Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Godriko Dauba => Temą pradėjo: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 25, 2014, 08:42:48 pm
-
Nedideliame, bet gražiame ir jaukiame Godriko Daubos miestelyje, Bažnyčios gatvėje, stovi nedidukė Švento Klementino bažnyčia. Bažnyčia stovi netoli miestelio aikštės, o šalia bažnyčios yra Godriko Daubos kapinaitės, kuriose palaidoti yra Poteriai, Dumbldorų šeima, pats Mirties relikvijos Apsiausto pirmasis savininkas - burtininkas Ignotas Peverelis, garsi istorikė ir juodojo burtininko Grindelvaldo Gelerto teta Batilda Maišinė. Bažnyčia taip pavadinta Godriko Daubos globėjo švento Klementino garbei. Šie krikščionių maldos namai buvo pastatyti maždaug tryliktame amžiuje. Bažnyčia - paprastas gotikinio architektūros stiliaus pavyzdys, ji pastatyta iš pilkų plytų. Iš išorės atrodo, ko gero, niūriai, bet viduje yra jauki ir paprasta.
Kiekvieną sekmadienį čia vyksta mišios, į kurias susirenka dažniausiai jau pagyvenę Godriko Daubos gyventojai. Laidotuvių mišios, deja, čia vyksta ne taip jau ir retai, tačiau vestuvių, Krikštynų mišios gyventojus pradžiugina labai retai.
Po altoriumi paslėptas keista dėžė, bent jau - tikrai keista žiobarų akimis. Ji medinė, tačiau kirvis jos niekaip neperkirto, o gražiuoju atidaryti irgi nepavyko. Pakračius dėžę, išgirsti keistą bildesį, kuris nenutyla dar valandą. Tad prietaringi penkiolikto amžiaus žiobarai tiesiog užkasė dėžę po altoriumi ir pamiršo. Koks naivuolis gali tikėti, kad altorius gali apsaugoti žmones nuo dėžėje uždaryto padaro įsiūčio?
((Originali informacija - http://harrypotter.wikia.com/wiki/Parish_Church_of_St._Clementine ))
-
((BTT užduoties vykdymas))
-... gerai.- pasakė Sorenas, dėl skaudaus vėjo, staiga plojusio į veidą, užsimerkęs ir užsidengęs akis. Skubiai atitraukė dešinę ranką nuo pilko kairiosios riešo. – Spaikai? Ėėėė!- riktelėjo išsigandęs vaikinas. Jis stovėjo kažkokioje dauboje, pilnoje sniego ir nudžiūvusių, pajuodavusių dilgynių stiebų. Vaikinas atsiduso, o iš burnos išėjo garų kamuoliai, kurie labai greitai išsisklaidė, tarytum laužo šiluma vidury siaučiančios pūgos. ,,Mane kompasas atnešė į vietą, kur turiu būti. Gaila, kad būtent dabar.“- sumurmėjo mintyse Durmštrango čempionas, išsitraukdamas iš kišenės lazdelę. Dabar jis tikrai nebuvo pačios geriausios formos kovoti ar kažkur landžioti, ypač po to juodųjų dalelių sukelto šoko.
Sorenas von Sjuardas pakilo netoliese buvusiais slidžiais, samonomis, prisigėrusiomis lietaus vandens apaugusiais ir aptrupėjusiais laiptais. Kur nebuvo samanų, ten žėrėjo sniegas. Jeigu jų nebūtų taip stropiai apgaubęs įtartinai magija atsiduodantis, tirštas, it nuo dūstančios ugnies kylantys dūmai, rūkas, vaikinas būtų pagalvojęs, kad eina tyrinėti seno, apsnigto kažkokios civilizacijos miesto girios vidury, o ne susikauti su neišaiškintais padarais. Kai laiptai baigėsi, Durmštrango čempionas pateko ant aukštos platformos, nuo kurios galėjai regėti visą šalia šlamantį mišką. Vaikinas pasisuko dešiniau ir išvydo baroko architektūros stiliumi pastatytą namą, greičiausiai kažkokią šventyklą, mat ant jos sienų buvo matyti ženklai, kvepiantys pagonybe. Namas buvo labai senas, niekam aiškiai nereikalingas ir nelankomas, bet jo didybė dar nebuvo visiškai išblėsusi, nors bangų formas atkartojantis, simetriškas stogas ir langų puošmenos buvo suskilinėjusios ir apdaužytos. Sorenas pažvelgė į rankoje įšalusį juodą kompasą: auksinė jo rodyklė rodė tiesiai į šventovės duris. Kiek suabejojęs, bet apsisprendęs Sorenas žengė iškart link jų. Durys buvo akmeninės, bet kažkodėl neapaugusios samanomis ir palyginus, neblogai išsilaikiusios. Šalia durų kelios parudavusios lauko gėlyčių viršūnės kyšojo iš gelsvo nuo besileidžiančios saulės spindulių, sniego. Durmštrangietis kyštelėjo pirštus į tarpą tarp durų ir šaltos akmeninės staktos ir trūktelėjo duris. Nudiegė pirštus, bet vaikinas neatitraukdamas rankos, brazgino duris. Joms daugiau prasivėrus į darbą čempionas paleido ir kitą ranką, o kompasą įsidėjo į šilto raudono apsiausto apsiausto kišenę.
-
((BTT užduoties vykdymas))
Kai akmeninis griozdas atvėrė įėjimą į šventyklą tiek, kad Sorenas galėtų be didelio vargo įeiti, vaikinas nebegaišdamas įsmuko vidun. Tada, patrynes truputį įskaudusius pirštus, stabtelėjo apsidairyti ir iškėlė galvą. Sorenas buvo siaurame, bet aukštų lubų koridoriuje, kuris lengvai galėjo įvaryti klaustrofobiją. Truputį pasistengęs vaikinas būtų galėjęs, pasiremdamas į abi šonines sienas, skersas užlipti iki pat lubų, bet nulipti jau būtų buvę baisiai sunku, o be to – apskritai nėra jokio reikalo lipti. Sienos buvo pilkos ir lygios, o kampuose prie grindų šiek tiek buvo patekę sniego. Neskubėdamas (o ko skubėti, nežinai, ar neišlįs koks alkanas išprotėjęs kentauras) šešiolikametis nuslinko iki koridoriaus galo ir žengė pro išpoštą pentagramomis, hieroglifais, kvadratais ir indiškais ornamentais arką, kuri atrodė kaip neskoningas visokiausių stilių kratinys. ,,O kas bus toliau?“ – pagalvojo vaikinas, atsargiai dairydamasis, žengė pro arką ir iškėlė burtų lazdelę aukščiau.
Vaikinas suvokė, kad pateko į milžinišką salę. Ji buvo tikrai didžiulė: salėje laisvai būtų sutilpę gal keturiasdešimt didžiulių autobusų. Budrios, patyrusios kovose ir keistenybėse Soreno akys iškart užfiksavo labai keistą faktą: šioje menėje buvo vienintelis langelis, bet menė buvo šviesi. ,,Per daug šviesi. “. – atėjo mintis į durmštrangiečio galvą.
Salėje tvyravo nejauki atmosfera. Tarytum baimė, beviltiškas pyktis ir dar kažkas būtų... Pastato šeimininkai ir statytojai. ,,Čia tikrai ne žiobarų išmislas. Bet kam galėjo prireikti pastatyti tokią šventyklą ir ką čia žmonės ar kokie kiti padarai veikia?“ – taip svarstė Durmštrango mokinys. Iš pastato sienų Soreną pasveikino tyli muzika. Vaikinas šiek tiek pažinojo muziką ir jos istoriją ir netikėtai rado tarp garsų, kuriuos kažkada girdėjo ir tarp dabartinės melodijos panašumų. Ši muzika buvo graudinanti, minorinė, panaši į lopšinę, bet daug liūdnesnė, priminė Mocartą. Vieną iš garsių js kūrinių. Paskutiniojo jo sukurto ir net neužbaigto kūrinio dalį: ištrauką iš mišių ,,Requem“, pavadinimu ,,Lacrimosa“. Ne tai, kad priminė. Tai buvo kūrybingo kompozitoriaus (vaikinas abejojo, ar jis žmogus) perkurta ,,Lacrimosos“ ir grėsmingos lopšinės hibridas. ,,Šventvagiška sujungti tokį kūrinį su vaikiška lopšine. Čia kažkas negerai...“ – kuždėjo vaikino nuojauta.
-
((BTT užduoties vykdymas))
- Aū?- tyliai, bet vis tiek neapdairiai elgdamasis, paklausė Sorenas. Niekas nepasikeitė. Sorenas žengė dar vieną žingsnį į priekį. Staiga priešais jį pradėjo dygti migla. Ji lėtai, tarsi keltųsi iš numirusiųjų, dygo iš grindų plyšių. Sorenas susiraukė ir atsargiai atsitraukė, bet atrodė, kad nebuvo reikalo: mat migla kūrėsi ir kilo taip, kad Sorenui būtų laisvas takas. Įsižiūrėjęs į paslaptingą rūką, vaikinas pastebėjo, kad jis įgauna formą. Daug skirtingų miglos padarų, kurie iškilo per maždaug metrą nuo žemės, lėtai, lyg skausmingai ištįso. Sorenas žengtelėjo atgal ir atsistojęs ant aukštesnio slenksčio išvydo, kiek jų daug – miglos būtybių. Pamažu neaiškūs, pilki, tiršti pavidalai įgavo formą. Sorenas pastebėjo, kad kiekviena iš jų turi po vieną ugnelę savo centre. Visos ugnelės vieningai iškilo ir nusileido į žmogiškas rūko būtybių rankas. Kiekviena būtybė įgavo savo veidą, savo rankas, kuriose laikė po vieną žėrinčią ugnelę, kojas ir visą kitą žmogišką kūną. Tai atrodė kaip keistas ritualas, kažkuo Sorenui pažįstamas.
- Jūs juokaujate...- visas nutirpo Sorenas. Šie žmonės iš pilko rūko gulėjo karstuose, pakilusiuose virš žemės apie metrą, taip, kad gerai matytųsi veidas. Kiekvienas rankose, suglaustose tarsi lauktų iš šaltinio bėgančio vandens, kol šis pripildys saują, laikė mažąsias ugneles. Sorenas perbalęs nusileido žemyn. Atsistojo prieš vieną karstą su žmogumi.
- Neįmanoma...- sukuždėjo Sorenas, užmiršęs bet kokį Hogvartsą ar Burtų Trikovės Turnyrą.- Tėtis... neįmanoma...- vaikinas atsitraukė nuo miglos dėžės ir atatupstas atsitraukė. Pajuto, kad į koją įsismelkė šaltis: iš kitos pusės Sorenas buvo įlipęs į kitą rūko karstą. Pašiurpęs vaikinas išvydo savo senelį. Riktelėjo visiškai nustėręs. Neįsivaizdavo, kad senelis galėtų mirti. Nežiūrėdamas į savo du artimuosius, Sorenas ėjo tolyn, ant krūtinės jausdamas vis labiau sušaldantį ledo gabalą, kurį maitino pats savo siaubu, o visą įspūdį tarytum filme, stiprino ,,Lacrimos-lopšinė“. Išvydęs savo mamą pilkame fone, Sorenas priklaupė. Apsidairęs aplink išvydo vien tik giminaičius ir draugus, tada priklaupė.
- Kaip?- suvapėjo Sorenas, bet iš vidaus jau pradėjo atsigauti. ,,Tai neįmanoma, bičiuli...“ – ramino vaikinas save. ,,Juk jie iš rūko. Jie tik parodijos. Bet labai tikslūs... kaip...“. Neišvėręs šešiolikametis palietė nurimusį, miglotą mamos veidą.
-
((BTT užduoties vykdymas))
Tada įvyko kažkas baisaus. Tai suprasti galėjai tik iš nuojautos. Visų lavonų akių vokai prasiskleidė lyg naktinės užuolaidos, parodydamos toli gražu ne žavingą saulėtekį. Ir muzika akimirksniui nutilo, o tada pasigirdo kitokia, tarytum iš pelenų atgimstantis daug stipresnis ugninis feniksas: ryžtinga, mažorinė su tyliais minoriniais intarpais, besipjaunančiais tarpusavyje lyg gatvės katės. Sorenas lyg per tą pačią paslaptingą miglą išvydo lavonų akis: jos buvo švytinčios, geltonos, su ilgais, siaurais, juodais kaip juodžiausias nakties dangus be jokių žvaigždžių, vyzdžiais. Paslaptingoji medžiaga, kurios vaikinas nebedrįso vadinti tiesiog tirštu magišku rūku, pradėjo kilti, nepagarbiai išardydama mirusiųjų parodijas ir suformavo naujus pavidalus. Sorenas atsistojo ir pradėjo trauktis į šalį. Kažkuriame vadovėlyje buvo skaitęs apie šiuos padarus, bet nebeprisiminė tikslaus jų pavadinimo. Toks staigus šoko smūgis per galvą ir pasikeitimas neleido greitai susikaupti, bet durmštrangietis užmerkė akis.
- Aš esu Sorenas Gilbertas von Sjuardas.- prisistatė padarams, begarsiai apsupančius jį. Tada atsimerkė ir šyptelėjo iš įpročio, kaip prieš kiekvieną darbą. – Ir aš pasistengsiu, kad jūs nebekeltumėte išgąsčio nekaltiems į jūsų irštvą užsukusiems...- sušnabždėjo, ir staiga nutilo. ,,O gal jie tik nenori, kad aš lįsčiau į jų namus? Įdomu, ar jie patys, ar kažkas juos čia uždarė?“ – staiga susimąstė Sorenas, prisiminęs sunkias akmenines duris.
- Sustink!- paleido vaikinas užkeikimą į vieną iš padarų. Migla žaibo greičiu prasiskyrė, o raudonas žaibas pralėkė pro tarsi specialią skylę jam ir dusliai trinktelėjo į tvirtas akmenines sienas. Sorenas nustebo, bet susivaldė. ,,Jau ir taip mane šitie parazitai bandė išvesti iš rikiuotės. Nebeišdegs.“ – pagalvojo vaikinas ir įsižiūrėjo į padarus. Blanki, pilka jų migla tankėjo, sudarydama juodus, bjaurius kontūrus, šiek tiek primenančius Azkabano psichus. Bet šie neturėjo gobtuvų, jų galvos buvo su stačiomis vilko ausimis ir protingomis auksinėmis gyvatiškomis akimis, nors per visą galvą nerastum nė vieno pūkelio, net ant ausų.
- Confringo!- riktelėjo Sorenas ir kerai nuskriejo į vieną iš pabaisų. Šis staigiai pasitraukė, klykteldamas taip, kad Sorenui pasišiaušė plaukai. ,,Kas jūs per monstrai, po perkūnais? Kiap man jus nukenksminti?“ – įtemptai mąstė Sorenas.
- Incarcerous! – sušuko Durmštrango čempionas. Vieną bjaurastį pavyko supakuoti, bet šis labai veikiai išsilaisvino. ,,Jiems reikia ne materialių virvių... galbūt jie kitokie?..“ – pagalvojo Sorenas ir susitelkė. Kerams, kuriuos jis ketino panaudoti, reikėjo daug pastangų.
-
Padarai, su kuriais susidūrė Sorenas von Sjuardas, truputėlį priminė psichus. Vaikinas susiraukė ir pabandė prisiminti vieną iš savo geriausių prisiminimų. ,,O tada jinai priėjo...“ – susiraukė Sorenas ir pajuto prisilietimą prie rankos. Ranką nukrėtė elektra, o gražų prisiminimą galvoje palietė krūva siaubingų – kaip susilaužė ranką, nukritęs nuo šluotos prieš pašaipųjį pusbrolį...
- Confundus!- suriko durmštrangietis ir padaras atšoko.- Protego!
Aplink vaikiną atsirado švytintis gaubtas. Sorenas atsikvėpė lengviau – pabaisų armiją sustabdė. Bet visi vieningai brovėsi ir daužė skydą, kol jis pradėjo trupėti. Paskui su begarsiu trenksmu šviesos kupolas suskilo ir išnyko. Sorenui į galvą šovė mintis, nešina geru prisiminimu – kaip jis laimėjo pačią pirmą savo kovą Durmštrango mokykloje.
- Expecto patronum!- sušuko Sorenas. Trys monstrai, paliesti švytinčio sidabrinio lokio, sustingo ir pradėjo suktis aplinkui. Lokys staiga išnyko. ,,Čia gi Gudrieji psichučiai!“ – atpažino Sorenas. Šios bjaurybės sukeldavo baisiausius prisiminimus ir iliuzijas, kol visiškai išsekindavo žmogų arba gyvūną, o tada jį nužudydavo. Iš nugaros šeštakursiu ant pečių nusileido šlykščios šaltos rankos. Aš krentu į jūrą iš lėktuvo... nėra parašiuto, mirštu... stok! Ne! – mintyse riktelėjo vaikinas ir nukreipė Gynėjo iškvietimo kerus į šį monstrą – lokys ir jį nukenksmino. Pamažu vaikino vis iškvietinėjamas sidabrinis meškinas sustingdė ir privertė suktis aplinkui savo ašį visus psichučius. Sorenas lengviau atsikvėpė.
- Jie taip bus neilgai...- pasakė sau moksleivis, mąstydamas, kur dabar juos dėti. Praėjęs tarp nepavojingų psichučių, Sorenas atsistojo prie lango. ,,Jeigu aš juos paleisiu, jie kenks žiobarams ir bet kokiems kitokiems žmonėms... o jeigu aš juos uždarysiu, jei visi iki vieno nusigaluos... o galbūt jie gali žvejoti ežere? Nelabai... Kurgi juos padėti, kad ir jiems, kaip retai rūšiai, ir miestelio gyventojams būtų gerai? Man buvo liepta tik nukenksminti, bet juos taip palikus, jie išdvės... – mąstė Sorenas. Tada spragtelėjo pirštais.
- Acio pergamentą ir plunksną.- pasakė vaikinas. Teko gerokai luktelti, kol jo daiktai atskrido ir nusileido į šaltas Soreno rankas. Vaikinas šyptelėjo ir parašė laišką. Ilgą laišką Ministerijai: ši tikrai pasirūpins nykstančia magiškųjų gyvūnų rūšimi. Šie padarai saugos Azkabaną kartu su gentainiais Psichais arba bus saugomi Ministerijos garduose... o gal burtininkai ras Gudriesiems psichučiams vietą, kur jie galės natūraliai gyventi ir maitintis. Sorenas skubiai išžingsniavo iš akmeninės šventovės, kuri buvo slaptai pastatyta po žiobarų Švento Klementino bažnyčia ir užrėmė akmenines duris iki galo. Apsaugojęs gražią vietovę nuo juodosios magijos, Sorenas instinktyviai palietė pilkąją kairę ranką ir išnyko, palikęs tik trumpą ūžtelėjimą. ,,Čia tikrai ne keliavimas oru. Įdomu, kas per kerai čia veikia, jeigu galiu iškeliauti ir patekti į Hogvartso teritoriją..." - pamanė Sorenas, dingdamas.
-
Sorenas von Sjuardas įžengė į Švento Klementino bažnyčią. Per nugarą lazdelėmis greitai prabūgnijo mažytis šėtoniukas, vardu Šiurpulys: taip keista buvo vėl grįžti į šią šventovę. Juk čia Sorenas laimėjo Burtų Trikovės Turnyrą, čia laimės ir daug daugiau. Net ir būdamas vampyras, tamsus padaras, Sorenas tikėjo Dievu. Nebūtinai žmonių išgalvotu, su daugeliu nelogiškų savybių, bet žinojo, kad kažkas yra, kas tvarko šitą visą keistą Žydrosios Žemės ir Vandens planetos reikalą.
Bažnyčia buvo išpuošta gėlėmis ir kaspinais - šiandien čia vyks tai, kas Godriko dauboje jau tapo vertinga retenybė - vestuvės. Sorenas ėjo per bažnyčią, šypsodamasis sveikinosi su jau pradedančiais rinktis žmonėmis. Matė čia net savo mokinių, matė tėvą, sėdintį priekyje. Deja, brolis ir mama negalėjo atvykti, o pirmasis - galgi ir nenorėjo. Atsidusęs jaunasis atsistojo netoli altoriaus - juk jau greit prasidės ceremonija... Vyras nekantravo ir nenulaikė šypsenos ir kažkokio keisto jausmo - jaudulio.
-
Laikydamasi, kad nepradėtų straksėti per bažnyčią, Kasiopėka įžengė į bažnyčią plačia šypsena. Pamojavusi prie altoriaus stovinčiui Sorenui, ji kaip īmanoma tyliau nuslinko link tos vietos, kur turėtų stovėti ji - vyriausioji pamergė.
