Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Džeinė Meko Spalio 12, 2014, 04:14:41 pm
-
Aukščiausiame Hogvartso pilies aukšte, netoli Kambario iki pareikalavimo, buvo balkonas. Jis buvo senas, keleto metrų skersmens. Turėklų juodi dažai jau nuo senumo buvo apsilaupę, pro juos matėsi metalas. Pats balkonas buvo išklotas paprastomis, rudomis, jau susibraižiusiomis plytelėmis. Atrodo, nieko įpatingo. Senas, nutriušęs balkonėlis... Tačiau vaizdas, matomas iš jo, užgniauždavo kvapą. Apačioje raibuliavo ežeras, matėsi kieme siaučiantys vaikai, o tolėliau netgi galėdavai išvysti seną, tamsų ir grėsmingą Uždraustąjį mišką. Daugybė žmonių-mokinių ir mokytojų, kartais ir magijos ministerijos darbuotojas- ir nežmonių-pelėdų, varnų ir čia užklydusių kačių, kartais net pasimetusi rupūžė- čia ateidavo pasigrožėti vaizdu, pasikalbėti, pamąstyti ar tiesiog pasvajoti. Tylus, dailus balkonėlis buvo paprastas, tačiau čia esantys galėdavo atsipalaiduoti ir pabūti netrukdomi.
-
Ji užbėgo laiptais į viršų, ir puolė pro pirmas duris. Katinas šmurkštelėjo į vidų. Leila prirėmė duris delnais ir atsiduso. Jos širdis stipriai plakė, bet nėr ko stebėtis, juk ji bėgo. Kesė atsistojo tiesiai ir apsidairė.
Ji stovėjo ant rudų plytelių, o turėklas buvo apsilupęs. Ji stovėjo mažyčiame balkonėlyje, kuris neatrodė pats naujausias daiktas visoje mokykloje. Ji pasirėmė rankomis ant turėklo ir atsikando karamelinio keksiuko. Ji žiūrėjo į nuostabią Angliją, kurios jai niekada nebuvo tekę regėti.
Apačioje tyvuliavo milžiniškas ežeras. Jis atrodė kaip jūra. vis tykiai tyvuliavo, o jame atsispindėjo tamsus miškas. Jis pavojingai spoksojo į visus, tarsi kviesdamas užeiti. Kasiopėja pasipurtė. Bijotų naktį eiti į tą mišką. Kad ir kaip ten bebūtų, vanduo miškas... Vandenyje atsispindėjo net debesys. Vakare jie atrodė tokie tamsūs ir pilki, bet vis tiek nepakartojami.
Mergaitė spoksojo į gamtą, atšiaurus oras kandžiojo jos ,,žąsies odą". Ji nuvalgė šokoladą nuo karamelinio keksiuko viršaus, neilgai trukus dingo ir pats keksiukas. Ji atsikando citrininio su baltu glajum ir užsimerkė. Kasiopėjai keksiukai kaip alkoholikui geras butelis alkoholio. Ji taip dievino keksiukus. Valgydavo visada, kai ji liūdna, kai ji linksma, kai kažkas atsitinka, kai nieko neatsitinka. Ji net nepajautė, kaip ji doroja jau avietinį keksiuką. Po šio galą gavo vyšninis, o pabaigai pasiliko mėtinį. Šis buvo kol kas skaniausias.
Ji sudrebėjo. Leila vis dar jautė kartėlį širdyje, kad Luelė, o ne ji tapo čempione. O juk Kesė taip treniravosi Prancūzijoje. Ji atsiduso. Ir dar matai, Luelė nenorėjo priimti jos apyrankės! Gal ir gerai, kad Leila užsispyrusi. Tada nebūtų įbrukusi jai tiesiog į rankas.
Kasiopėja žiūrėjo pro balkoną, kol katinas ramiai tupėjo ant turėklo, nebijodamas nukristi.
-
Džeimsas ramiai žingsniavo koridoriumi, klausydamasis iš apačioje esančios salės sklindančių garsų: žmonių juoko, kalbų, kartkartėmis pasigirstančio biobetonsiečių dainavimo ir dar įvairiausių kitų. Vaikinas mėgo tyrinėti mokyklą, ir šį kartą jis apžiūrinėjo ketvirto aukšto koridorių. Jau buvo apžiūrėjęs daugumą šiame aukšte esančių kambarių, ir dabar stabtelėjo prie vienų senų, apsilaupiusiais dažais nulakuotų durų. Stumtelėjo jas ir įėjo į vidų. Išvydo paprastą seną balkonėlį. Tik... Tame balkonėlyje kažkas jau buvo. Garbanė biobetonsietė garbanotais, šviesiais plaukais ir melsva uniforma. Ir katinas. Orandžinis kačiukas, rodos, nė kiek nebijojo aukščio.
-A... Sveika,-pasisveikino klastuolis.-aš Džeimsas.
Jis atsistojo šalia merginos ir įsmeigė į ją savo auksines akis.
-O kas tu tokia?
-
Ji stovėjo atsirėmusi į balkono turėklą. Leila ramiai žiūrėjo į ežerą. Ji tyliai niūniavo "My Everything". Mergaitė užsimerkusi jautė vėjo gūsį, kol netikėtai išgirdo balsą, kuris ją šiek tiek išgąsdino. Balsas buvo vaikino. Šis, kaip pastebėjo Kasiopėja, buvo iš Klastūnyno, kaip ir Džeinė. Jis prisistatė esąs Džeimsas.
-O kas tu tokia?-jis paklausė Kesės įsispoksodamas į ją. Ji nejaukiai sukrutėjo.
-Aš? Aš Leila Kasiopėja Evers. Gali mane vadinti Leila, bet Kasiopėja man patinka labiau. Arba tiesiog Kesė,-ji išsitraukusi žodyną ir jo pagalba pasakė. Jos balse buvo justi prancūziškas akcentas, bet gerai, kad ji turėjo žodyną. Kesė vėl atsisuko į ežerą.
Lauke buvo pradėję lyti, vienas kitas lašas nutiško ant mergaitės plaukų ir uniformos. Garbanose lašeliai atrodė tarsi krištoliniai burbuliukai. Ji palenkusi galvą pasitaisė savo žydrą kaspiną. Kasiopėja pakėlė galvą, žiūrėdama į margą ežerą, mat lietausius lašai tankiai raibuliai ežero paviršiuje. Leila ištiesė delną leisdama lietui lašnoti ant jo. Baltos rankos, skaidrus lašeliai - viskas dailiai derėjo.
Kad ir kaip Kesė mėgavosi lietumi, Pūkis didelio susižavėjimo nerodė. Jis nepatenkintas nušoko nuo turėklo, ir įsitaisė prie šeimininkės kojų, laižydamasis savo drėgną kailiuką.
-Čia Pūkis,-ji mostelėjo ranka į katiną.
-
Džeimsas Korneris nejučia šyptelėjo, pamatęs, kad Leila išsitraukė žodyną.
-Jei kas, Kese, aš moku prancūziškai,-prancūziškai atsakė vaikinas.-malonu susipažinti. Ir su tavimi, Pūki, žinoma, taip pat.
Jis ištiesė ranką ir švilptelėjo. Po kelių sekundžių ant jo rankos nusileido didžiulė daili baltoji pelėda. Klastuolis šyptelėjo.
-Čia Snaigė.
Pelėda atsitūpė ant turėklo. Džeimsas paėmė į rankas savo atsineštą gitarą ir ėmė groti dainą "aint no sunshine", nežiūrėdamas į stygas, tik į nuostabų iš balkono atsiveriantį vaizdą.
-
Ji nusijuokė.
-Ne, ne, ne,-ji pradėjo prancūziškai, bet po to susigrizbo ir ėmė šnekėti angliškai.-Man reikia išmokti anglių kalbą,-ji pasakė ir pakasė katinui paausius. Ji brūkštelėjo ranka per savo sijoną.-Labas,-ji pasakė pelėdai ir švelniai paglostė jai galvą. Pelėda švelniai kaptelėjo Kasiopėjai į pirštą.
Ji išgirdusi gitaros akordus atsisuko. Džeimsas grojo, žiūrėdamas į tolius. Ji nusišypsojo ir vėl atsisukusi į lauką ištiesė kaklą leisdama lietui lyti ant jos galvos. Ji klausėsi gitaros, tas garsas ją ramino. Kasiopėja sau šypspjosi.
Pasibaigus dainai ji vėl atsisuko į klastuolį. Ji perbraukė ranka per savo levandomis kvepiančius plaukus ir pažvelgė mąsliu žvilgsniu į jį. Kasiopėja susimąstė. Keista, kaip lengva susipažinti su hogvartsiečiais. Anksčiau atrodė kad bus sunkiau. Ji palaimingai atsiduso.
Kesė pažvelgė į užsilikusį šokoladinį keksiuką. Ji jį paėmė ir žiūrėjo į jį nevalgydama, net negalvodama kad jo nori. Kasiopėja tiesiog žiūrėjo į paprastą šokoladinį keksiuką, puoštą grietinėle, šokoladiniu sirupu ir vyšnia. Toks pats, kokį ji pirmą kartą šiandien valgė.
Leila atsisuko į Džeimsą.
-Moki grot "Problem"?-ji paklausė klastuolio.
-
Džeimsas šyptelėjo ir pavartė akis.
-Aišku,-tarstelėjo, tarytum tai būtų savaime suprantama.
Vaikinas kiek patylėjo, derindamas gitaros stygas.
-Kartais valandų valandas praleidžiu skambindamas gitara. Grojimas yra mano mėgstamiausias užsiėmimas,-pasakė klastuolis.
Jis gūžtelėjo pečiais ir ėmė groti Leilos minėtąją Arianos Grande dainą "Problem". Net nepakeldamas akių jis šūktelėjo:
-Nagi, padainuok!
Jis grojo, nė karto nesuklysdamas, ir laukė, kol Kesė pradės dainuoti.
-
Ji išraudo ir užsikišo sruogelę už ausies. Leila krenkštelėjo.
- Hey baby even though I hate ya, I wanna love ya,-ji nedrąsiai pradėjo, o po to šiek tiek įsidrąsino.-I want you, - ji šyptelėjo. Po kelių eilučių, Kesė pagaliau pradėjo dainuoti savo tikruoju balsu, o jis skambėjo labai gražiai šalia gitaros. -Tell me, tell me, baby. Why can't you leave me...-ji užsimerkusi dainavo, kartais ant aukštesnių natų mostelėdama ranka.
Ji pasitaisė plaukus ir žiūrėjo į grojantį Džeimsą. Matosi, kad ilgai grojęs gitara. Ji nusišypso. Turbūt jam grojimas tais pats, kas Leilai dainavimas. Ji be dainavimo negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo. Kiek tik prisiminė, ji visą laiką dainavo. Nuo pat mažumės. Be dainavimo ji mėgo ir piešimą bei vaidybą, bet muzika jai buvo pirmiau visko. Kasiopėja pradėjo antrą posmelį.
-I know you're never gonna wake up, I gotta give up,-ji nusišypsojo pati sau. Leilai taip patiko šita daina, kad kartais net pradėdavo improvizuoti. Kesė toliau tesė dainą. Ji atsimerkė dainuodana savo mėgstamiausią vietą.-Head in the cloads, got no weight on my shoulders..-Kesė užsimerkė.
Taip ji ir dainavo. Pritardama gitarai.
-One less, one less problem, -ji baigė dainą. Tada plačiai išsišiepė.
-
Džeimsas nusišypsojo Leilai ir sugrojo paskutinį akordą. Tada padėjo šalin gitarą ir įsmeigęs savo auksines akis į Kasiopėją prabilo:
-Gražiai dainuoji.
Iš apačios atsklido bėgančių mokinių dundėjimas. Visi skubėjo pasižiūrėti, kaip išrinktieji čempionai atlieka užduotis. Pats rudaplaukis šiais metais nebandė patekti į burtų trikovės turnyrą, tačiau džiaugėsi, kai buvo išrinkta Klastūnyno mokinė Džeinė Meko. Šiaip ar taip, ji buvo klastuolė, kaip ir jis pats, o mokinys iš Klastūnyno burtų trikovės turnyre dalyvauti buvo išrinktas prieš daugybę metų. Paprastai nuopelnus susižerdavo grifiukai.
-Eisi į salę pasižiūrėti, kaip jie atliks užduotis?-paklausė vaikinas biobetonsietės.
Jis susimąstęs perbraukė pirštais balkono turėklą ir leptelėjo pirmą galvon šovusį dalyką:
-Ar... Ar eisi su manim į šokius?
Jis pažvelgė į Leilą, laukdamas atsakymo.
-
-Gražiai dainuoji,-ji išgirdo. Džeimsas vėl į ją įsmeigė savo akis. Ji nejaukiai užsikišo sruogą už ausies.
-Am... Ačiū,-ji tyliai sukuždėjo ir tyliai papurtė galvą. Kasiopėja krestelėjo atgal, ir kai visi plaukai siūbtelėjo ant nugaros, ji atrėmė jo auksinį žvilgsnį savo tamsiai tamsiai rudu. Džeimsui paklausus ar ji eis į salę pažiūrėti užduočių, ji tik gūžtelėjo pečiais. Norėtų eiti, bet jai taip gerai čia.
-Ar... Ar eisi su manim į šokius?
- Aš... Ką?-Kasiopėja negalėjo patikėti savo ausimis. Ją kviečia į šokius. JĄ kviečia į šokius. Kesė sumirksėjo apstulbusi. Leila net nesitikėjo, kad ją kas nors pakvies į šokius. Ji pasiėmė savo balinę suknelę, bet... bet nemanė, kad jos prireiks. O dabar tik pažiūrėk - pirmą dieną pažįstamas vaikinas kviečią ją į šokius. Leila sumirksėjusi atsitokėjo.-Aš... Taip, žinoma. Mielai,-ji stengėsi kalbėti kuo įprasčiau. Po ramiu tonu Kasiopėja stengėsi slėpti veržlų džiaugsmo srautą. Kesės viduje tarsi bandė ištrūkti mažas, bet labai laimingas drambliukas, ir trykštantis vaivorykštiniais purslais. Ji nusišypsojo ir ranka perbraukė per savo plaukus.
-Taip, aš eisiu su tavim į šokius,-nežinia kodėl ji pakartojo. Ji atsiduso ir atsistojo prie durų. Katinas priėjo prie šeimininkės. Mergaitė dar pasistiebusi, taip pat nežinodama kodėl, pabučiavo klastuoliui į žandą. Ji nuraudo ir išėjo iš balkono.
-
Džeimsas nusišypsojo, išgirdęs teigiamą atsakymą.
-Tada gerai,-sumurmėjo jis.
Staiga Leila pabučiavo vaikinui į skruostą ir išlėkė. Klastuolis sutrikęs sumuirksėjo. Palingavo galva. Ko gero, tokios jau tos merginos.
-Snaige!-šūktelėjo.
Jo baltoji pelėda greitai atskrido. Vaikinas parašė laiškelį mamai-kad ji nesijaudintu ir žinotų kad Džeimsui viskas gerai- ir padavė jį pelėdai. Skraidūnė nuskrido, o vaikinas, pasiėmęs gitarą, išėjo toliau tyrinėti Hogvartso ir jo apylinkių.
-
((Astronomijos pamokos namų darbai.))
Gabriella Morris pasiėmė didžiulį popieriaus gabalą ir du tobulai nusmailintus pilkos spalvos pieštukus. Ji priėjo prie teleskopo ir pridėjo prie jo akį. Ji matė daug žvaigždynų. Šią naktį matėsi net keli ūkai, bet jie buvo tokie maži, kad klastuolė vos galėjo juos įžiūrėti. Gabriella nusibraižė savo orientacijos tašką - Saulę ir aplink ją nubraižė kelias kitas planetas. Aplink planetas ji nupiešė jų palydovus.
Tai padariusi, Gabriella vėl pridėjo akį prie teleskopo ir pažvelgusi į planetų išsidėstymą, kelias iš jų nutrynė ir vėl perbraižė.
Klastuolė atsitraukė nuo savo žvaigždėlapio, pakėlė jį į akių lygį ir apžvelgė naujai perbraižytas planetas. Gabriella pagalvojo, kad toks žvaigždėlapis beveik atitinka realų vaizdą. Jį nužvelgusi klastuolė nusišypsojo.
-
((BTT užduoties aiškinimasis. Būtų neblogai, jeigu niekas nekliudytų.))
Sorenas von Sjuardas, atsargiai nešdamasis juodomis pirštinėmis apmautose rankose labai sunkią, nors ir nedidelę, visiškai juodą dėžę, įžengė į vieną iš Hogvartso balkonų. Stabtelėjęs tarpduryje apsidairė, o galų gale apsisprendęs visiškai, įėjo. Vaikinas būtent šią vietą savo Pirmosios Burtų Trikovės Turnyro užduotyje gauto daikto tyrinėjimui pasirinko ne šiaip sau. Viena iš svariausių priežasčių, kodėl Durmštrango čempionas čionai atsibeldė buvo tai, kad žmonės čionai rinkdavosi retai, o šiuo metu vaikinui mirtinai reikėjo tylos ir susikaupimo. Antra - Hogvartse raudonapsiausčius kitataučius lengvai atpažindavo ir nelabai mėgdavo, o kai kurie priešingai – garbindavo kaip ,,gundančias naujoves“. Ką gi, jeigu ieškotume prieglobsčio kitur: bibliotekoje dažnai būdavo per daug triukšmo ir priešiškų žvilgsnių... Koledžų bendruosiuose kambariuose Sorenui irgi nelabai patiko. Vieni smalsūs kaip peraugę žiurkėnai, kiti pikčiurnos lyg pasiutlige užsikrėtę žalčiai, treti pasiutusiai ,,narsūs“... o kitų vietų vaikinas nepažino ir neketino rizikuoti – anglai ne tokie jau ir legendiniai džentelmenai, kokia mergiūkštė užsipuls ir išlodys, nors Sorenui visiškai to nesinorės. ,,Mergiočių reikia saugotis.“ – kaip ne kartą labai išmintingai pasakė Spaikas. Vorui gera kalbėti – pats, kol šeimininkas netyčia ar tyčia įsvelia į kokią didelę ar nedidelę bėdą, saugiai ir šiltai lindi kišenėje.
Vaikinas nerūpestingai nuvalė sniegą nuo balkone stovėjusio paprasto medinio suolo ir prisėdo, šalia pasidėdamas dėžę, ar dėžutę – nė pats nežinojo, kaip ją vadinti, ar priesagos reikia, ar ne. Daiktas buvo kubo formos, visiškai juodas ir maždaug dvidešimties centimetrų aukščio. Visas nepajudinamas, neatveriamas, bet vaikinas buvo absoliučiai įsitikinęs, kad tai dėžė, nors kol kas dar neatidarė jos. Tiesą sakant, gerai ir nebandė... ,,Turbūt konkurso rengėjai norėjo, kad labai gerai pasukčiau galvą. Arba iš kažkur parovė tokią dėžutę, bet tada daug turėjo suploti. Taigi... Gerai, pradedam mąstyti profesionaliai.“ Sorenas atsisėdo patogiai ir pasidėjo dėžutę ant kelių. Ši niekuo nebuvo pasikeitusi: juodos, lygios sienelės, jokio įbrėžimo ar įlenkimo. Vaikinas greitai nusimovė savo pirštines ir atsargiai kilstelėjo juodąją paslaptį į akių lygį, tiksliai ir nuosekliai budrių auksinių akių žvilgsniu ištirdamas kiekvieną tamsaus kubo centimetrą ir braukdamas per lygias sieneles pirštais. Jausmas buvo panašus, kaip kad brauktum per lygų stalą.
-
((Burtų Trikovės Turnyro užduoties aiškinimasis))
- Kokias tu paslaptis nūo manęs slepy?- tyliai sumurmėjo Sorenas von Sjuardas, nė nebejausdamas akcento ir nesistengdamas jo įveikti – nors be jokios abejonės, mamytei nepatiktų. Ir seneliui, kalbų mėgėjui. Dėžutė nė krust, kaip ir buvo galima nuspėti. Soreno lūpų kampučiai priverstinai kilstelėjo – prieš rimtai imantis bet kokio darbo, reikia gerai nusiteikti ir visiškai susitelkti. O darbas laukė labai rimtas: išsiaiškinti juodojo kubo paslaptį. ,,Jis gali suteikti man kažkokių žinių apie antrą Turnyro užduotį...“ – vylėsi Sorenas. Sugniaužęs kumštį, vaikinas nesmarkiai pabilsnojo į juodas sieneles. Vis tiek nieko. Beldė vis smarkiau, smarkiau, smarkiau. Dar šiek tiek smarkiau, kol krumplius jau skaudėjo. Tada keistoji dėžutė buvo negailestingai nutėkšta ant apsingto akmeninio grindinio iš dviejų metrų aukščio, bet turbūt blizgantis, dar šviežias sniegas smūgį kiek pritildė ir sušvelnino. Tada Sorenas giliai susimąstęs paėmė ją nuo žemės ir nuvalęs sniegą plikomis rankomis pasidėjo ant suolo. ,,Ką šitai dėžutei aš dar galėčiau padaryti? Ją garantuotai reikia atverti be jokio rakto...“ Vaikinas nė nepajuto sušalusio vandens įtakos rankų temperatūrai.
,,Dibyl. Eta fsio, kto ty možeš sdielat, a niet, Soren?“ (Debilas. Tai viskas, ką tu gali padaryti, Sorenai?) – atsklido replika mintyse iš kišenės. Išropojo voras. ,,Pytatsia krasivojie sprasit...“ (Turėtum gražiai paprašyti) – nusišaipė Spaikas, pūkuota kojyte liesdamas juodą dėžutę. ,,Tibie dolžen idti paspat, nedūmaieš?“ (Tau reikėtų eiti pamiegoti, nemanai?) – nemąstydamas atsakė Sorenas. Voras greitai atsisuko ir visas žavingas raudonas akutes susmeigė į savo bičiulį. ,,Ja seičias prabuždaju.“ (Aš tik dabar nubudau.). Sorenas kilstelėjo pečius ir paėmė dėžutę, negalvodamas pūstelėjo į pūkuotą snaigę, besileidžiančią ant juodo paviršiaus. Staiga greitai atitraukė vieną ranką – dėžutės šonas netikėtai suvirpėjo.
- Kto čiriez?- tyliai sumurmėjo sunerimęs vaikinas. Kas privertė dėžutę pajudėti? Tada Sorenas išvydo ant dėžutės sienelės įspaudus, kurių anksčiau tikrai nebuvo. Tai, ką jis išvydo įspausta paslaptingoje juodoje it naktis medžiagoje, šiek tiek vertė sunerimti. O galbūt – netgi labai sunerimti.
-
((Burtų Trikovės Turnyro užduoties aiškinimasis))
Ant vienos sienelės Sorenas labai aiškiai regėjo požemių deivę giltinę. Stovinčią tiesiai, laikančią rankoje pastatytą dalgį. Tarsi giltinė kažko tyliai ir kantriai lauktų, nejudėdama lyg medžiojantis, neatsargaus grobio belaukiantis krokodilas ir pasiruošusi kirsti dalgiu. ,,Tai ką, man reikės susidurt su kažkuo, kas bandys mane užmušti? Na, su savo mirtimi? Tiesiog per daug nuobodu...“ – pagalvojo Sorenas. ,,Įtartinai paprasta.“ – pritarė ir voras rusiškai.
- Pažiūrėk... dar yra ir grandinės kažkokios...- sumurmėjo visas įsitempęs Sorenas, net prisimerkęs tyrinėdamas iškaltą juodoje sienelėje giltinę. Ir iš tiesų – ant giltinės rankų kabėjo grandinės. Nestoros, bet aiškios grandinės. ,,O ta giltinė tai ant kažkokio akmens stovi. Net keista – toks nelygus akmuo, bet stovi tiesiai...“ – pastebėjo ir Spaikas. Sorenas kažką sumurmėjo pritardamas. ,,Čia tik meno kūrinys, Spaikai... Neišreikalausim logikos iš jo, jeigu kūrėjas jos ten nebus palikęs...“ – pabrėžė vaikinas. Tada po giltine pasirodė iškalti žodžiai, kuriuos sutrikęs Sorenas labai lengvai perskaitė: ,,AŠ STOVIU PRIE BAŽNYČIOS DURŲ, SKAITAU, LAUKIU TAVO SPRENDIMO. AŠ IŠGELBSČIU NUO MIRTIES...“. Vaikinas perskaitė šį sakinį ir susiraukė.
- Hogvartse tikrai nėra jokios bažnyčios. – pasakė jis. Keitė atrodė keistai tikinti, todėl ji tikrai būtų jam parodžiusi tokią vietelę, kur galima melstis. ,,Čia garantuotai palyginimas. Kažkas užslėpta.“ – pasakė voras. ,,Kas galėtų laukti prie bažnyčios durų?“ Sorenas vėl linktelėjo, kažkuo abejodamas. ,,Mes šito paprastai nesuprasim.“ – pasakė Sorenas. ,,Reikia žiūrėt kitu kampu.“ – pasiūlė išmintingą sprendimą voras. ,,Žiūrėk žiūrėk...“ – nusišypsojo Sorenas, pasityčiodamas pakreipdamas galvą. Voras purkštelėjo. ,,Žiūri žiūri, bet vis vien nieko neįžiūri.“ – pasakė jis. ,,Įžiūriu, nemeluok. Bet nesuprantu.“ – įkišo logišką paprieštaravimą durmštrangietis ir kažką pastebėjo. Tada lyg aklasis perbraukė pirštų galais per raides ir pastebėjo, kad vienos iš jų iškilusios, kitos įdubusios. Voras užsikorė Sorenui ant peties, kad geriau viską matytų.
- Palauk, kažką radau!- nuvydamas atgalia ranka didelę, nuostabią snaigę, prisilenkė artyn juodo kubo Sorenas. Voras taip įsitempė, kad net pamiršo kažką aštriai atsikirsti.
-
((Burtų Trikovės Turnyro užduoties aiškinimasis))
- Žiūrėk, vienos raidės iškilusios, o kitos – įdubusios.- greitakalbe angliškai išdėstė Sorenas von Sjuardas. Voras primerkė pusę visų savo akių, bandydamas įžiūrėti kažką, ką mato Sorenas.- Tai išdėstyta nevienodai, ne pagal taisykles! Tarsi būtų atsitiktinai, bet tai nėra atsitiktinis dalykas!
Dabar pasimatė, kaip yra iš tikrųjų: ,,AŠ STOVIU PRIE BAŽNYČIOS DURŲ, SKAITAU, LAUKIU TAVO SPRENDIMO. KAS IŠGELBSTI NUO MIRTIES?“. Sorenas nušvito ir atgavo senąjį pasitikėjimą savimi.
- Nuo mirties išgelbsti tik... Stebuklas.- perskaitė vaikinas, laikydamas dėžutę vienoje rankoje. Ant delno pajuto besisukant keistas formas, sakytum krumpliaračius ir įvairias smulkias daleles. Dėžutės viduje kažkas tyliai, tarytum nusivylęs pasiduotų, subildėjo. Staiga dėžutė atsivėrė ir pradėjo garuoti. Ne, tai nebuvo toks garavimas, kaip garuoja verdamas Tiesos eliksyras, į orą viena po kitos kilo juodos dėžutės dalelės, tarytum kibirkštys nuo žaizdro kyla aukštyn. Sorenas susižavėjęs, bet visiškai nustėręs ir sustingęs stebėjo šį stebuklingą vyksmą, kol staiga išsigandęs riktelėjo: dalelės staiga pasisuko ore ir pradėjo leistis žemyn – tiesiai į jo kairės rankos, kurią vaikinas laikė pakeltą (o dešinėje laikė dėžutę) riešo viršutinę dalį. Vaikinas išsigandęs numetė dėžutę ir instinktyviai prisidengė dešine ranka kairiąją. Deja, juodosios dalelės tebejudėjo net ir pro pirštus, ir tiesiai per juos. Sorenas beviltiškai sukniubęs stovėjo ir žiūrėjo, kaip tirpsta kubas ir juoda spalva įsilieja į jo riešą. Tada viskas sustojo: dėžutės paskutiniai trupiniai pranyko, o ant grindų pajuodavo keistas juodas, kvadratinis daikčiukas, kurio kraštai buvo išpuošti aukso spalvos ornamentais. Jo vidurys buvo apsaugotas stiklu ir raudonas, o centre sukosi auksinės spalvos rodyklė.
- Čia.. kompasas.- Nustebęs, bet nurimęs pasakė Sorenas. Kompasas pakilo į orą ir įsigėrė į kairę ranką. Dabar vaikinas jį turėjo ant savo rankos tarytum gyvą tatuiruotę. – Kaip jau bus, taip.- nuvargęs pasakė Sorenas.- Nemanau, kad trikovės turnyro rengėjai man ketino pakenkti.- Sorenas perbraukė pirštu per kompasą, kurio auksinė rodyklė sukiojosi į visas puses, o tada staiga sustingo, rodydama į vakarus, kur leidosi raudona saulė. Vaikinas atsiduso.- Viskas,- pridūrė jis, o delnas nusileido už juodojo kompaso ribų, ant papilkėjusio odos ploto.- bus...
Juodas, pūkuotas aštuonkojis padarėlis staiga skaudžiai nukrito ant žemės, smūgį sušvelnino tik negausus sniegas. Sunkiai apsivertęs ant šono ir netvirtai atsistojęs, jis ilgai spoksojo į tą vietą, kur ką tik stovėjo jo šeimininkas.
,,Sorenai? Kur tu dingai?“ – sunerimęs staiga prabilo voras. Net pėdsakų, leidžiančių spėti, kur vaikinas tokiu dideliu greičiu pradingo, nebuvo. Bet ant balkono turėklo žibėjo įkaltis: tarytum didžiulio vėjo šiek tiek nubrauktas sniegas. Arba didžiulio vėjo, tempiančio pagrobtą žmogų. Tai buvo taip neįtikima, kad net nekreiptum dėmesio.
Prasidėjus baisiai pūgai, Spaikas sniege išsikasė nediduką urvelį. Juodi pūkai, lyg ir voro kailiukas šiek tiek saugojo vorą nuo šalčio. Voras nujautė, kad Sorenas niekur nedings - grįš, iš kur dingo. Nuojauta, be jokios abejonės, ir pasitvirtino - po kiek laiko pasigirdo duslus dunkstelėjimas į grindis ir grįžo Sorenas.
- Uch.- atsiduso Durmštrango čempionas pavargęs, bet visiškai patenkintas savimi. Nieko nebelaukęs jis pasiėmė vorą į ranką ir abu nuėjo į Hogvartso mokyklą sušilti ir išgerti punšo, pakeliui pasakodami mintyse, kas įvyko per šį keistą žiemišką vakarą.
-
Damon laikydamas merginą už liemens atsivedė būtent čia. Į ramią ir niekieno netrikdomą vietą. Paleidęs ją atsistojo priešais ir pasakė:
- Aš turiu tau dovanėlę, - ir šyptelėjo. Iš kišenes išsitraukė nedidelę dėžutę ir atidarė. Joje buvo gryno sidabro grandinėlė su gulbės pakabučiu. Gulbė buvo elegantiškai išrietusi kaklą. Jis švelniai braukdamas per jos nuogus pečius užkabino Jekaterinai tą pakabuką. Pati gulbė buvo nusagstyta smulkiais ir tikrais deimančiukais. Damon iš už marškinių išsitraukė tokią pačią gulbę, tik ji buvo iš kitos pusės. Vaikinukui sukabinus pakabučius gulbių kaklai sudarė širdį, o tuomet suskambo Williamso daina Love Story. Grifas atkabino savąją gulbę ir daina nutrūko. Apkabinęs Klastuolę per liemenį atsiduso.
- Tu tokia graži, - ir ėmė nenuilstamai bučiuoti, tarsi būtų jos daugybę metų nematęs.
-
Balkone nebuvo šalta - greičiau vėsu. Grifas ją paleido ir pasakė turintis dovanėlę. Mergaitė džiugiai nustebo, nes manė, kad ji vienintelė iš judviejų turės dovaną jam. Kaip jis parodė jai sidabrinę gulbę su tikrais deimantais, Klastuolė aiktelėjo. Pakabutis buvo nuostabus. Damon švelniai braukdamas pirštais per jos pečius užkabino tą gulbę ant kaklo. Ji suvirpėjo nuo šiltų jo prisilietimų. Pirmakursė matė jo akyse tokį ilgesį, tarsi jos nebūtų matęs daugybę metų. Tai iškart jai priminė vieną filmą. Jo šiluma vertė pamiršti balkono vėsą. Mergina šį malonumą nutraukė ir šyptelėjusi pasakė:
- Aš tau taip pat kai ką turiu, - ir tarsi iš oro ištraukė gana storą knygą. Joje buvo gausybė nuotraukų jr kiekviena jų bendravimo detalė. Mergaitė buvo ją užkerėjusi su burtais, kad ši būtų nematoma ir nejaučiama ir visur sekiotų judu ir pildytų tą knygą. Ji negalėjo būti suvyniota, todel nuskrido tiesiai Grifui į rankas. Jekaterina tikėjosi, kad jam patiks.
-
Grifas kiek nustebo, kai ji pasakė, kad turi jam dovanėlę Valentino dienos proga. Jau buvo gana vėlu, bet niekas nenorėjo eiti miegoti. Jam į rankas nusileido knyga. Jis atsivertė ją ir jo akys suapvalėjo. Jekaterina tikriausiai ilgai vargo, kol panaudojo ir įvaldė tokio sudėtingumo kerus. Jis džiaugėsi kiekviena akimirka, kai vartė knygą. Kai kada ten buvo užfiksuotos jos ar jko mintys apie kitą, kai jos sukosi galvoje. Jis mostelėjęs lazdele nudangino knygą į savo lagaminą ir apkabinęs Klastuolę pabučiavo. Tai buvo didžiausia jo padėka. Jis linksmai nusijuokė ir pačiupo mergaitę ir pasiėmė ant rankų.
- Na, tokiu atveju aš tau skolingas kelis šokius, - ir nusinešė į salę jai kvatojant, o vienišos punčo taurės taip ir liko stovėti ant balkono turėklų, kol jų nenunešė tvarkingas namų elfas, dirbantis Hogvartse.
-
Džeinė Meko kartu su Liucijumi Kampiniu įžengė į balkoną. Jis buvo niekuo neįpatingas, tačiau vaizdas iš čia matėsi tikrai kvapą užgniaužiantis. Mergina priėjo prie balkono krašto ir atsirėmė rankomis į turėklus. Klastuolė nukreipė savo žalias akis į žvaigždėtą dangų ir atsiduso.
-Kaip gražu,-sušnabždėjo ji.
Tamsiame nakties danguje nebuvo nė menkiausio debesėlio, tad žvaigždės ir mėnulis matėsi labai gerai. Dangus buvo tarytum tamsus velveto audinys, prie kurio prisiuvinėta tūkstančiai mažų ir žibančių deimantukų-žvaigždžių. Ir vienas deimantas buvo didesnis už kitus-pilnas mėnulis. Tą akimirką juodaplaukė pasigailėjo, kad neturi sparnų. Žvaigždės buvo tokios gražios, kad Džeinei net kilo noras ištiesti ranką jų link ir pabandyti jas paliesti. Tačiau mergina tik žiūrėjo į jas, o žvaigždės atsispindėjo žaliose jos akyse.
-
Liucijus Kampinis praleido Džeinę pirmą, o tada pats įėjo į balkoną. Akį iškart patraukė ryški mėnulio šviesa. Liucijui suvirpėjo širdis: nebeprisiminė, kada buvo paskutinį kartą užvertęs galvą į mėnulį. Bet šiandien, tiksliau - šiąnakt, ne mėnulio pilnatis buvo svarbiausia, o Džeinė. Klastuolis atsistojo merginai iš kairės ir uždėjo savo delną ant jos rankos.
- Ką mąstai, kai žiūri į mėnulį? - paklausė Liucijus šypteldamas. Dabar dangus buvo tamsiai tamsiai mėlynas ir giedras, sklidinas žvaigždžių. IS balkono galėjai matyti ir visą tyvuliuojantį šalia Hogvatso ežerą, o iš tolimos Didžiosios salės atsklido muzikos garsų aidas. Šešiolikametis įkvėpė gaivaus vakaro oro ir veidu pajuto šaltą vėją, pučiantį nuo ežero. Vaikinas tyliai nusiėmė nuo pečių apsiaustą ir uždėjo ant nuogų Džeinės pečių.
- Nesušalk tu man,- šyptelėjo Liucijus.
-
Džeinė šyptelėjo.
-Ko gero, niekada negalvoju apie tą patį dalyką,-pasakė mergina.-galvoju apie džiaugsmą, liūdesį, baimę, mirtį, meilę... Daugiausia apie jausmus. Galvoju apie įvairius žmones, kad ir tave. Kartais susimąstau netgi apie tuos žmones, su kuriais tiesiog prasilenkiau gatvėje. Mąstau, kas nutiks, kai mirsiu. Galvoju, svajoju apie viską.
Klastuolė pakreipė galvą, vis dar žvelgdama į dangų.
-Žinai, niekada nemėgstu astronomijos pamokos, tačiau dangus ištikrųjų nuostabus,-pripažino Džeinė.-ypač naktį. Žvaigždės, mėnulis, planetos... Tai mane tiesiog užburia. Kartais visą naktį žiūriu į dangų ir svajoju.
Liucijui uždėjus švarką juodaplaukei ant pečių, ji šyptelėjo ir atsisuko į vaikiną.
-Ačiū,-padėkojo mergina.-o apie ką tu mąstai žvelgdamas į mėnulį? Pavyzdžiui, dabar?
-
Liucijus šyptelėjęs pakraipė galvą ir prisimerkė.
- Ar man taip tik atrodo, - linksmu balsu prabilo vaikinas.- Ar tu tik ir lauki progos pagalvoti apie kažką liūdno ir rimto? O gal aš tave liūdinu, a?- šypsodamas paklausė Liucijus, kalbėdamas perdėtai priekaištaujančiu tonu. Sušvelnėjęs vaikinas linktelėjo.
- Dangus yra tikrai nuostabus dalykas. - pritarė šeštakursis šyptelėdamas.- Na, aš dienos padaras, naktimis ne taip ir dažnai būnu lauke. Bet kai jau tenka kilstelėti galvą aukštyn į juodą dangų, prisimenu praeitį ir likantropiją. - gana atvirai pasakė Liucijus.- Man įdomu, kas ten aukštai ir ar mes tikrai vieni šitoje bekraštėje visatoje.
Klastūnynui priklausantis moksleivis atsirėmė į turėklą, juosiantį balkoną ir įsižiūrėjo į paslaptingų ūkanų apgaubtą Hogvartso ežerą.
-
Džeinė nusijuokė.
-Ne, aš tiesiog... Mąstau,-nusišypsojusi pasakė klastuolė.
Išklausiusi Liucijaus, ji šyptelėjo ir spustelėjo vaikino ranką.
-Kaip pats man kartojai-praeitis yra praeitis,-ramiai pasakė mergina.-o tai, kad tu esi vilkolakis, nėra tavo minusas. Turi daugybę pliusų ir žmonės turėtų pripažinti tave tokį, koks esi. Aš, pavyzdžiui, retai netgi prisimenu, kad tu esi vilkolakis. Man bloga nuo tų žmonių, kurie žvelgia į vilkolakius kaip į žvėris. Tu esi toks pats žmogus, kaip ir visi kiti, tik per pilnatį, naktį tampi vilku. Spjauk į tuos, kurie sako, kad tu nenormalus arba baisus. Spjauk. Tu man patinki toks, koks esi, ir prisiekiu, jei kas nors tau pasakys nors vieną piktą žodį vien dėl to, kad esi vilkolakis, iš jo liks tik šlapia vieta.
Griežtas merginos žvilgsnis sušvelnėjo ir ji šyptelėjo Liucijui.
-
Liucijus irgi nusijuokė.
- Na, taip, praeitis yra praeitis,- nepaprieštaravo vaikinas.- Bet aš minėjau, kad į naktinį dangų žiūriu retai, tai ir apie praeitį retai galvoju. Galų gale, žinojai, kad žvaigdžių šviesa, kurią mes matome, iki mūsų sklido daugybę metų? Vadinasi, spinduliai iš praeities, o kaip įdomu, kad mes juos matome tik dabar.- nusišypsojo Liucijus, pasakęs astronomijos faktą.
- Kad aš esu vilkolakis, žino nedaug žmonių. Labai mažai. Tik tu ir mano šeima. - pasakė klastuolis. - Ir beje, spjaudytis aš labai nemėgstu,- nusijuokė šeštakursis. Jis žiūrėjo į žalias, užburiančias Džeinės akis ir mąstė. Visgi keistas žmogus - Džeinė. Ar ji iš tikrųjų taip mažai žino apie likantropus, ar tik bando mane paguosti?. Prieš šviesą, sklindančią iš Hogvartso, Liucijaus akys keistai, nežmogiškai žėrėjo - vilkolakiškas bruožas.
-
Džeinė Meko šyptelėjo, Liucijui pasakius astronominį faktą.
-Taigi, jei saulė sprogtų, kažkiek laiko mums dar būtų šviesu, nes iš saulės keliavęs spinduliai pasiektų žemę,-užbaigė juodaplaukė.
Džeinė kiek nustebo.
-Kad sergi likantropija žinojo tik tavo šeima ir aš? Bet... Jeigu slepi, kad esi vilkolakis, tai kodėl pasakei apie tai papasakojai man? Juk tada, anksčiau, mes vos pažinojom vienas kitą...-nusistebėjo mergina.-juk galėjau tave išduoti, visiems apie tai papasakoti... Žinoma, to nepadariau, bet...
Tikrai, kodėl jis nepasakė to tam, ką geriau pažinojo?.. Taip darydamas jis labai rizikavo. Klastuolė mąstė, žvelgdama į sidabrinę Liucijaus jai dovanotą apyrankę, žibančią mėnulio ir žvaigždžių šviesioje. Džeinė klausiamai pažvelgė į klastuolį, laukdama atsakymo.
-
Liucijus linktelėjo šviesiaplaukę galvą. Reiktų tikėtis, kad nesprogs... labai jau karšta pasidarytų... - kažkodėl štai taip pamintijo vaikinas, žiūrėdamas į ežerą.
- Būtent taip ir būtų. - paprastai pasakė šešiolikametis, kreivai šypteldamas. Išgirdęs nuostabą merginos balse, Liucijus pasisuko į ją ir pažvelgęs į jos veidą, nudelbė akis žemyn.
- Taip. Eee.. tu man patikai jau labai seniai...- kiek nuraudęs prisipažino Liucijus. Atsikvėpęs jis įsidrąsino. - aš ir mano šeima slėpėmės ilgai, man tai jau buvo įsiėdę iki gyvo kaulo. O tu man kėlei ir tebekeli pasitikėjimą, seniai tave myliu.
Klastuolis nutilo ir nejučia spustelėjo kaire ranka medinį balkono turėklą. Į ramų veidą pūtė žvarbus drėgnas vėjas, bet Liucijus Kampinis į jį nelabai tekreipė dėmesį.
-
Na, aš juk irgi jam pasisakiau apie animagystę ir ugnies galias. O juk tai irgi žino vis keli žmonės. Džeinė Meko kiek paraudo ir nusišypsojo Liucijui Kampiniui.
-Tu man irgi patikai,-prisipažino juodaplaukė.-bet tada buvo tiek sumaišties... Mano pasiutęs dėdė Juodasis, medinio namelio paslaptis, dar sielvartas dėl mirusios sesers... Aš jau nebesusigaudžiau toje jausmų maišalynėje. O jeigu tik būčiau buvusi drąsesnė ir įveikusi visas neigiamas emocijas, galėjome jau būti kartu. Jau seniai būčiau tau dainavusi.
Klastuolė švelniai šyptelėjo ir palietė Liucijaus ranką.
-Na, dabar jau nebebaisu ištarti tai, ką jaučiu tau. Myliu tave,-Liucijui į ausį sušnabždėjo Džeinė ir nežinia kodėl sukikeno.
Mergina trumpam atsitraukė nuo vaikino ir tada švelniai priglaudė savo lūpas prie jo lūpų.
-
Liucijus Kampinis žvelgė į žalias Džeinės Meko akis. Ir kurgi, po perkūnais, aš buvau anksčiau? - mąstė vaikinas. Galėjau su Džeine būti jau seniai.
- Pasirodo, kiekvienoje giminėje yra tokių asilų, gadinančių visus šeimos susibūrimus ir giminės reputaciją,- pacitavo sakinį iš kažkokio, rodos, animacinio, žiobarų filmo nuoširdžiai šypsodamasis Liucijus.- Būna tokių juodesnių gyvenimo laikotarpių, nieko nepadarysi... pilnai tave suprantu.. - švelniu balsu kalbėjo Klastūnyno moksleivis merginai.
- Aš irgi tave myliu. - šiltai sušnabždėjo vaikinas ir stipriai, tvirtai apkabino Džeinę per liemenį, nebeketindamas jos paleisti ir užsimerkęs įsisiurbė į merginos lūpas. Buvo šilta ir gera, jokio vėjo, pučiančio nuo ežero, justi nebebuvo. Šviesiaplaukėje Liucijaus galvoje buvo tuščia, lyg išsiurbta su geriausiu dulkių siurbliu. Nuskambėjo tik vienas žodis: ,,Euforija".
-
Džeinė viduje šokinėjo iš džiaugsmo. Seniai taip reikėjo. Durna buvau, kad tirtėjau iš baimės kampe, kol pagaliau išdrįsau prisipažinti Liucijui. Klastuolė apkabino vaikiną ir palietė jo šviesius plaukus, sukišo į juos pirštus. Ir tą akimirką, stovėdama mažame balkonėlyje po žvaigždėtu dangumi ir bučiuodama Liucijų Kampinį, ji buvo pasijuto pačia laimingiausia mergina pasaulyje. Viskas nublanko-žvaigždės, medžiai tolumoje, muzika, netgi tas ryškus mėnulis. Liko tik Džeinė ir Liucijus. Kai po kiek laiko jų lūpos išsiskyrė, Džeinė nieko nesakydama pakėlė savo žalias akis į Liucijų ir nusišypsojo. Tada nusijuokė ir, vis dar apkabinusi ji, paklausė:
-Tai gal nori būti mano vaikinas?
-
Liucijus aistringai bučiavo Džeinę Meko, jusdamas jos ranką ant savo galvos. Seniai klastuolis nejautė tokios ramybės ir tokio džiaugsmo. Lūpų kampučiai patys pakilo, vaikinas buvo laimingas. Tada Džeinė atsitraukė nuo Liucijaus, o lūpos išsiskyrė. Vaikinas atsimerkė ir nusišypsojo Džeinei, tebelaikydamas ją apkabintą per liemenį lyg brangiausią savo turtą.
- Koks keistas klausimas, - nusijuokė Liucijus ir nustebusiu tonu paklausė: - O aš vis dar nesu tavo vaikinas, Džeine? Jei nesu, tada noriu juo tapti.
Tebesišypsodamas vaikinas priglaudė savo lūpas prie Džeinės lūpų. Ūgių skirtumas irgi buvo puikus, Liucijus buvo šiek tiek aukštesnis už Džeinę, ir neabejotinai stipresnis. Keistai jautėsi, laikydamas tokią žavią, trapią būtybę savo tarytum kaustytuose metalu gniaužtuose ir žinodamas, kad vargu, ar galėtų ji išsilaisvinti, net jeigu to panorėtų. Liucijus atlaisvino rankas ir atsitraukė, pagalvojęs, kad riešinės, paslėptos po baltais marškiniais, gali Džeinei spausti nugarą.
- Atleisk,- sumurmėjo vaikinas.
-
Džeinė nusijuokė.
-Tikrai kad keistas klausimas...-pritarė mergina.-bet vis gi negaliu tavęs pasigrobti net neatsiklaususi. Daugybė merginų įsiustų.
Juodaplaukė dažnai matydavo kikenančias ir raustančias merginas, žvelgiančias į Liucijų. Visur. Koridoriuje, kieme, lauke, netgi Klastūnyno bendrajame kambaryje. Ir taip, ją šiek tiek imdavo pavydas. Pajutusi geležines riešines sau ant nugaros, klastuolė nustebusi paėmė Liucijaus ranką ir patraukusi viršun marškinių rankovę apžiūrėjo geležinę riešinę.
-Viskas gerai, neskaudėjo, bet... Ar tau jos neveržia?-paklausė Džeinė.
Mergina savo burtų lazdelės galiuku prilietė geležinę riešinę, mintyse ištarė burtažodį ir riešinė tapo kaip tik tokio dydžio, reikiamo Liucijaus rankai. Tą patį ji padarė ir su kita riešine.
-Na, štai. Dabar geriau?-baigusi savo darbą paklausė klastuolė.
-
Liucijus šelmiškai šyptelėjo. Visur pilna galinčių ir trokštančių man į glėbį įkristi vištelių... Bet jeigu tik galiu, išsirenku geresnį grobį, kurio laukiau tiek daug metų... - linksmai mąstė klastuolis.
- Sakai, pasigrobti... - nusijuokė vaikinas. - Bet kad aš niekam ir nepriklausiau..
Liucijus stebėjo, kaip Džeinė atsmaukia jo rankoves ir savo švelniomis rankomis laikydama jo ranką, apžiūrinėja riešines. Nespėjus nieko pasakyti, ji geležį padidino, kad šiam būtų patogiau. Nežinia, ar tai ir buvo, ar vaikinui tik pasivaidenu, kad iltiniai dantys pailgėjo lyg per transformaciją.
- Ne, ne, ne...- nervingai suvapėjo Liucijus ir skubiai išsitraukęs iš kelnių kišenės lazdelę, jos galiuku palietė riešines ir jas truputėlį susiaurino. - Ačiū tau, bet atleisk, reikia taip... - pasakė klastuolis kreivai šypteldamas. Išvydęs keistą merginos žvilgsnį, Liucijus dešine ranka parodė į visu gražumu pasirodžiusią pilnatį.
- Tai dėl jos. - tyliai pasakė vaikinas, paimdamas Džeinės ranką.
-
Džeinė supratingai šyptelėjo.
-Ak, suprantu... Atleisk. Nežinojau, kad tas metalas dėl geležies,-atsiprašė mergina.
Klastuolė spustelėjo Liucijui ranką.
-Tikriausiai sunku šitaip... Kiekvieną pilnatį, kai nenori virsti vilku, kamuotis. Būti su metalinėmis riešinėmis, gerti vaistus,-tyliai tarė juodaplaukė.
Hogvartso pilyje ėmė gesti šviesos. Vienas po kito ėmė temti kambarių langai. Darėsi vis šalčiau, tamsiau ir vėliau. Iš dangaus ėmė leistis snaigės. Muzika, grojusi didžiojoje salėje, nutilo, ir pasigirdo į savo koledžų kambarius beeinančių mokinių žingsnių keliami garsai. Džeinė nuo savo pečių nusisiautė Liucijaus švarką, padavė jį jam į rankas ir atsiprašomai šyptelėjo.
-Atleisk, jau vėlu. Turiu eiti,-atsiprašė juodaplaukė.-susitiksim Klastūnyno bendrajame kambaryje?
Mergina jau žengė link durų, tačiau sudvejojusi grįžo ir trumpai, švelniai pabučiavo Liucijų. Tada jam šyptelėjo ir atsisveikino:
-Labanakt.
Ir išėjo.
-
Liucijus linktelėjo, šypteldamas. Gera turėti suprantantį žmogų.
- Nieko... - atsiduso klastuolis. Paklausęs Džeinės, vaikinas nusišypsojo. - Šiandien yra pirma mano diena, kada savo noru užsidėjau šituos metalo gabalus. Norėjau su tavimi pabūti.- pasakė šeštakursis.- Paprastai tik išgeriu virsmą palengvinančio eliksyro.
Liucijus stebėjo Hogvartso pilies langus. Ant baltų vaikino marškinių ir į plaukus leidosi snaigės. Liucijus vieną pūstelėjo nuo savęs. Atgavęs savo apsiaustą, Liucijus pasisuko į Džeinę.
- Suprantu. Ne, su apsiaustu grįžk į bendrąjį kambarį. Aš su riešinėmis vis vien neužmigsiu.- karčiai šyptelėjo šešiolikametis. Gaila suplėšyti gerą daiktą. O ir Hogvartso koridoriuose ne Havajai... - pagalvojo Liucijus, vėl apgaubdamas Džeinę švarku.
- Labanakt, rytoj susitiksim.- atsisveikino Liucijus Kampinis ir luktelėjo, kol Džeinė atvers duris. Tada atsistojo ant balkono turėklo ir lazdele palietė riešines, jas praplėsdamas tiek, kad tapdamas vilkolakiu nepamestų, bet magija kūno nebeveiktų. Išdygo kailis, pailgėjo snukis ir dantys. Neišlaikęs pusiausvyros, didžiulis vilkolakis nugarmėjo žemyn ir nukritęs ant žemės, nuskuodė į Uždraustąjį mišką.
-
Auri lipo ant stogo, tačiau iki galo jo nepasiekusi, pasuko kitur. Šešėliai nakty rodė, kad ten kažkas yra, tą patį liudijo ir balsai. Mergina nenorėjo trukdyti. Tyliai nutykinusi aukščiausiu pilies koridoriumi priėjo praviras duris ir kyštelėjo pro jas šviesiaplaukę galvą. Pūstelėjo vėjas. Auri prasmuko pro durų tarpą ir tyliai jas uždarė. Atsiduso. Kelias sekundes stovėjo basomis kojomis ant šaltų akmeninių plytelių veidu į duris. Paskui apsisuko. Septintakursės akys nušvito, kai ji išvydo, kur atsidūrė. Džiaugsmingai spygtelėjusi Auri prišokavo prie turėklų ir atsirėmė į juos. Kelias minutes spoksojo iškėlusi galvą į žvaigždes, vėjas kedeno plonyčius trumpus plaukus. Staiga mergina užšoko ant turėklų ir atsistojo. Plonos medvilnės naktiniai marškiniai plaikstėsi aplink kojas. Auri pažvelgė žemyn. Niekada nebijojo aukščio, tačiau dabar susverdėjo. Laimė, jai pavyko išsilaikyti nenukritus šimtus metrų žemyn i rneišsitėškus ant kietos žemės. Plačiai atmerktos pilkos Auri akys stebėjo viską aplink, baltis mažos pėdos įsitempė ir kaip paukščio kojos įsikirto į turėklus. mergina troško muzikos.
-
Katerina vaikščiojo koridoriais nerasdama sau vietos. Nusprendė pakvėpuoti grynu oru. Einant link balkono pamatė jame jau kažką esant. Ten ant turėklų stovėjo kažkokia blondinė mergaitė. Ant turėklų!!!, išsigandusi pagalvojo Katerina.
-Tikiuosi nesiruoši nusižudyti?- tyliai, kad neišgąsdintų vyresnės kokiais dviem metai merginos, paklausė. Tada priėjo prie turėklo ir silpnai į jį atsirėmė, kad pati jos nenustumtų. Užsimerkė ir pradėjo uosti orą - nuo uždraustojo miško sklido pušų spyglių ir sniego kvapas. Keista, kad Katerina jį iš viso užuodžia. Bet ji tiesiog kvėpavo gilias ir retais įkvėpimais, tada pasižiūrėjo į merginą. Ji buvo maždaug septintakursė.
-Beje, mano vardas Katerina. O tavo?- mandagiai susipažino ir atkišo ranką, merginai paspausti. -Kelintas tavo kursas?- bandė užmegzti pokalbį. Katerinai bekalbant su mergina, pasidarė šalta. Na nenuostabu, juk dar net ne pavasaris. O ji apsirengusi tik kelnes, maikę ir batus.
Katerina pradėjo niūniuoti savo mėgstamą dainą. Jai iš niekur nieko užėjo noras dainuoti, šokti, gal net "taškytis" kaip per Mis Hogvartso atidarymą. Bet šalia buvo liudininkė, kuri visa tai matytų. Gal neg pakriktų jos psichika nuo tokios Katerinos. Tad ji nenorėjo rizikuoti. -Koks tavo koledžas? - iš smalsumo paklausė Grifiukė. Ši mergina jai jau atrodė matyta.
-
Auri krūptelėjo, spygtelėjo ir susverdėjusi nušoko nuo balkono turėklų. Per arti. Sukosi merginos galvoje, ji atsitraukė nuo atėjūnės kiek galėdama toliau, kol nugara įsirėmė į balkono truėklą. Akys lakstė netoliese stovinčios merginos kūnu aukštyn žemyn kaip išgąsdinto žvėriuko. Šiek tiek aprimusi tyliai atsakė lėtai ir atsargiai dėliodama žodžius:
- Nenoriu... Žudytis... Ne.
Kitai merginai prisistačius Auri tik linktelėjo ir ėmė mąstyti, ar sakyti savąjį vardą ar ne. Nusprendė, kad nieko blogo nebus, jei pasakys.
- Auri, - ištarė tą vienintelį žodį ir sudrebėjo. Pūtė vėjas o su plonučiais medvilniniais marškiniais septintakursė jautėsi tiesiog perpučiama kaip... na, tiesiog perpučiama. Nepatikliai žvelgė į ištiestą ranką ir savosios nepadavė. Nepasitikėjo žmonėmis. Išgirdusi dar du klausimus kelias minutes tylėjo bandydama prisiminti, koks jos kursas. Koledžą prisiminė, kaip neprisiminsi, kai didžiumą laikąo, kai lyja, praleidi ryškiai raudonuose kambariuose ir ant kiekvieno kampo šmėkščioja auksiniai liūtai. Galiausiai įveikusi savo trumpalaikį atminties parardimą, ištarė tris žodžius:
- Septintas. Grifų Gūžta, - Auri žmonėmis nepasitikėjo, tačiau kiekvieno istoriją ją labai domino. Pati kalbėti ir pasakoti nemėgo.
- Papasakok apie save, - nustebindama net save pačią, paprašė Auri.
-
-Papasakok apie save,- mergina, kurios vardas buvo Auri, paparšė Kateriną. Katerina buvo nustebusi.
-Kad net nėra kas pasakoti...- tyliai sušnabždėjo Katerina. Jos balsas užlūžo, bet ne dėl to, kad ji jau ruošėsi verkti, nes ji buvo pakankamai stipri ir turėjo daug valios tam pasipriešinti, o todėl, kad ji niekada nepagalvojo apie save ir savo istoriją. Ji jau daugelį metų meluoja žmonėms į akis, tad yra nuostabi aktorė ir galėjo apmauti bet ką. Grifė pasižiūrėjo į Auri, taip pat Grifę. Taip ir žinojau kad kažkur tave mačiau..., pagalvojo Ketė. Ji nusišypsojo Auri.
-Iš kur tu? Be to kodėl taip vėlai naktį esi lauke, bei kodėl naktį stovėjai ant turėklų, jeigu galėjai netyčia nukristi porą šimtų metrų, ir "pokšt!"?- Katė apklausinėjo Grifiukę Auri, rodydama rankomis sprogimo gestą, kai pasakė "pokšt!". Katerina vėl nugara atsirėmė į turėklą ir pasižiūrėjo į Auri tiriamu žvilgsniu. Ji buvo labai simpatiška septintakursė. Buvo daug vyresnė už pačią Kateriną, bet Katerina žiūrėjo į Auri kaip į kokią senai pažystamą draugę. Ir tikėjosi, kad ji ir taps jos drauge.
-
Auri papurtė galvą. Niekada nemėgo pasakoti. Buvo klausytoja. Klausėsi visko, muzikos, pasakų, dažniausiai kitų žmonių istorijų. Norėdamas pasakyti Auri paslaptį, visda galėjai būti tikras, kad septyniolikmetė jos neišduos. Tiesiog neturėjo jokio noro ir naudos jai iš to nebūtų. Ji buvo tik klausytoja, galėjo imtis veiksmų, jei reikėjo. Pasaulį ji norėjo išgirsti.
Nebuvo reikalo išsisukinėti, esą Auri istorija neįdomi ar dar kokia nors, tad mergina paprasčiausiai ištarė:
- Nemėgstu pasakoti. Žinau, kad galėjau, - pridūrė Auri ir pakėlė akis į dangų tarsi norėdama iš žvaigždžių išgirsti atsakymą į savo nebylų klausimą: Juk ji - tai paslaptis? Taip Auri galvojo apie Kateriną. Nesimatė aiškiai, bet spetintakursė nujautė, kad tai, ką nuolatos apie sve žmonėms pasakoja Katerina, nėra visiška tiesa. Be abejo, Auri negirdėjo nei vienos iš tų istorijų, tačiau nujautė. Pasiklysi tarp savo paslapčių ir pamesi tkrąjį savo gyvenimą. Mintyse pasakė Auri Katerinai. Koks tikslas slėptis? Merigna nenorėjo, kad katerina išgirstų. Mintyse užduodma klausimus grifiukei, užduodavo klausimus ir sau, į kuriuos paskui ilgą laiką ieškodavo atsakymo. Auri šviesiomis pilkomis akimis stebėjo Kateriną.
-
Auri žiūrėjo į žvaigždes lyg ko nors klaustų. Grifė buvo susimąsčiusi, lyg ieškotų atsakymo ar dar ko nors. Nors tarp jūdviejų tvyrojo visiška tyla, ji bent jau buvo maloni ir jauki. Katerina taip galėtų visą naktį išbūti su Auri, tylint. Tada papūtė vėjėlis ir Katerina taip sudrebėjo, kad nusprendė daugiau nepasiliksianti šaltame ore.
-Auri, gal eime vidun? Lauke labai šalta,- paklausė kaip mažesnė sesė vyresniosios. Katerina buvo apsikabinusi save rankomis, kad nesušaltų ir visa drebėjo. Anksčiau nebuvo pastebėjusi, kad būtų buvę šalta. -Auri?- dar kartą kreipėsi Ketė į Grifę. Ji atrodė lyg būtų kažkur kitur. Katerina silpnai ją pakratė. -Apie ką galvojai? Atrodė kad net atsijungei,- pajuokavo.
Joms dar pastovėjus balkone kokias porą minučių, Katerina nebeištvėrė. Ji stvėrė Auri ranką ir išsitempė iš balkono į šiltą ir apšviestą koridorių.
-Ten buvo labai šalta...- pasiteisino Katerina Auri beuždarinėdama balkono duris.
-
Auri vėl pakėlė akis į žvaigždes. Lyg iš tolių girdėjo atsklindantį katerinos balsą, tačiau ne itin kreipė dėmesį. Pajuto, kaip katerina ją pakratė, tačiau mergina vis tiek nekreipė dėmesio. Buvo labai susimąsčiusi. Ji tiesiog nesuprato. Ir bandė suprasti, įžvelgti. Kodėl ji slepiasi? Slepia save nuo žmonių? Auri pajuto labai didelį norą tai sužinoti. Galbūt tereikia paklausti. Tačiau neišgąsdinti. Auri pajuto, kaip Katerina pastvėrė ją už rankos ir tempte ištempė iš balkono. Auri pabudo iš savoptiko transo tik tada, kai kūnu pajuto šilumą, nebepūtė ledinis vėjas. Pabalusios spetyniolikmetės galūnės [pamažu ėmė atitirpinėti.
- Nieko tokio, - tarė Auri Katerinai. Su šiokiu tokiu ilgesiu pasižiūrėjo į uždarytas balkono duris. Staiga pačiupo katerinai už riešo ir išplėtusi pilkas akis paklausė:
- Katerina, kodėl tu nori pasislėpti? Kodėl meluoji apie save žmonėms?
Auri tonas nebuvo kaltinantis ar piktas. Maldaujantis.
-
- Katerina, kodėl tu nori pasislėpti? Kodėl meluoji apie save žmonėms? - maldaujančiu tonu paklasuė Katerinos Auri. Katerina truputį sutriko, bet greitai supratusi klausimo esmę atsakė:
-Kaip suprasti, nieko aš nemeluoju?- bandė juokais numesti šią temą, taip pat ir pamelavo. Katerina jau graužė pati save iš vidaus, kad visiems meluoja. Bet ji turėjo tai daryti, jeigu norėjo, kad kiti aplinkui ją liktų sveiki, ir gyvi. Ji niekam, niekam nėra pasakojusi apie save, apie tai ką jai teko išgyventi, ir apie tai kas jos laukia ateityje. Vienintelis žmogus kuris tai žino yra jos brolis Semas. Ir Katerina nori kad taip ir liktų, kad niekas nesužinotų.
-Žinai, jau vėlu, mums reikėtų eiti,- po ilgos tylos pranešė Katerina. Tada pasižiūrėjo į už Auri esantį balkoną. Kateriną lyg kokia jėga tempė į jį. Ji vėl norėjo išeiti į lauką ir pajausti nakties vėsą. Bet jau tikrai buvo gerokai po vidurnakčio, ir reikėjo kaip nors atsikratyti Auri, nes kitaip Katerina neiškęs ir viską, viską papasakos. Ji norėjo viską papasakoti Auri, nes ji jai atrodė kaip kokia vyresnė sesuo, ir ji atrodė patikima. Bet ji negali, tiesiog negali. Katerinai niežėjo liežuvis, tad kol ji dar nepaleido jo įš darbą ištarė ASuri:
-Kada nors papasakosiu...- sušnibždėjo ir nubėgo koridoriumi.
-
Tebrent Tisakai di Elthaber, nerūpestingai užsimetęs raudoną kuprinę ant pečių (kaip keistai ,,pjovėsi" juoda, raudona ir mėlyna spalvos), žygiavo koridoriumi. Geriau eiti įstrižaine, negu kraštinėmis... - galvojo berniukas, prisimindamas metalo šedevro pjūvius savo kambaryje. Varno Nago mokinys niekur neskubėjo, nes jau buvo po pamokų. Pastebėjęs, keletą nedraugiškai į jį vėpsančių klastuolių, Tebrent pravėrė pirmas pasitaikiusias duris į kairę ir apsimestinai užtikrintas įžengė vidun. Vaje, Susimoviau... - pagalvojo pirmakursis, išvydęs balkoną. Vis dėl to neištvėręs jis priėjo prie balkono turėklų ir pažiūrėjo tiesiai žemyn - o vaizdas buvo bauginantis - toks aukštis! Berniukas kilstelėjo galvą ir įsižiūrėjo į Uždraustąjė mišką. Vyresntysis jo Saruman pasakojo, kokių baisybių ten esama, ir priešingai, negu daugelis pašėlusiai drąsių Hogvartso moksleivių, Tebrent visiškai netroško eiti į tą baugią ir tamsią girią. Greičiausiai ne visai todėl, kad ten šalta, nejauku, kad rizikuoji būti suplėšytas į šimtus mažyčių kąsnelių ir ne dėl to, kad Tebrent būtų bailys. Ne visai. Uždraustajame miške nebuvo nė gabalėlio metalo...
((Kas nori rpg?))
-
Baigėsi pamokos ir Jekaterina be garso greitai ėjo link balkono. Jai reikėjo atsigauti. Susimojavusi su keliais pažįstamais pakeliui ji tyliai pravėrė duris ir įsmuko į balkoną nepastebėjusi vienišos personos iš Varno Nago, stovinčios netoli juodaplaukės. Antrakursė perlipo per balkono turėklus ir atsisėdo ant jų kojomis į bedugnę. Kitaip nei šalia stovinčio Varno jos žvilgsnis ilgesingai krypo į mišką. Tikriausiai labiausiai tos vietos ji pasiilgo visame Hogvartse. Vėjas plaikstė jos juodus, ilgus plaukus, kuriuos mergaitė laikė kiek apsitiesinusi. Mėnuo pilnatis pasidabravo jos odą ir išryškino gražius veido bruožus. Būtent dėl šios priežasties jai patiko pilnatis. Tokiu metu ji atrodydavo... kitaip. Ne taip, kaip visada. Paslaptingiau.
-
Tebrent godžiai gėrė vėsų, rūko pilną orą, o tada staiga krūptelėjo, kai šalia jo pasirodė keista žmogysta su klastuolišku herbu ant uniformos. Tai buvo Klastūnynui prikllausanti antrakursė, kaip žaibiškai įvertino Tebrent. Ši perlipo per balkono turėklą ir ant jo atsisėdo. Pirmakursiui varnanagiui tai atrodė keistai ir kvailai, kaip neabejotinai ir ilgesio persmelktas žvilgsnis, nukrypęs link Uždraustojo miško.
- Labas,- negarsiu, bet tvirtu balsu pratarė Tebrent Tisakai di Elthaber, žiūrėdamas į mėnesienos nusidabruotą Jekaterinos veidą. Aišku, jos vardą berniukas sužinojo tik perskaitęs ant apsiausto nugaros, mat iš pamokų dar nebuvo įsiminęs vardų. Ir antrakursiai su pirmakursiais nebendravo - galbūt taip išreikšdavo pyktį dėl atstumtųjų rango, kurio paragaudavo kiekvienas, arba didžioji dalis Hogvartso mokyklos pirmakursių. Tolyn viskas jau sulygėdavo ir moksleiviai, pažinę vieni kitus, susidraugaudavo.
-
Jekaterina vis dar mąstė apie įvairias Uždraustojo Miško vietoves žiūrėdama į jį ir net krūptelėjo išgirdusi tylų pasisveikinimą. Ji ramiai atsisuko ir mėnulio šviesoje žaižaruojančiu mėlynų akių žvilgsniu nužvelgė berniuką, kuris stovėjo šalia jos ir kurio Jekaterina nepastebėjo. Jis buvo pirmo kurso Varnius su itin keistu vardu vei pavarde. Dar kartą permetus jį žvilgsniu, mergaitės lūpose ėmė žaisti šypsenėlė.
- Labas, - visiškai ramiai pasisveikino Klastuolė ir pagalvojo, kad drąsus pirmakursis kalbina už save vyresnį ir ypač Klastūną. Jekaterinos žvilgsnis slydo link miško. Pernai ji tenai sutiko keletą vienaragių ir mergaitė pastebėjo, kad šie jos nesibaido. Akį traukė ir ežeras, kurio viduryje esančioje saloje naktį vyksta nepaaiškinamai keisti dalykai. Klastuolė turėjo visus metus aiškintis toms paslaptims. Jos akys nukrypo ir prie Gluosnio Galiūno, prie kurio ji išmoko galingiausių gynybinių kerų. Ir tai buvo tik vakar.
-
Venera dideliais akmeniniais laiptais lipo link balkono. Galiausiai pasiekusi tikslą atsikvėpė ir tyliai pravėrė duris. Mergaitė nuėjo į tolimiausią balkono kampą ir iškišo kojas pro virbus juosiančius balkoną. Ji pasilenkė ir pažiūrėjo žemyn. Venera nebijojo aukščio, jis ją lengvai svaigino ir tai Venei patiko. Ji galėjo valandų valandas išsėdėti ant šluotos. Kartais ji be galo norėjo tapti paukščiu kad galėtų skraidyti. Aukštį Venera labai mėgo. Ji sėdėjo ir tabalavo kojomis. Delnai gniaužė šaltus virbus. Veneros rankos visada buvo šaltos ir baltos. Pilkos akys žvelgė į tolį. Vėjas plaikstė mėlynų plaukų sruogas. Atrodė lyg mergaitė miegotų ar būtų išvykusi į kitą pasaulį. Bet Venera matė tik perlamutrinį ežero paviršių. Jis jai buvo kažkuo artimas ir nežinia kodėl ji jo pasiilgo. Vanduo buvo Venės stichija. Kai mergaitei būdavo liūdna ji tiesiog nueidavo prie ežero ir jai pasidarydavo geriau. Staiga Venė pamatė dvi personas kitame balkono gale.
-
Tebrent Tisakai di Elthaber nužvelgė Jekateriną Houly. Vardas rusiškas, pavardė angliškas. Matyt, kad tėvukai trenkti. - nustatė Tebrent, pastebėjęs ir keistą žaižaravimą Jekaterinos akyse. Po kiek laiko iš už nugaros atsklido nedrąsūs, garantuotai mergaitiški žingsniai. Pirmakursis tyliai atsiduso - o juk tikėjosi balkone paspoksoti į ežerą ir metalu kvepiančią Kvidičo aikštę vienas. Patrynęs šalančius delnus (na, iš tiesų, tai šalo tik vienas. Kitas kažkodėl ne), Tebrent pasisuko į duris iš balkono vedančias atgal į koridorių. Varniukas nemėgo tokių sambūrių, o be to - jau temo - nesinorėjo netyčia susitikti kokio nors pikto ir neišsimiegojusio profesoriaus ir netyčiukais prarasti kokį pusšimtį Varno Nago taškų. Neduok dieve...
-
Jekaterina gana lengvai išskaitė Varnos veide nuomonę apie save. Šitai ji galėdavo daryti, nes buvo sutikusi tik gal truis žmones Hogvartse ir visame savo draugų rate, kurių negalėjai suprasti pažvelgęs jiems į akis. Tiesiog per keistą ir liūdną gyvenimą šis dalykas privalėjo įsiėsti į mergaitės galvą, kitaip jai būtų gyventi buvę labai sunku, jis būtų pilnas nusivylimų. Mergaitė žiūrėjo į tolius ir svajojo apie gyvenimą. Tokį, kur gali bėgti miškuose ir džiaugtis laisve. Klastuolė neabejotinai buvo laisva siela ir niekas, net ji pati savęs negalėjo suvaržyti ir padaryti tokia, kaip kiti. Tiesiog to negalėjo niekas. Antrakursė jau buvo vieną kartą jautusi, ką reiškia, kai tave uždaro savyje. To jausmo ji pakartoti nenorėjo ir niekada nesiruošė to daryti. Staiga ji pajuto, kad nuo Varnos kiek trenkia metalu. Va tokie dalykai tai nevyksta kasdien...
-
Tebrent akys trumpam sublizgėjo (hmm, tai labiau psichologinis terminas - akys blizga tada, kai žmogus būna klastingai nusiteikęs arba ironiškai linksmas). Akivaizdu, kad su Jekaterina jiedu apsikeitė klastinga pagarba ir suvokimu apie kits kito keistumą. Nesugalvodamas, kaip kitaip beprabilti, di Elthaber užmetė porą žioplų frazių:
- Tu Jekaterina? Mokais Klastūnyne?
Tebrent nuoširdžiai šypsojosi, kaip įmanydamas nuoširdžiau - o juk pirmakursėlis savo veido ir nuotaikos dar niekaip negali valdyti profesionaliai. Nors Tebrent Tisakai di Elthaber tai suprato ir dažnai užpavydėdavo suaugėliams, kurių negalėjai nėmaž suprasti. Stovėdavai ir žiūrėdavai į suktas, daug patyrusias akutes ir mąstydavai, ar iš tikrųjų šis žmogus nuoširdžiai sako ryte valgęs sušį arba vakar paspaudęs ranką... darbovietės direktoriui.
- Ko taip žiūri?- keistai jausdamasis paklausė berniukas, išvydęs keistą Jekaterinos žvilgsnį, kai ji pajuto metalo kvapą.
-
Jekaterina pažvelgė į pirmakursį ir nuoširdžiai pasistengė nekvatoti. Ji negalėjo patikėti, kad prieš metus buvo tokia pat.. nedrąsi? Baikšti? Ir dar labiau.
- Taip, aš Jekaterina Houly, esu antrakursė ir taip pat Klastuolė, - ties paskutiniu žodžiu juodaplaukės akys žybtelėjo. Ir taip tamsoje ji atrodydavo kraupiai, bet kartais jai užeidavo noras prigąsdinti kitus. Pamačiusi, kad spoksojimas - silpnoji Tebrent vieta, šyptelėjo.
- O tu būsi Tebrent? Iš Varno Nago? - mergaitė neturėjo priešiškų jausmų Varniečiams, bet vistiknesusilaikydavo pasakydama "Ar tu Varna?". Tai buvo jos Klastuoliškas bruožas.
- Žiūriu, tau patinka dirbti su metalu, - Klastuolė puikiai žinojo, kad geriausias būdas palaikyti pokalbį - kalbėti apie pomėgius. Ir netik savo.
-
Buvo graži pavasario diena. Saulė švietė pro baltus ir lengvus it pūkas debesis. Po kiemą lakstė vaikai ir vaikščiojo profesoriai, danguje skraidė varnos ir kelios pelėdos. Balkone tupėjo katė. Gyvūnas buvo pilkas su baltomis dėmelėmis, o letenėlės buvo juodos.
Gabriella įžengė į balkoną. Ji buvo apsirengusi aptemptus džinsus ir rudą paltą. Klastuolė valgė obuolį.
- Kokia tu graži, - pamačiusi katę ištarė Gabriella ir paglostė katę. Ši sukniaukė ir pradėjo šnypšti.
Gabriella pamatė gyvūnui ant nugaros pūliuojančią žaizdą. Septintakursė išmetė apgraužtą obuolį ir išsitraukusi burtų lazdelę sumurmėjo burtažodį. Žaizda kaip mat pradėjo gyti, o katė - murkti. Gabriella atsisėdo ant netoliese sėdinčio suoliuko ir pradėjo svajoti glostydama katės kailiuką.
-
Kasiopėja, eidama atbulomis ir tik kartkartėmis atsigręždama pažiūrėt į kelią, kalbėjosi su savimi. Nežinia kodėl ji ėjo atbulomis, nežinio kodėl ji kalbėjosi su savimi, bet iš šalies tai atrodė begalo keistai.
-...O jeigu užbūrus ar sušėrus jam mėsos, mirkytos tame eliksyre? Jis galėtų bent kelias valandas turėti sparnus. Nors neabejoju, kad ir Katė su Grifu norėtų paskraidyti... Gal juos visus užbūrus? Vargu ar ėstų tą mėsą, kvapas vis tiek būtų keistas. Bet ar yra tokie burtai, leidžiantys išauginti sparnus gyvūnams? Reiks paieškoti bibliotekoje...-kalbėjo su savimi Kasiopėja apie savo kates, kol nugara neatsitrenkė į balkono duris. Atsisukusi, ir vis dar tebepliurpdama pati su savimi apie savo augintinius, ji atidarė duris ir įžengė į atvirą patalpą, žiūrėdama viršun ir visiškai nekreipdama dėmesio į kelią.-Nee, bet gal kerai per daug skausmingi... Katei nepatiks... O, labas,-Kasiopėja užmačiusi Gabriellą staiga pasisveikino šiek tiek išraudusi. Juk ne kasdieną šneki su savimi apie sparnuotas kates. Šyptelėjusi Gabriellai, Kasiopėja apsižvalgė. Aišku, pro jos akis neprasprūdo ir katė.-KATĖ!-Net šoktelėjo viršun Kesė, pripuldama prie gyvūnėlio, kasydama jam paausius ir glostydama galvą.-Kokia miela! Čia tavo?-Kasiopėja toliau glostė murkiančią katę.
-
Gabriella glostė katę tol, kol nepamatė Kasiopėjos užpakalio bumbtelint į balkono duris. Vaje, garbanėle, garbanėle... Nusijuokė klastuolė. Katė pakėlė galvą nuo Gabriellos kelių ir išpūstomis akimis pradėjo stebėti garbanėlę.
- Labas, - nusišypsojo Kesei Gabriella. - Ne, ne mano, ką tik jai išgydžiau žaizdą nugaroj. Bandau jai sugalvoti vardą. Mąsčiau apie Pilkę, Rainę, Juodę... - žvelgdama į gintarines bevardės akis, vardino septintakursė. - Prisėsk. Ką gero papasakosi?
