Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Gabi Meyl Gegužės 13, 2015, 02:24:10 pm
-
Antro aukšto koridoriaus viduryje stovėjo dvi šarvų statulos. Tokių Hogvartse buvo begalė, todėl niekas į jas neatkreipdavo dėmesio. Tačiau būtent už šių dviejų statulų slėpėsi gražus paveikslas, vaizduojantis dvi jaunas burtininkes, sėdinčias ant violetinių fotelių ir gurkšnojančias pasukų punšą. Šis paveikslas nebuvo paprastas, jis buvo stebuklingas. Burtų lazdele liečiant paveikslo rėmus nuo kairės pusės viršaus ir apvedant juos vieną kartą, sienoje, tiesiai po paveikslu, atsiranda anga. Atrodo ji kaip nedidelės atidarytos durys, nes paveikslas kabo aukštai.
Įžengus pro šias stebuklingas dureles žmogus atsiduria apskritame kambaryje. Kambarys nedidelis, be langų, bet labai jaukus. Priešais duris stovi raudonų plytų židinys, dešinėje kambario pusėje puikuojasi apvalus tamsaus medžio stalas, apstatytas senoviniais violetiniais foteliais, o prie pat sienos, taip pat šalia stalo, didingai stovi prabangi violetinė sofa. Kairėje kambario pusėje yra nedidukė pakyla ir nemažai tuščios erdvės. Kambario sienos šviesios - nei tai gelsvos, nei tai pilkos. O lubos - labai aukštos. Grindys tamsaus medžio, kaip ir stalas. Pakyla taip pat tokia pati.
O jei nori tu iš kambario išeiti, tai reik tą patį padaryt, kaip ir įeinant, tik ne iš kairės, o iš dešinės pusės pradėt. Kabėjo kambary šiame paveikslas, tik buvo jis ne toks, kaip koridoriuje. Šis vaizdavo Hogvartso pilį.
***
Gabi vaikštinėjo po Hogvartsą. Kaip visada - be jokios priežasties. Čia galėjai eiti kad ir tūkstančius kartų pro tą pačią vietą, bet kiekvieną kartą atrasti ką nors nauja. Taip Gabi nutiko ir šįkart.
Mergaitės akys užkliuvo už antro aukšto koridoriuje esančio paveikslo, kuris vaizdavo dvi jauno amžiaus burtininkes, sėdinčias ant fotelių ir gurkšnojančias pasukų punšą. Tą paveikslą turbūt ne kiekvienas pastebi - jis buvo pasislėpęs už geležinių šarvų statulos. Norėdama paveikslą pažiūrėti iš arčiau, mergaitė užlindo už šarvų. Čia tikrai kažkas ne taip, susimąstė Gabi. Paveikslas vos vos švytėjo, be to, sienoje po paveikslu, kuris, beje, buvo aukščiau nei Gabi galva, o suaugusiam žmogui būtų buvęs maždaug iki kaklo, matėsi dvi linijos, einančios iki pat grindų. Viena nuo paveikslo kairės pusės, o kita - nuo dešinės. Atrodo kaip durys, prisimerkė Gabi, taip, čia tikrai kažkas yra. Gabi padaužė kumščiu į sieną. Nieko.
- Alohomora! - suriko nusitaikiusi į paveikslą.
Jokio rezultato.
- Bombardo! - sušuko taikydamasi į sieną po paveikslu.
Kažkas tik pokštelėjo, bet nebuvo jokio rezultato, tik burtininkės iš paveikslo piktai dėbtelėjo į Gabi.
- Nagi, tai pasakykite man, kaip ten patekti, - gailiai paprašė Gabi moterų iš paveikslo.
Moterys tik šyptelėjo. Viena jų pažvelgė į Gabi burtų lazdelę ir apsidairė aplink.
Tai gal aš pati žinau, kad atidarysiu su burtų pagalba, mintyse pyktelėjo mergaitė. Jai toptelėjo mintis, kad galbūt burtų lazdele reikia liesti paveikslą. Juk jis švyti. Palietus paveikslą burtų lazdele be jokio burtažodžio, siena šiek tiek sukrutėjo. Gabi aiktelėjo ir net atšoko atgal. Po ilgų bandymų, kurie truko apie keturiasdešimt minučių, Gabi atidarė sieną. Pasirodo, reikia burtų lazdele liečiant paveikslo rėmus apvesti juos vieną kartą, pradedant nuo kairiojo šono viršaus. Paprasčiausiai burtų lazdele nupaišyti stačiakampį pagal paveikslo rėmus. Paprasčiau ir būti negalėjo, lyg linksmai, kad pavyko, lyg piktai, kad taip ilgai aiškinosi, kaip atverti sieną, pagalvojo Gabi.
Sienai atsivėrus Gabi įžengė į patalpą. Vėl aiktelėjo, tik šįkart iš nuostabos. Ji atsidūrė apskritame kambaryje. Prie sienos, kuri tiesiai prieš duris, buvo židinys. Nepertoliausiai durų, dešinėje kambario pusėje, buvo sofa, apskritas stalas ir daug fotelių. Kairėje kambario pusėje buvo šiek tiek laisvos erdvės bei mažytė pakyla. Kambaryje nebuvo nei vieno lango. Durų, beje, taip pat nebuvo. Vietoj jų kabėjo kitas paveikslas, vaizduojantis Hogvartso pilį. Tik Gabi to dar nepastebėjo. Dabar ji dairėsi po kambarį. Lubos buvo aukštos, viršuje kabėjo didžiulis senovinis šviestuvas. Sienos buvo pilkai gelsvos spalvos, labai neutralios. Grindys - tamsiai rudo parketo, stalas ir pakyla buvo taip pat tamsiai rudi, o sofa bei foteliai - violetinės spalvos. Židinys raudonų plytų. Kambarys nebuvo didelis. Tarytum skirtas nedideliems susibūrimams.
- Nedideliems susibūrimams? - savęs paklausė Gabi. - Juk man kaip tik to ir reikia!
Gabi jau žinojo, kur darys Laisvalaikio būrelio susitikimus. Su džiugia nuotaika mergaitė norėjo jau norėjo išeiti iš kambario ir bėgti baigti kurti būrelio atidarymo programos, bet apsidairė aplink ir nusigando.
- O kur durys? - paklausė lyg savęs, lyg kambario.
Žvilgsnis nukrypo į paveikslą. Mergaitei iškart išeiti nepavyko, bet kiek paplušėjus ji suprato, kad iš kambario išeinama taip pat, kaip ir įeinama, tik reikia pradėti braižyti ne nuo kairės, o nuo dešinės pusės. Gabi išėjo iš kambario.
-
Gabi, jau žinodama, kaip, įėjo į kambarį. Buvo 17 valanda vakaro. Mergaitė numetė ant sofos kuprinę. Apsidairė. Čia tikrai puiki vieta. Tik reik šiek tiek patobulinti. Klastuolė iš kuprinės išsitraukė kalną buteliukų su eliksyrais. Taip pat kažkokį dubenėlį su lapeliais. Visus buteliukus ir dubenėlį padėjo šalia židinio. Netrukus burtų pagalba užkūrė ir jį. Panaudojusi laiko keitimo kerus, mergaitė susprogdino stebuklingo dangaus eliksyrą. Šį kartą jis susisprogdino tobulai. Gabi net aiktelėjo iš nuostabos, žvelgdama į kambario grožį dabar. Tikrai jau kad patobulinau. Kambarys paskendo rausvame rūke, vietoj lubų atsirado sidabrinis dangus su begale auksinių žvaigždučių. Netrukus Gabi užbūrė kelias natas, kad grotų muzika. Natų buvo gal vienuolika, jos skraidžiojo palei kambaryje esančią pakylą. Buvo auksinės spalvos. Dabar grojo roko stiliaus muzika, tačiau kol kas rami, o ne tranki.
Gabi pasikvietė namų elfę ir išvardino, kokių vaišių jai prireiks. Po kiek laiko ant stalo atsirado vaišių - buvo įvairių vieno kąsnio sumuštinukų pagal kiekvieno skonį, vaisių vėrinukų (suvalgius vaisius lazdelė, ant kurios buvo suverti vaisiai, tampa šokoladinė arba imbierinė), mažų pyragaičių su įvairiais įdarais, moliūgų sulčių, pasukų punšo ir stiklinių.
Čia šiandien vyks Laisvalaikio būrelio atidarymo šventė. Klastuolė buvo pasipuošusi. Vilkėjo ilgą violetinę suknelę, kuri viršuje buvo nėriniuota, liemenį aprišo dailus kaspinas, susirišantis nugaroje, o nuo liemens suknelė krito laisvai. Gabi avėjo patogius juodus batelius. Šiandien jos plaukai buvo kaip niekad tiesūs, juose puikavosi violetinis kaspinas. Kaip ir ant suknelės. Tik kur kas mažesnis. Gabi buvo pasidažiusi. Na, žinote, dažėsi ji "Stebuklingo jaunųjų damų makiažo pagalbininko" rinkiniu, kuriame buvo keletas makiažo priemonių, kurios padailindavo blakstienas, akis ir lūpas, tačiau tai visai neatrodydavo arogantiškai ar iššaukiančiai, nes rinkinukas buvo skirtas vaikams. Gabi prisėdo ant sofutės ir laukė Laisvalaikio būrelio narių.
-
Jekaterina tyliai bėgo mokyklos koridoriumi ir šypsojosi. Šiandien buvo laisvalaikio būrelio atidarymo šventė. Mergaitė pribėgo prie šarvų statulų. Kaip keista. Šarvai ir dar statulos, pastebėjo Klastuolė ir užlindo už jų. Ten dvi moterėlės sėdėjo ant violetinių fotelių ir gėrė pasukų punšą. Kaip ir buvo aiškinusi Gabi, antrakursė pridėjo burtų lazdelę prie kairiojo paveikslo kampo viršuje. Apvedusi kvadratą Jekaterina žengė pro gana žemas duris. Vos atsidūrusi kambaryje aiktelėjo iš nuostabos.
- Ir vėl privirei eliksyrų, ar ne? - nusijuokė antrakursė staigiai iššokdama priešais draugę. O vilkėjo Jekaterina pūstą princesišką suknelę su baltais papuošimais viršuje, lyg snaigutėmis. Pasijonis buvo kiek tamsesnio atspalvio violetinis, nei visa suknelė. Mergaitė puikiai žinojo, kad gali būti nepatogu siausti su tokia suknele, taigi ji buvo užburta pasikeisti atėjus linksmybėms. Tai yra, kada lieps ją dėvinti mergina. Juodi Klastuolės plaukai buvo subanguoti. Per viršugalvį ėjo daili, plati pynė. Tai buvo papuošta baltomis gėlėmis.. Taip pat dėl linksmybių. Prie tokios aprangos buvo priderinti violetiniai bateliai su auksiniais kulniukais ir auksinėmis juostomis.
- Fantastika. Visus burtus pati išmokai? - žavėjosi draugės darbu antrakursė.
((Reali suknelė: http://www.olawedding.com/wp-content/uploads/2015/05/Brilliant-Purple-Wedding-Dress.jpg
Kai sutrumpinama (ta šešta): http://www.beautyblondie.com/wp-content/uploads/2013/02/Short-Purple-Dresses_thumb.jpg
Bateliai: http://static1.heels.com/images/shoes/outside_view/medium/ZTSAYS096_OUT.jpg
Šukuosena: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/236x/7b/92/13/7b9213ede2b405ad6ad89f66fc65bb18.jpg ))
-
Jekaterinai beveik atsidūrus kambaryje, prie jos pribėgo suknele pasipuošusi panelė. Gabriella greitai, uždususi, pasisveikino su Jekaterina. Mergina skubėjo, nes norėjo ateiti kartu su kita klastuole. Septyniolikmetė plaukus buvo šiek tiek pasikeitusi. Jos šviesių plaukų galiukai šiandien buvo dažyti ombre stiliumi. Plaukų galiukai buvo kaštoniniai rudi. Gabriella buvo apsivilkusi juoda suknele, žemiau kelių. Suknelės medžiaga buvo nelygi, puošta nėrinukais. Klastuolė buvo apsiavusi juodais aukštakulniais, aukšta pakulne. Vienintelis violetinės spalvos akcentas buvo ant kaklo užsegtas pakabukas su perlu.
Taigi, atsidūrusi kambaryje, Gabriella apsižvalgė - čia mergina buvo pirmą kartą. Mergina pasisveikino su Gabi ir atsistojo šalia.
((Suknelė, jei kam įdomu: http://www.aiven.co.uk/blog/wp-content/uploads/2014/09/9.jpg))
-
Arisė nedrąsiai tipeno antro aukšto koridoriumi ir dairėsi paveikslo. Netrukus jos akys užkliuvo už vieno paveikslo, kuriame vaizduojamos dvi moterys, geriančios pasukų punčą. A štai, tikriausiai šis,- nejučia pamanė ir priėjo arčiau jo. Jis silpnai švytėjo.
Mergaitė, visiškai įsitikinusi, kad tai jos ieškomas paveikslas, išsitraukė burtų lazdelę ir priglaudė prie kairio viršutinio krašto. Lėtai apvedė lazdele palei visus paveikslo kraštus ir durelės, kurias šis paveikslas slėpė, atsivėrė. Pateko į apskritą kambarį su linksmai spragsinčiu židiniu. Pažvelgusi į lubas Arisė išpūtė akis. Oho, kaip gražu,- pamanė ir išgirdusi balsus dar kartą apžvelgė kambarį. Šį kart pamatė tris, prieš tai nepastebėtas merginas.
Varniukė pilnai įėjo į kambarį. Buvo apsivilkusi alyvinės spalvos, berankovę, šilkinę palaidinę su V formos iškirpte, ji buvo sukišta į juodą, nėriniuotą, truputį pūstą sijonuką su smulkiomis violetinėmis gėlytėmis, apsiavusi juodus batelius su nedidukais bantukais, tokios pat spalvos kaip ir gelytės ant sijono. Plaukai krito ant nugaros, silpnai supinta kasa, kurioje žaidė kelios violetinės sruogos.
- Sveikos,- tarė nedrąsiai šyptelėjusi.
-
- Sveikos! - sušuko Gabi atėjus merginoms.
Klastuolė atsistojo nuo sofos ir priėjo prie merginų.
- Visos nuostabiai atrodote, - tarė merginoms, - Jekaterina, taip, tu teisi, viriau eliksyrus, - Gabi nusijuokė ir pažvelgė aukštyn į lubas bei į buteliukus prie židinio, - o burtų intensyviai mokausi, - atsakė į dar vieną draugės klausimą.
Gabi pažvelgė į dar nelabai pažįstamą mergaitę.
- Tu turbūt Arisė, - tarė Gabi jai, - gal ir mačiau tave keliose pamokose, bet susipažinti neteko. Aš Gabi, - šyptelėjo. - Sveika prisijungusi prie mūsų.
Kai kalba eidavo apie Laisvalaikio būrelį, Gabi tapdavo tarytum ne Gabi. Ne paslaptis, kad ji buvo tikrai klastuoliško charakterio, bet Laisvalaikio būrelio užsiėmimų metu ji pasikeisdavo - tapdavo draugiška su visais. Nežinia, kas gi paskatino Gabi įkurti Laisvalaikio būrelį, gal tiesiog didelis noras bendrauti, o gal išdaigų troškimas, bet mergaitė jau suprato, kad čia ne visai ta kompanija, kuri mielai krėstų eibes. Tačiau dėl to Gabi per daug nesigraužė ir tiesiog stengėsi turiningai leisti laisvalaikį, kas jai visuomet patiko.
- Mūsų yra dešimt, - tarė Gabi ir grįžo atgal ant sofos, - tačiau Džeinę ir Venerą seniai jau bemačiau, bet tikiuosi, kad dar ateis bent Kasiopėja, Katerina ir Amelia, - kalbėjo mergaitė. - Kol kas siūlau pasivaišinti, - parodė į vaišėmis nukrautą stalą, - o kai ateis bent dar viena mergina, tuomet jau pradėsiu programą. Turiu kai ką paruošusi, - nusišypsojo.
-
Venera atskubėjo prie didelio paveikslo, kuriame dvi damos gėrė pasukų punšą. Jis vos matomai švytėjo. Mergaitė pabraukė per paveikslą ir durys po juo atsivėrė. Venera pateko į labai jaukų kambarį. Venė vilkėjo senamadišką violetinę suknelę su gėlių raštais. Per liemenį ji buvo perrišta violetiniu kaspinėliu. Venera avėjo juodus converse batelius, kurie prie suknelės netiko, užtat buvo labai patogūs. Mėlynus plaukus mergaitė supynė į kasą ir papuošė mažytėmis baltomis gėlytėmis. Venera pasisveikino su visomis merginomis. Paskui priėjo prie Gabi kuri šnekėjo su kažkokia nematyta mergina ir pasisveikino.
-Labas! Seniai matyta.-ji nusišypsojo Gabi,- O kuo tu vardu?- pasklausė nematytos merginos.
((suknelė: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/01/1c/4a/011c4adf14d7abf6b0180c9e665ddafd.jpg
plaukai: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/236x/12/49/db/1249db0b852cc682ffbc390d6c527c8d.jpg ))
-
Pastebėjusi paveikslą Amelia lengviau atsiduso. Galvojau, kad rasti kambarį bus sunkiau. Dabar liko tik įeiti. Varniukė Laisvalaikio būrelio atidarymui buvo apsirengusi lengvą, plono šviesiai alyvinės spalvos audinio suknelę, apačioje apkraštuotą balta juostele, banguoti plaukai, paprastai surišti į kasą, dabar buvo perrišti baltu kaspinu. Bateliai buvo lengvi, tokios pačios spalvos kaip ir suknelė.
Moterytėms paveiksle pradėjus šnekučiuotis, Amy krūptelėjo. Ji niekaip negalėjo priprasti prie judančių paveikslų ir nuotraukų. Mergaitė šyptelėjo ir apvedė paveikslo rėmus savo lazdele.
Įėjusi į kambarį Amelia pirmiausia pastebėjo lubas - jos akivaizdžiai buvo užkerėtos. Nuostabu, nustebusi pagalvojo mergaitė. Ant stalo buvo gausybė užkandžių - net jos mėgstamiausių mažų pyragaičių su įdaru.
-Sveiki,- pagaliau prisiminusi mandagumą ir kitus žmones, droviai ištarė Amy. Ji neabejojo, kad šis vakaras bus įsimintinas.
-
Į kambarį įėjo Venera.
- Labas! - su nuostaba tarė Gabi. - Taip, matėmės tikrai seniai, - nusišypsojo.
Gabi žinojo, kad Venera būna pasiryžusi pašėlusiems dalykams. Dėl to dabar tikrai žinojo, jog kad ir kaip bebūtų, šventė turėtų praeiti linksmai. Netrukus į kambarį įžengė nauja Gabi draugė Amelia ir su visomis pasisveikino.
- Labas, - nusišypsojo Gabi.
Klastuolė prie židinio padėjo priesaikų lapą ir nuėjo prie pakylos ir ant jos atsistojo. Balso garsinti nereikėjo, nes patalpa buvo maža.
- Dabar siūlau visoms prisėsti, - tarė mergaitė. - Manau, kad jau galime pradėti šventę, - toliau tęsi ji. - Dar trūksta trijų merginų, tikiuosi, vėliau jos prisijungs, - gūžtelėjo pečiais. - Taigi, visų pirma, sveikos atvykusios į Laisvalaikio būrelio šventės atidarymą! - linksmai ir nuotaikingai sušuko Gabi. - Naujos narės, - žvilgtelėjo į Arisę ir Amelią, - dar nėra pasirašiusios priesaikų. Priesaikų lapą padėjau prie židinio, pasirašykite. Tiesiog pakeverzokite savo vardą ir pavardę, galite patikrinti, lapas nėra užkeiktas. Skirtas tam, jog mes pasižadam aktyviai dalyvauti šio būrelio veikloje ir jo nepamiršti, - nusišypsojo. - O dabar norėčiau pristatyti programą. Ją suskirsčiau į tris dalis. Visų pirma, kiekvieną iš mūsų reikia pakrikštyti, o kaip kitaip, - nužvelgė visas merginas. - Vėliau pateiksiu mažą vaidybinę užduotį, o vėliau bus linksmybių, suteiksiu galimybę pasinaudoti mano virtais eliksyrais, - pažvelgė į eliksyrus, stovinčius šalia židinio. - Na, o paskui laisvoji dalis. Maistas, šokiai, pokalbiai ir taip toliau, - nusijuokė.
Gabi grįžo prie stalo ir atsisėdo ant fotelio.
- Manau, kad galime pradėti krikštynas, - tarė ji merginoms. - Kiekviena iš jūsų turės šiam vakarui palikti kokią nors žymę, neamžiną, aišku, visoms Laisvalaikio būrelio narėms. Tarkim, jeigu pradėtų Jekaterina, - kažkodėl pažvelgė į ją, nes žinojo, kad ji visuomet mėgsta pradėti daryti visokias užduotis pirma, - ji turėtų palikti kažką mums visoms, o paskui mus visas turėtų pradėti žymėti kita mergina ir taip toliau. Žymėti galima ką nors nupiešiant ant rankų, veido, ką nors prikabinant prie drabužių, įsegant į plaukus ar panašiai, - aiškino mergaitė, - na, čia jau jūsų fantazijos ir magijos įgūdžių lygio reikalas. Kas norėtų pradėti, prašom! - Gabi apsidairė ir laukė, kol kas nors iš mergaičių pradės krikštynas.
((Jei ateis kažkas, kas vėluojate, parašykite, kad aš jums viską papasakojau, ką čia rašiau ar dar rašysiu, ir tiesiog prisijunkite prie veiklos. ;)))
-
Kasiopėja straksėdama keliavo link šventės vietos. Ji žinojo, jog kambarys, kuriame turėtų vykti kaip ir pirmasis oficialus Laisvalaikio būrelio susirinkimas, tačiau kaip tą kambarį rasti, matyt, niekas nepasivargino papasakoti. Šimtąjį kartą prastraksėjusi pro tą patį paveikslą, Kasiopėja staiga sustojo ir vožė sau per kaktą. Paveikslas.
Prilėkusi prie paveiklso, garbanų kupeta sužiuro į jį ir pakreipė galvą į kairę pusę. Galbūt už jo esti tas kambarys. Išsitraukusi lazdelę, Kasiopėja ir taip ir kitaip bandė atidaryti duris. Nepadėjo net Alohomora kerai. Atsidususi Kasiopėja ėmė veždioti ir baksnoti lazdele į paveikslą kur tik papuola.
Galiausiai apvedusi paveikslą kaip reikia, Kasiopėja net atšoko išvydusi dureles. Įlindusi ji išvydo ne ką kitą, o visas Laisvaaikio būrelio dalyves.
-Sveikos!-pasisveikino Kasiopėja. Išsitiesusi ji papurtė savo karčius.
-
Jekaterina linksmai stebėjo visas, kurios rinkosi. Tarp jų buvo dvi jai nepažįstamos mergaitės. Pirmakursės, nors tai ir nebuvo antrakursei kriterijus. Ji buvo tik metais vyresnė. Galiausiai prasidėjo atidarymo šventė ir Gabi pristatė programą. Klastuolė išsišiepė išgirdusi apie krikštynas - tokie dalykai jai visai patiko, jeigu tik nebūni apipiltas miltais ir vandeniu bei plunksnomis su kiaušiniais, kaip mėgo daryti žiobarai.
- Faktas kaip blynas, Gabi, - nusijuokė mergaitė. - Išties, manau, galiu pradėti. Kažkiek numačiau tą krikštynų reikalą, tad radau gana nesunkius, bet su įspūdingu efektu kerus. Taigi, kiekviena duokite man savo riešą.
Antrakursė nekantravo išbandyti kerus. Mokėsi juos ilgą laiką ir dabar atėjo metas juos išbandyti. Pirmiausia priėjusi prie Gabi antrakursė ėmė vesti aplink riešą murmėdama burtažodžius, kol ant šios rankos suspindo sidabrinė apyrankė su tariamais violetiniais akmenėliais. Iš tiesų tai buvo stiklinis gaubtas, po kuriuo sūkuriavo violetinė ugnis. Jekaterina tą patį padarė ir su Arise, Amelia, Venera, Kasiopėja, Gabriella ir Cora. Visoms ant kairiojo riešo spindėjo sidabrinės apyrankės su violetinės ugnies papuošimais.
- Jos išnyks išėjus iš čia ir vėl atsiras, kai susirinksim laisvalaikio būrelio veiklai. Jei nenorėsite, kad jos vėl atsirastų - burtus galėsite panaikinti.
Šypsojosi antrakursė. Kerai tai visai paprasti, bet tokie įspūdingi... toptelėjo jai.
((Apyrankė, tik su nupasakotais akmenėliais: http://www.fashionfill.com/wp-content/uploads/2013/02/Stone-Beaded-Stylish-Cuff-Bracelet-for-Women.jpg ))
-
Gabriella stovėjo šalia visų mergaičių ir klausėsi, kokia bus popietės programa. Paskui mergina apsižvalgė. Visos, kambaryje esančios, mergaitės buvo apsirengusios violetinėmis suknelėmis. Klastuolė pažvelgė į savo kuklią juodą suknelę. Kai Jekaterina paprašė visų ištiesti rankas, mergina padarė kaip buvo pasakyta ir netrukus ant jos rankos atsidūrė nuostabaus grožio apyrankė. Gabriella priėjo prie Jekaterinos ir apkabinusi pasakė:
- Ačiū už dovaną. Galima, aš būsiu antra? - kiek garsiau paklausė šviesiaplaukė.
Gavusi merginų pritarimą, klastuolė iš savo rankinės ištraukė savo keptų keksiukų. Keksiukai buvo šokoladiniai, ant kiekvieno jų buvo parašyti būrelyje esančių mergaičių vardai.
- Nežinau ar tai labai gera dovana, bet į juos įdėjau savo širdies ir kepiau galvodama apie jus, - pasakė Gabriella ir kukliai nusišypsojo. - Manau, kai valgysit, išsitepsit, tai ir bus šiokia tokia žymelė.
-
Cora tiesiog klaidžiojo pilyje ir stebėjo žmones. pamažu ji ėmė pastebėti kad vis daugiau meginų traukia į viena pusę. Pastebėjusi viena iš savo koledžo ji nusekė paskui. Cora tipeno taip tyliai išpaskos jos, kad ši net nepastebėjo jog gale velkasi raudonplaukė. Pažaisiu žaidimą. Ji bus auka, o aš medžiotojas. Tyliai sau mintyse sukikeno Cora, bet paskui iškart pagalvojo, kad viskas nelabai gražiai gaunasi, tačiau kitaip ji situacijos nesugalvojo kaip pvadinti. Jos tariama auka tą momentą stabtelėjo prie paveikslo. Varniukė išsitraukė lazdelę ir apvedė jo rėmus, durys atsidarė. Corai atvipo žandikaulis, jai niekada taip nebūtų šovę į galvą. Mergina kurią sekė Cora šovė vidun, o ji prilaikė duris, kad neužsidarytų ir dar kartą užmetė akį į paveikslą. Šis judėjo. Čia kiekvienoje vietoje darėsi vis šiurpiau ir šiurpiau, net kūnas pagaugais eina, pagalvojo raudonplaukė. Moterys paveiksle jau žiojosi kažką sakyti, bet ji pridėjo pirštą prie lupų tarsi paprašydama tylos ir nieko nelaukdama šmurkštelėjo vidun. Cora nelaukdama kol bus pastebėta prisiglaudė prie sienos pasislėpdama šešėliuose, ten jai visada ramiau, nors pasijautė tarsi kažką šnipinėdama. Viena iš merginų pristatė programą ir paprašė ištiesti rankas. Tuo metu Cora nusprendė, kad šį kartą ji neslapukaus ir giliai įkvėpusi žengė į šviesa greitai akimis visas permėtė ieškodama ką užkalbinti, kol dar neišblėso drąsa, bet pirmiau atsistojo šalia jų ir ištiesė ranką ant kurios atsirado mažutė ir nuostabi violetinė apyrankė. Ji nusišypsojo sau ir pagaliau pasijautė kažkieno dalimi.
-
Į kambarį įėjo Kasiopėja.
- Labas, - pasisveikino Gabi.
Taip pat Gabi pastebėjo tyliai įslinkusią mergaitę, tai turbūt Cora, kurios Gabi dar nepažinojo. Gabi nenustebo, kad krikštynas pradėjo Jekaterina. Ji merginoms padovanojo po nuostabią apyrankę su violetiniais elementais. Vėliau visus krikštijo Gabriella, ji padovanojo kiekvienai po keksiuką, kuris išties labai skaniai atrodė.
- Ačiū, merginos, - tarė Gabi. - Dabar norėčiau jus pakrikštyti aš, - nusijuokė.
Gabi paprašė, kad merginos ištiestų rankas. Ant riešo, virš apyrankės, kiekvienai merginai burtų lazdele Gabi užrašė raides LB ir apvedė jas apskritimu. Raidės buvo parašytos elegantišku, senoviniu raštu. Jos buvo tamsiai violetinės spalvos ir blizgėjo.
- Tai mūsų logotipas. Jei atvirai, jis remiasi panašiais kerais, kaip ir Mirties valgytojų ženklas, - nusijuokė. - Šiaip jo nesimatys, bet jeigu aš jus iškviesiu, tuomet ženklas pasirodys ir iš jo iškils užrašas, skelbiantis apie ateinančio susitikimo vietą, laiką ir temą, - pasakojo klastuolė. - Jeigu iš Laisvalaikio būrelio išeisite, nebijokite, kerai visam laikui pasinaikins. Šiuos kerus išmokau iš knygos "Originaliausi grupių susisiekimo būdai", tad nesijaudinkite, juodos magijos, kaip kad Mirties valgytojų ženkluose, čia tikrai nėra, - nusišypsojo. - O šiandien logotipas švies visą laiką, kol tęsis šventė, - baigė pasakoti mergaitė ir laukė, kad krikštynas kažkas tęstų toliau.
-
Cora tyliai sukiodamasi viduryje stebėjo veiksmą. Viena mergina po kitos kažką darė, krikštyjo kitas. Po Gabi isisvyravo pauzė, visos tyliai šnibždėjosi su kitomis. Niekas nedryso eiti toliau. Cora visiškai nieko nemokėjo, bet prisiminė viena vieninteli buratžodi kurį kažkaidaisę girdėjo sapnuose, o paskui jį naudodavo savo "broliams". Ji žengė į priekį ir su virpančiais keliais pradėjo šnekėti:
-Taigi. Labas, Aš Cora. Dauguma iš jūsų krikštynų progą kažką dovanojate kitoms. Aš noriu jum padovanoti kažką ne materialaus.-Ji išsitraukė lazdelę ir tyliai sumurmėjo Rictusempra ir merginos pasiledo kvatoti.
Vienos raitėsi ir mustėsi, kitos kikendamos griuvo ant žemės, kelios per juokus prašė baigti. Po minutės Cora nuleido lazdelę.
-Atsiprašau kam tai nepatiko, bet manau, kad juokas ištiesų gali prailginti gyvenimą ir taip pat tikiuosi, kad čia visada bus linksma. Ji nusišypsojo sau ir tyliai pasitraukė į galą.
-
Išsijuokusi, išsigrožėjusi apyranke, žyme ir keksiuku, Kasiopėja žengė į priekį, laikydama didžiulę pintinę. Ji viena ranka kiek timptelėjo žemyn savo violetinę suknelę, ir tvirtai abejomis rankomis suėmusi pintinės rankeną, ji atsisuko į merginas.
-Ačiū jums už dovanas, ir aišku už būsimąsias,-ji kiek sukikeno, jausdama krepšio svorį.-Tikriausiai jūs visos žinot, kaip aš myliu katės,-ji kiek stabtelėjo, pasitaisydama savo lankelį su katės ausimis. Patraukusi kelias garbanas nuo ausų, ji toliau tęsė.-Ir kad jos užima didelę dalį mano gyvenimo, taigi, norėdama parodyti, kad jus visas aš labai myliu ir kad jūs man visos labai daug reiškiat, aš panorau pasidalinti savo meile katėms su jumis,-garbanė nusišypsojusi ir priėjusi prie kiekvienos ištiesė joms po mažą, miauksinti ir gyvut gyvutėlį kačiuką. Visi kačiukai turėjo po rankų darbo (pačios Kasiopėjos pintą) violetinį antkaklį. Įteikusi kačiuką, Kasiopėja apkabino merginą ir taip ėjo prie sekančios.
Nereikėjo net klausti iš kur ji gavo tiek kačiukų. Ne veltui ji badziodavosi paupiais, ieškodama maišų pakrūmėse. Visi šie kačiukai buvo atėję iš vieno ar kito maišo - mat žmonės nuspręsdavo atsikratyti kačiukais, o Kasiopėja juos radusi priglausdavo, paslėpdavo kur nors miške, ir rūpindavosi.
Grįžusi į savo vietą, ji padėjo pintinę ant žemės, ir nusišypsojo greta jos tupinčiam Češyrui. Mėlynasis katinas prausėsi savo žvaigždėtą nosytę.
Įteikusi paskutinį kačiuką, Kasiopėja
-
Jekaterina linksmai stebėjo kitas ir žiūrėjo, kaip jas krikštys. Gavusi šokoladinį keksiuką su ant viršaus dailiai užraitytu savo vardu nuoširdžiai nusišypsojo ir padėkojusi apkabino Gabriellą. Turėjo ateiti ir kitų eilė, taigi mergaitė laikinai pasidėjo keksiuką šalimais. Tuomet atėjo ir Gabi eilė, kuri padarė kiekvienai po tatuiruotę, o antrakursė sugebėjo meistriškai nuslėpti jau tikrą liūto tatuiruotę ant rankos. Galėsiu vadintis kaline su tiek žymių, kurių visai nenorėjau gauti, sarkastiška mintis atėjo į galvą Klastuolei, bet ji tik apsidžiaugė išvydusi logotipą. Jis buvo labai gražus. Nespėjusi atsigauti juodaplaukė pašėlo kvatoti iki paraudonavimo, kol aiškiai kutulio kerai baigėsi. Taip jas krikštijo ir Cora. Tęsė Kasiopėja. Jekateirna įtartinai dirstelėjo į aiškiai labai sunkų krepšį, kurį laikė mergina. Kačiū karalienė ėmė dalinti LB narėms kačiukus. Antrakursei pakliuvo labai ilgo ir švelnaus plauko juoda katytė baltomis letenomis bei kakliuku ir nosyte.
- O dieve, Kese, kaip miela! - aiktelėjo antrakursė ir apkabinusi Kasiopėją glostė mieląjį katuką.
-
Arisė mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos, kai prie jų priėjo nematyta mergina ir paklausė jos vardo.
- Aš Arisė, o tu kuo vardu?- Dar spėjo šyptelėjusi paklausti, kai prabilo Gabi. Arisė žvilgtelėjo į priesaikos lapą, apie kurį kalbėjo klastuolė, ir nuėjo prie židinio jo pasirašyti. Per daug nekreipdama dėmesio išraitė savo vardą, pavardę ir grįžo prie visų.
Kiekviena mergina turėjo visas kaip nors pažymėti. Arisė vis dar kikendama lietė neseniai Gabi pažymėtą riešą, ant kurio, taip pat kabojo daili apyrankė. Šalia, ant staliuko, buvo pasidėjusi tikrai labai gardžiai atrodantį keksiuką, o ant kelių kniaukė labai mielas kačiukas, kuris, kad ir kaip keista, jos dar neapdraskė. Jai patiko Coros mintis - kad juoko niekad nebūna per mažai. Pati Arisė nežinojo kaip visas pažymėti - ką tik sugalvodavo, viskas atrodė per kvaila. Galiausiai apsisprendusi išėjo į priekį ir tarė:
- Tikriausiai nedaug kas mane pažįsta, todėl prisistatysiu - aš Arisė,- tarė mergaitė nejaukiai šyptelėjusi ir kalbėjo toliau,- tai ką ant jūsų pažymėsiu, manau, tėra kvailoka smulkmena, bet, na tiesiog,- užsikirto ir priėjusi prie pirmos mergaitės paėmė jos ranką. Lazdele, ant vidurinio piršto šono, esančio prie bevardžio, atsargiai išvedžiojo mažytę dailią begalybę. Baigusi žvilgtelėjo ir lengviau atsikvėpė, jog viskas pavyko sklandžiai ir priėjusi prie kitų, padarė lygiai tą patį. Tada dar kartą nusišypsojusi pasitraukė atgal.
-
Po Coros sekanti ėjo Kasiopėja. Rankose ji laikė didžiulį krepšį kuris retkarčiais krusteldavo. Corai pasidarė labai smalsu, ji žengė kelis žingsnius į priekį ir stebėjo veiksmą toliau. Kasiopėja tarusi kelis žodžius iš krepšio ištraukė katinukus. Corai akimirka užgniaužė kvapą. Kai atėjo jos eilė ji ištiesė vipančias rankas ir į savo glėbį priimė kačiuką. Jos baltas kailis! Baltas! Raudonplaukės veide isižiebė šypsena. Vaikų namuose ji negalėjo turėti jokio augintio. Nė mažos žuvelės. Jos amžina svajonė buvo juoda ir balta katės. Dabar ji turi baltą.
Cora pasijutusi kaip iš jos akių veržiasi ašaros žengė kelis žingsius atgal ir atsidūrusi šešėlyje atrėmė nugarą į sieną ir nuslydo žemyn. Ji jautėsi išprotėjusi. Pasidėjo kačiuką ant kelių ir pasižiūrėjo į akis. Jos buvo oranžinės ir baikščios, bet labai protingos. Beveik kaip Coros. Kačiukas atsistojo ir užtipeno jai ant krutinės nagiukais truputi įdrėksdama žydrą suknelę, bet jai jau buvo nė motais. Baltakailė atsigulė ir susiraitė į kamuoliuką. Cora pajuto tarsi ja ir kačiuką butu siejęs ryšys. Tai buvo nepakartojama.
Kaip gi mes tave pavadinsime mažas padarėli? Švelniai glostė jo galvą ir mąstė. Labiausiai tau tiktu lotyniškas vardas, kaip mano. Tu būsi Evero. Arba kitaip baltas kailis. Cora užsimerkė ir glostydama kačiuką tyliai sau po nosimi šnibždėjo jo vardą tarsi tai būtu koks burtas apsaugantis ją nuo viso pasaulio.
-
Venera išklausė ką pasakoja Gabi. Pasirodo jos visos turės viena kitą pažymėti. Jekaterina visoms padovanojo po nuostabią apyrankę, Gabriella po keksiuką, Gabi paliko dailų užrašą ant rankos, nematyta mergina prisistačiusi Coros vardu burtų pagalba prajuokino visas, o Kasiopėja įteikė kiekvienai po tikrą gyvą kačiuką. Venerai atiteko mažytis, juodas kačiukas. Jis buvo visas juodas ir švelniai murkdamas glaustėsi prie Venės. Ji suspaudė mažajį padarėlį. Katės nebuvo jos mylimiausi gyvūnai, Venerai labiau patiko šunys, bet šis kačiukas buvo toks mielas kad negalėjai jo nemylėti. Tuomet mergina vardu Arisė pažymėjo visas mažyčiu begalybės simboliu ant piršto.
Venera žengė žingsnį į priekį ir tarė:
-Na, aš irgi turiu jus kažkaip pažymėti,- šypelėjo ji.
Tuomet kiekvienai merginai prie suknelės prisegė po mažą violetinį akmenėlį.
-Čia tiesiog paprastos segės iš violetinių akmenėlių, nieko įpatingo.
Venera davusi po segę kiekvienai merginai pasitraukė į šoną ir atsisėdo ant minkšto fotelio. Rankose laikė minkštą kačiuką ir viskas atrodė taip ramu ir gera.
-
Katerina visą laiką tylėjusi ir stovėjusi kambario kampe džiaugėsi keksiukais. Taip pat ir kitomis dovanomis. Ypač savo Ryžiku. Jis buvo visas kaip Garfildas - stambus, ryžas ir nevėkšla. Jis lakstė po kambarį vis už kažkur užkliūdamas. Kasiopėjai įteikus paskutinį katinėlį, Katerina nusprendė pasireikšti krikštynų ceremonijoje. Ji iš savo minkšto violetinio kombinezono išsitraukė maišelį, o iš maišelio saujas rožių žiedelių. Šie žiedeliai buvo prisitaikantys prie piršto dydžio. Visos rožės buvo gyvos ir visų vaivorykštės spalvų. Pliusas tas, kad šios rožės rodo tavo nuotaiką, ir nuvysta tik praėjus kažkiek metų tarpui jeigu žmogus elgiasi negerai. Geriems žmonėms šios rožės nuvysta tik jiems paliekant šį pasaulį. Įteikusi kiekvienai merginai po gėlę, sau taip pat pasiliko vieną, juk visą savaitę prie jų dirbo. Tada greitai nuskubėjo atgal į kambario kampą, kuriame regis pūtė skersvėjis. Na, bent jau nekaršta, optimistiškai pagalvojo šeštakursė laisvalaikio būrėlio narė. Pamačiusi, kad nėra nei vieno nelaimingo ar nepatenkinto veido, Ketė lengviau atsipūtė.
-O tai, ką dabar veiksim? - paklausė, nežinodama ar visos jau "pašventintos". Katerina nudelbė akis žemyn, susigėdusi to, kad dauguma merginų apsirengusios iškilmingas sukneles, o ji viena apsirengusi minkštą kombinezoną. Nekreipk į tai dėmesio. Viskas gerai, visi mes turim skirtingą skonį, ramino save Katerinuška. Grifiukė pasiėmė jau pavargusį ir besiruošiantį snaust kačiuką ir įsidėjo į didžiausią kombinezono kišenę. Kelis kartus paglosčius katinėlis šis sumurkė ir užmigo. Katerina prisiminusi priėjo prie priesaikos ir netvarkingu bei greitu raštu pakeverzojo savo vardą ir pavardę.
-
Amelia susižavėjusi stebėjo "Krikštynas". Ji džiaugėsi nuostabia apyranke apyranke, vos atsilaikė iš karto nesušlamštusi keksiuko (Jazus Marija, mano mėgstamiausi šokoladiniai), stebėjosi subtiliu užrašu ant rankos, iki ašarų juokėsi nuo kutenimo. Kasiopėja išdalino visoms kačiukus - Amy jau seniai troško vieno, bet niekaip nesusiruošdavo jo priglausti. Kačiukas buvo mažas, liesas ir švelnaus, nors ir neilgo, kailiuko.
-Kokio vardo norėsi, mažyli?-tyliai, su šypsena veide paklausė mergaitė.-Ką manai apie Šerloką?
Kačiukas tyliai miauktelėjo ir, neramiai dairydamasis, varniukės rankose susirangė į kamuoliuką. Man atrodo, kad jis sutinka, mintyse sukikeno mergaitė.
Amy susižavėjusi stebėjo, kaip Arisė visiems ant piršto išraitė po begalybę. Kaip gražu, aš irgi taip norėčiau mokėti. Reikės burtų knygose paieškoti, mąstė mergaitė. Suknelę papuošus segei ir atidžiai apžiūrėjus rožę, varniukė prisiminė - juk jai taip pat reikia palikti žymę! Nu bet ir dašuto tau laiku, dar kiek, ir būtum iš viso nieko nepadarius, atsitokėjo varniukė. Amelia pasirausė po savo amžinai sujauktą kuprinę, didesnę iš vidaus (ją pirko Skersiniame Skersgatvyje) ir išėmė keletą iš pažiūros paprastų, gana neplonų knygų. Kiekviena knyga buvo su vis kitos Laisvalaikio Klubo narės gražiu sidabriniu rašalu užrašytu vardu ir pavarde, o viršeliai buvo violetinės spalvos. Amelia jas išdalino. Pamačiusi, kad kelios mergaitės, atsivertusios ir pamačiusios, kad puslapiai tušti, nustemba, varniukė nusijuokė:
-Į šią knygą galėsite rašyti ką norėsite, bet viskas, kas parašyta arba nupiešta vienoje knygoje, iš karto atsiranda ir visose kitose. Taip visada galėsime viena su kita susisiekti net ir būdamos gana toli - pavyzdžiui, per vasaros atostogas ar panašiai. Teko gerokai pasėdėti bibliotekoje, kol radau šį burtą - ir gerokai pavargti, kol išmokau juo naudotis.
Amelia kukliai šyptelėjo ir, staiga prisiminusi, pasirašė priesaiką.
Įdomu, kas bus toliau, svarstė mergaitė.
-
Gabi stebėjo, kaip visos merginos krikštija viena kitą ir pačią Gabi. Mergaitė kiek nustebo, kad beveik visos buvo pasiruošusios. Labiausiai Gabi nustebino Kasiopėjos dovana. Katinas? Gabi stovėjo išsižiojusi ir nė nežinojo, ką pasakyti. Tik paėmė kačiuką. Ir kur aš dabar tave dėsiu, pagalvojo Gabi. Ji matė, kad visos merginos džiaugiasi, tad ir pati šypsojosi, bet tik iš mandagumo. Gabi kačiukas buvo rainas.
Kai visos merginos baigė, Gabi vėl atsistojo ant pakylos. Viskas buvo kaip ir prieš tai - švelnus rausvas rūkas, užburtos lubos, muzika. Tik dabar dar kambaryje lakstė kačiukai. Gabi prabilo.
- Ačiū visoms už dovanas, - nusišypsojo. - Dabar patikrinsime jūsų vaidybinius gebėjimus, - mergaitė nusijuokė. - Suskirstysiu visas poromis, kaip tik šaus į galvą. Gerai, - apsidairė. - Kadangi mūsų devynios, kažkas vaidins trise. Taigi, Gabriella su Arise ir Venera, Jekaterina su Amelia, Cora su Katerina, o aš su Kasiopėja. Kaip jau supratot, bus keturi vaidinimai. Jūs su jums paskirtu žmogumi turite sugalvoti vaidinimą, kuriame vaizduosite kokį nors burtininką. O mes, žiūrovai, bandysime atspėti, kas tai per burtininkai ar burtininkas, - šyptelėjo. - Galime pradėti.
Gabi nuėjo prie Kasiopėjos ir ėmė tartis.
((Kaip tariamės, repetuojame ir t.t., čia nerašykime. Viską darome per PM su savo pora. Kai sukursite visą vaidinimo pranešimą, bet kuri jį įmeskite čia. Visą vaidinimą per vieną žinutę su abiejų veiksmais ir t.t. Perskaitę kitų vaidinimo žinutes, bandome spėti. Na, o vaidinkime, žinoma, kažkokius herojus iš Hario Poterio. :D Jei kas bus neaišku, rašykite man į PM. Stenkimės per dvi dienas jau sumesti čia savo sukurtus post'us.))
-
Jekaterina susižvalgė su Amelia ir ramiai atsistojo, kaip ir visada, pasiruošusi būti pirma. Nesulaukusi prieštaravimo mostelėjo lazdele ir priešais visas merginas atsirado Gringotso banko kontūrai, o po to ir jo vidus. Antrakursė išsitraukė gėles ir pavertė savo juoda, ją sutraukė iki tariamo dydžio ir pavertė kombinezonu. Tuomet plaukus smulkiai sugarbiniavo ir sukėlė ant galvos, kaip kad atrodydavo Belatriks. Turėdama baltą odą ir juodas akis patapo į ją gana panaši. Jekaterina nutaisiusi abejingą išvaizdą pasipūtusi kaip tikra Leistreindž žygiavo koja už kojos, kaukšėdama aukštakulniais, pro goblinus. Priėjusi pagrindinį jų išdidžiai atsistojo ir niekinamai nužvelgė padarą.
- Aš turiu patekti į savo saugyklą, - kraupiai nuaidėjo jos balsas, o goblinas pakėlė akis ir pažvelgė į ją pro akinių viršų. Tariama Belatriks pervėrė jį žudamu žvilgsniu ir iškėlė galvą, pademonstruodama, kad laukti neketina.
Pradėjus vaidinti Jekaterinai prisijungė ir Amelia. Jos plaukai tapo šviesūs, lygūs, o drabužių spalva buvo pakeista į juodą. Amy išdidžiai stovėjo prie to paties goblino, kaip ir Jekaterinos vaidinama Belatriks.
-Ei, sesut, neskubėk taip, jei kartais nepastebėjai, yra toks dalykas, kaip eilė,-oriai prakalbo panašios į Narcisą Smirdžiuvienę išvaizdos varnanagė. -Gal malonėtumei pasitraukti?
Jekaterina labai įsijautusi į Belatrix vaidmenį atsisuko ir perbedė Narcisą pašaipiu žvilgsniu.
- Pamėklės veidas ir tariamai vaidinama garbė. Garantuotai Narcisa Smirdžiuvienė, - nusišaipė Belatriks. - Deja, nematau čia jokios eilės, išskyrus krūvą purvakraujų.
Sušnypštė moteris Narcisai ir pakėlė galvą.
- Skubiai. Man reikia į saugyklą, - išrėkė ji goblinui. Šis pradėjo ruoštis.
-Nė nebandyk,-įsiutusi vargšui goblinui paliepė Amy vaidinama Narcisa. Ji prisimerkusi apžiūrėjo Belatriks.
-Nemėgink mano kantrybės, sena tarka. Ir apskritai, tau reikėtų nusiprausti ir susišukuoti, atrodai kaip kalnų trolis,-su pagieža ir pasibjaurėjimu metė Narcisa.
Goblinas su susidomėjimu stebėjo, kuo gi viskas baigsis.
- O tu niekada neišmokai įžeisti, - šiurpiai nusikvatojo, lyg tikra Leistreindž Jekaterina. - Klausyk, Narcisa, kaip tavo sūnus? Jau turėtų būti pakankamai perkaręs pasėdėti vienutėje kartu su tėvu.
Pasišaipė Belatriks.
- Vesk į saugyklą, - įsakmiai paliepė goblinui.
-Nedrįsk...-išgirdusi apie sūnų dantimis sugriežė Amelia, jau visiškai įsijautusi į vaidmenį. Pamačiusi, kad išsigandęs goblinas jau ketina nuvesti Belatriks į saugyklą, Narcisa žaibiškai atsisuko ir išsitraukė lazdelę ir, nusitaikiusi į nelaimingąjį, tyliai kažką sušnibždėjo. Goblinas sustingo - ant niekuo nekaltos aukos buvo panaudoti paralyžavimo kerai.
-Aš tave įspėju, Belatriks,-grėsmingai sušnypštė Narcisa.
Belatriks kraupiai išsišiepė, pamačiusi, kad Narcisai užkliuvo jos pasakymas apie sūnų. Visiškai įsijautusi į vaidmenį, lyg jos niekas nematytų, Belatriks šiurpiai nusikvatojo.
- O, o gal ir jis jau tupi Azkabane, kartu su savo tėvu? Prisivirė košės, vargšas berniukas, o kas už tai atsakingas, Narcisa? - išsišiepė Belatriks ir pamačiusi, kad jos goblinas suparalyžiuotas, piktai prisimerkė.
- Crucio, - šaltai ištarė Jekaterina, labai rizikuodama, nors mintyse ištarė paprasčiausią silpno nudeginimo užkeikimą. Vis dėlto bežodžiai kerai juk jokiam antrakursiui nesisekė. Bet dėl viso pikto.
Amelia, nesuveikus nei Crucio, nei nudeginimo kerams, mintyse lengviau atsiduso. Ši dalis buvo labai rizikinga - ji galėjo mirti iš skausmo, jei Jekaterinai nebūtų pavykę sumaišyti kerų. Tačiau ji savo palengvėjimo neparodė - vaidino toliau, tik trumpam pasimiršusi, kas yra iš tiesų.
Mergaitė pardribo ant žemės ir pradėjo klykti, tarsi uždraustieji kerai iš tiesų būtų suveikę. Prie jos ir Belatriks supuolė goblinai - vieni bandė jai padėti, kiti sulaikyti Belatriks.
Belatriks tik mostelėjo lazdele ir visi goblinai atsitraukė, palikę tvarkytis moteris dviese, nes nei vienas neturėjo noro su ja prasidėti.
- Tikiuosi, supratai, kad tik veltui gaišai laiką, - sušnypštė moteris ir peržengusi Narcisą nužingsniavo prie išėjimo. Tuomet už nugaros mostelėjusi lazdele Jekateirna susprogdino krūvą juodų dūmų, kurie nesmirdėjo ir viskas tariama scena buvo uždengta. Dūmams išnykus priešais stovėjo jau Jekaterina ir Amelia bei draugiškai nusilenkusios susėdo šįkart kartu stebėti kitų vaidinimų.
((Surašėm pakaitomis :D ))
-
Gabi stebėjo Jekaterinos ir Amelios vaidinimą. Akys ant kaktos iššoko - merginos ir aplinką, ir išvaizdą pakeitė. O Jekaterinos ištartas burtažodis išgąsdino - akimirką mergaitė pagalvojo, kad Jekaterina tikrai paleido kerus, bet paskui suprato, kad čia vaidyba. Gabi tarė:
- Na, Jekaterina tai garantuotai buvo Belatriks. O jeigu nebūtumėt pasakiusios, ką vaidino Amelia, būčiau neatspėjus. Šaunuolės, - nusišypsojo.
Dabar Gabi ir Kasiopėja atsistojo kambario viduryje. Palei jas šmirinėjo keli Kasiopėjos katinai, bet Gabi į juos nekreipė dėmesio. Gabi ir Kasiopėja nenaudojo jokios magijos savo vaidinime, tad bijojo, kad nieko nesigaus. Kai visos merginos sutelkė dėmesį į Gabi ir Kasiopėją, mergaitės ėmė vaidinti.
Kasiopėja išdidžiai stovėjo pasisukusi šonu ir rankose laikė taurę, o Gabi ėmė lakstyti, šokinėti ir klykauti. Ji Kasiopėjai šaukė:
- Slaptažodis: sena, kvaila tarka! Sena, kvaila tarka!
Kasiopėja nekreipė dėmesio į Gabi.
- Aaa-aaaaaa! - rėkė ji.
- Tu, apsirijusi višta! - toliau šaukė Gabi. - Atidaryk duris!
Kasiopėja vis dar nekreipė dėmesio į Gabi ir toliau bandė dainuoti. Kasiopėja taip klykė, kad net ausyse spengė. Staiga ji sudaužė taurę ir tarė:
- Nuostabu! Vien tik savo balsu!
Gabi zujo aplink Kasiopėją, bandė prasibrauti aplink nematomas duris, tačiau Kasiopėja Gabi nepraleido.
- Jeigu tu manęs tuštuojau neįleisi į vidų, aš visiems papasakosiu, kad įleidinėji mokinius vidurnaktį!
Kasiopėja kiek sutriko, bet netrukus nurimo ir dar kartą tarė. Tyliai:
- Savo balsu... - gerėjosi.
Gabi neišlaikė ir ėmė rėkti per visą kambarį bėgdama durų link:
- KELI MOKINIAI NEMIEGA, SPĖKITE, KAS JUOS IŠLEIDO!
Baigusios vaidinti Gabi ir Kasiopėja atsistojo prieš merginas ir laukė spėjimų bei vertinimų.
((Rašydamos post'us komentuojam visus vaidinimus. :)))
-
Arisė stovėjo kambario krašte ir stebėjo vaidinimus. Pirmosios pasirodė Jekaterina ir Amelia. Tai buvo greičiau visas spektaklis su specialiaisiais efektais. Jiedvi vaidino labai gerai ir buvo nesunku suprast, jog yra sesės Belatriks ir Narcisa. Varniukė vos neapalpo iš baimės kai Jekaterina paleido į Amelia nedovanotinus kerus ir tik po geros minutės susiprotėjo, jog tai tik vaidyba. Kvaiša,- nusišaipė iš savęs.
Po jų, savo vaidinimą pristatė Gabi ir Kasiopėja. Buvo LABAI daug triukšmo ir mergaitei rodės, kad apkurs. Ji buvo beveik tikra, kad Kasiopėja vaidino Storulę, bet Gabi... Hmmm, gal Akilanda? Bet ne negali būti. Juk vaiduoklis galėjo tiesiog pereiti kiaurai ją. Tada galbūt Filčas?
Mergaitė jautėsi kvailokai, jog jos neparuošė jokio vaidinimo. Juk tikrai nebuvo labai sunku. Bet ką padarysi, mano vaizduotė retkarčiais, ne, ne retkarčiais, o dažnokai streikuoja,- liūdnai atsiduso. Na, bet dėl to tikrai neketino visą likusį laiką sėdėti surūgusi. Nusprendė patikrinti ar jos spėjimai teisingi.
- Ar Kasiopėja vaidino Storulę? O Gabi galbūt... Galbūt Filčą?- žengusi žinksnelį pirmyn netvirtai paklausė.
-
Jekaterina linksmiau nusišypsojo - nebuvo iš tų, kurios pagyrūniškai priima komplimentus ir laurus.
- Ačiū. Tiesiog... patinka man ta moteriškė, - išsišiepė Klastuolė. Jai išties labai patiko Belatriks Lestreindž. Būtų svajonės išsipildymas, jei paaiškėtų, kad mano senelė ar prosenelė buvo Belatriks Lestreindž, pasvajojo mergina ir ėmė žiūrėti Gabi ir Kasiopėjos vaidinimą. Teko užsikimšti ausis, nes ir taip labai jautri juodaplaukės klausa čiut nesprogo nuo triukšmo. Tuomet komentavo Arisė.
- Kasiopėja tikrai puikiai atliko Storulės vaidmenį, Gabi, aš manau, kad buvai kažkoks Grifų Gūžtos mokinys, arba galbūt Persis Vizlis, vedantis pirmakursius į kambarius, - pasvarstė Klastuolė. - Vienaip ar kitaip, nustebau, kad Kasiopėja dar neprarado balso, abi vaidinote puikiai, - susižavėjo Grifės rėkavimo talentais antrakursė.
-
- Ačiū, ačiū, - Gabi nusijuokė. - Kasiopėja tikrai vaidino storulę... Na, o aš vaidinau... Akilandą... Pro kitas duris Akilanda praskrenda, bet dabar to nenorėjo, nes jam buvo bjauru eit pro storulę, - nusijuokė.
Gabi klestelėjo ant fotelio ir įsipylė moliūgų sulčių bei pasiėmė sumuštinuką su lašiša. Nepaisydama mandagumo taisyklių, mergaitė kimšo sumuštinuką ir toliau kalbėjo:
- Arise, Gabriella, kaip supratau, jūs nevaidinsit, kaip gaila, - gūžtelėjo pečiais. - Aš dar turiu paruošus eliksyrų, bet... po paraliais, jau taip vėlu! - sušuko. - Gal eliksyrus nukeliam kitam kartui, bet šiandien dar galim pasisėdėti, - mirktelėjo merginoms.
Suvalgiusi sumuštinuką Gabi pasiėmė pyragėlį su karameliniu įdaru ir valgė žiūrėdama į ugnį židinyje.
((Kas nori, gali pašokti, kas nori, pasiplepėti, pagal viską dar turėtų būti vienas vaidinimas, bet jeigu norit, jau galit pradėti skirstytis.))
-
Gabriella stebėjo kitų merginų vaidinimus. Viskas pavyko sklandžiai, vaidinimai tikrai pavyko. Mergaitės turėjo vaidybos sugebėjimų. Merginą labai nustebino ir pakeista aplinka, ir išsakyti burtažodžiai. Septyniolikmetė kartas nuo karto sukikendavo - mergaitės tikrai buvo nusiteikusios linksmai ir be abejo, turėjo labai gerą humoro jausmą. Atsikvėpusi ir pabaigusi kikenti, Gabriella pasitaisė savo juodą suknelę ir droviai, kas jai tikrai nebūdinga, nusišypsojo.
- Man metas eiti, - daug nepasakė mergina ir žvilgtelėjo į laikrodį. - Taip, tikrai labai labai reikia... Sėkmės visoms, neliūdėkit, pasilinksminkit!
Gabriella visų atsiprašiusi, visas apsikabinusi ir atsisveikinusi, greitu žingsniu išskubėjo iš kambario.
-
Po to, kai Gabriella išėjo, Gabi visai aptingo. Buvo jau tikrai nežmoniškai vėlu. Ugnis židinyje baigė užgesti, bet Gabi tingėjo ją net burtais pakurstyti. Akys šiek tiek merkėsi, mergaitė ėmė žiovauti.
- Merginos, manau, šiam kartui tikrai pakaks, - tarė Gabi.
Gabi atsistojo ir ėmė tvarkyti kambarį - viską atkerėjo, išjungė muziką, susirinko visas šmutkes ir taip toliau.
- Nežinau, kaip jūs, bet aš jau eisiu miegoti, - vėl prakalbo. - Ačiū už puikų vakarą ir dovanas, kurios tikrai nudžiugino, - nusišypsojo. - Apie kitą susitikimą jums pranešiu, tikiuosi, tada jau rimčiau pasiausime, - sukikeno.
Gabi dar susirado ir pasiėmė katiną, kurį padovanojo Kasiopėja, atsisveikino su merginomis ir išėjo iš kambario.
-
Jekaterina kaip tik žaidė su katinu,kuriam ką tik sugalvojo vardą - Noctua. Paglosčiusi pūkuotą jos kailį mergina pamatė, kad Gabi ruošiasi išeiti.
- Neee, Gabi, pasilik, - pasakė Jekaterina, kol susizgribo, kad galbūt draugėms reikia išsimiegoti ir pailsėti prieš rytojaus pamokas. Viskas liko vėl paprasta, atkerėta ir tradiciška. Trečiakursė atsiduso - gal ir gerai. Juk visai negerai ir tu pati tai žinai, ar ne? mažasis įkyruolis galvoje net nesistengė nurimti, kai Jekaterina bandė jį išvaryti iš minčių.
- Tuomet skirstomės. O kitą kartą tikrai pasiausime, dabar buvo tik įžanga, - nusišypsojo juodaplaukė ir pasiėmus jau krūvą daiktų, nors atsinešė tik kelis, arba nė vieno, apkabinusi visas drauges atsisveikino ir išėjo iš kambario bei patraukė paskui Gabi į Klastūnyno kambarius. Greitai ir jos dingo.
-
Kaip visada vaikščiodama koridoriais su ištikimaisiais augintiniais, Vivian rado kažkokį paveikslą su dviem damom. Viv sustojo. Jei galvoje kažkas kuždėjo, kad ji žino šį pabeikslą. Staiga prisiminė, kad apie jį skaitė kažkurioje knygoje. Pabandė prisiminti ką skaitė ir apibraukė aplink paveikslo rėmą nuo kairės iki viršaus.
-Bingo!- šūktelėjo Vivė po paveikslu kažkam atsidarant.
Viv akys sublizgo ir tapo aukso spalvos pereinančios į rusvą. Įejusi į kambarį Vivian net šūktelėjo iš nustebimo. Viskas buvo taip gražu ir jauku, ir nuostabu! Bella taip ir liko tupėti šeimininkei ant peties, Tobis užšoko tiesiai ant sofos. Vivian luktelėjo. Atsitokėjus pradėjo eiti aplink kambarį braukdama ranka per daiktus (kvailas įprotis). Po kiek laiko Tobis sau vaikė Bella po kambarį, o Vivė sėdėjo apsikabinusi kelius ant violetinės sofos ir stebėjo ugnį, kuri vos tik jiems įejus užsižiebė
-
Kambarys buvo šviesus, tačiau vistiek išliko apgaubtas paslapties šydo, kaip ir pati Hogvartso pilis bei jos teritorija. Kambaryje buvo jaukus židinys, sofos, foteliai, stalas, pro langus matėsi apylinkės. Čia nuo aplinkinių žvilgsnių slėpėsi viena būtybė. Mergaitė, vardu Leila, buvo susirietusi kambario kamputyje, kelius apkabinusi rankomis. Varniukė dabar buvo pažeidžiama, todėl nenorėjo niekam rodytis akyse ir pasirodyti silpna. Jau kelias savaites mergaitė gerai laikėsi nenuskriaudusi nei vieno žmogaus, nei gyvūno, ar kito padaro. Tačiau užėjus tokioms aplinkybėms, Leila norėdavo užsidaryti ir suvaldyti jėgas, verdančias josios smulkiame kūne. Išgirdusi kažką ateinant, tamsiaplaukė basa tyliai nusliūkino prie atklydėlio ir sušnibždėjo:
- Nori mirti? - mergaitė sugriebė ateivio kaklą abejomis rankomis, bet ne taip smarkiai, žmogus dar galėjo pasiaiškinti atklydimo priežastis.
-
Pasėdėjusi Vivian nuėjo pasivaikščioti dar po kambarį kol kažkas nesugribė jos už kaklo. Tai buvo mažutė mergaitė su tokiai pačiais juodais plaukais (Viv kilo mintis, kad jie mėnesių mėnesius nekirpti arba labai durnai kirpti), suplyšusiais drabužėliais ir grėsmingom akim (balsas irgi gan grėsmingas).
-Nori mirti?-paklausė tamsiaplaukė.
Kažkaip Vivei užėjo noras juoktis. Nors jos abidvi buvo mažo ūgio, kažkodėl Vivian pasijautė viršesnė už tą menkutę būtybę, todėl suleido jai į rankas ilgai nekirptus ir gan aštrius nagus, o Snieguolei ją paleidus garsiai nusikvatojo. Pavėlaves Tobis (juodas labradoro retriveris) įsikabino jai į koją.
-Sveika, Snieguolę, argi tavęs niekas nemokė, kad pirma reikia su juom pasisveikinti ir tik tada kibti į gerklę? Ne, ne, ne man tavo vardas nerūpi. Aš tau Vivian. Čia Tobis,- dar kartą nusijuokusi parodė į jau atsikabinusį šunį,- panašu skleidi blogą energiją,- Viv klastingai nusišypsojo, o pamačiusi Bellą tupinčia ant stali paiemė į rankas ir pradėjo ją glostyti,- ji Bella ir nedrįsk skriausti mano gyvūnų.
Vis dar besišypsodama atsisėdo ant sofos ir pakvietė Tobį taip pat.
-Eikš, Snieguolę, susipažinkim,- dabar jau švelniau nusišypsojo Viv, bet akys vis dar buvo šviesios nors po truputį pereidinėjo į rusvą atspalvį.
-
Leila sušniurpštė nosimi ir pavartė akis.
- Tu nežinai, ką aš sugebu, tu bjauri mergiote, - iškošė pro sukąstus dantis mergaitė ir suleido nagus Vivian į kaklą. Jos plaukai dabar atrodė dar labiau susivėlę ir ji buvo panaši į išprotėjusią mokslininkę, atliekančią bandymus su žmonėmis. Varniukės akys nusidažė pykčio ir liūdesio kibirkštėlėmis.
- Aš tau ne Snieguolė. Aš Niekas. Pasiimk savo prakeiktą šunį, kol neišplėšiau jam organų ir paleisk mano rankas!
Leila atleido gniaužtus kitai varniukei nuo kaklo ir patenkinta savimi, šyptelėjo puse lūpų. Ji vėl grįžo į kambario kampą ir aplinkui patrepsėjusi basomis kojomis, nusprendė ant jų (grindų, ne kojų) atsisėsti. Net neišsitraukusi lazdelės, ji, keistais būdais pasigydė įbrėžimus ir įkandimus. Leila įbedė savo nuožmų žvilgsnį į ateivę ir sumurmėjo:
- Labas, Vivian.
-
Išdirdųsi atsiliepimą apie Tobį, Vivian įsižeidė:
-Normalus čia šuo ir labai draugiškas,- prisiminusi kas neseniai nutiko atsiprašomai šyptelėjo,-dažniausiai...
Kurį laiką pasedėjusi atsisuko į Snieguolę. Ji sėdėjo kampe. Snieguolės apdraskytos arba apkandžiotos vietos pradėjo gyti. Tiesiog šitaip. Be nieko. Vivei pasidarė silpna ir susvaigo galva, todėl atsigulė ant sofos. Pp kelių minučių Vivian staigiai atsisėdo ir išsitiesino lyg styga. Nes prisiminė pirmuosius varniukės žodžius. Susirūpinusi atsargiai nuslinko pas ją ir atsisėdusi netoliese suėmė delnus (beje, gan smarkokai, nes bijojo, kad ko nors nepadarytų).
-Kas tau taip sakė?!- Vivian įsmeigė savo akis iš šviesiai geltonos pereidinėjančios į blizgančią auksinę.
Priešiškumas dingo.
-Snieguole! Tu nesi niekas! Niekas nėra niekas! Aš tai žinau! Žinai iš kur? Įsivaizduok, kad žemė yra koks nors milžiniškas mechanizmas, o mes esame to mechanizmo detalės! Ir jokiam mechanizme nėra nei vienos nereikalingos detalės! Supranti? Tad tu nesi niekas! Tu esi kažkam reikalinga! Gal dabar esi, o gal vėliau būsi, bet tu reikalinga! Ir nesi niekas!
Vivė pati nesuprato ar ji pyksta ar ką, bet privalėji toliau kalbėti.
-Ir žinai, kad ir ką būtum padariusi praeityje ar kažkas tau padarė, pamiršk! Tiesiog pamiršk ir judėk į priekį! Be to, tu labai graži! Tik sušukuokim šiuos neklusnius plaukus,- Vivian atsargiai paleido Snieguolės delnus ir švelniai suglistė jos plaukus,- galėtume dar paryškinti akis, lūpas ir pakeisti drabužius! Žinai, būnam draugės!- šūktelėjo Viv ir apkabino Snieguolę, o įsidrąsine Tobis palaižė jai ranką ir Bella užšokusi ant peties pasitrynė į skruostą, bet tai padare iškart dingo. Viv irgi atsitraukė,- Snieguolę, atsiprašau už mano tokį pradžioje bjaurų elgesį,- Vivė šiek tiek apsiašarojo, bet greit apsiramino ir iš karto įsmeigė į varnaplaukę auksines akis, stebėdama jos reakciją.
-
- Bet jis man įkando, - pasiskundė Leila ir šyptelėjo.
Mergaitė, praminta Snieguole, be pasipriešinimo leido paimti jos rankas ir dar labiau nuliūdo.
- Aš esu niekas, aš pati taip sakau.
Toliau mergaitei neleido kalbėti Vivian, bet Leila ir nenorėjo kalbėti. Ji išklausė kitos varniukės, o išgirdusi pagalbos pasiūlymą nudžiugo, tačiau susigėdo.
- Ne. Tokie žmonės privalo likusį gyvenimą praleisti vieniši, vienatvėje, neturėti draugų ir būti negražūs, kokia esu ir aš. Manęs nereikia gailėtis, aš to nusipelniau.
Giliai viduje mergaitė labai norėjo bent kiek atrodyti panaši į Vivian. Tačiau jos įsitikinimai neleido jai prisirišti prie žmonių, su jais susidraugauti ir jokiu būdu nebandyti pasikeisti, nei vidumi, nei išore.
-
Vivian akys pašviesėjo. Tai rodė, kad ji šiek tiek pyktelėjo. Ir tai buvo tiesa. Suirzusi atsistojo ir įsisteibylijo į Snieguolę rusvom akim. Buvusios šiltos aukso spalvos neliko.
-Ne. Man dzin ką tu padarei, bet žinai kas tau? Tau depresija! Nereikia man čia pliurpalų ale burtininkams to niekad nebūna. Vat ir būna! Žinai kodėl tau taip yra? Nes tu savo šimoje niekam nerūpi ir todėl tu tokia pasidarei! Na, žinai tamsi... Jeigu matyčiau auras, garantuoju taviškė būtų visiškai juoda. Būnam draugės! Jeigu tu nenori tai aš noriu!- Viv akys iš rusvos tapo šviesiai geltonos,- jeigu tu galvoji, kad tau visą gyvenimą turi būti blogai reiškias praeityje kažką padarei blogo ir dabar atgailauji, ar ne? Taigi vietoje tokio laiko švaistymo padėk kitiems! Duok tai ko jie prašo, o aš tavęs prašau: būk mano draugė! Aš šitoje pilyje neturiu draugų burtininkų, na neskaitant sesers vampyrės... Žodžiu, būnam draugės, ar ne? Pagalvokq, gerai pagalvok. Susitinkam vėliau miegamuosiuose ir pasakysi.
Metusi apgailestaujanti žvilgsnį išėjo. Tik Tobis dar atėjes lyžtelėjo jai ranką ir nuskubėjo paskui šeimininkę.
-
Benedict skubiai ėjo antro aukšto koridoriumi, žvalgydamasis šarvų. Ne, ne šiti - jie tik vieneri, be to, pradžioje... Ir ne šiti - už jų nėra paveikslo... Štai ir paveikslas. Varniukas žvilgtelėjo į rankose laikytą lapelį ir lazdele apvedė paveikslo rėmus. Moteriškės jam nusišypsojo - ir durys atsidarė. Berniukas tyliai, lyg ko nedrįsdamas, įslinko į kambarį - šis buvo vidutinio dydžio, mielas ir violetinis. Tiks, nusprendė pirmakursis. Jis apsidairė - čia buvo pakankamai vietos papuošimams, bet net ir be jų kambarys buvo gražus ir jaukus. Ir vis dėlto, svarstė tamsiaplaukis, čia reikia papuošimų - kuklių, nedidelių, bet reikia. Jis pradėjo fantazuoti. Štai čia stalą reikės uždengti violetine staltiese, kad prie visko dėrėtų, ir... O kaipgi maistas? Varniukas kuriam laikui suglumo, bet į galvą šovė mintis - tiesiog nueisiu į virtuvę ir paprašysiu elfų! Girdėjau, kad jie visai draugiški. Benedict patenkintas nusišypsojo ir atsisėdo į fotelį. Šis stalas kiek per didelis - tikriausiai buvo skirtas žmonių grupei. O man reikia nedidelio staliuko dviems žmonėms. Tik iš kur jį gauti? Teks taip pat prašyti elfų. Varnanagis atsistojo, nužingsniavo prie paveikslo, apvedė jį ir išėjo į Varno Nago bendrąjį kambarį visko apmąstyti.
************************************************************
Lygiai be dvylikos minučių penktą Benedict vėl žingsniavo antro aukšto koridoriumi, šį kartą tempdamasis krepšį, pilną keistų ir nelabai dalykų. Pagaliau jį pritempęs prie dviejų šarvų, berniukas padėjo ant žemės ir pradėjo jame kažko ieškoti. Iš pradžių ištraukė du perukus - abu buvo vienodi, Vilio Vonkos stiliaus juodų, tiesių beveik pečius siekiančių plaukų imitacijos. Juos berniukas užmovė ant šarvų, pirma nuėmęs jiems šalmus ir į jų vietą įgrūdęs dvi plastikines manekenų galvas (kurių jam taip pat iš kažkur parūpino namų elfai). Vėliau, iš to paties krepšio išsitraukęs dažų paketėlį, abu veidus nudažė kaip Skrybėliaus iš filmo "Alisa Stebuklų Šalyje". Patenkintas berniukas pasigrožėjo savo darbu iš toliau - šis dažymas jam buvo pasiekimas žmogui, nemokančiam net nupiešti šypsenėlės, nors, žinoma, jis ilgokai treniravosi. Aprengęs šarvus dviem Karalienės Viktorijos laikų kostiumais, apavęs juodais lakuotais batais, ant šarvuotų pirštų užmovęs baltas pirštines ir į jas įspraudęs po puodelį, varniukas susimąstė. Dar kažko trūko - deja, jis nežinojo, ko. Pagaliau protui nušvitus, pirmakursis pataisė jų rankas taip, kad atrodė, lyg jie elegantiškai juos laikytų ir ruoštųsi atsigerti. Įsitikinęs, kad puodeliai neiškris, berniukas į juos pripylė dar karštos angliškos arbatos ir truputį pieno. Paprastam praeiviui tai nieko nesakys, bet Chinatsu supras, išdidžiai pamanė Benedict. Abi moterėlės paveiksle atrodė maloniai nustebintos - vis bus žiūrėti į ką nors daugiau, ne tik šarvuotas nugaras.
Galų gale berniukas įėjo į vidų. Čia ant pakylos jo jau laukė nedidelis staliukas su dvejomis patogiomis kėdėmis. Varniukas nusišypsojo ir iš krepšio ištraukė nedidelę, bet kaip tik stalui tinkančią senovišką staltiesę - ji buvo marginta smulkiomis senoviškomis gėlytėmis (bet nevargino akių - gėlytės buvo gana neryškios) ir apkraštuota tamsiai mėlyna spalva - šią pirmakursis pakeitė iš salotinės, kad tiktų prie kitų daiktų.
Benedict ant sienos burtų pagalba užkabino šviesią, permatomą violetinės spalvos užuolaidą. Dabar bus gerai, šyptelėjo berniukas, iš nežinia kur pasirodžiusiam elfui ant stalo padėjus senovišką arbatinuką, lėkštutes ir puodelius. Berniukas iš krepšio išsitraukė lauko gėlių puokštę - manė, kad taip bus nuoširdžiau už rožes ar tulpes.
Buvo jau penkios po penkių. Matėsi, kad Benedict jaudinosi - jis gniaužė puokštę ir nervingai dairėsi. O jei ji neateis? O jei ji negali? Dar blogiau - o jei ji nenori? Gal ji tiesiog nebenori manęs matyti? Gal ji pabučiavo mane tik iš mandagumo? Gal japonai taip daro? Jis neramiai laukė ir tikėjosi, kad ji pasirodys.
-
Chinatsu nervinosi tikrai smarkiai ir jautėsi iš dalies truputuką suirzusi dėl visko. Šiandien turėjo būti susitikimas su japonės draugu Benedict. Jai vis dar sukosi galva po praeito sykio. Mergaitė ne taip jau ir ilgai rinkosi ką rengtis, nes norėjo atrpdyti paprastai, bet kartu ir gražiai, tad rinkosi suknelę. Ji buvo labai šveln ios rausvos spalvos su neryškiomis, tamsesnio atspalvio rausvomis gėlytėmis. Batus rinkosi baltus laivelius, kad būtų patogu vaikščioti. Suknelė nebuvo itin ilga, bet ir ne trumpa. Chinatsu tyliai ėjo koridoriais ieškodama, kurgi tie šarvai ir paveikslas. Kiek žinojo, tai buvo jau be dviejų penkios. Vadihnasi, ji šiek tiek vėlavo. Iš tolo ji matė kažką spalvoto, tad nubėgo ten. Ją pasitiko pats komiškiausias vaizdas, kokį ji buvo mačiusi - šarvai, aprengti kaip arbatą geriančios poniutės. O arbata buvo tikra, ne šiaip imitacija. Japonė jau žinojo, kad čia Benedict darbas, nes kas gi daugiau galėjo tai padaryti. Užlindusi už šarvų išvydo paveikslą su punšą geriančiomis poniutėmis. Jis buvo aukštokai, tad japonei teko pasišokėti, kad apvestų viršutinę liniją. Apvedusi paveikslą ji nusibraukė nuo veido palaidus plaukus, ant kurių buvo lankelis ir atsargiai įėjo vidun. Viskas atrodė tikrai pasakiškai. Violetinė spalva, nerėžianti akių, dailus staliukas su įrankiais. Viskas taip šilta, miela ir jauku, o kur dar tas pleškantis židinys ir jaukus ugnies garsas. Jos veide žaidė šypsena, o plačiausiai ji nutvieskė veidą išvydus Benedict.
((Suknelė: https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/736x/5e/aa/45/5eaa45d96ed66cd7d7efb9ce12ef48dc.jpg ))
-
Benedict veide ryškiai matėsi nerimas, taip pat ir jaudulys - jis nebuvo įsitikinęs, kad nepadarė visko pernelyg romantiškai, pernelyg nepersistengė, pernelyg... Jis bijojo, kad japonei tai gali visai nepatikti. Jis jaudinosi dėl visko - nuo violetinės spalvos iki savo aprangos ir stalo įrankių. Išgirdus, kaip atsidaro durys, nerimas iš veido dingo ir vietoj jo atsirado laiminga šypsena. Jis nė pats nežinojo, kodėl taip stengėsi, ruošėsi, nežinojo, ir kodėl dabar yra toks laimingas. Jis jautėsi gerai, ir to pakako.
Varniukas pašoko ant kojų, beveik bėgte pasileido prie durų (sustojo tik pasirodžius Chinatsu - nenorėjo, kad ji pamatytų, kad jis taip jos laukė) ir, sutikęs japonės žvilgsnį, mandagiai nusilenkė ir įteikė jai gėlių puokštę.
-Atrodai nuostabiai,-nuoširdžiai ištarė pirmakursis. Jai ši suknelė ir lankelis, berniuko nuomone, nuostabiai tiko. Jis elegantiškai paėmė jos ranką (visai kaip jį mokė tėtis pamokoje "ką daryti per vakarienę su mergaite"), pasivedė link pakylos, atitraukė kėdę ir palaukė, kol ji atsisės - tik tada atsisėdo pats ir įpylė abiems arbatos. Viskas buvo atlikta mandagiai, bet ne ceremoningai - ceremoningumo Benedict nemėgo. Būtent tokiose situacijose, kuriose reikėjo švelnaus mandagumo, galbūt netgi džentelmeniškumo, Benedict jautėsi laisviausiai.
-
Chinatsu suprato, kad madingai pavėlavo, bet tas madingumas jai buvo nė motais, mat mergaitė nebuvo pratusi vėluoti. Aišku, sekundei buvo sudvejojusi eiti, nes tikrai nervinosi, bet atėjo ir dėl tto buvo labai laiminga. Viskas aplink jai atrodė tikrai nuostabiai. Ji vos nežioptelėjo, kai išvydo laukinių gėlių puokštę. Japonė buvo nustebusi iš kur Benedict žinojo, kad tokios puokštės jai patinka labiausiai.
- Ačiū, - ji nežymiai paraudusi padėkojo už komplimentą ir puokštę. Vos buvo nuvesta prie stalo, pamerkė gėles į stiklinę vazą nuoširdžiai nusišypsojo.
- Tikrai pasistengei, o tie manekenai koridoriuje, - ji tyliai nusijuokė prisiminusi poniutes. - Tikrai nesitikėjau, - pripažino mergaitė. Vakaras jai atrodė pasakiškas.
-
-Tai buvo tiesiog nuoroda į tai, kur turi eiti,-nusijuokė Benedict.-Na, o manekenai - aprengiau juos taip angliškai, kaip tik galėjau,-pirmakursis nusišypsojo. Jis džiaugėsi, kad japonė į tai atkreipė dėmėsį ir kad jo pastangos nenuėjo veltui. Žinoma, labiausiai jis džiaugėsi dėl to, kad ji iš viso atėjo. Tai buvo geriausia, ko jis galėjo tikėtis.
Iš kažkur (berniukas niekaip negalėjo suprasti, iš kur) išdygo elfas su dvejomis lėkštėmis trintos sriubos su rausvais lašišos gabalėliais ir ant atskiros lėkštutės padėtais paskrudintais prancūziškos bagetės su česnakiniu įdaru griežinėliais. Varniukas tyliai padėkojo elfui ir nusišypsojo Chinatsu. Jis nebuvo tikras, koks šios sriubos skonis, ir tikėjosi, kad ji ne su jūros gėrybėmis - šioms Benedict buvo alergiškas. Iš pažiūros ir kvapo taip ir neatrodė - sriuba veikiau buvo iš daržovių ar kažko panašaus. Varniukas nekantravo paragauti, bet mandagiai laukė, kol pradės klastuolė.
-
- Matau, jog su Anglija susipažinsiu tikrai neblogai, - nusišypsojo Chinatsu. Ji laisvu laiku mokėsi kuo geriau kalbėti, tad angliškai šnekėjo vis geriau. Bet akcentą vis tiek turėjo. Negalėjo jo atsikratyti nors imk ir galvą į sieną trenk. Namų elfas patiekė pirmą partiją patiekalų ir japonė mandagiai jam padEkojo. Jai patiko namų elfai, nes šie buvo tvarkingi ir paslaugūs, bet nesiskundė gyvenimu, kad ir koks jis bebūtų. Ji atsargiai paragavo dar nevalgyto maisto. Šiuo atveju sriubos. Ir ši buvo tikrai labai skani lašišą dievinančiai japonei. Neeilinis maistas jai tiko labiausiai, nes japoniškas kiek pabosdavo.
- Tie namų elfai gamina tikrai pasakiškai. Kažin iš kur jie viską taip moka, - pradėjo pokalbį Chinatsu, nes apskritai buvo gana kalbi ir linksma.
-
-Taip, tikriausiai,-nusijuokė berniukas ir taip pat paragavo sriubos. Neblogai. Tikiuosi, Chinatsu patinka, svarstė Benedict. Rodos, kad taip.
-Neįsivaizduoju,-nusišypsojo pirmakursis.-Galbūt dėl to, kad jie taip atsidavę darbui? Net keista - kai kurie net drabužį gaudami ten lieka. Nors, mano manymu, tai nelabai sąžininga - kad jie negali išeiti iš darbo tol, kol negauna kokio apdaro. Jie tampa lyg kokiais vergais,-išsakė jau seniai susidariusią savo nuomonę apie elfus varniukas.-Kita vertus, jie dėl to nelabai ir liūdi. Rodos, kad jiems darbas patinka, juk ką jie veiktų kitaip?
Varniukas dar paragavo sriubos su bagetės gabalėliu, laukdamas japonės atsakymo. Namų elfai buvo mieli ir paslaugūs - jie jam patiko jau nuo pat pirmojo susitikimo.
-
Chinatsu kaip ir praeitą popietę klausėsi, ką pasakojo Benedict. Vienu metu jai toptelėjo, kokia nesąmonė būtų, jeigu čia sėdėtų neišklausanti mergina. Tikriausiai nutrauktų vidury pokalbio ir imtų skiesti apie tai, kiek valandų rinkosi suknelę. Bet japonei ta mintis truko neilgai.
- Manau, namų elfams darbas tarsi koks atsipalaidavimo ir gyvenimo būdas. Nes jeigu taip nebūtų, tada greičiausiai jie ir nabūtų būtent namų elfai. Kaip ir matosi, jie tikrai nėra liūdni. Kita vertus, yra keletas pasakojimų aoie tai, kad elfai tvarkydami buvo nelaiminga ar kažkas panašaus, - ji atsikando ir bagetės ir suderino su sriuba. Elfai tikrai išmanė savo darbą ir gamino pasakiškai, kad ir kas tai bebūtų. Chinatsu tikrai tas vakaras patiko.
-
-Visai gali būti,-su mergaite sutiko pirmakursis.-Nors, pavyzdžiui, Dobis taip pat buvo namų elfas, o kaip išgarsėjo! Girdėjau, kad namų elfus galima suskirstyti į dvi dalis - tie, kurie dievina Dobį ir tie, kurie jo nemėgsta,-berniukas nusišypsojo. Jis jau buvo bebaigiantis savo sriubą - ši buvo tikrai gardi. Kaip, vardan Merlino barzdos, jie sugeba taip gaminti savo trumpom rankytėm? O juk čia dar tik sriuba.
-Tėtis pasakojo, kad žiobarai turi kažkokią pasaką, kurioje du namų elfai padėdavo kažkokiam vargingam siuvėjui, kol šis, atsidėkodamas už darbą, padovanojo jiems drabužėlių. Elfai, žinoma, iškart iš ten dingo - juk tai ne pats įdomiausias darbas, esant laisvam, galima susigalvoti ir kitokių darbų. O siuvėjas, žinoma, sau visus plaukus nusirovė supratęs, kas nutiko,-ne visai tiksliai pasaką atpasakojo Benedict.
-
Chinatsu pamažu baiginėjo sriubą. Ji net nenutuokė, kiek patiekalų iš viso bus, tad iš dalies norėjo vakarą užtęsti, kad jis truktų ilgiau. Tiesiog norėjo ir tu daryk ką nori, bet tas noras liko.
- Na, vieniems jis atrodo tikrai drąsus ir neeilinis, išmintingas elfas. O tradicijų paisantys elfai tikriausiai mano, kad Dobis yra neišprusęs per daug norintis nusikaltėlis, - sukikeno japonė. Pirmosios jos skaitytos knygos Hogvartse ir buvo apie tą mokyklą, kad ji daugiau žinotų aoie Hogvartsą.
- Hm... bent aš tokios negirdėjau. Bet juk ne Anglijoje gyvenau. Japonijoje visai kitokios pasakos yra sekamos, o kitos tik nusiklausomos iš kitur. Bet ir keista toji pasaka. Tarsi moralas būtų - mokėk pinigais, - Chinatsu nejučia nusijuokė. Tikrai keista būtų taip manyti.
-
-Tai kad tas siuvėjas buvo labai neturtingas,-nusijuokė berniukas. Jam ši pasaka buvo nelabai prie širdies - tiesiog buvo gaila vargšų elfų, priverstų dirbti žiobarui ir neturtingo geraširdžio siuvėjo, norėjusio padaryti gerą darbą, o tik atleidusį ir gal net įžeidusį elfus.
Ir vis dėlto - pasakoje rašoma, kad tie drabužiai buvo gražus. O tai jau šioks toks pliusas.
Pirmakursis pabaigė savo sriubą, žinoma, pirma palaukęs Chinatsu. Tuoj pat prisistatęs elfas nurinko jų indus ir tuoj pat pristatė su dviejais nedideliais tradiciniais angliškais pyragais, apipiltais padažu iš sutrintų tikrų pomidorų ir dar kažkuo, kieno ingredientų varniukas nesugebėjo atskirti. Jis mandagiai padėkojo ir jį apžiūrėjo - abu pyragai buvo tobulai iškilę ir apskrudę. Benedict nusišypsojo. Kol kas viskas einasi gerai.
-
Chinatsu nusišypsojo lyg iš oro ir nejučia ėmė mąstyti apie Hogvartsą kažkaip smulkiau. Mintis išgvildeno iki pokylių, kokie vykdavo anksčiau. Ji nuklydo kažkur į lankas ir vėl grįžo prie šokių.
- Kažin ar Hogvartse vyksta kokie pokyliai, šventės ar šokiai. Nes jau pamažu baigiasi metai, o dar nei vieno tokio baliaus nebuvo, kad būtų galima nueiti, pašokti ir pasibūti su kitais, - ramiai kalbėjo japonė, nors iš tiesų šiek tiek galbūt ir nusiminė dėl nedaromų pobūvių.
Kai buvo atneštas pyragas, Chinatsu nenulaikė nuostabos. Viskas jai atrodė nauja, labai įdomu, o ypatingai maistas ir visa kita. Vieta buvo jauki, malkos tyliai spragsėjo židinyje ir tas garsas vertė šypsotis. Japonė paragavo pyrago ir turėjo pripažinti, kad namų elfai kuria šedevrus. Pyragą valgė pamažu, nes buvo prieš tai privalgiusi sriubos.
-
-Girdėjau, kad būdavo Kalėdų pokyliai ir ir panašiai, bet nežinau, kodėl jų nebuvo šiemet,-susimąstė Benedict.-Nors girdėjau, kad seniau jie būdavo. Ir mokslo metų baigimo proga būdavo šventė. Galbūt ji bus ir šiemet?
Berniukas tikrai tikėjosi, kad bus. Turėjo būti - juk kam jie kitaip rinko taškus? Na, žinoma, ne vien tik tam, kad jų koledžas laimėtų taurę, bet... Tai visvien buvo svarbu. Pirmakursis jau žinojo, kad praeitais metais laimėjo Klastūnynas - ir, pažvelgęs į visų koledžų taškus, neabejojo, kad taip atsitiks ir šiemet.
Varniukas taip pat paragavo pyrago. Jis buvo tikrai gardus - elfai pasidarbavo iš širdies. Tik muzikos betrūksta, šyptelėjo berniukas. Ma, o kodėl gi ne? Reikės paprašyti, kai ateis kitas. Tylios, mielos muzikos. Tyloje sėdėti kažkaip... Ne taip jauku, kaip būtų su muzika.
-
- Bent jau aš labai tikiuosi, kad bus šokiai ar šventė, ar pokylis. Visada norėjau nueiti. Galbūt todėl, kad apskritai man tokie renginiai labai patinka. Tu eitum? - paklausė Chinatsu suvalgydama dar vieną gabalėlį ir nuklysdama mintimis kažkur toli. Bet jai niekas neleido plavinėti, nes ji ramiai sau sėdėjo kambaryje su židiniu, šalimais buvo žmogus, visada pasiruošęs išklausyti mažąją Klastuolę dėl visko. Japonė buvo dėl to dėkinga ir apskritai linksma. kad turi tokį gerą draugą.
Malkų spragsėjimas buvo tikrai jaukus. Betruktų tik sniego už lango ir jaukaus pledo su filmu.
- Apie ką galvoji? - nei iš šio, nei iš leptelėjo Chinatsu ir vos netrenkė galvos į stalą. Kurių velnių ji šitai pasakė? Bet jai vis tiek buvo įdomu, gilaii širdyje.
((Dvi minutės keturiasdešimt sekundžių ir postą parašau :D ))
-
-Žinoma, kad eičiau,-šyptelėjo berniukas. Juk ten ne tik galima pailsėti nuo mokslų, bet ir gerai pavalgyti... Nors tą patį galima padaryti ir virtuvėje. Bet tai nesvarbu.-Visada norėjau nueiti į dar vieną šventę Hogvartse.
Benedict plačiai nusišypsojo, išgirdęs klausimą ir daug negalvodamas atsakė.
-Apie muziką, šventes, filmus ir apie tai, ar tu turi augintinį. Tu turi augintinį?-varniukas jau seniai norėjo to paklausti, bet arba pamiršdavo, arba tas klausimas tiesiog būdavo "ne į temą", todėl dabar, tokiai progai pasitaikius, jis ja pasinaudojo.
Bet ir šilta čia, šmėkštelėjo mintis pirmakursio galvoje. Šilčiau net už Varno Nago bendrąjį kambarį... Nors ne, ne šilčiau.
((Aha, man tai savaitės, kol prisiruošiau parašyti :D ))
-
- Girdėjau, kad bus mokslo metų atidarymo šventė kitais metais, - linksmai pastebėjo Chinatsu. Ji tikrai ruošėsi eiti ir jau tais metais svarstė, ką reikės apsirengti, kad atrodytų mielai, paprastai, bet gražiai. Be to, galvojo per vasarą pasikirpti plaukus, kad nebūtų tokie ilgi ir siektų klubus, o ne beveik žemę. Galbūt jai taip būtų tikę labiau, nors ji nežinojo. Niekada nebandė, kuta vertus.
- Namie auginu Japonų trumpauodegę katę, bet ji labiau mamos katė, nes daugiau laiko būna su ja. Šmirinėja po namus tokia, - nusijuokė Chinatsu. - O tu turi?
Japonė pagalvojo, kad vėliau tikrai paklaus Benedict, ar jai tiktų trumpesni plaukai. Aišku, atrodytų nebe taip Chinatsiškai, bet ką padarysi. Japonė atsikvėpė ir pagalvojo, jog tikrai suknelė buvo gera išeitis - nebuvo karšta nė trupučio.
-
-Tada gerai,-nusišypsojo Benedict. Bent jau bus ką veikti, ne tik mokytis.-Turiu ūdrą, bet ji labiau mano sesės, kaip tavo katė labiau tavo mamos. Jos vardas Blusa. Žinoma, ji neturi blusų,-berniukas vėl šyptelėjo, prisiminęs sesers augintinę.-Ji gana protinga. Šalia mūsų namų yra kaip ir nedidelis upelis, tai ten ją ir apgyvendinome. Žinoma, atsivežėme ją iš kitur - dabar net nebeprisimenu, iš kur.
Varniukas net nepastebėjo, kaip pabaigė savo mėsos pyragą. Liko tik desertas? Taip greitai? Pirmakursis tyliai nusistebėjo. Su Chinatsu laikas prabėgdavo nepaprastai greitai - tų pačių dviejų patiekalų giminių ar artimųjų kviestiniuose pietuose valgymo laikas būtų parėjęs dvigubai lėčiau. Laikas visada bėga greitai, kai veiki ką nors įdomaus/gero/tai, kas tau patinka, ir lėtai, kai kankiniesi/lauki/ko nors bijai ar panašiai.
-
- Mano pusbrolis turi šunį ir jos vardas Ūdra, nes labai gerai plaukia ir labai mėgsta vandenį, - prisiminė Chinatsu. - Kartą Ūdrą buvo atsivežęs pusbrolis. Ji plaukiojo upleyje netoliese ir krante budavo labai negilu. Nuo tos dienos ten išties labai gilu. Mes sprendžiam, kad Ūdra išrausė, - pasakojo nusijuokdama japonė, nes Ūdra buvo tikra legenda, iškasusi visą šachtą upelyje. Chinatsu vėl nusijuokė. Buvo tikrai itin smagu prisiminti, kaip šoki į krantą ir panyri. Mergaitė atsidususi šyptelėjo. Japonė net nepastebėjo, kad dedasi į burną tuščia šaukštelį manydama, jog ten yra mėsos pyragas. Sukikenusi, kai pajuto tuštumą burnoje, išsiėmė šaukštleį ir vėl nusijuokė. Net nebuvo gėda - visiems taip pasitaiko, o plius sėdi su tokiu geru draugu.
-
Berniukas šyptelėjo, tramdydamas juoką. Tačiau jis tiesiog negalėjo nesišypsoti, kai juokėsi Chinatsu - vis dėlto, nepaisydamas berniuko pastangų, juokas pats prapliupo, japonei vėl nusijuokus. Linksmas, nuoširdus juokas, kokiu varniukas visada ir juokdavosi. Tarsi trikdydamas ore tvyrantį džiaugsmą, prie stalo pasirodė elfas akmeniniu veidu. Jis pateikė gražiai stikliniame indelyje lyg kokias šakutes sustatytus žuvų pirštelius ir indelį vanilinio padažo.
-Dėkui,-nuramintas elfo išraiškos tarė pirmakursis, bet atsisukęs į japonę, vėl prunkštelėjo, vėliau davęs sau pastabą, kad taip daryti yra ne itin kultūringa. Nors prie draugų, žinoma, galima.
-Esi ragavusi žuvų pirštelių su vaniliniu padažu?-tiesiog šiaip sau pasiteiravo Benedict, beveik šimtu procentu įsitikinęs, kad atsakymas bus neigiamas. Juk ir patys anglai nedaugelis yra to ragavę.
-
Chinatsu vėl nusijuokė. Neveltui sakoma, kad juokas užkrečiamas, o juo labiau, kai juokiesi ne vienas. Ir dar ypatingai tokiu metu. Mergaitė prunkštelėjusi iš elfo rimtos veido išraiškos prikando lūpą, kad neimtų vėl juoktis. Net nežinia kodėl jai užėjo toks juoko priepuolis, kad sunku valdytis. Atsidususi japonė pasižiūrjėo į lėkštę. Ten tie žuvų piršteliai buvo taip juokingai susmeigti, kad ji vos vėl neprapliupo vėl juoktis. Juoktis iš maisto, teisingai.
- Kaip čia pasakius... ne, - japonė vėl sukikeno iš savo keisto elgesio. - Kartais neprileido elfai juko dujų? - vėl prunkšrelėjo juodaplaukė. Vis tik viskas atrodė pernelyg juokinga, net ir paprastas dalykas. Chinatsu vis dar sukikendama pasiėmė lazdelę ir pamirkiusi į padažą atsikando. Taip, buvo tikrai labai skanu.
- Rodos, pradedu įsimylėt anglų virtuvę, - nusijuokė japonė.
-
Benedict vėl prajuko iš mergaitės atsidūsėjimo, vėliau dar kartą - iš juoko dujų.
-Nesu dėl nieko tikras. Tiesą sakant, visko iš tų elfų gali tikėtis,-bandydamas kalbėti rimtai berniukas vėl nusijuokė.-Aš rimtai. Žinojai, kad juoko dujos iš tikrųjų, man atrodo, žudo? O gal ir ne, gal kažkokios kitos... Bet man atrodo, kad juoko.
Varniukas plačiai nusišypsojo. Jis dievino akimirkas, kai kiti žmonės pirmą kartą paragaudavo šio patiekalo.
-Na, čia nėra visiškai anglų virtuvė - nors, tam tikra prasme, yra. Tiesą sakant, šį "patiekalą" "išrado" vienas veikėjas iš vieno serialo, kai atsiregeneravo ir ieškojo savo naujo mėgstamiausio valgio,-pirmakursis šyptelėjo.-Tas serialas vadinasi "Doctor Who", ilgiausiai veikiantis serialas pasaulyje. Bet jie tikrai skanūs,-Benedict taip pat paragavo pirštelių su padažu.-Įdomu, kodėl jie vadinasi "piršteliais"? Žuvys gi neturi pirštų,-prunkštelėjęs iš šios savo išvados berniukas sau įsignybė. Rimtai, nemandagu taip.
-
Chinatsu galėjo pasakyti ,,nejuokink, nes aš juoksiuos", bet tai būtų buvę dar juokingiau negu patio tų žodžių reikšmė. Nuo savo minčių japonė nusijuokė ir vis tiek negalėjo nesijuokti. Kažkas buvo ne taip.
- Tos, pačios. Neseniai buvo pranešta, kad juoko dujų prisikvėpavęs vaikas mirė, - pranešė mergaitė ir vėl nusijuokė, o po to juokėsi iš to, kad juokėsi dėl to, kad vaikas mirė. Tuomet surimtėjo. - Žiauru, tiesą pasakius, - ir suprunkštė iš situacijos. Atsidususi atsikvėpė ir, pasirodo, suvalgė jau antra pirštelį. Nori nenori įsivaizdavo žuvis su ilgais pirštais ir kaip tie pirštai kaip inkaras apsivėlę žolėmis ir visokiomis nesąmonėmis.
- O, tikrai? - nustebo japonė. Ji dar apie tokius dalykus negirdėjo, bet nujautė, kad čia gali būti ir pokštas. - Gal prieš keliolika milijonų metų turėjo, - pridūrė dar ir vėl susijuokė iš savo pastebėjimo.
-
Benedict jau norėjo ištarti "Nejuokinga", kai Chinatsu pradėjo juoktis iš vargšo berniuko mirties, bet staiga pats pradėjo kvatotis. Japonės juokas jam buvo labai užkrečiamas; jei juokdavosi ji, juokdavosi ir varniukas.
-Tikrų tikriausiai. Galėsi paragauti jo kito recepto kitą kartą, jei norėsi,-berniukas nusišypsojo.-Juk kitas kartas bus?
Jis nė nepastebėjo, kaip žuvų pirštelių indelis ištuštėjo, tad surūgėlis elfas paserviravo arbatos ir pyragaičių su avietiniu įdaru. Viskas pagal planą, pastebėjo pirmakursis ir eilinį kartą nusijuokė, pagalvojęs apie žuvų pirštus.
-Na, manau, kad tikrai turėjo - juk mes susiformavome iš žuvų,-filosofavo Benedict, prisiminęs evoliucijos teoriją.-Pirma buvo bakterija, tada ji ėdė, ėdė ir išaugo į žuvį, tada iš žuvų pasidarė ropliai... Bent jau taip galvoja žiobarai, kaip sakė tėtis. Mama tai kažkaip apie tai daug nekalba.
-
- Be abejo, - nusišypsojo Chinatsu. Jai atrodė įdomu paragauti kitokių žuvų pirštelių. Ji tyliai suprunkštė pagalvojusi ,,žuvų piršteliai". Japonijoje gyvendama girdėjo, kad yra toks patiekalas, bet dažniausiai manydavo, kad tai tik dar vienas eilinis pusbrolio pokštas apie Angliją. O štai dabar pati ten sėdi ir valgo tuos pirštelius. Deja, visada viskam ateina galas, kaip jau pastebėjo ne kartą mergaitė ir piršteliai pasibaigė. Pyragėliai su avietėmis ir arbata jai pasirodė skaniausia dalis iš visų. Tiesiog Chinatsu stilius.
- Turiu pastebėti, kad bakterijos daug ėda, - pridūrė japonė ir vėl susijuokė. Na, tą vakarą ji nusišnekėjo ir nusijuokinėjo tikrai labai daug. Vis tajauku atmosfera su Benedict.
-
-Bakterijos - tikros ėdrūnės. Pavyzdžiui, kad ir žiobarų pasaulyje plačiai naudojamos mielės - jos, atrodo, tokios mielos, gėriesi jomis, džiaugiesi, o jos viens du - ir surija savo mažesniąją sesutę ar broliuką. Baisu,-savaip mielių veikimo principą atpasakojo Benedict, suprasdamas, kad šį kartą visiškai nusišnekėjo.-Nors, tiesą sakant, nežinau, ar jos iš viso yra bakterijos.
Avietinių pyragėlių kalnas tiesiog tirpte tirpo - o tai, varniuko nelaimei ir nedžiaugsmui, reiškė, kad tuoj baigsis ir pats vakaras.
-O tu turi snukiaknygę ar kaip ten tas dalykas vadinasi?-nepamiršo pasidomėti berniukas. Apie šį žiobarų išradimą, per kurį galėjai komunikuoti žymiai greičiau, nei per pelėdas, jis išgirdo, žinoma, iš žiobaro savo tėčio - šis išradimu naudojosi beveik kasdien.-Girdėjau, kad žiobarų pasaulyje tas dalykas labai populiarus. Ką iš viso jis reikalingas, be labai pagreitinto pelėdų pašto, kuris net ne paštas ir net ne pelėdų?
-
Chinatsu klausydamasi apie mieles vos nesusijuokė, o po tos kalbos sukikeno. Pati buvo kepusi pyragus su mielėmis, arba duoną, kad ir, prisiskaičiusi receotą. Atsipūtusi nusišypsojo.
- Mielės yra tokie milteliai... juos deda į varškės apkepą, pyragą, duoną. Kai pašauni tą daiktą į orkaitę, mielės iškelia produktą. Kitaip sakant, padaro taip, kad tas pyragas būtų gražiai išsipūtęs, kaip iš parduotuvės, - kikeno japonė iš mielių, ėdančių vaikus.
- Turiu. Tai vadinasi Facebook. Ten gali įkelti savo nuotraukas, žiūrėti į kitų nuotraukas, paspausti mygtuką ir taip pasakyti, kad tau patinka tarkim vaizdo įrašas arba nuotrauka. Gali susirasti draugų. Tereikia surinkti tekstą ir paspausti vieną mygtuką ir automatiškai, kad ir kur žmogus bebūtų, jis gauna tą tekstą, kurį siuntei, - paaiškino japonė. - Su juo gali pamatyti, ką veikia kiti žmonės ir rpaleisti laiką. Kiti netgi būna priklausomi nuo Facebook, - aikšino mergaitė apie socialinius tinklus.
-
Christina grįžusi į Hogvartso pilį pagalvojo patyrinėti neatrastus kampus. Ji ėjo pro šarvus. Kol atkreipė dėmesį už jų esantį nemažą paveikslą . Jame buvo dvi jaunos burtininkės kurios sėdėjo ant violetinių pufų gurkšnodamos punšus. Mergina galvojo ką čia padarius. Nejučiomis ji užsinorėjo pačiupinėti rėmus tad pradėjo nuo kairės pastebėjo jog paveikslas ima švytėti. Christina nieko nesuprasdamas stovėjo sustingusi it statula kol neišgirdo moters balso:
- Ko lauki? Brūkštelk burtų lazdele kairėje pusėje po paveikslu ant sienos, - nieko netarusi Christina žiopčiojo it žuvelė. Paskui negrabiai burtų lazdele padarė kas buvo liepta. Tuomet akinamai švystelėjo šviesa. Tuomet po aukštu paveikslu pasirodė durelės. Ji patraukė ir žengė pro jas. Kaipmat atsidūrė kambaryje. Koks apskritas Mintyse nusistovėjo mergina. Kambarys buvo nedidelis, jaukus, šiltas. Pakėlė akis į lubas. Lubos buvo aukštai. Netoliese kiūtojo plytinis židinys kuris dabar skleidė nuo ugnies šilumą. Ji užmatė violetinius foteliukus. Dar buvo prabangi taip pat violetinės spalvos sofa. Vidury buvo stalas. Už jos kabėjo paveikslas, bet jau su Hogvartso pilies atvaizdu. Christina linksmai patrynė rankas, nuėjo ant sofos prigult. Užtat dar šilčiau pasidarė. Mat ugnis gerai įsismagino bei įsidūko. Ir mergina vėlai vakare mėgavosi, ramybę, šilumą...
-
Lewis tingiai vaikštinėjo po pilį. Visai ne kaip Varno Nago moksleivis, per vėliu paros metu, kad jau reikėjo visiems gulėti. Taip tingiai, koja už kojos vilkdamasis koridoriais jis išgirdo. Žingsnius. Jų nebūtų supainiojęs su niekuo kitu, jau kelis kartus taip buvo prigriebtas. Mokyklos ūkvedys. Išplėtęs akis jis smuko už šarvų, bet žinojo, kad jo tai neapsaugos. Jis išvydo, kaip dvi moteriškės gurkšnoja punšą ir šnekučiuojasi. Aišku kaip dieną, kad jos kažką slepia. Vaikinas greit pripuolė prie paveikslo.
- Prašau, gal galėtumėte pasakyti, kaip įeiti? - tyliai paprašė jis. Moteriškės paaiškino, kad reikia kvadratu apvesti paveikslą. Taip ir padaręs jis smuko vidun vos išvengęs tylaus ūkvedžio balso. O viduje jis išvydo žmogų, kurį mažiausiai tikėjosi pamatyti šiame kambaryje. Ir tai buvo Christina. Praėjo jau kelios dienos, kai Lewis jos nematė. Varnis buvo pasiilgęs merginos. Tyliai priėjęs, kad ji neišgirstų, vaikinas priklaupė ir šiltai pabučiavo į lūpas to tikrai nelaukusiai merginai. Jos švelnūs plaukai kvepėjo švelniu cinamono ir obuolių kvapu, aštrinančiu visus jausmus. Švelni it skystas šilkas oda buvo tokia šilta ir jauki, kaip ir visas kambarys. Lewis nesuprato, kaip anksčiau jis negalėjo jos pamatyti, sutikti, pabendrauti ir įsimylėti. Jis tai jautė visa širdimi. Tai buvo ne tas apgaulingas jausmas, kuris kyla susižavėjus, o tikra meilės iš pirmo žvilgsnio.
-
Christina tiesė ranką link šilumos. Buvo taip šilta ir gera. Pirštai kaito. Mergina buvo pernelygįsisvajojusi tad nieko nemaė bei negirdėjo. Bet pajuto, kad gauna bučinį vėl tiesiai nuo kažko. Pabudusi iš svajonių ji pamatė Lewis. Ji apsivyniojo jo kaklą. Rudaplaukė noriai siurbė. Aistringai ji mėgavosi. Šiaip ne taip atsitraukė. Linksmai pašiaušė vaikinui plaukus. Dar apkabino jį. Baigusi glamones ji atsisėdo ant plačios sofos. Christina rūpestingai klausė:
- Kaip sekėsi? - rudaplaukė dar pakedeno plaukus japonui. Ir ji sumurkė tartum kaip katė - Aš jau spėjau tavęs pasiilgti, - mergina tyliai pasakė. Ji dar prisiminė tą dieną kai jie pirmą kartą susitiko akis į akį. Prisiminė vaivorykštę, gausų lietų, Lewis šiltą glėbį. Galima sakyti jog Christina atsimena puikias akimirkas. Ir ji šypsodamasi susirungė į kamuoliuką...
-
Christinai atsitraukus Lewis dar pakštelėjo jai į nosies galiuką ir susirangęs šalia apsikabino ją kaip mielą, pūkuotą meškiuką. Šita vieta buvo nuošali, galima kalbėtis apie bet ką ir niekas tavęs neišgirs, galima veikti ką tik nori, šokinėti per fotelius ir šiaip visokias nesąmones daryti. Ir tikrai ne daug kas čia atsiranda pažiūrėti, kas per vieta.
- Neblogai, ką tik pasprukau nuo ūkvedžio, - sukikeno Lewis. - Žinojai, kad jau po vidurnakčio?
Vaikinukas švelniai braukė pirštų galiukais jos pečius, jais keliavo žemyn ir pasiekęs liemenį pradėdavo vėl iš naujo. Kambaryje buvo taip tylu ir jauku, šilta kaip niekad. Jokiame Hogvartso kambaryje apart virtuvės tikriausiai nebuvo taip šilta.
- O kaip tau sekėsi? - šiltai nusišypsojo japonas. - Gal kokios naujienos merginų gyvenimo fronte? Kaip su draugėmis?
Tas ,,merginų gyvenimo fronte" nuskambėjo juokingai ir tada jis tyliai susijuokė. Taip, tipiniai poros pokalbiai. Na, gal ne visai tipiniai, bet... tokie.
-
Christina buvo aiškiai patenkinta. Ir dėl bučinio ir dėl draugo. Mergina dar gavo bučinuką į nosytę. Pajuto kaip ją šiltam glėby ją apkabino draugas. Ne veltui toks jaukus kambariokas. Linksmai pamanė Christina. Pasidėjo galvą ant krūtinės ir svajingai klausėsi Lewis besiliejančio, melodingo, išsiilgto balso. Ji kikeno kaip Lewis pabėgo nuo ūkvedžio. Ūkvedis nė iš tolo buvo toks gerulaitis. Ji stebėjosi:
- Nejaugi? Rimtai? Jau po vidurnakčio? Nieko, sau. Veikiau pasiliksiu su tavimi. Juk taip gera man būti su tavimi, Lewis, - nuoširdžiai ji išreiškė savo nuomonę. Christina ėmė krūtėti mat ją labai kuteno Lewis kuris savo šiltais pertraukimais prie liemens. Mat ten buvo rudaplaukė jautri vietą Mergina ėmė lementi isteriškai juoktis:
- Ga..na. Ba..aii.kkk. Man taa...kaip KU..tee..na, - neramiai davėsi rudaakė.
