Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Godriko Dauba => Temą pradėjo: Fasiras von Sjuardas Liepos 13, 2014, 05:20:15 pm
-
Godriko gatvė, namo numeris 9.
[[Senasis namo aprašymas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg31053#msg31053)]]
Anksčiau namas priklausė Oldefortų šeimai. Paskutinysis jame gyveno auroras Fasas Oldefortas, vėliau žuvęs aurorų misijoje. Po tos mirtinos nesėkmės vienintelis galimas paveldėtojas liko jaunesnysis Faso brolis Toras Oldefortas - deja, namas tolimame užkampyje jam neatrodė reikalingas, juolab, kad siejosi su prarasta šeima.
Tai, kaip čia pasakius, kurį laiką pastatas buvo visai apleistas. Jame tegyveno namų elfas Uncas, ištikimas Oldefortų šeimos tarnas. Dar reikėtų prisiminti, kad į namą be Oldefortų leidimo negalėjo įeiti joks pašalinis žmogus, bet Toras prieš parduodamas namą šį burtą panaikino. O dabar namą nusipirko kitas žmogus (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg117303#msg117303), tiksliau, pusiau žmogus, pusiau vampyras - pats Magijos ministras Fasiras von Sjuardas. Jau ilgą laiką gyveno vienas ir apsistodavo viešbučiuose, bet, kaip žinia, tai ne pigu.
Kurį laiką namas buvo tvarkomas ir puoselėjamas, tačiau kuo toliau, tuo mažiau Fasas rūpinosi aplinka tiek dėl gausėjančių darbų, tiek dėl blogėjančios savo sveikatos. Kurį laiką pastatas atrodė šitaip, tragiškai (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg145620#msg145620), bet vėliau sodyba vėl imta rūpintis žmoniškai - prie to prisidėjo elfas Baubas (anksčiau vadintas Uncu), Fasiro mergina (vėliau - žmona) Davina Murrell bei kurį laiką čia apsistojusi draugė Miona Hera.
Namą supo dvimetrinė mūrinė tvora, kurią ir iš vidinės, ir iš išorinės pusės puošė stilizuotos įvairių magiškų gyvūnų ir augalų figūros. Įėjus į kiemą pro testraliais ir hiprogrifais dekoruotus geležinius sunkius, aukštus vartus (šitų Fasiras nepakeitė – jam jie visai patiko), galėjai vienu plytelių taku nužygiuoti tiesiai prie triaukščio, tipinio angliško stiliaus, pilkų ir gelsvų plytų mūrinio namo melsvu stogu. Abipus takelio visur žydėjo Mionos susodintos smulkiažiedės mėlynos gėlytės, kurių pavadinimo Fasiras niekaip negebėjo įsiminti.
Taip pat galėjai pasukti į kairę ir nueiti į kairiau ir toliau namo esantį jau sutvarkytą ir atstatytą, panašų į namą ūkinį pastatą, prieš kurį augo baltos aukštos rožės. Didžioji šio pastato dalis vis dar buvo tuščia, nors namo šeimininkas puoselėjo idėją nusipirkti ir ten apgyvendinti porą žirgų, o naudojamoje pastato pusėje buvo įrengtas garažas, kuriame kol kas stovėjo tik vienišas motociklas.
Pasukęs į dešinę galėjai pamatyti kelių medžių ir suolelių apsuptą (jau veikiantį!) fontaną. Jis nebuvo didelis, bet atrodė pakankamai įspūdingai. Formą jam parinko Davina - tai buvo liūtas, kuris kartkartėm veikdavo padoriai, kartkartėmis užmigdavo prieš saulutę, o kartais, kai užeidavo noras dūkti, čiaudėdavo ant praeivių šalčiausiomis vandens srovėmis. Baubas jį veikiai praminė Apči, veikiai šitaip jį vadinti pradėjo ir Fasas. Aplink jį Miona prisodino raudonžiedžių gėlių, kurios Apčikui didžiai patiko.
Dar tolėliau Fasas savo rankom pastatė kiek šleivą, bet jaukią pavėsinę ir perskaitęs palėpėj kaži kaip rastas sodininko knygas, apželdino visai šauniai atrodančiu vijokliu.
Veja jau irgi buvo sutvarkyta – šituo irgi pasirūpino Miona, nors dabar aplinką prižiūrėjo namų elfas Baubas, o už namo vis dar buvo nedidelė kvidičo aikštė, bet jau sutvarkyta ir paruošta žaidimui.
Namas buvo triaukštis su rūsiu. Kai įeisi į vidų, pateksi į pirmą aukštą, pirmiausia į prieškambarį su paltų pakaba, o tada pro duris į koridorių. Koridorius gana ilgas, su keturiomis durimis kairėje ir keturiomis dešinėje, o koridoriaus gale - durys į laiptinę. Kairėje pirmos durys - erdvi ir puošni svetainė, antros - gana senoviška virtuvė (iš kurios galima nusileisti į rūsį), trečios - valgomasis, ketvirtos - elfo Unco kambarėlis. Dešinėje pirmos - vonia ir kiti bendro naudojimo kambariai.
Antrame aukšte, į kurį veda raudonu kilimu iškloti laiptai, yra penki kambariai - du svečiams ir trys anksčiau gyvenusios šeimos nariams. Fasiras iškraustė iš ten daugelį paveikslų ir kitų senų daiktų ir sunešė į palėpę, kai kas jau buvo išsigabenta ankstesnių savininkų.
Trečiame aukšte buvo didelis ir erdvus, senovinis kabinetas su slaptomis durimis į keistą laboratoriją - šitą kambarį užsiėmė Fasiras. Šalia jo kambario buvo erdvus miegamasis su židiniu ir gigantišku Davinos piešiniu ant sienos, o dar kitos durys vedė į kambarį, Baubo įrengtą Davinai - darbui ar šiaip laisvam laikui. Dar vienas trečiajam aukšte esantis kambarys buvo tuščias ir Fasiras vis dar nebuvo užtikrintas, ką jame įrengs.
[[Faso ir Džeinės RPG (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg31053#msg31053);
Fasiras įsigyja namą (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg117303#msg117303); motociklo gedimas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg117579#msg117579); Amikos atvykimas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg122071#msg122071); Baubo pasirodymas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg122655#msg122655);
Soreno ir Edgar atvykimas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg122708#msg122708); Edgar neria į komą (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg122920#msg122920);
Helijaus gimtadienis (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg128723#msg128723); Helijaus laidotuvės (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg132508#msg132508);
atkeikimo RPG pradžia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg133215#msg133215); atkeikimas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg142214#msg142214); Edgaro paskutinis įspėjimas ir susitikimas su Nojumi Amneta (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg145620#msg145620);
Soreno, Sabrinos ir Leopoldo susitikimas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg147558#msg147558);
vakaras prieš sutikimą su Edgar'u (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg147884#msg147884); pirmoji diena po Munino mirties, Soreno apsilankymas ir pažintis su Sabrina (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg149103#msg149103);
„skambutis“ su Miona (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg151995#msg151995); Fasiro sugrįžimas namo su Davina (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2102.msg153855#msg153855); (http://);]]
-
[[Senasis namo aprašymas]]
Šis senas, didingas, nors ir pablukęs ir likęs niūrus namas, stovi Godriko Daubos pakraštyje. Namas yra triaukštis, turi senoviškas, dailiai išraižytas duris, kurias atverti tegali Oldefortų anūkas. Aplink namą plyti nemažas vejos plotas, visas aptvertas gana aukšta pilka mūrine tvora, ant kurios išraižyti gyvūnų, kovų ir kitokie reljefai. Toliau nuo namo yra ir nedidelė Kvidičo aikštė, kurioje žaisti mėgo ir pats jo statytojas, Turdanogas Oldefortas, kaip pasakoja legendos, kilęs iš Požemių Karių. Ant vejos stovi magiškas fontanas, kuriame niekada nesustoja bėgti vanduo, kelios statulos, išgrįsti keli takai ir prisodinta medžių, kurie jau dideli ir seni. Yra keli suoliukai. Visa tai prilygsta lyg ir asmeniniam šeimos parkui.
Taip pat toliau nuo namo ir Kvidičo aikštelės yra nedidelis tvartas. Jame anksčiau Turdanogas laikydavo hipogrifus ir testralius. Tvarto kampe stovi didelės šieno krūvos, kurios niekada neišsibaigia. Ir mėsa, kuri neišsibaigia ir negenda. Tai vis puikios Turdanogo magijos dėka.
Namas triaukštis.
Pirmame aukšte yra elfo Unco kambarėlis, virtuvė, svetainė, vonia, ir kiti bendro naudojimo kambariai. Iš virtuvės galima nusileisti tiesiai į rūsį.
Antrame aukšte, į kurį veda raudonu kilimu iškloti laiptai, yra Turdanogo mamos, dukros ir sūnaus kambariai, bei du svečių kambariai.
Trečiame aukšte yra paties Turdanogo kambarys, kurį dabar užėmė Fasas Oldefortas, jo proanūkis, Faso brolio Toro kambarys, nedidelis Šeimos Muziejus, kelionių kambarys ir slaptos durys sienoje į požeminę Turdanogo laboratoriją. Joje dvelkte dvelkia magija, galima kerėti nekreipiant dėmesio į Žymiklį, virti eliksyrus ir panašiai.
Po to, kai mirė auroras Turdanogas, turėjęs sūnų ir dukrą, vardu Henrikas ir Teodora, daug kas pasikeitė. Sūnus buvo mokytojas, paskui neteisingai apkaltintas kelių žmonių nužudymu ir pats sulaukęs vienintelio sūnaus, Alberto, sėdo į Azkabaną. Teodora tapo puikia Hogvartso aurore, tačiau žuvo kovoje. Albertas augo su mama, kurios visos galios buvo sunaikintos kovojant su užpuolikais juodaisiais magais (o visi užpuolikai buvo nužudyti). Albertas tapo Auroru, o jo žmona Severija - Magiškųjų Monstrų ir Gyvūnų Tyrinėtoja, todėl, dėl nuolatinių kelionių savo abu sūnus (Fasą ir Torą) perdavė paauginti žuvusios tetos sūnui Nevertėliui Mantui, kuris kartais užsiiminėjo slaptomis misijomis šnipinėjant nusikaltėlius Aurorams. Ir štai - į Hogvartsą pateko Fasas, vienas iš dviejų Alberto sūnų. Senas, užburtas garsios burtininkų giminės namas tai nujautė ir laukė naujo gyventojo.
Fasas iš vieno Hogvartso bibliotekos skyriaus sužinojo, kad galbūt turi giminių Godriko Dauboje. Jeigu neklydo, iki šio senovinio miestelio buvo per 20 kilometrų. Šiaip taip, gavęs leidimą trumpam išvykti, pasigavęs burtininkų autobusą ir nuvyko į Godriko Daubą. Ir jo vaizdas, netvarka Fasą suglumino. Pasivaikščiojęs po keletą gatvelių, sutiko bobutę ir paklausė, ar čia kur nors yra Oldefortų namas. Ši, pažiūrėjusi į jį kaip į nevisprotį, mostelėjo ranką į vieną pusę. Ten Fasas ir nuėjo. Žinodamas, kad namas užburtas, atsargiai paspaudė rankeną. Durys lengvai atsidarė. Užgniaužęs kvapą mokinys įėjo į namą. Puošniame koridoriuje įsižiebė lempa.
- Sveikas atvykęs, Oldefortų anūke. - pasisveikino kažkas. Fasas krūptelėjo ir staigiai nukreipė lazdelę į dešinę, iš kur kilo garsas. O čia stovėjo paveikslas su kokių 45 metų moterimi.
- Laba diena.- pasisveikino. Ir užmetė akį į užrašą po paveikslu: ,,1889 m., Liucija Oldefort". - Kas jūs?
- Liucija Oldefort, Turdanogo mama. Tavo prosenelė. O tu?
- Aš Fasas Oldefortas, Alberto sūnus.- šyptelėjo Fasas.
- Pagaliau šie namai sulaukė gyventojo. Tik šiaip, būtų gerai, kad neprisivestum draugų žiobarų. Tu jau mokaisi Hogvartse?
- Taip. - linktelėjo nustebintas Fasas. Aišku, jis gyvens čia, bet dar kelis metus turės būti pas tėvus.- pirmame kurse.
- Tai dar kelis metus turėsi pagyventi pas tėvelius.- nusiminusi pasakė Liucija. - Na nieko, laikas bėga su vėjeliu. Bet pasistenk dažniau užeiti, gerai? O dabar eik apsižvalgyti.- iš nusišypsojusi dingo. Fasas pasižvalgė, bet rėmuose moters nebesimatė.
Koridorius buvo tiesus, jo gale matėsi laiptai, ant kurių ištiestas raudonas kilimas. Iš vidaus namas visai neatrodė pažeistas laiko, kaip iš išorės. Nieko nuostabaus, juk čia užburtas namas. Fasas apžiūrėjo visus kambarius: erdvią svetainę, virtuvę, senovinę vonią. Ant koridoriaus sienų buvo matyti ir daugiau paveikslų, su kuriai berniukas pašnekėjo. Pagaliau jis ėmė lipti laiptais. Antrame aukšte buvo įrengti 5 šeimos kambariai, durys į keturis buvo atviros. Pirmasis - greičiausiai Turdanogo, nes ant sienos snaudė jo paveikslas. Pakalbėsiu kitąkart, nežadinsiu...- pamanė Fasas. Kitas buvo Liucijos kambarys. Dar du - nepažįstami. O paskutinis, koridoriaus gale, buvo su užvertomis durimis. Vos Fasas įėjo vidun, kambarys sutvisko įvairiomis spalvomis ir išgąsdino berniuką. Prasimerkęs Fasas išvydo tiksliai pagal jo skonį sutvarkytą kambarį. ,,Ačiū tam, kuris sukūrė tokius kerus."- pamanė Fasas. Pažvelgęs į laikrodį, išėjo lauk, jo jau laukė autobusas į Hogvartsą.
- Iki, Liucija.- atsisveikino jis.
***
Fasas įžengė į savo senelio namus. Buvo susitaręs su tėčiu ir mama susitikti ten. Iš virtuvės jau aidėjo pažįstami kvapai ir puodų bildesys. Fasas nejučia išsišiepė.
- Labas, mama,- įėjęs pasisveikino. Mama prišoko prie jo ir apkabino. Staiga išvydo droviai šalia tupintį Ahadą.
- O kas jis toks? Ligeris?
- Ligeris, Ahadas. Radau beklaidžiojantį miške. Taikus, todėl priglaudžiau,. Gal nebūsi prieš?
Mama išsišiepė.
- O kaip gi.
Staiga pasigirdo laiptų girgždesys.
- Labas, Fasai,- pasisveikino tėtis. Kaip visada, santūriai, bet vis vien nesulaikydamas šypsenos. Aiškiai ir nuvargęs.
- Labas. Kaip su Juoduoju?
- Gaudome. Niekas nepavyksta.
- Jis Hogvartso teritorijoje. Susitikau šįryt.- tarė Fasas. Tėtis išpūtė akis.
- Ir nepakenkė?
- Ne.
- Juodojo stilius. Niekam nieko nedaryti iki tol, kol susitinka trečią kartą.
- Supratau,- tarė Fasas. Nematė priežasties minėti, jog kitas kartas ir bus trečiasis. Tad tik nuėjo valgyti išsiilgtų mamos keptų blynų ir pasakoti, kas vyko Hogvartse.
- Labas, Fasai!- pasigirdo iš koridorio riaumojimas. Pro duris į virtuvę įšoko lūšis. Fasas pasivertė į irbį ir stryktelėjo. Tradiciškas pasisveikinimas - draugiškos kautynės tarp dviejų brolių, kurias tradiciškai laimi Fasas.
- Sveikas, Torai, pagaliau!- pasisveikino jis su broliu. Kai visa šeima susėdo prie stalo, prasidėjo pokalbis, trunkantis ligi vakaro, pokalbis už visus Mokslo Metus.
***
Po mėnesio Fasas išsiruošė į Aukštutinį Fleglį, pas draugę klastuolę Džeinę. Tėvai jau buvo išvykę į misijas, pusbolis kažkur trankėsi Aurorų pavedimais, Toras buvo jo namuose. Namas buvo visiškai tuščias, išskyrus patį Fasą ir Ahadą.
***
Fasas įžengė į savo namus, įleido klastuolę Džeinę. Kartu užlipo į trečią namo aukštą, kur buvo Faso kambarys. Fasas padėjo ant stalo saldumynų, pasiuntė elfą atnešti vaisių.
-
Džeinė įėjo į Faso kambarį.
-Čia jauku,-nuoširdžiai pasakė.
Tada kiek pritilo.
-Klausyk, atleisk, kad atėjau ten kur jūs buvot su Keite. Aš tik nusipirkau naują šluotą. Senoji sulūžo,-pasakė juodaplaukė.
Jos pantera smalsiai apuostinėjo Faso daiktus.
-
Fasas jau buvo ramus, kaip visada. Džeinės pantera tyrinėjo Faso kambarį. Ahadas irgi tai darė, tik lėčiau, nes gėdijosi, nepažįstąs savo namų. Nors nebuvo ko gėdytis - jis čia gyveno labai neilgai. Fasas žvilgtelėjo į Džeinę ir šyptelėjo.
- Nieko baisaus. Kalbėjome su Keite... ji galvoja, kad esu bejausmis debilas, mirtinai jos nekenčiantis,- Faso akyse šmėstelėjo dirbtinė pašaipa, bet ko gero, tik jo tėvas Albertas tegalėjo suprasti, ar ji skirta pačiam Fasui, ar Džeinei, ar Keitei.- Turiu pagrindų įtart, kad Keitė ne šiaip sau nemėgsta žiūrėti, kai aš vaikštau ar kalbu su tavim.- Grifas šelmiškai išsišiepė. Tada atsiduso ir nusprendė pakeisti pokalbio kryptį. Mostelėjo į saldumynus, stovinčius ant stalo, ir ką tik elfo atneštus vaisius ir šyptelėjo.- vaišinkis. O šiaip... graži šluota.
Fasas apžiūrėjo. Tai buvo ,,Žaibas", pirmoji tos markės šluota. Jis pats vienoje spintoje savo kambaryje turėjo nublizgintą ir išpuoselėtą šluotą ,,Žaibas 3", bet to neminėjo.
-
Džeinė šyptelėjo.
-Ačiū,-padėkojo juodaplaukė.-ieškojau geresnių, bet visos buvo išpirktos.
Mergina paėmė iš indo kriaušę ir jos atsukando.
-Taigi, bandysim Ieškoti horukrusų?-paklausė Džeinė.
Ji paglostė Ahadą.
-Jis dar paaugo,-pastebėjo Džeinė ir nusišypsojo.
-
Ahadas pamalonintas sumurkė ir atsisėdo šalia Faso.
- Pirmiausia galbūt pasidomėsim apie Juodąjį, jo biografija, galbūt?- pasiūlė Fasas, su šypsena stebėdamas Ahadą. Pats pasiėmė obuolį. Vaikinas kai ką prisiminė. Atsistojo, nuėjo prie stalo, kur buvo palikęs kuprinę. Stalčiuje rado kelias knygas iš bibliotekos ir savo užrašų knygą.
- Jeigu gerai pamenu, šioje knygoje buvo informacijos apie Juodąjį. Jo tikrasis vardas - Džonas Jakslis. Jeigu esi pasidomėjusi Voldemorto laikų istorija, tai jis - buvusio Mirties Valgytojo sūnus. Charakteri, matyt, įaugęs į kraują,- šyptelėjo Fasas. - Tėtis pasakojo, kad Jakslis buvo suimtas už keturiolikos žiobarų ir šešių burtininkų nužudymą per vieną savaitę. Jakslis mokėsi Hogvartse, vasaromis lankė papildomus Juodosios Magijos kursus privačiai. Juodasis gyveno berods, Ūdrų Žabanguose. Kaip Juodasis pabėgo iš Azkabano, jeigu neklystu, buvau pasakojęs. Nežinau, ką čia bepridurti.
Fasas pažvelgė pro langą ir išvydo, kad jau temsta.
- Manau, dar galėsim šnektelti rytoj. Dabar eime į antrą aukštą, ten yra du svečių kambariai.- Fasas nuvedė į antrą aukštą ir įleido į vieną jaukų svečių kambarį Džeinę.- Jeigu ko prireiks, galėsi pakviesti elfą Uncą.
Akimirksniu prisistatė namų elfas.
- Patarnauk viešniai, jeigu ji pakvies,- įsakė Fasas. Balso tonas nebuvo įsakantis, bet elfas vis vien nusilenkė ir pranyko.- Taigi labanakt,- šyptelėjo grifas ir uždaręs duris, išėjo. Kai kas jį būtų pavadinęs lunatiku, ar kuo panašiu, bet Fasas visada prieš užmigdamas mėgo pavaikščioti ar paskraidyti lauke. Būdamas visiškai sąmoningas.
O po kiek laiko grįžo namo. Apie vidurnaktį.
((Pabandom sukurt kitokią Horokrusų paieškų istoriją, kad neatrodytų kaip HP kopija. Per asmeninius pasitarsim plačiau.))
-
Fasas nubudo anksti, palyginus, kada nuėjo miegoti. Vaikinas, vis dar apsiblausęs apsirengė ir nulipo laiptais į pirmą aukštą. Nusiprausė, nustebo, kad Džeinė vis dar miega. Fasas atsisėdo prie stalo virtuvėje ir pašaukė namų elfą:
- Uncai!
Elfas bematant prisistatė ir nusilenkė.
- Dabar pagamink pietus, kažką skanaus,- išsiblaškes paprašė vaikinas.- o paskui sutvarkyk, išvalyk laboratoriją. Nekeisk daiktų tvarkos, tik išvalyk purvą ir dulkes.
- Supratau,- maloniai atsakė elfas. Jis visada buvo klusnus ir geras, o šeima jam visada atsilygindavo daugybe laisvų valandėlių. Uncas pakilo į orą ir nužingsniavo oru prie puodų.
Fasas apsnūdęs jį stebėjo. O tada tarė:
- Einu prasiblaškyti į smuklę. Pranešk Džeineu, kai nubus.- ir išėjo.
-
Džeinė pabudo ir nusižiovavo.
-Ir kaip aš galėjau užmigti...-suniurzgė ji.
Jos pantera mieguistai suurzgė. Į kambarį įskubėjo namų elfas.
-Šeimininkas dabar smuklėje,-pranešė jis.-liepė jums pasakyti, kai pabusite.
-Aišku, dėkui, kad pasakei,-padėkojo mergina.
Elfas nusilenkė.
-Tau visai nebūtina lankstytis,-šyptelėjo juodaplaukė.
Džeinė atsistojo ir išsitraukusi iš savo lagaminą apsivilko paprastą juodą suknelę. Po kiek laiko juodvi su Naktimi išėjo į smuklę.
-
Fasas vienas, na, tik su Ahadu, parskrido hipogrifais namo iš Londono Skersinio Skersgatvio smuklės ,,Kiauras katilas". Hipogrifus uždarė daržinėje ir prikrovė jiems mėsos, nes jie buvo labai pavargę, po tokios ilgos kelionės. Tada Oldefortas įžengė į savo namus. Koridoriuje pasisveikino su Liucija Oldefort, tada nuėjo koridoriumi.
- Pietūs jau laukia,- pranešė priešais išdygęs elfas. Fasas linktelėjo ir nuėjo į virtuvę.
- Ačiū, Uncai. - padėkojo jam. Atsisėdęs pavalgė: mat per visą dieną nebuvo nieko įsidėjęs į burną, išskyrus kelis sausainius ir liepų viskį. Pavalgęs darsyk padėkojo: - Ačiū.
Uncas nuoširdžiai nudžiugęs, kad šeimininkui patiko, nusilenkė ir išnyko. Ahadas išlindo iš kampo kruvinu snukiu. Fasas suprato, kad Uncas net nepalieptas, pasirūpino ir ligerio skrandžio turiniu. Vaikinas patikrino, ar nėra atėjusio pašto. Ir nusivylė. ,,Kaži, ar Albertui nebus kas nors nutikę?" - sunerimo Fasas dėl buvusio Dumrštrango bendrakursio ir geriausio draugo.
- Uncai!- pašaukė Fasas. Elfas iškart atsirado priešais.- Žiūrėk, turiu rimtą klausimą ir tikiuosi rimto atsakymo.
Elfas linktelėjo.
- Ar neatrodau girtas?- paklausė Fasas. Pats jis jautėsi visiškai normaliai, bet bijojo, kad iš išorės taip nuostabu viskas nėra. Elfas apėjo jį iš visų pusių ir vėl atsistojęs priešais, užtikrintai pasakė:
- Ne.- ir slapčia sumurmėjo girtumo nuėmimo burtažodį.
- Ačiū, Uncai. Kai Džeinė grįš, jeigu norės valgyti, pataisyk vakarienę. Saugok namus. Ir apgaubk mane papildomu apsauginiu sluoksniu. Tokiu, kuris nepanaikintų tėvo apsaugų ir nepraleistų vilkolakių. Noriu būti užtikrintas, nes lazdele naudotis negaliu.
Uncas kažką pabūrė. Atrodė suirzęs, bet garsiai to nesakė. Fasas giliai įkvėpęs atsiduso. Patikrino, ar tebeturi Ugnies amuletą ant kaklo, ar laikrodis savo vietoje. Pora galeonų irgi kišenėje. Vaikinas padėkojo Uncui ir išėjo.
-
Džeinė atvėrė Oldefortų namų duris ir įėjo. Džeinės juodoji pantera Naktis įtipeno paskui merginą. Tuojau pat prisistatė Uncas, Faso namų elfas.
-Šeimininkas išėjęs,-pranešė elfas.-gal norėtumėte ko nors valgyti?
Juodaplaukė kiek pagalvojo.
-Na... Gal turite "skitles"?-paklausė mergina.
Elfas padavė jai dubenėlį saldainių. Džeinė nuėjo į savo kambarį ir atsisėdusi ėmė kramsnoti saldainius. Po kiek laiko merginos galva nusileido ant pagalvės ir ji užmigo. Ji sapnavo pievą ir paukštelius, ir iš jos delnų išskrido ugniniai paukšteliai ir kelios gėlės. Gėlės nusileido ant Džeinės lovos, o paukšteliai skraidė. Jie nieko nedegino, nors ir nutūpdavo ant daiktų, bet buvo iš ugnies.
-
Irbis grįžo namo. Koridoriuje jį pasitiko namų elfas. Snieginis leopardas atsistojo ir atvirto į žmogų.
- Sveiki, šeimininke.- pasveikino elfas.
- Labas, Uncai. Grįžau.
- Lova paklota.
- Ačiū. Gali eiti ilsėtis, tik aišku, saugok namus.
- Ačiū, šeimininke.
Elfas dingo. Fasas užlipo laiptais į antrą aukštą. Labai tyliai pravėręs duris, įkišo galvą į Džeinės kambarį. Pamatė, kad ji miega, o aplink skraido ugnies paukščiai ir žydėjo gėlės. ,,O, kad aš tai sapnuočiau..." šyptelėjo mintyse vaikinas. Tada sugrįžo į laiptinę, užlipo į trečią aukštą. Nuėjęs į savo kambarį, prigulė dešimčiai minučių. Tada atsikėlė, atsisėdo prie savo stalo ir kažką užsirašinėjo. Paskui išgėrė vandens ir ėmė skaityti ,,Hogvartso istoriją".
-
Džeinė atsibudo nuo kažkieno žingsnių.
-Kas čia...-suniurzgė.
Ji staigiai atsimerkė ir išvydo ugnines gėles ir paukščius. Jie akimirksniu pranyko. Mergina atsistojo ir nusiprausė po dušu. Susišukavo ir apsirengė žalią suknelę. Tada įėjo į Faso kambarį. Išvydo jį skaitantį knygą. Juodaplaukė atsirėmė į sieną.
-Tai kas naujo?-paklausė Džeinė.-ką sužinojai?
Ji smalsiai pažiūrėjo į Fasą.
-
Fasas Oldefortas blankiai šyptelėjo savo draugei Džeinei. Ji buvo apsivilkusi žalia, labai klastuoliška suknele. ,,Galbūt tyčia stengiasi pabrėžti savo koledžą ir jo vertybes? Cha, vertybės pas klastuolius..."
- Nieko naujo. Keitė kaip visada niurzga. Klausinėjo, ką man sakė Paskirstymo kepurė,- gūžtelėjo vaikinas.- Ir dar kelių nežymių klausimų. Pastoviai kažką gniaužė kišenėj. Nieko naujo. Bereikalingas laiko švaistymas.
Fasas paspaudė savo laikrodžio mygtuką. Atsirado ore kybantis ekranas, kuriame buvo galima matyti ir girdėti visą pokalbį parke. Fasas parėmęs galvą jį stebėjo. Gal Džeinė ras, ko jis nepastebėjo.
-
Džeinė prisimerkusi priėjo prie ekrano.
-Atrodo, nieko įpatingo, bet...-tarstelėjo mergina.
Ji parodė į Keitės kišenę. Iš jos kyšojo grandinėlė.
-Tokios grandinėlės būna nuo pakabukų, kaklo papuošalų arba medalionų,-pasakė juodaplaukė.-Keitė turbūt jį ir gniaužė. Be to, ji nemoka meluoti. Iš jos akių matosi, kad tas daiktas, kuris yra ant grandinėlės, svarbus. Matai?
Džeinė nusišypsojo. Na, bent šiokia tokia pradžia.
-
Fasas prisimerkęs įsižiūrėjo į kišenę. Iš tiesų, kyšojo grandinėlė.
- Daiktas buvo per smulkus, kad būtų koks pakabutis. Grandinėlė lygi, aiškiai iš tauriojo metalo, tik tokioje tamsoje neįžlibinu, kokio. Bet lažinuos - auksinė. Taigi ne kokie karoliai ar kitoks š... tad gaunasi... medalionas ar amuletas?- klausiamu tonu užbaigė Fasas. ,,Ji beveik nepatraukė rankos nuo to amuleto... " pamanė vaikinas. Ir tai pasakė:
- Keitė, galima sakyti, visą laiką buvo uždėjusi ant to daikto ranką. Įtariu, kad tai gali būti Juodojo horokrusas. Gal ir nesąmoningai skamba, bet aš tikrai taip manau.
((Georgai, bet gi mažiausias eilučių skaičius - 5?))
-
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Galbūt,-tarė juodaplaukė.
Mergina perbraukė ranka savo juodus plaukus.
-Einam į smuklę,-pasiūlė.-ten galėsim nuspręsti, ką daryti ir kur ieškoti horukrusų.
Jo ji gūžtelėjo pečiais. Pirmiausia jiems reikėjo pamąstyti, kur ieškoti horukrusų, o tik tada pulti jų ieškoti.
-
Fasas šyptelėjo. Kažkodėl visai nesinorėjo darsyk pasigert, kad ir nestipriai. Nors magiškuose gėrimuose yra pliusas, kad jie visiškai nekelia priklausomybės.
- Galim eiti. Bet ar ten ką suplanuosim?- paklausė vaikinas. Išjungė laikrodžio ekraną ir pažiūrėjo, kiek valandų. Devynios ryto. Ahadas atsikėlė nuo sofos, nusižiovavo, kad Fasas laisvai galėtų įkišti į nasrus galvą ir urgstelėjo pasilabindamas.
- Ar tu apskritai turi idėjų, kur ieškoti?
Staiga į langą kažkas ėmė belsti. Fasas nustebęs pažvelgė į garso pusę: kas gali belsti į trečio aukšto langą? Ir išvydo labai pavargusį Turdaną su laišku, pririštu prie kojos. Fasas prišoko atidaryti langą, Ahadas sumišęs tai stebėjo. Matyt, dar nebuvo regėjęs didžiojo raguotojo apuoko. Vaikinas atsargiai nuėmė laišką ir nunešė Turdaną ant sofos.
- Uncai!- elfas bematant prisistatė.- Nunešk apuoką ir pašerk.
Uncas atsargiai paėmė paukštį ir išnyko. Fasas paėmė laišką.
-
Džeinė klausiamai pažvelgė į Fasą.
-Laiškas?-paklausė.-ok, neškit jį į smuklę.
Ji pasuko link durų.
-Aš tuoj,-šūktelėjo iš savo kambario.
Ji apsirengė tamsiai mėlyną suknelę- žalia buvo skirta tik kambariams. Tada išbėgo į smuklę.
-
Fasas linktelėjo, o Džeinei išbėgus išlankstė laišką.
Sveikas, Fasai. Pas mane viskas lygiai tas pats, viskas gerai. Praeitą savaitę buvau paduotas psichams, nes neišdaviau mokytojo. Durmštrango direktorius tas pats, tik atrodo kažko labai išsigandęs.Tas nusikaltėlis, kurį minėjai, garantuotai yra Jakslis Džonas, pravardžiuojamas Juoduoju. Man pavyko atkasti, kad jis turi tris horokrusus. Horokrusai skleidžia juodą magiją, o tu, turėdamas Kraujo, puikiai juos atpažinsi. Horokrusai sunaikinami Pragaro Ugnimi, ypatingais artefaktais, užkerėtais galingų magų, pavyzdžiui Grifo kardas, Durmštrango ietis. Taip pat galima naudoti basilisko iltis... o atspėti, kiek žmogus turi horokrusų, neįmanoma, nebent skaitant mintis. Profesorius a. buvo nužudytas prie manęs. Nepasirašinėk vardu. Vilkas.
Fasas nustebo. Laiškas buvo rašytas labai skubiai. Įdėjęs atgal į voką, Fasas įsidėjo jį į apsiausto kišenę ir išėjo. Uncui įsakė prižiūrėti namus, tada pasikvietė Ahadą ir susėdę ant hipogrifų jie nulėkė į Londoną.
-
[Wut? Juk tu į Horokrusą įdedi savo sielos dalį, taip sielą, kuri liko tavyje, sumažindamas dvigubai. Horokrusas pats yra paprasčiausias daiktas, į kurį įdėjai savo sielos dalelę, savos sielos jis tikrai neturi(nebent įdėjai į žmogų).]
-
((Nu taip, įdedi sielos gabaliuką o paskui, kai pakratai kojas, išsiimi ir vėl gyveni :D skamba juokingai, bet aš taip supratau))
-
[Ne visai taip. Kai esi sukūręs Horokrusą, NEGALI mirti. Nieko išsiimti nereikia. Kol dar žemėje yra visokių dalykų, turinčių dalelę tavo sielos, tu niekaip nemirsi, nesvarbu, nutrenks tave traukinys, suvalgys Hagridas ar išprievartaus Ambridž. Dėl to Voldis ir nemirė, kai kerai Hariu atsimušė ir pataikė į Voldemortą - pasaulyje buvo nesunaikintų Horokrusų.]
-
((Supratau, dėkui))
Virš Godriko Daubos praskrido hipogrifas su raiteliu. Žmonėms čia, matyt nelabai rūpėjo, kas ten dedasi danguj, nes į rudens pusę vis vien daugiausia buvo apsiniaukę, nieko ypatingo nepamatysi. Net jeigu ir nedebesuota, nelabai ką išvysi įspūdingo.. taigi, nei žiobarai, nei burtininkai nepastebėjo hipogrifo, kuris grakščiai nusileido Oldefortų namo kieme. Fasas nušoko nuo skraidūno ir nuvedė jį į tvarte esantį jo gardą, pašėrė mėsa. Tada skubriai susikrovė lagaminus, įlipo į mašiną. Mama nuvežė ì Kings Kroso stotį ir vaikinas išvažiavo į Hogvartsą.
-
Danguje pasirodė du vis didėjantys siluetai. Sena žiobarų bobutė, einanti į Švento Klementino bažnyčią, kurioje būtent šiandien turėjo vykti jos dieduko trečiosios metinės, užvertė galvą aukštyn ir pamanė, kad nuo senatvės jau visai pasimaišė. Į Oldefortų namo teritoriją, kuri driekiasi Šiaurinės gatvės centre, nusileido didžiulis ereliagalvis, ne, du didžiuliai ereliagalviai padarai, ir staiga išnyko. Fasas šelmiškai išsišiepė ir pažiūrėjo į paknopstom link bažnyčios bėgančią senyvą žiobarę. Tada nusiėmė nuo Radago lagaminus ir suleido juos į tvartą, duris palikdamas atviras, kad gyvūnai bet kada galėtų išskristi. Prikrovęs lovius mėsos, Fasas susirinko prie namo laiptų paliktus lagaminus ir įėjo vidun.
- FASAS GRĮŽO!- atsklido iš namo vidaus pažįstamas brolio riksmas. Faso lūpos kone skausmingai išsitempė į smagią šypsenėlę. Vaikinas staigiai patraukė lagaminus ir sukeikęs save, kam apie viską nepagalvojo dar būdamas lauke, pabandė staigiai persiversti į sneiginį leopardą. Užaugo kailis, greitai, greitai... rūbai suėjo po kailiu, išdygo nagai, o... ir staiga iš virtuvės iššoko lūšis, tiksliau - lūšius ir besibaigiantį atvirsti į irbį Fasą nubloškė į sieną.
- Man pavyko,- pareiškė mažasis brolis, ir staiga pasijuto prispaustas prie sienos. Kilstelėjęs antakį, irbis atsistojo ir atvirto į žmogų, tada nuėjo į virtuvę. Čia jau sėdėjo Ahadas, aiškiai patenkintas ir išlepintas Faso mamos Severijos, kuri labai mylėjo gyvūnus ir tyrė magiškuosius monstrus.
- Labas, mama.- pasisveikino Fasas. Mama pabaigė piešti ant torto ir atsisuko į tik grįžusį sūnų, aišku apkabino ir nusistebėjo, kad šis paaugo. Tradiciška šeima. Susėdę trise pakalbėjo: mama papasakojo naujienas apie juoduosius vienaragius; brolis - apie sugriežtintas taisykles Durmštrange. Fasas irgi pasakojo panašiai, išklojo ir apie Turdanogų užduotį.
- O kur tėtis?- staiga pastebėjo Fasas.
- Gaudo tą Užkariautoją. Prieš pusvalandį gavom laišką: sako, kad jau beveik pagavo. Žada poryt grįžti.- pasakė mama.- Na, dumkit miegot.
- Labanakt.
- Labanakt.
Fasas užlipo į trečią aukštą, kur buvo jo kambarys. Paskui užkopė ir ligeris Ahadas. Penktakursis šyptelėjo, išvydęs savo kambarį. Ir nuėjo miegoti. Deja, porą minučių padrybsojęs, vaikinas vėl atsistojo ir išėjo iš savo kambario. Nulipęs laiptais žemyn, išėjo iš namų. Prieš tai, žinoma, paliko ant stalo raštelį - jeigu netyčia naktį kas nors ją ieškos. Bet mažai tikėtina: juk turdanogiškas gebėjimas greitai pailsėti pasireikšdavo labiausiai jam ir tėčiui.
Grįžo Fasas tik labai ankstyvą rytą. Neskubėdamas išgėręs arbatos, jis užsidėjo savo visokių užkeikimų prigrūstą laikrodį, lazdelę pasidėjo į jos slaptą užburtą vietą, kad nenušvilptų kokia Keitė ar Kalėdų senelis. Apsirengė mėgstamą mėlyną apsiaustą su gobtuvu, užsimovė drakono odos pirštines. Išėjęs į gryną orą, užsėdo ant šluotos ir nušvilpė pasiskraidyti.
* * * * * * * * * *
Vakare Fasas grįžo namo. Kiek nuvargęs, bet įsitikinęs, kad dieną praleido labai neblogai. Vaikinas į lagaminą susidėjo apsiaustus, knygas, kažkokį seną švytintį amuletą. Ketino dar geriau atsisveikinti su Keite ir Džeine, bet jos abi it žaibas išlėkė į mados namus. Į stiklą kažkas negarsiai pabarbeno. Fasas atsistojo ir atidaręs langą, vidun įleido savo didįjį apuoką Turdaną, kuris kažką nešė kojose. Vaikinas paėmė laišką ir apuokui įteikė mėsos gabalą.
- Ačiū, Turdanai,- padėkojo Fasas, sušiaušdamas apuoko nugaros plunksnas. Tada išvyniojo laišką.
Aš radau Švilpynės apyrankę. Drebėkite, priešai ir laukite žūties!
- Kvailas pasiūlymas,- sumurmėjo Fasas. O tada nuskrido su hipogrifu į Kings Kroso stotį.
-
Fasiras jau seniai ieškojo vietos apsigyventi (mat kaip žinia, atsiskyrus nuo tėvų tik tai ir belieka padaryti). Iš pradžių Londone, vėliau kitur... Ieškojo parduodamų namų, paklausinėjo apie tai Magijos Ministerijos darbuotojų. Vienas pasiūlymas jį ir sudomino - po teisybe, dėl ne itin logiškų priežasčių. Neseniai vienas auroras, beveik Fasiro bendravardis, žuvo misijoje kažką beveikiant su pabėgusiais Azkabano kaliniais. Fasas Oldefortas - štai, koks buvo to auroro vardas. Bendravardiškumas ir buvo pirmas dalykas, patraukęs Fasiro dėmesį. O antras buvo tai, kad Faso, kaip ir Fasiro, beveik visa šeima buvo išžudyta arba mirusi. Štai todėl Fasas su varnu ant peties stovėjo prieš ką tik nupirkto namo vartus ir juos rakino.
- Bet velnių mes visgi pirkom tokį didelį... - garsiai keiktelėjo von Sjuardas. Varnas nerūpestingai snapu pakedeno sau sparno plunksnas.
,,Aš tau šiaip ir sakiau. Bet kadangi nebuvo brangus..." - karktelėjo Muninas. Fasiras atsiduso. Jam patiko seni namai, patiko dideli namai. Patiko ir ramus Godriko Daubos miestelis. Londone už tiek, kiek sumokėjo už šį namą, nieko gero gavęs nebūtų. Gerai, kad buvęs savininkas taip skubėjo parduoti namą. Dabar problema bus tik gana ilga kelionė namo.
Po nuodugnaus namo apžiūrėjimo ir susitvarkymo (be abejo, su magijos pagalba), Fasiras von Sjuardas su karštu arbatos puodeliu rankose lipo aukštyn, į trečią aukštą, kuriame rado jaukų ir sau patinkantį kambarį, kuriame ir įsikūrė. Kabinetas buvo gana erdvus, su nemažu rašomuoju stalu, keliomis spintomis ir lentynomis su knygomis, išleidžiama sofa ir foteliais. Jame kabėjusius paveikslus jaunuolis išvis sunaikino, dalį baldų persistatė ar net atsigabeno naujus. Be abejo, viską ir dezinfekavo, bet nebuvo tikras, kad dar kur neužsiliko koksai tarakonas ar voras. Įžengęs į savo naują kambarį jaunuolis išgirdo barkšėjimą į langą ir išvydo už jo pelėdą. „Kas čia dabar?“ - pamanė jis. Paskui Fasirą į kambarį įžygiavęs varnas irgi nustebęs sustojo. Ministras atvėrė langą ir įleido pašto paukštį, paėmė laišką ir padėkojo už tai. Bei atsiprašė, kad neturi niekuo pavaišinti. Pelėda sunkiai atsiduso ir atsisėdo ant palangės.
„Man atrodo, ji mirtinai pavargusi“, - pastebėjo Muninas. Fasiras linktelėjo ir atplėšė voką. Jame tebuvo mažytė kapsulė su auksiniu skysčiu. Ir prie jos prilipdytu rašteliu.
Tada, kai Tau bus blogai
- Čia nuo... - nutęsė Fasiras. Varnas šiek tiek pakilo ir nutūpė jam ant peties. Abudu suprato, nuo ko. Buvęs grifiukas sudėjo viską atgal į voką, o tada sukišo į stalčių. Muninas patylėjo, o tada neištvėrė.
„Kas tai buvo?“ - paklausė jis.
- Kažkada aš jam sakiau, kad jeigu dirbčiau pavojingą darbą, tai visuomet su savimi turėčiau nuodų kapsulę, - prisipažino Fasiras. Varnas išsigandęs pažvelgė į jį.
„Ojoj.“ - teišspaudė plunksnuotasis.
- Mhm, - patvirtino von Sjuardas.
-
Fasiras von Sjuardas pliaupiant lietui plačiai atvėrė kiemo vartus ir prasivedė motociklą. Tai padaręs apsižvalgė savo kieme ir nusikeikė, supratęs, kad, ko gero, nelabai yra kur šią transporto priemonę įsivesti, kad būtų galima pataisyti. ,,Reikės įsirengti garažą," - tarė Muninui, jau tupinčiam prie namo durų. Ministras sustojo, žvalgydamasis po kiemą. Fontanas... Ne. Namas... Na, nebent išgriovus sieną, bet tai ne pati geriausia mintis. Kvidičo aikštė... Na jau... Žvilgsnis nukrypo į seną ūkinį pastatą išgriuvusiu stogu. Durys į jį buvo plačios, matyt, pritaikytos ir šieno vežimams, ir dideliems gyvūnams praeiti. Von Sjuardas pasuko ten, priėjęs prie durų praspardė dilgynes ir varnalėšas, o tada šiurkščiai trūktelėjo už rankenos. Buvo užrūdijusi... Pusvampyris jau nebeturėjo kantrybės - prilaikydamas viena ranka duris, kita darsyk timptelėjo už rankenos ir išplėšė ją laukan. Durys atsivėrė.
Viduje buvo gan sausa. Na, sausiau, negu lauke. Fasiras klūpėjo ant balto grindinio priešais motociklą. Muninas tyliai trepseno aplinkui draugą ir jo transporto priemonę, no jo ant žemės lašėjo vanduo. Kaip ir nuo ministro ir jo motociklo. Von Sjuardas bejausmiu veidu apžiūrinėjo motociklo priekį.
,,Tu tikras, kad gedimas čia?" - atsikrenkštęs paklausė juodaplunksnis paukštis.
- Mhm... - numykė jaunuolis. Akyse mirguliavo.
,,Tikrai? Numeriuose?" - perklausė varnas. Fasiras sudejavo ir atsirėmė galva į motociklą. ,,Ei, tau viskas gerai?" - varnas prišoko arčiau von Sjuardo. Nuo jo veido lašėjo vanduo. ,,Tu verki? Fasai?!" - vėl rėkaliojo paukštis. Tada išgirdo ramų šnopavimą, o pusvampyrio ranka persimetė per motociklo sėdynę, galvą jis padėjo ant jos. Varnas atsiduso, apsižvalgė po ūkinį pastatą.
Tik tak... Tuk tuk tuk... Tik... Tak... Aplinkui Fasirą lėkė sekundės ir skaičiai, jaunuolis suposi ant metalinės blizgančios senovinio laikrodžio švytuoklės, atsisėdęs ant jų kaip ,,Dream work" logotipo berniūkštis žvejys. Von Sjuardas pakėlė galvą aukštyn - keista, sekundės ėjo labai jau neritmiškai. Tik tak... Tuk tuk... Tuk...
Fasirai? - pasigirdo kažkieno balsas. Vardo savininkas nustebęs apsidairė, tada išgirdo savo vardą dar kartą. Iš kažkur aukštai pabiro balti popieriaus lapai... Ne, nė velnio nebalti. Prirašyti. Bylos. Pavymui byrėjo plunksnos, prisiminimų lašeliai...
Fasirai! - pikčiau kalbėjo balsas. Kas mane šaukia? Tik tak... Tuk tuk... Tak... BUM.
Von Sjuardas atsimerkė. Akyse liejosi. Kažkodėl skaudėjo galvą... Uždėjęs ranką ant jos, juodaplaukis instinktyviai pasisuko į kairę. Ten tupėjo Muninas, jau kelintąsyk ketinantis kaptelėti snapu ar pliaukštelėti sparnu.
- Ei, ei... - tyliai, užkimęs prabilo Fasas. Varnas piktai jį nužvelgė. Dabar prabudusysis suvokė gulįs ant krūvelės šieno šalia motociklo.
,,Ką ei ei? Miegojai kaip barsukas, teatleidžia man švilpiai. Aš tave jau pusvalandį mėginu pažadinti..." - piktai kalbėjo varnas. Fasiras bukai spoksojo į paukštį, tada pamatė jau švintantį dangų ir staigiai pašoko.
- Aš užmigau? - nustebo jis. Pabandė nusipurtyti šieno dulkes nuo rūbų, bet ką ten nuo šlapių nupurtysi. Varnas pakilo ir nuskrido toliau. Von Sjuardas krūptelėjo, pažvelgė į laikrodį ir sudejavo. Penkiolika minučių, trys šimtai kilometrų... Penkiolika minučių, trys šimtai kilometrų... Trauk jį velniai, tą miegą! Fasas nudūmė į namus - ką gi, visgi turėjo perfekcionisto gyslelę ir darbe nenorėjo pasirodyti toks. Spėjo tik persirengti ir susidrėkinti veidą vandeniu - per pusę minutės. Tai vadinama pusvampyrišku super greičiu, atrodo. Nors jis būdingas ir paprastiems vėluojantiems žmonėms.
- Pala... Tai aš nesusitvarkiau ir motociklo? - staiga toptelėjo ministrui. Tada iš tvartelio pasigirdo burzgimas. Fasas nubėgo į ten, šalia dviratės transporto priemonės tupėjo varnas. - Tu sutvarkei??? - visiškai nustebęs paklausė motociklo savininkas. Varnas piktai purkštelėjo.
,,Čia tik nebebuvo degalų," - pasakė jis. Fasiras papurtė galvą ir atsiduso, sėsdamas ant motociklo. ,,Durys užrakintos, ūkinis dzin, rūbai tvarkoje, daiktai tvarkoje..." - prisiminė viską ir iškūrė pro vartus. Bet viduje kažkas graužė. Kažką von Sjuardas ir Muninas, sėdintys ant kotociklo, buvo užmiršę...
-
Vėjui žaidžiant su trumpais, visai nublukusiais ir balsvais plaukais, Amika neramiai stypsojo Godriko daubos pakrašty, rankomis prie krūtinės spausdama į krūvą antklodžių suvyniotą vaikį. Atmestinai nuo skruosto nubraukusi prilipusią sruogą, moteris skubiai keletą kartų belstelėjo į nedideles devintojo namo duris. Tąkart ligoninėje pabudusi nuo triukšmingo sūnaus rėkimo ir nemalonios seselės keiksmų antplūdžio, vela ant spintelės, šalimais berniuko lovytės, rado mažą vizitinę kortelę ant kurios nedailiu raštu buvo iškeverzotas būtent šis adresas.
Velnias, na kurgi jis? - nepatenkinta mintyse keiksnojosi baltapūkė, bent iš išorės gana gražaus namo durims dar neprasivėrus. Gimdyvė buvo itin nervinga, net nekalbant apie tragišką jos išvaizdą: suglebusio kūno, apdengto storais kailiniais; krištolinių, bene aklų akių ir poros žalsvų mėlynių ties krūtine, galėjai pastebėti, kad šeimyninis gyvenimas tikrai nebuvo Mikusiai saldus ir toks lengvas it iš pasakos. Kitą vertus, jaunosios mamytės ištisų vienerių metų varganas gyvenimas būnant motina buvo ir prastos mitybos, o tiksliau jos nebuvimo priežastis.
Lordess vėl įnirtingai pastukseno į medines duris, rudaakiui, įsitaisiusiam trumpaplaukės glėby, pradėjus be perstojo verkti.
- Tššš, hmmmm, mmmmm, aaaaa... - bandydama nuraminti mažylį, niūniavo mergina, nežinodama ko tas mažas kūt-vela iš jos nori ir vis dar šventai tikėdama, kad pataikė būtent ten kur reikia.
-
Fasiras mažumėlę atsipalaidavęs virtuvėje, fotelyje skaitė Magijos Žinių laikraštį, dešiniojoje rankoje laikė puodelį su šiltu gėrimu. Suprantu, ko gero, foteliui virtuvėje ne vieta, o jeigu kažkas būtų dažniau lankęsis svečiuose pas Magijos ministrą, būtų supratęs, kad jo virtuvėje išvis paprastai nestovi fotelis. Tačiau čia pasitarnauja žinojimas, kad, jeigu kažką gamindamas išeisi į kitą kambarį, viskas susvils, ir noras po sunkios savaitės patogiai išsitiesti suteikia sąlygas norui padaryti keistą, bet logišką sprendimą.
Akimis braukiant trečią straipsnio apie Velykų šventę Londone eilutę, ausys užfiksavo netradicinį garsą namuose.
- Hm, kažkas beldžiasi, - sumurmėjo Fasiras. Kranklys, slampinėjantis ant stalo ir snapu krapinėjantis tešlą nuo dubens kraštų atsispyrė nuo stalo, taip numesdamas šakutę, ir nuskrido prie lango.
,,Čia iš Ministerijos... Nebuvai atostogų išleidęs? Ir vaje, ji atrodo prastai..." - raportavo paukštis, sparnu uždengdamas užuolaidą. Von Sjuardas kilstelėjo antakius ir nužygiavo prie durų. Beeinant išgirdo beldimą antrąsyk - kažkas buvo itin nekantrus. Atrakinęs duris Fasiras plačiai jas atvėrė ir dar plačiau išpūtė akis.
- Panele Lordess? - nustebo jis. - Labas rytas, prašau užeiti... - praleidęs būsimą ar jau esamą viešnią juodaplaukis užvėrė ir vėl užrakino duris, tuomet ištiesė ranką į šiltą ir kvepiančią virtuvę. - Čia, prašau, sėskitės... Kas nutiko?
-
Pagaliau atsivėrus durims, Amika skriste įskrido vidun.
- Jo, jo ir tau labas, - burbtelėjusi nubruko žviegiantį vaiką tiesiai juodaplaukiui į rankas ir nusimetusi storąjį paltą, trumpaplaukė nusiavė aukštakulnius. Tada žaibišku greičiu neatsiklausiusi nubėgo link vonios kambario, o pakeliui užsukusi į virtuvę, nekreipdama dėmesio į vidury stovintį fotelį, nekultūringai išnaršė spinteles bei suradusi didelį, dailiai supakuotą butelį romo, stvėrė šį ir nuplėšusi blizgias juosteles, atkimšo alkoholio pripildytą indą bei godžiai susipylė jo turinį į burną.
- Ooo, kaip man to reikėjo, - deginančiam skysčiui nuriedėjus moters gerkle, maloniai atsiduso Amika ir dar kartą gurkštelėjo iš butelio. Vaikiui vis dar rėkiant it skerdžiamam paršeliui, Lordess spragtelėjo pirštais ir dingo ore. Po minutėlės grįžo su dar vienu randu ant kaklo ir vaikišku, mėlynu čiulptuku. Paėmusi kūdikį atgal į glėbį, Lordess atsargiai padavė šiam tą ,,soskę" ir švelniai paguldė sūnų svetainėje ant sofos.
- Tu neįsivaizduoji kaip sunku būti mama. - burbtelėjo Bela tamsiaplaukiui jaunuoliui ir staiga užsidengusi veidą rankomis, minutėlę pasibjaurėjo savimi bei suklupo šalimais Helijaus.
- Matai? - pasisukusi į namo šeimininką, mostelėjo ranka aukštaūgė, rodydama tiesiai į savo žaizdotą siluetą, - man trūksta to, ką gaudavau anksčiau, supranti? Man trūksta savojo či... Dėl jo, - mergina mestelėjo žvilgsnį į aprimusį mažą ryšulėlį ant odinės sofos ir įsistebeilijo į tikriausiai visiškai pasimetusį ministrą.
-
Iš pradžių, velai su tokiu greičiu įsiveržus vidun, apsnūdęs Fasiras buvo bemaž pamanąs, jog įsileido kokį nors žmogaus formos vėjo stichijos padarą. Visgi tasai padaras buvo per daug panašus į prisiatostogavusią penktojo ministerijos departamento vadovę. Skubia fraze nubraukusi visus Faso oficialumus ši pradėjo suktis jo namuose it vietinė, įgrūdo į rankas vampyrui spiegiantį monstraitį ir nukūrė į vonią. ,,Šventas... Ji gal namų neturi?" - metė saugiu atstumu nuo palangės viską stebintis Muninas. Fasiras pavėpsojo, kaip vela pliurina jo romą - ech, tiek jau tos, visgi pats jis labiau mėgo viskį, pakarpė ausimis.
- Ne per naglai čia? - pastebėjo von Sjuardas, smalsiai žvelgdamas, kaip jaunoji mama guldo savo atžalą fotelyje. Kitu metu turbūt būtų siaubingai susiutęs, beje, šiandien jis jautėsi gana neblogai pailsėjęs ir jam buvo praktiškai vis tiek, ką ši veikia. Svarbiausia, kad niekas nedūžta. Bent kol kas. Psichologai šiaip sako, kad jeigu žmogus elgiasi būtent taip, tai jis kitaip ir negali, galbūt kažką panašaus galima pasakyti ir apie velas.
- Nereikėjo prisidirbt vaikų, - pašaipiai gūžtelėjo pečiais ministras, leisdamas sau ironiją, nes ir Amika sau daug leido. Apie magiškųjų būtybių ,,dietas" vampyras šiek tiek nusimanė, todėl įtarė, kad ir veloms su jų gyvybiškai būtinu maistu galima kažkaip kitaip sužaisti, nesusidarant kažkokių papildomų problemų, pavyzdžiui, mažų klykiančių šlykštynių. Juodaplaukis kilstelėjo akis į išblukusią tikrąja to žodžio prasme velą, mąstydamas, kaip pats turėtų atsakyti į tokį nemandagumą ir įsiveržimą. Bet visgi nusprendė kol kas patylėti ir paspoksoti pasiaiškinimo reikalaujančiu žvilgsniu. Ar į sutikimą tapti krikštatėviu įeina leidimas taip elgtis savo namuose?
-
- Ai, Fasirai, nepriekaištauk, tarsi nebuvai sutikęs nekviestų svečių, - greitai atsigavusi, suburbuliavo Amika ir susidėjo ilgas, po juodom languotom pėdkelnėm paslėptas kojas ant stalo.
Gal tikrai kiek persistengė taip įsiveržusi, tačiau tikrai nesitikėjo vietoj įprastinės paguodos išgirsti ironijos pilnus priekaištus. Sekančio juodaplaukio pasisakymo moteris net nesiruošė komentuoti, tik dar kartą godžiai užsivertė butelį romo aukštyn. Gal tamstelė ir nežinojo apie velų maitinimosi ir kitokius gyvybės palaikymo būdus, tačiau tikrai turėjo būti girdėjęs apie alkoholio naudą suglebusiam organizmui. Nors prabėgo tik trejetas mėnesių nuo to, dabar saldžiai snūduriuojančio, gyvio atėjimo į pasaulį, baltaplaukė spėjo pajusti visą naujagymio suteikiamą naudą ir trūkumus. Bene didžiausia problema, neskaitant baisios išvaizdos, kuri it kaina buvo mokama už rūpestį kūdykiu ir dėl to didėjantį či trūkumą, buvo ta, kad mergina vos gimusiam berniukui, tikrąja to žodžio prasme, atidavė dalelę savęs ir vos šiam mirus, jos gyvybingumo gija irgi turėtų nutrukti, tačiau, kaip keista bebūtų, mirus Amikai, Helijus taptų dar stipresne ir deja, iki šiol nepasireiškusia būtybe nei gimdyvė kadanors buvo. O štai iškyla ir sūnaus nauda baltaplaukei: lengviau pasiekiamas būstas ir užtikrintas paties ministro saugumas Helijui. Gal dar neteko minėti, bet Amika taip ir niekada neturėjo nuosavos gyvenvietės. Kintantys viešbučių numeriai, laikinų draugų namai ir galiausiai Azkabanas, atstojo Mikusiai išsvajotąjį ateities būstą, tačiau dabar turint turtingą, nors neitin paslaugų ir mažumėlę nerimą keliantį krikštatėvį, visa tai, rodos, jau ranka pasiekiama.