Šviesiaplaukė perkėlė katę ant Kasiopėjos kelių ir atsistojo. Mergina nuėjo link turėklų ir įsistebėjo jau betuštėjantį kiemą. Jos akys pakrypo link ežero. Vanduo buvo skaidriai žydras, ežero pakrante žingsniavo keli mokiniai. Uždraustasis miškas buvo ramus ir tamsus...
-
Kasiopėja visą laiką glostė, kasė ir kitaip visaip niurkė tą vargšę katę. Bet ji nesiskundė. Priešingai - murkė kaip koks traktoriukas.
-Pavadink Žydre. Jos akys ryškai žydros. Arba Plunksa. Ji lengva kaip plunksnelė. Dar gali pavadinti kokia Nikte ar Eos. Jeigu tau patinka Graikų mitologija,-Kasiopėja neatsikvėodama išpyškino visus mintyse galvotus vardus. Kartais galvojant vardus, jos fantazija nuskrisdavo per toli, tačiau šį kartą ji sugebėjo susitvardyti. Nusišypsojusi Gabriellai, ji toliau kasė katei paausius. -Nieko įdomaus mano gyvenime nenutiko. Na, beveik,-ji žvilgtelėjo į kairę, nuleisdama akis tardama paskutinius du žodžius. Taip, beveik nieko įdomaus nenutiko. -O ką tu gero pasakysi?-ji paskubom kreipėsi į Gabrielą, nusišypsodama beveik nuoširdžia šypsena.
-
(( Kas čia per beveik nuoširdi šypsena? :D ))
- Gerai, bus plunksna, - svajingai tarė Gabriella ir vėl atsisėdo šalia Kasiopėjos.
Klastuolė išsibūrė sau plunksną ir siūlų.
- Padarysiu jai antkaklį, - paaiškino greitai Gabriella.
Mergina pasiėmė siūlą ir greitai iš jo surezgė tinklą panašų į sapnų gaudyklės.
- Pamiršau išsiburt... - kaip bobutė pradėjo burbėt Gabriella, o vėliau nusijuokė.
Septintakursė pasiėmė ką tik išsiburtą medinį lankelį ir į jo vidų pritvirtino žydrų siūlų tinklą. Paskutinė detalė. Plunksna. Klastuolė nuo kelių pakėlė plunksną ir ją pritvirtino prie medinio lankelio apačios. Šviesiaplaukė iškėlė naują antkaklį ir į jį pažiūrėjo "meno kritikės" žvilgsniu. Puiku. Gabriella pritūpė prie Plunksnos ir aplink kaklą užsegė naująjį antkaklį. Katytei patiko. Ji linksmai pažvelgė į plunksną, o paskui į Gabriellą ir sumurkė dar garsiau.
- Na, man irgi nieko nenutiko, - Kaip ir... paslaptingai pagalvojo mergina.
-
((Tilia buk :D Tau irgi patinka sapnų gaudyklės?))
Kasiopėja sukikeno. Jos atsakymas nuvo kaip ir jos. Neatskleidžiantis tiesos. Kasiopėja liūdnai palingavo galva, susikėlė koją ant kojos, iš kišenės išsitraukė akinius (ji buvo trumparegė, bet akinių reikėjo tik labai retai, mat minusai nebuvo tokie dideli), užsibalnojo ant nosies, susirišo plaukus šiaip ne taip į didžiulį garbanotą netvarkingą kuodą, ir pasižiūrėjo į Gabriellą pro akinių viršų.
-Aha... Nu tai skelk, kas tau neduoda ramybės,-j, jausdamasi kaip kokia psichologė, skvarbiai pažiūrėjo į Gabriellą. Išsibūrusi segtuvą su popieriaus lapu ir tušinuku, ji vėl pažvelgė į Gabriellą, tarsi ketindama užsirašyti, kas gi neduoda klastuolei ramybės.
-
((Patinka. :D))
Septyniolikmetė stebėjo prieš jos akis vykstančią komišką situaciją ir nesusilaikė nenusijuokusi. Nurimusi ji atsakė:
- Kas neduoda? Visi duoda...ramybės, - supratusi ne itin tobulą šio žodžio reikšmę pridūrė Gabriella ir nusijuokė iš Kasiopėjos.
Plunksna taip pat nesuprato Kasiopėjos ir nuo jos stryktelėjo ant klastuolės. Septintakursė paglostė katę ir psichologišku žvilgsniu pažiūrėjo į Kasiopėją ir pasisavino jos segtuvą ir tušinuką paklausė to paties:
- Kas, panele Kasiopėja, jums - pabrėžė žodį jums. - neduoda ramybės? - Gabriella laikėsi nesuprunkštusi ir ramiai žiūrėjo į Kasiopėją. - Aš klausau jūsų.
Gabriella demonstratyviai įdėmiai apžiūrėjo kiekvieną Kesės garbanėlę kuoduke ir privertė ją jaustis nejaukiai.
-
((tai gerai, nes man irgi patinka ;D))
Kasiopėja pasitaisė sapnų gaudyklių ((lol)) auksarus ausyse. Jie buvo dideli, tačiau merginai tiko. Kasiopėja perbraukė pirštais per plunksnas ir užsikišo vieną garbanėlę už ausies.
-Nu nee, nuo tavęs pradėkim. Pirma paklausiau. Tai kas neuodajums, panele Morris, ramybės?-ji pažiūrėjo į ją per savo akinių viršų dar kartą ir nuleido akis į popierių, paišydama kažkokį padarą. Tiesą sakant, tai buvo slibinas.
Kasiopėja viską smulkiai išdetalizavo, nupaišė kiekvieną žvyną, kiekvieną šešėlį ar bliką. Rezultate slibinas buvo visai nieko. Kasiopėja pažvelgė į riaumojantį nupieštą slibiną ir vėl atsigrežė į Gabriellą.
-Nat?-ji paragino septyniolikametę. Juk visos dienos merginos neturi.
-
- Na, taip, klastuoliai turi bėdų. Kalbu apie save klastuolių vardu. Mat kokia aš pasipūtus, - nusijuokė Gabriella.
Septyniolikmetė atsilošė ant suoliuko ir paglostė katę.
- Moki saugot paslaptis? - paklausė Gabriella ir pati sau atsakė. - Tai aišku, kad moki. Tokia psichologė nemokės saugot paslapčių... Dar ko... - vėl nusijuokė klastuolė. - Gal turi kokį magišką eliksyrą, kuris mane su kažkuo suporuotų, - lyg slapta, bet juokdamasi paklausė Gabriella. - Visgi jau septintas kursas, o princo ant Juodojo vienaragio dar vis nėra... - apsimetusi nuliūdusia pasakė Gabriella.
Klastuolė įsisiautė į savo rudą paltą ir susirišo savo šviesias stambias garbanas į netvarkingą kasą. Kelis plaukus paliko palaidus.
-
Kasiopėja išsišiepė savo įprastine Češyro katino šypsena ir sukikeno. Laisvą širdį ji pažįsta, tik vargu ar Gabriella ją pažinojo. Gal dvi laisvos širdys susijungs, ir plaks vienu ritmu.
-Ooo, čia aš jau galiu tau padėti,-ji dar kartą sukikeno.
Prieš kelias dienas ji kalbėjosi su tokiu varniumi. Vargšelis irgi skundėsi vieniša siela, jo širdis taip pat raudojo, neturinti antrosios pusės. Gal Gabriellą ir Jason pavyktų supiršti? Na neturėtų būti taip sunku, jeigu jie tikrai skirti vienas kitam. Save širdžių žinove laikanti Kasiopėja atsistojo, pradangindama išsiburtus daiktus.
-Einam, Tau reikia su kai kuo susipažinti. Gal jis ant Juodojo Vienaragio ir neatjojo, tačiau bent buv tavęs vertas,-ji ištiesė klastuolei ranką, kviesdama eiti kartu.
-
Dabar Kasiopėja tapo meilės reikalų eksperte. Gabriella sukikeno, o paskui surimtėjo:
- Tu juokauji ar ne? Kad ir kaip bebūtų: aš gražiai atrodau? Kaip mano plaukai?
Nesulaukusi atsakymo Gabriella čiupo šukas, išsileido kasą ir kaip pamišusi pradėjo šukuotis savo šviesius plaukus. Paskui pasakiusi kelis burtažodžius, ji stambiomis garbanomis sugarbanojo plaukus ir nusišypsojo. Reikia suknelės ar nereikia? Nereikia, juk einu susipažinti. Taip. Septyniolikmetė iš velniažin kur išsitraukė naujus marškinius ir juos apsivilko. Marškiniai buvo juodi su gražiomis sagutėmis iš perlų. Ant kaklo užsisegė perlų karolius ir perlų apyrankę. Į ausis įsivėrė sidabrinius ilgus auskarus, pirmojo gimtadienio proga padovanotus tėčio.
-
Kasiopėja nusijuokė.
-Atrodai nepakartojamai. Tik viena smulkmenėlė,-Kasiopėja pasikniso kišenėje ir ištraukė mažą, dailų, baltą kaspinėlį. Apėjusi klastuolei už nugaros, Kasiopėja lengvai susegė jos dvi priekines sruogas gale.-Dabar atrodai tobulai. Beveik Jekateriniškai,-ji mirktelėjo.
Nusprendusi neišsileisti plaukų iš to netvarkingo kuoduko, ir nenusiimti akinių (juk vis dėl to, peršama taigi Gabriella, o ne ji), Kasiopėja patempė žemyn jai per didelį juodą megztuką, ir atidarė balkono duris. Merginos tyliai išėjo iš atviros patalpos, sekamos Plunksnos, naujosios Gabriellos katės.
Beeinant Kasiopėja vis sukinėjo žiedą sau ant viduriniojo piršto. Žiedas buvo kuklus, tačiau dailus. Tai buvo mažas vielinis katinėlis, su baltais perlais vietoje akių. Kasiopėja atsiduso ir nuleido rankas.
-
Damon vaikščiojo painiais mokyklos koridoriais ir niūniavo žiobarišką dainelę, kol pagaliau, netyčia pasukęs galvą į lango pusę, pamatė duris į balkoną, apie kurias taip ilgai aiškino Jekaterina. Grifiukas atsargiai pradarė duris ir užkliuvęs už gan aukšto slenksčio, nudribo ant balkono grindų ir susitrenkė galvą. Damon nušliaužė prie netoliese pastatyto suoliuko ir ant jo atsisėdo. Galva plyšo, bet rudaplaukis nekreipė į tai dėmesio. Jo neramino mintis, kad tuojau, pro duris įžengs nuostabaus grožio mergaitė ir pamatys jį tokį. Berniukas pasitrynė kaktą ir ant delno pamatė kraujo žymes. Šaunu. tik tiek tespėjo pagalvot grifiukas, kai pro duris įžengė aukšta, gražios figūros, juodų plaukų mergaitė.
-
Jekaterina be garso žingsniavo koridoriais. Vos per du metus spėjo surasti ir ištyrinėti krūvas slaptų koridorių bei sužinoti daug įdomių dalykų apie Hogvartsą. Išnirusi iš vieno koridoriaus tyliai nužingsniavo link balkono durų. Netoliese dar susitvarkė pasišiaušusius nuo vėjelio palaidus plaukus. Ji vilkėjo juodą berankovę palaidinę ir tympas. Kojos kaip irvisuomet puikavosi ilgais sportbačiais. Klastuolė tyliai pravėrė balkono duris ir perlipusi per aukštoką staktą, kaip balkonui ir nuėjo link ten jau sėdinčio Damon. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė puiku, bet aštrios akys išvydo kraują. Mergaitė susirūpino ir atsisėdusi šalia atsisuko į vaikiną ir ėmė murmėti burtažodžius, švelniais judesiais mosuodama lazdele.
- Aquamenti. Sanaret. Ferula, - žaizda buvo išvalyta ir užsitraukusi. Tamsiaplaukė nusišypsojo.
-
Damon nužvelgė Jekaterinos ilgas kojas, aptemptas timpėmis ir pažvelgė į savo ranką. Grifiukas stebėjo, kaip Jekaterina darbuojasi lazdele ir gėrėjosi savo merginos talentu.
- Ačiū tau labai, Jekaterinuk, - pakštelėjo į skruostą berniukas. - Gražiai atrodai, - pridūrė nusišluostęs beveik uždžiuvusį kraują į juodus džinsus.
Berniukas atsistojo ir paėmė Jekaterinos ranką.
- Kokia graži diena, - svajingai pritildytu balsu pasakė Damon. - Ką šiandien veikei? Kaip sekėsi? - džiaugėsi grifiukas. - Tau nešalta?
Damon nusivilko savo mėlyną švarką ir juo apgaubė klastuolės pečius. Berniukas liko tik su trumpomis rankovėmis, bet jam tai nerūpėjo. Svarbu, kad vienintelis, svarbus šiame pasaulyje, žmogus yra laimingas. Damon oda pašiurpo.
-
Jekaterina kiek droviai, bet ir linksmai nusišypsojo.
- Ačiū. Ką aš veikiau... kaip ir visi - pamokas lankiau, į pelėdyną buvau užsukusi, su nauju žmogumi susipažinau, - šiltai šypsojosi mergaitė. - Viskas sekėsi gerai, tiesiog eilinė rami diena. Iki dabar, - šyptelėjo ji. - O kaip tu šiandien laiką leidai?
Klastuolė suvirpėjo, apgaubta Damon švarku. Mergaitė žinojo, kad dabar yra labai vėsu, o juk ir ketvirtakursis Damon nėra ledo karalius iš "Frozen". Antrakursė švelnia prisiglaudė prie jo, šildydama savo kūno šiluma, nes pasirodė, kad ne tik ji nusprendė pasiimti trumparankovę aprangą, nors dar ir buvo ne itin šilta. Ji suvirpėjo, kai vėjas smarkiai papūtęs sušiaušė jos plaukus ir pūtė į nugarą, nors šalta nebuvo. Atvirkščiai - labai jauku.
-
- Kokiu žmogum? Tai buvo mergina ar vaikinas? - bandydamas užslėpti pavydą paklausė Damon. - Aš slampinėjau iš kampo į kampą.. Juk žinai, kad Hogvartse pamokų nelankau beveik. Buvau į Uždraustąjį mišką užsukęs, - apsidairęs tyliau pasakė berniukas.
Pūtė žvarbus vėjas, tikriausiai iš vakarų. Saulė dar nesileido, bet jau ir nebešvietė. Danguje plaukiojo debesėliai, tačiau lyti neturėjo. Netoliese vaikščiojo keli mokiniai ir užmatę apsikabinusią porelę, nužvelgdavo smerkiančiais žvilgsniais.
Damon pažvelgė į Jekaterinos akis ir nubraukė nuo veido tamsių plaukų sruogelę. Laikydamas Jekateriną, berniukas jautė, lyg laikytų visą pasaulį. Tik tada įsivyrauja taika ir gėris. Jekaterina yra grifiuko gėris ir vienintelė laimė.
-
- Mergaitė. Pirmakursė Varnė. Įdomi asmenybė, - nuramino Damon Jekaterina. Pūtė gana žvarbus vėjas, tad ir balkone įsisiautė nedidelis viesulas. Kad ir kaip jis blaškė ir vėlė Klastuolės plaukus, negalėjo užšaldyti meiliai apsikabinusios porelės. Mergaitė tik linksmai šyptelėdavo, kai kažkas, eidamas koridoriuje arba pažvelgdamas iš kiemo smerkiamais žvilgsniais bandydavo nudurti. Nors antrakursė ir buvo tvira asmenybė, bet Damon rankose jautėsi kaip trapiausias porceliano kūrinys. Buvo šilta, bet kartu vėsu. Nekaršta, bet ir nešalta. Tamsiaplaukė pajuto, kaip ketvirtakursis švelniai nubraukia plaukų sruogą ant veido. Klastuolė užsimerkė ir mėgavosi ta akimirka bei nenorėjo, kad Damon sustotų. Kažkas iš kiemo švilptelėjo, bet antrakursė neatkreipė dėmesio ir mėgavosi šiluma bei artumu.
-
- Ką veikėt su ja? - pasidomėjo berniukas, švelniai braukdamas ranka per mergaitės plaukus. Damon matė, kaip keistai į jų draugystę žvelgė kiti mokiniai, bet jam tai buvo nė motais. Jis džiaugėsi turėdamas tokią nuostabią būtybę šalia savęs. Su ja jis jautėsi ramus ir užtikrintas.
- Žinai ką? Nesigailiu, kad įsimylėjau tave, - pabučiavo į lūpas Jekateriną. Berniukas apkabino mergaitę per liemenį ir iš visų pusių stengėsi ją apsaugoti nuo žvarbaus vėjo. Nors jo oda buvo pašiurpusi, viduje berniukas jautėsi nuostabiai ir šiltai. Grifiukas ranka glostė klastuolės pečius. Damon sutaršė savo rusvus plaukus ir įkvėpė gaivaus popietės oro.
- Kaip smagu tave matyti tokią ramią ir atsipalaidavusią... - su nostalgija pasakė berniukas.
-
- Susitikome prie virtuvės, ėjome į pelėdyną. Labai Varniška, turiu pasakyti, - šyptelėjo antrakursė. Ji nebekreipė dėmesio į šnairuojančius žvilgsnius.
- Aš džiaugiuosi, kad tave sutikau, - švelniai atsakė jį ir apsivijo rankomis Damon kaklą, kai šis ją pabučiavo. Šiluma užplūdo visą kūną, o kraujas gyslomis ėmė tekėti gal penkiskart greičiau. Vieną akimirką atrodė, kad viskas trunka amžinybę, o kitą - vos sekundę. Jiems atsiplėšus vienam nuo kito mergaitė prisiglaudė prie vaikino ir klausėsi jo širdies ritmo.
- O argi neturėčiau būti laiminga su tavimi, - tyliai pasakė. Vėjas tarsi ūžė iš nevilties, kad negali niekaip paveikti ar sutrukdyti porai. Net šaltis jų negąsdino, nes užteko vieno žvilgsnio ir nė vienas nebejausdavo šaltuko, gnaigančio odą. Antrakursė virpčiojo nuo kiekvieno Damon prisilietimo.
-
Damon pajuto švelnias Jekaterinos rankas ant savo kaklo ir jo oda pašiurpo. Berniukas jautė kiekvieną mergaitės judesį ir niekada nebenorėjo jos paleisti. Žvarbus vėjas pūtė į grifiuko nugarą ir šis atsikrenkštė.
- Man atrodo, kad aš tuoj susirgsiu, gal einam į vidų? - paklausė berniukas.
Laukdamas Jekaterinos atsakymo ir negadindamas nuostabios akimirkos Damon bučiavo tamsiaplaukę. Rodos, laikas trumpam sustojo ir net nustojo pūsti vėjas. Viskas sustojo tobuloje akimirkoje. Tobulame laike. Vienas dalykas, kuris nelabai patiko berniukui buvo tas, kad jį ir jo merginą stebi pavydūs žvilgsniai, kurie, rodos, tuoj perskros Jekateriną pusiau.
- Einam? - atsiplėšęs nuo saldžių Jekaterinos lūpų, dar kartą paklausė vaikinukas.
-
Jekaterina pakėlė galvą nuo Damon, jam pasakius, kad jis susirgs. Ji jau žiojosi sutikti, bet ją užčiaupė saldus bučinys. Ji visa galva panio į emocijų antplūdį. Širdis ėmė tankiai plakti ir varinėti kraują po visą organizmą. Užplūdo šiluma, laikas tarsi sustojo, vėjas irgi. Jiens atsiplėšus vienam nuo kito Klastuolė dar nenorėjo sustoti, bet tik šiltai atsidususi linktelėjo.
- Gerai, eime, - sutiko ji ir švelniai paėmė Damon už rankos bei nuėjo link balkono durų. Pavydūs žvilgsniai varstė Jekateriną ir jai pasidarė kiek nemalonu. Ji glustelėjo prie Damon ir perlipo per aukštą balkono staktą. Tamsiaplaukė nusišypsojo Damon, kai jiedu išėjo iš balkono. Uždariusi duris ji atsisuko į Grifą ir paėmė jį už abiejų rankų.
- Ką dabar veiksime? - paklausė.
-
Gabi buvo girdėjusi, kad kažkur čia randasi mažas balkonėlis. Ieškoti ilgai neteko - netrukus mergaitė atsidūrė jame. Balkonėlis buvo mažas, kaip ir kažkas pasakojo, bet labai jaukus. Dabar jis buvo tuščias - juk dar tik penkta valanda ryto. Dar buvo tamsu, bet jau po truputį švito. Atsivėrė nepaprastai gražus vaizdas, tarytum stovėtum ant pasaulio krašto. Matėsi ir ežeras, ir miškas. Jau čiulbėjo paukščiai. Gamta po truputį kėlėsi.
Pirmakursė iš kuprinės išsitraukė laišką. Atplėšė jį. Širdis daužėsi. Atsirėmusi į balkonėlio turėklą ėmė skaityti.
Miela Gabi,
Aš žinojau, kad ateis ta diena, kai viskas ims aiškėti. Taip jau išėjo, kad ir aš, ir tėtis esame žiobarai, tačiau tu giminėje ne viena buvai burtininkė. Kadangi patys esame žiobarai, tai ir auginome tave žiobariškai, nesinorėjo tau kvaršinti galvos keistais dalykais. O dabar, kai jau esi Hogvartse, aprašyti visą istoriją būtų pernelyg sunku. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad apie Hogvartsą ir aš, ir tėtis žinojome jau seniai ir nutuokėme, kad tu gausi laišką. Nejau manai, kad būčiau tave taip lengvai išleidusi, jeigu ničnieko nebūčiau žinojusi apie magijos pasaulį? Tau nėra ko jaudintis, viskas gerai. Paprasčiausiai turėjai giminaičių, kurie buvo burtininkai. Ir pati esi burtininkė. Apie tuos giminaičius papasakosime, kai grįši namo iš Hogvartso.
Dabar verčiau papasakok, kaip tau sekasi mokytis? Ar susiradai draugų? O mes tai gerai laikomės. Liūdna man vienai, kadangi tavo kambarys laisvas, tėtis kartais užsuka pabūti...
Lauksim tavo laiško.
Mama.
Gabi skaitė laišką, jis buvo įdomus, bet nenustebino. Juk jau nuo laiško, kurį rašė tėtis, buvo aišku, kad yra giminaičių, kurie mokėsi Hogvartse, kurie buvo burtininkai. Mergaitė paprasčiausiai tikėjosi, kad mama laiške papasakos apie tuos giminaičius. Jai buvo labai įdomu. Bet ji jau suprato, kad nieko nepeš iki pat atostogų. Užtat šitame laiške Gabi sudomino kitas dalykas. Mama visur vartoja daugiskaitą - papasakosime, mes tai gerai laikomės, lauksim tavo laiško... O ką ir bekalbėti apie tai, kad tėtis užsuka pas mamą? To niekada nėra buvę!
Gabi laišką įdėjo atgal į voką, o voką - į kuprinę. Besišypsodama ji išėjo iš balkonėlio. Lauke jau buvo beveik šviesu.
-
Dar nė nesibaigus lyriškai dainai ir visiems nepabudus iš muzikos sukelto ypatingo transo, du jauni žmonės netikėtai tyliai pasišalino iš Išleistuvių puotos. Sorenas ne visai užtikrintas nužingsniavo link balkono, manydamas, jog ten jau bus kažkas užimta. Kad ir kaip būtų keista, pats neturėdamas jokio pavojaus gyvybei ar dvasiai, jis bijojo turbūt ne ką mažiau, negu žmogus, kurį ketino paversti vampyru. Vaikinas nežinojo, ar jam vaidenasi, ar iš tikrųjų jis užuodė užliejančią lyg ledinis vanduo Gabriellos baimę, nors ši buvo pagrįsta. Gerai uždaręs balkono duris ir mostelėjęs lazdele, kad niekas negalėtų klausytis, pažiūrėjo į Gabrellą ir padrąsinančiai šyptelėjo.
- Dabar tavo paskutinis šansas apsigalvoti.- pasakė jis, budriai tyrinėdamas jos akis.- Bijai?- paklausė kaip įmanoma švelniau.
-
Gabriella atsargiai peržengė per aukštą slenkstį ir netrukus atsidūrė balkone. Vakaro dangus buvo giedras ir, kol kas, šviesus. Padangėje skraidė įvairūs paukščiai, čiulbėjo ir mėgavosi laisve. Klastuolė palaukė, kol Sorenas uždarys duris ir pažvelgusi jam į veidą, nusišypsojo.
- Aš neapsigalvosiu, - ramiai ir šiltai pasakė septyniolikmetė. Bijau? Aišku, kad bijau. Kiekvienas, būdamas mano vietoje, bijotų. - Bijau...
Šviesiaplaukė pakėlė liūdnas akis į vaikiną. Ji tyrinėjo jo auksines akis, lūpas. Netikėtai Gabriellos veidas nušvito ir ji apkabinusi vaikiną, apdovanojo paskutiniu, gyvybės pilnu, bučiniu ir atsitraukusi laiminga nusišypsojo. Jos pilve skraidė tūkstančiai drugelių, o širdis pradėjo spurdėti lyg į nelaisvę uždarytas liūtas.
- Padaryk tai dabar, kol ne taip bijau, vėliau bus blogiau, - įtikinamai tarė Gabriella ir apkabino vaikiną.
-
Sorenas giliai įkvėpė vėsaus ir drėgno oro ir apžvelgė dangų, bet greit sugrįžo žvilgsniu prie merginos. Gabriellos balsas skambėjo ramiai, rodos, neišdavė jos baimės. Vaikinas nustebęs liūdnai šyptelėjo - jautė tuoj prarasiąs kažką, nors žinojo, kad lyg ir nieko prarasti neturėtų. ,,Štai ko nebeliks - pastangų užtikrint saugumą žmogui..." - pamintijo Sorenas nutardamas, kad po išleistuvių vakaro galbūt niekada nebedarys sau pramogos ir nusiviliodamas merginas bei išgerdamas jų kraują.
Minčių giją nutraukė Gabriellos bučinys, į kurį Sorenas atsakė irgi pasiutusiai energingai. Net nustebo radęs ir pajutęs tiek gyvybės, kuri greitai išnyks, ir atrodys kaip niekada nė nebūtų buvusi.
- Adrenalinas?- tyliai sušnibždėjo Sorenas nusivaipydamas ir pasilenkė prie merginos kaklo, dar lūkuriuodamas, kol ji apsigalvos. Tada kaip galėdamas švelniais prigludo lūpomis prie švelnios odos ir iltimis prakirto. Godžiai trūktelėjęs kraujo, vaikinas nenoromis atsitraukė ir paėmė merginos ranką. Išsitraukęs peiliuką, susiraukęs ir bijodamas dėl merginos, ties krumpliais ant abiejų rankų prapjovė negilius, bet ilgus rėžius, tokius pačius padarė ir pas save. O tada pridėjo savo rankas prie merginos, sujungdamas rėžius. Vampyro kraujas pradėjo užkariauti žmogiškąjį, vis gilyn skverbdamasis Gabriellos venomis.
- Pasiruošk skausmui,- susiraukęs sušnibždėjo, užjaučiančiai žvelgdamas į merginą. ,,Kelio atgal nebėra".
-
- Gal ir adrenalinas, - paslaptingai pasakė Gabriella ir sustingo iš baimės.
Klastuolė kelis kartus nervingai įkvėpė oro. Pajautė, kad iltys smenga gilyn į jos kaklą. Šįkart viskas kitaip, jos niekas nebegąsdina, tai realybė. Gabriella sudvejojo, bet jau buvo per vėlu. Šviesiaplaukė suspaudė Soreno ranką, sukando dantis ir tiesiog laukė tos akimirkos, kai viskas bus baigta. Septyniolikmetė išgąsčio pilnomis akimis pažvelgė į Soreno lūpų kampučiais tekantį jos kraują. Įdomu, kiek dar merginų "pasisekė" tai patirti dėka Soreno? Mergina užsimerkė ir klusniai padavė rankas tamsiaplaukiui. Šis staigiai perrėžė jas ties krumpliais ir sujungė su savaisiais. Gabriella pajuto veriantį skausmą, galva ėmė svaigti. Akyse mirguliavo, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Klastuolės veidu nutekėjo ašara ir Gabriella, netekusi jėgų ir daug kraujo, nualpo.
-
Sorenas liūdnai žvelgė į Gabriellą, lyg jau gailėdamasis, norėdamas kuo greičiau visą virsmo ritualą nutraukti. Vampyro ir žmogaus kraujui maišantis, vaikinas kentėjo tyliai sustingęs, bet suprato, kad gyvam ir mirtingam žmogui tokį skausmą dar sunkiau ištverti. Septintakursiui buvo skaudu matyti tokį išgąstį Gabriellos akyse, bet jis žvelgė norėdamas bent truputį padrąsinti. Po minutėlės nekasdieniško skausmo tokioje porų mėgstamoje gražioje vietoje, Sorenas pajuto, kad laikas atitraukti rankas, ir vos spėjęs tai padaryti ir atgalia ranka nusišluostyti nuo veido kraują, vaikinas išvydo Gabriellą susmengant ir nusilpstant. ,, Nejaugi nepavyko??! -Širdis tarytum pavirto mirtinai išsigandusiu ledo gabalu. Nemokšiškai pabandė užčiuopti pulsą, bet nežinia, ar jo nebuvo, ar vaikinas nerado. Tada Soreno akys užfiksavo silpną virptelėjimą veide. Greitai apsidairęs septintakursis išvydo nedidelį balkono krėslą, kur nunešęs pasodino merginą ir priklaupė šalia, nebežinodamas, ko daugiau imtis. Tikėjosi, kad laikas parodys.
-
Gabriella leisgyvė susmuko ant balkono grindų. Ant jų mergina gulėjo be sąmonės pakankamai ilgai, "leisdama" Sorenui suabejoti, ar ji iš viso dar yra gyva. Šviesiaplaukės rankos tapo ledinės, veide nesimatė jokių gyvybės ženklų. Po kelių minučių ant gyvybės ir mirties slenksčio, Gabriellos veidas šiek tiek įsitempė, bet po to vėl atsipalaidavo. Sorenas paėmė Gabriellą ant rankų ir ši šiek tiek pasimuisčiusi susmuko.
Krėsle, Gabriella buvo saugiai ir švelniai pasodinta. Praėjus kelioms įtampos minutėms, per kurias žmogus galėjo vos ne išprotėti. Laikas bėgo labai lėtai, arba išvis sustojo. Regis, net paukščiai nustojo skraidyti po truputį temstančiame danguje.
Klastuolė pasimuistė krėsle ir atmerkė dabar jau dar žalesnes akis. Iš karto pažvelgė į Soreno susirūpinusias akis ir švelniai suėmusi jo veidą, kad ir nusilpusi, pabučiavo vaikiną į lūpas.
-
Sorenas švelniai suspaudęs laikė delnuose bąlančias Gabriellos rankas. Gęstančios žaros švieselės apšvietė šiurpiai baltą merginos veidą, o Sorenas sustingo, išsigandęs. ,,Minutė." - nuaidėjo bažnyčios laidotuvių varpo dūžis vaikino mintyse. Sorenas vis dar su viltimi žvelgė į merginą. ,,Dvi minutės" - paskutiniai raudoni vilties lašai tyško ir riedėjo Soreno rankomis iš krumplių žemyn. ,,Trys." - septintakursio žvilgsnis apsiblausė, apgaubtas nusivylimo savimi ir niūrasties. Priglaudęs sau prie veido suglebusias merginos rankas, Sorenas žvelgė į jos veidą.
Ir tas įspūdingas ryškiai žalių akių akių žvilgsnis! Vampyrą užplūdo palengvėjimas, bet jis vis dar žvelgė susirūpinęs dėl to, kad Gabriella atrodė visiškai nusilpusi.
- Kaip tu?..- paklausė Sorenas, tyrinėdamas jos kažkuo kitokį veidą.
-
Gabriella išvargusiomis akimis pažvelgė į Soreną. ,,Negi buvai netekęs vilties? Kur šypsena, kur tavo džiaugsmas..? Aš juk gyva, sėdžiu prieš tave."
- Nagi, pasakyk ką nors, - silpnai pratarė šviesiaplaukė.
Žvilgsnis susidūrė su vaikino akimis ir mergina liūdnai šyptelėjo. Ši situacija Gabriellai atrodė keistai juokinga ir ironiška. Klastuolė jautėsi keistai, ji nustebusi pažiūrėjo į savo rankas tamsiaplaukio delnuose. Jos buvo išbalusios ir gąsdino merginą. Ji tikrai niekad nesitikėjo virsti kitokia, o ypač - vampyre. Gabriellos meilė buvo tiesiog per stipri ir kelyje sugriaudavo visas tvirtas įsitikinimų ir principų sienas, palikdama tik ramybę ir laimę. Staiga klastuolės akys įgavo gelsvą atspindį.
- Kodėl aš jaučiu alkį? - sumišusi paklausė septyniolikmetė, atgavusi šiek tiek jėgų.
-
Sorenas akylai stebėjo Gabriellą, pats irgi tik dabar pajusdamas skausmą rankose. Pastebėjo pasikeitusią Gabriellos akių ir odos spalvą, pastebėjo silpnumą jos veide.
- Sveika atvykusi į keistąjį mano pasaulį,- kažkodėl liūdnai vyptelėjo Sorenas, nepaleisdamas merginos rankų.- Visi keliai į žmogiškąją egzistenciją užsivėrė.
Vaikinas smalsiai slapčia apžiūrinėjo Gabriellos veidą, o keisčiausios ir galbūt labiausiai pasikeitusios atrodė akys. Išgirdęs klausimą, vaikinas mintyse sudejavo - kaip galėjo nepagalvoti apie tai? Kaip galėjo užmiršti, kad naujokams sunkiausia būti šalia žmonių?.. ,,Ech, prisidirbau, tai teks košę išsrėbti ir prisvilusį puodą išplauti. Nieko, susitvarkysim..." - pamintijo jis.
- Lyg ir normalu, kad po virsmo jauti alkį,- gūžtelėjo pečiais Sorenas, santūriai šypteldamas iš malonumo, kad nebereikia tramdyti savęs.- Ar pajėgsi nukeliauti į Uždraustąjį mišką?
-
Mergina silpnai šyptelėjo, žiūrėdama į auksines Soreno akis. Gabriellos žalios akys vėl atgavo savo atspalvį, o vyzdžiai keistai išsiplėtė. Klastuolė liūdnai palinksėjo galva, kažkodėl nesinorėjo džiaugtis virsmu.
- Aš visiškai nepagalvojau apie savo mamą ir kitus giminaičius. Ką sakys jie? - labiau retoriškai paklausė šviesiaplaukė. - Aš niekada nebebūsiu žmogumi... Keista. Aš tapau skerdike... - susimąsčiusi nutęsė.
Klastuolė pažvelgė tolyn pro balkono turėklus, uždraustojo miško link. Nors jis buvo gana toli, Gabriella pasiryžo ten nueiti. Mergina pirštais glostė šaltas Soreno plaštakas ir tik dabar pastebėjo, kad ir jos pačios rankos yra šaltos it ledas.
- Pajėgsiu... - pasakė naujoji vampyrė ir stojosi iš krėslo, sukaupusi visas jėgas. - ...gal.
-
Sorenas von Sjuardas susigėdęs nukreipė žvilgsnį nuo Gabriellos akių į grindis. Kaltino save dėl to, kad ji taip nusilpus ir vis dar nerimavo, kad pavertimas neišėjo, kad merginos kraujas neprisitaikė prie pokyčio, kad skausmas buvo per didelis ir panašiai. Ir tada dar vienas smūgis - Gabriellos šeima, visiškai nežinanti apie siaubingai pakitusią jos prigimtį.
- Aš nežinau, tavo giminaičių nepažįstu,- gūžtelėjo pečiais Sorenas.- Bet žinai, visgi abejoju, ar jie labai nudžiugs,- vėl nudelbė akis į grindis.- Nekalbėk taip apie save. Vampyrai irgi gali išmokt kažko duagaiu, negu tik.. e, skerst žmones.
Vaikinas susirūpinęs pažvelgė į merginos veidą ir liūdnai šyptelėjo.
- Na, nevark,. nors nueit ligi ten būtina,- Sorenas atsargiai paėmė Gabriellą ant rankų - nepakito tik tas, kad ji vis dar buvo lengva kaip plunksnelė, nors jau ir nebe tokia trapi, kaip žmogus. Ir galgi net šviesos greičiu nuūžė į Uždraustąjį mišką.
-
Jekaterina greitu žingsniu patraukė link balkono. Buvo jau vėlyva naktis ir teko eiti atlikinėti namų darbus (antrą kartą). Užkliuvusi už aukšto balkono įėjimo ji vos nesidaužė ant grindų, bet įsikibo suolouko ir išgyveno. Atsidususi ėmė ruoštis. Iš didelės talpos kuprinės išsitraukusi teleskopą, neužbaigtą žvaigždėlapį ir krūvą knygų viską įtaisė ant suoliuko. Tuomet paleido į orą keletą švieselių ir išsitraukusi įvairių sumuštinukų kelis sukramsnojo. Laukė ilga namų darbų naktis. Laukdama draugės juodaakė atsivertė knygą ir ėmė skaitinėti, bet nusprendusi pailsėti nuo aktyvaus darbo metų pradžioje atsigulė ant kito suoliuko ir žiūrėjo į dangų. Jos juodose akyse atsispindėjo mėnulis ir žvaigždės. Juodaplaukė lėtai markstėsi ir jautė, kad užsinori oasnausti. Bet buvo lengva miegus išvaikyti.
-
Gabi įlėkė į balkoną.
- Labas! - nuotaikingai tarė. - Kokia graži naktis, - pažvelgė dangun. - Net be teleskopo matosi daug žvaigždių, - išsišiepė.
Gabi išsitraukė iš kuprinės teleskopą, knygą, pergamento. Pasirėmė ant balkono krašto. Į veidą pūtė vėsus, bet malonus, gaivus vėjas.
- Tų žvaigždžių susidarymo teorijų yra milijonai. Vadovėlyje skaičiau, - Gabi atsivertė vadovėlį, - kad žiobarai ir magai pešasi dėl žvaigždžių susidarymo, - nusijuokė. - Žiobarai aiškina, kad tai yra kažkokios šviečiančios dujų sferos, spinduliuoja kažkokius spindulius, - skaitė Gabi, - susidaro molekuliniuose debesyse. Dievaži, nieko aš čia nesuprantu, - nusijuokė. - Man labiausiai patiko Logiko Ramonso išvesta žvaigždių atsiradimo teorija apie tai, kad žvaigždės atsirado po dviejų burtininkų nesibaigiančio mūšio, kai sprogo jų susidūrę kerai ir nunešė dangun milijardus šviečiančių taškelių. Apie šią teoriją rašysiu namų darbą, - šyptelėjo ir užvertė vadovėlį.
-
Jekaterina net pašoko ant kojų, kai į balkoną įbildėjo Gabi.
- Labas ir tau. Išties, labai graži naktis. Ir matosi žvaigždynai labai ryškiai, - sutiko Klastuolė ir pasitrynė smilkinius - jautėsi kiek pavargusi nuo įtempto darbo ir krūvio metų pradžioje.
- Laimano alfa miške yra dulkės ir dujos. Iš jų susiformuoja daug rutulių, kurie susieina į vieną arba du. Tuomet gimsta žvaigždė. Ji šviečia daug metų, kol virsta raudonąja gigante. Po to dar labiau padidėjo arba ima vėsti. Pirmu atveju ji virsta raudonąja supergigante ir sprogsta. Po to lieka arba kažkoks keistas dalykas, kuris slinduliuoja elektromagnetines ir dar kažkokias bangas, arba virsta juodąja bedugne. Antru atveju nuo jos ima skilinėti dujų sluoksniai, raudoji gigantė atšąla ir virsta atšalusių dujų kamuoliu. Man labiau patinka istorija apie Žvaigždę ir Žvaigždyną, apie jų meilės istoriją. Esi girdėjusi? - paklausė Klastuolė ir ėmė ant nebaigto žvaigždėlapio braižyti Aukurą.
-
Gabi klaulėsi Jekaterinos susiraukusi, o paskui ėmė kvatoti.
- Ničnieko nesupratau, ką čia kalbėjai, - šyptelėjo. - O apie Žvaigždės ir Žvaigždyno istoriją girdėjusi nesu, - gužtelėjo pečiais. - Gali papasakoti, bet jau nutuokiu, kad ji prieštaraus Logiko Ramanso išvestai teorijai, - nusijuokė.
Gabi laukė, ką Jekaterina papsakos apie tą teoriją, bet buvo linkusi tikėti Logiko Rsmanso teorija apie dviejų burtininkų kovą. Gal ir primityvu, bet paprasta, be to, magijos pasaulyje tikrai realu, pamanė mergaitė. Antrakursė, laukdama, kol Jekaterina pradės pasakoti, pasiėmė teleskopą ir ėmė dairytis. Ji nusprendė surasti kuriuos nors Grįžulo ratus ir ištarti Voltero Grįžėjaus vardą, o žiūrėdama į bet kokią žvaigždę ištars Amėjo Žvaigždiaus vardą. Taip darys dėl to, kad Logiko Ramanso teorijos aprašyme rašoma, kad žvaigždutės sužybsi, jei tai padarai nukreipęs burtų lazdelę.
-
Jekaterina šiek tiek suglumo, nes nežinojo, ko čia juoktis.
- Na, žinai, kai turi tokią, hmmm, kabutėse trumpą egzistenciją, tai viskas nori nenori įlenda į galvą. Ir taip, prieštaraus, nes tai dar viena beprotiškai graži meilės istorija, kur visi miršta. Ir aš apie ją jau parašiau rašinį ir nunešiau profesorei, - šyptelėjo Klastuolė. Aišku, ji neturėjo visko mpadaryti taip greitai, bet kad jau kai visi valgo salėje, nieko kito nelieka.
- Žinai, aš taip tingiu pasakoti tą istoriją... gal paskolinsiu knygą, paskaitysi, apie Astronomijos legendas. Nes man liežuvis neapsiverčia. Gerai, pakalbam apie žiobarišką mokslą. Žvaigždės susidaro molekuliniuose debesyse, dideliuose šiek tiek didesnio tankumo materijos tūriuose. Molekuliniai debesys daugiausiai yra sudaryti iš vandenilio ir helio (apie 23–28 %) bei trupučio sunkesniųjų elementų.
Žvaigždei formuojantis šie debesys traukiasi ir yra pasiekiama tokia būsena, kada besiformuojančios žvaigždės centre susidaro didelis slėgis bei aukšta temperatūra. Pasiekus minėtas sąlygas pradeda vykti branduolinės reakcijos, molekulinis debesis pradeda švytėti. Šį traukimąsį (kitaip vadinamą gravitacinį kolapsą) gali sukelti įvairūs veiksniai: molekulinių debesų tarpusavio susidūrimai, galaktikų susidūrimai, artimi supernovų sprogimai. Spėju, ir dabar nieko nesupratai, - sukikeno juodaplaukė.
-
Gabi atsitraukė nuo teleskopo ir prisėdo. Atsivertė vadovėlį ir ėmė žiūrinėti žiobariškas žvaigždžių atsiradimo teorijas, be to, vieną iš jų pasakojo Jekaterina. Išklausiusi Jekaterinos pasakojimo ir paskaičiusi apie kitas žiobariškas teorijas, mergaitė tarė:
- Tu teisi, nieko nesupratau, - šyptelėjo. - Ir net suprasti nenoriu... Teorinė astronomijos dalis man tikrai ne prie širdies, - kiek susiraukė.
Ir iš tiesų, žiobariškos teorijos Gabi pasirodė tokios sudėtingos, sausos ir neįdomios, kad gali skradžiai žemę prasmegti. Mergaitė vėl priėjo prie teleskopo ir susirado žvaigždes, priklausančias Amėjui Žvaigdžiui:
- Dabar pabandysiu patikrinti, ar šios žvaigždelės iš tiesų sužybsi, - nusijuokė.
Gabi, žvelgdama į žvaigždes, nutaikė į jas burtų lazdelę ir lyg burtažodį ištarė Amėjaus Žvaigždio vardą. Nei viena žvaigždelė nesuspindėjo.
- Ir kaip tu manai, - tarė Gabi Jekaterinai, - nejau tai paistalai, nieko nenutiko, - susiraukė.
O gal reikia būti vienai ir susikaupti. Būti ramumoje ir tyloje, pamanė mergaitė.
-
Jekaterona pasitrynė akis. Ištvermės turėjo užtektinai, bet vis dėlto persitempti galėjo ir ji. Dar tas papildomas žvaigždėlapio darbas, kurį ji turėjo padaryti...
- Man tai viskas labai aišku. Žiobarai protingi žmonės, puikiai viską supranta, - pasakė Klastuolė. Mokslas, kuriame vien faktai ir teorijos nejučia jai pasidarė toks artimas ir mielas. Rodos, galėtum džiaugtis, kad viskas taip aišku ir paprasta.
- Nepagaunu minties, kaip žmonės maišo žvaigždes ir baltąsias nykštukes. Juk jos labai skiriasi. O gigantes pradeda painioti su visai ne ta žvaigždžių rūšimi, - pasakojo juodaakė, kol visai ne prie ko užsinorėjo padiskutuoti apie savo mėgiamą dalyką - ugnikalnius.
- Nesužybsėjo, nes danguje yra žvaigždės ir planetos. Planetos tikrai ne magijos palikimas, o žvaigždės moksliškai įrodyti objektai. Bet galbūt tu tik pataikei ant planetos. Pala, pabandysiu aš, - susidomėjo ta veikla trečiakursė.
- Amėjus Žvaigždys, - aiškiai ištarė Klastuolė. Nieko nenutiko. - Matyt tai bus tik...
O tada išsižiojo. Visas dangus ėmė mirgėti, sudarydamas fantastišką vaizdą. Klastuolė jau nieko nebesakė.
-
Jekaterina taip pat pabandė ištarti Amėjaus vardą ir Gabi jau žiojosi pasakyti, kad jo pavardė ne Žvaigždys, o Žvaigždius, bet staiga visas dangus ėmė mirgėti. Atrodė nuostabiai. Tačiau mirgėjimas ilgai netruko - gal po pusės minutės jis dingo.
- Ne, ne, ne, - garsiai mąstė Gabi. - Abejoju, kad čia buvo dėl Amėjaus, - samprotavo. - Juk jo pavardė ne Žvaigždys, be to, teorijoje parašyta, kad turi nežymiai sumirksėti kokia žvaigždelė, o čia mirgėjo visas dangus, - dabar jau Gabi kalbėjo su nedideliu nusivylimu. - O gal... o gal teorijoje kas nors aprašyta neteisingai ir iš tiesų jis Žvaigždys ir turi mirgėti visas dangus? - pagalvojo Gabi. - Ech, nežinau, nežinau...
Kad ir kas ten buvo, dangus atrodė pasakiškai gražiai.
-
Jekaterina susižavėjusi stebėjo dangų. Galėjai pastebėti jos akyse ilgesį, tokį skausmingą ir liūdną, kad vien pažvelgus į jos akis norėjosi verkti. Spindėjimas liovėsi, bet būtybė dar ilgai žiūrėjo į dangų ir mąstė apie tolimą praeitį, kurią siekia vienetų visų pasaulio ir ne tik gyvųjų atmintis.
- Vadinasi, Žvaigždys. Ir galbūt reikia labai ilgos patirties tam burtui, - pasakė Klastuolė, omenyje turėdama savo amžių. Patirtis jos buvo, kaip ji sakydavo, užtektina jos amžiui. Ir visus tas atsakymas patenkindavo. Juk tai, atrodo normalu. - Teorija tikrai gali klysti. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių, ar ne? Bet buvo tikrai pasakiška.
Tie žodžiai turėjo ir kitą reikšmę, bet mergina tylėjo, mintyse atgamindama tuos nuostabius vaizdus. Ne tuos, kurie ką tik baigėsi, o senesnius už visą pasaulį.
-
Gabi matė, kad Jekaterina mintimis kažkur nuklydo. Vėliau ji prabilo apie tai, kad galbūt tam burtui reikia labai ilgos patirties.
- Tikriausiai tu teisi, - atsakė Gabi. - Vis dėlto man tik dvylika, o tau kur kas daugiau, - nusišypsojo draugei.
Gabi dar minutėlę patyrinėjo žvaigždes, pabandė sužybsinti dangų tardama Voltero vardą, tačiau taip pat nepavyko. Matyt, tai dar ne man, pamanė mergaitė. Tačiau per daug dėl to nesisielojo. Pergamente aprašė matytą neregėto spindesio vaizdą danguje ir viską, ka buvo atsinešusi, susidėjo į kuprinę.
- Mes, kaip visada, sugebam ką nors praveikti visą naktį, - nusijuokė. - Pažiūrėk, jau greitai švis, - pažvelgė į tolį. - Manau, ne pro šalį bus dar šiek tiek numigti. Saldžių sapnų, - mirktelėjo ir išėjo iš balkono.
-
Jekaterina stebėjo dangų ir tikėjosi, kad jis vėl ims žibėti. Kai Gabi aprašinėjo tikrąją reakciją, Klastuolė liko patenkinta jos poelgiu. Matyt, kad ne vien jai buvo kilusi tokia mintis.
- Na, taip. Tikriausiai tu teisi, - ne itin sekdama mintis atsakė juodaplaukė. - Iki. Išsimiegok.
Šyptelėjo trečiakursė ir draugei nutolus mostelėjo lazdele, ištardama sujugtus jų (kovojusių burtininkų) vardus. Dangus vėl ėmė žibėti ir atrodė tiesiog pasakiškai. Su tokiu vaizdu mergina turėjo daug prisiminimų, apie kuriuos dabar svajojo. Ji, kaip ir visi, anksčiau gyveno normalų gyvenimą, kol jis nežuvo. Juodaakė palaimingai prisiminė ir romantiškus, ir draugiškus, ir šiltus bei mielus prisiminimus. Tuomet palengva dangus nustojo žibėti, ėmė aušti. klastuolė patraukė į pelėdyną. Būtinai turėjo susisiekti su savo tikrąja šeima. Susirinkusi daiktus ji uždarė balkono duris ir nutolo nuo jų.
-
Alexandra jau pusvalandį sėdėjo sename balkone ant, iš miegamojo atneštos, pagalvės. Iš cigarečių pakelio traukė jau antrą kruopščiai sulankstytą cigaretę. Šių jai niekada netrūkdavo, mat ir gauti jų nebūdavo sunku.
Įkvėpdama ir iškvėpdama kvepiančius dūmus, burtininkė stebėjo ežero bangelių raibuliavimą, kuris ją taip hipnotizavo, ir vėl pasinėrė į apmąstymų jūrą. Lygino žmogų su prasčiausiomis šios planetos būtybėmis ir ieškojo panašumų visame, kas ją supa.
Kartais merginos akys itin susiaurėdavo arba net užsimerkdavo tik parodydamos painias mintis, kurios sukosi jaunoje Alex galvelėje.
Tokia jauna ir jau tokia brandi, mergina traukė trečiąją cigaretę, laukdama kol išseks jos vaizduotė.
-
Luna kažkodėl užsimanė eiti pasivaikščioti. Luna priėjo tyliai prie balkono, atsargiai iškišo savo galvą. Ir staiga pamatė, kad kažkas yra balkone. Vampyrė nutarė dar iškišti savo margoką galvą. Iškišo galvą dar kartą apsidairė. Staiga Lunai į nosį tvėskelėjo nemalonus tabako kvapas. Luna dar prisiminė, kad ten mergina. Ir ji rūko. Luna dar matė, kad jau traukė trečią cigaretę. Luna nieko nelaukus pripuolė prie jos, atėmė tuos rūkalus, sumosavo priešais rūkalais ir juos pašalino. Luna palinko link mergaitės ir taip tyliai paklausė jog kiti neišgirstų :
- Ar tau viskas gerai ? Ar nereikia tau pas seselę ? Koks tavo vardas ? Mano Luna, - Luna su rūpesčiu paklausė mergaitės bei prisistatė. Luna trumpam atsitraukė nuo jos ir žvilgtelėjo į panoramą. Vaizdas buvo nuostabus. Luna grožėjosi juo. Atsisuko į mergaitę su rūpesčiu ...
-
Nuodų ir Vaistų dėstytojas jau senokai sukinėjosi Hogvartso balkone - tokiame, kurio nebuvo gaila šiek tiek sumaitoti (nors iš tiesų dėl šiandienos tikslo ir dėl artimųjų Sorenui nieko niekada nebuvo gaila maitoti) ir lengva atstatyti (sąlyginai, ko gero...). Pakabinęs lentelę ant durų, kad balkonas tvarkomas (bet kiek pasistengęs su savo varganais kerėjimo sugebėjimais lentelę pavertė nematoma profesoriams), Sorenas ten ruošėsi. Visų pirma - balkone sukurpė nedidelį pakilimo taką dideliam raudonam oro balionui, kurį išpuošė ryškiai raudonomis rožėmis. Į oro balioną įkėlė ir nedidelį apvalų staliuką, ant kuria pastatė raudono vyno (,,Kaip šiandien viskas raudona..." - jaudulio užplūstam Sorenui šmėstelėjo tokia mintis). Pasiėmęs didžiulę raudonų rožių puokštę, vyras atsirėmė į balkono turėklą ir žvelgė į duris, pro kurias, jis laukė ir tikėjosi, įžengs jo mylimoji - Gabriella Morris.
-
Gabriella skubėjo Hogvartso koridoriais, pasipuošusi jūros mėlynumo suknele iki kelių, papuošta siauru sidabriniu dirželiu ant liemens. Profesorė buvo labai laiminga, bet kartu ir nustebusi, pasimetusi. Jaudulys drebino rankas, o kojas buvo kaip niekad sunku statyti tiesiai ir nesiploti veidu ant žemės. Beeidama link susitikimo vietos šviesiaplaukė žaidė su suknelės sijonu ir jį glamžė. Priėjusi prie lango, pasižiūrėjo į savo atspindį, pasitaisė kuodą ir paslėpė kelias netvarkingas sruogeles.
Toliau Gabriellai eiti darėsi vis sunkiau ir baisiau. Nuspėjo, kad šis vakaras bus kitoks, nei visi buvę prieš tai. Priėjusi balkono duris, profesorė atsikvėpė ir atsargiai jas pravėrė. Merginos žandikaulis nejučiom atvipo, o ji liko stovėti netekusi žado. Viskas buvo gražiai išpuošta, visur dominavo meilės spalva - raudona, o pati nuostabiausia vakaro dovana buvo jos mylimasis - Sorenas von Sjuardas.
-
Sorenas von Sjuardas susimąstęs žvelgė į ūkanų apgaubtą Uždraustąjį mišką, it neįveikiamą tvirtovę stūksantį tolumoje ant kalno. ,,Ot kvailys, o tikslaus laiko ir nenurodei... gal ji jau buvo atėjusi..." - iš nesudrumsčiamų minčių iškildavo viena kita smulki ,,žuvelė".
O tada iš koridoriaus už durų pasigirdo žingsniai ir Sorenas atsisuko, pasitaisė juodo švarko apykaklę ir raudoną varlytę ir pasiruošė išvysti savo mylimąją - Gabriellą Morris. Durims atsivėrus, vaikino veidą papuošė plati šypsena, jis priverstinai ryžtingai žengė į priekį ir įteikė Gabriellai didžiulę raudonų rožių paukštę.
- Labas, Gabriella, - nepaprastai švelniai tardamas jos vardą, pasisveikino Sorenas. Kažkodėl kažkoks keistas, Sorenui paprastai nebūdingas ir niekad netrukdantis jausmas painiojo liežuvį ir vertė truputį virpėti rankas. Kažką suvapėjęs, pasiūlydamas įlipti į oro balioną, vaikinas paskui Gabriellą įlipo pats.
-
Gabriella paėmė didžiulę puokštę raudonų rožių ir apkabino Soreną.
- Sorenai, aš tavęs taip pasiilgau... - stipriai spausdama savo glėbyje vyrą, pasakė mergina. - Kai tavęs nebuvo, atsitiko tiek daug dalykų. Aš taip džiaugiuosi, kad tu esi čia.
Šviesiaplaukė atsitraukė nuo profesoriaus ir pauostė puokštę.
- Jos nuostabios. Čia viskas taip nuostabu! - Jos balsas buvo kupinas džiaugsmo ir susijaudinimo, buvo šiek tiek sunku kalbėti, rankos nepastebimai drebėjo, balsas šiek tiek trūkinėjo.
Mergina įlipo į oro balioną ir palaukė Soreno. Gabriella jaudinosi turbūt ne mažiau, nei pats Sorenas, pati nesuprasdama kas šį vakarą ne taip. Profesorės širdis spurdėjo ir, regis, tuoj iššoks iš krūtinės. Nuo jos veido nedingo plati, šilta šypsena. Kostiumas, varlytė, raudonas vynas..? Jis tikriausiai pasiilgo manęs taip stipriai... Ir vis nenustoja stebinęs... pagalvojo profesorė, svajingai žvelgdama į auksines vaikino akis.
-
Sorenas irgi šypsodamas apkabino Gabriellą.
- Galėsi papasakoti, atleisk, kad taip ilgai negrįžau ir negalėjau parašyti.- tarė Sorenas. Įlipęs į oro balioną, vaikinas mostelėjo lazdele ir balionas pradėjo iš lėto kilti.
- Tikiuosi, nebijai aukščio?..- toptelėjo Sorenui mintis, ir jis jau susigėdo, kad nepagalvojo apie tai iki šiol. Susėdus ant kėdžių prie stalo, von Sjuardas padavė Gabriellai nemažą dėžutę, grūste prigrūstą kažko, pagaminto iš popieriaus - būtent, laiškų. Laiškų, kuriuos Sorenas rašė kasdien Gabriellai, visus tuos metus trūnydamas tolimoje Suomijoje, ir niekaip nerasdamas progos ir pašto, kurio pagalba laiškai būtų nukeliavę pas Gabriellą tinkamu laiku.
Sorenas paėmė butelį vyno, ir pripildė abi taures. Žvilgtelėjo į Gabriellą, ir vos nenuvarvino kelių lašų ant staltiesės. Ir jau kone pradėjo save drąsinti - ne už ilgo teks įvykdyti užsibrėžtą vakaro tikslą.
-
Mergina dar stipriau apkabino Soreną, bet po kelių akimirkų susivokė, kad reikia lipti į oro balioną.
- Su tavimi nieko nebijau, - nusišypsojo mergina, pajusdama kaip balionas pakyla nuo žemės. - Čia laiškai? - nustebusi paklausė Gabriella, paimdama dėžutę į rankas. - Čia laiškai, rašyti kasdien? O jergau, dėl to tave ir myliu, nesiliauji manęs stebinęs.
Profesorė paėmė vaikinui už delnų ir nusišypsojo žiūrėdama jam į akis.
- Atsimeni, kai buvom septintakursiai? Kaip susipažinom artimiau, toje įsimylėjelių prigrūstoje kavinukėje? Ir kai aš išbėgau, net nesusimokėjusi, - nusijuokė, prisiminusi kaip tada kvailai turėjo atrodyti.
Gabriella Morris paėmė taurę vyno ir gurkštelėjo, dar vis tebežiūrėdama į kerinčias von Sjuardo akis.
-
Sorenas droviai šyptelėjo, žiūrėdamas, kaip jo laiškai, visų metų darbas ir saugotas turas, nukeliauja į švelnias nustebusios Gabriellos rankas ir ten užsilieka.
- Taip, rašiau kasdien.- švelniai tarė Sorenas. Šaltis nepiktai susidūrė su šalčiu per dviejų vampyrų rankas, dvi spindinčios saulės susidūrė su kitomis dviem ryškiom saulėmis.
- Žinoma, puikiai prisimenu, - Sorenas plačiai šypsojosi, žybsėdamas baltais dantimis tarytum geriausiais žiobar LED prožektoriais. Ar kokius velnius jie ten turi. - Tu žinai, kad vampyrai ar taip ar taip, neturi kur išleist pinigų,- nusijuokė karčiai vyras. - Nejauku buvo ten būt.
Sorenas išgėrė šiek tiek vyno, nejučia tuo pačiu metu, kaip ir Gabriella. Išvydęs saulės nuauksintą Gabriellos veidą, Sorenas pasisuko kairiau.
- Žiūrėk, ir saulė leidžias. Rodos, pačiu laiku pakilom,- šyptelėjo jis.
-
Gabriella Morris dar vis tyrinėjo Soreno duotus laiškus susižavėjimo kupinu žvilgsniu.
- Kaip nuostabu! - sušuko ji, švelniai pažvelgdama į vyrą. - Ačiū tau. Tiesa, tu tikriausiai turi laaabai daug pinigų, - taip pat nusijuokė šviesiaplaukė.
Profesorė kiek suspaudė von Sjuardo delną savajame ir žvelgė tiesiai jam į auksu žvilgančias akis. Niekada nesigailėsiu šio pasirinkimo. Jis - geriausia, kas man nutiko gyvenime... pagalvojo ji, lėtai nusukdama žvilgsnį į kerintį saulėlydį.
- Jis nuostabus! Saulė tokia nuostabi... Iš aukščiau viskas atrodo dar gražiau.
Jos žvilgsnis grįžo prie Soreno, jos gyvenimo meilės. Žavingai jam nusišypsojusi Gabriella kiek susijaudino ir pasijautė šiek tiek kalta.
- Tu tiek dėl manęs darai, o aš net nežinau, kaip tau atsidėkot...
-
Soreno įprastai gan griežtus veido bruožus sušvelnino nuoširdumo ir daug ko daugiau kupinas Gabriellos žvilgsnis. Džiaugėsi, kad ji taip mėgsta šnekėti, nes pats, ko gero, niekad nebuvo toks plepys, ypač, kokiuose svarbiuose renginiuose. O ši diena - ir jį tai kaustė prie žemės - turėjo nulemti kone visą jo likusį gyvenimą.
- Taupau, - pajuokavo, ir kaip pirmokas šunybių krėtėjas klasės pirmūnei parodė liežuvį.
Sorenas atsistojo ir priėjo prie oro baliono krepšio borto, ištiesė ranką ir Gabriellai, tikėdamasis, kad ir ji atsistos. Keistai perbalusius vampyriškus veidus apšvietė spalvotos vakaro žaros, purpurinis jų dviejų vakaras varvėjo tarytum aplietas aviečių sultimis.
- Aš irgi taip manau, mano stichija - oras ir vėjas,- vyptelėjo Sorenas, stebėdamas, kaip su Gabriellos plaukais žaidžia vėjas. ,,Mano stichija - tuoj bus ir mano žmogus" - toptelėjo von Sjuardui. Kadangi buvo apgalvojęs ir tai, kad krepšyje būtų daug vietos, vyras slapčia išsitraukė iš kišenės dėžutę. Priklaupęs ant kairio kelio, Sorenas pažvelgė į merginą, laikydamas jos delną.
- Ar tekėsi už manęs?
-
Gabriella šiek tiek nustebo Soreno vėjavaikiškumą parodančiu elgesiu, bet nieko nesakiusi tik šyptelėjo. Galbūt jį taip veikia jaudulys? pagalvojo mergina, grožėdamasi paskutinėmis šios dienos dovanomis - besileidžiančia saule, auksiniais atspalviais žvilgantį ežero vandenį... Tuomet jos žvilgsnis nukrypo į vėl keistai besielgiantį vyrą. Kas jam šį vakarą darosi? Gal kokie traukuliai užėjo? spėjo pagalvoti šviesiaplaukė prieš von Sjuardui ištraukiant dėžutę.
- Sorenai... Ak.. - nieko daugiau netarusi, mergina nebegalėjo prakalbėti, apsiašarojo iš laimės, atsiklaupė ant žemės (kojos nebebūtų išlaikiusios, lyg netarnautų jai), stipriai suspaudė vyrą savo glėbyje ir dar stipriau pabučiavo jį į lūpas. Bučinys buvo kažkuo ypatingas - jis buvo pripildytas dviejų jaunų žmonių jaudulio, meilės, galbūt netgi krisleliu baimės. Jausmas buvo kitoks, Gabriellą tiesiog apleido jėgos, širdis apsalo nuo šio klausimo, skruostai švelniai raustelėjo.
-
Sorenas nebežiūrėjo į saulę - ji jam rūpėjo apytiksliai tiek pat, kiek papečky besišildančiam sočiam katinui ant stalo puotaujančios pelės. Vyras žiūrėjo į merginą iš žemai, dabar jo veide glūdėjo susitelkimas ir rimtis.
Von Sjuardas apkabino Gabriella taip stipriai, kaip niekad iki šiol nebuvo apkabinęs - taip stipriai buvo pasiilgęs. Jautė, kaip kažkas apleidžia Gabriellą - jėgos - ir ji glaudėsi geležiniam jo glėby tokia trapi lyg žmogus, sakytumei niekad nė nebuvus paversta į kraujasiurbį tamsos padarą.
Sorenas rodos, suprato, kad Gabriella tikrai sutiks, bet buvo užsibrėžęs zyzti iki konkretaus ir garantuoto ,,taip". Vieno legendinio žodžio, kurio tikisi sulaukti praktiškai kiekvienas vyras savo gyvenime.
- Tai ar sutinki? - su šypsena perklausė jis, žvelgdamas į auksines jos akis.
-
Gabriella pažvelgė į susirūpinusias Soreno akis - rodos, gyvenime jis nebuvo toks rimtas ir susikaupęs. Ir tas tvirtas Soreno glėbys - kaip skydas, sergstintis nuo visų pasaulyje esančių blogybių. Tos auksinės akys, laukiančios atsakymo, nors jau žino pasirinkimą. Jaudulys veide prieš užduodant lemtingąjį klausimą... O šypsena - nieko negali būti geriau už tą linkį Soreno von Sjuardo veide. Mergina nusibraukė ašaras ir nusišypsojo:
- Juk ir taip žinai atsakymą, - laiminga sušnibždėjo šviesiaplaukė vaikinui į ausį. Tikriausiai iš džiaugsmo ir jaudulio ją apleido visos jėgos, kad dabar ji begalėjo tik šnibždėti. Gabriella net neįsivaizdavo, kad sulauks tokios akimirkos, nors draugės apie tai daug pasakojo ir ji buvo prisiklausiusi begales istorijų.
-
Sorenas von Sjuardas laimingas žvelgė į Gabriellą Morris, tarytum iš naujo tyrinėjo jos plėšrūniškas aukso, ar gintaro spalvos (kaip jau pažiūrėsi) akis, dailius ir nesupainiojamus su niekieno kito veido linkius. Rodos, jau nebetramdė noro paprastu apvalios formos auksiniu papuošalu (hmmm, kaip gi kitaip pavadinsi tai) tarytum atskirti merginą nuo visų kitų, kurie gali ją nuo jo... atplėšti, bet vis vien užsispyręs žvelgė į merginos veidą, laukdamas atsakymo be jokios intuicijos, jokios mistikos. Ir tik išgirdęs tai, ką norėjo, Sorenas šypsodamas užmovė puošnų žiedą su keliais briliantais ant Gabriellos piršto. O tada atsistojo, padėdamas atsistoti ir jai, ir įsisiurbė į jos lūpas iš visos širdies - juk dabar ji buvo jo. Oro balionas lėtai pradėjo leistis linkui Hogvartso vartų - Hogvartso Didžiojoje Salėje vyko šventė, į kurią profesorius buvo planavęs nueiti kartu su savo išrinktąja.
- Galbūt norėsi nueiti į šventę Hogvartse?- netverdamas džiaugsmu, visas švytėdamas paklausė Sorenas.
-
Gabriella dar sušnibždėjo Sorenui kažką į ausį, kas ir jos, ir, tikriausiai, jo širdis privertė plakti stipriau. Pamačius nuostabų žiedą, ant savo šviesios, išbalusios, vampyriškos odos, šviesiaplaukei suspaudė širdį.
- Jis toks gražus!... - ir brangus tikriausiai, toptelėjo profesorei.
Dabar ji priklausė Sorenui ir niekam kitam, dabar ji ir jos gyvenimo meilė visada bus šalia, jei ne fiziškai, tai nors morališkai. Balionas po truputį pradėjo leistis, rodos, kartu su saule. Jam palietus žemę, mergina kaip tyčia už nieko nesilaikė, susverdėjo, tačiau nenukrito. Sorenas, kaip visad, džentelmeniškai padėjo merginai.
- Žinoma, galim eiti, tik man reikia persirengt. Susitinkam po valandos netoli salės, gerai, sužadėtini? - saldžiai užklausė žaliaakė von Sjuardo. Apkabinusi ir pabučiavusi vyrą, šviesiaplaukė nuėjo į pilį, ruoštis naujų mokslo metų šventei.
-
Christina svajodama vaikščiojo koridoriais. Žiūrinėjo pro portretus. Kurie vaikštinėjo, judėjo, kalbėjosi. Ji dar nebuvo atsigavusi po neseniai vykusio bučinio. Kurio ji visai nesitikėjo. Tai buvo nuo Lewis. Mergina buvo linksma, šypsojosi. Nutarė kol kas viena pabūt balkone. Ji kopė laiptais, ieškojo koridorio kuris veda netoliese esantį balkoną. Pagaliau pasukusi reikiamu koridoriumi. Ėjo tol kol nepamatė durų. Patraukė durų rankeną. Atvėrė duris. Pūstelėjo tiesiai į veidą vėjas. Christina skubiai uždarė duris ir žengė link balkono. Priešais akis atsivėrė nuostabus vaizdas: lapai skraidė kur papuola, saulė kiek tegalėjo dalino spindulius kiekvienam. Mergina tarsi svajodama atsirėmė į tvorą. Net nenujautė kažkas ateina...
-
Jekaterina buvo kiek uždususi. Vėlus vakaras, ji iš po visų darbų. Kaip ir aną kartą, Klastuolė vilkėjo triko ir odinį švarkelį, ilgus batus, o plaukai buvo susukti į tvarkingą kuodą ant galvos. Mergina tipeno tolyn. Šiandien mokytoja buvo nusiteikusi darbingai, tad vaikė vargšes šokėjas iki devinto prakaito. Bet juodaplaukei tai patiko. Šokis buvo jos gyvenimas ir jos aistra. Niekas kitas pastaruoju metu jai nerūpėjo, išskyrus... Johnny. Kaip jis laikosi, ką veikia ir panašiai. Puse lūpų šyptelėjusi Jekaterina ėjo pro valkoną. Jame stovėjo vieniša persona. Ketvirtakursė ją iškart atpažino - juk tai Christina. Pravėrusi duris ii matė, kad draugė svajoja.
- Labas, Christe. Ką čia veiki? - paklausė Klastuolė.
-
Christina svajojusi apie Lewis netyčia krūptelėjo. Išgirdusi balsą ji atsisuko į tą pusę iš kur sklido balsas. Ji vos nesuspiegė: mat ten buvo jos draugužė Jekaterina. Ji prapuolė prie draugės. Ją karštai apkabino. Ir ji garsiai ištarė:
- Sveikutė! Seniai besimatėme. Ne, gal veikiau seniau besiplepėjome. Aš...aš užsukau na pasvajot, pasigrožėti vaizdais pro balkoną, - nerimastingai ji numykė. Lengviau atsikvėpė - na, ir gerai išgąsdinai. Ne veltui klastuolė tu. O tu ką čia darai? Kaip tau einasi reikalai? Turi susiradusi vaikinų? Na, aš tai jo...- linksmai ji išpoškino žodžius. Mergina jau spėjo pasiilgti Lewis. Jo šiltų rankų, šilto glėbio, rusų, spindinčių akių. Taip pat saldaus bučinio. Mergina nejučiomis apkabino save. Taip kaip ją apkabino jos vienos Lewis.
-
Jekaterina trumpai susiraukė, kai Christina suspiegė. Vis gi demonų klausa buvo jautri ir net labai tokiems gana vaikiškiems speigaliojimams.
- Hm... labas ir tau, - prunkštelėjo linksmai Klastuolė. Jos draugei, rodos, galvą apsuko kažkoks vaikinas. - Slow down, girl. Pasakok viską man staigiai apie jį, - pasirėmė ant turėklų keturiolikmetė. Kas be ko, jai jau visai ne už kalnų turėjo sukakti penkiolika. Ir tai ją keitė, pakaitomis su šokiais - Jekaterina buvo išstypusi, smarkiai sulieknėjusi, nes to reikalavo baletas ir kiti šokiai. - Ir taip, aš turiu.... draugą gal labiau.
Kažkaip dėl vieno bučinio Klastuolė nenorėjo skelbti, jog turi vaikiną. Vėliau bus aiškiau, o dabar jie buvo susitikę tik keturis kartus.
-
Christina vos iš džiaugsmo nenualpo. Bet tai jau kita kalba. Ne pastebėjusi jog Jekaterina susiraukė ji galvojo ir galvojo apie Lewis. Christina nepatikėjo ausimis jog jos draugė susidomėjo bei turinti draugą. Ji taip pat atsiėmė į turėklus ir svaji gai pasakojo:
- Tai nutiko prieš kelias dienas. Aš sugalvoja pabūt viena saloje. Vos išlikusi pamačiau japonų kilmės vaikiną. Aš iškėliau burtų lazdelę. Jis manė apibūdino kaip su kaktuso išore ir ramunės siela. Buvau pradėjusi žliumbti dėl pasaulio ir Emily. Oi. Tai jis mane paguodė. Paskiau kai pasidarė geriau mes ėjom į Rojaus kampelį. Ten kalbėjomes. Jo vardas Lewis. Jis turi įbrolį vardu Johnny. Tas metais už Lewis jaunesnis. Man pasakojo jog jis kažkaip sužeistas iš vidaus dėl ko nežino. Lewis tėvai žuvo autoavarijoje. Jie buvo žiobarai. Japonų kilmės. O tu papasakok apie savąjį, - kamantinėjo Jekatetiną Christina.
-
Jekaterina tamsoje pavartė akis. Tų japonų Hogvartse radosi vis daugiau ir daugiau. Toks jausmas, kad Japonijoje nėra daug burtininkų, neapsimoka statyti magijos mokyklos ir visi plūsta į Hogvartsą.
- Sakai, turi įbrolį... keistas sutapimas. Buvo taip, kad aš atėjau ant stogo pailsėti. Ir tuomet atėjo jis bei užtraukė dūmą. Na, pirmas susitikimas nebuvo auksinis, jis buvo labai grubus ir bjauriai elgėsi. Tuomet aš paprasčiausiai išėjau. Kitą dieną susitikom muzikos salėj. Jau jis buvo malonesnis, bet vos jam pasakius savo vardą sprukau į šokius. Minėjau, kad lankau šokius? Na, jo vardas Johnny. Tuomet tą patį vakarą susitikom Klastūnyno kambariuose. Aš jį taip išerzinau, jis jau bandė mane pabučiuot ir tada taip smagiai buvo, nes aš pasprukau į mergaičių kambarius ir jis vydamasis mane išsitėškė nuo laiptų. Kitą dieną mes vėl susitikom, netoli krioklio. Tai va taip ir susidraugavom. Beje, jis turi įbrolį Lewis, kuris jaunesnis. Man atrodo, kad nusičiupom brolius, - perbraukė ranka plaukus pasakodama Jekaterina.
-
Christina nepajuto kaip sutemo dangus. Įdėmiai klausėsi Jekaterinos pasakojimo apie savo naująjį draugą. Ji išsprogino akis. Nesitikėjo jog Jekaterina susidraugavo su tuo baisiu Lewis įbroliu. Net aiktelėjo:
- Oi, negali būti, - leido toliau tęsti pokalbį Jekaterinai. Christina didžiai stebėjosi. - Mat kaip, - netekdavo retkarčiais amo. Christina nieko nežinojo jog Jekaterina lanko šokius. Tad buvo susižavėjusi tuo. Neretai nusijuokdavo. Kol baigė kalbėt Christina greitai įsiterpė. - Nejaugi. Lewis man pasakojo, kad Johnny bad style boy arba black style boy. Sakė jog Johnny galvojo, kad Lewis atims iš jo tėvų dėmesį, tačiau jų tėvai elgėsi su abiejais vienodai. Man atrodo jog Johnny labai kraupus, blogas. Jeigu apie jį taip pasakoja Lewis, - Christina greit atsiminė jog turi į lauką bėgt. Turėjo reikalų. Tad atsisveikino su bičiule - Iki, turiu bėgt, - mirktelėjo ir dingo iš jos akiračio...
-
Jekaterina kiek nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. Jai tiesiog nelabai rūpėjo, kas per žmogus yra Johnny, nes būdamas kartu su ja, jis tiesiog pasikeisdavo ir tapdavo laisvas ir laimingas.
- Na, jis toks ir yra, - Klastuolė net nenorėjo gadinti Johnny blogo įvaizdžio prieš kitus, tad tiesiog paminėjo, kad jis yra toks, kaip kad apie jį pasakojo Lewis ir tiek. - Jis ir yra blogas, kraupus, tamsus ir panašiai, taigi va taip va. Jekutė įžengė į naują etapą, - sukikeno ketvirtakursė. Christinai pasakius, kad ji turi eiti ir išbėgus, Klastuolė tik gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo. O, kad kas nors žinotų, kaip viskas yra iš tikrųjų!.. Bet mergina net nenorėjo, kad kas nors žinotų. Prisiminusi pažadą, kad vakare dar turės susimatyti su Johnny, juodaplaukė išlėkė iš balkono ir nubėgo tolyn koridoriais, žemyn į požemius.
-
Touka tipeno Hogvartso koridoriais, nepalikdama jokio pėdsako. Jos tamsiai violetiniai plaukai plakėsi į nugarą, o tie plaukai, kuris uždengė pusę jos veido, kažkaip keistai nesujudėjo. Didelės, juodos Toukos akys nepakenčiamai žibėjo prieš Hogvartso deglų šviesą. Mergaitė ėjo į balkoną, kas be ko. Touka nerūpestingai mostagavo rankomis, kur ant kairiosios riešo buvo begalybės ženkliuko tatuiruotė. Toukos tamsiai mėlyna suknelė plaikstėsi, o marškiniai ir atlaisvintas kaspinėlis vos ne vos atidengė daugiausiai apykaklę. Tačiau Touka dabar mažiausiai kreipė dėmesį į tai. Jai nerūpėjo, kad kiti ją pamatys. Atsidūrus prie durų, mergaitė entuziastingai atvėrė nedideles, medines, geležimi kaustytas duris. Susiradusi suoliuką balkone, iš kurio buvo geriau stebėti dangų, Touka atsargiai atsisėdo. Varniukės suknelė išsiskleidė kaip balerinos sijonėlis.
-
Kota, kaip visada, baikštinėjo po Hogvartso koridorius. Na, bent jau keliavo, nes jos žingsnio vaikštinėjimu ir norėdamas nepavadinsi.
Sidabraplaukė ramiai šokčiojo pagal mintyse girdimą muziką. Ji vėl niūniavo kažkurį baletą (matyt irgi Čiaikovskio)dailiai pašokdama į viršų, apsisukdama ir nusileisdama ant vienos kojos. Sunku buvo tai pavadinti ėjimu, todėl ir niekas neaakė kad ji eina. Ji tik šoka pagal sau girdimą melodiją.
Tiesą sakant, Kota net nežinojo kur ji einanti. Tik atsidūrus prie senų durų ji pastebėjo, kad priėjo balkoną. Lėtai atidariusi girgždančias dureles ir įsmukusi vidun, Kota perbraukė rankomis per pūstą juodą suknelę ir patraukė nuo pečių sidabrines garbanas, kai jos akys užtiko mergaitę violetiniais plaukais.