Rankomis perbraukusi per suknelę, Kasiopėja atsiduso. Ji būtų norėjusi suvaldyti savo plaukus šiai nepakartojamai progai, tačiau be savo garbanų ji būtų tiesiog nesava. Tad garbanų kupeta vis dar styrojo ant jos galvos, net nesiruošdama išsitiesti ar kristi didelėmis spiralinėmis garbanomis. Kasiopėja vėl pakedeno plaukus, prieš tai nuimdama nuo savo suknelės plauką. Suknelė, kad ir kaip bebūtų keista, buvo ilga, o tai Kesei visai nebūdinga. Ilga suknelė, kurios viršutinė dalis yra neutralios kreminės spalvos (tipo "nude", bet Kasiopėjos balta oda vis viena buvo per šviesi "nude" madai), puoštai mėlynais nėriniais, o sijonas buvo kiek princesiškas, toks kokį Kasiopėja ir mėgo, žydromis klostėmis krisdamas ant grindų.
Kasiopėja nusišypsojusi vėl papurtė plaukus, laukdama kol į bažnyčią įžengs daugiau svečių, o galiausiai - Gabriella.
((http://cdn.thehomecomingdresses.com/media/catalog/product/cache/1/image/9df78eab33525d08d6e5fb8d27136e95/s/h/sherri_hill_11171_royal_nude_11171_sherri_hill_16.jpg_2_1_1_1.jpg įsivaizduokim kad ji ilga, pūsta ir šiek tiek šviesesnė))
-
Keitė Emilė Darvin tylomis įžengė į bažnyčią. Ilgas pūstas šviesiai mėlynos suknelės sijonas vos liesdamas grindis tyliai šiureno aplink kojas. Suknelė, visiškai tokia pat kaip Kasiopėjos, labai tiko ir Keitei. Kaštoniniai moters plaukai buvo dailiai susukti stambiomis spiralėmis ir paskleisti aplink kaklą ir ant nugaros. Ramiai žengdama link Kasiopėjos, Keitė dairėsi aplinkui. Bažnyčia buvo niekuo neypatinga, tokia svarbia proga išpuošta gėlėmis ir kaspinais. Ore tvyrojo gerai juntamas džiaugsmingas jaudulys.
Emilė atsistojo šalia Kasiopėjos, vyriausios pamergės, ir blankiai šyptelėjusi tylutėliai pasisveikino. Taip pat šyptelėjo Sorenui von Sjuardui ir nudūrusi akis į žemę ėmė laukti.
Ir štai, ramiai ir tyliai atėjo toji akimirka, kai nuotaka įžengs į bažnyčią. Keitė pakėlė galvą ir nusišypsojo įsmeigusi akis į įėjimą. Pasirodė nuostabiai graži Gabriella.
-
Vos pasigirdus vestuviniam maršui, į bažnyčią įžengė Gabriella Morris. Ji buvo apsirengusi nuostabia, žemę siekiančia ir besivelkančia suknele, puošta dailiais nėrinukais. Merginai padarė makiažą - kiek paryškino akis ir lūpas patepė švelnios rausvos spalvos lūpų dažais. Jos plaukai stambiomis garbanomis krito ant pečių. Šukuosenoje buvo melsvų rožių, ir kitų smulkių baltų gėlyčių. Savo išbalusiose rankose ji taip pat laikė šviesiai žydrų rožių puokštelę. Gėles ji buvo tvirtai suspaudusi abejomis rankomis, nes jos šiandien labai drebėjo. Gabriella labai jaudinosi, eidama link altoriaus ji apžvelgė susirinkusiuosius, tarp kurių buvo ir jos mama. Nelabai užtikrinta šypsenėle ji šyptelėjo mamai ir lėtai, iškilmingai ėjo toliau. Prie pat altoriaus stovėjo Kasiopėja ir Keitė - jos pamergės. Šalia profesorės ėjo jos mokinės, mėtydamos žiedlapius. Beeidama mergina drąsino save, bet vistiek labai bijojo, kol galiausiai, prie altoriaus pamatė savo mylimąjį - Soreną von Sjuardą. Tuo metu jos nerimas ir jaudulys kiek atslūgo, bet įtampa liko. Kiekvienas ten esantis burtininkas galėjo pastebėti, kad ji susikausčiusi. Visi žiūrėjo į Gabriellą, visas dėmesys buvo nukreiptas į ją. Viena mintis jos galvoj buvo ta, kad nesusimautų, nepakryptų koja... Bet viskas įvyko sėkmingai, Gabriella atsistojo šalia Soreno ir lengviau atsikvėpė, tačiau dar vis liko susikausčiusi.
((Suknelė: http://www.modwedding.com/wp-content/uploads/2014/11/david-tutera-wedding-dresses-5-11112014nz-720x959.jpg))
-
Kasiopėja pamovajo ranka atėjusioms mokinėms ir Keitei. Nuo jos veido taop ir nedingo ta šypsena - tokia Kasiopėja buvo laiminga. Atsidususi ji suspaudė rankoje tvirčiau mažytę puokštelę baltų gėlyčių, kurių viduryje buvo vienui viena melsva rožė. Tokias puokšteles gavo kiekviena pamergė.
Pagaliau įžengus Gabriellai, Kasiopėja dar plačiau išsišiepė, jeigu tik tai įmanoma. Gabriellai lėtai ir iškilmingai žingsniuojant link altoriaus, kelios mokinės lakstydamos iš paskos žarstė žiedlapius į visas įmanomas puses. Palaimingai atsidususi, Kesė pagavo nuotakos žvilgsnį ir padrąsinamai linktelėjo.
Galiausiai jaunąjai priėjus prie jaunikio, visa bažnyčia nuskendo tyloje. Galėjai išgirsti ir musę skrendant.
-
[O kunigas kas?]
Jekaterina išsišiepusi ir linksma kaip saulutė nervingai trypčiojo, laukdama kitų mokinių, kurie turėjo kartu su ja mėtyti žiedlapius už Gabriellos. Klastuolė buvo vienu metu beveik supanikavusi (ir kas nesijaudina tokioje šventėje?), bet reikėjo ramintis. Blogiausiu atveju užkliūs už kažko ir nudribs, geriausiu atveju nieko neatsitiks.
Kaip ir visos mokinės, mergina vilkėjo šviesiai žydrą suknelę be petnešėlių, su balta gėlyte ant šono ir švelniomis klostėmis krentantį sijoną. Juodaplaukė avėjo lygiai tokios pačios spalvos aukštakulnius su sagtele priekyje. Akys buvo gan ryškiai ,,sukatintos", o lūpos tik nežymiai pateptos blizgiu. Bet mėgstamiausia Jekatterinos dalis buvo šukuosena - pintas vainikėlis ant galvos, smulkiai garbanoti plaukai suvelti į prabangų kuodelį ir apkaišyti mėlynomis ir baltomis gėlėmis. Viskas buvo padaryta otido, kaip sakant.
Lauke priėjus Gabriellai, juodaplaukė pasiruošusi ėjo už jos kartu su kitomis mokinėmis, šypsodamasi kaip saulutė ir dar plačiau. Grojant vestuviniam maršui ji ramiai ir gracingai mėto žiedlapius, susižvalgydama su kitomis ir vis plačiau šypsodamasi, nes tai buvo tiesiog nuostabi šventė. Vestuvės buvo bene mėgstamiausia Jekaterinos proga. Pasibaigus tam iškilmingam takeliui, mergina atsisėdo į reikiamas vietas, kaip ir visos kitus bei sulaikiusi kvėpavimą ėmė laukti.
[Suknelė, (http://g01.a.alicdn.com/kf/HTB113t3IFXXXXcSXVXXq6xXFXXXm/2015-New-Fashion-Sky-Blue-Beaded-Organza-Sweetheart-Short-Prom-Dress-Cheap-Elegant-Girls-Mini-Party.jpg) bateliai, (http://static.heels.com/images/shoes/outside_view/large/ZBGM226_OUT_LG.jpg) šukuosena, (http://www.nzgirl.co.nz/wp-content/uploads/2015/03/braided-wedding-hairstyle-bridal-beauty-2.full_.jpg) makiažas.] (http://cdn.theglow.com.au/app/uploads/2014/07/wedding_makeup_20.jpg)
-
Amelia pasišokinėdama nuo kojos ant kojos keliavo takeliu link bažnyčios. Veide švietė didžiulė šypsena, o ir iš kūno kalbos galėjai suprasti, kad ji nepaprastai džiugios nuotaikos ir šiek tiek jaudinasi. Na gerai, ne šiek tiek - tai buvo pirmosios vestuvės jos gyvenime. Ir kaipgi nesijusi pakylėta? Kaipgi nesijaudinsi, kad blogai viską padarysi? Galų gale ji juk buvo ne paprasta viešnia, bet pamergė - tai mergaitė laikė ypač ypatingu dalyku.
Varniukė pagaliau pastebėjo prie durų stypsančia, taip pat išsišiepusią draugę - išsišiepusi ji pamojavo ir tekina atbėgo prie jau belaukiančios klastuolės.
-Jeka! Ar gali įsivaizduoti... Negaliu patikėti!-krykštaudama pradėjo raudonplaukė. Jos plaukai, kaip ir Jekaterinos, buvo susukti į mažą, mielą kuodelį. Suknelė taip pat buvo identiška Jekaterinos suknelei - ir kaipgi gali būti kitaip, kai abi darys tą patį - mėtys žiedlapius? Nuo Jekaterinos varniukė skyrėsi tik tuo, kad jos batelių kulnas buvo specialiai pažemintas iki keturių centimetrų (nes kitaip ji tikrai būtų pardribusi po nuotakos kojomis), o makiažas - žymiai švelnesnis, vos vos pablizgintos lūpos (taip pat Amelios pageidavimu). Abi mergaitės atrodė gražiai - ypač kartu.
Pagaliau pasirodžius nuotakai, Amelia nesitvėrė džiaugsmu. Gabriella atrodė nuostabiai - tobulai balta suknelė, nuostabi šukuosena... Pagaliau užgrojus vestuviniam maršui, mergaitė nusekė paskui jaunąją, mėtydama švelniai žydrus žiedlapius ir vis susižvalgydama su Jekaterina. Pagaliau nuotakai pasiekus jaunikį, raudonplaukė atsisėdo šalia klastuolės. Visa bažnyčia paskendo tyloje - pakilioje, šventinėje tyloje, kurią tuoj turėjo nutraukti kunigo balsas.
-
Sorenas von Sjuardas bijojo net kvėptelti - rodos, kažkas jį buvo sušaldę į kažko bijantį ledo gabalą, visiem linksintį ir kaip įmanant nuoširdžiau besišypsantį. Dėkui Dievui, jam net nereikėjo kvėpuoti. Linkteldamas kiekvienam, su kieno smalsių akių žvilgsniu susidurdavo, Sorenas nekantriai žvilgčiojo į duris. Kai pagaliau įžengė jo sužadėtinė ir būsimoji žmona, vyras nusišypsojo užvis šilčiausiai - dabar jis jau nebe ledo gabalas, o žmo.. ee, gyvas padaras.
Ceremoniją pradėjo didinga vargonų muzika - ji Sorenui visad kažkuo patiko. Ypač, savaime suprantama, Johano Sebastiano Bacho ,,Togata ir Fuga in d-moll".
- Brangūs sužadėtiniai! Jūs atėjote į bažnyčią, kad kunigo ir čia esančių liudytojų akivaizdoje dievas patvirtintų jūsų nutarimą susituokti.
Anksčiau Krikšto sakramentu jums suteikta pirminę ir būtiniausią išganymo malonę - jus paskyrė šventam gyvenimui. Šiandien Santuokos sakramentu jus sustiprins amžinai tarpusavio meilei ir ištikimybei tesėti bei kitoms garbingoms susituokusiųjų pareigoms atlikti ir praturtins naujomis dvasinėmis dovanomis.- prabilo kunigas mintinai atkaltą frazę. Už nugaros Sorenui, iš liudytojų pusės, jau pasigirdo pirmieji kūkčiojimai.
Tad Bažnyčios vardu kiekvieną klausiu apie jūsų pasiryžimus.
-
- Labas, - sušnibždėjo Gabriella, bet jos žodžius tikriausiai išgirdo visa bažnyčia. Velnias, mintyse nusikeikė Gabriella, bet greit susigriebė. Bažnyčioj negalima keiktis... varge varge kaip baisu. Mergina stipriau suspaudė rožes rankose. Galgi net pajautė, kaip perlūžta vienos kotelis. Nervingai šyptelėjusi ji atsistojo šalia Soreno ir atsisuko į kunigą.
- Sorenai von Sjuardai, ar esi rimtai apsigalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę? - rimtu tonu paklausė kunigas.
Šiam atsakius, kunigas kiek pasuko galvą į Gabriellą ir paklausė to paties:
- Gabriella Morris, ar esi rimtai apsigalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio?
- Taip, - tylokai atsakė moteris, nervingai prikąsdama lūpą.
-
Sorenas tyliai padrąsindamas nusišypsojo – tikrai ne jis vienas čia jaudinosi. Vampyras girdėjo kiekvieno žmogaus, sėdinčio jo svarbiausioje gyvenimo šventėje, atodūsį, kiekvieno vargono garso gaudesį. Jautė, kaip į jo nugarą susminga visų įsitempę žvilgsniai – lyg ir dar abejotų, ar Sorenas tikrai patvirtins savo priesaiką, o galbūt – netgi nenorėdami, kad jis tat padarytų?
- Taip,- tvirtai tarė Sorenas, nors lūpos kamputis nevalingai, visai ne pašaipiai, kilstelėjo. Kai kunigas paklausė panašaus klausimo ir būsimosios jo žmonos, vyras nejučia pažvelgė į ją, tarytum norėdamas kartą ir visiem laikam, kiek jis dar bus gyvas, įsiminti tą akimirką, kai ji pirmąsyk taria ,,Taip".
- Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti? - toliau tardė kunigas.
- Pasižadu,- tarė Sorenas, išgirdo ir Gabriellos atsakymą.
- Kadangi tikrai ryžtatės sudaryti šventą vyro ir moters sąjungą, paduokite vienas kitam dešinę ranką ir Dievo bei Bažnyčios akivaizdoje vienas kitam prisiekite. - Sorenas mintyse nusivaipė iš katalikiško oficialumo, bet padavė ranką Gabriellai ir rimtai žiūrėdamas jai į akis, prabilo gerai išmoktus žodžius:
- Aš, Sorenas von Sjuardas, imu tave, Gabriella Morris, savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!
-
- Pasižadu, - kiek įmanoma tvirčiau pasakė Morris.
Mergina pagavo drąsinamą vaikino žvilgsnį ir pati nejučiom šyptelėjo. Gabriella įsitempusi, tačiau su malonumu klausė Soreno tvirto atsakymo. Mintyse padėkojusi kunigui, ji pagaliau padavė Sorenui dešinę ranką. Jos visas jaudulys tuo pat metu persidavė ir von Sjuardui - būsimam jos vyrui. Vampyrės ranka šiek tiek virpėjo, bet suėmus vyro ranką, jai pasidarė žymiai lengviau, jaudulys lyg išgaravo. Mergina jaudinosi, tačiau tuo pačiu ji buvo neapsakomai laiminga. Kad ir kaip iš nervų drebėjo jos kojos, mintis, kad nuo šiol ji bus susieta su mylimuoju santuokos saitais, vertė ją šypsotis. Atėjus Gabriellos eilei sakyti priesaiką, jos kūnu perbėgo šiurpuliukai, bet moteris susikaupė.
- Aš, Gabriella Morris, imu tave, Sorenai von Sjuardai, savo vyru ir prisiekiu visada tau būti ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu... - nuotaka atsiduso, pasakiusi svarbiausią priesaikos dalį. - Tepadeda man Dievas.
-
Sorenas von Sjuardas rimtai stebėjo nebe pirmos jaunystės kunigą (šis greičiausiai buvo sutuokęs jau tiek porų, kad jam tas buvo nuobodu, o šypsotis jis net nebesistengė) - rodos, tiek laiko, nervų ir dar nežinia ko kainavusi ceremonija ėjo į pabaigą. Sorenas taipogi juto truputelį virpančią Gabriellos ranką - bet nežinojo, ar paties rankos lygiai taip nevirpa. Iš išorės vyras atrodė gan ramus, bet žvilgsnis, savaime suprantama, bylojo kažką daug daugiau.
- Turėdamas Dievo suteiktą man teisę ir tikėdamas ir remdamasis jūsų priesaikomis, skelbiu jus vyru ir žmona. Galite pabučiuoti nuotaiką.- tarė Švento Klementino parapijos klebonas, o Sorenas pažvelgė į Gabriellą ir be žodžių švelniai nuėmęs nuometą, slėpusį merginos veidą, pabučiavo į lūpas.
Kunigas ceremoniją užbaigė jaunųjų palaiminimu ir jau neoficialiu, iš konteksto išeinančiu, sėkmės palinkėjimu. Visiems išėjus iš bažnyčios, Sorenas pakvietė svečius į balių, vyksiantį naujuosiuose von Sjuardų namuose - bet nepaminėjo, kad ir Gabriella namo dar nebuvo mačiusi (tai buvo lyg ir vestuvinė dovana?). Visi susėdo į savo mašinas ir nuvažiavo.
-
Lėja jau temstant žingsniavo po Godriko daubą .Buvo įsisupusi į juodą pasiaustą su ilgu , veidą slepiančiu gobtuvu ir raudonu pamušalu.
Jos ilgi, juodi vos ne iki kelių siekiantys batai kaukšėjo grindiniu. Lėja pasitaisė kelis centimetrus virš kelių siekiantį juodą sijonėlį ir apsidairė. Nieko įtartino nepastebėjo .Apskritai nieko nepastebėjo .Visi normalūs burtininkai ir raganos buvo namuose ir , matyt valgė vakarienę. Bet ne Lėja .
Ji lėtai žingsniavo pro bažnyčią , praėjo pro ją ir atsidurė prie pat kapinaičių vertų .Klastūnyno mokinės ranka siekė šaltos , metalinės spalvos tvoros vartelių .Suradusi rankena Lėja pravėrė vartelius .Šie atsidarė baisiai girgždėdami .Jai tai buvo nė motais , be ji dėl visa ko dar kartą apsižvalgė ir tik tada įžengė pro vartus .
Ji atsidūrė kapinėse .Jos neviliojo čia būti , bet ką gi padarysi .Ji žingsniavo pro antkapius , su visokiausių burtinikų pavardėmis .Čia buvo ir Poteriai , apie kuriuos neseniai skaitė Hogvartso istorijoje ir visokie kiti , kurių pavardės Lėjai buvo negirdėtos .Gal toks užsiėmimas mergaitei , kuriai greit sukaks keturiolika ir nelebai tiko , bet Lėja žinojo turinti tai padaryti.
Bet išnaršiusi visas kapinaites ji vis vien nerado antkapio su savo tėvų vardais .Ir išvis nerado beveik jokių pavardžių , kurios prasidėtų raide R. Buvo tik viena pora , bet ji mirė prieš dviešimt metų , taigi tai tikrai negalėjo būti jos tėvai.Nors..
Lėja dar sykį patikrino , data sutapo . jie mirė prieš dvidešimt metų .
Lėja nusprendė apsižvalgyti . Ji atrėmė ranką į medį kapinaičių viduryje ir apsižvalgė.
-
Rokas skubėjo namo, jam ką tik buvo pasibaigęs darbas restorane. Jis kaip ir kiekvieną dieną ėjo tiesiai gatve. Berniukas dairėsi į kaimynų namus. Jie nelabai pasikeitė prieš vasarą. Atėjęs prie bažnyčios pro kurią turėjo praeiti (Rokas visada eidavo pro ją namo, nes taoks kelias yra žymiai trumpesnis nei ėjimas aplink.) jis pamatė, kad varteliai atviri. Tikriausiai kasnors čia ėjo ir pamiršo uždaryti. Jis ėjo per kapines, ir kaip visada nužiūrinėjo kapų užrašus. Dabar dažniausiai jis tiesiog bandydavo išvardinti žmones kurie yra kapuose. Nes juos Varnis jau mokėjo mintinai. Jis eidamas pamatė žmogaus siluetą. Iš ilgų palukų ir nedidelo ūgio sprendė, kad tai buvo mergaitė. Priėjęs prie jos Rokas pasisveikino:
– Labas. Kur eini?