- Pakeičiau planus dėl Šveicarijos, - tarsi pabudusi iš sapno, pradėjo Bela, - teleportacija tapo pavojinga gyvybei, pinigų prabangiai kelionei neturiu, o pegasai taip toli be sustojimo gali neištempti, todėl, - caktelėjo liežuviu, - reikės iš pradžių atsigauti, o po to galvoti apie svetingą apsilankymą pas gimines. Na, o tavęs, brangusis krikštatėvi, paprašysiu atlikti nemielą pareigą ir pasirūpinti mumis, - mestelėjo žvilgsnį į šviesiaplaukį mažylį, - kol sustiprėsime.
Įdavusi krepšį su vaikiškais daiktais šalimais stoviniuojančiam juodaplaukiui, mergina vyptelėjo ir broliškai pakštelėjusi į skruostą, nupėdino link durų.
- Butelis romo ir negyvėlis ant pirato skrynios, butelis romo ir... - niūnuodama apsiavė aukštakulnius batelius ir užsidėjo sunkiuosius kailinius Amika bei dingo vėjuotoj erdvėj užu durų, vėl palikdama Fasirą vieną su mažiumi.
-
- Tokių savavalių dar neteko, - kandžiai vyptelėjo Fasiras. - Turėtum džiaugtis, kad dar neišmečiau, nes dar nesu oficialus šito mažiaus krikštatėvis, teisingai?
Nužvelgė romą bemaukiančią Amiką, žvilgsniu susirado saugiu atstumu nuo velos tūnantį varną, atsiduso. Romo butelį kažkada gavo dovanų iš vieno skyriaus darbuotojo, rodos, visai neseniai praėjusio gimtadienio proga... Arba ne, velniai čia bežino.
Kadangi rankos jau buvo laisvos, o vaikis buvo išsitiesęs jo pašaldytame minkštame fotelyje, ministras atsistojo ir atvėrė orkaitę. Jau buvo betiesiąs ranką link karštos skardelės, o tada nusprendė suimti ją su rankove - atrodo, kad įprastus žmones juk ji turėtų labai deginti. Iš orkaitės pasklido ganėtinai gardus kvapas, jau ir taip tvyrojęs virtuvėje, bet dabar tik dar labiau sustiprėjęs. Štai toks buvo dar vienas nedidelis panašumas tarp von Sjuardų šeimos tėvo ir vyriausio sūnaus - pomėgis gaminti valgomus, nors ir ne itin panašius dalykus.
- Po teisybe, kurį laiką jūsų laukiau ir maniau, kad jau radote kitą krikštatėvį, - von Sjuardas blausiai šyptelėjo. - Kur buvote iki šiol ir kodėl atvykote?
Bemaž ignoruodama Fasiro šneką Amika prabilo apie savo kintančius planus. Juodaplaukis linktelėjo, dar mąstydamas, ar turėtų skelti moralą apie ganėtinai nemandagų jos elgesį jo namuose, nors suabejojo, ar tokiai suvargusiai motinėlei neužteko ir jo pašaipių pastabų.
- Kaip žinia, krikštynos dar nevyko, - lyg tarp kitko tarė vampyras, bet tada atsiduso. - Man iš tiesų keista, kad atvykote būtent pas mane... Jūs norite čia apsistoti? - Fasiras nutilo trumpam susimąstydamas. Ar galima šia vela tiek pasitikėti, kad leistum jai apsigyventi savo namuose? Na, bet... Turint mintyje ne itin didelį polinkį namisėdiškumui, ar ne vis tiek? O stebėti bus galima ir kerais, ir šiaip...
- Galėsite pasilikti, bet aš nedaug būnu namuose, todėl negalėsiu daug kuo padėti, - lyg ir apgailestaudamas pridūrė. Gavęs krepšį ir bučinį kilstelėjo antakį, vela dingo už durų. Fasiras niauriai nužvelgė miegantį vaikį ir pastatė krepšius koridoriuje. Pastoviniavo tarpduryje, o tuomet nuėjo į vonią ir labai gerai nusiprausė veidą. Ypač trynė su muilu tą vietą, kur pabučiavo vela.
- Kodėl apsiėmiau? - paklausė savęs, žiūrėdamas į blankų auksinių akių atspindį veidrodyje. Šiandiena kažkuo priminė tas dienas, kai jis dar turėjo šeimą. Ne, vela nebuvo jo šeima ir nebus. Ji galės čia pagyventi, bet kai nebesinorės, jis ją tiesiog išgrūs laukan. Negi nėra kokių globos namų? Plius... Jinai sustiprės ir pati išsinešdins. Ir jis vėl galės būti vienas.
Sunkiai atsidusęs sudėliojo sausainius nuo skardelės į piramidę, užsivertė susimedžioto kiškio kraujo stiklinę. Nedrįso liesti krikštasūnio, kol negrįžo namo, nedrįso ir išeiti iš virtuvės. Būtent todėl visą laiką, iki kol sutemo, prastovėjo, žiūrėdamas pro langą.
O tada mažasis snarglius nubudo. Fasiras tebetylėdamas žvelgė į velos vaiko akis tamsoje, jautėsi baisiau, negu žiūrėtų į akis kokiam liūtui ar žirafos ir dramblio mišrūnui...
-
Pagaliau po vienerių metų baisios dietos, Amika atsidavė malonumams ir pamiršusi liaunus moters pečius slegiančius rūpesčius, smagiai pabūvojo vieno garsaus dizainerio apartamentuose. Žinoma, be atsigavimo ir praleistos nakties šiltam, nors ir ganėtinai abejotinos orientacijos, prancūzo Monte de'Je glėbį, vela dar dovanų gavo tuziną madingų kostiumėlių, kurie puikiai papildys skurdų trumpaplaukės garderobą.
Apie ketvirtą valandą nakties spragtelėjusi pirštais ir, jau be ankstesnių erzinančių sužalojimų, tyliai atsiteleportavusi į ministro namus, Lordess vyptelėjo išvydusi netikėtą vaizdą: virtuvėje ant to paties, keistai vidury stovinčio fotelio pusiau gulom sėdėjo kiek nervingu žvilgsniu į krikštasūnį, saldžiai miegantį ant vaikinuko rankų, įsistebeilijęs juodaplaukis.
- Jau spėjot susidraugauti? - pašiepiamai antrąkart nužvelgė porelę ir stengdamasi neprižadinti šviesiaplaukio, sušnibždėjo naujajam ,,sugyventiniui".
- Man irgi sekėsi puikiai, - numanydama, kad von Sjuardas nepaklaus šio klausimo, vela prabilo pati ir lyg modelis ant podiumo pasistaipė prieš auksinių akių savininką, puikuodamasi savo atjaunėjusia ir sugijusia oda bei kiek tamsesniais plaukais. Tada atsisėdusi ant stalo ir išsitraukusi gražiai į dovanų popierių supakuotus romo, konjako, vyno, šampano, viskio, degtinės, sidro butelius, sudėliojo juos didėjimo tvarka ir vos vos pastūmė jaunuolio link.
- Nežinojau kokį mėgsti, todėl paėmiau visų po vieną, - vyptelėjo Bela, - ir dar, - ištiesė šiam šimtinę galeonų, - nusipirk ką nors gražaus.
-
Paklaikusiomis akimis Fasas pusę nakties pravėpsojo į tą mažą šiltą padarą, gulintį jam ant rankų. Nedrįso nei atsistoti, nei pakeisti povyzos, nei užsidegti šviesos, nei laikraščio pasiimti. Vienu momentu kiek sunerimo, ar vaikis nesušals ant vampyro rankų, bet numojo į tai ranka, pamanęs, kad visgi ne plikšį laiko. Ketvirtą valandą nakties, na, tai jau praktiškai yra paryčiai, vampyro ausys užfiksavo kiek išgąsdinantį, bet laukiamą garsą - teleportacijos spragtelėjimą.
- Susirink savo žaislus, - tyliai suniurzgė juodaplaukis, užtirpusiomis rankomis tiesdamas krikštasūnį motinai. Nustebęs kilstelėjo antakį, bandydamas suprasti, ką turi galvoje toji gan pasipūtusi vela. ,,O, nebeatrodai kaip pelkių monstras..." - pamintijo, bet vis dar nesijautė tiek artimas su šia įsibrovėle, kad išdėstytų tai garsiai. Ir tas nesijautimas, prisiekiu, buvo geras dalykas visomis prasmėmis. Absoliučiai. Kažin, tik kaip ji iš tiesų žiūrėjo į jį, bet akivaizdu, kad jautėsi kur kas laisviau, negu jis pats. O gal tas tebuvo įprotis, turint omeny jos prigimtį. Ar instinktai. Velniai žino.
- Nori mane nugirdyti? - sarkastiškai vyptelėjo Fasas. ,,Kad paskui kaip seną kilimą..." - išgirdo mintyse varno repliką. Atradęs viskio butelį, o vėliau išvydęs ir galeonų krūvą, juodaplaukis susiraukęs nužvelgė Amiką.
- Už ką? - paklausė trumpo klausimo, turinčio itin daug prasmių. Už ką jam tiek dovanų ir už ką jinai gavo jas? Von Sjuardui net nesinorėjo pažvelgti į tai, ką velos gauna dykai, už tai, kad pačios paėda, ar ką jos ten padaro. Juodaplaukis neslėpė nuostabos, kad vela turi ar gauna tiek daug, bet tai, kad ji norėjo jį visu tuo geru apdovanoti, neišvarė iš jo veido niaurasties.
- Kad jau nusprendei čia apsistoti... Jeigu nori, antrame aukšte yra svečių kambarys. Galėsi ten permiegoti, jeigu tau reikia, - klausiamai žvilgtelėjo į Amikos veidą. Atsistojęs pramankštino sustingusias rankas, atrodė pasiruošęs nuvesti viešnią su visais ,,žaislais" į paminėtą kambarį ir kuo greičiau nueiti miegoti pats.
-
Išgirdusi keistą varnaplaukio frazę, Amika rimtai kilstelėjo antakius, tačiau nesusivaldžiusi garsiai susijuokė.
- Ar aš tau panaši į parduotuvę? - kilstelėjo antakį moteris ir staiga susigriebė, kad tai nekoks palyginimas, o ypač po naktinių nuotykių. Atsargiai perėmė sūnų iš kažkodėl ledinių smalaplaukio rankų ir išgirdusi antrąjį komentarą, šaltu žvilgsniu perliejo vaikigalį.
- Negirdau žmonių, - rauktelėjo kaktą, - jei norėčiau su tavo išpopintu, pasikėlusiu užpakaliu permiegoti, patikėk, seniai tai būčiau padariusi ir pasinaudojusi visiškai kitais būdais, smiliumi pyptelėjo straipsniolikišką šio nosį, - tad nesusireikšmink ir nevaidink nepasiekiamojo, nes niekada taip ir nesužavėsi jokios mergikės, net tos naujokės iš dešimtojo skyriaus. - it motina subarė von Sjuardą, o vėliau šiam dar nemaloniai
nužvelgus ganėtinai geranorišką velos poelgį, pilkšvų plaukų savininkė giliai įkvėpė ir kiek įstengė, švelniai šyptelėjo.
- Už chaosą namuose ir nuomą. - tvirtai tarė ministerijos darbuotoja, - nenoriu būti našta, tačiau iškart įspėju, jog suma bus nereguliari ir svyruos pagal mano pajamų kiekį, - pridūrė minutėlę padvejojusi.
- Mhm, o kur tu miegosi? - palaukusi, kol varnaplaukis ne itin mandagiai išsiražys, klausiamai linktelėjo šiam.
-
Kiek nustebintas netikėto Amikos prajukimo Fasiras pats nežymiai šyptelėjo, tik dabar susivokęs, kaip nesąmoningai iš tiesų turėjo nuskambėti jo pasakyta frazė. Beje, ne ką smagiau ir protingiau nuskambėjo ir ne itin vykęs velos bandymas su humoru (gal?) atsikirsti į jo pasakymą. ,,Taip, primeni, ,,Akropolį" arba ,,Megą, o ką?", - mintyse pasišaipė von Sjuardas, bet vėlgi nusprendė kvailus komentarus pasilikti sau. Reikėtų pripažinti, kad per daug atpalaiduotas liežuvis gali sukelti nenuspėjamų įvairiausių pasekmių. O ir be jų Fasiras jau gana šiurkščiai elgėsi su nekviestais savo svečiais. Nors būtų galima gerai apsvarstyti, kuo šioje situacijoje reikia labiau piktintis - nesvetingu namų šeimininku, ar nemandagiai įsiveržusiais... hm... giminaičiais?
Tai, ką toliau kalbėjo Amika, irgi neliko nepakomentuota. ,,Ji negirdo žmonių, bet tu juk teesi pusiau žmogus", - pasišaipė Muninas. Fasirui tyliai atsidusus šaltas velos pirštas palietė dar šaltesnę jo nosį. Automatiškai nervingu judesiu delnu persibraukęs per veidą von Sjuardas įsistebeilijo į šaltas mistinės būtybės akis.
- Man to nereikia, - tyliai atsakė. - Kaip minėjau dar ligoninėje, - prisiminė.
Velai kantriai ir tvirtai atsakius į dar vieną nedraugišką šeimininko gestą, Fasas linktelėjo ir nuleido akis.
- Ką gi, atsiprašau, - sumurmėjo tyliai jis atlyžęs. - Būkit čia. - kiek patylėjo. - Pinigų neimsiu, jums jų reikia labiau.
Sarkastiškai šyptelėjęs į gan rūpestingą, galima sakyti, motinišką Amikos klausimą, Fasiras ranka pamojo į grindis.
- Ant grindų, vietos juk daug, - tarstelėjo. Deja, akivaizdu, kad tapęs vienturtėliu po šeimos netekties, jis kartu tapo ir didesniu egoistu - savęs skriausti neketino ir neturėjo reikalo.
- Savo kambaryje. Parodysiu, kur. Jeigu kas, galėsi pažadinti, - atsiduso, užbraukdamas dar vieną galimybę pailsėti. Atsistojo prie laiptų, mostelėjo ranka, praleisdamas velą ir paėmė į rankas jos krepšius. Geriau nešti tokį krovinį, negu tą miegantį neaiškų...
-
- Abejoju ar tamstos pasipūtimas tilps ant grindų, - leptelėjo skaisčiaplaukė ir stipriau suspaudusi kūdikį prie tvinksinčios krūtinės, ėmė lipti laiptais, lydima Fasiro.
Žengtelėjusi porą žingsnių į priekį, tiksliau aukštyn, Lordess staigiai aiktelėjo dėl tragiško savo žioplumo. Atsigręžusi į kiek apniurusį kambarioką, Mika greitai ėmė žvilgčioti tai į Helį, tai į nieko nenutuokiantį ministrą.
- Ar jis buvo prabudęs? - persigandusiomis sidabrinėmis akimis įsistebeilijo į varnaplaukį vela, - žinoma, kad buvo, tiesa? Ar jutai didelį mieguistumą? Vietomis kūno paralyžių? Balso stygų paralyžių? - susinervinusi pažėrė krūvą klausimų apsimiegojusiam jaunuoliui. Toks Helio motinos neatsakingumas buvo tikrai pasibjaurėtinas, tačiau juk negalėjo ši niekur dėtis, maitinimąsis yra būtinas kiekvienam, o be jo mergina būtų visai sunykusi ir net taptų ligota.
Visa drebėdama, Amika veizėjosi į mažąjį Lordess'ą, kuris KOL KAS dar ramiai snūduriavo gimdyvės glėby. Nežinodama kaip ponaičiui ,,aš toks pasipūtęs, kad tuoj sprogsiu" paaiškinti mažylio maitinimosi rutiną, baltapūkė nervingai dairėsi į šalis. Kad ir kaip nejaukiai tai skambėtų, skirtingai nei paprasti naujagymiai, turintys maitintis paprasčiausiu pienu iš moteriškosios lyties atstovės krūtų, veliškos ir inkubiškos prigimties jaunikliai dažnai misdavo kitokiu būdu. Šie, kaip ir jų pirmtakai, energijos gaudavo ne vien iš paprasto maisto, kuriuo neitin dažnai naudodavosi, o iš sueities metu, išsiskyriančių hormonų. Kitaip tariant, toks užpuolimas buvo tikra seksualinė prievarta, kurio metu žmogus patiria aukščiausio laipsnio malonumą, bet tuo pačiu ir baimę bei pasimetimą. Tokios rasės, kaip Amika ar Helis, padarai labai gerai jautė žmogaus emocijas ir norus, todėl dažnai keitė savo įvaizdį taip, kad iššauktų žmogaus seksualinį potraukį jiems.
Bėda buvo ta, kad greičiausiai von Sjuardas galėjo tapti, rodos, tokio nekalto ir mažo padarėlio auka, o tai būtų neitin maloni ir ganėtinai siaubinga padėka už stogą virš galvos. Tačiau kiekvienas riebus minusas turėjo savo pliusišką dalį - vaikis nebuvo visiškas keistosios rasės atstovas. Mat jo tėvas, jei Amika gerai pamena, buvo paprastas burtininkas ir galimybė, kad Helijaus galios sumažės ar visai sunyks vos pasirodžiusios vaikystėje, buvo gana didelė. Deja, dabar tai nelabai gelbėjo ir vis dar suraukusi tankius antakius, Bela mintijo ką čia tokio padarius, norint išgelbėti to š...aunaus vaikinuko užpakalį nuo prievartos.
- Hm, Fasirai, tu juk žinai, kas esu, ar ne? - visai nekaltai po pusvalandžiukės tylos pradėjo mergina, - na ir tikriausiai tada žinai, kad ir Helis toks pat, hah... Toks reikaliukas, kad gali būti, kad na, tu emm, - mintydama kaip gražiau paaiškinti sūnaus krikštatėviui apie galimą tragediją, vebleno sidabriniaakė, tačiau nusprendusi, kad su varnaplaukiu nereikia murkdytis kaip su kokiu Monte de'Je, tiesmukiškai ėmė berti žodžius, - Helijus gali tave išprievartauti tuojau pat, jei dar to nepadarė. Taip, jis mažas ir mielas, bet tikrai ne nekaltas ir jam visai nesvarbu ar tu berniukas, ar mergaitė. Dabar per artimiausias, - primerkusi akis mestelėjo žvilgsnį į nevalingai apsiseilėjusį vaikelį, - aštuonias minutes turi surasti Cilę, hmm ji gali būti le' Castelje apartamentuose, ir atgabenti ją čia, jei nori likti skaistus. - išdėsčiusi nurodymus, Amika nervingai krimstelėjo lūpą. Viskas vyko truputį per greitai nei ji tikėjosi. Elfė turėjo apsigyventi su jais tik po kokių dviejų savaičių, o apie šviesiaplaukio ankstyvą mitybą Bela išvis neturėjo papasakoti.
- Ai ir tau padės Cukrus, - stengdamasi neprižadinti sūnelio, Mikusia tyliai caktelėjo liežuviu porą kartų ir kur buvęs, kur nebuvęs iš vieno iš Faso laikomų lagaminų iššoko baltas šermuonėlis, kurio kailiukas, šeimininkei vėl sucaksėjus, sušvito it kelrodė žvaigždė.
-
Von Sjuardas repliką apie savo pasipūtimą nuleido negirdomis. Ne jai jam aiškinti, turtingų dizainerių paklodei ir antklodei. Pff. O šiaip tai visai nelaikė savęs pasipūtusiu. Gal. Nors kaip tokiam valdininkui truputis šios savybės gal ir visai sveika. Su saiku, savaime aišku. Nėra saiko - yra nuodėmė, juk. Ir čia tinka ne tik valdininkams, bet ir veloms. O velai valdininkei - netgi dvigubai.
Išgirdęs netikėtą aiktelėjimą Fasiras krūptelėjo ir pakėlė galvą į Amiką. Galvoje ėmė suktis visokios sąmokslo teorijos, kas galėjo nutikti - kraujo lašas ant kilimo, įlūžęs laiptas, išniręs prieš ją varno snapas... Bet ne, visa tai yra itin mažai tikėtina, turint mintyje, kad Fasas, nors ir nebuvo super duper tvarkingas, bet bent jau minimalia tvarka ir namų bei jų gyventojų saugumu pasirūpindavo.
- Na, buvo... - linktelėjo Fasiras. Be abejo buvo, o kaipgi. Negi paliks vargšą ministrą ramiai vakaroti, šitas mažas kūtvela velos išpera. - Nejutau, aš išsimiegojęs... Oi, ne, kodėl mane turėtų paralyžuoti? Balsą? Ką tu čia dabar? - nustebintas Amikos rūpesčio klausė juodaplaukis. - Kas nutiko? - visai jau sutrikęs pasiteiravo, išvydęs jaunąją mamą tirtant. Nekantriai, nestipriai stumtelėjo ją laiptais į priekį - ant laiptų stovėti juk nesaugu. Užlipo laiptais pats, tuomet pamatė susirūpinusį jos žvilgsnį į vaiką. ,,Idiotas." - keiktelėjo save. Kokio bieso šiai panelei turėtų rūpėti sūnaus krikštatėvio sveikata? Net nelogiška. I-di-o-tas. Ir jei vela mokėtų skaityti mintis, tai tikrai linktelėtų ir patvirtintų. Dar patapšnotų per petį - va, šaunuolis, pagaliau susipratai.
- Na, žinau... - linktelėjo von Sjuardas ir kilstelėjo antakį.
,,Girdi, Muninai? Žėk, žėk, prasideda. Negana prisilakstė dar, Helijų palikus man." - niauriai pamintijo vampyras. Atsakymo nesulaukė.
- Mhm? - jau pastatęs ausis ir pamažėle vis labiau įsitempdamas klausėsi ministras.
,,Pliurziasmegenis jaučio uodegų šukuotojas... Odino kūrėjo darbo brokas..." - keiksnojo save Fasiras. Anuomet sutikdamas tapti krikštatėviu nė nemanė turėsiantis tokių problemų. Dabar problemos šokinėjo kaip auksinės žuvytės - iš vandens į vandenį, iš vandens į vandenį, užknisančiai spinduliuodamos žavingais žvynais į akis. Ir tu palaaauk, kol sužinosi, kiek ten tų žuvyčių, kurios iššoks, o kurios knaisiosis po dumblą kaip lynai ar vėžiai.
Išprievartauti.
Fasiras nesusitvardęs prunkštelėjo, nervingu žvilgsniu nužvelgdamas išsigandusias velos akis. Pamažu šypsena iš jo lūpų išblėso. Ne, vela turbūt nemelavo.
Sutrikimas. Nuostaba. Nervingumas. Juokas. Nervingumas. Kas po to? Pagal loginę seką, tarsi viskas turėtų žygiuoti atbulai... Deja, tiek čia tebuvo tos sekos - tiek, kiek Py skaičiuje. Todėl po nervingumo ėjo siutas.
- Tu jam leisi prievartauti namų elfę? - netikėdamas paklausė vampyras. - Mano namuose to nebus. Aš niekur neisiu, neieškosiu jokių Cilių ar Čilių. Nežinau, ką tu čia sugalvojai, bet... Tu bent pamąstai apie logiką? - paklausė, atverdamas duris į svečių kambarį ir uždegdamas jame šviesą. Tuomet pasipiktinęs mostelėjo ranka į saldžiai miegantį kūtvelą. - Jis? Išprievartauti? Atsiprašau?
Fasiras susiraukė, kai iš lagamino staiga stryktelėjo guvus šermuonėlis. O turint omeny j vardą, gal būtų taikliau sakyti... Pabyrėjo?
- Ko tu čia dar atsivežei... - atsikvėpė jis. Cukrus kilstelėjo smalsią nosį į Fasirą, tada staiga atšoko. Toje vietoje, kur ką tik stovėjo baltakailis, kažkas pokštelėjo. Vampyras vos spėjo pamatyti kažką mažą, rankose kaip nuotaiką laikantį kitą kažką mažą. Tuomet pirmasis mažas staiga nėrė pro Fasą, o antrasis nudribo ant žemės.
- ĖJ, ĖJ, ĖJ, STOK, - grasinančiai sušaukė von Sjuardas pirmajam mažam lendant po būsima Amikos lova svečių kambaryje. - Ei, baubas iš po lovos, IŠLĮSK.
Pirmasis mažas - o kaip jį pavadinti kitaip? - paklusniai išniro ir atsistojo prieš Fasą. Tai buvo namų elfas. Ne elfė, o elfas. Apdulkėjusiais rūbeliais, gėdos pilnomis akimis. Juodaplaukis išpūtė auksines akis.
- Kas tu toks?
- Šių namų elfas, Uncas, šeimininke.
- Uncas? - susiraukė ministras.
- Uncas, šeimininke.
- Nuo kada aš tau šeimininkas? - jau bežadžiu žvilgsniu žvilgtelėdamas į lubas paklausė Fasiras.
- Kai nusipirkai namą, šeimininke. Ankstesnis šeimininkas įsakė tarnauti naujam, - elfo akys baugščiai bėgiojo nuo Faso prie atneštojo mažo padaro. Von Sjuardas atsigręžė į Amiką.
- Šitas irgi tavo? - paklausė bejausmiai.
- Ne, ne panelės. Mano šeimininkas ponas Fasiras, - įsiterpė elfas. Fasas niauriai nužvelgė jį.
- Ir ką tu čia atnešei?
- Elfę Cilę, šeimininke. Šeimininkas nenorėjo keliauti, todėl aš atlikau jo pareigą už jį, šeimininke, - tirtančiu balsu kalbėjo elfas. Fasiras šyptelėjo. Elfas žengtelėjo žingsnį atgal, aiškiai išreikšdamas norą lįsti atgal po lova.
- Su tavim bus išsiaiškinta vėliau. Nebedink ir nebesislėpk po lova. Ir kas čia per vardas - Uncas? Būsi Baubas, kad po lova slėptis mėgsti. - Fasiras atsigręžė į Amiką. - Ar ji - Čilė?
-
Amika pasimetusi stebėjo Fasiro reakciją. Galėjai pastebėti kaip mergina piktinosi jaunuolio nesusivokimu ir pačios Belos geranorišku noru padėti.
- Visų pirma, Cilija gamina mikstūras, slopinančias tokius užpuolimus, visų antra, kaip tu drįsti, pienburni? Aš vieniša keisto vaiko motina! Galėtum ir pagarbiau, - įžeidaus tono nestokojanti gimdyvė garsiai apšaukė ministrą
- Visai neatleidžiu, - burbtelėjo, įžengdama į gana erdvų svečių kambarį. Į sekančią repliką net neketino atsakyti, tik pavartė akis, o kai jau norėjo išbarti jaunėlį von Sjuardą už neklausymą, kažkas driokstelėjo ant grindų ir it patrakęs greitai ėmė bėgioti nuo juodaplaukio iki dailiai paklotos lovos, stūksančios pačiame kambario vidury.
- Cile, dieve, ar nesusižeidei? - atsargiai paguldžiusi kūdikį ant minėtosios lovos, nustebusi elfės buvimu, Amika ėmė rūpestingai klausinėti šią.
- Viskas gerai, madam, - plonu balseliu pradėjo panelei Lordess priklausanti būtybė, - šitas, - nemandagiai pirštu bedė į kitą elfą, - mane atvilko čia, madam.
Bela metė rūstingą žvilgsnį į padarėlį, aiškinantį varnaplaukiui, jog pastarasis - jo šeimininkas.
- Nemandagu rodyti pirštais, Cil, ne taip tave auklėjau, - pasisukusi į namų elfę, priekaištingai nužvelgė šią.
- Atleiskite, madam, - nuleidusi galvą, burbtelėjo raudonus mergaitiškus sportbačius ir mažą beretę dėvinti būtybė.
- O tu, ponuli, - Mikusia grįžtelėjo į tariamąjį Uncą, - atsiprašyk, kad taip negražiai pasielgei, nors tavo šeimininkas ne ką nekaltesnis, - pagrūmojo pirštu prieš tuodu. Staiga prisiminusi Helį, vela greitai nupasakojo Cilijai visą padėtį ir elfei suprantamai inktelėjus bei spragtelėjus pirštais, ši atsidūrė pirmo aukšto virtuvėje. Tuojau atsiradusi su žalsvu skysčiu vaikiškame buteliuką, Cilė perdavė šį Amikai, kuri, it kokioje elektros grandinėje, įteikė buteliuką Fasui.
- Še. Girdyk. Pagal taisykles, slopinamąją mikstūrą turi sugirdyti auka, kuri šiuo atveju esi tu, nes pirma, velos su velom nesantykiauja, antra, su elfais ir gyvūnais irgi, o trečia, tu neturi kur dėtis, - paliepė auksaakiui, tačiau suvokusi, kad tas velnių priėdęs jauniklis gali neklausyti, grėsmingai pridūrė, - arba sugirdai kūdikiui, arba gali atsisveikinti su skaisčiom kelnaitėm.
-
Fasiras pasiduodamas kilstelėjo rankas. Ką čia bepridursi, kaip sakoma.
- Ką gi, atsiprašau, nežinau, kaip jūs ten maitinatės, maniau, kad arba... - žvilgsniu apieškojo sienas, tarsi jos turėtų kokių nors užuominų, kaip švelniau apibūdinti reikalą. Sienos buvo tuščios, nudažytos ramia žalia spalva. - Arba tai, arba badas, - nusprendė nebeieškoti diplomatinių vingrybių, kadangi ir taip jomis buvo persisunkęs. Valstybei jų reikia - namams ne. Žvilgtelėjo į įsižeidusios Amikos veidą, šiai pareiškus, kad jam neatleis, atsiduso.
Išgirdęs elfės cypsėjimą, Fasiras suprato, kad ji tikrai Cilė. Pajuto dėkingumą neaiškiajam naujam namų gyventojui, išgelbėjusiam jį nuo trankymųsi po namus. Nors šis vis dar atrodė jam gana įtartinas. Beje, jo namų elfo apranga, palyginus su stilingai apsirėdžiusia Amikos elfe, atrodė mažų mažiausiai apgailėtinai. Jeigu tik tas jo elfas buvo tikrai jo.
- Atsiprašau, ponia, - nė nemirktelėjęs išbėrė Uncas, Fasirui mąsliai žvelgiant į jį. - Mano šeimininkas čia niekuo dėtas, aš tik padėjau jam įvykdyti savo pareigą.
,,Savo pareigą..." - mąsliai atkartojo von Sjuardas mintyse. Viskas yra pareiga...
Buteliukas netikėtai atsirado juodaplaukio vaikino rankose. Ištyręs ne itin gundančios konsistencijos ir spalvos maistui derinį, jaunuolis klausiamai žvilgtelėjo į velą. Gavęs paaiškinimą, susiraukė. Kažkas netiko.
,,Velos su velom nesantykiauja... Velos su elfais nesantykiauja... Velos su gyvūnais nesantykiauja..." - pamintijo.
,,Toks faktas įdomumo dėlei - žmogus irgi gyvūnas", - čia įsiterpė varnas, lėtai ir atsargiai užlipdamas ant slenksčio į Amikos kambarį.
- Aš nesu auka... - neužtikrintai prabilo Fasiras. - Patikėk manim, nesu, nors dabar pamanysi, jog atsikalbinėju, kaip eilinį kartą, - vampyras žvilgtelėjo į dar miegantį vaikį. - Jei tai šiaip sau taisyklės, tai man negaila, sugirdysiu, bala nematė, - nedrįso aiškintis. Nejautė kažko tam vaikiui, bet užmušti jo nenorėjo, o šiuo atveju nuojauta kuždėjo, kad tai gali smarkiai pakenkti.
- Veloms tinka žmonės, taip? - paklausė ministras.
,,Išsiduosi?" - pasidomėjo Muninas.
-
Vaikinas norėjo klausti auksaakio ko jis neatsimenąs, bet to nebedarė. Tebūnie. Neprisimenu. Tyliai sutiko, susiprasdamas, jog jei ir toliau klausinės, tai vis tiek sulauks tokių atsakymų, kuriuos ir norėtų pats girdėti.
- Daugiau taip nedaryk,- perspėjo vyresnįjį, kai šis prilietė lazdelės galą. Tamsiaplaukis nenorėjo imtis kerų prieš tą, kuris nesipriešina. Lygiai taip pat, kaip ir norėjo, kad šis palaikytų atstumą. Juk maža kas. Kitus vampyro žodžius apie tai, jog jis jo buvęs mokinys, jo sūnaus krikštatėvis, vėlei praleido pro ausis.
Prieš pat išeinant iš namo, buvęs grifas sustojo. Sugniaužė delne lazdelę. Jo veide atsirado pikta, susiraukusi mimika. Ir ji tokia buvo ne todėl, kad jam vėl suskaudo šoną. Jam nepatiko tai ką tuo metu išgirdo iš Sorenu save besivadinančio asmens.
- O goblinus? Vilkolakius pribaigtum?- sušnypštė,- Jei nužudyčiau tave, tai būtų pateisinta, nes tu ne žmogus?!- Edgar'as niršo. Jam nebuvo suvokiama, kaip galima gebėti išvis atimti gyvybę, bet kokiam padarui. Dėl tos pačios priežasties ir pats paprašė, jog būtų ištirtas jo nutikimas su Junko. Ir jei dėl jo buvo nors kiek kaltas, tai norėjo prisiimti visą reikiamą atsakomybę.
- Beje, kur vilkolakis? Jis gyvas?- greit prisiminė, kad čia buvo ir dar viena būtybė, dėl kurios sunerimo. Jis juk po to, kai buvo nublokštas sienon, jo nebematė, o ar su jo susidorota buvo, irgi negalėjo pasakyti.
Lyg tau dabar turėtų, tai būti aktualu tik šaltu žvilgsniu senoliui atsakė dvidešimtmetis, nebesuteikdamas jam jokių atsakymų apie Fasiro gyvenamą vietą.
- Eime,- tarstelėjo ir patraukė kartu su von Sjuardu iš apleisto namo. Du vyriški siluetai ir du, jų sukelti, šešėliai slinko mėnulio pilnaties apšviesti Godriko Daubos gatve į jos pakraštį, ko buvo prieita didžiulė mūrinė tvora, kuri aukštumu, kone prilygo pačio Jeffter'io namus supančiai tvorai. Priėjus didelius ir sunkius vartus, žaliaakis juos stipriai stumtelėjo savo ranka, paslėpta po juoda pirštine. Tuomet praleido vampyrą pro juos ir nurodęs jam eiti taku vedančiu link namo, nukrypavo jam iš paskos, tebesilaikydamas viena ranka pasirėmęs sau už šono. Tikiuosi nesutrukdysiu pamintijo ir žvilgtelėjo į antro aukšto langus, už kurių matėsi deganti šviesa. Tai bus pirmasis Jeffter'io apsilankymas pas krikštasūnį. Ir jis bus naktį. Šis apsilankymas prilygo ir pačio Fasiro pirmajam apsilankymui pas krikštatėvį. Ministras tada atkeliavo ne vienas, o apsigynimo nuo juodosios magijos žinias begilinantis burtininkas šį vakarą taip pat atklydo ne vienas. Priėjus prie namo durų Edgar'as į jas galingai kelis kartus pabeldė. Tačiau nieko neišgirdęs per keliolika sekundžių, pasibeldė dar kartą. Tuomet jau lyg ir išgirdo kažkokį bruzdulį namo viduje.
-
- Aš tik įspėju, - šyptelėjo Sorenas. - Tu galėtum būti jau ir negyvas per neapdairumą.
Vampyras klusniai bindzeno ten, kur jį stūmė Edgar, kartkartėm vis atsigręždamas ir galvos judesiu pasitikslindamas, kur eiti toliau. Eidamas kartkartėmis apsidairydavo, pakraipydavo galvą, tyliai sau nusistebėdamas, kaip pasikeitė arba kaip nepasikeitė kuri nors gatvė. Visgi juk nemaža laiko Sorenas gyveno čia ir miestelį pažino. Tiek vaikščiodamas vienas, tiek su žmona. Praėjo pro parką... Šis buvo neatpažįstamai pasikeitęs nuo to laiko, kai jis ten paskutinįsyk buvo ir murkdėsi žemyn veidu į sniegą. Kiek pabalusi žolė, o tada buvo daug sniego... Ot tai žioplas buvo, jei pagalvoji. Kita vertus, ne taip jau ir seniai tas buvo, kažin, ar jis bepagudrėjo, turėdamas tiek metų. ,,Nors, rodos, patirčiai nebūtinai reikia daugybės metų..." - prisiminė von Sjuardas.
- Ne, nepribaigčiau goblino. Vilkolakis irgi žmogus. Bet mes privalom žudyti, tik dalis mūsų pasitenkina gyvūnų krauju, - tarė juodaplaukis. - Taip, į tave būtų žiūrima atleistinai. Vampyras - ne žmogus. Tiksliau, ne visai žmogus. Tai gąsdina žmones. Kaip būtum jautęsis, jei būtum žinojęs, kad ramiausiai sau verdi eliksyrą, o į tave vėpso vampyras? - paklausė profesorius neatsigręždamas. - Namų elfai valdomi, animagai registruojami, vilkolakiams yra vaistų... O mes nevaldomi, turbūt supranti. Vampyrai daugiausia yra žmogžudžiai.
Sorenas jautėsi velniškai keistai. Jau nebežinojo, per kiek metų su kažkuo pirmąsyk atvirai prakalbo apie savo rasę ir jos atstūmimą. Aišku, buvo ir tokių rasės atstovų, kurie tikrai to nusipelnė, bet...
- Be abejo, gyvas, - atsakė vampyras. - Atsibus po poros valandų, gal netgi nebespės kažkur nubėgti iki nakčiai pasibaigiant, - pridūrė jis užtikrindamas. Patylėjęs pridūrė dar šį tą: - Aš ne žmogžudys, Edgar'ai.
Einant jau tiek laiko Sorenas nusiramino, bet sukant į vieną kiemą vėl visas užšalo. Vartus atvėrus, von Sjuardas nesusilaikė nesustojęs ir neapžvelgęs namų dar nuo gatvės pusės. Sunkiai atsiduso, išvydo šviesą viename namų lange. Nudelbė akis žemėn.
- Tai visgi jis mūsų laukia? - tyliai paklausė Sorenas, nepakeldamas akių. Užuodė pro duris sklindančią visą krūvą kvapų. Tyliai vardino sau visus juos - varno, moters, naujagimio, itin stiprus namų elfo...
Sorenas persibraukė delnu kaktą, užjutęs ir sūnaus kvapą. Taip, iš tiesų, jo sūnus turbūt gyveno čia. Dabar ši tiesa smogė į sąmonę dar stipriau. Vampyras dar labiau bijojo ir dar labiau norėjo po kelių metų pagaliau išvysti sūnaus veidą tikrą, o ne laikraštyje. Ir jis neįsivaizdavo, ką ne žmogus ir ne vampyras veikia Faso namuose, nors kol kas pažinti to padaro negalėjo.
,,E, Sorenai?" - netikėtai išgirdo Spaiko balsą. Šis nervingai strypčiojo šeimininko delne. Sorenas neatsiliepė.
,,Man rodos, būtų pats laikas padaryti ,,Dingau"."
,,Tau, ar man?" - pasiteiravo vampyras. Automatiškai kilstelėjo galvą aukštyn, išgirdęs kažkokį dunkstelėjimą.
,,O yra skirtumas? Jeigu tu padėsi šaukštą, tai tą pačią sekundę padėsiu ir aš..."
,,Jeigu Fasiras trokšta mano mirties, tai tegu. Gal jis ir teisus." Dabar kurį laiką neatsiliepė voras.
,,Tu durnas."
,,Žinau." - ir durys atsivėrė.
-
Amika nusistebėjusi varnaplaukio veblenimu, kilstelėjo antakius.
- Negi apie tai nemoko magiškų gyvūnų priežiūros arba apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose? - it kokia močiutė, dėjuojanti dėl nenusisekusio šiuolaikinio jaunimo, kraipė galvą mergina ir krestelėjusi ant šalimais stovinčio nediduko, bet minkšto fotelio, šiltai nužvelgė varganą ,,Baubą".
- Viskas gerai, bet daugiau nestumdyk mergaičių, juk taip nedera elgtis džentelmenui, - pamokslavo trumpakasė nusmurgusiam elfui ir vos susilaikė nepadovanojusi šiam kokio normalesnio drabužėlio.
- Galėtum jį ir aprengti, neabejoju, kad vargšeliui nejauku, - susirūpinusi von Sjuardo augintiniu, patarė auksaakiui Lordess.
Laimei, jaukioj lovoj įsitaisęs šviesiapūkis Belos sūnelis saldžiai gaudė vaiduoklius sapnus, tačiau laiko tarpas iki Helio atsikėlimo vis mažėjo ir varnaplaukiui pradėjus kalbėti, vela tik pavartė sidabrinėmis rainelėmis padabintas akis.
- Būtent ,,eilinį kartą", - pabrėžė vaikinuko žodžius, - tu taip dažnai atsikalbinėji, jog nebeįmanoma atskirti tavo teigiamos tiesos nuo ambicijų ir tai, - linktelėjusi mikstūros pusėn, - nėra dėl ,,paprastų taisyklių".
Amika pakilo nuo lovos ir mostelėdama rankomis į šalis, ėmė vos ne motiniškai priekaištauti aukštaūgiui. Tada staiga suraukė tankius antakius ir porą kartų atidžiai it rengeno spinduliais nuskenavo jaunuolį nuo nosies iki pirštų galiukų.
- Taip, tinka tik žmonės ir žmonės su ypatingais gebėjimais, na tie legilimantai, šnypštūnai, tik nesąveikaujame su gyvūnais, elfais, kitų rasių padarais ir žinoma, pačiomis velomis, - lyg kokia magiškų gyvūnų priežiūros profesorė dėstė Mikusia, o tada vėl grįžo prie keisto žvairavimo į Helijaus krikštatėvį, - bet pala, pala, tai tu ne žmo... -
Netikėtai, net labai netikėtai vela buvo nutraukta neaiškaus beldimo į duris.
- Ar laukei svečių, - gimdyvė kreipėsi į didingo varno savininką ir dar labiau sumišusi, violetavos suknytės dėvėtoja pažvelgė į ant smulkaus, dešiniosios rankos riešo kabantį laikroduką bei smalsiai pridūrė, - penktą ryto?
-
- Manęs niekada nedomino tokių būtybių gyvenimas ir mitybos ypatumai, - šaltai atsakė gūžtelėdamas pečiais Fasiras. Kas jinai įsivaizduoja esanti? Pora metų vyresnė mama ar auklėtoja?
- Aš tik padėjau šeimininkui įvykdyti savo pareigą, - atkakliai kartojo Uncas - Baubas.
Fasiras darsyk mąsliai nužvelgė magiškąją būtybę, o tada žvilgsniu susidūrė su velos akimis.
- Aš tik šiandien sužinojau, kad apskritai turiu namų elfą, - bejėgiškai skėstelėjo rankomis von Sjuardas. - Tokia įdomi diena, tai yra, naktis, - tarė, žvilgtelėdamas pro langą. Nežinia, ar jam pasivaideno kažkoks žybtelėjimas tamsoje prie vartų. Turbūt vėl kaimynų katė. Bet dar didesnį sumišimą ir nejaukumą kėlė Amikos kalbėjimas apie jo nuolatinį atsišnekinėjimą. Fasiras pastatė ausis, nejaukiai žvalgydamasis tai į savo naują elfą - gal šis dar kokį žiobarą galėtų atnešti? - tai į velą. Kankino bloga nuojauta, labai bloga. Netgi nebuvo aišku, ar gali tokia kankinti vien dėl mažojo kūtvelos.
- Mhm, - linktelėjo Fasas Amikai kalbant. - Mhm, - neramiai linktelėjo darsyk, lyg ir norėjo įsiterpti, bet patylėjo, kol į jį bus normaliai atkreiptas dėmesys ir suteiktas žodis.
- Na, kaip čia pasakius... - sumurmėjo juodaplaukis jaunuolis. Šventieji Asgardo dievai, kaip nesinorėjo, kad kas sužinotų, jog Angliją valdo kraujasiurbys žudikas, žmoniškumui ir žmonėms bene tolimiausia būtybė. Išgirdęs beldimą Fasas sustingo. Galėjo apsidžiaugti, kad pokalbis per prievartą nukrypo kitur ir jam bent artimiausias penkias minutes galbūt nereikės išsiduoti, tačiau... Visų pirma, laikas tirpo ir seko, ir niekas nežinojo, ko nubudęs imsis vampyro krikštasūnis, o antra... Kas gali pas Fasą atsibelsti penktą valandą ryto? Iš Ministerijos? Ne, jie visada gerbdavo jo poilsį.
- Nelaukiau... - nutęsė pusvampyris, lipdamas laiptais žemyn. Bloga nuojauta vis stiprėjo. Vis stiprėjo ir nutildė visas von Sjuardo mintis.
Rakindamas duris juodaplaukis pirmiausia užuodė žmogaus - Edgaro - kvapą. Ir išgirdo jo kvėpavimą. Ir ne jo vieno.
Vyriausiasis von Sjuardų sūnus atrakino duris, be šypsenos, lėtai jas atvėrė. Nepasisveikino su krikštatėviu, o iškart išvydo juodabarzdį juodaapsiaustį siluetą už jo. Sūnaus akys po turbūt trejų ar ketverių metų pagaliau susidūrė su tėvo akimis. Fasiras sustojo, netekęs amo. Stovėjo tarpduryje ir tylėjo.
Tiek košmarų, tiek minčių, tiek svajonių apie kerštą. Dabar, žiūrint į auksines liūdnas tėvo akis - ech, tokios kaip visada - tai trumpam tarsi priblėso. Bet juodaplaukis vis dar negalėjo išlementi nė žodžio.
Ko šitam niekšui prisireikė Fasiro von Sjuardo, Magijos ministro namuose?
- Labas... rytas... - tyliai prabilo auksaakis. Vis dar nežinojo, kaip reaguoti. Visada įsivaizdavo, ką tėvas veikia likęs vienas, kaip miršta, bet taip ir nesumanė, kaip su juo bendrautų prisireikus. Visuomet atrodė, kad to bus galima išvengti. O dabar balsas netikėtai užkimo. - Ką čia... Gali paaiškinti? - pasisuko į Edgarą. Oi, kaip nesinorėjo kviesti vidun Soreno.
-
Edgar'as tik tylėjo. Nekomentavo savo neapdairumo, nes ir pats žinojo, kad mažumėle buvo paleidęs kažkur vėjais savo koncentracija, prie kurios praradimo trinktelėjimasis į sieną. Visgi apart to prisiplojimo, kai buvo virtęs vilku, daugiau nieko nenutiko. Reiškiasi viskas buvo atlikta tinka. Bent jau teoriškai.
- Visada yra išeitis. Net, jei kalbame ir apie gyvūnus,- juodaplaukis net nepateisino ir gyvūnų žudymo.
- Nebūtų!- prieštaravo von Sjuardui, - Tu nežmogus, goblinas ne žmogus, bet tai gyvos būtybės!- burtininko balse tonas tik didėjo, - Su bet kokios būtybės nužudymu tu prarandi ir dalį žmogiškumo. Ir įsidėmėk,- vėl primažino šnekėdamas decibelus, - Žmones gąsdina nežinia ir paslaptys,- Edgar'as manė, kad kiekvienas nutylėjimas gali turėti ir tam tikrų kėslų. Žinoma, ne visais atvejais, tačiau gali. Jei paėmus, kaip pavyzdį vampyrą slepiantį savo prigimtį, tai gali manyti, kad jis taip daro dėl to, jog ateityje galėtų tau nežinant suleisti į tavo kaklą aštrias iltis. Šiam pasisakius apie savo rasę, automatiškai kiti įgautų pasitikėjimo ir bent žinotų ko galima tikėtis.
Vampyrui pareiškus, kad jis ne žudikas Jeffter'is, tai nutylėjo. Jis nežinojo ar jo dabar vedamas asmuo yra kam pakenkęs, ar ne. Ir šiaip ne šiam, dvidešimtąjį gimtadienį švenčiančiam, jaunuoliui reikėtų spręstis kas yra žudikas, kas ne.
Suklaksėjus Fasiro namų durų spynai, duris pravėrė namų šeimininkas.
- Labas,- vėlyvas, o gal ankstyvas atklydėlis, kuriam rodėsi, jog vėliausiai dabar galėtų būti tik kokia pirma valanda nakties. Nė nebūtų pamanęs, jog galėtų būti jau net penkta valanda ryto, nes atrodė, kad sugaišo ne tiek ir daug laiko.
Edgar'as kilstelėjo antakį susiraukdamas. Jis laukė kol į jo pasisveikinimą atsakys jo krikštasūnis. Tik jo teko truputėlį palaukti, nes jaunasis von Sjuardas buvo kažkoks apšalęs. Na, jei jis buvo pažadintas iš miegų, tai suprantama, kad susiorientuoti reikėjo šiek tiek laiko.
- Aš labai atsiprašau, kad taip vėlai atsibeldžiau pas tave,- nemaloniai jautėsi atėjęs pas Fasą tokiu paros metu, - Tačiau susidūriau su problemėle,- žvilgtelėjo į Soreną laikydamasis sau už šono, kurį momentais suskausdavo, - Maniau, kad tai tavo tėvas.. Bet, kaip ir maniau jis tebuvo apsimetėlis, multisulčių prigėręs vampyras,- vėl pažvelgęs į eliksyrininko sūnų nežymiai šyptelėjo. Džiaugėsi, kad Fasirui viskas gerai. Vadinasi, vampyras nenorėjo arba nespėjo dar jam pakenkti.
- Ir pamaniau, geriausiai bus kreiptis pas tave,- aiškino toliau situaciją, - Supranti, buvo kova. Vertėtų patikrinti ir tą apleistą namą čia, Godriko Dauboje. Juk žinai jį? Tikiuosi šis manęs neapgavo dėl vilkolakio,- vėl pažvelgė į auksaakį, nes netikėjo jo šimtu procentų.
-
Lėti, įtarūs žingsniai, tylutėliai sugirgždantys laiptai. Šiek tiek pažįstama ir kartu - visai nauja. Sorenas stovėjo prieš duris ramus, apie pabėgimą nebemąstė. Šiaip jau iššluotoje ir tuščioje galvoje sukosi tik svarstymai, kas atvers duris. Na, be abejo, jas atvers Fasiras von Sjuardas, jau iš žingsnių buvo galima suprasti bei iš Edgaro užtikrintumo... Bet koks jis? Koks jis tapo po tų trijų metų? Ar pažvelgs iš juos iš viršaus, nes jis Anglijos ministras ir daug ko pasiekė? Visgi Sorenas norėjo tikėti, kad jo sūnus netapo snobišku pasipūtėliu. Bet nenustebtų, jeigu ir taptų. O gal iš už durų į juos pažvelgs rimtas, susikaupęs veidas virš pečių, ant kurių guli tokia didelė našta? O gal... ,,O gal jis irgi jau turės tas šiurpias, keršto troškimu spindinčios akis? Atsimeni, kaip mudu viešėjome Rumunijoje?"
Klaktelėjo durų spyna, Sorenas tvirtai stovėjo prieš jas, bet į duris žvelgė nedrąsiai. Durys vėrėsi, palyginus, lėtai, laukiančiam ir nežinančiam, ko tikėtis, tėvui - netgi kankinančiai lėtai.
Fasiras visų pirma turbūt išvydo jį - ir nebūtų nieko keisto. Von Sjuardų šeimos galva ir išsižadėtas tėvas nedrąsiai, bet tiriamai žvelgė į auksines kaip ir jo pačio akis. Į ką virto sūnus?
Pirmasis įspūdis nebuvo pats blogiausias. Sorenas spėliojo, kad galėjo būti ir blogiau. Bet reikėtų neužmiršti fakto, kad tai buvo tik pirmasis įspūdis. O kaip jau galime būti patyrę, pirmasis įspūdis neretai būna klaidingas.
Fasiras išsaugojo tvarkingą šukuoseną, cha, tik dabar turbūt jau niekas neturėjo privilegijos jos liesti ar juo labiau taršyti. Mat... Solveiga mirė.
Fasiras išsaugojo rimtumą veide. Turbūt dabar jau itin retas tegalėjo jį pralinksminti ar priversti bent kiek nusišypsoti... Mat mirė ir Ravenas...
Fasiro laikysena bylojo nuovargį. Turbūt niekas nebeapglobdavo motiniška šiluma, kuri darydavo stebuklus ir keldavo iš mirusiųjų. Mat Natalie irgi mirė.
Auksinės akys - labai geras ženklas. Vadinasi, tai, ko labai bijojo Sorenas, neįvyko. Fasiras nepradėjo žudyti žmonių. O gal neįtarė, kad tai stiprina vampyro jėgas? Arba visgi gerbia von Sjuardų šeimos principus... Ar jis jau nebelaiko savęs šeimos dalimi? Turbūt, kad nebelaiko... Ko gero, jeigu nukerti šaką, ant kurios pats sėdi, jau niekada nebelipsi į medį. Jeigu išsižadi tėvo, daugiau nebelaikysi savęs šeimos dalimi.
Gal todėl namai kvepėjo vela? Sūnus nebuvo vienišas?
Beje, visgi išplėstos, į Soreną stebeilijančios akys neteikė barzdotajam daug vilčių. Apskritai jokių vilčių neteikė. Negi jis galėjo būti toks kvailas ir tikėtis, kad sūnus jam atleis? Juk jis pats sau negebėjo atleisti. Sorenas, aišku, ne Fasiras.
Sorenas tylėjo, nes jo nekalbino. Norėjo atsigręžti į kalbantį Edgarą, bet negalėjo atitraukti akių nuo Faso. ,,Multisulčių prigėręs vampyras? Po viso šito, jeigu dar būsiu gyvas, aš tau pravesiu eliksyrų pagrindų pamoką, ponaiti Jeffteri."
-
Fasirui skubiai nusileidus laiptais, mergina greitai paėmė kol kas ramiai besnaudžiantį kūdikį į glėbį ir lydima baltakailio augintinio, smalsiai nutipeno paskui juodaplaukį. Šiam atidarius gana dideles duris, Amika atidengdama dailų veidelį, švelniai užkišo balsvą sruogą už smailios, trejais auskarais pravertos ausies ir atsistojo šalimais jaunojo von Sjuardo. Deja, vaikinukas uždengė didžiąją dalį tarpdurio, todėl baltapūkei įžiūrėti svečius paklydėlius buvo ganėtinai sudėtinga. Netrukus pasigirdus žinomam balsui, trumpakasė maloniai šyptelėjo.
- Pakviesk juos vidun, - Bela kumštelėjo juodaplaukiui petin, iš Jeffter'io ne itin rišlios kalbos supratusi, kad šis atsivilko ankstyvą rytą ne vienas. Įdėmiai besiklausydama tolesnio jaunuolių dialogo, Lordess ėmė raukti antakius.
Apsišaukėlis tėvas? - nebyliai mintyse klausinėjo vela. Žinoma, nebuvo su Helio krikštatėviu labai pažįstami ar ypatingai artimi ir nežinojo visos jo šeimyninės situacijos, tačiau iš kintančios kambarioko veido mimikos, galėjo aiškiausiai spėti, jog auksinių rainelių savininkas nepatenkintas, kad ir tariamo apsišaukėlio, bet vis dėlto tėvo apsilankymu.
Porą minutėlių nejaukiai palingavusi tyloje su sūnumi ant rankų ir pritardama hipotezei, kad tas užsispyrėlis nepralemens net elementariausio kvietimo, Amika vėl ėmėsi iniciatyvos.
- Užeikit, užeikit, nepatogu kalbėtis tarpdury, - praslydusi pro ne stambų, tačiau itin kietą, na gal tiksliau raumeningą visos Anglijos magijos ministro kūną, draugiškai lintelėjo svečiams Mikusia ir kiek per įžūliai sugyventinio atžvilgiu, pati būdama laikina viešnia, pakvietė porelę pasisvečiuoti svetimuose namuose.
- Fasirai, užkaisk arbatos, juk nemandagu, - dar kartą kviečiamai mostelėjo ranka mergina ir pateikus šiokius tokius nurodymus vaikinukui, pati su devintą sapną begaudančiu Helijum nuskubėjo į virtuvę, atlikti ,,malonios namų šeimininkės" vaidmens.
- Fasas nepasakojo, kad turi tokį mielą ir beje puikiai išsilaikiusį tėtį, - dėkingai įteikusi sūnų atskubėjusiai Cilei į rankas, ieškodama arbatžolių ar kokio saldumyno, ėmė tradiciškai padlaižiauti Mika.
-
Fasiras garsiai nurijo seilę. ,,Labas". Ko gero, pats tinkamiausias ir nekalčiausias žodis, kurį galima ištarti, penktą valandą ryto atsibeldus pas magijos ministrą su jo nekenčiamu tėvu už parankės. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Visgi kažkas buvo ne taip. Jo krikštatėvis atrodė pavargęs ir nusikalęs, o gal netgi nukaltas. Ir nuo kada gi jis paėmė savo krikštasūnio madą baladotis į svečius naktimis su netikėtais asmenimis? Todėl juodaplaukis atidžiai, nors vis dar apšalęs, stebėdamas Edgarą, išklausė jo pasiaiškinimą. Jautė tėvo žvilgsnį, atremtą į veidą smarkiai it kokį pagalį į senos daržinės duris - atrodytų, tik tas pagalys tas duris ir telaiko. Beje, nedaug iki to pagalio trūko ir Fasiro kieme, šiek tiek už namo, stovinčiam ūkiniam pastatui. Bet ne esmė.
- Mano tėvas? - perklausė von Sjuardas pasitikslindamas. Mintys blaškėsi lyg galingos į ledą įšaldytos žuvys - sunkiai, bet pamažu įgaudamos vis daugiau laisvės ir vilties. Kodėl Edgar'as pamanė, jog čia ne Sorenas von Sjuardas? Į kur dabar įsipainiojo jo tėvas ir į kur įpainiojo jį?
Pusvampyris giliai įkvėpė oro. Atrodė, tarsi mąstytų, na, iš tiesų jis tai ir darė, bet, kadangi pastarosiomis dienomis daugėjo tokių kvailų situacijų, nenorėjo būti maustomas. Bet oras kvepėjo taip, kaip ir turėjo kvepėti. Ir atrodo, kad Edgar nuoširdžiai nesupranta to, ką kalba.
- Bet jis nėra... - ,,mano tėvas" - taip norėjo užbaigti Fasiras. Bet balsas užlūžo. Dabar pat būtų galima jo išsižadėti ir pažiūrėti, ką darytų apsigynimo nuo juodosios magijos išmanovas. Bet kažkas spaudė Fasirą ir šiurpino - ne, jis to nedarys. Jis nemeluos. - Jis ne apsimetėlis... - išspaudė juodaplaukis. - Tai Sorenas von Sjuardas.
,,Prigėręs multisulčių vampyras... Štai, kur šuo pakastas." - ataidėjo varno balsas. Fasiras pakraipė galvą. Jam už nugaros čiauškanti ir bandanti peržvelgti petį vela nervino.
- Amika, labai prašau tavęs dabar išeiti, - sugniužęs atsiduso Fasas, pasitraukdamas nuo tarpdurio ir ranka pamodamas svečiams užeiti į priekį. Prašė nežiūrėdamas velai į akis. - Paskui paaiškinsiu ir tau. Ar galėtum?
Soreną ir Edgarą namų šeimininkas nuvedė į virtuvę, parodė, kur atsisėsti.
- Turiu tik arbatos arba alkoholio, jeigu kažko norėtumėt, - patylėjęs netiesiogiai pasiūlė jis. Stalo vidury piramidėje gulėjo dar šiek tiek šilti sausainiai. Fasiras palūkuriavo, kol naktiniai svečiai susės, tuomet atsisėdo ir pats.