-Labas,-tyliai pasisveikino Kota savo įprastu svajingu balsu.
-
Touka krūptelėjo nuo kito balso. Greitai apsižvalgiusi, akimis sustojo prie merga sidabriniais plaukais. Klausiamai į ją pažvelgusi, susiraukė ir nusisuko. Violetiniai plaukai užkrito Toukai ant akių, tačiau ji net nesivargino jų nubraukti, bet kaip tik palenkė galvą, kad plaukai uždengtų veidą. Niūniuodama kažkokią muzikėlę, Touka atsistojo prie medinių turėklų ir ištiesė rankas, lyg rengdamasi skristi. Apžvelgusi apylinkes, varniukė atsiduso ir vėl atsisėdo ant klibančio suoliuko. Sėdėdama varnanagė galvojo, ar tai mergaitei sidabriniais plaukais atsakyti, ar ne. Vogčiomis ji atsisuko į kitą mergaitę, tikriausiai varnanagę, bet kai pajuto, kad pati piktai sužaibavo akimis, staigiai nusisuko ir atsiduso. Juodu batu su raišteliais Touka pradėjo klibinti grindų lentą.
-
Kota atsidususi pirštais stukseno Čiaikovskio baleto ritmą į turėklą. Vėjas kedeno jos sidabrinius plaukus, švelniai pūsdamas į veidą ir versdamas jos ir taip raudonus žandus dar labiau rausti.
-Aš esu Kota. O koks tavo vardas?-galiausiai prisistatė mergaitė mėlynomis akimis stebėdama Touką. Saulei apšvietus šį menką balkonėlį, porcelianinė mažosios balerinos oda kone švytėjo joje. Tyliai sukikenusi, ji pasitvarkė plaukus ir vėl padėjo rankas ant turėklo.-Hmm,-numykė Kota, tebesvarstydama ko paklausti.-Kaip sekasi?-nieko nesugalvojusi ji griebėsi paskutinio šiaudo. Atsidususi sudabraplaukė papurtė galvą vėl nusisukdama į miško pusę, žiūrėdama kaip tolumoje tyvuliuoja ežeras. Menkai šyptelėjusi ji vėl atsiduso.
-
-M? Humphhh.. Tikriausiai tiks atsakymas.. blogai?-su pašaipos gaidele, šaltai, tyliai, prabilo Touka. Perbraukusi savo šalta, kaulėta ir švelnia ranka sau per tamsiai violetinius plaukus, tėsė.-Kaip matau, nelabai turi ko pasakyti, ta pagelbėsiu. Tau tikriausiai patinka baletas, taip?
Nuleidusi savo kaulėtas ir silpnas rankas, varniukė gana šaltai nusišypsojo ir su pašaipos gaidele balse vėl pratarė:
-O, atleiskit, jūsų didenybe, aš nežinojau, kad jūs čia ateisit, todėl neparuošiau jums kalbos,-pirmuosius žodžius pabrėžė varnanagė ir skestelėjo rankomis.
Pasirąžiusi ji praėjo tiesiai pro Kotą prie durų. Sustojusi ji gana švelniai, tačiau su trenksmu, atsirėmė į duris, tačiau atrodė, kad jas būtų išlaužę gauja banditų. Gerai, kad durys dar laikėsi ant vyrių. Menką paraudimą paslėpus po plaukais Toukai nuleidus galvą, ji pradėjo niūniuoti dainą "Dog Hound". Šita daina greitai perėjo į "Shillouette" ir vėlgi perėjo į "Blue bird". Ramiai keičiantis Toukos nuotaikoms, ji vis dar savo juodu batu su raišteliais krapštė atsiknojusią, dabar dėmėmis pabalusią, kažkada naują, lakuotą ir dažytą, o dabar jau seną, lentą. Ramiai kedenant jos plaukus nakties vėjeliui, ji da kartą įžiūliai žvilgtelėjo į Kotą, ir, sukandusi dantis, išsiviepė. Staigiai nusisukusi vėl pradėjo savo nuolatinį darbą, kai buvo susijaudinusi - knebinėti atsiknojusią lentą su savo juodu batu.
-
Kota nustebusi atsitraukė. Na, tiksliau, būtų atsitraukusi, jei būtų kur. Atsitrenkusi nugara į turėklą ji nesuprasdama spoksojo į mergaitę.
-Aš.. aš tik norėjau...,-sidabraplaukė užsikirtinėdama bandė suregzti sakinį, kol galiausiai iš jos lūpų išsprūdo tik garsus kūkčiojimas.-Atsiprašau,-ji sumurmėjo ir su ašaromis akyse išbėgo iš balkono.
Negalėjo būti dar blogiau. Pabėgdama Kota tikėjosi kad kartu paspruks ir nuo visų patyčių, buvusių namie. Bet ji buvo per jautri viskam pakelti.
Nematydama kelio per ašaras Kota bėgo iš pilies, kūkčiodama, dūsaudama ir vos neatsitrenkdama į mokinius ar sienas. Ištrūkusi laukan sidabraplaukė pasuko miško link, skuosdama vis greičiau, kiek tik pajėgdama.
-
Žiūrint į sidabrinplaukę, bėgančią pro duris ir kliuvinėjančią visur, Touka norėjo sušukti, tačiau negalėjo. Tikriausiai čia gumulas jos gerklėje? O gal dėl to, kad jos balso stygos rėkauti nesutvertos? Šiaip ar taip, Tou jau beveik neapsiverkė, tačiau piktai nusibraukė ašaras, drąsiai pastūmė duris ir ėjo ristele, beveik bėgte. Pažiūrėjusi priekin, kur mergaitė daužėsi į sienas ir mokinius, ji lyg ar nenorėtų matyti to skausmo, ar tiesiog tą skausmą jautė, prisimerkė ir neleido sau žiūrėti šio vaizdo. Kai atsimerkė, mergaitė jau buvo beišbėganti pro Hogvartso pilies vartus į Uždraustąjį mišką. Norėdama ją sustabdyti, ji stengėsi sukaupti balsą, bet Kota jau buvo nuskubėjusi ir trankėsi į medžius. Iš siaubo išplėstomis akimis, ji užsimerkė, kad nematytų tų žaizdų ir kraujo.
-
Raven sau ramiai vaikščiojo po koridorius ieškodama kokios nors ramesnės vietelės, kur galėtų sau ramiai ir netrukdomai pabūti. Netikėtai, pačiam viršutiniame aukšte rado kažkokias duris. Jas atvėrusi net sustingo iš nuostabos. Tai buvo balkonas. Niekuom neišsiskiriantis iš kitų balkonų, balkonas. Išskyrus vaizdas pro jį. Vaizdas tiesiog gniaužė kvapą. Vis dar neatsitokėjusi, Raven lyg užburta atsisėdo ant grindų. Pirmą kartą, kiek ji atsiminė, gyvenime, Raven nejautė nei baimės, nei liūdesio. Tai buvo išties nuostabu. Jau šiek tiek atsitokėjusi, sugrįžtant baimei, kad kažkas ją čia suras ir išvarys, Liz atsisėdo lotoso poza. Po kelių minučių lyg iš niekur, pas ją atėjo kažkoks... kačiukas? Pamačiusi jį Raven suklykė ir prisispaudė nugara į turėklus. Pamačiusi, kad čia viso labo kačiukas lengviau atsiduso.
-Sveikas, turi šeimininką?- paklausė.
-
Pasikišusi po apsiausto skvernu nešėsi juodą siuntinį kurį galiausiai nusprendė patikrinti. Reikėjo slaptos, bet ne įtartinos vietos tam. Tad pasirinkusi balkoną mergina nuėjo temstant, po vakarienės. Atsargiai tikrindama ar niekas jos neseka tarsi kas nors galėtų mane sekti... Bet vis dėl to atsargumo laikydamasi mergina pravėrė balkono duris. Baltas mėnulis atsispindėdamas nuo ežero be galo ramino, tad mergina atsargiai išsitraukė juodą paketą ir ieškodama vietos kur patogiau įsitaisyti kampe susirietusią pastebėjo merginą ir katiną, Melody iš netikėtumo krūptelėjo ir staigiai atgal po apsiaustu paslėpė paketą. Tuomet atsikrenkštė, lyg nieko nė nebūtų nutikę ir pasiteiravo:
- Viskas gerai?
-
Kačiukas buvo juodas su žaliom akutėm ir be galo mielas. Raven jis labai patiko ir nusprendė jį pasilikti.
-Tavo vardas bus...Gal Binx?- paklausė. Žinojo, kad kvaila klausti katės kokio ji vardo nori, bet taip ji jautėsi kažkodėl geriau.
Mažoji Binx nusižiovavo parodydama visas savo iltis ir susirangė Ellisabet ant kelių. Po kiek laiko katytė užmigo. Kadangi buvo naktis tai galbūt ir Raven būtų užmigus, bet ją išgąsdino kažkokia ateivė. Suklikusi, Rave atšoko kartu pažadindama Binx. Šioji taip pat išgąsdinta nušoko nuo Raven ir pradėjo šnypšti ant atėjūnės. Atsitokėjusi Liz paėmė katę. Jos akys vėl buvo pilnos baimės.
-Svei...ka,- sušnabždėjo šiek tiek drebančiu balsu,- taip, taip, viskas gerai... Aš Raven, o tu kas?
-
Mažytė katytė sušnypštusi išrietė uodegą ir be galo nepatenkinta smuko iš balkono. Melody priklaupė prie išsigandusios mergaitės ir kuo ramesniu balsu atsakė:
- Aš esu Melody, iš Klastūnyno,- šiltai nusišypsojusi pasiteiravo,- Ar nepasiklydai?- visu pajėgumu stengėsi skambėti maloniai ir draugiškai, kad Raven nepradėtų įtarinėti Melody būvimo balkone aplinkybių,- Suprantu, mums visiems reikia vienumos, ypač gyvenant su daugybę kitų mokinių, bei profesorių,- nelaukus atsakymo mergina klabėjo toliau. Aš pradedu skambėti, kaip gera vyresnioji sesuo...,- Bet jei netyčia reikėtų draugijos šioje mokykloje, ar pamokų metu, visad gali kreiptis į mane,- puikus metas meistriškai šypsenėlei. Atsisėdusi šalia Raven, klastuolė siuntinį pasikišo už nugaros.
-
Binx išlėkus, Raven šiek tiek nuliūdo.
-Sveika Melody, aš iš Varno Nago,- nusišypsojo savo įprastine, liūdna ir slegiančia šypsena.
Dėl jos amžino liūdesio ir baimės, visi jos šalindavos, nes būdami su ja jausdavosi prislėgti. Be to, ji mažai ką atsiminė apie save, todėl kitiem ji buvo baisiai nuobodi.
-Ne, nepasiklydau. Tiesiog... nežinau, man reikia priprasti prie naujos vietos ir retkarčiais pabūti vienumoje, arba ne,- sumurmėjo pakeldama pilnas baimės akis.
Jai pradėjus kalbėti apie vienumą, Raven iš karto ją pertraukė.
-Gal tu čia norėjai viena pabūti? Aš galiu išeiti,- Ir klaidžioti pilyje, nerasdama sau vietos lyg koks vaiduoklis- užbaigė mintyse.
Jai pasakius apie draugiją, Raven tik linktelėjo ir sumurmėjo "Ačiū".
-
Mintyse atsidususi, lyg supratusi, kad šiai mergaitei tikrai reikia pagalbos Melody pasakė:
- Žinai, kad ir ką kiti sako, niekas iš tiesų nenori būti vienas,- šį kart iš tiesų nuoširdžiai nusišypsojo mergina,- Suprantu kaip gali gąsdinti naujos vietos toli nuo namų. Juk aš pati esu tokioje pačioje situacijoje. Bet man visuomet padeda draugija.
Staigiai pašokusi Melody išmovė lauk, susirado toli nenubėgusią katytę ir išbūrė jai geltoną antkakliuką su išgraviruotu Binx vardu. Atnešusi ją atgal į balkoną tęsė:
- Kaip suprantu jums abiems reikia geros kompanijos, tad manau turėsit daug bendro. Be to Hogvartsas leidžia laikyti kates,- padėjusi ant žemės katytę, kuri staigiai pribėgo prie mergaitės kojų ir pradėjo glaustytis. Supratusi, kad pats laikas pasišalinti prieš išeidama pridūrė:
- Tad, jei kartais norėtum pasikalbėti pasiųsk man pelėda, ar šiaip susirask. Iki.
Ir su lyg paskutiniais žodžiai uždarė balkono duris ir kiek nusiminus nuslinko ieškoti tinkamesnės vietos.
-
Melody pasakius "toli nuo namų", Raven nunarino galvą.
-Aš neturiu namų,- sušnabždėjo,- aš net vaikų namuose negyvenu.
Kai naujoji draugė kažkur staigiai išlėkė Elisabet, nuliūdo. Jai patiko Melody. Ji pasirodė draugiška. Atsidususi pradėjo žaisti su Varno Nago uniformos sijono kraštu. Galbūt Melody bus Rave heriausia draugė? Būtu puiku, galbūt ji netgi galėtų papasakoti apie savo gyvenimą ir Mel padėtų išsiaiškinti apie šiosios praeitį? Raven atsiduso. Melody atėjus Binx Liz be galo apsidžiaugė.
-Ak, ačiū tau labai! Ir už antkaklį,- Raven po šitiekos metų gavo dovaną. Tikrą!
Liz besidžiaugdama Binx net nepastebėjo kaip Melody išėjo. Paskui išgirdusi balkono durų skimbtelėjimą tuoj pat pašoko ir nubėgo, norėdama pasivyti Melody.
-Palauk, neišeik. Gal galėtum sugrįžti?- išbėrė pasivijusi.
Binx irgi buvo atlėkusi, tad Raven paėmė ją ant rankų.
-
Melody pasivijo mergaitė su katinėliu:
- Aš dabar šiek tiek skubu,- pagalvojo apie laišką mergina,- Bet manau galėtume susitikti kitą kartą, jau susitarusios,- bandydama išsisukti nenuliūdindama mergaitės, kurios dar net vardo nežinojo,- Galėsi atsinešti, net ir Binx,-Hmmm... tikriausiai linksma turėti gyvūną? Bet koks tiktų ir patiktų man? Paskutinį kartą paglosčiusi katinėlį Melody nusišypsojo ir atsisveikino:
- Buvo malonu susipažinti,- pažvelgė murklei įsitaisiusei ant rankų į akis ir pasakė,- Gerai pasirūpink ja.
Apsisuko ir išėjo galvodama apie naują vietą siuntiniui išpakuoti.
-
Jekaterina gana tingiai pravėrė balkono duris ir peržengė aukštą balkono slenksti - kelios pamokos su tuo kvailu daiktu ir ji puikiai išmoko, kaip aukštai kelti kojas. Mergina perbraukė tatuiruotais pirštais į aukštą kuodą susuktus plaukus ir lengviau atsikvėpė. Pirmosios rugsėjo dienos buvo tiesiog nerealiai karštos, tad Klastuolė šį kartą buvo apsivilkusi juodus džinsinius šortukus ir juodus šiek tiek persišviečiančius marškinėlius ir po jais juodą liemenėlę (kaip dabar buvo labai madinga - visai nevulgaru, subtilu ir taip nepažįstama šiai tamsiai mergiotei). Jekaterina per vasarą nusprendė, kad laikas baigti tatuiruočių slėpynes ir šį kartą atidengė jas visas išskyrus auksinį liūtą - šis jai nepatiko. Taigi nuo galvos iki kojų marginta didelėmis ir mažomis tatuiruotėmis Klastuolė leido vėjui blaškyti kelias juodas sruogeles, išsprūdusias iš kuodo ir juodus auskarus su plunksnomis.
-
Amelia sparčiai žingsniavo per koridorių. Po visų atostogų nesimatymo ji pagaliau vėl susitiks su Jekaterina - mergina jau spėliojo, kaip ši atrodys. Ar labai pasiketė jos veidas? Plaukai? Praeitais metais raudonplaukė klastuolę vos atpažino - ar nebus taip ir šįkart? Aišku, kad ne, sukikeno balsiukas jos galvoje, jau žinodamas, kad yra neteisus. Jekaterina visada stebindavo.
-Let it goo, let it goo, can't hold it back anymore,-užsimerkusi išdainavo ketvirtakursė, plačiai atverdama balkono duris. Visgi ji buvo iš žiobariškos šeimos ir vasaromis vis dar leisdavo sau žiūrėti animacinius žiobariškus filmus. Pagaliau nusišypsojusi ir atsimerkusi, mergina net sustingo. Taip, dėl vieno dalyko ji buvo teisi - Jekaterina visad stebindavo. Štai kad ir dabar - visas jos kūnas buvo išmargintas tatuiruotėmis tiek, kad varniukė nė neįsivaizdavo, kaip klastuolė viską ištvėrė. Ištiesusi rankas, išsiplėtusiomis akimis ir net pravira burna Amelia negalėjo net pajudėti. Klastuolė taip keistai atrodė! Sunku buvo pripažinti, kad čia ta pati Jekaterina, kuri kažkada pirmme kurse ją vedėsi į Uždraustąjį Mišką ir kartu sėdėjo ežero saloje. Ši Jekaterina buvo kažkokia kitokia. Kažkuo ji iš tiesų priminė demoną - tiesa, taip ir turėjo būti, bet...
Taip, buvo keistoka.
-
Jekaterina gana greitai išgirdo žingsnius ir vikriai apsisukusi ant kulno išvydo artėjančią draugę - taip jau nauji metai ir jos susitiks. Čia, kaip sakant, naujametinis susitikimas on fire turėjo būt. Klastuolė net nenumanė, kaip draugė reaguos į tai, kad penktakursė ėmė tiesiog atsidengti savo tatuiruotes, marginančias kūną - nuo pat čiurnų iki kaklo. Ji galbūt būtų pasidariusi ir ant galvos, bet tam reikėjo išsiskusti plaukus, kad ji matytųsi, taigi mergina į tai nesivėlė.
- Aaaam, labas? - tai nuskambėjo kaip klausimas, bet nieko kita išradingo nepasakysi, kai tavo draugė stovi priešais ir išplėtusi akis bei ištiesusi rankas atrodo kaip stovintis lavonas arba mumija. Keisti tie žmonės, kai pagalvoji. Demonė jau ne pirmą ir ne du šimtai kažkelintą kartą pastebėjo šį faktą.
-
Amelia, pamiršusi susičiaupti, lėtai nuleido žvilgsnį, taip apžvelgdama visą klastuolę. Tatuiruočių buvo begalė - kaip ji sugebėjo tiek jų prisidaryti, raudonplaukei buvo mįslė, į kurią, rodos, jau po kelių minučių bus gautas atsakymas.
-Sveika,-pagaliau atgavusi žadą pasisveikino mergaitė ir tuojau pat pratrūko.-Dieve mano! Iš kur pas tave tiek tatuiruočių? Turiu pasakyti, atrodo įspūdingai, bet... Kaip tu spėjai? Ir kodėl? Kam? Jos kažką reiškia? Ar Hogvartse tai leidžiama? Žinai, kai kuriose mokyklose negalima turėti tatuiruočių. Ar tu nebūsi priversta jas užslėpti magijos pagalba? Oi, bet ir atrodai tu Jekateriniškai. Oi, tiesa! Kaip vasara? Ką veikei? Nors pažiūrėjus į tave, ir taip pakankamai aišku. Ką darysi, kai bus šventės ir norėsi suknelę apsivilkt?
-
- Taip, man irgi malonu tave matyti, - suprunkštė Klastuolelė ir perbraukė ranka plaukus. Toks buvo jos įprotis ir mergina negalėjo šito nusikratyti. - Jos jau buvo pas mane trečiama kurse, bent didžioji dalis. Ketvirtame kurse išsitatuiravau dešinę ranką ir pasidariau nemažai kitų tatuiruočių, o per vasarą išsitatuiravau sparnus ant nugaros. Hogvartse tai leidžiama, beje. Iki šiol jas slėpiau, bet taip jau paaiškėjo, kad galima ir Hogvartse būti tatuiruotam, nors kita vertus, kam rūpi tai, ką daro Klastūnyno mokiniai, jų visų nekontroliuosi.... vasarą buvau išvykusi su reikalais, buvo susitikimas su... na, pati žinai, kas aš. Aplink kelių mylių spinduliu nebuvo jokių gyvų padarų, šitiek magijos susikaupė... Naujojoje Zelandijoje. Tradiciškai. O tu ką vasarą veikei?
Po susitikimo su kitais demonais mergina pradėjo daugiau kalbėti, nes tikrosios šeimos apsuptyje demonai įsišnekėdavo tikrai neblogai. O be to, ji sutiko ir Dorian... mergina klausiamai žvilgtelėjo į Amelią, pasitrindama tatuiruotą riešą.
-
įkelk ANTRĄ DALĮ
-
Su savo itin graudžiu ir ak, už širdies griebiančiu grįžimu, septyniolikametis nusprendė aplankyti balkoną ir pasidžiaugti šitaip išsiilgto Škotijos oro. Keista, kiek prisiminimų ir jausmų gali sukelti paprastas atšiaurus Didžiosios Britanijos vėjas, šiaušdamas jo netvarkingus plaukus ir nemaloniai žnaibydamas odą. Atsidusęs Džeisonas pasirėmė rankomis į tūrėklą, įkvėpdamas tos drėgmės ore, kurios taip buvo pasiilgęs.
Ech, kokia nostalgijos kupina akimirka jaunuolio gyvenime.
Sužvarbusiais prištais perbraukęs per pasišiaušusius plaukus, grifas žiūrėjo kaip tas pats vėjas nekadėjas lenkė medžių viršūnes ir mažomis bangelėmis margino ežero paviršių. Nusišypsojęs Džeisonas pradėjo tyliai niūniuoti.
-
Gabriella, iki kaklo užsikrovusi darbais, naujais mokymo dalykais, namų darbų taisymais ir vadovaujamo koledžo dalykais, skubėjo koridoriais link savo kabineto, pasiimti mokinių sąrašo bei savo užrašų knygutės su pamokų temomis ir aprašymais. Taip beeidama ji net nebūtų pastebėjusi vienišos personos balkone, bet laiku pasuko galvą, kad pažiūrėtų, kodėl tokia apniurusi diena. Pamačiusi kažką iš vyresniųjų, profesorė nusprendė užsukti į nedidelį ir jaukų mokyklos balkoną ir priešais save išvydo ne ką kitą, bet savo mokyklos laikų simpatiją - Jason Dark.
- Džesonai? - tyliu, nuostabos kupinu balsu, paklausė apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė, žaliose vaikino akyse ieškodama kažko iki skausmo pažįstamo.
-
Šitaip ramiai jam bestovint balkone ir klausantis miško ošimo, Džesis visiškai nesitikėjo, kad į balkoną įlėks kitas žmogus, o juolab kad tai Gabriella. Staigiai atsisukęs Džeisonas suraukęs antakius ruošėsi pažvelgti ramybės drumstėjui į akis, tačiau išvydus profesorę, jo žvilgsnis gerokai sušvelnėjo.
-Gab...-pradėjo jis, tačiau užsikirtęs grifas nejaukiai nusijuokė pasikasydamas kaklą nugaroje.-Tai yra, profesore Morris... kaip gera jus vėl matyti,-šiek tiek užsikirsdamas pabaigė sakinį septintakursis, nenorėdamas, veikiau negalėdamas, atplėšti akių nuo Gabriellos. Nusišypsojęs jis nejaukiai pasikasė ranką.-Tai...-nutęsė jis, nesumąstydas ko paklausti. -Kaip jums sekasi?-mintyse save peikdamas, pasiteiravo Džeisonas.
-
Išgirdus kreipimąsi, Gabriellai suspaudė širdį ir ji skausmingai atsiduso.
- Von Sjuard... - nejaukiai tarstelėjo mergina, parodydama vestuvinį žiedą, užmautą ant bevardžio piršto. - Vadink mane tu, juk mes draugai, kvailiuk. Kažkada buvom daugiau, nei draugai..., - mintyse pridūrė ji ir blausiai šyptelėjo. - Aš vis dar ta pati Gabriella, tik užsikrovusi šimtais darbų ir mirtinai nusikalusi.
Nedaug pasiskundusi ji atsisėdo ant suoliuko, esančio balkone ir delnais suėmė Džeisono delnus, įsižiūrėjo į jo akis. Tas žalių akių žvilgsnis, dabar jau rimtas ir nebe toks vėjavaikiškas, kaip anksčiau, jau buvo spėtas pasiilgti, drovumas ir kuklumas, tas pats nejaukumas, susitikus, nes buvo aiškiai juntama riba tarp mokinio ir profesorės. Tačiau Gabriella buvo visko taip išsiilgusi, tad jai taisyklės nerūpėjo, draugas yra draugas, nesvarbu, koks jis.
-
-O,-nustebęs išmekeno Džeisonas, slėpdamas skausmą kažkur giliai krūtinėje.-Aš net ir nežinojau,- atsiduso jis, menkai šyptelėdamas. Žinoma, ji ištekėjusi nuskambėjo vaikino galvoje, šiam įžiebiant dirbtinę šypseną savo veide. -Sveikinu,-jis nejaukiai nusijuokė, nežinodamas ar tiest ranką, ar apkabinti. Vis dėlto, po labai jau nejaukaus apkabinimo, grifas kostelėjo.-Džiaugiuosi dėl tavęs,- Džeisonas nusišypsojo, tačiau giliai širdyje žinojo, kad jis toli gražu nedžiūgavo. Jam skaudėjo.
Keista, kaip pavargusi ir persidirbusi Gabriella Džeisono akyse galėjo atrodyti taip pat pasakiškai, kaip ir pirmą kartą, kai šis ją pamatė. Nevalingai šyptelėjęs prisiminęs pirmąjį susitikimą, grifas tik atsiduso.
-
Gabriella apgailestaudama metė bailų žvilgsnį į Džeisoną. Matė, ar bent jau jautė, kad jis tikrai tuo nesidžiaugia ir jam bent šiek tiek skaudu. Šviesiaplaukei ir pačiai buvo ne ką linksmiau, nors ir turėjo mylintį vyrą.
- Dėkui, - liūdnai šyptelėjo ji, beveik stebėdamasi, kaip Džeisonas neina ir netranko balkono turėklų, neišlaužia durų ir kitaip neišlieja savo sielvarto. - Tiesą sakant, man čia pasipiršo... - per daug neapgalvodama pasakė ji ir beregint pasigailėjo, kad šitas sakinys išvydo dienos šviesą.
Kai grifas ją apkabino, profesorė pasijuto visai kaip septintame kurse, kai jie buvo dar tik jaunuoliai, neturėję atsakomybių, galėję kiek tik norėję šėlti, nemiegoti naktimis, prasmukti į uždraustąjį mišką ir ten planuoti bendrą ateitį... Tikriausiai jie abu žinojo, kad vienas kitam dar kažką jaučia ir negali vienas kito pamiršti. Gabriella sunkiai atsiduso, paleisdama vaikiną iš glėbio.
-
Džeisonas nusišypsojo, grumdamasis su troškimu paliesti Gabriellos šviesius plaukus, kaip kadaise juos liesdavo, stabdydamas save nuo nenumaldomo troškimo vėl paglostyti jos žandą ir vėl švelniai pabučiuoti jos lūpas.
-O, na...-nutęsė jis, nebežinodamas ką ir pasakyti. Koks keistas dalykas tas likimas - judviems tiesiog reikėjo čia susitikti. Atsidusęs jis vėl šyptelėjo, atsargiai rinkdamas žodžius. -Mes galim eit kur nors kitur, jeigu nori,-Džeisonas pratarė, vaikydamas tą pačią mintį aš noriu eiti iš čia. Tačiau jis žinojo, kad jis eis bet kur, kur jį nuves Gabriella. -Tai kaip... šeimyninis gyvenimas?-nejaukiai nutęsė jis, pašiaušdamas plaukus ir švelniai šypsodamasis šviesiaplaukei.
-
- Mhm, sutinku, - klusniai linktelėjo Gabriella, puikiai suprasdama Džeisono motyvus, tačiau ji ir pati nelabai norėjo čia likti ir toliau jį skaudinti. Regis, su kiekvienais jos žodžiais, jis darėsi vis liūdnesnis ir liūdnensnis, o Gabriellai tas nepatiko. - Galim eit į paveikslų galeriją? Ką manai? - paklausė ji, lediniame delne suspausdama vaikino ranką.
Džeisonas tikriausiai nenutuokė, kad ji vampyrė, jos vyro kūrinėlis, ir tikriausiai net nenorėjo apie tai nieko žinoti. Tyliai ištipenusi iš balkono, Gabriella kovojo su nevaldomu noru apsivyti Džeisonui aplink kaklą ir įsisiurbti į lūpas kaip senais laikais. Žinoma, šviesiaplaukė suprato, kad tai nebeįmanoma, nes ji nusižengtų savo priesaikai ir visiems pažadams, kuriuos ištarė bažnyčioje.
- Tai pasakok, kaip sekasi? - paklausė profesorė, tyliai eidama koridoriumi, užsimiršusi, kad jos ranka dar vis įsikibusi į Džeisono.
-
Amelia papurtė galvą, vis dar negalėdama atsikvošėti. Šitiek tatuiruočių... Kiek skausmo Jekaterinai dėl jų reikėjo iškęsti?
-Na, mano vasara tikrai nebuvo niekuo ypatinga. Žinai, mokiausi "geros ledi" manierų, prižiūrėjau brolį ir bandžiau įtikti tetai, kaip ir visada. Anot jos, aš niekad netapsiu tikra brite, kuria ji galėtų didžiuotis, jei neišmoksiu visų šakučių ir mažyčių peilių paskirties. Hm, kraupoka, ar ne? Ji niekad manimi nebuvo patenkinta, bet po šios vasaros, man regis, nebeleis man grįžti namo. Jos nuomone, pradėjusi mokytis Hogvartse aš visai suįžūlėjau. Hm, kaip sekėsi susitikime?
Mergaitė atsikvėpė nuo kalbėjimo. Jai tiesiog reikėjo išsišnekėti - visą vasarą varniukė buvo verčiama nuolankiai tylėti ir be klausimų daryti tai, ko iš jos buvo prašoma.
-
-Ne,-papurtė galvą ji, pabučiuodama jo žandą pasisveikinimui.- Visai neseniai atėjau,-nusišypsojo ji, patvarkydama jo marškinius ir šyptelėdama, kai jis paėmė jos ranką.
Tiesą sakant, Kasiopėja pati nelabai suvokė kur ji beeinanti, tačiau ji pasitikėjo Džesiu, o jeigu jis ją kažkur veda, tai neturėtų jos nuvilti. Nusišypsojusi, mat negalėjo nepastebėti, kaip gerai jos ranka telpa Džesio delne, garbanė užkišo vieną sruogelę už ausies, priešingoje pusėje, nei buvo įkišta rožė.
-Balkonas?-kiek suglumusi paklausė Kasiopėja,jiems atsidūrus prie gerai pažįstamų durelių. Šyptelėjusi ji užėjo į vidų, paleisdama Džesio ranką, ir susidėjusi rankas ant turėklo, pažvelgė tolyn į mišką ir į ežerą, tyvuliuojantį vakarinėje migloje.
-
Džesis šyptelėjo, suspausdamas Kasiopėjos delną savajame. Jaunuoliai tiko vienas kitam kaip riešutų sviestas ir džemas, kaip nutella ir braškės, kaip raktas ir spyna (hehe) ir tiesiog tobulai derėjo kartu. Kiti, žiūrėdami į juos, galėdavo tikrai pavydėti jų tobulų santykių, nors ir nežinojo, kiek kartų pykosi ir vėl taikėsi, per kiek kliūčių jiems (na, jei pasigilintumėm, tai Kasiopėjai) reikėjo pereit ir kiek (vėl tai pačiai vargšelei) reikėjo iškęsti. Na, bet, kaip ir minėjau anksčiau, jie tiko vienas kitam, visada atleisdavo ir jie vėl sueidavo kartu.
- Velnias, - nusikeikė jis, kišenėje nerasdamas to, ką ilgai slėpė nuo merginos ir laikė tarp savo mylimiausių daiktų (Calvin Klein apatiniuose, žinoma) ir jau bepradėdamas panikuoti.
-
Kasiopėja giliai įkvėpė vėjo, jausdama kaip jis kedena jos garbanas, plaiksto sijoną ir palieka žąsies odą ant jos dilbių. Norėdama nusijuokti per visą pasaulį, tiesiog išgirsti savo pačios juoką vėjyje ir vakare, garbanė sukikeno, atmerkdama rudas akis ir atsisukdama į Džesį.
Ak, kokia ji buvo laiminga, kad turėjo jį.
Nusišypsojusi ji apsivijo vaikino ranką, padėdama galvą ant jo peties ir užsimerkdama. Giliai atsidusdama, ji nusišypsojo, įkvėpdama jo kvapo, ir vėl pamesdama galvą dėl jo. Vėl atmerkdama rudas akis, ji tvirčiau įsikibo Džesio, nenorėdama ir neketindama paleisti, tarsi nuo to priklausytų jos gyvybė.
-Viskas gerai?-paklausė garbanė, matydama kaip Džesis keiksnojasi, kažko ieškodamas kišenėje.
-
Džesis irgi šypsojosi, žiūrėdamas į merginos siluetą, apšviestą vakarinės saulės spindulių. Jie lūžo ant Kasiopėjos odos ir taip ji atrodė dar skaistesnė, švelnesnė, minkštesnė ir dar visokia -esnė. Ir ją taip norėjosi paliesti, nusėti mažais ir aistringais bučinukais, nudažyti raudonomis dėmelėmis, padaryti iš jų neįkainojamą meno kūrinį ir dar daug ką, bet vargšelis Džesis kankinosi su savo švarko kišenėmis niekaip nerasdamas mažos smulkmenėlės ir tyliai keiksnodamasis.
Pagaliau! Pagaliau kišenėje atradęs nedidelę dėžutę jis ją ištraukė ir priėjo prie garbanės.
- Duok ranką, - nusišypsojo jis, pažvelgdamas į rudas kaip šokoladinis kremas ant torto akis. Džesis švelniai paėmė jos plaštaką ir negalėjo nustot šypsotis.
-
Kasiopėja vėl atsirėmė į turėklą, nusprendusi, kad geriausia bus Džesiui netrukdyti ieškoti kažko, kad ir ko jis ieško. Kiek pasilenkusi į priekį, mergina ištiesė kaklą užsimerkdama, tarsi galėtų pajusti kiekvieną daiktą ar žmogų, augalą ar gyvūną, pro kurį tam vėjui teko pralėkti. Būdama čia, kvėpuodama vėju ir turėdama mylimąjį šalia, plaukams plasdenant tarsi vėliavai už nugaros, garbanė jautėsi tokia laisva, tačiau tuo pačiu ir pririšta, nors tas pririšimas jos visiškai neliūdino.
Atsisukusi per petį, ji šyptelėjo Džesiui, vėl nusigręždama į vaizdą priekyje.
-Džesi?-kiek sutrikusi paklausė garbanė, ištiesdama jam savo ranką, kaip jis ir prašė. Pamačius jo šypseną, Kasiopėjos veide užsižiebė josios, o ji tiesiog žiūrėjo tuo mylinčiu žvilgsniu.
-
Džesis ištraukė minimalistinį žiedą išsidabro, su pavaizduotu mazgeliu, ir užmovė papuošalą Kasiopėjai ant piršto. Jo ieškojo ne dieną ir ne dvi, o pas juvelyrus praleido savaitę mažiausiai.
- Čia promise ring, - pasakė vaikinas. - Galbūt kada nors šioje dėžutėje bus ir sužadėtuvinis žiedas, bet aš, ir tu, tikriausiai, dar nesam pasiruošę. Bet šitas žiedas reikš mudviejų pasižadėjimą vienas kitam, įtvirtins mūsų meilę, bla bla bla, - vaikinas susijaudino ir išraudo - nedažnai tekdavo taip rimtai prisižadėti, dėl kažkokios merginos atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo, bet dėl Kasiopėjos jis būtų ir kalnus nuvertęs, kad ją gautų. - Tikiuosi, nenuvyliau tavęs?..
Vaikinas pakėlė susirūpinusį žvilgsnį į garbanę ir laukė, kol ši ką nors pasakys.
-
Kasiopėja pažvelgė į žiedą ant savo piršto, žvilgantį vakarinėje saulės šviesoje. Garbanė net pati nepajuto, kaip kita jos ranka pakilo prie burnos, ją uždengė, o po kelių minučių nusileido ant tarpo tarp raktikaulių.
-Džesi,-galiausiai prabilo ji, žvilgčiodama tai į vaikiną, tai į papuošalą. Nusišypsojusi ji puolė vaikinui į glėbį, rankomis apsivydama jo kaklą ir saldžiai pabučiuodama jo lūpas. Vėlgi šyptelėjusi, Kasiopėja atrėmė savo galvą į jo krūtinę, prisiglausdama prie jo vyriško peties. -Aš tave taip myliu,-galiausiai sukuždėjo ji, jausdama kaip ne kas kitas, o laimės ašaros formuojasi jos rudose akelėse. Pakėlusi žvilgsnį į jį, garbanė nusišypsojo ir pasistiebusi pabučiavo į jo skruostą.
-
Džesis stebėjo merginą, nes jam buvo įdomu, kaip mergina reaguos, kaip jausis, ką mąstys ir panašiai. Iš jos reakcijos buvo aišku, kad jai dovana patiko. Netgi labai. Na, vaikinas irgi turėjo daug ir ilgai dėl to žiedo paplušėti, kol jį gavo, na ir, žinoma, sukaupti visą drąsą ir žiedą pagaliau padovanoti Kasiopėjai.
- Žinau, - šiltai nusišypsojo rudaplaukis, suspausdamas susijaudinusią damutę savo glėbyje. - Aš irgi tave, - sukuždėjo septyniolikmetis jai į tamsius rudus plaukus.
Tvirtai apkabinęs merginą ir glostydamas jos nugarą, kad šiai būtų šilčiau, Džesis panosėje kažką sumurmėjo.
- Tau nešalta? Vėjas žvarbokas ir jau po truputį vakarėja... - rūpestingai paklausė grifas ir pirštais perbraukė per merginos garbanas (ir nesuvėlė!).
-
Kasiopėja, šypsodamasi taip, tarsi būtų sužinojusi, kad laimėjo loterijoje aukso puodą, giliau įsirausė į Džesio krūtinę, sukiodama ant piršto naująjį žiedą. Ji jau spėjo prisiekti sau, kad jo niekada nenusiims, netgi kai eis praustis ar dar kur nors. Vis dar su milžiniška šypsena nuo ausies iki ausies, ji giliai atsiduso, iš tos laimės, rodos, negalėdama ištarti nė žodžio.
-Išgyvensiu,-sumurmėjo ji, galvoje turėdama šaltį. Nors jos oda buvo nuėjusi pagaugais dėl žvarboko vėjo, garbanė visiškai nekreipė dėmesio, mat viskas, ko ji išties troško ir ką ji besąlygiškai mylėjo, buvo čia pat, laikė ją apkabinęs savo glėbyje ir rūpinosi, ar šioji nėra sušalusi. Kasiopėja vėl nuleido galvą, apžiūrinėdama žiedą.
-
Džesis buvo beprotiškai įsimylėjęs Kasiopėją ir tik visai neseniai tai suprato. Kiekviena minutė, kiekviena sekundė prabėgdavo kaip amžinybė, kai merginos nebuvo šalia. Kiekvieną vakarą prieš užmigdamas vaikinas galvodavo apie savo nuostabiąją merginą, kurdavo planus, mintyse dar kartą ištyrinėdavo jos veido bruožus ir vietoj prieš įprastinių avelių skaičiavimo jis skaičiuodavo Kasiopėjos garbanas.
- Nu žiūrėk tu man, nesusirk, - nusišypsojo rudaplaukis. - Paskui teks tave lovoj slaugyt, būsiu kaip kokia Raudonkepuraitė, o tu sena sena senutė, - jis nusijuokė ir pataršė savo plaukus.
Grifas nusivilko švarką ir apgaubė juo merginos pečius. Nors dabar jam pačiam su marškiniais buvo šaltoka, bet juk svarbiausia, kad jo merginai būtų jauku ir šilta.
-
-Nesusirgsiu,-nusijuokė ji, tačiau vis tiek padėkojusi, įkišo rankas į Džesio švarko rankoves. Kasiopėja, pagaliau atplėšusi akis nuo žiedo, apsivijo rankomis Džesio kaklą, ir pasistiebusi, pažvelgė į jo gelsvai žalias akis ir pabučiavo vaikiną.
Nors tai toli gražu nebuvo jų pirmasis bučinys, jausmas buvo kaip tik toks. Viduje kažkas sproginėjo, lakstė ir viską vertė aukštyn kojomis, galvoje žibėjo fejerverkai ir kitokios nesąmonės, o lūpos švelniai bučiavo Džesio lūpas, tarsi jos būtų sutvertos vienos kitom. Gal tai nebuvo pirmasis jų bučinys, bet šis bučinys tikrai buvo pirmas toks. Tarsi tikros meilės bučinys.
Nusišypsojusi ji atsitraukė, vėl priglusdama prie jo krūtinės ir sunėrusi judviejų pirštus, pakėlė galvą ir nusišypsojo.
-
Tai dabar aš susirgsiu... pagalvojo Džesis, nusipurtydamas nuo šalčio. Oda jau seniai buvo pašiurpusi ir tikrai ne dėl to, kad turėjo pačią mylimiausią būtybę žemėje savo glėbyje. Vaikinas bandė kaip nors sušilti, bet visa jo šiluma pereidavo Kasiopėjai, tad jis negalėjo skųstis, kad jam šalta - juk visgi jis vyras, tad ir reikia elgtis kaip normaliam vyrui.
- Gerai, - nusijuokė vaikinas ir užkišo jai garbanėlę už ausies, kuri buvo uždengusi jos nuostabias putlias, kad ir nubučiuotas, lūpas.
Rudaplaukis tvirtai suspaudė Kasiopėją glėbyje (nesakau, kad jis jau nebuvo jos suspaudęs, bet dabar suspaudė dar tvirčiau) ir nusišypsojo, jusdamas jos silpną esybę savo tvirtose rankose. Ir pati mergina turėtų jaustis už jo kaip už kokios tvirtos sienos.
-
Kasiopėja sunerimusi pažvelgė į Džesį, šiam besipurtant ir vos ne dantimis kalenant iš šalčio.
-Vargšelis, imk atgal,-šyptelėjo garbanė, nusivilkdama Džesio švarką ir šiaip ne taip užmesdama jį ant vaikino pečių. Pati pirštais papurenusi plaukus, ji užsimetė juos taip, kad šie dengė jos sunertas rankas, nors kiek jas sušildydami. -Nenoriu, kad per mane darkart susirgtum,-nusijuokė ji, pabučiuodama jo skruostą ir švelniai nusišypsodama.
Vėl atrėmusi galvą į jo krūtinę, garbanė ėmė tylai niūniuoti, nenorėdama nieko sakyti. Tiesą pasakius, nieko sakyti ir nereikėjo. Juk sakoma, kai du žmonės įsimyli vienas kitą, jų širdys būna taip arti, kad joms net nereikia žodžių. Profesorė šyptelėjo, priglausdama delną prie Džesio širdies, jusdama jos plakimą ir tai, kad jos širdis plaka visiškai vienodu ritmu, kaip ir jo.
-
-Ne, turėk jį sau, - pasakė Džesis ir uždėjo ranką garbanei ant peties, kad ši negalėtų švarko nusiimti, bet ji kovojo ir dėl vaikino šilumos ir greitai jo paties drabužis buvo ant jo pečių. - Na dėkui, dėkui, - nusijuokė vaikinas, iš karto pajusdamas šilumos bangą, nuvilnijančią jo sužvarbusiu kūnu, žąsies oda, per kiekvieną pasišiaušusį plaukelį, kiekvieną suledėjusį kūno milimetrą.
Rudaplaukis švelniai dar kartą apkabino Kasiopėją ir parėmė savo smakrą jai ant viršugalvio. Džesis niekaip negalėjo nustoti šypsotis, nes galvojo, kad su tuo "promise ring" jis tik nuvils merginą, bet šios reakciją nei kiek nebuvo panaši į bent šiokį tokį nusivylimą ar nuoskaudą, kuo septyniolikmetis tikrai didžiavosi, nes dovanos merginoms nebuvo jo stiprioji pusė, jei mes nekalbam apie miegamąjį ar bet kokį kambarį, kuriame gali virte virti aistros ir meilės audros.
-Aš irgi turiu tokį, - šyptelėjo grifas ir iš švarko kišenės ištraukė kitą tokį patį, tik didesnį (haha) žiedą ir užsimovė jį ant piršto. - Aš irgi pasižadėjęs tau, nors tam įrodyti nereikia nei žiedo, nei grandinėlių, nei apyrankių, nei, galiausiai, žodžių.
-
Kasiopėja švelniai nukėlė jo ranką nuo savo peties, nuimdama pagaliau tą švarką.
-Ne,-pradėjo ji, tvarkydama Džesio švarką ant paties jo pečių. -Tau šalta,-garbanė pabaigė, nusišypsodama ir paglostydama vaikino petį, nubraukdama plauką nuo švarko.
Atsirėmusi į vaikiną, Kasiopėja paslėpė rankas savo garbanose, juk ten buvo nors truputėlį šilčiau, nei laikyti rankas iškištas vėjyje.
-Džesi,-vėl numykė garbanė, paimdama jo ranką ir lygindama žiedus. -Tu nepalartojamas,-galiausiai pabaigė ji, sunerdama jų pirštus. Nusišypsojusi, ji pakėlė akis į Džesį, kiek pasipurčiusi nuo vakaro žvarbos. -Gal einam vidun?-nedrąsiai, tyliai paklausė ji, pasitrindama ranką, tarso nuo to šioji galėtų sušilti.
-
-Bet tau... Tau, Kess, irgi šalta, - patempė lūpą vaikinas, kol Kasiopėja nusiiminėjo švarką ir žvarbo šaltame žiemos vėjyje.
Džesis taip pat palygino ant judviejų rankų pirštų esančius žiedus, kurie buvo tiesiog identiški. Na, gal, dėl storesnių rudaplaukio pirštų, jo žiedas ir buvo kažkiek didesnis nei Garbanės. Septyniolikmetis irgi tvirtai suspaudė merginą, taip ją bent jau kažkiek sušildydamas. Jam jau nebebuvo svarbu jo sveikata - viskas, kas iš tiesų rūpėjo, buvo ateities būrimo ir astronomijos profesorė Kasiopėja Evers.
-Žinoma, galim, mažut, - nusišypsojo šviesiaplaukis, pataršydamas savo ševeliūrą. - Kur nori eit? - paklausė gelsvaakis, nes pačiam nieko gero neišėjo sugalvoti - koridoriai užimti, kabinete jau buvo, Mirtos tualete nejauku, o lauke labai labai šalta. - Nusivesčiau tave ant Hogvartso pilies stogo, nuo kurio atsiveria stulbinantys vaizdai...
Džesis sunėrė judviejų pirštus, džentelmeniškai atidarė duris, bet vistiek į koridorių grįžo anksčiau, nei jame atsirado Kasiopėja.
-
Arethai vis dar nebuvo progos apsilankyti Hogvartso mokyklos didžiąjame balkone, todėl ten ir patraukė, vietoj, to, kad eitų ant stogo, kur ji jau buvo. Balkone tamsiaplaukei atsivėrė pasakiškas vaizdas -Ir kodėl aš čia neapsilankiau ankščiau
Padėjusi gėlę ant balkono krašto, taip jog mėnulio šviesa tiesiogiai ją pasiektų ji užsimerkė įsiklausydama į nakties tylą. Galbūt kitiems pirmakursiams ir būtų baisu naktį šmirinėti po pilį, bet ji tokiu laiku jautėsi puikiai. Leverett išsitraukė iš kišenės apsauginę pirštinę, kurią čia buvo įsimetusi ankščiau ir užsidėjo. Kelis kartus sulenkusi ir atlenkusi pirštus, jog ranka pirštinėje jaustųsi patogiau Aretha atsiduso ir greitu mostu nuskabė du žiedlapius nuo gėlės, kurie buvo nuvytę ir pagal jos skaitytą informaciją - jau tikrai neatsigaus. Valandžiukę taip ramiai stovėjusi balkone ir grožėjusis vaizdu, ji apsisuko ir išėjo, dar kartą palaistyti gėlės.
-
Gėlei prisisotinus vandens, o Margo grįžus į pilį, vienuolikmetė patraukė klaidžiu koridoriumi, pati nenusprendusi kur nori eiti. Taigi gerą valandą mergaitė tiesiog klaidžiojo po pilį su savimi tąsiodama gėlę, tai šen tai ten įkišdama nosį, patikrinti ar nevyksta kas įdomaus.
Atsitiktinai užtikusi seną balkoną, Margo atsisėdo ant plytelėmis išklotų balkonėlio grindų, kaip visada šalia pastatydama Kempingėlę.
Čia, kaip ir kieme, girdėjosi vėjo fleitos, silpnai, bet vis tiek jautėsi pavasario kvapas, o pats balkonas skendėjo vakarėjančios saulės spinduliuose.
-Vakarienė! - šūktelėjo Mar gėlei, patraukdama ją iš turėklų metamo šešėlio, saulės spindulių švieson.
Įsitikinusi, kad gėlei viskas gerai ir niekas negresia, ir, kad dar turi laiko, Varnanagė kaip ir prieš keletą valandų kieme, užsimerkė atsukdama veidą į saulę.
Prisisotinusi šilumos, apsčiai prisiklausiusi vėjo melodijų, iki soties prisiuosčiusi pavasariško kvapo, pirmakursė nenorom praplėšė akis. Saulė nenumaldomai artėjo prie horizonto, o tai reiškė, kad jau laikas grįžti į bendrąjį kambarį, nes netruks sutemti, o sutemus pilis tampa dar klaidesnė.
-Na, ką? Miegučio... - tarstelėjo rankose laikomui augalui ir paliko balkoną.
-
- Oh... neskamba labai linksmai, - blausiai šyptelėjo mergina ir pirštais nejučia palietė ant kaklo egzistuojančią rožę. Ši buvo šviežia, prieš porą savaičių daryta. Juodaplaukė nebūtų galėjusi tatuiruotis kaip žiobarė, mat jos demoniška prigimtis būtų visas tatuiruotes tiesiog panaikinusi nuo kūno taip pat greitai, kaip jos ir atsirado. Taigi Klastuolė gavo jas visas darytis demonų būdu, kęsdama ilgus skausmus, varstančius kūną. Bet rezultatas buvo puikus - gausybė juodų piešinių ant kūno atrodė nuostabiai, jos akimis. Na, dauguma demonų buvo tatuiruoti, bet ne tiek, kiek ši mergina.
- Praėjo tiesiog puikiai... sutikau visus šeimos narius, draugus ir visą giminę, apsidalinome naujienomis ir panašiai. Buvo įprasta pragariška vasara, kelionės po kalnus, lenktynės (tu gi žinai greitį) ir žaidimai... planuojam kitą vasarą vėl leisti ten, - gūžtelėjo pečiais juodaakė.
-
Amelia šyptelėjo. Regis, draugės vasara buvo gerokai spalvingesnė, nei varniukės. Žinoma, pačios ketvirtakursės niekas nebūtų išleidęs net į Airiją. Mergaitė atsiduso, mintyse pastebėjusi, kad tetai visgi be jos būtų buvę žymiai patogiau ir lengviau gyventi - ji juk pati savo akimis matė, kaip Palmyra buvo nušvitusi, išleisdama Amelią atgal į Hogvartsą. Seniau raudonplaukę teta labai mylėjo, tačiau kuo toliau, tuo daugiau iš jos buvo reikalaujama - mokėti tobulai paruošti vakarienę, nuolat tvarkyti namus, teisingai laikyti arbatos puodelį ir bendrauti su žmonėmis pagal visas etiketo taisykles. Veržliai Amelios asmenybei tai buvo tikra kančia, jai tiesiog neišeidavo būti tokiai, kokios tikėjosi teta, todėl jų santykius kuo toliau, tuo labiau temdė abipusis nepasitenkinimas, Palmyros gėdijimasis rodyti ją draugams ir pažįstamiems bei pačios keturiolikmetės vis didėjantis šaltumas. Būti "ledi", kaip norėjo teta, varniukei tiesiog nesisekė.
Raudonplaukės veidas apsiniaukė, aiškiai parodydamas, kad per vasarą ji toli gražu nepailsėjo ir nepasilinksmino. Visgi tuojau pat užsiplieskė skaidri šypsena.
-Oi, Jekaterina, žinau! O kas, jei vasarą kur nors išvykčiau? Na, pakeliaut?..-iškart savo nauja idėja pasidalino mergaitė, jau pamiršusi visus blogus dalykus Žemėje.-Galbūt net teta mane išleistų! Supranti, ji ne pernelyg mane mėgsta, todėl neabejoju, kad galėtų ir palaimint išvykstant, jei tik jei parvežčiau kokių niekučių iš užsienio. Įsivaizduoji, vasaros kelionė po visą pasaulį! Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Baltijos šalys, Rusija... Ak, Rusijoj tikriausiai tiesiog žavu! Oi, jau net nekalbant apie Indiją, Japoniją, Tailandą... Havajus! Ir Amerika, Venesuela, Meksika...
Amelios veidas tiesiog švytėjo. Taip pakiliai ji nesijautė seniai - teta, žinoma, jai leistų, todėl dabar vienintelis likęs rūpestis tebuvo kompaniono susiradimas. Jekaterina, aišku, bus užsiėmusi demonų susirinkime, todėl tikriausiai teks ieškotis kieno nors kito, tad ketvirtakursė mintyse pradėjo susidarinėti sąrašus, kas dar galėtų vykti kartu.
-
Kol Amelia svajojo, Jekaterinos mintys ir širdis krypo kažkur į tolius, kur vis dar viešėjo kiti demonai, o kai kurie jau vyko į kitas vietas. Jei šie visą laiką būtų kartu, medžiotojai juos surastų greičiau. Aišku, neįveiktų, bet norint gintis nuo medžiotojų pasiųstų bent keli, o tada Žemei grėstų tas pats, kas ir nutiko jau seniai nebeegzistuojančiai planetai, kurioje gyveno visos būtybės - ji tiesiog sprogtų, išnyktų, jos neliktų. Bet visgi tarpais visi susirinkdavo ir magija būdavo tokia trapi... trapesnė, nei yra ramybė. Kiekviena demonų šypsena tiesiog buvo vis dar jaučiama... gaila, kad prapuolė merginos draugas Dorian likus kelioms savaitėms iki vasaros pabaigos. Jis sakė, kad yra svarbių reikalų. Juodaplaukė nejučia sugniaužė turėklų kraštą, tingiai pūstelėjo dar šiltas vėjelis.
- Būtų tiesiog nuostabu, žinai, kelionės ir visa kita... tikiuosi, kad įgyvendinsi šitą siekį... - šyptelėjo draugei Klastuolė, dabar jau nebegrįždama į svajas. - Žinai... jei norėtum... galėtum pabandyti apsilankyti demonų susirinkime... - numykė Jekaterina. Tai būtų didžiausias įvykis Amelios gyvenime ir dar didesnis demonų - žmogus tarp visų? Keistas dalykas, bet tai, kas vyksta tame susirinkime visada būna magiška. Nuostabu, neįtikima.
-
Raudonplaukė užsisvajojo apie būsimą vasarą. Tiesa, dar buvo tik rugsėjo pradžia, bet juk niekad ne per vėlu planuoti ateitį? Tuo labiau, kai turi tiek viliojančių perspektyvų. Mergina jau kone nusprendė, kad pirmiausiai pasiūlyti kartu vykti reiktų Lunai, naujajai jos draugei (nors vargu ar tėvai ją išleistų), tačiau mintis nutraukė skardus Jekaterinos balsas.
-Aš? Į demonų susirinkimą? Noriu pasakyti... Kodėl aš? Ten juk... Vien demonai, ar ne?-mergaitė iš nuostabos atsirėmė į turėklus, taip vos neišdribdama. Jai tiesiog galvoje netilpo, kaip ją, Amelią Smith, išvis kas nors kur nors gali kviesti - tuo labiau į tokį dalyką, kaip demonų susirinkimas, kr paprastai žmonės nė kojos neįkelia. Jos gyvenime dar jokia draugė nebuvo pakvietusi net į savo namus, todėl dabar varniukė buvo siaubingai sumišusi.
-
Jekaterinos galvoje šiuo metu skambėjo įvairios melodijos ir visokie kitokie dalykai. Klastuolė buvo giliai panirusi į apmąstymus apie šį bei tą, bet jai prieš akis visuomet atsirasdavo kitas veidas, kitas žmogus nei tas, su kuriuo dabar bendravo demonė.
- Oh... pamaniau, kad tau turėtų patikti. Žinai, ekstremalūs pojūčiai, bendravimas su kitais... na, žinai, mes apie pasaulį žinom daugiau nei visi kiti padarai ir žmonės kartu sudėjus. Demonas - abstrakti sąvoka... tai taip pamaniau tiesiog. Na, aišku, jeigu norėtum. Žinoma, ten žmonių nėra, jie Zelandijoje vasarą dingsta, hm, bet šiaip jų ten nedaug. Na, kviečiu, nes... hm, sakiau, - gūžtelėjo pečiais Klastuolė ir perbraukusi ranka plaukus žvelgė į tolius.
-
Amelia vos susitvardė nepradėjusi šokinėti iš laimės.
-Žinoma, kad norėčiau! Kodėl gi ne? Ten, ko gero, turėtų būti nuostabu. Ar tikrai tikrai galėčiau?-vos susijaudinimą valdė ketvritakursė, vis dar stengdamasi nepratrūkti. Teta jai neleisdavo pernelyg daug džiaugtis ar liūdėti ar liepdavo bent jau tuos jausmus užslėpti, todėl varniukė tai darė net nesąmoningai.
Staiga Amelia prisiminė, dėl ko su drauge ir susitiko. Dar kartą plačiai nusišypsojusi ji iš savo kuprinės ištraukė nemažą mėlyną keksą su tamsiai rudu šokoladiniu glajumi ir mažomis tamsiomis uogytėmis šokolade.
-Įdaras - ypatingas,-šyptelėjo raudonplaukė, ištiesdama savo keptą gardėsį Jekaterinai. Per vasarą šioje srityje ji buvo nemažai patobulėjusi, todėl nusprendė draugei būtent keksą ir padovanoti.
-
- Žinoma, kad galėtum, kitaip nebūčiau siūliusi, - santūriai šyptelėjo mergina ir nubraukė juodą sruogą nuo balto kaip sniegas veido. Kad ir kiek laiko ji praleido saulėje, vis tiek buvo balta kaip šviežiai iškritęs sniegas. Demonų ypatybė. - Tai išties nuostabu. Didžiąją dalį praleidžiame Naujoje Zelandijoje, kitą vasaros dalį keliaujame. Mano šeima visai nebepyksta, kad juos vis palieku, nes jie žino, kad visgi jie kaip ir mano globėjai, realiai man jų net nereikia, nes dabar ketinu vasaras leisti su savo šeima ir draugais. Bet jei tikrai norėtum, demoniška vasara būtų didžiausias nuotykis.
Ir vėl santūrus šypsnis. Rodos, Klastuolė pasidariusi visai kitokia, rimtesnė, labiau suaugusi, visiškai kitokiu mąstymu... jeigu ketvirtame kurse ji jau atrodė rimta, tai dabar ji tiesiog perlipo į kitą lygį, kažkokio keisto subrendimo.
- Keksas! - penktakursė nušvito ir dėkinga priėmė dovaną. Amelia dūrė kaip pirštu į ausį - kadangi Jekaterina mažai valgydavo, jai keksas buvo kaip tik skanus dalykas.
- Beje, aš irgi tau kai ką turiu, - mirktelėjo juodaplaukė ir mostelėjo lazdele. Ore sužibo Nuostabiai atrodantis nuotraukų albumas. - Visgi kad jau sutikai keliauti, čia išankstinė dovana. Galėsim pildyti kelionių nuotraukomis iš viso pasaulio.
Ji įteikė Ameliai dovaną vienoje rankoje vis dar laikydama labai jau viliojantį keksą.
[[CLICK]] (https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/236x/3b/dd/11/3bdd1118c2cc08ae0f0e15dab99e2223.jpg)
-
Amelios veidas nušvito, išvydus albumą.
-Mano teta visad sakydavo - jei jau nori nustebinti žmogų, geriau to nedaryk, nes, kaip visada, susimausi ir dar susprogdinsi ką netyčia, bet rodos, tau tai negalioja! Dėkui, Jekaterina!-mergaitė laiminga apkabino draugę, rankose spausdama albumą, kuris dar visai netrukus turėjo prisipildyti beprotiškų ir šiaip kvailų akimirkų.-Žinai, spėju, kad tas albumas iki vasaros nebeteks visų savo laisvų puslapių... Gaila tik, kad čia visa technika neveikia. Būčiau įsidėjusi fotoaparatą.
Pagaliau atsitraukusi nuo draugės, ketvirtakursė dar kartą apžiūrėjo albumą. Kad jis bus vienas iš jos brangiausių daiktų, ji jau neabejojo - dabartiniai, svarbiausi klausimai buvo du: kur jį reiks pasidėti, kad niekas nesumanytų paimti ir su kuo visgi reiks keliauti.
-
- Hm, nepasakyčiau, kad nieko nesusprogdinu, kai norėjom su viena demone tiesiog pažaisti ir panašiai, vos nesukėlėm ugnikalnio sprogimo, kuris būtų sukėlęs cunamį ir užliejęs visą Naująją Zelandiją bei dalį Australijos bei jos salų, bet visgi kažkokiu būdu su magijos pagalba pavyko šitą problemą sutvarkyti... buvo kraupu, bet užtat smagiai prisijuokėm, - prunkštelėjo Jekaterina, prisimindama smagią vasarą. Na, jei Amelia lig šiolei nesuvokė, kokia energija slypi demonų dvasioje, dabar kiek aiškiau, jei dvi demonės per plauką nepalaidojo po vandeniu viso žemyno. Senos, bet kaip toji egzistencija dar gana jaunos!
- Žinai, visada galima dviratį išrasti iš naujo, tik jis jau bus tobulesnis nei tas, kuris buvo sukurtas pirmasis, - pakišo mintį penktakursė.
-
Amelia įsispoksojo į Jekateriną, žvilgsniu tarsi rentgenu norėdama peršviesti Jekaterinos smegenis ir patikrinti, ar jose tikrai viskas gerai.
-Man nereikia dviračio, man reikia fotoaparato,-priminė ketvirtakursė, nustumdama šalin visas mintis, kad tai galėtų būti kokia metafora ar panašus gražus dalykas.
-Žinai, tikriausiai linksma taip žudyti ir naikinti... Norėčiau ir aš kada, tik kad sąžinė neleidžia,-atsiduso varniukė, eilinį kartą dėl visko kaltindama senąją gerąją (tikraja to žodžio prasme!) sąžinę.-Jei ne ji, ko gero, dabar sėdėčiau kokiame Azkabane ir net keksiukų negaučiau.
Staiga, šovus kažkokiai minčiai į galvą (dar gerai, kad nenulėkė - ką ji būtų be jos dariusi? Galva be kūno gi visai nenaudingas dalykas), raudonplaukė įtariai įsispitrijo į klastuolę.
-O tu mane tame Azkabane lankytum?
-
- Aš turėjau omeny, kad galima pabandyti magijos pagalba sukurti fotoaparatą ir jį patobulinti, kad veiktų magijos pasaulyje... na, supranti. Ne apie dviratį kalbu, metafora, - sutramdė kylantį norą nusijuokti Jekaterina ir išliko rimta. Tokia ji jau buvo - penktas kursas, vaikinai, dramos, intrigos... telemundo presenta jos pasaulyje, visokios traukos ir dar kartą vaikinai, kad ir kokia subrendusi ji buvo.
- Oh, net nesakyk, jei nebūčiau tas, kas esu, tikriausiai taipogi Azkabane sėdėčiau... bet taip, lankyčiau, kas man neleistų, vis tiek nesu geresnė, nei psichas, nieko jie nepadarytų, - suprunkštė juodaplaukė ir tai buvo tikriausiai labiausiai išreikšta emocija (sarkazmas) šią dieną. Visgi išties ji Amelią Azkabane lankytų ir greičiausiai mikliai ištrauktų iš jo.
-
-Lankyt lankytum, o va ištraukt mane iš ten ar bent jau keksiukų atnešt tau tikriausiai ir į galvą neateitų,-kone įsižeidė Amelia, tačiau visas tas suvaidintas dramiškumas gana greitai dingo mergaitei susidomėjus kitu dalyku. Ji buvo tarsi mažas vaikas - niekad nenustygdavo vietoje ir dažnai keisdavo mintis bei nuotaikas.
-Oi, bet aš to viena nepadaryčiau... Bet, ko gero, padarytume kartu! Nagi, tu juk žinai, kad to nori,-ištarėraudonplaukė su keista šypsenėle veide, kurią tuoj pat (vėl) pakeitė entuziazmas.-Rimtai, tu turi man padėti! Be to, ir linksma bus. Juk ne į karą eini. Nors ten, ko gero, taip pat neblogai būtų... Ne, nebūtų. Žmonių žudymas nėra gerai.
Pajutusi, kad jos lūpomis vėl prabyla jos Vidinis Balsas, ketvirtakursė užsičiaupė. Kuo toliau, tuo tai nutikdavo dažniau, ir jai buvo gana dėl to neramu.
-
Jekaterina susimąstė. Nagi, juk galima ir pasilinksminti, kaip pasakytų jos vidinis balsas, bet pagal viską tas dalykas nėra geras... nors išties, demonai neturėjo jokio kodekso, kuris skelbtų, jog reikia nežudyti, nekankinti, nenaikinti. Nagi, juk neseniai vos mirtinai nenukankinai Melody vien dėl to, kad ji tave užkniso, gali ir nugiauti keletą miestų, išžudyti vaivorykščių mylėtojų pasaulio gyventojus ir stebėti jų miestą degant krauju palaistytose liepsnose, aš žinau, kad tau tai patiktų. Rodos, akimirkai Jekaterinos akys sužibėjo raudona ugnimi.
- Tu apie fotoaparatą, ar apie žudynes? Nes jeigu apie žudynes, tai reikia fotoaparato, juk reikės viską įamžinti... ar tu nei apie vieną? - kisltelėjo antakį juodaplaukė.
-
Amelia nusišypsojo lyg Pinčiukas, kai jam buvo įkišta Uršulė. Na, kol jis dar nesuprato, kad tai Uršulė. ((ohoho kokios literatūrinės žinios)) Na, tarkime, tai buvo pakankamai creepy šypsena.
-Kam rinktis vieną, kai gali turėti abu? Taigi pirma fotoaparatas, tada žudynės? Žinai, visad norėjau pabandyti kažką tokio. Nusimato smagūs meteliai, ar ne?-pakilnojo antakius mergaitė.-Žinai... Nesu niekad nė musės nuskriaudusi, bet kodėl gi ne? Gyvenime visko reikia pabandyti.
Na, galbūt tai nuskambėjo šiek tiek jau pernelyg, Amelia, dingstelėjo mintis varniukei, tačiau ji tuoj pat ją nuginė šalin. Ji tik tikėjosi, kad Jekaterina iš tiesų galėtų jai padėti sukonstruoti fotoaparatą. Juk tai tokia nuostabi priemonė - fotoaparatas, ir dar magiškas!
-
Jekaterina nežymiai kilstelėjo antakius, išvydusi Amelios šypseną. Jai iš dalies, tik šiek tiek, buvo neramu dėl to, kas per vasarą atsitiko jos draugei. Matyt, suveržtas charakterio diržas geria nesibaigia niekam, ką dar kartą įrodė Varniukė ir juodaplaukė mąsliai linktelėjo. Tokios galimybės viliojo, labai.
- Ak, taip... - kažin, Melody dar gyva po nakties? Gaila, kad ne Grifas koks pasitaikė, o Klastuolė... bet ką padarysi, toks jau tas gyvenimas, vienus išeina pakankinti, kitų ne, daug labai niekas neprarado, linksmai pagalvojo ji. - O taip, magiškas fotoaparatas, degantys... hm, pirma fotoaparatas.
Ji nusprendė nutylėti faktą apie degančius miestus. Su kuo gi daugiau, jei ne su Dorian ji diskutavo apie degančius miestus, šitas dalykas turėjo nutilti.
-
-Įsivaizduoji kraujo upes, beviltiškai gulinčius žmonių kūnus ((man jau bloga)), vaikus, klykiančius prie savo mamų lavonų, kurios jau niekad jų nebepaguos...-svajingai pratarė Amelia, lyg visa tai sukelti jai būtų maloniau, nei gauti keksiuką.-Ech, Jekaterina, kuo greičiau mes padarysim tą fotoaparatą, tuo bus geriau. Na, gal galime eiti jau dabar?
Mergaitė buvo itin susižavėjusi šia idėja, tačiau kažkodėl nebestrikinėjo. Jos akyse įsiplieskė ugnis, o mintyse jau vyko karai bei žiaurūs veiksmai prieš bejėgius žmones. Dar prieš kelis metus ji apie tai nė pagalvoti nebūtų galėjusi, o štai dabar mąstė su didžiausiu pasimėgavimu. Net Vidinis Balselis nutilo, lyg užuodęs grėsmę. Didelę, baisią grėsmę.
-
- Nice, Amelia, very nice, tu čia rimtai, kaip žiūriu... okay, aš irgi tada, - Jekaterinos akys sužibo išties raudona spalva, kuri tuojau pat ir užgeso. Ne laikas buvo dabar rodyti savo... tamsiąją pusę, kaip sakant, kurią su mielu noru atskleidė Amelia. - Na, taip, reiktų gal jau ir eiti konstruoti... plius man reikia persirengti, duh, šaltoka jau darosi, net jei ir man nešalta. Visgi vis dar esu mirtingoji.
Priminė ji. Išties, žodis ,,mirtingasis" ėmė kažkaip patikti šešiolikmetei ir ji, būdama itin keistas žmogus, jį vartodavo. Tiesa, Džeinei nepatikdavo, kai ji ją pavadindavo mirtingąja. Tai buvo pretekstas tai daryti dažniau, juk juodaplaukei patiko erzinti mirtinguosius. Tuos, nereikšmingus padarėlius.
-
Amelia linktelėjo galva.
-Susitiksime už pusvalandžio prie kur? Salėje po Hogvartsu? Ten niekada nebūna žmonių. Visgi, žinai, šis reikalas nėra jau toks ir nekaltas. Juk sukonstruoti fotoaparatą, kuris veiktų magijos pasaulyje - pasaulinės reikšmės nusikaltimas,-nusišaipė mergaitė, jau pasisukdama išeiti. Su kuprinėle ant pečių, palaidais raudonai iš tolo šviečiančiais plaukais ir mielu fotoalbumu rankose ji atrodė kaip žavus, nekaltas padarėlis. Deja, kol kas tokia nebuvo. Kas žino, kas šiuo metu jai buvo pasidarę?
Varniukė užtrenkė duris paskui save ir nubėgo į Varno Nago kambarį. Kažkodėl ji jautėsi siaubingai, bei veide matėsi šypsena. Šiurpi, nenoromis ten atsidūrusi šypsena.
Vidinis Balsas kažkodėl buvo visiškai pasikeitęs.
-
Jekaterina kilstelėjo antakius ir metė žvilgsnį į draugę. Jai ryškiai kažkas buvo negerai, psichozė, ar kažkas panašaus, bet kažkas TIKRAI nelabai gero.
- Na žinoma, juk už magiško foroaparato kontravimą gali pasodinti į Azkabaną iki gyvos galvos, - sarkastiškai atsiliepė juodaplaukė ir patrynusi riešą su nedidele tatuiruote, kuri taipogi buvo daryta neseniai, palaukė, kol Amelia nutols. Ją reikia pažaboti... pririšti ir palikti miške vilkolakiams, pranešti kokiam nors magiškų gyvūnų departamentui arba... žudyti kartu! Argi ne smagu? užklausė vidinis balsas ir Jekaterina nusišaipiusi pati iš savęs išėjo iš balkono ir uždariusi duris nužingsniavo koridoriumi traukdama vyresnių vaikinų žvilgsnius. Sukontaktavusi su vienu ji šyptelėjo. Nusimato linksma diena ir dar linksmesnė naktis...
-
Įkišusi nosį į balkoną, mergina skvarbiomis akimis apsidairė aplinkui - pastebėjusi, kad čia nėra nė gyvos dvasios tylomis sukrizeno. Dėvėdama šortus, juodas kojines iki kelių ir juodą bliuzoną, jį turėdama atitraukus kiek per daug kaip vienuolikmetei mergaitei - ir tai tikrai nebuvo tinkama apranga nakties laikotarpiui, kai pūtė žvarbus vėjas. Pilkaakei merginai pabaigus savo tylų krizenimą, šioji lengvai peršoko per balkono turėklų atramą ir ant šios atsisėdo - tai buvo gan rizikinga, nes vos neišlaikius pusiausvyros, mergina galėjo nukristi žemyn - o dar paimant į faktų sąrašą tai, kad balkonas radosi aukščiausiame pilies taške nebūtų jai padėję išlikti gyvai.
-Phahah! Apgailėtina, apgailėtina.. Bent jau oras čia gaivus,- nusišaipydama į juodą tuštumą priešais pasakė mergina, primenanti Junko. Garsiai besikalbėdama su savimi, lyg jai nerūpėtų, ar ją kas nors užtiktų ar ne, būtybė viena ranka prisilaikė už turėklo, nuo kurio buvo nusilupę vos ne visi dažai, o kita ranka suko savo rudai rožinius plaukus į garbanas - nors ne itin sėkmingai, nes vėjas jas vis išpūsdavo iš merginos rankų. Pati nelabai suprasdama ką čia veikia, bet nenorėdama praleisti dar vienos beprasmės nakties mergaičių kambario lovoje, būtybė mėgavosi nakties tamsuma, kartas nuo karto vis nusijuokdama ar pratardama kažką sau.
-Junko, Junko, Junko.. Eh.. Net ir vardas pilnas bevertiškumo,- išleidusi gilų atodūsį pratarė mergina, užmerkdama akis ir leisdama stingdančiam šalčiui apglėbti jos kūną.
-
Edgar'as apimtas vienos, kai tiesiog neimdavo miegas naktų, paslapčiomis pėdino į balkoną. Artėjant jo link jautėsi dvelkiantis šaltis, bet tuo pat metu jis kėlė ir šiokį tokį gaivulį berniukui, tad šis tik paspartino savo žingsnelius. Visiškai priartėjus prie įėjimo į balkoną staiga sukluso išgirdęs kažką lyg ir šnekučiuojantis, bet geriau apsidairęs tepamatė vieną siluetą užsikabaravusi ant turėklo. Palengva žengdamas jau balkono klebančiomis rusvomis plytelėmis tamsoje sugebėjo įžvelgti kažką matyto. Juk tai Junko! šmėstelėjo jam galvoje. Bet ką gi ji čia tauškia? paklausė savęs po to, kai išgirdo ją bekritikuojant savo vardo. Suprasdamas, kad klastuolė sėdi, kad pavojingoje vietoje, tik patyliukais pats prisiartino prie turėklo ir žvelgdamas tik į priešais mėnulį atspindintį ežerą patyliukais paklausė, - Kuom Tau vardas Tavo neįtinka?- tuo pat metu patikindamas, - Jis visai normalus.
Po sekundėlės, kitos iškart paragino, - Ir verčiau lipk kiton pusėn, negi nori išsitėkšti žemėn? Tikiuosi supranti, kad tai pavojinga ir nenorėčiau išvysti Tavęs ten žemai apačioje, kur kas dieną susirenka daugybė mokinių?
-
Ohh? Kas gi čia, kas gi čia? Išgirdusi artėjant kažkieno skubiems žingsniams būtybė iškarto sukluso, nors ir nenustojo elgtis taip pat. O atvirai, koks jai skirtumas? Visas atsakomybes vistiek turės prisiimti Junko, o ji gali elgtis kaip nori. Išgirdusi kažkokio berniuko žodžius, mergina, vis dar tebesėdėdama toje pačioje vietoje pasuko galvą link balso šaltinio - ir pamatė nepažįstamą vaikiną žaliomis akimis. Ir kas gi būsi tu? Nusprendusi kolkas žaisti "saugiai", nors ir nepažinodama Junko taip gerai, kad galėtų ją taip gerai suvaidinti - ir aišku, nežinodama šios santykių su šituo berniuku, apsimetėliškoji Junko tiesiog nežymiai šyptelėjo, prabildama ramesniu ir tylesniu balsu negu tuo, kurį naudojo kalbėdama pati su savimi.
-O aš maniau, kad esu čia viena.. Na, bet nesvarbu. Tiesiog, žinai, Junko neskamba kaip kažkoks normalus vardas, o toks labiau, na, apgailėtinas. Bet čia tik mano nuomonė,- apsimestiniai tyliai nusijuokusi, mergina nutaisė susidomėjusi žvilgsnį ir atsisuko į žaliaakį,- O ką gi tu čia veiki?
Išgirdusi pastabą apie tai, kaip jis nenorėtų originaliosios kūno savininkės mirties, pilkaakė vos smagiai nenusijuokė, tačiau susitvardė pačiu laiku. Ahh, gal man numesti visą šitą apsimetinėjimą ir tiesiog išpešti visas reikiamas smulkmenas iš jo? Blogiausiu atveju numesčiau jį pro balkoną, ir viskas..
-Ahh.. Nuobodu,- sumurmėjo būtybė, tik po akimirkos susipratusi tai ištarusi garsiai, tačiau bandydamasi elgtis taip, lyg tai nebūtų atsitiktinė liežuvio išdavystė, mergina, nė centimetru nepasijudinusi nuo savo pradinės sėdimos vietos pradėjo lėtai ore maskatuoti kojomis, nuobodžiaujančiu žvilgsniu žiūrėdama tai į nakties dangų, tai į vos nakties tamsoje matomą ežerą.
-
Kiek pasisukęs į Junko labai nustebo pamatęs ją vilkinčią visiškai ne standartinę aprangą ir sekundėlei praradęs amą tik klausėsi jos. Apgailėtinas? Visai aš jos nesuprantu.. galvoje besisukusius svarstymus nusprendė nieko nelaukdamas išreikšti ir garsiai, - Ką Tu čia nusišneki? Gal kas Tave sugedusiomis šokoladinėmis varlėmis privaišino? Ar parūgusių moliūgų sulčių užgėrei?,- su nuostabos kupina miniatiūrine šypsenėle veide berniukas negalėjo suvokti, jog Junko galėtų kažką apie save blogo pasakyti. Kiek patrynęs savo juodus plaukus grifiukas trūktelėjo pečiais, - Kartais mėgstu prasiblaškyti. Apgalvoti apie daug ką, o tam padeda pasivaikščiojimai ir panašiai. Kad ir tokios vietos, kaip ši tam labai tinka,- sumirksėjęs savo žaliomis akimis pūstelėjus vėjui ir kiek rimčiau vėl paragino mergaitę, ją matydamas įsidrąsinusią gal kiek per daug, - Sakau Tau, lipk nuo turėklo nekvailiojus,- dar nepamiršdamas ir jos aprangos pridėjo, - Ir su tokia apranga peršalti dar gali ir iš vis..,- staiga tik užbaigė nurydamas didžiulį seilių gumulą net nenutuokdamas, kaip apibūdinti šią vienuolikmetės aprangą.
