Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Biblioteka => Temą pradėjo: Klerė Hikari Liepos 13, 2014, 05:23:48 pm
-
Hogvartso bibliotekoje, vietoje, kurioje glūdėjo dešimtys tūkstančių knygų dešimtyse tūkstančių lentynų, buvo viena tokia su knygomis apie Hogvartsą. Joje galėjai rasti ir „Hogvartso istoriją“, ir „Pačias paslaptingiausias Hogvartso vietas“, ir „Hogvartso kronikos. Mokinių ir mokytojų sąrašai XX-XXI a.“ bei daugelį kitų. Šią vietą itin mėgo jaunieji varniukai, kurie ką tik įžengę į pilį tiesiog degte degė noru pažinti ją ir jos istoriją. Tačiau ne tik jie – šią lentyną aplankydavo ir nuotykių ieškotojai, bandantys rasti atsakymus į klausimus apie Paslapčių kambarį arba apie Kambarį iki Pareikalavimo, galbūt netgi apie požemius ar pamirštą draugų namelį ežero pakrantėje...
Lentyna buvo toje bibliotekos dalyje, kuri talpino visas knygas apie magijos istoriją, įvairius įvykius (pavyzdžiui, Burtų Trikovės Turnyrą), garsesnius burtininkus ir raganas bei vietas. Ji buvo įprasta: turėjo sustumtus palei lentynas stalus ir lempas.
Keitė įėjo į biblioteką. Nieko aplinkui nematė, bet vistiek patraukė link lentynos, kurioje buvo laikomos žinios apie Hogvartsą. Ji žinojo, ko ieško. Tiksliai žinojo.
Po kelių minučių ji išsiteraukė lazdelę.
-Lumos,- sukuždėjo ji. Lazdelės galas sušvito. Ji pervertė "Hogvartso istoriją", tačiau žinių apie namelį nerado. Tada atsivertė "Pačias paslaptingiausias Hogvartso vietas". Štai ir jis. Medinis draugų namelis prie ežero. Knygoje buvo pasakojama, kad šis namelis, pasak legendos, ten stovėjo dar prieš Hogvartso įkūrimą, tačiau tada jis dar nebuvo toks stebuklingas. Įkūrus Hogvartsą, visi koledžai ėmė pyktis tarpusavyje, ėmė kariauti. Visi koledžai buvo nukreipti prieš Švilpynę, manė, kad lengvabūdžiai ir kvailiai. Grifo gūžta su klastūnynu ėmė siaubingai rietis, o Varnanagės koledžas juokėsi iš jų visų.
Vienais metais keturi draugai buvo paskirti į skirtingus koledžus. Jiems buvo skaudu, kad jie verčiami pyktis vieni su kitais. Švilpius, draugiškasis, surado išeitį. Jis nuėjo į namelį, stovintį prie ežero, ir užkerėjo jį, kad niekas, niekinantis kitą dėlto, kad šis yra iš kito koledžo, negalėtų į jį įkelti kojos. Virš durų jis pakabino lentelę su užrašu "Draugų namelis". Visi keturi draugai koridoriuje ant sienos drauge, vienas šalia kito išraižė savo vardus. Nuo tada jie ten matydavosi- jaukiai, slapčia nuo visų, nepritariančių koledžų draugystei.
Nuo to laiko praėjo daug metų, tačiau iki šiol mokiniai iš įvairiausių koledžų ateina į namelį ir užrašo savo vardus.
Keitė viską perskaitė ir užvertė knygą. Įdomi istorija,-pamanė Keitė.-Tik neatskleidžia to, ko man reikia.
Tačiau ji bent jau žinojo, ką daryti. Man reikia kišeninio peiliuko,- pasakė ji sau.-Reikia užrašyti ten savo vardą.
-
Keitė priėjo prie lentynos, kurioje kadaise rado knygą, iš kurios perskaitė apie namelį prie ežero. Jeigu ten buvo seniai visų pamiršta legenda, tai gal bus ir kokie mokytojų sąrašai?
Ieškoti ilgai neteko. Visai netrukus ji aptiko knygą "Hogvartso kronikos. Mokinių ir mokytojų sąrašai XX-XXI a.". Keitė patenkinta nusišypsojo. Laimė pradeda šypsotis.
Nieko nelaukdama varniukė atsivertė knygą. Pirmame skyriuje buvo pažymėti 1900-1901m. mokslo metai. Antrame- 1901-1902m. mokslo metai. Ir taip toliau ir taip toliau.
Nutarusi, kad prieš šimtą metų Dorota Hogvartse nemokytojavo, Keitė leido sau perversti knygą aštuonesdešimt skyrių. Tada pradėjo vartyti knygą.
Iki 1999-2000 metų mokytojų tarpe neradusi Dorotos mergaitė ėmė snūdūriuoti. Vis dėlto ji prisivertė versti knygos puslapius toliau. Versti toliau. Versti. Toliau...
Štai ji. Dorota Grand. Nuodų ir vaistų mokytoja. Vėl nuodų ir vaistų. Čia jau ateities būrimas.
-Bingo,-sukuždėjo Keitė ir užvertė knygą. Įdėjusi ją atgal į lentyną mergaitė pažvelgė į laikrodėlį. Dvi minutės iki komendanto valandos. Nusikeikusi varniukė išdūmė iš bibliotekos.
-
Keitė ir vėl iš draugų namelio atėjo į biblioteką. Ir vėl aiškiu tikslu, tik (ir vėl) nežinojo, kur ieškoti atsakymų.
Gaila,-pamanė Keitė,-kad nemoku šaukiamųjų kerų. Susirasčiau reikiamą knygą bent dvigubai greičiau.
Varniukė apžiūrėjo lentyną. Joje nebuvo nieko, kur galėjo būti parašyta apie Hogvartso įkūrėjus ar jų kraujo linijas.
Tai ką man dabar daryt?-nusivylė mergaitė.-Laukt žiemos atostogų, kad tada galėčiau panaršyti internete?
Vis dar nukabinusi nosį Keitė išėjo iš bibliotekos. Ir vis dėlto,-mąstė ji.-Net jei internete bus kas nors apie Džeinę Grif, abejoju, ar ten bus parašyta, kodėl mokyklos, kuri interneto ir žiobarų pasaulio atžvilgiu neegzistuoja, teritorijoje esančio namuko koridoriuje man išraižius savo vardą iš to būrio vardų, išraižytų aplink Džeinės Grif vardą, sušvytėjo būtent ji. Ir kodėl apskritai įsijungė tas sumautas švytėjimas.
Tu gal geriau Dorota Grand užsiimk,-patarė balselis Keitės galvoje. Keitė pritardama linktelėjo.
Ir vistiek.-neatlyžo ji.-Ką man dabar daryt-su namu pasikonsultuot?
-
Grace paknopstom įvirto į biblioteką. Ji ieškojo Keitės,kuri dažnokai naršydavo šioje lentynoje. Tačiau šiandien jos čia nebuvo.Grifiukė nusivylė. Grace jau žadėjo išeiti, tačiau jos dėmesį patraukė viena knyga - "Hogvartsas ir jo apylinkės".Čia turėtų būti kas nors apie draugų namelį.Grace pasiėmė knygą ir pradėjo sklaidyti. Joje buvo visa informacija apie visokius kabinetus ir kitus kambarius Hogvartse. Mergaitė greitosiomis pervertė knygą, tačiau ko nors apie Draugų namelį nepastebėjo. Grace nusprendė pasiimti knygą ir daugiau paskaitinėti.
-
Fasas vėl atėjo į biblioteką. ,,Kaip koks varnanagis kvaištelėjau dėl knygų." pasišaipė iš savęs. Jis puikiai prisiminė, kad norėjo pakliūti į Varno Nagą. Bet dabar jau puikiausiai priprato savajame koledže ir jo nebenorėjo keisti. Pasiėmęs knygą apie Hogvartso vietoves, klestelėjo į patogų fotelį skaitymui. Fasui nepatiko bluki juoda jo spalva. ,,Kaži, ar kas pastebės, jeigu aš pasitvarkysiu?"nusišypsojo jis. Ir neseniai kerėjimo pamokoje išmoktas žinias čia pat ir panaudojo:
- Colovaria!- Ir fotelis nusidažė sodriai žydra spalva. ,,Taip jau geriau." patenkintas atsivertė knygą berniukas, slapčia pasižvalgydamas, ar kartais neateina Grace ar Keitė.
-
Paskaitęs Fasas daug ką sužinojo. Dabar atsistojo, padėjo storą knygą į lentyną ir pramankštino apstingusias rankas. Reikia eiti į miegamąjį ir šį tą pasižymėti užrašuose bei užbaigti skaityti įdomiausią pasaulyje istorijos knygą- ,,Hogvartso istoriją". Kažko tyliai keiktelėjęs Fasas pasiėmė kuprinę ir išėjo iš bibliotekos. Tada staiga dar kažko grįžo ir išsitraukė burtų lazdelę:
- Colovaria!- pasakė, ir fotelis vėl tapo juodas ir išblukęs. Fasas tyliai nusijuokė ir išėjo, mąstydamas, ar jis tik vienas bibliotekoje dirba tokias nesąmones.
-
Fasas ėjo į biblioteką, tikėdamasis, kad Keitė sekė iš paskos. ,,Būtų gerai, kad ir Grace pasirodytų, reikia šį tą aptarti." pamanė Fasas. Ketvirtakursis pamatė, kad šiame knygų kampelyje tėra vienas fotelis, tad apsidairęs, iš kito kampo atstūmė kitą. Tada, laukdamas Keitės, ,,Colovaria" kerais pakeitė fotelių spalvą į savo mėgiamą žydrą. ,,Raminanti spalva, pravers visiems." prisiminęs savo žiobarų mokslo Psichologijos žinias pamanė Fasas. Vis dėl to, jokie kerai psichologijos nepralenks. Tik iš šio mokslo vaikinas išmoko visus stebėti ir suprasti be jokių atminties skaitymo kerų.
-
Grace atlekė į biblioteką. Nežinojo kodėl čia taip skubėjo, tačiau kojos, rodos, turėjo atskirą gyvenimą nei smegeninė. Ji nulekė prie lentynos ir išvydo Fasą, apsuptą 3 žydrų sėdmaišių. Ši spalvą ją labai blaškė ir traukė dėmesį. Tačiau ji neturėjojėgų jai keisti.
-Labas,-pasisveikino ji su Fasu.
-
Fasas išskuodė taip greitai, kad Keitė net nebuvo tikra, kad jis išgirdo jos atsakymą.
Kol ji atbėgo iki pilies, Fasas visai pradingo iš akių. Kita mergaitė būtų pasipiktinusi, kad jis pasielgė taip nemandagiai, bet Keitei dabar ne mandagumas buvo svarbiausia.
Nors ir galėjo eiti lėtai, ji nenorėjo versti Faso laukti, tad pasileido tekina.
Fasą ji rado prie lentynos, kur paprastai ieškodavo atsakymų į klausimus, kurie kildavo tame namelyje. Fasas sėdėjo melsvame fotelyje, toks pats buvo priešais jį. Keitė atsisėdo laisvajame fotelyje ir pakėlė akis į Fasą.
-Tai?..
-
Fasas išgirdo kažką įėjus į biblioteką. Jau norėjo kažką sakyti Keitei, kai pasisveikino visiškai kitoks balsas. Jis staigiai apsisuko ir išvydo Grace Nicholson.
- Labas,- tarė vaikinas. Tada pastebėjo, kad Grace akys nervingai laksto prie krėslų. ,,Cha, nepatinka žydra spalva." mintyse nusišaipė Fasas. - Gal pakeisti fotelių spalvą?- mandagiai paklausė ketvirtakursis.
Tada atbėgo Keitė ir klestelėjo į žydrą sėdmaišį, greičiausiai nepastebėjusi Grace.
- Tai?...- paprašė pasiaiškinti Keitė. Fasas paprašė mostu luktelti ir liepė prisėsti Grace. Tada palaukė jos atsakymo į klausimą dėl fotelių spalvos.
-
-Ši spalva blaško,-atsakė Grace.
Grifiukė nuleido akis, nes šis jos poelgis nebuvo laba mandagus.
-Colovaria!,- tarė Grace. Sėdmaišiai tapo šviesiai violetinės spalvos.
-Truputį mergaitiška,bet tikiuosi tiks. Tačiau užteks apie sėdmaišius. Ką norėjai pasakyti?- paklausė Grace Faso.
-
Keitė vos neužspringo pastebėjusi Grace. Kaip ji sugebėjo prieš tai jos nepastebėti?
-Aaa...labas,-tyliai kaip pelytė pasisveikino Keitė, bet, matyt, pasakė tai taip tyliai, kad nė vienas iš jų neišgirdo. Grace pasakius, kad mėlyna spalva blaško, Keitės lūpų kampučiai kilstelėjo gal milimetrą. Vasarą prieš pirmąkart atvykstant į Hogvartsą jai mėlyna spalva atrodė tiesiog siaubinga- mergaitė baisiai nenorėjo patekti į Varnanagę. Bet kas buvo, tas buvo- Keitė su tuo jau susitaikė.
Varniukė palaukė kol Fasas su Grace baigs diskutuoti sėdmaišių spalvų klausimu. Grace paklausus, ką Fasas norėjo pasakyti, Keitė pakėlė akis ir ėmė laukti artsakymo.
-
((Atleiskit, nesupratau kodėl, visa didžiulė mano žinutė dingo. Siaubas))
- Nesvarbu, kokia spalva, svarbu kad...- vos susilaikė nemandagiai nepasakęs ,,Neblaškytų".- tau patiktų ir tiktų.
Grace liktelėjus, Fasas atsikrenkštęs pradėjo pasakoti:
- Iš pradžių namukas priklausė senam baltajam burtininkui, kuris vėliau ir mirė. Paskui buvo pastatytas Hogvartsas, didžiulis herbalogijos sodas prie jo, namuke buvo sudėti sodo įrankiai. Paskui sodas buvo sumažintas, namukas vėl liko bereikšmis. apie 1889 metus į Hogvartsą įstojo keturi draugai ir pateko į skirtingus koledžus. Deja, koledžai labai pykosi tarpusavyje. Draugai nenorėjo būti prakeikti mokinių, bet nenorėjo užbaigti bendravimo. Todėl vienas iš draugų užbūrė namuką, kad į jį negalėtų įeiti niekas, kas negerbia kitų koledžų ir visi keturi draugai ėmė slaptomis matytis trobelėje. Draugai sėkmingai baigė mokykloje, namuką naudojo kiti Hogvartso mokiniai. Deja, 1908 metais įvyko nelaimė: išprotėjęs juodasis burtininkas Kamiras Ridlis, panaikino namuko apsaugas, prakeikė namelį ir išžudė 10 draugų, buvusių jo viduje. O prakeiksmo aprašo lapas, deja, buvo išplėštas. Todėl nereikėjo pasirašyti ant sienos.- liūdnai baigė Fasas. - aš vargais negalais panaikinau savo vardą. Jūsų vardų negebėjau išnaikinti.
-
Pastebėjęs nervingą Keitės žvilgsnį, svilinantį fotelius, Fasas suirzo. ,,Negi čia aš tik vienas nevisprotis, mėgstantis žydrą spalvą?". Laukdamas Keitės ar Grace atsakymo, jis ištiesė lazdelę į fotelio ranktūrį po Keitės ranka ir ištarė:
- Colovaria!- fotelis nusidažė raudona spalva. Fasas nujautė, kad ši spalva Keitei patiks labiau. O jeigu nepatiks, ji pašoks išsigandusi, pyktels ant jo ir pasikeis spalvą pati. Nesusilaikęs nuo tos minties, prunkštelėjo.
-
Keitė negalėdama patikėti spoksojo į Fasą. Pastaruoju metu ji dažnai į jį taip spoksodavo. Na, pačią istoriją ji jau skaitė, bet pabaigos...
Po tylos, kuri, atrodo, truko amžinybę (per ją Fasas net spėjo pakeisti Keitės fotelio spalvą) ji pagaliau prabilo:
-Bet...mamelyje aš mačiau tėčio vardą. Savo tėčio. Ir močiutės. Jie abu gyvi. Gyvi ir sveiki. Abu sėkmingai baigę Hogvartsą, be sveikatos ar psichikos sutrikimų. Jei namelis prakeiktas, tai teoriškai taip neturėtų būti, tiesa?
-
,,Nejaugi Keitė nepastebėjo spalvos?"- mintyse šyptelėjo Fasas. ,,Tiek tos.". Tada truputį pamąstęs apie Keitės močiutę ir tėtį, įsižiūrėjo į ,,Hogvartso istorijos" viršelį lentynoje.
- Nežinau,- neramiai pasakė Fasas. - Gal prakeiksmas slypi ne sveikatos ar psichikos sutrikimuose. Pavyzdžiui... Ar ne keista, kad tąsyk Dorota mus užtiko būtent tada, kai susitikome? Ir... Na, žinai, Keite, aš tave užtikau tame namelyje kalbančią. O juk ten nieko nebuvo, tiesa? Kodėl tu... su kuo kalbėjai, kodėl?
-
Savo nuomone Keitė dabar turėjo susilieti su savo raudonu foteliu. O Dieve.
-Na...- šiaip taip prabilo ji.-Nežinau,-prisipažino.-Tiesiog pamaniau, kad jei tas namelis gali šaukti žmogų jo nemėgstamu antruoju vardu, gal galės ir atsakyti ir į kai kuriuos klausimus? O dėl Dorotos...-Keitė susimąstė.- na, man nepatinka ta sena ragana. Bet jeigu mus ten turėjo susekti serijinis žudikas,- ji įdėmiai pažvelgė akis į Fasą.-Tai vienintelis žmogus kuris ateina į galvą, pagalvojus, kas toks jis galėtų būti- ji.
-
Fasas stebėjo Keitę. Kai ji pamatė, kad krėslas raudonas, jos veido išraiška tapo neįžvelgiama. Fasas susiraukė. ,,Reiks nusiųsti tėvams laišką, kad atsiųstų man kokį tomą knygos ,,kaip suprasti merginas"" . Išgirdęs Keitės atsakymą, Fasas prabilo:
- Namelis? Jis tave šaukė? Tai... ir tau dar neaišku, kur čia prakeiksmas?- Fasas nusprendė suvokęs, kaip buvo prakeiktas namukas.- o dėl tos Dorotos... jeigu ji jau būtų norėjusi mus nužudyti, tai ir būtų padariusi. Vis dėlto kitąsyk susidūrę su ja, būsime atsargesni. Taigi, apie tą namelį. Jeigu jis kalba, gal... na, nežinau. gal po juo koks tamsos padaras? Vandenis, juk ežeras visai šalia?
Fasas sudribo į fotelį. Velniai žino, kas ten tam nameliui. ,,Mano vaizduotė pavargo išseko", pasišaipė iš savęs, tikėdamasis, jog Keitė sumąstys ką nors, kas pralenks jo hipotezes. Juk ji varnanagė, velniai griebtų!
-
Keitė suraukė antakius. Galvok, galva, galvok...sudejavo Keitė.
-Abejoju, kad ten vandenis,-sumurmėjo mergina.-Na, aš buvau ne po vandeniu, o virš jo vandenių balsai turėtų būti ne tokie... gražūs. Nežinau, kai toks balsas skamba filmuose, paprastai nutinka kažkas blogo...-Keitė stipriai užsimerkė, mėgindama prisiminti tą dieną. Saulėta, tylu, ramu, tik tas balsas, trobelė ir...
-Šešėlis,-Keitė staigiai atsimerkė.-Už trobelės tada sušmėžavo šešėlis, panašus į...
Keitė nutilo. Ne, tai negali būti ji. Prakeiksmas negali būti ji.
Šešėlis už namelio tada priminė šmėklą. Hogvartso šmėklą.
Pilkąją moterį, Heleną Varnanagę. Varnanagės vaiduoklį.
-
,,Logiška!" nudžiugęs mintyse patvirtino Fasas. ,,Tai tikrai negalėjo būti vandens gyvis." Bet Keitė užsiminė apie kažkokį šešėlį ir lyg kažką suvokdama išplėtė akis, nutilo. Fasas prisimerkė ir įsispoksojo į merginą. Taip, po akimis bėgiojo suvokimo žiburėlis.
- Tai kas gi tai galėjo būti?- vis dar nesuvokdamas paklausė, jausdamasis kaip paskutinis kvailys. Varno nago ketvirtakursė labai jau paslaptingai nutilo. ,,Su tuo nameliu bus įdomu." suniurzgė tyliose mintyse.
-
Nea. Tai per daug beprotiška,- pamanė Keitė.
Tačiau, turint omenyje tai, kiek beprotiškų dalykų ji jau pasakė, Keitė vistik prabilo:
-Kaip manot, ar gali būti, kad vaiduoklis, miręs daugiau kaip tūkstantis metų, visai ne to charakterio būdo kad ką nors prakeikinėt ir turintis visiškai kitokį balsą gali būti prakeiksmo dalis?- paklausė Keitė. Tai, kad Helena Varnanagė gali būti prakeiksmas, jai pačiai atrodė per daug beprotiška. Ji niekada neitų taip toli,-pagalvojo Keitė.-Bet aš žinau, ką mačiau.
-
Keitė buvo aiškiai sutrikusi dėl savo dar neatskleistų minčių.
- Hmmm...- numykė Fasas.- visų pirma, aš esu ne ,,jūs", o ,,tu". O antra... gal gali, nežinau... turbūt kad gali. Tik kokį vaiduoklį tu turi omenyje?
Nutilo, bet Keitei nepradėjus kalbėti, pliaukštelėjo sau per kaktą ir pasakė greitakalbe:
- Tiesa, čia gal ir ne apie vaiduoklius, bet... aš nagrinėjau kelias knygas apie Hogvartsą ir aptikau, kad mokykloje yra slapti koridoriai tiesiog sienose arba po žeme. Į vieną tokį tunelį netyčiukais buvau patekęs, bet dėl tam tikrų priežasčių nešiau kudašių lauk. Man toptelėjo, kad tokie tuneliai gali ir iš kur nors vesti į namelį... tad kol tu su kažkuo kalbėjai lauke, kažkas tegalėjo būti pasislėpęs tuneliuose.
Ir tada giliai įkvėpęs įsižiūrėjo į Keitę. ,,Kartu visi trys mes tikrai kažką sugalvosime."- pamanė, žvilgtelėjęs į besiklausančią Grace Nicholson. Ir vėl įsispoksojo į varniukę ketvirtakursę.
-
((Tas "jūs" ne tau vienam skirta :D))
Keitė susimąstė. Prielaida apie tunelius pasirado tikrai vertinga. Keitė negalėjo patikėti- kaip čia atsitiko, kad ji, kuri tik graužia knygas, pateko į Varnanagę, o tuo tarpu Fasas, tikriausiai bent dvigubai protingesnis už ją, pakliuvo į Grifo gūžtą.
Na,-sumurmėjo Keitė mintyse,-dabar metas juos priblokšti. Ir parodyti, kad aš jau turbūt visai išsikrausčiau iš proto.
-Tas vaiduoklis buvo Helena,- mergina žvilgtelėjo į tebetylinčią Grace, tada į nekantrų Faso veidą.-Heleną Varnanagę. Dar žinomą kaip Pilkąją moterį. Varnanagės šmėklą. Šitas prakeiksmas...tai visiškai nepanašu į ją, bet,- paskutiniai jos žodžiai prilygo kuždesiui,-žinau, ką mačiau.
-
Grace išsprogino į Keitę.Šmėklos.Ne,ne,ne.Šito negali būti Grace nelabai patiko šmėklos. Šita antipatija ir baimė atsirado jau vaikystėje, po to kai ją prigąsdino brolis. Na kagi... Manau pats laikas ir man pareikšti savo teoriją...
-Dėl tunelių... Pati neseniai apie juos sužinojau iš vienos knygos. Ir taip, vienas iš jų veda į namelį,-linktelėjo Grace,- Toliau - šmėklos nieko apie jas nežinau. Nemėgstu jų.
Na,o dabar laikas pateikt savo teorijas Nežinia kodėl, bet Grace nesijautė drąsiai.
-Aš radau šiek tiek informacijos apie namelį iš vienos knygos. Namelį buvo bandyta nugriauti, tačiau kiekvienas bandymas baigdavosi nesekmę, nes jis stovėdavo kaip stovėjęs. Jį bandė nugriauti, nes jame vaidendavosi ir dėdavosi nepaaiškinainami dalykai. 1908 į namelį buvo uždrausta kelti koją, tačiau 6 vaikai, kurie labiausiai prisirišo prie namelio, nuėjo paskutį kart. Jie nebegrįžo-papasakojo Grace.
-Vakar aš namelyje radau laišką. Štai jis,-tarė grifiukė ištiesdama laišką.
((Jei nesusigaudot apie laišką,paskaitykit mano postus Draugų namely ;D))
-
Taigi kad,-Keitė-Tikrai nepaaiškinami.
Visiems tebetylint mergina žvilgtelėjo į laišką. Tyliai nelyginant vėjelis ji sukuždėjo:
-Aš kažkur mačiau šitą rašyseną.
Tyla.
-Tiesa, ji buvo kiek dailesnė, bet esu tikra, kad rašė ta pati ranka.
Vėl tyla. Keitė atsiduso.
-Neprisimenu kur.
-
Aš kažkur mačiau šitą rašyseną,-ištarė Keitė.
Grace stipriau suplakė širdis.
-Tiesa, ji buvo kiek dailesnė, bet esu tikra, kad rašė ta pati ranka.
Nagi, sakyk! rėkė Grace mintyse.
-Neprisinemu kur,-atsiduso varniunė.
Puiku,puiku,puiku.Taip nieko ir neišsiaiškinom. susiraukė Grace.
-Būkite atsargūs. Mes nežinome, kada šį namelį užklups tai, kas nutiko mums,-perskaitė laišką Grace,-Kaip manot, ką tai reiškia? Ir ta data -1908....
Grace susirūpinusi žvilgtelėjo į Fasą ir Keitę.
-
-Į namelį uždrausta eiti 1908m. Vaikai namelyje nužudyti 1908m. Tačiau laiške minimi "mes" ir "nutiko", taigi, kažkaip nelogiška, kad laišką rašė nužudytieji, nebent Kamiras Ridlis pavertė juos zombiais. Bet zombis, kontroliuojamas Ridlio nebūtų matęs dingsties skubėti- išvis nieko nebūtų suvokęs. Ir jo rašysena nebūtų panaši į apskritai gyvo žmogaus, tiesa?- Keitė kilstelėjo rankas.- Nežinau. Pasiduodu. Čia viskas per daug supainiota. Jei aš būčiau Hermiona Vizli ar Patrikas Džeinas, tai gal ir išnarpliočiau viską per penkias minutes, bet aš nesu. Kad ir kaip gaila būtų.
Keitė atsiduso. Po velnių, į ką aš čia įsipainiojau?-paklausė ji savęs.
-
Fasas tyliai mąstė. Dar sykį paėmė lapelį. ,,Būkite atsargūs. Mes nežinome kada šį namelį užklups tai, kas nutiko mums." , buvo brūkštelėta skubia rašysena. Susimąstęs Fasas pasakė:
- Jie dar buvo gyvi po to, kai jiems kažkas nutiko. Zombiai nemąstytų, kaip kažką įspėti, vaiduokliai vargu, ar galėtų paimti materialų parkerį ir sukurti materialų raštelį. Jeigu jie buvo gyvi, tai kodėl taip greitai tai parašė, nenurodę tiksliai to, kas nutiko? Tad reikia išsiaiškinti, kas ir kokiu būdu - magišku, ar paprastu, tai parašė.
Pakėlęs galvą nuo raštelio, Fasas pažiūrėjo į pirmakursę Grace. Tada pasuko žvilgsnį į ketvirtakursę Keitę ir niūriai nusišypsojo. ,,Bus žiauriai daug darbo." mintyse pasakė.
-
Regis, per anksti nuleidau rankas,-pagalvojo Keitė, galvai prisipildžius naujų minčių.
-Manyčiau, paprastu,-sumurmėjo ji.-Magišku būdu parašytame raštelyje rašysena būtų kiek dailesnė, nemanot? O tas nenurodymas... kas, jeigu laiškelio autorius dar tiksliai nežinojo, kas jam nutiks, tik spėjo? Arba, gal mąstau per daug sudėtingai, bet kas, jei laišką parašė pats Kamiras Ridlis? Norėdamas, kad niekas nelįstų į namelį? Be to, dar kartą sakau, kad nemanau, jog rašė nužudytieji. Čia rašo, kad jie "nežino, kada nameliui nutiks tai, kas nutiko jiems". Vargu ar namelis gali mirti... Kita vertus... kas, nutikęs žmogui, gali nutikęs žmogui, gali nutikti ir nameliui? Žodžiu, teorijų tūkstantis.
Keitė trumpam nutilo, po to pamanė, kad reikia išsakyti dar vieną klausimą.
-Be to, kur slypi prakeiksmas? Jei prakeiksmo budelis- Dorota, tai mes jau, galima sakyti, žuvę. Bet ko, pagal prakeiksmą, negalima daryti- lankytis namelyje ar išraižyti jame savo vardo?
-
Fasas žiūrėjo į lapelį. Keitės teorijos buvo įdomios, bet nuo visų šitų viena kitą neigiančių hipotezių, ėmė maišytis mintys. Fasas žinojo, kad mintis dėlioti reikia nuo tų, kuriomis esi tikras, tada pereinant prie ne visai tikrų, ir tolyn - sudėtingyn. Bet ketvirtakursis nusprendė traukti faktus iš krūvos po vieną ir dėlioti logikos pagalba.
- Burtais rašyti galima bet kaip. Nemanau, kad spėjo, nes rašyta ,,nutiko mums". Kamiras Ridlis... na, gal. Dorotai, mano nuomone per 50 metų, ji negalėjo būti budele prieš 100 metų. O jeigu ji būtų norėjusi mus nužudyti, negi būtų tiek delsusi, ypač po to, kai aš, paprastas pirmakursėlis, tėškiau ją, kaip žiurkę į sieną? Klastuolė ir dar žudikė, nebūtų laikiusi jos garbės teršėjo gyvo. O dėl prakeiksmo... aš galvoju, lankytis nėra taip baisu, kaip išraižyti savo vardą. Juk neveltui yra sakoma - ,,Vardas apibūdina žmogaus dvasią."
Fasas nutilo ir parėmė kumščiu galvą. Staiga, neleidęs nė kam išsižioti, vaikinas suriko:
- LUKTELK! O kada ir kur Grace rado raštelį?!
-
((Dabar aš atseit išėjau savo rupūžiaus pabėgusio gaudyt, bet iš rimto, išvažiavau į ekskursiją dviem dienom, grįšiu šeštadienį. Tęskit be manęs, jeigu norit, kol sugrįšiu))
Staiga Fasas išgirdo kažką kurkiant koridoriuje. Tokį kurkimą galėjo skleisti tik vienas vienintelis padaras visame plačiame pasaulėlyje. Ketvirtakursis paraudonavo ir supykęs išlėkė į koridorių.
- Rupūžiau tu... baigi užknist, gal man tau nupirkt grandinę, kad nebepaspruktum iš terariumo?!- staiga Faso balsas koridoriuje pritilo. Ir visiems pasidarė aišku, kad jis sumanė trigubai geresnį keršto planą.- Ne, išvis, tave aš atiduosiu paežery varlinėjančiam gandrui...
- KVAAAAARKT!- užriaumojo mirtinai išsigandęs rupūžius. Pasirodo, net varlės šį tą suvokia. Fasas užkišo jam burną su pergamento gabalu ir supykęs nunešė į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Ne, ne į bendrąjį kambarį, suvokė gudresnieji.
- ... o vietoj tavęs nusipirksiu pelėdą!- nutolo smagus Faso balsas. Jeigu tik ketvirtakursis būtų žinojęs, kaip puikiai net ir tylūs balsai sklinda erdviais koridoriais...
-
Na...,-vos Grace pradėjus pasakoti, iš koridoriaus atsklido kvarkimas. Vos išgirdęs šį garsą Fasas atsistojo ir išlėkė į koridorių
- Rupūžiau tu... baigi užknist, gal man tau nupirkt grandinę, kad nebepaspruktum iš terariumo?!- staiga Faso balsas koridoriuje pritilo. Ir visiems pasidarė aišku, kad jis sumanė trigubai geresnį keršto planą.- Ne, išvis, tave aš atiduosiu paežery varlinėjančiam gandrui...
Grace prunkštelėjo. Grifiukė atsisuko į Keitę.
-Siūlau daryti šitaip - kol Fasas grįš, paieškoti daugiau informacijos apie tai, kodėl į namelį buvo uždrausta eiti, ir kas parašė šį laišką,-pasiūlė Grace
-
Fasui išėjus Keitė tyliai sudejavo. Regis, protingiausias grupės asmuo ką tik išėjo pro duris.
Grace atsisuko į ją.
-Siūlau daryti šitaip- kol Fasas grįš, paiešloti daugiau informacijos apie tai, kodėl į namelį buvo uždrausta eiti, ir kas parašė šį laišką,-pasiūlė grifiukė. Keitė linktelėjo, bet prieš tai ji dar turėjo vieną klausimą.
-Grace, Fasas teisus- kaip, kur ir kada radai tą laišką?
-
-Po to kai Fasas išėjo pas direktorę, o tu tik pažvelgei į mane ir išėjai,- Grace priekaištingai, bet draugiškai pažvelgė į Keitė,-Tada aš nusprendžiau patirintėti namelį ir radau sį laišką.
Grifiukė nesuprato, kam Keitei ir Fasui reikia žinoti, kur ji rado laišką.
Ji nesuprato, prie kuo gali padėti laiško vieta.
-O kodėl jums taip svarbu vieta?- paklausė mergaitė.
-
Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Manau, bet kokia informacija svarbi. Be to,-pridūrė ji.-Kai aš atėjau, Fasas ten jau buvo. Skaitė laikraštį. Galbūt prieš skaitydamas jis ten apsidairė, ir gal aš per daug įtariu Dorotą, bet gal tas laiškas atsirado tik po jos pasirodymo?
Ji žvilgtelėjo į lentyną.
-Šioje lentynoje pilna knygų apie Hogvartsą. Gal pavyks ką surasti.
-
-Kai aš atėjau, Fasas ten jau buvo. Skaitė laikraštį. Galbūt prieš skaitydamas jis ten apsidairė, ir gal aš per daug įtariu Dorotą, bet gal tas laiškas atsirado tik po jos pasirodymo?
-Bet kam Dorotai galėtų reikėti, kad mes rastume laišką?-Grace papurtė galvą.-Nemanau, kad tai jos darbas.
Keitė žvilgtelėjo į lentyną.
-Šioje lentynoje pilna knygų apie Hogvartsą. Gal pavyks ką rasti.
Grifiukė linktelėjo pritardama Keitei.
-Tačiau jau tuoj komendanto valanda.Galbūt ryoj galėsime daugiau apsužvalgyti.Iki!-atsisveikino Grace ir išbėgo iš bibliotekos
-
Keitė pamojavo nubėgančiai Grace. Mergaitei pradingus iš akių Keitė žvilgtelėjo į laikrodį- dešimt minučių. Kartą Keitė išėjo iš bibliotekos likus dviems minutės. Mergina skuodė kaip įkabindabindama, bet paskutinę kelio atkarpą vistiek teko sėlinti meldžiantis, kad tik koks mokytojas nepraeitų pro šalį.
