Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Godriko Dauba => Temą pradėjo: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 01, 2015, 01:39:15 pm
-
Liusės, arba kitaip Jekaterinos šeimos namai nebuvo ypatingi. Didžiausią įspūdį darė jų namų plotas ir jo sutvarkymas. Pats namas buvo gana didelis, bet ne dvaras ir ne pilis. keturių aukštų, tačiau turėjo keturis bokštus. Šeimoje gyveno keturi vaikai ir kiekvienas turėjo sau po bokštelį, kuris buvo įrengtas pagal jų interesus. Bokštų stogai buvo smaili lyg pilies. Namas buvo baltas su mėlynais išdažymais, kurie rodė sūkuriavimą tarsi vandenyje. Namo vidus buvo gražus ir tvarkingas, su daugybe langų, šviesus ir jaukus. Žiemos vakarais būdavo itin gražu, kai pro langus spingsėdavo žvaigždės, šviesdavo mėnuo ir kūrenosi židinys, šalia kurio ant grindų buvo padėtas didelis, pūkuotas kilimas. Pačiame namuke dvelkė prabanga ir jaukumu. Namo absoliučiai nesimatė, nes visą jų sodą dengė aukšta betoninė, balta siena. Jos aukštis siekė gal tris metrus ir ji visa buvo apauginta vijokliais. Toji siena buvo užburta, kad nemestų šešėlio ant viso sodo. O šis buvo tokio dydžio, kad galėjai žandikaulį išsinarinti išsižiojęs. Ir paprastai jų plotas atrodė milžiniškas, bet dar buvo užburtas nesusekamaisiais kerais ir dar daugybę kartų išplėstas. Jį prižiūrėjo sodininkai ir Liusės tėvas, mama. Padėjo Piteris ir Edmundas. Aišku, jei norėjo, nes niekada jų šeimoje nebūdavo darbų, kuriuos reikėjo dirbti per prievartą, nes namuose užslėptais koridoriais vaikštinėjo tarnai, kurių nepanorėjęs nepamatysi. Gyveno ir vienas elfas, bet šitiek ploto jam prižiūrėti būtų per sunku. Taigi šio namo sodas buvo toks milžiniškas ir turėjo tiek daug iškarpytų krūmų, nedidelių labirintų ir pievelių su rožių krūmais, kad galėjai pasiklysti. Bet tik ne toji šeima. Jie visą sodą galėjo net nemirktelėję pereiti. Taigi tame "nedideliame" kieme buvo ir keli dekoratyviniai prūdukai ir netgi nedidelis ežeras maudytis. Viename sodo kampe buvo mėgstamiausia Liusės vieta - arklidės. Jos nebuvo didelės, bet pinai užteko vietos dešimčiai arklių. Kiekvienas vaikas turėjo po du ir dar po vieną turėjo tėvai. Pagrindinės vietos sode ir buvo dvi, ligi kurių reikėjo eiti vingiuotais takeliais ir užslėptais tuneliukais. Mėgstamiausia mamos ir mergaičių vieta tikriausiai buvo rožių pievelė. Iš visų pusių ji buvo apjuosta gyvatvorėmis su gėlėmis, o prie tų gyvatvorių augo įvairių rožių krūmai. Įėjimas į tą pievelę atrodė itin gražiai - arka suformuota gyvatvorė, spirale apvyniota gėlių vijokliais. Toje pievoje stovėjo paukščių girdyklos, dekoratyvinis baseinėlis, retro stiliaus suolelis. Te visuomet šviesdavo saulė, netgi žiemą saulutė šypsodavosi tai vietai sidabruodama ledą ir sniegą.
Antroji vieta buvo gana panaši ir įėjimas toks pat, tik ten stovėjo lauko treniruokliai ir nebuvo tiek daug gėlių, nebuvo ir paukščių girdyklų. Tik vienas dekoratyvinis baseinėlis ir retro stiliaus suoliukas. Daugiau vietą užėmė lauko treniruokliai. Ši vieta buvo itin nedidelė, o treniruoklių nebuvo daug, nes visas sodas dvelkė ramybe. Būtent tos vietos gyvatvorė buvo užburta taip, kad nepraleistų garsų ir jais neterštų ramios aplinkos. Visur kitur, kur nebuvo nedidelės kuo nors ypatingos pievelės ar vietos, plytėjo nedideli labirintukai ir visokiomis formomis iškarpyti krūmai. Piestu atsistojęs žirgas, valsą šokanti pora, grizlis. Netgi šeši krūmai vienas šalia kito - visa šeima. Taip pat sode buvo ir vienas tikrai didelis labirintas, kuriame net ir šeimos nariai pasiklysdavo. Nors visuomet laimingai iš jo išeidavo. Pačiame sodo gale buvo nežymi rakto skylutė. Jei norėsi su specialiu, netoliese paslėptu raktu ją atrakinti - atsivers nemaža arka, pro kurią pateksi į mišką. Būtent ten traukdavo vaikai su savo žirgais. Medžiai tarytum judėdavo ir ošdavo. Tame miške nė su žiburiu nerastum spygliuotų krūmų, tik švelnių lapelių krūmelius. Ten visada švietė saulė. Išjojęs iš nemažo miško atsiduri neaprėpiamuose laukuose. Juose galėjai joti ir džiaugtis laisve. Grįžti taipogi nebuvo sudėtinga - akimis horizonte susiieškai tamsiausią vietą, nujoji ir randi mišką. Toliau jau tame name gyvenantiems lengva, nes mišką jie pažįsta kaip savo penkis pirštus. Jie greitai susiranda betoninę sieną ir pereina kaip barjerą Kings Kroso stotyje, bet jei nori, kad tai įvyktų - raktas turi būti spynoje. Tuomet grįžus raktelis išimamas ir paslepiamas tradicinėje vietoje, o arkliai nuvedami į arklides. Visas sodas ir miškas bei laukai tuose namuose paremti magija, todėl viskas yra nuostabu ir ypatinga. Taipogi kieme be abejo yra ir teniso kortas, bet jis yra tolokai nuo pagrindinės sodo dalies, kad negadintų vaizdo. Ir galiausiai tikriausiai vienas iš įspūdingiausių dalykų - didžiulė oranžerija, kurios vidus taip pat išplėstas nesusekamaisiais kerais. Ten gali rasti viso pasaulio augalų, kuriuos šeima parsivežė iš įvairių kelionių.