-
Bandydama kuo smarkiau susilaikyti nepradėjus isteriškai juokis, mergina dantimis stipriai sukando apatinę lūpą, o plaukais paslėpė šitą vaizdinį nuo berniuko. Ignoruodama jo pastabas dėl apsinuodijimą maistu, mergina mintyse darėsi pastabas, kad bent kitam kartui žinoti, kad taip Junko nesielgia. Nors koks skirtumas, tokia nuobodžia asmenybe būti tikrai nebesinori. Kas gali būti geriau už mane, o ne tą niekieną? Jau norėdama tęsti savo tolimesnį apsimetinėjimą (arba tiesiog žinių rinkimą apie Junko) mergina pravėrė burną kažką pasakyti, tačiau žaliaakiui pakartojus, kad jai reik lipt nuo turėklo ir nežinojimu, kaip apibūdinti šios aprangą būtybė jau nebesusitvardė.
Iš merginos lūpų pasigirdo smagus juokas, šiek tiek aidintis nakties tamsoje. Norėdama dar labiau išerzinti berniuką - o gal tiesiog sužinoti jo reakciją ir veiksmus - būtybė per kelias akimirkas perkeitė savo sėdėjimo ant turėklo poziciją, kad kojos būtų balkono viduje, o galva ir rankos - iškištos lauke. Smarkiai besilaikydama už turėklo, pilkaakė kelis kartus nestipriai pasisūbavo.
-Ir ką padarysi dabar? Kas nutiktų, jeigu nuspręsčiau pasileisti?- žaismingai šypsenai puošiant jos veidą, mergina kiek primerkusi akis stebėjo juodaplaukį vaikiną priešais. Nuskambėjus dar vienam netikėto juoko pliūpsniui, būtybė atlaisvino vieną ranką nuo turėklo, ja prisidengdama burną ir dalį veido taip, lyg gėdytųsi,- I-ir su tokia apranga kas? N-negi tu nori, kad dar labiau a-atsitraukčiau savo bliuzono užtrauktuką?
Kalbėdama kiek pašnibždomis, kad padidintų apsimestinį gėdyjimosi efektą, mergina nulenkė galvą žemyn, leisdama plaukams pilnai užkristi ant jos veido, jį pilnai paslepiant, ir tik tada pridūrė:
-N-nebent tai būsi tu, dėl t-tavęs dar taip galėčiau padaryt.. Dėl tavęs vienintelio.
Nagi, kaip reaguosi į tai? Plaukams slepiant merginos pašaipią šypseną, šioji visiškai mėgavosi šiuo renginiu, kurį jai padėjo sukurti nepažįstamasis vaikinas. Gal ne taip ir blogai ja pabūti, jeigu gali paerzinti kitus, heh.
-
Klastuolei persisukus į vidinę balkono puse Edgar'as kiek ramiau atsiduso pagaliau.. Ir nuo turėklo kiek atsitraukė atgal nuo turėklų, balkono vidurio link. Bet ilgai tas atodūsis netruko, nes mergaitė vėl pradėjo savo kvailystes ir grifiukui eilinį sykį beliko sugniaužus kvapą išpūsti savo žalias akis kartu neramiai išsiviepiant. - Ti-kriausiai užsimuštum,- vos išlemeno atsakymą į Junko klausimą. Pirmakursio smakras visiškai atvypo ir kiek privertė šį nurausti, kai jo ausis netikėtai pasiekė jo bendrakursės gašlūs klausimai, jo galvoje užvirė chaosas, nes visiškai nebeatpažino Junko Ji girta? Negalėčiau patikėti tuo.. O gal greičiau ji nusprendė patapti tikra klastuole? Ar čia koks nors iš bukų įšventinimų?. Viskas mintis sukdamas net po kelis kartus savo smegenėlėse netikėtai dar atkreipė dėmesį į mėnulio apšviestus jos plaukus, kai šiuos užsimetė sau ant veido. Jie buvo irgi kitokie nei įprastai. Galiausiai apimtas pykčio dėl tų jos kvailysčių nervingai sušnypštė, - Aš nieko nenoriu.. Tiksliau noriu, kad baigtum tas nesąmones!- ir žengtelėjęs link savo draugės čiupo šiai už rankos, taip patraukdamas ją nuo turėklų. - Jei dar ką nors panašaus sugalvosi iškrėsti, nepagailėsiu savo taškų, kaip ir Tavo už šiuos naktinius pasivaikščiojimus ir nutempsiu Tave pas Madam Pomfri, kad išsiaiškintų, kas su Tavimi darosi!- piktai perspėjęs bendrakursę giliai širdyje jaudinosi dėl nežinomybės, kas vyksta su ja.
-
-Užsimuščiau, taip! Negi nemanai, kad tai nuostabu, vienu ypu nusinešti dvi skirtingas gyvybes.. Ah, gražu ir pilna nevilties..- panosėje murmėjo sau pilkaakė, kiekvieną žodį tardama vis tyliau ir labiau sau - nebuvo tikra, kiek galėjo išgirsti berniukas, bet ir tai jai ne itin rūpėjo.
Pastebėdama ir įsispoksodama į paraudonavusį berniuką, mergina nesugebėjo atlikti nieko kito, nei dar kartelį garsiai nusijuokti. Jau pati būtybė būtų buvusi nušokusi nuo turėklo ir erzinusį berniuką iš artimesnio atstumo, tačiau šis pirmesnis ją pagriebė už rankos ir nutempė nuo jo. Nusprendusi, kad prisižaidė kaip Junko užtektinai, ir kad jį būtų laaaabai smagu erzinti ateityje būnant savimi, nusprendė parodyti savo tikresnes spalvas.
-Hahah, naktinius pasivaikščiojimus, taškus, bausmes?! Lyg tai man rūpėtų!- Besijuokdama ištarė mergina, nors su paskutiniais žodžiais jos linksmas balsas vis slopo ir slopo, kol ir veide tebuvo nerodantis emocijų vos matomas šypsnis,- Ah, tiesa, kas po velnių yra Madam Pomfri? Eh, nors man tai mažiausia rūpi.
Nusukusi galvą žemyn ir į šoną tarp pirštų ir vėl pradėjo sukti plaukų sruogas, kol veido išraiška skelbė ją esant sumišusią ar liūdną. Nors tai netruko ilgai, nes po kelių akimirkų ir vėl piktai išsišiepusi mergina staigiai priėjo kelis žingsnius prie vaikino, pakišdama jam savo rodomąjį pirštą po smakru ir šiek tiek jį pakeldama, kad jo žalios akys būtų priverstos žiūrėti tiesiai į jos pilkąsias - ir gal šio veiksmo netikėtumas privertė visą atmosferą aplink mokinius paskęsti mirtinoje tyloje.
-O kas, jeigu man nieko nėra blogai, su manimi niekas nesidaro, o tiesiog aš tokia buvau visą laik?- vos ne sušnibždėjo mergina, žinodama, kad taip sakomi žodžiai turės didesnį efektą negu sakymas linksmu ar garsiu balsu. Be to, ji vistiek nė kiek nemelavo tame, ką pasakė, tą pajusti turėjo ir juodaplaukis.
-
- Dvi? Gyvybes?,- kad ir kaip tikėjosi šį nuostabų, nepaisant vėsumos, vakarą grifas ramiai apmąstyti apie viską, viskas tik kuo toliau, tuo labiau žlugo su vis kylančia didesne painiava galvoje. - Tai Tu gal dar ir laukiesi?- jau net pats nusikvatojo vienuolikmetis iš tokių nesąmonių. Ilgaplaukei pradėjus dėstyti apie tai, kaip jai viskas nerūpi ir panašiai, dar kartelį berniuko kantrybė neatlaikė, tad šį sykį kiek aukštesniu tonu rėžė, - Atleisk, Junko, bet gal liausiesi kažkuo apsimetinėti? Būk savimi! Vis tiek tikrosios savo prigimties nepakeisi! Klastuolių būna ir gerų, tad nevaizduok tų blogųjų, taip tik labiau pakelsi savo koledžo reputaciją, negu išdarinėdama nesąmones apsimesdama kažkokia kietuole ir besielgdama ganėtinai pasileidėliškai,- užbaigė vaikas nurimstančiu ir nusivylimo kupinu balsu.
Junko prisiartinus ir įsmeigus pirštą Edgar'ui į smakrą, jis pasijuto nejaukiai. Net pučiantis vėjas, kedenantis žaliaakio juodus plaukus ir jo apsiaustą kėlė įtampą ir susikaustymą nei paprastai suteikė laisvės. Žengtelėjęs atsargų žingsnį atgal atrėžė neatpažįstamai pasikeitusiai draugei, - Baksnodama pirštu neįrodysi man, kad esi visada tokia buvai, nes aš gerai žinau, jog Tavo širdyje slypi geras žmogutis, kurį užgniaužei dėl tam tikrų priežasčių, žinomų tik sau. Bet gerai, jei tokia nori būti.. Prašom.. Nelaikysiu.. Tik, žinok, kad noriu Tau gero!- pabrėždamas paskutinius žodžius, nuėjo į balkono kampą, kuriame atsisėdo ir pažvelgė į aukštai šviečiančias žvaigždes panosėje sumurmėdamas, - Kad galėtumėt nušviesti Jūs jai kelią..
-
Išleidusi tylų prunkštelėjimą su žaliaakio žodžiais apie buvimą nėščia, mergina ir vėl nusisuko į balkono pusę, stebėdama nakties dangų ir jausdama gaivų, bet šaltą vėją pučiant tiesiai į ją. Nepastebimai sudrebėjus - vis dėl to, jos drabužiai tikrai buvo ploni - mergina kaire ranka apsikabino savo liemenį, kol dešinės pirštais lengvai lietė savo veidą.
-Ech, o aš tikėjausi, kad būsi kažko vertas.. Užsispyręs vaikiūkštis,- kalbėdama rimtu balsu, be jokios emocijos gaidelės ar jokių viską pasakančių veido mimikų būtybė šiek tiek primerkė akis, įsižiūrėdama į vaikiną,- Apgailėtina, bevertiška ir nereikalinga. Geras žmogus? Vaike, žiūrėk su kuo kalbi, ir ar nesakai nesąmonių ne tam žmogui. Nori man gero? Nušviesti kelią? Apgailėtina, nuo kokios literatūros nuknisai tokius žodžius? Aišku, kad kažkokios paikos, su viltimi, svajonėmis ir viską išgydančia idiotiška meile. Beviltiška.
Padariusi pauzę, mergina tik dar smarkiau įsispaudė pirštus į veido odą, kol lūpų kampučiai vis trūktelėdavo apačion ar viršun. Neužilgo jos veidą papuošė nauja išraiška - praplėstos akys ir šiek tiek pamišėliškai atrodanti šypsena, kitokia negu praeitos. Liežuviu persibraukusi lūpas, mergina pirštu parodė tiesiai į juodaplaukį, sėdintį pačiame kampe.
-Gah, tu tikras įkyrumas. Jeigu taip jau nori man įkyrėti, tai aš nešdinuosi. Nors prieš tai.. Žinai, kaip mūsų visų mylimoji, vargšė bevertė Junko kenčia nuo galvos skausmų?- pridėjusi prie širdies ranką, lyg apgailestaudama mergina tęsė,- tad jeigu nors žodeliu užsiminsi apie mane, jai ar jos vargšei tuščiai galvytei gali nutikti kažkas.. Skausmingiau, o gal net mirtino. Ar supratai mane?
Intensyviai žiūrėdama į vaikiną ir belaukdama jo atsakymo, būtybė mintyse jau kūrė tris atskirus veiksmų planus, jeigu jis nesutiktų, jeigu jis sutiktų, arba jeigu bandytų ją kaip nors sustabdyti.
-
Beperstojo besitęsiantys mergaitės užkabinėjimai, grifiukui mažumėlė vis labiau ėmė sekinti jo kantrybę. - Ko Tau vis užkliūvu?!- sugriežė dantimis net, - Ko Tu to sieki? Nori susipykti? Kas Tau iš to? Nuo kada Tau tie barniai pasidarė mieli?- krūvas klausimų žėrė Junko pusėn juodaplaukis, greitai pakildamas nuo žemės dar veptelėjo, - Elgiesi tartum apsėsta.
Drebėdamas perbraukė abejomis savo rankutėmis stipriai gniauždamas sau per veidą, kai klastuolė gana įžūliai drėbė viską į tai, ką jis buvo sakęs. - Gerai!,- tyliai, bet ryžtingai pradėjo trumpaplaukis, - Tebūnie esu apgailėtinas ir visa tai, ką pasakiau lai būna apgailėtina ir kad nori taip gali būt tokia pasipūtus ir pasikėlus! Jei Tau nuo to geriau mes nebe draugai!,- paskutinį žodį net riktelėjo ir iškart pasitikslino, - Ar geriau Tau dabar?
Dar prašnekus pirmakursei iš vis susipainiojo Edgar'as. - Kodėl apie save šneki, kaip apie kitą asmenį nesuprantu? Gal baigsi vieną syk?!- apimtas pykčio visas drėbėte drebėjo vaikinukas lyg kokia drebulė. - Kam aš turėčiau užsiminti apie Tave, kai visi apie Tave ir taip žino, nebent pavirtai į velnią Tu?,- patylėjęs ir po kelių pelėdos suūkimų, kažkur sklindančių nuo uždraustojo miško suglumusiai ramiai ištarė, - O jei iš tiesų Tu velnias, tuomet nieko nesupratau ir būsi išvytas lauk..,- ir priėjęs prie pat jaunos merginos įstelbė savo žvilgsnį į jos akis ir pagiežingai paklausė,- Ir čia.. Ar Tu mane supratai?!
-
Ah.. Klausimų lavina. Įkyru ir neorginalu. Žiūrėdama į žaliaakį, kuris kažką ant jos lyg ir rėkavo būtybė galvojo, ar nebūtų jo nustūmimas nuo balkono lengviausia ir geriausia išeitis.
-Aš tiesiog atlieku savąjį vaidmenį. Žinai, žmonės kaip aš gimsta tik tada, kai pasaulis norėje nori bevilties pilnų jausmų,- išskėtusi rankas į šonus pilkaakė tęsė,- Aš tiesiog atlieku savąjį paskirtą tikslą, ir draugai? Pfhah! Kas čia per nesąmonė, draugai tą, draugai aną.. Oj, vargšės Junko širdis suduš į šipulėlius.
Apsimestinai verkdama ir liūdėdama dėl paskutinio ištartojo sakinio, mergina tik suaimanavo iš įkyrumo vos tik išgirdusi, kad vaikinas čia niekuo ir toliai nesigaudo.
-Aš niekad nemeluoju, ir man nėra prasmės. Gal ir nepasakau kartais tiesos iki galo, bet tiesa yra stipresnis peilio dūris negu kokie nuvalkioti melai,- susikryžiavusi rankas ant krūtinės mergina nuobodžiai pasižiūrėjo į tolį, bet tuoj pat ir vėl išplėtė akis ir ranka užsidengė burną, ir vėl atrodydama susigėdinusi,- Velniui? Na, aš laaaaabai pamaloninta, kad taip manai, beeeet..
Pratęsdama paskutinį žodį ir žiūrėdama, kaip žaliaakis staigiai ženge link jos, mergina šiek tiek primerkė akis, dar kelias akimirkas pasiklausydama jo tiradų. Vos jis padarė menkesnę pauzę, mergina iškarto abejomis rankomis sučiupo už jo drabužių ir staigiu judesiu tėkštelėjo jį į turėklus, priversdama jo galvai išsikišti į gaivų nakties orą.
-Išvaryta tą, pašalinta tą.. Oj, nekalbėk kaip paskutinis idiotas,- merginai kalbant linksmas tonas besikeitė į griežtą ir rimtesnį,- Yra skirtingumas dėl idiotiškų spontaniškų pasirinkimų, ir tų idiotiškų pasirinkimų su kuriais elgiesi kaip savižudis, vis pastatydamas savo gyvenimą ant linijos, rezultatas bus geresnis. Berniuk, ar norėtum turėti didelę mirties tikimybę vien tam, kad atsikratytum manęs? Aišku, kad ne, nes bijai mirties, skausmo ir viso to, ką ir taip gauni begyvenant. Tad atleisk, bet manęs neatsikratysi. Aš, kaip čia pasakius, amžina.
Kuo aiškiau tardama žodžius, kad gal pagaliau jei persismelgtų jam galvon, pilkaakė lengvai šyptelėjo ir lėtai atitraukė rankas, kuriomis laikė jį prirėmusi prie turėklų - aišku, nesusivaldė stipriai nagais nebrūkštelėjus jam per veidą, kažkur kaktoje. Pati būtybė pajusdama iš jos pradėjusį tekėti kraują pašaipiai ir trumpai nusijuokė.
-Jeigu nori atsikratyti manęs, pirma turi visiškai nereaguoti į tokias mažytes žaizdeles. Nes, žinai, atsikratant manimi aš nusitempsiu tave kartu su savimi,-perdėtai saldžiu balsu pasakė būtybė, tikėdamasi, kad bent kažkiek proto jo smegeninėje yra, ir kad nenueis idiotiškiausiu keliu.
-
Juodaplaukis tik karpė akimis klausydamas Junko svaičiojimų apie tikslus. - Man įdomu, koks tas Tavo paskirtasis tikslas?,- pasiteiravau šiai baigus apie tai kalbėti.
Berniukas tik kraipė galvą į šonus išspausdamas ironišką šypseną, nes kuo tolyn, tuo labiau rodėsi, kad šis bendrakursių pokalbis darosi bergždžias ir vis sunkiau suprantamas. - Tiesos nuslėpimas dar labiau gali įskaudinti, jei norėjai žinot.., - suburbuliavo tyliai. - Bet.. Kas bet?- tik spėjus ištarti šiuos klausimus nė nepajuto, kaip trinktelėjosi jis į turėklus. Jo kyšančios galvos plaukus už turėklų dar labiau kedeno vėjas lyg kokius rugius sumesdamas juos ant vieno šono. Bet visa tai sukėlė juoką isterišką juoką vaikui, nes šis netikėjo, kad šioji jį galėtų numesti. - Kaip savižudis aš? Čia gal Tu bandai tik mane nužudyti,- dar prunkštelėjęs pasitaisė, - Tiksliau vaidini, jog tai galėtum padaryti.
Kai pirmakursė paleido Edgar'ą šis tik pasitvarkė apsiaustą ir keliais pirštais perbraukė sau per kaktą, nuo kurios ant pirštų matėsi šiek tiek kraujo. Na, bet ir katą mažumėle buvo apėmęs šioks toks perštėjimas, bet viso šito žaliaakis per daug nesureikšmino. - Tai gerai, nereaguosiu aš į jas,- pritariamai palinkčiojo galva šnekėdamas toliau, - Ir, be abejo, mes sunaikinsim Tavo tas blogąsias savybes galėsi ir manas blogas tuomet pasiimti aš nieko prieš,- sukrizeno, jau su šypsena žvelgdamas į Junko. - O dabar eik miegoti, jau pakaks Tavo cirkų,- su šypsena veide, bet rimtai paragino savo draugę, mąstydamas ar jai šiandieną tiesiog susisuko galvelė, ar rimtai apsėdo koks bizas ją.
-
-O kas gi daugiau, negu privesti pasaulį prie nevilties?- juokdamasi atsakė pilkaakė, pati aiškiai suprasdama, kaip paikai tai galėjo skambėti,- Nors ką tu apie tai galėtum išmanyti. Nepabuvęs manimi, nepajutęs manos nevilties tik laikysiesi už beviltiškų vilties siūlelių, bet kada galinčių nutrūkti..- kalbėdama vis rimčiau ir tyliau, būtybė pakėlė galvą, mesdama paniekos pilną žvilgsnį žaliaakio pusėn.
-Žinai, kodėl tiesa yra dažnai slepiama, ar pakeičiama melu?- netrukus ir vėl įsijautusi į mokytojos vaidmenį, mergina dešine ranka pasirėmė smakrą,- Teisingas atsakymas - nes tiesa yra galingiausia ginklas, ir jis gali būti panaudotas prieš visus, nesvarbu kokiais tikslais.
Atsirėmusi į balkone esančia sieną, mergina susikryžiavo rankas ant krūtinės, bukai spoksodama į kažką tolumoje - atrodė nė kiek nesusidomėjusi nei tuo, ką šnekėjo juodaplaukis, nei ko nors sakymu ar veikimu. Merginai taip prabuvus geras keturias minutes, nesujudėjus, nenusukus žvilgsnio ar nieko nepadarius ir net nereagavus į šaltį, kuris aiškiai ją veikė gan stipriai - kol jos pečiai pradėjo drebėti, o galva staigiai nukaro žemyn. Dar po kelių akimirkų iš merginos pradėjo sklisti juoko garsai, vis stiprėjantys ir didėjantys - nors tai nebebuvo toks pat juokas, kuriuo mergina nenustodama erzindavo - šis skambėjo kaip pamišėliško žmogaus, išleidžiančio visas savo tamsiausias emocijas, kaip tamsos, pykčio ir nevilties mišinys. Staigiai, kad berniukas negalėtų jos sustabdyti, sulaikyti ar dar ką padaryti, mergina užšoko ant turėklų, bandydama išlaikyti pusiausvyrą. Paėjusi kelis juo žingsnius tolyn, pagaliau pakėlė akis į žaliaakį.
-Blogąsias savybes, blogio sunaikinimas? Neversk manęs juoktis, tu apgailėtinas padare. Jeigu taip nori manęs atsikratyti, tai pirmyn - nustumk mane nuo čia, bet tuo pat metu priversiu tave kristi su savimi. Smagu, ką? Nagi, pirmyn,- Merginos balsas buvo ramus, ir kaip ir juokas skyrėsi nuo ankstesniojo - be to, aiškiai jautėsi, kad ji neabejojo savais žodžiais, pilnai pasiryžusi atlikti viską, ką ir pasakė. Jos veidas buvo kaip atsisakęs visų žmogaus akimi matomų emocijų, o pilkose akyse buvo galima tamsių minčių atspalvius - jomis gręždama berniuką, būtybė laukė jo atsakymo - būna tai žodžiu ar veiksmu.
-
- Durni tie Tavo tikslai,- tiesiai šviesiai giliai atsidusdamas tarė vaikas matydamas, kad Junko tikrai pasikeitė. Nežinia kodėl, bet visa tai kas čia vyko labai vargino žaliaakį. - Taip Tu teisi, galingas ginklas prieš blogį, nes melas ir yra blogis,- sukuždėjo dar labiau susisukdamas į savo, nes lauke vis darėsi šalčiau, o ypač paršvilpus vėjo gūsiui. Merginai garsiai užkvatojus grifas susiraukė, - Gal truputėlį tyliau?!
Jau net nebekreipė dėmesio juodaplaukis, kad šioji užsikaroblino vėl ant turėklų ir pradėjo demonstruoti eilinį sykį savo akrobatinius sugebėjimus, nors ir erzino jį tai. Galvodamas, kad jei nebus žiūrovų, tai nebus prieš ką jai pasirodyti, todėl atsukęs nugarą į ją palengvėlė pradėjo žingsniuoti išėjimo link pašnibždomis kalbėdamas, - Tu laimėjai.. Mes nebe draugai, jei visą laiką siekei tą tik įrodyti.. O kalbant apie atsikratymą, tai atsikratau blogio, o ne žmonių..,- likus keliems žingsniams iki išėjimo stabtelėjo, - Ir tikrai gali nepergyventi dėl įžeidinėjimų, nes nei įžeidei čia manęs, nei aš pykstu ant Tavęs..,- nors viduje jautė pyktį dėl tokių neprotingų jaunos merginos veiksmų.
-
Hm.. Nuobodu. Tu pasidarei nuobodus. Būtybės galvon atskridus tokiai minčiai, ji kelis kartus lėtai sumirksėjo, vis dar stoviniuodama ant turėklų.
-Phaha! Berniuk, Junko tavęs jokiu draugu nelaiko, tai ką kalbėt apie mane. Ir pats laikas jau tau, gali nešdintis nestoviniavęs. Esi nuobodesnis už mane pačią, kas kažką pasako.
Praradusi betkokį susidomėjimą žaliaakiu, mergina atsuko nugarą į vaikiną ir pradėjo vaikščioti turėklu - nukris ar ne jai nerūpėjo.
Manydama, kad vaikinas jau išėjo (nors nepasižiūrėdama, kaip yra iš tiesų, nes atvirai - jai neberūpėjo) pilkaakė ištiesė vieną koją laukan, žiūrėdama, kaip laikosi jos pusiausvyra ir po kiek laiko apytiksliai jos koja nenulaikytų ir mergina nukristų apačion.
-Jeigu nušokčiau aš, ar mirčiau aš, ar Junko? Ar ir originalas ir sukurtoji mirtų vienu metu, nes tai buvo originalo kūrinys?- murmėdama pati sau panosėje, mergina žiūrėjo į ežerą, plytintį apačioje.
-Vaah, čia taip nuobodu!- atsidususi ir akis pavarčiusi ištarė būtybė, vis dar kaitaliodama savo kalbėsenos balsus. Reiktų susirasti kažkokį mokinį, kad būtų galima turėti veiklos.. Bet visi dabar miegos, eh..
-
Dar kol lūkuriavo berniukas vietoje išgirdęs sakinius apie originalius kūrinius ar kažką panašaus, bei kad tikriausi mergaitė norėtų paerzinti kažką kitą rimtai sunerimo. - Su savo nesąmonėmis palik kitus ramybėje!- sugniaužė savo kumščius tiktais vaikas. Kas bus tas.. ilgai netrukus iš anksto pranešė, - Keliauju pas Madam Pomfri, pati prisiprašei.. Gal ras kokį eleksyrą Tau nuo tokių Tavo raganėjimų,- ir pradėjo toliau žingsniuoti, kiek gailėdamasis, kam šį vakar kažkur ėjo, gal tiksliau kam būtent pasirinko šią vietą, nes dabar užuot išlaisvinęs savo mintis ir jas sudėjęs į savo vietas, tik dar labiau viską sujaukė tuo pačiu prikraudamas daugiau visiškai neaiškios informacijos apie vienuolikmetę draugę.
-
-Hah? Ką, tu vis dar čia?- atsisukusi su nuostabos pilnu žvilgsniu, rankas kaip gynybai priešais save susidėjusi mergina pastebėjo nepažįstamąjį berniuką vis dar esantį balkone.
Išvis, kas ta Madam Pomfri? Mokytoja, ragana? Hm, skamba kažkas panašaus kaip į vaistininkę ar žolinę, gal mokyklos seselę.. Nemanau, kad yra reikalo matytis su dar kuo nors šiąnakt
Palaukusi, kol vaikinas šį kartą jau pasišalins, būtybė atsuko veidą į nakties dangų, leisdama sau juo pasimėgauti - tokius išėjimus gauna labai retomis progomis (nors dabar jie labai jau dažnėjo) todėl mėgavosi jais visais, nuo pirmo iki paskutinio. Vis dėl nežinia, kiek po to būsi įkalintas tamsoje, negalinti nieko daryti, tik laimingomis aplinkybėmis kažką perduoti iš savų minčių.
Lengvai nušokusi nuo turėklų, pilkaakė dar kart apsidairė - įsitikinusi, kad juodaplaukis tikrai pasišalinęs, o ir koridoriuose jo nėra nė ženklo, greitomis paliko balkono teritoriją ir jo nuobodybes.
-
Lunos akys nustėro įėjus į balkoną. Jis jai pasirodė tūkstantmečių senumo, bet vaizdas... Tas vaizdas iš jo žiūrint... Iš, kad ir mažo balkonėlio, atsivėrė nepakartojamas vaizdas... Atrodė, kad Lunai čia norėjosi pasilikti amžinai... Už balkonėlio matėsi senas senas uždraustasis miškas, lauke žaidė vaikai, o Rubėjus Hagridas kažką rausė moliūgų darže. Ežere tyvuliavo vanduo, o tame vandenyje plaukiojo trys gulbės ir aštuonios antys. Bent jau Luna tiek suskaičiavo. Pats balkonėlis buvo nei šis nei tas. Juodi turėklų dažai jau buvo apsilupę, o grindinio plytelės smarkiai apdulkėjusios... Lunai pasidarė jau nebejauku. Bet staiga kampe ji pamatė šluotą suvyniotą į nediduką, šilkinį kilimą. Grifė atsargiai išvyniojo kilimą ir jį gerai nupurtė. Jis taip pat buvo smarkiai apdulkėjęs. Paėmusi šluotelę mergaitė iššlavė visą balkoną. Dulkes ji sušlavė į krūvelę, o ant tos krūvelės atsargiai patiesė kilimą, o kadangi jau buvo vakaras, ji pastebėjo, kad vaikų laukė jau nebėra, tad ir ji iškiūtino iš balkono į miegamuosius.
-
Buvo vakaras. Danguje jau švietė žvaigždės, o Rokas atėjo į balkoną daryti astronomijos egzamino praktinės užduoties. Jis pasižiūrėjo į dangų. Kiek daug žvaigždžių. Mėnulis irgi čia. Rokas pasižiūrėjo į mėnulį. Norėjo suprasti kokia jo fazė dabar. Jaunatis. Rokas išsitraukė lazdelę ir pabandė prisišaukti magiškąjį bėglio žvaigždyną. Jis nukreipė lazdelę į dangų. Lijokoto Nokotitu Nieko neįvyko Jis apsidairė. Danguje tikrai nesimatė bėglio žvaigždyno. Reikia bandyti dar kartą. Niekada nepavyksta iš pirmo karto. Jis vėl nukreipė lazdelę į dangų. Lijokoto Nokotitu Šį kartą atsirado kelios bėglio žvaigždyno žvaigždės, bet toli gražu ne visos. Ir po kelių sekundžių jos visos išnyko. Nors kiek nors. Geria negu praeitą kartą. Varnanagis vėl nukreipė savo lazdelę į dangų ir sušuko Lijokoto Nokotitu Atsirado visas bėglio žvaigždynas. Visos dvylika jo žvaigždžių. Berniukas atsisuko į dangų norėdamas paatyti žvaigždyną. Tačiau jo tenais jau nebebuvo. Kiekvieną kartą vis geriau ir geriau. Varniukas iškėlė lazdelęir vėl atliko užkeikimą. Lijokoto Nokotitu Šį kart pasirodė visas žvaigždynas. Rokas dešimt minučių žiųrėjo į dangų, o žvaigždynas neišnyko. Pavyko! Berniukas nupėdino į bendrąjį kambarį.
-
Minevrai buvo klaikiai nuobodu požemyje, Klastūnyno bendrajame kambaryje, tad ji nusprendė išeiti pasivaikščioti koridoriais. Koridoriuose nebuvo nieko įdomaus. Kol ji nepriėjo balkonėlio. Mažo, tiesiog mažyčio balkonėlio. Minevra įėjo į jį ir pažvelgusi į grindis išsigando, kad neįlūžtų. Balkonėlis buvo smarkiai apdulkėjęs, juodi dažai ant turėklų apsilupę, bet vaizdas iš jo tikrai neblogas. Hogvartso kieme žaidė vaikai, tyvuliavo ežeras, pilnas gulbių, ančių ir kitų vandens paukščių. Tolėliau stovėjo Hagrido trobelė, o už jos - uždraustasis miškas. Minevra į tai žvelgė su keistu ilgesiu, bet jai staiga toptelėjo, kad reikėtų balkonėlį truputį aptvarkyti. "Klastuolė" čiupo kampe stovėjusią šluotą, bet padėjo ją atgal, pastebėjusi, kad ant grindų dailiai patiestas tysojo kilimėlis. Minevra jį išpurtė ir suvyniojo į tūtelę. Tada pasiėmė šluotą ir sušlavė visas dulkes, jas sušlavė gražiai, į krūvelę. O ant krūvelės užtiesė kilimą. Pabaigusi viską, "klastuolė" susiruošė eiti, bet į balkoną įėjo Lėja Laputė...
-
Vėl tipenant koridoriais su puodeliu rankose, Lėja pasijuto savimi. Na, gal nevisai, nes jos plaukai buvo mėtinių ledų spalvos ir siekė juosmenį. Akys buvo pilkos.
Būdama netoli balkono ji pamatė Minevrą sėdinčią ten
- Labas- pasisveikino- matau, kad jau ruošiesi iš čia išeiti...
Vis dėl to klastūnyno antrakursė nusprendė užeiti. Į veidą jai dvelktelėjo švelnus vėjelis, suveldamas jos plaukus
Pala...
Jos plaukai žaibiškai sutrumpejo ir nusidažė pelenų spalva
Va, taip bent jau nesivels
Kaip sekasi? - vėl užkalbino Lėja - Jau senokai nesikalbėjom. Po kerėjimo namų darbų. O beja, kiek už jį gavai?
Ji žinojo pliauškenti nesąmones, bet juk kam nors reikėjo palaikyti dviejų klastuolių pokalbį.
-
-Labas, -pasisveikino su Lėja Minevra. -Matau, tu metamorfmagė. Prisimeni, kai darėm namų darbus? Iš kerėjimo? Aš... Aš... Nežinau... Aš už juos nieko negavau... Jokio komentaro... -sutrikusi pasakojo Minevra.
Ji nusisuko nuo Lėjos ir pažvelgė pro balkono viršų į dangų ir jame skraidančius paukščius, bei blausiai šviečiančią saulę.
-Šiandien iš Transfigūracijos padariau namų darbus... Em... vidutiniškai... iš dešimties taškų Klastūnynui uždirbau penkis taškus... iš viso, penkiolika... Bet čia nelabai įdomu ką?.. -Minevrai buvo susnkoka su ja kalbėti, ypač kai Lėją mato tik antrą kartą. -Tai... Gal... Pakalbam apie... O kiek taškų tu surinkai? Matai, em... aš... nelabai... em... stropiai mokausi... ypač per... Magijos istoriją... O kaip tau sekasi su mokslais?
-
Lėja atsisėdo ant balkono krašto
- Taip esu metamorfmagė nuo pat gimimo. Dėl to ir buvau laikoma nenormalia žiobarų pasaulyje.
Ji staiga nutilo.
Tikrai ne ta tema, Lėja
- Iš kerėjimo gavau aštuonis taškus... Išvis klastūnynui esu uždirbusi...pala..apie septyniolika , o gal šešiolika taškų . Manau, galim laimėti taurę šiais mokslo metais, jeigu tik mūsų nenurungs Švilpiai su mano geriausia drauge - ji šyptelėjo - ne, tikrai nesu iš tų pačių geriausių mokinių. Nors pamokose man patinka.Apskritai Hogvartse patinka...o tau kaip? Beja..aš vis pamirštu paklausti- tu žiobarų kilmės ar esi grynakraujė? Aš tai esu grynakraujė. Bet įvaikinta žiobarų, tagi................................... ....
-
-Tai tu našlaitė? Aš... beje... Grynakraujė, tik... tik... Mano tėvai mirę... Jie buvo burtininkai... -staiga Minevra pradėjo kūkčioti. -Tėtis mirė, kai aš buvau trejų metų... O mama... mama... po keturių dienų, kai išvažiavau į Hogvartsą... Dabar gyvenu su seneliais... -greit "klastuolei" iš akių jau virto ašarų upės. -Negaliu patikėti... Mamai nereikėjo eiti su manimi į Kings kroso stotį, nereikėjo eiti ir į skersinį skersgatvį... Ji sirgo vėžiu... Jai, beje, buvo ir smegenų auglys... Būtų dar gyvenusi, bet ji neklausė daktaro, ir vaikščiojo, sportavo, plaukiojo ir visa kita... Nors jai nederėjo sportuoti... Galėjai ir nepriminti... -Minevra pažiūrėjo į siūbuojančius uždraustojo miško medžius ir užsidengė akis.
-
Nesu našlaitė. Tik mano mama, matyt, dėl tikrai suprantamos priežasties nenorėjo manęs užauginti
Išgirdusi Minevros pasakojimą klastuolė pajuto, kad ir jos akyse tvenkiasi ašaros. Lėja pasijuto tokia kalta, priminusi draugei tokias skaudžias netektis. Ji, neatlaikiusi Minevros žvilgnio nusuko akis į kiemą
-Atleisk man. Aš nežinojau.....
Neišmaniusi, ką dar sugebėtu pasakyti, ji prabilo
-O aš savo tėvų, tikrųjų tėvų nesu net akyse mačiusi.Tiesa, žinau, kad tėtis miręs, nes jis greičiausiai buvo...
O taip. Pasakyk tai visiems. Pirmyn. Tik vėliau nesiskųsk, kad neturi draugų.
-Kaip manai, šiandien lis? -nukreipė temą Lėja, žvelgdama į dangų niaukiančius tamsius debesis.......
-
-Nieko, -nusišluostė akis Minevra draugei atsiprašius. -O kas buvo tavo tėtis? Pasakyk, aš nesijuoksiu... Tikrai. Tikrai, pažadu. Jis buvo Mirties valgytojas? Žudikas? Maniakas? Gal galų gale žiobaras? -Minevra pažvelgė į Lėją. -O... dėl lietaus... ne, nemanau, kad jos bus, bet... Na, gal ir bus, tai... Gal einam kur? Na... kur nors... kitur? -Minevra pažvelgė į vaikų pilną kiemą ir į uždraustojo miško medžių viršūnes. Staiga ant Minevros rankos nukrito mažas lašelytis, bet ji nekreipė į tai dėmesio. Dar vienas nukrito ant galvos ir "klastuolė" pažvelgė į dangų susiraukusi. Negi pradės lyti, ir jai vėl reikės grįžti į pilį? Bent jau iš balkono.
-Tai... -ant Minevros vienu metu užkrito keli lašai. -Gal jau grįžtam į miegamuosius? Ten galėtume taip pat pasikalbėti... -Minevra jau lyg ir išėjo iš balkono, bet staiga sustojo. -Eini?
-
Išgirdusi Minevros žodžį - maniakas, Lėja nejučia sudrebėjo
-Na, jis...kaip čia pasakius... Tikrai nebuvo gerojoje pusėje.
Aš juk nė kiek nemeluoju
Kai ir ant Lėjos rankos nutiško pirmas lietaus lašelis, ji pakėlė akis į dangų. Plaukai akimirksiu tapo pilki.
- Jei nenorim sušlapti jau galime eiti iš čia. Gal į pilį. Šeip tais aš nežinau.
Klastūnyno antrakursė peržvelgė balkoną akimis ir nusekė paskui Minevrą iš balkono. Kai jos jau buvo viduje, klastuolė pamatė, jog jau smarkiai lyja
- Pačiu laiku iš ten išsineždinom. Panašu, kad lis kiaurą naktį.
Lėja uždarė balkono duris ir mergaitės ilgais ir painiais Hogvartso koridoriais nužingsiavo link Klastūnyno bendrojo kambario. Žemyn į pilies požemius.
-
Rokas lipo laiptais vedančias į bokštą kurio balkone turėjo vykti astronomijos egzaminas. Kiek Rokas žinojo kiekviena mokiniui kliūna kita vieta ir laikas. Jam jau antrus metus iš eilės kliūna balkonas. Užipęs į bokštą Varnis atidarė balkono duris. Ant balkono užtvaros buvo priklijuotas raštelis.
Astronomijos Egzaminas.
Mokinys: Rokas Sviper
Užduotis: filiorum
Vertintojas: Kasiopėja Evers
Reiks prisiminti savo vaikystę panaudojus burtažodį filiorum
Rokas atsivertė žvaigždėlapį. Nykštukinė paneta, nykštukinė planeta. Varnis braukė piršu per žvaigždėlažį ir ieškojo kur dabar yra kokia nors nykštukinė planeta. Pagaliau, radau Haumea. Manau šie burtai geriau veiktų su Plutonu ar Eride, bet tiks ir ji. Rokas nukreipė lazdelę į Haumeą Filiorum. Roko akis užlpūdo juoduma. Ji tesėsi pusę minutės. Rokas jau manė, kad jam nepavyko, tačiau tada jį užlūdo prisiminimai.
Tai buvo pirma Roko gyvenimo diena. Jį ant rankų laikė tėtis. Lovoje gulėjo mama. Po kiek laiko tėtis kūdikėlį atidavė mamai. Kaip aš jų pasiilgau, o juk aš Tada tėtis išsitraukė iš maišelio pliušinį voveriuką Tai štai iš kur aš jį gavau. Po to tėtis paguldė Roką ir jis užmigo. Tada vaizdas išnyko ir vėl pasirodė juoda tuštuma, bet šį kart ji jau greičiau pasikeitė į prisiminimą. Buvo ketvirta diena po jo antrojo gimtadienio. Na tiksliau nediena, o rytas. Mažojo Roko sauskelnės buvo pilnos. Šalia po užklotu gulėjo voveriukas kurį mažylis vadino ,,Riu''. Jis gulėjo lopšelyje. Ne namie kažkokiame viešbutyje. Aišku nežinau kur tada buvau, nes tada to nežinojau. Kūdikis pradėjo verkti. Prie jo iš kito kambario priėjo mama. Ji pakeitė mažyliui sauskelnės ir nusivedė jį laiptais žemyn. Prisiminimas baigėsi. Varnis grįžo į dabartį. Jau buvo saulėtekis. Tikriausiai prisiminimas baigėsi, nes jau švinta. Rokas nulipo laiptais žemyn į Varnonago bendrąjį kambarį.
-
Prometėja įžengė į balkoną. Nuo tokio neapsakomo grožio jai atvipo žandikaulis.
-Oho! Čia buvo verta ateiti.
Mergaitė priėjo prie balkono krašto. Iš balkono matėsi daug toliau negu ji tikėjosi. Tikėjausi, kad čia bus paprastas balkoniūkštis kaip ir pas kiekvieną namuose. Pasirodo klydau. Tokio pasakiško grožio man dar neteko matyti! Na... Neskaitant ežero pakrantėje esančios kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Hogvartsą- burtų ir kerėjimo mokyklą. Kaip džiaugiuosi čia būdama! Jei manęs čia nebūtų, mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Gaila, kad teko palikti savo drauges ten, Londone. Jos dabar galvoja, kad tėvai mane išsiuntė pas tetą į Ameriką, mokytis prestižinėje mokykloje. Už jokius pinigus nekeisčiau Hogvartso į kažkokią žiobarų mokyklą.
Tėja atsiminė esanti čia neviena.
-
Varnanagė įplaukė į erdvoką balkoną prieš pat baltaplaukės nosį. Ši dairėsi net pravėrus burną.
-Išties gražu. Čia esu tik antrą kartą, bet manau niekada neatsibostų, jei ateičiau ir kiekvieną dieną.
Žvaigždės supo naująją profesorę bei pirmakursę Prometėją. Dar visai neseniai jos buvo naujai susipažinusios drauges, o dabar jos yra priešingybė viena kitai. Von Peach pamatė žvaigždę - ryškią, kaip niekada anksčiau.
-Mama, pasiilgau tavęs, mamyte!- Hann tiestelėjo ranką link žvaigždės ir tuojau pat ją nuleido. Profesorė visai nepamiršo, kad šalia jos stovėjo jos būsimą mokinė, klastuolė apie kažką galvojo. Galbūt apie namus. Turbūt pasiilgo visų naujokėlė.
-Užsisvajojai? Gražus ir raminantis dangus ar ne? Norėjau paklausti ar ateisi į mano vedamas magijos istorijos pamokas?- Hannah vėl pažvelgė į dangų ir papureno savo blizgančius plaukus...
-
-Atleisk, tikrai užsisvajojau, -šyptelėjo Prometėja. Man čia neatsibostų niekada, esu tuo tikra...
-Žinoma! Tavo pamokas be abejonių lankysiu! Sveikinu tapus profesore. Prometėja užsivėpsojo į naujai iškeptą profesorę Hannah von Peach. Ji bus puiki profesorė, kaip ir puiki pašnekovė...
-Tikiuosi mes būsim... Na... Draugės? Tik žinoma ne pamokose, -nusijuokė. -Neužduok per daug namų darbų, -šyptelėjo ir sukikeno Prometėja. Tėjai labai patiko stebėti žvaigždes. Astronomijos pamokos ji begalo laukia.
-Atleisk, bet turiu jau eiti. Reikia pasiruošti artėjančioms pamokoms. Kitą kartą susitiksime Mirtos tuolete, -nusišypsojo Prometėja savo naująjai magijos istorijos profesorei.
Busima pirmakursė išėjo iš balkono.
-
Profesorė šyptelėjo Prom:
-Dėkui,- Hannah apsidairė po dangų,- o taip! Draugėmis tikrai būsime...Namų darbais nesu užtikrinta, kat bus mažai, bet nepasakyčiau, kad ir daug,- nusijuokė varnanagė Peach. Šiandien dangus neįprastai giedras ir žvaigždėtas pagalvojo naujoji magijos istorijos profesorė. Puikumėlis...!
-Ah turi eiti. Na žinoma, mokslai. Eik, Prometėja. Laimingų ir įdomių pirmųjų mokslo metų hogvartse,- mokytoja skilynėjo ilgą sakinį pusiau,- žinoma, kad tuolete. Kur gi daugiau...,- nusijuokė Han. Atsakius į klastuolės šypseną, jaunoji ir naujoji magijos istorijos profesorė akimis išlydėjo pirmakursę Tėją iš balkono. Hannah čia irgi neužsibuvo, tad kelias minutes peržvelgus žvagždes iškeliavo ruoštis pirmąjai Magijos Istorijos pamokai...
-
Savannah visai žvali išsmuko iš mergaičių miegamojo ir slampinėjo tuščiais koridoriais, kurių sienas ir ant jų kabančius portretus, vaizduojančius įvairius reiškinius ar tam tikrus įžymius žmones apšvietė tik švelnią švieselę skleidžiantys spraginėjantys deglai. Kažką tyliai murmtelėjusi pirmakursėlė ilgai laukė prie laiptų, kurie vis judėjo ir keitė kryptis, taip ir nesustodami prie vargšės, nesugebančios taip puikiai susigaudyti pilyje. Kai laiptai prie jos pagaliau sustojo ir garsus aidas atsimušinėjo į plačios salės sienas, buvo jau gerokai po vidurnakčio ir ūkvedys jau turėjo pradėti slankioti ketvirto aukšto koridoriais, pamažu leisdamasis žemyn ir ieškodamas grobio. Peršokdama po du laiptus, švilpiukė pasiekė jų galą ir susmuko ant kilimo, kuris buvo minkštas it patalai, kuriuose vienuolikmetė jau seniai turėjo lindėti, tačiau sumanė pamaištauti ir iškeliavo į balkoną. Rodos, teks pro daug ką praeiti, kol pasieksiu tikslą, galvoje suciepsėjo švelnus mergužėlės balselis, kuris pamažu nutildamas paliko tik spengiančią tylą.
-
Panirusi į savas mintis penktakursė varnė ėjo ten, kur kojos nešė: kažkokiais laiptais aukštyn, į kairę, į dešinę, tiesiai, pro siena apsimetančias duris, vėl tiesiai, į kairę, laiptais aukštyn...
Galiausiai atsdūrė gana aukštai, koridoriuje be langų, apšviestą vien deglais, be durų. Sirėja kurį laiką ėjo nosies tiesumu, nesitrankydama į sienas, nebraukydama delnais per jas, kaip kai kurie keistuoliai darydavo (siaubas, kokios nučiupinėtos ir nuramstytos jos turėjo būti. O gal net kadaise kažkuo aptaškytos, apipiltos ar dar velniai žino kas joms būtų galėję nutikti), ir netrukus pasiekė dvivėres duris. Puikiai žinojo, kas yra už jų, jokios paslapties šios neslėpė. Pravėrusi pramuko pro mažutėlį tarpelį į pilies balkoną. Diena buvo graži, jau vakarėjanti, tad ir dangus iš skaisčiai rudeniškai žydro ėmė virsti į rožinį tarytum... rausva cukraus pudra. Žaliaakė nepriėjo prie turėklų ir nežvelgė žemyn, nebuvo įdomu, kas po balkonu. Paprasčiausiai atsišliejo į vėjų nugairintą ledo šaltumo akmeninę sieną ir plačiai atmerktomis akimis įsispoksojo į rausvėjantį dangų ir raudonai bei geltonai pamažu besipuošiantį Uždraustąjį mišką. Lūpas iškreipė veikiai nematoma šypsenėlė.
-
Pastebėjusi kažkokią raudonplaukę einant pro šias duris, Savannah sunkiai atsiduso ir pravėrė tas pačias duris, greitai įsmukdama ir šias tyliai uždarydama, kadangi nenorėjo užkliūti merginos, čia užklydusios ir dabar stebinčios gražų kraštovaizdį. Kiek įstengdama tyliau prisėdusi ant gargždančio suoliuko, mergaitė stebėjo pirmą kartą matytą tokį gražų kraštovaizdį: siauros medžių viršūnės tarsi ramstė ir rėžė dangaus peizažą, lyg nutapytą šiltų spalvų, tekančių tiesiai iš širdies, o purpurinės ir baltos avytės danguje tarsi žaidė dar prieš suginamos į tvartą. Suoliukas sucypė ir sutraškėjo vienuolikmetei ant jo sėdint, lyg tuoj tuoj lūš perpus, bet ne tai gąsdino: gąsdino tik ta mintis, kad toji nepažįstama persona tuoj pat atsisuks ir nežinia ką padarys: šauks, tyliai ir kandžiai šnekės, išstums pro duris arba nesivargins ir tiesiog padarys tai senu ir geru būdu: svies pro balkono turėklus.
-
Kaip kažkada kažkoks protingas ir kūrybiškas žmogus pasakė, cukraus vata irgi pavojinga. Tad tas saldžiai rožinis vakarėjantis dangus galėjo būti lygiai toks pat, pavojingas ir nieko gero nežadantis, kaip tik priešingai. O ir gulėdamas didelėj smėlėtoj miško aikštelėj ant skruzdėlyno surištomis rankomis ir stebeilydamas į naktinį dangų be mėnulio, lyg gyvsidabrio lašeliais žvaigždėmis aptaškytą, gali tą medžių viršūnių įrėmintą apskritimą įsivaizduoti kaip šulinio dangtį su daugybe skylučių, pro kurias veržiasi išorinio pasaulio šviesa. Baisu turėtų būti imti ir įsivaizduoti, kad esi šulinio dugne, guli ant šalto drėgno smėlio (nes šulinys išsekęs) ir bijai pasaulio, kuris tau atstoja žvaigždes ir naktinį dangų.
Sirėja matė mergaitę, jaunensę be abejo, vyresnių nei trečiakurisiai mokykloje jau ir nepastebėdavo, natūralu, juk jie, greičiausiai kamuojami meilės ar depresijos, bėgdavo slėptis po antklodėm. Mažajai atsisėdus ant suolelio, varnė priėjo ir atsisėdo šalia, labai labai šalia, petimi lietėsi prie mergaičiukės peties.
- Labas - tyliai pasisveikino, šypsodama.
-
- Hm, labas, - krūptelėjo mergaičiukė ir tabalavo kojomis, nesiekiančiomis žemės. Dangus vis kraupiau tamsėjo ir paliko tik kelis ruoželius šviesos pačiame tolimiausiame horizonte, dangus pasidarė violetinis. Tada buvo dėl ko sunerimti: dar liko daug darbų, kurie laukė neatlikti, o po jų atlikimų jau reikėjo ir eiti miegoti, tačiau lyg ir negalėjo atitraukti akių nuo keičiančio spalvas dangaus, įkvepiančio ir gana vasariško, o, beje, ir raudonplaukė ją užkalbino. Dabar Savannah laukė, kol mergina kažką pasakys, kadangi jai nelabai sekėsi būti pokalbių vedėjai ir ši dažniausiai nė necyptelėdavo. Per labai nemalonią tylą švilpiukė susimąstė apie artėjantį Helovyną, kaip jį švęs ir ką tada veiks, bet tikriausiai, kaip visada, eis į pamokas ir vos atokvėpio.
-
Viskas buvo gražu. Dangus, nusmurgęs balkonas, apsilaupę jo turėklų dažai ir vos bestovintis suolelis. Tiesiog, tai buvo taip įprasta, nuobodu ir neypatinga, kad net gražu. Juk tokių gražių dalykų nedažnai atsiranda pasaulyje, tuo labiau pasaulyje depresuotos ir minčių apie savižudybę apniktos anoreksikės.
Beje, dabartiniame jos gyvenime galima pastebėti tarytum kokį dėsningumą bendraujant su žmonėmis. Visi tie žmonės - už ją jaunesnės mergaitės. Siaubas. Jeigu Sirėja būtų tyrimų objektas, jai kaip mat priklijuotų pedofilės ar maniakės mergaičių persekiotojos etiketę. Netorelantiškesni žmonės dėl jos orientacijos (pasakykit man gražesnį žodį) išvadintų ją, hm, visaip siaubingai. Ką gi, taip sutvertas pasaulis.
- Nori paskraidyti kartu su manim? - šypsodama paklausė varnė mažosios.
-
Jasmin šiandien jautėsi kaip nesava: lyg liūdesio debesis būtų pakibęs virš jos galvos ir ją vis sekiotų visą dieną. Mergaitė po pamokų neturėjo per daug noro kažką produktyvaus veikti. Taigi ji tiesiog klaidžiojo koridoriais, ėjo kur tik akys veda. Su savim ji turėjo tik burtų lazdelę, na ir aišku, save pačią ir savo drabužius. Bevaikštant varniukė priėjo aukščiausią aukšą. Hogvartse jau leidosi saulė, temo taigi kolidoriuje buvo prieblanda. Tolėliau buvo kažkokie nežinomi kambariai, į kuriuos nenorėjo eit pirmakursė, jie buvo tamsiausioj kolidoriaus vietoj, be to, kas galėjo žinoti kas ten yra? Varniukė tiesiog nėrė į pirmą pasitaikiusią patalpą, kurioj nebuvo žmonių. Ir mergaitė nustebo pamačiusi kur pateko! Ji atsidūrė neperdidžiausiame balkone. Galėjai matyti visas apylinkes lyg ant delno, bei saulę besileidžiančią į mišką. Buvo begalo gražu. Ant balkono krašto tupėjo keletas varnų, bet įėjus Jasmin jos išsigando ir nuskrido. Į varniukes galvą atėjo idėja: transfigūracijos praktiniai namų darbai! Mergaitė nusprendė pabandyti padaryti namų darbus čia. Paskutinė pamoka apie spalvų keitimą jai labai patiko, taigi ji jų nedarė, nes reikia daryti, labiau dėl to, kad norėjo. Tą akimirką atrodė, kad liūdnumo debesėlis kiek pasitraukė į šoną nuo jos. Mergaitė priėjo prie durų.
-Na, visų pirmą, - sau tarė Jasmin. - Colloportus.
Varniukė užrakino duris. Ji nenorėjo, kad kas nors įeitų ir sutrugdytų jai. Bet vis dėl to, kas eina čia. Be to, ką gi čia pavertus kita spalva?..
-Lumos,-vis gi, balkone buvo prieblanda, o surast objektą kurio spalvą keis, reikėjo.
Mergaitė apžiūrėjo kiekvieną kampą, tačiau nieko ypatingo nerado: keletą užsilikusių rudeninių lapų, leisgyvę pelę ir šiaip panašių niekučių. Tačiau čia dėl kažkokios priežasties buvo užsilikę žiobariškų žvakių, taigi mergaitė nusprendė jas užsidegti:
-Lacarnum Inflamarae.
Ištarusi burtažodį mergaitė uždegė kiekvieną skirtingų spalvų žvakę.
Mergaitė atistojo prie sienos ir į ją atsirėmė. Atsiduso. Negi teks keist VISĄ balkoną? O taip. Mergaitė šyptelėjo. Didesnis iššūkis būtų neprošal, be to, kažką geresnio neturėjo ką veikt.
Visų pirmą mergaitė apsidairė ir apžiūrėjo visus daiktus ir mintyse bandė įsiminti kiekvieną spalvą. Tiesą sakant, mergaitei tai nebuvo sunku kadangi ji pasižymėjo gera atmintim ir pats balkonas spalvų gausa nepasižymėjo. Grindys - rudos, o turėklai buvo nudažyti juodos spalvos dažais, kurie nusilupinėjo.
Mergaitė mintyse bandė susigalvoti naujas balkono spalvas. Hmmm... kaip čia jį padarius gražiau ar įdomiau? savęs klausė varniukė. Jinai nenorėjo darbo padaryti kažkaip banaliai, padaryti naująsias spalvas panašias į dabartines. Gal padaryti vaivorykštinį? Meeeeh, nespėsiu, saulė jau pasislėpus už medžių, o be to ir žvakės nedegs taip ilgai. Galbūt padaryti balta-geltona-oranžinė spalvų deriniu? Manau tai neturėtų užimt per daug laiko.
Nieko nelaukusi pirmakursė nusprendė pradėti. Visų pirma - turėklai. Mergaitė ilgai svarstė kokia spalva juos padaryti, bet pagaliau nusprendė, kad balta spalva bus kaip tik. Na, o jei netiks, gi galės bet kada pakeisti į kitą!
-Colorius!-tarė mergaitė galvodama apie baltą spalvą.
Nepraėjus nė sekundei, tik keliom milisekundėm, turėklai pradėjo virst iš juodos spalvos į baltą. Jasmin šyptelėjo, o liūdesys pasitraukė kažkur į jos širdies mažiausią kamputį.
Ir tik Jasmin pažvelgus į grindis, ji tik tą akimirką suprato kiek daug plytelių čia yra. Na, gal ir nieko tokio. Būčiau neturėjus per daug veiklos grįžus į kambarį. Mergaitė nusprendė grindis daryti nuo pastelinės geltonos iki tamsiai oranžinės spalvų. Kaip žiobarai pasakytų, jinai grindis darys ombre. Su pirmąją plytele mergaitė turėjo kiek problemų.
-Colourius,-tarė Jasmin galvodama apie pastelinę geltoną.
Tačiau net po 10 sekundžių nieko neįvyko. Mergaitė iš naujo pakartojo burtažodį. Vis tiek nieko neįvyko. Hmm... Ir tik po geros minutės burtažodžio kartojimo mergaitė pradėjo niršt, nes nežinojo ką blogai daro. Tą akimirką kai mergaitės akys pradėjo pildytis ašarų mergaitė prisiminė kai mokytoja kalbėjo pamokoje. COLORIUS! Aš ne taip sakiau! COLORIUS!
Taigi susikaupus mergaitė tarė dar kartą:
-Colorius!-ji vėl galvojo apie pastelinę geltoną.
Na, lyg viskas ir pavyko. Šiandienos praktika transfigūracijos pamokoje jai buvo į naudą - ji jau beveik neklydo su šiuo burtažodžiu ir buvo jį jau išmokus. Na, nekreipiant dėmėsio į paskutinę klaidelę.
Taip mergaitė pakeitė kiekvienos plytelės spalvą. Pirmosios eilės plytelės virto pastelinėm geltonom, sekančios įprasto atspalvio geltonomis, po to garstyčių spalvos ir paskutinės įvairių atspalvių oranžinės. Mergaitė viską pabaigusi persirišo kasą, kuri pradėjo išsipinti jai bedirbant ir jai krito ant akių. Varniukė užmetė akį ant žvakių - jų puse jau buvo sudege. Reik paskubėt viską gražint į buvusias spalvas... Prieš pradedant visko grąžinimo į buvusias spalvas misiją, mergaitė priėjo prie durų, kad pažiūrėtų į viską iš toli.
-Colorius-tarė mergaitė ir turėklus iš baltų pavertė į smėlio spalvos.
Mergaitė savim labai didžiavosi. Ach, kad turėčiau žiobarų telefoną ir galėčiau tai įamžinti.
Mergaitė prisiminė, kad žvakėms liko mažai degti, taigi paskubomis pradėjo viską versti vėl nuobodžiomis spalvomis. Turėklai netrukus virto juodi, bet jau nebebuvo nudažyti atsilupinėjančiais dažais, šiltų spalvų plytelės po mažu virto niūriomis rudomis. Varniukė baiginėjo, kai užgeso paskutinė žvakė. Liko dar ne rudos kelios plytelės balkono tamsiausiame kampe. Jasmin vis kartojo burtažodį ir vertė plyteles rudomis, bet iš 6 ne rudų plytelių rudomis virto 3 iš jų. Kitų nenuspalvino, nes kai tarė burtažodį iš naujo rudai nuspalvindavo šalia esančią plytelę, be to tikslaus skaičiaus nenuspalvintų plytelių ji nežinojo. Tikėdamasi, kad viską nuspalvino pribėgo prie durų ir tarė:
-Alohomora.
Atsirakinus duris mergaitė greitu žingsniu patraukė link miegamųjų, kadangi jau buvo vėlu.
O tos, pastelinės geltonos plytelės taip ir liko tokios, Jasmin kitą dieną negrįžo patikrint ar viską atvertė gerai.
-
Ko ji čia važiavo? Kokio velnio čia jai prireikė? Juk tereikėjo tądien neatidaryti lango norint apžiūrėti keistą liepsnų spalvos paukštį (kitaip tariant - pelėdą) ir Mirjam tebesėdėtų išsvajotame Rio ir darytų, ką pripratusi: dirbtų, vilkėdama plazdančia suknele skrajotų po paplūdimį o vakarais stebėtų žmones pro langą. Regis, nuo to ją skyrė visai nedaug - keli bilietai, maždaug pusė paros lėktuve ir štai ji namie - visą šią europietišką pilkumą ir šaltį visomis prasmėmis pakeičia spalvos, jausmai. Viskas atvira, kaip ant delno. Arti.
Mirjam kaip visada kankino mintys. Ji nesijautė laiminga čia. Nesijautė savimi Europoje. Čia buvo šalta. Bet net ir šaltis mergaitės negalėjo atpratinti nuo mėgstamų plazdančių vasarinių suknelių. Visgi tenka apsisiausti ir kokį šiltesnį rūbą. Tad Mirjam šiandien atrodė kaip keistuolė - balta, lengva, ilga paplūdimio suknelė ir šiltas vilnonis kardiganas. Tarsi iš karnavalo. Riešą juosė apyrankė, alsuojanti Rio dvasia. Tai buvo mergaitės ryšys su namais. Tiesa, laiškuose Biancai ir Ronaldo ji neužsiminė apie savo liūdesį. Jaunoji Schwartzer nenorėjo jų nuvilti, tad mokėsi ir kentėjo čia kiek galėjo. Net skaičiavo dienas iki atostogų, kada galės grįžti į Braziliją.
Deja, skaičiuok neskaičiavęs, o atostogos ateis lygiai po tiek pat dienų kaip būtų atėjusios neskaičiuojant, tad Mirjam nutarė iškišti nosį iš miegamojo ir apžiūrėti pilį. Net keista, kad gyvendama čia jau gana ilgą laiką mergaitė nelabai pažinojo pastato. Mokėjo nueiti tik į klases, Didžiąją salę, miegamąjį ir dar porą būtiniausių vietų. Tad dabar mergaitė nuklydo palyginus nemenką atstumą ir atsidūrė netoli Kambario Iki Pareikalavimo. Stebuklingoji patalpa Mirjam šiuo metu nedomino, tad ji pabandė eiti tolyn - gal ras ką įdomaus. Koridoriaus gale ji pastebėjo lopinėlį dangaus. Ant pirštų galiukų (nežinia kodėl, juk buvo tuščia) mergaitė patraukė pirmyn. Atsidūrė balkone. Vėjas košė plonytę dvylikametės suknelę, bet ji to nepastebėjo, net nejuto. Nematė ir kvapą gniaužiančios pilies apylinkių panoramos. Mirjam pakėlusi galvą žvelgė į dangų. Vienintelis dalykas, nesikeičiantis niekur, yra dangus. Jis visur toks pat, tad užvertusi akis viršun grifiukė vaizdavosi esanti namie. Rio. Tuoj tuoj ją pašauks vakarieniauti Bianca, o Ronaldo vėliau eis žiūrėti futbolo. Tada visi sėdės svetainėje, tyloje, kurią retkarčiais sudrums tėvo entuziastingi šūksniai palaikomai komandai. Pasibaigus žaidimui tėvai nusives Mirjam prie lango ir visi žvelgs į besileidžiančią saulę, kuri nurausvins Rio namų stogus, kol galiausiai pasislėps už Kristaus statulos. Būtent tokius vakarus mylėjo Mirjam ir būtent jų ilgėjosi nuo pat pirmos dienos Europoje.
-
Šviesiaplaukė Adelė slampinėjo Hogvartso koridoriais, niūniuodama Bethoveno 'Mėnesienos sonatą'. Jos trumpi piršteliai bėginėjo po įvairias palanges ir sienas, lyg tai būtų fortepijono klavišai. Koridoriai atrodė tokie tamsūs, o pro langus blausiai sklindanti šviesa, mergaitę šiek tiek baugino. Žemaūgė vilkėjo keistą sijoną su lig blauzdomis, apsivilkusi platų tėčio megztinį ir ant rankos užsirišusi Varno Nago kaklaraištį. Mergaitės pėdos šiek tiek šalo ant plytelių, kadangi ji nebuvo apsiavusi jokių batų.
Praėjusi pro kelis paveikslus, kabinetus, mergaitės žvilgsnį patraukė koridoriaus gale esantis balkonas. Lėtai, pagal jos niūniuojamą melodiją, ji nužingsniavo iki jo. Mestelėjusi plaukus atgal ji atsidūrė balkone, priėjo prie jo turėklų ir prisėdo. Ji pažvelgė į dangų ir pajautė skruostu riedančia ašarą, bet greitai ją nusivalė ir lengvai šyptelėjo dangui.
-Žinai? Kartais susimąstau, jog esu labai erzinanti mergiūkštė, kuri dėl savo nepagalvotų veiksmų nesusiranda draugų. Daugelis man sakė, jog nemoku būti rimta,-Adelė žvelgė į dangų ir kalbėjo jam.-Niekados nemėgau būti dėmesio centre, bet dėl savo charakterio,-mergaitė minutėle nutyla.-Pastoviai ten atsirandu. Noriu namo, pasiilgau Dublino, savo mielojo, ramiojo Dublino-mergaitės airiškas akcentas nuaidi per balkoną.
Adelė pasukiojo galvą ir tik dabar pastebėjo kitą mergaitę, rodos dvylikametę.
-Oh, aš labai atsiprašau, nenorėjau tavęs erzinti savo kalbomis,-Adelė kiek pasimeta.-Galvojau, jog esu čia viena, atsiprašau,-dar kartelį atsiprašo šviesiaplaukė.-Bet jeigu tu jau čia, gal norėtum susipažinti? Man čia tikrai trūksta draugų,-šypteli ji.-Adelė,-ištaria savo vardą mergaitė ir nušoka nuo turėklo.
-
Nors ir prasidėjo gražios, saulėtos dienos, nakties metu jos radikaliai pasikeisdavo. Vietoje visa nušviečiančių spindulių dangus pasidengdavo tamsia, nepermatoma debesų marška, kuri it koktūs dūmai prirūkytame kambaryje smaugė ir dusino. Vietoje malonaus vėjelio, kuris retkarčiais prakedenavo nuilsusius plaukus, telikdavo tik negailestinga ir visa daužanti vėtra, kurios metu net kvėpuoti negalėdavai-- tarsi visas deguonis, kurį įtraukdavai į plaučius, būtų buvęs jėga išspaustas lauk dar nepasiekęs savo tikslo. Naktimis viskas būdavo kitaip. Netgi, rodos, dievas-- jeigu toks yra, nors taip sunku tai pasakyti, juk jeigu dievas egzistuotų, šis tikrai neleistų žmoniems kankintis-- pravirko šiuo niūriu, sutemos pilnu laiku; stambūs lietaus lašeliai piktai ir negailestingai talžė plonai apsivilkusią vyriškio figūrą. Tačiau jis tiesiog stovėjo ten, balkone, it kokia statula, kurią kažkas prakeikė, kurią kažkas privertė amžiams kentėti gamtos ir žmogaus išdaigas. Oi, kokie išdykučiai.
Izaac trumpai akimirkai kilstelėjo smakrą ir pažvelgė į nakties dangų tuščiu, visiškos tuštumos pilna akimi. Viskas aplink buvo raudona raudona raudona, net ant balkono palangės besiilsinti blyški ranka ir ant jos susikaupęs vanduo buvo pripildyti raudonio, it kažkas būtų buvęs paskerdęs kokią karvę ir pakabinęs jos karkasą viršum jo galvos, kad lašantis kraujas tekėtų tik ant jo ir iškreiptų visą jojo pasaulėžiūrą. Deja, klausimas buvo tik vienas-- kiek gi tų karkasų vis dėlto karojo virš jo? Tikrai ne vienas, ir ne du. Tuzinai, tuzinai lavonų kurie nesugebėjo užsikasti savęs, kada tam buvo tinkamas laikas; ne, verčiau šie nusprendė amžinybei ir dar ilgiau pasilikti ir lašinti savo nuodėmes ant vyro. Su atodūsiu pramerkė savo iki tol užmerktą dešinę akį ir pasaulis staiga pasipildė tamsuma. Kaip keista. Anksčiau nekęsdavo nakties, nekęsdavo tamsos, bet dabar ji buvo keistai maloni, keistai šilta, tarsi mylinti motiniška figūra, kuri visados laukė tavęs ištiestomis rankomis.
Nuleido galvą, patogiau atsirėmė į palangę--net kiek persivėrė per ją-- ir pažvelgė į apačioje glūdinčią nežinia, mąstydamas apie gyvenimą ir jo absurdiškumą.
-
Ji pati stebėjosi, kaip tai įmanoma, jog jau beveik vasara (ir atostogos, nors jai jos mažiausiai rūpėjo). Net nebūdama labai pastabi turėjo pastebėti besikeičiančius metų laikus, tačiau ne, ji to nematė, kol nebuvo paskelbta egzaminų savaitė. Gal taip ir geriau, kartais kažko nematymas gali tikrai pagelbėti.
O dabar, atėjus atostogoms galės pabėgti nuo mokyklos. Tarsi tai jai padėtų, - dingtelėjo pustuštėje galvoje, prisiminus paskutiniąją vasarą, kai vos nepaskendo. Tiesą pasakius, dažnai gailėdavosi, jog tada leidosi užvaldoma savisaugos instinktų ir išgyveno. Bandė vyti tokias mintis šalin, prisiminusi faktą, kad šįmet šiaip jau turėjo bandyti atsigauti ir metų pradžioje jai tas visai neblogai sekėsi. Iki tam tikro momento, kurio net pati negalėjo apibrėžti: nei kada lūžis įvyko, nei kodėl. Šiaip geriau pagalvojus, gal būtų visai verta vėl pabandyti atgimti, kad jau visas pasaulis gimsta iš naujo, kad ir kaip apgailėtinai tai skambėtų.
Tačiau ne, ji nenorėjo atgimti iš naujo. Žmogus negali pabėgti nuo savo praeities, negali pabėgti nuo savęs. Ir net apsimetinėjimas, kad viskas yra gerai nepadės - kas kas, tačiau ji tai puikiai žinojo. Tikrų jausmų slėpimas juos tik dar labiau kurstė, priversdamas emocijoms ištrūkti tada, kai to mažiausiai reikia. O su jos emociniu nestabilumu tai nebuvo labai gerai. Net ir jos pamėgti haliucinatai jau nebepadeda - jų teikiamas malonumas ir užmiršimas tėra trumpalaikis, o praėjus jų veikimui, viskas grįžta su kaupu.
Žinojo, kas padeda. Grynas oras ir aukštis. Na, ne pamiršti, žinoma. Tačiau blaiviai (ar bent jau blaiviau nei įprastai) mąstyti, o jai to ir užteko. Galva buvo užimta niekam nežinomais dalykais, tačiau kojos pačios nešė ją prie balkono. Stabtelėjo tik priėjus stiklines duris, kurios šiuo metu buvo plačiai atvertos, mat užmatė priešaky žmogystą. Jos figūra iš nugaros atrodė pažįstama, prisimerkusi suprato, jog tai profesorius. Velniai rautų. Ar šioje mokykloje įmanoma kur nors nueiti be jų? Atrodė, jog šie ją persekioja - kur tik Dallifrėja bepasirodytų, čia pat atsirasdavo ir tie nelabieji. Kad juos perkūnas nutrenktų.
Nežinojo, kaip elgtis. Galėtų ramiausiai pasaulyje pasišalinti, tačiau kol suskystėjęs protas svarstė galimas elgesio galimybes, kūnas pasielgė savaip - priėjo prie balkono turėklo ir į jį atsirėmė, priversdamas akis pažiūrėti kažkur į tolumą.
-
Iš karto net nesuvokė, kad kažkas prisidėjo prie jo kuklios apmąstymų valandėlės. Žinoma, prie to prisidėjo ir šniokščiantis liūties šuoras, ir tas faktas, kad šaltis visiškai atbukino jį ir jo visas jusles. Prireikė šiek tiek laiko kol jis sugebėjo tingiai pasukti galvą šonan, pažiūrėti į prisiartinusią figūrą ir pilnai priimti ją.
-Mažos mergaitės turėtų tokiu metu tūnoti savo lovytėse, - po kelių ilgų akimirkų ištarė kimiu, tarsi ilgai nenaudotu balsu, nusukdamas galvą į šalį, tarsi būtų nesusidomėjęs tuo, ką pamatė. Nors, sakant tiesą, pamatęs moteriškus linkius trumpą sekundėlę jau buvo įsitikinęs, kad jį vėlei aplankė ta, kuri sujaukė visą jo dabartinę idilę, atėmė dvasios ramybę, ta, kuri ir šiaip visados ateidavo pačiu netikėčiausiu laiku, tuo ir suerzindama, bet kartu ir nudžiugindama jį. Šiek tiek. Nedaug. Nors galbūt dabar net nebūtų susinervinęs, galbūt net nebūtų pasakęs kokios užgaulios frazės ar žodžio. Tačiau viltis yra durnių motina, o jam su motinomis nesisekė ir šiaip. Sukryžiavo rankas ant krūtinės, tarsi būtų pasijautęs nejaukiai, o galbūt susivokė, kad plonyčiai medvilniniai marškiniai ne itin gerai apsaugo nuo lietaus ir blogo oro. Galbūt pasidarė ir kiek vėsoka. Galbūt pasijuto kaip paskutinis kvailys, kurio kvailą poelgį pamatė kitas.
-Geriau eikite vidun. Dar peršalsite, - formalumai ant formalumų, tačiau, nors jam ne itin rūpėjo, ar susirgs mergina ar ne, tačiau jautė tokią šiokią pareigą, kuri susidėjo iš daugybės dalykų. O ir šiaip, mokinė-- tikrai mokinė, jos veidą neryškiai prisiminė iš daugybės pamokų, nors labiausiai profesoriui prisiminimus su mergina kėlė tam tikra pamoka, kurios metu kai kas išlėkė į orą. Tačiau tuo metu buvo pernelyg užsiėmęs, pernelyg užsižaidęs katę ir pelę su kitais asmenimis, todėl taip ir neatrado laiko prieiti, ir pasiterauti, kas vis gi yra negerai. Likimo ironija, kad keliai juos abu suvedė kaip tik dabar. Nors galbūt dabar jau buvo per vėlu.
-Nebent atėjote čia imti ir nušokti žemyn, - po dar kelių akimirkų pridūrė, kiek atsargiau ir lėčiau, it būtų kokia gyvatė, nežinanti, ar artintis ar pasitraukti, nežinanti, kaip kažką geriausiai padaryti. Per savo nuobodų gyvenimėlį matė pakankamai savižudžių ir jų veidų, ir, nors nebuvo tikras, galbūt galėjo imti priskirti merginą prie tų, kuriems gyvenimas kiek apkarto. Tiesa, galėjo klysti. Jam pačiam gyvenimas buvo it viena didžiulė, niekad nesibaigianti muilo opera, tačiau niekaip nebūtų sugebėjęs užsiveržti kilpos ant kaklo.
-Tokiu atveju man tektų jums skirti areštą. Man nesinori būti kuo nors kaltinamu, - formaliai, viskas šaltai ir formaliai, viskas paslėpta formalumo ir ledo sienomis, kaip gi kitaip?
-
Šaltas balsas pertraukė jos mintis, nors net negalėtų pasakyti, apie ką tuo metu galvojo. Net nusipurtė nuo ledinio balso, skambančio pernelyg šiurpiai. Arba gal jai tik taip pasirodė, visko galėjo būti, ne itin pasitikėjo savo juslėmis, mat jos pernelyg įsišėlusi vaizduotė mėgdavo prikurti savo, o nelegalių eliksyrų išdžiovintos smegenėlės negebėjo atskirti realybės nuo fantazijos darinių. Menkas protelis tikėjo viskuo, ką vaizduotė jam pakišdavo.
Pašnairavo į niūrią žmogystą akies kampučiu, nė coliu nepakeisdama kūno pozicijos.
- Tai mažos tegul ir tūno, o man ir čia gerai, - taip pat šaltai ir abejingai atkirto, dedamasi, kad jai nusispjaut ant visko.
Nebuvo nusispjaut, jau seniai nebebuvo. Arba neturėtų būti. Tačiau būti visada gera ir pavyzdinga mergaite irgi nenorėjo būti. Ir nebuvo, toli gražu. Geros mergaitės nesiduoda su nepažįstamais, - toptelėjo jai, - arba nepažįstamomis. Koks skirtumas, ji ir nesistengė kam nors įtikti.
Keista, tačiau šįkart mintis apie ją nesukėlė jai jokių emocijų. Net išplėtė iš nuostabos akis, buvo taip pripratusi prie staigaus stiprių pojūčių antplūdžio vos kam nors užsiminus apie ją, vos dingtelėjus mažytei užuominai, kad toks abejingumas iš jos pačios ją tikrai nustebino. O gal jai vėl tik atrodo, jog tai nesukėlė jokių emocijų.
Dar peršals. Taip, visko gali būti. Tačiau jai tai buvo nė motais.
- Nešalta, - nesuprantamai burbtelėjo, gūžtelėdama pečiais.
Iš tikrųjų - jai nebuvo šalta. Šaltį priminė tik profesoriaus balsas, tačiau jau spėjo įtikinti save, jog tai tik jos vaizduotės vaisius.
Eidama čionai tikrai negalvojo apie savižudybę. Bet gal visai neblogai, kad jau pats likimas pakiša jai tokią idėją? Matyt, taip jau lemta. Net nusivaipė pati sau nuo tokių žodžių banalumo. Likimas. Lyg jis egzistuotų, lyg žmonės patys nebūtų atsakingi už savo veiksmus.
Praėjus tiek laiko, jau net ir rausvaplaukės nekaltino. Gerai viską apsvarsčiusi suprato, jog nors ši ir buvo supuvusi, tačiau Dallifrėja pati atsakinga už viską, kas su ja atsitiko. Jeigu būtų buvusi protingesnė, būtų susiprotėjusi ir neprisilakusi iki tokios būsenos. O tada būtų išvengusi... išvengusi tokio apgailėtino gyvenimo.
Keista, kad ši mintis tik dabar atėjo jos galvon. Gal supratus, jog tik ji atsako už savo emocijas, būtų išvengusi daugelio nemaloniu dalykų, kurie privedė ją prie to, kokia buvo dabar. Kažkaip ir nušokimas žemyn jos neviliojo, nebe.