-
Išgirdusi nepažįstamo žmogaus balsą Lėja staigiai atsisuko ir pamatė berniuką
-Kas tu ? - mergaitė apsiusto kišenėje surado lazdelę ir ją nukreipė į nepažįstamąjį , kad būtų pasiruošusi bet kokią akimirką pradėti ginybą. Kaip gi galėjo taip atsitikti , kad jis prasmuko pro jos akis nepastebėtas ir jam pavyko prisėlinti taip arti ?
-Kas tu ? -Paklausė dar kartą - atsakyk man .Turiu lazdelę ir nebijau jos panaudoti.
Iš tiesų Lėja bijojo .Ji dar nė sykio nebuvo rimtai su kuo nors kovojusi , bet tai būtų puiki patirtis . Be to , ką šis burtininkas veikia taip vėlai , ir dar greta kapinių ?
Lėjos rankos drebėjo , bet ji niekaip neprisivertė nuleisti lazdelės ir laukė atsakymo.
Pažiūrėjus į nepažįstamąjį , Lėja pamanė , kad jis maždaug jos amžiaus ir , matyt , mokosi Hogvartse , kaip ir ji . Bet ji nebuvo jo mačiusi pilyje . Aišku , jei jis nelanko mokyklos , gali būti namuose mokomas juodosios magijos , o tokie žmonės juk yra pavojingi.
-
Rokas suprato, kad mergaitė tikriausiai jo išsigando. Juk ištikrųjų, kas taip vėlai vaikšto kapinėse? Ir išviso kas taip vėlai būna kieme? Jis nusprendė, juk reikia prisistatyti
– Aš Rokas, mokausi Hogvartse, Varno Nage, kitais metais būsiu antrakursis, šiais buvau pirmakursis, – prisistatė Rokas – Lazdelę aš taip pat turiu galiu ją panaudoti, – mintyse Rokas nusijuokė – beje dabar einu namo iš darbo. Gyvenu ten.(Rokas parodė ranka į bažnyčios galą) Ketvirtame name nuo bažnyčios – Rokas suprato, kad nieko nežino spie pašnekovę – O kas esi tu?
Rokas pradėjo laukti atsakymo. Tikriausiai ji irgi kaip aš, eina namo arba kur kitus ir trumpina kelią. Varniukas apsuko galvą ir pasižiūrėjo ar niekas neina už jų.
-
Išgirdusi nepažįstamojo prisistatymą , Lėjai mažumėlę palengvėjo .Viskas gerai , jis mokosi Hogvartse ir netgi varno nage - protingųjų koledže , o ne kokioje nors klastuolių irštvoje, kurioje mokosi ji pati . Lėja pamanė , kad juo galima pasitikėti , todėl nuleido lazdelę ir paslėpė ją apsiausto kišenėje . Bet lazdelės nepaleido .Dėl visa ko.
Vien ranka Lėja nusiėmė gobtuvą ir pasitaisė suveltus orandžinius plaukus.
-Aš Lėja Laputė, pašau nesijuokti iš mano pravardės ji mano įtėvių aš užaugau su žiobarais , kurie mane įsivaikino , nieko nežinau apie savo tėvus , tik tai , kd jų pavardė iš R raidės .
Viską , kaip maldą Lėja išklojo Rokui .Tada apsidairė .Kapinėse ji nesijautė labai jaukiai .Jos rankos pradėjo šalti , taigi ji padėjo lazdelę ir pasitrynė rankas.
- na ir šalta čia vakarais.
-
Rokas išklausė mergaitės pasakojimą, ji buvo nusiminusi. Nu ir kodėl ji man tai pasakojo, dabar jau liūdi.
– Tai kaip tu atsidūrei čia? Juk čia burtininkų miestelis. Kur tu dabar eini? – paklausė Rokas – beje taip, pas mus vėsoka. Tikriausiai ten kur tu gyveni šilčiau.
Din, don, din, don, din, don, din, don, din, don, din, don. Lakrodis išmušė dvyliktą valandą. Rokas nesiskubino grįžti namo, jam mama nieko nesako jeigu jis grįžta penktą valandą ryto. (Rokas vieną kartą buvo taip grįžęs, nes vyko draugo gimtadienis. Tiesa sakant jo mama apie tą gimtadienį nežinojo ir visai nesirūpino, nes ji mano, kad Rokas jau didelis) Jau vidurnaktis. JIe ėjo toliau. Rokas pamatė savo prosenelių kapus.
-
Žingsniuojant toliau Lėja prabilo
-Mano įtėviai žiobarai , bet mano tėvai buvo burtininkai . Tai va kodėl aš čia . Kaip ir nežinau , kas mano tikrieji tėvai taigi atėjau pasižiūrėti , ar nerasiu jų kapo .Na , jie gali būti mirę . Bet kapo čia nėra .Taigi vadinasi , jie gyvi .Ir aš galiu juos surasti
Lėja padarė pauzę tarp žodžių
-Aš dabar einu pas savo tetą į namus
Jiems einant toliau , Lėja pamatė , kad berniukas sustojo prie vieno iš kapų .Mergaitė taip pat ten sustojo
-Pažinojai juos ? - paklausė klastuolė
Laukdama atsakymo Lėja dar kelis kartus apsižvalgius po apylinkes ( kažkaip mergaitei buvo neramu ) pažvelgė į ką tik sutiktąjį . Jai pasirodė , kad jis nuliūdęs .
''Na jeigu aš pažinočiau mirusį žmogų irgi liūdėčiau ''
Nežinodama ką daro , Lėja paėmė jį už rankos.
-
Rokas paklausė Lėjos aiškinimo. Ir išgirdęs klausimą liūdnai atsakė:
– Taip aš juos pažinojau. Tai mano proseneliai. Žuvo prieš metus.
Rokas pajautė kaip Lėja paėmė jį už rankos. Jie ėjo jau netoli vartelių kol Rokas išgirdo kažką krebždant. Tai juk misteris pamaiva.
– Atsibudo pamaiva. Jis šios bažnyčios vaiduoklis. Tiesa jis užkėrėtas ir skraido tik naktį. Taip pat jis negali išeiti iš kapinių. Tačiau jis dažnai krečia pokštus visiems sutiktiesiams.
Jie ėjo toliau. Jis pamatė, kad ant kelio priberta labai daug spyglių Pamaivos darbas maždaug iki padų galų.
– Reikia apeiti šituos spyglius, nenoriu kad man durtų padus visą kelią.
Jau netoli buvo išėjimas iš kapinių. Kaip gerai, kad dabar atostogos.
-
Einant iš kapinių , žengiant pro vartelius Lėjos žvilgsnis užkliuvo už kelių žmonių .Tai gal buvo burtininkai. Tikraiusiai ir buvo burtininkai , nes rankose laikė lazdeles.Jie buvo juodais apsiaustai su apsiaustai , kurie dengė jų veidus taip , kad mergaitė nusugebėjo jų įžiūrėti.
Jie neatrodė labai draugiški .Kol jie jų nepastebėjo , Lėja pradėjo veikti
-Kas jie ? Pažįsti juos ? - pasakė Lėja bakstelėusi pirštu Rokui į petį - jie ..man neatrodo labai draugiški .
Jie jų nematė , bent jau Lėjai taip tarodė . vienas jų iškėlė lazdelę ir kažką sumurmėjo , kiti pasekė jo pavyzdžiu ir padarė tą patį , ką ir pirmais . VIsa tai atrodė gana šiurpiai ir vertė eiti kuo toliau nuo šios vietos .
-Dingstam ? - pasiūlė Lėja
Ji dar sykį į juos žvilgtelėjo , bet dabar jau buvo panašu , kad tie , apsigobę juodais apsiaustai juos pastebėjo.
-
Rokas pasižiūrėjo į žmones su juodais apsiaustais. Berniukas jų nepažinojo. Tai tikrai ne kokia nors devynmečių grupė, kokių pilna šiame mieste. Tai suagę žmonės ir tikrai ne pencininkų klubas, veikiantis mieste.
– Ne, aš jų neažįstu. Jie ne iš šito miesto, tikriausiai, – atsakė į Lėjos klausimą Rokas – manau jie nėra gerai nusiteikę, – ištarė Rokas – reikia slėptis ir dingti.
Tie žmonės jau artėjo prie jų. Kažkas nusileido iš dangaus. Tikriausiai atkeliavo oru į čia. Kas taip vėlai bastosi kapinėse?
– Slepiamės už šito paminklo, kad jie mūsų nepastebų, – sušnabždėjo Rokas.
Jie tyliai nuėjo už paminklo skirto kažkokiam bajorui gyvenusiam ir palaidotam Godriko Dauboje. Vaikai toliau stėbėjo žmones.
-
Tie žmonės tikrai neatrodė ir nebuvo draugiški .Jie nuolatos žvalgėsi , bet ne todėl ,kad bijotų būti užpulti , o veikiausiai todėl , kad nenorėjo būti pastebėti.
''O nenori kad juos pastebėtų , nes daro kažką neteisėto '' - pamanė klastuolė besislepianti už paminklo.
-Ką darom ? - paklaus Roko
Lėją pradėjo kankini mintys .O ką , jeigu jie čia išstovės kiaurą naktį ? O ką , jeigu jie yra juodieji burtininkai puikiai pramokę juodosios magijos ir yra pavojingi ?
Žmonės žengė arčiau , tas kuris ėjo priešais greičiausiai buvo jų vyresnysis , jis ranka parodė į paminklą .Jie nekalbėjo , nes balsas juos išduotų .
Priekyje einantysis kilstelėjo galvą ir vaikai galėjo pamatyti jo veidą .Tiksliau galėtų , jei ten kas nors būtų .Žmogus buvo veikiausiai su kauke , nes vietoj jo veido buvo balta kaukolė baisiomis tamsiomis akimis.
Lėja vos susitvardė nesurikusi .Bet žmonės artėjo link vaikų slėptuvės.
-
Varnanagis pastebėjo, kad tie žmonės artėjo prie jų. Jis prisiminė, kad po bažnyčia yra ola. Šis paminklas stovėjo prie pat bažnyčios, šiek tiek tolėliau nuo kapinių. Deprimo Ir po jais atsivėrė skylė.
– Šokam.
Episkey Skylė užsivėrė.
– Tai kažkokie gyvi skeletai, tikėkimės jie čia mūsų neras. Einam, – pasakė Berniukas.
Jie ėjo ilgu požemiu.
– Čia kažkuriuo metu buvo bunkeris ir tunelis kuriame slėpdavosi žmonės. Jis labai ilgas, o baigiasi pačiame kapinių krašte. Reiks iš ten greitai nešdintis. Kol tie skeletai mūsų nesurado.
Jie ėjo tuneliu. Jis buvo platus, kai kur buvo likę visokiausios daiktų liekanos kurias tikriausiai buvo palikėžę čia gyvenę žmonės, nes jie pasirodė visikai nereikalingi tolimesniam gyvenimui.
-
-Šokam ? Tu čia rimtai ?
Lėjos visai nežavėjo mintis nerti į tamsiais nežinomo požemio gelmes. Bet neturėjo iš ko rinktis , nes tie keisi padarai buvo jau visai arti paminklo.
Ji įšoko į skylę , o kai ši užsivėrė , ji pamatė , kad čia nėra jau taip tamsu .Jiems toliau žingsniuojant klastuolė paklausė
-Tai mes išeisime prie pat kapinių galo ? Ir tie žmonės mūsų neseks ?
Ji dar žvilgtelėjo per petį
''Dėl visa ko ''- pamanė
-Kas ten tokie buvo ? Turiu galvoj tuos žmones .Man panašu į juoduosius magus , o tau ? Ir kam jie dėvėjo tas kaukes , jei ten išvis buvo kaukės.
Prieš Lėjos akis iškilo vaizdas - žmonės , vietoj veido turintys kaukoles .Ir mergaitė nejučia nusipurtė
-Dar toli eiti ?
Lėja dar sykį žvilgtelėjo per petį
-Manai , jie mūsų neseks ?
-
Rokas apsisuko už savęs. Kol kas niekas mūsų neseka, tikriausiai jie nesuprato kur mes dingome.
– Nežinau kas jie, bet man taip pat panašūs į juoduosius magus. Tos kaukolės, aš manau, kad kaukės, arba burtai padarantys veidą tokį. Taip mes išeisime prie kapinių galo. Nemanau, kad jie mus seks. Tie burtininkai greičiausai pamanė, kad mes iškeliavome oru ir, kad jie neturi galinybės susekti mus. Jie gi nežino jog mes tik pirmakursiai, tokioje tamsoje ne kažin ką įžiūrėsi. Taip, mes išlysime prie kapinių galo. Reiks pasistengti, kad mūsų nepastebėtų tie žmonės, – Rokas atsiduso. Kodėl mes čia patekome? – Ne eiti nebetoli, – atsakė Rokas.
Jie ėjo vingiuotu tuneliu. Gerai, kad tunelyje nėra išsišakojimų.
-
-Bet ko gi jiems reikėjo šiose kapinėse ? - Lėja pagaliau ištarė tą klausimą , kuris jai nedavė ramybės -ką jie ten veikė ?
Žingsniuojant toliau klastuolė sustojo prie ant žemės stovinčios skrynutės. Skrynutė buvo maža , medinė , bet dažyta sidabrinio atspalvio dažais ir puošta žaliu žalčiu .Bet labiausiai mergaitei užkliuvo tai , kad ant skrynutės dangtelio buvo išgraviruota didelė raidė R.
Mergaitė paėmė skrynutę - ji lengvai tilpo į delną
-Manai , galiu ją pasiimti ? - paklausė
Bet nelaukusi atsakymo pabandė ją atverti .Nieko .Matyt , užrakinta burtais .
-O ką vėl prabilo mergaitė - jeigu jie buvo juodieji magai ir mus plaikė aurorais ? Na , žinau kad taip nelabai galėjo būti , bet juk buvo tamsu .O jei jie mus seks ir nenurims , kol mūsų nenudės ?
-
Vaikai ėjo. Rokas pamatė, kaip mergaitė sustojo. Ji žiūrėjo į kažkokią skrynelę. Berniukas išgirdęs jos klausimą atsakė:
– Aišku gali ją pasiimti, juk niekas kitas jos neieškos ir neims.
Lėja pasiemė skrynelę ir ėjo toliau.
– Aš manau tai paslapčių skrynelė. Ji saugo jai patikėtas paslaptis, atsimeni apie jas mokėmės per kėrėjimą? Reikia ją atrakinti, o tada iššifruoti paslaptį.
Rokas ir Lėja ėjo toliau. Jau matėsi tunelio galas, iš kažkur girdėjosi keistas piktas juokas. O ne, vėl jie. Kaip atsibodo.
– Šššššššššššššš, – sutildė mergaitę Rokas ir parodė pirštuį viršų, iš ten sklido keistasis juokas.
Jie tyliai ant pirštų galiukų ėjo iki tunelio galo. Tunelio gale Berniukasapsidairė, palinkui nieko nebuvo.
– Eime, – sušnabždėjo Rokas.
-
-Mokėmės ? Tikrai ? Kažkaip neprisimenu .Na , gal toje pamokoje nebuvau - Lėja dirstelėjo į rankoje laikomą skrynelę - kaip ją atidaryti ? Burtais ?
Mergaitė jau pamatė tunelio galą , bet išgirdo juoką
-Kas čia žvengia ? - sušnabždėjo klastuolė - čia tie skeletai ?
Kadangi berniukas parodė pirštu į viršų , ji pamanė kad čia jie
-Manai , jie žino , kur mes ? - mergaitė stengėsi kalbėti kuo tyliau - ir jie mus girdi ?
Klastuolė stengėsi judėti kuo tyliau
-Jei jie mus užpuls - Lėja griebėsi plano B - mes su jais kovosim ? Gal žinai kokį burtažodį , kuris praverstų ?
Ji bandė greitai perversti visas apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas ir bandė prisiminti kažką , kas padėtų .Bet , nelaimei nieko neprisiminė. Ji apsižvalgė ir įsiklausė .
-
Berniukas išgirdęs Lėjos klausimą pagalvojo.
– Jeigu tave puls vienas skeletas naudok Stubefigt kerus. Jie sustingdys skeletą, jeigu keli tada naudok deprimo. Jis padarys didelę skylę ir jie įgrius. Tik nenaudok šito kaip būsi virš kapų. Aquamenti iš lazdelės paleidžia stiprią vandens srovę, tai blogiausiu atveju gali juo naudotis, kad pergriautum skeletus. Expelliarmus nuginkluoja priešininką ir atima iš jo lazdelę. Tai audingi kerai. Daugiau užkeikimų nežinau. Nesistenk labai daugkautis, geriau bėk, mūsų tiktais du ir mes mažesni už juos.
Rokas dar kartą atidžiai apsižvalgė. Netoliese nesimatėnei vieno skeleto. Kaip norėčiau, kad tų kerų neprireiktų. Berniukas pamatė iš už krūmo kažką sujudant. Tikiuosi tai tiktais medžių šlamėjimas. Kaip nenoriu kautis su tais skeletais.
-
Lėja irgi kovoti per daug nenorėjo .Vis dėl to naujojo draugo jai susakyti burtažožiai privertė mergaitę jaustis saugiau
Bet ji vis galvojo '' kas jie tokie .Ko jiems reikia šiose kapinėse ir ką gi jie čia veikė? ''
- Jeigu reikėtų su jais kovoti - pagaliau prabilo klastūnyno mokinė - manai , juos įveiktumėme ? Kiek ten jų buvo ? Man regis trys .O mūsų du .Ir mes už juos daug jaunesni .Manau , būtų ne kas .
Lėja užsimetė apsiausto gobtuvą ant savo orandžinių plaukų .Tada kišenėje surado lazdelę ir vienu mostu ją išsitraukė.
-Reikia būti pasiruošusiems .Tu irgi išsitrauk lazdelę - patarė mergaitė - ir dar labai toli ? Kažkaip man nepatinka tokios tamsios vietos .Aišku , mūsų Koledžo bendrajame kambaryje irgi ne ką šviesiau bet pripranti . O kaip pas jus , Varno Nage ?
-
- Iš tikrųjų tai aš nemanau,kad mes juos įveiktumėme, nebent pultumėme iš pasalų. Juk jų daugiau, o mes tik neseniai bagėme pirmą kursą, - tiesiai, šviesiai atsakė Rokas - pas mus, Varno Nago bendrajame kambatyje šviesu, - varnanagis atsiduso - eime, reikia eiti, jeigu jie mūsų nepuls, tada bėkime, jeigu puls tada kiek įmanoma užlaikykime ir bėkime.
Jie ėjo. Berniukas apsidairė, du iš tų žmonių sėdėjo prie kažkokio kapo. O kur trečiasis. Varniukas vėl atsisuko į tuos du žmones kurie sėdėjo prie kapo.
- Jie užhipnotizuoti. Todėl mūsų nei mato nei girdi, -sušnabždėjo Rokas.
Berniukas pamatė kaip atbėga trečiasis skeletas.Aquamenti sušuko Rokas. Iš lazdelės išsiveržė vandens čiurkšlė. Skeletas pargriuvo ant žemės. Tačiau jau vėl kėlėsi.
-
(Atsiprasau , kad be lietuvisku radziu , telefone nenustatyta )
Leja antra karta isitikino , kad pavojaus akivaizdoje pamirsti viska , ka esi ismokes. Taip ir dabar ji neprisimine , ko ismoko per pamokas , bet ja isgelbejo naujojo draugo pasakyti burtazodziai
-Stubefigt - nedrasiai istare mergaire ziuredama i bandanti atsistoti ant koju skeleta .
Jis sustinges griuvo ant zemes
-minejai , kad tie du uzhipnotizuoti ?
Ji letai priejo prie sustingdyto skeleto.
-Manai , nieko blogo jis daugiau nepadarys ? Ji nedrasiai pazvelge i jo veida , kuri denge gobtuvas
-Galim paziureti , kas jis per vienas.
Bet klastuoles rankos nesugebejo nuimti jam gobtuvo .Mergaite tikriausiai gasdino tai , ka juodu galejo pamatyti.
-
Rokas pamatė, kaip Lėja sustingdė skeletą.
– Šaunuolė, – pasakė Rokas – Manau galėtumėme nuimti gobtuvą, tik geriau neliesti jo rankomis.
Rokas atsuko lazdelę į gobtuvą. Wingardium levioza. Berniukas pastūmė lazdelės galą į šoną ir numetė gobtuvą. Varniukas pasižiūrėjo, tai buvo skeletas.
– Tikriausiai čia kažkieno sukurta pabaisa, ar kažkokia magiška būtybė, turinti kažkiek proto.
