Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pamokos => Ateities būrimas => Temą pradėjo: Kasiopėja Evers Kovo 08, 2015, 06:55:53 pm
-
Tuščiame koridoriuje karts nuo karto aidėdavo vieniši žingsniai. Jie artėjo ir tolo, žiūrint iš kurios pusės žiūrėsi. Kartais pasigirsdavo metalo žvangėjimas, rakinamos spynos garsas ir trumpas klektelėjimas - koridoriuje driokstelėdavo girgždančių durų vyrių garsas. Jau galėdavai suprasti, jog kažkas nebūtinai gyvas įžengia į patį paslaptingiausią Hogvartso kabinetą.
Kurį laiką kabinetas buvo apleistas, tačiau dabar buvo visai jaukus ir tvarkingas. Sienų spalva kartkartėm pasikeisdavo pagal profesoriaus pageidavimus, tačiau dažniausiai vyraudavo levandinė. Ant sienų dar kabėjo keli paveikslai, kuriuose buvo vaizduojami žmonės keistais veidais ir pozomis - greičiausiai kokie išprotėję ateities būrėjai, įkvepiantys dabartinius šio dalyko dėstytojus.
Virš kabineto durų kabėjo dar nuo Kasiopėjos Evers laikų palikta pasaga, prie kurios buvo priršta sapnų gaudyklė - plunksnos siekė nebent aukštesnio žmogaus galvą. Stalas buvo tirštai nukrautas knygomis ir pusiau aprašytais pergamentais, stalčiuose buvo suslėptos plunksnos, rašalas, katinų piešinėliai ir panašus šlamštas, kažkur zvimbė sugadintas (įdužęs) krištolinis rutulys - gal įgrūstas į kokį stalčių ar neįmanomu būdu nusiridenęs ir pasislėpęs kur už spintos. Ką gali žinot, kas dedas šitam kabinete, kai nėra, kas jį stebi.
-
Firielė, kiek buvo įmanoma su aukštakuliniais, pribėgo prie durų ir smagiai jas atplėšė. Klykdama lyg gavusi žaibą nuo šiknašaudžio pliurzio, prišuoliavo prie naujai iškeptos profesorės ir apglėbė jos kaklą ilgomis rankomis. Po kelių sekundžių paleido ir atsitraukusi su neįtikėtinai plačia šypsena pasižiūrėjo į draugę. Nusijuokusi iš josios išraiškos, sucypė:
- Gavau darbą Magijos Ministerijoj!
Po šio Firielės, susitrumpinusios pavardę, pareiškimo sekė keli trumpi šoktelėjimai į viršų ir nulūžusio bato kulniuko garsas. Mergina suklupo, nusikeikė ir nusispyrusi ,,kablus" atsistojo ant Kasiopėjos grindų basa. Šyptelėjusi paklausė:
- O kaip gi tau sekasi? Matau, gavai darbą čia, Hogvartse.
-
Ramiai sėdėdama kėdėje, kasydama viena ranka Grifo galvą, kita glostydama Češyrą, Kasiopėja galvodama apie nieką palaimingai užsimerkė. Gera likti Hogvartse, nesijaudinti dėl egzaminų ir prarastų taškų.
Visą katinišką Kasiopėjos ramybę sudrumstė bildėjimas anapus durų. Žingsniai greitai artėjo, tad Kasiopėja paleidusi Češyrą prisijungti prie Katerinos Atėnės draugijos ant krėslų, palikusi liūtą tupėti užu stalo, atsistojusi ėjo link durų. Nespėjus nė rankenos pasiekti, Kasiopėjos durys buvo atlapos, o jai pačiai ant kaklo jau buvo užšokusi Firielė. Kasiopėja kiek nustebusi net nespėjų rankų ant elfės nugaros uždėti - ši jau juokėsi iš profesorės išraiškos.
-Sveikinu, Firiele!-pagaliau nusijuokė Kasiopėja ir ranka mostelėjo prisėsti ant vieno iš dviejų violetinių krėslų, kuris nebuvo apsėstas dviejų kačių. Vėl atsisėdusi už stalo, Kasiopėja dar kartą ranka perbraukė per pakvaišusius liūto karčius.-Gal nori arbatos? -ji paiūliusi draugei arbatso, Kasiopėja vėl šyptelėjo.-Taigi, kaip matai. Naujoji darbo vieta.
-
Firielė linksmai kelstelėjo ant violetinio fotelio ir apsižvalgė. Pusė kambario buvo apstatytas įvairaus atspalvio levandų violetinės spalvos baldais, neišskiriant nė fotelio, ant kurio sėdėjo elfė. Firielė draugiškai nusišypsojo Kasiopėjai ir linktelėjusi parodė, kad arbatos neatsisakytų. Palaukusi minutėlę, buvusi varnė prabilo:
- Taigi, matau, kad turi nuosavą kabinetą, ir dar su užrašu ant durų, kad esi ,,ateities būrimo profesorė", - šyptelėjo Firielė. - Kodėl ateities būrimas, Kasiopėja? - paklausė. Pakėlusi ranką prie kuoduko ant pakaušio, ėmė traukyti iš jo smeiges. O jų buvo neįtikėtinai daug, gal net per daug paprastam kuodukui. Kai ant profesorės Evers stalo atsirado solidi segtukų ir smeigių krūvelė, Firielė ėmė tampyti gumytę. Deja, ši buvo tik viena, tačiau taip pat atsidūrė ant Kasiopėjos stalo.
-
Kasiopėja mostelėjo lazdele ir ant stalo atsirado du garuojantys arbatos puodeliai. Dar vienas mostas, ir šalia atsirado lėkštė su cukraus gabaliukais ir žnyplelėm įsidėti, puodynėlė pieno ir lėkštė su pyragaičiais.
-Vaišinkis,-maloniai tarė profesorė, pastumdama Firielei pyragaičius.-Na, supranti, niekada nėra vėlu pasižiūrėti kas tavęs laukia,-ji nusijuokė.-Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad ši magijos šaka yra paslaptinga?-ji uždavė retorinį klausimą, tačiau dar kartą nusijuokusi, ji įsipylė šiek tiek pieno į arbatą.-Taigi, kuriame departamente dirbi?-ji paklausė elfės, įsidėdama du gabaliukus cukraus į arbatą. Maišydama garuojantį skystį šaukšteliu, Kasiopėja įdėmiai žiūrėjo į Firielę. Kažkaip nesistebėjo, kad šioji nusprendė dirbti Magijos Ministerijoje.
-
Firielė pasiėmė savąjį arbatos puodelį ir pamaišė arbatą šaukšteliu. Pastatė puodelį ant stalo ir paėmusi cukraus žnypliukes jomis pažnaibė orą. Tada į arbatą ėmė krauti cukrų. Matyt, jai labai patiko žnyplelių veikimo principas, tad ji negalvodama į puodelį sutalpino šešis cukraus gabaliukus. Išmaišiusi šaukšteliu, paragavo. Skonis buvo sirupinis ir Firielė šiaip taip nurijo tą arbatos gurkšnį. Norėdama numušti saldumą, susigrūdo burnon pyragaitį. Elfė atsisuko į Kasiopėją ir tebekramtydama atsakė:
- Na, mano dabbas taip pat glaudbiai susijęs su pasbabtimis, - Firielė nurijo pyragėlį ir kikendama kalbėjo toliau. - Dirbu paslapčių departamento direktorės pavaduotoja. Ryt bus pirma darbo diena.
Firielė vėl atsargiai atsigėrė persaldintos arbatos. Po kelių gurkšnių puodelyje teliko žalias arbatžolių lapelių marmalas. Mergina atkišo Kasiopėjai puodelį ir išsišiepusi paklausė:
- Išbursi man ateitį? - tiesą sakant, ateities būrimas Firielei niekada neatrodė svarbus dalykas, tačiau knietėjo kažką išbandyti.
-
Kasiopėja smalsiai žiūrėjo, kaip Firielė dedasi cukrų į arbatą.
-Mėgsti saldžiai?-neužtikrintai paklausė profesorė elfės, tačiau šios veido išraiška viską pasakė. Arbata, matyt, buvo saldi kaip sirupas.-Gal tau padaryt naujos arbatos?-ji pasiteiravo Firielės, nenorėdama kad šios viduriai susiklijuotų (nors tai neįmanoma) dėl gerokai per saldžios arbatos. Tačiau šaukštai po pietų - Firielė jau buvo išgėrusi visą arbatą ir atkišusi puoduką Kasiopėjai laukė, kol ši kažką išburs. Profesorė sukikenusi paėmė uoduką ir pasukinėjo į šalis.-Aha... Tu, mano miela, jeigu stropiai dirbsi, kilsi karjeros laiptais ir užimsi aukštesnes pareigas... Oooo, dar pažiūrėk, čia sako, kad tau teks dėl kažko pakovoti, o randai liks visam gyvenimui... Nors iš šitos pusės žiūrint tu būsi laiminga,-Kasiopėja pastatė tuščią puodelį ant stalo.-Taigi, dirbk stropiai, kovok dėl to žmogaus, ir nors linksi paženklinta, viso to pabaigoje būsi laiminga.
-
Ateities būrimą laikiusi durnu dalyku (Galvoje iškilo be galo įsižeidusios Kasiopėjos vaizdas), Firielė netyčia susidomėjo arbatžolių lapelių paistalais. Palinkusi į priekį įsispoksojo į tirštą žalią marmalą ant arbatos puodelio dugno. Nesuvokė, ką Kasiopėja ten mato.
- Aš nieko neįžvelgiu, išskyrus žalsvą marmalą, - murmtelėjo Firielė. Pakėlusi akis į Kesę, paklausė:
- O kas ten per žmogus? Neprisimenu, kad būčiau linkusi kovoti dėl kažkokio žmogaus, šiaip ar taip, nesu labai prieraiši. Randų nesibaiminu, ir taip daug turiu, o karjera visai gerai būtų... Jei tik nesusirgsiu didybės manija, - garsiai mintijo Firielė ir žvilgtelėjo į laikroduką ant riešo. Šis buvo neįprastas - vietoj skaičių sukosi žvaigždės, o vietoj trijų rodyklių buvo dvylika nedidelių vienodo ilgio auksinių rodyklėlių. Žiobarui pamačius tokį laikrodį greičiausiai susisuktų smegenys, tačiau Firielei viskas buvo aišku. Atsidūsėjusi mergina šyptelėjo, atsistojo ir susirinkusi nuo Kasiopėjos stalo segtukus, smeiges ir gumytę, atsisveikino su drauge:
- Čiau, brangioji, aš jau lėksiu. Dėkui už arbatą, - Firielė dar pagriebė pyragiuką ir susirinko nuo grindų batelius. - Parašyk man, - dar tarstelėjo eidama pro duris ir pranyko koridoriuje.
-
Neturėdama ką veikti, Vivian mynė per koridorius, kol nepamatė ateities būrimo profesorės kabineto. Sustojo apžiūrėti. Pro duris išlėkė kažkokia mergina, greičiausiai elfė. Durys buvo atviros ir Viv galėjo laisvai įeiti. Įdomu ką mes veiktume, gal išmokytų išburti ateitį ar dar ką? Blogiau gal nebus Viv per daug nesižavėjo ateities būrimu, bet buvo įdomu kas nutiks artimiausiu laiku. Aišku, ji nenorėjo sužinoti visos savo ateities! Tada būtu neįdomu gyventi. Kurį laiką padvejojusi, Viv vis dėl to įžengė į kabinetą. Įėjus į kabinetą Vivian priblokšta sustojo. Visas kambarys buvo violetinis ir iškabinėtas kačių paveikslų ir dar profesorei ant kelių tupėjo keli katinai, o prie kojų gulėjo tigras. Vivian įdūko, nežinia kodėl ją suerzino šis violetinis kambarys, bet šįkart ji nusprendė mąstyti logiškai ir susilaikyti. Vietoje pavirtimo į viską siaubiantį uraganą Viv nusišypsojo kaip galėdama plačiau ir tarė:
- Sveiki profesore,- Vivian knaisiojosi po atmintį ieškodama kokia šios profesorės pavardė,- Kasiopėja Evers, ar ta mergina elfė?,- Viv kažką neaiškiai sumosikavo rankom.
-
Kasiopėja nespėjo ir sumirksėti, kai Firielė kaip vijurkas šovė pro duris. Atsidususi profesorė sutvarkė stalą, nepastebėdama atlapų durų. Juk taip ir būna - ateities būrėjai visada būna išsiblaškę. Paglosčiusi didžiulę liūto galvą, Kasiopėja pasirąžė, ir vėl įsitaisė kėdėje, kiek pataisydama kaspinėlį, kuriuo buvo apjuostas jos levandų vazonėlis.
-Labas,-ji draugiškai pasisveikino su atėjusia mokine. Kasiopėja eiliai pažiūrėjo į savo aukletinę, ir mostelėjusi lazdele pagaliau uždarė tas velnio duris. Krestelėjusi atgal savo beprotiškai tankias ir smulkias garbanėles, ji vėl atsisuko į Vivian.-Prašom prisėsti. Gal arbatos?-ji pasiūlė mokinei. Šiai uždavus klausimą, Kasiopėja kiek sukikeno.-Aš negaliu tau pasakyti. Kas ji tokia yra jos reikalas ir niekieno kito,-ji pažvelgė Vivian rudas akis savo tamsiosiomis. Nors jos abi buvo rudakės, Kasiopėjos akys buvo juodos palyginus su pirmakursės.-Kuo galėčiau padėti?
-
Vivian už nugaros trinktelėjo durys, mergaitė išsigandusi krūptelėjo ir sucypė, ją visad buvo lengva išgąsdinti. Nusiraminusi apsidairė už nugaros ar duris tikrai mokytoja uždarė, o supratus, kad viskas gerai pati iš savę nusijuokė. Mokytojai pasiūlius arbatos Viv šiek tiek sutriko nuo tokio švelnaus mokytojos balso jeigu jos balsas būtų kažkas kitas tai jis būtų švelnus kačiukas pamanė Vivian.
- Taip, norėčiau arbatos,- nusišypsojo, dabar jau nuoširdžia šypsena,,- aišku, jeigu jums nesunku padaryti ir galite vadinti mane Viv.
Mokinė atsisėdo ir pagaliau atsipalaidavo. Rankose ji nieko neturėjo, todėl šiaip lankstė, maigė ar šiaip kažką malė su pirštais. Kai atsibodo su pirštais žaisti pradėjo žaisti su kaspinu ant levandų vazonėlio kol visai jį nurišo. Šiek tiek išsigandusi, kad nesupyktų mokytoja Viv vėl užrišo ant vazonėlio ir apsimetė, kad nieko nepadarė.
-
Kasiopėja vėl mostelėjo lazdele, ir ant stalo atsidūrė padėklas su dviem garuojančiais puodeliais arbatos, cukrine ir lėkšte su pyragaičiais. Paėmusi vieną puodelį, kuris, be abejo, taip pat buvo levandinės spalvos, Kasiopėja stumtelėjo cukrinę mokinės pusėn, leisdama viešniai arbatą pasisaldinti pirmajai.
-Na, aš tikrai mėgstu levandas,-ji nusijuokė iš savo kabineto, kuriame dominavo levandos. Nusišypsojusi Vivian, Kasiopėja giliai atsiduso. -Jeigu nori, gali mane vadinti Kasiopėja, arba Kese, jei tau patogiau,-ji dar kartą šiltai nusišypsojo varnei. Profesorė stengėsi palaikyti gerą ryšį su savo auklėtiniais ir visiškai neprieštaravo, kad varnanagiai ją vadintų vardu. Garbanė paglostė savo mylimo katino galvą, ir vėl įsmeigė akis į Viv.
-
Vaišėms atsiradus ant stalo Viv vėl krūptelėjo, todėl juokingai nusivaipė. Paėmusi puodelį pastebėjo, kad jis taipogi levandinės spalvos, ji vėl nusivaipė ir pradėjo dėtis cukraus. Kadangi dėdamasi cukrų Vivian vis dairėsi nepastebėjo kaip susidėjo pusę cukrinės. Sukrizeno dėl savo užsisvajojimo ir maišydama įsisteibilijo į puodelį. Išmaišiusi paragavo arbatos. Arbata buvo saldesnė net už patį saldžiausią sirupą, bet Viv susijuokė vėl.
- Atsiprašau,- apgailestaudama Viv įsistebilijo į cukrinę tramdydama juoką.
Nežinodama kur dėtis jinai bandė prisiminti kokią nors jai patinkančia daina. Visos dainos kažkokios neprisiminė, bet prisiminė kažkokia melodiją ir į jos taktą tukseno nagais. Viv nagai beveik visą laiką buvo ilgi ji retai juos kirpdavo. Ne dėl apsileidimo, o šiaip jos sesutė Santa pasakojo, kad žiobarė dažnai klijuojasi daug ilgesnius dirptinius nagus, nuo tada Viv beveik nekirpdavo nagų.
-
Kasiopėja sukikenusi atsiduso. Antra iš eilės viešnia persisaldina arbatą.
-Gal naujos nori?-ji nusijuokusi paklausė, nenorėdama kankinti mergaitė per saldža arbata. Įsidėjusi du cukraus šaukštelius ir išmaišiusi, Kasiopėja gurkštelėjo arbatos, pasiimdama pyragaitį. Mirktelėjusi Vivian ji vėl sukikeno ir pažvelgė į glajų ant pyragaičio. Uogų pyragaičiai su rausvu glajumi ir pabarstukais ant viršaus iš ties atrodė viliojančiai.-Tai kokios problemos tave atginė į mano kuklų kabinetą?-Kasiopėja vėl kreipėsi į Vivian. Juodos stambios garbanos dailiai įrėmino smulkų mergaitės veidelį, į ją žiūrėdama Kasiopėja nejučiom šyptelėjo. Vivian jai taip priminė Kesės mažąją sesę, deja, žuvusią. Kasiopėja skausmingai šyptelėjo.
-
-Pala, ką? Ai, ne nereikia naujos arbatos aš mėgstų saldžią,- tai patvirtindama Viv išsišiepė iki ausų ir įsidėjo dar vieną cukraus.
Kaip visada prasidėjo nepertraukiamas arbatos maišymas, tik šį kartą įnirtingesnis. Po kelių minučių nutiko pačios Vivian išprognozuotas įvykis: išsiliejo arbata. Aišku ne visa, tik truputis, bet Viv vis tiek susinervino:
- Ak, labai atsiprašau!-prisigriebusi servetėlių bandė išvalyti balutę.
Išsivalius Viv šiek tiek lengviau atsikvėpė ir atsigėrė arbatos, kuri jau buvo tikrai saldi ir dėl to Vivian norėjo dar gerti vietoje to nusprendė paragauti keksiuko. Keksiukas atrodė tikrai gardžiai ir masino jo paragauti, todėl Viv nieko nelaukusi atsikando. Skonis buvo normalus, saldumas nesijautė. Vivian paniuro, vis kalta arbata. Ta velnio arbata!
- Koks skanus pyragaiti!- juokingai išsiviepė Viv.
-
Kasiopėja nejučiom sukikeno iš Vivian. Ji prunkštelėjo, tą pačią akimirką ranka prisidengdama burną. Saulėje tvykstelėjo kaip visada juodai nulakuoti nagai. Susitvardžiusi Kasiopėja iš įpročio pakedeno plaukus ir vėl atsisuko į Vivian.
-Tu tikrai nenori naujos?-ji kiek sukikeno, akimis rodydama į lazdelę. Išmanant magijos meną, nauja arbata tėra vieni niekai. Kasiopėja nusišypsojo varnei.-Tai tu pirmakursė, tiesa? Kaip sekasi?-ji pasiteiravo mergaitės, siurbtelėdama arbatos. nusideginusi liežuvį karšta arbata, Kasiopėja kiek susiraukė ir užuot aiksėjusi ir dejavusi, ji atsikando keksiuko. Beveik kas antras pilietis pilyje žinojo, jog profesorė pamišusi dėl keksiukų, o apie levandas ir kates jau geriau iš vis nepradėti.
-
Profesorės klausimo dėl arbatos Viv nenugirdo, jinai apgailestaudama žiūrėjo į keksiuką, namie Viv visuomet kepdavo visokių gardūmynų dažniausiai kepdavo sūrio tortus, sausainius ir keksiukus.
- Atleisk keksiuk,- sušnabždėjo kuo tyliau mergaitė ir susigrūdo paskutinius kasnius į burną. Keksiukas tapo beveik beskonis ir Vivian atsiduso. Išgirdusi mokytojos klausimus mergaitė pakėlė akis ir susiraukė, bet paskui suprato, deja Viv burna buvo pilna ir ji negalėjo atsakyti, todėl tik čiaumojo keksiuką ir iš visų jėgų stengėsi nečepsėti, šitai jai prastokai sekėsi. Po penkių minučių Vivian baigė kankintis su keksiuku ir atsakė
- Teip, aš esu pirmakursė neseniai atvykau ir tapau,- Viv apsidairė,- varniuke.
Šiek tiek pagalvojusi atsakė į kitą klausimą:
- Sekasi neblogai! Bet pastaruoju metu nuobodžiavau, todėl užsukau pas jus.
Baigusi savo tiradą Vivian apžiūrėjo mokytoją. Ji buvo iš tiesų graži kaštoninių garbanų užuolaida dengė tamsiai rudas beveik juodas akis. Staiga mergina prisiminė ką visą šitą laiką mokytoja jai priminė. Viena žiobarų lėlę Klodina Vulf, tik Kasiopėja buvo šviesios odos ir nebuvo vilkolakė, ir jos akys buvo kiek per tamsios.
-
Kasiopėja išsišiepė gurkštelėdama dar arbatos. Profesorė vėl pakedeno savo garbanėles (,,jau tie įpročiai!"), nejučiom pirštu brūkštelėdama per savo pusmėnulio formos apgamą po kairiąja akimi. Kiek patrynusi tą vietą pirštais, Kasiopėja klausėsi pirmakursės tarškėjimo.
-Tai koks pirmasis įspūdis?-ji paklausė mergaitės, turėdama omenyje Hogvartso pilį, apylinkes, profesorius, kitis mokinius. Prisiminusi savo mokymosi metus Hogvartse, profesorė nejučiom prunkštelėjo. Kokių kvailysčių ji čia buvo prikrėtusi savais laikais. Atsidususi, tarsi būtų prisiminusi jaunas dienas, nors ji pati buvo visai jaunutė, Kasiopėja palaimingai nusišypsojo. Kaip gera dabar būtų iškrėsti kokią šunybę, kikenant ir šypsantis kaip kokiam Češyro katinui.
-
Viv išgirdusi klausimą susimąstė. Klausimas ją truputį suerzino, nes ji nelabai žinojo ką atsakyti, todėl galvodama gurkšnojo arbatą. Ši jau buvo atvėsusi ir visdar be galo saldi, todėl Vivian pradėjo perštėti gerklę. Namie jai visuomet taip būna kai užsisvajojusi persisaldina arbata. Kurį laiką pagalvojusi jinai sugalvojo atsakymą.
- Įspūdis geras. Tikrai! Čia įdomu, visi atrodo tokie draugiški ir geri, kabinetai jaukūs bent jau šis. Man čia patinka.- Viv nusišypsojusi stebėjo profesorę. Stebėdama ją pastebėjo, kad profesorė mėgsta pakedenti savo garbanėles, tai atrodė tartum įprotis. Galiausiai Viv pabaigė arbatą (ta velnio arbata!) ir vėl apžiūrinėjo kabinetą. Šis atrodė truputį panašus į jo tik, kad Viv kambaryje buvo lova ir jis buvo tamsesnis. Kurį laiką taip pamąsčiusi pažiūrėjo į laikrodį. Atrodė, kad jau ilgokai jos čia plepa, todėl Vivian pašoko nuo kėdės ir išlėkė pro duris. Deja, greitai grįžo, mat buvo pamiršusi uždaryti duris tad sukikeno, dar kartą atsisveikino ir išlėkė į tamsų koridorių.
-
Eidama vėl link profesorės Evers kabineto, Vivė visa tirtėjo iš baimės ir šalčio. Laimė, ėjo ne viena, su ja kartu ėjo Tobis- juodas labradoro retriveris. Priėjusi kabinetą Vivian atsisėdo ant šaltų grindų ir paglostė šunį, tasai Vivei palaižė skruostą. Atsistojusi, pabeldė į duris. Nieko nesulaukusi įėjo ir iš karto pasigailėjo kam pasiemė šunį. Pamatęs kates Tobis pradėjo urgzti, bet Viv uždengė jam snukutį.
- Ša, Tobi.
Einant link profesorės ir Varnanagės Vivian sudrebėjo, bet neilgai pastebėjo, kad Tobikas seka jai iš paskos.
- Nu neee...- suvaitojo ji ir parodė šuniui vietą prie durų,- Tobi, eik ten!
Šunelis pažiūrėjo kur ji rodo ir vėl atsisuko. Viv trenkė sau per kaktą.
- Tu, beviltiškas,- sumurmėjo ir nuėjo prie durų,- Tobi ,ateik čia!
Tobis norom nenorom nupėdino pas šeimininkę.
- Dabar sėdi čia, Tobi, aišku?
Tobis atsitūpė. Vivė vėl ėjo link profesorės kai išgirdo tapsenimą. Tobikas jau sėdėjo šalimais. Viv nusisuko ir vėl paėjo du žingsinius, ir atsisuko. Tobis sėdėjo jau arčiau. Viv įdūko. Nuėjo ir pasikvietė šunį atgal. Šuo atėjo.
- Tobi, sėdi čia.
Tobis atsisėdo. Vivian vėl ėjo link mokytojos ir vėl viskas iš naujo. Jau po kokio 30 karto Viv sušuko:
- Gana! Eik velniop! Eikš čia!
Sugriebusi Vivė nutempė Tobi už durų.
- Gana! Sėdėk čia!
Po kelių sekundžių grįžo ir uždarė duris. Vos tik uždarė duris pasigirdo krevždenimas. Vivian vėl neteko kantrybės. Po minuttės atsitempė šunį pas save ir paklausė:
- Kur?
Tobis greitai užsėdo ant sofutės prie stalo kur praitą kartą sėdėjo Viv.
- Galima jam čia?- viltingai išplėtusi akis paklausė Vivian
-
Kasiopėja sėdėjo už stalo, šiaip ne taip susirišusi visą kupetą garbanėlių į aukštą kuodą, ir pasisodinusi nerd stiliaus akinukus ant nosies, kuitėsi tarp popierių vis kažką žymėdama ar prirašydama tušinuku.
-Prašom,-ji tarstelėjo nepakeldama akių nuo popierių išgirdusi beldimą. Po beldimo sekė durų vyriai, o po to jau šuns urzgimas. Tada Kasiopėja jau pakėlė akis.
Pas ją atėjo ne kas kitas, o jos vadovaujamo koledžo moksleivė, kurią visai ne per seniausiai Kasiopėja užklupo Uždraustąjame bibliotekos skyriuje. Kasiopėja kilstelėjo antakius, ruošdamasi išbarti smalsią pirmakursę, tačiau negalėjo susilaikyti nuo kikenimo, stebint Vivian bamdant susitvarkyti su šuniu.