- Tarsi savižudybė galėtų man padėti, - paklausė daugiau savęs nei profesoriaus. - Taigi apsieisim ir be arešto, - pridūrė jau atsisukusi į vyriškį.
Kurį laiką tylėjo, tačiau tyla buvo nemaloni, vertė ją įtempti kiekvieną kūno ląstelę.
- Hm, o jūs neturėtumėte ruoštis egzaminams ir jau pakuotis daiktus atostogoms? - abejingai paklausė, tenorėdama išsklaidyti ją varžančią tylą.
Iš visų dalykų, kurie jai nerūpėjo, mokytojų veikla buvo beveik pačioje jai nerūpinčių dalykų sąrašo viršuje. Žinoma, jei tokį sąrašą turėtų. Arba greičiausiai net nebūtų jame - pamirštų paminėti.
-
-Kokie mes šį vakarą pikti,- profesoriaus lūpų kampučiai nejučia suvirpo, norėdami susiraityti į pašaipią, niekinančią šypseną, tačiau vietoje to šie tik truputį pakilo ir vėl nusileido žemyn į savo nuolatinę poziciją, tą nuolatinę neutralią, bet pilną nusivylimo grimasą. Bet jis buvo dėkingas už atžagarų balso toną ir į vatą nevyniojamus žodžius; jam jau atsibodo lakstyti apylankomis apie kitus, niekad nesakant apie tai, ką išties mano, atsibodo tos nuolatinės kaukės, kurias kiekvieną kart prieš išlipdamas iš lovos turėdavo užsidėti. Kartais tos pačios kaukės nedingdavo iš jo pasaulio netgi miegant, netgi sapnuose jos, it kibi ir nenuilstanti pelkė, traukdavo vyriškį žemyn ir žemyn. O galbūt jis ir vėl klysta. Galbūt jo akys nebesugeba pamatyti tiesos, galbūt jis apako ne tik tiesiogine to žodžio prasme; galbūt apako ir jo protas, ir jo siela.
Tačiau tokia melancholija nėra gerai. Tokios liguistos ir depresyvios mintys buvo nevertos dėmėsio. Gyvenimas yra daugiau negu nelaiminga ir kvaila meilė. Nors kokia gi čia meilė-- greičiau paprastas vaikų žaidimas.
-Jūs geriau žinote, - kiek vangokai mostelėjo ranka ir apsisuko aplink, atsiremdamas į palangę nugara. Tokia pozicija leido jam atsilošti ir užversti galvą aukštyn, stebėti apniukusį dangų geriausiu kadru. Lietaus lašai maloniai gydė skaudamas vietas; kas galėjo pagalvoti, kad šaltis yra toks nuostabiai naudingas? Koks skirtumas, kad tikriausiai po to susirgs kokiu plaučių uždegimu.
-Nors jūs esate pakankamai protinga mergina, - pridūrė, trumpam pašnainaruodamas jos pusėn, bet tuojau pat nusukdamas žvilgsnį į kiek matomus juodų debesų kontūrus. Ar mergina buvo tokia pat kaip ir jis? Ar ji irgi visad rasdavo pasiteisinimų, kokių nors tai ne itin reikšmingų dalykų, kurie it sąžinės priekaištai stumdavo atgal nuo to paskutinio žingsnio? Arba tiesiog ji buvo protingenė už jį. Bent jau emociškai.
Stipriai užmerkė akis, jausdamas, kaip ilgos, kiaurai permirkusios plaukų sruogos kimba prie įdubusių skruostų. Nekantriai nubraukė jas ir susiglostė vienu judesiu plaukus atgal-- žengė žingsnį atgal, arčiau mini stogelio, kuris kažkiek saugojo nuo lietaus-- pažvelgė atgal į merginą.
-Jau viskas kaip ir atlikta, -greitai atsakė, neleisdamas tylai vėl suvešėti. -Bet kada esu pasiruošęs išvykti, - tik kur? Niekas jo nelaukė, jo asmeniniai namai visus mokslo metus trūnijo tušti ir šalti, tik namų tvarkytoja retkarčiais juos aplankydavo, juk nereikėdavo leisti dulkėms nusisėsti. Tėvai kažkur Vokietijoje, apie jį pamiršę. Teta? Nebenorėjo jos trukdyti. Kaip keista, kad anksčiau tokia vienatvė jam buvo it ambrozija; dabar ji tebuvo tokia keista, it mylimoji, kuri tave išdavė, tačiau per metus kelis kartus sugrįždavo šildyti tavo lovos.
-Tiesą sakant, aš kai ko laukiau, - tyliai ištarė, vos garsiau negu tykus šnipštelėjimas. Kaip gėdinga. -Tačiau ji taip ir nebeatėjo, - gūžtelėjo pečiais ir įdėmiai pažvelgė į kitą. -Ar jums pažįstamas tas jausmas, kada kažkas jus taip gerai apgauna, kad norite būti dar kartą apgauti?- kiek neaiškiai paklausė, tam tikra užuolanka, bet nenorėjo taip išsyk būti toks atviras; bent jau ne šiuo metu.
-
Lyg ir nebuvo kažkaip neįprastai irzli, bet profesoriaus maniera kalbėti daugiskaita ją tiesiog varė iš proto. Gal dėl to į jį net nepažvelgė, tik tyliai sugriežė dantimis, veik nepastebimai, ir leido sau toliau žiūrėti kažkur į mišką, šlapią ir tamsų. Tai, kad lyja, suprato ne iš karto. Tik kiauriai permirkę plaukai ir vanduo, lašantis nuo jų ant pečių ir krūtinės, privertė ją pakelti galvą aukštyn.
Kurį laiką taip stovėjo: plačiai atmerkusi akis ir įbedusi jas į tamsų, storais debesimis nuklotą dangų, leisdama sunkiems lietaus lašams nuvalyti iš veido viską - skausmą, apmaudą, liūdesį, neapykantą. Ypač pastarąją, kurios per metus susikaupė tikrai nemažai. Nors ji net negalėtų pasakyti, ko stipriau nekentė - rausvaplaukės ar savęs. Turbūt abiejų, tik ta neapykanta buvo kitokia. Savęs ji nekentė už savo kvailumą, nesugebėjimą laikyti kažko savyje - emocijų, ašarų, o pastaruoju metu ir liežuvio sulaikyt negalėjo. Už savo silpnumą. Už tai, kad negalėjo būti, kaip kiti - pamiršti ir eiti toliau.
Tolesni vyriškio žodžiai privertė ją grįžti žemėn.
- Iš kur ištraukėt, kad esu protinga? - neslėpdama nuostabos ir komiškai iškėlusi antakius įsispitrijo į jo veidą.
Tikrai nemanė esanti protinga. Nei išmintinga, pasižyminti intelektu ar dar kuo vertingu. Ar gabi kam nors, ypač kerėjimui - o jis gi iš niekur daugiau nieko apie ją žinoti negalėjo. Ar galėjo? Mergina tuo abejojo. Jos smegenyse per keletą paskutiniųjų metelių neatsirado nė vienos raukšlelės, o ir buvusios greičiausiai dingo. Galėtų lažintis, jog vietoj įprastų graikinio riešuto formos smegenų, jos galvoje yra apvali ir plika kaip kelis masė. Nereikalinga ir beveik nenaudojama, tuoj turbūt apsitrauksianti pėlesiu. Nes šioks toks pasisekimas moksle toli gražu neliudija apie žmogaus protą ar intelektą, veikiau apie atmintį. O vat šios tokios geros galėtų ir neturėti - o, kaip gerai būtų nors retsykiais galėti pamiršti apie viską, kas jai nutikę ir nustoti bijoti žmonių, artumo ar jausmų. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų - ji norėjo vėl jaustis gyvu žmogumi, velniai rautų, o net it koks vaikštantis medis.
Gūžtelėjo pečiais. Galėtų keliauti nors ir dabar, jai tai jokio skirtumo nedarė. Ot, vienu egzaminu mažiau, tarsi tai ką nors pakeistų.
- O ko jūs laukėt? - kiek akiplėšiškai pasiteiravo. - Nejaugi jūs nerandat sau vietos dėl nelaimingos meilės? - užrietusi akis nusivaipė, laiku įsikandusi į liežuvį ir nepridurusi "irgi".
Nejaugi po šalta ir abejinga kauke slepiasi romantiška ir sentimentali asmenybė? Fui, neduok deive. Nors gal taip ir geriau - viską slėpti savy, niekam nerodant nė krislelio tikrojo savęs. Tikrai geriau už tai, kai kiekvienas žmogus gali iš tavo veido perskaityti, jog kažkas su tavim negerai. Gal reikėtų paprašyt jo individualių pamokų, kaip slėpti viską savyje? Jai tikrai neprošal būtų.
O gal ji klydo, gal jai vėl tik pasirodė, kad mokytojas yra kitoks, nei rodosi esąs. Na, logiškai mąstant (nors kaip tik ši veikla jai ypatingai nesisekė) - kam jam pasakotis kažkokiai eilinei mokinei, kurios vargu ar net vardą prisiminė.
Vėl įsistebeilijo į tamsą. Nakties tylą pertraukė tik garsiai atsimušantys į pilies stogą bei akmenines balkono grindis sunkūs vandens lašai, kurie vis dar nenustojo kristi.
- Ne, man toks jausmas tikrai nepažįstamas, - abejingai gūžtelėjo pečiais, stebėdama lėtai dangumi slenkančius debesis. - Tikrai nenoriu būti ko nors apgauta, juolab nebe pirmą kartą. Jei ko nors ir noriu, tai sugebėti mylėti, pamilti kitą, - pažiūrėjo į profesorių, - dar kartą. Dar nors vieną kartą.
Pirmąsyk jai pavyko būti atvirai. Ir net nesvarbu, kad šalia stovėjo mokytojas, ne. Jai pavyko būti atvirai su pačia savimi, tad kiti klausytojai jai visai nerūpėjo.
- Ir kokia apgaulė, spėju, tos, kurios laukėt, jus taip sužavėjo? - paklausė, nukreipdama pokalbį nuo savęs.
-
-O iš kur ištraukei, kad nesi?- staiga atsikirto, greitai, nemąstydamas, negalvodamas-- akyse vaizdas ėmė lietis, ėmė pildytis raudona spalva, kuri, it raktas nuo tūkstančio grandinių, išlaisvino gudriai ir saugiai po užraktais paslėptas emocijas ir jausmus. Pro šalčio sienas prasprūdusios tikrosios mintys staiga sumaišė realybę ir norus, vos trumputei akimirkos daliai, tačiau jos užteko, kad pasielgtų ne itin tinkamai, bent jau šiai situacijai-- ėmė elgtis atžagariai, piktai, tarsi iš įdėklo ištrauktas plieninis peilis.
O ir šiaip-- vyrui tamsoje visos moterys vienodos, ypač kai rega ir šiaip ne itin patvari palydovė. Suspaudė balsvas lūpas, pasisuko arčiau merginos ir bedė ilgu pirštu jai tiesiai į kaktą, į tarpelį tarp akių. Pasistengė išlyginti veide atsiradusias mimikos raukšles, tačiau niekaip negalėjo panaikinti akyse esančios tam tikros kibirkštėlės.
-Esate dar vaikas, - monotoniškai išdaužė, tačiau tuose žodžiuose nebuvo jokios pašaipos, kad ir kaip tai būtų keista. -Aš žinau, kad jeigu pilnai atsiduotumėte darbui, jeigu nepasiklystumėte nereikalinguose dalykuose, jeigu nustotumėte galvoti blogai apie save, tuomet galėtumėte pasiekti aukštumų, - pirštas lėtai nuslydo merginos nosimi, brūkštelėjo kažkur tai žemyn per lūpas--Izaac nebejuto savo galūnių, todėl tai nutiko labiau netyčia, seno žmogaus klaida-- ir tada grįžo atgal pas savo šeimininką. -Matau tai jūsų akyse, - pridūrė. Ak, tos motyvacinės kalbos. Bet jis tiesiog sakė, ką manė, be jokių užuolankų.
-Protinga, bet dar tik vaikas, - blankiai šyptelėjo, šypsena, kuri tarsi turėjo būti atsakas į akiplėšiškumą, visiškai be jokio entuziasmo ar kokios kitos šiltesnės išraiškos, tarsi kažkoks raumenų spazmas, tarsi sudrebėjimas, kuriuo kūnas pabandė sušilti.
-Meilė skirta kvailiams, tik tiek galiu jums pasakyti. Ji nereikalinga, - patenkintai gūžtelėjo pečiais. Susižavėjimą jis paliko kartu su blogais prisiminimais vaikystėje, meilę pamiršo kartu su nutrauktais raudonais lėlės siūlais kažkur maždaug, hmm... Šiame balkone? Ne, kažkuriam kitame. Nebeprisiminė, jau buvo praėję daugybę laiko. Nors ir šiaip, tai jam buvo visiškai nebeįdomu, tarsi kokia sena, aptriušusi knyga, kurioje taip ir neradai jokio malonumo.
-Meilė nėra vienintelis dalykas pasaulyje. Be jos galima išsiversti, - kaip kirviu užbaigė ir atsistojo šiek tiek tiesiau, sunerdamas rankas ant krūtinės, bet netgi tai nesuteikė šilumos ir šaltis pamažu smelkėsi dar giliau. Būtų įdomu sužinoti, ar jis galėtų tampti ledo statula? Tokia mintis pasirodė viliojanti.
-Apgavystės yra viena iš tų priemonių, kurios leidžia gyventi. Apgaudinėti kitus, apgaudinėti save-- tai suteikia daugybę jėgų, po kiekvienos apgavystės žmogus tampa stipresnis, tad, - smalsiai pažvelgė į merginą, nors tas smalsumas buvo kiek dirbtinis, kiek per daug iškreiptas. - Jeigu jūs norite dar kartą mylėti, aš noriu dar kartą patirti apgavystę. Ne tokie jau ir skirtingi dalykai, kaip jūs manote? - palinko arčiau jos, tarsi ieškodamas josios veide atsakymo, bet staiga žengė žingsnį prie turėklo, ištiesė rankas į šonus ir giliai įkvėpė, tarsi jausdamas, kaip iš jo esybės plūsta visos jo iškrypusios, pažeistos mintys ir idealai.
-Argi meilė ir nėra pati didžiausia apgavystė, kurią tik žmogus gali rasti?- kažkam tolumoje ištarė, tyliu, vos vos per lietų girdimu balsu. -Aš atsakymo nežinau.
-
Dallifrėjai buvo šalta. Nebuvo tikra, ar tai tikrai ne vasariško oro kaltė, ar veikiau keista draugija tokiam keistam vakarui ją taip veikė. Pastaruoju metu itin dažnai jai tenka bendrauti su profesoriais ir net ne šiaip bendrauti. Vis ji papuola į tokias situacijas, kai tų netyčinių susitikimų tikrai nepavadinsi jaukiais ir pripildytais nereikšmingais pašnekesiais. Ne, tokių pokalbių nereikšmingais ji negalėtų pavadinti, ne kiekvieną dieną ir toli gražu ne kiekvienam sutiktajam pasakoja apie tikrus savo troškimus.
Gal taip veikė tamsus metas. Žinote, naktį lengviau būti savimi, nes žmogus nebeturi jėgų dėvėti kaukių ir šiaip, - kaip skelbia visus klišė frazės. Gal kažkiek tiesos tame ir yra. Kita vertus, puikiai suprato, jog pasakyti žodžiai neliks pamiršti po šios nakties. O jai - itin jautriai asmenybei - toks pašnekesys tikrai turės įtakos.
- Aš tą puikiai žinau, - gūžtelėjo pečiais, išrėždama pirmą į galvą atėjusią mintį.
Argi protingi žmonės elgiasi taip, kaip elgėsi ji? Argi jie nusiplaka vos ne iki komos būsenos, o vėliau prisidirba taip, kad susigadina tolesnį gyvenimą? Vargu. Vargu, ar koks išties išmintingas žmogus su pirma sutikta žmogysta keliauja į lovą, o po to gailisi daugybę metų.
Prisilietimas buvo šaltas, privertė ją sudrebėti. Ir ne taip, lengvai, o iš tikrųjų sudrebėti - profesorius tikrai turėjo tą pajusti. O ji pasijuto itin nejaukiai, net išsigando. Ironiška - būdama šalia vampyro jokios baimės nejuto, o kažkoks eilinis profesoriukas varo jai siaubą. Nors gal ne visai eilinis - iš kur ji gali žinoti kiekvieno pilies gyventojo paslaptis. Tačiau jų turi kiekvienas, buvo tuo įsitikinusi.
- Jau seniai nebesu vaikas, - sustingusiu iš keistos baimės balsu pratarė, pati iki galo nesuprasdama, ką turinti omenyje, - Jūs sakote taip, kaip turėtų sakyti kiekvienas pedagogas, tačiau ar tikrai taip manote? Ar tikrai jūsų žodžiai it iškalti iš kokio vadovėlio atspindi jūsų mintis? - nežinia kaip įsidrąsinusi pasiteiravo.
Pirštas ant jos nosies ir lūpų privertė ją nusipurtyti. Suprato esanti sustingusi, sulaikiusi kvėpavimą. Dabar garsiai išleido visą orą iš plaučių, lyg išleisdama iš savęs visą baimę. Deja, šioji niekur nedingo, vis dar vertė jos kūną įsitempti.
- Negi mano akyse galima dar kažką normalaus įžvelgti? - paklausė veikiau savęs nei mokytojo.
Žengtelėjo žingsnelį atgal. Toks neįprastas profesoriaus artumas trukdė jai blaiviai - kiek tai įmanoma - mąstyti.
- Taigi, o kadangi aš protinga nesu, tai meilė turėtų būti man skirta, - blausiai šyptelėjo. - Žinoma, meilė tai ne deguonis ar maistas, be jos galima išgyventi, sutinku. Tačiau argi mes esame gyvi tik deguonies ir vandens dėka? Argi ne tuo žmonės skiriasi nuo gyvūnų, kad sugeba jausti? Juk net ir gyvūnai, net ir jie šį bei tą jaučią, kad ir kokį prisirišimą ar kitus šiltus jausmus savo šeimininkui. O žmonės turėtų būti pranašesni už tas bedvases būtybes.
Vis dar negalėjo suprasti, kaip žmogus norėtų būti apgautas, tad juolabiau negalėjo suprasti, kaip apgavystė galėtų leisti gyventi. Ji laikėsi priešingos nuomonės - jei kas ir padeda gyventi, tai tiesa. Galbūt dėl to ji visada ir sakydavo, ką mananti, net jei tai ir kainuodavo daug ašarų ir ištampytų nervų, net jei dėl to ir nebegali savęs kontroliuoti, valdyti savo emocijų. Tačiau gyventi tiesoje lygu gyventi paprasčiau. Geriau.
- Gal ir taip, nelygu, kokias meiles kam teko patirti, - nevisai įsitikinusi gūžtelėjo pečiais, - Tačiau meilė gali būti ir pati didžiausia tiesa, - baigė mintį įbedusi savo žvilgsnį į profesoriaus akis.
-
Buvo gana šilta diena. Melsvame danguje raičiojosi geltonutė saulutė. Dažnai praskrisdavo gausus paukščių būrys, už savęs palikdamas skambias giesmes. Pūtė šiltas vėjelis, purendamas rudus, garbanotus grifiukės plaukus, užmesdamas juos ant tokio pačio rudumo akių.
Ashley kaip visada buvo įsitvėrusi seną, suplyšusią knygą. Jei geriau įsižiūrėtai galėtai įžvelgti ir pavadinimą - "Senovės runos". Bibliotekos pakraštyje, užmačiusi numestą knygą Ashley tuoj pat šią pakėlė. Vos pirštų galiukai susilietė su odiniu viršeliu, pirmakursė suprato, turinti ją pasiimti. Abu jos delnai buvo pridengti dailios palaidinukės rankovėmis ir apkabinę tą patį sudriskusį skaitalą, o šalis, jos mamos dovanotas šalis plevėsavo taip pat kaip ir mergaitės plaukai.
Skuosdama koridoriumi Ashley ieškojo vietelės.. Kur galėtų atversti pirmąjį puslapį ir sužinoti kur kas daugiau nei vienuolikmetei priklauso. Reikėjo šviesios, jaukios vietelės. Ir štai mergaičiukei šmėstelėjo mintis. Balkonas. Taip, kaip anksčiau nesumasčiau! Ten turėtų būti pats tas. Suraukusi nosytę ji nutipeno balkono link. Apylinkėse Ashli dar nespėjo pabūvoti, o jau antri mokslo metai į duris beldžia! Atrodo taip greitai pralėkė laikas, nors kada gi jis nelėkė? Jau vienuolika, o tuoj ir dvylika.. Mintis, jog tuoj ir trylika, keturiolika, penkiolika, šešiolika, tiesiog žudė rudaplaukę.
Pravėrusi duris Ashley išvydo nuostabų gamtos peizažą - tokį ši matydavo tik garsių menininkų paveiksluose, tuose, kuriuos turčiai iš neturėjimo ką veikti ir nesuvokdami jokios tokio kūrinio prasmės, pirkdavo aukcijonuose. Šiek tiek nuleidus akis - mergina. Sprendžiant iš išvaizdos antrakursė arba trečiakursė. Plaukai kaštoninės spalvos, akys rudos, ( keista, bet labai panaši į Ashley ) dėvi juodą mantiją su Grifų gūžtos emblema. Atrodo gana draugiškai.
- Sveika, - net pati nesupratusi kodėl, leptelėjo vienuolikmetė ir šyptelėjo.
Priėjusi kiek arčiau ji tęsė:
- Aš Ashley, Ashli, žodžiu nesvarbu, - dar kartą nusišypsojo. - O tu kuo vardu? Grifė ar ne? Aš taip pat, tad galim sakyt priklausom vienai šeimai, - sudvejojo ar taip reikėjo išsireikšti mergina, tačiau stengėsi neparodyti tokio susigėdijimo.
-
Gran sedėjo ant balkono grindų. Rudos suskilinėjusios plytelės jai atrodė jaukiai, taip primindamos jaukius jos buvusius namus. Grifė žiūrėdama į savo blonknotą pasiėmė pieštuką. Pirmieji palytėjimai, jai atrodė sunkiausi. Mergina stengėsi nupiešti gražų, ryto peizažą, kaip teka saulė ir nuo jos dar mažučių spindulėlių raibuliuoja ežeras. Kalvos ir uždraustasis miškas, mergaitei tai atrodė taip sava, taip gražu. Pradėdama priešti kalvas už savęs mergina išgirdo vaikišką balsą. Grant pavartė akis, kodėl šiaip metais ji pradėjo bendrauti su mažesniais ji net pati nesuvokė. Išgirdusi, kad ji taip pat grifė Gran pakėlė galvą nuo blonknoto ir pakreipė ją taip, kad sugebėtų įžvelgti kitą grifę. Ji buva maža, iš išvaizdos pirmakursė. Jos rudi šokolado spalvos plaukai krito jai ant pečių sudarybami garbanas, taip padarydami ją vėjavaikiškesnę. Rudos akys buvo susmeigtos tiesiai į Gran. Supratusi, kad perilgai ją nužiūrinėja.
-Malonu ,Ashley. Aš Grantacija, bet mieliau mane vadink Gran, arba Grant.- mergina šyptelėjo pirmakursei ir su galvą parodė sėstis.
Staiga ant balkono tūrėklo atsirado katė. Mergina šyptelėjo ir pakvietė katę atsisėsti šalia. Prisiminusi viešnią ji tarė:
-Čia mano brolio katė, Baika. Tikiuosi nebijai kačių, arba blogiau? Neesi joms alergiška?
Glostydama Siamo katytės kailį mergina atsipalaidavo ir blonknotą padėjo į šalį, taip leisdama sau gerėtis vaizdais.
-
Pagaliau sulaukusi atsakymo Ashley ramiau atsiduso ir tuoj pat prisėdo ant balkono grindų šalia Grantacijos, t.y. Grant. Šalia Grant. Ji maloniai prisistatė, nepaisant, jog Ashli buvo dviem metais jaunesnė. Tikrai ne kiekvienas noriai sutinka pirmakursį, o juolab priima jį į draugų ratą.
Netrukus mergaitės žvilgsnis nukrypo link aptrupėjusio turėklo. Iš kažkur atsiradusi miela Siamo katė sau ramiausiai pakviesta įsitaisė šalia Grant, o trečiakursė glostė švelnų brolio gyvūnėlio kailį.
- Ne, kačių atrodo nebijau, - tarstelėjo rudaplaukė. - Ir nealergiška, - nutęsė Ashley. - Tačiau jei užmatyčiau voriuką, tuoj pat pradėčiau klykti. Vorai man nepatinka, - prisipažino rudaakė.
Pasidėjusi knygą ant šaltų balkono plytelių, supratusi, kad reikia prisistatyti, mergaičiukė šiek tiek pamąstė, o tada patogiau įsitaisė ir pradėjo:
- Taigi, kaip sakiau aš Ashley, arba Ashli, na žodžiu kaip tau patogiau. Pirmakursė. Dar pirmakursė. Abu tėvai grynakraujai burtininkai, turiu ir vyresnį brolį. Jis jau seniai baigęs Hogvartsą. Apie tai, jog esu jaunoji ragana, nežinojau visus vienuolika metų, tikriausiai dėl to, jog kokiam žiobaro vaikui nepriburčiau kiaulės uodegos, kas tikrai galėjo įvykti, mat mokykloje buvo vienas berniūkštis jautėsi pasaulio bamba ir skriausdavo mažesnius. Negalėdavau to pakęsti, - akimirkai sustojo ir žvilgtelėjo į murkuojančią Baiką. - Kas dar čia... Mėgstu vakarais įsisupti į šilčiausią pledą ir skaityti, - užmetė akį į šalia gulėjusią knygą "Senovės runos". - Taigi, kaip ir viskas, o tu?
Baigusi litaniją, Ashley nuskynė balkono plyšyje augančią ramunėlę ir pradėjo skabyti jos baltus žiedlapėlius.
-
Mergina klausėsi Ashley prisistatymo. Jai atrodė gan nepatogu, kad mergaičiukė tokia plepi, o ji tik sėdi ir glosto Terio katiną. Atsidususi ji pasižiūrėjo į savo pirštus ir tarė:
-Na, kadangi pradėjom prisistatyti, tai tikriausiai dabar mano eilė. Labai malonu, kad ir tu tokia plepi kaip ir aš, nors gal iš pirmo žvilgsnio tokia neatrodau, bet susipažinus viskas tampa aiškiau. Taigi, Esu Grantacija Gerietė. Abu mano tėvai grynakraujai burtininkai. Mama ankščiau dirbo Magijos Ministerijoj, bet dabar yra tiesiog burtininkė. O tėvas vis dar tebedirba Magijos Ministerijoj. Kaip žinai turiu brolį. Na jis metais jaunesnis už mane. Taip pat grifas. Gal pasirodys kiek keistoką, bet namie auginu vilką. Enzo.- prisiminusi savąjį vilką Grant atsiduso.- Seniai nebuvau namie, nes tėvai barasi, o MM tėtis gali netekti darbo. Kažin kaip ten Enzo vienas miške be manęs...
Išsakiusi visas savo mintis grifė pasijuto geriau. Staiga Baika atsistojo nuo merginos apsiausto palikdama ten kelis plaukus ir elegantiškai nuėjo prie Ashley. Užlipusi mergaitei ant kojų ir įsirangė ant jos. Gran šyptelėjo ir caktelėjo liežuviu.
-
Grifė klausėsi gal būt savo naujosios draugės prisistatymo. Nuskabius paskutinį ramunėlės žiedlapį, trečiakursė baigė pasakoti apie save.
- Tikrai čia nieko keisto auginti vilką. Mano dėdė taip pat augino vilką ir jis man tiesa labai patiko. - sustojo raudonskruostė ir metė žvilgsnį į ant jos kojų susirangusią Siamo katę. Pirmakursė uždėjo ranką ant Baikos kailio ir perbraukė per jį.
- Nesjaudink dėl jo, nepražus, juk tai ne koks dekoratyvinis triušis, o vilkas, - bandė nuraminti Grant. - Kalbant apie triušius, auginu vieną tokią. Ji vardu Moli. Tikriausiai turėčiau jaudintis kaip ji viena be manęs, juk tai ne koks vilkas, o triušelė, - nustačiusi kuo rimtesnę veido išraišką tarė Ashley, o tada vienu lūpos kampučiu šyptelėjo. - Taip pat turiu pelėdą - Poli. Gerai skamba ar ne? Moli ir Poli. - bandė pralinksminti trečiakursę ir pati nuliūdo prisiminusi brolį. Jis visada būdavo šalia, sunkiausiais gyvenimo momentais palaikydavo sesutę, laimingiausiais - džiaugdavosi su ja. Mergaitė viską papasakodavo broliui, jis buvo artimesnis Ashley nei tėtis su mama.
- Mano brolis.. Labai jo pasiilgau... Vos pagalvojus, kad tuoj jis išvažiuos metams į Šveicariją, tiesiog neduoda ramybės, - žvilgtelėjusi į nueinančią Baiką, toliau tęsė pirmakursė. - Jis važiuoja į ekspediciją. Šveicariją. Paliks mane tokiam ilgam laikui. Ir su kuo aš kalbėsiuosi vakarais, kas man padės ir patars? - supratusi, jog nebegali toliau kalbėti tokia tema mergaitė nutilo, bei nuleido rudas akis į žemę.
-
-Nagi baik ,Ashley. Tai ir vėl viskas per mane. Nuliūdinu žmones...- atsiduso Grant.- Jei nori galėsime kalbėti kartu. Tiesa, turiu draugų daug, bet tikrų... Keleta.
Grant žvilgtelėjo į Baiką, kuri kaip žvitrus žvėris pamatęs grobį, spruko iš balkono.
-Tiesa, Moli ir Poli išties gerai skamba,- prisiminusi tai prunkštelėjo mergaitę.
Pastarosiomis dienomis. Grant susirado naujų draugių. Na, ir jos jai atrodė gana draugiškos. Atsidususi ji atsistojo nuo grindinio ir atsirėmė į balkono turėklą. Mergina pažvelgė į savo pirštus, bet pajuto, kaip skruostus kažkiek gelia.
-Gal eime į vidų? O čia visai jau baigiu sustirti iš šalčio,- tarė tai Grant ir pažvelgė savo rudomis akimis į pašnekovę, kuri po pastarojo pokalbio atrodė nuliūdusi.
-
Susimojusi, jog neverta čia dabar ne vietoje verkšlenti, raudonskruostė kiek nusišypsojo ir išmetė iš galvos visas tas nuotaiką gadinančias mintis.
- Viskas, baigiau, - nusijuokė antrakursė. - Kas per mintys, kad liūdini žmones? - tarstelėjo grifė. - O gal žmonės tiesiog mėgsta paliūdėti? - kiek nusišnekėjo merginukė, tačiau nekreipė į tai dėmesio.
Oras atvėso ir tikrai pasidarė šaltoka. Retkarčiais pūsteldavo vėsaus vėjo gūsis ir rudaakė pati nejausdama pradėdavo kalenti dantimis. Tai pajautusi Grant, pasikalbino Ashley į vidų.
- Taip, eime, tikrai vėsoka, - pritarė mergiotė.
Ashley atsistojo ir nusivalė nuo rūbelių dulkes. Ši prisiminė, jog atsitempė knygą, tačiau tikriausiai jos šiandien nepavartys. Na ir kas, juk kur kas smagiau buvo pakalbėti su bendraminte.
- Na, eini? - pažvelgė į sustirusią iš šalčio trečiakursę.
Staiga pakvipo. Kaštonplaukė užuodė - cinamonas.
- Ar tai.. Cinamonas? Užuodi? Tikriausiai virtuvėje sukasi moterėlės ir į kokią pyrago tešlą deda šaukštelį cinamono, - kiek susimąstė palaidinukę dėvinti mergiotė. - Atrodo išalkau, - garsiai išsireiškė ši. - Gal norėtum kokio nors pyragaičio? - pasiteiravo Ashley.
-
Atskubėjusi į balkoną Elridė tikėjosi pailsėti nuo mokslų ir kitų dalykų užgožusių jos mažą pasaulėlį. Mažą pasaulėlį, nes ji pati buvo maža, o, rodos, tie dalykai užgožiantis jį buvo dideli milžinai. Nors ji ir bijojo aukščio, balkone mergaitė pasijautė nuostabiai. Vaizdas buvo kerintis. Grifiukė lėtai prisiartino prie turėklų ir gerai įsižiūrėjo į aplinką. Kartais praskrendančių paukščių klyksmai jai kėlė mažą baimę, tačiau tuo pačiu ir didžiulį norą skrajoti padebesiais. Ji visados svajojo paliesti baltutėlius debesys. Atsirėmusi į turėklus mergaitė ėmė apie tai svajoti, kaip būtų malonu skraidyti po debesėlius ir degintis saulėje (kurios trūko tuo metu) skraidant. Juokingai išsišiepusi ji pažvelgė į ežerą ir tolėliau esantį mišką. Helovinas... Reikėtų nueiti, bet... Gal man ten per baisu bus? Lėtai traukdama rankas per turėklus Elridė atsisėdo ant grindų ir vėl įsikabino į juos.
-Ką tu ten veiksi? Bailiukė...- pašiepusi save ji tyliai atsiduso. Keista, bet tuo metu ją užgožė visos turimos bėdos. Elridė sėdėjo paskendusi apmąstymuose apie tėtį, senutę ir jau išėjusią mamą. Jai pasidarė labai įdomu, ar mama tikrai ją stebi iš dangaus, ar ji dažnai pasijausdavo klaikiai ir ar jos plaukai kažką reiškia. Ji mąstė, kaip gyvuoja jos tėtis ir tas mažasis berniukas. Apie moterį raudona suknele grifiukei nė mintis nekilo, nes ji pyko ant jos. Nors ir nežinojo dėl ko, mažametė mielai ją išvežtų į mišką ir paliktų troliams suėst. Tai būtų žiauru, tačiau ji jau apgalvojo, kad savomis rankomis jos nenudobtų. Išsitraukusi baltą sruogą mergaitė ėmė sukti ją aplink pirštą ir pastebėjo, kad tokia sruogelė jau turėjo kelias drauges. Ta balta sruogelė turėjo jau nebe kelias, o daugybė draugių, tačiau, todėl, kad mergaitė amžinai nespokso į veidrodi to nepastebėjo. Greitai dažai visiškai išnyks... Ką aš tada darysiu? Juk keistai atrodys... Labai keistai. Pamirksėjusi kelis kartus Elridė dar stipriau ėmė mąstyti. Kiekvieną kartą aplankiusi naują vietą ji vis paskęsta ilgesyje su kvailomis mintimis. Gal visgi aš labai namų pasiilgau? Norėtųsi padėkoti senutei... Už jos rūpestį... Nors gal reiktų ją vadinti močiute? Nusprendusi, kad Klarę vadins močiute, o ne senute ji šyptelėjo. Ji visados kartodavo, kad nėra senė...
-
Klastuolę nieko nenuliūdina, kad dabar ji turėtu būti liūdna. Bet jos tokia nuotaika šiandien buvo. Nešioti tą "kaukę" kur ji būna tokia linksma, vaikiška, Emilliai tiesiog nusibodo. Ji pavargo taip elgtis. Kiek jau galima? Aš gi ne koks nors robotas.. Emillia jau pastaruoju metu būdavo tokia. Ji pradėjo dažnai kelti visokius filosofinius klausimus, pradeda domėtis tuo, kas išgąsdintu kitus, visada būna liūdnos ar rimtos nuotaikos. Ar tai paauglystė? Klastuole pačiai būdavo įdomu, kodėl taip? Ji labiau pradėjo uždavinėti klausimus, o ne į juos atsakinėti. Visgi tą tokį elgesį, klastuolė laikė savyje.
Bet dabar kitaip, ji pavargo tai viską laikyti savyje, ji norėjo tai kažkam išsipasakot, bet ar kažkas ją supras? Taigi čia Emillia, kaip ji gali būti tokia, jos gi elgesys buvo visada vaikiškas.. Niekas nepatikės gi, kad ji tokia ir niekas ir nesupras.
Emai tikrai buvo kažkokia nuotaiku kaita. Dėl to, kad ji viska laiko savyje, jai norėjosi tiesiog tai viską išverkti. Sėdėdama mergaičių kambaryje, Emi nenorėjo rodytis prie visų, kaip ji ten liūdi ar netgi verkia. Noriu pabūti vienai.. Klastuolė, bet kaip apsirengė ir pradėjo vaikščioti po koridoriais su savo tomis keistom mintimis.
Koridoriuose buvo niūroka, na kaip visada. Einant taip ir norėjosi DiLaurentei paklausti kokio nors paveikslo kurie juda, ko nors, ar ten vaiduoklio. Emillia įkvėpė orą, iškvėpė.. Bandė kiek nusiraminti.
Ema einant koridoriuose priėjo prie vietos, kur netoli buvo balkonas. Kaip tik gera vieta, kokiam nors išsiverkimui ar tiesiog pabūti vienai. Lėtai einant į tą balkoną, nepastebėjo, kad ten dar kažkas yra, todėl jau einant, jos veidas buvo liūdnas, visa drebėjo, akys paraudonavusios, jos atrodė kaip stiklinės, oda pabalusi. Žemaūgė atrodė kaip kokia nors ligonė, bet gal pas ją ir yra kokia nors liga? Tik ne paprasta liga, o psichologinė. Nuo kurios jos toks elgesys keistas, kai visada yra liūdna ir, bet kada gali net ir apsiverkt iš visokių menkniekių.
Priėjus prie balkono, Emi atkreipė dėmesį į patį vaizdą, jis buvo toks nuostabus.. Kai klastuolė prisiartino prie turėklų, ji į juos atsirėmė ir žiūrėjo į dangų. Ji ten galėtu žiūrėti amžinai, bet po to pažiūrėjo šonan ir pastebėjo kitą mergaitę. Emillia aišku jos kiek išsigando, nors gal ne pačios jos, o tai, kad ji mato Emillia kokia dabar yra.
- Atsiprašau.. Aš tavęs nepastebėjau, nenorėjau trukdyti. - Kiek liūdnai ištarė. - Aš nenorėčiau čia trukdyti tau, tai man gal išeiti, ar netrukdau? - Ir vėl įsidėjo "tą kaukę" ir pabandė pavaidinti linksma. Bet tai, kad pradėjo vaidint iškarto, nors ir pasakė vieną sakinį, Emillia vos neapsiverkė. Nusibodo.. Nusibodo.. O, kad ji pasakytu, kad aš išeičiau, ir bus tobula..
-
Elridė stebėjo dangų ir toliau svajojo. Kas ten? Uch... Pastebėjusi, kad ateina, rodos, dar viena mergaitė, ji sustingo. Jai pakilo didžiulis baimės jausmas. Elridė ramiai sėdėjo, rodos, susiliejo su vaizdu balkone. Akylai stebėdama judantį žmogų mergaitė truputį išsigando, juk jos nepažinojo. Kylančios mintys, kad jai balkone būti negalima mergaitei įvarė baimę, tačiau pastebėjusi, kad atėjusi mergina amžiumi mažai skyrėsi tyliai atsiduso. Reiškias neprisidirbau... Ačiū Dievui... Geriau įsižiūrėjusi į ją grifiukė stipriai apstulbo. Mergaite nežinojo, kaip elgtis, reaguoti į tokį dalyką. Jausmas, kurį pajautė tuo metu mažametė buvo nepaaiškinimas. Pamačiusi, kad atėjūnės akys buvo stiklinės ir tai, kad ji drebėjo, mergaitė sugniaužė kumščius. Kas jai galėjo nutikt? Juk ji turėtų būti vos keliais metais už mane vyresne... Nors, aišku ir pas mane ne pyragai, bet... Stebėdama ją ji nejautė kokios nors paguodos, ji jautė milžinišką graužatį, kad negalėjo padėti jai seniau, nors kur būtų galėjusi, ji juk naujokė. Pastebėjusi Elridę mergaitė akivaizdžiai išsigando. Hah... Gal kažkas mirė? Na... Geresnio varianto nematau... Nors, gali užtekt ir kažko lengvesnio...
-Viskas gerai,- šyptelėjusi atsakė mergaitei.- na, turiu omeny viskas gerai ir neturi kažkur dingt, jeigu nori būk čia,- pasitaisė ji. O aš tikrai nemoku bendrauti... Gal ją kažkaip paguosti? Bet kas iš tos paguodos... Juk nesugražins ką prarado... Susikrimtusi grifiukė paskendo besimaišančiuose apmąstymuose. Ji niekaip nesuprato, ką daryti su atėjusia mergaite. Elrides mažasis pasaulėlis nebuvo toks baisus, todėl ji nesuprato, ką jai daryti. Gal man tiesiog paklausti? Bet ne... Per daug kvaila... Ech... Pažvelgusi mergaitei į akis ji pabūgo. Jos akys jai priminė matytą vaizdą. Vaizdą kuriame stovėjo jos mama, ant skardžio... Kiek išsigandusi to ji papurtė galvą ir nusišypsojo mergaitei. Elkis ramiai, lyg su paprastu žmogumi...
-Tu čia pasiliksi? Jei taip, aš Elridė,- šyptelėjusi ji palietė savo plaukus. Ech... Gal ji netyčiom peruką turės? Tikėjausi, kad susigražinus savo tikrąją spalvą jausiuos savimi, bet jaučiuosi niekuo... Susivokusi, kad išskirtinė plaukų spalva ją trikdys ilgai, nebent ji ras kažką, kas galės ją pakeisti. Pakeisti savo keistenybę... Ir nuslėpti, kad esu keista... Keista bailė. Pažvelgusi į debesis ji dar kartą pakartojo, kad yra bailė. Drąsa joje slėpėsi visai kitur, galbūt ji sukaupusi ją galėtų šokti į jūrą, nors ir nemoka plaukti, bet tik ne matyti kažką kenčiant, o juo labiau jį paguosti. Elridei Hogvartsas buvo iššūkis, nes pasaulio ji matė mažai. Ji nemėgo keliauti. Štai ir mano iššūkis... Stebėk žmogau iš aukštai, stebėk... Kaip sugebu pasakyti vos kelis žodžius.
-
Tą mergaitė sutiko Emai likti tame balkone ir prie to dar prisistatė. Kodėl ji prisistatė? Dabar jau visi taip daro. Netgi nežinau, koks skirtumas, na žinosim vienas kitą, pavaidinsim, kad tapsime draugais ir viskas. Kitą kartą, vienas kitą jau netgi nebežinosime. Taip visada būna su visais, visada..
- Emillia. Mano vardas Emillia. Emillia DiLaurentis. - Pažiūrėjo į Elridę ir padarė ir vėl ta dirbtinę šypseną. - Gerai tada, pasiliksiu. - Pasakė ir nutilo. Klastuolė pradėjo žiūrėti ir vėl į dangų. Viršuje pamatė du paukščius skrendančius kartu. Tie paukščiai priminė visokias įsimylėjusias poras kurios būna visada kartu. Emi žiūrėjo į tuos paukščius ir galvojo apie visokias smulkmenas, ką jie ten daro, koks jausmas yra skraidyti pačiam su savo sparnais, ką reiškia būti paukščiu.. Ar jie laimingi? Uždavus paskutinį klausimą sau mintyse, Emi užsigalvojo. O ką reiškia būti laimingu? Kas yra laimė? Klastuolei tai tikrai įstrigo galvoje.
- Žinai, o ką reiškia būti laimingu? - Paklausė. Ema netgi nepastebėjo, kad pasakė tai balsu. Ji tikrai tai padarė netyčia, lyg iššoko iš jos tai. Pasakius, Emi kiek paraudonavo, užtilo, pradėjo žiūrėti žemyn. Reikėjo patylėt. Tai buvo taip, lyg Emillia pernelyg daug savyje laiko visas tas emocijas, ir joje tai jau, kaip netgi netelpa, todėl ir paklausė. Visgi, gal tai tik jos buvo visokie atsikalbinėjimai? Gal ji tikrai norėjo, kažkam kažką pasakyti, užduoti klausimų į kuriuos jinai norėtu žinoti atsakymus.
Visgi, to sau klastuolė negalėjo leisti. Niekas neturi žinoti tuos jos depresijos požymių. Vienas požymis netgi yra tas, kad ji pradėjo pergyvent dėl kažkokio menkniekio - paprasto užduoto klausimo. Taip pergyvendama Ema prisiminė tokį kaip posakį, kad geriau viską išsipasakoti nepažįstamam, nei kokiam nors artimui draugui, nes nepažįstamas negalės tave kaip nors apkalbinėti, nes tiesiog nepažįsta tavęs, o artimas draugas galės ir smerkti už akių ir apkalbinėti. Emillia kiek užsigalvojo ir vėl, nors ji užsigalvojus turbūt būna visą laiką. Klastuolės stiklinės akys pažiūrėjo į Elridę.
- Kaip manai, kodėl žmonės privalo dėl kažko "nešioti kaukes" ? - Uždavė kažkokį, netokį, keistą klausimą. Emilliai buvo įdomu nepažįstamo žmogaus nuomonė, visgi tai gali daug ką pasakyti. O gal Emai išeis tikrai pakalbėti rimtai, ir "išlieti visus savo jausmus", o jų pas Emą buvo pernelyg daug jau. Elridę jai nepažįstama, todėl ji nieko negalėtų pasakyti apie Emillia, koks ji žmogus, kokia klastuolės praeitis, todėl ir nelabai ir galės kažką ir pasakyti apie Emi. Tai gal netgi ir keista, bet Ema tikrai pradėjo dėl visko pergyventi, jai pradėjo labai rūpėti aplinkinių nuomonė apie ją, dėl kurios ji negalėjo elgtis taip, kokia ji yra iš tikrųjų, todėl ir atsirado toks jos vienišumo jausmas, dėl kurio klastuolė jaučiasi kaip nesava.
-
Linktelėjusi į mergaitės prisistatymą ji užsigalvojo, kad jos vardas kažkur girdėtas. Gal pamokoje? Na... Manyčiau, kad pamokoje, niekur kitur negalėjau išgirsti... Ji juk lanko pamokas? Hah... Užsisvajojusi apie pamokas mergaitė nejučia ėmė linguoti pagal mintyse skambančią muziką. Štai dar viena keistenybė apie ją, ji visados girdi muziką. Bet ta muzika niekada nebūna vienoda, lyg priklausytų nuo jos nuotaikos. Dabar ji buvo rami, švelni, bet kas kart girdėjosi netaisyklingos natos iškraipančios gražią melodiją. Turbūt visų gyvenimas toks, graži pradžia su vos keliomis klaidingomis natomis... O toliau... Netikėtai priblokšta mergaitės klausimo ji susimąstė.
-Laimingu? Ką reiškia būti laimingu...-tyliai pakartojo Elridė.- Na, žinai... Manyčiau, būti laimingu tai... Tai kai kažko nebėra, o tu vis tiek šypsaisi ir dėl to nesuki galvos. Na, žinai...-suglumusi patraukė pečiais. Ką aš žinau apie laimę? Ech, juk dar nepersenai per Ateities būrimo pamoką rėkiau kodėl viskas taip blogai... Toks klausimas mergaitę išmušė iš jos tylių apmąstymų. Elridė ėmė sukti galvą, ar ji tikrai laiminga, nes jos iškeltas apibūdinimas nelabai atitiko tai, ką ji jautė pastaruoju metu. Ji ilgėjosi mamos, nors jos ir nebėra ir negalėjo niekaip susitaikyt, kad nepamatys jos, nors ir save tikino, kad viskas normalu. Ji žiūrėjo į mergaitę ir niekaip negalėjo suprasti, iš kur kyla tokie klausimai. Ji visados manė, kad iki keturiolikos metų vaikams turėtų rūpėti mokslai ir kokie nors hobiai. Hobiai... O aš ar turiu hobį? Heh... Keista
Elridei buvo sunku matyti, kad pasaulis yra visai kitoks nei ji svajojo. Ji negalėjo susitaikyti su tuo, kad yra daugybė žmonių, kurie nekenčia savęs, nekenčia gyvenimo, o juo labiau, mergaitė negalėjo susitaikyti su tuo, kad yra viena iš tos daugybės žmonių nekenčiančių savęs. Įdomu... Jų labai daug? O dar įdomiau... ar Emillia viena iš tokių? Pažvelgusi į ją ji sulaukė dar vieno keisto klausimo.
-Privalo nešioti kaukes? Kaip suprasti... Dar nemačiau nei vieno, kuris nešiotų kažkokią kauke, na, bet helovinas... Gal nieko netikėto,- suglumusi ji žiūrėjo į mergaitę ir puikiai suprato, kad nusišnekėjo. Elridė nesuprato ką reiškia nešioti kaukes. Geriau pamasčiusi ji ėmė sieti tai su teatru, o teatrą su vaidyba. Susiprotėjusi mergaitė pliaukštelėjo sau per kaktą ir nusišypsojo.
-Nepyk, aš neesu labai išsilavinusi... Bet žmones apsimetinėti neprivalo. Net nesuprantu kam to reikia... Tau žmogus nepatinka tu tai gražiai parodai ir nebendrauji su juo. Tau blogai... Tu to neslepi, nes... Nes bus kas susirūpins ir padės...-pakrapščiusi galvą ji mintyse nusikeikė. Na, aš naivi... Bet juk tiesą pasakiau... Tikiuosi...
-
Kai kažko nėra, bet vistiek šypsotis? Bet juk aš ir taip visada šypsausi... O gal aš laiminga? Tiesiog to nesuprantu?
- Aišku. - Tyliai nutarė.
Po kiek laiko atėjo dar vienas Emillios klausimas. Tik dabar jis buvo ne apie laimę, o apie kaukes. Bet klastuolė nesitikėjo Elridės atsakymo. Jos atsakymas ją netgi truputi prajuokino, nors netgi ne tai, kad truputi, Ema juokėsi gan stipriai.
- Tu ne taip supratai, - kiek susijuokus pasakė. - Nepykstu, aš tokiomis žmonėmis jau nebetikiu. Labai daug dabar yra tų dviveidžių, kuri viena iš jų esu gal netgi ir aš.. - Kiek surimtėjo. Emi gal ne tai, kad dviveidė, bet kiekvienoje aplinkoje ji būna visada skirtinga. O gal tai ne tas? Aš gal ne dviveidė?
- Iš kokio koledžo esi? - Bandė kažkaip pratęsti pokalbį, nes tylumoje Emillia ir vėl pereis į savo tą depresiją, ir galvos kodėl ji tokia vieniša. Tai jau Emą pačią vargina. Dėl tokių savo minčių ji užsidaro savyje, tampa vieniša, ir po to atsiranda depresijoje.
Klastuolė priėjo prie turėklų ir į juos atsirėmė.
- Aš tarkim iš klastūnyno. Nors gal ir nepasakysi, labiau tinku kokiam nors varno nagui ar švilpynei. - Kiek prakalbo. Negaliu būti tyloje.. Man reikia bendrauti.. - Pasakyk ką nors, pakalbėk. - Pasakė gan keistą prašymą. Ji turbūt pagalvos, kad aš keista. Nors turbūt taip ir yra.. Truputi lyg pasijuokė mintyse. Bet tik trumpam, visgi ji dar liko toje nuotaikoje, kur norisi pabūti vienai. O gal ne? Visgi kažkur giliai širdyje, Emilliai norėjosi pasijuokti, pasilinksminti, bet jai lyg kažkas neleidžia tokiai būti, lyg pasąmonė daro ją tokia.
Šalia balkono papūtė šaltas vėjas. Po klastuolės kūną prabėgo šiurpuliukai. Čia gan šalta, kaip tik, bet nežinau, toks jausmas, kad man nesinori, kad Elridę išeitu. Lyg viena pusė manęs nori, o kitą ne. Tik nesuprantu, kodėl? Emillia kiek pažiūrėjo į Elridę. Tos jos stiklinės akys, ir dar tas keistas rausvaplaukės žvilgsnis, tikrai kažkiek galėtų gąsdinti.
- Tu čia pasiliksi? Aš ne tai, kad noriu, kad tu išeitum, gal netgi atvirkščiai.. - Sumurmėjo sau prieš nosį. Elride turbūt netgi ir nesuprato, ką pasakė Emillia, nes jos murmėjimą tikrai sunku suprasti.
- Pamiršk ką, ką tik sakiau. Nekreipk dėmesio, aš kažkiek esu keista. - Šyptelėjo Elridei.
-
-Tu... Dviveidė? Bet... Hm... Kodėl? Juk nėra malonu tokiu būti?-patraukusi pečiais ji įsistebeilijo į mergaitę ir niekaip negalėjo jos suprasti. Dviveidė... Na, aišku... Čia ne kai žmogus turi antrą veidą ant pakaušio... Turbūt... Elridei pasidarė įdomu, kokia esmė būti dviveidžiu ir kaip nuo to pasikeičia gyvenimas.
-Ai, aš iš grifų gūžtos,- šyptelėjusi atsakė ji.- Nors žinai... Drąsos pas mane su žiburiu ieškot ir tai vargu ar atrasi... Gan kvaila...-pakėlusi akis ji įsižiūrėjo į debesį. Jis buvo panašus į didžiulį drakoną ir netgi spjaudėsi ugnimi, na, aišku ten buvo dar vienas debesėlis. Elridė atkreipė dėmesį, kad drakoniukas turėjo mažutėlius sparnus. O kaip jis turėtų su tokiais skristi? Heh... Nesąmonė.
-Papasakoti? Hm... O ką aš galėčiau papasakoti...- paklaususi savęs ji pakrapštė galvą.- Va, sugalvojau, lyg ir... Tu turi augintinių? Nes pavyzdžiui aš turiu taksą ir kiškį. Atvykusi turėjau tik taksiuką, nors ir nenorėjau jo vežtis... O per Transfigūracijos pamoką gavau triušiuką, tokį mielą...-užsisvajojusi apie augintinį ji ėmė mąstyti ką veikia jos šunelis. Mergaitė jam mažai skyrė laiko, o jis dėl to labai pyko. Mano mielas šuneli, tikiuosi šiuo metu nedraskai mano mylimų rūbų... Tikiuosi. Nusišypsojusi nuo tokios minties ji įsižiūrėjo į Emillią.
-Taip, aš čia pasiliksiu, kuriam laikui,- nusišypsojusi ji atsistojo ir atsirėmusi į turėklus įsižiūrėjo į ežero vandenį. Raminantis vanduo jai vis labiau ėmė patikti, nors ir ne kartą vos jos nepaskandino. Kaip vis dėl to čia gražu... Gal ir namuose gražu, tik nepastebėjau to... Gal... Užsižiūrėjusi į gamtos groži ji atsisuko į mergaitę ir nusišypsojo.
-Tavo namuose gražu? Na... Gamta ir kita...- nusukusi žvilgsnį į mišką Elridė atsiduso.- Nes aš savų kažkodėl neprisimenu...
-
- Kodėl aš tokia? Gal tiesiog noriu įtikti visiems žmonėms, kad visiems patikti, nors iš tikrųjų man jie gali netgi ir nepatikti. Gal tai ir keista, bet kažkaip įpratus. - Kiek susijuokė.
- Iš grifų gūžtos? Dabar kaip pagal kažkokias lyg tradicijas ar taisykles, aš klastuolė turėčiau pyktis su grifę. Ar ne taip? - Šyptelėjo.
Klastuolė kiek išsiblaškė ir tikrai kaip ir šauniai bendrauja.
- Augintinių? Taip turiu. Katiną, beveislį jeigu kitaip tiesiog mišrūną. Nieko ypatingas. Tiesiog šviesiai rudom ir baltom spalvos katinas. Simba vardu. Jaučiuosi prie to katino lyg pririšta, jeigu jo nematau kokias keturias valandas tada einu į paniką. Tau taip nebūna? O išvis kokius gyvūnus mėgsti, ir kaip vardu tavo augintiniai? - Bandė kažkaip pratęsti pokalbį. Emillia tikrai labai mėgo savo katiną, nors ji ir neturėjo tokios meilės augintiniams, išvis jie kažkaip Emą visada tiesiog netraukė, bet tik ne katinai, katinams ji turėjo nepriekaištinga meilę. Kaip dabar norėčiau pažaisti su katinu.. Bet deja šiandien jo nepamatysiu. Taip jo pasiilgau.. Nors nemačiau tik dieną. Klastuolė visiškai išsiblaškė iš tų savų liūdnoku minčių. Ji to netgi nepastebėjo, o prieš tai, kol neįėjo į tą balkoną, galvojo netgi apie savižudybę. Nors ji tik buvo tiesiog vieniša. Tai netgi ironiška. Iki ko galėtu nuvesti tas vienišumas. Ir tik kažkoks mažas bendravimas, kažkoks menkniekis, ją išblaškė iš tų savų keistokų minčių.
- Pasiliksi? Puiku. Gal norėtum apie ką nors padiskutuoti? - Kiek sustojo, įkvėpė orą, kad pratęsti sakinį, - Aš jeigu rimtai, labai mėgstu uždavinėti filosofinius klausimus. Tokius kaip "Kaip atsirado pasaulis?" arba " Iš kur atsirado Dievas?" arba išvis "Kodėl žiobarai neturi žinoti apie magiją?". Tikrai keista, nemanai? - Pasakė. Bet jai pasakius, iškarto Elride paklausė apie klastuolės namus.
- Aš turbūt tave pertraukiau.. Atsiprašau. Na nežinau netgi, gyvenu knygyne. Kaip paaiškinti.. Tėvas turi nuosava knygyną, o antrame aukšte yra butas, kur gyvename su šeima. - Kiek nutilo ir vėl prakalbo. - Kodėl? Kas atsitiko? Kaip suprast, kad neatsimeni? - Pradėjo uždavinėti savus klausimus.
-
Perkreipusi lūpą ji žiūrėjo į klastuolę.
-Juokauji? Įtikti visiems? Juk tai neįmanoma! Juk net ir į Dievą yra kas mestų akmenį...- patraukusi pečiais ji dar trumpam pamąstė apie tai, tačiau vis nauji klausimai neleido daug mąstyti. Elridei toks bendravimas priminė vieną žmogų, kurį ji bijojo prisiminti. Tai ne ji, viskas gerai... Viskas gerai.
-Taksiukas vardu Diksonas, o triušiuką ir vadinu tiesiog triušiuku. Nelabai moku galvoti vardus... Man labai patinka drakonai, bet aišku jų neauginsi... Žinai, norėjau šuniuką pervadint slibinu, bet močiutė sakė, kad jam išrinko vardą mano mama, tad reiktų tą vertinti,- šyptelėjusi ji iškart pakėlė galvą į dangų. Dabar tikrai tai vertinsiu... Girdi mam! Nors... Ech vargu ar ji klausosi... Bet ji kažkur ten...
-Ooo... Diskusijos partnerė aš ne kokia... Sugebu tik taukšti apie nesąmones... Tokie klausimai man nelabai kyla. Aš manau, kad viskam savas laikas, tad jei iškyla klausimas kažkur bus jo atsakymas ir tas atsakymas kažkada išnirs kaip kokia žuvytė iš vandens. Na, gal gana kvaila, nebelabai suprantu ką pasakiau, bet nieko- nusijuokusi ji vėl atsisėdo prie turėklu.
-Na... Kaip čia pasakius... Neatsimenu aplinkos... Vienintelis dalykas ką atsimenu tai baltą svetainę, joje labai mėgau skaityti knygas arba kažkaip kitaip leisti laiką. Turbūt tau knygyne buvo labai gera, juk tiek knygų! Hah, svetainėje išgirdau pirmą senutės istoriją ir nuo to karto jas labai pamėgau. Būtent dėl tų istorijų pamėgau knygas, bent taip manau- šyptelėjusi ji giliai atsiduso. Aš jas vis dar mėgstu... Štai ko aš pasiilgau. Ne namų... Ne aplinkos... O močiutės ir jos įdomių pasakų... Netikėtai susigraudinusi ji iškart pasitrynė akis norėdama tai nuslėpti. Nagi, nepradėk, viskas tau gerai. Nėra čia ko verkt. Bet Elridės mintys, kad ji negali pamatyti senutės ir išgirsti jos pasakų jai kėlė nerimą. Galbūt todėl ji neturėjo pasitikėjimo savimi, nors namuose savimi labai pasitikėjo, nes ją taip mokė močiutė.
-
- Tikrai taip, tiesiog norisi visiems įtikti, kas ir gan gerai pavyksta. - šyptelėjo Emillia. - Tau taip kartais nebuvo, ne? - Paklausė grifės. Klastuolės lyg ir galėjo suprasti, kad tai buvo neįmanoma, bet gi kaip sako, kad "viskas yra įmanoma", o tai, kad ji gal netgi visiems ir įtiko, tai įrodymas, kad tai įmanoma, bet visgi klastuolė nežinojo, gal už jos nugaros, kažkas ją nekenčia ar tiesiog netgi vengia bendravimo su Emillia. Ji to nežinojo, bet jai atrodė, kad tai maža tikimybė, kad taip gali nutikti. Bet jeigu ji sužinotu, kad kažkam nepatinka, tai tikrai bandytu tam žmogui visais būdais įtikti. Ką padarysi, toks žmogus Ema.
- Man irgi drakonai patinka. Drakonai, katės, feniksai, vienaragiai. Šitie tokie man įdomiausi gyvūnai. Aišku, katės labiausiai patinka, bet su drakonais, katėm, feniksais tikrai domiuosi, gan neįprasti gyvūnai. Tau taip neatrodo? - Kiek truputi pertraukusi buvo Elridę. - Šuniuką vadinti slibinu? Tai truputi keista.. Mama? Turbūt tau mama kažką labai daug reiškia.. Ar su ją kažkas atsitiko? - Kiek sustojo. Jos mama tikrai turbūt arba mirusi ar paliko Elridę.. Na esmė tame, kad Elridė savo mamos nemato. Ką žinau, liūdna, bet aš visgi neįsitikinus. Aš dažnai klystu. Gal man geriau patylėti?
- O aš supratau ką tu pasakei. Kad kiekvienam klausimui yra atsakymas. Tik jį sužinosi laikui einant.. Pati ką tik nesupratau ką pasakiau.. - Kiek pradėjo juoktis. Klastuolė pagalvojo ties jos žodžių. Ji kaip ir teisi. Bet taip keista, ji pirmame kurse, o jau tokia kaip ir išmani. Na būna gi visokių žmonių, visgi man rodos ji ne iki galo mane supranta. Na, bet tiek to. Bent kažkiek supranta, tai jau gerai. Ar ne taip...? Visgi aš negaliu ją suprasti dėl jos mamos. Aš turiu mamą, aišku dažnai pykstamės, bet vistiek lyg ir yra meilė jai. Įdomu, kaip ji jaučiasi.. - Ar mama suprasdavo tave? - Paklausė ir žiūrėjo į Elridės reakcija. Klastuolė pasielgė gal kiek blogai, bet jai tiesiog buvo įdomu.
- Man knygyne gerai? Nu gal. Neesu knygų mėgėja. Nors jas ir labai daug skaičiau. Kai gyveni tarp knygų, tai tau jos pradeda ir nepatikti. - Pasakojus, pastebėjo, kad Elridė galvoją kažką savo, ir vos neapsiverkė. Klastuolė priėjo prie Elridės ir pažiūrėjo į jos akis. - Ar viskas gerai? Tai dėl tavo mamos, ar dėl kažko kito? Kas atsitiko? Jeigu nori... Gali išsipasakoti. Kodėl gi ne? Aš pasistengsiu suprasti. Gal ir netgi nepasistengsiu, o suprasiu iškart. - Šyptelėjus nusišypsojo Elridei. Tikiuosi čia ne dėl manęs taip..
-
-Įtikti kitiems niekados nesvajojau, nelabai mėgstu bendrauti su kitais,- ramiai atsakė ji. Elridė iki atvykimo į Hogvartsą bendravo tik su savo močiute ir dar viena mergaite, kuri po kurio laiko dingo. Turbūt esu per daug keista, kad jei ir norėčiau su kitais bendraut to nenorėtų jie.
-Nepasakyčiau, kad jie neįprasti gyvūnai... Man drakonas yra nuostabus gyvis, na, nes jis turi tobulus sparnus ir gali lengvai apsiginti ugnimi iš nasrų... O juo labiau jis stipru,- sujudinta entuziazmo su susižavėjimu pasakė ji.- Aih... Mama man labai rūpi,- šyptelėjusi ji pakėlė akis į dangų. Tu jos nepažinojai, o tau durnai skaudu... Turėtum gauti didžiausios lepūnės... Arba kvailės apdovanojimą... Mergaitė labai ant savęs pyko, kad nesugeba susitaikyti su savo kvailomis mintimis. Jai atrodė, kad neverta dėl visko taip sielotis, bet tai padaryti nebuvo labai lengva. Na, kam būtų lengva pamatyti tokius dalykus ir su jais susitaikyti.
-Knygos atsibosti negali... Tu skaitai gerą knygą ir nori vis daugiau ir daugiau, o ir minčių prisisemi iš jų...- patraukusi pečiais ji įsistebeilijo į mergaitė. Štai kur viskas nukrypsta netinkama linkme... Tikrai reikėjo susilaikyti... Pabūgusi tokios klastuolės reakcijos Elridė sugniaužė kumščius. Mergaitei dėmesys ir rūpestis nelabai patiko. Besistengdama mąstyti kaip jai išsisukti ji giliai atsiduso. Pabėgt neverta... Juk liksiu dar kvailesnėje vietoje...
-Man viskas gerai, tiesiog pasiilgau namų,- šyptelėjusi ji atsistojo ir pasirąžė. Kodėl viskas taip gavos... Galvoti apie nesąmones tik kai būsiu viena... Tik kai būsiu viena! Giliai įkvėpusi gaivaus oro mergaitė pajautė šaltą vėjo gūsį, kuris ją atgaivino. Elridė atsipalaidavo ir užmerkė akis. Kaip gera būtų skristi... Taip malonu... Lėtai iškvėpusi orą ji dar kartą giliai įkvėpė.
-Nesakyk, kad tu nepasiilgai namų, juk ten taip gera... Skani arbata, patogi sofa ir tas saugumo jausmas,- besišypsodama ji atmerkė akis ir įsižiūrėjo į vieną vietą, miško glūdumą iš kurios šovė aukštyn keli varnėnai. Protingieji paukščiai, vieninteliai, kuriuos pavadinčiau protingais...
-
- Aš kaip ir irgi to nesvajoju. Bet iš pačios vaikystės esu auklėjimą, kad turiu patikti visiems. Nors turbūt man tai ir nepavyksta, bet vistiek, turiu kažkaip stengtis, kad žmonės būtų geros nuomonės. - Šyptelėjo. Pradedu nusišnekėti. Gal geriau patylėti.. - Na nepriimk rimtai. Tiesiog toks žmogus esu. - Kiek nusijuokė dirbtiniu juoku, ir žiūrėjo į Elridę. Darėsi kiek nejauki atmosfera. Taip pat, kad ir klastuolė pradėjo jaustis nejaukiai šalia Elridės. Gal iš čia išeiti?
- Man irgi mama rūpi. Visiems gal netgi rūpi. - Pasakė, ir suprato, kad nusišneka. Reikėjo patylėti.. Emillia žiūrėjo tik į Elridę. Kai ji pasakė savo žodžius, ji pradėjo žiūrėti į dangų ir kažką galvojo.
- Kaip supratau.. Ji mirusi taip? - Paklausė. Ką aš sakau? Negalima taip Emillia... Tikrai tuoj nusišnekėsiu. Reikia kai kada laikyti savo liežuvį už dantų. Emi jautėsi kiek nemaloniai, bet ji toliau žiūrėjo į Elridę ir ką ji pasakys.
- Kai visą gyvenimą gyveni su jais, jos tikrai gali atsibosti. Pati neesu dar jų tokia mėgėja, nors jas ir labai daug perskaičiau, bet tai vistiek nieko nereiškia. Kai kada galėčiau pasakyti, kad jos man visiškai nepatinka. Aišku suprantu, yra toks malonumas jas skaityti, bet kai visą gyvenimą yra apsupta jų.. Tai tikrai vargina. - Pasakė su tokiu gan grubiu tonu. Ir vėl. Ir vėl nusišneku. Ar aš ją neįžeisiu? - Tos knygos.. Jos ne visada įdomios, dar reikia surasti įdomia knyga. Bet tai taip sunku.. Kuri įtrauktu. - Bandė kažkaip pakeisti padėtį, kad neatrodytu, kad Emillia pasielgė grubiai, ar ten nemandagiai. Klastuolė atkreipė žvilgsnį į vaizdą, kurį rodo balkonas. Buvo gražu. Uždraustasis miškas atrodė nuostabiai. Tikrai buvo neįmanoma į jį nekreipti dėmesį. Jis iš balkono vaizdo atrodė dar geriau. Įdomu, kiek paslapčių slepi tą vieta. Taip norėčiau visas jas dabar sužinoti. Emillia kiek užsisvajojo, bet po to ir vėl prakalbo.
- Pasiilgai namų? Aišku. Galiu šitą suprasti, bet man Hogvartsas jau namai, taip norėčiau čia pasilikti amžiams, o su tėvais susitikti per išeigines. Bet tai tik svajonės.. - Pasakė Emillia. - Taip pasiilgau namų. Kažkas tokio tikrai yra. Bet gal ne namų, o tėvų. Tie namai man mažiausiai rūpi, o tėvai labiausiai. Tos skanios arbatos, patogios sofos, tikrai sukelia tokią šilumą viduje, bet vistiek, tai nepalyginsiu su tėvais. O ypač su mama. - Pabaigė sakinį. Nereikėjo sakyti apie ją. Ir vėl nejauku.. Blogai jaučiuosi dėl šito.
-
Geros nuomonės... O ką gali žinot, ką nušneka už nugaros... Naivu. Besiklausydama klastuolės ji ėmė mąstyti apie save. Elridei trumpam atrodė, kad ji taip pat stengtųsi įtikt žmonėm jei to reikėtų, bet jai tai visiškai nepatiko.
-Mirus. Prieš metus,- tvirtai atsakius grifiukė pajautė dūrį į širdį.-Nebėra,-pakartojo ji. Et... Ir velniui tokių nesąmonių nelinkėčiau. Mergaitė norėjo dingti iš balkono, kažkur, kur nebūtų nė mažo gyvūnėlio, nė mažos gyvybės. Tokioje vietoje ji mielai praleistų visą savo laisvą laiką. Elridė svajojo, kaip susikurtų savo džiaugsmą, kaip galėtų įsirengti kažkokias dirbtuves ir kažką nuveikti, bet ji neįsivaizdavo, kur tokią vietą rasti. Heh, jei rasiu tokią vietą... Mielai ten įrengčiau zoo sodą su paprastais gyvūnais, nes magiškų čia galima prisižiūrėti dauugggg. Elridei pasidarė taip malonu svajoti, kad grįžus į realybę ji netikėtai nusiminė. Pasaulis turbūt niekad nebus toks gražus kaip vaizduotė, kvailoka.
-Džiaukis kol gali. Heh, aš tokios progos realiai ir neturėjau, bet nesvarbu,- šyptelėjusi ji išsidrėbė ant žemės ir patogiai įsitaisė. Gal man Hogvartsą priimt kaip tikrus namus? Tikrai... Gal lengviau bus... Bet kaip tą padaryti?
-Tu dažnai svajoji? Na, apie bet ką... Rojų, kažkokius stebuklingus dalykus,- užmerkusi akis ji stipriai išsišiepė. Saldainiai... Ak, mielai suvalgyčiau tuziną saldainių, juk taip senai valgiau... Užsisvajojus apie saldainius Elridės vaizduotė ėmė slinkti link saldainių salos. Nuo tokios vaizduotės grifiukė garsiai susijuokė, daug garsiau nei tikėjosi. Suglumusi ji pakėlė galvą ir šyptelėjo klastuolei.
-Aš... Nekreipk dėmesio, ėmiau įsivaizduot juokingas nesąmones... Cha! Saldainių sala su šokoladiniais žmonėmis, turėtų būti labai skanus...- nusijuokusi ji vėl užmerkė akis. Tikrai, kaip skanu būtų... Elridė apsilaižė lūpas ir greitai atsisėdo. Aš labai noriu... Ech... Na, bet... NOORIUUU.
-Klausyk, gal netyčiom žinai kur čia saldumynų yra? Aš nauja, o dabar mielai sukramsnočiau kokį nors saldainį...-svajingai pažvelgusi į dangų atsiduso.
-
- Mirus? Aš atsiprašau... - Taip ir maniau. Gal lengva buvo tai atspėti. Bet visgi užjaučiu ją, man tikrai gaila. Klastuolė pagalvojo, o kas jeigu ir jos mama mirs. Taigi tai taip baisu. Ant kiek reikia būti stipriam, kad sugebėti išgyventi visus tuos siaubingus jausmus? Emillia kiek pati pradėjo galvoti apie tai. Juk ji tiek mažai laiko su ją praleido. Visada Ema būdavo su tėvu jam padėdavo, dirbdavo, praleisdavo kartu laiką. Bet ne su mama. Tai klastuolę netgi kiek išgąsdino ir pradėjo tikrai, stipriai, labai bauginti. Po to kiek Elridės žodžiai ją išblaškė.
- Ar dažnai svajoju? Taip. - staigiai atsakė. - Aš svajoju turėti gerą ateitį. Kur turėčiau didelį namą, gerą vyrą, gal netgi ir mylinčius vaikus, man patinkantį darbą. Gal tai galima išreikšti ir trumpiau. Noriu turėti puikų gyvenimą ateityje. - Bet ar tikrai? Kodėl aš pasakiau būtent tai. Juk kiekvienas žmogus turi begalybę svajonių. Bet pasakiau būtent tą. Gal dėl to, kad jis pats logiškiausias.. Turbūt, kad taip ir yra. Emilliai kiek pradėjus galvoti apie svajones, Elridė pradėjo keistai elgtis. Ji pradėjo juoktis. Klastuolė kiek nesuprato jos tokio poelgio.
- Ar aš kažką ne taip pasakiau..? - Kiek nedrąsiai paklausė. Emi pradėjo jaustis kiek nejaukiai ir pradėjo iškarto prisiminti ką ne tai pasakė. Po to Elridė, paaiškino dėl ko pradėjo juoktis.
- Aišku. - Kiek pati susijuokė. - Na gal norėčiau irgi visa tai paragauti. Bet tik, kad būtu baltas šokoladas. - Šyptelėjo.
- Kaip žinau čia yra netoliese virtuvė. Gal nori ten nueiti? - Pasakė. Ir pati užsinorėjo saldumynu.
-
-Nieko tokio, susitaikiau su tuo jau, bent manau, kad susitaikiau...-šyptelėjusi Elridė tyliai galvoje ėmė save keikti. Jai sukilo žiaurus priminimas, kad jos nebėra ir klaikus jausmas. Ji niekaip nesugebėjo susitaikyti su tuo, nors ir stengėsi. Muzika galvoje virto į visišką tragediją, ji pamatė mamos kapą. Kas man dedasi! Ne, ne... Nenoriu... Papurčiusi galvą mergaitė giliai atsiduso. Man reikia viską pamiršti, kažkada aplankysiu tą kapą, bet, būtų gerai jei ji nesivaidentų man...
-Žinai, keista tavo svajone... Mano manymu...-paklausiusi Emillios pasakė ji.- Aš niekados nesvajojau apie tokius dalykus, na... Apie šeimą... Aš svajoju apie kažką... Magiško... Na... Daug maž neįmanomo... Pavyzdžiui turėti gyvūnų zoo sodą, arba... Kokią nors galią mokėti am... Būtų nematomu ar kažką panašaus...,- patraukusi pečiais ji jai šyptelėjo. Tikrai... Ar ji neper jauna svajoti apie gerą vyrą? O dar vaikus... Jetus... Negalėčiau savęs įsivaizduoti motinos vietoje, tai tragiškai sunku... Manau...
-Nieko blogo nepasakei, nebijok, aš tiesiog esu keista...-pakrapščiusi galvą ji leido sau šyptelti. Taip, Elride, tu esi labai keista... Ir visi tą jau žino, nieko nepakeisi tuo.
-Nejau tu nemėgsti rudo ar ten juodo šokolado? Kaip taip galima? Juk visoks šokoladas yra nuos-ta-bus, kartoju nuos-ta-bus,-nusijuokusi ji apsilaižė lūpas, nes dar labiau išsinorėjo kažko saldaus. Įdomu... Šokoladuko batonėlis twix čia yra? Hm... Nors.. kur čia bus... Turbūt čia tik šokoladinės varlės...
-Žinai, gal ir vertėtų nueiti... Tik, ar ten bus šokolado? Nes nemanau... Valgyklose, pagal mane, yra vien sveikas maistas...- kiek susimąsčiusi ji perkreipė lūpą. Kodėl aš taip manau? Juk neesu buvusi normalioje valgykloje...
-
- Su laiku būsi tikrai įsitikinus, kad su tuo susitaikei. Gal netgi apie tai negalvosi, ir ateityje tau rūpės tikrai kiti dalykai. Ten tarkim apie savo darbą kur pavyzdžiui yra kažkokios problemos ir tikrai abejoju ar tu pradėsi galvoti apie savo mamą. Bet čia tik pavyzdys, tiesiog turiu omenyje, kad kuo toliau, tuo labiau apie tai pradėsi pamiršti, aišku turiu omenyje ne tai, kad visiškai ji ten tarkim dings iš tavo prisiminimų, bet turiu omenyje, kad tiesiog apie tai jau nebegalvosi, nes su laiku tau pradės rūpėti kiti dalykai. Aišku, čia tik mano nuomonė, nemanau, kad taip tikrai bus, todėl gal taip nepriimk rimtai. - Kiek išsiliejo su savo apmąstymais apie tai. Tikiuosi ji mane supras.. Nors dažniausiai mane niekas nesupranta.
- Manai? Gal aš tiesiog bręstu ar tai man tokia paauglystė, - kiek nusijuokė, - Tiesiog kuo dažniau, tuo daugiau pradedu galvoti apie realius dalykus, kuo aš noriu būti, ką turėti, na kokios pasekmės būtu mano ateityje, kad būčiau tikrai laiminga. Turbūt aš pasirodžiau keista, - šyptelėjo, - Nors jeigu jau galvoti apie tokias mano manymu gal nesąmones ar kitaip pasakius, nerealius dalykus, tai norėčiau gyventi vieno filmuko pasaulyje. Ką manai? - Paklausė ir nusišypsojo. Klastuolė atsirėmė prie turėklų ir žiūrėjo į Elridę, ką ji pasakys, kokia jos reakcija, Emilliai buvo tiesiog įdomu.
- Tikrai nieko blogo nepasakiau? Kiek nejaukiai tiesiog jaučiausi. - Atsakė su tokiu tonu, kai žmonės pergyvena. - Aš irgi keista. Galvoju apie tokius dalykus, kurie gal netgi netinka mano amžiams. - Nusijuokė.
- Patinka, išvis neesu išranki maistui, man patinka jeigu tik zefyrai, man taip nėra, kad nemėgstu maisto, aš tiesiog nevalgau, bet ir galiu. Na tai gal kažkiek keistai skamba.. - Pataisė savo plaukų sruogą kuri užkrito ant Emos veido. - Jeigu rimtai, jau labai noriu nueiti į tą virtuvę. Ką nors pavalgyti..