-
Lewis šypsodamasis braukė pirštais jos liemenį ir šyptelėjo, kai ji ėmė kikenti. Pasirodo, Christinai kuteno, bet vaikinukas nesustojo, tyliai juokdamasis iš merginos.
- Nebaigsiu, - pakštelėjo į kaktą. - Nes, - tuomet į skruostą. - Aš, - į nosies galiuką, - Tave, - į lūpų kamputį, - Myliu, - galiausiai pabučiavo merginą į lūpas ir šiltai apkabinęs per liemenį padėjo smakrą ant jos galvos. Ir tai buvo taip miela ir jauku... japonas klausėsi pleškančių malkų ir vis šypsojosi. Ta šypsena veržėsi pro kraštus. Ir buvo be galo jauki.
- Aš irgi su tavimi pasiliksiu ir tikriausiai net neleisiu išeit iki ryto, pamokos palauks, ne paskutinės taigi bus, - šiltai šnekėjo jis. Kadangi langų čia nebuvo ir kiaurą parą degė židinys, galėjai visą laiką manyti, jog jauki naktis. Ir tai buvo puiku.
-
Christina kikeno ir kikeno. Garsiai Lewis maldavo, kad nustotų ją kutenęs. Kad ir garsiai juokėsi, bet galėjo įsiklausyti į japono tylų juoką. Ji pradėjo lengviau atsikvėpti. Kol galiausiai kūrenimo nebeliko. Bet užtat gavo nemažai bučinių. Ir prasmingų, jaudinančių meilės žodžių. Jų buvo penki. Tų stebuklingų žodžių. Sulyg kiekvienu žodžiu ji gaudavo po bučkį tik kitose vietose. Bučkiai artėjo prie lūpų. Iš pradžių prasidėjo nuo kaktos, po to ant skruosto, paskiau nosies galiuke, dar toliau lūpų kampučiuose ir galiausiai į lūpas. Jiedu susikabino. Christina įkando japonui į lūpą. Ji atsitraukusi žemai nunarino galvą bei pajuto ant jos slegiant į vaikino smakrą. Rudaplaukė šypsojosi ir šypsojosi atrodė jog šypsena visam laikui pasiliko pas Christiną. Mergina apkabino draugą ir kartu siūbavo linguodami kaip medžiai...
-
Lewis tyliai šypsodamasis glostė Christinos nugarą. Taip tylu buvo aplink. Bet ta tyla nebuvo ta nejauki ir nerimastinga, kai norima pranešti apie blogą žinią arba kai būna susipykę du žmonės palikti viename kambaryje. Tai buvo ta tyla, kai nereikia žodžių, viskas išsakyta veiksmais ir jausmais.
- Tai kas naujo pas tave? - šyptelėjęs dar sykį paklausė Lewis, nuleidęs galvą tiek, kad galėtų žvelgti į šiltas ir rudas Christinos akis. Jos buvo tokios mielos ir kiek drovios, nuo šilumos įraudę skruostukai žavėjo japoną. Lyg mažas triušiukas, kurį galėtum niurkyti, niurkyti ir nuniurkyti. Na, jis tą ir žadjėo padaryti artimiausiu metu, tik švelniau ir rūpestingiau. Visgi čia jo auksas ir jo mieloji mergytė.
-
Chistina mėgavosi nugaros glostymu. Jai patiko būti Lewis glėbyje. Jautėsi lyg būtų apsaugota nuo visko. Rudaplaukė prradėjo dainuot dainą ,,When I was your man'':
- Same bed, but it feels just a little bit bigger now our song on the radio, but it don't sound the same..., - tyliai dainavo žiobarų dainą. Jos manymu tai tiko dabartiniam atvejui. Ji stengės neužmigti. Išgirdo klausimą ir atsakė. - Ai, šiandien vakare susitikau su drauge Jekaterina. Ji man pasakojo, kad susidraugavo su Johnny. Pasiplepėjom. Sužinojau, kad lanko šokius. Ką daugiau bepasakius. Dar per ANJM pamoką mane iškvietė į dvikovą su pirmakurse, - linksmai ji šyptelėjo tiesiai pažvelgdama į Lewis akis kurios buvo spindinčios. Išryškėjo duobutės nuo šypsenos. Ji atsigulė ant Lewis ir nusijuokė. - Tamsta neprieštarausite jei čia atsigulsiu tiesiai ant jūsų ir užmigsiu? - sarkastiškai ji paklausė.
-
Lewis šypsojosi žiūrėdamas į dainuojančią Christiną. Jos balsas buvo toks mielas ir gražus. O dar koks šiltas tembras ir daina, labai tinkanti dabar esančiai situacijai.
- When our friends talk about you all that is does is just tear me down, cause my heart breakes a little when I hear your name... and it all just sound like uuuu, mm, too young, too dumb to realize...
Pratęsė Lewis tyloje. Švelniai dainuojant jis nubraukė vieną Christinos sruogą nuo veido ir gražiai patalpino už ausies. Toliau jau buvo tylu, tik spragsinti ugnis. Jis išklausė draugės ir kilstelėjo antakius.
- Susidraugavo. Susidraugavo. Ta prasme? Ką Johnny galėtų prisileisti? Nebent orą. Ir tai, jeigu tik kas leistų jam visą orą išnaikinti, jis tai ir padarytų, kad tik jis nelįstų prie jo, - nežymiai susiraukė jis, bet vaikino veide atsirado šypsena, kai Christina įsitaisė ant jo. - Mielai prašom, madam. Miegokit, kiek tik širdis geidžia.
-
Vhristina net nustebo, kad prisidėjo ir Lewis net nemanė, kad jis žino ar moka šią dainą. Pabaigusi ji pažvelgė į lubas kurios buvo vienodos spalvos. Tokios nuobodžios. Tad sugalvojo perdažyt į žalią ir raudoną spalvą burtų lazdelės pagalba. Ji iš kišenės išsitraukė burtų lazdelę, sumosavo ja ir atsirado dryžuotos lubos su lempomis. Pasidarė šviesiau, bet kadangi rudaplaukė norėjo, kad būtų tamsu tad suplojo rankomis ir šviesa kaipmat dingo. Pastebėjusi, kad Lewis apstulbo dėl įbrolio ji pritarė;
- Aš taip pat maniau, kad neįmanoma susdraugaut jam. Ypač su mergaitėmis, - ji pasakė. Pamačiusi, kad Lewis susiraukė tad ir ji vaidino, kad yra susiraukusi. Tartum suvalgė rūgščią citriną. Ir ji aistringai pabučiavo Lewis. Atsitraukusi ji sušnabždėjo. - Labanakt, - ir ji užsimerkė. Miegojo saldžiai. Tartum beginklė...
-
Lewis šiltai šyptelėjo jai, kai Christina kaitaliojo lubų spalvas. Jai užmigus vaikinas grąžino ankstesnę, paprastą medieną, nes kaip jau atėjo, taip turi ir palikti išeidami. Varbis dar kiek laiko galvojo apie tai, kas atsitiko Johnny, kad jis su kažkuo susidraugavo. Reikės mums visiems keturiems susitikti ir tuomet tikrai išsiaiškinsim, kas sieja juos du. Negali būti meilė, tik ne tai... mano įbrolis tam nesukurtas tiesiog, mąstė Lewis. Bet ta šiluma, sklindanti nuo Christinos kūno, lengvas sunkumas ir ritmingas jos kvėpavimas taip migdė vaikiną, o krosnies šiluma tiesiog nardino į sapnus. Pasidavęs Lewis apkabino Christiną žemai per liemenį ir atsikvėpęs užmerkė akis, o tuojau pat ir užsnūdo.
-
Rytas. Saulė kilo ir kilo. Bet kadangi kambarėlyje nebuvo jokio menkiausio langelio. Kambary miegojo porelė. Vienas kitą apglėbę. Krosnis jau seniausiai buvo ataušusi. Ugnies nė kvapo nebuvo. Vietoj malkų buvo pelenai. Šiluma kuri sklido iš krosnies jau per naktį spėjo dingti. Buvo šilta tarp žmonių kurie buvo susiglaudę. Tai buvo Christina ir Lewis. Christina gulėjo ant Lewis. Jos palaidi, kaštoninės spalvos plaukai plaikstėsi ant Lewis kūno. Kažkur suūbavo pelėda. Tai išgirdusi mergina pradėjo busti po truputį. Atsargiai išsilaisvino nuo Lewis. Džinsų kišenėje susigraibė menką pergamentą ir plunksną. Tad jį brūkštelėjo:
Sveikas Lewis,
Sorry, kad tave palikau vieną. Tikiuosi tau patiko su manimi pasibūt bei saldžiai miegot. Kai susitiksime tu gausi keletą bučinių. Tikrai tikrai pažadu mano, meškine. Kaip išeiti tau reikia tą patį padaryti kaip ir anapus darei. Tik iš dešinės pusės. O dabar ate. Susimatysim tikriausiai greitai. Tuo neabejoju.
Tavo braškė Christina
Christina su šypsena pabučiavo Lewis. Paliko raštelį. Ir padarė apvedžiojimus. Drožė pro duris. Atsirado koridoriuose. Ir greitai ėjo į koledžą...
-
Lewis miegodamas nieko nesapnavo, net menkiausio dalyko, nes visos jo mintys buvo užimtos Christina. Vaikinas ėmė budintis tik tuomet, kai pajuto švelnų bučinuką į lūpas ir vėjelį, kuris pranešė, kad jo draugė greičiausiai dingo. Lewis buvo taip apsimiegojęs, kad tingėjo net pajudėti, bet reikėjo. Pramerkęs akis jis atsisėdo ir nusižiovojęs pamatė laiškelį. Šyptelėjęs vaikinas paėmė jį į rankas ir perskaitė. Susijuokęs vaikinas atsistojo ir pasirąžė bei užsisagstė kelias marškinių sagas (greičiau Christina miegodama kiek blaškosi). Varnis įsidėjo laiškelį gražiai sulankstęs į kišenę ir nuėjo prie paveikslo. Apvedęs lazdele paveikslą iš dešinės pusės išlindo pro skylę ir ramiai patraukė tolyn į Varno Nago koledžo kambarius.
-
Gabi koridoriuje sustojo prie paveikslo. Burtų lazdele atidarė duris ir įėjo į kambarį su židiniu. Kai Gabi įėjo į kambarį ir durys užsidarė, klastuolė atsiduso.
- Ak, kokie prisiminimai, - kalbėjosi ji su savimi.
Mergaitė atsimena, kaip čia leisdavo laiką su praeitais metais dar gyvavusio laisvalaikio būrelio narėmis.
- Gal net gaila to būrelio, smagu būdavo, - toliau šnekučiavosi su savim pačia.
Mergaitė prisėdo ant fotelio, susidėjo kojas ant stalo ir skendo prisiminimuose. Ji prisiminė, kaip atvyko į Hogvartsą, kokia buvo baili pirmame kurse, kaip antrame kurse mėgo krėsti išdaigas ir kaip dabar, trečiame, ji nori padaryti kažką ne itin gero, panaudoti lengvą juodosios magijos formą.
- Aš juk tikra klastuolė, - sukikeno.
Klastingai šypsodamasi mergaitė iš kuprinės išsitraukė pergamentą, plunksną ir rašalo ir ėmė daryti nuodų ir vaistų pamokos namų darbus.
-
Kaukšėdama per koridorių, Amabel kartais stabtelėdavo ir jos žilai pilki plaukai vis plakėsi į nugarą. Amos žvitrios, rudos akys spindėjo, o ji pati buvo kaip niekad linksma. Priėjusi kažkokį kambarį su paveikslu vietoj durų, kažką sumurmėjo ir pasišokinėdama įėjo. Kambarys buvo platokas, langai siekė grindis, tad galėjai aiškiai matyti, kad jau beveik vidurnaktis. Mėnesiena gana ryškiai švietė, tačiau nuo laužo sklindanti šviesa buvo daug stipresnė. Lyg nepastebėjusi ant sofutės sėdinčios mergaitės, varniukė ramiai pro ją praėjo ir atsisėdo ant raudono aksomo foteliuko. Kažką niūniuodama, Amabel išsitraukė iš kuprinės gana baltą pergamento lakštą ir pasidėjo jį ant stalo. Toliau išsitraukusi plunksną ir rašalinę, pasidėjo, pasimirkė plunksną į rašalą ir pradėjo kažką braižyti ar tai piešti.
-
Gabi dėmesį nuo nuodų ir vaistų rašinio sutrukdė kažkokia varnė, įėjusi į kambarį. Labai malonu, turbūt jau visi žino, kaip patekti į šį kambarį, reikėjo man niekad apie jį nesakyti, nebent kokiai Jekaterinai ir niekam daugiau, mintyse ėmė burbėti klastuolė. Gabi šiek tiek suglumo - varnė visiškai į ją nekreipė dėmesio, ji atsisėdo fotelyje ir ėmė kažką rašyti ar paišyti pergamente, lyg Gabi čia išvis nebūtų. Kadangi Gabi buvo linkusi prisikabinti prie kitų koledžų mokinių, o ypač prie pirmakursių, nors vėliau su jais dažnai susidraugavo, klastuolė neištvėrė ir šįkart.
- Man labai įdomu, kaip tu gali čia paišaliot, jei nieko nematai? - sarkastiškai paklausė. - O gal čia su manim kažkas blogai, gal čia aš nematoma, o, ne, ką man dabar daryti? - ironiškai kalbėjo.
-
Amabel atsisuko į kažkokią mergaitę, kandžiai nusišypsojo ir vėl nusisuko. Braukdama žilstančias pilkas garbanas, Ama kažką niurnėjo. Pažiūrėjus į pergamentą, galėjai suprasti, kad ji pedantiškai braižo kažkokią diagramą, pasiėmusi kitą lapelį, surašytą su duomenimis, o kartais tiesiog žvilgtelėdavo į magijos knygą, paversdavo keletą puslapių ir pagaliau sugrįždavo. Tingiai pasirąžiusi kažką suniurnėjo, ir vaidino, kad nekreipia dėmėsio į kažkokią dėmesio ištroškusią mergaitę. Dar nubrėžusi kelias linijas, Amabel palaimingai atsirėmė į foteliuko atkaltę, raudonas aksomas sušiugždėjo ir varniukė pasitaisė plaukus. Vėl palinkusi link diagramos, ji atsiduso ir iš kuprinės išsitraukė namų darbus, kuriuose reikėjo parašyti kažkokį rašinį.
-
- Pasirodo, ne tik akla, bet dar ir nebylė, vargšelė, - numykė Gabi.
Gabi paskubom baigė rašyti rašinį ir visas knygas sukišo kuprinėn. Dirstelėjo į varnę, ši traukėsi knygas. Gi vyptelėjo ir pasikvietė elfę, kurios paprašė šventiškai atrodančio moliūgų kokteilio bei taip pat šventiškų moliūgų sausainiukų. Norėdama varnei trukdyti mokytis, prie to paties Gabi iš burtų lazdelės išbūrė natas ir per visą kambarį pasklido tranki, garsi roko stiliaus muzika. Kadangi Gabi šį kambarį atrado, jai buvo pikta, jog kažkas į jį įėjęs su Gabi nei nepasisveikina, tad Gabi stengėsi bent padarytai tai, ką gali - trukdyti. Vėl susikėlusi kojas ant stalo mergaitė linksėjo į roko ritmą ir gurkšnojo moliūgų kokteilį per šiaudelį.
-
Lyg nekreipdama dėmesio į mergaitę, kuri pasileido trankią muziką ir kažką nesuprantamai kalbėjo, Amabel tik pagūžčiojo pečiais ir rašė toliau. Jai tokia muzika tik padėjo atsigauti, todėl rašinį ir diagramą pabaigė, ir greitai viską sukišusi į talpią kuprinę, niūniavo "Fur Elise" muzikėlę ir į taktą barbendama pirštu. Pasitaisiusi plaukus, varniukė palaimingai atsilošė, ir lyg nieko negirdėdama, nei klastuolės kvailų pašaipų, toliau barbeno pirštu į staliuką ir niūniavo. Kažkodėl ji atsipalaidavo ir nieko negirdėjo. Pagaliau pasirąžiusi ji pasitrynė akis ir jas išplėtė, kad jos nesuliptų, nes klastuolė gali bet ką jai iškrėsti Amabel miegant. Taip niurnėdama, ji susuko kandų šypsnį klastuolei ir vėl atsilošė, jausdama, kaip nervina merginą.
-
Ir kokie jie visi skirtingi, ėmė mąstyti Gabi. Grifai amžinai draugiški, tad iš jų pasišaipyti lengva, o štai varniai per daug protingi, kad juos veiktų šitos nesąmonės, su savimi mintyse kalbėjosi Gabi. Ji pastebėjo, kad varnės visiškai neerzina Gabi veiksmai, nors daugelį tai vesdavo iš proto. Gabi nervai atslūgo ir ji net nudžiugo, kad Hogvartse mokosi ne tik nevykėliai, kuriuos lengva išvesti iš kantrybės ir kurie nesugeba savęs apsiginti. Gabi patildė muziką, bet paliko tokią pačią - roko stiliaus. Dabar ir ji buvo rami, gurkšnojo moliūgų kokteilį ir kramsnojo sausainukus, o į varnę nebekreipė dėmesio, regis, susitaikė su tuo, kad varnė nelinkusi bendrauti, bent jau su šia klastuole, nors pati Gabi gal ir būtų norėjusi ką nors nuveikti.
-
Ramiai atsistojusi Amabel pasiėmė jau padarytus namų darbus, tvarkingai sukišo juos į kuprinę, užtraukė užtrauktuką ir numetė ant foteliuko. Nuo fotelio atkaltės nudžiovusi juodą odinį švarkelį, apsigaubė juo, atsisėdo ant sofos ir įsikniaubė į kelius, kad būtų šilčiau. Stabiliai laikydamasi, ji negalėjo užmigti, bet.. užmigo. Po kelių minučių laisvo miego ji sunkiai atmerkė akis ir dar snūduriavo. Atitraukusi kuprinę, ji atsargiai ištraukė kartoninę dėžutę sulčių su šiaudeliu. Su šiaudeliu pradūrusi skylutę sultyse, ji pradėjo traukti sultis ir akylai stebėjo mergaitę, kuri, atrodo, taip pat kažką gurkšnojo. Atsilošusi Ama palaimingai pasirąžė ir dar truputį pagurkšnojo sultis, ir tada, supratusi, kad veikti nėra ko, ji iš kuprinės išsitraukė kažkokią storą knygą, atrodo, Magijos Istoriją ir įniko skaityti. Varniukei, atrodo, nebuvo jokio noro kalbėti su klastuole.
-
Varnė, regis, užmigo, bet Gabi nieko bloga jai daryti nenorėjo. Akimirką Gabi pagalvojo - o gal ji iš tiesų nebylė? Kažkaip keista, kad žmogus įėjęs į kambarį, kuriame kažkas yra, visiškai nebendrauja, bet vis stebi. Gabi jautė, jog varnė ją stebi. Klastuolė pabaigė valgyti sausainukus ir jau išgėrė visą kokteilį. Muzika Gabi jau atsibodo, tad lazdelės pagalba mergaitė muziką užtildė. Pamaniusi, kad ne pro šalį būtų pasimokyti, nes ir taip jau daug pamokų praleista, trečiakursė iš kuprinės išsitraukė kelis vadovėlius ir mokėsi. Kad ir kaip bebūtų, kambarys su židiniu buvo toks jaukus, jog atmosfera, tvyranti kambaryje, labai tiko mokymuisi. Beskaitydama Gabi kelis kartus nusižiovavo, bet ištvėrė neužsnūdusi ir skaitinėjo.
-
Amabel pažvelgė į mergaitę, kuri skaitė. Atsidususi ji išsitraukė pergamento skiautelę ir greitai brūkštelėjo:
Sveika ♥
Širdutę ji nupiešė ne prie ko, tačiau rašydama bet ką ji prirašydavo juoda širdutę. Ama perbraukė per savo žilai pilkus plaukus, jos pusę juodų lūpų iškreipė šypsnys ir jos rankos pasiuntė raštelį mergaitei. Tačiau supratusi, kad tai dar ne viskas, ji prirašė:
Koks tavo vardas? ♥
Pagaliau nusiuntusi jį mergaitei, ji pasirėmė ranka į skruostą ir žiūrėjo į mergaitę. Matydama, kad mergaitė jau tuoj perskaitys raštelį, Amabel truputį susigėdo ir dailiai nuraudo, to ji buvo išmokusi tobulai, jei kada reikėtų prieš vaikiną. Atsidususi ji vaidino, kad nieko nenutiko, ir tariamai įsikniaubė į knygą.
-
Torhilda beveik savo noru atsidūrė violetiniais foteliais apstatytame kambaryje. Ji visiškai netyčia ,,atidarė" paveikslą, vaizduojantį kambarį, kuriame stovėjo. Burtų savo akimis kol kas nemačiusiai mergaitei tai atrodė kaip aukščiausios klasės magija. Mama gi pasakojo, kokia didinga gali būti magija...
Varniukė, pasijutusi visai jaukiai, priėjo prie vieno iš violetinių fotelių, toliau nuo židinio liepsnų, skendinčio prieblandoje, ir atsisėdo. Juodais nuvaikščiotais ir nutrintais batais apautas kojas permetė per ranktūrį, galvą padėjo ant priešingo. Po skruostu pasikišusi delną, juodaplaukė Torhilda ėmė žiūrėti į ugnį. Mėlynose didelėse akyse spindėjo jos atšvaitai, šokčiojo liepsnos. Vieną dieną aš jį susirasiu. Atkeršysiu už mamą. Už save. Už visus, kuriuos jis įskaudino. Už tai, kad atrodau kaip jis, kai norėjau atrodyti kaip mama. Už tai, kad jis nežino, jog aš egzistuoju. Padarysiu taip, kad jis egzistuotų, bet negyventų. Kad būtų gyvas, bet be širdies. To ištiesė ranką, sugniaužė tarsi gniauždama širdį.
-
((Oi, ne iš to personažo))
-
Johnny mąsliai ėjo pro koridorių. Tas koridorius buvo painus ir ilgas. Pro langus skrido saulės spinduliai. Vienas jų palietė berniuko skruostą. Bet klastuolis į tai nekreipė dėmesio. Galų gale sustojo prie paveikslo. Jis regis ir žinojo ką reikia daryti. Apvedžiojo burtų lazdele šen bei ten . Paveikslas atsivėrė ir jis pro jas įėjo. Atsidūrė jaukiame kambaryje su židiniu. Johnny tai buvo keista. Jo koledžo bendrajame kambaryje dažniausiai nebūdavo jaukumos ir šilumos. Be to pamatė mergaitė kuri moskatavo rankomis. Jis nieko nesakęs tik tyliai atsisėdo ant tų fotelių. Kuris buvo minkštas. Židinys spragsėjo. Nuo jo dvelkė pelenų kvapas, kilo šviesa su šiluma. Berniukui regis tai patiko. Burtų lazdele be kalbų mostelėjo į lubas. Tos nusidažė žalia spalva. Klastuolis vyptelėjo.
-
Staiga paveikslas atsidarė, Torhilda gąstelėjusi pašoko iš vietos. Tai tebuvo mokinys, klastuolis. Torhilda su šiokiu tokiu pavydu nusekė jį akimis. gal, jeigu būčiau patekusi į klastūnyną, jį pažinočiau, pagalvojo ji. Pati labai norėjo tapti klastuole, tačiau paskirstymo kepurė nukišo ją į varno nagą. Ką padarysi, taip jau būna, be to, To tikėjosi, kad esamą koledžą ji sugebės pamilti.
Mergaitė stebėjo, kaip vaikinukas, demonstruodamas išmanymą, pakeičia lubų spalvą. Šyptelėjo. Nieko įspūdingo, vis dėl to... Net žiobarai tai sugeba, tik ne su lazdelėm, o su dažais ir teptuku.
Torhilda vėl patogiai įsitaisė ant fotelio. Neatkreipė dėmesio tai, ar klastuolis ją pastebėjo, tad tik gulėjo ir akimis gręžė jo pakaušį.
-
Berniukas prisidengęs delnu burną nusižiovavo. Jį ėmė mieguistumas. Bet jisai stengėsi neužmigti. Nes tai labai nepalankus metas miegui. Klastuolis tebevypsojo. Tyliai nusijuokė kai nepažįstama gąstelėjo. Ir pajutęs į save įsmeigtą žvilgsnį. Žvilgsnis regis buvo pavydus. Kai mergaitė klestelėjo ant fotelio, Johnny tylėjo ir kažką mąstė. Kai jisai mąstydavo jo veidas tapdavo tarsi negyvas, apmiręs. Įdomu, ko tai mergiščiai reikia iš manęs? Mhm, reik pakalbint. O paskui gal užkerėt.Piktdžiugiškai galvojo Johnny. Bet tas šiek tiek vėliau kai reikės eit. Oi, va tada bus smagu.Berniukas stebeilijo į mergaitę, o šioji į jį. Johnny nebeiškentė:
- Tai ką tai visą laiką ir tylėsim? - jam regis trūko kantrybė. Toliau tylėjo ir sunėrė rankas taip laukdamas atsakymo.
-
Torhilda, vienuolikmetė varnė, kuri troško būti klastuole, piktu žvilgsniu vaikinuką išgręžė kaip šlapią skudurą. Nuolatos visi, išskyrus mamą, ją puolė žodžiais it ginklais, bent jau To taip atrodė. Tad ji ir pasišiaušė it suerzinta katė, piktai atkirto:
- Kodėl manai, kad aš turiu kalbėti? - juodi susivėlę plaukai nuo ūmaus susierzinimo lyg įsielektrino, dar labiau pasišiaušė. Torhilda krestelėjo galva, pajudino pečius ir svilinančiu žvilgsniu įsispoksojo į krėslą kažkur pro klastuolio petį. Tačiau tame pykčio pritvinkusiame žvilgsnyje, kažkur labai giliai užkištas į paviršių kibirkščiavo išgąstis. O jeigu man kažką padarys? Sulaužys nosį? Pagrąžins kūną mėlynėmis? Visa tai Torhilda jau buvo patyrusi namie, Londone slampinėdama gatvėmis, kai gyvenimo nuskriaustųjų gauja ją užpuldavo vien dėl to, kad jos rankos nuo šalčio mėlynos. Šitai ir išmokė Torhildą - Kariautoją- kovoti su gyvenimo sunkumais.
Varniukė nejaukiai pasimuistė.
-
Johnny Williams mąsliai tyrinėjo juodaplaukę. Nuo pėdų ligi galvos. Paskui ji užsipuolė ant jo. Ko gero praeityje ji patyrė kažką skaudaus. Gal buvo patyčių objektas - auka.Berniukui jos pagailo. Kitą kartą tai padarysim. Gal kai trečiam kurse jinai bus. Ir jausis drąsesnė. Ir mokės burtų. Va tada ir būtų dvikova. Taip apgalvojo taktiką klastuolis. Jis pasiryžo ją dar prakalbinti:
-- Madam galėčiau sužinoti jūsų vardą? - vaikinukas šyptelėjo. Jau jisai ėmė bustis iš suvargimo. Johnny pažiūrėjęs į židinį ir pamatė kaip ugnis gęsta. Jis burtų lazdelę nukreipė į židinį ir užsimojo. Ugnis atsigavo ėmė linksmiau spragsėt. Klastuolis sunertas rankas tebelaikė. Berniukas gyvai įsižiūrėjo į židiny šėliojančią ugnį. Jo akyse šmėkščiojo ugnies žiburėlis.
-
Torhildos pyktis nuslinko taip pat ūmiai, kaip buvo atėjęs. Liko tik šioks toks nusivylimas ir susierzinimas pasauliu. Varniukė pirštais iššukavo sruogelę plaukų, juodesnių už anglį. Mėlynos akys sustingo žvelgdamos į ugnį.
- Torhilda, - šnibžtelėjo To. Nukreipė žvilgsnį į klastuolį, tačiau nejautė noro klausti, kas jis toks. Liesas mergaitės kūnas suglebo, jai pasidarė silpna. Nežinojo kas nutiko, tačiau kad ir kas tai buvo, nebuvo gerai. Torhilda tyliai atsiduso, gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo žiopsodama kažkur į orą. Violetinis fotelis pasirodė kaip niekad patogus. Mergaitė pažvelgė pro langą.
- Sninga, - sumurmėjo.
Tikrai, baltos smulkutės snaigės leidosi žemėn ir ant palangės, viską nuklodamos puriu baltu sniego sluoksniu. To vėl atsidūsėjo.
-
Johnny Williams kažikiek laiko spoksojo į ugnį. Jam į akį įkrisdavo ugnis. Mat ugnis jį žavėjo. Be ugnies nebūtų nieko. Kaip be deguonies. Ugnyje slypėjo dar neatrasta paslaptis kurią daugelis ieško ir bando išsiaiškinti apie ugnį. Ugnis yra karinga. Kaip ir jis pats. Berniukas atsipeikėjo tik tada kai mergaitė prabylo ir prisistatė savo vardu. Torhilda. Aha, tai tu vardu Torhilda. Labai įdomu.Tai pasakė klastuolis mintyse.
- Labai gražus vardas. Na aš Johnny. Johnny Williams, - vaikinukas nusuko akis. Taip pat šypsojosi. Tik kodėl nežinia. Jis pažiūrėjo kartu su Torhilda pro langą. Iš tikrųjų sninga.
- Spėju tau patinka sniegas? - klastuolis nebijojo suklysti. Mat jei suklysdavo tai gaudavo progą ištaisyt klaidą. Tik žiūrint kokia situacija.
-
- Malonu, - murmtelėjo Torhilda. Pažvelgė į paveikslą, vaizduojantį Hogvartso pilį, jos naujuosius namus, magijos mokyklą. Minutėlę tyrinėjusi pilies atvaizdą drobėje, nusisuko į langą. Sniegas, kaip ir turėjo būti, dvelkė šalčiu ir atrodė be galo minkštas ir purus, kaip pūkai. Torhilda atsistojo ir priėjo prie lango. Matėsi šiltnamiai, jų stiklinius stogus buvo apdengęs plonas baltas sniegi sluoksnis. Nuo Torhildos kvapo lango stiklas aprasojo. Mergaitė įspaudė į rasą pirštų galiukus.
- Neatspėjai, - atsisuko To į Džonį. Sniegas jai nepatiko, mat kai imdavo snigti Londone, tai reiškė, jog ateina didieji šalčiai, pats nedėkingiausias metų laikas.
Torhilda pirštais iššukavo dar vieną juodą sruogą, ėmė pinti kaselę. Mėlynas akis buvo nuleidusi į savo nutrintų batų nosis.
-
Johnny nieko nesakęs tik linktelėjo galva kai mergaitė pasakė žodį ,,malonu''. Klastuolis vėl pažvelgė pro langą. Langas šiek tiek buvo apšarmojęs. Bet niekis, nes dar gerai matėsi. Vaikinukas čia buvo pirmą kartą. Ir kartu su mergaite. Torhilda.
- Ką šiandien planuoji veikti? Aš tai slampinėsiu po mokyklą arba nieko neveiksiu tik drybsosiu lovoje, - sunkiai išspaudė šypseną ponaitis Williams. Vyrukas atsistojęs nuėjo taip pat prie lango. Už nugaros jautė šilumą. - Gražu tiesa? - jis narsiai bandė pravest pokalbį, o ne monologą. Jis žiūrėjo tiesiai į Uždraustąjį mišką. Medžiai jau buvo spėję pasipuošti baltos spalvos daiktu - sniegu. Visas miškas tarsi miegojo. Medžiai nelingavo. Berniukas atsiminė jog turi padaryti vieną reikalą. Ir atsisveikino su mergyte. - Iki pasimatymo, Torhilda, - sušnabždėjęs jis vėl apvedžiojo paveikslą ir dingo jai už akių.
-
Eidama link šio kambario, Melody tyliai šnibždėjo:
- Uždraustasis miškas atmetamas, mat yra ganėtinai vieša ir akivaizdi vieta. Nuo pat pradžių mokiniai išgirdę "negalima eiti", puldavo ten. Požemiai skamba visai logiškai, bet Hogvartsas jų turi labai daug, sunku rasti, turi būti dar kažkas, kas padėtų mums surasti konkretumą. Dėl įsibrovimo dalies turėtume pradėti rūpintis, tik po išsiaiškinimo kur tai paslėpta,- atsargiai atvėrusi duris, klastuolė įsitikino, kad kambaryje nieko daugiau nėra,- Idėja dėl nuodų ir vaistų pamokos ar profesoriaus yra ganėtinai gera. Tuo labiau, kad daiktas kurio ieškom yra gan glaudžiai su tuo susijęs,- įsipatoginus ant vieno iš fotelių kalbėjo antrakursė,- "Didūs Dievai" gali reikšti profesorius, direktorę ar net mokyklos įkūrėjus,- Melody nuleido galvą ir pradėjo pešioti šalimais gulėjusios pagalvės kutelius,- Reikia mąstyti kitaip. Kur gali būti padėtas labai svarbus daiktas? Tai negali būti populiari vieta, tačiau ir ne baisiai slapta. Nes mūsų mielosios mokyklos moksleiviai dievina kraštutinumus, veikiausiai tai ko ieškau bus per vidurį,- užsimerkusi samprotavo mergina,- Pas profesorių!- kiek per garsiai šūktelėjo mergina.
-
Klausydamasi Melody kalbant apie jos teorijas jaunesnė klastuolė tyliai sekė paskui ją, tuo pačiu metu galvodama pati. Merginoms atėjus į jaukų kambarį, o Melody įsitaisius į vieną iš fotelių Junko atsisėdo prieš ją ant grindų, sukryžiuodama kojas. Tai buvo jai patogi poza, per kurią galėdavo susitelkti į galvojimą. Išklausius vyresnės merginos paklausė:
-Bet tu nežinai tuomet, kas yra tas "svarbus daiktas"? Kaip tuomet žinai, kad tau jis bus reikalingas?
Nors ir paklaususi gan idiotiško klausimo, pati Junko nelabai kreipė dėmesį į tai, ką paklausė. Reikalingas ar ne, geras ar ne, ir ar būsiu išmesta iš šios mokyklos už tai, kad padėsiu jo ieškoti visiškai nesvarbu. Tai daug smagiau negu sėdėti kambarį ar kur vaikščiot nieko kito įdomiai neveikiant, galvojo pirmakursė.
-Pas profesorių? Tai gal tuomet pas tą vaistų ir nuodų, ar tai būtų per daug akivaizdu? Ir argi mokiniai nelenda ir į profesorių kabinetus? Nors jeigu tai piktas profesorius, kurio nemėgsta, bet per daug bijo.. arba kažkas, ką visuomet galima nešiotis su savimi? Nors tai neatitiktų to, ką paskaitei. Bet jeigu aukso paukštis tikrai feniksas, tai kažkas nebuvo paskleidęs gandų ar kažko panašaus, kad direktorė tokį turi? O gal tai buvo melas, kad nuslėpti jį turint kažkuriam iš profesorių?
-
Mergina sukikeno, tuomet papurtė galvą ir tarstelėjo:
- Žinoma, kad žinau kas tai per daiktas. Jei nežinočiau, net nesistengčiau jo ieškoti,- kiek surimtėjusi susiraukė,- tačiau knygos dingimas, kurią pavogiau, gali reikšti jog kažkas irgi yra susidomėjęs tuo.
- Manau direktorės kabinete slėpti tokį daiktą yra gan neatsargu, tai vėl prieina prie uždraustumo ribos. O jei tai slepiama kokiam nors sandėliuke? Ten dažnai būna tamsu, drėgna ir kraupu, niekam negalima ten eiti, niekas ten net neieškotų?
O aukso paukštis gal tik metafora kuri bus viduje kambarėlio?- atvertusi sąsiuvinį pradėjo braižyti mokyklos schemą. Tuomet pakėlė galvą į Junko,- tačiau kažkodėl nesinori paleisti idėjos apie nuodų ir vaisų pamoką,- staiga klastuolei dingtelėjo ir ši net suplojo delnais,- O kas jei tai slepiama nuodų ir vaistų sandėliuke, tarp eliksyrų. Tai gan nebloga slėptuvė. Ką manai?
-
-O gal tie žmonės, saugantys tą daiktą ir atsiėmė knygą? Nors tai nelabai tikėtina, nes tuomet tikriausia būtų tave pakvietę "pasikalbėti".. Bet jeigu tekstas buvo kita kalba, gal per šiandien nieko neišsivers, ar atidėlios paieškas, ir mes sugebėsime surasti tai pirmos..
Išklausius likusius Melody mąstymus Junko pirštais pradėjo barbenti į savo kaukolę.
-Na, gali būti ir vaistų ir nuodų sandėliuke, tai skamba gan tikėtinai, todėl nematau priežasties, kodėl nepabandžius ten paieškoti. O jei ir nebus ten, bent jau žinosim ir galėsim susiaurinti paiešką,- sutiko su vyresne mergina Junko,- bet prieš einant reikia sugalvoti kokį nors pasiaiškinimą, jeigu būtume pagautos ar aptiktos, ar gal nori ant vietos sugalvoti kokią banalią nesąmonę tikintis, kad patikės?
-
- Nemanau, kad išvis kas nors tikrina tą vietą kur buvo knyga, mat jei niekas per tiek metų nesikėsino pavogti, tad galbūt jie dabar labiau atsipalaidavę,- mergina atsistojo ir pradėjo vaikščioti ratais mintyse dėliodama paskutines detales į vietas. Šiokį tokį mažą planą jau turėjo, tik žinoma prireiks Junko pagalbos.
- Matai, Junko, aš į visą tai labai rimtai žvelgiu, tad nemanau, jog eisim tik mes dvi. Reikės pagalbos iš "Didžiųjų Dievų", kitaip tariant iš profesorės Gabriellos,- nukreipus žvilgsnį į duris suraukė antakius,- Dar nežinau ką jai sakysim, tačiau vienos tikrai negalim eiti,- įsikišusi sąsiuvinuką į galinę kelnių kišenę antrakursė pasitrynė vieną į kitą sušalusius delnus. Gerai, viskas turi būti apgalvota. Na ar bent jau taip turėtų būti. Pažvelgusi į laikrodį kabantį ant vienos iš sienų, pasisuko į Junko ir tarė:
- Manau jau metas eiti,- tuomet stabtelėjo padėjus ranką ant durų rankenos,- Tačiau jei žinoma nenori, aš tavęs neverčiu nieko daryti. Nes tai paskutinė galimybė likti sausai,- pritaikė metaforą kalstuolė.
-
Tai negalėtų būti kokia klasta, tiesa? Ir ne kokie spąstai, kad įkliūti ir būti nubaustoms, ar kad nuvesti tą, kas pavogė į to daikto vietą.. Tiesa? , galvojo klastuolė, išgirdusi Melody siūlymą parodyti nugarą šiam nuotykiui.
-Ne, aš pasiliksiu, ir padėsiu kuo tik galėsiu, tad atleisk, bet manęs taip lengvai neatsikratysi,- tarė Junko, eidama link Melody, bet sustodama prie durų.
-Tai dabar pas Gabriellą, tiesa? Ar nebūtų geriau dar truputį pagalvoti ką jai sakysi, ar sugalvosi eidama? Ta prasme, ar viską, ar nuslėpsi kelias detales ir panašiai?,- padariusi pertrauką, mergina ir toliau tęsė,- o kas, jeigu gi nesutiks, ir mus kur nors uždarys ar laikys šalia, neleisdama tolimiau ieškoti?
Supratusi, kad užpuolė Melody visais iš eilės klausimais, užsidėto kapišoną nuo juodojo džemperio ir tylesniu balsu vėl pradėjo kalbėti:
-Atleisk, čia jau visą klausimų laviną uždaviau. Suprantu, kad ir tau pačiai neramu ir nevisiškai žinai, kaip elgtis, tačiau noriu kad žinotum - aš tavimi visiškai pasitikiu, ir jeigu kažkas nutiks netikėta linkme, kartu su tavimi prisiimsiu paskirtą bausmę ar kad ir kas ten bus. Todėl daryk taip, kaip tau pačiai patogiau ir atrodo geriau, o aš pabūsiu tavo pagalbininkė.
Pastumdama duris, kad jas atidarytų pirmiau negu vyresnė klastuolė Junko nusišypsojo.
-Tai ką, einam?
-
- Gali ir necituoti, pati nagrinėjau, kai mokiausi anglų kalbos, Romeo, - mirktelėjo dar sykį Chinatsu ir leidosi skraidinama bei nešama tolyn. Ji bemaž įsivaizdavo, kad yra spalvotas drugelis ir dabar įsitaisiusi ant pegasvienaragio nugaros skrieja tolyn per vaivorykščių ir drugelių šalį ((ironiška, Jekaterina kaip tik trokšta juos visus išžudyti)). Atsivėrus paveikslui mergaitė nusišypsojo.
- Oo, čia tas kambarys! Ak, kaip aš gerai jį prisimenu... o tu prisimeni tą vakarą? Tai buvo taaaip nuostabu, tikrai! Eik tu sau, - džiaugėsi japonė ir akimirkai paleido Benedict kaklą vos neišvirsdama, bet tuojau pat vėl jį apsikabino. - Viskas, dabar aš pas tave būsiu amžinai, žinai tai, ar ne? Nes aš nežadu niekur leistis žemyn.
-
Benedict nusijuokė.
-Dabar, mano meile, tu būsi su manimi amžinai. Ar lietus lytų, ar sniegas snigtų, ar viesulai mus bandytų atskirti, ar kas susprogdint mus iš vidaus bandytų, dabar mes amžinai... Kol mirtis mus išskirs,-melodramiškai, užsimerkęs kalbėjo berniukas. Galų gale atsimerkęs ir žvilgtelėjęs į Chinatsu šyptelėjo.-Gerai, gal dėl to ir nesu užtikrintas (žinai, Romeo kostiumas negali išsitepti), bet... Tu man tikrai labai patinki, Chinatsu.
Atsisėdęs ant sofos su japone ant kelių, trečiakursis pažvelgė į jos akis. Pažvelgė ir tiesiog nebegalėjo jų atitraukti - jos, lyg dvi paralelinės visatos, įtraukė kaip koks Agatos Kristi detektyvas. O Agata Kristi, reikia pasakyti, rašė išties gerai.
-
- Čia Šekspyras? Kažkaip labai nešekspyriškai nuskambėjo, o gal kaip tik šekspyriškai... eh, Šekspyras žinotų, bet dabar jo čia nėra, - galbūt todėl, kad mergaitė šiek tiek nesusipatogino dėl esamos situacijos, ji ėmė nusišnekėti, kaip būtų galima pavadinti jos dabartinę situaciją. - Tu man irgi labai patinki. Tikrai.
Chinatsu skruostai vėl nusidažė raudona spalva, o va šitos anomalijos ji jau negalėjo suprasti. Kodėl tai turi įvykti pačiu netinkamiausiu momentu? Mat japonė pasijuto tikrai nejaukiai, kur dar tie prisilietimai, jauki tyla, užpildyta židinio spragsėjimu ir pasakiškas Benedict žvilgsnis, kuris, rodos, pasakė viską, ko negalėjo išreikšti žodžiais. Taip būdavo tik per filmus, bet, atrodo, gyvenime taip pat atsirasdavo tokių momentų.
-
Berniukas papurtė galvą.
-Ne Šekspyras. Šekspyras rašė tobulai. Negi mano kūryba bent kiek panaši į jo?-Benedict šiek tiek šypsojosi, tačiau šypseną gana greit nugesino kažkokia mintis. Šypsena dingo iš veido lyg čia nebuvusi.
-Labaaaai gerai, kad tau patinku. Žinai, tai šiek tiek padidina mano galimybes prieš kitus vaikinus, ar ne?-šiek tiek nusišnekėjo trečiakursis, aiškiai mąstydamas apie kažką kitką. Tamsiaplaukis atsargiai pasodino Chinatsu ant vieno iš fotelių, tuo pačiu jai nesmagiai nusišypsodamas. Galiausiai prisivertęs nusukti žvilgsnį berniukas apsisuko ir patraukė link durų ir išėjo, neprataręs nei žodžio. Jo išėjimas buvo staigus ir netikėtas, bet atgal grįžti Benedict jau nebegalėjo.
-
Chinatsu nustebusi dirstelėjo į Benedict ir kilstelėjo antakius tarsi klausdama, kas jam atsitiko, gal koks ožys į užpakalį įdūrė, ar šiaip kažkas panašaus atsitiko, nors, realiai mąstant, šiame kambaryje ožių nebuvo nei vieno.
Galbūt tik nebent juo gana netyčia tapo pats Benedict. Mergaitė kelias akimirkas dar pasėdėjo palikta, o paskui keistai susiraukė, budo vidinis balselis, kažkoks... labai keistas, lyg ir... tamsesnio atspalvio, kitoniškas, saldus, bet ir šlykštokas tuo pačiu.
- Arba kaip tik jų mažiau už kitus, - staiga burbtelėjo japonė ir atsistojusi pasivalė sijoną nuo įsivaizduojamų dulkių. Šių, kitaip nei ūkvedžio kabinete, beveik nebuvo. Išsitiesusi lyg styga Klastūnyno moksleivė kilstelėjo galvą ir pasitempusi lyg tikra dama išėjo iš kambario.
-
Mergaitė, priėjusi prie paveikslo, burtų lazdele perbraukė nuo kairės į viršų, tada apvedė dar kartą ir iš karto atsirado anga.
Adira įžengė į kambarį ir iš karto praskleidė laikraštį, kurį rado prie savo lovos. Jis ją sudomino. Mergaitė eidama net po kojomis nežiūrėjo, todėl užkliuvo už kilimo ir vos nenukrito ant žemės. „Gerai, kad čia nieko nėra“ pagalvojo ir apsidairė.
Apskritas kambarys, kaip kokiame filmuke. Kambarys jaukus, gal net jaukesnis už bendrąjį Varno Nago kambarį. Violetiniai foteliai, medinės grindys ir ypatingai aukštos lubos. Adira jau priprato prie tokio interjero stiliaus.
Pirmakursė vėl įniko į laikraštį, lyg čia būtų buvusi ne pirmą kartą. Mergaitei tyrinėti naujas vietas buvo nebūdinga.
O kodėl ji čia atėjo? Neaišku. Galbūt jai nusibodo sėdėti bendrajame kambaryje, o gal šiaip norėjo paklaidžioti. Gal ką nors įdomaus surasti ir pagaliau pradėti tų keistų daiktų kolekciją.
„Tikriausiai čia niekas neateis, juk mažai kas ir težino šį įėjimo būdą.“ Adira apie įėjimą sužinojo iš tėčio, ir tik dabar sugebėjo čia atklysti.
-Pasaulio magijos sporto federacija įteisino naują sporto šaką,-susiraukusi skaitė ir iš kart pralinksmėjo.-Puiku! Reikės papasakoti Melisai.
-
Oliver ramiai vaikščiojo po mokyklą ir nuobodžiavo - sunku būti vienišiumi, kuris neturi draugų. Jam beeinant jo akys užkliuvo už įdomiai atrodančio paveikslo. Jis įtarė jog tai kažkokios durys, tačiau niekaip negalėjo išsiaiškinti kaip jas atidaryti. Ketvirtakursis nebuvo iš durnųjų, tad garsiai pamastė:
-Panaudoti Bombarda kerus būtų šiek tiek per žiauru. Reikia rasti būdą joms atidaryti.
Berniukas išbandė viską - nuo įvairiausių žodelių ir jų junginių iki keistų pirštų kombinacijų. Galiausiai pasidavęs pasiėmė lazdelę ir pradėjo ja visai braukyti per paveikslą. O kad jūs būtumėt matę jo veidą kai durys atsivėrė ir vaikinukas pamatė jaukų kambarėlį. Geeeras, reiks čia dažniau užsukt!.
Jam įėjus į kambarėlį akys iškart užkliuvo už mergaitės, kuri jo manymu buvo iš Varno Nago. Jis tik keistai į ją pažiūrėjo ir prisėdęs į fotelį pradėjo rašyti laiškelį. Kam - nežinia.
-
Mergaitė susikaupusi skaitė apie tą naują sporto šaką. Beje, tuo pačiu metu ir niūniavo F. Listo „Vengrų rapsodijas“, kadangi mėgo šį kūrinį. Ir niūniavimas jai visada padėdavo susikaupti skaityme ir suprasti, apie ką rašoma.
Adiros nuostabai, paslaptingo paveikslo anga atsidarė ir ji pakėlus galvą nuo laikraščio pamatė aukštą vaikiną. Jis atrodė toks nustebęs, net daugiau nei pirmakursė. Varnanagė iš karto nustojo niūniuoti ir tikėjosi, kad šis neišgirdo. Niekam nepatinka klasika, tik ji čia tokia keistuolė. Todėl klausytis šio muzikos žanro Adirai buvo gėda. Tokia ji jau buvo. Nemėgo išsiskirti.
Klastuolis (taip ji sprendė iš aprangoje vyraujančios žalios spalvos) lyg niekur nieko mestelėjo keistą žvilgsnį į pirmakursę ir atsisėdo ant fotelio, tada pradėjo kažką rašyti. „Šis kambarys ne toks jau ir didelis, o sėdėti kartu tame pačiame kambaryje ir tylėti labai nemalonu“ dingtelėjo mintis ir ji atsikrenkštė, tada padėjo atverstą laikraštį ant grindų ir atsistojo ant pakylos, kad atrodytų aukštesnė (vis dėlto tas klastuolis už Adirą atrodė daug aukštesnis).
-Ir ką čia rašai?-paklausė ji ir pasitaisė kaklaraištį. Taip, nuo atvykimo ji tapo daug drąsesnė, ir tai jai patiko. Dabar ji jau sugebėjo užkalbinti vyresnį, nors tai neatrodė labai keista. Adirai labiau sekėsi bendrauti su vyresniais.
-
Vaikinukui besėdint ir rašant jis išgirdo jog mergaitė jį šnekina ir kaip visad būdamas pernelyg drąsus atsakė:
-Rašau laišką. Tik vis dar nežinau kam. Manau, niekad ir nesužinosiu. "Vengrų Rapsodijos", hmmm? Tikrai neblogas kūrinėlis, klasika ir šiaip gera muzika. O kas gali būti geriau už svajingus pianino garsus, a? Aš - Oliver. O tu kuo vardu?
Jis nusišypsojo mergatei tikėdamasis, kad jos neišgasdino, mat jam tai dažnai nutikdavo. JIs užkalbindavo žmones ir jie jo išsigasdavo.
-Žinai, o šis kambarėlis visai nieko. Tikrai jaukus. Ir šie foteliai, jie tokie patogūs. O, matau Varnanagė būsi. Mano mama norėjo kad patekčiau arba ten, arba Klastūnynan. Na, mamos noras išsipildė.-šiek tiek manieringai pasakė Oliver ir nuleido galvą toliau rašyti.
-
„Ir kodėl jis mano, kad aš išsigąsiu?“ Adira netikėtai perskaitė mintis ir pati susigūžė. Dar nemokėjo kontroliuoti savęs. Vis dėlto mergaitė susiprotėjusi nusišypsojo:
-Dè cho neònach, tu mėgsti klasiką? Jos beveik niekas nemėgsta,-rodos, Adira pirmą kartą škotiškai prasitarė pilyje.
Pirmakursė pakėlė laikraštį nuo grindų ir nulipo nuo pakylos, nuėjo prie fotelio ir atsisėdo. Išgirdusi, jog klastuolis mėgsta pianino garsus, Adira pasiteiravo:
-Tai gal ir pats juo groji? Aš šiek tiek moku, muzikos mokykloje tai buvo mano antras instrumentas. Šiaip groju su fleita. Ir mano vardas Adira. Adira Floris.
Rudaplaukė taip pat nusišypsojo. „Pagaliau sutikau žmogų, kuris mėgsta kalbėti“ O tokių buvo mažai. Dažniausiai mokiniai nenorėjo bendrauti su Adira, ji pati nesuprato kodėl.
-Taip, man irgi čia visai patinka. Faktas, jog mažai kas čia eina. Iš kur sužinojai įėjimą?-pasidomėjo.
Dar mergaitė norėjo paklausti vieno dalyko, bet Oliver vėl įnyko į lapą. Negalėdama susilaikyti ji arčiau pasilenkė, kad galėtų bent kažką perskaityti ir vėl paklausė:
-Kodėl rašai laišką nežinodamas kam jį duosi?
-
-Ooo taip, klasika - jėga. Ir taip, aš groju pianinu. Jau dešimt metų. Dar būdamas keturmetis berniukas atsisėdau prie pianino ir nuo to karto groju juo. Malonu susipažinti, Adira. Ir kiek galiu girdėti, tu taip pat iš Škotijos?-vaikinukas nusijuokė, mat ši mergaitė jam paliko labai gerą pirmą įspūdį.
-Man patinka viskas, kas nepatinka daugumai. Išsiskirti iš kitų yra didelis privalumas. Būti pilka mase sugeba kiekvienas, tačiau retam pavyksta ištrūkti iš ilgo ir painaus "kreipimo į kitų žmonių nuomonę" tinklo. Kaip sužinojau, kaip čia patekti? Nežinojau, jei sakyt nuoširdžiai. Tiesiog išbandžiau visus logiškus variantus ir vienas iš jų pasiteisino. Tiesa, ne visur reikia naudoti logiką.
Parašęs dar kelias eilutes Oliver atsakė mergaitei į klausimą:
-Aš taip darau vos ne nuolatos. Rašau laišką, kuriame išdėstau mintis ir svajones ir nerimą ir visą kitą. Meilės prisipažinimai, nuoskaudos, atsiprašymai ir prašymai - turių tokių laiškų visą aplanką. Tiesa, jie neturi adresato, mat ne viskas, kas yra ant popieriaus, turi pasiekti kažkieno akis, mintis ir širdis. Tai yra mano pasaulėlis.
Po šių žodžių vaikinukas tiesiog toliau rašė. Rašė rašė ir rašė. O jo galvoje skambėjo neįtikėtino graudumo "Mėnesienos Sonata".
-
-Keturmetis?-nustebusi pasitikslino.-Geras. Ir man malonu susipažinti. Ir taip, aš iš Škotijos. Mes turime tiek panašumų.
Tai buvo kiek keista, bet tuo pačiu ir įdomu.
Adiros akys žybtelėjo, kai išgirdo Oliver žodžius.
-Tikrai? Aš irgi išsiskiriu, bet nemėgstu to. Aš kartais tokia keista... Ar keista, kad mėgstu vabzdžius? Daug rūšių žinau, ir mėgstu juos stebėti.
Dabar mergaitė nebebijojo to pasakyti vyresnėliui, nes jis juk mėgo išsiskirti. O pasakius, kad jam pabandžius pavyko čia įeiti, Adira nenustebo ir daugiau nieko neatsakė.
Oliveriui vėl įnykus į lapą, pirmakursė galvojo apie paskutinius žodžius. „Girdėjau, kad žmonės išdėsto mintis lape“ Ji labai norėjo dar labiau pasilenkti ir bent kažką perskaityti, bet negalėjo matyti per jo galvą. O per daug smalsi irgi nenorėjo pasirodyti.
Tuo metu Adira išgirdo liūdną melodiją. Ne tiesiogiai išgirdo, o jo mintyse. Mergaitė kartais galėjo girdėti ir dainas kitų žmonių galvose, ir tai jai patiko. Ji girdėjo Liudviko Bethoveno kūrinį. „Mėnesienos sonata“. „Be galo daug prisiminimų...“ pagalvojo ši ir vos neapsiverkė.
Tai buvo Adiros sesės mėgstamiausias kūrinys, ji jį niūniuodavo kiekvieną dieną. Bet dabar sesės nebėra, ji mirė paslaptinga mirtimi.
Pirmakursė nusisuko ir nusivalė ašarą.
-
-Na taip, o ką? Ketverių jau galėjau sugroti "Für Elise" nežiūrėdamas klaviatūron - juk tai taip lengva!
Nuleido galvą ir toliau rašė.
"Žinai, na o tavo plaukai raudoni lyg vakaro saulė. Tokie gražus, paslaptingi ir gilūs. O tu pati, lyg saulė atrodai. Kodėl tu tokia liūdna? Kas tave slegia?"
Vaikinukas žinojo, kad šis laiškas niekad nieko nepasieks tad galėjo fantazuoti. Nusprendė, jog tai bus meilės laiškas. Laiškas žaviai raunonplaukei.
-Mėgti vabzdžius nėra keista. Kur kas keisčiau - turėti šešias užrašines kūrinių niekam,-ir nusišypsojo.
Mergaitė buvo miela, šiek tiek net per miela jam, jeigu nuoširdžiai.
-Neturiu jokių galių, tik kaip nustatyti kokias galias turi kiti. Tu, kaip matau, gali skaityti mintis. Argi aš neteisus?-nusišypsojo įžūlia šypsenėle Oliver ir nuleido galvą toliau rašyti, galvoje skambant F. Šuberto "Serenadai".
-
Adira jau norėjo išsižioti ir pasakyti, kad fortepijono ir fleitos duetai yra nuostabūs, bet nutylėjo (pati nesuprato kodėl, gal jautėsi per daug įkyri).
Mergaitei buvo keista, kad, sulig kiekvienu pasakymu Oliver vėl nuleisdavo galvą ir toliau rašydavo. „Tikriausiai net nenori kalbėti, bet juk aš čia pirma atėjau“
-Tai jau tikrai, kad keisčiau,-nemelavo pirmakursė.-Tai tu juos atiduosi kažkam ar ne? Nors ir nemačiau jų bet manau, kad tavo eilėraščiai turėtų būti puikūs. Juk jau turėjai laiko patobulėti, jeigu turi šešis sąsiuvinius.
Adira tyliai nusijuokė, bet, ir vėl prakalbus Oliver, jos veide viskas išblėso.
-Pamatyti kitų galias irgi yra galia,-susiraukė ji ir nusisuko į sieną.-Beje, prašau niekam apie tai nesakyti. Tu esi antras šioje pilyje apie tai žinantis. O pirmai pasakiau tikrai ne savo noru. Tai buvo namų darbui.
„O kas, jei jis išpliurps dabar visiems?“ Niekas nesuprato, kad ši paslaptis - pati paslaptingiausia. Ir kad niekas apie tai negalėjo sužinoti. Rodos, Hogvartse paslapčių turėti neįmanoma.
-
-Na, nežinau ar patobulėjau, tačiau, jei nori, galiu duoti paskaityti vieną iš savo darbų,- ir atvertęs patį pirmąjį užrašinės puslapį parodė jį mergaitei - jo kraštuose buvo maži kraujo lašelyčiai, bylojantys apie vaikinuko problemas. Tačiau to nepaisydamas Oliver davė eilėraštį mergaitei, o ten buvo parašyta:
"Dėdė Liūdesys.
Sėdžiu aš vienas ant taburetės
Ir matau kai ateina kažkas.
Toks storas, ūsuotas ir plikas dėdė
Kurio žingsniai didesni nei bet kas.
Prisėda šalia, ir man sako:
-Klausyki broluži manęs.
Dabar tu pravirksi ant žemės
Ir verksi kol Žemė sustos.
Tiesa, man beverkiant sustoja
Ta Žemė labai nelauktai.
Ir storas ūsuotas dėdė
Išeina ir sako "gudbai" "
-Na, ką manai? Žinau, jis keistokas, tačiau suprask, rašiau jį kuomet man buvo linksmai liūdna.
Tuomet atvertęs atgal tą puslapį, kuriame rašė, jis nuleido galvą ir rašydamas sakė:
-Na, jeigu jau sakai jog tai galia, tai tebūnie. Mano galia - nustatyti kitų galias. Beje, nebijok, nesakysiu. Na ir ką, kad aš klastuolis? Ne visi klastuoliai yra šunsnukiai.
-
Lėtai palietusi popierių ji įdėmiai perskaitė. Pastebėjo labai nemalonią tylą, todėl paskutines eilutes perskaitė prabėgomis, kad ir vėl galėtų išsklaidyti "nieką" kambaryje.
-Gudbai,-prunkšteli ji ir linkteli.-Gražu. Man rašymas niekada nesisekė, skaitymas geriau. O tau - rašyt ar skaityt labiau patinka?
Adira, regis, jau turėjo atsakymą. „Tai žinoma jog rašyti, juk prirašė šešis sąsiuvinius“. Dar rudaplaukė pastebėjo kažkokį raudoną skystį (tikriausiai kraujas), bet buvo gėda paklausti. Ir taip ji jau buvo per daug smalsi.
Išgirdusi Oliver žodžius, mergaitė patikėjo. Pati nesuprato kodėl, bet taip ir nieko neatsakė. Nusprendė nors kiek patylėti, klastuolis šiuo metu atrodė labai susikaupęs. „Kas žino, galbūt jo eilėraščius po šimto metų ras kiti burtininkai ir ištirs, kad jie buvo skirti niekam. Niekam.“
Ji jau norėjo atsiversti tą seną laikraštį, bet tuo metu pamatė lentyną tupinčią priekyje. Nekantraudama ji atsistojo ir nuėjo prie tos lentynos. Čia buvo kokį dešimt neįdomiai atrodančių knygų, bet viena visai patraukė dėmesį. Ši buvo tamsiai raudona (odiniu viršeliu). Viduryje viršelio buvo parašyta "Užrašų knygutė". „Ir kas galėjo sugalvoti tokį pavadinimą?“ pagalvojo ir vėl nuėjo atsisėsti ant fotelio. Adira iš karto atvertė knygą ir pamatė tai, ko labiausiai nesitikėjo. Visi lapai buvo visiškai tušti. Susipratusi tarstelėjo:
-Tai žinoma, juk čia užrašinė.
Atsidususi ji lėtai perbraukė per puslapį. Kažkoks skausmas trenkė jai per pirštus. Iškėlusi juos sau arčiau akių ši pamatė kraują. Puslapiai sužeidė pirštus lyg tarka.
-
-Rašymas, kas be ko,- į gana akivaizdų atsakymą turintį klausimą atsakė vaikinukas. Tuomet pastebėjo, kaip mergaitė traukia kažkokį keistą daiktą iš knygų lentynos, ir pamatęs kas tai, nespėjo jos įspėti. Oliver puikiai atpažino šią knygelę - tai buvo jo tėčio paslėpta knygutė, kurią norint pasiekti, reikėjo žinoti burtažodį, kurį žinojo tik jų šeima.
-Eeeei, duok šen. Aš žinau ką padaryti, kad taip nebūtu.
Ir paėmęs knygelę tyliai ištarė:
-Stygus Gutamare.
Užrašų knygelė iškart pakeitė spalvą, o vaikinukas, paėmęs mergaitės pirštą tyliai sumurmėjo sau panosėje gydymo burtažodį išgydė pirštelį. Tuomet jis jai pasakė:
-Ėėėė, gi negalima imti įtartinų dalykų. Tu galėjai mirti. Aš žinau kokias paslaptis slepia ši knygelė. Tuomet atvertė pirmąjį puslapį ir ten buvo parašyta:
Sūnau, žinau jo ją radai. Naudok ją naudingiems tikslasm.
-Čia - mūsų šeimos paslaptis. Mano tėtis dar mokėsi čia, ir tai jo išradimas. Žinai, jei nori, gali ją pasiimti. Tiesa, jai prireiks laiko, kol ji patikės, jog tai mūsų šeimos narys, tačiau na, žinai. Šeimos paslaptys nemiega. Ir tai pasakęs padavė knygelę atgal mergaitei ir toliau atsisėdo rašyti. Niekam.
-
Adiros nuotaika po užrašų knygelės palietimo visai suprastėjo. Ji įdėmiai stebėjo, kaip knygos spalva pasikeitė. Dar nuo kažkokio burtažodžio kraujas ir žaizdelė dingo, bet nuotaika - blogesnė nei visada.
-Įtartinų? Tai nori pasakyti, kad, kiekvieną kartą imant knygą, ją apžiūri ar ši neužburta?-nesuprato ji, nes pati taip niekada nedarė. Dievaži, net burtažodžių nemokėjo.
Vis dėlto Adira baiminosi ir jautėsi prastai, kad vos nemirė. Atidžiai stebėjo, kaip Oliver atverčia pirmą puslapį ir perskaito, tuomet ji padarė tą patį. „Įdomu, kokiems tikslams?“
Adira pagalvojo apie pasiūlymą pasiimti knygelę:
-Juk tai tavo šeimos daiktas, negaliu šiaip jo pasiimti. Be to, ji man kažkaip keistai gadina nuotaiką.
Pirmakursė lėtai apžiūrėjo knygelę ir greitai pervertę jos tuščius puslapius:
-Beje, juk čia gali rašyti savo eilėraščius.
-
-Ehehei, apžiūrėti reikia tik tuomet, jei daiktas atrodo įtartinai. Juk niekad nenorėtų rasti tokios žavios pirmakursės, kaip tu, lavonėlio čia, poilsio kambaryje.
Tuomet susirūpinusiu veidu pažiūrėjo į kažko labai surūgusia pirmakursę ir pasakė:
-Hmm, čia kažkas ne taip...
Ką ši knygelė daro pirmakursei? Juk ji jam jau pradėjo rūpėti, tad jam taip pat dingo nuotaika.
-Klausyk, pabandysiu kažką sutvarkyti. O tu prisėsk, pasėdėk. Nee, eilėraščių čia rašyti negalėsiu. Tačiau, jei rasčiau antrą tokią, galėčiau susirašinėti su žmogumi, kuris irgi tokią turi.
Tuomet jis suprato, kad bėda ne knygelėje. Bėda jame. Jis nuo mažens slėgdavo žmones savo keistumu, tad nenustebo, jog ir šįkart taip atsitiko. Tad vaikinukas priėjo prie mergaitės, apsikabino ją ir stipriai laikydamas tarė:
-Atleisk...
-
Adira būtų nusijuokusi iš lavono juokelio, bet šį kartą lūpos tiesiog neleido. Jos buvo tartum surakintos.
Išgirdusi paliepimą, pirmakursė atsisėdo ant fotelio ir pamosikavo kojomis. Šios vos siekė grindis. Mergaitė nesugebėjo greitai sureaguoti į apkabinimą. Bet ši taip pat jį netvirtai apkabino.
-Atleidžiu,-atsakė ji ir pati nesuprato, kodėl turėtų atleisti. Už ką turėtų atleisti. Bet jo nepaklausė, nes ir taip jautėsi įkyri. Juk tiek klausimų uždavė.
Pagaliau paleidusi Oliver, ši viską apgalvojo visai žvalesniu protu. Taip, bloga nuotaika nepraėjo, bet ji apmąstė klastuolio žodžius.
-Įdomu, tai jei tu turėtum vieną knygelę, o aš kitą, galėtumėme rašyti vienas kitam?-išplėtusi akis paklausė.-Na, čia tik pavyzdys, galėtum ją duoti kažkam kitam.
Apie tokius burtus Adira nebuvo girdėjus, bet dėl to nenustebo - ji apskritai mažai kerėjimų žinojo.
Varnanagė pakėlė mažą knygelę nuo stalo ir apžiūrėjo. Nesuprato ar jau galėtų liesti lapus, ar jie vėl nenutarkuotų pirštų. Bet nerizikavo.
-
-Taip, mes galėtume susirašinėti. Tai tikrai smagu, kai pagalvoji. Taip ir paslaptys lieka nesužinotos. Ir šiaip, gali ten rašyti bet ką, viskas išnyks, kai kitos knygelės savininkas tai perskaitys.
Oliver užsimerkė. Jis pasiilgo tėčio ir brolio. Juk nė nespėjo jų gerai pažinti. Staiga Oliver viduje kažkas pradėjo judėti, kirbėti ir sakyti jam pulk ją. pulk ją. Vaikinukas pradėjo kratytis, norėdamas išvaryti tą balselį iš galvos. Kažkas jį apsėdo. Ketvirtakursis pradėjo klykti nežmonišku balsu, ir purtytis. Tuomet krito ant žemės ir lyg negyvas gulėjo užsimerkęs. Tuomet matė vaizdus, kurie buvo labai labai baisūs. Baisūs. Lyg haliucinacijos, vedančios jį iš proto. Ir tuomet iš jo lūpų pasigirdo skaudus "La Crimosa" skambesys, o berniuko kūnas liko gulėti ant grindų.
-
Adira klausėsi vaikino žodžių ir nesuprato, kaip magija iš tikrųjų gali egzistuoti. Šiuo metu viskas skambėjo lyg pasakoje.
-Taigi, ar galiu ją pasilikti?-pasitikslino nesuprasdama. Juk Oliver pats įgrūdo užrašų knygelę jai į rankas.
Bet atsakymo nesulaukė. Vyresnėlis tik užsimerkė ir lyg įsisupo į savo mintis. Tada pradėjo kratytis, net mergaitė pajuto, kaip fotelis kartu juda su Oliver. Išgirdusi klastuolio klyksmą, Adira greitu mostu užsidengė ausis ir pasilenkė žemiau, lyg tai padėtų nuslopinti garsą. Nesuprato, kas vyksta.
Pasibaigus klyksmui, mergaitė išgirdo graudžią melodiją.
-Lacrimosa,-sušnibždėjo sau ir greitai nulipo nuo fotelio, ant kelių atropojo link Oliver, kuris jau gulėjo ant žemės.
-Oliver, kas tau?-išsigandusi palietė jį, o vėliau tai išdygo į lyg agresyvų purtymą. Smegenys jai liepė atsistoti ir išeiti iš šio kambario, palikti klastuolį čia gulėti ir apsimesti, kad to niekada nematė ir negirdėjo. Bet skaudus berniuko balsas neleido jai net atsistoti, ji tiesiog negalėjo palikti naujo pažįstamo nelaimėje.
-Oliver!-dar kartą riktelėjo tikėdamasi, kad tai padės.
-
Oliver nieko aplink negirdėjo. Jis netgi galvojo, kad jau numirė. Pamatė keistą būtybę raudonais, lyg tos varnanagės plaukais, jo tėčio sudėjimu, brolio protu, mamos akimis ir Adiros balsu. Jis jam kartojo užpulk ją. arba įsimylėk. tuomet užpulk ją, nes ją myli. Oliver viduje vyko tikra kova tarp jo ir to keisto būtybino, kuris jam liepė pulti Adirą. Jis nenorėjo, ji jam visai patiko. Išorėje Oliver tegalėjo verkti ir klykti, ką ir darė. Tačiau gulėjo lyg lenta malkinėje, ir niekaip neatsigavo. Viduje žmogelis, kurį jis praminė Būtybinu jam sakė ech, idiote tu. negi nesupranti, jog Adira tau patinka? kaip gaila, kad turi ją pulti. tau reikia kraujo. KRAUJO. PULK JĄ!!!!!.
Mamos klyksmas ir vizija, jog mama mirė. Oliver mokėjo mintimis susisiekti su mama, ir pajuto, jog jai negerai. Oliver supraato, kad pasaulyje liko vienas.
Jo akys atsimerkė, tačiau jis vis dar nieko nejautė ir negalėjo padaryti ir tik verkė. O Būtybinas ėdė jo smegenis ir kartojo pulk, nes tau reikia kraujo. KRAUJO.
-
-Thodhar, kas čia vyksta?-nusikeikė sau škotiškai ir toliau sėdėjo įsitempusi, vis nežinodama kaip nutildyti klastuolį.
Vis dėlto mintyse Adira kažką išvydo. Negalėjo išgirsti tikslių žodžių kaip visada, bet girdėjo kažką tamsaus. Kažkokį tamsų ir niūrų triukšmą, kurio negalima suprasti. Lyg balsas kalbėtų kita kalba. Mergaitė susiėmė už galvos ir greitai atsistojo, vis klausydama Oliver klyksmo. Tik dabar tamsiaplaukė pastebėjo, kad vaikinas verkia.
-Einu kviesti pagalbos,-ir greitai nukulnijo prie durų, bet tada kažkas ją sustabdė. Kažkas nematomo.
-Po velnių, Oliver, ką aš darysiu? Jei pakviesčiau profesorių, jie apkaltintų mane. Juk čia daugiau nieko nėra,-Adira pati vos neapsiašarojo ir toliau gaudė tą kraupų triukšmą mintimis.
-
Oliver viduje viskas nutilo ir įsitvyrojo tyla. Jis pabudo.
-Kas... Nutiko?-paklausė jis.
-Ar aš buvau miręs? Kodėl aš ant žemės? Kas ir kaip?
Vaikinukas nesuprato. Kas čia įvyko?
-Labai atsiprašau, kad ir kas čia būtų benutikę. Tikrai, nežinau kas man. Taip nėra buvę. Atsiprašau..
Oliver atsisėdo į fotelį ir mąstė. Mąstė, kas tai galėjo būti, ir kodėl. Mąstė, kodėl kažkas jo viduje norėjo jam liepti pulti merginą. Būtybinas. Jis sugrįžo.
-Aatleisk, turiu eiti, man reikia kai ką išsiaiškinti...
Oliver atsistojo, ir pradėjo krautis visą mantą į kuprinėlę. Padavė knygelę Adirai ir tarė:
-Jeigu kas, rašyk. Antraja aš turiu, žinau kur ji.
Priėjo prie išėjimo ir ilgai nesvarstęs išėjo. Su Būtybinu geriau nejuokauti. Nes jeigu jis leis jam įsišėlti, kažkas mirs. Tad Oliver išėjo ir nuėjo painiais koridoriais.
-
Amelia tyliai įėjo į kambarį. Vos čia ižengus ją užgriuvo malonūs prisiminimai - dar pirmame kurse, kai jai buvo vienuolika, čia vykdavo Laisvalaikio Būrelio susirinkimai. Čia mergaitė ir pirmąjį savo kačiuką gavo, kurį vėliau, deja, dėl tetos alergijos teko atiduoti tolimiems giminaičiams.
Bet šįkart viskas turėjo būti kitaip. Šįkart ji nebus tarp linksmų, klegančių mergaičių. Šįkart šalia jos bus vienintelis berniukas, šįkart ji čia vidurnaktį, kai visi miega, šįkart ją pasikvietė ne geram laiko praleidimui, bet pokalbiui. Apie ką, ji nežinojo.
Širdis daužėsi smarkiau, nei per pirmą pasimatymą.
Varnanagė įsitaisė violetiniame fotelyje. Ji nė neketino miegoti - net jei būtų norėjusi, to padaryti būtų neleidęs nerimas dėl būsimo pokalbio. Pokalbiai jai asocijavosi su piktu tetos balsu, kalte ir skausmu, tiek fiziniu, tiek psichologiniu.
Nerimaudama varniukė žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį.
Lygiai dvylikta. Tikiuosi, čia nesugalvos užsukti koks ūkvedys.
-
Oliver įėjo į kambarį. Šis jam asocijavosi tiek su malonia pažintimi su nuostabiais žmonėmis, tiek su Būtybino grįžimu (tai nebuvo malonus prisiminimas.).
Jis dairėsi aplink ir tada pamatė ją. Oliver tik ir pajuto kaip krūtinėje iškart "dun dun, dun dun, dun dun."
-O, tu atėjai... O maniau, kad pabėgsi, kaip ir anąkart.
Oliver, būdamas savimi turėjo kažkaip įkasti, bet įkando tik sau. Jis nesisėdo. Galbūt dėl to, kad kaupėsi pokalbiui, o galbūt dėl to, kad tiesiog nenorėjo sėdėti.
-Tai.. Kaip tau sekasi, Amelia?-šaltu balsu paklausė jis.
Tokiu šaltu balsu paskutinį kartą su mergina jis kalbėjo dar žiobarų pasaulyje, kai prieš du metus jam grįžus, kažkokia paika mergiotė bandė jį "pakabinti". Tada jis ją atstūmė dėl dviejų priežasčių:
1. Amelia
2. Jis gi burtininkas.
Tačiau šįkart jis taip kalbėjo su žmogumi, kurį beprotiškai mylėjo. Ir taip buvo ne dėl to, kad jis apsimetė esąs labai piktas, o dėl to, kad jis ėmė abejoti, ar tie keturi metai, praleisti mylint Amelia, nebuvo praleisti veltui.
-
Amelia kilstelėjo antakius. Ji tikėjosi išgirsti bet ką, tik ne tai - dabar jos viduje sukilo keistas, šaltas pyktis, kokį paskutinį kartą ji jautė tik... Na, tikrai seniai.
-Sakei, kad duosi laiko. Nenoriu skaudinti nei tavęs, nei savęs, ką tikrai būčiau padariusi likdama. Tai buvo pasirinkimas, Oliveri,-ramiai, atsainiu balsu priminė mergina, užkeldama koją ant kojos. Galų gale, ir ji savyje turėjo šiek tiek klastuoliškumo, tik tai galėdavai pamatyti tikrai nedažnai.-Aš negaliu tavęs įsimylėti vos pamačiusi. Netikiu meile iš pirmo žvilgsnio.
Laikrodis jau rodė dešimt minučių po vidurnakčio, tačiau vaikams tai kol kas nerūpėjo. Miegas taip pat į juos nesikėsino - ore tvyrojo neišsakyti, paniekos Oliverio šaltumui pilni Amelios taip ir neištarti, tačiau gerai juntami žodžiai.
-Jei atėjai tik paklausti, kaip man sekasi, tą galėjai padaryti ir laišku. Nematau jokios prasmės dėl to kviesti kitą žmogų vidurnaktį į kažkokį užkampį,-nuskambėjo raudonplaukės atsakymas.
-
-Ach, tai tu dabar sakai, pykstu visiškai be reikalo? Kokia tu... Keista. Turiu pagrindą pykti. Turiu. Ir dabar tau viską pasakysiu. Amelia, tu man patinki jau nuo pat pradžių, nuo pirmųjų dienų Hogvartse. Įsimylėjau tave, dar būdamas mažas idiotas, nieko nesuprantantis apie gyvenimą. Įsimylėjau tave, ir supratau, kad iki tol mano gyvenimas buvo pilkas it dulkės po lova. Tris metus tieisog tave mylėjau. Ir štai, šiais metais, dėl tavęs pradėjau rašyti. Kūriau viską iš eilės: prozas, poemas, eilėraščius, apysakas, romanus ir net romansus. Bet... Galbūt tai buvo veltui? Suprantu, kad negali manęs mylėti. Bet. Kodėl tada nenustūmei manęs kai bučiavau tave? Kodėl buvai mano glėbyje? Kodėl suteikei man vilties, Amelia? Kodėl? Negi aš ne žmogus, kuris irgi turi jausmus? Negi aš tik šiaip, žaisliukas? Negi aš taip niekam nerūpiu? Amelia, atsakyk man. Ar aš nenusipelniau meilės? Kai gyvenau su žiobarais, niekad neturėjau nieko. Buvau visiškai vienas, kaip pirštas. Kai įsimylėjau pirmąkart, ji buvo mergaitė žydromis it dangus akimis ir šviesiais it rugiai plaukais. Bet ji irgi mane atstūmė. Taigi, atsakyk man. Amelia, negi aš toks baisus, ir žmogus, kad nuo pat mažens esu atstumiamas. Amelia, negi aš tik žaisliukas? Negi aš tik šiukšlė? Negi taip yra?
Po šio ilgo monologo, Oliver pabučiavo Amelią. Tačiau tuoj pat atsitraukė, nes atsiminė, jog jis tėra pats paprasčiausias žaisliukas, o gal net ir šiukšlė.
-
-Oliveri...-mergina įkvėpė, stengdamasi susitvardyti. Dabar ji taip norėjo atsistoti, dėti jam stiprų antausį ir išeiti, ir daugiau niekada nebegrįžti, daugiau nebepamatyti jo veido, niekada. Tačiau negalėjo. Kažkokia jėga, stipresnė už jos išdidumą, laikė ją čia, tad mergaitė nė nepajudėjo iš vietos.-Oliveri, negi tu nesupranti? Aš taip pat nesu žaisliukas. Aš - asmenybė. "...juk prievarta pamilti, aš negaliu net mylinčio žmogaus". man buvo gera, pernelyg gera su tavimi, kad galėčiau tave tiesiog atstumti. Bet negaliu sakyti, kad man patinki, kol nesu įsitikinusi, kad tas jausmas tikras. Negaliu tiesiog imti ir nuspręsti, ad štai - šis vaikinukas mielas, be to, mane myli, todėl ir aš jį mylėsiu. Taip neįsimylima. Meilė turi būti jausmas, stiprus jausmas, o ne... Pasirinkimas. Kai aš gyvenau su žiobarais, taip pat neturėjau nieko. Mano motina mirusi, tėvas velniai žino kur, teta... tetai aš nė kiek nerūpiu vien dėl to, kad nesu tokia, kokia turėtų būti kiekviena normali mergaitė. Sakei, kad duosi man laiko tiek, kiek reikės, tačiau gavau tik vieną naktį. Kodėl tu man melavai?
Visa raudonplaukės arogancija tarsi išgaravo. Jos skruostu nusirito ašara, tuomet dar viena, ir dar viena... Galiausiai varniukė atsistojo, žengė kelis žingsnius prie klastuolio tuo pačiu metu, kai ir jis ėjo prie jos, ir atsakė į jo bučinį su tokiu pat jausmu, kokį jai vakar buvo parodęs berniukas.
-Atsakyk man tik į vieną klausimą,-tyliai ištarė Amelia, jusdama, kad stovi gerokai per arti Oliverio.-Kodėl tu visad manai, kad aš negaliu tavęs mylėti? Kodėl aš atrodau tau tokia nepasiekiama?
-
-Amelia. Kodėl man atrodai nepasiekiama? Gal dėl to, kad keturis metus aš mėčiau tau įvairiausias užuominas. Nežinau, ar tos šokoladinės varlės ar visokio skonio pupelės kadanors priėjo iki tavęs, bet siųsdavau aš tau tokius dalykus. Kaip manai, kodėl dažnai būdavau ten pat kur ir tu? Nes labai norėjau tave užkalbint, bet neišdrįsau. Amelia, aš tave myliu jau keturis metus. Neprašau, kad čia ir dabar mane įsimylėtum. Nieko neprašau. Tik klausiu. Kodėl nenustūmei manęs? Juk supranti, kad to nepadariusi tieisog žaidei su mano jausmais? Supranti? Aš tikėjau, kad galbūt tavy yra kokia kibirkštėlė, bet kuo toliau, tuo labiau to abejoju. Ir prašau, neverk, nes jei verksi tu, apsiverksiu ir aš.
Oliver apsikabino ją. Ji negalėjo pakelti viso to skausmo, kuris vyko čia, ir dabar. Kažkodėl jį ėmė labai traukti prie žemės, tad jis pradėjo kristi. Tačiau Amelios nepaleido, ir nukrito kartu su ja. Ir taip ir liko gulėti bei žiūrėjo į lubas. O glėby vis dar laikė niekuo dėtą, ir neteisingai jo aprėkta ir apkaltinta Amelią.
-Atsiprašau...
-
-Niekada nesu nieko gavusi. Nežinau, kodėl. Vienintelis paštas, kurį atsiųsdavo, tebuvo tetos ir brolio laiškai. Jei tik būčiau pastebėjusi, jei tik būtum ką nors man pasakęs... Kas žino, kas būtų atsitikę?-pratarė mergaitė, kaltei vis labiau spaudžiant širdį.-Bet niekada nėra vėlu. Oliveri, aš nežaidžiau tavo jausmais. Tiesiog bandžiau suprasti savuosius. Tu man patinki, labai patinki, tačiau kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad tu manęs nemyli. Tu myli Tą Mergaitę, nepasiekiamą, nuostabią ir nepakartojamą. Tu myli mano iliuziją. Aš tokia nesu, Oliveri, kad ir kaip to norėčiau. Aš - tik žmogus, ir ieškoti manyje kažko ypatingo būtų tas pats, kas ieškoti deimanto blizgesio paprastame akmenėlyje. Nesu nei graži, nei gera, tik kodėl tu to nesuvoki? Aš tavęs neverta, kaip ir paprastas medžio lapas nevertas vėjo,-kalbėjo raudonplaukė, jau visiškai nebevaldydama ašarų. Jiems nukritus ji palengva atsistojo, padėdama ir emocijų išsunktam klastuoliui.
-Ten yra sofa,-pavargusia ranka mostelėjo varniukė į violetinės sofos pusę, tikėdamasi, kad draugui užteks jėgų iki jos nueiti bent jau su jos pagalba.
-
-O man gerai ir ant grindų,-pasakė Oliver. Tačiau visgi atsistojo, mat tikrai keistai atrodė ant žemės besivoliojantis iš pažiūros visai normalus vaikinukas.
-Amelia, turiu pripažinti, tu kitokia, nei matydavau tave tuo keturis metus. Tačiau supratau, jog... Tikriausiai man reiks tave pažinti iš naujo. Bet aš vistiek myliu tave, o ne tavo iliuziją. Kodėl tu to nepriimi? Ech, kodėl aš bandau...
Jis nuleido rankas ir liūdnu žvilgsniu pažvelgė į Amelią.
Pirmas kursas. Mažasis Oliver eina mokyklos koridoriumi ir pamato neišpasakytai žavią raudonplaukę mergaitę. Tik ir jaučia, kaip žandai kaista. Jis jai pamojuoja, tačiau ši nė nepastebi. Kitą dieną mažasis Oliver nuperka jai šokoladinę varlę ir padeda ant jos suolo, tačiau ją paima vyresni mokiniai. Berniukas nuliūsta, tačiau tai daro visus metus. Tiesa, nei vienos varlės mergaitė negavo, mat jas vis nuknisdavo vyresnėliai arba kokie į kabinetus užklupę vaiduokliai. Galiausiai mažasis Oliver pabando parašyti jai pirmąjį laiškelį. Tiesa, jis nėra ilgas. Tai viso labo:
Labas, Mergaite.
Tu man labai labai patinki.
Aš.
Romantikas nebuvo jis labai puikus tada, tad jam šis laiškelis atrodo puikus. Ir ką jūs manote, kitą rytą mažasis Oliver pamato, kaip mažoji Amelia gauna tą laiškelį. Tai buvo pati geriausia diena visame pirmame kurse. O mokslo metai atėjo pabaigon, tad jis nusprendė pabandyti prakalbinti mažają Amelią. Jam taip ir nepavyko.
Jis taip ir liko stovėti. Savo mintyse ir laukė, kol Amelią ką nors pasakys.
-
Pirmas kursas. Maža, raudonplaukė mergaitė žaliomis akimis šypsosi, jos rankose - nedidelis laiškelis. Nors teksto ir nedaug, varniukė jį skaito kokias penkias minutes, mėgindama įsisąmoninti žodžius. Galiausiai pakėlusi galvą, pirmakursė apsidairo, tačiau jos žvilgsnis už nieko neužkliūna. Po kelių minučių ji, šiek tiek nusivylusi, tačiau tuo pačiu metu ir laiminga, išeina į koridorių, kur zuja mokiniai. Pro ją praeina būrelis klastuolių, vienas iš jų pastveria popierėlį, jį garsiai perskaito. Jo draugai juokiasi, o ir pačiam klastuoliui, regis, labai linksma. Užtat mergaitės veidu teka ašaros, ji pasileidžia tekinomis, bėga iki pat Varno Nago miegamojo, ten užsidaro ir verkia, kol užmiega - nebeina net į likusias tos dienos pamokas. Kitą dieną Amelia jau nieko nebeprisimena - regis, smegenys, o gal ir tas įkyrusis balsiukas, toks nuolatos pašaipus, bet šįkart kažkodėl ypač švelnus, ištrina viską, kas buvo vakar. Mažoji to net nepastebi, tuo labiau nieko nesuvokia kiti. Prisiminimas nugrimzta giliai, šalia motinos portreto ir ankstyvos vaikystės.
Amelia giliai atsiduso ir papurtė galvą.
-Oliveri, šiuo metu mūsų pokalbis praktiškai beprasmis. Taip, mes jau suvokiame vienas kito jausmus, na, beveik suvokiame, tačiau ką galima padaryti be laiko? Man, mums abiems, reikia daug laiko pabūti vieniems, suprasti, ką iš tiesų vienas kitam jaučiame, ir dar daugiau laiko pabandyti būti kartu - galbūt jau po kelių dienų suprasime, kad vienas kitam įgrisome iki gyvo kaulo, o gal ir atvirkščiai - po kelių susitikimų tiesiog nebegalėsime be vienas kito gyventi,-raudonplaukė atsistojo ir paėmė už rankos berniuką, patempdama jį link sofos.-Atsisėsk. Paskui kritinėji ant žemės. Jei kažkas išgirs, kad mes čia, turėsim didesnių problemų, nei aiškintis santykius.
-
-Man gerai ir taip, Amelia.
Oliver nebegalėjo. Viduje jis plyšo. Tiesa, to ir reikėjo tikėtis. Jokia mergina negali įsižiūrėti tokio kaip Oliver, o jeigu jie dar ir nebendravo. Tuomet jis visiškai neturi šansų. Kam gali patikti toks kaip jis? Jis nepatikdavo mergaitėms net tada, kai buvo mažas, ir tikrai visai mielas vaikas. O ką kalbėti apie dabar. Oliver visgi atsisėdo, tačiau nieko nebesakė. O kokia prasmė?
Antras kursas. Šiek Tiek Didesnis Oliver eina koridoriumi ir pamato Šiek Tiek Didesnę Amelią. Jo širdutė tik Dun dun dun dun dun dun. Šiek Tiek Didesnis Oliver jai mosteli. Tiesa, nedrąsiai, nes jam ji dar labiau patiko. Ji tikriausiai nepamato, tačiau pamato vyresni klastuoliai. Jie paima Šiek Tiek Didesnį Oliver ir nuveda prie Šiek Tiek Didesnės Amelios sakydami "ehehei, tu labai patinki šiam vaikinukui". Jis tik pabėga, nes jam gėda. Tuomet jis įsivelia į pirmąsias muštynes. Sėdi direktoriaus kabinete ir klausosi mamos, jau sergančios, atsiųsto Žvieglio. Jam labai skaudu. Juk jam tik patinka mergaitė! Tą naktį į bendrąjį kambarį jis nė negrįžta, o Šiek Tiek Didesnei Ameliai parašo raštelį Labas, čia Aš.
Susitinkam po pietų prie pelėdyno.
Jis laukė. Tikrai ilgai laukė, tačiau ji taip ir nepasirodė.
Oliver skruostu nuriedėjo ašara, kurią jis staigiai nusivalė - merginai nereikėjo to matyti. Vaikinui, kuris visiškai neturi draugų, jo artimiausia šeima mirusi, toks įvykis buvo tikrai labai sunkiai pakeliamas. Visgi Oliver susiėmė ir tepratarė:
-Aš... Labai... Labai... Atsiprašau.
-
Antras kursas. Prie Šiek Tiek Didesnės Amelios prieina keli vyresni jos pažįstami klastuoliai - nenuostabu, juk beveik visi jos draugai iš Klastūnyno - ir kartu atsiveda berniuką. Mažoji sutrikusi jį nužvelgia, lyg bandydama paklausti, kas čia vyksta, tačiau greitai supranta ir pati - klastuoliai, pasirodo, iškrėtė dar vieną savo išdaigą. Amelia jau nori ką nors atrėžti draugams, tačiau berniukas pabėga. Antrakursė trijulei papriekaištauja, kad, norėdami paerzinti ją, jie priverčia pasijusti blogai kitus. Šie tik pasijuokia ir dingsta, daugiau nebeturėdami ką veikti, tad raudonplaukė pati patraukia ieškoti nepažįstamojo berniuko, norėdama jo atsiprašyti. Deja, jis jau dingęs. Mažoji išmeta jį iš galvos, susitelkdama į pamokas, ir atideda paieškas kitai pertraukai. Pagaliau nuskambėjus skambučiui, Amelia išeina į pilies kiemą, ir savo kuprinėlėje randa raštelį, tačiau iš rankų jį išplėšia vėjas, mergaitei nė žodžio nespėjus perskaityt. Nusiminusi ji dar bando ieškoti popierėlio, bet šis jau toli, Uždraustajame Miške. Raudonplaukė sau pasižada kada nors apie visą tai išsiaiškinti, bet jau po kelių mėnesių mintys vėl sukasi apie visai kitus dalykus.
Penktakursė sučiaupė lūpas, svarstydama, kaip nuraminti draugą. Regis, tai nebus taip paprasta, tačiau tikrai būtina. Tikriausiai nieko nesakyti dabar būtų buvusi pati paprasčiausia išeitis, reikalaujanti mažiausiai jėgų, mąstymo ir emocijų, tačiau raudonplaukė taip tiesiog negalėjo.
-Už ką? Tu neturi už ką atsiprašinėti. Visiškai. Klausyk, dabar kalbėti yra beprasmiška. Vis tiek abu žinome, ką pasakysime. Jau žinome. Atsiprašyti turėčiau aš - tiek laiko, tiek nesusivokimo, toks nuolatinis šaltumas... Turėjau viską pastebėti. Žinai, kažkada antrame kurse buvo berniukas, iš kurio dėl manęs išsityčiojo. Taip jo ir neberadau. Žinai, kartais mąstau, kas atsitiko. Kas būtų pasikeitę, jei būčiau ieškojusi labiau. Kaip viskas būtų pakrypę kita linkme, jei būčiau sugebėjusi suprasti, jei būčiau buvusi protingesnė. Tačiau tai jau praeityje. Nebegaliu nieko pakeisti, nors ir kaip norėčiau, tačiau priimu tai kaip dalyką, kuris turėjo nutikti.Kartais viskas, ką dar gali padaryti, yra susitaikyti su tuo, kas jau įvyko, ir priimti savo poelgius, mintis ir sprendimus. Ir dažniausiai tai būna vienintelė likusi išeitis, kuria turi pasikliauti.
-
Oliver viduje kažko papūtė šaltas vėjelis ir jis atsistojo atokiau jos.
-Žinai... nebeturiu ką tau pasakyt, atleisk.. Suprask, aš tave myliu. Myliu nuo suknisto pirmo kurso. Pirmo kurso! O tu nė neisteiki dabar šiltai ir maloniai atsakyti.
Trečias kursas. Oliver ateina į pamoką ir pamato Ją. Jis sutrinka, tad atsisėda kabineto gale ir apsimeta, kad jos nė nematė. Po pamokos jis norėjo prieiti ir pasisveikinti su ja, bet vyresnėliai klastuoliai jį nustūmė ir sakė "Idiote, ji gi TO-TA-LI MOKS-LIU-KĖ!!" Oliver vienam iš jų vožė per veidą, pats to nejausdamas, ir tada atsibudo ligonėje. Gydytoja tepasakė, kad jo nosis buvo lūžusi, o tas vyresnėlis jau direktoriaus kabinete nuo tada, kai man vožė. Neva ji netikėjusi, kad trečiakursis jam trenkė, tadėl jam nekliuvo. Na, iki kol jis neišėjo iš ligoninės. Vakare jie jį pasigavo. Ir sudaužė. Tiesa, jie ir vėl gavo sėdėt direktoriaus kabinete, bet Oliver apsiėjo su keliomis mėlynėmis.
-Aš dėl tavęs net į muštynes buvau įsivėlęs! O tu, tu tu. Tu net... Ai, ko aš čia burną aušinu...
Oliver atsisėdo ir pasirėmęs galvą pradėjo mąstyti. Mes juk jau nebe vaikai, tai ko mes čia žaidžiamės, nesuprantu. Nesuprantu!. Jis atsistojo ir ilgai į ją žiūrėjo. Jis nesuprato, kodėl. Kodėl ši raudonplaukė, iš pažiūros labai šilta mergina, yra jam tokia šalta.
-
Nepaprastai bjauri vasaros diena pasitaikė šiandien ir atrodė, kad neįmanoma nuveikti absoliučiai nieko naudingo. Pusę ryto negalėdama sukaupti jėgų atsikelti iš lovos ji klausėsi dviejų klastuolių besidedančių daiktus į lagaminus. Jos nesustodamas čiauškėjo apie savo planus, kaip pasiilgo šeimos ir kokias liūdnai apgailėtinas šunybes ruošiasi iškrėsti draugams, kaip joms buvo linksma šiais metais mokytis ir kaip didžiuojasi Klastūnyno taurės laimėjimu.
Iš rūbų skrynios dugno išsitraukė melsvą gėlėtą suknelę su šviesiai mėlynu kaspinu-diržu, o priekines plaukų sruogas susipynė į kasytes kuriomis apjuosė galvą ir susegė. Niekuomet tiek nesikankindavo prie rūbų ir šukuosenų, tačiau dabar atėjo dar viena vasarą kurią ji leis Hogvartse, ypač dabar kai iš paskutiniųjų stengiasi nesijaudinti, neverkti ir neliūdėti, namai paprasčiausiai primintų viską dėl ko tūrėtų rodyti tas emocijas.
Pagriebusi ilgai skaitomą Henningo Mankellio „Beveidžius žudikus“ Melody išėjo į koridorių. Pusryčiams jau per vėlu, pietums per anksti. Pasivaikščiojimui lauke per šalta, o bendravimui su kitais ji nenusiteikusi (nors niekad tokia nebūna). Slankiodama po kambarius klastuolė susirado tuščią jaukų kambarį su židiniu. Ugnis vos ruseno, o pro kaminą pakliuvęs vėjęs skleisdavo švilpimą primenantį garsą. Gan malonu, tik faktas, kad šiam kambary nebuvo kampų kiek gąsdino.
Patraukus link violetinės sofos Melody įsitaisė susikeldama kojas. Kuris laikas nieko nedarė, tik žvelgė priešais save mąstydama apie visokius pro vieną ausį įlendančius, pro kitą išlendančius dalykus. Išsitraukusi burtų lazdelę vienu mostu užgesino ugnį taip aptemdydama kambarį. Tokiu būdu tas, kas įkištų galvą į vidų pagalvotų, jog šis kambarys miegą ir išeitų.
Skaityti tamsoje jau nebebuvo įmanoma, tad mergina atsistojo nuo sofos ir patraukė link stalo, ant kurio puikavosi pradėta žaisti šachmatų partija. Nieko nelaukusi įsitaisė priešais lentą ir pradėjo judinti figūrėles viską sustatydama į vietas.
-
Atrodytų, visiškai eilinė vasaros diena žiobarų vaikams, oras nesistengė įtikti atostogų pasiilgusiems. Senos Anglijos mokyklos kiemas plytėjo apleistas, uždengtas storu debesų klodu, rodos, tuoj pratrūks lietus ir ims merkti saulės pasiilgusią žemę. Viduje kur ne kur prasilenkdavo koks mokinys ar vaiduoklis. Po Hogvartso reformų mokykloje galėjai praleisti vasarą, tačiau tai nebuvo pats smagiausias dalykas. Nežinia, kokią šeimą turėtų turėti žmogus, kad nenorėtų grįžti.
Ankstų rytą Ethan dar ilgai mąstė apie gautą laišką. Kodėl jo motina prašė jo pasilikti, kas vyksta? Ji visada laukdavo sūnaus grįžtančio, vaikinui patikdavo padėti ir būti kartu su nedidele šeima, tačiau mama atsisakė aiškinti plačiau. Jis jau buvo nusiteikęs šokti į traukinį, pasiųsti jos liepimą velniop ir grįžti, tačiau štai jis guli apytuščiame kambaryje ir mąsto apie viską.
Galiausiai kambarys ištuštėjo. Pusryčiai jau nebuvo svarbūs, bet kuriuo metu buvo galima apsilankyti pas elfus. Galbūt Ethan ir buvo senamadiškas, tačiau vilkėjo paprastus, baltus marškinius. Niekada nesuprasdavo, kaip europiečiai taip rengiasi tik iškilus svarbiai progai.
Tylūs žingsniai nubėgo aukštu koridoriaus skliautu ir azijietis visiškai atsitiktinai užmatė violetinio rėmo kraštus už šarvų statulų. Susidomėjęs jis lėtai žengė prieš vyną geriančias moterėles. Vaikinas žinojo šį kambarį, tad netruko ir prisiminti atrakinimą bei paveikslas atsivėrė. Viduje vyravo tamsa, tačiau kažkoks šiltas jaukumas paplūdo iš vidaus ir nuojauta kuždėjo, kad reikia, būtina įeiti vidun. Paveikslui užsiveriant juodaplaukis jau stovėjo viduje ir kelis kartus sumirksėjo, kol akys priprato prie tamsos.
Aplink buvo galima tik įžiūrėti siluetus, tačiau Ethan pamatė prie šachmatų stalelio sėdinčią vienišą figūrą. Iš nugaros negalėjo jos pažinti, tačiau jautė, kad šis žmogus yra šiek tiek, bent truputį pažįstamas. Jis netvirtai žengė kelis žingsnius arčiau figūros. Jo neapleido kažkokia nuojauta net ir tuomet, kai jis sustojo vos per nedidelį atstumą nuo jos.
-
Pilis buvo nuolatos kūrenama, mat akmenys ir mūrai iš kurių ji pastatyta niekad reikiamai neįšildavo ar neįsileisdavo lauko temperatūros. Kambarys greitai atšalo ir Melody oda pašiurpo, tačiau mergina nekreipė dėmesio į tai. Norėjo galvoti, kad tai jai netrukdys dėl to, kad augo Škotijoje, o ten dažnai šalta, tačiau jau tiek laiko ten nebuvo, net pradėjo paleidinėti tą taip anksčiau nemėgtą tartį, dėl kurios dabar padarytų viską.
Žaidimas atrodo judėjo lėtai. Klastuolė seniai bebuvo žaidusi šachmatais, o dar tai, kad reikia galvoti už du... Už medinės galvos pakėlusi žirgą ji ruošėsi nukirsti baltųjų rikį, kuomet į kambario vidų kažkas įėjo. Melody rankos sustingo, nenorėdama išsiduoti ji net kvapą sulaikė, tačiau atvykęs svečias nepabūgo šalčio ir tamsos.
Kuris laikas niekad nejudėjo ir merginą apėmė smalsumas, tačiau atsisukti ji nesiryžo. Iš pradžių įkvėpė oro bandydama užuosti paklydėlį, tačiau jis buvo per toli. Judesiai jam slenkant artyn buvo minkšti, plastiški ir tylūs. Galėtų priklausyti merginai, tačiau iš Hogvartse likusiųjų nei viena neitų ten, kur aiškiai nenorima, kad kas būtų.
Žmogystai visai arti prislinkus Melody atsistojo pastumdama fotelį tolyn. Kiek palaukusi apsisuko veidu žvelgdama į jį. Širdis praleido dunkstelėjimą kiek sutrukdydama įprastinį ritmą kuomet akys nusiuntė smegenims impulsą – ETHANAS!! Tačiau mergina nespėjo patikėti tuo, juk per tamsu. Šypsena veide ir pamišusiai šokinėjanti širdis akivaizdžiai neklausė šalto proto balso. Galima buvo tik tikėtis, jog per tamsu jam išvysti tai.
Žengusi artyn atsidūrė vos žingsnio nuo Ethan... Khem, tiksliau – neaiškaus silueto kuris dabar, taip arti stovint, pakvipo cinamonu ir kava. Melody negalėjo būti tikresnė, kad tai tikrai jis ir dar sykį išsišiepė pagalvojusi, kad sugebėjo rasti ją net ten kur ji pati nerado savęs.
- Turėtume liautis susitikinėti kuomet taip šalta aplinkui. – tyliai prabilo klastuolė nesitraukdama nė per žingsnį. Melody galėjo girdėti skambant širdį, tačiau iš paskutiniųjų stengėsi elgtis natūraliai, tartum tokie dalykai dėtųsi nuolatos.
-
Per vieną akimirką viskas persisuko visiškai kitokia linkme. Rodos, visi laikrodžiai ėmė tiksėti atgal ir kvapas ištrūko iš krūtinės. Ir viskas tik dėl to, kad smegenys siuntė aiškius signalus ir lengvą virpulį būtent dėl žmogaus, kuris stovėjo štai čia, priešais jį.
Keista, vaikinas net nepastebėjo, kaip ji atsistojo ir atsisuko į jį. Nosį pakuteno švelniai aitrus egzotiškas aromatas ir šešėlis priartėjo. Azijietis giliai įkvėpė ir prisiminimai jį nunešė į tą vakarą, tą lemtingą naktį, kai jis nusprendė išeiti į lauką pačiuožinėti ledu. Ir tuomet sutiko ją. Merginą, kuri sugebėjo jo liūdesio ir skausmo kupiną širdį užpildyti džiaugsmu. Greitai sugrįžo kiekvienas prisiminimas, kiekviena detalė ar pokalbio nuotrupa ir kaip jis baigėsi vėliau. Širdis ėmė daužytis kaip papuola, kvėpavimas sutriko.
Ji buvo čia, taip arti, kad vos kilstelėjęs ranką jis galėjo ją pasiekti, paliesti, palytėti jos švelnius plaukus. Visiškai nesvarbu, kad patalpa buvo šalta ir galėjo kelti šiurpulį, troškimas būti kartu atgimė kartu su šiluma, nuvilnijusia visu kūnu.
Melody balsas suskambo visai šalia jo. Ir tai buvo kabliukas, kuris privertė Ethan elgtis impulsyviai.
Jis žengė priekin panaikindamas bet kokį tarp jš egzistavusį tarpą ir apkabino ją per liemenį prisitraukdamas arčiau. Vaikinas jautė besidaužančią merginos širdį, jojo taip pat spurdėjo ir jis nevalingai palenkė galvą arčiau neregimai susirasdamas jos lūpas karštam ir ilgesio kupinam bučiniui.
Tas pats žiemą patirtas karštis nutvilkė jo kūną, tačiau jis jautė, kokia Melody sušalusi ir jam norėjosi ją sušildyt.
- Arba tau derėtų apsirengti šilčiau, - nusišypsojo jis ir priglaudė savo kaktą prie josios. - Aš tavęs pasiilgau, Melody.
Kas sugalvojo tokias ribas, kaip šios? Ethan ją norėjo apkabinti stipriau ir priglausti arčiau, tačiau jau negalėjo to padaryti. Gilus atodūsis ištrūko iš krūtinės ir įsiviešpatavo jauki tyla. Galbūt reikėjo užkurti ugnį, tačiau jis negalėjo jos paleisti. Bent jau ne dabar.
-
Po truputį vis labiau gyvenimas pradeda priminti amerikietiškus kalnelius. Esi taip žemai, kad ištiesęs ranką paliestum žemę, bet tuomet staiga tave išmeta į dangų link debesų. Niekuomet nežinosi kada ir kur tai nutiks, tiesiog sugniaužęs kumščius lauksi netikėto posūkio.
Net tamsoje Melody juto, kad vaikinas pradėjo jaudintis, veikiausiai atpažinęs ją. Tai turėjo atrodyti be galo žavingai ir taip norėjosi šviesos kurioje galėtų geriau įsižiūrėti į jį.
Nespėjus susivokti vaikino ranka apsivijo jos liemenį ir kuomet Melody rankos atsirėmė į Ethan krūtinę nepastebimai cyptelėjo. Dabar jau pastoviai jį lydimi elektros impulsai pasklidusius po visą kūną. Širdies ritmas nuėjo į antrą planą, nes šiuo metu samba šoko visi kūno organai ir mergina sulaikė kvėpavimą.
Iš taip arti klastuolė galėjo geriau apžiūrėti vaikino veidą. Tamsius plaukus krentančius ant veido, švelnias rausvas lūpas, gilų žvilgsnį. Ant kaklo pajuto šiltą alsavimą nuo kurio pašiurpo oda.
Nespėjus susivokti Ethan priartėjo dar labiau lūpomis prisispausdamas prie merginos. Melody akys išsiplėtė ir ji norėjo žengti tolyn, tačiau jo rankos stipriai laikančios liemenį neleido nė krustelėti. Mergina negalėdama atsispirti tik prigludo arčiau rankomis apjuosdama kaklą.
Kažkas tartum uždegė liepsną viduj ir raudonplaukės skruostai nusidažė lygiai tokia pat spalva. Viskas apie ką ji sugebėjo galvoti šią akimirką tebuvo vaikino švelnios lūpos besiglaudžiančios prie jos. Negalėdama susivaldyti ji nusišypsojo nenutraukdama bučinio.
Galiausiai atsitrauks Melody giliai įkvėpė nenorėdama dabar taip imti ir nemaloniai nualpti. Vaikinui prabilus šypsena vėl grįžo atgal į veidą. Lūpos dilgčiojo nuo vaikino prisiminimų ir ji nežymiai prikando apatinę.
Tai žinoma, kas nepasiilgtų... Taip! Aš apie tave galvojau nuolatos!.. Malonu, bet apie tave visai buvau pamiršusi, užtat tas Jamison visai išgražėjo per pastaruosius mėnesius... Primink dar kartelį – kas tu?.. Jei dar bent sekundei mane paliksi aš nusižudysiu...
- Aš irgi tavęs pasiilgau, Ethan.- vaikino vardą jį ištarė po pauzės su pasimėgavimu.
Nenoriai atitraukdama ji apsisuko ir išsitraukusi lazdelę užkūrė židinį, tuomet atsisuko į vaikiną ir dar sykį nužvelgė. Jo akys žibėjo tartum būtų ką tik laimėjęs milijoną.
- Kodėl tu neišvykai?- džiaugiuosi dėl to, bet visgi šeimą pavyksta pamatyti retai.
-
Niekad nesupaisysi, ką numatęs gyvenimas ir ką jis dar paruoš. Kartais jo keliai būna žiaurūs ir kupini kančios, o kartais - visiškai netikėta ir nešantys džiaugsmą. Net pats velnias nežinojo, kas gali nutikti ateityje, tai kaip su tuo susigyventi smalsiam žmogui, kurio poreikis viską žinoti egzistuoja jau virš visko? Atrodo, likimas nebegali turėti paslapčių, nors taip tik dūžta lemties įdomumas. [[Ką aš čia ką tik parašiau.]]
Šįkart paslaptingas kelias ir mistikos krislai atsitiktinai suvedė dvi paklydusias sielas kartu ir Ethan negalėjo įsivaizduoti nuostabesnio ryto nei laikant Melody glėbyje ir klausantis jos švelnaus balso su mielu akcentu.
Vaikinas šypsojosi žvelgdamas į merginą. Jis buvo jos pasiilgęs taip, kad net skaudėjo. Atrodo, praėjo daug laiko nuo to, bet jis net ir norėdamas nebūtų įstengęs pamiršti šios žavios būtybės, o galbūt tiesiog tik troškimas būti su ja buvo per stiprus.
Jai atsitraukus ir įsiplieskus ugniai azijietis iškvėpė orą ir žibančiomis akimis žvelgė į ją. Keista, kaip vienas susitikimas ir atsitiktinumas gali viską pakeisti. Tamsiaplaukis buvo įsitikinęs, kad po šios dienos jis daugiau nenorės būti nežinioje, be jos.
Ethan prisitraukė ją ir vėl nusivesdamas prisėsti ant tos minkštos, violetinės sofos. Nedidelė patalpa greitai ėmė šilti. Ugnies atšvaitai švelniai apšvietė merginos veidą ir vaikinas negalėjo nenusistebėti, kokia ji graži. Trapi it brangiausias porceliano dirbinys jo rankose ir beprotiškai graži.
- Nežinau. Gavau laišką, kad šiais metais negrįžčiau namo ir niekas neaiškino, kodėl, - atsakė jis žvelgdamas į Melody. Jos akys jį ir vėl užbūrė, atrodo, svaigo galva. - O tu? Kodėl nekeliauji namo?
Ethan sunėrė jų rankų pirštus. Norėjo apglėbti, laikyti prie savęs ir panardinti veidą į nuostabiai dvelkiančius jos plaukus, tačiau negalėjo taip elgtis su šia mergina. Jiedu buvo susitikę vos vieną kartą ir jis negalėjo žinoti, ką jaučia ir ko nori ji... o tai vaikinas troško išsiaiškinti kuo greičiau.
-
Pabusdama ji visuomet pažvelgia pro langą esantį visai šalimais lovos, keldamasi niekuomet nesiauna šlepečių, basučių ar kojinių, nori viską pajusti pėdomis. Dušu mėgaujasi vakarais, ne rytais, jau geriau išgerti porą stiklinių šalto vandens žvalindamasi, kad galutinai nubustum, nei eiti miegoti purvinai. Rūbus, žinoma, dedasi tuos, kuriuos pasidėjo iš vakaro. Nieko nekeičia paskutinę sekundę, nebent tai koks nertinis, dėl netikėtų oro permainų. Iki pusryčių nubėga iki Pelėdyno patikrinti ar yra naujų laiškų, tuomet lėtai sukdama keliu palei ežerą, grįžta į pilį pusryčiauti.
Nepaisant fakto, kad tai toli gražu ne visas Melody dienos planas, ji jo visuomet laikosi taip, kaip yra. Kitaip tariant, nemėgsta pokyčių. Visai kaip seneliai nenorintys nusipirkti naujo šaldytuvo ar televizoriaus. Jai paprasčiausiai patinka žinoti kas bus po ko. Žinoti, kad kai dienos keisis ji liks tokia pat.
Tačiau dabar juto didžiulę baimę taip staiga prisiminusi tėvo pasakytus žodžius apie pirmąją meilę. Jis taip svajingai pasakojo, kad kai pirmą kartą įsimylime, mes pasikeičiame amžiams ir nepaisant to kaip stengiamės, tai niekuomet negrįžta į senas vėžes. Ir Melody jautėsi tokia nerami galvodama, kad taip staiga viskas gali sugriūti vien dėl to, kad negali išmesti iš galvos vaikino kvapo, šypsenos ir balso tariančio jos vardą. Tiesiog nesuvaldoma. Ji prarado visą kontrolę.