Tąkart Keitei nelabai patiko. Ir ji nelabai norėjo pakartoti.
Ji pakėlė lazdelę. Nagi, kaip ten tie šaukiamieji kerai...
-Accio,-sušnabždėjo mergina.-Accio knygas apie draugų namelį.
Varnės pusėn nuskrido trys knygos, netrukus atskriejo ketvirta. Mergina vylėsi, kad tai ne dėlto, kad bibliotekoje jų taip mažai, o todėl, kad jos kerai dar dorai nepraktikuoti.
Pasiėmusi knygas Keitė išskubėjo iš bibliotekos. Tačiau tai, kad turi knygų, kurios gali praversti, neatleidžia tavęs nuo kito darbo, Keite,-griežtai pasakė sau Keitė.-Šįvakar tu privalai pasikalbėti su Helena.
-
Fasas į biblioteką atėjo ankstyvą rytą. Kaip ir tikėjosi, nė vienos iš merginų bibliotekoje dar nebuvo. Pasižvalgęs į lauką pro bibliotekos langą, Fasas šastelėjo į krėslą. Išsitraukęs burtų lazdelę, jis nukreipė ją į sieną.
- Memoriam murum,- ištarė savo itin mėgstamą, iš kažkokio seno kerėjimo vadovėlio ištrauktą burtažodį. Išvertus iš magijos- lotynų kalbos, jis reiškė ,,sienų atmintis". O jo veikimas buvo itin įdomus: ant kokio nors kambario sienos atsirasdavo visa to kambario istorija. Fasas sunkiai atsikėlė ir priėjo prie paskutinio kadro ant išmargintos sienos. Pažiūrėjęs į judančią scenelę, kurioje iš bibliotekos išlėkė jis pats ir liko kalbėti vienos merginos, jis daug ką suvokė. Pamatęs ateinant bibliotekininkę, ketvirtakursis skubiai pakėlė lazdelę ir pasakė:
- Abscondate...- užrašai ant sienos liko. Fasas nusikeikė. - Abscondite.- pasitaisė jis, ir paveikslėliai išnyko. ,,Reikės šių kerų pamokyti ir merginas... jie labai pravers." pamanė vaikinas. Tada paskubomis ketvirtakursis pasiėmė porą knygų iš lentynos ir pradėjo skaityti, vis susimąstydamas apie Keitės nuomone prie draugų namelio stovėjusią Heleną. Jis, nelabai daug ką matančiomis akimis žiūrėdamas į senoviškai išpuoštą knygos lapą, mintyse narstė prisiminimus ir ieškojo sąsajų. ,,Keitė - Varnanagės mokinė. Helena - Varnanagės vaiduoklis. Kaži, ar tai pati koledžo įkūrėja? Helena visada sklando liūdna. Bet ar ji galėtų kenkti kokiam žmogui, o ypač savo koledžo mokiniui? O gal priešingai - savo koledžo mokiniams ji turi daugiau įtakos? Reikėtų rasti ir peržiūrėti Helenos gyvenimo biografiją. O jeigu ji kaip zombis ar kokia vudu lėlė - yra kažkieno kerais valdoma? Reikės pasidomėti ir burtų įtaka vaiduokliams bei dvasioms.". Giliai atsidusęs, Fasas visiškai atsipalaidavo ant žydro fotelio, žvelgdamas pro langą tiesiai į rytuose kylančią apsnūdusią saulę. ,,Aš dar traukinyje pažadėjau užkariauti tave, Hogvartsai. Bet ar tu iš manęs šaipaisi, ar tas ,,užkariavimas" bus toks sudėtingas, aš iki šiol negaliu suprasti." ironiškai pasišaipė iš savęs Fasas mintyse ir vėl panėrė į pageltonavusiuose knygos puslapiuose išbarstytas pablukusias raides.
-
Paskaitęs kažkokių įmantrių ir nepaprastai nuobodžių senoviškų eilėraščių ir visų koledžų himnų variacijas, vis kitusias per visą Hogvartso gyvavimo laiką, Fasas sunkiai atsiduso ir negailėdamas jėgų trenksmui, užvertė storą, kaustytą knygą. ,,Vis dėl to nereikia skaityti kiekvieno šūdo, tikintis, jog atrasiu naudingos informacijos" padarė išvadą grifas. Atsidusęs padėjo krūvą knygų į lentyną. ,,Šitas siaubingas darbas ieškant prakeiksmo pėdsakų, virsta paranojišku troškimu." niūriai pamanė Fasas. ,,Jeigu mums pavyks rasti prakeikėją, suprasti prakeiksmą ir panaikinti jį, galbūt išgelbėsime nuo kažko ateinančias Hogvartso kartas. Jeigu nerasime, arba rasime ir pats prakeikėjas ras mus, tada mums šakės. Tai bus smagu: visi kalbės, kad ketvirtakursis, ir dar Grifų gūžtos mokinys, sugebėjo žūti Hogvartso teritorijoje." toliau sarkazmino grifiukas. ,,Ne".- atsiliepė sodresnis balsas mintyse (gerasis).- ,,Mes visi kartu išsiaiškinsime, kas čia per nesąmonė, sutvarkysime, ir įrodysime, esantys kažko verti sau ir kitiems.". Fasas kiek pralinksmėjęs ir praskaidrinęs mintis, neskubėdamas išpėdino iš bibliotekos.
-
Grįžęs iš Kiauliasodžio, Fasas įėjo į biblioteką. Šįkart ketino tiesiog tingiai paskaitinėti knygas. Nusprendė paimti ,,Bardo Bidlio poringes", nes žinojo, jog tas pasakas yra girdėjęs arba bent skaitęs kiekvienas save gerbiantis burtininkas. Atsivertęs nedidukę knygutę, ant kurio viršelio šypsojosi ir mirkčiojo storulio Bidlio portretas, ketvirtakursis įsigilino. Pasakos buvo gan vaikiškos, bet su ryškiu moralu ir visai įdomios. Keletas vietų vaikiną netgi pralinksmino. Dar geriau įsipatoginęs fotelyje Fasas taip įsigilino, jog net nepastebėjo, jog krėslas juokingai ryškiai žalios, o ne mėlynos, jo mėgstamos spalvos.
-
Fasas atėjo į biblioteką apie 10 valandą ryto. Atidavęs bibliotekininkei knygą ,,Hogvartso istorija", Fasas vėl prisėdo skaityti. Tikėjosi, jog greitai ateis ir Keitė, ir paaiškins jam, kaip elgtis su tais kvailais magiškais rupūžiais. Ir šiaip, buvo smagu bendrauti. Bet Fasui trūko daugiau ,,chebros", daugiau veiksmo. ,,Negi aš čia ir nudvėsiu, šitame ramiame bibliotekos kampe?" piktai mintyse nusijuokė Fasas. Ir tada prisiminė, jog atėjo ieškoti burtų, kurie padės sutaisyti ir atgaivinti Kvidičo aikštę.
-
Grace įslinko į biblioteką. Buvo ankstyvas rytas, ir ji nesitikėjo ko nors rasti bibliotekoje. Grifiukei taip ir knietėjo tekinom bėgti į namelį, bet jai buvo baugu ten grįžti. Mergaitė nusprendė pasiknaisioti tarp literatūros ir paieškoti informacijos.Grace nuėjo prie savo mėgstiausios lentynos.
Jau ketino ramiai pradėti paieškas, kai staiga pamatė ant sėdmaišio įsidrėbusį Fasą.
-Labas,- nusišypsojo Grifiukė.
-
Koks yra kvailiausias dalykas, kurį galima daryti dešimtą ryto? Drožti į kažkokį keistą namuką. Keitė kaip tai ir ketino daryti, tiksliau- būtų ketinusi, jei aplink tą namuką nesišlaistytų beprotė, o pats namukas nebūtų užkeiktas.
Taigi- koks yra šiek tiek mažiau kvailas, bet beveik kvailiausias dalykas, kurį galima daryti dešimtą ryto?
Ogi drožti į biblioteką.
Kaip jau minėjau, Keitė dažnai darydavo kvailus dalykus. Taigi, ji ėjo į biblioteką.
Priėjusi savo mėgstamą lentyną ji išvydo Fasą su grace.
-Sveiki,-pasisveikino ji.
-
Prie senos kerėjimo knygos Fasas jau buvo bebaigiąs užmigti. Ir knoptelėjo, kai netikėtai atėjusi su juo pasisveikino Grace, o jam nespėjus nė išsižioti - atėjo Keitė.
- Labas, Grace, labas, Keite,- nusišypsojo Fasas abiems merginoms. - kaip sekas?
Ir slapčia nusižiovavo. Kai Keitė ir Grace atsakys į klausimą, jis Keitės išklausinės apie suknistų varlių priežiūrą.
-
-A? Gerai...-Keitei, skirtingai nei Fasui, nepavyko užgniaužti žiovulio. Ji dar su malonumu būtų prigulusi nusnausti.-O tau?
Žvelgiant į lentynas Keitei staiga sukilo prisiminimai apie savo žiobarišką biblioteką, tiksliau- kaip jos su Heile ją siaubdavo.
Matyt,-pamanė Keitė,-kai nori miego prisiminimai kyla greičiau.
-
Labas, Grace, labas, Keite,- nusišypsojo Fasas abiems merginoms. - kaip sekas?
Grace klestelėjo į sėdmaišį šalia Faso.
-Šūdinai.Visai nieko nespėju, o naktimis nemiegu, nes į galvą vis lenda tas prakeiktas namelis,-piktai paaiškino mergina.
Šiuo metu jai iš ties nekaip sekėsi - visas jos mintis dar vis valdė namelis. Vakarais negalėjo susikaupti namų darbams, naktimia tik vartydavosi lovoje arba sapnuodavo košmarus, o per pamokais beveik miegodovo.
-A? Gerai...- tarė Keitė ir nusižiovavo. Jai, regis taip pat būtų ne prošal nusnūsti...
-
Fasas Oldefortas nusivaipė.
- Ko taip aptinusios, apsnūdusios? Aš jau šeštą nubudau ir žiovauju tik dėl siaubingos knygos,- parodė jis knygą ,,Nauji burtažodžiai".- 1897 metų leidimas. Bet yra pravarčių burtų, tik nežinia, ar veikia. O šiaip, sekasi puikiai.
Tada susimąstė apie draugų namelį. Keitė buvo užsiminusi, kad namelis ją traukia, Grace - irgi. Tačiau jo netraukė visiškai. Jis tik norėjo išsiaiškinti, ką namukas slepia. Staiga šį tą prisiminė
- Keite,...- susigėdęs kreipėsi vaikinas.- Gali paaiškint, kur laikyt tą rupkę?
-
Keitė išsišiepė prisiminusi, kaip septynmetis Natanuelis vis užrikdavo ant visų namų: "KVAILA RŪPŪŽE, KUR SLEPIESI?". Mergina prisėdo į gretimą krėslą.
-Paprastai. Rūpūžės, ypač magiškos- daug protingesni padarai, nei atrodo. pavyzdžiui, tavo rūpūžius žino, kur tu paprastai būni ir kur jam reikia būti tavo nuomone. Atsimena tavo veidą ir balsą ir panašiai. Pats susiranda maisto ir panašiai, tik sakau- terariumas ne vieta magiškai rūpūžei. Be to, jei rūpūžius ne terariume, neatsiras ir norinčių tave panervinti atidarant terariumą, nemanai?-Keitė nusišypsojo Fasui.-Ir kaip, po galais, sugebėjai atsikelti šeštą? Šiandien šeštadienis, aš vos devintą atsikėliau.
-
Fasa viską suprato, ką keitė norėjo pasakyti.
- O tai jeigu rupūžas bus ne terariume, jis neturės noro sprukt? O nubudau... nežinau miegamajam buvo gan šalta, o aš šalčio negaliu pakęst. Nuvariau į bendrą grifų kambarį, sušilau prie židinio ir išsibudinau. Užbaigiau ,,Hogvartso istoriją" skaityt. Daugiau beveik nieko ir neradau apie namelį, jeigu ką. O kaip jūsų rytas?
-
-Ai, rytas kaip rytas. Vos atsikėliau į pusryčius...-Keitės žodžius nutraukė tuksenimas į bibliotekos langą.-Rube! Seniai laikas...čia mano pelėda,-paskubomis paaiškino Fasui ir Grace.-Na, beveik mano, pastaruoju metu skraidinėja tarp manęs ir namų, bet tėvai sako, kad nusipirks savo pelėdą...
Keitė atplėšė laišką, bet jis buvo ne nuo tėvų.
Miela Keite,
manau, Rubė supainiojo adresą. Perduosiu laišką tavo tėvams, kai tik juos pamatysiu.
Klausyk, žinau, kad sutarėm-jokių paslapčių. Bet tiesiog nėra kada visko pasakoti. Pasiklausinėk Pilkąją moterį.
Pastaruoju metu į Hogvartsą turėtų atvykti tokia Dorotą Grand. Venk jos. Ir pasakyk Helenai Varnanagei- tai ji, tik nežinau, ar ji tai jau žino. Arba jos draugužė Lurida Revendž. Helena supras.
Atleisk, kad viskas taip neaiškiai.
Heilė.
-Neaiškiai?-sumurmėjo Keitė, paskubomis perskaičiusi laišką ir jau beveik spėjusi pamiršti Fasą su Grace.-Ji mane laiko visiškoje nežinioje!
-
Fasas nekantriai pabarbeno pirštais į krėslo ranktūrį.
-Neaiškiai?-keistai sumurmėjo Keitė, paskubomis perskaičiusi laišką.-Ji mane laiko visiškoje nežinioje!
- Kas laiko?- paklausė Fasas stodamasis ir apeidamas Keitę iš nugaros. Nemąstydamas pasilenkė ir per petį pažvelgė į laišką. Susigriebęs paklausė darsyk.- kas čia?
Ashtunta raidutka ira:
E
-
-Laiškas nuo Heilės, tos Eruditės, kuri kaip visada viską žino, tačiau šįkart, panašu, neketina pasidalinti informacija su manimi,- piktai sumurmėjo Keitė.-Na, tikėkimės, nors ta kita nustos šnekėti mįslėmis, ir pagaliau paaiškins, kas čia vyksta
Po galais, jaučiuosi kaip Persis Džeksonas, kurį staiga užpuola keistu paukščiu pavirtusi mokytoja, kitas mokytojas pasako, kad jei ji neatstos nuo Persio, išspardys jai subinę, nors sėdi vėžimėlyje, o tada duoda Persiui tušinuką sakydamas "tai galingas ginklas. Naudok jį garbingai".
-
Prunkštelėjęs iš keisto savęs palyginimo su žiobariškuoju Persiu Džeksonu, Fasas pasakė:
- O ką tu Heilei papasakojai apie tuos įvykius? Ir ką ji parašė?
Pamąstęs dar Oldefortas pridūrė:
- Kokia tavo pačios nuomonė? Ant ko labiausiai krenta įtarimas?
-
-Aaa...mmm...nieko,- numykė Keitė.-Aš jai nerašiau. Dėl namelio parašiau tik tėvams, bet pačio namelio neminėjau...Kita vertus, reiktų jai parašyti, ji tikrai susivoktų greičiau už mus. O aš pati... nežinau. Sakau, aš- ne Hermiona Vizli ir ne Patrikas Džeinas. Labiausia įtariu Dorotą, bet kita vertus, ji jau galėjo mus nužudyti. Bet neatmesčiau ir teorijos, kad ji galėjo taip mus apmauti, norėdama, kad manytume esantys saugūs.
Keitė pažvelgė į Fasą. Pritarti arba nepritarti- lengviausia tokių spėlionių dalis. Šįkart ji atitenka jam.
-
Gace knapsojo sėdmaišyje net nesiklausydama Keitės ir Faso. Grifiukės akys pačios merkėsi, ir ji jau ėmė galvoti grįžtį į miegamajį. Mergaitė jau beveik miegojo, tačiau išgirdo Keitę minint Dorotą:
- Labiausia įtariu Dorotą, bet kita vertus, ji jau galėjo mus nužudyti. Bet neatmesčiau ir teorijos, kad ji galėjo taip mus apmauti, norėdama, kad manytume esantys saugūs.
-Kodėl mes viską priakiriam Dorotai?-staiga tarė Grace,-Juk jau senokai ją matamėme. Manau, kad ten yra daugiau vaiduoklių, ne tik Helena. Ir jie viską daro.
-
-A? Ten buvo Helena, tikrai. Aš patikrinau. Bet ji sako, kad mane šaukė ne ji. Kad ir kaip būtų gaila, ji nesiteikė man paaiškinti plačiau,- Keitė piktai krimstelėjo lūpą. Visas šitas reikalas jai buvo įgrisęs iki gyvo kaulo.
-
-A? Ten buvo Helena, tikrai. Aš patikrinau. Bet ji sako, kad mane šaukė ne ji. Kad ir kaip būtų gaila, ji nesiteikė man paaiškinti plačiau,- Keitė piktai krimstelėjo lūpą.
Grace susimąstė. Niekas nebuvo aišku.
-Manau reikėtų nueiti į namelį ir paieškoti Ko nors visiems kartu,-pasiūlė Grace.
Nors mintis eiti į namelį jos neviliojo, ji nujautė, kad tai jiems padės viską išsiaiškinti
-
Keitė dar labiau prikando lūpą. Na taip,-pamanė ji.
-Na taip,-pasakė ji ir garsiai.-Nors neslėpsiu, kad paprastai iš to namelio su daugiau klausimų nei atsakymų.
Staiga ji šoktelėjo vietoje.
-Fasai! Grace! Kas, jei tam namelyje kažkas bus išraižęs savo vardą? Juk tikrai ne visi žino apie tą prakeiksmą!
-
Na taip,-tarė Keirė,-Nors neslėpsiu, kad paprastai iš to namelio su daugiau klausimų nei atsakymų.
Grace linktelėjo
-Tačiau mums reikia ten nueiti. Galbūt ką nors sužinosime.
-Fasai! Grace! Kas, jei tam namelyje kažkas bus išraižęs savo vardą? Juk tikrai ne visi žino apie tą prakeiksmą!
Grace susimąstė.
-Bet mes niekaip negalime jų perspeti. Taigi negalime atsistoti koridoriuje ir visiems apie tai pasakoti. Arodysime kaip nesivapročiai. Galbūt reikėtų kaip nors užkerėti namelį, kad matytume tik mes...
Staiga jai į galvą atėjo klausimas
-Pala! Kažin ar mokytojai žino ką nors apie namelį?..
-
Keitė nusivylusi susmuko fotelyje. Negalimas daiktas, kad niekas iš mokytojų nežinotų apie namelį. O jeigu žinojo, jau galėjo padėti.
-Kažkas turėjo žinoti,-sumurmėjo ji.-Namukas matomas ne mums vieniems.
-
Fasas sėdėjo fotelyje ir įdėmiai klausėsi abiejų merginų. Jis visąlaik kalba ir daro išvadas, nors jo kalba - tik drąsios (grifiukų pagrindinė savybė), bet kartais gal net kvailos idėjos. Varniukė galėjo sumąstyti kažką įdomesnio, o Grace apskritai nedaug tebuvo pasireiškusi šioje Namelio Mįslėje.
- Keite, ką tu turėjai omeny, sakydama, jog ,,kažkas ten bus išraižęs savo vardą"? Juk ten vardų šimtai, jeigu net ne tūkstančiai. O dėl mokytojų... aš nemanau, jog yra bent vienas, kuris kreiptų dėmesį į kažkokį seną, nutriušusį namuką, kištų galvą į pavojus arba išvis - sužinojęs, jog du ketvirtakursiai ir viena pirmakursėlė bando atrezginėti pavojingo senovinio užkeikimo paslaptį, kaip galvojat, ar beleistų mums ką nors daryti? Ir galų gale, jeigu net pasižadėtume nedaryti nieko panašaus, vis vien jau būtume stebimi. Nebent absoliučiai pasitikite kuriuo nors mokytoju... tada jau galėtume tartis ir bandyti.
-
Fasas nejaukiai įsmeigė žvilgsnį į grindis. Tada vis dėl to apsidairė, ar kas nesiklauso ir pradėjo dėstyti.
- Tąvakar, kai bailiai pasprukau į Hogvartsą... direktorės neradau ir jai nepranešiau.- sekundėlę patylėjęs, Fasas tęsė.- Jeigu gerai pamenat tą įvykį, Dorotai išėjus, pasiėmiau savo burtų lazdelę iš po fotelio ir visi pažiūrėjom pro langą - ji ėjo link Uždraustojo miško. Suprantat?- nutilo Fasas. Žvilgtelėjęs, ar neateina koks mokytojas ar bibliotekininkė, tęsė,- Vakarop nuėjau į Uždraustąjį mišką. Dorota gėrė su Magijos Ministre. Prieš pat komendanto valandą išėjau iš ten, pastebėjau link tų bjaurių senmergių einant Hogvartso ūkvedį Bleką. Jis neatrodė priešiškai nusiteikęs, veide netgi žibėjo žinojimas ir noras ten eit. Po kiek laiko, būdamas pačiam miško pakrašty, išgirdau visų trijų juoką. Nežinau...
-
((Keite, žinom minimum 4 eilutės turi būt, kitaip moderatoriai kabinėjasi))
Pamatęs, kaip išsigando Keitė, Fasas paslapčiom lyg ir pasigailėjo, kad išsidavė ėjęs į Uždraustąjį mišką, apskritai - jis juk sulaužė vieną svarbiausių mokyklos taisyklių, nors jam pavyko išlikti sveikam gyvam. Tada tvirtu balsu atsakė:
- Taip, gėrė, pats mačiau. O magijos ministrė greičiausiai net nebuvo Hogvartse, tik atlėkė į Uždraustą mišką. Bet žinai,- staiga Faso plaukai stojo piestu.- Jeigu net magijos ministrė tokia pašlemėkė... tai kuo, gi, po galais, mes dar galim pasitikėt? Negi vieni eisim prieš auroprų gaudomą nusikaltėlę, magijos ministrę ir vieną svarbiausių Hogvartyse asmenų?
-
((3, ne 4. Be to, jei personažas per pokalbį pasako "taip", tai ko dar ten prirašyt?))
Atsidususi Keitė pamėgino suvirškinti gautą informaciją. Tada pabandė prabilti lėtai, bet, visai kaip tada per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką ar šiaip kai ypatingai susijaudindavo, žodžiai pasipylė kaip žirniai:
-Dorota yra aurorų gaudoma nusikaltėlė?-Keitės antakiai pakilo.-Nežinau, ką darysim, tikrai nežinau,-mergina susiėmė už galvos.-Gyvenime nebuvau įklimpus į tokią marmalynę...
-
Fasas sunerimęs žvilgtelėjo į Grace, tada į Keitę, ir pasakė:
- Man vis vaidenasi, kad kažkuriame laikraštyje skaičiau, jog ji gaudoma. Gal perlenkiau lazdą, nesinervinkim taip. Gal net ne taip perskaičiau,- bijodamas merginų panikos, ,,padrąsinamai" šyptelėjo.- Be panikos. Viskas bus gerai. O jeigu kas, nevėlu ir mest šitą briedą. Bet jeigu pradėjom...
Tada nutilo ir leido išsiliet Keitei. Nežinia, ką pasakys varnanagė. Nors ne, viskas aišku. Jeigu ją kepurė paskyrė į Varno nagą, reiškia ji protinga. O protingi mokiniai į tokias nesąmones nesiveltų, priešingai, nei Fasas, kurio krauju tekėjo adrenalinas. O adrenalino stygius Fasui ėdė nervus ir sveikatą.
-
-Žmonės,mes tik kalbam bet nieko nedarom!-įpykusi šuktelėjo Grace
Ją jau rimtai ėdi šis reikalas.
-Einam išspardom Black ir tai Grand užpakalius, dar kartą apžiūrim namelį ir baigiam viską,-Grifiukė iš pykčio mosikavo rankomis.
Grace tiesiog trūko veiksmo, baimės ir adrenalino. Grifiukė nužvelgė Keitę ir Fasą laukdama nuomonių.
-
"Ką pradėjai, tą ir baiki"- sakydavo mama. Tai buvo vienas mėgstamiausių jos posakių. Mama buvo protinga, ji mėgo išmintingus posakius. To posakio ji klausė, visada pabaigdavo, ką pradėjusi.
Keitė irgi visada pabaigdavo, ką pradėjusi. Tik ją (skirtingai nuo mamos) varė užsispyrimas ir nenoras pasiduoti.
"Mažiau kalbų, daugiau darbų" mama irgi mėgo. Tačiau dėl šio posakio Keitė nesutiko su mama.
-O ką gi mes galėtume padaryti?-paklausė Keitė.-Bet mesti šito negalima,-pareiškė ji Fasui.-Kad ir kaip galvą skaudėtų.
Visi trumpam nutilo. Galop Keitė vėl prabilo:
-Nueisiu prie namelio. Būsiu atsargi, nesijaudinkit.
-
-Nueisiu prie namelio. Būsiu atsargi, nesijaudinkit.,-tarė Keitė
-Ne. Einam visi. Mums reikia dirbti kartu,-paprieštaravo Grace.
Grifiukė nujautė, kad namelyje jie kažką ras.
-Be to, nujaučiu, kad ten mūsų lauks netikėtumas,-pridūrė ji.
-
Fasas susiraukęs kategorišku balsu atitarė:
- Grace, nors ir norim veiksmo, bet jeigu neturėsim plano, iš visko išeis šnipštas, ir priedo - mūsų priešai turės užuominą, ką reikia nukalti, kad netrukdytų.
-O ką gi mes galėtume padaryti?-paklausė Grace.-Bet mesti šito negalima,-pareiškė ji Fasui.-Kad ir kaip galvą skaudėtų.
Visi trumpam nutilo. Galop Keitė vėl prabilo:
-Nueisiu prie namelio. Būsiu atsargi, nesijaudinkit.
- Palauk, Keite...- tarė Fasas.- Aš stebėsiu viską pro Hogvartso vartus, atsisėdęs ant to seno medinio suolo. Jeigu kas, pasiųsk raudonas kibirkštis burtažodžiu ,,Periculum".
Ir Fasas, atsistojęs ir atsitraukęs nuo lentynos, pademonstravo jų veikimą.
Varno nagas gauna du:
R
-
Leila perbraukė pirštais per knygų nugarėles. Ištraukdama tai vieną, tai kitą knygą, ji pamažu ėjo priekin, kartą ištraukusi tokią sunkią knygą, kad sulinko vos ne per pusę, o poto šiaip netaip ją padėjo į vietą, ji ėjo į priekį žiūrėdama bent jau ne į tokias storas ir paskaitinėdama knygas. Vaje, kiek knygų. Šita atrodo tokia didelė ir sunki... o šita atrodo sena, kaip pasaulis. Šita tikriausiai nauja, juk tokia žvilganti... O! Hogvartso istorija! ilgai mąsčiusi mergaitė griebė knygą, kiek sustenėjusi dėl svorio, nusinešė.
-
Luelė skubėjo tarp lentynų. Ji norėjo susirasti knygą apie telekinezę. Jai reikėjo paskaityti, kam, kur, kaip ir kada ji pasireiškia. Luelė eidama spoksojo sau į kojas ir net nepastebėjo, kaip įėjo į knygų apie Hogvartsą skyrių. Staiga ji atsitrenkė į kažkokią mokinę. Pažiūrėjusi aukštyn išvydo smulkią mergaitę, priklausančią grfų gūžtai. Ji nešėsi sunkią ir storą Hogvartso istoriją.
- atsiprašau,-sumurmėjo Luelė ir pridūrė- šitos geriau neskaityk, nepaprastai nuobodi.
Luelė pražingsniavo pro pirmakursę ir skyriaus gale atsisukusi jai nusišypsojo. Paskui dingo kitame skyriuje.
-
ji nusišypsojo mergaitei.
-Aš šitos ir ieškojau,-ji atsakė ir dar labaiau šyptelėjo mokinei. Jai dingus ji dar labiau nusišypsojo. Jos širdis tankiai plakė krūtinėje. Gal susirasių draugų? ji pagalvojo. Ji tyliai nuėjo link kažkokios vietos, ieškodama patogios pozicijos knygos skaitymui. Galų gale, ją nešti buvo sunkoka. Leila dar pasižvalgė, galvodama, ar dar suras kokių įdomių knygų, bet kol kas ją labiau domino Hogvartso istoriją.
Pamačiusi jaukią vietelę, ji tyliai nuslinko tenai.
Grįžusi ji surado tą mergaitę. Ji atsistojo jai už nugaros, ir nejaukiai apsidairė.
-
Leila dar kartą apsidairė. Regis, toji mergaitė jos nepastebėjo. Leila pasiėmė bet kokią knygą, ją pasklaidė, net nepastebėdama iliustracijų ir pastraipų, nes per tą laiką stebėjo ją. Leila pakeitė knygą, keitė ir vėl ir vėl... Būtų keitusi dar, bet ji tokia žemutė, kad nelabai ką ir pasiekė. Ji pasilenkusi pasiėmė dar vieną knygą. Apie slibinus. Puiku... Mano svajonių knyga... sarkastiškai pagalvojo pirmakursė. Padėjusi knygą atgal, išsitraukė lazdelę ir ėmė ją apžiūrinėti.
-Lumos,-sušibždėjo Leila. Jos nuostabai, lazdelės galas užsižiebė. Ji šyptelėjo.-Nox,-ji vėl sušnibždėjo, o lazdelės galas nustojo šviesti. Įsikišusi lazdelę į kišenę ir pagaliau įsidrąsinusi, ji bakstelėjo mergaitei į petį.
-
Luele biasiai susimąsčiusi spoksojo tiesiai priešais save ir visiškai nematė bei nejautė aplinkos. Staiga ji pajuto bakstelėjimą į petį ir staigiai atsisuko. Ji truputėli atsileido, pamačiusi tą mergaitę į kurią atsitrenkė. Luelė nusišypsojo ir tarė:
- labas. Kuo tu vardu? ko nors iš manęs norėjai?- Luelei toji mažiukė pasirodė baikšti. Nors pati Luelė buvo nedidukė, tačiau ta grifiukė buvo mažesnė už ją visa galva. Luelė vėl nusišypsojo ir nutarė prisistatyti:
- Aš Luelė. O tu?- Paklausė ji dar kartą.
-
-Aš? Aš... Aš Leila,-atrodė, kad ji tuoj pamirš savo vardą. Kiek nejaukiai pasitrindama sau petį, ji tęsė.-Aš tik norėjau pasakyti, kad Hogvartso istorija visai įdomi. Bent jau viena legenda tai tikrai,-ji tyliai sumurmėjo, išplėtusi akis ir žvelgdama aukštyn. Jos žandai degte degė, o Leila tiesiog troško, kad jie neraustų. Jos rankos labai prakaitavo - mergaitė tiesiog tragiška pažintyse. Ji trynė rankas vieną į kitą, kol galų gale sugalvojo paimti bet kokią knygą. Ištraukė pirmą papuolusią knygą ir ją paėmė abiem rankom, paskaitė pavadinimą, ir išraudusi dar labiau padėjo atgal. Tiksliau - šiaip ne taip įkišo, nes jos rankos drebėjo kaip pasiutusios.
-
Mergaičiukė mikčiodama prisistatė ir sumurmėjo, kad norėjo paprieštarauti Luelės nusistatymui prieš Hogvartso istoriją ir kad viena legenda jai pasirodė nepaprastai įdomi. Leila tirštai užraudonijo, atrodė, kad ji neturi kur dėti rankų, tad išsitraukė bet kokią knygą, bet paskui skubiai įdėjo ją atgal. Luelė sukikeno iš tokio jos neramumo ir tarė:
- Na, nesijaudink taip. Juk nesuvalgysiu tavęs. Beje, kokia gi ta legenda, kuri tave taip sudomino šioje nuobodžioje knygoje? Eime, prisėsime kur nors ir tu man papasakosi. Luelei mergaičiukė pasirodė labai juokinga, tačiau žūtbūt trokštanti susirasti draugų, tad ji nutarė būti jos drauge. Abi jos pirmakursės, Luelė šiek tiek labiau patyrusi, tad jos puikiai tiko viena kitai.
-
-Legenda apie Paslapčių kambarį,- Leila kiek garsiau pasakė, bet vis dar tyliai. Rodės, telefonas ir lazdelė svėrė kokius 20 kilogramų. Leila susikišo rankas į kišenes,vienoje iš jmaigyti neveikiančios ,,Nokia3310" mygtukus. Kita ranka pasitrynusi degantį skruostą, mergaitė nervingai sukikeno ir nuleido akis.
Kaip norėčiau, kad čia dabar būtų Trintukas... Leila stovėjo nejaukioje tyloje, svajodama apie savo katiną. Ji tikrai norėjo, kad tas mažas juodas pūkų kamuoliuką dabar būtų čia.
-
- Na, tai eime. Prisėsime ant kokių nors fotelių ir viską ramiai aptarsime. Ir nustok taip jaudintis, juk ne pabaisa aš,-Luelė vėl nusijuokė ir pasuko į skaitymo kampelį. Atsigrežusi pasižiūrėjo į Leilą. Ši visdar stovėjo sutrikusi ir spoksodama jai pavymui.
- Eikš gi!- pašaukė ją dar kartą ir nusisukusi nužingsniavo tarpu tarp lentynų.
Susiradusi minkštą ir jaukų fotelį ėmė laukti mažiukės pirmakursės.Toji Leila pasirodė jai labai miela ir Luelė dar kartą pagalvojo, kad būtų puiku būti jos drauge.
-
Leila, vis dar rankose spausdama Hogvartso istoriją nusekė paskui Luelę. Leila vis dar buvo išraudusi, bet rankos jau nebe taip drebėjo, ir ji pati kiek atsipalaidavo. Viena ranka pašiaušusi plaukus, ji klestelėjo ant kito fotelio ir atsivertė knygą. Jos mintys nukrypo kažkur kitur, ir ji net nepastebėjo, kad knygą ji laiko atvirkščiai.
-Žinai kas įkūrė mokyklą?-Leila nedrąsiai paklausė varnanagės. Grifiukei kažkaip atrodė, kad taip derėtų pradėti pasakojimą. Ji kiek sutriko, ji retai kada pasakoja legendas. Paprastai jai jas pasakoja. Leila pažvelgė į Luelę ir nedrąsiai šyptelėjo. Leila ėmė jaustis kiek drąsiau, bet vis tiek įsikišo ranką į kišenę ir vėl ėmė maigyti mygtukus.
-
Pirmoji magijos istorijos pamoka buvo apie Hogvartsą, tad mokytojas namų darbams uždavė susirasti knygą apie Hogvartso įkūrimą ir perskaityti ją iki kitos pamokos. Kathleen buvo stropi mokinė, todėl į biblioteką nuėjo iš karto pasibaigus pamokai. Nuėjus į biblioteką ji iš karto žengė prie lentynos su knygomis apie Hogvartso istoriją. Ji pavartė knygą ir ji netyčia išsprūdo jai iš rankų ir krito ant šaltų ir nešvarių Hogvartso grindų. Kathleen atsitūpė ir su nusivylimu veide pakėlė knygą. Atsistojusi ją papurtė ir nieko nelaukus spruko iš bibliotekos, kad suspėtų į sekančią pamoką.
-
Kasiopėja vaikščiojo tarp lentynų, rinkdamasi knygas savo VML egzaminams. Rankose ji nešėsi knygą apie transfiguraciją.