Rokas atsisuko į anuos du. Vienas papurtė galvą.
– Jie bunda, bėgam. Kol dar mūsų nepamatė, – tyliau sušnabždėjo berniukas.
Jie pasileido bėgti iš kapinių. Bėgti jie nustojo tik tada kai jau buvo prie Berniuko namų.
– Ačiū dievui jie mūsų nepamatė, saugiai pareik namo. Gal geriau paskubėk, kol jie nepradėjo mūsų ieškoti po visą miestelį.
-
Tykiai pasislėpusi už antkapių, Dan stebėjo žmones, paliekančius sutemų apgaubtą bažnytėlę. Pasibaigus vakarinėms mišioms, niekas nebematė preteksto ilgiau čionai užsibūti. O kas ir norėtų? Kas jaukų namų židinį iškeistų į šaltą mūrą? Mylimų žmonių draugiją - į slegiančią tylą?
Būtent, niekas.
Tačiau jai tai netrukdė ir nesukėlė jokių sentimentų. Atvirkščiai, galėjo nesirūpinti, jog kas nors nelauktai atklys į tokią vietą, kaip baigiančio užmarštin nugrimzti miesteliūkščio bažnytėlė.
Klebonui užrakinus Dievo namus nakčiai, Danielė išlindo iš savo slėptuvės ir iš lėto nužingsniavo šoninių durelių link. Eidama pro antkapius, vieną kitą iš jų nužvelgdavo, tačiau dauguma jų buvo aptrupėję ir ilgą laiką neprižiūrėti. Užmiršti. Moteris apskritai nesuprato, kam statyti paminklą žmogui, jei vėliau vis tik jo niekas neatmins. Kam išvis norėti prisimintai tai, ko jau seniai nebėra.
Sukinėdama tarp pirštų nežinia kokio senumo antkapiu gabaliuką, atsirakino duris ir įžengė į tylos apgaubtą navą. Viduje, kaip ir buvo galima tikėtis, tvyrojo tamsa, tačiau ji netrukdė. Juk nereikia kažin kokio regėjimo, kad sugebėtum, ganėtinai plačia eile, nusigauti iki altoriaus. Tarp klauptų ėjo neskubėdama, visą laiką įsmeigusi žvilgsnį priešais save, lyg bijodama kažin ką pamesti iš akiračio. Pasiekusi pirmąją suolų eilę atsisėdo bei toliau spitrijo priekin, tarsi šaipydamasi iš kažko nematomo.
-
Skrisdama oru Firielė galvojo, ar paprasti burtininkai jau suvokė, kad norint surastį tą ar kitą žmogų, tereikia oru nukeliauti pas jį. Juk tikslios vietos nebūtina žinoti, užtenka norėti atsirasti ten, kur ieškomasis yra. O gal taip išeina tik man, mat aš nepaprasta, egoistiškai pamąstė elfė. Juk, šiaip ar taip, ji anei žmogus, anei šio pasaulio gyventoja nebuvo, visai tikėtina, kad įvairūs dėsniai jos atžvilgiu veikia visiškai kitaip. Kaip ir sugebėjimas galvoti, kai keliauji oru. Paprastai šis veiskmas trunka nuo vienos iki dviejų sekundžių, be to, jo metu nemaloniai susuka smegenis, tad dauguma net pagalvoti apie galvojimą neturi galimybės. Ką gi, būna visaip.
Jau artėdama prie vietos, kur jos mylimiausia priešė buvo, Lučiena staiga sumąstė, kad riektų pasirodyti kaip nros įspūdingai, vistiek gi smagu demonstruoti savo didybę, net turint omeny tai, kad jokios tikros didybės pas ją nė su žiburiu nerastum. Taigi, kai jau buvo prie pat atsiradimo ribos, pamosavo lazdele, bažnyčioje sukėlė sudžiūvusių lapų ir dulkių sūkurį, mąstė ir apie žaibus, bet persigalvojo. O galiausiai verpeto viduryje atsidūrė pati, besiplaikstančiu pilku apsiaustu su gobtuvu, lanku ant peties. Turbūt atrodė įspūdingai.
- Oij, čia daug dulkių, - pratarė, kai įsisiūbvavęs oras ėmė rimti. Beveik numanė, kad šiuo sakiniu sugadino savo pasirodymą, bet bala nematė. Juk vienintelis žiūrovas niekada nepripažintų, kad pasirodė ji pritrenkiančiai.
-
Tykiai sėdėdama, tokia pat atšalusi ir nejudri, kaip tasai antkapio gabalėlis jos delne, Danielė klausėsi tylos. Daugelis nė neįsivaizduoja, kokia įvairi bei iškalbinga ji gali būti. Geriausiai žinoma toji, kuri stoja po ilgos dienos, kai visi sugula. Kita - įsivyraujanti prieš kam nors nutinkant, sakanti, kaip negrįžtamai viskas gali pasikeisti. O ši, tvyranti mažoje bažnytėlėje, šnabžda šimtmečių istoriją. Visus karus, vykusius aplink, užpuolimus, sudeginimus ir atstatymus, vardina masiniame kape, pogrindyje, palaidotus mirusiuosius bei nepažįstamų žmonių raudas. Bažnyčios sienos visa tai sugėrė ir miesteliui nutilus, kai užslenka ši tyla, kužda savo istoriją tarsi nesibaigiančią maldą.
Dani negalėjo prisiminti, kokio velnio atsibastė būtent čia ir kiek laiko iššvaistė. Atrodė, kad prabėgo tik keletas minučių, nors maudžiantis paskuigalis sakė priešingai. Kad ir kaip bebūtų, net ir šiąją tylą išstūmė sukilęs lapų verpetas ir jo viduryje atsiradusi Firielė.
- Nereikėjo jų sukelti, protinguole,- kostelėjusi metė ir pamaskatavo ranka priešais veidą. Regis ramybės valandėlė bus pasibaigusi.- Tai su kokiu reikalu tave vėjai čia atpūtė?- prunkštelėjo prisiminusi priešakį sūkuriavusius lapus. Dramatiškumo jai netrūksta.
-
Mm, iš tiesų. Gal vietoj dulkių reikėjo ko kito.. pavyzdžiui, sniego. Nee, tada būtų velniškai šalta. Firielė pamosavo rankomis ore, tarytum baidydama įkyrius uodus ar muses, tačiau nė kartelio nesukosėjo, greičiausiai sau pačiai norėjo įrodyti, kad toks niekalas kaip mažulės meilios dulkytės jos visiškai neveikia. Nors iš tiesų baisiai norėjo nusičiaudėti.
Sulaikiusi čiaudulį ir pasitenkinusi graudulingu šniurkštelėjimu, kuriuo bandė primesti, kad užlpūdo itin jausminga nuotaika po ilgo laiko vėl pamačius savo meiliąją Danielę, ji priėjo ir visai nepriešiškai laikydama runą delne (dėl visa ko) atsisėdo šalia.
- Pasiilgau tavęs, - tarė ir kraupiai nusišypsojo. Kažkuria prasme tai buvo gryna tiesa, Firielė pasiilgo Danielės, tik ne taip, kaip pasiilgstama ilgai nematytio brangaus žmogaus ar vasaros. Ji jos pasiilgo dėl įdomaus gyvenimo trūkumo, tik, aišku, nebūtina to žinoti niekam.
- Aij, o šiaip tai, negi pamiršai, kad meilioji prašėte manęs jus pamokyti šio bei to, suteikti žinių apie kažin kokį ten keistą reikalą... pamiršai, ar ne?
-
Danielė stebėjo atklydėlę primerktomis akimis. Kaip šioji sėdasi greta, taria žodžius, kurių tiesa moteris iškart suabejoja, bei pademonstruoja nieko gero nežadančią šypseną. Keletą akimirkų mąstė, ką mergina bus sumaniusi, tačiau nieko neįžvelgusi bei neturėdama kaip atsakyti, Dan tik blykstelėjo akimis ir pasikišusi rankas po galvą, atsilošė kietame klaupte. Dėjosi nepastebinti, jog šalimais sėdinti Firielė, vėl kažin kaip keistai sunėrė pirštus, pasiruošusi nežinia kam. Apsimestinis nerūpestingumas, jos nuomone, šioje situacijoje buvo geriausia išeitis.
- Ką gi, tarkim aš taip pat tavęs pasiilgau,- išdūsavo stebėdama ne itin įmantrią bei tarsi upė įtrūkimų išvagotą freską. Žiūrint apėmė keistas linksmumas. Jau buvo spėjusi primiršti, kokių niekalų kai kurie žmogeliai kartais prisigalvoja.
- Kur čia pamirši,- menkai nusijuokusi kryptelėjo galvą šonan.- Tik jau nesitikėjau, kad taip imsi ir staiga, lyg niekur nieko, išdygsi. Žinai, privatumas ir panašiai.
-
Firielė beveik jaukiai įsitaisė ant to nepatogaus medinio suolo, apžvelgė pastato interjerą, jis pasirodė jai niūrokas, kažkoks per daug tuščias ir atgrasus. Dėl dievų meilės, ji nesuprato, kaip žmonės gali svanoriškai kiekvieną dieną (o gal kas savaitę) rinktis šitokioj vietoj, kur anei pagalvėlių ant suolų, nei kokių tai gražių paveikslų... Ar gėlių vazelėse, tokiose stiklinėse su mėlynais paukščiais, juodomis, mėlynomis ir baltomis plunksnomis, raudonomis gėlėmis.. Su keletu runų ant dugno, kad nedūžtų, jeigu kas netyčia numestų ant kietų grindų. O taip, šitas akmenines nuobodžias ir purvinas grindis reikėtų iškloti kilimu, iškart jaukiau pasidarytų.
- Tavo privatumui niekas negresia. Prieš keliaudama čia aš patikrinau, ar nesislepi už kokios dušo užuolaidos muiluota galva, patikėk, ir man menkas malonumas būtų užtikti tave... - ūmai ji nutilo, pagalvojusi, kad sakinio pabaigti nereikėtų. - Šiaip ar taip, pamaniau, kad kuo greičiau, tuo geriau. Ir manęs nebesaistys jokios sutartys, ir tavo bus rami galva, kai žinosi...
Pasakė taip, lyg būtų itin susirūpinusi Danielės galva. Žinoma, nė velnio jai tatai nerūpėjo, be to, galvoje rezgėsi dar vienas itin smagus planas, kaip šitą žaidimą sužaisti gražiai, kad ir nelabai sąžiningai.
- Tai nuo ko mes pradėsim?
-
Šypsodamasi puse lūpų, Danielė užmetė ranką ant suolo atkaltės. Dabar buvo daugmaž atsisukusi į savo pašnekovę, tad nebereikėjo nepatogiai užlenkti galvos. Taip pat, dabar atsivėrė vaizdas į vitražus. Šie buvo grubūs, tarsi išlieti paskubomis, tad ir tamsoje skendinti mergelė atrodė kažkokia keista. Ne švytinti iš laimė, kaip paprastai, o nukankinta. Na, bent jau jie atspindi ryškiomis spalvomis nepagražintą tiesą.
- Na, man pro ausis buvo praslydę tik keletas nuogirdų, tad visos mano žinios pasibaigia ties tupinėjimu aplink plunksnų krūvelę. Na, gal greičiau jau visą krūvą,- kiek pagalvojusi pridūrė.- Pridėjus tavąsias, jų, manau, jau turėtų pakakti, tad geriau papasakok man, kaip jas visas sulipinti, kad po viso to, atliktų savo paskirtį. Juk „Moment“ klijai, tikriausiai netinką, ką?
Neturėdama praktiškai jokių pažinčių, per kurias galėtų išsiaiškinti visas suktybes, Danielė buvo apgalvojusi tokią galimybę, bet suprato, kad paika tikėtis, jog pakaks paprasčiausių žiobariškų gudrybių. Užtat dabar atsirado kitas informacijos šaltinis, nors nevisai laiku, tačiau vietoj kuo puikiausioj.
-
Firielė nusikvatojo. Juokas nuskambėjo kraupokai tuščioje bažnyčioje, tuo labiau, kad čia buvo bažnyčia. Burtininkė ji ar ne burtininkė, toji netyčia iš dangaus į žemę nukritusi angelė? Nors iš tiesų moment super glue planas skambėjo visai patraukliai... ji esi žiobaras.
- O ne, mieloji, ,,moment" čia visiškai ne į temą, - vis dar krizendama tarė. - Ir pirma siūlyčiau prisiminti faktą, kad mūsų mielasis apsiaustėlis turi būti padarytas be lazdelių magijos, visiškai jokios... Taigi, teks rankelėm, rankelėm, - Firielė kilstelėjo ranką ir visai nedraugiškai pašiaušė Danielės plaukus, šiaip, dėl smagumo. Taip, smagu buvo, mat visai neseniai suvokė, kad judviejų sutartyje nebuvo nurodytas tikslių žinių suteikimas, tik žinių. Taigi, taip išeina, kad elfė gali šiek tiek tas žinias pagrąžinti ir niekas jos už tai nenugalabys. Kad ir kaip norėtų. Net Danielė, mat tada netektų savo ,,pajamų" šaltinio.
- Taigi, sakiau, rankelėm. Plunksnas prie audinio reikės prisiūti dilgėlių siūlais ir adata, pagaminta iš raguotojo žalčio rago. Kitaip tai bus paprasčiausias plunksnuotas drabužis, be jokios galios. Ir dar...
-
Nuskambėjus ausį rėžiančiam merginos juokui, Danielei dingtelėjo, kurgi gyvena kunigas. Gal ir keista tokiu metu galvoti apie visiškai nepažįstamo žmogaus gyvenamąją aplinką, tačiau jei jis įsikūręs netoliese, tikrai galėjo išgirsti kraupų, aido sustiprintą kvatojimą. O joms juk nereikėjo atsitiktinių aukų. Ypač tokioje vietoje.
Apimta irzlumo susiglostė pašiauštus plaukus ir atsistojusi nužingsniavo prie altoriaus. Moteris to neparodė, tačiau ją siaubingai siutino Firielės linksmumas. Lyg visą laiką šaipytųsi iš jai nematomo dalyko.
- Taigi,- atsikrenkštė nusisukusi nuo jos,- raguotojo žalčio rago adata ir dilgėlių siūlai. galiu nuspėti, kad tai nėra itin dažnai pasitaikantys daiktai. Ar tu juos turi?- atsisukusi paklausė bei atsirėmė į altorių tarsi į paprasčiausią akmeninį stalą. Ne todėl, kad negerbtų šios vietos (nors kažkokios ypatingos pagarbos tikrai nejautė), tačiau dėlto, kad pamanė būsiant negražu leisti pašnekovei bendrauti su jos užpakaliu.
- Ir dar...? Kas gi dar, be viso šito, yra?
-
- Neturiu - visiškai sąžiningai ir atvirai prisipažino Firielė, tačiau nutylėjo, kad ir neketina greitu metu gauti, nes tektų viską atiduoti tai nelemtai demonei, netyčiom savo kreivom kojelėm nušleivojusiai žemyn. Nors iš tiesų nežinojo, kokia ten to angelėlio istorija. Pagalvojo, kad būtų visai įdomu išgirsti, gal reikės kada pasiteirauti, ar ji laisva valia paliko Edeną, ar ją kas išspyrė tiksliu spyriu į dailų užpakaliuką, kuris šiuo metu ir buvo atsuktas į elfės pusę. Tačiau ilgai juo grožėtis neteko, mat Danielė atsisuko. Firielė kone susižavėjo tomis šitaip nekantrumu liepsnojančiomis akimis.
Prieš atsakydama, kas dar yra, šviesiaplaukė dvejojo. Mielai būtų tylėjusi kaip užsiūta, mat šitai buvo daug svarbiau už visokius siūlus ir adatas. Ir taip pat ji labai būtų norėjusi viską apie paskutinį reikiamą dalyką pasilaikyti sau iki mirties. Kiti kerėtojai gal ir perduoda savąsias žinias, kad kai ateis jų paskutinioji, turėtų kam perduoti pasaulio gelbėjimo misiją. Tačiau elfė nebuvo iš tų, kruie taip daro, pasaulis jai rūpėjo tiek pat, kiek... na, nelabai rūpėjo. Paslaptis ji buvo linkusi nutylėti.
Tačiau.. net jeigu atskleistų ženklus ir jų prasmes, praktiškai ji panaudoti jų negalėtų. Juk nėra kerėtoja, o kerėtojais gimstama, ne tampama. Galbūt..
Ir vis tiek atrodė per daug rizikinga. Jeigu dar kada jos bandytų viena kitą nugalabyti, Lučiena būtų praradusi dalį savo pranašumo. Bet juk prarastas pranašumas vis dėl to geriau, nei mirtis, gresianti, jeigu ji nutylės?
- Runos, - iš anksto gailėdamasi pratarė ji. Dievai rautų, kaip nesinorėjo kažką dar pasakoti.
-
Žinia, jog mergina neturi tųjų siūlų su adata, Dani nepradžiugino, tačiau ir nenustebino. Linksmino tik tai, jog, regis, Firielei nė nekėlė abejonių Danielės kilmė. Žinojo, jog būtų per daug gerai tikėtis viską gauti išsyk ir jog taip nesti. O jei ir esti, tai tik iki tos akimirkos, kol viskas susišika trigubai.
Na, bet Firielei paminėjusrunas, visa tai nublanko. Vos išgirdus šį žodį, Danielei sutrūkčiojo pirštai, tad gavo juos suspausti į kietus kumščius. Žinoma buvo apie jas girdėjusi, nors niekad, per savo pernelyg prailgusį gyvenimą, nebuvo mačiusi nieko panašaus. Jai ir Kitiems tai buvo uždrausta, kaip ir dar begalybė visokiausių pasaulio paslapčių, saugomų Bibliotekoje. Dalykų, nuo kurių, kiekvienam proto turinčiam gyviui iš nekantrumo pradėtų džiūti burna. Ar bent jau taip atsitiko Dan, neskaitant iš susijaudinimo išplėstų akių.
Dabar moteris suabejojo ar tikrai nebuvo mačiusi paslaptingųjų runų. Prieš akis iškilo keistai sukryžiuoti Firielės pirštai ir kokį poveikį tai padarė Danielei. Žinoma, neturėdama su kuo palyginti, nebuvo tikra, bet šios galimybės neatmetė. Ir minties, kad toji mergina jas pažįsta.
- Runos, - lyg aidas atkartojo vis dar mintyse besisukantį žodį bei atgniaužė kumščius. Pasirodo juos buvo suspausi perdėm stipriai, tad jausdama delnais žemyn varvančius kraujo lašelius, pasaldino balsą ir pratęsė: - Sakyk, kuo gi jos čia dėtos ir kas tave pačią su jomis sieja?
-
Elfė beveik sugriežė dantimis iš pykčio ant tos sumautos sutarties, to į šikną duriančio sandėrio, kad jį kur dievai, velniai ir žmonės nujotų. Šią akimirką būtų su didžiausiu malonumu aštriausia adata ir tais pačiais dilgėliniais siūlais susisiuvusi lūpas, kaip kadaise nykštukai (ar kas tokie) padarė Lokiui. Linksmumas praėjo, išties, koks gi čia linksmumas, kai kaina už nutylėjimą paslapčių, saugomų iš žemės gelmių, iš ugnies ir vandens, iš vėjo kilusioje būtybėje, yra mirtis.
Elfė mylėjo gyvenimą, nors ir savitais būdais (kai kurie buvo labai priartinantys prie gyvenimo pabaigos) ir mirti troško lygiai tiek pat, kiek išgerti gyvosios mirties nuodą.
Panieka iškreipė dailų, vos prieš akimirką besišypsojusį veidą, Lučienai išvydus su kokiu (šunišku) nekantrumu iš rojaus išspirtas angelėlis spokso į ją. tarytum tikėdamasi nematomais oro gūsiais išsiurbti žodžius iš elfės lūpų.
- Mieloji, - visai nemielu balsu prabilo Firielė. - Būtent runomis nuo savo pirštų svaidausi, runomis surakinu, runomis nudeginu. Runomis galiu apakinti, apsaugoti, paskandinti, apdovanoti, palaidoti po sniegu ar įšaldyti tarytum kokį mamutą į ledą, - ji patylėjo mėgaudamasi žodžių skoniu, jų keliamu įspūdžiu. - Bet tu niekada to nesugebėsi, net jei runų studijoms paskirsi visą savo gyvenimą, kurio, manau, turi daug. Tu niekad nebūsi Kerėtoja, ant tavo pirštų galų niekad nekibirkščiuos runos, niekada įrėžtos neįgaus nieko daugiau nei reikšmę. Galiu, ne, privalau (nes kitaip mirsiu) išmokyti tave rėžti runas, galiu išmokyti tave jų reikšmių, galbūt net šiek tiek įkvėpti joms gyvybės. Tačiau neišmokysiu kerėti jomis.