Net būnant toli nuo jo, Melody negalėdavo apleisti minčių vis piešiančių ir piešiančių jo veidą. Nesvarbu kaip toli ji bėgtų nuo jo, bandydama atgauti savo galvą, niekaip negali išeiti iš čia nepalikus ir savęs pačios. Viskam jau per vėlu, labai labai vėlu.
Ethan paprasčiausiai žvelgė į ją, nieko nesakydamas ar darydamas, toks ramus. O Melody norėjosi kelti audras, mėtyti knygas ir šachmatų figūras į šonus, rėkauti iš visos gerklės ar paprasčiausiai pabučiuoti jį. To irgi visai būtų pakakę nurimti. Tačiau nedarė nieko, nenorėjo išgąsdinti jo ir savęs pačios.
Susmigus į minkštą audinį Melody atsikvėpė ir atsipalaidavo. Visos tos kalbos einančios ratais apie dalykus kuriuos išties norėjo girdėti. Pavyzdžiui, kas po velniais čia vyksta?
- Nieko neklausei? Nesiaiškinai?- prabilo raudonplaukė savo drebančia iš nekantrumo, baimės ir visų kitų besikaupiančių ir sproginėjančių emocijų ranka užsikišdama sruogą už ausies. Kita ranka nemaloniai gulėjo ant kelių nežinodama kaip elgtis ar nesielgti. Pažvelgus į Ethan akis ji giliai įkvėpė ir iškvėpė. Nežinojo ar tai matėsi, bet jautėsi be galo sutrikusi.
- Nemėgstu sumaišties kurią atneša mano šeima,- toli gražu ne taip atvirai atsakė Melody. Ethan pirštams susinarpliojus su merginos ji tik nusuko žvilgsnį į židinį. Kuris laikas nieko nesakė ir nedarė. Atrodė, lyg jaustųsi labai nesmagiai.
Sveikas protas šiuo keistu atveju buvo sutinkąs su širdies reikalavimais viską išsiaiškinti vieną kartą ir visiems laikams. Tačiau keistas padaras kuriame jiems abiems teko apsigyventi kažkaip vis stabdydavo ir griaudavo visus planus. Juk tereikia pasakyti, kalbėti, kaip žmonės elgiasi. Leisti garsams sklisti iš skylės vadinamos burna. Pora žodžių, galbūt klausimas, tik jokių būdų užuomina, mums su ja nesiseka. Paprasta. Žmonės yra išgyvenę ir daug baisesnių dalykų. Juk jis staiga nepasakys, kad tai jam tik šiaip linksmybės. Arne? O gal jis tik ieško naudos? Gal nori pasigirti draugams? Gal tik ieško poros į kokius mokyklinius šokius ar dar kokią nesąmonę? Juk jis klastuolis! Klastuoliai elgiasi blogai! Baik tu… Juk jūs bučiavotės. Ir ne kartą.
- Tu man labai patinki ir aš nežinau kaip tai pasakyti kitaip ar šiaip paieškoti kokios geresnės progos tokiems dalykams, aš nesu ekspertė ir nesakau to dažnai, šiaip emocijos yra ne mano dalykas, aš kažkaip visad susilaikau nuo to, bet va sutikau tave ir nebegaliu nustoti galvoti apie tave, tavo veidą ir balsą ir šypseną ir viską ką tu taip mielai tari su savo akcentu, suprantu, kad manai, jog aš beprotė ar jei nejauti to paties, aš suprasiu, tiesiog pagalvojau, kad jau geriau pasakyti tai dabar, nei dar po to laukti ir viskas išvirstų į kokia nemalonią situaciją, nesakau, kad ši situacija yra labai maloni, tiesiog jau geriau dabar nei niekada ar kažkada. Tai va. Tu man tikrai patinki.- šaunus darbas, Melody. Esi verta apdovanojimų. Vau. Tiesiog vau. Tikra ledo karalienė. Vienas sakinys, tau būtų pakakę vieno sakinio, maža beprotę tu. Vienu įkvėpimu atsisukdama išbėrė raudonplaukė. Galiausiai nutilusi išplėtė akis iš netikėtumo ir išgąsčio ir nuraudo.
-
Visos dienos buvo tokios vienodos. Kaskart viskas vykdavo taip pat, kaip ir anksčiau. Tai vargino. Ne todėl, kad rutina erzintų, tačiau norėjosi kažko naujo. Galbūt juoktis iki išprotėjimo, verkti tol, kol nieko negalės įmatyti, nusigerti ir gulėti griovyje, padaryti kažką tokio, dėl ko vėliau tektų gailėtis. Tai buvo gyvenimas. Vieniems žmonėms patiko ramus ir tolygus gyvenimas, kitiems reikėjo pajausti pulsuojančią gyvybę venose, panirti į adrenalino sūkurį ar dar kažką, atsibusti ligoninėje po nakties, kurios net negali prisiminti.
Taip turėtų atrodyti žmogaus gyvenimas, kuris nenori jo švaistyti veltui ir kuris žino, kad turi per mažai laiko dvejoti ar bijoti. Atrodo, taip turėtų elgtis visi - pasiduoti jausmams, išgyventi tai, ko įprastai nepatiria, tačiau kažkas juos stabdo.
Ethan jautėsi taip, lyg būtų paniręs į keisčiausią ir geriausią sapną savo gyvenime. Visas tas karštis, jaučiamas tiek kambaryje, tiek širdyje, švelnus virpulys, jaukus kontaktas ir mylimo žmogaus balsas, įsupantis į savo pinkles kaip pavojingiausi nuodai. Vaikinas jautėsi apkvaitęs, lyg galvą būtų apgaubęs lengvas rūkas. Tai buvo būtent Melody įtaka. Nesvarbu, ką ji darė ar sakė - tai buvo viskas, ko šiuo metu jam reikėjo.
- Bandžiau. Atrodo, kad nutiko kažkas svarbaus, tačiau nieko negalėjau padaryti, - papurtė galvą Ethan. Jis jautėsi kaltas dėl to, kad nevyko namo, tačiau to prašė jo motina. Po tėvo mirties jis darydavo viską, ką ji sakydavo. Nebūtų galėjęs jos skaudinti.
Tačiau tai nebuvo vieta, kur reikia galvoti apie tokius niūrius dalykus. Ethan buvo kartu su Melody, su ta vienintele, kuriai jautė stiprius jausmus.
Jis būtų norėjęs jos paklausti daugiau apie šeimą, gyvenimą, jos pačios pomėgius, tačiau žinojo, kad negalėtų jos kvosti. Jei tik ji norės - papasakos. Jis degė smalsumu sužinoti viską apie ją nuo mažiausių smulkmenų iki slapčiausių širdies kertelių. Jis norėjo žinoti. Melody buvo pirmas žmogus, kuris taip varė jį iš proto, kad vaikinas negalėjo išbūti šalia jos nė sekundės negalvodamas apie prisilietimą, jos balsą, kvapą.
Tolimesni merginos žodžiai privertė jį tiesiog suakmenėti ir stipriau suspausti Klastuolės delną. Vos prieš akimirką visos jo mintys buvo sutelktos ties bandymą išsiaiškinti, ką ji jaučia ar ko ji nori, o dabar... žodžiai nevaržomi pylėsi ir įsuko jį į mistišką rūką. Vaikino širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi, rodos, jis visiškai nesusivaldys ir tas žavus raudonis, išryškinantis merginos veido bruožus.
- Man nesvarbu, ką mano ar sako žmonės. Nesvarbios ir skeptikų mintys apie meilę. Aš tave myliu, Melody. Nuolat pasiilgdavau tavo balso, kvapo, prisilietimų, šypsenos... bučinių. Tai mane varo iš proto. Aš daugiau nenoriu skendėti nežinioje galvodamas, kada vėl tave pamatysiu ar sutiksiu. Nenoriu praeidamas pro šalį ignoruoti ar apsimesti, kad tavęs nematau. Kaskart išvydęs trokštu tave apkabinti ir priglausti prie širdies...
Tarsi išleidęs įtemptas emocijas vaikinas atsikvėpė ir jo veidą nutvieskė šypena. Ethan pagriebė Melody į savo glėbį ir apsuko ore aplink save akimirksniu priglausdamas arti. Savo kaktą jis priglaudė prie josios ir švelniai perbraukė šilkinius plaukus.
- Nenoriu tavęs skaudinti, versti daryti to, ko nenori... nenoriu leisti niekam kitam įžeisti ar skaudinti tave. Net nežinau, ar norėsi atsakyti tuo pačiu, tačiau aš myliu tave.
Jis švelniai kilstelėjo jos smakrą ir švelniai žvelgė į jos nuostabias akis, galutinai užkariavusias jo vienišą širdį.
-
Milžiniškas, tiesiog nesuvokiamai didelis akmuo nusirito nuo krūtinės Ethanui ištarus visus šiuo žodžius. Visame tame ji negalėjo pasakyti ką jautė. Žinojo, kad tikriausiai tai laimė ir palengvėjimas, bet po kol kas krūtinę dar tik palikinėjo stresas. Vaikino tamsios blakstienos kartas nuo karto užsiverdavo jam sumirksėjus, Melody negalėjo nuleisti akių nuo jo. Mergina nebuvo spoksotoja, gal netgi kaip tik, vengdavo žvilgsnio. Eidama koridoriumi pilnu mokinių ji žiūrėdavo į bendrą vaizdą, ne į kiekvieną atskirtai. Tad taip godžiai rytį kažką akimis jai buvo nauja.
Ethanui dar sykį prakalbus apie meilę Melody nuraudo ir instinktyviai nuleido akis į žemę, tačiau neatsitraukė tolyn. Jos dar niekas nėra mylėjęs lygiai taip pat, kaip ji nėra to jautusi niekam kitam šiame pasaulyje. Žinoma, be tėvų ir brolių, bet akivaizdu, kad kalbama ne apie tokią meilę. Praverti burnos ir atsakyti tuo pačiu ji nesugebėjo. Net po viso šito, po vaikino prisipažinimo, ji bijojo. Galbūt bijojo, kad kai ištars, pripažins viską ir tai virs tikrove. O tikrovės Melody vengė kaip maro. Nieko gero ji neatnešdavo.
- Mano tėvas buvo praradęs darbą ir pradėjo išgėrinėti su kitais bare. Jei grįždavo namo, tai dažniausiai vos vos pastovėdavo ant kojų. Vieną kartą jis pradėjo kabinėtis prie mano atsivestos draugės. Mes manėm jis negrįš šiąnakt namo, kaip negrįžo visą savaitę, tačiau būtent tada kai mažiausiai jo reikėjo, jis parsigrūdo atgal. Tad gindama draugę aš prišokau atimti iš jo butelį. Jis nepasidavė ir pastūmė mane, tačiau to, matyt, jam nepakako ir ji išsitraukęs burtų lazdelę sužeidė mane. Dabar tarp ketvirto ir penkto šonkaulių turiu horizontalų randą.- po pertraukos prabilo raudonplaukė vis dar nepakeldama akių nuo žemės. Jai buvo sunku atsiverti kam nors, tačiau jautė būtinybę jam žinoti bent trupinėlį visko vykstančio jos gyvenime.
Atsitraukusi ji nuėjo ir atgal susmuko ant sofos. Užmerkė akis ir tvarkingai sudėjo rankas ant kojų.
- Iki mokyklos žiobarą buvau mačiusi tik vieną kartą. Nežinau kodėl, bet vieną mes slėpėme savo rūsyje. Kuris laikas galvojau, kad mano tėvai jį pagrobė ir bandžiau jam padėti pabėgti, bet jis užtikrino, kad jam geriau čia, kur yra. Jo vardas buvo Kristofas. Slapta mane išmokė groti pianinu. Jam vieninteliam papasakojau apie viską vykstantį mano gyvenime. Ir apie baimę ką nors prisileisti prie savęs. Jis rimtai visko išklausė ir pasakė, kad viskam ateis laikas. Ir kai bus baisu prisiminti, kad ramios meilės nebūna, kas ieško ramios meilės – tas žuvęs. Ir manau, kad visą laiką aš buvau mirusi, kol. Kol sutikau tave.- vis dar neatmerkdama akių kalbėjo Melody.
-
Elna vaikštinėjo Hogvartso koridoriais ir mąstė ką čia nuveikus. Hmm...Gal nueiti į bendrajį kambarį? Ne neturėsiu ką ten veikti visi vakarieniauja. O aš vakarienę jau pavalgiau. Hmm...Pavaikštinėsiu dar koridoriais. Girdėjau galima atrasti slaptų kambarių, visokių kelių į požemius... Lėtai niekur neskubėdama varnanagė toliau vaikščiojo gan painais, bet įdomiais koridoriais. Tik staiga jos dėmesį patraukė šarvų statulos. Statulos kaip statulos, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Už jų buvo paveikslas, o tai jau buvo neįprasta, nes Hogvartse paveikslų niekas neslepia už šarvų. Turbūt kažkas slapto. Pamanė pirmakursė. Apsidairiusi ar niekas nemato užlindo už šarvų statulų. Pamačiusi paveikslą visu dydžiu Elna šyptelėjo. Paveiksle buvo pavaizduotos dvi jaunos burtininkes gurkšnojončios pasukų punšą ir smagiai plepančios. Iš paveikslo sklido vos matoma švieselė. Prilietusi rėmo kraštus Klumpar pabandė paveiklsą atidaryti kaip duris, bet nepavyko. Tai kaip tik išėjo į blogą. Burtininkės paveiksle pamačiusios ką ji daro pradėjo piktai bambėti. Po gerų trisdešimt minučių tampymosi, stuksenimu lazdele varniukė suprato kaip atidaryti paveikslą. Atidarius ji išvydo angą nieko nebijodama drąsiai įlindo į kambarį. Vos įžengus į paslaptingajį kambarį Elna užplūdo jaukumas. Kambaryje buvo apskritas medinis stalelis, aplink stalelį minkšti krėsliukai. O šiek tiek toliau nuo stalelio stovėjo didelė minkšta sofa. Elna nieko nelaukdama pribėgo prie sofos ir atsigulė. Kaip gera. Varnangė daugiau nieko nedarė tik gulėjo ir svajojo.
-
Šį vakarą Misty nusprendė nevakarieniauti. Gal koks jaudulys ar dar kas, bet tai neleido Mis net pagalvot apie maistą, nors paprastai apie tai tik ir tegalvodavo. Vietoje vakarienės šviesiaplaukė nusprendė pašmirinėti po šiuos paslaptingus pilies koridorius. Visgi ji buvo nauja, tai gi nieko nuostabaus. Bevaikštant, Misty už akių užkliuvo viena varniukė, kuri atrado kažkokį įdomų paveikslą. Šviesiaplaukė staigiai sustojo ir pasislėpė, iš kur stebėjo tą mergaitę. Kurį laiką pasižiūrėjus, Kayla jau buvo pradėjus galvot, kad nieko įdomaus neįvyks, bet tada po paveikslu tartum durys atsisėdo. Palaukusi kol nepažįstamoji įeis, netrukus vidun įsmuko ir Misty.
- Vau,- sušnibždėjo apsidairius. Čia tikrai buvo labai jauku. Ir dar tas židinys skleidė mielą šilumą ir tą palaptingą šviesą. Staiga prisiminus, kad ji ne viena, Misty pasisuko ir pamatė tą varniukę, kurią šiek tiek sekė.
- A,taip, labas,- tarstelėjo,- aš Misty,- prisistatė ir ištiesė ranką.
-
Išgirdusi kažką sakant vau Elna krūptelėjo. Kas čia? Atsitiesusi Klumpar pamatė bendraamžė mergaitė. Apsidairiusi paslaptingoji mergytė atsisuko į Elną ir pasisveikinusi prisistatė. Varnanagė jau pilnai atsistojusi priėjo prie šviesaplaukės ir valandėlę stovėjo šalia jos. Suvokusi, kad taip stovi ir nieko nedaro Elna papurtė galvą ir taipogi ištiesusi ranką tarė:
-Sveika. Aš Elna, Elna Klumpar. Tu kaip ir aš iš Varno Nago? Taip pat norėčiau paklauti kokia tavo mėgstamiausia spalva? O kokia mėgstamiausia pamoka? Kokią vietelę labiausiai pamėgai Hogvartse? - suprasdama, kad atrodo kaip tardytoja Klumpar apsisuko apėjo beveik visą kambarį ir vėl grįžusi prie Misty suvokė, kad pasirodė kaip didžiausia keistuolė pasaulyje.
-
Jamesas grįžęs iš varpinės buvo sušalęs kadangi dabar pirmas žiemos mėnuo greit kalėdos, tad jo mintys nukrypo ką galėtų padovanoti savo tėvams kadangi jis neturi daug draugų jam labiau patinka pabūti vienam ir susidėlioti savo mintis, jis sumąstė kad galėtu jiems nupirkti šiltus paltus kadangi jis daug pinigų neturi nes jis dar tik mokinys, bet nors ir nebrangi dovana, bet tikrai naudinga kadangi jo tėvai dirba magijos ministerijoje. Bemąstydamas apie kalėdas jis prisiminė, jog jis turi knygą kurioje buvo aprašyti šiluminiai kerai apie juos jie kaip tik mokosi per kerėjimo pamoką. Tad jis pasiėmė tą knygą ir pradėjo skaityti, jam šie kerai buvo įdomus, tad ilgai nepraėjo ir jis perskaitė viską apie šiuos kerus. Tada jis pasibraukė visas svarbiausias sąvokas ir pasidėjo knygą atgal. Ir netikėtai užmigo jis sapnavo tikrai baisų košmarą. Jamesas sapnavo, kad jis pasiklydo uždraustajam miške ir jį pagavo įniršusių kentaurų grupelė ir ketino jį nužudyti. Jis surėkė iš baimės ir pamatė, jog tai buvo tik sapnas, bei pamatė, kad jis visas suprakaitavęs. Jis nusivalę prakaitą, nusiramino, sutvarkė kambary ir išėjo į grifų gūžtos koledžą.
-
Jaukus kambarys su židiniu. Turbūt tai šis kambarys apie kurį Junko ir kalbėjo kai išsiskyrė su ja prie vartų. Pažadėjo sutvarkyti beviltiškas žaizdas, kurios nebuvo tokios didelės, kad galėtų numirti, bet sunkiai pasiekiamos todėl pagalba praverstu.
Tikėjosi prie židinio rasti bent vieną žmogų, bet rado tik tuštumą, sofą, kilimą ir ugnį. Atsisėdo ant kilimo it katinas ir nusivilko megztuką. Įtempė savo raumenis ir išsiėmė iš gilios apsiausto kišenės buteliuką su skysčiu kuris turėtų padėti dezinfekuoti žaizdą jeigu toji nebus padoriai užgijus. Išleido atodūsį. Kaip Hogvartse mokiniai susisiekia vienas su kitu? Pajaučia kai draugui reikia pagalbos? Būtų gerai.
Pasislinkęs prie knygų lentynos, pačiupo vieną pasitaikiusia po ranką ir atsivertė. Knyga apie žoleles, ten buvo ne tik raidės bet ir tikri sudžiovinti augalai. Tai buvo daug įdomiau, negu tuščiai leisti laiką, laukiant kol koks nelaimėlis užsuks į kambarį.
-
Patenkintai, it koks burundukas ar dar tai koks žiurkėnas, visą kelią iki kambario graužė popieriniame maišelyje esančius sausainius su šokolado gabalėliais. Ieškojo ramios vietos, ah, pailsėti. Tikrai neieškojo, kur galėjo saugiai pasipraktikuoti kerus, kurie padėtų padauginti sausainius esančius jo rankose. Alkūne palenkė rankeną, petimi stūmtelėjo duris, ir štai Nero jau viduje; gana blausoka šviesa atsispindėjo jo kiek purvinuose, pirštų išteptuose akiniuose. Kelis kart mirktelėjęs suvokė, kad kambarys jau buvo užimtas-- pažįstamos garbanos, kūno linkiai ir šiaip, akiai ne naujas vaizdas. Skubiai nurijo konditerijos gaminio likučius burnoje ir it koks labai greitas mėlynas ežiukas nuskubėjo prie savo varnanagio draugo.
-Giedriau, ką čia veiki?- it šuniukas pamatęs artimą žmogų po kelių mėnėsių sukiauksėjo ir smalsiai įsispoksojo į jo veidą, visas švytėdamas kaip kokia lemputė. Nežinia kodėl, tačiau labai pasiilgo kito, galbūt dėl to, kad su juo galėjo jaustis laisviau nei visada.
-
Nero. Tai vis dėl to draugai, ar greičiau jo nuostabusis mielasis bernelis jaučia kada yra vienišas. Išvydęs žavingas žibsiančias akis, net purvinį akiniai nesugebėjo paslėpti tų mielų žiburėlių. Net nusišypsojo. Buvo pasiilgęs savo švilpio, kuris buvo toks minkštas ir šiltas.
Pabučiavo jį. Netikėtai, o galbūt ir tikėtai. Tai nebuvo paprastas pakštelėjimas, o tikrų tikriausias bučinys. Meiliai suveldamas jo plaukus su pirštais, atsitraukė ir apsilaižė savo lūpas.
- Šokoladas.... Visai norėčiau, dar turi? – paklausė pažvelgdamas į jo rankas, ieškodamas skanėstu it koks lapiukas. – Seniai beskanavau, tad ir sausainiai būtų neprošal, - sukikeno.
Dabar kai pagalvojo, visada sutikdavo akiniuotąjį su vienais ar kitais skanėstais rankoje, stebėjosi kaip šis vis dar yra toks pat liesutis, kaip ir prieš keletą savaičių, nes jeigu pats valgytų, tai tikrai nebeturėtų sportiško kūno.
- Šiaip... laukiau, kad kas nors sutvarkytų mano žaizdą... Nugaroje, mat nepasiekiu, - pratarė atsukdamas nugarą, ir bandydamas pirštu bakstelti į akivaizdžias žaizdeles, kurios jau buvo užkrešėjusios, bet apžiūros vis vien reikėjo. – Truputi... Neapskaičiavau žmonių... er... mental health..., - burbtelėjo.
-
Pajutus tą, jau kiek pažįstamą, šilumą ant savo lūpų švilpis trumpai sekundėlei užmerkė akis ir vos vos pridėjo to bučinio iš savo pusės-- tik tam, kad nestovėtų kaip pasimetusi perekšlė, nežinanti nei ką daryti, nei kaip elgtis. Be to, juk kai kuriose šalyse tokie pasisveikinimai buvo tam tikra norma, ar ne? Bent jau tikėjosi.
-Na ir nustebinai, - atsitraukęs ir, nepaisant savo kelių sekundžių drąsos proveržio, kiek sumišęs murmtelėjo, nesąmoningai pirštais suglostydamas suveltus plaukus. Po to judesio, išgirdęs kito prašymą, lyg ir prisiminęs kažką, čiupo už savo džinsų galinės kišenės, kurią veržė pailgas kauburiukas. Jau buvo besuteikiąs kitam malonę paskanauti pačiu saldžiausiu ir traškiausiu šokolado batonėliu, kurį tik beužmatė jo akys, tačiau išgirdo apie varniaus bėdą.
-Taip laukdamas galėjai ir pasigauti kokią rimtą infekciją!- staiga itin surimtėjęs ir galbūt kiek papykęs Nero suniurzgė, numesdamas dar rankose esantį sausainių maišelį ant šalia esančios sofos ir vietoje to išsitraukė lazdelę. -Ir neliesk žaizdų, nežinia, ar tavo panagės švarios, - it mažą vaiką subarė ir netgi skubiai pliaukštelėjo per Giedriaus pirštus. Po to, švilpiaus veidas nušviesėjo. -Sutvarkysiu tas žaizdas, - švelniau pridūrė. -Verčiau papasakok, kas čia toks jau pasidarbavo.
-
Į bučinį buvo atsakytą, tai buvo tikrų tikriausia palaima, norėjo pavogti dar vieną gilų sujungimą, bet to nepadarė, nes gavo kai ko dar geresnio – šokolado betonėlį. Vos tik jį gavęs, atsiminė reklama, bet verčiau jau apie tai negalvos, juk nesupras burtininkas jo pokšto, tad tik su malonumu išsilupo šokoladą ir ėmė kramsnoti, akimis pasakęs „ačiū“.
- Aš tik neseniai nusėmiau bintus, chill, - numojo į tai ranka, valgydamas saldėsį. – Bet dėkoju, kad nori manimi rūpintis, branguti, - kone erzino jaunąjį švilpį.
Paklaustas apie tai kas nutiko, būtų išsišiepęs, bet nepadarė, nes balti dantys dabar būtų rudi ir su riešutais.
- Žodžiu, žinai, tampu kiek vienišas gan greitai... Tą dieną buvai okupuotas, kaip ir kiti mano draugai, tai išėjau pasivaikščioti, užklydau į kavinukę, prikimšta žmonių, bet sugebėjau minioje įmatyti mielą mergaičiukę su kiek pernelyg dideliu šaliku, dėbsančia į televizorių it į kokį gražiausią safyrą. Matai, turėjau žiobaratyros namų darbus, tai... Ji akivaizdi mokinė ir dar burtininkė, taip jau sutapo, kad taip, ji tikrai yra moksleivė nepadariusi tų namų darbų ir.... Kadangi gyvenau ne taip ir toli, už kelių kvartalų, tai parsivedžiau ją namo, na... Namai mano tėvų, bet ten labiau sandėlis, besides, galiu backint kada noriu ir... Look, pašėriau ją sausainiais ir arbata, nuėjome žaisti Just Dance į mano kambary, pašokome tris šokius, ar du, nepamenu, bet toji visai staminos neturėjo, tad nusivarė po vieno šokio... Aaa... Kas dar... Yeah, man atrodo tada pamaniau „mums praverstu dar vienas puodelis arbatos“ ir nusliūkinau atgal į virtuvę, mano kambarys antrame aukšte, o va virtuvė pirmame tai va... galas ėjimo, - papasakojo įžangą, o tada tonas tada nebetoks smagus. – Žodžiu, grįžtu į viršų su arbatos puodeliais ir žiūriu....... Toji jau langą išmušus su kėde, ketina šokti it prakeikta psichė! Like, maždaug galėjo atidaryti tą langą, bet ne, reikėjo išmušti.... Can you even believe it?! Nesvarbu, padedu puodelius, pačiumpu ją už pilvo ir trukteliu į save, apsiverčiu kartu su ja, mano nugara trenkiasi į šukių kupiną grindinį, kelios įsminga, bet nejaučiu, ai... velniop.... Nutempiu aš ją į vonios kambarį, kuris irgi yra pirmame aukšte ir... Jos ranka kruvina. Tai okay, dezinfekuoju, aptvarstau... Pasikalbamu su ja, ji pamato mano žaizdas irgi sutvarko šiaip taip... Fuck, žinai, nepamenu? Bet ji mane atrodo aprėkė? Aprėkė, kad esu jai pernelyg malonus?! O perkūne, aišku, kad šypsausi kai pasikviečiu svečius į namus... Juk žinai aš visada šypsausi, amžinai, forever like... gah. Fuckin hell, žodžiu, mūsų abiejų megztukai yra baisingai kruvini, tai like, atitempiu kelis iš sandėlio ir duodu vieną jai, kitą pasiimu sau ir... Ya kno, duodu jai šokolado irgi, išgeriam arbatą, bet šokolado ji nepriima... gal alergiška... Anyways, taip nieko ir nevalgo. Susitariam susitvarkyti tą mess kurią ji padarė antrame aukšte. Pala, ne. Megztinius naujus atnešiau tik tada kai pradėjome tvarkyti tą mess, žodžiu aš be shirt, žaizdos and stuff, tvarkau tą langą, kalu and stuff, o ji savo megztuką man apriša... Žinau, kad dabar bando man gerintis, bet like, ji peršals ir aš esu maždaug „ne, kas per velnias“ mintyse ir... tada atgabenu rūbus. Tai va, išgeriam dar arbatos, dar pakalbame. Bando ji aip triušis vėl pabėgti ale „man reikia eiti į tą vieną parduotuvę kuri jau akivaizdžiai užsidarė“ ir aš esu „ne, mes einame į mokyklą, nes tave dar kas nors tikrai pagaus“ ir... po keletos autobusų mes ateiname prie mokyklos vartų, atsisveikiname ir ji pažada kad sutvarkys mano žaizdas, kada. Taip pat prieš dar išeinant išgaunu iš jos pasižadėjimą, kad atlygins nuostolius ir langą... gah, bet taip ir nesupratau, kokio velnio ji ta... Na ji totali paranojikė, bet dienos gale galėjo net pradėti juoktis ir kikenti, tai... Ar būtinai reikėjo išmušti tą langą? Mane juk tėvai užmuš kai pamatys, išvis kaimynai jau visą savaitę turbūt kalbėjo apie tai kaip „išpisau“ mergaitę, kad toji net langą išmušė, ar tai kad kokį vakarėlį dariau... Perkūne... dėkoju, kad tėvai nenaudoja pelėdų pašto, - baigė pasakojimą.
Pernelyg išsiplėtojo, bet ką jau čia galėjai padaryti, kad vaikinui grįžo visos emocijos! Aišku turėjo pasiskųsti! Kad buvo baisingai malonus, o viešnia spjovė į tai ir net langą sudaužė!
-
Kaspras ir Osvaldas nutarė susitikti viename kambaryje. susitiko apie 6h. Kambaryje buvo tamsu, todėl Kasparas lazdele židinyje įžiebė ugnį. susėdę į patogius krėslus, ant arbatinio staliuko susidėjo magiškus šahmatus ir ėmė žaisti. Osvaldas bandė savo žirgu nukirsti Kasparo karalienę bet rikis tuoj pat numušė žirgą taip, kad net nulėkė per kambarį. Paveikslai tylei aptarinėjo žaidimą. Pabaigę žaist nutarėm Išgerti arbatos ir tuo pačiu pasikartoti transfiguracijos kerus. Ramunėlių arbata buvo skani.Staiga Osvaldas nusprendė pažiūrėti koks jo tvarkaraštis ir staiga sušuko acio tvarkaraštis. Po keliu minučių pergamento lapas pračiuožęs pro durų apačia nutūpė ir šlastelėjo jam ant kelių. Ryt pimoji pamoka žiobarotyra...
-
Išgirdęs tą gana keistoką kreipinį švilpis nei buvo pakraupęs, nei susinepatogino. Na, žinoma, dėl vaizdo nepatenkintai klaktelėjo liežuviu ir patempė piktokai lūpą, tačiau šios kiek virpčiojo kampučiuose, tarsi norėdamos išsiriesti į mažą, nekaltutę šypsenėlę.
-Neužsprink tik bevalgydamas. Ir žinok, gali paskaudėti, - tik ištarė ir ėmė, besiklausydamas tos visos istorijos, tyliai, sau kažkur panosyje, murmėti burtažodžius ir švelniai baksnoti tas žaizdas, kurios buvo užkrešėjusios; šašai bemat dingo. Išrietė antakį ir nežymiai sumykė iš nustebimo išgirdęs, kad varnius pirmą kart sutiktą merginą parsivedė į svečius. Na, žinoma, labiau stebėjosi anos racionalaus mąstymo lygiu, juk, nesvarbu, ar tos pačios mokyklos mokinys ar ne, bet kada yra galimybė, kad kažkas gali tave užsipulti turėdamas piktų kėslų. Tačiau Nero nepratarė nė žodžio ir verčiau ėmė murmėt kitus burtažodžius, kurie iš lėto nutvieskė žaizdas melsvai žalia spava ir ėmė užtraukinėti pravirą odą; kaip tik toji dalis ir galėjo sukelti skausmą.
-Manau, kad tau tiesiog buvo kiek nučiuožęs stogas, - atsitraukęs atgal vaikinas sukryžiavo rankas. -Man džiugu, kad tu ieškai draugų, tačiau, reikia mokėti juos geriau rinktis, - ėmė postringauri kaip koks seneliukas, judindamas į šonus smilių tarsi rodytų, kad taip daryti negalima. -Aiškiai užsirovei ant kokios, kuri turi daug įvairių problemų. Na, gal taip ir negalima sakyti, - galantiškai kostelėjo ir tuomet su tuo pačiu smiliumi pabaksnojo sau per smilkinį.
-
Pernelyg neskaudėjo, nes žaizdos nebuvo didelės, bet dilgčiojimą ir patį baksnojimą jautė. Galiausiai kai žaizdos buvo sutvarkytos, jas ėmė siaubingai niežėti. Buvo dėkingas, bet po velniais, norėjo parinti nugarą it koks šunėkas į sieną.
- Pakasyk nugarą, mmm? – meiliai paprašė prisiglausdamas. – Ačiū tau labai, - šyptelėjo, bakstelėdamas su nosimi į kaklą, ak dievino tą žavingą kaklą kuris visada būdavo apipintas to gyvatiško antkaklio.
Prunkštelėjo, kai Nero jį pavadino išprotėjusiu. Pasijautė it būtų moralizuojamas motinos! Tuoj pradės gailėtis, kad išviis pravėrė burną, bet sugebėjo tik krizenti, bet supratęs, kad vaikinas rimtai papūtė lūpas it mažas vaikas ir susilietė kaktomis.
- Bet ji tavo draugė, ta Junko, todėl maniau, kad užteks tik jai pasakyti „esu Nero bff“ ir bus viskas okay, nes žinai, manau nesusidedi su siaubingais žmonėmis, - gilesniu, kone seksualiu balsu pasakė, žvelgdamas į švilpiaus akimis.
-
Atsidusėjęs Nero priglaudė savo skruostą prie kito galvos, tarsi nenorėdamas nei pykti, nei aikštytis kaip koks asilėnas; nors to kito prašymo dar negalėjo įvykdyti.
-Dar negalima liesti tų vietų, kur buvo žaizdos. Aš tiesiog pagreitinau patį gijimą, taigi, tai nereiškia, kad esi jau visiškai sveikas, - ramiai paaiškino ir nejučia kilstelėjo savo ranką ir panardino pirštus į kito tamsias garbanas, tyliai mėgaudamasis jų švelnumu ir purumu, it koks plunksnų gabalas nukritęs iš dangaus. Tačiau tie pirštai nejučia sustingo, rodos, kad dar kiek, tik truputis ir šie ims skaudžiai įsikabins į jautrią galvos odą, palikdami gilias, raudonas žymes. Švilpis žengė kelis žingsnius atgal ir merkė savo plačias akis iki kol iš jų liko tik siauručiai plyšeliai iš kurių lėtai žioravo tamsi ir deginanti magma.
-Tu ją išgąsdinai, - daug gilesniu balsu atsakė, it koks aidas, tačiau Nero žodžiai buvo sumaišyti su tam tikru prieskoniu-- tarytum jis būtų koks nors vyriškis, kurio artima moteris buvo sužeista ar tai paveržta. - Junko niekad nebūtų elgusis taip neatsargiai, tu,- švilpis staiga išsitiesė visu ūgiu, kad ir koks mažas jis tebūtų, nors---metai bėga, taigi, keli centimetrai vis labiau ir labiau dedasi,bet--
-Tu ją nuskriaudei, - kilstelėjo savo smakrą ir sugniaužė kumštį.
-
Tai buvo geriau už nugaros kasymą, lengvas panardinimas į plaukus. Tai net šiek tiek jį sujaudino. Turbūt iš šono jie atrodė išties mielai, pats gestas taip pat buvo ne ką mažiau žavingas. Apsivijo rankomis jaunuolio kūną, ir pakštelėjo jam į skruostą, it dėkodamas už žaizdų sutvarkymą ir suteikta informacija.
Tačiau netrukus ta miela akimirka baigėsi. Nero pirštai sustingo, o ir pats kūnas atsitraukė nuo jo it nuo maro. It būtų padaręs ką blogą! Nejaugi buvo uždrausta turėti bendrus draugus? Bet ne... Ne dėl to tamsiaplaukis atsitraukė, jo žodžiai dabar skambėjo niūriai, kone agresyviai. Garbanius nesitikėjo tokios reakcijos. Šaltos veido išraiškos.
- Kaip ji nesielgtų? Atleisk, nesuprantu. Kaip aš ją nuskriaudžiau? Jeigu gerai pamenu neleidau jai iššokti iš antro aukšto, sušalti, nukraujuoti, slampinėti tamsiomis gatvėmis, - tuos žodžius sakydamas tyrinėjo švilpio akis. – Ji net pasisiūlė man sutvarkyti žaizdas... Juk ji nebūtų to siūliusi savo... Priešui? Mes dabar esame draugai, ar tiesiog negalime turėti bendrų draugų?
Pasijuto įskaudintas, kad Nero jį palaikė pabaisa, kuris galėtų nuskriausti nekaltą mergelę, po velniais, jeigu nebūtų turėjęs šventos kantrybės, būtų tikrai ją aprėkęs, bet net to nepadarė, o štai dabar į jį žiūrimą it į didžiausią blogį visoje pilyje, nors stengėsi iš paskutiniųjų likti mandagus.
- Ar.... tu nesiklausei ką pasakojau...? Nes savo pasakojime neįmatau... nieko blogo, tik savo pačio neatsargumą.
-
-Suprask viską labai paprastai, - sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pajudindamas greitu judesių galvą pasitaisė akinius. -Junko niekad nebūtų kėlusi sau grėsmės be reikalo, - sklandžiai, visiškai be jokio mikčiojimo išdaužė; tiesą sakant, jautėsi itin ramus, tarytum būtų buvęs panardintas į vandenį ir užšaldytas ten nuo galvos iki kojų -Taigi, tu padarei kažką blogo, - logiška išvada užbaigė, kuri galbūt tačiau ir neskambėjo itin stebėtinai ir subtiliai, tačiau švilpis merginą pažinojo daug ilgiau ir, rodos, šioji nebuvo linkusi į tokio lygio žalojimus be jokios priežasties. Na, žinoma, dar buvo tas kitas faktas, tačiau Nero visiškai nenorėjo apie jį galvoti. Prikando lūpą.
-Supranti...- kiek nuleido pečius ir suleido nagus į minkštą viršutinės rankos dalies raumenį. -Galbūt tas tavo noras padėti ir nugąsdino ją?- pabandė išlaviruoti iš viso to, pabandė kaip nors suprasti visko esmę. Mergina šiomis dienomis išties buvo pernelyg baikšti ir... Nejučia iš viso to nerimo dėl savo draugų vaikinas ėmė justi, kaip jo širdis ima plakti kaip pašėlusi, tarsi norėdama pabėgti.
-N-Nesvarbu, t-tiesiog paklausiu jos p-pačios kas nutiko,- per sukąstus dantis sumurmėjo, tačiau po sekundės nusiramino ir tarsi nuvydamas viską papurtė galvą.
-
Jis tai suprato kuo puikiausiai, juk Junko jam buvo kažką panašaus minėjusi, mat išsigando nepažįstamojo ir kad tai yra nenormalu, iškart taip temptis pas save į namus žmones. Perbraukė per savo šviesias garbanas. Nenorėjo susipykti su Nero dėl mergos, todėl mintyse pasižymėjo vieną paprastą dalyką – daugiau nebekalbėti apie šviesiaplaukę, nebent tatai ji atnešus šokolado ar pasveikinus su gimtadieniu, ar padėjus.
- ...Žinok, nesvarbu, - numojo į visa tai ranka. – Turbūt nemoku pasakoti, nevermind really, kaltas aš, viskas aišku, paprasta ir puiku, - prisiėmė visą kaltę, nors ir mintyse vis vien laikėsi savo nuomonės, kad kaltesnė buvo klastuolė.
Giedrius išgirdęs švilpio murmesį, suvirpėjo, rodos pajuto jo nerimą, emociją! Ak, kaip noro jį apkabinti! Taip ir padarė, apsivijo vėl rankomis svetimą kūną.
- Atleisk, turėjau susiprotėti, kad tai jautri temą, - perbraukdamas per tamsius plaukus pratarė. – Nenorėjau tavęs įskaudinti... Daugiau nelieskime tos temos, ką?- pasitrynė nosimi į jaunuolio kaklą.
Švelniai paėmęs Nero už delno, tipmtelėjo jį paskui save ant kilimo. Nusišypsojo, it niekur nieko.
- Tai papasakok, kas įvyko gero kol manęs nebuvo, a? Ar blogo, nesvarbu tikrai, gal sutikai pulką puikių merginų, ar kas panašaus? – šypsojosi, apie vaikinus neklausė, nenorėjo girdėti apie juos.
-
Kažkur dar ant liežuvio galiuko spirgėjo kažin koks noras pridurti kažką, tačiau vietoje to nusprendė visiškai pamiršti apie tai, tiesiog ėmė ir tarsi įsivaizduojama ranka nutrynė nuo savo minties kertelių viską, kas susiję su tuo. Bent jau.šiuo momentu, bent šiam laikui.
Tyliai leidosi apkabinimas, netgi švelniai šyptelėjo pajutęs kito kūno šilumą besimaišančią su jo oda, it koks šuo pakasytas už ausų; pro nosį giliai atsiduso ir surangė rankas aplink kito juosmenį, tvirtai sunerdamas savo pirštus.
-Aš nepykstu, - sumurmėjo ir tingiai nosimi įsikniaubė į kito kaklą, jausdamas kaip grakštus raktikaulio linkis prispaudžia jo skruostą; tačiau tas jausmas nebuvo nemalonus ar erzinantis, greičiau netgi raminantis, tarytum jaustų tvirtą atramą po savimi, kuri tikrai neturėtų niekur dingti iš jo gyvenimo. -Tiesiog šiomis dienomis dienomis greitai susierzinu, - blankiai šyptelėjo kuomet jie abu nusileido ant kilimo; Nero vis dar buvo tvirtai apsivijęs kitą it gyvačiukė savo pelytė arba kokia gebenė savo namo sieną. Šiaip ar taip abu šie palyginimai niekaip nepaaiškino to jausmo, kurį švilpis jautė apsikabinęs kitą.
-Galbūt oras veikia mane, visokios tos žiemos depresijos ir panašiai, todėl ir tik bastausi aplink nerasdamas vietos - nutęsė, šyptelėdamas išgirdęs tą vietą apie merginas, tačiau į tai nieko neatsakė, tik pasuko galvą į šoną ir nosimi bakstelėjo kito kaklą; toliau tariami žodžiai buvo duslūs, tačiau vis dar gerai suprantami. -Laukiu pavasario, o tada ir vasaros, nes tuomet ne taip smarkiai sirgsiu visokiomis slogomis ir kosuliais. Kvaili orai, - pasiskundė piktai suraukdamas antakius, tarytum nekęstų paties savęs už savo sirgulius. -Verčiau tu kalbėk, -po ilgos akimirkos pratęsė ir vėl pasuko galvą, priglausdamas ausį prie jo krūtinės, tarsi klausytųsi kažko.
-
Nero buvo geriausia antklodė pasaulyje. Su juo visada buvo šilta, malonu, tik įsuk save į glėbį ir tapsi laimingas. Būtent taip Giedrius dabar ir jautėsi, laimingas, ramus. Kaip lengvai švilpis jam atleido, galbūt buvo svarbesnis už tą šviesiaplauke? O kaip norėjo būti vienintelis kuriam priklauso tamsiaplaukis! Tačiau teko dalintis ir su kitomis mergiūkštėmis, bet ar jos sugebės apginti jį? Ne. Nesugebės! Ta mintis guodė garbanių, kad buvo bent kuo nors išsiskiriantis iš kitų jaunuolio draugų.
- Turėtume dažniau leisti laiką kartu, - šyptelėjo, pasilenkdamas prie ausies. – Sugebu magiškai pradanginti susierzinimą, - meiliai sukuždėjo, susiliesdamas skruostais.
Pastaruoju metu ir pats buvo ne geriausios nuotaikos, bet jau buvo pripratęs prie tokios būsenos, tad pernelyg į tai nekreipdavo dėmesio. Buvo įsitikinęs, kad jeigu leistų daugiau su geru draugu, galėtų kuo lengviausias atsisveikinti su visais debesimis. Naivu taip galvoti, bet tokių kvailų minčių neketino užgožti savo varniškai logiškais pasakymais.
- Eh, nesijaudink, visi šitaip jaučiasi, ne per seniausiai buvau paliktas ant ledo instrumentų salėje.... Norėjau suporuoti porelę vieną, bet va ant ledo mane ir likau vienas kaip pirštas. O išvis sunku rasti žmones kurie norėtų... Kurie toleruotų mano ne taktiškumą, - it save, it kitą guodė, bet bent jau galėjo glostyti švilpį it kačiuką, kol galiausiai rankomis nuo plaukų, nusileido prie skruostų ir juos... Suspaudė. – Kaip burtininkai, mokiniai, čionais susisiekia, ką? Nes jeigu fortūna neaplanko, tai tavęs neišvystu, - bene dramatišku tonu ištarė, bet akys išdavė, kad nei pyko, nei ką, tik manieringai vaidino įsižeidusį. – Galėtum bent laišką parašyt~
Pavasaris! Vasara! Tiesa pasakius, siaubingai abejojo ar vaikinukas išliks sveikas šiltuoju laikotarpiu, nes Giedrius pasirūpins, kad šis būtų šlapias visą parą, nuo vandens ar prakaito. Paleido skruostukus, švelniai paplekšnodamas per juos.
- Nuveikiau ne kažką, buvau susitikęs su žmonėmis, apsilankiau pas elfus, Hogvartso gelmėse, taip pat atradau perfect užšalusi ežerą, sužavėjau žmonės savo dailiuoju čiuožimu ir sužinojau, kad burtininkai neturi pačiūžų, tai kažkokia beprotybė! Juk dailusis čiuožimas yra toks estetiškas ir puikus! – kone užsidegęs pradėjo kalbėti apie savo hobį, bet netrukus nutrūko. – O tu ar moki čiuožti? Jeigu ne... Galėčiau išmokyti, - žibtelėjo akimis, susiliesdamas lūpomis su mokinuku. – Tikiuosi, kad imunitetas po penkto mūsų bučinio pagerės, nes juk šis gali keliaut kūnų į kūną, ar ne? – tai buvo pokštas, žinojo kad taip nėra, bet kažkodėl ta eilutė jam skambėjo patraukliai.
-
-Tikrai tą moki?- plačiai šypsodamas kelis kartus spustelėjo savo skruostu kito veidą ir giliai gerklėje sudūzgė, jausdamas kaip visa dar likusi įtampa ima atslūgti; kaip gera buvo turėti tokį žmogų šalia, kurio nereikėtų prisibijoti, dėl kurio nereikėtų tiek daug nerimauti, nereikėtų elgtis atsargiai aplink jį. Juk nebuvo nei subtilus, nei itin galantiškas iš prigimties, jam labiau patiko kur nors ramiai išsitiesti ir dūzgenti apie bet ką, kas pakliuvo ant seilės.
Kiek suraukė nosytę kai pajuto kito rankas spaudžiant jo skruostus; pasijuto tarsi kokia žuvis sugauta ant kabliuko. Kelis kartus sužiopčiojo dėl vaizdo ir tuomet švelniai savo paties pirštais apglėbė kito riešus, tarsi norėdamas juos patraukti, bet dar to nedarė.
- Vargšiukas,- be jokios ironijos balse atsiduso ir palenkė galvą į šoną, tarsi koks miniatiūrinis šuniukas, kuris savo maža galvyte norėtų paguosti savo šeimininką. Tačiau tam juk ir turi mane, ar ne?-- kažin koks suaidėjo jo galvoje-- Kam dar ieškai kitokių nuotykių? Juk manęs tau gana?-- rodės, kad jo sąmonė buvo kelias akimirkas atitrūkusi ir pati ėmusi mąstyti, tačiau Nero greitai tokias mintis nustūmė šalin.
-Tiesiog dažniau ateik į virtuvę arba biblioteką, ten ir būsiu, - kiek vėlei papykęs už plekšnojimą vaikinas staigiai smarkiau suspaudė kito riešus, prispaudė prie vidinės jų pusės savo nykščius. Akimirką pamąstė, kaip dabar už tai varniui dabar atsilyginti, tačiau vietoje to tik glustelėjo kito delnais savo apnuogintą kaklą.
-Galėtum, nes tamčyt nesugebu elgtis taip estetiškai ir puikiai, - kiek pridususiu balsu pratarė jų abiejų lūpoms dar esant arti viena kitos; galbūt ta didžiulė pertrauka tarp jų susitikimų darė savo, galbūt jo staigi nuotaikų kaita darė stebuklus, tačiau jis niekaip negalėjo susilaikyti nebuvęs kuo arčiau kito.
-
Nero buvo toks mielas, kad jo širdis šoktelėjo jau penktą kartą šiandien. Negalėjo patikėti, kad per Heloviną susipažino su šituo perlu dykumoje. Galbūt jo lapiški instinktai užuodė puikų partnerį? Bet juk jie dar nė nebuvo oficialiai porai, tačiau to ir nereikėjo, toks statusas tik viską sugadintų. Turbūt net imtų pavydėti, ar taptų pernelyg apsėstas berneliu, kad net nenorėtų paleisti jo iš savo akiračio. Verčiau jau negadins tamsiaplaukio gyvenimėlio ir pasitenkins trumpomis akimirkomis, bet ir vėl... Abejojo ar gyvenimas jau toks prastas ir būtų, labiau – žavingas.
- Virtuvėje sakai, a? – išrietė antakį ir žaismingai išsišiepė. – Vogi iš elfų maistą ar kaip? Žiiinai, gal man tave pradėti vadinti meškiuku? Kaip tik mano miesto herbas, - mirktelėjo akį. – Bet verčiau tave ištempsiu sportuoti, na žinai, kilnoti štangas, padėti statybose ar panašiai. Mano tėvas tokius ir panašius dalykus daro, tad galėtume atrasti naftos gręžinį, tuo tarpu tu ir raumenis užsiaugintumei ir sveikatos, ir imunitetas atsirastų, kol žiedus leistumėme į šulinį, - sušiaušė jo plaukus jo plaukus atsitiesdamas.
Fuck. Mintyse susikeikė. Tas tonas. Ta išraiška. Tos lūpos. Švilpis buvo toks gundantis, kad nė nepajuto kaip kraujas nusprendė aplankyti kotą. O pilve išsirito iš kiaušinėlių, ne lervos, o drugeliai, nė nepalaukę lėliukės stadijos. Keistas jausmas, bet baisingai malonus. Nuraudo.
– Išvis... galėtume kartu čiuožinėti... Aš tau padėčiau... dar kol žiema, ir kol pavasaris neatėjo, nebent Nero yra didis burtininkas ir įvaldęs ledinius burtus, - perbraukdamas per svetimą kaklą pratarė. - Klausyk, o tu... dar su kuo šitaip bendrauji kaip su manimi? Na žinai, - kažkaip panoro pasidomėti tuo, nes kol kas nežinojo kiek daug mokinukas turėjo draugų ir pažįstamų mokykloje, ne kiekvienam sutiktam minėdavo jo vardą, tad...
-
-Aš ne vagis, - nepatenkintai atkišo apatinę lūpą ir sukryžiavo rankas, tarsi būtų buvęs asmeniškai įžeistas tokio pasakymo. Tačiau jo akyse, kurios buvo labai parankiai paslėptos šviesos atšvaitų ant jo akinių, sužibėjo valiūkiška žvaigždutė, kuri tarsi net klinktelėjo prieš išnykdama. -Aš gražiai paprašau prieš imdamas kažką, - iškilmingai iškėlęs pirštą ištarė, it norėdamas pabrėžti tą apčiuopamą skirtumą. -Todėl aš esu džentelmenas,- dailiai kilstelėdamas smakrą užbaigė ir kukliai šyptelėjo; tačiau vos tik užsiminus apie sportą ir kitokią fizinę veiklą švilpiukas išsyk išsižiojo iš tos minties neįmanomumo.
-Ne ne ne, aš tikrai netampysiu jokių sunkumų, - greitakalbe sumalė, rodės, kad dar kiek ir tie žodžiais ims pintis ant jo liežuvio, ims trūkinėti ir byrėti į šalis ir aplink. -Aš juk džentelmenas, ir na, žinai, - kelis kartus sumosavo rankomis ir giliai atsidusęs nuleido galvą, prikąsdamas vidinę žando pusę. Labai nemėgo fizinio darbo, nes paskutinį kartą, kai bandė kažką panašaus padaryti-- ar tai nešioti lentas tėčiui ar kitką-- ėmė ir parklupęs viską išmėtė ir sudaužė, ir dar pats pasitempė raiščius. Kartais tiesiog kai kuriems žmoniems motina gamta nesuteikia galimybės normaliai gyventi; sudėtinga. It mažutis šuniukas palinko į priekį ir įsikniaubė į kito krūtinę, vėlei ieškodamas šilumos. Ausys pagavo siaubingai pagreitėjusį kito širdies ritmą, todėl ir pats vaikinas po kelių akimirkų pajuto kaip ir jo paties širdis ėmė greičiau tuksenti.
-Juk žinai, kad tu esi vienintelis, - kiek įkvailai, lėtai ištarė, tarsi nežinodamas, kaip tai skambės-- galbūt per daug idiliškai ar tai klišiškai? Galbūt juo nepatikės? Tačiau Nero nepridūrė tos dalies, kito žodžių derinio, kuris išties atskleidė jo jausmus. Juk, išties, kas galėjo į švilpį žiūrėti kaip į bent kažkiek patrauklų asmenį? Juk neturėjo visiškai patrauklių bruožų, visas buvo tarsi nutapytas labai plonu teptuku, kuris buvo išmirkytas smarkiai praskiestuose dažuose. Neryškus, neapibrėžtas-- jis stebėjosi, norėjo žinoti, ką tokio varnius pamatė jame. Tyliai užmerkė akis ir nesislėpdamas kelis kartus įkvėpė ir iškvėpė, tarsi bandydamas įsitikinti, ar tai tikra; galbūt tik sapnuoja ir tuojau pabus savo lovoje.
-
Kartą Liusija nusprendė eiti pasivaikščioti po mokyklą. Žinoma ne ten kur yra uždraustos vietovės. Bet vieno kolidoriaus gale mergaitė pamatė dvi stovinčias šarvais dengtas gyvas statulas. Jos mokėjo kalbėt, ir mane pašaukė:
— mergaite ateik užeik į šį nuostabaus grožio kambarį!
-
Gabriella stovėjo šalia visų mergaičių ir klausėsi, kokia bus popietės programa. Paskui mergina apsižvalgė. Visos, kambaryje esančios, mergaitės buvo apsirengusios violetinėmis suknelėmis. Klastuolė pažvelgė į savo kuklią juodą suknelę. Kai Jekaterina paprašė visų ištiesti rankas, mergina padarė kaip buvo pasakyta ir netrukus ant jos rankos atsidūrė nuostabaus grožio apyrankė. Gabriella priėjo prie Jekaterinos ir apkabinusi pasakė:
- Ačiū už dovaną. Galima, aš būsiu antra? - kiek garsiau paklausė šviesiaplaukė.
Gavusi merginų pritarimą, klastuolė iš savo rankinės ištraukė savo keptų keksiukų. Keksiukai buvo šokoladiniai, ant kiekvieno jų buvo parašyti būrelyje esančių mergaičių vardai.
- Nežinau ar tai labai gera dovana, bet į juos įdėjau savo širdies ir kepiau galvodama apie jus, - pasakė Gabriella ir kukliai nusišypsojo. - Manau, kai valgysit, išsitepsit, tai ir bus šiokia tokia žymelė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gabriella Morris »
Baby it's cold outside~
*
Veiksmai
Re: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #12 Prieš 1 metus »
Cora tiesiog klaidžiojo pilyje ir stebėjo žmones. pamažu ji ėmė pastebėti kad vis daugiau meginų traukia į viena pusę. Pastebėjusi viena iš savo koledžo ji nusekė paskui. Cora tipeno taip tyliai išpaskos jos, kad ši net nepastebėjo jog gale velkasi raudonplaukė. Pažaisiu žaidimą. Ji bus auka, o aš medžiotojas. Tyliai sau mintyse sukikeno Cora, bet paskui iškart pagalvojo, kad viskas nelabai gražiai gaunasi, tačiau kitaip ji situacijos nesugalvojo kaip pvadinti. Jos tariama auka tą momentą stabtelėjo prie paveikslo. Varniukė išsitraukė lazdelę ir apvedė jo rėmus, durys atsidarė. Corai atvipo žandikaulis, jai niekada taip nebūtų šovę į galvą. Mergina kurią sekė Cora šovė vidun, o ji prilaikė duris, kad neužsidarytų ir dar kartą užmetė akį į paveikslą. Šis judėjo. Čia kiekvienoje vietoje darėsi vis šiurpiau ir šiurpiau, net kūnas pagaugais eina, pagalvojo raudonplaukė. Moterys paveiksle jau žiojosi kažką sakyti, bet ji pridėjo pirštą prie lupų tarsi paprašydama tylos ir nieko nelaukdama šmurkštelėjo vidun. Cora nelaukdama kol bus pastebėta prisiglaudė prie sienos pasislėpdama šešėliuose, ten jai visada ramiau, nors pasijautė tarsi kažką šnipinėdama. Viena iš merginų pristatė programą ir paprašė ištiesti rankas. Tuo metu Cora nusprendė, kad šį kartą ji neslapukaus ir giliai įkvėpusi žengė į šviesa greitai akimis visas permėtė ieškodama ką užkalbinti, kol dar neišblėso drąsa, bet pirmiau atsistojo šalia jų ir ištiesė ranką ant kurios atsirado mažutė ir nuostabi violetinė apyrankė. Ji nusišypsojo sau ir pagaliau pasijautė kažkieno dalimi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Cora Sanguinem »
Iš štai… nuotykiai prasideda.
*
Veiksmai
Re: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #13 Prieš 1 metus »
Į kambarį įėjo Kasiopėja.
- Labas, - pasisveikino Gabi.
Taip pat Gabi pastebėjo tyliai įslinkusią mergaitę, tai turbūt Cora, kurios Gabi dar nepažinojo. Gabi nenustebo, kad krikštynas pradėjo Jekaterina. Ji merginoms padovanojo po nuostabią apyrankę su violetiniais elementais. Vėliau visus krikštijo Gabriella, ji padovanojo kiekvienai po keksiuką, kuris išties labai skaniai atrodė.
- Ačiū, merginos, - tarė Gabi. - Dabar norėčiau jus pakrikštyti aš, - nusijuokė.
Gabi paprašė, kad merginos ištiestų rankas. Ant riešo, virš apyrankės, kiekvienai merginai burtų lazdele Gabi užrašė raides LB ir apvedė jas apskritimu. Raidės buvo parašytos elegantišku, senoviniu raštu. Jos buvo tamsiai violetinės spalvos ir blizgėjo.
- Tai mūsų logotipas. Jei atvirai, jis remiasi panašiais kerais, kaip ir Mirties valgytojų ženklas, - nusijuokė. - Šiaip jo nesimatys, bet jeigu aš jus iškviesiu, tuomet ženklas pasirodys ir iš jo iškils užrašas, skelbiantis apie ateinančio susitikimo vietą, laiką ir temą, - pasakojo klastuolė. - Jeigu iš Laisvalaikio būrelio išeisite, nebijokite, kerai visam laikui pasinaikins. Šiuos kerus išmokau iš knygos "Originaliausi grupių susisiekimo būdai", tad nesijaudinkite, juodos magijos, kaip kad Mirties valgytojų ženkluose, čia tikrai nėra, - nusišypsojo. - O šiandien logotipas švies visą laiką, kol tęsis šventė, - baigė pasakoti mergaitė ir laukė, kad krikštynas kažkas tęstų toliau.
*
Veiksmai
Re: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
Cora tyliai sukiodamasi viduryje stebėjo veiksmą. Viena mergina po kitos kažką darė, krikštyjo kitas. Po Gabi isisvyravo pauzė, visos tyliai šnibždėjosi su kitomis. Niekas nedryso eiti toliau. Cora visiškai nieko nemokėjo, bet prisiminė viena vieninteli buratžodi kurį kažkaidaisę girdėjo sapnuose, o paskui jį naudodavo savo "broliams". Ji žengė į priekį ir su virpančiais keliais pradėjo šnekėti:
-Taigi. Labas, Aš Cora. Dauguma iš jūsų krikštynų progą kažką dovanojate kitoms. Aš noriu jum padovanoti kažką ne materialaus.-Ji išsitraukė lazdelę ir tyliai sumurmėjo Rictusempra ir merginos pasiledo kvatoti.
Vienos raitėsi ir mustėsi, kitos kikendamos griuvo ant žemės, kelios per juokus prašė baigti. Po minutės Cora nuleido lazdelę.
-Atsiprašau kam tai nepatiko, bet manau, kad juokas ištiesų gali prailginti gyvenimą ir taip pat tikiuosi, kad čia visada bus linksma. Ji nusišypsojo sau ir tyliai pasitraukė į galą.
Iš štai… nuotykiai prasideda
-
Jis tai suprato kuo puikiausiai, juk Junko jam buvo kažką panašaus minėjusi, mat išsigando nepažįstamojo ir kad tai yra nenormalu, iškart taip temptis pas save į namus žmones. Perbraukė per savo šviesias garbanas. Nenorėjo susipykti su Nero dėl mergos, todėl mintyse pasižymėjo vieną paprastą dalyką – daugiau nebekalbėti apie šviesiaplaukę, nebent tatai ji atnešus šokolado ar pasveikinus su gimtadieniu, ar padėjus.
- ...Žinok, nesvarbu, - numojo į visa tai ranka. – Turbūt nemoku pasakoti, nevermind really, kaltas aš, viskas aišku, paprasta ir puiku, - prisiėmė visą kaltę, nors ir mintyse vis vien laikėsi savo nuomonės, kad kaltesnė buvo klastuolė.
Giedrius išgirdęs švilpio murmesį, suvirpėjo, rodos pajuto jo nerimą, emociją! Ak, kaip noro jį apkabinti! Taip ir padarė, apsivijo vėl rankomis svetimą kūną.
- Atleisk, turėjau susiprotėti, kad tai jautri temą, - perbraukdamas per tamsius plaukus pratarė. – Nenorėjau tavęs įskaudinti... Daugiau nelieskime tos temos, ką?- pasitrynė nosimi į jaunuolio kaklą.
Švelniai paėmęs Nero už delno, tipmtelėjo jį paskui save ant kilimo. Nusišypsojo, it niekur nieko.
- Tai papasakok, kas įvyko gero kol manęs nebuvo, a? Ar blogo, nesvarbu tikrai, gal sutikai pulką puikių merginų, ar kas panašaus? – šypsojosi, apie vaikinus neklausė, nenorėjo girdėti apie juos.
*
Veiksmai
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #167 Prieš 3 savaites »
Kažkur dar ant liežuvio galiuko spirgėjo kažin koks noras pridurti kažką, tačiau vietoje to nusprendė visiškai pamiršti apie tai, tiesiog ėmė ir tarsi įsivaizduojama ranka nutrynė nuo savo minties kertelių viską, kas susiję su tuo. Bent jau.šiuo momentu, bent šiam laikui.
Tyliai leidosi apkabinimas, netgi švelniai šyptelėjo pajutęs kito kūno šilumą besimaišančią su jo oda, it koks šuo pakasytas už ausų; pro nosį giliai atsiduso ir surangė rankas aplink kito juosmenį, tvirtai sunerdamas savo pirštus.
-Aš nepykstu, - sumurmėjo ir tingiai nosimi įsikniaubė į kito kaklą, jausdamas kaip grakštus raktikaulio linkis prispaudžia jo skruostą; tačiau tas jausmas nebuvo nemalonus ar erzinantis, greičiau netgi raminantis, tarytum jaustų tvirtą atramą po savimi, kuri tikrai neturėtų niekur dingti iš jo gyvenimo. -Tiesiog šiomis dienomis dienomis greitai susierzinu, - blankiai šyptelėjo kuomet jie abu nusileido ant kilimo; Nero vis dar buvo tvirtai apsivijęs kitą it gyvačiukė savo pelytė arba kokia gebenė savo namo sieną. Šiaip ar taip abu šie palyginimai niekaip nepaaiškino to jausmo, kurį švilpis jautė apsikabinęs kitą.
-Galbūt oras veikia mane, visokios tos žiemos depresijos ir panašiai, todėl ir tik bastausi aplink nerasdamas vietos - nutęsė, šyptelėdamas išgirdęs tą vietą apie merginas, tačiau į tai nieko neatsakė, tik pasuko galvą į šoną ir nosimi bakstelėjo kito kaklą; toliau tariami žodžiai buvo duslūs, tačiau vis dar gerai suprantami. -Laukiu pavasario, o tada ir vasaros, nes tuomet ne taip smarkiai sirgsiu visokiomis slogomis ir kosuliais. Kvaili orai, - pasiskundė piktai suraukdamas antakius, tarytum nekęstų paties savęs už savo sirgulius. -Verčiau tu kalbėk, -po ilgos akimirkos pratęsė ir vėl pasuko galvą, priglausdamas ausį prie jo krūtinės, tarsi klausytųsi kažko.
「shiny!」
*
Veiksmai
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #168 Prieš 3 savaites »
Nero buvo geriausia antklodė pasaulyje. Su juo visada buvo šilta, malonu, tik įsuk save į glėbį ir tapsi laimingas. Būtent taip Giedrius dabar ir jautėsi, laimingas, ramus. Kaip lengvai švilpis jam atleido, galbūt buvo svarbesnis už tą šviesiaplauke? O kaip norėjo būti vienintelis kuriam priklauso tamsiaplaukis! Tačiau teko dalintis ir su kitomis mergiūkštėmis, bet ar jos sugebės apginti jį? Ne. Nesugebės! Ta mintis guodė garbanių, kad buvo bent kuo nors išsiskiriantis iš kitų jaunuolio draugų.
- Turėtume dažniau leisti laiką kartu, - šyptelėjo, pasilenkdamas prie ausies. – Sugebu magiškai pradanginti susierzinimą, - meiliai sukuždėjo, susiliesdamas skruostais.
Pastaruoju metu ir pats buvo ne geriausios nuotaikos, bet jau buvo pripratęs prie tokios būsenos, tad pernelyg į tai nekreipdavo dėmesio. Buvo įsitikinęs, kad jeigu leistų daugiau su geru draugu, galėtų kuo lengviausias atsisveikinti su visais debesimis. Naivu taip galvoti, bet tokių kvailų minčių neketino užgožti savo varniškai logiškais pasakymais.
- Eh, nesijaudink, visi šitaip jaučiasi, ne per seniausiai buvau paliktas ant ledo instrumentų salėje.... Norėjau suporuoti porelę vieną, bet va ant ledo mane ir likau vienas kaip pirštas. O išvis sunku rasti žmones kurie norėtų... Kurie toleruotų mano ne taktiškumą, - it save, it kitą guodė, bet bent jau galėjo glostyti švilpį it kačiuką, kol galiausiai rankomis nuo plaukų, nusileido prie skruostų ir juos... Suspaudė. – Kaip burtininkai, mokiniai, čionais susisiekia, ką? Nes jeigu fortūna neaplanko, tai tavęs neišvystu, - bene dramatišku tonu ištarė, bet akys išdavė, kad nei pyko, nei ką, tik manieringai vaidino įsižeidusį. – Galėtum bent laišką parašyt~
Pavasaris! Vasara! Tiesa pasakius, siaubingai abejojo ar vaikinukas išliks sveikas šiltuoju laikotarpiu, nes Giedrius pasirūpins, kad šis būtų šlapias visą parą, nuo vandens ar prakaito. Paleido skruostukus, švelniai paplekšnodamas per juos.
- Nuveikiau ne kažką, buvau susitikęs su žmonėmis, apsilankiau pas elfus, Hogvartso gelmėse, taip pat atradau perfect užšalusi ežerą, sužavėjau žmonės savo dailiuoju čiuožimu ir sužinojau, kad burtininkai neturi pačiūžų, tai kažkokia beprotybė! Juk dailusis čiuožimas yra toks estetiškas ir puikus! – kone užsidegęs pradėjo kalbėti apie savo hobį, bet netrukus nutrūko. – O tu ar moki čiuožti? Jeigu ne... Galėčiau išmokyti, - žibtelėjo akimis, susiliesdamas lūpomis su mokinuku. – Tikiuosi, kad imunitetas po penkto mūsų bučinio pagerės, nes juk šis gali keliaut kūnų į kūną, ar ne? – tai buvo pokštas, žinojo kad taip nėra, bet kažkodėl ta eilutė jam skambėjo patraukliai.
*
Veiksmai
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #169 Prieš 2 savaites »
-Tikrai tą moki?- plačiai šypsodamas kelis kartus spustelėjo savo skruostu kito veidą ir giliai gerklėje sudūzgė, jausdamas kaip visa dar likusi įtampa ima atslūgti; kaip gera buvo turėti tokį žmogų šalia, kurio nereikėtų prisibijoti, dėl kurio nereikėtų tiek daug nerimauti, nereikėtų elgtis atsargiai aplink jį. Juk nebuvo nei subtilus, nei itin galantiškas iš prigimties, jam labiau patiko kur nors ramiai išsitiesti ir dūzgenti apie bet ką, kas pakliuvo ant seilės.
Kiek suraukė nosytę kai pajuto kito rankas spaudžiant jo skruostus; pasijuto tarsi kokia žuvis sugauta ant kabliuko. Kelis kartus sužiopčiojo dėl vaizdo ir tuomet švelniai savo paties pirštais apglėbė kito riešus, tarsi norėdamas juos patraukti, bet dar to nedarė.
- Vargšiukas,- be jokios ironijos balse atsiduso ir palenkė galvą į šoną, tarsi koks miniatiūrinis šuniukas, kuris savo maža galvyte norėtų paguosti savo šeimininką. Tačiau tam juk ir turi mane, ar ne?-- kažin koks suaidėjo jo galvoje-- Kam dar ieškai kitokių nuotykių? Juk manęs tau gana?-- rodės, kad jo sąmonė buvo kelias akimirkas atitrūkusi ir pati ėmusi mąstyti, tačiau Nero greitai tokias mintis nustūmė šalin.
-Tiesiog dažniau ateik į virtuvę arba biblioteką, ten ir būsiu, - kiek vėlei papykęs už plekšnojimą vaikinas staigiai smarkiau suspaudė kito riešus, prispaudė prie vidinės jų pusės savo nykščius. Akimirką pamąstė, kaip dabar už tai varniui dabar atsilyginti, tačiau vietoje to tik glustelėjo kito delnais savo apnuogintą kaklą.
-Galėtum, nes tamčyt nesugebu elgtis taip estetiškai ir puikiai, - kiek pridususiu balsu pratarė jų abiejų lūpoms dar esant arti viena kitos; galbūt ta didžiulė pertrauka tarp jų susitikimų darė savo, galbūt jo staigi nuotaikų kaita darė stebuklus, tačiau jis niekaip negalėjo susilaikyti nebuvęs kuo arčiau kito.
「shiny!」
*
Veiksmai
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #170 Prieš 2 savaites »
Nero buvo toks mielas, kad jo širdis šoktelėjo jau penktą kartą šiandien. Negalėjo patikėti, kad per Heloviną susipažino su šituo perlu dykumoje. Galbūt jo lapiški instinktai užuodė puikų partnerį? Bet juk jie dar nė nebuvo oficialiai porai, tačiau to ir nereikėjo, toks statusas tik viską sugadintų. Turbūt net imtų pavydėti, ar taptų pernelyg apsėstas berneliu, kad net nenorėtų paleisti jo iš savo akiračio. Verčiau jau negadins tamsiaplaukio gyvenimėlio ir pasitenkins trumpomis akimirkomis, bet ir vėl... Abejojo ar gyvenimas jau toks prastas ir būtų, labiau – žavingas.
- Virtuvėje sakai, a? – išrietė antakį ir žaismingai išsišiepė. – Vogi iš elfų maistą ar kaip? Žiiinai, gal man tave pradėti vadinti meškiuku? Kaip tik mano miesto herbas, - mirktelėjo akį. – Bet verčiau tave ištempsiu sportuoti, na žinai, kilnoti štangas, padėti statybose ar panašiai. Mano tėvas tokius ir panašius dalykus daro, tad galėtume atrasti naftos gręžinį, tuo tarpu tu ir raumenis užsiaugintumei ir sveikatos, ir imunitetas atsirastų, kol žiedus leistumėme į šulinį, - sušiaušė jo plaukus jo plaukus atsitiesdamas.
Fuck. Mintyse susikeikė. Tas tonas. Ta išraiška. Tos lūpos. Švilpis buvo toks gundantis, kad nė nepajuto kaip kraujas nusprendė aplankyti kotą. O pilve išsirito iš kiaušinėlių, ne lervos, o drugeliai, nė nepalaukę lėliukės stadijos. Keistas jausmas, bet baisingai malonus. Nuraudo.
– Išvis... galėtume kartu čiuožinėti... Aš tau padėčiau... dar kol žiema, ir kol pavasaris neatėjo, nebent Nero yra didis burtininkas ir įvaldęs ledinius burtus, - perbraukdamas per svetimą kaklą pratarė. - Klausyk, o tu... dar su kuo šitaip bendrauji kaip su manimi? Na žinai, - kažkaip panoro pasidomėti tuo, nes kol kas nežinojo kiek daug mokinukas turėjo draugų ir pažįstamų mokykloje, ne kiekvienam sutiktam minėdavo jo vardą, tad...
*
Veiksmai
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #171 Prieš 1 savaitę »
-Aš ne vagis, - nepatenkintai atkišo apatinę lūpą ir sukryžiavo rankas, tarsi būtų buvęs asmeniškai įžeistas tokio pasakymo. Tačiau jo akyse, kurios buvo labai parankiai paslėptos šviesos atšvaitų ant jo akinių, sužibėjo valiūkiška žvaigždutė, kuri tarsi net klinktelėjo prieš išnykdama. -Aš gražiai paprašau prieš imdamas kažką, - iškilmingai iškėlęs pirštą ištarė, it norėdamas pabrėžti tą apčiuopamą skirtumą. -Todėl aš esu džentelmenas,- dailiai kilstelėdamas smakrą užbaigė ir kukliai šyptelėjo; tačiau vos tik užsiminus apie sportą ir kitokią fizinę veiklą švilpiukas išsyk išsižiojo iš tos minties neįmanomumo.
-Ne ne ne, aš tikrai netampysiu jokių sunkumų, - greitakalbe sumalė, rodės, kad dar kiek ir tie žodžiais ims pintis ant jo liežuvio, ims trūkinėti ir byrėti į šalis ir aplink. -Aš juk džentelmenas, ir na, žinai, - kelis kartus sumosavo rankomis ir giliai atsidusęs nuleido galvą, prikąsdamas vidinę žando pusę. Labai nemėgo fizinio darbo, nes paskutinį kartą, kai bandė kažką panašaus padaryti-- ar tai nešioti lentas tėčiui ar kitką-- ėmė ir parklupęs viską išmėtė ir sudaužė, ir dar pats pasitempė raiščius. Kartais tiesiog kai kuriems žmoniems motina gamta nesuteikia galimybės normaliai gyventi; sudėtinga. It mažutis šuniukas palinko į priekį ir įsikniaubė į kito krūtinę, vėlei ieškodamas šilumos. Ausys pagavo siaubingai pagreitėjusį kito širdies ritmą, todėl ir pats vaikinas po kelių akimirkų pajuto kaip ir jo paties širdis ėmė greičiau tuksenti.
-Juk žinai, kad tu esi vienintelis, - kiek įkvailai, lėtai ištarė, tarsi nežinodamas, kaip tai skambės-- galbūt per daug idiliškai ar tai klišiškai? Galbūt juo nepatikės? Tačiau Nero nepridūrė tos dalies, kito žodžių derinio, kuris išties atskleidė jo jausmus. Juk, išties, kas galėjo į švilpį žiūrėti kaip į bent kažkiek patrauklų asmenį? Juk neturėjo visiškai patrauklių bruožų, visas buvo tarsi nutapytas labai plonu teptuku, kuris buvo išmirkytas smarkiai praskiestuose dažuose. Neryškus, neapibrėžtas-- jis stebėjosi, norėjo žinoti, ką tokio varnius pamatė jame. Tyliai užmerkė akis ir nesislėpdamas kelis kartus įkvėpė ir iškvėpė, tarsi bandydamas įsitikinti, ar tai tikra; galbūt tik sapnuoja ir tuojau pabus savo lovoje.
「shiny!」
*
Veiksmai
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #172 Prieš 1 minutę »
Kartą Liusija nusprendė eiti pasivaikščioti po mokyklą. Žinoma ne ten kur yra uždraustos vietovės. Bet vieno kolidoriaus gale mergaitė pamatė dvi stovinčias šarvais dengtas gyvas statulas. Jos mokėjo kalbėt, ir mane pašaukė:
— mergaite ateik užeik į šį nuostabaus grožio kambarį!
Redaguoti žinutę
*
Veiksmai
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #173 Prieš kelias sekundes »
Gabriella stovėjo šalia visų mergaičių ir klausėsi, kokia bus popietės programa. Paskui mergina apsižvalgė. Visos, kambaryje esančios, mergaitės buvo apsirengusios violetinėmis suknelėmis. Klastuolė pažvelgė į savo kuklią juodą suknelę. Kai Jekaterina paprašė visų ištiesti rankas, mergina padarė kaip buvo pasakyta ir netrukus ant jos rankos atsidūrė nuostabaus grožio apyrankė. Gabriella priėjo prie Jekaterinos ir apkabinusi pasakė:
- Ačiū už dovaną. Galima, aš būsiu antra? - kiek garsiau paklausė šviesiaplaukė.
Gavusi merginų pritarimą, klastuolė iš savo rankinės ištraukė savo keptų keksiukų. Keksiukai buvo šokoladiniai, ant kiekvieno jų buvo parašyti būrelyje esančių mergaičių vardai.
- Nežinau ar tai labai gera dovana, bet į juos įdėjau savo širdies ir kepiau galvodama apie jus, - pasakė Gabriella ir kukliai nusišypsojo. - Manau, kai valgysit, išsitepsit, tai ir bus šiokia tokia žymelė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gabriella Morris »
Baby it's cold outside~
*
Veiksmai
Re: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #12 Prieš 1 metus »
Cora tiesiog klaidžiojo pilyje ir stebėjo žmones. pamažu ji ėmė pastebėti kad vis daugiau meginų traukia į viena pusę. Pastebėjusi viena iš savo koledžo ji nusekė paskui. Cora tipeno taip tyliai išpaskos jos, kad ši net nepastebėjo jog gale velkasi raudonplaukė. Pažaisiu žaidimą. Ji bus auka, o aš medžiotojas. Tyliai sau mintyse sukikeno Cora, bet paskui iškart pagalvojo, kad viskas nelabai gražiai gaunasi, tačiau kitaip ji situacijos nesugalvojo kaip pvadinti. Jos tariama auka tą momentą stabtelėjo prie paveikslo. Varniukė išsitraukė lazdelę ir apvedė jo rėmus, durys atsidarė. Corai atvipo žandikaulis, jai niekada taip nebūtų šovę į galvą. Mergina kurią sekė Cora šovė vidun, o ji prilaikė duris, kad neužsidarytų ir dar kartą užmetė akį į paveikslą. Šis judėjo. Čia kiekvienoje vietoje darėsi vis šiurpiau ir šiurpiau, net kūnas pagaugais eina, pagalvojo raudonplaukė. Moterys paveiksle jau žiojosi kažką sakyti, bet ji pridėjo pirštą prie lupų tarsi paprašydama tylos ir nieko nelaukdama šmurkštelėjo vidun. Cora nelaukdama kol bus pastebėta prisiglaudė prie sienos pasislėpdama šešėliuose, ten jai visada ramiau, nors pasijautė tarsi kažką šnipinėdama. Viena iš merginų pristatė programą ir paprašė ištiesti rankas. Tuo metu Cora nusprendė, kad šį kartą ji neslapukaus ir giliai įkvėpusi žengė į šviesa greitai akimis visas permėtė ieškodama ką užkalbinti, kol dar neišblėso drąsa, bet pirmiau atsistojo šalia jų ir ištiesė ranką ant kurios atsirado mažutė ir nuostabi violetinė apyrankė. Ji nusišypsojo sau ir pagaliau pasijautė kažkieno dalimi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Cora Sanguinem »
Iš štai… nuotykiai prasideda.
*
Veiksmai
Re: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #13 Prieš 1 metus »
Į kambarį įėjo Kasiopėja.
- Labas, - pasisveikino Gabi.
Taip pat Gabi pastebėjo tyliai įslinkusią mergaitę, tai turbūt Cora, kurios Gabi dar nepažinojo. Gabi nenustebo, kad krikštynas pradėjo Jekaterina. Ji merginoms padovanojo po nuostabią apyrankę su violetiniais elementais. Vėliau visus krikštijo Gabriella, ji padovanojo kiekvienai po keksiuką, kuris išties labai skaniai atrodė.
- Ačiū, merginos, - tarė Gabi. - Dabar norėčiau jus pakrikštyti aš, - nusijuokė.
Gabi paprašė, kad merginos ištiestų rankas. Ant riešo, virš apyrankės, kiekvienai merginai burtų lazdele Gabi užrašė raides LB ir apvedė jas apskritimu. Raidės buvo parašytos elegantišku, senoviniu raštu. Jos buvo tamsiai violetinės spalvos ir blizgėjo.
- Tai mūsų logotipas. Jei atvirai, jis remiasi panašiais kerais, kaip ir Mirties valgytojų ženklas, - nusijuokė. - Šiaip jo nesimatys, bet jeigu aš jus iškviesiu, tuomet ženklas pasirodys ir iš jo iškils užrašas, skelbiantis apie ateinančio susitikimo vietą, laiką ir temą, - pasakojo klastuolė. - Jeigu iš Laisvalaikio būrelio išeisite, nebijokite, kerai visam laikui pasinaikins. Šiuos kerus išmokau iš knygos "Originaliausi grupių susisiekimo būdai", tad nesijaudinkite, juodos magijos, kaip kad Mirties valgytojų ženkluose, čia tikrai nėra, - nusišypsojo. - O šiandien logotipas švies visą laiką, kol tęsis šventė, - baigė pasakoti mergaitė ir laukė, kad krikštynas kažkas tęstų toliau.
*
Veiksmai
Re: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
Cora tyliai sukiodamasi viduryje stebėjo veiksmą. Viena mergina po kitos kažką darė, krikštyjo kitas. Po Gabi isisvyravo pauzė, visos tyliai šnibždėjosi su kitomis. Niekas nedryso eiti toliau. Cora visiškai nieko nemokėjo, bet prisiminė viena vieninteli buratžodi kurį kažkaidaisę girdėjo sapnuose, o paskui jį naudodavo savo "broliams". Ji žengė į priekį ir su virpančiais keliais pradėjo šnekėti:
-Taigi. Labas, Aš Cora. Dauguma iš jūsų krikštynų progą kažką dovanojate kitoms. Aš noriu jum padovanoti kažką ne materialaus.-Ji išsitraukė lazdelę ir tyliai sumurmėjo Rictusempra ir merginos pasiledo kvatoti.
Vienos raitėsi ir mustėsi, kitos kikendamos griuvo ant žemės, kelios per juokus prašė baigti. Po minutės Cora nuleido lazdelę.
-Atsiprašau kam tai nepatiko, bet manau, kad juokas ištiesų gali prailginti gyvenimą ir taip pat tikiuosi, kad čia visada bus linksma. Ji nusišypsojo sau ir tyliai pasitraukė į galą.
Iš štai… nuotykiai prasideda
-
Jeigu būtų elfas Hogvartso virtuvėe, turbūt Nero net netektų prašyti, iškart užverstų bernelį pyragais ir sausainėliais, kad šis jų nė panešti negalėtų. Net šyptelėjo nuo tos minties, bet netrukus kita aplankė jo galvelę. O jeigu Nero moka gaminti pats? Jeigu nemoka tada galėtų paprašyti elfų jį išmokyti gaminti, o tada galėtų paprašyti šio apsivilkti tą žavingą prijuostę ir pagam- Persibraukė sau per garbanas. Nebuvo toks iškrypęs ir be to jie juk nėra pora. Kažkodėl tai skambėjo absurdiškai. Abu mokiniai elgėsi it šviežia pora ir savęs taip nevadino!
- Bet tai kaip tu sudegini kalorijas? – numykė. – Juk taigi... Magija nedegina kalorijų ar..., - žibtelėjo akimis kai ką sugalvodamas. – Klausyk, o tai jeigu aš tave pertempčiau, kalorijos irgi susidegintų ir tau nereikėtų apalpti, vis dėl to aš visą darbą atlikčiau, - patenkintas pratarė, žinojo ką siūlė, žinoma, vos tuos žodžius pratarė mintyse susikeikė.
Vienintelis. Buvo jo vienintelis. Kaip po velniais jie vis dar nėra oficiali pora?! Ar geriausio draugo statusas švilpiams buvo tas pats kas mylimojo? Bet galbūt ir gerai, kad nebuvo oficialūs, juk jeigu pamatytų viens kitą su kuo kitu, neturėtų imti kelti pavydo scenų. O galbūt tik sapnavo, kad Nero atsisakė būti pora? Išties, turbūt tai tebuvo realistiškas sapnas, kuris pasirodė jam užmigus.
- Tu man taip pat esi vienintelis... Toks žavingas ir gležnas, - kone murktelėjo, bandydamas susitvardyti ir nepabučiuoti jo, nes jeigu jau pradės tai abejojo ar besustos. – Ah... Ir man įdomu, - bandydamas ignoruoti savo greitą širdies plakimą pratarė. – Ar tu kuo sergi? Nenorėčiau tavęs pertempti, ar kad... numirtumei... kai įkaistumėme, - negalėjo užsičiaupti apie seksualinius jausmus ir poreikius, norėjo įsikasti sau į liežuvį ir paspringti savo krauju.
Apsivijo stipriau rankomis švilpiuką ir priglausdamas jį prie savo apnuogintos krūtinės. Ką turėtų sakyti? Kaip elgtis? Jausdavosi kaip kvailys, kai imdavo galvoti apie tai ką daryti ir kaip neišmušti pokalbio iš vėžių. Jaudindavosi, kad išlaikytų deramą nuotaiką.
- Kada tavo gimtadienis...? Žinai... Gali pridėti ir ko norėtumei dovanų, - tarstelėjo pakštelėdamas į kaktą. – Arba gautumei mane supakuotą dėžėje su tuzinu keksiukų, tad va, sakyk ar nori kokio sveikatos eliksyro ar ko, - žaismingai pradėjo kitą temą.
-
-Kas sakė, kad aš deginu kalorijas?- dailiai išrietė tankius antakius ir kelis kartus dėl vaizdo paplekšnojo sau per pilvuką. -Aš jas saugau it koks milžiniškas meškinas žiemai, - pravėręs lūpas iššiepė iltinius dantis, kelis kartus lyg ir suriaumodamas, nors tai labiau panašėjo į kažkokį kačiuko cypimą. Atsidusęs ir pajutęs, kaip jo raumenys staiga susitraukia it mėšlungio pagauti, Nero atbulai atsilenkė ir atsigulė ant grindų, giliai ir lėtai alsuodamas.
-Aš ne mergina, Giedriau, - po akimirkos nurijęs seiles kimiu balsu pratarė, laikydamas delnuose kito ranką. -Aš nei gležnas, nei žavingas, - toliau po nosimi murmėjo, kiek labiau užlaužtu balsu; žinojo, kad jis ir yra toks-- ir net blogiau. Nero žinojo, kad jis netinka gyvenimui čia, žinojo, kad jis nenusipelnė tokio, kaip varnanagis. Vaikino širdį plėšė meilė ir baimė, liūdesys ir viltis; kvaila ir banalu. Taip smarkiai panoro imti ir atiduoti kitam visą save, suteikti jam viską, ką turėjo. Tačiau tiesiog nieko nebeliko.
Vienu trūktelėjimu užsivertė kitą ant savęs ir apsivijo rankomis bei kojomis; virpėjo visu savo nualintu kūnu. Skruostu it prisiglaudė ir prisigretinti norintis šuo. Nors to nejuto, tačiau jo skruostais riedėjo didelės, apvalios ašaros, kurios tiško ant žemės, kelios nuslydo į jo lūpų kampučius. Norėjo sakyti-- daryk su manimi ką tik nori-- tačiau nebegalėjo
-Mano gimtadienis jau buvo gruodžio pradžioje, - tarsi prismaugtas išspaudė, vis dar virpėdamas. -Tačiau nesuk savo galvos dėl dovanos, man nereikia, - drebančiomis lūpomis šyptelėjo ir iš visų jėgų prispaudė kitą prie savęs. -Atleisk man, kad pasimaišiau tau po kojomis, - ištarė ir visiškai pamiršo viską ir dar labiau įsisriūbavo.
-
Nė nebūtų pastebėjęs Nero pilvuko, bet juk tai buvo normalu, tie kas nesportuoja ir valgo, turi lengvus pilvelius, visai nestorus, o normalius. Net ir ta detalė jam pasirodė miela. Vaikinuko kūnas buvo toks šiltas ir daug žadantis, kad norėjosi jam kuždėti į ausį, koks jis gražus ir nuostabus.
- Tu labiau kaip katinas kuris apsipūkavo, - šyptelėjo susiliesdamas nosimis ir pakštelėdamas į lūpas, išdrįso jį pabučiuoti, atsiduoti savo geismui.
Tačiau.... Susilaukė ne tokios reakcijos kurios tikėjosi. Jo ausis pasiekė depresyvus balsas kuris perėjo per širdį it nemalonus šiurpulys. Pasijuto kaltas, kad troško Nero, kad geidė jo kūną. Nė nepagalvojo, kad tai gali priversti švilpiuką menkinti save. Galbūt ką ne taip pasakė? Taip ir manė, kad kalbos apie seksą prie gero neprives.
- Ei... Ei... Tu man patinki koks esi, prašau... neverk... – tyliai sukuždėjo, žvelgdamas į liūdnas Nero akis, tai jį skaudino. Skaudino. Juk norėjo, kad mokinukas būtų su juo laimingas o ne... depresyvus. – Galbūt kas nors įvyko? Aš taip ir nepaklaus-, - bet buvo pritrauktas prie kūno ir prirakintas prie jo, ketvirtakursio kojų ir rankų.
Pasitrynė į jo kaklą. Tamsius plaukus ir galiausiai gyvatišką vėrinį, kuris jam taip patiko ir kurio bernelis kažkodėl vis gėdijosi. Stengėsi suprasti dėl ko taip mylimasis elgiasi. Ar... jis galvoja apie savižudybę? Mirtį?
- Nusiramink, Nero, prašau, aš laimingas, kad tu mane atradai, kad mes susitikome per tą Helovino vakarėlį, - ramino jį. – Tu esi pats nuostabiausias burtininkas kokį sutikau visame Hogvartse, tu toks geras ir supratingas ir... karštas, - meiliai pratarė į ausį nesusilaikydamas. – Aš... Ah... Žinai, manau, tau patiks, visos blogos mintys pranyks, galbūt net įnešiu į tave pozityvumo, m? – nubučiuodamas vaikino ašaras kalbėjo. – Tik truputi atleisk savo... rankas ir kojas...? Juk kaip supratau, nori pabūti galingu, todėl leisiu tau save vairuoti, - murktelėjo. – Ir nėra ko verkti, ar jaudintis, tai gan... paprasta... aš... klausyk... pasakyk kas ne taip, - negalėjo apsispręsti ar šypsotis ar pradėti verkti kartu su Nero, tad nusprendė tiesiog palaikyti šiokį tokį pozityvumą ir komiškumą.
Meiliai pirštu braukė per kaklą. Kuo puikiausiai žinojo, kad tai yra viena maloniausių, lengviausiai pasiekiamų vietų, tad galbūt tas pojūtis atitrauks tamsiaplaukį nuo blogų minčių.
-
-Aš verkiu ne dėl to,- sukūčiojo ir ranka pasitrynė ašarotas akis, norėdamas nusausinti jas iki galo. Išties norėjo pagaliau imti ir pamiršti save, nuskęsti toje, kaip sakant, aistros jūroje ir pasiekti kokią tai nirvaną, bet-- negalima. Nero jau nebegalėjo spręsti tokių dalykų, išties, netgi nenorėjo apie tai su kažkuo kalbėti. Tam tikrą laiką manė, kad viskas išeis į gerą, juk jo motina buvo žiobarė, taigi, genų sandara ir visa kita skyrėsi nuo jo, taigi, kodėl būtent jam teko tokia dalia? Ir kodėl jis apie tai sužinojo tik neseniai?
-Tiesiog, - kiek nusiraminęs susitvardė ir įrėmė tamsių akių žvilgsnį į kitą, nors nuo blakstienų dar, kaip kokie papuošimai, kybojo ašarų lašeliai, taigi stiprumo, galingumo efektas buvo ne itin didelis. Atsiduso. Verčiau papasakos viską. Pernelyg ilgai stengėsi viską nuslėpti po šypsenomis ir bandymais būti pozityviam. Ne, nenorėjo būti depresyvus ar dar koks galas, tačiau varnius buvo vertas teisybės. Švelniai suėmė kaklą glostančius pirštus abiejais delnais. Atsipalaidavo. Norėjo dar kaip nors atsidėkoti kitam už jo meilius žodžius ir prisilietimus, tačiau vos tik apie tai pagalvojus imdavo gerklėje kauptis skausmo gumulas.
-Po šių žiemos atostogų sužinojau, kad, - jo balsas vėl suvirpo, tačiau vaikinas čia nenustojo. -Sužinojau, kad sergu. Kad sergu nuo pat gimimo, - greitai pridėjo. Prabėgo kelios ilgos sekundės ir jis tęsė toliau. -Sužinojau, kad vos gimęs savyje nešiojau virusą, kuris vieną dieną mane pražudys. Tačiau aš apie tai sužinojau tik dabar, mat, - kelis kart sausai kostelėjo ir, nusukęs veidą, užsidengė jį rankomis. -Mat pasakiau tėčiui, kad susiradau sau artimą žmogų ir jis pasakė, kad, - suvirpo. - Kad aš negaliu to daryti, mat perduosiu tą virusą jai, - pabaigė, it aidas atkartodamas jo žodžius. Žinoma, tėvui nesakė, kad susirado vaikiną, mat tuomet tikrai šis nebūtų buvęs patenkintas, taigi nenuostabu, kad panaudojo kitą įvardį.
-Todėl atleisk man, a-aš,- stipriai suspaudė kumščius ir, sukandęs dantis, išsirangė iš po kito, nevilties sklidinomis akimis apsidairė aplink-- rodės, tarsi įskilo kokio stiklo paviršius, kuris gaubė švilpį, ir pro tą įskilimą liejosi visos emocijos. -Ne-nebesugebu t-tinkamai galvoti, i-ir, -sumikčiojo ir tuomet dar kartą pro dantis įkvėpęs pašoko pabėgti iš kambario; vaizdelis iš jo praeities, kuomet manė, kad nuo visų problemų galima pabėgti, tačiau juk nuo savęs nepabėgsi.
-
Nė nepajuto kaip pagaliau slėgi kambario atmosfera trenkė ir jam per galvą. Rankos pradėjo virpėti, į širdį dūrė tūkstančiai mažų adatėlių, kurios nesugebėjo jos nė sustabdyti, nė kraujo pavogti. Jo mylimasis ketina mirti! Mirti ir nemylėti, nepalikti jam savo kūno, savo sielos, savo emocijų... Kodėl jaunas jis mirs? Bet juk Nero neturėjo mirtį, taip neturėjo nutikti. Kiek kartų sapnavo juos baigusius mokyklą ir šokančius laimės ir aistros šokį? Tai buvo fantazijos kurias troško paversti realybe!
Žvelgė į vaikino gilias akis. Myliu tave! Norėjo pasakyti, pasakyti tai daugybe kartu, kad švilpis nedrįstu pamiršti to net po savo mirties. Tačiau tada atsiminė, juk jis pasakė „vieną dieną“, tai nereiškia, kad šiandien ar rytoj, ar po metų ar dviejų.
- Tai nereiškia, kad mirsi šiandien, net po metų gali likti gyvas! – viltingai tarė. – Tai kas, kad tu sergi, man nereikia kūniškų pojūčių, jeigu tai nemalonu dėl to, - kol tai sakė, pajuto kaip Nero jam slysta iš glėbio.
Pašoko it kiškis iš savo vietos ir vėl sučiupo jau norinti išsprūsti mylimąjį. Apkabino ir priėmė savo kaktą jam prie nugaros. Vaikinas panaudojo moteriškąją giminę, tad galbūt ta liga net nėra tokia baisi kaip skamba?
- Koks tai virusas? Taigi jeigu tavo sėkla yra nuodinga, tai nereiškia, kad esi visas nuodingas.... Vienaip ar kitaip, ką būtumei daręs jeigu per Heloviną būtume tai atlikę? Žinai... Net jeigu ir mirsi šiandien, noriu su tavimi pabūti kuo ilgiau, kuo daugiau..., - vis tyliau kalbėjo, vis stipriau gniauždamas gležną kūną.
-
Kelis kartus dar kartą sukūkčiojo;balsvi, netgi kiek gelsvi skruostai buvo net paraudę nuo trynimo ir nuo šlapumos, bet vaikinas visiškai nebesilaikė ir nekontroliavo savęs. Po to, kai buvo apkabintas, apsisuko aplink ir priglaudė galvą prie kito krūtinės, tyliai gaudydamas savo kvapą ir kito širdies plakimą.
-G-Galbūt viskas bus gerai,- ramesniu, tylesniu balsu atsiduso, šildydamasis kito kūno šiluma. -Tėtis sakė, kad tai yra kraujo liga, tačiau baisiausios yra tos ligos komplikacijos, - greitu murmesiu paaiškino, žodžiai keistai mechaniški, tarsi "iškalti" atmintinai, tarsi jau kartoti mintyse tūkstančius kartų, kol kiekvienas skambesys ir kiekviena intonacija išlikdavo smegenų kertėse.
-Taigi, galbūt viskas bus gerai, ar ne?- viltingai kilstelėjo galvą ir virpančiomis lūpomis šyptelėjo, norėdamas, kad šioji akimirka sustotų amžinai. Stipriau supaudę kitą glėbyje.
-Prašau, laikyk mane taip, kaip dabar, kol dar gali, - sušnabždėjo, žvelgdamas atgal į jo šiltas, prieglobstį žadančias akis. -Kol dar aš čia esu.
-
Horokrusa užsisvajojusi vaikštinėjo po Hogvartso pilį. Namų darbai atlikti, Anadeta-jos geriausia draugė pasimatyme, o Henris išvykęs. Turbūt nuobodžiau būti pirmakursei kuri beveik nieko nepažįsta ir būti negali. Nejaugi aš čia taip niekada ir nepritapsiu? Horokrusa nepaliaujamai laužė galvą ką daryti. Namų darbams ji sąžiningai parašė rašinį tačiau gavo trolį! Jos ašaroms galo nebuvo. Horokrusa tiek stengėsi, o pamačiusi įvertinimą prapliupo verkti. Tačiau dabar visos mintys buvo išblėsę. Jos širdis neramiai dunksėjo einant klaidžiais pilies koridoriais. Ji stebėjo žmones paveiksluose, riterių šarvus ir nė nepajuto priėjusi akligatvį. Čia sienoje buvo keistos penkios rožinės plytos. Horokrusa net sukikeno. Tokių plytų Hogvarce nebuvo tekę regėti. Lengvu lazdelės prisilietimu Horokrusa pažymėjo visas penkias plytas. Girgždėdama ir aimanuodama pabudo senoji koridoriaus siena. Kaip vandenynas Mozei pravėrė savo kelią, taip siena įleido Horokrusą į jaukų kambarėlį su židiniu. Ugnis tyliai ruseno, tačiau netoliese girdėjosi tylus niūniavimas. Atidžiau apsidairius Horokrusa suprato šiame įstabiai jaukiame kambaryje esanti ne viena.
-Labas,- pasisveikino ji su nepažįstamuoju.
-Laaabbbaaas,- sumikčiojo tamsiaplaukis vaikinas,- Tu turbūt nori išgirsti šios vietelės ir mano istoriją.
-Žinoma,- su nekantrumu atsakė blondinukė ir ėmė klausytis žavaus vaikino paslaptingos istorijos.
-
Kaip ir kiekvieną šaltą vakarą ketvirtakursė Elena LoveGood klaidžiojo po pilį. Jeigu šis vakaras nebūtų buvęs šaltas ir niūrus, ko gero Grifė vėl būtų vaikščiojusi po uždraustajį mišką. Kadangi buvo vakaras ir mokiniams nebuvo leidžiama vaikščioti po pilį, pilkaplaukė ieškojo laisvos klasės arba kambario kuriame galėtų pasislėpti nuo profesorių, kurie tikrina, ar koks vaikas dar ne savo koledžo bendrajame kambaryje. Elena vis vaikščiojo po antro aukšto koridorius ir ieškojo kokio nors ne užrakino kabineto. Padėjusi savo gležną rankutę ant vienų durų rankenos, Elena greitai ją nulenkė žemyn. Staiga durys atsidarė ir prieš Grifę pasirodė nedidelis, bet jaukus apvalus kambarys. Priešais duris stovėjo raudonų plytų židinys. Dešinėje kambario pusėje stovėjo apvalus tamsaus medžio stalas, aplink kurį buvo sustatyti violetiniai foteliai. Tačiau prie pat sienos taip pat prie stalo stovėjo prabangi violetinė sofa. Kairėje kambario pusėje buvo nedidelė pakyla. Sienos buvo šviesios. Jos ir suteikė kambariui jaukumo. Elena greitai pribėgusi prie pakylos, ant jos atsistojo. Grifė įsivaizdavo, jog prieš ją stovi milijonai žmonių, o ji lyg ant scenos dainuoja. Užsimerkusi raudonakė giliai įkvėpė.
-But you'll never be alone
I'll be with you from dusk till dawn
I'll be with you from dusk till dawn
Baby, I'm right here
I'll hold you when things go wrong
I'll be with you from dusk till dawn
I'll be with you from dusk till dawn,- Elena pradėjo dainuoti savo vieną iš mėgstamiausių dainų. Kur reikėjo, ten Grifė dainavo žemai, o kur reikėjo aukštai. Raudonakė turėjo nuostabų balsą, todėl taip įsijautė į dinavimą, kad net neišgirdo kaip į kambarį įėjo žmogus.
-
Vakaras. Kristoferis ir vėl nepastebimai išėjo iš klastūnyno berniukų kambario. Šiandien jį nervino klastūnyno berniukai, kurie labai triukšmavo ir nedavė Robertui ramybės. Nervina. Kodėl negaliu turėt atskiro kambario? Absurdas...
Nepatenkintas klastuoliui išėjus jis gan garsiai trenkė durimis ir pradėjo kilti laiptais aukštyn. Einant paveikslai buvo pristoję prie Kriso, kad ko jis nemiega.
- Atstokit.. - Taria ir pradėjo toliau vaikščioti. Vienam kampe, klastuolis atsistojo ir jau norėjo tiesiog ten pabūti vienam.. Taip jis buvo gan neilgai, nes išgirdo kaip kažkas dainuoja.. Dainavimas buvo beprotiškai gražus.. Kas čia dainuoja? Galvojo Robertas ir pradėjo eiti pagal garsą, kurį girdėjo. Dainavimas buvo vis žavingesnis ir žavingesnis einant pagal garsą, pamatė dideles duris.
Robiui lengvai ir truputi atidarius jis pamatė Elena. Tai buvo ta pati Elena LoveGood. Klastuolis gan įdėmiai stebėjo į Eleną gan ilgą laiką. Taip žiūrėjo gan ilgai, kol neišėjo pasisveikinti.
- Labas.. Labai gražiai dainuoji. - Kiek pasakė ir pradėjo stebėti kambarį. Ten buvo jauku ir gan tylu.. To ko man reikia.. Pagalvojo Robertas ir nusišypsojo Elenai.
- Ar negaliu prisidėt čia, kartu pabūti? - Kiek paklausė ir laukė Elenos atsakymo..
-
Elena vis dainavo ir nekreipė dėmesio į aplinką. Grifė buvo į tai įsijautusi. Staiga išgirdusi balsą, kuris buvo toks pažįstamas, raudonakė atsimerkusi išvydo Kristoferį. Šis stovėjo tarpduryje ir stebėjo Eleną. Supratusi jog jis girdėjo kaip mergina dainuoja, pikaplaukė išraudo.
-Sveikas,- maloniai pasisveikino Grifė ir nulipo nuo pakylos,- na ką tu... Manau yra žmonių, kurie
už mane daug geriau dainuoja,- leptelėjo Elena visa susigėdusi. Priėjusi arčiau Kristoferio, Elenos širdis vėl pradėjo daužytis kaip pašėlusi. Giliai įkvėpusi, Grifė išgirdo Kristoferio klausimą.
-Taip, žinoma gali, man bus linksmiau,- nusišypsojo raudonakė, taip parodydama savo gražią šypseną. Elena tik dabar pastebėjo, kokia yra ji žema stovint prie Kristoferio. Grifė vos siekia jo pečius, bet tik vos vos. Nusukusi savo raudonas akeles, pilkaplaukė priėjo prie violetinės spalvos sofos ir krito į ją.
-Kaip čia atsitiko kad pradėjai su manimi kalbėti? Juk kaip buvome uždraustajame miške sakei, jog aš tavęs visai nedominu ir tu net nenori kalbėti su manimi,- sukikeno Grifė ir pažiūrėjo tiesiai į Kristoferio pilkai žalsvas akis.
-
Kristoferis atsisėdo prie židinio ir išsitraukė savo rankas iš kišenių ir jas pradėjo laikyti link židinio, kad jas šildyti. Vaikinas tiesa pasakius kiek sušalo. O kambaryje buvo viskas idealu. Tik, kad.. Jis čia ne vienas, o šalia jo yra grifė Elena LoveGood. Kuri pasirodė klastuoliui kiek erzinanti, bet užtat drąsi ir labai ištverminga. Krisui patiko tokios, kurios nesiskundžia menkniekiais, todėl su Elena pradėjo bendraut ne ant tiek šaltai kaip su kitais, jeigu tik ji pati to neišprovokuos.....
- Na man gražiai. - Pasakė pažiūrėjus į pilkaplaukę ir nusisuko atgal link židinio. Bet vis galvojus norėjo atsisukt ir pažiūrėt atgal į ją. Robertui buvo kiek įdomu ir smalsu, norėtu daugiau sužinot apie Eleną. Juk ji metamorfmagė. Tai visai gan įdomu, bet Robertą antgamtinės galios nelabai ir domino, jam labiau patiktų geriau sužinot pačią asmenybę. Kokia ji?
Pagal išvaizdą Elena buvo gan liekna ir žema. Dažniausiai tokias merginas visada norisi pradėti ginti. Bet ne Kristoferiui, nes jam labai patiko vienas dalykas, kad ji pati užstojo už save. Va tai Robertas vertino.
Visgi klastuolis niekada negiria kitus. Nors viduje ir norėtu. Remarkas su žmonėmis kurie jam patiko, pradeda bendrauti. Todėl ir čia, jis jau nujautė, kad susibendraus su Elena.
- Taip ir atsitiko. Na žinai.. Galiu gražinti žodžius atgal arba tiesiog toliau nekalbėt su tavim. - Kiek šyptelėjo. - Nors aš norėčiau labiau susipažinti. Papasakok apie save. - Pasakė ir nusišypsojo antgamtininkei.
-
Raudonakė sedėdama ant fotelio vis stebėjo Kristoferį. Kaip jis atsisėda, kaip išsitraukia rankas iš kišenių, kaip jas ištiesia link židinio. Elena net nesiruošė atitraukt nuo jo akių, bet kaip jis į ją pažiūrėjo, Grifė greitai nuleido savo raudonas akeles ir pažiūrėjo į žemę. Išgirdusi gražų jo balsą, Elena vėl susigėdo.
-Na ačiū,- maloniai tarė pilkaplaukė ir pažiūrėjo tiesiai į jo akis. Ne, Elena, tau jis nepatinka. Jūs būsit tiesiog draugais ir viskas.
Tu geriau Elena sau nemeluok. Juk tau jis patinka, neneig to.
Ne, man jis nepatinka. Taip Elena mintyse ir kalbėjo su savimi, kol jos minčių neišblaškė Klastuolio balsas.
-Ne ne ne, tu kalbėk, aš tik pajuokavau. Nekenčiu kaip žmonės su manim nekalba arba mane specialiai ignoruoja,- pasakė Grifė ir apsižvalgė. Jos akim sustojus ties Kristoferiu, Elena geriau į jį įsižiūrėjo. Raudonakei atrodė jog jis galėtų išklausyti kitus, padėti kitiems bėdoje. Tačiau pilkaplaukė dar tuo dvėjojo. O jeigu jis visiškai kitoks? Apie tai pagalvojusi Grifė kiek išsigando, tačiau greitai išvarė šias mintis lauk. Staiga išgirdusi kitą vaikino klausimą, Elena suglumo. Ji nelabai mėgo pasakoti apie save. Elena visada manydavo jog ji yra neįdomi.
-Nėra ką ir pasakoti,- sukikeno Grifė ir pažiūrėjo į Krisą,- esu kilusi iš garsios LoveGood’ų giminės, bet tai nėra labai jau ir svarbu. Esu tikrai draugiška, linksma, visada galiu padėti kitiems ir juos išklausyti. Tačiau jeigu mane kas supykdo arba įžeidžia, galiu tokia gera ir nebebūti. Mėgstu dainuoti ir piešti. Šie dalykai yra mano hobiai. Bendrajame kambaryje po savo lova turiu daug piešinių. Na... Gan gerai sutariu su gyvūnais. Yapč su savo Vengrijos Ragauodege drakoniuke Lulu, kuri dabar yra savo narvelyje prie mano lovos. Visada palieku ją ten, tik vakarais kaip einu į uždraustajį mišką ją pasiimu su savimi. Esu metamorfmagė, bet tu jau tai žinai,- nusišypsojo Krisui Grifė,- na... Net nežinau ką ir pasakyti. Gal tu nori kažką papasakoti apie save?,- paklausė Elena ir apsižvalgė po kambarį. Staiga pilkaplaukė pamatė didelį lapą, o ant jo viršau uždėtą pieštuką. Lapas su pieštuku buvo po stalu, todėl greitai pasilenkusi Elena juos pačiupo ir pasidėjo sau ant kelių. Susidėjusi kojas ant sofos, Grifė lapą atrėmė į jas ir pasiėmusi pieštuką pradėjo piešti Kristoferio veido kontūrus. Raudonakė net nežinojo kodėl jį piešią. Bet Grifė apie tai daug negalvojo ir toliau piešė.
-
Kristoferis tiesiog jautė, kaip Elena į jį žiūri. Mintyse jau Robertas pradėjo galvoti kaip čia pasakyt, kad ji taip į jį nežiūrėtu. Tai nemalonu klastuoliui. Ir kai į jį taip žiūri, jam tada į galvą krenta tokios mintys, lyg jis kažką ne tą padarė, tarkim netgi nusikaltimą arba, kad Robis atrodo kažkaip ne taip. Ar ten kažkur užsiterpliojo ir panašiai. Bet vis gi, klastuolis pratylėjo, nes nesugebėjo parinkt žodžių ir nenorėjo ją įžeisti ar kažkaip įskaudinti, o palaikyti gerus draugystės santykius, juk visada geriau turėti daugiau draugų, nei priešų ir pati reputacija yra gan svarbi..
Vėliau Robertas pagyrė Elenos dainavimą. Ir susilaukė iš mažosios grifės padėkojimą - "ačiū". Ir tada padėkojus pažiūrėjo tiesiai Robertui į akis. Remarkas gan ilgai pradėjo žiūrėti, o toji nesusilaikius nusisuko ir gal netgi kiek susigėdijo. Klastuolis kaip kvailys, nieko nesuprato, kas čia buvo ir tiesiog tiesiai šviesiai paklausė.
- Ko tu gėdiesi? - Paklausė ir pakėlė vieną antakį žiūrėdamas į Eleną. Šiandien jau klastuoliui atrodė, kad ji ne tokia ir drąsi kaip tada veidrodžių menėje. Tuo Kristoferis netgi kiek ir nusivylė...
- Tai tu tik pajuokavai? - Dar kartą paklausė ir toliau nieko nesakė ir nereiškė emocijų. O pats sėdėjo šalia židinio ir šildėsi savo rankas. O pats nuo tylos pasiūlė Elenai arčiau susipažinti. Ką ir grifė pradėjo apie save pasakoti. Draugiška, linksma, padeda kitiems.... Banalu kiek.. Turi drakoną, metamorfmagė, mėgsta piešti. Nežinau, na kokia ji yra tokia ir yra. Nieko nepakeisi.. Na,
bet užtat ji turi savybes kurios man ir patinka. Tas pats ir su išvaizda... Mintyse Robertas kiek ilgai pradėjo filosuoti, o po to pats atsakė į tą patį - pradėjo pasakot apie save.
- Esu Krisas. Gyvenu gan turtingoje šeimoje, todėl visada viską turėjau aukščiausio lygio. Labai mėgstu prabangumą ir tai, kad su manim elgiasi kaip su aukštesnio lygiu. Esu gal kiek išlepintas, bet visgi vistiek ko noriu tą ir gaunu. Prie to man dažnai sako, kad esu sėkmingas ir charizmatiškas. Žinai, jeigu rimtai man labai patinka mano asmenybė.. - Pats save net pagyrė. - Ką dar čia pasakius... Turiu tėvą kuris yra dabar azkabane. Na, bet čia neįdomu. Dar turiu namų elfą. Jo vardas Lunas. Jis man kaip draugas, bet dažnai pasitaiko momentų, kad su juo elgiuosi kaip su pačiu tikriausiu vergu. Gal praeikim smulkmenas tiesiog.. Na toks esu vat. - Kiek pasakė ir sukando savo lūpas ir toliau šildė savo rankas prie židinio.