Jekaterina apsižvalgė, ar niekas nemato ir pranėrė pro betoninę sieną kiaurai. Tik ji ir jos šeima žinojo, pro kur reikia eiti. Mergaitė kaip mat atsidūrė šiltame, kvapų pilname sode, kur visada buvo ramu ir čiulbėjo paukščiai. Jau anksčiau jos lagaminą paėmė atvykęs namų elfas, nors tai buvo elfė Knopkė. Mergaitės mintyse pradingo jos vardas Jekaterina. Šiuose namuose ji visuomet buvo vadinama Liuse, nes toks buvo jos antras vardas, tik pirmuoju ji prisistatydavo Hogvartse. Štai prie krūmo, kuriame vaizduojamas erelis, stovi pirmą kursą baigusi mergaitė. Jos veide užsidegė šypsena ir Liusė ramiai nužingsniavo tolyn. Kepino saulė, kaip ir nuolatos būdavo sode vasarą. Ji negirdėjo savo brolių ar sesers, nes jie arba lindėjo name, nors tai buvo abejotina versija, arba vaikštinėjo ar kita veikla užsiėmė sode, kas buvo labiau tikėtina. Liusė ramiu žingsniu gal pusvalandį vaikštinėjo sode, kol atsidūrė prie baltos mini pilies su mėlynais sūkuriuojančio vandens išdažymais. Ji įžengė į namą pasipuošusi laisvai krintančia tamsiai mėlyna ombre suknele su petnešėlėmis, kuri palaipsniui perėjo į baltą spalvą. Ant nosies buvo pabalnoti platūs "katės akies" formos akiniai nuo saulės, o per žolę tyliai žengė tamsiai mėlynomis basutėmis padabintos kojos. Ant galvos užmaukšlinta buvo šviesiai geltonos spalvos šiaudinė skrybėlė su tokios pat spalvos pintu kaspinėliu. Liusė įžengė pro dideles, stiklines duris ir nusiėmė akinius. Ji ilgesingai apžvelgė prieškambarį. Pagaliau ji namie.
- Eime, vaikai, ji jau tikriausiai grįžo!
- Mama, aš nebe vaikas! Aš baigiau Hogvarstą!
- Na, gerai, Piteri, bet eime į apačią! - Liusė linksmai nusišypsojo išgirdusi tuos balsus. Jos šeima ateina jos pasitikti! Jai nespėjus sureaguoti glėbyje ją suspaudė mama, o net atsikvėpti neleido Siuzana su Edmundu ir Piteriu.
- Mes tavęs pasiilgom!
- Viską gausi papasakoti!
- Kaip praėjo šventės?
- Ramiai, leiskim mūsų Liusei atsigauti! Neuždusinkite jos! - juokavo mama ir visi ją paleidę žiūrėjo į mylimą sesutę. Mergaitė, atrodė, tuojau apsiverks. Ji labai pasiilgo namų.
- Na, eime į svetainę, tu mums viską papasakosi, o Knopkė jau nunešė tavo daiktus į tavo kambarį, mieloji, - mama ramiai nusivedė visus keturis savo vaikus į svetainę. Tuomet prasidėjo pokalbiai apie viską, kas nutiko visiems mokyklose.
-
Liusė pramerkė akis ir išsišiepė. Pirmoji atostogų diena. Gal tik septynios ryto, bet ji jau prabudusi. Mergaitė greitai įsliuogė į šortus ir užsitempė baltą palaidinukę. Akis papuošė jos akiniai nuo saulės, o ant kojų jau suvarstytos buvo basutės. Ji tylutėliai ant pirštų galiukų nutipeno į pirmą aukštą ir užėjo virtuvę. Linksmai nusišypsojusi paėmė mamos lauknešėlį. Lily visuomet žinojo Liusės elgesį, todėl nujautė ir tai, kad ryte prabudusi savo mergaitės neberas. Buvusi pirmakursė pasitaisė savo šiaudinę skrybėlę ir išslinko į sodą. Pravinguriavusi labirintų ir krūmų krūvas maždaug per penkiolika minučių atsidūrė prie arklidžių, nes šįkart bėgo. Ji tylutėliai atsidarė savo vienos iš kumelių aptvarą.
- Ššš, Povana, greitai galėsime lėkti per laukus, - sušnabždėjo mergaitė baltai ir spindinčiai nuo šviesumo kumelei. Juodaplaukė tyliai ją pabalnojo ir pririšo mamos lauknešėlį. Vienuolikmetė išsivedė kumelę laukan ir kuo greičiau nuskubėjo prie betoninės sienos su rakto skylute. Greitai ištraukusi raktą iš slaptos vietos ir pasuko jį įkišusi į skylutę. Atsivėrė arka su pažįstamu mišku. Mergaitė sukrykštė ir užšokusi ant kumelės leido jai risnoti miško pusėn. Visą rytą Liusė jodinėjo miške ir tik tada nujojo link laukų. Sutramdžiusi džiaugsmą nulipo nuo kumelės ir ramiai pavalgė tariamus pusryčius, nors jau buvo pietų metas. Lauknešėlį palikusi čia nuėjo nuo Povanos visus pančius ir paliko lyg laukinę. Juodaplaukė lengvai atsidūrė ant jos nugaros ir prigludo. Smarkiai sušukusi nušuoliavo per pievą tolyn. Ji tvirtai įsikibo blauzdomis į kumelės šonus ir atsitiesė bei ištiesė rankas linksmai šūkaudama. Liusės kumelei buvo ne mažiau linksma, nes ji pagaliau galėjo vėl dūkti taip, kaip mėgo. Šitokios linksmybės tęsėsi iki pat vakaro, kada mergaitė grįžo namo. Ji pasiėmė visus daiktus ir vėl laisvai užmetusi balną ant žirgo nugaros nurisnojo per mišką. Diena slinko vakarop, saulė leidosi. Mergaitė uždarė Povaną į arklides.