Ne viem tik šuo urzgė ir Vivian burbėjo tuo metu. Atėnė su Češyru ėmė šnypšti, riesdami savo nugaras ir pūsdami uodegas.
-Ei, kad man būtumėt gražiai,-mestelėjo jiems Kasiopėja, tačiau pamačiusi, kad taip nieko nepeš, įsmeigė į juos patį juodžiausią žvilgsnį kurį tik sugebėjo padaryti. Katinai nejaukiai pasimuostę ir mataruodami uodegomis sutūpė, o profesorė atsigręžė į vienintelį savo augintinį,sugebėjusį neprarasti savitvardos, mat šiam ne tik su šunimis yra tekę susidurti.-Prižiūrėk juos, Grifai,-ji mestelėjo liūtui ir atsisuko į mokinę. -Tegu būna. Tikiu, kad šis mažylis,-ji paskubom suvertė visus popierius į stalčių ir atsargiai nuo lentynos nuėmė degu (reikėjo jį aukštai padėti, mat Atėnė taip godžiai į graužiką žiūrėjo, kad net baisu darėsi).-Yra tavo,-ji paleido ant savo stalo graužiką.
-
Luna Įkyrėlė išdidžiai ėjo atlikti bausmės už tai, kad ėjo į Uždraustąjį mišką. Luna beeidama nutarė trumpam sustoti. Ji pasistiepė ant pirštų galiukų ir pažvelgė pro langą. Vaizdas buvo nuostabus. Vampyrei bežiūrint pro langą prie jos kaip iš žemių išdygo jos brolis dvynys Drakas. Jis savo ranką padėjo ant jos peties. Luna vos nesuklykė ar nesucypė. Abu ėmė tyliai juoktis. Baigę juoktis Drakas paklausė Lunos :
- Kodėl nesakei, kad esi vampyrė ? - Drakui buvo smalsu. Luna atkirto :
- O kodėl tu nesakei, kad pas tave kabo medalionas ? - Luna paklausė ir sako :
- Vėliau pasakysiu, - Luna nusprendė kol kas vėliau atsakyti į klausimą. Luna suėmė Drako ranką. Jie susikibo tarsi būtų kavalierius ir pana. Jie prieš įeidami perskaitė : Profesorės Evers kabinetas. Abu pasibeldė ir išgirdo leidimą. Luna atidarė duris, abu įžengė pro duris, Drakas Lunos paprašytas uždarė duris. Jie pasisveikino :
- Laba diena , atsiprašau ką mes darysime ? - Luna užsibrėžė žodį ,, Mes''. Ji su Draku laukia liepimo ...
-
Drakas Įkyrėlis ėjo atlikti bausmės už tai, kad ėjo į Uždraustąjį mišką. Drakas beeidamas pamatė Luną : ji pasistiepusi ant pirštų galiukų ir žvelgė pro langą... Jai vaizdas regis buvo nuostabus...Manė Drakas. Drakas savo ranką padėjo ant jos peties. Luna vos nesuklykė ar nesucypė. Drakas su Luna ėmė tyliai juoktis. Baigę juoktis Drakas paklausė Lunos :
- Kodėl nesakei, kad esi vampyrė ? - Drakui buvo smalsu. Luna atkirto :
- O kodėl tu nesakei, kad pas tave kabo medalionas ? - Luna paklausė ir sako :
- Vėliau pasakysiu, - Luna nusprendė kol kas vėliau atsakyti į klausimą. Luna suėmė Drako ranką.Drakas pagalvojo...Jie susikibo tarsi būtų kavalierius ir pana... Drakas šyptelėjo. Jie prieš įeidami perskaitė : Profesorės Evers kabinetas. Abu pasibeldė ir išgirdo leidimą. Luna atidarė duris, abu įžengė pro duris, Drakas Lunos paprašytas uždarė duris. Jie pasisveikino :
- Laba diena , atsiprašau ką mes darysime ? - Drakas girdėjo kaip Luna užsibrėžė žodį ,, Mes''. Drakas su ja laukia liepimo ...
-
Kasiopėja vis dar žiūrėjo į tylinčią Vivian. Ech, tie vaikai... tyliai nuskambėjo profesorės mintyse, kai ši išgirdo beldimą.
-Prašom,-ji garsiau pasakė ir išvydusi ateinant dvynius, kuriuos vakar užklupo miške, ji kilstelėjo antakius. -Atėjot arešto? Gerai,-ji mostelėjo galvą į vakarinę apvalaus kabineto pusę, kur jau buvo pastatyti du pufai, tarp jų staliukas ant kurio buvo du trintukai, dvejos poros žirklių ir dvi lipnios juostelės, o aplinkui pufus aštuonios dėžės knygų, kurias parūpino bibliotekininkė, sužinojusi ir džiugiai išklaususi kokį areštą Kasiopėja dvyniams buvo sugalvojusi. Kad per daug nesiblaškytų, bibliotekininkė surinko pačias nuobodžiausias knygas, kurias tik buvo galima rasti. Jos visos buvo prikištos datų ir terminų, nemiminint to, kad pusė knygų buvo žodynai, o ketvirtadalis - gramatikos vadovai.-Sutvarkykit knygas. Beveik visos yra suplyšusios ar aprašinėtos. Trintukai ištrins ir rašalą, pačio teksto nepažeis. Reikmenys parūpinti. Ir jokios magijos,-paskutinį sakinį profesorė pasakė pažodžiui, kad jie gerai įsisąmonintų. -Jeigu kas neaišku, klauskit.
-
Luna kartu su Draku susižvelgė ir pamanė ... Nieko sau darbelis. Manau patiks ar ne ?... Luna Drakui mostelėjo ir nuėjo prie knygų. Luna su Draku ypač mėgo skaityti apie kurioje buvo prikištos datų ir terminų, nemiminint to, kad pusė knygų buvo žodynai, o ketvirtadalis - gramatikos vadovai. Tai sudarė jų pačių mėgstamų knygų sąrašą. Luna Drakui sako :
- Tu imsi lipnios juostos bei žirkles.Klijuosi keturias dėžes knygų paskui trinsi taip pat keturias dėžes . Gerai ? O aš trintuką. Iš pradžių trinsiu paskui klijuosiu, lopysiu , - Luna sau ir Drakui padalijo užduotis. Luna išsitraukė pirmą knygą su pasigardžiavimu perskaitė balsu :
- ,, Taisyklingoji lietuvių kalba ''. Nagi pirmas puslapis net neprirašytas. Paklausyk. ,, Lietuvių kalboje yra dvylika balsių, o priebalsių dvidešimt, dvibalsių šeši , mišriųjų dvigarsių šešiolika ... Antras puslapis taip pat švarus, o jau nuo trečio puslapio prirašyta taip, kad net pati išsižiojau, - Luna su nuostaba pažiūrėjo į Draką. Tas tik gūžtelėjo petims ir sako :
- Mano vadinasi ,, Anglų-Lietuvių žodynas''. Atrodo ne kas. Viršelis baisus, suplyšęs. Vos ne vos sulopiau. Bet žiūriu visi kiti puslapiai sveiki. Jų nereikia nei trinti nei lopyti.Luna, gali paklausti profesorės ką daryti su sutvarkytomis knygomis ? - Drakas paklausė jos. Luna linktelėjo jam ir nužingsniavo link profesorės ir kažkokios nupiepėlės varnanagės. Klausia :
- Ką daryti su sutvarkytomis knygomis ? - Luna tai paklausiusi ištiesė jau sveiką knygą. Kurios pavadinimas ,, Anglų-Lietuvių žodynas''. Laukia profesorės atsakymo. Luna nusisuko į Drako pusę ir pamatė jo palaikymą. Ji atsisuko vėl į profesorės pusę ...
-
Drakas kartu su Luna susižvelgė ir pamanė ... Nieko sau darbelis. Manau patiks ar ne ?... Drakas nusekė paskui Luną ir nuėjo prie knygų. Luna su Draku ypač mėgo skaityti apie kurioje buvo prikištos datų ir terminų, nemiminint to, kad pusė knygų buvo žodynai, o ketvirtadalis - gramatikos vadovai. Tai sudarė jų pačių mėgstamų knygų sąrašą. Luna Drakui sako :
- Tu imsi lipnios juostos bei žirkles.Klijuosi keturias dėžes knygų paskui trinsi taip pat keturias dėžes . Gerai ? O aš trintuką. Iš pradžių trinsiu paskui klijuosiu, lopysiu , - Luna sau ir Drakui padalijo užduotis. Luna išsitraukė pirmą knygą su pasigardžiavimu perskaitė balsu :
- ,, Taisyklingoji lietuvių kalba ''. Nagi pirmas puslapis net neprirašytas. Paklausyk. ,, Lietuvių kalboje yra dvylika balsių, o priebalsių dvidešimt, dvibalsių šeši , mišriųjų dvigarsių šešiolika ... Antras puslapis taip pat švarus, o jau nuo trečio puslapio prirašyta taip, kad net pati išsižiojau, - Luna su nuostaba pažiūrėjo į Draką. Tas tik gūžtelėjo petims ir sako :
- Mano vadinasi ,, Anglų-Lietuvių žodynas''. Atrodo ne kas. Viršelis baisus, suplyšęs. Vos ne vos sulopiau. Bet žiūriu visi kiti puslapiai sveiki. Jų nereikia nei trinti nei lopyti.Luna, gali paklausti profesorės ką daryti su sutvarkytomis knygomis ? - Drakas paklausė jos. Luna linktelėjo jam ir nužingsniavo link profesorės ir kažkokios nupiepėlės varnanagės. Drakas stebi Luną.Luna klausia :
- Ką daryti su sutvarkytomis knygomis ? - Luna tai paklausiusi ištiesė jau sveiką knygą. Kurios pavadinimas ,, Anglų-Lietuvių žodynas''. Laukia profesorės atsakymo. Luna nusisuko į Drako pusę ir pamatė jo palaikymą. Drakas iš tikrųjų ją palaikė.Jis matė kaip ji nusisuko vėl į profesorės pusę ...
-
Kasiopėja atsisuko į bedirbančią porlelę, nuo kurios sklido gana didelis triukšmas. Nusičiaudėjusi (mat dulkių buvo daugiau negu daug) Kasiopėja pažvelgė į mokinius.
-Kraukit į štai tas dėžes,-ji parodė į tuščias dėžes prie spintos ir atsidususi toliau žiūrėjo kaip tie darbavosi.
Kasiopėja nervingai ir belvitiškai papurtė galvą. Regis gramatika jiem patiko. Na ir super vaikai šiais laikais... pirmą kartą matau dvylikamečius, kuriems patinka gramatika, datos ir žodynai... savo laiku jau būčiau užmigusi prie šitų knygų.
Kasiopėja paglostė vis dar šalia betupinčio ir kates prižiūrinčio liūto Grifo galvą ir kiek pašiaušusi karčius, pasirėmė rankomis galvą atsiremdama į stalą ir žiūrėdama į visus čia susirinkusius mokinius.
-
Luna gavusi atsakymo ji išžygiavo pas brolį. Kartu prie savęs nešėsi tuščią, talpią dėžę. Luna paaiškino broliui ką sakė profesorė. Luna matė , kad jos brolis už ją pabaigė ir už save sutvarkė jau kokias keturias dėžes knygų.Dvi dėžes savo kitas Lunos. Luna paėmė į glėbį šūsnį knygų. Dėjo į skirtą dėžę. Luna sako Drakui :
- Dėkui, kad padėjai liks keturios dėžės, dabar turėsim apsikeisti. Na tu ir greitas ,- Luna padėkojo, pagyrė ir atidavė Drakui dar neišsibaigusį trintuką, o ji pati Drako žirkles ir lipnios juostos. Luna ištraukė antrą pasitaikiusią knygą perskaitė :
- ,, Lietuvių istorija '' . Še tau, kad vos nenusilupo knygos nugarėlė, - ji priklijavo lipnia juosta. Atsivertė vidurį matėsi puslapių atsiskyrimas Luna vėl prabilo :
- Oho, reiks suklijuoti. Paklausyk Lietuvos istorijos. ,, 19 amžiaus yra užrašytas padavimas, kad , medžioklės metu nakvodamas ant kalno, Neries ir Vilnelės santakoje , Gediminas sapnavęs staugiantį geležinį vilką. '' Štai ir baigėsi ištrauka. Nagi sakyk kas pas tave , - Luna suklijavo kur reikia. Drakas papasakojo. Jiems bešnekant knygos tirpte tirpo. Jie sudėjo visas knygas į dėžę, aptvarkė savo darbą vietą, Drakas nešė dėžę su knygomis. Luna pasakė, kad jau baigė , išklausė ką profesorė jiems apsakė, atsisveikino ir išėjo iš kabineto. Luna sako Drakui :
- Rytoj susitinkam rytoj prie ežero pakrantės. Nesvarbu ar būsi vilkolakis ar žmogus ateik prašau rytoj , - Luna tai tarusi ėjo į savo koledžą, o Drakas taip pat.
-
Drakas matė, kad Luna gavusi atsakymą ji atžygiavo pas jį. Kartu prie savęs nešėsi tuščią, talpią dėžę. Luna paaiškino broliui ką sakė profesorė. Drakas pamatė, kad Luna pamatė , koks jos brolis.Šaunuolis , nes už ją pabaigė ir už save sutvarkė jau kokias keturias dėžes knygų.Dvi dėžes savo kitas Lunos. Luna paėmė į glėbį šūsnį knygų. Dėjo į skirtą dėžę. Luna sako Drakui :
- Dėkui, kad padėjai liks keturios dėžės, dabar turėsim apsikeisti. Na tu ir greitas ,- Luna padėkojo, pagyrė ir atidavė Drakui dar neišsibaigusį trintuką, o ji pati Drako žirkles ir lipnios juostos. Luna ištraukė antrą pasitaikiusią knygą perskaitė :
- ,, Lietuvių istorija '' . Še tau, kad vos nenusilupo knygos nugarėlė, - ji priklijavo lipnia juosta. Atsivertė vidurį matėsi puslapių atsiskyrimas Luna vėl prabilo :
- Oho, reiks suklijuoti. Paklausyk Lietuvos istorijos. ,, 19 amžiaus yra užrašytas padavimas, kad , medžioklės metu nakvodamas ant kalno, Neries ir Vilnelės santakoje , Gediminas sapnavęs staugiantį geležinį vilką. '' Štai ir baigėsi ištrauka. Nagi sakyk kas pas tave , - Luna suklijavo kur reikia. Drakas papasakojo. Jiems bešnekant knygos tirpte tirpo. Jie sudėjo visas knygas į dėžę, aptvarkė savo darbą vietą, Drakas nešė dėžę su knygomis. Luna pasakė, kad jau baigė , išklausė ką profesorė jiems apsakė, atsisveikino ir išėjo iš kabineto. Luna sako Drakui :
- Rytoj susitinkam rytoj prie ežero pakrantės. Nesvarbu ar būsi vilkolakis ar žmogus ateik prašau rytoj , - Luna tai tarusi ėjo į savo koledžą, o Drakas taip pat.
-
Kasiopėja žiūrėjo į bedirbančius vaikus. Laikui tirpstant, tirpo ir knygų kalnas, kurį buvo atnešusi Kasiopėja (Dėkui Dievui, kažkas išrado levitavimo kerus). Galiausiai dvyniams išėjus (Kasiopėjai kažin kodėl norėjosi juos vadinti broliukais dobiliukais), kabinete liko tik kelios dėžės, pilnos sutvarkytų knygų. Kasiopėja mostelėjusi lazdele sutvarkė jų darbo vietą, o po to iškvietė savo Gynėją. Mažas žaidžiantis kačiukas kiek palakstė aplinkui jį iškvietusią Kasiopėją, o ši tik nusišypsojo, dar kartą mostelėdama lazdele.
-Knygos jau sutvarkytos, greitu metu atnešiu,-ji perdavė žinutę kačiukui, o šis linktelėjęs bešokinėdamas išlėkė iš kabineto kiaurai sieną. Kasiopėja atsidususi atsilošė kėdėje, žinodama, kad jos gynėjas perduos žodžius bibliotekininkei.
-
Leila Sunshine slankiojo Hogvartso koridoriais kol surado reikiamas, ateities būrimo profesorės ir jos koledžo vadovės, kabineto duris. Mergaitė pabeldusi į duris, nedrąsiai jas pravėrė ir įžengė į kabinetą. Tamsiaplaukės nusivylimui, šis visas buvo šlykščios levandų spalvos. Piktai susiraukusi dėl perdėto kabineto "jaukumo" ir "mielumo", Leila tyliai, bet drąsiai pasisveikino su profesore, nieko nevyniodama į vatą.
- Labas, aš esu nauja varno nago mokinė Leila Sunshine.
Mergaitė susirado kur atsisėsti ir be jokių reveransų ir kitų panašių mandagių dalykų, sudribo ant krėslo. Ji surangė juodomis timpėmis aptrauktas kojas po savimi ir atsidususi parėmė galvą ranka. Mandagumo jos niekas nemokė, nes ji niekam nerūpėjo. Dažniausiai mergaitė būdavo viena, neturėjo kas ja pasirūpintų, todėl dažniausiai buvo atstumtoji.
-
Kasiopėja lėtai pakėlė galvą, kažkam vėl pabeldus į duris. O mano kabineto durys tiesiog neužsidaro... tyliai suvaitojo mintyse profesorė, proeš šūktelėdama "Prašau".
-Labas, -kiek nustebusi, tačiau vis tiek šiltai pasisveikino profesorė. Leila buvo pirmoji pirmakursė taip drąsiai su ja pasisveikinusi. -Aš Kasiopėja Evers, bet tai tikriausiai jau žinai. Gal norėtum arbatos?-ji pasiūlė patogiai įsitaisiusiai mokinei ir šyptelėjo puse lūpų.
Kasiopėja peržvelgė Leilą. Norint atspėti ateitį, reikia mokėti ir atspėti praeitį, o nors šitai profesorei nelabai buvo prie širdies, Leilos praeitis tiesiog piršo save į būrėjos rankas. Kasiopėja galėjo pasakyti kad šitai gležnai, menkai gyvybei teko susidurti su daugybe sunkumų.
-
Kam tas mandagumas? Pagalvojo mergaitė. Vistiek aš jai nepatinku. Aš niekam nepatinku. Aš nešu tik blogį. Aš pati esu blogis. Tai supratau jau ankstyvoje vaikystėje. Išgirdusi klausimą, mergaitei vos žandikaulis neatvipo.
- Tu siūlai arbatos? MAN? - sutrikusi ir su didžiule nuostaba paklausė. - Aš niekada nesu gėrusi arbatos. Namie gėriau tik vandenį. Geriau įpilk man vandens.
Leila niekada nesilaikė etiketo taisyklių. Tiesa, ji turbūt tokio žodžio kaip etiketas, nei karto nėra girdėjusi visame savo varganame gyvenimėlyje. Tamsiaplaukės varniukės akys nukrypo į profesorės pusę ir ši pradėjo įsivaizduoti kraują, srūvantį Kasiopėjos veidu. Mergaitė pati nesuprato kodėl. Tiesiog įsivaizdavo ir mėgavosi tuo.
-
Kasiopėja nejaukiai pasikasė kaklą, tačiau vis tiek iš oro ištraukusi stiklinę, pripildė ją vandens ir stumtelėjo pirmakursės pusėn. Profesorei nelabai patiko žvilgsnis, kuriuo Leila į ją žiūrėjo.
-Žinau, kad mes kątik susipažinom,-ji atsiduso ir pažvelgusi į savo kaip visada juodai nulakuotus nagus. - Bet gal norėtum man pasipasakoti?- ji pasisiūlė, suberdama pirštus.
Kasiopėja tyliai atsiduso, mintyse vis tebeskambant "Once upon a dream" iš Disnėjaus Miegančiosios Gražuolės. Kažkodėl ši daina niekaip neišėjo iš profesorės galvos visą dieną.
Pakasiusi galvą šalia tupinčiam liūtui Grifui, kita ranka glostydama mėlynakailį Češyrą, Kasiopėja spoksojo į savo guolyje miegančią Atėnę. Katė tyliai retkarčiais sušnarpšdavo nosimi.
-
Mergaitė įsiklausė į merginos žodžius. Taip, tikrai, mes ką tik susipažinom ir aš tikrai neketinu išpasakot visų savo bėdų, pavyzdžiui kaip mama manęs nemyli, tėtis paliko, gyvenu viena, neturiu normalių, nesuplyšusių rūbų... Leila žvilgtelėjo į kandžių sudarkytą mėlyno megztinio rankovę. ...Visi mano, kad aš išprotėjus, turiu kažkokių juodosios magijos galių, darau viską blogai ir panašiai. Na ir kas, kad vienam bendraklasiui perrėžiau kaklą su kažkokiu stiklu. Na ir kas, jis mane vadino ragana. Aš ne ragana, nors ir turiu kažkokių keistų galių. Aš nesugebu jų suvaldyti. Ir čia atseit aš dėl to kalta?
- Kaip suvaldyti piktą, neplanuotą, juodąją magiją? - paklausė tamsiaplaukė, ignoruodama Kasiopėjos klausimą.
Leila paėmė stiklinę ir atsigėrė vis dar tebežiūrėdama piktu žvilgsniu, tik dabar ne į profesorę, o į vieną iš jos bjaurių kačių.
-
Kasiopėja nejaukiai šyptelėjo. Nors bendravimo problemomis ji nesiskundė, ir tikrai nebuvo kokia autistė, profesorė juto, kad su Leilia taip lengvai pasišnekučiuoti prie puodelio arbatos neišeis. Atsidususi, ji nusekė jos piktą žvilgsnį, vedantį į murkiantį Češyrą, ir užsikišo garbanėlę už ausies. Šis pokalbis tikrai nebuvo jai prie širdies.
-Na, pirma tam reikia didelės valios ir susikaupimo,-Kasiopėja ėmė aiškinti.-Reikia suprasti, kad ne magija tave valdo, o tu ją. Dėl to mes taip ir vadinami. Burtininkais. Žmonėmis, galinčiais manipuliuoti antgamtinėmis jėgomis. Priversti daiktus skraidyti. Į orą paleisti ugnies paukščius. Mes tai mokame, nes mes valdome ir kontroliuojame jėgą esančią mumyse. Nesvarbu, kad ji juodoji. Ji turi paklusti.
-
Leila įsiklausė į profesorės žodžius ir jos galvoje užgimė nauja mintis. O kas, jei jai parodyčiau tai praktiškai? Mergaitė pagalvojo apie jos mamą mušantį tėtį. Tada mažytė Leila dar buvo per silpna ką nors padaryti... Ji tupėjo po lova, galvą užsidengusi rankomis ir tikėjosi, kad jos nepamatys tėtis. Tėčio rankos tvirtos, stiprios, nepailstančios. Varniukės aykse šmėstelėjo liūdesio švieselės. Ji nejučiom suspaudė kumščius ir po kelių akimirkų ateities būrimo profesorės kabineto langas sudužo, pažerdamas tūkstančius stiklo gabaliukų į orą. Keista, kad jie visi nusileido ant žemės sudarydami velnio ženklą - pentagramą. Varniukei tai matyti buvo įprasta, bet ji laukė, kol ką nors pasakys profesorė ir akylai stebėjo josios reakciją.
-
Kasiopėja atsilošė kėdėje, langui sutrupėjus į gabalėlius. Praskrendančios šukės apibraižė netoli sėdėjusios profesorės rankas ir kaklą, viena šukelė perrėžė profesorės žandą.
-Tau viskas gerai?-ji atsisuko į mokinę, ignoruodama faktą, kad ne kas kitas, o ši išdaužė tą prakeiktą langą. Viskas kas Kasiopėjai dabar rūpėjo, tai ne išdaužtas langas, ne pentagrama ant grindų, ne jos pačios įbrėžimai, iš kurių dabar sunkėsi tirštas raudonas kraujas, o ar Leilai buvo viskas gerai. Tiesą sakant, profesorė net nejuto to taip pažįstamo vėjo pučiančio jai į nugarą, nejuto ir lietaus lašų, plakančių jos nugarą. Nejuto ir veidu tekančios kraujo srovelės. Jos rudos akys skvarbiai žvelgė į Leilą, ieškodama bent menkiausio įbrėžimo.
-
Leila įsistebeilijo į profesorę, jau, regis, gailėdamasi savo veiksmo. Profesorė buvo sužalota skridusių stiklo šukelių. Velnias, ką padariau. Gal ji visai nepratusi prie skausmo. Neatrodo, kad tokia pernelyg miela būtybė kentėtų ką nors skausmingo kasdien. Varniukė pati nepastebėjo, kad per jos visą kairę ranką tekėjo kraujas; šiek tiek žemiau peties buvo įsmigusi gana didelė lango šukė. Mergaitė palinksėjo galvą, taip atsakydama į profesorės klausimą.
Mergaitė išsitraukė burtų lazdelę, kurios jai net nereikėjo, norint užgydyti žaizdas. Švelniai suspaudusi šukę, Leila sukandusi dantis ją ištraukė iš odos ir atsiduso. Žaizda po truputį pradėjo trauktis. Tamsiaplaukė įbedė lazdelę profesorei į žaizdas ir pasakiusi kažką panašaus į "tau neskaudės", greitai užgydė žaizdas, naudodama keistus nehogvartsietiškus burtažodžius.
-
Kasiopėją pamažu ėmė užvaldyti panika. Dėl Dievo meilės. Aš pati blogiausia vadovė pasaulyje. Kaip galėjau leisti, kad tai nutiktų? Ji triūkčiojančia įkvėpė, pagaliau bandydama nusišluostyti kraują nuo žando, tačiau dar labiau išterliodama jį per veidą.
-Aš...-ji jau žiojosi kažką sakyti, bet Leila pati ėmėsi darbo. Nustebusi Kasiopėja pažvelgė į veidrodį, stovintį ant stalo. Patrynus veidą, ji matę tik kraują. Jokios žaizdos. Kiek sutrikusi, Kasiopėja atsisuko į Leilą.-Ačiū,-ji šiltai nusišypsojo, prieš atsisukdama į išdaužtą langą. Mostelėjus lazdele, visos šukės nuo grindų pakilo ir sulipusios į vieną ištisą gabalą įšoko į tuščią lango rėmą. Atsidususi Kasiopėja apsižiūrėjo, ar jos brangeji katinukai nesusižeidė. Laimei, jiems nieko nenutiko. Atsisukusiį pirmakursę, Kasiopėja vėl nusišypsėjo.
-
Leila Sunshine atsisėdo ant to paties fotelio, susikišdama savo, suplyšusiais džinsais aptrauktas kojas, po savimi. Aptikusi sutrikusią veido išraišką profesorės veide, mergaitė kiek sunerimo. Apskritai, Leila stebėjosi, kaip per treisdešimt minučių ji galėjo patirti daugiau nei vieną emociją.
- Nėra už ką, - nustebusi atsakė varniukė - prieš tai jai niekas nėra dėkojęs. Nebent sarkastiškai, kai išvarydavo ją iš klasės. "Ačiū", sakydavo mokytoja "Dabar marš iš klasės". - Kasiopėja, matei, šukės nukrito pentagramos pavidalu. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad esu kokia nors juodoji burtininkė? Kodėl viskas, ką aš darau, turi pasekmių ir jos niekada nebūna geros.