-
Elena tai piešė, tai žiūrėjo į Krisą. Judindama pieštuką ji jau nupiešė susitaršiusius jo plaukus ir akis. Akys... Jos Elenos piešinyje buvo išties gražios, tačiau realybėje jos daug gražesnės. Galiausiai Grifė nupiešė visą Kristoferio veidą. Ištiesusi savo ranką su piešiniu, raudonakė geriau įsižiūrėjo į jį. Viskas buvo išties gražu, tačiau realaus Klastuolio veido piešinys neatspindėjo. Elena patenkinta nusišypsojo ir užvertusi piešinį kad jo nesimatytų, Grifė padėjo jį ant stalo. Apsikabinusi savo kojas, o galvą padėjusi ant jų, pilkaplaukės raudonos akelės nukrypo link šokančios ugnies. Ugnis apšvietė labai mažą kambario plotelį. Elenai tas nepatiko, nes ji išties bijojo tamsos po vieno įvykio. Ją ir jos mamą naktį buvo užpuolęs vilkolakis. Elenai jis paliko randus, kurie visą gyvenimą ir liks ant jos kūno. O jos mama... Na jai buvo dar baisiau. Prisiminusi tai, Grifė nuėjo ten, kur buvo daugiausiai šviesos ir ten atsisėdo. Raudonakė nuo šitų prisiminimų nuliųdo. Galima sakyt jos nuotaika visiškai pasikeitė. Ji buvo liūdna... Tai išdavė jos pasikeitusi plaukų spalva, kuri buvo juoda ir anglis.
-Aš kodėl gėdijuosi? Ištikrųjų pirmą kartą taip bendrauju su vaikinu, gal todėl taip ir yra?- labiau savęs paklausė Grifė ir apsižvalgė. Kriso klausimas buvo išties keistas, tačiau Elena nieko nesakė. Išgirdusi kitą jo klausimą, raudonakė tik palinkčiojo galva ir nusišypsojo. Netrukus Klastuolis vėl pradėjo kalbėti. Dabar Elena jau žiūrėjo liūdnomis akimis į jį.
-Esi gan įdomaus charakterio. Čia panašiai ,,Kaip tu su manim, taip aš su tavim”- reikiamoje vietoje parodė kabutes Grifė ir pažiūrėjo į ugnį,- aš niekada nemėgau pasakoti apie save. Visada galvodavau jog esu neįdomi. Taprasme neįdomaus charakterio,- leptelėjo juodaplaukė ir apsižvalgė,- dažniausiai kiti susidarydavo keistą nuomonę apie mane. Visi galvodavo jog esu keista, nenormali ir taip toliau. Tačiau man tai nerūpėdavo. Moku pastovėti už save,- pasididžiuodama savimi pridūrė raudonakė ir šiek tiek pralinksmėjo. Elena ir Kristoferis sedėjo tyloje, kuri raudonakei nelabai patiko.
-Esi kažkada bandęs iškviesti gynėją?- Grifė net nepajautė kaip išsprūdo pirmas pasitaikęs klausimas.
-
Po kai kurių Kristoferio užduotų klausimų, Elena į juos pradėjo atsakinėti. Robertas po kiekvieno trumpai apgalvodavo, bet po ir atsakinėjo.
- Pirmą kartą? - Be emocijų pasakė. Kristoferiui kažkiek netgi buvo įdomu, kad jis pirmas su kuriuo jinai bendrauja pirmą kartą vaikinu. Jam tai buvo kiek neįprasta. Nes visos mergaitės, merginos, moterys gi ankščiau bendravo su vaikinais. Jis kažkaip negalėjo pamatyti tame logikos. Bet mintyse pradėjo galvoti, kad gal ji tik gyvena kur vien tik moterys, o šeimoje ne per daugiausia vaikinų. Galvojo Kristoferis gal kiek neilgai apie tai, bet vis gi nelabai galėjo pamatyti tame logikos ir panašiai jis tiesiog negalėjo ją suprast.
- Nesutinku. Su manim turi elgtis kaip su aukščiausiu lygiu, o aš jau pats spręsiu kaip man su jais elgtis. Galiu elgtis kaip ir su šiukšle ar kaip lygiosios. Čia jau aš sprendžiu pats, kaip man jis primena iš pirmo žvilgsnio. Na gal tai ir blogai, bet esu jau toks. Kai gyvenu labai turtingoje šeimoje, tai ten vos ne visi taip elgiasi. Esu taip išauklėtas. - Kiek rimtai atsakė. Ir toliau stebėjo židinį. Ir vėliau klausė, ką pasakojo apie save Elena.
- Nematau ryšio tarp frazių kur tu sakai, kad jie laiko tave nenormalia, bet tu moki pastovėt už save. Na nesvarbu. Kokia esi, tokia ir esi. Kodėl būtina reikia visiem įtikinėti, vistiek tikrosios savęs nepaslėpsi. - Toliau tarė gan šaltai ir žiūrėjo į židinį. Kristoferis irgi susidarė apie Eleną tokią nuomonę. Bet jos tokie minusai tiesiog neutralizuodavo jos pliusai, kurie kuo puikiausiai jam įsiminė. Kiek lengvai atsidusęs atsistojo ir norėjo atsisėsti ant vieno fotelio kuris yra šalia stalo. Jam atsistojant, Elena leptelėjo klausimą
- Taip buvau. Vaikystėje privalėjau tai padaryt, kad šeima žinotu kas mano gynėjas. Mano gynėjas tai miškų pelėda. - Atsakė pažiūrėjus į Elena ir kiek lengvai nusišypsojo. Priėjus prie fotelio pastebėjo kažkokį popieriaus lapą. Klastuolis nepagalvojęs tiesiog jį paėmė ir labai nustebo. Jis išpūtė akis, o tas popieriaus lapas vos iš jo rankų neiškrito. Ten buvo nupieštas Kristoferis. Piešinys buvo išties gražus, bet Robertui nelabai buvo malonu, kad ji piešė be jo leidimo. Dar kartą pažiūrėjus jis netgi kiek nustebo gerąją prasmę. Jam piešinys labai patiko. Bet jis užsidėjo tokią 'kaukę' ir priėjo su piešiniu prie Elenos.
- Kas čia dabar?! - Paklausė ir davė Elenai tą lapą.
-
Elena tiesiog sėdėjo. Taip, ji nieko nedarė. Tiesiog galvojo apie save ir tiek. Tiesą sakant Grifė ištikrųjų pirmą kartą taip bendravo su vaikinu. Jos tėvai neleisdavo jos į mokyklą. Jos gyvenamoje vietoje nebuvo vaikinų. O čia Hogvartse ją visi laikydavo nenormalia arba labai keista. Visai kaip Luną LoveGood. Bet Elena į tai dėmesio nekreipė. Nejaugi žmogus turi būri idealus kad su juo bent kažkas bendratų?
-Taip, tu tikrai pirmasis. Matai Hogvarste nelabai turiu draugų. Į mokyklą manęs tėvai neleido, mokino namie, o mano gyvenamoje aplinkoje nebuvo vaikinų,- išsakė viską Grifė ir atsistojo. Nusivaliusi nuo savęs įsivaizduojamas dulkes, raudonakė išsitiesė. Netrukus Kristoferis vėl prakalbo. ,,Kaip su aukščiausiu lygiu? Nu ir geras žmogus..." Baigus kalbėti Klastuoliui pagalvojo Grifė. Jo charakteris yta išties keistas, bet jaigu jį jau taip išauklėjo, jis nekaltas.
-Jo...- tik tiek galėjo pasakyt metamorfmagė. Raudonakė buvo išties nustebus, tačiau prisiminusi jog jos plaukai vis dar juodi, juodaplaukė greitai pakeitė juos į mėlynus, kaip jai visada ir patikdavo.
-Tu nesupranti... Žinai kaip kiti pamato jog vos pridėjusi savo ranką ant gyvūnų, iškarto juos prisijaukinu, pradeda galvoti jog esu nenormali ir turiu galių, kurios paveikia gyvūnus. Bet jeigu jie nori taip galvoti, tegul, vistiek man tai niekada nerūpės,- leptelėjo Elena ir nusišypsojo penktakursiui. Staiga Krisas atsistojo ir priėjo prie stalo, ant kurio buvo piešinys.
-Gal tu geriau nežiūrėk kas ten,- nutėsė Elena ir priėjo prie piešinio,- tai tai labai nepatiks,- pridūrė Grifė. Elena jau norėjo griebti piešinį, tačiau jau buvo per vėlu, jis buvo Kriso rankose. Klastuolis buvo nustebęs, gal kiek piktas. Staiga jis priėjo prie raudonakės ir ant jos lyg ir užrėkė kartu paduodamas piešinį. Mėlynplaukė nesikrimto, tiesiog žiūrėdama į Kristoferį ji paėmė tą lapą ir suplėšė jį per pusę, o paskui dar per pusę. Laikydama visas keturias dalis rankose, Elena priėjo prie židinio ir suplėšytą piešinį įmetė į ugnį.
-Dabar jau nieko,- nusišypsojo Elena ir priėjo prie Kriso,- aš gal jau eisiu,- pridūrė Elena ir nusisuko nuo Klastuolio.
-
- Tai esu kaip ir pirmas... Žinai, tai labai dviprasmiškai skamba, - Kiek nusijuokė, - Na, bet yra kaip yra. - Kiek atsiduso ir toliau kalbėjo su Elena. Bet tai jam buvo kiek keista ir neįprasta. Visas merginas kurias Kristoferis žinojo jos netgi jau po vaikinus turėjo. O čia išvis pirma karta bendrauja. Tai tikrai keista, Robertas to negalėjo suprast.
Elena ištarė tik "jo" po pasakymo klastuolio. Na ir gerai, svarbiausia, kad dabar neaiškina, kad koks esu blogas. Pats žinau ir tai man patinka. Kiek pakėlė nosį aukštyn ir toliau galvojo. Po Elenos žoždio, Krisas nieko neatsakė, todėl buvo tokia kaip nejauki tylos minutė. Bet po to, vistiek pradėjo toliau bendrauti ir kalbėti..
- Man atrodo, kad reikia susirūpinti tuo. Nelabai tokius mėgstu, kuriems ant visų tiesiog nesvarbu, jų nuomonė ir taip toliau. Man atrodo, kad reikia klausytis ką jie sako ir ką jie mano. Jeigu jie mano, kad turi super galias tai turi pagalvot apie tai. Gal tai rimtai super galia su kurią gali panaudot gero žmonijai? - Kiek pasakė, savo nuomonė. Kuo toliau tuo Robertas pradėjo suprast, kad jis su Elena visiškai kiti žmonės. Nesusidraugaut man su ją... - Na ir prie to, pats kažkaip nekenčiu gyvūnu. Todėl tos supergalios kur gali net prijaukinti gyvūną... Aš atvirkščiai juos žudyčiau ir taip toliau, na tikrai neprisijaukinčiau. Tiesiog nekenčiu gyvūnus. - Pareiškė savo nuomonė. Gal taip jis ir sugadino Elenos nuomonę, bet Robertas sakė tik tiesa. Jis nenori meluoti, nes pats nėra melagis.
Po to Robertas pamatė tą piešinį. Elena atėmė piešinį jį suplėšė ir sudegino. Tada Robertui rimtai ėmė pyktis...
- Žinai, nenoriu čia jau būti. Eisiu į klastūnyno berniukų kambarį.. Tik pasakyk, kam tau tai? - Kiek ramiu balsu pasakė ir nusisuko. Net nenorėjo klausytis. Jam buvo nemalonus Elenos elgesys, kuris ir taip po truputi vis Roberto nuomonė gadinosi, o dabar dar tai padarė kur visiškai nusirito..
-
-Na taip, žinau,- nusijuokė Elena ir pažiūrėjo į Krisą,- gerai, viskas, baigiam šitą temą apie bendravimus, nes pradeda nusibosti,- nenuleidusi nuo Klastuolio akių, leptelėjo Grifė. Ištiesų mėlynplaukei nepatiko kalbėti apie bendravimus su kitais žmonėmis. Dažniausiai kaip Grifė su kažkuo kalbėdavo apie tai, tas žmogus pradėdavo girtis jog turi daug draugų. O Elena galėjo pasigirti tik tuo, kad turi vos keletą draugų. Tačiau juk geriau turėti mažai draugų, kurie visada padėtų, negu daug, kurie ištikus bėdai iškarto dingtų.
-Nesu ta, kuriai rūpi kitų nuomonė apie mane. Tegul jie galvoja ką tik nori, tačiau tegul ir supranta kad tai man nerūpės,- išgirdusi kitą Kristoferio litaniją prašneko raudonakė,- bet ištikrųjų nemanau kad egzistuoja tokios galios,- sukikeno Elena,- galima sakyt pati tokių nenorėčiau. Nelabai patiktų vien tik prisilietus prie gyvūno jį prisijaukinti,- pridūrė mėlynplaukė. Vėl išgirdusi Kriso balsą, Grifė susiraukė,- tai tu tada nubaidei tą vienaragį miške, kuriam pirmą kartą susitikom? Jeigu būtum jį nužudęs, žinai kad tau būtų atsitikę?- kalbėjo Elena su šiektiek baimės balse, tačiau jame buvo galima išgirsti ir susirūpinimo.
Elenai priėjus prie Kriso, paėmus tą piešinį, suplėšus jį ir įmetus į liepsnojančią ugnį, raudonakė jau norėjo eiti iš šio kambario. Staiga Klastuolis prakalbo. Jis buvo piktas. Tai buvo galima spėti iš jo balso. Sukaupusi visą savo drąsą, Elena atsisuko į jį.
-Tai padariau todėl, nes tu man atrodei įdomus ir simpatiškas,- maloniai pasakė mėlynplaukė ir priėjo prie židinio. Iš savo megztuko kišenės išsiėmusi lazdelę, LoveGood nutaikė ją į židinį. Sumurmėjusi reikiamą burtažodį, iš ugnies lyg ir iškrito piešinys, kuris buvo sveikas ir lygiai toks pats, kokį nupiešė Grifė. Paėmusi jį nuo žemės, mynplaukė lėtai priėjo prie Kriso ir atsistojo tikria arti jo. Giliai įkvėpusi, raudonakė pažiūrėjo tiesiai jam į akis.
-Jeigu tu nenori jo turėti, tada leisk man jį pasilikti,- tyliai leptelėjo Grifų Gūžtos globotinė ir užmerkė savo akeles.
-
Robertas tada buvo pajuokavo apie gan nepadorų dalyką. Aišku, jis turėjo omeny, kad tai apie ką Krisas ir Elena kalbasi skamba dviprasmiškai, bet Elena tą patį apie tai galvojo. Krisui kilo mintis, nejaugi gi jį suprato? Bet po to iš karto ir pakeitė temą. Ji pareiškė, kad nepatinka tokios temos. Bet kodėl? Robertui atvirkščiai, kalbėti apie bendravimą patiko. Kristoferis neturėdavo draugų, bet jis meluodavo. Jam patikdavo meluoti ir tuo lyg pačiu metu girtis, kad turi daug draugų. Nors turbūt Kristoferis gyveno savam išgalvotam pasaulyje kuris buvo pačio jo kupino melo.
- Nusibosti? Kodėl? - Susidomėjęs pasakė. - Na gerai. Apie ką norėtum pakalbėti? - Ištarė ir sukando savo lūpas. Pačiam buvo nesvarbu apie ką kalbėti, jis iš mandagumo pasakė. Nors pats ir galėtu pratylėti..
Po to, ką sakė Elena, tai Robis tiesiog lengvai atsiduso. Jis pasistengė suprasti ją, bet kažkaip negalėjo.. Jie tiesiog visiškai skirtingos asmenybės. Krisas yra priklausomas nuo žmonių nuomonės. O ji ne. Todėl pats nieko negalėjo apie tai pasakyti ir tiesiog pradėjo linktelėt galvą ir tylėdavo - jam tiesiog pritrūko žodžių ką pridurt, o pats nenori jos įžeist kaip nors ar pakenkti kažkaip jų dabartiniam bendravimui.
Bet kiti Elenos žodžiai privertė klastuolį kalbėti. Jis negalėjo tylėti..
- Taip. Beje jo, bandžiau jį nužudyti. Tu žinai kiek aš iš to galėčiau užsidirbti? - Pasakė. Po tuo sakiniu, Remarkas tiesiog suprato, kad koks jis mulkis, beširdis yra. Kvailys.. - Nepagalvok apie mane blogai. Tiesiog toks esu.. Kažkoks šaltakraujis. - Pridūrė kiek nusiminęs, bet čia jau Krisas pats nežinojo ar tai buvo jo vaidinimas ar iš širdies pasakyti žodžiai...
Po kiek laiko viskas jau buvo kitaip. Pykčiai, liūdesys, baimė... Robertas po grifės žodžių kiek nustebo. Jo akies vyzdžiai išsiplėtė, o ant jo rankų galima buvo matyti šiurpuliukus.
- Gerai. Aš nepykstu... Ne tuo tonu pradėjau kalbėti tiesiog. O piešinį taip, norėčiau pasilikti. - Pasakė ir lengvai nusišypsojo... Bet tada Krisas lengvai "nukrito" ant vieno iš sofų ir tada pradėjo galvot dėl Elenos žodžių. Ji pasakė, kad mato Krisą gan simpatišku. Tada jis pradėjo galvot apie jos elgesį, kaip ji elgiasi, ką ji sako. Pradėjo galvot apie tai, kad pati pradėjo piešt ir norėjo ta piešinį palikti. Kaip keista. Nieko nesuprantu.
Klastuolis kaip visiškas kvailys nieko negalėjo suprasti, kol po labai ilgos tylos kuri truko vos ne penkiolika minučių klastuolis suprato..
-
Elena stovėjo ir žiūrėjo į Krisą. Savo gležnoje rankutėje ji laikė piešinį. Metamorfmagė jautėsi kažkaip keistai. Jos širdis plakėsi it pasiutus, o ji pati buvo kiek nustebus. Kodėl. Tu. Pasakei. Jog. Jis. Yra. Simpatiškas? Elena, ar tu visai su protu susipykai? Pradėjo mintyse kalbėtis su savimi ketvirtakursė. Staiga Krisas pasakė tai, ką Elena mažiausiai tikėjosi išgirsti. Ištiesusi savo ranką kurioje laikė piešinį, Elena vėl pažiūrėjo į Klastuolį.
-Štai, prašau. Jeigu norėjai jį pasilikt, nereikėjo taip užsipult,- sukikeno Grifė ir atidavusi piešinį priėjo prie sofos. Atsisėdusi taip, kaip beveik visada sėdėdavo, mėlynplaukė įsižiūrėjo į ugnį.
-Niekada nemėgavau kalbėti apie draugus. Kaip kalbėdavau su kažkuo, kas turi jų labai daug, dažniausiai jis tuo pradėdavo girtis. O ką aš galėjau tuo pasakyti? Kad turiu vos kelis draugus, kurie manęs nelaiko keista ir nori su manim bendrauti? Na... Bet. Juk visada geriau turėti mažai draugų, kurie ištikus bėdai visuomet padės, negu daug, kurie ištikus bėdai pabėgs,- staiga po ilgos tylos ištarė Grifė,- net nežinau... Galim pakalbėti apie tau svarbius dalykus... Arba kažką kitą,- kalbėjo raudonakė su kiek liūdesiu balse. Savo akių Grifė nuo ugnies taip ir neatitraukė. Jai patikdavo stėbėti šokančią ugnį. Staiga Krisas atsakė į senokai užduotą Elenos klausimą. Vienaragio nužudymas yra baisus dalykas! Dabar Elena išties nustębo.
-Na, nieko nesakysiu. Nesmerksiu. Tai juk tavo pasirinkimas,- pagaliau atitraukusi nuo ugnies savo raudonas akeles leptelėjo Grifė ir pažiūrėjo į Krisą,- bet turbūt nežinai kas tau būtų atsitikę nužudžius vienaragį. Ištikrųjų net baisu pagalvot. Bet, kaip ir sakiau tai tavo pasirinkimas,- jau nusišypsojusi pridūrė ketvirtakursė. Elena greit savo akis nusuko nuo Kriso,- šaltakraujis? Na nemanau. Patikėk, kažkada norėjau išmokti įvaldyti juodają magiją ir žudyti žmones. Na... Mano šitas noras niekur ir nedingo. Kažkada aš tikrai išmoksiu ją valdyti,- sukikeno LoveGood ir vėl įsižiūrėjo į šokančią ugnį.
-
Buvo gan nemaloni situacija. O bendrauti normaliai toliau pradėjo po gan ilgos pauzės kurią aišku Krisas ir sugadino. Bet rodos, Elena nepyko. Jis gan lengvai atsiduso ir jam kaip akmuo nuo sielos nukrito. Jis kažkaip netgi ir nusiramino. O tai, kad pasielgė kaip kažkoks niekšas jam tiesiog nuo to dar labiau pikta ant savęs buvo. Kažkaip jis taip dažniausiai ir elgdavosi, bet dabar jis norėjo kažkaip pabūti kitokiu - pabūti draugišku, linksmu, geru. O ne kaip visada. Na, jis nieko negalėjo su savim padaryti, toks jis jau yra. Taip išauklėtas.. Aišku, ne tėvus kaltint, jis pats kaltas, kad toks yra. Kad toks yra kvailys, niekšas. Gal dėl to jis ir ne veltui iš klastūnyno?
- Ačiū.. - Gan nedrąsiai pasakė ir pasiėmė tą piešinį, o patį lapą kiek sulenkė ir įsidėjo į kišenę. Ir toliau tylėjo, kol Elena neatsakys į praeitus klausimus kurie buvo aptarinėjami su ją ir Kristoferio užduodami. Reikia naikinti ta tylą.. Pernelyg ji jau čia daro gan keista ir nejaukią atmosferą. Nekenčiu kai taip.
- Nemačiau žmonių kurie taip giriasi. - Sumelavo, nors tai buvo iš dalies tiesa. Melas buvo tuo, kad Kristoferis tiesiog pats taip elgėsi. Bet ir ten buvo melas. Robertas yra gan vienišas ir dėl to viską slepia melu. Bet to jis tikrai neprisipažins. Jis nenori būti kaip koks nors kitas nevykėlis ar kažkas panašaus. Nenori būti gėda jo šeimai. Todėl viską ir slėpė melu. - Jeigu rimtai. Man atrodo, kad pats esu toks draugas. Kuris yra netikras. Išvis aš pats, esu kažkoks.. Netikras. - Sumurmėjo ir toliau apie tą tema nieko nesakė ir klausėsi ką sakė Elena. Tiesiog nesinorėjo jau nieko gadinti. Ir taip pernelyg nusišnekėjo. O dar ta mintis jį kamavo, kad Kristoferis patinka Elenai, klastuolį vedė kiek netgi iš proto.
- Na gerai. Tiesiog pamiršk tokį mano poelgį.. Gerai? - Šyptelėjo. Ir pas Krisą ant veido atsirado tokia kaip šypsena. - Žinai pas mane irgi toks noras. Svajojau mokytis Drumštange kur moko juodąją magiją. Bet manau geriau tylėt apie tokias mintis. Tegul tai būna mūsų paslaptimi? - Šyptelėjo ir pažiūrėjo į Elena.
Pats nepagalvodamas Krisas elgėsi gal kiek keistai. Bet tai Robertas suprato, turbūt taip elgėsi dėl savų minčių. Taip apgalvodamas, klastuolis pagalvojo, jam juk nėra nieko slėpti ar gėdytis, todėl galima viską paklausti tiesiai šviesiai.
- Tu nepriimk rimtai.. Bet.. Nejaugi aš tau patinku? - Paklausė ir pakėlė vieną antakį žiūrėdamas į Eleną ir laukė atsakymo. Gal taip netgi gali ir kiek išgąsdini raudonakę, bet tai vienas iš Kriso minusų - jis visada nelaiko liežuvį už dantų. Ką jau padarysi.. Kristoferis sulaikęs kumščius pradėjo laukti Elenos atsakymo ir pats netgi bijojo sužinoti atsakymo. Jis tiesiog nežinojo, jeigu ji atsakys teigiamai, tai kaip klastuoliui elgtis.. Ką būtent daryti jam.. Nieko nežinau tiesiog. Pasimečiau.
-
Grifė žiūrėjo į ugnį gan ilgai. Atrodė jog ji ir užhipnotizavo Eleną. Tiesą sakant raudonakė nežinojo kiek laiko ji į ją žiūrėjo, bet visus jos žiūrėjimus į vieną tašką nutraukė Klastuolis. Atsisukusi į jį, Elena padėjo savo rankas ant stalo, o ant jų savo galvą.
-Na... Tuomet nesi ilgai bendravęs su žmonėmis. Dažniausiai giriasi tik tie, su kuriais labiausiai ir bendrauji. Bent jau pas mane tai taip tikrai būna,- nusišypsojo Grifė taip parodydama savo gražią šypseną. Staiga išgirdusi kelis Kristoferio žodelius, Elena susiraukė.
-Nagi...- leptelėjo Grifė ir ištiesusi savo gležną delniuką padėjo ant Kriso plaštakos,- nesi tu netikras. Kad ir mažai laiko su tavim bendrauju, tu man atrodai tikrai įdomus,- vis kalbėjo mėlynplaukė neatitraukdama rankos. Kadangi jos ranka buvo viršuje, Grifė su pirštu pradėjo priešti nematomus rutuliukus ant Klastuolio plaštakos. Raudonos Elenos akelės niekaip neatsitraukė nuo Kriso akių.
-Gerai, galim pamiršti. Bet geriau visada žinok kas gali tavęs laukti po tokio įvykio,- sukikeno raudonakė. Elenai buvo keista matyti Kristoferį besišypsantį. Tiesiog buvo keista,- na... Mūsų vienas noras sutampa. Juk reikia išmėginti kažką naujo,- nusišypsojo ketvirtakursė, tačiau savo gležnos rankytės neaptraukė,- paslaptis aš saugot moku. Todėl taip, tegul tai lieka paslaptimi tarp mūsų,- sukikeno Elena ir paėmė už rankos Krisą. Toks gestas buvo skirtas parodyti jog raudonakei pradėjo patikti Klastuolis. Staiga Krisas pakalusė tokio klausimo, dėl kurio LoveGood pasimetė. Paleidusi Kriso ranką, Elena nuleido savo galvą ir pradėjo žaisti su pirštais.
-Na... Aš...- mikčiojo mėlynplaukė dėl nežinojimo ką pasakyt. ,,Nagi, El, nebūk bailė! Prisipažink!” Pagalvojusi apie tai, Grifė sukaupė visą savo drąsą ir giliai įkvėpė.
-Taip. Tu man išties patinki,- greitai leptelėjo Grifė ir pajautė, jog jos visas veidas raudonas,- žinai... Manau aš jau eisiu,- tyliai pridūrė metamorfmagė ir atsistojusi jau ruošėsi išeiti.
-
Kristoferis vis buvo nejaukiau. Dėl savo teorijos jis nebuvo įsitikinęs ant visų šimtų procentų, bet teorija buvo, todėl Robertas vis galvojo apie tai. Kad įsitikinti jis iškarto pradėjo stebėti kaip ji elgiasi, ką sako, ką daro, kokie jos gestai ir taip toliau.
- Aš ilgai esu bendravęs su žmonėmis. - Gal klastuolis draugų ne per daugiausiai turėjo, bet jis vis gi yra su jais bendravęs ir gan ilgai. - Man atrodo, kad giriasi tie, kurie yra tiesiog nesubrendę. Kitaip pasakius, kurie yra visiškai vaikai. - Vos ne filosuodamas pasakė Robertas savo nuomonę.
Krisas buvo sumurmėjęs tokį sakinį, kurį geriau nereikėjo sakyti. Jis tada pasakė, ką mano nuo pat vaikystės. Kad visas tas prabangumas, tas toks aukštas lygis.. Tai lyg viskas netikra. Todėl Robertas ir leptelėjo, kad jis irgi toks. Nors, Remarkas apie save taip negalvojo. Jis manė, kad jis čia vis gi yra pats geriausias.
- Pamiršk ką tiesiog sakau. Toks jausmas lyg kitas 'aš' tai pasakė. - Pradėjo atsikalbinėt ir pasitraukė nuo grifės, o pats ir vėl priėjo prie židinio. Ir tada priėjo prie tos savo teorijos. Normali mergina, taip nesielgtu. Jeigu tik tokio charakterio, o Elena tokia kaip ir neatrodė. Robertas tada kiek susiraukė ir pakėlė vieną antakį žiūrėdamas į liepsną. Nesąmonė. Nenoriu dabar kokių nors problemų.. Nereikia man to..
- Na nereikėtų aiškint man, pats žinau pasekmes. - Pareiškė. Robis nemėgo, kai jam kažkas aiškino, nes jis pats viską žinojo ir taip. Prieš kažką darant jis visada apgalvoja savo veiksmus ir žiūri visus pliusus ir minusus, jei tai yra naudinga - reiškia, Krisas tikrai tai gali daryt. - Taip. Geriau rimtai tai niekam tiesiog nesakyti. - Kiek rimtai pasakė. O tai, kad Elena flirtavo su klastuoliu kėlė tokį nejaukumą vaikinui. Todėl tas nesusilaikęs, paklausė jos to, ką mano.
Atsakymą išgirdus, Kristoferis sutriko. Jis išpūtė akis, o jo akių vyzdžiai padidėjo. Po kūną prabėgo šiurpuliukai, o jo rankos pradėjo drebėti. Ką daryti?? Klastuolis pradėjo uždavinėt sau tokį klausimą. Vaikinas tiesiog pasimetė. Jis nežinojo ką daryti.
Elena prisipažinus matyt susigėdo ir jau norėjo išeiti. Krisas negalėjo palikti jos, kai ta pasakė tai. Todėl jai atsistojus jis greitai jai čiupo ranka. Uoj ne.. Niekur tu nedingsi. Mintyse galvojo klastuolis. Bet tada staiga paleido ranką.
- A-aš ne-ež-in-au k-ką man atsak-yt. - Pradėjo mikčioti klastuolis. Staiga jis sau pasiėmė už galvos ir galvojo ką daryti. Galvojo Robertas ne ilgai, nes tokiais situacijom reikėtu iškarto atsakinėti tuo pačiu. Bet vaikinas nežinojo ar jis jaučia tą patį. - Galim pabandyti tada kažką, jeigu nori... - Pasakė ir pradėjo laukti Elenos atsakymo..
Tada jis vis galvojo apie tai ką pasakė. Ar nepadariau klaidos? Gal nereikėjo nieko jos klausinėti netgi išvis.. Kristoferį primenė vienas momentas iš jo praeities.. Kai jo mama norėjo priverstinai sutuokti jį su kita mergina, o ji buvo gan stipriai įsimylėjus į jį. Tada Robertas nežinojo ką daryti, jam apskritai tie tokie viduramžiai labai kėlė nepasitenkinimą. Bet čia buvo kažkaip viskas kitaip. Viskas labiau tikra kažkaip...
-
Grifė nežinojo ką jai daryti. Stovėti ji nenorėjo, o ir sėdėti jau pabodo. Tačiau nuspręndusi dar truputį pasėdėti, Elena savo galvą padėjo ant stalo. Mėlynplaukė tik dabar pastebėjo jog čia kabo nuostabaus grožio paveikslas. Jame buvo žmonės. Jie linksminosi. Jų veidai buvo linksmi, kas raudonakei ir atrodė gražu. Geriau įsižiūrėjusi metamorfmagė suprato, jog viskas kas buvo pavaizduota paveiksle, įvyko būtent šiame kambaryje.
Nusibodus ilgai į jį žiūrėti, ketvirtakursė apsižvalgė. Tačiau nieko įdomaus nepamačiusi jos akys vėl grįžo prie ugnies.
-Gerai, viskas, baigiam apie visokius bendravimus,- maloniai leptelėjo Grifė ir nusišypsojo Krisui. Elena dar tik dabar pastebėjo, jog ji šypsoji ir juokiasi gana dažnai. Bet tokie jos veiksmai dažniausiai pralinksmina žmones net tada, kaip jie mažiausiai nori šypsotis arba juoktis. Galima sakyt mėlynplaukė jiems tada padeda. Juk tai ir yra svarbiausia. Staiga jos visus galvojimus nutraukė Kristoferis. Tačiau ketvirtakursė nieko jam neatsakė, tik linktelėjo ir toliau grįžo prie savo minčių. Elenai niekada beveik iš galvos neišeidavo mintis ,,Noriu, kad visi pasaulio žmonės praturtėtų, taptų įžymus, gautų visko apie ką svajojo, kad suprastų... Jog laimė nėra visa tai.” Šie žodžiai jai niekada iš galvos neišėjo. Tačiau ji net ir nesistengė jų pamiršti.
-Na taip, tu turėtum pats savimi pasirūpinti, neturėčiau tau aiškinti ką daryti,- vėl sukikeno Grifė išgirdusi Klastuolio balsą.
Kaip Elena atsakė į Kriso klausimą ir iš tos gėdos jau ruošėsi išeiti, jos ranką staiga kažkas sugriebė. Apsisukusi raudonakė pamatė jog tai Krisas. Staiga jis ją paleido. Ketvirtakursei buvo gėda pakelti akis ir į jį pažiūrėti. Todėl ji stovėjo nuleidusi galvą ir žaidė su savo pirštais, dėl to ir nematė ką jis daro. Staiga Elena pradėjo kramtyti apatinę lūpą, o tai reiškė kad ji nervinasi. Staiga Klastuolis paklausė klausimo, kurį Elena mažiausiai tikėjosi girdėti. Dabar jai tikrai buvo gėda pakelti į jį akis, nes jautė, jog stovi visa raudona. Gal sutikti? Tai aišku sutik! Juk tu jį myli ir jis tau patinka! Nedadaryk klaidos! Pagalvojusi apie tai, Grifė nežymiai linktelėjo, bet galvos taip ir nepakėlė.
-
Buvo tokia įtampa. Kristoferis pats nesuprato net, kaip jis pasielgė kiek neįprastai, tai nebūdinga jo charakteriu. Klastuoliui pasirodė kiek keista, kelias minutes atgal jie vos nesusipyko, o dabar jis siūlo būti pora. Aišku, jeigu atkreipti dabar jam į smulkmenas kurios buvo dabar pastarąsias sekundes. Pavyzdžiui tai, kad Elena prisipažino, kad jaučia meilę Robertui. Bet gal tai ne meilė? O kokia nors simpatija? Užsimanė vaikinas. Jis buvo labai abejingas dėl to ir pasimetęs.
Kaip ir tikėtina, mergina atsakė teigiamai. Remarkui tai buvo logiška, kaip ji atsisakys jeigu neseniai dar prisipažino apie meilę. Bet vat būtent tada jis jau nežinojo kaip elgtis. Ką žmonės būtent tokiais atvejais daro? Bučiuoja gal... Ta mintis kiek įstrigo jam ir dėl to priėjo prie Elenos labai arti ir jau norėjo bučiuot. Bet klastuolis tiesiog išpūtė akys, o jo vyzdžiai padidėjo. Ir pats atsitraukė nuo Elenos. O tiesiog su ranka pridėjo prie jos pečių ir pasielgė taip, kai dažniausiai žmonės bando paguosti kitą žmogų - lengvai ir labai silpnai taip kelis kartus prisiliečia.
Po to tokio keisto elgesio, Krisas tiesiog nežinojo kaip kitaip elgtis, dėl to jau nusprendė išeiti iš čia.
- Na puiku. - Pozityviai atsakė, - Aš gal jau tada eisiu... Iki.. - Pasakė ir iškarto pabėgo nuo tos vietos.
Krisas pasielgė tikrai negražiai. Jis pabėgo ir paliko merginą. Bet tada jis jau nežinojo kaip kitaip elgtis. Viskas buvo pernelyg netikėta, jis buvo visą tai nesuplanavęs...
Atėjus į klastūnyno bendrąjį kambarį, Robis iškarto viską papasakojo savo elfui arba kitaip geriausiam draugui. Jis iškarto pasijuokė iš klastuolio, kad jis kaip koks vaikas, bet po to pareiškė, kad Robertas turėtu atsakinėti tuo pačiu.
Klastuolis ilgai galvojo apie tai ir negalėjo užmigti visą naktį...
-
Elena stovėjo nuleidusi galvą. Grifei buvo gėda. Juk prisipažinus meilėje, visiems žmonėms gėda būna. Na... Elena nėra išimtis. Raudonakė jautė, jog ji yra visa raudona. Ištiesų ji net nežinojo kaip jai nusiramint. Galiausiai mėlynplaukė pradėjo normaliai ir giliai kvepuot. Tiesą sakant metamorfmagė nervinosi. Nagi, El, įkvėpk, iškvėpk. Ir taip raudonakė darė dešimt kartų. Pagaliau nejautusi jokios gėdos, Grifė pakėlė akis į Krisą ir įsižiūrėjo į jo akis. Jos buvo lyg sumišusios arba net išsigandusios.
-Patikėk, aš irgi nežinau ką daryt, nes tu esi man pirmasis,- nusišypsojo raudonakė. Staiga Krisas priėjo prie jos labai arti. Ketvirtakursė jau galvojo kad jis ją rengiasi pabučiuoti. Staiga jis atsitraukė. Padėjas ranką ant metamorfmagės peties, pradėjo jį kaip ir glostyti. Grifė pirma nesuprato ką jis daro. Tačiau dėmesio į tai nekreipė. Užsimerkusi Elena pradėjo giliai kvepuoti. Jos širdis daužėsi it pašėlus. Bet tai truko ne ilgai... Staiga jis kažką suburbėjo ir išbėgo. Elena nesuprato kas buvo. Tiesą sakant ji buvo šoke. Mėlynplaukė jautėsk taip, lyg ją kažkas paliko ant ledo. Grifė nuliūdo. Labai nuliūdo. Visa liūdna ji grįžo į savoi koledžo bendrajį kambarį ir pasiėmusi savo drakoniukę, pradėjo su ja kalbėti.
-
Bethany susierzino. Laikas jai ėmė atrodyti beprasmis. Smegenų vingiai, it norėdami įvaryti baimės ar šio to pamokyti (tik, klausimėlis, ko?) visiškai nesiteikė galvoti ir lyg ištirpo galvelėje. Mergaičiukė slankiojo po vieną, tai po kitą aukštą, po vieną, kitą koridorių. Ji nesuprato, ką jautė. Tai buvo ir nerimas, ir beviltiškumas, ir keistas, visiškai neapsakomas jausmas. Tiksliau, ji nerado kaip jį apibūdinti. Varniukė jautėsi keistai išvargusi, it būtų pavargęs ne kūnas, o pats jos vidus. Šviesiaplaukė pakankamai miegojo, netgi pabudo anksčiau bei tryško savita energija ir entuziastingumu. Bet, viskas kažkur išgaravo.
Bethany atsiduso. Ji jau antrą kartą ėjo antrojo aukšto koridoriumi. Kojos dėliojo žingsnius savaime, o storesnio pado zomšiniai, laivelio tipo lakiniai tamsūs bateliai švelniai dunksėjo į koridoriuje išklotą grindinį. Akys užkliuvo už dviejų statulu. Stabtelėjusi, Bethany pasistiebė bei pabandė iškėlusi kaklą aukštyn, pamatyti ar kas slėpėsi už šių statulų, į kurias dėmesio nekreipdavo. Pamatytas paveikslas sužavėjo mergaičiukę, o ypač tie gražūs rėmo krašteliai. Nedrįsdama jų liesti pirštais, varniukė išsitraukė iš apsiausto kišenės lazdelę bei pradėjusi nuo kairės pusės, apvedė visą rėmą. Griovelių pasitaikė nemažai, tikriausiai todėl, nes paveikslas neatrodė naujas. Jis atrodė pakankamai senas ir matęs daug ko šioje pilyje.
Prasivėrusios nedidelės durelės atvėrė patį smalsumą galvoje. Apsidairiusi ar niekas neužtiks, Bethany nėrė gilyn. Netrukus mergaičiukė išlindo jaukiame kambariuke. Jame jau buvo vėsoka, tad vos tik užmačiusi židinį, mergaičiukė mostelėjo lazdele bei privertė atsirasti rausvus liepsnų liežuvius.
- Hm, kodėl čia niekas neina? - garsiai savęs paklausė, nors norėjo to paklausti tik mintyse. Rusvos akelės, kai Bethany laikė vieną delnelį virš židinio, užkliuvo už minkštai bei prabangiai atrodančio fotelio. It atgavusi gyvybingumą, lyg kūnas gavo tai ko troško, šviesiaplaukė nustraksėjo iki didelio fotelio bei visu savo svoriu griuvo į jį. Akelės užsimerkė, o raumenėliai ėmė atsipalaiduoti, atsiremdami į minkštą krėslą. Deja, Bethany pamiršo vieną dalyką - ji neuždarė šio kambariuko durelių.
-
Velnu, kaip žiurkiukštis šmirinėjo po koridorius, žvalgydamasis į visas puses, kol neišgirdo tolimoje skambančių žingsnių. Išsigandęs, kad ten gali būti profesorius arba profesorė ir turės bėdų, jis nieko nelaukdamas pasileido laiptais, o pamatęs atidarytą paveikslą. Kas labai keistai ir paslaptingai atrodė. Nepasibaiminęs pavojų įšoko pro angą vidun ir uždarė durelęs. Radagaskas pateko į nedidelį, bet gan ankštą kambarėli, kur degė židinys ir buvo gan šilta. Atsisėdęs sienos kampe pailsėjo ir pašėrė savo gyvatę, sušerdamas jai žalios mėsos. Na gal dabar saugu bus. Bet grifas paliko burtų lazdelę savo kambaryje ant stalo. Jį išmušė šalta prakaitas ir nesekmingai pabandė rankomis pastumti paveikslą. O jei aš čia dabar liksiu įkalintas keliom savaitėm, mėnėsui, o gal net metams, tai tada tikrai ras supuvusį skelėtą. O dar gal net teks suvalgyt gyvatę !!!!!!! Susiimk, reikia mąstyti šalta galva, šiandien jokių gyvačių nevalgysiu. Nors gal vertėtu paragaut. Cyt... jei ir toliau taip, tai ir žmogiena sugalvok valgyt. Tikrai nusikliedžiu, aš net valandos čia gal neišbuvau, o jau ir su savim kalbuos ir išprotėt baigiu. Siaubas, hmmm, pažėkim kas čia yra kambaryje. Židinys, fotelis ir rodos žmogus. O gal skeletas, ne žmogus, o gal visgi skeletas.... Nenusišnekėk pogalais. Nors su savim kalbėjo su savim, bet rankos padarė tarytum lelių tetrą, gestais įgarsino mintis, o kelis kartus paauglui šėrė antausius. Nedrąsiai prisliukino prie miegančios merginos ir baksnodamas nestipriai į petį ją pažadino:
- Atsiprašau, kad trukdau jūsų poilsį, ir gal įsibroviau į jūsų nuosavą, o gal ir privatų kambariuką, bet gal panelę turyti burtų lazdelę ir galytę atidaryti tas duris. Būčiau begalo dekingas.
-
Bethany girdėjo, jog kažkas, čia pat, netoliese. Tačiau ji sėdėjo fotelyje toliau, užsimerkusi bei bandė kažkur nukeliauti mintimis. Galbūt ji snūduriavo, galbūt protas atsijungė, o gal šiaip pervargo. Mergaičiukė pajuto stuktelėjimą link peties ir tuojau pat atsimerkė.
- Eeee, - nelabai sumojo ką atsakyti, - na, ši vieta nepriklauso man. Aš ją atradau. Pilis didelė, kasdien gali atrasti kažką naujo, keisto, netikėto, - tuomet prisiminė berniuko klausimą, į kurį net nebuvo užmetusi akies, - taip, turiu. Taip, tuojau atidarysiu.
Bethany atsikėlė iš minkšto krėslo. Ištraukusi lazdelę iš kišenės, tylomis nusliūkino iki išėjimo angos. Bateliai kaukšėjo į grindinį, tik šitaip paįvairindami tylą. Priėjusi paveikslą Bethany susimąstė. Ji nebuvo tikra, kad žino, kaip išeiti iš čia. Tačiau norint įeiti reikėjo apvesti rėmą iš kairės, tai turbūt dabar reikėtų iš dešinės. Bent jau taip suprato ši varniukė. Prilietusi lazdelės galiuku paveikslo rėmą kitokiu piešiniu, dešinėje pusėje, ėmė vesti ratą. Nors ir nebuvo tikra, tai suveikė. Durelės atsivėrė bei išeiti buvo galima laisvai.
- Na, štai, - pasisuko link jos pagalbos prašusiojo, - dėkoti nereikia.
-
Radagaskas kaip ir tikėjosi sulaukė tokios reakcijos, kokios ir galima sulaukti iš miegančių žmonių:
-Hmmm, atsiprašau, kad taip pamaniau. Tikrai, taisybę sakai, pilis didelė. - Po kelių akimirkų varniukė sutiko atidaryti duris, bet iš jos išraiškos buvo galima suprasti, kad ji pati nėra tikra, kaip atidaryti duris. Bet visgi ji sugebėjo su burtų lazdele jas atidaryti. - Padekočiau, jei nebūtum sakius, kad dekoti nereikia. Be to, dar neprisistačiau. - Jaunuolis padavė paspausti ranką. - Aš Radagaskas fon Velnu, jūsų paslaugoms. - Tetrališkai nusiėmęs skrybelę, nusilenkė. Ant mėlynų akių užkrito ilgų, juodų plaukų kuokštas. - Bet gali vadinti tesiog Velnu. O kuo tu vardu? - Vėl ant galvos užsivožė skrybelę. Nuo židinio šviesos sužibo sidabrinė kaukolė, kuri buvo prisekta ant skrybelės prieko. Grifiukas dėl tokio aprangos stiliaus greičiausiai, kaip eilinį sykį atrodė grėsmingai arba kraupiai.
-
Snauduliukas bei paviršutinis susierzinimas ėmė pamažu nykti. Bethany toliau stovėjo prie pat išėjimo. Židinyje spragsintys ugnies liežuviai pildė kambariuką šiluma, kurią gali skleisti tik židiniai. Tą jaukią šilumą, kuri priminė šeimą, nors ta šeima ir nebuvo pilna. Svarbiausia, kad buvo.
Mergaičiukė suvokė, kad pasiilgo namų. Pasiilgo senelės, tėvo ir net to prakeikto, velnio nešto bei pamesto katino, kuris tikriausiai dabar įsitaisęs snaudė ant jos kėdės kambaryje arba, praradęs visa sąžinę, viduryje lovos.
Varniukė šyptelėjo. Prabilus nepažįstamajam, ji žengė kelis žingsnelius artyn. Vieno žingsnio metu, padėjo lazdelę į vieną kišenę.
- Labai malonu, - spėjo spustelti ištiestą ranką, o tuomet šiek tiek pasimetusi stebėjo kaip šis lanksčiai nusilenkė, - Aš Bethany. Bethany Gronmigfar, - nemėgo pilnu vardu prisistatyti, tačiau prisistatė, - dažniausiai mane vadina Beth arba Bete.
Neatrodė, jog Velnu pasižymėjo gražiu stiliumi, galbūt kiek kraupoku, bet jis kažkuo sužavėjo mergaičiukę, palikdamas savitą įspūdį. Ji visuomet mėgo burtininkus, kurie turėjo savitų detalių.
-
Grifiukui pasirodė labai sudėtinga pavardė, nors Hogvarse beveik visi turėjo sudėtingas pavardes ir vardus ir išdalies antrakursui buvo sunku jas įsiminti ar kitaip įsidėmėti:
- Malonu susipažinti Bete. Rodos retas vardas ir pavardė, jei neklistu? - Radagaskas nejautė žavesio ar didesnio susidomėjimo žmonėmis, dėl savo šiaurietiško kraujo ir šalto charakterio. Jam buvo žymiai įdomiau šerti savo gyvatęs. Nors iš pažiūros atrodė draugiškas, bet Velnu buvo įpratęs prie atskalūniško gyvenimo būdo. Mėlynos akys retai susidomėdavo kitais praeiviais ar bendrakursiais. Šikart varniukė irgi buvo ne išimtis, nes galvoje sukėsi planai, ką turi šiandien dar nuveikti. Jausdamasis kiek nejaukiai Radagaskas artinosi prie durų ir ruošėsi atsisveikinti bei dingti savai keliais.
-
Židinyje ugnis lengvai spragsėjo, o liepsnų liežuvių atspindžiai krito ant grindų, kurių dar nesiekė minkštas kilimas. Sidabrinis pakabutis ant kaklo sujudėjo, kai Bethany pasuko galvą link krėslo, kuriame sėdėjo įsipatoginusi.
- Vardą man sugalvojo senelė, - šyptelėjo žinodama, jog Hogvartse buvo mačiusi ne vieną savo vardo savininkę, - pavardė liko mano motinos, toks buvo tėvo sprendimas po jos mirties. Iš tiesų, Gronmigfar giminė nėra labai žinoma, - gūžtelėjo pečiais, - tad nedaug kas yra girdėję. Tik miestelyje, kuriame gyvenau, man pasakodavo, jog mano motina buvo talentinga aktorė bei šokėja, dalyvaujanti visuose bendruomenės renginiuose.
Mergaičiukė leido jam praeiti bei tolti link durų. Jei nesinorėjo čia būti ar turėjo kitokių planų, tai kam sėdėti vietoje? Veidrodis, kabėjęs ant sienos, šalia židinio, rodė varniukei jos atspindį. Ji žvelgė į savo paleistus plaukus ir it užsisvajojo, kaip pati pasikeistų, jei jos plaukai taptų tamsūs. Sidabrinis, katės silueto pakabukas, siekė storą megztinį. Bethany žengė arčiau veidrodžio bei atsargiai, vos dvejais pirštais palietė jį.
- Veidrodžiai iškreipia kiekvienos būtybės daiktą, - žvelgė į auksinį padailintą kraštą, - taip sukurdami iliuziją, jog tas daiktas ar pats sau, esi gražesnis bei visiškai kitoks, nei matomas kitų akimis ar iš kito kampo.
Bethany žinojo, jog netraukė Radago dėmesio, tad net nesistengė. Jai tik atrodė, kad mintys iš galvos, pačios troško lįsti lauk. Varniukei tai buvo it kalbėjimas su savomis mintimis, ir nesvarbu ką pamanys kiti. Bendra nuomonė, pagal mergaičiukę, geras dalykas, tačiau sava nuomonė - dar geresnis.
-
Radagaskas kiek susmalsavo:
- O tavo šeima grynakraujai ar ne? Užjaučiu, nuo ko mirė? - Puikiai suprato artimo mirti, nes pačiam teko matyti mirštančius giminaičius ir dalyvauti daugybe laidotuvių, nors kaikurių giminaičių nemekėntė ir su mielu noru juos būtu užmušęs. Į akis krito merginos pakabukas. - Koks tai pakabukas? Įdomiai atrodo, rodos grino sidabro. - Apie metalus nusimanė Velnu daugiau, nei kas iš pažiūros galėjo manyti. Jis pastebėjo, kad Bete žiūrį į veidrodį kuriuo nepastebėjo. Grifas pamatęs savo atvaizdą susierzino ir jį apėmė pyktis. Jis savo išvaizdos ir savęs nemėgo. Sugniaužė kumščius ir pajudėjo greitu žingsniu prie išėjimo.
- Iki, turiu eiti jau, nebetrukdysiu. Pralypęs paveikslą ėmė lipti laiptais žemint.
-
Niekas neturėjo teisės žudyti ar teisti už smalsumą. Bethany net nežinojo, kodėl ši mintis pasiekė jos galvelę, tačiau joje jau buvo apsilankiusių kiek keistesnių minčių.
- Taip, mano abu tėvai grynakraujai burtininkai, - labai menkai šyptelėjo, - visi buvo susitarę man nesakyti kokia motinos priežastis. Tačiau buvau nugirdusi, jog ją nužudė kerais. Bet viskas gerai. Turėjau pakankamai laiko susitaikyti su tuo.
Bethany negalėjo apibūdinti to jausmo. Jis buvo keistas ir nežmoniškas. Kai mirė motina, ji sunkiai reagavo į aplinką, visus metus labiau sirgo, jos reakcija buvo žymiai lėtesnė, o smalsumas visiškai pranykęs.
- Šis pakabukas, - paėmė į rankas, - iš gryno sidabro. Katės silueto, tuščiaviduris. Jo viduje nedidukas, apvalus mėnulio akmens rutuliukas.
Mergaičiukė nedaug nusimanė apie metalus ar akmenis, jos visą dėmesį traukė augalai. Gyvybės forma, kurią pats galėjai stebėti, jai padėti arba atvirkščiai, sukelti kuo daugiau kliūčių egzistuoti.
- Iki, - sušnabždėjo pati bei leido jam išeiti. Tyla ir vėl užvaldė aplinką, privertė ją užsimerkti. Taip nežinia kiek laiko pastovėjusi, varniukė lazdele užgesino židinį, vienintelį šviesos šaltinį bei pati išėjo iš šios vietos.
-
Velnu netoli pilies pasivyjo Luna. Hmmm, kaip galima neliūdėt, kai toks laidotuviškas oras, bet bent jau ten pavalgyti galima gauti nabašniko garbei.:
- Sunku neliūdėt, geriau jau snigtu. Reikia kur nors sušilti ir gal jau valgyt nori? Žinau viena vietele, kur yra židinys. Be to, gal ką nors rasiu valgomo skrinutėje, lašinius arba šoninė mėgsti? - Po gero pusvalandžio jaunuoliai pasiekė dvi statulas, kur slėpsi gražus paveikslas. Radagaskas išsitraukė burtų lazdelę ir kiek prisiminė su ja apvedžiojo paveikslo kraštus ir stumtelėjo. Paveikslas atsidarė ir atsiverė jaukus kambariukas. Grifas palaukė, kol mergina įveis į vidu. Vėliau uždarė duris. Hmmm,
židinys vis dar kurenas, gal namų elfai ir čia prižiūri kambarį. Mostelėjo lazdelę ir išsidžiovino savo drabužius, tiks skribelės burtais nedžiovino, o padėjo virš židinio, nes baiminosi, kad kerai tik pakenks:
- Sėskis į sofą. O aš ant skrinutės pasėdėsiu. Šilta čia, ar ne?
-
Luna visą kelią ėjo šalia Velnu atsilikdama per kelis žingsnius. Regis, Radagaskui neitin patiko toks oras, nors retai kas nors norėdavo tokiu oru kur nors išvis eiti.
-Man regis kažkam nepatinka kiaurai permirkti,-šyptelėjo varnanagė,-sušilti neatsisakysiu, bet aš ne alkana, tačiau vistiek dėkui.-Pagreitino ėjimo tempą ir po pusvalandžio abu stovėjo šalia paveikslo pilyje. Rudaplaukė sekė grifo veiksmus, kai jis apvedžiojo paveikslo kraštus ir stumtelėjo. Netrukus atsivėrė jaukus kambariukas su židiniu. Radagaskui praleidus ją pirmą į kambarį Luna įėjo žvalgydamasi. Kambarys niekuo nesiskyrė nuo kitų, buvo paprastas ir jaukus, tačiau jame stovėjo židinys nuo kurio sklido šiluma. Išsitraukusi savo burtų lazdelę mėlynakė išsidžiovino drabužius ir išsibūrė minkštą sėdmaišį.
-Nebūtina man užleisti savo vietos,-patogiai susirangė sėdmaišyje ir atsisuko į židinį. Nuo jo sklindanti šiluma ramino ir šildė.-Taip, čia šilta,-linktelėjo atsakydama į grifo klausimą.
-Keista žinoti, kad po paskutinio mūsų susitikimo praėjo nemažai laiko...
-
Radagaskas paklausė varnanagės patarimo ir įsitaisė sofoje. Susmigęs sofoje pajuto koks minkštas yra šis baldas. Neveltui, kai pirma karta čia buvau užtikau miegančia mergaite. Kas gi neužmigtu tokiam minkštume.:
- Na, o tu manau mėgsti lietu? Man labiau prie širdies neperšalčiausi, nepešilčiausi orai, kai buna užsidėjas rūkas. - Velnu pasiemęs savo dėžutę, palietė kelias runas ir skrinutė susitraukė. Ir toliau ėmė raustis tarp jos ieškodamas maisto. Po kelių minučių šalia jo stovėjo lentutė, peilis ir pantis šoninės su duonos kepalų bei stiklainis su marinuotais agurkais. Pasidarė dešimt sumuštinių ir visus juos sukrovė į lėkštute:
- Nenori? Hmmm, tikrai keista. Bet jei likimas taip viską nulemė, nieko nepakeisi. Hogvartsas didelis, nežine kur, kas kokiais keliais pasuks. Gal dažnai prasilenkdavome. O kodėl tau keista?
-
Nors Luna dažnai laiką leisdavo aktyviai treniruodamasi arba slampinėdama po pilį, tačiau atsisakyti progos patogiai gulėti įsitaisius minkštame sėdmaišyje ji neatsisakydavo.
-Nemanau, kad man lietus patinka, tik nematau prasmės skųstis, kad lauke šalta ar lyja, juk vistiek tai nieko nepakeis. Be to, aš pratusi prie tokio klimato, tik žinoma saulėtos dienos man kur kas labiau patinka,-įsmeigusi žvilgsnį į židinio liepsnas atsakė į klausimą.
-Ne, nenoriu,-papurtė galvą atsisakydama maisto,-taip, likimo nepakeisi...Nė nežinau kodėl keista, gal dėl to, kad su kitais dažnai susitikdavau arba bent jau matydavau,-gūžtelėjo pečiais. Išsitraukusi burtų lazdelę ištarė burtažodį ir išsibūrė šiltos, garuojančios arbatos.
-Gal ir tu nori?-atsisuko į Velnu.
-
Velnu valgė pasidarytus sumuštinius ir neatsisakė arbatos:
- Dėkui, tavo gimtinėje dažnai lyja? Keista, bet mąstau labai apie elfus. Vargšai dirba, vergauja ir jokios laisvės. Na nežinau net ką ie be pasakyt. - Paėmęs arbatos puodelį gurkštelėjo. Ir apie kažką užsigalvojo. - Na, tai kaip tau dabar sekas Hogvartse? Daug draugių susiradai? Be to, ką per tiek metų nuveikei? - Baigęs valgyti viską susimetė į skrinutę. Dar patogiau įsitaisė ir gurkšnojo arbatą. Ir toliau žiūrėjo į liepsna. - Hmmm, o kokia čia arbata? Su cukrumi? Kokias arbatas mėgsti? - Gal kiek perdaug klausimų sugalvojau, bet ech.... visada aš jų daug prigalvoju. Gal neužpikdysiu Grifas kaip ir pirmame kurse vis dar turėjo ilgokus plaukus, tai ranką apsičiupinėjo ar galvą sausą, nes baiminosi, kad gali kiek peršalti.
-
Radagaskui neatsisakius arbatos Luna išbūrė dar vieną puodelį ir padavė grifui.
-Taip, Londone dažnai lyja,-linktelėjo ir atsigėrė šiltos, raminančios arbatos. Grifui prakalbus apie elfus, mėlynakė nieko neatsakė, o netrukus pasipylė klausimų lavina. Rudaplaukė nebuvo pratusi atsakinėti į tiek klausimų, tad iš pradžių kelias akimirkas tylėjo įsmeigusi žvilgsnį į židinį.
-Regis, puikiai, man čia patinka,o draugų išties susiradau nemažai, o tu?-atsakydama į Velnu klausimus gurkštelėjo savo arbatos,-per visus šiuos metus tobulinau savo įgūdžius su ginklais, o tu ką veikei? Regis, taip pat treniravaisi?-atsisuko į Radagaską.-Tai vaisinė arbata sumaišyta su kažkokia žolele...Nepamenu jos pavadinimo, tačiau tokią arbatą dažnai darydavo mama. Ne, joje tikrojo cukraus nėra, tačiau ji pati saldi. Dažniausiai šią arbatą ir geriu, kitas retai kada.-Baigusi atsakinėti į klausimus mėlynakė žvilgtelėjo į savo puodelį,o vėliau akimis perbėgo visą kambarį.
-
Velnu ramiai gurkšnojo arbata. Gėrimas tikrai buvo skanus ir puikiai sušildė organizmą:
- Na taip, tik per tiek metų nepripratau dar prie fakto, kad Londone daug lyja. - Vėl gurkštelėjo arbatos. - Na aš, kaip ir nelabai daug pažįstamų susiradau, daugiau įsigyjau priešų. O ką veikiau? Mhhh, treniravaus, basčiausi po pilį ir šiaip šniukštinėjau. Pramokau alhemijos ir chemijos. Na bet arbata tikrai gera. Tavo mama turėjo puiku skonį arbatoms, kiek matau. Gal nori pažaisti šachmatais? Prie arbatos geriau mąstysis. Na bet jei nenori, ką paveikiam? - Abejomis rankomis suėmęs puodelį atsigėrė ir ėmė tirinėti puodelį. Įdomu, išgėrus arbatą puodelis pradinks kaip ir atsirado? Labai primena iliuziją, o gal visa magija ir tėra iliuzija?
-
Jaukus kambarys, šilta arbata rankose ir spragsinčios liepsnos židinyje būtų nuraminę bet ką, tačiau Luna vis tiek išliko budri, net ir pati nežinodama kodėl. Pavojus čia jai negrėsė, čia ramu ir jauku, tačiau kažkas nedavė ramybės.
-Galbūt tuos priešus galima paversti draugais?-žvilgtelėjo į Velnu,-mielai sužaisčiau šachmatais,-paslaptingai šyptelėjo ir baigusi gerti savo arbatą išbūrė stalelį tarp fotelių, o ant jo šachmatų lentą. Pasisukusi šonu į grifo pusę susirangė fotelyje pakišdama kojas po savim.
-Pradedam? Nors su šachmatais man nelabai sekdavosi,-nuleido galvą šypsodamasi. Ilgi rudi plaukai uždengė merginos pečius. Nemanau, kad ir dabar seksis...Mintyse nusijuokė ir pasiruošė pradėti žaidimą.
-
Velnu susikaupė ir žilktelėjo į šachmatų lentą:
- Puiku, na aš pasiuliau, tai ir turėčiau pirmas pradėti? - Paėmė žirgą ir pastatė į priekį. - F6, tavo ėjimas. Na nieko pramoksi, aš dar kaip ir senai žaidęs, tai turėsi progų aplošt. Na o dėl priešų gal, net nežinau. - Gurkštelėjo arbatos ir pasirėmęs galvą į ranką, mintyse paišė įvairiausius galimus ėjimus, stretegijas ir bandė nuspėti Lunos ėjimus. Gilus, ramus žvilgsnis nieko nebematė, tik paišomas rodyklitęs ant lentos. - Ką dar papsakosi? - Ką čia dar sumąsčius pakalbėt, na ir apgailėtinas aš, jei neturiu minčių apie ką kalbėti. Reikia ką nors dar sugalvoti, bet ką? Tarkim: istorijos faktai?...ne, gal apie mėgstumus patiekalus paklausti? Visi gi mėgsta kalbėti apie maistą....ne nuvalkiota. Gal apie daržovių karą?
-
Mergina linktelėjo leisdama pradėti ir atidžiai stebėjo Velnu veiksmus. Kelias akimirkas galvojusi po grifo ėjimo ir pati Luna pastatė savo žirgą.
-Tavo eilė,-nepakeldama akių nuo šachmatų lentos tarė tyliu balsu. Kaip ir kovos lauke taip ir čia Luna buvo nenuspėjama. Nors šachmatais žaidė ne per geriausiai, tačiau lengvai nepasiduodavo.-Hmm...Kokias šalis esi aplankęs ir ką matei?-balsu ištarė pirmą į galvą šovusį klausimą. Susitelkusi į žaidimą rudaplaukė klausėsi visų garsų aplinkui, liepsnos traškėjimo, iškvepiamo ir įkvepiamo oro, lentos braižymo šachmatais. Net užsimerkusi ji galėtų pasakyti kur Radagaskas pastatė savo šachmatus. Šyptelėjusi ji žvilgtelėjo į liepsnas ir vėl pažvelgė į lentą.
-
Židinyje esanti ugnis ramiai ruseno. Šalia židinio stovėjo Dominykas. Jis pirmą kartą lankėsi šioje patalpoje, bet apie ją buvo girdėjęs žymiai daugiau kartų, todėl berniukas čia ir apsilankė. Labiau iš smalsumo, bet viena iš priežasčių buvo varno nago bendrasis kambarys. Jame antrakursiui pasidarė nuobodu ir kiek šalta, tad iš karto viską apgalvojęs nuėjo link minėtojo kambario su židiniu.
Dvylikametis priėjo arčiau liepsnos ir ištiesė dešinę ranką, norėdamas dar labiau sušilti. O kairėje buvusią užrašinę padėjo ant židinio viršaus. Šią užrašinę Dominykas nešdavosi beveik visur, jis mėgo užrašyti savo mintis, įvairių įvairiausias. Kartais rašydavo išgyvenimus, bet ką. Todėl ši knygutė beveik pilna įvairiausių užrašų.
Juodaplaukis norėjo pabūti vienas, tačiau, beveik kaip visada, kažkas sutrukdė. Kažkas, ko Dominykas nepažinojo.
-
Markas buvo girdėjęs daug apie kambariuką su židiniu, tad ir dabar užklydęs į šį koridorių, klastuolis prisiminė jo girdėtus gandus. Priėjęs prie paveikslo, vaizduojančio dvi burtininkes geriančias punčą, berniukas su lazdelę apibraukė paveikslą pradėdamas nuo kairiojo kampo. Paveikslas ištirpo ore kuriam laikui. Markas, lipdamas per atsiradusią ertmę, sustojo ir įsiklausė. Jam ar pasigirdo arba iš tikro jį kažkas sekė. Į viską numojęs ranka, pirmakursis įėjo į kambarį ir apsidairė. Kambario išvaizda skyrėsi nuo tos, kurią rudaplaukis įsivaizdavo. Nukreipęs lazdelę į šaltą židinį, rudaakis berniukas uždegė šį su burtažodžiu Incendio ir klestelėjo į foteį netoliese. Markas užsimerkė ir kartojosi pamokose išmoktus dalykus, kai mintys netyčiomis nuklydo prie Luko, su kuriuo jau nekalbėjo kelios dienos. Berniukui viduje suspaudė širdį. O kas, jeigu jis Lukui nebepatinka? Marko akių kampeliuose susidarė ašaros ir berniukas tiesiog sėdėjo pastiręs iš siaubo apsiašarojęs.
-
Eunji iš nuobodulio klaidžiojo po pilį. Draugų daug ji neturėjo, tad ir su kuo bendrauti, nenuobodžiauti, nebuvo. Net nepajutusi ji nuklydo iki tada nematytą koridorių, ir pastebėjo berniuką, gan tolimu atstumu nuo jos. Jis atrodė kaip pirmakursis arba antrakursis. Bus smagiau su bendraamžiu. Kai berniukas koridoriaus gale sustojo, varniukė pamanė, kad jis ją pastebėjo, tad ji pradėjo artintis link jo. Bet jai vos spėjus kelis kartus mirktelėti jis pranyko kažkokioje ertmėje, kuri irgi pradingo. Tai ją suglumino. Bet kadangi ji matė kaip jis ten pateko, ji nusprendė atkartoti. Priešais ją kabėjo paveikslas, su dvejomis poniutėmis geriančiomis punčą. Mergaitė priglaudusi lazdelės galiuką prie kairio viršutinio paveikslo kampo, iš lėto apvedė lazdele visą paveikslą. Po kelių akimirkų paveikslas pradingo atverdamas gan didoką ertmę. Už jos ji matė kambarį, kuris dvelkė jaukumu. Šiek tiek palenkusi galvą, ji pralindo pro ertmę, apžvelgdama kambarį. Jis nebuvo pripildytas baldais, bet sofutė su židiniu jaukumo davė pakankamai. Kol Eunji buvo užburta aukštų kambario lubų, ji pradėjo užuosti ugnies kvapą. Jos žvilgsniui nukrypus link židinio, ugnis jame ramiai ruseno. O šalia jo sėdėjo tasai berniukas. Jai bežiūrint, jam pradėjo ašaros bėgti iš akių. Ji šiek tiek pasimetė, nežinodama ką daryti. Patraukusi vaizdą užstojančią plaukų sruogą, ji priėjo arčiau berniuko ir klestelėjo į šalia esantį fotelį.
- Labas, kas nutiko?- šiltai paklaususi nusišypsojo.
-
Sutrikęs Markas apsidairė ir pastebėjo mergaitę iš Varno Nago. Ji buvo smulkutė bei korėjietiškų bruožų. Matyt iš Korėjos... Markas nusivalė ašaras ir atsikrenkštęs tarė:
-Labas. Nieko... Tiksliau, Lukas su manimi nebekalba.
Berniukas vėl pradėjo graudintis, bet nenorėdamas pasirodyti silpnas prieš varniukę tik nurijo karčias ašaras ir pasiruošė paklausti kažko mergaitės, kuri atrodė arba kaip pirmakursė, arba kaip antrakursė. Nors kas čia dabar žino, kai mokslo metai eina į pabaigą.
-Aš Markas. O koks tavo vardas?-atsargiai paklausė klastuolis išsitraukdamas nosinę ir išsišnypšdamas nosį. Lazdele išvalęs medžiagos gabalėlį rudaplaukis užsikėlė kojas ant fotelio ir ėmė apžiūrinėti savo lazdelę.
-
Ji šiek tiek sumišo. Kadangi nedaug težinojo žmonių Hogvartse, tas ir berniuko paminėtas Lukas jai nebuvo žinomas. Eunji pasistengė į tai nekreipti dėmesio, ir stebėjo jį. Įsižiūrėjusi į aprangą, mergaitė pastebėjo, kad jis klastuolis. Su klastuoliu jai dar neteko bendrauti. Viskam būna pirmas kartas, argi ne? Užkišusi už ausies ploną juodų kaip smala plaukų sruogą, varnė išgirdo jai skitą klausimą. Visgi Markas. Gražus vardas. Nieko nelaukdama, atsakė į Marko klausimą:
- Aš esu Eunji. - šiek tiek patylėjusi, pratęsė pokalbį. - Koks jaukus kambarys. Kaip tu jį radai? - tai tarusi, ji apsidairė aplink.
Belaukdama atsakymo, jos akys nukrypo link rusenančios ugnies, kuri skleidė šilumą ir patį ugnies kvapą, kuris jai labai patiko. Čia viskas atrodo taip senoviškai ir jaukiai, ne taip kaip namuose Korėjoje. Kartais atrodo, kad tos naujovės per gerklę lenda.
-
Eunji... Keistas vardas. O ant jos uniformos pirma parašyta Moon. Markas nužvelgė smulkią tamsiaplaukę azijietę.
-Gandai bei paistalai,-atsakė į varniukės užduotą klausimą berniukas.-Girdėjau iš vyresnių klastuolių, kad yra paslėptas kambarys bei kaip jį atidaryti. Tad, beklaidžiodamas pilies koridoriais nusprendžiau patikrinti, ar tai tiesa.
Susidomėjęs klastuolis pasekė mergaitės žvilgsnį ir stebėjo ugnį kartu su ja. Liepsna sau ramiai traškėjo ir spragsėjo.
-O kodėl ant tavo uniformos pirma parašyta Moon?-susidomėjęs paklausė rudaplaukis prisiminęs keistą mergaitės kilmę.-Beje, kaip tu papuolei iš Azijos į Angliją? Ir kaip tau patiko namuose? Lygtais skaičiau, kad didžioji dalis Azijos yra labai išsivysčiusi, ypač, kas liečia technologijas.
-
Išgirdusi atsakymą į savo klausimą, Eunji tik silpnai linktelėjo. Kaip mano mama sakydavo - pletkai sklinda greitai. Ji nukreipė žvilgsnį nuo ugnies ir apžiūrėjo kambarį atidžiau. Pagal pačio kambario dydį, baldų jame buvo tikrai nedaug. Jos mama kiekviename kambaryje pridėdavo, kad ir mažiausių smulkmenų, kad tik užpildyti kambarį. Taigi tokius kambarius jai nebuvo įprasta matyti. Mergaitėms mintims nukrypus link Marko klausimų lietaus lupų kampučiai patys kilstelėjo. Su kiek žmonių jai yra tekę kalbėtis, daugumai iškildavo tokie klausimai. Bet jai netrukdė į juos atsakinėti, kadangi apie savo gimtinę, jos kultūrą jai patiko kalbėtis. Greitai apmąsčiusi atsakymus, verniukė pradėjo atsakinėti į Marką dominančius klausimus:
- Manau jau supratai, kad esu kilusi iš Pietų Korėjos. Tad taip yra todėl, nes korėjiečių kultūroje pavardė visur rašoma pirma, o vardas antras. Taip jau nuo seno nutarta. - trumpam stabtelėjusi ji vėl pradėjo kalbėti. - Laišką gavau namuose, Korėjoje, bet tėvai išsiuntė manę pas tetą į Angliją. Taip, taip, dėl naujovių ir technologijų tas tiesa. Namuose man visgi patiko, bet kartais tų visų technologijų, naujų dalykų ir panašiai būna per daug. - baigusi ji atsiduso ir susikėlė koją ant kojos.
Ji nenorėjo, kad pokalbis taip ir baigtųsi. Su Marku kalbėtis buvo buvo smagu. Visgi su draugais smagiau.
- O kaip tu? Kaip gyvenai prieš Hogvartsą? Ir ar tau čia patinka? - paklaususi ji pažvelgė į jo akis. Iš žmogaus daug sužinai žvelgdamas į jo akis.
-
Kambaryje visi tie esantys daiktai Marką dusino, o dar ir nuo dulkių jis pradėjo čiaudėti. Baigęs savo čiaudėjimo epizodą, berniukas prisitraukė krėslą arčiau ugnies, nes nuo jos sklindanti šiluma nupūsdavo dulkes tolyn. Bet klastuolis nesitikėjo, kad prie židinio bus taip karšta, tad jam teko nusivilkt apsiaustą ir atsiraitoti marškinių rankoves. Nusispyręs batus, pirmakursis užsikėlė kojas ant krėslo ir patogiai įsitaisė, taip, kad matytų Eunji. Varniukei paklausus apie jo gyvenimą iki Hogvartso, Markas nustebo, nes retai kas domisi tokiais dalykais.
-Na, prieš eidamas į Hogvartsą ėjau į žiobarų mokyklą, nors esu grynakraujis burtininkas. Tai mano teta pamišusi dėl žiobarų labai norėjo, kad mes išgyventume,-jis pabėrėžė žodį ,,išgyventume",-žiobarų kultūrą. Bet ten aš praktiškai nieko neveikiau tik erzinau žiobarus savo egzistavimu. O čia man irgi patinka, tik sunku prisiversti kažką daryti, nes esu įpratęs nieko neveikti mokykloje. Dabar truputėlį atsitiktinis klausimas, bet jeigu galėtum pakeisti bet ką pasaulyje, ką pakeistum ir kodėl?
Iš šio klausimo Markas žinojo, kad galimą sužinoti daug ką apie kitus žmones, tad visai nesigėdydamas jis jo paklausė.
-
Eunji laikėsi neprunkštelėjusi iš Marko čiaudėjimo sezono, bet jam baigusis išlaikė plačią šypseną. Gi kiekvienam pasitaiko. Įsižiūrėjus kambarys visgi buvo pilnas dulkių. Kelios pradėjo jai kutenti nosį, bet jai pavyko susilaikyti nuo čiaudėjimo. Šiek tiek papurčiusi galvą, norint atsikratyti čiaudulio, ji atidžiai klausėsi Marko užduoto klausimo. Šiek tiek suraukusi antakius ji pradėjo galvoti apie atsakymą. Varnei nepatiko tokio tipo klausimai, kadangi jai jie atrodė beprasmiai. Kam gi to klausti, jeigu tai vistiek didelė tikimybė, kad neįvyks? Beprasmiška. Bet ji nenorėjo tik tylėti ir neatsakyti. Kaip draugas, Markas jai patiko. Nebuvo išsišokantis kaip kai kurie. Bet apie jo užduotą klausimą, jai nekilo jokių logiškų minčių. Jeigu išmąstyti loginį arba protingą klausimą, jai reikėdavo laiko. Mintyse ji vis suko ir lygino įvairias galimybes. Galiausiai, surutuliojusi tinkamą jos manymų atsakymą, ji juo pasidalino su Marku:
- Manau, kad pakeisčiau žmonių gobšumą. Jų norėjimas daugiau pinigų, visi pykčiai baigia mums galą atnešti. Dėl pinigų tai visi stato fabrikus, įmones, kurios teršia gamtą. Pykčiai, mini karai tą patį daro, bet tuo pačiu jie ir vieni kitus naikina. O vėliau skundžiasi kodėl kyla karai ir miršta gamta. Tegul pagalvoja ką daro blogai, o tada bėdavojasi. - bebaigdama Eunji paskutinius žodžius beveik sumurmėjo, rodydama savo begalinį pasipiktinimą.
Tai jai šiek tiek sugadino nuotaiką, nes ji visada priekaištavo dėl Žemės gyventojų gobšumo. Bet šiek tiek nurimusi, ji atsiduso, ir uždavė sekantį klausimą:
- O kaip tu? Ką tu pakeistum?
-
Markui nelabai patiko galvojančios mergaitės veido išraiška. Negi ji mano, kad aš kvailas? O išgirdęs jos atsakymą suprato: jai labiausiai rūpi gamta . O pats Markas buvo labiau savaunaudis, tad Eunji paklausus ką jis norėtų pakeisti, klastuolis piktai atrėžė:
-Norėčiau įkrėsti savo pusseserei Mayrai proto, kad ši pradėtų daugiau valgyti, nes dabar visi kaulai matosi.
Piktai prunkštelėjo rudaplaukis ir tas jo prunkštimas iššaukė kitą čiaudėjimo sesiją. Nusisukęs nuo varniukės, pirmakursis išsipūtė nosį ir išvalė nosinaitę kerų pagalba.
-Kaip manai, kas nutiktų, jeigu staiga žmonės nebeturėtų ydų?
Markui patiko uždavinėti įvairius klausimus žmonėms ir stebėti jų reakcijas. Juk iš to galima daug ką pasakyti apie žmogų.
-
Išgirdus Marko atsakymą jos lūpų kampučiai savaime aukštai pakilo. Giminės gimines myli, savaime aišku. Po akimirkos jį vėl užpuolė čiaudulys. Eunji tik tikėjosi, kad jis jos pačios čiaudėjimu neužkrės, nes tada iš šio pokalbio liktų tik čiaudėjimų sesijos. Atsidususi, ji užsikėlė kojas ant fotelio ant kurio sėdi, ir susikryžiavo jas. Šiluma pradėjo plačiau skleistis aukštų sienų kambaryje, ir darėsi šilčiau. Markas jau buvo nusivilkęs apsiaustą, bet ji dar neskubėjo. Ji buvo pripratusi Prie šiltesnio Korėjos klimato. Tai begalvodama ji vos nepraleido pro ausis sekančio Marko klausimo. Ji nebuvo didelė gerbėja tokių mąstyti verčiančių klausimų, bet jai patiko į juos atsakinėti kartu su Marku.
- Dėl ydų nesu visiškai tikra. Gi kiekvienas esame skirtingi, net labai. Ir kiekvienas turi daugybę ydų, kurios arba pačiam žmogui užkliūna, arba kitiems. Bet jeigu jos dingtų, manau viskas žlugtų. Nors ir ydos yra blogas dalykas, jos yra naudingos daugybėje sričių. Kaip, kad jeigu reikia priimti tinkamą sprendimą tarp dviejų, tu nori nenori padarysi ir gerai ir blogai. Nes tiems kurie atstovauja tavo pasirinktą pusę, tu neturėsi ydų. O kitiems turėsi. Tiesiog negaliu įsivaizduoti pasaulio be ydų. - ji šiek tiek šyptelėjo, supratusi, kad truputį nusivažiavo ne į tą pusę, ko visgi buvo klausta.
Pajutusi vėl tą pačią sruogą jai trukdant ir kutenant dešinį skruostą, ji kyštelėjo ranką į kišenę ir po minutės ištraukė juodais ir raudonais langeliais raštuotą plaukų segtuką. Su juo ji prisegė nelemtąją sruogą. Tai padariusi, mergaitė jautėsi daug geriau, ir šyptelėjo Markui.
- Vėl klausiu to paties, bet kaip pats į tokį klausimą atsakytum? - nenorėdama, kad jam vėl tektų kažko jos klausti, ji užbėgo įvykiams už akių. - Ir kokia tavo manymu yra svarbiausia žmogaus vertybė? Ne koks išradimas ar panašiai, bet vidinė vertybė.
Ji tikėjosi, kad jis supras jos klausimą, kadangi jai buvo įdomios skirtingų žmonių nuomonės apie tai.
-
Markas visai atsipalaidavo ir praktiškai atsigulė krėsle vieną koją užsikėlęs ant kitos ir lėtai siūbavo viršutinę. Marko akys lėtai merkėsi ir jam buvo vis sunkiau išlikti budriam, geliausiai klastuolis įsitaisė ne taip patogiai ir tai jam padėjo neužmigti. Klausydamas Eunji atsakymo, pirmakursis stengėsi per daug mintimis nenuklysti prie nereikšmingų arba kaip tik - reikšmingų dalykų, t.y. Luke. O kai mergaitė jo paklausė jo paties klausimo, Markui tai jau buvo bepradedą atsibosti, bet jis vistiek jai atsakė:
-Manau, jeigu žmonės neturėtų ydų, būtų įmanomą sukurti utopinę visuomenę, nes, kaip pati įvardinai, daugiausia problemų sukelia žmonių gobšumas. O dėl vidinės vertybės...-Markas susimąstė ir nutilo.-Manau tai būtų žmogaus ambicijos, juk jos stumia mus į priekį kažką keisti, kažką daryti... Cha, turbūt dėl to ir esu Klastūnyne. O kokia vidinė vertybė tau svarbiausia?-Dabar mano eilė ją užknisti.-Ir kaip manai, kokiomis sąlygomis būtų įmanoma utopinė visuomenė, kur burtininkai ir žiobarai gyventų kartu?
-
Galiausiai atėjo laikas ir jai. Berniukui atsakius, ji prasidėjo čiaudėjimo maratonas. Geras penkias minutes ji nenustojo čiaudėti. Jos čiauduliai buvo visiškai kitokie nei kitų mergaičių. Ji čiaudėjo labai garsiai ir tikrai ne plonai kaip pelė. Visai kaip berniukai. Eunji visiškai nebuvo malonu taip elgtis prieš Marką, bet rodos čiaudulys perėmė kontrolę iš jos. Galiausiai paskutinį kartą atsičiaudėjusi ji pajautė, kad jau viskas. Na ir ačiū Dievui. Nosinės jai nereikėjo, kadangi čiauduliai buvo be turinio. Atsipeikėjusi ji bandė prisiminti, ar klastuolis kažką sakė. Nusprendusi, kad turbūt ne, ji pajautė stiprų nuobodulį. Veikti visiškai nebuvo ką. O ir kompanionas matėsi, kad nuobodžiavo. Tad nieko nelaukusi varnė jam davė pasiūlymą:
- O gal norėtum kur nors kitur nueiti? Pavyzdžiui į lauką, ar šiaip kur nors. Nes, - jai pradėjus naują sakinį sekė čiaudulys. - Nes jeigu ir toliau taip, aš nusičiaudėsiu iki mirties. - greitai sumalusi pabaigą, ji atsiduso.
Visgi jai tie klausimai spėjo atsibosti, o taip greitai su Marku nenorėjo atsisveikinti.
-
Eunji pradėjus čiaudėti, Markas nusivaipė. Jos čiaudulys buvo visai nemergaitiškas ir tai klastuolį prajuokino. Jis tyliai nusijuokė savo vaikišku balsu. Dabar tikrai nesistebiu, kad aš Klastūnyne.
-Taip, žinoma, galime nueiti kur nors, nes čia jau darosi tvanku, nors nemanau, kad lauke bus geriau. Tai gal nueikim kur aukščiau kur pučia vėjas? Gal į Pelėdyną? Žinau vieną neapkakotą kampą tenais.
Nors tas kampas ir pakankamai mažas, tad jai reiks spaustis prie manęs, cha. Gerai, kad turiu Luke. Tai pasakęs, rudaplaukis atsistojo, pasirąžė ir pasičiupęs apsiautą apsisuko. Markas sustojo prie durų ir atsisukęs į Eunji paklausė:
-Tai eini kartu? Juk pati pasiųlei.
Ir lengvai pravėręs paveikslą iš vidinės pusės išėjo į pilies koridorių.
-
Jo juoką ji praleido pro ausis. Kaip ji nori, taip ir čiaudo. Pf, kas kaip moka, taip ir čiaudo. Jos pačios plaukai nuo čiaudėjimo gerokai pasivėlė (ji čiaudėdama sugeba kratyt galvą stipriai), tad ji greitai pirštais per juos perbraukė, kad taip baisiai neatrodytų. Bet tai padarius, jai pačiai tvanku pasidarė. Ugnis židinyje šiek tiek per daug pakaitino. Taigi ji be jokių abejonių sutiko su Marku eiti link pelėdyno. Ji pati pelėdos neturėjo, o į jas atidžiai pasižiūrėti laiko ir noro nelabai buvo. Bet jau geriau stovėti tarp pelėdų, negu kepti prie karštos ugnies pavasario pabaigoje. Nieko nelaukusi ji nusikėlė kojas nuo fotelio, ir pasuko angos link, kur ir prieš akimirką pradingo Markas. O tai palaukti nereikia. Nu ir gerai. Prieš išeidama, ji vos nepamiršo užgesinti ugnies.
- Aguamenti. - pasipylė vanduo į židinį, užgesindamas jį.
Ji apsisuko, ir nusekė klastuolį pro išėjimą iš kambario.
-
Katrilė striksėdama lėkė pilies koridoriais. Mergaitės nuotaika buvo pakyli, kokia visados būdavo suplanavus kažką negero, neleistino ar šiaip, kas jai tikrai patiktų. Raudoni plaukai plaikstėsi šen bei ten, ryte išplauti jie blizgėjo ir kvepėjo pipirmėčių šampūnu, o atrodė iš visų jėgų tiesinti, tačiau patys plaukai leido matyti nežymias bangeles. Rankoje lazdelę laikė tvirtai suspaustą, kiekvieną sutiktą matytą, nematytą veidą palydėdavo šiltu šypsniu. Mergiotė skubėjo į slaptą, sutartą vietą - nedidelį, jaukų kambariuką su židiniu. Nors žiema tik prasidėjo ir nevisai priminė savąjį metų laiką, židinio kurti visiškai nežadėjo. Koks buvo popietės oras, Devina nežinojo, bet jai visiškai nerūpėjo, o kam? Juk nosies laukan kišti visiškai nenorėjo. Pasiekusi reikiamas statulas, stabtelėjo ir įsitikino - už jų, it paslėptas, kabojo paveikslas. Lazdele vesdama rėmus, de Liuka atrado angą. Apsidairiusi, jog niekas nematytų, greitai šmurkštelėjo vidun, tačiau paliko angą šiek tiek pravirą, kad jos laukiamas asmuo galėtų be lazdelės pagalbos patekti vidun. Katrilė įsitaisė minkštame, už ją didesniame fotelyje ir apsidairė. Vaizdas tikrai atrodė it prabangaus žiobariško viešbučio apartamentų. Dirstelėjusi į rankinį laikrodį, mergaitė kilstelėjo vieną antakį. Negi jis vėluos? Išvydusi neaiškų atspindį laikrodyje, rankomis patvarkė, atmetė plaukus ir įsmigusi į atlošą, stebėjo angą, pasiruošusi veikti.
-
Kristoferis retai kada tūsinasi su mažvaikiais. Jis tiesiog nieko bendro su jais neturėjo. Bet visgi, Krisas surado veiklą su vieną klastuolę, kuri tinka ir Krisui ir jai, nesvarbu koks yra skirtumas tarp jų amžiaus.
Robertas buvo tam pasiruošęs. Jis netgi paėmė beisbolo lazdą, o kitiems dalykams jis galės panaudoti ir burtų lazdelę, bet visgi, ne toks malonumas jam bus. Gūžtelėjęs pečiais, globotinis ėjo link kambario su židiniu. Kiekvienam praėjusiam sakė 'ko tu žiūri', na o gražiom panelėm mielai nusišypsodavo. Pažiūrėjęs į laikrodį, kuris buvo ant kairės rankos, suprato, kad vėluoja. Todėl vaikinas pagreitino savo tempą, nepastebėjęs, kad netyčia užklupo už kažkokią merginą, jis mielai būtent jai atsiprašytu, bet tam nebuvo laiko.
Per kažkurį laiką, Kristoferis atėjo prie susitikimo vietos kur turėjo susitikti su Catrille. Apžiūrėjęs visą kambarį, Robertui netgi pasidarė gaila, kad reikės jį gadinti. Bet savo planų jis tikrai nekeis. Vis dar žiūrint, jis pastebėjo klastuolę ir priėjo prie jos.
- Labas, maže. Tikiuosi nereikės pasakoti saugumo taisykles ir ant kiek mūsų poelgis yra blogas. Juk tu nori būti gera mergaitė ane, o čia gi blogas dalykas. - Paklausė, perspėjo ir pašiepė, viskas viename, o kalbėjo su tokia intonacija lyg kalba su kokiu kūdikiu, aiškindamas kas yra blogai, o kas ne.
-
Katrilė šiame kambarėlyje buvo apsilankiusi prieš keletą dienų, tad per pilį neturėjo progos pražygiuoti su kokiu nors vėzdu. Visgi, nors krėslas ir buvo labai patogus, mergaitė pakilo iš jo ir iš slaptos vietelės, tiksliau, stalčiaus, ištraukė nedidelį plaktuką, puikiai tinkantį šiai užduočiai. Su dviem ginklais - plaktuku ir lazdele - Devina vėl atsisėdo krėsle. Vos tik išvydusi Kristoferį, de Liuka linksmai šyptelėjo ir tik užvertė akis aukštyn, mat nuo tokių pamokymų jai buvo mažų mažiausiai bloga.
- Aš viską žinau ir jeigu laikai mane mažvaike, tai taip ir sakyk, - kelnių kišenėje paslėpė lazdelę. Šitaip išrėžusi savo nuomonę, klastuolė tik kietai sučiaupė lūpas, pakilo iš krėslo, koja jį užkliudė ir nuvertė, paleido plaktuką į netoliese buvusią seną vazą. Patenkinta savimi, Katrilė lėtai atžingsniavo iki gulinčio tarp vazos likučių, pakėlė plaktuką.
- Mane nuo mažens vadino pragaro valdove, - šyptelėjo atsisukusi į vyresnėlį, - aš jau gimiau bloga... - apsimetė, jog vaizdavo liūdesį, - o gimusi bloga, gera mergaitė jau nebebūsiu.
Pikdžiugiškai išsišiepusi, Devina atsirėmė į stiklinę spintelę ir plaktuku trenkė į jos dureles - jos kaip mat subyrėjo ir iš jų teliko tik šukės.
- Ai, labutis, beje, - vėl draugiškai šyptelėjo, it nieko anksčiau nebūtų nutikę.
-
Laikant rankoje burto lazdelę, Krisas tyliai sušnabždėjo burtažodį ir burtažodžio pagalba, Krisas galėjo piešti. Nors jis ir ne per geriausias dailininkas, bet kai ką tikrai jis mokėjo piešti. Jis nupiešė visokius ištvirkusius dalykus ant sienos, grindų, visur. Pabaigęs darbą, jis galėjo toliau tęsti kalbas su klastuolę.
- Aha, aišku. - Be emocijų tarstelėjo. Nuo kada vaikai tokie ne vaikai? - Tu, blogietė, - pradėjo kreiptis į mergaitę, - daryk ką nori, bet neimu atsakomybės už tave. - Perspėjo.
Roberto burto lazdelė vis dar buvo paveikta burtažodžiu, todėl Remarkas ant sienos pradėjo rašyti visokius nemalonius gandus apie kai kuriuos profesorius. Vienas iš jų buvo ir vaikino koledžo vadovas. Mat jo klastuolis pakęsti tiesiog negalėjo.
- Aj taip, jau galim ir kur nors kitur eiti. Čia greitai ir taip jau viską sugadinsim, o mes dar turim bibliotekas, koridorius, virtuvę, didžiąją salę. Aišku, jeigu nebijai. - Paskutiniais žodžiais paerzino ugninių plaukų atstovę.
-
Palikusi ramybėje be stiklinių durelių likusią spintelę, Katrilė apsisuko ir pažvelgė į vieną iš kabančių paveikslų. Jame buvo pavaizduotas kaži koks burtininkas, portretas atrodė tvarkingai, tačiau ji įžvelgė senumo požymių. Padėjusi ant stiklinio spintelės viršaus plaktuką, ištraukė lazdelę. Lėtai ore vingiuodama žodžio raides ir murmėdama burtažodį, sukūrė ,,tragedija" žodį, puikiai subjaurojusį paveikslą. Patenkinta nužvelgė savo darbą, padėjo lazdelę ir suspaudė rankelėje plaktuką.
- Man ir nereikia, kad prisiimtum atsakomybę už mane, - užsimanė kramtomos gumos, - pati kuo puikiausiai galiu tai padaryti.
Koks nors kitas burtininkas Devinos atveju tokių dalykų nekrėstų ar bent pasistengtų šiek tiek pagarbiau kalbėti su vyresnėliu. Žinoma, mergaitė to sau netaikė. Lėtai žengdamas į šoną, laisvos rankos pirštais perbraukė per sieną. Pasiekusi dar vieną stiklinę spintelę, su malonumu išdaužė ją iš visų įmanomų pusių. Pasilenkusi duženomis pavertė ir stiklinių kolekciją, buvusią spintelėje. Klastuolė atsisukusi į vyresnėlį kilstelėjo antakius ir tarsi laimėdama kovą ar gaudama naudos sau, nusišypsojo.
- Man tinka, - pirštu perbraukė per židinio kraštą, o šypsena dingo, - aišku, jeigu pats nebijai.
Pakėlusi galvą ji automatiškai atmetė ugninius plaukus atgal.
-
- Yeee, einam. - Tarstelėjęs nusisuko ir pamatė labai gražią sieną, Krisas nusišypsojo, nes jam atėjo ką tik ideali idėja. - Bombarda maxima! - Sušuko burtažodį ir padarė didelę skylę sienoje, kur klastuolis galėjo laisvai pro ją praeiti. Patenkintas savo darbu, vaikinas pradėjo žingsniuoti link koridoriaus kuris buvo netoliese nenaudojamos klasės.
Laikant rankoje burto lazdelę, Krisas galvojo ką galėtu dar padaryti. Bet iš pradžių, juk reikėtu paklausti mažės ką ji ruošiasi daryti. Ką žinai, apie ką dabar galvoja šiuolaikiniai vaikai, gal jie turi beprotiškas idėjas, kad pasilinksminti?
- Taigi. Ką ruošiesi toliau daryti? Kokie planai? - Paklausė klastuolės, lyg jis rodo susidomėjimą, nors taip tikrai nebuvo.
Einant, Klastūnyno globotinis pastebėjo idealų koridorių. Taip ir norisi jį sugadinti ten. Robertas stipriau pradėjo laikyti burto lazdelę ir tyliai sušnabždėjo burtažodį kuris padegino netoliese esančias užuolaidas. Deja, jis tai padarė veltui, nes užuolaidos pradėjo labai greitai degti, kad tuoj pradės degti ir visas koridorius. Robertas neišlaikęs nusikeikė prie mažų vaikų...
-
Katrilė dar mielai būtų pasiautusi šiame kambarėlyje, tačiau jos visus planus ar bent jau sumanymus, nutraukė tas vyresnėlis. Mergaitė tikrai nesitikėjo, jog sienoje Kristoferis kerais išmuš skylę, bet tik pavartė akis ir nusekė paskui jį. Tiksliau, išlindo pro įėjimo angą, mat skylės niekados nevyliojo. Naujų planų apie vandalizmą koridoriuose net negalvojo, tad nieko gero pasakyti negalėjo.
- Manau, kad turi savo galvą, - atsiduso. - Negi mažvaikiai turi dar ir už jūsų smegenis dirbti?
Atsakymo net nesitikėjo. Pamačiusi padegtas užuolaidas, galvojo, kad blogiau nebus.
- Bent jau nesikeik prie kitų, - kilstelėjo antakius, - ką? Prie manęs leidžiu.
Gūžtelėjusi pečiais, lazdelės galiuku ant sienos išraitė dar vieną žodį. Ir pakėlė akis.
- Nevertėtų palikti užuolaidų ir dingti, o vėliau kaltę suversti kam kitam?
-
Padeginęs užuolaidą, Klastūnyno globotinis tikrai tuo nesididžiavo. Na truputi. Bet toks poelgis buvo su siaubingom pasekmėm. Tai privertė Kristoferį truputi pagroti su nervais, mat jis nežinojo kokio nors burtažodžio kuris galėtu sustabdyti ugnį. O ugnis pradėjo liesti ir koridoriaus sienas, tad laiko jis turėjo mažai.
- Pabėgti? Suversti kaltę kam nors kitam? Mergaitė iš kur tokias blogas mintis turite? Prašyčiau tokių daugiau. - Šyptelėjo klastuolei. Ar tai skaitosi pedofilizmu?
Robertas apsižvalgė ir išgirdo netolimais kelis mokinius.
- Jaučiu reikia ne tai, kad bėgti, o slėptis. - Nespėjęs netgi pasakyti, kaip pradėjo eiti atbulais žingsniais atgal, o vėliau atsisuko ir pradėjo greitu žingsniu eiti link to kambario. Kambarys tuo metu buvo arčiausiai klastuolių ir jame yra daug plyšių pro kuriuos galima praeiti ir pasislėpti arba pabėgti. Įėjęs į kambarį vaikinas pamatė tą meno kūrinį kurį Krisas padarė. Na aišku, negalima ir nepamiršti Catrillę.
- Argi ne gražu? - Paklausė mergaitės. Truputi užsisvajojęs, brunetas nusipurtė ir pradėjo ieškoti tuos plyšius pro kuriuos galėtu jisai pabėgti.
-
Katrilė tik vartė akis ir vos vos kraipė galvą į šalis stebėdama ugnį, kuri net neketino sustoti plėstis. Visiškas nemokšiškumas. Atsirėmusi į sieną vienu petimi ir sukryžiavusi rankas, žudančiu žvilgsniu stebėjo pro šalį lekiančius mokinius ir baisius jų veidus, pamačius ugnį.
- Čia nėra blogos mintys, - nužvelgė vyresnėlį, - o kodėl turėtų būt kitokios? Negi savo koledžo nebepažįsti...
Devina atsiduso. Ugnies šiluma ją erzino, tačiau nekėlė jokios baimės, kaip, tarkim, kitiems, kurie net bėgti atgal pametę daiktus imdavo.
- Einam, einam tik, - užvertė akis ir paprastu žingsniu atitipeno iki įėjimo. Pralindusi pro jį, atsirėmė į apmušalu dengtą sieną ir tik skeptiškai nužvelgė jo meną.
- Aha, gražu, - pakomentavo be emocijos. - Siūlyčiau tiesiog išeiti iš šio kambario ir koridoriaus. Profesoriai pradžioje eis tiesiai į šią patalpą, jeigu jau neina. Čia artimiausia vieta slėptuvei, taip pat ir blogiausia, mano nuomone.
-
Kažkaip Krisas pradėjo nuobodžiauti. O veikla gi iš pradžių atrodė visai įdomiai ir linksmai. Klastuolis perbraukė su savo ranka per plaukus ir nusprendė, kad vakarėlis baigias ir visiems reikia eiti namo.
- Tada, gal jau einam atgal į savuosius kambarius? - Tarstelėjo.
Jau galima buvo išgirsti šauksmus kuriuose galima tikrai išgirsti tokią ironiją ir pyktį. Kristoferis pradėjo žiūrėti aplinkui kur galima pabėgti ir taip, jis buvo teisus, žaliaakis pastebėjo plyšį pro kurį jis ir Katrilė galėjo lengvai pabėgti.
- Žiūrėk. - Parodė pirštu. - Pro ten ir galim pabėgti. - Pradėjo eiti link to plyšio, o praėjęs pro jį atsirado visai kitoje vietoje. Vaikinas surado laiptus ir pradėjo eiti žemyn link požemių kur ir yra Klastūnyno koledžas. Laimei, vaikai paspruko sėkmingai ir be jokių pasekmių.
-
Šiais metais ruduo buvo neįprastai šiltas, nors ir ansktyvas. Dar tik rugsėjis, o jau beveik visi lapai pageltę, parudavę ir paraudonavę, pusė jų jau gulėjo ant žemės, storu sluoksniu dengdami samanas miške. Pavieniai klevai ir beržai papuošdavo pilkus pilies kiemelius. Maža to, buvo tikrai sausa – savybė visiškai nebūdinga Škotijos šiaurinei daliai ar apskritai Jungtinei Karalystei.
Tik vėjas nepamiršo apie savo egzistavimą ir vis apdovanodavo hogiečius stipriais gūsiais. Jaunėlius tas džiugino – stipresni pūstelėjimai sukeldavo auštyn nugulusius lapus ir buvo galima su jais žaisti, gaudyti ir kitaip eiti iš proto. Vyresnius – o jų tarpe buvo ir Nikas – nervino. Tekdavo gana anksti nutraukti mokslinio pobūdžio pasivaikščiojimus miške ir dumti kuo greičiau pilyn, kad ten, prie židinio, būtų galima sušilti.
Tiesa, Klastūnyno patalpos tam baisiai netiko – požemiuose vis dėlto buvo drėgnoka, o ir vėsa buvo nuolatinė gyvatyno palydovė. Taigi po vieno iš tokių pasivaikščiojimų Nikas patraukė tiesiai link kambario kažkur pilies koridoriuose, kur buvo matęs židinį.
Jam įėjus, ugnis jau smagiai spragsėjo, taip ir kviesdama prieiti artyn. Klastuolis nusimetė striukę bei šaliką, palikdamas juos šalia durų ir, valydamasis rasotus akinių stiklus, patraukė link židinio, aplink kurį pusračiu rikiavosi pustuzinis didžiulių, iš vaizdo labai minkštų ir patogių krėslų. Klestelėjo į vieną iš jų bei, išsitraukęs iš vidinės apsiausto kišenės nedidelę knygą, pasinėrė į skaitymą.
-
-Oi, - sudejavo varniukė, įžengdama į pilies šešėlius.
Šis ruduo labai erzino merginą. Ji tikėjosi, kad pasibaigus vasarai, iškart atriedės dėdės Speigo karieta, tempiama sniego audrų. Tačiau teko nusivilti. Šiluma net neketino nešdintis iš kiemo. Tikriausiai jai čia labai patiko. Žinoma, vasarą palengva varė šalin stiprūs vėjo gūsiai. Nors sniego ir nebuvo dar (Kur jums rudenį bus sniego?), bet vėjas ir karts nuo karto tenkino varnės norus.
Iš įpročio persibraukusi plaukus, nustraksėjo į pilies gilumą. Buvo sumąsčiusi tokį menką planelį, kuris išpildys jos norus. Tik tam reikėjo surasti niekam neįdomią ar nežinomą vietelę. Kažkodėl Eleizija kambarys su židiniu pasirodė puikus pasirinkimas. Žinoma, varniukė užtruko, kol surado pastarąją vietelę, tačiau juk tai darė dėl "kilnaus" tikslo. Stumtelėjo duris, ausis pasiekė šlykštus girgždesys ir varnė šmurkštelėjo vidun. Nugara užrėmė išėjimą ir iškart išsitraukė burtų lazdelę. Nesitelkė apžiūrėti patalpos, tad mostelėjo ranka ir sušnabždėjo:
- Polumpus Frozumpus.
Iš lazdelės galo iššovė mažas melsvas spindulys. Atsimušęs į lubas, paliko apledėjusį pėdsaką. Ledas laiko veltui nešvaistė ir pradėjo plėstis. Jo tikslas - kambarį paversti šalčio karalija. Varniukė šyptelėjo ir pradėjo tipenti į kambario vidurį. Jai net akys blizgėjo iš tos laimės. Nors čia galės būti apsupta šalčio gniaužtų. Ir tada... Ji pamatė Niką? Jis sėdėjo šalia židinio ir skaitinėjo knygą.
- Oi. Atleisk, nepastebėjau tavęs. Ir atsiprašau už tai, - nerangiai veptelėjo ir mostelėjo į šį apledėjusį chaosą.
-
Jo skaitoma knyga leido persikelti visai kitur, leido pabūti kosmose – beveik tiesiogine prasme. Tai buvo britų žiobarų mokslininko Styveno Hokingo darbas apie juodųjų skylių atsiradimą Visatoje – tad klastuolis tikrai jautėsi esąs kosmose. Knyga įtraukė taip stipriai, kad pasimiršo kur esąs ir prieš akis regėjo tik bekraštį žvaigždėtą dangų, galaktikų spirales ir įvairias kosmines šiukšles.
Atgal į žemę jį grąžino durų girgžtelėjimas. Taip staigiai atsisuko, kad knyga atsidūrė ant grindų, o jis pats vos neišvirto iš krėslo.
Pamačius įsibrovėlį, jo širdis akimirskniui sustojo, o tada pradėjo plakti nenormaliu greičiu. Keista, kad praėjo jau metai nuo jų išsiskyrimo, tačiau emocijos visai neslopo. Įprastai stengėsi jos vengti, laimei, didžiulėje pilyje tas nebuvo itin sudėtinga, tačiau tie reti susitikimai visai sujaukdavo jo mintis. Šis sykis nebuvo išimtis.
Visgi laikas daro savo ir Nikas jau nebejautė jai pykčio. Logiškomis išvadomis sugebėjo įtikinti save, kad varnė teisi, kad tai buvo geriausia išeitis. Bet argi kada širdžiai rūpėjo logika? Širdis nori patirti meilę, dalintis ja su kitais ir pati ją gauti – dievaži, jai tai svarbiau negu kraujo varinėjimas po organizmą. Tad, pamačius Eleiziją, širdis suspurdėjo ir pasiuntė galvon visus tuos prisiminimus, visus tuos dalykus, kuriuos jiedu patyrė kartu. Ir protas – įprastai šaltas ir blaivus – pasimetė tirštoje tamsoje, iš kurios išsiskyrė tik atvykėlės vaizdas.
Tik po kurio laiko susiprotėjo, kad žvelgia į ją jau nebe pirmą minutę ir dar su atvipusia burna. Net nepastebėjo jos paleistų kerų ir apledėjusių lubų, atkreipė dėmesį viršun tik Elei jas parodžius.
Dar po kelių akimirkų vaikinui toptelėjo, kad taip ir neatsakė.
– Sveika, – pernelyg maloniai pasisveikino, vos vos linktelėdamas, – Nutarei leisti šalčiui iš tavo širdies prasiskverbti į įšorę? – vyptelėjo, – Atleisk, juokauju, žinona, – vėl grąžino tą mandagų balso toną, – Kokie vėjai čia tave atvedė? – pasiteiravo lyg niekur nieko, pakeldamas nuo grindų knygą.
Toks atsainus ir mandagus bendravimas kainavo jam daug pastangų, tačiau tikrai negalėjo leisti visai emocijų paletei atsispindėti jo veide ar akyse (laimei, ant akinių stiklų atsispindinti ugnis slėpė jo žvilgsnį), todėl jos atsakymo laukė su labai lengva, neperprantama šypsena veide.
-
Į vaikinuko pernelyg malonų pasisveikinimą Elė žiūrėjo keistai. Ji tokio malonaus nuo jų išsiskyrimo nebuvo mačiusi, tai kas gi dabar pasikeitė? Gal pagaliau pamiršo ją? Gal irgi žaidžia tą skausmingą žaidimą, kuris iš Elės tiek daug atima, o gal susirado kažką, kas užgydė varnės paliktas žaizdas? Tikriausiai nesužinos, kuris teiginys yra tiesa, tačiau visi yra vienodai skaudūs.
Žinoma, kažkas visada turi įvykti. Juk, kai susitinka tie du vargšeliai, devyni velniai sumano surengti jiems tokį spektaklį, kad net visa mokykla sudrebėtų. Spektakliui pradėti davė progą Niko vėliau ištarti žodžiai. Nutarei leisti šalčiui iš tavo širdies prasiskverbti į išorę? Tokiais "mielais" žodžiais manęs dar niekada nebuvai sutikęs. Labai miela. Patarčiau nežaisti taip su manimi, nes gali būti, kad atsidursi tame židinyje.
- Kaip matau, ji jau seniai įsiskverbė į tave, klastuoli, - paskutinį žodį ištarė su tokia panieka lyg būtų sakiusi "grife" ir tada lengvai šyptelėjo.
Nors Elei ir nepatiko tamsioji jos pusė, tačiau kartais ji tikrai pagelbėdavo ir nustebindavo žmones, kurie ją taip gerai pažinojo.
- Tiesiog norėjau pabėgti nuo to išdaviko rudens. Juk jis turėjo atnešti šaltesnį orą. Ši vieta puikiai tiko mano svajonei išpildyti iki kol pamačiau tave, - stojo tyla. - Tada supratau, kad sujaukiau tavo skaitymo valandėlę įsiverždama čia.
Jau ruošėsi tūptelti ir atsiprašyti, tačiau susilaikė. Tikrai dabar neatsiprašysiu. Pats kaltas.
- Tikriausiai man derėtų susirasti kitą vietelę savo šalčio karalijai, - tetarė ir patraukė link išėjimo, tikėdamasi, kad jis ištars kažką.
Nikai, pasakyk kažką. Prašau. Leisk į tave pažiūrėti ilgiau. Juk nemačiau visą vasarą tavęs. Prašau... Nebūk kietasprandis.
-
Varnanagė pasirodė esanti neprastesnė už jį – atsikirto tokiu pačiu mandagiu tonu, prideramu tik beveik nepažįstamiems žmonėm. O tai savo ruožtu liūdino Niką. Žinoma, jis nesiruošė to rodyti.
Šiaip jau liūdna, kokią žalą kartais padaro laikas ir aštrūs žodžiai. Štai šie du jauni žmonės – kažkada nematę pasaulio be kito, galėję dienų dienas leisti dviese, mylėję viens kitą visa širdimi, visu kūnu, visa esybe – dabar sėdi ir šnekasi apie orą. Tarsi būtų matę viens kitą per bendrų pažįstamų surengtą vakarėlį ir apsiriboję tokia pažintimi. Tarsi nieko tarp jų nebūtų įvykę.
O juk jų atvejis ne vienetinis. Kiek pasaulyje tokių sudaužytų ir nebesulopytų širdžių! Nė vienas nesuskaičiuos. Žmonės dedasi šaltas kaukes, paslepia savo tikruosius jausmus po mandagumo ir atsainumo skydu ir bando visiems parodyti, kad viskas gerai. Kad nebeskauda. Prisiklijuoja ant veido šypseną, o viduje merdi. Kitąsyk ir nė nesuprasi, ką žmogus yra išgyvenęs.
Ir vis ta meilė kalta. Kas apskritai ją sugalvojo? Negi nebūtų paprasčiau atjungti visus šiltus jausmus, gyventi vien su instinktais ir protu. Kiek skausmo pasaulyje sumažėtų!
Tačiau kartu sumažėtų ir grožio. Stebuklų.
Sumažėtų dienų, akimirkų, dėl kurių verta gyventi.
– O kas lieka užgesinus ugniai, jei ne šaltis? – dramatiškai pasiteiravo labiau savęs nei varnės, vien šitaip atsakydamas į jos repliką.
Be abejo, jos žodžiai jį žeidė. Net ne jų turinys – buvo girdėjęs ir daug blogesnių žodžių. Jo širdį pusiau atšipusiais durklais raižė intonacija, su kuria žodžiai buvo ištarti: tarsi jis nebūtų svarbesnis už lietaus balutę vidury rudens.
– Oh, – mandagiai linktelėjo.
Nebetardamas daugiau nieko atsivertė puslapį, ties kuriuo baigė skaityti. Bandė pamiršti čia esant Eleizijai ir susikaupti ties skaitymu, tačiau žiūrėjo į žodžius jų nesuprasdamas; juodos raidės, rodos, liejosi ir bandė susidėlioti iš naujo: į jos portretą.
Praleido pro ausis pastabą apie kitos vietos paieškas. Tegul sau eina. Koks jam skirtumas?
Tačiau skirtumas buvo.
Todėl tamsiaplaukei jau beatidarant duris, užvertė Hokingo knygą ir padėjo į šoną.
– Neprivalai išeiti, – tyliai sušnabždėjo, – Man netrukdai, tad daryk, ką panorėsi. Na, nebent tau nemaloni mano draugija, – mandagiu tonu pratarė ir vėl atsivertė knygą, visa savo povyza rodydamas, jog ji jam tikrai neberūpi.
Bet rūpėjo.
-
Tyla. Ta suknista tyla. Ji Elę tiesiog vedė iš proto. Ji tikėjosi, kad Nikas ją sustabdys, kad pašauks ją, sugriebs, pabučiuos, nusitrauks savo tą melo kaukę, tačiau nieko. Gal jis tikrai manęs jau nebemyli? Gal mano šaltumas atbaidė visas maloniais mintis apie mane? Gal...