- Rytoj eisime mes, Blokada, - paglostė snukį savo mylimiausiam žirgui Liusė. Jau visai sutemo, įsižiebė žvaigždės ir mėnuo. Juodaplaukė gulėjo pievelėje prie ežero ir palaukė, kol viskas namuose nutils. Kai pagaliau nesigirdėjo nė garso, tik žiogų čirškimas, Liusė nusimetė basutes, skrybėlę bei akinius ir su suknele šoko į vandenį. Iškarto nugrimzdusi į patį dugną atsimerkė. Ji stovėjo ant daugybės švelnučių akmenėlių skaidriame vandenyje. Lengvai atsispyrusi iškilo į paviršių ir ėmė plaukioti. Pagaliau gal po poros valandų juodaplaukė išlipo iš vandens ir pasiėmusi daiktus švelnia žole nubėgo link namų šokinėdama iš laimės ir tyliai džiaugdamasi laisve. Parėjusi namo tik persirengė naktiniais ir griuvo į patalus ir tik šlapia juosta rodė, kur ji buvo visą dieną ir ką ji veikė vakare...
-
Damon ėjo užsimetęs savo odinę kuprinę ant pečių. Jis vaikščiojo Godriko dauboje ir ieškojo vieno ypatingo namo. Jame gyveno Jekaterina. Jis praėjo pro Lokvudų namus, Sanerių rūmus, Sybergo dvarą ir pagaliau rado didžiulį namą, panašesnį į pilį, su keturiais bokštais. Berniukas net suskaičiavo iš viso keturis aukštus. Grifiukui nuo peties nusmuko kuprinė. Jis ją padėjo ant žemės ir paskambino į ištaigingus vartus. Po kelių akimirkų, jiems prasivėrus, berniukas čiupo kuprinę ir nuėjo link Jekaterinos šeimos namų. Beeidamas grifiukas žiūrėjo į šalia esantį sodą ir nuostabius vandens fontanus. Damon priėjo prie rudų durų ir dar kartą paspaudė skambutį, tik šį kartą durų. Berniukas jaudinosi, nes pirmą kartą jis pamatys Jekaterinos tėvus. Damon buvo neramus.
-
((P. S. Namo pro sodą nesimato ir įėjimo nėra, jį reikia žinoti :D ))
Liusė vaikštinėjo sode ir negirdėjo, kaip namuose suskamba vandens, miško ir paukščių garsų durų skambutis. Užtai mama jį puikiai girdėjo, nes tuo metu siurbčiojo šaltą arbatą svetainėje. Ji ramiai padėjo puodelį ir greitu žingsniu nužingsniavo link durų. Nemažai sienų ir durys buvo stiklinės, tad moteris matė, kad prie durų stovi aukštas rudaplaukis berniukas. Lily atidarė duris ir nusišypsojo.
- Ak, tu tikriausiai pas Liusę. Gaila, kad ji mums nieko nepasakojo, turbūt drovėjosi. Na, ką gi, gali pasidėti kuprinę štai ten ir atsigerti arbatos ir palaukti, kol ji pareis, nors reikėtų laukti vidurnakčio arba eiti jos ieškoti. Ir jei eisi, tai patariu neiti į didįjį labirintą, nes jei pasiklysi - pagalbos neprisišauksi. Bet patarčiau eiti maždaug pietvakarių pusėn, nes ten arklidės, o netoli ežeras, nes ji tikriausiai maudosi arba prižiūri žirgus, turėtum ją ten surasti. Jei sienoje bus raktas - pareik atgal ir palauksime jos. Sode gali pasiklysti, nes jo dydis nepanašus į matomą, taigi atsargiai, - išdėstė informaciją trisdešimt septynerių metų moteris, kuri atrodė gan jauna. Liusės mama nežinojo, kad vaikinukas nė nenutuokė, kas toji Liusė, nes Jekaterina taip niekada nebuvo Hogvartse prisistačiusi. Ir mama sakė tiesą. Mergaitė buvo prie arklidžių ir šukavo juodąją kumelę Blokadą, kurios kailis žvilgėjo saulėje. Tylu, ramu, tik čiulba paukščiai ir čirškia žiogai. Muses atbaidė magija, nes musės namuose tikrai nebuvo pageidaujamos.
-
Damon kiek išsigando, kai duris atidarė Jekaterinos mama. Jis nusišypsojo ir klausėsi ką ji sako.
- Ak, tu tikriausiai pas Liusę.
Pas Liusę? Ne, aš ne pas Liusę. Kokia dar Liusė?
- Aš ne pas Liusę. Aš pas Jekateriną. Ar aš suklydau? - pasimetęs paklausė berniukas. - Tai kur man ieškoti Jekaterinos tada?
Grifiukas jau norėjo apsisukti ir eiti atgal, bet moteris jam paaiškino, kad Liusė yra antrasis Jekaterinos vardas. Įdomu, kodėl ji man niekada nepasakojo apie savo antrąjį vardą? Belaukdamas Damon taisėsi savo rūbus ir žiūrėjo į didžiulį sodą - labirintą. Mintimis jis buvo išskridęs kažkur kitur, bet maloniai klausėsi moters aiškinimo ir nuolatos linksėjo galvą.