- Tai Amika, mano krikštasūnio Helijaus mama, apsistojo čia laikinam, - išdėstė faktą jaunesnysis von Sjuardas, žvilgtelėdamas į Jeffterį. Jau žinojo, kad šis mėgo poruoti jį su atsitiktinai susitiktomis merginomis. Aišku, leidimas apsigyventi savo namuose buvo toli gražu ne atsitiktinis susitikimas, bet nesusipratimų juodaplaukis norėjo išvengti. Beje, į tėvą jis daugiau nežvelgė. - Tai papasakokit, - paprašė.
-
Sorenas stovėjo it įbestas stulpas į žemę. Fasiras po truputėlį bandė kalbėti, tačiau jo veidas nesiskyrė nuo jo tėvo. Edgar'o veido išraiška irgi buvo pasimetusi. Nesuprato ko krikštasūnis vieną sekundę tarsi abejojęs, jog atvestas asmuo yra jo tėvas, kitą patvirtino faktą, kad šis nėra apsimetėlis. Sorenas von Sjuardas iš tiesų vampyras? dar daugiau klausimų užgožė galvą. Bet tai dar buvo ne pabaiga. Staiga iš kažkur dar iš dygo ir mergina su vaiku ant rankos. Tai buvo profesorė, ta pati kuri dar neseniai svečiavosi pas juodaplaukį. Jis būtų ėjęs lažybų, kad Fasas ateityje savo gyvenimą susies su Claudie. Ir jas būtų pralaimėjęs. Ši moteris bei vaikas, veikiausiai, ir buvo priežastis dėl ko nusitempė Edgar'o byla. Nors kita vertus, gal jau byla buvo priartėjusi prie atomazgos ir eliksyrininko sūnui išsiaiškinus, kad vis dėl to buvęs Grifų Gūžtos prefektas nėra toks geras žmogus, jis nusprendė savo šeimos narius laikyti atokiau nuo krikštatėvio. Deja, įėjus į ministro namus ir prisėdus virtuvėje, magijos ministerijos vadas iškart išdėstė, kaip čia yra iš tiesų su pas jį atsiradusiais papildomais gyventojais.
- Dėkui, bet nelabai ko noriu,- suklapsėjęs akimis, animagas žvelgė į vieną tašką. Jo galvoje raizgėsi naujos galimos teorijos. Jis nežinojo kuo tikėti, o kuo ne.
- Situacija tokia, kokią ir nupasakojau tarpduryje,- tarstelėjo žaliaakis atidžiai pažvelgdamas į von Sjuardą jaunesnįjį.
- Jei sakai, kad jis neapsimeta, tai tu tuomet irgi vampyras?- buvo keista, net labai keista jaunam burtininkui suprasti, kodėl visa tai reikėjo slėpti. Ir tai slėpė tie žmonės, kurie buvo vieni iš tų, kuriais labiausiai jis pasitikėjo.
- Ar šis padaras tave pavertė tokiu?- tikriausiai Edgar'as nebūtų Edgar'as, jei neapgalvotų visų galimybių, tik šioji privertė nemaloniai jį susižvalgyti tiek į vieną, tiek į kitą vyrą. Pirštinuota ranka įslydo į kelnių kišenę prie lazdelės. Saugumo sumetimais. Nes, jei tariamas apsimetėlis bus pavertęs vampyru ministrą ir čia užsiveisė visa vampyrų genties familija, tai tikėtis kažko negero buvo normalu. Šis primestas Jeffter'io variantas greičiausiai būtų kenksmingas ir visai magijos ministerijai, kaip ir visam magijos pasauliui. Vaikinas skubotų išvadų nedarė, kaip ir nesiėmė papildomų veiksmų. Dabar tik akylai stebėjo kitus, laukdamas ką šiuo klausimu galės pakomentuoti pastarieji.
-
,,Mano tėvas. Mano tėvas. Mano tėvas..." - sutrikusiu tonu ištarti Faso žodžiai kelissyk nuskambėjo Soreno galvoje. Ne, šitai nebylojo kažko gero ir viltingo. Tik pasitikslinimas. Senis nuleido galvą. Per pusę tūkstančio metų neišmoko nedėti per daug vilčių į įvairius dalykus. Pavydžiui... Į mylimų žmonių gyvybes, į savo draugus, į darbo sėkmę, į tai, kad nusipelnys ramaus ir paprasto gyvenimo. Ir gyvens jį. Naivu.
Edgarui aiškinant, o Fasirui klausantis ir nesuprantant, Sorenas vis dar jį stebėjo. Dabar buvo pats patogiausias momentas sūnui jo išsižadėti ir, pavyzdžiui, užmušti. Arba, net nežinau, galbūt kankinti, kad būtų prisipažinta. Arba atiduoti teisėsaugai... Bet ne, Fasas to nedarytų... Visų pirma, jam pačiam tai neuždėtų pliuso ant reputacijos... Antra... Fasas, jeigu jis tebėra Fasas... Ne, nedarys jis taip.
Ir nepadarė.
Sorenas von Sjuardas paklusniai įžingsniavo į Fasiro namus. Nejučia liūdnai šyptelėjo, vėl pagautas nostalgijos, kai užuodė gardžiai kvepiančius kambarius. Galėjo pastatyti savo sie... Beveik savo sielą, kad juos kepė sūnus, o ne smalsioji jo velų giminė draugė. Beje, ji sukėlė vyrui nežymią liūdną šypseną dar tada, kol trepsėjo vienturčiam paveldėtojui už nugaros. Ką gi ji priminė senajam vampyrui, ką gi ji priminė... Taigi, kuo aš baigiau - kepiniais. Panašu, kad ir užaugęs ir surimtėjęs Fasas nepametė savo slaptų pomėgių. O gal čia... Ilgesio, nostalgijos požymis? Velniai žino. Nors, rodos, Natalie nebuvo didelė maisto gaminimo mėgėja. Na, pažvelgus kitaip, juk Sorenas irgi gamino... Nors juk irgi gana retai užsiimdavo tuo. Visų pirma dėl savo prigimties. Juk sausainiais vampyrai nesimaitina. Su pusvampyriais turbūt šiek tiek kitaip.
Sorenas apsižvalgė, užėjęs į Fasiro namus. Šie buvo visai jaukūs, nors ne itin tvarkingi, kalbant atvirai. ,,Na, ir nereikia per daug tos tvarkos", - prigavo ir sustabdė save, besiimantį kritikos.
Įžengęs į virtuvę eliksyrininkas trumpam suabejojo, o tada atsisėdo prie stalo toliau nuo Fasiro. Sūnus daugiau nė sykio nepažvelgė į tėvą, o šis neištarė nė žodžio. Nežinojo, ką pasakyti. Į arbatos arba alkoholio pasiūlymą vampyras irgi atsakė tik galvos papurtymu. Į pasiaiškinimą dėl velos - linktelėjo. Kažin, kaip ten yra iš tikrųjų. O... Pasirodo, Fasiras pats jau tapo krikštatėviu. Kažin, ar tik krikštatėviu, ar jau ir tėvu?
Edgarui pažeriant klausimų, Sorenas susidėjo delnus ant kelių ir sukryžiavo pirštus. Išgirdęs paskutinįjį, vyras kiek nustebęs kilstelėjo antakius. ,,Nuo kada virtau ,,padaru"?" - paklausė jis. Pastebėjo ir Edgaro turbūt automatinį judesį, siekiant lazdelės. Nežymiai liūdnai darsyk šyptelėjęs eliksyrininkas von Sjuardas žvilgtelėjo Jeffter'iui į veidą. Bet vėlgi tik patylėjo. Tegul, jeigu tik krikštatėvis jausis saugesnis.
-
Išvyta mergina suraukė tankius antakius. Net neketindama išeiti iš kambario ir praleisti visą įdomumą, vela, paliepusi Cilei su kūdikiu grįžti į antrą aukštą ir palaukusi kol bus pristatyta svečiams, pasisuko į jaunuolį ir krenkštelėjo kiek įmanoma labiau stengdamasi atkreipti šio dėmesį.
- Labai viskas faina ir gražu, bet, manau, būsi primiršęs mūsų MAŽĄ problemėlę, - įrėmusi rankas į klubus, galva linktelėjo svečių kambario pusėn. Iš tolimesnio Edgar'o užduoto klausimo, kuris tik patikslino ankstesniuosius, bet ne itin rišlius merginos spėjimus, Bela pagaliau padarė logišką ir akivaizdžią išvadą - Fasiras tikrai vampyras. Žinoma, pagal naujosios kartos velų susitarimus, šios atsisakė santykiauti su stipresnių rasių už jas atstovais, tačiau šiame kambaryje turėjo rastis ir menkesnio kraujo turinčių padarų ir jei tai nėra pati Amika, elfai, magiški gyvūnai, Fasiras ar šio tėvas, vienintelis padaras, kurį pabudęs užpuls Helijus, bus pirštiniuotasis. Mikstūra vis dar nebuvo sugirdyta ir staiga prasidėję garsūs verksmai, pasiekę virtuvę iš antro aukšto, tik liudijo nelaimės pradžią.
- Fasirai, ar Edas priklauso kokiai nors ypatingai rasei? - nežvelgdama berniokui į akis, klausinėjo vela.
- Fasirai, ar Edas paprastas žmogus? - kiek nervingiau pakartojo klausimą ir nesulaukusi juodaplaukio atsakymo, skubiai ėmė berti greitakalbę, - aš paimsiu Helį, Cilei atnešus mikstūrą, Edas turės ją sugirdyti, nebent nori stebėti įspūdingą visom prasmėm reginį.
Pažėrusi visus nurodymus, Amika greitai spragtelėjo pirštais ir atsidūrusi antrąjame aukšte, perrėmė verkiantį sūnų iš susirūpinusios elfės rankų ir dar kartą spragtelėjusi, akimirksniu vėl atsirado sausainiais kvepiančioje virtuvėje.
-
Fasiras sėdėjo prie stalo, neturėdamas kur dėti rankų. Svečiai vienas po kito atsisakė bet kokio gėrimo, taip atimdami iš šeimininko progą nusisukti ar šiaip kažkaip atsistoti jaukesnėje vietoje, kur nereikėtų jausti aiškaus į akis įsmeigto tėvo, kuriam šiaip viskas dzin, akis ir matyti krikštatėvio, šiaip jau Fasirui svarbaus ir gerbiamo žmogaus, giminaičio, kurio su Fasu nesiejo kokie nors kvaili kraujo ryšiai.
- Man vis tiek neaišku, kaip judu susidūrėte ir kodėl tu jį atvarei čionai, - atsiliepė von Sjuardas, nepagarbiai kresteldamas galvą į Soreno pusę. Pirštai nervingai barbeno į stalą, tai suvokęs jaunuolis padėjo ir prispaudė delną prie stalo. Delnas greičiausiai pabalo.
- Ne, aš tik pusiau, - su kartėliu balse pasakė Fasiras. - Mano mama buvo žmogus. Visi trys mes buvom pusiau, - nurijo seilę. Čia turėjo mintyje savo brolį ir seserį, bet nenorėjo vardyti jų vardų. - Vienintelis grynakraujis - jis, - juodaplaukis vis dar sukosi be žodžio ,,tėvas", todėl darsyk linktelėjo galva į Soreno pusę.
Fasiras trumpam nustebęs prisimerkė, išgirdęs iš krikštatėvio tokį žodį. Negreit suprato, kas, kodėl ir kaip. Nevalingai klausiamai pažvelgė į tėvą, šis vis dar tylėjo, taip įstumdamas jį į dar didesnę nežinią.
- Ne, aš toks gimiau, - atsiduso jaunesnysis virtuvėje sėdintis von Sjuardas. - Jis man yra biologinis tėvas. Viskas tvarkingai, - sukando dantis, tardamas tą žodį, kurio taip norėjo išvengti. Bet jeigu būtų vengęs toliau, veikiausiai sukeltų dar didesnį nepasitikėjimą. Jeffter'io pasitikėjimas jam buvo svarbus, priešingai negu tėvo. Fasiras bemaž pajuto pašaipią tėvo šypseną - aha, cha cha, neišvengei.
Tuomet nesmagų pokalbį nutraukė vela. Iš pradžių ministras jau norėjo vėl ją išprašyti lauk, o tada staiga prisiminė, kas negerai, ir tyliai nusikeikė.
- Visų pirma, tai jis ne Edas, o Edgar'as, - kilstelėjo antakį. ,,Iš kur ji žino jo vardą?". Nervingai perbraukė delnu sau per kaklą. - Kiek žinau, jis žmogus, - klausiamai žvilgtelėjo į krikštatėvį, tuomet atsiduso. - Tu turbūt dabar galvoji, kad pakliuvai į visišką beprotnamį, bet pažadu paskui viską paaiškinti. Tai mano krikštasūnis ir jos sūnus... - mąstė, ką dar pasakyti. - Kaip suprantu, jį maitinti gali tik žmonės... - nutęsė ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis, atsiprašomai pažvelgė į krikštatėvį, tada į Amiką.
-
Edgar'ui keista buvo, kaip Fasiras galėjo nesuprasti, kodėl jis atėjo čia kartu su jo tėvu. Juk viską atrodė paaiškino.
- Pamačiau jį mūsų kavinukėje,- kalbėjo apie Godriko Dauboje esančią kavinę, pavadinimu "Medinukas", - Ten pastebėjau pažįstamą žmogų, tavo tėvą. Jis išėjo greičiai nei spėjau prie jo prieiti ir galiausiai man teko sekti jam iš paskos. Keista buvo, kad jis patraukė į apleistą namą, kai atrodo jis turi savus namus. Bet ar neturėtų jis profesoriauti,- dabar jau klausė savo krikštasūnio, juk jis turėtų tuomet paaiškinti šį faktą, jei jis yra įsitikinęs, jog šis vampyras yra jo tėvas.
- Ir tuomet jį užpuolė vilkolakis, po ko atsidūrėme čia. Nežinojau, kur galiu kreiptis juk jis nevisai žmogus. Kaip ir tu?- dar negalėjo patikėti, kad ir jaunesnis vaikinas galėjo slėpti nuo jo tokį dalyką, kuris skatino ne visiškai pasikliauti ir pačiu Fasu.
- Bet jei jūs esate, tas kas sakotės ir tik šį faktą ilgą laiką laikėte paslaptyje, pasakykite man savo šeimos narių vardus. Net norėčiau sužinoti jūsų pirmosios žmonos vardą,- dilgtelėjo žvilgsniu į vyresnįjį von Sjuard'ą. Ši informacija juodaplaukį butų privertusi bent laikinai patikėti būtybėmis, esančiomis šioje virtuvėje. Visgi pilnam įsitikinimui jam reikėjo dar vieno patvirtinimo, kurio duoti negalėjo nei Fasiras, nei Sorenas, nei panelė Amika. Pastaroji netruko įsitraukti į pokalbį taip pat. Neaiškiais terminais pradėjusi svaičiotis apie dar kažkokias problemas. Edgar'ą vadino Edu, kas jaunuolį privertė pamanyti, kad ji tikriausiai prisiminė, jog jis yra buvęs jos mokinys. Tik, deja, rodos, ji ne visiškai tiksliai prisiminė jo vardą.
Ministras pataikė, paminėdamas beprotnamį. Nes tikrai čia vyko kažkokia mėsmalė. Kiekvienas buvo su savomis problemomis. Tiksliau atvykėliai su savomis, mergina su savomis, tik namų šeimininkas turėjo spręsti jas abi.
- Būtų geriau, jog paaiškintum tai dabar,- pasakęs nukreipė žvilgsnį į Amiką. Kiek suprato iš kalbų, tai ji tikriausiai irgi nepriklauso žmonių rasei.
- Gerbiama profesore. Buvusi profesore,- patikslino nukreipdamas žalias akis vienintelę moterį virtuvėje, - Nemanau, kad kuo galėčiau jums padėti,- papurtė galvą patikindamas, kad neketina kažko maitinti. Juk ji motina ir gali pasirūpinti savo vaiku. Kas čia per nesąmonės savo vaiką kišti visiems pasitaikiusiems. Gal ir nebūtų priešinęs kažkieno kūdikio palaikyti ant rankų, tačiau dabartinė situacija vertė jį nebesivelti į dar didesnį nesusipratimų sūkurį.
-
Bemaž visai susidomėjusia veido išraiška Sorenas nužvelgė sutrikusią Amiką, vėliau išvydo ir jos sūnų jos rankose. Ne, jis tikrai nebuvo Faso sūnus. Žmogaus ir velos vaikas, ir kvepėjo kaip žmogus ir vela. Situacija virtuvėje ėjo į kažkokią tragišką tragiško pastatymo komediją. Dievaži. Kaip gi tai turėtų atrodyti žmogui (arba vampyrui, ar velai, ar dar kokiam biesui), žiūrinčiam nuo šalies? Sorenas buvo ne tik eliksyrininkas, bet ir magizoologas. Teoriškai reikėjo tik prikalbinti Edgarą, kad šis sugirdytų vaikui tą ne itin gundančios spalvos skystį. Bet praktiškai - koks gi jaunuolis norėtųsi imtis maitinti kažkokį apsiseilėjusį mažių matant jo mamai, dviems vampyrams ir dar kelioms antraplanėms būtybėms? Galgi Sorenui reikėtų čia įsikišti? Bet ne, tegu mama tvarkosi. Tegu pratinasi prie tokių situacijų, jeigu jau apsiėmė tokią rolę.
Kalbant Fasirui, Sorenas išgirdo jo balso persisunkimą neapykanta. ,,Grynakraujis... Tai jis vis dar norėtų tai gauti..." - atsiminė von Sjuardų šeimos galva paskutinį jų pokalbį prieš kelis metus trukusią tylą. Fasiras greičiausiai manė, kad Sorenas, būdamas grynakraujis, laikė savo šeimos narius žemesniais už save. Todėl jų ir neišsaugojo.
,,Aa, tai Fasiras netgi nesisakė išsižadėjęs tėvo... Ir netgi dabar mėgina tai nuslėpti..." - išrišo Spaikas, pusiausnūdoje besiklausydamas vampyrų, velų ir žmonių pašnekesių. Sorenas pasisuko į Edgar'ą, kol šis pasakojo apie jų susitikimą.
- Aš neturiu namų, mano namai buvo Hogvartsas, - pagaliau įsiterpė į pokalbį vampyras. - Šiandien ieškojau židinio kelionei iš Godriko Daubos į Londoną, o iš ten - pas gimines. Išėjau iš darbo šiemet, - baigė Sorenas. Dar norėjo pridurti, kad Magijos ministras to nežinojo, bet nusprendė patylėti.
- Gabriella Morris, - atsakė von Sjuardas į kitą Edgar'o klausimą ir leido sau dar sykį pastebėti nelogiškumą: - Ji buvusi Magijos ministrė, beveik kiekvienas gali tai žinoti, - Sorenas patylėjo, būtų galėjęs dabar padėti burtų lazdelę ant stalo. - Yra tiesos eliksyras. Yra minčių skaitymo užkeikimas, burtažodis Legilimens. Taip pat nesulaužoma priesaika. Galbūt tai patikimesni būdai įsitikinti, jeigu netiki dabar. O jeigu ir netiki, tai suprantama, - šįkart kalbėjo be šypsenos. Ypač paskutinis pasiūlymas turėjo Jeffterį nustebinti, o gal ir Fasirą. Sorenas pamanė, kad galbūt dabar būtų pats laikas su juo pasikalbėti prisiekus nemeluoti... Bet velniai žino, kaip čia būtų. O gal dabar toji priesaika net nebėra vertinama? Paskutinįsyk tokiu būdu pasitikėjimą gavo turbūt tik aštuonioliktame amžiuje, o laikai ir žmonės keičiasi gana greitai...
-
Fasirui vėl ėmus veblenti pasiaiškinimą, baltapūkė nemandagiai pavartė sidabru blizgančias akis.
- Sveiki atvykę į integruotą magizoologijos ir apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, - bandydama nuraminti aukštesniais decibelais pradėjusį bliauti Helį, burbėjo nepatenkinta šviesiaplaukė ir pasisuko į žmogystos pusę.
- Žinoma, kad man negali niekuo padėti, ponaiti Jeffter'i, nes pagalbos reikia jums pačiam, - prisiminus Hogvartso profesoriškus formalumus, dirbtinai vyptelėjo Amika ir trumpai mestelėjusi žvilgsnį į nebyliai it į kokį spektaklį vėpsantį vyresnįjį von Sjuardą, tęsė dėstytojos vaidmenį, - deja, teorijos pamokėlę teks pravesti šiek tiek vėliau. Laikas labai spaudžia, tad nedelsdami pradėsime praktinę užduotį, - Lordess su kūdikiu rankose žengtelėjo arčiau pirštiniuotojo ir linktelėjusi Fasirui, kad tas paduotų buteliuką buvusiam mokinukui, aiškino toliau, - dabar tamsta neatsikalbinėdamas paimsi šitą mikstūrą ir atsargiai ją sugirdysi kūdikiui. Na, o galiausiai praktiką užbaigsi padėka už išgelbėtą skaistybę. Visi klausimai pateikiami raštu ir pamokos gale, - baigė visą instruktažą trumpakasė vela ir kiek pamintijusi, pasisuko į varnaplaukį, - Fasirai, tu skaičiuosi laiką. Kai tik nuo Edgar'o pradėjimo girdyti Helijui mišinuką praeis penkiolika sekundžių, praneši. Tikėkimės pavyks.
-
Fasas išklausė Edgar'ą, tuomet ir Soreną. Jam kiek palengvėjo, kad dalį jam neaiškių klausimų barzdočius atsakė pats, užuot tylėjęs toliau. Bet dabar nebuvo aišku, ko gi buvęs profesorius šiuo žaidimu siekia. O gal Edgar'as jau viską žino?
- Tai jus užpuolė vilkolakis? - kiek nustebo jaunuolis. - Sorenas jau seniai norėjo išvykti į Rusiją, ten gyveno mano močiutė, kurios man taip ir neteko pamatyti, - sumurmėjo Fasas, norėjo pasiteirauti tėvo, ar jo spėjimas teisingas. Edgarui uždavus klausimą, juodaplaukis žvilgtelėjo į jį.
- Ravenas, Solveiga ir Natalie, - tyliai atsakė. - Visi mirę, tai yra, nužudyti. Niekada nepastebėjai, kad mūsų šeimoje netradicinės spalvos akys? Mes tai burtais slepiame ne visada, nes ilgainiui tai atsiliepia regai. Laikraščiuose spausdina nespalvotai, todėl niekas net neatkreipia dėmesio, o kiti įpranta ir nebepastebi. Solveigos buvo raudonos, kitų - auksinės. Aišku, tai nėra dažnas vampyro požymis, bet... - Fasiras nutęsė ir nebeužbaigė to, ką norėjo užbaigti. Galbūt pamiršo, o gal tai jam pasirodė ir taip ganėtinai akivaizdu. Visgi nemėgo tuščiažodžiauti, o šiandien ir taip dažnai tai darė. Išgirdęs senio von Sjuardo pasiūlymą, Fasiras kiek nustebęs išplėtė akis, bet tada linktelėjo galva.
- Sutinku, - sumurmėjo jis. Visos priežastys, kodėl tėvas taip vengė išsiduoti, kas esąs, dabar ryškėjo ir aiškėjo visu gražumu. O ką daryti? Pats kaltas. Vis tiek anksčiau ar vėliau būtų reikėję pasisakyti tiesą. Gal ir gerai, kad išpuolė tokia situacija.
Fasiras susiraukė, krikštasūniui ėmus rodyti gana griežtą mokytojišką toną - a, matyt, mamytės genai. Labai tiks ir į ministeriją, pavyzdžiui, į tardytojo vietą. Arba nežinau, į kokio nors diplomato. Žiūrint į Trampą paaiškėja, jog diplomatija truputį keičiasi, todėl gal būtų visai neblogai sekti naujas madas. Tokiu atveju bus galima šakotis ir prieš va Putinus visokius, ir Grybauskaites, ir ten šiaip visokius... Pasišakoji, pastūgauji - ramu. Čia dar ir Elridė Endlercat tiktų.
Jausdamasis nejaukiai, Fasiras padėjo ant stalo ir stumtelėjo Edgar'o pusėn buteliuką. Atrodė, tarsi padėtų ten buteliuką su vėmalais ar dar kažkuo panašiu ir itin šlykščiu.
- Ji vela, - kiek persikreipusiu veidu pasakė Edgar'o krikštasūnis. Tikėjosi, kad toks apsigynimo nuo juodosios magijos išmanovas supras, ką tai reiškia. - Ar tikrai nėra galimybių to išvengti? - paklausė Amikos, nujausdamas, kad nieko gero iš šitos prievartos nesigaus.
-
Juodaplaukis palinksėjo galva Fasui, taip patvirtindamas, jog apturėjo jis ir Sorenas kovą prieš vilkolakį. Atsakymus iš abiejų von Sjuardų išgirdo tokius, kokius ir norėjo išgirsti. Tik buvusio profesoriaus žmonos pavardė iš pradžių privertė susigalvoti, kas per velnias. Tačiau netruko susiprotėti, kad tai buvo Gabriellos pavardė, dar prieš jai ištekant už nuodų ir vaistų profesoriaus. Šiosios pats Jeffter'is nebuvo girdėjęs niekada. Truputėlį pasimetė, kai barzdočius pasakė tikrai logišką teiginį, bylojantį, kad jo pirmoji žmona buvo žinomas asmuo magijos pasaulyje. Toks pat žinomas, kaip ir dabar yra žinomas jo sūnus. Tik tas faktas apie buvusią ministrę kažkodėl buvo išlėkęs buvusiam grifui iš galvos.
- Kol kas patikėsiu jūsų žodžiu,- pareiškė Edgar'as neketindamas imtis papildomų priemonių, galinčių viską padėti išaiškinti, kur kas greičiau.
Panelė Lordess, atrodo, gerokai įsijautė į vaidmenį, mėgindama sarkastiškai primesti kažkokią tai pamoką. Pamoką, kurioje itin didelį spaudimą bandė sukelti dvidešimtmetį švenčiančiam jaunuoliui. Jam tas spaudimas nepatiko. Ir tikriausiai tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis nenorėjo imtis maitinti merginos kūdikio. Dėl tokių vyraujančių keistenybių šiuo momentu, žaliaakis greičiau būtų pagalvojęs, kad tai kažkokie keisti vampyrų ritualai, bet, deja. Namų šeimininkas netruko atskleisti, kad šioji yra vela.
Jeffter'is papurtė galvą į šonus, žvelgdamas į arčiau jo žengtelėjusią moterį, taip dar kartelį parodydamas, jog ji gali nieko nesitikėti iš jo.
- Gal ir yra,- greičiau Amikos atsakinėjo animagas, kai vaiko motinai pateikė klausimą Fasiras.
- Juk tu pusiau žmogus, tad ar kiltų problema tau jį pamaitinti?- dabar nevisai patenkintas žvilgsnis nukrypo į Fasirą. Tas nepatenkintas žvilgsnis nebuvo konkrečiai akcentuotas magijos ministrui. Tiesiog Edgar'ui nepatiko visa ši situacija.
- Aš nesu rasių specialistas, tačiau teko skaityti, jog galima ir nemaitinti kūdikio, kažkokiomis jūsų vadinamomis mikstūromis. Žinoma, jį reiktų tik išgabenti kažkur atokiau nuo žmonių, kurių jam taip reikia. Tai būtų kelių mėnesių didelė kankynė pačiam vaikui,- to tikrai nelinkėjo jaunas magas,- Tačiau jis gal taptų žmogumi. Bent taip jau skaičiau vienoje knygoje. Nežinau kiek joje yra tiesos,- pasidalinęs savo šiokiomis tokiomis mintimis, tamsiaplaukis pakilo iš savo vietos ir nuėjęs atsistojo kitame virtuvės gale. Jam nepatiko, kad viena iš būtybių, na dvi, nes viena buvo kitos rankose, pernelyg jau pažeidinėjo asmeninę erdvę.
-
Sorenas tylėjo, sūnaus vadinamas vardu. Ar tai jo giminės prakeiksmas - kas antros kartos sūnaus pykčiai su tėvais ar sudėtingos situacijos? Aišku, jo tėvas buvo kitoks... Pastarajam buvo svetimas šeimyniškas gyvenimas, todėl Sorenui teko vaikystę praleisti su seneliu. Aišku, dėl to jis nė kiek nesiskundė. Ūgtelėjęs ar labiau subrendęs suprato, kad tokia vaikystė buvo kur kas laimingesnė, nei būtų buvusi vaikystė su tėvu. Dabar, tiek daug mąstant apie Fasiro ir jo ryšius, seniui von Sjuardui bemaž kilo abejonės, ar viskas tiesa, ką jis manė esant gryniausia teisybe apie tėvą. Negi jis niekada neturėjo tos sąžinės? Tiesa, sielos draugą praganė per savo žioplumą ir neatsakomybę, sūnų lankė retai kada, bet... Sako, kad žmonės žiopli, nes nesimoko iš savo klaidų. Matyt, vampyrai lygiai tokie pat, tik, turėdami daugiau už žmones laiko, pridaro klaidų daugiau ir baisesnių. Ir ilgiau apie jas mąsto. Ir kartkartėmis netgi mažiau suvokia.
Stebėdamas nejaukiai besijaučiančių jaunuolių veidus, nuo stalo atsistojo ir eliksyrininkas. Iš pradžių šiai pastebeilijo, mąstydamas, ką čia ir pasakyti, o tada tiestelėjo ranką link butelaičio, žvilgsniu prašydamas Amikos leidimo jį paimti. Atkimšo, kyštelėjo nosį arčiau kaklelio.
- Čia turbūt bus įmaišyta Kvensono alyvų šaknų aliejaus? - pasiteiravo jis užkimšdamas. - Jis naudojamas nestipriuose eliksyruose vilkolakių priešpilnatinei psichozei malšinti. Pietų Azijoje velos tam naudodavo šio aliejaus ir žmogaus kraujo derinį, nors tai buvo draudžiama, - iš pradžių pasakojo lėtai pamąstydamas, o tada kalbėjimo tempą pagreitino, supratęs, kad niekad neįdomu. Sekančia fraze priėjo prie esmės: - Vėliau iš tenykščių vampyrų gautas Čiorninovo eliksyras, naudojamas kaip kraujo pakaitalas. Jeigu jo gaučiau, jūs, panele Lordess, galėtumėte sūnų maitinti be žmonių pagalbos, - tai tardamas Sorenas padėjo butelį atgal į jo vietą ir žvilgtelėjo į Fasirą.
- Deja, šiuo metu neturiu to eliksyro, o jo gamyba užtruktų per ilgai... - užbaigė Sorenas. - Beje, Edgar'as neklysta, o pats esu linkęs spėti, atsiprašau už pastebėjimą, kad vaikas praras galias per artimiausius tris mėnesius, jau dabar turi per silpną velos kvapą. Beje, dėl pusvampyrių... Jie vis tiek veloms netinka, - vampyras šyptelėjo Edgar'ui nerodydamas dantų, nors dabar jo šypsena ir būtų pati paprasčiausia, kaip normalaus žmogaus. Beje, Soreną pralinksmino ir staigus žmogiškosios rasės atstovo atsitraukimas į kitą kampą, nors dabar, žiūrėdamas į velos sūnų, jis to visai neparodė.
-
Edgar'ui vis dar spyriojantis, Amika eilinį sykį pavartė krištolines, juodu pieštuku apvestas akis.
Nekreipdama dėmesio į jaunuolio užduoties permetinėjimą ministrui, mergina įdėmiai klausėsi barzdočiaus, kuriam, rodos, vieninteliam šiame kambaryje rūpėjo Helio mitybos sutrikimas.
- Esu girdėjusi apie Čiorninovo eliksyrą, bet maniau, kad tai tik mitas. Argi vampyrai, jau nuo senų laikų, geriausiu atveju, naudoja gyvūnų kraują vietoj dirbtinių pakaitalų? - supdama rankose verkiantį vaikį, mestelėjo sumišusį žvilgsnį į varnaplaukio tėvą ir išgirdusi sekantį auksaakio dėdulės komentarą, vela rūpestingai nužvelgė pamažėle rimstantį sūnų.
- Gal taip bus geriau... Su mūsų rasės berniukais visada būdavo daug problemų, - nejučiomis pakštelėjusi į šaltą Helijaus kaktą, baltaplaukė greitai suraukė antakius ir dar kartą pakartojo veiksmą, norėdama įsitikinti krentančia sūnelio kūno temperatūra.
- Homeostazė sutriko, jis vėsta. Tegul Edgar'as atsisėda, - įsakmiai ėmė dėstyti trumpaplaukė, prasidėjus pirmajai maitinimosi stadijai.
- Dabar jusi lengvą svaigulį, tuomet kūno paralyžių, kuris galimai stiprės. Gali būti, kad tai truks neilgai, tačiau kartais laiko tarpai skiriasi, atsižvelgiant į mitybos trūkumą, - monotoniškai aiškino Mika ir jausdama, kad vaikio kvėpavimas taip pat lėtėja, kas reiškė antrosios stadijos pradžią, nervingai prikando lūpą.
- Vis dėlto, reikia juos paguldyti, tik atsargiai, kad či pereitų lengviau, - vėl sukomandavo von Sjuardams ir pasisuko į Jeffter'io pusę, - tuojau paralyžiuos balso stygas ir imsi justi baimę ar silpną pakilimą nuo žemės, svarbiausia nejudėk. Galų gale turėtum jausti šiokį tokį malonumą. Po kurio, Helijus pats išeis iš tavo pasąmonės.
Na, blogiausiu atveju, mirsi garbingai išprievartautas. - nemandagiai susijuokė vela ir paguldžiusi mažąjį Lordesą šalimais užsispyrėlio, dar pridūrė, - raumenys ims funkcionuoti po paralyžiaus tik tuomet, kai užpuolimas baigsis.
-
Fasiras trumpai žvilgtelėjo į Edgar'ą, pranešantį, kad kol kas nesiims jokių priemonių papildomiems tikrinimams. Von Sjuardas nežinojo, ar to reikėtų džiaugtis, ar liūdėti - viena vertus, jo krikštatėvis tikrai neliks įsitikinęs, galbūt kaip apsigynimo nuo juodosios magijos išmanovas jis netgi būtų linkęs nušluoti šias kraujasiurbes dulkeles nuo žemės paviršiaus, arba tiesiog bijo prieš tas dulkeles ,,šakotis". Kita vertus, galbūt kai kurių Fasiro atsiminimų ar minčių perskaitymas Jeffter'iui nebūtų atnešęs nieko gero, na, tik tai, kad būtų įsitikinęs, kad Fasas yra Fasas ir neketina anam kenkti. Bet visgi mintys apie kraują ir troškulys žmogiškajai padermei greičiausiai būtų labai šlykščios ir visiškai nesuprantamos. Fasiras nukreipė auksines akis į į velą, tuomet, kiek susinervinęs - vėl į vienintelį žmogų šioje virtuvėje.
- Aš pusiau žmogus, tačiau vis tiek pusiau vampyras, - tokie žodžiai nemaloniai slydo Fasiro liežuviu laukan. Anglijos Ministrui visada norėjosi grynakraujo vampyro galių, greičio ir jėgos, ir ištvermės... Bet dabar, kai tai, kas jis toks, sužinojo jo pavaldinė ir krikštatėvis, pasidarė gėda. Šlykščiai gėda savo rasės, savo tamsesnio kraujo, ir to, kad veidrodyje jis atsispindi kur kas blankiau negu žmogus, taip pat ir to, kad jis vengia bet ko sidabrinio, kad paskui kokį mėnesį netektų kosėti, sloguoti, turėti temperatūros ar šiaip kokį nemalonų, nors ne tokį ir baisų nesklandumą su sveikata. Štai todėl juodaplaukis dabar buvo kiek nejaukiai įtraukęs į pečius galvą ir vengė žvilgsnių susidūrimo. Nors, aišku, ne tik dėl to.
Išgirdęs Jeffterio spėjimą, pusvampyris nejučia šyptelėjo. Marinimas iš bado paverčia žmogumi? Oo, kad taip būtų, jis turbūt jau būtų daugiau nei tiesiog žmogus.
Tuomet prabilo tėvas. Fasiro nugara išsitiesė, kumščiai jam už nugaros susigniaužė. Štai, kas vėl. Sorenas turbūt tiesiog didžiavosi, ne, jis tikrai didžiavosi tokiomis žiniomis. Kvensono šaknys... Vilkolakių psichozė... Čiorninovas... Jei ne ši absurdiška situacija, Soreno sūnus būtų tiesiog prunkštelėjęs. Ypač iš tos pavardės. Keista, kad tėvui užteko kuklumo, nors gal ir užteko, nes kiekvienu žodžiu jis įrodinėjo savo galią ir įtaką. Aišku, kad jis maišė tiems vilkolakiams eliksyrus. Aišku, kad jis pats šnekėjosi su tomis pietų Azijos velomis, su kuo tik neturėjo ryšių, jau nekalbant apie patį Čiorninovą. Ir tas pastebėjimas apie silpną velos rasę. Fasui bemaž norėjosi atsistoti prieš tą barzdočių ir priminti, kad taip kalbėti nėra mandagu. Aišku, teisinga, bet... Ar ne žiauru ganėtinai? Visgi Amikos nemandagumas ir - atsiprašau? - humoro jausmas buvo panašus, todėl von Sjuardas šį priekaištą nurijo.
- Niekas jo neprivertinės ir neprievartaus, juolab mano namuose ir mano krikštatėvio, - pats nustebintas ramaus savo balso atsiliepė Fasas, velai bemaž įsijautus į išprievartavimo vadovės vaidmenį. Guldyti? Gal ant stalo? Vaikiui patogiau gal bus valgyt?
Kodėl didvyris Sorenas nieko nesiima dabar? Gal senam grynakraujam vampyrui įdomu ir juokinga pažiūrėti?
- Jūs taip ir stovėsit? - neiškentęs kreipėsi Fasiras į tėvą. Kaip į nepažįstamą ar į priešą. Bet nebesugebėjo nė niršulio ir žvilgsnio išvaryti.
-
Regis, dabar visi veikėjai buvo nukrypę prie temos, kaip būtų galima pamaitinti velos kūdikį, neverčiant žmogaus maitinti jo. Tik visgi naujagimio motina buvo įsikandusi kelių metodų ir šie būtent buvo susiję su žmonėmis. Edgar'ui, žinoma, tai nepatiko. Nepatiko tas keliamas Amikos spaudimas.
Kai Sorenas išdėstė viską ką žino apie velų mitybą, juodaplaukis giliai įkvėpė. Po to pasukinėjo kaklą, jį taip parąžydamas. Pajuto, kaip ima svaigti galva. Tą svaigulį netrukus paaiškino magijos ministerijos darbuotoja Lordess. Pastaroji paragino jaunuolį prisėsti. Šis sutiko su jos tokia mintimi ir po truputėlį ėmė grįžti link tos kėdės ant, kurios sėdėjo prieš tai.
- Tikiuosi, viskam pasibaigus prabudinsite mane,- vos girdimai sušnypštė pro dantis žaliaakis praeidamas pro profesorių von Sjuardą. Neabejojo, kad šio klausa turėjo užfiksuoti šiuos žodžius, kurie nuskambėjo pagarbiai, nepaisant to, kad dar vis savo buvusiu koledžo vadovu nepasitikėjo visu šimtu procentų.
Buvusiam grifui atsisėdus, jis atrodė dar labiau apsiblausęs. Atrodė, jog tuoj ims ir užmigs.
- Viskas gerai,- vos sulemeno išgirdęs nevisiškai aiškiai, ką sakė Fasas, tačiau jam užteko suprasti, kad jis stojo jo pusėn. Tuomet suraukęs žvilgsnį pažvelgė į buvusią profesorę. Aš tai prisiminsiu mintyse tarsi įsirašė šią moterį į nepatikimų žmonių sąrašą, kuri jį drįso be jokios dvejonės įtraukti į pavojų. Taip, būtų galima sakyti, kad motina viską daro dėl savo vaiko, tačiau kur ji buvo anksčiau, kai viskam galėjo pasiruošti iš karto. Nežinia. O kas būtų, jei čia nebūtų šiandien pas ministrą užklydęs žmogus. Ir gi nežinia.
Jaunas magas jausdamas, kad tuoj gali visiškai prarasti blaivų protą ir mąstymą, nieko nebelaukė. Užsimerkė ir nebyliai sukrutinęs lūpas durstelėjo sau į koją su lazdele, kurią laikė savo kelnių kišenėje, jos nė neištraukdamas. Edgar'as liko sėdėti palenkęs galvą į žemę. Jis liovėsi kvėpavęs. Taip pat liovėsi ir senęs. Animagas dabar buvo tarsi uždarytas savotiškoje laiko kapsulėje, kurią atidarius net ir po tūkstančių metų, jis būtų vis dar tas pats, šiandien savo gimtadienį atšventęs dvidešimtmetis. Vaikinas save užkerėjo didelių pastangų reikalaujančiais "Užburtojo miego" kerais, taip atjungdamas save nuo išorės ir nebeleisdamas niekam lįsti į savo galvą. Ir jei vaikas, ketinęs maitintis juo buvo vis dar ramus, tai reiškė, kad jis staiga prarado apetitą arbą susirado kažką žmogiško jaunojo von Sjuardo kaimynystėje. Grįžtant prie Jeffter'io, dabar egzistavo tik viena bėdelė, kad jis savęs pažadinti negalės ir pasirinkdamas tokį sprendimą rizikavo būti sudorotas vampyrų, jei šie apsimetėliai. Rizikavo būti tiesiog išmestas kažkur. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo. Na, iš tiesų turėjo, tačiau jie buvo nepriimtini. Jaunas burtininkas galėjo naudoti mirtinus arba sužeisti galinčius kerus, taip siekdamas pakenkti vaikui, tačiau ne jis kaltas, kad jo motinai suveikė motiniški instinktai tik paskutinę sekundę. Galėjo Edgar'as ir bėgti, bet čia gal būtų pati vela sužaidusi savo galiomis, todėl priimtiniausia ir logiškiausia atrodė tai, kas buvo padaryta dar vos prieš kelias minutes.
-
- Oi, ne, tai toli gražu ne legenda, - atsakė Sorenas. - Be abejo, vadinamieji vampyrai ,,vegetarai" kaip ir aš daugiausia naudoja gyvūnų kraują, tačiau tai problematiška, - šyptelėjo, daugiau nebesigilindamas. Per atstumą pajuto vėstančią velos sūnaus kaktą, dabar kreivai šypsenėlei buvo pats laikas pasišalinti iš barzdoto balto snukio, ką ji labai laiku ir padarė. Laikas bėgo, situacija keblėjo. Situacija priminė šlubą senį, bėgantį trečią ratą aplink stadioną, jei sumanytume vaizdžiai palyginti. Amikai komanduojant, ką reikėtų daryti vyrams, stovintiems virtuvėje, auksaakis mažumėlę sutriko. Kelių šimtų metų senumo, jeigu kalbant konkrečiau - turbūt Soreno amžiaus įsitikinimai ir įsikalęs auklėjimas, draudžiantis skriausti žmones, darė savo. Senis von Sjuardas kol kas nedrįso nieko sakyti - jeigu nepaprieštarautų, sukeltų dar didesnį sūnaus pyktį, galbūt kas nors pagalvotų, kad jį sugundė vela. Jei paklustų savo įsitikinimams - galbūt tai taptų nedideliu įrašu sąraše po užrašu ,,Helijaus Lordeso mirties priežastys". Vaistytojui netiko anei viena, anei kita. Teoriškai būtų buvę itin lengva paimti ir pasigauti - ir panaudoti - kokį nors žiobarą, tačiau tai buvo dar šlykščiau ir nesąžiningiau...
Svarstymus nutraukė žodžiai lyg šaltas vanduo - ,,pusiau žmogus, tačiau vis tiek pusiau vampyras". Sorenas sekundėlei įsmeigė šaltu tauriuoju metalu spindinčias akis į jas paveldėjusįjį - ką jo žodžiuose reiškia ,,vis tiek"? Ką reiškia nejaukumas jo balse? Gėdą, neapykantą, ar pavydą? O gal visų trijų kombinaciją?
Sorenas kilstelėjo akis, kai darsyk prabilo jaunoji mama. Dar labiau jį nustebino - sakyčiau, maloniai nustebino - Fasiro pasisakymas apie prievartą. Sulaikyti liūdną šypseną, ramiame sūnaus tone išgirdus mirusiosios jo motinos balso gaidelę, buvo kaip niekad sunku. Visgi paveldėjo šį tą ir iš jos, o dabar it koksai Černobylio šešėlis visu pajėgumu spinduliavo aplinkui save šios ramybę ir užsispyrimą. Gal ir tą sarkazmą paveldėjo?.. Nors kaži... Šitą ne jis paveldėjo, o Venas...
Kai pagalvoji, koks taiklus vardo trumpinys vampyrui, a?
Bet dabar svarbu ne tai.
Viena lygtis... Kaip išgelbėti jaunuolį nuo prievartos, kūdikį nuo mirties ir motiną nuo kategoriškumo? Na, gerai, įmanomos išspręsti čia tik dvi, tos dvi pirmos, o trečia jau ne. Kuri mama gi ne kategoriška? Ypač savo vaikams arba tiems, kurie gali būti atsakingi už jo nelaimę?
Papildoma sąlyga - laikas ir sąžinė. Žiobaras - netinka. Čiorninovo eliksyras - netinka. Fasiras - oi, ne ne. Sorenas - deja...
- O ką aš galėčiau padaryti? - tyliai pasiteiravo Sorenas Fasiro. Nuoširdžiai tikėjosi patarimo iš jo. Vis dar suko galvą, buvo tikras, kad įmanoma kažką padaryti...
,,Kas dar?" - pasijuto bemaž toks pat bejėgis, kaip tąsyk jautėsi, septyniolikto amžiaus pradžioj. Bet tada jis bent buvo vienas, lygtis irgi buvo viena, o buvo ir katilas, ir...
- Ką? - nesuprato Sorenas, Edgar'ui einant pro jį. Žodžiai buvo tylūs, tokie tylūs, kad vargu, ar daugiau kas išgirstų per vaiko rėkimą. Bet Sorenas išgirdo. Ir dabar sustingęs dėl nežinios akylai stebėjo Edgar'ą, matė, kaip jis pasiėmė lazdelę...
Žvilgsnį pabandė išblaškyti kažkieno žvilgsnis ar garsus įkvėpimas. Bet Sorenas aiškiai matė, kaip jaunuolis lazdele baksteli sau į koją ir... ,,Ką jis daro?.."
Ar... Viena lygtis jau išsisprendė pati?
-
Ministro tėvui dar tarstelėjus kelis žodžius eliksyrų ir vampyrų mitybos tema, gimdyvė tik nebyliai linktelėjo, stengdamasi įsidėmėti išgirstąją informaciją.
Gal dar vėliau pravers, - pamanė mergina ir kilstelėjo antakį, staiga ir pačiam Fasirui pagaliau pareiškus nuomonę, ginančią juodaplaukį svečią.
- O geras, net garso funkcija yra, - burbtelėjo trumpakasė kiek pasisukusi į berniūkštį ir atsitupusi prie sūnaus, gulinčio vaikiškame krepšy šalimais žmogystos, Mika švelniai apklojo mažylį kaldrėle.
Netrukus minėtoji žmogiškosios rasės būtybė, kaip keista bebūtų, paklausiusi bent vienos šviesiaplaukės komandos, krestelėjo ant kėdutės ir kažką ten neaiškiai pajudinusi kelnėse, rodos, atsijungė it sugedęs žaislas.
- Nu čia dabar? - iš karto nesupratusi Jeffter'io poelgio, ne kiek šalimais stypsantiems vampyrams, kiek pačiam marionetę vaidinančiam vaikinukui, uždavė klausimą Amika ir Helijui pradėjus muistytis lopšy, vela delniukais užsidengė veidą.
- Kvailys, - galiausiai supratusi į kokią baisią situaciją vyrukas ją pastatė, subambėjo tatuiruotoji ir kūdikiui vėl pradėjus verkti vis aukštesniais decibelais, Mikusia ėmė nervingai masažuoti smilkinius.
Migdomieji kerai. Gudrus parazitas, bet ne protingas, tarsi taip pabėgdamas nuo problemų, jų išvengs vėliau. Ką daryti... Kąąą dabar daryyti... - siūbuodama į šonus, kalbėjosi su savim aukštaūgė ir Heliui netikėtai akimirksniu nutilus, nustebusi pasisuko į šį, o tada į abu von Sjuardus.
- Ar jūs ką tik panaudojot tylinimo kerus?
-
Niekam čia niekas nerūpėjo ir niekas čia nieko nedarė. Iš apmaudo Fasiras išsitraukė iš kišenės ir užsivertė gertuvę. Tuomet nužvelgė mąslų, neryžtingą tėvo veidą, neperskaitomų emocijų pilną velos ir piktą krikštatėvio, išgirdęs vėl imantį klykti vaikį nerūpestingai mostelėjo lazdele. Ministriška diplomatija kepė kaip kiaušinienė, metaforiniai baltymai denatūravosi ir visai prarado savo savybes. Jeffter'is praėjo pro Soreną ir jam davė kažkokį ženklą, velai vis dar niekas, išskyrus vaiką, nerūpėjo. Jaunasis von Sjuardas pasijuto išduotas - ir tas jam kėlė vos dar tvardomą įniršį.
- Ką galėtum padaryti? - niršiai pakartojo Fasiras Soreno klausimą. Šitai jam sukėlė dežavu - juk visai neseniai senis von Sjuardas šitaip išsisukinėjo ir nuo kitokių jam nejaukių ir nereikalingų klausimų. Nutildytas vaikis vis dar nebyliai klykė. Palaiminga tyla jautrioms pusvampyrio ausims.
- Nieko, nes viską padarysiu aš, didvyri, - kirto tėvui sūnus. Ryžtingai žengė artyn Amikos, piktai nužvelgė ją auksinėmis akimis. - Mano namuose tokių nesąmonių nebus.
,,Aš leidau chaosą, nesiskaitymą su namų šeimininkais ir netgi nesupykau, kai ji atsitempė krūvą įnamių, bet to jau per daug, Muninai, ar ne teisybę kalbu?"
,,Tau derėtų nusiraminti. Nuovargis ir pyktis prie gero nepriveda."
- Aš jį nutildžiau, nes šeimininkui nepatinka, - staiga prabilo už Faso stypsojęs namų elfas. Juodaplaukis staigiai į jį atsigręžė, šis stovėjo išpūtęs krūtinėlę, bet išvydęs niršų žvilgsnį mirktelėjo, nesuprasdamas, kas negerai.
,,Jis pridengė tave?" - pasitikslino varnas.
- Pasirūpink, kad jis pavalgytų, bet ne Godriko Dauboje, - bejausmiu veidu įsakė ministras. Elfas nusilenkė - nebylus, bet tiek daug reiškiantis judesys. Iš kambario dingo ir vaikas, ir jis. Pasitikėjimo naujuoju tarnu dar nebuvo, bet čia jo lyg ir nereikėjo.
,,Naudosi jį kaip grindų skudurą? Purviniausiems darbams?" - į mintis smigo griežtas varno balsas.
,,Aš pats dabar kaip grindų skuduras." - niauriai atsakė juodaplaukis jaunuolis.
- Kas jam? - ,,Tas velnio vaikas jį...", - ... Jau užpuolė? - šaltai paklausė Fasiras, nužvelgdamas ir Soreną, ir Amiką, kai pagaliau išvydo be dvasios susmukusį Edgar'ą.
-
Jeffter'is taip ir nebekrustelėjo, Sorenas pasisuko ir žvilgtelėjo į Amiką bei Fasirą. Šie, rodos, nieko neįprasto pastebėję nebuvo, tiksliau, nebuvo pastebėję, ką pasidarė Edgar'as. Juodabarzdis sunkiai atsiduso, per nedidelį triukšmą pamėgino išgirsti buvusio mokinio kvėpavimą. Deja, neišgirdo. Bet tai, kad buvo galima išgirsti plakant širdį, išdavė, kad žmogus nebuvo miręs. Jeigu tik jis buvo žmogus - taip suabejojo buvęs mokytojas. Bet ne, jeigu tik jis nebus prilakęs maskuojančių eliksyrų ar apsisaugojęs kokia nors galinga maskuojančia magija, tai vampyriška uoslė Soreno neapgautų. Jis kvepėjo kaip žmogus, elgėsi kaip žmogus, vadinasi, greičiausiai buvo žmogus. Paprasta logika, nors ir ne itin patikima. Tik tuomet ką jis sau pasidarė? Nusimarino? Užsimigdė? Pasidarė neliečiamas, ar kažkaip apsisaugojo nuo alkano velos sūnaus? Deja, ir pusė tūkstančio metų vampyrui neįkvėpė pernelyg didelio talento lazdelių magijai ir jos išmanymo. Didelio susidomėjimo tuo, kaip jau būtų galima nuspėti, Sorenas irgi neturėjo. Aišku, daug laiko treniravosi ir kiek geriau išmanė gynybinę magiją, bet... Kaip elgtis dabar? Kokią magiją panaudojo šis jaunuolis ir kurių galų?
Sorenas žvilgtelėjo į velą, kai ši į buvusio grifo pusę metė ne itin gražų epitetą, bet patylėjo. Šiuo metu jam labiau rūpėjo pastarojo veikėjo panaudota magija bei nebaigta spręsti lygtis. Vaikis vis dar buvo alkanas, nors dabar jau ir tylėjo. Ir tik vėliau paaiškėjo, kad ne pats nutilo, o buvo užmutintas. Von Sjuardas pašnairavo į susinervinusį sūnų, užuodė jo geriamo skysčio kvapą, nurijo seilę. Pavadintas didvyriu vampyras jau pastatė ausis. Ne, sūnus jam neatleido.
- Fasirai... - Sorenas kreipėsi į jį įspėjamai. Iš tokio nirtaus žingsnio buvo galima bemaž spėti, kad karštakošis pusvampyris ketino išspirti šią jauną motiną pro duris. Ar netgi blogiau. Nejaugi Soreno mylimiausias sūnus tapo beširdžiu monstru? Ne, negali būti. Ne toks jo sūnus. Ne toks.
Namų elfas. Iš kur Fasiras jį gavo? Su namais? Nusipirko? Sorenas nežinojo, kokia tvarka šios magiškosios būtybės dabar atitekdavo žmonėms ar nežmonėms.
Sustabdyti Fasiro irgi nespėjo. Ir nežinojo, kaip elfas tuo vaikiu pasirūpins. Greičiausiai tai nebus švarus ir sąžiningas būdas. Ir Sorenui nepatiko to suvokimas. Tiksliau, ne suvokimas, o žinia.
- Jis užsibūrė, - ramiai atsakė auksaakis į Fasiro klausimą. Budriai stebėjo sūnų, pasiruošęs netikėtiems jo veiksmams. Jam nepatiko sūnaus žvilgsnis, nepatiko šita situacija. Norėjosi kuo greičiau susirasti kokį nors židinį ir čiuožti kuo toliau nuo Godriko Daubos, bet... Dabar prie šio grifiško miestelio jį pririšo atsakomybė ir nuojauta, kad kažkas čia negerai. Arba kažkas nesibaigs geruoju.
-
Pastebėjusi kaip varnaplaukis apatiškai užsiverčia metalinę gertuvę, pripildytą tikrai ne moliūgų sulčių, Amika nusprendė nekomentuoti tokio ne ministriško vaikinuko poelgio. Visgi ir pati nebuvo šventoji, tačiau to neslėpė, skirtingai nei kai kurie super herojai. Kalbant apie superius, gelsvojo avantiurino spalvos akių savininkas, kaip šviesiaplaukė pastebėjo, gerokai susinervinęs ne itin mandagiai kreipėsi į juodabarzdį senuką ir grėsmingai priartėjęs prie pačios merginos, tėškė šiai į veidą sakinį. Išvydusi perkrauptą įsiučio Fasiro veidą, Lordess atsistojo ir išsitiesė visu kūnu tiesiai į ministrą.
- Žudyti ir kankinti žmones, gerti jų kraują yra gerai, normalu ir visiškai įprasta, o mažo kūdikio laikinas pasirodymas kito žmogaus pasąmonėje ir beje reto bei dieviško malonumo suteikimas jau yra nesąmonė?! Kuo tu save laikai? Kunigu? O gal šventuoju? Kuo mūsų rasė prastesnė už jūsiškę? - gavusi paskutinį smūgį, neiškentusi ėmė lieti visą rūstybę ant ne ką jaunesnio oponento vela, kai staiga it iš dangaus nukritęs šio elfas pavėluotai paaiškino vaiko tylumą.
- Tavo šeimininkas pats neapsisprendžia kas jam patinka, o kas - ne. Net savo tėvo baidosi ir dar niekina kitus, - įsismarkavusi Mikusia spjaute išspjovė žodžius jaunuoliui tiesiai į marmūzę ir Amikai net nesusipratus, vaikinukas davė Baubui naujus nurodymus. Padarėliui dingus kartu su mažuoju Lordesu, trumpakasė stipriai suraukė antakius ir piktu žvilgsniu nuskenavo vampyrioką.
- Sek paskui, - suplojusi delnais ir pakvietusi savąją namų elfę, paliepė šiai Mikusia.
- Klausau, madam, - paklusniai linktelėjo Cilė ir nedelsdama taip pat pranyko ore. Minutėlę patylėjusi, ministerijos darbuotoja vėl prabilo:
- Siūlyčiau gerai apgalvoti žodžius, nes jei Heliui nors plaukas nuo galvos nukris, tai bus paskutiniai tavo išskleisti garsai ir patikėk, įrodyti, kad tai padarė nekalta, jaunutė mergina, o ne kitas, kraujo ištroškęs vampyras, bus sunkiau negu sunku. O beje, visi tavo liudininkai virto miegančiosiom gražuolėm, - šyptelėjo dirbtina šypsena veliūkštė ir visų dėmesiui susitelkus į minėtąją princesę bei juodaplaukiui uždavus kvailoką klausimą, Amika verstelėjo akis. Gerai, kad bent tas senolis buvo bent kiek sumanesnis už savo palikuonį ir ramiai nubaidęs jaunėlio spėliones, keistai įsistebeilijo į šį.
- Būdamas tokioj būsenoj, man jis labiau patinka, - iš spintelės išsitraukusi pradarytą butelį konjako bei šį kartą elegantiškai įsipylusi skystį į taurę, gurkštelėjusi porą kartų, tarstelėjo trumpaplaukė net nesiruošdama gelbėti tos užsispyrusios žmogystos minkštosios ir mestelėjusi žvilgsnį į laikroduką ant riešo, kuris skelbė ryto septintos valandos pradžią, Lordess pasisuko į namo šeimininką.
- Gal galima pasinaudoti vonia? - ir pati kiek romiau pasiteiravo pilkšvaakė, tikėdamasi teigiamo vaikinuko atsakymo. Vis tik visąlaik smirdėti klaikiu alkoholio kvapu susimaišiusiu su aštriais kvepalais, gimdyvė nenorėjo ir kol dar su visa šutve nebuvo išspirta gatvėn, jaunuolė nusprendė bent kiek pasinaudoti vaiko krikštatėvio suteiktomis lengvatomis bei pamirkti švariame, šiltame vandenyje.
-
Bemaž maldaujantis, niekingas tėvo balsas. Buvo nemalonu girdėti savo balsą, tariamą tokiu tonu. Ypač iš to lūpų, kurio kraujas teka tavo venomis, nors tu visai to nenori. Kažkur giliai netgi sukirba abejonė, tokia slapta, bet jaučiama, todėl labiau pasireiškianti kaip jausmas, kad taip sūnaus vardo tarti Sorenas netgi neturi teisės. Ir abejonė prisijungia prie viso pulko - įniršio, nerimo, nežinomybės, skausmo ir kitokio velnio, kurį jaunuoliui, matyt, jau gana sudėtinga buvo suvaldyti. Per ilgai tylėjo, oi, per ilgai.