Varnė jau buvo beišeinanti iš kambario, kai ausis pasiekė jo žodžiai. Jie nebuvo kuo nors ypatingi, tačiau tą akimirką Eleizija galėjo paaukoti visą savo esybę, kad dar kartelį juos išgirstų. Žinoma, to nebus. Nikas tikrai to nedarys antrąkart. Geriau venas persipjautų nei vėl pakartotų tiek daug pasakančius žodžius. Daug pasakančius žodžius? Wow, Ele. Ir ką gi jie tau sako? Kad jis vis dar yra tiek pat tau abejingas? Juk jo veidas viską pasako. Veidas. Ot, kad Elė suprastų... Veidas yra tik dar viena kaukė. Žmogus jį gali valdyti kaip tik nori. Veidas neatspindi tikrųjų jausmų, emocijų. Jis yra tik dar viena kliūtis atvirumui.
- Man nemaloni tavo draugija? Būčiau galėjusi prisiekti, kad tai tau nepatinka mano būvimas tame pačiame kambaryje, - tarė atsigręžusi.
Nurijo seiles ir lėtai pradėjo tipenti link Niko. Akys buvo įsmeigtos į jojo. Tikėjosi pastebėti nors menkiausią raumens trūktelėjimą.
- Aš ilgai galvojau, Nikai. Ilgai galvojau apie tai, kodėl mes negalėjome likti draugais. Tiesiog...
Ar verta jam tai sakyti? Ele, ar verta? Juk jūs negalite būti pora, tiesiog negalite. Geriau būti išsiskyrus ar matyti, kaip tėvas kasdien jį talžo dėl jūsų to suknisto romaniuko? Ką? Kvaile, atsakyk!
-
Be abejo, susikaupti ties skaitymu nepavyko. Vien žinojimas, kad jo gyvenimo meilė yra čia pat, toje pačioje patalpoje, varė jį iš proto. Po kelių nieko nevertų minučių vėl užvertė knygą, užkišęs pirštą ties puslapiu, kur baigė; pasiruošęs bet kada ją vėl atsivesti – net jei tik dėl vaizdo.
– Ir iš kurgi tokios išvados? – draugišku tonu pasiteiravo.
Tojo balso išgavimas kainavo daug pastangų. Tiek daug, kad šypsenai – net ir mažyčiam raumens krustelėjimui – ar spindesiui, tokio įprasto žvelgian į Elę, jėgų nepakako. Visas jo veidas ir toliau spinduliavo atsainumą, šaltį. Abejingumą.
Jo žodžių pakako,kad ji atsigręžtų ir štai dabar žvelgė į svajonių merginą, žengiančią link jo. Jauto įsmeigtas į save jos akis, tačiau pats nedrįso pažvelgti į josios – gal pabijojo, kad jose atsispindės visa paletė jausmų, kuriuos juto jai.
Užtat turėjo pakankamai laiko apžiūrėti visą jos siluetą. Dievaži, kaip ji pasikeitė per šiuos metus! Jos figūra pasidarė moteriškesnė, klubai siūbavo su kiekvienu žingsniu jai net nesistengiant.
Liaukis, subarė pats save. To jam dar ir betrūko, vėl į ją įsižiūrėti.
Vėl. Tarsi kada nors tas įsižiūrėjimas buvo liovęsis.
Žinote, sakoma, kad kiekvienos brandesnės (ne amžiaus požiūriu) poros istorijoje ateina toks momentas, kai praeina įsimylėjimas ir ateina tikroji meilė – žmogus pradeda matyti kito trūkumus, nusimeta rožinius akinius. Tada ateina ir pirmosios bėdos, kliūtys, kurių pilna visų įsimylėjelių kelyje. Prasideda pirmieji išbandymai.
Tačiau pas juos tokio momento nebuvo. Nebuvo to perversmo, kai įsimylėjimas persimainė į meilę. Jis vis dar jautėsi taip pat, kaip per pirmuosius jų pasimatymus – įsimylėjęs. Tačiau tai visai nereiškia, kad nepatyrė tikrosios meilės, o ne! Šie du jausmai jo širdyje ėjo kartu, petys į petį. Jis buvo įsimylėjęs. Jis mylėjo.
Dėl to draugystė ir nebuvo įmanoma. Negali būti draugais su tuo, ką myli.
Žinoma, viso to jis jai negalėjo pasakyti.
– Manau, tarp mūsų per daug visko įvyko, kad draugystė būtų įmanoma, – atsakė, abejingai gūžtelėjęs pečiais, – Negalėčiau „draugiškai“ klausytis tavo pasakojimų apie vaikinus – tęsė, pirštais ore nupiešdamas kabutes, – neįsivaizduodamas savęs jų vietoj.
Tik tada susiprotėjo, pasakęs per daug. Tačiau negalėjo parodyti, kad žodžiai išsprūdo priešais jo valią, atvirkščiai – užsidėjo tokią kaukę, tarsi jie būtų gerai apgalvoti ir tariami tik būtuoju laiku.
-
Priėjusi krestelėjo ant apledėjusios žemės. Kietas ledas gaivinančiai suėmė už jos nuogų kulkšnų. Rankomis teko apglėbti savo gležnus pusnuogius pečius. Net nepajuto, kaip šiltas jos kūnas pradėjo vėsti. Žiema atėjo, mintyse tarė Elė.
Akis vis dar buvo įbedusi į klastuolį. Matė, kaip jis nedrįso pakelti savo akių. Nikas tik stebėjo jos kūną, tačiau ne veidą, akis, kurios jam viską pasakytų. Gal ir gerai, kad taip viskas klostėsi. Juk Elė pati viską sugriovė. Įsijautė į griovėjos vaidmenį bei sutraiškė paskutines "tikros" meilės duženas. Ar tikrai reikėjo tą dieną tarti tuos šaltus, žudančius žodžius? Aš tavęs nebemyliu... Oi kad žinotum, Nikai. Ta meilė yra pirmoji ir visada tikėjausi, kad bus vienintelė, tačiau... Tavo tėvas.
- Gal ir tiesą sakai, tačiau... Tačiau, jei turėtum naują merginą, aš įsivaizduočiau save jos vietoje. Tad nėra skirtumo ar mes draugai, ar pora, ar, - nurijo karčią seilę. - Žlugusi pora. Aš, mes visada įsivaizduosime vienas šalia kito.
Nustebsite, tačiau Eleizija buvo sąmoninga sakydama pastaruosius žodžius. Kažkodėl ji nusprendė viską išlieti - pasakyti tiesą. Varnei tas melas jau ėjo per gerklę. Meilė yra taip pat nuodas, bet žudo lėčiau nei melas. Melo poveikis yra toks staigus ir stiprus, kad yra labai maža tikimybė išgyventi.
- Tai va, - caktelėjo liežuviu ir pavartė akis, nes nežinojo kur jas dėti.
Šaltis jau buvo apėmęs visą Elytės kūną. Galėjo prisiekti, kad net jos lūpos pamėlavo. Na... Tikrai šauni mintis dirbtinai sukelti žiemos pūgą vilkint tik suknelę. Išpūstas orą speigas iškart pavertė garais. Elė susitraukė į savo kiautą.
- Kaip matau, esu vis tokia pat kvaila. Atidariau duris žiemai ir, išskėtusi rankas, ją pasitikau, nors vilkiu tik štai ką, - ranka mostelėjo į save ir iškart pasigailėjo. Šaltis pasinaudojo atvira kūno vieta ir smogė iš visų jėgų.
-
Jis netikėjo, kad tokia darugystė yra išvis įmanoma. Ne draugystė tarp merginos ir vaikinų - pats turėjo kadaise draugę, jei Danielą buvo galima taip pavadinti. Gal nelabai, tačiau jo požiūris nuo to nesikeitė. Jis netikėjo draugyste tarp buvusių įsimylėjėlių. Tai įmanoma tik dviems atvejams: arba niekada nebuvus iš tikrųjų įsimylėjus, arba vis dar mylint.
Taip, turbūt prieštaravo pats sau: jis gi ją vis dar mylėjo. Tačiau neturėjo supratimo apie Eleizijos jaumus jam. Ar dar kažkas liko? O gal niekada nieko ir nebuvo? Ne, tai neįmanoma - velnias žino, gal tik mažutėlytė kruopelytė, tačiau ji tikrai jį mylėjo. Kažkada. Gal Nikas buvo naivus, tačiau jis tikrai nuoširdžiai tuo tikėjo; jam nereikėjo jokių meilės įrodymų.
Apskritai, kas per banalus posakis: meilės įrodymas. Argi tikrajai meilei jų reikia? Argi iš žmogaus akių nesimato, kada jo jausmai tikri?
Tą akimirką jis tikėjosi, kad nesimato.
- Tai gal tokių matymųsi sumažinimas iki minimumo ir yra gera mintis, - blausiai šyptelėjo, lyg parodydamas, kad jam tai nieko nekainuos. - Šiaip ar taip, po šių metų greičiausiai nebegrįšiu Hogvartsan, - gūžtelėjo pečiais.
Buvo jau tvirtai apsisprendęs - nebaigs mokyklos. Nebėra prasmės. Grįš į žiobarų pasaulį, kad tęstų įprastus mokslus ir, kaip tėvas visada norėjo, įstos į Oksfordą - blogiausiu atveju, į Kembridžą. Nutrauks visus ryšius su magijos pasauliu, pamirš, kad toks visai egzistuoja. Planavo net susirasti žmogų, kuris nutrintų jo atmintį. Gal taip bus lengviau.
Kadaise vienintelis dalykas, rišęs jį su magijos pasauliu, buvo Eleizija. Nebelikus jos jo gyvenime, nebeliko reikalo čia pasilikti.
Nikas pastebėjo, kad mergina dreba iš šalčio. Nutarė greitai reaguoti.
- Finite incantatem, - greitai išsitraukęs burtų lazdelę, nubrėžė ore skydą.
Ledas pradėjo greitai tirpti ir po poros akimirksnių jo nebeliko; nė nepasakytum, kad dar prieš minutę čia būta šalčio.
- Dabar geriau? Čia prie ugnies dar šilčiau. Prieik arčiau, nesikandžioju, - burbtelėjo ir nejučia raustelėjo, prisiminęs, kad visgi kartkartėmis kandžiodavosi. Tiesa, visai kitaip. - Tai kaip šiaip sekasi? Dar nepradėjai mokytis tapimui animage? - pasiteiravo, prisiminęs vieną iš jos svajonių.
-
Elė tiesiogine to žodžio prasme varvino į Niką akis. Šiuo metu jis atrodė toks šiltas, tvirtas - vienintelis jos išsigelbėjimas nesušalti. Ji taip dabar norėtų užšokti ant jo, rankomis apsivyti kaklą, galvą priglausti prie jo krūtinės ir tyliai kvėpuoti, girdint jo širdies dūžius. Žinoma, tai neįmanoma. Na, teoriškai gal ir įmanoma, tačiau po tokio poelgio Nikas ją tikriausiai tik pastumtų į šalį. Tad varnė nutarė nerizikuoti. O gal jis pats pasisiūlys? Jau tik nuo tokių minčių tamsiaplaukės kūnas pradėjo atsipalaiduoti, šilti, bet ar trumpam?
- Pala... Ką? Ką tu čia dabar pasakei? - neteko žado.
Eleizija pabandė piktai dėbtelėti į jį, nors akyse šimtu procentų atsispindėjo skausmas, liūdesys. Nejau jis žada mesti čia mokslus ir tapti tuo, kuo tėvas verčia? Bet tai reikštų, kad jis galutinai pamirštų Elę. Ne, taip negali atsitikti. Varnė neleis tam.
- Ne, tu negali, - ištarė ji ir ištiesė nugarą, kad atrodytų labiau pasitikinti savimi. - Nikai Maquet, nors aš tau dabar esu niekas, neverta nė skatiko, tačiau aš tau draudžiu palikti Hogvartsą. Supratai, klastuoli?
Nutilusi ji grakščiai atsistojo ir pradėjo pėdinti link jo. Nors vaikinukas ir išvarė žiemą, Elei vis dar buvo šalta. Ugnis ją sušildys, tačiau šiuo metu ji norėtų kai ko kito. Šilto, skalbimo milteliai kvepiančio ir rūpestingo glėbio - Niko apsikabinimo.
- Nesikandžioji? O aš tave kaip tik prisimenu mėgstantį pasikandžioti, - tik spėjo žodžiams išlėkti kaip žvirbliui, iškart išmušė skruostus raudonis. - Atleisk, išsprūdo. Animage? Na... Bandžiau porą kartų, bet greitai pasidaviau.
Ji delsė. Nežinojo ar verta. Bet tik pabandęs sužinai.
- Nikai, turiu prašymą. Ar galiu įsisprausti į tavo glėbį? Nieko asmeniško, tik noriu sušilti. Žinoma, suprasiu, jei atsisakysi, bet juk negražu nepadėti mergaitėms, - mirktelėjo.
-
Klastuolis tik abejingai gūžtelėjo pečiais. Šia tema jie buvo kalbėjęsi ir anksčiau, jau tada sakė greičiausiai mesęs mokslus po metų ar dviejų. Ir taip jau per ilgai užsibuvo - tiesą pasakius, nė pats nežinojo, kodėl šįmet grįžo mokyklon. Juk nė nesitikėjo susitaikyti su Ele, tai kokia tada prasmė? Galėjo jau ruoštis stojamiesiems į universitetą.
- Mhmm, - sumykė, nieko konkretau neatsakydamas; iš tiesų nenorėjo su ja dabar pyktis ir pradėti ginčytis, tačiau meluoti irgi netroško, - Na, pažiūrėsim, kaip čia bus. Ko man likti Hogvartse? Tik gaištu laiką, o galėčiau jau bandyti stoti į Oksfordą. - lakoniškai atsakė.
Tiesa, varnės žodžiai, esą ji jam jau niekas, nuliūdino Niką. Gal ji to ir nežinojo, tačiau ji vis dar jam buvo viskas, tad girdėti tokį pareiškimą buvo labai skaudu. Tai patvirtino jo spėjimus, kad varniukė jau seniai jam nieko nebejaučia.
Apsimetė praleidęs pro ausis pastabą apie kandžiojimąsi - nagi, pats buvo kaltas, juk tai jis apie tai prabilo. Kita vertus, malonu, kad ji, prisiminusi jųdviejų kartu leistą laiką, vis dar rausta - šis vaizdas švelniai pakuteno jam paširdžius. Nostalgiškai kone.
- Tu? Pasidavei? Nepanašu į tave, - įtartinai prisimerkė.
Iš tiesų, Eleizija buvo paskutinis žmogus, iš kurio Nikas būtų tikėjęsis išgirsti apie pasidavimą. Visada tokia drąsi ir ryžtinga, kovojanti iki galo, drįsusi pasipriešinti jo tėvui; ne, ji negalėjo pasiduoti. Kažkas čia ne taip.
Jos prašymas kaip reikiant išmušė vaikinuką iš vėžių. Gerą minutę tiesiog žiopsojo į ją su atvipusia burna, negalėdamas nieko pratarti. Galvoje tuo metu ūžė minčių tornadas. Kas? Kodėl? Ar ji rimtai? O gal tik tyčiojasi? Ne, taip būti negali; aš sapnuoju. Suvokęs, kad tyli jau ilgoką akimirką, susiprotėjo kažką atsakyti.
- N-na, eee, ž-žinom-ma, - sumišęs burbtelėjo, vėl pradedamas mikčioti, - T-taip, gali...
Atidėti į šalį knygą. O ką toliau daryti? Ar jis turi ištiesti rankas ir ją apsikabinti? Aaaaa, jis neturėjo supratimo, dar niekada nesijautė taip nerangiai, tad ir liko taip sėdėti be žado, nepagaudamas, kas čia, po velnių, vyksta.
-
Sukryžiavusi savo apnuogintas rankas ant krūtinės, Elė liūdnai dėbtelėjo į Niką. Žodžiai, kuriuos jis ištarė nuliūdino varnę. Jam Hogvartsas jau neberūpėjo, neturėjo tikriausiai čia jau nieko, kas sietų jį su šia mokykla, tad jau galvojo apie Oksvordą. Varniukei tai nepatiko. Nematyti Niko išvis? Tokia mintis tiesiog varė ją iš proto. Oi... Nikai. Ir kodėl likimas davė mums tokį iššūkį? Tikriausiai būtume jį įveikę, tačiau aš, Eleizija Stigler, pasirinkau lengviausią būdą - viską užbaigti. O dabar, kai praėjo jau daug laiko, nekenčiu savęs už tokį poelgį. Aš nutraukiau mūsų santykius, kurių dabar dar labiau geidžiu. Nekenčiu savęs. Noriu tiesiogine prasme prasmegti žemėje.
- Gal ir tiesą sakai, - liūdnai, nebandydama slėpti savo jausmų, sumurmėjo varnė.
Elė neneigs, kad Niko klausimas apie animagiją tikrai paglsotė jos širdelę. Jis vis dar taip pat viską prisiminė, net svarbiausias detales. Na žinoma... Juk pačius gražiausius, šilčiausius, linksmiausius ir liūdniausius prisiminimus sunku nubraukti nuo žemės paviršiaus.
- Tiesiog... - pajuto, kaip gerklėje atsirado kažkoks gumulas, įspėjantis, kad varniukė gali bet kada pravirkti. - Pavargau nenuleisti rankų. Žinai, kaip tai sekina? Visi iš tavęs tikisi geriausio rezultato, niekada negali susimauti. Ne, per daug streso.
Gumulas pakilo keliais centimetrais aukštyn. Atrodė, kad išlėks iš burnos graudžios raudos pavidalu, tačiau kol kas nieko. Elė dar kontroliavo savo kūną. Nors tik ant plauko, bet kontroliavo.
Niko reakcija po Elės prašymo privertė varniukę lengvai nusišypsoti.
- Vis dar toks pat neapsakomai mielas ir žavus, - kuo tyliausiai sumurmėjo, tačiau giliai širdyje tikėjosi, kad klastuolis išgirs.
Tamsiaplaukė susidrovėjusi pakėlė tankių plaukų savininko ranką, prisiglaudė savo nugarą prie jo šiltos krūtinės, tą pačią ranką padėjo ant savo kūno ir tyliai sumurkė. Nikas iš arčiau atrodė dar mielesnis, net protingesnis? Nejau protas gali matytis ir iš išorės?
- Kaip senais gerais laikais. Visą darbą turiu padaryti pati, - tyliai sukikeno ir galvą atrėmė į tvirtą klastuolio ranką.
-
Linktelėjo. Taip, jis puikiai suprato tą jausmą – vis jį juto namie. Juk būtent ant jo gležnų ir visai nevyriškų pečių nugriuvo ta šeimos garbės našta. Tarsi jis turėtų būti koks Maquetų klano Kristus, atnešęs visiems nuodėmių atpirkimą ir amžinąją laimę. Ak, taip, jie gi netikėjo Jėzumi. Ką gi.
Nuleido jos pastabą apie žavesį ir mielumą negirdomis, tačiau jo veidas išdavė – bene iškart pajuto, kaip skruostai pasipuošia drovumo raudoniu. Nagi, ar jis kokia pasakų mergelė, kad vis raudonuotų?
Ranka, atsidūrusi ant Elės, gulėjo nepatogioje pozicijoje, tačias septyniolikmetis pabijojo ją pajudint. Ši akimirka buvo pernelyg žavinga – žavinga ir bauginančiai keista.
Turbūt dar niekada nebuvo jautęsis taip nejaukiai. Taip, net tada buvo komfortiškiau, nepataisant visų raudonumą jo veide sukeliančių priežasčių. Nežinojo, kaip elgis. Mintys sukosi pašėlusiu tempu ir vaikinukas jose pykosi pats su savimi. Žinot, kaip būna – ant vieno peties sėdi angeliukas, ant kito – velniūkštis ir jiedu tarpusavyje ginčijasi. Panašiai buvo ir Nikui, tik jo atveju dešiniame ringo kampe stovėjo protas, o kairiame kovai ruošėsi širdis. Pastaroji, nors ir visa sulopyta, padengta mėlynėmis, apklijuota pleistrais ir sutvarstyta, buvo nusiteikusi ypač ryžtingai. Suvokė, kad tai neteisinga, tačiau… na, čia gi Elė.
Nuo jos komentaro jis dar labiau paraudonavo. Ar ji viską turi komentuoti?
– N-naa, t-turbūt, – išlemeno, suvokęs, kad tyli jau labai ilgai, pernelyg ilgai.
Nikas prisiminė priežastį, dėl kurios varnanagė panoro prie jo prisiglausti; išties, jos rankos buvo ledinės. Vos tą pastebėjęs, mažumėlę nuo jos atšlijo, nusirengė per galvą tamsiai pilką megztinį, likdamas tik su mokykliniais marškiniais bei žaliai sidabriniu kaklaraiščiu.
– Užsimesk, gal bus šilčiau, – sumurmėjo, paduodamas Eleizijai rūbą, – Gal nieko tokio, jei kurį laiką pabūsi klastuole, – šyptelėjo, akims žiūrint į išsiuvinėtą ant megztinio gyvatės emblemą.
Jos viršugalvis ilsėjosi ant jo peties, jau spėjusio nutirpti, tačiau vaikinas ir toliau nejudėjo, dievaži, atrodė, tarsi būtų sustingęs; tik krūtinė vos vos kilnojosi jam kvėpuojant, šitaip išduodama, kad jis vis dar gyvas.
Varnės plaukai kvepėjo gėlėmis. Gėlės… Iškart prieš akis atsirado vaizdas: laiminga ir besijuokianti Elė, skinanti lauko gėles pievoje su kažkokiu susivėleliu. Nuo to prisiminimo jį net nupurtė.
– Ne, taip neteisinga, – staigiai persimainė ir švelniai, bet tvirtai ją atstūmė, pagaliau išlaisvindamas savo ranką.
-
Nors Elė Niką lietė tik nugara, tačiau jautė kiekvieną jo judesį. Atrodė, kad jie tapo vienu kūnu. Kaip senas gerais laikais. Kai abu raudonuodavo nuo vienas kito žodžių, kai ramiai apdovanodavo vienas kitą saldžiais, tačiau nekaltais bučiniais, kai klastuolis stipriai ir saugiai laikydavo varnytę glėbyje, kai... Tiesiog, visko per daug. Neįmanoma išvardinti visų neapsakomų akimirkų, kurias Elytė praleido kartu su žaliu kaklaraiščiu pasidabinusiu jaunuoliu. Tačiau buvo ir vienas dalykas, kurio tamsiaplaukė nemėgo jų santykiuose - aistra. Tikriausiai klausite, kuo ji bloga? Juk kaip tik kai kurių žmonių santykiuose jos nėra. Na... Šituose jos buvo į vales ir tai varė merginą iš proto. Tik spėja pamatyti savo vaikiną, iškart šoka jam ant kaklo ir t.t. To buvo per daug, tikrai...
Nors ji tebetūnojo tankiaplaukio glėbyje, tačiau šaltis niekur nedingo. Jis ir toliau žnaibė Elės delniukus. Tikriausiai Nikas tai pastebėjo, pajautė, nes nusitraukė per galvą savąjį megztinį ir įdavė jai. Elė tik žėrinčiomis akimis sumirksėjo ir tetarė:
- Ačiū, bet reikia rūpintis savimi, burokėli, - bakstelėjo jam į smakrą.
To jau buvo per daug. Varniukė elgėsi taip, lyg klastuoliškai varniškas duetas vėl būtų kartu. Deja, tai nebuvo tiesa, kad ir kaip velniai, besisukantys devyniuose pragaro ratuose to geistų. Jie vis dar išsiskyrę.
Paslapčia prikišo megztinį prie nosytės, plaučius pripildė jo neapsakomai nuostabaus kvapo ir nerangiai apsirengė jį. Nors rūbas buvo per didelis, tačiau juk tokie kur kas jaukesni, smagesni.
- Elytė, - netikėtai pasakė. - Tik tu taip mane vadindavai. Aš pasiilgau girdėti savo vardą taip meilei skambantį, Nikai.
Ir tada įvyko kažkas keisto. Tas per daug mielas burokėlis švelniai, tačiau labai tvirtai ją atstūmė, išvijo iš savo glėbio. Mergina liūdnomis akimis pažvelgė į jį bei pabandė išpešti nors lašelį informacijos, kodėl jis taip pasielgė. Deja, negavo nė supuvusio skatiko. Nikas mokėjo tobulai paslėpti savo emocijas po devyniais užraktais. Velnias.
- Niekada nemaniau, kad tai kada nors tau pasakysiu, bet tau, Nikai, reikia sužinoti tiesą. Aš pavargau meluoti, - sudrėkusiomis akimis ji tarė.
-
Kiek kartų jo širdis turės nudegti, kad suprastų, jog neverta stengtis? Kad niekas nepasikeis. Tačiau štai ji ir vėl jį ragino priglausti tamsiaplaukę arčiau, paglostyti ją, užsiūbuoti. Galų gale, prisipažinti, kaip jis jos pasiilgo. Spoileris – labai.
Tačiau ant kairiojo peties sėdintis protas užčiaupė jį ir neleido nė garsui prasiskverbti; suparalyžiavo jį ir neleido pajudėti. Mažai trūko, kad nokautu amžiams užtildytų tą kvailą širdį.
Klastuolis jau norėjo kandžiai atsikirsti, neva, tas garbanius toks blogas, nevadino jos meiliai, tačiau laiku įsikando sau į liežuvį. Elytė… pasiilgo šio vardo skambesio, ištarto jo paties, pasiilgo net minčių, kuriose taip ją vadino. Visgi viskas liko praeityje ir Nikas nieko negali pakeisti. Juk tai ji viską nutraukė.
Juolabiau jį stebino jos elgesys – ir meilinasi, ir glaustosi. Būdamas įtarios natūros, jautė kažką negera; jos elgesį greičiausiai galima paaiškinti kokiu racionaliu būdu, tačiau kol kas jam dar nieko neatėjo į galvą. Visada taip – kai tik varnanagė būdavo arti, jo smegenų ląstelės iškeldavo baltą vėliavą ir nė nemėgino dirbti, lyg iš anksto nujausdamos, kad jomis nebus pasikliauta.
Be abejo, atstūmęs rudaakę ir pats pasijuto kažko netekęs, lyg kažkas būtų išplėšęs gabalėlį jo kūno. Net daugiau – lyg kažkas būtų pavogęs mažumėlę jo sielos, jo esmės, be kurios gyvuoti buvo – nors ir įmanoma – tačiau velniškai sunku.
Tačiau septyniolikmetis pernelyg daug kartų klydo, neatsižvelgęs į blaivų balsą tolimoje smegenų kertelėje, kad dabar vėl rizikuotų. Gal todėl neparodė pastebėjęs ašarų jos lazdyninėse akyse, nors nuo jų vaizdo jo paties širdis pradėjo sopėti.
– Ir kokia gi ta tiesa? – pasimuistęs burbtelėjo, net nebūdamas tikras, ar nori ją išgirsti.
-
Klastuolio megztinio rankovės Elei buvo pernelyg ilgos, tačiau jai tai patiko. Rankovės siekė net delno vidurį. Atrodė, kad tas megztinis ir yra Nikas, šiltai prigludęs prie trapaus, gležno ir sužeisto kūnelio. Deja, tai buvo tik suknistas megztinis. Nikas jau buvo spėjęs ją atstumti ir dabar laukė. Laukė, kol Elytė prabils apie tą melą. Kažkas galvoje merginai sakė tylėti, užsikišti, bet širdis kuo garsiausiai klykė pasakyti tiesą. Kaipgi neigiamai atsakysi širdelei, kurią jau taip ilgai varnė laikė be maisto, vandens, dienos šviesos. Niekaip. Juk ir kaliniams reikia išeiti laukan, prasiblaškyti, pasižmonėti.
Išgirdusi mylimojo balso toną, tik dar labiau susigraudino, tačiau vis dar laikėsi tvirtai. Neleido nė vienai ašarai nuriedėti skruostu. Ne dabar. Ašaros, emocijos, suknisti jausmai gali ir palaukti. Dabar išaušo diena atskleisti tiesą. Varniukė turėjo paskubėti, nes saulė gali greitai nusileisti , kartu nusinešdama tą puikią progą.
- Na... Pirma turiu tau prašymą. Kol kalbėsiu, tylėk. Nieko nekomentuok, nesityčiok, nesijuok ir t.t. - juk Nikas niekada nėra išsityčiojęs iš varnės, tai kodėl dabar ji taip pasakė? - Gerai. Prisimink tą dieną, kai aš tave mečiau. Tikriausiai skaudu, bet vis tiek. Atsimeni mano pasakytus žodžius, kad aš tau jau nieko nebejaučiu? Tai buvo melas, Nikai. Suknistas melas, kurio pagalba norėjau užbaigti mūsų santykius dėl tavo gerovės. Aš tave mylėjau, myliu ir mylėsiu.
Jautė, kaip gumulas gerklėje grasino uždusinti, tačiau negalėjo sustoti vidury kelio.
- O dabar apie Hubertą. Nebuvau įsitikinusi, kad patikėsi tuo, kad mano jausmai tau atšalo, tad sugalvojau planą B - Hubertą. Jis man patiko kaip draugas, bet ne daugiau. Mano planas buvo leisti tau mane pamatyti kartu su juo ir priversti prie tokios minties, kad mes draugaujame ir aš tave tikrai pamiršau. Supranti? Taip, pasielgiau tikrai kvailai. Pasirinkau pačią lengviausią išeitį, nors galėjau delsti ir geriau nuspręsti, - kūkčiodama įkvėpė oro. - Nikai, aš negaliu be tavęs. Esu pasiryžusi atsisakyti savo magijos. Tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie gali taip padaryti. Žinai kodėl? Nes noriu būti su tavimi!
Baigusi kalbėti, tiesiog liko tysoti ant grindų. Skruostai tekėjo ašarų upeliai, akys buvo raudonos, nosis taip pat suskystėjo, o visas likęs tamsiaplaukės kūnas tiesiog virpėjo. Nežinodama kur dėtis, ji tik droviai nuleido akis ir toliau kūkčiojo.
-
Tylėti. Nekalbėti. Jei šiame pasaulyje egzistuoja dalykas, kuris Nikui sekasi ypatingai gerai, tai tylėjimas. Štai ir išaušo jo žvaigždės valanda, kalbant klišėmis. O jų jo gyvenimas buvo pilnas: pradedant stereotipiška žiobarų šeima, baigiant meilės istorija, kurios pavydėtų net toks pigių istorijų rašytojas kaip Paulo Coelho. Arba Šekspyras – Niko ir Elės meilė labai jį priminė. Tik kad jiedu jau peraugo Romeo ir Džiuljetą.
Atsakydamas tik linktelėjo, leisdamas jai suprasti, kad tylės.
Ir tylėjo, įdėmiai ištempęs ausis ir klausydamasis jos žodžių.
Ar atsimena? Žinoma! Negi galima pamiršti tą jausmą, kai visas tavo pasaulis plyšta pusiau? Kai į širdį suvaromas tūkstantis pusiau atšipusių (ir nuo to tik skausmingesnių) kardų, kai ji apliejama rūgštimi ir padegama. Skausmas, kurį tada patyrė vaikinas, buvo neapsakomas. Žinoma, nepalyginsi su jo tautiečių likimu 40-taisias, tačiau visgi nemalonu. Ir štai dabar – vėl suspaudė paširdžius, net sušalo iš vidaus.
Tačiau neparodė to, ką juto. Tik lūpos persikreipė į grimasą, o kaktą išvagojo gili raukšlė, taip nederanti su jo dar visai vaikišku veidu.
O tada šokas. Dievaži, tuoj jam tikrai prireiks defibriliatoriaus, jei varnė ir toliau taip juokaus. Tačiau nebuvo panašu, kad ji iš jo tyčiojosi – kelios ašaros jau ištrūko iš kalėjimo; atrodė, kad ji kalba visiškai rimtai. Tačiau jis tesėjo savo pažadą – net dabar pro jo lūpas neišsiveržė joks garselis.
Nesitikėjo, kad ji ryžtųsi atsisakyti magijos dėl jo. Tik ne po to, ką jai teko išvysti – tai, ko dalimi pati netiesiogiai taptų. Tad tik papurtė galvą. Norėjo kažką pasakyti, tačiau mintys niekaip nenorėjo susidėti į žodžius, jausmai, perpildantys visą jo kūną, nesileido įsispraudžiami į garsų kalėjimą.
Liesas kūnas nuslydo nuo krėslo, tad jis atsidūrė visai šalia jos, vis dar pasipuošusios jo megztiniu. Net dabar, atrodydama tikrai apgailėtinai – paraudusi nuo ašarų, apsisnargliavusi, susitaršiusi ir visa drebanti – ji jam buvo pati nuostabiausia.
Tačiau protas vis dar kovojo su širdimi, trokštančia vėl pasiduoti aistrai ir jausmams, taip ir šaukiančia ausin, kad jis nešvaistytų laiko, nes jo ir taip mažai. Protas visom jėgom priešinosi, tačiau argi kada protas nugalėdavo?
Todėl Nikas – vis dar nieko netardamas – suėmė jos veidą į delnus ir pabučiavo.
Užteko prisiliesti prie jos lūpų, kad visas septyniolikmečio pasaulis subyrėtų į šipulius.
O tada vėl prisikėlė iš pelenų.
-
Meilė. Iš pirmo žvilgsnio ji yra tokia gardi, visų norima, populiari, bet ji juk turi ir kitą veidą. Pastarąjį gali pažinti tik tada, kai tikrai jau sugyveni su ja. Meilė atsiskleidžia tik tada, kai išgyveni įvairiausius ginčus, nelaimes, išsprendi ar ne problemas, iškilusias santykiuose. Tik tada meilė pasirodo visu gražumu. Tačiau kodėl? Kodėl gyvenime viskas turi būti taip komplikuota? Ar jis taip sukurtas tik tam, kad pragaro ratuose begyvenantys velniai ir mirusieji galėtų pasijuokti? Ne? Tai kam tada? Štai kur klausimas.
Išsipasakojusi, išliejusi visą tiesą kaip karštą arbatą, varniukei net akmuo nuo širdies nusirito. Taip greitai palengvėjo. Na... Iš dalies. Emocijos vis dar veržėsi laukan fiziniais būdais: ašaromis, kūkčiojimais ir virpesiais. Ir pirmąkart jai tai patiko. Ji džiaugėsi, kad Nikas gali matyti ją tokią sužlugdytą, jei galima taip išsireikšti. Dabar klastuolis galėjo su ja daryti ką nori. Varniukė tapo marionete jo rankose. Arba jis jai atleis, arba paliks ant ledo kaip paskutinę kvaišą. Žinoma, Elytė trokšte troško apie pirmąjį variantą, tačiau juk nusipelnė tai antrojo.
Sekundės bėgo taip lėtai. Net vėžlys eina greičiau nei jos. Nors gal dėl to kaltas laukimas. Laukimas sužinoti Niko, šio Elės nusikaltimo teisėjo, budelio, nuosprendį. Laukdama susidėjo tvarkingai rankas ant kelių ir, giliai įkvėpusi, pabandė prabilti.
- Pra... prašau, ne...nety....netylėk.
Jūs net nesuprasite, kiek tas prašymas reikalavo jėgų. Kalbėti buvo taip sunku, kaip Sizifui stumti tą prakeiktą akmenį.
Nikui sujudėjus, Elė įsitempė. Ji nežinojo ko tikėtis.Juk gal dabar prie jos artėja ne jos mylimas klastuolis, o budelis, pasirengęs nukirsti jai tą prakeiktą makaulę, iš kurios naudos kaip iš molio gabalo. Dar iš to nors gali ką nors gražaus nulipdyti... Jis lėtai priėjo prie varnės ir... Švelniai pabučiavo. Elės širdis tiesiog sprogo, pilve pradėjo plasnoti drugeliai. Net jos siela atgimė. Štai ką sugeba mažas meilės įrodymas.
Bučinys, kuris buvo pats nekalčiausias dalykas, atsitikęs šįvakar, neužsitęsė. Nikui atsitraukus, tamsiaplaukė pakėlė savo raudonas akutes ir klausiamai dėbtelėjo į jį. Ji norėjo išgirsti iš jo lūpų nuosprendį, kurį paskyrė kvailei. Laukdama nors menkiausios užuominos, nes bučinys galėjo būti ir atsisveikinimo bučinys, lėtai pradėjo valytis sūrias ašaras nuo karštų merginos skruostų. Po paraliais... Prabilk!
-
Pagal Disnėjaus logiką, po vieno bučinio turėtų prasidėti „ilgai ir laimingai“, tačiau taip nebuvo. Žinoma, pirmiausia dėl to, kad šie du žodžiai kartu yra sutinkami labai retai – jei ilgai, tai jau tikrai ne laimingai ir vice versa. Gyvenimas būna arba ilgas, arba laimingas ir niekaip kitaip. Juk jei gyvenama ilgai, argi tai laimė? Laimė, iš jo patirties, trunka visada vos pora akimirkų. O jei užsitęsia – lauk tragedijos.
Kaip ten bebūtų, Nikas puikiai suvokė, kad jų dar laukia daug darbo, kad viskas grįžtu į senas vėžes... Jei tai išvis įmanoma.
Tyla jau užsitęsė ir jam toptelėjo, kad reikėtų ką nors atsakyti: varnė akimis net meldė jį prabilti. Tik sunku rasti žodžius tada, kai jų labiausiai reikia.
Vis dar nieko netardamas (kiek ilgai žmogus gali tylėti?) šiurkščiu pirštu nuvalė jos ašaras.
– Neverk, – tepasakė.
Gal būtų dar pridūręs „viskas bus gerai“ (dar viena klišė frazė prie visos klišė istorijos), tačiau žinojo, kad nebus. Patylėjo: puikiai suprato, kaip neištesėti pažadai žeidžia. Nenorėjo būti tas, kuris daužo viltis; palikime šią rolę Eleizijai.
– Vis dar nesuprantu, kodėl reikėjo meluoti? Kas nuo to pasikeitė? – pasiteiravo, žiūrėdamas kažkur į tolį, lyg mintyse matytų tą suknistą akimirką prie stalo, – Nesuprantu tavo motyvų. Ar tikėjais šitokiu būdu padaryti man paslaugą? – karčiai nusijuokė, – Kurgi ne, paslaugą.
Žinoma, visas tas dalykas su Hubertu jam priminė pigios kekšės elgesį, tačiau ką padarysi: šiuo atveju galėjo ją suprasti. Ar apsimesti supratęs, nesvarbu. Svarbu, kad tarp jųdviejų nieko nebuvo. Visa kita kaip nors išsispręs. Galbūt.
– Ar tu bent suvoki, kiek tie tavo žaidimai sukėlė skausmo? – burbtelėjo kiek pikčiau nei norėjo.
-
Prisiminimai. Tie suknisti prisiminimai. Tik jie neleisdavo Elei padoriai kvėpuoti, vaikščioti, gyventi vienišomis dienomis. Ji, apsikamšiusi šiltu pledu, visą dieną praleisdavo savo lovoje. Ašaros riedėdavo tokiais pat upeliais kaip ir šiandien. Elė net nesidrovėdavo, nebandydavo suvaldyti emocijų. Juk geriau jas išlieti nei kaupti ir kaupti savyje. O tam puikiai padėdavo nuotraukos ir tie prakeikti prisiminimai. Na tiesa... Nuotraukų Elė daug neturėjo. Pageltusiame voke saugojo tas kelias nuotraukas. Labiausiai merginukei patiko toji, kurioje varnė su klastuoliu stovi atsukę nugaras objektyvui ir susikabinę už rankų. Iš tikrųjų jie net nesuuodė, kad kažkas ruošiasi juos įamžinti žiobariškoje nuotraukoje. Gal ir geriau, nes tokiu būdu nuotrauka išėjo labai natūrali. Niekas joje melagingai šypsojosi ir nerodė, kad gyvenimas yra viena linksma karuselė. Oi ne...
Pajutusi šiurkštų jojo pirštą ant savo liepsnojančio skruosto, tyliai aiktelėjo. Jis tik nuvalė ašarą ir tepasakė neverkti. Nikai, kaip lengva pasakyti. Neverk... Jei sugebėčiau, tai tikrai neraudočiau. Kodėl? Nes verkdama atrodau išties ne kaip.
- Mhmmm, - tiesiog numykė į jo prašymą ar liepimą. Varniukė nežinojo, kaip jį pavadinti.
Po kelių lėtų sekundžių jis prabilo apie Elės melą.Jis nieko nesuprato. Jam iškilo daugybė klausimų. Ir spėkite, kam teks į juos atsakyti. Taip, Elei.
- Taip, maniau, kad darau tau paslaugą. Tuo metu aš neturėjau išsaugojusi nė lašelio blaivaus proto. Vaizdas, kaip tėvas tave skriaudžia, mintis, kad tu jam nesipriešini, ir supratimas, kad viskas dėl manęs, privedė prie tos idėjos - mesti tave. Negalėjau toliau būti su tavimi, kai aš tau suteikiau ne tik džiaugsmą, bet ir kur kas didesnį skausmą. Taip, palikdama įskaudinau, tačiau tuo metu man tai buvo geriausi išeitis. Deja, iškart tai padariusi, prakeikiau save, - švelniai krimstelėjo sau į lūpą ir atsiduso. - Tu net nežinai, ką aš dariau naktimis... Negalėdama užmigti, aš rašydavau tau laiškus, kurie ir dabar tūno geležinėje dėžutėje. Bręsta nors net nenutuokia, kad dienos šviesos neišvys.
Droviai perbraukė per savo tamsius plaukus. Varniukė jautėsi tokia palaužta, tačiau juk pati dėl to kalta. Pati privirė košės, pati ir srebia.
- Buvo net kilęs klausimas ar tik mes nepadarėme klaidos pirmąkart susitikdami. Visi mūsų prisiminimai atsakė į šį klausimą. Ne, nepadarėme, tačiau kažkas viduje šnabždėjo, kad ne santykiuose esmė. Problema esu aš.
Taip, Elė taip ir galvojo. Niko gyvenimo spektaklyje Eleizija per perklausas gavo gyvenimą žlugdančios problemos vaidmenį. Ir ji jį puikiai vaidino, nesuprasdama savo vaidmens galingumo. Ji buvo kaip Josefas Stalinas, ištrėmęs ir pražudęs tūkstančius žmonių. Tik šiuo atveju ji žudė vieną vaikiną - Niką.
- Ar suprantu? - pikčiau pakartojo klausimą. - Ko tu nori iš manęs? Kad išrėkčiau visai piliai, kokia kvaiša, paskutinė šliurė aš esu? - Iškėlė pirštą priešais klastuolį. - Tu juk mane pažįsti. Tu supranti, kad man tokie dalykai yra nieko verti. Aš tai galiu padaryti.
Atsistojusi nuo grindinio, priėjo prie Niko, sugriebė jį už rankos ir pradėjo temptis link išėjimo.
- Nagi... Eime į didžiąją salę. Ten bus pakankamai didelė auditorija. Galės paklausyti mano prisipažinimo. Į tą laiką gali parašyti man kalbą apie tai, kokia aš esu šiukšlė ir t.t. - nesusivaldydama stipriau sugniaužė ranką, laikančią vaikino ranką. - Ir taip, aš suprantu, kad to nusipelniau.
-
– Skausmą? Ar tu turi nors kiek supratimo, ką tu šneki?! Ne nuo tavęs viskas prasidėjo, ne tavimi baigės, baik manyti, jog esi pasaulio bamba ir viskas visada sukasi tik aplinkui tave, – pasikarščiavęs atsikirto.
Žinoma, jo pasaulis sukosi aplink Eleiziją, tačiau ne tai dabar buvo svarbu. Svarbu buvo... išties, kas dabar svarbu? Negi jo kaltinimai dar ką nors pakeis? Gal tik įvarys strėlių ir į jos širdį ir viskas pasibaigs dvejomis subadytomis sielomis. To jis nenorėjo; pakankamai savo kailiu patyrė, ką reiškia artimo žmogaus išdavystė.
Taip, Niko fizinis skausmas nepasibaigė su ta diena Londone, nepasibaigė ir dabar. Vis dar nekentė vasarų. Ir Chanukos, kai grįždavo namo atostogom – kažkada mėgstamiausia jo šventė pasidarė nepakeliama, pavirto į pragarą žemėje. O kai pragaras namuose, ką padaryti gali uždegtos prakeiktos žvakės?
Jau ne sykį mąstė bėgti iš namų ir dar praeitą vasarą, kai viskas buvo gerai, mažai trūko, kad būtų tam ryžęsis. Už rankos lyg grandine prikabinęs jį laikė jaunesnysis brolis, vargeli, irgi turįs tų prakeiktų sugebėjimų, kurie tik ir gadino ir taip toli gražu netobulą jų šeimą.
Tačiau klausytis, kaip Elė pati save apipila pamazgomis buvo per daug.
– Baik, – tvirtai tarė, – nenoriu, kad taip apie save kalbėtum. Jei tu tokia esi, tada kas esu aš?
Puikiai suprato, kad ji gailisi. Gal buvo kvailas ir naivus, tačiau tikėjo – vis dar tikėjo – Elės nuoširdumu ir tyra širdimi. Tačiau supratimas nelygu atleidimui. Sunku atleisti kitam, sunku atleisti už skausmą; tiek fizinį, tiek dvasinį. Pastarasis buvo blogesnis: jei nuo fizinio galima atsiriboti, mintimis persikelti kitur, galų gale prie jo priprasti, tai dvasinis buvo ne toks. Žiauresnis. Pažįstantis visą tavo esybę ir geliantis ten, kur skauda labiausiai.
Bet Nikas, kad ir klastuolis, nebuvo blogas. Dauguma jų nėra blogi, tik kartais nežino, kaip elgis. Pasimetė ir jis: gyvenime, mintyse, savyje. Nebeturėjo jokio atsvaros taško, į kurį galėtų atsigręžti pasiklydęs, kuris visada būtų arti.
O gal turėjo?
Gal jam tereikia ištiesti ranką, sutikti tą atsvaros tašką, priimti kaip savo?
– Kas buvo, to nebepakeisi, – sausai burbtelėjo.
Tarp jų vėl įsivyravo tyla, pertraukiama jų kvėpavimo ir kartais varnanagės kūkčiojimo. Negalėjo žiūrėti į ją verkiančią, tad juodos akys nukrypo į ugnį.
– Aš tik... aš noriu tave suprasti. Tik kol kas nesugebu. Kaip galima įskaudinti tą, kurį myli? Jei... jei tu vis dar mane myli, – vos girdimai sušnabždėjo.
Jam reikėjo tų žodžių. Jam reikėjo žinoti, kad vis dar jai rūpi, vis dar yra mylimas.
Nes kokia prasmė gyventi be meilės?
-
Pasaulio bamba. Štai kaip ji buvo pavadinta paties klastuolio. Nejau Elė tokia? Nejau ji save laiko svarbiausia? Ne, čia tikrai ne Elytė. Pastaroji greičiau būtų atokiau nuo tokių vietų, kur reiktų užimti lyderio poziciją ar kažką panašaus. Na... Supykusi Elė gal ir yra pasaulio bamba. Nes tada ji jau nesivaldo. Nesupranta, kas dedasi jos tamsiais plaukais pasipuošusioje galvoje, širdyje. Ji nieko nesuvokia. Tik jos liežuvis atsiriša.
Išgirdusi tvirtą Niko toną, net krūptelėjo. Nežymiai, bet išsigando. Jis įsakė nustoti pilti ant savęs visas šiukšles bei ant žemės padėti tą šiukšliadėžę. Varniukė piktai dėbtelėjo į klastuolio akis ir nenoriai pakluso jo įsakymui. Ji nemėgo, kai kažkas jau nurodinėdavo. Oi nepatikdavo. Galėdavo net gerklę perkasti, tačiau juk tai buvo Nikas. Tad visos blogos idėjos išgaravo kaip mat.
- Baigiau, ponaiti Maquet. Ar dabar esate patenkintas? - paskutinį sakinį sumurmėjo po nosimi.
Dabar Elė jautėsi keistai. Buvo suglumusi. Atrodė, kad ji dabar esa milžiniškoje menėje. Langai išpuošti mozaikomis, sienos - gobelenais, o pačioje matomiausioje vietoje stūkso geležinis sostas. Varniukė sėdėjo pastarajame, priešais ją stovėjo trys vyrai. Kiekvienas buvo galimas šio pokalbio užbaigimo variantas. Pirmasis vyras yra bučinys, kuris nutildytų visus ginčus, antrasis - ginčo tęsimas ir tikėjimas, kad jie abu ras kompromisą, o paskutinysis - visko metimas, pabėgimas iš kambario. Kiekvienas vyras kartu atsigabeno ir po statinę gero vyno - pasekmes. Deja, Elė negalėjo matyti kiaurai statines, tai ir nežinojo, ką atneš kiekvienas pasirinkimas. Ir tada išaušo laikas rinktis.
- Žinok, aš tau dabar taip noriu užvožti per tą sumautą makaulę, - pasirinkdama antrąjį vyriškį, piktai dėbtelėjo mergina. Ji lėtai pradėjo artėti prie vaikino, tikėdamasi, kad jis eis ir eis atbulomis, kol bus priremtas prie sienos. - Ar aš tave vis dar myliu? Ne, žinok. Čia tik šiaip sau kūkčioju, verkšlenu ir ėduosi su tavimi. Galėčiau susirasti ir geresnės veiklos, - pagreitino žingsnį. - Tu nori ko? Prisipažinimo, kad tau vis dar TAI jaučiu? Man nesunku tai padaryti. Tikrai nesunku, ponaiti, - ji buvo jau taip arti jo, taip arti. - Aš tave myliu, kvaily, - stovėdama poros milimetrų atstumu, atkirto ji.
-
Ne, jis nebuvo patenkintas. Ir kur būsi, kai priešais mylimoji, visa apsiverkusi, su juodais nuo nutekėjusio tušo paakiais?
Jis jos bijojo, tikrai bijojo. Varnė mokėdavo parodyti savo kovingąją pusę, dievažį, net Patys Žinote Kas jos prisibijotų. Tad, jai besiartinant, pradėjo nejučia trauktis atgal, vis dar sėdėdamas ant apyšalčių grindų. Traukėsi tol, kol nugara neatsirėmė į krėslo kojas, o tada nebeliko kelio atgal. O varnė vis artinasi – štai ji jau visai šalia, taip arti, kad vaikinas galėjo pajusti jos iškvėpiamą orą sau ant skruosto, taria tuos stebuklingus žodžius, kurių Nikui taip reikėjo išgirsti.
– Ir aš tave myliu, – sušnabždėjo, jų nosims susilietus.
Vėl suėmė jos veidą delnais ir pabučiavo, rankos nuslydo ant merginos kūno ir apsivijo jos liemenį. Šis bučinys buvo visai kitoks: nebe švelnus, o pilnas žvėriško karščio, perpildytas jausmų – ir ne tik romantiškų. Jis buvo piktas ir nekantrus, grubus, tačiau svaiginančiai malonus.
Vaikinas palinko virš jos, tad jie jau gulėjo ant grindų. Uždusęs atsitraukė.
– Gal, sakau, pamirštam viską... visus pastaruosius metus? – kalbėjo daugiau sau, nužiūrinėdamas lubas, delnu įsikibęs į josios delną, – Žinau, kad bus sunku; ir tau, ir man, tačiau gal pabandom iš naujo? – nedrąsiai pasiteiravo, bijodamas atsakymo.
-
Jautė jo kvėpavimą, jo kvapą, jo šilumą. Ant lūpų dar išdykavo jo skonis - tas prakeiktas dalykas, kuris varė varnę iš proto. Ji norėjo daugiau, žymiai daugiau. Bet po tokios pertraukos yra blogai perdozuoti, nes gali ir širdies smūgis ištikti, o tada jau būtų blogai.
Varniukė buvo taip arti jo. Jų nosims susilietus, jos vidus tiesiogine to žodžio prasme pradėjo virpėti. Nežinojo, kas jai darosi. Bet tikriausiai taip atsitinka ir narkomanams, kurie po geros pertraukos vėl ima leistis "gėrį" sau į veną.
- Nikai, - tyliai iškvėpė orą.
Vaikinas buvo greitesnis ir turėjo daugiau ryžto tam padaryti. Pastarasis suėmė jos veidą šiltais delnais ir pabučiavo. Jo rankos maloniai nuslydo ant Elytės kūno, apsivijo gležną jos liemenį. Šis kartas buvo kur kas grubesnis, šiurkštesnis, karštesnis nei pirmaisis. Palyginus antrąjį su pirmuoju, pastarasis buvo tik vaikų žaidimas. Nežinodama, kur dėti rankas, Eleizija nedrąsiai laikė jas priglaudusi prie savo krūtinės. Išties jautėsi nedrąsiai tokioje situacijoje. Tikriausiai nustebsite, bet taip. Juk visada būna pirmas kartas. Na, Elei šiandien pirmas kartas, kai ji yra drovi šalia Niko. Visiems pasitaiko.
Net nepastebėjo, kai jie abu jau gulėjo ant šalto grindinio. Bučinys vis dar tęsėsi. Ir iš kur pas tokius du jaunuolius tiek ištvermės? Gal pas juos vietoj širdžių yra įtaisyti maži mechanizmai, kurie varinėja kraują po visą kūną?
- Pamiršti viską? - vis dar giliai kvėpuodama pakartojo Niko pasiūlymą. - Ne, negalim pamiršti, - patogiau atsisėdo ir pažvelgė į Niką. - Mums reikia suprasti vienas kitą, reikia viską išsiaiškinti, tačiau ne šiandien.
Giliai įkvėpė ir, nejaukiai pasijutusi, suėmė už megztinio kraštų. Kilstelėjo ir išsinėrė iš taip šildančio rūbo. Dabar ji buvo tik su suknele, kuri apnuogino merginos pečius, šlaunis, kulkšnis...
Suėmusi lazdelę, mostelėjo ja į duris, užrakindama jas. Droviai užlipo ant gulinčio klastuolio, nedrąsiai nagais perbraukė per jo krūtinė ir pasilenkusi įsisiurbė į jo kaklo odą.
-
Jis niekada nieko gyvenime nebuvo taip pasiilgęs kaip jos. Per visus tuos metus, trūkusius bent amžinybę, kiekvieną akimirką jis troško tik vieno: būti šalia Eleizijos, galėti įkvėpti jos kvapą, prisiliesti prie jos odos, glostyti plaukus, bučiuoti. Mylėti visa savo širdimi. Ir štai dabar atėjo tą akimirką, kai galėjo tą padaryti, kai visos svajonės pagaliau galėjo tapti realybe.
Ir štai, nors vaizdavosi šią akimirką kokius 14 milijonų kartų su vis kitais scenarijais, dabar nežinojo, ką sakyti. Ką daryti; kaip elgtis. Žinojo, kad šis vienintelis scenarijus yra teisingas, likę milijonai buvo nieko verti. Ir visgi – jis buvo nerangus ir drovus. Kaip visuomet.
Jiedu susitaikė, pagaliau! Susitaikymą lydėjo rožių žiedlapiai, žvakių šviesa ir smilkalai – net jei sukurti magijos pagalba paskutinę minutę. Banalu iki apsivėmimo.
Bet meilė gi ir yra banali, ar ne?
Todėl leiskime jiems pasimėgauti viens kito draugija, viens kito meile. Jiedu to nusipelnė.
Jei jų gyvenimas būtų filmas, ties šia vieta turėtų atsirasti titrai, žymintys filmo pabaigą. Na, gal dar galima būtų įterpti kokią sceną, pasibaigus titrams, rodančią, kaip viskas gražiai einasi po kokių penkerių metų. Tačiau realiame gyvenime po tokių scenų viskas tik prasideda. Juk gyvenime – kitaip negu kine ar knygose – po vedybų/susitaikymo/vaiko gimimo/(įterpkite savo variantą) nebūna hepi endo, ties jais nesibaigia problemos. Atvirkščiai – dažniausiai jos tik prasideda.
-
Prabėgus kelioms dienoms po sugrįžimo į Hogvartsą visi mokiniai buvo pasinėrę į namų darbus ir pamokų lankymą, tik žinoma, ne Luna. Tiesa, jaunoji anglė namų darbus ruošė, tačiau keltis anksti ryte vis dar neprisivertė, išskyrus, kai lankėsi Nuodų ir Vaistų pamokoje. Lauke šviesiai mėlyną dangų apgobus tamsai Luna tyliai išsmuko iš Varno Nago bendrojo kambario ir pasuko klaidžiais koridoriais. Norėdama pabūti, kuo toliau nuo visų, mėlynakė ilgai negalvojus nulipo į antrą aukštą ir nužingsniavo prie seniai lankytos vietos. Tiesa sakant, ji nebeprisiminė, kada ir kaip ją atrado, tik žinojo, jog tokia vieta yra. Sustojusi prie paveikslo mergina išsitraukė burtų lazdelę ir apvedė paveikslo rėmus. Vos tik juodaplaukės burtų lazdelė pasiekė tą patį tašką, kuriame ir pradėjo, po paveikslu atsirado nedidelė anga. Įsidėjusi burtų lazdelę atgal į kišenę Luna įžengė į seniai lankytą kambariuką. Regis, niekas per visus šiuos metus nebuvo pasikeitę. Grindys, kaip ir tuomet, tamsaus medžio, sienų spalva nepasikeitusi ir net gi prabangi sofa atrodė būtent taip, kaip ir pirmąjį kartą. Lėtai žingsniuodama mergina apėjo visą kambarį ir sustojo ties židiniu. Šiame skleisdama jaukią ir malonią šilumą spragsėjo liepsna. Šyptelėjusi juodaplaukė atsistojo ir priėjusi prie prabangios violetinės sofos įsitaisė joje atsiguldama ant pilvo ir pasidėdama galvą ant sukryžiuotų rankų. Turbūt buvo įpratusi prie to būdama vilke. Kryptelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į židinyje spragsinčią ugnį klausydamasi tylaus traškėjimo. Turbūt būtent to merginai ir reikėjo. Visiškai pamiršusi visas problemas ir kankinančias mintis juodaplaukė ramiai gulėjo ant sofos. Deja, vis dėl to ne visos mintys buvo pamirštos. Septyniolikmetės atmintyje iškilo puikiai pažįstamo vaikino šypsena ir žaliai melsvos akys. Luna nė pati nesuprato, kodėl prisiminė Elijah'ų, tačiau prisiminimai privertė šyptelėti mėlynakę. Papurčiusi galvą jaunoji anglė pabandė nuvyti šią mintį, tačiau nesėkmingai. Liaukis, esu tikra, kad jis ir vėl įsivėlė į kokią nors intrigą su Anika ar kita mergina. Tikimybė, kad taip ir yra, buvo nemaža. Nustūmusi šias mintis Luna ir toliau stebėjo spragsinčią ugnį.
-
Atostogos jau pasibaigė, tačiau Elijah negalėjo pamiršti visų rūpesčių, kurie buvo užpuolę jį tuomet, kol jis dar tupėjo namuose kartu su tėvu, tačiau atostogos jau baigėsi ir atėjo laikas susikaupti ir kibti į darbus, kas jaunajam vampyrui kėlė šiokį tokį juoką.. Elijah protinguolis - taip nebūna, - nevalingai šyptelėjo Chris' as..
Tad nieko nelaukęs Dawson' as nusprendė išsprukti iš bendrojo kambario ir aplankyti įvairias pilies vietoves, tačiau dabar jį traukė tik viena, kurią kažkada yra minėjusi Luna. Jis prisiminė tik tai, kad kažkoks paveikslas ir reik aplink jį apvesti lazdele.. Ech, kada mano atmintis truputį pagerės, - šiek tiek susirūpino vaikis, kai staiga jam už akių užkliūvo gana didelis paveikslas, tad šis nieko nelaukęs išsitraukė lazdelę, kuria mažai te mokėjo naudotis, ir apvedė aplink paveikslą. Staiga prasivėrė anga pro kuria greit įsmuko Elijah ir apsižvalgė aplinkui..
- Sakyčiau čia gražu, - ištarė vaikis, kai staiga suprato, kad jis čia ne vienas. Iš kart atpažino Lunos širdies plakimą, tačiau neskubėjo lėkti iki jos, nes po to karto su Anika jis dar su ja ir nekalbėjo, o tai jį tikrai gąsdino.. tačiau ilgai nelaukus jis pasiekė kambarį su židiniu ir atsisėdo gale vilkės kojų, nes daugiau vietos buvo maža.. Ji gulėjo sau ramiai išsitaisiusi ir turbūt nė nelaukė svečių..
- Tai laba, - šyptelėjo vaikis ir žvilgtelėjo į merginą..
-
Atitraukti žvilgsnį nuo židinio merginą privertė garsas už nugaros. Nė atsisukti nereikėjo, jog juodaplaukė suprastų, kad ką tik į kambarį įžengė ne kas kitas, kaip Elijah'us. Vilką minim, vilkas čia, ups, vampyras. Klausydamasi rudaplaukio širdies dūžių ir kvėpavimo Luna ir vėl nusuko žvilgsnį į ugnį. Netrukus pajutusi, kaip vaikinas atsisėda šalia juodaplaukė tingiai atsisėdo ant sofos ir žvilgtelėjo į grifą.
-Labas, ar kažkam pasidarė nuobodu slampinėti po pilį?-šyptelėjo varnė patogiau įsitaisydama ant sofos ir prisitraukdama kojas prie savęs. Regis, priešais sėdintis vaikinas atrodė susirūpinęs ir išsiblaškęs. Nusukusi žvilgsnį nuo rudaplaukio Luna žvilgtelėjo į židinį, tačiau netrukus merginos dėmesį patraukė tiesiai priešais ją atsiradęs ir ėmęs leistis vokas. Pakilusi nuo sofos juodaplaukė sugavo lengvai krentantį voką ir pavartė rankose. Ant šio nebuvo jokio užrašo. Ar būsiu pamiršusi kokį nors giminaitį, kuris nusprendė parašyti seniai matytai dukterėčiai? Daugiau nebespėliodama mėlynakė atplėšė voką ir išlanksčiusi baltą popieriaus lapą ėmė skaityti ranka rašytą laišką.
-
- Tikrai, kad nuobodu, apskritai čia viskas nuobodu neskaitant tos dramų dienos su Anika, tikiuosi tu ją jau pamiršai.. Ir vis dėl to gal nebūsi idiotė.. ir neprasidėsi su manimi - veide išspaudė šypseną vaikinukas, - vasarą buvo smagiau, tačiau ech, - dustelėjo ir žvilgtelėjo į merginą, šįkart jaunasis vampyras nebenorėjo skųstis savo rūpesčiais..
Lunai atsitraukus ir atsisėdus patogiau nat sofos, vaikis taip pat įsipatogino, nes sėdėti gale buvo labai nepatogu, tačiau jo mintis greit išblaškė nusileidęs vokas iš kažkur tiesiai vilkei į rankas..
- Kas čia? - Kiek rūpestingai klaustelėjo grifas, nes nuojauta jam nieko gero šįkart jau nesakė.. - Greičiau skaityk, - ištarė vaikis ir laukė, kol mergina pagaliau tai perskaitys, nes lįsti į akis buvo nesmagu ar griebti laišką tiesiai iš merginos rankų..
-
-Kad nebūtų nuobodu, gali pasikviesti Aniką, esu tikra, kad iškart įdomiau bus,-nusijuokė mergina ir vėl ėmusi erzinti rudaplaukį.-Nepamiršau, tačiau ji per daug man nerūpi,-gūžtelėjo pečiais mėlynakė. Apie neseniai įvykusį susitikimą su vampyru ir šviesiaplauke Luna nė negalvojo. Šis prisiminimas buvo išgaravęs iš merginos galvos.
-Elijah'au, nesu ta, kuriai rūpi kitų nuomonė, kuo būsiu ir su kuo sprendžiu pati,-šyptelėjo jaunoji anglė. Būtent tokio principo mergina visą laiką ir laikėsi. Neseniai pradėtą pokalbį nutraukęs laiškas dabar gulėjo merginos rankose.
-Džesika...Ją pagrobė...-negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo laiško Luna nė nežvilgtelėjo į rudaplaukį. Jautėsi tarsi kas nors būtų skėlę jai antausį. Skaudų antausį, kuris paliko raudoną žymią ant skruosto.
-
- Ko ko, bet jos man dabar mažiausiai reikia, - kiek susierzinęs tarė vaikis, jis jautė, kad Luna jį erzina, tačiau kaži ar daba buvo tinkamas momentas tam...
- Man irgi ji nerūpi, tačiau juk nieko baisaus, jei paklausiau, - mandagiai šyptelėjo.. - Šaunu, kad tau nerūpi kitų nuomonė... - pakartojo vaikis, tačiau dabar visą dėmesį suteikė į laišką.. Išgirdęs tuos nelemtus žodžius, vaikis kiek persigando..
- Kąą!? Kaip tai pagrobė, kieno darbas? - Klaustelėjo vaikis pilnas vidinio įniršio, nežinojo ar dabar tinkamas metas ar ne, tačiau paguosti merginos nelabai mokėjo.. - Klausyk, nesinervuok, viską padarysiu, kad ją rastu, jau ir turbūt numanau, kieno tai darbas, - kiek suintrigavęs ištarė vaikis ir apkabino Luną, nes dabar jai turbūt buvo labai sunku ir bloga, juk geriausia draugė dingsta.. O Rajanas, jis turbūt paskendęs paieškosia.. Elijah dabar žinojo tik viena, kad reikia pranešti tėvui, nes kaip tik šią vasarą sutarė su juo palaikyti jų santykiu, o dabar štai..
-
Į tolimesnius vaikino žodžius mergina nieko neatsakė, visas rudaplaukės dėmesys buvo sutelktas į rankose esantį laišką. Negalėdama patikėti tuo, ką neseniai perskaitė, Luna dar kartą akimis perbėgo laišką. Prasidėjus naujiems mokslo metams tikrai nesitikėjo, kad jos lauks tokia žinia. Užteko, kad neseniai pati buvo pagrobta ir grįžo sunkiai sužeista, bet vis dėl to gyva. Ar Džesika grįš gyva, rudaplaukė abejojo.
-Nežinau! Rajanas nieko apie tai neužsimena,-ištiesė laišką vaikinui pati bandydama suvaldyti kylantį įniršį.-Kaip galiu nusiraminti, kai mano geriausia draugė pagrobta, o aš esu Hogvartse ir apie tai sužinau paskutinė?! Maža to, nė negaliu jiems padėti. Man nerūpi kieno tai darbas, nudėsiu jį pirmiau, nei jis spės sumirksėti,-Lunos balsas tapo panašus į vilko urzgimą. Pajutusi vaikino apkabinimą juodaplaukė išsilaisvino iš šio glėbio ir žengė kelis žingsnius į šalį.
-
Elijah buvo susirūpinęs lygiai taip pat, kaip ir mergina, tačiau šios įniršis buvo kiek stipresnis, rodėsi visas šis gražus ir jaukus kampelis pavirs pelenais..
- Klausyk Luna, - stengėsi grifas nuraminti merginą, tačiau ši buvo tiek nusiminusi tiek įniršusi, todėl jis lysti į akis nelabai norėjo, tačiau pasakyti kai ką privalėjo, - žinau kieno tai darbas, vasarą tėvą įtikinau, kad Rajanas su Džesika myli vienas kitą ir, kad jis jo neatstumtu, jis sutiko, tačiau kiti vampyrai.. Na jie surengė ultimatumą, o tai reiškia, kad dabar Džesika pas juos ir aš žinau kaip tai sutvarkyti, mano tėvas jai padės, tik man reikia kuo greičiau su juo susisiekti.. - kiek nerimastingai ištarė vaikis ir nužvelgė Luną..
- Dabar tu tik truputį nusiramink, žinau, kad tai labai skaudu ir sunku, bet aš žinau, kad jie nieko nepadarys, nes žino, kad grynakraujai jų tikrai tada nepagailės.. Palauk, man reikia lapo ir kažko kas rašo, aš tuoj pat išsiųsiu laišką tėvui, nebent yra koks kitas būdas susisiekti.. - kiek nerimastingai burbtelėjo vaikinas ir atsisėdo ant sofos..
-
Užvaldyta įniršio Luna pamiršo apie kambaryje esantį jaukumą, kuris visai neseniai ramino juodaplaukę. Regis, šis išgaravo, vos mergina perskaitė laišką. Sukandusi dantis jaunoji anglė nusuko žvilgsnį į šalį. Jei rankose būtų laikiusi savo kardą, turbūt visas šis jaukus kambarys jau seniai nebebūtų toks jaukus. Vis dėl to kardo juodaplaukė neturėjo. Ir dėka to, patalpa liko nesugadinta. Išgirdusi vaikino žodžius mėlynakė kilstelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į žaliai melsvas akis.
-Įtikinai tėvą dėl Rajano ir Džesikos?-netikėdama rudaplaukio žodžiais pakarotojo šešiolikmetė. Žinoma, žinojo, kad apie tai vampyrai sužinos, bet kad pats grynakraujų vadas ims ginti tuos jaunuolius...Tetrūksta, kad Elijah'us prisipažintų, jog Anikos žodžiai buvo tiesa... Nuvijusi šią mintį juodaplaukė linktelėjo. Grifo žodžiai sumažino viduje kylantį įniršį ir privertė nurimti merginą. Nurimusi mėlynakė kelias akimirkas stebėjo rudaplaukį, galiausiai sušnibždėjo burtažodį ir ištiesė baltą lapą ir tušinuką. Vaikinui ėmus rašyti laišką juodaplaukė įsitaisė šalia ir bandydama nurimti atsirėmė į sofos atlošą. Užmerkusi akis mergina pabandė nustumti visas mintis į šalį.
-
- Taip, įtikinau, nors nereikėjo ilgai vargti, jis pats suprato, kad meilei ribų nėra, kaip ir gaujų skirtumo, - šyptelėjo vaikinukas ir ėmėsi darbo.. Lunai ištiesus lapą su tušinuku šis greit puolė rašyti.
Sveikas tėti,
Mūsų gaujos vampyrai, kurie nusiteikia prieš Rajaną ir jo merginą, ją pagrobė, jei gali pasirūpink tuo, pats žinai kaip.. Tavo sūnus.
Parašęs laišką vaikis padavė šį Lunai, kad šį pasirūpintu jo išsiuntimu, nes vaikis buvo per daug susirūpinęs ir neatsakingas, kad nežinia kuo tai galėjo pasibaigti.. Luna atrodė šiek tiek atsipalaidavusi, tačiau Elijah nė neketino jos erzinti ar nervuoti, nes žinojo, kad gali kliūti..
- Na, nusiraminai, matai, viskas bus gerai, tuoj gausime atsakymą, kad jiems viskas gerai, o iki tol, geriau apie ką nors pašnekam, - šyptelėjo vaikis, bandydamas išsklaidyti įtampą..
-
Tamsa, apgobusi juodaplaukę leido galutinai nurimti. Atgavusi ramybę mergina atsimerkė ir įsmeigė žvilgsnį į spragsinčią liepsną židinyje. Vilkei nurimus kambarys, regis, ir vėl atgavo jaukumą ir šilumą. Nusukusi žvilgsnį nuo židinio jaunoji anglė žvilgtelėjo į vaikiną.
-Meilei nėra ribų? Sakai taip, tarsi, pats būtum ką nors įsimylėjęs,-šyptelėjo mėlynakė ir žvilgtelėjo į ištiestą laišką. Kelias akimirkas dvejojusi Luna paėmė laišką ir pabandžiusi susikaupti išsiuntė šį nurodytu adresu. Bent jau tikėjosi, jog nusiuntė tam adresui.
-Labai tikiuosi...-tyliai atsakė mėlynakė ir vėl žvilgtelėjo į židinį. Nuo jo sklindanti šiluma apgobė abu jaunuolius bandydama nuraminti. Atsipalaidavusi mergina liko sėdėti atsirėmusi į sofos atlošą.
-Apie ką?-kryptelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į rudaplaukį.
-
Tą šviesa sklindanti nuo židinio buvo vienas iš būdų atsipalaiduoti ir truputį nurimti, nes tą agresija, kurią jis matė Lunoje, jautė savyje, tikrai nebuvo gerai, nes belekada jie galėjo vienas kitą užmušti.. o dabar jis tiesiog sėdėjo ir laukė kokio nors atsakymo iš anapus.. tačiau jį staiga išblaškė sekantis vilkės klausimas.. Vaikis kiek pasimetė, nes dabar nė nežinojo, ką atsakyti, jis pats nesuprato, kodėl jo šitaip paklausė. Jis pastaruoju metu pats nesuprato savo jausmų, o atsakyti į klausimą šiam buvo tikrai sunku..
- Nežinau, pats nesuprantu ar aš tikrai kažką myliu ar tai tik susižavėjimas, - atšovė vaikis galvoje turėdamas prieš jį sėdinčią mergaičiukę..
- Tikėk, tėvas mano galingas, o kiti žino, kad jai jam nepaklius, galu galiausiai mirs, juk toks gyvenimas arba paklusti ir sau laimingai nugyveni amžinybę arba miršti nesulaukęs pilnatvės džiaugsmo, -šyptelėjo vaikis ir pažvelgė į juodaplaukę..
- Nežinau apie ką.. kaip tavo vasara? - Bandydamas tempti laiką klaustelėjo Dawson' as.
-
Ką tik niršusi dabar mergina ramiai sėdėjo patogioje sofoje ir klausėsi liepsnos spragsėjimo, bei šalia sėdinčio vaikino širdies dūžių. Kambaryje tvyrantis jaukumas ir šiluma vertė užmerkti akis ir patogiai susirangius po kokiu nors minkštu pledu panirti į sapnų karalystę. Būtent tai Luna dabar ir būtų padariusi, tačiau netrukus nuvijo šią mintį. Šalia sėdėjo Elijah'us, kurio tėvas netrukus turėjo atsiųsti atsakymą, tad apie miegą teko pamiršti. Stebėdama, kaip židinyje šokčiojančios liepsnos bando ištrūkti Luna klausėsi rudaplaukio atsakymo.
-Kodėl tuomet neišsiaiškini to?-neatitraukdama žvilgsnio nuo žindinio paklausė jaunoji anglė. Prisitraukusi kelius prie savęs juodaplaukė patogiau įsitaisė ant prabangios sofos ir kryptelėjo galvą į grifą.
-Gyvenimas. Arba tu, arba tave,-kilstelėjo savo lūpų kampučius mergina.
-Puikios, patikrinau, kaip gyvena didžiausi vilkolakių priešai-medžiotojai, žinoma, ne savo noru,-sarkastiškai atkirto Luna,-o tu?-kilstelėjo lūpų kampučius mėlynakė.
-
Dabar vaikinas sedėjo ir galvojo te apie vieną dalyką, kada tėvas atsiųs atsakymą, tačiau Naujasis Orleanas gan toli, tad atsakymo dar reikės palaukti.. Turbūt dar ir vaikino laiškas nepasiekė jo tėvo..
Elijah ant sofos įsirangė gan patogiai ir mįslijo apie merginos anksčiau užduotą klausimą.. Kjp tu nesupranti dar, kad man patinki... - pagalvojo vaikis ir nežymiai kilstelėjo savo lupų kampučiais.. O išgirdęs sekantį klausimą, tik atsikosėjo.
- O tai kaip tai išsiaiškinti? - Klaustelėjo susidomėjęs vaikinas ir nusukė žvilgsnį į juodaplaukę. - O tu ar jauti kam simpatiją? - Klausiamai pažvelgė į merginą..
- Taip, tas jau toks gyvenimas, -taip pat šypsena atsakė grifas ir išgirdęs merginos atsakymą apie atostogos kiek sukluso.
- Kas nutiko? Buvo pagrobe? - Kiek įpykęs ištarė vaikis, jis net negalėjo pagalvoti, ką padarytu tiems, kurie nuskriaustu Luną..
- Mano tai visai normaliai, neskaitant to, kad nužudžiau šešis savo gaujos vampyrus, dėl jų išdavysčių.. - kiek sutrikęs burbtelėjo Dawson' as ir pažvelgė į rusenančią ugnį..
-
Laukti atsakymo iš Elijah'aus tėvo darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Luna jautėsi tarsi bet kurią akimirką kas nors suvarys jai į širdį durklą. Nors vaikinas ir tikino, kad Džesika gyva ir vampyrai jos neskriaus, tačiau bloga nuojauta neapleido juodaplaukės. Išgirdusi grifo klausimą mergina nusijuokė.
-Nežinau, gal pabučiuok ją, kaip ir Aniką?-kandžiai atkirto jaunoji anglė, tačiau nė pati nesuprato, kodėl taip šiurkščiai atkirto. Vengdama atsakymo į antrąjį užduotą klausimą Luna tik linktelėjo išgirdusi tolimesnius vampyro žodžius.
-Ilga istorija, bet taip,-šyptelėjo mėlynakė ir žvilgtelėjo į vaikiną, kuris regis, atrodė įpykęs. Neseniai nurimęs rudaplaukis ir vėl niršo, tik šįkart dėl šešiolikmetės žodžių.
-Nurimk, man viskas gerai, aš sveika,-nusišypsojo juodaplaukė.
-
Elijah sedėjo ir mįslijo apie tai, kada tas laiškas pagaliau pasieks jaunuolius, nes laukimas laukte žudė. Ir štai staiga iš kažkur nusileidžia laiškas, vaikinas nieko nelaukęs atsistoja ir jį nugrebia..
Sveikas Elijah,
Negi mes taip aukėjome tuos parazitus, klausyk, nepergyvenk aš pasirūpinsiu tuojaus tuo reikalu ir tavo draugė bus laisva, tik dar kai kas, jos jie neskriaus, žinok tai..
Laiške tėvas parašė viską, ko grifas ir tikėjosi, tad jam tas leido atsipūsti ir išgirdęs kitus merginos žodžius jis tik kvailai nusišypsojo..
- Gal nereikia bučiuoti, nežinia kuo man pasibaigs.. man patinkanti mergina yra ten kur tėvas, kaip ten nusigauti, kad ją pabučiuoti. - Kilstelėjo vieną antakį berniūkštis ir klausiamu žvilgsniu nužvelgė merginą, jis stengėsi ją teuputį paerzinti..
- Sakai tave buvo pagrobe ir tu dabar tokia rami? Na sakyčiau optimizmas tyška pro šonus, - nusijuokė Dawson' as ir įsmeigė akis į merginą.. - Šaunu girdėti, - pritardamai kilstelėjo lupų kampučiais.
-
Atsakymo laukimas varė Luna iš proto. Atrodė, kad sekundės virto ištisomis valandomis, o šios-dienomis. Nebegalėdama daugiau taip ramiai sėdėti mergina jau ruošėsi stotis, kai tiesiai į vaikino rankas nusileido ilgai lauktas (žinoma, kad ne ilgai, taip atrodė, tik juodaplaukei) laiškas. Akimis perbėgusi per tekstą mėlynakė nurimo. Džesikos ieškojo visa Pusmėnulio gauja, o dabar prie jų prisijungė ir grynakraujai vampyrai. Turbūt jei kas nors kitas būtų tai pasakęs, mergina nebūtų patikėjusi, tačiau dabar pats Elijah'aus tėvas parašė, kad suras Džesiką ir padės vilkolakiams. Gal suvienyti vampyrus su vilkolakiais nebus taip ir sunku? Šyptelėjusi ir pagaliau galutinai nurimusi mergina žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Dėkui,-Lunos veide atsirado nuoširdi šypsena.
-Bijai, kad iškels tokį patį skandalą, kaip ir Anika?-kandžiai paklausė juodaplaukė.-Beje, juk sakei, kad nenorėtum draugauti su vampyre,-klausiamai kilstelėjo antakį mėlynakė. Erzindama grifą Luna prisiminė vakarą Uždraustajame miške, kai abu jaunuoliai stengėsi vienas kitam, kaip galima labiau "įkąsti". Prisiminus tą vakarą merginos veide atsirado šypsena, tačiau netrukus dingo, lygiai taip pat greitai, kaip ir atsirado.
-O ką turėčiau daryti? Vasaris, kaip ir aš gyvas ir sveikas, keli medžiotojai mirę, tad regis, viskas gerai,-gūžtelėjo pečiais jaunoji anglė ir šyptelėjo.
-Beje, žinau, kad Rajanas su Džesika buvo ir tave aplankę, kai Džesika leido laiką pas Rajaną namuose,-kilstelėjo savo lūpų kampučius mergina.
-
Elijah pats netikėjo, kad jo tėvas taip pasikeitė ir dabar pritaria Rajano ir Džesikos draugystei, tas vaikiną labai džiugino..
- Nėra už ką, nieko nepadariau, - šyptelėjo Dawson' as ir pažvelgė į merginą.. Jis jaudinosi ir truputį nerimavo dėl savo draugo savijautos, tačiau žinojo, kad tėvui turi paklusti visi, o jei ne tada jau sudie.. Kas per kvailys drįstu liesti Džesiką, žinodamas, kad grynakraujis tam pritaria, gal jis susipyko su savimi?
- Ne, abejoju ar iškeltų, juk Anika iškėlė skandalą ne dėl bučinio, o dėl tavęs, - šyptelėjo vaikis, vos galėdamas laikytis nenusijuokęs garsiai, - juk dabar tu mano mergina, - vos nepratrūko.. Jis erzino merginą, kaip ir šį ji..
- Jei viskas gerai tau ir Vasariui, tada gerai, svarbu abu gyvi, - kilstelėjo lupų kampučiais grifas ir išgirdęs sekantį klausimą nusišypsojo..
- Taip, jie buvo pas mane atvykę, o jie tau kažką pasakojo? - Kiek sunerimęs klaustelėjo vaikis, žinodamas, kad šie bando jį su Luna suvesti, tačiau Elijah ir taip laikėsi slėpdamas savo jausmus, kurie neaišku prie ko vedė, tačiau šie jam gali pridaryti daug bėdų.
-
Mintis, kad Džesikos ieško ir vampyrai, Lunai vis dar atrodė keista. Kelis šimtus metų kariavusios gaujos dabar kartu ieškojo dingusios vilkolakės. Kas toliau? Vampyrai nustos gerti kraują ir taps vegetarais? Tyliai nusijuokusi mėlynakė žvilgtelėjo į šalia sėdintį vaikiną. Įdomu, ką Elijah'us atsakytų į tokius mano žodžius? Deja, atsakymo juodaplaukė nenorėjo. Tikriausiai grifas būtų įsižeidęs, tad savo klausimą šešiolikmetė pasiliko sau. Atsirėmusi viena ranka į sofos atlošą Luna pasisuko šonu ir kryptelėjo galvą į grifą.
-Ar tai reiškia, kad turėsiu pasirodyti visur ir visada, vos tik tu pabučiuosi kokią nors merginą?-nusijuokė juodaplaukė.-Tavo mergina? Norėtum,-prunkštelėjo šešiolikmetė ir šyptelėjo išgirdusi sekančius vaikino žodžius.
-Hmm...Gal ir pasakojo,-paslaptingai nusišypsojo mėlynakė. Galvoje nuskambėjo Džesikos ir Rajano balsai, tačiau juodaplaukė greitai pasistengė šiuos nustumti į šalį.
-
Dabartinis dialogas tarp jaunuolių buvo kiek keistokas, bučiniai, meilės reikalai ar nėra ko įdomesnio? Juk jie dar gana jauni, tačiau panelę susirasti jaunajam vampyrui buvo laikas..
- Na jei taip nori, gali pasirodyti, kai bučiuosiu kitas merginas, bet tai tavo reikalas, - šyptelėjo vaikis, - jei tau patinka į tai žiūrėti, tai žiūrėk, - erzindamas nuprunkštė Elijah ir kilstelėjo galvą į Luną.. O dar išgirdęs kitus žodžius kiek suglumo, juk Rajanas jam vis piršo Luną, o jei ši dabar žino, tai bus tikrai labai gėda..
- Am.. Tai ką tau jie pasakojo? - kiek suglumęs tarstelėjo Dawson' as, - juk smagu sužinoti kokius gandus nešioja, tačiau žinok tai netiesa, - pats sau meluodamas ištarė vaikinas, tačiau pats nesuprato, kodėl taip keistai jaučiasi.. Pastaruoju metu jis i vilkė pasidarė artimesni, o tas turbūt leido kiek suartėti, dėl Chris' as dabar keistai jaučiasi ir pats savęs nesupranta..
-
Klausydamasi vaikino atsakymo Luna ėmė juoktis ir prireikė kelių akimirkų, jog nurimtų.
-Žinai, atsisakysiu tokio pasiūlymo, man užteko ir paskutinio įvykio su Anika, daugiau į visą tai veltis nebenoriu, be to man užtenka ir Džesikos su Rajanu-šyptelėjo mėlynakė ir nusuko žvilgsnį į židinį. Užmerkusi akis kelias akimirkas juodaplaukė klausėsi tylaus spragsėjimo ir Elijah'aus širdies plakimo. Jei ne vaikino žodžiai, turbūt dar kelios akimirkos ir mėlynakė būtų užsnūdusi. Atmerkusi rudas akis, kurios slėpė išskirtinę spalvą, šešiolikmetė žvilgtelėjo į vaikiną.
-Aš pirma paklausiau, tad tu pirmas ir atsakyk,-šyptelėjo juodaplaukė,-o gal vis dėl to reikėtų patikėti tais gandais?-kilstelėjo antakį ir plačiai nusišypsojo. Tiesa, Luna nė nežinojo apie ką kalbėjo Elijah'us, tačiau nusprendė paerzinti šį. Galbūt pavyks išsiaiškinti, ką vaikinas turėjo omenyje?
-
Elijah kiek nustebo išgirdęs varnės atsakymą, jis manė, kad ji dar tikrai norės tokių "romantiškų" scenų..
- Ar tu tuo tikra? Žinai, man reik tavo pagalbos, man reikia susirasti merginą, tačiau nesugebu išsirinkti tarp jų, gal galėtum man padėti? - Gana mielu žvilgsniu nužvelgė merginą, - tada galėsi prie mūsų sėdėti, kaip prie Rajano su Džesika.. - dar sykį šyptelėjo erzindamas merginą..
- Gerai, jei nori galiu atsakyti, bet manau tu tikrai žinai, - išgirdęs sekančiais gandai vaikis tik atsikosėjo, - patikėti? Tu ką, gal juokauji, mes kartu? Man rodos be šansų, - jis gana garsiai nusijuokė, tačiau kažkodėl jam buvo kiek keista ištarti tuos žodžius.. - Pala, nutuokiu tu net nežinai apie ką kalbu? Gerai papasakosiu.. Kai Rajanas buvo atvažiavęs dar prieš Džesikai atvykstant jis iš manęs lazdavojosi.. Tave man prikišinėjo, sakė nebloga pora būtume, - grifas neiškentė nenusijuokęs.
-
Išgirdusi vaikino žodžius juodaplaukė ėmė juoktis.
-Aš visiškai tikra, man jau užtenka romantikos...-šyptelėjo mėlynakė ir išgirdusi sekančius grifo žodžius klausiamai žvilgtelėjo į šį,-juk sakei, kad tau patinkanti mergina, dabar yra su tavo tėvu, tad manau, tu jau išsirinkai,-kilstelėjo savo lūpų kampučius šešiolikmetė ir nusuko žvilgsnį nuo Elijah'aus.
-Mielai prie jūsų prisijungsiu,-kandžiai atkirto Luna ir įsmeigė žvilgsnį į netoliese esančią knygų lentyną. Tamsaus medžio lentynoje gulėjo begalę įvairių knygų, kurios skyrėsi ne tik savo pavadinimais, bet ir viršelių spalvomis. Žvilgsniu bėgdama per šių viršelius mergina klausėsi vaikino.
-Ne, iki šiol nežinojau apie ką tu kalbi, dabar jau žinau,-šelmiškai nusišypsojo mėlynakė. Vadinasi, Džesika su Rajanu ne tik man prikišinėja Elijah'ų, šaunu... Paskutiniai vaikino žodžiai privertė ir šešiolikmetę pradėti juoktis.
-Kur gi ne,-juokdamasi atsakė Luna.
-
- Kaži, manau tau jos maža, nes pati dar vaikino kaip ir neturi,- tik pašaipiai numykė Elijah ir žvilgtelėjo į Luną.. - Tai taip ji yra, tačiau kol aš čia, kažką galima ir čia dar paturėti, - kiek rimčiau pasakė vaikis, tačiau tai buvo tik apsimetinėjimas..
- Šaunu,, kad prisijungsi, - šyptelėjo vaikinas ir tęsė toliau, - tačiau tu tikra, kad tau patiks būti kompanijoje žmonių, kurie viens nuo kito neatitraukia žvilgsnių? - Kiek intriguojančiai pasakė jaunasis vampyras ir greit perėjo prie kitos temos.
- Nežinojai ir man pritarei, na sakyčiau tu keista, - kilstelėjo lupų kampučiais ir pažvelgė į rusenančią ugnį.. Vaikinas buvo linksmas ir šmaikštavo su šalia sėdinčia mergina, tačiau vis jam ramybės nedavė mintys apie Džesiką, jis laukė kokių žinių, kad ji sveika ir jai viskas gerai.. Elijah gailėjosi, kad negali grįžti ir pats to padaryti, jis turbūt nužudytu visus, kurie būtų prie to prisidėję, grifas nemėgo išdavikų ir melagių, nors pats jis buvo ir mergišius ir savanaudis kaip sakė Anika, tačiau Luna, Džesika jam tikrai rūpėjo.
- Klausyk.. - vos tik ištarė vieną žodį iš kažkur nusileido laiškas, grifas nieko nelaukęs šoktelėjo nuo sofos, sugavo jį ir atplėšė, tačiau laiško nugriebti nebepaspėjo..
-
-Aš ir be vaikino sugebu papulti į tokias romantiškas vietas, kad tokių ir filmuose nebūna,-nusijuokė mėlynakė ir žvilgtelėjo į grifą.-Žinai, nuoširdžiai užjaučiu tavo būsimą merginą, net Keitas atrodo ne toks mergišius, palyginus su tavimi,-kandžiai atkirto juodaplaukė. Nė pati nežinojo, kodėl prisiminė tą juodaplaukį.
-Tuomet man net neteks su jumis bendrauti ir galėsiu pamiegoti,-šyptelėjo vilkė ir erzindama nusižiovavo. Tik turbūt žiovolys nebuvo tik erzinimui skirtas, nes jausdama nuo židiniio sklindančią šilumą mergina išties jautėsi apsimiegojusi.
-Sakai taip, tarsi manęs nepažinotum,-gūžtelėjo pečiais jaunoji anglė ir žvilgtelėjo į vaikiną, kurio žvilgsnis buvo nukreiptas į židinį. Žaliai melsvose grifo akyse šokčiojo liepsnos šešėliai. Nusekusi Elijah'aus žvilgsnį Luna taip pat įsmeigė žvilgsnį į židinį, kai staiga tiesiai prieš juos ėmė leistis laiškas. Vaikinui sugavus šį mergina nieko nelaukdama pašoko iš vietos ir sugriebė laišką. Iš pradžių išsigandusi, jog Džesikos nepavyko išgelbėti juodaplaukės širdis ėmė daužytis, kaip pašėlusi, tačiau netrukus nurimo. Šįkart laišką rašė ne kas kitas, kaip pati Džesika. Perskaičiusi ranka rašytą tekstą mergina susmuko ant sofos.
-Jai viskas gerai...-šyptelėjo mėlynakė.
-
- Tai tau tiesiog sekasi, - nusišypsojo vaikinukas, - nes man patekti į romantiškas vietas yra labai sudėtinga, nes dažniausiai jas pats ir sukuriu, - nusijuokė grifas ir žvilgtelėjo į šokinėjančią ugnį.. - Gal mergišius aš ir neblogai, tačiau mano būsimai merginai tau pavydėti tikrai nereikia.. - tarstelėjo Chris' as..
- Taip, galėsi pamiegoti ir ne tik, galėsi... aj nieko, - pats nežinodamas ką norėjo sakyti numykė vaikinas ir atsistojo, nes nuo sėdėjimo nuspaudė nugarą ir šiaip buvo nelabai patogu..
- Gal ir tu nori truputį pastovėti, nes kaip matau tuoj užmigsi, gal nori ką nuveikti, nes išties tai nuobodoka.. Dabar jau žinome, kad Džesikai jau viskas gerai ir ji kartu su Rajanu šildosi savo kampelyje, - kiek pavydžiai numykė jaunasis vampyras, tačiau tuo pat metu ir šypsojosi..
- Kartais suabejoju ar tave pažįstu, kartais atrodai miela ir geraširdė mergina, nors prie širdies dėk, kitą akimirką jau pikta ir atstumianti.. - kiek liūdnokai šmėstelėjo Dawson' as ir nužvelgė varnę, kuri šįkart atrodė jau atsipalaidavusi ir nusiraminusi.
- Tai ką nuveikiam geresnio? Bučiuotis nenoriu, miegot irgi.. - juokaudamas ištarė vaikis ir gana garsiai nusijuokė.. - Kažkaip kalbėti nuobodu, geriau kažką įdomesnio nuveikti..
-
-Maniau, kad nebenori papulti į romantinę vietą,-šyptelėjo mėlynakė ir nužvelgė kambarį.
-Iš kur ištraukei, kad aš pavydžiu tavęs?-įsmeigė žvilgsnį į šalia sėdintį vaikiną ir suraukė antakius. Gal jei Elijah'us susiras merginą, pagaliau pripažinsi tai, ką vis bandai nuslėpti nuo savęs? Nieko aš nebandau nuslėpti. Luna suirzusi nusisuko nuo rudaplaukio ir eilinį kartą žvilgtelėjo į ugnį. Vidinis balsas tarsi bjauri gyvatė nuolat primindavo merginai tai, ko ši nenorėjo girdėti. Žvelgdama į šokinėjančią ugnį juodaplaukė klausėsi grifo ir šiam nepabaigus minties kryptelėjo galvą į šio pusę.
-Ką galėsiu?-neleisdama išsisukti nuo atsakymo jaunoji anglė įsmeigė žvilgsnį į žaliai melsvas vaikino akis, tačiau šis netrukus pakilo nuo sofos palikdamas sėdėti tik mėlynakę.
-Pavydi Rajanui, kad jis leidžia laiką su savo mylimąją?-plačiai nusišypsojo juodaplaukė erzindama grifą ir taip pat atsistojo. Praėjusi pro Elijah'ų šešiolikmetė pasuko link spragsinčio židinio. Atsitūpusi šalia jo mergina įsmeigė žvilgsnį į šokčiojančias liepsnas, kurios tarsi sveikindamosios apgobė mėlynakę savo šiluma. Būnant taip arti ugnies Luna jautė skaudžiai besikandžiojančią šilumą, tačiau neatsitraukė. Išgirdusi vaikino žodžius mergina kryptelėjo galvą ir atsistojo išsivaduodama iš karšto šilumos glėbio.
-Nesu nei miela, nei geraširdė,-papurtė galvą jaunoji anglė.-Puikiai žinai, kad per mane žuvo daugybė nekaltų žmonių, tad jei kas ir esu, tai tik šaltakraujė žudikė,-nusuko žvilgsnį nuo vaikino ir sustojo prie kambaryje stovinčių fotelių.
-Nuobodu? Tuoj aš tau parodysiu nuobodu,-šyptelėjo juodaplaukė ir paėmusi nuo fotelio vieną pagalvę staigiai pasisuko šonu ir sviedė šią į grifą.
-
- Aš nenoriu, na žinai jai nors kartą mane kas pabučiuotu, būtu tikrai šaunu, - juokaudamas šyptelėjo vaikinas nužvelgdamas Luną..
- Iš kur ištraukiau? Aš taip nesakiau net, - šyptelėjo Elijah, - tu pati jau taip galvoji, žinai, aš tuoj pradėsiu tikėti tuom, ką sakė Aniką, - nusijuokė vaikinukas ir pažvelgė į rusenančią ugnį.. Jam buvo keista, kad mergina taip mano, ji turbūt ne taip suprato jo žodžius ir dar kaip juos pavertė buvo šiek tiek juokinga, jaunasis vampyras nė negalvojo,kad ši galėtu jo pavydėti..
- Nieko negalėsi, - bandydamas nukreipti temą atšovė vaikinas, nes pats nežinojo ką norėjo pasakyti.
- Taip, pavydžiu, - juokaudamas numykė Dawson' as, - juk jis tokia bent jau turi, o aš mėtausi nuo vienos prie kitos... Netgi per atostogas sugebėjau suvilioti keletą panų, kurios vos manęs.. - vaikis tik kostelėjo ir nebaigė sakinio, nes mergina turėjo suprasti ką šis turi omenyje.. - turbūt supratai, - šyptelėjo vaikis tokia šypsena, kad merginai pasidarytu aišku..
- Esi ir miela ir geraširdė, juk tu vilkolakė, ko tu nori, kad būtum šventa.. Norėtum, taip nebūna.. Aš irgi esu nužudęs daug žmonių ir esu daug daugiau už tave, net šią vasarą nužudžiau gal netgi septynis, - sau ramiai ištarė vaikis ir išgirdęs merginos pakartojančią frazę jis suprato, kad ši jau kažką sugalvojo..
- Taip, nuobodu.. Turi minčių? - vos tik grifas jos klaustelėjo šis pajuto minkštą pagalvės smūgį.. - Klausyk tu, - šyptelėjo Elijah ir sviedė pagalvę tiesiai merginai į veidą, o tuo met greitai pargriovė ją ant žemės, trauktelėdamas vieną koją..
-
Išgirdusi vaikino žodžius Luna ėmė juoktis.
-Esi apsuptas daugybės merginų ir nė viena tavęs nepabučiuoja? Tuomet gal nesi toks patrauklus, kaip pats manai?-juokdamasi paklausė šešiolikmetė ir perbraukė ranka per juodus plaukus.
-Tuomet ir aš turėčiau ja patikėti, juk ne šiaip sau ją pabučiavai, bandei sukelti pavydą man,-sukryžiavusi rankas šyptelėjo mėlynakė. Į savo klausimą nesulaukusi atsakymo, arba bent jau ne tokio, kokio tikėjosi, Luna nieko nebeatsakė. Vaikinui nukreipus temą mergina nesipriešino. Negi praleis progą jį paerzinti?
-Pats kaltas,-gūžtelėjo pečiais ir pašaipiai žvilgtelėjo į grifą.-Abejoju ar labai priešinaisi,-merginos veide atsirado dar platesnė šypsena, tačiau netrukus ši dingo vos tik Elijah'us ištarė sekančius žodžius.
-Būtent, aš vilkolakė, o vilkolakiai tikrai nebūna mieli,-papurtė galvą juodaplaukė ir žvilgtelėjo į ugnį. Ši, kaip ir ankščiau kėsinosi iššokti iš židinio, tačiau nesėkmingai.
-Taip, aš klausau,-pradėjo juoktis mergina ir pajuto, kaip toji pati pagalvė atskrieja į ją ir šiai nespėjus jos sugauti plojasi ant grindų.
-Elijah'au! Atsiimsi už tai,-juokdamasi mergina pašoko ant koų ir nieko nelaukdama puolė prie vaikino. Užlaužusi abi rankas grifui už nugaros šešiolimetė šyptelėjo.
-Papuolei,-nusijuokė mėlynakė.
-
- Žinai, o aš manau jos yra per kuklios tam, juk tu nepultum pirma bučiuoti vaikino, kad šis tau ir labai patiktu.. taip? - keistu žvilgsniu nužvelgė merginą.. Kokia mergina puola bučiuoti vaikiną, būtų iš ties keista, pamįslijo vaikis ir išgirdęs kitus žodžius prunkštelėjo negalėjęs išlaikyti juoko..
- Sukelti pavydą tau? Kodėl tau kyla tokios mintys, aš kažkaip to nesugalvočiau, žinai aš pradedu manyti, kad tau patinku, tačiau deja, tu man priešingai.. - šyptelėjo Elijah bandydamas nepasiduoti jos poveikiui..
- Tai jo, aš kaltas, vyrai visada dėl visko kalti, - šyptelėjo Chris' as ir nužvelgė Luną nuo kurios veido šypsena buvo jau dingusi... Ką aš gal ne taip pasakiau, juk kritinis mąstymas apie save yra blogas ženklas..
- Žinai, o aš manau priešingai, tu miela ir gera, juk kai Anika prieš tave šoko tu jai nieko nesakei, - kilstelėjęs antakį atidžiai pažvelgė į juodaplaukės akis.. - Gal tu truputį būk daugiau optimistė..
- Ką? - Išgirdęs savo vardą klaustelėjo berniūkštis.. - Atsiimsiu aš tikiu, - šyptelėjo kai tik pajautė, kad jo abi rankos yra užlaužtos.. - Žinai tu moteris, tačiau labai stipri, kad turbūt tikrai žavi vyrus, - šyptelėjo ir nieko nelaukęs permetė mergina per savo nugarą, vienos rankos pirštukas gal ir lūžo, tačiau neilgam, labai greit užgijo,o dabar ši gulėjo tiesiai po vaikinu, o jos abi rankos buvo prispausto prie žemės..
- Sakyčiau dabar jau atvirkščiai, papuolei tu vilke.. - nusijuokė melsvai - žalsvų akių savininkas..
-
-Ak, žinoma, kad ne, leisčiau jam pirma mane pabučiuoti, kokioje nors romantiškoje vietoje,-prunkštelėjo mergina ir žvilgtelėjo į vaikiną, kuris keistai žvilgtelėjęs nužvelgė tamsiaplaukę.
-Ne man kilo tokia mintis, o merginai, kurią bučiavai,-šyptelėjo mėlynakė ir pašaipiai žvilgtelėjo į grifą,-gali manyti, ką tik nori, tik žinok, kad mergišiai manęs nežavi,-nusijuokė šešiolikmetė ir sukryžiavo rankas aiškiai parodydama, kad nesileis erzinama.
-Mažiausiai, ko tuo metu ten reikėjo, tai kad būčiau įniršusi ir aš, vargu ar mūsų išsiskyrimas tuomet būtų pasibaigęs taip gražiai...-vos kilstelėjusi savo lūpų kampučius atsakė mėlynakė ir šyptelėjo išgirdusi vaikino žodžius. Laikyti vampyrą surakintomis rankomis išties buvo smagu, ypač, kai tai buvo Elijah.
-Maniau, kad vyrams patinka merginos, kurias reikia saugoti ir ginti,-šyptelėjo mergina ir pajuto, kaip ką tik stovėjusi ant tvirtos žemės atsiduria tiesiai po vaikinu ir išsitiesia visu ūgiu. Pabandžiusi ištraukti rankas Luna tyliai suurzgė.
-Ar tikrai?-žaviai nusišypsojo grifui ir kryptelėjo galvą įsmeigdama rudas akis į žaliai melsvas.
-
- Matai leistum pirmam, - šyptelėjo Elijah, - dabar supranti, kodėl merginos laukia kol jas pabučiuosi.. - dar sykį žvilgtelėjo į varnę.. Vaikinui buvo keista, kad pastaruoju metu su Luna jo temos nukrypsta romantine kryptimi..
- Žinau, kad jai, tačiau.. aj nieko, - bandė nustoti erzinti mergaičiukę, tačiau nesusilaikė, - sakai mergišiai tavęs nežavi, o jei tie mergišiai tau bus per amžius ištikimi, tačiau kol neranda savo išrinktosios mėtosi po visas? - Kiek suklusęs pažvelgė į merginos akis ir šyptelėjo..
- Vargu ar būtų pasibaigęs taip gražiai, - pakartojo Elijah pats nesuprasdamas ką tuo norėjo pasakyti..
- Taip, kai kuriems patinka silpnos, tačiau ne man, tai supratau visai neseniai, todėl dabar suprantu, kad man reikia stiprios panelės, tad geriausiai šiuo atveju tinka vampyrė, ji juk amžina ir stipri, tai ko man reikia, tačiau galėtu būti ir kai kas kita, tačiau gal kaip nors.. - šyptelėjo vaikis ir gulėdamas virš Lunos žvelgė tiesiai į ją..
- Nesu tuo tikras, - nusišypsojo ir pasikėlė nuo merginos, nes manė, kad ši gali jaustis kiek nepatogiai.. - Na va tu laisva, - norėdamas padėti merginai atsistoti ištiesė ranką, tačiau žinojo, kad to daryti tikrai nereikia, tačiau mandagumas yra mandagumas..
-
Į pirmuosius vaikino žodžius mergina nieko nebeatsakė. Nebenorėjo daugiau gilintis į tą pokalbį. Temų apie bučinius ir visa kita Lunai jau užteko. Vis dėl to progos paerzinti grifą, tikrai neketino praleisti.
-Tačiau?-klausiamai žvilgtelėjo į Elijah'ų ir šįkart nė neketino leisti jam išsisukti nuo atsakymo.
-Mergišiai ir ištikimybė? Vargu ar tai suderinama,-gūžtelėjusi pečiais atsakė šešiolikmetė ir žvilgtelėjo į Elijah'ų,-nejaugi, Kazanova, ketinti būti ištikimas savo išrinktajai?-kandžiai paklausė juodaplaukė ir kilstelėjo antakį. Išgirdusi kitus vaikino žodžius mergina nusijuokė.
-Ne visos vampyrės amžinos, tik grynakraujės,-priminė pamirštą faktą,-tuomet ko dar lauki? Turi patinkančią merginą, ji vampyrė, tai kas dar negerai?-šaltu balsu paklausė mėlynakė ir pati nustebo dėl tokio savo tono. Sutrikusi Luna stebėjo, kaip Elijah'us pasitraukia nuo jos ir ištiesia ranką norėdamas padėti. Tik žvilgtelėusi į ištiestą ranką mergina lengvai pašoko ant kojų ir nusukusi žvilgsnį nuo vaikino čiupo ant žemės numestą pagalvę ir trenkė šia vaikinui per nugarą.
-Karas tik prasidėjo,-šyptelėjo mėlynakė.
-
Pasijutęs paignoruotas, vaikis ketino pasielgti taip pat, kaip ir Luna, tačiau nenusileido iki tokio lygio ir jei ji prašo užbaigti sakinį, kodėl gi ne..
- Tačiau ta mintis man rodos tau įstrigo, - erzindamas varnę numykė Elijah.. - Dabar gerai? - Gana šaltai paklausė vaikis, tačiau apsimesti jam nepavyko ir po kelių sekundžių ėmė prunkšti..
- O kodėl ne? Kodėl tu manai, kad aš mergišius, kai neturiu nei vienos panos? Gal aplink mane ir daug merginų, tačiau aš su visom iš eilės nedraugauju. - Dabar jau kiek rimčiau šnekėjo Dawson' as.. - Jos gal ir sukais aplink mane, bet dėmesio joms nerodau, kol kas jo daugiausiai gauna tik viena panelė, - kilstelėjo antakį, mesdamas žvilgsnį į pačia Luną.. Iš tiesų Elijah buvo savanaudis ir keistas berniūkštis, tačiau save laikė mergišiumi tik šiaip sau erzindamas Luną, tačiau rodosi tai tapo tikra..
- Kas negerai? Gerai, pasakysiu.. Negerai tai, kad nesuprantu pats savęs, nesuprantu savo jausmų.. - bandė rimtai kalbėti šešiolikmetis, tačiau sunkiai sekėsi.. - Sakyčiau tavo balso tonas labai šaltas ir šiurkštus, kas tau blogai, - šyptelėdamas paklausė Elijah ir greit atsisukęs sugavo pagalvę kuri skrido link jo..
- Sakai prasideda karas? Na gerai, - vaikis nieko nelaukęs sugriebė tvirtai pagalvę ir paleido ją tiesiai mergiotei į veidą, tačiau pagalvojęs, kad tai jai per mažai visų greičiu pasileido link jos kol jie kartu neatsitrenkė į sieną ir Elijah lupos netyčia prilietė Lunos skruostą.. Jis tik nieko nelaukęs greit atsitraukė ir bandydamas nekreipti į tai dėmesio, vėlei paleido pagalvę į ją..
-
Išgirdusi vaikino atsakymą, kurio ir laukė, mergina šyptelėjo.
-Sunku išmesti tokius žodžius,-gūžtelėjo pečiais vis dar erzindama vaikiną,-manau iš šono geriau matosi, ką kitas jaučia,-plačiai nusišypsojo juodaplaukė.
-Pats prisipažinai, kad tau patinka daugybė merginų, tai ką man galvoti?-kilstelėjo savo lūpų kampučius ir žvilgtelėjo į vaikiną, kuris kaip tik stebėjo ją pačią,-esu be galo laiminga, jog kol kas gaunu didžiąją dalį tavo dėmesio,-kandžiai atkirto mergina ir šyptelėjo. Išgirdusi grifo žodžius mergina kryptelėjo galvą.
-Nebesuprantu tavęs, neseniai sakei, kad tau patinka mergina, kuri yra su savo tėvu, o dabar sakai, jog nesupranti savęs? Kas yra, Elijah'au? Nors gali neatsakyti,-papurtė galvą ir nusisuko nuo vaikino išgirdusi šio klausimą.
-Man viskas gerai,-šyptelėjo ir pajuto, kaip ore iškelta pagalvė sustoja sugauta grifo. Vos spėjusi pati pagauti pagalvę, kuri būtų trenkusis į veidą, mergina pajuto, kaip atsitrenkia į sieną. Deja, į tai nespėjo sureaguoti, kaip ir į tolimesnį veiksmą. Elijah'aus lūpoms palietus juodaplaukės skruostą ši pravėrė lūpas ruošdamasi kandžiai įkąsti, tačiau sulaukė tik dar vieno pagalvės smūgio, kuris privertė šyptelėti. Sugavusi pagalvę Luna sviedė šią į grifą ir nusijuokė.
-
- Jei tau nerūpėtu, būtum išmetus tuos žodžius iškarto, o dabar dar galvoji.. kažkas su tavimi negerai.. Gal tu kažką įsimylėjai? - Šyptelėjo Dawson' as ir nukreipė žvilgsnį į rusenančią ugnį, tačiau neilgam..
- Taip man patinka, kaip gali nepatikti merginos, aš gi tos pakrypties atstovas, o žavėtis merginomis juk galima.. - atkirto vaikis, o išgirdęs tolimesnius žodžius tik kilstelėjo lupų kampučius.. - Sakai laiminga? Ir kodėl gi tu laiminga? - Klaustelėjo Dawson' as..
- Taip ji man patinka, tačiau yra dar viena, kuri irgi patinka, bet aš susipainiojęs visiškai, - tik šyptelėjo grifas ir pažvelgė į Luną..
- Šaunu, kad tau gerai.. - kandžiai atkirto paauglys.. Jis buvo kiek nesavas, prisilietimas prie merginos privertė kažką pajausti, tačiau šis stengėsi laikytis iš paskutiniųjų neišsidavęs, tačiau laiko klausimas kada šis pabučiuos merginą..
- Tikiuosi nepyksti dėl? Na žinai, kas nesenai įvyko, - kiek ramiau jau ir be šypsenos veide paklausė jaunasis vampyras..
-
-Negi, manai, kad imsiu ir pamiršiu Anikos žodžius, kuriuos galiu panaudoti prieš tave?-linksmai nusijuokė mėlynakė ir perbraukė ranka per juodus plaukus. Šviesiaplaukės žodžiai vis dar buvo įstrigę Lunos galvoje. Nė pati nesuprato, kodėl negali jų išmesti iš galvos. Išgirdusi vaikino klausimą mergina kilstelėjo galvą į šį.
-Jei taip ir būtų, tu paskutinis apie tai sužinotum,-nusijuokė šešiolikmetė ir šyptelėjo. Arba pirmas... Galvoje eilinį kartą nuskambėjo vidinis balsas. Nekreipdama į jį dėmesio Luna klausėsi grifo.
-O turėčiau liūdėti, kad esu išskirtinė ir gaunu tiek daug tavo dėmesio?-žvilgtelėjo į vaikiną ir pašaipiai nusišypsojo. Atsirėmusi klubu į arčiausiai stovėjusį fotelį mergina stebėjo rudaplaukį.
-Turbūt turėčiau jas užjausti,-nusijuokė varnė ir kryptelėjo galvą į židinio pusę, tačiau netrukus ir vėl buvo priversta žvilgtelėti į vaikiną.
-Elijah'au, juk nieko neįvyko, neturiu dėl ko pykti,-gūžtelėjo pečiais mėlynakė norėdama kuo greičiau baigti tą temą. Vaikino prisilietimas privertė Luną susipainiuoti savo jausmuose ir išmušė šią iš vėžių. Nenorėdama išsiduoti mėlynakė stengėsi į tai nekreipti dėmesio.
-Beje, ar matei Aniką po visko?-bandydama nukreipti temą paklausė mergina.
-
- Panaudoti prieš mane, kam, kokiu tikslu? - Kiek susidomėjęs ir nieko nesupratęs klaustelėjo Elijah ir nužvelgė Luną..
- Paskutinis, malonu iš tavo draugiškosios pusės, tu irgi viską apie mane sužinosi paskutinė, - atkirto vaikis ir sukryžiavęs rankas nusisukė į krosnies pusę.. Ši ugnis buvo labai energinga ir rodėsi tuoj iššoks..
- Ne, nežinau, - gūžtelėjo pečiais vaikinas, - kas nori tas gauna mano dėmesio, kad nenori negauna, tai paprasta matematika, - šyptelėjo, - be to norėtum būti dar labiau išskirtinė? - Klausiamai nužvelgė juodaplaukė, pats nesuprasdamas ką turėjo omenyje..