Ar derėtų jai sakyti, kad aš su kažkuo šnekuosi, kai namie nieko nėra? Kad matau blogąsias dvasias? Leila sprendė sunkų pasitikėjimo klausimą. Deja, mergaitė niekuo nepasitiki gyvenime.
-
Kasiopėja tyliai sudejavo. Pentagrama. Kaip ji galėjo prasprūsti jai pro akis? Atsakymas aiškus. Mūsų brangioji Kasiopėja per daug rūpinosi kitais. Net nepažvelgusi į šukes ji šoko prie Leilos. Nėra ko stebėtis, kad pentagrama taip ir liko nepastebėta.
-Klausyk,-Kasiopėja atsiduso, vos nepasakydama ,,Leila, širdele".-Visa tai gali būti nesusiję konkrečiai su tavimi. Tai gali būti koks nors prakeiksmas, lydintis tavo giminę,- Kaip atsitiko ir man, mintyse nuskambėjo prisiminus tą nelemtą Fernandesą. Atsidususi ji stengėsi iš paskutiniųjų nekreipti į tą pašlemėką dėmesio.-Neskubėk savęs nuteisti. Pati renkiesi būti juodąja ar baltąja. Kiekvienas iš mūsų turime tiek gerąją tiek blogąją pusę, ir tik mūsų pačių reikalas, į kurią pusę mes nukrypsim. Mes visi padarome blog dalykų, kiekvienas padarome gerų dalykų. Tačiau poelgiai ne visada nurodo tai kas yra viduje.
-
- Bet aš per visą savo gyvenimą nepadariau nieko gero, - tvirtai pasakė mergaitė. - Aš esu nužudžiusi daug gyvūnų, aš sužeidžiau savo bendraklasius, aš mėgavausi, kai nutraukdavau musėms sparnelius ir jos nebegalėdavo skristi, tik zyzdavo lyg maldaudamos jas palikti ramybėje. O tada aš jas negailestingai sutraiškydavau užbaigdama jų kančias ir tuo pačiu gyvenimą. Aš...
Aš nusipelnau mirti. Aš negaliu toliau gyventi. Privalau mirti siaubingoje kančioje. Taip atpirksiu savo kaltę už kitus.
- Kas būna, kai žmogus miršta? - netikėtai paklausė varniukė, pati nustebdama, kad šito paklausė.
Kokių velnių aš ja pasitikiu? Gal ji paskui išplepės, kokia aš nesveika esu visoms savo draugėms? jau atsivėrusi mergaitė staiga vėl užsivėrė savo viduje, likdama savo kančioje viena, be niekieno pagalbos.
-
Kasiopėja pažvelgė į Leilą skvarbiomis akimis. Negalėjai pagalvoti, kad rokia smulki mergaičiukė galėjo tiek daug pridaryti. Giliai įkvėpusi Kasiopėja atsiduso. Ji priėmė žmones tokius, kokie jie yra. Leila nebus išskirtinė. Ji bus priimta tokia, kokia ji yra.
-Jeigu žvelgsi tik į tai, kas buvo praeityje, negalėsi judėti pirmyn. Tavo likimas tavo pačios rankose. Laikydamasi praeities tu lieki vietoje. Išmok paleisti tai kas nutiko,- kaip aš paleidau faktą, kad sudeginau gyvą žmogų. Giliai įkvėpusi ji tyliai sudejavo. Mirtis?-Na, krikščionys mano, kad mirus, siela patenka į rojų arba pragarą. Paistalai, mano galva. Manau, žmogui mirus, viskas miršta. Ir siela. Nors, aišku, vaiduoklį įmana kažkaip padaryti, bet tai jau kita kalba, o ir aš pati nelabai nutuokiu.
-
- Tai atseit, jei aš sužeidžiau daug žmonių ir gyvūnų, nusispjaut ir nekreipt toliau į juos dėmesio? Gerai, nebus sunku, - užrietė nosį aukštyn Leila. - Realiai, man jie net nerūpi, ar turėtų rūpėt? Visai ne, - atsainiai tarė. - Taip reikia kalbėt? - dabar jos balse jautėsi šioks toks susirūpinimas. Tikriausiai, mergaitė tik apsimetė, kad jai nerūpi. - Tu dėstai ateities būrimą? Man tikriausiai reikės eiti į tą pamoką, taip?
Leila Sunshine pakeitė temą, nebenorėdama kalbėti apie mirtį ir jos praeitį. Varniukė nusprendė būti geresnė, nors, giliai širdyje jautė, kad jai nepavyks būti kitokia ilgiau nei savaitę. Tamsiaplaukė, gurkštelėjusi vandens dar kartą, šyptelėjo profesorei puse lūpų ir tarusi menkutį "iki", pasišalino iš savo koledžo vadovės kabineto.
-
Gabriella visa net šviesdama iš laimės žingsniavo prie Kasiopėjos Evers kabineto durų. Pasibeldusi ir pro duris įkišusi savo šviesią galvą, profesorė pasisveikino:
- Sveika, Keseeeee!
Šviesiaplaukė stipriai apkabino savo geriausią draugę ir prisėdo ant vieno iš fotelių.
- Žiūrėk, tu dabar labai užsiėmusi? Jei ne, tai gal gali su manim nueit į mados namus? Pala pala pala pala, ko aš tau nepasakiaaaaau, - tiesiog spinduliuodama laimę čiauškėjo žaliaakė. - Sorenas man pasipiršooooo, - pasakė ji ir beveik tiesiogine to žodžio prasme, išsilydė. - Tai va, padėsi man išsirinkt suknelę ir kitką? Tu pažiūrėk į žiedąą!
Mergina atkišo ranką su žiedu garbanėlei tiesiai prieš akis.
- Sorenas toks tobulas... Ir mielas, ir linksmas, ir rūpestingas, ir gražus... Ir tu nežinai, kokios stiprios jo rankos ir koks jaukus jo glėbys. O kaip gerai bučiuojasi, tiesiog rojus, patikėk manim, - plepėjo Gabriella, nors Kasiopėja tikriausiai jos net nesiklausė. - Žodžiu, kraukis daiktus, važiuojam apsipirkti.
Profesorė atsistojo, tiesiog prišoko prie kolegės stalo, sušlavė daiktus į rankinę, paėmė draugę už rankos ir pradėjo ją tempti link durų.
-
Kasiopėja, pasirėmusi galvą ranka, natvarkingai susirišusi garbanėles į labai išsidraikiusį kuoduką, visą vakarą bandė iššifruoti kažkokio mokinio paliktą rašinį. Raštas buvo siaubingas, tarsi jis būtų važiavęs žvyrkeliu dviračiu, kaire ranka rašydamas tekstą ir dar ta pačia ranka laikydamas krepšį.
-O tu Dieve šventas!-stryktelėjo profesorė, kolegei netikėtai įsiveržus į kabinetą. Kadangi Kasiopėja visgi ne tik dėl kačių buvo žinoma, o dar ir dėl legendinių reakcijų, šioji buvo tokia - kokios ir reikėjo tikėtis. Merginos veidas buvo toks, tarsi ji būtų pamačiusi artėjant mirtį.-O... Labas,-lengviau atsiduso Kasiopėja, pasitrindama akis ir pagaliau paleisdama plaukus. Sukišusi pirštus į plaukus, ji šiek tiek pakedeno nuo pat šaknų garbanas, pro ausis praleisdama visą "nuostabiojo Soreno ir jo tobulų bučinių" dalį.-Sveikinu!-Kasiopėja apkabino draugę, paimdama jos ranką.-Koks gražus žiedas...-sušnabždėjo Kesė, apstulbusi. Dar kartą nusišypsojusi, ji pasirąžė, tačiau nespėjus išjudinti rankos raumens, Gabriella ėmė ją tempti. Tikriausiai, Kasiopėja dabar pasirinkimo nė neturėjo.
-
Gabriella nusijuokė iš Kasiopėjos reakcijos.
- Daug taisymo? Tiesiog nubrauk ir parašyk, kad nevertini. Kitą kartą žinos, kaip rašyt, jei nori gauti taškų, - nerūpestingai pasakė profesorė, nes šiuo metu mokiniai jai nelabai rūpėjo. - Nagi, Kasiopėėėja, - murkė mergina. - Einam greičiau, papasakosi kaip šiaip sekasi, kai eisim. Dabar kaip tik lauke gražus rudens oras. Tu matei, kokie gražūs medžių lapai? Geltoni, raudoni, bordiniai, taip gražu...
Šiandien profesorė buvo labai nekantri ir laiminga, nors laiminga ji buvo bent pastaruosius dešimt metų. Morris nekantravo nueiti į mados namus ir rinktis suknelę. Taip pat ji labai laukė savo vestuvių dienos ir jau galvojo, kaip pasikeis jos gyvenimas po to.
- Tau irgi būtinai reikės suknelės, - pasakė Gabriella, kritiškai nužvelgdama draugę. - Eime.
-
Amelia, nedrąsiai pasibeldusi į ateities būrimo kabineto duris, nedrąsiai jas pravėrė. Laukti, kol profesorė pati jas atidarys, neketino - visai galėjo būti, kad jos ten ir nėra.
Įėjusi į kabinetą, mergaitė apsidairė - rodėsi, Kasiopėja mėgo levandinę spalvą ir katinukus. O gal tai tik priedanga? Gal ji taip daro tik todėl, kad niekas neįtartu, kad iš tiesų ji - serijinė žudikė? Varnanagės mintis užpildė dramatiškos spėlionės ir baisios scenos, kaip profesorė Evers lėtai kankina savo mokinę, kaip Emily šaukiasi Jekaterinos ir Amelios pagalbos, kaip ji pamažu miršta, o Kasiopėja, atlikdama sataniškas apeigas, ją pasikepa ant ugnies ir suvalgo...
Vis dar mąstydama apie baisias galimybes, raudonplaukė greitai pasisveikino ir tūptelėjo. Profesorė tikrai galėjo joms padėti, jei, žinoma, pati nėra žudikė.
-
Pasirėmusi žandą delnu, nuknebusi virš kažkokio rašinio, Kasiopėja saldžiai miegojo. Ant kelių tupėjo jos asmeninis šildytuvas a.k.a. katinas, arba Kasiopėjos žodžiais tariant kašarčikas, Češyras murkdamas lopšinę ir taip migdydamas garbanę.
Tokioje pozicijoje Kasiopėja būtų išmiegojusi ilga i (o po to dar labiau skundusis dėl sustingusio kaklo), tačiau ją pažadino beldimas.
-Aš budri!-greitai sušuko Kasiopėja, išsiganfusi bene pas ją direktorė ar pavaduotoja bus atėjusi. Visgi išvydusi mokinę ir savo koledžo moksleivę, Kasiopėja sukikeno papirtydama galvą ir užsikišdama priekines garbanėles, nepakliuvusias į netvarkingą kuoduką, už ausų.-Atsiprašau,-ji atsiprašė mokinės.-Nereikia prieš mane tūpčioti, sėskis,-maloniai parodė profesorė krėslą ir nusišypsojo.
-
Jekaterina tankiai kvėpuodama vos spėjo pasivyti Amelia ir patekti į kabinetą paskui ją. Rodos, ji vo nepavėlavo, bet tai nebuvo svarbu. Klastuolė buvo nuslydusi nuo vienų laiptų, tad dabar jautėsi ne per geriausiai, bet ko dėl draugų nepadarysi. Įėjusi į kabinetą Klastuolė pasisveikino su Kasiopėja Evers ir mintyse pavartė akis, kai jos draugė pritūpė. Ką išmoko viename vakarėlyje, to jau nebegalėjo iš jos užmušti. Ji nuolatos tūpčiodavo prieš visus. Jekaterina kartu su drauge nervingai atsisėdo ir giliai įkvėpė. Metas pradėti savo litaniją.
- Jau prieš savaitę dingo mūsų draugė Emily Arcanus. Iš pradžių ji neatėjo į susitartą vietą ir tuomet visai pradingo. Apžiūrėjom visą pilį ir net ežero dugną, gal kartais nuskendo, bet jos nebuvo. Pagalvojom, gal galima kokiais Ateities būrimo būdais sužinoti, kas jai nutiko arba galbūt jūs žinote, kur ji yra, - kaip žirnius išbėrė ketvirtakursė. Bėgdama iki kabineto ji buvo pilnai sugalvojusi tą litaniją.
-
Kasiopėja linksėjo klausydama ką tik įsiveržusios Jekaterinos pasakojimo.
-Nepykit, mergaitės, bet po pirmosios pamokos aš jos nemačiau,-sunerimusi ji pažvelgė į mokines. Rudose Kasiopėjos akyse buvo matyti nerimas ir baimė. -Žinoma, galime pabandyti...-nespėjus pabaigti sakinio pro langą įskrido pėlėdą. Numetusi laišką profesorei, liepsnotoji nuskrido. Atsidusi Kasiopėja atplėšė laišką, tikėdamasi išvysti dar vieną tėvų laišką ir jų klausimus kaip sekasi jų mažąjam zuikučiui pirmakursiui tokiam ir tokiam. Bet tai, ką ji perskaitė, buvo žymiai blogiau. -Bijau, kad nebereiks nė bandyti. Einam,-Tyliai pratarė Kasiopėja, nusišluostydama nutekėjusias kelias ašaras. Pasiėmusi laišką, Kasiopėja nusivedė mergaites į Didžiąją salę, kur dabar, jos spėjimu, turėjo būti pietūs.
-
Raven iš kitų mokinių buvo sužinojusi (tiksliau nugirdusi), kad jos koledžo vadovė yra dar ir ateities spėjimo mokytoja. Šis dalykas ilgą laiką masino ją nueiti pas mokytoją. Galiausiai sukaupusi visą ryžtą šviesiaplaukė nusprendė nueiti. Visą kelią mergaitė mintyse barėsi pati su savimi. Jai gyditojai visuomet sakydavo, jeigu ji taip dažnai su savimi šnekėsis tai jai greit susidvejins asmenybė. Tiesa sakant, Raven į tai mažai tekreipė dėmesio, nes draugų tuomet neturėjo, tai ir su kuom šnekėti neturėjo. Šeip mergaitė ėjo ne viena. Prie krūtinės laikė mažą, juodą katytę Binx. Nuo pat gavimo Raven labai mylėjo Binx ir ją labai kamavo mintid kur reikės ją dėti kai grįš į psichiatrinę. Galiausiai priėjusi reikiamas duris, mergaitė tyliai pabeldė ir įkišo pro duris savo šviesiaplaukė galvą.
-Ar... ar galima įeiti?- nedrąsiai paklausė.
-
Kaip visada, Kasiopėja vėl buvo palinkusi virš namų darbų. Bet kaip susegti plaukai, ant nosies sėdėjo nerdiški akinukai, kaip ir kiekvieną kartą jai betikrinant darbus.
Neapsikentusi mergina nupaišė didžiulį raudoną kryžiuką, po apačia prirašydama komentarą apie neįskaitomą raštą. Kad ir kaip profesorė stengėsi šį rašto darbą perskaityti, ji nesugebėjo.
Kažkam tyliai pabeldus, Kasiopėja net galvos nepakėlė. Tai galėjo būti bet kas. Galėjo jos liūtas Grifas su letena krepštelėti ar katinai Češyras ir Atėnė su uodegom pastuksenti. Galėjo ir poltergeistas išdykauti. Bet į kabinetą įlindus šviesiai galvai, buvo aišku, kad čia ne liūtas, katės ae poletergeistai šurmuliavo.
-Žinoma, užeik,-mielai pakvietusi mokinę, Kasiopėja nusiėmė akinius ir burtais nukėlė popierius nuo vieno iš dviejų levandinių fotelių.- Prisėsk. Gal nori arbatos?
-
Pakviesta Raven linktelėjo ir įėjo. Jau norėjo eiti link sofos kai prisiminė, kad neuždarė durų, tad greit nubėgo ir uždarė duris. Vis dar glausdama prie krūtinės katytę, Rave nukiavo link sofos.
-Ne...- tepasakė, ne arbatos ji čia atėjo. Kai ko daugiau.
Nelabai žinodama nuo ko pradėti, Elisabet nusiovė batus ir ant sofos atsisėdo lotoso poza. Apsižvalgiusi pastebėjo, kad profesorė labai mėgsta levandas ir kates.
-Emm... Norėjau paklausti, ar jūs mokat pažvelgti į praeitį?-pagaliau sukaupusi paskutines jėgas paklausė.
Tai pasakiusi, paleido kačiuką, kuris tuij pat nuėjo link didesnių katinų. Raven šiek tiek susiraukė, nes nerimavo ar nieko nenutiks Binx. Atsidususi pasižiūrėjo į profesorę laukdama reakcijos.
-
Kasiopėja sukikeno stebėdama katinus. Atėnė, kaip visada, tik piktai spoksojo į katytę, tačiau nieko nedarė (kad ir kokia pikta ta katė bebuvo, nors ir pati Kesė nesuprato kodėl ją priglaudė, tačiau Atėnė buvo mylima kaip ir Grifas su Češyru). Grifas stebėjo Češyrą, mat šis bandė susipažinti su katyte. Atsidususi, Kasiopėja atsisuko į mergaitę.
-Moku,-ji linktelėjo nusišypsodama. -Nori, kad pažvelgčiau į tavąją?-klausimas nevalingai išsprūdo iš Kasiopėjos lūpų, tačiau šioji per daug nesigriežė. Silpnai šyptelėjusi profesorė tik užsikišo išprūdusią garbanėlę už ausies, nesijaudindama dėl kitų sruogų, nors jos buvo padrikos, kaip ir pačios profesorės mintys. Dar kartelį arsidususi, mergina pažvelgė į Raven, svarstydama ką šiai teko patirti.
-
Nusprendusi, kad Binxei nieko nenutiks, Raven nusisuko nuo jos ir įsisteibilijo į lubas. Ak, ar aš tikrai to noriu? Be to mano praeitį sužinos kitas nepažįstamas asmuo!- sukilo abejonės mergaitės galvoje, bet kitos, šviesesnės mintys greit atsikirto: Raven, tu tikra varna jeigu nenori sužinoti savo praeities! Juk tu dabar žmogus be praeities! Tu niekas! Nag, tu privalai tai sužinoti, o Kasiopėja neatrodo tokia jau bloga, be to ji taip pat myli katinus, tada vėl kitas balsas rėžė Drąsuolė mat atsirado! Juk tu iš tiesų bijai tai sužinoti! Be to, yra pasakymas "Daug žinosi- gteit apasensi"!. Šitųbžodžių jau ji neištvėrė ir užsidengė ausis. Rodos balsai kuriam laikui nurimobir mergaitė gretai pasakė bijodama, kad balsai vėl grįš.
-Taip, noriu sužinoti savo praeitį,- šie žodžiai kažkieno kito lūpose būtų nuskambėje ryžtingai, bet iš jos, tzi nuskambėjo neužtikrintai ir bailiai.
Apsidžiaugusi, kad balsai nesugrįžo mergaitė vėl ėmė stebėti Binx, kuri bandė susipažinti su liūtu.
-
-Grifai,-suniurzgė profesorė, kai liūtas, pakėlės leteną, bandė vožtelėti Češyrui. Išgirdęs Girfas palaižė katiną, o Kasiopėja nusijuokusi, vėl atsisuko į varnę.-Tuomet duok man savo ranką,-ji ištiesė savo delną ir mergaitei nedrąsiai padavus savo ranką, profesorė šyptelėjo. -Nebijok, viskas bus gerai,-ji nusišypsojo ir giliai įkvėpė, kažką murmėdama po nosimi.
Iš šono vaizdas tikriausiai nebuvo pats geriausias. Kasiopėja sėdėjo tarsi transe - rudos akys žvelgė į nieką, pati mergina sėdėjo tiesiai ir, rodos, net nekvėpavo. Netgi praėjus dešimčiai minučių, kabinete vis dar vyravo kurtinanti tyla, o profesorė net nesumirksėjo.
Galiausiai jos pirštai atleido mergaitės delną, o pati Kasiopėja giliai įkvėpė ir kelis kartus pamirksėjusi, pasirėmė rankomis galvą, vos nesukrisdama ant stalo. Kiek išsekusi, kaip ir visada po tokių ,,procedūrų", profesorė mintyse sudejavo.
-
Raven krūptelėjo Kasipėjai suniurzgus ant, rodos, liūto. Prasidėjus seansui, mergaitė labai įdėmiai stebėjo profesorės veidą. Tikėjosi kažką įskaityti. Deja, tai buvo tartum transas ir Raven nieko neįžvelgė. Tuo tarpu pas Raven atlėkė Binx. Laisva ranka mergaitė paglostė katytę ir šioji tuoj pat nubėgo pas profesorės katinus. Praėjo dar kelios kankinančios minutės. Ir dar kelios. Ir... staiga... profesorė atleido Raven ranką. Iš netikėtumo mergaitė vėl krūptelėjo, o jos akys išsiplėtė. Kasiopėjai, rodos, šis seansas neišėjo į naudą ir šviesiaplaukė iš apmaudo prikando lūpą. Galiausiai kai jau atrodė, kad profesorei geriau, Elisabet sušnibždėjo:
-Ką pamatėt?
Smalsumas ją iš vidaus graužte graužė ir matyt kžką pajutus pas ją atlėkė Binx.
-
-O varge,-sušnabždėjo profesorė, net neįsivaizduodama nuo ko pradėti. Kaip ir Kasiopėjai, Raven teko iškęsti daug.-Žodžiu po vieno pobūvio kiek susiriejai su mama. Tiesą sakant, ėmei jos nekęsti. Po kiek laiko, būdami girti, tavo tėvai pakliuvo į avariją. Motina mirė vietoj, o tėvas dar pagulėjo komoj prieš numirdamas,-ji kuo švelniau tai pasakė, stengdamasi per daug mergaitės netraumuoti. -Po to, matyt, buvai uždaryta į psichiatrinę, nors nelabai suprantu kodėl tai buvo būtina, akivaizdu, kad esi netgi labai sveiko proto mergaitė,-Kasiopėja vėl užsikišo kelias sruogas už ausų
, tačiau jos, išsprūdusios, vis tiek makalavosi aplinkui veidą. Atėnei įsitaisius Kasiopėjai ant kelių, mat profesorė buvo vienintelis žmogus, kuriam katė buvo tikrai maloni, mergina ėmė nervingai glostyti katę.
-
Raven viską išklausė labai ramiai. Kiti galbūt būtų pradėje šėlti arba tiesiog apsiverktų. Nors Elisabet ir buvo psichiškai nesveika, bet ta istorija jos kažkaip nelietė. Ta mergaitė iš pasakojimo buvo ne ji. Jau seniai ne ji. Raven giliai atsiduso. Iš tiesų, ji tikėjosi, kad kai viską sužinos jai sugrįš visi prisiminimai ir viskas bus gerai, bet mergaitės galvoje visdar žiojėjo juodoji skylė į save siurbdama kitus prisimininmus.
-Na, jeigu jūs nežinot kodėl mane ten laiko papasakosiu. Sužinojusi, kad mano tėvai mirė man užėjo agorofobija. Tai galima sakyti pačios baimės baimė. Kai mane nuvežė į psichiatrinę aš staiga praradau sąmonę, o kai pabudau ničnieko neprisiminiau, bet agorofobija liko. Paprastai kai žmonės pasveiksta, juos paleidžia, šiuo atveku aš keliaučiau į vaikų namus. Aš ten nenoriu. Dėl to, gyditojai prisigalvoja man naujų diagnozių. Pavyzdžiui: kad mano asmenybė susidvejinusi. Būdama viena aš dažnai kalbėdavau su savimi. Balsu. Taigi, visą laiką mane norėdavo arba kišti į beprotnamį su visam arba į vaikų namus. Prieš išvykimą man sakė, jeigu kai grįšou man bus viskas gerai tai keliausiu į vaikų namus.
Raven pagaliau nutilo ir pakėlė mėlynas, pilnas baimės ir liūdesio akis.
-
-Raven,-atsiduso Kasiopėja, įtemptai svarstydama ką gi jai daryti. Jos galvoje sukosi tik viena beprotiška mintis, kuri, tiesą sakant nebuvo tokia bloga. Profesorės žvilgsnis nuslydo link augintinių, o lūpose susiformavo šypsnis. Jiems irgi būtų neprošal nauja draugė. Vėl pažvelgusi į varnanagę, profesorė atsikrenkštė, mintyse formuluodama sakinį.-O gal norėtum gyventi pas mane?-mintyse vožtelėjusi sau per kaktą, Kasiopėja puolė taisytis.-Ta prasme, jeigu norėtum, galėčiau tave įsivaikinti,-šitas žodis nuskambėjo kažkaip keistai.-Vis tiek tas namas man ir augintiniams,-taip, tai tikrai tinkamas žodis liūtui apibūdinti.-Tikrai būtų vietos tau ir tavo katei,-Kasiopėja nusišypsojo glostydama katę
-
Išgirdusi profesorės balsą, Raven tuoj pat pakėlė akis. Kasiopėja rodos šiek tiek nervinosi. Išklausiusi viską mergaitė paklausė:
-O jūs tuom tikra? Kartą, mane išsiuntė į normalių vaikų mokyklą. Ten buvo vienas toks berniukas ir jis sakė, kad aplink mane tvyro toos slegiantis liūdesys, kad jis laisvai bet ką suslėgtų į blyną,- per kabinetą nuaidėjo tylus, liūdnas, gal net melancholiškas juokas.
Elisabet pasižiūrėjo į profesorę.
-Aišku, aš nesakau, kad pas jus nenorėčiau gyventi. Netgi labai norėčiau, bet aš nežinau dėl kobjūs mane imsit. Jeigu jūs tik jaučiat pareigą mane priimti, tai ar tikrai verta?
Raven įdėmiai pasižiūrėjo į profesorę ir klausiamai pakėlė antakius.
-Bet jeigu jūs mane norite pasiimti tai jokių teismų nereikės. Užpildysit keletą blankų ir tiek.
-
Kasiopėja tik nuoširdžiai nusišypsojo. Ji tikrai norėjo priglausti Raven, priglausti ir mylėti, tarsi savo dukrą. Ji norėjo jai padėti. Kasiopėja kiek pasisūpavo kėdėje, prieš atsakydama. Visgi, galvoje sukosi daugybė minčių. Juk įsivaikinti, išties didelė atsakomybė, bet Kasiopėja buvo tikra, kad galės su tuo susitvarkyti.
-Brrangioji, žinoma, kad noriu tave priimti. Net klausti nereikia. Tuoj baigsis mokslo metai, galėsim užpildyti blankus ir persikelsi pas mane. O tas berniukas... Jis tiesiog nusišneka. Esi labai žavi mergaitė, tiesiog tavo praeitis daro savo,-ji nusišypsojo dar kartą ir dar kartelį paglostė Atėnę. Šioji miegojo. -Nagi, bus tikrai smagu. Tu, aš ir katės. Ir liūtas. Negi nenori ištrūkti iš ten?