- Sutinku, mums reikėtų ten nueiti. Nežinau, gal tu ir teisi, ten tik sveikas maistas. Bet kažkaip tiesiog užsinorėjo valgyti, bet gal ten ir bus tas šokoladas, - Nusijuokė, - Tai ką manai? Einam? - Paklausė ir žiūrėjo į Elridę, laukė ką ji pasakys.
-
Elridė paklausiusi klastuolės žodžiu susimąstė. Ji matė mamą prieš save ir ėmė jaustis keistai. Grifiukė pasijautė it skalndytų ore. Mergaitė žvelgė į mamą, o ji jai nusišypsojo. Elridė papurtė galvą ir nuleido galvą. Pradėsi pamiršti. Ji netikėjo tokiais žodžiais. Jai atrodė, kad mama ją vysis visą likusį gyvenimą ir toliau seks savo istoriją, kurią ji pamėgo. Mergaitė negalėjo patikėti, kad papuolė į tokią vietą. Ji trumpam pamąstė, kad jei nebūtų nuėjus į tą pamoką viskas būtų gerai ir ji būtų linksmas vaikas, bet...
-Paauglystė? Nu, nemanau,- nusijuokusi atsakė ji. - Svajoti apie realybė nėra taip... Malonu... Kas realu, tas realu ir tas bus, o kas ne... Dėl tokių dalykų verta svajoti... O filmuko pasaulyje, galbūt būtų visai šaunu,-nusišypsojusi jai ji apsižvalgė. Gyventi filmuke? Hm... O kokiam aš galėčiau? Heh... Kuriu savo filmukus, nereik.
-Tikrai nieko blogo,- šyptelėjusi ji pasirąžė. Na, miegeli, tik nebandyk manęs griebt, kąsiu.
-Manau galime nueiti, mano pilvelis tikrai prašo valgyt... Dieve tikrai, nebeatsimenu kada valgiau!-nustebusi ji trinktelėjo sau per galvą, nes negalėjo pamiršti tokio dalyko.- Tikėkimės ten bus šokolado, o jei bus tai skaniausio... Einam,- šyptelėjusi ji atsistojo ir patraukė iš nuostabaus balkono žvilgteldama atgal į nuostabų vaizdą, kažkur toli toli...
-
Buvo dar ankstyvas gegužės rytas, kai Adelaidė, uniforminį apsiaustą palikusi giliai spintoje, šmirinėjo po pilį. Nubrizgusio mėlyno megztinio rankovės buvo gerokai atraitotos, nešukuotos šviesios garbanos kiek pasivėlusios, o paakiai papilkėję, bet virš jų spingsėjo žvitrios žalios akys. Turbūt jei ne tos akys, ją būtų galima sumaišyti su pilies vaiduokliais - antrakursė priminė baltą kaip drobė pasieniais slankiojančią pamėklę.
Nusibraukdama neklusnius plaukus nuo akių, Adelaidė, trumpam užsukus į Didžiąją salę ir nugvelbusi nuo pusryčių stalo keletą skanėstų, nerūpestingai žingsniavo kur akys veda.
Pro didžiulius vitražuotus langus suspindo pirmieji saulės spinduliai, kažkur lauke sučiulbo paukščiai.
Prisiminus apie nugirstą kažkieno pokalbį apie aukščiausiame bokšte esantį balkoną, antrakursei kilo idėja jį surasti, - galbūt dar spės išvysti saulėtekį, - tad ji paknopstom pasileido prie besisukančių laiptų. Kas antrą peržengdama, ji greitai pakilo iki aukštutinio bokšto ir pasikliaudama nuojauta pradėjo aptriušusio balkono paieškas.
Kai galiausiai nedidelės durys į balkonėlį buvo surastos, Adelaidė buvo visai nusikamavusi, o ir saulė jau kurį laiką kabojo aukščiau horizonto. Tačiau tiek sugaišus vien beieškant, Adė nusprendė kurį laiką čia pasėdėti, tad sulenkusi kelius ji atsirėmė į vėsią sieną ir, per balkono kraštą stebėdama kažkur žemai verdantį gyvenimą, gnaibė iš salės pasiimtos bandelės minkštimą.
-
Šiandienos rytas buvo kitoks. Gal todėl kad Grifų Gūžtos globotinė Elena LoveGood vaikščiojo išsišiepusi ir viskuo patenkinta? Na, tokia ji būdavo labai, labai retai. Dažniausiai būdavo susiraukusi ir viskuo nepatenkinta. Bet ištikrųjų jaunoji Grifiukė šiandien taip troško pašniurinėti po pilį, todėl vis tik pramerkusi savo raudonas akeles Elena apsirengė ir išdrožė iš Grifų Gūžtos kambario. Eidama pilkaplaukė sveikinosi su sutiktais Profesoriais ir pažįstamais draugais. Praėjusi didžiąją salę, Grifiukė kažkaip apie maistą nepagalvojo, nes dažniausiai kaip ateidavo į didžiąją salę, iš jos neišeidavo gerą pusvalandį. Priėjusi kažkokius laiptus kurie vedė į viršų, Grifiukė suprato jog čia dar nėra nė karto buvus. Tačiau girdėjo jog šie laiptai veda į balkoną, kuriame atsiveria labai gražus vaizdas. Nieko nelaukusi Elena pradėjo neskubėdama lipti laiptais. Pagaliau pasiekusi patį viršų, Elena pradėjo giliai kvepuot. Laiptai niekados nebuvo jos draugai, ji visada svajojo jog visur vietoj laiptų butų liftai ir panašūs dalykai. Pailsėjusi Grifiukė pakėlė savo raudonas akeles ir prieš save išvydo didelęs, ąžuolinęs duris. Nieko nelaukusi Elena priėjo prie jų ir jas atvėrė. Vos jas atvėrusi, Elenai už akių užkliuvo sėdinti šviesiaplaukė. Nieko nelaukusi Grifiukė priėjo prie jos ir rankomis atsirėmė į turėklus.
-Čia išties atsiveria gražus vaizdas. Visi taip kalbėdavo, tad nuspręndžiau pati įsitikinti,- sukikeno pilkaplaukė,- bėja aš Elena. Elena LoveGood pirmakursė Grifų Gūžtos globotinė,- pridūrė Grifiukė ir vėl pažiūrėjo ir nuostabų vaizdą.
-
Ramiai valgydama iš batono sulipdytus nedidelius gumuliukus, Adė didelėmis akimis stebėjo ramybės drumstėją. Akivaizdu, kad šioji buvo linkus bendrauti - su trenksmu įsiveržus į nedidelį balkonėlį kaipmat ėmė prisistatinėti, lyg bandydama užvesti pokalbį. Adelaidė įtariai prisimerkė ir linktelėjo galvą.
- Malonu, aš Adelaidė. Varnė. O vaizdas - na taip, įspūdingas reginys. Nekasdien pamatysi. Mėginau suspėti stebėti iš čia saulėtekį - tikėjaus kažko dar geriau - gaila, nespėjau.
Šviesiaplaukė nužvelgė pašnekovę, kiek ilgiau užsibūdama ties jos akimis.
- Retai kas raudonos spalvos akis turi. Linzės? - klustelėjo ji. - Šiaip ar taip, įdomiai atrodo. Tu gal vampyrė? - nerūpestingai ironiškai šyptelėjo. Pabaigusi savo bandelę ji atsistojo ir nusipurtė trupinius, o tada priėjo prie mažytės, neabejotinai pirmakusės, pilkaplaukės.
- O kaip tu čia atklydai?
-
Stebėdama išties nuostabų vaizdą, Grifiukė išgirdo kaip mergina prisistatė.
-Oooo... Adelaidė... Gražus ir tuo pačiu keistas vardas,- leptelėjo Elena ir pažiūrėjo į Varno Nago globotinę. Šioji buvo išties gražių veido bruožų, didelės, tamsiai žalios spalvos akys pasirodė labai, labai gražios jaunajai Grifiukei. Plaukai buvo šviesūs, banguoti. Labai panašūs į mano mamos. Pagalvojusi apie tai, Elena nusišypsojo.
-Na... Aš esu metamorfmagė. Galiu keisti savo išvaizdą kada noriu. Pavyzdžiui mano plaukų spalva priklauso nuo mano nuotaikos,- sukikeno Elena ir apsidairė,- išgirdusi apie šį bokštą iš kitų mokinių, nesupręndžiau ir aš čia ateiti. Jeigu jau beveik visi Hogvartso mokiniai čia buvo, tai kodėl man nenuėjus. Bet ištikrųjų norėjau pabėgti nuo viso to šurmulio,- pasakė Grifiukė ir pažiūrėjo žemyn. Pamačiusi jog jos yra labai aukštai, Elena neatsitraukė nuo turėklų, priešingai - dar labiau paėjo į priekį, mat jai aukštis labai patiko.
-Dėl nepamatyto saulėtekio nenusimink, tikrai dar kažkada pamatysi,- pasakė Grifiukė ir nusišypsojusi pažiūrėjo į jau stovinčią Adelaidę,- bėja, esi jau jį mačius?- paklausė pilkaplaukė gana keisto klausimo ir pažiūrėjo į dangų.
-
Jasmine po Hogvartsą blaškėsi kaip vėjo valdomas medžio lapelis. Medžio, kuris jau pasiruošęs žiemos miegui stovi ir nejuda, laukia, kol bus apklotas puriu sniegu. Šiais mokslo metais grifei savo vietą surasti sunku. Anksčiau tiesiog sėdėdavo, per pamoką karts nuo karto uždirbdavo kokį taškelį ir buvo gerai. O dabar naujos pareigos, nauji žmonės... Ir naujos bėdos. Hogvartso koridoriais vaikščioti irgi buvo pavojinga, bet ką jau padarysi. Sėdėti bendrąjame kambaryje it pelei po šluota arba bandyt atlikti namų darbus nematant kas parašyta irgi buvo nei šis, nei tas. Šią popietę nusprendė paskirti slampinėjimui. Lėtai žingsniavo vienu iš aukštų - sunku suprasti kuriuo. Žinoma, pasiklysti buvo lengviau negu lengva, bet kirmyti vienoj vietoj... To irgi būtų per daug. Ne ypatingai gerai nusiteikus, lyg gavus iš NIV blogą pažymį (o gerą gauti siaubingai sunku) lėtai vilkdama kojas keliavo link... Kažko? Tiklsiau slampinėjonuo vieno koridoriaus galo, iki kito. Pajuto norą kažkur užeiti. Tik šį kartą konkrečiai - atverti tam tikras duris. Greit surado rankeną, nulenkė ją žemyn - atrakinta. Pravėrus sunkias duris į veidą pūstelėjo šaltis. To nesitikėjus rudaplaukė jas greitai užtrenkė, bet po kelių sekundžių vėl atvėrė ir įėjo. Ant plaukų pradėjo leistis šlapios snaigės, kurios tuoj pat tirpo ir ritosi lašiukais per skruostus. Ketvirtakursė uždarė duris. Gal ir gerai, kad Hogvartse nebuvo ypatingai šilta. Lauke buvo gal minus du laipsniai, bet su šiltoka apranga Džesė čia galėjo išbūti ir kokį pusvalandį. Nematė nuostabaus vaizdo, kuris atsivėrė iš čia, bet jautė, kad čia labai gera. Labai gera ir jauku, norisi šioje vietoje pasilikti tol, kol sušals visai ir nebejus pirštų galiukų.
-
Kaip ir visada, Luna nenusėdėjo vienoje vietoje. Bendrasis kambarys jau seniai pabodęs,o Hogvartso pilis vis dar pilnai neištyrinėta. Atsistojusi prieš veidrodį juodaplaukė susirišo plaukus aukštai į uodegą ir užsivilko šiltą džemperį. Prieš išeinant iš bendrojo kambario,ji stabtelėjo prie durų ir atsisukusi pažvelgė į miegantį Meino meškėną. Šis ramiai snaudė ant varnanagės lovos. Luna tyliai išėjo iš kambario,kad neatkreiptų kitų mergaičių dėmesio ir pasuko ilgu Hogvartso koridoriumi. Regis,ne jai vienai nuobodu sėdėti kambaryje. Koridoriuje buvo pilna mokinių. Luna palengva žingsniavo koridoriumi,kol priėjo balkono duris. Jei nuo stogo atsiveria nuostabus vaizdas, tuomet ir iš balkono turi atsiverti puikus kraštovaizdis. Su šia mintimi mėlynakė nulenkė durų rankena ir atvėrė duris. Į ją plūstelėjo šalto vėjo gūsis,tačiau Luna tik nusipurtė ir žengė į vidų,kai staiga sustojo. Balkone stovėjo kita mergaitė. Ji ne iš varno nago, bet ją matė pamokose ir jei neklysta, tai ji grifiukė.
-Sveika...Nesutrukdysiu, jei prisijungsiu?
-
Ant nosies galiuko nusileido viena snaigė, kuri beveik privertė grifę nusišypsoti. Ištirpo greitai, lengvai, sulaukė kitos draugės ir kartu pradėjo ridentis žemyn. Linksmos tos snaigės, gražios. Tokias akimirkas norėjosi sugauti ir įamžinti. Prisiminti. Laikyti prisiminimuose tūkstančius milijonų metų ir nepaleisti. Bet deja. Akimirkos ilgai nesitęsia, o užstrigti laike irgi nebūtų viena iš maloniausių patirčių. Tik su laiko atsuktuvu laiką atsuksi atgal, dabar sunku gauti tokius daiktus, tad akimirka greičiausiai liks užmiršta, užgožta kitų akimirkų. Jasminą iš tokios būsenos pažadino durų girgždesys, dažniausiai pranešantis apie žmogaus atėjimą. Klausa dar sykį neapgavo - atėjo kažkoks žmogus. Iš balso - mergaitė. Sunku spręsti apie žmogų iš kelių žodžių. Tonas neatrodė labai agresyvus, verčiau jau malonus.
-Labas, - gan tyliai pasakė, bet balsas tyloje nuskambėjo garsiau.- Žinoma, prisijunk.
Keista, bet dabar pažintys pasidarė malonesnės. Ir rodos kiti žmonės elgėsi su geriau. Žinoma, atsirado ir tokių, kurie laikė grifę šiukšlės vietoje. Gaila, bet dauguma susidarydavo apie ją nuomonę kaip aklą mergaitę, o ne Hogvartso mokinę, gal net draugę. Daugumos balsuose karts nuo karto (na gerai, dažnai) pasijusdavo užuojautos gaidelė, kuri ne tai, kad padėdavo, bet tik dar labiau sunervindavo. Tikiuosi, ji ne tokia, kaip pasityčioti mėgstantys klastuoliai, gal net ne klastuolė... Nenorėjo slėptis nuo jos net tokiu atveju, jei ir nežinojo apie šį mokyklos mastu pasklidusį dalyką. Atsisuko, lyg įprastai, tik dabar jau nereginčiomis akimis pažiūrėjo ten, kur neseniai girdėjo girgždint sniegą ir balsą.
-Kuo tu vardu?- klausimas pasigirdo ore, snaigės prislopino garsą, jį nusinešė, tad rudaplaukė net pamanė, kad pašnekovė neišgirdo.
-
Išgirdusi merginos atsakymą į savo klausimą Luna tyliai uždarė balkono duris ir atsistojo šalia grifės. Pats balkonas buvo senas ir aprūdijęs,bet išvydusi atsiveriantį vaizdą Luna šyptelėjo. Ji neklydo, kad ir iš balkono atsivers nuostabus kraštovaizdis. Stovint čia galėjai matyti raibuliuojantį ežerą ir sniego nuklotą žemę. Net čia balkone stovint ant plaukų ir drabužių krito snaigės. Mėlynakė susižavėjusi žvelgė į tolį, kai išgirdusi klausimą atsisuko į merginą.
-Aš Luna Gardner,-rudaplaukės balsas buvo malonus ir šiltas,-o tu?-Nors žinojo,kad grifė nemato, tačiau meiliai šyptelėjo ir pakėlė akis į ją. Keista, tačiau pastarosiomis dienomis varnanagė gan dažnai taip kalbėdavo, tik su skirtingais žmonėmis. Atvykusi čia, ji manė, kad nustos bendrauti su kitais, bet kuo toliau tuo labiau atrodė, kad ji klydo. Čia ji ne tik daugiau bendravo su kitais, bet ir susirado kelis draugus.
-
Tik tak. Tik. Tak. Ir dar kartą tik ir tak. Laikas tiksėjo, dažnai prarandanti laiko jausmą Amneta suabejojo nuoširdumu. Sunku atspėti žmogaus mintis, jei neturi kokių nors ypatingų galių be įlindimo į bėdą. Dar sunkiau perprasti žmogų. Nei tas, nei tas Dianai nesisekė. Nebūtų buvus gera psichologė ar mokytoja - dažnai tiesiog nesuprastų žmonių. Užuojauta nebuvo jos palydovė, verčiau jau atvirkščiai - pasibaigdavo pirmai progai pasitaikius. Nors ką čia apie užuojautą kalbu? Šio jausmo net nereikia dabar, kai kas nors svarbesnio nutiks, gal būt tada ir būtų galima ką nors apie tai pasakyti.
Luna... Vardas daug nieko nepasako, pavardė irg. Ketvirtakursė gal ir girdėjo jos pavardę tariančius profesorius, bet daugiau nieko. Nei iš kokio koledžo, nei ką mėgsta... Greičiausiai pirmakursė. Arba iš kur kitur atvykus.
-Jasmine Diana Amneta,- prisistatė visu vardu kaip ir dažniausiai daro Hogvartsiečiai. Bet kokioj žiobariškoj mokykloj pavardę pasako retas kuris, bet čia ne žiobarų namai. Turbūt magai tikisi, kad jų pavardes prisimins dar ilgą laiką, gal būt net susies su protėviais. Hogvartse jautėsi ir tradicijos, dažnai vaikai pakliūdavo į savo tėvų koledžus. Bet abi Amnetos kitokios. Viena vos nepapuolus į mamos koledžą, Varno Nagą, kita būtų pritapus prie klastuolių. Bet abi pateko į Grifų Gūžtą, keista, tiesa?
Be gerų emocijų ši burtų ir kerėjimo mokykla gali ir supykdyti. Išskirti šeimas. Sunkiausia turbūt būtų, jei dvyniai patektų į skirtingus koledžus. Ir turėtų viens prieš kitą kovoti.
-Iš kurio tu koledžo?- paklausė su viltimi, kad iš Grifų Gūžtos.
-
Lunai kuo toliau, tuo labiau čia patiko. Nors lauke buvo šalta ir karaliavo atšiaurus žiemos vėjas, rudaplaukė atsirėmė į balkono turėklus ir pasirėmusi ant jų nužvelgė viską aplinkui. Tiesa, laukas buvo tuščias. Visi šiltai ir jaukiai leido laiką Hogvarsto pilyje tarp draugų būrio. Išgirdusi grifės vardą ir klausimą Luna kelias sekundes tylėjo. Ji atrodo nuoširdi ir draugiška, tai kodėl leidžia laiką viena stovėdama balkone? Galbūt taip pat norėjo pabūti viena ir pamąstyti?.
-Aš iš Varno nago, o tu spėju iš Grifų gūžtos?-mandagiai paklausė. Turbūt bendrauti su kitais jai neitin sekėsi. Luna kilstelėjo smakrą ir snaigės pradėjo leistis jai ant veido. Kelios snaigės nukrito ant ilgų blakstienų, tačiau greitai ištirpdavo užleisdamos vietą kitoms. Mėlynakė nežymiai šyptelėjo.
-
Kaip ji galėjo tikėtis, kad Luna bus grifė? Jei jau paklausė Amnetos vardo - aišku, kad nebuvo grifė. Visi grifai, visi iki vieno paskutinio švilpiagrifio žinojo, kas ji yra. Ne tiek jau daug yra prefektų, o dar mažiau aklų, tad žinia greit apskrido aplink koledžą. Varnė... Prisimenu tik tiek, kad sesuo jų nekentė.
-Kaip ir matai, grifė...- liūdnai atsiduso ir perbraukė delnu per šaliką, kuris pagal kitiems matomas spalvas buvo grifiškas - raudonai geltonas. Na, bent jau taip sakė jį padavusi mergaitė...- Tu pirmakursė?
Turbūt nelabai mandagu buvo spėlioti amžių, bet iš tų kelių sakinukų būtent apie tokį mergaitės amžių ir galvojo. Vyresni mokiniai apie šitą nesėkmę žinojo kiek daugiau, pirmakursiai gal mažiau susigaudė Hogvartse, nors... Ne. Apako praeito sezono pačioje pabaigoje, tad kalbos pirmakursiams dar nė neįžengus į Hogvartso žemę. Tad jeigu Luna iš tikro buvo pirmakursė, dėl tos priežasties ir nežinojo kuo grifė vardu.
Pradėjo snigti greičiau. Didesnis sniego gūsis ant veido pribėrė daugiau smulkių snaigių. Stipresnis vėjo gūsis privertė labiau pašiurpti. Ketvirtakursė sušalusias dangaus ašaras nusivalė, sekundėlę pamąsčiusi tarė:
-Gal galėtum apibūdinti? Na, kaip čia viskas atrodo.
-
Išgirdusi grifės atsakymą į savo klausimą, Luna pasekė jos veiksmus. Ant kaklo Amneta ryšėjo Grifų gūžtos šalikėlį, kurį ji švelniai perbraukė delnu. Žinoma, rudaplaukė turėjo atkreipti į jį dėmesį ankščiau, tačiau Luna retai kada kreipdavo dėmesį į kitų drabužius. Nei drabužiai, nei kiti aksesuarai jos netraukė, tad turbūt dėl to ji ir nepastebėjo to šalikėlio.
-Taip,aš pirmakursė,-į užduotą klausimą atsakė Luna. Pradėjus snigt stipriau mėlynakė susisiautė į savo džemperį, tačiau nuo balkono turėklų nesitraukė. Varnanagė stebėjo besileidžiančias snaiges, kai išgirdo grifės prašymą.
-Žinoma,-nė nedvejodama sutiko Luna,-nors viskas padengta storu sniego sluoksniu, tačiau vistiek nuostabiai atrodo. Iš čia atsiveria Hogvartso pilies kiemas, kuriame šiuo metu te yra keli pėdsakai,-nusijuokė mėlynakė. Ji stengėsi kuo detaliau paaiškinti matomą vaizdą.- Taip pat nuo čia matosi ežeras ir jo pakrantė. Šalia jo esantys medžiai seniai numetę lapus ir apkloti sniego anklode. O geriau įsižiūrėjus galima pamatyti ir uždraustąjį mišką. Nors jo matosi tik maža dalis,-baigusi pasakoti ji atsisuko į grifę. Luna suprato, kaip skaudu nematyti to kas yra aplink tave, nematyti kas su tavimi kalba, tačiau mielai būtų apsikeitusi vietomis su Amneta, kad tik būtų nemačiusi to kraupaus vaizdo tą naktį. Turbūt kaip ir pati Luna, grifė dažnai girdėjo žodį užjaučiu, tik tai buvo skirta dėl jos nelaimės, o mėlynakei šiuos žodžius teko girdėti norint suteikti stiprybės. Bet Luna jo nekentė. Nei vienas, kuris pasakė šį žodį nesuprato skausmo, kurį varnanagė patyrė, turbūt taip pat kaip Amneta. Ji turėjo girdėti šį žodį, tik ar nors vienas žmogus įsivaizdavo tai ką jai teko patirti? Abejoju.
-
Jasmine šyptelėjo išgirdus Lunos žodžius, kad ji - pirmakursė. Spėjimas buvo teisingas. Ir Amnetai pirmaisiai metais buvo labai sunku. Ypatingai sunku sėdėti ir nepradėt prašyt pagalbos pasiklydus. Įsitikinimus sulaužė tik trečio kurso pabaigoj įvykęs įvykis, kurio atpasakojimai skaitant šiuos postus jus jau greičiausiai užkniso. Taigi, kai kiti Naujiem metam pasižada kažką daryti, ar nedaryti, aš pasižadu stengtis mažiau apie tai rašyti, kad neatsibosčiau su savo paistalais. Tik nežinau kaip man pasiseks.
Grifė atidžiai klausėsi Lunos pasakojimo, vietos apibūdinimo. Nepasakojo kaip būtų kalbėjęs labai prie meno esantis žmogus - vaizdingai, įterpdamas niekam nereikalingų vaizdingų posakių ar frazių. Pasakojo paprastai, to ketvirtakursei užteko.
-Ačiū,- sumurmėjo ir sunkiai nurijo seiles, pasistengdama nepravirkti. Ne pirmą kartą prašė apipasakoti vietos, bet nemėgo kitų pagalbos, tad ši varniukė buvo viena iš pirmųjų pasakotojų. Nuo piles stogo nukritęs geras sniego gabalas šaltai tekštelėjo ant galvos, taip šalčio banga užliedamas visą kūną. Galūnės stiro dėl šlapio sniego, kuris sunkėsi per drabužius ir šaldė. Diana užvertė galvą į dangų, pažeriantį vis daugiau snaigų.
-Gal eime į vidų?- paklausė varnės, nes norėjo su ja pasišnekėti, o pati balkono durų suradus nebūtų.
-
Išgirdusi grifės padėką už tai, kad papasakojo koks vaizdas atsiveria nuo čia, Luna pajuto, kaip Amnetos balsas sudreba. Rudaplaukė žinojo, kaip sunku susivaldyti, tad puikiai suprato grifę. Luna įsmeigė žvilgsnį į užšalusį ežerą. Padengtas storu sniego sluoksniu jis labiau priminė apsnigtą pievą, kurioje vasara pražysta be galė gėlių ir sutupia paukščiai, nei ežerą, kuris vasaros metu kviečia atsigaivinti jo vėsiu vandeniu. Prisiminus vasarą mėlynakė nusišypsojo. Nors žiema varnanagei patiko ir ji jos laukdavo, tačiau netrukus pasiilgdavo vasaros. Jos ilgų ir šiltų vakarų, paukščių čiulbėjimo, laukų pilnų pražydusių gėlių ir juoko, kurį sukeldavo draugai. Lunos mintis nutraukė grifės klausimas. Turbūt Amneta buvo sušalusi, o ir pati Luna nemėgo šalčio. Nors deginanti šiluma irgi netraukė mėlynakės, tačiau eiti į vidų ir sušilti atrodė puiki mintis.
-Žinoma, eime,-Luna pasitraukė nuo balkono turėklų ir atidarė duris. Rudaplaukė nežinojo, kaip turėtų elgtis, tad švelniai palietė grifės riešą ir išvedė iš balkono. Uždariusi balkono duris Luna pajuto sklindančią šilumą. Ji maloniai apsupo varnanagę savo apsiaustu ir atpalaidavo. Sušalusias rankas pradėjo daigyti mažos šilumos adatėlės ir Luna nusijuokė.
-Kur norėtum nueiti?-sustojo šalia Amnetos ir apsižvalgė. Kur eiti rudaplaukė nelabai žinojo, Hogvartse vis dar galėjo lengvai pasiklysti, o to ji tikrai nenorėjo, nes kartu būtų paklaidinusi ir grifę. Už tai Luna sau neatleistų. Koridoriuje karaliavo tyla, nes visi mokiniai turbūt savo kambariuose arba taip pat kur nors klaidžioja.
-
Kai Gardner pritarė grįžimui į vidų, Džesė nusibraukė nuo galvos sniegą, na, bent jau kiek sugebėjo nusivalyti. Vis vien bus šlapia šlaputėlė, tad labai didelio skirtumo nebuvo. Viduje išdžius.
Amnetos lūpų kamputis kilstelėjo į viršų, kai pajuto atsargų bandymą ją parvesti į vidų. Taip atsargiai su ja dar niekas nesielgė. Mažas delniukas vos vos lietėsi prie rankos, lyg bijotų nuskriausti už save visais trejais metais vyresnę mokinę.
-Ne stiklinė juk esu,- lyg nusijuokdama prunkštelėjo. Nuo varnės sklido rūpestis ir ramybė. Gal Clau be reikalo nekentė šio koledžo? Savaime suprantama mintis dingtelėjo, sesę prisimindavo gerokai dažniau negu reikėjo.
Staiga užplūdo šiluma. Nuo greito temperatūros pasikeitimo porą minučių atrodė šaltoka. Gerai, kad tokių dalykų, kaip telefonas Diana neturėjo ir nenaudojo - anam būtų pasibaigę daug liūdniau nei mokinei. Turbūt beveik visi žiobarai yra patyrę kaip greitai išsikrauna prietaiso baterija, kai būna šalta lauke. Bet čia Hogvartsas, o burtų lazdelei tokie dalykai negresia.
-Gal tiesiog pabūkime čia?- supratus, kad greičiausiai jos žodis bus lemiamas, nenorėjo klaidinti nei pirmakursės, nei savęs pačios - ir taip neįsivaizdavo kurioje vietoje yra. Visai nelaukta per smilkinį nutekėjo... Ne, ne kraujas, o ką tik ištirpęs sniegas, kurį nesvetingai ant galvos pažėrė pilies stogas. Šlapia višta. Pusiau tiesiogine prasme.
-
Luna jautėsi sutrikusi vesdama Amnetą. Jai niekada neteko vesti žmogaus, kuris nemato, be to bijojo ją užgauti. Turbūt grifei turėjo būti sunku pasitikėti nepažįstamais, kai jie ją vesdavo kur nors. Juk jie galėjo ją nuvesti į pačias pavojingiausias vietas arba tiesiai priešui į nasrus. Hmm...ar pati galėčiau taip kuo nors pasitikėti, kad leisčiausi vedama ir nežinočiau kur mane veda? Abejoju...Kiti per daug sunkiai įgauna mano pasitikėjimą...Turbūt nėra Hogvartse tokio žmogaus, kuriuo taip pasitikėčiau... Tad mėlynakė stengėsi vesti ją kuo atsargiau,o Jasminei nusijuokus ir pasakius, kad ji nestiklinė, pati Luna nusijuokė.
-Žinau, bet nenoriu, kad užsigautum,-šyptelėjo,-Žinoma, galim,-privedė grifę prie palangės ir paleido jos riešą. Švelniai pridėjusi jos rankas prie palangės, kad grifė jaustų kur yra, atsitraukė kelis žingsnius.
-Atsargiai, tu prie palangės,-tyliai, bet aiškiai, kad Amneta išgirstų, ištarė rudaplaukė. Vaizdas už lango buvo paskendęs visiškoje tamsoje, nebuvo nieko įmanoma įžiūrėti, tačiau lange atsispindėjo Lunos ir Jasminos atvaizdai. Mėlynakė nusisuko nuo lango ir pažvelgė į Dianą.
-Ar gali papasakoti kas tau nutiko?-nors Luna žinojo, kad nederėtų to klausti, tačiau jai buvo smalsu. Ji atsirėmė į palangę šalia Amnetos ir nuleido galvą. Ji įsmeigė žvilgsnį į savo juodus batus. Nors nebuvo išėjusi į lauką, tačiau nuo balkone buvusio sniego, jos batai buvo šlapi, kaip ir jos plaukai. Nusijuokusi iš viso to, ji kilstelėjo galvą ir laukė Jasminos atsakymo.
-
Amneta dar nebuvo mačiusi žmogaus, kuris su ja elgėsi taip švelniai. Net ir pasakius, kad su ja galima elgtis ne taip švelniai, varnanagė vis vien elgėsi lyg su dūžtančiu stiklu. Kas tas užgavimas? Prie jų ketvirtakursė jau buvo pripratusi. Jei būtų likęs koks nors nubrozdinimas ar mėlynė, labai nesuktų dėl to galvos. Visų pirma nemato, antra - jau beveik nebejautė tokių dalykų. Per daug jau atsitrenkus ir pargriuvus buvo, kad sureikšmintų tokius dalykus...
Netrukus rudaplaukė pajuto šaltą palangę po delnais. Šaltut šaltutėlę, kokia anksčiau buvo josios širdis. Perbraukė pirštais per nelygų paviršių ir susimąstė. Ji turi teisę žinoti. Beveik visi ir taip žino. Jei nepasakysiu aš, papasakos kiti, tik iškraipydami.
-Prasikeikiau. Prieš pat praeitų mokslo metų pabaigą susipykau su Clau. Eee tai yra sesrimi,- kad būtų daugiau drąsos, įkvėpė šilto oro ir pasakojo toliau. Šis prisiminimas nebuvo vienas maloniausių, ne toks, apie kurį norėtų kalbėti.- Tuo metu buvau visiškai kitokia. Pasielgiau negražiai. Ji pradėjo rėkti, pykti ant manęs. Prisipažįstu, buvau kalta, o paskui prišnekėjau ko nereikia,- Diana sunkiai nurijo seiles. Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi kalbėti.- ,, ,,Tik būk panašia į Clau!" Ir niekam nesvarbu, kad stengiuosi būti geresne kiekvieną dieną. Po velnių! Jau geriau būčiau akla, bet gera!"- pacitavo paskutinius žodžius, gimusius iš pykčio ir kitų žmonių žodžių. Įsijautusi į pasakojimą pajuto, kad balsas iš ramaus, apie kurį taip svajojo, tapo vos ne rėkiančiu. Porą kartų giliai įkvėpė ir iškvėpė, tada ramutėliai pabaigė.- Turbūt nutuoki, kas buvo kitą rytą.- Jasmina paliko varnei mintyse užbaigti įvykio atpasakojimą, o pati, kiek nusisukus nusivalė ašarą, atsiradusią iš slegiančio, o kartais net sukeliančio pyktį nutikimo.
-
Luna stebėjo Amnetą ir klausydama jos pasakojimo galvojo apie save ir Kailą. Daugelis galvoja, kad sesuo su broliu negali gerai sutarti, bet jie klysta. Ne kartą ir ne vienam tai įrodė. Luna su savo broliu niekada nesipykdavo, o jei kildavo kivirčas užtekdavo piktų žvilgsnių ir tuo viskas pasibaigdavo, po kelių minučių jie bendraudavo lyg niekur nieko. Dažnai jie net prieš tėvus stodavo kartu gindami vienas kitą. Prisiminus praeitį Luna šyptelėjo. Ji ilgėjosi Kailo ir būtų atidavusi viską, kad jis būtų šalia. Dianai baigiant pasakoti, mėlynakė pajuto, kaip jos balsas sudrebėjo. Turėjo būt be galo skaudu...Mintyse užbaigusi grifės pasakojimą Luna priėjo arčiau Amnetos ir švelniai, taip kaip ankščiau darydavo jos brolis, uždėjo jai ant peties ranką.
-Galbūt galima ką nors padaryti, kad atgautum regėjimą? Nemanau, kad dėl tokios klaidos turi taip kankintis,- ji kilstelėjo grifės smakrą ir atsargiai perbraukė nuo ašaros šlapią skruostą,-viskas gerai,-nuoširdžiai šyptelėjo. Rudaplaukė norėjo paguosti Amnetą, tik nežinojo, kaip taip padaryti. Luną visada guosdavo jos brolis, jai niekada neteko nieko guosti. Ką darytų Kailas tokioje situacijoje? Jam geriau sekdavosi guosti kitus...Mėlynakė prisiminė, kaip kartą Kailas guodė jų mamą. Ji grįžo iš darbo verkdama, nes per netikusį darbuotoją ją apšaukė ir atleido, o Kailas susirangęs šalia mamos pasakojo apie savo dieną. Nė pati Luna nežinojo, kaip jam pavykdavo kitus priversti užmiršti apie savo problemas ir klausytis jo. Visus su kuriais jis kalbėdavo taip įtraukdavo į savo pokalbį, kad jiems aplinkui niekas nebeegzistuodavo. Ilgiuosi tavęs,broliuk...
-
Mintyse Diana dar kartą apžvelgė ką pasakė. Ne tiek jau ir daug, bet... Ašaros tikrai nebuvo jos kasdienybė. Amneta beveik neverkdavo, ypač matant kietiems. Rodos, kažkada vieną kart pravirko per ANJM pamoką, kai suprato kokia baisi yra. Na, bet tada buvo tik antras kursas, prieš du metus. Ir pateisinama. Nematėt kaip ,,stiprioji" Claudie žliumbė, paplūdus ašarom, apsisnarglėjus, kad net sulaukė profesoriaus pagalbos. Tai apsižliumbei, Džese, a? Mestelėjo pašiepiančią pastamą sau pačiai. Bandydama susitvardyti pajuto varnės ranką ant peties. Rodos, tai tik pablogino situaciją, bet Amneta stengėsi laikytis išdidžiai ir susitvardyti.
-Nežinau. Turbūt tektų laukti kitos kokios nors stebuklingos nakties, bet tektų ką nors paaukoti. O ką, nežinau,- šilta Gardner rankutė perbraukė per skruostą.- Ne, negerai. Mokinu tave verkti,- prunkštelėjo.- Neimk iš manęs pavyzdžio. Būk laiminga, Luna. Būk laiminga...
Grifė delnu palietė šaltą lango stiklą. Šaltas langas priminė tikrai ne vieną dalyką. Tik vienas prisiminimas, pasilikęs iš priešhogvartsinių laikų atėjo į galvą. Kiti buvo užmiršti, paslėpti, ar apie juos dabar nepagalvojo.
-Jasmine Diana Amneta! Ką tu sau galvoji?!
Nors oras buvo šaltokas dėl ne per seniausiai buvusio atidaryto lango, Džesei nebuvo jokio skirtumo, o ant jos pykstančiam žmogui dėl siuto rodos pradingo šalčio suvokimas.
-Ar bent suvoki ką padarei? Ar bent suvoki kas čia dabar vyksta?- bet jauniausioji Amneta tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojo pro langą, delną pridėjusi prie stiklo, kuris aprasojo nuo vėsaus oro namie ir lauke, bei šiltoko delno kontrasto.- Prišiukšlinti mokyklos kiemą, tai dar dar, bet iškulti langą... Ar tu bent suvoki, kad dėl TAVĘS tėvai iškviesti į mokyklą?
Maištaujanti mokinukė žiobarų mokykloje smerkė žiobarus ir keistą jų mokymą, protestuodavo prieš kvailus jų išmislus. Diana pirmą kartą sujudėjo - atsisuko į Claudie.
-Taip,- vienintelis žodis paliko jos lūpas.
-Džese, kaip tu taip galėjai? Kaip manai, ar mamai labai malonu dabar sėdėti direktorės kabinete ir DERĖTIS, kad paliktų tave mokykloj?
Neiškentusi Clau apsisuko ir išdrožė iš kambario, garsiai trenkdama durimis.
Siaubas kiek daug buvo prisidirbus Amneta, nors tai vyko seniai, bet ką apie ją sužinoję turėjo manyti? Bet ji tylėjo. Tylėjo ir tikėjo, kad tai palikus užmaršty, pasaulis taps šviesesnis.
-
-Nemanu, kad reikia laukti stebuklingos nakties, galbūt yra koks nors burtažodis? Juk įmanoma kaip nors gražinti tau regėjimą,-Lunos žodžiai skambėjo tvirtai ir užtikrintai. Turi būti įmanoma...Rudaplaukė stebėjo Amnetą. Išlikti stipriai ir neparodyti, kad tau skaudu be galo sunku.
-Negaliu būti laiminga...ir abejoju ar kada būsiu laiminga...-mėlynakė taip tyliai ištarė šiuos žodžius, jog suabejojo ar juos išgirdo grifė. Nors gal bus tik geriau, jei ji jų neišgirs. Sekdama Jasminos veiksmus žvilgsniu Luna stebėjo, kaip ji priglaudžia delną prie šalto lango stiklo. Regis, grifei tai kažką priminė. Mėlynakė žiūrėjo į savo atspindį lange. Šiltas džemperis šildė kūną, o ilga rudų plaukų kasa krito ant nugaros.
-Žinau, kaip tau sunku...-Lunos žvilgsnis nukrypo į Amnetos atspindį lange.
-
Tylą drumstė tik Gardner balsas ir tai nebuvo blogai. Bet vis dėl to... Jos pastangos įtikinti ketvirtakursę, kad yra kitoks būdas išgyti, buvo beveik nereikalingos, na, bent jau taip atrodė iš išorės, nes Amneta šiuo atžvilgiu nieko nepasakė. Galvojo, kad reiktų dar kurį laiką tokiai pabūti, nes kančios, siekiant gerumo būtų virtusios bereikšmėmis - dar ims ir atkris.
Nors pati beveik nekalbėjo, bet atkreipė dėmesį į Lunos žodžius, kurie tiesą sakant, jai, kaip pirmakursei, netiko. Siaubas koks pesimizmas. Kai aš pradėjau mokytis, šitaip nebuvo. Diana dar sekundėlę patylėjusi išgirdo kiek garsesnius žodžius. Jei žmogus sako, kad supranta, greičiausiai kažkas panašaus jam buvo nutikę. Pabandžiusi sudėti savo pastebėjimus, nes niekada nereikdavo taip gražiai kalbėti su žmonėmis, apgalvojo žodžius.
-Jei supranti, tai vadinasi, kad ir tau kas nors negero dedasi. Papasakosi?- vildamasi, kad ne per daug spaudžia varniukę, Jasmine atitraukė ranką nuo stiklo, lyg atsiribodama nuo prisiminimo.
-
Amneta į Lunos pastangas ją įtikinti, kad yra koks nors būdas jai ir vėl matyti, nieko neatsakė. Galbūt ji tuo nebetikit arba jai per skaudu kalbėti...
-Jei nori atvirai pasikalbėti, žinok, kad aš visada galiu tavęs išklausyti, žinau, kaip sunku pasitikėti žmogumi ir jam papasakoti apie save. Turbūt bijai, kad tavęs nesupras arba būsi atstumta?-tyliai paklausė. Mėlynakė nudelbė žvilgsnį į grindis. Kad Diana paprašys papasakoti apie save, ji nesitikėjo. Apie tai kas nutiko broliui, ji su niekuo nekalbėjo, net su tėvais. Paslėpė savo jausmus giliai savyje, o prisiminimus bandė pamiršti.
-Nežinau ar noriu apie tai kalbėti...-Lunos balse buvo justi dvejonė. Man per skaudu...tačiau ji turi teisę žinoti bent dalį to kas nutiko.-Prieš kelis mėnesius netekau vyresnio brolio...Jis man buvo ne tik brolis, bet ir geriausias draugas. Išsigandusi visada bėgdavau pas jį, ne pas tėvus. Nuo mažens laiką leidom kartu, buvau laiminga, turėjau tokį brolį apie kokį kiti tik gali pasvajoti. Neįsivaizdavau gyvenimo be jo, kol vieną dieną jis žuvo...Mano akyse...Prakeikiau tą naktį...-Kad ir kaip rudaplaukė stengėsi išlikti rami, tačiau balsas sudrebėjo. Ne, jausmų nerodysiu, tai praeitis.
-Negalėjau žiūrėti, kaip kankinasi mano mama su tėčiu, todėl nerodžiau, kaip jaučiuosi aš....-Lunos balsas ir vėl buvo ramus.
-
Jasmine Diana Amneta pro ausis praleido dalį, kad Luna galėtų jos išklausyti. Juk Varno Nago pirmakursė nėra nemokama psichologė, kuriai gali pasakoti kas blogo nutiko, kuri išklausys ir dar patarimų padalins. Gardner buvo net mažesnė, bet kur kas stipresnė vidumi, nei ketvirtakursė. Šiokia tokia dvejonė, bet ji buvo greitai paslėpta - Gardner labai greitai apsisprendė, rudaplaukė net nespėjo suvykti kaip buvo išpasakota visa širdį slegianti istorija, kuri ir pačiai Amnetai it kardas smogė į širdį. Matėsi, kad mergaitė labai mylėjo savo brolį, o jų santykiai buvo labai geri. Nejučia Džesė palygino ją su savimi - su Clau ryšiai nebuvo patys geriausi, bet jei kas nors būtų seserį nuskriaudęs... Grifė nė neįsivaizdavo ką turėjo patirti ta dar visai mažutė mergaitė, stovinti šalia. Sudrebėjęs balsas vėl tapo ramus, tuo dar sykį buvo galima įsitikinti stiprybe. Rodės, užuojautos žodžiai čia buvo bejėgiai - pasakyti ,,užjaučiu dėl netekties galėjo kiekvienas". Jasmina padarė tai, ko niekada nebuvo dariusi - nors sunku buvo surasti kurioje vietoje stovėjo pašnekovė, bet apkabino mergaitę.
-
Visą laiką Luna spoksojo į žemę. Kodėl apie tai pasakiau? Supykusi pati ant savęs, rudaplaukė pakėlė galvą, tačiau jai nespėjus nieko daugiau pasakyti, ji pajuto, kaip Amneta ją apkabina. Nustebusi Luna ne iš karto apkabino Dianą, tik po kelių akimirkų švelniai apglėbė ją. Vėl būti šalia kažko taip arti, buvo keista.
-Eee...dėkui,-vis dar nustebusi padėkojo varnanagė.-Seniai buvau ką nors apkabinusi,-tyliai nusijuokė. Mėlynakės žvilgsnis užkliuvo už atvaizdo lange. Luna buvo mažutė palyginus su ketvirtakurse, o tai jai priminė ją ir Kailą. Būdavo smagu, kai jis nešiodavo mane sau ant nugaros...Visi juokdavomės, buvom laimingi...Ar kada nors dar taip bus? Ar grįžusi namo pamatysiu mamos ir tėčio šypsenas?..
-
Įdomi buvo toji Luna. Charakteriu stipri, bet šiaip atrodė gan trapi. Taip, kaip atsargiai apkabino, kartu na... Tiesiog matėsi kokia ypatinga ji yra. Ir gera. Eh, kad aš tokia būčiau... Gal kiek su baltu pavydu pagalvojo. Kad tik nepasikeistų ir tokia išliktų...
Padėkojimas vos neprajuokino ketvirtakursės. Čia pati Džesė turėtų dėkoti, kad jos neatstumia.
-Aš irgi...- klausimas ar tu kartais ne pirma. Mintyse pratęsė savo žodžius, tik kitaip nei Gardner - nenusijuokė, verčiau tai nuskambėjo liūdnokai, priverčiant susimąstyti. Diana tylutėliai atsiduso. Prisiminimai kokia buvo anksčiau žudė iš vidaus, graužėsi it žiurkės, norėdamos išlįsti. Nežinodama ar Luną paleisti, ar ne, Jasmina tiesiog stovėjo apsikabinusi šiltą varnę.
-
Luną nuo mažens tėvai mokė elgtis gražiai ir švelniai su kitais. Nuo mažens jai įkalė į galvą gerbti kitus,o ypač vyresnius. Tiesa, nors Luna elgdavosi švelniai, tačiau tai nereiškė, kad ji visada ir su visais taip elgiasi. Te reikėjo įžeisti jos draugus ar padaryti ką ne taip ir nė nespėsi suvokti, kaip tau prie gerklės atsiras kardas. Rudaplaukė retai elgdavosi taip, bet prireikus nesuabejotų.
Praėjus kelioms akimirkoms po apsikabinimo varnanagė lėtai atsitraukė ir pakėlė galvą į Amnetą.
-Gal eime jau į kambarius? Galiu tave palydėti, jei nori.-Pasisiūlė padėti, nes nenorėjo grifės palikti klaidžioti koridoriais vienos, be to jau buvo vėlu. Už lango blykstelėjo šviesos. Lauke įsižiebė lauko šviestuvai. Žvilgtelėjusi pro langą Luna šyptelėjo ir vėl atsisuko į Amnetą.
-
Jasmina pajuto, kad Gardner atsitraukė. Ir nepyko. Tokiuose dalykuose patirties neturėjo, tad tiesiog tyliai mąstė kas čia ką tik nutiko. Šiuo metu grifė imdavo elgtis keistai, arba dar keisčiau, dažnai nė pati to nesuvokdama. Tai Amnetai anksčiau buvo nebūdinga, bet anksčiau nebėra dabar. Anksčiau liko toli toli. O visa kita - tik ateitis, nepatirti tolimi pasauliai, nesuvoktos juslės, kurias mes, žmonės, laikome nieko vertomis, užspaudžiame ir net pamirštame. Bet Diana buvo pasirengusi išsiskirti iš kitų, būti kitokia, visiškai kitokia ir net nepanašia į paprastus žmones, bet netroško nė vienos rasės ar galių. Ji norėo būti paprastu žmogumi, tačiau kitokiu nei visi. Vien tai, kad ji prarado regėjimą skyrė ją iš kitų, charakteris keisdavosi kaip diena ir naktis, apsisukdavo maždaug 170laipsnių, o po to vėl pasikeisdavo...
-Gerai, palydėk mane. Tikiuosi, žinai kur Grifų Gūžtos kambariai...
-
-Hmm...Regis, žinau...-Nors Luna stengėsi, kad balse nebūtų justi abejonės, tačiau jai nepavyko. Su visais su kuo ji bendravo daugiausia buvo Varno Nago mokiniai, o kitų koledžų mokinių ji niekada nelydėjo.
-Nebijok, neleisiu, kad kur nors pasiklystume,-šįkart varnanagės žodžiai skambėjo užtikrintai. Švelniai palietusi grifės ranką ji leido suprasti kur yra ir sekt iš paskos. Rudaplaukė tvirtais žingsniais žingsniavo koridoriumi, tačiau neskubėjo, kad eitų šalia Amnetos. Praėjus kelis koridorius, kaip ir manė mėlynakė, išvydo grifų bendrąjį kambarį. Koridoriai kuriame buvo Varno Nago bendrasis kambarys ir grifų mažai kuo skyrėsi, tad mėlynakė net nekreipė dėmesio. Ji priėjo prie bendrojo kambario durų ir sustojo.
-Atėjom,-šyptelėjo.
-
Prasivėrė balkono durys ir pro jas įžengė mergina. Sulanksčiusi pleduką, kurį buvo pasiėmusi ji pasitiesė ant grindų. Pati, atsisėdo ant jo. Mergina atsiduso. Rytoj valentono diena. Šios šventės mergaitė niekada nesuprato, neapkentė jo. Gal dėl to, kad žiūrėti į besibučiuojančias poras jai atrodo baisiai klaiku. Gran iš kuprinės išsiėmė popieriaus lapą ir pieštuką. Pakėlusi akis į nuostabų vaizdą atsiverianti iš balkono, ji pagaliau pieštuku prilietė popieriaus lapą.
Brangūs ,tėvai,
niekada nemaniau, kad jum rašysiu dėl tokios priežasties, bet tai mane privertė jum išsipasakoti. Begalo pasiilgau Enzo. Be jo mano dienos pilyje niūrios. Na ir kas, kad turiu draugų, draugių, net ir Teris tapo liūdnas. Iš jo to nesitikėjau, juk jo charakteris neleistu būti jam tokiu niūriu... Tikiuos greitai pasimatysime.
Gran
Pakėlusi galvą nuo popieriaus mergina pamatė atskrendant pažįstamą pelėdą. Sulanksčiusi popierių įkišo pelėdai.
-Žinai kur skristi,-tarė Gran ir nusekė pelėdos kontūrus kol jų nebesimatė horizonte.
-
Teris stebėjo savo seserį koridoriuje. Pajutus nuobodulį jis priėjo prie balkono ir pravėręs jo duris įžengė į balkoną. Įkvėpęs gaivaus žiemos oro jis pritūpė šalia sesers. Buvo keista būti su ja kaip senais gerais laikais.
-Na ir kas nutiko? Juk niekada nebūni vieniše, jei kažkas nebūna nutikę,- tarė ir pažvelgė į kaštoninių plaukų savininkę. Lengvas vėjelis kedeno jos plaukus ir tai atrodė išties nuostabiai. Pirmą kartą Teris pasiilgo savo sesers. Jis nebenorėjo pyktis su ja dėl menkiausių menkniekių. Nurijo seilių gumulą kuris stovėjo gerklėje.Vaikinas nekentė tylos, kuri pastoviai merdėdavo jo ir Gran pokalbiuose. Išgirdęs, kaip mergina atsiduso ir jos lūpos prasivėrė, pagaliau suprato, kad nebebus tylos ir ji pagaliau kažką atsakys.
-
Profesorius patikrino visus Hogvartso koridorius - matyta mokinė lyg išgaravo. Tikiuosi ji saugiai grįžo į savo kambarį eidamas koridoriais mąstė Jordanas. O gal jam ta mergaitė tik pasivaideno? Maža ką pilnatis gali padaryti - juk istorijoje yra tokių žmonių, kurie išprotėjo per vieną pilnatį. Nuo tokių siaubingų minčių raudonplaukis papurtė galvą. Negalvok apie tai kartojo sau. Suvokdamas, kad kol kas grįžti į kambarį nevertėtų, mat tikrai neužmigs, nuėjo balkono link. Pasiekęs savo tikslą pažvelgė į dangų. Nesimatė nei vieno debesėlio, dangų puošė pilnatis ir žvaigždės, o vėjas negailestingai taršė plaukus - lyg mažas vaikas žaidė su raudonplaukio garbanomis. Turbūt de Balzakas jau būtų pradėjęs galvoti apie gyvenimo prasmę, tačiau išgirdo tylius, lengvus žingsnius galbūt ta mokinė ateina? atsisuko ir laukė kas pasirodys.
-
Sara ramiai klaidžiojo po koridorius, buvo vietų, kurių ji nebuvo aplankiusi ir kurias norėjo aplankyti, to link ji ir ėjo. Ėjo balkono link. Dvidešimtmetės mėgstamų batų kulniukai ritmingai kaukšėjo į grindis, taip paskleisdami aidą žingsniuojamame koridoriuje. Po kelių minučių tylos ir kulniukų kaukšėjimo moteris priėjo norimą vietą - balkoną. Tačiau balkone kažkas jau buvo, kažkas ką Sara buvo mačiusi. Norėjusi bent akies krašteliu pamatyti dangų Nikolė drąsiai priėjo prie buvusio raudonplaukio.
- Sveikas, - tyliai pasisveikino ir pažvelgė į naktinį dangų. Dangus buvo nusėtas žvaigždžių, o pačiame viršuje spindėjo mėnulis. Pilnatis. Ir didžiulis vėjas, kuris neramiai kilnojo mėlynus Saros plaukus.
Profesorė tik dabar prisiminė, kur buvo mačiusi šį raudonplaukį. Jis juk profesorius!
-
Tyla, vakaras, besileidžianti saulė ir raudonplaukė balkone. Šiltas vėjas skverbėsi pro balkono duris vidun, o garbanė tik žengė dar vieną žingsnį link balkono turėklų. Juodų, apsilupusių, pradedančių rūdyti. Tačiau tai jai netrukdė mėgautis vėsiu pavasario vakaru, ji tik įsisuko į plačią, ilgą, melsvą suknelę ir žvelgė tolyn, į rausvą dangų. Aplink tylu, girdėti tik svirplio svirpimas, lapų šnarėjimas ir vos girdimi vėjo gūsiai. Mergina apsisuko aplink galvą bandaną, kurią pasidarė iš Varno Nago koledžo kaklaraiščio ir atsiduso. Apsisukusi atsirėmė į turėklą ir užsimerkė. Leido savo mintims išsisklaidyti, nutilti, palikti jos galvą tuščią. Jaunoji panelė buvo pradedanti įtarti, jog čia, tame pačiame balkone buvo dar kažkas, kažkas kas galėjo sutrukdyti jos poilsį nuo minčių, tačiau vis tiek tyla. Spengianti tyla Melisos ausyse.
-
Tyla. Vienintelė rudaplaukio mylimą vieta. Joje jis gali sudėlioti visas savo mintis ir nusiraminti. Žinojo, jog labai mažai žmonių lankosi balkone, o jei ir lankosi, tai tik tie, kurie nori pailsėti. James tyliai dėliojo savo mintis į savo stalčius, lėtai eidamas link balkono. Jis jautė po kojomis tvirtą žemę, girdėjo mokinių šūksnius, regėjo mokyklos vidų ir posūkį, kuriuo tuojau turės pasukti, jog prieitų šaltą baltą Hogvartso balkoną. Praėjo kelios minutės, kol galėjo paliesti balkono durų rankeną, ir ją pasukti. Durys lengvai atsidarė, ne taip kaip kitos, be jokių garsų. Deja, tenai jau buvo raudonplaukė garbanė, atsirėmusi į ledinį turėklą. Pūtė nestiprus vėjas, bet šalta nebuvo. Vaikinas be jokio garso ėjo pirmyn, trukdyti nenorėjo, nes pats čia atėjo pailsėti nuo mokyklos šurmulio. Ketvirtakursis manė, kad ir ji nesileis į nesibaigiančias kalbas. Pamatęs mergaitės veido kraštelį, jis ją atpažino. Nors niekad nebuvo kalbėję, bendravę ar oficialiai susipažinę, ketvirtakursis ją pažinojo, nes ji lygiai to paties kurso, tik iš kito koledžo. Su Varno Nagu jiems kartais vykdavo bendros pamokos.Melisa. Nors vaikinui mergaitė buvo matyta, šis manė, jog varniukė jo neprisimins. Atsirėmęs į kairįjį balkono turėklą, jis pajuto šaltą stingdantį metalą.
-
Rudaplaukis vaikinas irgi tyli. Melisa nusišypsojo ir atsisuko į jį. Kelias akimirkas ramiai jį stebėjo, o tuomet prabilo:
- Visai nieko vakaras pailsėti nuo įvairių minčių, ar ne? - tylus jos balsas pasklido balkone.
Raudonplaukė nesitikėjo jokio atsakymo, tiesiog nutilo ir atpalaidavo savo rankas. Žvelgė į vaikiną, berods vardu James. Hm, švilpis. Mergina ir vėl nusišypsojo ir nusuko nuo jo savo smaragdines akis. O gal vis dėl to ji norėtų, jog ir šis rudaplaukis prabiltų? Na, ne visada jauku būti tyloje su nelabai pažįstamu vaikinu. Bet garbanė jau pratus prie to, juk ar taip, ar anaip jai paprastai tenka bendrauti tik su vaikinais, mat mergikės tiesiog tauškia neužsičiaupdamos, o ir Melisa nežino kaip su jomis bendrauti. Varniukė lėtai perbraukė per savo strazdanas ir susirišo plaukus į netvarkingą kuodelį. Įdomu, prabils jis ar ne?
-
Martinas, tądien visus nuvijęs nuo savęs surauktu žvilgsniu, slampinėjo pakampiais. Jis neturėjo tikslios priežasties raukymuisi, tačiau gera nuotaika tikrai nelankė. Nors tebuvo antrieji mokslo metai šioje pilyje, berniukas spėjo aplankyti daugybę pilies pakampių, o į apylinkes retai kada nosį kišdavo. Dažniausiai po lietaus, kai oras pritvinkęs gaivos ir lengvumo.
Apsivilkęs neypatingais drabužiais, Martinas patraukė koridoriumi. Buvo šviesi rudens popietė, pamažu artinosi vakaras. Pro jo lūpas prasiveržė duslus atodūsis. Vaikiui šiek tiek nusibodo būti vienišam, ypač tai pajusdavo koridoriuose. Jis būtų slampinėjęs toliau, bet net ir vėstant orams, išlindo į balkoną. Vėjo gūsis, palyginus šaltokas ir žvarbus, iškart apgaubė Martiną. Ir tai dar vadinama rudeniu. Berniukas atsisėdo ant šalto balkono grindinio.
-
Nors ir Iris buvo pirmieji metai mokykloje, jai rodos gyvenimas net nepasikeitė. Ji ir vaikų namuose viena pakampiais sliūkindavo. Tad dabar niekas nesikeičia. Ji ir vėl vaikštinėja nesibaigiančiais koridoriais, susiėmusi už juosmens rankomis, akivaizdžiai rodydama, kad jai šalta. Kuriuo koridoriumi ji vaikštė, ji jau nebežinojo. Grįžti atgal į požemius nenorėjo, nes ten jau kartkartėmis ją pradėjo dusinti nuo uždarų patalpų. Ji mėgo vėją, o jo ten nerasi. Taip paskendusi apmąstymuose, ji nejučia įėjo į balkoną. Nuo staigaus ir stipraus vėjo gūsio, ji prisimerkė, tad nelabai matė, ji viena čia ar ne. Vėjui šiek tiek aprimus, ji plačiai atmerkė akis ir atsirėmė į balkono turėklus. Gražus vaizdas vadinasi. Vien miškai horizonte. Nieko įdomaus. Atsidususi, ji iš lėto atsisėdo ant balkono plytelių viename iš balkono kampų. Ir tik tada pastebėjo, kad visgi ji nėra viena esanti balkone. Netoli jos taip pat ant žemės sėdėjo, rodos metais vyresnis vaikinukas. Neatrodė labai kaip vaikas, tai ir berniuko kreipinys jam netiko. Stipriau suspaudusi savo juosmenį rankomis, ji stipriai gailėjosi pasirinkusi apsivilkti trumparankovę palaidinę. Žvilgtelėjusi į kompanioną, jis jai pasirodė irgi nepatenkintas šaltu vėju. Hm, varnius. Atlošusi galvą, ji ją atrėmė į turėklą ir pažiūrėjo į dangų. Žaliaplaukę pakerėjo debesys virš pilies. Jai visada patiko žiūrėti į dangų. Lyg žiūrėti į nežinią. Dar vienam vėjo gūsiui pūstelėjus jos tamsiai žalius plaukus tiesiai į veidą, ji užkišo abiejų pusių plaukų sruogas už ausų, kad netrugdytų.
- Šaltoka, ar ne? - tarusi pažiūrėjo į varnių.
-
Nihal ieškojo ramybės kiekviename Hogvartso kampelyje. Pamokos, namų darbai merginą taip vargino,kad ji norėjo atsipūsti ir pasidžiaugti pavasariu. Įžengusi pro balkono duris, grifė pamatė tviskuliuojanti ežerą ir už horizonto mišką, nepaprasta mišką, o Uždraustąjį, kur mokiniams griežtai draudžiama eiti, tačiau, kai kurie nepaisto taisyklių, kaip pavyzdžiui aš, - nusijuokė mėlynplaukė, žvilgtelėdama į debesis, kurie po truputį ėmė niauktis. Tad Nihal atsirėmusi į balkono turėklus dairėsi aplink ir galvojo apie Žiobarotyros pamoką, tiksliau apie vaikiną, kurį ten sutiko. Jis buvo išties simpatiškas ir patrauklus akiai, - mįslijo mėlynaakė. Suzų... - berots toks jo vardas. Mergiotė buvo taip pasinėrusi į savo gilias mintis, kad net nepajautė pakilusio vėjo, kuris darkė jai plaukus į visas puses. Balkone tikrai buvo galima rasti ramybę, pasibūti su savo mintimis ir pailsėti nuo triukšmo, kurį sukeldavo mokiniai. Tos mintys dažnai būna tokios gilios, kad pamiršti viską, kas vyksta aplinkui, viskas išgaruoja.
- Po šins, - susirūpinsi Eris dėl plaukų taršimo susiradusi plaukų gumytę, surišė juos į kuodą, kad netrukdytu ir nelystu į aki ir toliau mįslijo apie Suzų, tą juokingą ir nelabai mokantį bendraut vaikinuką.
-
Bethany nesugebėjo rasti ramybės. Vienišumo jausmas persekiojo nuolatos, nepalikdavo net sapnuose. Ašarų nebeliko, tačiau liūdesys tik vis labiau smaugė jos esybę. Mergaitė su niekuo nebendravo. Žinoma, koridoriuje ji linksėdavo galvele, šypteldavo pažįstamam veidui, bet nepratardavo nei žodžio.
Bethany sunkiai slampinėjo po pilį - buvo išvargusi, bet miegoti nepajėgė. Plaukus Medutis nurėžė šiek tiek žemiau pečių, kol tualete nieko nebuvo. Aptinusiomis akimis ir raudonu veideliu, mergaitė toliau slinko koridoriumi palikusi tualete žirkles ir kuokštus plaukų. Šviesiaplaukė net nepajuto kur nuklydo - suprato tik kai gaivus vėjelis pakedeno nurėžtus plaukus ir bandė padžiovinti raudoną veidą. Mergaitė užsimerkė ir įsiklausė. Girdėjo tik savo kvėpavimą ir... Atsimerkė ir aiktelėjo. Netoliese buvo siluetas, o ją pagavo baimė.
- Aš aaa-atsiprašau,- vos sugebėjo išspausti, kvėpuoti pasidarė sunku, akys ėmė pildytis ašaromis.
-
Nihal stebėjo viską, kas vyko aplink ją, Uždraustąjį mišką, kuris matėsi pro šį balkoną ir kėlė gerus prisiminimus. Tviskuliuojantis ežeras buvo nuostabus, nors imk ir įšok, - mįslijo mergina. Ji stebėjo viską, kas buvo aplink ją, viską, kiekvieną garsą gaudė ausimis, kiekvieną vaizdą akimis.
- Nieko gražesnio nesu mačiusi, kaip šiandien ramus vakaras, na gal ir nelabai ramus, juk vėjas tai nemažas, tačiau koks skirtumas tas vėjas, svarbu gražus vaizdas. - Bespoksodama į tolį su savimi kalbėjo grifė. Nihal buvo pakankamai drąsi mergiotė su narsa ir ryžtu. Niekada nieko nebijojo, o visada norėjo kažko pavojingo, kur būtų nemažai azarto, tačiau draugų daug ji neturėjo, turbūt dėl to, kad jos išvaizda keista.. Nihal dėl to labai nekompleksavo, nes ji visada norėjo išsiskirti iš visų supančių aplink. Netrukus Nihal išgirdo žingsnius, pakankamai netoli, bet staiga už nugaros kažkas prakalbo. Atsiprašo? Už ką? - Mįslijo grifiukė jau beatsisukdama į tą, kas stovi už jos. Atsisukusi pamatė mergina, iš apsiausto ir ant jo esančio ženkliuko galima spręsti iš Varno nago. Buvo tamsu pavardę perskaityti buvo dar sunkiau, tad Nihal net nesistengė.
- Sveika, - matydama ašaras merginos akyse tarė Nihal, - už ką tu manęs atsiprašai? - besišypsant tarė mėlynplaukė.
-
Bethany sušniurkščiojo, o įkvėpimo metu sudrebėjo. Vienintelis ašarų minusas, jeigu mergaitė neskaitytų varvėti pradėjusios nosies. Mergaitė truputį atsitraukė ir stabtelėjo. Akys vargiai lakstė po grindinį, o varnė tylėjo. Ji nenorėjo taukšti nesąmonių apie liūdesį, nedavusį jokios ramybės.
- L-l-labas, - išstenėjo, - norėjau atsiprašyti už tai, kad aptikau tave čia. Turbūt sugadinau tavo pamąstymus, - vangiai šyptelėjo. Medutis pamažu žengė vieną, vėliau kitą žingsnį artyn mergaitiško balso. Tiksliau silueto, kuriam priklausė balsas. Tamsa žaidė daugybę žaidimų su mergaite, bet baisiausiasis vyko tuo metu. Bethany laikėsi atstumo, kad neįkyrėtų nepažįstamajai. Nors ir naujų pažinčių varnei šiuo metu nelabai reikėjo.
-
Nihal matė, kad mergina kažko labai bijojo, negi aš tokia baisi? - mįslijo Eris eidama link mergaitės. Priėjusi arčiau, pirma į ką atkreipė dėmesį buvo pavardė, Gron.. Gronmigfar, kokia sudėtinga, - manė grifė pažvelgdama į varniukės veidą. Ji buvo šiek tiek apsiverkusi, tik Nihal nesuprato, kodėl.. Turbūt yra įvairių žmonių, vieni drąsesni, kiti drovus. Eris priklausė drąsuoliams, ji niekad nebijojo su niekuo bendrauti, ji net norėjo užmegzti kuo daugiau pažinčių su įvairiais žmonėmis.
- Tu nusiramink, nebijok, aš nieko tau nedarysiu, o antra, nieko tu man nesutrukdei, - nors gal biškį, - pamanė mėlynplaukė. - Kaip suprantu esi iš Varno Nago, taip? - Ir ką čia veiki? Turbūt klausi ir manęs, tai iš kart atsakysiu, atėjau pailsėti nuo triukšmo ir pamokų, nes jau tikrai pavargau, - pričiaupė burną pasakysiu paskutinius žodžius, kad nepasirodytu per daug plepi.
-
Apsiverkusi varnė šyptelėjo. Nežinia, ar tamsa jos šypseną atskleis nepažįstamajai. Net pati nepajuto, kaip atsidūrė prie pat užtiktos mergaitės. Bethany stengėsi negraužti savęs, jog sutrukdė jai kažką veikti ar mąstyti, mat puikiai žinojo, kad net sutrukdyta, ji sakytų, jog nesutrukdė. Kaip ir daugelis kitų. Kaip visi. Medutis žinojo, kad tebuvo pilka pelytė tarp grupės baltų pelių - šitaip mergaitė save matė pilyje ir visame magijos pasaulyje.
- Norėčiau patikėti, - pirštais nubraukė nuo vienos akies blakstienų susikaupusias ašaras, - mano gyvenime sunku atrasti tą, kuris būtų tikrai geras. Ai, atsiprašau, - vos nenusijuokė iš savo nemandagumo, - aš Bethany. Bethany Gronmigfar, o kuo tu vardu? Ir taip, aš esu iš Varno Nago, - pasuko galvą bei nužvelgė platybes, kurias atskleidė balkonas. - Eilinį kartą koviausi su savo vidiniais demonais, paklydau tarp koridorių gausos ir šitaip atsidūriau čionai. Žinau tai, tą jausmą, kai pavargsti nuo triukšmo ar pamokų. Kartais atrodo, kad pavargsti nuo visko.
-
Nihal nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų, kai ši priėjo arčiau, ji atrodė labai rami ir nedrąsi, lyg mažas nekaltas vaikas. Jos veide, labai neryškiai matėsi šypsena, kuri atskleidė merginos šiokį tokį grožį, kurį ji slėpė pro savo ašaras ir nedrąsu žvilgsnį.
- Nežinau, kodėl tu tokia liūdna ir nusivylusi gyvenimu, tačiau aš ne esu bloga, patikėk manim, nemėgstu kenkti žmonėm.. - mirktelėdama akimi tarė grifė. - Tiesa, malonu susipažinti, aš Nihal, Nihal Eris... iš tiesų aš daug draugų neturiu dėl savo išvaizdos kuri yra keista, pritari? - Norėdama praskraidinti Bethany nuotaiką šyptelėjo Eris. Nihal pažvelgė pro balkoną, kur galima matyti viską, netgi savo asmenybę, kuri yra nepąžystama sau - pamanė mėlynplaukė žvelgdama į tolį.
- Tiesa aš iš Grifų Gūžtos. - Nors gal Varno nagas su Grifais nelabai sutaria - pamįslijo Eris.
-
Bethany šyptelėjo atsiremdama į balkono turėklą. Akys žvelgė tolyn, klaidžiojo po apylinkes, o akimirką viskas pasidarė juokinga. Mergaitė vos sutramdė juoką, nors pirmosios jo užuominos visgi išslydo į viešumą. Blakstienos vėl apsunko nuo vandens, druskų ir kitų cheminių elementų mišinio, sudariusio skystį, puikiai žinotą kaip ašaros.
- Mano tėvas... - darėsi sunku kalbėti, praverti burną ir išleisti bet kokį garsą, - man niekas nepasakojo, tačiau pranešė, jog jis atsidūrė ligoninėje ir patyrė sunkią galvos traumą.
Varnė pati nežinojo, kodėl išpliurpė tokį asmenišką dalyką mergaitei, tuo labiau - prieš sužinodama jos vardą.
- Mėlyni plaukai - išties gražu, - šyptelėjo, o viena ašara nukrito žemyn, vos vos užkabinusi skruostą, - leidžia išsiskirti iš kitų. Pati norėčiau nešioti išskirtinę spalvą ant savo galvos.
Ji viskad buvo gera, draugiška ir šilta asmenybė. Jokios nelaimės negalėjo to atimti, jokie teorijų susigalvojimai irgi, vienišumas to paties iškrėsti negalėjo. Bet kodėl ji suprato tai tik dabar?
- Man koledžas nelabai rūpi, - gūžtelėjo. - Man užtenka to, kad esi šilta.
-
Nihal stebėjo Bethany, kuri dairėsi aplink ir stebėjo, tai kas yra matoma, tačiau jos akyse galima buvo vėl pamatyti ašaras.. ką padariau? Ką pasakiau? Kodėl ji vėl verkia? - bandydama išsiaiškinti kas vyksta su varne.. mįslijo mergiotė. Tačiau nieko aiškintis pačiai ilgai nereikėjo, ji pati viską pasakė.. tėvas ligoninėje, o ji nieko negali padaryti. Skaudžiau turbūt nebūna, - mąstė grifė, uždėdama ranką ant merginos pečio:
- Nusiramink, jis pasveiks.. - jau nieko nebenorėdama sakyti, nes bijojo ją vėl pravirkdyti.. - Taip mėlyni plaukai man patinka, išsiskiriu iš visų, to norėjau visą laiką, o mėlynus plaukus aš paveldėjau iš savo tėčio.. genai.. - nusišypsojo Nihal.
- Taip koledžas tikrai nėra svarbus, palyginus tai nulis.. svarbu esą geras žmogus, o koledžas tik mažas priedas, kuris nieko nereiškia.. - nusišypsodama tarė Eris. - Kaip su vaikinais sekasi? - Norėdama praskraidinti merginos nuotaiką ir nukreipti temą nuo tų liūdnų nužvelgė į tolį, atsimindama Suzu, tą juokingą, mielą vaikiną..
-
Bethany pasigailėjo, jog nusirėžė plaukus. Visgi, jau pavasaris, turės galimybę juos užsiauginti vasaros metu, tačiau, kad ir kaip bebūtų, be kirpėjos patarimų bei kasdienių apsilankymų kirpykloje, nieko nepeš. Gaivus vėjo gūsis atpūtė sruogą iki veido ir akių, o ši it pripratusi, plaukus stumtelėjo atgalios.
- Tikiuosi... - jautė, jog Nihali pasakė šiuos žodžius, kad mergaitė nepravirktų. Medutis išties troško pokyčių, tokių kaip plaukų spalvos pakeitimas.
- Norėčiau levandinės spalvos plaukų, gal persikinės. Šiaip, esu patenkinta ir savąja, - šyptelėjo. Priėjus kalbai prie koledžų, tik linktelėjo pritardama mėlynplaukės nuomonei.
- Na... - pajuto, kaip ėmė šypsotis it kvailė, - yra toks vienas. Pradžioje, mūsų bendravimas buvo palyginus labai keistas, tačiau manau, jog viskas dėl to, kad jam sunku pritapti magijos pasaulyje, - mintyse iškilo paskutinis susitikimas Kiauliasodyje, - nesenai buvau atsitiktinai susitikus jį Kiauliasodyje. Buvau tikrai blogos nuotaikos, o jis, bandydamas pagerinti mano nuotaiką, rodė ir pasakojo teigiamus dalykus aplink... - susiprato, jog per daug išsiplėtė, - o kaip tavieji reikalai? - kilstelėjo antakius ir šyptelėjo. Išties, varnei reikėjo bendravimo.
-
Nihal jau pradėjo džiaugtis, kad pralinksmino merginą ir šios akyse jau buvo nebematyti ašarų. Mėlynplaukė džiaugėsi turinti talentą pralinksminti žmones ir mokanti bendrauti. Tačiau jau retkarčiais norėjo pabūti ir viena,be jokių pašalinių, nes triukšmas ir tie klyksmai erzino mergaičiukę.
- Žinai, jai tiesą sakant, nesugalvočiau dažyti savo plaukų ir tau nepatarčiau, nes tavo plaukų spalva išties yra labai graži. - Pasakiusi apie plaukus nusišypsojo Nihal ir išklausė varnės pasakojimą apie vaikinus. - Puiku, nebijok moku laikyti paslaptis labai gerai, jau ko ko, bet paslapčių niekam nepasakoju. Man su vaikinais, - Nusijuokė Nihal ir tęsė toliau, - Yra toks vienas grifas, tačiau jis truputį keistas, susitikom Žiobarotyros pamokoje, kai buvo pamoka su tais, kaip ten jie atrakcionai, tada mes susitikom ir dirbom dviese, jis buvo labai fainas, tačiau nežinau ar dar kada nors jį sutiksiu, - tikiuosi ne per daug aš išplepėjau, dieve, kaip nemoku nulaikyti liežuvio.- O kodėl tu tokia jautri? Gal neturi su kuo pasikalbėti? Jei nori visada galim susitikti ir pabendrauti, viena kitai pasipasakosim? - bandydama padėti mergaitei tarė Nihal.
-
Ji žvelgė į alsuojančią naktį, žavėjosi tais tamsoje pasislėpusiais šešėliais, kurie dienos metu atrodo visiškai kitaip. Mergaitę žavėjo tos mėlynplaukės bendravimas ir šiluma.
- Kai kurie sakydavo, kad mano plaukai tarsi auksas, - šyptelėjo, - turbūt jų spalva primena švelnų aukso atspalvį.
Bethany nusijuokė. Po ilgos pertraukos sklido jos juokas, o jai nebespaudė krūtinės srities. Paslaptis kaip ir pažadus, varnė laikė visados, gal todėl dažnai nudegdavo ir būdavo išnaudojama, bet tai nebuvo svarbu tuo metu. Medučio mintyse kirbėjo paskutinis susitikimas su klastuoliu. Negi ji jo pasiilgo, kad jau ėmė galvoti, kada jį susitiks?
- Gaila, Žiobarotyros pamokų nesu pasirinkusi, tad turbūt jo nesu mačiusi, - prikando liežuvį. - Žinoma, kad sutiksi! Būtent tada, kai nesitikėsi to, patikėk.
Akimirką pasijuto it žarsčiusi patarimus apie santykius, nors jai pačiai reiktų tokių.
- Aš esu jautri. Visą laiką noriu atsikratyti šios savybės, tačiau ji manęs nenori paleisti, - lengvai atsiduso, - išties, retai randu su kuo pasikalbėti. Tai skamba keistai, ypač, kai bendrauji su dauguma savojo koledžo mokinių, bet nerandi kam išsipasakoti...
Bethany užsisvajojo, net nepastebėjo, kaip ėmė ir nutilo
- Ei, - papurtė galvą į šonus, grįžo į realybę, - ar mums jau nereikėtų traukti atgal į miegamuosius? Atrodo, jau vėlu.
-
Nihal stebėjo tolį.. Tiksliau tą, kas matėsi pro balkoną ir tuo pat metu klausėsi merginos, kuri taip pat čia užklydo pailsėti, nuo kitų.. nuo triukšmo, kuris vargino..
- Na gal, na gal ir sutiksiu, - šyptelėjo mėlynplaukė varnei ir toliau spoksojo į ežerą, kuris buvo toks ramus, lyg prieš kylant stipriai audrai.
- Jei nerandi su kuo pasikalbėti, visada gali susirasti mane, dažnai būnu čia, kai bus sunku ir norėsis verkti ateik, gal mane surasi. - Pamerkusi akį Bethany, Nihal norėjo tęsti toliau, tačiau ji nutilo ir nieko nebepasakė, tik trečiakursė pamatė, kaip Beth žvelge į tolį ir nieko nesako... - Ėj, kur pradingai? - pradėjo ranka masikuoti palei veidą.. ir štai ji atkuto.
- Taip, taip gal eime.. - paskutinį kart žvilgtelėjusi pro balkoną, patraukė link miegamojo.
-
Bethany apsidžiaugė, jog pagaliau rado žmogų, su kuriuo galėjo bendrauti nesivaržydama, nors išties, dar šiek tiek varžė save, pamažu leidusi vadeles lauk.