- Nieko neįvyko? - pasitikslino, gal ji neužpyktu jei aš pabučiuočiau jai ir į lupas.. - na taip tu teisi, juk nieko nebuvo, juk nepabučiavau specialiai ar į lupas, kaip Anikos, - pašaipiai numykė Elijah ir išgirdęs kitą klausimą kiek sutriko..
- Ne, nemačiau, juk viskas tuo ir pasibaigė, be to pasakysiu tiesą tau, aš iš tiesų nežinau kodėl ją pabučiavau..
-
Išgirdusi vaikino klausimą ir išvydusi jo akyse susidomėjimą Luna nusijuokė.
-Kad galėčiau paerzinti tave,-nekaltai nusišypsojo mėlynakė ir gūžtelėjo pečiais. Nors vaikinas ir paneigė Anikos žodžius, tačiau keista nuojauta, neapleidžianti merginos, nuolat primindavo, jog tai galėjo būti tiesa. Tiesa? Turbūt būtų lengviau patikėti, kad tu per pilnatį virsti mielu, pūkuotu kačiuku, o ne vilke... Priešingai nei kitus kartus dabar juodaplaukė sutiko su savo vidiniu balsu. Turbūt tokia teorija atrodė labiau įtikinama. Išvydusi, kaip žaliaakis nusisuka nuo jos šešiolikmetė suprato, kad įskaudino savo žodžiais vaikiną, tačiau šiai nespėjus nieko atsakyti išgirdo kitus rudaplaukio žodžius.
-Labiau išskirtinė? Turi omenyje, kad tuomet galėčiau praleisti su tavimi 25 valandas per parą arba net ir daugiau?-ėmė juoktis mergina. Tikėjosi, jog šįkart grifas nesureaguos per jautriai. Galbūt turėčiau elgtis bent šiek tiek švelniau?.. Kilstelėjusi galvą Luna nieko neatsakė, tik šyptelėjo. Išgirdusi atsakymą į savo klausimą varnė klausiamai žvilgtelėjo į vaikiną.
-Maniau, kad pabučiavai ją, nes ji tau patinka,-iš merginos veido dingo šypsena kartu su savimi pradangindama linksmą balsą.
-
- Aš suprantu, kad nori mane paerzinti, bet nesuprantu kokiu tikslu, kam? - Dar sykį klaustelėjo vaikis bandydamas išgauti nors kokį atsakymą, nes šita mergiūkštė suprast darėsi vis sunkiau, jis jau nebesusigaudė, kada ši juokauja, kada kalba tiesą..
- Taip labiau išskirtinė gaus visą mano dėmesį per parą, - atsakė vaikinas taip pat nepamesdamas juoko į šalį.. Ši tikrai jau rodos peržengė visas ribas, tačiau Chris' as stengėsi laikytis iš paskutiniųjų pats nesuprato kas su juo negerai..
- Aš irgi taip galvojau, bet turbūt, kad klydau, ji man visiškai nepatinka. - Taip pat šaltai atsakė vaikis, - yra mergina kuri man patinka, tačiau ji manęs neprisileidžia.. Ką tokiu atveju galėtum pasiūlyti? - šyptelėjo vaikinas bandydamas išgauti atsakymą, nes šis jam labai rūpėjo, nežinojo, kaip gautis jos pačios dėmesį..
-
-Nežinau,-gūžtelėjo pečiais ir nusuko žvilgsnį nuo vaikino. Jautėsi, kaip kokia pelytė užspeista į kampą ir toks jausmas merginą erzino, tačiau nurimusi pasistengė to neparodyti. Nuo kada vilkas jaučiasi, kaip pelė? Išgirdusi vidinį balsą juodaplaukė, tik žvigltelėjo į šokčiojančią liespną. Vos prieš kelias akimirkas bandžiusi ištrukti, dabar ši ramiai rangėsi židinyje. Išgirdusi Elijah'aus žodžius mergina žvilgtelėjo į šį ir šyptelėjusi nieko nebeatsakė. Nusprendė, kad pakankamai jau ilgai buvo kandi su šiuo vaikinu. Juk vis dar galėjo būti ir švelnesnė. Turbūt.
-Kai ją bučiavai, tikrai neatrodė, kad tau ji nepatiktų,-Lunos balsas nuskambėjo ramiai, tačiau su liūdesio gaidele. Tikėdamasi, jog vaikinas į tai nekreips dėmesio jaunoji anglė sutriko išgirdusi sekantį rudaplaukio klausimą.
-Vargu, ar tokioje situacijoje galiu tau padėti, nesu meilės ekspertė,-nusijuokė mėlynakė ir pakilusi nuo fotelio priėjo prie židinio atsisukdama į jį veidu. Maloni šiluma ir vėl apgobė merginą švelniai kandžiodama šios odą. Šyptelėjusi juodaplaukė stebėjo šokčiojančią ugnį.
-
- Kalbi, bet nežinai ką, įdomu, - susidomėjęs pažvelgė į merginą Elijah, jis nesuprato, kodėl ši mergina jam pradėjo rūpėti daugiau nei kaip draugė, tačiau suprasti jis negalėjo, nors ir norėjo..
- Gal ir neatrodžiau, tačiau imu tikėti jos žodžiais, ji minėjo, kad aš bučiavau ją tik dėl to, kad pavydėtum tu, žinok pats savyje nebesusigaudau, o jei tai tiesa? - Kiek susirūpinęs klaustelėjo vaikinas, nes tikrai jautėsi keistai.. O išgirdęs Lunos balse šiek tiek liūdesio suprato, kad turbūt jo tas neplanuotas planas pavyko
- Aš tikrai nežinau ką daryti, kai nereikia visos kariasi ant kaklo, o tos, kurios patinka man nei pro plyšį neprasileidžia.. Ir aš neturiu minčių ką man daryti.. Ar tiesiog ją pamiršti ar kovoti iki galo? - Šyptelėjo vaikinukas ir susirangė ant sofos..
-
-Aš žinau, ką kalbu,-atkirto juodaplaukė, tačiau šios balsas nebuvo nei šiurkštus, nei šaltas. Priešingai, išliko ramus ir gana švelnus. Turbūt net gi per švelnus, kaip šiai mėlynakei. Išgirdusi vaikino žodžius mergina pasijuto taip, tarsi kas nors būtų užpylęs ant jos šalto vandens kibirą. Jautėsi sutrikusi ir pasimetusi. Žinoma, giliai viduje ir pati jautė, kad tai tiesa, tačiau nė neketino to pripažinti. Tikrai nemanė, kad grifas bučiuos Aniką tik dėl to, jog norėjo sukelti pavydą.
-Eee...Abejoju,-tyliai atsakė juodaplaukė žvelgdama į liepsną. Pokalbis apie meilę kalbant apie Džesiką ir Rajaną arba kitus atrodė kur kas paprastesnis, nei pokalbis apie juos pačius. Mintyse prašydama baigti šią temą Luna pasiekė sekantys žaliaakio žodžiai.
-Čia spręsti tau, jei ji tau tikrai patinka, tu kovosi, jei ne, tuomet pirmas variantas,-nė nežvilgtelėdama į grifą atsakė mergina ir susikišo rankas į užpakalines džinsų kišenes.
-
- Tai šaunu, jau kiek susinervavęs atkirto Elijah, - tačiau ar pati tuo neabejoji? - Pasidomėjo Dawson' as, tačiau laikėsi atstumo..
- Aš jau tuo nebeabejoju, kodėl tu tokia šalta, negi neturi jokių jausmų, aš irgi jų neturiu, tačiau žmonėms kuriuos myliu, aš leidžiu būti pasiekiamas.. - atsikirto vaikinas dar vis abejodamas Lunos šaltakraujiškumu, nes jis vis dėl to manė, kad ji tik stengiasi prisimesti..
- Taip man ji tikrai patinka, tačiau aš dėl jos nieko nežinau.. - šyptelėjo Elijah, o išgirdęs žodį kovosi iškart suprato, kad šis variantas vampyrui priimtiniausias.. - Aš noriu kovoti, tačiau manau geriausia pradėti nuo kažko ypatingo? - Klaustelėjo vaikinas ir nieko nelaukęs pakilo nuo sofos ir prirėmė merginą prie sienos, tačiau apsimetė, kad jis tik vėl bando kovoti..
-
Išgirdusi susierzinusį grifo balsą mergina sutrikusi žvilgtelėjo į rudaplaukį. Norėjai, jog būčiau švelnesnė, o dabar pats elgiesi šiukščiai? Tačiau šių žodžių garsiai neištarė. Nenorėjo dar labiau suerzinti vaikino. Visą laiką kovodama ir siekdama savo tikslų dabar Luna nuleido rankas ir visą šaltakraujiškumą nustūmė į šalį.
-Neabejoji?-netikėdama paklausė mergina ir kryptelėjo galvą į Elijah'aus pusę.-Galbūt dėl to, jog žinau, kad šie gali skaudžiai nukentėti,-liūdnai atsakė mėlynakė ir nusisuko nuo grifo. Prieš kelias akimirkas buvusi kandi ir šalta dabar Luna tapo švelnia ir liūdna. Regis, dar viena antgamtinė galia. Pasikeisti vos per kelias akimirkas. Klausydamasi vaikino žodžių šešiolikmetė užsimerkė. Stovint prie židinio raminanti šiluma veikė, kaip miego magnetas.
-Turbūt,-gūžtelėjo pečiais ir staigiai atmerkė akis pajutusi, kaip vaikinas ją prispaudžia prie sienos. Nesitikėjusi tokio veiksmo ir praradusi budrumą mergina sutrikusi žvilgtelėjo į Elijah'ų. Pabandžiusi ištrūkti iš supančiojusių gniaužtų juodaplaukė liko stovėti prispausta prie sienos. Ištrūkti nepavyko.
-Maniau, kad kova baigta,-šyptelėjo varnė.
-
Elijah stovėjo ir stebėjo tai ugnį, tai merginą, tai dairėsi apie kambarį, tačiau pats buvo labai sutrikęs ir pasimetęs..
- Neabejoju, man rodos ji buvo teisi.. - tik nutęsė Dawson' as ir žalsvai mėlynomis akimis pažvelgė į ją. - Gal jie ir gali, tačiau negali būti atstumianti, juk skaudini tuos, kurie tave myli.. O tokių ne vienas, jiems skauda, nepamiršk to..- išatrė vaikis ir be jokių jausmų ar emocijų stovėjo lyg sustingęs, tiesiai žvelgdamad priešais merginą, kurią jis pats laikė prispaudęs..
- Tik nepyk, - vos ištarė šiuos žodžius, jis nieko nelaukęs pasinaudojo palanke situacija ir pasilenkęs arčiau savo lupomis palietė vilkės lupas, tuo met vaikinas suprato, kad šis bučinys kol kas ir beatsako, tačiau jam daug labiau patiko nei su Anika..
-
-Elijah'au, tu juk juokauji, tiesa?-vis dar negalėdama patikėti paklausė juodaplaukė. Jei prieš tai jautėsi sutrikusi ir pasimetusi, tai šie vaikino žodžiai visiškai išmušė merginą iš vėžių. Luna apsidairė tarsi bandydama surasti būdą, kaip iš čia ištrūkti nepastebėtai. Žinoma, tai buvo neįmanoma. Mėlynakė nenorėjo palikti grifo, taip pat būtų jautusis tik dar blogiau. Nusisukusi nuo vaizdo sau už nugaros Luna ir vėl atsisuko į židinį.
-Žinau, kad jiems skaudu, tačiau jaučiuosi geriau žinodama, kad jiems bent jau negresia joks pavojus, arba bent jau ne tas, kurį sukeliu aš,-tyliai atsakė juodaplaukė. Mintyse iškilo naktis, kai žuvo Kailas, vėliau šį prisiminą pakeitė NIV pamokoje vykusi praktika. Atsidūrus su mergina pragare, Keito gyvybei grėsė mirtis, o Vasaris vos nemirė, tik mėlynakės dėka. Ne, daugiau matyti, kaip per ją tenka kentėti kitiems, Luna nebenorėjo. Prispausta prie sienos varnė sutrikusi stebėjo Elijah'ų nė nenumanydama, kas jos laukia.
-Nepykti? Už...-nebaigusi klausimo mėlynakė pajuto vaikino lūpas ant savųjų. Sutrikusi mergina kelias akimirkas stovėjo paprasčiausiai prispausta prie sienos, kol galiausiai atsakė į bučinį. Iki šiol ramiai plakusi juodaplaukės širdis ėmė plakti tarsi pašėlusi. Visą laiką ignoravusi savo jausmus dabar Luna suprato, jog toliau taip elgtis nepavyks. Pripažinusi savo jausmus varnė nejučia kilstelėjo savo lūpų kampučius neatitraukdama lūpų nuo vaikino. Staiga galvoje nuskambėjo rudaplaukio žodžiai. Jam patinka kita... Užuot toliau atsakiusi į grifo bučinį Luna stipriai įkando šiam į lūpą ir stumtelėjo nuo savęs.
-Ką tu darai?-šaltas ir šiurkštus merginos balsas nuaidėjo kambariu.
-
- Norėčiau pats tuo tikėti, tačiau deja, tai tiesa.. - Kiek suglumęs išspaudė vaikinas, jam buvo keista prisipažinti, tačiau žinojo, kad ji to pirma tikrai nepadarys..
- Tu gal ir sukeli pavojų, tačiau prisileisk kitus tiek kiek nori pati, o jų neatstumk, kaip šiukšlių, - šyptelėjo Dawson' as.. juk jis puikiai žinojo, ką reiškia būti atstumtam mylimo žmogaus, nenorėjo patirti to antrą kartą, užteko bjaurosios motinos..
Nutraukęs merginos frazę jis te laikėsi įsisiurbęs į lupas, kai staiga pajuto atsakymą, šis tik šiek tiek šyptelėjo, tačiau lupų nuo merginos neatitraukė, kol ši jam neįkando.. ir neatstumė..
- Ką aš darau, galėčiau paklaust to paties, skauda man.. - liūdnokai veptelėjo Chris' as jausdamas kraują ant lupos.. - Kas tau negerai, vieną minutę atsakai į bučinį, kitą įkandi ir atstumi? - Klausiamai nužvelgė merginą.. tačiau džiaugėsi gavęs atsakymą.. - Gal atsiprašysi? - Gana malonei paprašė vaikis ir priėjęs arčiau apkabino ją per liemenį..
-
Išgirdusi vaikino prisipažinimą Luna nejučia šyptelėjo. Keista, tačiau prisipažinimas, jog Elijah'us pabučiavo Aniką tik tam, kad sukeltų pavydą jai, merginą privertė pasijusti laiminga. Deja, kiti vaikino žodžiai privertė ir taip vos matomą šypseną palikti mėlynakės veidą.
-Galbūt tu teisus...-tyliai atsakė juodaplaukė. Žinojo, kad pastaruoju metu elgėsi šiurkščiai ir šaltai su daugeliu, tačiau bent jau neleido šiems prie jos priartėti. Tiesa, taip manė, tik pati varnė. Regis, net nuolatinis erzinimas ir "kandžiojimasis" neprivertė Elijah'aus nutolti nuo merginos. Vaikinui atsitraukus Luna piktai žvilgtelėjo į šį.
-Kas man negerai? Iš pradžių kalbi apie vampyrę, kuri tau patinka, o tuomet imi ir pabučiuoji mane? Bandai pasielgti taip, kaip pasielgei su Anika?-vis dar niršdama ant vaikino atsikirto mergina. Vis dėl to jautėsi kalta, kad atstūmė Elijah'ų. Bučinys privertė susipainioti savo jausmuose.
-Nė neketinu,-žengė žingsnį atgal bandydama neleisti vaikinui jos paliesti, deja, trauktis nelabai buvo kur. Už nugaros stovėjo tvirta siena.
-
Elikah pastebėjo neryškią šypseną merginos veide, ši atrodė išties laiminga.. Nors ir vaikinukas buvo ne ką kitoks, jis pirmą kartą per savo gyvenime buvo laimingas ir pilnas energijos..
- Aišku, kad teisus, - šyptelėjo Elijah per daug savimi pasitikėdamas, tai buvo viena blogiausių jo savybių..
- Taip, kas tau negerai.. - pakartojo jaunasis vampyras.. - Taip kalbėjau apie vampyre irgi tik tam, kad sukelčiau pavydą ar pyktį tau, tačiau kaip matau ir tai pavyko.. - pašaipei šyptelėjo, - su tavim taip nepasielgsiu, nes, nes... Mh.. Patinki man, - nusišypsojo Dawson'as..
- Galėtum ir atsiprašyti, nes aš tau tik melavau, - šyptelėjo ir bandė sugauti mergina, kuri traukėsi nuo jo, tačiau nesėkmingai.. Šis vistiek abiems rankomis sugriebė jai už liemens ir pažvelgė į akis..
- Tai gal vis dėl to atsiprašysi?
-
Išgirdusi Elijah'aus žodžius mergina ketino eilinį kartą ir vėl atsikirsti kandžiai, tačiau nusprendė, jog jau pakankamai ilgai visa tai užsitęsė. Stovėdama prispausta prie sienos Luna atidžiai stebėjo grifą, kuris regis, atrodė laimingas. Sekantys vaikino žodžiai juodaplaukės viduje sukėlė naują įniršio bangą. Visą laiką taip elgeisi vien tam, kad priverstum mane pavyduliauti? Atsiimsi už tai... Žinoma, šių žodžių nespėjo ištarti, nes kiti vaikino žodžiai privertė merginą netekti žado. Žinojo, kad Elijah'us jai kažką jaučia, tačiau nesitikėjo, kad prisipažins. Bent jau ne taip atvirai.
-Maniau, kad tau patinka visos,-šaltai atkirto Luna,-būtent dėl to, kad melavai ir neketinu atsiprašyti,-žvilgtelėjo į žaliai melsvas vaikino akis ir įrėmusi rankas grifui į krūtinę pabandė šį nustumti, deja, veltui. Netrukus šio rankos apsivijo mėlynakės liemenį.
-Ne,-kilstelėjo galvą ir šyptelėjo. Buvimas šalia jaunojo vampyro vertė merginos širdį plakti vis greičiau. Atrodė, kad noras priešintis pamažu ėmė blėsti palikdamas merginą stovėti vaikino glėbyje.
-
Elijah te stovėjo prispaudęs merginą prie sienos ir stebėjo ją, jautė kaip jam lupa jau ima gyti, tačiau ar taip ar taip skausmą jis mažai te juto..
Merginos tylėjimas privertė jį kiek sunerimti, nes jis nesuprato ar jai patinka, kad jis šalia, ar ji nori jį atstumti, tačiau dabar jau jam buvo vienodai..
- Ko tu tyli, juk pati sakei, kad geriausia už patinkančius žmones kovoti, taip? - Šyptelėjo Chris' as.
Dawson' ui patiko erzinti mergina ir dar vieno bučinio jis neatsisakytu, tačiau jei mergina nenori, Elijah per prievartą jos nebučiuos..
- Manei, kad man patinka visos, tačiau, ech, klydai, - dar sykį kilstelėjo lupų kampučius.. O pajautęs merginos rankas ant krutinės jis suprato, kad jis dabar daug stipresnis nei kada nors..
- Atsiprašyk, man gal skaudėjo, - liūdnokai numykė vaikinas ir dar tvirčiau suėmė Lunai už liemens..
-
Turbūt jei kas nors būtų pasakęs, kad viskas taip pasisuks, Luna būtų tą žmogų palaikiusi nepilno proto, deja, dabar stovėjo vaikino glėbyje ir vis dar negalėjo patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Mano gyvenimas ima virsti aukštyn kojom... Žvelgiant į Elijah'ų juodaplaukės žvilgsnis nuklydo prie šio lūpų, kur neseniai kraujavusi įkandimo žymė ėmė gyti. Išgirdusi vaikino žodžius mergina kilstelėjo galvą įsmeigdama žvilgnį į žaliai meslvas akis.
-Žinau, kad sakiau, tačiau nesitikėjau, kad tu taip pasielgsi,-atkirto mėlynakė ir nusuko žvilgsnį nuo rudaplaukio.
-Vis dar taip manau,-šaltai atkirto Luna ir dar kartą pabandė išsivaduoti iš vaikino glėbio, tačiau ir vėl veltui. Šio rankos tvirčiau apglėbė merginos liemenį neleisdamos niekur pasprukti. Nustok apsimetinėti ir pripažink pagaliau, kad tu nė nenori pasprukti... Galvoje nuskambėjus vidiniam balsui juodaplaukė tyliai suurzgė. Ne, pripažinti to ji tikrai neketino, ypač, to parodyti jaunajam vampyrui.
-Ne, neatsiprašysiu,-sukryžiavo rankas ir žvilgtelėjo į vaikiną.
-
- Kaip pasielgsiu, - kilstelėjęs antakį paklausė merginos.. Elijah buvo kiek nusistebėjęs savo elgesiu, tačiau nieko keisti nenorėjo, džiaugėsi, kad sugebėjo padaryti tai ką per šešeris metus nesugebėjo..
- Dar vis taip, manai, ar tu tuo tikra? - Su šypsena veide paklausė vaikinukas, negalėdamas nusukti žvilgsnio į šalį.. - Patikėk mani, - šyptelėjo, - ta panelė apie kurią visą laiką šnekėjau buvai.. Am.. tu.. - Drąsiai prisipažino vaikis ir vėl pajautė Lunos rankas ant krūtinės.. Jei norėtu, ji jau būtų mane nusviedusi į kitą kambario pusę.. mintyse pagalvojo vaikis..
- Neatsiprašysi? O gal jau laikas, gal žaizda jau ir užgijo, tačiau man skaudėjo.. - numykė vaikis erzindamas vilkę.. - tu gal nori visa tai pakartoti tik be įkandimo? - Klaustelėjo vaikis ir pažvelgė į varnės lupas..
-
-Imsi ir pabučiuosi mane,-žvelgdama į žaliai melsvas vaikino akis atsakė juodaplaukė. Giliai viduje jausdamasi laiminga mergina niršo ant savęs. Nenorėjo pripažinti, kad vaikinas jai patinka, tačiau neigti buvo beviltiška. Būdama taip arti Elijah'aus Luna sunkiai galėjo galvoti apie ką nors kitą. Nesipriešindama mėlynakė atsakinėjo į rudaplaukio klausimus.
-Taip, aš tuo tikra,-atkirto jaunoji anglė, tačiau žinojo, jog meluoja ir net neabejojo, kad vaikinas tai suprato. Jautė, kaip jos širdis ima plakti kitokiu ritmu.
-O aš maniau, kad tau patinka vampyrės,-erzindama vaikiną atsakė juodaplaukė ir žvilgtelėjo į žaliai meslvas akis. Išgirdusi vaikino žodžius Luna pasimetė. Žinojo, kad atsakymas į žaliaakio klausimą yra teigiamas, bet nė neketino to pasakyti garsiai.
-Ne,-šaltai atkirto ir šyptelėjo.
-
- Tu to nesitikėjai, o gaila reikėjo, - šyptelėjo vaikinas, - čia buvo tik pirmas kartas, tokiu dar bus ne vienas, - erzindamas Luną atkirto berniūkštis.. Ir ties kiekvienų žodžiu spaudė ją labiau prie sienos..
- Tau vertėtu pakeisti savo nuomone man rodos ir tai jau viduje padarei, jauti savo širdį? - Klaustelėjo vaikinas nusišypsodamas..
- Ne, kažkada jau apie tai kalbėjom, kad vampyrės man nepatinka, tačiau apie vilkolakės kita kalba, - šyptelėjo ir viena ranka paleidęs merginos liemenį perbraukė jei per plaukus.. Ir tada vėl grįžo prie pradinės padėties.
- Sakai, ne, tada deja, negaliu padėti, teks man tave ir vėl.. - neužbaigęs sakinio jis perbraukė su keliais pirštais jei per skruostą ir tuomet vėl ją pabučiavo.. Jis šįkart vėl tikėjosi būti atstumtas, tačiau įkandimo jau nebeatleis..
-
-Nemaniau, kad taip pasielgsi,-tyliai atsakė mėlynakė ir nukreipė žvilgsnį į žemę. Žinoma, ši ilgam neprikaustė merginos dėmesio, greitai ji vėl kilstelėjo galvą į vaikiną. Žinojo, kad Elijah'us ją erzina, tačiau dabar nebeturėjo jokio noro atsikirsti. Jausdama, kaip rudaplaukis vis labiau ją spaudžia prie sienos Luna pajuto, kaip tvrita siena stipriai įsiremia jai į nugarą ir atstumas nuo jaunojo vampyro ir juodaplaukės liko vos kelių centimetrų.
-Nevertėtų,-atkirto šešiolikmetė,-puikiai ją jaučiu,-tyliai atsakė nenorėdama prisipažinti, tik meluoti nebuvo prasmės. Vaikinas jautė jos širdies plakimą. Pajutus Elijah'aus prisilietimą Lunos kūnu perbėgo šiurpuliukai privertę merginos širdį imti plakti dar greičiau. Juodaplaukė net neabejojo, jog jei taip ir toliau, ši iššoks iš krūtinės. Vaikinui švelniai perbraukus pirštais per merginos skruostą šešiolikmetė žvilgtelėjo į grifą ir nė nespėjus sureaguoti pajuto, kaip šio lūpas ir vėl paliečia jos. Nė nedvejodama mergina atsakė į vaikino bučinį šįkart nė neketindama jam įkąsti ar atstumti. Kilstelėjusi rankas juodaplaukė apsivijo vaikino kaklą ir šyptelėjo.
-
Elijah pajautė, kad mergina tikrai atsakė į jo bučinį ir ne tik, ji ilgai nelaukus apsivijo ir jo kaklą, kas privertė vaikino kūnų perbėgti keletam šiurpuliukų.. Vaikinas dar ilgai neatitraukė savo lupų nuo vilkės, tačiau labai norėjo jai daug ką pasakyti, tad nieko nelaukęs truputį atsitraukė, tačiau nedaug, jo kakta lietė merginos kaktą..
- Am.. Nenori nieko dar pasakyti, į bučinį atsakei, tavo rankos rodos apsiviję mano kaklą, o ir tu pati kažkaip per daug atrodai laiminga.. - Šyptelėjo vaikis ir pabučiavo merginai į skruostą.. tačiau nė per žingsnį nuo jos nesitraukė tik dabar apjuosė merginos liemenį ir sukabino rankas jai už nugaros..
- Sakyčiau, kad ir kaip ilgai tai neiksi, aš tau patinku, o jei klystu gali man trenkti, - šyptelėjo vaikinas..
-
Vaikinui dar ilgai neatitraukus lūpų Luna kilstelėjo savo lūpų kampučius ir toliau atsakinėjo į bučinį. Smarkiai plakusi širdis pamažu nurimo grįždama prie normalaus ritmo. Pamiršusi visus kitus savo jausmus juodaplaukė pati to nenorėdama pripažino ir taip aiškius savo jausmus vaikinui. Pajutusi, kaip šis atsitraukia, mėlynakė kilstelėjo galvą ir įsmeigė žvilgnsį į grifą.
-Manau, jau parodžiau savo jausmus tau,-žaviai nusišypsojo šešiolikmetė visiškai pamiršusi savo šiurkštumą ir kandumą. Jaunasis vampyras buvo teisus, ji išties jautėsi laiminga ir to slėpti nė neketino, tik klausimas ar ilgai?
-Neketinu tau trenkti, tu...teisus,-šyptelėjo ir perbraukė ranka per ilgus, juodus plaukus. Būti šalia Elijah'aus taip arti buvo keista, be to jautėsi vis dar sutrikusi, tačiau atstumti vaikino nenorėjo. Net gi kandus vidinis balsas buvo dingęs, bent jau trumpam.
-
- Gal ir parodei, - šyptelėjo Dawson' as.. Elijah jautėsi kiek keistai, kai Luna tapo tokia švelnia ir miela mergaičiuke.. Jis buvo pripratęs prie jos šiurkščios ir gana kandžios..
- Aš teisus, - vos nepaspringo vaikinas, aš tau patinku? Gal aš sapnuoju, - nusijuokė Chris' as, - o ką tu į tai jai pasiūlyčiau pabandyti padraugauti mums? Juk jei tu patinki man, aš patinku tau, tada ir taip aišku.. - šypsodamasis ištarė vaikinas ir atsitraukė nuo merginos dar sykį pabučiavęs jai į skruostą..
- Gal prisėsi pakalbėsim, nuo kada čia viskas prasidėjo pasakok? - Susidomėjęs spindinčiomis akimis pažvelgė į merginą ir laukė atsakymų, tačiau pagalvojo ir apie atsarginį variantą jei ši neatsakytu.. - Kad tau būtų jaukiau galiu ir pirmas pradėti.. Am.. Tu man seniai patinki, tačiau to turbūt nesupratau, bet dabar jau viskas aišku..
-
Luna nė pati nesuprato, kodėl staiga tapo tokia švelnia ir miela. Jautėsi visiškai sutrikusi ir pasimetusi, tačiau vis tiek nesuprato, kas jai pasidarė. Išgirdusi vaikino žodžius mergina ėmė juoktis.
-Aš ir pati vis dar abejoju dėl to,-juokdamasi atsakė, tačiau kambaryje skambėjęs juokas netrukus dingo vos tik šešiolikmetę pasiekė sekantys jaunojo vampyro žodžiai.
-Elijah'au, aš...-Luna nė nežinojo, ką vertėtų atsakyti. Nesitikėjo tokio klausimo.-Verčiau neskubėkim...-tyliai atsakė ir nusuko žvilgsnį į žemę. Išgirdusi kitą rudaplaukio klausimą mėlynakė tik linktelėjo ir atsisėdo ant sofos įsmeigdama žvilgsnį į židinį. Buvo pamiršusi, jog šis vis dar egzistavo. Trumpam užmerkusi akis Luna klausėsi ramaus vaikino balso.
-Ir visą šį laiką bandei man sukelti pavydą?-nusijuokė šešiolikmetė ir žvilgtelėjo į vaikiną.
-
Elijah pradėjo gaudytis savo jausmuose ir ne tiks, jis suprato, kad Luna jam tikrai patinka ir net labai.. tačiau juos vis tik tai, kad jis buvo skirtingų gaujų atstovai kas gali jiems i trukdyti, tačiau apie tai jis dabar mažai stengėsi galvoti..
- Nevertėtu jau ir abejoti, - tik atsakė vaikis ir savo žodžius palydėjo kartu su šypsena veide.. - Ką tu, - šyptelėjo, - galim ir neskubėti, tačiau kaži ar aš ilgai galėsiu dar taus atsispirti, - šyptelėjo vaikinukas ir pasislinko arčiau merginos..
- Gal, - tai atsakęs vaikis paėmė jos ranką.. - Nors ir pats nežinau, aš stengiausi išvyti tas mintis šalį, stengiausi jas blokuoti iki šiandien, tačiau daugiau nebeišėjo, - gūžtelėjo pečiais ir priartėjo dar arčiau merginos, kol pagaliau apjuosė jos petį vieną ranka ir atsirėmė į sofos atlošą..
-
Pripažinti savo jausmus Elijah'ui Lunai atrodė nemažas žingsnis. Juodaplaukė turėjo nustumti visus savo principus ir kandumą į šalį. Tiesa, dabar jautėsi keistai. Nesitikėjo, kad vaikinas, kurį pažįsta jau kelis, ims jausti šiai kitokius jausmus. Lygiai, kaip ir pati nesitikėjo pradėti jausti tokius jausmus.
-Sugebėjai atsispirti kelis metus, atsispirsi ir dar kelis,-nusijuokė mėlynakė ir pajuto, kaip jos ranka atsiduria grifo plaštakoje. Kilstelėjusi galvą mergina klausiamai žvilgtelėjo į vaikiną. Regis, šis elgėsi taip tarsi jie būtų draugavę jau kelis mėnesius. Prie to Lunai dar teks priprasti. Išgirdusi vaikino žodžius šešiolikmetė nusijuokė. Visą šį laiką nė nenumanė, kad geriausias jos draugas jai jaučia kitokius jausmus. Pajutusi, kaip Elijah'aus ranka apjuosia jos pečius mergina nejaukiai pasimuistė ir pasitraukė. Nors ne kartą matė, kaip Džesiką lygiai taip pat apkabina Rajanas, tačiau atsidūrs tokioje situacijoje pati mergina jautėsi nejaukiai.
-Ei, ramiau, Kazanova,-pradėjo juoktis juodaplaukė ir patogiau susirangė ant sofos.
-
Elijah jautėsi keistai, jam atrodė, kad jis jau per silpnas kažką pakeisti..
- Ne, nebesugebėsiu, - rimtai atsakė Elijah, - o kodėl tu atsakai į bučinius, tada vėl traukiesi kuo toliau.. Aš tavęs nesuprantu, aš tavęs juk visą laiką nebučiuosiu, nors neatsisakyčiau, - šyptelėjo Dawson' as ir nužvelgė merginą..
Elijah atrodė, kad mergina ji vis atstumia ir nenori prisileisti, tačiau Chris' ui jau atsibodo.. Merginai pačiai reikia rinktis arba ji nori arba ne..
- Klausyk arba tu nori su manimi draugauti ir sutinki arba aš dabar išeinu ir mes susitiksim labai retai.. - atsakė šaltai vaikis, - nes nenorėsiu kankintis tave matydamas man per daug skaudu, nes nesuprasi kas su jumis panelėmis išvis vyksta.. Nori bendrauja, paskui atstuma.. Paskui atsako į bučinius bent kelis, paskui vėl stumia į šalį.. - tai pasakęs vaikis pasukė link išėjimo, - gerai viską apgalvok, - tai pasakęs vaikis išnyko..
-
Nusukusi žvilgsnį nuo vaikino Luna įsmeigė jį į židinį stebėdama besirangančias liepsnas ir kartu klausydamasi vaikino balso. Nesitikėjo, jog ką tik buvęs mielas ir švelnus grifas taps piktas ir šiurkštus. Nustebusi mėlynakė žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Liaukis taip elgtis,-šiurkščiai atkirto stebėdama nirštantį Elijah'ų. Šiandienai Lunai visko buvo jau per daug, nebenorėjo klausytis užsiplieskusio vaikino.
-Ko tu tikiesi? Kad pulsiu tau ant kaklo?-piktai paklausė mėlynakė. Ji vis dar jautėsi sutrikusi ir puikiai žinojo, jog prireiks laiko, kad apsiprastų su mintimi, kad ką tik prisipažino vaikinui, jog šis jai patinka. Pastebėjusi, kaip rudaplaukis atsistoja ir pasuka link išėjimo Luna nulydėjo šį žvilgsniu ir nieko neatsakiusi nusisuko. Visuomet pati reikalaudama iš kitų apsisprendimo, dabar juodaplaukė pati buvo priversta apsispręsti dėl savo jausmų ir buvimo su Elijah'u. Išgirdusi, kaip už nugaros esančios durys užsidaro mergina krūptelėjo. Jaukiame ir šiltame kambaryje liko viena. Suirzusi Luna žvilgtelėjo į židinį. Šiame, kaip ir anksčiau rangėsi liepsnos, tik šįkart atrodė, kad jos bando iš visų jėgų ištrūkti. Žinoma, joms ištrūkti niekaip nepavyko. Nusukusi žvilgnsį nuo liepsnų mergina pakilo ir palikusi jaukų kambarį sau už nugaros pasuko link Varno Nago bendrojo kambario. Poilsis dabar atrodė geriausias variantas nuo visko.
-
Žiema - stebuklų metas. Na, magijos pasaulyje kiekviena akimirka yra stebuklų metas, tačiau žiema, o ypač Kalėdos, net ir nelabai kokiai šalčio mėgėjai buvo ypatinga. Visa pilis kvepėjo meduoliniais sausainiais, mandarinais, pušų šakomis, o ir mokinukai, profesoriai bei visi kiti Hogvarsto pilies gyventojai atrodė linksmesni, labiau atsipalaidavę, ne taip įsivėlę į savo rūpesčius. Žinoma, mokiniai laukė ne tik gražiųjų metų švenčių, bet ir atostogų, kai galės pailsėti nuo mokslų. Šia proga jaunesnieji Klastūnyno globotiniai (vyresnieji sakė, kad tai kvaila, vaikiška ir nuobodu) nusprendė praleisti vakarą prieš vykimą namo kartu ir apsikeisti dovanėlėmis. Felicia taip pat nebuvo išimtis.
Nešina meduolinių sausainių, kuriuos vakar pati iškepė, padėklu bei į matinį žalią popierių su gyvatėmis (pastarąsias jaunoji menininkė nupiešė pati!) suvyniota dovanėle, vienuolikmetė linksmai pėdino į kambarį su židiniu antrame aukšte, kur ir turėjo vykti nedidelė klastuolių šventė.
Šiaip ne taip atvėrusi paveikslą su pilies atvaizdu, Cerise įžengė vidun. Kaip ir kitose Hogvartso pilies dalyse, taip ir čia dvelkė Kalėdomis. Padėjusi daiktus ant stalo dešinėje, pirmakursė keletu burtų lazdelės mostų uždegė židinį - taip ir šilčiau, ir jaukiau - bei ant šviesių sienų pakabino spalvotų lempučių, labai panašių į tas, kurios puošė milžinišką prancūzės megztinį. Pasidžiaugusi savo darbeliu, Klastūnyno globotinė klestelėjo į minkštą purpurinį krėslą ir laukė, kor pasirodys kitos gyvatėlės.
-
Žiemą visi mėgsta ilgiau pasiraityti pataluose... Visi, išskyrus Elkę. Nors miegą vertino, šventiniu laikotarpiu jaunoji klastuolė lovoje laiko švaistyti tiesiog negalėjo, juk tiek visko dėjosi! Štai ir šiandien senumu dar nepasižyminčios gyvatėlės rinkosi popietei, kurios metu turėjo apsikeisti dovanomis, o mergaitė, savaime suprantama, tiesiog negalėjo nustygti vietoje. Pirmakursė septyniasdešimt penkiais margo popieriaus sluoksniais apsaugotą dovanėlę turėjo kiekvienam pažįstamam, tad į jaukų kambarį su židiniu - klastuolių sutartą vietą - šlepeno su keliais žeme besivelkančiais drobiniais maišais. Tačiau sunku visai nebuvo, priešingai, smaližę į patalpą kitoje pilies pusėje tempte tempė puikios uoslės sučiuptas meduolinių sausainių kvapas.
Pagaliau atsidūrusi dar pustuščiame kambaryje (žaliasis koledžas noru nevėluoti nepasižymėjo), moksleivė apsidairė bei, akylai apžiūrėjusi lemputes su šilumą skleidžiančiu židiniu, pasilabino su purpuriniame krėsle sėdinčia bendramoksle bei kartu su savo maišais plumptelėjo ant šalia baldo esančio minkšto tamsiai persikinio kilimo.
- Visai graži diena, tiesa? - pasilabinusi tarė Feliciai, jei dėl vardo neklydo. - Tokia graži, kad sausainių valgymas bus dar puikesnis užsiėmimas, nei esu pratusi, o pratusi esu, jei įdomu, prie pasivaikščiojimo mėnulio paviršiumi. Gal kartais tu juos pagaminai?
Arletė suprato, kad turbūt nusišnekėjo, tačiau tai strazdanei nelabai rūpėjo. Buvo svarbesnių reikalų, tarkim, svarstymas, ar pavyktų išsiburti kalėdines šlepetes, kuriomis pamiršo pasirūpinti.
-
Tai buvo pirmosios Niko Kalėdos.
Visą gyvenimą tamsiaplaukis jų nešventė. Logiška – jis švęsdavo Chanuką. Tačiau šiemet, visiškai palikęs tėvų namus, nusprendė, kad galima truputį ir panuolaidžiauti sau. Ir kas iš to, jei švęs krikščionišką šventę? Negi kas nors nuo to numirs?
Be to, koledžo prefektai buvo nutarę, jog dovanomis keistis turi visi, liekantys atostogoms Hogvartse. Kadangi Nikas neturėjo, kur grįžti, nebeliko nieko kito, kaip sutikti. Tačiau ką gi dovanoti? Dovana turėjo būti tinkama visiems, be to, klastuolis apskritai nebuvo susipažinęs su Kalėdų tradicijomis. Namie per Chanuką jie visas aštuonias dienas gaudavo po mažytę dovaną. Dabar turbūt ne taip reikės daryti? Ir kodėl gi jis anksčiau nesusiprotėjo pasiteirauti ko pas Elę – ji tikrai būtų jam padėjusi.
Prieš ruošdamasis išeiti dar pagalvojo, kad turbūt reikės atsinešti ir ko pavalgyti – gyvatyno globotiniai pasižymėjo apetitu. Laimė, jo paties motina (paslapčia nuo tėvo) buvo atsiuntusi košerinių beigelių bei chalos, tad, nešinas dėžute šių jo tautiškų skanėstų, patraukė link kambario su židiniu, kur turėjo visi susitikti.
Įžengė vidun nešinas dėžute su maistu bei maišeliu su dovana. Tačiau, vos įžengęs pro duris, pasijautė labai nejaukiai – čia tebuvo susirinkę mažiausieji. Ir kodėl jam nieks nepranešė, kad čia darželio šventė?
– Amm, sveiki, – nejaukiai pasimuistė, – tai, eeee, su šventėm? – nedrąsiai burbtelėjo, nežinodamas, kaip elgtis tokioje situacijoje.
-
Nebuvo tokios šventės, kuri klastuolei patiktų labiau, nei Kalėdos. O Hogvartse jos buvo tiesiog ypatingos. Visa mokykla skendėjo papuošimuose, visur jautėsi Kalėdinė dvasia ir kiekviename žingsnyje buvo galima užuosti imbierinių sausainių ir mandarinų kvapą.
Tik sužinojusi, kad klastuoliai keisis dovanėlėmis, ji kaip mat parašė laišią tėvams ir paprašė, kad atsiųstų jos užsakytą dovaną. Tėvams ją atsiuntus ji nenustygo vietoje ir iš karto ją supakavo į puikų sidabrinį popierių, kurį apklijavo žaliais kaspinėliais. Tam, kas gaus dovanėlę reikės gerokai pavargti, nes šis popierius nelengvai leidžiasi išvyniojamas.
Glėbyje laikydama dėžę ir panosėje niuniuodama Kalėdinę dainą, Elizabeth linksmai keliavo iki sutartos vietos. Įėjusi į kambarį, ji pamatė keletą jau susirinkusių mokinių.
- Labas! - pasisveikino ji su visais ir pasveikinusi su šventėmis prisėdo ant minkšo krėslo laukdama kitų.
-
Ismė laikydama vienoj rankoj kruopščiai supakuotą dovaną, kita ranka tiesiog siūbuodama, niūniuodama kažkur, kažkada girdėtą pusiau šventinės nuotaikos melodija, pasistrykčiodama keliavo į jaukų kambarį su židiniu, kur klastuoliai rinkosi keistis dovanomis. Mergaičiukė nelabai mėgo šventes, mat niekad jos nieks taip gerai nepažinojo, jog įteiktų tinkamą dovaną, bet šiuo metu mokykloje tvyranti švenčių nuotaika tiesiog košte perkošė klastuolę. Vienuolikmetė nenumanę su kuo teks apsikeisti dovonomis, tad visą rytą praleido besikuisdama tarp savo daiktų ieškodama paskutinės minutės dovanos.
Vos pravėrus sunkias medines duris, Ismė suprato jog kambaryje kažkas negerai, nejauki tyla tvyrojo ore ir net buvo juntama su kiekvienu įkvėpimu. Greit uždarius paskui save duris, mergaitė nusliūkino palei sieną į artimiausią kampą, kur keisto sutapimo(ar kalėdinio stebuklo dėka?) stovėjo senas patefonas. Gi truputėlis muzikos dar niekam nepakenkė? Tikriausiai nepakenkė. Ahh, kad tik esama plokštelė būtų su kalėdinėm dainom, o ne kokiu punk rock u, o tada tai prisidarysiu gėdos. Vis dar dvejodama vienuolikmetė kažką dar pasukinėjo sename prietaise, ant plokštelės uždėjo drebančia ir praikaituota ranka adatelę. Po minutėlės kurios metu mergaitė net kvėpavima buvo sulaikiusi, iš plokštelių grotuvo ėmė sklisti lengva siūbuojanti muzika, kurią tikrai galėjai leisti kalėdinio vakarėlio metu. Ismė lengviau atsikvėpė ir susmuko šalia esamoje kėdėje, laukdama kas toliau bus.
-
Morgana vienoje rankoje laikydama maišą įvairiausių saldainių, kuriuos tik sugebėjo rasti savo kambaryje, kadangi į jokią parduotuvę nespėjo nubėgti, buvo tempiama Lisette'ės į kažkokį kvailą klastuolių pasibuvimą. Kiek pati garbanė girdėjo, ten bus tik mažiai ir daugiau nieko ypatingo.
- Lis, ką mes tarp tų mažių veiksime?- suzirzė Morgana sustabdydama ir save ir rožinių plaukų savininkę.- Geriau pasiliktume mergaičių kambaryje su Clem, aš tau sakiau, kad turiu užslėpto vyno, ilgai brandinto.- jos strazdanotą veidelį nušvietė šiokia tokia šypsenėlė, tačiau tuo metu jos jau buvo priėjusios prie kambario ir nebebuvo kur trauktis.
Klastuolė sugriežė dantimis ir nustačiusi netikrą šypseną įžengė į kambarį. Peržvelgusi visus mokinius rimtu veidu garbanė dar labiau nusivylė. Visi tie veidai buvo pernelyg jauni, kad veikti kažką linksmesnio. Na buvo vienas vaikinas, rodos metais vyresnis už garbanę, tačiau jis neatrodė panašus į tą, kuris linksmintųsi.
- Aš tau sakiau, kad mes galime vyno išgerti prieš išvykstant, matai, kad čia nieko gero nenuveiksi.- nepatenkinta sumurmėjo merginai į ausį ir priėjo prie tamsesnio gymio mergiotės bei atsisėdo šalia.
Šalia buvo stalas su skaniai kvepiančiais sausainiais, garbanė vieną pačiupo ir krimstelėjo. Jis buvo traškus ir labai skanus.
- Kad ir kas šiuos sausainius kepė - jie nuostabūs.- garsiai ištarė pagirdama kepėją.
-
Kažkokia mistika. Greičiausiai niekas negalėtų patikėti, jog Dorianas sugebės išlįsti iš savo kambario ir atsivilkti dovanomis keistis. Negana to jis dar ir dovaną laikė rankose. Nedidelę, bet vis tiek - dovaną. Net pats mintyse stebėjosi ko čia atėjo. Visa tai teisino tik tuo, kad išgirdo apie skanius sausainius. O maistui jis visai nieko prieš.
Tiesa, niekam jokiu būdu neprasitartų, kad yra ir kita priežastis ko jis ėjo ten. Net ir pats nenorėjo pripažinti, kad šiek tiek tikėjosi, jog ten bus ir tam tikra klastuolė. Galbūt jei pasiseks galės ir padovanoti jai šią dovaną. Nors ta dovana tinka ir visiems. Tad jeigu jos ir nebus galės palikti tą dovaną ir išsliūkinti kol dar gali. Gal dar nugvelbti vieną kitą sausainį.
Bet vos tik įėjęs į vidų greitai pasigailėjo savo sprendimo išvis išlipti iš lovos. Lyg niekur nieko kambaryje sėdėjo raudonų plaukų mergina. O šalia jos ir toji rausvaplaukė.
-Taip, pragaras užšalo,-patvirtino abiejų merginų spėjimus.
-
Kalėdos - tai toks metas, kai viskas aplink atrodo nors truputėlį geriau, ir Morgana, rodos, sušvelnėjo. Na, šiek tiek. Kumelės užsispyrimas net ir per šventes nedingo. Oi, kad jūs žinotumėt, kiek Lisetė vargo, kol šiaip ne taip privertė raudonplaukę, kaip Natukas sako, Salazaro išperą ištempti į tą klastuolių dovanų keitimosi šventę. Tiesa, iš pradžių ir pati nesiruošė niekur eiti, juk jau ryt ryte važiuoja namo, o šias Kalėdas pirmą kartą po išsikraustymo švęs Prancūzijoje ir dar geriausią draugę kartu pasiims! Akivaizdu, jog Lisetės kelnės (nors ir buvo užsivilkusi sijoną, bet kitaip posakis neskambėjo) buvo pilnos laimės.
-Po viso šito, Morgana. Kai grįšim. Ir beje, nuo kada Clem su mumis... gurkšnoja vyną? Nevesk jos savo pėdomis dar tokiame jauname amžiuje,- sukikeno rausvaplaukė ir, pasitaisiusi kalėdinį megztinį su elniu, įžengė į kambarį su židiniu.
-Labas vakaras visiems!- linksmai pasisveikino su bendrakoledžiais,- linksmų švenčių,- plačiai šypsodamasi padėjo į rožinį dovanų popierių suvyniotą dovaną ir klestelėjo ant vieno iš purpurinių krėslų. Lisetė ant stalo padėjo nedidukę dėžutę, o į ją sumetė lapelius su visų klastuolių, buvusių kambaryje, vardais. Kai kurie vardai itin stebino rausvaplaukę. Štai Nikas. Šis su bendrakoledžiais bendraudavo retokai, o apie renginius išvis nė kalbėti nereikia! Taip pat ir Dorianas, tas pats nenaudėlis, kuris dar praėjusiais metais įmetė Morganą į ežerą.
-Kiekvienas išsitraukit po lapelį. Tam, kurio vardą ištrauksite, turėsite padovanoti dovaną,- atkišo visiems dėžutę,- jei ištrauksit save, dėkit lapelį atgal ir traukit dar kartą.
-
Vienai sėdėti ilgai neteko, mat netrukus į kambarį atliuoksėjo pirmoji bendrakoledžė.
-Aha, visai nieko,- šyptelėjo Felicia,- taip, vakar vakare iškepiau. Įdėjau daug meilės!- sukikeno mergaičiukė ir pati paėmė kalėdinės eglutės formos sausainį, juk dar nė pati neragavo!
Greitai pradėjo rinktis ir kitidar klastuoliai. Tiesa, ne tik jauniausieji, kaip buvo planuota, bet ir vyresnieji! Kažin kas nutiko, jog gyvačių veteranai nusprendė pasirodyti, o gal iš pat pradžių planavo, tik nirėjo pajuokauti su jaunėliais? Na, nesvarbu. Juk kuo daugiau, tuo geriau?
-Labai ačiū,- padėkojo Morganai už pagyrimą ir ištraukė vieną lapelį iš Klastūnyno prefektės dėžutės.
Elkė
Kaip patogu! Juk pastaroji sėdėjo visai šalia. Paėmusi savo dėžutę, kurioje buvo pačios prancūzės nutapytas paveikslas bei aštuonios saldainių rūšys, kurias rado Kiauliasodyje
-Gražių švenčių!- pasveikino bendrakoledžę ir įteikė žalią dėžutę,- tikiuosi, jog tau patiks,- nusišypsojo mergaičiukė. Tiesa, nelabai žinojo, ar turėtų apkabinti Elkę, tad tiesiog paspaudė jai ranką ir vėl klestelėjo į krėslą.
-
Negalėdama daugiau kentėti, mažučiu ūgiu pasižyminti mergaitė pakilo nuo kilimo bei pačiupo varpelio formos imbierinį sausainį. Ak, kokio jis buvo gardumo! Ir rojus, ir pragaras, ir visa skaistykla, gardėsio skoniui tirpstant burnoje, atsivėrė!
- Labailabailabailabailabai puikūs! Dabar būsi įpareigota kiekvienai mūsų šventei saldumynus tiekti, - pusiau juokais, pusiau rimtai bekrizendama Feliciai pasakė strazdanė. - O šiaip, - pradėjo šnabždėti, vėl atsidūrusi ant pūkinio kilimo, - gal receptu, jei nesunku, galėtum pasidalinti? Vis žadu išmokti pati gaminti skanius dalykus, ir vis, na, e, pamatau labiau viliojančių dalykų, - pripažino smaguolė, - tad pagaliau būtų realus postūmis.
Dviese mergaitės ilgai nebuvo. Tuoj ėmė plūsti ir kitos gyvatės, ne tik jaunėlės, o ir staigmena pavirtusios senolės, netgi tokios legendos kaip Morgana Buterfield ir Lisette la Claire. Tai bent puota!
Neilgai trukus žaliasis koledžas nutarė pradėti dovanėlių mainus. Pati pirmoji buvo puikioji kulinarė, o jos dėžutė, kaip tyčia, lapeliui lėmus, atsirado ant Arletės kelių.
- Ačiū! - su didžiule šypsena veide džiaugsmingai padėkojo tamsiaplaukė.
Norėjo čia pat imti ir išpakuoti, tačiau bijojo pernelyg iškankinti gyvatėles, dar laukiančias savų dovanėlių, tad tiesiog griebėsi savo drobinių maišų atrišinėjimo.
- Turiu po smagią dovanėlę kiekvienam, - panosėje sumurmėjo, kol kankinosi su blizgančia juostele.
Kai pastaroji pagaliau pasidavė, mažylė mikliai atsistojo bei išdalino didumu nepasižyminčius paketėlius. Juose galėjai rasti kakučių formos šlykštukų, siaubingo skonio šokoladinių saldainių, iš pažiūros atrodančių visai padoriai, bei surūgusio sūrio kvapo tualetinio vandens buteliukų.
- Linksmų Kalėdų!
Ir visgi lapelį, ant kurio parašyto vardo savininkui turėjo atitekti puikiausia dovana, išsitraukti reikėjo, tad mergaičiukė, ilgokai makalavusi trumpais pirštais, pagaliau išsitraukė popieriaus gabalėlį.
Elizabeta
- O! Štai tau! - tarė, bendramokslei tiesdama vidutinio dydžio vaivorykštėmis margintą dėžutę, kurioje slypėjo penkios poros itin minkštų ir šokolado esenciją turinčių kojinių, persikinis rankų kremas, pakuotė karšto šokolado su zefyriukais ir žalia rašymo plunksna.
Dabar galėjo kibti į gautosios dovanos tyrinėjimą.
-
Visiems besivaišinant sausainiais, mažoji klastuolė taip pat susigundė paragauti. Pačiupusi vieną eglutės žaisliuko pavidalo sausainį grįžo atgal į savo sėdėjimo vietą.
Mažą pakelėtį, kurį gavo iš Elkės buvo pasidėjusi sau į skverną ir toliau klausėsi lengvos muzikos sklindančios iš patefono. O kaip ji nustebo, kai prie jos ir vėl priėjo ta pati mergaitė, ištiesė ranką su šį kart jau didesne dovana. Padėkojusi ir dar kartą pasveikinusi su Kalėdomis, paliko gautas dovanėles ant krėslo ir nuėjo prie dėžutės išsitraukti vardo.
Ilgai neieškojusi, klastuolė išsitraukė mažą lapelį ir jį perskaitė.
Ismė
Kambaryje atpažinusi mergaitę, kurią išsitraukė, Elizabeth patraukė į kambario kampą, kur ši ir sėdėjo. Priėjusi pasveikino šią su šventėmis ir ištiesė savo dovaną, suvyniotą į sidabrinį popierių. Dėžutėje ramiai gulėjo žiobarų momentinis fotoaparatas, kurį Elizabeth nusprendė padovanoti, vien norėdama pamatyti reakcijas, kai padarytos nuotraukos nejudės, keletas saldumynų iš parduotuvės "9 medūs", benzinu, knygomis ir neseniai nupjauta žole kvepiančios žvakės, kurios neužgęsta ir užrašų knygutė, kurios spalvos bei raštai keitėsi priklausomai nuo nuotaikos.
- Tik žiūrėk, atsargiai išpakuok, kaspinėliai kandžiojasi, - tai tarusi su didele šypsena ant veido nuėjo.
-
Perspėjimas dėl besikandžiojančių kaspinėlių privertė Ismę susiraukti, bet, kad ir su dantukais, teko pripažinti, šie buvo tikrai mieli, o sidabrinis įpakavimas atspindėjo kiekvieną kambaryje esančią švieselę. Padėkojusi už sveikinimus, nusliuogusi nuo kėdės, atsargiai ant jos padėjusi gautąją dovaną ir dar šiek tiek ją stumtelėjusi labiau į kampą, kad nieks nesugalvotu atsisėsti ir būt sukandžiotam kaspinėlių, vienuolikmetė nužingsniavo prie dėžutės su vardais. Nedrąsiu žingsniu priėjusi dėžutę ir prieš traukdama lapelį, kaip jau įprastai drėgnas, nuo prakaito rankas nevalyvai nusivalė į sijoną. O dar drukt prie drėgnos rankos prikibs visi lapeliai!
Morgana
Ismė, apsižvalgė po kambarį ieškodama Morganos, nelaabai nutuokdama kai pastaroji atrodo, galiausiai žvilgsnis užkliuvo už raudonų garbanotų plaukų kupsto, tad vadovaudamasi intuicija vienuolikmetė ir patraukė jo link. Rankoje laikydama tamsą sklaidžiančią ir žvaigždynais išmargintą dėžutę, kurioje saugiai gulėjo senas sidabrinis medalionas , kurio paskirtį senai visi užmiršę buvo. Pirmakursė greit įteikusi dovaną, dar mestelėjusi kelis sveikinimo žodžius, skubomis patraukė į savąjį kampelį. Žingsniuodama atgal dar rimtai susimąstė ar prieš tokią įžymybę- Morgana, nereikėjo reveranso kokio padaryti atsisveikinant?
-
Tyliai niuniuodama neseniai kažkokią girdėtą dainą ir kramsnodama žmogeliuko formos sausainį garbanė patenkinta sėdėjo ant žemės šalia židinio. Pastarasis maloniai šildė nugarą. Garbanei besiklausant ką kalba kiti pro akis nepraslydo ir įeinantis Dorianas bei menkas jo komentaras. Morgana pavartė akis tačiau taip pat greitai jas ir nusuko išgirdusi kai ką įdomesnio. Strazdanosė mulatė, rodos Elkė, nusprendė visiems esantiems šiame kambarėlyje įteikti dovaną. Gavusi savo paketėlį kuris nelabai skyrėsi nuo kitų garbanė įtariai jį apžiūrėjo. Buvo girdėjusi, kad ši mergiotė mėgsta krėsti išdaigas. Vėliau ėjo kita mergaitė, Elizabetė, po jos Ismė rudaplaukė pirmokė. Mergiotė kelias akimirkas stovėjo sutrikusi, bet netrukus pradėjo eiti prie Morganos. Gavusi savo dovaną ugniaplaukė tik šyptelėjo ir tyliai padėkojo bei padėjusi dovaną šalia savęs nuėjo prie dėžutės, įkišusi į ją ranką ji greitai išlankstė popieriuką.
Lisette
Pakėlusi galvą ji plačiai nusišypsojo rožinių plaukų savininkei ir greitai prie jos priėjo.
- Šiaip valgyti nepatarčiau, nežinau kiek laiko jie buvo po mano lova.- tai ištarusi padėjo saldainių maišelį šalia jos ir patapšnojusi per galvą nuėjo atgal į savo vietą.
-
Lisetė visa išsišiepusi (juk taip mėgo įvairiausius renginius ir pasisėdėjimus, o čia dar klastuolių būryje!!!) stebėjo bendrakoledžius, besikeičiančius į įvairiausius popierius suvyniotomis dovanėlėmis. Žinoma, prefektė išsišiepė dar labiau, kai ir pati nuo vienos tamesnio gymio mergaitės gavo nedidukę dėžutę. Žavu,- pamintijo padėkojusi Elkei ir padėjo dovaną ant žemės, visai šalia krėslo, kuriame sėdėjo.
Ratas vis sukosi, kol Morgana ištraukė Lisetę. Geriausia pastarosios draugė originalumu visada pasižymėjo, tik, tiesa, ji sugriauna mitą, jog originalumas yra nuostabus dalykas.
-Ak, ačiū,- sarkastiškai pridėjo ranką prie širdies, kokia jūs miela,- nusišypsojo ir padėjo saldainius. Prancūzaitė tikrai nepyko ant raudonplaukės. Juk pati ištempė ją paskutinę minutę, tai iš kur jai ištraukti dovaną, o ir šiaip, čia gi Morgana - mergina, iš kurios galima tikėtis visko. VISKO.
Pagaliau ir rausvaplaukei atėjo eilė traukti lapuką su vardu klastuolio, kuriam įteiks savo dovaną. Lapelių buvo likę vos trys, tad Lisetė pasiėmė vidurinįjį.
Nikas
Septyniolikmetė tyliai pasidžiaugė, jog ištraukė vyresnį Klastūnyno globotinį, mat rausvoje dėžutėje tarp mangų ir drakono vaisių arbatų, prancūziškų skanėstų tiesiai iš prefektės gimtinės bei didelio (na, didelio smulkesnio kūno sudėjimo žmonėms, tačiau aukštam vyrukui turėtų būti pats tas) klastuoliško megztinio gulėjo ir miniatiūrinis raudono vyno butelis. Mergina nė pati nežinojo, ką būtų dariusi, jei būtų ištraukusi pirmakursį ar antrakursį. Matyt, būtų pasakiusi kažką panašaus į: „neatidaryk iki vestuvių!“
-Linksmų švenčių!- plačiai nusišypsojo, kai įteikė bendrakoledžiui dovaną, ir grįžo į krėslą.
-
Dalis klastuolių puolė prie vienos iš jų keptų sausainių. Tai priminė Nikui, kad ir pats atėjo su vaišėmis.
– Eee, vaišinkitės, – truputį nejaukiai pratarė, palikdamas atidarytą dėžutę su kepiniais ant stalo.
Pasirodė, veltui krimtosi esąs vienintelis vyresnysis tarp mažiukų – bene iškart po jo kambary atsirado dar keli Salazaro mokiniai, tad jis net atsiduso iš palengvėjimo – tikrai netroško būti aukle visiems.
Jau ruošėsi traukti lapelį su vardu žmogaus, kuris šiandien gaus jo dovaną, kai pats buvo apdovanotas – ir net ne viena, o dviem dovanomis. Nespėjo padėkoti vienai mergaitei (kurios vardu nenutuokė), kai pripuolė kita, rusvaplaukė, jau su „tikrąja“ dovana.
– A-ačiū labai, – pasimuistęs šyptelėjo.
Dovaną išpakuos vėliau, dabar buvo laikas atiduoti ir savąją. Jam kliuvo klastuolis, vardu Dorianas. Gerai, kad ne kokia mergiotė – jų čia buvo tiek daug, kad Nikas nė nežino jų vardų. Jautėsi baisiai nepatogiai, tačiau visgi padavė rudu popieriumi apvyniotą dovanėlę: viduje buvo viena mėgstamiausių, žiobariškų jo knygų (Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretas“ – specialusis, iliustruotas leidimas; visai ironiškai tinkantis jo apdovanojamajam bendrakoledžiui) bei didžiulė plytelė pieninio šokolado, visi 300 gramų burnoje tirpstančio rojaus saldumo.
-
Sniego pluoštams padengus senąją pilį, jaunasis magas pasišvilpaudamas žingsniavo vėsiais jos koridoriais, rankose nešdamas į taškuotą dovanų popierių įviniotą dėžutę. Tiesa, strazdanius ilgokai vargo, kol suklijavo to slidaus, blizgaus popieriaus kraštelius, ir tai po to viską teko taisyti, žinoma, jau kerų pagalba, mat mūsų Gyvatyno vadovas nebuvo labai meniškos sielos. Ne liauni pirštai vos kelis kartus priliesdavo apdulkėjusią bosinę gitarą, o ką čia jau bekalbėti apie kitas meno išraiškas.
Taigi, galiausiai atžingsniavęs iki pat mažųjų klastuolių vakarėlio, apie kurį informavo ne kas kitas kaip dailioji prancūzaitė, kuri, beje, ir buvo viso šito mini pasisėdėjimo su jaunosiomis gyvatėlėmis ir naujokėliais organizatorė. Ir nors anglas nelabai veržėsi jame dalyvauti bei geriau jau tokį jaukų šventinį vakarą būtų praleidęs minėtosios avietiniaplaukės glėby ar šiaip kokioj imbieru ar cinamonu kvepiančioje aludėje... eee... kavinukėje, kaip koledžo vadovas privalėjo atlikti taip sakant pareigą tėvynei.
- Ho ho ho! Na ką, nesitikėjot? - Įžengęs į jaukų kambariuką, sušuko aštuoniolikmetis ir nužvelgęs susirinkusiuosius, kiek nustebęs, kilstelėjo antakį. Na, jo, vyresnėlių sutikti Natanielis nesitikėjo, ypač tos neretai nuotaiką gadinančios raudongalvės širdžių karalienės iš filmuko „Alisa stebuklų šalyje”. Bet ką gi, tikėkimės kalėdinė nuotaika aplankė ir ją, nes velnias žino, kokių nesąmonių gali iškrėsti ta Grinčo kailyje visus metus įstrigusi kruvinoji Merė.
Minutėlę pastovėjęs mokinukų viduryje kaip koks alkoholikas anoniminiame susirinkime ar netikėtai pabučiuotas trečiakursis, rusvaplaukis krestelėjo šalimais savosios mergelės iš rūtų laukų, na, kaip rūtų, khrm, ir palaukęs, kol kažkoks, tiesą sakant, pirmą kartą matytas vaikis perduos dovanėlę kitam irgi dar ligi šiolei nesutiktam vaikinukui (ot tai vadovas, net nežino, kas koledže dedas), įkišo ranką į lapelių pilną dėžutę ir ištraukęs laimikį, nekantriai it koks saldainį gavęs vaikas išvyniojo.
- Felicia... Kas ta Felicia? - Balsu ištarė nelabai etiškas, iš dėstytojo pusės, mintis ir kiek susigėdęs padavė dovanėlę dar vienai nepaźįstamajai.
- Naudok atsakingai, - dar pridūrė ir patogiau įsitaisė ant violetavos spalvos baldo.
-
Šiaip Dorianas gal kiek nesigailėjo, kad atėjo čia keistis dovanomis. Skanėstai tikrai nenuvylė jo. Sėdėdamas krėsle jis tingiai stebėjo kaip mokiniai traukė lapelius ir keitėsi dovanomis. Pats nusprendė kiek galima vėliau traukti lapelį. Kurį laiką tikėjosi, kad neteks dovanoti dovaną jai. Nors galbūt blizgučių bomba jai patiktų. Iš dalies visai norėjo pasijuokti iš Morganos reakcijos kai vos tik atidarius dėžutę ją apibarstys žaliais blizgučiais, kuriuos, žinojo, gana sunku visus pašalinti. Nebent su kokiu žiobarišku dulkių siurbliu. O kadangi čia elektronika neveikia. Šiek tiek tikėjosi, kad ir su magija nepavyks šių blizgučių panaikinti.
Bet kai lapelių vis mažėjo, o jau didelė dalis klastuolių gavo dovanas, taigi Dorianas ištraukęs lapelį atkišo savo dovaną Natanieliui.
-Nesiūlau čia dabar atidaryti,-patarė jam ir grįžo į savo vietą.
-
Felicia patogiai ir šiltai sėdėjo savo krėsle, krimto pačios iškeptus sausainius, vėliau paragavo ir Niko atneštų skanėstų, kurie galbūt ne visai tenkina vienuolikmetės skonio receptorius, tačiau išbandyti buvo verta, ir toliau stebėjo dovanų keitimąsi, žinoma, laukdama, kol kas nors ištrauks ir ją. Deja (o gal ir nelabai), nepriėjus prancūzaitės eilei, į klastuolių puotą įsiveržė ne kas kitas kaip pati gyvačių šeimos galva. Pasirodo, visai ne mitas, jog pastarasi nėra tik koks surūgęs profesoriūkštis, tik ir nurodinėjantis mokiniams. Priešingai! Gal net visai „kietas“?- nebyliai gūžtelėjo pečiais šokoladinių akių savininkė. Teko girdėti ir tai, kad su keliais klastuoliais vadovas dar tada, kai pats buvo mokinys, visokių eibių krėsdavo. Dabar tik gal surimtėjo, visgi profesoriaus statusas - ne juokai, nors ką gali žinoti, už pamokos ribų Cerise jo beveik nematydavo, o jei ir matydavo, tai susirangiusį rausvaplaukės prefektės lovoje. Anokios čia linksmybės...
-Aš,- tarsi būtų pamokoje kilstelėjo ranką mergaičiukė, kai įsibrovėlis ištraukė jos vardą iš dėžutės. -Ačiū, naudosiu atsakingai,- šyptelėjo brunetė ir, pasidėjusi dovaną, pasiėmė dar vieną sausainį, kurių padėklas vis tuštėjo.
-
Lisetė purpuriniame krėsle sėdėjo plačiai išsišiepusi - džiaugėsi, nors ir ne itin gausia, tačiau itin smagia gyvatėlių kompanija. Buvo net beveik gaila, jog per atostogas nepasiliks čia, tačiau juk Kalėdas pirmą kartą po išsikraustymo į Angliją švęs Prancūzijoje, negali to praleisti, o ir jau seniai troško geriausiai draugei aprodyti gimtuosius namus.
Kai atrodė, jog diena geresnė būti negalėjo, į kambarį įsiveržė Natanielis. Kas jau kas, bet Lisetės brangiausiasis mokėjo atkreipti į save dėmesį. Bet juk žadėjo neiti? Gal pasidarė nuobodu vienam kiurksoti, o gal tik taip sakė, norėdamas padaryti rausvaplaukei ir kitiems Klastūnyno globotiniams staigmeną? Na, nelabai svarbu. Svarbiausia tai, kad vadovas buvo čia, o Lisetės šypsena plėšė jos skruostus.
-Va tai tau, vadovas...- sušnabždėjo septyniolikmetė vos Natukui grįžus į purpurinės spalvos krėslą.
Dar valandėlę, kitą visas gyvatyno kultas plepėjo prie stalo, šoko, dainavo, užbaigė visus suneštus skanėstus ir šiaip džiaugėsi vieni kitų draugija. Nusprendę, kad jau pakankamai vėlu ir, negana to, daugumos Klastūnyno globotinių ryte laukė kelionė į namus, visa šutvė vorele sugūžėjo į klastuolių urvą ir išsiskirstė: kas dar pasėdėti bendrajame kambaryje, kas jau į šiltas lovas bluosto sudėti.
-
Tylus, vos girdimas žingsnių aidas žengiant ilgu Hogvartso pilies koridoriumi, išsisklaidydavo nespėjęs nuvinguriuoti nė kelių metrų. Naktys, praleistos vilkės pavidale šviečiant pilnačiai, išmokė žengti nesukeliant įprastų žingsnių garsų.
Ilgi, šviesūs plaukai, susegti iš šonų, lengvai krito ant gležnų merginos pečių, dengiamų juodos palaidinės. Prie juodos spalvos kūną dengiančių drabužių puikiai derėjo ir rankose laikomas tamsus gitaros dėklas. Turbūt jei ne šviesūs plaukai ir vis dar įdegusi bronzinės spalvos oda po praleistų atostogų šiltojoje Ispanijoje, mėlynakė būtų atrodžiusi, kaip tikrų tikriausia gotė. Tetrūko tik kelių grandinių, apvytų aplink liekną kūną, ir negyvos žiurkės, kokiam nors ritualai. Tiesa, abu šiuos neįprastus aksesuarus atstojo šalia žingsniuojantis dryžuoto kailio katinas. Neatsilikdamas nuo savo šeimininkės margakailis ramiai liuoksėjo ilgu pilies koridoriumi.
Žvilgtelėjusi į augintinį, jaunoji ispanė kilstelėjo lūpų kampučius. Ant dryžuoto katino kailio krito besileidžiančios saulės spinduliai, priversdami šį įgauti kiek kitokį atspalvį.Tarsi pajutęs merginos žvilgsnį, žvėrelis kryptelėjo galvą ir tyliai miauktelėjo. Nors išleistas garsas buvo tylus, tačiau tuščiame koridoriuje nuskambėjo pakankamai garsiai. Nusijuokusi Davina stabtelėjo prie dviejų statulų ir išsitraukusi burtų lazdelę atsargiai apvedė už jų pasislėpusio paveikslo rėmus. Netrukus po juo esanti nedidelė anga atsivėrė įleisdama žaviąją lankininkę.
Palaukusi, kol į kambarį įsmuks dryžuotasis palydovas, šviesiaplaukė užvėrė angą ir apsisukusi nužvelgė atsivėrusį kambario vaizdą. Šviesiai mėlynos akys nuslydo apvalios formos kambario sienomis, deja, be langų. Ir nors įprastai patalpa be langų atrodydavo kiek šiurpokai, ši atrodė itin jauki. Tamsaus medžio stalas, apstatytas foteliais ir šalia esančia prabangia sofa, suteikė ramiai didingą atmosferą, o priešais duris besikūrianantis raudonų plytų židinys, prieš kurį jau stypsojo margakailis, suteikė kambariui jaukumą.
Padėjusi ant artimiausio fotelio gitarą, mergina žengė kelis žingsnius arčiau židinio ir atsitūpusi šalia augintinio žvilgtelėjo į šokčiojančias liepsnas. Ramiai spragsianti ugnis skleidė malonią šilumą, kuri nieko nelaukdama apglėbė septyniolikmetę nematomomis rankomis.
Kelias akimirkas stebėjęs besirangančias liepsnas, katinas patogiai susirangė ant tamsaus medžio grindų leisdamas nuo židinio sklindančiai šilumai glostyti jo kailį. Šyptelėjusi mėlynakė švelniai perbraukė ranka per purų kailiuką. Patenkintas Tigrius tyliai sumurkė. Tyliai nusijuokusi mergina pakasė taip mėgstamą vietą šalia augintinio ausies ir išsitiesusi pasuko prie fotelio, ant kurio gulėjo styginis instrumentas.
Išėmusi gitarą iš dėklo Davina atsisėdo ant šalia esančios sofos ir patogiai įsitaisiusi perbraukė pirštais per stygas tikrindama ar instrumentas neišsiderinęs. Melodijai skambant taip, kaip ši ir turėtų, mėlynakė švelniai perbraukė dar kelis kartus ir galiausiai leido kambario patalpą užlieti angliškos versijos dainos melodijai "CRY". Netrukus gitaros skambesys susipynė su švelniu merginos balsu.
-
Matthew susimąstęs kulniavo pilies koridoriais. Jis vis dar galvojo, kas gi jį, visiškai prastą burtininką, atviliojo dirbti čia, į burtų ir kerėjimo mokyklą? Ir, kas keisčiausia, jis čia sėdi jau antrus metus. Ar bus ir treti? paklausė savęs vyriškis, lipdamas kažkokiais laiptais.
Galiausiai profesorius Turner nė pats nepastebėjo, kur atsidūrė. Kol dar lakstė po mokyklą kaip moksleivis, nemėgo tyrinėti naujų ir nepažįstamų koridorių, tad nežinojo visų pilies paslapčių. Taigi dabar apsidaręs suprato, kad, ko gero, šioje vietoje dar neteko būti. Tai profesorių kiek sutrikdė, tačiau kartu ir sudomino. Ką gi, laikas ištyrinėti pilį bent jau dabar pagalvojo Turner, artėdamas prie dviejų akį patraukusių statulų.
Tik priėjęs prie pat jų Matthew kažką išgirdo. Jis nesuprato, kas tai galėtų būti, tad susikaupęs įsiklausė. Atrodė, tarsi grotų kažkokia muzika ir kažkas šnekėtų. Ar gal dainuotų. Garsas buvo vos girdimas ir jeigu ne ši tiesiog spengianti tyla, Matthew, ko gero, nė nebūtų išgirdęs. Tačiau jis gerokai nustebo. Gerai apžiūrėjęs statulas nutarė, kad, ko gero, garsą skleidžia ne jos. Netrukus akis užkliuvo už paveikslo, kuris atrodė tarsi paslėptas už statulų. Nors nebuvo smalsus, Turner buvo prisiklausęs istorijų, kaip už paveikslų gali slėptis kambariai ar koridoriai. Juk argi Grifų Gūžtos bendrasis kambarys nesislepia už Storulės paveikslo? Taigi buvęs grifas nutarė, kad čia greičiausiai taip ir bus, o kažkas, kas yra viduje, groja. Ir galbūt dainuoja. Matthew šiek tiek sutriko, nes nežinojo, ką daryti. Tikėtina, kad ten yra mokinys. Ar mokinė. Profesorius neįsivaizdavo, kad tai galėtų būti kuris nors iš kolegų. Su mokiniais Matthew bendravo tik tiek, kiek reikėjo per pamokas. Per praėjusius mokslo metus nebuvo nė vieno, kuriam jis pasakytų ką nors, kas nebūtų susiję su magijos istorija, kurią dėstė pernai. Šiais mokslo metais jis nebuvo nė kiek pasikeitęs. Nors pats nesuprato, kodėl Vyresniųjų kursų moksleiviai kartais tikrai gali užvesti įdomų pokalbį. Ir jie tikrai yra geresni burtininkai už tave pašiepė save Matthew. Ir nutarė, kad reikia užeiti.
Žinoma, profesorius nežinojo, ką reikia padaryti, norint rasti paslėptąjį kambarį. Jis išsitraukė lazdelę, kurią nešiojosi dėl pačiam nežinomos priežasties, ir bakstelėjo į paveikslą. Nieko neįvyko. Profesorius susimąstė. Jis tikėjosi, kad niekas jo nestebi - tai nebūtų labai smagu. Vėl susikaupęs ties paveikslu jis pamakalavo lazdele ir kiek neplanuotai ja nubrėžė apskritimą. Neaišku, kuris veiksmas buvo teisingas, tačiau Turner pamatė atsivėrusią angą. Pavyko!
Galvodamas, kas gi įvyks po kelių akimirkų, Matthew įėjo į jaukų kambarį. Pirmiausia jis pamatė katiną. Ir, žinoma, išgirdo muziką. Netrukus profesorius pamatė ir sėdinčią merginą. Matthew džiaugsmui, ji tikrai buvo iš vyresniųjų kursų. Kas žino, gal šie metai jai Hogvartse netgi paskutiniai. Profesorius Turner norėjo prakeikti save už prastą atmintį: jis žinojo, kad yra matęs šią mokinę, tačiau neįsivaizdavo, koks galėtų būti jos vardas. Ar koledžas.
- Laba diena, - galiausiai pratarė Matthew. Nežinodamas, ką dar pasakyti, galiausiai pratarė: - Labai gražu.
-
Nuo židinio sklindanti maloni šiluma, užliejusi visą kambarį, ir tylus gitaros skambesys, susipynęs su šviesiai mėlynų akių savininkės balsu, priminė neseniai prabėgusias atostogas. Lūpoms tariant dainos žodžius, atminty iškilo prisiminamas, kai sėdėdama ant minkštos sofos namuose, Ispanijoje, mėlynakė skambino mylimu instrumentu savo tėvams. Iškilęs vaizdas, kaip klausydamas savo dukros vyras šypsosi, privertė nejučia šyptelėti ir pačią septyniolikmetę.
Netrukus šį prisiminimą pakeitė kitas. Prieš akis iškilo vaizdas, kaip smaragdinių akių savininkas laiko tamsiai mėlyną merginos gitarą ir skambina šia sėdėdamas priešais jaunąją ispanę.
Braukdama pirštais per stygas šviesiaplaukė nuleido galvą nužvelgdama gitarą. Šviesiai mėlynos akys užkliuvo už dailiai išraityto varnės vardo. Prisiminimas, kaip instrumentas atsidūrė pas dabartinę savininkę, iššaukė veide žavią šypseną.
Neatitraukdama pirštų nuo gitaros stygų ir klaidžiodama po prisiminimus, Davina nė nepastebėjo, kaip kažkas įžengė į kambario vidų. Atkreipti į tai dėmesį privertė tik vyriškiems kvepalams sukutenus puikią vilkolakės uoslę. Staigiai nutraukusi dainos melodiją ir nustojusi dainuoti, šviesiaplaukė kryptelėjo galvą. Šalia atsivėrusios kambario angos stovėjo astronomijos profesorius. Šio žvilgsniui nukrypus į priešais židinį besišildantį katiną, o vėliau žvilgtelėjus į merginą, Davina nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius.
-Sveiki,-žaviai šyptelėjo,-dėkui,-šviesiai mėlynos akys nukrypo į rankose laikomą gitarą. Dabar tylus instrumentas atrodė tarsi žvėrelis, užmigęs žiemos miegu.
-Prisijungsit?-kilstelėjo lūpų kampučius žvilgsniu parodydama priešais esančius violetinės spalvos fotelius. Spėjo, jog profesorius čia atklydo atviliotas neseniai skambėjusios melodijos.
Visą šį laiką ramiai gulėjęs dryžuoto kailio savininkas, tingiai pasirąžė ir susidomėjęs įsmeigė žvilgsnį į Turner.
-
Atrodo, mokinė jautėsi laisviau nei profesorius. Ir tai privertė Matthew dar labiau susierzinti. Visą laiką, kol profesoriavo, Turner svarstė, kodėl jis tai daro. Ir kas atsitiko, kad jis iš viso grįžo į Hogvartsą. O štai ši situacija klausimą tarsi iškėlė į dar nematytas aukštumas. Tačiau Matthew suprato, kad jis neturėtų parodyti, kad yra sutrikęs ar jaučiasi nejaukiai. Tad kuo ramiau atsakė merginai:
- Žinoma. Mielai dar paklausysiu, kaip tu dainuoji.
Profesorius Turner neskubėdamas žingsniavo parodyto fotelio link. Priėjo prie katino ir pakasė šiam paausius. Netrukus atsisėdo į fotelį. Profesorius tikėjosi, kad mergina tiesiog pradės ką nors groti ir dainuoti ir jam nereikės nieko sakyti. Jis žvelgė į šviesiaplaukę merginą ir svarstė, ar nepavyktų prisiminti, kuo gi ji vardu. Ar bent jau iš kurio koledžo. Ši atminties spraga vertė Matthew jaustis nejaukiai.
- Kur išmokai taip groti ir dainuoti? - po kurio laiko paklausė profesorius Turner. - Sakyčiau, turi neeilinį talentą. Galbūt galvoji tęsti muzikantės karjerą ir ateityje?
Ak, kad taip aš būčiau sutikęs profesorių, kuris man būtų pasakęs, ką veikti gyvenime pasvajojo Matthew. Deja, nieko panašaus jam nenutiko - būtent dėl šios nežinios jis dabar ir sėdi šiame fotelyje.
Profesorius Turner atsipalaidavo ir užsimerkė. Tikėjosi, kad prieš jam užmiegant, kas tikrai galėjo atsitikti, mergina pradės muzikuoti.
-
Kambaryje nuskambėjus Matthew balsui, septyniolikmetė linksmai kilstelėjo lūpų kampučius apdovanodama profesorių šypsena.
Profesoriui priėjus prie katino, kuris susidomėjęs jį stebėjo, ir pakasius paausius, dryžuotasis žvėrelis patenkintas sumurkė. Deja, dėmesiu teko mėgautis neilgai. Juodų plaukų savininkui nužingsniavus prie fotelio, Tigrius žvilgtelėjo į visą šį laiką jį šildžiusį židinį ir nupėdino naujojo svečio link.
Prisiartinęs prie fotelio, kuriame profesorius patogiai sėdėjo, keturkojis kelias akimirkas žvelgė į vyrą, o tuomet atsispyręs užpakalinėmis kojomis nuo žemės, liuoktelėjo šiam ant kelių. Minkštai nusileidęs katinas miauktelėjo žvelgdamas į žalias akis ir patogiai susirangęs įsitaisė Matthew ant kelių.
Žvilgtelėjusi į savo augintinį, kuris dabar patogiai ilsėjosi ant profesoriaus kelių, šviesiaplaukė tyliai nusijuokė ir kilstelėjo galvą į juodų plaukų savininką. Šio žvilgsnis buvo įsmeigtas į žaviąją lankininkę.
-Davina Murrell,-šyptelėjo žinodama, jog įsiminti visus mokinių vardus kartais būna per daug sudėtinga, ypač, kai šie pamokose lankosi itin retai. Na, arba išvis nepasirodo. Nors praėjusiais metais mergina puikiai mokėsi, tačiau į magijos istorijos pamoką taip ir nenuėjo. Priežasties kodėl ir pati nežinojo.
-Turėjau gerą mokytoją,-kilstelėjo lūpų kampučius atsakydama į užduotą klausimą. Deja, į sekatį klausimą atsakyti nebuvo taip paprasta. Ką jaunoji ispanė ketina veikti ateityje ir pati nė nenumanė. Tiesa, puikiai suprato, jog šie mokslo metai Hogvartse paskutiniai, tik jokia idėja, ką veikti toliau, nekilo.
-Tiesa sakant, nė nenumanau, ką norėčiau veikti ateityje,-kiek liūdniau šyptelėjo žvilgtelėdama į akis užmerkusį profesorių. Regis, kambarį gaubianti šiluma ir jaukumas, leido juodų plaukų savininkui atsipalaiduoti.
-Varginanti diena?-užjaučiamai šyptelėjo žinodama, jog vesti pamokas nebuvo pats lengviausias darbas.
-
Katinui atsekus iki fotelio Matthew nustebo. Jis niekada neaugino kačių ir nežinojo, kaip su jomis elgtis. Negi aš patikau pirmam katinui, kuriam pakasiau antakius? paklausė savęs profesorius. Tačiau jam katino dėmesys patiko, tad jis šiek tiek atsipalaidavęs pradėjo švelniai glostyti katiną.
- Malonu, Davina, - pratarė Matthew, kai mergina prisistatė. Tačiau mintyse profesorius nepaliovė savęs klausti, kaip gi ji suprato, kad jis nežino jos vardo. Po kurio laiko jis pratarė: - Kažkaip nepamenu tavęs pamokose.
Juodaplaukis nenorėjo, kad tai skambėtų kaip priekaištas. Jis puikiai prisiminė save mokinio kailyje. Tad suprato ir dabartinius mokinius, kurie nesilanko pamokose taip dažnai kaip turėtų. Vis dėlto žodis - ne žvirblis.
- Taip, geras mokytojas yra labai svarbu. Ko gero, net labai neįdomią sritį gali paversti įdomia, ar ne? - draugiškai pratarė profesorius Turner. Tik kažin ar tu įeini į šią kategoriją apmaudžiai pagalvojo, prisiminęs, kokios nesėkmingos buvo kai kurios pernykštės pamokos. - O ką veikti visada spėsi sugalvoti. Aš, baigęs Hogvartsą nesitikėjau, kad kada nors turėsiu ką nors bendro su magija. O štai, praėjo dešimt metų ir aš čia. Būtų kas pasakęs, kai man buvo aštuoniolika, kad mokytojausiu, būčiau nusijuokęs į akis...
Matthew kurį laiką galvojo apie tai, ką gi jis veikė vos baigęs magijos mokyklą. Taip, jo gyvenimas nebuvo nuobodus. Tačiau ir čia galima atrasti kažką įdomaus...
- Žinai, diena visai nebloga, - atsakė į klausimą. - Juk dar tik mokslo metų pradžia, nereikia iš karto pervargti, - nusijuokė.
Kurį laiką profesorius mėgavosi šiluma ir katino draugija. Galiausiai jis vėl atsisuko į Daviną ir paprašė:
- Gal pagrotum savo mėgstamiausią dainą?
-
Profesoriui ėmus glostyti švelnų žvėrelio kailį, kambaryje pasigirdo tylus, vos girdimas murkimas. Mėgaudamasis jam skirtu dėmesiu, katinas užmerkė tamsiai žalias akis klausydamasis savo šeimininkės ir juodų plaukų savininko pokalbio.
Atsakydama į Matthew žodžius, mergina tik kilstelėjo lūpų kampučius. Nebe primą kartą bendraudama su profesoriumi, Davina jautėsi taip, lyg priešais sėdėtų jos amžiaus mokinys. Žinoma, profesoriaus ir pačios merginos metų skaičiaus skirtumas buvo nemažas, tačiau nemažai laiko praleidusi su tėvais ir jų pažįstamais, mergina į tai nekreipė dėmesio. Gebėjimas bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis puikiai praversdavo daugelyje situacijų.
-Nesu itin pavyzdinga mokinė,-gūžtelėjo pečiais kaltai šyptelėdama. Bėgant paskutiniams mokslo metams Hogvartse, septyniolikmetė nustojo lankyti pamokas. Net jei tekdavo eiti tik į keturių profesorių vedamas pamokas. Žinoma, namų darbai neliko nustumti į šalį. Lygiai, kaip ir praėjusiais metais, šie taip pat buvo atliekami ir dabar.
-Esat visiškai teisus,-šyptelėjo klausydamasi tolimesnių profesoriaus žodžių,-o kas privertė po dešimties metų ir vėl čia sugrįžti?-susidomėjusi mergina žvilgtelėjo į žalių akių savininką. Buvo keista, jog Matthew praleidęs dešimt metų plačiajame pasaulyje, nusprendė grįžti į Hogvartsą. Juk daugelis tik baigę magijos mokyklą sugrįžta nebe kaip mokiniai, o kaip profesoriai.
-Turbūt būtent dėl šios priežasties ir nelankau pamokų,-nusijuokė pati iš savęs. Žinojo, jog artimiausiu metu teks apsilankyti bent keliose pamokose, tačiau kol kas visa tai paliko ateičiai. Lygiai taip pat, kaip ir mintis, ką veiks po Hogvartso baigimo.
Išgirdusi Matthew prašymą, šviesiaplaukė susimąsščiusi persibraukė ranka per ilgus plaukus leisdama šiems laisvai kristi ant gležnų pečių. Mintyse neiškilus jokiam dainos pavadinimui, Davina kiek liūdniau šyptelėjo.
-Neturiu mėgstamiausios dienos,-pakartojo prieš kelis metus girdėtus Keito žodžius, kai pati prašė vaikino pagroti mėgstamą dainą,-tačiau galiu pabandyti pagroti dainą, kuri jums patinka,-žaviai šyptelėjo žvelgdama į priešais sėdintį profesorių.
-
- Svarbiausia, kad atliktum namų darbus ir nereikėtų kartoti kurso, - šyptelėjo Turner. Jis puikiai suprato, kad bėgant metams susidomėjimas pamokomis slopsta. Tačiau iš bendravimo mergina atrodė protinga, netgi nepaisant to, kad jie spėjo persimesti vos keliais sakiniais. Tačiau dirbdamas su mokiniais Matthew pastebėjo, kad paaugliams dažnai rūpi ne tie dalykai, kurie rūpėjo jam pačiam. Tokios mintys priversdavo juodaplaukį pasijusti senu. Tad buvo labai džiugu, kad vis dėlto atsiranda ir tokių mokinių, su kuriais galima pasikalbėti.
Davinos paklaustas, kodėl grįžo į Hogvartsą ir dar po ilgo laiko, Turner susimąstė. Tikrai. Kodėl gi?
- Matai, aš esu kilęs iš žiobariškos šeimos, - pradėjo Matthew. - Tik atvažiavęs čia, nesupratau, kaip ir kodėl čia atsidūriau. Man labai nesisekė pamokose, net ir dabar nesu stiprus magijos srityje. Kildamas iš kurso į kursą vis svarsčiau, kada gi mesiu magijos mokslus ir grįšiu į tą pasaulį, kuris man atrodė besantis mano - žiobarišką pasaulį. Vis dėlto mokyklą baigiau. Tačiau neketinau dirbti magijos srityje. Sunkiai, tačiau pavyko įstoti į žiobarišką universitetą, kurį laiką dirbau finansų srityje. Tačiau po kurio laiko supratau, kad kažko trūksta. Keičiau darbus, bet vis savęs neatradau. Kol su nuostaba supratau, kad man trūksta magijos. Nutariau pirmiausiai save išbandyti mokytojo kėdėje.
Matthew labai nustebo, kad šitaip išsipasakojo mokinei. Tačiau bendrauti buvo malonu. Matthew pridūrė:
- Svarbiausia yra nebijoti. Jeigu matai, kad tai, ką darai, nepatinka, nereikia kentėti. Reikia ieškoti to, kas tau patiks. Net jeigu tai trunka ilgai. Žmonės dažnai daro tą klaidą, kad bijo kažką keisti. Nes taip yra patogiau. Tačiau tokiu atveju žmonės taip ir nugyvena gyvenimą būdami nelaimingi.
Matthew pasirodė, kad jo prašymas pagroti mėgstamiausią dainą kiek nuliūdino merginą. Profesorius pasijuto nepatogiai, nes tikrai tokių ketinimų neturėjo. Kai Davina pasiūlė profesoriui pasakyti, kokia daina yra jo mėgstamiausia, Turner susimąstė.
- Nesu didelis muzikos fanas. Noriu pasakyti, kad nežinau daug dainų. Tačiau mane visada žavėjo klasikinio roko žanras.
Juodaplaukis, pasakęs paskutinius žodžius, šiek tiek sunerimo. Jis nežinojo, iš kokios šeimos kilusi mergina - burtininkų ar žiobarų? Jeigu ji grynakraujė, ar ji klauso tokios pačios muzikos? Slėpdamas šiokį tokį sumišimą Matthew kelis kartus ranka perbraukė katinui per nugarą ir pakasė paausius.
-
Išgirdusi Matthew žodžius, mergina linksmai nusijuokė. Nors pamokas ne visuomet lankydavo pareigingai, mat rytais ilgiau pamiegoti, o pabudus pašaudyti iš lanko ar užsiimti kita mėgstama veikla buvo įdomiau nei sėdėti pamokose, tačiau namų darbus septyniolikmetė visuomet atlikdavo. Žinoma, ne visus, juk laiko pasilikti laisvalaikiui taip pat reikėdavo, tiesa?
-Nors Hogvartsas per visus šiuos metus man tapo lyg namais, tačiau likti pakartotino kurso vis dėl to nenorėčiau,-šyptelėjo priešais sėdinčiam profesoriui. Mintis, jog po šių mokslų metų teks palikti Hogvartso pilį, nuvijo šalin.
Netrukus stojusi tyla, po neseniai nuskambėjusio šviesiaplaukės klausimo, leido suprasti, jog ištarti žodžiai privertė susimąstyti juodų plaukų savininką. Po kelių akimirkų pradėtas pasakojimas, pritraukė žaviosios lankininkės dėmesį.
-Turbūt išmesti magiją iš savo gyvenimo, kai Hogvartse praleidi septynerius metus, tampa per daug sunku,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Net po paaiškėjusios tiesos, jog tikrieji mėlynakės tėvai buvo vilkolakiai, Davina puikiai žinojo, jog jos vieta magijos pasaulyje, net jei visai neseniai norėjo gyventi paprastos žiobarės gyvenimą.
Po naktų, praleistų vilkės pavidale, septyniolikmetė suprato, jog eilinis žiobarų gyvenimas skirtas tik apie magiją nieko nežinantiems žmonėms. Nuolat tykantys pavojai, įvairiausi nuotykiai ir magijos paslaptys buvo neatsiejama šviesiaplaukės gyvenimo dalis.
-O vėliau, kur ketinat save išbandyti, jei ši vieta nepasiteisins?-susidomėjusi žvilgtelėjo į juodų plaukų savininką.
-Tuomet džiaugiuosi, jog vietoj pamokų renkuosi šaudymą iš lanko,-linksmai nusijuokė išsklaidydama rimtą atmosferą ir paversdama šią kiek jaukesne.
Netrukus pokalbio temai pakrypus apie muziką, Davina pabandė prisiminti pirmuosius klasikinės roko melodijos akordus, tačiau, deja, veltui. Kelias akimirkas pasvarsčiusi mergina uždėjo ranką ant gitaros stygų.
-Melodija bus kiek švelnesnė, tačiau panaši,-perspėjo prieš pradėdama groti ir kilstelėjusi lūpų kampučius leido nuskambėti pirmiesiems akordams. Švelnesnė nei įprastai rokui būdinga melodija ir vėl užliejo visą kambarį.
-
Merginai nusijuokus, Matthew taip pat nusišypsojo. Ir po jos žodžių apsidžiaugė, kad atspėjo: nors nebuvo tikras, vis tik taip ir manė, kad Davina turėtų būti septintakursė. Vis dėlto gaila, kad su paaugliais pasidaro įdomu kalbėti tada, kai jiems laikas baigti mokyklą susimąstė profesorius, tačiau stengėsi tokioms mintims nepasiduoti. Jis norėjo tiesiog pasimėgauti akimirka, kad rado su kuo pasišnekėti.
-Ko gero, esi teisi, - pratarė Matthew. - Nors visus tuos septynerius metus maniau, kad tai bus visiškai paprasta. Nes niekada čia nesijaučiau visiškai savas. Tačiau vis dėlto po septynerių metų Hogvartse nėra paprasta gyventi tarp žiobarų.
Profesorius pastebėjo, kad mergina apie kažką susimąstė. Jam buvo gana smalsu, nes susidarė įspūdis, kad ši šviesiaplaukė turi kažkokią paslaptį. Tačiau Turner neklausė. Įtarė, kad jeigu ši atvirumo valandėlė tęsis, ji galbūt papasakos pati. Jeigu nenorės, ką gi, jos teisė.
Naujas mokinės klausimas privertė Matthew susimąstyti. Iš tiesų - ką gi jis veiks, kai baigs profesoriauti? Juk akivaizdu, kad jis ilgai čia neužsisėdės. Tačiau juodaplaukis atsakymo neturėjo. Tad jis taip ir pasakė merginai:
- Tiesą sakant, neįsivaizduoju. Aš vieną mėnesį mąstau, kad veiksiu viena, o po savaitės jau veikiu visiškai kita. Dėl to man pačiam keista, kad čia esu jau ne pirmus metus. Kas žino? Gal ir užsiliksiu čia.
Tikrai ne pasakė sau Turner, nė pats nesupratęs, kodėl garsiai pasvarstė, kad gal pasiliks mokytojauti.
- Tu šaudai iš lanko? - nuoširdžiai nustebo Matthew. Jis nė nemanė, kad šiuolaikinis jaunimas tuo užsiima. Tai gerokai vyriškį sudomino. - Ar seniai tai darai? Ir... Kiek rimtai tuo užsiimi? Iki Hogvartso lankiau šaudymo iš lanko pamokas. Bet turėjau labai rimtą trenerį ir jis nesuprato, kur aš dingau...
Turner prisiminė tuos laikus, kai buvo nieko apie magiją nežinantis berniukas. Nors lanko pamokas lankyti tingėjo, dabar prisiminti visai smagu...
Merginai pradėjus groti, juodaplaukis atsipalaidavo. Jis atsirėmė į fotelio atlošą ir tingiai glostė katino nugarą. Nė nepajuto, kaip užlietas muzikos įsivaizduoja, kaip įdeda strėlę į templę ir ją paleidžia į taikinį...
- Žinai... - po kiek laiko pratarė profesorius, kai muzikos garsai nutilo. - Tu tikrai turi talentą.
-
-Sunku gyventi tarp žmonių, kuriems negali pasakyti, kur praleidai septynerius savo gyvenimo metus, ir ką per visus tuos metus nuveikei. Galbūt Hogvartse nesijautėt savu, nes visą laiką manėt, kad jums čia ne vieta?-nežymiai šyptelėjo trumpam žvilgtelėdama į ant profesoriaus kelių gulintį katiną. Nuo kambaryje tvyrančios šilumos ir tylaus aidinčio pokalbio dryžuotojo kailio savininkas ėmė snausti retkarčiais sumurkdamas Matthew rankai perbraukus jo kailį.
-Galbūt jums nusprendus likti čia, dažniau apsilankysiu astronomijos pamokose,-nusijuokė,-beje, kodėl magijos istoriją pakeitėt mokslu, apie dangaus kūnus?-šviesiai mėlynos akys įsmigo į priešais sėdintį vyrą.
Nuo žindinio krentantys liepsnų šešėliai ėmė šokčioti ant merginos veido priversdami šviesiai mėlynas akis spindėti, lyg mažus brangakmenius.
Pastebėjusi nuostabą ir susidomėjimą, sekusius po ištartų žodžių apie šaudymą iš lanko, Matthew veide, Davina linksmai nusijuokė. Regis, neįprastas ginklas, be kurio septyniolikmetė neįsivaizdavo gyvenimo, sudomindavo kiekvieną, su kurio žavioji lankininkė bendraudavo.
-Iš lanko šaudau beveik visą savo gyvenimą,-šyptelėjo,-pirmą kartą lanką į rankas paėmiau vos kelių metukų, kai tėtis leido išbandyti savąjį. Nuo tos akimirkos ėmiau žavėtis šiais ginklais ir dabar be lanko neįsivaizduoju savo gyvenimo,-nusijuokė perbraukdama ranka per ilgus, šviesius plaukus.
-Galbūt kada nors norėtumėt prisiminti anksčiau lankytas šaudymo iš lanko pamokas?-nusišypsojo žvilgtelėdama į juodų plaukų savininką.
Kambarį užliejus gitaros melodijai, Davina stebėjo, kaip priešais sėdintis profesorius atsipalaiduoja ir pasineria į savo mintis. Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius šviesiaplaukė ir toliau leido pirštams braukti per gitaros stygas.
Galiausiai kambaryje nuskambėjus paskutiniams akordams mergina atitraukė ranką nuo muzikinio instrumento leisdama tylai užlieti visą patalpą. Tik stojusi tyla truko neilgai, vos po kelių akimirkų buvo nutraukta juodų plaukų savininko.
-Dėkui,-šyptelėjo padėdama tamsiai mėlyną instrumentą šalia savęs ant prabangios sofos.
-
- Tikrai taip, - nutęsė profesorius. Jis puikiai prisiminė, kaip tiesiog dingo iš gyvenimo ir po to neturėjo, ką pasakyti draugams. Tai jam, vos keliolikos metų paaugliui, buvo be galo sunku. - Sunkiausia buvo su draugais. Po to, kai išvažiavau į Hogvartsą, su senaisiais draugais nebegalėjau palaikyti ryšio.
Kurį laiką profesorius Turner žvelgė į ant kelių snaudžiantį katiną. Retkarčiais pasigirstantis murkimas vertė profesorių apie kažką susimąstyti.
- Lauksiu pamokose, - pratarė Matthew ir nusišypsojo. Tikėjosi, kad tai neskambėjo kaip priekaištas už praleistas pamokas, o kaip draugiškas pastebėjimas. - Kodėl perėjau į astronomiją? Čia šiek tiek juokinga istorija, - pratarė juodaplaukis. - Kol mokiausi Hogvartse, visi dalykai, kurie yra tiesiogiai susiję su magija - transfigūracija, apsigynimas nuo juodosios magijos, kerėjimas - buvo man tikras peilis. O nuodai ir vaistai... Ir prisiminti nesinori. Tokie dalykai kaip magijos istorija, ateities būrimas, astronomija buvo gerokai lengvesni. Tačiau labai neįdomūs, nes dažniausiai nesuprantu jų prasmės. Tad kai nusprendžiau grįžti į Hogvartsą, norėjau parodyti sau, kad šitie dalykai nėra tokie beverčiai. Dėl to pasirinkau magijos istoriją, kuri man atrodė visiškas laiko švaistymas. Nepaisant to, kad sugebėjau bent sau įrodyti, kad tai yra įdomus mokslas, supratau, kad negaliu jau daugiau dėstyti. Tiesiog nebegaliu. Tad perėjau į kitą dalyką, kuris man atrodo keistas ir nereikalingas. Taip aš ne tik mokau moksleivius, tačiau mokausi ir pats.
Kurį laiką profesorius Turner tylėjo, tik kartais pakasydavo katinus paausius. Šiek tiek pagalvojęs jis pakėlė akis į merginą ir paklausė:
- Jeigu tu dėstytum Hogvartse, kokį dalyką norėtum dėstyti? Juk turbūt turi favoritą, ar ne?
Tai, kad ši mergina šaudo iš lanko ir tą daro visą gyvenimą, sužavėjo profesorių. Jis nepaliovė stebėtis šia mergina. Jam ji atrodė vis įdomesnė ir įdomesnė.
- Ką tu, - pratarė jis, išgirdęs pasiūlymą. - Nešaudžiau gerus dvidešimt metų. Tik apsijuokčiau.
Tačiau ši mintis kažką užkliudė Matthew mintyse. Jis ilgokai mąstė, kol suprato, kad vis tik norėtų pabandyti. Tik, ko gero, tada, kai ši mergina, kuri, ko gero, yra tikra profesionalė, nematys.
- Tačiau... - galiausiai pasakė Turner. - Galėtum pamokyti groti gitara. Girdėdamas, kaip tą darai tu, įsivaizduoju, koks turėtų būti malonumas...
Matthew nuoširdžiai norėjo išmokti sugroti bent kokį vieną akordą. Tačiau jis neprasitarė Davinai, kad bijotų paimti instrumentą į rankas jau vien bijodamas jį sulaužyti...
-
Išgirdusi profesoriaus žodžius, mergina užjaučiamai šyptelėjo. Puikiai žinojo, ką reiškia nutraukti ryšius su žmonėmis, kuriems negali paaiškinti, kodėl staiga septyniems metams dingsti iš jų gyvenimo. Tiesa, žiobarų pasaulyje paliktus pažįstamus pamažu pakeičia Hogvartse besimokantys mokiniai. Atvykdama į magijos mokyklą Davina nesitikėjo, jog atsiras žmonių, dėl kurių ji bus pasiryžusi nerti į mirtiną pavojų, o apie tai, jog ims jausti šiltus jausmus čia besimokančiam vaikinui, nė nesapnavo.
-Tačiau atsirado naujų, ar ne?-kiek linksmiau kilstelėjo lūpų kampučius. Šviesiai mėlynų akių savininkė neįsivaizdavo, gyvenimo Hogvartse be žmonių, kuriuos per prabėgusius metus ėmė laikyti tikrais draugais.
Atsakydama į Matthew žodžius, lydimus šypsenos, Davina taip pat žaviai šyptelėjo ir patogiau įsitaisiusi ant sofos, ėmė klausytis profesoriaus istorijos.
-Nors magijos istorijos nelankiau, o į astronomijos pamokau atėjau tik vieną kartą, tačiau jums dėstant, šių dalykų namų darbai man tapo įdomiausi,-kilstelėjo lūpų kampučius ir netrukus susimąsčiusi žvilgtelėjo į rankose laikomą tamsiai mėlynos spalvos gitarą.
-Turbūt Magiškųjų gyvūnų priežiūrą arba transfigūraciją...Pakankamai lengva, bet įdomu,-šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nukrypo į priešais sėdintį profesorių.
Šviesiaplaukės veidą papuošė žavi šypsena, vos po to, kai Matthew atsisakė pasiūlymo pašaudyti iš lanko.
-Nenuvertinkit saves, įgūdžiai, kuriuos žmogus įgija, niekur nedingsta,-kilstelėjo lūpų kampučius.
Ant profesoriaus kelių gulėjęs katinas tingiai pramerkė akis ir kelias akimirkas pasirąžęs, liuoktelėjo ant grindų ir nutipeno šalia židinio ir vėl įsitaisydamas liepsnų akiratyje.
Išgirdusi Matthew prašymą, mergina kelias akimirkas sutrikusi žvelgė į priešais sėdintį juodų plaukų savininką. Buvo keista žinoti, jog teks apsikeisti vietomis. Mokinė taps mokytoja.
-Iš pradžių bus tikra kančia,-nusijuokė žinodama, kaip neįpratę pirštai kenčia nuo skausmo,-tačiau...verta,-kilstelėjo lūpų kampučius ištiesdama gitarą Matthew ir parodydama pačius paprasčiausius akordus.
-
Kai Davina užsiminė apie naujus draugus, atrastus Hogvartse, Matthew giliai susimąstė. Ar jis rado čia draugų? Profesorius nebuvo tuo tikras.
- Normaliomis sąlygomis taip. Atsiranda, - pratarė Matthew. Ir pridūrė: - Tačiau aš nesu "normalios sąlygos". - Buvęs grifas nusijuokė. Visada, net iki atvykdamas į Hogvarstą, jautėsi esąs keistas. Ir, žinoma, magijos mokykloje jautėsi taip pat. Vieninteliai mokiniai, su kuriais daugiau teko bendrauti, buvo tie, su kuriais jis atlikdavo praktiką. Kitais atvejais jam, dar paaugliui, kalbėti buvo nejauku, nes jautėsi nesąs savo vietoje... Tačiau plačiau apie tai nepasakojo. Ir taip jautėsi per daug išsikalbąs mokinei.
Merginai pagyrus jo pamokas, Matthew sutriko. Jam pačiam atrodė, kad jos buvo visiška katastrofa. Ar ji tik elgiasi mandagiai? pagalvojo Turner, tačiau ilgai nesvarstydamas, ar Davina tikrai jaučia tai, ką sako, pratarė:
- Ačiū. Visada malonu išgirsti tokius žodžius.
Matthew kurį laiką žvelgė į ugnį. Tada jis išgirdo merginos atsakymą apie tai, ką ji norėtų dėstyti. Davinos žodžiai profesorių apstulbino.
- Transfigūracija? - negalėjo nuslėpti nuostabos juodaplaukis. - Lengvas dalykas? Man tai niekada nebuvo suprantama! Už nuodus ir vaistus geriau, žinoma.
Matthew prisiminė, koks fiasko buvo jo bet koks bandymas pagaminti bet kokį eliksyrą. Tos pamokos buvo tikra kančia. Vyriškis turėjo du brolius, kurie buvo tikri žiobariškos chemijos specialistai. Atvykęs į Hogvartsą jis tikėjosi, kad nuodų ir vaistų pamoka išmokys jį ką nors, ką jis galės pritaikyti norėdamas padėti broliams. Nereikia ir sakyti, kad išėjo visiškas šnipštas...
- Tarp kitko, - pagautas smalsumo kreipėsi Matthew. - Kokį įdomiausią eliksyrą yra tekę išvirti? Juk visi žino, kad mokiniai verda nelegalius viralus...
Tik ne tu, žinoma pridūrė sau Matthew, suprasdamas, kad jeigu jis būtų ką nors pabandęs, ko gero, šita pilis jau seniai būtų susprogusi...
- Gal reiks kada prisiminti, - susimąstęs sumurmėjo Turner. Jam buvo gaila, kad katinas nušoko nuo kelių, tačiau profesorius nejudėjo iš fotelio. Kurį laiką juodaplaukis sėdėjo galvodamas apie katinus ir lankus, tačiau tada nutarė, kad yra visai verta pasinaudoti pamokomis. Šviesiaplaukei parodžius kelis akordus, Matthew kiek nedrąsiai paėmė gitarą į rankas. Niekada nebuvo tekę laikyti šio instrumento. Profesorius neryžtingai perbraukė per stygas. Pabandė sugroti paprasčiausią akordą, tačiau net jis nebuvo lengvas.
- Kažin ar tai man, - nusišypsojęs pratarė Matthew.
-
Šviesiems plaukams paslėpus dalį veido, Davina kilstelėjo ranką švelniai nusibraukdama juos nuo veido ir žvilgtelėdama į Matthew. Gilus profesoriaus žvilgsnis ir, regis, į prisiminimus nuklydusios mintys nutraukė jaukiame kambaryje skambėjusį pokalbį. Tiesa, tyla truko vos kelias akimirkas.
-Nes nesijautėt Hogvartso dalimi?-linksmą balso gaidelę pakeitė kiek liūdnesnė. Mintis, jog Matthew visus septynerius metus didžiąją laiko dalį leido vienas, kėlė gailestį. Juk pati mergina visą laiką buvo apsupta magijos mokykloje atrastų draugų.
Profesoriui padėkojus už pagyrimą, šviesiaplaukė nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius, o netrukus pokalbiui pasisukus apie Hogvartse dėstomus dalykus, žaviosios lankininkės veidą papuošė plati šypsena.
-Nuodų ir vaistų turbūt niekada nesuprasiu,-nusijuokė,-tačiau transfigūracija...man visuomet atrodė įdomu įgauti kitokį pavidalą,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Atmintyje iškilo paskutinės transfigūracijos pamokos praktika. Pajusti, ką reiškia turėti galingus drakono sparnus sau už nugaros, buvo nepakartojama.
Kamabryje nuskambėjus profesoriaus balsui, septyniolikmetė kelioms akimirkos susimąstė. Treniruotės su burtais ar eliksyrais retai kada įvykdavo. Dažniau laiką leisdavo šaudydama iš lanko, grodama gitara, mokydamasi naudotis kardu arba jodinėdama žirgais. Magija ir eliksyrai likdavo nustumti į šalį. Žinoma, iki to laiko, kai sužinojo, jog yra vilkolakė. Netrukus po to teko išmokti virti eliksyrą, neleidžiantį žvėriui užvaldyti visų minčių.
-Ar antivilkinis eliksyras įeina į įdomiausių sąrašą?-šyptelėjo žvilgtelėdama į profesorių ir stebėdama Matthew reakciją po ką tik ištartų žodžių. Išvysti baimę juodų plaukų savininko veide mergina nesitikėjo. Vargu, ar profesorių gąsdino mintis, jog jis sėdi prieš vilkolakę. Turbūt tuo nė nepatikės.
-Pabandykit dar kartą,-drąsinamai kilstelėjo lūpų kampučius.
-
- Visada jaučiausi esąs svetimas. Kitoks, - tyliai pratarė Matthew. Jis nesuprato, kodėl apie tai kalba. Tačiau dėl kažkokių priežasčių šnekėtis su šia šviesiaplauke nebuvo sunku. Profesorius susimąstė apie tai, ar jie būtų bendravę, jeigu būtų mokęsi kartu. Ši mintis kažkodėl buvo liūdna, tad juodaplaukis kuo skubiau nukreipė mintis kitur.
- Džiaugiuosi, kad ne man vienam nuodai ir vaistai yra nesuprantamas mokslas, - nusijuokė Matthew. Nors kai pats mokėsi, atrodė, kad visiems aplinkiniams ta pamoka kelia susižavėjimą, džiugu, kad Turner nėra vienintelis, kuriam tas dalykas nekėlė puikių emocijų.