-
Jekaterinos mama labai nustebo, kad tas vaikinukas nieko nežinojo apie Liusės antrąjį vardą. Po to pagalvojo, kad pati liepė nešnekėti apie antrą vardą.
- Tu atėjai ten, kur reikia. Liusė yra antras Jekaterinos vardas, kuriuo mes pripratę ją vadinti ir tuo vardu ją vadina jos šeima ir artimiausi žmonės, - paaiškino moteris. Artimiausi žmonės ir buvo jų šeima, nes Liusė dar nebuvo moteris ir neturėjo vyro ar dar ko nors.
- Taigi numanau, kad eisi jos ieškoti? Taigi pasidėk kuprinę ir klausyk mano nurodymų, tuomet ją rasi, - motina mirktelėjo. Liusė tuo metu jau baigė šukuoti Blokadą ir panoro ją išmaudyti, tad įbrido į vandenį išsivesdama ir ją. Jos balta suknelė buvo šlapia ir mergaitė dėkojo dievui, kad ji buvo ne iš tų, per kurias persišviečia visi gražumai. Nors ji to nebijojo, nes broliai maudytis užsuka per dienos karštį, kada Liusė dažniausiai vaikštinėja po sodą ar kuriame nors kampelyje guli po palme hamake ir skaito knygą. Ji nė nenutuokė, kas pas ją atėjo.
-
Liusė - antras Jekaterinos vardas? Kodel jinai man nesake? nuliudo grifiukas, bet to neparodė išorėje. Berniukas išklausė Jekaterinos mamos ir pasidėjo kuprinę. Jis gurkštelėjo arbatos ir pažiūrėjo pro viena didžiulį langa. Damon išėjo pro duris į kiema. Jis ėjo kaip ir jam sakė - į pietvakariu puse. Netrukus jis priėjo arklides. Damon apsižvalgė ir pamatęs Jekaterina pribėgo prie jos ir uždengė jos akis rankomis.
(( sorry, kad trumpas postas, tiesiog per telefona labai sunku rašyt :D ))
-
Liusė linksmai juokdamasi išlipo iš vandens, o paskui ją išrisnojo ir jos kumelė Blokada. Mergaitė ėmė gręžtis plaukus ir šie papurę gražiai gulėjo vienuolikmetei ant nugaros. Ji jau ruošėsi šokti ant šlapios kumelės ir ją išgąsdinusi linksmai lėkti į ežerą, nors tuo metu jos plaukai vėl permirktų, bet staiga kažkas uždengė jos akis. Penkioms minutėms ji sustingo lyg stabo ištikta.
- Hm, Siuzana? - bandė spėti ji, bet juoko nesigirdėjo. - Piteris? Edmundas?
Spėliojo Liusė galiausiai nusprendė, jog reikia išsiaiškinti. Ji pabandė patraukti rankas lengvai besijuokdama, bet tas kažkas jos nepaleido ir nebuvo tokio ūgio, kaip jos šeimos nariai. Juodaplaukei kilo menkas įtarimas, bet tuo ji nepatikėjo ir staigiai pritūpė, taip išsilaisvindama iš kažkieno glėbio. Pamačius pažįstamas žalias akis bei rudus plaukus, mergaitei iš nuostabos suapvalėjo akys. Tai buvo jai pažįstamas jos metų Grifas Damon Sauer.
- Kaip čia patekai? Tikiuosi nesitrenkei į sieną tikėdamasis atsirasti kažkur? Kur sužinojai, kur aš gyvenu? - apibėrė klausimais vienuolikmetė vaikinuką, bet nelaukusi atsakymo stipriai suspaudė glėbyje. Įgimtas impulsyvumas darė savo. Ji buvo pasiilgusi Hogvartsiečių.
-
Berniukas vos nesuprunkštė, bet susilaikė.
- Ne, čia aš, Damon,- nusišypsojo berniukas Jekaterinai.
- Kaip čia patekai?
- Paslaptis.
Negi aš jai sakysiu, kad seku? pagalvojo grifiukas ir nusišypsojo klastuolei. Kai vienuolikametė jį apkabino, jis prarado žada ir paraudonavo, bet negalėjo mergaitei atsispirti ir ja taip pat apkabino. Jie buvo apsikabinę ir sukosi ratu, o paskui berniukas pakštelėjo mergaitei į skruosta.
- Amm.. Atsiprašau, jei nepatiko, - atsiprašė berniukas ir suglumo, bet pamatęs Jekaterinos nuostaba akyse, šiek tiek nurimo ir atsipalaidavo. - Čia tavo žirgas? Koks gražus...
Berniukas glostė klastuolės žirga ir braukdamas ranka per jo nugara galvojo apie senesnius laikus kai jis su savo vaikystės draugais jodinėjo po pievas ir miškus.
-
Jekaterina nusijuokė, kai Grifas pasakė, jog tai, kaip jis pateko pas Liusę į namus, paslaptis. Ji absoliučiai norėjo sužinoti tą paslaptį. Kai vaikinukas ją suko ratu mergaitei atrodė, kad ji sprogs iš laimės. Pajutusi lengvą pakštelėjimą į skruostą ji taip nustebo, kad vos nepardribo ant žemės, bet nuostabą pakeitė tik jai vienai būdingas toks širdį šildantis švelnumas. Ji dar stipriau prisiglaudė prie Damon ir nusijuokė, kai pamatė, jog paliko ant jo šlapią dėmę nuo savo suknelės. Vaikinukui pagyrus jos žirgą Liusei pasirodė, kad plasnoja sparnais iš kiemo, nes Blokadą labai mylėjo.
- Taip, čia mano kumelė Blokada. Žirgyne turiu ir Povaną, gal nori pajodinėti? - pasiūlė Klastuolė ir jau įsivaizdavo vaikinuko išraišką jiems išjojus į mišką ir laukus.