Taip bevaikščiodama grifė įžengė į skyrių, kur buvo laikomos knygos apie Hogvartsą. Kasiopėja šyptelėjo ir įkvėpė. Čia dvelkė senu popieriumi ir dulkėmis.
Penktakursė ištraukė knygą ,,Hogvartso istorija", ketindama ją dar kartą perskaityti. Prisiminė, kas ją taip domino šitoje knygoje pirmame kurse. O gi legenda apie paslapčių kambarį. Aišku, ne vien tik legenda ją domino. Mat Kesė visada žavėjosi Hogvartso dangaus skliautu ir visą laiką galvodavo: O kaip gi čia yra, kad dangus matosi? Ir Hogvartso istorijoje ji atsakymą rado
Kasiopėja nužingsniavo eile, su dviem knygom užantyje ir lydima Grifo ir Trintuko.
-
Semas priėjo lentyną su knygomis apie Hogvartsą. Jam prireikė Hogvartso istorijos. Bet ši knyga jau buvo paimta. Greitai apsidairė ir pamatė Kasiopėją einančia tolyn nuo šios lentynos. Tikriausiai ji ir paėmė pamanė Semas. Išsitraukė lazdelę ir ištarė burtažodį Accio Hogvartso istorija. Knyga tiesiog išskrido iš Kasiopėjos rankų. Ta vargšelė nesuprato kas nutiko. Staigiai apsisuko ir pamatė Semą su jos knyga.
-Semai... Galėtum rasti ir kitą būdą pasisveikinti,- linksmai tarė ji.- Atiduok knygą.
-Atleisk. Labas,- tarė Semas paduodamas Kesei knyga.
-Labas,- kikendama atsakė ši...
((Sor:Semai, kalbėti ir kurti veiksmus už kitą žmogų negalima.))
-
Kasiopėja ėjo toliau, kalbėdama su liūtu ir katinu.
Ji buvo stipriai prie krūtinės prispaudusi knygas. Penktakursė apžiūrinėjo kerėjimo knygą, kai iš niekur nieko, Hogvartso istorija, žiebusi Kasiopėjai smakran kažin kur nulėkė.
Keiksnodamasi Kėsė pasitrynė smakrą ir atsisuko į tą pusę, į kurią nuskriejo jos laikyta knyga. Ten stovėjo Semas, pagavęs knygą.
-Semai, galėtum rasti ir kitą būdą pasisveikinti, -Kasiopėja nužingsniavo link jo.-Atiduok knygą.
Šis ėmė atsiprašinėti ir po kiek laiko, gražinęs knygą, ištarė ,,labas". Kasiopėja vėl prispauė knygą šalia kitos apie transfiguraciją.
-Labas,-kikendama užsikišo garbanėlę už ausies ji.
-
(Atsiprašau)
-Kuo tave sudomino ši knyga? Turiu omenyje jos turinį, nenoriu tavęs įžeisti ar panašiai.- kalbėjo nesąmones Semas. Taip nervinosi prieš savo simpatiją. Jam nespėjus pasakyti dar vienos nesąmonės, jam prie kojų priėjo Trintukas, Kesės katinas. Jis buvo toks mielas, kad jis jį paėmė ant rankų ir pradėjo jį glostyti visai užmiršęs Kesę... Katinas taip raminamai murkė, kad Semas vos neužmugo. Tiksliau sakant katinas užmigo ir nebemurkė taip pažadindamas Semą iš jo paties svajų pasaulio. Semas atsikvošėjęs netyčia atsitrenkė į lentyną, nuo jos nukrito kelios storos knygos ir pataikė jam tiesiai į galvą. Viskas ką jis atsimena buvo tai, kaip jis krenta ant žemės ir paleidžia katiną. Semas turi talentą prisišaukti nelaimes...
-
Kasiopėja šyptelėjo.
-Tiesiog įdomi legenda apie Paslapčių kambarį,-ji pirštais perbraukė per knygos viršelį.-Ir skyrius, apie dangaus skliautą.
Trintukas, prisigretinęs prie Semo ėmė garsiai murkti. Grifas pasiėmė juodąjį katinėlį ant rankų ir ėmė jį glostyti.
-Regis, jam patikai, -Kasiopėja skambiai nusijuokė tramdydama keistą virpuliuką krūtinėje, kurį jusdavo tik prie Semo.
Penktakursė pasilenkusi pakasė liūto paausius ir pažiūrėjo aukštyn į Semą. Tas buvo gal visa galva už ją aukštesnis. Ir panašu, kad snūduriuojantis, mat atsitrenkęs į lentyną, gavo iš knygos galvon. Numestas Trintukas, kuris jau buvo beužmigąs, pasišiaušęs nurūko savais keliais.
Kesė išsigandusi pritūpė prie Semo.
-Semai! -bandė papurtyti Semą už pečių Kasiopėja, bet tai buvo ne jos jėgoms.
-
Išgirdęs kaip šaukia jo vardą Semas pabudo. Jis tingiai atsikėlė nuo žemės, nusivalė savo uniformą.
- Atsiprašau, kad taip nutiko, aš tikras kerėpla. Mano šeimoje mane vadina Žiobaru, mat tie dideli kerėplos. Man kartais mama pataria nežaisti kvidičo, dar galiu galvą pamesti...- pajuokavo Semas. Gaila kad jis už Kesę visa galva aukštesnis. Būtų žemesnis, be vargo galetų pažiūrėti į jos nuostabias akis.
Pakėles nuo žemės knygas, pažiūrėjo į pavadinimus - pirmoji buvo "Hogvartso įkūrimo istorija ir priežąstys", o antroji buvo " Hogvartso įkūrėjų istorijos ir legendos".
-Gal vis dėl to paimsiu jas... Dėl saugumo...- linksmai ištarė.
Pasklaidęs puslapius tarė:
-Šiaip lengvas skaitalas. Tik 500 puslapių. O žiūrėk čia ir burtažodžių yra... Gal norėsi kada išbandyti?- paklausė Semas Kesės.
-
Kasiopėja, susiėmusi už širdies, atsisėdusi ant grindų atsirėmė nugara į lentyną.
-Kitą kartą negąsdink taip,-atsidūsėjo ji. Sunkiai atsistojusi ji pasirėmė ranka į lentyną.-Kitą kartą gali ir infarktą įvaryti.
Grifė giliai įkvėpė bandydama atgauti kvapą. Semui pradėjus šnekėti kažką apie burtus ir lengvus skaitalus ji pakėlė galvą.
-Gal ten kerai kaip pasidaryti dangaus skliautą,-pagaliau atgavusi kvapą Kasiopėja pasakė.-Norėčiau tokio savo kambaryje.
-
- Gal norėtum kada nueiti į Kiauliasodį išgerti moliūgų sulčių? - pasitelkęs visą drąsą paklausė Kesės. - Veliau išbandytume tuos kerus. Gal netgi rastume dangaus skliauto kerus. Ką manai?- jai nespėjus atsakyti jis ją pertraukė.-Šiandien labai gražiai atrodai...- vos ne raudonumo kaip burokas tarė Semas. Juk ji buvo apsirengusi Grifiukų uniformą ir atrodė kaop visada, (Semui kaip visada - nuoatabiai) ir plaukai krito ant pečių lygiai taip pat kaip vakar. Laukdamas kol ji atsakys į jo ankstesnį klausimą jis pradėjo šifruoti visas knygas iš eilės, kad tik Kesė nepastebėtų jo tokio raudono... Jam buvo baisiai gėda...
-
Kasiopėja skaisčiai išraudo išgirdusi jo klausimą.
-Žinoma,-ji tyliai pratarė, nors viduje spirgėjo iš džiaugsmo. Surimtėjusi ji nusišypsojo Semui. -Taip. Aš mielai nueičiau į Kiauliasodį su tavimi,-atsikrenščiusi ji garsiau pasakė.
Kasiopėja šyptelėjo išgirdusi komplimentą. Nors ji buvo su įprasta Hogvartso uniforma, nors ji atrodė visiškai taip pat kaip ir įprastą dieną, jai, kaip ir kiekvienai normaliai merginai, šis komplentas patiko.
-Ačiū,-ji susidrovėjusi pasakė ir griebė pirmą pasitaikiusią knygą.
Ji atsivertė bet kokį puslapį ir laikydama knygą aukštyn kojomis, apsimetė skaitanti.
-
Semas padėjo knygą į šalį išgirdęs Kesės atsakymą. Ji sutiko. Nejaugi ji - Kasiopėja Evers sutiko nueiti su juo I Kiauliasodį. .. Semas pamanė kad nualps. Pamatė kaip ji reagavo į jo komplimentą ir pasijautė visiškas kvėša. Ji visa raudona iš gėdos. Ji tokia sutrikusi, kad net paėmė bet kokią knygą - knyga buvo "Hogvartso apylinkės", laikė ją aukštyn kojom ir skaitė pirmą atsiverstą puslapį. Jis pamanė, kad ji su juo nutarė nueiti į Kiauliasodį tik iš mandagumo. Bet vis geriau, nei būtų atsisakiusi...
Manau jau metas atsisveikinti. Kitaip pavėluosiu į kvidičo treniruotę. Bet geriau jau praleisčiau laiką su Kasiopėja Evers... gerai kad sustojo galvoti. Nes pasirodo jis ne mąstė, o garsiai kalbėjo. Nes kiti aplinkui sužiuro į jį. Jis tikras bėdų magnetas...
-
Kasiopėja atsisuko į sutrikusį Semą.
-Viskas gerai?-kiek susirūpinusi paklausė ji. Spengiant tylai, ji nusuko žvilgsnį atverstą knygą. Tik tada Lasiopėja suvokė, kad ją laiko aukštyn kojomis.
Išraudusi ji padėjo knygą į vietą ir apsimetė apžiūrinėjant kitą knygą: ,,Hogvartso įkūrėjai. Pirmasis tomas. Godrikas Grifas".
Taip jai bežiūrinėjant knygą, prašneko Semas. Jis sapaliojo kažką apie kvidičo treniruotes ir apie ją pačią, Kasiopėją, regis šventai įsitikinęs, jog jis galvoja. Bet beklausant, Kasiopėjos širdis aptirpo ir ji nusišypsojo.
-Labai miela iš tavo pusės,-grifė atsisuko į penktakursį or pasistiebusi švelniai, vos juntamai pakštelėjo jam į skruostą.
-
Semas visas išraudo.
-Tai kada norėtum susitikti?- pasitelkęs visą drąsą paklausė Kesės. Jis paprastai būna labai drąsus, ryžtingas, bet prie Kesės visas išskysta.-Turiu omenyje, kada turėsi laisvo laiko nueiti į Kiauliasodį?- Semas buvo labai sutrikęs. Jau manė kad ji pradės iš jo juoktis.
-Zinai, man jau laikas. Kvidičo treniruotė. Pasimatysim bendrąjam kambary,- pamojavęs Kesei nuėjo nuo lentynų su knygomis apie Hogvartsą. Ir išėjo iš bibliotekos.
Dieve, kokia ji graži, pamanė Semas. ..
-
-Susitarsim,-ji mirktelėjo Semui. Šiam, pasirodo buvo kvidičo treniruotė, taigi atsisveikinusi Kasiopėja toliau sukosi tarp knygų lentynų.
-Ką manai?-parodė kerėjimo knygą Grifui Kasiopėja.-Bus egzamine kas nors iš šių kerų?-Liūtas atsakančiai suurzgė.-Taip, ko gero tu teisus... Oi, čia pagrindai pirmakursiams...
Kasiopėja, kaip be galvos rankiojosi knygas. Jos į glėbį nepaėmusi pasakų knygelės, ji padėjo ją į vietą. Nagi, susiimk. Bernai dar ne viskas. pagalvojo Kasiopėja ir toliau rinkosi knygas.
Prasilenkusi su Švilpynės pirmakurse, ji ėmė ieškoti nuodų ir vaistų knygos. Radusi vieną, nuodų knygą, kuri ją sudomino, Kasiopėja padėjo anksčiau turėtas knygas ir pasiėmusi nuodų knygą išėjo ir bibliotekos.
-
Katenka žiovaudama taip, kad baigė išsinarinti žandikaulį nutipeno į biblioteką ir patraukė tiesiai prie lentynos su knygomis apie Hogvartsą. Ji absoliučiai nežinojo, kad dėl tokios pat priežasties keli mokiniai ėjo čia ieškoti informacijos. Klastuolė pasitrynė nosį, kai žengiant per storą kilimą pakilo dulkių sluoksnis ir nusičiaudėjo. Saulės spinduliai, krentantys pro langą demonstravo milijonus skraidančių dulkelių. Antrakursė vėl nusižiovavo Eiti į biblioteką septintą ryto - tikrai bloga mintis. Nagi, Jeka, po to ir į biblioteką užsuksi. Ai, rimtai, aš ir esu bibliotekoje. Na, tada galėsi prie ežero nueiti... jeigu tik išsiaiškinsi tai, ką nori išsiaiškinti! Tamsiaplaukė atsistojo prie lentynos su seniausiomis knygomis.
- Accio knygas apie keturis namelius! - tiesiai į ją ėmė skrieti trys knygos. Jas pagavusi Klastuolė padėjo ant stalo ir išgirdo, kaip kažkas lentynoje bilda. Lėtai priėjusi prie tos vietos išėmė kelias knygas ir gavo į galvą nuo vienos milžiniškos, kuri niekaip negalėjo ištrūkti iš kitų.
- Aiii, - burbtelėjo mergaitė ir pasiėmė ir tą knygą, nors nuo jos svorio nudribo ant žemės. - Gal geriau bus, jei perkelsiu magija ant stalo, - tamsiaplaukė mostelėjo lazdele ir nuskraidino knygą apie namelius prie kitų. Atsivertė iškart tą storąją ir nuo pirmo puslapio pradėjo skaityti.
Nameliai yra keturi. Būstinė, buveinė, draugų namelis ir gūžta prie testralių olos. Jų yra po vieną kiekvienam koledžui - Būstinė skirta Klastūnynui, draugų namelis - Švilpynei, buveinė - Varno Nagui ir gūžta - Grifų Gūžtai. Būstinėje turi būti grynakraujis ir gudrus, draugų namelyje turi būti su draugais, buveinėje turi būti protingas ir logiškas, o gūžtoje - drąsus. "Draugai" tik pavadinimas. Jie visi turi savo istoriją. Rovena Varnanagė, Tomas Ridlis, Keitė Moris ir Džeinė Meko. Visi šie žmonės išskyrus Džeinę Meko mirė su istorija, mirė gana jauni ir mirė vardan kažko bei yra iš skirtingų laikmečių. Tačiau yra nežinomas monstras, valdantis namelius. Tačiau galima sustabdyti namelius, kad jie nenužudytų žmonių, nesilaikančių namelių taisyklių būdami juose. Kažkas už to slypi ir šiuo metu tik šiame šaltinyje surašyti atsakymai. Kas bando iššifruoti baisiausias namelių paslaptis, dažniausiai miršta, kaip ir žinantys tai, ko nežino kiti. O dabar, skaitytojau, įdėmiai skaityk ir įsimink viską. Namelius valdo ne vaiduoklis, ne dvasia, o šešėlis ir tikras pragaras. Jis gali būti geras, jei su juo sutarsi ir pražūtingas, jei tapsi jo priešu. Bet vienas dalykas, galintis nugalėti tamsą namelyje - muzika. Turėk omenyje.
Gūžta prie testralių olos yra vienas iš dalykų, kurių reikia, norint įveikti paslaptis. Privalai susidraugauti ir emociškai susijungti su vienu iš testralių. Geriausia - su patele. Tos dvasios net su Klastūnyno mokiniais, galinčiais prisijaukinti testralius elgsis pagarbiai ir draugiškai, jei tik matys gerą širdį. Gūžtoje palik širdžiai mielą daiktą arba pergamentą su krauju parašytu pasižadėjimu. Kodėl taip žiauru? Nes reikia, kitaip namelių paslaptis pamiršk. Jeigu baisu, tai vietą prie pjaudama išsitrink Kokaatsakadono lapais. Kur jų rasti? Prie Gūžtos. Jų lapai maži ir oranžinės spalvos. Pasižadėjime parašyt rūpintis teatrale ir padėkok už ją.
Draugų namelis vienas švelniausių ir draugiškiausių. Nueik ten nusiteikusi draugiškai ir padovanok tai vietai paveikslą, vaizduojantį jūrą. Geriausia, jei pieši pati. Pabandyk pakalbėti ir susipažinti su tenykščiomis dvasiomis. Visada rasi atsakymus pokalbio metu.
Buveinė domina ne vieną mokinį, bet praleisk kelias valandas gamoje, pamedituok ir šviesiu protu nueik tenai. Laikyk ranką ant mėnulio, išraižyto medyje tol, kol būsi paženklinta. Tuomet tavęs ims nekęsti visi, tenai esantys, bet viena dvasia šauksis ir jai reikės tavęs. Pamatysi tai, ką tau reikia pamatyti ir vis dėl to, ką padarei.
Galiausiai būstinėje reikia grynakraujo, gerai išmanančio tamsią magiją, bet šilto žmogaus. Turėsi įveikti baisius dalykus ir naudotis ne tik protu, bet ir lazdele, kad galėtum pagaliau sutarti su tuo, kas ten slypi. Didelė pražūtis laukia to, kuris pralaimės šiame žiauriame, klastingame žaidime. Bet tikiu, kad būsi drąsi ir nepabijosi iššūkių.
Žinau, kad tikriausiai esi labai išsigandusi, bet būsi vienintelė, aptikusi šią knygą. Tolesniuose puslapiuose rasi istorijas žmonių, mirusių dėl pasišventimo nameliuose. Bet paskutinis įspėjimas baigiant pratarmę: vardas turi didžiulę galią ir pirmiausia turi jį įamžinti šalia mirusių, kad pati kovodama su jais nebūtum prakeikta. Painu? Kad pati kovodama su jais. Dabar skaityk toliau ir suprask tai, ko nesupranta kiti. Ir linkiu visokeriopos sėkmės! R.V.
Jekaterina tankiai kvėpavo ir pažvelgė į išdegintą mėnuliuką ant delno. Paženklinimą turiu, testralę prisijaukinau. Dabar reikia tik pasižadėjimo. Viziją taip pat mačiau, vadinasi, ji kažką reiškia... pala, taigi Voldemortas ir buvo Tomas Ridlis! O tu velnias, taigi... taigi jis buvo Klastuolis, kaip ir aš, vadinasi, aš turėčiau... turėčiau pakviesti į dvikovą jį būstinėje! Jis ten? Negali būti. Jis negyvas ir sudraskytas... pala pala! Jis bijojo mirties. O kas, jei jo dvasia yra? Bet kas ta R.V.? Taigi dar reikia nupiešti jūrą... man reikia Svelės! Ir greitai! Klastuolė pakraupusi įsidėjo tą milžinišką knygą į kuprinę, o ši vos nesuplyšo nuo svorio. Užsimetusi ją ant nugaros mergaitė sudejavo ir nuskuodė link mergaičių bendrojo kambario pasiųsti pelėdos Svelei.
-
Benedict perėjo per visą biblioteką ieškodamas skyriaus su knygomis apie Hogvartsą. Galų gale, kai jau buvo beprarandantis viltį, kad tokio skyriaus iš viso nėra ir kad teks knistis po visą biblioteką, jo akys užkliuvo už didelių raidžių "Hogvartsas". Nuostabu, eidamas link skyriaus mąstė varniukas, kaip žmonės pastebi smulkmenas, bet nepastebi didelių dalykų. Berniukas peržvelgė knygų nugarėles. "Hogvartso ežeras", "Švilpynės koledžo paslaptys", "Klaidieji Požemiai", "Tai, ko tu nežinojai apie Hogvartsą", "Įžymioji Hario Poterio mokykla: žvilgsnis į praeitį"... Štai, ši gal ir tiktų. Tamsiaplaukis ištraukė gana storą knygą, pavadinimu "Gražiausios ir jaukiausios Hogvartso vietos". Sunki, bjaurybė. Gal bent čia rasiu tokią vietą, kokios man reikia. Berniukas nusišypsojo, pagalvojęs apie Chinatsu. Tikiuosi, jai patiks, pagalvojo Benedict ir atsivertė "Gražiausias ir jaukiausias vietas". Turinys - galbūt reikėtų atsiversti grotą po ežeru? Bet ne, netiks. O gal... Pirmakursis greitai atvertė į šimtas keturiasdešimt pirmą puslapį ir įniko skaityti.
Jaukus kambarys su židiniu
Šis kambarys priklauso Slaptų Hogvartso kambarių grupei - paprastas pašalinis jo net nepastebės, bet žinantis lengvai įeis. Kambarys yra antro aukšto koridoriaus viduryje, už dviejų šarvų. Užėję už šarvų, galite pamatyti paveikslą su dvejom moteriškėm, geriančiom punšą. Burtų lazdele liečiant paveikslo rėmus nuo kairės pusės viršaus ir apvedant juos vieną kartą, sienoje, tiesiai po paveikslu, atsiranda anga. Atrodo ji kaip nedidelės atidarytos durys, nes paveikslas kabo aukštai.
Įžengus pro šias stebuklingas dureles žmogus atsiduria apskritame kambaryje. Kambarys nedidelis, be langų, bet labai jaukus. Priešais duris stovi raudonų plytų židinys, dešinėje kambario pusėje puikuojasi apvalus tamsaus medžio stalas, apstatytas senoviniais violetiniais foteliais, o prie pat sienos, taip pat šalia stalo, didingai stovi prabangi violetinė sofa. Kairėje kambario pusėje yra nedidukė pakyla ir nemažai tuščios erdvės. Kambario sienos šviesios - nei tai gelsvos, nei tai pilkos. O lubos - labai aukštos. Grindys tamsaus medžio, kaip ir stalas. Pakyla taip pat tokia pati.
O jei nori tu iš kambario išeiti, tai reik tą patį padaryt, kaip ir įeinant, tik ne iš kairės, o iš dešinės pusės pradėt. Kabėjo kambary šiame paveikslas, tik buvo jis ne toks, kaip koridoriuje. Šis vaizduoja Hogvartso pilį.
Kambario istorija:
Vos atsiradus Hogvartso mokyklai...
Toliau varniukas nebeskaitė - jam tiek užteko. Burtais nusikopijavęs tekstą nuo knygos į pergamentą, jis padėjo ją atgal ir, nusprendęs iš karto eiti ir parašyti Chinatsu laišką, beveik bėgte išėjo iš bibliotekos.
Mintyse jis jau puošė kambarį ir kūrė židinį.
((Dalis teksto apie kambarį paimta iš Gabi Meyl posto. Ačiū, Gabi :) )
-
Per pertrauka Aistė nuskubėjo į biblioteką.Šiek tiek paklaidžiojusi ją rado.
-Man būtinai reikia Hogvartso istorijos...-tarė sau mintyse-Knygoje turi būti aprašytas tas Šulinys,kurį prieš kelias dienas radau.Nebent jis atsirado vėliau,nei parašyta Hogvartso Istorija.
-Laba diena Madam-pasisveikino su bibliotekininke.Ši tik dėbtelėjo.
Ir Aistė nuėjo ieškoti knygos.Peržiūrėjo visas lentynas,bet Istorijos nerado.
-Atleiskit,-tarė bibliotekininkei.-Ieškau Hogvartso Istorijos,bet neradau nė vienos knygos.
-Isi ekzempliorei paimti į priekį dar trims savaitėms.Tu tikriausiai irgi nori sužinoti apie Salviną Blogajį?
-Ne.O kas jis toks?-Susidomėjusi paklausė.
-Nežinai ir nereikia-atkirto ta.-Geriau bus jei nežinosi.
-Aš pamiršau savo knygą namuose,norėjau sužinoti apie...-bet paskutinę akimirką nuspjendė madam nesakyti.-Na viso gero.-Atsisveikino su bibliotekininke ir išėjo.
-
Anko nutipeno į biblioteką. Nežinau, nuo ko pradėti. Na, gal pirma sužinosiu kažko apie Hogvartsą.Nušliurenusi link knygų apie Hogvartsą lentynos. Atrodo, čia jau seniai niekas nesilankė. Knygų nugarėlės šiurkščios, dulkėtos.Na va,-akimis klaidžiodama tarp knygų pavadinimų pagalvojo mergaitė.-Pirmiausia, gal paieškosiu knygos su garsiais Hogvartso žmonėmis. Jei jos nebus, skaitysiu Hogvartso istoriją.-atsidususi ji plekštelėjo per kuprinę ir švelniai atsiduso. Na, jei teks skaityti šią knygą iki galo, tikriausiai jau pasieksiu 2 kursą ją skaitydama. Na, šiaip ar taip, čia yra ir plonesnė tos knygos versija. Gal pabandysiu šią,-švelniai pamėmė knygą Anko.
-
Įsikūrusi klastūnyne mergaitė patraukė apsidairyti po Hogvartsą. Vadovaudamasi skurdžiomis nuorodomis, kurias visiems pirmakursiams davė kažkoks vyresnis koledžo mokinys, kiek paklaidžiojusi Laira priėjo mokyklos biblioteką. Kadangi mergaitė nešnekėjo, tai skaitymas, piešimas ir grojimas buvo pagriniai jos laisvalaikio praleidimo būdai. Nedrąsiai įžengusi į vidų mokinė apsidairė. Ji matė daug įvairių lentynų su begale knygų ir keletą mokinių matyt irgi atėjusių pasiimti kokią nors knygą. Laira patraukė link vienos lentynos prie kurios jau stovėjo kita pirmakursė ir laikė rankose kažkokią knygą. Vedama smalsumo klastuolė nužvelgė knygos viršelį ir nusišypsojo mergaitei. Vėliau ėmė tylomis apžiūrinėti knygas ir ieškoti kokio įdomesnio skaitalo.
-
Anko, nužvelgusi mergaitę, stovėjo *
poker face'u* ir tik giliai akimis nusišypsojo kaip atsakydama. Padėdama mergaitei išrinkti knygą, ji bakstelėjo į vieną pirštu, tikriausiai įdomią, ir nužvelgė klausiamu žvilgsniu. Jokio atsako nelaukdama, pradėjo rausti ir ieškoti kitų knygų, kadangi toje pačioje lentynoje po kitomis knygomis stovėjo dar kitos knygos. patraukusi tam tikras storiausias ir neįdomiausias knygas, pažvelgė pro jų plyšius ir pastebėjo kitą, jau visai dulkiną, užkištą už kitų. Atsargiai ištraukusi ją, pastebėjo Hogvartso herbą ir pamatė pavadinimą. Hmm.. "Hogvartso koledžų atsiradimas".. Turėtų būti gana įdomi. Anko pamąsčiusi dar sekundę atkišo knygą kitai pirmakursei. Na, tikriausiai nelauksiu,-ir padėjo knygą ant stalo. Paėmusi "Magijos Istorijos" plonesnę versiją, atsitraukė kėdę ir atsisėdo už stalo. -Na, greitai pasibaigs bibliotekos darbo laikas, taigi gal pirmiausia ją užsirašysiu ? Ai, gal ne.-atsisėdusi pervertė visus puslapius, peržiūrėjo visus paveikslus ir paklaidžiojo tarp jų, kol užtiko įdomiausią. Jame taip pat buvo parašyta apie koledžus, prie kiekvienos pastraipos buvo parašyta apie tam tikrą koledžą, taigi nedvejojusi pradėjo skaityti nuo "Klastūnyno". Pasukusi akis pastebėjo ir kitus koledžus, apie kuriuos buvo daugiau parašyta. Hm, argi nekeista ?-tačiau skaitė toliau. Perskaičiusi ji dar kartą perskaitė ir dar kartą. Neparašyta nieko. Beveik.
-
Laira pastebėjo mergaitę bakstelint pirštu į vieną knygą. Iš mokinės veido supratusi, kad tas bakstelėjimas buvo skirtas jai, dėkodama nežymiai linktelėjo ir paimė į rankas parodytą knygą. Klastuolė ėmė apžiūrinėti jos viršelį, o vėliau ir turinį. Nors jis ir nepasirodė itin įdomus, vis dėlto mergaitė nutarė ją pasiimti, su mintimi, kad ten gali būti naudingos informacijos pamokoms. Kai Laira užvertė knygą pastebėjo tą pačią pirmakursę padedant ant stalo kitą - su užrašu "Hogvartso koledžų atsiradimas" ir nueinant tolyn. Kiek padvejojusi mokinė paimė ir naujają knygą, o perskaičiusi apie ką ji labai apsidžiaugė - po paskyrimo į klastūnyną ji ilgai mąstė, kodėl paskirstymo kepurė paskyrė ją būtent ten, o šitoje knygoje rodos gali būti atsakymas. Paėmusi abi knygas mergaitė priėjo prie bibliotekininkės ir užsirąšė jas pasiskolinanti. Tuomet iš pilkos kuprinytės išsitraukė nedielę užrašų knygutę su tušinuku ir šokoladą. Išplėšusi vieną lapuką ant jo didelėmis raidėmis užrašė:
AČIŪ
Priėjusi prie jai knygas pasiūliusios mergaitės padėjo ant stalo šokoladą bei lapelį ir pastūmusi juos bendrakursei nusišypsojo.
-
Anko, pastebėjusi mergaitę, taip pat einančią užsirašyti knygų, pastebėjo, jog ji paėmė abi knygas, siūlytas jos pačios, ir pamatė, kad ji tiesia lapelį ir šokoladą. Mergaitė tirštai nuraudo ir pastūmėjo šokoladą atgal. Taip pat Išsitraukusi pieštuką, parašė jai taip pat :Na, nėra už ką. Beje, koks tavo vardas?
Šyptelėjusi pastūmėjo lapelį ir atkišo knygą su puslapiu apie koledžus. Anko jau buvo užsidėjusi žymeklį, taip pat pasibraukusi žodžius. Staiga pastebėjo po pavadinimu kažkokį eilėraštį apie koledžus. Eilėraštis nesirimavo, bet buvo galima suprasti.
Klastūnynas
Tikriausiai žinomas šis koledžas
Kaip bjauriausia burtininkų vieta
Tačiau tikrai suprasti gali
Kad geraširdžių seksis ten surasti.
Vos atsiradus šiai mokyklai,
Tokiai senai kaip ši knyga
Įkūrė koledžus stiprieji burtininkai joje.
Vienas priėmė drąsius, kitas -mulkius, trečias -vikrius, o likęs -klastuolius.
Bet vieną kartą,
Susipykę -
Koledžo kūrėjai išsiskyrė.
Palikęs kitus kūrėjus rinkti mokinių
Iškeliavo grynakraujų Klastuolis.
Na, tikriausiai, šis eilėraštis nieko nesako. Bet dėl viso pikto pasiryžusi jį ištirti, Anko užvertė knygą ir padavė sekretorei.
-
Laira matė pirmakursę pastumiant šokoladą atgal link jos, bet jo nepaimė - paliko mergaitei. Vėliau ji stebėjo mokinę ant lapuko kažką rašant ir jai baigus perskaitė:
Na, nėra už ką. Beje, koks tavo vardas?
Tačiau Laira nebuvo pasiruošusi plepėti. Taip -ji beveik nešnekėjo net raštu, nebent tada kai tai būdavo labai svarbu. Taigi užuot atsakiusi į mergaitės klausimą apsisuko ir patraukė durų link. Galbūt ji būtų norėjusi pasilikti, tačiau situacija, kai jos ko nors klausia, o ji tyli, klastuolei visuomet buvo gana nejauki. Na, užtektinai nejauki, kad ji išeitų, bet toli gražu nepakankamai nejauki, kad ji imtų kalbėti. Priėjusi išėjimą mergaitė dar kartą pažvelgė į bibliotekoje likusę bendrakursę. Taip - visada pravatu įsiminti gerų žmonių veidus.
-
Nusekdama akimis bendrakursę Anko patraukė link jos, jau su šokoladu rankoje. Nepatogiai žvelgdama į ją, ji numetė neatsargų šypsnį. Nusukusi akis, ji žiūrėjo kažkur toliau nuo jos, tačiau vėl apžiūrėjo ją. Na, kartais gali būti vertinga, -pagalvojo ji. Anko, atvertusi knygą, tiksliai ten, kur įkišo žymeklį, aplenkė mergaitę ir nuskubėjo į koridorius. Gerai, kad paskubėjau, o būtų uždarę ir užrakinę.-truputėlį pasitaisiusios nuotaikos prunkštelėjo Anko. Na, šiaip ar taip, vis vien kada nors susitiksim. Na, dabar skubėsiu į bendrąjį kambarį tyrinėti knygą. Vis dar įsikniaubusi į knygą apmąstė savo veiksmus Anko. Skubėdama, kad niekas dar nebūtų užėmę patogiausių vietų, ji nuskubėjo koridoriais link Klastūnyno bendrojo kambario požemiuose. Saulė, šiaip ar taip, jau buvo nusileidusi.
-
Besliūkindama koridoriais, Afroditė pagaliau užėjo į biblioteką. Tiesą sakant, buvo keista ją čia matyti - mergaitė skaitė tik savo atsivežtas knygas, o ir pernykščio fiasko su ugnimi.
Nedrąsiai apsižvalgiusi, Afro šmurkštelėjo tarp lentynų, kur, rodos, buvo mažiausiai žmonių, kurių mažoji introvertė nenorėjo sutikti. Atsidususi violetinplaukė traukė knygas vieną po kitos, absoliučiai nesidomėdama jų turiniu ir kišdama jas atgal.
Susigūžus praeinant mokiniui ir kurį laiką paspoksojus į jo pakaušį taip, kad šiam ten skylė turėtų prasvilti, Afroditė atsiduso ištraukdama senutėlę Hogvartso istoriją. Pravertusi puslapius ir nusićiaudėjusi dėl pakilusio dulkių kamuolio, Afro šiurkščiai įgrūdo knygą į lentyną.
-
Leila, kad ir kaip bebūtų keista, šią nuostabią popietę nusprendė pasivaikščioti po Hogvartso biblioteką ir išsirinkti kokį nors įdomesnį skaitalą. Taip bevaikštant, mergaitė atsidūrė prie lentynos su knygomis apie Hogvartsą ir pradėjo kažko ieškoti, nuo visų knygų sukeldama dulkes. Čia normalus žmogus kažką rinkosi prieš daugiau, nei šimtmetį, pamanė Sunshine ir išsitraukė dar vieną eilinę knygą. Jos žvilgsnis nukrypo ne į knygos viršelį ar aprašą, bet į tai, kas slypėjo už knygos.
- Afro? - paklausė tamsiaplaukė ir jos akys kažkiek prašviesėjo. Galvoje praūžė atsiminimų banga, susijusi su Afrodite Darkbloom - grifiuke, su kuria ji nedaug bendravo, bet prisiminimų turėjo įdomių ir susijusių su naujais potyriais Snieguolės gyvenime. - Ką čia veiki? - paklausė varniukė, lyg ir taip nebūtų akivaizdu, ką žmogus veikia bibliotekoje.