-
Pamačiusi profesorės-būsimos globėjos šypseną, Raven susimąstė. Ji neatsiminė kada paskutinį kartą taip šypsojosi. Kada paskutinį kartą jautė laimės jausmą. Ne, laimės jausmą jautė neseniai. Kai gavo Binx. Raven pasižiūrėjo į katytę su begaliniu švelnumu. Išgirdusi Kasiopėjos balsą galvos nepakėlė, bet sukluso. Buvo malonu girdėti, kad kažkam tu tapai svarbi. Net jos giminaičiai nebenorėjo jos priimti.
-Labai norėčiau pas jus gyventi. Aš kaip tik galvojau kur dėsiu Binx, o dabar ne reikės apie tai galvoti. Aš turėsiu namus,- staiga Raven vėl pajuto tą laimės jausmą. Kaip malonu buvo tarti, galvoti "mano namai". Kad ir kokie tie namai bebūtų, svarbu tai, kad ji bent jau juos turės. Turės kur sugrįžti. Staiga prisiminė dar kai ką. Ji ištrūks. Ji ištrūks iš to balto kambario. Bus laisva. Tai buvo geras jausmas. Mergaitė nejučiom nusišypsojo. Tikra, nuoširdžia ir pilna laimės šypsena, o akyse įsižiebė laimės ugnelės išvaikydamos visą liūdesį ir baimę.
-
-Tai nuspręsta,-suplojo rankomis Kasiopėja, taip netyčia pažadindama Atėnę. Šioji niurzgėdama pamataravo uodega, tačiau greitai vėl užmigo.-Sutvarkysim dokumentus ir ne už ilgo keliausim į namus. Galėsi net pati išsidekoruoti savo kambarį. Sienų spalvą, lubas... viską. Kaip tik norėsi,-šią akimirką Kasiopėja džiaugėsi, kad jos namuose buvo vienu kambariu per daug. Mergaitė galės pasiimt tą kambarį ir tai bus jos naujasis kambarys.
Kasiopėja nusišypsojo ir palietė lazdele popierius. Šie, tvarkingai susidėlioję, pasislėpė stalčiuose ir lentynose, palikdami tuščią stalą. Profesorė pažvelgė į laikroduką ir vėl atsisuko į Raven.
-Tiesą sakant, jau galime eiti,-ji pažiūrėjo pro langą, lazdele mostelėdama į savo daiktus. Gražiai susilankstę jie sulindo į lagaminą.
-
Raven akys išsiplėtė. Taip greitai? O ji galvojo, kad profesorė bent jau užduos kokį tuziną klausimų apie ją pačią. Paskui dar ištikrins sveikatą, dar pas psichiatrą nubes, kad pažiūrėtų ar ji nepadegs namų. Tai buvo keista, nes į psichiatrinę retkarčiais užsukdavo žmonės klausdami ar neturi jie "problematiško" vaiko. Tipo, nori išbandyti savo tėviškus gabumus. Vienu iš siūlomų vaikų būdavo Raven, bet ji buvo "per mažai problematiška". Reiškias Kasiopėja pasitiki Raven. Tai vėl buvo geras jausmas. Šiajai pasakius apie kambarį Liz užsibrėžė, kad jis jokiu būdu nebus baltas. Bus ryškus. Arba pastelinės spalvos, bet ne baltas. Kitaip naktimis sapnuos savo senuosius "namus". Profesorei susikrovus daiktus, Raven tik linktelėjo ir klusniai nubidzeno paskui.
-
Urtė nuskubėjo į profesorės kabinetą, ji nusprendė ten nueiti ir apžiūrėti sapnų gaudyklių. Dar mergaitė norėjo pasitreniruoti prieš egzaminą ir pabandyti pamatyti sapnus suriktus iš visų mokyklos kampų. Ji net nežadėjo žiūrinėti svetimų sapnų, ne ji tik norėjo pamatyti ką ji sapnavo vakar naktį. Tada ji pabudo išpilta prakaito ir su šypsena veide, tačiau nieko neatsiminė.
Švilpė atėjo ligi lentynos su gaudyklėmis skirtomis švilpynės sapnams, tada susirado gaudyklę priklausančia jai, jos sesei dvynei, jos geriausiai draugei ir mergaitei kuri irgi pateko į jų kambarį. Tik dabar Urtei toptelėjo mintis kaip sužinoti kur jos rutuliukas. Ji prisikišo dar arčiau gaudyklės ir tamsiai mėlynos spalvos rutuliuke pamatė savo atvaizdą. Mergaitė nebedvejojo, surikusi Fehilo nėrė į rutuliuką net nežinodama ar pavyks. BUM!! Na žinoma, kaip ji galėjo pamiršti stiklą, jis ne tik sutrukdė jai nerti į savo rutuliuką, bet ir neprileido kerų. Jau atidarius stiklą ir sumurmėjus burtažodį švilpę staiga sulaikė pasikeitusi rutuliuko spalva. Bučiuok varle, jis raudonas kaip kraujas! Mėgstamu keiksmažodžu išsireiškusi ji ėmė dvejoti, juk raudona reiškia meilę, o mylėjo ji tik vieną ir jis buvo žiobaras. Kiek padvejojusi ji pasiryžo nerti.
Atmerkusi akis ji nustebo, galvojo jog žiūrės į vaizdą iš šono ar viršaus, o ji štai yra pati savimi. Nustojusi stebėtis mergaitė apsižvalgė ir suprunkštė. Ji stovėjo dideliame kaugyje cukraus vatos, o aplinkui tyvuliavo rausvas ežerėlis. Fui, koks saldus sapnas... Urtė net nusipurtė. Staiga ji pamatė kažką artinantis. Merlinai, negi čia..? Negali būti, jis gi gyvena kitam pasaulio gale... Tada ji prisiminė, kad tai sapnas ir išsigando: kas dabar bus?
Ėjo jis taip ilga, kad mergaitė jau ėmė baimintis, kad nebespės vakarienės ir atsisėdusi ėmė šlamšti vatą. Kaip nekeista jautėsi sotesnė, bet tada priėjo jis ir viskas Švilpės galvoje išnyko.
Urtė iškilo visa įraudusi ir su šypsena lygiai kaip ir atsibudusi iš sapno originalo. Tai buvo geriausias sapnas kurį ji buvo sapnavusi. Mergaitė susirado burtažodį ištrinantį kerus ir pradangino tą sapną. Dėl visa ko...
-
Šį vakarą Liusinda neturėjo noro vaikščioti po apylinkes. Mergaitė nusprendė nueiti pas ateities būrimo mokytoją ir išbandyti galimybių vandenį. Pirmakursė pasibeldusi užėjo į kabinetą. Jis buvo gan erdvus. Kabinete buvo tik mokytoja.
- Labas vakaras. Aš atėjau išbandyti galimybių vandens.
Varniukė priėjo prie vandens. Šalia buvo padėtas dubenėlis su fenikso pelenais. Liusinda susikaupė ir paėmė į delną šiek tiek pelenų. Pirmakursė subėrė į vandenį pelenus. Po akimirkos vanduo pradėjo keisti spalvą. Mėlynas. Vanduo buvo mėlynas kaip ramusis vandenynas. Varniukė lėtai panardino galvą į vandenį.
Labai keistas jausmas.
Ir štai prasidėjo vizijos. Mergaitė iškarto suprato, kad pirmoji vizija buvo iš praeities. Tą dieną Liusinda su savo komanda laimėjo šalies čempionatą. Tada prasidėjo antroji vizija. Ji buvo iš ateities. Liusinda joje apžiūrinėjo savo prizų sieną. Joje buvo du dideli ir išskirtiniai trofėjai. Vienas buvo už laimėjimą pasaulio futbolo čempionate, kitas už kvidičo čempionato laimėjimą.
Kvidičas? Aš galiu laimėti kvdičo čempionate?
Varniukė ištraukė galvą iš galimybių vandens.
Liusinda atsisveikino ir išėjo iš kabineto.
-
Rokas atėjo į ateities būrimo egzaminą. Jis turėjo vykti Profesorės Kasiopėjos Evers kabinete. Jis atėjo į kabinetą pasisveikino su mokytoja ir nuėjo prie galimybių vandens. Jis pasiėmė fenikso pelenų iš maišelio gulinčio netoliese. Jis juos įbėrė į vandenį. Vanduo nušvito žalia spalva ir varnanagis nėrė į jį.
Pirmiausia jis matė viziją iš praeities. Ji buvo apie tai kaip praeitais metais jis buvo labai supykęs ant vieno berniuko ir trenkė jam į pilvą. Tada mokytoja jį aprėkė ir jis buvo nubaustas dviems savaitėms po pamokų.
Šiai vizijai pasibaigus pasirodė kita iš ateities ji buvo apie tai kaip jam mama liepė neiti į mišką. Pirmiausia ėjo galimybė jeigu jis paklausytų mamos ir neitų į mišką. Tada jam nieko neatsitinktų ir jis ramiausiai grįžtų namo. Pasibaigus šiai ėjo kita galimybė. Joje bernukas neklausė mamos ir nuėjo į mišką. Ten jis pasiklydo ir prabuvo iki kito ryto. Grįžo visas sušalęs ir apdraskytas. Tada mama ant jo labai supyko.
Varniukas pajuto kaip jis neria iš vandens. Vizija baigiasi. Kai man mama neleis eiti į mišką tikrai klausysiu jos.
– Viso gero, – Rokas atsisveikino su profesore ir nuėjo į Varno Nago bendrąjį kambarį.
Ir kodėl aš tada trenkiau tam berniukui.
-
Ramią popietę tamsiais džinsais apsirengęs vaikinas atėjo link Ateities būrimo kabineto ir laisva ranka pravėrė duris. Grifas įėjo į kabinetą ir apsižvalgė akimis ieškodamas profesorės Kasiopėjos Evers. Džesis norėjo pakviesti savo merginą vėliau nueiti kur nors į kavinę ar kartu papietauti, ar šiaip pasikalbėti apie dieną, paklausti, kaip šiai sekasi darbe ir panašiai. Rudaplaukis rankoje laikė grandinėlę su žaliu, gražios formos smaragdu. Per atostogas vaikinas buvo išvažiavęs į Kroatiją ir ten nupirko Kasiopėjai apyrankę lauktuvėms, tačiau niekaip nerado progos ją padovanoti. Ir ši nuostabi, saulėta diena buvo beveik ideali proga pralinksminti merginą ir pasilinksminti pačiam. Grifas prisėdo ant sofos ir laukė Kasiopėjos.
-
Profesorė, nežina kažkokia dėže, sustojo prie durų ir kišenėje suradusi raktus, paskubomis sugrūdo juos į spyną. Kasiopėja, besikeiksnodama panosėje, kaip įmanydama suko raktą spynoje, bet tas nesisuko, nors tu ką. Galiausiai tiesiog paklibinusi rankeną, mergina nustebo, žiūrėdama kaip durys girgždėdamos atsiveria.
Šiaip ne taip iškrapščiusi raktą iš spynos (matyt, netyčia bus palikusi spyną atrakintą) ji įsispraudė pro duris su visa dėže, kaip mat pašokdama vietoje ir vos neišmesdama tos pačios dėžės ant žemės.
-Dėl Dievo meilės,-sau panosėje sumurmėjo ji, koja uždarydama duris.-Labas,-šyptelėjo ji Džesiui, pasilenkdama ir pakštelėdama į jo skruostą. Atsitraukusi ji pasistiebė, uždėdama dėžę ant lentynos, o po to dar ir pirštų galiukais stengdamasi ją pastumti gilyn.-Kas gi tave čia atvedė?
-
Buvo ketvirtadienis. Rokas su Andrea norėjo savaitgalį keliauti apžiūrėti naujojo namo, dėl to jiems reikėjo gauti leidimą iš koledžo vadovės. Varnanagiai nuėjo prie ateities būrimo kabineto durų ir pasibeldė. Durų niekas neatidarė, todėl jie patys jas atsidarė ir įėjo į kabinetą. Prie stalo sėdėjo mokytoja. Ant sovos buvo kažkoks vaikinas. Jis buvo maždaug Andreos amžiaus. Tikriausiai atėjo čia dėl ko nors pasikoncultuoti. Tikiuosi mūsų neišvarys. Nes labai nenoriu ilgai lauki.
– Laba diena, ar galime užeiti – pasisveikino vaikai.
Mokytoja palinksėjo galva.
– Mes šią savaitę gavome šiuos laiškus, – pasakė Rokas.
Vaikai padavė mokytojai laiškus ir ji imė skaityti kažkurį.
– Ar savaitagalį galėtumėme apsilankyti ten aprašytame name?
((Laiškai:
Rokai, čia rašo tavo mama. Aš dabar guliu šventojo skutelio ligoninėje, tuoj mirsiu. Tai neišvengiama. Noriu tau kaiką pasakyti. Prieš susituokiant su tavo tėčiu, aš turėjau kitą vyrą. Taip pat turėjau dukrą. Mano praeitas vyras taip pat tuoj mirs ir jo žmona taip pat mirė. Tavo tėtis taip pogi mirė. Tu su sese kraustaisi gyventi į Londoną. Oksfordo gatvė 1000. Šis namas paslėptas. Norint patekti į jį reikia prieiti prie paskutinio gatvės namo ir lazdelę nusukus į takelį ištarti Geonomus
Tavo sesės vardas Andrea Rachell, ji taip pat gaus panašų laišką.
Andrea, čia rašo tavo tėtis.Aš tuoj mirsiu. Noriu tau kai ką pasakyti. Adrija iš tikrųjų yra tavo pamotė. Po kelių mėnesių kai tu gimei, mes su tavo tikrąja mama išsiskyrėme. Tavo mama susituokė su kitu vyru ir jiems gimė sūnūs. Tavo mama, Adrija, ir tavo mamos vyras jau mirė. Tu su broliu kraustaisi gyventi į Londoną. Oksfordo gatvė 1000. Šis namas paslėptas. Norint patekti į jį reikia prieiti prie paskutinio gatvės namo ir lazdelę nusukus į takelį ištarti "Geonomus".
Tavo brolio vardas Rokas Sviper, ir jis taip pat gaus panašų laišką.))
-
Kasiopėja žvilgtelėjo į septyniolikmetį, koja uždarydama pravirą spintelę.
-Prašau,-šūktelėjo ji, išgirdusi beldimą į duris. Dar kartą pažvelgusi į Džesį, šįkart jau atsiprašančiu žvilgsniu ji atsisuko į duris, išvysdama savo brangiuosius varniukus.-Labas vakaras,-pasisveikino profesorė, pakeldama katę nuo kėdės ir atsisėsdama savo vietoje (Afroditė, nelabai tuo patenkinta, susirangė netoli Grifo jo guolyje).-Kuo galėčiau padėti?-gavusi kažkokius laiškus, Kasiopėja pradėjo skaityti pirmąjį, matyt, skirtą mergaitei. Permetusi akimis ir kito laiško turinį, ji dailiai sulankstė popierius ir įdėjo atgal į vokus.-Žinoma,-švelniai šyptelėjo ji, grąžindama mokiniams laiškus. Susiradusi pergamento ji greitai brūkštelėjo raštišką sutikimą.-Dėl visa ko, jeigu netyčia susitiktumėte su dar kokiu profesoriumi,-padavusi leidimą, Kasiopėja pažvelgė į varniukus.-Taigi, išvykstate, sakykim, šeštadienį ar penktadienį, tačiau sekmadienį iki vakaro privalote būti pilyje. Kaip keliausite?-žinoma, garbanė negalėjo pamiršti paklausti ir keliavimo priemonės.
-
Andrea su savo broliu Roku, norėdami gauti Ateities būrimo profesorės leidimą į Londoną, savo naujuosius namus, ėjo per koridorius link kabineto, kur buvo profesorė. Rankose Andrea nešė vokelį, kuriame buvo abiejų vaikų gauti laiškai. Ir neužilgo jie jau lipo mažomis, neaukštomis kopetėlėmis, kurios vedė prie virš galvos esančių durelių. Rokas, kadangi kabarojosi pirmas, greitai pasibeldė, o bildesys nuskambėjo tarsi per visą Hogvartsą. Bet jau po kelių akimirkų vaikai išgirdo, kad gali užeiti. Vos šie pamatė kabinetą ir profesorę, iš karto, nedelsdami pasisveikino. Pradėjo kalbėti, kalbėti neitin svarbius dalykus, bet po poros minutėlių Andrea padavė vokelį su laiškais, o profesorė Kasiopėja, ištraukė pirmąjį laišką, ir pasinėrė skaityti, o po to kitą. Tada išklausiusi Kasiopėjos, mergina palingavo galvą.
- Žinoma, profesore, laikas mums puikiai tiks. O keliausime mes su kelionmilčių pagalba, dar kažkur turiu stalčiuje nuo seniau,- pasakė varnanagė ir nusišypsojo.
- Na, Kasiopėja, labai dėkojame, kad leidote išvykti, ir..- nutęsė mergina. - Ir tenorime palinkėti geros dienos, - pasakiusi visa tai, Andrea dar kartelį maloniai vyptelėjo ir išskubėjo pro duris.
-
Džesis žvilgtelėjo pro langą į aplinką. Išties, daugelio kalbos tikrai buvo ne tuščios. Pro ateities būrimo kabineto langus atsivėrė nuostabi Hogvartso panorama. Žalios medžių viršūnės ir skaidrus mėlynas vanduo. Reginys, tiesą sakant, pakerėjo jaunuolį ir šis dar kurį laiką neatsiplėšė nuo lango. Tik išgirdęs krebždėjimą, nusijuokė iš Kasiopėjos nerangumo ir prisėdo. Kone iškart kaip kokia uodegytė paskui profesorę į kabinetą įėjo dar keli pirmakursėliai. Džesis pasiklausė vaikučių pabiručių, tačiau nekreipė į jų bei profesorės pokalbį dėmesio. Galiausiai vaikams išėjus, grifas atsistojo ir apsivijo profesorės liemenį rankomis, pabučiuodamas į kaklą ir ten palikdamas mažą, rausvą dėmelę.
- Labas, mažute, - šyptelėjo jis. - Turiu dovaną, - pasakė vaikinas ir užkabino pakabuką savo merginai ant kaklo.
-
Laimingai atsisveikinusi su vaikais, Kasiopėja tingiai sudribo kėdėje. Iš paskutinio stalčiaus garbanė ištraukė kvadratinę dėžutę.
-Nori cukraus?-ji kreipėsi į Džesį, įsimesdama į burną kelis gabalėlius.
Kelias akimirkas pratupėjusi kėdėje ji nusliuogė žemyn ir delnuose suspaudė liūto snukį. Kol Džesis ilgesingai spoksojo pro langą, Kasiopėja taršė ir voliojo Grifą, kaip kokį pliušinį meškiuką. Galiausiai atsistojusi, ji suvalgė dar porą cukraus gabalėlių.
Kaip mat atsidūrusi vaikino glėbyje, Kesė šyptelėjo, apvyniodama rankas aplink jo kaklą.
-Ne,-nusijuokė ji, pakeldama pakabuką ir žiūrėdama į papuošalą.-Džesi, jis labai gražus,-nusišypsojo ji, švelniai pabučiuodama grifo žandą.-Ačiū,-vėl pažvelgusi į Džesio akis, Kasiopėja pakreipė galvą į šoną.-Net nežinau, kaip tau atsidėkoti.
-
- Ne, dėkui, nemėgstu cukraus vieno, - keistai pažiūrėjo Džesis į Kasiopėją. "Kaip įmanoma taip valgyt?" galvoje dingtelėjo mintis, bet kaip koks lengvas dūmas stipraus vėjo gūsyje mintis nuskriejo tolyn kartu su kitomis neišplėtotomis mintimis.
Septyniolikmetis delnu perbraukė per plaukus, pažvelgė į Kasiopėjos ranką su apyranke ir daug nemąstydamas žvilgsniu savajai panelei atsakė, kaip ji galėtų atsidėkoti.
- Čia tik pasiūlymas, neprivalai to daryti, - mirktelėjo jis, nors ir puikiai žinojo, kad ko tik užsinorės, tą ir gaus. - Nusimato smagi naktelė, ką, brangute? - Džesis šyptelėjo ir apkabino Ateities būrimo bei astronomijos profesorę per kaklą. - Ar labai pavargai per šiandien? - išskriejo netikėtas bei jam nebūdingas klausimas iš rudaplaukio lūpų.
-
-Ką,-į keistą grifo žvilgsnį balsu atsakė Kasiopėja, vis dar tebevalgant cukrų.
Vis tik, išgirdusi vaikino pasiūlymą, garbanė skaisčiai nuraudo, kaip mat nudelbusi žvilgsnį į žemę.
-Oh...-kostelėjo ji, kiek įsitempusi.-Na...-dar kartą suburbėjo Kesė, šįkart įsikandusi į žandą iš vidaus. -Gal, kada nors...-sukryžiavusi pirštus už Džesio kaklo sumekeno garbanėlė.-...gyvenime,-pastarsis žodis be garso paliko Kasiopėjos lūpas.
Netvarkingai sumetusi garbanas ant šono, mergina perbėgo rudomis akimis per kabinetą, tarsi ieškodama kur pasislėpti ar visai dingti. Deja, nuo realybės nepasislėpsi. Nuo Džesio (ypač kai jam ,,ta" nuotaika) irgi.
-Ne, nelabai,-blykstelėjo šypsena profesorė, mikliai sumeluodama.-O tu?
-
Džesio lūpas iškreipė šelmiška šypsenėlė. Vaikinas pabučiavo profesorei į skruostą ir ant piršto apsivyniojo jos garbanėlę. Rudaplaukiui išties patiko žaisti su Kasiopėjos plaukais, kad ir kaip jam nesisekdavo šiame moterų reikale (gerai, kad problemų turėjo tik šioje srityje). Grifas paleido merginą ir atsisėdo ant vieno iš Ateities Būrimo kabinete esančių krėslų.
- Tai tu susiruošk, pasiimk čia daiktus, hm... Kurių tau reiks vėliau. Žodžiu, einam iš čia, - pasakė Džesis, o su šiuo sakiniu kartu išsiveržė ir tylus nuovargio atodūsis. - Na, savaitė kažkaip neprabėgo greitai, - pasakė aštuoniolikmetis. - Galbūt dėl to, kad neturėjau tavęs šalia? - Grifas primerkė akį savo merginai. Kartu pora išėjo iš kabineto, o netrukus paliko ir Hogvartso pilį.
-
Kiy lėtai slinko ateities būrimo profesorės kabineto link. Šiandieną vyko egzaminas ir mergaitė buvo pasiruošusi, nes su savimi nešė nedidelį maišelį įvairaus turto. Pasibeldusi užėjo, pasisveikino ir klestelėjo į vieną kėdę. Ant stalo susikrovė visus savo daiktus ir pradėjo vykdyti egzamino užduotį: reikėjo sukurti horologiumo modeliuką. Tikiuosi profesorė nesupyks, kad aš darysiu jį žiobariškai... paėmusi mažą baltą dėžutę, susimąstė ji. Su savimi turėjo visus reikiamus žiobariškus daiktus: liniuotę, pieštuką, žirkles, popieriaus, dėžutę, pagaliuką ir keistos tysios masės plastiliną. Ant dėžutės nubrėžusi ratą su dvyliką skaičių, Kiy per vidurį pradūrė skylę ir įkišo pagaliuką. Vėliau ant jo užmovė tris su žirklėmis iškirptas iš popieriaus ir nuspalvintas pieštuku, rodykles. Ant galo užmovė rudos spalvos plastiliną, kad jos nenukristų. Štai jos modeliukas ir baigtas. Pasukus už iš nugarėlės esančio pagaliuko, rodyklės pasisukioja ir sudaro kokią nors reikšmę. Linksmai parodžius horologiumą mokytojai, Harlė išėjo iš kabineto.
-
Už lango pliaupė lietus. Tokiu oru nesinorėjo nei juokauti, nei kišti nosį iš namų. Atsiprašau, Hogvartso. Slogus rudens oras tikriausiai palietė kiekvieną. Net Selestė tingiau tvarkydavosi plunksnas ir dar mažiau kalbėjo. Vis dėl to Khannai šią šeštadienio popietę teko išeiti. Pasirinko įvairių augalų ir akmenėlių būrimams, į savo kabinetą grįžo sušalusi ir šlapia it višta.
Cessiondi rakas šildėsi šiltos arbatos puoduliu. Turūt daug kam ji atrodytų neskani ar aštroka, bet priminė gimtinę Indiją. O Indijoj šilčiau... Prisiminimai apie šventes šildė labiau nei nuo arbatos sušilęs puodelis. Rudenį, kai vėjas drasko ugninius lapus yra gal kiek ryškiau. Bet tas akimirkas sunkiai pagausi. Ruduo slėgė pečius it sunkus akmenų ryšulys ir nė neketino trauktis. Šioks toks liūdesys, nepritapimas prie niūresnių europiečių ją vėl vertė liūdnesne ir panašesne į juos. Ne, rasės neniekino, bet tamsiaodė nujautė, jog kažkas už nugaros turbūt kalba apie ją. Bet laikėsi savo: geriau už nugaros, nei taip, jog pasistengęs išgirstum. Visai kaip ir pradėjus čia mokytis...
-Bet tu vis vien lieki spalvingiausia, Seleste,- kreipėsi į savo papūgą žodžiais, kurie buvo nė į tvorą, nė į mietą. Bet augintinė suprato šeimininkę ir kiek pasipūtė taip, kaip tik papūgos moka.- Nesipūsk, į kalakutą pavirsi,- perspėjo ir draugės plunksnos subliuško.
Mergina padėjo beveik baigtą gerti arbatą ant stalo ir pasiėmė knygą. Labiau įsipatogino fotelyje ir skaitė žinoma, kad apie Ateities Būrimą. Nauja knyga, parašyta indų kalba tuo pačiu metu ir priminė kalbą, kurią taip bijojo užmiršti. Pavadinimu ,,Ateities Būrimo pedagoginiai patarimai" padabinta knyga buvo beveik neįdomi. Žinoma, profesorę domino šis dalykas, bet dauguma būrimų tiesiog dažnai susiliedavo į vieną, o tai, kaip reikia dirbti su mokiniais įgrysdavo iki gyvo kaujo.
Labiausiai patariama mokinius pradėti mokinti nuo susikaupimo ir kitų pirmųjų būtiniausių AB punktų. Apie juos kalbama pirmoje knygoje, bet dar kartą primenu, kad būrėjais jie netaps ir egzaminų neišlaikys be šių savybių:
Tada buvo išvardinta daugybė savybių, dalykų ir kitokių basų pribumbasų, kurie atsibostų kiekvienam. Bet ką jau padarysi, tokia ta mokytojų dalia, o Cessė buvo tik pradedančioji, tad vykdydavo įvairias užduotis, kurias universiteto dėstytoja pateikdavo. Dar ims ir lieps grįžti į Indiją ir nemokyti mokinių dar metus ar du, tad Shetaka pasiaukojo ir perskaitė visus tuos punktus, kurie tik buvo išvardyti. Vienas buvo nežinomas, tad atsivertė savo užrašus ir suprato, kad tai tebuvo mandresnis pavadinimas. Kadngi susikaupti dabar niekaip nepavyko, garsiai užvertė knygą tam, kad atkreiptų Selestės dėmesį. Bet augintinė ir be garso būtų supratus kas vyksta.