-
Grifiukas turbūt nustebo taip pat kaip ir Jekaterina, bet to neparodė.
- Blokada. Gražus vardas, - glostydamas kumelę pasakė berniukas. - Galim pajodinėt, mačiau čia yra gražiu vietu, - apsidžiaugė Damon.
Jekaterina nuvedė vienuolikametį į arklides ir parodė nuostabaus grožio žirga - Povana. Povanas buvo Bavaru šiltakraujis. Žirgas visas buvo rudas, tačiau ant snukio tarp akiu buvo kelios baltos dėmelės. Žirgas buvo vidutinio ūgio, gražiais karčiais ir ilga uodega. Berniukas jį apėjo ir apžiūrėjo iš visu pusiu. Priėjęs prie kampo, kuriame stovėjo pašaras, grifiukas paėmė sauja ir iš rankos pamaitino Povana.
- Nekantrauju pajodinėti, - pasakė Damon žibančiomis iš džiaugsmo akimis.
-
((Khem, parašei ne iš to personažo ir anksčiau minėjau, kad Povana beveik šviečiančios baltumos kumelė :D))
Jekaterina nusišypsojo ir vingiais nusivedė Damon į arklides, kuriose nekantriai žvengė devyni žirgai, nes dešimtasis - dešimtoji, Blokada rupšnojo žolę. Mergaitė perskaičiavo žirgus. Sesuo ir broliai namie.
- Ot nuduosiu velnių, kad žirgų nemankština, - subambėjo mergaitė ir išvedė Povaną iš arklidžių.
- Manau, balnų ir visų kitų nesąmonių nereikia, - mirktelėjo Liusė ir lengvai užšoko ant Blokados. Nurisnojusi iki betoninės sienos pažiūrėjo, ar Damon čia ir išėmusi raktą iš slėptuvės pasuko nedidelėje rakto skylutėje sienoje. Atsivėrė didžiulis, nuostabus miškas, kuriame nė su žiburiu nerastum spygliuoto krūmo. Jiems jodinėjant po miškelį, Liusė ir Damon prijojo žibintą. Jis buvo apaugęs vijokliu, kuris raitėsi į viršų. Senas, juodas.
- Tau dar nieko neprimena mano šeima? - paklausė ji.
-
(( Nieko, tiks ir šitas. :D Nepastebėjau ??? ))
Damon šypsojosi iki ausų kaip ir Jekaterina ir buvo labai laimingas. Jekaterinos šeima turėjo dešimt žirgų, o tai berniuką tikrai pakerėjo. Klastuolei paklausus, ar berniukas nori pajodinėti, jis tik palinksėjo galva ir pats kaip arklys nušuoliavo link Povano. (( jis bus vyr. g. :D ))
- Tau dar nieko neprimena mano šeima? - išgirdo keistą klausimą berniukas.
- Ne, o ką turėtų priminti? - sutrikęs paklausė jis.
Vaikai jojo ant žirgų po miškus ir pievas ir džiaugėsi nors ir trumpomis, bet įsimintinomis atostogomis. Jie šnekučiavosi apie šį bei tą ir Damon daug ką sužinojo nauja apie Jekateriną.
-
- Ne, o ką turėtų priminti? - suglumo vaikinukas. Liusė šyptelėjo.
- Na, Liusė, Edmundas, Siuzana, Piteris, visur magija, gražus miškas, senas žibintas, - sufleravo mergaitė. Ji pati aiškiai žinojo, ką primena jos gyvenimas, todėl ir klausė Damon. Jiems linksmai jodinėjant po mišką mergaitė linksmai pasakojo įvairias džiugias savo gyvenimo akimirkas, nes jai užplaukė noras kalbėti.
-... ir tuomet Piteris pasakė: Nu ir velnias, vėl tu radai mano kepurę, ir vėl aš gausiu tau mokėti radybas. Jis man gavo kepti vaflių, o jam tai taip nesiseka, kad aš juos visus išmečiau! - juokdamasi pasakojo Liusė apie nuotykį. Ji jau anksčiau jam sakė, kad kepurę ji pati ir paslėpdavo, o po kelių dienų atiduodavo ir visi šitie linksmumai su vafliais vykdavo kiekvieną kartą. Ji vėl įsileido į pasakojimą, kaip Edmundas pasiklydo miške ir negrįžo dvi dienas, nors pasirodo, kad jis paprasčiausiai nepastebėjo, kad yra netoli upelio, tik kitoje pusėje ir nepažino vietos. Jiems linksmai bekvatojant Liusė prisiminė istoriją apie Siuzanos pokštus, kuriais ji mulkino juodaplaukę. Jiems linksmai bejodinėjant pasitaikė kiek siauras tarpas tarp medžių ir jie kaip tik vienu metu risnojo pro jį. Liusė tiesiog išsprogo su kumele iš tos siauros vietos ir nukrito nuo žirgo tai keistai, kad kartu nusitempė ir Damon. Veikiai jie gulėjo ant samanų tarp medžių, žaidžiant saulei, tik jis gulėjo ant jos. Jų širdies ritmas sutapo ir jie žiūrėjo į vienas kito akis. Juodaplaukė tiesiog skendo jo žaliose akyse, jų veidai buvo neįmanomai arti. Mergaitė net nesuvokusi, ką daro, apkabino Damon ir žiūrėjo jam į akis. Laikas tarsi sustingo.
-
(( Neimanoma, kad tavo seima butu is narnijos kroniku. :) ))
Damon ir Jekaterina jojo ant Jekaterinos šeimos žirgų ir kalbėjosi apie įvairius dalykus. Jekaterina papasakojo berniukui daugiau apie savo šeimą. Staiga jie turėjo prajoti pro labai siaurą tarpą take. Damon sustabdė žirgą ir praleido klastuolę, bet šios kumelė užsikabino už Povano ir abu vaikai nukrito ant žemės. Jie buvo taip tobulai arti vienas kito, kad Damon kilo noras pabučiuoti Jekateriną ir jų lūpos susiliejo ir Damon pasijuto lyg būtų rojuje.