Firielė nutilo, paniekos pilnu žvilgsniu prismeigė Danielę prie sienos, bjaurus šypsnys perkreipė lūpas. Ji atsiduso, papurtė galvą.
-
Bažnyčioje pasigirdo drabužių šlamesys. Ir žingsniai. Visai kitokie negu tąkart - sprunkant iš pridvisusios katorgos. Jau nebe skubūs ir baikštūs, o tvirti, lėti ir tokie... Tarsi jų savininkas mėgautųsi, kiekvienu judesiu, kiekvienu žingsniu. Kiekvienu iš jų. Iš pačio tamsiausio ir daugiausiai šešėlių auginančio bažnyčios kampo, kuriame nebuvo prikabinėta kryžių (personai jie ne itin patiko) išlindo grakštus siluetas. Lėtai dėliojo koją už kojos, kol apdarų apačia švelniai šiurendama šlavė akmenis. Pro vitražus besisunkiančiai šviesai pasiekus būtybės veidą, ši sustojo. Pasipūtėliškai atokiai nuo kitų dvejų sielų.
-Leisiu sau paklausti, - arogantišku angelo balseliu pradėjo. -Ką tu čia nusišneki?! - truputį garsiau ir gal kruopelytę pikčiau išrėžė. -Kokių dar dilgėlių siūlų? Kam vargti kai iš jų jokios naudos?
Mergina išdidžiai pasisuko ir nužingsniavusi iki gretimos suolų eilės klestelėjo vienan jų.
-Nors... Kas ten žino. Gal jums ir būtina vargti.
-
Klausantis Firielės, godūs žiburiai iš moters akių nepradingo. Atvirkščiai: ją tik dar labiau apėmė karštligiškas susijaudinimas. Kuo merginos žvilgsnis darėsi dygesnis, žodžiai aštresni, o paniekos iškreiptas balsas skardesnis, tuo Danielės noras tik didėjo, plėtėsi, kolei užpildė kiekvieną, net menkiausią jos sielos ertmę. Tokį jausmą patyrė tik sykį, taip seniai, jog bet kas kitas jos vietoje jau kaži kadai būtų jį pamiršęs. Bet ne ji. Ji jį prisiminė taip gerai, lyg viskas būtų įvykę vakar. Lyg tik vakar būtų stovėjusi prieš arkines duris, lyg tik vakar būtų siekusi paauksuotos jų rankenos ir iš tolo jautusi tą svilinančią, jai uždrausto lobio kaitrą.
Bet visą tai nustelbė iš kažkur išdygusi žmogysta, lyg šmėklos, žeme besivelkančiais drabužiais. Dani mintyse kone sudejavo. Visa atklydėlės povyza skelbė, jog jas aplankė dar viena dramos karalienė, o to Danielei, jei norėjo, kad viskas nepavirstų cirku, reikėjo mažiausiai. Nuo jos atsklidus arogantiškam, pasaldintam balseliui, jau nė nebežinojo, kurios iš jų labiau nemėgsta.
- Jėzau Kristau, negi jau ir mirusieji prisikelia iš kapų? - prispaudusi kumščius prie akių, pasiteiravo jas supančių sienų. - Nes jei taip, tai man labiau patiktų, jei grįžtum atgal, kad ir iš kokios duobės išlindai.
Nuleidusi vis dar sugniaužtus kumščius prie šonų, moteris įsmeigė žvilgsnį į Firielę, tarsi laukdama paaiškinimo, kas per pamėklė čionai atsibeldė ir kokį brudą, taip stovėdama, šioji mala. Mat, kad ir ką mala, tai visiškai nieko nepaaiškino. Bent jau Danielei.
-
Firielė garsiausiai, kaip tik galėjo, atsiduso. Akys beveik pačios žvilgtelėjo į antakius, į šį veiksmą nereikėjo dėti veikiai jokių pastangų. Kurė laiką elfė tylėjo, žudančiai nuobodumo nualintu žvilgsniu verdama, regis, šimtą metų nematytą Dakotą, kadaise užėmusią tokią pat garbingą vietą Lučienos gyvenime, kaip Danielė dabar. Geriausia anų laikų priešė. Mylimiausia, tiek kartų nužudyta ir prikelta vien dėl to, kad nebūtų nubodu gyventi.
- Labas, mieloji, seniai nesimatėm, gal pasiilgau, - tarė tariamai iš kapų prisikėlusiajai. Tada atsisuko į Danielę.
- Jeigu ji ir iš kapo prisikėlė, tai tikrai ne iš to, kuris po žemėm. Ir ne iš to, kurias čia už sienos. Vožk jai veidan su kryžium, atšoks kaip nuo ugnies (greičiausiai). Taigi. Angelėli, čia Velniukas, Velniuk, čia Angelėlis. Jūs puikiai sutarsit.
Pamosavusi rankomis į vieną ir į kitą, paliko minutėlę susipažinti. Mąstė, ar Dakota ką nors pas ją pamiršo, kad nusprendė pasirodyti. Ir būtų buvę kvaila anai tikėtis, kad ji vis dar priešų sąrašo viršuje. Jos, šiaip ar taip, lyg ir kokios ex'ės.
-
Pasirėmusi alkūne į suolo atlošą, o galvą ranka, nelaukta viešnia perdėtai susidomėjusiu žvilgsniu stebeilyjo į vieną bažnyčios durų neradusią sielą. Būtų metusi kokią sarkastiško dramatiškumo, arba dramatiško sarkazmo permirkusią repliką ir palikusią siuvėjos mokinę galvoti ką toliau pasakius, bet... Dieve, negi ji rimtai jos neatpažino? Rimtai? Galvojo pasišaipys iš poros kaimo plepučių ir išnyks kaip šešėlis saulei pasislėpus po debesimi. Bet čia tai jau tikrai darosi įdomu.
-Firiele? Čia tikrai tu?! Ar man tik atrodo, ar tu tikrai truputėlį pasenai?! - pasaldintai džiaugsmingai šūktelėjo pora žingsnių atsirasdama prie senosios gerosios priešės. Greitosiomis nužvelgusi, tetrališkiausiu judesiu kokį tik galėjo išgyventi žmogaus raumenys apkabino tą gyvenimą skaidrinusią bestiją. Pagal planą, ji turėjo pridusti ir nesugebėti ištarti nė žodžio, bet ką jau padarysi.
-Žiūriu, brangute, susiradai naujų draugų kol manęs nebuvo. - paleido, kaip gaila, nepridususią elfę iš plieninių gniaužtų. -Ir ei! - dūrusi pirštu smailiaausės pusėn žengė žingsnelį atgal. -Taip negalima!
Prisiminusi, kad čia ne klasės susitikimas, sugrąžino žvilgsnį prie siuvėjos, o dabar, pasirodo, dar ir geriausios priešės mokinės.
-Aš Dakota, - kaip visada guviu bei bent keletu cukraus šauktų pasaldintu balseliu pripildė bažnyčią iki pat palubių ir ištiesė plaštaką, taip vadinamajam Angelėliui.
-
Stebėdama visą tą jausmingą susitikimą, Danielė pasijautė lyg sėdėdama Didžiajame Maskvos teatre. Žinoma, jam nėra ko lygintis su šia sukiužusia bažnytėle, tačiau jos viduje vykstantis netikėtas susitikimas galėtų nurungti net garsiausius spektaklius. Ir vis dėl to, mieliau nusidangintų porą tūkstančių kilometrų, jog pamatytų per pus prastesnį vaidinimą, negu dar kartą stebėtų šią sceną. Bjauru.
Šiaip ar taip, vienintelė moterį šiek tiek pralinksminusi mintis buvo ta, jog Firielė, regis, nė neabejojo jos kilme. Negi ji taip ir nesusimąstė, kodėl dažniau renkuosi vaikščioti žeme, nei demonstruoti tą grožį, ir kodėl apskritai terliojuosi su manilu.
- Danielė, - nė perpus taip gūviai, kaip Dakota, prisistatė. Porą sekundžių uždelsė mąstydama, ar būtų gerai paspausti tosios reikliai atkištą ranką, bet pripažinusi, kad nėra jokių aiškiai matomų priežasčių, dėl kurių reiktų ignoruoti šį mostą, taip pat ištiesė savąją.
Moteris ilgai neužtempė nereikalingo sąlyčio bei atitraukė ranką kiek galima toliau, neatkreipiant į ją dėmesio.
- Tai ką ten minėjai apie dilgėlių siūlus? - nukreipusi žvilgsnį į Dakotą, pasiteiravo.
-
Elfė susiraukusi nusivaipė, atsidūrusi it šerkšnu aptraukto metalo šaltumo glėbyje, nevalingai sustingo, visos smegenų kertelės persikreipė tarsi gavusios didelę stiprių nuodų dozę. Galbūt išvysti savo seną priešą ir turėjo būti visai smagu, tačiau šitokio smagumo jau buvo per daug. Be to, mirti norėjo garbingai ir gražiai, galbūt pašauta dangiška kūrėjos strėle, galbūt skausminga ir ilga mirtimi nuo nuodų, kuriais, kaip galbūt paaiškės po keleto metų, nuodijo savo kūną visą ilgą gyvenimą. Ir nebūtų keista, jeigu pasirodytų, kad šitaip darė specialiai.
O ilgo gyvenimo užbaigimas vienu tikslingu kirčiu taip pat atrodė viliojantis, lygiai kaip dūris į pilvą ir rėžis aukštyn. Dar pasukiojimas.
Kaip mat nusibaigtų, visa laiminga, su plačiausia ir gražiausia šypsena veide. O jeigu dar pasisektų mirti nuo mylimojo rankos, tada jos euforijai nebūtų galo.
Šiaip ar taip, kadangi tarp abiejų mylimų priešių užsimezgė daugiau mažiau nuoširdus pokalbis, Firielė pasijuto nelabai reikalinga.
Plačiai skėstelėjusi rankomis, sukeldama oro gūsį kuris pakėlė nuo žemės tuos keletą sudžiuvusių lapų, ji pratarė:
- Ną, kadangi jūs susidraugavot, aš čia kaip ir nebereikalinga. Tad sudie, mielosios, susitiksim po amžiaus vieno dviejų.
Elfė gracingai apsisuko ant kulno ir išnyko. Tik ne toli, ji vis dar buvo bažnyčioje. Ten, kur nei ji nebuvo matoma, nei pati matė. Užtat puikiai girdėjo.
-
-Ach, taip, dilgėlės... - kažką vedžiodama akimis ant grindų suniurnėjo. -Ji nusišneka. - sučiulbėjo patenkinta, lyg suradusi grindyse ką nors labai ilgai ieškoto.. -Neįsižeisk, brangute, bet... Pff... Kas po velnių galėtų dėvėti šiurkščią paklodę kuri atrodo it prie jos būtų prilipinta šlapia višta? - ji ėmė lėtai purtyti galvą. -Gal ji ir tavo priešė, bet negarbinga liepti jai dėvėti tokį neskoningą daiktą. Kad ir kokia kvailele ją laikytum, kad ir kaip jos nekęstum.
Priekaištingas žvilgtelėjimas visi žinome kieno pusėn.
-Ei! Net nebandyk sugalvoti nusižudyti! Nušokdama paliksi nemažai jovalo, o tai nesiderina su tavo idiliškos mirties planais! Anksčiau ji būtų pabandžiusi rėžti ką nors įdomaus... Ech, geri laikai buvo. O be manęs ji prarado sugebėjimus... Ech. - kiek daug dramos viduje ir jokio ženklo išorėje. Persona kurios gyvenimą ėmėme stebėti net mąsto kaip dramos karalienė.
-Oj, kurgi dingo Firielė?! - paleisdama viduje tūnantį aktorės talentą ir pabrėždama savo nesijaudinimą dėl brangiosios elfės pranykimo staigiai apsisuko ir klestelėjo ant suolo. -Taigi, kokiu klausimu galiu suteikti tau tokios garbės ir pagelbėti? Kad jau mūsų brangioji Firielė Liučiena Pilkoji sumanė pasitraukti.
-
Stebėdama tąją pernelyg aktyvią prašalaitę, moteris kilstelėjo antakį. Štai taip entuziastingai pliaukšdama Dakota atrodė it per daug kofeino prisisiurbęs vaikas. O gal taip atrodė tik Danielei, mat ši niekad nebuvo linkusi bereikalingai eikvoti energijos. Šiaip ar taip, šiosios, prieš ją besiblaškančios šviesiaplaukės, judrumas erzino.
Firielei nei iš šio, nei iš to pradingus, Dan porą kartų mirktelėjo it kas būtų įkritę akin. Tai buvo vienintelis, jos sutrikimą išduodantis, veiksmas. Ir kogi daugiau iš jos galima tikėtis. Pasiplauna pirmai progai pasirodžius, - kartumu užteršta mintis įsivyravo šios galvoje, nors ir tikėjosi, kad keistoji priešė nebus itin toli nusidanginusi. Visgi, pagaut ją nėra taip jau lengva.
- Tai pirmiausia, ką turi omenyje sakydama, jog su dilgėlių siūlais neverta vargti? - susidomėjusi prieš tai jos sakytais žodžiais, Danielė apsisuko ir lengvai stryktelėjusi atsisėdo ant altoriaus. Tiesa, tikriausiai sėdėti ant bažnyčios altoriaus nepridera, bet kas jai galvoj - senis niekad nepriekaištauja žemės dulkėms dėl tokių dalykų. Bent jau kol šieji gyvi. Vienaip ar kitaip, net jei ir būtų paprasčiausia dulkė, neatsisakytų savo įpročių. - Yra ir kitų, lengviau prieinamų, būdų?
-
Lijo. Smarkiai lijo. Lietus merkė visą apsnūdusią Godriko Grifo, Hogvartso drąsuolių koledžo įkūrėjo vardu pavadintą miestelį - Godriko Daubą, vertė numigti pogulio dar neprinokusius javus, užrakino namų, kuriuose buvo vaikų, duris, nuo dėl laiko, vėjo ir žmonių kojų apdilusiomis ir paskilinėjusiomis plytelėmis grįsto į puikiąją Godriko Daubos švento Klementino bažnyčią tako ir laiptų plovė juodas dėmes... Palauk... O iš kur jos ten?... Kas tai?... Kokios dėmės dar tiek laiko galėjo atsilaikyti prieš tokį krioklį, plūstantį iš dangaus? Tarsi patsai dangus, juodas it smala, beviltiškai gedėtų... Ko tu gedi, dangau?
Tavo žvilgsnis, jeigu tik galėtų peržvelgti per liūtį, pilančią taip, kad sudėtinga net atsimerkti - o kaip jau ir kalbėti apie kažko aiškesnio įžiūrėjimą? - nejučia pakiltų nuo kruvino grindinio, pasektų beišsiliejančias kraujo dėmes ant laiptų, o tada išvystų šiek tiek praviras bažnyčios duris. Jos ir tau įtartinai svetingai prasivertų - nuo nematomų šalto vėjo rankų, truputį pasiūbuotų ir vėl užsivertų, o seni, mažumėlę parūdiję vyriai tyliai ir šiurpiai verktų... Kažkas per tokį lietų, ko gero, visai neseniai, įsilaužė į bažnyčią, net neužsidarė durų... O kaip beužsidarysi? Vyriai tai... Išlaužti...
Sorenas von Sjuardas sunkiai lipo Hogvartso mokyklos laiptais aukštyn, kairiąja ranka gniauždamas dešiniąją - o iš paskos jam driekėsi kraujo pėdsakas. Laukė ilgokai, kelias dienas, kad žmonos neišgąsdintų - bet kiek čia belauksi, kai jau baigia funkcionuoti? Nors ir vėl sulauks mylimosios priekaištų, galbūt ją išgąsdins, ir... Sorenas atsiduso, stabtelėjo prie healerės kabineto durų. Pasijuto kaip moksleivis prieš ne taipir daug metų, kai eidavo atlikti arešto pas kokį nors profesorių. Nuspaudė rankeną ir įžengė nė nesibeldęs - šeimos nariams juk ypatingos privilegijos... Įžengęs vyras apsidairė - keista, bet žmona prie stalo nesėdėjo...
Lyjant taku nuleidęs galvą žingsniavo juodu apsiaustu, senoviškai apsirengęs vyras. Na, tiesą kalbant, jis visas buvo juodai apsirengęs, ir plaukai, ir barzda juodi, tik rankose laikė kažką balto ir didelio. Lietus jį merkė kiaurai - o jam už nugaros vis likdavo juodo skysčio, tarsi tas lietus ir jo paties juodumą išplautų. O, kad būtų tik tiek bėdos - blunkantis brangus kostiumas. Vyras priėjo prie bažnyčios, lėtai užvertė galvą aukštyn.
- Kodėl Tu atėmei? - sušnabždėjo jis, tik jo šnabždesį permerkė vanduo iš dangaus. ,,Kiaulės balsas į dangų neina... vampyro - irgi." - Sorenas nuleido galvą ir karčiai nusispjovė ant grindinio, o tada laiptais lėtai palypėjo prie bažnyčios durų. Balta pirštinė buvo raudona nuo kraujo - šią ranką jis uždėjo ant bažnyčios durų rankenos ir ją nuspaudė. Užrakintos. Vampyro rankos raumenys įsitempė, durys atsidarė. - Bet ne Tu atėmei, taip? - lyg kažką prisiminęs, darsyk galvą užvertė ir dar tyliau paklausė Sorenas. - Bet Tu nieko dėl to nepadarei.
Juodas siluetas tyliai peržengė slenkstį. Ant bažnyčios grindų tyliai kapsėjo lašai.
Kapt.
Lašas vandens.
Kapt.
Lašas kraujo.
Kapt.
Lašas nevilties.
Kapt.
Liūdesio.
Kapt.
Pykčio.
Ant stalo tupėjo Spaikas. Atsigręžė į Soreną, neramiai sučeksėjo žabtais. Vampyras neiškart suprato, kad voro čia neturėtų būti. O tada nustebęs susiraukė ir prisimerkė.
,,Spaikai, ką tu čia veiki?" - paklausė eliksyrininkas. Voras tylėjo, apsisuko ir pažvelgė pro langą. Ten šmėkštelėjo juodas varnos šešėlis. ,,Raveno arba Fasiro varna..." - nuramino save Sorenas.
,,Aš atėjau pas Natalie. Nebegalėjau žiūrėti, kaip tu ten galuojiesi ir manęs neklausai. Norėjau jos paprašyti vaistų ir kad ateitų pas tave." - pasakė Spaikas rimtu balsu. Be jokio lašo sarkazmo. Tai rodė, kaip rimtai nusiteikęs buvo Spaikas. Sorenas liūdnai nusišypsojo.
,,Ačiū, Spai..."
,,Bet, pasirodo, turime didesnę bėdą negu tavo ranka, Sorenai." - atsargiai pasakė Spaikas.
Sorenas apsidairė dar sykį, ieškodamas besišypsančio žmonos veido. Vis dar tikėjosi jį pamatyti. Vis dar tikėjosi, kad Spaikas juokauja. Vis dar vylėsi, kad tai tėra pokštas. Natalie nebūtų jo priėmusi taikiai ir be jokių siurprizų, jeigu būtų sužinojusi, kad jis slepia tokias žaizdas. Bet po Soreno krūtinę nesustabdomai plito didžiulė baimės banga. Dėl nuojautos.
- Kaip tai suprasti? - Sorenas net užmiršo, kad gali paklausti mintyse.
,,Sorenai..." - Spaikas išsigandęs pažiūrėjo į jo paklaikusį jo veidą. ,,Natalie nužudyta. Aš tai mačiau."
Tai jau nebuvo sarkastiškas pokštas. Nėra. Ir nebus.
Sorenas sustojo priešais altorių, niršiai įsmeigdamas akis į raudoną tabernakulio švieselę, lyg ji būtų ne švieselė, o paklodė buliams erzinti. Ir ne tik buliams, bet ir vampyrams. Sustojo ne sukalbėti ,,Garbinkime Švenčiausią sakramentą". Nepriklaupęs drąsiai nužygiavo prie altoriaus ir ant jo paguldė tą didžiulę nuostabiai baltų ir nuostabiai kvepiančių gėlių puokštę.