-Jaučiuosi lyg ko nors laukčiau, Sele,- tarė papūgai. Gal atrodytų jos žodžiai keisti, bet augintinė ją puikiai suprato. Nuojauta šeimininkės dažnai neapgaudavo, tad liko tik jos klausytis.- Ir ruduo niūrokas. Sutinki?
Geltonoji linktelėjo galva ir pakilus atsitūpė ant krėslo atramos rankai. Kurį laiką jos sėdėjo (ar tupėjo) ramiai ir klausėsi garsaus lietaus. Nežinia kaip atsidarė langas ir įpūtė šalto ir drėgno oro. Tai pastebėjusi mergina stryktelėjo iš vietos (dėl to kiek pradėjo svaigti galva) ir uždarė langą.
-Gal reikėtų pradėti labiau naudotis burtais?- paklausė savo geriausios draugės ir jai palingavus galva į šonus šyptelėjo.- Tu manim visada rūpinies, Seleste.
Burti ji mokėjo, tik nenorėjo aptingti ir stengėsi ką nors daryti žiobarišku būdu. Toks jau buvo įprotis. Sugrįžus sėdėjo, žiūrėjo į vėjo blaškomų medžių kontūrus ir prisiminus paliktą arbatą, gurkštelėjo spėjusio atvėsti skysčio. O nuojauta, kad kas nors ateis tik stiprėjo.
-
Patempdama savo jau trumpąjį žieminį apsiaustą žemiau kelių, užsimetė gobtuvą bei pakilo nuo šilto židinio kabinete. Išėjus į kiemą, Hannah pasitiko šaltas vėjo gūsis veidan, kuris tuo pačiu metu aplipo dešimčia dailių baltų snaigučių, kurios kaip mėtinio efekto kremas tiesiogiai šaldė ilgaplaukės odą. Už nugaros ėjęs penketas kačių per sekundę grįžo savo valdon ir nė ūselio niekas nekišo į šaltesnio metų laiko pradžią. Girdėjosi lengvi ir purūs žingsniai viršum blizgančio sniego, pėdos taip pat neatsiliko - visas takelis vedėsi iki vieno medžio, apkabinto mokinių prirašytomis popieriaus skautelėmis. Tai - stebuklų medis. Sakoma, kad prieš kūčias ir kalėdas privaloma užrašyti kur savo norus ir užrišti ryškiu siūlu ant tam tikro medžio šakos. Mažyčiai laiškeliai vis suplevėsuodavo, vėjui papūtus truputi stipriau. Netrukus, tamsiai žaliu siūlu apgaubtas švelnios violetinės spalvos lapelis, atsirišo ir nuskrido į dangų, kur profesorė jau savųjų norų nepavijo. Negali pasakyti, kad mergina sutriko ar nuliūdo - jos svajonės pirmosios pasiekė tikslą, dangaus platybės - pirmos ir išsipildys. Sekdama vėjo gūsio sugrįžo pilin ir nuėjo tyliu kaip niekada koridoriu. Marcipanas, Vanilė, Migdolas, Šilauogė bei Žemuogė, atsiradusios kaip iš niekur, nusekė paskui. Priėjusi ateities būrimo profesorės kabinetą sustingo, nes net nežinojo ką čia veikė, juk apie nieką nenorėjo pasikalbėti. Tačiau nematoma jėga pakėlė Hannah ranką ir ji priverstinai pasibeldė į indės kabinetą bei tyliai ir lėtai pravėrė duris, galvą įkišdama į šiltesnę patalpą.
-O, sveika,- nusišypsojo profesorė,- ar galima?
-
Cessiondi Shetaka Khanna ant lentynos užkėlė neišplautą puodelį ir tuojau pat išgirdo beldimą į duris.
-Sveika,- nusišypsojo.- O kada gi buvo negalima? Užeik.
Į svečius atėjo kažkur matyta mergina. Ji tikrai buvo Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos darbuotoja, rodos mokė... Ei, žmonės, padėkit prisimint ką ji mokė. Taip, teisingai, Magijos Istoriją. Tai prisiminus Cessė išbūrė dar vieną krėslą ir burtų pagalba iš tolimesnės vietos atsiskraidino tamsaus medžio nedidelį apvalų staliuką, kuris rado vietą tarp krėslų.
-Sėskitės,- paragino ir šaukiamaisiais kerais atsiskraidino du puodelius ir lėkštutes.- Kokią arbatą mėgstate?
Tuo metu reikšmingai pažvelgė į Selestę. Suprask, nuojauta ir vėl neklydo. Dangiškoji suplasnojo sparnais ir atsitūpė ant šeimininkės krėslo atlošo. Smalsi ta papūga, turi gerą atmintį, tad Shetakai dažnai praversdavo ką nors užmiršus. Todėl jos ir nebaidė, tik atsisėdo į savąjį krėslą ir bandydama suprasti dėl kokios priežasties Magijos Istorijos profesorė atėjo, pateikė dažniausią spėjimą:
-Norėtumėte sužinoti savo ateitį?- paklausė. Mintyse jau galvojo kaip reiks bandyti išburti ir ar tiks mylimiausias būrimas mritritri kortomis. Mylimiausios jos buvo dėl gražios išvaizdos ir patinkančio būrimo. Dėlioji kortas ir nereikia jokių labai ypatingų kitokių daiktų, kitaip nei pirmoje pamokoje mokintais įvairiais pribumbasais. Kad tik ši ateitis nebūtų skaudi. Nors gan dažnai ir būna nelinksma... Mergina išniro iš pamąstymų ir pajuto Selės kaptelėjimą snapu. Piktai atsisukus pamatė jos kiek supyksusį snapą it priminimą, kad reikia užkaisti arbatinuką.
-
Pasibaigus pamokai ir visiems grįžus į klasę, Mayra atsiduso. Jai areštas. Tad, nieko nelaukusi, mergaitė klestelėjo į vieną iš artimų suolų. Dar kartą atsidususi mergaitė mąstė. Prisidirbau. Nors... Kodėl negaliu savęs suvaldyti su tais padeginėjimais? Ir kažkokia nesąmonė bausti mane už tai, ką yra pridariusi ir kita mano asmenybė. Nors... Man vis dar šokas, kad turiu keleto asmenybių sutrikimą. O ar mama apie tai žino? Tikiuosi, kad ne... Nors... Man reikia pagalbos... Mergaitė dar kartą atsiduso ir paklausė profesorės:
-Tai, ką norite pasakyti apie mano elgesį, nes aš jame nematau nieko blogo. Pripažįstu, kad nesusivaldžiau ir padegiau, ehem, kelis, ehem, mokinius ir tai mano kaltė, bet per atostogas žadu gauti profesionalų pagalbą dėl to ir.... ir dėl... dėl mano kelių asmenybių...
-
Cessiondi nusprendė, kad tokiu atveju jai nereikėtų sėdėti. Atsistojusi profesorė atidžiai stebėjo mokinę. Ir klausėsi. Priėjusi prie mokinės suolo išgirdo Selestės sparnų plasnojimą.
-Matote nieko blogo, panele Wallflower? Turbūt jums nieko nesako tai, kad jei šalia nebūtų buvusi Roana, būtų pasibaigę liūdniau? Jeigu sakote, kad tai jūsų kaltė, tai jūs ir turėtumėte atsakyti, tiesa?
Tamsiaplaukė iškvėpė orą ir sekundėlę pamąstė ar būtent toks areštas, kokį buvo sugalvojusi tiktų šiai situacijai. Nebuvo už areštus, net tikėjosi, jog tokių taikyt neteks, bet eh... Visada tenka padaryti to, ko nenori.
-Manau, šveičiant puodus geriau pagalvosite ar tikrai nieko blogo. Bet iš pradžių norėčiau, kad duotumėte man savo lazdelę. Po arešto grąžinsiu.
Ateities būrimo profesorė ištiesė ranką lazdelei paimti, o tada pravėrė duris, leido mokinei išeiti pirmai ir tada pati išėjusi iš kabineto uždarė duris. Mayrą ji vedė į virtuvę.
http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=1267.150 (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=1267.150)
-
Cessiondi pasitikėdavo mokiniais.
Na, ir paprastais žmonėmis, tačiau juk Hogvartsas - viena didelė šeima, tiesa? O nuo šeimos tereikia saugoti pačius asmeniškiausius daiktus, pavyzdžiui, dienoraštį. Ne dienoraštis, o filosofavimo knygutė, kaip mėgo vadinti pati, buvo užrakinta po dvigubu stalčiaus dugnu, užkerėta daugybe burtų. O ką daugiau saugoti?
,,Karma galų gale visiems viską parodys pati, tereikia palaukti"- mėgdavo sakyti indė ir šia mintimi dažniausiai vadovaudavos. Kokiam mieste tikrai nebūtų palikusi savo namo ar buto durų atrakintų - vis vien ten žmonių daugiau ir bet kas gali šauti degraduojančiam visuomenės žmogui į galvą, kad ir apvogti, nors turto ne tiek jau daug ir turėjo.
O Ateities Būrimo kabinetas... Kas gi ten tokio svarbaus, kad kiti galėtų kėsintis ar kažką daužyti? Geriausiu atveju, jei ką būtų radęs, tai krištolo rutulių, kortų, daugybę knygų ir arbatos, kurios tinkamą rūšį dar reikėjo pasirinkti, nes daugumai europiečių dalis Indiškų arbatų būdavo per aštrios.
Cessiondi ir nerakindavo, tad tiesiog skaitė vieną iš knygų.
Selestė paslapčia išsitraukė riešutą, kurį pakavojo šeimininkė, perskėlus lukštą suvalgė skanų branduolėlį ir nemėgino slėpti kevalo, tad tiesiog atsitūpė ant spintos ir nors norėjo likti budri, užsnūdo.
-
Pirmakursis klaidžiojo koridoriais, kai užklydo į ateities būrimo kabinėtą. Kabinete pastebėjo papūgą bei profesore. Jaunuolis buvo nebylys, todėl kad į jį atkreiptu dėmesį su koja kelis kartus stuktelėjo į durų staktą ir iš kišenės išsitraukė pluoštą kortų. Ir vieną kortą atvertė ir parodė mokytojai, ant kortos buvo ryškus užrašas '' Laba diena'', atvertė antrą '' kokiame aš kabinete?, ir taip pat atvertė trečia ''Gal norit pažaisti kortom?''. Hostas vėl greitai apžvelgė kabinėtą ir laukė profesorės atsakimo, parodytas kortas įmaišė į kaladę, kurią gerai išmaišė lig ruošdamasis dalinti kortas pasauliniam pokerio turnyrui. Kiek passtovėjas atsisėdo į suolą. Paauglys vilkėjo juoda kiek perdidelį apsiaustą bei avėjo odinius, sunkius batus. Melsvas akys kiek slėpė juodi plaukai kurie sudarė klastingumo įvaizdį.
-
Profesorė net krūptelėjo išgirdus garsą, visiškai nepanašų į Selestės niurnėjimą ar, neduok, Dieve, nukritimą nuo spintos, ant kurios mėgdavo tupėti.
-O, labas,- pasisveikino atsistodama ir knygą padėo ant kėdės, kurios ką tik sėdėjo. Kiek sutriko dėl neišgirsto žodinio atsakymo, tačiau priėjus perskaitė ir vis vien dar šiek tiek trigdantį klausimą, kadangi dauguma šiaip sau neslampinėdavo po pilį, ypač, neužsukdavo į vieno iš bokštų palėpėje esančią Ateities Būrimo klasę.- Ateities Būrimo,- trumpai atsakė mostelėdama į krištolinius rutulius, sustatytus ant lentynos ir greičiausiai laukiančius, kada indė praves pamoką apie juos, tačiau daiktų nusivylimui, Khanna pati nelabai mėgo šitaip burtis, tad ir mokinių nekankino, nes kaip žinojo, tik patys gabiausi sugeba ką nors įžvelgti, o kiti tik durnių volioja per pamoką.
-Ai gal atsisakysiu, man nelabai prie širdies,- tarstelėjo prisimindama, kad kitaip, nei naudojamos būrimui, paprastos kortos turi neigiamą bruožą būti... Demoniškomis?- Gal nori arbatos?
-
Pirmakursis stebėjo profesorę, kaip reaguoja ir ką daro. Išgirdęs atsakimą, atidžiai apsidairė po klase ir susimąstė įsistebėjo į krištolinius rutulius, galvodamas kas dar yra kabinete. Ir jį iš apmąstymų pažadino profesorės arbatos siūlymas su kuriuo Hostas maloniai sutinko ir parodė kortelę ''su malonumu''. Taip pat paauglys atvertė klausiamą kortą -''koks jūsų vardas?. Bet kai mokytoja nusisuko ir ėmė gaminti arbatą, jaunuolis prisiminęs dar nedingusiu senus įpročius iš gatvės, nieko nelaukęs apvogė profesore iš jos kišenęs ištraukęs burtu lazdelę bei nuo stalo labiausiai į akis nekrintanti krištolinį rutulį ir viską paslėpė savo apsiauste. Taip pasielgęs pradėjo galvoti kaip dingti iš patalpos.
-
Atėjus vakarui Davina sugrįžo iš lauko į pilį. Dauguma mokinių jau gulėjo savo lovose, tad mergina stengdamasi neatkreipti dėmesio tyliai ėjo koridoriumi. Hogvartso pilis skendėjo tyloje. Pasukusi į koridorių, kuriame vykdavo pamokos mėlynakė praėjo pro kelis kabinetus ir staigiai sustojo išvydusi, kaip berniukas ištraukė mokytojos burtų lazdelę ir įsidėjo krištolinį rutulį į apsiaustą. Pabeldusi į duris rudaplaukė žengė į kabinetą.
-Labas vakaras,-šyptelėjo profesorei ir atsistojo šalia berniuko, kuris kaip spėjo mergina buvo pirmakursis.
-Nemandagu vogti iš kitų, ypač, kai žmogus su tavimi elgiasi maloniai,-tyliai, jog tik berniukas išgirtų kalbėjo rudaplaukė,-Manau turėtum gražinti pavogtus daiktus ir atsiprašyti,-šyptelėjo berniukui ir užstojo kelią, jei šis mėgintų bėgti.
-
-Cessiondi,- ištarė savo vardą net nesitikėdama, kad mokinukas jį prisimins iš pirmo karto. Pamačiusi atsakymą, netrukus nusisuko ir pylė iš ąsotėlio vandens į virduliuką, lazdele uždegdama ugnelę ir kol vandenukas užvirs, žiūrėjo į lentynoje esančias arbatžoles, galvodama, kurios labiausiai turėtų tikti, nebūtų per aštrios, tačiau ne per saldžios, kaip antai oriknės milteliai, kurie, sumaišyti su karštu vandeniu, Ateities Būrimo meistrei priminė sirupą.
Cessiondi jau tiesė ranką prie vienos iš dėžučių, tačiau prisiminus, kad ta arbata kartoka, vis dėl to paėmė paprasčiausią kinrožių arbatą, nusprendusi ją pagarinti pora prieskonių.
-Sveika,- nesutriko išgirdus kitą pasisveikinimą ir trumpam atsisukus pamatė vyresnę mokinę.- Rodos, reiks užkaisti daugiau arbatos.
Šypsodamasi, kad bent šiandien neliko viena su papūga, Khanna tyliai pati sau dainuodama indišką vaikišką dainelę, įpylė dar vandens iš ąsotėlio ir šiam pakankamai sušilus, įbėrė šaukštą arbatžolių bei šiek tiek kardamono ir cinamono. Atsinešė tris puodelius ir pamaišius jau raudoną vandenį, tiesė ranką prie keistokos kišenėlės, buvusios saryje, tačiau ten neradusi lazdelės, pritūpė jos ieškodama - juk ką tik užkaitė arbatinį, neturėjo jos kur nors pamesti. Tačiau neradusi, žvilgtelėjo į Selestę, jau prabudusią ir žiūrinčią savomis protingomis akimis.
-Karma visagalė,- savo keistoku balseliu pratarė nuo spintos ir nieko daugiau nesakydama, pakilo ir snapu pagriebdama storą audinį, naudojamą bala žino kokiam būrimo metodui, palaukė kol šeimininkė kilstes arbatinį ir užmetė ant liepsnos, taip ją užgesindama. Shetaka tiesiog supilstė arbatą į puodukus, galvodama, ką spalvingoji draugė norėjo tuo pasakyti ir atsisukus žvilgtelėjo į mokinius.
-Cukraus turėtų pakakti, bet jei kas, sakykit,- tarstelėjo paduodama po puoduką garuojančio skysčio mokinukams.- Ne Indiška arbata, bet kinrožės su šiek tiek kardamono ir cinamono. Indijoje daug kardamono. Porą ankštyčių įdėdavom į šiltą pieną,- kiek papasakojo atsinešdama savąjį puodelį su Džamnos upės atvaizdu ir gurkštelėjo arbatos pati. Tiesa, buvo išvirusi ir skanesnės arbatos, tačiau ir ši buvo gerai pavykusi.
-
Pirmakursis kruptelėjo išgirdęs kažką įeinant bei kuždesį, kad gražintu paimtus daiktus atgal. Jaunuolis visas išbalo, Jį išmušė šaltas prakaitas. Kiek apmąstęs parodė nepažįstamai merginai kortelę -" yra vietos deryboms?". Nematant profesorei gražino rutulį į vietą, o burtų lazdelia per rankovęs padėjo ant žemės ir su koja spirtelėjo. Lazdelė tyliai nusirideno po kitų suolu. Hostas palaukė kol Cessiondi baigs pasakoti apie arbatą ir kai ji baigė parodė pirštu į ant žemės gulinčia lazdelę bei kortelą “ čia kartais ne jūsų lazdelė?”. Paskubomis paauglys išgėrė arbatą kuri buvo gan gardi ir ėmė dairytis kaip prasmukus pro jį prigavusia panelę, kuri stovėjo be galo jam nepatogioje vietoje pabėgti.
-
Profesorei pasakius, jog reiks užkaisti daugiau arbatos mergina ruošėsi atsisakyti, tačiau tik maloniai šyptelėjo. Išgirdusi, kaip profesorė tyliai dainuoją kažkokią dainelę Davina susimąstė.
-Ar tai indiška dainelė?-žodžiai buvo nesuprantami, tačiau girdėti ir tai jai priminė indų spektaklį, kurį matė dar būdama maža, tačiau ta melodija rudaplaukei iki šiol buvo įstrigusi.
Išvydusi, jog šalia stovintis berniukas išsigando ir gražino visus daiktus, mėlynakė kaltai šyptelėjo.
-Nenorėjau tavęs išgąsdinti, tačiau negalima taip elgtis,-žvilgtelėjo į berniuką.-Be to, nebūtinai turi iš čia išeiti, juk nieko nesakysiu, nes daiktus gražinai.-Tyliai, kaip ir praėjusį kartą kalbėjo mergina.
-Dėkui,-paėmusi į rankas profesorės paduotą puodelį su arbata rudaplaukė dėkodama nusišypsojo. Arbata kvepėjo pasakiškai, tad Davina nieko nelaukdama paragavo ir žvilgtelėjo į profesorę.
-Arbata tiesiog nuostabi,-nors mergina neitin mėgo arbatą, tačiau ši išties buvo pasakiška.
-
-Taip, iš Indijos. Žadu ten turbūt vėl nukeliauti. Gal net pasilikti ilgam. Tačiau greičiausiai klajinga siela neleis ten pasilikti su visam,- Cessiondi šyptelėjo, tačiau nė pati nesuvokė ar dėl to džiaugiasi ar ne, keista, kad pakankamai subrendęs žmogus taip klajoti.
Ir neapsispręsti labiau nei klajoklis paukštis.
O su ja klajojantis paukštis dažnai paslaptingai tylėdavo ir nepasakydavo ką mano, nes gyvenimas vis dėl to buvo raganos, o ne papūgos.
Juk žmonių smegenys labiau išsilavinusios.
Nors gal ir ne.
Selestė buvo protinga. Protingesnė už kvailiukus pirmakursius, kurie dažnai pamiršdavo kuo skiriasi būrimai. Tačiau neužtraukė gėdos saviškiams, nes tiesą sakant, buvo ir labai protingų pirmakursių.
-Kokia aš kerėpla!- garsiau nei turbūt derėjo pasakė ir atsiduso, pamačius lazdelę po suolu, nors galėjo tvirtinti, kad ten nebuvo nuėjusi po to, kai užkaitė vandenį. Nors kokių dalykų šiam gyvenime nepasitaiko... Cessiondi paėjusi septynetą žingsnių pasilenkė ir pasiėmė lazdelę. Tamsiaplaukė užkišo plaukų sruogą už ausies ir įsidėjusi lazdelę į keistoką kišenėlę, buvusią saryje, gurkštelėjo arbatos. Bent kam nors iš čia esančių dar patinka tokia arbata. Žinoma, jei tik neapsimeta...
-
Hostas išklausė mokinės ir nusprendė pasilikti ilgiau, bet vis vien dairėsi kaip dingti. Po kelių akimirkų klausėsi dainuojančios profesorės bei jos pokalbio su mergina. Jaunuolis stebėdamas kaip Cessiondi pasiimą savo lazdelę nusprendė išeiti dabar ir atsistojas parodė kortelę "ačiū už arbatą, man jau laikas". Nors panelė vis dar stovėjo prieš išėjimą, pirmakursis greitai prasmuko pro šoną bei nugvelbė jos lazdelę. Tik kelios kortos pažįro su užrašais "cha, cha, cha...". Hostas ištrukęs iš kabineto ir pakliuvęs į laiptine pradėjo bėgti kaip pašėlęs, nuo ko priminė didelį skrendanti apsiaustą koridoriuje. Pirmakursis po ilgo bėgimo sustojo tamsiam kampe ir susįmąstė -"manau jau pabėgau, bent jau tiek nugvelbiau".
-
-O ką veiksit Indijoje? Beje, mėgstat keliauti?-susidomėjusi paklausė mergina gerdama arbatą. Profesorė Cessiondi atrodė miela ir gera. Žinoma, Davinai nelabai teko bendrauti su profesoriais asmeniškai, tad neturėjo su kuo palyginti, tačiau vis vien indė rudaplaukei patiko. Išvydusi berniuko kortelę su užrašu, jog jam jau laikas, varnė ruošėsi jį sustabdyti, tačiau šiai nespėjus nieko pasakyti berniukas prasmuko pro šalį ir nugvelbė jos lazdelę, na, bent jau jis taip manė. Nulydėjusi akimis išskubėjusį pirmakursį Davina atsisuko į profesorę. Berniukas nė nenumanė kokia staigmena jo laukia. Išmokusi iš tėčio, jog savo lazdelę reikia saugoti ir niekada neprarasti budrumo mergina šįkart ją buvo palikusi saugioje vietoje, o "lazdelė", kurią nusinešė pirmakursis visai nebuvo burtų lazdelė. Berniukas pavogė ne ką kitą, kaip paprastą pieštuką. Na, bent jau pieštukų jam tikrai neteks vogti. Nuo tokios minties rudaplaukė šyptelėjo.
-
Kažkur laikrodis mušė dešimtą valandą, buvo likusios vos dvi valandėlės iki vidurnakčio ir Rafaelis paliks savo kabinetą be jokios gyvos dvasios, pagaliau. Jaunuolis paprasčiausiai gulėjo ant vieno iš mokinių stalų, žvelgė buku žvilgsniu į žaliai mėlynas lubas. Praėjus keletai sekundėlių vėl pakeitė jas, šįkart jos buvo nužertos auksinėmis žvaigždėmis. Tyla. Tik tamsiaodžio kvėpavimas viską drumstė. Pasuko galvą dešinėn, sienos išsipaišė banguotu vandenynu. Jis užsimerkė ir mėgavosi ramuma, kažkur galvoje girdėjo tą bangų ošimą. Tą tobulą garsą, kai išsidraikiusios bangos atsimuša į uolas ir atsitraukia. Pašiurpo oda. Vien nuo minties. Atsimerkė. Kažkas išvis ruošiasi ateiti?
Vaikinas nužvelgė savo aprangą. Į kabinetą jis grįžo vos prieš valandėlę, apsirengęs savo baltus miegojimu marškinėlius, kurie gražiai gludo prie jo krūtinės ir rausvus šortus. Atrodė lyg vaikinas, susiruošęs į paplūdimį. Pėdos buvo paslėptos raudonuose sportbačiuose. Ir taip visad. Emetas Rafaelis Prometis vis dar jautėsi kaip vaikas. Taip, jis buvo jau pilnametystės sulaukęs vaikinas, kuris dėstė Hogvartse, tačiau kas vyko jo galvoje niekada nesužinosi. Nebent suartėsi. Niekas niekada nesuprato jo nuotaikų kaitos, keistų ir vaikiškų poelgių. Kodėl vienu metu jis energingas, jaučiantis aplinką ir dalinasi savo džiaugsmu, o vėliau jau stiklinėmis, aprasojusiomis akimis žvelgia į nieką? Tai tiesiog jis. Keistasis, niekieno nesuprastas Rafaelis.
Ir staiga jaunuolis sukluso, kažkas krebždeno šalia Šiaurinio bokšto kabineto durų.
- Užeik,- dusliu balsu tarstelėjo, kuomet lazdelės pagalba pravėrė duris.
Ir vis dar gulėjo ant mokinio stalo.
-
Švilpė saldžiai miegojo rankas pasidėjusi ant pergamento. Rudi, palaidi plaukai buvo išsitaršę į visas puses, didžioji dalis jų dengė pergamentą, kita dalis dengė šviesiaodės veidą. Kartas nuo karto švelnios, rausvos lūpos pajudėdavo, o geltonai nulakuoti nagai nepastebimai ir labai tyliai pabarbendavo stalą. Staiga, lyg susapnavusi košmarą mėlynų akių savininkė pašoko iš savo vietos. Greit atmetusi plaukus atgal, Gaja apsižvalgė ir atsiduso. Tai tebuvo košmaras, kuris sąmoningam žmogui pasirodytų juokingu. Žiūrėdama į priešais esantį pergamentą Kasandra pasitrynė akis. Jos darbas! O ne! Kiek laiko? Amneta sutrikusi apsižvalgė. Košmaras, kur profesorius Prometis buvo tapęs kauku ir pavirtęs jos didžiausia baime, jau išgaravo iš septintakursės galvos. Pagriebusi popiergalį, paauglė greit permetė ar viską parašė. Atrodo viskas greit susukusi pergamentą, jį įsidėjo į apsiausto kišenę ir užsimetusį jį ant vienaragio kigurumi, įsispyrė į šlepetes (tuo metu jai mažiausiai rūpėjo kaip ji atrodo) išbėgo iš Švilpynės bendrojo kambario. Ne itin atletiškas kūnas neleido Gajai pasiekti savo tikslo taip greit kaip ji norėjo. Man būtinai teks mesti svorį pakeliui pamintijo ji. Porą kartų vos nepasiklydusi ant laiptų, švilpė vis tik pasiekė savo tikslą - Ateities būrimo profesoriaus kabinetą. Uždususi nuo skubėjimo mergaičiukė patikrino ar pakeliui nepametė svarbiausio šiam momentui daikto - klasės darbo, kurį pasiėmė atlikti kambaryje. Bijodama pasistuksenti, jaunoji burtininkė palietė kabineto durys, o tada lengvai trinktelėjo per jas, tačiau bent jau jai tai pasirodė panašiau į tai, kad duris drasko katė. Na bent jau Mikė, prašydamasi į jos ir Roanos kambarį skleidė panašius garsus. Išgirdusi profesoriaus balsą, o tada pastebėjusi jų atsidarymą, rudaplaukė sustingo kelioms akimirkoms. Ji iki paskutiniųjų netikėjo, kad jis vis dar lauks mokinių.