- Jekaterina... Tavo akys tokios gražios... O lūpos - tokios minkštos ir saldžios lyg būtum jas apsitepusi medumi! - Damon pasakė ir pats susigėdo ir baisiai išraudonavo. Berniukas atsikėlė nuo žemės ir nusivalęs rankas į kelnes ir pakėlė Jekateriną nuo žemės.
-
Jekaterina apsidairiusi pribėgo prie baltos sienos ir palietusi ją delnu perėjo kiaurai. Visi buvę garsai paliko už nugaros. Liko tik gamta ir ramybė. Šiltas oras, saulė, paukščių čiulbesys ir vabzdžių duzgesys. Mergaitė patogiau pasiėmė lagaminus ir tekina nuskuodė per didelį sodą, vinguriuodama tarp medžių ir gyvatvorių, krūmų ir dekoratyvinių papuošimų. Greitai priėjo namą su melsvai dažytomis sienomis. Tyliai pravėrusi stiklines duris sudėjo daiktus ant kilimo ir ant pirštų galų nutipeno iki svetainės. O tuomet staigiai iššoko.
- Tadaaa! Aš grįžau, - ir nusijuokė, kai išvydo abstulbusius brolius, seserį ir mamą. Su liūdesiu mergaitė suprato, jog tėtis vėl užsiiminėja auroriškais darbais. Bet tuomet jos šeima nusprendė ją uždusinti ir apkabinę tampė į visas puses.
- Gana... negaliu... kvėpuoti, - kikeno ji.
- Baik nesąmones kalbėti, taigi nemirsi, - nusijuokė Edmundas ir dar kažkoks vardas, kurių jie visi turėjo nemažai.
- Einam, išgersi arbatos ir viską papasakosi, - Siuzana nusitempė savo seserį ir pasodinusi ant sofos bei įdavusi puodelį arbatos pasodino, su smalsumu klausydama jos pasakojimų.
-
Benedict greitu žingsniu ėjo namų link. Dar koks pusvalandis, ir būsiu namie. Pajutęs šiokį tokį nuovargį, berniukas nutarė truputį pailsėti. Jis ne pernelyg skubėjo, nes namie jo laukė krūvos darbų - maisto ruošimas (mamos nebuvo, o tėvas... Na, tėvas gaminti niekada nemokėjo), namų tvarkymas, arbatos ruošimas, sesers prižiūrėjimas... Taip, Benedict į namus visiškai nesiveržė. Truputį pamąstęs ir pafilosofavęs apie maistą, pirmakusis išsitraukė žiobarišką arbatos pilną termosą ir moliūgų apkepėlę. Ketindamas papietauti, berniukas atsirėmė į sieną.
Sutrikęs Benedict apsidairė. Gatvės šalia jau nebebuvo - jis stovėjo kažkur tarp medžių, žolės ir kitų augalų. Čia tikriausiai sodas. Žinoma, čia sodas. Miškuose vaismedžiai paprastai neauga. Tik kieno šis sodas? Ir kaip aš čia patekau? Nepanašu, kad gatvė būtų persitransformavusi į... Šitą. Galbūt siena buvo kažkokios rūšies nešyklė? Kągi, pavalgyti vistiek reikia.
Išgėręs arbatą ir sukramsnojęs apkepą, berniukas nusišluostė rankas į žolę ir atsistojo ir pradėjo žingsniuoti. Kiaurus metus čia nesėdėsiu... Reikia vėl grįžti pro sieną. Žinoma, jei tik čia ji yra.
-
- ...ir tada aš išvykau, - užbaigė savo kelių valandų pasakojimą mergaitė. Siuzana visą laiką nepratarė nė žodžio ir buvo susirūpinusi, o brolia ėmė vienas per kitą visko klausinėti.
- Gerai, gerai, nežudykite. Einu pasivaikščioti, - Jekaterina nudūmė į savo kambarį ir persirengė. Vilkėjo džinsinius, gana trumpus, bet padoraus ilgio šortus ir juodą berankovę palaidinę. Taip pasiruošusi ji linksmai švilpaudama nučiuožė turėklais ir kiek tik kojos neša išdūmė laukan. Plačiai dainuodama savo visai neblogu balsu kažkokią seną dainą lakstė per žolę tuo sodu - labirintu, kol išgirdo kažką šnarant. Tyliai pribėgusi ten pamatė garantuotą hogvartsietį, bet nepažįstamą ir jaunesnį.
- Ką čia darai? Kaip čia pateka? Kas tu toks? - gana piktai klausinėjo juodaplaukė, nors toli gražu nebuvo įniršusi.
-
Netikėtai išgirdęs piktoką balsą Benedict krūptelėjo, bet nudžiugo. Dėkui Merlinui, kažkas čia vis dėl to yra. Tik ar savininkas, ar taip pat pasiklydęs? Berniukas žengtelėjo žingsnį ir atidžiai apžiūrėjo nepažįstamą mergaitę. Galiausiai ją apžiūrėjęs ir nusprendęs, kad ji nėra jau tokia ir pikta ir kad jo nenužudys, pirmakursis rimtu veidu pakratė mergaitei ranką.
-Laba diena, esu Benedict Greasley, Hogvartso pirmakursis, motina ragana, tėvas - žiobaras, dvi seserys, vyresnė ir jaunesnė, man vienuolika metų, mokausi Varno Nago koledže. Patekau čia netyčia. Ėjau namo, nusprendžiau pailsėti ir pavalgyti, atsirėmiau į sieną ir atsidūriau čia. Bet galite nesijaudinti, vistiek pailsėjau ir pavalgiau. Dabar klaidžioju po tikriausiai jūsų sodą ir bandau grįžti atgal į gatvę. Beje, jūs nuostabiai dainuojate.