-
(skaityti Uzdraustasis skyrius, kad suzinot pradzia) Mes pabegome nuo Uzdraustojo skyriaus ir susutojome prie sio skyriaus, perskaiteme pavadinima ir nudziugome, kad vel nepribegome vel kokio baisaus skyriaus. Labai nutilome, susizvalgem, abi galvojom apie ta pati: kodel mes taip bijome to skyriaus? kas mums atsitiko? Mes bendraujam nuo vaikystes, vaikysteje lindome i urvus sugriuvusius namus. Kiek kartu mus apreke ir liepe nebeeiti i tokias vietas. Viena karta musu vos neisskyre, buvo kad ant musu vos neuzgriuvo lubos, per plaukeli nematekom i gaisra, o dabar kazkokio skyriaus, kas mums atsitiko?
Gabė: tekstas turėtų būti rašomas lietuviškais rašmenimis, trečiuoju asmeniu, t.y., vietoj ,,aš nuėjau į biblioteką" turi būti ,, Gabrielė (pvz) nuėjo į biblioteką."
Taip pat tekstas, kuris yra nesusijęs su žinutės turiniu, šiuo atveju ,,skaityti ,,Uždraustasis skyrius", kad sužinotumėte pradžią", rašomas dvigubuose skliaustuose, t.y. ((Skaityti ,,Uždraustasis skyrius", kad sužinotumėte pradžią.))
-
Įėjusi į biblioteką Aretha kelis kartus ranka perbraukė per kaštoninius plaukus ir atsiduso. Mergaitė pati negalėjo patikėti savo netikėliškumu, pačioje metų pradžioje ji sugebėjo pamiršti slaptažodį kurio jai reikėjo pakliūti į Klastūnyno bendrąjį kambary požemiuose. Jai teko požemiuose pratūnoti valandą. Paveikslas buvo užsispyręs ir negalėjo jos praleisti. Numetusi daiktus, vis dar užsilikusius nuo paskutiniosios pamokos, ant vieno iš suolų Aretha susilaukė kelių žvilgsnių iš mokinių taip pat tokiu vėliu metu esančių bibliotekoje.
Mergaitė deptelėjo į juos ir nekreipusi dėmesio pažvelgė į milžinišką knygų lentyną. -Lyg man rūpetų ar trugdžiau jiems triukšmaudama ar ne-pagalvojo ji prieidama arčiau prie lentynos su knygomis apie Hogvartso istoriją. Visa tai jai buvo lengvi skaitalai, todėl per daug nekreipdama dėmesio Aretha pagriebė knygą apie mokytojus, mokiusius juodosios magijos, ir įniko skaityti.
-
Rokas išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario ir nuėjo į biblioteką. Rokas buvo nusiteikęs sužinoti kažką apie jo koledžą Varno Nagą. Todėl atėjęs nuėjo prie lentynos su knygomis apie Hogvartsą. po to atsisėdo skaityti. Knygoje nebuvo nieko įdomaus ir nežinomo apie Varno Nagą. Turinys atrodė maždaug taip : Varno Nago įkūrėja Varno, Nago mokinių savybės, Varno Nago vadovai.
Vėliau paieškojo kitų knygų apie Varno Nago koledžą.
Jis atsivertė knygą įdomūs faktai apie Hogvartso koledžus . Ši knyga jam labai patiko ir jis pradėjo ją skaityti .
po kiek laiko Rokas nuėjo prie Bibliotekininkės stalo ir pasakė:
-Ar galiu pasiimti šią knygą?
-Taip. Tik pasakyk savo vardą, pavardę, koledžą ir kursą,–paklausė ji.
-Rokas Sviper I kursas Varno Nagas ,–atsakė jis .
–Tada gali eiti .
-
Užvertusi knygą mergaitė padėjo galvą ant stalo. Ji buvo pavargusi ir nebeturėjo noro nei toliau skaityti, nei kažką daryti. Pasiražiusi ji išsitraukė burtų lazdelę ir pasitelkusi burtus nuskraidino knygą į vietą. Aretha buvo begalo išvargusi, todėl kiekvienas garsas ar žmogus ją nervino. Žvilgtelėjus į įėjusį varnanagį ji atsiduso. Mergaitė atsistojusi priėjo prie uždraustojo skyriaus durų ant kurių kabėjo gal šimtmečio durų spyna. -Būtų linksma čia užeiti,-pagalvojo pirmakursė. Bet dabar ji buvo per daug pavargusi, kad bandytų čia įsmukti, todėl užsimetusi ant peties rankinę ėjo durų pusėn. Aretha tikėjosi jog pagaliau sutiks kažką iš klastuolių, kuris pasakytų jai slaptažodį reikalingą įeiti į koledžo bendrąjį kambarį. Tai turėdama minty ji išėjo iš bibliotekos garsiai užtrenkdama duris.
-
((Wtf postas ir viršuj ir asmeninis tekstas :DDD))
Džeisonas nedrąsiai įžengė į biblioteką, apsižvalgydamas ir staigiai šmurkštelėdamas tarp dviejų lentynų, kur, jo manymu, buvo tuščia. Jo spėjimas buvo teisingas, tad neilgai trukus, jis šyptelėjo puse lūpų, atversdamas bet kurią knygą ir suvokdamas kuriame bibliotekos skyriuje jis randasi. Keista, kad būtent šioji knygų saugyklos vieta buvo rečiausiai aplankoma - negi mokiniai taip nemėgsta skaityti apie pilį, kurioje gyvena?
Kelionė iki bibliotekos irgi nebuvo gan maloni, tiesą pasakius, tai buvo tikra kankynė. Dėl brangiojo Soreno, jiedu su Gabriella negalėjo viešai susitikinėti, tad visas kelias nuo lauke stūksančio pelėdyno iki bibliotekos buvo tik nulietas Džeisono burbėjimams kodėl gi jie negalintys laikytis už rankų, ar nuolatinio atsisukinėjimo į auksaplaukę.
-
((Ištryniau ;) ))
Gabriella atsargiai nusekė paskui Džeisoną, užlindusį už knygų lentynos, apsivijo jo kaklą, pabučiavo jam į skruostą ir lūpas. Gerai, kad bibliotekoje nieko nebuvo (na, tiksliau tik tame skyriuje su knygomis apie Hogvartsą), tad niekas ir negalėjo pamatyti šios nuostabios įsimylėjusių balandėlių porelės (kas, išties, buvo tikrai labai liūdna, mat pora tikrai atrodo kaip kokie tiesiai iš tumblr ištraukti relationship goals).
Žinoma, beeinant Gabriellai reikėjo aiškinti, kodėl jie negali paviešinti jų draugystės, kodėl ji dar vis neišsiskyrė su Sorenu ir kitus panašius dalykus, tačiau tai profesorės nesuerzino - tie pastovūs klausimai ir burbėjimai.
- Dabar laimingas? - po bučinio paklausė šviesiaplaukė.
-
Džeisonas šyptelėjo, vėl laikydamas savo brangiausiąją glėbyje. Paslėpęs savo nosį jos kaklo įlinkyje, grifas nusijuokė, savo kvėpavimu švelniai kutendamas jos odą, tačiau pernelyg ilgai ten neužsibuvęs, jis tik švelniai pakštelėjo į jos kaklą ir švelniai paglostęs jos galvą, pabučiavo į kaktą.
-Vien tik žiūrėjimas į tave atneša man laimę,-nusijuokė jis, tačiau negalėjo nesišypsoti, ypač po tokio bučinio. -Bet atsakant į tavo klausimą, taip, laimingas.
Džeisonas, dar kartą paglostęs jos plaukus ir užkišęs vieną sruogą už jos ausies, šyptelėjo, pabučiuodamas jos mielą nosytę ir švelniai paveldamas plaukų galiukus. Atsidusęs, septyniolikmetis švelniai perbraukė per jos kaktą, skruostikaulį ir galiausiai paliko delną rymoti ant žando.
-
- Aww, Džeisonai, - Gabriella pirštais perbėgo per jo tamsius plaukus ir pažvelgė į jo akis. - Tu toks mielas, kaip koks kačiukas, - sukikeno mergina ir švelniai apsivijo jo kaklą rankomis.
Tamsiaplaukio glėbyje ji jautėsi saugoma ir mylima, o žvilgsnis, kuriuo į ją žiūrėjo vaikinas, tiesiog lydė jos krūtinėje skylę, pro kurią norėjo iššokti jos spurdanti širdis. Gabriella von Sjuard nusišypsojo. Tas, galima sakyti, antras gyvenimas ją labai džiugino, gelbėjo iš spėjusios atsibosti rutinos ir mergina vėl pasijuto pakylėta ir laiminga. Žinoma, ne panaikinta rutina nebuvo pirmas punktas, kodėl ji buvo laimingesnė ir tiesiog švytėjo, o Džeisonas, jo žvilgsnis, jo rankos, jo šypsena... Viskas, kas buvo susiję su juo, kėlė profesorei šypseną.
-
-Žinau, žinau, aš nuostabus,-nusijuokė vaikinas, tačiau pirštais lengvai perbėgęs per jos liauną liemenį, šyptelėjo, greitai užkišdamas paklydusią sruogą už Gabriellos ausies.-Bet galiu teigti, kad tu kur kas mielesnė, ir, aiškiau negu dieną, nuostabesnė,-Džeisonas pakštelėjo į jos kaktą.
Taigi, šis Disnėjaus princas (nagi, juk tokia meilė, atsidavimas ir elgesys dažniausiai rodomi Disnėjaus filmuose) tvirčiau apsikabino savo princesę, įbesdamas nosį į jos šviesias, auksines garbanas (kaip kokios Auroros - prašau, dabar saldžioji porelė bus Aurora ir Filipas iš Miegančiosios Gražuolės. Nedėkokit, žinau, pora parinkta nuostabiai) ir įkvėpdamas taip išsiilgto (netgi dešimt minučių einant per kiemą ir koridorius) pavasarinių gėlių gaivaus aromato.
-
- Tu įsitikinęs, kad čia mūsų niekas neras? - sukikeno mergina, prisitraukdama vaikiną kiek įmanoma arčiau. Dažniausiai juk būna taip, kad kuo žmogus arčiau, tuo labiau nejauku patampa, tačiau Gabriellos ir Džeisono situacijoje viskas buvo atvirkščiai. Kai Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė nejausdavo vaikino šalia savęs, gilioje sielos kertelėje ji jausdavo tuštumą. Nors ir nedidelę, tačiau kankinančią tuštumą, kurią ji jautė kaip keletą dienų burnoje vandens neturėjęs žmogus. Kai grifas būdavo kažkur netoliese, tačiau Gabriella negalėdavo prie jo prieiti, apkabinti ir saldžiai pabučiuoti į lūpas, tas tariamas "troškulys" padidėdavo dvigubai ar trigubai.
Dabar von Sjuard laikė visą savo pasaulį glėbyje ir jos siela iškilo į dangų kaip įvairiaspalviai balionai per rugsėjo pirmąją žiobarų pasaulyje (juk rugsėjo pirmoji tokia laiminga šventė!). Gabriellos žalios akys bėgiojo nuo vaikino akių, prie lūpų, žandikaulio, nagrinėjo kiekvieną strazdanėlę, duobutes, atsirandančias, kai šis šypsosi, ir skendo meilės vandenyne vis giliau ir giliau įsimylėdama vaikiną iš naujo.
- Myliu tave, Džei Džei, - kiek pašaipiai, tačiau mielai tarė žaliaakė ir pabučiavo vaikiną į skruostą, tarsi erzindama.
-
Džeisonas kiek atlaisvino savo glėbį, tačiau toji tuštuma tarp jo delnų ir profesorės liemens, rodos, buvo beribė ir nepakeliama, tad vaikinas mikliai prispaudė ją vėl arčiau savęs, jo rankų ir kitų kūno dalių mažoje tvorelėje arba kokiame savotiškame narvelyje, iš kurio jos niekas nenori paleisti.
-Tikiuosi, ne,-jis nusijuokė, užkišdamas išsprūdusią auksinę sruogą už Gabriellos ausies, savo žaliomis akimis spigindamas į jos smaragdines.-Jeigu ką, prisiimsiu visą atsakomybę,-Džeisonas šyptelėjo puse lūpų, švelniai pakštelėdamas į jos nosį.
Švelniai atsidusęs, grifas tvirčiau ją prispaudė prie savęs, laikydamas ją savo glėbyje, tarsi šitaip sugebėtų kažkaip prisitraukti ją prie pat savo širdies, nors tokios jis jau nebeturėjo - jo mažas, kumščio dydžio, kraują pumpuojantis jo venomis organas priklausė, priklauso ir visuomet priklausys Gabriellai.
-Myliu tave, Gab Gab,-nusijuokė jis, tačiau tas juokas turėjo menką įtaką jo žodžiams. Liūdnai patempęs lūpą, Džeisonas pažvelgė į Gabriellą.
-
- Ne, mes abu būtumėm vienodai kalti, nors ne, aš būčiau kaltesnė, - sumurmėjo profesorė ir nuo šaltų ir bejausmių Hogvartso pilies bibliotekos grindų pakėlė žvilgsnį į žalias Džeisono akis, kurios atskleidė kur kas daugiau, nei tos nelaimingos ir niekam neįdomios grindys. - Na, nesvarbu, - pridūrė mergina ir kažkaip nejaukiai šyptelėjo.
Gabriella žvelgė į tvirtus grifo pečius, krūtinę, po savo delnu jautė vos vos besikilnojantį "šešiapakį", jautė jo tvirtus delnus, apglėbusius jos liauną kūną. Šviesiaplaukė atrėmė Džeisono nugarą į knygų lentyną, o ši lyg nuo dar vienos jai pridėtos naštos, tyliai sugirgždėjo, tarsi nebyliai pasiskųsdama kančia. Gabriella pabučiavo apatinę vaikino lūpą, viršutinę, pakštelėjo į patį nosies galiuką ir mielai šyptelėjo, sumurmėdama, koks gi tamsiaplaukis yra nuostabus. Tik staiga jos žalia akis įskaitė kažkokį liūdesį ar nuoskaudą grifo veide ir jos antakis nežymiai šoktelėjo į viršų iš nuostabos. Ji atsitraukė per kokią dešimtį cemtimetrų nuo septyniolikmečio ir sunėrė jo ir savo rankas.
- Mielasis, viskas gerai? - paklausė ji susirūpinusi, o ant laisvos rankos piršto pradėjo sukti garbanėlę, išsprūdusią iš už ausies.
-
-Ak, tik nereikia,-nusijuokė Džeisonas, šiems besiginčijant dėl kaltės. Jaunuolis kiek pavartė akis, atsiduso ir dar kartą nusijuokė, stipriau apkabindamas Gabriellą ir padėdamas savo smakrą ant jos auksinės galvos. Švelniai pabučiavęs jos viršugalvį, jis pagaliau paleido jos vargšę galvą, šiek tiek atlaisvindamas glėbį.
Švelniai šypsodamasis, kai Gabriella sėjo jo veidą bučiniais, septyniolikmetis pats įsegė didelį, jausmingą, tačiau švelnų kaip koks kačiukas, bučinį į jos lūpas švelniai spustelėdamas jos liemenį savo rankose ir vis šypsodamasis prieš jos lūpas.
-Dabar gerai,-prikimusiu balsu tyliai nusijuokė jis, Gabriellai atsitraukus. Pakėlęs savo ir Gabriellos rankų nėrinį jis švelniai priglaudė jos plaštaką prie savo lūpų, nenuleisdamas akių nuo jos žalio žvilgsnio.-Su tavim visada gerai, mano karaliene.
-
Von Sjuard pasinėrė į bučinio malonumą, o atsitraukusi ir besišypsodama ji pažvelgė į Džeisono akis. Jo žvilgsnis ją džiugino, guodė, ramino. Ji jautėsi laiminga.
Net kai galvoji, kad mirtinai nukraujuosi? liūdnai pagalvojo Gabriella. Žinoma, Džeisonas sutiktų padaryti dėl jos viską, besąlygiškai ją mylėjo ir gerbė, elgėsi su ja kaip su pačia nuostabiausia mergina pasaulyje, bet prieštaringos mintys dėl jų draugystės vis tiek neramino profesorę.
- Man irgi su tavimi gera, - švelniai atsakė Gabriella, priglausdama nosį prie jo skruosto, ir pabučiavo jo skruostikaulį.
Paskui žaliaakės žvilgsnis nukrypo link judviejų rankų. Mergina paleido Džeisono ranką ir atsirėmė į knygų lentyną.
- Juk tu supranti, kad visą laiką mes negalėsim taip susitikinėti?.. - paklausė Gabriella, nors tai labiau panašėjo į širdį į mažus šipulius sudraskantį teiginį.
-
Džeisonas šyptelėjo, jausdamas Gabriellos švelnias, saldžias ir minkštutėles lūpas ant savųjų, kiekviena savo dalimi, kiekvienai jo ląstelei norint, kad bučinys tęstųsi visą gyvenimą ir dar ilgiau - visą amžinybę.
Tyliai, pats sau nusijuokęs, kai jos lūpos švelniai brūkštelėjo per grifo skruostą, septyniolikamečio šypsena apsivertė aukštyn kojomis, vos išgirdus tolimesnius jos žodžius.
-O, na...-kimiai kostelėjo vaikinas, tiesiog degte degdamas (kaip žydas) troškimu vėl pagauti Gabriellą į savo glėbį, kaip kokie vaikai pagauna tinkleliuose drugelius.-Žinoma, suprantu,-skausmingai šyptelėjo Džeisonas, puikiai suprantantis, kad jisbtėra nereikalinga kliūtis Soreno ir Gabriellos santuokoje.
-
Pamačiusi Džeisono veido išraišką, profesorė von Sjuard pati prikando lūpą ir atsiduso.
- Žinau, tau skaudu, - kaip tik įmanydama švelniau pasakė Gabriella ir pridėjo savo šaltą, tiesiog ledinį delną jam prie skruosto. - Bet aš žinau, kiek merginų slapčia žiūri į tave, žinau, kiek iš jų norėtų, kad jos būtų mano vietoj (hmm, jei tik pačios žinotų, kas vyksta tarp mudviejų). Taip pat žinau, kad rasi dar tą vienintelę ir be manęs neliūdėsi, o jei manai, kad taip bus geriau, galiu ištrint visus atsiminimus su manimi, galiu palikti tik blogus, galiu įtikinti tave, kad tu manęs nekenti. Galiu palikti viską taip, kaip yra dabar.
Šviesiaplaukės lūpos bučiavo šalčiau nei visad, o po bučinio Gabriellos žvilgsnis buvo ne ką laimingesnis nei pats bučinys. Merginos pirštai lėtai nuslydo Džeisono ranka žemyn ir ji žengtelėjo atgal.
- Žinau, kad viskas bus gerai, Džeisonai... - tarė Gabriella tyliai ir švelniai ir dar tyliau apsisukusi ji dingo iš už knygų lentynos, palikdama Džeisono širdyje sumaištį, liūdesį, o gal pyktį bei skausmą. Ji jautė, kaip tuo metu, kai paskutinį kartą pažvelgė grifui į akis, Džeisono krūtinėje mirė viltis, kuria vaikinas gyveno ir tikėjosi, kad Gabriella visgi kažkada priklausys tik jam.
-
Berniukas nuėjo į biblioteką. Jam labai patiko knygos, tačiau šį kartą jis atvyko ne jų skaityti. Varnanagis atėjo prie lentynos su knygomis apie Hogvartsą, antrakursiui reikėjo Hogvartso žemėlapio.
Jis išsitraukė jį iš lentynos ir atsisėdo prie stalo. Čia Varno Nago bendrasis kambarys, o čia ūkvedžio kabinetas. Eiti nereikia labai toli. Nemanau, kad naktį kasnors mane pastebės. Nemanau, kad laužtis sąžininga, bet juk reikia atsiimti senelio neregimąjį apsiaustą. Jis pradėjo braižytis ant savo pergamento lapo kaip nusigauti iki Ūkvedžio kabineto. Reiks eiti ant pirštų galiukų, labai tyliai. Nes mane gali pamatyti paveikslai. Varniukas toliau braižėsi planą vis žvlgtelėdamas į žemėlapį.
-
Švelnių oro gūsiu mergina nupūtė žemyn krentančią dulkę, prie tokio apšvietimo ji galėjo matyti kiekvieną jų čia besisukinėjančių. Biblioteka gan nykus kampas tokioje didelėje Hogvartso pilyje:
- Kaltinu dvidešimt pirmą amžių.- pati sau burbtelėjo škotė braukdama per odinius knygų viršelius pirštu. Netikėtai stabtelėjus ši pasistiebė ir ištraukė purpurinio viršelio knygą su begalybe prikaišiotų popierėlių. "Sprogęs burbulas" taip skelbė apsitrynęs juodas šriftas, susidomėjusi kokios tai galėtų būti paslaptys, Melody atvertė pirmą lapą. Kažkieno tylus šnaresys išgąsdino merginą iš ši krūptelėjusi užvertė knyga. Klastuolė nesitikėjo viešnagės, ypač tokios tylios ir paslaptingos.
Pasistiepusi ant pirštų galiukų raudonplaukė slinko palei lentynas garso link. Blausioje šviesoje pastebėjo tamsiaplaukį varniuką kažką įtartinai skrebinant:
- Hmm...- vos ne sumurkė laiminga trečiakursė,- Dievinu paslaptis,- išlindo iš už lentynos,- ypač kitų,- šyptelėjusi pusę lupų, sunėrė rankas už nugaros vis dar laikydama anksčiau paimtą knygą.
-
Berniukas ir toliau braižė planą. Jis jau buvo beveig baigtas, rokas nusipaišinėjo paskutines duris ir plepius paveikslus. Varnanagis nuvalinėjo trintuko žymes nuo stalo, dėjosi daiktus į kuprinę. Reikia padaryti dar daug namų darbų. Ir po penkiolikos minučių nuodų ir vaistų pamoka. Rokas išsitraukė iš kuprinės nuodų ir vaistų vadovėlį ir apžiūrėjo jį. Ant knygos viršelio buvo nupieštas katilas ir samtis. Berniukas padėjo žemėlapį į šalimais esančią lentyną. Ir išgirdo kažką krebžtant. Po to garsas pastiprėjo, tai buvo žingsniai. Ir tas žmogud ėjo vis arčiau Roko. Kad tik neateitų čia, kad tik neateitų čia. Tas kažkas kieno žingsnius girdėjo Rokas buvo jau visai čia pat. Varnis apsisuko. Tai buvo Melody iš klastunyno kurią jis jau buvo matęs pamokose.
-
Berniuko sumišimas sukėlė klastuolei juoką. Matyt, neklydo dėl paslapčių. Porą minučių palaukusi kiek kilstelėjo antakius, varniukas tiesiog tylėjo, neatsakė, o gal net ir neišgirdo. Nusprendusi, kad taip lengvai nepaleis šio jaunuolio, raudonplaukė prislinko arčiau, galbūt pavyks užmesti akį į juodaplaukio turtą:
- Tai, ką čia sumąstei?- atsisėdusi ant stalo klastuolė netyčia užmetė ranką ant varniuko popierių, kad jis netyčia nesugalvotų priežasties pabėgti nebaigęs kalbos,- Ir nereikia tų visų "niekas čia nevyksta" nesąmonių.- pavartė akis Melody,- Nebeturi kito pasirinkimo,- klastingai šyptelėdama pradėjo sukti savo garbaną ant piršto škotė.
Hmm... jis dar jaunas, iš gero koledžo. Arba tai ką jis slepia yra labai kvaila, arba laibai kieta... Sunku pasakyti, tačiau vienu ar kitu atveju jis bus išgąsdintas ir nebenorės susitikti klastuolio kuomet slampinėja vienas.
-
Berniukas galvojo ką sakyti klastuolei, tiesą ar melą.Tikriausiai reiks pasakyti tiesą, juk vistiek ji gali pasiimti tą lapą ir pasižiūrėti ką aš braižau. Be to ji klastuolė, netūrėtų išgart bėgti pas mokytojus sakyti, jog aš planuoju laužtis pas ūkvedį. Tks pasakyti. Kitaip nieko nebus.
– Man reikia susigražinti senelio neregimajį apsiaustą. Jis yra paslėptas ūkvedžio kabinete. Tačiau jeigu paprašysiu ūkvedžio jis man jo neatiduos, Todėl naktį reikia patekti į jo kabinetą ir paimti neregimąjį apsiaustą. Bandysiu, ten patekti šiandien vidurnaktį. Tik prašau nesakyk mokytojams.
Varniukas nutilo, galvojo ką pasakys klastuolė. Kad tik ji neraneštų mokytojams, arba dar blogiau ūkvedžiui.
-
Taip netikėtai staiga išgirdus apie apsiaustą merginos nuotaika pasikeitė. Pašaipią šypsenėlę pakeitė susidomėjimo kibirkštys. Nagi nagi nagi... Jis panašus į baisų melagį. Todėl tai yra didžiulė tiesa... Man reikia to apsiausto! Pasukusi galvą link popierių šūsnies pagriebė viršutinį ir pažvelgė į jį. Mokyklos žemėlapis su su keliu pas ūkvedį. Vaikinas nemeluoja.
- O kas man iš to?- nepakeldama akių paklausė klastuolė,- Kodėl turėčiau tylėti?- neklausdama leidimo pradėjo žiūrinėti visus varniuko lapus. Mergina to klausė jau žinodama ką nori išgirsti. Su tokiu dalyku kaip neregimumo apsiaustas galėtų nuveikti tiek daug dalykų. Tai skamba taip stebuklas. Galiausiai nukreipusi žvilgsnį atgal į vaikiną kilstelėjo antakį laukdama atsakymo.
-
Ir kodėl gi ji mane pamatė, teks su ja kaip nors susitarti, kitaip man bus blogai. Labai nenoriu, kad netekčiau taškų, be to šiais metais dar nei vieno taškelio, net menkiausio neturiu, tai juos prarasti ir turėti minusinių taškų būtų labai, labai blogai. Teks jai leisti pasiskolinti tą apsiaustą, matau, kad jai šito reikia. Labai gerai būtų, kad ji to apsiausto vėliau neprarastų.
– Galėsi pasiskolinti tą apsiaustą kelioms dienoms, bet paskui turėsi gražinti, todėl tylėk. Būk žmogus, – pasiūlė varnanagis, nors jis labai ir nenorėjo to daryti, jam nebuvo kitos išeities. Kaip yra taip, vistiek nieko nepakeisi. – Tai ar tau taip tiks. Gerai būtų jeigu ta klastuolė dar ko nors neužsimanytų.
-
Iš varniuko išgirdusi būtent tai ko ir tikėjosi, šyptelėjo puse lūpų. Labai gerai.:
- Koks tavo planas?- vis dar neatstodama nuo vaikino kamantinėjo Melody, juk dabar tai ne tik jo, bet jų abiejų problema, jei jam nepasiseks, tai niekas negaus pasidžiaugti tuo apsiaustu.
Varno nagas yra protingųjų mokinių vieta, vadinasi tai turėtų būti žmogus išmanantis ką daro, tačiau juk kalbam apie įsilaužimą, vogimą ir melavimą, o tai jau Klastūnyno specialybė.
Priėjusi prie pirmos, arčiausiai esančios lentynos įspraudė anksčiau atsineštą knygą į laisvą vietą. Matyt, ji nebus tokia jau įdomi.
- Apie viską galėsi papasakoti kuomet šiąnakt susitiksim. Jei, žinoma, neatsisakysi klastuolės pagalbos.- lyg ir duodama pasirinkimą pasakė raudonplaukė.
-
Taenral buvo tas grifas, kuris mėgo lindėti bibliotekoje užsivertęs knygomis, pergamentais ir išradimais. Tiesa, ne visada, bet kada jam ateidavo įkvėpimas - iš bibliotekos iškrapšyti negalėdavai bemaž mėnesį. Taip nutiko ir šįkart, ko gero.
Pirmokas buvo sumanus, mėgo konstruoti. Nors ir nesilankė ateities būrimo pamokose (nes laikė tai laiko gaišimu ir visišku niekniekiu) vienas prietaisas, ilgokai apkalbinėtas mokykloje ir išgarsėjęs, jį sudomino. Tai buvo horologiumas, pristatytas profesorės Evers. Panašus į paprastą laikrodį su trimis rodyklėmis, tačiau rodantis ne valandas, o įvykius, kurie įvyks artimiausiu metu.
Pasirausęs kuprinėje, Taenral išsitraukė ir ant nedidelio stalelio, stovėjusio šalia, pabėrė krūvą pavienių gelžgalių: baltą keraminį apskritimą su skaičiais nuo vieno iki dvylikos ant kraštų aplink, keletą straigtelių, seną kišeninį peiliuką, varžtelių, atsuktuvą, iš kurio koto vis iškrisdavo ,,strėlytė", metalinių plokštelių ir panašių daiktų. Vaikio akutės sužėrėjo - taip dažnai jis pas tėvą kalvėje dėliodavo tokius daiktelius!
- Nagi, o horologiumas daromas taip... - tyliai panosėje murmėjo pirmakursis, niekada nesiskundęs atmintimi ir išstudijavęs paprastesnius horologiumo brėžinius (greičiausiai tik hipotetinius). Į apvalią plokštelę užlenktais kraštais (tarsi dėžutę) Taenralis įdėjo miniatiūrinį varpelį, prie kurio pritvirtino krumpliaračius, ištiesė mažyčių smulkių laidelių, kurių vieną galą prijungė prie metalinės plokštelės, o kitą - prie keistai nuolat besisukantį rėmelį prilaikančio, galbūt kiek šuns liežuvį primenančio strypelio. Ant jo užmovė dar vieną krumpliaratį, pritvirtino varžtu. Į plokštelę Taenral tris kartus sudavė savąja burtų lazdele, o tada prie ją atsargiai pradūrė ir pervėrė trimis varžtais, prilaikančiais dar vieną plokštelę. Pakartojo tai dar sykį, o tada prie varžtų pridėjo kelis strypelius, lazdele sulydė ir uždėjo ciferblatą. Prie šio centro pritvirtinęs rodykles, uždėjo ir skaidrų stiklinį dangtelį - kad nepridulkėtų į vidų.
- Viskas.- atsikvėpė vaikis ir įsimetė horologiumą į kuprinę.
-
Tauškalė stoviniavo bibliotekoje prie lentynos su knygomis apie Gintos mylimąjį Hogvartsą. Grifiukės įsitikinimu jo niekada nebus per daug.
- O, šita tiks,- ilgai svarsčiusi kurią knygą pasirinkti tarė mergaitė.
Rudaplaukė iš lentynos ištraukė knygą kurioje rašoma apie Hogvartsą dar Finėjo Nigelo Bleko laikais. Knyga buvo apsitrynusi ir dulkėta. Turbūt jau seniai jos niekas neskaitė... Mergaitė pasidėjo knygą ant stalo ir atsirėmusi į kėdę pradėjo skaityti. Po neblogų dvidešimties minučių Tauškalė išgirdo pažįstamą balsą.
- Sveika! - pribėgusi prie savo draugužės Andromedos, pasisveikino,- ieškai knygos? Aš štai,- Ginta parodė į apsitrynusią knygą,- pasiėmiau paskaityti koks buvo Hogvartsas iki Dumbldoro...
- Mėgstu istoriją,- dar pridūrė.
-
Šviesiaplaukė ilgai vaikščiojo po visą biblioteką, kol rado lentyną, su vien tik apie Hogvartsą išdėliotomis knygomis. Žaliose mergaitės akyse galėjai įžvelgti palengvėjimą.
Andi žengė prie didžiausios raudonmedžio lentynos ir nustatinėjo knygų nugarėles - gal ras ką įdomaus... Vis dėlto, kol kas grifė nerado nieko traukiančio žvilgsnį. Andromedai jau ėmė kilti minčių apie išėjimą - bet šįkart žūtbūt norėjo rasti kokį nors skaitalą ramiam akių permetimui. Tad nusprendusi neprarasti vilties, vėl ieškojo įdomios knygos.
Prie stalo sėdėjo už ją vyresnė rudaplaukė mokinė. Ginta! - nutvilkė supratimas. Priėjusi prie draugės linksmai, bet pakankamai tyliai pasisveikino:
- Labas, Ginta! Taip. Ieškau knygos. Ir, kaip matai, man ne itin gerai sekasi, - sukrizeno ir pažvelgė į ketvirtakursės laikomą, gan įdomiai atrodančią knygą.
- Gal padėsi surasti knygą? Nieko gero nerandu, bet... - Andromeda neužbaigė sakinio, nes jos akį patraukė stora knyga. Nemandagiai pasišalinusi iš scenos, nubėgo prie už kelių metrų esančios, į lentyną įstatytos knygos. Pūškuodama ją ištraukė ir padrėbė ant stalelio, prie kurio sėdėjo Ginta.
Oho... - nusistebėjo antrakursė, atvertusi knygą.
-
Andromedai nubėgus prie lentynos Ginta nusekė paskui.
- Žinau šitą knygą! Ją parašė mano močiutės sena draugė! Dar prisimenu kai gavau nemokamai šią knygą paskaitinėti. Dabar Gildema Rozinda jau mirus...
Tauškalė susigraudino prisiminusi nuostabiąją Rozinda. Ji visada atnešdavo mergaitei savo keptų bandelių su varškę, o kartą per gimtadienį netgi jai padovanojo augalą kuris šviečia ir keičia spalva! O ji taip ir neperskaitė jos dovanotos knygos...
- Reiks paprašyti, kad mama pasiraustų mūsų bibliotekoje. Gal atras šią knygeliūkštę ir man atsiųs, o tu pasiimk šitą knygą. Turėtų būti įdomi,- patarė draugei Ginta.
- Be to, gal norėtum šį vakar nueiti prie ežero? Paplepėsim, atsinešiu mano mamos keptų sausainių, ar dar kokių skanumynų. Nori?
-
Andi susidomėjusi klausėsi Gintos išvedžiojimų. Net nesitikėjo, kad ji turi tokių gerų ryšių su žymiais burtininkais.
- Gerai, pasiimsiu, - burbtelėjo šviesiaplaukė ir įkišo knygą į kuprinę.
- Žinoma, noriu! - apsidžiaugusi šūktelėjo Andromeda ir tuojau pat užsidengė burną baltais pirštais - čia juk biblioteka. Tuomet kiek susigėdusi dėl išsiveržusio šūksnio pasitaisė raudoną grifų kaklaraištį ir prabilo:
- Tiks septintą vakaro? Jau pasidariau visus namų darbus, tad vakaras bus laisvas.
Tai pasakiusi patenkinta klausėsi Gintos ir susitarusi dėl laiko, atsisveikino:
- Tada gerai. Iki susitikimo!
Dar kartą žvilgtelėjusi į draugę patenkinta iššokavo iš bibliotekos į bendrąjį kambarį paskaityti knygos.
-
Justina vos įėjusi į tamsią biblioteką, nors ir buvo vėlus vakaras, pamatė nemažai mokinių. Kadangi tik viena vienintelė lentyna buvo neapsupta mokinių, prie jos ir patraukė. Ten, kaip iš karto suprato, buvo knygos apie Hogvartso istoriją. Tikriausiai paskutiniu metu jų niekam neprireikė, nes visos buvo tvarkingai sudėtos. Kaip ištikima knygų graužikė, Justina mintinai žinojo, kur kokia knyga turi stovėti. Bet staiga jaunoji burtininkė pastebėjo nematytą knygą, jos viršelis buvo kur kas labiau apsitrynęs negu kitų knygų. Ir, kaip bebūtų keista, rašliava neturėjo pavadinimo. Tai sukėlė Varnanagės susidomėjimą, todėl ji, net nepasivarginusi pasiieškoti patogesnės vietos sėdėjimui, įsitaisė prie lentynos, ant grindų.