- Aš niekada nesu nužudęs žmogaus. Niekada. - tyliu, grasinančiu tonu prabilo Fasiras. - Taip, nesąmonė, jeigu tasai žmogus nesutinka būti kažkieno maistu, - auksinės akys bemaž degė šaltu įniršiu. - Mano namuose to nebus. Durys - ten, - užbaigė tyliau, ranka mostelėdamas į durų pusę Amikai už nugaros.
Baidosi savo tėvo... Nejaugi atrodo, kad jis bijo to niekšo? Negi atrodo, kad jis, Anglijos ministras, bijo kažkokio vampyro su pervirusiu eliksyru vietoj smegenų?
Fasiras kiek įsitempė, laukdamas, ką dabar pasakys elfas. Bet šis tylėjo. Nežinia, kodėl tylėjo, galbūt, kad puikiai suprato, kaip smarkiai klysta juodaplaukis jaunuolis. Gal nedrįso priešintis, o gal nusprendė nebegaišti laiko ir vykdyti įsakymą. Paskui jį dingo ir Amikos elfė. Fasiras atsitraukė per žingsnį nuo moters atgal ir niauriai dėbtelėjo į vietą, kur ką tik gulėjo vaikas.
- O jis dar ne plikas? - apsimestinai išplėsdamas akimis piktai nusišaipė Fasiras. - Paprastai gyvūnų jaunikliai būna beplaukiai.
Grasinimas. Koks galų gale skirtumas? Miršta visi, kurie jam yra svarbūs. Iš eilės. Motina. Iš eilės. Sesuo. Iš eilės - brolis dvynys... Matyt, ir krikštatėviui ateis laikas.
- Veržiesi atgal į Azkabaną? - Fasiro lūpas perkreipė ne itin žymi sarkastiška šypsenėlė. Atsispyrė pagundai sprigtelti ir ištėkšti taurelę su alkoholiniu gėrimu. Kas dabar?
- Ne, negalima, - atkirto juodaplaukis. Paleis į ubagus, jeigu maudysis kartą per šešias valandas. Jis jai ne bagotas, meilės ištroškęs dizaineris.
Von Sjuardas, suvokęs, kad moteris žvilgčioja į savo laikrodį, staiga išsigandęs pažvelgė ir į savąjį. Buvo šešios ryto. Pats laikas užkurti motociklą ir važiuoti į ministeriją. Tik ką daryti su įnamiais?
,,Tu juos prižiūrėsi", - metė varnui.
,,Tu durnas?" - paukštis turbūt net žioptelėjo.
,,Ne, tai juk nesunku." - nusprendė Fasas ir nutraukė bet kokias varno abejones. ,,Kas čia sunkaus - pastebeilyti?"
- Važiuoju į darbą, - šaltai pranešė ministras. Nurijo seilę, mąstydamas, ką čia dar pasakyti. Visgi pakraipė galvą ir išėjo, smarkiai užtrenkdamas duris. Kieme pasigirdo motociklo variklio riaumojimas, pro langą spoksojo varnas.
Fasiras pirmąsyk išvažiavo į Londoną be jo. Ne į gerą. Ne į gera.
-
Jeigu šiame kambaryje esančių žmonių, atsiprašau, būtybių būsenas ir tarpusavio santykius būtų reikėję palyginti su orais, Sorenas neabejotinai būtų atsakęs, jog tai - kaip staigiai temstantis dangus, besigrūdantys juodi audros debesys ir vis arčiau ir garsiau blyksintis ir griaudėjantis žaibas. Kai pagalvoji, velnias, kiek daug nulemia įvairiausi mūsų sprendimai, žingsnis į ten ar į ten... Pavyzdžiui, jeigu Sorenas šiandien nebūtų nuėjęs į smuklę, ar kavinę, jau nežinau, kas ten buvo, tai Edgar'as nebūtų jo sekęs ir užsibūręs balažin kokiais kerais. Jeigu Sorenas būtų iškeliavęs, pavyzdžiui, iš smuklės židinio, arba nuvykęs į Londoną pėsčiomis, jis nebūtų patekęs į šią beviltišką sudėtingą situaciją. Tik maždaug pusė kilometro - vieta prie vietos, jei pažiūrėsim Žemės planetos masto - tik pusė kilometro ir kelios minutės, tik pora sprendimų ir būtų buvę galima viso šito išvengti. Kartais gaila, kad gyvenime nėra visur pridėliota lentelių su klausimais ir sprendimais, pateiktais a, b ir c variantu, kad galėtum išsirinkti sau priimtiniausią. Ir tam, kad nuspėtum likimą, neužteko to pusės tūkstančio metų. Nežinia, ar užtektų ir tūkstančio, kad įgautum tam tikrą intuiciją ar, hm, kokį magišką įgūdį, kuris tau leistų išvengti problemų. Turbūt tokiu pačiu būdu - po kelių klaidingų sprendimų - prasideda ir pasauliniai karai, miršta žmonės ir vampyrai, gimsta vaikai ir idėjos, ir, ir, ir... Tik dabar jau nebuvo ko kaltinti.
Vela rėkė iš įniršio. Matyt, pyksta kiekvienas, kas bent sykį gyvenime pasijuto silpnesnis ar pažemintas. Sorenas rimtai žvelgė į Fasą ir Amiką - atrodė, dar žodis, ir kibs abudu viens kitam į atlapus. Vaikas, visų negandų šiuose namuose magnetas, dingo su dviem netikėtais palydovais, laikrodis ramiai tiksėjo, rodyklėms žengiant į šeštą valandą ryto. Sorenas taip ir nebeįsiterpė į pokalbį, nes Fasiras, lyg parodydamas savo silpnumą, atsitraukė nuo velos ir galų gale išvis išvažiavo, palikdamas namus. Sorenas sukandęs dantis nužvelgė duris, o tada išvydo atšlepsenantį į virtuvę varną. Vaizdas jį išgąsdino.
,,Savižudis." - pareiškė Spaikas, varnui kilstelint snapą ir liūdnai žvilgtelint į Soreną. Aišku, voras turėjo mintyje ne sparnuotąjį. Sorenas atsiduso, pasisuko į Amiką. Nuo ko visa tai prasidėjo? Kuo prasidėjo sprendimų eilė, kurios gale buvo matyti rezultatas - tėvo sėdėjimas jo išsižadėjusio sūnaus namuose su įniršusia moterimi ir burtais užsimigdžiusiu buvusiu mokiniu? Ooo!.. Dabar atsimenu. Tai prasidėjo vakaru, kai Hogvartso Nuodų ir Vaistų profesorius nusprendė sumaišyti sprogųjį eliksyrą su rūgštimi.
- Nepykit ant jo, - sunkiai prabilo. - Kaltas aš.
Kurį laiką patylėjo. Dabar ji tikriausiai jį aprėks už tai, kad jis apsiėmė atsakomybę už storžievį sūnų, aprėks už visa kita, nes jai neišlaikys nervai, arba įsmeigs į jį užuojautos pilnas akutes. O, ir pasirodo, ši moteris buvo iš Azkabano. Norėjosi dar kažką pasakyti, kad tik išnyktų ta tyla, per kurį girdėjosi kelių laikrodžių ciksėjimas ir Jeffter'io bei Lordess širdžių plakimai, bet neatėjo į galvą jokia protinga mintis. O neprotingų minčių pasekmės dažniausiai nebūna geros.
-
Įniršusiam vaikinukui mostelėjus durų pusėn, Amika nervingai įsikando į vidinę skruosto pusę, taip tramdydama save nuo poros beišsprūstančių pamokslų. Stogo virš galvos šviesiaplaukei šįkart reikėjo labiau nei kada nors anksčiau. Ne dėl savęs, žinoma, mergina čia tramdėsi ir pakentė tokius akių draskymus savo atžvilgiu. Neabejojo, būtų jau seniai spragtelėjusi ilgais pirštais ir dingusi į kokio Monte de 'Je apartamentus. Deja. Pagausėjusi giminė vertė laužtis per save, vertinti kiekvieną numestą, kad ir menkesnį kaulą ir taikstytis su tokia juodaplaukio pykčio banga. Taip, ne itin gražiai čia gavosi su tuo netikėtu įsiveržimu į ministro namus, bet juk atsižvelgiant į Amikos aplinkybes, galima buvo ir taip baisiai nesiardyti; bet vėlgi šaukštai buvo po pietų.
Jaunajam von Sjuardui ėmus dar labiau provokuoti šviesiapūkę, tatuiruotoji tik nudelbė akis į žemę.
Helijus... Viskas dėl Helijaus... - patyliukais sau kartojo mamaška, vengdama ypač gundančių minčių apie vampyrioko ilčių išrovimą ar šiokius tokius jo pasipūteliško kailio apdeginimus.
Fasirui galiausiai kažką burbtelėjus apie darbą ir trinktelėjus namų durimis, Amika nedelsdama priėjo prie spintelės ir išsirinkusi brangų vyną, atsargiai atkimšo butelį bei godžiai užsivertė saldų alkoholinį gėrimą. Šiam maloniai nutekėjus moters gerkle, sidabrinių akių savininkė krestelėjo šalimais varnaplaukio tėvo. Keletą minučių prasėdėjus nejaukioje tyloje, gimdyvės mintis nutraukė švelnus senuko balsas, privertęs kiek šyptelėti velą.
- Jis nėra vienas tų ,,šeimyniškų vyrukų", tiesa? - nusprendusi nuignoruoti dėdulės prašymą, galima sakyti, retoriškai pasidomėjo Lordess ir įpylusi šiek tiek saldaus vaisinio vyno į dailią taurę, stumtelėjo šią barzdočiui.
- Manau, vis dėlto pasinaudosiu vonia ir persirengsiu, šie kostiumėliai nėra labai patogūs, - lyg tarp kitko pridūrė aukštaūgė ir akimirksniu dingo iš akiračio.
Atsiradusi po kažkur dvidešimt penkių minučių, Amika vėl grakščiai sėdėjo prie stalo, sukryžiavusi ilgas kojas po lengvai krentančia, šilkine, raštuota suknyte. Mergina maloniai kvepėjo aliejukais ir kremais, o šlapi ir, rodos, dar labiau patamsėję plaukai krito ant gležnų velos pečių.
- Pardon, tiesiog kol kas mano garderobas dar tik bando prisitaikyti prie ,,buitiškojo" stiliaus, - kreivai vyptelėjo gimdyvė ir tarp pirštų laikydama tą pačią apvaliadugnę taurę tamsaus skysčio, kiek susiraukusi mintijo apie tolimesnį veiksmų planą.
Helijus su elfais vis dar buvo negrįžę, Fasiras užsibarikadavo darbu, o it iš parodijos trauktos „miegančiosios gražuolės" Mikusia net nesiruošė budinti. Todėl porą kartų gurkštelėjusi saldėsio, keistosios rasės būtybė n-tąjį kartą smalsiai pasisuko į Soreną:
- Tai... Kokia jūsų istorija?
-
,,Po nakties diena... Po lietaus miškai kvepia, po mirties šviesa amžina..." - turbūt užtrauktų maestro Vytautas Kernagis šitoje situacijoje. Fasiras išėjo, palikęs varną, Amika liko, tik turbūt vis dar susinervinusi. Be to, juk ir jos sūnus buvo neaišku kur, nors ir su dviejų elfų apsauga. Sorenas buvo bemaž šyptelįs, kai rado tarp varno ir velos sąsają. Tik šiuo atveju varnas buvo kur kas nelaimingesnis, dievaži. Ta mintis ir sustabdė ketinančius susitraukti šypsenos raumenis. Su kiekviena minute kilometrų tarp paukščio ir skraidančiu motociklu spaudžiančio pusvampyrio vis daugėjo kilometrų. Kiek kilometrų nuo Londono iki Godriko Daubos? Trys šimtai? Keturi?
Sorenas pajuto Spaiką susigūžiant, kiek tik tai leido priekinės chitininės kojos. Vela lyg niekur nieko atsistojo ir išsitraukė iš spintelės kažkokio alkoholinio gėrimo. Vampyrui bemaž sutraukė nosį nuo to kvapo.
- Sunku tikėti tuo, ką praradai, - filosofiškai, lakoniškai atsakė Sorenas. Ji nekalba - nėra reikalo ir jam kalbėti. Taurę paėmė į dešinę ranką, kiek pateliūskavo skystį joje. Pro langą trykštanti šviesa žavingai žėrėjo ant kraują primenančio skysčio paviršiaus. Negėrė. - Žinote, jums, kaip velai, labai rizikinga jį gerti. Jūsų rasė itin greitai įklimpsta į šitą skystį, - kreivai, labai nežymiai šyptelėjo. Ir kas gi pagalvotų, kad į vandens skystumo masę kažkas gali įklimpti? Ir taurė juk kieta, neprasmegsi... Bet, rodos, kai toji masė patenka į vidurius, atveria juose nesuvokiamas ir neaptinkamas juodąsias skyles, kurios lengvai ryja viską aplinkui, iki kol susivoki stovįs vidury tuščių namų plikas.
Vela pranyko. Visiškai viešpatavo Fasiro namuose ir tai Sorenui nelabai patiko. Tiesą sakant, visai nepatiko. O varnas stovėjo ant grindų, bejėgiškai nuleidęs snapą. Eliksyrininkas sunkiai atsiduso, tuomet atsigręžė į giliai miegantį sūnaus krikštatėvį. Kaip jį būtų galima prikelti? Ar įmanoma tai padaryti be burtų lazdelės? Keista, bet šiuo metu vienintelis žmogus, su kuriuo būtų galima pasitarti dėl Edgar'o užmigimo, buvo patsai Edgar'as.
- Fasiras jus įsileido į namus? - paklausė Sorenas lyg tarp kitko, velai prancūziškai atsiprašius. - Turiu mintyje... Ar jūs seniai čia ir ar jums taip leidžiama? - paklausė, išreikšdamas savo nepritarimą vien žodžiais, o ne balso tonu. Kažkas vertė suabejoti viso to logiškumu. O gal tas Helijas ne krikštasūnis Fasirui?..
Išgirdęs klausimą apie save, Sorenas davė sau sekundėlę pamąstyti ir patylėti. Jo istorija. Hm? Ilga ir neįdomi? Kaip filmas? Aplaistyta krauju?
- Nebaigta, - kreivai šyptelėjo jis vyno taurei, stumtelėdamas ją toliau nuo savęs. Ant stalo atsirado raudonas vyno atspindys dėl šviesos, einančios per taurę.
-
- Vampyrams irgi daug kas pavojinga, tarkim net sėdėjimas šalia tokio stipraus kraujo kvapo savininkės, - su dar vienu gurkšniu vynu, mergina nuryjo ir priekaištingo dėdulės žodžius. Žinojo, kad senolis tiesą sako, bet būdama nuo mažens savavališko ir ne itin paklusnaus būdo asmenybe, Amika dėl taiklaus juodabarzdžio pastebėjimo net nesiruošė susigėsti ar tuo labiau atsikratyti šio ydingo įpročio.
- Matomai, kad įsileido, - suraukusi antakius, burbtelėjo šviesiaplaukė į dar vieną jos atžvilgiu nepalankų pastebėjimą, - geriau pasakykite, kodėl jūs taip įsiveržėte į sūnaus namus? Abejoju ar tamstos buvimu Fasiras patenkintas labiau negu manuoju. - Skaudokai užmynusi ant smalsios von Sjuardo uodegos, aukštaūgė per petį dirstelėjo į kartkartėmis vyrioko skenuojamą ir vis dar snūduriuojančią žmogystą. Rodos, anksčiau pokalbį palaikiusios šiokios tokios replikos galiausiai visai išsiseko ir nežinodama ko imtis, Lordess silpnai vyptelėjo prie lango tupinčiam juodaplunksčiui varnui. Minutėlę, dvi nebyliai viską apmąsčiusi, Mikusia užkišo trumpą sruogą už auskaruotos ausies ir grakščiai ištiesė ranką senoliui.
- Amika Bela Lordess, Fasiro viešnia ir jo krikštasūnio motina, taip pat vieniša motina ir Magijos ministerijos penkto skyriaus, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė, - gana maloniai tarė mergina, - nebuvau tinkamai prisistačiusi. Manau, dar galima viską pradėti iš pradžių, jei norime padėti tam, - kiek pakreipė galvą Bela, tvardydama kylančią irzlumo bangą ir dirbtinai šyptelėjusi pati sau, atsigręžė į šalimais kiurksantį auksinių akių savininką, - gerbiamam ponaičiui Jeffter'iui.
-
Sorenas kilstelėjo antakį - ji laiko save stipraus kraujo kvapo savininke? Ar tai buvo sarkastiška aliuzija į eritrocitų nešiojamo vyno molekulių kvapą? Tokiu atveju juokelis visai taiklus.
- Tai nėra pavojinga nei jums, nei man, - atitarė Sorenas užtikrintu balsu, nusprendęs nesigilinti į klausimą iškėlusią frazę - dar bus supratęs ne taip. Jeigu jo nejaudina žmogaus kraujas, kodėl turėtų jaudinti velos? Aišku, jaunas kraujas kartkartėmis priversdavo susikaupti burnoje seiles, bet senam vegetarui tai buvo tik lengvas uoslės receptorių pakutenimas - be jokių pasekmių. Dėl to jis savimi pasitikėjo. Nors, kita vertus, kaip yra sakoma, jeigu pats saugosies - tai ir Dievas apsaugos. O von Sjuardas jau ginkdie niekada nebandė ieškoti savo galėjimo susitvardyti ribos.
- Mane atvedė Edgar'as, reikėjo išsiaiškinti, - kiek patylėjęs pasakė juodabarzdis vampyras. Kiek patyrinėjo velos akis, mėgindamas nuspėti, ką ji tuo norėjo pasakyti. Išsiduoti supratusi, hm? - Iš tikrųjų, bet aš čia neužsibūsiu, - atsiduso jis. Kaip čia mandagiau išreiškus mintį apie nemandagų elgesį ne savo namuose? - Bet jūs čia elgiatės laisviau, - nežymiai vyptelėjo. Ko gero, bandymas nebuvo labai geras. Stojo pora minučių tylos. Varnas šlitinėjo po grindis, kone stačiai akyse silpo. Sorenas niauriai nužvelgė jį darsyk.
,,Užsilenks, pabirs plunksnelės", - pastebėjo Spaikas. Sorenas žvilgtelėjo pro langą lyg vildamasis išvysti grįžtantį sūnų. Nesuprato, kodėl jis paliko Muniną namuose. Ar kaip savo akis? Per kelis šimtus kilometrų jie vis tiek nejaus kits kito.
,,Nejaugi Fasiras toks kvailas?" - prigavo von Sjuardas mąstant save.
,,O tu jam paaiškinai?" - paklausė Spaikas. Vampyras įsitempė, kurį laiką pavėpsojo į lygų stalo paviršių.
- Sorenas von Sjuardas, - trumpai prisistatė eliksyrininkas, sąmoningai praleisdamas du kitus savo vardus. Visi juk žino, kad tiek daug vardų esti sena tradicija. Nors pašnekovė turėjo du.
Vampyras tiesdamas ranką sulaikė save nuo seno įpročio damoms pabučiuoti rankas - paėmęs Amikos ranką, ją tik spustelėjo. Rodos, dabar buvo įprasta būtent taip, tarsi demonstruoti lygybę.
- Eliksyrininkas, magizoologas, buvęs Hogvartso profesorius ir Fasiro tėvas, - pamėdžiodamas išsamesnį Amikos prisistatymą atsakė ir kreivai šyptelėjo. - Malonu.
Sarkazmą Lordess balse atrasti buvo lengva kaip smėlio dykumoje. Sorenas žvilgtelėjo į Jeffter'į, linktelėjo galva.
- Turbūt, iš tiesų. Mačiau, kad jis panaudojo kerus, bet iš tikrųjų nežinau, nei kokius, nei kaip juos atšaukti... - tyliai prisipažino.
-
- Mm, - neaiškiai numykė šviesiaplaukė, užtikrintam barzdočiaus atsakymui palytėjus smailėjančias merginos ausis.
Įdėmiai skenuodama kažkur iš anksčiau pažįstamą auksaakio veidą, Amika sulaukė naujai užduoto klausimo.
- Laisvas elgesys vienas iš mūsų rasės atpažinimo simbolių ir, tamsta, kaip magizoologas turėtumėte tai numanyti. - Valiūkiškai vyptelėjo vela, net neketindama dar kartą apgailestauti už įsiveržimą. Atsiprašymus sidabrinių akių savininkė perdėm vertino, vis dėlto šimtą kartų pakartotas stebuklingasis žodis, nebetenka savo magijos ir nuoširdumo. Kaip, kad sakydavo vėlionė Mikusios močiutė: ,,žodžius milžinus reikia tausoti".
Netrukus gimdyvės galvelėje zvimbtelėjo varpelis. Aaa, tai štai kur jis matytas - prisiminusi senojo vampyrioko snukį ne kartą pastebėtą Hogvartso pily, nebyliai sau pamintijo Lordess ir pergalingai šyptelėjo. Sulaukusi rankos spūstelėjimo, Bela kiek nejaukiai pasimuistė vietoje. Žinoma, aikštingoji viešnia tikėjosi bent jau lengvo pakštelėjimo į delniuką, kurį kaskart gaudavo vos ištiesusi šviesios odos, levandomis kvepiančią letenėlę.
- Na ir kaip? Ar pensija tenkina? - nusprendusi nepaisyti ne itin malonaus ir perdėm vyriško rankų papurtymo, prisidėjusi prie šviesiai rausvų lūpų puspilnę taurę vyno, tarstelėjo Bela ir išgirdusi tylų dėdulės prisipažinimą, atsargiai pasikasė paausį. Mikai besiruošiant pasiūlyti šiokį tokį ,,užburtosios princesės" pabudinimo sprendimą, netikėtai it iš dangaus nukrito porelė elfų su veliūkščiu.
- Prašau, madam, jis sveikas, - švelniu balseliu prabilo Cilija ir įteikė dailiai suvystytą Helijų tatuiruotajai. Ši kiek paskubomis, atsargiai paėmė mažylį į glėbį ir švelniai priglaudusi prie krūtinės, suraukusi antakius pasisuko į augintinę:
- Ko taip ilgai? Užtrukote bene dvi valandas, kai tai trunka vos vieną.
- Atleiskite, madam, tai jis, - susigraudenusi dėl kylančio šeimininkės nepasitenkinimo, bakstelėjo pirštu į Fasiro elfą, - jis ketino ponios sūnų atiduoti viešnamiui, bet aš jį sustabdžiau, o tada... O tada mes... Eee... O tada aš... Em... Aš norėjau apsaugoti ponaitį Helijų, madam, - greitakalbe, ne itin rišliai bėrė pasiaiškinimą Cilė, vis šnairuodama į šalimais stoviniuojantį Uncą.
Grakščiu rankos mostu nutildžiusi būtybę, Amika įdėmiai nuskenavo, rodos, nesužeistą kūdikį ir vėlei atsigręžė į elfus.
- Jokių baksnojimų ir kreipimųsi ,,ponia". Negi nepameni kaip buvai auklėjama? - griežtai kreipėsi į padarėlį moteris ir caktelėjo liežuviu, duodama ženklą tuojau pat dingti iš akiračio.
- O su tavim, - pasisuko į Baubą, - išsiaiškins šeimininkas, oi išsiaiškins. Nuvylei ir jį, ir mane. Girdi? N.U.V.Y.L.E.I. Eik. - gąsdinamai sušnypštė mergina ir abiems elfams išnykus ore, paguldė medaus atspalvio plaukų savininką į vaikišką krepšelį bei nuoširdžiai vyptelėjo von Sjuardui:
- Baimė - didžiausia bausmė tiems padarėliams. Baimė prarasti šeimininko pasitikėjimą ir malonę, juk jis ne tik valdovas, bet ir draugas ar šeimos narys. Netekti jo meilės - netekti artimojo meilės. Manau, suprantate, kad tai skaudoka.
-
Mykimas ožkos arba caro Godunovo stiliumi. Sorenas nebūtų galėjęs pasakyti, su kuo palyginti tokią pažįstamą abejonės išraišką labiau pažemintų žmogų ar pašnekovą, jeigu tik šis būtų pergyvenęs tai, ką pergyventi teko jam. Pro langą veržėsi šviesa, veržėsi ant šaltų Soreno rankų. Buvo maloniai šilta, panašiai kaip driežui. Šie juk gali kiauras dienas tysoti saulėkaitoje. Tik jų pagrindinis skirtumas nuo vampyrų yra tas, kad pastarųjų aktyvumo saulės šiluma neveikia.
- Mūsų rasės vienas ,,iš atpažinimo simbolių" yra žudymas. Ir nebūtinai dėl maisto, - šyptelėdamas atitarė Sorenas. - Tokie atpažinimo simboliai yra nesunkiai įveikiami valios pagalba, - atkartodamas velos pavartotą terminą pratęsė. Tai rodė, kad Amika tikrai nebuvo magizoologė. Arba apsimetė trenkta. Bala žino, kaip buvo iš tiesų, bet nuvertinti pašnekovės nesinorėjo. Bet reikėjo tikėtis, kad Hogvartse ji dėstė ne Magiškųjų gyvūnų priežiūrą, kitokiu atveju jos buvę mokiniai turbūt nežinojo prigimintinių elgesio bruožų sąvokos.
Kiek kai kuriuos labiau žmonių rasei būdingus įpročius dažnai perimdavo kitų rasių būtybės, kurios išvaizda būdavo panašios į minėtuosius - vampyrai, vilkatai, velos... Pavyzdžiui, kad ir dabar - patyrusi von Sjuardo akis galėjo užfiksuoti velos susigūžimą, nejaukumo išraišką. Nors vampyrui ir nebuvo aišku, ar jis per stipriai paspaudė ranką, ar visgi į dvidešimt pirmą amžių grįžta mados bučiuoti damoms rankas. Nors anokia čia dama. Damos taip nesielgia.
,,Be abejo, pragyvenimui užtenka", - maloniai šyptelėjus norėjosi atsakyti eliksyrininkui. Po teisybe, mažai jam tereikėjo tų pinigų, o ir užgyvenęs per tiek metų buvo nemažai. Ne švaistūnas ir dar gi vampyras. Nereikia gi kas savaitgalį bėgti į ,,Maximą" ieškoti akcijų brokoliams arba vištienai. Bet čia pat jis susigriebė, kad jo amžiuje ir išvaizdoje pensijos dar nereikia.
- Atsiprašau, man keturiasdešimt vieneri, - lygiai taip maloniai šyptelėjęs tarė Sorenas. - Ar atrodau toks senas?
Įdomumo dėlei, priminsiu buvusio Hogvartso profesoriaus išvaizdą. Jis buvo ne aukštas, juodų, ilgesnių, bet pečių nesiekiančių vešlių plaukų ir juodos trumpos barzdos. Tiesa, ties smilkiniais ir tai šen, tai ten jau buvo atsiradę sidabriškesnių plaukų gijų, bet jos dar negožė juodos spalvos. Šiuo metu jis taip pat dėvėjo juodą apsiaustą ir tokias pat kelnes. Ką gi, spalvingas anaiptol nebuvo. Tik visoje šioje juodumoje bemaž švietė baltos rankos ir veidas bei auksinės akys.
Ore kažkas pokštelėjo, į namus sugrįžo du elfai - Cilė ir Baubas. Ir, aišku, velos sūnus. Sorenas kilstelėjo akis, elfei pradėjus aiškintis dėl dingimo. Po ką tik pokštelėjusį orą pasklido keistas vampyrui pažįstamas kvapas, jis dėbtelėjo į Fasiro elfą, sutrikusį vėpsantį į Amiką, o tuomet - į Soreną.
- Ji meluoja, panele, - tvirtai atsakė apkaltintasis. Amikai įsakius išeiti, Baubas žengtelėjo arčiau Soreno, o tuomet kreivai įsispitrijo į varną. Eliksyrininkas atsiduso.
- Elfai paprastai netiki pašaliniais. O iš jo elgesio galima numanyti, kad jūsų jis praktiškai net nepažįsta, - atsakė magizoologas. Varnas susvyravo ir sudribo buvusiam mokytojui prie kojų. Šis susiraukęs paėmė paukštį į rankas, pažvelgė į akis. ,,Ką dabar?" - pamintijo jis.
- Tu, - sumurmėjo Sorenas elfui. - Supranti, kame problema? - paklausė von Sjuardas. Elfas gūžtelėjo pečiais.
- Lyg ir. Pranešiu, - pasigirdo žodžiai prieš elfui išnykstant.
-
Tolstant nuo namų, rodos, viskas temo. Ir Fasas negalėjo suprasti, ar čia orai taip staigiai kinta, ar čia jam temsta akyse. Lyg tai pailsėjo savaitgalį, lyg tai neturėtų būt nuovargis... ,,Aha, pailsėjai..." - įkando perkeltine prasme pats sau. ,,Velų atsikraustymas buvo labai sveikatai į naudą, keliu nykščius... O ką jau apie tėv... Soreną bekalbėt..." Suėmė siutas prisiminus, kad jo namuose - jo namuose! - viešpatauja nevaldoma vela ir savanaudis, materialistas žudikas vampyras. Kai tik grįš namo, išspirs į gatvę visus. Ir jam visiškai nerūpės, kaip kas kur.
Dabar velniškai - ar dieviškai - trūko ramaus Munino balso. Pusvampyris galėjo bemaž jo minčių tonu mėginti save raminti, ką ir padarė, ir, rodos, tai padėjo. Bet trūko. Ir ne tik vidinės paukščio ramybės, kažko ir daugiau. Ir kuo toliau, tuo labiau. Kai Fasiras įvažiavo į Londoną, išvis jautėsi nei gyvas, nei miręs. Užtat vos sulaukęs pietų pertraukos parbildėjo namo. Turbūt šviesos greičiu.
Įvažiavęs į Godriko Daubą, jautėsi kaip autistas. Kokio bieso parvažiavo? Dar mažai konfliktų? Muniną juk paliko daboti... Sulig ta mintim pusvampyrį lyg žaibas nutrenkė, intuicija ėmė diktuoti baisiausius dalykus, kaip koksai beširdis diedas prirūkytoje XX amžiaus troboje mažam anūkui. Magijos Ministras nepajuto, kaip atsirado savo kieme, įvažiavo ir pasistatė motociklą toliau nuo durų, raktelius įsimetė į vidinę apsiausto kišenėlę. Galbūt niekas kitas namo ir neparvedė, kaip tik intuicija.
Į namus Fasiras įslinko kaip niūrus, juodas šešėlis. Iš prieškambario girdėjo, kaip turbūt dėl jo grįžimo nutilo visos kalbos. Pusvampyriškas jusles sudrebino ,,aliejukų ir šampūniukų" kvapai. Aišku, ji net nepakluso. Net tokios smulkmenos.
Juodaplaukis dabar juodomis, bedugnėmis akimis spitrijo į du svečius, tebesėdinčius virtuvėje, pastebėjo ir jau gulintį Helijų. Norėjosi padėkoti, kad namai dar nenugriauti, bet pasiliko šią kvailą pastabą sau. Stojo ilga minutė šiurpios tylos, kol Magijos ministras sumojo, jog juodas šešėlis Soreno glėbyje yra Muninas. Jaunesnysis von Sjuardas sutrikęs sumirksėjo, pervėrė tėvą sumišusiu žvilgsniu.
- Ką tu jam padarei? - paklausė jis, drąsiai priėjo ir pasiėmė varną į savo rankas. Joks stebuklas neįvyko - prisilietus prie juodų blizgančių plunksnų Fasiras nepajuto nei nirvanos, nei euforijos. Bet kažkaip pasidarė lengviau kvėpuoti, nebesinorėjo nusiplėšti skūros ir ramiau... Netgi nebesinorėjo barti tėvo, kam lenda, kur nereikia. Bet, rodos, kažkas čia buvo ne taip.
-
- Ne visi ją turi, - tyliau burbtelėjo Amika, juodabarzdžiui prakalbus apie valią.
Kartkartinis atvirumas ir tiesmukiškumas nebuvo viena iš geriausių merginos charakterio bruožų ir dažnai išlysdavo visai netinkamu metu.
Kitą vertus, kokie charakterio bruožai šiais laikais išvis yra laikomi gerais? Teisingi ir kilnūs žmonės ne dažnai susilaukia palankumo. Pripažinkim, pasaulį valdo gudrumas, o visi kiti charakterio bruožai ir vertybės prieš jį nublanksta.
Tačiau Amika vertino dar keletą kitų, įvairesnių asmeninių savybių, kuriais airės pašnekovas, rodos, tikrai nesigyrė.
- Pardon, bet manau, kad pamiršote pridėti dar penkis šimtus metelių, - nepamiršdama fakto, kad prieš jos kiek riestą nosikę šmėsčioja vampyriškos rasės atstovas, nejaukiai šyptelėjo von Sjuardui vela ir rankose teliūskuodama besibaigiančio alkoholinio skysčio pripildytą taurę, meiliau pridūrė, - deja, tenka pripažinti, jog tikrai atrodote gana patraukliai.
Į sekantį ne itin maloningą auksaakio pareiškimą elfų tema, Lordess net nesiruošė atsakyti. Dar vienas ginčas su von Sjuardų giminės vyriokais ir buvusi profesorė galutinai būtų nesusivaldžiusi.
Per daug jie kapstosi visur, vis ieškodami teisybės ir kišdami savo pamokslus, - sužaižaravusi krištolinėmis akimis į juodabarzdį, pamintijo Bela.
Staiga užu lango pasigirdo šlykštus motociklo padangų cypimas. Šviesiaplaukei nespėjus nieko tarstelėti, nesuteptos alyva ir šiek tiek girgždančios namo durys atsidarė ir pro jas žengė ne kas kitas, o pats būsto šeimininkas. Vaikinuko žėrinčios akys buvo kiek pablukusios ir, rodos, sugiužusi veido mimika bylojo ne per geriausią aukštaūgio nuotaiką.
- Kažką pamiršai? - stebėdama kaip Fasiras iš tėvo atima subjurusį paukštį, ne itin susijaudinusi ir dideliu entuziazmu netrykštanti, klaustelėjo Mikusia bei kyštelėjusi jaunuoliui popiergalį, ramiai pridūrė, - beje, čia sąrašėlis ką reikėtų nupirkti Londone, jei jau ten vėl važiuosi.
-
- Reikia ugdyti, o tai gali visi, - Sorenas šyptelėjo, puikiai išgirdęs tylią velos repliką. Juodaplaukio atmintyje tokiomis situacijomis dažnai išryškėdavo vienas labai senas prisiminimas, toks senas, bet vis dar toks ryškus. Bemaž kaip tik prieš kelias dienas būtų įvykęs...
Mažasis šeimos narys sėdėjo patogiame fotelyje... Pro langus į kambarį sklido jaukuma ir maloni rytinės saulės šviesa. Tėvas sėdėjo kitame krėsle, atsitraukęs toliau, į šešėlį, bet berniukas puikiai matė jo tamsias akis, su tiriančiu smalsumu žvelgiančias į jį. Ir centre tarp jų sėdėjo senelis. Jo sidabriniai plaukai žėrėjo toje rytinėje saulėje, o akys rimtai žvelgė į anūką.
Viskas būtų gerai, hm? Bet priešais juos ant kilimo tysojo krūvinas kūnas. Saldus šviežio kraujo kvapas buvo užkariavęs visą verandą... Berniukui tą sekundę, rodos, jis reiškė viską. Juodaplaukiam kaip ir tėvas vaikui lenkiantis prie kūno, koją kažkas staiga surakino.
- Seneli?.. - klausiamai pažvelgė mažasis į išmintingą senio veidą. Balsas Soreno atmintyje blėso.
- Kaip tu pasielgsi...? Žmonėsss... silpni...
Tai blėso. Bet tą aiškiai regimą, nors ir vidinę, dramą Sorenas atsiminė puikiai... Berniuko kaktą išpylė šaltas prakaitas.
- Kodėl taip manai? - paklausė profesorius von Sjuardas. - Ačiū, nors keturiasdešimties metų žmonės ar vampyrai dar nebūna sukriošę senukai. Čia jums, jaunimui, taip gali pasirodyti, - šyptelėjo jis, kalbėdamas pamokančiu tonu. Pasigirdo lyg ir kažkuo pažįstamas burzgimas gatvėje. Sorenas žvilgtelėjo pro langą į gatvę, nors pamatyti bespėjo tik galinį motociklo ratą. Visgi garsas didėjo ir tai rodė, kad greičiausiai per pietų pertrauką pagaliau grįžo namų šeimininkas.
Varnas Soreno rankose krūptelėjo, sparnai atsipalaidavo ir nusviro žemyn. Durys trinktelėjo, pro jas tyliai įžengė Fasiras. Atrodė ne kaip, panašiai, kaip ir Muninas.
- Čia ne aš tai padariau, Fasirai, - juodabarzdis kaip galėdamas švelniau perdavė paukštį į pusvampyrio rankas. - Ir ne ji, - užbėgo už akių galimam Fasiro pykčiui, galva linktelėdamas į Amikos pusę.
Bet ši nė kiek nesistengė suprasti savo situacijos ir nepykdyti namų šeimininko. Sorenas metė jai priekaištingą žvilgsnį.
-
Varnas ant Fasiro rankų su palengvėjimu iškvėpė orą, sparnai atsipalaidavę išsitiesė. Pusvampyris susiraukęs stebėjo juodaplunksnį paukštį, išgirdo tėvo repliką, žvilgtelėjo jam į akis. Atrodė rimtos, nemeluojančios. Ech, kaip visada. Tos taurios, kilnios spalvos akys nebuvo vertos savo spalvos; auksas jų rainelėse veikiau klaidino ir melavo, negu kažką bylojo apie jų savininką.
,,Kas tau nutiko?" - griežtai paklausė ministras. Varnas alsavo, bet nejudėjo. Auksaakis jaunuolis pirštu perbraukė per nusvirusio sparno plunksnas. ,,Muninai? Ką jis tau padarė?" - paklausė darsyk.
,,Ne jis," - išgirdo bauginančiai aiškų balsą. Slegiantį, pilną nusivylimo. Bloga nuojauta neapleido juodaapsiausčio, jis net nedrįso daugiau klausti. Bemaž suvokė, kad nutiko. Niekada nemanė, kad atsiskyrimas gali būti šitaip rimtas ir pavojingas. Kaip išgyveno Gilbertas? Kaip jis išvis galėjo išgyventi? O gal... Gilberto atveju viskas tampa lengviau?
Varnas prasimerkęs vėpsojo į Fasirą smerkiančiu žvilgsniu. Von Sjuardų sūnus kiek sutrikęs pažvelgė į jį.
,,Atsiprašau, Muninai..." - sumurmėjo jis, nejaukiai jausdamasis. Atsakymo vėl nesulaukė. Tik šįsyk jo dėmesį nuo to patraukė netikėtas Amikos pareiškimas ir rankos su lapeliu ištiesimas į jį. Akys nevalingai nuslydo žemyn į raštelį. Pirmu numeriu buvo užrašyta ,,Vaistinėje nupirkti...", bet Fasiras nė nebaigęs žvilgtelėjo velai į veidą.
- Ne, aš grįžau pietų pertraukai... - sumurmėjo jis. Vis dar netikėjo tuo, ką daro vela. Tiesiog negalėjo suvokti, kad tai buvo daroma jo namuose. Tiesiog tyčiojamasi iš jo.
Nesinorėjo liūdnai tėviškai šyptelėti, nebebuvo jėgų kažką kita padaryti.
Kita vertus - tiesiog pirkinių lapelis? Ir aštrūs aliejų ir šampūnų kvapai. Ir dar aštresnis alkoholio kvapas. Ir visiškai nerūpestingas žvilgsnis lyg ji būtų viską pamiršusi ir jaustųsi čia kaip savo namuose.
- Tu ne žmogus ir neturi žmoniškumo, - patylėjęs pasakė jai Fasiras. Vis dar jautė į jį įsmigusį varno žvilgsnį. - Ne, tu galėsi nusipirkti tai pati, - raštelio jis nė nepalietė. - Aš pasirūpinsiu, kad gautumėte gyvenamą vietą, bet iš mano namų turėsite išeiti.
,,Žinai, kartais suabejoju, kad ir tu esi vertas tokių akių", - netikėtai prabilo Muninas.
-
Amika kiek apgirtusi klapsėjo ilgom blakstienom apvestomis akimis, negirdom praleisdama visus juodabarzdžio atsakymus. Tik jaunajam ministrui niauriai pradėjus skenuoti įžūloką merginos snukutį, Mika pakėlė sidabrinėm rainelėm švytinčias akutes į vaikinuką.
- Nelabai apsimokėjo, nes Londone tikrai gausu puikių užkandinių, - lyg niekur nieko burbtelėjo gimdyvė ir nejučiom dirstelėjo į miegantį sūnų.
- Žinoma, kad ne, branguti, mano rasė kur kas tobulesnė, - gūžtelėjusi pečiais, nerūpestingai tarstelėjo šviesiaplaukė, auksaakiui ėmus nepakančiai burbėti, - ir išvis iš kur tau žinoti, kas yra žmogiškumas, kai pats net nesugebi be bjaurasties veide pažvelgti į savo paties tėvą. - Dar pridūrė Amika ir suraukusi antakius, atsargiai kilstelėjo Helijaus krepšį ir šiek tiek svirduliuodama patraukė laiptų link.
- O veltui, jis atrodo gana malonus, - tyliau burbtelėjo lipdama aukštyn į naujuosius apartamentus ir pagaliau pasiekusi svečių kambarį, užsidarė jame.
-
Sorenas kilstelėjo antakį, Fasui pareiškus, jog grįžo pietų. Nuo Londono iki Godriko Daubos buvo tikrai netrumpas kelio galas. Kilo abejonė, ar jis apskritai turi tiek laiko, kad grįžtų, pavalgytų ir vėl išvažiuotų. Bet kaip jau yra, taip.
Vela buvo girta kaip tapkė. Gal taikliau būtų - girta kaip rusė. Vela kaip vela, girta kaip vela. Kažin, kaip motulė gamta nepasirūpino jų psichologijos tvirtumu turint tokį mitybos būdą. O gal jos mąstyti apie tai pradėjo tik tada, kai mąstyti ėmė ir žmonės, o su šituo mąstymu ir atėjo problemos, nusivylimai ir alkoholis. Et, bala nematė. Magizoologas nulydėjo akimis velą, linguojančią į antrą pastato aukštą. Dar viena savivalės apraiška. Sorenas pasisuko į Fasirą. Tikėjosi dar vieno įniršio pliūpsnio, bet sūnaus veide tebuvo galima matyti bejėgiškumą. ,,Žiū, koks panašus į tave", - įgėlė Spaikas.
Ar pyktis ant tėvų - nežmoniška? Nejaugi? Juk esti tiek daug situacijų, kai vaikai žudo tėvus ir tėvai vaikus, bylinėjasi teisme, naudoja smurtą ir panašiai... Juk žmonės tai daro. Argi tai, ką daro žmonės, gali būti nežmoniška? Ties kuo tada apsiriboja žmoniškumas ir kaip tai įvertinti? O gal vampyras netgi neturėtų ieškoti ir paisyti šių ribų?
Tik senelis sakė kitaip... Sakė, kad žmoniškumas yra tai, kaip iš tikrųjų reikia gyventi. Sorenas bemaž niekada tuo nebuvo suabejojęs ir bemaž visą save statė ant šių paieškų ir principų. Kaip tik jam buvo įmanoma juos suprasti. Kažin, ar Fasiras darė tą patį. Nors sprendžiant iš nemažai šiandienos dalykų - stengėsi. Bent viltį tebesinešiojančiam Sorenui taip atrodė.
Vela išėjo, metusi žiaurią repliką. Rodos, ji vieną iš vampyrų turėjo pasmerkti, o kitą - pamaloninti. Įspūdingas dalykas tie žodžiai, kai pagalvoji.
- Neturėtum būti ilgai be Munino, - nekalbintas tylą nutraukė eliksyrininkas. Nenorėdamas užkišti tylos vien priekaištu, mostelėjo ranka į sūnaus krikštatėvį, ramiai tebetysantį ant kėdės. - O ką reikės daryti su juo?
-
- Grįžau ne pavalgyti, - atsakė velai Fasiras, jai jau lipant laiptais. Įžūlus nugaros atgręžimas - ir ką gi tai gali priminti? Iššūkio metimą, hm? Tik Fasiras šįsyk įveikė pyktį ir nesileido Amikai iš paskos - tegu, pamiegos, pailsės, gal elgsis padoriau. Nors menka vilčių tikėtis padorumo iš tokios rasės būtybės. Kita vertus, iš vampyrų ar vilkolakių irgi nesitikėsi kažko geresnio, bet visgi jie maitinasi kuo kitu.
,,Atrodyti daug kas atrodo... Tik ne visada yra taip, kaip yra", - niauriai pamintijo juodaplaukis, taip ir neišdrįsęs to rėžti garsiai, kol šalia buvo tė... Sorenas. Viduje dilgtelėjo apmaudas suvokiant, kad tėvo figūra jam dar kažką reiškia. Ji turėjo būti sutrypta. Kodėl jis vis dar negali elgtis su Sorenu kaip visai sau lygiu ar žemesniu?
- Ačiū, kad pasakei, nežinojau, - šiurkščiai atkirto Fasas. Pasitikėjimas savimi šiek tiek ūgtelėjo, nors akių patraukti nuo laiptų ir pasižiūrėti tėvui į akis dar negalėjo. Muninas garsiai iškvėpė orą ir jaunuolis jau nebesuskaičiuojamąjį kartą pasigailėjo savo žodžių. Tik šįsyk labai stipriai. Jis elgėsi taip, tarytum net ir siela jau nebebūtų svarbi.
Dabar jis turėtų sulaukti globėjiško atlaidaus arba susirūpinusio tėvo žvilgsnio. Iš kiek lažinamės?
- Pažadinti, o ką daugiau, - burbtelėjo auksaakis ministras, nejučia pasidžiaugdamas, kad gali nusukti akis su reikalu kur nors kitur ir tai nebylotų jo baimės ar silpnumo. Nors šis senas manipuliatorius tikrai viską supras. Kaži, ar jam, kūdikiško, palyginus su Sorenu, amžiaus ir puskraujam vaikiui lemta taip įvaldyti aktorystės meną.
Ravenui pavyktų. Tikrai pavyktų, nesunkiai. Jis labai lengvai žongliruodavo žodžiais, laisvai elgėsi ir puikiai valdė mimikų meną... Nors akyse ir užsilikdavo mažytės liepsnelės tikrųjų emocijų...
Bet Raveno čia nebuvo. Po teisybe, jo nebebuvo niekur. Na, neskaitant plevenančių buvusio Raveno dalelių kažkur vėjyje arba gulinčių ant žemės. Koks pažeminimas, kokia panieka.
O tėvas nė paminklo nesugebėjo pastatyti... Nė vienam iš jų trijų... Kiek jau metų praėjo? Dveji? Treji? Ne, turbūt jau ir daugiau... Ir viskas stovi vietoje, nejuda.
Nors... Juda. Auga. Ir pykčio erškėčiai, ir užmaršties apyniai, ir, ir, ir...
- Gali nešdintis. Aš susitvarkysiu, - patylėjęs sumurmėjo jaunasis von Sjuardas. Į žodžius reikėjo įdėti daugiau ryžto.
-
Sorenas von Sjuardas padėjo delną ant stalo, akimis mėgino sugauti nirštančio sūnaus žvilgsnį. Nepavyko, kad ir kiek spoksojo į juodaplaukio jaunuolio veidą. Juodabarzdis net neišsyk suprato, kad Fasas į jį nežiūri tyčia - tik dar nesuvokė, kodėl. Iki šio suvokimo jis, kaip tėvas, spėjo pastebėti, kad jaunuolis už jį jau aukštesnis, veido bruožuose buvo galima atpažinti Natalie. Kilmingojo veido bruožai - rimtas, susimąstęs veidas, nors ir iškreiptas bejėgisko pykčio.
Eliksyrininkas nusprendė nekreipti dėmesio į šiurkščią sarkastišką pastabą, atskriejusią jo pusėn. Pripažino sau savo žioplumą - taip, iš tiesų kvailoms pastaboms dabar nebuvo nei reikalo, nei naudos, ir laikas visai nebuvo tam tinkamas.
- Edgar'as užsibūrė labai stipriais kerais, - pasakė tas, kuris, ko gero, mažiausiai apie lazdelių magiją galėjo pasakyti. - Domėtis ir matyti visko teko, bet toks atvejis - pirmas... - nedrąsiai nutęsė. O, kad kas būtų pasakęs, kad vos po kelių metų jis bijos kalbėtibpats su savo sūnumi!..
" Fasirai... '' - Sorenas bemaž girdėjo save, bandantį nutraukti tą tylą. Toks bandymas turbūt prilygtų bandymui nagais krapštyti Didžiąją Kinų sieną, siekiant ją nugriauti.
- Aš numanau, kaip jį reikėtų pažadinti, - tarė eliksyrininkas. Tai buvo turbūt paskutinioji Soreno korta - devynakė, turbūt prieš bent tris tūzus. Kažin, ar būna beviltiškesnių bandymų.
-
Geriau jau Sorenas būtų rėkęs ar maldavęs išklausyti - kad ir veidmainiškai. Fasiras būtų geriau pajautęs, ką mąsto šis senas savanaudis kraujasiurbys, negu per šią tylą. Nors galbūt jam sūnus tiesiog nebuvo reikalingas - nejaugi kelsi dramas, kai niekas net nežiūrės ir neįvertins? Jo tėvas nekvailas. Bet štai klausimas, kodėl jis vis dar čia. Ir kodėl taip įkyriai vėpso į suvargusį ministro snukį - šiam juk užtektų tik ranka mostelėti ir Hogvartso mylimiausias profesorius būtų supakuotas kaip siuntinukas - tiesiai į Azkabaną.
Kaip sureaguoti į kitą tėvo komentarą, sūnus svarstė. Jei vėl sarkastiškai įkąstų, atrodytų kaip mažas vaikas. Jei abejingai gūžtelėtų pečiais - po šio pokalbio Sorenas galėtų tai parodyti Edgarui. Fasas nenorėjo, kad krikštatėvis juo nusiviltų. Jei paklaustų, ką daryti, Sorenas įgautų galios ir galimybių manipuliuoti. Labai gražus komentaras, labai gražus žingsnis. Ką tokiame pokalbyje bylotų tyla? Aha. Tylą visada galima pakreipti savo naudai. Bet ją savaip interpretuoti gali ne tik tas, kuris tyli, bet ir tas, kuris tą tylą išgirsta.
- Jeigu tu padarysi kažką, ko, mano nuomone, neturėtum padaryti... - Fasiras pakraipė galvą. - Pažadu, pasigailėsi.
Stojo dar minutė tylos. Ministras sukaupė jėgas ir pažvelgė tėvui į akis - žinojo, kad teks susidurti, bet susidūrimas galėjo daug pasakyti.
-
Fasiro veidas aiškiai išdavė dideles abejones ir svarstymus, kas Soreną kažkodėl šiek tiek gąsdino, nors kartu ir teikė vilčių. Fasiras tylėjo - et, panašiai, kaip ir tėvukas. Viską slaptai apsvarstydamas, išžvalgydamas, apmąstydamas. Ir tik tolimesnis pagrasinimas pagaliau netiesiogiai atskleidė, ką eliksyrininko sūnus nusprendė - visgi devynakė gebėjo nuspirti tūzą.
- Galiu duoti Nesulaužomą priesaiką, - Sorenas niauriai vyptelėjo. - Kad nei tau, nei jam, nei bet kuriam kitam šiuose namuose nepakenksiu, - nurijo seilę, nuspirdamas pagundą pridurti ,,jeigu tik nereikės nuo jūsų gintis". Ne, jeigu reikės, tai jis pakentės. Iškentėjo tiek metų, iškentės ir dar.
Bene pirmas toks žvilgsnių susidūrimas, įtampa auga... Abi auksinės strėlės buvo tiriančios ir pavargusios - keistas sutapimas. O gal ir visai jau nekeistas.
- Aš turiu keturis variantus, - apmąstęs, nenutraukdamas tos gijos, prabilo eliksyrininkas. - Pirmiausia, yra Prabudinimo eliksyras. Bet jei jis nesuveiks tinkamai, nubudęs Edgar'as negalės užmigti kelias savaites. Tai žmogų žiauriai išsekintų, o nuolat pumpuoti į jį stiprinamuosius eliksyrus... tikrai neišeitų jam į naudą.
Abu tylėjo.
- Antra, - tęsė Sorenas, žiauriai šyptelėjęs: - Būtų galima jam įkąsti, jo organizmas turėtų reaguoti į tai ir nubusti gindamasis. Beet, - sustabdė turbūt bešokantį prieštarauti sūnų. - Aš to nedarysiu ir niekuo kitu negalėčiau pasitikėti tiek, kad leisčiau tai padaryti, nebijodamas dėl Edgar gyvybės bei sveikatos.
Vis dar tęsėsi tyla, atsidusęs vyras vėl ją nutraukė.
- Trečia, egzistuoja sudėtingi pribudinamieji kerai. Tačiau jie neįtikėtinai sudėtingi ir esu linkęs abejoti savo galimybėmis juos iššaukti. Tai man netgi nebūtų įmanoma, - gūžtelėjo vampyras pečiais. - Bet ketvirtoji galimybė yra reali. Jei priverstume jį įgauti gyvūnišką formą, teoriškai jis dar būtų žmogus, tačiau techniškai - žvėris. Gyvūnai atsibunda kur kas lengviau nei žmonės bei jų geresni savigynos instinktai. Kol gyvenau Rusijoje, teko susidurti su tenykščiais cirkais - pasitaikydavo visokių kuriozų ir tekdavo, pavyzdžiui, iš žiemos miego pribudinti pabėgusius ir užmigusius lokius... Štai toks eliksyras turėtų prižadinti ir jį, - užbaigė eliksyrų meistras, ir kilstelėjo antakius, klausdamas, ką gi apie tai mano Anglijos Magijos ministras.
-
Gavęs Nesulaužomos priesaikos pasiūlymą, Fasiras mažumėlę sutriko. Galbūt jo tėvas rado būdų jį apeiti, kad taip drąsiai žada? Nors ne, kažin. Nesulaužoma priesaika ir yra Nesulaužoma. O juolab toks ,, kerėtojas'', kaip Sorenas, jei tik gandai ir jo paties kalbos apie jo negabumą lazdelių magijai yra tiesa, tijrai negebėtų apeiti tokios magijos. Nebent eliksyrais...
- Nereikia man tos tavo priesaikos, tebūnie po tai ant tavo sąžinės, - numojo ranka Fasas susiraukęs. Nesinaudos tokia magija. Nereikia jam jokių ryšių su Sorenu. Ir tokiu pasiūlymu šis jam įspūdžio nepadarys. Be to, tokia priesaika užmigdytų jo budrumą. O tai būtų nedovanotina klaida. Ką jis dar prarastų?
,, Mažiau pykčio, Fasirai.''- prabilo Muninas.
,,O ar tu Hugino nesiilgi? '' - atkirto pusvampyris. ,,Negi nesupranti? Nėra kaltesnio dėl jų mirties už jį... ''
Sorenui kalbant apie prabudinimą, Fasiras klausėsi. Teisybė, dėl įkandimo jis būtų šokęs ginčytis, nors buvo staigiau sustabdytas. Tai rodė, kiek gerai Sorenas galėjo nuspėti pašnekovą ir juo manipuliuoti. Tik kam išvis jam siūlyti tai, apie ką negalim nė pagalvoti?
- Tai per kiek laiko pagamintum tą eliksyrą ir ko jam reiks? - nenoromis paklausė von Sjuardų sūnus.
,,Dėl jo kaltės tai tu klysti... Kad ir kiek kartų tai tau kartojau. Ir kvaila manyti, kad Huginas, mano brolis, man nebuvo svarbus ''
-
Sorenas sumirksėjo galbūt mažumėlę nustebęs. Po teisybe, per daug nesistebėjo, nes nežinojo, ko tikėtis. Nežinojo ir kaip vertinti priesaikos atmetimą. Priesaikos, kurią, rodos, šiandien siūlė jau antrąsyk... Ar tai - mažytė pasitikėjimo kibirkštėlė? Nors tokia mintis būtų labai jau naivi. Niekas nežinojo, kaip buvo iš tikrųjų, išskyrus Fasirą - todėl Sorenui beliko linktelėti galva. Ką daugiau į tai bepasakysi.
- Eliksyrui nedaug, kelios valandos, - atsakė profesorius von Sjuardas. - Ingredientai nėra sudėtingi, galima jų gauti ir čia, Godriko Dauboje. Tik, atrodo, reikės Sibiro lokio kairiosios letenos šerių. Kuo trumpesni, tuo geriau. Šitų jau nežinau, gal tik Londone išeis gauti... - pamąstė sau jau tyliau. - Dėti juos reiks paskutinius.
Sorenas užtilo, prieš akis jau regėjo verdamo eliksyro kunkuliuojantį paviršių bei keistą pavasarinių gėlių kvapą, sklindantį iš beveik išvirto pažadinimo eliksyro - pajutus tą kvapą eliksyrą bereikia virinti dešimt sekundžių, nei daugiau, nei mažiau.
,,Šeriai trinasi šalia mano pietų maišelio." - pranešė Spaikas lyg tarp kitko, lyg visai nebūtų atkreipęs dėmesio į tai, kas dedasi aplink jį, o pranešimas apie sunkiausiai iš visų eliksyro sudedamųjų dalių gaunamą ingredientą tebūtų pašaukimas pietų.
,,Labai gerai." - šįsyk atitrūkimu nuo realybės jam nenusileido ir Sorenas.
Tik po poros valandų Sorenas pradėjo virti eliksyrą. Fasiras sėdėjo fotelyje saugiu atstumu nuo jo. Nedideliame katilėlyje jau virė vanduo, į jį Sorenas supylė vyšninės spalvos skysčio puodelį - tai buvo kalninio pelėdragio uogų sunka. Pamaišęs kelissyk prieš laikrodžio rodyklę eliksyrų mokytojas įmetė į vandenį ir supjaustytus Flamelio vabalus. Po jų sekė vilko kraujo lašas...
- Ar mokėsi Edgar'ą transfigūruoti į vilką? - pasiteiravo von Sjuardas, nepakeldamas akių nuo kunkuliuojančio viralo. Dabar šis pamažėle dažėsi rusvai. Eliksyrininkas nusėmė nuo jo putą ir sudėjo į atskirą indą, po kiek laiko tai pakartojo.
-
,,Atsiprašau..." - pamintijo Fasiras, mažumėlę susigėdęs. Atrodo, tik dabar suprato, kad visą šį laiką Muninas dėl Raveno mirties guodė jį, tačiau kaip pats varnas jautėsi dėl to, kad mirė jo paties brolis, Fasiras niekada nepaklausė ir nesusimąstė.
,,Tataigi," - taikiai atsiliepė paukštis, nors dar neatrodė, kad jis nebepyktų. Nors beveik nuolat buvo nustumiamas ir užmirštamas, o nešė šitiek daug...
,,Tai kas gi kaltas?" - paklausė Fasiras, galbūt retoriškai.
- Gausiu tų šerių, - gūžtelėjo pečiais ministras. ,,Turbūt jam pačiam tų šerių reikia, tai čia ir gerą darbą padarys, ir naudos gaus..." - burbtelėjo mintyse užsimiršęs.
,,Kada nors galėsi paklausti Spaiko, jam teko šį tą matyti. Ne Sorenas juos pagrobė. Hogvartsas laikomas saugiausia vieta Anglijoje, visgi nuo kai kurių organizacijų ji nebuvo tinkamai apsaugota."