- Žinoma, kad sutiksi! - mirktelėjo. - Ak, ir aš tą burtininką norėčiau sutikti...
Ji taip nutolo savo mintyse, ypač paskendo prisiminime apie Kiauliasodį, kad vos pastebėjo Nihal, mosikavusią su ranka priešais veidą.
- Atleisk, - nusijuokė, - šiek tiek paskendau prisiminimuose, - švelniai, nesunkiai atsiduso. Bethany paskutinį kartą nužvelgė vaizdą pro balkoną ir pati patraukė lauk. Viskas vyko taip greitai, mergaitė vos prieš akimirką įsigrūdo čionai su ašaromis akyse. Bent jau taip jai atrodė.
- Kada nors susitiksim, - spėjo sušnabždėti naujos draugės pavymui ir pati greitai šastelėjo miegamojo link.
-
Ruduo, šiltas, saulėtas ir gražus rudens vakaras. Nuostabus laikas išeiti su draugais pasivaikščioti, patirti naują nuotykį prie ežero pakrantės arba kažką smagiai prisidirbti. Visgi, Katrilė geros nuotaikos beveik neturėjo, o kodėl, nežinojo. Į balkoną atsibeldė likus minimum valandai iki susitikimo su menkai pažįstama mergaite, su kuria turėjo pjaustinėti moliūgus. Raudonplaukė sėdėjo prie balkono krašto, ant šalto grindinio, pečius apsidengusi žaliu pledu. Išties, vėsu nebuvo, bet nenorėjo rizikuoti - nenumanė, kiek laiko užtruks. Plaukai, kurie tądien nebuvo ištiesinti, nuo menkų vėjų gūsių pakildavo nuo pečių, pakabėdavo keletą sekundžių ore ir palengva nusileisdavo. Devinos žvilgsnis klaidžiojo po matomas apylinkes, medžius, visą gamtą ir kitką. Šalimais gulėjo nedidelis peiliukas bei trys mažyčiai, jau paaugti spėję, moliūgai. Mergaitė atsiduso, bandydama suprasti, kas dėjosi jos mintyse ir gyvenime.
-
Airina šiandien jautėsi kiek sušalusi. Susirgti nuo šiol nebebijo – matyt todėl, kad ligos ją lydi it geriausios draugės. Jos organizmas nėra labai atsparus, o šią spalvotą rudenio dieną ji vis tiek panoro išeiti į gryną orą. Vis dėlto, susitarus susitikti su klastuole buvo jau seniau, tad atšaukti įdomios veiklos nelabai ir norėjo.
Dėl visa ko apsigaubė tamsiai mėlynu pledu pečius ir pagriebė tamsų, velvetinį maišelį su pora moliūgėlių, keletą peiliukų ir dantų krapštukų bei išėjo iš aukštojo varno nago bokšto.
Pasiekusi balkoną, įžengė ir apsidairiusi pamatę Katrilę – dailių raudonų plaukų mergaitę.
– Mm, sveika, – šyptelėjo ir atsisėdo priešais, išsitraukusi turimus daiktus, taip pat rankose pavartydama oranžinį, dviejų delnų dydžio moliūgą, pasiruošusi pradėti.
-
Išgirdusi artėjančius žingsnius balkone, mergaitė šyptelėjo. Pagaliau. Pagaliau ji atėjo. Nežymiai pasimuisčiusi, Katrilė pirštukais patraukė raudonus plaukus nuo veido, nes jau badė akis, ir pasuko galvą atėjusiosios link.
- Labutis, - šyptelėjo. Devinai Helovino šventė itin patiko - nuo mažens kraupiosios nakties laukdavo labiau, negu Kalėdų. Skambėdavo neįmanomai ar neįtikimai, kai pati taip pasakydavo, bet tai buvo tiesa.
- Tai, - pasigriebė viena ranka peiliuką, o kitos rankelės pirštais atsirideno moliūgą iki savęs, - kaip ir su kuo žadi švęsti Heloviną? - pabandė užmegzti pokalbį, nes nejauki tyla po truputį ėmė žudyti. Atsargiai, tarsi moliūgas būtų trapus, peiliuko galiuku įsmeigė į žievę ir tuomet staigiu judesiu susmeigė visus ašmenis į vidų.
-
Jau beveik įpusėjo vasara. Saulė šildė aptilusias Hogvartso apylinkes. Mokslo metams pasibaigus jai, Santai Marcelei Desmet, kaip ir visiems mokiniams reikėjo palikti mokyklą. Buvusioji profesorė laukė momento. Momento kai mokykla bus tokia tusčia, kad gali veikt ką nori ir niekas apie tave nieko blogo nepagalvos (na, neskaitant tų judančių paveikslų, kurių pilyje kaip prišikta).
Patekti į pilį nebuvo sunku, mat ji dar dokumentuos skaitėsi kaip ateities būrimo dėstytoja. Pėstute pasiekusi duris, Desmet užėjo pilyn ir patraukė į savo mėgstamiausią vietą - balkoną esantį viename iš viršutinių aukštų. Nuo ten apžvelgė visą matomą teritoriją. Prie šios vietos ji jau buvo pripratusi, tačiau žinojo viena - nereikia priprasti prie vietos, nes ji tavęs nepaleis.
- Sudie, Hogvartse. - Nebyliai atsisveikino su mokykla ir gan greit paliko burtų apsuptį.
-
Tik. Tak. Trumpa tyla. Tik tik... Tak...
Jeigu tai nebūtų taip netikslu, neryžtinga ir kintama, galėtum pamanyti, jog tai laikrodis. Tie labai tylūs žingsniai, ataidintys iš koridoriaus. Vis garsėjantys, tai nutylantys, tai vėl pasigirstantys. Durys į balkoną prasivėrė, tylutėliai sugirgždėdamos.
Tiik. Tak. Tak. Dunkst.
Į akmeninį ar plytinį kaip ir visa pilis balkoną įžengė Nuodų ir Vaistų profesorius. Galima sakyti, kad jau buvęs profesorius, mat po metų grįžimo vėl pridavė direktorei atsistatydinimo lapelį. Galbūt ir nebesugrįš. Galbūt ne tik todėl, kad nebesugeba apsispręsti, kur jis nori būti, ir direktorė jo nebeįleis atgal. Galbūt todėl, kad jis pats nebeturės nei jėgų, nei noro sugrįžti.
Viskas primena praeitį. Hogvartse Sorenas praleido tiek daug metų, kad netgi pačiam keista. Nebesinori eiti į ligoninę, retai jis beapsilankydavo ir Grifų Gūžtos kambariuose, nors vos grįžęs vėl tapo raudonojo koledžo vadovu...
Von Sjuardas atsiduso, o su šiuo jo judesiu sutapo ir voro, miegančio vidinėje jo apsiausto kišenėje, pabudimas. ,,Pažadinau?" - apgailestaudamas paklausė vampyras, bet jokio atsakymo nesulaukė. Galbūt voras tik šiaip sau sukrutėjo, vėl sapnuodamas ką nors įtempto.
,,Kiek ir čia prisiminimų..." - pamintijo vyras, atsmaukdamas apsiausto rankovę, tuomet nusegdamas bei atraitodamas ir marškinių rankovę. Ant riešo kaip visada sukiojosi kompasas. Sorenui von Sjuardui prieš akis prabėgo visas filmas, kaip tas kompasas atsirado ant jo rankos. Kaip magiški dažai, visas paveikslėlis įsigėrė į ranką ir liko ten visiems laikams. Aišku, nesunku būtų jį panaikinti... Bet ne. Tegu liks.
Burtų Trikovės Turnyro buvęs dalyvis kurį laiką pastebeilijo į besisukančią rodyklėlę. Anksčiau ji rodė vieną kryptį. Gana tiksliai. Vyro akys apsiniaukė šiek tiek dar labiau, negu jau buvo apsiniaukusios. Dabar rodyklė nuolat sukosi ir siūbavo, tai šen, tai ten. Rodos, viskas Soreno viduje išsibalansavo taip, jog jis bemaž nebesuprato, ko nori. Per nugarą nubėgo šiurpuliai - galbūt dėl gilaus suvokimo, kaip visi šie metai stipriai jį paveikė. Aišku, keli mirtingieji negalėjo visiškai sugriauti kelis šimtus metų statyto pasaulio, bet...
Sorenas pirštu palietė tatuiruotę. Nieko nenutiko. Ne taip, kaip anąsyk. Niekas niekur jo nenukėlė. Nebent pats užsiburtų ranką. Niekas dabar nepasakys, kur eiti. Galima įveikti sovietų armijos dydžio psichučių gaują, bet negalima prikelti žmogaus. Galų gale, jis juk jau susitaikė su juo. Tik vis kirbėjo sąžinės graužimas. Ir vienatvė. Nepakeliama vienatvė, nes jis buvo ne vienas ir kartu - visiškai vienišas. Kažkur buvo Gabriella, kažkur liko Raveno kūnas, kažkur liko Solveigos kūnas, kažkur buvo Fasiras... Kažkur dar turėtų būti ir jo giminaičiai. Galbūt nebekalbantys nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai. Kažkur. O Sorenas žinojo tik vieno sau artimo žmogaus buvimo vietą - Natalie Pierinos Wright - von Sjuard kapą. Atrodo. Nebuvo tuo tikras. Na, ir dar vieną kapą. Gal du.
Gal ir jam jau laikas?.. į kapą?..
Ech, šitame balkone jis taip pat įvykdė ir pavertimą. Dabar bemaž pykino tai prisiminus.
,,Už tuos gerus prisiminimus ir gražiai praleistą laiką mes galime padovanoti tiems žmonėms tą savo sielos gabalėlį, kad ir visiškai su jais susipyktume." - atsiminė Sorenas. Mintis skambėjo ne visai taip. Jis nebegalėjo atsiminti, kaip tai skambėjo iš tikrųjų. Pasijautė mažumėlę beviltiškai, lūpas perkreipė žiaurokas, savisarkastiškas šypsnys. ,,Padovanoti tą savo sielos gabalėlį... Horokrusas po horokruso ir aš nužmogėjau niekad nė nebuvęs žmogumi."
-
Elridė neskubėdama ėjo jau pažįstamais keliais link pažįstamos vietos. Ji žinojo, kur šią dieną nuves jos laibos kojos ir žinojo, ką toje vietoje veiks. Mergaitei užkniso sėdėti savo kambaryje, būti lauke taip pat nesinorėjo, bet gražių vaizdų pasižiūrėti norėjosi. Prisiminusi pirmąjį kartą, kai buvo balkone nejučia atsiduso. Jis būtų buvęs visiškai paprastas ir galbūt net malonus, jei ne ta mergiotė užklupusi baltapūkę. Depresiškas padarėlis sugadinęs visą laiką, bet žaliaakė tikėjosi, kad šį kartą balkone nieko nesutiks, kad šį kartą galės pabūti su savimi, nes, tiesa sakant, jau atsibodo. Kad ir kur žmogiukas nueitu, ten žiūrėk kažkokie vaikėzai užtiks ją ne pačiu geriausiu metu.
-Jeigu čia kažkas bus aš išspirsiu jį pro tą nelemtą balkoną... Prisiekiu...-tyliai su savimi šnekėdama grifė pakėlė akis. Ji jau buvo balkone, bet, kaip netikėta, nebuvo viena. Iš pradžių užėmęs pyktis persimainė su didžiule nuostaba suvokus, kad tai nebuvo kažkoks mokinys. Vat ir išnyko Elridės pažadas išmest pro balkoną žmogų, koks mokinys atrastų jėgų tą padaryti su profesoriumi? Nors, gal būtų visai gerai, Nuodų ir Vaistų pamokos ji nekentė, nes ten vien tik nelaimės ir negatyvios emocijos, tas profesorius tikrai tuo mėgavosi.
-Aš...-norėdama kažką pasakyti grifiukė vėl sustingo, ji atsiminė, kai ką svarbaus. Keista, kad būtent šio vyruko jai reikėjo ir kad būtent jam turėjo tuo greičiau perduoti nelabai šaunius dalykėlius.
-
Kodėl iš visų Žemėje egzistuojančių savybių lengviausia prarasti žmoniškumą?
Sorenas įkvėpė pavasariu, o gal net jau ir vasara dvelkiančio oro, pajuto, kaip pienių kvapą atnešęs vėjas it pašto pasiuntinys dviračiu ar riedlente pervažiavo jo barzdą. Na, ir per veidą. Ir rankas. Tokia maloni vėsa, lengvumas. Gaila, kad jaučiamas tik fiziškai. Kompasas vis dar negarsiai sukiojosi - tai šen, tai ten, tai keliskart apsisukdamas aplink ciferblatą. Von Sjuardas užtraukė marškinių ir chalato rankoves atgal. Bevertis daiktas. Nors tatuiruotė visai graži, reikėtų pripažinti. Bet tiek tos naudos. Iš rublio naudos daugiau. Net iš lito, nors ir anas jau seniai dingęs iš bankų akiračio. ,,Už du litus, senas skolas, kišenėj liekančius vorus..." - atsiminė vampyras. ,,O ne rankas?" - išgirdo abejonę savo mintyse. Šyptelėjo. ,,Iš tikrųjų..." - pritarė jis. Per nugarą vėl perbėgo šiurpuliai. Vienąkart Fasiras užėjo pas jį persigandęs. Dabar eliksyrininkas jau net nebeskyrė, ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai tebuvo sapnas. Kai dienos eina kaip metai, žmonės eina kaip sapnai.
,,O gal reikėtų aplankyti Fasirą? Gal jam būtų įdomu pakeliauti..." - pamintijo von Sjuardas.
,,Kvėšti, seni. Pamiršai, kad tu jam esi Stalinas, Mobis Dikas ir dvidešimt antro balo žemės drebėjimas viename?" - bemaž nusispjovė voras, pats paveiktas to liūdesio ir piktumo.
,,Tokio laipsnio nėra", - švelniai pataisė jį eliksyrininkas.
,,Tai susimąstyk."
Tai irgi teks užmiršti. Tiksliau, susitaikyti, mat užsimiršta viskas, ką šiaip bene labiausiai spaudi prie širdies ir brangini. Kaip smėlis. Kuo labiau spaudi saujoje, tuo labiau byra pro kraštus.
Vyriškis smiliumi nubraukė purvą nuo balkono turėklo, patrynė tai tarp pirštų. Kuo tik nebuvo apaugusios šlapios akmeninės Hogvartso sienų plytos - purvais, samanomis, paukščiukų lizdeliais, vietomis - dumbliais ir neaiškios kilmės, eliksyrininkui nepažįstamais vijokliais.
Sorenas išgirdo kažką ateinant į balkoną, išgirdo ir tą tylų pagrasinimą jam, nežinant, kad ten jis. Visgi neatsigręžė, iki kol durų sugirgždėjimo išduodamas žmogaus atsiradimas čia būtų pakankamai aiškiai girdimas bei suprantamas net ir paprasčiausiam mirtingajam. Dar vienas prisiminimas. Gerai, kad Hogvartsas neturi destruktyvių ir depresiškų nuotaikų kamuojamų išplautasmegenių sargų.
- Labas, Elride, - mergaitę tarpduryje profesorius von Sjuardas atpažino iškart ir šyptelėjo įprastine liūdnoka šypsena. Paklausė savęs, kaip to nepadarė dar jai ateinant. Jai pradėjus sakinį ir labai jau sutrikus, juodabarzdis nenusisuko atgal į miglotus, žavingai žalius laukus ir medžius, supančius ir slepiančius Hogvartso pilį. Tik ramiai į ją stebeilijo, lūkuriuodamas, kol ji atsigaus po nedidelio šoko ir sudėlios mintis, kaip jau jai patiks. Ko gero, jis greitai iš čia ir išeis - nėra ko ilgai žvalgytis į praeitį.
-
Grifė spoksojo į Nuodų ir Vaistų profesorių dėliodama savas mintis. Jos galvoje buvo visiškas balaganas, nes mergaitė nežinojo, nuo ko turėtų pradėti, ką turėtų pasakyti, o ką nutylėti. Blogiausia buvo tai, kad ji visko nežinojo ir ne viską atsiminė. Elridė pajautė nusivylimą, kad negali padaryti tokios lengvos užduoties, nors, visgi, ar užduotis gali būti lengva, kai ji nežinojo, kas nutiks Fasirui. O kas, jei tas prakeiksmas bus mirtis jam? Būtent ši mintis ir sunkino viską ir pūtė iš mažo nesunkaus dalykėlio vos įveikiamu dalyku.
Žaliaakės žvilgsnis trumpam nukrypo į iš balkono matomą vaizdą tolumoje, nors, kadangi mergaičiukė paliko savo akinius, vaizdo puikiai įžiūrėti nesugebėjo. Susipratusi, kad ji vis dar tyli ir nesugebėjo pasakyti nei vieno žodžio paauglė šiek tiek nuraudo.
-Fasirui pavojus,- baltapūkė greit išpyškino jau kurį laiką galvoje besisukančius žodžius ir nužvelgė Soreno akis, kurios buvo taip pat išskirtinės. Jai buvo įdomu, kas tuo metu dėjosi padaro, esančio prieš ją, galvoje. Ji norėjo žinoti tas mintis, kad suvoktų, ką turi sakyti, o ką nutylėti, bet, deja, ypatingų galių mergaičiukė neturėjo.
-Jis turbūt perims prakeiksmą nuo savo elfo,-atsiminusi Edgaro žodžius, kuriuos laikė savo galvoje, kad neiškreiptų informacijos, mergaitė mąstė nusišypsoti, bet susivokė, kad tai būtų kvailoka. Tad, nežinodama, kaip pašvelninti situaciją, tiesiog laukė ieškodama bent kažkokios užuominos, ką mąsto vyrukas, kaip jis jaučiasi. Nors Grifė nujautė, kad žmogus gerai jaustis negali. Tas profesorius sadistas, bet, jos manymu, ir tokiems savi vaikai turėtų rūpėti ir labai, nors, aišku, tada galvoje šmėsteli pačios mergaičiukės tėtis, kuriam, regis, buvo visiškai nusišvilpt, egzistuoja Elridė, ar ne. Jos širdis suspurdo, bet ne iš laimės. Ji žvelgė į vyro, esančio prieš ją, akis ir mąstė. Soreno mergaitė nepažinojo, o kas jei Edgaras taip pat to vyruko puikiai nepažinojo ir apsigavo ir mergaitė, išdėsčiusi visą padėtį, tik pakenks Fasirui?
-
Sorenas dar kiek pastypsojo, pasirėmęs į balkono turėklą. Į neilgus plaukus įsisuko vėjo gūsis, porąsyk pakedeno ir nuklydo kažkur tolyn. Vampyras dar kurį laiką susimąstęs pavėpsojo į melsvą tolumą, kurioje tilpo ir Uždraustasis miškas, ir nematomos Hogvartso ežero platybės, ir kažkokie griuvėsiai, ir nelabai smagūs prisiminimai, ir, ir... Profesorius žengtelėjo atgal lyg parblokštas dar vieno miniatiūrinio vėjo šuoro. Iš tikrųjų tai jau norėjo iš čia išeiti, juolab, rodos, kad šiandien šis balkonas turėjo ne vieną lankytoją, ištroškusį ir peralkusį vienatvės. Tiesiog išdžiūvusia burna ir perkepusiu skrandžiu nuo begalybės žmonių, pokalbių, mokslų ir dėmesio. Von Sjuardas tai suprato ir gerbė, tad nusprendė išeiti. Nieko taip ir nepasakęs. Bet tuomet, kai jis prisivertė užbaigti savo vienatvės valandėlę, jautri klausa užfiksavo du žodžius, kuriuos išgirdus suvirpėtų bet kurio tėvo širdis. Sūnui pavojus.
Auksinės eliksyrininko akys kiek prisimerkė ir įsmigo į Elridę. Mažumėlę įtarus, nustebęs žvilgsnis. Iš kur gi ši grifė gali tai žinoti? Argi Magijos Ministras bendrauja su savo buvusiu koledžu? Nee, vargu. Absurdas. Nesąmonė. Ne. Nebent... Galbūt Elridė skaito ,,Magijos žinias". Geras laikraštis, na, neblogas. Tik ant jo viršelio Fasiro nuotrauka būdavo taip dažnai, jog Spaikas, tai užmatęs, laikraštį iškart kaži kur nukišdavo, kad tik Sorenas nebūtų ,,depresuotas" dar vieną vakarą.
- Kaip suprasti? - visas savo abejones ir nerimą mokytojas sugebėjo sudėti į du žodžius. Na, iš tikrųjų tai ne viską. To buvo per daug, kad ir į romaną būtų galima sudėti. Vampyro delnas susigniaužė į šaltą kumštį. Ne, to šiandienai per daug. Kaip... Kas... Kodėl apskritai? Argi Fasiras galėtų jį kviestis pagalbos? Visi šie klausimai užėmė ką tik permąstytų prisiminimų vietą, užpildė ir perpildė mintis. Kažkas buvo visiškai nelogiška.
,,Tu tik neskubėk daryt išvadų..." - atsargiai tarstelėjo Spaikas.
-
Mergaitė stebėjo Soreną ir jai darėsi bloga, tiesiog pykino. Kodėl būtent ji turėjo viską pasakyti, kai to bijojo? Kur yra jos Grifiškumas? Nes būtent tuo metu, kai reikėjo viską ramiai paaiškinti, baltapūkė pasijautė kaip drebulė vėjuotą rudens vakarą. Ir galbūt nieko tokio nebūtų, jei tai būtų pirmas kartas, kai paauglė bijo tokio, rodos, paprasto dalyko.
-Na, Fasiras iš kažkur gavo namų elfą, šis buvo prakeiktas, ar kažkas panašaus ir dėl to jam pavojus...-Elridė bandė kažką paaiškinti, bet nelabai suvokė, ko nori Nuodų ir Vaistų profesorius, atrodo, perdavė tai, ką turėjo. Pakrapščiusi pakaušį grifiukė svarstė, kaip kvaila, kad ji nesugeba perduoti paprasčiausių žodelių. Nors, ne kiekvienam vaikui tenka perduoti kažkam, kad jo sūnui pavojus ir šiam gali nutikti bet kas, bet tikrai kažkas blogo.
-Gal gali pabrėžti ko nesupranti?-niekaip neišmąstydama, ką turėtų jam pasakyti aiškiau, o ką nutylėti, mergaičiukė klausiamai nužvelgė vyrą su viduje jaučiama užuojauta. Jos pačios ta žinia netenkino, kadangi gerai užsibaigti viskas negalėjo, bet ji visą laiką bandė įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis prieš ją esantis žmogus, ir, deja, viskas, kas dėjosi jos viduje nebuvo malonūs jausmai.
-
Visgi tokie sūkuriai mintyse dar niekam nepadėjo spręsti problemų. Nors vampyrams deguonis nebuvo būtina, Sorenas porąsyk pripildė ir ištuštino oru savo plaučius. Gilus kvėpavimas nuramina ne tik gyvuosius ir mirtinguosius. Elridė vapėjo neaiškiai, bemaž įtartinai. Nors Grifų Gūžtos vadovas nemanė, kad ji galėtų ką nors jam primeluoti. Kita vertus, jis daug ko nemanė savo gyvenime, ir tas nemanymas buvo didelė ir nereta klaida.
- Iš kur žinai? - paklausė eliksyrininkas tyliai. Pagalvojo, kad jo grėsmingi, lakoniški sakiniai mergaitę galėjo ir bauginti. Gal šiuo atveju tai ir nėra blogai. Visgi net nesulaukęs atsakymo į pirmąjį klausimą jam įkandin vyras pasiuntė ir antrą: - Ar tai Fasiras tavęs prašė tai pranešti?
Logiška, kad ne. Logiška, kad tai gali būti spąstai. Ko nesugebėtų Magijos ministras su sau pavaldžia šutve įvairiausio plauko ir patirties burtininkų? Vienišas, lazdelių magijai katastrofiškai negabus vampyras čia būtų kaip šimtakojui šimtas pirmoji koja ar ereliui bėgimo takas. Labiau nereikalinga už nereikalingą.
Taip, iš tikrųjų. Sorenui reikėtų pranešti asmeniškai nebent apie jo sūnaus mirtį. Bet ir šito nereikėtų, nes praneštų visa mokykla arba ,,Magijos žinios", minėtos jau prieš tai. Visi kiti atvejai, jeigu tik turėtų saugumo ir nekenkimo Sorenui sąlygą, yra nelogiški.
- ,,Galite", nes aš profesorius dar kelias dienas, - negalvodamas pataisė Elridę profesorius von Sjuardas. - Nesuprantu, kodėl tu man tai praneši.
Tai turėjo nuskambėti keistai, labai keistai. Bemaž piktai, jei pažvelgsime iš baltapūkės grifiukės pusės. Tarsi Sorenas nenorėtų to girdėti. Po teisybe, ir nenorėjo. Kažkuria savo dalimi. Ir didžiąja visgi norėjo. Tik kažin, ar jam pačiam tas buvo gerai.
-
Mergina nespėjo atsakyti į vieną klausimą, kai išdygo ir kitas. Užfiksavusi galvoje, ką turėtų atsakyti grifiukė dar pasvarstė truputėlį, ar sakyti tiesą, mat, nežinia kodėl, nepasitikėjo tuo profesorium, nors... ką čia nežinia, juk jai jis buvo profesorius sadistas. O tada pasigirdo frazė, kuri ją supykdė. Elridės akys ėmė žaibuoti pykčiu, mergina stebeilijosi į vyruką, esantį prieš ją su didžiuliu šleikštuliu.
-Man visiškai nusispjauti tu profesorius, ar ne, jei nenori nieko žinoti ir tau svarbiau tavo orumas ir kažkokia didybė, o ne sūnus, tai aš galiu nieko nebesakyti ir išeiti, bet čia darysi didelę klaidą,-mergaitės ranka traukėsi prie kišenės, kurioje buvo burtų lazdelė, ji labai niršo, bet galbūt ir gerai, kadangi drąsa veržėsi per kraštus. Grifė suvokė, kodėl Fasiras nenorėjo, kad jo tėvas žinotų, kas jam gali nutikti, bet turėjo perduoti tą žinią, nors iš tikrųjų reikiamus žodžius baltapūkė pasakė, tai kam jai dar kamuotis su tuo seniu?
-Manęs prašė Edgaras, todėl ir turėjau pranešti, bet, kaip matau, iš to jokios naudos...-paskutiniąją dalį mergaičiukė pasakė labai tyliai, džiugiu, kad ji bent nepratrūko visokiausiais keiksmais, nors, ką gali žinoti, paauglė balkono dar nepaliko, profesorius taip pat.
-
Sorenas palenkė galvą taip, kad, jei būtų užsidėjęs akinius, į Elridę smigtų mokytojiškas žvilgsnis per jų viršų. Nors paimk už pakarpos ir nusinešk ten, kur reikia. Kaip tą Choladsercą, kuris, kiek teko girdėti, vis dar svyrinėdamas maišosi kažkur palei Atlanto vandenyno krantus, tarp bangų paklaikusiomis akimis dairinėdamasis nekenčiamų akių. Piktas Elridės veidas taip gyvai atspindėjo ano vaikio emocijas, kad Sorenui bemaž norėjosi liūdnai šyptelėti.
Ne veltui sakoma, kad istorija nuolat kartojasi.
Nors kartais galima išvengti tų pačių klaidų.
- Tai elementarus mandagumas, Elride, - pakreipė galvą profesorius, neįdėdamas į savo žodžius tos nostalgijos ar sumišimo, kuriuos dabar jautė. Sumišo, aišku, ne dėl Elridės istorijos panašumo, o dėl to, kad pasijuto pasenęs. Dabar jaunimui galbūt būdinga su vyresniaisiais bendrauti kitaip.
Kurį laiką Sorenas patylėjo, kaip jam jau ir buvo būdinga.
- Edgar'as Jeffter'is? - turbūt labiau retoriškai perklausė eliksyrininkas. Abejonių dėl sūnaus sumažėjo. Taip viskas dėliotųsi netgi logiškiau. Jeigu tik Edgar'as jau prieš tai nebūtų jo įtraukęs į nelabai malonią situaciją.
- Ar dalyvausi mokslo metų pabaigos šventėje? - lyg tarp kitko staiga pasiteiravo von Sjuardas, žengtelėdamas arčiau durų. Darsyk atsigręžė į mergaitę.
-
Merginos akys toliau liepsnojo, ji nesuvokė, kaip tas žmogus gali taip ramiai reaguoti į viską.
-Lyg žmogui kalbant apie gan svarbius dalykus galvoj lindėtų mintis "kad tik viską pasakyti mandagiai..."-mergaitė prunkštelėjo. Kuo tolyn, tuo labiau Elridė ėmė nekęsti Soreno. Jai norėjosi pamatyti bent kruopelytę įrodymo, kad tam vyrukui rūpi, tai ką jai sako, bet šis ja net pasitikėti nenori.
-Nea, Edgaras Kirvagalvis...-sarkatiškai leptelėjusi nesąmonę Grifiukė toliau nenuleido akių nuo Nuodų ir Vaistų profesoriaus. Ir kaip žmogui gali būti rami sąžinė nė nepasidomėjus, kokiomis aplinkybėmis viskas gaunasi, kodėl, nė nepaklausus kuo jis gali padėti? Baltapūkė stengėsi nemąstyti apie tai, savo užduotį ji atliko, tačiau pyktis ėmė viršų ir mintis, kad išmes žmogų pro balkoną vis labiau ir labiau gundė.
Grifiukė žagtelėjo nesuvokusi klausimo esmės. Paauglė įtariai nužvelgė Sorena ir suraukė kaktą.
-Kokio velnio tu manęs klausi tokių nesąmonių!-mergaičiukė užrėkė ant vyresniojo žmogaus ignoruodama viską. Tai, aišku, kam tas amžius ir viskas, įžūlumu per penkias minutes neatsikratysi, juolab, kai žmogų valgo įniršis ir pyktis.
-Ir nežinau, jei netingėsiu,-kiek tylėliau, be rėkimo, atsakė mergaičiukė.
-
Sorenas uždėjo savo šaltą delną ant galbūt kiek šiltėlesnės durų rankenos, kurią įšildė slenkanti per dangų saulė. Rankos odos temperatūros receptoriai bet kurią akimirką primena, kad nesi labai gyvas. Profesorius atsigręžęs dar žvelgė į tūžtančią grifiukę. Daugeliui jų bent jau pirmuose kursuose esti būdingas bemaž čigoniškas karštakošiškumas ir polinkis į peštynes. Savaime aišku, jam buvo penki šimtai metų, bet visgi kodėl jį paskyrė į Grifų Gūžtą? Kita vertus... Gal viskas su tuo ir gerai.
Išgirdęs paaugliškus skundus darsyk, barzdotasis eliksyrininkas nusprendė jų nebekomentuoti. Vaikis buvo mažai dar patyręs, o ir augino jį ne kokia pagyvenusi rumunų šeima, o dvidešimt pirmo amžiaus, modernūs burtininkai. Arba ne. Kaip jau galima nesunkiai pastebėti gyvenime, išankstinės nuostatos esti dažna klaida vertinant žmones.
Į kirvagalvį Sorenui beliko šyptelėti, nors snukis buvo apaugęs taip tankiai, kad ta šypsenėlė atrodė labai jau netikra ir nežymi.
- Vadinasi, nenori, - padarė išvadą profesorius, nusigręždamas į duris. - Gali susidėti daiktus. Iškeliausim. Tikiuosi, keliauti oru ar židiniais tau teko, - pasakė jis ir žengė pro duris. - Turėtum vykti, nes turėsiu tau ir Edgarui klausimų, - dar žybtelėjo auksinėmis akimis tiesiai į Elridę. Paskutiniu sakiniu paliko diplomatinę žinutę - rinkis, gali ir nekeliauti. Numanė, kad paauglė nebus patenkinta ir dėl siūlymo palikti Hogvartsą. Paaugliai retai būna patenkinti.
Sorenui šitoje istorijoje vis tiek kažko trūko, nors nuojauta sakė, kad išvykti pas Fasirą reikia nedelsiant.
-
Mergaičiukė sutriko, ji nustebusi nužvelgė Soreną ir svarstė jo planus. Pasitikėti tuo padaru visiškai nepasitikėjo, jautė jam šiokią tokią neapykanta, tad jos fantazija ėmė kurti visokiausius scenarijus. Grifė palietė burtų lazdelę ir pasijautusi kiek saugiau leido sau surizikuoti.
-Kam man kažką krautis? Jei reikia vykti, vykstam dabar,-taip pasakiusi ji dar gerai nužvelgė Soreną ieškodama kažkokios klastos, kažko, kas išduotų jo mintis, tačiau nieko gero nepamačiusi apsisuko ir patraukė iš balkono paskui profesorių.
Elridė svarstė, kokių klausimų skirtų jai gali kilti to vyruko galvoje, bet jos maža galvelė nesugebėjo išmąstyti kažko įdomaus. Ką padarysi, telieka laukti, kol ji juos išgirs, jei dar bus gyva. Visgi, Sorenas merginai buvo beširdis sadistas, kurio pamokose mirtis kiekvienam kampe, ir kas jam leidžia profauti...
-
Natūrali, pusiau balinta blondinė antroje dienos pusėje puškavo koridoriais. Nežinia kur. Juodos velvetinės kelnės, nukirptomis apačiomis, buvo sutvirtintos ryškiai raudonu diržu, už kurio buvo užkišta lazdelė ir viena pirštinė, kitą jau kažkur buvo praganius. Ant savo galvelės buvo užsimetusi geltono, beveik neoninio, džemperio gobtuvą, o pėdas paslėpė savo skirtingos spalvos sportbačiuose. Ir vėl atrodė kaip bomžiukė. Ne naujiena.
Dangaus mėlynės akys užkliuvo už balkonėlio, o kojos nuvedė vidun. Rankomis įsikibo į apsilupusius turėklus ir pasistiebė. Nusimetė gobtuvą, pavėlė plaukus. Jie visai kaip šienas. Dar blogiau. Adelė pastaraisiais metais jau atrodė lyg ant galvos jai būtų vienas plaukas, matot, susigadino su visais balinimais ir kirpimais. Sekundėlei persisvėrė per balkono turėklus, pažvelgė žemyn į ežeriuką. Deja, savo atvaizdo nematė, buvo per aukštai. Hm, jau, kad šienas tai reikia ir damušt iki galo. Nusidažyt? Per penktąjį kursą ir per kartojamą penktąjį kursą jos plaukai buvo kirpti mažiausiai septynis kartus ir balinti gal kokius tris ar keturis. Idiotė, ką daugiau ir besakyt. Būtų mama tai pasakytų galvoja, deja, dar viena su savais pričiūdais, paliko dukrą. Hmm, kas čia dar? Ak, taip! Ginger prieš mažiau nei dvi savaites nusikirpo kirpčiukus, kurie dabar atrodė kaip penki siūlai ant kaktos. Ką gi, gal pabaigus Hogą neliksiu plika. Žemaūgė pažvelgė į tolumoje esantį Uždraustąjį mišką ir laukė kol kas nors sudrums šią ramybę.
-
Pašėlusiai šaunus trečiakursis iš Grifų Gūžtos, Marcus Green, jei tiksliau, net puškuodamas tempė koridorium kibirą vandens. Kol kas nežinojo, ką su tuo vandeniu padarys, tačiau, kaip taisyklė, improvizuoti pokštai, kaip ir improvizuotos kelionės, dažniausiai pavyksta geriausiai. Todėl raudoną kaklaraištį beryšintis vaikis nešėsi kibirą, na, iki kol atsiminė levitavimo burtažodį. Tuomet kibirą jau skraidino, pasiruošęs užmesti jį ant galvos bet kuriam pirma iš už kampo išnėrusiam mokiniui. Deja, kaip aukų nebuvo, taip nebuvo.
Veikiai Green'ui medžioklė pabodo. Žinodamas vieną Hogvartso balkoną esant tiesiai virš ežero, jis patraukė į ten, svarstydamas, kad gal išpils vandenį ten arba numes kokiai paežerėje beburkuojančiai porelei ant sulipusių galvų su visu kibiru. Tokie dalykai veikiai numuša norą rodytis ir laižytis viešumoje.
Marcus pravėrė duris, o tuomet iš paskos įsitempė jau ir kibirą, kurį skraidinti lazdele jau buvo pabodę. Tik tuomet nusibraukė prakaito lašelius nuo kaktos ir apsisuko - oba, varnė, visai nieko varnė.
- Labas, - kilstelėjo ranką jis pasisveikindamas.
-
Blondynka krūptelėjo. Lėtai atsisuko į bernioką. Antakiai pakilo labai aukštai, iki pat debesų, kurių buvo pilnas dangus. O tų pakeltų antakių priežastis buvo kibiras. Paprastas kibiras vandens. Pagal kaklaraištį vaikinas, rodos, buvo grifas. Varnė pažvelgė į kilstelėtą šio ranką, nesuprato, jis čia sveikintis norėjo ar šiaip pakėlė. Vis dėl to smulki varnės ranka paprastai mostelėjo jam. Koks jis...keistas? Taip, keistas. Kurių galų jis čia atsitempė tą kibirą?
- Laabas?- klausiama nužvelgė vaikiną.- Ar tu tiesiog atsitempei čia kibirą vandens?- kad tetulė Melisa buvo nukvakus, tai žinojo, bet kad tokių ir čia privisę - nelabai.
Adelei reikėjo kiek kilstelėti galvą aukštyn, mat vaikinukas buvo žymiai aukštesnis už varniukę. Taip, taip. Jai jau penkiolika, bet ūgis jau nesikeičia nuo dvylikos, vis dar tokia pati žema. Mėlynakė įsispoksojo į antrąjį mėlynakį. Numeris du.
- Beje, aš Adelė,- sunėrė rankas ant krūtinės, pasimuistė.- Ką jau planuoji maudyti čia?
-
Varnėčka žvelgė į jį kaip į nevisprotį. Ne, jis buvo viso proto, na, bent jau beveik viso, bet tikrai padorus burtininkų šeimos vaikis. Marcus gūžtelėjo pečiais lyg tai, ką jis čia veiktų, būtų visai įprasta.
- Jo, o kame problemos? - patvirtino ir pasiteiravo. - Geras daiktas, jei neturi svarmenų. Gaila, kad teturiu vieną kibirą, - apmaudžiu tonu varė, visa širdim primesdamas idiotą. Buvo smalsu pažiūrėti, kaip varnėčka į jį reaguos. Atrodė kiek vyresnė už jį, bet kažin, ar gudresnė ir stipresnė. Visai neūžauga, nors ir Marcus'as nebuvo pats aukščiausias trečiakursis.
- Marcus, - prisistatė ir ištiesė ranką. Na, štai, dabar jis ją įspėjo, ko galima iš jo tikėtis. Jei Green'ų dvynių kas nors ir neatskirdavo, tai nebūdavo didelė problema, mat jiedu velnių buvo priėdę maždaug po lygiai. Visgi broliai, ir jie tikrai mokėjo dalintis.
- Na, ką čia išmaudysi. Jei labai nori, galiu tave, - gūžtelėjo pečiais nerūpestingai jis. Po teisybe, jis labai smarkiai rizikavo. Juk penktakursė galėjo naglam vaikiui užkurti tokią peklą vos pora lazdelės mostelėjimu, kad...
-
Papurtė galvą, nusišypsojo. Su tuo jai jokių problemų nekilo, ką čia, gi kiekvienas nešiojasi su savimi po kibirą vandens. Mada, kiba, čia tokia užėjo. Vis dėl to primena Melisą. Ta irgi nežinia kokius kibirus paskui save tąso.
- Ką žinau, nereikia man tokių daiktų,- gūžtelėjo pečiais.
Kažkoks nutrenktas. Pastrigo gimdamas, jaučiu. O gal kažkur susitrenkė savo makaulę, kas čia jį žino. Adelė taip pat ištiesė ranką, paspaudė Marcus’o.
- Pala,- staiga viską pristabdė mergina.- Vienas iš tų pakvaišusių žaliukų?- su Stevie jai teko susidurti, normali pana pasirodė, o jei čia tas jos broliukas tai jai jau galva neišnešė. Kodėl jie tokie skirtingi?
Balintų plaukų blondinė užsimetė gobtuvą ant galvos.
- Pilk, sėkmės,- vyptelėjo varnė. Tiesą pasakius, jautė, jog vaikinas gali ją apipilti. Nupūtė sruogą, krentančią ant veido.- Bet nepažadu, kad liksi gyvas,- rimtai, bet ir nerimtai suburbėjo.
-
- Tau nereikia, man reikia, - nuotaikingai atsiliepė grifas. Varnė pasirodė visai draugiška, beveik gaila būtų tokiai padaryt ką nors bloga. Pabrėšiu, beveik.
Paprastas, dalykiškas, neinformatyvus rankos paspaudimas. Na, gana drąsus, kaip sveikinantis su grifų šėtonu.
- Pakvaišę žaliukai? - prunkštelėjo dvynys kiek išdidžiai. - Jo, tie patys.
Dar tik trečiakursiai, o jau pagarsėję Hogvartse. Koks grifas galėtų pagalvoti apie geresnę mokinio karjeros pradžią?
- Vadinasi, tu man leidi, - ramiu balsu atsakė Green'as. - Wingardium Leviosa, - pasakė, nukreipęs lazdelę į kibirą. Indas su vandeniu svyruodamas pakilo nuo žemės, ant balkono grindų patyško keli purslai vandens. Marcus'as akiek krašteliu užmatė, kaip varnėčka užsimeta gobtuvą. Lūpų kampučiai pakilo aukštyn. Jei ir mirs, tai tik išmaudęs penktakursę šiaudaplaukę kaliausę.
- Aguamenti, - staiga nukreipė lazdelę varnai tiesiai į veidą, bandomą paslėpti po gobtuvu. Kibiras nukrito žemėn, vanduo išsiliejo, aptaškydamas ir vieną, ir kitą, o iš grifiuko lazdelės į Adelės veidą pasipylė gana galinga vandens srovė - kaip iš trijų gerų sodo žarnų.
-
Grifiukas, rodos, buvo linksmai nusiteikęs. Adelė panašiai, tačiau tikrai nebuvo tos nuotaikos, kai norėjo išsimaudyti. Ypač balkone.
- Nieko aš tau ne- ėė, ką tu da,- blondinė buvo pertraukta vandens srovės, kuri liejosi tiesiai į jos veidą.
Pririjus vandens, kosėdama, Ginger nusimetė gobtuvą. Atrodė kaip šlapia varna, nors... Kodėl kaip? Ji juk ir buvo varna. Lėtai nusirengė geltoną džemperį, vėsokas oras pasiekė šios nuogas rankas. Ne, ne. Ji nebuvo šiaip nuoga, turėjo dar mėlynus marškinėlius apsirengusi. Papurtė galvą, nuo šlapių plaukų varvėjo vanduo. Kelnių nusiimti nežadėjo, ne ant tiek dar čiudna. Deja, mėgstamiausi batai taip pat permirko.
- Jeigu susirgsiu, tave užgrauš sąžinė,- arba mano teta.- Kad jau sušlapinai mane visą, tai gal nudažom mano plaukus?- išrietė antakį.
Dar kartą pasipurtė kaip koks šuo. Nusibraukė nuo veido vandens lašelius ir persimetė šlapią džemperį per petį.
-
Marcus'as linksmai šypsojosi varnei, kai ji springdama bandė jam kažką dar aiškinti. Net ir sustabdęs vandens srovę jis dar nepasiplovė iš balkono - juk mergina galėjo laisvai jį išvingardiumleviosinti į ežerą tiesiai po balkonu. Bet užtat turėtų ką Stevie ir Adam'ui papasakoti ir Green'ų klanas pagaliau vėl turėtų nuolatinę auką (mat Elridė Hogvartsą pabaigė).
- Neužgrauš, ramiaks, - susižvengė Marcus, pamanęs, kad vis dėl to nuneštų varnėčkai į ligoninę kokį šokoladą, jei ji vis dėl to ten patektų dėl ligos. Aišku, ne šiaip šokoladą, o kokį nors su, tarkim, Savaitę Burnoj Besilaikančių Salotų skonio įdaru ar kuo nors, sprogstančiu nuo seilių. Būtų proga palavinti vaizduotę.
,,Nudažyti plaukus iškart po to, kai netikėtai išmaudžiau? Tu durnesnė už mane ir Adam'ą kartu sudėjus..." - pamintijo Marcus'as, jau įtardamas kokią nors klastą.
- Negi tu visiškai dėl šito nesusinervinai? - nustebo jis, nepastebimai žengtelėdamas žingsnelį arčiau balkono durų, jei mergiotę vis tik apsėstų keršto troškimas.
- Nu, tarkim, galim nudažyt, - gūžtelėjo pečiais jis. - Tik kaip? A, rodos, yra kažkoks burtažodis plaukų dažymui, ne?
-
Tai aišku, kas Ginger galėjo nutrenkt mažių į kitą svieto galą, bet nenorėjo nemalonumų su visais žaliukais. Užteko jau miške pabuvot. Rupūžę, kai užmetė ant galvos tai Adelė čiut ten nenumirė iš baimės. Nu joo, bepročių šeimynėlė.
- Turiu nevisprotę tetulę, ji kaip vaikščiojanti sąžinė, patikėk, sužinojus, kad dėl tavo kibiro susirgau, tai jin persekios tave kaip kokia šmėkla. Nejuokauju,- rimtai tarė. Žinoma, juokavo, tačiau iš išorės toli gražu taip neatrodė.- O kam man nervintis? Bišk sušlapau, ką čia,- mhm, bišk, kiaurai permirkus.
Pačiai Adelei nedaėjo, jog pasirodė jos prieplaukėlės dalelė. Koks sveiko proto žmogus taip ramiai kalbėtų su ją apipylusiu vaikinuku. Hmm, tikrai, kad giminės bruožas.
- Yra ir burtažodis, yra ir žiobariški dažai, kurių turiu laaabai daug. Kuriuos bandysim?
Dažyti plaukus balkone? Super idėja.
-
Varnai taikiai bežvelgiant į jį ir nuoširdžiai kalbant, Marcus'as netgi atsipalaidavo - nebebuvo pasiruošęs dėti į kojas iš balkono, jei jinai netyčiom nuspręs jam nuduoti velnių iš keršto. Galbūt ne šitos varnos madoj durniuoti ir kerštauti.
- Nu jau, ką ten persekios, - išdidžiai purkštelėjo Green'as, nors širdyje neramumo sėkla jau buvo pasėta. Gal ir nederėtų taip stipriai rautis ant penktakursės. Ypač, jei teta elgesiu ar net išvaizda primena Pikų damą.
Bet vis tik keistuoliškumas yra paveldimas? Kaži, ar daugiau būta Hogvartse mokinių, kurie taip draugiškai plepėtųsi su ką tik bjaurią išdaigą jiems iškrėtusiu Green'ų dvyniu. Gal Adelė netgi pati prisijungtų prie šunybių?.. Varniškas protas visuomet pravartus.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais kiek sutrikęs trečiakursis. - Gali atsinešt dažų, dar nesu bandęs su tokiais kažką daryt. O jei kas nepavyks, pataisysiu kerais, - burbtelėjo jis.
-
Penktakursė tik kilstelėjo antakius, nieko nebesakė. Jeigu šis grifas kažkada susitiks su garbane, tai ši tikrai jam mielai iškrės ką nors, jeigu jau sugebėjo klastuolį nusodint, su Marcus’u bėdų nebus. Na, ir žinoma, jei jau ministrą nuteškė, tai jau ir kalbos nebėr. Adelė nebekalbėjo apie savo tetulę, susitiks - sužinos kokia jin kvanktelėjus.
- Gerai, tuojaus,- trumpai išpyškino ir šovė iš balkono.
Nuskuodė iki kambario, susirado dėžėse dažų ir dar pagriebusi rankšluostį, grįžo. Numetė dažus vaikinui po kojom, o rankšluostį, visai kaip ir džemperį, persimetė per kitą petį.
- Norėčiau, kad rausvai nudažytum. Su šiais visai paprasta, nuteplioji man plaukus, palauki ir nuplauni,- išdėstė instrukcijas.- Taai, prašom, imkitės darbelio,- tiesa, nepaminėjo tos dalies, kad dažant be pirštinių, rankos sunkiai nusiplaus.
-
Sutrikęs Marcus'as Green'as stypsojo balkone. Varnei išlėkus ieškoti dažų, jis atsirėmė į balkono turėklą ir pažvelgė žemyn. Atrodo, matė plaukiojant žuvytes - gaila, neturėjo akmenų, būtų mėginęs kuriai nors praskelti galvą. Nors ne, nebūtų. Gaila žuvyčių. Geriau jau kokiam durnam klastuoliui...
Toptelėjo, kad galbūt varnė tik ieškojo įdomesnio būdo jam atkeršyti. Arba buvo tokia kantri, nes reikėjo vergo, galinčio pataisyti ant jos galvos augančią pavasarinę žolę, kurią taip mėgsta deginti žiobarai.
- Rausvai? - susiraukė Marcus. - Fui, negraži spalva, - pabrėžė jis, žvilgtelėdamas į po kojomis nutėkštą dažų indelį, kurio vis dar nedrįso liesti.
Pastypsojo, pasilenkė, pavartė keistos formos indelį rankose.
- Tai ką man dabar su juo daryt? Pilt tau ant galvos? - paklausė jis, jausdamasis durnai.
-
Blondinė susiraukė. Fui? Pats jisai fui. Bet patylėjo, pati tepliotis rankų nenorėjo, o jeigu prabils, kad Marcus’as yra fui tai arba gaus kokį šposą, arba teks dažytis pačiai.
- Man graži. Nublukus rožinė. Čiotkai atrodo,- suburbėjo.
Kitas vaikino klausimas išnešė ją iš vėžių. Nemokėt dažyt plaukų? Ką jis veikė per visą savo gyvenimą? Uh.
- Dediesi juos ant rankų ir trini man į plaukus, bet jeigu jau taip nori tai gali ir ant galvos pilt, tik žiek, kad ant veido man ne užvarytum. Kai baigsi, palauksim keliolika minučių ir nuplausim.
Adelė atsuko vaikinui nugarą, klestelėjo ant grindų. Rankšluostį užsidėjo ant nugaros, nenorėjo baisiai išteplioti marškinėlių. Tikiuosi nepridirbs nieko. Nenoriu likti be plaukų.
-
- Mano močiutės liežuvio spalva, - vos susilaikęs nuo kažkokio kur kas šlykštesnio palyginimo, teatrališkai žiauktelėjo Marcus.
Betgi tai varnei tikrai reikėjo vergo šitam darbui, tik neaišku, kodėl. Kas gi būtų toks kantrus, kai jis išsidirbinėja? Tik Stevie jį pakęsdavo, ir tai vien todėl, kad sesutei jis krėsdavo išskirtinai švelniausias šunybes arba nekrėsdavo visai.
- O kodėl ant veido užpilt negalima? - išsyk iškilo klausimas negrifiškai smalsiam grifui. Galbūt nuodingi veido odai... - sumintijo teoriją jis, nors tada pamanė, kad veido oda visai ne ką tesiskiria nuo rankų. Kodėl jis turėtų kišt rankas į tuos nuodus? Paskui dar išvarys „rausvomis“ votimis visą kūną. Ar pirštai nukris. Ar dar kažkas, kas būna nuo nuodų. Nors gal žiobariški nuodai ne tokie baisūs, kas žino.
Na, jeigu kas, atkeršys.
- Na, ką gi, - sumurmėjo Marcus. Minutėlę krapštėsi su žiobariško šampūno formos buteliuku (jis burtininkas, todėl tokie nebuvo jam matyti), kol atrado, kaip jį atidaryti. Tuomet apvertė ir užvarė ant varnos plaukų riebų rožinių dažų minusą
- Tie dažai... - sumurmėjo vaikis, nepastebimai ir tyliai mostelėdamas lazdele į juos. - Kažkokie labai gyvi. Taip turi būt?
Ant žemės nuo varnos plaukų nukrito šlykščiai besirangantis rausvas kirminas su daugybe reikalingų ir nelabai reikalingų, bet paniškai mostaguojančių kojyčių. Marcus užpylė ant varnos plaukų dar dažų. Merkti į juos rankų kažkodėl nenorėjo, todėl pabandė įtrinti tai į plaukus su dažų buteliuku.
-
- Neturiu močiutės, lieku be komentarų,- gūžtelėjo pečiais.
Nei močiutės, nei seneliai nebuvo dar vis blondinės mėgstamiausia tema, nes kiek jų turėjo, visi buvo nupušę. Mėlynakiui pateikus klausimą, Adelė greitai sugalvojo atsakymą, nenorėjo išduoti, kad jis liks rožinėmis rankomis, žinoma, jeigu dažys tikrai rausvai.
- Veido oda būna visada jautresnė, kad ir kas tai bebūtų. Kad ir koks rankų kremas, jis pritaikytas tik rankoms, jei tepsi ant veido, tai bala žino, kas ten iš jo liks,- kiek perdėtai prikalbėjo.
Susiraukė. Gyvi? Adelė susilaikė nepalietus savo plaukų, nenorėjo tepliotis. Kaip suprast? Kaip dažai gali būti ‘kažkokie labai gyvi’? Per kūną perėjo nemalonių šiurpuliukų bangą, mergina nusipurtė, dažai tėkštelėjo ant kelnių ir marškinėlių. Dar geriau.
- Dažyk tik,- suburbėjo, žaismingai pavartė akis.- Kad nebūtų man čia jokių farsų,- sekundėlei atsisuko į vaikį, primerkė akis, klastą norėjo įžvelgt, tačiau nusisuko. Nerado klastos.
-
- O, kaip liūdna, - atsakė Marcus'as, nors jo balse užuojautos ar liūdesio nebuvo anei kvapo.
Rodos, anei kvapo nebuvo ir nuoširdumo, bet jau ne Marcus'o, bet Adelės veide. Ne veltui varnas su grifu susitiko - abudu maitėdos, vieno lavono nepasidalintų, tai pešiojasi ir šiaip susitikę.
- Sakai, jautresnė? O kas nutiks, jeigu visgi ant veido patektų? - pasmalsavo raudonasis. - Aš tai pirmąsyk dažau, ne profas, žinai... - pasiteisino kaltu tonu, bet kišti rankų į kažkokį močiutės liežuvio ląstelių viralą neskubėjo. Nekišdamas pirštų toliau sklaidė rožinę masę ant varnės plaukų su dažų buteliuku - aišku, su juo taip gerai turbūt neįtrinsi, jei čia tai reikia daryt, bet jau iš rankų odos, jei netyčia pas jį kiek jautresnė, ,,bala žino kas" neliks.
Marcus apmaudžiai išpūtė orą iš plaučių, kai mergina net nepastebėjo tos bjaurios kirmėlės.
- Ten, nukrito, pasižiūrėk gi, - pabaksnojo į petį ir parodė žemyn. - Kokie dar farsai? - kiek įsižeidęs atsakė.
,,Eh, kokia bjauri spalva... O kodėl gi jos nepatobulinus?"
-
- Oho, tikrai, širdelę be galo skauda,- nepagailėjo sarkazmo.
Varnę jau buvo pradėjęs erzinti grifas. Troško tik greičiau būt nudažyta ir nešt kudašių iš šito balkono.
- Drėbk ir ant veido, kad jau taip nori,- suburbėjo. Ir nuo kada ji tapo kaip kokia Gariūnų bobutė nepatenkinta kainomis? Genai, matyt.- Tik už savo veiksmus, žalodama tave, neatsakau.
Ne tai taip, taip, dar suvaryk iki smegenų tą butelioką. Blondinė pavartė ir nudelbė akis žemyn.
- O tu, šventas Petre!- šoktelėjo ant kojų užsidrėbdama dažų ant kaktos. Užvertė akis aukštyn.- Ar tu suknistai dažai mane su kirminais? Kas čia per rožinis padaras? Nu fu, fu, fu. Išnešk, sutrypk, užmušk!- panikavo dažoma blondinė.
Stryktelėjo, atsisėdo ant balkono atbrailos, vos nenusivertė žemėn. Tvirtai įsikibo į turėklus, pasišlykštėjusi sužiaukčiojo. Rožinio kirminuko panelė išsigando. Viena ranka pasitikrino ar plaukuose nėra daugiau tokių padarų ir susiraukusi tėkštelėjo sau per veidą. Jėzau, kokia nevykėlė. Dabar rožiniai buvo ne tik Adelės plaukai, bet ir ranka kartu su veidu. Iškeikė tiek save, tiek Marcusą, tiek dažus visais jai žinomais keiksmažodžiais, šįkart neapsiėjo ir be lotyniškų žodžių įterpimo. Iš šalies atrodė tai, kad dvasias ir velnius bando iškviest.
-
Marcus'as nutilo, mat šaipytis iš mirusių artimųjų nebuvo jo mada. Tokiems dalykams, jo galva, reikėjo išlaikyti pagarbą. Netgi tas šiurkštus komentaras jau buvo ant ribos arba beveik peržengęs ribą.
- Ramiau, ramiau, aš tik klausiu, negi jums, varnams, svetimas smalsumo jausmas? - paklausė Marcus gal juokaudamas, o gal rimtai. Balso tonas nebuvo nei šiurkštus, nei pašaipus.
- Tai su kuo tu man liepei dažyt, su tuo ir dažau, - gūžtelėjo pečiais Marcus, apsimesdamas kiek įsižeidusiu. Labai stengėsi sulaikyti šypseną, bet nuo pastangų net pradėjus virpėti skruostų raumenims, ši visgi išsprūdo. Išdavikė.
- Kam tą vargšiuką užmušt? Sadiste tu, - pasišlykštėjęs metė Adelei grifas. Su apsimestine meile, nors viduriai persisuko, dviem pirštais Green'as suėmė rožinį padarėlį ir kyštelėjo arčiau varnos snapo.
- Pasižiūrėk, koks mielutis, - leptelėjo šelmiškasis grifų dvynys, pirštu prisiversdamas paglostyti plačią ir šlykščią kirmino galvą. - Ei, tu tik nenukrisk, ar varnos ir skraidyt moka? - nusivaipė Green'as, pamatęs, kaip vyresnė už jį moksleivė vos nenusivertė į ežerą kaip sūris lapei į snapą, vis tik jautėsi atsakingas ir mergaitę sučiupo už rankos. Ne, ne už nudažytos, o už švarios. Apdairus tai buvo vaikis.
Netikėtai kirminas susirietė, norėdamas žabtais pasiekti Marcus'o pirštą. Berniukas tykštelėjo jį ant grindų.
- Ot, bjaurybė, kąst nori, - sumurmėjo Marcus, timptelėdamas Adelę toliau nuo balkono turėklo.
-
Blondinė pakraipė galvą. Smalsumo jausmas? Nieko nebesakė. O vėliau nusišypsojo. Ha, vis dėl to nemoka apsimest įsižeidusiu šikniumi.
- Aš sadistė?!- riktelėjo.- Tas kirminas sadistas, jis galėjo nuėst mano plaukus, kurie ir taip kaip šieno krūva vos laikosi ant mano makaulės,- išpyškino ir valėsi ranką ir veidą į marškinėlius.
Dažų pateko ir akis, jas pradėjo graužti. Nusikeikė dar kartelį, tačiau sava burtų lazdele nusiplovė tą jovalų nuo mielo snukelio.
Adelė atsitraukė dar labiau ir jeigu ne Marcus’o ranka, ši jau būtų tikrai būtų paskraidžiusi virš ežerėlio. O Ginger mergiotę tikrai pykino, visas skrandžio turinys jau buvo užstrigęs gerklėje, vos laikėsi ne atpylusi ant berniūkščio.
- Patrauk tą padarą man nuo veido,- sumurmėjo ir laisva ranka nusibraukė ištryškusią ašarą, kuri atsirado vos prasidėjus pykinimui.
O tas menkas timptelėjimas nuo turėklų kiek išmušė Adelė iš stabilios padėties (aha, tokia jau ir stabili, pakibusi ant turėklų beveik) ir ši atsitrenkusi į grifą tėškė abu žemėn. Ir ji buvo virš jo. Ant Marcus’o. Ir tikėjosi, jog vos lengvumas nesulaužė šito lieso berniūkščio. Pasijutus ne itin malonioje padėtyje pabandė atsistoti. Vis dėl to susidūrė akis į akį, nosis į nosį su jaunesniu berniuku. Haha, mamos straipsnis apie pedofiliją. Nusiridenusi nuo vaikinuko vargais negalais atsistojo ir pasitvarkė drabužius.
Balkonas atrodė kaip po karo, rožiniai dažai aptėškę visus turėklus ir grindis, o ten dar ir tas šlykštalas šliaužiojo, kurį varnė su koja stumtelėjo ir šis išdribo pro balkoną. Lengviau atsidususi pasisuko į mėlynakį.
- Taip ir gulėsi ar man tave pakelt?- pakėlė antakius.- Manau, laikas šį brudą plaut nuo mano galvos.
-
- Tai jis gal elementariai valgyt nori? A tau gaila tų plaukų, gi ataugs dar, - išsidirbinėjo Marcus jau beveik to neslėpdamas. Išgirdo, kaip varnė nusikeikė ir didžiai dėl to nustebo. Aha, visgi jie ne tokie inteligentai, kokiais dedasi.
Marcus'as įtariai stebėjo, kaip varnė plaunasi nuo snapo dažus. Pastebėjo ant veido odos kelias dėmes dažų, prisimerkė, bet nieko nepasakė.
- Tu ram... - pradėjo Green'as, bet tuomet Ginger ant jo uždribo.
Grifas visas išraudo.
Niekada. Niekada mergaitė nebuvo taip arti prie jo.
Fui, koks bjaurus jausmas. Marcus'as visas sustingo ir išraudonavo, laukdamas, kol varnėčka pagaliau nuo jo nusiridens.
- Ar būtina buvo užgriūt? - piktai drėbė, vėsesniais delnais šaldydamas skruostus. - Atsikelsiu pats, - sumurmėjo piktai ir atsistojo. Kirminą, besiraitantį ant grindų, pirštais nuspriegė pro balkono turėklo tarpus ir atidavė ežero valiai.
- Sėskis, ką gi, - atsiduso Green'as, pykčiui truputėlį atslūgus (mat jis nemokėjo pykti ilgai, bent kol kas). Merginai atsukus jam nugarą, jis suspaudė rankose lazdelę, nukreipė į merginos plaukus ir tyliai sumurmėjo burtažodį.
Plaukai nusidažė šlykščiai geltona spalva, o jų apačios buvo rudos kaip...
Green'as patenkintas savim su šampūno buteliuku pamirkė plaukus į vandenį, rožiniai dažai puikiai įsigėrė į plaukus, sudarydami bjauriai nederančias dėmes. Jei tik spalvos būtų buvusios gražesnės, viršugalvyje Marcus'as būtų palikęs žalią dėmę. Kaip savo giminės parašą. Bet visgi nenorėjo, kad tokia graži spalva būtų šalia tokių bjaurių.
- Gal jau viskas? - paklausė vaikis. - O man jau ir laikas eiti...
-
Adelė tik pavartė akis, nieko neatsakė. Žinojo, jog plaukai gali ataugti, tačiau šiai buvo jau gaila juos dar labiau kankinti. O ir Marcus'o išsidirbinėjimai jau buvo perkirtę jos kantrybės ribą ir erzino nepakenčiamai. Šiaip ne taip susitvardė, kad neišmestų grifo iš balkono į ežerą, vis dėl to, juk atsakomybė kris ant jos pečių. Hm, nebent greit pasišalins ir Green'as praras atmintį. Ne, sunkus atvejis.
- Na, atsiprašau, ne kiekvieną dieną būnu nutempiama nuo turėklų berniuko, kuriam patinku,- suburbėjo. Tikiuosi, jog nepatinku, nes apsivemsiu. Fuj, meilė.- Neraudonuok, mažiau,- sukikenusi suvėlė vaikino plaukus, kuriuos vos pasiekė.
Apsisukusi mergina nekantriai laukė plaukų rezultato, jau įsivaizdavo kaip nereal-nuostabiai atrodys jos rausvi, na, arba ryškiai rožiniai plaukai, nežinia kaip ten bus. Kiek susiraukė, kai Marcus’as kažką sumurmėjo sau po nosim, tikėjosi, jog nepadarė kokios nesąmonės. Jai užteko ir to kirmino.
- Ar jau baigei?- paklausė ir prilietė savo plaukus. Timptelėjo vieną sruogą ir vėl pašoko.- Kas mano plaukams? Ką tu padarei?- jau nebe blondinė išpūtusi akis žvelgė į visiškai šlykščią savo plaukų sruogą.
Ranka, pagriebusi lazdelę, sudrebėjo. Ir kas iš to, kad jam įkrėsiu į kailį? Mano plaukai vis tiek liks šūdini. Nuleidusi lazdelę atsiduso ir pajautė kylančias ašaras. Adelė buvo jautri ir tai buvo labai lengva pastebėti, o šis trečiakursio, ale, pokštas, jai tikrai buvo ne į nauda. Ranka nusibraukė kelias sūrias ašaras. Ir vėl praskydau. Kaip bjauru.
- Ką po velniais tau padariau, kad dar labiau sugadinai mano plaukus? Tai šlykštu!- sušuko.- Eik kur tu nori, man nerūpi,- sumurmėjo ir valėsi toliau tas ašaras.
-
- Patinki?! - iš pasipiktinimo net paraudonavo Marcus ir stipriai sučiaupė lūpas, kad susitvardytų nuo kelių žavingų epitetų, skirtų varnėčkai, ir galinčių visai sugadinti jo pokštą.
Užteks tos šaunios plaukų spalvos. Bus jo metų šunybė.
Pasididžiavimą savimi šįsyk nubraukė įžūlus jo plaukų sutaršymas. Green'as iš aukšto nužvelgė Adelę.
- Nevadovauk, neūžauga, o tai... - nutilo, nes nebesugalvojo nieko kieto ir gerai skambančio.
Bet to jau nebereikėjo, kai Adelė galiausiai susivokė, kad Green'ui patikėti savo plaukų nereikėjo. Ką padarysi, dažniausiai įvairūs suvokimai ir išmintis ateina jau po laiko.
- Taip, baigiau, - santūriai šypsodamas, bet triumfuojančiai mestelėjo grifiukas. Luktelėjo, kol ji apžiūrės savo plaukus, pasiruošė sprukti, mat paprastai tie, kuriems iškrėsdavo kokią nors šunybę, supykdavo ir imdavo jį vytis.
Visgi ašarų, reikia prisipažinti, jis nesitikėjo.
- Ta rožinė spalva buvo dar baisesnė, patikėk tu manim, - pezėjo, vis dar mėgindamas tarti žodžius su begaliniu grifišku pasitikėjimu savimi. Deja, jo trūko.
Sutrikęs pastebeilijo, vis dar stovėjo pasiruošęs sprukti... Tai negi jokio pykčio, nieko, o tik ašaros? Negi tai buvo taip baisu?
- Ei, nereikia verkti... - jau įveiktas sūrios jūros pajuto kaltę jis. Netgi ketino guosdamas paliesti Adelės petį. - Čia gi tik plaukai, kas čia tokio... Palauk, aš nudažysiu geriau, bet ne rožine spalva, nes ji šlykšti, - beveik maldavo, kad ji nustotų verkti. Jau turėjo viziją, ką daryti.
-
Mėlynakė pavartė akis, ne tokios reakcijos tikėjosi. Koks išraudęs, jetau, jetau. Antakiai pakilo ligi dangaus. Ar jis ką tik liepė man jam nevadovaut? PONAS ŠIKNIUS.
Kai ašarų upelis išseko, apsiblaususios Adelės akys piktai nužvelgė vaikinuką. Kad ir kaip tai kvaili atrodė, žemaūgė pripuolė prie grifo ir savo extra mažais kumštukais kelis kartus trinktelėjo krūtinėn.
- Oo, žinoma,- prabilo.- O ŠITA SPALVA TAI TIKRIAUSIAI PATI GRAŽIAUSIA, TAIP?- užkriokė lyg skerdžiama.- Sutvarkai,- įbedė lazdelę į vaikino smakrą.- Dabar pat,- suburbėjo ir nusisuko.- Arba pasirūpinsiu, jog išsitėkštum va ten,- mostelėjo ranka žemyn.
Nereikia verkti? Jis tikriausiai suknistai juokauja... Mano plaukai ir taip atrodo kaip tualeto puošmena, o jis dar mano ašaras čia nori stabdyt. Visa susiraukusi it kokia Gariūnų bobutė, klestelėjo vėl žemėn ir laukė, kada jau Marcus'as nuspręs pataisyti jos šukuoseną. Kad ir ne rožine, tačiau paprasčiausiai norėjo atrodyti kiek kitaip nei dabar. O taip, su tokiais plaukis visus vyriokus nubaidysiu.
-
Turbūt niekas pasaulyje nebūtų galėjęs taip puikiai iliustruoti įniršusio liliputo, kaip tai darė Adelė. Mažas ir mielas, bet kartu ir mažumėlę bauginantis. O gal ir ne mažumėlę. Negalėjai žinoti, ko tikėtis iš šitos nupešiotos varniūkštės.
- O tau ji negra... - sumurmėjo Marcus'as, dargi mėgindamas drąsiai vaipytis, bet už jį pakankamai vyresnei merginai įsmeigus lazdelę į jo smakrą vis dėlto drąsa pragaravo.
Green'as dvejodamas žvelgė į Ginger nugarą. Taip, iš tiesų, galbūt su šituo spalvų deriniu jis mažumėlę perdėjo.
- Vis tiek ta rausva nedažysiu, nes atrodo kaip Hogvartso ežero kalmaro... - sukrizeno jis. - liežuvis. Esi mačius? - pokštelėjo neįtikėtinai kvailą klausimą, panašiai kvailą, kaip ir prieš tai skambėjusi replika.
,,Kokia spalva dažyti?" - susimąstė jis, vartydamas lazdelę rankose. Tuomet nukreipė ją į merginos plaukus. Ką gi, nudažys gražiai, bet savo green'išką parašą paliks...
Adelės plaukais švelniai pasklido žalia ir juoda spalvos - viena spalva kairėj, kita dešinėj.
- Viskas, - atsiduso grifiukas. - Dabar dejuoti nebegalėsi.
Nelaukdamas, kol mergina atsistos, Marcus'ui kažkodėl kilo noras sprukti. Ką gali žinot su tom pasiutusiom varnų mergom - gal tik ir laukia, kol galės panardint į ežerą, vos tik naudos gavo. Tad raudonojo koledžo atstovas jau traukė prie durų.
- Nėr už ką ir sėkmės, - mostelėjo ranka jis atsisveikindamas, nors Adelė to turbūt nespėjo pamatyti. - Ai, ir... Jei į Kiauliasodį ryt varai, tai aš būsiu Šerno Galvoj, galėsim pasilabint, - nežinia, kodėl pasiūlė. Gal, nes vien su broliu visur trankytis buvo pabodę, o susitikus su kuriuo grifu nesibaigdavo kartojimas ,,Negaliu patikėt, kad geriu punšą su Green'ų dvyniu", o to pasekoje Marcus iškrėsdavo šunybę ir tam naiviam vaikiui.
Balkono durys trinktelėjo, Green'as pasišalino.
-
Žemaūgė, pakėlusi antakius, klausėsi, ką grifas nusišnekėjo. Tikrai, kad perkūno nutrenktas vaikis. O jis... Savotiškas, sakyčiau. Adelė net nespėjo prasižiot, o šiosios plaukai jau buvo sutvarkyti, tikrai. Puselė juodos, puselė žalios. Green’iška.
- Aa, kur?- dar norėjo pasitikslinti varnė, tačiau Marcus’as jau buvo gerai dėjęs į kojas, matyt, nenorėjo netyčia užsitraukti didesnės nemalonės.
Ginger atžala pakėlė savo sėdimąją nuo balkono šaltų grindų, susirinko daiktus, besimėtančius visuose kampuose. Rankšluostį jau žadėjo mest lauk, tokiam nešvariam net burtai nepadės, tuščią dažų tūbelę užsikišo už kelnių, mat reikėjo laisvų rankų. Vienas lazdelės mostelėjimas ir balkonas buvo sutvarkytas, dažai nuo turėklų, grindų pašalinti. Adelė pirštais užkabino juodą plaukų sruogą, menkai šyptelėjo. Šįkart išsuko savo šikną nuo mano vidaus demono. Dar kartelį žvilgtelėjo balkonan ir tyliai uždarė jo duris, velniai žino, kiek valandų, o prikelti niekieno nesinorėjo. Aiškinti, jog vidury nakties plaukus dažei? Ne šiandien.
-
Alder, nerasdama vietos, klaidžiojo Hogvartso koridoriais. Visas tas neaiškus reikalas, apie kurį nutuokė, bet net neįsivaizdavo kas vyksta, buvo sekinantis reiškinys. Jau geriau sėdėtų ir linksėtų galva it naivi pirmakursė, kai paklaustų ar patinka Hogvartse.
Pirmą kartą jautėsi čia įkalnta ir neįsivaizdavo kas vyksta už storų pilies sienų. Hogvartsas net per gerai atliko savo funkciją - apsaugojo mokinius.
Tačiau balkone, nors ir šalta, tačiau nepūtė pasibaigiančios žiemos vėjas. Neaišku ar buvo silpnas minusas, ar silpnas pliusas, o ir nelabai rūpėjo, kuomet galvą kankino šiek tiek svarbesni reikalai. Ji taip ir nenuėjo patikrinti kas nutiko su tuo kentauru, niekam nepasakė, o tas baltapūkis turbūt irgi tylėjo. Negi skelbsis, kad pažeidė mokyklos taisykles ir lauks išmetimo?
Ant aptrupėjusio balkono turėklo atsitūpė paukštelis, nepamatęs ramiai stovinčios švilpės. O ir ji mažylį ne iškart pamatė - pilkšvai rusvas jis susiliejo su balkonu. Deja, neturiu trupinių,- pagalvojo ir išsitraukė lazdelę. Nors buvo manoma, kad Helga Švilpynė kūrė burtažodžius, susijusius su maistu, septintakursė dar nebuvo radusi nė vieno, paslėpto Švilpynės bendrajame kambaryje, tad kaip išburti trupinių nežinojo.
- Avifors,- sušnabždėjo nenorėdama išgąsdinti paukštelio. Šalia gulėjęs akmenukas tapo panašiu į tikrąjį paukšteliu. Cirptelėjęs pakilo nuo žemės ir atsitūpė šalia. Tikrasis paukštelis pasišiaušė, pasipūtė it išsigandęs ar supykęs, o tuomet nuskrido.
Alder atsiduso. Gal ir gerai, kad nuskrido nepatikėjęs šia apgaule. Pati raganaitė labai tikėjosi, kad šalia jos nėra nieko panašaus į vilką avelės kailyje.
Vienišas burtų paukščiukas ramiai tupėjo, bet šitaip jo palikti nebuvo galima, o švilpei jau darėsi šaltoka.
Pastebėjo, kad keletas plunksnų atrodė kaip iš akmens padarytos, nepanašios į paukštuko. Atsiduso. Gal reikėjo mesti transfigūraciją, nes jos pažymiai gadins visą baigimo vidurkį?
-Reparifarge,- ištarė, tačiau paukščiukas tik atsisuko į ją. Iš tiesų, transfigūracija jai sekėsi tragiškai. Turbūt ir praleis visą gyvenimą besikapstydama žemėse su mandrais augaliukais.- Reparifarge.
Paukštukas sustingo į akmenį, o tik po dar vieno bandymo sėkmingai grįžo į akmenuko pavidalą. Nuo turėklo riedantį akmenėlį Alder sugavo ir padėjo ant žemės į vietą.
Pastovėjus dar minutėlę, grįžo vidun.
-
Vis dar prisimindamas praėjusias atostogas, Sigurdas iš lėto žingsniavo Hogvartso koridoriais. Liesos jo kojos nešė grifą aukštyn ir aukštyn, kol atsidūrė ketvirtame aukšte.
Tačiau mintyse vis šmėžavo prisiminimai, niūresni nei kitų vasarų. Jo ir tėvo namelyje vyravusi šiluma bei jaukumas kažkur dingo. Neliko apie ką kalbėtis. Jei sūnus prabildavo apie burtus ir Hogvartsą, Halgrimas į jį pažiūrėdavo kaip į beprotį. O jei tėvas pradėdavo pasakoti apie laivus ir žvejybą, susilaukdavo bereikšmio žvilgsnio. Tik kasdieniai rūpesčiai juos suartindavo. O ir antrame kurse gautas laiškas nepagerino santykių. Dideli atstumai ir reti susitikimai sušaldė šeimą. Ir nors šviesiaplaukis tapo labiau savarankiškas, jis netapo laimingas.
Tokioms mintims vejant viena kitą, islandas išlindo į dar neaplankytą balkoną, iš kurio atsivėrė visai neblogas vaizdas. Vaikinukas akimirkai sustojo. Ledo mėlynumo akimis įsiskverbė į rudeninį kraštovaizdį, tarsi norėdamas, kad jis niekada nepasikeistų. Tačiau iš tikrųjų trokšdamas užmiršti savo rūpesčius. Ūžtelėjęs stipresnis oro gūsis privertė mokinį įsisupti į apsiaustą. Brr... Gal verčiau eisiu į biblioteką negu šalsiu čia.
Bet netrukus Sigurdas priėjo arčiau ir pažvelgė žemyn, įsikibęs į aptrupėjusius turėklus. Net ir neturėdamas didelės aukščio baimės, grifas po kelių sekundžių atsitraukė, kiek virpėdamas nuo užplūdusio adrenalino. Visai nebloga vietelė... Šviesiaplaukis lengviau atsiduso, lyg nuo jo būtų nuslinkęs tamsus debesis.
-
Česteris žinojo, jog šį kartą įsivėlė į baisią bėdą. Užšokęs ne ant tų vaikinų, grifukas dabar bėgo kiek įkabindamas, už nugaros girdėdamas trečiakursių grifų šūksnius. Berniukas stengėsi lėkti kuo greičiau, bet kojos jo jau nebeklausė, Teris per daug ilgai šiandien prisilakstė. Iš pradžių nuo sesers, dabar nuo kitų grifų. Kad ir koks nekaltas avinėlis atrodytų Teris, jis tikras nenaudėlis. Berniukas jau ne kartą buvo nušalintas nuo pamokų, nors yra dar tik antrakursis.
Bėgdamas garbanius įsiklausė ar kažkas yra už jo. Neišgirdęs nė garso, berniukas sustojo. Bet tą pačią akimirką Teris buvo sučiuptas už apsiausto. Dabar mažių laikė du grifai. Berniuko akys išsipūtė iš baimės. Vaikinai klaikiai šypsojosi, kas tik dar labiau gasdino mažąjį grifuką. Po sekundės, kai vienas iš grifų žiojosi kažką sakyti, iš už kampo pasigirdo klaikus garsas, panašus į cypimą. Viaikinai paleido Česterį, o šis nieko nelaukęs nubėgo toliau. Užsikabarojęs į ketvirtą aukštą berniukas lengviau atsipūtė. Jeigu jis dar labiau prisidirbs, septinto kurso nebaigs gyvas. Kažin ar antrą kursą berniukas baigs sveikas.