Tada atvertė aptriušusią paslaptingąją knygą. Joje buvo nuotraukos ir trumpi aprašymai. Paaiškėjo, kad tai-buvusių mokinių prisiminimai ir nuotraukos. Justina užsinorėjo susirasti knygoje savo mamą.mokiniai buvo išdėlioti pagal pavardes. Hogietė įsijautusi vartė knygą, kol pagaliau rado savo mamos atvaizdą. Motina atrodė visiškai taip, kaip ir dukra. Rausvi garbanoti plaukai, strazdanos ant nosies, didelės akys, plati šypsena.
Varnanagė pervertė kelis puslapius į priekį ir pamatė, kad dar yra vietos įsirašyti kitiems mokiniams. Justina paslėpė knygą po savo juodu apsiaustu ir išėjo iš mokinių pilnos bibliotekos. Miegamajame patyrinės knygą atidžiau.
-
Daniela, pati nežinodama kodėl, pasirinko bibliotekos kryptį. Ji nebuvo didžiulė knygų gerbėja, o nuo slogaus bibliotekos kvapo ją imdavo miegas, tačiau gera istorijos knyga buvo viskas, ko jai reikėjo tokio nuobodulio metu. Na, ir vėsi baseino patalpa būtų neblogai, tačiau tokios vietos neegzistavimas yra vienintelis Hogvartso minusas.
Atsistojus prie lentynos apie Hogvartsą, prie kurios visiškai nieko nebuvo, net visur šmirinėjančios bibliotekininkės, Klastuolė bejausmėmis akimis naršė knygų pavadinimus. Hogvartso sukūrimo įdomybės, Kambario iki Pareikalavimo tyrinėjimai, Seniausios Hogvartso giminės: nuo ...
iki .... Gerai, šita, - mintyse atsiduso antrakursė ir jau norėjo ją išsitraukti, kai išgirdo žingsnius. Atsisukusi pamatė pirmakursė Klastuolę, neaukštą, šviesiaplaukę, ramiomis akimis ir labai įraudusiais skruostais.
-
Evią kažkas traukė į biblioteką. Ne, šįkart jaunoji klastuolė nesiruošė ieškoti knygų apie gėles ar kas galėtų padėti su namų darbais. Norėjosi kažko kito. Kokios nors istorijos. Ne, nesukurtos. Tikros, vykusios. Kuri dabar jau praeitis, surašyta knygų lapuose. Nebuvo taip ir sunku šviesiaplaukei rasti reikiamą knygų lentyną. Ji atrodo matyta. Vienas teiginys iš minčių upės pasiekė mergaitės galvą atėjus iki knygų lentynos, kur stovėjo ir norėjo išsitraukti knygą kita klastuolė. Daugiausiai ji buvo antrakursė, tačiau Evia nebuvo iš drąsiausių ką nors pasakyti, ar specialiai išgąsdinti savu balsu. Nors tą ir mėgo daryti. Bet namuose, kai į langus ketvirtą ryto lėkdavo žali kiaušiniai.
- Atleisk, - išspaudžia pamačiusi, kad mergaitė atsisuko į ją. - Nenorėjau išgąsdinti ar stebėti tave. Be to... Aš Evia.
Išlemenusi savo vardą, šviesiaplaukis mergaitė nusišypsojo. Ji jaute, kad žandai dega ir tikriausiai skleidžia didelį raudonumo atspalvį. Hogvartso istorija... Pirmųjų mokinių giminės... Įkūrėjų istorija... Paskutinis perskaitytas pavadinimas šiek tiek sudomino, pažadino norą paimti seną, dulkėmis papuoštą, apdriskusią knygą. Kiek padvėjojusi, Evia priėjo arčiau lentynos ir atsargiai ištraukė knygą.
-
- Na... Aš Daniela, - prisistatė ir antrakursė, stebėdama, kaip Evia išsitraukė kažkokią storą knygą apie įkūrėjus. Dar nesu mačius tokios drovios Klastuolės. Net Daniel buvo bent truputį arogantiškas. Prisiminus tą bjaurųjį vaikinuką, merginai pasidarė koktu, tačiau to stengėsi neparodyti. Evia, nors visiškai nepriminė nieko iš merginos pažįstamų, priminė apie kažkokią praeitį. Gal kažkada seniai kartu susitikom kokioj mugėj ar panašiai, - svarstė antrakursė ir pasiėmė savo išsirinktas Seniausias Hogvartso gimines. Abi prisėdo prie to paties staliuko, tad Daniela nutarė, kad būtų žmogiška jaunesniąją Klastuolę užkalbinti.
- Patinka Hogvartso istorija? - pasidomėjo ir slapčia padėkojo, kad pokalbio vėl nepradėjo kokiais idiotiškais žodžiais, visiškai nesusijusiais su žmogumi šalia.
-
- Na, išties norėčiau sužinoti kuo daugiau apie juos, - šyptelėjo prisėdusi šalia ir atvertusi pirmąjį puslapį. - Būna dienų kai nori pažinti praeitį, o gal pasimokyti iš kitų klaidų. Lyg pats jų nekartotum. Nors realybėje, istorija man ne itin prie širdies.
Evia suvokė, kad reikėtų patylėti, kadangi jos apmąstymai vėl ėmė keliauti po visas lankas ir pievas.
Istorija - nuobodi, tačiau kartu ir nuostabi. Padedanti išmokti, suprasti ir suvokti. O net kartais ir pasiruošti. Galvoje pratęsė savo mintį žinodama, kaip tai keistai skamba, tačiau tokios mintys lankydavo dažnai. Daniela atrodo kažkur matyta. Lyg iš seno, menko prisiminimo. Ne, tikriausiai ją mačiau kokioje nors pamokoje. Arba bekeliaudama po įvairias šventes ir muges kartu su motina.
- Seniausios Hogvartso giminės? Įdomu... Tikriausiai pavergė pavadinimas, tiesa? - įsidrąsinusi šviesiaplaukė ėmė šiek tiek tauškėti bei žiūrėti į tamsias Danielos garbanas.
-
Pavakarieniavusi Taylor nusprendė užbėgti į biblioteką. Ji norėjo susipažinti su mokyklos istorija. Jai visada patiko seni laikai, ji su didžiausiu malonumu tiesiog rydavo storiausias knygas apie viduramžius,antiką...
Taylor įėjo į biblioteką. Salė buvo be galo graži: blizgantys sietynai su trylika žvakių kiekviename, raudonmedžio lentynos su tūkstančiais knygų, prietema... Mergaitei į nosį padvelkė senų knygų kvapas,kurį ji tiesiog dievino.
Taylor ėjo tarp lentynų,kol priėjo lentyną su knygomis apie Hogvartsą. Išsitraukusi "Hogvartso istoriją",priejo prie stalo ir atsisėdo. Knyga buvo labai stora, aptraukta ruda oda ir apkaustyta. Mergaitė atsivertė knygą ir ėmė skaityti apie Hogvartso įkūrėjus.
-
Bethany visa virpėjo. Pirštai lankstėsi sunkiai, skaudėjo kaulus ir kai kurias kitas kūno vietas. Jai buvo šalta, norėjosi kažko šilto (arbatos mergaičiukė neatsisakytų, jaukaus apkabinimo - irgi), tad manė, kad su sunkia galva, besimerkiančiomis akimis, pasiremdama į sienas, pamažu judėjo virtuvės link, tačiau patraukė link visai kitos pusės, bibliotekos link. Levandų arbata, kakavos gėrimas, bet kas, kas tik gali sušildyti... Varniukė stabtelėjo. Patalpa, į kurią įžengė, pasirodė pernelyg tyli, be skanių kvapų ir kitų, virtuvei būdingų menkniekių. Mergaičiukė privertė save plačiau atmerkti sunkius akių vokus, o skaudančias akis, matyti. Po šimts! Biblioteka! Aaaaa! Bethany žinojo, kad ties praėjimu ji stovėti negalėjo, tad lėtai, vos pasijudindama, pasislinko į šalį. Tuomet, sugalvojusi šiek tiek pabūti viena, pamąstyti apie savo būklę (vis dar nepriėjo išvados, ar sirgo, ar buvo sveika), atsirėmė šonu į pirmą pasitaikiusią lentyną. Kokios joje sudėtos knygos, jai nerūpėjo, nors numanė, jog jos susijusios su Hogvartsu. Buvo pasidariusi visą bibliotekos planą. Bethany atrėmė ir galvą į lentyną. Perštėjo akis, o šis nemalonus jausmas privertė jas ašaroti. Pasirodžius vienai, kitai ašarai, varniukė iškart melsvu megztiniu jas nuvalydavo.
-
Daglas-Braun senokai buvo bibliotekoje, nors jis dievino šią vietą ir ypač - visas knygas. Jis buvo pasiėmęs tris knygas, kurias jau seniai buvo perskaitęs, bet kažkodėl taip ir neatėjo jų pasikeisti. Jis nunešė "Henriko istorijas", "Hogvartsas, Varnanagė ir Švilpynė" ir "Faktai bei mitai apie Skersinį skersgatvį" bibliotekininkei ir patraukė link lentynos, kur dažniausiai nėra žmonių, kad galėtu pabūti vienas.
Nedrąsiai einant prie nuobodžios lentynos, Saimonas ėjo palei knygų lentyną, švelniai glostydamas jų turinį. Vienos buvo švelnios, kitos paplyšusios, trečios grublėtos. Taip "braukydamas" knygas, net nepastebėjo, kaip jis atsirado visai kitoje vietoje. Bet nesustojęs daryti savo veiklą, dėl savo žioplumo atsitrenkė į kažkokią mergaitę.
- A-aš-š... - Stengėsi kažką pasakyti, bet vietoj to, kad ką nors pasakyti, Saimon pradėjo rodyti viską gestais, mat ištarti kažko simpatiškai mergaitei, negalėjo.
-
Kokia aš kvaiša. Galėjau likti kambaryje, pabūti lovoje. Pamiegoti. Bet ne, atsitrenkiau čia! Ir kokio reikalo?! Beth, tikrai pavarai... Kuo labiau ji stengėsi nuvalyti ašaras, vis labiau perštėjo akis. Jėgos pamažu apleido jos kūną, mergaičiukė susvyravo, bet spėjo drebančiais pirštais įsitverti lentynos ir išsilaikyti. O, kad mane kas apkabintų... Arba atneštų medumi saldintos levandų arbatos... Išsilaikiusi, beveik netekusi visų jėgų, Bethany abejomis rankomis įsitvėrė lentynos, dėl atsargumo. Ir tuomet į ją kažkas bumbtelėjo. Nuo tos vietos, kuri buvo prisilietimo taškas, nuaidėjo skausmo banga. Tokio, kurį galima jausti tik sergant. Bethany atsisuko atgal. Jos perštinčios, blizgančios akys įžvelgė berniuką. Tačiau mergaičiukė negalvojo, ar jį buvo mačiusi anksčiau, jai buvo be proto šalta. Netgi pati matė, kaip drebėjo.
- V-v-i-s-k-a-s, - pamatė savo odą, kuri buvo balta kaip popieriaus lapas, - g-g-e-r-a-i, - tesugebėjo po vieną raidę išspjausti du žodžius, visiškai nežinodama ką daryti. Dvylikametei buvo beprotiškai šalta, bet negi pulsi apsikabinti nepažįstamą berniuką, kuris kažkokius gestus ėmė mojuoti jos pusės link?
-
Mergaitė buvo šalta kaip koks ledas. Atrodė jinai tikrai ne kaip. A-r č-ia taip nuo manęs? Su savom pasibaisėjusiomis mintimis, pagalvojo.
Saimonas nežinojo ką daryti ir kaip elgtis. Jo mintys susimaišė, todėl toliau pratęsė daryti kažkokius neaiškius gestus. Netgi joks kurčias žmogus nesuprastu jį, o jis toliau taip darė. Netgi nepagalvojo, kad su tokiais veiksmais gali dar labiau prigąsdinti mergaitę.
Jai kažką pasakius, Saimonas pamanė, ar toji mergaitė neturi kokio nors sutrikimo? Kodėl jinai tokio keista?
- A-a-r t-t-i-k-r-a-i-i? - Vos kažką ištarė ir pabandė atrodyti rūpestingas. Nežinodamas ką dar padaryti, pradėjo ir vėl su rankomis mojuoti, o vėliau ir vėl rodyti gestus.
Kad neatrodyti ir vėl tokiu kvailiu, Saimonas susiėmė į rankas. Jis atsistojo į labai keistą pozą ir apkabino savo rankas. Padaręs keistą veido išraišką jis pažiūrėjo į mergaitę.
- Ar viskas gerai b-brang-u-t-ė? - Kažkur gavęs drąsos pasakė tinkamai bent tris žodžius.
-
Galėčiau ji imti ir palikti, bėgti į miegamuosius ir griūti į minkštą lovą, įsisukti pataluose... Ne, nueičiau apie dešimt žingsnių, greitu ėjimu, susipintų kojos, netekčiau visų jėgų ir b a m, gulėčiau ant grindinio. Ir be sąmonės, turbūt. Nors akis ir perštėjo, visgi jos nebeturėjo noro ašaroti ir lieti ašarų. Tokio stebuklo proga, Bethany pabandė įdėmiau pažvelgti į nepažįstamąjį, kurį matė pirmąkart gyvenime. Bet Hogvartse ji mokėsi tik antrus metus, tačiau berniukas neatrodė žymiai vyresnis.
- T-t-urbūt sergu, nes man ša-a-a-lta, - jai labai nepatiko šitaip kalbėti, bet tik taip sugebėjo. Mielai būtų save aprėkusi, bet neturėjo jėgų, be to, ir šanso šitai padaryti. Tikrai, aš sergu. Vertėtų mauti iš čia. Bet hm. Negi paliksi jį? Mergaičiukė nubeldė savo žvilgsnį į rankas, o šios atrodė kaip niekad keistos. Be jai būdingo rausvo atspalvio. Jeigu būtų turėjusi daugiau jėgų ir energijos, dvylikametė būtų pakėlusi antakius į šį keistai atrodžiusį berniuką, bet dabar to nedarė.
- T-u-r-b-ū-t, kad n-e-l-a-b-a-i, - šiaip ne taip vyptelėjo vėl pakėlusi akis į jį. Brangutė? Kas, po velnių?! Jeigu garsiai negaliu aprėkti, nes po šimts, sergu (!), nereiškia, kas mintyse to nedarysiu! Ai, pala, AŠ NET TAVO VARDO NEŽINAU. Tad vargu, ar žinai manąjį. Nors ji mintyse ir rėkavo, veidas išliko toks pat, be jausmo.
-
Kaip akmuo nuo sielos nukrito, sužinojęs, kad nepažįstama mergaitė tik serga. Jau buvo pagalvojęs, kad jinai tokia keista tik dėl to, kad stipriai nukrito.
Į jos žodžius, kad jinai serga, Saimonas nieko neatsakė. Nesinorėjo susipainioti mintyse pasakęs dar kažko kvailo ir keisto. Bet ne, vis tiek kažką reikėjo prišnekėt.
- T-t-a-i g-ga-a-l t-t-au r-rei-kia pa-gal-bos? - Ir vėl droviai pasakė, vis dar stovėdamas keistoje pozoje ir vis dar turėdamas keistą veido išraišką, nuo kurios Saimonui pačiam būtu bloga. Turbūt tai didžiausias klastuolio trūkumas - nemokėjimas bendrauti su mergaitėm.
Na ir ką daryti dabar? Net negaliu nieko jai pasakyti. Pasimetęs berniukas nežinojo ką daryti. Todėl ir vėl pradėjo rodyti tuos keistus gestus ir pradėjo mojuoti rankomis. Supratęs, kad ir vėl atrodo idiotiškai, reikėjo nustoti būti tokiam keistam ir negąsdinti mergaitę.
- A-r t-ta-u s-s-u s-s-vei-ka-tą v-vi-skas ge-rai? - Pagalvojo, kad reikia nustoti atrodyti idiotiškai, bet paklausė idiotiško klausimo.
-
Bethany toliau stovėjo atsirėmusi į lentyną. Svarstė, kaip būtų pasielgusi, jeigu nesirgtų, neperštėtų akių, nekrėstų šaltis ir nebūtų visų kitų niekų. Hm, negi jam tikrai kažkas negerai? Mergaičiukė negalėjo pajudėti, visa tirtėjo, o jei nesilaikytų į lentyną, jau seniausiai būtų nukritusi į kažkurią pusę neišlaikiusi pusiausvyros ir gulėjusi ant bibliotekos grindinio.
- O kuo tu man galėtum padėti? - viena ranka, tiksliau leidiniais, drebančiais pirštais nubraukė sruogą palaidų, medaus atspalvio plaukų. Netgi pati nustebo, sugebėjusi prabilti normaliai. Hm, kas gi čia vyksta. Aš sergu. Nenoriu užkrėsti kitų. Visgi, čia biblioteka. Bet išeiti negaliu. Dėl jo. Ką?! KĄ KĄ TIK PASAKIAU?! Beth, nu pošimts! Apie levandų arbatą net nesvajok... Dvylikametė žiūrėjo į šoną, pro vieną tarpelį tarp knygų, į vieną tašką, bet taip ir nesuprato, ką matė. Ji pakėlė galvą ir atsisukusi atgal, pamatė keistoje pozoje stovintį berniuką. O jam viskas gerai?
- Tai koks tavo va-a-a-rdas? - ties paskutiniu žodžiu užsikirtu, bet savo kalbėjimo būdu, be kiekvienos raidės užkirtimo, liko patenkinta.
- Turbūt tik peršalau, - kilstelėjo pečius aukštyn ir pasigailėjo. Juos taip pat nudiegė raumenų ir kaulų skausmas. O ką, nesimato? Nematai, kad aš balta, drebu, kad mano akys blizga it turėčiau nežinia kiek temperatūros, o, kad nenukrisčiau turiu laikytis už lentynos?
-
Saimonas nesitikėjo, kad toji mergaitė prakalbės normaliai. Kaip gaila buvo, kad jinai nustojo kalbėti įprasta klastuolio kalba. Kur turbūt jis vienintelis galėtu tai suprasti.
- A-a-ė-m... N-ne-ži-nau, g-gal no-ri pa-skai-tyti knyg-gą-ą? - Kažką leptelėjo kas kilo į galvą tuo metu. Ir nominaciją už idiotiškiausią žmogų gauna Saimonas Daglasas-Braunas! Iš tikrųjų, klastuolis pasijautė tikrai kvailai, kai jis taip elgiasi. Na, nemoka jis būti normaliu ir dar su gražiomis mergaitėmis. Bendravimas - ne Simono sritis.
Negalima buvo toliau taip save gėdinti. Reikėjo susiimti į rankas. Ir vėl.
- Mano vardas, brangutė, ta-vo būsimas vy-ras. - Įsivaizdavo, kad užsidėjo 'juodus akinius' ir stengėsi toliau išbūti tokioje būsenoje. - P-peršalai? U-užkask s-snickers b-brangutė. - Pasakė frazę, kurią girdėjo žiobariškoje reklamoje. Saimonas neįsivaizdavo, kodėl taip pasakė. Tiesiog tai atrodė 'kietai'. Nors jis net nenumanė, ant kiek jis neteisus..
-
Nors balsas ir lūžinėjo, Bethany sugebėjo šiaip ne taip šnekėti normaliai. Po vieną raidę šnekėti, it beriant abėcėlę, arba, žodžius paraidžiui, jai visuomet atrodė kvailas dalykas. Nebent, kitaip kalbėti jau nebeišeitų, tada jau būtų suprantama.
- Paskaityti knygą? - vos sugebėjo, bet sugebėjo, pakelti ir nuleisti antakius, šitaip pavadinti susidomėjusią. - Puiku, kokios tavo mėgstamiausios?
Kas čia, po velnių, vyksta? AAAAAK, TAIP. Kažkas bando pasirodyti. Šaunu. Ir nelabai kaip sekasi, ane? Dvylikametė jau tikėjosi, kad išgirs jo vardą, tačiau nieko nepešė.
- Jeigu tavo vardas yra mano būsimas, tai turėtum, - pakreipė galvą į vieną šonelį ir šyptelėjo, parodydama savo linksmą, žaismingą šypseną, - bendrauti su manimi be trukdžių. Ar ne tiesa? - atlenkė galvą atgal ir nustojo šypsotis, o akys vėl ėmė perštėti, tad nukreipė žvilgsnį į grindinį, -be to, aš jau turiu simpatiją. Tad nemanau, kad būsiu brangutė.
Na štai. Ir vėl. Ir vėl tu šypsaisi tam mulkiui, kuris pats savęs nepažįsta ir nesuvokia.
- Be to, aš panelė Vanda. Ne nuo pelkių vandos, bet nuo levandos, - stengėsi išlaikyti rimtą miną. - Tas žiobarų šokoladinis batonėlis nuo peršalimo negelbsti.
Ha, ha kaip juokinga. Graudu.
-
Bet koks normalus žmogus, jau seniai padėtu tai mergaitei atsikelti ir nuvest ją į ligoninės sparną. Bet tikrai ne Saimonas. Jis tiesiog to nesupranta. Nors prieš Hogvartsą atrodė, kad jis yra genijus. Nors kur čia matosi, kad jis protingas, jeigu vietoj to, kad padėti jai, jis siūlo paskaityti knygą. Sergančiai mokinei.
- A-aš m-mė-gstu žio-ba-ri-škas fan-tas-ti-kas, o tu? - Atsakė į jos klausimą. Tada dar pradėjo galvoti ar nepapasakoti paskutinius įspūdžius apie neseniai perskaitusią knygą? Bet ne, jai turbūt nebus įdomu. Ir Saimonas nepajėgs tai pasakyti.
- T-tu ne v-vienintelė to-kia, d-deja, gy-ve-nimas žiau-rus. - Gal atsakė vis tiek keistai, bet bent jau kažką pasakė. Nes tiesą sakant, Saimonas nežinojo kaip atsakyti į tai, kad kodėl jis mikčioja. - N-nebus. - Mirktelėjo mergaitei.
Limitas 'kieto' berniuko baiginėjasi. Daglas-Braun nebegalėjo taip toliau elgtis. Tiesiog trūksta jam drąsos. Todėl ir vėl grįžta prie pradinės būsenos.
- G-gerai, le-van-da. - Vis dar pabandė pajuokauti. - T-tu t-tik p-pa-ban-dyk.
Mergaitė atrodė ne kaip. Saimonas visgi norėjo pasidomėti kaip jinai jaučiasi.
- A-r t-u grei-tai mir-si? - Paklausė. Jis nenorėjo atrodyti grubiai, čia tik jo toks "kaip tavo savijauta".
-
Negi jis tarp žiobarų buvo genijus? Hm, galbūt jis kvailas. O gal apsimeta? Po velnių! Ką man daryti? Ir taip vos sugebu išstovėti! Bethany tylomis, beveik nepastebimai atsiduso. Jos akys vėl nuklydo iki berniuko, kurio vardo dar nežinojo. Akimirką mergaičiukė ėmė trokšti jo apkabinimo. Nors, jeigu užgriūtų su visu apkabinimu, turbūt, bent jau taip spėjo, kad nukristų žemėn ir jį nusitemptų kartu. Ir dar išgąadintų, o jam ir taip sunkiai sekėsi bendrauti.
- Labai mėgstu fantastines knygas, - šyptelėjo dar sykį, it specialiai atitaikiusi knygų žanrą, kurį itin mėgo, - be to, nuostabios knygos yra tos, kurios susijusios su graikų mitologija.
Dvylikametė antra ranka įsitvėrė lentynos. Jos jėgos seko, pamažu turėjo artėti momentas, kuomet nuslys ant žemės ir neatsikels. Pamažu sukosi galva, it sėdėtų lengvoje karuselėje ar kokiame kitame atrakcione.
- Gyvenimas žiaurus? Ak, taip... Žinau tuos gyvenimo žiaurumus, - išties, gyvenime ji patyrė daug šilto ir šalto, tačiau viską dabar sutiko su šypsena. Net pati nesuprato, kaip? Pamačius jo mirksnį, Bethany panoro iškišti liežuvį, tačiau susivaldė.
- Iš tiesų, - šiaip, visai gražiai skamba ta levanda, - mano vardas yra Bethany. Daugelis mane vadina Medučiu. Tai ką? Snickers'ai gydo peršalimą? - kilstelėjo antakius ir pro lūpas išleido oro, bandydama nupūsti keletą plaukų nuo veido.
- Ne, - net nepajuto kaip vėl ėmė į jį žiūrėti, - aš dar ilgai nemirsiu. Peršalimas nėra sunkiai išgydomas.
O jis tikrai genijus?
-
Saimonui nepatikdavo mitologija. O dar ir mitologinės knygos. Fe. Vaikinui visada prie širdies būdavo filmai tokie kaip "žvaigždžių karai". Bet kaip elgtis Saimonui? Nejaugi jam reikia su ją sutikti ir atrodyti, kad tai viskas jam prie širdies. Tai aišku, kad jis taip nepasielgs.
- G-grai-kų mi-to-lo-gija? A-r tau vis-kas g-ge-rai, k-kai pa-tin-ka tau toks š-šlamštas? - Pasakė ir pagalvojo, kad jis labai draugiškai pasielgė ir kuo plačiau nusišypsojo Levandai. Nors turbūt tai visiškai kitaip atrodė.
- Nie-ko t-tu ne-žinai. Mo-ky-kis iš la-biau paty-rusių žmo-nių, ar-ba-tė-lė. - Dar kartą pagalvojo, kad čia Simon esąs draugiškas ir jam pirma kartą pavyksta tinkamai bendrauti su mergaitėm, kad jas neįžeisti. Ak, turbūt ji tuoj nualps nuo mano tokio elgesio. Na va, bus sudaužta širdis mergaitei. Sau kažką prisigalvojo.
- Be-tha-ny? Na jau n-ne. Bū-si bran-gu-tė ar-ba arba-tė-lė. - Sustojo, nes nuo tokio kiekio plepalų, Saimonui pradėjo trūkti oro. - To-kioms k-kaip t-tau, iš-gy-dys. - Pasakė ir pradėjo įsivaizduoti, kaip jis pasigirs kitiems berniukams, kokį jis pažengimą padarė.
- Ak, ai-šku. - Nusiminęs pasakė. - T-tai g-gal tau grei-čiau p-pa-dėti, k-kad mir-tum? Nors n-ne, t-tu m-man bran-gu-tė d-dar r-eikalinga č-čia. - Pritūpė prie Bethany ir kažkokiu žudančiu žvilgsniu pradėjo į ją žiūrėti.
-
Rimtai, ką gi aš darau su šituo keistuoliu? Kąąą? Ne, berneli, neprisiflirtuosi. O gal, prisifiltruos, iš kur man žinot? Aš jo nepažįstu, aaaaa!
- Taip, man patinka mitologija, - išvis, yra šiam pasauly būtybių, kurios mėgtų mitologiją? Graikų?, - ypač graikų. O žiobaro parašyta garsioji ,,Persio Džeksono" knygų serija yra kažkas nuostabaus, - suprato, kad jis visiškai nemėgo mitologijos. Kaip man jį vadint? Barsuku? Ne, į švilpį nepanašus. Grifas? Nee, pernelyg nedrąsus. Varnas? Aišku ne, būčiau mačiusi jį! Klastuolis? Hm, nemanau, kad jis koks lyderis.
- Tai iš ko man mokytis? Tavęs? Hm, atrodai nelabai vyresnis, - pasistengė nesusiraukti išgirdusi savo naująją pravardę. Tai levanda, tai arbatėlė, tai brangutė... Laukiam atsirandant naujos pravardės. Šmaikštu. Nei kiek.
- Tai kuo man tave vadinti? - neišsilaikė ir atsitūpė. Atsisėdo ant grindų, - išgydo ne tik tokioms kaip aš. Žmones ir kitas raganas bei burtininkus irgi pagydo.
Kas čia vyksta po galais? Noriu arbatos. Lovos. Kažko šilto. Malonaus. Bethany trumpam užmerkė akis. Padėti, kad mirčiau?! Ajajaj, kur aš atsidūriau... Ji atsimerkė. Pasuko galvą į šoną ir vėl pamatė jį keistai pritūpusį ir spoksantį. Gero gyvenimo.
-
Saimonas nusprendė patylėti dėl graikų mitologijos. Neturi skonio, tiesiog. Jam buvo išvis įdomu, kas domisi graikų mitologija? Vat žaidimo "Warcraft" istorija kur kas įdomesnė, nei tos mitologijos. Net nenorėjo galvoti, kad kiekvieno žmogaus skoniai skirtingi, Saimonui atrodė, kad Bethany yra tiesiog 'neteisi' dėl savo nuomonės.
- M-metai t-tik s-skaičiai. - Pabandė mirktelėti mergaitei, bet deja, tiesiog sumirksėjo. - M-mano v-vardas y-yra k-kaip a-š. T-toks n-nežinomas ir paslaptingas. - Neįsivaizduoja, ką norėjo su šituo pasakyti, bet tiesiog tai norėjo ištarti. - O š-šiaip e-es-u Sa-i, - Nesugebėjo toliau pasakyti. Vaikinui prasidėjo astmos priepuolis. Vat ką privedą, Saimoną prie bendravimo su mergaitėm daugiau nei dešimt minučių.
- J-jei-gu a-š mir-siu, t-tai b-bus t-tavo k-kaltė. - Pasakė, o vėliau tiesiog ištraukė iš savo kelnių kišenės inhaliatorių ir atgavo pradinę būseną kur toliau galėjo kvailiotis.
- M-matai, tavo savijauta ne-susilygina su m-mano. - Pabandė pasirodyti, bet ir vėl sumalė dar vieną nesąmonę. - O d-dėl t-tavęs, tai g-gal t-tau pad-ėti nuvesti iki li-go-ninės sparno? - Pasakė ir atstatė nugarą Bethany. - Sėsk. - Užnorėjo, kad mergaitė jam atsisėstu ant nugaros ir jis galėtu ją nunešti.
-
Neverta. Visiškai neverta. Beprasmiška yra ginčytis dėl dalykų, tiksliau, skirtingų nuomonių. Yra argumentai už ir prieš. Taip arba ne. Tokie gamtos dėsniai. Bethany jautė kietą grindinį, tačiau nesijudino. Nepakako jėgų. Jeigu ne šalia nesąmones daręs vaikis, miego debesis būtų apglėbęs mergaičiukę ir ši būtų užmigusi, pasidėjusi galvą sau ant kelių. Tačiau dabar miegas neėmė. Metai - tik skaičiai. Hm, nuskambėjo kaip frazė iš benamio, kuris šiukšlyne ieškojo obuolių, o prie jo priėjusi moteris paklausė kiek jam metų, juk jaunai atrodė tas jaunuolis. Bet sakykim, jo valia ir laisvė. Dar pasakyk, kad esi šarvais apsiginklavęs riteris, tai aš tapsiu karžygio žmona. Karžygė.
- Metai irgi šiokią, tokią reikšmę turi, - pažvelgė į lubas, nuleido žvilgsnį į save, - nes kitaip, kam juos skaičiuoti? - matė savo balsvus delnus, nors šaltis nebekrėtė kaip pirmiau, - paslaptingas kaip naktis...
Jai jau buvo nusibodę nuolat į jį žvilgčioti, tačiau kai jis ėmė dusti Bethany vos nepersigando. Kas dabar bus? Ką man daryti?
- Aš neprisiimu jokios atsakomybės už tavo visokius rodomus, daromus ar sakomus dalykus, - skeptiškai palydėjo žvilgsniu kai šis išsitraukė inhaliatorių. Dvylikametė patraukė storo megztinio rankoves žemyn, kad bent kiek siektų ne tik riešus, bet tai menkai tegelbėjo.
- Mhm, - pasiramstydama į lentyną, atsistojo, - aš nesu raitelis ir jodinėti nemoku.
Ji gūžtelėjo pečiais. Net ir sirgdama buvo ganėtinai geros nuotaikos. Vietoj to, kad užšoktų paslaptingajam riteriui ant nugaros, prilietė jo ranką, tačiau nespėjo jos įstverti. Kita ranka buvo įsitvėrusi lentynos.
- Verčiau duotum ranką ir palydėtum, - visiškai nenorėjo, kad kas nors pamatytų ją jojančią ant kažkokio genijaus nugaros.
-
Atstatė nugarą. Saimonas buvo pasiruošęs. Kažkam. Pajautęs, Bethany jis pernelyg išsigando ir nukrito ant žemės.
- T-tu l-labai s-u-n-k-i. - Pasakė. Nors neesmė, kad ten buvo tik jos ranka, O Simon pagalvojo, kad čia ji jau užlipo. - A-š e-su n-ne a-arklys koks nors, k-kad ta-ve čia ve-žio-ti. - Sustojo. - Aš es-u žir-gas. - Mirktelėjo ir pakėlė du kartus antakius.
Voliotis ant grindų buvo pernelyg šalta ir nepatogu. Geriau gulėti šiltoje lovoje su minkštom pagalvėm. Užsisvajojęs berniukas net nenorėjo atsistoti. Jis taip ir toliau voliojosi, o kai kada netgi pradėdavo sukiotis. Vis toliau svajodamas, kad nori atsidurti šiltoje lovoje. O kas jam trukdo?
Atsistojęs vaikinas nusivalė savo kelius ir pažiūrėjo į levandų arbatėlę.
- A-r n-ne-no-ri m-man p-pa-lai-kyti kom-pa-niją? L-lovoje. A-š pa-gu-lėsiu, o t-u galėsi didžiuo-tis, kad pa-lai-kai man kompaniją. - Kažką sumalė ir pradėjo žiūrėti į Bethany.
-
O jis tikrai protingas? Linkčiau tuo suabejoti, mm. Bethany vos vos prilietė jo ranką, o šis jau ėmė paisyti savo nesąmones, tad šįkart ji nesusilaikė ir užvertė akis aukštyn. Mažas vaikas. Mergaičiukė stovėjo atsirėmusi u tą pačią lentyną.
- Deja, aš priliečiau tik tavo ranką, - kilstelėjo antakius, - žirgas, kur gi ne.
Dvylikametė pasuko galvą į šoną, šitaip nors keletą akimirkų pasirengusi nematyti to vaikio nesąmonių. Nors ir nelaikė savęs suaugusia, protinga, išsimokslinusia, bet galėjo pasakyti, jog šitam ,,žirgui" turbūt tik žiobarų pasaulyje sekėsi būti genijumi. Tik deja, čia ne tas pasaulis. Kai išgirdo, jog kažkas vėl darėsi kitoje pusėje, nei ji žiūrėjo (tiksliau, stebėjo vieną tašką), pasuko galvą į berniuką. Viskas? Pasivoliojai kaip kirminas tarp rudeninių lapų? Puiku. Hah, kaip šmaikštu.
- Tai, eime? - jau buvo pasirengusi net ir lėtu žingsniu, bet vis tiek išeiti iš bibliotekos, - gerai, gerai. Labai didžiuosiuos, kad palaikau tau kompaniją. O dabar einam.
Kaip noriu levandų arbatos ir į lovą...
-
- Turėk garbę man palaikyti kompaniją. - Pasakė be visų tų mikčiojimų.
Saimonas vis galvojo, apie jos sveikatą. O gal ji užkrės jį? Kaip tada ji turės jam palaikyti kompaniją? Na, jau ne. Daglasas-Braunas nenorėjo susirgti. O jinai atrodė tikrai ne kaip. Todėl pasiėmęs jos ranką jis ją norėjo nuvesti link ligoninės sparno.