- Atsiprašau, kad trukdau, profesoriau Prometi. - Tik užėjusi į kabinetą prisiminė kaip atrodo. O velnias.
-
Tamsios akys pažvelgė į atėjūnę. Pagaliau vaikinas susivokė atsikelti nuo stalo, įsirėmė rankomis į šio paviršių, dar stebėjo rudaplaukę, o tuomet pajudėjo link jos.
- Kodėl nemiegi? Nesakyk, kad dabar ir rašei,- susiraukė tamsiaodis, nenorėjo, jog ši mergina paaukotų savo miego valandas kažkokiai rašliavai, nors tai ir buvo 'svarbu'.
Akies krašteliu nužvelgė Gajos aprangą, patalpoje pasklido mielas Emeto kikenimas. Varniukų koledžo vadovas mostelėjo lazdele, link šio atskrido paprasta stiklinė, kurią jis greit pripildė vandeniu ir padavė priešais stovinčiai merginai.
- Tu labai uždususi, panele,- menkai šyptelėjo.- Nagi, duok šen savo darbą, tikiu, jog jame viskas bus gerai,- žaismingai pavartęs akis apsisuko ir nukeliavo savo stalo link.
Iš stalčiaus, kuris jau buvo prikrautas įvairaus šlamšto, išsitraukė paprastą, žiobarišką rašiklį, o nuo pačio stalo pagriebė apvalių stiklų, auksinės spalvos rėmais akinius, kurie greit atsirado ant vaikinuko nosies. Nebuvo jis irgi itin nerealaus regėjimo, skaitymui visgi prireikdavo. Iš tolo dar nužiūrėjo Amnetų mergaitę, pats sau nusišypsojo. Ir kokia ji miela. Ir gal kiek per ilgai užsižiūrėjo į šiosios blankiai mėlynas akis.
-
Susitaršę plaukai. Patinęs nuo nepatogios "pagalvės" veidas. Vienaragio kigurumi, šlepetės su velniukais, tais tokiais violetiniais emodži iš žiobarų pasaulio. Žinoma, kad Gaja atrodė kaip Mis Pasaulis Du tūkstančiai kažkelintieji. Kelioms minutėms mergužėlė net kalbos dovaną praradusi buvo, o ką jau bekalbėt apie laiko nuovoką. Kelis kartus pamirksėjusi ir prisiminusi kur vis dėlto atsidūrė, Gaja tarė:
- Atsiprašau, profesoriau. Buvau užmigusi prie stalo. Tikiuosi, kad dabar ne po vidurnakčio. - Iškart kaip kažkokia naivuolė išsidavė, kad nėra pati nuostabiausia mokinė. O ką ji galėjo padaryti, jei mokslus krimst buvo ne jos prigimtis. Jos prigimtis buvo visai kitokia. Ji turėjo savo rutiną. Pabusdama vidurdienį, ji eidavo miegoti ne mažiau nei po dvylikos valandų ir tiesiog dievino kurti. Istorijas, pasakojimus, pasakas. Tačiau dabar ne apie tai. Mėlynom akutėm ji žiūrėjo į profesorių ir ištiesė jam prirašytą pergamentą.
- Ačiū. - Paėmė stiklinė vandens ir šiek tiek atsigėrė bei stebėjo profesoriaus veiksmus. - Tušinukas? - Sukikeno ji. - Maniau tokie dalykai į Hogvartsą neatkeliauja. - Atsisėdo ant artimiausio stalo. Kaip suprato, Emetas dabar pat taisys jos darbą, tad bent ramiai galės užmigti lovoje.
-
Afro stiliaus plaukų savininkas pakėlė savo vešlius antakius. Keistai šyptelėjo.
- Tikriausiai tai pati patogiausia lova,- pavartęs akis prunkštelėjo.- Netyčia dar prilipsi prie jo, siūlau miegoti lovoje, ten irgi neprastai.
Nesulaikė šypsenos, išgirdęs mielą merginos kikenimą. Vos, vos linktelėjo, taip atsakydamas į merginos klausimą. Jis turėjo nemažai įprastų, žiobariškų daiktų, juos tik vėliau pastebėdavai.
Gavęs iš merginos pergamentą, jį išskleidęs pasidėjo ant stalo. Pats prisėjo taip pat, makalavo rašiklį rankoje, akys lakstė tarp žodžių, rašikliu vis kažką pavingiuodavo ar papaišydavo Gajos darbe. Ir galiausiai suraitė savo gražiu raštu aukščiausiąjį pažymį. Atsistojo, pakėlė akis į žemaūgę, padavė darbą į rankas.
- Buvo keletas neatitikimų, tačiau tai niekis, o kaip vienintelei atnešusiai savo darbą dar ir pakėliau vienu balu,- žaviai mirktelėjo.
Nenorėjo, kad šis jų susitikimas baigtųsi ties darbo atidavimu. Arbata! Rafaelis kiek dvejojo ar verta švilpei siūlyti tos jazminų arbatos. Kilstelėjo akinius, paliko juos ant viršugalvio, nejaukiai pasikasė kaklą.
- Galbūt norėtum išgerti arbatos?- sugebėjo išspausti.- Žinoma, jeigu nežadi eiti miegoti,- staiga pridūrė. Sutik, sutik.
-
Rudaplaukė stebėjo profesorių. Bandė suprasti kodėl jis ją taip traukia. Kodėl ji nori apkabinti jį ir nepaleisti. Ar tai ir buvo tas jausmas, vadinamas susižavėjimu? Gal, jeigu Emetas būtų dar mokiniu, jie būtų geriausi draugai. Bet tamsiaodis buvo vyresnis mažiausiai metais. Žinoma, jai pačiai ne už kalnų - gruodžio dvidešimt šeštąją - sukaks aštuoniolika. Bet tai nekeitė fakto, kad šis mielas, gyvenimo išbandymų nepatyręs žmogelis, dar buvo visai vaiku. Naivi ir tyra buvo šios siela.
- Deja, bet ne, profesoriau. - Nesulaikė šypsenos septintakursė. Patogiau už tikrąją lovą nebuvo nieko. - Pasistengsiu neprilipti ir miegoti lovoje. - Pažadėjo švilpiokė, o mėlynos akys sekė kiekvieną Promečio judesį.
Pajuto kaip iš rankos dingsta pergamentas. Ji neklydo - Rafaelis tikrai ruošėsi taisyti jos darbą čia ir dabar. Tik nesakykit, kad jis legilimantas! Akimirkai susimąstė Kasandra, bet tuojau nukišo šią mintį tolyn. Profesoriai juk nelandžiotų po mokinių mintis, tad jai dėl savų nereikėjo bijoti. Kol mergužėlė mąstė apie jo galimas galias, net nepajuto, kaip pergamentas su gražiai parašytu dešimtuku grįžo į jos rankas. - Ačiū, profesoriau. - Padėkojo už pastebėjimus. Ką? Kodėl jis man mirktelėjo? Lūpos kiek prasivėrė iš nuostabos. - Arbata? Jei tik jums nesutrukdysiu, profesoriau. - Gaja buvo visad mokoma svetingumo - jei ateina svečias, pasiūlyk arbatos, jei ateini į svečius - neatsisakyk arbatos. Tačiau pakankamai šaltu rudens vakaru arbata Amnetai tikrai nepatrukdytų ir nesvarbu jazminų, baltoji ar žalioji.
-
Rudos akys nužvelgė švilpę dar kartelį. Tamsiaodis jautėsi kaip priklijuotas prie jos, garbės žodis. Taip, taip, ji jaunesnė, o dar ir mokinė, bet juk tai tik vieneri ar dveji metai, o ir niekas juk nesužinos, ar ne? Ypač, jeigu ji taip pat nežinos, jog mane visai traukia.
- Turiu tik jazminų, tikiuosi, jog tiks,- Emetas, apimtas tinginiuko, vėl pasinaudojo savo lazdele ir ant stalo atsirado du žalsvi puodeliai, o kartu su jais ir raudonas arbatinukas.
Jaunuolis, pasiknisęs vėl po stalčių, susirado arbatžolių dėžutę ir jų įbėrė į puodelius. Pripildė juos karštu vandeniu, o pats prisėdo. Susidūrė vėl su mėlynomis, it vandenynas, akimis. Grimztu, skęstu, krentu. Ir tik į šį mėlynąjį kalnų upeliūkščio vandenėlį... Linktelėjęs galva, pakvietė Gają prisėsti taip pat.
- Prie arbatos, deja, neturiu nieko,- tačiau nieko ir nereikia, kai šalia esi tu, tokia miela mergaičiukė.
-
- Žinoma, tiks. - Atsakydama, nulipo nuo stalo. Negražu ant stalo sėdint gerti arbatą. Keista buvo, kad Emetas negalėjo nuo jos žvilgsnio atitraukti, bet ir pati Kasandra lyg užkerėta buvo.
Gavusi žalsvą puodelį su jazminų arbata, septintakursė gurkštelėjo arbatos. - Ačiū. - Padėkojo. Arbatoje trūko mažiausiai trijų šaukštelių cukraus. Tačiau dabar Gajai tas rūpėjo mažiausiai. Juodojo šokolado spalvos akys traukė dėmesį. Toks gilus žvilgsnis, lyg jūra šokolado, leisk man paskęsti tavose akyse.
Atsisėdusi šalia Emeto, Amnetų jauniausioji sukikeno iš Promečio žodžių. - Nieko tokio, profesoriau. - Prie šiltos jazminų arbatos puikiai tinka tavo šokoladinės akys, kuriose galima paskęsti, gražuoli.
-
Pasibaigus pamokai, visi mokiniai sujudo ir lipdami vieni kitiem ant galvų skubėjo, norėdami kuo greičiau prieiti prie išėjimo. Mayra net nesivargino judintis ir, makaluodama likusį skystį pirštu, tiesiog gulėjo ant stalo svarstydama, koks būtų to marmalo skonis. Jai dar buvo likusi viena ar kita pamoka, bet būrimas sunaikino bet kokį norą mokytis, o ir pati Mayra nesijautė gerai. Pakėlusi tamsias akis į profesorę, mergina suprato, kad nejaučia mokytojai jokių neigiamų jausmų, kitaip nei kažkuri iš Mayrų, nors gal ir nepritarė sienų spalvos pasirinkimui. Kabinetui pagaliau ištuštėjus, klastuolė iškart pradėjo nuo jai svarbiausio klausimo:
-Kodėl liepėte man pasilikti?
Eh, tikiuosi Žaneta neišpliurpė kam nors apie vizijas. Bandydama ignoruoti stiprėjantį galvos skausmą, Mayra atsisėdo, nenorėdama atrodyti įžūli, kaip dažnai profesoriai apibūdindavo jos koledžo atstovus.
-
Varpas suskambėjo pernelyg garsiai, o mokiniai, skubėdami iš klasės, grūdosi lauk. Atrodė, lyg kabinete daugėja oro, nors iš tiesų, tiesiog mažėjo įvairių energijų kiekis, per pamoką pasiekęs gan aukštą tašką. Cessiondi pažiūrėjo į klasėje likusią Mayrą. Galėjo pabandyti įžiūrėti jos ateitį, tačiau nenorėjo. Kartais geriau ko nors nežinoti.
- Nori arbatos?- paklausė lygiai sudėdama ant jos stalo sumestus pergamentus. Kai kurių mokinių tie metai Hogvartse taip ir neišmokė tvarkos. Nors jeigu man reikėtų skubėti iš apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos, turbūt ir aš taip bėgčiau,- pamąstė.
Net nežinojo kaip pradėti kalbą su mokine. Žinoma, buvo galimybė, jog ji šiaip kažką sugalvojo parašyti, tačiau numanė, kad už to slypi tikrai kažkas daugiau. Visuomet mokiniai turėjo problemų, o kuo toliau, tuo didesnių.
- Darbe rašei apie kelias savo asmenybes. Ar norėtum apie tai pakalbėti?- Cessiondi šiek tiek numanė kame čia šuo galėtų būti pakastas, tačiau baiminosi, jog ant stalo gulinti klastuolė gali atsakyti neigiamai. Tuomet tikrai nežinotų ką daryti. Šiaip, jos prižiūrimo koledžo mokiniai grifai, su klastuoliais turėtų užsiimti jų vadovė, tačiau ateities būrėja jos nepažinojo, o šito įvykio pro pirštus praleisti nenorėjo.
Ak, kaip jai trūko Selestės, tupinčios ant spintos ir išmintingomis akimis stebinčios mokinius. Ji turbūt žinotų ką daryti tokiu atveju.
-
Arbatos Mayra neatsisakė:
-Ačiū, arbata padėtų.
Klastuolė norėjo šią situaciją išspręsti kuo greičiau ir atskleidžiant kuo mažiau informacijos. Tyliai barbendama pirštais į stalą, Mayra akimis nagrinėjo nelygų suolo paviršių. Ar Mayra norėjo kalbėtis apie tai? Taip, taip ir ne. Dauguma laimi.
-Aš... Nežinau, kaip pradėti apie tai kalbėti,-klastuolė gūžtelėjo pečiais.-Niekada nebandžiau. Mum tai atrodo kaip savaime suprantamas dalykas.
Ir vėl išlindo kreipimasis į save ,,mes". Mergina susiraukė, bet jau per vėlu kažką taisyti. Kažką pasakyk, netylėk, dar pradės klausinėt. Užsičiaupk, išgerk arbatėlę ir išeik. Nukreipk kalbą, kad ir apie savo demonus. Veidrodžių vizija - puikus temos nukreipimas.
-Gal... Galėčiau jums papasakoti apie matytą viziją? Manau, kad ji susijusi ir su... Hm... Mano? Mūsų? Na, asmenybės būsena.
Mayra mintyse puolė kurpti melą apie tai, kas iššaukė viziją. Juk nepasakosi mokytojai, kaip skerdi triušiukus ir parsidavinėji demonams.
-
Cessiondi iš spintos ištraukė porą puodelių ir įvairių žolelių, džiovintų žiedų ir prieskonių. Abejojo ar klastuolė pati iš čia ką nors išsirinktų, tad sukūrė mišinį savo nuožiūra, o sau kaip ir dažniausiai įsidėjo keletą žiedų ir cinamono, prie kurio iš pradžių buvo sunkoka priprasti. Lazdele šildydama arbatinuke vandenį, atidžiai klausėsi. Tokiais atvejais reikia labai atidžiai klausytis, nes lengva ką nors praleisti. Kad ir dabar - vos pro ausis nepraleido daugiskaitos įvardžio.
Kartais reikia tiesiog priimti žmogų, o kartais kažkas būna ne taip. Khanna nebuvo tikra, kuris konkrečiai tai atvejis, kadangi su tokiais dalykais dar nebuvo susidūrusi. Ir nenorėjo susidurti, mat apie tai tik šiek tiek skaitė pedagogikos knygose prieš... Kiek ten metų? Penkerius? Šešerius? Niekad nebūtų pagalvojusi, kad šitaip atrodys trisdešimt vienerių.
- Pasakok,- linktelėjo galva, pildama iš arbatinuko vandenį į puodelius.
Padėjo puodelį su karštu vandeniu užpiltomis arbatžolėmis prieš Wallflower. Jei mokinė tik būtų nuleidusi galvą ir pažiūrėjusi į puodelį, būtų pamačiusi kaip greitai iš žolelių ir smulkių žiedelių sunkiasi spalva. Greičiau nei įprastai. Keletas burtažodžių auginant augalą gali ką nors pakeisti.
-
Mayra nerimastingai barbeno pirštais į stalą. Mergina net nežinojo nuo ko pradėti. Galiausiai sukaupusi drąsą pakėlė akis į mokytoją ir pradėjo pasakoti:
-Mačiau veidrodį padalinta į tris dalis. Pirmose dvejose buvau aš, bet ne aš. Tiesiog... Tai buvo aš,-klastuolė įsijautusi plačiu mostu parodė į save.-Bet kartu ir ne aš. Tiesiog, ta pati išvaizda, o trečias veidrodis, kur turėjau būti aš... Jis buvo suskilęs. Manęs nėra. Bet aš esu čia, kaip manęs gali nebūti? Kodėl kitos matosi, bet ne aš? Kuo aš skiriuosi? Aš nesuprantu... Taip neteisinga... Taip neturi būti...-Mayros akyse pasirodė ašaros. Jai neberūpėjo, kiek pasakys, tiesiog norėjo kažką pasakyti.-Ar tai todėl... Kad aš iki šiol buvau nereikalinga? Jeigu iki...tam tikros dienos aš neegzistavau, ar aš nereikalinga? Profesore, aš nieko nebežinau...
Mayra visai įsiverkė ir paėmusi puodelį tarp kūkčiojimų gėrė arbatą. Karštas skystis degino gerklę, bet bent jau neleido jai garsu pravirkti. Nevalia. Niekas neplanavo tiek daug atskleisti, todėl merginos galvoje pagaliau vėl buvo ramuma.
-
Tas kelių asmenybių reikalas buvo tikrai keblus ir reikėjo labai atidžiai klausytis, kad viską suprastų. Iš pradžių dar nenumanė kuriame galvos stalčiukyje ieškoti tokios informacijos, tad merginai kūkčiojant ir geriant arbatą, kurioje buvo šiek tiek raminančių žolelių (įtarė, kad to gali prireikti), tylėjo. Galvoje virė daugybė minčių, tačiau tiesiausio atsakymo, kurį būtų buvę galima išreikšti žodžiais, nepriėjo.
- Sudėtinga situacija,- trumpai pratarė žiūrėdama kaip iš arbatos puodelio kyla garai.- Žinoma, tu esi reikalinga. Sudužęs veidrodis nereiškia nieko gero, tačiau tai nebūtinai yra tai, apie ką tu galvoji. Gal ką veidrodyje matei be savęs? Kokia buvo aplinka? Gal būt tai galėtų reikšti didelius pokyčius, tačiau tu tikrai esi reikalinga. Ar po to įvykio gyvenimas labai pasikeitė? Gali pasakoti, už šio kabineto durų niekas neišeis,- indė prie lūpų pakėlė puodelį karštos arbatos ir gurkštelėjo. Suprato du dalykus: Mayra tikrai nusidegins liežuvį ir tai, kad sau įsidėjo per daug cinamono.
-
Arbata nudegino Mayra gerklę ir klastuolė žinojo, kad apie ją galvos dar ateinančias kelias dienas. Skausmas padėjo nusiraminti, suvaldyti kūkčiojimą ir vėl įjungti smegeninę.
Sakyk, kad daugiau nieko neatsimeni.
Ne ne, o kas jeigu ji tau padės? Juk tai svarbu! Matei kokia aš stora buvau? Taip neteisinga!
Nesąmonė, bet aš neatrodau tokia pikta.
Tu niekada nežiūrėjai į veidrodį.
Mes nė viena nežiūrėjome į veidrodį jau kuris laikas.
Ak, kad ji bent vieną dieną galėtų išmesti svetimas mintis iš savo galvos. Ir, deja, viziją mergina atsiminė gerai - ji tarsi buvo išdeginta jos atmintyje, tik užplūdus emocijoms visos detalės buvo išsilakstę. Nusprendusi, kad laikas sužinoti, kiek profesorė yra pasiruošusi ją išklausyti, Mayra spjovė į kitų asmenybių reikalavimus nieko nepasakoti ir tarė:
-Ta vizija buvo atsakymas į mano klausimą. Kas aš esu. Iš kur ji atėjo? Iš to, su kuriuo esu sudariusi sutartį,-mergina dabar tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į profesorę, mintyse atkartodama kiekvieną vizijos detalę,-Veidrodžiai, lyg vanduo. Jei juos paliestum, galėtum susilieti. Rėmas medinis, įtrūkęs, tarsi galėtum įžvelgti kažkokius ženklus. Kad ir kiek besidairyčiau - aplink mane tamsa. Aš viena. Tik šviesa iš viršaus leidžia man matyti,-ašarų upelių sukelta apatija merginai padėjo atsiriboti nuo savęs, bet ji nepajuto, kaip pamažu pasaulis tampa ne realus,-Yra aš, kuri saugo. Vedama pykčio ji tarsi ruošiasi gintis nuo bet, kas prie jos prieina. Kita aš - baimė. Maža, maža... Ir ji dar save stora vadina. Bet ten, kur turėčiau būti aš, veidrodis suskilinėjęs į daugybę dalių. Tarsi kažkas į jį būtų trenkęsis. Žinau, kad jeigu į jį pažiūrėčiau, pamatyčiau save, bet niekada negaliu. Vos tik pamatau trečią veidrodį, viskas baigiasi. Ir kad ir kiek klausčiau to klausimo, kad ir kiek prašyčiau pratęsti viziją... Nieko! Amžinai tas pats! Kas aš? Kodėl aš taip skiriuosi? Kas nutiko, kad taip skiriuosi? Kodėl... Aš tokia pasimetus?
Klastuolė nukreipė savo žvilgsnį į rankas. Realybė dar atrodė ne tokia, lyg truputėlį pakrypusi į šalį. Mayra lėtai pradėjo barbenti į stalą. Na ir šiandiena emocijų karuselė.
-
Galėjo garantuoti, kad klastuolės galvoje virė ne ką mažiau minčių. Mėgino dėlioti detales į dėlionės paveikslą, tačiau nesisekė. Čia ne kokia dama, kuriai pažvelgsi į porą delno linijų, pasakysi kiek vaikų turės ir išeis laiminga ir savimi patenkinta, nes turės tris. Vidaus reikalai, o juo labiau - kelios asmenybės atrodė kaip tragiškai paini dėlionė, turinti per daug detalių.
- Sau skiri per mažai dėmesio,- mėgino narplioti viziją ir stebėjo mokinės reakciją - dažnai tai išduoda ar sukama teisinga kryptimi.- Bijai. Visi bijo. Ar gali pažvelgti į paprastus veidrodžius?- ilgiau sustojo prie antrosios dalies. Reikėjo suprasti tai, kas dedasi Mayros galvoje. Dievaži, juk buvo tik paprasta gera ateities būrėja, o ne psichologijos profesorė.
Ją gąsdino tai, kad nesuprato kas čia vyksta. Tai nebuvo paprasta pamoka, kur profesorius jai išaiškindavo temą ir nebūdavo būrimas, kurį užtekdavo atlikti pagal taisykles, o visa kita padėdavo talentas. Bijojo, kad jeigu pasakys ką nors ne taip, pakenks panelei Wallflower ir paskui graušis pusę gyvenimo, nors ir žino, kad kartais tiesiog taip turi nutikti.
- Minėjai sutartį. Su kuo ir kokią ją esi sudariusi, jei sąlygos leidžia pasakoti?- abejojo ar nelenda per daug į asmeniškumus, bet jei būtų labai norėjusi, galėtų burti vienu iš tų būrimų, kuriuos mokėjo ir sužinoti ne tik šios jaunos panelės ateitį, bet ir dalį praeities.
Įtrūkęs rėmas, veidrodžiai kaip vanduo. Reta kombinacija, labai reta. Tačiau to nesakė. Kas iš to, jog žinos, kad yra reta? Juk ir taip žino.
Trys asmenybės. Gina, bijo ir ji pati. Kiekviena turi įtakos. Ar ji bijo? Turėtų. Cessiondi bijotų.
-
Kuo toliau, tuo stipresnė darėsi disociacija. Mayra spoksojo į savo pirštus, barbenančius į stalą, ir jai atrodė, kad ten visai ne jos ranka. Lėtai perbraukusi per stalą, stebėjosi, koks jis tikras, nors viskas atrodė kaip kokiam video žaidime. Išgirdus profesorės klausimus, Mayrai prireikė laiko, kad juos užfiksuotų ir apdorotų.
-Paprasti veidrodžiai? Ne. Jeigu per ilgai į juos žiūriu realybė išsikreipia, kaip dabar,-prieš akis palanksčiusi pirštus, Mayra kalbėjo toliau.-Viskas pasidaro netikra ir tiesiog... Gal čia tik sapnas? Pala, patikrinsiu.
Paėmusi puodelį, kuriame dar buvo likę šiek tiek karštos arbatos, Mayra užsipylė ją ant rankos. Nudegino. Skausmas, lyg koks inkaras, traukė merginą į realybę. Karšto skysčio nudeginta vieta paraudonavo, bet papurčiusi ranką, klastuolė pasijuto tvirčiau. Vėl savo kūne.
-Atsiprašau, regis kažkas,-Mayra pavartė akis,-nenori, kad kalbėčiau. Mano sutartis yra... Na, ji mažai kuo susijusi su vizija, nepaisant to, kad yra jos šaltinis. Profesore, ar būtų įmanoma asmenybę magijos pagalba... Iškeldinti? Horokruksai daromi iškeldinant atskirtą sielą, bet mano asmenybė jau yra atskira sąmonės dalis. Žinau, kad tai labiau kerėjimo ar apsigynimo nuo juodosios magijos sritis, bet tų profesorių, na, neklausčiau net kelio į Londono stotį. Man tiesiog įdomu, ar būtų įmanoma?
Skausmas blėso, o su juo grįžo ir vėl bandymai perimti kūno kontrolę. Kaip mašinoje, kur du, priekyje sėdintys žmonės, pagriebę vairą pešasi. O trečias tik sėdi gali ir valgo spragėsius.
-
Laukė. Laukė atsakymo, stebėjo klastuolę, labai besistebinčią savo pirštais, kalbančią, apie iškreiptą realybę... Negalėjo pripažinti to, kad tai atrodė šiurpiai ir jei būtų žiobarė, nuvestų vargšelę merginą pas psichologę. Teko tik stebėti kas vyksta, jautėsi bejėgė beveik visą šį pokalbį. Turbūt visai ne vizija buvo kalta, o vidaus demonai (kažkodėl tai atrodė labai tiesiogine prasme, kas žino kam pavaldūs Klastūnyno mokiniai). Kol negalės to išsiaiškinti, jokie vizijų sprendimai ir būrimų aiškinimai nepadės. Lyg tręštum gėlę, nežiūrėdamas į tai, kad šaknis graužia kirminai ir geriau nebus.