- Aš neturiu net jos kūno, todėl tegaliu laidoti gėles... - tarsi pasiteisino atėjusysis, bet per daug abejingai. Spaiko čia nebuvo, o jis galėtų paguosti, arba bent ,,užmesti" kažką sarkastiško ir atgaivinančio. Nuo to, kad voras, sielos brolis, buvo toli, jau fiziškai skaudėjo krūtinę, bet vyras tylėjo, kietai sučiaupęs lūpas. Sorenas nesijautė vienišas, atrodo.
- Tu turėsi ją priimti, - iškėlė ultimatumą von Sjuardas. Dėl gėlių puokštės, ar?... - Jeigu reikės, aš atkovosiu jos sielą, pažadu. Ji to nenusipel...
Von Sjuardas suklupo, susiėmęs už veido taip stipriai, kad būtum galėjęs pagalvoti, jog į jį įsmigo kelios strėlės ir kėlė neapsakomą skausmą. Bet kad bėda būtų buvusi tik tokia...
Vampyro kumštis įsmigo į grindis prieš altorių - įsmigo iki pat riešo. Pakėlęs galvą apsidairė aplink bažnyčią raudonomis akimis su juodais vyzdžiais. Raudonomis ne dėl to, kad jis būtų demonas. Apsidairė, instinktyviai, pasąmoningai ieškodamas kažko itin sunkaus, į kurį atsitrenkus jo fizinis skausmas būtų stipresnis už tą, kurį jautė širdyje. Beviltiškai atsiduso ir nuleido galvą.
- Tu... - suinkštė, atsikrenkštė ir atsistojo. Pažvelgė į tabernakulį vėl, bet nieko nebesakė. Kai įstengė atsistoti, apsisuko ir išėjo iš šventovės.
Ant altoriaus gulėjo didžiulė - žmogaus dydžio - puokštė kvepiančių baltų gėlių, o prieš altorių telkšojo didžiulė juoda bala.
-
Kažkur netoli Godriko Daubos miestelio aikštės, Bažnyčios gatvėje staiga atsirado dvi sumišusios mokinukės, rankose laikydamos seną ir apiplyšusį batą. Skylar kiek susvirduliavo, bet tučtuojau sugriebė Elei už alkūnės, kad nenukristų ant žemės. Tai buvo pirma vienuolikmetės kelionė su nešykle, tad, aišku, jai prireiks dar daug laiko, kol apsipras su šiuo keliavimo būdu. Mergaitė trumpam apsižvalgė aplink save, stengdamasi suprasti, kur šios pateko.
- Oho, taigi čia Godriko Dauba, - kiek susižavėjusi sušnabždėjo. Jai neteko čia būti, o Skylar to labai norėjo, ypač išgirdusi daugybę pasakojimų apie Peverelius ir tą siaubingą naktį, kai Voldemortas nužudė garsaus burtininko Hario Poterio tėvus. Rivers net sudrebėjo, kai pamatė šalia esančias kapinaites, o apsisukusi į kitą pusę, išvydo nedidelę bažnyčią, kurios pavadinimo, deja, nežinojo.
- Neįsivaizduoju, kaip mes čia atrasime tuos... gyvius, - pasiskundė mergaitė apie būtybes, kurių pavadinimą taip pat spėjo pamiršti. - Tai gal nueikime apsižvalgyti vidun? Vis kažkur reikia pradėti, - nedrąsiai tarstelėjo ir nušlepsėjo bažnyčios link, vis akies krašteliu stebėdama, ar porininkė vis dar eina kartu su ja ir ar nesugalvojo Skylar palikti vienos atlikti šios sudėtingos užduoties.
-
Čia pat pirmakursės atsidūrė dar nematytoje vietoje. Bent Elie jos tikrai nemačius. Regis. Turbūt. O gal ir ne. Galva kiek svaigo, kojos pynėsi, o čia dar ir Skylar atsirėmė į grifę, tad ši vos išsilaikė. Tuoj visas pokelioninis nesvarumas ir vietos bei laiko nuovokos praradimas dingo. Ji atpažino. Visą tai atpažino.
- Godriko Dauba, - vienu metu su porininke, tarstelėjo tamsiaplaukė.
Taip, jai teko čia vaikštinėti, tačiau visai visai mažutei. Ne kas ten išlikę atminty, tačiau vienas kitas medis dar tebeprimena, kaip neklaužada Elė pribėgdavo prie jo ir stipriai apglėbdavo. Meilės kupinas vaikas..
- Ir gi čia ta pati bažnyčia, kur baba vis tempdavosi mane. Jos įsitikinimu, reikėjo vaiką atvest į doros kelią, - nusijuokė pirmakursė, o tada išgirdusi pasiūlymą užeiti vidun, tuoj pat pajudėjo iš vietos. - Na va, dar prie to pačio kunigėlis tave ir šventintu vandeniu apšlakstys, velnius išvarys. Tuoj čia egzorcizmą surengsim, - stengdamasi nesusijuokti, pralenkė bendraamžę ir prilietė šaltas bažnyčios duris. Dar žvilgtelėjusi į Rivers, taip lyg laukdama leidimo įeiti, ilgaplaukė pravėrė duris bei patylomis įslinko.
- Žinai, tikėtina, jog degsim pragare už tokį įsiveržimą į Dievo šventovę, - sušnibždėjo Eli ir taip pat tyliai ėmė kikenti.
-
Serafinai. Serafinai, - be perstojo kartojo mintyse, kad kitą kartą nepamirštų. Na gal mergaitė tikėjosi, jog kokios didesnės galios išgirs jos mintis ir tai padės pirmakursėms greičiau atrasti šias būtybės. Skylar, įžengusi į siaurą ir tamsų koridoriuką, nejučia sukikeno iš porininkės komentarų, sekundėlei pamiršdama, kaip kraupiai viskas atrodo, bet per šviesaplaukės nugarą vis tiek lakstė šiurpas, tad šioji kuo greičiau ir greičiau tipeno link arkos koridoriaus gale. Kai koridorius pasibaigė, pirmakursės netrukus pateko į dižiulę salę. Skylar atsiduso iš palengvėjimo.
- Na, jau visai buvau pamiršusi, jog esam bažnyčioje, - stebėjosi Rivers. Mergaitės akys lakstė po didžiulę erdvę, stengdamasi pastebėti kiekvieną detalę.
- Gal nori išsiskirti ir apieškoti kiekvieną kampelį, nes manau, jog... - nebaigus minties, varnė cyptelėdama pašoko, kai pamatė kažką greitai šmėstelint už Elės nugaros, - Sss... Sarararinas! - šūktelėjo ir bedė pirštu į vietą, kurioje prieš sekundę matė Serafiną - pilkšvą ir ištįsusią būtybę, kurią minėjo profesorė. - Nagi, eime, gal dar pamatysime jį kur nors, - sušnabždėjo ir ėmė sėlinti į kitą salės galą, traukdama lauk savo lazdelę.
-
Netrukus mergaitės įžengė į kažkokį šviesos pristigusį koridorėlį. O jis atrodė tikrai šiurpiai. Rodės, čia tuoj išlįs ne ką mieliau atrodantis serafinas ir privers juodvi pažvelgti į savo akių baltymus. Fe, ne koks vaizdelis, o mintis, jog tai teks vienaip ar kitaip vistiek išvysti, tiesiog nedavė ramybės. Na, bet toliau eiti vis dar reikėjo, tad Ellie stengėsi neatsilikti nuo turbūt ne ką geriau besijaučiančios Skylar. Kaip bažnyčia - hormonijos ir gėrio įsikūnijimas, ji atrodė baisiai. Taip ir norėjos kuo greičiau tepti slides. Pagrindinė salė buvo vis dar nepasikeitusi - įprasta, erdvi patalpa. Tik čia kirbėjo mintis, jog be serafino dar ir kunigėlis gali išlįsti ir apšaukti pirmakurses. Bet keista, nes jo nesimatė.
- Greičiau ieškokime, o tai dar kas apkaltins įsilaužimu, - pritarė porininkei ir jau buvo besiruošianti ieškoti to nelemtojo gyvio, kai varnė išsprogdino akis, žvelgdama tamsiaplaukei už nugaros. Nieko gero tai reikšti negalėjo. Nujausdama, ką pamatys, Elie užsimerkusi atsigręžė, tačiau prieš ją nestovėjo kokia besielė šmėkla ar pats paieškomasis gyvūnėlis. Dėkui dievui. Barlow pasekė partnerės pavyzdžiu bei išsitraukė lazdelę, nors ne ką ji ten ir apsigintų. Keli elementariausi burtai likę galvoje, bet ir tie iš baimės išgaruotų. Pirmametė slinko, besidairydama į visas puses, kai kažkas šmėstelėjo jos kairėje.
- Man visa tai nepatinka, - pritildytu tonu sušniokštė rudaakė.
Kažkoks šešėlis vis persimesdavo į kurį nors grifės šoną.
- Ei, gal gali nealsuoti į mano nugarą? - krioktelėjo Elė, kai priešais save išvydo bendražygę.
Pasimetusi, ji atsisuko. Taip, tai jis. Beakis ir, rodos, besielis. Jis.
-
- Ką? - virpančiu balsu sušnabždėjo dėl tokio grifės pareiškimo, tačiau netrukus Skylar sulaikė kvapą, kai vėl išvydo padarą tiesiai už Elės nugaros. Šįkart varnė nepasimetė ir nutaikiusi lazdelę į serafiną paleido kerus.
- Stupefy
Deja, kerų pliūpsnis nuskrido visai į kitą pusę, vos nekliudydamas porininkės.
- Na, tiems... serperenams tu tikrai patinki, - myktelėjo pastebėjusi, kad ši būtybė vis retkarčiais lūkuriuoja grifei už nugaros. Aišku, serafinas išsigandęs kerų pliūpsnio vėl išgaravo ore, tad Rivers trumpam prisėdo ant artimiausio suolelio apmąstyti, kaip sugauti šį nenaudėlį. Pirmakursė atsiduso ir įkišo ranką į kišenę, joje užčiuopdama daugybę įvairių daiktų, šlamšto.
- Kaip manai, jie gali valgyti kaip ir mes? O kaip jie maitinasi? - paklausė draugės, kadangi neprisiminė, ar profesorė kažką minėjo pamokoje. Ištraukusi du šiek tiek sutrupėjusius sausainiukus su šokolado gabaliukais, kurie kišenėje pabuvojo nemažai laiko, varnė akies krašteliu žvilgtelėjo į Elę ir ėmė barstyti sausainių gabaliukus ant žemės. Tikiuosi, kad kokia pikta teta neateis ir neišvarys mūsų už tai - kiek nerimavo vienuolikmetė. Skylar atsitiesė ir patrynė rankomis, kad nusipurtytų likusius sausainių trupinius, bet staiga šviesaplaukės plaukus sušiaušė silpnas vėjelis sklindantis iš neaišku kur. Rivers tuoj pat atsisuko ir išvydo mažąjį padarėlį sau dailiai renkant sausainių gabaliukus, aplink save nieko nematydamas. Na, matyti jis tikrai negalėjo, kadangi jo akys buvo baltos baltos kaip sniegas žiemą. Pirmakursė sustingo, stengdamasi nedaryti staigių judesių, ir ėmė didžiulėmis akimis spoksoti tai į serafiną, tai į Barlow, duodama mergaitei suprasti, kad dabar yra puiki proga išpešti iš padaro tą nelemtą paslaptį.
-
Čia prieš Elie akis stūksojo serafinas, čia jau Skylar leidžia kerus ir gyvis dingsta... Kažkokia painiava.
- Eik eik, tu serperene, - sukikeno pirmakursė. - Skylar, už tavęs! - vaidindama persigandusią, šūktelėjo Barlow, o tada ėmė krizenti.
Porininkei sėstelėjus ant suolelio, jos pavyzdžiu pasekė ir vienuolikmetė, mat šiai jau kojos nebelaikė.
- Ak, jei aš būčiau serafinas, šlemščiau viską iš eilės, - nustačiusi rimtų rimčiausią miną, kalbėjo Elė.
Tik, regis, mintyt ilgai jodviem neteko, kadangi Barlow bendražygė jau turėjo planą.
- Ei, ar neturi kur sausainių dėt? Duok čia, netrupinus, - suvaidino įsižeidusią, kai staiga išvydo tą patį beakį gyvį.
Jis pirmiau nei grifė sugalvojo susirinkti sausainiukus. O šis laiko veltui nešvaisto. Na ką, dabar rudaakės eilė pasireikšti. Pagriebusi vieną sausainį, ji priėjo prie serafino ir ištiesė ranką. Nors gyvūnėlis neturėjo akių, šis it matydamas mergaitę, pakraipė galvą, o tada pasiėmė saldumyną ir toliau tarytum niekur nieko, rankiojosi juos nuo žemės. Ak taip.. Tuomet grifiokė ėmėsi drastiškų priemonių. Pasiraitojusi rankogalius, ji priėjo prie serafino.
- Tai dabar taip, ane, - susinervinusi tarė. - Aš čia laužau galvą, kaip tave papirkus, o dar išsikalinėji. Atiduok šen sausainius tada.
Rodos, gyviui buvo nuoširdžiai nusispjaut, ką ten Elė sapaliojo. Na ir gerai, nori bloguoju, te tau. Jaunėlė priėjo prie serafino ir ėmė jam kutenti šonus. Padarėlis pametė tuos visus sausainius bei pradėjo raitytis. Jei gebėtų kalbėti, jis tikriausiai juoktųsi iš širdies, bet kol kas tik vartėsi ant grindų.
- Tai jau gal atiduosi tą nelemtą paslaptį? - pati ėmė krizenti, kai išvydo kažkokias dvi vaiduokliškas gijas, sklindančias iš serafino. Viena nusitęsė link Skylar, kita link pirmametės.
-
- Šaa, tu jį išgąsdinsi, - ėmė drausminti porininkę, - Ak, palauk, ką tu... O Šventasis Jeronimai, - dejavo Skylar, kai Ellie pradėjo kutenti vargšą padarėlį. Rivers stipriai prikando lūpą bijodama, kad serafinas pabėgs, tačiau, mergaitės nuostabai, iš kraupaus gyvio oru ėmė skristi lengvi dūmų siūleliai, kurie tuoj pasiekė ir dvi mergaites. Netrukus akys apsiblausė ir Skylar ėmė matyti neaiškias vaizdų nuotrupas, kurios turėjo parodyti kažkokį įvykį, kažkokią paslaptį. Vos po akimirkos pirmakursė išvydo kraujo klaną, regis, toje pačioje Švento Klementino Bažnyčioje. Tame klane gulėjo kenčiantis žmogus, kurio širdis vos vos plakė. "Tėve, tėve..." - jo lūpos dar krutėjo šiuos žodžius. Šalia iškreiptu veidu stovėjo, atrodo, šios bažnyčios kunigas, rankose laikydamas durklą, nuo kurio lašėjo dar šviežias kraujas. Kapt kapt. Tai buvo vienintelis garsas bažnyčioje nuo tada, kai kraujyje gulintis nepažįstamasis gargaliuodamas išleido paskutinį savo atodūsį.
- Oooojj, negaliu negaliu, ištraukit mane kas nors iš čia - drebančiu balsu ėmė aimanuoti Skylar. Šie vaizdiniai vis dar stovėjo vienuolikmetės akyse, kurie po truputį pradėjo blėsti vos varnei pradėjus verkšlenti. Serafinas sau ramiai rankliojo sausainių trupinėlius ir po akimirkos dingo, o Skylar taip pat suprato, kad reikia iš čia kuo greičiau dingti. Ši vieta tapo nebe tokia šventa vos sužinojus, kokie dalykai čia vyko. Vienuolikmetės krūtinę užgulė kažkoks sunkumas, ji nebenorėjo čia būti.
- Eime iš čia greičiauu, - suaimanavo ir griebė grifei už rankos. Kartu su nešykle jos tučtuojau išnyko ore.
-
Apie šį miestelį, rekomendacijų buvo daug. Mergaičiukė į jį jau seniausiai norėjo nuvykti ir pasižiūrėti vietovės. Viena bendrakursė pasiūlė princesei tenai apsilankyti, sakė, kad yra poliklinika kuri labai praverstų jai, bet ji taip ir nesuprato prie ko čia poliklinika. Iš tiesų, buvo nugirdusi, jog Godriko Dauboje, yra bažnyčia, o bažnyčias Christina dievino, pernelyg tikėjo Dievu, visokiausiomis religijomis ir šventais dalykais. Kartais net raganauti prisibijo, dėl švento dalyko gerovės. Motina buvo gryna ragana, kuri dar užsiminėjo juodąja magija, o tėvas priešingai, buvo kažkada net gi kunigas!
Karališkosios šeimos atstovė, užsidėjo švarkelį, sijonėlį ir aukštus batus, vis dėl to buvo pavasaris, tad buvo ir šilta. Plaukai kaip visad, buvo paleisti ir labai trukdė akims ieškoti bažnyčios. Į Angliją nuvykti buvo ne sunku, nes ten ir randėsi, juk gyveno tenai. Tereikėjo tik paeiti. Šios pavasario atostogos, tikriausiai vienos iš keisčiausių ir blogiausių. Nelabai sekėsi, darėsi vis vienišiau ir liūdniau. Ši ramiai žingsniavo, o saulutė šildė veidą. Galbūt buvo net per karšta. O to karščio, Christina nekentė. Garbanė pradėjo rėkti ant kiek nekentė saulės, o praeiviai tik pasižiūrėjo kaip į kažkokį nesveiką vaiką. Galbūt bendrakursė, su kuria darė kažkada praktiką, buvo teisi, reikėjo jai apsilankyti pas gydytoją. Visai netrukus, Granger buvo pačioje Godriko Dauboje. Miestelis atrodė mielas ir jaukus, matėsi ir pati bažnyčia.
Tamsiaplaukė pradėjo bėgti link bažnyčios, kupina laimės. Vos tik įėjus, persižegnojo dvylika kartų ir patraukė link kėdžių. Ant vienos, patogiausios atsisėdo ir užkėlė koją ant kojos. Žiūrinėjo paveikslus, skulptūras ir į sienas, kurios priminė senovę. Pačio kunigo net nebuvo, buvo vos keli žmogeliai kurie ir tai, atrodė, jog ilgai nebus. Bet svarbu Christinai patinka, ji tikrai nesiruošė kažkur eiti, jos manymu pabūti bažnyčioje reiktų mažiausiai dvi valandas. Pati galėdavo prabūti, kad ir visą dieną. Dievą stipriai garbino ir kitas šventas dvasias. Tiesą sakant, jos svajonė buvo, jog bažnyčioje būtų Christinos Granger skulptūra, jos paveikslai ir panašiai, bet... ji nebuvo įžymi, na aišku buvo įžymi, tačiau tik Niujorke. Anglijoje ji buvo tik paprasta mergaitė į kurią greičiausiai niekas neatkreiptų dėmesio ir kuri tiesiog atėjo pasižiūrėti gražių vietų. Amerikietė uždegė raudoną žvakę.
-
Mama tikriausiai norėjo praskaidrinti Davido nuotaiką - berniukui buvo tikrai nesmagu, kad tėtis kalėjime! Taip, tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl per Velykų atostogas ji pasiūlė pakeliauti po šalį, ir vieną dieną jie atsidūrė Godriko Dauboje. Apie šį miestelį Davidas buvo girdėjęs, bet jam nebuvo itin įdomu. Na gerai, garsus miestelis, bet kas iš to? Daug smagiau būtų lankytis Londone!
Vis tik Davidas buvo geras sūnus, tad neparodė mamai, koks yra nepatenkintas. Pasivaikščios po miestelį ir keliaus kur nors kitur, kur tikriausiai bus įdomiau. Gal ne tokios ir blogos šitos atostogos? Vis geriau nei likti Hogvartse, kur tenka miegoti viename kambaryje su tuo bjauriu berniuku! Ką jau kalbėti apie visus, kurie mano, kad Davidas nieko daugiau neveikia, tik vagiliauja… Na, tiesos tame kažkiek yra, bet ar būtina apie tai šaukti garsiai?!