Berniukas, mandagiai ir korektiškai atsakęs į klausimus, šįkart pats paklausė nepažįstamosios:
-O kas jūs tokia? Ir, jei leistumėte paklausti, kokios rūšies nešyklė yra ta siena, jei ji iš viso - nešyklė? Ir kodėl sodas panašus į labirintą? Juk jūs, tikiuosi, jame nelaikote Minotauro?
Pirmakursis, uždavęs labiausiai jam rūpimus klausimus, lengviau atsikvėpė ir laukė, kol mergaitė į juos atsakys.
-
Jekaterina prikando lūpą, kad neimtų kvatoti, kaip nepažįstamasis, kuris jau buvo pažįstamas, ėmė prisistatinėti lyg iš penktojo dešimtmečio. O geri laikai tuomet buvo... visai nieko būtų sugrįžti laiku atga.l pagalvojo ji.
- Aš Jekaterina Houly, Hogvartso antrakursė, grynakraujė. Man trylika ir aš mokausi Klastūnyne. Bet nepergyvenk, nežudysiu, esu geros nuotaikos, - sukikeno ji. - Taip ir esi tikrai ne pirmas, kuriam šitaip atsitiko. O, girdėjai? Ačiū.
Šiek tiek raustelėjo ji, nes namie tikėjosi pabūti ramiai namie, be jokių nuotykių ir kitokių kvailų dalykų.
- Siena ne nešyklė. Tiesiog perėjai kiaurai ją, palietęs ranka tinkamą vietą. Kadangi siena apaugusi vijokliais, jos nesimato. O sodas yra milžiniškas ir magiškai išplėstas, todėl yra labirntas. Ir ne, minotauro neauginu, nors būčiau nieko prieš. Užeisi? - paklausė ji. O Jekaterinai buvo visai smagu su juo bendrauti.
-
Jei kviečia, tikriausiai labai nemandagu būtų atsisakyti... O aš atsisakyti ir nenoriu.
-Mielai priimsiu Jūsų kvietimą,-vis dar užsigalvojęs apie sieną ir išplėstą sodą tarė Benedict.
-Jūsų sodas labai dailus. Ar Jūs laikote kokių sodininkų? Ir ar kartais Jums nepasitaiko, kad pasiklystate labirinte?
Berniukas smalsiai dairėsi aplinkui. Viskas atrodė taip nepriekaištingai, kad jis neabejojo, kad čia arba burtai, arba nuostabūs sodininkai. Tikriausiai burtai, burtininkai dažniausiai renkasi burtus. Be to, sodininkai žymiai brangiau atsieitų. O siena labai įdomiai užkerėta. Ji lyg yra, ir jos kartu nėra...
-O būna atvejų, kad per sieną pereina žiobarai?-vis dar susidomėjęs paklausė pirmakursis.
-
- Gali mane tujinti. Prie formalumų ir jūsinimų aš nepratusi, - ramiai pasakė Jekaterina, tikėdamasi, kad daugiau nebus tokių pokštų.
- Ačiū. Ne, tikrai nėra jokių sodininkų. Tik pora tarnų ir namų elfė Knopkė. Tiesą, pradžioje būdavo. Kažkada dvi dienas klaidžiojau, kol išėjau iš čia, bet galiausiai ištyrinėjau visą sodą. Galėčiau užrištomis akimis jį visą pereiti ir nueiti ten, kur noriu. Į miškelį, laukus, ar dar kur, - paaiškino apie sodo magiją ir dydį Liusė.
- Niekada nebūna, nes žiobarai kad ir atsiremtų į sieną, ar paliestų delnu reikiamą vietą, bet nepatektų kiaurai ją. Ji apsaugota nuo žiobarų, kad tokių atsitiktinumų nebūtų. Juk kaip paaiškinsi žiobarui, kad siena jį prarijo. Kiltų panika, arba gautum naikinti prisiminimus, - tarsi nieko nebūtų buvę diskutavo mergaitė. Į kairę, į dešinę, pirmas išėjimas iš dešinės, po krūmu šone ir taip toliau, kol galiausiai pasimatė didelis namas su melsvais suktukais dažytomis sienomis.
-
Benedict nusijuokė. Knopkė - tai, man atrodo, mygtukas? Keistas vardas elfei.
-Jūsų... Tai yra, Tavo elfės vardas labai įdomus. Sakyčiau, orginalus,-tęsė pokalbį berniukas.-Bet kas atsitinka, jei, tarkime, susidraugauji su žiobaru, kuris gavęs laišką į Hogvartsą? Ar jis taip pat negali įeiti, ar jau laikomas burtininku?
Besidomėdamas visai paprastais ir visiems puikiai žinomais (išskyrus jam pačiam) dalykais, pirmakursis pamatė namą. Jo manymu, didelį namą. Šiek tiek daugiau nei didelį.
-Tai čia... Tu gyveni? -berniukas negalėjo patikėti. Namas buvo toks milžiniškas, kaip jame gyventi ir nepasiklysti? Ko gero, čia tas pats, kaip ir su labirintu - dvi dienas išklajojęs, viską žinai mintinai. Benedict, jau truputį apsipratęs su savo mintimis, atsisuko į Jekateriną norėdamas kažką pasakyti, tačiau koja slystelėjo ir hogvartsietis tėškėsi į žemę.
-Jūsų žolė labai kvepia,-pamiršęs klausimą, o gal šmaikščią pastabą tepratarė berniukas.
-
- Na, taip, ji išties labai jau smulkaus sudėjimo. O su tais žiobarais... žiobaras nėra žiobaras, jeigu turi laišką. Jam gali būti devyneri metai r jis pereis sieną, o tėvai ne. Nes jis skaitosi kaip burtininkas. Gimęs žiobarų šeimoje. Grynakraujai jų nelabai mėgsta, bet aš ir mano šeima neturime neko prieš juos, - pasakojo apie viską Jekaterina, kažkodėl pasijutusi dėl visako rami.