Vaikinas pirmą kartą taip 'arti' bendrauja su mergaitę. Ankščiau, jam neužtekdavo drąsos kažką pasakyki netgi. Viskas užbaigdavo, kad jos pabėgdavo kai jis pradėdavo rodyti visus tuos gestus. Čia jam pasisekė, mat levandų arbatėlė negalėjo pajudėti netgi. Tobula.
Jau koridoriuose, Simon vis labiau galvojo apie tai, kad kodėl jis turi ją vesti link ligoninės sparno. Nesąmonė. Viską apgalvojęs, jis greitai paleido ranką jos ir pažiūrėjo į ją.
- Na, ką gi. A-š e-ei-nu iš čia. Sė-kmės t-tau einant toliau link ligoninės sparno. - Pamojavo ir pradėjo bėgti. Berniukas net nesuprato, kad jis paliko mergaitę koridoriuje taip ir nepalydėdamas ją iki ligoninės sparno. Ką gi, 'tikras vyras' vadinasi.
-
Klastūnyno koledžas kaip visada linksminosi ir Saimoną nepaliko ramybėje. Klastuolis susiraukė, jis pernelyg drovus tokiems dalykams. Bet kiti 'bičai' buvo pernelyg įkyrus.
- N-a, g-gerai, įpilk.. - Vos tarstelėjo. Klastuolis prarijo seiles ir paėmė tą plastikinį puoduką. Jis padarė pirmą gurkšnį. Antrą. - Ar jūs tikrai įsitikinę, kad jis nealkoholinis? - Paklausė kitus klastuolius. Jie pradėjo tyliai šnabždėtis ir kikenti. Rudaplaukis viską suprato..
Praėjo apie keturiasdešimt minučių. Saimonas važiavo su rožiniu dviračių per Hogvartso koridorių ir dainavo "Makarėna" dainą. Jis buvo be viršutinių drabužių, o jo kojų nagai buvo padažyti į raudoną spalvą.
- Nešdinkit triušiai! - Jis taip kreipėsi į kelis mokinius kurie stovėjo jam pakeliui. Jis pasuko kairėn, ir privažiavo prie bibliotekos. Buvo naktis, todėl nebuvo bibliotekininkės. Linksmumas tik prasideda.
-
Bethany eilinį sykį sakė sau, jog eis anksčiau miegoti, neslampinės iki išnaktų ir vėliau nemiegos iki vidurdienio. Deja, mergaitė, vos tik sutemo, suprato, kad ir tąnakt anksti miegoti nenueis. Išvis, net nežinojo ar nueis prieš saulės patekėjimą.
Kai jau buvo pakankamai tamsu, tylu ir ramu, varnė su lazdele rankoje išlindo iš miegamojo. Vilkėjo tamsų sijonuką ir priderintus marškinėlius, o kaklą juosė keturios grandinėlės su pakabukais. Palaidi plaukai tvarkingai gulėjo ant pečių. Jos akys tamsa mėgavosi, tad lumos kerų net neprireikė. Savo tikslą, tiksliau, biblioteką, Bethany pasiekė greitai. Įsmukti vidun atrodė vaikų žaidimas, be to, ne pirmą kartą varna šitaip elgėsi. Tiesa, bibliotekoje be šviesos buvo sunkiau. Pirštų galais leisdama lentynas ir knygų nugarėles, mergaitė galop pasidavė.
- Lumos, - pusbalsiu tarstelėjo ir aiktelėjo. Medutis stovėjo šalia tos pačios lentynos, kur praeitais mokslo metais sutiko paiką vaikį, kuriam Hogvartsas - net ne vieta. Lyg to būtų negana, jis varnę spėjo ir pabučiuoti. Žinoma, šįmet.
Jos naktinius pamąstymus pertraukė kažkokie garsai ar triukšmas už bibliotekos durų. Bethany atsiduso. Švieselė lazdelės gale erzino akis. Pirštukais lietė knygų nugarėles, šitaip bandydama nusiraminti. Tačiau kai kažkas įsibrovė pro duris (bent jau tai priminė įsibrovimą), nusprendė labai nerizikuoti.
- Nox, - švieselė išnyko, lazdelę užkišo už sijono viršaus taip, kad galiukas dar matėsi. Nutilusi it pelė po šluota, mergaitė girdėjo net širdies plakimą ir savo kvėpavimą. Visgi, nežinojo kas dar be jos buvo bibliotekoje.
-
Rudaakis prasibrovė į biblioteką. Buvo tamsu ir nesimatė jokios gyvos sielos. Klastuolis žagtelėjo ir nieko nematęs už kažką užklupo ir nukrito. Lyg nieko nebuvo, jis atsistojo ir eidamas pradėjo svyruoti, tai į dešinę, tai į kairę.
- Turbūt, biblioteka čia pasiklydo. - Sau sušnabždėjo. Padaręs kažkokį keistą judesį, nieko nereiškiantį, kuris atrodė, lyg jis pradėjo šokti, prie kažko prisilietė. Apsvaigęs vaikis buvo įsitikinęs, kad tai buvo žmogus.
- Aš esu triušių valdovas, o tu, triuši, prisistatyk kas esi. - Kalbėjo su siena. Jis žiūrėjo į sieną kokias penkias minutes bandydamas sulaukti atsakymo. O nesulaukęs, jis pajautė kažką, kas priminė pykčio jausmą, bet nevisai, ir pradėjo lipti ant sienos. Išgirdęs kažkokį dar garsą, rudaplaukis atsisuko. Ištraukęs burto lazdelę iš kelnių galinės kišenės, jis ištarė burtažodį, kurį vienintelį te mokėjo.
- Lumos. - Tarstelėjęs pastebėjo kažkokią pabaisą.
-
Bethany tamsoje bandė įžvelgti keistai beeilgusį asmenį, tačiau matė tik tamsų siluetą ir taip tamsioje patalpoje. Keisčiausias dalykas pasirodė jo veiksmai. Dar pasakykit, kad jis girtas. Hm, ką veikia vadovai? Įdomu... Mergaitė prisispaudė prie lentynos ir netyčia, tikrai netyčia, užkliudė knygą. Šis, raidžių kupinas lapų rinkinys, akimirksniu šleptelėjo ant žemės, o garsas nuvilnijo per visą biblioteką. Po galais! Varnė persigando, širdis ėmė plakti žymiai greičiau, delnai prakaitavo, o baimė kėlė šlykštų jausmą, it norą išpilti prieš keletą valandų, gal net daugiau, suvalgytos vakarienės likučius. Tiesa, Medutis neatkreipė dėmesio į žodžius, kuriuos galėjo išgirsti sklindančius nuo šešėlio. Galbūt jie sklido per tyliai, o gal jos tai nei kiek nedomino. Laukti nebuvo kada. Reikėjo veikti. Mergaitė, vis dar prisispaudusi prie lentynos, palinko pirmyn, bandydama nors kažką įžvelgti. Nieko. Vos tik akelės pamatė tolėliau užsižiebusį šviesos žiburėlį, smegenys pradėjo šauktis pagalbos ir visiškai painioti mintis. Išorėje likusi rami, Bethany tyliai, sparčiais, nedideliais žingsneliais, atsargiai atkako iki lentynos siaurojo šono ir prisiplojo prie jo. Jei šešėlis neprieis prie pat, net nepastebės mergaitės. Mat Medutis buvo plonytis ir žemas, o lenta, už kurios slėpėsi platesnė ir aukštesnė.
-
Saimonas pastebėjo Bethany. Tai tikrai buvo ji. Pala, koks jos vardas? Anglas buvo visiškai pamiršęs jos vardą. Ar tai alkoholio poveikis, ar ne, jis nežinojo. Bet užtat jis puikiai prisiminė, kaip jai buvo davęs visokias pravardes.
- O, brangutė. - Pritraukė burto lazdelę prie savo veido ir dabar tai tai atrodė taip, kaip žmonės pritraukia prie savo veido fanariką, kad atrodyti baisiau, kai jie pasakoja siaubo istorijas. Ir tai atrodė lygiai taip pačiai. Tik tuo metu berniuko veidas primindavo kažkokią košę. Taip, košę.
Klastūnyno globotinis apsidžiaugė pamatęs brangutę. Gal netgi per daug? Jis atsistojo į keistą pozą ir nusičiaudė.
- Į sveikatą. - Pats sau pasakė. Vaikinas ir vėl kažką išgirdo. Jis išpūtė akis ir pradėjo žiūrėti į lubas ir į sienas primindamas kažkokį psichinį ligonį. - Tu tai girdėjai? - Pernelyg prisiartino prie brangutės. - Triušiai mus tuoj puls.
-
Bethany meldėsi, kad jos nepastebėtų, tačiau galėjo slėptis ir kitoje pusėje, būtent ten jai ir reikėjo bėgti. Tyliai bėgti. Deja, varnė suprato per vėlai, išvydusi tą, kurio labiausiai nenorėjo išvysti. Turbūt taip elgėsi gyvenimas, palikęs spręsti pačiam Medučiui, už ką.
- Žiobarų genijus, - leptelėjo be jokio susidomėjimo. Nepamiršusi pastarojo susitikimo prie laužo, mergaitė nusprendė net suvaidinti šaltą, pasikėlusią ir išlepusią mergiotę, tik tam, kad ją paliktų ramybėje. O gal dar ir ką veikt atras ir nenuobodžiaus šitaip šalia vaikio. Bethany sukryžiavo rankas ties krūtine ir skeptiškai debtelėjo į Simoną. Kai šis nusičiaudėjo, norėjo sakyti įprastą sakinį, tačiau jis pats sau tai pasakė. Mergaitei neliko nieko kito tik atsidusti, atmesti vieną plaukų sruogą atgalios pasimaivant ir pavartyti akis. Visas šis spektaklis tebuvo kaukė, kurios ji nenorėjo nusiimti ir parodyti tikrosios savęs dėl daugybės priežasčių. Gaila, bet varnė priežasčių dar nespėjo sugalvoti. Bethany nieko negirdėjo, išskyrus berniuko sapaliones.
- Ne, aš nieko negirdėjau, - šaltokai pakomentavo, - ir jeigu triušiai puls, tai tik tave, genijau.
Varnė pabandė atsitraukti, kol tas visiškai prie jos neprisišliejo. O jis tikrai girtas, man atrodo. Jeigu jau brangutę prisiminė. Fe. Fui. Fui.
-
Nieko negirdėjo. Ar ji nenormali? Tai buvo pačios pirmos mintys apie ką vaikinas pagalvojo. Jis pradėjo labai analizuoti jas ir priėjo galiausiai prie to, kad jis pradėjo bijoti tos merginos dar labiau nei kada nors ją bijojo.
- Visogero. Prašy-čiau m-manęs nesekti. - Žagtelėjęs priėjo prie išėjimo durų ir koridoriuje pamatė dar du tokius pačius klastuolis kurie važiavo tik su violetiniais dviračiais per koridorių, tik jie patys nebuvo padažyti taip kaip klastuolis. Berniukas tik pradėjo juoktis ir pradėjo klykti jiems iš paskos. Jis ant tiek įsijautė, kad jis (kažkodėl) nurengė ir kelnes, kur jo kojos (kažkodėl) buvo visos drugelių ir paukščiukų tatuiruotėse. Prisiminęs Varno Nago koledžo atstovę, jis ir vėl grįžo į biblioteką, norėdamas ją pakviesti linksmintis su kitais klastuoliais, visai pamiršęs apie jo mintis kurios buvo apie keturias minutes atgal.
-
Jos akys klaidžiojo ties lubomis. Nesvarbu, kad nieko nematė. Tamsa buvo miela, raminamai veikė akeles ir pačią mergaitę. Varnė gal ir būtų užmiršusi, kad tokiu metu ji turėjo miegoti, tačiau per didelė tyluma ir jokios gyvybės nebuvimas koridoriuose, net pačioje pilyje, neleido pamiršti. Prie to prisidėjo, žinoma, ir tamsa. Buku žvilgsniu Medutis palydėjo Simoną ir nusišypsojo patenkinta, kad galop liko tarp galybės knygų viena. O tu galvoji, aš tave seksiu? Nusijuokiu. Sukikenu. Bepročio žiobarų genijaus aš neseksiu niekados. Pala, jis atsisveikino? Nepastebėjau, hm. Varnė lengvai ištraukė lazdelę ir vėl uždegė švieselę, kartodama tą pačią serenadą.
- Lumos.
Mergaitė tyliai, tačiau neskubėdama ir tvirtai statydama kojas ant grindinio, atsikapstė iki lentynos vidurio, stabtelėjo šalia jo. Tamsoje skaityti buvo sunku, tačiau sugebėjimas rasti ko ieškojo - įdomios, plonos knygiūkštės, paprasto skaitalo vienai nakčiai. Kaip tik. Pasišviesdama lazdele, varnė dairėsi vietos, kur galėtų pasimėgauti skaitalu. Jau nieko nebebijodama, mergaitė vėl pajudėjo ir išsyk sustojo sustingdyta baimės, šoko ir netikėtumo. Pamačius Simoną be kelnių, Bethany paleido iš vienos rankos knygą, iš kitos - lazdelę, su nedideliu šviesos žiburėliu. Tas žiburėlis kažkur nuriedėjo po šalia buvusia lentyna ir tarsi užgeso. Iš tos baimės neturėjusi kur dėtis, varnė pamažu ėmė kopti lentyna aukštyn. Rankos, kojos, kaip ir visas kūnas drebėjo. Pasižiūrėti žemyn Medutis bijojo, tad lipo iki pat viršaus. Pasiekusi viršų, priglaudė prie savęs kelius ir šiek tiek palenkė galvą pirmyn, norėdama pamatyti, ar labai aukštai užsirioglino, mat tikrai nežinojo kaip teks nulipti.
-
Vaikinas su netiesiais žingsniais vis svyravo į šonus. Jam buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, todėl jis iš visų jėgų stengėsi eiti tiesiai, nors po kelių sekundžių jis sustojo eiti, nes jis tiesiog apšalo. Arba kitaip sakant, jis ant tiek axrinel pamatęs, kaip brangutė pradeda lipti ant lentynos. Netgi neturėjo žodžių, kad kažką pasakyti. O ką išvis galima buvo pasakyti, kai matai, kaip mergaitė pradeda lipti ant lentynos ir po to pradeda bijoti iš jos lipti?
- Šok! Šok! Šok! Šok! - Dar trūko kokio stuksenimo.
Anglas išsižiojęs žiūrėjo ką Bethany toliau darys. Jam jau netgi nebuvo juokinga, o tokios nesąmonės ji sugebėjo truputi prablaivinti.
- O dabar rimtai, ar tu šoksi ar kaip? Man kviesti pagalbos? - Pasiteiravo.
-
Tamsa jos nei kiek nebaugino. Išties, tamsūs šešėliai gal net nuramintų mergaitę, tačiau varnė visa drebėjo priglaudusi kelius prie savęs, stengdamasi nepažiūrėti žemyn ir bijodama pajudėti. Aukščio baimė jos nepersekiojo, bet Bethany tikrai bijojo krustelti ar ne ten pastatyti koją, priversti siūbuoti lentyną, o galų gale nukristi žemėn su visomis knygomis.
- Aš niekur nešoksiu, - kategoriškai pareiškė. Pamažu Medutis liovėsi bijoti aukštumos, kurioje įsikabarojusi sėdėjo, kūnas nebedrebėjo. Tik rankų pirštai neklausė, sunkiai lankstėsi ir buvo ganomi įvairių tirtėjimo traukulių.
- Net jeigu eisi kviest pagalbos, pakliūsi į bėdą pats, - atsigulė ant lentynos ir įsistebilijo į nenušviestas lubas, - o šiaip, šokti dar nesiruošiu. Man labai gerai ir čia.
Medutis pajuto, kad apačioje lentyna ėmė drebėti ir instinktyviai atsisėdo. Akimirką užgniaužė kvapą, o Bethany net nepajėgė kvėpuoti iš tos baimės. Didžiausias košmaras, jo nuomone, kas galėjo nutikti, tebuvo kritimas žemyn. Mieliausiai atrodė kietos grindys, tarsi išskėstomis rankomis laukusios kada varnė tėkšis žemėn. Nesvarbu, garsiai ar tyliai.
-
Saimonas tik žiūrėjo į Bethany ir laukė, kol kažkas įdomaus įvyks. Bet taip nebuvo.
- Nagi, greičiau šok. - Nuobodžiaujant, su rankom prisilietė prie lentynos ir pabandė ją bent kažkiek pajudinti, bandydamas išprovokuoti brangutę nušoktį, bet pamažu lentyna pradėjo drebėti. Tuoj kažkas tikrai bus.. Nespėjo netgi pagalvoti, kaip tikrai ir įvyko vienas įvykis.. Lentyna nuo drebėjimo pradėjo pamažu svyruoti ir tuoj, tuoj ji jau nukris.. Daglasas-Braunas žagtelėjo ir tiesiog apšalęs žiūrėjo į visa tai ir netgi neturėjo žodžių, kad jis galėtu kažką pakomentuoti čia. Gūžtelėjęs pečiais jis atsitraukė ir žiūrėjo toliau kas bus.
- Manau, kad tos lentynos tuoj nukris. - Lyg ir taip tai nebuvo aišku. Netoli jo, Bethany gresia tai, kad ji susižeis, o berniukas pradėjo galvoti apie tai, kaip tokiam momentui jam trūksta popkornų..
-
Bethany nuleido kojas žemyn ir ėmė jas linksmai bei žaismingai tabaluoti ore. Neskaitant virpulio, drebančių pirštų ir baimės, kad tuoj prisiplos, jautėsi visai ramiai, linksmai ir patenkinta.
- Nešoksiu, - kategoriškai pareiškė, bet pasigailėjo. Lentyna dar labiau sujudėjo, tačiau mergaitė tik stipriau prispaudė delnus prie lentos, į kurią atsirėmusi sėdėjo. Bejudant lentynai, Medutis suvokė, kad ją judino ne kas kitas, o tas pats beprotis genijus - kaip kitaip lentyna šitaip baisiai judėtų? Ji net pamiršo kvėpuoti iš tos baimės. Mergaitė sėdėdama šiaip, taip laikėsi it nedidukas lapelis audros metu ant šakos, kedenamos milžiniško vėjo, tačiau giliai įkvėpusi suvokė, jog anksčiau ar vėliau nukris. Bethany nieko neatsakė į Simono komentarą, tik pažvelgė žemyn. Dėka tamsos, nematė net grindų. Jai susvaigo galva. Lentyna siūbavo į šalis, o galop ir lemtingai. Mergaitė krito nugara atgal, nespėjo suklykti, įsitverti ir to suvokti. Nugarą perliejo skausmas - varnė trenkėsi ant žemės. Skausmas buvo stiprus, Medutis nepajėgė atsistoti. Pasimuisčiusi, pakėlė akis į lubas ir tik pajuto kaip iš baimės suspaudė širdį - ant jos užkrito begalė knygų, o vėliau ir visa lentyna, prispausdama ją galutinai. Bethany girdėjo tik širdies plakimą, aplink matė tik dar tirštesnę, ją rijusią tamsą. Užmerkusi akis mergaitė apsimesdama rami, nors viduje visa drebėjo iš baimės mirti, mėgavosi paskutiniais oro gurkšniais.
-
Klastuolis dar labiau apšalo pamatęs, kaip brangutė nukrito nuo lentynos. Velniop mokyklos taisykles, jis su savo labai netvarkinga išvaizda nubėgo prie pirmo profesorio, kad papašyti pagalbos. Vaikis pats nieko nepadarytu, nes ne jo jėgose tai, bet jis tikėjosi, kad suaugusieji tikrai padės.
Po kelių minučių klastuoliui pasisekė. Jis surado Hogvartso darbuotoją kuri nedelsiant nubėgo į biblioteką, bet tai, kad Saimonas dabar padėjo Varno Nago koledžo atstovei, jam pačiam nuo to nebuvo geriau. Nes darbuotoja pamačiusi jo išvaizdą pasakė, kad jis pasiliks arešte pas ją ir tai dar ne viskas. Rudaakis dėl baimės visiškai prablaivėjo ir visai pamiršo apie mergaitę. Dabar jam buvo galvoje jo bausmė, kurią jis turės. Turint baisiausias mintis kurias jis galėjo turėti, nuėjo link klastūnyno berniukų kambario ir tikėjosi, kad tai daugiau niekada nepasikartos.
-
Bethany būtų gal net ir užmigusi, tačiau negalėjo pajudėti, o ir oro trūko. Vienintelis dalykas, padėjęs išlikti ramiai, tebuvo širdies plakimas. Mergaitė nežinojo, kiek laiko praėjo. Staiga išgirdo bruzdezį, pajuto nuimamą svorį, kuriuo buvo prispausta. Tingiai atsimerkusi, sugebėjo atpažinti magijos mokyklos, tiksliau Hogvartso, darbuotoją. Įsikibusi į jo ranką, leidosi pakeliama. Darbuotojui uždavinėjant klausimus, ji tik linkčiojo arba purtė galvą. Išsilaikyti pati nesugebėjo, tad darbuotojui teko leisti Bethany perkelti svorio centrą jam. Labai pamažu, kai netvarka bibliotekoje liko už nugaros, varnė drauge su gelbėtoju, mažyčiais žingsneliais tipeno iki ligoninės sparno. Jame minkšta lova atgaivino smarkiai sutrenktą nugarą. Išgėrusi gauto viralo, mergaitė itin greitai užmigo.
-
Nors labai vėlu dar nebuvo, Hogvartso pilis jau skendėjo tamsoje. Žiema... Europa neskubėdama slinko bibliotekos link, kur tikėjosi rasti informacijos apie mokyklą bei jos apylinkes. Klastūnyno globotinė, tiesa, didžiuliu smalsumu netryško, tiesiog prireikė kiek papildomos informacijos namų darbams.
Pasiekusi biblioteką, baltaplaukė akimis susirado lentelę, ant kurios buvo parašyta „knygų apie Hogvartsą skyrius“, ir nužingsniavo jos link. Bibliotekoje buvo kaip niekad tylu. Žinoma, čia turbūt veikė kažkokia magija, kad jokie pašaliniai garsai netrukdytų skaitantiesiems ar šiaip atėjusiems ramiai pabūti, tačiau šį vakarą ir žmonių čia buvo ne itin daug: tik bibliotekininkė, vartanti savo popierius, gal pirmo ar antro kurso bernužėlis, vartantits, rodos, nuotykių knygą ir Europa, toli gražu ne puikios nuotaikos ketvirtakursė, atbildėjusi į biblioteką dėl informacijos namų darbams trūkumo.
-
Elijah žingsniuojant į pilį, užėjo keistas noras paskaityti kokią knygą apie Hogvartsą ar šiaip apie pilies istoriją šiek tiek kažką sužinoti, nes čia jam buvo viskas svetima, nieks apie tai jam niekada nepasakojo..
Tad ilgai eiti nereikėjo jis tik pravėrė bibliotekos duris ir prasmuko link lentynos, kur buvo užrašyta "knygų apie Hogvartsą skyrius", jis buvo iš žmonių, kuris tikrai nesidomėjo knygomis ar istorijomis, tačiau šįvakar jame tiesiog degė noras... O dar ir bibliotekoje tvyrojo ramybė, keletas žmonių ten tebuvo, o Chris' ui to tik ir reikėjo, tačiau staiga jam už akių užkliūvo viena mergužėlė, tiksliau šį širdies plakimą Dawson' as jau pažino, tik nesuprato iš kur.. Tačiau ji stovėjo nugara į berniūkštį tad šis nelabai ir galėjo ką matyti.. tad nieko nelaukęs nugrėbė pirmą pasitaikiusią knygą ir prisėdo prie laisvo staliuko..
-
Iš lentynos išsitraukusi kiek apdriskusią, tikrai ne pirmos jaunystės knygą pavadinimu „Koledžų atsiradimas", Europėlė (gal šis deminutyvas nebelabai tiko klastuolei? Juk šioji jau perkopė į antrąją pusę visų mokymosi metų, o ir pradėjo skaičiuoti keturioliktus metus, kas, palyginus, nėra jau taip ir mažai) klestelėjo ant minkšto krėslo, visai šalia dar vieno, ką tik atkulniavusio bibliotekos lankytojo.
Knyga, kad ir kaip bebūtų keista, Klastūnyno globotinei pasirodė... visai nieko. Istorija, matyt, bus tas dalykas, kuris mergužėlei ir tiko, ir patiko. Juk visai įdomu sužinoti apie tai, kas vyko prieš kelis dešimtmečius, kai Europos nė planuose nebuvo (aišku, vargu ar ji išvis juose kada buvo, žinant faktą, jog visą tą laiką iki atvykimo į Hogvartsą praleido šaltuose vaikų namuose), ar net šimtmečius!
-Gal netyčia turi plunksną ar, eee, kokį tušinuką, pasiėmiau tik popieriaus, o su kuo rašyti palikau savo...- baltaplaukė kilstelėjo pilkas akis į dešinėje sėdėjusį bernužėlį. Elijah - prieš maždaug metus atsiradęs vyresnysis brolis,- Oh,- atsiduso,- čia tu...
-
Elijah pagaliau atsivertė pirmąjį knygos puslapį, tačiau negalėjo susikoncentruoti į skaitymą, nes ta mergiotė jam nedavė ramybės, jam atrodė, kad ji kažkur lyg ir matyta ir tikrai artima.. Tačiau ilgai galvoti nereikėjo, kai ilgai nelaukus ji pati prisistatė prie Dawson' o.. Jaunesnioji sesuo? Rimtai? Nuostabu gal pagaliau teks susipažinti..
- Amm.. Nea, neturiu, pats čia tuščias atėjau, - nusišypsojo vaikinas, - Aha, aš, - dar sykį šyptelėjo seseriai.. - Gal prisėsi šalia, va šalia laisva vieta? Juk nenori pyktis dėl motinos kaltės? Mes nekalti, kad ji mus paliko, o dabar dar ir radom vienas kitą... Gal pavyks gerai sutarti, - mandagiai burbtelėjo Chris' as ir žvilgtelėjo merginai į akis.. Ji atrodė gan miela mergaitė, tik vaikinas nesuprato, kodėl ją motina paliko, dėl kokių priežasčių.. O tai dar labiau kėlė pyktį, kad maža to paliko vyresnį sūnų, tai dar paliko visai jauną savo dukrą, tai buvo išties baisu..
-
-Ah, nieko tokio,- vyptelėjo mergaičiukė ir jau buvo besiruošianti kartu su knyga grįžti į klastuolių irštvą. Žinoma, ne tik todėl, kad neturėjo su kuo rašyti, bet ir todėl, kad didžiuliu noru bendrauti su broliu tikrai netryško. Ir nė pati nežinojo kodėl. Argi jis kaltas dėl to, kad keturiolikmetė dar visai mažytė buvo palikta, juolab, kad garbaniaus likimas buvo visai panašus.
-Aš ne, nenoriu, tiesiog, eee...- nutęsė. Nežinojo, kaip „nusimuilinti", tad pasiliko ir vos vos šyptelėjo vyresnėliui.- Žinoma, nekalti. Na, nebent sugebėjau kažką iškrėsti būdama vos poros mėnesių,- sukikeno gūžtelėjusi pečiais.
-Man labai nesmagu, jog turėjome susipažinti ne itin mielomis sąlygomis,- po trumpos pertraukėlės pradėjo kalbėti,- buvome susitikę tą kartą astronomijos bošte, bet nė nepamenu, ar tada sužinojau tavo vardą, tad, na, žinai,- lengvai šyptelėjo. Buvo šiek tiek keista, jog Europa nebuvo tokia šalta, kaip įprasta, o dar išsakė šiokius tokius jausmus.
-Ką skaitai?- bandė nutraukti temą apie kraujo ryšius ir tą susitikimą pelėdyne.
-
- Ech.. - dustelėjo Elijah, - tu gal ir pyksti ant manęs, kad ją palikau ten tada gulėti ir man buvo ant jos nusispjaut, tačiau nepamirškim, kad ji su mumis pasielgė taip pat, - šyptelėjo vaikinas ir džiaugėsi, kad mergina sutiko pasilikti, jis norėjo labiau pažinti savo sesę, nes ši tikrai nekalta dėl motinos kvailų klaidų..
- Man irgi nelabai malonu, tačiau gal teks ateityje visai maloniai bendrauti, - dar sykį vaikino veidą papuošė šypsnis ir jis tęsė toliau, - aha buvome, tačiau ir tą sykį nelabai malonei ten susipažinom, - truktelėjo pečiais Chris' as ir žvilgtelėjo į knygą, kurią atsinešusi buvo Europa..
- Be to mano pilnas vardas - Elijah Chris Dawson, jei įdomu, - ištiesdamas ranką šyptelėjo jaunasis vampyras laukdamas atsakymo..
- Aj buvau lauke su drauge ir kažkaip panorau ateiti paskaityti kažką apie mokyklą, nes kažkaip nieko apie ją nežinau ir iš tikrųjų nežinau, ką veikiu čia.. Juk mano istoriją turbūt jau žinau, o aš tavosios nelabai, tačiau kaži ar tu nori čia atsiverti nepažįstamam jaunuoliui, - šyptelėjo garbanius..tačiau nejautė, kad Europa jam svetima.. - O tu čia ką skaitai?
-
-Ne, aš visai nepykstu. Pati nežinau, kas man tada pasidarė, ir, nemeluosiu, gailiuosi, jog neišėjau iškart po to, kai ji pasisakė, kas tokia esanti,- pirštais perbraukė per švelnius pilkus plaukus,- dar labiau negaliu paaiškinti to, jog padėjau jai. Paprastai to, nedarau. Gal neveltui patekau į Klastūnyną,- sukikeno ketvirtakursė,- tik ką tu veiki Grifų Gūžtoj, juk ten tik, pasak šios knygos,- trumpam pilkas akis nudelbė į rankosę laikytą knygą,- patenka kilniaširdžiai drąsuoliai,- kilstelėjo antakį ir padarė trumpą pauzę,- aš juokauju. Netikiu šitais kvailais stereotipais.
Padėjusi knygą apie Hogvartso koledžus ir jų atsiradimą ant kelių ir vėsiu delnu švelniai perbraukusi viršelį, Europėlė vėl kilstelėjo savo akis į vyresnėlį.
-Gal,- gūžtelėjo pečiais keturiolikmetė. Žinoma, ji būtų visai nieko prieš, tik mintis apie brolį ir apskritai šeimą mergaitę, tiesą sakant, kiek gąsdino. Juk šioji niekada nežinojo, ką tai reiškia, nė neišmanytų, kaip turėtų su vyresniuoju broliu elgtis!
-Europa Ziegler,- šyptelėjo baltaplaukė ir paspaudė Elijah delną,- aišku, negaliu žinoti, ar tai tikra mano pavardė, juk ta,- pikčiau pasakė, omenyje turėdama motiną,- galėjo vaikų namuose pasakyti bet ką, jog tik būtų tikra, kad ūgtelėjusi neatseksiu savo šaknų. Nemeluosiu, bandžiau. Nieko gero,- juokėsi ji.
-Ne, visai ne. Apie tave žinau turbūt lygiai tiek, kiek ir tu apie mane, bet taip, aš nelabai mėgstu atsiverti. Nesvarbu, pažįstamas ar ne,- Europa apsižvalgė, pati kiek stebėdamasi savo plepumu. Juk įprastai pokalbiuose būna ta, kuri tik klausosi ir linkčioja, o ne ta, kuri vis čiauškia. Keista...
-Ieškau informacijos namų darbams,- atkišo knygą garbaniui.
-
- Tiesa sakant aš irgi likau nustebęs, kai tu jai padėjai, vien tik pamatęs tavo ženkliuką ant uniformos, pamaniau, kad mes turbūt turėtume apsikeisti koledžais, nes mano šaltakraujiškumas ir žiaurumas yra didesnis nei drąsa ar kilniaširdiškumu.. - veptelėjo jaunuolis.. - Manau mūsų abiejų vieta turėjo būti Klastūnyne, tačiau kepurė parinko, kaip jai geriau, - šyptelėjo Dawson' as.. - O dėl to, kad jai padėjai, manau, kaltas yra tav užsislėpęs kažkur giliai gerumas.. Nes aš būčiau leidęs tai numirt.. - Užbaigė Elijah ir vis kilstelėdavo akis į mažąją seserį..
- Malonu, - atleisdamas delnus išspaudė vaikinas.. - Na taip žinoti yra sunku, tačiau aš turbūt numanau kas tavo tėvas, - ištarė vaikis, tačiau nemanė, kad tai išeis į gerą, todėl nutylo..
- Jei nori sužinoti daugiau apie mane, tik klausk.. - gūžtelėjo pečiais.. - Neturiu ko slėpti, daug kas žino mano kvailą istoriją.. Be to žinai, ta... įsidarbino Hogvartse, jei dar nematei profesorių sąrašų tai žvilgtelėk, - ištiesdamas lapelį padavė merginai..
-
-Aš ir pati likau nustebinta,- nusijuokė Europa,- žiauri nesu, tačiau šaltakraujiškumo tikrai netrūksta, na, ar bent taip atrodė,- šyptelėjo ir žvilgtelėjo į vyresnįjį brolį.- Nė nežinau, iš kur pas mane tas gerumas, kai giminės tokie... žiaurūs. Neįsižeisk,- sukikeno,- bet matyt to išmokau čia. Ko gero, iš klastuolių,- kaskart prabilus apie koledžą, gyvatėlės akyse šmėstelėdavo laimė. Juk Klastūnynas buvo ir, žinoma, yra, vienintelė tikrų tikriausia keturiolikmetės šeima, kurioje savyje užsisklendusiai mergaičiukei pavyko rasti puikių draugų!
-Puikiai gyvenu ir nežinodama, kas jis toks,- vyptelėjo ketvirtakursė, kuri smalsumu toli gražu nedegė,- pakako jau to, kad sužinojau, kas mano gimdytoja, gyvenimas tikrai nepagerėjo, sakyčiau, priešingai.- Nagiii, gal galime nekalbėti apie visus ryšius, negi nesupratai, kad bandžiau nutraukti šitą temą?- piktokai pamintijo baltaplaukė, nusukdama pilkšvas akis į lentynas.
-Hmm,- nutęsė,- nemeluosiu, tavo istorija nėra dalykas, apie kurį trokštu viską žinoti. Daug įdomiau būtų pažinti patį tave, jei jau dabar esame brolis ir sesuo,- šyptelėjo Europėlė, tačiau jos nugara pralėkė šiurpuliukai. Dar niekada nesakė šių žodžių kalbėdama apie save,- pasakyk man tris dalykus, be kurių negalėtum gyventi,- patogiau įsitaisė krėsle ir pažvelgė į brolį, visiškai ignoruodama tai, jog motina nuo šiol dirba Hogvartse - kaip ir minėjo anksčiau, kalbėti apie ją nenorėjo.
-
- Kai giminės tokia, tikrai iš kur gali būti čia pas mus kažkiek gerumo.. Aš jo tai tikrai neturiu, - šyptelėjo vaikis visus kitus merginos žodžius sutikdamas galvos linktelėjimais arba tiesiog be reakcijos, nes jautėsi, kad jaunesnioji sesuo nelabai norėjo kalbėti apie šeimą, praeitį, tad jis stengėsi taip pat nukreipti šią temą..