Įsitikinimas ar tai realu, pagal Mayrą buvo puodelis karštos arbatos ant rankos. Cessiondi nelabai būtų pritarusi tokiam žingsniui - ką gali žinoti, gal visas šis gyvenimas nėra realus, tačiau nieko nesakė ir lazdele išvalė spalvotos arbatos balutę ant stalo ir atskraidinusi šiek tiek arbatžolių į mokinės puodelį, jas vėl užpylė karštu vandeniu, kuris per kelias akimirkas pakeitė spalvą. Mostelėjo lazdele - arbata nebebuvo tokia karšta.
- Taip, tai ne mano sritis,- atsakė gurkštelėjusi jau kiek pravėsusios savosios arbatos su cinamonu.- Tačiau nemanau, kad visiškai iškelti dalį savęs yra įmanoma. Betažkas tikrai turėtų būti, kas palengvintų ir dažniau būtum, kaip sakai, savimi. Galėčiau pabandyti ko nors paieškoti, tačiau turėtum suprasti riziką - be to, kad tai labai retai atliekamos procedūros, nebūtinai gali pavykti taip, kaip tikiesi ir... Nėra garantijos, kad būsi tokia, kokia nori būti. Be to, viskas turi savo kainą. Tačiau jeigu su tuo susitaikyti nepavyksta... Taip, čia vizija nedaug kuo padės.
Teko apgalvoti beveik kiekvieną žodį. Norėjo padėti, tačiau nežinojo kiek gali ir ar literatūra hindi kalba (iš kur jos gaus - dar nežinojo) padėtų. Juk visuomet stengiesi, kad išeitų kuo geriau, tačiau išeina... Na, kaip išeina.
-
Viltis. Profesorės žodžiai užžiebė merginos sielos viduje mažą žiburiuką. Nudegintą ranką perštėjo, o Mayra pirštais dar labiau spaudė paraudusią odą. Kad tik liktų čia. Kad tik nepridirbtų ko nors.
Gana.
Svetima mintis. Sistemos būtinybė. Būtinybė visiems sraigteliams atlikti savo darbą. Išgyventi, pabėgti, pasislėpti.
Tu nesi tikra.
Tuščiomis tamsiomis akimis spoksodama į profesorę, Mayra norėjo atsiprašyti. Norėjo padėkoti ir atsisveikinti.
Bet galėjo tik nagais spausti ranką, kur jau pradrėskė mažas žaizdeles.
Arba vis tiek bandyti kažką pasakyti.
-At...-klastuolė pradėjo kalbėti, bet taip ir neištarė pirmo žodžio.
Ji pralaimėjo.
Nutėkšta į keleivio sėdynę.
Mayra nesugebėjo atskirti, kuri iš asmenybių buvo taip įsiutusi.
Per kelias sekundes vietoj jos, priešais mokytoją sėdėjo visiškai kitas žmogus.
Mayra, pažiūrėjusi į nudraskytą ir nudeginta ranką nepatenkinta išsišiepė. Atsisukusi į mokytoją, nusibraukė plaukus nuo akių ir į kairę ranką pasiėmė lazdelę.
-Kas dedasi mūsų galvoje ne jūsų reikalas. Per daug apie... Visą šitą,-sužeista ranka parodė į save.-Negalvokit. Jūs niekuo nepadėsit. Jeigu bandysite kištis, susitiksime dar kartą,-merginos balsas skambėjo kitaip. Jame girdėjosi užslėptas pyktis bei akivaizdus atšiaurumas. Manieros irgi tapo kitokios - ši Mayra, kitaip nei kitos, mažai gestikuliavo rankomis ar keitė veido išraiškas. Sėdėdama irgi panašėjo labiau į lėlę, o ne gyvą žmogų. Pašokusi iš suolo, klastuolė tvirtai nužingsniavo prie durų.
-Tikiuosi daugiau nesusitiksim, profesore,-šaltai mestelėjusi mokytojai žodžius, Mayra uždarė duris.
Ir kas vyko po to, kitoms asmenybėms buvo nežinia.
-
Kad viskas keičiasi taip greitai, Cessiondi, negalvojo, tačiau rankoje sugniaužė lazdelę, kai pamatė Mayrą sugniaužus rankoje savąją. Suprato - čia visai nebe ta pati mokinė, kuri ką tik sėdėjo prieš ją, tad negali jos kaltinti. Ji nieko nesupranta, tačiau jei ką nors pradarys, bus apkaltinta, nors turbūt net neprisimins. Dabar suprato, kad iš tiesų reikėtų kažką daryti - Mayros per daug skiriasi viena nuo kitos ir gali pakenkti. Ar čia ta, kuri gina? Turbūt.
Cessiondi padėjo puodelį ant lėkštutės, tik linktelėjo. Geriau buvo nesipriešinti - nežinia ką jai gali nuspręsti padaryti. Skaudoki žodžiai, pasakyti ne to žmogaus, su kuriuo ką tik kalbėjo, tvyrojo ore ir darėsi negera. Vienu gurkšniu pabaigė arbatą, išpylė ką tik papildytą Mayros puodelio turinį ir kiek drebančiom rankom pabaigus tvarkyti stalą, atsisėdo į savo kėdę. Ar reikėjo apie tai pranešti? Vargu. Klastūnyno vadovas ir taip turėjo apie tai žinoti, o mokiniai... Jei jau tiek metų išgyveno šalia jos, gal neužmuš jų šį sykį.
Būti ne savimi - blogai. Tačiau dar blogiau yra turėti kelias nevaldomas savęs versijas.
Khanna barbeno pirštais į stalą. Net nebežinojo ką galvoti.
-
Elliw labai nesidomėjo astronomija, tačiau faktas, kad ji turėjo teleskopą, tiesiog pakerėjo. Juk tai buvo toks daiktas, apie kurio egzistavimą ji net nežinotų, jeigu ne ši mokykla, kurioje velsietė ir toliau jautėsi svetima. Juk čia nebuvo nei Bastiano, nei dar ko nors, kas galėtų jai padėti... Netgi brolelis buvo toli, nors ši mintis kiek guodė švilpę.
Pasiėmusi teleskopą vieną dieną mergaitė patraukė į astronomijos kabinetą. Nežinojo, ar yra koks nors profesorius, kuris galėtų jai padėti, tačiau tikėjosi, kad kabinete bus kokių nors priemonių, kurios išaiškins dangaus paslaptis. Elliw žinojo, kad yra kažkoks "žvaigždėlapis". Tiksliai nežinojo, kas tai, tačiau buvo tikra, kad astronomijos kabinete šių dalykų bus pilna, juk tai toks svarbus daiktas!
Galiausiai su nešuliu rankose Elliw atėjo į kabinetą. Kiek nustebo, nes jis buvo atrakintas. Tik tada suprato, kad juk buvo didelė tikimybė, kad ji čia net neįeis! Pasičiupinėjo kišenę ir suvokė, kad net neturi su savimi burtų strypo ar kaip ten tas dalykas vadinasi. Ką gi, tiek jau to, astronomijai to daikto gal nė nereikia.
Apsižvalgiusi po kabinetą Elliw nepastebėjo nieko, kas būtų panašu į tą "žvaigždėlapį". Žinoma, kadangi ji nežinojo, kas tai yra, negalėjo tiksliai pasakyti, kaip tai atrodo. Tad apsižvalgiusi nutarė, kad reikia visus daiktus apžiūrėti iš arčiau. Ji pasidėjo teleskopą prie lango prie priėjo prie kažkokios lentynos. Eidama užkliuvo už stalo, tikriausiai priklausančio astronomijos profesoriui, tačiau to nepaisė.
Lentynoje buvo daug visokių dalykų, tačiau nė vienas iš jų neatrodė susijęs su astronomija. Ar šie dalykai yra reikalingi astronomijai magijos pasaulyje? paklausė savęs mergaitė, tačiau atsakymo į šį klausimą, žinoma, nesugalvojo.
Galiausiai ji nutarė nebešvaistyti laiko paieškoms, o tiesiog nukreipti teleskopą į dangų. Grįžusi prie savo prietaiso pažvelgė į jį ir susimąstė: o kaip, po galais, šituo daiktu naudotis?
-
Ateities būrimas Liucijai atrodė tragiška nesąmonė. Iki šiol negalėjo pamiršti toks pamokos su laikrodžiais, kai šis išbūrė jai, kad niekados su tėčiu nebesusimatys. Taip, būtent tą dieną baltaplaukė nusprendė, kad daugiau niekados gyvenime nepasitikės ateities būrimu ir jį praktikuojančiais žmonėmis. Na, viena išimtis buvo - šio dalyko mokytoja. Ji mergaitei atrodė kaip malonus ir šiltas žmogus, kad ir koks nesąmoningas buvo jos dėstomas dalykas.
Galbūt dėl tokio priešiško nusistatymo švilpės galvoje sukosi daugybė ,,kodėl", trukdančių suprasti vadovėlyje pateiktą medžiagą ir padaryti namų darbą. Nenorėdama aklai bandyti spėti atsakymus, mergaitė nusprendė pati viską išaiškinti pas profesorę. Nerimastingai gniauždama ateities būrimo vadovėlį ir su pradėta užduotimi pergamentą, Liucija stovėjo už durų ir trypčiojo. Nežinojo ar dabar galima trukdyti profesorei. Net nežinojo ar ji savo kabinete. Sukaupusi drąsą, mergaitė pabeldė į duris ir jas atidarė.
Mokytojos nebuvo, bet vietoj jos kabinete mergaitės laukė kita nemaloni staigmena - Elliw. Tą savitą šukuoseną Liucija atpažintų bet kur. Tik va vieno dalyko baltaplaukė nesuprato - kodėl jos nelaimėlė bendrakoledžė stovi čia su teleskopu? Dabar ne naktis, o ir astronomijos bokštas kitur.
-Elliw, labas. Ką veiki? Čia ne astronomijos bokštas,-stovėdama saugiu atstumu nuo rudaplaukės, pasisveikino švilpė. Ji labai tikėjosi, kad per kitas dešimt minučių Episkey neprireiks.
-
Elliw įdėmiai apžiūrinėjo teleskopą, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kaip tiksliai jis veikia. Atrodė kaip koks mistinis dalykas, kuriuo mokėjo naudotis praeities žmonės. Ji buvo taip susikaupusi, kad neišgirdo, kaip atsidarė durys. Išgirdusi balsą ji išsigando taip, kad užkliudė teleskopą ir tas trinktelėjo į langą. Mergaitė kiek išsigando, kad langas išdužo, tačiau dabar buvo svarbiau išsiaiškinti, kas gi čia atėjo. Pažvelgusi į durų pusę velsietė kiek nustebo: tai buvo ne kas kitas, o Liuc(č?)ija.
- Am... Labas, - pasisveikino Elliw. Kiti baltaplaukės žodžiai nustebino. O kur kitur gali būti astronomijos bokštas? - Suprantu, kad tau gal nepatinka astronomija, bet kodėl nenori, kad aš ją mokyčiausi? - paklausė Elliw. Ji nutarė, kad Liucija paprasčiausiai nenori nieko nė girdėti apie šį mokslą.
Ji nusisuko į teleskopą. Langas, atrodo, neišdužo ir tai jau buvo gerai. Nepaisant to, kad Liucija akivaizdžiai nemėgo astronomijos, ji tikriausiai buvo protingesnė. Tad galbūt verta paklausti jos pagalbos? Elliw norėjo atsisukti į ją, tačiau tai bedarydama užkliuvo už tekeskopo. Jis nieko nelaukęs nukrito ant žemės. Nors stovėjo gana neaukštai, velsietė išgirdo kažkokį itin įtartiną trakštelėjimą. Mergaitė atsiduso.
-
Langas barkštelėjo, bet neišdužo, ir Liucija krūptelėjo. Kad ir kiek bendravo su Elliw, mergaitė niekaip negalėjo priprasti prie staigių garsų, kurie sklisdavo nuo jos pusės. Regis, mažoji švilpė ir vėl sumaišė ateities būrimo kabinetą su astronomijos bokštu. Liucija atsiduso ir papurtė galvą:
-Ak, Elliw, čia ateities būrimo kabinetas. Mokykis astronomiją kiek tu nori, jeigu tau tai patinka, bet daryk tą naktį ir tinkamoje vietoje. Galiu vakare nusivesti į bokštą. Parodysiu, kur randasi Venera.
Vietoj atsakymo (ir užsispyrusio klaidos neigimo), mergaitė išgirdo skaudų trakštelėjimą. Ačiū dievams, ne Elliw kaulų, o teleskopo vidurių. Sunkiai atsidususi, baltaplaukė pasidėjo rašliavas ant artimiausio suolo ir pakėlė teleskopą nuo žemės.
-Tuoj sutvarkysiu,-švilpė pasiėmė lazdelę,-Reparo.
Vėl pasigirdo trakštelėjimas, tik šį kartą todėl, kad teleskopo viduriai sugrįžo į savo vietą. Padėjusi įrankį ant suolo, mergaitė ištiesė ranką bendrakoledžei.
-Elliw, lėtai kvėpuok ir ateik pas mane,-nerimastingai stebėdama šalia stovinčioje lentynoje padėtą kažkokį įrengimą, tarė Liucija. Ir kaip kabinetas dar stovi?
-
Elliw suirzo. Taip, Liucija atrodė esanti gera mergaitė (velsietė jau beveik įsiminė jos vardą!), tačiau kartais pirmakursė nesuprasdavo, ar koledžo draugė iš jos šaiposi, ar ne. Ir kodėl čia turėtų būti ateities būrimo kabinetas? Juk Elliw puikiai žinojo, kur eina - į astronomijos bokštą mokytis būtent šito mokslo! Tačiau Liucija nutarė aiškinti kažkokius keistus dalykus. (Ne)laimei, tuo metu nukritęs teleskopas atitraukė mergaitę nuo minčių apie tai, kad iš jos yra tyčiojamasi. Arba kad ji ir vėl kažką susimovė.
- Ačiū, - tarstelėjo Elliw. O ir ką daugiau pasakyti?
Lėtai kvėpuoti? Kam to reikia? nelabai suprato baltaplaukės kvietimą velsietė. Ar tai buvo dar viena patyčių forma, ar nuoširdus noras padėti, ji nesuprato. Vis dėlto lėtai prisiartino prie koledžo draugės. Pastebėjo, kad ji žiūri į kažkokį prietaisą. Ir, žinoma, labai susidomėjo. Ir kur tos Liucijos protas kažką apžiūrinėti, kai visai šalia yra Elliw? Rudaplaukė žengtelėjo prie lentynos, netyčia į ją atsitrenkė, bet nenuvertė. Net ir prietaisas nenukrito. Tad rudaplaukė nieko nelaukdama paėmė jį į ranką. Visiškai neįsivaizdavo, kas tai yra. Gal tai "žvaigždėlapis"?
-
Elliw akyse blykstelėjo kažkokia nesuprantama emocija, bet mergaitė nepradėjo priekaištauti ir ramiai pasitraukė nuo lentynos. Trumpai džiaugėsi Liucija savo pergale, mat nelaimių nešėja netrukus nusekė jos žvilgsnį ir tas keistas prietaisas ir vėl buvo mirtiname pavojuje. Švilpė sumirksėjo, jau bandydama kurti naują kabineto gelbėjimo planą.
-Elliw, tikrai nenori nueiti į astronomijos bokštą? Aš paimčiau žvaigždėlapį iš kabineto ir tau paaiškinčiau, kaip juo naudotis,-bandydama atitraukti bendrakoledžės dėmesį nuo keistos dėžutės su svirtelėmis, pasiūlė Liucija. Tarsi elgtųsi su mažu ir nelabai prognozuojamu laukiniu žvėriuku, baltaplaukė priėjo prie Elliw ir pridėjo rankas prie prietaiso, bandydama apsaugoti jį nuo bučinio su grindimis.
-Elliw, pasiimk teleskopą ir einam į bokštą. Ten bus žymiai geresni vaizdas,-mergaitė kalbėdamasi šypsojo ir jau šiek tiek panašėjo į pardavėją, bandančią tave įtikinti, kad tau būtinai reikia brangesnio plaktuvo modelio.
-
Prietaisas buvo nesunkus. Vis dėlto Liucija, matyt, dėl kažko nusprendė, kad Elliw jo neišlaikys. Kokia dar gali būti priežastis to, kad ji tuojau pat atskubėjo padėti velsietei išlaikyti daikčiuką? Rudaplaukė jau norėjo dėl visa ko šitai išsiaiškinti, kai prisiminė, kad Liucija kažką neseniai šnekėjo. Apie astronomijos bokštą ar kažką panašaus...
- Man atrodo, tu pasiklydai, - pačiai sau netikėtai griežtai ištarė Elliw. Nepaisant to, kad ji suvokė, jog pati pasiklysta ir pasimeta daug dažniau, šį kartą buvo tikra, kad tokia nelaimė nutiko ne kam kitam, o Liucijai. Arba ji išties negali pakęsti astronomijos, o dabar tik nenori įžeisti Elliw, kuriai akivaizdžiai mokslas patinka. Švilpė susimąstė. Visiškai pamiršo, kad rankoje kažką laiko, tad netrukus daiktą paleido. Gal Liucija vis tik buvo teisi ir Elliw išties negali išlaikyti tokio nesunkaus daikto rankose? Mergaitė atsiduso ir išgirdo koledžo draugės pasiūlymą. Jis šiek tiek suerzino.
- Man gerai ir čia, - burbtelėjo Elliw ir grįžo prie teleskopo pakeliui parversdama profesorės kėdę.
-
Liucijos nuojauta ir patirtis mergaitės neapgavo. Elliw puolė jai prieštarauti, neigdama savo kaltę, o prietaisėlis vos išvengė susidūrimo su grindimis. Baltaplaukė žiūrėjo į bendrakoledžę svarstydama, kokie du žmonės turėjo susieiti, kad gautųsi tokia Nelaimė. O gal tai net ne žmonės? Ar Elliw - ateivis? Tai paaiškintų jos koordinacijos stoką ir trauką astronomijai.
-Elliw, nueik už durų ir paskaityk lentelę ant jų,-nusprendusi daugiau nesiginčyti, giliai atsidususi tarė Liucija. Galbūt mergaitė, pamačiusi užrašą, susipras, kad tai ji suklydo? Vis gi, vidinis balselis švilpei šnabždėjo, kad jos draugė bandytų ginčytis net ir tada, jeigu čia pasirodyti pati ateities būrimo profesorė.
Kėdė nugriuvo, Liucija krūptelėjo, keistas prietaisas mergaitės rankose šoktelėjo. Bijodama, kad šio daikto mirties priežastimi dabar taps jau ji, mergaitė sugrąžino jį į vietą lentynoje. Tegul tupi sau ramus ir truputėlį saugesnis.
Eidama Elliw link, baltaplaukė pakėlė kėdę ir pristūmė ją prie stalo, nenorėdama, kad profesorė sužinotų apie jų apsilankymą.
-Tikrai? Pro langus nieko nesimato. Jie dulkini, o ir neatsidaro, nes apkrauti viskuo. Ir gali žiūrėti tik į rytus. Bokšte vaizdas geresnis,-Liucija gūžtelėjo pečiais.
-
Elliw kiek įsižeidė. Jeigu jau Liucija siūlo eiti skaityti kažkokią lentelę, matyt, laiko ją visiška bukaprote! Tuo švilpė tikrai nebuvo patenkinta, tačiau nutarė neparodyti, kad yra įsižeidusi. Ji tik ramiai stovėjo nejudėdama - ar ne to nuolat reikalauja baltaplaukė?
Judančios kėdės garsas sudomino Elliw. Atsisukusi ji pamatė, kaip Liucija kėdę stumia prie profesorės stalo. Rudaplaukė kiek nustebo - ką spėjo pridirbti koledžo draugė? Vis dėlto nieko neklausė ir nesakė. Negalėjo žinoti, ar Liucija vėl nemes užuominos, kad ji, Elliw, yra kažkokia atsilikėlė. Prieš savo valią velsietė pajuto, kad jos pasitikėjimas drauge kiek nusmuko. Dėl to buvo šiek tiek liūdna, bet ką darysi? Juk tai būtent Liucija nuolat įtikinėja, kad Elliw ne ten pataikė.
Mergaitė atsuko teleskopo galą į langą ir norėjo pažvelgti pro okuliarą. Vis dėlto tai buvo Elliw - viskas gerai baigtis negalėjo. Ji per staigiai prisikišo veidą prie prietaiso ir trenkėsi akimi į jį. Staigiai atšokusi prispaudė pirštus prie akies. Skaudėjo itin nemaloniai.
- Viskas čia matosi, - sugebėjo išspausti Elliw. Jeigu Liucija neprimato, argi tai jos problema?
-
Neišgirdusi jokio prieštaravimo, Liucija sutriko. Visada, visada Elliw paprieštaraudavo jos prieštaravimams. Bet dabar ramiai stovėjo klasėje, kas buvo labai įtartina. Kaip kokia tyla prieš audrą. Baltaplaukės nugara perbėgo šiurpuliukai. Tikrai dabar tik ir lauk kokio nemalonaus siurprizo...
...o gal ir ne. Elliw artinantis prie teleskopo, Liucija nenuleido nuo jos akių ir taip tvirtai suspaudė lazdelę, kad net jos krumpliai pabalo. Dabar jau bus. Ir buvo. Nelaimėlė lyg niekur nieko vos neišsidūrė akies su tą nelabai sugebančiu padaryti daiktu - teleskopu. Liucija nesuprato Elliw meilės, o gal šiaip įsikibo į astronomiją ir turbūt niekada nesupras. Švilpei visos tos planetos ir žvaigždės atrodė tolimesnės nei egzaminai ir lygiai tiek pat nesuprantamos, nors kartais buvo malonu paspoksoti į naktinį dangų.
Bet vis tiek eilinį kartą baltaplaukė puolė draugei į pagalbą. Patraukusi jos pirštus nuo akies, išbėrė:
-Elliw, palauk. Negali vaikščioti su baisia mėlyne. Episkey.
Atsitraukdama ir kartu patraukdama vargšą teleskopą, Liucija tikėjosi, kad rudaplaukė jai dabar neužvoš, pajutus, kaip kerų veikiama vėsta sumušta vieta.
-Elliw, tikrai nenori į bokštą? Ten ir vietos daugiau. Net atneščiau žvaigždėlapį, galėtume paieškoti planetų,-dar kartą pabandė įtikinti draugę palikti kabinetą ramybėje mergaitė. Nesvarbu, kad dieną jokių žvaigždžių nesimato, jeigu tik Elliw išeis į atviresnę vietą, kur mažiau daiktų, už kurių ji užkliuvus gali susižeisti, bus gerai.
-
Liucija, kaip visada, ėmėsi gelbėtojo vaidmens. Ir ką Elliw darytų, jeigu neegzistuotų ši nuostabi mergaitė? Tikriausiai jau būtų kur nors užsimušusi ar, mažų mažiausiai, iškritusi per kokį nors langą. Ji turėjo būti dėkinga Liucijai už tai, kad buvo gyva ir sveika - maždaug. Ne kas kitas, o šviesiaplaukė draugė ir dabar pagydė Elliw. Ji net neįsivaizdavo, kad toks burtažodis egzistuoja, o štai Liucija paėmė ir viską sutvarkė!
- Ačiū, - ramiausiai tarstelėjo Elliw. Ji jau taip buvo pripratusi prie visokių smulkių ir ne tokių smulkių nelaimių, kad nė nepastebėdavo, kai kas nors atsitikdavo - ir kai kas nors susitvarkydavo. Tad ką čia pernelyg daug dėkoti? Pasakei ačiū - ir gana.
Galiausiai velsietė nutarė, kad gal vis tik Liucija teisi, gal išties reikia keliauti į bokštą? Šiaip ar taip iš aukščiau turėtų matytis daugiau žvaigždžių. Be to, kol jos nueis iki bokšto, praeis šiek tiek laiko. Saulė pasislinks link vakarų. Tai reiškė, kad bus didesnė tikimybė pamatyti žvaigždes.
- Gerai, eime, - galiausiai sutiko Elliw. Ji paėmė teleskopą ir stipriai suspaudė. Jokiu būdu dabar jo neišmes iš rankos! Priėjusi prie durų trinktelėjo prietaisą į jas, tačiau šį kartą nieko blogo neatsitiko. Elliw išėjo iš kabineto ir patraukė bokšto (?) pusėn.
-
Mokslo metai dar tik prasidėjo, o Eion jau buvo nesėkmingiausias šitos mokyklos mokinys. Kodėl ta profesorė turėjo liepti ateiti? Jis nė už ką neištvers nė akimirkos daugiau su ja nei privalo. Pamoka ir taip buvo per ilga. Netgi nepaisant to, kad pirmakursis išėjo iš jos anksčiau. O dabar dar sėdėti viename kabinete! Nepaisant to, kad nelabai gerai žinojo, ką reiškia "areštas", tai reiškė apie papildomą laiką netoli kito žmogaus. Šita mintis buvo siaubingai atgrasi, tad berniukas nė neketino rodytis reikalingame kabinete. Jis tik pradėjo čia mokytis, gali nerasti reikiamo kambario, ar ne? Taip, būtent taip tai moteriai ir pasakys, kai tik ją susitiks kitą kartą. Tiesa, geriausia būtų daugiau jos iš viso nematyti.
Vis dėlto visas piktas sėdėdamas berniukų kambaryje, kuris, laimei, tuo metu buvo tuščias, Eion suprato: jeigu jis nenueis į šitą areštą, gali tekti aiškintis koledžo vadovui ir direktorei. Tai reiškė dar daugiau bendravimo su žmonėmis. Ne, geriau jau rinktis mažesnę blogybę, taigi Eion paliko saugų prieglobstį ir patraukė ieškoti reikalingo kabineto. Įdomu tai, kad iš tiesų ilgokai jo nerado, tad tikėtina, kad profesorė pamanė jį neateisiant. Et, tarsi tai jo reikalas!
Galiausiai radęs reikiamas duris kelias sekundes spoksojo į jas ir nuoširdžiai troško atsidurti kur nors kitur. Ten, kur nebus nė vieno gyvenimą gadinančio žmogaus. O tokią etiketę profesorė Keit spėjo užsikabinti vos per vieną pamoką.
Deja, pasirinkimo nebuvo, taigi Eion nė nesibeldęs atidarė duris ir įėjęs (duris paliko neuždarytas) atsistojo tolimiausiame kambario kampe. Ar jau galiu iš čia išeiti? beviltiškai pagalvojo jis.
-
Roma sėdėjo savo kabinete. Buvo vakaras. Taip, tokiu metu profesorė mieliau būtų paskaičiusi kokią knygą ar pasivaikščiojusi, tačiau buvo paskyrusi areštą, todėl negalėjo to daryti. Šiuo metu ji laukė pirmakursio berniuko, kuris jau per pirmąją pamoką buvo spėjęs neblogai prisidirbti. Bausti jo profesorė nenorėjo, tačiau žinojo, kad kitaip jis nesupras, kad elgėsi blogai. Tuo labiau tikėjosi, kad kai jis atlikinės užduotį bus galima su juo pasikalbėti. Tamsiaplaukė nenorėjo duoti labai sunkaus ar ilgai užtruksiančio darbo, todėl neblogai pasuko galvą kol išsirinko tinkamą. Išsirinko paprasčiausią nurašinėjimą nuo knygos. Taip, mokiniams tas labai nepatikdavo, tačiau tai nebuvo labai sunku.