- Taip. Mano namukas. Pagrinde čia gyvenu aš, du mano broliai, sesuo, mama, elfė ir pora tarnų. Taigi jis ir nemažas tam reikalui, - šyptelėjo juodaplaukė.
- Tau viskas gerai? Nes paprastai namie vaikštome be batų, basa koja sunku paslysti, - vos susilaikė nenusijuokusi juodaakė, bet nusprendė, kad tai būtų labai nemandagu. Juk vis dėlto tyčia žmonės nekraičioja ant grindų.
-
Jekaterina atsirėmė į sieną ir perlindo per juą. Iškart nutilo visas triukšmas, vien gamta. Linksmai nusijuokusi mergina pasileido bėgti per žolę, kol galiausiai juokdamasi krito ant žolės ir suprunkštė. Kas jai darosi? Nubėgusi tolyn ji iįvydo baltą namą su daugybe stiklo. Pravėrusi stiklines duris keturiolikmetė atmetė plaukus ir perbraukė juos pirštais. Tuomet ištraukė vieną vienintelį smeigtuką ir jie išsileido. Siekė juosmenį, buvo švelniai banguoti. Papurčiusi galvą Jekaterina uždainavo ,,Burn" ir nubėgo į savo kambarį. Nukritusi ant lovos toliau juokėsi kaip kokia durnė. Tuomet atsistojo ir ėmė šukuotis plaukus. Juk prižadėjo sau, kad pasikeis. Nutipenusi į vonią išsiplovė galvą ir palikusi plaukus drėgnus nubėgo į koridorių ir pasibelgė į Piterio duris. Jam buvo dvidešimt metų. Jau. Vaikinas atidarė duris ir nusišypsojęs apkabino Jekaterinutę.
- Kaip tu greit augi tai aš nesuprantu, - nusijuokė Piteris.
- Aš irgi tavęs pasiilgau, - nusišypsojo juodaplaukė. - Klausyk, aš atėjau su prašymu. Noriu į Hogvartsą grįžti pasikeitusi, beeet. Net nenumanau, kaip tai padaryti.
Susijuokiau.
- O labai paprastai. Ateik, - atsisėdusi pas jį ant kėdės mergina nerimastingai pažvelgė į brolį, kuris naudodamas burtus pradėjo ją keisti. Šiaip Klastuolė net nenumanė, ką jis daro, bet nesipriešino. Akyse viskas pažaliavo ir vėl tapo normalu. Pamirkčiojusi juodaplaukė atsistojo ir susivirduliavo.
- Na, ką. Viskas, - nusišypsojo Piteris ir paleido sesutę gudriai išsišiepęs. Sutrikusi Jekaterina nubėgo į savo kambarį ir pasižiūrėjo į veidrodį.
- O dieve, - žioptelėjo mergina. Šviesūs, beveik balti plaukai ir žalsvai melsvos akys, siauresni vedio bruožai. Kuo toliau, tuo labiau ji žiojosi. Rodos, net aukštesnė buvo. Apsisukusi ant kulno Klastuolė nusijuokė ir palietė rankomis plaukus. Ne šiurkštūs ir juodi, o šviesūs, vos ne kaip sniegas ir švelnesni už šilką. Kaip į mane reaguos Hogvartsiečiai. Sukikenau, kai į kambarį įėjo Siuzana.
- Jekaterina dar negrįžusi... Jekaterina? - nustebo rudaplaukė ir šviesiaplaukė jau lūžo iš jos reakcijos.
- Dėkok Piteriui, - pasakiau ir apsikabinau merginą bei nusišypsojau. Viskas dabar jau ramu, esu su šeima. - Pasiilgau tavęs, Siuzana. Man atrodo, jau baigei mokslus?
- Taip, aukščiausiais įvertinimais, - nusijuokė sesuo. Ji tikrai buvo išgražėjusi.
- Mama namie? - Jekaterina perbraukė ranka plaukus ir nusišypsojo.
- Taip, apačioje. Einam? - mergina sulinksejo. Pasimatys su kitu broliu Edmundu ir mama. Galbūt ir tėtis bus grįžęs... kuo ji abejojo.
- Mano mergytė! - sušuko... tėtis? - Oi, atsiprašau, tikėjausi, kad nusileis Jekaterina. Kuo tu vardu?
- Izebelė, - koketiškai pasakiusi Jekaterina pradėjo žvengti. Kiti trys sutriko. - Čia aaaš!
Ir prasidėjo sveikinimai ir audra visokių kitokių dalykų. Prisivalgiusi ir prisigėrusi dėl šventės visokių dalykų mergina nuėjo į viršų ir pakedenusi švieisiusplaukus persirengė ir griuvo į lovą - namai namučiai. Pagaliau ji yra su šeima ir visiškai kitokia, nei buvo anskčiau. Nusišypsojusi šviesiaplaukė užmerkė akis ir užmigo.
Ryte prabudusi Jekaterina iškart ėmė gailėtis sprendimo nusidažyti plaukus ir pasikeisti veidą. Taigi apsirengusi pabeldė pas Piterį į duris.
- Jau blogai? - nusijuokė jis ir mergina jam pritarė. Brolis jai padavė dailų, bet nedidelį pakabuką.
- Kam jis? - Klastuolė nustebo.
- Kai norėsi būti blondine, tereiks paprašyti to mintimis, o taip visą laiką būsi savimi, - paaiškino brolis seseriai. Mergina užsikabino pakabutį ir persimainė. Padėkojusi jam nuėjo į savo kambarį mąstydama, kodėl ji taip keistai pasijuto, kai pasikeitė išvaizdą...