- Trys dalykus be kurių negalėčiau išgyventi, tai turbūt kraujo, keršto ir savo arogantiškumo, - šyptelėjo Chris' as, - o tu? Be to kiek tau metų? tu jaunesnė už mane kaip suprantu? - Klaustelėjo Europos Elijah, nes jam buvo įdomu sužinoti daugiau apie seserį.. - Be to kokie tavo pomėgiai? Ką mėgsti veikti? Ir kur tu leidi vasaros atostogas? - Kiek susidomėjęs klaustelėjo Dawson' as ir nusukė žvilgsnį į knygą, kur jokios įdomios informacijos nerado.. Tiesiog buvo per daug nuobodu..
-
-Trys dalykai, be kurių aš negalėčiau išgyventi - tai oras, vanduo ir maistas,- nevykusiai papokštavo mergaičiukė. Tiesą pasakius, tokių dalykų jos gyvenime nebuvo, juk vienuolika savo gyvenimo metų nieko neturėjo ir sugebėjo išgyventi.- Na, dar turiu katę,- gūžtelėjo pečiais ir patraukė plaukų sruogą nuo veido.- Man keturiolika, o tau?
-Uff,- kiek susiraukė,- net nežinau. Neturiu, kaip ir. Viskas, ką darau, tai stengiuosi mokytis, jog manęs neišmestų ir man nereikėtų grįžti į tą purviną skylę. Lažinuosi, jog tavo pomėgiai daug šaunesni...- liūdnai vyptelėjo,- Čia, Hogvartse. Visai smagu, nes labaaaaaai,- pabrėžė,- mažai žmonių, visur ramu, o aš galiu išniukštinėti kiekvieną mokyklos kampą,- sukikeno Klastūnyno globotinė,- tik šią vasarą kurį laiką atostogavau pas draugę. Na, ji tokia... labai įdomi,- nusijuokė keturiolikmetė,- bet po to vėl grįžau mokyklon.
-
- Oras, vanduo ir maistas yra gan svarbūs žmogui, - tik šyptelėjo Elijah žvilgtelėdamas į Europą.. - Katę, aš pelėdą turiu, - šyptelėjo Dawson' as, - tačiau čia ją visi turi.. tad tuo nepasigirsiu, - ištarė Chris' as ir žvilgtelėjo į merginą.. - Man penkiolika..
- Mano pomėgiai yra ne šaunesni, o žiauresni ir tau jų geriau nežinoti, - šyptelėjo Dawson' as, - nes paskui kaži ar dar norėsi su manimi kalbėti, - nusijuokė grifas ir užmetė žvilgsnį į knygą.. - Kaip nuobodu, - tai ištaręs vampyras nustumė knygą nuo savęs ir bandė užmegzti pokalbį..
- Taip, aš irgi kai mėgstu vienatvę ir man ramiau, tai galiu sau rasti daugybė tokių vietų sau ramiai pasėdėti ir atsipalaiduoti, nes mano tėvas yra labai keistas žmogus.. - kiek liūdnokai šmestelėjo Elijah ir žvilgtelėjo į seserį..
- Mh.. Gal per kitas atostogas norėtum su manimi nukeliauti į Ispaniją? Ir šiaip su manimi pagyventi, turim mes gana didelį namą, manau, vietos užteks visiems, tėtis labai apsidžiaugė, kai apsakiau, kad turiu sesę ir jis tavęs nekaltina, nes pasirodo aš esu nelabai tyčiukas, - kiek liūdnokai veptelėjo jaunasis vampyras ir vėl užmetė žvilgsnį į Europą.. - Nes, manau, norėtum pažinti šiek tik pasaulio?
-
-Kodėl tavo tėvas keistas?- kiek suraukė antakius Europa. Žinoma, nepyks, jei garbanius neparodys noro papasakoti, juk ir pati ne kažin ką pasakoja apie save ar savo praeitį.
-Oh,- nustebo baltapūkė,- umm, nė nežinau. Keliauti man beveik neteko, na, tik iš vaikų namų į Hogvartsą ir į Florencijos, tos draugės, pas kurią praleidau kurį laiką praėjusią vasarą, namus. Tai viskas, nebent užskaitytume ir kelionę iš Amerikos į vaikų namus,- liūdnokai vyptelėjo Klastūnyno globotinė,- Ispanija taip toli, tačiau taip vilioja ir man būtų tikrai malonu su tavimi ten nuvykti. Turime metus laiko artimiau susipažinti, nes ką gi tu gali žinoti, gal nuvykusi pas jus, apiplėšiu, o tada namą... susprogdinsiu,- nusijuokė keturiolikmetė,- aš, žinoma, juokauju, tačiau ar tau pačiam nebaisu dar beveik nepažįstamą žmogų, nors ir seserį, kviesti pas save į namus?
-
- Kodėl keistas? Visu pirma, jis vampyras, visu antra labai griežtas, visu trečia labai geras, - šyptelėjo Elijah, - manau tai yra gana keista, - dar sykį kilstelėjo jo lupų kampučiai..
- Aš manau tu jau nebenori gyventi vaikų namuose, gal jau laikas juos palikti kai radai giminių? Aš juk vyresnysis brolis, - ši frazė jaunajam vampyrui nuskambėjo gan keistai, tačiau jis stengėsi būtų komunikabilus ir draugiškas. - turiu pasirūpinti sesers saugumu, o iš kur aš žinau, kaip ten su tavimi elgėsi.. Ech.. Gaila ankščiau apie tave nežinojau, seniai būtų nereikėja ten gyventi, - dar sykį išspaudė šypseną ir tęsė toliau.. - Ne, nebaisu, nes namuose pilna įvairių apsauginių, tiksliau vampyrų, - kiek tyliau sušnypštė vaikis, - taip pat namai dideli vietos užteks, be to ne kiek aš kviečiu, o mano tėvas, tačiau ir aš tikrai norėčiau.. Aišku mes daug keliaujam tektu priprast, tačiau, manau, tau tai patiktu, - nenuleisdamas šypsenos nuo veido užbaigė vaikinukas..
-
Europa jau kone žadėjo stebėtis dėl to, jog vyresniojo brolio tėvas buvo vampyras, tačiau tada prisiminė tą susitikimą pelėdynę, kuomet, matyt, įvyko pasivertimas. Kažin, kaip labai nemandagu būtų paklausinėti labiau?,- pati savęs paklausė mergaitė,- Kas tau pasidarė ir nuo kada tau rūpi mandagumas?-pati sau ir atsakė, o tada atsigręžė į Elijah:
-Gal galėtum daugiau papasakoti apie būvimą vampyru? Juk ir pats esi toks, tiesa? Anądien pelėdyne tu, na, žinai,- baltapūkė klastuolė gūžtelėjo pečiais,- ar užuosdamas mano kraują - žinoma, jei užuodi - nenori manęs čia ir dabar pribaigti?- kilstelėjo antakį.
-Oi, ne. Vaikų namuose aš jau seniai negyvenu. Gyvenu čia ir nemanau, jog norėčiau kraustytis pas tave. Kai pagalvoju, jog man kada nors reikės palikti šitą vietą, net šiurpas nukrato, tad noriu kuo ilgiau pasidžiaugti. Bet man tikrai malonu ir aš visai norėčiau susipažinti su tavo tėčiu,- nusišypsojo Europa, o tada pabandė sugrįžti prie vampyrų temos - magiški ir mistiniai dalykai itin domino mergaičiukę.
-Kuo maitinat tuos vampyrus, saugančius jūsų namus?
-
Elijah buvo gan plepus šią dieną, net pats tuo nusistebėjo, niekada neteko tiek daug šnekėti, o čia dar ir sesuo, kurią jis atrodo nežinia kaip atrado..
- Vampyru? Na taip anądien aš transformavausi ir nenorėjau, kad mane tokį pamatytum, tačiau jei nori apie tai sužinoti tai tebūnie, - šyptelėjo Dawson' as.. - Būti vampyru nėra lengva, visu pirma tai labai sudėtinga, reikia išmokti kontroliuoti savo alkį, kad neperkastum gerklės savo artimam žmogui, be to aš neužuodžiu tavo kraujo, - nusijuokė vaikis, - jei tu susižeistum tada taip, kitas reikalas, tačiau dabar ne, aš nenoriu tavęs pribaigti, - dar sykį kilstelėjo lupų kampučiais.. Elijah buvo keista, kad Europa tiek daug klausinėja, tačiau turbūt jei įdomu sužinoti apie antgamtines būtybes, kurios taip pat yra tarp mūsų.
- Na kaip nori, - tik numykė vaikis, - o vasarą būtinai keliausim į Ispaniją. - Burbtelėjo vaikis ir išgirdęs sekantį klausimą vėl ėmė šnekėti lyg ratas, kuris niekada nesustoja suktis..
- Spėk, - šyptelėjo, - krauju, tik neklausk iš kur gauname, tu žinok nenori to žinoti, be to vampyrai gyvena visą amžinybę, jei jų niekas nenužudo. Na, kokių dar klausimų?
-
Europėlė, rankomis pasirėmusi smakrą, įdėmiai klausėsi pasakojimo apie antgamtines būtybes, apie kurias, keturiolikmetė, tiesą sakant, beveik nieko nežinojo. Išgirdusi, jog vampyrai užuodžia kraują tik tada, kai jis išsiskverbia į paviršių, baltapūkė liežuviu perbraukė per apatinę lūpą, kurią amžinai nukramtydavo ir kuri dažniausiai pasruvusi krauju. Dabar, ko gero, mergaitės laimei, to nebuvo. Phew,- atsiduso ketvirtakursė klastuolė. Kas gi dabar žino, gal kvailas įprotis kandžioti lūpą galėjo atvesti ją iki mirties?
-Aha, gerai,- truputį kilstelėjo lūpų kampučius. Kas žinojo, kad vyresnysis visai neseniai atrastas brolis galėjo būti toks įdomus pašnekovas?
-Jooo...- nutęsė,- gal geriau liksiu nesužinojusi,- išpūtė akis, mintyse įsivaizduodama visus nekaltus žvėrelius (gal net žmones!!!), kuriuos Elijah arba jo tėvui, nors, ko gero, tarnams, teko nužudyti, jog pamaitintų gaują sargybinių.- Turiu jų gal tūkstantį, bet man jau vėlu, o namų darbai patys už save nepasidarys,- liūdnai vyptelėjo,- man buvo nuoširdžiai smagu su tavim pasikalbėti ir labai tikiuosi, kad tai nebus toks pirmas susitikimas,- šyptelėjo Klastūnyno globotinė ir su savimi pasiėmusi knygą nukulniavo į miegamąjį.
-
Elijah po šešiolikos metų sutiko seserį, kuri nežinia iš kur atsirado, tačiau atsirado ir maža to, rodosi visai smagiai bendrauja, nors aišku dažnai tai žmonės daro iš reikalo, tačiau ši tikrai buvo susidomėjusi vampyrais.
- Gerai lėk, bet dar susitiksim, nes turiu ir tau klausimų ir norėčiau artimiau susipažinti, kaip asmenybė mane labai sudominai, - plačiai nusišypsojo Dawson' as ir nužvelgė merginą, kuri jau buvo beišeinanti, - ir man buvo labai smagu, ačiū tau! - dar sykį kilstelėjo lupų kampučius ir nusekė merginą žvilgsniu, šiai išėjus jis irgi nepasiliko. Kokių dar staigmenų tą motina prikrės, sesuo, kas toliau gal brolis?
Elijah čia irgi neužsibuvo, nieko nelaukęs padėjo knygą į lentyną ir patraukė link išėjimo, nes po šio susitikimo ir knygos jam ėmė neberūpėti.
-
Elridė ir vėl buvo bibliotekoje, tik šį kartą į ją įėjo neskubėdama. Mergina buvo visiškai sutrikusi. Statulėlė, esanti jos kišenėje, varė iš proto, tačiau mergaitė išlaikė ramų veidą ir eiseną. Jokia mintis, ką šioji užuomina galėtų reikšti, neatėjo, tad grifė nusprendė paskaityti kažką įdomesnio apie Gluosnį Galiūną. Patraukusi lentynos su knygomis apie Hogvartsą link grifė giliai atsiduso ir nužvelgė savo rankas. Jos vis dar gijo po apsilankymo akhamanų šventykloje, ten panelytė nė už ką negrįžtų.
Sustojusi prie lentynos mergina nužvelgė visas knygas, bet kurioje galėtų kažkas būti apie tą nelemtą medį, nenutuokė. Išvis, būtų logiškiau, kad ji pasiimtų kokią nors herbologijos ar panašią knygą, tačiau, jos manymu, jose tekstų ieškoti kur kas ilgiau, o prie knygų, susijusių su Hogvartsu, informacija bus trumpa ir aiški.
– Koledžų man nereikia... Pilies pastatymo istorijos taip pat... – garsiai mąstydama Elridė skaitė kiekvieną knygos nugarėlę ir dėjosi į rankas, jos manymu, jai galinčias kažkuo padėti knygas. O kai susirinko gerą krūvelę, mergina atsisėdo ant žemės ir pasiėmė knygą nuo stirtos viršaus. Ji vertė puslapius, permesdama akimis tekstus, tačiau nieko gero nerado, tad numetė knygą į šalį ir pasiėmė antrąją. Deja, bet ir antroje knygoje mergina nieko gero nerado ir dėl to šiek tiek supyko. Krūvelėje vis dar buvo šeši informacijos šaltiniai, tad, neprarasdama vilties, Elridė pasiėmė dar vieną. Bet ir vėl! Knygoje nerado nieko gero – na, ir blogo taip pat – apie magišką medį. Susierzinusi, kad nieko neranda, vyresnėlė sviedė knygutę kažkur tolyn ir vėl ėmėsi kitą.
Taip bemėtydama knygas grifė peržiūrėjo beveik visas buvusias stirtoje – liko vos dvi. Jau prarasdama viltį mergaitė pasiėmė dar vieną knygutę, ji buvo kiek storesnė, ir, stengdamasi nurimti ėmė ją lėtai vartyti. Po truputį versdama puslapius Elridė vis labiau niršo ant visko, kas ją supo, tačiau tas pyktis labai greit nuslūgo, kai ji knygoje išvydo judančią Gluosnio Galiūno nuotrauką. Apsidžiaugusi, kad visgi rado tai, ko jai reikėjo, ėmė atidžiai skaityti tekstą, nors jo buvo nedaug.
Kelis kartus perskaičiusi mergaičiukė išsitraukė iš kišenės lapuką, šis buvo ir aplamdytas, ir greit pasižymėjo jai reikalingus dalykus. Tada grifė lėtai atsistojo – mat nuo sėdėjimo ant žemės buvo nutirpusios kojos –ir nužvelgė padarytą netvarką bibliotekoje. Jai reikėjo visa tai sutvarkyti, bet merginai rūpėjo dingti iš šios vietos ir keliauti kažkur pamąstyti, kokią užuominą visgi nori pasakyti ta statulėlė.
– Ai... Gal jei vakare nieks nebus sutvarkęs ateisiu...– tyliai burbtelėjusi moksleivė patraukė lauk iš bibliotekos į kitą vietą. Vylėsi, jog ten kils daugiau minčių dėl užduoties.
-
Pavarčiusi akis nieko neatsakė. Galėjo jau ir priprasti prie grifo nuolatinių pašiepimų ar kokių kandžių frazių. Nieko, nieko, vieną dieną aš jam atsilyginsiu už visus, mano širdį rėžiančius, įžeidimus. Ne jos kaltė buvo, kad lentyna krito būtent į jų pusę, o ne atvirkščiai.
- Neaiškink man,- šįkart įpykusiai suburbėjo.- Įsikibk ten, įsikibk ne ten,- pakėlusi balsą pyškino.- Vairuok pats kur nori, kaip nori, gal čia tu norėjai mus užmušti,- nusiropštė nuo sofutės, kurią Marcus'as nuleido ant žemės.- Išeinu.
Ji buvo ne juokais įtūžusi, reikėjo tik sekundėlės ir dūmai būtų pradėję rūkti iš tų mažyčių ausyčių. Visa užsiraukusi, piktai sukryžiavusi rankas ties krūtine nužingsniavo į kitą knygų skyrių. Kažkodėl netraukė grįžti į kambarį, gal visgi turėjo vilties, kad tas kvailas vaikis jos atsiprašys. Pft, pasaulio pabaiga būtų, jeigu tas šiknius nuspręstų atsiprašyti. Sunkiai atsirėmė į lentyną, nusileido ja, prisėdo ant šalto grindinio. Adelė nebūtų pykusi, jos jausmai tiesiog pasiekė viršūnę, mat žaliukas per daug įsismagino su visais tai įžeidinėjimais. Nei verkė, nei ką. Tik bandė sutvardyti savo vidinį demoną, kuris jau žadėjo išlįsti ir ištaškyti grifui smegenukus.
-
Marcus susiraukęs ir apstulbęs žvelgė į Adelę. Pirmai vos jų neužmuša, o tada apkaltina jį ir įsižeidus pasišalina? Na, be komentarų. Green'as sušvokštė, piktai ir garsiai iškvėpdamas orą. Kodėl ji Varno Nage, jei elgiasi kaip klastuolė?
Vaikis kurį laiką dėbsojo tai į sofą, tai į lentynas. Vienam griauti bibliotekos lyg ir neliko smagumo.
Atsiprašyti irgi nesinorėjo.
,,Gal paleisti į orą lentynas už jos ir tada ją ,,išgelbėti"?" - mintijo šelmis, tačiau suprato, kad, ko gero, jo įgūdžiai ir reakcija yra per menki tokiai avantiūrai. Jis anaiptol nenorėjo užmušti jos, kad ir kokia bjaurastis ji buvo. Kad ir kokie bjaurūs plaukai, na, aišku, jis juos patvarkė, bet...
- Na, gerai, - skėstelėjo jis rankomis į tylą.
Lėtai priėjo prie Ginger, sunkiai atsiduso. Teks įprasti atsiprašinėti už nieką.
- Atsiprašau, jei įžeidžiau. Nenorėjau, - sumurmėjo jis nelabai noriai. - Aš buvau išsigandęs, kad mudu galim stipriai nukentėt. Nepyk.
Ir tik pabandyk neatleisti, pusžale rupūže. Jis stengėsi atsiprašyti, prisivertė, nors iš tikrųjų tai šitai turėjo padaryti ji.
-
Megan Čeis nusprendė vėl pasiimti įdomią ir jei patinkančią knygą iš bibliotekos, nes jai buvo nuobodu ir ji neturėjo ką veikti. Iš pradžių ji galvojo pasiimti savo mėgstamas knygas apie fantastinius gyvūnas, bet eidama prie to skyriaus netyčia užtiko lentyną su knygomis apie Hogvartsą. Ji pagalvojo: "Kokių slaptų dalykų dar nežinau apie šia magišką mokyklą". Tad ji nusprendė pasiimti knygą ar net kelias apie Hogvartsą ir jo istorija. Taigi ji ieškojo knygų gana buvo daug ir su įvairiausiais viršeliais bei užrašias: viena knyga buvo raudona su Grifų Gūžtos simboliu liūtu, kita žalia su Klastūnyno gyvatės simboliu, trečia mėlyna su Varnangės simboliu dar buvo geltona su Švilpynės simboliu. Megan nusprendė pasiimti raudoną knyga, nes tai buvo jos gūžta ir ji norėjo kuo daugiau apie ją sužinoti. Sekančią knygą ji rado juoda ir stora ant jos buvo parašyta "Hogvartso istorija" tad ji nusprendė ir ją pasiimti. Tų knygų buvo tiek daug, kad ji būtų galėjusi pasiimti jas visas ir skaityti amžinai. Ji nusprendė, kad šiam vakarui jei užteks dviejų knygų, bet tai nereiškias, kad ji nenorės daugiau sužinoti. Megan tiksliai nežinojo kaip ji rado šį skyrių taigi apsižvalgė tarp kokių knygų ji galėtš šį skyrių vėl rasti ir nukulniavo, pas bibliotekininkę, užregistarvo knygas, kad jos yra paiimtos ir nužingsnaivo link savo gūžtos kambario
-
Kadangi buvo kilusi iš žiobarų šeimos, natūralu, kad Elliw apie Hogvartsą nežinojo labai daug. O vis dėlto mergaitė buvo smalsi, tad nutarė, kad reikėtų kada nueiti į biblioteką ir pasiskaityti daugiau.
Šioje pilies vietoje ji dar nesilankė, tad natūralu, kad sugebėjo tris kartus pasiklysti. Nežinodama, kur galėtų rasti ką nors įdomaus apie mokyklą ji pasiklausė bibliotekininkės. Net ir turėdama labai aiškias nuorodas Elliw reikiamos lentynos ieškojo gal visą pusvalandį. Pagaliau ji pamatė knygas, ant kurių nugarėlių buvo Hogvartso pavadinimas. Susidomėjusi kiek aukščiau galvos esančia knyga rudaplaukė bandė ją ištraukti. Vos tik ištraukė, knyga išsprūdo iš rankos ir trenkė į galvą.
- Auč, - susiraukusi burbtelėjo Elliw. Ji pasilenkė paimti knygos, tačiau tada iš kišenės išbyrėjo saldainiai. Elliw sunkiai atsiduso ir atsitūpė jų susirinkti. Deja, nepastebėjusi knygos už jos užkliuvo ir skaudžiai plojosi ant grindų.
- Kas per... - sumurmėjo mergaitė ir skubiai atsistojo. Nusprendė saldainius paaukoti grindų dievams. Dar kartą atsargiai pasilenkusi pagaliau paėmė knygą ir atsisėdo. Vis dėlto knygos kurį laiką neatsivertė - atrodė, kad tuoj subyrės kėdė.
-
Liucija, nuo sakaliukės atsiradimo jos gyvenime, bibliotekoje lankėsi taip dažnai, kad bibliotekininkė net nebepakeldavo akių, išgirdusi mergaitės skubius žingsnius. Šis milžiniškų lentynų labirintas tapo savotiškai raminančia vieta. Praeidama pro šalį, švilpė švelniai pirštų galiukais braukė per knygų nugarėles, smalsiai nužiūrinėdama šiandieninius knygų karalystės lankytojus. Sofas užėmę keli iš matymo pažįstami varniai (biblioteka - antras varnio bendrasis kambarys!), kampe miegantis klastuolis ir švilpė, klaidžiojanti tarp lentynų. Nužvelgusi tokią spalvotą kompaniją, Liucija šyptelėjo ir sugrįžo prie knygų apie magiškųjų gyvūnų priežiūrą. Netoliese pasigirdo bumbtelėjimas. Susidomėjusi, baltaplaukė pažiūrėjo pro kampą į garso šaltinį. Ta pati švilpukė, kuri neseniai klaidžiojo po patalpą, dabar jau sėdėjo ant grindų saldainių apsuptyje. Susiraukusi stebėdama šią keistą personą, mergaitė matė, kaip bendrakoledžė atsisėda ant kėdės taip, tarsi ši tuoj lyg koks nevykęs origami sugriūtų nuo menkiausio prisilietimo. Liucija surinko pabirusius švilpės saldainius ir, priėjusi prie mergaitės, padėjo juos priešais ją ant stalo.
-Tavęs už triukšmą dar neužmušė?-tyliai sušnabždėjo baltaplaukė, atsisėsdama priešais bendrakoledžę,-Aš Liucija, o tu? Kažkaip dar nepažįstamos.
Mergaitė stengėsi atrodyti draugiška, bet rūpesčio pilnomis akimis stebėjo nepažįstamąją, tarsi ši tuoj nugriūtų su visa kėde vien per smarkiai kvėptelėjusi.
-
Kai saldainiai atsidūrė ant stalo, Elliw krūptelėjo.
- Kaip... - pradėjo ji, tačiau iš karto pamatė atsakymą. Prie jos priėjo bendrakoledžė. Galbūt matyta, bet galbūt ir ne. Elliw labai prastai įsiminė veidus. Kaip, reikia pasakyti, ir visa kita. Norėjo padėkoti, tačiau išgirdo klausimą, kuris gerokai sutrikdė.
- Na, lyg ir esu dar gyva, - atsargiu tonu pratarė Elliw. Nepažinojo šitos mergaitės, tad nutarė, kad pernelyg atžariai kalbėti nereikia. Liucija? Tokios nepamenu pasakė sau rudaplaukė, tačiau tai nereiškė, kad ji to vardo nebuvo girdėjusi. Nutarė, kad neprisistatyti būtų nemandagu, tad greitai išbėrė:
- Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Ji ištiesė ranką, kad galėtų "tinkamai" pasisveikinti su naująja pažįstama, kurios vardą pamirš po... Tiesą sakant, jau pamiršo. Ir tada nutiko tai, ko buvo galima laukti. Kėdė subyrėjo ir Elliw vėl atsidūrė ant grindų.
-
Liucijos klausimas mergaitę nustebino - išties keista, kad tiek triukšmo kelianti švilpė dar nesutiko įžymiosios bibliotekininkės, kuri garsėja savo pomėgiu naudoti nutildymo kerus ant mokinių. Aišku, po to jų nepanaikinant, o būdama tik pirmakursė Liucija nenorėjo papulti į šios nemalonios moters nemalonę. Baltaplaukė savo melsvomis akimis atidžiai stebėjo bendrakoledžę, nagrinėdama jos išvaizdą ir bandydama nuspręsti, kas ji per žmogus. Išgirdusi vienu atsikvėpimu jos išbertą vardą, mergaitė kelis kartus po nosimi sumurmėjo ,,Elliw", norėdama apsiprasti su keistoku vardo tarimu. Pastebėjusi Elliw ištiestą ranką, Liucija nespėjo jos paimti, kai mergaitė su trenksmu nusivertė ant žemės. Taip ir žinojau, kad ta kėdė įtartina. Pašokusi ant kojų, švedė puolė padėti bendrakoledžei.
-Ar tau viskas gerai? Nesusižeidei? Jei ką, pagydysiu,-padėjusi rudaplaukei atsistoti, tarė Liucija ir apsiauste susirado lazdelę, apžiūrinėdama Elliw. Mergaitė labai akivaizdžiai nebuvo susižeidusi, na, labiau nukentėjo kėdė, tad tyliai po nosimi sumurmėjusi Reparo, švilpė ją sutaisė, tikėdamasi, kad sekančio ant jos atsisėdusio žmogaus neištiks bendrakoledžės likimas.
-Tau... Gal padėti?-žiūrėdama į nelaimėlę, po trumpos pauzės paklausė baltaplaukė. Regis, jos bendrakoledžė yra tikras bėdų maišas.
-
Panašu, kad naujoji pažįstama (jeigu taip galima vadinti žmogų, kurio vardą jau pamiršai) gerokai išsigando. Ką gi, ji turbūt prie tokių situacijų nėra pripratusi. Vis dėlto jeigu mergaitės bendraus, jai teks priprasti, nes nepanašu, kad kada nors Elliw labai pasikeis.
- Ačiū, viskas gerai, - atsiliepė velsietė ir mergaitės padedama atsistojo. Elliw pasirodė, kad ji gerokai sutraiškė malonios mergaitės pirštus, tad jau norėjo atsiprašyti, tačiau kadangi ana puolė tvarkyti kėdės, patylėjo.
- Kaip tu nori man padėti? - paklausė rudaplaukė, tikėdamasi, kad balsas neskamba nei piktai, nei ironiškai. Ji nebuvo tikra, ar šioje situacijoje iš viso labai įmanoma padėti.
Gerai pagalvojusi ji nutarė tiesiog grąžinti knygą į vietą. Vis tiek neatrodo, kad čia ką nors galės perskaityti. Tikriausiai biblioteka yra tokia sena, kad viskas savaime griūna! Juk namuose kėdės nei iš šio, nei iš to nelūžta (Elliw nenoromis prisiminė, kaip brolis staugė, kai ji netyčia išdaužė namų langą). Be galo atsargiai paėmusi knygą padėjo ją į vietą. Atrodė, kad viskas bus gerai, bet kai Elliw atsisuko į šviesiaplaukę mergaitę ir nusišypsojo, lentyna jai už nugaros subyrėjo, suversdama knygas mergaitėms ant galvų.
-
Prieš pasiūlydama pagalbą, Liucija nelabai apgalvojo, kokios tos pagalbos reikia, tad tik gūžtelėjo pečiais. Norėjo pasiūlyti palydėti į klasę (joms pamokos, kol kas, dar vienodos) ar apgydyti sumušimus (puikus žinių, įgautų savanoriaujant Ligoninės sparne, pritaikymas realiame gyvenime), bet nieko nespėjo pridėti prie savo nebylaus atsakymo. Elliw, pasiėmusi kažkokią storą knygą apie Hogvartsą, jau grįžo prie lentynos. Su nerimu laukdama sekančios nelaimės, Liucija stebėjo bendrakoledžę. Knyga į lentyną papuolė sveika, tik, deja, lentyna nuo Elliw šypsenos sujudėjo ir subyrėjo. Knygos pasipylė iš visur - ypač, kažkodėl, iš viršaus, kaip koks Dievo prakeiksmas. Netoliese buvę mokiniai nuostabos kupinais veidais žiūrėjo į pirmakurses. Iškėlusi rankas virš galvos, Liucija bandė taip bent šiek tiek apsisaugoti nuo knygų lietaus, o vos tik šiam pasibaigus, pribėgusi čiupo Elliw už rankos ir kaip kokį sunkų bulvių maišą ištempė iš bibliotekos. Jau juto, kaip kitą kartą pasirodžius patalpoje, švilpę bibliotekininkė tyliai aprėks (taip, tai yra įmanoma) ir lieps dėlioti knygas į lentyną, tad norėdama bendrakoledžę išgelbėti nuo tokio likimo, Liucija savotiškai pasiaukojo. Ne, šios nelaimėlės neatiduos tiesiai chimerai į nasrus.
-
Bibliotekoje buvo labai daug knygų ir lentynų.Visos lentynos buvo suskirstytos skyriais.Vienas skyrius vadinosi ''Hogvartso knygos''.Ten buvo tokių knygų kaip ''Hogvartso istorija'' ir daugelis kitų.Skyrius buvo labai tamsus todėl reikėjo pasitelkti Lumos kerus.Domantas išsitraukė lazdelė ir sušuko:
-Lumos.
Lazdelės gale užsižiebė šviesa.Domantas ilgokai ieškojo įdomios knygos apie Hogvartsą.Galiausiai rado knygą pavadinimu ''Hogvartso pirmieji mokiniai ir mokytojai'' knyga buvo labai stora maždaug 3500 puslapių.Pirmiausia knygoje buvo aprašyta apie Hogvartsą ir Hogvartso istoriją.Po to driekėsi ilgas sąrašas Grifų Gūžtos,Klastūnyno,Švilpynės ir Varno Nago mokinių.Po mokinių sąrašo buvo trumputis mokytojų sąrašas.Domantas nepastebėjo kaip atėjo vėlyva valanda Domantas ištarė:
-Nox
Ir šviesa lazdelės gale užgeso.Domantas susirinko savo daiktus ir pasuko link Grifų Gūžtos berniukų miegamojo.
-
Paprastai žmonės, besilankantys mokyklos bibliotekoje, nekvestionavo ir nesistebėdavo užtikę mokinius skaitant kokį nors neįprastą veikalą. Pirmakursį, atsivertusi aukštelesnės pakopos apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlį. Septintakursį, įsigilinusį į žiobariškas pasakas vaikams. Niekada negalėjai žinoti, kuris profesorius savais keistais būdais skatino mąstymą iš už dėžutės sienų, ar kaip ten jaunimas sako šiais laikais. Ir gal tik kas nors, pastebėtas sliūkinantis iš Uždraustojo skyriaus su keletu specialiai apipelijusių tomų, būdavo įnirtingai iškamantinėjamas, kokiems tikslams reikalingos tos knygos.
Galbūt „Hogvartso kronikos. Mokinių ir mokytojų sąrašai XX-XXI a.“ neatrodė kaip labai neįprasta knyga ketvirtakursiui, o ir niekas nustebę nekilstelėjo antakio išvydę, kad į sąrašus nosį įkišęs varnas. Plačiai žinoma, kad varnai į nuobodžius sąrašus žiūri kaip į įdomiausius ir fantastiškiausius nuotykius. Atradimas, kad vos prieš dvejus metus mokyklą baigė Edvardas DeKalbas, prilygo mūšiui su drakonais ir nemirėliais.
Vincentui, vienu petimi atsirėmusiamį lentyną, sukryžiavusiam kojas ir taip arti veido prisikišusiam knygą, kad plaukai krito abipus veido it užuolaidos, tiko toks požiūris. Tai reiškė, kad niekas jam netrukdė išsiaiškinti savų dalykų. Be to, kai kurie vardai buvo juokingi, ir berniūkštis kartkartėm pats sau tyliai sukikendavo. Lauke pamažu temo, bibliotekoje pamažu įsižiebė šviesos. Vincentas kartą apsisuko ir į lentyną pasirėmė kitu petimi, neatitraukdamas akių nuo knygos.
-
Nuo įvykio prie ežero pakrantės medžio praėjo daugiau nei trys savaitės, bet vis vien Altairas neėjo į ežero pakrantės teritoriją ir elgėsi taip, kad nieko nebuvo nutikę. Bet vis vien buvo sudirgęs. Bent silpnai, bet sudirgęs. Švilpis su dviejų didžiausių priešų krauju įslinko į biblioteką. Kaip visada ieškojo, ko paskaityti. Nuraminti nervus.
Herbologija - ne, žodynai, abecėlės ir šifravimai- ne, demonai ir antgamtikai - ne dabar, žiobarotyra - ne... - be ūpo mintyse skaitė bibliotekos skyrių lenteles. Jau buvo betraukęs atgal, kai akys nuslydo link užrašo apie Hogvartsą. Čia dar nesilankė. Bet už akių užkliuvo vienas varnanagis, petim atsirėmęs į lentyną. Šio niekur dar nematė. Ilgaplaukis atrodė jaunas, gal net vyresnis už švilpį? Pala, ką? Dabar suabejosi prieiti prie knygų, vos tik išvydęs kitą, ten stovintį? Save sukeikė mintyse jaunasis Blewettas. Tyliai suprunkštė ir drąsiais žingsniais nukėblino prie knygų. Išsitraukė pirmą pasitaikiusią ir pradėjo neatidžiai skaityti.
-
Vincentas Lemery vertė vieną puslapį po kito, slenkant laikui jau ir nebeskaitydamas visų vardų, kurie iškilo prieš akis. Tai, ko ieškojo, seniai rado, tad lyg ir nebebuvo prasmės ilgiau tūnoti ties ta lentyna. Bet varniukas linksminosi. Stikliniai rutuliukai ir magiški šachmatai jam nebuvo įdomūs, o skraidyti šluota bijojo, tad juokingų ir keistų vardų ieškojimas rodėsi kaip vienintelė likusi, truputį keista, tačiau smagi (khe) veikla.
Kažkas šiek tiek tolėliau prunkštelėjo, ir Vincentas gal nebūtų išgirdęs, bet aplinkui buvo taip tylu, kad ak, nieko kito neliko, tik akimirkai pakelti akis. Prie lentynos stovėjo jaunesnis švilpis. Vincentas akimirką linktelėjo galvą į šoną ir tūptelėjo mėgindamas įžiūrėti jo skaitomos knygos viršelį. „Hogvartso <..>mokytojų sąrašai XVIII-XIX a.“
Vincentas vyptelėjo, dar kartą nužvelgė švilpio veidą, tada palikęs pirštą tarp pusalpių, užvertė savo knygą ir apžiūrėjo viršelį.