Moteris išgirdo atidaromas duris. Įėjo Eion - tas pirmakursis.
- Labas, - nusišypsojo kai jis nuėjo į tolimiausią kampą. Nieko apie paliktas neuždarytas duris nesakė. Tik bežodžiais kerais jas uždarė, o po to ir nepastebimai užrakino. Žinojo, kad berniukas gali bandyti išeiti, tačiau nenorėjo, kad taip nutiktų. Taip pat nenorėjo, kad jis pastebėtų, jog ji jas užrakino, todėl stengėsi tą padaryti nepastebimai.
- Taigi atsisėsk prie stalo, - tarė ir mostelėjo į paruoštą vietą. - Kaip matai ant stalo yra keli lapai pergamento, plunksna bei knyga. Neėmiau nieko susijusio su ateities būrimu. Mačiau, kad tau jis nepatinka. Čia didelis legendų rinkinys. Čia esančios legendos nėra trumpos, todėl nereikės begalės jų nurašyti. Sėsk ir pradėk nurašinėti. Pasakysiu kai užteks, - nusišypsojo moteris.
-
Eion neketino atsakyti į pasisveikinimą. Jis nekentė profesorės, o ji aiškiai jautė tą patį. Kam apsimesti, kad kažkas yra kitaip? Geriau atkentėti čia penkias minutes (na, gal kaip nors ištvers ir visas šešias) ir tiesiog iš čia išeiti.
Keit elgėsi lyg ir draugiškai, tačiau vienuolikametis neketino to pripažinti. Varstė ją pykčio kupinomis akimis ir kažko laukė. Ko gero, leidimo eiti ten, kur galės pabūti vienas. Deja, sulaukė kažko priešingo. Kvietimo (paliepimo?) atsisėsti. Pati buvo pakankamai toli nuo tos vietos, į kurią "turėjo" sėstis Eion, tad jis lėtai prisiartino ir atsisėdo. Neketino atlikti kvailos užduoties, o ją išgirdęs dar ir pasipiktino.
- Kokia to prasmė? - neslėpdamas nepasitenkinimo paklausė. Kažką perrašinėti buvo kvailiausia įmanoma užduotis, kokią tik galėjo sugalvoti šita profesorė. Klastuolis sėdėjo ant kėdės ir nė nežiūrėjo į plunksną ar pergamentą. Iš viso, kodėl jis negali rašyti paprasčiausiu tušinuku? Argi būtina čia apsimesti, kad gyvena senovėje? Žmonės tiek tada, tiek ir dabar buvo visiški kvailiai.
Po kiek laiko, kurį berniukas praleido visiškai nejudėdamas, į galvą atėjo mintis. Jis lėtai atvertė knygą, paėmė plunksną ir pamirkė į rašalą. Pažvelgė į puslapį, kad atrodytų esą jis perrašinėja, ir galiausiai ant pergamento atsirado užrašas:
Aš nekenčiu profesorės Keit.
Bene pirmą kartą po to, kai atsidūrė Hogvartse, Eion nusišypsojo. Ką gi, gal ne toks jau ir blogas tas areštas.
-
Atsako į pasisveikinimą Roma nesulaukė. Žinoma, tai profesorės pernelyg nenustebino. To ir reikėjo tikėtis.
Laimei, pirmakursis be priešiškumų atsisėdo prie stalo, o tai jau buvo daug. Tačiau su tuo viskas ir pasibaigė mat jis paklausė apie to prasmę.
- O kokia buvo rutulio metimo į grindis, o paskui ir į mane prasmė? - paklausė profesorė. Taip, apie prasmę galėjo kažką pasakyti, tačiau žinojo, kad tada tik gautų atsaką, kad ta prasmė pernelyg kvaila. Ne pirmus metus dirbo su vaikais. Tiesa, tai buvo pirmasis areštas, kurį jai teko patirti. Profesorė tikėjosi, kad ir paskutinis.
Paskui tamsiaplaukė pamatė, kad jis pradėjo vartyti knygą, o paskui ir rašyti. Pirmakursio veide netgi atsirado šypsena. Tai, tiesą sakant, labai ją nustebino, tačiau žvilgtelėjus į pergamentą buvo aišku iš kur vaiko veide atsirado šypsena. Moteris nieko nesakė. Žinojo, kad taip tik sukeltų barnį.
- Kodėl taip nekenti žmonių? Ar toks elgesys tau teikia džiaugsmą? Ar nemanai, kad be to būtų lengviau gyventi? - paklausė. Tikėjosi, kad dabar pavyks su berniuku pasikalbėti. Žinojo, kad jis užduoties nedarys, tačiau profesorės šiandienos tikslas tikrai nebuvo toks.
-
Eion niekada nemėgo plepėti. Paprastai tai baigdavosi piktu apsižodžiavimu, o kartais - netgi muštynėmis. Su suaugusia moterimi, kuri tikėtinai mokėjo gerai burti, muštis visai nesinorėjo. Vadinasi, saugiausia buvo tylėti. Deja, ji kažkodėl atkakliai bandė berniuką prašnekinti, o tai tiesiog siaubingai erzino.
- O kokia gyvenimo prasmė? - atrėžė jis nepakeldamas akių. Neketino daugiau žiūrėti į tą erzinančią moteriškę, kuri nesugebėjo sugalvoti normalios arešto užduoties. Kaip ir nesugeba manęs priversti ją atlikti su pasitenkinimu pagalvojo Eion. Jau ketino vėl nusišypsoti (antrą kartą vos per kelias minutes!), tačiau tada profesorė Keit viską sugriovė - vėl pravėrė žabtus.
- Tai ne tavo reikalas, - burbtelėjo ir prisitraukė knygą arčiau. Žinoma, neketino pradėti darbuotis, tačiau nuoširdžiai vylėsi, kad apsimetimas padės moteriai susiprasti, kad jai reikėtų patylėti. Jau seniai gailėjosi čia atėjęs. Vis dėlto grįžusi mintis, kad geriau šitai nei tverti koledžo vadovą bei Hogvartso direktorę privertė klastuolį likti vietoje. Ranka tvirtai spaudė plunksną, akys buvo įsmeigtos į knygą. Daugiau jis nepajudės tol, kol profesorė ištars vienintelius žodžius, kuriuos norėjosi išgirsti: "Gali eiti."
-
Deja, visos Romos mintys, kad bent per areštą pavyks su berniuku pasikalbėti nuėjo veltui. Buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kad jis nei dirbs, nei ką nors pasakys. Tai profesorės nestebino, nes žinojo, kad su mokiniais dažniausiai būna būtent taip. Nors, tiesą sakant, ji dėl to kiek nusiminė. Žinoma, pirmakursis neketino ir dirbti, tačiau į tai profesorė nekreipė per didelio dėmesio, bet žinojo, kad jei jam leis taip sėdėti arba tiesiog išeiti nieko nebus.
- Jei nenori kalbėti tai dirbk. Maniau, kad suteikiau tau geresnį variantą. Na, bet akivaizdu, kad tau geriau dirbti, todėl tą ir daryk. Tavo pasirinkimas, - pasakė moteris nerūpestingu balsu. Žinojo, kad kitaip nebus. Nemėgo taip kalbėti su vaikais, tačiau žinojo, kad jei nieko nedarys jie ir toliau elgsis blogai. Žinojo, kad berniukas tikrai nedirbs, tačiau tikėjosi, kad tokiu atveju bent pasikalbės.
-
Eion ir toliau širdo ant visko iš eilės. Vis labiau norėjo atsistoti ir iš čia išeiti, bet vis dėlto nedrįso to padaryti. Kuo puikiausiai žinojo paversiantis šitos moteriškės gyvenimą tikru pragaru, bet tam turėjo visus mokslo metus. Kol kas galima apsimesti, kad nėra toks jau blogas.
- Neatsakei į klausimą, - neištvėrė. Tiesą sakant, buvo visai smalsu, ką ji nusišnekės apie gyvenimo prasmę, tad dabar buvo kažkuria prasme apmaudu. Tik Eion, žinoma, nė neketino to parodyti.
- Dirbti niekada nėra gerai, - dar pikčiau pridūrė, bet vis dėlto prisitraukė knygą arčiau. Perskaitęs kelis legendos sakinius nutarė, kad ji yra siaubingai nuobodi. Taigi pervertė kelis lapus vildamasis, kad ras įdomesnę. Nepasisekė, tačiau nenorėjo, kad profesorė ir vėl pradėtų kabinėtis, tad paėmė plunksną ir pradėjo rašyti. Buvo siaubingai nuobodu, bet berniukas didvyriškai darbavosi kokias tris minutes. Neįsiminė nė vieno perrašyto žodžio, o galiausiai numetė plunksną ant stalo.
- Nebenoriu, - garsiai pratarė tikėdamasis, kad profesorei to užteks, kad jį išleistų. Nė pats nepastebėjo, kad balsas išdavė liūdesį ir skausmą.
-
- Na, kai paklausiau apie rutulio metimo esmę tu neatsakei, todėl nemačiau prasmės atsakyti ir aš, - tarė. Nenorėjo žaisti tokia forma, bet neturėjo pasirinkimo. Na, tiesą sakant, turėjo pasirinkimą. Galėjo tiesiog jį išleisti, o pati nuveikti ką smagaus. Tas irgi viliojo, tačiau profesorė nenorėjo taip visko palikti. Ak, ji daug ko nenorėjo, tačiau tuo pačiu daug ko ir norėjo. Kaip kiekvienas normalus žmogus.
Paskui Eion pradėjo rašyti, o tas, tiesą sakant, Romą maloniai nustebino. Taip, jis dar buvo pradėjęs bambėti prieš dirbdamas, tačiau moteris apsimetė, kad to negirdėjo. Na, tą darė su puse berniuko ištartų žodžių. Nenorėjo pradėti skaityti moralų, o tuo labiau žinojo, kad taip tik dar labiau jį supykdys, todėl jai nieko kito neliko. Ji žiūrėjo kaip jis pavartęs knygą perrašinėjo legendą. Ji jau buvo pradėjusi manyti, kad jis visą laiką taip ramiai ir dirbs. Bet po kiek laiko paaiškėjo, kad viskas nebus taip gerai. Profesorė išgirdo, kad jis nebenori.
- Aš irgi daug ko nebenoriu, - tarė bei nusijuokė žiūrėdama į jį. Tačiau greitai juoktis nustojo. Jo balse girdėjo skausmą bei liūdesį, tačiau tada jau nieko nesakė. Tik žiūrėjo į jį. Jai pasidairė gaila berniuko.
-
- Bet jūs esat mokytoja ir privalote atsakyti į mokinių klausimus, - dar pikčiau išrėžė Eion. - Aš daugiau nieko neklausiu per pamokas, nes jūs vis tiek neatsakote!
Ko gero, nereikia ir sakyti, kad klausimai, kuriuos galvoje turėjo berniukas, visai nebūtų buvę logiški ir tinkantys ateities būrimo pamokoms. Ne, jų tikslas būtų tik dar labiau paerzinti šitą profesorę, kuri sugalvojo švaistyti jo (ir savo) laiką areštams.
Atrodė, kad viskas gali nurimti, bet Eion pasiskundus, kad nebenori darbuotis, mokytoja pradėjo iš jo šaipytis - būtent taip nusprendė pikčiurna. Tai jį dar labiau supykdė. O po to ji klausinėja, kodėl jis nekenčia žmonių!
Vis dėlto kažką sakyti buvo tiesiog beprasmiška. Akivaizdu, kad jie vienas kito nesupranta. Geriausia išsiskirstyti, kol nesusipyko dar labiau.
- Jeigu pažadėsiu, kad daugiau nedarysiu nieko blogo per jūsų pamokas, - tik, žinoma, to pažado netesėsiu pridūrė mintyse, - galbūt leisite man eiti?
Vėl pažvelgė į knygą, bet visiškai nenorėjo net apsimesti, kad dirba. Taigi nustūmė ją nuo savęs ir sukryžiavo rankas.
- Kodėl jūs iš viso man paskyrėte areštą? Kodėl leidžiate vakarą čia, o ne lauke ar šiaip veikdama ką nors įdomesnio? Kokia jums iš to nauda?
Vis dar sėdėdamas sukryžiuotomis rankomis Eion vėl pervėrė profesorę nedraugišku žvilgsniu. Jau spėjo susidaryti nuomonę, kad ji į klausimus neatsakinėja, bet tikėjosi, kad šį kartą sugebės padaryti išimtį.
-
Roma išgirdo, kad ji turėtų atsakyti kaip mokytoja. Taip pat, kad jis daugiau jos pamokose nieko neklaus. Tai kiek prajuokino, tačiau profesorė to neparodė.
- Bet tu pirma turėtum atsakyti kaip mokinys, - pasakė. - Na, tu niekada neatsakai tad iš kur man žinoti, kad tikrai paklausi? - tarė ji. Matė, kad jis nebedirbs. Tas buvo aišku. Na, Roma dėl to daug neprarastų. Vis tiek tas rašymas neturėjo jokios prasmės. Na, bet ji taip pat nenorėjo, kad berniukas ir toliau elgtųsi negerai.
- Hm... O iš kur man žinoti, kad tu to pažado laikysiesi? - paklausė. Žinojo, kad jis to tikrai nsilaikys. Taip buvo jau ne kartą, todėl dabar tamsiaplaukė nenorėjo užkibti ant to pačio kabliuko.
Paskui profesorė išgirdo klausimą, kuris ją šiek tiek nustebino. Na, ji tikrai būtų galėjusi nuveikti ką nors įdomesnio, smagesnio, bet per pamoką buvo pažadėjusi areštą, o ji pažadų laikydavosi. Na, bent kai tai būdavo įmanoma.
- Na, per pamoką aš tau pažadėjau areštą, o pažadus visada tęsiu. Na, nebent neįmanoma jų ištęsėti, - tarė moteris susimąsčiusi.
-
- Vadinasi, neturiu teisės per pamoką paklausti! - vėl pasipiktino Eion. Ir kodėl visi tada nuolat kartoja, kad reikia nebijoti klausti, kad mokytojai mielai atsakys ir visas kitas nesąmones?! Tai akivaizdžiai buvo dar vienas didelis melas šito berniuko gyvenime. Viskas. Jis būtinai sugadins visas kitas ateities būrimo pamokas. Nė vienos nepraleis, tačiau per visas sugalvos ką nors įdomaus. Šita melagė profesorė dar pasigailės!
- Jūs ne tik meluojate, bet dar ir nepasitikite manimi! - ir toliau piktinosi berniukas. Dabar mokytojai juto tik milžinišką neapykantą. Būtent ja dabar spinduliavo mėlynos akys, varstančios profesorę.
Galiausiai Eion atsistojo ir nusisuko nuo nusibodusios moteriškės. Labai norėjo grįžti į savo kampelį, kuriame galės ramiai pabūti ir pagalvoti. Ir nematyti nė vieno žmogaus. Problema ta, kad Eion Faolán Bláán Breathnach tokios vietos neturėjo. Jis neturėjo iš viso nieko, tad pabėgti nebuvo kur.
- O kodėl jūs varginotės man skirti areštą? - vis dėlto paklausė neatsisukdamas. Pajuto, kad nori verkti, bet prie šitos profesorės to nė už ką nedarys. Kad pasijustų tvirčiau, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir stipriai užsimerkė. Jam labai reikėjo pabūti vienam.
-
- Nesakiau, kad neturi, - atsiduso. - Tačiau jei bent viena ausimi klausytumeisi būtum viską puikiai išgirdęs, - dar pridėjo. Šitos žaidimo taisyklės jai nebuvo labai prie širdies, bet ji nusprendė vis tiek žaisti. Jau geriau žaisti, kad ir nesmagiai nei nieko nedaryti, ar ne? Juk vis dėlto nenoriu nieko blogo. Pagalvojo profesorė.
Paskui Roma išgirdo, kad ji ne tik meluoja, bet juo ir nepasitiki. Na, tam prieštarauti negalėjo. Roma tikrai netikėjo, kad jei jį išleis jis per jos pamokas daugiau nedarys nieko blogo.
- Bet ar tu patikėtum, kad aš daugiau nekreipčiau dėmesio į tavo nesąmones? Ar tu bent pats savimi tiki? - paklausė.
Paskui pamatė, kad jis nusisuko. Tamsiaplaukei tai nerūpėjo. Jis vis dar stovėjo čia, o dabar netgi pravėrė žabtus. Moteriai bent pradžiai to užteko. Jei kas nors atsitiks tada jau ir galvos ką daryti. Dabar nusprendė tiesiog pabandyti toliau su juo kalbėtis. Kad ir apie tokius keistus ir nesąmoningus dalykus.
- Galvojau, kad tada gal bent toje pamokoje pradėsi gražiai elgtis. Žinojau, kad tavo elgesio amžiams tai nepakeis, tačiau norėjau, kad žinotum, jog visi dalykai turi pasekmes. Ir geri, ir blogi, - tarė.
-
Turbūt nuobodžiausias dalykas, apie kurį gali kalbėti suaugęs žmogus, yra tai, kad reikia klausytis, ką jis šneka. Eion nebuvo toks kvailas - puikiai suprato, kad elgdamasis kaip geras vaikas nebūtų gavęs arešto. Bet labai jau norėjosi parodyti šitai moteriškei, ką apie ją galvoja. Tik kaip tai parodyti ir dar labiau nenukentėti?
- Netikiu niekuo, - nepatenkintas burbtelėjo atsakydamas į tiesioginį klausimą. Ir tai buvo tiesa - berniukas neturėjo priežasties pasitikėti aplinkiniais - taip pat ir šita moteriške. Kaip jam tada tikėti ar netikėti savimi? Norėjo būtent tai ir pasakyti, bet laiku prikando liežuvį. Tai ne jos reikalas. Geriau greičiau baigti čia aiškintis ir eiti sau.
- O koks jums skirtumas, kaip aš elgiuosi?! - staiga supykęs sušuko Eion ir atsisukęs į profesorę įbedė į ją piktą žvilgsnį. - Esu niekuo neypatingas mokinys, kuris per jūsų pamokas turėtų išmokti ateities spėjimo, o ne kažkokių kvailų legendų! Kam taip apsunkinti savo gyvenimą?!
Ar kas nors buvo apsisunkinęs gyvenime dėl jo, Eion? Tikrai ne - jis visada būdavo priemonė tam gyvenimui pasilengvinti. Vadinasi, šitai profesorei kažko iš jo reikia, tik kažin ar ji atvirai norės tai atskleisti.
- Ko jums reikia iš manęs? - grįžęs į vietą ir atsisėdęs paklausė klastuolis. Piktos akys ir toliau stebėjo moterį, o jis pradėjo su tam tikru nekantrumu laukti atsakymo.
-
Roma vieną žinojo puikiai - šiandien nieko neišpeš. Tiesiog buvo netinkama diena. Na, arba berniukas visada taip elgdavosi, tačiau tamsiaplaukė nenorėjo tikėti šia versija.
Greitai ji išgirdo, kad jis nepasitiki niekuo.
- Sveikinu, - burbtelėjo visai kaip jis. - O kaip tavo tėvai? Negi nepasitiki ir jais? - paklausė ji. Taip, būdavo atvejų kai vaikai nepasitikėdavo ir savo tėvais, tačiau jie buvo reti, todėl profesorė abejojo ar taip yra ir šįkart. Žinoma, tiksliai nežinojo, tačiau ji taip spėjo.
- Na, nebūtų skirtumo jei tai nebūtų mano pamoka, tačiau šiuo atveju skirtumas yra. Be to, klausime turėjai pridėti jūsų pamokoje. Nežinau kaip elgiesi kitose pamokose, tačiau į kitas jas man nusispjaut. Dėmesį į tai tegul kreipia kiti profesoriai, - pasakė tamsiaplaukė. - Na, tu pats sakei, kad ateities būrimas nesąmonė, todėl pagalvojau, kad legendos tau būtų įdomiau. O taip nėra? Gal atnešti ateities būrimo vadovėlį? Galėsi nurašyti visą jį, - tarė.
Paskui ji išgirdo klausimą, kuris, tiesą sakant, ją labai nustebino. Visi prieš tai ištarti berniuko žodžiai buvo įprasti tokiems mokiniams, tačiau ji nesitikėjo išgirsti tokio klausimo. Žinoma, nuostabos veide neparodė.
- Na, kad daugiau nebedarytum tokių nesąmonių mano pamokose. Dabar galėtum atlikti užduotį ir eiti. Na, o jei tau geriau tai pasikalbėti, - pasakė ramiu balsu. Stengėsi visais įmanomais būdais neišduoti, kad tokio klausimo nesitikėjo, kad į jį logiško atsakymo galvoje neturėjo, kad apskritai nebeturi ką pasakyti.
-
Šnekėtis apie tėvus Eion norėjo mažiausiai. Nors visiems aplinkiniams sakė, kad juos turi, žinojo, kad taip nėra. Argi mylintys tėvai pasmerktų savo sūnų tokiam gyvenimui? Vis dėlto tai buvo ne šitos įkyrios profesorės reikalas.
- Mano tėvai manęs nemyli, - vis dėlto išrėžė, tačiau akis nusuko ir įsispoksojo į knygą. Profesorė ir toliau nusišnekėjo, o tai tiesiog naikino visą likusią berniuko kantrybę. Galiausiai jis neištvėrė:
- Negi nesuprantate, kad aš nieko nenoriu perrašinėti! Net jeigu perrašysiu visą Hogvartso biblioteką, nuo to niekas nepasikeis! Manai, kad mano tėvai pradės mane mylėti? Kad būsiu jiems reikalingas?! Tai yra visiška nesąmonė!
O nedaryti nesąmonių buvo tiesiog pernelyg nuobodu. Žinoma, Eion buvo tikrai piktas vaikas, tačiau didžiąja dalimi atvejų jis aplinkinius erzino tik todėl, kad neturėjo ką veikti. Pamokose mokytis buvo siaubingai banalu ir kvaila. Ko gero, būtent dėl to per šitos mokytojos pamoką nukentėjo nelemtas krištolo rutulys. Vis dėlto Eion neketino viso šito aiškinti - jo vis tiek niekas nesupranta ir nemėgsta, tai nieko nepakeis.
Vėl prisitraukęs knygą ir paėmęs plunksną berniukas perrašė dar kelis sakinius. Tai buvo geriau nei pliurpti. Vis tik po kelių minučių nusibodo, tad klastuolis atsistojęs numetė plunksną ant stalo ir nužygiavo prie durų. Ryžtingai paėmė už rankenos ir pabandė jas atidaryti. Nepavyko.
- Išleiskite, - pratarė Eion. Balsas buvo visiškai ramus, tačiau įdėmesnis klausytojas būtų galėjęs suprasti, kad pyktis yra visiškai čia pat.
-
Roma išgirdo, kad tėvai jo nemyli. Tai tiesiog smogė jai giliai į širdį. Žinoma, galėjo būti taip, kad jis tiesiog tos meilės nemoka suprasti, bet jei kažkas profesorei įlįsdavo giliai į širdį kitos versijos dingdavo iš jos galvos. Taip, deja, bet buvo ir šįkart.
Ilgai apie tai galvoti tamsiaplaukė negalėjo, nes išgirdo dar keletą sakinių. Prieš porą minučių ji būtų nudžiugusi, kad jis daugiau kalba. Nesvarbu, kad nesąmones. Vis tiek nei tada, nei dabar nedirbo. Tačiau šiuo metu moteris norėjo kelių minučių tylos, nes jautė, kad jos smegenys visko neatlaikys. Gal su juo buvo elgtąsi atšiauriai ir dėl to jis visų taip nekenčia? Paklausė savęs mintyse, tačiau atsakymo, žinoma, neturėjo.
- Visų pirma ne manai, o manote. Kas tave išmokė taip kalbėti? Be to, aš taip nesakiau, - vis dėlto netylėjo, kad vėl nebūtų apkaltinta, kad nesugeba atsakyti.
Eion ir vėl pradėjo rašyti. Šįkart tas profesorės neneustebino, nes ji žinojo, kad tai tetruks kelias minutes. Taip ir nutiko. Nepraėjus nė penkioms minutėms plunksna ir vėl buvo numesta.
Greitai jis atsidūrė prie durų ir pabandė išeiti. Žinoma, nepavykus jis netylėjo. Šįkart profesorė jau nieko nesakė, o tiesiog kerais atrakino duris. Nebeturėjo ką pasakyti. Rodos, minčių buvo daug, tačiau nei viena iš jų nepasiekė burnos ir taip ir liko tik mintimis.
-
Ji dar ir prie kalbėjimo kabinėjasi! Ne, tai buvo taip sunkiai tikėtina, kad Eion nusprendė apsimesti esą jam pasigirdo. Žinoma, į tuos žodžius nieko neatsakė. Nenorėjo daugiau turėti reikalų su šita moteriške. Tiesiog laukė, kada ji teiksis jį išleisti. Iš viso, kokią turi teisę užrakinti kabineto duris?! Ar čia mokykla, ar kalėjimas?!
Viena buvo gerai - profesorė pagaliau susiprato, kad jai geriau sekasi tylėti nei kalbėti. Gal tai būtų pradžiuginę, tačiau areštas Eion labai nepatiko. Nenorėjo turėti nieko bendro nei su šita, nei su bet kuria kita profesore. Tiesiog reikėjo pabūti vienam.
- Išl... - pikčiau pradėjo berniukas, tačiau tuo metu durys pagaliau atsidarė. - Labai ačiū, - ironiškai burbtelėjo klastuolis ir pagaliau išėjo iš kabineto. Garsiai paskui save užtrenkęs duris nuskubėjo miegamojo link. Gal bent ten galės pabūti vienas?..
-
Žinoma, profesorė atsakymo nesulaukė. Ar jo tikėjosi? Gal truputį. Jau manė, kad berniukas kalbės. Gal nesąmones, gal kvailus dalykus, bet kalbės. Deja, tuoj pat teko nusivilti.
Profesorei be entuziazmo atrakinus duris berniukas tą pastebėjo iškart. Taip, jis padėkojo, tačiau jo balse Roma girdėjo, kad tai tikrai nebuvo nuoširdu. Visą laiką reikalavo jį paleisti, o dabar net padėkoti normaliai negali. Pagalvojo tamsiaplaukė. Iš vienos pusės ji džiaugėsi, kad jis išėjo, nes žinojo, kad viskas būtų tik blogiau, tačiau tuo pačiu ir liūdėjo, kad niekas nepavyko. Tuo labiau ji liūdėjo dėl to, kad pasidavė. Žinojo, kad jei šiaip išleisdavo mokinius jie pradėdavo jausti laisvę ir krėsdavo dar daugiau išdaigų.
Jam išėjus Roma irgi nusprendė neužsilikti kabinete, todėl greitai susirinko daiktus. Tiksliai nežinojo kur nori eiti, bet nusprendė traukti į lauką. Taip, jau buvo tamsu, tačiau jai tai nerūpėjo. Tamsiaplaukė dabar tenorėjo pailsėti bei įkvėpti gryno oro. Daugiau šiuo metu jai nieko nereikėjo.