Merginos žodžiai apie kitokio pavidalo įgavimą sudomino Matthew. Ji kalba taip, tarsi būtų tai dariusi. Galbūt ji animagė? paklausė savęs profesorius. Garsiai to ištarti nespėjo, nes Davina užsiminė apie antivilkinį eliksyrą. Minimalios eliksyrų žinios neleido Matthew iš karto suprasti, kas gi tai per eliksyras. Jam prireikė gerų kelių akimirkų. Tai, žinoma, juodaplaukį dar labiau sudomino.
- Oho, - pratarė jis. - Tačiau... Kam tu jį virei? Juk tai tikrai ne toks eliksyras, kurį išverdi, nes įdomu pabandyti, ar ne?
Profesorius nė nepagalvojo, kad ši mergina galėtų virti tokį eliksyrą sau. Jeigu kas būtų tą pasakęs, jis ne nebūtų patikėjęs. Tačiau Turner pradėjo galvoti, ar tarp mokinių nėra vilkolakio, kuriam Davina ir verda tą eliksyrą.
Šviesiaplaukei pasiūlius dar kartą pabandyti pagroti Matthew šiek tiek dvejojo. Norėjosi pabandyti dar kartą, tačiau pirmasis buvo toks nesėkmingas, kad ir nagų kišti nebesinorėjo. Tačiau atrodė, kad mergina nori, kad profesoriui pasisektų, tad jis pasipatogino gitarą ir pradėjo galvoti. Nutaręs, kad geriau tiesiog perbraukti per stygas bus lengviau negu sugroti kažkokį akordą, Matthew švelniai palietė ploniausią stygą pirštais.
Kelis kartus perbraukęs per stygas Matthew pagalvojo, kad labai norint galima pasakyti, kad jis groja. Žinoma, tai nebuvo jokia daina, tačiau instrumentas skleidė garsą, o tai jau buvo neblogai. Tačiau po kurio laiko Matthew atrodė, kad jis kažką užkliudė. Ir netrukus pasigirdo garsas, kuris profesoriui visai nepatiko. Tai buvo panašiau į kažkokį žvangtelėjimą. Nieko nesuprasdamas juodaplaukis pradėjo žvalgytis aplinkui.
-
-Ar sugrįžus į magijos pasaulį po dešimt metų jaučiatės taip pat?-šviesiai mėlynos akys įsmigo į židinio liepsnų šešėliuose skendinčias žalias.
Užaugusi šeimoje, kurioje abu tėvai burtininkai, Davina nuo mažens žinojo, jog magija yra neatsiejama jos gyvenimo dalis. Net jei kartais trokšdavo nustumti visus burtus į šalį ir pabūti žiobare, žinojo, jog be burtų ir magijos gyvenimas taptų nuobodus ir liūdnas. Atsisakyti magijos reikšė prarasti draugus, gebėjimą burti, virsmą vilke ir neeilinį gyvenimą. Burtininkės gyvenimą. Tiesa, pritapti prie žiobarų nebuvo sunku, tačiau kiekviena akimirka, kurią tekdavo praleisti tarp žmonių, nieko nežinančių apie burtus, primindavo, jog šviesiaplaukės vieta magijos pasaulyje. Pasaulyje, pilname paslapčių ir netikėtumų. Ar taip pat jautėsi ir profesorius nusprendęs išbandyti žiobarišką gyvenimą?
Ramybės neduodoantį klausimą septyniolikmetė pasiliko sau. Nenorėjo, jog juodų plaukų savininkas ir toliau klaidžiotų skaudžiais prisiminimais. Vis dėl to išgirsti atsakymą į neseniai nuskambėjusį klausimą norėjo. Tikėjosi, jog profesorius sugrįžęs po dešimties metų, praleistų žiobarų pasaulyje, jausis Hogvartso dalimi.
-Neabejoju, jog pavaikščiojus po pilį atrastume daugiau mokinių, kuriems nuodai ir vaistai taip pat prastai sekasi,-tyliai nusijuokė. Linksmas juokas nuaidėjo kambario paviršiumi ir vos netrukus stojo kelias akimirkas trukusi tyla.
Spėjimas, jog juodų plaukų savininkas nepatikės, kad priešais jį sėdinti miela ir žavi mergina yra vilkolakė, buvo teisingas. Regis, daili išvaizda - puiki apgavikė.
-Ne,-papurtė galvą,-tačiau virti irgi įdomu,-linksmai nusijuokė. Prisiminimai, kaip mokėsi virti pavidalo kontrolės suvaldymui reikalingą eliksyrą, privertė kilstelėti lūpų kampučius. Pirmas nesėkmingas kartas sukėlė juoką ne tik žaviajai lankininkei, bet ir ją mokiusiam merginos tėvui. Tiesa, net ir po daugybės virimo kartų gaminti tokį viralą buvo savaip įdomu.
-Antivilkinis eliksyras reikalingas, jog per pilnatį pakeitusi pavidalą galėčiau kontroliuoti save,-gūžtelėjo pečiais nežymiai kilstelėdama lūpų kampučius. Pirmuosius mėnesius danguje pasirodžius pilnačiai viduje imdavo karaliauti baimė, jog net anvilikinis eliksyras nesuvaldys pasirodžiusio žvėries. Tiesa, netrukus įgavusi pasitikėjimo mergina nustojo bijoti ir būdama vilke ėmė laiką leisti žmonių tarpe. Būdama Ispanijoje vilkė laiką leisdavo tėvo kabinete, kur vyresnis burtininkas iki išnaktų tvarkydavo įvarius dokumentus.
Kambaryje po šviesiaplaukės padrąsinimo ir vėl nuskambėjus tyliam gitaros skambesiui, Davina šyptelėjo. Nors skambesys nebuvo sudarytas iš akordų, tačiau melodija vis tiek sklido. Atsirėmusi į minkštą sofos atlošą, mergina užmerkė šviesiai mėlynas akis. Juodos blakstienos švelniai sukuteno skruostus. Tiesa, neilgam. Vos po kelių akimirkų akių vokai atidengė safyrines akis, kurių žvilgsnis nukrypo į priešais židinį besišildantį katiną. Išsitiesęs visu ūgiu dryžuoto kailio savininkas ramiai snaudė.
Netrukus susipynusį gitaros skambesį su tyliu ugnies spragsėjimu nutraukus keistam garsui, Davina kryptelėjo galvą. Šviesia melynos akys užkliuvo už nutrūkusios stygos.
-Viskas gerai,-žinodama, jog profesorius ims panikuoti, mergina plačiai nusišypojo,-ne pirmas kartas,-nusijuokė ir išsitraukusi burtų lazdelę švelniai mostelėjo. Nutrūkusi gitara akimirksniu susijungė.
-
- Dabar viskas yra šiek tiek kitaip, - pratarė Matthew. - Dabar aš pats pasirinkau grįžti. Ilgą laiką šis pasirinkimas mane stebino. Nes kol mokiausi, atrodė, kad kai tik baigsiu, nešdinsiuosi iš čia toliau.
Turner kurį laiką galvojo. Jis įtarė, kad merginai įdomu, kaip jis jaučiasi. Profesorius tikrai nežinojo, bet spėjo, kad Davina yra kilusi iš burtininkų šeimos.
- Matai, - vėl prabilo juodaplaukis. - Kai gavau laišką, niekas nesuprato, ką tai reiškia. Direktorė atvyko pakalbėti su mano tėvais. Tačiau vis tiek iki galo nesupratome, kas vyksta. Galima sakyti, buvau išsiųstas į nežinią. O tai vos vienuolikos sulaukusiam vaikui yra tikrai baisu. Juk ir pačiai turbūt buvo baugoka pirmą kartą įlipti į Hogvartso ekspresą, ar ne? Tai gali įsivaizduoti, ką jaučia vaikas, kuris iki galo nežino, kur tiksliai važiuoja. O dabar... Maniau, kad žinau, kur važiuoju. Žinoma, negalėjau suprasti, kas bus lengva, o kas sunku. Tikrai nėra taip paprasta sudominti paauglius. Tačiau žinojau, kas yra Hogvartsas. Ir maždaug žinau, kas yra magija.
Profesorius nusijuokė. Jis nesiryžo sakyti, kad žino, kas yra magija. Jautėsi esąs pernelyg prastas jos žinovas. Matthew smalsiai paklausė savęs, ar mergina atkreips į tai dėmesį, tad kurį laiką žvelgė į ją. Tikėjosi, kad žvilgsnis nėra nei trikdantis, nei įkyrus.
Juodaplaukis nenorėjo prisiminti nuodų ir vaistų. Tai buvo kažkas, ką jis pergyveno ir su kuo tikisi daugiau gyvenime nesusidurti. Dėl to stengėsi apie tai negalvoti. Tačiau varnanagė neturkus privertė Matthew rimtai susimąstyti.
- Tu... Vilkolakė? - negalėjo patikėti Turner. Jis neįsivaizdavo, kodėl ši žavi šviesiaplaukė turėtų apie tai meluoti. Bet kaip taip gali būti? Matthew žiūrėjo į ją ir negalėjo patikėti. - Juk... Turėtų būti be galo sunku, ar ne?
Profesorius stengėsi paslėpti sutrikimą. Baimės jis nejuto: šiais laikais antivilkinis eliksyras paverčia vilkolakius visai nepavojingais vilkais. Tačiau žinia buvo pernelyg netikėta, kad juodaplaukis galėtų visai nereaguoti. Jam buvo smalsu, kaip tai nutiko, kiek merginai buvo metų ir panašiai. Tačiau Matthew jautė, kad, ko gero, geriau neklausinėti.
Laimei, Davina buvo gerokai geresnė burtininkė nei Turner. Jis iki galo net nesuprato, kad kažko pridirbo, o ji jau spėjo sutvarkyti. Juodaplaukis kurį laiką pamąstęs pratarė:
- Ak, atsiprašau. Nežinau, kaip tai nutiko. Bet... Gal geriau grąžinu ją tau.
Matthew padavė gitarą mokinei, o pats, slėpdamas sutrikimą, atsistojo iš fotelio. Kiek pastovėjęs jis nuėjo prie lango ir pažvelgė į lauką.
- Graži diena, - leptelėjo ir tik tada suprato, kaip tai juokingai turėtų skambėti...
-
Kambaryje tyliai skambantis profesoriaus balsas netrukus susipynė su tyliu, tik puikiai vilkolakės klausai girdimu dryžuotojo kailio savininko žingsnių keliamu garsu. Trumpam nukreipusi šviesiai mėlynų akių žvilgsnį į atžygiuojantį katiną, Davina nežymiai šyptelėjo. Rąžydamasis pūkuotasis stabtelėjo šalia savo šeimininkės ir kelioms akimirkoms grįžtelėjęs į Matthew liuoktelėjo šiai ant kelių.
Kilstelėjusi ranką šviesiaplaukė perbraukė per vis dar įšilusį nuo židinio kailį. Netrukus pasigirdo kiek anksčiau girdėtas murkimas.
Šypsodamasi mergina žvilgtelėjo į tamsiaplaukį ir vėl visą dėmesį sukoncentruodama į pasakojimą. Suprasti, ką reiškia keliauti į nežinią, nebuvo sunku. Gelbėdama Klarą žavioji lankininkė leidosi į kelionę neturėdama jokio plano ir nė nežinodama, kas jos laukia. Žinojo, tik tai, jgo bet kokia kaina išgelbės Klarą.
-Turbūt man baimę kėlė ne Hogvartso ekspresas ar pats Hogvartsas, o tai, jog atvykusi čia nuvilsiu savo tėvus...Neišmoksiu to, ko tikėjosi jie...Tačiau po kelių metų pasikalbėjusi su jais supratau, jog daug labiau juos nuvilsiu, jei pati būsiu nelaiminga. Tačiau puikiai suprantu, kaip turėjot jaustis jūs...-liūdnai šyptelėjo. Mėgindama iš atminties išstumti prisiminimus, apie namą Londone, Davina vos matomai papurtė galvą.
-Ir net neabejoju, jog jums pavyksta juos sudominti,-kiek linksmiau šyptelėjo ir išgirdusi sekančius Turner žodžius, susidomėjusi žvilgtelėjo į profesorių,-maždaug? Nenuvertinkit savęs taip, magija sudėtingas dalykas,-nusijuokė žvelgdama į tamsių akių savininką.
Kambaryje nuskambėjus Matthew klausimui, žavioji lankininkė pritariamai linktelėjo patvirtindama savo žodžius. Žinia, jog ji yra vilkolakė, sukrėtė ir ją pačią, tačiau neilgam. Netrukus keisti pavidalą tapo įprasta ir net gi smagu.
-Ne taip sunku, kaip atrodo,-nusišypsojo,-nors visų kaulų lūžiai vienu metu nėra malonus jausmas, tačiau pavidalo keitimas to vertas,-šyptelėjo stebėdama profesoriaus veide spindintį sutrikimą. Kiekvienas merginos sutiktas žmogus į žinią, jog mėlynakė yra vilkolakė, reaguodavo skirtingai, tačiau nė vienam tai nekėlė baimės.
-Viskas gerai, nieko baisaus nenutiko,-nusijuokė paimdama gitarą iš Matthew rankų ir įdėdama į šiai skirtą dėklą.
Ant jaunosios ispanės kelių snaudęs margakailis pramerkė žalias akis sekdamas savo šeimininkės veiksmus. Nusišypsojusi mergina paglostė augintinį ir žvilgtelėjo į prie lango stovintį tamsiaplaukį.
-Pasiūlymas pašaudyti iš lanko vis dar galioja,-kilstelėjo lūpų kampučius.
-
Panašu, kad Matthew pasakojimas Davinai sukėlė kažkokius nemalonius prisiminimus. Profesorius pasijuto kiek nejaukiai. Ko tikrai nenorėjo, tai kad mergina per jš nusimintų ar galvotų apie blogus dalykus. Ją šiek tiek nustebino baimė nenuvilti tėvų. Ko gero, labiausiai dėl to, kad jo šeimoje to nebuvo. Visi kiti vaikai mokykloje buvo tiesiog tobuli. O jis išvažiavo kažkur, kur tėvų nuvilti, ko gero, buvo neįmanoma.
Turner pasijuto pamalonintas, kai mergina pasakė, kad jis sudomina mokinius. Labai norėjosi paklausti, kodėl pati retai pasirodo pamokose. Tačiau profesorius suprato, kad nemokės tokio klausimo perteikti taip, kad jis neatrodytų piktas. Tad juodaplaukis nutarė nutylėti. Tačiau apie magiją pasisakyti galėjo drąsiai.
- Oi, tikrai negaliu sakyti, kad tikrai žinau, kas tai yra, - pratarė Matthew ir nusijuokė. - Kartais nesuprasdavau, už ką gavau tą laišką, kuris mane atsiuntė čia.
Turner šiek tiek nustebo, kad sako šitai merginai dalykus, kurių, atrodo, niekam nenorėtų pasakoti. Tačiau, ko gero, profesoriai tiesiog pernelyg bijo bendrauti su mokiniais. Bent kai kurie iš jų tikrai yra subrendę normaliam pokalbiui. Gal dėl to burtininkai ir tampa pilnamečiais sulaukę septyniolikos?
Varno Nago globotinė ir dar kartą nustebino profesorių. Jis ir pagalvojęs nebūtų, kad būti vilku yra smagu. O panašu, kad jai tai patinka... Matthew susidomėjęs pažvelgė į ją. Tačiau daugiau klausinėti vis tik nesiryžo. Ši tema jam dėl kažkokių priežasčių buvo tarsi tabu.
Turner kuo toliau, tuo labiau jautėsi taip, tarsi tai jis būtų paauglys, kažkaip susidūręs su suaugusiu žmogumi. Susidarė įspūdis, kad Davina yra visiškai suaugusi ir rimta. Ir moka kažką padaryti, kad, atrodytų, bet kas nusiramintų ir pralinksmėtų. Jai dar kartą pasiūlius pašaudyti iš lanko juodaplaukis susimąstė.
- Žinai, gal ir verta pabandyti, - galiausiai apsisprendė Matthew.
-
Artėjant egzaminams Fiadh vis daugiau laiko praleisdavo bibliotekoje. Ji labai norėjo kuo geriau išlaikyti egzaminus, kad bent šiais metais nenuviltų motinos. Nors tai, atrodo, nebuvo įmanoma, mergaitė stengėsi daryti viską, kad jai kuo geriau pasisektų.
Tačiau vienos dienos pavakare ji pasijuto be galo pavargusi. Grifiukė kiek pamąsčiusi suprato, kad nieko nebeišmoks, tad nutarė pasivaikščioti po pilį. Dar nebuvo taip vėlu, kad reikėtų bijoti prefektų, tačiau šviesiaplaukė vis tiek šiek tiek jaudinosi. Ji ne taip ir dažnai trindavosi po mokyklą - per šiuos beveik dvejus metus ji taip ir nepasijuto čia kaip namie.
Eidama koridoriumi Fiadh pamatė vienas pravertas duris. Ji susidomėjusi priėjo. Kurį laiką stovėdama klausėsi, ar neišgirs ko nors šnekant ar brazdant už tų durų. Tačiau buvo tylu. Šviesiaplaukė nedrąsiai stumtelėjo duris. Laimei, jos nesucypė. Fiadh žvilgtelėjo vidun ir pamatė, kad ten lyg ir yra tuščia. Akies krašteliu pamačiusi židinį Fiadh apsidžiaugė ir šmurkštelėjo vidun. Apsižvalgiusi pamatė, kad kambarys yra labai jaukus, tad nutarė kiek čia pasėdėti. Tik duris uždarė - jeigu kas nors ateis, ji išgirs atidaromas duris.
Pažvelgusi pro langą Fiadh susiraukė. Oras neatrodė labai geras, tad teko sėdėti viduje. Tačiau grifiukė nutarė, kad nėra ko skųstis, nes kambarys jai tikrai patiko. Tad šiaurės airė atsisėdo į sofą priešais degantį židinį ir susimąstė.
-
Kayai visiškai nesisekė mokslai. Artėja egzaminai, o ji dar visai nieko nemoka. Mergaitė pikta ir nusivylus ėjo pilies koridoriumi. Staiga pastebėjo duris.
-Na, va. Puiku.- pasakė ji pusbalsiu.
Kaya priglaudė ausį prie durų. Tyla. Greičiausiai kambarys tuščias. Pirmakursė su trenksmu atidarė duris, ir spyrė kuprinę kuo toliau nuo savęs. Bet... Ji pamatė merginą.
- A-atsiprašau,- sumikčiojo Kaya,- tu... Nieko prieš jei aš pasiliksiu?
Nesulaukusi nepažįstamosios atsakymo ji nuėjo ir atsisėdo ant fotelio prie pat lango.
- Beje, aš Kaya, o kas tu?- paklausė mergaitė stengdamasi nuvyti pyktį šalin.
Kaya įsipatogino fotelyje ir ėmė spoksoti į kampe gulinčią savo kuprinę. Mergaitė susikėlė kojas ant fotelio.
- Na, tai kaip sekasi?
-
Kai sėdi giliai apie kažką susimąstęs, tave bet kas gali išgąsdinti. Bet koks menkiausias garsas ar judesys. Tačiau baisus trenksmas ir pro šalį grindimis praslystanti kuprinė yra tie dalykai, kurie už gąsdinimą gautų tikrai aukštą balą. Tad nėra ko stebėtis, kad taip atsitikus Fiadh net stryktelėjo. Atsisukusi ji pamatė kažkokią mergaitę. Šviesiaplaukė lyg ir buvo mačiusi ją Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje, tačiau nebuvo tuo tikra. Reikia daugiau bendrauti pagalvojo Fiadh, būdama įsitikinusi, kad to vis tiek nedarys.
- Labas, - nedrąsiai pratarė ji. Nors atėjusioji tikrai nebuvo vyresnė, šiaurės airė jautėsi nejaukiai. - Žinoma, būk.
Fiadh vėl atsisėdo į savo krėslą ir norėjo grįžti prie minčių, kuriose buvo paskendusi, kai buvo sutrukdyta. Tačiau ją pasiekė mergaitės žodžiai.
- Malonu, - labai tyliai pasakė šviesiaplaukė, karštligiškai galvodama, ką jai dabar sakyti. Galiausiai susiprotėjo, kad reikia pasakyti savo vardą. Tad po kelių akimirkų nejaukios tylos galiausiai pratarė: - Fiadh.
Grifiukė žiūrėjo, kaip Kaya spokso į kuprinę, tačiau nieko nesakė. Nepaisant to, kad buvo smalsu, kas gi ją taip supykdė, Fiadh tylėjo. Laimei, mergaitė vėl prabilo.
- Na... - nutęsė šviesiaplaukė, mąstydama, ką pasakyti. Ji ne itin dažnai sulaukdavo šio klausimo. - Gerai. Gal. Ruošiuosi egzaminams, tačiau norėjau pailsėti.
Fiadh nutilo. Vėl stojo ta pati nejauki tyla. Galiausiai dvylikametė paklausė:
- O tau?
-
-Atsiprašau, kad išgąsdinau,- atsiprašė Kaya.
Mergaitė tingiai atsistojo, nuėjo link kuprinės ir parspardė ją iki fotelio.
-Gražus vardas...- pagyrė amerikietė ir vėl krito į fotelį,- iš kur tu?
Kaya galvojo, sakyti naujai pažystamai ar ne.
-Gerai. Nors ne,- Kaya įkvėpė,- SIAUBINGAI,TIESIOG ŽIAAAAAAURIAI BLOGAI!!!!! MOKSLAI NESISEKA!!!!!! ABSOLIUČIAI NIEKAS NESISEKA!!!!!! TIESIOG VISKASVISKASVISKAS BLOGAI!!!!!! EGZAI ANT NOSIES!!!!!! O AŠ NIEKONIEKONIEKO NEMOKU!!!!!!!!
Mergaitė nutilo.
- Atsiprašau, kad rėkiau,- atsiprašė, nes nenorėjo prarasti naujos draugės,- man taip dažnai būna. Matai, sergu ADHD.
''Na štai, aprėkei žmogų, kuris galėjo būti tavo draugė''
- Tu grynakraujė?
-
Fiadh žiūrėjo, kaip koledžo draugė eina pasiimti kuprinės. Šviesiaplaukės nuostabai, Kaya ne pasiėmė kuprinę į ranką, bet pradėjo jo spardyti link fotelio. Fiadh kilstelėjo antakius, tačiau neišdrįso ko nors pasakyti.
- Ačiū, - sutrikusi pratarė dvylikametė, nesitikėjusi, kad kažkas pagirs jos vardą, kuris pačiai neatrodė kažkuo ypatingas. - Aš esu iš Šiaurės Airijos. Doagh miestelio, bet kažin ar jį žinai. O tu iš kur?
Fiadh mintyse pagalvojo, kad Kaya kalba su keistu akcentu, tad pagalvojo, kad ji gal iš kokios Australijos ar dar kokios neįprastos vietos...
Šiaurės airė nespėjo nieko nei pasakyti, nei padaryti ar pagalvoti, kai koledžo draugė pradėjo rėkti. Šviesiaplaukė susigūžė. Jai iš karto atrodė, kad padarė kažką ne taip. Galbūt nereikėjo klausti?
Fiadh norėjo atsiprašyti, bet nežinojo, kaip tą padaryti. Galiausiai Kaya nustojo rėkti. Ir netgi atsiprašė pati. Dvylikametė nebežinojo, ką galvoti. Buvo labai nustebusi ir nemaloniai sutrikusi. Nors tai buvo jos beveik nuolatinė būsena, negalėjo pasakyti, kad buvo tuo patenkinta. Jai dažnai taip būna? nustėrusi paklausė savęs Fiadh. Vargšė...
- ADHD? - tylutėliai paklausė Fiadh. Ji nebuvo tikra, ar nori, kad Kaya išgirstų klausimą. O tai ims ir vėl pradės rėkti... Šiaurės airė jau ketino stotis ir eiti lauk iš šito staiga visai nebejaukaus kambario, kai ją sustabdė naujas klausimas. Ir klausimas buvo toks, į kurį niekada nežinai, ką atsakyti. Kaip ji reaguos, jeigu Fiadh pasakys, kad jos tėvas yra žiobaras? Mergaitė ilgokai mąstė, ką sakyti, kol galiausiai sumurmėjo:
- Ne visiškai...
Fiadh labai nuoširdžiai bijojo naujo rėksmo, tačiau vylėsi, kad Kaya šį kartą nepratrūks.
-
- Tavo tiesa, nežinau tokio miestelio. Bet gal gali papasakoti apie jį?- paklausė Kaya,- Aš iš Amerikos. Iš Long Island'o. Turėtum žinoti.
Naujoji pažįstama Fiadh, Kayai pasirodė labai kukli. Mergaitė visada prie tokių žmonių bandė elgtis itin atsargiai. Bet, dažniausiai nepavykdavo.
- Taip, ADHD,- taip pat tyliai pripažino Kaya,- dėmesio ir hyperaktyvumo sutrikimas. Labai užknisa. Jei nepyksi, nenoriu ta tema kalbėt...
Kaya nutilusi nuledo galvą į žemę. Staigios nuotaikų kaitos. Štai kas dar buvo būdinga vienuolikametei, sergančiai ADHD.
- Ne visiškai? Kaip suprasti?- Kaya sutriko,- na, aš iškarto pasisakau, jog mano abu tėvai žiobarai,- mergaitė niekada to neslėpė ir netgi tuo... Didžiavosi,- nors... Kas ten žino, tėvo niekada nepažinojau. Jis... Hmm... Dingęs... Be žinios.
-
- Nieko ypatingo, mažas miestelis ir tiek... Nelabai toli nuo sostinės Belfasto, - pratarė Fiadh, neįsivaizduodama, ką reikėtų pasakyti. Jai atrodė, kad miestelis, kuriame gyveno, buvo nuobodžiausia įmanoma vieta gyventi. Tačiau suprato, kad jeigu Kaya yra atvykusi iš Amerikos, jai europiniai miestai gali atrodyti įdomūs... Deja, šviesiaplaukė nebuvo girdėjusi apie vietą, kurioje gyveno koledžo draugė. Tačiau ji neišdrįso to prisipažinti, tad tiesiog nutylėjo, tikėdamasi, kad Kaya nesupras, kodėl Fiadh nieko nepasakė.
- Suprantu, - skubiai pasakė grifiukė, kai išgirdo, kad Kaya nenori apie tai kalbėti. Fiadh nelabai suprato, ką naujoji draugė pasakė, tačiau suprato, kodėl ji nenori apie tai kalbėti. Fiadh nejaukiai pasimuistė krėsle.
Kai Kaya prabilo apie savo šeimą, šiaurės airė šiek tiek lengviau atsikvėpė. Nepanašu, kad ši mergaitė yra iš tų, kurie niekina negrynakraujus burtininkus. Tad kai ji baigė kalbėti, Fiadh paaiškino:
- Mano mama yra grynakraujė ragana. Tačiau tėtis yra visiškas žiobaras. Supranti... Nelabai norisi tai sakyti, nes kai kurie žmonės labai nemėgsta žiobariškos kilmės burtininkų...
Fiadh nutilo. Ją visai sudomino Kayos tėvo situacija. Tačiau tai tikėtinai irgi buvo tema, apie kurią ji nenorės kalbėti. Tad grifiukė galvojo, ką čia dar pasakius, kad Kayai nereikėtų vienai visko klausinėti. Galiausiai Fiadh, jausdamasi labai nejaukiai, paklausė:
- Turbūt nustebai, kai gavai laišką iš Hogvartso? Jeigu tavo tėvai nėra burtininkai, o gyveni Amerikoje...
-
- Ai, na, aišku... Norėčiau gyvent mažam miestely,- tarė Kaya,- šiaip gimiaiu Manhattan'e, bet vėliau, dėl mamos darbo teko palikti širdžiai daug mielesnį ir ir mažesni miestą, ir persikraustyti į Long island'ą.
Kaya šyptelėjo, nemanė, kad Fiadh suprato jos situaciją, kuri daug sunkesnė buvo Kayos mamai. Na, auginti du ADHD ir dislekcija sergančius vaikus ir kone kasdien būti kviečiamai pas mokyklos direktorę dėl vaikų elgesio tikrai nebuvo lengva.
- Žinoma, suprantu. Bet nesuprantu tokių žmonių, kurie nemėgsta žiobarų kilmės burtininkų,-nusišypsojo Kaya,- Bet aš kažkodėl net... galima sakyti didžiuojuosi, tuo, kad esu žiobarų kilmės.
- Taip, tikrai nustebau... Mes su mama ir broliu ilgai svarstėm, ar tai nėra tiesiog kažkoks pokštas. Bet nusprendėm, kad ne ir vis dėl to nuvažiavom į laiške minėtas vietas ir... Dabar aš čia,- Kaya šyptelėjo ir skėstelėjo rankom.
- Beje, ką turėjo pagalvoti žmones pamatę virš didžiulio miesto skrendančią per miestą ir įskrendančią pro vieno iš gyvenamųjų dangoraižių penkiolikto aukšto langą?- Kaya nusijuokė,- na, o kaip tu reagavai, gavus laišką iš Hogvartso?-Pasidomėjo grifiukė.
- Beje, turi brolių ar seserų? Čia arba žiobarų pasaulyje? - paklausė amerikietė.
-
Fiadh visiškai nesidžiaugė gyvendama mažame miestelyje. Kadangi jame buvo visai mažai gyventojų, vasaromis mergaitė neturėdavo ką veikti, tad tekdavo sėdėti namie. O ten karaliavo pakvaišusi motina su visomis savo nesąmonėmis. Tad Fiadh niekaip negalėjo "išaugti" tos savo keistos baimės viskam aplinkui. Besimokydama Hogvartse ji suprato, kad yra keista. Daugelis vaikų bendravo daug daugiau negu ji, tad natūralu, kad ir draugų mokykloje sugebėjo susirasti. O ji... Nors mokosi jau ne pirmus metus, tikrų draugų ar turi? Na, gal gali manyti, kad Miranda yra jos draugė, tačiau matosi itin retai. Tad kokia čia draugystė? Kaip Fiadh išmokti bendrauti?
Tuo labiau, kad šita mergaitė, Kaya, irgi atrodė šiek tiek keista. Fiadh atrodė, kad jos kalboje yra labai daug daugtaškių. Ar ji nepasako visko, ką nori pasakyti, ar tiesiog taip bendrauja? paklausė savęs šiaurės airė, tačiau neišdrįso šio klausimo užduoti garsiai.
- Tai, kad esi žiobarų kilmės, padaro tave tarsi ypatinga, - droviai pasakė Fiadh. - Juk burtininkų vaikai praktiškai visi yra burtininkai. Nevertėlis yra tikrai retas reiškinys. O štai žiobarų vaikui patekti čia... Yra kažkas neįprasto, tačiau įspūdingo.
Kol Kaya kalbėjo apie tai, jog manė, kad viskas yra pokštas, Fiadh susimąstė: koks turi būti jausmas, kai tu nieko nežinai apie magijos pasaulį ir būdamas vos vienuolikos metų turi viską palikti ir keliauti į Hogvartsą? O juk šita mergaitė atkeliavo dar ir iš Amerikos...
- Žinai, tu tikrai drąsi, - pratarė šviesiaplaukė. - Aš tikrai nebūčiau išdrįsusi atvykti čia iš Amerikos, jeigu nebūčiau nieko žinojusi.
Reikia pastebėti, kad Fiadh ir šiaip vos išdrįso čia atvažiuoti. Labiausiai dėl to, kad ji buvo įsitikinusi: visi profesoriai bus tokie patys kaip jos motina, tad jai bus be galo sunku kažką išmokti. Laimei, viskas čia buvo kitaip. Ir, reikia pasakyti, geriau.
- Ne, brolių ir seserų neturiu, - liūdnai atsakė į klausimą Fiadh. - Visada norėjau jaunesnės sesės, tačiau neturiu. Bet, manau, kad būtų smagiau ką nors turėti. O tu gerai sutari su broliu?
-
Kaya paskendo prisiminimuose apie Manhattaną. Vandenynas... Smėlis... Namelis kopose... Vasarą, per atostogas, jie dar ten sugrįždavo. Sugrįždavo į tą patį mažą namelį kopose. Apsilaupę geltoni dažai, o laiko perdažyti nėra. Kai vasarą ten sugrįžta, ir tai, beveik visą laiką praleidžia tvarkydamiesi, o vakarais kepa zefyrus ant laužo... Tie prisiminimai... Kaya nusišypsojo. Ji jau laukė vasaros.
- M? Rimtai taip manai?- Kaya pakėlė akis,- Na ačiū. Iš tiesų, sakau, net nežinau ar mano tėvas žiobaras ar burtininkas, nes kai tik užvedu šią tema, mama ją nukreipia į... į...- Kaya užsikirto, bet nusišypsojo ir užbaigė mintį,- Į orą ar į sausainius
Amerikietė tyliai sukrizeno.
- Tiesiog buvo įdomu, pamiršau paminėti, kad kai gavom laišką, buvo mūsų su broliu gimtadienis, tiesa, buvo keista, jog laiškas buvo adresuotas vien man,- Kaya stabtelėjo įkvėpt oro,- gal kažkoks pamirštas draugas iš Anglijos prisiminė mūsų gimtadienį ir nusprendė paruošt mums staigmeną, bet...
- Kaip matai tai nebuvo pokštas,- Kaya vėl nusišypsojo.
- Aišku, taip, mes su broliu labai gerai sutariam,- Kaya šyptelėjo,- internate mes viens kitam buvom geriausi draugai.
-
- Na, matai, - sunkiai rinkdama žodžius pradėjo Fiadh. Ji nelabai mokėjo paaiškinti tai, ką turėjo omenyje. - Kadangi mano mama yra ragana, visi tikėjosi, kad ir aš gausiu laišką. Tad kai aš jį gavau, nebuvo jokios nuostabos. Nutiko tai, kas ir turėjo nutikti. Tačiau jeigu augi žiobariškoje šeimoje, tas įvykis, mano nuomone, turėtų būti tarsi ypatingas. Tarsi stebuklas. Juk ir jūs pamanėte, kad tai pokštas...
Mergaitei pasirodė, kad ji visiškai nusišneka. Tad ji susigėdusi nutilo ir pradėjo svajoti apie tai, kaip prasmenga skradžiai žemę. Kayos krizenimas ne itin pridėjo pasitikėjimo savimi, tad Fiadh dar labiau susigūžė. Ji jau norėjo eiti lauk iš kambario, nes panašu, kad kita grifiukė yra nusiteikusi pasilinksminti jos sąskaita. Tačiau panašu, kad Kaya buvo dar nusiteikusi pabendrauti, tad Fiadh nutarė, kad būtų itin nemandagu dabar išeiti, tad prisivertė pasilikti.
- Žinoma, ne pokštas, - tyliai pratarė šiaurės airė. - Hogvartsas yra visiškai realus.
Ji šiek tiek pavydėjo koledžo draugei brolio. Pati tokio neturėdama nežinojo, ką reiškia būti šeimoje ne vienai. Bet ji įtarė, kad tada vaikystė nebūtų buvusi tokia vieniša. Ir galbūt būtų šiek tiek lengviau bendrauti su žmonėmis. Ypač kai Kaya su saviškiu puikiai sutaria... Vis dėlto paskutinis sakinys Fiadh sutrikdė.
- Kas yra internatas? - paklausė ji ir labai susigėdo dėl savo neišmanymo.
-
- Aaaa... Na, savaime suprantama, niekas nenustebo, tau gavus laišką,- Kaya šyptelėjo, Žiūrėdama į savo džinsus,- taip, tiesa. Tai tikrai stebuklas. Išvis stebuklas yra tai, kad aš čia esu. Kad dabar čia stoviu,- Kaya apsižvalgė,- tiksliau sėdžiu,- pasitaisė vienuolikametė.
Amerikietė jau gailėjosi sukrizenusi, nes matė, kad Fiadh tai nepatiko.
- Žinoma, kad hogvartsas realus!- entuziastingai šūktelėjo pirmakursė,- nes jai ne, tai reiškia, jog ir mes neegzistuojame. - Ištarė Kaya ir nusijuokė iš savo pačios žodžių. - Tiesa?- dar pridūrė.
- Ai, internatas, tai mokykla, kurioje vaikai ir mokosi ir gyvena, - tarė amerikietė, o vėliau truputėlį pagalvojusi pridūrė,- hogvartsas irgi internatas. Manau.
-
Fiadh sutriko. Koledžo draugės nelabai rišlus kalbėjimas parodė, kad ji, ko gero, taip pat šiek tiek sutrikusi. O tokiais atvejais šiaurės airė nežinojo, kaip elgtis. Juk tai ji dažniausiai būna ta, kuri sutrinka dėl kokios nors nesąmonės.
Deja, panašu, kad nelabai aiškus šnekėjimas buvo geriausia, ką Kaya galėjo pasiūlyti šiuo momentu. Mat jai pradėjus svarstyti, kad gal ir jos neegzistuoja (bent jau taip mergaitės žodžius suprato Fiadh), šviesiaplaukė visiškai nežinojo, ką daryti ar sakyti. Ar iš viso reikia kažką sakyti.
- Žinoma, egzistuojame, - galiausiai pratarė grifiukė, nors nežinojo, ar tokie žodžiai nebus visiškai ne į temą. Deja, jokio kito varianto, ką galėtų pasakyti, mergaitė neturėjo.
Fiadh bent jau pavyko suprasti (lyg ir), kas yra internatas. O tai jau buvo šis tas, mat pokalbis su Kaya darėsi vis keistesnis ir keistesnis.
- Ar tai reiškia, kad tu iš vieno internato persikėlei į kitą? - nepagalvojusi leptelėjo mergaitė, nors buvo pasakiusi sau, kad pokalbio nebetęs. Pernelyg mažai iš jo tesuprato.
-
Antro aukšto koridoriaus viduryje stovi dvi šarvų statulos. Tokių Hogvartse labai daug, todėl niekas į tai nekreipia dėmesio.Bet už šių dviejų statulų slėpėsi paveikslas, vaizduojantis dvi mergina, sėdinčias ant fotelių ir gurkšnojančias kažkokį gėralą. Šis paveikslas stebuklingas. Burtų lazdele liečiant paveikslo kraštus nuo kairės pusės krašto ir apvedant juos tik kartą atsiranda anga. Atrodo kaip nedidelės atidarytos durys.
Įžengus pro šias duris atsiduri apskritame kambaryje panašų į Švilpynės bendrajį kambarį. Kambarys nedidelis be langų. Priešais duris stovi židinys, dešinėje kambario pusėje stovi apvalus medžio stalas, apstatytas foteliais, o prie pat sienos, stovi violetinė sofa. Kairėje kambario pusėje yra pakyla. Kambario sienos šviesios labai šviesios. Lubos labai aukštos. Grindys iš medžio. Pakyla taip pat tokia pat kaip ir grindys.O jei nori iš kambario išeiti, tai reik tą patį padaryt, kaip ir įeinant, tik ne iš kairės, o iš dešinės pusės pradėt. Kabo kambaryje paveikslas, tik buvo jis ne toks, kaip koridoriuje. Šis vaizdavo Hogvartsą.
Domantas keliavo į ši kambarį pailsėti nuo mokslų ir atsipalaiduoti.Įvykdęs visus reikalavimus Domantas įžengė į kambarį.Domantas kambaryje buvo vienas kaip pirštas.Tad nesidrovėjo ir atsigulė ant violetinės sofos priešais židinį ,o galiausiai prisnūdo.Atsibudęs Domantas suprato jog naktį nemiegos ,nes išsimiegojo dabar.Valandėlę pasėdėjo priešais židinį ir keliavo į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį.
-
Auksinės akys žvelgė į juodomis raidėmis išmargintus puslapius. Bėgiojo eilutėmis leisdamos merginai įsisavinti visą reikiamą informaciją. Kiek laiko taip sėdėjo, nė nenumanė, žinojo, tik tai, kad prabėgo tikrai nemažai laiko.
Pasirėmė galvą ranka perleisdama didžiąją svorio dalį rankai. Tyliai atsiduso. Nors pastaruosius penkerius metus per daug dėmesio į mokslus nekreipė, dabar nusprendė susikaupti ir susitelkti vien tik ties mokslais. Visgi artėjo septintas, paskutinis kursas, o ne už kalnų buvo ir patys egzaminai, tik turbūt didžioji dalis noro buvo motyvuota Soreno, vyresniojo Sabrinos brolio. Ji nuoširdžiai troško, kad šis ja didžiuotųsi ir grįžusi į namus, po septintojo kurso galėtų iškilmingai pranešti, kad ji Hogvartsą baigė, kaip viena iš geriausių mokinių. Galbūt prie viso to buvo kaltas ir brendimas bei kiek pasikeitęs mąstymas? Metai bėgo kartu nusinešdami nesuaugusios, vaikiškos ir kaprizingos mergaitės charakterį. Ji pasikeitė. Smarkiai pasikeitė nuo mokslo metų pradžios, tik galbūt pati to nejautė.
-Apsigynimas nuo juodosios magijos
Fandangas nutūpė ant knygos snapu stumtelėdamas merginos užrašus ir primindamas apie likusį namų darbą.
-Žinau, žinau...
Tyliai atsiduso kilstelėdama galvą į ramiai spragsintį židinį. Kambaryje buvo taip jauku ir šilta, jog bet kas būtų mieliau susirangęs ant minkštos čia esančios sofos ir nusnūdęs bent kelias valandas. Sabrina taipogi nebūtų atsisakiusi, tačiau pirmenybė mokslams.
Nusižiovavo. Ugnies liežuviai ir tylus traškėjimas migdė, nors teigti, kad kalta tik ugnis, būtų neteisinga. Prie viso to prisidėjo ir nuobodūs mokslai.
Sparnai kelis kartus suplasnojo. Marso sakalas nutūpė ant sofos krašto, stebėdamas savo šeimininkę iš viršaus. Tarsi griežtas profesorius, neleidžiantis dėmesio nusukti kitur.
-
Dienos vis trumpėjo. Greičiausiai artinosi žiema. Apylinkėse vaikščioti buvo labai liūdna ,nes aplinka buvo niūri. Atėjo vakaras baigėsi dar viena nuostabi diena Hogvartse. Visi profesorių namų darbai skirti septintakursiui Grifui jau buvo seniausiai atlikti. Liko daug laisvo laiko tad reikia pasibastyti po pilį. Domantas ilgai sprendęs kur galėtų nukeliauti. Staiga prisiminė pirmą kursą ir paveikslą su merginomis. Tiksliai Grfas neprisiminė kurioje maždaug vietoje buvo paveikslas per kurį galima patekti į Kambarį su židiniu. Gal būt ką nors prisiminsiu. Valandėlę reikėjo prisiminti. Bet galiausiai Grifas jau stovėjo priešais nuostabujį paveikslą. Atlikęs ritualą ,kad įeiti į kambarį Grifas jame pamatė merginą ir sakalą. Paversiu jį vandens taure. Domantas atsargiai išsitraukė lazdelę ,kad mergina nepamatytų nukreipė lazdelę į sakalą.
-Vera Verto.
Kerai pataikė į sakalą ir jis pavirto vandens taure.
-
Liepsnų liežuvių šešėliuose spindinčias auksines akis paslėpė akių vokai. Lėtai, sunkiai nusileido it kokia uždanga po įspūdingo ir nepakartojamo spektaklio. Jautėsi kiek pavargusi, jei tai išvis buvo būdinga vampyrams. Dešiniąją ranka švelniai spustelėjo nosies tiltelį, o tuomet lėtai atsimerkė. Nužvelgė ant stalo išmėtytas knygas. Laimei, didžioji dalis jų buvo užverstos. Mergina atsakingai ir kruopščiai perskaitė ir išmoko bei atliko viską, kas buvo paskirta. Net gi užmetė akį į sekančių pamokų skyrių. Niekad nebūtų pagalvojusi, kad ims taip kruopščiai mokytis.
Kažkas trakštelėjo už nugaros. Vos matomai kryptelėjo galvą durų link. Pilnai neatsisuko pasižiūrėti, kas nusprendė išlaisvinti ją nuo karčių mokslo šaknų. Tikėjosi, kad vienas iš daugelio Hogvartso mokinių, kažkodėl nuojauta kuždėjo, kad tai bus grifas, netrukus prisistatys ir ateinančias kelias valandas praleis atitraukusi dėmesį nuo knygų, paprasčiausiai plepėdama su kitu mokiniu. Būtų tam visai nesipriešinusi, tačiau vietoj įprasto pasisveikinimo kambaryje nuskambėjo burtažodis.
Staigiai stryktelėjo apsigręždama ir įsmeigdama žvilgsnį į kaltininką. Fandangas, tupėjęs ant sofos krašto, tyliai nukrito ten, kur visai neseniai sėdėjo jaunoji Von Sjuard, tik dabar šis visai nebuvo panašus į Marso sakalą. Magiškasis paukštis buvo paverstas sidabrine taure.
Netikėdama savo akimis Sabrina kurį laiką stovėjo žvelgdama į augintinį - taurę. Turbūt neiškart suvokė, kas nutiko. Pirštai sugniaužė burtų lazdelę, mostelėjo šia panaikindama kerus. Sidabrinė taurė dingo, vietoj šio ir vėl tupėjo Marso sakalas.
-Viskas gerai?
-Regis, gyvas.-Paukštis snapu pasikedeno plunksnas, o tuomet it kulka šovė šeimininkei ant peties.
Rudaplaukė kryptelėjo galvą. Auksinių akių pora įsmigo į pasirodžiusį vaikiną. Rauktelėjo antakius.
-Immobulus,-mostelėjo lazdele,-ką sau manai šitaip elgdamasis?-balsas išdavė suirzimą, tačiau pati auksaakė išliko rami.
-
Židinys dėgė išmesdamas vieną kitą žiežirba. Grifas stebėjo merginos reakcija į paukščio pavertimą į vandens taurę. Domantas nesitikėjo ,kad mergina sureguos taip ramiai ,net Domantas klydo. Mergina paleido kerus. Grifas prieš kerus atsilaikė. Na gerai pakariaukime jei nori. Domantas niekaip neapsisprendė kokius kerus paleisti į merginą. Expeliarmus būtų labai bailu Avada Kedavra per žiauru ir azkabane pūti dar nenoriu. Nieko sugalvosiu. Vaikinas ilgai suko galvą kaip atkeršyti merginai. Eureka.
-Norėjau pajuokauti.,-Pasakė Grifas mintyse kurdamas keršto planą.
Galėtumėmė eiti į dvikovą na manau keršta pereis iki dvikovos. Domantas nusprendė panaudoti labai sunkius kerus. Nukreipė lazdelę į merginą ir tarė.
-Furnuculus.
-
Nepavyko. Kerai sėkmingai buvo atmušti ir, regis, metais vyresnis vaikinas nusprendė atkeršyti. Klausimas už ką? Juk tai jis pirmas panaudojo kerus prieš visiškai nekaltą Marso sakalą. Tiesa sakant, net pati mergina nebuvo jam nusikaltusi, jei šis norėjo pabūti vienas šiame kambaryje, pasimėgauti jaukumą skleidžiančiu židiniu, galėjo paprasčiausiai paprašyti. Jaunoji von Sjuard mielai būtų pasišalinusi ir pati, jei tik būtų žinojusi, kad čia pasirodys pamišęs grifas. Žinojo, kad grifai pasižymi drąsa, bet niekad nenumanė, kad drąsa gali priversti elgtis taip... idiotiškai. Nors galbūt tai visai nebuvo drąsa.
-Protego,-dėbtelėjo į vaikiną. Skydiniai kerai puikiai apsaugojo merginą nuo antrojo burtažodžio. Jei apie tokią situaciją būtų išgirdusi iš ko nors kito, kai kas nors pasakojo anekdotus, būtų linksmai pasijuokusi, tačiau dabar pasirodęs vaikinas kėlė tik susierzinimą.
-Nustok laidytis kerais,-suniurzgė dėbtelėdama į nepažįstamąjį. Neišpasakytas įžūlumas. Ir sumąstyk pulti iš pasalų niekuo dėtą žmogų bei jo augintinį.
-Įprastai, kai žmonės nori pabūti vieni, kitų paprašo paprasčiausiai išeiti,-burbtelėjo mostelėdama lazdele. Visi merginos užrašai ir knygos burtų pagalba gražiai sugulė į Soreno dovanotą kuprinę. Kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į šviesiaplaukį.
-
-Nustosiu,ir dar kartą sakau norėjau pajuokauti nepyk labai.,-Pasakė Grifas.
Gal jei pasiūlyt galeonų ,kad nebepyktų.
-Nesuprantu ką norėjai tuo pasakyti aš nenoriu dabar būti vienas.,-Labai naiviai tarė Grifas.
Kerai. Smagūmėlis.
Domantas įsidėjo savo beržinę lazdelę į Grifų Gūžtos uniforminį apsiaustą. Domantas atsisėdo į violetinę sofą. Sofa buvo minkšta ir netokia kaip praeitą kartą kai Domantas buvo pirmakursis ir čia lankėsi. Gal jei įtaisė naują sofą? Savęs klausė Grifas. Domantas iš apsiausto ištraukė tris galeonus ir nunešė merginai.
-Čia už moralinę žalą.,-Metė Grifas.
Ir dar pridūrė.
-Daugiau neturiu.
Vėl Domantas grįžo ant minkštosios sofkutės ir priguldamas pažvelgė į židinį.
-
Kurį laiką tiriančiai stebėjo grifą. Šio koledžą išdavė uniforma, kurią pati Varno Nago mokinė buvo iškeitusi į kasdienius drabužius. Pamokos seniai pasibaigusios, o kankintis su uniforma dar ir ruošiant namų darbus - neketino. Tiesa, koledžo spalvos puikiai derėjo tarpusavyje, tačiau pirmenybė vis tiek atiteko kasdienybei.
Pajuokauti? Tuoj tave patį paversiu buožgalviu ir paleisiu žuvims suryti.
Šyptelėjo nuo tokios minties. Idėja žavėjo, tačiau nusprendė šią palikti nuošalyje.
-Viskas gerai,-vos matomai kilstelėjo lūpų kamputį. Tylus atodūsis paliko rausvas merginos lūpas. Buvo taip įnikusi į namų darbus ir mokslus, jog nė nepastebėjo, kokia išvargusi jautėsi. Tik išvargusi jautėsi protiškai, o ne fiziškai. Neabejojo, kad paprašyta be jokio vargo būtų galėjusi subėgioti pirmyn ir atgal iki namų.
-Nesvarbu,-papurtė galvą. Žvilgsnis nuslydo neseniai sofoje įsitaisiusio vaikino veidu, ištiesusiu jam kelis galeonus. Nieko nesupratusi rauktelėjo antakius, o tuomet kilstelėjo galvą į grifą.
Čia už moralinę žalą...
Žodžiai keistai nemaloniai nuskambėjo rudaplaukės galvoje.
-Už bandymus papirkti yra baudžiama.
Regis, Fandango nuotaika šiandien buvo itin gera. Sabrina tyliai sukikeno, o tuomet pastūmė "kyšį" vaikino link. Nematė prasmės savintis kieno nors pinigus.
-Manau, tau jų labiau prireiks nei man,-šyptelėjo čiupdama savo kuprinę,-smagiai pasibūk,-paskutinę akimirką pradingdama iš kambario, mestelėjo per petį.
-
Mergina išėjo. O Domantas toliau liko gulėti prieš degančius židinio ugnies liežuviai. Kambarys buvo mielas akiai. Domantas buvo vienas kaip piršta didžiuliame kambaryje. Grifas buvo vienišius tad jam tai buvo ne problema.
-Kadangi esu vienas galiu papraktikuoti magiją.,-Sau pasakė Grifas.
Domantas išsitraukė lazdelę.
-Lumos Maxima.
Žinurėlis gražiai šokinėjo po kambarį ir džiugino akį Grifui. Domantas paliks šį žiburėlį iki to kol ateis kokie mokiniai ir šiuos kerus atšauks. Grifas nenorėjo daugiau naudoti kerų vien dėl to ,kad žibūrėlis neišsijungtų. Gal taip kerai ir neveikia ,bet nenoriu šiandien labai jau ir praktikuoti. Grifas nusprendė palikti šį kamabrį. Tad susirinko visus savo daiktus ir pasuko link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.
-
Vieną pavasario pavakarę Elliw išėjo iš bendrojo kambario, nes norėjo pasivaikščioti. Ji ištisas dvi valandas ruošėsi kerėjimo egzaminui. Sugebėjo išmokti burtažodį reparo. Nežinojo, kiek tai pravers egzamine, tačiau sugebėjo įsiminti, kad burtažodis naudingas tada, kai dūžta teleskopas. Žinoma, ji negalėjo būti tikra, kad prisimins, kai prietaisas bus eilinį kartą sudužęs, tačiau bent jau dabar ji būtų galėjusi savo didžiausią brangenybę sutaisyti.
Brangenybė, žinoma, buvo Elliw rankose. O kaipgi ši švilpė be jos?
Patenkinta savimi rudaplaukė ėjo koridoriumi. Kol kas nežinojo, kur eina - neturėjo jokio konkretaus tikslo. Labiausiai norėjosi išeiti į lauką, tačiau Švilpynės bendrojo kambario durys nebuvo šalia lauko durų, kas reiškė, kad Elliw taip paprastai į lauką neišeis. Ką gi, turės užtekti ir pilies.
Beeidama ji staiga atsitrenkė į kažkokias duris - laimei, teleskopas nenukentėjo. Kaip sugebėjau nepastebėti durų? paklausė savęs mergaitė, tačiau atsakymo į tokį sudėtingą klausimą neturėjo. Nors šis tikriausiai buvo pakankamai paprastas - tai buvo Elliw. Vis dėlto švilpė nutarė patikrinti, kas yra už tų paslaptingų durų, tad jas atidarė ir apsižvalgė.
Pirmiausia, ką ten pastebėjo, buvo židinys. Jame šiuo metu ugnis nedegė, tačiau atrodė labai jaukiai. O ugnį visada galima uždegti. Kiek padvejojusi Elliw įėjo vidun. Duris uždarė - ar bent jau jai taip atrodė.
-
Likus kelioms dienoms iki Kalėdų atostogų Matthew sėdėjo jaukiame kambaryje ir mąstė. Daugiausiai apie Deoiridh, su kuria turėjo susitikti. Labai tikėjosi, kad šį kartą mergaitė pasirodys, mat praėjusį kvietimą ji kažkodėl ignoravo. Herbologui jau kuris laikas atrodė, kad Deoiridh jo vengia. Ta mintis nebuvo labai maloni, bet, tiesą sakant, nestebino: mergaitė buvo prisidirbusi iki kaklo. Profesoriai, net nežinodami, kad juos sieja ne tik koledžo vadovo ir mokinės ryšys, skundėsi mergaitės elgesiu per pamokas, Matthew buvo gavęs bent tris pranešimus apie Deoiridh paskirtus areštus. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji per beveik pusmetį nesiteikė nė karto pasirodyti herbologijoje.
Kadangi iki paskirtos valandos dar buvo likę laiko, Grifų Gūžtos vadovas pradėjo žvalgytis po kambarį. Tik dabar suprato, kur pasikvietė mergaitę. Juk kaip tik šiame kambaryje jis pirmą kartą už klasės ribų kalbėjosi su Davina, tuo metu vos septyniolikos metų paaugle... Žinoma, ji jau tada buvo labai suaugusi, tačiau prisiminti tą susitikimą buvo kiek nejauku. Tuo metu jis buvo profesorius, ji - mokinė. Ir ji vis tiek sugebėjo taip įkristi į juodaplaukio širdį, kad negali pamiršti iki šiol.
Nenoromis vyras pradėjo galvoti ir apie judviejų šaudymo iš lanko "treniruotę". Nepaisant to, kad ten Matthew, švelniai tariant, pasirodė nekaip, jis suprato, kad gali apie tai galvoti su šypsena veide. Tai buvo jaukus momentas, tad prisiminimai apie jį buvo malonūs širdžiai. Įdomu, ar dabar ji dar tuo užsiima susimąstė Matthew. Kaži, ar... jam tai irgi įdomu. Galvoti apie Klaudą von Sjuardą nesinorėjo, tad herbologas pasistengė nukreipti mintis kitur. Pavyzdžiui, į tai, kad galbūt reikėtų parašyti Davinai laišką. Paklausti, kaip jai sekasi. Deja, mintys iš karto grįžo prie jo. Kažin ar būtų patenkintas, jeigu jaunoji ispanė pradėtų susirašinėti su neaiškiais ir, maža to, gerokais vyresniais vyrais. Teliko tikėtis, kad dar kada pavyks ją susitikti.
Žvilgtelėjęs į laikrodį Matthew krūptelėjo: pasirodo, jis itin ilgai galvojo apie nepasiekiamą merginą, ir Deoiridh turėtų bet kuriuo momentu įeiti pro duris. Herbologas labai tikėjosi, kad ji pasirodys, ir primygtinai nurodė tai laiške. Jiems buvo būtina pasikalbėti.
Kadangi mergaitės vis dar nesimatė, Matthew vėl užsigalvojo. Šį kartą apie pamokas - ir sunkiai pakeliamus mokinius, kurių sąrašo viršuje, profesoriaus nuostabai, puikavosi dvi Varno Nago mokinės - Sabrina von Sjuard (prakeikta pavardė!) ir Marlena Ashley Hatfield. Turner nuoširdžiai nežinojo, kaip reikėtų tvarkytis su šitomis mergaitėmis, tad kiekviena pamoka atrodė kaip pragaro kančios. Namų darbų krūva taip pat nemažėjo, tad nenuostabu, kad Matthew gailėjosi grįžęs į šį darbą. Jis puikiai žinojo - jei nebūtų susipažinęs su Deoiridh, jo ir kvapo čia nebūtų. Vis dėlto dabar norėjosi būti arčiau mergaitės, kuriai tikrai reikėjo pagalbos. Tad dabar buvo įstrigęs profesoriaus vietoje, nors darbas viliojo vis mažiau ir mažiau.
Dar kartą patikrinęs laiką juodaplaukis atsiduso - mergaitei buvo likusi viena minutė. Su nuostaba Matthew suprato, kad yra ir dar viena priežastis, dėl kurios jis labai tikėjosi, kad Deoiridh pasirodys - buvo paprasčiausiai jos pasiilgęs. Norėjo tiesiog paplepėti. Tad dabar spoksojo į laikrodį ir kantriai laukė.
-
Deoiridh gerokai jaudinosi. Rankoje ji laikė laišką, atneštą vienos iš mokyklos pelėdų. Jame buvo dar vienas Matthew kvietimas susitikti. Pirmąjį grifiukė ignoravo: įtarė, kad profesorius nori ne šiaip pasikalbėti, o duoti jai velnių už tai, kad dar nepasirodė dar nė vienoje herbologijos pamokoje. Mergaitė tikėjosi, kad koledžo vadovas negirdėjo apie jos išdaigas, tačiau įtarė, kad Matthew seniai apie viską žino.
Grifiukė stovėjo koridoriuje netoli reikalingo kambario dar ilgokai iki paskirto laiko. Jautė, kad yra pasiilgusi bendravimo su Matthew, tačiau suprato, kad jo grįžimas į Hogvartsą trikdė. Anksčiau galvojo apie jį kaip apie draugą ir brangų žmogų. Dabar tas žmogus tapo jos profesoriumi ir koledžo vadovu. Viena iš priežasčių, kodėl mergaitė nėjo į herbologijos pamokas, buvo ta, kad ji paprasčiausiai bijojo: nenorėjo, kad kas sužinotų apie juos siejantį ryšį. O buvo beveik tikra, kad nesugebėtų to nuslėpti. Juk mokiniai nevengdavo pasišaipyti iš herbologijos profesoriaus, o tai jai labai nepatiktų. Stojusi ginti Matthew sukeltų pernelyg daug klausimų. Ne, jai paprasčiau buvo tiesiog neiti į pamokas.
Deja, tas sprendimas lėmė, kad dabar ji stovėjo koridoriuje ir bijojo įeiti vidun. Įtarė, kad Matthew bus nusivylęs. Jo pyktis mergaitės negąsdintų, tačiau nuvilti herbologo labai nesinorėjo. Žinojo, kad neateidama praėjusį kartą ji padarė kaip tik tai, ko nenorėjo. Vadinasi, dabar privalėjo įžengti į tą kambarį. Vis dėlto dabar rudaplaukė dar turėjo kelias minutes, tad galėjo pastypsoti atsirėmusi į sieną ir pamąstyti.
Visai neplanuotai mintys nukrypo prie Sigurdo. Atrodė, kad nejaukumas, kurį praėjusiais mokslo metais sukėlė jos pabėgimas, buvo pranykęs. Deja, jį pakeitė kažkoks kitas nejaukumas, kurį kėlė nežinia. Deoiridh nebuvo pripratusi prisirišti prie žmonių. Su Matthew buvo kitaip - jis tarsi atstojo tėvą, kurio mergaitė niekada neturėjo. Jis leido jai pabūti maža mergaite - tai buvo galimybė, kurią Deoiridh prarado būdama penkerių. Tad nenuostabu, kad ji prisirišo prie profesoriaus. Bet kuo ypatingas Sigurdas? Kodėl, nepaisant nejaukumo, jai yra smagu prisiminti judviejų susitikimus, nors nė vienas iš jų nebuvo išties pasisekęs? Šitie klausimai labai gąsdino mergaitę - ko gero, labiau nei numatomas susitikimas su Matthew.
Ši mintis paskatino rudaplaukė galiausiai prieiti prie pat durų. Kelis kartus giliai įkvėpusi galiausiai jas atidarė ir įžengė vidun.
- Labas, - sumurmėjo ir apsidairė. Kambarys buvo tikrai jaukus, tad Matthew rado gerą vietą susitikimui. Vis dėlto matyti herbologą Hogvartso aplinkoje buvo labai keista. Klajodami po užsienius jiedu fizinio kontakto beveik neturėjo, nors kartą Matthew teko apkabinti iš košmaro pabudusią ir klykiančią mergaitę. Vis tik dažniausiai Deoiridh to vengė. Bet štai dabar ji kažkodėl labai norėjo apkabinti brangų žmogų, tačiau neišdrįso to padaryti. Mokykloje apsikabinti profesorių būtų pernelyg nejauku.
Galiausiai Deoiridh tiesiog priėjo prie laisvo krėslo ir atsisėdo į jį. Žvilgtelėjo į Matthew, tačiau bijojo susitikti su jo akimis, tad netrukus nukreipė žvilgsnį į grindis.
-
Jau atrodė, kad Deoiridh neateis. Matthew į laikrodį nebežiūrėjo, tad nežinojo, ar mergaitė jau vėluoja, tačiau kažkokia nuojauta kuždėjo, kad ji nepasirodys. Tad kai durys atsidarė ir rudaplaukė įėjo, herbologas, tiesą sakant, gerokai nustebo. Žiūrėjo į ją ir galiausiai nusišypsojo.
- Sveika, - maloniai ištarė jis. Nenuleido akių nuo mergaitės. Spėjo, kad ji jaučiasi kiek nejaukiai. Buvo šiek tiek apmaudu: Matthew jau pusantrų metų darė viską, kad Deoiridh galėtų nebebijoti. Atrodo, pavyko įgyti jos pasitikėjimą. Ir štai - ji ir vėl prie jo jaučiasi nejaukiai! Vis dėlto šįkart Matthew dėl to tikrai nesijautė kaltas - suprato, kad jai nesmagu dėl to, ką pati pridirbo.
Atrodė, kad mergaitė dėl kažko dvejoja, tačiau neskubino jos. Leido pačiai nuspręsti, kaip pradėti susitikimą. Norėjo tėviškai ją apkabinti, bet pajuto, kad vaikui tai nepatiktų. Tad tik žvelgė į ją ir laukė kokio nors veiksmo - juk nestovės visą laiką prie durų.
Kai Deoiridh pagaliau atsisėdo, Matthew negalėjo nepastebėti jos baimės pažvelgti į akis. Negi tai ta pati mokinė, kuriai visi, kas netingi, skiria areštus? Įžūli ir nieko neveikianti per pamokas? Neįtikėtina! O vis dėlto kaip tik taip ir buvo. Ir jiems reikėjo apie tai pasikalbėti - kaip ir apie kai ką kita.
- Kaip tau sekasi? - kuo paprasčiausiai paklausė Turner. Nenuleido akių nuo mergaitės ir laukė, kada gi ji pagaliau pakels akis. - Girdėjau įdomių dalykų apie tave. Profesoriai Moore, Beaumont ir Moonlight, - visa gertynių rugsėjį draugija! - skundžiasi, kad tave tenka tramdyti areštais. Kas darosi? Kodėl iki šiol nepasirodei herbologijoje?
Balsas neskambėjo piktai - dėl to Matthew buvo tikras. Deja, pokalbis prasidėjo kaip tik taip, kaip profesorius nenorėjo to daryti - kalbėjo kaip nepaklusnia mokine nepatenkintas koledžo vadovas. Deja, Deoiridh nebuvo paprasta neklusni mokinė. Ji Matthew reiškė daug daugiau. Herbologas supyko ant savęs, kad nesugebėjo viso šito pasakyti gražiau. Žinoma, tokį elgesį irgi reikėjo aptarti - Turner visai netroško, kad visas pereitų prie nuolatinių jo mylimiausios mokinės vizitų į direktorės kabinete.
- Ir kas vyksta su Daniela Kravitz nuodų ir vaistų pamokose? - staiga prisiminęs pridūrė Matthew. Pagalvojo apie tai, kad primygtinai prašė, netgi reikalavo, kad mergaitė, ateitų, o dabar tik priekaištauja... Sunkiai atsiduso - labai nenorėjo tapti tuo bjauriu profesoriumi. Priešingai - norėjo tapti kažkuo daugiau.
- Atsiprašau, - kiek nejaukiai ištarė Matthew. Vis dar nenuleido akių nuo mergaitės. Dabar suprato, kad nežino, kaip pradėti tą kitą temą. Kiek pamąstęs pridūrė: - Vis dėlto kviečiau tave ne tam, kad tau papriekaištaučiau. Turime aptarti kai ką kita. Kai ką labai svarbaus.
Matthew nutilo ir kantriai laukė mergaitės reakcijos. Vis dar vylėsi, kad ji pagaliau pakels į jį akis. Tai, ką dabar ketino pasakyti, buvo ypatingai svarbu.
-
Deoiridh juto akylą Matthew žvilgsnį. Tai jai nepatiko, nes gerokai kėlė įtampą. Dėl tos priežasties ji nė neketino pakelti akių. Na, bent jau ne šiame šimtmetyje.
Kuri laiką vyravo tyla. Deoiridh tyrinėjo batus, kuriuos, žinoma, buvo nupirkęs Matthew, ir laukė, kada profesorius ką nors pasakys. Iš laiško buvo aišku, kad ji tiesiog privalėjo pasirodyti, tad norėjosi, kad herbologas pagaliau pradėtų šnekėti.
Kai jis prabilo, mergaitė visiškai nenustebo. To ir reikėjo tikėtis - Matthew pažėrė begalę priekaištų. Žinoma, nepraleido progos prikišti ir nelankomų herbologijos pamokų. Deoiridh ilgai tylėjo. Paprasčiausiai nežinojo, ką pasakyti. Kokį pasiteisinimą Matthew priimtų? Ar ji nuvylė draugą, kad jis nebenorės bendrauti? Galbūt Klarė buvo teisi?..
- Nežinau, - galiausiai prabilo grifiukė. - Man nuobodu, o tokiais atvejais neišsėdžiu pamokoje. Profesoriai pernelyg prie manęs kabinėjasi! Aš nieko tokio blogo nepadariau! O Moonlight... Ji tyčiojasi iš manęs ir varlių!
Deoiridh netyčia pakėlė akis, tačiau iš karto susidūrė su Matthew žvilgsniu, ir iš karto jas nuleido.
- Man baisu eiti į herbologiją, - po kiek laiko pratęsė. - Pernelyg sunku priprasti, kad tu esi profesorius. Bijau, kad susimausiu. Man... Reikia tavęs, ir labai bijau viską sugadinti.
Mergaitė pasijuto visai nusiminusi. Dabar labiau nei bet kada norėjo susirangyti šalia artimiausio žmogaus, tačiau vis dar buvo baisu. Gal ir gerai, kad to nepadarė, mat užuomina apie tą šlykščią klastuolę gerokai supykdė.
- Ji manęs tiesiog nekenčia! - sušuko Deoiridh. - Visada randa priežastį kabinėtis! Vis dėlto manau, kad tai tėra normalus mokinių nesutarimas. Nenoriu net galvoti apie ją.
Deoiridh sėdėjo ir daugiau nieko nebesakė. Pajuto esanti pikta. Taip tikėjosi, kad Matthew norėjo pasikalbėti su ja kaip draugas, o čia... Akyse pasirodė ašaros - atrodė, kad griūna viskas, ką jiedu buvo sukūrę.
Ir kaip tik tuo momentu Matthew atsiprašė. Deoiridh labai norėjo pakelti į jį akis, bet nenorėjo rodyti ašarų. Klausė, ką toliau šneka profesorius, ir visai sutriko. Galbūt viskas vis dėlto nebuvo taip blogai? Galvą nedrąsiai pradėjo kelti viltis. Mergaitė atsargiai žvilgtelėjo profesoriui į akis ir galiausiai ryžosi: atsistojo iš krėslo ir priėjo prie Matthew.
- Ar galiu atsisėsti šalia? - droviai paklausė, bet nelaukdama atsakymo įsispraudė į laisvą krėslo kamputį. Ko gero, pirmą kartą gyvenime džiaugėsi jusdama šalia esant kitą žmogų.
- Ką norėjai pasakyti? - tyliai paklausė.
-
Tyla, stojusi Matthew uždavus klausimus, pasakė daugiau nei herbologas norėjo žinoti. Deoiridh nusivylė ir, ko gero, nusiminė. Vyras buvo visiškai tikras, kad ji tikėjosi pasišnekėti ne apie tai. Kvailiausia buvo tai, kad ir pats Matthew norėjo kalbėtis apie malonesnius dalykus. Deja, jis buvo ne tik neoficialus mergaitės globėjas, rimtai ketinantis viską įteisinti, bet ir profesorius bei koledžo vadovas. Tad dabar tas profesorius ramiai laukė, bent kažkokio pasiaiškinimo. Ir pagaliau sulaukė.
- Deoiridh, - rimtu tonu pradėjo Turner. Kažkokiu būdu reikėjo neišgąsdinti vaiko. - Puikiai suprantu, kad viskas įdomu būti negali. Bet ar gali bent pasistengti taip nekristi į akis? Profesorių kambaryje tavo pavardė linksniuojama pernelyg dažnai - ir net nesvarbu, kad daugelis mano kolegų jos neištaria, - Matthew labai tikėjosi, kad mažytė humoro dozė bent kiek praskaidrins nuotaiką, bet, atrodo, jam nepasisekė. - Kas negerai su profesore Moonlight? Gal nori, kad su ja pasišnekėčiau? Bet turi suprasti, kad ir pati nesi šventoji.
Nebuvo keista, kad Deoiridh neatlaikė žvilgsnio, tad Matthew nieko nesakė. Įtemptai svarstė, kaip galėtų supaprastinti nemalonią situaciją, kai mergaitė vėl prakalbo. Tai, ką ji sakė dabar, maloniai glostė širdį. Ko gero, rudaplaukė pirmą kartą pasakė, kad jai jo reikia. Iš tokio uždaro vaiko kaip Deoiridh tai buvo neįtikėtinai daug. Matthew atrodė, kad viduje išsipūtė laimės balionas. Jis stebėjo mergaitę meilės kupinomis akimis. Šią akimirką buvo tikras: ji pasiūlymą priims išskėstomis rankomis.
Žinoma, Matthew negalėjo nė karto nesusimauti. Tad nenuostabu, kad užsimindamas apie Danielą Kravitz jis tai ir padarė. Reikėjo pabandyti bent dabar užglaistyti situaciją.
- Tik neįkliūk į dar vieną bėdą, - ramiai ištarė juodaplaukis leisdamas suprasti, kad sutinka apie tą merginą nebešnekėti.
Deoiridh akyse sužibusios ašaros buvo tai, ką Matthew matyti norėjo mažiausiai. Jis iš karto pradėjo save graužti, kad buvo per griežtas mergaitei, kad pokalbį reikėjo pradėti tikrai ne nuo tokių dalykų. Deja, kas padaryta, tas padaryta. Suprasdamas, kad rudaplaukė bando nuslėpti graudulį, Turner apie tai neužsiminė.
Atsiprašymas ir temos pakeitimas buvo pasiūlyti pačiu laiku. Matthew jau pradėjo svarstyti, kada gi Deoiridh paprasčiausiai išeis iš kambario. Vis dėlto ji pasielgė priešingai. Žinoma, Matthew ketino leisti jai atsisėsti šalia. Tai, kad mergaitė tai padarė net nesulaukusi atsakymo, keistai pradžiugino herbologą. Jo nuomone, tai parodė, tai parodė, kad jis Deoiridh tikrai yra reikalingas, ko gero, visą šį laiką jai jo trūko. Kaip ir jam pačiam - jos.
Profesorius puikiai žinojo, kaip mergaitė reaguoja į fizinį kontaktą. Dėl tos priežasties šiek tiek stigo ryžto, bet galiausiai apglėbė ją per liaunus ir vis dar pernelyg smulkius pečius. Atsargiai rinkdamas žodžius pratarė:
- Mums reikia pakalbėti apie savo ateitį. Jau turėjome nemažai vargo, kai keliavome į Meksiką. Daugiau taip tęstis nebegali. Privalome sutvarkyti tavo dokumentus. O tam - jeigu tik tu sutiksi - aš turiu įteisinti tavo globą ar netgi tėvystę.
Matthew nutilo ir jaudindamasis laukė atsakymo. Atrodė, kad nuo šios akimirkos priklauso visas jo gyvenimas. Tai buvo pirmas momentas po labai ilgo laiko, kada Matthew Turner visiškai pamiršo Daviną.
-
Atrodė, kad Matthew lauktų jos atsakymo kad ir visą dieną. Galvoje sušmėžavo mintis išbandyti herbologo kantrybę, bet galiausiai Deoiridh prakalbo. Ir, žinoma, jos atsakymas sukėlė dar vieną priekaištų laviną. Tada iš viso daugiau nieko nesakysiu nepatenkinta nusprendė grifiukė. Jautė, kad Matthew bando kalbėti atsargiai tarsi nenorėdamas jos išgąsdinti ar įskaudinti. Deja, jo žodžių poveikis buvo būtent toks. Mergaitė jau seniai tikėjo, kad Matthew yra ypatingas - jis buvo vienintelis žmogus, apie kurį rudaplaukė būtų nedvejodama pasakiusi, kad pasitiki. Tad nuolatiniai priekaištai labai žeidė mergaitę, tik ji atkakliai bandė tai nuslėpti.
- Jeigu nori, šnekėk, - abejingai ištarė Deoiridh, pamažu visai prarandanti susidomėjimą pokalbiu. Tuo labiau, kad Matthew niekaip nereagavo, kai ji atvirai kaip drįso pasakė, kad jai jo trūko. Tai, ko gero, skaudino net labiau nei priekaištai dėl elgesio per pamokas. Atrodė, kad herbologas visai nevertina jos jausmų. Kam tada jais dalintis? apmaudžiai paklausė savęs Deoiridh nė nepagalvodama, kad jai užtektų tiesiog pakelti į Matthew akis, ir viskas būtų sužibę visai kitomis spalvomis.
- Neįkliūsiu, - pikčiau nei ketino ištarė mergaitė. Kadangi nutarė, kad jausmų rodyti neverta, norėjo atrodyti viskam abejinga. Deja, tai buvo sunkiau nei ji tikėjosi. Ko gero, pernelyg priprato prie to, kad su Matthew jausmais dalintis galima. Atradimas, kad to daryti geriau nereikia, nebuvo malonus, tačiau, tenka pripažinti, nelabai netikėtas. Deoiridh negirdimai atsiduso.
Ir vis dėlto Matthew buvo tas žmogus, kuriuo rudaplaukė norėjo pasitikėti. Tai, kad ji įsispraudė į krėslo kamputį šalia jo, turėjo tą įrodyti ir pačiam Matthew. Vis dėlto grifiukė nesusilaikė ir vyrui ją apkabinus lengvai krūptelėjo. Labai tikėjosi, kad herbologas to nepajus. Tai Matthew. Žmogus, kuriuo tu gali pasitikėti bandė įtikinti save animagė. Deja, tokios mintys kėlė apmaudą: labai norėjo tikėti ir pasitikėti herbologu taip, kad nereikėtų sau kartoti, kad jis to vertas.
Netrukus vyriškis prabilo. Iš jo balso Deoiridh pačią pirmą akimirką pajuto, kad jis sakys kažką itin svarbaus, tad klausėsi ištempus ausis. Apie ateitį kalbėti visai nesinorėjo, tad žiojosi prieštarauti. Laimei, spėjo laiku prikąsti liežuvį, mat Matthew prakalbo apie tai, apie ką giliai širdyje mergaitė svajojo jau seniai, bet į sąmonės paviršių mintims iškilti griežtai uždraudė.
- Tu rimtai? - po ilgai trukusios tylos sugebėjo išspausti Deoiridh. Širdis buvo kupina laimės, bet mergaitė net ir dabar bijojo tą laimę parodyti. Ji pakėlė akis į Matthew (būsimą savo tėtį?!) ir ilgai žvelgė į jį. Pagaliau įsidrąsino pirmą kartą jį apsikabinti. - Būsiu laimingiausias padaras pasaulyje!
Tiek daug jausmų per kelias akimirkas Deoiridh niekada nebuvo parodžiusi, tad dabar vėl sutriko. Vis dėlto bet kokį sutrikimą tolyn nuo rudaplaukės atkakliai stūmė tolyn laimė. Ji turės tėtį! Dabar niekas nebeturės teisės varstyti jos ir Matthew įtariais žvilgsniais! Vienintelis dalykas, kiek aptemdęs šviesią grifiukės minčių padangę, buvo tai, kad mamos ji, atrodo, neturės. Labai nenoromis pagalvojo apie tą moterį, kurią Matthew beviltiškai mylėjo - Daviną. Mergaitė nenorėjo skaudinti herbologo, tad nieko nesakė - tik sėdėjo jį apsikabinusi ir bandė save įtikinti, kad fizinis kontaktas gali būti malonus.
-
Sigurdas buvo apsisprendęs namo negrįžti. Jau prieš savaitę išsiuntė laišką tėvui apie šį pasirinkimą. Vylėsi, kad jis labai nepyks, tačiau, visų pirmiausia, išvis pastebės prie lango tupinčią mokyklos pelėdą su laišku. Nelabai noriai prisiminė praeitų metų Kalėdas Islandijoje. Dovanų, aišku, buvo. Ir eglutė stovėjo papuošta kampe, bet tuo šventinė nuotaika pasibaigė. Namie dažniausiai tvyrodavo tyla, nesvarbu, ar tėvas dirbdavo, ar ne. Įprastai tai nebūtų trikdę, tačiau ten viskas slėgė, tik pasivaikščiojimai leisdavo bent trumpam išsivaduoti. Vis dėlto paskelbus tokį sprendimą truputį graužė kaltė. Juk gerbė ir mylėjo jį. Įprastas pasitikėjimas savimi šiuo aspektu buvo išnykęs.Kaip aš taip galėjau pasielgti?! Kas aš per sūnus?
Tokių minčių apimtas jis slankiojo po koridorius kartu su ant peties tupinčiu Mjorniru. Eylfa pastaruoju metu išvis retai atsikeldavo: poreikis žiemos miegui darė savo. Taigi, tai buvo puikus laikas bendrauti su krankliu, kuris, pasirodo, tapo visai geru pašnekovu šaltais žiemos vakarais. Be abejo, jis išliko toks pat irzlus ir gana griežtas mokslų atžvilgiu, bet pasidarė sukalbamesnis, gal net draugiškesnis.
Taip bevaikščiodamas islandas kažką išgirdo. Iš pradžių nebuvo tikras, galvojo, kad jam pasivaideno, bet po kelių sekundžių vėl tai pasikartojo. Iš kur? Atidžiai apsižvalgė. Akis iškart patraukė paveikslas. Sigurdas priėjo arčiau ir prikišo ausį, nepaisydamas šiek tiek pasipiktinusių jaunų poniučių iš piešinio. Kaip tik tada jis nuklausė kai ką, kas privertė sutrikti. Laimingiausias padaras pasaulyje? Pakartojo mintyse ir susiraukė. Keisčiausia tai, kad balsas buvo nenuginčijamai girdėtas. Prislopintą sienos, jį tapo sunku atpažinti. Tačiau buvo aišku, jog ten esama kažkokios erdvės. Užsinorėjo ten atsidurti. Tik, visa bėda, grifas nenumanė, kaip ten patekti. Galbūt būtų žinojęs, jei būtų dažniau leidęs laiką bendrajame kambaryje. Gal tiesiog reikėtų lazdele apvesti paveikslo kampus? Besikuriančias idėjas nutraukė paprasčiausias ir gana įtikinamas Mjorniro pasiūlymas. Ar esi tikras, kad tai suveiks? Ei, iš kur tai žinai? Kiek nustebęs žvilgtelėjo į augintinį. Tačiau šis patenkintas tylėjo, laukdamas, kol Sigurdas atvers įėjimą. Neliko nieko kito, kaip tik tai ir padaryti. Verta paminėti, kad lydėjo sėkmė.
Įžengus pirmiausiai tvokstelėjo iš židinio sklindantis karštis, pamažu plūstantis į vėsų koridorių. Jis iš lėto apsidairė, kiek krūptelėjo, kai paukštis suplasnojo sparnais ir atsitūpė ant vieno iš krėslų atkaltės. Smalsios juodos akutės žiūrėjo į priešais stovintį fotelį, kuriame kažkas buvo. Kas, vaikinukas nežinojo. Tik nepažįstamų juodų plaukų kupeta matėsi virš atlošo. Tau reikia tai pamatyti. Tylią apžvalgą stebėtinai nekantriai nutraukė Mjorniras, nenuleisdamas žvilgsnio. Smalsumo vedamas, šiaurietis prisiartino. Krėsle apsikabinę sėdėjo Grifų Gūžtos vadovas ir... Deoiridh. Sigurdas sustingo, išvydęs tai.
-
Tai buvo momentas, kuriuo Deoiridh išties galėjo mėgautis. Ko gero, pirmą kartą jos gyvenime slapčiausia svajonė ketino išsipildyti. Mergaitė pasijuto taip, kaip ir turėtų jaustis laimingas vaikas: žinojo esanti visiškai saugi ir tikra, kad po penkių minučių viskas nesubyrės. Be to, ji visiškai ir absoliučiai galėjo pasitikėti Matthew, o tai jai buvo visų svarbiausia. Nepaisant to, kad jau pusantrų metų nuolat bendravo su herbologu, kartais vis dar iškeldavo klausimą, ar jam kažko iš jos reikia. Vis dėlto jeigu Matthew nori, kad ji būtų jo dukra, tokių klausimų kelti nebegalima.
Mergaitė sėdėjo įsiraususi į Matthew megztinį ir apie nieką negalvojo. Ji jau buvo pamiršusi, kad dar visai neseniai jis su ja kalbėjo kaip koledžo vadovas ir priekaištavo dėl areštų ir ne paties geriausio elgesio per pamokas. Ne, dabar Matthew Turner buvo jos būsimas tėtis, kuris yra vertas pačios didžiausios meilės. Šis momentas padėjo nustumti į šalį tą liūdesį, kurį ilgam jai įbruko Klarė. Tad mergaitė sėdėjo susirangiusi šalia jo ir, atrodė, galėtų taip sėdėti amžinai.
Deja, amžinybė labai greitai buvo nutraukta. Deoiridh pasirodė, kad ji išgirdo kažkieno žingsnius, tačiau tai buvo taip neįtikėtina, kad pavyko save nuteikti, kad jai tik pasigirdo. Norėjo klausti Matthew, ar ir jis ką nors išgirdo, kai suprato vis dėlto buvusi teisi. Kambaryje kažkas buvo. Rudaplaukė jau taikėsi lįsti iš savo kampučio ir pažiūrėti, kas trikdo jų ramybę, kai atėjūnas pats teikėsi pasirodyti. O jis buvo, ko gero, blogiausias variantas iš visų įmanomų. Tai buvo Sigurdas - vaikinas, atkakliai besistengiantis sutrikdyti Deoiridh. Vos tik pamačiusi islandą rudaplaukė staigiai atšlijo nuo Matthew - kiek tai buvo įmanoma, mat krėsle nebuvo daug vietos. Tą pačią akimirką pajuto, kaip kaista žandai, tik nesuprato, kodėl: ar dėl to, kad Sigurdas pamatė ją ir Matthew kartu, ar dėl to, kad šią laimės akimirką kambaryje pasirodė žmogus, kuris jai...
- Sigurdai, - kreipėsi Deoiridh, neįsivaizduodama, ką sakyti toliau. Nebuvo verta tikėtis, kad vaikinukas nežinos, kas yra Matthew - juk jis geras mokinys ir pamokų nepraleidinėja. Tuo labiau, kad herbologas buvo ne tik profesorius, bet ir jų koledžo vadovas. Mergaitė skubiai nusuko akis nuo šviesiaplaukio ir mąstė, ką daryti toliau. Galiausiai įkalbėjo save išlipti iš krėslo ir atsistoti šalia. Labiausiai norėjosi sprukti iš čia kuo toliau, bet spėjo, kad tokiu atveju Matthew būtų dar nejaukiau, tad galiausiai sustingo stovėdama prie fotelio. Akys lakstė aplinkui kažkaip vis aplenkdamos islandą. Porą kartų žvilgtelėjo į Matthew, tačiau ir su jo žvilgsniu susitikti bijojo. Ar aš turiu mus visus traukti iš šitos nesąmonės? suirzusi pagalvojo Deoiridh, tačiau kadangi niekas kitas iniciatyvos, atrodo, imtis neketino, tą padaryti teko jai.
- Ką čia darai? - galiausiai paklausė ji atsargiai pažvelgdama į vaikinuką.
-
Abejingumas, kurį Deoiridh atkakliai demonstravo, šiek tiek skaudino Matthew. Herbologas nebuvo tikras, ar mergaitė taip ir jaučiasi, ar tik slepia tikruosius jausmus, tačiau vis tiek tikėjosi daugiau emocijų. Vis dėlto nutarė nemalonių temų nebeplėtoti - juk pagaliau reikėjo pereiti prie to, dėl ko juodu čia ir susirinko.
Po svarbiausių žodžių Matthew Turner gyvenime stojo amžinybę trunkanti tyla. Herbologas neįsivaizdavo, ką sakyti ar daryti dabar, tad tik laukė bent kažkokios reakcijos iš mergaitės - juk ji dabar turi ką nors pasakyti, ar ne? Galiausiai jos lūpas palikęs klausimas buvo... Keistokas. Žinoma, kad rimtai! norėjo sušukti Matthew, tačiau rudaplaukė pagaliau teikėsi pakelti į jį akis ir netgi parodyti džiaugsmą! Apkabinimas, kuriuo profesorių apdovanojo Deoiridh, buvo didžiausia dovana, kokios buvo galima tikėtis. Turner šiek tiek neryžtingai, bet atsakė tuo pačiu. Žinojo, kad grifiukei labai sunku jausti kitą žmogų taip arti savęs, tačiau faktas, kad būtent jos iniciatyva įvyko šis apsikabinimas, buvo geriau už viską: jai jo reikia, ji juo pasitiki. Ar kada nors pajus tą meilę, kurią vaikai jaučia savo tėvams? Nežinojo - juk Deoiridh nėra pratusi mylėti. Tačiau buvo tikras, kad tėvišką meilę šiam vaikui pats jaučia jau senokai. Ir kol kas to užteko.
Jiedu sėdėjo ir, atrodo, džiaugėsi tuo, kad pagaliau viskas buvo išsiaiškinta. Visi priekaištai lyg ir buvo užmiršti, tad buvo galima džiaugtis šia laime.
Ir vis dėlto tokie dalykai Matthew Turner turbūt nebuvo įmanomi. Atrodo, vos tik spėjo išsiaiškinti, kad jiems viskas bus gerai. Mergaitė nori, kad jis taptų jos tėčiu. Būtų galima sėdėti čia iki pat vakaro, kol Deoiridh turėtų eiti pavalgyti ir miegoti. Bet kur ten! Vos po kelių akimirkų į kambarį kažkas įėjo. Matthew nespėjo pasukti galvos, kai atėjusysis pasirodė jo akiratyje. Sigurdas? Elmundas? Gudmundas? bandė prisiminti moksleivio vardą, tačiau netrukus atsakymą į šį klausimą pateikė Deoiridh. Nekeista, kad ji staigiai atsitraukė nuo Turner, tačiau skaisčiai išraudę žandai sukėlė herbologo smalsumą. Jis klausiamai pažvelgė į mergaitę, tačiau ji jau lipo iš krėslo. Na, ko gero, iš jos nieko kito ir nereikėjo tikėtis - o koks mokinys norėtų, kas kas nors pamatytų jį artimai bendraujant su profesoriumi ir koledžo vadovu? Ką jau kalbėti apie Deoiridh, iš kurios emociją, o kartais net ir žodį išspausti sunku. Matthew dar kartą paklausė savęs, ar grįžimas profesoriauti ir taip būti arčiau mergaitės nebuvo klaida.
Grifų Gūžtos vadovas žvilgčiojo tai į Deoiridh, tai į Sigurdą ir bandė suprasti, kas gi juos sieja. Kiek prisiminė, jie nebuvo vienmečiai. Teoriškai gali būti beveik net ir nepažįstami. Vis dėlto nuojauta kuždėjo, kad šiuo atveju taip nėra. Dar kartą smalsiai pažvelgęs į rudaplaukę, herbologas pajuto, kad ji bijo susitikti su jo akimis, tad atsisuko į šviesiaplaukį vaikinuką. Atrodo, kad ir jam kambaryje pamatytas vaizdas buvo gerokai netikėtas.
- Nori ko nors paklausti apie herbologiją? - prie Deoiridh klausimo pridūrė Matthew. Puikiai žinojo, kiek mažai jo sakinyje logikos, bet tai dabar nebuvo labai svarbu. Reikėjo kažkaip viską grąžinti į kuo paprastesnę situaciją.
-
Tik širdis ritmingai, nors gal kiek greičiau nei paprastai, tuksėjo, kai Sigurdas sustingęs spoksojo į tuos du žmones. Ledo mėlynumo akys vis dar įdėmiai stebėjo juos, lyg bandydamos įminti kažkokią mįslę. Deja, tai maloniai ir jaukiai ramybei, kuri tvyrojo kambaryje, buvo lemta pranykti. Nepraėjus nė akimirkai, Deoiridh pastebėjo vaikinuką. Šis savo ruožtu ketino pagauti jos žvilgsnį, bet dėl kažkokių priežasčių nedrįso to padaryti. Vėl pasijautė nejauki atmosfera. Tik šįkart škotės eilė buvo žaviai nurausti, o tai netikėtai dar labiau privertė jį jaustis keistai, tačiau jokiu būdu ne nemaloniai. Iki galo savo jausmų suvokti nespėjo, nes iš jos lūpų ištrūkęs islando vardas padėjo atsipeikėti.
Kelis kartus sumirksėjo, bet neprabilo. O ką tokiu sudėtingu atveju sakyti? Juk šalia esančio profesoriaus taip pat nebuvo galima ignoruoti. Pasisveikink, nežiopsok! Tuojau nuskambėjo mintyse kartu su kažkokiu draugiškumo prieskoniu.
-Labas. - ištarė paklausęs Mjorniro patarimo.
Tas vienintelis žodis taip ir pakibo tame staiga sutankėjusiame ore. Akis nukreipė į augintinį, kuris iki šiol net nepajudėjo, tik tyliai stebėjo. Ar tikrai man reikėjo tai pamatyti? Pasiteiravo paukščio. O gal savęs? Bet tai jau nebebuvo svarbu, nes jeigu atsakymas buvo, tai jis liko neišgirstas, mat Deoiridh atsistojo ir po kelių sekundžių prabilo. Tik tuomet Sigurdas susitiko su jos akimis. Savųjų nenuleido, nors nenumanė, kaip elgtis herbologo akivaizdoje.
-Ėjau pro šalį ir išgirdau balsus... - pradėjo, tačiau buvo nutrauktas koledžo vadovo.
Jo klausimas pasirodė gana absurdiškas, vis dėlto šviesiaplaukis to savo pastebėjimo neišdavė. - Ne, nieko nenorėjau paklausti, profesoriau. - tarė kiek drąsiau, pagarbiau. Nusprendė neturėti jokių išankstinių nuostatų, bet buvo truputį sunku.
Žvilgtelėjęs į jį, prisiminė, kad būtent šio vyro vardu Deoiridh pavadino savo varlę. Kažkoks jausmas nuvilnijo jo proto pakraščiais, bet toks silpnas, kad jis nesutrukdė iškapstyti iš atminties klodų, jog animagė su Matthew kažkada kažkur keliavo. Tačiau šio fakto realumu suabejojo.
- ...ir nutariau užeiti. - pagaliau užbaigė.
Įdėmiai stebimas dviejų žmonių nesijautė maloniai, greičiausiai tai nulėmė kvailą atsakymą, po kurio, aišku, stojo tyla. Tačiau islandas stengėsi laikytis tvirtai, lyg norėdamas sudaryti koledžo vadovui gerą įspūdį. Nors Mjorniras kol kas daugiau negelbėjo, jis bent jau laikėsi tykiai. Apsilaižė lūpas, tarsi išreikšdamas savo abejonę ir laikiną pasimetimą.
-Kodėl...? - tik tiek išsprūdo. Pilno klausimo nesuformulavo, nes tai ištarti šalia profesoriaus buvo... Na, mažų mažiausiai nesmagu.
-
Deoiridh stovėjo šalia krėslo ir neįsivaizdavo, ką daryti. Labai norėjosi žinoti, ką dabar mąsto Sigurdas, bet legilimantijos galia, deja, ji pasigirti negalėjo. Tad teko taip ir stypsoti neturint minčių, ką sakyti ar daryti toliau. Ar jis klausosi svetimų pokalbių? suirzo Deoiridh išgirdusi vaikinuko atsakymą. Bet tada ją sukaustė siaubas: ką tiksliai spėjo išgirsti Sigurdas? Juk tai, ką ji ir Matthew kalbėjo, tikrai nebuvo skirta dar kažkieno ausims. Mintyse mergaitė pradėjo plūstis, tačiau išoriškai atrodė esanti visai rami.
Matthew klausimas, kuriam siaubingai trūko logikos, iš dalies padėjo, mat Sigurdui teko į jį atsakyti. Tai suteikė kelias akimirkas laiko pamąstyti, kaip reikėtų išsisukti iš padėties. Deja, to laiko neužteko, mat islandui pagaliau užbaigus sakinį Deoiridh vis dar neįsivaizdavo, ką sakyti ar daryti toliau. Kartais nukreipdavo žvilgsnį į Sigurdą, tačiau dažniausiai labiau domėjosi grindimis ar kambario sienomis. Žinoma, padėjo ir deganti ugnis, mat ir į ją buvo galima pažvelgti ilgėliau.
Vos tik škotė pakėlė akis į Sigurdo paukštį, vaikinukas uždavė klausimą. Ir dar kartą jis buvo pradėtas tuo pačiu prakeiktu žodžiu "kodėl". Ir dar kartą jis buvo neužbaigtas. Deoiridh nenoromis prisiminė situaciją kvidičo aikštėje, kai islandas norėjo padėti jai treniruotis. Jam reikėtų išmokti užbaigti sakinius nutarė mergaitė, tačiau garsiai nieko panašaus į tai, žinoma, nepasakė. Tiesą sakant, iš viso neįsivaizdavo, ką dabar reikėtų sakyti. Prisiminė, kaip paspruko nuo Sigurdo tada, kai jis ją apkabino. O dabar vaikinukas ją rado kito žmogaus glėbyje! Deoiridh jautė: jeigu čia nebūtų Matthew, ji išdrįstų prieiti ir pati apkabinti vaikinuką. Tikriausiai ir atsiprašytų. Deja, herbologo buvimas čia labai trikdė, tad ji taip ir liko stovėti.
- Profesorius Turner man padeda mokytis, - kuo užtikrinčiau ištarė Deoiridh, nors ir nebuvo malonu meluoti. Vis dėlto tiesos sakyti dabar irgi negalėjo. - Bendrauti, - pridūrė ji daug tyliau tikėdamasi, kad ją išgirs tik Sigurdas. Labai norėjosi, kad vaikinukas nepagalvotų nieko blogo, tačiau kaip jis galėjo to nepadaryti? Visa ši situacija buvo labai nekokia.
Deoiridh įsidrąsino ilgiau pažvelgti į islandą. Žvilgsniu maldavo daugiau nieko neklausinėti ir leisti paaiškinti vėliau - kai profesoriaus nebus šalia. Deja, mergaitė neįsivaizdavo, ar Sigurdas matė tą žvilgsnį, ar suprato, ar norėjo suprasti... Vis dėlto sakyti kažką daugiau šalia Matthew buvo labai nejauku. Tuo labiau, kad ir profesorius tikriausiai nieko nežinojo, kas sieja ją, Deoiridh, su šiuo šalimais esančiu vaikinuku. O mus kažkas sieja? pati tokios minties išsigando mergaitė. Žvilgtelėjo į būsimą tėtį, tačiau jis atrodė lygiai taip pat sutrikęs, tad pačiai teko galvoti, ką daryti toliau. Deja, jokia išganinga mintis į galvą neatėjo, tad Deoiridh stovėjo šalia krėslo, žvalgėsi po kambarį ir tylėjo.
-
Matthew pajuto, kad čia yra kažkas daugiau nei šiaip nejaukumas, kad juos kažkas užtiko. Ne, problema buvo ta, kad tai buvo būtent šis žmogus. Herbologas su neslepiamu smalsumu žvelgė į Deoiridh. Ji niekad neužsiminė apie Sigurdą - ar tarp jų vyksta kas nors, ką Matthew turėtų žinoti?
Atmosferos nejaukumas nustebino profesorių. Atrodė, kad nė vienas iš jų nežino, ką pasakyti. Jo paties klausimas dabar skambėjo dar juokingiau nei tada, kai buvo užduotas. Matthew pasijuto šiek tiek kvailai, tačiau laukė vaikinuko atsakymo bent į Deoiridh žodžius.
Tonas, kuriuo šviesiaplaukis atsakė į absurdišką profesoriaus klausimą, buvo netikėtai pagarbus. Susimąstęs Matthew įsistebeilijo į Sigurdą. Tiesą sakant, iš pamokų jo neprisiminė, tad buvo galima tikėtis, kad jis pernelyg per jas neišsišokdavo. Ne pats blogiausias variantas, ką? nejučia susimąstė Matthew ir pats išsigando tos minties: ar jis jau poruoja Deoiridh su šituo vaikinuku?!
Tiesa, paaiškinimas, kaip Sigurdas čia atsidūrė, herbologui nepatiko. Jo nuomone, jeigu nugirdai kažką šnekantis, kaip tik nereikėtų kištis. Vis dėlto Deoiridh neprieštaravo, tad ir Matthew patylėjo - jeigu jiedu yra draugai, jis šito savo kvailais klausimais tikrai negriaus.
Žinoma, grifui parūpo, kas čia vyksta. Klausimo, tiesa, neužbaigė - tai buvo akivaizdu. Ir atrodė, kad Deoiridh tai nepatiko. Atidžiai nužvelgęs Sigurdą Matthew bandė sugalvoti, ką pasakyti. Buvo tikras, kad Deoiridh tiesos sakyti nenorėjo - vien jau dėl to, kad pati vos prieš kelias akimirkas sužinojo apie herbologo planus. Tuo labiau, kad šiedu mokiniai labai artimi būti negalėjo: Matthew buvo tikras: jeigu būtų būtent taip, mergaitė būtų jam apie tai papasakojusi.
Nuo atsakymo į trumpą klausimą Grifų Gūžtos vadovą išgelbėjo Deoiridh. Matthew pavyko neparodyti nustebimo, nors atsakymas buvo kiek netikėtas. Vis dėlto juodaplaukis tik nežymiai linktelėjo ir nieko nepasakė. Kol staiga pajuto, kad jo čia nereikia. Buvo šiek tiek liūdna - tai turėjo būti judviejų laiminga akimirka. Vis tik herbologas puikiai suprato, kad reikia leisti Deoiridh pabendrauti su bendraamžiais. O šis aiškiai buvo ne šiaip eilinis bendraamžis. Tad Turner galiausiai prabilo:
- Mes kaip tik baigėme. Deoiridh, jeigu dar bus kokių klausimų, drąsiai kreipkis. Sigurdai, tau galioja tas pats, - kiek padvejojęs pridūrė.
Herbologas atsistojo iš krėslo ir pažiūrėjo į mergaitę. Viskas, ką jai reikėjo padaryti, buvo pažvelgti į profesorių ir paprašyti pasilikti. Vis dėlto jos žvilgsnio sugauti nepavyko, tad Matthew suprato, kad bus geriau, jeigu užleis pozicijas Sigurdui.
- Iki pasimatymo, - paprastai pratarė juodaplaukis ir paliko kambarį. Buvo be galo susimąstęs.
-
Rodos, net pasimetė tarp angliškų žodžių, kurie tomis akimirkomis tapo visai svetimi. Kažką mintyse surezgęs gimtąja kalba, Sigurdas vis dėlto klausimo nepabaigė, nes tam trukdė kambaryje esantis profesorius. Negana to, jis įdėmiai stebėjo grifą. Tai vertė jaustis dar nemaloniau. Buvo...pasimetęs, išduotas, sutrikęs - visa tai ir dar daugiau sudarė jo emocijų bei išgyvenimų kakofoniją, gaudžiančią galvoje. Kurią tik dabar pradėjo justi. Apie kurią puikiai žinojo ir Mjorniras, greičiausiai vienintelis šioje patalpoje esantis ramus bei neįsitempęs. Ar dar manai, kad man reikėjo čia pasirodyti? Pasidomėjo augintinio, nenukreipdamas žvilgsnio nuo žmonių. Vis tiek kada nors būtum apie tai išsiaiškinęs. Ir tau tai nebūtų patikę. Atsakė kranklys, nemačiomis pasikedendamas plunksnas. O vaikinukas tuo tarpu susimąstė, svarstydamas, kaip turėtų jaustis.
Kai jau pradėjo atrodyti, kad visi taip ir stovės bei dirsčios vieni į kitus, Deoiridh pagaliau prabilo. Islandas tikėjosi, jog ji pasiaiškins kitaip, tad kilstelėjo antakius. Mokytis? Tai pasirodė neįtikima, nes ant stalo nebuvo jokių knygų, pergamentų ar kažko panašaus. Vis dėlto herbologas pritarė rudaplaukės žodžiams, tad greičiausiai jie bylojo tiesą. O gal ir ne, nes škotė labai tyliai dar kai ką pridūrė, ko vyras negalėjo išgirsti. Nuo to jis nežymiai suvirpėjo, bet labai greitai aiškėjo viena skaudi mintis, kurią kaip įmanydamas ėmė stumti šonan. Beveik pavyko. Tačiau tuomet pažvelgė į animagę.
Susidūręs su jos žvilgsniu, Sigurdas pabandė jį išskaityti. Regis, jis buvo prašantis, maldaujantis nieko nesakyti. Jeigu teisingai suprato. Nustebindamas pats save, vos vos linktelėjo galva, lyg sutikdamas, nors buvo sunku taip pasielgti. O gal Deoiridh visai ne tai turėjo omenyje? Kodėl, po galais, jis sutiko patylėti? Ir išvis, kodėl vis dar turėjo ja pasitikėti? Į pastaruosius klausimus grifas neturėjo atsakymo, nes siaučiantis chaosas viduje jo taip pat nepateikė.
Bet taip stovėdamas šiaurietis kai ką prisiminė. Kažkada susitikime prie ežero grifė išklausė jį. Užjautė, nekaltino. Anuomet pasijuto toks dėkingas, kad net apkabino ją. Tad gal dabar jo eilė išklausyti? Vis dėlto buvo neapsakomai sudėtinga priimti šį sprendimą.
Abu mokiniai draugiškai tylėjo, kol Matthew susiprotės išeiti. Laimei, ilgai laukti neteko. Teko pripažinti, kad apie profesoriaus egzistavimą netgi kiek primiršo, todėl nieko neatsakė, kai šis kreipėsi į Sigurdą. Jis kone nesureagavo.
-Viso. - Ištarė ne tiek iš mandagumo, kiek iš noro truputį atitolinti tai, kas bus, kai koledžo vadovas išeis.
Vos tik jis pradingo durų angoje, mintyse apsireiškė kranklys. Tik nesumanyk pratrūkti. Rūpestingai įspėjo jis, atskleisdamas, jog širdyje nešiojasi nerimą. To nebus. Patikino islandas, atsisukdamas į Deoiridh. Nors net jis nenutuokė, kaip visa tai baigsis. Kelias akimirkas tiesiog žvelgė į ją.
-Jis tau padeda? - galiausiai perklausė, šįsyk nepasiklydęs svetimos kalbos labirintuose. Iš balso tono nelabai galėjai suprasti, kaip jis jaučiasi. Bet žaižaruojančios akys, atskleidžiančios tikruosiuos vaikinuko jausmus, slėpėsi po akmenine kauke, kuri jau pradėjo trūkinėti.
-
Sutrikimas, nežinojimas, ką daryti, įtampa ir keistas šaltis, nors ugnis kambaryje tebeliepsnojo. Ko gero, šie žodžiai vis tiek nesugebėjo tiksliai apibūdinti to, ką jautė Deoiridh. Žinoma, reikėjo pridėti ir baimę, tik mergaitė nežinojo, ko bijo labiau: apsikvailinti prieš Matthew ar prarasti... tai, ką turi su Sigurdu. Kad ir kas buvo tas "tai", škotė suprato jį branginanti. Tad nenuostabu, kad dabar ji jautėsi įsitempusi ir sutrikusi: labai reikėjo pasišnekėti su abiem čia esančiais žmonėmis. Šis supratimas buvo keistas ir neįprastas, bet negalėjai sakyti, kad nemalonus. Deja, užmačios įgyvendinti nebuvo įmanoma: tam trukdė faktas, kad jie buvo visi kartu. Tad teko nejaukiai tylėti ir tikėtis, kad kuris nors iš jų visko nesugadins.
Matthew pranešus, kad išeina, Deoiridh apėmė dvejopi jausmai: viena vertus, tai buvo gerai, nes jiedu su Sigurdu liks vieni, ir ji galės atsiprašyti. Kita vertus, ši galimybė gerokai gąsdino, mat mergaitė prisiminė sau prisipažinusi: jeigu jiedu liktų vieni, ji išdrįstų islandą apkabinti. Dabar šis planas jau po kelių akimirkų turėjo tapti visiškai įgyvendinamas.
- Iki pasimatymo, - sugebėjo išspausti rudaplaukė. Žinojo, kad su juo išsiaiškinti galės ir vėliau. Tik, deja, ji lygiai taip pat puikiai žinojo, kad teks atsakinėti į nejaukius klausimus, nemaloniai glaudžiai susijusius su dabar priešais stovinčiu vaikinuku. Bet tai bus vėliau, dabar reikėjo spręsti kitas problemas, kurių buvo net kelios. Visų pirma, reikėjo nuspręsti, kur dėti akis - atsukti žvilgsnį į Sigurdą buvo tikras tabu: mergaitė pernelyg gerai jautė jo žvilgsnį. Be to, islandas tikrai norės kažkokio paaiškinimo, o sakyti tiesos ji nebuvo pasiruošusi.
- Jau turėjai pastebėti, kad turiu problemų bendraudama su žmonėmis, - tarstelėjo Deoiridh vis dar nedrįsdama susitikti su Sigurdo akimis. Nors buvo nejauku taip atvirai kalbėti apie save, kartu su šia būsena atėjo ir keistas laimės jausmas: taip, jai teko meluoti apie Matthew, tačiau tai, ką šnekėjo dabar, buvo tiesa. Ji tikrai nemokėjo bendrauti. Tik kaip neįklimpti į meno liūną taip, kad po to nebeišlipsi? Šis uždavinys buvo labai sudėtingas, tad Deoiridh nutarė jį atidėti vėlesniam laikui.
- Atsiprašau, kad tada taip pabėgau, - sumurmėjo ji prisiminusi susitikimą prie ežero. Žinojo, kad sutikdamas padėti treniruotis vaikinas lyg ir parodė, kad jai atleista, bet aną kartą islandas jos nerado kito žmogaus - profesoriaus! - glėbyje. Deoiridh kilo įtarimas, kad dabar Sigurdas gali rimtai supykti ar įsižeisti. Bet kodėl? vidinis balselis galvoje privertė mergaitę sutrikti. Ko jam pykti ar įsižeisti? Juk jūsų niekas nesieja! Vis dėlto rudaplaukė žinojo, kad tai netiesa. Šis žinojimas kiek gąsdino, tačiau ji buvo visiškai tikra: Sigurdas tai irgi supranta.
Labai norėjosi prisipažinti, kad fizinis kontaktas gąsdina. Kad tik dėl to paspruko nuo vaikino prie ežero, tik dėl to persigando netyčia užgriuvusi ant jo kvidičo aikštėje. Deja, vaizdas, kurį visai neseniai pamatė islandas, tikriausiai bylojo visai ką kita. Širdį pradėjo graužti nemaloni kaltė: kažkodėl Deoiridh rūpėjo, ką galvoja Sigurdas. Maža to, akyse kažkodėl pradėjo kauptis ašaros. Grifiukė apmirė iš siaubo: dar betrūko apsiverkti šito žmogaus akivaizdoje! Noras nuslėpti nepatogiai jaustis verčiančią situaciją privertė mergaitę ryžtis: ji priėjo prie gerokai už save aukštesnio vaikino ir negrabiai jį apkabino.
- Atsiprašau... - labai tyliai sumurmėjo mergaitė. Net nebuvo tikra, ar islandas galėjo ją girdėti.
-
Atrodė, kad Deoiridh vengė Sigurdo žvilgsnio. Ne atrodė, o taip ir buvo. Būtent tai pradėjo griauti įsitikinimą, kad ji nemeluoja ar kažko neslepia. Nors greičiausiai jis jau buvo sunaikintas, sutryptas su žemėmis ir išniekintas - pasirodymas profesoriaus glėbyje viską apvertė aukštyn kojomis. Keista emocija pasirodė pusiau sustingusiame veide, bet tuoj dingo, daugiau nebeiškilo. Kaip tik tada animagė sugalvojo prabilti.
Problemų?! Norėjo surikti grifas ir pareikšti, kad jai viskas gerai, tačiau suvokė, jog škotė pasakė tiesą. Tas jausmas sugrąžino nedidelį gabalėlį pasitikėjimo ja, kuris, galima sakyti, buvo beveik pradingęs nuo susitikimo pradžios. O kaip jis dabar žvelgė į koledžo draugę? Tokia nelaukta, bet kartu ir pasąmonės nuspėta žinia iš tikrųjų nedaug ką pakeitė. Tik viską nušvietė šiek tiek aiškesnėmis spalvomis, nors dar liko tamsių vietų. Vis dėlto jo ryžtingumas svyravo. Vaikinukas kiek pakreipė galvą. Iš lūpų neištrūko joks garsas, nors galva tiesiog dūzgė nuo atsiradusių klausimų. Juk lengviausia buvo nieko nesakyti. Bet tai tikrai nebuvo geriausias sumanymas, tad, pastūmėtas jos staigaus atvirumo, galiausiai tarė:
-Pastebėjau...
Sigurdas vylėsi, kad Deoiridh paaiškins daugiau, juk ne dėl vieno sakinio pasirinko išklausyti ją. Tačiau netikėtai paminėtas ežeras ir atsiprašymas nejučia sušvelnino žvilgsnį, nukreiptą į grifę. Kitaip tariant, vis dar spoksojo. Nežinojo, kur daugiau dėti akis, nepasant to, kad kambaryje buvo įvairių daiktų ar ant krėslo tupėjo Mjorniras. Be to, šiaurietis suprato, kad ji neatsitiktinai apie tai prabilo. Rudaplaukės žodžiai priminė apie visai neseniai priimtą sprendimą, kuris privertė galvoti apie tolesnius veiksmus. Atleisti? Nekreipti dėmesio į rodomą nuoširdumą ar... Taip, buvo gana keista, kad iki dabar neapsisprendė, bet visa ši situacija ir tai, kas siejo islandą su animage, buvo keista. Jautėsi taip, lyg būtų rūke - nenutuokė, ar eina gera kryptimi ir ar išvis juda. O prieš akis tebestovintis vaizdas su herbologą apsikabinusia Deoiridh gundė Sigurdą nepasiduoti jos kalboms. Vis dėlto tą sunkią akimirką prakalbo augintinis, daugumą laiko tiesiog stebėjęs situaciją:
-Ar nori toliau palaikyti ryšius su ja?
Vaikinukas trumpam užsimerkė, suvirpėjo nuo klausimo rimtumo ir gylio. Kas keisčiausia, jis atsiliepė labai greitai bei nebedvejodamas:
-Taip.