- Ha, - tyliai ištarė, garsas panešėjo į kokį tai kosulį ar kažką, bet ir nesupainiojamai skambėjo kaip tylus juokas. Ketvirtakursis vėl atsivertė sąrašus ir nuleido į juos akis.
-
Nieko nesuprato, ką skaitė, o tam trukdė sukilęs dirgulys ant savęs ir to varnio. Jo tie ilgi plaukai, laibūs pirštai, keistos išvaizdos veidas - buvo daug įdomiau stebėti pro blakstienų viršų vyresnėlį (?) nei skaityti. Bet nenorėjo to pripažinti.
Bet vis vien ėmė kažkoks dirgulys, suierzinimas. Trys metr-rai....?
Ko jis ten juokias?! Aš...A-aš! Aš nestovėsiu kaip kvailys!
Lazdelė kišenėje. Burtais nesinaudoti koridoriuose. Koridoriuose.
-Kas? - neiškentė Altairas, pagaliau pažvelgdamas tiesiai į šio veidą,- Kas taip juokingo...?!
Trys...?
Su trenksmu užvožė knygą, įgrūdo į lentyną, tamsiai rudose akyse žybtelėjo pykčio, neapykantos žiežirbos. Burtų lazdelės galiukas kyšojo iš kišenės.
Altairui buvo per daug...tylėti. Vaidinti. Apsimesti. Kažkur turėjo išlieti sukauptus slepiamus jausmus.
-
Viena iš bibliotekos taisyklių buvo netriukšmauti, ir daugelis šventai jos laikėsi. Niekam nepatiko būti perlietam vanagišku bibliotekininkės žvilgsniu. Tad nieko nuostabaus, kad Lémery palikuonis krūptelėjo nuo ano švilpio balso. Pakėlęs migdolines akis nuo knygos, susidūrė su šio tokiomis pat rudomis akimis, kurios kažin kaip keistai žibėjo. Švilpiui su trenksmu užvožus knygą, dar karta krūptelėjo, tarp gražių Vincento antakių atsirado maža raukšlelė. Vaje, ta knyga ten netilps, kam jis stengiasi.. eh.
- Ee, nieko, - tarė, truputį abejodamas tokio atsakymo veiksmingumu. Lėtai užvertė sąrašus ir atkišo švilpiui viršeliu į priekį. - Tik, žinai, sąrašai..? - taip, sąrašai. Pirštu pamosavo į knygą, aukštyn kojom įgrūstą lentynon, tada į knygą savo rankose. Raukšlelė tarp antakių pagilėjo, o ir žvilgsnis neprametė susierzinimo žiežirbų ano berniūkščio akyse.
-
-Sąrašas?- nesuprato pykdamas Blewettas,- Kas jame taip juokingo?!
Burtų lazdelė rėmėsi į jo šlaunį, saugiai gulėjo jo kišenėje. Prireiktų tik trijų sekundžių Blewettui išsitraukti burtų lazdelę ir paleisti kerų pliūpsnį į varnį.
Bet ar jis to nusipelnė? Už ką? - lyg iš praeities, lyg iš tolumos ataidėjo vidinis balsas.
Blewetto veide išryškėjo sutrikimas, lyg lunatiką būtų kažkas pažadinęs.
Švilpio žvilgsnis nusekė jo įgrūstą knygą, o tada kitą, Varno Nago nario rankose. Nesuprato, ką norėjo pasakyti vyresnėlio (?) žvilgsnis. Gal kažką aš praleidau? Gal kažką ne taip supratau? Knygos viršelis dar labiau sujaukė švilpio mąstymą.
Pirmakursėlis pasimetė. Susigėdo. Norėjo prasmegti skradžiai žemėn. Kas jam nutiko?! Pervargo? Ką jis čia tauškia...
Burtų lazdelė buvo jo kišenėje.
-
Vincentas atsistūmė nuo lentynos, atkryžiavo savo ilgas ir kaip šakaliukai plonas kojas. Knyga gulėjo jo rankose, užversta, gražus viršelis beveik pašaipiai blizginosi į akis. Sąrašai, išties, kas juose tokio juokingo? Vincentas, truputį priblokštas švilpio pykčio ir mažučio nesivaldymo, akimirką susigėdo. Gal tikrai reikėjo jam pasilaikyti sau ir niekam nieko nesakyti, Vincentas žinojo, kad nėra pats geriausias "laikyk liežuvį už dantų ir užsiimk savo reikalais" ekspertas.
Varniuko medaus spalvos skruostai įgavo mažumėlę tamsesnį atspalvį ir jis vėl neaiškiai pamosavo delnu, žiojosi kažką tarti, tačiau nesugalvojo ką. Užsičiaupė. Sekundė tylos, žvilgsnis į švilpio veidą. Regėjosi, kad šis šiek tiek aprimo.
- Eh, nieko. Sąrašui viskas gerai, jis nejuokingas. Hm, - galiausiai sumurmėjo Vincentas ir pasikasė pakaušį. O taip, klasikinis berniukų sumišimo ženklas.
-
Tokio atsakymo Altairas nesitikėjo. Jis pats susigėdo! Tarytum to varnio atsakymas būtų šį sugrąžinęs į šią realybę. Švilpis sumirksėjo, ranką atitraukė nuo kišenės, kurioje kiūtojo burtų lazdelė.
Pirmakursis dėbtelėjo į savo batus. Užkaito skruostai. Na, ir kvailys. Taip pasielgti...Velnia rautų, daugiau neskaitysiu tų knygų!
Šaltis sukaustė kulkšnis, baimė užgulė krūtinę... Altairas papurtė galvą, vydamas šalin šiurpius prisiminimus.
Berniukas nė neišdrįsdamas pažvelgti į vyresnėlį varnį, su vis dar kaistančiais skruostais ir vis dar neapkęsdamas savęs už nesivaldymą tučtuojau šovė tolyn nuo lentynos apie Hogvartsą. O kitą akimirką jau lėkė iš visos bibliotekos ten, kur akys vedė.
-
Violeta vaikščiodama koridoriais mąstė kur galėtų nueiti. Ant peties tupėjo šermuonėlis, kuris ramiai žvalgėsi aplinkui, lyg ieškodama kažko naujo. Šyptelėjo. Ne viena vis dėl to, ieškojo vietos kur pabūti. O gal nueiti gryno oro pakvėpuoti? Pabūti kur nors?, atsiduso. Keletą minučių mąstė, kol galiausiai menka šypsenėlė pavirto į didesnę šypseną veide. Pakankamai greitu žingsniu, nužingsniavo į biblioteką. Ten mėgo leisti laiką, kadangi knygas dievino. Atsidūrusi bibliotekoje, nereikėjo ilgai galvoti į kurią pusę eiti. Žinojo jau kone atmintinai kur šįkart eis, todėl be dvejonių nuėjo prie lentynos, kurioje puikavosi knygos apie patį Hogvartsą. Prie šios lentynos rečiausiai ateidavo, tad norėjo paskaityti ką nors daugiau apie jį. Pagriebusi kelias knygas, nežiūrėdama į jų viršelius, atsisėda truputėlį tolėliau, kad kitiems netrukdytų, jei prie šios lentynos. Šeila nušoko nuo peties merginos bei įsitaisė visai šalia. Atsivertė pirmosios knygos pradžią bei su nedidele šypsenėle skaitė.
-
Į apsiaustą tvirtai susuktas slėpėsi viskio butelis. Raudonplaukio akys paranojiškai lakstė po biblioteką, o galvoje kirbėjo viena vienintelė mintis.
Ar tai tikrai geras sprendimas?
Prie Adamo kūno gludo Hogvartso sijonėlis bei marškiniai, kurių visos sagos buvo atsagstytos. Tikriausiai Ryan'ą tokia vaikino išvaizda išlydytų. Na bet dar ne vakaras! Gal bendrakursis bibliotekoje? Po minutės žalios akys užkliuvo už lentynos su knygomis apie Hogvartsą. Pagriebęs pirmą pasitaikiusį skaitinį, Adamas sukrito ant žemės. Apsiaustą atsargiai padėjo už nugaros, o knygą ant kelių. Išleisdamas trumpą, tačiau garsų atodūsį, galvą užvertė į lubas.
Gerti derėtų dabar, ar pasitaupyti nakčiai?
Per visą šį laiką nė nepastebėjo, jog čia beviltiškai, kai galima laiką leisti smagiau, sėdi ne tik jis vienas. Liekna ir visai ne aukšta, greičiausiai VI arba VII kurso studentė įnirtingai skaitė tos pačios temos literatūrą. Melsvos merginos akys buvo vos matomos per ilgas juodas blakstienas.
-
Violeta nors ir dažnai lankydavosi bibliotekoje, tačiau dar ne visas lentynas spėjo apžiūrėti. Mėgo labiau gilintis ne tik į knygos viršelius, bet bent jau paskaitydavo ir trumpą aprašymą, jei būdavo. Na, kartais ir pats viršelis pritraukdavo merginos akį.
Kai Šeila pasimuistė, šviesiaplaukė paglostė ją bei pažvelgė į šermuonėlį, norėdama įsitikinti ar viskas gerai. Bet ši žvelgė į vaikiną, kuris atsisėdo netoli jų. Violeta taip pat pažvelgė į raudonplaukį. Iš veido jis buvo kažkur matytas, bet niekaip negalėjo prisiminti iš kur. Tad tik menkai šyptelėjo jam, paėmė Šeilą į rankas ir padėjo ją į kitą pusę, kad Violeta užstotų tą vaikiną. Kiek susigūžė bei toliau skaitė knygą, vis akies krašteliu pažvelgdavo į vaikiną.
-
Timotis daug galvojo apie tai, kad norėtų iš smėlio pastatyti tikrą Hogvartsą. Nes tada, kai statė su Hannah, statinys nebuvo į jį labai panašus. Aišku, daug mažesnį, negu jis yra iš tikrųjų, bet vis tiek. Berniukas nežinojo, ar dar kada nors atsidurs žaidimų aikštelėje, kur yra smėlio dėžė. Suprato, kad šitam reikalui reikėtų išties daug vandens. Iš kur jo gaus? Paprašyti didelio Aurio nedrįs. Gal ten dar žais vaikų? Gal jie turės vandens? Raudonplaukis nežinojo, kad smėlis bus šlapesnis kuo giliau kasant. Nežinojo, kad tai priklauso ir nuo dienos: saulėta ji ar drėgna. Taip pat nebuvo tikras, ar brolis Auris išvis leis jam statyti Hogvartsą. O jei negalima?
Tačiau entuziazmo vaikas turėjo daug. Kaip ir laiko. Jis beveik visą savaitę tupėjo bibliotekoje ir tai tikriausiai buvo pati geriausia savaitė iš visų tų, kurias praleido su Auriu. Nes Aurį matė rečiau nei įprastai. Todėl galėjo labiau atsipalaiduoti. Bibliotekininkė nuvedė Timotį prie lentynos su knygomis apie Hogvartsą. Timotis nemokėjo skaityti, tik pažino savo pirmą vardo raidę ir mokėjo ją ištarti, todėl užmatęs ją tyliai pasakydavo raidę ir savo vardą. Bet pagrindinis penkiamečio tikslas buvo peržiūrėti kuo daugiau Hogvartso nuotraukų, kad galėtų šią pilį pastatyti iš smėlio. Tą jis dabar ir darė.
-
Egzaminai buvo ne už kalnų, ir tie mokiniai, kurie norėjo iš jų gauti dešimt, pastaruoju metu veik nuolat kiūtodavo bibliotekoje. Kristupas taip pat būdavo tarp jų. Taigi po pamokų patraukė į biblioteką. Šią popietę nusprendė paskirti Badžio dėstomam dalykui - magijos istorijai.
Atėjęs prie knygų apie Hogvartsą jis ėmė ieškoti knygos "Hogvartso istorija". Jam reikėjo paskaityti apie Hogvartso mūšį, mat iš šių metų temų Danil mažumėlę nutuokė, kad egzamine gali būti su juo susijusių klausimų. Tačiau knygos nebuvo. Bet ji tikrai turi būti šitam skyriuj, nesusivokdamas pamanė jaunuolis. Nusisuko nuo lentynos. Ir tik dabar pamatė mažą raudonplaukį berniuką, vartantį kažkokią knygą. Lėtai priėjo prie jo. Prisėdo šalia.
- Labas. - tarė Kristupas. - Gal galiu trumpam paimti tavo knygą? - švelniu balsu paklausė raudonplaukio.
-
Timotis ramiai žiūrinėjo vieną iš Hogvartso nuotraukų. Statinys atrodė toks sudėtingas, jog vaikas ėmė abejoti, ar jam tikrai pavyks tokią pilį pastatyti iš smėlio. Galbūt pagelbėtų tai, jeigu berniukas turėtų šią nuotrauką su savimi, kai statys. Bet ar brolis Auris nepastebės to? Gali būti, kad tada tikrai muš Timotį, nes bibliotekininkė sakė, jog knygų plėšyti negalima. Tačiau didelis Auris neina arti, kai Timotis žaidžia. Gal vaikui pavyktų nuslėpti nuotrauką?
Timočiui besvarstant, kaip pasielgti, čia atėjo berniukas. Jis kažko ieškojo, o penkiametis tik tylėjo ir stebėjo jį. Netrukus tas berniukas prisėdo šalia Timočio, pasisveikino ir... ir paklausė, ar gali trumpam paimti jo knygą.
Bet čia yra daug Hogvartso nuotraukų, pasakė berniukas sau mintyse. Jis nenorėjo atiduoti knygos, tačiau neketino priešintis.
- Labas, - nedrąsiai pasakė ir atidavė knygą.
-
Vaikas atidavė knygą. Kristupas švelniai paėmė ją jam iš rankų. Užvertė ir pasižiūrėjo į viršelį. Taip. Švilpiukas teisingai spėjo, jog pas raudonplaukį yra būtent "Hogvartso istorija". Tik dabar nelabai žinojo, kaip pasielgti. Šią vasarą Uhnive jis padės vienai mamai prižiūrėti mažylį. Patirties įgis. Bet jos reikia dabar.
- Ko tu ieškojai knygoje... - Kristupas ėmė suktis iš padėties, tačiau nežinojo mažylio vardo, - koks gi tavo vardas? Ir ko ieškojai knygoje? - susimąstė, ar ne per daug klausimų užduoda. Badis irgi nervinosi dėl jo klausimų, bet dabar jau jis žinojo, kad tai vaidyba. O šitas? Juk nesuvaidins nervingo. Turės atsakyti į klausimus. Barsukas stengėsi kalbėti ramiai ir švelniai, nors troško kuo greičiau pradėti skaityti.
-
Štai, Timotis neteko šios knygos. Tačiau galbūt šioje lentynoje bus daugiau knygų su Hogvartso nuotraukomis? Vaikas galės vėliau paieškoti.
O šis berniukas, paėmęs knygą, uždavė ganėtinai daug klausimų Timočiui. Timotis šiek tiek pasimetė, bet berniuko nebijojo. Nes jo plaukai buvo geri.
- Aš... aš... mano vardas Timotis, - prisistatė. - O koks tavo vardas? Aš esu didelio Aurio brolis, - informavo.
Penkiametis žinojo, kad Auris profesoriauja. Tačiau vis pamiršdavo, kokio dalyko jis moko vaikus. Tas dalykas turėjo labai ilgą pavadinimą.
- Knygoje aš žiūrėjau Hogvartso nuotraukas, nes noriu pastatyti jį iš smėlio... - pasakė. - Vieną kartą bandžiau, tai buvo Hannah mintis, bet mums tada nelabai pavyko, - papasakojo nepagalvodamas, jog berniukas nežinos, kas yra Hannah.
-
Kristupui pasirodė kiek keista, kad vaikas absoliučiai nesipriešino ir nepradėjo klykti kaip dauguma tokių metų vaikų.
- Aš Kristupas. - prisistatė. - Didelis Auris? Kas jis per vienas? - nejučia išsprūdo švilpiui. Tada jis prisiminė vieną iš Badžio pamokų. "Pamėgink suprasti, ką tau sako. - anadien sakė žvalgas. - Apmąstyk galimus variantus. Atmesk nelogiškus. Patvirtink vieną iš logiškų." Pirmakursis parėmė galvą ir susimąstė. Galbūt didelis Auris yra milžiniška būtybė turinti vardą. Bet ne, Timotis negalėtų būti tokios būtybės broliukas, juk jis žmogus. Pastarasis dalykas kišo koją. Joks variantas netiko, nes pamąsčius paaiškėdavo, kad vaikiukas negali būti to dalyko brolis.
Tada iškilo kitas klausimas. Kas yra Hannah? Tačiau Kristis protingai nusprendė palikti šiuos du dalykus savo mėgstamam laisvalaikio užsiėmimui. Galvosūkių sprendimui dėl malonumo.
- Et, nesvarbu. - pasakė, norėdamas Timočiui parodyti kad į klausimą atsakinėti nereikia. - Tau reikėjo paveikslėlių. Timi, paveikslėlių knygų čia sočiai. Galiu tau duoti tokią, kur tik paveiksliukai. O man reikia knygų su tekstu, man reikia mokytis. Todėl paėmiau knygą. O tu moki skaityti? - paklausė berniukas.
-
Timotis jautėsi visai pasimetęs. Nebūtų pagalvojęs apie tai, jog kažkas nežino, kas yra didelis Auris.
- Didelis... Auris, - pakartojo Timotis. - Kur blogi plaukai kaip mano. Brolis, - pabandė plačiau papasakoti taip, kaip jam išėjo.
Tuomet Timotis linksėjo. Iš Kristupo kalbos suprato, jog Kristupui reikia mokytis. O mokymuisi reikalinga būtent ta knyga, kurią vartė Timotis. Ar ir Kristupas turės pastatyti Hogvartsą iš smėlio?
- Gerai, - droviai tarė.
Pats nelabai suprato, su kuo sutiko. Kai Timotis jaučiasi pasimetęs, per daug nesigilina, kas ir ką sako. Tiesiog sutinka. Su viskuo. Jis neužfiksavo Kristupo užduoto klausimo apie skaitymą. Todėl į jį neatsakė, tik baimingu žvilgsniu atsargiai stebėjo vyresnį berniuką, nes jautėsi kaltas, kad buvo paėmęs knygą. Tačiau nebuvo taip, kad labai stipriai bijotų. Juk Kristupo plaukai yra kaip makaroniukai be padažo. Geri.
-
Blogi plaukai. Kas tai? Kristis jau ketino klausti, bet pagavęs save nutylėjo. Ir taip uždavinėjo per daug klausimų. Timotis nieko naujo nepasakė, tik pakartojo tą patį, bet berniukui nebuvo taip svarbu, mat jis mąstė. Didelis, tarkim, suaugęs žmogus. Auris. Danil mėgino prisiminti mokykloje kažkokį suaugusį Aurį. Ir staiga prisiminė. Tik dauguma mokinių tą žmogų vadino kitu vardu - profesorius Senkleris.
- Taigi tu profesoriaus Senklerio brolis. Supranti, tavo brolio vardas Auris. Bet žmonės turi ir pavardes. Tai yra dar vienas pavadinimas po vardo. Tarkim, tavo brolis yra Auris Senkleris, o tu, kadangi esi jo šeimoje, esi Timotis Senkleris. O profesorius dėl to, kad dirba mokytoju. Taigi, profesorius Senkleris. Jis tavo brolis. Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas, taip? - švelniai kalbėjo Kristis. O žodį "gerai" priėmė kaip sutikimą, kad jis duotų Timiui knygutę su paveiksliukais. Tad atsistojo ir tarė jam:
- Ateik prie lentynos su paveikslėlių knygom, pasiimsi kurią nori. - Kristupas priėjo prie šios lentynos. Ten buvo ir tikroviškų, ir labai lievų paveiksliukų, bet jau bus Timočio pasirinkimas. Įdomu, ar pasimokysiu šįvakar?
-
Kristupas pasakojo Timočiui apie vardus ir pavardes. Berniukas jautėsi išties pasimetęs, nelabai suprato pasakojimo esmės. Žinojo kažką apie Senklerius, jog pats yra Senkleris, bet tik tiek. Nesuvokė, kam reikalingos yra pavardės. Mažasis Senkleris linksėjo, kai didesnis vaikas kalbėjo. Pasistengė įsiminti tą ilgą pavadinimą dalyko, kurio moko didelis brolis. Tačiau kaip ir visada - nepavyko.
Tuomet gerų plaukų Kristupas pasakė Timočiui ateiti prie lentynos. Penkiametis iškart taip ir padarė. Nors Kristupas ir sakė pasiimti kurią berniukas norės knygą, šis nedrįso to padaryti. Tik stovėjo ir žiūrėjo į knygas, esančias lentynoje. Tarsi laukė, kol Kristupas pasakys, kurią gi knygą raudonplaukis gali imti.
-
Kristupas laukė, kol mažasis Timis pasiims knygą. Tačiau jis to nedarė, atrodė, irgi kažko laukė.
- Timoti, tikrai gali imti knygą. Nieko nenutiks. Žiūrėk, matai, kokių gražių knygučių čia yra. - pasakė, ištraukęs iš lentynos tris tikroviškų paveiksliukų knygeles. - Bet jų yra dar daugiau. Visa didelė lentyna. Ir tu gali imti bet kurią, kuri tau graži. - kalbėjo Danil, norėdamas padrąsinti berniuką. Magėjo čiupti "Hogvartso istoriją" ir pulti mokytis, bet jis žinojo, kad Timočio atžvilgiu tai yra negražu. - Kai išsirinksi knygutę, galėsi ją pažiūrėti, kol aš pasimokysiu iš kitos knygos. Be to, kartais bibliotekininkė leidžia pasiimti knygas savaitei ar kelioms dienoms iš bibliotekos. Žinojai? Todėl mes galbūt galėtume tau tą knygelę paimti, ir tu, nusinešęs ją ant smėlio, galėtum statyti Hogvartsą pagal paveiksliuką. Gal aš su tavimi galėčiau nueiti ir tau padėti. Tai tu tik pasiimk bet kurią knygelę, gerai?
-
Timotis paėmė iš Kristupo tris knygas. Vaikas dabar į jas nežiūrėjo, o klausėsi to, ką kalbėjo didesnis berniukas. Visa prieš tai jausta įtampa ėmė atslūginėti, mat gerų plaukų Kristupas penkiametį drąsino, be to, pasakė, kad knygas bibliotekininkė leidžia pasiimti, o šito Timotis nežinojo. Jis papurtė galvą atsakydamas į Kristupo klausimą.
Netrukus iš vyresnėlio lūpų pasigirdo dar nuostabesnis dalykas. Šis šnekėjo apie tai, kad Timotis galėtų knygelę nusinešti ant smėlio. Ir dar - kad Kristupas jam padėtų statyti! Raudonplaukio akyse sužibo žiburėliai. Jis griebė dar vieną knygutę iš tos lentynos, tiesa, visiškai bet kurią.
- Gerai! - dabar jau sušuko Timotis. - O čia kur nors yra smėlio? Ar reikės keliauti į Lododondą? O tu iš gyvatės koledžo? - dabar jau užbėrė Hogvartso mokinį klausimais.
-
Kristupui buvo malonu ir smagu žiūrėti, kaip mažasis Timis įsidrąsina.
- Nežinojai? Tai nuo šiol žinosi. - Timočio entuziazmas užkilo. Vos prieš kelias minutėles Kristis be perstojo jo klausinėjo, o raudonplaukis tik nedrąsiai linksėjo. Dabar štai Timis pila klausimus.
- Na jau, į Londoną - miesto pavadinimą švilpiukas pasakė pabrėžtinai, mat mažylis jį ištarė ne taip, - keliauti tikrai nereikės. Smėlio rasime nuėję prie ežero, kuris netoli Hogvartso. - pasakė. Išgirdęs "gyvatės koledžas" Danil įjungė greitą mąstymą, nes nenorėjo vėl užtęsti tylos. A, Klastūnynas! Sušuko mintyse.
- O tu ar žinai koledžų pavadinimus? Gyvatės koledžas vadinasi Klastūnynas. O aš iš geltono koledžo, jis vadinasi Švilpynė. Aš iš Švilpynės. Tau patinka Klastūnynas? - paklausė.
-
- Gerai, aš būtinai paprašysiu bibliotekininkės, kad man leistų pasiimti šitas knygas, - nusišypsojo berniukas.
Jis atsisėdo ant kilimo ir atsivertė vieną iš knygų. Joje matė paveikslų, kabančių Hogvartso koridoriuose, nuotraukas.
- Šaunu, tikiuosi, kad didelis brolis mane išleis prie ežero. Esu girdėjęs, kad tai Klastūnynas. Man patinka Klastūnynas, nes ten mokosi Eion, jis yra gerų plaukų berniukas.
Timotis žinojo, jog yra ir kitų koledžų, tačiau pavadinimų įsiminęs nebuvo. Jam dar gal visai būtų patikęs liūto koledžas, bet jo spalva buvo bloga.
- O Švilpynė turi savo gyvūną? - domėjosi vaikas. - Ar tai liūto koledžas?
Jaunasis Senkleris stengėsi prisiminti, kaip atrodo geltona spalva. Jeigu šis berniukas yra iš liūto koledžo, tuomet Timotis turėtų būti atsargesnis.
-
Pagaliau, pagalvojo Kristis ir tyliai atsiduso. Tačiau išgirdęs tolesnius žodžius susiraukė.
- Tu draugauji su Eion? - paklausė. Buvo girdėjęs nekokių nuomonių apie tą klastuolį. O šis berniukas tikrai neatrodė blogas, atvirkščiai. - Ir kas tie geri plaukai? - dar kartą paklausė, nors žadėjo šio dalyko neklausti.
- Timi, aš įsitikinęs, kad profesorius Senkleris tave išleis. Tu pasakysi, kad aš tave prižiūrėsiu. Ir jis išleis. Jis gi geras žmogus. Šiaip visi koledžai turi savo spalvą, gyvūną ir pavadinimą. - Danil iš kuprinės ištraukė savo užrašų knygelę. Tada greitai pakeverzojo varną, liūtą, barsuką ir gyvatę. - Matai? - bedė pirštu į gyvatę. - Čia gyvatės koledžas, kur yra Eion. Tai Klastūnynas. Po to eina barsukas. Tai yra Švilpynės koledžas, kur esu aš. Švilpynės gyvūnas yra barsukas. Tada liūtas. Tai Grifų Gūžta. - Kristis spalvotų pieštukų neturėjo, tad spalvų nerodė. - O varno koledžas vadinasi Varno Nagas. O dabar gal jau einam pas bibliotekininkę, paprašysim knygų.
-
Regis, klausimas, ar Timotis draugauja su gerų plaukų berniuku, Kristupui nelabai patiko. Timotis sutriko. Juk Eion - pats geriausias berniukas pasaulyje.
- T-taip, - sumikčiojo vaikas. - Geri plaukai yra... - penkiamečiui kalbėti pasidarė visai nedrąsu. - Kaip Eion... Ir kaip tavo...
Paskui Timotis linksėjo, kol Kristupas kalbėjo. Ir žiūrėjo, kaip vyresnėlis piešia. Pasidarė šiek tiek ramiau sužinojus, jog Kristupas nėra iš liūto koledžo. Vadinasi, jo koledžo spalva nėra bloga. Tiesa, vaikas nei nenutuokė, kas yra tas barsukas, tačiau klausti nedrįso. Na, iš piešinio matė, kad tai gyvūnėlis, bet tokio nežinojo.
Berniukas atsistojo, kai Kristupas pasakė, jog jie eis pas bibliotekininkę. Vis dar atrodė sutrikęs.
- Gerai, - pasakė, bet stovėjo vietoje.
-
- Geri plaukai yra šviesūs plaukai. - supratęs sumurmėjo Kristupas taip, kad Timotis neišgirstų. Apie Eion daugiau neklausinėjo. - Timi, aš tik paklausiau. Nebijok manęs. - švelniai pasakė, kai mažasis berniukas sutriko. - Duosi ranką? Eime. - švelniai kalbino vaiką. Paėmė jo ranką ir padavė jam jo knygeles. Tada lėtai nusivedė pas bibliotekininkę.
- Sveiki, atsiprašau jeigu trukdome. - nelabai drąsiai tarė Danil. Nemėgo kalbėtis su svetimais žmonėmis. Pasijusdavo nedrąsiai. - Timotis norėtų pasiimti kelias paveikslėlių knygeles apie Hogvartsą. Mes jų nepamesime. - pasakė. Bibliotekininkė susiraukė.
- Sakot, nepamesit. Tikrai?
- Mes pažadame. Tikrai.
- Tai parodykit knygas. - paliepė bibliotekininkė.
- Timi, duok bibliotekininkei knygeles. - paprašė Kristupas mažesnio draugo.
-
Kristupas pasakė, kad Timotis jo nebijotų. Penkiametis stengėsi nebijoti. Viskas bus gerai, nes Kristupo plaukai yra geri, pagalvojo. Vaikas linktelėjo ir vedinas vyresnėlio nuėjo pas bibliotekininkę.
Naujas pažįstamas su ja kalbėjosi ir susitarė dėl knygų paėmimo. Tada Timotis knygas padavė bibliotekininkei. Moteris kažką pasižymėjo savo užrašuose bei pačiose knygose ir atidavė jas raudonplaukiui.
- Kadangi tu dar nesimokai Hogvartse, užrašiau, jog knygas paėmė profesorius Senkleris, - pasakė bibliotekininkė. - Knygas atiduoti turėsi po dviejų savaičių, bet jeigu norėsi prasitęsti, galėsi tai padaryti. Labai saugok.
- Gerai, - tyliai pasakė vaikas. Dabar atrodė, kad net laiko knygas atsargiai.
- Tačiau Timočiui niekur eiti iš čia negalima, - kilstelėjo antakį bibliotekininkė pažiūrėjusi į Kristupą. - Aš jį prižiūriu, o išsivesti gali tik profesorius Senkleris.
Timotis atsisveikino su Kristupu ir nuėjo vartyti naujųjų knygų. Vėliau atėjo didelis Auris ir jiedu paliko biblioteką.
-
Erka, atėjusi į biblioteką, puikiai žinojo kur jai reikia, tad ji ir patraukė tikslo link - knygų lentynos, kurioje knibždėjo knygų apie Hogvartsą. Reikėjo pasieškoti informacijos apie pačią pradžią, įkūrimą, mat Erka ketino vieną ar dvi tokias pamokas padaryti.
Mergina vartė knygas, ieškodama ko nors, kas galėtų sudominti mokinius. Kiek pastovėjusi ir nieko labai jau įdomaus neradusi, ji sunkiai atsiduso. Taip sėdėti prie knygų ji nelabai mėgo, tas buvo tiesa. Tačiau žinojo, kad jei nieko įdomaus nepasakys, klasėje gali kilti chaosas, todėl buvo paliepusi sau kiekvieną pamoką bent po vieną tokį pasakyti - net jei bus blogai besielgiančių mokinių, buvo tikimybė, kad bent keliems sužadins norą sužinoti daugiau ir klasė netaps kiaulių tvartu. Bet dabar jau pavargo, taigi tiesiog atsisėdo ant žemės, laikydama vieną iš knygų ir lėtai ją vartė - gal netyčia pavyks be pastangų ką nors atrasti.
-
Vos įžengus Charlottei į biblioteką, jos lūpose savaime atsirado šypsena. Dar gerai nežinojo kokia bus pirmoji jos pasiimta knyga iš šios didžiulės bibliotekos. Čia tiek knygų... Tikrai nespėsiu perskaityti jų visų! Pirmiausia ji norėjo apsidairyti.
Po Britaniją jai neteko daug keliauti ir iš savo gimtojo Inverneso miesto ji retai iškeldavo koją. Charlotte visada troško išmokti daugiau ir pamatyti daugiau. Tačiau jos mamai, tai atrodydavo nesuprantama. Charlotte žinojo, kad jos mama keistuolė. Ji tarsi gyveno užsidariusi savo keistame išsigalvotame pasaulėlyje. Tikriausiai, todėl Charlotte užaugo greičiau, nei kiti jos pažįstami vaikai. Ir rūpinosi ji daugiau savo mama, nei mama rūpinosi ja.
Lėtai žingsniavusi ir dairydamasi aplinkui ji pastebėjo kaip greitai išplaukė jos mintys. Papurtė galvą ir staiga sustojo prie lentyvos, ant kurios perskaitė "Knygos apie Hogvartsą". Geriau ir nesugalvotum nuo ko pradėti susipažinimą su mokykla. Užlindusi už lentynos pamatė profesorę Erka Forrm, kurios vienoje pamokoje jai jau teko dalyvauti.
- Labas vakaras, profesore Forrm.
Charlotte visada buvo mandagi. Keista jai pasirodė, kad profesorė sėdėjo ant žemės.
- Vakariniai knygų atsivertimai patys maloniausi, tiesa?
Mergaitė nusišypsojo profesorei.
-
Vis dėlto tai - susirasti kuo įdomesnės informacijos apie Hogvartsą, kad mokiniai užsinorėtų toliau apie jį mokytis, pasirodė gerokai sunkesnė užduotis, nei apie daugumą kitų temų. Erka spėjo, kad taip buvo dėl to, kad apie kitas temas mokiniai nežinojo tiek daug, o begales faktų apie magijos mokyklą, kurioje mokėsi, galėjo pasakyti beveik kiekvienas pirmakursis.
Tačiau Erkai vos ne raunantis galvą, ką daryti, kad ši pamoka tikrai praeitų įdomiai, mat profesorė puikiai suprato, kad be šio dalyko atsiras daugiau mokinių, kurie norės pamoką sugadinti, ją kažkas užkalbino. Pakėlusi akis Erka pastebėjo, kad tai buvo ne kas kitas, o mokinė, pirmakursė. Per pamoką ji į akis nekrito, o tai reiškė, kad nėra nei bloga, nei žiauriai protinga. Būtent tai, ko ir reikėjo.
- Labas, - šyptelėjo mergaitei. - Ne šiandien, šiandien knygos nėra mano pusėje, - nusijuokė. - Nerandu nieko, kas galėtų sudominti mokinius apie mūsų mokyklą. O ko tu čia norėjai ieškoti?
-
Charlotte tyliai susijuokė profesorei Forrm pajuokavus apie knygas. Ji buvo perskaičiusi pakankamai nemažai knygų per savo dar ne tokį ilgą gyvenimą, kad suprastų, jog vienos knygos yra geros, o kitos gali būti tikras nusivylimas.
- Tiesą pasakius, dar nežinau ko ieškau. Šioje bibliotekoje yra labai daug knygų, o jos visos parašytos tokių autorių, kurių dar neteko skaityti, o ir jų aprašytos temos man dar ganėtinai svetimos. Gal turite kokių rekomendacijųnuo ko geriausia būtų pradėti?
Charlotte suprato, kad ne visiems žmonėms patinka skaityti knygas ir net profesoriai gali jų nemėgti. Tačiau čia Hogvarste ji dar naujokė, todėl bet kuri knyga ją turėtų sudominti. O Magijos istrijos profesorė turėtų pasiūlyti įdomesnę knygą, o ne apie kokį tai ateities būrimo mokslą.