Fasiras įsitempęs sėdėjo ant fotelio krašto, alkūnes padėjęs ant ranktūrių, rankų pirštus sunėręs. Po virtuvę sklaidėsi keisčiausi kvapai, jau beužgožiantys jo vakar keptų sausainių kvapą. Ir malonų namų kvapą. Apskritai, kai pagalvoji, kai gyveni vienas, namai būna jaukūs ir kvepia skaniai. O kai įsileidi, pavyzdžiui, velą, iš vonios po visur ima nešiotis visokių šampūnų ir muilų kvapai, įsileidi eliksyrininką - vėl ima ką virti... Nebesijauti saugus. Štai, kodėl geriausia gyventi vienam. Jeigu kažkas pasikeičia, pavyzdžiui, virtuvės kvapas, tai tu gerai žinai, kodėl ir kaip.
- Nežinau, - atsidusęs atsakė Fasiras. Po teisybe, Edgar'as buvo vienintelis žmogus ar apskritai vienintelė būtybė, kuris būtų galėjęs jam padėti šiuo atveju - deja, jis šiuo metu padėti negalėjo.
- Galėčiau mėginti jį paprastai transfigūruoti, bet atversti į žmogų būtų labai sunku bei galėtų būti padaryta žalos ir psichikai, ir organizmui... - nutęsė juodaplaukis. - Reikėtų rasti burtą, kuris jį priverstų įgyti animagiškąją formą. Deja, kol kas žinau tik tokį, kuris priverstinai iš animagiškosios atverčia į žmogų.
-
- Esu girdėjęs, kad ištarus burtažodį teisingai atbulai ir atlikus atbulą tikslų judesį lazdele, gaunamas atvirkštinis efektas, - prisiminė Sorenas, pamaišydamas viralą medine lazdele. Žvilgtelėjo į susimąsčiusį Fasiro veidą ir pasilenkė prie katilo. Įkvėpė nuo jo sklindančių garų, pamaišė dar šiek tiek. Tuomet į indelį, kuriame jau buvo ir putos, sudėjo kelis vilkauogės lapelius ir sutrynė. Gavo keistos, bemaž švytinčios melsvos spalvos košę, kurią irgi rūpestingai išgrandė ir sudėjo į katilą. Tuomet kiek padidino ugnį.
- Gaila, nėra kaip išbandyti tokio burtažodžio... Nežinau, ar turiu daugiau pažįstamų animagų, ant kurių būtų galima išmėginti tokius atvirkštinius kerus. Nežinia, ar verta rizikuoti, - neatsigręždamas paskutinįsyk pamaišė katilą, o tuomet užgesino ugnį. Kiek palūkuriavęs katilą nukėlė ir sustojo su juo rankose vidury virtuvės. Pateliuskavo viralą, karštą katilą laikydamas plikomis rankomis, vėl pažvelgė į Fasirą. - Nebent ant kokio nors daikto galėtum išbandyti bet kokius transfigūracinius kerus ir po to - panaudoti atvirkštinius... Taip sužinotume, ar esu teisus, - toliau tęsė samprotavimą Nuodų ir Vaistų buvęs ir galbūt būsimas profesorius. - Bet aš nežinau. Gal įmanoma kažkaip kitaip...
-
- Gali būti, - kiek susimąstęs mestelėjo Fasiras. Bandė atkapstyti iš atminties dar bet ką, susijusį su animagija. Iš to didžiulio vandenyno išnirdavo tik tokie dabar nenaudingi dalykai, kaip tai, ką reikia daryti, kad taptum animagu, tai, kad nutinka, jei per ilgai užsibūni žvėries pavidale ir panašiai. Ir, aišku, neapleido nuojautos iliuzija, kad kažkada jis skaitė, kaip animagą žmogaus pavidale priversti tapti gyvūnu. Būtų įmanoma panaudoti Užvaldymo kerus, bet, bet, bet... Ministro reputacijai tai tikrai nebus į naudą. Todėl Fasiras išvaikė ir idėjas apie Imperio panaudojimą (dar turint mintyje, kad kaži, ar miegantį Edgar'ą pasiektų užvaldantis jo balsas), ir iliuziją apie prisiminimus.
- Tai ne burtažodis, - lyg atsibudęs išdėstė faktą juodaplaukis. - Tai kerai, kuriems reikia kelių burtininkų ir lazdelių. Reikia tik mąstyti, kad gyvūnas atvirs į žmogų, - gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė pro langą. Jo pietų pertraukėlė seniausiai baigėsi, taip pat seniai baigėsi ir darbo valandos. Bet jau nieko nepadarysi. Galbūt nieko baisaus. Vienas sykis - ne katastrofa. - Galbūt pavyktų ir darant atvirkščiai, kaip... minėjai, - pridūrė politikas.
Dar patylėjęs auksaakis kiek palydėjo akimis raustantį it išgėrusį ar gerokai ko nors prisidirbusį dangų. Tuomet atsisuko į tėvą, ruošiantį eliksyrą. Ech, visai kaip senais laikais. Niekada to nepripažino, bet jam patiko stebėti jį, verdantį įvairiausius dalykus. Aišku, atrodo, kad talentą šiems gaminiams didesnį turėjo jo brolis, o gal net Solveiga.
,,Nepradėk... Ne pra dėk..."
- Ar jau baigi? - pasiteiravo tėvo Fasas.
-
Sorenas kurį laiką neatsakė ir nesureagavo, kas būtų parodę, jog jis išgirdo apie kažką svarstančio Faso burbtelėjimą. Panašiai tyliai, kaip ir Fasiras, burbuliavo ir viralas katile. Tik vienus burbėjimus sudėtinga išgirsti, kitus - suprasti. Pastarasis atvejis ir tiko apibūdinti Soreno profesijos atstovams dažniausiai girdimus burbėjimus. Tik daug metų dirbantis eliksyrininkas galėdavo šį tą nustatyti vien iš kylančių burbuliukų viralo paviršiuje ir... Na, bet apie tai jau nebesiplėsiu.
- Bet reiks kažką dar pasikviesti... - tarė Sorenas. - Daugiau burtininkų, dar bent Amiką pasižadink. Nes man tai žinai, kaip sekasi su lazdelėmis. Nerizikuosiu... - nutęsė jis, žvilgtelėdamas į Edgar'ą, atrodantį kaip negyvą. Pajuto, kaip Fasiras stebi jo rankas, maišančias katilą. Anksčiau išvirdavo ir šiaip visokiausių nesąmonių ar arbatų, nes ir dvynukams, ir dukrai tas patikdavo. Sorenas nė neįtarė, kad Fasiro galvoje sukasi beveik tokios pačios mintys.
- Jau, - linktelėjo eliksyrininkas. - Beveik. Reikės tik ataušinti, - pridūrė, dar laikydamas katilą rankose, o tuomet padėjo jį ant grindų ir uždengė. Apačia nebebuvo labai karšta, todėl grindys pradegti neturėjo.
-
Fasiras pabarbeno pirštais į stalą, kurį laiką pasiklausė - ar neišgirs Amikos besibaladojant. Bet rodos, kad ji, pavargusi po savo naktinių nuotykių, miegojo. Šiaip ar taip jai pasiklausyti giminaičių pokalbio virtuvėje neišeis - kerai dabojo. Bjaurus reikalas, kai reikia to imtis savo paties namuose, kad ir kaip nedaug juose būni. Galėjo geriau nusipirkti namus kur Londone - kad ir brangesnius, bet toliau nuo senųjų tėvo namų, galbūt toliau nuo atsakomybės, mažiau visko... Nors ne, nė velnio. Būtų jis visuomet po ranka aurorams, po ranka piliečiams ir panašiai. Kaži, ar rastų kur nors ramybę, kol užims tokias pareigas. O gal reikėtų... Galbūt reikėtų pasekti tėvo pavyzdžiu ir išlėkti kur nors toli toli, kur vietiniams jis teatrodytų pilkas bei neįdomus emigrantas, o niekam iš artimųjų ar pažįstamų nekiltų nė minties jo ten ieškoti? Pavyzdžiui, nežinau, Havajai kokie, ar Indonezija, ar tas pats Sibiras, ar kokia nors taiga, ar dar... Nesvarbu, bet kur, tik kur yra maisto, įmanoma išgyventi ir nesilanko turistai. Kur nėra didelio šurmulio. Fasiro niekas nesusektų ir jis galėtų gyventi ilgai ir vienišas bei laimingas.
- Oi ne, - susierzinęs drėbė pusvampyris. - Dar daugiau neišprašomų svečių man nereikia. Sutvarkysiu pats, kad tu toks bailys, - kuo daugiau pykčio sudėjo į šiuos žodžius ir dar pikčiau nužvelgė savo tėvą. Ir, kol šis nespėjo kažko pasakyti, išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į krikštatėvį. - Avifors, - pasakė patį pirmą į galvą šovusį transfigūracinį burtažodį.
Nebuvo jokios lėtos transformacijos, nebuvo jokių garso efektų. Nieko nebuvo. Tik ant kėdės ten, kur ką tik sėdėjo miegantis Jeffter'is, gulėjo kažkoks keistas juodaplunksnis paukštis vienu sidabriniu sparnu, o ant žemės gulėjo nukritusi pirštinė.
Tik dabar Fasiras susiprato, ką padarė, ir prisiminė, kas gali jam nutikti. Žengtelėjo atatupstas, kažkas krūtinėje užšalo, jaunuolis įkvėpė oro. ,,Ne, jam viskas bus gerai. Aš jį atversiu. Sorenas jį ištrauks iš miego. Viskas bus gerai." - greitakalbe bėrė sau.
- Tai girdyk jam tą savo š, - tarsi nieko nebūtų įvykę, atgavęs išdidumą metė juodaplaukis tėvui.
Visgi baimė iš akių nespėjo išgaruoti taip greitai.
-
Sorenas pasilenkęs patikrino katilą, tebestovintį ant grindų. Kaip tas patikrinimas atrodė - tiesiog pliko delno uždėjimas ant dar šiltos ar net karštos metališkai blizgančios katilo sienelės, kuria buvo nubėgę keli įvairiaspalviai lašai - matyt, iš skirtingų eliksyro gamybos žingsnių. Kai pagalvoji, netgi ir katilo sienelė gali būti visas nerašytinis istorijos šaltinis. Visgi patikrinęs puodo temperatūrą eliksyrininkas pakraipė galvą ir atsiduso - matyt, dar buvo per karšta. Dar reikėjo leisti pravėsti. Bent vampyro nuomone. Mat vėsinti eliksyrą reikėjo tik dėl Jeffter'io saugumo - negi girdysi tik išvirtą ir dar burbuliuojantį? Iškeps burtininkėlis iš vidaus, nė vampyras tokio neles.
- Kai tik įsitikinsiu, kad Edgar'as atsibudęs ir jam viskas gerai, pasišalinsiu, - atsitiesdamas pasakė Sorenas. Savo profesijų sąraše turint ir vaistytojo vardą, na, koks jis ten bebūtų, visgi nesinori gydomo žmogaus palikti kaip yra. Į savo ištartus žodžius Sorenas neįdėjo nei pykčio, nei nekantrumo, nei paniekos - rodos, nieko, kas galėtų įsiutinti pervargusį, perpykusį bei persigandusį ministrą. Tiek iš gyvenimiškos patirties, tiek iš psichologinių žinių galima pasakyti, kad daugelį konfliktų įžiebia tik netinkamas balso tonas. Na, tiesą sakant, Soreno balso tonas irgi nebuvo pats tinkamiausias. Jame nebuvo nieko teigiamo, na, tarsi apskritai nieko nebuvo, tik bejausmiškumas. Įdėti kažko daugiau matant tokį sūnų ir tokią situaciją net ir gana senam ir užtektinai pragyvenimui stipriam vampyrui jėgų nebuvo.
- Ką?.. - nutęsė apstulbintas profesorius von Sjuardas, kai suprato du dalykus: pirma, kad jis pertraukė sūnų, antra, kad šis pasielgė neįtikėtinai, neabejotinai ir nepaskaičiuotai kvailai. Juodabarzdis nespėjo nei kažko pasakyti, nei užstoti Edgar'o, nei kaip kitaip sutrukdyti Fasiro ketinimams. Visgi dabar prieš jį ant kėdės tysojo juodas paukštis sidabriniu sparnu, o ant žemės kaip tik šią sekundę nukrito pirštinė. Kodėl ji nukrito, o nepradingo su visais rūbais, išliko mįsle.
Bet Soreno sąmonę pasivijo dar vienas suvokimas. Kaip jis nepastebėjo anksčiau, kad Edgar kaip vilkas turėjo sidabrinę koją, o kaip žmogus - nešiojo pirštinę? Juk kiekvienas kvailys, netgi kožnas žiobaras žino, kaip vampyrams kenkia sidabras. Kaip Sorenas nepastebėjo jo rasei nedraugiško metalo? Galbūt tiesiog todėl, kad nebuvo juo paliestas? O gal... Jis užburtas?
Krūtinėje sukirbėjo nerimas. Kam gi vaikinui sidabrinė ranka? Ar tik nebus jis... Koksai... Netyčia... Ot tai būtų juoko, ot tai būtų. Vampyro krikštatėvis! Savo žudomos rasės atstovo krikštatėvis!
Gal jo kolegos jau pakeliui susemti žmonių populiacijos menkintojus ir kenkėjus? Kol jie čia verda visokius eliksyrus ir žaidžia su kerais...
Bala nematė. Sorenas velniškai nenorėjo tikėti, jog jo auklėtinis galėtų taip žiauriai pasielgti. Galgi nežudytų nepasigilinę? Gal žinotų, kad nėra už ką nunešti jo nuo vaizdo...
Tegul jį nuneša. Bet Fasiro tegu neliečia.
O gal čia jų bendras planas?..
Visa sąmokslo teorija.
,,Bala nematė."
- Nukreipk į jį savo burtų lazdelę. Į skrandžio vietą. Tai suaktyvins virškinimą. Nors geriau gal... į saulės rezgi... Nors ne, į skrandį, - Sorenas susivokė nežinąs, kur pas paukštį saulės rezginys. Eliksyras jo rankose vėso... Paėmęs stiklinę nuo stalo eliksyrininkas pasodino paukštį ir atsargiai įpylė Žadinamojo eliksyro į snapą.
,,Bala nematė." - ramino save. Itin nevykusiai. Itin.
-
Fasiras stebėjo tėvą iš šono. Rodos, šiam jis net nerūpėjo. Gal ir gerai. Netgi labai gerai. Ne jam dabar turi tekti dėmesys, o Jeffter'iui. Ne, Fasirui dėmesio išvis nereikia. Tik ne iš Soreno, tik ne iš jo.
,,Neapykanta yra įprotis, žinai tai?" - paklausė Muninas. Fasiras minutėlei susimąstė, kol jo tėvas tupėjo prie katilo. Rūpinosi tuo viralu labiau, negu savo vaikais. Savo vaikais tai negebėjo...
,,Įprotis." - ramiai pakartojo varnas, atidžiai sekdamas Faso minčių giją. Dabar juodaplaukis susigėdo. Sorenas atsitiesė, pasakė tuos išdidžius žodžius. Taip, dabar jis demonstravo savo galią, mat Fasiras - jis turėjo tai pripažinti - vienas nesusitvarkytų, o ta velnio nešta ir pamesta Amika tikrai nepasikliautų. Tik ne šioje situacijoje. Tai šit, Sorenui gi būtina pasidemon...
,,Įprotis." - vėl prigavo Fasirą Muninas. Kaip pelėda pelę, kaip vilkas stirną, kaip voras musę... Ar tik krankliai - ne plėšrūnai paukščiai?
Bet Fasiras tarsi pradėjo atsitokėti. Jis tarsi blaškėsi po labirintą ir kiekvienas atsitrenkimas į aklą sieną, kiekvienas sustojimas, kai prisireikdavo apsisukti... Kiekvienąsyk jis apsisukdavo ir atsigręždavo į savo praeitį. Ir į neapykantą. Ir vėl imdavo kaltinti tėvą.
Betgi jis kaltas, kaip gi kitaip? Argi būtų tikras tėvas leidęs taip iš...
,,Įprotis." - kranktelėjo Muninas. Atrodė kaip kvailas zoologijos sodo augintinis, išmokytas tik kelių žodžių, greičiausiai - keiksmažodžių. Tokie labai erzina lankytojus. Na, kitiems tik sukelia juoką. Bet ne Fasirui.
- Tikiuosi, - trumpai išspaudė Fasiras Sorenui. Panašu, kad pasakyti kažką kitokio draudė principai.
Soreno veido mimikos pasikeitė žaibiškai - iš sutrikimo į išgąstį, iš išgąsčio į pyktį, iš pykčio į nusivylimą, et, kaži, ar dar išėjo viską sugaudyti. Fasui pasivaideno, kad jo tėvas neapsimetinėja, nevaidina. Ech, pasivaideno. Kvailas jis. Vis tas nuovargis...
,,Įprotis."
,,Nutilk..." - rėžė Fasas.
,,Įprotis." - Muninas kovojo su juo kaip su demonu. Kaip kartodamas ,,Tėve mūsų" ar kokią ,,Sveika, Marija", išvarinėjant velnius.
Fasiras suspaudė lazdelę delne ir paklusniai nukreipė ją į juodojo paukščio krūtinę. Ne, jis nepakluso, jis tik rūpinosi savo krikštatėvio gerove. Jis nepaklus tėvui, tik ne jam, nė už...
,,Įprotis." - atsiliepė varnas, įžūliai vėpsodamas į Faso akis. Šis negebėjo atlaikyti tokio žvilgsnio. Kažkodėl jautėsi nebe toks teisus kaip visada.
-
Po paukščio išvaizda besislepiančio vaikino organizmas vėl ėmė veikti. Dabar lengvai galėjai suprasti, jog sparnuotasis gyvūnas yra gyva būtybė, o ne kokia statulėlė. Vos tik suveikė Fasiro kerai bei Soreno viralas, Edgar'as iškart pabudo. Tik pats kol kas dar nepramerkė akių bei nejudėjo. Jo galvą užpuolė iškart daugybė minčių. Kadangi užsibūręs buvo pirmąjį kartą tokio tipo kerais, nė nežinojo, kaip turėtų jaustis po jų panaikinimo. O šiuo momentu jis dar nė nesuvokė ar jam pavyko šie kerai ar ne. Jeffter'iui atrodė, kad nieko nebuvo nutikę. Tačiau, kad jau buvo kažkas ne taip, suprato vios tik pramerkęs akis. Prieš save jis išvydo savo krikštasūnį. Tik kažkodėl jautėsi už jį gerokai mažesnis. Norėjo stotis pasiremdamas ranka į kėdė, bet ir vėl kažkas ne taip. Ranka tarsi ne ranka. Taip iš tiesų ir buvo kilstelėjęs ties galvą savo "ranką" išvydo juodą sparną. Kas čia per? nelengva vis dar buvo perprasti kas įvyko.
Paukštukas, vienu sidabriniu sparnu, galiausiai ryžosi suplasnoti savo sparnais, kad bent kiek išsijudintų iš vietos. Šiek tiek kilstelėjęs į orą ir pasklandęs jame kažkokiomis kreivomis trajektorijomis šiaip ne taip nutūpė ant virtuvės stalo, priešais von Sjuardus. Vis gi suveikė patvirtino faktą, kad užsibūrimas buvo vykęs, kai pamatė stovintį savo buvusio nuodų ir vaistų profesoriaus bei vadovo katilą. Tai reiškė, kad jis buvo pažadintas. Tik pats pažadinimo būdas jam buvo neįprastas, nė negirdėtas. Veikiausiai, dėl to, nes visokie nuovirai nėra jo stiprioji pusė. Aišku, stebino ir tai, kad buvo paukščio kūne. Ar tai irgi pabudinimo dalis? O gal jie manęs bijo? kiek ir pats sutrikdamas pamintijo Hogvartso moksleivis matydamas mažumėle pasimetusius veidus prieš save. O tokia mintis kilo dėl to, nes Jeffter'is juk išsiaiškino apie jų rasę. Norėjo klausti, kodėl jis paukščio kūne, tačiau iš paukštuko snapo teišėjo tik kažkoks gargždus klegesys. Na, kito ir negalėjo tikėtis. Juk pats puikiai žinojo, kad šiuo momentu nebus įmanoma kažką pasakyti žmonių kalba.
Akims nukrypus į šoną, kur stovėjo kėdė, ant kurios jis prieš tai sėdėjo, ant žemės išvydo savo pirštinę. Bet tik ją, kitų rūbų nebuvo. Tuomet kiek buvo įmanoma žvilgtelėjo į savo dešinę pusę. Akis krašteliu pamatė sidabro spalva tviskantį sparną. Nors tai nestebino. Juk jis animagas ir versdamasis į savo gyvūną taip pat įgyją kūno dalį su tokiu atspalviu ir suprantama dėl ko.
Už kelių akimirkų, didžiąją dalimi juodaplunksnis, stryktelėjo nuo stalo ir pasinešė link pirštinės, kurią čiupęs tvirtai snapu nusileido virtuvės kampe, iš kurio vėl žvelgė į namų šeimininką ir jo tėvą.
-
Sorenas neramiai stebėjo juodaplunksnį paukštį nuo pat tos akimirkos, kai į šio snapą pateko žadinamasis eliksyras, o į kūną buvo nukreipta Fasiro burtų lazdelė. Jaudintis priežasčių buvo tikrai nemažai. Visų pirma, ar eliksyras suveiks ir Jeffteris tikrai nubus, antra - jei jis nubus, ar jam nebus pakenkta, o trečia, ar nebus pakenkta patiems žadintojams. Aišku, Fasiras lazdelių magiją buvo įvaldęs visai neblogai, talentą paveldėjo, aišku, tikrai ne iš Soreno. Bent kiek šis galėjo atsiminti... ,,O gal reikėjo ir man nukreipti lazdelę? Gal vienos neužteko? " - neramiai svarstė magizoologas. Niekas negalėjo tiksliai to pasakyti.
Visgi bent viena iš trijų blogybių ir abejonių buvo išsklaidyta, kai paukštis staiga atsimerkė. Sorenas su palengvėjimu atsikvėpė, bet akys vis dar buvo susirūpinusios. Kalbant ne apie Jeffter'į, iki šiol senasis eliksyrininkas net nebuvo susimąstęs, kaip greitai gali įvykti pažadinimas. O kas gi toliau? Užmiršti visa, kas įvyko, ir tęsti ne itin sklandžią kelionę į Sibirą? Bemaž kaip savanoriška savęs tremtis ir tikėjimasis sniegu nuvalyti apmaudą ir liūdesį? Kad ir tokioje kvailoje situacijoje jis gavo pabūti su sūnumi... Kad ir dieną, kad ir prieš šio valią. Kad ir net nepasišnekant apie tai, apie ką pasišnekėti buvo tiek svajota...
Sorenas nevalingai šyptelėjo, paukščiui mėginant ranka, tai yra sparnu, pasiremiant atsistoti. Žmogiškesnio judesio nerasi. Visgi kiek keisčiau pasirodė staigus Edgar'o susigaudymas ir užplasnojimas ant stalo. Ganėtinai sklandus.
,,Ne toks, kaip tavo žygis pas giminaičius, " - nusivaipė Spaikas. Šįsyk pastaba labai netiko nuotaikai praskaidrinti ir turbūt dryžuotasis pats tai suprato.
- Pavyko, - iškvėpdamas dusliai tarė profesorius von Sjuardas. Paukštis keistai sugergždė lyg mėgindamas kažką pasakyti. Pastangos buvo bergždžios - paukščio balso stygos nebuvo tinkamos žmonių kalbai. - Tik dar neskubėk jo atversti, Fasirai. Tai galėtų atsiliepti jo sveikatai, - pranešė, užbėgdamas už akių dar vienam galimam skubotam sūnaus sprendimui. Kai eliksyrininkas vėl pasisuko į Edgar'ą, šis jau tupėjo su pirštine snape. Geras ženklas.
- Pakelk kairę ranką, Edgar'ai, - tarė Sorenas, tikrindamas jo sąmoningumą. - Nesvaigsta galva? Jeigu ne... - vyras trumpam nutilo pamąstydamas, kokį ženklą galėtų duoti Jeffter'is. - Pabandyk kažką pasakyti. Nepyk, kad neatverčiame tavęs iškart, - apgailestaudamas pasakė.
-
Fasiras nenumanė, kaipgi pats paprasčiausias lazdelės nukreipimas į skrandį galėtų suaktyvinti tą virškinimą. Suprastų, dargi koks burtažodis ar specifinis mostas... Bet ne. Stovėk ir laikyk. Bet tebūnie. Gal Sorenas žino, ką daro. Reikia tikėtis, kad žino.
Ir viltys nebuvo bergždžios. Fasiras net krūptelėjo, kai paukštis netikėtai atsimerkė ir sukrutėjo. Kai Jeffter'is mėgino stotis, pasiremdamas sparnu, von Sjuardas netgi norėjo prieiti ir jam padėti, bet visgi neprisireikė. O dar keisčiau ir užvis keisčiausia buvo stebėti, kaip jo krikštatėvis staiga suplasnoja ir nusileidžia ant stalo. Kaip pirmąsyk judėdamas tokiu būdu, jis tai padarė neįtikėtinai gerai. Užspaudė baimė. Gal netgi per gerai? Ar nebus krikštasūnis jam pakenkęs tokiu kvailu sprendimu? Nusigrauš nagus...
,,Ir turėsi puikią pamoką." - negailestingai mestelėjo Muninas. Fasirui dar labiau sugniužus jis pasitaisė: ,,Bet tikėkimės, kad užteks tik baimės."
Kaži, ar antrąsyk viltys pasiteisins. Bet Fasiras buvo tikras, kad atvertimo burtai jam puikiai pavyks ir viskas bus gerai. Na, kuo toliau apie tai mąstė, tuo labiau bijojo ir abejojo. Dėl to ir prisivertė savo mintis ir dėmesį nukreipti kita linkme. Norėjosi kuo greičiau užbaigti šitą reikalą, atversti Edgar'ą į žmogų, išsiaiškinti, kodėl jis taip padarė ir ar jam viskas gerai... O tada bus ramu. Edgar'as toliau gyvens, tik jau žinodamas, su kokia gimine susidėjo, Sorenas vėl pasišalins iš jo gyvenimo, šįsyk gal jau ir su visam, Amika... Na, su ja viskas su laiku susitvarkys... Dar šiek tiek, dar šiek tiek ir jis vėl galės gyventi vienas, laimingas, sėdėti ministerijoje ir nesirūpinti niekuo tokiu nesvarbiu, tik Anglijos burtininkais...
Bet kol kas varnelės nebūtų galima padėti nė prie pirmo svajonės punkto. Dar nebuvo aišku, ar Jeffteriui nepakenkta. O lyg numanydamas, apie ką sukasi krikštasūnio mintys, minėtasis žmogus - paukštis netikėtai kažką sučirškė. Fasiras išsigandęs pažvelgė į tėvo veidą, bet šis buvo gana ramus, nors ir susirūpinęs. Gavęs įspėjimą jaunuolis taikiai linktelėjo galva, nors ir kaip knietėjo nepaklusti. Sorenas buvo teisus, skubėti čia negalima.
-
Edgar'ui nelabai patiko tas Soreno pasakymas neskubėti jo atversti, tačiau išgirdus dėl ko neverta to kol kas daryti išsyk viskas tapo logiška ir paaiškinama. Vis gi vampyrų rasės atstovai ne ko bijodami jį įkūnijo į kažkokio paukščio kailį. Nors gal? Gal iš tikro, tai buvo dar kokia jų plano dalis? Ko dar neprisigalvosi?! sau riktelėjo buvęs grifas. Kiek pyktelėjo ant savęs, jog drįso taip pagalvoti apie Von Sjuardus, asmenis, kurie yra iš tų, kuriais jis kone labiausiai pasitiki. Aišku, rasės nuslėpimas galėjo kelti abejonių, bet ar tai gali viską nubraukti? Juk pats niekada nė nesidomėjo jų kilme, tai kodėl jie turėjo iš niekur nieko jam kažką pasakoti. Tą makalynę vėl užvirusią Jeffter'io galvoje nutraukė buvęs Hogvartso profesorius pateikdamas keletą užduočių būtent jam. Vaikinas paukščio kūne jau norėjo kilstelėti savo kairįjį sparną. Tiksliau nežymiai jį kilstelėjęs, tučtuojau jį priglaudė prie savęs, taip pilnai ir nepakėlęs. Suprato, jog buvo paprašytas pakelti ranką, kurios šiuo momentu neturi. Gal būt žiūrėjo šiuo atveju pernelyg giliai, tačiau jo pasirinkimas buvo būtent toks ir liko stovėti it įbestas greta savo pirštinės.
Negaliu. Tiesiog negaliu, gerbiamas Von Sjuardai mintimis atsakė į kitą eliksyrininko prašymą. Nors jis šiuo atveju neprašė šnekėti žmonių kalba. Viskas ką padarė juodaplunksnis, tai tik pasukinėjo truputėlį savo galvą į šonus atsakydamas apie galvos svaigimą.
Sparčiai susisuko apmąstymai nukrypo kiek kitą linkme apie tai, kiek laiko jis galėjo prabūti užburtas. Pabudimas toje pačioje vietoje ir tarp tų pačių asmenų, beveik tų pačių, nes Amikos ir jos kūdikio, dėl kurio būtent ir teko užsimigdyti jau nebebuvo, rodė, kad praėjo nedidelis laiko tarpas. Nebent jie jį nusprendė tik atgaivinti ten, kur ir jis ir užmigo. Buvo galimybė, kad ir sėdėjo nejudinamas nežinia kiek laiko. Kaip bebūtų į šiuos ir kitus jam rūpimus klausimus atsakymus geriausiu atveju gaus tik tuomet, kai bus atverstas į žmogų.
Suvokdamas, jog pats nieko negalės sau padėti šioje situacijoje, Edgar'as apsidairė ir ramiai prigulė ant savo pirštinės, kuri įprastai nesimėto ant žemės ir puošia jo dešiniąją ranką. Nežinojo kiek laiko reikės laukti, kol kas nors ryšis jį atversti, tačiau buvo pasiruošęs laukti tiek kiek reikės, nes kažin ar pats tokioje imtųsi veikti skubotai, kai egzistuotų galimybė kažkam pakenkti.
-
Sorenas vis dar atidžiai stebeilijo į juodąjį paukštį - gerai, kad ne varna, buvusiam grifų prefektui atbudus būtų dvigubas šokas, na, tikėtina, kad ir dabar jis patyrė bent jau ,,viengubą". Atsibundi - ir paukštis. Ir priešais du vampyrai. Nė gyvos dvasios. Ojojoj. Ojojoj... Gerai tik, kad šie - vegetarai, taip sakant. Nors ne, anaiptol negerai. Vegetaras mažiau pavojingas žmogui, daugiau - gyvūnui, štai, kodėl kitas paukščiukas turėtų dabar nedelsdamas papustyti plunksnas ir atsidurti kuo toliau arba už savęs palikti kokių nors kitų lengviau pasiekiamų gentainių. Tik Sorenas nebeatsiminė ir nesistengė atsiminti, ar sakė Jeffter'iui apie tokį savo giminės pasirinkimą. Jeigu sakė, galimas reikalas, kad šis išgyvena dvigubą išgąstį ir šoką netgi netapęs varna. Et tos tikimybės bei spėliojimai...
Bet šią veiklą, kad ir kaip nenoromis, teko tęsti, mat Jeffter'is dėl kažin kokių priežasčių nevykdė tokių reikalavimų, kokie buvo pasakyti. Sutrikęs Sorenas pažvelgė į paukštį, šiam keistai kilstelint sparną ar veikiau jį truputį sukrutinant, o vėliau - užuot išleidus kokį garsą, pasukinėjus galvą. Suglumintas magizoologas pažvelgė į Fasirą, žvilgsniu klausdamas jo nuomonės apie šio žmogaus būseną.
- Atsiprašau, turėjau mintyje sparną, - lyg tai pasitaisė Sorenas. - Tikrinu, ar viskas gerai, nors tave dabar sunku suprasti... Nežinau, ką daryti, - lyg ieškodamas pagalbos eliksyrininkas vėl pasisuko į ministrą. Dabar oklumantas velniškai gailėjosi išmokęs vien apsaugoti savo mintis nuo legilimantų, o ne pats tapęs tokiu. Nors kaži, ar nusiženginėtų savo principams ir lįstų į žmonių galvas. Na, nebent labai kraštutiniu atveju... Pavyzdžiui tokiu, kai sūnaus krikštatėvis yra paukščio pavidale ir nėra nė menkiausios galimybės suprasti, ar jam viskas gerai. Na, yra, bet, bet...
Sorenas įsispitrijo į paukštį, atsigulantį ant pirštinės. O gal tai ir užtenkamas jo sąmonės buvimo įrodymas? Galbūt rizikuoti...
- Nežinau... - sumurmėjo Sorenas lyg sau, lyg kitiems dviems čia sėdintiems asmenims. - Galbūt bandyti atversti. Blogiausiu atveju yra šventas Skutelis, bet labai nesinori, kad jo prireiktų. Gal susitvarkysim, jeigu kas...
-
Fasiras sukryžiavęs rankas ir vienoje spausdamas burtų lazdelę nepatikliai stebėjo Soreną ir Edgar'ą, su kuriuo buvo bandoma užmegzti ryšį. Kantrybė pamažėle seko. Ir jeigu ne pamokėlė prieš kelias minutes bei baimė pasirodyti kvailu ir nekantriu (,,Kita vertus, aš juk toks ir esu", - ne itin optimistiškai pamintijo jaunuolis) prieš krikštatėvį, Fasas jau būtų jį atvertęs. Bet dabar vis nekantriai šnopuodamas laukė, ką pasakys tėvas.
Paukščiui elgiantis keistai lyg visai nesuprantant reikalavimų, Fasiras kilstelėjo antakį. Tuomet pamanė, jog galvos pakraipymas buvo ne šiaip koks judesys, o neigimas.
- Tai ar tu nesupranti? - suniurzgė Fasiras. - Jis pakraipė galvą. Neskauda jam jos, manau, galima atversti nesibaiminant... - gana piktai užbaigė, nors ir neužtikrintai. Nors pats kažko imtis nedrįso. Pakraipė galvą, kai tėvas ėmė mikčioti apie sparną ir nežinią. Išgirdusio apie Šv. Skutelį pusvampyrio veidas persikreipė. Kaip reikėtų pasiaiškinti hileriui? Negi visi tokie, kaip įžymioji madam Pomfri - beveik neklausinėja ir nesidomi... Juolab jei tai būtų sudėtingi sužeidimai, negi gydysi nežinodamas, kas nutiko?
- Tai bandyti? - paklausė jaunuolis jau nebe taip nekantriai ir piktai. - Kas gali nutikti? Kiek laiko reikia laukti? - pabėrė dar klausimų tėvui. Galbūt šis visai neišsidirbinėjo, vaidindamas rūpestingą didvyrį? Na, bent truputį juk perdėjo... Ech, kaip ten suprasi...
- Galų gale, juk čia yra ir elfas. Manau, jeigu kas, galėsiu nusiųsti, jeigu ko nors prisireiks, - atsiminė Fasiras. Nors ir nebuvo tikras, kad gali anuo padaru pasitikėti. Išvis nebuvo tikras, kad gali pasitikėti kuo nors, esančiu šiuose namuose. Įskaitant ir save, kad ir kaip nesmagu būtų tai pripažinti. Na, dar Edgar'u. Ir, aišku, Muninu. Tikriausiai...
-
Jeffter'is nekrutėdamas žvelgė į kitus du stebinčiuosius, kurie buvo sukoncentravę dėmesį jį. Skirtumas buvo tas, kad jie dar diskutavo, bet vieninteliai ir tegalėjo tą daryti, nes vaikinas paverstas paukščiu neturėjo jokios galimybės įsiterpti į pokalbį, Na, nebent galėjo jį tik trikdyti įterpdamas savo čiulbesį, jei taip būtų galima pavadinti garsą, kurį tegalėjo skleisti. Edgar'ui imtis kažko irgi atrodė kvaila, o juolab nelabai ir žinojo, kaip galėtų duoti kokią užuominą būdamas paukščio kailyje. Vienintelis tinkamiausias dalykas jam atrodė laukimas. Tai buvo nuobodu, bet nieko nepadarysi.
Krikštatėvio tėvui pasitaisius, juodaplunksnis vėl gavo bent šiokią tokią galimybę pasireikšti. Jis kuo ramiausiai iškėlė juodomis plunksnomis dengtą sparną ir po kelių akimirkų jį vėl nuleido. Darė tai ko prašomas ir nieko daugiau. Kaip ir buvo minėta daryti kažką daugiau jis nematė reikalo, o ir atliekami papildomi veiksmai gali sugluminti von Sjuardus, kurie ir tai yra pasimetę. Jų pokalbis aiškiai sakė, kad jie nežino ką reiktų daryti. Matėsi noras atversti, bet jie bijojo rizikuoti ir tą kuo puikiausiai suprato dvidešimtmetis. Pats ne kartą suko galvą, kaip pasielgti tinkamai. Tik jo pačio nuomone jo sprendimai buvo ne vieni iš pačių geriausių.
Koks Skutelis? Daugiau pasitikėjimo savimi ir viskas bus gerai! mintyse šaukė Edgar'as pakreipęs galvą į Fasirą tarsi koks prefektas, kuris skatina savo bendrakoledžius. Kita vertus, tai nebuvo svetima buvusiam grifui, kuris turėjo garbės būti savo koledžo prefektu. Būdamas juo jis tai ir mėgino daryti. Šios mintys jam priminė Hogvartso mokyklą. Geri laikai buvo, apsupti daugybės nuotykių. Nors gerai pažiūrėjus ir po jos nuotykių netrūksta. Bent jau Edgar'ui, iš pažiūros ne itin ką veikiančiam per dienas, bet pasitaiko tokių dienų, kaip ši. Tik gal į tuos naujuosius nutikimus įsitraukia kiek mažiau žmonių. Vien keista tai, kad tarp jų atsirado pats Sorenas von Sjuardas. Nors po Hogvartso visi vaikino sutiktieji buvo epizodiniai veikėjai, kaip ir buvęs jo nuodų ir vaistų profesorius. Vienintelis, su kuriuo dažnai susitikdavo tebuvo Fasiras, nors ir šio ilgą laiko tarpą nematė ir dar nežinia kiek būtų tekę jo nematyti, jei ne šis vakaras, gal tiksliau jau praėjęs vakaras, kuris sudėliojo viską taip, kad teko savo iniciatyva apsilankyti jo namuose.
-
Sorenas nesuprantamų minčių pilnomis akimis pažvelgė į Fasirą, piktai aiškinantį, ką daro paukštis. Nemaža magizoologo patirtis leido mąstyti mažumėlę kitaip. Žmogus irgi buvo gyvūnas, todėl nieko keista, atrodė vampyrui, kad paukštis elgiasi kartkartėmis panašiai taip, kaip ir žmogus. Galvos papurtymas ne visada reiškia neigimą... Na, bet, kita vertus, tai jau būtų galima drąsiai pavadinti išvedžiojimais.
,,Bailus patapai, ką?" - įkando Spaikas. ,,Anksčiau rizikuodavai net gyvybe, kad pašalintum negalią ar dar kažką..."
,,Anksčiau ne taip vertinau gyvybę." - Sorenas šiuo atveju buvo tvirtas. Kitu atveju - nelabai. Visgi pagaliau pasirodė neabejotinos prasmės ženklas, kurio paprastas paukštis duoti negebėtų. Reikiamo sparno iškėlimas, palaikymas sekundėlę ir nuleidimas. Senasis vampyras linktelėjo paverstajam.
Kitus sūnaus klausimus vyras nuleido negirdomis. Pirmiausia, jis gerai to nežinojo, o antra - visai nebūtina kelti dar didesnės panikos ir sutrikimą. Kaip bus - taip, jis bet kokiu atveju sudės visas pastangas ir savo talentą, kad viskas baigtųsi kaip įmanoma geriau.
- Gal laikas šiuo momentu ir nėra mūsų sąjungininkas, - tyliai tarstelėjo buvęs Hogvartso profesorius. Atrodo, šią frazę jam buvo kažkas kažkada pasakęs. Labai seniai. Bet ech, kaip ši rizikinga situacija jam priminė Durmštrangą...
,,- Ar sakysi, ar ne, aš užuosiu...
- Tai iš esmės nėra skirtumo, pasakysiu, ar ne? - mergaitė nekaltomis, vaikiškomis akimis stebeilijo į eliksyrą maišantį profesorių. O gal nestebeilijo? Ne, tuo metu ji žvelgė į žolę, linguojančią nuo vėjo. O Sorenas nusišypsojo.
- Nėra."
Paukštis kantriomis, protingomis, gal visai ne paukštiškomis akimis stebėjo du labai skirtingo amžiaus vyrus, stovinčius priešais jį, virtuvėje. Sorenas tai matė. Ne, nėra jokių abejonių. Viskas turės būti gerai.
,,- Jums turbūt sunku, profesoriau?"
Kokia graži frazė, kad ir kiek ilgai ji kankino Soreną, jam bundant iš komos po antrojo Hogvartso mūšio. Gal nereikėtų kankinti ir kitų, juolab, kai esi tarsi jau budrus...
- Bandyk, Fasirai, - tarė eliksyrininkas apsisprendęs. - Kaip nors.
-
Tai, kad tėvas jį bemaž ignoravo, erzino. O gal jis ir tiesiog neturėjo ką pasakyti, kas ten jį žino... Fasiras trypčiojo vietoje, nežinodamas, ko ir imtis ar ką daryti. Edgar'ui bent buvo vadovaujama, nors ir galėjai suprasti, kaip nuobodu stypsoti paukščio pavidale, kai kiekvienas neatsargus judesys gali suklaidinti tuos, kurie tave nori atversti, ar duoti papildomų nereikalingų galvosūkių. Fasirui - elkis kaip nori, tik geriau jau neprisidirbk dar kartą. Na, bet juk tik jo dėka visas šis reikalas pagreitėjo ir bus sutvarkytas. Kaži, kiek ten Sorenas būtų ruošęsis, kol prisiruoštų.
Praktiškai iš neturėjimo ko veikti ir iš nervų, o ne iš alkio, Fasiro ranka iš įpročio dunkstelėjo prie krūtinės, prie širdies, kur apsiausto vidinėje kišenėlėje laikydavo gertuvę. Kiek tik atsiminė, rodos, tėvas savąją laikė tenai pat. Jaunasis von Sjuardas nurijo seiles, bet susilaikė nuo gertuvės ištraukimo ir poros gurkšnių iš jos. Kažkodėl buvo gėda tai daryti prieš savo krikštatėvį... Ką jis gali pamanyti? Kad jam nuleido kraują, kad pasimaitintų? Ar gal - kad pusvampyriui buvimas šalia miegančio krikštatėvio kelia troškulį? Oi, ne. Geriau numirtų iš bado ir troškulio, negu prarastų bene vienintelio juo dar šiaip, ne iš pareigos pasitikinčio žmogaus pasitikėjimą.
Jeigu jis dar neprarastas. Juk dabar jam bus aišku, kad Fasiras anaiptol ne žmogus...
Na, tiksliau... Tik pusiau žmogus. Ir pusiau monstras. Nei vieno, nei kito pasaulio padaras. Tarpinė grandis, niekam nereikalinga. Ne žiobaro ir grynakraujo burtininko sūnų reikėtų vadinti purvakrauju, o jį. Pusvampyrį. Anglijos magijos ministrą. Apgaviką, slapstūną, su pasityčiojančiomis iš viso to, kilniausios spalvos akimis. Štai, kas tikrasis purvakraujis - jis, Fasiras von Sjuardas. Pusvampyris su mirusios vampyrų giminės pavarde.
Atrodo, tik dabar Anglijos ministras suprato, koks jis vienišas.
- Gerai, - keistai sugniužęs, bet nebeklausinėdamas atsakė juodaplaukis. Nukreipė lazdelę į paukštį, kažką tyliai sušnabždėjo...
Dabar turėtų prasidėti atvertimas į žmogų...
-
Atrodo pagaliau buvo ryžtasi imtis veiksmų, norint atversti Edgar'ą. Kai Fasiras tik nukreipė savo lazdelę į transfigūruotą Jeffter'į, šis atsistojo ant paukštiškų kojų. Kažką sušnabždėjus pusvampyriui, na, ne kažką, o, veikiausiai, burtažodį, dvidešimtmetis pajuto keistą jausmą. Keisto tempimo su ne dideliu skausmu jausmą. Jis buvo kiek kitoks nei tas, kurį jaučia įgaudinėdamas adnimago formą. Tiesą sakant, tai išvis nieko nejaučia, kai verčiasi į vilką. Nors neprisimena, kad būtų kažką keistą pajutęs ir tą kartą, kai per transfigūracijos pamoką buvo transformuotas į liūtą. Dar akimirka, kita ir vaikinas atgavo savo įprastą, žmogaus formą. Vos tik atsivertė, pirmiausia greitai nusisuko nuo von Sjuardų į kitą ir pritūpė bei nieko nelaukęs į savo rankas pasiėmė pirštinę. Nežinojo ar šie spėjo įžvelgti metalą dabinantį vaikino viršutinę plaštakos dalį. Na, metalas iš tikro puošė jo ranką iki pat alkūnės, tačiau ta dalis, einanti aukščiau plaštakos buvo paslėpta jo megztinio rankovės. Nusisukęs nuo savo buvusio profesoriaus ir jo sūnaus užsimovė juodą apdarą skirtą jo dešiniajai rankai ir tuomet ramiai pakilo ir atsisuko į asmenis, panaikinusius "užburtojo miego" kerus.
- Dėkui. Susitvarkėte puikiai,- užmerkdamas akis ir nulenkdamas galvą žemiau pasakė jaunuolis. Jam šito pakako, kad jie įrodytų, jog yra tie patys jo pažįstami, o ne kažkokie apsimetėliai, kurie, greičiausiai, nebūtų cackiniesi su juo.
- Atsiprašau už viską jūsų abejų,- norėjo atsiprašyti ministro už tai, kad be reikalo turbūt buvo atsibelstą vėlyvą naktį į jo namus, Soreno už tai, kad juo nepatikėjo iš pat pradžių ir jų abejų, kad teko užsiimti juo apart rūpinantis savo reikalais, kurių galimai turėjo ir taip.
- Kiek laiko buvau užkerėtas?- nieko nelaukdamas juodaplaukis pasiteiravo, - Ar nusiuntei ką nors patikrinti apleisto namo?- jau klausė žvelgdamas į savo krikštasūnį. Jam rūpėjo ar viskas gerai baigėsi tam vilkolakiui, nepaisant to, kad pats jis buvo tas, kuris puolė. Vis gi vilkolakiai nekontroliuoja savo veiksmų.
- O jums, gerbiamas profesoriau, nederėtų naktimis šlaistytis po ne aiškias vietas, ypač kai turite savo namus,- čia gal kiek ir per impulsyviai išsireiškė juodaplaukis, nes tik po to susimąstė, kad ne jis turėtų mokyti savo mokytoją. Norėjo užsiminti, kad tokio dalyko, kaip rasės nuslėpimas irgi gali pridaryti daugiau žalos tiek jiems patiems, tiek aplinkiniams, tačiau ties tuo jau susilaikė.
-
Sorenui trumpam užgniaužė kvapą. Na, ne tiek ilgai, kad reikėtų staigiai traukti į plaučius orą, patankėtų širdies ritmas ar aptemtų sąmonė, bet tai sekundei... Et, teisybė, vampyrams kaip ir visai nereikia kvėpuoti, kitaip, negu pusvampyriams ar žmonėms. Kiek teko girdėti, anksčiau vampyrų medžiotojai su veidrodėliu tikrindavo, kur vampyras, o kur kitoks padaras. Prieš von Sjuardus vietoj juodaplunksnio paukščio vėl stojo turbūt gyvas ir sveikas Edgar'as. Ir ne tik šiaip stojo, bet ir skėlė truputėlį pagyrimų bei moralų. Sakyčiau, prefekto dūšios nė su Toro kūju iš galvos neišmuši. Sorenas nesusivaldęs nežymiai šyptelėjo. Štai ką reiškia ilgesnį laiką negalėti šnekėti - turbūt nebeįmanoma atsidžiaugti puikiai veikiančiu žmogišku liežuviu.
Į padėką Sorenas tik linktelėjo - taip pat nedaug, kaip ir tada, kai linktelėjo į iškeltą sparną, atsakydamas, kad Edgar'ą suprato. Kai beveik viskas praėjo bemaž be rimtų pasekmių, visa ši para atrodė keistai juokinga. Nors antrąsyk vėl panašiai svarstyti, kaip išspręsti tokią problemą nepakenkiant, Sorenas nebūtų norėjęs.
- Kodėl pasirinkai būtent tokį mūsų patikrinimo būdą? - pasiteiravo labiau rūpimo klausimo tada, kai Jeffter'is atsiprašė. Ištarti žodį ,,mūsų" turint mintyje save bei Fasirą eliksyrininkui buvo keista bei mažumėlę sunku.
- Kiek laiko? - Sorenas abejodamas pažvelgė į Fasirą, tuomet - į savo rankinį laikrodį. - Ne daugiau kaip parą, sunku pasakyti. Užtrukom, kol sugalvojom, kaip išsklaidyti kerus.
Nors ir norėjo atsakyti į Fasui skirtą klausimą, magizoologas patylėjo. Todėl darsyk pažvelgė į savo laikrodį. O laikas, likęs iki kelionės pradžios laivu, seko...
- Savo namų neturiu, Edgar'ai, - patylėjęs tarė buvęs profesorius. - Mano namai - Hogvartsas, tačiau šiemet nusprendžiau juos palikti, nes išvykstu ieškoti artimųjų į Rusiją. Nežinojau, kad ir judu čia gyvenat, o į Daubą užsukau tik į kapines, - bejausmiai šyptelėjo. Kiek dar patylėjęs Sorenas atsiduso ir pažvelgė į Edgar'ą:
- Pats irgi turiu atsiprašyti. Atsiprašau už tai, kad nė nežinodamas buvai susietas su vampyrais. Jeigu ne šiandiena, turbūt niekada ir nebūtum to sužinojęs. Manau, aišku, kodėl mūsų rasės atstovai nemėgsta skelbtis, kas esantys... Jeigu būčiau pasiskelbęs, ko gero, nebūtum pažinojęs manęs kaip Nuodų ir Vaistų profesoriaus, tai tau pasakojau dar vakar, - tarė lyg ir užbaigdamas.
- Ar jautiesi gerai? Galva nesvaigsta? - paklausė jau lyg ir ne į temą senis von Sjuardas, nekantriai tryptelėdamas ir sukdamasis link durų. Nebuvo jokio tikslo ilgiau čia pasilikti - į priekį bei tolyn vedė ne tik laikas, bet ir pažadas.
-
Kaži, kiek religijų su kiek dievų ir kiek jų garbintojų per savo trumpą gyvenimėlį buvo matęs Fasiras, bet galite būti tikri - meldėsi jis visiems, ką žinojo, ir ko ne. Ir kad gerai pasisektų atvertimas, ir kad nebūtų pasekmių, ir kad nereikėtų visą likusį laiką, kiek jau gyvens, graužti nagų šv. Skutelio psichiatrinės skyriuje. Ar galbūt ir ne visą... Juk healeriai tokius dalykus turėtų sutvarkyti ganėtinai greitai. Bet visgi nemalonu.
Fasiras gūžtelėjo pečiais į gana oficialiai atrodančią krikštatėvio padėką - tokia ji buvo turbūt todėl, kad jis vis dar gerbė savo buvusį koledžo vadovą. Fasiro viduje trumpam plykstelėjo pyktis - kaipgi toks protingas žmogus kaip Edgar'as galėtų nesuprasti, koks yra Sorenas?
,,Vėlgi... Įprotis, Fasirai..." - sukranksėjo Muninas. Tik ši replika apibūdino ne buvusį prefektą, o esamą ministrą. O Fasiras ieškojo bet kokių įtarimų, kad kažkas būtų nepavykę arba pavykę blogai ir mintyse pats save barė už tokį pesimizmą. Pro akis nepraslydo tai, kad Jeffter'is skubėjo paslėpti savo ranką po pirštine. Nejaugi po to, kai jau ir paukščiu jam esant buvo galima matyti tą keistą sidabrą, jaunuolis dar tikėjosi jį nuslėpti?
- Du klausimai, - staigiai iškvėpdamas išbėrė jaunasis von Sjuardas. - Kaip ir jis jau klausė... Kodėl būtent taip pasielgei ir kas tavo rankai? Matėsi ir ant sparno. Ji sidabrinė? Kaip Trumpulio? - griežtai pasiteiravo. Žinodamas tą istoriją ministras nebuvo linkęs pasitikėti netikromis rankomis, o juolab - sidabrinėmis.
- Užsikerėjai vakar, - bemaž nedvejodamas atsakė Fasiras. Išgirdęs kitą klausimą, susigėdęs nuleido akis. - Atsiprašau, išgaravo iš galvos.
Pačiam eiti niekur nesinorėjo, o ką gi dar pasiųsi?
- Baube, - sumurmėjo Fasas, atsigręždamas į elfą. - Jeigu gali, patikrink ten.
Elfas dingo, von Sjuardas jaunesnysis nutilo. Tėvas pasielgė gana gražiai... Atsiprašė. Fasiras nudelbė akis žemyn - pats jis juk visą laiką bijojo kažkam apie tai prasitarti.
,,Žinai, iš tiesų gerai, kad Sorenas susitiko su Edgar'u ir pateko į mano namus..." - netikėtai pamintijo.
,,Žiūrėk, su metais protingėji." - pamėgdžiodamas įprastinį sarkastišką Faso toną atsiliepė varnas.
-
Pasirodo ne tik pabudintam Jeffter'iui knietėjo užduoti sau rūpimų klausimų. Tokių turėjo ir vampyriškosios giminės atstovai. Tiek Fasirui, tiek Sorenui rūpėjo tai, kodėl būtent tokį jų patikrinimo būdą pasirinko dvidešimtmetis. Šioje vietoje buvęs Hogvartso moksleivis sau būdingai šyptelėjo žvelgdamas į von Sjuardus.
- Tiesą sakant, nežinau. Tiesiog tam momentui, tai buvo pats tinkamiausias ne tik Jūsų patikrinimo būdas, bet ir apsisaugojimo nuo velos vaiko. Pastaroji priežastis buvo pagrindė, kodėl pasirinkau šiuos kerus,- vaikinas tarsi atskleidė, jog kažin ar būtų naudojęs tokį patikrinimo metodą, jei nesusiklosčiusios aplinkybės. Juolab, kad rizikuotų būti nepabudintas, todėl tikrai būtų mėginęs ieškoti kažkokių alternatyvų. Bet būtų, jeigu būtų, o buvo, kaip buvo.
Dar vienas klausimas buvo konkrečiai iš magijos ministro pusės. Jam įdomu buvo sužinoti apie savo krikštatėvio ranką, kuri atkreipė jo dėmesį po to, kai buvo paverstas paukščiu.
- Ji metalinė. Gal ir žvilga, kaip sidabras, tačiau tai paprastas metalas,- dar labiau šypteldamas pasakė, neneigdamas ir neslėpdamas, kad turi metalinę ranką. Jau būtų kvaila mėginti išsisukinėti iš ganėtinai akivaizdžios padėties. Sekundėlei juodaplaukis susimąstė ar von Sjuardai netapo pirmaisiais, kurie sužinojo apie jo ranką. Aišku, čia neskaitant tų, kurie dalyvavo tą naktį, kai buvusiam grifui ir buvo sukurta ta metalinė rankos dalis. Na, gal dar tai buvo išsiaiškinus Caroline, tik ar tikrai buvo negalėjo prisiminti. Kažin, kaip jai sekasi? dar kiek tolyn nukeliavo mintimis, kurios rodos kabinosi viena už kitos. Bet čia jų netruko nutraukti, kiti virtuvėje buvę asmenys.
- Šaunu,- tarstelėjo animagas džiaugdamasis, jog buvo prižadintas greičiau nei per parą ir nenukeliavo pernelyg toli laiku į ateity.
- Man viskas gerai,- pakraipydamas galvą staigiau į šonus pabandė įsitikinti žaliaakis, kad išties jam nesvaigsta galva.
- Tai sėkmės jums keliaujant pas giminaičius ir ilgam neapleiskite savo namų,- palinkėjo sėkmės nebenorėdamas daugiau kamantinėti eliksyrininko, nors klausimas ar dar turėtų ko jo paklausti.
- Nebūtina,- atsakė į atsiprašymą trumpaplaukis, - Tačiau su žmonėmis, su kuriais leidžiate nemažai laiko turėtų žinoti, nes praėjusi naktis parodė, kad tokių dalykų nuslėpimas gali skaudžiai atsirūgti,- vis tiek dar davė patarimą nežinia kiek metų vyresnei už save būtybei, tačiau privalėjo, nes pakrypus viskam kitokia linkme, būtų galima prieiti vėl tokios situacijos, dėl kurios ilgą laiką gailėjosi pats Jeffter'is.
Buvusiam nuodų ir vaistų profesoriui pasukus link išėjimo, Edgar'as atsisuko į krikštasūnį ir pritariamai linktelėjo, šiam išsiuntus savo namų elfą patikrinti vilkolakio, su kuriuo buvo kovota praėjusią naktį.
- Na, manau, jog ir man laikas eiti. Jau ir taip užsibuvau. Tik gal dar pasakysi, kaip mano byla?- pasinaudojo proga pasitikslinti apie tai, kas jau rodos nusistovėjo beveik visus metus.
-
Sorenas von Sjuardas atsiduso. Negalėjo kaltinti nei žmogaus, nei vampyro už tai, kad jis jaunas, nepatyręs ir perdėm žioplas. Ateis laikas - taps protingesniu. Galbūt ateis laikas, kai jis taps netgi protingesniu, negu pačiam to norėsis. O gal... O gal ateis ir laikas, kai protas nuspręs, kad jau užtenka, ir duos žmogui nuo savęs pailsėti. Daug didelių protų užmigo, kai atėjo laikas, daug didelių protų užmiegant stebėjo Sorenas. Tai neretai nuliūdindavo senąjį vampyrą - na, lyg ir nieko keisto, jis juk ne taip ir retai būdavo rimtas ar net liūdnokai susimąstęs... Nekeista buvo ir tai, kad Sorenas gedėdavo tokių žmonių guvumo ir gyvybės, blaivumo. Bet galbūt keisčiau buvo tai, kad kartkartėmis pats norėjo, kad būtų paprasčiau.
Tai šiek tiek pasikeitė tada, kai po turbūt dviejų ar trijų šimtų metų grįžo mylimas žmogus ir pagausėjo šeima. Deja, išėjo taip pat greitai, kaip ir tada. Tik šįsyk jis nežinojo netgi kam turėtų atkeršyti. O ir kerštas atrodė bemaž beprasmis.
,,Pasikeičiau." - padarė išvadą vampyras, sukdamasis į Edgar'o pusę.
,,Nustebai?" - paklausė Spaikas. Neaišku, ką turėjo mintyje.
- Labai rizikavai, Edgar'ai, - garsiai išsakė mintį von Sjuardas. - Jeigu mes būtume buvę apsimetėliai, būtum virtęs patogia gertuve, - susilaikė nuo nesmagaus šyptelėjimo, veikiau su kažin kokiu pasidygėjimu suspaudė lūpas. Nejučia ir pakraipė galvą, išblaškydamas tas mintis. Paradoksalu, kad jis yra tiesioginis kraugerių, kuriems tai buvo normalu, palikuonis.
- Netekai tikrosios rankos? - paklausė profesorius, užmesdamas akį į pirštinę. Atrodo, kiek tik atsiminė, Jeffter'is buvo su ja, gal nuo Hogvartso laikų. Ko dar jis nežino apie grifiukus?