Atsakymas buvo gana netikėtas, jis tapo tarsi kažkokiu signalu, nes vos tik atvėrė akis, grifas tą pačią sekundę pasijuto apkabintas. Iš pradžių sustingo. Ko jau ko, o to visiškai nesitikėjo, tuo labiau iš jos. Bet sielą sudrebinus dar vienam tyliam atsiprašymui, atgijo: suvokė, kad į žodį sudėjo viską, o nelauktas glėbys tarsi įkūnijo jį. Širdį užliejo nepažįstamas jausmas, kai suprato, jog Deoiridh atleido. Kelis kartus sutrikęs sumirksėjo. Islandas įsidrąsinęs kilstelėjo rankas ir jomis apglėbė škotės pečius. Veide spindėjo šiokia tokia nuostaba, sumišusi su ...laime? Galbūt. Akies krašteliu pastebėjo, kaip Mjorniras mandagiai pasuko galvą į šoną. Jam ir taip užteko minčių, dabar ūžiančių Sigurdo galvoje. Tačiau tai įžiebė vos matomą šypseną, kuri užsiliko net ir akyse.
Rodos, laikas sulėtėjo aplink juos. O bent kartą šiaurietis nesijautė itin nejaukiai. Neįsivaizdavo, kiek laiko juodu taip stovi apsikabinę. Greičiausiai jau ilgai, tad po kelių akimirkų jis atsitraukė. Visai nelaiku pajautė, kad širdis tuksi lyg patrakusi. Negana to, rankos drebėjo kaip kokio nukaršusio senuko, todėl greitai paslėpė jas už nugaros. Vaikinukui nepatiko būtent toks jo elgesys - kažkoks per daug... Bet dabar nesijautė pasiklydęs migloje.
Sigurdas vėl žvelgė į rudaplaukę, nors švelnus raudonis buvo pasiglemžęs skruostus.
-
Deoiridh, pasakiusi tuos tokius sudėtingus žodžius, nežinojo, kokios reakcijos iš vaikinuko galėjo tikėtis. Jis galėjo tiesiog patylėti, galėjo nusijuokti ir pasišaipyti, nors šito norėjosi mažiausiai. Galėjo tiesiog viską neigti, galėjo... Buvo daugybė variantų, ir rudaplaukė niekaip negalėjo nuspręsti, kuris iš jų būtų pats priimtiniausias. Ko gero, nė vienas. Ar tai reiškia, kad reikėjo patylėti? nustebusi paklausė savęs Deoiridh, tačiau puikiai suprato: ne, pasakyti tą sakinį buvo geriausias jos priimtas sprendimas. Sigurdas nusipelnė bent šiek tiek atvirumo. Kadangi pasakyti apie Matthew kažkodėl buvo beprotiškai sunku, ji galėjo džiaugtis pasiryžusi garsiai pripažinti bent tai, kad nemoka bendrauti.
Islandas liko ištikimas sau. Tiesa, iš pradžių atrodė, kad šį kartą nepasakys nieko, tačiau galiausiai Deoiridh sulaukė jau įprastu tapusio - vienžodžio - atsakymo. Mergaitė nežinojo, kaip į tai reaguoti. Bandė suprasti, kaip jaučiasi išgirdusi būtent tokią reakciją. Deja, šitai labai nesisekė: grifiukė jautėsi visiškai pasimetusi ir nežinanti, kaip pasielgti šią akimirką.
Stovėti apsikabinus šį žmogų buvo labai keista, tačiau, teko pripažinti, ne taip jau ir nemalonu. Pajutusi jo rankas Deoiridh suprato, kad net nereikėjo stengtis nesudrebėti: šį kartą kūnas nė neketino to daryti. Ką tai galėjo reikšti? Ar Sigurdas buvo kažkuo ypatingas? Kodėl netgi Matthew apkabinimas kelia daug daugiau įtampos? Deoiridh buvo visiškai pasimetusi savo jausmuose, tad neįsivaizdavo, kiek laiko juodu šitaip stovėjo. Kai vaikinukas atsitraukė, ji pagaliau išdrįso pažvelgti jam į veidą. Atrodė, kad jau labai seniai nė vienas neištarė nė žodžio, tačiau šiuo metu to ir nereikėjo. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad islandas švelniai paraudo, kas ir jos žandus privertė nusidažyti rausva spalva. Susidūrus jų akims Deoiridh pasistengė iš karto žvilgsnio nenusukti, tačiau galiausiai nuleido akis.
Deoiridh nežinojo, ar Sigurdas išgirdo paskutinį atsiprašymą. Neįsivaizdavo, ar verta dar kartą priminti tą susitikimą prie ežero, kuris tikriausiai rimtai įskaudino vaikiną. Tu daugiau nieko nedarai, tik jį skaudini, O jis vis tau atleidžia ir atleidžia... nemalonią pamoką davė vidinis balselis galvoje. Tik kažin ką galėjo reikšti tai, kad vaikinukas vis tiek draugiškai elgiasi? Kodėl jis iki šiol paprasčiausiai nenusisuko ir nepabėgo visiems laikams? Prie tokio elgesio Deoiridh nebuvo pripratusi, tad nežinojo, kaip reikėtų reaguoti. Apie tai reikėjo labai gerai pagalvoti, o tą padaryti galėjo tik būdama viena.
Ši mintis šiek tiek išgąsdino: ką jai dabar daryti, kad ir vėl neįžeistų Sigurdo? Vėl pakėlusi akis į vaikinuką norėjo kažką sakyti, tačiau kažkodėl paskutinę akimirką užsikirto. Giliai įkvėpė, tačiau neišleido nė garselio. Smegenys karštligiškai dirbo, tačiau jokio protingo sprendimo neatnešė.
- Ačiū už pagalbą, - staiga tiek sau, tiek, ko gero, ir Sigurdui netikėtai ištarė Deoiridh. Nežinojo, ar vaikinas supras, tačiau ji neturėjo omenyje tos nelemtos kvidičo treniruotės. Ne, mergaitė dėkojo už tai, kas nutiko čia, ir nuoširdžiai jautė, kad islandas išties jai padėjo. Kiek patylėjusi nutarė galiausiai pabandyti pranešti, kad norėtų išeiti. - Aš... Kada nors viską paaiškinsiu. Pažadu. Labai prašau - neįsižeisk, bet, na... Man reikia pagalvoti. - Skambi kaip visiška idiotė. Kelis kartus sumirksėjusi pradėjo svarstyti, kad Sigurdas tikriausiai jau seniai suprato jos norą išsinešdinti. Tad giliai įkvėpusi ji labai greitai išrėžė: - Aštikrainebėgunuotavęsbetmanreikiaeitil abaitikiuosikadnepyksti.
Sakinys nuskambėjo... Keistai. Kurį laiką dar pastoviniavusi Deoiridh galiausiai nusisuko nuo vaikino ir priėjo prie durų. Iš ten dar kartą žvilgtelėjo į jį ir, taip ir neišdrįsusi nusišypsoti, galiausiai paliko kambarį. Galvoje sukosi daugybė minčių.
-
Švilpė vėl viena pati vaikštinėjo ilgais bei dideliais Hogvartso koridoriais. Šį kartą mergaitė ieškojo vieno ypatingo paveikslo, apie kurį buvo rašoma "Hogvartso istorijoje". Jis turėtų būti kažkur... Čia... Bet kodėl jo čia nėra? Pirmakursė žiūrėjo į keistą paveikslą, kuriame buvo nupieštas kreivas didelis stalas.
Geltonplaukė pabandė paeiti kelis žingsnius į kitą šoną, tačiau norimo paveikslo niekur nebuvo matyti.
Po kelių trumpų akimirkų Milchellė nusprendė pažvelgti į koridoriaus galą. Ten stovėjo dvi statulos tarp kurių kabojo paveikslas. Pala, gal tai jis? Kupina vilties italė nuskuodė prie paveikslo ir net pašoko iš laimės. Tai buvo paveikslas, kuris padės atsirasti slaptame kambarėlyje.
Švilpė išsitraukė savo burtų lazdelę ir vieną kartą apvedė paveikslo rėmus. Mergaitė pamatė sienoje atsiradusias duris, todėl ji nieko nelaukusi įlindo pro durų angelę.
Aš pagaliau čia...
-
Vėlų vakarą, kai mokinių koridoriuose buvo galima pastebėti tik du ar tris, rudaplaukė šmirinėjo po Hogvartso koridorius, žiūrinėjo įvairius keistus ir neįprastus, net ir mokantis čia metus paveikslus. Adelė niekad nesidomėjo tokiais dalykais, tačiau jos motina vis pliupdavo apie kažkokį Vincentą van Gogą, tad jaunoji burtininkė prižadėjo motinai apžiūrėti visus paveikslus ir tada detaliai juos nupasakoti, kai bus namuose - Ispanijoje, kur karšta ir saulėta, ten kur be vargo gali praleisti atostogų dienas, visą skirdama laisvalaikį su katėmis ir gerdama saldų vanilinį kokteilį.
Tiesą sakant tie paveikslai, net nebuvo tokie įdomūs, vienas kitas turėjo kažkokią prasmę, o kiti...kažkoks pigus šlamštas. Jau buvo galima pastebėti, kad pirmakursė tikrai nedegė noru čia praleisti visą vakarą, net nenupėdindama vakarieniauti. Įdomu, kad šį vakarą buvo vakarienei...- neįstengusi šyptelėti užsigalvojo ir pradėjo mąstyti apie visokius gardumynus, tuo pat metu jausdama, kaip į jos koją trinasi katinėlis. Snaigė ir vėl buvo su ja, o šį kartą mergaitė neprisiminė, kad būtų ją pasiėmusi kartu su savimi. Negi pati sugebėjo čia atsidurti? Protingas katinas, - pamintijo ir persibraukusi per tamsius plaukus, savo vandenyną primenančiomis akimis pažvelgė į kažkokį dar keistesnį paveikslą ir suglumo. Šis stovėjo tarp dviejų šarvų statulų, tačiau pačios statulos tikrai nepaliko didelio įspūdžio, Hogvartse jų buvo begalė. Už šių dviejų statulo mergaitė įžiūrėjo kažkokį paveikslą, todėl žengė žingsnį link jo ir pasiėmusi augintinį į glėbį bandė įžiūrėti ką nors ypatingo. Deje, tas paveikslas nepasirodė kažkuo išsiskiriantis ir Klastūnyno koledže besimokanti vienuolikmetė nusuko toliau, akimis vis stebėdama tą paveikslą, tačiau tuoj pat išgirdo kažkokio kito vaiko žingsnius. Nieko nelaukus paėjo truputį toliau ir apsimetė, kad kažko laukė, glostydama pilkšvą katinėlio kailiuką. Žvilgsnį nukreipusi į tą pačią tikriausiai, iš Švilpynės koledžo mergaitę ji negalėjo patikėti savo akimis. Ji su savo lazdele padarė ką? Adelė sutrikusi pažiūrėjo, kaip panašaus amžiaus mokinė įėjo kažkur ir tą pačią sekundę prilėkė prie paveikslo pabandyti to pačio. Ji išsitraukė iš gudobėlės pagamintą lazdelę ir pradėjo liesti su ją paveikslo rėmus, taip pat, kaip ir ta mergaitė, vis gi Adelė turėjo neblogą atmintį. Kelis kartus pabandžiusi pagaliau įsmeigė akis į šiek tiek po paveikslu atsiradusią angą ir įlindo tenai. Kas gi jai galėjo nutikti? Tikrai nieko, juk burtų ir kerėjimo mokykloje yra saugu.
-
Švilpė, patekus į kambarį, išsižiojo iš nuostabos. Kambarys buvo lygiai toks pats kaip paveikslėlyje, kurį mergaitė matė "Hogvartso istorijos" knygoje. Gana slaptas kambariukas buvo apskirtas. Priešais mergaitę stovėjo didelis raudonų plytų židinys, kuriame ugnis pradėjo degti vos tik mergaitė įžengė pro stebuklingas duris. Vienuolikmetė pasuko galvą į dešinę puse, o ten stovėjo apvalus stalas tokios pačios spalvos kaip ir tamsaus medžio grindys. Šalia staliuko buvo keli violetiniai foteliai, o visai prie sienos stovėjo tokios pačios violetinės spalvos sofa. Kairėje pusėje buvo nedidelė, tačiau plati pakyla. Italė pakėlė galvą į lubas, kurios buvo labai labai aukštos. Puiku!!
Geltonplaukė nusprendė nueiti ir atsisėsti ant vieno iš fotelių. Michellė iš savo kuprinės išsitraukė knygą, kurią žadėjo skaityti, tačiau staiga kambarėlyje vėl atsirado tos pačios mažos durelės pro kurias čia pateko švilpė. Šį kartą pro dureles išlindo mergaitė, kuri atrodė panašaus amžiaus.
- Labas. Kuo tu vardu?- mandagiai pasisveikino pirmakursė.
-
Adelė atsidūrė kažkur. Mergaitė nebe buvo užtikrinta, kad čia saugu, tačiau bent jau išvydo kažkokią švilpiukę. Na, jeigu mirsiu, tai nemirsiu viena, - šyptelėjo ir nuleido Snaigę ant žemės. Ši tuoj pat įsitaisė prie židinio, kuris skleidė šilumą. Jei katinėliui buvo gerai, Adelei taip buvo taip pat. Nebelungas aiškiai parodė, kad per artimiausią valandą tikrai nedings iš čia, tad mergaitei teko su tuo susitaikyti.
- Koks tau skirtumas? - atkirto, kai išgirdo klausimą iš švilpiukės, tačiau tuoj pat pridūrė: - Adelė.
Jaukiame kambaryje nebuvo nieko labai ypatingo, tad burtininkė iš tikro būtų neždinusis iš čia jau dabar, deja to padaryti ji negalėjo. Beliko pagalvoti ką nuveikti čia, iki kol Snaigei nusibos čia būti.
- Hm...ką norėtum veikti? - pasidomėjo, vien dėl to, kad buvo iš tikro nuobodu. Ir, kaip kažkas čia galėjo praleisti daugiau laiko? Mergaitė čia išbuvo gal dešimtį, o gal ir mažiau minučių ir jau dabar mirė iš nuobodulio. Mėlynakė nusprendė nueiti ir prisėsti ant vieno iš kelių patogiai atrodančių fotelių, tad tą padarė per kelias minutes, akimis vis dar stebėdama ar jos katinėliui viskas gerai ir ar jai ir tikro čia patinka.
Patogiai įsitaisiusi mergaitė pažvelgė į geltonplaukę, ši atrodė tokio pat kurso, tad teoriškai jos turėjo sutarti. Draugai...Jų mergaitei labai trūko, tad reikėjo pasitelkti savo aktorinius sugebėjimus (kurie iš tikro buvo „labai“ tobuli)
- Kaip sekasi? - kiek įmanydama maloniau paklausė ir atsisuko į mergaitę. Ką gali žinoti, gal netolimoje ateityje jos bus geriausios draugės?
-
Švilpė, uždavusi klausimo, ramiai sėdėjo ir žiūrėjo ką čia daro klastuolė. Pamačiusi katiną, kuris buvo labai mielas, maloniai ištarė:
- Tavo katinas labai gražus.
Antrakusė norėjo kažkuo pavaišinti mergaitę, tačiau visas noras išblėso, kai ji labai nemandagiai atsakė į italė klausimą. O vau, kodėl visi klastuoliai, kuriuos sutinku nenori bendrauti... Michellė, išgirdusi klastuolės vardą, tiesiog palinksėjo ir nusisuko į sieną, kuriuoje kažkas buvo išraižyta. Dvylikametė lėtai atstojo, pasidėjo savo kuprinę ant to pačio krėslo, kuriame sėdėjo ir nuėjo prie sienos. Joje buvo išraižyta maža širdelė, kurioje buvo trys A raidės. Įdomiai čia..
Švilpė vėl priėjo prie savo krėslo ir išgirdo Adelės klausimą.
- Man sekasi visai gerai, ačiū. O tau? - paklausė. - Ar čia man vienai taip nuobodu, ar čia tikrai nėra ką veikti?
-
Šiaip jau Dori nebuvo jaukių vietelių mėgėja, bet žinojo, kad kambarį su židiniu žino ne itin daug mokinių, todėl ten kažką susitikti tikimybė buvo mažesnė. Be to, lauke pasitaikė puikus oras, tad didesnė dalis mokinių laiką šiuo metu leido ten. Iš tiesų Mendel norėjosi kažkur ramiai pabūvoti ir šį kartą ji netroško lindėti šaltuose požemiuose. Ne. Norėjosi šiltesnės vietelės. Tačiau tuščios, tad Klastūnyno bendrasis kambarys iškart atkrito.
Kaip ir tikėjosi, kambarys su židiniu buvo laisvas. Čia mergaitė buvo tik vieną kartą ir šitos vietos nepamilo, bet šiam šiandienos šeštadienio vakarui ji atrodė ideali. Rankose Dori turėjo knygą, tą pačią, kurią dar pavasarį paskolino Alanas. Jau artėjo metas ją grąžinti, tad mergaitė nusprendė per šį savaitgalį užbaigti skaitymą. Veikalas buvo labai įdomus, tačiau nepaprastai storas ir reikalavo daug susikaupimo bei tylos, todėl jo nagrinėjimas užtruko.
Iš virtuvės trečiakursė pasiėmė elfų ruoštos šiltos kakavos su grietinėle ir zefyriukais. Tamsiaplaukė įsitaisė ant prabangios violetinės sofos, net ir kojas susidėjo ant jos. Kaip keista bebūtų, bet šiandien ji nevilkėjo mantijos. Buvo apsimovusi juodas timpas ir juodą megztinį su kaukolėmis. Ausyse puikavosi auskarai su spygliukais. Auskaras antakyje jau buvo pilnai sugijęs. Mergaitės nagai spindėjo juodu nagų laku, o tokios pačios spalvos pieštuku apvestos akys gerokai pagyvino trylikmetės žvilgsnį. Ji taip džiaugėsi žvelgdama į save veidrodyje, gera buvo pripažinti, kad iš mergaitės tampa panele, ir jau retas vyresnėlis koridoriuose pavadindavo ją pacuke, mailiumi ir panašiais žeidžiančiais žodžiais. Nors Dori tebuvo trylika, šią akimirką ji jautėsi labai subrendusi ir savarankiška.
Žinoma, nuotaikos vis dar nebuvo tobulos, po svarstymo viduje liko išlikę neigiamų jausmų ir kažkokios tuštumos. Tai jau nebebuvo paprastutė čiauškalė Dori, bet tikriausiai ji tokia jau niekada ir nebebus. Kelis kartus atsidususi Mendel atsivertė knygą.
-
Indio mėgstamiausia vieta slankioti po pilį buvo antras aukštas. Ne tik dėlto, kad antrame aukšte dažniausiai įvyksta visokių nesąmonių, bet ir dėl to, kad čia buvo nauja klastuolio megstamiausia buvimo su savimi vieta. Po to kai kambarėlis po laiptais buvo atskleistas daugiau nei porai rudų klastuolio akių, teko ieškotis naujos slėptuvės. Radęs šį kambarį, labai gerai paslpėtą paveikslo, Indio buvo įsitikinęs, kad vienintelis naudojasi jo privalumais.
Apimtas palyginus menko, su to ką kartais tenka išgyventi, panikos priepuolio, kaip paprastai nuo per didelio Didžiojoje salėje išalkusių idiotų skaičiaus, Indio panoro šiek tiek pabūti tylumoje. Puikiai žinojo, kad jo rastas kambarys visiškai atriboja ten esančius nuo pilies šurmulio.
Atlikęs reikiamas apeigas prie paveikslo žengė pro duris ir iškart pajuto nuo židinio sklindantį šilto oro gūsį. Labiau pakėlęs akis pamatė, kad ant sofos sėdi mergina, juodai lakuotais nagais ir trumpais juodais plaukais. Akims nespėjusi deramai sufokusuoti ant žmogystos veido Indio ir taip žinojo, kas ten sėdi. Atrodo, ta mergiotė jį persekioja.
- Tu turbūt juokauji, - su aiškiai girdimu dideliu pasipiktinimu akyse garsiai ištarė Indio, visą savo neapykantos sklidiną žvilgsnį nuteikęs į ant sofos pernelyg patogiai išsidrėbusią Dori.
-
Dori ramiai skaitė knygą ir gurkšnojo kakavą, kai jis įėjo į kambarj. Po velnių. Indio. Pamačius vaikiną pilvą aplankė diegliai, tačiau tikrai ne tokie, kokie pasirodydavo praeitais metais per kvidičo treniruotes. Šitie buvo nepaprastai nemalonūs.
Kai Mendel viską ramiai apsvarstė apie tą bučinį per kvidičo varžybas su Varno nagu ir apie tolimesnį Indio elgesį, mat jis akivaizdžiai ėmė vengti Dori, klastuolei kuo toliau, tuo labiau darėsi gėda. Ji save kaltino, kad šitaip pasielgė, nes būti atstumai nebuvo pats maloniausias jausmas pasaulyje. Juk ji pasirodė kaip tikrų tikriausia kvaiša. O dar padėjo Indio išsisukti nuo tos vandens pabaisos nemalonės. Idiotė! Dabar tikrai to nedaryčiau!
Laikui bėgant tas įvykis pasimiršo, ypač dabar, kai Dori supo nemažas būrys naujai pažįstamų žmonių, kai ji apturėjo tokias vasaros atostogas, kurių metu teko apsilankyti Magijos Ministerijoje ir pabuvoti teisiamųjų suole. Tiesą pasakius, atvykusi į Hogvartsą kaip trečiakursė Dori apie Indio net nepagalvojo. Nesutiko jo nei Klastūnyno bendrajame kambaryje, nei didžiojoje salėje, nei dar kur nors.
Tačiau dabar... Dabar jis įėjo į kambarį, kur vietą jau buvo užsiėmusi trylikmetė. Dori į vaikiną pažvelgė tik akies krašteliu. Iš pradžių jis jos nematė. Pasinaudojusi proga Mendel nusuko žvilgsnį ir nusprendė Indio ignoruoti. Kodėl ji pirma turėtų rodyti kažkokią reakciją? Juk tai jis įsiveržė į kambarį. Ne Dori.
Netrukus Indio prabilo. Kaip ir reikėjo tikėtis, balsas buvo kupinas nepasitenkinimo, o gal ir pasišlykštėjimo. Dori žiūrėjo į knygą. Neva skaitė, tačiau tuo metu toje knygoje nieko nematė apart nesuprantamo raidžių kratinio. Jos skruostai vos vos paraudo, o lūpos siaurai susičiaupė. Kurių galų Indio Dori taip nekentė? Vis tik praėjo šitiek laiko. Jeigu jau taip manęs nemėgsta, galėtų tiesiog ignoruoti.
Dori galvojo, kaip pasielgti. Akimirką ji norėjo bendrakoledžiui įkąsti kokia nors žeidžiančia replika. Kitą akimirką galvojo, kad geriausia būtų tiesiog pirštu parodyti į duris. Tačiau vis tik mergaitė nedarė nei to, nei ano. Jai nepatiko būti nemėgiamai, o tas, kuris jos nemėgo ir dabar buvo kartu kambaryje, Dori nuomone, šiuo metu nenusipelnė visiškai jokios mergaitės reakcijos, ypač po to, kai jo balsas skambėjo taip nemaloniai į Mendel pusę. Todėl mergaitė stengėsi nusiraminti ir vaidino, kad toliau skaito knygą.
-
Kad Indio visais įmanomais būdais vengė Dori, turbūt matė bet kas. Tik mergaitė ateidavo į tą pačią patalpą, kurioje būdavo tamasiaplaukis, šis tuoj pat pasišalindavo arba nuleisdavo galvą į grindis. Tačiau ar galima kaltinti berniuką? Kokią gėdą jam pridarė Dori su savo kvailu išsišokimu prieš visą mokyklą. Kiekvienas hogietis matė, kaip ši įsisiurbė berniukui į lupas, o šis ją atstūmė, ir tiesiogine prasme ir ne. Nuo pat pradžių žinojo, kad toje kvidičo komandoje buvo keistos mergaitė, bet nesitikėjo tokio dalyko. Kelias dienas po to berniuko galvoje sukosi begalė minčių, klausinėjančių kodėl Dori taip pasielgė, ar Indio davė kažkokį ženklą, kad jai reiktų taip elgtis, tačiau nieko išganingo nesugalvojo.
Dori apsimetė, kad nemato klastuolio. Apsimetė, kad toliau skaito knygą kai berniukas jos akyse įžvelgė sutrikimą ir išsiblaškymą. Klastuolės šviesūs žandai šiek tiek paraudo, o tai išdavė, kad ji jaučiasi nepatogiai, bet mergaitė nieko neatsakė. Indio tikrai nežadėjo tęsti pokalbio, jei Dori nenori, vadinasi jie nešnekės. Tačiau tamsiaplaukis niekur neis.
Indio nebuvo pasiemęs jokios knygos ar kažkokio kito užsiėmimo, tad teko atsisėsti ant priešais esančio fotelio ir įtemptai imti stebėti Dori.
-
Dori galvojo, kad Indio išeis. Dėl Merlino barzdos, klastuolė tikrai taip galvojo, mat jau seniai suprato, jog vaikinui ji nepatiko ir įprastai šis jos vengdavo. Tai kurių galų dabar jis turėtų būti tame pačiame kambaryje, kuriame yra ir ji? Tačiau Mendel nelaimei, bendrakoledžis atsisėdo priešais trylikmetę. Ji į vaikiną nepažvelgė, tačiau jautė į save įsmeigtas Indio akis. Tai buvo keista, nes šiaip jau Indio vengdavo akių kontakto. Na, bent jau su Dori.
Mergaitė nutarė ir toliau nekreipti dėmesio. Ji buvo išties pasimetusi. Pagal savo temperamentą Dori seniai turėjo kažką sakyti. Tačiau nenorėjo. Kodėl ji turi kalbėtis su žmogumi, kuriam ji nepatinka? Kita Dori pusė liepė atsistoti ir išeiti. Kam kankintis? Bet čia jau neleido savigarba. Juk ne Dori turėtų iš čia išeiti! Šis kambarys dabar priklausė jai, nes ji pirma jame įsikūrė!
Praėjo jau šiek tiek laiko, tačiau Indio, regis, neketino nei išeiti, nei imtis kokių nors kalbų ar veiksmų. Galiausiai Dori neištvėrė ir įsmeigė akis į atėjūną.
- Ko? - piktai paklausė. - Ko tu iš manęs nori? Ar tai dėl to nutikimo per kvidičo rungtynes su varniais? Dėl suknistų sodo nykštukų, aš atsiprašau! - Dori padėjo knygą į šalį ir užsidengė delnais akis. - Aš labai labai atsiprašau! Nežinau, kas man tada buvo užėję... Aš taip džiaugiausi, buvau apimta emocijų... Na, juk žinai mane. Emocingoji plepė Dori, - prunkštelėjo. - Pameni, aš juk apkabinau visas mergaites. Pameni, taip? Na, o tu kadangi ne mergaitė... Siaubas, aš atsiprašau. Praėjo tikrai daug laiko, Indio. Pamirškim, gerai?
Kokia gėda. Kaip Dori buvo gėda. Kodėl Indio verčia ją tai prisiminti?
-
Vaikinas praktiškai nemirksėjo, tiek susikaupęs stebeilyjo į Dori. Akims pradėjus ašaroti vis dėlto teko sumirksėti, nes apsiverkti būtų didesnė gėda nei prarast įtemptą akių kontaktą. Žinojo, kad jis negali pykti ant merginos, kad ji atėjo į tą patį kambarį kaip ir Indio, kuris buvo bendroje pilies teritorijoje, tačiau tai buvo vienas vienintelis saugus kampelis likęs Hogvartse Indio susidėlioti mintis ir šiek tiek atsikvėpti, tad normalu, kad berniukas nenori, jog čia kažkas būtų, tuomet kai nori jis.
Abu mokiniai buvo klastuoliai, abu žinojo, kad artimiausiu metu tikrai nenusileis ir neatiduos kambario kitam, tad įtampa mažoje patalpoje tik stiprėjo.
- Aš norėjau tik kad nepridarytum man gėdos prieš visą Hogvartsą, tik tiek, - į labai ilgą ir varginantį Dori monologą piktai ir susiraukęs, tačiau jau nebe pakeltu tonu, atsakė Indio. - Nu bet jau koks skirtumas, daug laiko praėjo galim pamiršti.
Juodaplaukis pats nusistebėjo kaip šie žodžiai išėjo iš jo burnos, tačiau berniukas žinojo, kad yra pavargęs laikyti pagiežą ir tiek pykčio dėl kažkokio durno įvykio, apie kurį jau turbūt visi pamiršę yra. Išsakius tuos žodžius net lengviau pasidarė.
-
Regis, Indio veidas ėmė švelnėti, tačiau Dori tai nei kiek nedžiugino. Ji viską būtų atidavusi, kad daugiau niekada su šiuo vaikinu nereikėtų susidurti, juolab akis į akį. Kai Dori išsikalbėjo, manė, kad vaikinas pradės arba pulti Dori, arba pamokslauti, na, trylikmetė tikėjosi neigiamos reakcijos ir mintyse jau ėmė regztis žodžiai, ką jam toliau reikės sakyti, jeigu šis pradės ginčytis ir panašiai. Kuo jį išvadinti, kad šis įsižeistų? Tačiau Indio nepradėjo pulti ir tada Dori ramiau atsiduso, jai sumažėjo įtampa. Net pamanė, kad gal ir gerai, jog jiedu pagaliau pasikalbėjo. Galbūt nebereikės vienas kito vengti ir tai padės lengviau gyventi.
- Nejau laikai mane tokia baisia? - vyptelėjo. - Vienintelė, kas šitoje situacijoje gali jausti gėdą, tai esu aš. Negi negirdėjai, ką kalbėjo kiti klastuoliai? Kad tau pasisekė, koks tu kietas ir bla bla bla, - prisiminė mergaitė ir vėl gerokai pabalo. - Bet dabar visi jau seniai pamiršę ir niekam tai nerūpi. Niekam, išskyrus mane, nes man vis tiek suknistai gėda.
Dori stebėjosi, kodėl Indio dėl šio įvykio jautė kažkokią tai gėdą prieš kitus. Ar neturėtų berniukas džiaugtis, kad jį pabučiavo mergaitė, juolab kitų akivaizdoje? Na, nebent būtų kokia nors pabaisa, bet Dori tokia nesijautė. Ji sau atrodė pakankamai graži. Po velnių, tai gal aš baisi? Gal aš negraži? Mendel išpūtė akis. Ji niekada nebuvo apie tai pagalvojusi. Kad taip galėtų būti. Galbūt aš graži tik sau?
- Indio, ar aš esu negraži? - išsprūdo klastuolei klausimas kupinas susirūpinimo.
-
Įtampa mažame kambarėlyje ūmai nuslūgo. Toks jausmas lyg kas būtų įjungęs kondicionierių ir sumažinęs slėgį. Norėdamas apsimesti kuo abejigesnis visai situacijai Indio visiškai atpalaidavo akis ir stebeilyjo Dori tuo savo smerkiamu, tačiau neperprantamu žvilgsniu. Kad ir pamiršo situaciją vykusią prieš labai ilgą laiką bei atleido mergaitei už jos kvailą elgesį, tai nereiškė, kad Indio nori būti viename kambaryje su kažkuo, kas nėra pačio Indio šešėlis.
- Ai tik nepradėk, nebūk ta komplimentų žvejotoja, gerai, negaliu tokių pakęsti, - susiraukęs atsakė Indio į Dori klausimą. Aišku, kad jis nemanė, kad mergaitė yra negraži, tačiau kai bandoma komplimentus ištraukti per gailestį Indio nori vemti. Aišku, juodaplaukis nežinojo, gad mergaitė turi rimtų problemų su pasitikėjimu savimi, tačiau Indio tikrai nėra tas žmogus pas kurį reiktų eit su tokiom problemom. - Ne, nesi negraži.
Labai rimtu balsu atsakęs Indio galvojo ką čia padarius, kad kuo greičiau Dori dingtų lauk. Žinoma, variantas yra ir jam pačiam palikti šį kamabarį, tačiau taip būtų nesąžininga.
Taip maloniai židinio šilumos apstuptame kamabaryje Indio tikėjosi, kad mergaitė moka skaityt mintis ir netrukus paliks kambarį.
-
- Aš nesu komplimentų žvejotoja! - susiraukė. - Tiesiog... tiesiog tu privertei mane pagalvoti, kad gal kitiems aš negraži. O ar graži tau, - piktai debtelėjo į bendrakoledžį, - hm. Man tas pats! - aukštai iškėlė galvą.
Ne, nesi negraži, pakartojo mintyse Mendel. Bet jis nepasakė, kad esu graži! Tai kokia aš?! Dori pradėjo nervuotis. Jau ėmė gailėtis, kad atėjo į šitą kambarį. Tačiau kur ji dar galėjo eiti? Juk čia beveik niekada nieko nebūna! Ir, dėl Merlino barzdos, tai Dori vis tik graži ar ne?! Visą laiką manė, kad taip, bet dabar... dabar jau tikra nebuvo. Kaži, o ar aš esu graži Alanui, sukirbėjo mintis galvoje.
Dori atsiduso.
- Kurių galų tu čia dabar sėdi? Pasikalbėjome. Išsiaiškinome. Viskas, galime pamiršti, - pažiūrėjo į berniuką. - Nejau tu tikiesi, kad aš iš čia išeisiu? Šiaip tai jau aš į šitą kambarį atėjau pirma. Ar tau patiktų, jeigu tu čia sėdėtum, aš įsiraučiau ir į tave vėpsočiau? Šiandien čia užimta. Ateik kitą kartą. Nejau Hogvartse maža erdvės?
Tikrai, visa šita situacija jau pradėjo varginti ir erzinti. Ko Indio iš Dori nori? Toks jau tas gyvenimas, vieną dieną kambarys su židiniu laisvas, kitą - užimtas. Dėl Merlino barzdos, ar jis negali užsukti čia kitą kartą, kai kambarys bus tuščias?
Dori taip susierzino, kad nusprendė nusileisti. Susirinkusi savo daiktus ji atsistojo ir pasakė:
- Na, ir sėdėk čia sau, o aš susirasiu geresnę vietą, - ir iškėlusi galvą išėjo iš kambario.
-
Prieš kelias dienas Dori pagalvojo apie jaukią vietelę - kambarį su židiniu. Šiame kambaryje Mendel jau teko kažkada būti, tačiau laikui bėgant visai apie šią vietą užmiršo. Ir prisiminė visai neseniai, kai svarstė, kur galėtų pasveikinti Alaną su gimtadieniu, mat kambarys iki pareikalavimo buvo šiek tiek atsibodęs.
- Taigi, - prabilo ji tada, kuomet jau jiedu įėjo į kambarį. - Išties jauki vietelė, ar ne? Ar esi čia kada nors buvęs? - paklausė.
Šeštakursė atsisėdo ant violetinės sofos. Viską jau buvo paruošusi iš anksčiau. Ant stalo stovėjo ąsotėlis moliūgų sulčių bei dvi stiklinės ir lėkštė su šokoladiniais keksiukais. O už vieno iš fotelių narve slėpėsi Spanguolė. Na, tiksliau Dori norėjo, kad ji slėptųsi. Tačiau ši krebždėjo norėdama kuo skubiau apie save pranešti.
-
Šiandien buvo Alano gimtadienis. Už lango truputį snigo. Bet pilyje buvo jauku ir šilta. Dabar vaikinas ėjo kažkur su Dori. O kambaryje iki pareikalavimo laukė visi jo daiktai. Ir puikus tomas apie įvairiausius kerėjimus. Kurį atsiuntė tėvai. Nors jie regis tarėsi, kad gimtadienio proga nieko negaus. Nes juk mokslo metų pradžioje jie nupirko jam šluotą. Su kuria ir skraidė per kvidičą.
Jų tikslas buvo kambarys antrame aukšte. Ir Alanas žvalgėsi stoviniuodamas tame gyvenime nematytame kambaryje. Matė židinį, tik tas nedegė. Matė stalą su keksiukais ir ąsotėliu. Vadinosi, kad Dori arba kas kitas viską čia padėjo kažkada seniau. Viskas, ką dabar matė ant stalo priminė kitą gimtadienį, prieš porą metų. Kai jie abu jį šventė kambaryje iki pareikalavimo. Alanas tai prisiminęs ėmė šypsotis.
- Ne. O keista, kad jo neužtikau. Juk bastausi naktimis po šitą pilį. Bet klausyk, čia jau kažkieno būta. - Linksmai prabilo - Matai, ant stalo maistas. - Kažkur kambario gilumoje girdėjosi kažkas brazdantis. Alanas sukluso.
- Girdi? - Paklausė Dori. Blogiausia būtų, jei iš tamsios pakampės išnirtų Akilanda ir apmėtytų juos kokiais nors daiktais. Na, svarbiausia, kad tik tai nebūtų rašalinės pilnos rašalo. Pamanė. Dori kuo ramiausiai klestelėjo ant sofos. O jis nesisėdo. Vis dar dairėsi ieškodamas triukšmo šaltinio.
- Vieta tai tikrai jauki. Bet kažkas čia yra be mūsų. - Konstatavo faktą. Dori neatrodė sunerimusi dėl to garso. Taigi pasekdamas merginos pavyzdžiu vaikinas visgi prisėdo šalia ant sofos krašto.
- O tu žinai ką nors apie šitą kambarį? Buvai čia kada nors? - Paklausė.
-
Dori šypsojosi. Manė, kad Alanas puikiai žino, kas ant stalo padėjo vaišes ir ko jiedu čia atėjo.
- Nesimaivyk, - draugiškai kumštelėjo vaikinui per petį.
Tada išsitraukė burtų lazdelę ir vienu mostu uždegė židinį.
- Ne, nieko negirdžiu, - pamelavo. - O tu kažką girdi? - vaidino neva nustebusią. - Nieko čia nėra, - apsidairė. - Tik aš ir tu, - nedaug trūko, kad pradėtų kikenti. - Nežinai, kokia šiandien diena? - paklausė.
Grifui pasiteiravus apie tai, ar tamsiaplaukė ką nors žino apie šį kambarį ir ar yra čia buvusi, klastuolę aplankė prisiminimai. Apie tai, kaip ji čia kartais užeidavo gal antrame, o gal trečiame kurse. Kaip jai nelabai patiko šita vieta, nes atrodė per jauki. Tačiau patikdavo čia būti, jeigu neateidavo žmonių. Galvojo apie tai, kad dabar šitas kambarys jai labai patinka.
Susimąstė, ar tikrai anksčiau mėgo šaltas ir niūrias vietas kaip olos bei tuneliai, ar tiesiog stengėsi įtikinti save ir kitus, kad yra labai klastuoliška. Suprunkštė. Siaubas, na ir mažvaikė buvau, mintyse pasakė sau. Sunku patikėti, kokia Dori buvo mažytė ir kaip gera, kai dabar ji jau yra netoli pilnametystės, kai netrukus galės naudoti burtų lazdelę už mokyklos ribų, kai moka šitiek įvairiausių kerų...
- Žinau tik tiek, kad kiti jį vadina jaukiu, - nusijuokė atsakydama. - Esu čia buvusi, bet labai seniai.
-
Nuotaika tvyrojo kuo geriausia. Ir jei jau Dori nekreipė dėmesio į tą garsą. Juk būtų keista, jei jo negirdėtų. Reiškė, kad nėra dėl ko žvalgytis ir jo ieškoti. Nors vis tiek jam buvo įdomu kas ten yra.
- Diena? Na nežinau. Vasaris. - Toliau kvailiojo jis. - Va pavyzdžiui rytoj Valentino diena. Ir aš tikiuosi, kad nenorėsi eiti pas Madam lepečkoją. - Tos vietos Alanas negalėjo pakęsti.
- Bet gi tikrai jauku. Dar ir židinys pleška. Smagu. Šilta. - Nuostabi diena. Jam šešiolika. Truputį gąsdina, kad jau tuojau pilnametystė. Ir pažįstamas hogvartso pasaulėlis tuojau nuo jo pasitrauks. Bet vis tiek smagu. O dabar, kai jie čia sėdėjo kartu, prie židinio patiko dar labiau. Jau ir taip kartais neištaikydavo laiko pabūti su Dori. Nes darbo prieš egzaminus pasidarė tiesiog kalnai.
- Man atrodo, kad tu žinai kas ten taip nori pabėgti. - Pasakė. Nes vis labiau norėjo išsiaiškinti kas ten dedasi.
-
Dori Valentino diena nieko nereiškė. Pirma, šiuo metu vykdavo daug didesnė šventė už Valentino dieną - tai Alano gimtadienis. Antra, Dori nekentė to perdėto saldumo. Ne jai buvo skirta ši dienelė ir tik dabar ji pagalvojo, kad šiuo metu, kai klastuolė ir grifas jau yra pora, galbūt Alanas bus jai ką nors paruošęs. Ar turėtų paruošti ir Dori?
- Kaip tai nenorėsiu? - surimtėjusi paklausė ji. - Žinoma, kad norėsiu! Juk visos porelės ten eis, aš ir noriu! - bandė vaidinti pasipiktinusią, tačiau galiausiai prapliupo kvatotis. - Aišku, kad nenorėsiu, Alanai, - nustojusi vaidinti patikino ji. - O žiūrėk, gal rytoj ir rožinę suknelę apsivilksiu, - vis dar šmaikštavo. - Nieko nežinau, kas ir kur nori pabėgti, - gūžtelėjo pečiais. - Nesuprantu, apie ką tu kalbi.
Mergina neketino taip greit parodyti Spanguolės. Norėjo pilnai sužadinti raudonplaukio smalsumą, draugiškai jį paerzinti.
- Taigi, šešiolika... - Mendel prisislinko arčiau, pradėjo pirštais žaisti su Alano plaukais. - Ir ko norėtų dovanų šis žavus šešiolikmetis?
Pelėda truputį aprimo. Tikriausiai susitaikė su tuo, kad niekas į ją dabar nekreips dėmesio. Ir gerai, mintyse pamanė paauglė. Tegul būna rami, neaikštinga augintinė. Kuri netrukdys mums bučiuotis, užbaigė mintis galvoje ir savo lūpas prispaudė prie Alano lūpų.
-
Alanui patiko žaisti šitą žaidimą. Todėl tęsė toliau.
- Gal visos porelės ten ir trauks. Bet mes tikrai ne. Norėtum, kad tie kvaili amūrai apšaudytu tave konfeti? - Ne. Jis ten tiesiog savęs neįsivaizdavo. Aišku Dori greitai pasakė, kad eiti ten nenori. Jis ir jos neįsivaizdavo toje kavinėje.
- O tu ką turi rožinę suknelę? Gal man reiktų tada kažkaip prisiderinti? Galėčiau persirengti Kupidonu ar kuo panašiu. Bet tada jau tektų traukti į tą kvailą kavinę. - Pasakė besijuokdamas.
kažkas, kas norėjo pasprukti iš kambario kertės regis aprimo. O ir Alanui dabar jau nebuvo kada apie tai galvoti. Kažkiek laiko jie praleido negalėdami atsitraukti nuo viens kito. Bet paskui jis pasakė.
- Ką tik padovanojai man puikią dovaną. - Pasakė tai glostydamas jos plaukus, veidą. Nenorėjo jis jokių dovanų. Labiausiai dabar troško jai laimės. Norėjo, kad pagaliau pamirštų praeitį. Kad jaustųsi laiminga ir tiek.
-
Dori juokėsi įsivaizduodama save ir Alaną su tokia apranga ir sėdinčius toje kavinėje. Ne, visi šitie reikalai tikrai ne jiems. Tiesa, ji mielai būtų nuėjusi į kokį prabangų restoraną, tačiau jau tada, kuomet juodu būtų vyresni.
Mergina prisiminė Velykų šventę Senklerių dvare praeitais metais. Viduje pasijuto džiugesys. Toks šiek tiek pamaiviškas. Jai tikrai nebuvo liūdna dėl to, kad jos vaikinas yra iš senos, kilmingos ir turtingos giminės. Nors, žinoma, ji Alanu draugautų ir tada, jeigu raudonplaukio namai ir tikrųjų būtų ta apgriuvusi trobelė, kaip jis ir privertė ją pamanyti dar trečiame kurse.
- Šitą dovaną dovanojame vienas kitam kasdien, - dar kartelį prisiglaudusi prie Alano lūpų pasakė šešiolikmetė. - O juk tavo gimtadienis! Reikia ir tikros dovanos! - sušuko šoktelėdama nuo sofos ant kojų.
Nuėjo už fotelio. Paėmė Spanguolės narvą ir padėjo jį prie sofos. Išleido pelėdą, kuri iškart atsitūpė Alanui ant rankos.
- Protingas paukštis, - tarė. - Taip, taip, tai tavo naujasis šeimininkas. Čia Spanguolė, - pristatė grifui augintinę. - Su gimtadieniu! - išsišiepė iki ausų.
Šiek tiek nusigando, nes tik dabar pagalvojo: o jeigu Alanui nepatiks?
-
- Bet man vis tiek tokios akimirkos yra kaip dovana. - Pasakė. O tada Dori nuėjusi į tą kertę atsinešė narvą. Iš jo išleistoji pelėda nutūpė jam ant rankos ir pradėjo ūkauti. Jos balsas kaip ir būdinga tokiai rūšiai skambėjo neįprastai. Gana melodingai, ne taip šiurpiai, kaip paprastas pelėdos ūkimas.
- Vaje... - Pratarė džiugiai. Laisvąja ranka paglostė pelėdą. Toji ir vėl ūktelėjo.
- Kokia ji puiki. - Pasakė. Išties pelėda jam patiko. Ji buvo tokia neįprasta. Ketursparnės pelėdos magiškos. Ir ne bet kas galėtų tapti šio paukščio šeimininku.
- Ačiū. - Pasakė. Jis plačiai šypsojosi. Pabandė Dori apkabinti, Tai Spanguolei nepatiko. Jei nepatiko tai, kad jis staigiai ištiesė ranką, ant kurios jį tupėjo. Išreiškusi tai trumpu pasipiktinimo kupinu ūktelėjimu pakilo nuo jo rankos ir nusileido ant sofos atlošo. Alanas vis dar besišypsodamas vis tiek apkabino Dori.
- Žinai, šitos pelėdos labai ypatingos. Jos atskiria ar žmogus geraširdis ar ne. Tai tikriausiai ne bet kas gali tapti jos šeimininku. Ačiū. Man ji labai patinka. Bet kada spėjai ją nupirkti? Juk negalėjai išlėkti iš mokyklos į Londoną. - Spanguolė tupėjo ir spoksojo į juos.
- Supyko mat... - Pasakė. Jautėsi išties laimingas. Ir manė, kad gavusi ką nors skanaus pelėdžiukė greitai atlyš.
-
Dori labai jaudinosi. Tačiau atrodė, jog Alanui dovana patiko. Žinoma, vaikinas mėgo gyvūnus. Kiek Mendel žinojo, visus. Tad kodėl jam neturėtų patikti šita pelėda? Ir dar - su keturiais sparnais.
- Tikrai atskiria? - nustebo. - Nežinojau. Na, tuomet su tavim jai išties pakeliui, - nusišypsojo. - O, šita pelėda yra su istorija. Aš ją radau Hogvartso teritorijoje. Tada kartu su Sakura galvojome, ką daryti, nes jos sparnelis buvo sužeistas. Pasikvietėme į Kiauliasodį Juzefą, kuris sutiko mums padėti ir pagydė pelėdą. Jos šeimininko neradome, todėl aš pamaniau, kad galbūt tau patiktų ją turėti? - klausiamai pažvelgė į raudonplaukį. - Tik... na, tik jai pavasarį dar reikės pagyventi pas Juzefą, kol jis tikrai galutinai ją išgydys... Bet aš labai norėjau ją parodyti tau jau šiandien. O vardą jai išrinko Sakura.
-
Ir vėl Juzefas. Pamanė. Ko jame daugiau? Paslaugaus ir gero draugo ar nusikaltėlio? Apie ką aš čia išvis...
- Kaip gerai, kad jis sutiko pagydyti Spanguolę. Aš irgi noriu mokytis geriau gydyti gyvūnų sužalojimus. Galiu šį tą padaryti kerais. Bet tu pati žinai koks iš manęs eliksyrininkas. - Grifas nusijuokė.
- Puiku. Dabar turėsiu Riešutą ir Spanguolę. Puikiai dera. - Pasakė. Tada pabučiavo ją į lūpas.
- Ačiū. Ji nuostabi. Labai džiaugiuosi, kad ją suradai. - Alanas pabandė vėl prisikviesti pelėdą. Kiek padelsusi ji sugrįžo atgal jam ant rankos. Senkleris tikėjosi, kad per pavasarį pagis ji be komplikacijų. Ir kad Spanguolei bus viskas gerai. Įdomu kaip ji susižeidė. Nejau kas nors išmetė tokią nuostabią pelėdą? Svarstė glostydamas pelėdžiukės galvą. Atrodė ji labai jauki, norinti šilumos. Jei turėjo savo šeimininką, tai gal jo ar jos ilgisi. Ėmė lįsti mintys į galvą. Juk jos labai prieraišios.
-
Regis, išgirdęs, kad Spanguolė turės pabūti pas Juzefą, kelioms akimirkoms grifas šiek tiek susimąstė, tačiau netrukus atrodė nudžiugęs, jog plikis pasirūpins pelėda, kol ši pilnai išgis.
- Eliksyrus galima ir pirkti, - nusišypsojo. - Nebūtina jų virti pačiam. O panaudoti nupirktus juk tikrai mokėsi.
Šią akimirką Spanguolė tupėjo ant Alano rankos, o Dori paėmė vieną keksiuką ir jo atsikando. Pelėdžiukė iškart ėmė prašyti kąsnelio ir jai, o Mendel pradėjo juoktis.
- Tai ką, būsi maisto prašinėtoja? - besijuokdama pasakė Spanguolei.
Tamsiaplaukė atlaužė šiek tiek keksiuko ir jai, pažerdama trupinius ant grindų. Tikiuosi, elfai labai nesupyks ant manęs, pagalvojo. Spanguolė gardžiai sulesė keksiuko kąsnį.
-
- Na taip galima. Bet dėl bendros praktikos reiktų ir pačiam išmokti juos gaminti. - Pasakė. O toliau laiką leido kalbėdamiesi ir valgydami keksiukus.
- Kur jau tokiai mielybei atsispirsi. - Nusišypsojo. Spanguolė deserto gavo tikrai nemažai tiek iš jos, tiek iš paties Alano. Galiausiai įsitaisė jam ant peties ir pasikišo galvą po sparneliu.
- Na va, dabar jau gal pamiegos. - Pasakė.
Toliau abu plepėjo apie viską. Gimtadienis buvo tiesiog puikus. Židinyje jaukiai pleškėjo ugnis. Ji šildė kambarį. Ir šiaip buvo gera sėdėti prie židinio.
Taip atėjo vakaras. Ir abu išėjo iš to kambario. Prieš tai Alanas žinoma užgesino ugnį. Ir net aptvarkė jų abiejų pribarstytus trupinius.
Šiandien vaikinui visai nerūpėjo tai, kad Grifai pyksta dėl jo poelgio per kvidičą. Tegu jie visi eina švilpt. Pamanė. Buvo be galo laimingas.
-
Užėjusi į šį kambarį Brita išsitraukė burtų lazdelę, ji norėjo išmėginti burtą apie kurį pasakojo viresni mokiniai. Ji labai stipriai pagalvojo apie kate ir sušuko:
- Interpreto Animale! Kodėl niekas nesigauna? Interpreto Animale! Interpreto Animale!
Jai pradėjo dykti uodega, bet kojos ir ausys taip ji tapo uodeguota ir plaukuota pabaisa. Surakinta kerų ji parkrito ant žemės ir prarado samone.
Po valandėlės ji pajuto kad yra įtaisyta labai patogiame fotelyje. Raudonplaukė pamatė kad priešais fotelyje sėdi jos sesuo Arven.
- Kaip tu galėjai naudotis burtais jei net nežinai pasekmių? Kodėl taip padarei?
Paklausė Arven.
- Aš norėjau pavirsti kate ir pamokyti tą berniuką kurį tu pasiuntei į mūsų bendrajį kambarį, ar dabar supratai?
Atšovė Brita. Arven jai padėjo atsistoti ir nieko nesakiusi nuvedė ją į ligonine.
-
Roma keliavo koridoriais. Buvo rugsėjis. Mokslo metai tik buvo spėję prasidėti. Kaip ir keisti laikai. O taip, vos prasidėjus rudeniui mokykla tapdavo pašėlusi. Ir ne, jokios piktosios dvasios joje neapsigyvendavo, jokie piktieji burtininkai neužsiundydavo savo "augintinių". Ne, tik sugrįždavo mokiniai. Didžiausias profesorių siaubas ir didžiausias akilandos džiaugsmas.
Pagaliau profesorė priėjo paveikslą. Niekuo neišsiskiriantį paveikslą. Tačiau taip nebuvo. Taip negalėjo būti. Juk čia Hogvartsas - vieta, kurioje tikėtis, kad viskas bus gerai negalima, nes viskas apsivers aukštyn kojomis. Ir ne tavo naudai. Tamsiaplaukė norėjo pasikalbėti su Eion. Tas buvo dingęs visai vasarai. Šiaip jis dingdavo kiekvieną vasarą, bet nesvarbu. Pagalvojo moteris. Ir kiekvieną vasarą ji nežinojo kur jis bastosi, todėl dabar norėjo paiskalbėti apie tai ir dar keletą dalykų. Moteris lazdele palietė paveikslo rėmą. Šis atsidarė ir atsivėrė kelias į jaukų kamabarėlį.
Roma įsitaisė krėsle. Paveikslas ramiai užsidarė, todėl ji pradėjo laukti Eion. Profesorei buvo įdomu ar jis žino kaip atverti paveikslą. Taip pat buvo įdomu ar nepavykus tiesiog išeis. Tikriausiai tai klastuoliui būtų įprastas elgesys.
-
Ji tokia pati kaip ir visi. Apsimetė, kad rūpi, o po to dingo. Žinoma, vedė pamokas, ir Eion jose lankėsi, tačiau to ryšio ir rūpesčio neliko nė kvapo. Dabar buvo pikta, kad sutiko keliauti į Australiją - profesorė Keit laikys jį amžinai skolingu. Turbūt dėl to ir pasikvietė jį "pasišnekėti". Na, bet nieko - šiais mokslo metais neduos jai ramybės. Pernelyg daug žmonių taip elgėsi, tad berniukas jau žinojo, kaip į tokius reaguoti. Tik kaži kada tą patį padarys ir profesorius Senkleris. Kai atsirado tas mažvaikis, laikas, kada tas žmogus jį irgi išmes, labai priartėjo.
Eion žinojo, kokį kambarį profesorė Keit turėjo omenyje, ir mokėjo į jį įeiti. Kažkada čia lankėsi, ir netgi buvo visai smagu. Deja, šį kartą taip nebus, mat kalbėti su profesore, ant kurios pyko, visai nenorėjo.
Įžengė į kambarį, o Keit jau buvo čia. Kažkodėl prisiminė, kaip ją apkabino ir netgi verkė jos glėbyje. Veidą nušvietė gėdos raudonis. Nė už ką apie tai nekalbės. Geriausia iš viso nieko nesakyti. Taigi Eion sustojo kambario viduryje, tačiau tylėjo.
-
Po kelių minučių vienatvės moteris išgirdo garsus. Pasirodė Eion. Profesorė nejučia nusišypsojo supratusi, kad jis greičiausiai jau seniai išnaršė visą pilį. Buvo panašu, kad jis nebuvo nusiteikęs kalbėti. O taip ir buvo visada. Juk jis Eion, kvaiša. buvo panašu, kad pokalbis tikrai nebus lengvas. O to ir reikėjo tikėtis, žinoma. Bet Roma buvo naivi ir nesitikėjo.
Taip kelias minutes jie ir tylėjo. Ką pasakyti? Ką pasakyti? Tikrai nenoriu gauti piktų atsakų atgal! Pagalvojo tamsiaplaukė. Manė, kad per tuos kelis metus išmoko su juo kalbėti, tačiau dabar sėdėjo lyg pabučiuota. Suprato, kad bent iki patenkinamo bendravimo su vaikais jai dar daug trūksta.
- Labas, - po kiek laiko visgi pasakė. Jautėsi kvailai, kad nepasiruošė plano ką sakys. Nors tai ir skambėjo kvailai, bet tai greičiausiai būtų padėję. Juk pati metus jį apleidau. Pagalvojo atsidususi. Taip, manė, jog bus geriau jei ji per daug nelįs, tačiau dabar suprato, kad padarė didžiulę klaidą. Gerai, kad neturiu vaikų. Turbūt greitai nuo manęs pabėgtų.
Ji taip ir sėdėjo kol galiausiai suprato, kad turi pradėti. Žinojo, kad Eion tik gerai pajudintas ką nors pasakys. Per gerai pažinojo šį berniuką, kad galėtų manyti kitaip. Todėl laiko gaišti neturėjo, nors ir gaišo. Po kiek laiko visgi prisivertė prabilti:
- Eion, kaip sekasi pamokose? Gal reikia su kažkuo padėti?
-
Jau ko nesitikėjo, tai kad jam atėjus profesorė Keit tylės. Kam tada reikėjo kviesti ir gaišti abiejų laiką? Jis mielai pasimokytų, o tenka stypsoti čia. Žinoma, nebūtų mokęsis, bet prireikus išrėžtų šiai moteriai būtent tai.
Galiausiai ji pasisveikino, tad Eion, nutaręs, kad šis žodis nelabai gali turėti užslėptų prasmių, tarstelėjo:
- Labas.
Bet tada ir vėl stojo tyla, ir klastuolis pradėjo svarstyti, ar nebūtų geriau tiesiog iš čia išeiti. Reikšmingai žvilgtelėjo į duris, bet kol kas pasiliko. Labiausiai todėl, kad buvo smalsu, ką profesorė pasakys. Gal sugalvos atsiprašyti? Kita vertus, to niekas nedarydavo. Juk jis, Eion, skirtas tik išnaudoti ir numesti, kai nebereikia. Bet ko tada iš jo reikėjo profesorei Keit?
Jai pagaliau malonėjus pratęsti (tiksliau, pradėti) pokalbį Eion nesusilaikė ir prunkštelėjo. Bet tada suprato: profesoriai turbūt gauna priedą prie algos, jeigu pasirūpina kokiu nors problemišku mokiniu. Profesorei Keit tereikėjo raportuoti direktorei, kad padovanojo jam kelionę. O dabar... Galbūt jai vėl reikia pinigų. Pasidarė įdomu, kiek ji ir, žinoma, profesorius Senkleris už tai gauna. Bet neketino atskleisti viską perpratęs, tad ilgokai tylėjęs galų gale atsakė į klausimus:
- Sekasi puikiai. Nereikia, - ir netgi pridūrė: - Ačiū.
-
Matėsi, kad Eion nebuvo labai laimingas čia būdamas. Prieš porą metų būčiau suvalgiusi savo batus jei jis būtų atėjęs. Pagalvojo tamsiaplaukė, tačiau dabar net kalbėti nesugebėjo. O tai jau buvo kvaila. Nors, tiesą sakant, profesorė dažnai save prigaudavo elgiantis kvailai ir tame jau nebebuvo nieko ypatingo.
Eion prunkštelėjo išgirdęs klausimą. Taip, apeiti pagrindinės temos neišeis. Gerai, negaišiu nei savo, nei jo laiko. Pagalvojo, tačiau tuo visai nesidžiaugė. Roma tikrai norėjo taip išlošti kelias papildomas minutes, kad galėtų bent mintyse susidėlioti planą ką sakys, tačiau buvo akivaizdu, kad dabar reikia tiesiog stačia galva nerti į kvailysčių pasaulį.
- Gerai, - tarė ir atsiduso. - Matau, kad gaištu tavo laiką. Pereikime prie esmės. Kad ir kaip nenorėčiau, bet turiu atsiprašyti už nepavykusį bendravimą. - kaip tu kalbi, kvaiša? - Bet tu man rūpi. Žinau, kad tau tai nepatiks, tačiau ramybėje nepaliksiu, - nusijuokė ji. - Kur buvai vasarą? - ką ką, bet vieną dalyką pabaigusi kalbėti moteris suprato - ji kvaila ir viskas.
-
Kažkokia nesąmonė. Ką jie čia veikia? Jeigu tik turėtų pinigų, sumokėtų profesorei Keit, kad jai nebereikėtų vargintis. Tada ir pačiam būtų ramiau. Deja, kišenėse švilpavo vėjai, tad tokios prabangos jis tikrai negalėjo sau leisti. Bet tai nereiškė, kad kalbės su šita profesore. Tegul ji susiranda kitą mokinį ir jį apgaudinėja. Jau ketvirtame kurse besimokantis Eion tikrai ne toks kvailas.
Netrukus pasigirdo dar vienas klausimas. Tik prieš jį profesorė Keit pasiūlė krūvą melų. Antakiai pakilo labai aukštai, bet kol kas klastuolis sugebėjo nieko nepasakyti. Tylėjo ilgai - buvo pernelyg priblokštas šitos moters įžūlumo.
- Kodėl jūs man meluojate? - galų gale neištvėrė. Klausimas buvo ištartas mandagiu tonu, tačiau viduje jau kilo pyktis. - Praėjusią vasarą leidote pasidžiaugti pramoga, o vėliau visus metus ignoravote. Jeigu tikitės, kad aš sumokėsiu už kelionę, klystate. Aš neturiu pinigų. Ir koks jums skirtumas, kur buvau vasarą? Namie, Airijoje.
Tai, žinoma, buvo melas. Bet iš kur profesorei Keit žinoti, kad jis prisiekė daugiau niekada ten negrįžti? Bet kalbėjo per daug, ir tai tik parodė, kaip labai jam reikia išsikalbėti. Bet tik ne su šia profesore. Jau per vėlu. Praėjusį rugsėjį mielai būtų pasakęs kaip jaučiasi. Dabar...
- Ar jau galiu eiti? - mandagiai paklausė, bet į profesorę nežiūrėjo. Stovėjo nuleidęs akis ir keikė save, kad per daug šneka.
-
Ko ko, bet to, kad jie grįš į pačią pradžią profesorė nesitikėjo. Taip, ji žinojo, kad padarė didžiulę klaidą stengdamasi prie jo nelįsti, tačiau nemanė, kad jam tai svarbu.
- Meluoju? Kodėl turėčiau tau meluoti? Kai dirbi profesoriumi paslapčių nebelieka, - pasakė ir minutėlę atsikvėpė. - Ir man
tikrai nereikia pinigų. Patikėk jei aš būčiau čia dėl jų jau vos psibaigus vasarai būčiau tik apie juos kalbėjusi. Beje, tai reikia pinigų? - vis dėlto užbaigė. Žinojo, kad blogai daro, jog siūlo jam pinigų. Žinojo, kad geriau būtų pasiūliusi nors minimaliai kur nors įsidarbinti, tačiau norėjo kaip nors jam padėti. Tiesa, dabar moteris labai tikėjosi, kad jis visko nedarys tik dėl pinigų.
- Eion, žinau, kad tave apleidau. Atleisk man. Tiesiog maniau... Maniau, kad taip bus geriau, maniau, kad padarysiu paslaugą nesikišdama į tavo gyvenimą. Atsiprašau. Bet aš suaugau. Suprantu kokia kvaila buvau, - atvirai viską pasakė jau beprarasdama viltį. Nujautė, kad jį prarado, nors ir labai norėjo, kad būtų kitaip. Ir puikiai žinojo, kad dėl to kalta tik ji pati.
-
Ar kas nors gali paaiškinti, kodėl jis iš viso atsivilko į šitą kambarį? Galėjo ignoruoti kvietimą. Dabar nereikėtų klausytis šitų nesąmonių, kurias žarstė profesorė, kuri anksčiau atrodė esanti gera.
- Nes visi meluoja. Ypač profesoriai, - atsiliepė Eion svarstydamas, kiek melų apie jį pripasakojo profesorius Levinsas ir prakeiktas škotpalaikis. - Turi būti priežastis, kodėl staiga prisiminėte, kad aš egzistuoju. Jeigu ne pinigai, tai kas? Ko jums iš manęs reikia? Neleisiu manęs išnaudoti!
Profesorei Keit pasiūlius pinigų skubiai nuo jos atsitraukė. Pinigus siūlantys suaugusieji buvo labai blogi, ir Eion pernelyg gerai tą žinojo.
- Nelįskite prie manęs. Man nieko iš jūsų nereikia, - ištarė, tačiau baimės nuslėpti nepavyko. Dabar keturiolikmetis iš tiesų bijojo. Ką pasakytų direktorė, jeigu jis praneštų, kad profesoriai kabinėjasi?
- Žinau, ko jūs mane čia pasikvietėte, - atsiliepė į tai, kas tarsi turėjo būti atsiprašymas. Bet jo nuoširdumu Eion nepatikėjo nė akimirkai. - Bet aš to nedarysiu. Nė nesiartinkite prie manęs.
Išsitraukė lazdelę. Žinojo, kad profesorė Keit yra suaugusi ragana, bet tai nereiškė, kad jis nesigins. Jeigu ji sugalvos jį paliesti, kirs pačiais šauniausiais kerais. Bėda ta, kad baimė taip sukaustė, kad Eion pamiršo apie išėjimo galimybę.
-
Tai, kad visi meluoja iš dalies buvo tiesa, žinoma. Taip, mokiniai dažnai meluodavo. Bent jau profesoriams. Todėl tikriausiai turėjo meluoti ir kitiems mokiniams, ar ne? Bet profesoriai? Moteris dar nebuvo girdėjusi, kad profesoriai jau taip žiauriai meluotų. Nebent reiktų taip padėti mokiniams ar dar kas. Bet visi ir taip? Ne, tai buvo buvo pernelyg absurdiška.
- Kodėl aš tau turėčiau meluoti? - nusišypsojo. - Ko man gali iš tavęs reikėti? Kodėl man turėtų kažko iš tavęs reikėti? Taip, žinau, kad pasielgiau kvailai. Tačiau tikrai noriu padėti! - Viskas baigta. Ir kodėl buvau tokia kvaila? Pagalvojo profesorė. Žinojo, kad pasielgė blogai. Ir dabar puikiai žinojo, kad visko ištaisyti greičiausiai nepavyks. Tačiau nusprendė dar kartą pabandyti.
Paskui Eion pasakė, kad jis žino ko Roma čia pasikvietė. Nebuvo tikra ką jis galvoja, tačiau numanė.
- Žinai jei aš to norėčiau būčiau pasikvietusi tave į uždraustąjį mišką. Beje, kodėl tu bijai? Juk gali paprasčiausiai išeiti, pasiskųsti direktorei ir lėksiu iš mokyklos, - nusišypsojo. Tada pamatė, kad jis iškėlė lazdelę. Negi mano, kad aš laidysiu kerus ar dar ką nors darysiu? Absurdas. Pagalvojo ji. Norėjo jam parodyti, kad nirko tokio neketino, todėl išsitraukė lazdelę ir padėjo ją ant žemės, o tada tarstelėjo:
- Gali kad ir sulaužyti.
-
Profesorė Keit ir toliau bandė įrodyti, kokia nekaltutė yra. Bet Eion jau keturiolikmetis. Jau ne mažas kvailys, kurį galima papirkti skaniais pietumis ar saldainiais.
- Jums gali reikėti to, ko iš manęs reikia visiems suaugusiems žmonėms, - atsakė į klausimą ir net nusipurtė. Bjauru. Bet tikrai nesileis apgaunamas.- Visi apsimeta esantys geri, bet kažkodėl staiga visas gerumas išnyksta. Jūsiškis jau dingo, tad galite nebevaidinti.
Pokalbis darėsi absurdiškas. Profesorė ir toliau kažką šnekėjo, bet darėsi nuobodu. Ji bloga.
- Nemeluokite! - staiga šūktelėjo Eion. - Kodėl aš bijau? Nes jums visai nėra būtina eiti į uždraustąjį mišką, kad mane nuskriaustumėte! Esate suaugusi ragana, o aš tik ketvirtame kurse. Mūsų čia niekas nemato. Gal galvojate, kad turiu jaustis saugus?
Eion dirbtinai nusijuokė ir atsitraukė. Sustojo beveik kampe. Žinojo, kad kampas yra klaida, bet supamas sienų pasijustų šiek tiek geriau.
- Nereikia man jūsų lazdelės, - dar pridūrė svarstydamas, koks čia slypi triukas, ir nusisuko. Norėjo išeiti, bet kojos kažkodėl neklausė.
-
- Gal aš ir nesu suaugusi, nes tikrai nežinau ko visiems suaugusiems iš tavęs reikia, - pasakė. Taip, tai tikrai buvo absurdiška. Kuo toliau tuo labiau Romai atrodė, kad jau viskas prarasta. Kad jau niekaip nebepavyks visko ištaisyti ar bent jau pasikalbėti.
Pasku Eion vis dėlto aiškino, kad ji meluoja. Ir kaip jam paaiškinti, kad nemeluoju?! Ką aš tokio neįtikimo pasakiau? Šventoji Elliw, gal aš tikrai vaiku nebuvau?!
- Gerai, nemeluosiu. Gausi tuos pačius žodžius, - pasakė ir kiek patylėjo. - O kur nori eiti pasikalbėti? Didžiojoje salėje, kieme, o gal prie direktorės kabineto? - paklausė. Negi jis mano, kad aš tokia? Negi tikrai mano, kad galėčiau jį nuskriausti?
Roma kelias minutes tylėjo. Tik paskui jai toptelėjo, kad jį turbūt jau kažkas taip nuskriaudė. Ir kodėl aš tokia kvaila? Pagalvojo ji. Tai buvo vienintelis logiškas paaiškinimas kodėl jis taip apie ją mano.
- Eion, ar tave kažkas jau nuskriaudė?
-
Na, dabar tai ji jau visai nusišnekėjo. Ir kaip sugebėjo tapti profesore? Pasirodo, ji visai kvaila. Ir egzaminus turbūt taiso bet kaip. Surašo visiems patenkinamus pažymius, kad būtų mažiau vargo.
- Neapsimeskite, kad nežinote, - abejingai ištarė klastuolis. Bet daugiau tikrai nieko nesakys. Jis ja nebepasitiki. Kažkada tikrai tikėjo, bet dabar viskas žlugo.
- Negi dar nepastebėjote, kad iš viso nenoriu su jumis kalbėtis? Manote, kad didžiojoje salėje ar prie direktorės kabineto viskas atrodys kitaip? Puikiai žinau, kad suaugę moka apsimesti esantys labai rūpestingi. Bet yra visai ne taip.
Laimei, profesorė Keit bent jau nepuolė prie jo artintis. Tada jau būtų visai blogai. Tik kaip jos nusikratyti? Jeigu išeis, staiga suprato Eion, ji kitą kartą ir vėl kabinėsis. To tikrai nereikia.
- O koks jums skirtumas, ar mane kas skriaudė, ar ne? Reikėjo paklausti tada, kai atrodė, kad jums rūpiu. Dabar jau per vėlu. Tai ne jūsų reikalas.
Juk ji neis pas direktorę, ar ne? Užteko Gruodės grasinimų, kad padarys būtent taip. Direktorė negali nieko pakeisti. Ji nesuteiks mamos ir tėčio. Ir saugumo, kurio berniukas norėjo labiausiai.
- Ar jau galiu išeiti? - pakartojo kiek anksčiau užduotą klausimą.
-
Ne, vis dėlto viskas buvo pernelyg tragiška, jog būtų prasmės dar kažką sakyti. Ir kiti jo žodžiai tą tikrai patvirtino.
- Tada tu neapsimesk, jog taip manai, - kandžiai atsakė. Nelabai norėjo taip su juo bendrauti, tačiau ką turėjo pasakyti? Gal ir būtų mažiau vargo sakyti, kad jis teisus, bet tai juk būtų melas! Nors ir dabar buvo panašu, kad nieko neišpeš.
- Suprantu, kad nenori, bet kodėl? Ką aš tau galėčiau padaryt? Taip, gal kiti profesoriai ar šiaip žmonės taip padarė, bet juk ne visi vienodi... - kalbėjo jau praradusi viltį. Bet kuriuo atveju nebebuvo prasmės tęsti pokalbio.
Bet kiti jo žodžiai smogė į širdį dar giliau. Kaip? Kaip jis gali manyti, kad man nusispjaut į jį? Kaip jis gali manyti, kad man nerūpi, kad jį kažkas skriaudžia? Pagalvojo vos neverkdama. Taip, emocijų nerodė, tačiau visas vidus verkė. Negi visai jį praradau? Žinojo, kad nieko nepadarys, bet vis dėlto sumurmėjo:
- Jei man nerūpėtum manęs čia tikrai nebūtų.
Roma kelias minutes tylėjo. O tada ji vėl išgirdo prašymą, kuris nenustebino, žinoma. Bet ir nepadėjo.
- Eik, - skėstelėjo rankomis. O ką galėjo pasakyti? Jau ir taip nematė prasmės išvis kalbėti.
-
- Aš neapsimetu! - garsiai suriko Eion. Kodėl tada, kai jis atvyko visas sumuštas, profesorei Keit rūpėjo, tačiau kai skriauda yra ne tokia akivaizdi, galima apsimesti, kad jos nė nebuvo? Suaugusieji visi vienodi, kad ir ką teigtų Gruodė. Profesorius Senkleris irgi aiškiai ieško naudos. Būtinai paklaus jo apie tai. Daugiau nevengs. Geriau kaip tik būti pastebimam ir kristi į akis. Gal bent tada kas nors paaiškės? Pavyzdžiui, tai, kad jis niekam nereikalingas, kad niekas nenori rūpintis.
- Profesoriai nepadarė, bet aš bijau, - neslėpė Eion. Juto, kaip labai nori pasitikėti profesore Keit. Pyko ant jos, tačiau vis tiek viduje krustelėjo prisiminimas, kad ji leido apsikabinti. - To galiu sulaukti iš bet kurio žmogaus. Iš jūsų, kitų profesorių ar direktorės.
Ne, jo niekas nesupras. Profesorė Keit dar kartą pabandė įtikinti, kad jis jai rūpi. Bet kodėl tada tiesiog numetė? Kur buvo visus praėjusius mokslo metus? Tikrai nesupranta, kaip labai įskaudino. Dėl to ir buvo liūdniausia.
Gavęs leidimą išeiti Eion beveik bėgte pasileido durų link, bet beveik jas pasiekęs staiga sustojo ir atsisuko į profesorę.
- Kodėl jūs taip pasielgėte? - tyliai, bet labai liūdnai paklausė klastuolis. Žiūrėjo į moterį ir tikėjosi, kad ji sugebės atsakyti į klausimą ir bent šiek tiek praskaidrinti nuotaiką.
-
- Tai kodėl manai, kad aš apsimenu?! - sušuko beveik taip pat kaip pats Klastuolis. Kaip po galais jis gali nesuprasti, kad noriu tik gero? Kaip?! Galvojo.
Paskui ji šį tą išgirdo. Pirmą normalų atsakymą, kurios ji, tiesą sakant, tikrai nesitikėjo. Galvojo, kad jis visą laiką tylės ir greičiausiai išeis.
- Ne visi žmonės vienodi... Ar kai suaugsi savęs taip pat bijosi?.. - kalbėjo. Taip, ji puikiai žinojo ką gali padaryti žmonės. Tačiau taip pat puikiai žinojo kokie geri jie gali būti. Todėl tamsiaplaukė nenorėjo žmonijas priskirti vienai pusei. Taip, pati ji tikrai nebuvo angelėlis. Ir puikiai tą suprato. Tačiau kartais juk ir ji būdavo gera, ar ne? Ak, ką aš bandau apgauti? Nieko gero mamyje nėra!
Buvo panašu, kad Eion apsidžiaugė galėjęs išeiti. Žinoma, Roma neabejojo, kad greičiausiai po kelių minučių tą būtų padaręs ir be leidimo. Tačiau staiga jis sustojo, o tai privertė sutrikti. Tačiau išgirdus jo klausimą tas sutrikimas neatsitraukė, bet į klausimą ji atsakė:
- Aš... Aš galvojau, kad taip bus geriau. Maniau, kad darau tau paslaugą nesikišdama į tavo gyvenimą. Maniau, kad tu to nori. Atleisk...
-
Ar tikrai profesorė Keit pradėjo ant jo šaukti? Tuo patikėti buvo sunku. Ji vis dėlto yra suaugusi, tad turėtų mokėti elgtis ramiai. Argi profesoriai į šauksmą atsiliepia tuo pačiu? Na nieko, jis tai dar patikrins. Žinojo, kad šiais mokslo metais profesorei Keit ramybės tikrai nebus.
- Nes visi suaugę žmonės apsimeta, - piktai atkirto, tik šį kartą padarė tai gerokai tyliau. Ko gero, tikrai nereikėjo čia ateiti.
- Aš nesuaugsiu, - ramiai atsakė į dar vieną klausimą nė nesusimąstęs, kad prasmių čia galima rasti visokių. Niekas neberūpėjo. Nebent tai, kaip galėtų greičiau iš čia išsinešdinti. Deja, užduotas klausimas ir noras išgirsti atsakymą trukdė tai padaryti. O atsakymas labai nuvylė. Nepatikėjo juo nė akimirkai. Žinoma, profesorė Keit "galvojo, kad taip bus geriau." Nes taip patogiau jai pačiai. Tai buvo labai skaudu.
- Jūs suklydote, - ramiai ištarė Eion ir nusisuko. Juto, kad tuoj gali susigraudinti, bet to parodyti nenorėjo. Nejučia prisiminė čiaupą, kurį nulaužė pirmaisiais mokslo metais Hogvartse. Dabar jis gerokai vyresnis, bet gal reikės pasirūpinti tokiu atributu artimiausioje profesorės Keit pamokoje?..
Taip daugiau nieko ir nepasakęs vėl patraukė prie durų, tačiau sustojo. Norėjo suteikti profesorei paskutinį šansą. Jeigu ji nepasakys nieko, kas leistų patikėti jos gerumu, daugiau niekada su ja mandagiai nesikalbės.
-
Išgirdusi, kad visi suaugę žmonės apsimeta ji tik prunkštelėjo. Žinojo, kad jau viskas prarasta, todėl leido sau ir prunkšti.
- O kiek tų jų pažįsti, jog drįsti taip drąsiai tą teigti? - paklausė. Nežinojo kiek žmonių jis pažįsta ar kiek jo pažįstamų taip apsimetinėja, tačiau profesorei buvo sunku patikėti, kad visi jo pažįstami suaugę žmonės tik apsimeta. Negi jis pažįsta tik profesorius? Bet ir tie juk ne visi apsimetinėja, ar ne?
- Pažiūrėsim, - pasakė išgirdusi, kad jis nesuaugs. Tai buvo kiek juokinga, tačiau moteris nė neprunkštelėjo. Nusprendė nieko nesakyti, nes nežinojo ar tuos žodžius Eion pasakė tikrai juokaudamas.
Kitus žodžius Eion ištarė ramiai. Ir net, rodos, abejingai. Bent jau profesorei taip pasirodė. O ką ji į tokį galėjo atsakyti? Juk ji puikiai žinojo, kad suklydo.
- Žinau, - atsiduso.
Paskui jis patraukė prie durų, tačiau ir vėl atsisuko. Dabar moteris jau nebežinojo ką pasakyti. Juk jau viską išbandė! Buvo aišku, kad Eion niekada neatleis.
- Jei man nerūpėtum jau seniai būtum gavęs atgal iš čiaupo, - pasakė prisiminusi tą dieną. Buvo tikra, kad tas nutikimas Eion buvo juokingas, todėl nusprendė pajuokauti būtent taip. Puikiai suprato, kad tai nepadės, bet tikėjosi, kad klastuolis bent nusijuoks.
-
- Pakankamai, - piktai atkirto Eion. Tai, kad profesorė Keit iš jo šaipėsi, buvo labai bjauru. Nutarė tai jai ir pasakyti: - O jeigu norėjote iš manęs pasišaipyti, galėjote čia ir nekviesti. Kuo jums netinka pamokos? Gėda prieš kitus mokinius?
Taip, atrodė, kad ji gailisi padariusi klaidą, kad tai pripažįsta. Bet berniukas nebeketino ja pasitikėti. Norėjo išrėžti, kad jo apkabinimai ir verkimas jos glėbyje parodė pasitikėjimą, tačiau argi verta gaišti laiką? Ji parodė, kokia yra iš tiesų. O iš tiesų ji elgiasi lygiai taip pat, kaip ir kiti suaugusieji. Dabar turbūt belieka laukti, kol tą patį padarys ir profesorius Senkleris, kurio gerais norais labai norėjosi tikėti.
- Dar pažiūrėsime, kaip bus su tuo čiaupu, - tyliai sumurmėjo. Nenorėjo, kad profesorė nuspėtų jo kėslus, todėl tiesiog žengė prie durų ir jas atidarė. Neberūpėjo, ar gali išeiti, ar ne. Vis tiek buvimas čia yra visiškas laiko švaistymas.
- Viso gero, - bene mandagiai ištarė Eion ir paliko kambarį.
-
- Patikėsiu, - sumurmėjo, tačiau vis tiek nesuprato kiek žmonių jis pažįsta. Ir svarbiausia kiek kokių. Negi jie tikrai visi tokie? Bet juk jis negalėtų apie visiškai visus žmones taip išsigalvoti, ar ne? Pagalvojo moteris. Kuo toliau tuo šis pokalbis atrodė keistesnis. O ko tu tikiesi? Juk tu irgi labai keista.
Kiti jo žodžiai visgi privertė tyliai nusijuokti. Ką pažiūrėsim? Jis ką rimtai tiki, kad aš prisiminsiu senus laikus ir pradėsiu mėtytis čiaupu? Jis rimtai? Pagalvojo. Stengėsi bent garsiai nesijuokti, nors tai ir buvo juokinga. Profesorė neįsivaizdavo ką gali reikšti dar pažiūrėsime, tačiau buvo panašu, kad Eion šiuos žodžius ištarė rimtai.
Galiausiai jis vis dėlto pasišalino. O tai nestebino, žinoma. O ko tu tikėjaisi? Kad jis kaip geras vaikas viską išklausys? Eik jau! Ir toliau mintyse kalbėjosi su savimi. Pastaruoju metu tokios mintys užplūsdavo dažnai. Senstu. Bet kadangi moteris nebeturėjo ką čia veikti ji susirinko visus daiktus ir taip pat išėjo.
-
Nori nenori patikėti teko. Iš tiesų tai buvo ne Sakura, o Amira. Kaskart apie tai pagalvojus ar susidūrus su kolege apimdavo siaubinga gėda. Kaip galėjo taip apsikvailinti? Ne - kiek galėjo tiek prisigerti? Pažadėjo sau neimti daugiau nė lašo į burną.
Na, bet vis tiek reikėjo pasakyti. Privalėjo pranešti sesutei, kad taps tėvu. Kad jo vaiko laukiasi ne kas kitas, o jos transfigūracijos profesorė. Tik kaip jis tai padarys? Žinoma, dar reikėtų aptarti ir tai, kad Athena kartoja kursą. Bet kaip jis gali pamokslauti, kai ir pats prisidirbo iki kaklo?
Galiausiai po pamokos priėjo prie Athenos ir paprašė po vakarienės ateiti pasišnekėti. Kadangi savo kabineto nenorėjo ir akyse matyti (o ir kas norėtų, kai ten dedasi tokie dalykai?), paprašė ateiti į neutralų kambarį. Taigi pavalgęs prisivertė atsivilkti į sutartą vietą. Atsisėdo į krėslą ir laukė sesutės. Mintyse dėliojo sakinį, kuris turėjo pasiekti Athenos ausis, bet net ir galvoje skambėjo absurdiškai. Na ir prisidirbo...
-
Athena puikiai suprato, jog brolis viską žino, po to, kai jis priėjo prie merginos po pamokos. O'Connor pavardės nešiotoja suprato, kad viskas bus labai blogai ir po vakarienės netgi svarstė apie pabėgimą į Klastūnyno kambarį. Ji galvojo, jog ten kaip nors pasislėps ir brolis jos neras, bet galiausiai nusprendė, jog tai kvaila idėja. Juk jei ne dabar, tai brolis pasikvies ją per pamoką, o tada bus labai gėda. Visi pamatytų, kaip Brendanas yra nusivylęs ar piktas ant Athenos ir tada rudaplaukė nebegalėtų eiti į pamokas. Kaip galima būtų vaikščioti su tokia gėda! Būtent todėl ji ir pasirodė sutartoje vietoje sutartu laiku. Tai nebuvo labai smagu, bet smaragdinių akių savininkė negalėjo nieko padaryti - ji privalėjo nueiti ir pasišnekėti su broliu.
- Labas, - ištarė atsisėsdama į krėslą priešais brolį. Su Brendanu ji po pobūvio viloje vasara jautėsi kiek jaukiau, o ir visada jis tikrai nebuvo blogiausias. Na, kas tikrai aišku, jis visada buvo daug geresnis už Bretą.
-
Taip nutiko, kad būsiu tėvas. Ne. Ar žinai, kad profesorė Eliadė laukiasi vaikelio? Jo tėtis esu aš. Ne. Ar žinai, iš kur atsiranda vaikai? Ne. Maždaug po pusmečio tapsiu tėčiu. Gal?.. Taip mintyse su savimi kalbėjosi Brendanas laukdamas, kol į kambarį ateis jo jauniausioji sesutė. O gal tiesiog viską rėžti taip pat tiesiai šviesiai, kaip tą padarė Amira? Bet irgi ne - Athenai reikia žinoti, kol nepasklido kalbos. Bet ji dėl nieko nėra kalta. Amira turi teisę ant jo pykti. Bet jis pats toli gražu ant sesutės nepyksta. Vadinasi, privalo pasakyti naujieną gražiau.
Pagaliau Athena pasirodė kambaryje. Brendanas pakėlė akis į ją ir pasistengė šyptelėti. Deja, sekėsi sunkiai. O kaip gali būti kitaip, kai sielą slegia toks mažmožis?
- Mums reikia pasikalbėti, - galiausiai ištarė profesorius stengdamasis kalbėti kuo nerūpestingesniu tonu. Bandė save įtikinti, kad čia nieko tokio. Vis dėlto jis yra suaugęs vyras, tad susilaukti vaiko nėra nei stebuklas, nei nuodėmė. O ir Amira - simpatiška moteris. Bet kai pagalvoji, kad ta pati Amira turi ir Breto dukterį... Ir net neaišku, ar Athena tai žino. Argi ne puiki mintis?
- Ar pažįsti Lumitą iš Varno Nago? Žinai, kad jos pavardė O'Connor? - galų gale nusprendė paklausti. Taip, ko gero, taip bus paprasčiau. Po galais, Brendanas tikrai nemokėjo spręsti tokių situacijų ir dalyvauti sudėtinguose pokalbiuose.
-
Brolis, vos Athenai įėjus, šyptelėjo. Dėl tokio jo poelgio mergina nustebo, kadangi jis turėjo ją barti dėl pasilikimo antriems metams, tačiau bent kol kas jo elgesys nesignalizavo tokio pokalbio. O'Connor į vyriausiąjį brolį pradėjo žvelgti, kiek įtariai. Ar jis paprasčiausiai stengėsi apsimesti geru, o tada pasielgs kaip Bretas?
- Taip, tai jau minėjai, - ištarė rudų plaukų savininkė į brolį pažvelgdama kiek smalsesniu žvilgsniu, nei prieš tai. Jis buvo kažkoks keistas ir merginai tai nepatiko. Ji nežinojo, koks bus kitas brolio ėjimas, o tai privertė O'Connor sunerimti. Paprastai, ką darys Brendanas buvo suprasti nesunku, nes jis buvo geras, tačiau dabar Athena ėmė abejoti broliu.
- Ne, aš jos nepažįstu, - tarė kiek susiraukdama smaragdinių akių savininkė. Gal brolis vis tik nežinojo, kas jai nutiko? Kad ją paliko antriems metams ir gal jis nekriaus Athenos?
- KĄ?! Nejaugi ji irgi Breto dukra? Ar slapta sesuo apie kurią nieko nežinojau? - dar labiau susiraukdama paklausė jauniausioji O'Connor atžala, kuri gal ir jau nebebuvo tokia.
-
Na taip, minėjo. Bet šitą pokalbį kažkaip pradėti tai reikėjo. Nebuvo paprasta, ir Brendanas tyliai atsiduso. Aišku, pats prisidirbo, bet tai nuotaikos nepataisė. Reikėjo viską paaiškinti sesutei.
Kad ji Lumitos nepažinojo, situaciją kiek apsunkino. O netrukus pasigirdusi reakcija nenustebino. Na, gal ir nustebino. Bent jau ta dalis, kuri parodė, kad Athena galvoja esą Lumita gali būti jų sesuo.
- Ne, ji nėra mūsų sesutė. Ji dukterėčia. Ir... Na taip, ji yra Kaedės sesuo. Kitaip sakant, Breto duktė, - kalbėjo Brendanas. Apie Lumitą, pasirodo, galėtų plepėti ir plepėti. Tai žymiai paprastesnė tema nei tos Lumitos broliukas arba sesutė. Bet kažkaip reikėjo tęsti. - Bet reikalas yra tas, kad Lumita turės... Na, turės broliuką arba sesutę. - O gal pusbrolį arba pusseserę? mintyse paklausė savęs profesorius ir, regis, tik dabar suprato, kokia absurdiška šita situacija. Ir kaip jis sugebėjo taip įklimpti?
- Lumitos mama yra tavo transfigūracijos profesorė Eliadė, - tęsė Brendanas. - Tai va ji turės dar vieną vaikelį. Tik...
Paskutinis sakinys taip ir liko neužbaigtas. "Tik to vaikelio tėvas būsiu aš" skambėjo labai jau baisiai.
-
Brolis atrodė labai įtartinas. Jis vis dar nekalbėjo apie palikimą antriems metams, o tokia juk turėjo būti pokalbio tema. Kažkaip jau labai jis nagrinėjo O'Connor šeimos medį, o tai kiek glumino mergaitė.
- O dieve, tai Bretas turi dar vieną dukterį?! Ar ji irgi tokia pat bjauri ir pikta kaip jis? - paklausė rudplaukė suraukdama savo antakius. Ji nesuprato, kaip Bretas taip sugebėjo, kaip jis rasdavo tiek moterų, kurios norėjo būti su juo. Jis juk bjaurybė! O dar neaišku, kas per viena buvo jo antroji dukra. Taip, su Kaede vasara buvo visai smagu ir ji tapo geresne nei buvo anksčiau, tačiau šita vis dar buvo neaiški, mat O'Connor jos nepažinojo.
- Oho, tai Bretas turės dar vieną vaiką? Tai nenormalu, namuose nėra tiek vietos, - pasakė papurtydama galvą Athena. Ji norėjo kuo greičiau išsikraustyti iš šitos bjaurios vietos, kur bus pilna mažų ir bjaurių vaikų. Kodėl jos broliui reikėjo tiek vaikų? Vis tiek jis nesirūpina nei vienu iš jų.
- Tai profesorė Eliadė visai kvaila, kad susidėjo su Bretu. Mes abu žinom, kad jis negeras, - tarė visai pasibaisėdama mergaitė. Išgirdusi tai, kad ji yra ir antro vaiko motina, mergaitė išleido tylų atodūsį. Kaip ji galėjo būti tokia neatsakinga!
- Kas tik? - pasidomėjo sunerdama savo rankas ties krūtine smaragdinių akių savininkė.
-
Sudėtingas tai buvo pokalbis, ir, tiesą sakant, norėjosi gerai įkrėsti broliui į kailį. Žinoma, dėl antrojo Amiros vaiko Bretas nekaltas, bet... Na, kažką kaltinti reikėjo.
- Na taip, turi. Ir nereikia sakyti, kad jis bjaurus, Athena. Vis dėlto jis mūsų brolis, - kalbėjo Brendanas, nors mintyse pritarė sesutei. Bretas visada buvo kažkoks nepritapėlis šeimoje. Taip, galbūt dėl to kaltas buvo tėvas, atsiėmęs jį iš Hogvartso, bet išgražintų veidų ir galybės panelių namuose tikrai nereikėjo.
Žinoma, pasakius, kad Lumita turės broliuką ar sesutę, Athena pagalvojo, kad tai taip pat Breto vaikas. O gal viską taip ir palikti? Gal nesakyti tiesos? Šiaip ar taip, brolis dabar Azkabane, o Amira kažin ar norės visiems pliurpti. Bet ne, negalėjo taip įžūliai meluoti jauniausiai šeimos atžalai.
- Nemanau, kad tam vaikui reikės rodytis Sautende, - atsiliepė Brendanas. Tiesą sakant, Athena teisi - tėvų namuose tikrai nebėra kur kišti vis pasirodančių Breto vaikų. Arba, khem, jo vaikų. - Amira juo turėtų pasirūpinti. Juk žinai, kad Kaedės situacija kitokia. Be to, antrojo Amiros vaiko tėtis nėra Bretas.
O kas? Toks klausimas būtinai tuoj bus iškeltas, bet Brendanas tiesiog neprisivertė į jį atsakyti iš anksto. Jeigu Athenai rūpi, tegul paklausia, bet jeigu netyčia nebus įdomu, jis gyvenimo labiau nei privaloma tikrai neapsisunkins.
-
O'Connor atrodė nerami, tačiau viduje buvo visiškai rami, nes brolis nekalbėjo apie jos pasilikimą Hogvartse antriems metams. Dėl to ji buvo labai laiminga, tačiau pokalbio turinys ją labai domino ir intrigavo.
- Bet net jei jis ir yra mūsų brolis, tai nekeičia fakto, kad jis yra bjaurus, - pasakė Athena pavartydama akis. Jos brolis buvo bjaurus, pastoviai smurtavo ir O'Connor nesuprato, kaip tėvams dar neatsibodo toks bjaurus ir blogas jo elgesys.
- Na, bet per šventes, juk greičiausiai norės atvykti. Nors abejotina, kadangi namuose ne taip jau ir smagu, - tarė mergina nejaukiai pasimuistydama. Ji nenorėjo labai tiesiai sakyti, kad namai bjaurūs, kadangi tai būtų negražu, nors ir yra tiesa. Negražiai buvo galima kalbėti tik apie Bretą.
- O tai kas tada yra antrojo Amiros vaiko tėtis? Irgi kažkas iš mūsų šeimos? - suglumdama paklausė. Ji nesuprato, kaip taip galėjo būti, kadangi negalvojo, jog Brendanas galėtų būti tų vaikų tėvas. JUk jos brolis geras ir protingas, ne toks kaip Bretas.
-
Athena aiškiai nemylėjo Breto. Gal ir galima ją suprasti, bet brolis iš dalies nebuvo kaltas dėl tokio savo charakterio. Jis labai pasikeitė po to, kai tėvas parsivežė jį iš Hogvartso. Tik, žinoma, gerokai jaunesnė sesutė to neprisimena, nes tuo metu dar nebuvo gimusi. Netgi apmaudu, kad ji nepažinojo to tylaus ir uždaro Breto, kuris nuoširdžiai norėjo mokytis magijos. O dabar… Na, dabar jų brolis buvo visai kitoks, ir Brendanas nesiruošė jo ginti. Šiaip ar taip, Bretas ne tik turi neaiškų kiekį vaikų, bet dar galiausiai atsidūrė Azkabane.
- Nesu tikras, kad Amira norės atvykti į Sautendą per šventes. Ji… Na, nėra Breto žmona ar mergina, ar ne? Nepanašu, kad Lumita to norėtų, - kalbėjo profesorius. Tiesą sakant, jeigu kolegė su savo vaikais sugalvotų atvykti į O’Connor šeimos namus, tai būtų tikras siaubas. Baisu ir pagalvoti, ką tada pasakytų motina. Ji šios naujienėlės taip pat dar nežinojo.
- Ar tau nepatinka namuose? Ar kas nors negerai? - staiga susirūpino Brendanas. Gal Athena turėjo omenyje tik tai, kad stalas švelniai tariant nebuvo labai gražus, ir visiems neužteko lovų? Gal, bet gali būti, kad čia slypi ir kažkas daugiau. Tuo labiau, kad apie namus kalbėti lengviau nei atsakyti į netrukus pasigirdusius klausimus. Brendanas tyliai atsiduso.
- Na, taip. Amiros vaiko tėtis yra kai kas iš mūsų šeimos, - nejaukiai atsakė ir pajuto, kaip kaista veidas. Mintyse nusikeikęs nutaisė kuo abejingesnį balsą ir užbaigė: - Tas vaikas mano.
Na štai. Padaryta. Kas bus dabar, neaišku, bet sunkiausia šios dienos užduotis atlikta. Pagaliau šiek tiek palengvėjo.
-
Šitas pokalbis darėsi vis įdomesnis. Athena sužinojo tokių dalykų, kuriuos pačiai išsiaiškinti būtų užtrukę labai daug laiko ir ji greičiausiai net nebūtų sužinojus absoliučiai visko. Tiesa, merginai atrodė, kad brolis kažką vis nutyli, tačiau ji per daug nesiklausinėjo.
- Tai tada gerai. Aš nenoriu namuose matyti profesorės ir dar daugiau vaikų. Nemanau, kad Bretas kada nors turėjo ar turės tokį dalyką kaip mergina ar žmona, - pasakė rudų plaukų savininkė sukryžiuodama savo rankas ties krūtine. Jo manymu Bretas buvo žmogus, kuris visiškai nesugeba įsipareigoti, kadangi jis sugebėjo tik muštis ir pyktis su visais.
- Tiesiog, kai visi susiveža visus vaikus, kažkas turi juos prižiūrėti ir tai aš turiu juos prižiūrėti. O jie visi maži ir šlykštūs. Jie vos nesugadino mano lazdelė, kadangi aš ją buvau paslėpusi tarp savo daiktų, bet jie tarp jų knaisiojosi, išplėšė keletą puslapių iš vadovėlių, - nejaukiai tarė O'Connor pavardės savininkė. Visi tie vaikai jai buvo košmaras. Tiesa, nebuvo didžiausias košmaras, nes šią garbingą vietą užėmė brolis Bretas.
- Tu?! - vos ne atsistodama iš savo krėslo šūktelėjo klastuolė. Kaip tai iš viso įmanoma? - Ar dabar ir tu elgsiesi kaip Bretas? Nes šitas poelgis visiškai toks pats kaip jo, - ištarė dar labiau suraukdama antakius ilgaplaukė. Ji buvo tiesiog pasibaisėjusi Brendanu.
-
Taip ir nebuvo aišku, ar Athena nemėgsta Amiros, ar nėra patenkinta dėl vis didėjančios šeimos. Bet šito Brendanas nebuvo nusiteikęs aiškintis. Ir taip viskas buvo pernelyg sudėtinga. Tiesa, apie Bretą ji ir toliau kalbėjo itin negražiai. Ko gero, teks parašyti motinai ir pasakyti, kad jauniausia sesutė ne itin myli keistuolį brolį. Tai gal ir neturėjo stebinti, bet Brendanas Bretą vis dėlto mylėjo. Norėjo, kad ir Athena bent pasistengtų į jį žiūrėti šiek tiek draugiškiau. Bet jis nebuvo šiandieninė tema.
- Juk jie tik vaikai, - bandė nuraminti susierzinusią sesutę profesorius. Čia jau aiškiai reiškėsi paauglystė. Kaip ji gali apie sūnėnus ir dukterėčias sakyti, kad jie šlykštūs? Dvynės turėjo puikias šeimas, ir Brendanas mielai leistų su jomis daugiau laiko. Ką gi, Athenos nuomonė aiškiai kitokia. - O vadovėlius reikėjo parodyti man, viską sutvarkyčiau. Ir dabar galiu tą padaryti, nebent jau sutaisei pati, - pabandė nuraminti Atheną Brendanas.
Aišku, atskleidus, kad yra Amiros vaiko tėvas, viskas staiga pasikeitė. Profesorius susiraukė. Sesutė tikrai nežinojo, kaip ten viskas įvyko. Na, tai ne jos reikalas. Nežinodamas, ar turėtų teisintis, nusprendė užpulti pats. Ta tema vis tiek reikėjo pakalbėti, taigi jis ištarė:
- Nemanau, kad turėtum man pamokslauti ar priekaištauti. Ypač tada, kai nesugebėjai išlaikyti egzaminų ir kartoji kursą. Turi mokykloje vyresnį brolį ir negali kreiptis pagalbos?
Nutarė, kad visai šauniai nusuko pokalbį nuo savęs. Po galais, jis tikrai nėra tokių situacijų ekspertas.
-
Athena nebenorėjo tęsti šito pokalbio. Kaip tai tie vaikai tik vaikai? Jie elgėsi kaip neišauklėtos būtybės. Taip, prie suaugusiųjų jie elgdavosi normaliai, tačiau likę tik su vyresniu už save vaiku parodydavo tikrąją savo pusę. Jie pradėdavo elgtis kaip kažkokios pabaisos, kurios negebėdavo savęs suvaldyti.
- Vaikai, kurie puikiai moka vaidinti, - sumurmėjo Athena papurtydama savo galvą ir tyliai atsidusdama. Jie gadindavo O'Connor namų kampelyje, kadangi savo kambario ji vis dar neturėjo, nes paprasčiausiai nebuvo vietos tokiam dalykui. Viskas namuose buvo užimta ir smaragdinių akių savininkė teturėjo savo kampelį. - Aš viską susitvarkiau pati. Kaip ir dažniausiai, - ištarė klastuolė išleisdama tylų atodūsį ir nuleisdama savo akis žemyn. Išgirdusi kitus žodžius susiraukė. Tai buvo jos labiausiai nelaukta pokalbio dalis.
- O kas daugiau papamokslaus, jei ne aš? - paklausė bandydam suktis nuo kitos pokalbio dalies. - Vis tiek niekam nerūpi kaip baigiu mokslus. Visi yra tiesiog patenkinti, kad manęs nėra namuose ir kad aš kažką mokausi. Na, jie nelaimingi, kad reikia sumokėti už naujus vadovėlius, bet ką man daryti? Ir lyg tau būtų laiko man padėti, - pasakė mergina nebepalaikydama akių kontakto su broliu. Ji norėjo neapsiverkti.
-
Nuo kada jo mažoji sesutė tokia pikta? Kiek Brendanas atsiminė, su Athena visada būdavo galima pasišnekėti, ką nors kartu nuveikti. Nors amžiaus skirtumas buvo tikrai nemažas, ji visada buvo ta mažoji sesutė, kurią norisi saugoti ir ginti. Negi tai paauglystė? Deja, atrodė, kad čia yra kažkas daugiau.
- Kalbame apie tavo sūnėnus ir dukterėčias, - bandė sušvelninti situaciją Brendanas. - Negi nesidžiaugi, kad tavo seserys sukūrė šeimas? Turėtum būti patenkinta, kad jos laimingos.
Stebėjo sesutę ir niekaip nesuprato, kada atsirado ta praraja. Negi Athena tokia nepatenkinta, kad jis dirba Hogvartse?
- Ką tu kalbi? - nuoširdžiai nustebo Brendanas. Na taip, jų šeima nebuvo turtinga. Bet ji buvo mylinti. Motina stengėsi parodyti meilę. Dabar, kai didžioji brolių ir seserų dalis išsikraustė iš namo Sautende, ji net nebūdavo tokia pervargusi. Tik tėvui ir toliau nesisekė susirasti normalų darbą. - Argi nežinai, kad mama ir tėtis myli tau? Aš esu pasiruošęs padėti. Tau visada surasiu laiko. Athena, kodėl tu galvoji, kad niekam nerūpi?
Norėjo apkabinti sesutę, bet atrodė, kad ji atsitrauks, o tada viskas bus dar blogiau. Taigi liko savo vietoje, bet mintyse nenustojo savęs klausinėti, ką galėjo padaryti kitaip, kad Athena jaustųsi bent šiek tiek geriau.
-
Pokalbis pakrypo visai nemalonia linkme. Klastuolei buvo daug smagiau kalbėtis apie Breto arba Brendano blogybes nei apie jos pačios vidinius demonus. Jai nepatiko kalbėtis apie savo vidinius jausmus ir vidinį pasaulį su niekuo, o ypač su broliu. Nors jis ir buvo geras, brolis nebuvo mėgstamiausias žmogus pokalbiams, nes mergina apskritai nemėgo kalbėti apie savo problemas.
- Aš džiaugiuosi, tačiau galėtų tuos vaikus auklėti truputėlį geriau. Jie neturėtų elgtis kaip maži pabaisiukai, - pasakė rudų plaukų savininkė pasitvarkydama tuos ilgus savo plaukus. Klastuolė labai nervinosi ir visa šita situacija jai buvo nemaloni. Ir ji pasakė per daug, kadangi Brendanui kilo tik dar daugiau klausimų. Iš smaragdinių akių savininkės lūpų pasigirdo tylus atodūsis, nes dabar jai teko suktis iš visos šitos situacijos. Jai reikėjo sugalvoti, ką pasakyti, jog sušvelnintų visą šitą situaciją.
- Na, aš sakau tiesą, - galiausiai nusprendė viską išsakyti mergaitė. - Jeigu aš tikrai rūpėčiau ar būtų mane visur siuntę su Bretu? Juk visi žino, kad jis pastoviai muša ir skriaudžia kitus. O padėt laiko nerastum, nes neradai laiko padėti tada, kada man reikėjo būti ir viską daryti su Bretu, - tarė O'Connor pavardės savininkė sumirksėdama, kad neapsiverktų.
-
Čia jau tikrai turėjo būti paauglystė. Turbūt paauglėms mergaitėms yra visai normalu taip nemėgti vaikų. Jokio kito paaiškinimo, iš kur atsirado Athenos priešiškumas, sugalvoti nepavyko. Ką gi, turbūt teks išlaukti, kol ji užaugs. Per tą laiką šeimoje vaikų tikrai nesumažės - atrodė, kad Bretas ir toliau juos štampuos vieną po kito. Na, gal vis dėlto ne Azkabane? staiga prisiminė Brendanas, bet skubiai nuvijo tą mintį į šoną. Apie tai pagalvos vėliau. Kaip ir apie situaciją su Kaede.
- Jie užaugs. Visai netrukus elgsis gražiau. Tiesiog reikia šiek tiek luktelėti, - dar pabandė nuraminti sesutę. Buvo visai įdomu stebėti, kaip ji auga ir keičiasi. Tik apmaudu, kad sulaukusi paauglystės šitaip atitolo. Gal tikrai be reikalo darbinosi Hogvartse?..
- Bretas nėra toks blogas, - vėl pabandė ginti brolį Brendanas. - Žinai, kad mama ir tėtis negali taip paprastai patekti į Skersinį skersgatvį. O prieš tau išvykstant į mokyklą… Taip, turėjau daugiau bendrauti su šeima. Bet tu ir vėl bandai nukreipti kalbą, Athena. Kalbame apie tai, kad labai krito tavo pažymiai. Neišlaikyti egzaminų… Tai nėra taip sudėtinga. Kas bus penktame kurse? VML bus gerokai sunkesni. Ar nori papildomai pasimokyti su manimi? Tau visada rasiu laiko.
Bandė kalbėti draugiškai, bet atrodė, kad supykusi sesutė ir toliau atsikalbinės. Šitas pokalbis pradėjo siaubingai varginti.
-
Šitas pokalbis jau buvo atsibodęs Athenai. Ji nenorėjo išduoti visų savo paslapčių broliui. Blogiausia buvo tas, kad brolis dabar jau žinojo apie tai, kad Athena nelabai myli savo šeimos narių. Bet taip buvo todėl, kad jie buvo nesukalbami ir labai nepaklusnūs.
- Nežinau, kartais man taip neatrodo. Su jais labai sunku sutarti, - ištarė smaragdinių akių savininkė tyliai atsidusdama. Jai atsibodo pokalbiai apie šeimą, nes jie jai nebuvo labai malonūs.
- Na, jis tau nėra blogas, nes tavęs jis nemuša, - pasakė O'Connor jaunniausioji atstovė kiek tyliau nei įprastai. Mergina nebuvo labai laiminga kalbėdama apie tai, kadangi jai buvo sunku kalbėti apie Breto elgesį,ntai buvo viena iš didžiausių jos traumų. - Tiesiog aš džiaugiuosi, kad jis dabar yra dingęs, tiesa, neįsivaizduoju kur, - pasakė Athena mąstydama. - Aš stengiausi, tiesiog galiausiai nusprendžiau, kad nebeverta to daryti. Aš norėčiau, kad tu man padėtum, tačiau tu juk profesorius ir kiti žinodami, kad man padedi gali pykti ir panašiai, - galiausiai tarė mergina tyliai atsidusdama.
-
Kaip prieiti prie šitos nesuprastos mergaitės? Ir kodėl vis dėlto tai daro jis? Ar tėvas ir motina bent pabando pasikalbėti su Athena? Kas ten vyksta vasarą, kai ji būna namuose? Žinoma, praėjusiais metais atostogas jie leido kartu. Netgi prabangioje viloje. Brendanui atrodė, kad viskas ne taip ir blogai. Bet gal Athena tik apsimetinėja?
- Suprantu, kad tau dabar taip atrodo, - dar pasakė profesorius. Tiesą sakant, dvynių seserų vaikus ir pats nelabai mėgo, tik dabar, aišku, neketino to prisipažinti.
- Bretas tave muša? Jis išties yra prieš tave pakėlęs ranką? - nuoširdžiai nustebo Brendanas. To tikrai nežinojo - atrodė, kad bent jau namuose brolis elgiasi normaliau. Kita vertus, o kodėl turėtų? Jo nuotaikų kaitos tapo tikra legenda. Tiesa, netrukus ta legenda rūpėjo mažiausiai - argi Athena nežino, kur jų brolis yra šiuo metu? Aš jai nepasakiau? mintyse paklausė savęs Brendanas ir tyliai atsiduso. Ką gi, jeigu jau naujienų diena, reikia šią tradiciją ir tęsti.
- Athena... - atsargiai pradėjo Brendanas ir nykiai pratęsė: - Bretas šiuo metu yra Azkabane.
Atrodė, kad sakinys keistai nuaidėjo kambaryje, bet profesorius stengėsi to nepaisyti. Geriau tęsti sesutės mokslų temą.
- Tegul aš ir profesorius, bet esu ir tavo brolis. Susidarysime temų sąrašą ir galėsime jas kartu pasimokyti. Juk nenori Hogvartse sėdėti dešimt metų, ar ne? - kalbėjo stengdamasis pakreipti pokalbį naudingesne linkme. Deja, kol kas viskas labai sėkmingai važiavo žemyn, ir Brendanas suprato klimpstantis į vis gilesnę duobę.
-
Athenos rankos buvo sukištos į apsiausto kišenes. Ji stengėsi kaip nors pasislėpti it nuo pati nuo savęs, it nuo brolio. Jauniausiojai O'Connor atstovei šis pokalbis nelabai patiko, kadangi lietė temas, kurios jai nebuvo labai malonios.
Pasiekus brolio sutikimą, Athena tiesiog linktelėjo savo galvą. Ji buvo patenkinta, kad brolis su ja sutiko ir pagaliau prisipažino bent iš dalies klydęs.
- Mušė ne vieną kartą. Bet niekam tai nerūpėjo, - pasakė rudų plaukų savininkė tyliai atsidusdama. Ji kažką minėjo mamai ir tėčiui, tačiau jiems per daug tai nerūpėjo ir nebuvo įdomu. Smaragdinių akių savininkė bent džiaugėsi, kad Hogvartse brolio nereikėdavo matyti ir nereikėdavo su juo bendrauti ar susitikti.
- Rimtai? Va čia tai geras, - pasakė Athena džiaugsmingu balso tonu labai apsidžiaugdama tuo, kad jos brolis kalėjime. Jai net nebuvo svarbu dėl ko, ji buvo patenkinta, kad jos brolis kalėjime.
- Nenoriu, galėsime pasimokyti. Galbūt susitinkame ryt bibliotekoje? Ir gal jau galėčiau eiti? - pasiteiravo Athena kiek džiaugsmingesniu balso tonu.
-
Pokalbis pasisuko visiškai netikėta linkme. Deja, tokia, kokios Brendanas irgi nemokėjo išspręsti.
- Bretas tikrai tave mušė? Nori pasakyti, motina su tėvu nieko dėl to nedarė? - neglėdamas patikėti pasitikslino jis. Gal tai ir paaiškina, kodėl sesutė taip nemėgsta atseit žavaus brolio, bet patikėti vis tiek nelengva. Taip, Bretui pykčio netrūksta, bet juk Athena - jų mažylė sesutė. Kaip jis taip gali…
Na, gali ir nužudyti žmogų, kaip paaiškėjo visai neseniai. Ši naujiena Athenai, regis, patiko, bet Brendanas nieko neatsakė. Gal ir negerai, kai paauglė džiaugiasi brolio atsidūrimu kalėjime, bet ką jau padarysi. Panašu, kad šių santykių negali pataisyti niekas. Nebent, žinoma, Bretas, bet bent dešimt metų jie nesusitiks.
Laimei, sesutė sutiko kartu pasimokyti, ir Brendanas nusišypsojęs linktelėjo. Pagalvos, kaip geriausia jai padėti, ir skirs laiko. Jokiam kitam mokiniui papildomų pamokų neskirtų, bet Athena vis dėlto jo šeimos narė. Kaip ir Lumita su Kaede… nejučia susimąstė Brendanas. Atsidusęs išleido Atheną ir atsistojo. Sunkus tai buvo pokalbis, bet jis išgyventas. Beveik didžiuodamasis savimi profesorius paliko kambarį ir nukulniavo didžiosios salės link.