Šiltuose Hogvartso koridoriuose berniukas pajuto šaltį, kuris perbėgo per kojas. Teris susidomėjęs patraukė šaltuko link. Šiek tiek paėjas per koridorių, Česteris pamatė atidarytą balkoną. Matėsi turėklai, per turėklus persisvėrusi žmogysta. Teris šiek tiek suabejojo, bet po sekundės berniukas jau buvo balkono tarpduryje. Nebuvo sunku atspėti, kad tai vaikinas. Jo garbanoti plaukai plaikstėsi nuo vėjo. Vaikinas buvo iš Grifų Gūžtos. Česteris išpūtė akis ir suakmenėjo, šį vaikiną Teris jau žinojo. Ant jo jis netyčiomis šiandiena užsipuolė. Bet šis grifas mažio nesivaikė. Berniukas sunkiai nurijo seilių gumulą ir meldėsi, jog grifas neatsisuktų į Terį. Norėjo bėgti ir dingti kuo greičiau iš čia, bet kojos buvo per daug pavargusios, joms reikėjo poilsio.
-
Kone naujomis akimis pažvelgęs į kraštovaizdį, jis suvokė, kad neprisimena, kaip pateko į šią Hogvartso pilies dalį. Vietoje nuobodžių koridorių, laiptų ir posūkių, kuriuos vaikinukas turėjo praeiti, žiojėjo skylė. Tarsi per rūką Sigurdas prisiminė, kad kažkas šiandien į jį atsitrenkė. Taip, šiandien, islandas buvo dėl to visiškai tikras. Tik kas...? Šviesiaplaukis žinojo, kad visą tą laiką jis buvo paskendęs savo mintyse. Dėl to ir neprisiminė, kaip čia atsidūrė. Kažkaip nesugebėjo atlikti dviejų veiksmų vienu metu.
Pamažu nurimus širdies plakimui, mokinys netikėtai pajuto, kad balkone nėra vienas. Grifas neskubriai, tarsi koks robotas pakėlė galvą su vėjo taršomais plaukais. Priešais jį stovėjo panašaus amžiaus ir ūgio berniukas garbanotais plaukais ir tamsesne oda. Sigurdas atpažino, kad tas berniokas kažkur matytas. Negi jis atsitrenkė į mane? Vaikinukas nebuvo tuo tikras, bet neketino apleisti šios vietelės dėl nepageidaujamo asmens. Regis, jis dar ir buvo grifas.
Nugarą atsukęs rudeniniams Hogvartso apylinkių vaizdams, šiaurietis stebeilijo į bendrakoledžį. Mėlynakis buvo pasipiktinęs. Kaip jis drįsta sutrikdyti mane? Jau buvau pradėjęs jaustis gerai. Veide tokių emocijų nebuvo matyti, ačiū žiobarų mokyklos patirčiai, kitaip išraiška būtų išgąsdinusi ne tik įsibrovėlį.
Kita vertus, jam jau pabodo diena iš dienos rūgti savo sultyse kaip kokiam agurkėliui. Todėl toks netikėtas pasirodymas pranašavo įdomią dieną. Vis dėlto islandas neketino prabilti pirmas.
-
Grifas lėtai atsisuko į Terį. Berniukas giliai viduje sudrebėjo. Didysis grifas nutaisė keistą veido išraišką, bet po sekundės jos jau nebeliko grifo veide. Šią sekundę Teris buvo per daug įsibaiminęs. Aukštas, už berniuką aukštesnis vaikinas turėjo vandenyno mėlio akis, kurios, atrodė, žvilgsniu perskrodžia berniuko sielą. Grifiukas stengėsi nurimti, šiandiena jam per daug audringa. Nenorėjo pyktis su grifu, bet jo žvilgsnis rodė, jog iš čia tamsiaodis neišeis neprabilęs. Galbūt atsipršyti? O galbūt toliau tylėti? Ne, Teris pagaliau nutarė susiimti ir nebevaidinti ereliu.
-Klausyk, žinau, kad manęs tikriausiai nebekenčia visi grifai trečiakursiai, o ypač tu su savo draugais, bet aš atsiprašau, nenoriu pyktis,- grifas išpyškino viską per daug greit. Nenorėjo to pasakyti rimtai, juk jis dar vaikas, o jau įsivelia į visokias nesąmones. Berniukas atsiduso, pagaliau atlaisvino savo įsitempusius raumenis. Įsikišęs sušąlusias rankas į apsiausto kišenes, berniukas dar kartą atsiduso ir atsirėmęs į balkono tarpdurio sieną tarė:
-Sakyk jeigu nori, kad dingčiau iš čia, pilnai suprasiu jeigu nenori, kad aš čia būčiau.
Teris puikiai suprato, kad su trečiakursiu bus sunku kalbėtis. Jis atrodė piktas, visai kaip piktieji burtininkai, su kuriais mažiui jau teko susidurti. Berniukas nuo prisiminimų nejaukiai nusipurtė. Norėdamas nukreipti mintis kuo toliau nuo negražių prisiminimų, Česteris įsistebeilijo į atsivėrusį kraštovaizdį, kurio prieš tai grifiukas nebuvo pastebėjęs. Kiek pripratęs prie šalčio berniukas ištraukė rankas iš kišenės ir apžiūrėjo įbrėžimą, kuris atsirado bėgant nuo grifų. Per visą delną puikavosi didžiulis įbrėžimas, vietomis gilesnis, vietomis paviršinis. Iš vienos vietos sruvo kraujas, todėl berniukas susiraukęs sugniaužė kumštį ir vėl įkišo ranką į kišenę. Česteris nežymiai pakėlė savo galvelę ir žvilgtelėjo į grifą laukdamas atsakymų.
-
Kol šviesiaplaukis priekaištingai ir įdėmiai žiūrėjo į mokinį, jis nusprendė prabilti. Šiaurietis klausėsi, ką sakė berniokas, bet sustingo, išgirdęs žodį ,,draugai''. Draugai? Negi jis mano, kad aš susidėjęs su kitais grifais? Ir dar draugais? Tikriausiai mane supainiojo su kažkuo kitu. Ai, nesvarbu. Sigurdas pasistengė atrodyti draugiškesnis, nors viduje dar neslopo pasipiktinimas, kad buvo nutraukta rami diena.
-Atleidžiu,- islandas ištarė tai kur kas maloniau, nei tas įsibaiminęs jaunuolis galėjo pagalvoti.- Tik nedrįsk manęs painioti su kitais grifais. Aš ne toks kaip jie.- Vaikinukas papurtė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į tarpdurį, lyg ten turėjo slėptis kiti trečiakursiai.- Nors galėjau tokiu tapti...
Nenoromis jis prisiminė metus žiobarų mokykloje. Kuomet turėdavo nutilti amžiams, kad neprisidarytų dar daugiau bėdų. Tas balsas liko. Ir veržėsi laukan. O dabar jis buvo kaip niekad stiprus. Vis dėlto šį kartą niekas neišgirdo, nes pamačius žaizdą šviesiaplaukis apstulbo. Nuo ko ji? Negi ji nuo susitikimo su tais grifais? Ką jie jam darė? O gal ką jis jiems darė?
-Jei nori, gali dingti iš čia, bet pirmiau gal vertėtų apsilankyti ligoninės sparne.-akys pažvelgė į kišenę, kurioje slėpėsi sužeistas delnas. Balsas patapo kiek griežtesnis.- Ir jei manai, kad...-Sigurdas pavartė akis,- ...esu kažkoks blogietis, tai labai klysti. Bet jei su manimi pradėsi elgtis taip pat, kaip su jais,- šiaurietis mostelėjo ranka į tarpdurį,-deja, negalėsim gražiai sutarti.
Kas jis per vienas?
Nusprendęs, kad jam teks pirmam prisistatyti, trečiakursis prabilo:
-Beje, mano vardas Sigurdas, nes matau, kad manęs dar nelabai pažįsti.- Balso tonas nepasikeitė, vis dar buvo kiek atšiaurus.
-
-Nereikia man tos tavo ligoninės, Sigurdai,- piktai debtelėjo grifas, labai pabrėždamas vaikino vardą. Po sekundės iškart sušvelnėjo ir atsisukęs į grifą pats iš savęs šyptelėjo.
-Česteris. Bet geriau kai mane vadina Teriu,- prisistatė mažius. Berniukas puikiai suprato, kad jei dar nors kartą pakels balsą ant Sigurdo, jis, tikriausiai ,švelniai tariant, skris pro šį balkoną žemyn galva. Berniukas prisibijojo grifo, bet iš dalies norėjo, jog dičkis būtų jo draugu.
-Klausyk, tu sakei, kad galėjai tapti tokiu kaip jie. Žinau, kad tai ne mano reikalas, bet galbūt papasakosi kas nutiko?- berniukas žinojo, jog galėjo užkliudyti senas ir skaudžias vaikino žaizdas, bet jis labai norėjo sužinoti kas nutiko šiam šviesiaplaukiui.
Berniokas suprato, kad pasidarė per daug plepus, kas jam nėra būdinga. Taip pat Teriui toptelėjo, kad jis nori turėti tokį draugą kaip garbanius. Jie buvo kažkuo panašūs. Grifiukas tai puikiai jautė, tik dar nesuprato kas berniukus taip sieja.
Berniukas prisiminė Sigurdo grasinimą Teriui, kad jis nesielgtų su vyresniuoju grifu taip kaip su jais. Bet juk Česteris nieko jiems nedarė. Berniukas žiojosi klausti kaip suprasti jo grasinimą, bet nenorėdamas įkyrėti praėjus kelioms minutėms, berniukas tiesiog užsičiaupė ir nutildamas stipriai sučiaupė savo suskirdusias lūpas.
-
Sigurdui atrodė, kad jaunesnis grifas jo kiek prisibijo. Tai sprendė iš tamsiaodžio balso jam prisistatant. Negi aš jam atrodau pavojingas ar baisus? Na, gal kiek persistengiau su grasinimu, bet tikrai neketinu stovėti ir nieko nedaryti, kai jis užnervins mane.
Šviesiaplaukis linktelėjo, išgirdęs bernioko vardą. Jau ketino sakyti, kad galima ir jo vardą trumpinti, bet buvo nutrauktas. Kelias sekundes vaikinukas piktinosi, bet nustebo, išgirdęs, kuo tamsiaplaukis domėjosi. Negi jam įdomi mano praeitis? Dar niekas to neklausė... Niekada... Ką gi, nepakenks.
-Jei taip nori, galiu papasakoti.-islandas dar kartą įdėmiai pažvelgė į bernioką.
Lyg pajutęs kažką negera, jis priėjo prie durų ir įškišo galvą į koridorių. Jame nebuvo nė gyvos dvasios, tad kiek palaukęs, Sigurdas tyliai uždarė duris. Jis atsirėmė į visko mačiusius turėklus ir giliai atsiduso. Matė, kad Česteris dar kažko norėjo klausti, bet užsičiaupė, lyg baimindamasis pasirodyti per daug įkyrus bei plepus. Ir teisingai daro. Nesinorėjo būti pertraukinėjamam. Bet juk kadaise jis toks ir buvo.
-Amm...- grifas nežinojo, nuo ko pradėti. Ir kaip pasakoti, kad nė vienas iš jų neskristų pro balkono kraštą į tamsius ežero vandenis. Vienas - iš gėdos ar nevilties, o kitas - nuo Sigurdo pykčio bombos.
-Prieš Hogvartsą mokiausi žiobarų mokykloje, kadangi... mano tėvas yra žiobaras. -Pirmieji žodžiai strigo gerklėje, bet vėliau jis ėmė pasakoti sklandžiau.
-Mokykloje man nelabai sekėsi, nes buvau tokio charakterio, kurį reikėjo nuolat raminti ir panašiai. Todėl aplinkiniai mane pašiepdavo, pasityčiodavo. Iš pradžių mėginau su tuo nesitaikstyti, bet...- garbanius pasuko galvą į šoną ir pažvelgė į horizontą. Kelias sekundes stojo mirtina tyla.
-...Suvokus, kad nereaguojant į jų pašaipas, jie atstoja, aš turėjau peržengti savo prigimtį. Nutilti. -paprastai šviesios akys patamsėjo, tarsi apsitraukė migla,- Kiekvieną dieną jausdavau, kad mane kažkas palieka. - šviesiaplaukui išdžiūvo burna ir jis nutilo. Nutarė daugiau nieko neaiškinti, grifas, jei norės, pats supras.
-Bet vieną dalyką aš tikrai prisimenu,- jis atsisuko į antrakursį,- kad buvau lygiai toks pat kaip tu. Nenuorama, nuolat įsiveliantis į bėdas.-mėlynos akys gręžte gręžė rudas akis, ieškodamos supratimo.
Islandas išsipasakojęs pasijuto kiek lengviau. Bet vis dar nesijautė laisvas.
-Išgirdai, ką norėjai. Na, o apie save ką gali papasakoti?
Sigurdas norėjo nukreipti dėmesį nuo savęs.
-
Berniukas net nežvelgdamas į Sigurdą jautė, kad jis žvelgia kiauriai jį. Nurijęs sunkias seiles ir išklausęs vaikino pasakojimo jis pagaliau suprato kuo jie panašūs. Abu neranda vietos. Abu yra nenuoramos ir abu yra per daug auktyvūs, pasistengę galėtų kalnus nuversti, bet nei vienas to nenori. Šviesiaplaukis slepia savo velniūkštišką pusę, o tamsiaplaukis stengiasi sutvardyti savo vidinį žvėriuką, kuris kiekvieną dieną įsivelia į kokią nors nesąmonę. Berniukas šyptelėjo.
-Na, gal tai ir nėra svarbiausias dalykas, bet...- berniukas kiek susiraukė žiūrėdamas tolyn į vaizdą, bet greit vėl prasimerkė,- kai Paskirstymo Kepurė dalino koledžus, visą laik mintyse kartojau Klastūnyno vardą. Bet kaip matai, kepurė neišklausė mano norų. Sakoma, kad kepurė niekada neklysta, bet, manau, kad aš buvau pirmasis, kuris ją suklaidino. Neįsivaizduoji, bet prieš Hogvartsą buvau tikras angeliukas. Galbūt dėl buvusio gerumo ir patekau į Grifų Gūžtą.
Teris kiek šyptelėjo prisiminęs momentą kai jis tapo grifu. Supratęs, kad per šias dvi savaites berniukas šypsosi daugiau nei įprastai, nusprendė tęsti savo pasakojimą.
-Bet kas buvo po to. Nei vienas profesorius nenorėtų to prisiminti. Pirmame kurse buvau tris kartus nušalintas nuo pamokų. Vien dėl to, kad elgiausi kaip tikras velniūkštis, ogi spėk dėl ko. Ogi dėl to, kad buvau įsitikinęs, jog jei elgsiuosi kaip šmikis, mane paskirs Klastūnynan. Argi ne kvailys?- Česteris nusijuokė, nuoširdžiai,- taigi, po paskutinio nušalinimo man buvo pagrasinta, kad skrisiu lauk iš Hogvartso, turėjau areštą. Man nebuvo leista kur nors eiti per laisvą laiką ar laisvas pamokas. Buvo leista eiti tik į biblioteką. Ten susipažinau su klastuoliais. Kurie, tiesa, yra vienintėliai mano draugai. Tikiu, jog dėl to kiti grifai nelabai manęs mėgsta.
Tamsiaodis atsiduso. Pats nesuprasdamas kodėl taip nuoširdžiai išsipasakojo grifui, pakėlė akis į pašnekovą. Nužvelgė mėlynakį, linkteldamas galvą ištraukė savo sužalotą ranką. Kraujas buvo jau sukrešėjęs. Kiek apsidžiaugęs vėl atsiduso ir nutarė nieko nebesakyti, tik palaukti grifo atsakymo.
-
Teriui pasakojant apie save, trečiakursis prisiminė, kad ir pats kadaise norėjo patekti į Klastūnyną. Bet dabar, jo nuomone, tai nebuvo svarbu. Kas, ką, kur, kada... Tai jau praeitis.
Grifui nusišypsosujus, Sigurdas nusprendė įsiterpti:
- Aš manau, kad ne visi grifai yra geri, o klastuoliai - blogi. Ir išvis, kodėl reikia mus skirstyti? Juk tai didžiausia nesąmonė! Juk žiobarų mokyklos to nedaro!- šviesiaplaukis pakėlė balsą ir piktai skėstelėjo rankomis.
Taip, islandas iki šiol nebuvo pakeitęs savo nuomonės apie koledžus ir neketino jos pakeisti. Kita vertus, tai buvo pirmas kartas, kai pasidalino šia mintimi.
Tamsiaplaukiui pratęsus savo pasakojimą, šiaurietis šyptelėjo, negalėdamas patikėti Terio išdaigomis. Grifui toliau kalbant, šypsena vis labiau platėjo, veide pasirodė mielos duobutės. Tačiau berniokui nutilus, vypsnys dingo, nepalikdamas jokių pėdsakų. Tik šiek tiek geresnę nuotaiką.
-Na, aš negaliu pasakyti, kad tavęs nemėgstu. Juk kiekvienas pats pasirenka su kuo draugauti. Nes, kaip jau sakiau, koledžai ir mokinių skirstymas yra išsidirbinėjimas!- Sigurdas nė pats nepajuto, kaip paskutinį sakinį kone rėkte išrėkė. Širdis plakė pašėlusiu greičiu, o akys netikėtai plykstelėjo mėlyna liepsna, tačiau po akimirkos jos neliko nė ženklo.
Truputį atsikvėpęs jis lyg teisindamasis prabilo, bet balse nesigirdėjo jokios savigraužos:
-Uoi, atrodo, aš pradedu taisytis...
Vaikinukas negalėjo patikėti, kad po savo pasakojimo taip atsivers. Bet gal dar ne laikas?
-
Teris kiek nusigando, kad šviesiaplaukis taip greitai tapo toks draugiškas. Gifiukas tapo šiek tiek labiau savimi pasitikintis, o grifas, rodos, iš dalies mėgavosi Terio kompanija. Kai Teris nugirdo kažką apie taisymąsi, nežadėjo grifo apie tai klausti. Terio veide vyptelėjo šypsena.
-Pf, neįsivaizduoji, bet kai ką sugalvojau. Kodėl mums kadanors neiškrėtus kokios nors išdaigos?- Teris kalbėjo su tokiu užsidegimu, kad jo balso tonas, paskutiniais žodžiais, net gi tapo šiek tiek aukštesnis nei įprastai. Berniukas greit nutilo. Jo sakinio aidas dar girdėjosi kažkur toli horizonte, kuriame plytėjo įvairūs gyviai ir pavojai, kurių abu berniukai dar nebuvo ragavę.
-Žinai, iš pradžių maniau, kad tu toks pat mulkis kaip ir anie grifai,- Česteris nutilo ir pažvelgė į besiklausantį Sigurdą,- bet dabar įsitikinau, kad tu geresnis. Viskuo. Esi įdomus, bet kietas žmogus.
Berniuką prajuokino jo pačio žodžiai. Bet jis bent jau sakė tiesą ir nežadėjo jam meluoti.
Teris pavargęs ramsčiuotis trapdury, nupėdino prie turėklų ir nieko nesibaiminęs užšoko ant jų asisėsti. Jau žiojosi sakyti Sigurdui, bet už balkono durų pasigirdo šūksniai, berniukui gerai pažįstami šūksniai. Matyt, tie trečiakursiai nuo Terio neatstos iki tol, kol patys nebaigs Hogvartso. Česteris piktai sukando lūpą ir pridėjo pirštą prie lūpų, rodydamas Sigurdui tylėti ir neišsiduoti. Šią akimirką berniukas tirtėjo iš baimės, atrodė, pats jautė, kad nuo drebėjimo persisvers per balkono tūrėklą ir susmegs skradžiai žemėn. Taip pat, Teris žinojo, kad tik šią minutę berniukas galės įsitikinti ar Sigurdas patikimas draugas. Draugas grifas. Česteris norėjo nusišypsoti, bet, atrodo, bebaimis berniukas šį kartą bijojo bet kokio garso už balkono durų. Jis užsimerkė ir tik meldėsi, kad Sigurdas tylėtų ir, kad trečiakursiai neįsiveržtų pro balkono duris.
-
-Būtų visai smagu,- šyptelėjo trečiakursis, išgirdęs grifo pasiūlymą.
Įdomu, ką jis sugalvos? Sigurdas sukryžiavo rankas ir tylutėliai atsiduso. Iš jo visko galima tikėtis. Jis sukluso, kai antrakursis pradėjo kalbėti apie šviesiaplaukį. Mulkis? Negi aš jam atrodžiau kaip mulkis? Per kelias sekundes sukilo susierzinimas, kuris buvo nuslopintas kitų tamsiaplaukio žodžių. Vaikinukas ir šįsyk šyptelėjo, kiekvieną kartą šypsena darėsi vis platesnė ir atviresnė.
Jam nutilus, mokinys irgi norėjo išsakyti savo nuomonę apie Terį.
Deja, pasigirdę balsai privertė islandą nukreipti dėmesį kitur. Pažvelgęs į pašnekovą, jis pamatė puikiai suprantamą tylos ženklą. Kas čia darosi? Gal čia tie draugeliai, su kuriais Teris mane sumaišė? Nukreipęs žvilgsnį nuo uždarytų durų, mėlynakis dar kartą pažvelgė į grifą. Šis atrodė įsibaiminęs ir bijantis menkiausio garso. Užsimerkęs jis, rodės, tapo dar pažeidžiamesnis. Sigurdas nežinojo, kas vyko tarp tamsiaplaukio ir vyresnių grifų. Bet šviesiaplaukis prisiminė, kaip berniokas buvo išvargęs nuo ilgo bėgimo, prisiminė šviežią žaizdą delne ir šią akimirką matė jo baimę. Bet ar iš tiesų galima juo pasitikėti?
Šiaurietis tyliai prisiartino prie durų ir priglaudė ausį.
-Šiandien...galas tam Česteriui.
-...taip, jis gaus, ko nusipelnė.
Garbanius sulaikė kvėpavimą. Tai tiesa.
Staiga jo minčių verpetuose kilo idėja. Širdies plakimas padažnėjo, Sigurdas susikaupė ir išsitraukė lazdelę, nors nelabai tikėjosi, kad jos prireiks. Išduoti... draugą? Per kelias minutes pašnekesio nepažįstamasis tapo draugu. Tokiu, kuriuo galima pasitikėti. Išduoti draugą? Tai niekada nenutiks. Paskutinį kartą metęs žvilgsnį į Terį, šviesiaplaukis ryžtingai palietė durų rankeną. Balsai pasidarė dar garsesni, jie buvo čia pat. Pasigirdo juokas. Grifas sukando dantis. Man pavyks.
Žaibiškai suktelėjęs rankeną, mokinys po akimirkos išpuolė į koridorių ir pradėjo kiek įmanoma žemesniu balsu kriokti:
-KAS IŠDRĮSO MAN SUTRUKDYTI? KAS? TEGUL PASIRODO! IR AŠ JAM ŠAUSIU TOKIŲ KERŲ, KAD MAŽA NEPASIRODYS!
Akims dar nespėjus pristaikyti prie prieblandos, jis girdėjo tolyn skuodžiančius žingsnius. Kai islandas jau galėjo matyti, pastebėjo už kampo sukančius du siluetus, kurie, atrodė, spruko net nesidairydami nuo siaubingo garso šaltinio. Jiems pradingus iš akių, vaikinukas atsikrenkštė ir iš tarpdurio suglumusiu žvilgsniu stebeilijo į grifą:
-Negi aš tikrai toks baisus?- Veidas vėl buvo bejausmis, ko negalėjai pasakyti prieš keletą sekundžių.
Grįžęs į balkoną jis ramiai tarė:
-Man rodos, kažką minėjai apie išdaigą. O šitie draugeliai lyg ir neturėtų šiandien kibti.
Kas man yra? Negi aš anksčiau iš tiesų buvau toks? Bet juk ne visą laiką buvau piktas. Nurimusiose mintyse vėl mąstė mėlynakis.
-
Kai Sigurdas palietė balkono rankeną, berniukas čiut neišvirto pro turėklus. Jis buvo įsitikinęs, kas naujasis jo draugas išduos jį. Bet kas nutiko po to, berniukui net žandikaulis atvipo.Jis mane apgynė... Berniuko mintys susimaišė. Jam aptemo protas visomis prasmėmis. Grifas grįžo į balkoną lyg niekur nieko, o sėdintis Teris drebėjo iš baimės. Teris bandė išlementi kažką panašaus į ačiū, bet jo gerklėje, atrodė, buvo šimtas spyglių, kurie neleido mažiui prabilti. Jis pažvelgė žemyn į grindis, norėjo nulipti nuo turėklo, manė, jog paliks geriau jei tiesiog pastovės. Bet bandydamas nušokti nuo turėklo, berniukas paslydo ant jo. Teris paslydo ne priekiu, o atgal. Pajautęs vėjo taršumų plaukų skonį ir matydamas aukštielniką vaizdą, grifiukas vos gaudė orą. Kažkur užkišęs koją jis sugebėjo atsitiesti. Greit susipratęs jis griebė už turėklo strypo ir jau dabar stovėjo ant žemės, bet vis dar gaudydamas orą. Persisukęs baugiu žvilgsniu pažiūrėjo į turėklus ir nusipurtė.
-Taigi,- vos prabilo berniukas, vis dar neatsigaudamas po ką tik įvykusių įvykių,- gal pakalbėkime apie mirtį? Kadangi ji mane beveik kiekvieną dieną vejasi, o šiandien kažkaip per daug dažnai. Kada tu buvai arčiausiai mirties?
Grifiukui buvo keista, kad jis kalba tokiomis rimtomis temomis, kai pas jį galvoja sukasi vien išdaigos. Atsidusęs jis šiaip ne taip pažvelgė į mėlynakį. Prisiminė, jog jis išgelbėjo jam gyvybę.
-Ak, tiesa, ačiū tau už tai, kad išgelbėjai mane. Jei ne tu, tikriausiai jau seniai būčiau užrakintas kažkur ir nebeišlindęs iš ten kelis metus,- berniukas šyptelėjo. Pats sau. Jis suprato, kad jam patiko vaikino draugija. Kažin, jis laikys mane draugu po šio susitikimo? Ar pamirš viską ir užvers mūsų susitikimą kaip šias balkono duris kai išeisime?
-
Vėl paskendęs savo mintyse šviesiaplaukis nežiūrėjo į grifą. Tačiau užsitęsus netikėtai tylai vaikinukas pakėlė akis ir nustebo, pamatęs, kad Teris virpa iš baimės. Sigurdas greitai žvilgtelėjo durų pusėn. Bet ten nieko nebuvo. Sutrikęs jis prasižiojo klausti, kas atsitiko, bet nutilo, pamatęs, kad tamsiaplaukis atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Šiaurietis nespėjo nė sureaguoti ar pagelbėti, o jau iš antrakursio lūpų pasigirdo kitas klausimas.
Jis buvo gan netikėtas, tad islandas kiek pagalvojo ir tarė:
-Manau tada, kai buvau laive audringoje jūroje.
Mėlynakiui toks pasakymas nelabai patiko ir, rizikuodamas sulaukti užuojautos kupino žvilgsnio, pridūrė:
-Tuomet žuvo mano mama ir turbūt pats...vos nežuvau.
Mokinys nuleido akis. Oi, ne... Nereikėjo to minėti. Atmintyje iškilo šviesus moters paveikslas, matytas herbologijos pamokoje. Net prisiminė, ką tada ji šviesiaplaukiui sakė. ...pagalvok, kuo nori būti pats...prisimink, kad visada būsiu šalia... Kažkas širdies gelmėse suvirpėjo ir jis pasimuistė, nežinia kodėl vengdamas parodyti užplūdusius jausmus. Sudvejojo.
-O tu kada buvai arčiausiai mirties? Ar tik ne prieš kelias akimirkas? Ar ne? -veidas buvo gana rimtas, balse girdėti susirūpinimo gaidelės.
Vis dėlto jis maloniai šyptelėjo, išgirdęs Terio padėką:
-Nėra už ką. Visada jūsų paslaugoms. -Bet šypsena kiek nublanko, supratus, kad be jo grifas būtų patekęs į labai didelę bėdą. Kas ten atsitiko? Juk jis neatrodo įkyrus ar kandus. O gal tik man taip atrodo?
-O kuo tau tie grifai taip neįtinka ir neduoda ramybės?-trečiakursis susidomėjęs pažvelgė į bernioką.
-
Kadangi vaikinas iš tiesų mėgo aukštesnes vietas iš kurių buvo galima buvo galima stebėti kitas vietas jis nuėjo į Hogvartso balkoną. Su juo kartu keliavo Trėjus. Per trumpą laiką jis suartėjo su drakoniuku. Jis lipo laipteliu po laiptelio link balkono ir greitai atsirado ten. Vaizdas buvo gana geras, bet nuo Hogvartso stogo jis buvo daug gražesnis. Vaikinas atsirėmė į balkono turėklus ir pradėjo mąstyti. Greitai ateis vasara. Jis grįš namo vasaros atostogoms ir ten praleis vasarą. Iš tiesų jis nelabai norėjo grįžti namo. Ten gali sutikti JĮ. James jis sutikti nelabai norėjo. Nors kažkur širdyje jis apie tai svajojo visą laiką, protas sakė, kad Ryan bus geriau nesutikus jo. Vaikinas sunkiai atsidūso. Kadangi čia jis atsinešė savo piešimo blonknotą ir paprastą pieštuką, jis pradėjo piešti. Vaikinas užsimerkė ir nustojo galvoti apie viską.Kaip per ateities būrimo praktiką pagalvojo vaikinas ir mintyse nusijuokė. Pamokose mokytus dalykus jis pradėjo naudoti ir ne jose. Tik dabar jis atliks ne sielos rašymą, o sielos piešimą. Vaikinas leido savo rankai judėti taip kaip ji norėjo.Po truputį ant lapo atsirado daug įvairių linijų. Greitai tos linijos sudarė jį ir jo augintinius bei James šalia. Piešinys iš tiesų buvo neblogas. Ryan šyptėlėjo ir pažvelgė į savo drakoniuką Trėju, kuris į balkoną atėjo kartu su juo.
Vėl jis vaikinas išgirdo Trėjų savo galvoje.
O tu vėl brauniesi į mano mintis tarstelėjo vaikinas mintimis drakoniukui. Jis iš tiesų visiškai nepyko ant Trėjaus už tai. Jam patiko, kad gali su kuo nors pasidalinti savo mintimis, net jeigu tai ir yra jo gyvūnėlis.
-
Ilgas sėdėjimas prie knygų ir rašalo buteliukų išsausino berniuko mintis, akis ir rankas. Mykoliukas nebegalėjo netgi nurašyti elementaraus sakinio iš vadovėlio savo nuodų ir vaistų rašinėliui, nekalbant apie visus kitus namų darbus, kuriuos profesoriai uždavė negailėdami mokinių nei psichologinės, nei fizinės būsenos. Švilpis žinojo, kad jau ir taip visus popierius padaryti atidėliojo iki paskutinės dienos, bet tokiom gražiom dienom kaip vakar ar užvakar konspektuoti gyvatės ragus būtų buvę tiesiog neromantiška.
Galva sustojo. Pirmakursis nežiūrėdamas pergamento tiesumo ir susiglamžymo galimybių čiupo šūsnį popierių ir vadovėlius į glėbį, plunksną suspaudė dantyse, o neužsuktą rašalo buteliuką sugebėjo įsisprausti į kairės rankos delną. Taip lyg vaiko kuprinę pamiršusi sukrauti motina atrodantis Mykolas išlėkė į lauką. Bent jau taip galvojo. Tačiau suprato, kad jo darbo efektyvumas ir produktyvumas būnant apsuptam pirmųjų pavasario garsų bus lygus riebiam nuliui, o rašiniai skraidys vėjais. Užteks ir balkono, - pusiaukelėje į galvą mušė mintis ir švilpiui teko grįžti keletą posūkių atgal, negu jau buvo nuskuodęs.
Iš toli pamatęs violetinę ševeliūrą Mykoliukas pagalvojo, kad kažkas balkonėlyje užsodino gėlių, kas berniuko lūpų kampučius pakėlė iki ausų. Laisvu žingsniu įžengęs vienuolikmetis smarkiai sudrebėjo ir išmetė rašalo buteliuką su pergamento šūsniu ir vadovėliais ant žemės. Juodasis buteliukas dužo ir skystas rašalas išsiliejo po visą balkoną. Tačiau mirtį pranašaujančios šukės ir dat šiurpiau atrodantis nuodų spalvos skystis negąsdino švilpiuko taip, kaip tame pačiame balkone esantis drakonas ir faktas, kad ten buvo ne gėlytės. Na, gal drakonas kiek labiau. Nors ir nedidelis, bet viskas kas buvo didesnis už katuką ir nebuvo žmogus galėjo Mykoliuką nuskriausti.
Kraujas užvirė ausyse. Berniukas sustingo vietoje. Rašalo baloje. Norėjo mikčioti, bet plunksna dantyse staigaus psichologinio paralyžavimo dėka buvo įstrigusi, o dantys kalenosi vienas į kitą. Po sekundės - kelių Mykolas pradėjo kosėti ir smarkiai apkramtyta rašymui skirta jo mėgstamiausia plunksnelė nusileido į juodąją rašalo jūrą.
-D-drakonas.
-
Ryan susikaupęs grąžino savo piešinį. Norėjo, kad jis būtų tobulas, o dar kai oras toks geras piešti jam labai patiko. Vaikinas patraukė akis nuo piešinio ir pasižiūrėjo į drakoniuką. Trėjų jis norėjo atvaizduoti kuo tikriau. Juk jis turėjo drakoniuką šalia, tad tai padaryti nebuvo sunku. Greitai Trėjus piešinyje buvo beveik toks pats kaip ir tikrasis. Vaikinas iš tiesų turėjo talentą piešti, bet jį švaistydavo nesąmonėms, o juk jis galėjo su juo daryti ką nors naudingo. Vaikinukas atsidūso ir atsivertė kitą blonknotą puslapį. Ten buvo pradėtas žvaigždyno piešinys, tad Ryan dabar nusprendė jį užbaigti. Nors virš jo galvos danguje dabar nešvietė žvaigždės jis užsispyrė, kad piešinį užbaigs. Jones pavardę nešiojantis vaikinas susikaupė ir pradėjo piešti žvaigždynus iš savo atminties, bet gavosi, kad pusė jo piešinio buvo žvaigždynas, o kita pusė buvo labai tikroviškas avino kūnas. Šis piešinys irgi buvo neblogas. Staiga tylą balkone pertraukė nukrintantis ir sudūžtantis buteliukas. Ryan išsiganndo šio garso ir pasuko galvą šio garso šaltinio link. Čia jis pamatė kitą švilpynės koledžo mokinį ir tai, kad visas balkonas skendėjo rašele. Vaikinas atsidūso ir staiga jo bendrakursis pasakė, kad balkone yra drakonas. Ryan sukikeno, supratęs, kad jo bendrakursis išsigando Trėjaus.
Galiu jį išgąsdinti labiau? paklausė drakoniukas.
Ne, nes jis ir taip labai išsigando tavęs griežtai savo mintyse pasakė Ryan.
-
Stovėti ten, sustingus ir nejudant buvo galima tiek ilgai, kiek tik žmogus gali ištverti galūnių nutirpimus stovint. Berniuko su drugeliškais plaukais atodūsis teikėsi priminti, kad ne tik kojos neišlaikys tokio krūvio, bet ir drakonas suvalgys visą vieno kąsnelio dvėselieną pasigardžiuodamas. Vedamas intuicijos Mykoliukas norėjo bėgti, tačiau paskutinės smegenų ląstelės sakė, kad juodosios jūros baloje gali išmirkti ne tik plunksnelė ar batai, bet karčiame rašale išmirks ir plaukų garbanėlės. Vedamas antrosios intuicijos, vienuolikmetis pabandė išsitraukti lazdelę, tačiau drebančios rankos pasakė tam ne ir medgalys visai netrukus ridenosi balkono plytelėmis niekam nespėjus nė sureaguoti. Iš šono viskas atrodė tokia pati tragedija kaip ir Titaniko skendimas. Reikalai krito iš rankų tiesiogine to žodžio prasme.
-Ar-ar tu jį pažįsti? - su tokia nuostaba bei išgąsčiu veide, lyg rudaplaukis būtų pamatęs du savo senus gerus draugus iš priešingų slaptų veiklų, pasuko akis ir apie drakoną paklausė labai rimtu tomu. Mykolas niekada nenorėjo jokio gyvūno kartu Hogvartse bei negalėjo įsivaizduoti kaip kiti pakenčia turėti kad ir tas pačias kates savo miegamąjame, bet drakonai...
Tyliais žingsniuodamas atgal, jeigu kartais padaras nusičiaudėtų, Mykolas bandė apžvelgti kokioje situacijoje ir aplinkoje jis atsidūrė. Logiškiausia, kaip ir visada, buvo nebijoti, tad vaikis nusprendė bandyti apgauti savo smegenyse už baimę atsakingas dalis bandydamas ignoruoti drakoną ir eidamas save priversti apsitvarkyti šitą jovalą.
-Labas. Tikriausiai labai atsiprašau už viską. Man šiandien nesiseka, - trindamas baltą marškinių apykaklę berniukas sukosi iš nejaukios situacijos ir tuo pat metu stengėsi išvengti šaltakraujo žvilgsnio į jo pusę.
-
Ryan'as smalsiu žvilgsniu žvelgė į savo bendrakursį. Jis nebuvo labai drąsus. Nors pats Ryan irgi nepasižymėjo drąsa jam buvo šiek tiek keista kodėl kitas švilpis išsigando Trėjaus. Jis juk geras! Nors gal jis toks atrodė tik Ryan'ui? Juk jis nuo pat mažumės lankėsi savo senelių namuose, o jie juk turėjo daug įvairiausių magiškų gyvūnų. Vaikinukas labai smagiai žaisdavo ir bendraudavo su jais. O dar namie auginamas berno zenenhundas Nala, kurią violetinplaukis slapta atsivežė ir čia galėjo prisidėti prie jo meilės įvairaus plauko gyvūnėliams. Gaila jis čia neatsivedė ir jos. Nors Ry abejojo, kad Nalai čia patiktų. Juk čia nėra pakankamai vietos palakstyti ir pažaisti. Staiga Ryan išgirdo kaip ant žemės nukrenta lazdelė ir dar daugiau daiktų. Jis tik atsidūso.
- Tu apie Trėjų? Jis yra mano augintinis. Atleisk, kas jis tave išgąsdino, bet žinok, kad tau jis neįkas ir nieko nepadarys. Jis yra geras, - paaiškino viską bei atsiprašė Ryan'as. Jis nenorėjo, kad taip nutiktų, bet kas buvo tas pražuvo. Galbūt tai bus jo ir nematyto pirmakursio draugystės pradžia, o gal tai bus tiesiog incidentas, kuris niekur nenuves.
- Labas. Viskas gerai. Aš tai padėsiu viską sutvarkyti. Beje esu Ryan, o šalia manęs mano draugas Trėjus, kurio tu išsigandai, - pasakė ir nusišypsojo violetinių plaukų savininkas. Jones atsargiai peržengė balą ir pakelė keletą popierių, kurie nebuvo supilti rašalu.
-
Mergaitei patiko vaikščioti po mokyklos koridorius.Juose visada būdavo kažkas keista ar paslaptinga.Ji tada vaikščiojo norėdama surasti to ko niekada nėra regėjusi.Koridoriai tada buvo ilgi bei paslaptingi.Pirmakursei buvo įdomu kas yra aukščiausiame Hogvartso pilies aukšte.Ji buvo girdėjusi apie paslaptinga kambarį iki pareikalavimų.Bet gal tenai yra ir dar kažkas . Spėliojo mergaitė lipdama į aukščiausia aukštą.Užlipusi truputi pailsėjo ,nes iš nekantrumo ji beveik bėgo.Apsidairiusi nuėjo į priekį .Eidama pamatė balkoną aišku jis buvo senas balkono turėklai buvo juodos nelabai jau ryškios spalvos.Balkono plytelės jau buvo išsibraižytos.Mergaitė nelabai drįso eiti ant balkono.Bijojo ,kad įgrius ar dar bus blogiau.Bet pagaliau pasiryžusi ateiti.Pamatė nuostabu bei kerintį vaizdą nors balkonas buvo nutriušęs vaizdas buvo kerintis.Ir taip Vovere žiūrėjo kokį pusvalandį.
-
Gilai atsidusti ir pasiremti ant turėklo neprireikė daug jėgų - užtat milžinišką kiekį energijos siurbė rengimasis egzaminams. Ir ne bet kokiems, o VML. Šiaip neketino kaip nors ypatingai ruoštis, tačiau Mjorniras šio dalyko negalėjo neignoruoti. Prispaudė prie mokslų taip, kad nepasirodė maža. Visa laimė, jog taip kankintis liko vos kelios dienos, o už nugaros nusidriekė visas mėnesis vargų. Sigurdas suprato, kad kranklys taip elgiasi vedinas gerų paskatų, o ir pats norėjo šį tą mokėti. Vis dėlto drįso abejoti naujų žinių užsilikimo galvoje laiku. Buvo labai didelė tikimybė, jog jis viską pamirš per vasaros atostogas.
Bet šie rūpesčiai dabar, šią akimirką nuplaukė kažkur, kol atėjus tinkamam laikui, bus prisiminti. Šiltą pavasario vakarą, trumpam atitrūkęs nuo visko: mokslų ir kitų svarbių gyvenime dalykų, vaikinukas tiesiog žvelgė į ramią, saulėlydžio nuspalvintą panoramą. Akys tingiai sekiojo dangų raižančius paukščius, slydo ežero pakrante, šokinėjo medžių viršūnėmis. Minčių nedrumstė svarbūs pasirinkimai, niekas. Tomis minutėmis pasaulis tarsi leido islandui pailsėti nuo slegiančios naštos. Kol vos juntamas vėjelis draikė jo plaukus, jis vis dar buvo paniręs į švelnų rūką, lyg apsaugantį nuo gyvenimo ir sielvarto, nerimo ir įvairiausių troškimų.
-Kurkt. - palaimingą tylą nutraukė žavus garsas, gražesnis net už bangų teškenimą apačioje bei miško ošimą.
Tartum pabudęs iš miego, Sigurdas lėtai sumirksėjo. Pasuko galvą. Žvilgsnis tuojau pagyvėjo, išsilaisvino iš laikino sąstingio, lūpose ėmė žaisti lengva šypsena.
-Ką gi čia darai? - sušnibždėjo, pasilekdamas ir paimdamas Eylfą. - Eime.
Tą akimirką vėl užgriuvo sunkumai, galva pradėjo dūgzti nuo visko. Bet... ne viskas buvo taip blogai, ypač su jaukiai rankose besiilsinčia augintine. Be to, ji netikėtai priminė Deoiridh, o tai privertė stabtelti jau žengiant iš balkono. Veide kažkas blykstelėjo, tačiau pernelyg greitai, kad vaikinukas kažką pajustų.
Tyliai uždaręs duris, jis patraukė aidinčiais koridoriais link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.
-
Ginčytis su knisiumi yra menkas dalykas. Pirmiausia, tai be galo sudėtinga. Antra knisiaus sukelta velniava gali kainuoti areštu ir prarasti mažiausiai šimtą taškų. Trečia jei kažkas pašalinis išgirs visą ginčą, po mokyklą pasklis kalbos, jog Etanui Serafieliui Lorijanui pasimaišė protas.
Tačiau tai Etanui nė kiek nerūpėjo.
-KIEK AŠ TAU KARTŲ SAKIAU, NEITI IŠ ŠVILPYNĖS KAMBARIŲ, SINDRI!
Juodas kaip smala knisiukas pūpsojo prieš atsisėdusį Etaną, vartaliodamas savo putliose kailiuotose letenėlėse auksinį medalioną, ant kurio buvo išgraviruotas irisas.
-SINDRI, AR KLAUSAISI MANĘS?
Sindris iš išgąsčio cyptelėjo, pametė iš rankų šiek tiek per jam didelį medalioną ir nuvirto aukštielnikas.
Etanas užvertė akis į žiemos dangų (cha, cha, cha, buvo atodrėkis!).
-Ech, tiek to, vis vien manęs neklausysi,- ir pasiėmė medalioną.
Pirštai pajuto malonią metalo vėsumą, sunkumą. Akimirkai Etanas sudvejojo šį pasikabinti už kaklo. Medalioną - savo tikrosios šeimos vienintelį išlikusį palikimą - neseniai gavo iš netikros tetos Melijandros kaip dovaną. Laiške lobių atkeikėja užsiminė, jog medalione yra kai kas užslėpta ir tą paliko pačiam Etanui išsiaiškinti.
-Mm, nežinau, Sindri....- sudvejojo antrakursis, pavartaliodamas medalioną rankose, - Gal tai ir palikti paslaptimi? Ką manai?
-
Adelė linksmai ir pasišokinėdama lėkė kažkur. Tiesą sakant mergaitė lankstė, kur kojos neša ir buvo užmerkusi savo žydras akis, kurias dengė akių šešėlių sluoksnis. Belakstydama pirmakursė atsitrenkė į keletą, na gerai ne keletą, o gal dešimt ar penkiolika burtininkų arba burtininkių. Tačiau mergaitei tai buvo nė motais. Ji vis galvojo: na ir ką jie dabar man? Užmuš ar tą, kurio vardo nevalia minėti pakvies? Blogiausiu atveju nuves pas Hogvartso direktorę, o ji gera ir tikrai už tokį menkniekį neišmes iš mokyklos, na nebent taškų pamažins, bet tai nesvarbu. Reikia mėgautis tik šia akimirka ir viskas. Mergaitė vis dar lakstė, kur kojos neša, bet jau atmerktomis spindinčiomis nuo saulė akutėmis, kadangi prieš kelias minutes atsitrenkė į sieną ir pakankamai stipriai... Ji vis lakstė koridoriais ir laiptais tai pirmyn tai atgal, tačiau staiga sustojo. Ji prisiminė vieną dalyką, kad už jos turėjo bėgti jos katytė vardu Snaigė. Mergaitė tikėjosi, kad padarėlis vis dar čia, nes labai nenorėjo jo praganyti, todėl greitai pasuko galvą, o katinėlis jau glaustėsi jai prie kojos. Ji atsiduso ir mąstė: matyt jis lėkė, kaip Žaibas Makvynas, na ta mašinėlė iš to žiobariško filmuko, kurį mano tėtis leisdavo kiekvieną sekmadienio popietę, na aišku kada dar buvau žiobariškoje mokykloje. Mergaitė per daug užsigalvojusi, net neapsižiūrėjo, kur gi ji yra, todėl pažvelgė aukštyn ir pastebėjo, kad yra kažkokiam balkone. Ji stebėjosi ir galvojo: na, ir ką aš čia veiksiu? Kelio link sesės Žanos kabineto aš tikrai ne rasiu, o ir bendrojo Klastūnyno kambario taip pat...
-
Aišku, Sindris nieko neatsakė, tik suklapsėjo akutėmis ir viskas. Etanas tyliai atsiduso. Kad jis mokėtų bet kokių gyvūnų kalbą...
Medalioną užsikabino ant kaklo, supratęs, geriau šią dovaną kol kas palikti paslaptimi. O kas jeigu ten tūnos kažkas blogo? Sau ir kitiems problemų nenorėjo prisidaryti.
Pūkuotą knisių pasiėmė į savo rankas ir jau buvo bekilęs ant kojų, kai pamatė stypsojančią mergaitę. Klastuolė. Rudaplaukė (Kodėl vis susitinku su rudaplaukiais?). Pirmakursė. Su pilku katinėliu šalia.
Etanas sutriko. Ką ji čia veikia?
Na, jaunasis Lorijanas nežinojo apie vieną seną kaip pati pilis hogiečių parodoksą - kai kažkas nori būti vienas, jis būtinai susidurs su kitu hogiečiu.
-Labas?- pasisveikino, nė nepastebėdamas kaip jo plaukai persimainė į karamelinę rudą.
Būtų visai nieko ir išeiti... Bet Sindris neskaitė antrakursio minčių, mažylis tik pamatė nepažįstamąją, jo akytės išsiplėtė iš džiaugsmo. Kurios. Reiškė. Tik. Vieną. "Tasai būtinai turi turėti kažką blizgaus!" Ir visiškai pamiršęs apie neseniai rankutėse laikytą medalioną, Sindris persirito per jau alyvinės spalvos plaukų Etano rankas ir movė klastuolės link.
-Sindri, ne!
Bet buvo per vėlu. Knisius movė į klastuolės kišenes, ieškodamas kažko blizgaus ir gražaus.
[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai (https://www.google.com/amp/s/aminoapps.com/c/harry-potter/amp/item/metamorphmagi/V2Tv_IPWkbGbnbdBjK2aplVY6KgQ4o)]
-
Adelė per savo išsiblaškymą net nepastebėjo kažkokio berniuko, kurio plaukų spalvos keitėsi. Gal jis Metamorfagas? Galvojo Mokslinčė.
- Labas, antrakursi, kuo tu vardu? Beje tavo knisius labai mielas, gražesnio net nemačius, -nusijuokė Adelė.
Staiga mergaitė ir vėl ištiesė rankas ir pradėjo suktis ir suktis. Kelis kart ir vėl atsitrenkė į sieną, paskiau vos neiškrito iš balkono, bet jai tai buvo visiškai nė motais. Ji sustojo, nes kišenėje pajuto kažkokį švelnų padarėlį, todėl su baime akyse pažvelgė į apsiausto kišenę, kurioje laikė gal dvidešimt galeonų ir kelis siklius bei knutus, taip pat sesės apyrankę, kurią nugvelbė iš po jos stalo.
- Kas čia vyksta? Ar tas tavo padaras mane apvoginėti nori? Mielai jį paversčiau į sidabrinę taurę, nors mielai tai dabar ir padarysiu, -tarė Adelė ir išsitraukė lazdelę.
- Tai, knisiau, išlysi iš kišenės ar ne? Grąžinti turėsi man kiekvieną knutą, knisiuk, -vos ne rėkė Adelė, kuri baiminosi ar šis padarėlis nesuplėšys jos geriausio apsiausto.
-
-Etanas!- staigiai atsakė švilpis, nė nesusirūpindamas irgi paklausti klastuolės vardo,- Sindri!
Žinoma, mergaitė prieš tais darė visokiausius suktukus ir antrakursis neturėjo jokio geltono supratimo, kodėl. Būtent tai privertė Etaną sunerimti. Ką ji čia išsidirbinėja?
-Jei žinai, kad Sindris yra knisius, puikiai supranti, kokią knisiai silpnybę turi! Jie jaučia vidokiausius blizgučius, auksą ir nori su savim tą pasiimti! - išpyškino metamorfmagas šokdamas artyn prie klastuolės. Ah, kaip man reiktų tos specialios pirštinės, skirtos gaudyti knisius!
-Sindri, kad tave vynuogės nutrenktų, išlįsk! EI, NEDRĮSK! PALIK TĄ LAZDELĘ! - jau dabar įsakymiai užkaukė ant pirmakursės. Tegul ji nedrįsta užkeikti jo knisiaus! Dar blogai ištars vera verto ir kažkas blogo nuteks jo Sindriui!
Ranką žaibiškai kyštelėjo į vieną kišenę ir tada, Etano džiaugsmui, pagavo Sindrį!
Greit iškėlė iš kišenės juodą nepaklusnu kamuoliuką, greit pačiupo už kojų ir kaip kokią paklodę iškratė iš Sindriaus sterblės visą klastuolės turtą.
Galeonai, sikliai ir knutai byrėjo ant balkono grindų, sukosi ant briaunų ir kėlė malonų ausiai skimbčiojimą. Sindris skausmo perkreiptomis akimis žvelgė į šį lobį, o Etanas nesuprato, kurio velnio pirmakursėlė nešiojo tiek auso savo kišenėse. Galiausiai neiškentė:
-Kam tiek nešiojiesi kišenėse!? Gi dar neturi leidimo į Kiauliasodį, tai kur tu gali leisti pinigus?!- nesuprato jaunasis magizoologas.
Sindris cyptelėjo, atrodo prieštaraudamas Etano žodžiams, nes koks skirtumas? Turi aukso, tai ko sau jo nepasiėmus?
Švilpis sunkiai atsiduso, įkišo Sindrį į jau savo kišenę ir šiam nespėjus sureaguot, įspraudė į jo rankutes savo medalioną.
-Turėk. Ir nebandyk bėgti!
Kaip parodoksalu, bet Sindriuu tam ir to užteko.
-Ah, atleisk,- atsiprašė švilpis, žvilgteldamas į rudaplaukę,- Visai užmiršau, koks patrakęs Sindris gali būti su nepažįstamųjų turtu. Beje, koks tavo vardas?
-
Adelei iš kišenės išėmus padariuką ji atsiduso ir tarė:
- Ir kaip mokykloj tokius vagis laikyt galima? Aš pinigus visad kažkur panaudot galiu, todėl čia juos ir laikau. Beje aš Adelė Mokslinčė, esu pirmakursė klastuolė ir taip, esu kerėjimo profesorės Žanos jaunesnioji seseris. O koks tavo vardas?
Adelė ramiai paėmė savo katinėlį ir pradėjo jį intensyviai glostyti, nes reikėjo nuimti stresą, sukeltą knisiaus, kurio vardas buvo Sirlis ar kažkas panašaus.
- Tavo Sirlis tikriausiais labai švelnus, gal galėčiau jį paglostyti? Beje ar tu metaformagas ar kas ten? -pasidomėjo Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė. Matosi, kad labai jam įkyrėjau, tampu panašenė į Hermioną Įkyrėję. Staiga Žanos seses katinas iššoko jai iš rankų ir pradėjo pulti knisių
- SNAIGE, gal tu išprotėjai? Mane sesuo nužudys, jeigu apie tai sužinos, o ir tavęs, katyte, neteksiu! - rėkė Adelė.
-
Etanas užvertė akis į lubas. Nesiginčysiu su ja.
-Etanas, jau sakiau,- kiek sumišo švilpis Gal neišgirdo? Kerėjimo profesorės sesuo? Oho.
Sindris toliau niūrkė medalioną, tyliai iš džiaugsmo cypavo. Visiškai nekreipė dėmesio į klastuolės rankų gulintį katiną.
-Jo vardas Sindris,- Jai kažkas blogai su klausa?,- Ir taip, aš metamorfmagas. Tu esi apie juos girdėjusi, tiesa?
Oh, tu iš karto supratai mano galią!,- apsidžiaugė mėlyno turkio plaukų savininkas. Bet vėl paniuro.
-Ne, tu jo nepaglostysi, jam nelabai patinka svetimi žmonės,- bandė išsisukti. Lyg kažką supratęs iš Etano žodžių, pats Sindris kaip mat užsičiaupė ir dar giliau sulindo į kišenę.
Etanas visiškai nenorėjo nepažįstamajai (neesmė, kad žino jos vardą, koledžą ir, kad yra profesorės sesuo) duoti savo augintinį paglostyti, tai prilygo savo širdies išplėšimui.
Ne, jis to nedarys. Iš kur gali žinoti, ar Adelė nebandys pavogti Sindriaus?
Pūkuotas ir naguotas šoko ant kišenės, kur tūnojo Sindrius, Etano plaukai žaibiškai persimainė į šviesią turkio ir sodrią raudoną spalvas, knislius sucypė.
Koja ten, koja šen, delne atsirado burtų lazdelė, Sindris kažkur pasislėpė, gal kažkur jau ir nukūrė.
-Immobulus!
-
Nors šis burtažodis ir turėjo tik vieną paskirtį burtų pasaulyje, tačiau suprantančiam jo gilesnę reiškmę jis galėjo pasakyti daugiau. Paprastam žmogui, kuris apie Crucio perskaitė Vikipedijos straipsnyje (šiuo atveju burtažodžių knygoje) jis reiškė tik tai, kad jis yra uždraustas, tačiau tam, kuris mąstė giliau, tai galėjo reikšti skausmą, gyvenimo paliktas žaizdas, išdavystę ir daugelį kitų skausmą keliančių dalykų.
Šiuo atveju Heidi, tai priminė tai, kad ji nebeturėjo tikros šeimos, turėjo gyventi su globėjais iš kurių vienas buvo uždarytas į Azkabaną dėl mergaitei nesuprantamų priežasčių. Stebėdama šešias raides, tamsiaplaukė galvojo vos tik apie vieną dalyką - tėvo kapą. Klastuolė nujautė, kad tai kaip nors turėtų padėti bandant įvykdyti užduotį ar bent jai pasiruošti ir nuvesti tinkama linkme. Galbūt tuo buvo norima pasakyti jog jai reikia būti stipriai, tačiau Heidi net neįsivaizdavo kaip tokiu metu, kai liūdni prisiminimai ir mintys plūsta į galvą, buvo galima išlikti stipriai.
Vis dar liūdėdama mergaitė atsistojo nuo šalto grindinio ir patraukė į kokią nors šviesesnę vietą, kur šis burtažodis negalėjo jos pasiekti. Ilgai nedelsusi Heidi atsidūrė balkone, kuriame tikėjosi patirti ramybę ir ne tokį didelį liūdesį.
Vienintelis variantas, kurį matė tamsiaplaukė, buvo išsivirti kokio nors raminančio eliksyro, kad jos gyvenimas nepasibaigtų dar pirmojoje užduotyje, jeigu kartais liūdni prisiminimai pernelyg įsisiautėtu tuo metu. Tačiau vėl gi buvo vienas „bet", šis eliksyras buvo pernelyg sudėtingas klastuolei, tad jai pačiai nebūtų pavykę jo išvirti. Aišku jį buvo galima pavogti, tačiau tuo ji galėjo rizikuoti diskvalifikacija iš Burtininkų trikovės turnyro.
Heidi jautė, kad kuo ilgiau ji būtų sėdėjusi tame koridoriuje, tuo labiau jai tai būtų pradėję daryti negerą įtaką, tačiau galbūt viso šito ir reikėjo, jog mergaitė imtų mąstyti dalykus apie kuriuos, šviesiuose ir gražiose vietose, net nepagalvodavo. Nors iš pradžių atrodė, kad yra vos viena išeitis, tačiau grynas oras ir tyla atskleidė ir kitą - jėgos eliksyrą. Tai buvo paprastas eliksyras, kuris galbūt padės susitvarkyti su anksčiau minėtomis problemomis ir neleis Heidi prarasti vienintelės turimos gyvybės, kuri dabar nesitęsė vidutinius aštuoniasdešimt du metus, o kelis šimtus ar tūkstančius metų.
Kadangi šis variantas buvo priimtinesnis mergaitė dar kiek laiko pasėdėjo gryname ore, šiek tiek apmąstydama šį sprendimą ir galų gale pakilo ir nuskubėjo ieškoti ingredientų, kurie bus naudojami gaminant vieną iš mišinių, kurie labai patinka vienam iš globėjų - senajam vampyrui.
-
Balkonas buvo viename iš vidurinių Hogvartso langų. Į jį buvo galima patekti pro stiklines duris. Balkonas atrodė mažesnis iš išorės, tačiau jo vidus buvo padidintas ir dėl to kas jame stovėdavo turėdavo daugiau vietos nei kitems atrodydavo. Balkonas turėjo dailius raštus ant savęs, jie buvo įvairiai išraityti. Pats jis buvo baltos matmurinės spalvos. Beveik niekas į jį neužeidavo, o jei kas nors ir patekdavo tai dažniausiai atsitiktinai.
Tą dieną Hogvartsę buvo liūtinga. Evelina ėjo koridoriais. Labai mielai būtu išėjusi į lauką, bet kadangi po pietų Didžiojoje salėje prapliupo lietus (ir vėl) todėl nelabai norėjo per jį eiti. Ji ėjo akmenimis išklota šalta koridoriaus asla. Aplink nė deglai neapšvietė koridoriaus. Čia vis tiek tvyrojo prieblanda. Evelina pasuko iš už koridoriaus kampo ir staiga pamatė paliktas atidarytas duris kurių niekada nebuvo regėjusi. Ar užeiti? paklausė pati savęs. Tada nusprendė žvilgtelėti iš už sienos. Tyliai prisiglaudė prie akmenų. Jie buvo šalti ir nudiegė rankas. Jos žalios akys pažvelgė iš savo nelabai "sleptuviškos" sleptuvės. Patalpa buvo tuščia. Evelina (ne)norėdama iėjo į... Balkonas? pamanė Niekad nemačiau Hogvartse balkono. Nors čia aš nemačiau daug ko... Ji iėjo balkonėlis buvo baltas ir marmurinis, visai toks koks atrodė iš išorės tik žymiai didesnis. Grifiukė nedrąsiai apsižvalgė. Atrodo nieko aplink nebuvo. Pažvelgė per petį į koridorių - ten irgi nieko. Įėjo į balkonėlį plačiau. Čia palietė jo raštus, jie buvo lediniai, nes vis dėlto keletas lašelių nukrito ant jų. O, kodėl ant pačio balkono nelijo buvo pats paprasčiausias klausimas. Evelina pastbėjo, kad čia apsieita net be burtų. Paprasčiausiai šios pilies kūrėjai nusprendė patausoti energiją ir udėjo žiobarišką stogelį. Evelina nuėjo prie balkono galo. Ten persisvėrė per turėklus ir pajuto lietaus lašus ant veido. Paskui vėl ilindo. Galiu čia pabūti valandėlę... pamanė Gal poto čia kas nors grįš todėl turėsiu išeiti. Todėl ji pasirėmė ant turėklo. Buvo gera stovėti ir klausytis lietaus barbenimo.
-
Dori reikėjo pabūti vienai. Ji neberizikavo nei eiti į tunelius, nei į kiemą. Ir taip aišku, kad vis tiek susitiks ką nors iš Hogvartso mokinių. Mergaitę jau vargino nuolat prikimšta pilis, tačiau Hogvartse, žinoma, buvo daug geriau nei pas idiotus tėvus žiobarus. Jau geriau čia, tarp krūvos užknisančių kitų koledžų mokinių, nei pas juos.
Diena buvo šilta ir saulėta. Tačiau čia, balkone, vis pūstelėdavo stipresnis vėjas, nors atrodė, kad kaip tik turėtų būti užuovėja. Šitą balkonėlį tamsiaplaukė visai netyčia atrado praeitą savaitę eidama į ateities būrimo pamoką. O, kad ji būtų šią vietą pastebėjusi anksčiau! Kiekvieną dieną dabar čia mergaitė apsilankydavo, bet neteko sutikti nei vieno žmogaus. Ir čia daug saugiau nei ant stogo.
Žiūrėdama į tolį Mendel iš kišenės išsitraukė savo vorą Džo. Ar ilgai dar šis padariūkštis gyvens? Kiek laiko trunka voro gyvenimas? Na, taip, jis yra magiškas. Kitoks. Kitoks, nei tų žiobariūkščių vorai, kurie sukurti yra nebent traiškymui tapkėmis.
Tamsiaplaukė žiūrėjo į Džo ir galvojo apie jo gyvenimo trukmę. Tačiau staiga kažką išgirdo. Kažkas ateina. Prisiekiu, jeigu čia išdygs koks grifas, varnis ar švilpis, aš jį nudėsiu, atsisukdama pagalvojo Mendel.
-
Lukas taip pat vis ieškojo dingsties ištrūkti iš pilies, paskendusios amžiname mokinių klegesyje ir susmirdusiose, tvankiose patalpose nuo jų buvimo visur. Mat visas šis tvankumas, triukšmas, chaosas ir visi kiti velniai neleido blaiviai mąstyti ir mėgautis taip retai gaunama vienatve. Šįkart leisdamasis į nedidelį žygį su savimi knygos nesinešė, nors buvo įpratęs nuolat nešiotis. Todėl vaikino ilgos rankos karojo keistai ties šonais be veiklos, karkartėmis sugniauždamos mantijos kišenėje gulinčią burtų lazdelę. Priėjęs koridorių trumpam dirstelėjo link dulkėto ir itin nešvaraus lango, nors ir vargiai, bet sugebėjo įmatyti šviesos šaltinį, šen bei ten dangaus mėlynę. Ir už ką elfams moka užmokestį?..Nelaimei, lauke būriavosi taip pat nemenkas būrelis žioplių, todėl teko iš naujo sukti galvą, kur suradus tik jam saugią ir atokią vietą nuo smalsių akių, ausų ir aštraus liežuvio. Atsidusęs Donovanas nekantriai ėmė barbenti ilgais ir plonais pirštais per akmenuotą sieną, kol galų gale nusprendė eiti ir išsistudijuoti visus šiosnpilies balkonus, tada jei prireiks, astronomijos bokštą, pilies stogą... Nors paskutinysis variantas tikrai neatrodė pats patikimiausias, bet ko tik nepadarys dėl asmeninės erdvės bei laikinos slėptuvės. Jaunasis burtininkas netruko pasijudinti iš vietos, o po kelių minučių pasiekė ir balkoną. Balkonėlis kaip ir atrodė tylus ir vienišas. Ketvirtakursis au norėjo imti ir triumfuoti dėl sėkmingai šturmuoto užkampio, tačiau greit ir suraukė kaktą, išvydęs nepažįstamą figūrą su trumpais plaukais.
-
Jų pilna visur. Suknistų mokinių. Niekur negali pabūti tiesiog su savimi. Kad ir kur beeitum. Ar ir Dori buvo kažkam tokia rakštis? Galbūt kiti irgi ieškodavo ramios vietelės be žmonių, bet niekur nesugebėdavo tokios rasti?
O Merline. Ir vėl tas siauraakis, pamanė tamsiaplaukė atsisukusi į atėjūną. Dori šio vaikino nepažinojo, tačiau matė jį ne kartą Klastūnyno bendrajame kambaryje. Šis jai pasirodė kaip koks knygų graužikas. Ar Dori girdėjo kada nors jį kalbant? Ne. Akimirką ji pamąstė, kiek daug klastuolių ji dar nepažįsta ir kiek daug jų čia yra tylūs ir nekalbūs. Na, arba nemėgstantys tauškalės Dori. O galbūt turėdavo ką slėpti? Kaži, ką šitas klastuolis nuolat skaitydavo? Galbūt kokias nors knygas apie juodąją magiją?
Laikydama delne savo vorą Mendel įsispoksojo į bendrakoledžį. Kelias sekundes pagalvojusi ištarė:
- Kur tavo knyga?
Dar kiek patylėjusi pridūrė:
- Balkonas, kaip matai, jau užimtas.
Ir kažkiek pamąsčiusi dar pasakė:
- O klausyk. Tu ten nuolat kažką skaitai. Ką tu skaitai? Gal kažką apie juodąją magiją? Ko čia atėjai? Ką nors rezgi? Jei taip, turėsi man pasakyti ir aš galbūt prisidėsiu. O jei ne, galiu tave ir įskųsti, - įsidėjo Džo į kišenę, sukryžiavo rankas ir pakėlė antakius.
-
Vaikinukas nebuvo itin linkęs leistis į pokalbius, kurie buvo beprasmiški bei nereikšmingi, todėl mažai ką ir pažinojo šioje burtų ir kerėjimo mokykloje. Jis laikėsi tos nuomonės, jog kas saugo savo liežuvį, tas apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus kažkada vis vien prieina liepto galą. Jam labiau buvo įdomios knygos, kuriuose glūdėjo amžių amžius skelbtos tiesos, neaprėpiama beribė išmintis, įdomių žmonių sukauptos patirtys. Lukas tikėjosi per knygas greičiau ir lengviau perprasti supantį pasaulį bei aplinkinius.
Nepažįstamai mergaičiukei užkalbinus, jis tik persibraukė ranka atgal per plaukus, o tada atsiduso, kiek niauriai pažvelgęs į ją. Lyg ir atpažino ją iš matymo, sėdint prie Klastūnyno koledžo suolų per šventes ar valgymo metu.
- Kambary, - per daug išsiplėsti tikrai nesistengė ir neketino, todėl jai turėjo pakakti vieno ir drūto atsakymo. Dėl pareiškimo apie balkoną nebeatsakė, tačiau kalbai pasisukus ties knygomis, azijietis lyg ir atkuto. - Ne, mano knygos apie tai, kaip žiobarų riteris per balades išreiškia savo jausmus bokšte įkalintai princesei, išvaduoja nuo devyngalvio slibino ir susituokę gyvena ilgai bei laimingai, - nejučiomis prunkštelėjo ketvirtakursis, stumtelėjęs akinius, su metaliniais rėmeliais, per noselę arčiau veido, turinčio azijietiškus bruožus.
- O jei rimčiau, tai apie kaip galima žmones gydyti tradiciniais ir netradiciniais būdais. Kad ir pati nekromantija... - tyliai sukuždėjo šį žodį, o tada dar ir apsidairė aplinkui. - Kodėl taip garsiai ir atvirai klausinėji apie juodąją magiją?
-
Regis, vaikinas nebuvo iš piktųjų, kaip kad dažnai būdavo Klastūnyno mokiniai, todėl Dori atsikvėpė.
- Nekenčiu žiobarų, - nurėžė bendrakoledžiui ėmus pokštauti apie jų pasakas. - Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu! Nekalbėk apie juos, maldauju, - pavartė akis.
- E... ką? Dėl Merlino barzdos, tu gal visai išprotėjai? - išplėtė akis Dori.
Ji buvo šį bei tą skaičiusi apie tam tikras juodosios magijos rūšis. Tačiau būtent ši pasirodė išties šiurpi ir rizikinga. Mendel stebėjosi, kad berniukas žino tokius dalykus. Iš šalies jis atrodė kaip paprastų paprasčiausias moksliukas. Dabar ji pamanė, kad jis tikriausiai nėra nevykęs, kaip kad iš pradžių pasirodė, o gal tik norėjo trečiakursę pagąsdinti?
- Man tiesiog įdomu, - gūžtelėjo pečiais. - Tai tu skaitai knygas apie juodąją magiją? O... o man tiesiog smalsu kaip galima pamokyti kitą, - prisipažino. - Na, jeigu koks idiotas pabandytų mane įskaudinti ir panašiai. Žinai, man patinka jaustis pranašesnei už kitus, galingesnei... tik tiek. Bet... oi, tik ne tokie dalykai, ne. Kad ir kuo tu ten užsiiminėji, aš nenoriu žinoti. Jau geriau pasinaudosiu karpų milteliais, - prunkštelėjo.
Mendel atsiduso. Šis vaikinas buvo kažkoks keistas. Pernelyg keistas.
- Kad tave kur, turbūt nerasi koledžo, kuriame būtų šitiek keistų mokinių, - lyg sau, lyg atėjūnui skundėsi Mendel. - Dėl išrinktojo Poterio akinių, ar žinai tą merginą su teleskopais? O dabar dar tu, - mintyse pridūrė.
Dabar jau klastuolė pasijuto ne tokia kieta, kokia vaizdavosi. Apskritai, ji ėmė jausti, kad antrame kurse taip stipriai dominavęs klastuoliškumas šiek tiek ėmė blėsti. Bet kaip taip galėjo būti? Apie tai galvodama mergaitė stipriai susiraukė.
-
- Nesakyk, kad bijai juodosios magijos, - pakėlė antakį brunetas, keistai nužvelgdamas moksleivę, kuri buvo aiškiai jaunesnė už jį. Dar klastuolės veide buvo galima įžiūrėti nežymų putlumą būdingą vaikams, tačiau galėjo įžiūrėti ir jau ryškesnius bei kampuotus kontūrus. - Keista, jog taip tryškai entuziazmu ir vis klausinėjai apie tai. Gaila.
Akiniuotis niekad nemanė, jog kada nors dar gyvenime atsiras proga patraukti per dantį kokį nors moksleivį, ypač, už jį jaunesnę mergaičiukę. Šiaurės vėjui pūstelėjus bei pakėlus ilgesnius plaukus, šie ėmė plaikstytis ore šokdami netvarkingą šokį, o tada dailiai reveransui užkrito ant akiniuočio kaktos. Atgalia ranka atmetęs plaukus atgal pabandė dar geriau įsižiūrėti į šio vėlaus vakaro pašnekovę, prisistumdamas arčiau savęs akinius:
- Gal ir skaitau, o gal ir ne. Kodėl turėčiau pasakoti, kas žino, o gal nesi patikima ir lauki progos įskųsti kam nors aukščiau? - ūmai išlindo ir mėnesiena, kuri per visą šį pokalbį tūnojo pasislėpusi už dangaus užuolaidų - debesų, o tada dar ir nušvietė ketvirtakursio pusę veido. Jo išraiška, ko gero, buvo sunkiai išskaitoma, nors ir slėpėsi mini pašaipi šypsenėlė, kurią sudarė plonos ir sučiauptos į vypsnį rožių rusvumo lūpos. Dėka mėnesienos šviesos dar buvo galima įmatyti ir tamsiai rudose akyse žybtelėjusią kibirkštėlę. - Esu girdėjęs apie tą mokinę, bet man ne per labiausiai rūpi kiti ar kitų nuomonė apie keistumą.
-
Šitas akiniuotis gerokai nustebino Klastūnyno trečiakursę. Juk ji galvojo, kad jis bus dar vienas eilinis nevykėlis, kurių koledže, deja, šiuo metu buvo privisę daug. Tačiau pirmasis įspūdis Dori pasikeitė greitai ir ji prisiminė vieną žiobarų posakį, kad ir kaip žiobarų nekentė: tyli kiaulė gilią šaknį knisa.
- Aš... aš nebijau! - sušuko tamsiaplaukė. - Tik neketinu veltis ten, kur galima nukentėti, - pakėlė antakį. - O tu jau, nepyk, bet taip pat neatrodai man labai patikimas, - vyptelėjo. - Koks ten tavo vardas? Ar ir to nesakysi? Aš Dori. Dėl to įskundimo, dėl Gringotso goblinų, tik pajuokavau... - atsiduso. - Nesu skundalė. Na, gerai, kartais gal ir esu, - pripažino, - bet skundžiu tik visokius idiotus, taip kad tavęs neįskųsiu.
Mendel jautėsi šiek tiek sumišusi. Ji negalėjo suprasti, ar bendrakoledžis su ja kalbasi rimtai, ar mintyse iš jos šaiposi. Tačiau ji žinojo viena: vaikinukas tikrai nėra liurbių liurbis, kaip kad pasirodė iš pradžių. Dori pradėjo svarstyti, kaip kitų koledžų mokiniams atrodo klastuoliai. Gal jie visi kitiems panašūs į nevykėlius arba keistuolius? Kad ir pati Elliw, juk trečiakursė niekaip nebūtų galėjusi pasakyti, kad ta teleskopininkė imtų ir sugautų aukso šmaukštą.
-
Naudingi buvo visgi tėvo ir senelio Donovanų pamokymai; jog jei vaikinukas nori ką nors pasiekti - turi per daug nesigirti ir veikti tylumoje, pasitelkęs valią bei discipliną. O kur dar ir patys Luko charakterio bruožai - tylumas, užsisklendimas, darbštumas, atkaklumas, ambicingumas, nepasotinamas žinių troškimas. Kaip bebūtų keista - šie dalykai puikiai derėjo tarpusavyje ir sudarė vientisą harmoniją, leidžiančią veikti ir nuveikti daug didesnius dalykus. Klastuolis stovėjo iš aukšto žvelgdamas į mergaičiukę, vardu Dori, kiek per daug susimąstydamas ir svarstydamas ar verta prasidėti su ja:
- O turėtum bijoti, čia tau ne koks žaidimas su kauliukais. Vis tiek prasidedi su juodąja magija, nesvarbu kokia šaka... Ak, aš ne švilpis, jog man rūpėtų ar atrodau patikimas kitiems, - vyptelėjo ir jis pats, apnuogindamas iš dalies baltai švytinčius dantukus, o iškvėptas oras kaipmat virto dar vienu garų kamuoliu. - Lukas. Labai gerai, nes skundalių nemėgstu.
Galiausiai jis atsitraukė nuo mergaičiukės pusės, o tada nugara atsirėmė vėlei į balkono turėklus, vis dar nenuleisdamas žvilgsnio nuo jos:
- Tai sakai, su juodąja magija sieki įgyti daugiau galios?
-
- Ne, - susiraukusi atsakė. - Aš... aš nieko neketinu su ta juodąja magija! Tik šiaip pasakiau, bet tau, žiūriu, ji labai patinka, - įsispoksojo į bendrakoledžį. - Turiu nuvilti, bet jeigu siūlysi kartu atlikti kokius nors juodus darbelius, aš atsisakysiu, - tvirtai kalbėjo.
Mendel jautėsi išties pasimetusi. Tartum įsprausta į kampą. Turėjo mintį patraukti tą akiniuotį per dantį, o dabar įkliuvo pati. Ji to nesitikėjo.
Norėdama apraminti nervus trečiakursė ir vėl į rankas pasiėmė Džo. Voriukas ją ramino. Ji leido šiam ropinėti ant delno, stengėsi koncentruotis į gyvūnėlio judesius. Tačiau netrukus Dori žvilgsnis įsmigo į išėjimą. Galbūt metas nešti kudašių? Su tom mintim Džo straktelėjo žemyn ir jo nebesimatė.
- Oi! Mano voras! - sušuko. - Atsargiai! Nesutraiškyk! Kur jis, po velnių, - ėmė dairytis po žemę.
-
- Tai kam tuščiai gyreisi? Jei giriesi, tai ir daryk kažką su tuo, - kiek suirzęs tarstelėjo ketvirtakursis, skenuodamas ją akimis kaip kokiu rentgenu. Labai jau lengva buvo perprasti mergaičiukę, bandančią išsisukti nuo esamos situacijos. Na, jis ir negalėjo jos kaltinti dėl to. Jaunesni visada bando primesti esantys kietais ar šauniais, kad tik įtiktų kitiems. Na, o pats klastuolis buvo kiek kitoks ir tuo galbūt didžiavosi, galėjo labiau į save ir savo tikslus koncentruotis. - Kaip tik nori.
Gūžtelėjęs pečiais kiek kilstelėjo lūpų kampučius po tokios pergalės, o tada rankomis vėl atsirėmė į turėklus, protarpiais dirstelėdamas į mergaičiukę. Netrukus susidomėjo esančiu gyviu jos delniukuose ir gan vikriai judančio. Puikiai susiliejo su tamsa, nes po kelių minučių to gyvio nebesimatė:
- Miklus... luktelėk. Lumos, - jo rankoje atsirado burtų lazdelė, kuri iššaukė šviesą, o jos spinduliai palietė kiekvieną balkono užkampį ir apšvietė, taip leisdama paaugliams dairytis Džo.
-
- Aš nesigyriau! - ėmė prieštarauti. - Na, žinai, o tu ne iš kelmo spirtas, - vis tik pasakė.
Kai Džo iškrito iš mergaitės rankų, kažkokiu stebuklingu būdu racionalioji ir gerai kerinti Mendel nesugalvojo net įžiebti burtų lazdelės gale šviesos. Ji jautėsi kaip ne savo kailyje, tartum prarandanti viską, kuo didžiavosi: įžūlumą, drąsą, išeičių ieškojimą ir problemų sprendimą, net burtų naudojimą visose įmanomose situacijose...
Tačiau Lukas, regis, buvo sumanesnis ir įžiebė savo lazdelę.
- Ačiū, - tarstelėjo klastuolė ir toliau žiūrinėjo balkono kampelius, tik šį kartą tai jau nebuvo beprasmiška, nes bent kažkas matėsi.
Tačiau įžiebti savo burtų lazdelės kažkodėl mergaitei taip ir neatėjo į galvą.
- Jo niekur nesimato! - nervuodamasi sušuko Dori. - Džo, dėl Merlino meilės, kur tu?