,,O nejaugi tikėdavaisi žinoti apie juos viską?" - pasiteiravo voras. Sorenas tyliai atsikrenkštė. Bemaž to jis ir tikėjosi.
- Jeigu bus kas nors negerai, susisiek. Pelėdą, ar kaip dabar siunčiami laiškai lazdelėmis... Tik aš taip nemokėsiu, todėl su tuo, ko reiks, siųsiu pelėdą... - nutęsė Sorenas. Kartais juk gaudavo laiškus, kurie atskrisdavo patys. Visgi pats taip nekerėdavo. Nenorėdavo sudeginti laiškų ir paskui perrašinėti jų iš naujo.
- Mažai teturiu artimųjų, - atsakė profesorius von Sjuardas, sukdamas link durų. Atsiduso, dar žvilgtelėjo į Fasirą. Linktelėjo jam, mintyse tarsi pasakydamas, kad ištesės pažadą.
- Ką gi, tuomet sėkmės ir jums, man jau reikia eiti. Daug čia laiko praėjo, - šyptelėjo nesmagiai profesorius ir nuspaudė durų rankeną. Tuomet dar kažką atsiminė ir sustojo atsigręždamas.
- Beje, ponaiti Jeffter'i, - profesoriaus lūpas papuošė ironiška šypsenėlė, o balso toną jis pasistengė nutaisyti tokį, kaip klasėse. - Atsimeni, kaip sakei ,,multisulčių prigėręs vampyras"? Multisulčių eliksyrą panaudoti taip, kad jis tinkamai veiktų ir nekeltų skausmo, gali tik žmogus bei pasiversti galėtų tik į žmogų. Kaži, kur buvai per eliksyrų pagrindų pamokas? - pagrūmojo pirštu pusiau juokais. Tuomet dar pasisuko į ten tebestypsantį Fasirą, veidas palinko žemyn taip, kad veidą su išblėsusia šypsena pridengtų šešėlis.
- Aš irgi dar nepaleidau, sūnau. Bet nenorėčiau bandyti paleisti ir nemirusiojo. Nekaltink manęs, - tyliai, kad galbūt tik Fasas girdėtų, pridūrė jis. - Atsiprašau, - sumurmėjo garsėliau. Durys tyliai dunkstelėjo. Tai galėjo būti paskutinis jų susitikimas. Išėjęs laukan Sorenas geriau susisupo į apsiaustą ir patraukė gatve į šiaurę. Nors šiandien visai nebuvo šalta.
-
Ar tik Fasiras vienas čia dėjo į kelnes, kad viskas gerai pasisektų? Edgar'as atrodė ramus kaip soti pelėda, Sorenas dar ramesnis... Fasiras geriau įsižiūrėjo į apšepusį tėvuko veidą - ne, visgi matė, kaip veidas buvo mažumėlę patamsėjęs, lyg ir pajuodavęs, vos įžiūrimai, bet vis tiek, o tai vampyrų giminėje reiškė paraudimą. Vampyrų kraujas visgi buvo ne raudonas, tad logiška, kad ir veido spalva išeidavo kita.
- Būtume ką nors sugalvoję su juo, - pasakė Fasiras, turėdamas omeny velos sūnų. - Jis mano krikštasūnis, beje, - vyptelėjo. - Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tikiuosi, kad viskas suveikė tinkamai ir nebus šalutinių efektų. Jeigu tik kas, iškart turi pranešti man, - net neklausdamas, tvirtai užbaigė. Galbūt darbo ministru efektas - tikėjimasis paklusnumo be klausimų. Sekundėlę kitą Fasirui sumaudė krūtinę pajaučiant, kad galbūt kažką pasakė ne taip, bet jis į tai beveik nekreipė dėmesio, mat šią sekundę jau buvo susitelkęs į ką kita.
- O sakei, kad pirštinė tik šiaip, - pašaipiai mestelėjo jaunuolis. - O sakai, kad mes turėtume būti atviresni. Visgi, jei rimčiau, kodėl tavo ranka metalinė ir ar ją išsibūrei pats? Tikiuosi, girdėjai tokio Piterio Trumpulio istoriją? - mintis apie galimybę, kad krikštatėvis gali žūti, nedavė ramybės. Nedavė ramybės ir kaltės prieš save jausmas. Ne tik dėl neapykantos Sorenui, bet ir dėl to, kad turi dar vieną svarbų žmogų, dar vieną bemaž šeimos narį, kurį iš jo būtų taip nesunku atimti. Sorenui juk nerūpėtų...
,,Betgi rūpėjo." - nustebęs nutraukė pats save. Pratylėjo, Sorenui klausiant dėl Edgar'o galvos skausmo. Jo tėvas turbūt sugaišo laiką, per kurį turėjo nukeliauti į... Į kur? Iš kur Sorenas keliaus? Gal reikėtų paklausti, ar nereikia pavežėti, ar kaip...
,,Mažai teturiu artimųjų", - pasakė Sorenas. Fasirui tai smigtelėjo į širdį ir dabar jis kaip pasiutęs bandė tai išsiplėšti iš krūtinės. Deja, jei tai būtų strėlė, ji būtų rantytais kraštais. Kaip kabliukas žuviai pagauti... Kaip kabliukas, būtent. Tėvas juk puikiai moka manipuliuoti. Fasiras nesureagavo į tylų jo linktelėjimą, tik nulydėjo jį akimis.
Kažkodėl pastebėjimai apie multisulčių eliksyrą, eliksyrą, kuris buvo sukurtas naudoti žmonėms ir verstis į žmones, Fasirui sukėlė vos vos žymią šypseną. Jaunuolis neįsivaizdavo, koks tą sekundę buvo panašus į savo tėvą. Neįsivaizdavo apskritai, koks buvo panašus į tėvą, nes, ko gero, nebuvo jo matęs be barzdos.
,,Jam nereikėjo židinio? Aš turėčiau pasiūlyti..." - pamintijo Fasiras neryžtingai, kai tėvas baiginėjo pamokslą jo krikštatėviui ir turbūt jau ruošėsi išeiti.
Visgi negausūs ir ne visiems suprantami, Fasirui skirti žodžiai išblaškė visas mintis, jų vietoje palikdami tik keistą išgąstį.
Dabar bus nemiga.
Kažkodėl jaunasis von Sjuardas pasigailėjo, kad bent jau sėkmės nepalinkėjo. Bet buvo per daug principingas, kad tai padarytų. Jis visų pirma dar kartą viską persvarstys savyje.
Muninas garsiai sukrankė. ,,Įprotis", - suprato jo mintį pusvampyris.
- Aš norėjau tau nunešti ir perduoti dokumentą, - lyg ką tik atsibudęs atsakė Fasiras. Greitai nuėjo į svetainę ir atnešė žalią dėklą, liaudiškai vadinamą papke. - Aurorų štabas patvirtino. Tu esi nekaltas ir gali toliau ramiai gyventi. Toji mergina iš tikrųjų nebebuvo gyva, kūną valdė demonas, bent jau specialiųjų tyrimų būrys padarė tokią išvadą, - pasakė ir prisiminė, kad šio būrio vadas buvo ir ankstesnis šio namo savininkas. - Po teisybe, jie stebėjosi, kaip tu likai gyvas, bet spėjo, kad demonas buvo nusilpęs. Jeigu kada norėsi, užeik į mano kabinetą peržiūrėti prisiminimo. Pamatysi, ko šiaip nebuvai matęs, - nelinksmai šyptelėjo ministras.
-
- Nusiraminkit. Viskas man juk gerai,- lengvai šypteldamas juodaplaukis pasakė von Sjuardams, kurie dėl jo nerimavo ir vis ragino, jei tik kas iškart kreiptis.
Be komentarų paliko tiek Soreno pastebėjimą apie rizikavimą, tiek Fasiro pasakymą, kad vis gi būtų jie sugalvoję dėl jo krikštasūnio. Kad rizikavo, tą puikiai suprato Jeffter'is. Ar turėjo pasirinkimų, kaip, kad mano jo pačio krikštasūnis? Vargu. Jau buvo užspaustas į kampą. Juk per tą visą sąmyšį jie galvojo, ką daryti su tuo vaiku, bet vis gi taip nieko ir nesugalvojo, kai mažasis jau buvo ėmęs veržtis į svetimo mintis. Būtent dėl šios priežasties ir neturėjo jaunas burtininkas kitos išeities, kaip tik save užsiburti. Žinoma, galėjo pasielgti, taip, kaip dar niekada nepasielgė, tačiau tokiu atveju kažin ar jis bebūtų jis. Ir kažin ar blaiviu savo protu išvis galėtų imtis panašių veiksmų, kai to nepadarė Uždraustajame miške, kai tikrai buvo kebli situacija.
- Ar nuslėpimas apie ranką gali sukelti daug problemų?- perklausė ministro, nes pats tikrai nemanė, kad nutylėjimas apie metalinę ranką galėtų sukelti panašų sąmyšį į tą, kuris buvo dar vos neseniai kilęs dėl neatskleistos rasės.
- Dalinai,- žvilgtelėjo į Soreno akis ir iškart po to žvelgė į jaunesniojo von Sjuardo akis, - Pats kažin ar būčiau tuo momentu sugebėjęs. Ir tikrai ji nebuvo užkerėta šitaip specialiai, paprasčiausiai, nebebuvo įmanoma jos atsatyti. Buvo padaryta per didelė žala, kurios net magija negebėjo pataisyti idealiai. Bet už tai, ką slepia mano pirštinė, turėčiau būti dėkingas tavo mamai,- vėl atsigręžė į Soreną, - Jūsų žmonai,- galiausiai kiek nukreipė žvilgsnį į žemę. Suprato, kad gali nuliūdinti šiuos žmones priminimas žmogaus, kurio jie neteko. Tylėti ir slėpti tokį dalyką irgi nenorėjo.
- Reikia džiaugtis tuo ką turi,- atsakė buvusiam savo profesoriui į mintis apie jo artimuosius bei atsisveikino su juo, kai šis patraukė durų link. Keista pasirodė Edgar'ui, kad jis paprašė Fasiro nekaltinti jo. Tai mažumėle sudomino žaliaakį, bet klausti apie tai neketino. Bent jau šiandieną, kai įvykių ir taip buvo gausybė.
- Nekaltas?- su nuostaba veide pasitikslino, kai gavo atsakymą po tiek laiko, vos jo paklausė. Nežinia ar galėtų sakyti, kad jam akmuo nuo širdies nusirito, bet bent jau žinos, kaip toliau dėliotis savo ateities planus. Tikėjosi, kad dirbantys su jo byla atliko darbą taip, kaip ir pridera, be jokių nuolaidžiavimų. Išvada kėlė klausimų ir šia tema, bet gilintis dėl jų taip pat nesiruošė šiandien. Norėjo pirma pailsėti.
- Dėkui tau. Užsuk kada į svečius. Na, nebent vėl ištisus metus būsi užsiėmęs,- nuoširdžiai šyptelėjęs ištiesė ranką namų šeimininkui ir patraukė išėjimo link.
-
Mažojo Helijo akys tik prabudus buvo pilnos laimės, tai galėjai pastebėti iš išsiplėtusių berniuko vyzdžių. Nors įprastai iš miego kildavo paskutinis, ir trindamas akis dar kelioliką minučių niurzgėdavo, kad ne laiku pakilusi saulė trukdo mėgautis spalvotais sapnais, kuriuose galėdavo įgyvendinti svajones skraidyt drakonams ant sparnų. Kelias akimirkas pasvajojęs puolė prie mamos.
Šiandien Helijui sukanka aštuoneri. Kaip mama vis dar gali miegoti ir nesidžiaugti tokia gera diena... Prislinkęs kiek galima tyliau, ėmė kutenti mamą, tai buvo mėgstamiausias dabar jau aštuonmečio berniuko būdas budinti namiškius. Tai buvo itin smagu. Nelaukdamas kol mama prabus ir bus nepatenkinta rudaakio išpuoliu, išbėgo iš kambario ir pasileido koridoriumi link laiptų, kur šviesiai rudų plaukų savininko uoslė užuodė vieną geriausių įmanomų kvapų: sausainiai!!!!
Dabar jau Helijas nebegalėjo tyliai susilaikyti. Kiek galėdamas pasileido laiptais į virtuvę, iš kur ir sklido nuostabus kvapas.
-
Pajutusi tas nedidukes, kiek vėsias rankytes, matomai vėl miegojo nusiklojęs, greitai bėgiojančias jos tamsesnio gymio kūnu, Amika šyptelėjo į pagalvę. Tradicinis berniuko kėlimo būdas jau buvo seniai žinomas Belai ir jei ne ši ypatinga proga, mergina būtų patraukusi tas labiau odą draskančias nei kutenančias rankytes ir apsikabinusi šviesiaplaukį vaikį, dar pagulėjusi keletą minučių. Iš tiesų buvo kiek keista matyti Helį tokį ankstyvą, juk dabar, Amika patikrino apvaliakraštį, raudonrėmį laikrodį, kabantį ant sienos, buvo vos aštunta ryto, o dar ir šeštadienis. Šiaip ne taip apimta sūnaus entuziazmo, tatuiruotoji pakilo iš minkšto patalo ir linktelėjusi Cilijai pasisveikindama, leido šiai namų elfei imtis tvarkymosi darbų.
Greitai tie vaikai auga, - pagavo save mąstančią sidabrinių akių savininkė. Tiesą sakant, tiesiogine to žodžio prasme, Helijas augo daug greičiau nei kiti vaikai. Juk praėjo vos penkeri metai nuo mažojo Lordeso gimimo, o jis štai šiandien jau švenčia aštuntąjį gimtadienį. Žinoma, tai būtų neįmanoma paprastiems vaikams, tačiau pasirodo velų palikuoniai geba augti dvigubai sparčiau nei kitų rasių atstovai, na, gal neskaitant vampyrų, dėl jų Amika nebuvo įsitikinusi, nors ir nelabai domėjosi. Tik gal kiek gaila, kad trumpaplaukės berniukui sukakus aštuoneriems, jis taip pat prarado tą staigaus augimo impulsą ir Helio amžius galiausiai suvienodėjo su paprasto žmonių palikuonio amžiumi.
Nusprendusi šiandien praleisti šeštadieninius maitinimosi ritualus ir pabūti su šeima, Amika net nesiruošė apsirengti kokios nors apspaustos dizainerio suknelės ir išsirinkusi nežinia iš kur spintoje atsiradusį keliais dydžiais per didelį, gal Fasiras netyčiom sumaišė lentynas, džemperį bei laisvesnes kelnes, tuo pačiu tokiu buitišku stiliumi norėdama nustebinti vyrukus, gimdyvė apsirėdė būtent jais. Tačiau netrukus ir pačios Amikos laukė staigmena, mat šukuodamasi kiek pailgėjusius, tačiau vis tik krūtinės dar nesiekiančius plaukus, Amika pastebėjo jų pakitusią spalvą. Aišku, tai nebuvo pirmasis toks reiškinys, bet pirmąsyk po daugiau nei šešerių metų merginos plaukų spalva buvo tokia sodriai avietinė, kad tik dar pora stadijų ir dvidešimt penktus metus pradėjusioji galiausiai atgaus natūraliai purpurinių, banguotų sruogų toną.
Spragtelėjusi pirštais, Mikusia netrukus atsidūrė prie sukaktuvininko ir jo krikštatėvio, kuris it tkras konditerijos guru, net buvo iškepęs ar tik bekepantis uoslę viliojančius sausainius.
- Su gimtadieniu, saule, - nespėjusi pasveikinti anksčiau, apkabino mažąjį berniūkštį tamsiaplaukė ir pakštelėjo į skruostą.
- Labas rytas, - švelniau vyptelėjo ir virtuvėje besidarbuojančiam Fasirui bei tvardydama pašaipią šypseną nužvelgė baisų kriauklėje sumestų indų balių.
-
Kokie smagūs esti tie rytai, kai iš sapnų karalystės į realybę sugrįžti pakviečia švelnūs, nors mažumėlę įkyrūs saulės spinduliai, netikėtai pasiekę tavo veidą... Minutėlei susierzini, kai atsimerkęs pasijunti it nusikaltėlis, kuriam į akis ryškiais prožektoriais spirgina policija, bet tuomet susivoki, kaip visgi dievini tą malonią šilumą. Dar kuriam laikui užsimerkus skruostų raumenys mažumėlę susitraukia... Pramerksi dar akį, svarstydamas, ar verta aukoti miegą vardan gražaus ryto arba nebuvimo išmestam iš darbo ar mokyklos, o tada išgirsi laikrodžio tiksėjimą, ir pašoksi...
Bet tik ne žiemą. Kaip reikėtų reaguoti, kai atsimerki ir suvoki, jog buvai pažadintas ne šviesos, o tamsos pluošto? It šešėlio, kažkaip atsiradusio labai jau netikėtoj vietoj ir labai jau be priežasties. Ta rytinė romantika kaipmat išgaruoja, nepalikusi nė kvapo. O gal palikusi. Šiltos juodosios arbatos kvapą su svarainių poskoniu...
Kai apie ketvirtą valandą nakties nubudo Fasiras von Sjuardas, jis suprato, kad vėl užmigo su knyga apie mėlynuosius feniksus rankose. Štai, kas kelias valandas taip bjauriai dūrė į šoną. Jaunuolis atgalia ranka užvertė ir patraukė literatūros kūrinį į šalį, lėtai atsiduso, kurį laiką sulaikė kvapą, bukai vėpsodamas į sieną prieš jį. Lėtai suskaičiavus iki penkių šimtų plaučiai ėmė reikalauti oro, dar kiek palūkėjęs pusvampyris pasidavė ir įkvėpė oro. ,,Naivus žaidimas", - davė pastebėjimą pats sau. Per tamsą žvilgtelėjo į knygos viršelį, susigriebė, kad nereikėjo jos užversti. Bet nesijudino ir nesivargino pataisyti klaidos. Tiek jau tos. Tingiai pakilo iš mygio, atsisėdo ant lovos krašto, darsyk atsiduso ir labai tyliai patraukė į virtuvę. Pusvampyriui problemų tai nekėlė.
Po poros valandų virtuvės tamsa (mat Fasiras taip ir neįjungė šviesos, kad netyčia tai nepribudintų jo, pavadinkime, šeimos narių) jau gardžiai kvepėjo šviežiais sausainiais. Juodaplaukis jaunuolis stovėjo prie lango. Jaunuolis dėvėjo juodas džinsines kelnes ir tos pačios spalvos marškinėlius, buvo užsidėjęs ir prijuostę. Kaip bebūtų keista, ši buvo ne juoda, o labai labai tamsiai mėlyna. Dabar delnu prisidengęs veidą svarstė, kur pasimetė jo megztinis. Nors šalta čia kaip ir nebuvo.
Ne už ilgo tylą sudrumstė tylūs ir greiti žingsniai, bildantys per laiptus. Fasiras tyliai atsigręžė ir nusišypsojo krikštasūniui dar nė neįžengus į virtuvę, taip pat, kad vaikis nesusitrenktų, uždegė šviesą. Visgi berniukas buvo paprastas mirtingasis - žmogus.
- Labas rytas, Helijau, - pasveikino jis berniuką. - Ko gi taip anksti nubudai? - nusijuokė, dar neskubėdamas sveikinti berniuko. Ne už ilgo virtuvėje pasirodė ir būsimos šventės kaltininko mama. - Labas rytas, - draugiškai linktelėjo juodaplaukis ir jai. Pasekęs jos žvilgsnį ministras trumpam pasvarstė, ar nepasiūlyti velai suplauti indų. Visgi nustūmęs mintį ją paerzinti namų šeimininkas mostelėjo į bardakėlį lazdele ir nematomos rankos indus ėmė plauti pačios.
-
- Labas rytas, - vis dar miego užliūliuotu balsu krikštatėviui atsiliepė Helis. Šiandien jis pirmąsyk teprakalbo. - O kaip čia miegosi... - Pratarė kiek piktai, tarsi užsimindamas, kad von Sjuardas pamiršo tokia svarbia proga pasveikinti.
Žengtelėjęs žingsnį arčiau link sausainių jau norėjo tiesti ranką, tačiau iš koridoriaus, vedančio į virtuvę jau girdėjosi kiti, labiau suaugusio žmogaus žingsniai.
- Ačiū mama, - tarė apglėbdamas savo palyginti mažomis, vaikiškomis rankutėmis. Tačiau negalėjo apsieiti be pokštų ir kai brangiausias pasaulyje žmogus pabučiavo berniuką į skruostą, iš visų jėgų suspaudė motiną. Paskui staigiai paleidęs, taip pat pabučiavo mamai į skruostą.
Kiek pastovėjęs mamos pašonėje galiausiai buvo nugalėtas sausainių kvapo ir priėjęs skardą, stovinčią, ant virtuvės spintelės nusikniaukė vieną ir iškart susigrūdo į burną.
- Autčš! - Sucypė, sausainis buvo karštas, net degino liežuvį, tačiau vaikas jo neišspjovė, o tiesiog iškišęs liežuvį su sausainio gabaliukais vėdino rankomis. Galiausiai nurijęs sausainį užsiropštė pakišo galvą po virtuvės čiaupu ir užpylė vandeniu. Kaip ir kiekvienas aštuonmetis, kad ir greičiau augantis. Helijas nenustygo vietoje ir galiausiai atsisėdo ant kėdės. Kol indų subrazdėjimas kriauklėje išgąsdino vaikį ir šis kiek pašokęs nuo kėdės galiausiai susikrovė rankas ant krūtinės ir neištvėręs pratarė:
- Mes ką nors šiandien veiksim? - Berniuko kojos po kelių akimirkų jau tabalavo nuo kėdės stuksendamos į virtuvės baldo kojas. Tačiau rusvom akim pasipuošusio vaiko pečiai nebuvo atremti į kėdės nugarėlę, o veidas sproginėjo, tarsi žiobariški saldainiai. Aš tikiuosi jie kažką sugalvojo...
-
Pastebėjusi kaip juodaplaukis kerų pagalba susitvarkė su indų krūvike, Amika patenkinta kilstelėjo lūpų kampučius ir Heliui apsikabinus, gal net kiek per stipriai tokio amžiaus vaikiui, avietinių plaukų savininkė meiliai susijuokė.
- O Fasiras leido? - Mažiui pasičiupus dar nespėjusį ataušti sausainį, tarsi nebūtų akivaizdu, kiek priekaištingai paklausė ragana ir sidabrinių akių kampučiais pasekė tolimesnius vietoje nenustygstančio berniūkščio veiksmus. Šiam galiausiai kiek ramiau prisėdus prie stalo, Lordess taip pat įsitaisė greta ir pati neiškentusi to nosikę viliojančio kvapo, nusprendė įvertinti vampyro šedevrą ir it būdama dar vienu mažuoju Heliju, kaltai vyptelėjo juodaplaukiui ir pasiėmė karštąjį skanėstą.
- Labai neblogai, - nusistebėjusi slaptu von Sjuardo talentu, pagyrė tatuiruotoji ir pabaigusi kramtyti, mandagiai nusivalė trupinius.
- Žinoma, jog veiksim, - atsakydama į klausimą, švelniai bakstelėjo sūneliui į nosytę Mikusia ir kiek pasisukusi į Fasirą, linksmiau kilstelėdama antakius, pridūrė, - tačiau ką - pasakys tavo krikštatėtis. Tiesa, Fasai?
-
Fasiras, išgirdęs nepatenkintą gaidelę krikštasūnio balse, pasilenkė prie spintelės padėti kočėlą ir slapčia nusišypsojo. Aišku, jis buvo paruošęs Helijui ne tik pilną sausainių skardelę. Ir nė kiek nepagalvojo, kad mažajam gali kilti pagunda imti ką tik iškeptus skanėstus. Tad vis dar be didelių rūpesčių tvarkė savo virtuvę, o tik tuomet atsisėdo prie stalo. Ir tik tuomet pamatė, jog ant skardelės trūko jau trijų sausainių, o ant Helijaus, Amikos bei ant spintelės tupinčio Munino lūpų bei snapų išdavikiškai mojavo trupiniai. Tiek ir teliko iš tų nelaimingų sausainių egzistencijų.
- Ei, juk jie dar karšti, - susikrimto Fasiras, Helijui cyptelėjus dėl jų karštumo. Vaikui nubėgus ,,vėsinti" liežuvio, juodaplaukis jaunuolis pakraipė galvą, o tuomet pasisuko į Amiką. - Neleido, - apsimestinai piktai pažvelgė į jos delną šildantį sausainį, o tada - vėl jai į akis, darsyk perdėtai smerkiančiai pakraipė galvą.
- Ir kokį gi pavyzdį mama rodo sūnui? - nusijuokė jis. - Ačiū, stengiausi, - kukliai šyptelėjo. Helijus jau vėl sėdėjo prie stalo ir nekantriai mataravo kojomis, o veidas spiginte spigino nekantrumą. Jei nekantrumą galėtume palyginti su labai ryškia šviesa, kad ir lazerio, tai Helijus būtų galėjęs tapti švyturiu.
- O ką tu norėtum nuveikti, Helijau? - visų pirmiausia paklausė Fasiras. Galbūt jubiliatas turi pageidavimų ir pats? - Beje, svetainėje tavęs kai kas laukia. Atskrido naktį svečias, - paslaptingai pakreipdamas galvą ir išplėsdamas akis tarė von Sjuardas.
Beje, svetainėje ant sofos, atremta į atlošą stovėjo - ar sėdėjo? - didelė, stropiai suvyniota dovana. Pusvampyris buvo pasistengęs dovanų popieriumi ją apvynioti taip, kad iš tolo nesuprastum, kas tai per daiktas. O buvo tai gana nemaža žaislinė šluota ,,Nuotykis 39". Jau nebe kūdikiams - iškilti ji galėjo net į septynių su puse metro aukštį, ir greitį vis dėl to galėjo išvystyti, palyginus, nemažą. Aišku, ne profesionali kvidičininko šluota, bet vaikui puikiai tinka. Dargi nereikėtų pamiršti apie avarinio kritimo įrangą, pritaikytą, kad, jeigu vaikui iškiltų pavojus, jis nukristų kuo lėčiau ir švelniau. O prie šluotos buvo įdėtos ir kvidičininko pirštinės bei akiniai. Dėl visa ko - juk patogu, kai į akis nelenda visokie neaiškūs padarai?
-
- Niekas nesakė, kad negalima. Maistas ant stalo. - Pavartydamas akis nuomonę išreiškė aštuonmetis. Nereikėjo toli dairytis, jog suprastum iš kur jis tokią madą ištraukė. Ir nepaisydamas, jog sausainiai išties buvo karšti, nusičiupo dar vieną. Mat jie tikrai buvo gardūs. Aplaižęs visą aplink, jog įsitikintų, kad sausainis nėra toks deginantis, susikišo burnon. Galėtų ir dažniau taip.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais, tuo pačiu metu. - Bet tai turėtų būti smagu. - Tarė tokiu tonu, kad šalia esantys suaugėliai turėtų susiprasti, jog ne visada jam patiko, kas būdavo sugalvota.
Išgirdęs apie kažką, kas laukia, nebenustygo ir pasileidęs dideliais žingsniais, grasinančiais kur nors nusiristi ir prasiskelti galvą, nulėkė į netoliese esančią svetainę.
- Aš tikiuosi čia ne drabužiai, - kai mama su krikštatėviu atsekė iš paskos, įsprendęs rankas į juosmenį pakėlė toną. - Kas gali dovanoti drabužius?
Dar kelias akimirkas ištvėręs čiupo dovaną ir ėmė draskyti popierių. Gražus išpakavimas ne tokiam kaip Helis. Dažnai kartodavo - aš ne merga.
-
- Aš didelė, man jau galima, - taip pat šypsodamasi atitarė sodriai avietinės spalvos plaukų savininkė į Fasiro komentarą apie pavyzdį. Ir vis dėl to, kad ir juokais, bet giliai širdelėj pritarė tam pastebėjimui, o vaikiui drąsiau atšovus, tik akimirką kiek rauktelėjo tankius antakius. Žinoma, nepyko, bet išlepinti taip kaip, kad ją lepino, vela irgi labai nenorėjo. Mat, puikiai suvokė tolimesnes galimas viso to pasėkmes.
Išgirdusi, jog juodaplaukis paruošė dovaną šiosios atžalai, Amika nustebusi grįžtelėjo į vampyrą ir pakilusi nuo stalo, žymiai lėčiau nei pats Helijus, smalsiai nužingsniavo link svetainės.
- Malonu iš tavo pusės, bet gi žinai, jog neprivalėjai to daryti. Aš ir taip tau skolinga, - kilstelėjusi sidabrinėmis rainelėmis padabintas akutes į von Sjuardo auksu žėrinčiąsias, tyliau prabilo mergina ir sukryžiavusi šiltame, vaikinukui priklausančiame megztinyje skęstančias rankas ties krūtine, vela atsirėmė į platų durų staktą bei ėmė švelniu žvilgsniu skenuoti šviesiapūkį berniuką.
- Nagi, saule, atsargiau, - krimstelėjo lūpą gimdyvė, mažajam entuziastingai ir kiek atgrubnagiškai draskant blizgų popierių.
-
Fasiras šyptelėjo ir linktelėjo Helijui.
- Ką gi, tas teisybė. Galų gale, juos ir kepiau būtent tavo gimtadienio proga, - pridūrė pusvampyris. Aišku, į tą greitą sausainių kirtimą jis žvelgė atlaidžiai, bet tas kepinio aplaižymas jį mažumėlę trikdė. Ne kažin koks vaizdelis. Bet ką gi čia bepridursi - juk Helijus vaikas. Gal, jeigu imtų elgtis negražiai, mama jį sudrausmintų... ,,Nors kažin, ką ir ta mama..." Fasiras pašnairavo į Amiką, nors jai sukantis į jį, šyptelėjo jai.
- Sakai, galima?.. - lyg ir rimtai susimąstęs numykė jis. O Helijus jau suko jo minčių vagą kita kryptimi.
- Aišku, kad ne drabužiai, - nusijuokė juodaplaukis jaunuolis. Pats irgi nelabai mėgo tokių dovanų.
Helijus jau bėgo į svetainę ir plėšė dovanų popierių, Fasiras praleido Amiką, stabtelėjo ant slenksčio už jos... Ketino atsiremti nugara į staktą, kai šioji vieta buvo užimta merginos.
- Jūs juk dabar esate bemaž mano šeima, - kreivai šyptelėjo pusvampyris, gūžtelėdamas pečiais. Pagalvojo, kad galbūt šioji frazė nuskambėjo per daug švelniai, negu jis sau turėtų leisti. Trumpai susidūrė žvilgsniu su netradicinės spalvos kaip ir jo velos akimis, nieko netaręs praėjo pro ją, kad geriau matytų, kaip sureaguos Helijus. Jam šluota turėtų patikti...
-
[[RPG pradžią rasite čia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=6039.msg132249#msg132249).]]
Muninas sunkiai paskrebeno duris ir raktą tai nagais, tai snapu, bet duris atrakino ir atvėrė. Patupėjo ant rankenos, kol Fasiras peržengė slenkstį ir įnešė vidun nualpusią Amiką. Pusvampyris paliko prie durų purvinus batus ir laiptais užsikabarojo aukštyn, į kambarį, kuriame buvo įsikūrusi Amika. Šviesos nedegė, kad jos nepažadintų, bet tuomet pamintijo, kad nualpimas, ko gero, nėra tas pats, kas yra miegas, todėl atsargiai Amiką paguldė ir išėjo į virtuvę vandens.
Fasiras pastoviniavo prie šaldytuvo, atsidarė stalčių, kurio niekam neleisdavo žiūrinėti. Na, tiksliau, neleisdavo tik tiems, kas nuolat maišydavosi jo namuose, ar, veikiau, su kuo dalinosi namais. Ryklė susitraukė į Voldemorto embrionėlį, kurį Haris Poteris matė vizijoje su Dumbldoru. Pasirodo, prasta emocinė būklė sukelia greitą išsekimą ir alkį. Von Sjuardas į velos kambarį užlipo su stikline ir nemažu puodeliu rankose.
Varnas tupėjo galvūgalyje, sparnu pamosavo velai į veidą. Juodaplaukis jaunuolis apšlakstė vandeniu, jeigu taip galima pasakyti, karštą Amikos kaktą, nestipriai papurtė už peties. Kažkaip instinktyviai pajutęs, kad sąmonė jai grįžta, Fasiras atsistojo nuo jos lovos ir, paėjėjęs kelis žingsnius toliau, atsisėdo ant kėdės prie kambario sienos. Ant stalelio prie velos lovos paliko stiklinę su vandeniu, o pats gurkšnojo iš puodelio. Jautė šiokį tokį palengvėjimą, kai ėmė atsigavinėti, o į akis ėmė plūsti ir veržtis auksinis šaltis. Ir taip pat - kaltė, kad jis jaučia palengvėjimą. Fasiras von Sjuardas godžiai trūktelėjo dar vieną gurkšnį, nusivalė lūpas į juodų marškinių rankovę. Vis tiek juos reikės greitai plauti. Juodos kelnės ties keliais buvo šlapios ir purvinos, nors tamsoje to nebuvo matyti. Jas skalbti teks taip pat.
Kol kas tamsiai auksinėmis akimis iš tamsos Fasiras spitrijo į romų moters veidą. Nualpimas, ko gero, jai buvo visai į naudą. Iki kol ji vėl atsimins, kur ir kodėl buvo.
-
Pajutusi kelis šaltus vandens lašelius ant skruostų bei kaktos ir vėsaus oro šuorą, sukeltą varno plunksnų, mergina atsargiai pramerkė mažumėlę apniukusias, stiklines akis. Atvirkštine rankove lėtai nusišluosčiusi liauną, kadaise taip visokio plauko vyrus ir net kelias moteris iš proto variusį, veiduką, laumės dukra įsistebeilijo į jau matytas lubas. Tik vėliau, sąmonei galiausiai visiškai sugrįžus, tamsiaplaukę vėlei persmelkė liūdesys. Amika stipriai užmerkė ką tiktai atlipusias blakstienas ir pasisukusi į šoną, susiraizgė į embrioną, tarytum bandydama užimti kuo mažesnį dvigulės lovos plotą, kas pastarajai būtybei nebuvo būdinga, na, bent jau iki šio laikotarpio. Laikotarpio, pilno ištuštėjusių vyno, viskio ir konjako butelių, juodų rūbų, juodų naktų, juodo skausmo ir noro išrėkti savo plaučių turinį sumauta abecėlės tvarka.
Nagais įsikibusi į pagalvę lygiai taip, kaip prieš kelias valandas į smalinius šaltakraujo baltinius, mergina ėmė toliau skęsti karštose ašarose. Netrukus būtybei ėmė svaigti galva, tuščias skrandis kelis kartus apsivertė kūlversčiais, o visą kūną, atrodė, sutraukė mėšlungis. Nieko nuostabaus, juk gimdyvė pati vos ne visą naktį klupėjo ant šaltos kapinių žemės, o po to dar sugebėjo ir atsigulti šalimais naujai supilto kauburėlio.
Šiaip ne taip nuviniojusi, tiksliau sakant, nuplėšusi nuo savęs tą gedulingą skarą, Amika ėmė apžiūrinėti savo pečius ir pirštais atsargiai laipioti kraujagyslėmis, ieškodama dviejų gilesnių skylučių. Deja. Lordess nusivylimui Fasiras nepasinaudojo pasitaikiusia galimybe atimti paskutinio, visko netekusios būtybės, atodūsio.
Staiga, mergina it apsėsta pašoko iš lovos ir nusileido laiptais žemyn į virtuvę, matyt, teleportacijai buvo pernelyg nusilpusi. Apieškojusi kelias spinteles ir susiradusi bene paskutinį stiprios degtinės butelį, žinojo, Fasirui ji niekados nepatiko, užsivertė ligi dugno. Rodos, visą Amikos skrandį apėmė traukuliai ir jo turiniui šleikščiai sukilus per gerklę viršun, jaunoji, pigiu šlamštu save nuodijanti, ragana vos spėjo pasilenkti virš kriauklės. Rūgščios nuosėdos ėmė deginti visą merginos burną ir vela, vėl netekusi jėgų, nusileido nugara žemyn spintele ant medinių kambario grindų.
Visa esybe burtininkė niekino save. Tik dabar toji graužatis apėmė ne tik Helijaus netektį, bet ir suvokimą, jog ją, papuolusią į tokią beviltišką padėtį, tenka matyti ir namo šeimininkui bei magijos ministrui - Fasirui.
-
Fasiras iš tamsos dėbsojo į beatsigavinėjančią Amiką. Mažumėlę švytinčiomis, jau gražiai auksinėmis akimis bemaž smalsiai stebėjo, kaip iš lėto kito jausmai, atspindimi velos veido. Iš pradžių - bukas žvilgsnis į lubas, vėliau - nedidelis sutrikimas, ir tik vėliau, kai prisiminimai lėtai sugrįžo į sąmonę, jau bemaž paniką ir liūdesį. Visa spalvų paletė. Nuo baltos iki juodos. Nuo ištrintos sąmonės iki prisiminimų prislėgimo visu vos pakeliamu svoriu. Pusvampyris tylėjo ir tuomet, kai suprato, kaip stipriai kankinasi ji, netgi jau fiziškai riečiama to didžiulio skausmo. O jis tai suprato labai gerai, labai gerai.
,,Kažin, tarp ko ryšys stipresnis - tarp dvynių, ar motinos ir jos vaiko?" - pasmalsavo Fasiras. Muninas snapu pešiojo sau sparną, bandydamas išrauti seną, suragėjusią ir kažkur sulūžusią plunksną. Savo ruožtu Amika pirštų galiukais ieškojo kažko ant savo kaklo ir pusvampyris puikiai suprato, ko visgi. Tyliai nurydamas dar vieną gurkšnį savo ,,nektaro", kažkodėl pasijuto mažumėlę nuvertintas... Negi ji galvojo, kad jis - toks beširdis kraugerys?
,,Atsimeni, kai tavo tėvai susipažino, mama jį irgi taip pavadino", - prisiminė Natalie pasakojimą Muninas.
,,Tik tiek, kad Sorenas toks ir yra," - atsakė Fasiras. Minutėlę patylėjo. ,,Nors ir aš jau ne ką geresnis." - pamintijo. Tai jam nekėlė jokių jausmų. Bent jau jam taip atrodė.
- Nesu gi aš toks monstras, kaip atrodo, - neištvėręs paprieštaravo pats sau, Amikai vis dar nepatikliai žvalgant savo kaklo plotus. Netikėtai ši išdūmė į virtuvę ir von Sjuardas lėtai išpėdino iš paskos.
Kai Fasiras įžengė į virtuvę, jo žvilgsnį iškart kliudė tuščias degtinės butelis. Iš kriauklės sklido stačiai, gulsčiai, apskritai ir visaip, kaip beįmanoma, pusvampyrišką uoslę riečiantis alkoholio ir skrandžio rūgšties tvaikas. Jaunuolis pasisuko į prie spintelės sukniubusią Amiką, dabar jo akyse atsispindėjo keleriopi jausmai - tiek užuojautos šešėlis, tiek nusivylimo bei pasišlykštėjimo.
Šįsyk Fasiras susilaikė nuo paburbėjimų dėl netvarkos. Padėjo ištuštintą savo puodelį ant spintelės ir nustūmė toliau, už po paskutinio apsipirkimo palikto maišelio, kad nesimatytų nelabai malonus puodelio turinys. Kažką atsiminęs von Sjuardas delnu praskleidė maišelį ir išvydo, jog jame buvo sudėti vaisiai. Paėmęs patį pirmą pasitaikiusį nuo viršaus - obuolį - Fasiras smalsiai žvilgtelėjo į išsekusią... Viešnią? Įnamę? Šeimos narę? Jų tarpusavio ryšius apibūdinti buvo gana sudėtinga.
- Užkąsk, - Fasiras nerūpestingai mestelėjo obuolį Amikai. Pamintijo, kad elgiasi galgi kiek per draugiškai, negu leidžia jo įvaizdis. Tad po kelių sekundžių taisydamas padėtį kandžiai ir egoistiškai pridūrė: - Man laidotuvių gana.
Tat padaręs ir bemaž visai savim patenkintas ilgailtis stoviniavo per kelis žingsnius nuo jos. Žvilgsnis užkliuvo už ištuštinto puodelio ir pusvampyris susimąstęs padėbsojo į jį. Nusprendęs skrandį dar labiau papildyti tada, kai išeis Amika, auksaakis atsisėdo prie virtuvinio stalo ir pažvelgė pro langą.
-
Merginos galvą tiesiog plėšte plėšė aštrus skausmas. Ašaros liovėsi besiritenusios kakavinių plaukų savininkės skruostais, o baisus liūdesys ėmė virsti į ilgalaikę melancholiją. Amika, rodos, ėmė atsiskyrinėti nuo šio pasaulio ir tarsi mėgautis tuo. Žinojo, jausmų audros, parodančios visas šios ydas ir silpniausias puses, nebeprikels numirusiojo, o akimirka, kuomet galiausiai reikės susitaikyti su baisia netektimi - neišvengiama.
Žmonės kūrybingi - visada sugalvos kaip užmaskuoti savo skausmą, - pamintijo šviesiaakė ir migrenai kiek atslūgus, buvo beketinanti kilstelėti nuo žemės, kai staiga sugavo tamsiaplaukio nerūpestingai mestą vaisių. Kiek pyko ant vaikino gimdyvė, bet suprato, jog galbūt tokiu elgesiu jis pats stengėsi kovoti su savaisiais demonais. Negirdomis praleidusi sekančius jaunuolio žodžius ir ne itin maloniai nuskenavusi tolėliau padėtą bordo spalvos skysčio pripildytą puodelį, galiausiai atsistojusi nuo grindinio, Amika mažumėlę susvirduliavio, bet netrukus atgavo stabilesnią padėtį ir susiradusi šiukšliadėžę, išmetė rankose laikytą jau ištuštintą butelį degtinės. Vis dėlto, tai nebuvo vaistai skirti jos sielos skausmui išgydyti. Jaunuolio pametėtą obuolį, vis dar purvinais, kapų žeme išteptais drabužiais vilkinti trumpakasė padėjo atgal į neiškraustytų prekių maišelį. Nebuvo nusiteikusi valgyti. Tiesą sakant, dabar Amika nebuvo nusiteikusi niekam, net mirti, tačiau kriauklėje paliktą netvarką sutvarkyti taip pat reikėjo. Tad paleidusi vandens srovę, darganotomis, apatiškumo pervertomis akimis kerėtoja ėmė atlikinėti namų elfų darbą. Baigusi valyti kriauklę, tatuiruotoji nusišluostė rankas į prijuostę atstojančią skarą ir nužvelgusi jau gerą parą nekeistus drabužius, spragtelėjo pirštais bandydama nusiteleportuoti į antro aukšto miegamąjį. Deja, nesėkmingai. Nusilpęs, jėgų pritrūkęs merginos kūnas su trenksmu nusirito nuo laiptų, taip ir nepasiekęs tikslo. Jaunoji našlė šįkart jau vargiau atsikėlė nuo žemės. Visa moters nugara nusibrozdino ir įgavo vadinamosios drakono keteros išvaizdą, vien dėl to, jog mergina pati patingėjo į kambarį nusigauti pėstute. Sudejavusi dėl erzinančio perštėjimo, vela stipriai sugriežė dantimis ir nors von Sjuardas buvo nusisukęs į lango pusę, būtybė žinojo, kraujo kvapą šis galėjo justi net mylios, jei ne kelių, atstumu.
- Fasirai, atsiprašau... - dar sumurmėjo pilkšvų akių savininkė, į tokią keblią situaciją kapliadantį pastatydama jau antrąjį kartą šiandiena ir pirštais brukštelėjo per nugarą, nusivalydama tekantį kraują.
-
Pro langą skverbėsi žiemiško ryto pilkuma. Penkiasdešimt žiemos ryto atspalvių. Gana bjauraus ryto. Ant lango ėmė dribti šlapios snaigės. Tarytum girtuokliai ant slidaus šaligatvio, nusitašę iki lygmens „tapkė“.
Pakvipo sūdytu vandeniu. Fasiras neatsigręžė. Tokiems dalykams reikia laiko ir vienatvės, bent jau pats buvo tuo įsitikinęs. Tiesa, kartkartėmis sukirbėdavo abejonė... Galgi, jei būtų turėjęs kokį artimą žmogų tuo metu, kai naktimis kankindavo mirusių šeimos narių vaiduokliai, dabar nebūtų tapęs tokiu bjauriu ciniku. Nors dabar kažin, ar beliko prasmės tai svarstyti.
Išgirdęs tylų obuolio cinktelėjimą į Amikos delną, Fasiras žybtelėjo auksinėmis akimis į ją. Varnas aštriai kranktelėjo, nesulaikęs kvatojimosi iš pusvampyrio. Ganėtinai groteskiškas vaizdelis. Lyg kažką atsiminęs juodaplaukis kreivai šyptelėjo ir nusisuko į langą. Juokas visuomet ima iš netinkamų dalykų netinkamu momentu.
Visgi dėmesį nukreipė vandens tekėjimo garsas. Fasiras dėbtelėjo į nusisukusios Amikos nugarą. Kurį laiką patylėjo.
- Neplauk tu tų indų, - sumurmėjo. Amika, rodos, nuleido tai negirdomis. Arba neišgirdo iš tikrųjų. Von Sjuardas nenorėjo rizikuoti atrodymu maldaujančiam, tad nutylėjo. Tylą skrodė vandens lašėjimas. Fasiras atsistojo, minutėlę padvejojęs įsipylė atsigerti.
- Arbatos? - lakoniškai pasiūlė Amikai, besišluostančiai rankas į skarelę. Netikėtai ši dingo iš virtuvės, o po dar akimirkos Fasiras išgirdo gana nemalonų ausiai dunkstelėjimą laiptinėje. Patikrinti, kas ten vyksta, išėjo su puodeliu rankose.
Dar nespėjus išeiti iš virtuvės pusvampyrio šnerves pasiekė alkoholio molekulėmis užvanotų eritrocitų kvapas.
- Ir už ką gi atsiprašinėji? - lyg susitaikęs su visomis pasaulio blogybėmis atsiduso Fasiras. - Jeigu įdomu, man turbūt nėra nieko bjauresnio už degtine skiestą kraują, - šiurkščiai drėbė ir, pasidėjęs puodelį ant grindų, negalvodamas užlipo laiptais.
Stabtelėjo ties ja, atsargiai kilstelėjo, dilbiu netyčia kliudydamas kruviną nugarą. Fasiras garsiai nurijo seilę.
- Įsitverk, - uždėjo velos ranką sau ant sprando, kad padėtų užlipti. Vampyriška vaizduotė nupiešė gana tikrovišką iliuziją, kaip dabar Lordess galėtų jį nusmaugti.
Fasiras neketino nešti jos ant rankų. Vis dar nepametė iš galvos to, kad ji vela ir gali prisigalvoti visokių dalykų. Dabar namie neliko mažojo velos dėmesio nukreipinėtojo... Fasirą, jam pusiau nešant, pusiau padedant eiti Amikai, tarpduryje į jos kambarį vėl prigavo liūdesys.
Visgi jo dėmesį mažius irgi nukreipdavo. Tik ne nuo meilės ar netgi jo paties kaip Amiką, o nuo vidinio įniršio. Helijaus vardas puikiai atitiko jo rolę šiuose namuose. Tam tikra prasme iš tikrųjų jis nešė tamsiai fasiškų namų šešėliams saulę.
Brėško rytas. Tekėjo žiemos saulė, o ne Helijaus. Dirbtinė, šalta, nesmagi.
- Visgi... Arbatos atnešti? - kaip niekur nieko paklausė jaunuolis, sustojęs tarpduryje. Akys su prastai slepiamu smalsumu tyrinėjo nelaimingos moters veidą. Senas liūtas sudraskytu snukiu ir tuščia akiduobe, kurioje juoduoja nuplėštos venos ir vietoj šiltesnio jausmo likusi tuštuma bei įniršis... Šitaip jautėsi kažkuri pasąmoninga Fasiro dalis jam žvelgiant į agresyvaus ir savo gyventojus niekinančio pasaulio parblokštą merginą. Ta proga pusvampyris pašiaušė delnu varno sparno plunksnas.
-
Stebėdama neskubančius jaunuolio judesius, mergina prikando lūpą, aišku, ne „veliškai", kaip kadaise viliodama įvairiausio plauko palydovus, bet taip paprastai, gana buitiškai ir visai ne seksualiai, o bandydama sutramdyti beištrūkstančią nemalonaus perštėjimo aimaną.
Griežtas juodaplaukio tonas nei kiek negerino nemalonios situacijos, tiesą sakant, tik dar labiau erzino bei tampė ir taip kone benutrūkstančius drumzlinų sidabrinių rainelių savininkės nervus, tačiau jo paslaugos Amika neatsisakė. Visgi kažkuri būtybės esybės dalis turėjo pripažinti, jog šiokia tokia pagalba ir ne itin jaukus žmoniškas artumas, nors kiek to žmoniškumo turėjo išsaugojęs savyje vampyras cinikas, geriau nei slegiančios melancholiškos raudos. Netgi vynas baigdavosi anksčiau nei baigiasi vienatvė.
Galiausiai įsikibusi į stačią durų atbrailą ir, it nudegusi, staigiu judesiu atitraukusi ranką nuo kapliadančio kaklo, Amika, vėl būdama savo kambaryje, susimąstydama akimirkai pasuko galvą į šoną. Tik dabar, rodos, visos emocijos ėmė plūsti į vieną vietą ir sudarinėti vieną didelį jausmų burbulą. Tačiau jaunoji našlė tylėjo ir iš išorės atrodė tokia rami, kokia būna tik jūra prieš baisią audrą. Fasirui kiek draugiškiau pasiūlius arbatos, būtybė staiga pabudo iš kelias minutes vykusio vidinio transo ir neperskaitoma mimika atsigręžė į juodaplaukį, kartu užsimodama dešiniąja ranka ir skeldama per kairįjį marmurinės odos savininko skruostą stipresnį antausį.
- Kaip gali būti toks šlykščiai abejingas svetimam skausmui?! Tarsi nejustum, tarsi niekada negalėtum mylėti! - Galų gale pratrūko trumpaplaukė ir grėsmingai žingtelėjo arčiau vaikino, jog galėtų labiau nuskenuoti šio veido išraišką bei žaibuojančiomis akimis sudeginti vaikiną iki pat jo pamatų. - Kaip galima būti tokiu egocentrišku ciniku, iškėlusiu savo nieko vertus principus aukščiau visų kitų?! Kaip gali gyventi tokioj tuštumoj?! Žinodamas, kad gyvensi amžinai, aklai stebėdamas, kaip tavo artimieji miršta, nes net jie tau nerūpi! Nenuostabu, kodėl tavo tėvas su tavim nebendrauja! Tu tik paprastas, niekingas, išlepęs, svetimu krauju susitepęs egoistas, besirūpinantis savimi ir man gaila. Man kartais labai gaila, jog gyvenu su tavim po vienu stogu, kad išvis sutikau gyventi, jog priėmiau tavo pagalbą, manydama, kad tu esi nusiteikęs tik gerais tikslais... Jog Helis gyveno čia! Galbūt, jei ne tu, jis dar būtų gyvas... - Nebesitvardė mergina ir giliau įkvėpusi oro, tyliau, tačiau nei kiek nedraugiškiau pridūrė, - tiesa ta, kad laikas žaizdų negydo. Žmonės tik išmoksta gyventi su skausmu širdyje, galvoje. Dabar man turbūt teks stengtis dvigubai daugiau, nes žinau, jog mažiau neskaudės. Bet galbūt aš priprasiu, kaip pripratau ir prie viso šito. Kaip pripratau prie tavęs... Nenoriu arbatos. Išeik.
-
Tas atšokimas nuo jo, it jis būtų gleivėta, smirdanti pabaisa. Fasiras vyptelėjo. Taip ir turi būti. Labai gerai. Ir visgi atrodė gana keistai. Ar jinai jį taip jau stipriai kaltina?
Fasiras kantriai stovėjo priešais Amiką tarpduryje, lūkuriuodamas, kol toji keista susimąstymo migla pasišalins nuo jos veido ir minčių. Ką gi, galbūt tokios yra netekties ir nusivylimo stadijos. Jaunuolis smalsiai dėbtelėjo į ją, žengiančią artyn, bet greit tą smalsumą ryškiai auksinėse akyse pakeitė sutrikimas. Jis pakreipė galvą nelabai patenkintas, kai ši prasibrovė į jo asmeninę erdvę. Kas tai? Iššūkis? Grasinimas? Ką ji, nusilpusi, sunykusi, supykusi, subjurusi vela padarys jam, bemaž visai sočiam pusvampyriui, graužiamam kaltės ir neapykantos? Gerai, jis juk yra kaltas dėl Helijaus mirties, bet...
Gal visgi tikrai atnešti arbatos? Arbata juk padeda išvaryti pyktį ir nurimti. Angliškas gėrimas. Ramus, atpalaiduoja labiau, negu kokia degtinė ar vynas.
Amika stovėjo, pusvampyrį nustebino ta žaibiškai įsižiebusi begalinė neapykanta. Nagi. Ir ką jinai jam...
- Ei... – nustebęs atšlijo von Sjuardas, gavęs iš velos snukin. Pliūchas. Dešimt taškų.
Išplėstomis akimis nužvelgė įtūžusią velą, atsitraukė atgal dėl viso pikto. Beje, antrąsyk snukin negavo. Na, bent jau ne fiziniame pavidale. Bet užtat jį užgriuvo be galo nusivylusios ir piktos merginos piktų žodžių krioklys.
Šlykščiai abejingas svetimam skausmui... Taip, tęsk.
Egocentriškas, beviltiškai principingas cinikas... Hm, šito jau neteko girdėti.
Negalintis mylėti. Nes to ir nereikia.
Fasiras spoksojo į įniršį liejančią Amiką, akys pamažėle sugrįžo į pradinę neišsipūtusią būseną, veidas nurimo, įgaudamas įprastinį niūrumą. Panašiai tą patį kartodavo jis sau, iki kol suprato, kad bemaž dėl visko, kas bloga nutiko jo gyvenime, kaltas buvo Sorenas.
- Visų pirma, aš nesu nemirtingas, - lyg tarp kitko mestelėjo juodaplaukis pusvampyris, bet, ko gero, per visą šią tiradą vela to nė neišgirdo.
Po kitų jos žodžių Fasiras kilstelėjo antakį, dėl kažko netikėtai suabejojęs.
- O tu žinai, kas iš mano artimųjų dar mirė? – paklausė jis, o po sekundėlės dar tylesniu balsu pridūrė: – Aš nebeturiu artimųjų. Ne Sorenas atsisakė savo sūnaus, o aš – tėvo.
Auksaakis sukišo rankas į purvinų kelnių kišenes. Delnai susigniaužė į kumščius. Net ir po tiek metų vis dar ėmė siutas.
- Tiesa, laikas žaizdų negydo, - gūžtelėjo pečiais juodaplaukis. – Tu bent jau turėsi kapą, kurį galėsi aplankyti. Iš mano mamos, mano brolio dvynio ir Solvei... Jauniausios sesers neliko NEI KAULŲ, kuriuos būtų galima sudėti į karstą ir kapą. Sorenas palaidojo didžiulę puokštę baltų gėlių vietoj mamos lavono, palaidojo, bet ANEI PIRŠTO nepajudino, kad juos išgelbėtų, - atsiminęs tai piktai prunkštelėjo von Sjuardas. Visgi į veidą šypsena nesugrįžo. Tik suplūdo dar daugiau pykčio ir nusivylimo savim, kad jis pasielgė taip silpnai ir viską papasakojo.
- Ir AŠ esu kaltas dėl jų visų mirties. AŠ paklusau Sorenui, kai jis uždraudė man išeiti iš Hogvartso ir ieškoti jų, gyvų ar mirusių, - užbaigė jau pajuodusiu veidu. Kilstelėjo akis nuo žemės į pašnekovę, darsyk, bandydamas nutaisyti kuo abejingesnę veido išraišką. Visgi niršus balsas su ta išraiška nederėjo. – Na, nenori arbatos, tai nenori. Nesvarbu.
Išeidamas iš Amikos kambario pusvampyris iš visų jėgų smogė į sieną, esančią priešais Amikos duris. Nebesulaikė tiek metų tvardyto įtūžio. Tuomet, pamiršęs ir ten, pirmam aukšte, paliktą puodelį, užlipo į trečiąjį aukštą, kur buvo jo paties kambarys. Ir užsidarė duris.
Ant sujauktos lovos gulėjo knyga „Keršto prakeiksmas“. Fasiras atsiduso. Visai nebuvo ūpo skaityti.
-
Amikos nebylumą netikėtai pakeitė niūresnis juodaplaukio balsas. Tiesą sakant, šokoladinių sruogų savininkę nustebino tokia tyli ir gan rami jaunuolio reakcija. Būtybė tikriausiai tikėjosi dar vieno Šekspyro, dramos! Didžiulio teatro su kandžiu scenarijumi ir jausmų proveržio, o gavo romumą. Gan keista, nes iš tikrųjų, jie abudu buvo tik jauni ir ne itin patyrę aktoriai, išleisti vaidinti gyvenimo.
Nuo von Sjuardo paauksuotų akių, Amika nedrįso nuleisti drąsaus ir grėsmingo stiklinio žvilgsnio, palengvėle persimainančio į švelnesnį, ta ankstesnia motiniška šiluma spinduliuojantįjį. Tačiau Fasirui, rodos, jis nekėlė didelės įtakos.
Tatuiruotoji klausėsi iš pradžių ramios, po to rimtesnės, niūresnės, pilnos neapykantos ir užtikrintesnės, vėliau kontrastingai pereinančios į abejingą jaunuolio pasakojimo intonacijos. Įtampa tarp antgamtikų, vaiko juoko apleistuose namuose, augo ir, rodos, airė galėjo jausti kaip Fasiras nekaltai braunasi per jos purvinus rūbus, per kūną, per įdegusią odą į sužeistą širdį, į sąžinę.
Vaikinui staiga trenkus į sieną, visai netoli Amikos, mergina nežymiai krūptelėjo ir dantimis įsikandusi į skruosto vidinę pusę, vėlei nusuko galvą į šoną. Juodaplaukiui užtrenkus duris, tatuiruotoji dar minutėlę pastovėjo sustingusi vienoje pozoje, norėdama įsitikinti, jog liko viena. Ne dėl to, kad bijotų vampyro sukelto mini šou ar, kad pasirodytų arogantiška artistė, o vien iš banalaus bandymo nepalūšti eilinįsyk.
Galiausiai atleidusi pečius bei giliai įkvėpusi, platininių rainelių savininkė nulingavo iki vonios kambario ir paleidusi karšto vandens srovę, it gyvatė išsirangė iš, seną odą atstojusių, purvinų, kapų žemėmis ir aptežusiu sniegu aplipusių skarų, atidengdama visas slapčiausias tatuiruotes, nuo mažyčio kiniško drakono ant trečiojo kairiosios pusės šonkaulio iki per dalį bikinio zonos išsidėsčiusios vyšnios - sakuros - šakelės. Leidusi kūnui paskęsti karštame vandenyje, Amika porą akimirkų pasimėgavo senaisiais gyvenimo malonumais ir staiga prisiminusi visus įvykius, susiradusi grublėtą, šiurkščią kempinę, ėmė trinti ja savo brangų kūną iki kolei šis paraudonavo. Visgi, juk tai buvo geresnis būdas bandyti nuplauti skausmą nuo savo kūno, nei skandintis ašarotoj vyno taurėj.