Mamai sustojus prie bažnyčios Davidas giliai įkvėpė. Jie juk neis vidun, ar ne?! Nelaimei, mama padarė būtent taip, tad berniukas netrukus jau buvo bažnyčioje. Jose būdavo šalta ir nuobodu, ir Davidas tikėjosi, kad bent šį kartą nereikės ilgai kankintis. Mama paliko berniuką vieną ir patraukė kažkur. Tikriausiai apžiūrėti kokių nors nuobodžių nesąmonių! O ką daryti jam? Gal tiesiog išeiti? Tai atrodė kaip labai geras variantas, bet tuo metu Davidas pastebėjo priekyje mergaitę, sugalvojusią užsidegti žvakę. Jis susidomėjo ir, žinoma, iš karto sugalvojo - būtinai pavogs tą žvakę! Vogti ko nors iš bažnyčios berniukas nesiryžo, bet tai tik eilinė mergaitė! Patenkintas Davidas žingsniavo jos link ir tik priėjęs beveik visai prie pat su pasišlykštėjimu sustojo. Negi ir per atostogas negalima gauti ramybės?! Kodėl čia būtinai turi būti ta kvaila “princesė”?! Berniukas susiraukė. Ką daryti dabar? klausinėjo jis savęs. Noras nematyti “princesės” kovojo prieš norą ką nors iš jos pavogti. Galų gale Davidas atsisėdo tiesiai už jos. Galėtų čia būti daugiau triukšmo!
- Tokiems kaip tu ne vieta bažnyčioje, - neištvėrė ir kreipėsi į “princesę” berniukas. Išties - argi ji ne vagilė?!
-
Ji degė gražiai. Tiesą sakant, princesė ugnį dievino. Ta liepsna taip gražiai atrodė ir dar buvo šilčiau, ledinėms rankoms. Ugnis visados simbolizuodavo Christinai stiprybę, išdidumą ir panašiai, tad ir buvo tikra grifų gūžtos mergaitė. Laukusi, kol prasidės mišios ir galės ištikimai pasimelsti Dievui pradėjo kartotis mintyse, maldeles. Gal kažkam, jos ir atrodė nuobodžios, bet giesmės, maldos buvo pačios geriausios dainos/eilėraščiai Vilės dukrai. Pabuvusi šalia šilumos, užgesino tą žvakę kuri jau šiek tiek erzino. Dar taip įsižiūrėjus į ugnį, pradėjo nepatikti ir akims. Prasidės čia kažkada tos mišios ar man jas surengti?- Nekantriai laukė princesė. Kantrybės pas ją niekad nebuvo ir nebus. Viskas turėjo prasidėt būtent ta akimirka kai tik įėjo pro duris. Nebegalėdama ištverti nuo tylos pradėjo bumbėti kažką žmogui, kuris sėdėjo visai arti jos.
- Bet tai siaubas, kol čia pradės tas mišias tai ir žiema ateis,- Murmėjo tyliai žmogui. - Kur tie kunigai? Jau geriau aš būčiau vienuolė, tai visi patenkinti būtų,- Užbaigė savo zirzalus, Christina. Tai moteriai, tikriausiai buvo vienodai ar prasidės ryte ar naktį. Visi esantys žmonės bažnyčioje, atrodė keisti ir pikti. Nu, bet ko buvo norima tikėtis? Pagaliau. Pagaliau atėjo kunigas ar net keli kunigai.
- Bravo, duokit šampano!- Linksmai sušaukė fenekų mylėtoja. Kunigai tik piktai pasižiūrėjo ir atsistojo prieš visus žmones. Pradėjo sakyti maldas ir kviesti Dievą vidun. Pasikartojusi dar kartą maldeles savo galvoje, buvo pasiruošusi melstis. Žinoma, kažkas turėjo dar sutrukdyti! Kažkoks girdėtas balsas. Taip, to pačio vagilio, kuris sutiko pavogti kartu su mergaite Žanos Mokslinčės teleskopą ir feneką- Debesėlį. Na, Debesėlį vogė Christina, bet esmė buvo ta pati.
- Nesupratau? Tipo tau tai jau vieta, mažas vagi? Kaip tu taip drįsti kalbėti su aukščiausio lygio princese? Geriau tylėk ir melskis,- Trumpam atsisukusi į David'ą, tarė Christina. Tas mergaitės balsas, panašu trukdė visiems, kad net ta pati tetulė, kuriai išsipasakojusi buvo garbanė, net ji buvo išpūtusi akis ir atsisukusi į berniuką ir knisiaus bailę. Ką aš čia jau tokio pasakiau? Protingai pasakiau, o ką? Nu jau nereik sakyt, kad aš čia kalta, kaip sakant Давай посмотрим на себя... - Pridėjo mintyse rusiškų žodelių, mokinukė.
-
Ak, kaip Davidas nemėgo bažnyčių! Šalta, bjauru ir, kas svarbiausia, nuobodu! Nei su kuo paplepėsi - vis per tą aidą! - nei pasnausi, o ir vogti nelabai yra ką! Reikia nudžiauti tą kvailą žvakę ir sudeginti "princesės" plaukus! Gal bent tai kiek sumažins jos pasipūtimą? Taip, planas buvo nuostabus - ne veltui sugalvotas Davido, pirmakursio genijaus!
Nelaimei, į priekį išėjo kažkoks itin negražiai apsirengęs (beveik kaip "princesė") vyras ir pradėjo kažką postringauti. Tai labai trukdė susikaupti! Davidas piktai pažvelgė į tą žmogų ir jau norėjo surikti, kad užsičiauptų. Jeigu ne kažkur bažnyčioje esanti mama, berniukas tikrai būtų tą ir padaręs! Kai "princesė" užsimanė šampano, Davidas vos susilaikė nesuprunkštęs.
- Proto tau reikia, o ne šampano, - vos girdimai sumurmėjo jis. "Princesei" pradėjus pliurpti, Davidas nesusilaikė - pradėjo garsiai kvatoti. Nepatenkinti žmonės atsisuko į berniuką, bet jis to nepaisė: prunkšdamas bandė atgauti kvapą.
- Tu? Aukščiausio lygio princesė? Ne, tu esi tik žemiausio lygio vagilka! - vis dar kikendamas atsikirto Davidas. Jis pažvelgė į tą negražiai apsirengusį ir nuobodžiai šnekantį žmogų. Galėtų jis jau baigti savo nesąmones! vėl suirzo Davidas. Jį, žinoma, erzino ir "princesė", bet ji bent jau moka ir prajuokinti!
Berniukas kuriam laikui nurimo - reikia numalšinti "princesės" budrumą! Jis apsimetė esąs rimtas ir susikaupęs. Nelaimei, ištvėrė neilgai - ištiesė ranką tos nevykusios vagilkos link ir suėmęs kuokštą plaukų stipriai timptelėjo.
-
Šiek tiek pasimeldusi, vartaliojo akis ir ruošėsi po truputį nešdintis iš čia. Iš tiesų, mergaitė galėtų laisvai pasilikti ir visai nakčiai, tačiau kai toje pačioje patalpoje yra dar vienas labai mėgstamas draugelis, nesinorėjo čia pasilikti ilgai. Ypatingai kai jautėsi tikrai nejaukiai. Christina užkėlė kojas ant kažkokio žmogaus, sėdinčio priekyje, galvos. Net kojos negalėjo normaliai išbūti vietoje. Rankos kiek drebėjo, o troškulys erzino visą valandą. Man reikia gerti. Šampanas tikrai skaniai skamba.- Prisiminė gėrimą, kurį skelbė viešai. Nu, bet kur jau čia man, tokiai jaunutei gert šampaną. Man geriau pieninio kokteilio reikia. Bet iš kur aš jį gausiu? Ai, paprašysiu to, gal duos kažko atsigert, kol dar nenudvėsiau. Kadangi buvo karšta, grifė nusiėmė švarkelį ir pasidėjo ant raudonos kėdės. Persimetė garbanėles nuo pečių, užsirišo batelius. Tuomet, ramiai, atsakė David'ui.
- Visų pirmą, aš niekada nebuvau, ne esu ir niekada nebūsiu, žemiausio lygio princesė. Visų antrą, aš mėgstu pavogti, tiksliau PASISKOLINTI, tik kartais. O tu... tu esi vagis ir daug didesnis nei aš!- Išdidžiai riktelėjo karališkosios kilmės atstovė. Gal susipras.. Jeigu ne, tai jau nebežinau kaip jam paaiškinti, jog su manimi taip negalima elgtis. Griežtai. Kažkas, kažkas labai suskaudo. Jausmas buvo iš galvos. Tiksliau, plaukų. Mergaitė sucypė ir atsisukusi, nukreipė piktą žvilgsnį į klastuolį. Nu dabar bus karas. Nieko nedariusi, trečiakursė numetė sruogą į priekį, išsitraukė savo karališkas šukas ir pasišukavo plaukus. Taip, bažnyčioje, kai visi meldėsi. Po mažu, pradėjo stotis. Visi žmonės vėl žiūrėjo į ją. Jautėsi kaip kokia žvaigždė. Atsistojusi, paėmė kažkokią dėžę kuri buvo ant žemės ir su ja, priėjo prie David'o. Nieko nesakiusi tiesiog ruošėsi vožti per galvą, o vėliau duoti savo įsakymą, kuris tikriausiai pražudytų antrakursį. Rankas sukumščiavo ir taip ir stovėjusi prieš jį kaip kokia kvailelė, rodė savo pyktį.
- Tu,- Vis dar susiraukusi, išlemeno tik vieną žodelį, dvejų raidžių. - Tu esi savanaudis! Kas tau leido? A? Niekas. Aš esu dabar labai pikta ir bijau, kad ta dėžė tuoj padarys tave lavoną, - Jau kiek tyliau tarstelėjo, kad neišgirstų žmonės. Kad nepagalvotų, jog čia vyksta žudynės.
Christina pabandė gudriai išsisukti.
- Nekreipkite dėmesio, mes dažniausiai vaidiname tokį teatriuką, labai atsiprašome, tiesiog nesupraskite klaidingai,- Netikrai šyptelėjo. Ai nors, kam rūpi? Susipratusi ką daro, padėjo tą sunkią dėžę atgal ant žemės ir vis dar piktai žiūrėjusi, atsisėdo. Ne, aš negaliu taip ramiai palikti, taip nesąžininga! Jis norėjo išrauti mano spindinančius plaukus. Hm.. žinau ką reik daryt. Na, ji vis dar buvo ištroškusi, o gerti neturėjo. Puikus metas paprašyti savo mėgstamo draugo. Princesė atsisuko, pabandė nukreipti savo nekaltas akytes, ir turėjusi puikų planą, paprašė ko ir norėjo.
- O gal tu atleistum man?- Mirktelėjo šypsodamasi. - Aš šiek tiek pasikarščiavau, tu irgi. Nesipykstame, duok man ko nors atsigerti, o aš ant tavęs daugiau niekada nebepyksiu,- Melavo grifiukė. Jis privalo duoti, aš privalau jam atkeršyti.
-
Davidas plačiai nusižiovavo. Galėtų “princesė” pradėti ką nors veikti, nes jam čia jau labai nusibodo! Kadangi ta keista mergaitė buvo vienintelis prajuokinti galintis dalykas šioje bažnyčioje, Davidas nekantriai laukė eilinės jos nesąmonės. Ir, laimei, netrukus jos sulaukė! Net jis nebuvo toks įžūlus, kad keltų kojas kitiems žmonėms ant galvos! Tiesą sakant, Davidas labiau sutriko nei juokėsi, bet negalėjo parodyti, kad jį toks elgesys trikdo! Tik jau ne “princesei”! O varge, kokia ji idiotė… susimąstė klastuolis, kai mergaitė pradėjo gražintis. Net ir jis, nebūdamas bažnyčių ekspertas, suprato, kad tai nėra tinkamiausia vieta staipytis. Ką gi, visokioms pricesėms tai daryti tikriausiai reikia visur ir visada!
- Visų pirma, tu net nesi princesė! - išrėžė Davidas. Ak, kaip jam nusibodo šitos nesąmonės! Ir sugalvok tu taip - apsimesti karališkosios šeimos atstove! Jis tiesiog privalo pamokyti šitą “princesę” mandagumo ir tinkamo elgesio. Jis nėra kažkuo prastesnis, vadinasi, ji taip pat turi rodyti pagarbą! - Visų antra, tu feneko tikrai nesiskolinai, ir aš įkliuvau tik per tave! Jeigu jau nesugebi kažko nugvelbti tinkamai, geriau nė nepradėk!
Berniukas garsiai ir demonstratyviai atsiduso ir nusisuko nuo “princesės”. O štai plaukų patampymas iššaukė kaip tik tokią reakciją, kokios Davidas ir norėjo! “Princesė” aiškiai supyko, taigi berniukas pasinaudojo proga ir sukikeno.
- Gali nesišukuoti, gražiai vis tiek neatrodysi, - tarstelėjo jis.
Kai mergaitė atsitempė kažkokią dėžę, Davidas šiek tiek sutriko. Bet jis negalėjo to parodyti “princesei”, tad tik abejingai žiūrėjo į ją, o visus klausimus uždavinėjo tik mintyse.
- Tau gydytis reikia, o ne teatriuko, - pasakė berniukas, kai “princesė” bandė išsisukti iš keblios padėties. Ir vėl jiedu pateko į bėdą tik per ją! Kodėl negalima bent kartą elgtis kažkaip normaliai? Ne, šita itin neprotinga mergaitė būtinai turi skeryčiotis ir išsišokti! Ir dar bažnyčioje! Taip, Davidas šios vietos nemėgo, bet ar negalima elgtis bent kiek pagarbiau?!
- Žmonės nori ramiai pasimelsti, višta tu, - sumurmėjo klastuolis. - Ir nė neketinu aš tau nieko duoti! Visų pirma, esi be galo nemandagi, kur tavo “prašau”? Be to, aš neturiu nieko gerti, tuo labiau šampano! Ir galų gale aš tau iš viso nieko nenoriu duoti, nebent į galvą!
Davidas nė akimirkai nepatikėjo, kad jiedu “nustos pyktis”. Ne, tai tik dar vienas “gudrus” triukas, kuriuo “princesė” tikisi jį apgauti! Laimei, jis nebuvo toks kvailas, tad nė neketino apsijuokti. Davidas nusisuko nuo mergaitės ir garsiau nei ketino pratarė:
- Na ji ir idiotė. Ir iš kur tokių atsiranda? Negi niekas jos neauklėjo?..
-
Buvo šeštadienio rytas. Konferencija Kiauliasodyje vyks su nakvyne, o tuo pačiu Marselis nusprendė palepinti savo darbuotojus ir šiam rytui išpirko miestelyje esančiame SPA kelias valandas procedūrų. Tai buvo staigmena.
Dabar merginos bendradarbiai laiką leido ten, tačiau Linėja eiti nenorėjo. Ji jautėsi liūdna. Kiauliasodis rudaplaukei priminė senus laikus. Priminė Aurį. Jie taip daugiau ir nebesimatė. Tą kartą radijuje Linėja turėjo minčių grįžti pas Kristoferį. Bet vietą mintyse apie jį sėkmingai užėmė Auris. O galbūt tai Kristoferis bandė užimti Aurio vietą anksčiau? Nesėkmingai.
Kad ir kaip ten bebūtų, Linėja galvojo, kad galima gerai gyventi ir nekuriant santykių. Ji ir norėjo tai daryti. Tačiau kaip susitvarkyti su tuo, kas dedasi viduje?
Mama, kreipėsi ji mintimis į ją. Mama... Pas ką gi daugiau ateiti, jei ne pas mamą? O, kad Linėja galėtų su ja pasikalbėti... Paklausti patarimo. Bet negalėjo.
Dabar moteris sėdėjo bažnyčios suole nuleidusi galvą. Galvojo apie mamą. Ir apie tai, kas įvyko Airijoje. Rankos vėl instinktyviai palietė pilvą. Tas skausmas turbūt niekada neišnyks. Ji dažnai apsilankydavo Airijoje. Gėlės niekada nebūna pakeistos. Tikriausiai Kristoferis ten neateina.
Ji dar turi daug laiko. Mokymai prasidės tik šešioliktą valandą, o dabar dešimt. Jeigu Linėja būtų žinojusi, ką organizuoja Marselis, būtų likusi namuose ir tik prieš konferenciją atvykusi į Kiauliasodį. Dabar ji atrodė jai pasiruošusi. Kuodukas plaukuose, maži auksiniai auskariukai ir švelnus makiažas. Dalykinis kostiumėlis, švarkelis, juodi batai neaukštu kulnu, dailus mėlynas paltukas ir nosies nerėžiantys kvepalai.
Gal eiti iš čia ir keliauti namo? O gal į savo kambarį pas Talmerius? Linėja tiesiog norėjo, kad laikas kuo greičiau praeitų. Ji jautėsi apmaudžiai, kad nieko nesinori. Įsidarbinusi radijuje ketino būti linksma, bendraujanti. Iš pradžių tokia ir buvo. Tačiau Auris sujaukė visas jos mintis, tarsi uraganas pralėkė pro Linėjos stabilumą. Gal reikėjo negrįžti į Airijos? Bet ji norėjo namo...
Ir kodėl tą dieną jai turėjo iš rankų iškristi dekoracijos? Ak, jeigu ne tai, tikriausiai jie abu dabar ramiai gyventų. Linėja nutuokė, kad ir Auris nesijaučia puikiai.
-
Ruduo. Šeštadienis. O jis ne mokykloje. Klaidžiojo po miestelį. Buvo trumpam užsukęs pas Alaną. Pasišnekėjo. Paskui išėjo. Norėjo su juo pasišnekėti kaip seniau. Taip jie ir darė. Kalbėjosi palėpėje apie šį bei tą. Net papaišė kaip senais laikais. Kodėl man taip nepatikdavo seniau kai Alanas paprašydavo papaišyti kartu? Galvojo tuo tarpu.
Auris šiandien pabudo prastai nusiteikęs. Visų pirma, sapnavo košmarą. Bet tas nestebino. Dažniausiai nieko gražaus nesapnuodavo. Nebuvo konkrečios priežasties, dėl ko liūdėjo. Šiaip. Galvojo apie Eion, apie tai ar jam padės psichoterapija. Kartais paprasčiausiai imdavo ir užsigalvodavo apie tai, ką jam teko patirti. Ir apie brolį galvojo. Apie jo draugužėlį Fredį. Ir norėjosi su kuo nors pasišnekėti. Kaista nuotaika apniko šiandien. Juk nieko baisaus nevyko. Eion mokėsi, su Timočiu atrodo irgi tragiškai nesipyko. Tik ta juodoji magija, į kurią klimpti bandė Eion.
Eidamas per vieną gatvę išvydo bažnyčios pastatą. Oi ne. Religingas nebuvo niekada gyvenime. Net mamos kapo nelankė. Mama. Jei ji būtų gyva, galėtų su ja pasikalbėti. Juk tikrai galaėtų paklausti ar jos nuomone elgiasi kaip reikia. Ji gal pasakytų kaip nuslopinti Eion domėjimąsi juodąja magija. O dar tai, kad Eion ir Erka neturėjo jokio ryšio. Tai irgi liūdino. Ir jis nežinojo ką daryti dėl to.
Priėjęs prie bažnyčios kurį laiką žiūrėjo į ją, stovėjo prie durų. Tikrai mane kažkas saugo iš viršaus. Staiga toptelėjo mintis. Jau turėjo mirti seniai. Pabėgęs nuo tėvo. Bet jį aptiko tie žmonės. Kai bastėsi po landynes irgi galėjo kas nutikti. Kai dirbo su Dolohovais tuo labiau. Net dabar, kai užsitraukė jų pyktį tebebuvo gyvas. O dar jo neatsargumas, kai žaisdavo su mirtimi tyčia lakstydamas be šalmo ar darydamas dar ką kvailo ir pavojingo tyčia. Ar tai tavo darbas? Uždavė klausimą mintyse. Mamos nuotrauka gulėjo stalčiuje kuo toliausiai. Kartu su dienoraščiu, kurio taip ir neskaitė.
Tikriausiai neturi jokios ramybės po mirties ar ne? Amžinai turi darbo.
Jis pravėrė duris. Kažkodėl traukė užeiti į bažnyčia, nors gyvenime kojos į ją nekeldavo.
Užėjęs vidun pasijuto nejaukiai. Auriui čia nepatiko.
Eidamas vidun svarstė, kad gal reiktų uždegti žvakutę mamos atminimui. Bet tada, kai čia užėjo nebenorėjo to daryti. Kas tau iš tos žvakės? Manau nieko. Aš tuo netikiu. Nežinau ar tu tikėjai ar ne.
Bažnyčia buvo tuščia. Auris pamatė tik vieną žmogų. Ir ją pažino. Ne. Tiesiog negali būt. Kodėl? Kai pirmą kartą gyvenime sumastau užeitiį bažnyčią... Ir Linėja atrodė kažkokia liūdna. Auris stovėjo kiek toliau. Ji sėdėjo nuleidusi galvą. Gal dar manęs nepamatė? Galima būtų greitai išnykti. Bet kodėl ji atrodo tokia nusiminusi?