-
Mergaičiukė sekė Edgarą, nes ne vienintelis Sorenas nežinojo, kur gyvena Fasiras. Tai suvokusi, kai išėjo iš namų, Elridė pasijautė kiek kvailai, kadangi dar neseniai dėl tokio dalyko teisė profesorių. Aišku, ji save gynė tuo, kad Sorenas buvo tėvas, o ji - galima sakyti nepažįstamas padaras, baltapūkė dar visai neseniai sužinojo, kad Fasiras nėra žmogus. Tai paaiškino jo išskirtinę akių spalvą, tačiau kiek sutrikdė mergaičiukė, kadangi ši pyko, kad nežinojo to seniau, bet, kaip yra taip.
Grifiukė nužvelgė tamsią gatvę, mat apšviesta ji nebuvo labai gerai ir ėmė svarstyti, ko Edgaras galėjo taip bijoti, kadangi nepastebėjo nieko neįprasto. Nesigirdėjo jokių dėmesį kreipiančių garsų ir neskraidė jokie neaiškūs padarai. Paaugliukė negalėjo nieko sugalvoti, kas galėtų kelti pavojų tokioje vietoje.
-Dar daug reikės eiti?-mergaičiukė klausė tyliai, nė nežvilgteldama į Soreną. Ji nusprendė, kad jei ir išgirs kažką iš to vyriškio, jos pasiteisinimas bus tamsus paros metas, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Aišku, ji svarstė ir apie kitokius pasiteisinimus, bet jos maža galvelė nesugebėjo sugalvoti nieko geresnio.
-
Sorenas paklusniai dūlino žingsnis į žingsnį su Edgar'u ir Elride. Kartkartėmis greičiau, it įspirtas į užpakalį kokio nors pikto prisiminimo, kartais - lėčiau, nusistebėdamas pasikeitusiu miesteliu ar norėdamas pasilikti ant pažįstamos tako plytelės ilgėlesniam laikui.
Kodėl gi žmonės verkia, turėdami savo sąskaitoje numatomus septyniasdešimt ar šimtą metų? Juk net tuomet su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu vis labiau prisipildai liūdnos nostalgijos, net nebepastebėdamas aplinkui esančiųjų bei pasaulio tobulėjimo. Įstringi ten, kur kažkada buvai, nebesiveji laiko ir jis tave pralenkia.
Vyras per tamsą nužvelgė mergaitę, minutėlę patylėjo. Vietomis iš senų gatvės žibintų ant šaligatvio kaip iš krioklio veržėsi nemaloni geltona šviesa. Sugedusių dantų, smogo aptemdytos saulės ar purvino viščiuko spalvos.
- Spėju, nebe, - sumurmėjo buvęs profesorius, nusisukdamas į kažkokio gan apleisto namo kiemą, nesiekiamą žibintų. Ant žolės spingsėjo tik vampyrui įžiūrimi petrovabaliai, skleidžiantys sparnus į pirmųjų pasirodančių žvaigždžių šviesą. Gražu, galima būtų tai įamžinti kokioje nors drobėje, kompiuteriniame žaidime arba uždaryti į prisiminimų buteliuką, kur nors uždaryti ir karts nuo karto pasimėgauti vėl jaučiamu gaiviu vakaro kvapu ir magiškomis švieselėmis.
- Dabar jau atsimenu... - sumurmėjo von Sjuardas, trijulei sukant į Fasiro kiemą. Eliksyrininkas batu netyčia paspyrė ant tako gulėjusį baltą žiedą. Iš kvapo - chrizantema. Kažin, kam.
-
Žvaigždžių nušviestas nakties dangus lydėjo Edgar'ą, Soreną ir Elridę link Fasiro namų. Kaip neapšviestos Godriko Daubos vietos skendėjo tamsoje, taip ir einantys trys asmenys, regis, skendėjo savo mintyse. Nei vienas iš jų nekalbėjo. Tai tylai pritarė ir juodaplaukis. Jo mintys dabar sukosi apie krikštasunį, pas kurį ir keliavo. Įdomu buvo, kaip jam sekasi ir ar ką sugalvojo per tas kelias dienas. Gal visgi nusprendė nepaisyti elfo tokia buvo viena iš mago minčių. Bet dėl pastarosios labai abejojo, kadangi nemanė, jog pusvampyris aukos neseniai sutiktą būtybę. Ir tokiu atveju jau galėtų atiduoti ją, kad ir tam pačiam Edgar'ui. Įdomu buvo ir tai, kaip jaunasis von Sjuardas sureaguos į tai, jog jo krikštatėvis pranešė apie susiklosčiusią situaciją jo tėvui, kurio į visą tai nelabai norėjo painioti. Na, bet kaip bus, taip bus. Jei magijos ministras supyks ant animago, jis jį puikiai supras, tačiau savo sprendimo nesigailės. Jis dar vis tvirtai tebesilaikė savo pozicijos, kad buvęs jo koledžo vadovas, apie tai turi žinoti.
Trumpaplaukis mikliai pasuko galvą į grifiukę, kai ši sudrumstė tylą.
- Nebedaug,- ramiai tarstelėjo pats po to, kai Sorenas pasidalino savo spėjimu. Klausimas ar išvis buvo daug to kelio. Juk visą Daubą pereiti nėra daug. Bent jau buvusio Grifų Gūžtos koledžo prefekto manymu.
Dar keletas minučių ir trijulė jau žengė į Faso kiemą. Čia mesteltas eliksyrininko komentaras privertė Jeftter'į šyptelėti. Būtų buvę keista, jei senolis būtų pamiršęs net tai, kaip atrodo jo sūnaus namas, kuriame lankėsi. O gal neturėtų būti. Jei žaliaakis žinotų nuodų ir vaistų profesoriaus amžių, tuomet kažin ar besistebėtų tuo, kas kiek stebino dabar.
- Atrodo, jog jis namie ir mes jo nepažadinsime,- darė išvadą pamatęs degančias šviesas keliuose iš namo langų. Aišku, galėjo būti ir kitaip nei atrodė. Buvo galimas daiktas, jog Fasiras kur nors išėjo palikęs namuose įjungtas šviesas. Taip pat egzistavo galimybė, kad jis užmigo prie šviesos. Bet kokiu atveju atvykėliai netrukus sužinos ar apsilankė laiku ir ar nesutrukdė priešais stovinčio namo savininkui. Edgar'as buvo pirmasis, kuris priėjo laukinių durų, todėl kilstelėjo savo dešinę ranką, paslėptą po pirštine ir ketino jau belstis, bet staiga nuleido ranką, nes ne visi apie ją žinojo, todėl nenorėjo kelti papildomų klausimų sukeldamas keistą garsą kelis kart trinktelėdamas metalu į medį. Nors galbūt pirštinės dėka skambesys būtų buvęs įprastas. Kas žino. Dabar vaikinas jau buvo iškėlęs kitą savo ranką, kuria galingai pabarbeno į duris.
-
Fasiras kurį laiką padrybsojo ant plačios lovos sukryžiavęs kojas ir ištiesęs rankas į šonus. Kaip nukryžiuotasis. Ko gero, dabar būtent taip jis ir jautėsi. Ilgokai dirbęs, tikėjęs savim ir žmonėmis ir visgi kažkur giliai nujautęs, kad likimas taip paprastai jo nepaleis. Šiuo momentu pusvampyris kalė nusivylimo savim ir pykčio vinis sau į rankas.
Kai bukasjuodaplaukio žvilgsnis atitoko ir nukrypo nebe į įskilimą sienoje, bet žemiau, į purvinus rūbus, auksaakis tingiai atsistojo. Dabar nelabai kas rūpėjo, bet į dušą nueiti ir persirengti normalius rūbus jis prisivertė. Neprisivertė tik nusiskusti - anokia čia bėda, dabar atostogos, tad, be Amikos, niekam kitam jo bjauraus snukio matyti neteks. O ir ji kažin, ar stengsis jį pamatyti. Greičiausiai irgi slampinės maršrutu dušas - šaldytuvas - lova. Bala to nematė. Kur rasti maisto ir atsigerti, žino ir pati. Jis ja rūpintis neprivalo.
O gal? Nors ne. Ką jis jai skolingas? Nieko.
,,Galbūt truputį žmogiškumo, kurį buvai atgavęs?" - pasiūlė mintį varnas, tupėdamas ant stalo ir nuspirdamas nuo jo ant žemės parkerį. Fasiras bukai žvilgtelėjo į ant grindų pasiliejusį rašalą.
- Buvau atgavęs. Net neapsimokėjo pradėti, - lyg ir nebaigęs minties burbtelėjo jaunasis von Sjuardas. Iš po šono išsitraukė kažką, truputį nemaloniai spaudžiantį. Tai buvo ta pati knyga. ,,Kraujo kerštas". Jaunuolis atsidusęs padėjo ją ant grindų.
Tuomet kažkas pabeldė į duris. Sekundėlę antgamtas pamintijo, kad galbūt čia kažką buria Amika, ar beldžiasi į jo kambarį, bet tuomet atmetė šį spėjimą dėl dviejų priežasčių: pirma, jinai buvo pernelyg įžūli, kad belstųsi, antra, beldimasis buvo per tylus, kad tai būtų jo kambario durys. Vadinasi, turbūt kažkas beldėsi į lauko duris.
Jaunuolis sunkiai, it bandydamas nuridenti nuo savęs kelis maišus bulvių ar dar kažką bjauriai sunkaus, pakilo ir nulipo laiptais žemyn. Rakindamas duris pamintijo, kad tie, kas pas jį užėjo, mažumėlę nustebs. Jis visas buvo apsirengęs juodai (kita vertus, jis visuomet nešiojo gedulą), plaukai buvo vis dar šlapi ir padrikai krito ant kaktos, nors jis niekuomet neleido sau tokios netvarkos. O ką jau ir kalbėti apie iš skruostų tebestyrančius gan bjaurūs paliesti ir pažiūrėti spyglius. Na, štai, o jis tikėjosi tik ramiai praleisti savo atostogų laiką.
- Sveiki... - kiek sutrikęs nužvelgė trijulę, lūkuriuojančią jo prie durų. Tuomet atsiminė tai, ką buvo visai užmiršęs šiomis dienomis. Elfas, rodos, kažkur tebetvarkė laidotuvių reikalus, gal kažką apmokėjo. - Prašau užeiti... - užkimusiu balsu numykė, plačiai atverdamas duris.
Ką reikės pasakyti Edgar'ui, kad jis išvis negalvojo apie savo prakeiksmą? Ir ką čia išvis daro Sorenas? A, taip. Jis turbūt jau žino apie savo itin mylimo sūnaus bėdą. Gal atėjo pasigrožėti vaizdu, kaip nusigaluos paskutinis trukdis jo vienatvei ir išdidumui?
- Durys į dešinę... - sumurmėjo Fasas, užrakindamas duris ir mostelėdamas ranka į virtuvę, mat svetainėje vis dar mėtėsi chrizantemų lapai ir žiedai po laidotuvių. Koridoriuje, beje, irgi.
Fasiras net nežinojo, ar svečiai pasirodė labai laiku, ar labai nelaiku. Kiek praėjo dienų nuo prakeiksmo išlaisvinimo? Penkios? Šešios?..
-
Dalį dienos, kaip jau buvo galima spėti, šokoladinių plaukų savininkė praleido vonioje, tyliai bandydama nuskandinti savo jausmus. Galbūt anąsyk Fasiras buvo teisus, manydamas, jog meilė tik sumauta hormonų biologija, verčianti žmogų klupėti prieš savo paties gyvulišką pradą, kuriai vela aklai pakluso. Deja, visgi jau buvo per vėlu. Jaunoji našlė jau seniai užsitarnavo sau vietą viename iš devynių pragaro ratų. Lyg tais antrame, kaip Dantė Aligjeris rašė savo poemoje, šalimais pačios Egipto karalienės, savo grožiu prilygstančios antikinei Venerai, kuri kaip ir mūsų būtybė taip pat buvo per daug jausminga bei savo pomirtinį gyvenimą praleido tarp kitų gašlių vėlių.
Galiausiai išsirangiusi iš šiltų vandens glamonių, Amika įsisuko į švarų, bene naujut naujutėlį juodos kavos spalvos kostiumėlį, nepamiršdama savo į kitą pakopą jau peraugusio gedulo (kuomet desperatiškai bandai susitaikyti, jog viskas yra bei bus gerai), ir apatiškai nužvelgusi, kuriame jau buvo pragyvenusi bene penkerius metus, vangiai atsiduso. Netrukus pikčiau suraukė tankius antakius ir ėmė iš komodos, mažesnių spintelių bei stalčių versti visus jai priklausančius daiktus ir krautis šiuos į erdvų raudoną lagaminą, lygiai tokį patį kaip prieš penkerius metus. Nenorėjo tatuiruotoji elgtis būtent taip, kaip dabar - impulsyviai, neapgalvotai, be jokio konkretaus tolimesnio plano, bet žinojo, pati puikiai suvokė, kad daugiau šiuose namuose ji nebeturi ką veikti. Visgi, nei mažasis Helis, nei jokie artimesni, glaudesni ryšiai su namo šeimininku Amikos nelaikė ir teko pripažinti, jog ir pati vela, kad ir kaip keista bebūtų, nenorėjo tapti, gal tiksliau sakant likti, išlaikytine, o tuo labiau miegoti po vienu stogu su tuo egocentrišku kraujasiurbiu per brūkšnelį ciniku. Tad greitai susiruošusi į nežinomybę, Lordess pradarė medines kambario duris bei pasikvietusi ilgų pirštų spragtelėjimu baltapūkį augintinį, jau buvo kone dramatiškai benutipenanti laiptais žemyn, kai staiga sidabrinių akių kampučiu išvydo vėlyvus svečius. Minutėlę sustingusi vietoje iš netikėtumo, šokoladinių plaukų savininkė kryptelėjo galvą į šoną, norėdama atidžiau pavėpsoti į susirinkusiuosius ir galiausiai juos identifikavusi, na, tiksliau sakant, nuskenavusi jau pažįstamus vyriškius, akimirkai sustojo ties mažąja mergiote, kurios vela nepažinojo nei iš matymo, nei iš kalbų, bent jau kiek pamena, tačiau iškart iškėlė įtikinamą hipotezę, jog tai kokia nors šaltakraujų klano mylima dukterėčia, mažoji pusseserė ar paprastai sakant dar viena giminė - artimoji.
Nusprendusi kiek atidėti anksčiau susimintytą idėją, auskaruotoji burtų pagalba tyliai grąžino lagaminą atgal į kambarį ir kilstelėjusi galvą aukštyn, ištiesusi nugarą, nuleidusi pečius ir paglosčiusi rankose laikomą magiškąjį šermuonėlį, grakščiai ėmė lipti laiptais žemyn, smalsiai ir kiek per akivaizdžiai nužiūrinėdama ne itin išvaizdžią, bent iš pirmo žvilgsnio, baltaplaukę mergytę.
- Fasirai, nepranešei, kad turėsim svečių, - lyg niekur nieko vyptelėjo vela taip tarsi pasisveikindama su pagausėjusia kompanija ir itin susidomėjusi mažąja viešnia, labiau pasisuko į tą skaisčiaveidę šalčio nubučiuotais skruostais.
-
Mergina visą kelią ėjo neužtikrinta ir jautėsi nesaugiai, kadangi Edgaro žodžiai, kad ir kaip Elridė nenorėjo pripažinti, ją sutrikdė, bet kai vyrukai patvirtino, kad kelio liko nebedaug, paauglė šiek tiek atsikvėpė. Jai ir juokinga pasidarė ir tuo pačiu šioks toks pasipūtimas atsirado, mergina ėmė save mintyse girti, kad įrodė, kad ji buvo teisi ir jokių baisių dalykų Godriko Dauboje nėra ir tik ir laukė momento, kai galės tai pabrėžti. Ir visai nesvarbu, kad prieš kelias sekundes ji dairėsi į šalis, lyg laukdama kažkokio užpuolimo.
Na, o laukti ilgai tinkamos progos nereikėjo. Kai pagaliau visi priėjo prie Fasiro namo, Elridė jį nužvelgė, nors nieko gero nepamatė dėl tamsos, languose matoma šviesa nepagerino prasto matomumo, o tada atsisuko į vieną iš vyrukų.
-Na, tai kas mus čia užpuolė?-tyliai leptelėjusi klausimėlį mergiotė vos vos nusišypsojo, nors ir žinojo, kad tą šypseną vargu, ar pamatys, na, vampyras gal, bet ne Edgaras.
Mergaitė išgirdo, beldimą į duris, nors nepastebėjo, kaip vyrukas priėjo prie jų, jai knietėjo išsitraukti burtų lazdelę ir panaudoti jau seniai žinomą burtažodį, kadangi nors ir buvo šiek tiek atsipalaidavus, vis tiek su šviesa jaustųsi kelis kartus saugiau, o beveik nieko nematydama baltapūkė jautėsi kaip žabala višta, bet nuo burtų susilaikė, juk buvo prie pat namo, o dar rizika, kad netoliese sutiks žiobarus...
Durys prasivėrė, tačiau stovintis Fasiras mergiotės neprivertė pasijausti geriau, nei einant gatve link jo namo ir svarstant, kokie gyviai, be dviejų pažįstamų vampyrų, gali lakstyti Godriko Dauboje. Per jos kūną perbėgo šiurpuliukai ir liūdėsis, jai ėmė atrodyti, kad čia su jais atsigrūdęs Sorenas tikrai nebuvo puiki mintis ir tik dar labiau sugadins žmogui nuotaiką, na, nebent Fasiras mylėjo savo tėvą, nors ji negalėjo tuo tikėti, jai jis atrodė per daug šaltas ir nerūpestingas tėvas, o tokius vargu, ar net vampyrai mėgo...
Žalios akys buvo įsmeigtos į Fasirą, tačiau baltapūkė visai pamiršo, kad moka kalbėti. Rodos, ne jai vienai atrodė, kad šis gali mirti dėl tokios nesąmonės, apie kurią mergina ne tiek ir daug žinojo. Ir kaip keista, galbūt net juokinga, kad žmogus, kurį dar neseniai erzino ir ant kurio rėkė priverčia jaustis taip nemaloniai, tačiau ne dėl to, kad nekentė jo, o dėl to, kad žmogeliui rūpėjo. Tą jausmą paauglė pažinojo, bet stipriai nekentė, stengėsi jį ignoruoti ir nesutiko su ta galvoje klaidžiojančia ir neduodančia ramybės mintimi, tačiau viską gan greit nutraukė nepažįstamoji, kuri buvo Fasiro namuose.
Aukšta žmogysta privertė atitraukti akis nuo pusvampyrio, mergaitė nelabai suvokė, ką ji gali veikti jo namuose. Elridei atrodė, kad Edgaras kažką minėjo, bet viskas, rodos, išgaravo iš galvos, o galbūt net nebuvo jos pasiekęs? Bet, kad ir kaip bebūtų, baltapūkei pasidarė labai smalsu, kas per padaras ji bus. Juk, regis, ant Fasiro rankų pirštų jokių žiedų nematė, nors nelabai į jas žiūrėjo... Ir nieko negirdėjo minint apie kažkokią mylimąją... O gal vampyrai tuokiasi be žiedų, o kažkokiais ritualais? Mergaitės galvoje skraidžiojo dar daugiau variantų, atrodo, ji visiškai pamiršo, kad atėjo į tuos namus ne dėl jos.
-
Sorenas praleido Edgar'ą pasibelsti pirmą. Iš dalies todėl, kad jis turbūt geriau žinojo, kur ir kam eina, iš dalies todėl, kad vampyriškas kvapas neužgožtų žmogiškojo. Galbūt tokiu atveju Fasiras jų net neįsileistų. Aišku, šie pamąstymai ir nuojautos plaukiojo kažkur Soreno pasąmonėje. Ten pat kaupėsi ir keista baimė išvysti kažką nelabai tikėto ar baisaus, kai durys atsivers. Fasiro namo durys atvertos bus, bet Fasiro namų metaforine prasme - anaiptol ne. Ir atsivertų per laiką bet kam, tik ne tėvui.
Juodabarzdis per tamsą nužvelgė lūkuriuojantį Edgar'o veidą, besimainančių emocijų pilnas Elridės akis. Kol durys atsivėrė, teko šiek tiek palūkėti - vienu momentu senasis eliksyrininkas net suabejojo, ar apskritai jie bus įleisti vidun. Gal Fasiras pajuto, gal pamatė jį, o gal ir dar kažkas...
O tuomet nakties tamsą perskrodė tam sykiui žilpinanti šviesa, sklindanti, matyt, iš jaunojo von Sjuardo namų prieškambario. Sorenas automatiškai ranka prisidengė akis, bet jau ,,degančiomis" akimis bandė įžlibinti Fasiro veidą. Jau per šiokį tokį atstumą vampyras pajuto, jog namų šeimininkui kažkas ne taip. Veidas, nors ir nustebęs, buvo išvargintas pykčio ar liūdesio, akys bemaž negyvos... Bet svarbiausia, kad auksinės.
,,Jis dar nepametė to, ko mokiau, ir tai svarbiausia", - iš plaučių išleisdamas anglies dioksidą ir tik dabar pajustą įtampą pasiguodė vyras. Kai nieko nebeturi, imi vertinti netgi tai, kas techniškai netgi nepriklauso tau.
- Labas vakaras, - luktelėjęs, kol į vidų sugužės Edgar'as ir Elridė, ir peržengdamas sūnaus namų slenkstį, pasisveikino Sorenas. Ko gero, kitaip pasisveikinti su žmogumi, kurį bepažįsti tik iš laikraščių viršelių, ir nebeišeitų. - Labas vakaras, - linktelėjo eliksyrininkas ir Amikai. Mažumėlę nustebo, ją čia pamatęs dar kartą.
Maunantis batus ir paliekant juos prie durų, Sorenas nuleido galvą į grindis. Koridoriuje buvo primėtyta chrizantemų lapelių. Dabar juodabarzdis tai pastebėjo ir suprato, kad baltas žiedas tarpuvartėje į kiemą nebuvo koks nors atsitiktinumas.
Mažai kas dovanoja chrizantemas džiugiomis progomis, tiesa?
Sorenas užėjo į virtuvę, kaip ir Fasiras nurodė. Čia jis jau buvo. Rodos, sėdėjo prie stalo ir kalbėjosi. Ir su Fasiru, ir Amika. Čia buvo ir jos sūnus. Dabar turėtų būti jau ūgtelėjęs. Ir elfas, visų negandų ir šio susitikimo priežastis.
-
Džiaugiuosi, kad niekas mintimis ir šypseną, kurią nežinia ar tamsoje kas įžiūrėjo, atsakė Elridei tamsiaplaukis burtininkas. Kol kas nenorėjo veltis į diskusijas apie galimus užpuolikus Godriko Dauboje, kai šią akimirką buvo ir kitų svarbių reikalų.
Kol Fasiro namų durys atsivėrė, teko šiek tiek palūkuriuoti prie jų. Visgi, papildomo pabildenimo neprireikė.
- Sveikas. Kaip tu?- užeidamas vidun Jeffter`is iškart po pasisveikinimo suskubo teirautis kaip laikosi namų šeimininkas, nes iš išvaizdos atrodė nepanašus į save. Koridoriuje esanti kažkokia tai betvarkė irgi neatrodė būdinga magijos ministrui. Negi šitaip jis palūžo? ėmė svarstyti jaunuolis. Kai galiausiai visi suėjo į virtuvę, animagas jau norėjo pradėti pokalbį aktualia tema, tačiau tam sutrukdė moteriškas balsas. Pažįstamas moteriškas balsas. Edgar`as piktai prisimerkė ir pažvelgė į ateinančią kitą šių namų gyventoją, apie kurią buvo visai pamiršęs. Žaliaakis dar nebuvo su ja susidūręs po paskutinio jų susitikimo. Jis iš apėmusio pykčio sugniaužė, po pirštine paslėptą, kumštį. Tai, kad po tokių nutikimų ji dar vis buvo šiuose namuose, buvo tarsi faktas, jog Fasirui ji labai artimas žmogus. Nebent ji paveikė jį savo gebėjimais. Nors mago žiniomis ji nelabai galėjo paveikti jo, nes jis nebuvo visiškai žmogus. Kaip ten bebūtų, ar mylėtų pusvampyris ją ar ne, Jeffter`io pykčio jai tai vis tiek niekur nepradangintų.
Juodaplaukis vaikinas buvo pasiruošęs eilinį sykį gintis, jei prireiks. Jis akylai stebėjo velą ir nepraleido pro savas akis jos spoksojimo į jo globotinę. Jam tai nepatiko. Atrodė tarytum ji regztų kažką.
- Dabar jokių klausimų, tačiau laikykis atokiau nuo šios būtybės,- Edgar`as priėjęs prie grifiukės ir pasilenkęs jai palei ausį sušnabždėjo šiuos žodžius. Tuomet vėl įsmeigė įtarias akis į buvusią ateities būrimo profesorę. Ką gi, regis, dabar trumpaplaukis turės netik būti susikoncentravęs ties tuo, kaip padėti savo krikštasūniui, tačiau dar turės išlaikyti savo dėmesį ir ties ta savanaude harpija, kuri pasitikėjimo nekėlė.
- Tai ką nusprendei dėl elfo?- pagaliau, kiek kryptelėjęs galvą, paklausė eliksiryninko sūnaus. Tiesa, pirma norėjo klausti ar čia būtina būti jo draugei, bet visgi susilaikė, nenorėdamas įplieksti konfliktų, kurie tik atimtų laiko. O laikas ties prakeiksmu, esančiu ant elfo, dabar buvo svarbus.
-
- Užeik, nupasakosiu, - nenoriai sumurmėjo Fasiras į Edgar'o klausimą, nenorėdamas, kad jo svečiai murksotų tamsoje už durų. Tiesą sakant, jis nenorėjo, kad ir pas jį jie murksotų, nes ketino pabūti vienas ir tik su savimi, bet...
- Aš ir pats to nežinojau, - atsakė pusvampyris Amikai, atsigręždamas į ją.
Nustebo, jos rankose išvydęs raudoną didelį lagaminą, rodos, ganėtinai sunkų. Linktelėjo jai į tai, nerodydamas dar didesnio paniūrimo. Kita vertus... Viskas gerai. Gerai, kad jis liks vienas. Gerai, kad neliks kaip jo dar labiau sudubasinti. Neliks laiko gaišimo ir jis galės atsiduoti tik darbui...
Fasiras linktelėjo besisveikinančiam Sorenui, neketindamas dėl jo net lūpų praverti pasisveikinimui. Turės būti laimingas, kad jo jis bent neignoruoja. O į virtuvę juodaplaukis įžengė paskutinis ir atsisėdo už stalo. Ranka mostelėjo sėstis ir kitiems. Niauriai šyptelėjo, kai išgirdo, ką Edgar'as, jo krikštatėvis ir autoritetas, sumurmėjo Elridei. Nekomentavo.
- Klausei, kaip aš, Edgar... - sumurmėjo Fasas, pradėdamas pokalbį. - Šiandien palaidojau krikštasūnį, o Amika - savo sūnų. Helijų, - pasakė jis ir padarė pauzę. Sunėrė pirštus ir pasidėjo rankas ant stalo, bandydamas atgauti įprastinį rimtą savo balso toną. Aišku, jis vis vien buvo niūresnis nei įprastai.
- Todėl atleiskit už netvarką mano namuose, - atsikrenkštęs pridūrė. Norėdamas nukreipti dėmesį, žvilgtelėjo į Elridę. - Beje, rodos, jūs dar nepažįstamos? Tai Amika, buvusi Hogvartso profesorė ir buvusi Magijos Ministerijos darbuotoja ir vela, - pridūrė, mestelėdamas Elridei užuominą, kodėl Edgar'as bandė ją įspėti. - Kurį laiką gyveno pas mane dėl įvairių priežasčių. Amika, tai Elridė, grifė kaip ir aš. Ir Edgar'o įdukra, jei jau galiu taip pasakyti, - žvilgtelėjo jaunesnysis von Sjuardas į Endlercat klausiamai.
- Tu klausi, ar aš neperduosiu tau elfo? - niauriai dėbtelėjo į krikštatėvį namų šeimininkas. - Ne, neperduosiu. Galų gale, jau per ilgai delsiau. Neperduočiau tokios grėsmės niekam iš sau artimų žmonių, ypač, kai liko tiek mažai laiko. Tik tikiuosi, kad jūs visi dalyvausite atkeikime, - sumurmėjo ir nutilo.
,,...nes kitų variantų neturiu." - užbaigė jis mintyse, bet šitą išgirdo tik varnas, tupintis ant šaldytuvo.
-
Amikai patiko stebėti kaip staiga visas mažosios baltaplaukės dėmesys susitelkia vien tik ties ja ir pasinaudojusi proga, moteris galėjo atidžiau nuskenuoti mergytės veido bruožus.
Į kiek per taikų, atsižvelgiant į neseniai vykusį barnį, Fasiro toną trumpakasė nieko nebeatsakė, o pastebėjusi kapliadančio žvilgsnį raudonojo lagamino pusėn, tik greičiau nudelbė akis nuo pusvampyrio, nenorėdama, jog staigi vaikinuko nuotaikų kaita padarytų įtaką jos tolimesniems planams. Gerai bent tai, kad pačiu laiku airę mažumėlę pralinksmino pro šalį praėjusio pirštiniuoto svečio reakcija, kai šis, rodos, nė nebandydamas nuslėpti nepasitenkinimo, sukilusio vos išvydus tatuiruotą kitą namų gyventoją, suspaudęs kumščius kažką, kaip Amika spėjo, ne itin malonaus sumurmėjo mažajai mergaičiukei prie ausies. Nuo pieno baltumo veidelio savininkės vela kilstelėjo sidabrinėm rainelėm padengtas akis į Fasiro krikštatėvį ir gan įžūliai ėmė jį nužiūrinėti tarsi lygindama šio ir ankstesniojo susitikimo vaizdus, kurie ne taip stipriai buvo te pakitę. Ir atrodo, toks žiopsojimas būtų beužsitęsiantis dar ilgėliau, jei ne namų šeimininko atsakymas į anksčiau užduotą Edgar'o klausimą, kuris savo netikėtu tiesmukiškumu kiek įžeidė gimdyvę. Kaip Fasiras drįso šitaip ramiai nusakyti tokį skaudų įvykį? - Pasibaisėjo mergina, - ir dar taip greitai sumalė, lyg pasakotų kokį įprastą dalyką kaip kad apsipirkimas parduotuvėje. „Na, žinai, vakar nusipirkau pakelį pieno, šiandien palaidojau sūnų, rytoj galvoju pavedžioti šunį...” - Mintyse burnojosi Amika, tačiau išorėje bandė tik karčiai nuryti sukilusį šleikštulį vaikinui ir dar vieną atklydusią liūdesio bangą. Jaunuolis tikrai gebėjo atverti skaudžias žaizdas, kurias vėliau Mikusiai tekdavo lopyti taip ilgai, jog kitąsyk galėtų įstengti nepasiduoti emocijoms. Tačiau, kai kalba ėjo apie motinišką ryšį su vaiku, jau jokios pastangos nebeteko reikšmės ir ta apsimetimo, kad viskas bus gerai stadija subliuško it kiaušinio kevalas.
Keista, tačiau gimdyvė kol kas dar laikėsi pakankamai gerai. Žinoma, akimirką pilkšvos, laikinai žėrinčios akys vėl tapo bespalvėm ir stiklinėm, o porelė šiltų ašarų nuriedėjo skruostu, dėl ko jaunoji našlė nusuko veidą į šoną ir pakėlusi smakrą aukštyn, nykščiu nusivalė ištryškusius vandens lašelius, tačiau moteris bent jau džiaugėsi neparklupusi ant žemės ar nesusigundžiusi alkoholiu ir nenuskubėjusi piltis eilinės taurės vyno.
Auksaakiui tarsi iš niekur nieko ėmus pažindinti ją su baltapūke, Amika pasisuko į mergiotę.
- Gerai, kad tų priežasčių jau nebėra ir Fasirui nebeteks kankintis mano draugija, - vos juodaplaukiui baigus dailiosios lyties atstovių pristatymus, dirbtinai šyptelėjo Elridei airė ir galiausiai sužinojusi jos sąsaja su von Sjuardų gimine, neketindama toliau smalsauti dėl kažkokio neaiškaus elfo, kurį minėjo jaunasis kraujasiurbys, pamaitinusi savo žingeidumą, jau kone bekilo laiptais aukštyn link kampe stūksančio lagamino, kai auskarų daugybe papuoštas velos ausis pasiekė tylesnis jaunuolio murmesys. Laumės dukra sekundę sustingo vietoje, galvodama ar ir ji yra įskaičiuota į tą paprastai pasikėlusio vampyrioko sąvoką „visi”, tuomet kiek grįžtelėjo atgal į jaunuolį ir kilstelėjo aukštėliau rusvą antakį, norėdama pasitikslinti. Visgi juk nebeturėjo jau nė ko prarasti, nė ko bijoti.
- Ką turi omenyje? - Paklausė ir ėmė akimis bėgioti po barzdele apžėlusį jaunuolio veidą.
-
Netikėti Edgaro žodžiai mergaičiukei sukėlė dar didesnį smalsumą, ji nepraleido nei to, kad ta nepažįstamoji buvo pavadinta "būtybe", nei to, kad turi tylėti. Ir tylėjo, pasistengė atitraukti žvilgsnį nuo jos ties Fasiru, bet jei atvirai, jau geriau žiūrėtų, kaip dega nuosavas namas, nei į tokį Fasirą. Nemalonus jausmas skandino baltapūkę, ji neturėjo ką pasakyti, kadangi suvokė, kad nesulauks jokio gero atsakymo, jei ir sulauktų, nepatikėtų, kad tai tiesa. O ką daugiau daryti, nenutuokė. Išvis nelabai žinojo, ką ji veikė tame name, kadangi padėti niekuo negalėjo.
Paaugliukė įdėmiai klausėsi, ką kalba Fasiras, gaudė kiekvieną žodį, kad ir kaip nenorėjo, kai jos žvilgsnis vėl nukrypo ties nepažįstamąja. Dar vienas lavonas? Elridė visiškai pasimetė, nepatiko jai nieko nežinoti, bet atrodo, reiktų pradėti pratintis. Išvis, galėjo ir neužsiminti Fasiras apie dar vienas laidotuves, nes mergaitės galvoje atsirado maža viltis, kad toks vaizdas ir tokia būklė buvo dėl to iš nežinia kur atsiradusio lavonėlio, o ne dėl to prakeiksmo ir elfo, ir kad ir kokia maža viltis, ji sukėlė šiek tiek laimės. Žaliaakė kuriam laikui ėmė tikėti, kad viskas susitvarkys, bet tas laikas neprailgo.
Pasigirdo dar vieni žodžiai, kurie sukėlė didžiulį smalsumą ir norą klausinėti apie nepažįstamąją. Grifės mintys ėmė stipriai banguoti, nes ji nebežinojo, į ką turėtų kreipti dėmesį, o ką turėtų praleisti pro ausis. Atrodo, ir pačios smegenys nebesusigaudė, apie ką ėjo mintys, ar Fasirą, ar nepažįstamąją, ar išvis apie kažkokį kitą dalykėli. Ir, deja, bet niekas negalėjo sutvarkyti to didžiulio banguojančio vandenyno, kadangi paauglė klausti apie Amiką nieko negalėjo, o apie Fasirą - bijojo.
Fasirui supažindinus jas, nors toks ten ir supažindinimas... Elridė linktelėjo Amikai ir nė nepajutusi dirstelėjo į Edgarą. Ji nenutuokė, kaip turėtų elgtis. Neatsiminė jokių pamokų apie velas, tad nežinojo, kokia grėsmė gali būti. O dar ir kaip profesorės nepažįstamosios neatsiminė. Va taip ir būna, kai žmogutis pasirenka miegą vietoj pamokų... Na, bet gerai, kad panelytė suprato bent tai, kad turi klausyti nurodymų.
-Kaip tai visi?-baltapūkė nesusilaikė be savo klausimo. Ji buvo nustebusi, jos galvoje įvyko didžiulis sprogimas ir nebeliko nei vienos smegenų ląstelės, kuri galėtų paaiškinti, kas tik ką įvyko. Nieko nesuprasdama mergaitė nužvelgė visus esančius tame name, atkreipė dėmesį ir į tai, kad ne ji viena nelabai susigaudė.
Grifei reikė truputėlio laiko, kad bent truputėlis smegenų sugalvotų veikti, o tada ji dar labiau sumišo. O kas jei aš atsisakysiu? Mergaitė stebeilijosi į Fasirą ir ėmė svarstyti, ar jos atsisakymas išgelbėtų jį? Baltapūkei atrodė, kad elfas nebuvo toks svarbus, nors ir turėjo jausmus... Tad vidus tiesiog vertė ją priešintis tiems žodžiams ir pasakyti paprasčiausią "ne".
-
Sorenas apžvelgė jau matytą virtuvę. Iš kažkurios spintelės sklido silpnas, galbūt vienam vampyrui ir tejuntamas alkoholio kvapas. Iš kitos spintelės atsklido kiek kitoks kvapas, kurį eliksyrininkui pažinti nesunku. Stiprūs migdomieji. Labai įdomu, kam. Juodabarzdis nužvelgė Fasirą, tuomet - Amiką. Apšepęs, be gyvybės liepsnelės pusvampyrio veidas ir kiek paraudusios velos akys. Pyktis, paslėptas Edgar'o Jeffterio, jo sūnaus krikštatėvio, kumštyje, sutrikimą bandanti paslėpti baltaplaukė Elridė... Atmosfera šiuose namuose tvyrojo slegianti ir tamsi. Iš dalies panaši į tą staigų smūgį ir užtemimą - tarsi koksai sunkvežimis vidury nakties pakelėj būtų nutrenkęs ir nunešęs, ir tu pusiausnūdoj į mirtį stebėtum zujančius prie tavęs medikus - tamsa, kai miršta šeimos narys, tamsa, kai jauti grėsmę dar vienam artimam žmogui ar kitokiai būtybei. Tik šįsyk to smūgio vampyras nejuto - šešėlis ir taip jau buvo apgaubęs namus.
,,Štai, kas vyksta už mūsų nugarų ir mums net nežinant." - neįspūdinga įžvalga pasidalino barzdotasis.
Edgar'as tyliai įspėjo Elridę. Rodos, eliksyrininkas atsiminė, jog tarp šio vaikino ir velos įtampa tvyrojo jau nuo seniau. Logiška, kad apsigynimo nuo Juodosios Magijos išmanovas į tokios rasės atstovę žvelgė skersai. Labai logiška. Buvęs profesorius atsisėdo už stalo per kėdę nuo Fasiro. Nesėdo į stalo galą, kaip tai padarė Fasiras, nes čia jis nebuvo svarbus. Stalo galas - vieta šeimininkui ir garbingam asmeniui. Jis čia nesvarbus, negarbingas ir nereikalingas. Na, nebent tik gyvybės išsaugojimui. Po to jausis lyg nuveikęs kažką truputį naudingo, bus išvytas laukan ir gręžiodamasis atgal keliaus atgal savais keliais keleliais.
- Užuojauta jums, - tyliai sumurmėjo Sorenas, išgirdęs, kam visgi buvo skirtos tos laidotuvių gėlės.
Nuojauta sakė, kad, jei ne iš tikrųjų, tai bent psichologine ar metaforine prasme palaidota buvo dar daugiau, nei patys Fasiras ir Amika sakė. Ar gal - daugiau, nei jie patys numanė.
Eliksyrininkas rimtu veidu akimis bėgiojo tai prie vieno, tai prie kito kalbančiojo. Galiausiai sustojo ties Fasiru, garbingai kalbančiu apie savo lemties priėmimą.
,,Neperduočiau tokios grėsmės niekam iš sau artimų žmonių, ypač, kai liko tiek mažai laiko..." - mintyse pakartojo eliksyrininkas. ,,Neperduočiau niekam iš sau artimų žmonių... Iš sau artimų, ir ne kitokių..."
- Elfą galima perleisti, tiesa? - staiga į kalbą įsiterpė Sorenas, klausiamai nužvelgė Jeffter'į, tuomet - Fasirą.
- O gal perduotum prakeiksmą man, Fasirai? - nenutraukdamas savosios minties išsyk paklausė vyras, netikėto klausimo įtaigumą dar sustiprindamas ištartu sūnaus vardu.
Jis jau nebuvo toks artimas Fasui, kaip būtų to norėjęs. Jautėsi kaltas. Ir, jeigu jam būtų leista prisiimti kaltę... Argi dar vienas prakeiksmas ką nors pakeis? O ir galvą palydėti už paskutinį sūnų būtų tikra garbė. Ir jis jaustųsi bent kiek jam atsiskaitęs.
,,Tikiesi, kad jis tau bent mirusiam atneš tėvo dienos proga gėlyčių?" - pasišaipė Spaikas gal pikčiau, negu reikėjo. ,,Neapykanta neišnyksta taip greitai ir tu pats tai žinai."
-
Juodaplaukis liko stovėti ir neužėmė vietos prie stalo. Nesinorėjo jam dabar sėdėti, ypač kai čia toje pačioje patalpoje buvo ir moteris nekelianti pasitikėjimo.
Fasirui nupasakojus įvykius, kurie turėjo lyg ir pasakyti, kaip jis dabar jaučiasi, Jeffter'is nė nežinojo, ką pasakyti. Nemaloni situacija kažkodėl tapo dar nemalonesnė. Bet tikrai ne dėl to, ką jautė Amikai. Tas pyktis jai nedingo ir gailesčio neatsirado. Nebūtų nustebęs, kad pati dėl dabartinės situacijos butų kalta. Paskutinį kartą, kai ją matė, ji nepasirodė galinti būti rūpestinga motina. Juk ta, kuriai rūpėtų, nedarytų dėl savo vaiko visko paskutinę akimirką.
- Užjaučiu..,- tarstelėjo nužvelgdamas tiek savo krikštasūnį, tiek buvusią vieną iš savo ateities profesorių. Nors tai ką pasakė buvo skirta ir velai, visgi tai animago nuomonės apie ją nekeitė.
Magijos ministrui baigus pristatinėti Lordess ir Elridę, jis spėjo patikinti Edgar'ą dar kartą, jog jam elfas nebus perleistas. Iš tiesų, žaliaakis nelabai ir tikėjosi, jog Fasas bus pakeitęs savo nuomonę. Nesitikėjo ir to, jog atkeikime dalyvauti paprašys visų, kurie šiuo metu buvo virtuvėje. Pagal nurodymus, tai turėjo būti ypatingi žmonės. Ir jei tai buvo šis ketvertukas, tai reiškė, kad ta tatuiruotoji yra svarbus asmuo auksaakiui. Ar vaikinui, mūvinčiam juodą pirštinę ant vienos rankos, tai turėjo sukelti pykti ir Fasiro atžvilgiu? Ne. Jis ant jo nepyko. Suprato, kad kiekvienas turi savo jausmus ir kiekvienas turi savo nuomonę apie tam tikrus žmones. Tačiau tikėjosi, kad ir pats pusvampyris suprato, kodėl buvęs Grifų Gūžtos prefektas nėra linkęs bičiuliautis su jo drauge.
Jeffter'is nukreipė savo žvilgsnį į grifiukę, žiūrinčią į eliksyrininko sūnų, kuriam buvo reikalinga ir jos pagalba. Jaunuolis visiškai nenorėjo, kad ji į tai būtų painiojama, bet be jos, regis, nebuvo galima susitvarkyti.
- Tu neprivalai to daryti,- tarė savo globotinei magas. Nenorėjo, kad kažkas darytų kažką, kas gali būti nesaugu, prieš savo valią. Norėjo padėti elfui, bet nenorėjo, kad per tai nukentėtų jam rūpintys žmonės.
Netruko į pokalbį įsitraukti ir pats Faso tėvas, pareikšdamas, jog jis gali perimti būtybę. Nežinia ar tai buvo geresnis sumanymas, tačiau jis turbūt labiau patiko trumpaplaukiui, nes tuomet, atsirastų bent teorinė galimybė gauti elfą jam. Bet manyti, jog būtybė bus perleista buvusiam Hogvartso profesoriui butų naivu, žinant tai, kad jos negavo Edgar'as, kuris neturėtų būti svarbesnis pusiau vampyrui už jo tėvą.
-
Fasiras sugniužęs dėbsojo į stalą. Prie stalo sėdėjo tik jis ir jo tėvas - du galbūt galingiausi padarai, kalbant apie fizinę jėgą, šiame kambaryje. Galbūt todėl, kad jautėsi saugiausiai. Fasiras - nes neturėjo ko prarasti, Sorenas - nes buvo per autoritetingas, kad prarastų. Fasiras nurijo seilę ir pakėlė akis į Amiką, stovinčią tarpduryje. Tiesa, jis jai dar neužsiminė apie savo prakeiksmą.
,,Dar turi draugiškumo mano atžvilgiu? Maloni staigmena..."
- Mano elfas buvo prakeiktas, - pasakė faktą Amikai bejausmiu balsu. - Turiu arba leisti jam mirti, arba bandyti įveikti prakeiksmą su 4 man svarbiais žmonėmis. Teisingai? - grįžtelėjo į Egdar'ą su klausimu apsiblaususiose, pavargusiose akyse.
Tiesą sakant, jis užuodė druskingą vandenį. Ko gero, ašaras, nors niekuomet negali būti pilnai tikras. Taip pat pusvampyris galėjo užuosti beveik materialią niūrumą ir sutrikimą. Pirmasis kvapas gal sklido ir vien tik iš jo. Kitas - ko gero, iš kitų, sutrikusių dėl tokios jo išvaizdos ir dėl to, ko jis jiems nepapasakojo.
,,Na, tu per mažai ir pasakoji." - varnas ant šaldytuvo kranktelėjo. Jo balsas buvo labai tylus ir labai tolimas, nors Fasiras dabar ir neatkreipė į tai dėmesio.
- Tu gali atsisakyti, Elride, - juodaplaukis jaunuolis rimtomis akimis žvelgė į mergaitę.
O gal jau ir merginą? Ji gerokai ūgtelėjo nuo to laiko, kuomet jis ją rado nualpusią ir parnešė pas Edgar'ą lyjant bjauriam lietui. Kažkoks haripoteriškas vaizdelis - kaip tyčia smarkūs lietūs neša mirtis tėvams ir seneliams, palikdami jų sūnus, dukteris bei anūkus našlaičiais. O laikas po tokių praradimų eina labai greitai, šventvagiškai greitai, vis labiau atitolindamas gyvuosius nuo mirusiųjų. Rodos, net nuo tų pasivaikščiojimų po Godriko Daubą einant nusipirkti ledų praėjo tiek daug laiko, nors praėjo tik savaitė... Jie turbūt stebisi, kaip jis taip stipriai sugniužo per šešias dienas. Iš tikrųjų taip jau seniai.
Fasirui knietėjo pridurti, kad jis neturės kitų pasirinkimų, jei Elridė atsisakys, bet ir Edgar'ui pridūrus, jog ji neprivalo prisidėti, jis tik sukando dantis ir linktelėjo galva. Jis neatims iš jos pasirinkimo galimybės. Tik tuomet, ko gero, teks apturėti konfliktą - ir su tėvu, ir su krikštatėviu, tarytum abudu tik konfliktuoti ir temokėtų, kai jis pats renkasi sau sprendimus, jau ne mažas gi vaikas - bet nieko, viskas bus tvarkoj.
,,Bet... Elfas... Jis juk to nenusipelno... Na, ir Sorenas. Jis irgi daug ko nenusipelno, bet turi. Gyvenimas ne visada esti teisingas."
Į Soreno klausimą jo sūnus tik nežymiai linktelėjo. Išgirdęs jo pasiūlymą juodaplaukis kurį laiką susimąstęs žvelgė į eliksyrininko veidą. Dar vienas bandymas būti didvyriu?
,,O kas, jei sutikčiau? Pabėgtum ar užmestum bėdą kažkam kitam? Ne, mes nežaisim."
- Ne.
-
Stovėti ten vidury beveik nepažįstamų žmonių ir girdėti kaip jie tik iš pagarbos, ir tai greičiausiai net ne jai, o juodaplaukiui, reiškia savo menką užuojautą, Amikai buvo labai sunku. Mergina galėjo drąsiai galvą guldyti, jog nei vienas iš čia esančio ketvirtuko nesuvokė, ką reiškia motinai jos pirmagimio netektis. Taip, trumpakasė pati puikiai žinojo, kad nebuvo geriausia mama, tiksliau sakant, gera. Bet pastaruosius ketverius metus ji stengėsi. Tikrai nuoširdžiai stengėsi, jog mažylis pasijustų mylimu ir turėtų bent dalį visko, ko moteris pati nebuvo pratusi turėti. Būtybė net celibato laikėsi, savo energetinius poreikius tenkindama mintimis. Tačiau štai dabar, kai jos sūnus gailiai apraudojamas jau mažumėlę daugiau nei savaitę, jaunoji našlė tegavo kažkokį vos sukramtytą žodį, kuris turėtų bent kiek paguosti ją ir nuraminti visus sudayžytos širdies sopulius. Kokie gi žmonės šlykštūs, - mintijo vela, o išgirdusi kelis bejausmius sakinius iš pusvampyrio lūpų, kiek primerkė akis, rauktelėjo riestesnę nosikę ir suvedusi rusvų antakių porą, lėtai ėmė artėti prie kėdės, ant kurios, rodos, visai nerūpestingai sėdėjo jaunasis kapliadantis.
- Elfas? - atsistojusi visai prie pat Fasiro, pradėjo Lordess, pamiršdama, jog be jos ir pusvampyrio yra dar keletas žmonių, - tai sakai, nori išgelbėti elfą? O aš buvau tokia kvaila, jog stačia galva nėriau į tave, galvodama, kad tau rūpiu... mes rūpim, tikrai nuoširdžiai rūpim, bent jau Helis... - Paskutinius tris žodžius ištarė kiek tyliau, - ir dabar, kai jo jau nebėra, tu tiesiog lengva ranka imi ir nubrauki visą jo atminimą, nes pasirodo neva tavo tarnas prakeiktas! Tu net negedėjai, tiesa?! - Užsipuolė ministrą tatuiruotoji, nejučiom išsikeldama hipotezę, jog Fasiras visa tą laiką nuo pat laidotuvių galimai praleido ne kankindamasis dėl netekties, o mintydamas kažkokį planą susijusį su Baubu, - Man šleikštu net pagalvot, kad galbūt tik džiaugiesi atsikratęs mažylio. - Mosikavo rankomis ore mergina, - ar tada... - stipriau prikando lūpą, - tada ten prie kapo tau nors kiek buvo liūdna... skaudu?.. - Amika kelioms minutėms pritilo ir įdėmiai įsistebeilijo į šaltas, auksinį blizgesį, rodos, kone bepraradusias akis, prisimindama vėsią laidotuvių naktį, emociniu skausmu motinai neprilygstančia net Azkabane tūnančio Psicho bučiniui, - aišku... - galiausiai nutraukė tylą trumpakasė. - Na, neketinu dalyvauti šitame fiasko. Pats sakei, jog būtini tik artimiausi asmenys. Žinai, gaila tik dviejų dalykų: elfo, nes jam teks mirti, ir jūsų, pone von Sjuardai, - netikėtai kryptelėjo galvą į tolėliau sėdintį žilstelėjusį vyrioką, prisiminusi, jog ir jis čia yra, - kad likęs paskutinysis sūnus, viso labo tėra sumautas cinikas, savo ego iškėlęs aukščiau kitų, nemylintis net savo paties tėvo. - Vėlei kilstelėjo sidabrines akis į juodaplaukį. - Tu man šlykštus. - Dar tylesniu balsu pridūrė. Šįkart šokoladinių plaukų savininkė neišlėkė iš kambario, nespragtelėjo pirštais ir neišnyko ore su antro aukšto koridoriaus kampe lūkuriuojančiu raudonu lagaminu. Ne. Airė norėjo dar gerai nuskenuoti padarą, kurio gyslomis tekėjo antžmogiška jėga, o akių baltumoj žydėjo nebylūs vyzdžiai. Gimdyvė niekaip nesugebėjo suvokti kaip buvo galima būti tokiam atšiauriam, tarsi nejaučiančiam, tarsi niekada negalinčiam mylėti.
-
Sakytum, įdomus Elridės gyvenimas. Visokiausi įvykiai, Hogvartse, Dauboj... Bet toks gyvenimėlis jos visiškai nedžiugino. Ir, kaip gali būti keista, gerai, visai ne keista, bet jai vis tiek atsibodo. Norėjosi bent trumpam atsipūsti, atsipalaiduoti ir tiesiog egzistuoti, valandai, dviem. Galbūt tada susidėliotų mintys, planai apie viską, o ne sėdėtų galvoje chaosas ir nuomonės taip nesikirstų viena su kita. Nors, net ir tai neištaisytų visko.
O ir laiko nebuvo, kad žaliaakė kuriam laikui galėtų tik "egzistuoti", ji turėjo apsispręsti, greitai. O žodžiai, kad ji neprivalo to daryti neprisidėjo prie to, kaip tik ėmė labiau kirsti per sąžinę ir savijautą. Žudyti elfą, ar Fasirą, daryti tai, ko nori jis, ar turbūt daugelis tame kambaryje? Paaugliukė dar bandė įsivaizduoti, ką tokiu atveju turėtų rinktis suaugęs žmogus, bet ji juk nebuvo suaugusi, tad ir sekėsi ne per geriausiai. Baltapūkė spoksojo į vieną tašką ir tylėjo, neturėjo ką sakyti, norėjosi sprukti iš to namo, bet žinojo, kad tada sąžinė ims graužti ją dėl tokio "vaikiško" elgesio. Nors, galbūt taip ir pasielgtų suaugęs žmogus? Atrodo, tėtis pabėgo nuo jos, bet gyvenimas jo nepablogėjo. Ne... Taip elgtis ne. Nutraukusi savo apmąstymus, kadangi, jos manymu, nukeliavo per daug į lankas mergaitė apsidairė.
Kaip tik tuo metu, vela ėmė spręsti jos sunkiąją dilemą. Iš dalies gerai, iš dalies ne. Elridė stebėjo jos elgesį ir dėl to ėmė jaustis dar blogiau. Keista, kad kitų žmonių elgesys ir jų nuotaika taip lengvai galėjo viską pakeisti.
Mergaitę ėmė pykinti, tačiau "spektaklis" kol kas nežadėjo baigtis, o juolabiau, tie žodžiai... Jie supykdė mergaitę. Fasirui nerūpėjo vaikas? Tikrai? Ką ji tada čia veikė, kuo buvo išskirtinė?
-Jūs klystate,-gan oficialiai besikreipdama Elridė įsistebeilijo į velą. Ji nujautė, kad turėtų patylėti, bet negalėjo. Nenorėjo klausytis tų nesąmonių, kadangi visą laiką jautė dėkingumą Fasirui, nors to tiesiogiai ir neparodytų. Tik, ką ji turėtų sakyti toliau? Pasakoti, kad jis yra nuostabus padarėlis? Nee, tiesiogiai to pasakyti ji negali, kad ir kaip dėkinga buvo. Baltapūkė dar žvilgtelėjo į Edgarą, neatrodė, kad ji daro teisingai, bet kažkas viduje liepė ir ji tam pakluso.
-Jei jam rūpėjo vos pažįstama mergaitė, kodėl jam neturėtų rūpėti...-Elridė pasistengė prisiminti, kas toks buvo tas vaikas.-krikštasūnis?-Grifė sumirksėjo ir nebegalėjo nuleisti akių nuo Amikos. Ji laukė jos reakcijos ir vengė Edgaro ir tik tada dingtelėjo mintis, kaip kvailai pasielgė. Kas jei netyčia jai pavyks taip įkalbinti likti ją? Kas jei ji bus vienintelė neapsisprendusi - padėti, ar ne? Juk dabar viskas, rodos, susidėliojo gerai, sąžinės graužatis nebebūtų buvusi tokia stipri, bet viskas bet kurią sekundę netyčia galėjo apsiversti. Nors, turbūt mergaitė nebūtų to pasakiusi, jei tikrai tikrai nebūtų norėjusi prisidėti prie viso jovalo.
-
Sorenas žvilgsniu nuslydo prie Edgar'o. Šis tebestovėjo, nors Fasiras pasiūlė prisėsti. Senasis vampyras nužvelgė tvirto jaunuolio veidą, jautė jo įtampą. Jis jautėsi čia nesaugus ir magizoologui buvo visiškai aišku, kodėl. Šis elgesys jam priminė susitikimą požeminėje savo klasėje su vienu antgamtu. Tąsyk antgamtas bijojo antgamto, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Ne visada trigubas kraujas atneša galios tiek, kiek atneša metai ir patirtis, ir jaunas, galimai bailus ir niūrus antgamtų vaikas tai suprato. Dabar žmogus bijojo antgamto. Įdomiausia buvo tai, kad šiuo atveju padėti Sorenas būtų visai bejėgis.
Tuomet senojo tėvo akys nukrypo į sūnų. Šis dėbsojo į stalą nusikaltėlio poza - tuomet, kai jau viskas padaryta, į tave žiūri pasibaisėję - ir visgi su užuojauta - artimieji, o policininkai uždeda antrankius, kad ir koks bejėgis esi, apakintas savo paties žiaurumo, kurio iš savęs nesitikėjai, ir nuveda į kambarį pilkomis sienomis. Su nedaug šviesos. Ir tu ten praleisi gal metus, gal penkerius, o gal ten ir sutrūnysi it prastai iškeptas pyragas...
Kažin, ar Fasiras laisvalaikiu vis dar užsiiminėja maisto gamyba?
Tėvui jis atrodė per daug nusivylęs ir sugniužęs. Kažkas buvo ne taip. Jis leido jiems rinktis, ar dalyvauti atkeikime, bet atrodė, jog nuo to jis pasidarė dar abejingesnis savo ar elfo likimui. Eliksyrininkas tylėjo, klausydamasis ir Fasiro paaiškinimų. Jam griežtai atsisakius, Sorenas neatsiduso. Tiesiog nuolankiai linktelėjo galva. Dar bus proga.
Kai kalbėti ėmė Amika, Sorenas suraukė antakius. Kietai sukąsti žandikauliai nejučia atsipalaidavo, buvęs profesorius atidžiai įsistebeilijo į nusivylusios, mažai ką beturinčios moters veidą. Kaip tik nenutinka gyvenime. Vampyras suprato, kas vyksta - ar manėsi suprantąs, ir nežinojo, ar verta į tai kištis.
- Nemanau, kad manęs reikia gailėti, - pagaliau prabilo, bemaž karštligiškai svarstydamas, ką pasakyti, kad neužgautų nė vieno čia esančio ir neišduotų to, ko nereikia. Tad lėtai ėmė dėlioti žodžius, diplomatiškai rinkdamas iš kruopščiai per metų metus susidėlioto metaforinio diplomato lagaminėlio.
- Aš to nenusipelniau, - atsikrenkštęs tyliai pasakė jis jau net be liūdnos, sau būdingos šypsenos. ,,Ir tikiu, o gal, kaip tėvas, galiu pasakyti netgi... ŽINAU, kad jis yra geresnis... Žmogus už mane." - mintijo Sorenas, tik sustabdė save nuo šio minčių išreiškimo garsiai. Mat, kaip iš tėvo lūpų, tai skambėtų pernelyg naiviai.
Svarstant, ką pasakyti toliau, netikėtai prabilo Elridė. Sorenas kiek nustebęs pasisuko į ją.
Amika dar neišėjo... Sorenas žvilgtelėjo į Fasirą.
Kaip liūdna, kad dabar senis von Sjuardas nežinojo ar neturėjo ko pasakyti.
- Esu linkęs manyti, jog, jeigu Fasiras jūsų prašo dalyvauti atkeikime, jūs jam esate svarbi, - nusprendė kitu keliu eiti von Sjuardas ir susikaupusiu veidu žvelgė į velą. - Aš netikiu, kad jis būtų galėjęs džiaugtis dėl savo krikštasūnio mirties, bet tuo įsitikinti bus įmanoma tik po atkeikimo. Ar jūs galėtumėte skirti dar šiek tiek savo laiko ir pastangų?