Ar būtų protinga labai greitai išeiti? Bet aš noriu pasikalbėti. Bet kam man lįsti prie jos? Dieve, aš abejoju, kad egzisstuoji. Bet jei taip netyčia egzistuoji, gal malonėtum man duoti kokį ženklą kaip pasielgti?
-
Linėja vis dar sėdėjo ir mąstė. Ėmė svarstyti, kad reikėtų sėdėti čia tol, kol galva taps tuščia, joje nebeliks minčių, tačiau ar tai įmanoma? Vargiai. Šiaip jau rudaplaukė geba likti aštraus, racionalaus proto, bet juk visi turi jausmus. Ir gyvenime būna tiek lengvesnių, tiek sunkesnių etapų.
Tačiau kas dabar yra? Ar šią akimirką tikrai taip blogai? Juk su Auriu ji draugavo vaikystėje ir paauglystėje. Praėjo tiek metų. Gyvenime teko patirti labai skausmingų įvykių. Mama, persileidimas... O ir skyrybos su Kristoferiu turėtų būti skausmingesnės nei prisiminimai apie Aurį, ar ne? Turėtų. Bet nėra.
Moteris išgirdo, kad kažkas įėjo į bažnyčią. Žingsniai perskrodė tylą. Ji laukė, kol išgirs, kaip tas žmogus atsisėda kur nors tolėliau į suolą. Tačiau to neišgirdo. Instinktyviai atsisuko, o ten...
- Auri... - tyliai tyliai sušnabždėjo.
Štai, beveik visos mintys ir išnyko. Tik viena beliko. Kad jis prisėstų šalia. Norėjosi tiesti rankas Aurio link. Bet ji tik nusigręžė.
-
Ar jam pasirodė ar tikrai kažką išgirdo? Kaip jį kvietė vardu. Gal tik pasirodė. Turbūt. Nes ji nusisuko. Ar tai mano prašytas ženklas? Liūdnai pagalvojo.Ir eik velniop neegzistuojantis dieve. Pagalvojo dar. Kelias akimirkas pastovėjo. O jei tikrai kvietė mane? Nusprendė neklausyti ženklų ir prieiti. O paskui išeis. Tikrai išeis jei gaus dar vieną to reikalaujantį ženklą.
Atstumas mažėjo labai greitai. Per daug greitai. Senkleris atsirado šalia Linėjos. Ir atsisėdo ant kito suolo krašto.
- Ar kas nors atsitiko? Tu tokia nusiminusi. - Prašneko. Juk tau pasivaideno. Ji tikrai nekvietė tavęs vardu. Žmonės ateina į bažnyčią pabūti vieni. Nereikėjo trikdyti joss ramybės. Ir kas mane nešė į šitą bažnyčią? Nusprendė, kad po šio karto iki gyvenimo galo niekas neprivers kojos kelti į dievo namus.
-
Ji laukė. Laukė, kol išgirs tuos pačius žingsnius, tik tolstančius. Paliekančius bažnyčią. Žingsnius ir vėl išgirdo, tačiau jie ne tolo, o artėjo. Su kiekvienu Aurio žingsniu rudaplaukės širdis suspurdėdavo stipriau. Pilve ėmė skraidžioti drugeliai, visai kaip tada, kai jie pirmą kartą pasibučiavo.
Vyrukas atsisėdo ant kito suolo krašto. O Linėja nebepajėgė blaiviai mąstyti. Jai tiesiog dabar jo reikėjo. Reikėjo ir viskas. Nieko nelaukdama ji prisislinko prie pat Aurio. Bus, kas bus, tik ištarė sau mintyse.
Ji įsikibo jam į parankę ir įspraudė savo delną į jo delną. Po sekundėlės pagalvojo, kad to per mažai, ir sunėrė jų pirštus. Galvą padėjo ant peties.
Nesugebėjo nieko atsakyti į užduotą klausimą, tik giliai įkvėpė, tarsi prisisotindama jo kvapo. Tokio pažįstamo, atrodo, įkvėpto dar vakar, nors šitaip arti buvo taip seniai...
-
Auris manė, kad gyvenime jau niekas jo nenustebins. Bet labai smarkiai klydo.
Ar tai tikra? Gal jis sapnuoja. Greičiausiai tikrai sapnavo. Ko gi dar būtų sumąstęs ateiti į bažnyčią. O ten sutikęs Linėją. Kuri pasielgė taip, kaip jis net įsivaizduoti negalėtų.
Negalėjo apsakyti to jausmo, kurį pajuto merginai pasidėjus galvą jam ant peties, kai jos ranka atsidūrė jo rankoje. Gerai, kad senokai beėmiau cigaretes į rankas, jai tai labai būtų nepatikę. Toptelėjo viena iš pačių kvailiausių minčių, kokia tokiu metu galėjo ateiti į galvą.
Niekas šiuo metu nebūtų privertęs iš čia išeiti. Kažkokia mažutėlė smegenų kertelė šaukė, kad turėtų pasitraukti, kad iš to nieko gero nebus. Bet ji buvo tokia tolima ir tyli.
Pats taipogi prisiglaudė prie jos, nuleido galvą jai ant peties. Palaimingai atsiduso. Atrodė, kad atgavo kokią nors svarbią dalį, kurią buvo praradęs. Ir tik dabar suprato kaip buvo sunku be jos gyventi. Kaip išvis galėjo gyventi be Linėjos? Aš sakiau, kad turėjai pasitraukti. Nes dabar išeiti kaip tada radijo stotyje nebegalėsi taip ramiai. Jai kažkas nutiko ir ne šiaip čia viskas vyksta. O kai ji atsipeikės ir tave paleis tu suduši. Kalbėjo kažkas, gal jį patį sauganti dalis. Toji, kuri versdavo palikti žmones. Ir gerai. Man tas pats. Nenorėjo klausyti savo proto balso.
-
Jie sėdėjo susiglaudę kurį laiką. O paskui į Linėjos mintis pradėjo grįžti po kruopelę sveiko proto. Kodėl jis neatsitraukia? Prieš tai ji meldė, kad Auris prisėstų šalia. Dabar norėjo melsti, kad jis ją atstumtų. Jog atsistotų ir nueitų. Norėjo to norėti. Bet iš tiesų troško priglusti dar arčiau.
Tai buvo taip tikra. Neapsakomai tikra. Praėjus daugiau nei vienuolikai metų. Ji sėdi čia, greta jo, taip, lyg nieko niekada nebūtų įvykę. Lyg viskas ramiai tekėtų sava vaga, lyg jie būtų kartu, puikiai pažįstantys vienas kitą. Bet taip nebuvo. Taip nėra. Atsipeikėk, Linėja. Ką tu darai? Atsibusk, šnekėjosi su savimi mintyse.
Ar tai ženklas? Kodėl jie susitinka visai netyčia jau antrą kartą? Gal Dievas nori, jog jie būtų kartu? Bet kodėl turėtų to norėti? Kas iš to?
Ji atsitraukė. Nesislinko toli, bet nebesiglaudė. Negalėjo suprasti, kodėl jaučiasi taip ramiai. Ramiau nei bet kada per tuos vienuolika metų.
-
Kaip buvo gera. Jis užsimerkė. Nenoriu, kad ši akimirka pasibaigtų. Greičiausiai taip ramiai nesijuto nuo pat tada... Na, net neįsivaizdavo nuo kada. Labai greitai tam atėjo galas.
- Nereikia. - Tylutėliai pratarė, kai ji ėmė trauktis. Bet nelaikė, nenorėjo jos sulaikyti, jei Linėja norėjo pasitraukti tolyn.
Aš tau sakiau... Vėl išplito tas neigiamas balsas. Dabar jis ir pats nežinojo ką jautė. Liūdesį, kad tai pasibaigė. Nuostabą, kad tai vyko. Ar to trumpo apsikabinimo atneštą laimės ir ramybės jausmą.
- Kas atsitiko? Kas nors juk nutiko aš žinau. - Kitaip šitaip nesielgtum. Norėjo pridurti. Bet to nepasakė.
O ką sakys, jeigu ji paklaus kaip jis čia atsidūrė? Jau Nėja tai tikrai žinotų, kad Auris niekada neina į panašias vietas. Net seniau Linėjos įkalbinėjamas gyvenime neėjo motinos kapo lankyti. Taigi ką pasakytų dėl savo būvimo čia? Nei pats nežinojo kas atnešė užsukt į bažnyčią.
-
Auriui prasitarus, kad nereikia atsitraukti, Linėjos pilve vėl suplazdėjo drugeliai. Ji tik pažvelgė jam į akis sekundėlei, bet, kaip ir prieš tai, nesugebėjo nieko pasakyti. O tuomet vaikinas vėl paklausė, kas atsitiko. Buvo metas ir rudaplaukei pagaliau prabilti.
- Tikriausiai nieko naujo, - atsakė ji negarsiai, bet balsas nuskambėjo kur kas tvirčiau palyginus su tuo, kokia liūdna mergina atrodė. - Tiesiog... tiesiog čia galima prisiminti artimus žmones.
Linėja anksčiau nebuvo religinga ir nesilankydavo bažnyčioje. Tačiau lankėsi jos mama. Ir kai Roberts jos neteko, pati pradėjo užsukti į bažnyčią. Joje jautė ryšį su ja.
Be to, žmonės, kuriems moteris padėjo Airijoje. Neretai gyvenimo nuskriausti suaugę atrasdavo save per tikėjimą. Tad ilgainiui religija, bažnyčia pačiai Linėjai tapo pakankamai artima. Jai patikdavo ateiti į bažnyčią ir ramiai pabūti su savimi, o vidumi - su mama ir vaikeliu, kurio neteko.
-
Ar tikrai taip neseniai glaudėsi prie jos, glaudė ją prie savęs? Ar taip tikrai buvo? Kas yra Aurio prašytas ženklas? Ar tai, kaip linėja nusisuko? Ar kitas, jam daug labiau patikęs poelgis.
- Artimuosius? Ar tu... - Kaip paklausti? Kaip gražiai užduoti tokį klausimą? Kodėl reikia prisiminti kažkokius artimuosius. Ir dar bažnyčioje. Prisiminti artimuosius galima pas juos nuvykstant. Todėl iškart piršosi išvada, kad ji nori prisiminti netektus žmones.
- Ar praradai artimą žmogų? - Ar kas nors mirė? Dėl to ji tokia nusiminusi? Auris prisiminė tą žiedą ir kaip Linėja nieko nepaaiškino. Ir bandė tai sieti su dabartiniais įvykiais.
Kol kas nesiruošė išeiti. Bandė klausinėti. Išeitų tik tada, jeigu mergina pasakytų, kad paliktų ją ramybėje.
-
Linėjos lūpas paliko liūdnas atodūsis. Jai visuomet buvo labai skaudu pasakyti, kad jos mama yra mirusi. Tačiau pranešti tai Auriui pasirodė dar sudėtingiau. Mintyse praskriejo vaizdiniai iš akimirkų, kuomet jiedu, Auris ir Linėja, leisdavo laiką kartu su jos mama trise arba su abiem merginos tėvais. Linėjos mama Aurį mokė muzikos.
- Jau šešeri metai, kaip... kaip jos nėra. Mano mamos, - ėmė graudintis, tačiau laikėsi iš paskutiniųjų ir nepravirko.
Mama, nuskambėjo kreipinys mintyse. Mamyte...
- Ir... - vėl prabilo. - Ir... - tačiau apie vaikelį pasakyti nedrįso. - O ką tu čia veiki, bažnyčioje? - paklausė raudonplaukio.
Bažnyčia tikrai nebuvo ta vieta, į kurią eitų Auris. Bet, žinoma, galbūt per tiek metų daug kas pasikeitė. Gal ir jis atrado tikėjimą.
-
Žinia prislėgė vyruką. Užklojo juodu liūdesiu. Ir manęs šalia nebuvo. Liūdnai pamanė. Nebuvau ir jos nepalaikiau. Neguodžiau. Kažkaip sunku buvo patikėti, kad Linėjos mamos nėra. Jam reikėjo mamos. Taigi, jei atvykdavo pas juos per atostogas iki kokių trylikos sekiodavo paskui ją ir mėgo kalbėtis. Arba mokytis muzikos. Labiau mokėsi dėl to, kad pabūtų šalia motiniškos linėjos mamos. O ir vėliau ji turėjo Auriui įtakos.
Nei nepajuto, kaip vėl apkabino Linėją.
- Man taip gaila, kad tada nebuvau šalia. - Tyliai pasakė. - O kas jai atsitiko? - Paklausė. Balse galėjai išties jausti skausmo gaidelę. Tada ji dar bandė kažką sakyti. Bet taip ir nepasakė. Nejau dar kas nors mirė? Bet kažkaip neperklausė. Laikė merginą apkabinęs ir Auriui atrodė, kad pati pasakys kai norės arba jeigu norės.
- Nežinau. Ėjau pro šalį. Savo vaikystės namuose radau savo mamos nuotrauką. Pasiėmiau ją iš ten. Kai vėl pamačiau savo mamą kartais apie ją pagalvoju. Taigi dabar ėjau pro šalį ir pamaniau, kad užeisiu čia. Kažkaip patraukė užeiti. - Pasakė jai tiesą. Šiandien visą rytą jautėsi nekaip. Kažkoks nusiminęs be didžiulės priežasties. Ir užsukti čia patraukė kažkoks keistas noras. Kurio šiaip niekada nejausdavo.
-
Ji ir vėl buvo prigludusi prie Aurio. Jis ją apkabino. Tačiau žodžiai, kuriuos raudonplaukis ištarė, tarsi peiliu rėžė per nuogą odą.
- O kas kaltas, kad nebuvai? - piktai paklausė Roberts ir atsitraukė.
Dabar jau moteris pradėjo verkti. Ak, stiprioji Linėja. Gal ne tokia jau ir stipri? Štai, susitikusi Aurį keturis kartus jau antrą iš tų kartų verkia.
- Ji vietoj vaistų išgėrė nuo nuodų, - atsakė rudaplaukė šluostydamasi ašaras.
Galvojo apie mamą, negimusį vaikelį ir Aurį. Ranka tarsi pati pasiekė vyruko ranką. Atrodė keista, kad jis bažnyčioje. Bet ir jam turėtų keista, jog Linėja čia, ar ne?
- Geriau pasimelskime, Auri, - tarė. - Už savo mamas.
Tai pasakiusi mergina užsimerkė, nuleido galvą ir sutelkė mintis į savo mamą, Aurio mamą ir vaikutį.
-
Kas kaltas. Aišku jis. Kas dar. Nei neabejojo, kad nebuvo daug kartų šalia, kai turėjo būti. Nusprendė neatsakyti, nes ir taip čia viskas buvo aišku.
- Nuodų? - Norėjo klausti kaip. Kaip ji galėjo sumaišyti. Tai siaubinga. Tai buvo taip netikėta.. - Kuo ji sirgo? - Perliejo šiurpas. Kaip reikėjo ištverti sužinojus, kad žmogus sumaišė vaistus su nuodais? Galėjo dar gyventi kažin kiek laiko, bet dėl klaidos pražuvo.
Laikydamas merginą už rankos irgi užsimerkė. Bet nesimeldė. Ne. Jis netikėjo dievu. Nors šiandieniniai įvykiai tikrai regis šaukte šaukė, kad egzistuoja kažkas už jų realybės. Ir tas kažkas atvedė jį į bažnyčią.
Niekaip negalėjo mąstyti apie savo mamą, kurios beveik neprisiminė. Galėjo tą daryti seniau, bet dabar, kai laikė Linėją už rankos mintyse šėlo tik ji ir niekas kitas. Auriui buvo neramu dėl jos tokio keisto elgesio. Dėl to, kad jau antrą sykį mato ją raudant.
Norėjo kažko dar paklausti, bet bijojo nutraukti jos susikaupimą. Ar ji tapo religinga? Na, kad ir pats buvo tikras bedievis tyliai laukė, kol ji vėl norės kalbėtis. Jam tai kas. Galėtų čia sėdėti net jeigu Nėja melstųsi ir kiaurą parą.
-
- Niekuo, - atsakė Linėja. - Ji niekuo nesirgo, Auri. Auroro darbas labai pavojingas. Labai ilgai mano tėtis kovojo su viena nusikaltėlių gauja. Kovojo jau nuo tada, kai dar mokėmės mokykloje. Dalį tų žmonių pagavo, dalies ne. Net neįsivaizduoju, kaip jie sugebėjo patekti į namus, - skausmingai atsiduso. - Jie pripildė vaistų buteliukus nuodais ir mama, kai atsigėrė mikstūros nuo galvos skausmo, ji... - Linėja sakinio nebaigė.
Kažkaip susikaupė. Piktai pažvelgė į vaikiną. Ir tarė:
- O gal ir tu darei tokius darbelius. Žinai, kai reikia kažką pašalinti. Turbūt ne tokia ir reta praktika tarp nusikaltėlių.
Ji iškart pasigailėjo tai pasakiusi. Kam? Kodėl ji tokia? Kodėl šitaip elgiasi prie Aurio? Ašaros, kaltinimai, apsikabinimai. Emocijos lipo per viršų ir šį kartą valdyti jas sekėsi sunkiai.
- Atleisk man, - po kiek laiko tarė. - Nežinau, kas man darosi. Ar nori pasivaikščioti? - paklausė.
Tikrai, kas tau darosi, kad siūlai jam tokius dalykus, pridūrė sau mintyse.
-
Auris Senkleris visai nebežinojo ką ir sakyti. Kodėl jiems taip nesiseka? Štai koks klausimas kilo. Kodėl tokiems geriems žmonėms taip nesiseka? Akimirką įsivaizdavo, kad čia pažintis su juo atnešė kažkokį prakeikimą jų šeimai. Kai pagalvoji didžioji dalis artimų pažįstamų turi problemų. Kodėl? Gal tikrai aš nešiojuosi prakeiksmą?
Jis vos nepaklausė kodėl tu man nieko nesakei apie tuos nusikaltėlius. Anais laikais daug ką teko pažinoti. Tada pagalvojo apie savo poelgį. Kodėl Linėja būtų sugalvojusi į jį kreiptis tokiu klausimu? Jie pateko į jų namus? Jam užvirė kraujas apie tai pagalvojus.
- Kaip jų gauja vadinosi? - Kažkokiu šaltu tonu paklausė. - Ar juos jau išgaudė? - Akyse žybtelėjo ledas. Nuo galvos skausmo. Išgėrė vaistų ir mirė. Kad dabar sutikčiau tuos tipus... Tos mintys, kurios apsėdo tikrai buvo ne bažnytinės. Visi pamokymai, kuriuos mėgino įteigti Eion į galvą apie atleidimą išrūko iš galvos.
- Ne Linėja. Mano paskirtis ten buvo kitokia. - Taip. Jo paskirtis buvo pritraukti žmones ir valdyti įvežamų ir išsklaidomų nelegalių daiktų srautą. Bet labiausiai jo paskirtis buvo megzti perdavinėtojų tinklą. Na žinoma dar tada, kai ten įstojo buvo ir skolų išmušinėtojas. Bet kai pagalvoji apie žudymus jis puikiai žinojo. Tai galima sakyti, kad pats prie to prisidėjo žinojimu. O Džamilė... Jos nepašalino. Bet vis tiek.
- Viskas gerai. - Šyptelėjo jai. Pykti tai dėl ko tikrai neturėjo.- Aišku noriu. - Norėjosi prakeikti tą balse nuskambėjusį entuziazmą.
-
- Nežinau. Aš nieko nežinau. Nesugalvok nieko sakyti mano tėčiui. Jam ir taip sunku su tuo susitaikyti. Jis kaltina save, - kalbėjo.
Jai nepatiko Aurio klausimai. Linėja nenorėjo kalbėti apie tai, kas atsitiko jos mamai. Bet juk ji turėjo pasirinkimą nesileisti į kalbas. Kaip radijuje. O leidosi. Turėjo pasirinkimą pasukti savais keliais. Tačiau vietoj to pasiūlė raudonplaukiui pasivaikščioti.
Kelias minutes moteris dar patylėjo. Sukalbėjo maldelę už savo ir Aurio mamas. Už vaikelį, kuriam taip ir neteko nei šiek tiek pagyventi. Neteko įkvėpti į plaučius oro. Pajusti mamos ir tėčio prisilietimo.
Išeidama iš bažnyčios ji persižegnojo. Kad ir kaip stengėsi, tačiau paliekant pastatą veide atsirado nedidelis šypsnis. Dėl to, kad dabar eis pasivaikščioti su Auriu. Jie kartu paliko bažnyčią.