Jis bent jau stengėsi. Visi kada nors susimauna. Bet rizikuoti... Galbūt verta?
-
Fasirui pasitikslinus dėl svarbių žmonių, tamsiaplaukis pritariamai linktelėjo galva.
Netrukus išgirstas ministro atsakymas "ne" tėvui dėl elfo perleidimo nei kiek nenustebino Edgar'o. Tai buvo visiškai suprantama. Atrodė, jog beliko tik išsiaiškinti ar visi sutiks prisidėti prie elfo atkerėjimo. Bet tik atrodė. Tatuiruotoji moteris nejučia ėmė plūsti jaunąjį von Sjuardą. Savanaudė.. savo galvoje tik dar kartą patvirtino faktą magas apie Amiką, kuri vėl kalbą vedė aplink save. Kai ji jau kreipėsi ir į profesorių von Sjuardą, Jeffter`iui rodėsi, kad ji jau gerokai perlenkia lazdą sakydama tai, jog jo krikštasūnis nemyli savo tėvo. Animagas tuo nebūtų patikėjęs ir tokius žodžius būtų palaikęs tik visiškais paistalais. Bet visgi jis buvo priverstas patikėti, kadangi eliksyrininkas nepaneigė to fakto, kas rodė, kad tarp Soreno ir Fasiro, tikriausiai, vyrauja ne kokie santykiai. Kodėl? įdomu buvo sužinoti jaunuoliui kas vyko tarp von Sjuardų, tačiau nesigilino. Dabar buvo ir svarbesnių reikalų nei aiškintis, kodėl auksaakiai tarpusavyje nesutaria. Tik ne visiems svarbesni reikalai buvo aktualu dabar. Tai įrodė ir jaunosios Edgar`o globotinės įsiterpimas. Užuot ji davusi atsakymą Fasirui pasirinko veltis į ginčą su vela. Žinoma, tuo pačiu ir suprato ją, nes ji dar labai jauna ir daug ko dar tik išmoks. Sorenas irgi leido sau įsitraukti į diskusiją mėgindamas aiškinti, jog namų šeimininkas nėra nieko nemylintis bei nieko nesirūpinantis. Juodaplaukis sutiko tiek su juo, tiek su Elride, tačiau jo manymu, bent šiuo momentu, tos kalbos buvo nereikalingos.
Jeffter`is nudelbė savo akis į grindis. Jam nepatiko pokalbis ta tema, kuria visi kalbėjo dabar, todėl jis atsidusęs įkišo savo pirštinėtą ranką į savo kelnių kišenę ir išsitraukė savo burtų lazdelę.
-Silencio!- sušuko ne vieną kartą sumuosodamas lazdele, kol nutildė visus, esančius virtuvėje. Nutildė net ir Fasirą, kuris dar nieko nespėjo pasakyti. Tuomet kiek kilstelėjo akis ir primerktomis akimis nužvelgė visus.
- Gal kam nors ir aktuali ši tema, tačiau ja galima pakalbėti ir vėliau. Dabar turėtų būti svarbus elfas, kuris irgi yra gyva būtybė su jausmais, kaip ir mes visi, o ne koks pliušinis nemąstantis žaislas, kuris tik tenkina kažkieno užgaidas,- vaikinas išvis negalėjo pateisinti tokių namų elfų šeimininkų, kuriems priklausančios būtybės nieko kito neatstojo, kaip tik tarnus,- Todėl atsakykite ko buvote klausti. Prisidėsite ar ne?- paklausęs, dar kartą sumosavo lazdele, jau ramesniu balsu tardamas burtažodį panaikinantį nutildymo kerus.
-
Fasiras toliau niūromis svarstė liūdną savo ir elfo likimą. Galbūt išeitų ir su trim ar dviem žmonėmis, jeigu surinkti daugiau neįmanoma? Tik kaži, kokios būtų pasekmės. Bet kokiu atveju reikės rizikuoti. Nebent Edgar pasakytų, kad taip situacija tik dar labiau pablogėtų. Nors, rodos, Amika irgi turėtų žinoti. Ir Sorenas, galbūt. Juk tiek laiko dirbęs su visokiu biesu, netgi po Nu Savis vardu, jis turėtų turėti bent jau menką supratimą apie tokius dalykus.
Tuomet Amika užsiliepsnojo ant jo. Fasiras klausėsi jos niūriomis akimis, kiek išplėstomis iš nuostabos. Kvėpavimas patankėjo iš tramdomo siuto, kumščiai susigniaužė iki baltumo - deja, per daug gerai matėsi, mat rankas jaunuolis laikė ant stalo.
- Jeigu nebūčiau jo gedėjęs, nebūčiau švaistęs savo laiko, - sušnypštė jis. - Aš nenoriu, kad dėl mano kaltės mirtų dar viena būtybė.
,,Nereikėjo nardyti, kur nereikia", - pasišaipė, tik jau nutylėjo, mat nenorėjo pasirodyti krikštatėviui visu gražumu. Ir Elridei, mat ji irgi buvo viena iš dviejų jam dar likusių labai svarbių žmonių. Jei Amika išeis, pagedės dar kiek, iš siuto pamėtys obuolius į sienas, ar dar kažkur, ir pasibaigs. Išėjo Helijus, dėl jo kaltės, nors jis ir nenorėjo. Dar vienas išėjo įkandin visų.
,,Tu man šlykštus", - nuskambėjo dar vienas metaforinis antausis pusvampyriui. Jis sukando dantis ir norėjo pats rėžti kažką aštraus, bet čia netikėtai įsiterpė Elridė. Apšepėlis išplėstomis, tik jau ne iš pykčio, akimis žvilgtelėjo į mergaitę. Pro netvarkingus, čia tamsesnius, čia šviesesnius, nevienodo ilgio šiurkščius barzdaplaukius prasišvietė kažkokia optimizmo liepsnelė, nors Fasiras ir nesišypsojo. Gal tik nebebuvo toks įsitempęs. Kada nors nupirks jai ledų, jeigu liks gyvas. O jeigu neliks...
Sorenui ėmus liūdnai blevyzgoti ir kaltinti save, Fasiras vėl apniuko. Ir vėl tėvas vaidina nelaimingąjį, nuskriaustąjį kankinį ir šventąjį.
,,Jis taip nekalbėtų prieš tiek žmonių, jei tuo netikėtų", - atsklido šnabždesys iš varno gerklės. Vos girdimas, nors pusvampyris į tai ir nekreipė dėmesio. Nors ir jautė keistą vos juntamą, o gal jau ir nebe vos, o neblogai, sąžinės graužimą ar intuityvų poreikį pasigilinti į šį reikalą. Tik tiek, kad jis dabar neturėjo tam laiko.
,,Kažin, ar tu ir vėliau turėsi tam laiko, Fasirai", - išmintingai prabilo varnas, išmintingai tiek, kiek jam pačiam taip atrodė.
Fasiras nieko nebespėjo pasakyti. Vyresniam jaunuoliui visus nutildžius, beliko laukti ir tylėti. Kamavo jausmas lyg jo likimas būtų sprendžiamas jam stovint nuošalyje. Bet jei viskas pavyks, jis nepamirš jiems padėkoti.
,,Kantrybė - dor..."
,,Nutilk, tavęs čia nereikia." - netekęs kantrybės užkišo paukštį pusvampyris. Šis vėl prasmego į tolimą tylą. Keistai, nesmagiai tolimą. Kažkas ne taip.
-
Išgirdusi naujosios Edgaro augintinės žodžius, Amika suraukė antakius. Merginai nepatiko toks ale drąsus mažosios baltapūkės įsikišimas, juk ji, gal ir pažinodama namo savininką iš anksčiau, tikrai negalėjo žinoti, koks jis yra su kitais žmonėmis, tiksliau sakant, būtybėmis. Iš pačio pusvampyro reakcijos aiškiai matėsi, kad jis nebuvo itin patenkintas tokia mini tamsiaplaukės scena. Tiesa, kam jam džiaugtis, kai kažkokia nepažįstama, keturis metus jo namuose viešpatavusi moterėlė ėmė reikšti savo, jo atžvilgiui nepalankią, nuomonę, ypač prie jo artimųjų. Jaunuoliui burbtelėjus, jog visgi gimdyvės sūnaus gedėjimas tebuvo tik laiko švaistymas, Amika stipriau dantimis įsikando į vidinę skruosto pusę ir nežymiai kilstelėjusi visai iš pykčio apniukusias akis, greičiau nukreipė žvilgsnį į tolėliau sėdintį, bet irgi Fasirą teisinantį, pražilusį vyrioką. Kad ir koks vaikas bebūtų, tėvai amžinai jį gins... Galbūt išankstinis Soreno gailėjimas taip pat nebuvo geriausia idėja, - trumpai pamintijo vela.
Rodos, vienintelis normaliausiai besielgiantis žmogysta įvairiarasių padarų knibždančioj virtuvėlėj išliko pirštiniuotasis. Trumpakasė net nepyko, kai šis ėmėsi iniciatyvos ir kerais užtildė šurmulį. Tikriausiai pastarajam ketverių - penkerių metų tarpe tiek Amikai, tiek Fasirui seniai reikėjo sveikiau mąstančios būtybės, kuri tiesiog perimtų visą naštą į savo rankas. Edgarui netrukus vėl pamojus burtų lazdele ir atšaukus kerus, tatuiruotoji nebesiruošė tęsti ankstesnės diskusijos. Žinojo, jog savo dalyvavimu padėtu mažajam šaltakraujo augintiniui, tačiau ambicijos neleido merginai dar ilgiau likti vienoje patalpoje su kapliadančiu ir ši, staiga pasičiupusi tą didelį, raudoną lagaminą, nė neatsisveikinusi, spragtelėjo pirštais ir pradingo ore. Poelgis negražus, bet gal kartais žiaurumas ir į naudą.
-
Elridė vos vos šyptelėjo. Edgaro poelgis atrodė turbūt teisingiausias, kuris ir nurimti padėjo. Įsiklausiusi ką jis sako mergaičiukė susimąstė ir įsistebeilijo į Fasirą. Ji nenorėjo, kad kažkas nutiktų jam, tačiau jei to jis norėjo... Juk neturėjo teisės drausti ir sakyti "ne" tik todėl, kad jai tai atrodė neteisinga. Ji giliai įkvėpė, nutildymas buvo panaikintas, tad jai tereikėjo pasakyti paprastą žodį, bet... Atsirado tas didžiulis - bet.
Mergaitė žvelgė išsprogdinusi akis į vietą, kurioje dar prieš kelias sekundes buvo Amika. Pirštų spragtelėjimas ir viskas, nieko nesupratusi Elridė klausiamai nužvelgė Edgarą.
-Turbūt mano atsakymo nė nebeprireiks...-nusivylusi baltapūkė pasistengė susidėlioti mintis, nors, nebuvo ten ką dėti, kadangi galvoje buvo tik pyktis ir pagieža tai mergiotei, kuri pasielgė taip savanaudiškai. Aišku, iš pradžių pati Elridė tempė gumą be jokio reikalo, bet tiesiog išnykti turbūt buvo visiška savanaudiškumo viršūnė. Visai kaip mano tėvas... Išspraudusi mažą šypsnį dėl savo "pokšto" grifė nužvelgė Fasirą ir nieko nelaukusi pasistengė atsiprašomai nusišypsoti.
-Atsiprašau, kad taip užtempiau... Gal ji nebūtų tada išėjusi...-Jausdama kaltę grifė sučiaupė lūpas ir toliau niršo ant Amikos. Ir visgi, be viso to įniršio atsirado klausimas, kas bus toliau? Elfo laidotuvės? Ar galbūt netikėtai Fasiras atras dar kažką, kas prisidės prie visos šitos nesąmonės? Vargu, bent taip atrodė Elridei. Ji nebežinojo nei kur dėtis, nei ką sakyti, bet kuo toliau, tuo greičiau visas pyktis išnyko. Negražu, bet bent žmog... Pusžmogis lieka gyvas, o elfas, ką jau padarysi, nors galėtų jį bent paleist... Ir tada mergaičiukei kylo klausimas.
-Ei... O... Kas nutiktų, jei Fasiras paleistų savo namų elfą?
-
O toliau jau - kaip ištraukimas iš dežavu dvasia persmelkto sapno. Kurį, rodos, jau nesyk sapnavai, žinai, kas bus toliau, šiaip visai jau smalsu, bet kartu ir norisi dingti. Senasis vampyras rimtai nužvelgė savo buvusį auklėtinį, bene vienintelį čia dar išsaugojusį sveiką protą.
Štai todėl būtybėms gamta neduoda gyventi daugiau kaip šimto penkiasdešimt metų - po tiek laiko tu galiausiai taip susipainioji savo mintyse ir jausmuose, taip nuvili močiutę gamtą, kad ji galų gale rimtai užsiknisa ir pasiunčia tave sliekams, mat ir tau nepavyko pateisinti jos lūkesčių.
Kai turi mažiau - geriau vertini.
Ir, deja, tuomet į gamtos diktatūrą įsiterpia magija. Vampyras nusuko akis į tuščią erdvę, kurioje ką tik buvo Amika. Buvo, bet nebebus. ,,Kiek ten reikėjo žmonių? 4?" - pasvarstė jis. Akivaizdu, jei norima išgelbėti elfą, reikės kviesti dar kažką. Gaila, kad daugelis tų, kuriuos būtų galima pakviesti, jau ilsisi ir stebi keistoką draugiją iš viršaus.
,,Gal čia gali dalyvauti gyvūnai?" - pasisiūlė Spaikas. - ,,Ar mes vėl diskriminuojami?"
Sorenas tylėdamas žvilgtelėjo į vėl prabilusią Elridę. Iš jos išaugs geras žmogus, eliksyrininkas tuo nė kiek neabejojo. Iš visų čia esančių išaugs geri žmonės. Na, beveik galima sakyti, kad du iš jų jau beveik tokiais ir tapo. Jauni, bet geri žmonės.
,,Tai pamąstymas visai ne į temą."
Juodabarzdis von Sjuardas - na, dabar barzdočiai šiame kambaryje faktiškai buvo du, tik jaunesniojo veidas, tiesą sakant, labiau priminė valkatos veidą. Soreno gal kiek kitaip. Jei nusibalintų, galėtų net eit per Kalėdas per kaminus į gryčias landžiot ir dovanėles mėtyt.
Auksaakis linktelėjo, pritardamas Elridės minčiai. Nors galbūt elfui tai ir nepatiks.
-
Tamsiaplaukio poelgis su kerais atrodo vėl visus sugrąžino prie to, ko jie čia ir buvo susirinkę. Tik, regis, ne visi ruošėsi padėti elfui, o nenorą padėti išreiškė vela, kuri nieko nesakiusi pradingo. Fasas su Sorenu irgi tylėjo. Vienintelė jo globotinė ryžosi kalbėti.
- Kažin ar jai apart jos pačios kas nors daugiau rūpi..,- atsidusdamas Edgar'as tarsi ir atsakė grifiukei, jog jos delsimas greičiausiai nieko nebūtų pakeitęs.
Dabar laikas slinko elfo nenaudai, nes Fasiras turėjo tik tris žmones iš keturių, kurie jam rūpėjo labiausiai. To nebuvo pakankama, kad elfas būtų atkerėtas.
- Abejoju ar tai suveiktų. Greičiausiai tuomet jam tektų susirasti keturis svarbiausius asmenis. O ar jis tiek jų turi? Kažin,- animagas svarstė kas būtų, jei būtų išlaisvintas elfas, - Tačiau dabar turime tik vieną išeitį. Elfo perleidimą,- žalios akys nukrypo į magijos ministrą. Jeffter'is nieko daugiau nesakė, tačiau leido suprasti, kad kitu atveju elfas bus neapsaugotas. Ne aišku buvo ar jaunasis von Sjuardas ryšis kam nors perleisti elfą ar ne, kai dabar turėjo suprasti, jog priėjo aklavietę. Aišku, šioje vietoje jis galėjo rinktis apsaugoti kitus nuo galimo prakeiksmo, tačiau toks pasirinkimas vargu ar kaip nors pagelbės Fasiro būtybei. Kitu atveju dar yra galimybė, jog visi išsisuktų iš ne malonios padėties. Tik toji galimybė teorinė, nes niekas nežinojo, kas tiksliai nutiktų po to, kai namų elfo savininkui svarbūs žmonės ištartų reikiamą burtažodį. Na, bent iš to teksto, kurį matė jaunuolis mūvintis juodą pirštinę ant dešinės savo rankos, buvo galima daryti prielaidą, jog elfo savininkui nenutiks tai, kas gali nutikti elfui.
-
Fasiras kurį laiką bukai spoksojo į tuštumą, likusią toje vietoje, kur ką tik stovėjo Amika. Šią sekundę ji jo gyvenime nulėmė daug. Jei pagalvoji, na, ne taip ir daug - tik vieną gyvybę, tik vieną sveiką protą, tik vieno padaro vienatvę, na, gal visgi dviejų padarų... Bet velniai nematė. Gal jis irgi nulėmė jos gyvenime daug. Pusvampyriai nepadaro gyvenimų gražesnių. Senovėje žmonės net nesugalvojo skirtingų vardų pavadinti pusvampyriams, vampyrų našlėms ir panašiems padarams - visus vadino vienodai - dampyrais. Paniekinamai. Jaunasis von Sjuardas sugniaužė kumščius, sėdėdamas už stalo.
,,Na, ir ką dabar?" - metė Fasiras mintį į savo tuštumą tokiu tonu, lyg kaltintų - gal šiek tiek save, gal varną, gal dar kažką. Na, taip, elfo gyvybė turbūt nebuvo verta Helijaus gyvybės. Kita vertus, juk jis ir išgelbėjo Helijaus gyvybę, todėl...
,,Et, tai jau nebeturi prasmės."
- Viskas gerai, - bejausmiai atsiliepė Fasiras. Tuomet gal kiek pasigailėjo savo tono. - Ačiū tau, - žvilgtelėjo į ją, mėgindamas bedugnes, glūdinčias vietoj akių, pripildyti dėkingumo ar kažkokios optimistinės liepsnos. Bet bedugnė yra bedugnė.
Bent pabandė. Varnas žvilgtelėjo į jį nuo aukšto ir abu sutartinai, bet nesusitarę garsiai atsiduso. Išgirdęs Elridės mintį, pusvampyris neiškart ją suvokė.
- Galbūt... - sumurmėjo jis, mąstydamas. - Vis dėlto nemanau, kad užkeikėjas nebūtų numatęs šio sprendimo. Ir pačiam Baubui jis būtų velniškai nemalonus, - tarė ministras ir padarė pauzę. - Jis veikiau sutiktų mirti, - pridūrė, atsiminęs, kad, rodos, Elridė buvo iš žiobariškos šeimos ir tokios detalės kaip namų elfų ištikimybė jai galėjo būti nežinomos.
- Jinai neteko sūnaus, negaliu jos kaltinti, - į Edgar'o repliką atsiliepė Fasiras, ranka nuo veido nusibraukdamas ilgesnius nei įprastai, seniai bekirptus plaukus. - Ne. Čia ne išeitis, - kategoriškai atsakė jis. - Neleisiu nė vienam iš jūsų prisiimti šios atsakomybės. Galėčiau... Galbūt pasikviesti... - nutilo, įtemptai mąstydamas.
Logiškai mąstančiąja savo proto dalimi jis puikiai suvokė, jog iš tikrųjų tai tokių artimų žmonių jis jau seniai nebeturėjo. O kažkada būtų galėjęs prisikviesti dvigubai tiek, kiek reikėjo - mamą, brolį, seserį, na, dar ir įseserę, galbūt ir Soreną, galbūt jie nebūtų taip susipykę, jeigu visa šeima būtų kartu. Taip, mama neleistų jiems pyktis.
,,Tu pats tai pripažįsti", - pastebėjo varnas.
,,Ji jau negyva."
- Galbūt savo patarėją iš ministerijos arba Claudie, anksčiau mes su ja sutardavome... - sugniužęs kalbėjo Fasas, nepakeldamas akių. Iš tikrųjų jos tikrai nepateko į jo artimiausių keturių žmonių sąrašą. Kita vertus, kai Amika išėjo...
,,Ko gero, turėjai papulti į Klastūnyną", - dar vieną kortą metė paukštis. Fasiras nežymiai krūptelėjo.
- Nežinau, kuris variantas geriausias. O kas gali nutikti, jei jį paleisime? - paklausė pusvampyris juodosios magijos ir apsigynimo nuo jos išmanovo.
-
Elridė ieškojo kažkokių išeičių, tačiau daugiau jokių minčių nekilo į galvą. Ir viskas per tą nelemtą "blogąją" raganą, dėl kurios visi planai, nors šie buvo ir ne mergaičiukės, sugriuvo. Ateinantis suvokimas, kad dabar tikrai nieko gero nebebus baltapūkė žvelgė į Fasirą su gailesčiu ir liūdesiu.
Ji nenorėjo jo paleisti taip lengvai, nenorėjo, kad nutiktų kažkas jam, ar tam visiškai nekaltam padarėliui, bet, deja. Mergaitę vėl apėmė bloga savijauta, ji papurtė galvą norėdama nusiraminti, tačiau nieko gero iš to nesulaukė.
-Tai, viskas?-tyliai paklaususi Elridė žvelgė į visus esančius kambaryje ieškodama kažkokios kruopelytės vilties, nors nujautė, kad jos jau nebelabai yra. Jei Edgaras abejoja, tai reiškia jis žino, o jo žodžiuose nebuvo jokių gerų žinių.
Nebeišstovėdama ant kojų ji atsargiai atsisėdo ant žemės, kadangi jai taip sėdėti patiko labiau, nei ant kedės dėl neaiškios priežasties. Nors visgi, kai kilimo nebuvo patogumas irgi sumažėjo, bet skųstis mergaičiukė nei galėjo, nei norėjo. Ji vis dar bandė sugalvoti kažką gero, bet deja...
-Kas bus Fasirui?-mąstydama apie visokiausius variantus, kas gali greit nutikti, ji kėlė chaosą savo galvoje, tačiau kitaip mergaitei neišėjo. Klausimai pynėsi su variantais, išeities ieškojimas nesisekė, kadangi ji vis grįždavo prie minėtų variantų... Aš dar tikrai per jauna šitam suaugusių pasauliui... Nusivylusi savo bejėgiškumu Elridė stengėsi išlikti bent truputį ramesnė, nors sekėsi jai ne per geriausiai.
-
,,...O ar jis tiek jų turi? Kažin..." - dar kelissyk nuaidėjo žodžiai senojo eliksyrininko galvoje. Soreno žandikauliai vėl kietai susispaudė, nors jis stengėsi neišsiduoti, kad vis dar jautėsi be galo kaltas dėl to, kad von Sjuardų neliko, o jų pelenai, matyt, buvo išmindyti ir išspardyti po visas Anglijos pakampes. Ir norėdamas, ir visą gyvenimą paskyręs visų jau nebesurinksi. Net su labai galinga magija. Barzdotasis žvilgtelėjo į Jeffter'į, šiam pasiūlius bene vienintelę logišką išeitį iš šios sudėtingos situacijos. Į sūnų pažvelgti nebeišdrįso. Betgi beviltiška. Fasiras tikrai nesutiks, kad prakeiksmą užsitrauktų kas nors kitas. Nors gal? Bet ar statytų jis elfo gyvybę ant kito žmogaus?
Fasiras vis dar beviltiškai vebleno. Net nežiūrėdamas į pajuodusį tiek fizine, tiek dvasine prasme veidą, Sorenas girdėjo, kaip jaunuolis ieško išeities.
- Jei nerasim ketvirto žmogaus, Fasirui nenutiks nieko, bet elfas mirs, - Sorenas tyliai atsakė į Elridės klausimą. - Jei rasim, kažkas nutiks Fasirui.
Pilnas sūnaus vardas nemaloniai slydo liežuviu. Anksčiau jis jį vadino Fasu, o Raveną - Venu. Nebent reikėdavo pasitelkti populiarią auklėjimo priemonę - siekiant pasibelsti į sūnaus sąžinę, kreiptis į jį pilnu vardu. Ar netgi vardu ir pavarde.
Gal pasisiūlyti perimti elfą darsyk? Bet ką pasikviestų pats Sorenas? Fasiras ir Edgaras - taip, jiedu čia. Natalie, Ravenas ir Solveiga - mirę. Ką jis galėtų pasikviesti iš tų, kurie vis dar vaikšto šia žeme?
,,Orlovo neprisikviesiu... Devertes jau velniaižin, kuriam Prancūzijos krašte sėdi... Gabriella jau netiks... Visi mirę... Džeimsas jau nesvarbus, Beatričė... Kas ją žino, kur ji su Ridliu..." - svarstė mintyse Sorenas. Vėl pasijuto beviltiškai. Kodėl jis visada šalia, kai jo reikia, o kodėl tie, kurių reikia jam, būna taip neįmanomai toli?
,,Galbūt Lorijanų vaikis būtų trečiasis žmogus," - pamintijo tuomet Sorenas. Bet ketvirtą sugalvoti buvo pernelyg sunku. Galbūt Stigleris, dar vienas antgamtas, kurį teko globoti? Ne, mokiniai ateina ir išeina. Ateina tik paprašyti pagalbos.
Iš tiesų, Lorijanų vaikis būtų trečiasis - vampyrui ši vilkolakių giminė buvo per daug svarbi, kad jos atstovas nepatektų į jo, pavadinkim, Ketvertą. Bet ketvirto sugalvoti neišėjo niekaip. Bent jau ne gyvo ir esančio kur nors bent šimto kilometrų spinduliu aplink juos.
,,Bet galbūt galėčiau sumaišyti amortensiją? Labai stiprią, labai kvapnią, žmogui nerekomenduotiną?" - pamintijo Sorenas. Ne, kaži, ar prakeiksmą apeitum tokiu lengvu būdu.
- Fasirai, laikas eina. Turėtum perleisti elfą kažkuriam iš mūsų, - Sorenas į sūnų žvelgė jau griežtai. - Ar esi įsitikinęs, kad tavo padėjėja ar Claudie yra pakankamai svarbūs žmonės tau?
-
Jaunuolis nieko nebeatsakė į Amiką pateisinančią Fasiro repliką. Laikas bėgo ir diskusija apie velą naudos šioje situacijoje neduotų.
Šiuo metu esantys magijos ministro namuose tarsi bandė kažką sugalvoti, tačiau jau visus įmanomus variantus buvo aptarę. Namų šeimininkas dar vis bandė kažką sugalvoti, tačiau tai nebeskambėjo, kaip geras planas. Bent jau Jeffter'io nuomone, tai tik dar sudegintų laiko.
- Ar tu įsitikinęs, kad tavo padėjėja ar Claudia yra tau svarbesni žmonės nei profesorė Amika?- juodaplaukis norėjo išgirsti ką iš tiesų galvoja jo krikštasūnis, jei jis įsitikinęs, jog dėl klydo dėl Amikos, tuomet galbūt verta pabandyti kitą žmogų. Visgi, dabar dar kilo klausimas ar Fasiras po pastarųjų įvykių dar galvojo blaiviai. Tokį įtarimą kėlė ne vien įvykiai supantys eliksyrininko sūnų, tačiau ir tai, kad jis antrą kartą paklausė to paties, į ką Edgar'as ne per seniausiai buvo atsakęs.
- Fasirai, nemanau, kad mes labai pagelbėsim elfui, jei jį tiesiog paleisi,- animagas ramiai, tik kiek mažiau išsamiai nei pirmą kartą, paaiškino jaunajam von Sjuardui.
Į Elridės klausimą ar jau viskas negalėjo nieko pasakyti. Dabar visam paradui vadovavo Fasiras ir tik jis galėjo pasakyti ar viskas. Kol visi buvo pas pusvampyrį, tol dar nebuvo galima sakyti, kad viskas šiuo klausimu baigta ir aišku. Atsakymo savo globotinei žaliaakis irgi nedavė, tik klausiamai nužvelgė Fasą, nes tai jis turėjo duoti kažkokį atsakymą. Bet netrukus baltaplaukė mergaitė į save vėl atkreipė dėmesį užduodama dar vieną klausimą, į kurį suskubo atsakyti Sorenas.
- Tikriausiai nutiks,- kiek patikslino savo penkerius metus buvusį vadovą Hogvartse, nes nebuvo aišku ar šimtu procentų kažkas nutiktų Fasirui.
- Visiškai sutinku su tavo tėvu,- tarė trumpaplaukis magas, kai išgirdo Soreną raginanti savo sūnų atiduoti elfą ir klausiantį klausimo, į kurį Edgar'as taip vis dar ir negavo atsakymo.
-
Rodės, kad nuo minčių galva taip apsunko, jog jos nebebuvo galima išlaikyti - Fasiras ją parėmė ranka ir nuleido akis į stalą. Jaunuolis išgirdo Elridės klausimą, bet į jį neatsakė - mat ir nebuvo reikalo, mat atsakė Sorenas. ,,Kaip gaila, kad tokia jauna ir jau turi dalyvauti tokioje absurdo dramoje," - pamintijo sau juodaplaukis. Mintijo ir apie prakeiksmą, ir apie sau svarbius žmones. Jis galėjo pameluoti sau, bet prakeiksmas perskaitys, kaip yra iš tikrųjų, ir nulems likimus.
- Tuomet nepaleisim, - tyliai atsakė jaunasis von Sjuardas į Edgar'o repliką. Elfo likimas buvo sprendžiamas, o elfo čia net nebuvo. ,,Štai taip ir elgiasi politikai. Ministerija - pati tinkamiausia vieta man." - karčiai pamintijo ministras.
Sorenui ir Edgar'ui paklausus panašaus klausimo, von Sjuardas kurį laiką patylėjo. Rizikuoti ar nerizikuoti? Štai, kur klausimas.
- Mes negalim būti garantuoti, kad ir surinkus keturis žmones visi liks gyvi ir sveiki, - visiškai kitur kalbą nuvedė Fasiras. Kiek patylėjo, suspaudęs lūpas. - Nenoriu, kad elfas mirtų, bet dar labiau nenoriu, kad dėl mano kaltės nukentėtumėt jūs, - tarė, savo sąžinėje pasverdamas elfo gyvybę ir artimųjų gerovę. Soreną nuo svarstyklių nustūmė - jis čia figūruoti galėjo tik kaip pagalbininkas išsklaidant prakeiksmą. Ne daugiau. Fasiras pripažino, kad tėvas jam svarbus, tačiau tėvo gerovė - ne. Tiesa, kalbėdamas to nepasakė.
O ar pripažinti tai, kad jis nebeturi daugiau variantų? Kuris variantas parodytų jo vidinę jėgą - gebėjimas įrodyti sau, kad kažkas jam svarbus, ar gebėjimas prisipažinti, jog jis tik mėgina tai padaryti?
- Manau, pabandysiu parašyti laišką ir išsiųsiu ją padėjėjai, - netvirtai tarė juodaplaukis. Popieriaus ir plunksna buvo jo kambaryje - jam nesinorėjo dabar ten eiti. Gal todėl, kad jie būtų galėję kalbėtis apie jį, gal todėl, kad nenorėjo, jog pirmame aukšte liktų jo nestebimas Sorenas. Fasiras dvejojo, bet visgi sugniaužė rankoje lazdelę. Pusvampyris lazdele ore dusyk nubrėžė puslankį, tardamas:
- Accio pergamentą, accio plunksną.
Daiktai pas jį atskrido veikiai, nusileido į rankas. Fasiras padėjo lazdelę ant stalo, lyg ir klausiamai žvilgtelėdamas į Elridę, tuomet - Edgar'ą. Netgi ir į Soreną. Kaip vaikis, kuris žvilgsniu klausia, ar gerai elgiasi. Ant pergamento užtiško lašas nuo plunksnos.
-
Mergaitė svarstė, bet nieko gero jos galvoje nebuvo. Juoda tuštuma, kuri kėlė didžiulę neviltį ir kankino ją. Elridė panoro būti vyresnė, supratingesnė ir kur kas protingesnė. Galbūt tada galėtų bent truputį padėti tokioje situacijoje, galbūt bent tada nesijaustų tokia bejėgė? Nors ką tu, nužvelgusi Edgarą žaliaakė vos vos šyptelėjo. Ar įmanoma būti pakankamai protingam tokiam reikalui? Nors, kas iš to amžiaus. Istorijoje yra daugybė jaunų žmonių, kurie yra pasiekę tiek daug. Talentai... - nurašydama save, kaip neturinčią jokių sugebėjimu mergaitė pakėlė galvą ir vėl įsileido į aplinką klausydama joje esančių garsų.
Ir visgi, tai ką ji girdėjo jos netenkino. Kviest tą, kviest aną... O koks skirtumas? Koks reikalas tempti gumą? O kas jei va, ateina laikas ir viskas išnyksta? Jei nieko neįvyksto ir žmonės gyvena kaip seniau. Pf... Gerai būtų... Mergaitė ėmė įsivaizduoti elfą ir jo mirtį. Per kūną perėjo šiurpuliukai, pasidarė kiek gaila, tačiau pažvelgus į Fasirą baltapūkė susiraukė.
-Kiek liko to laiko?-svarstydama, kurią dieną viskas prasidėjo mergaitė ėmė galvoti, ar kurią sekundę neįvyks kokią nesąmonė... O kas jei kol jie čia kalbasi, dar yra bandoma kažkas padaryti, kažkur netoliese guli elfas. Tik tas elfas su sustingusiom akym, išskridusia siela, vienas... Ir net be šeimininko.
-Beto...-įsivaizduodama elfo lavoną Elridė nugurkė seilę.-Tai kur tas elfas?
-
Sorenas žvilgtelėjo į Edgar'ą, Fasiro užklaususį lygiai to paties, ko ir jis pats. Rodos, abu mąstė panašia linkme. Fasiras dar nemokėjo įtikinamai meluoti. Sorenas jo elgesyje galėjo atpažinti kažką artimo, tik nebeatsiminė, ką tiksliai. Visgi Fasiro negebėjimas meluoti buvo gana gražus dalykas.
Kiti Fasiro žodžiai atnešė mažytį vilties žiburėlį - vilties, kad jis pasielgs kaip nors protingiau - gal savanaudiškiau, bet protingiau. Tegu permeta bėdą Sorenui - ech, tik bėda, kad pats Sorenas negalėtų to tinkamai prisiimti, mat mąstydamas apie ketvirtojo žmogaus pakvietimą mikčiotų panašiai. Tik gal prisipažintų, kaip yra iš tikrųjų.
Sūnus melavo. ,,Kodėl?" - iškilo natūralus klausimas jo tėvui. ,,Ką jis tuo nori pasiekti? Tai juk kvailas poelgis." Dar labiau įtarimus patvirtino neryžtingi Fasiro judesiai, nedrąsus žvilgsnis - viskas jame dabar atspindėjo dvejonę. Šis faktas kuo toliau, tuo labiau erzino juodaplaukį vyriškį.
,,Ar aš turiu teisę jam paprieštarauti?" - pamintijo barzdotasis von Sjuardas - lyg svarstydamas, lyg lūkuriuodamas patarimo.
,,Teisę - taip, autoriteto - ne," - tingiai stebėdamas dramą atsiliepė cinikas voras. Sorenas nusprendė jo žodžiu pasitikėti. Aišku, nuojauta sakė, kad iš to nieko gero neišeis, bet...
Rodos, Sorenas bent sykį gyvenime turėtų pasielgti kaip išmintingas, tvirtas tėvas, o ne jautrus, prisiminimais gyvenantis ir padirbinėjantis savo šypseną senis? Na, taip, jis jau prarado savo šansą pabūti tuo išmintingu ir gerbiamu, sūnų gerbiamu autoritetu, kurio žodis kažką reiškia, tačiau...
- Jos neįeina į tavo ketvertą, - konstatavo faktą Sorenas, atidžiai stebeilydamas retai skvarbiu ir rimtu žvilgsniu į sūnų. - Turi pasikviesti Amiką arba perleisti elfą. Kitaip jis mirs.
,,Tai nebuvo per stipru kaip neautoritetingam asmeniui?" - atsargiai pasiteiravo vampyras.
,,Ne."
- Viltimis prakeiksmo neatšauksi. Reikia teisingo sprendimo, - pridūrė buvęs profesorius, vis dar taip pat stebėdamas sūnų.
,,Dabar jau per stipru."
-
- Taip kaip tu nenori, jog nukentėtume mes, lygiai taip pat mes nenorime, jog nukentėtumei tu. Ir jei kas ir nukentės, tai bus ne tavo kaltė, o to, kas uždėjo prakeiksmą ant elfo,- Edgar'as stengėsi, jog jo krikštasūnis nekaltintų savęs. Tik abejojo ar sėkmingai. Pats buvo panašioje situacijoje, kai kaltino save. Ir tam prireikė nemažai laiko ir daugybės apmąstymų, kad galėtų apie buvusius įvykius negalvoti diena iš dienos. Jis jų nepamiršo ir juos kartais prisimena, tačiau juda į priekį bandydamas ieškoti būdų, kuriais nebūtų pakartotos klaidos. Savęs kaltinimas gali tapti viena esminių klaidų, kuri gali aptemdyti protą ir versti priimti nelogiškus sprendimus, kurie vėliau tik dar labiau įplieskia kaltės jausmą. Juodaplaukis nenorėjo, jog Fasas taptų nebe savimi. Bet tai tik norai. Jaunasis von Sjuardas buvo pasiruošęs spręsti problemas toliau. Jis kerų pagalba pasiėmė pergamentą, rašalo nužvelgęs visus ėmė rašyti laišką, kaip teigė jis pats, savo padėjėjai.
Jeffter'is pasuko galvą į eliksyrininką. Jis pareiškė, kad neverta jo sūnui rašyti savo padėjėjai ar dar kam nors be Amikos. Ir jaunas burtininkas juo tikėjo. Jis kalbėjo užtikrintai ir pasitikinčiai, lygiai taip pat, kai dalindavo patarimus pačiam Edgar'ui, kuris karts nuo karto užsukdavo pas jį į kabinetą, kai dar mokėsi Hogvartse. Tuomet jo žodžiai skambėdavo išmintingai. Ne tik skambėdavo, bet ir būdavo tokie. Ne išimtis atrodė ir šis atvejis.
- Kaip bebūtų sunku tą suvokti, tačiau, Fasirai, tėra vienintelis būdas padėti elfui ir tu jį žinai,- savo žodžiais paantrindamas viralų meistrui, liūdnesniu žvilgsniu tamsiaplaukis pažvelgė į magijos ministrą.
- Galbūt pusdienis,- tebežiūrėdamas į Fasirą atsakė savo globotinei apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas. Jis tiksliai nežinojo kiek dabar yra valandų. Tikriausiai buvo ankstyvas rytas. O laiko kažką padaryti šiuo klausimu turėjo iki pietų. Į kitą Elridės klausimą jis neatsakė, nes kur yra elfas, turbūt težinojo tik Fasiras.
-
- Kiek liko? - dvejodamas perklausė Fasiras, nuo Elridės akimis perbėgdamas prie Edgar'o, išgirdęs atsakymą linktelėjo galva: - viskas aišku.
Sunkia ranka pakėlė plunksną, varvantį rašalą pet daug nesukdamas galvos nubraukė į juodas kelnes - et, juk vis tiek nesimato. Žvilgtelėjo į Elridę ir pamanė, kaip ji visgi elgiasi nuoširdžiai. Štai jai politikoje vietos jau nebūtų. Kažin. Na, nebent... Ne, tokie žmonės politiką pasuktų žmoniškesniu keliu. Jeigu tik tai įmanoma tą purvo jūrą pasukti kitur.
- Galime jį ir pakviesti. Bet nemanau, kad jam bus geriau, jei jis tai girdės. Elfai linkę aukotis už šeimininkus, jis bandytų sutrukdyti man rizikuoti būti prakeiktam, - paaiškino rimtu balsu. - Pakviesime tik tuomet, kai jau būsim pasiruošę kerams.
Išgirdęs krikštatėvio žodžius, Fasiras niauriai nuleido akis ir papurtė galvą.
- Ne, jums rizikuoti nukentėti neleisiu, - kategorišku, nenuginčijamu balsu pasakė.
Kai tik pusvampyrio galvoje atsirado vizija apie tai, kad jo paskutiniai artimi žmonės gali nukentėti, elfo gyvybė pasirodė esanti ne tokia ir svarbi. Užgraužė sąžinė, bet Fasiras nieku gyvu nenorėjo rizikuoti.
Visgi, pavadinkime, šilta atmosfera pradingo, kai tik prabilo Sorenas. Iš pradžių juodaplaukis patylėjo, bet tuomet pakėlė akis į tėvą. Jos atrodė keistai. Tamsesnės - tik kaži, ar tik dvasiškai, ar ir fiziškai. Degančios.
- Ką tu gali žinoti apie mano artimus žmones, kai pats tiek laiko nešiojais velniai žino kur? - pritildytu, tramdomu balsu retoriškai paklausė Fasiras. Sunkiai nurijo seilę, vis dar niršiai žvelgė į tėvą. Rankos ėmė vos pastebimai drebėti iš įsiūčio. - O kodėl tu nepriėmei teisingo sprendimo, kai tam buvo laikas?
Fasas suėmė plunksną ir prisitraukė pergamento lapą, prieš tai dar uždelstai, kaltinančiai dėbtelėjęs į Soreną. ,,Tu neklysti", - tada pasakė tėvas, kai jis užėjo į jo kabinetą išsyk po Hogvartso baigimo. Ravenas kartu su juo Hogvartso baigti nespėjo, deja, deja.
,,Brangi" - užrašė Fasiras laiško viršuje ir perplėšė pergamentą plunksnos galu. Pergamento viršų jaunuolis nuplėšė ir padėjo šalia.
,,Claudie,
Viliuosi, kad dar atsmeni savo koledžo draugą ir minsterijos kolegą. Man labai reikia, kad atvyktum į Godriko Daubą dar šiandien. Godriko gatvė, 9.
Fasiras von Sjuardas"
Fasiras atsistojo ir atidarė langą.
- Muninai, - kreipėsi į varną, sulankstęs lapą kelis kartus. - Nunešk laišką, būčiau dėkingas, - burbtelėjo pusvampyris, paduodamas laišką į snapą. Muninas dar kiek pastoviniavo ir nenoriai, bet išskrido laukan. Fasiras atsiduso, palydėdamas paukštį akimis.
-
Mergaitė liko be reakcijos sužinojusi kiek liko laiko, nes visgi, o koks skirtumas? Ar būtų to laiko kelios valandos, ar kelios savaitės, vargu, ar kas pasikeistu. Juk Fasiras nesugebės priversti save pamėgti kažkokį žmogų iki tiek, kad dėl jo paaukotų gyvybę, bent jai atrodė, kad būtent tokių žmonių reikėjo tokioje vietoje.
Po Fasiro atsako dėl elfo Elridė vos vos šyptelėjo. Kad žmonės būtų tokie ištikimi... Gaila, bet žmonių turbūt niekad prilyginti elfams ji negalės vien dėl šio graudaus fakto. Geriau pagalvojus, jai pačiai iki tokio elfo toli...
-Tu tikrai dar tikiesi kažko?-mergaitė pajautė didžiulį dūrį į širdį, tačiau negalėjo nieko daugiau padaryti. Negalėjo susilaikyti nuo savų žodžių, ji nenorėjo to, bet jai išsprūdo. Baltapūkės akys buvo nukreiptos į Fasirą, bet po truputį vaizdas ėmė lietis, ji giliai įkvėpė ir susilaikė. Nebūtų pagavojusi, kad taip greit ir netikėtai gali palūžti, bet ignoruodama tai vis tiek spoksojo į Fasirą. O šis, rodos, pratrūko.
Pagaliau jos akys atsitraukė nuo pusvampyrio ir su nuostaba žvelgė į Soreną. Viduje sukirbėjo mintis, kad ji buvo teisi ir kad jis nebuvo geras žmogus, tačiau taip pat šiek tiek nusiminė. Jo tėvas juk buvo čia, stovėjo ir norėjo padėti, jis, rodos, bent stengėsi atitaisyti klaidą. Rodos.
-Fasirai...-kiek nedrąsiai mergaitė norėjo prisiartinti prie jo, tačiau susilaikė.-Neturėtum pykti ant žmogaus jei jis bent stengiasi atitaisyti kažką... O ir be to... Kaip suprantu, jis čia stovi ne šiaip sau?-žvelgdama į jį Elridė ėmė svarstyti, ar tikrai verta kalbėti, kai nežinai situacijos? Bet visgi, jos noras viską atitaisyti buvo per daug didelis ir nustelbė visas mintis. O juo labiau... Viduje kirbėjo šioks toks pavydas, kad šis žmogus galėjo bent pamatyti savo tėtį, bent žinojo, kaip šis atrodo ir galbūt koks iš tikrųjų buvo...
-Ir neprisiversi paversti kitus tau svarbiais žmonėmis jeigu taip nėra,-ji stengėsi kalbėti ramiai, nors dėl neaiškios priežasties jautėsi vis blogiau ir blogiau. Mergaičiukę vėl ėmė pykinti, ji nekentė to jausmo, tačiau jį ignoravo su pasišaipymu iš savęs, kad ne jai blogai, o kitiems, kad nereikia išsidirbinėti ir ji privalo susiimti.
-
Edgar'as visomis išgalėmis antrino Sorenui ir bandė padėti Fasirui apsispręsti teisingai. Kodėl jo sūnus dabar atrodo toks kurčias jiems ir teisybei? Kodėl jis negali tiesiog perleisti elfo, kad ir jam?
,,Atrodo, kad vaikis, neturėjęs vaikystės, jau būdamas suaugusiu vis dar išgyvena sunkią paauglystę", - nerūpestingai mestelėjo voras. Vampyras nurijo seilę, nužvelgė drebančias jaunesniojo von Sjuardo rankas. Neatitraukė akių nuo niršaus Fasiro veido. Svarbiausia dabar buvo tai, kad Sorenas niekaip negalėjo paprieštarauti.
Jo rankos buvo lygiai taip pat vampyriškai šaltos ir ramios, kaip visada. Sūnaus rankos drebėjo, kažkada drebėjo rėkiantys šeimos narių balsai, o jis bemaž negebėjo parodyti, kad jie jam rūpi, kad jis dėl jų irgi nervinasi.
Ką čia bepakeisi? Fasiras turėjo motinos užsispyrimą.
Na, bent jau jis pats nenukentės, jei elfas ir mirs. Elfas - ne sūnus, elfo gyvybė nedaug tereikš.
,,Atiduosi dar vieną gyvybę? Čia paskutinis kartas, kai gali atitaisyti savo ryšius su juo."
Ši gyvybė buvo ne tik elfo gyvybė. Ši gyvybė buvo kartu ir paskutinė žaidimo gyvybė - žaidimo ,,Atgauk ryšius su paskutiniu gyvu savo šeimos nariu".
- Claudie tikrai nepriklauso tavo artimiausių žmonių ratui, - akmeniniu veidu pakartojo Sorenas, žvelgdamas į Fasirą. Šįkart atrodė, lyg į patį Soreną strėlės, einančios iš sūnaus lūpų, atsimušinėtų, taip ir nepasiekusios gyvasties ir nesukėlusios skausmo. Atrodė.
Kai sūnus pasikvietė savo varną, vampyras neišsyk suprato, ką šis ketina daryti. Varnui išskridus eliksyrininkas sukando dantis. Kilo noras atsistoti ir išeiti, nes prasmės jam čia būti kaip ir neliko. Bet jis lūkuriavo.
Gal todėl, kad vilties šviesos suteikė Elridė, netikėtai užtarusi jį?
- Prisišauk Muniną atgal, - kaip įmanydamas švelniau pasakė barzdotasis. - Jei čia negrįš Amika, o tu neperduosi elfo kažkuriam iš mūsų, jis mirs.
-
Žaliaakis tik pritariamai linktelėjo savo krikštasūniui, kai šis paminėjo, jog dabar nereikėtų kviesti elfo. Ir tai, regis, buvo tik vienas iš tų retų kartų, kai šiandien Jeffter'is iš viso galėjo sutikti su pusvampyriu.
- Taip, jau tą girdėjom,- atsidusdamas pasakė burtininkas iškart po to, kai magijos ministras pasikartojo, jog neleis kitiems rizikuoti, - Tik kažin ar suvoki kiek žmonių gali nukentėti, jei tau kas nors nutiks..,- net pats juodaplaukis susimąstė ar Fasas viską apsiimdamas ant savo pečių nerizikuoja kuo nors daug daugiau nei tik čia esančiais. Juk tikriausiai nemažai kiltų sumaišties, jei magijos ministras nei iš šio, nei iš to kažkur pradingtų. Ir sumaištis, tai tikriausiai būtų tik švelniausios viso to pasekmės.
Netrukus piktas Edgar'o žvilgsnis pervėrė Fasą. Jaunuolis dėvintis ant vienos rankos juodą pirštinę žinojo, jog namų šeimininkui dabar yra itin sunku, tačiau negalėjo jam leisti šitaip šnekėti su savo tėvu. Nors nežinia ką gerbiamas von Sjuardas buvo prisidirbęs. Visgi, Jeffter'is nemanė, kad kažką tokio, kas leistų jo sūnui šitaip su juo šnekėti. Ir animagas jau dėl to norėjo išreikšti savo nuomonę, tačiau visiškai netikėtai nuo to buvo sustabdytas savo globotinės, kai ši dėl pastarųjų Fasiro žodžių prabilo pirmiau. Grifiukė kalbėjo protingai, kas vertė Edgar'ą šypsotis. Tik jis šypsojosi viduje, nes išorėje tą padaryti šiuo momentu buvo kiek per sunku.
Dėl bereikalingo laiško rašymo neklydo nei Sorenas, nei Elridė, tačiau atrodo, jog niekas nebegalėjo perkalbėti jaunojo von Sjuardo.
- Tai vadinasi, jog aukojame elfą..,- sustingusį žvilgsnį vaikinas nukreipė į žemę. Sunku, buvo patikėti, kad niekuo nebegali padėti elfui ir tuo pačiu žinoti, kad dar yra galimybė išgelbėti būtybę. Tik ta galimybė buvo stipriai sugniaužta Fasiro kumščiuose.
-
Fasiras niauriai dėbtelėjo pro langą, o tuomet jo dėmesį atkreipė vėlgi netikėtai prabilęs - ir, beje, protingai bei taikliai prabilęs - jauniausias šiame kambaryje esantis žmogus. Von Sjuardas nieko neišdrįso atsakyti į pirmąjį mergaitės klausimą - taip, tiesą sakant, dabar pats puikiai suprato, jog tokius ėjimus daryti jį vedė tiktai išdidumas. Išdidumas prieš ką - jau kitas klausimas.
,,Bukaprotis." - sumurmėjo pusvampyris pats sau, kai neliko, kas jį taip pavadintų kitas.
Dar didesnį siutą varė tai, kad jo tėvas buvo visiškai teisus dėl laiško adresatės. Ji niekuo nepadėtų elfui, niekuo. Juk ji tebuvo kurį laiką jo pavaldinė, na, prieš tai - koledžo bendramokslė, daugiau kas... Ji tik šiek tiek jam priminė Solveigą, ypač po to kvailo vakaro su eliksyrais. Tik tiek.
Fasiras nieko nepasakė ir tuomet, kai pamatė Elridės akyse besitvenkiant ašaras. Šiek tiek suspaudė širdį - velnias, o gal taip ir negerai. O gal jis turėtų pakeisti savo nuomonę ir gal net duoti šansą tėvui...
,,Bet ne, Sorenas jo nenusipelno."
Fasiras akimis susidūrė su piktomis krikštatėvio akimis - kaži, ar tokias buvo matęs. Bet didelės kaltės nejautė. Na, jautė mažą, bet vis augančią. Kaip ir abejones dėl savo teisumo. Dėl visko, ką šiandien padarė, dėl sprendimų, kuriuos darė dėl tėvo, ir...
Na, ir paskutinis smūgis - tai, kaip Edgar'as konstatavo elfo mirties faktą.
Fasiras suspaudė lūpas ir nervingai žvilgtelėjo pro langą.
- Gerai, - sumurmėjo jis, staiga viską permąstęs. - Gerai. - pakartojo jis jau ramesniu balsu, tuomet pažvelgė į Elridę, tuomet - Soreną. Galiausiai ir į Jeffter'į. Atsiduso. - Ar kuris nors iš jūsų tiksliai žinote, ką galėtumėt pasikviesti į atkeikimą, jei perleisčiau elfą jums?
Kiek sudvejojęs pasisuko į Endlercat.
- Tau elfo neperleisiu, - mąsliu tonu nusprendė jis, atsiprašomai palinksėdamas galva. - Tad klausimas skirtas Edgarui ir... judviem. - užbaigė sakinį trumpam užsikirtęs - neišdrįsęs pavadinti barzdočiaus nei Sorenu, nei tėvu.
-
Žvelgdama į visą balaganą mergaitė ėmė svarstyti, kad jei reiktų, galėtų pati nužudyti tą elfą, kad tik viskas greičiau baigtųsi. Ji nebenorėjo būti tame kambaryje. Tos sienos, grindys... visi baldai buvo persigėrę mirtimi ir liūdesiu, visa tai skverbėsi ir į Elridę, ko ji nekentė, ko ji gynėsi. Grifė norėjo džiaugtis, norėjo juoktis, norėjo pagaliau bent metus džiaugtis gyvenimu, nes tie šlykštūs jausmai pas ją tūnojo per daug ilgai, kad ji nebijotų įsileisti bent mažo trupinėlio. Mergaitė nebenorėjo būti tame name ir ėmė svarstyti kaip greičiau iš jo dingti.
Ir vis dėl to, elfo mirtis jai nebeatrodė tokia tragiška ir baisi. Juk jis mirtų kaip didvyris, gavęs aukoti gyvybę dėl savo šeimininko. O jei reiks mergaitė galės jam ir kapą iškasti, ir laidotuves surengti, kad tik tai pasibaigtų.
Pajutus, kad žarnos nusprendė galutinai palikti jos kūną, Elridė prisiskverbė prie sienos ir sustingo tikėdamasi, kad viskas nurims. Tada pasigirdo Soreno žodžiai, jos žvilgsnis pagaliau nukrypo į jį, o bėdos su organizmu nurimo. Tada pridurė ir Edgaras, baltapūkė nejučia linktelėjo. Pagaliau! Pagaliau viskas bus išspręsta. Pagaliau ji galės dingti iš šios vietos ir pamiršti, kad viskas buvo, lyg tai būtų įmanoma...
Žaliaakė pagavo Fasiro žvilgsnį pro langą ir vos vos šyptelėjo. Ji įsivaizdavo, kad už jo yra medžiai, nors jų ir nematė. Aukštos ir plonais kamienais pušys, kurios atrodo visą laiką linguoja ir yra taip arti lūžimo ribos... Bet gyvena, bet jos vis tiek gyvena ir ošia su vėjo pagalba...
Jos akys vėl nukrypo į vaikinuką, po ilgo laiko jis nusprendė, kad perleis elfą kažkuriam iš kambaryje esančių žmonių. Tada mergaitė susiraukė. Vienintelė būtybė, kurios jai nebuvo gaila ir kuris buvo tame kambaryje tai buvo Sorenas... Ir tai, Elridė drįso sudvejoti. Prarasti tėvą? Ne... Jos viduje vėl kilo dvejonės, bet ji negalėjo sakyti nė žodelio, viskas priklausė nuo jų, ne nuo jos. Jai beliks stebėti, kaip kažkuris pasiima tą elfą taip skirdamas sau... Mirtį?
Stebėk, kaip kažkas miršta... Taip, gyvenimas Elridę myli.
-
Ir pamažu pagaliau pergalę skintis ėmė šiek tiek logiškesnis mąstymas. Sorenas jau skaitė Fasiro veide besimainančius dvejonių šešėlius. Darėsi įspūdis, kad didžiausią jam įtaką padarė Hogvartso moksleivės, jaunesnės už jį bent keleriais metais, žodžiai, kad ir kaip buvo keista Sorenui girdėti jos užtarimą. ,,Grifiška drąsa", - pamintijo jis sau.
Senis von Sjuardas nežymiai linktelėjo, kai sūnus galiausiai, rodos, pasidavė įkalbinėjimams. Deja, tai tebuvo mažytis postūmis į priekį - dabar rimtus sprendimus turėjo kuo greičiau padaryti Edgar'as ir Sorenas.
Dėl dviejų žmonių artimumo jam Sorenas buvo visiškai tikras - Fasiro ir Edgar'o. Neilgai teužtruko galvodamas, ką pasikviestų trečią - tai buvo Igoris Lorijanas-Greywindas, svarbus vampyrui dėl senų praeities ryšių. Auksaakis nė neabejojo, jog vilkolakis vos prireikus atkeliautų į Godriko Daubą - Lorijanai retai kada pamiršdavo gautas paslaugas ar ir šiaip atsisakydavo padėti. Bet ką gi juodabarzdis galėtų pasikviesti ketvirtą? Išsyk toptelėjo mintis apie senelį, kuris dabar turėtų gyventi Vokietijoje, tačiau problema buvo ta, kad šis nebuvo susijęs su lazdelių magija.
,,Beatriče Riddle?"
,,Ji veikiau atsiųs kokią supakuotą nuodingą gyvatę", - tingiai atmetė Spaikas. Sorenas atsiminė paskutinį savo ir įdukros susidūrimą. Girdėjo, kad vėliau horokrusas susituokė su savo nešiotu sielos gabalėliu. Jei nebūtų buvęs toks įsitempęs, galbūt būtų nusipurtęs.
Dar trys žmonės, kurių bet kuris būtų galėjęs užimti ketvirtąją vietą, buvo greičiausiai negyvi. Netgi daugiau nei trys. Sorenas mąstydamas įrėmė žvilgsnį į sieną ir pirštais ėmė pešioti barzdą. Jokių minčių nekilo. Visi tie, kurie kada nors būtų galėję dalyvauti atkeikime, buvo senokai praradę jam reikšmę. O juk trūko von Sjuardui tik vieno žmogaus.
Galų gale, ką jis nori išpešti, jei ketvirtasis žmogus nėra burtininkas?
- Nežinau, - pakraipydamas galvą tyliai sumurmėjo eliksyrininkas. - Čia juk dalyvauti tegali kerėti mokantys žmonės, o manajame ketverte burtininkai tėra trys.
-
Edgar'as palengva kilstelėjo galvą į viršų. Atrodo, Fasiras prasibudino iš miegų ir ėmė kalbėti kur kas logiškiau.
- Aš turėsiu,- tvirtai tarė žaliaakis, kai Sorenas pareiškė, kad ketvirtas jam svarbus žmogus yra žiobaras. Aišku, juodaplaukis vis tiek būtų mėginęs pasiimti elfą, jei viralų specialistas ir būtų turėjęs tinkamą ketvertuką žmonių. O dabar, regis, viskas po truputėlį stojo į savo vietas, kaip ir turėtų, kadangi Edgar'as pats aktyvavo prakeiksmą, pats galės jį ir panaikinti. Nors visišku panaikinimu to nebūtų galima pavadinti, juk kiek visi žinojo, tai prakeiksmą jie šiuo būdų panaikintų tik elfui, o toliau kažkaip turėtų būti paveiktas jo savininkas. Kaip ten bebūtų, bent elfui jie saugumą galėjo užtikrinti.
- Tik man reikės tavo pagalbos surandant ir čia atgabenant porą žmonių,- labai, labai nežymiai šypteldamas animagas žvelgė į Fasirą, - Manau, jog tau savo padėjėją pakviesti čia nekils sunkumų, tačiau turi pasinaudoti savo ryšiais Magijos ministerijoje ir kuo skubiau išsiaiškinti kur gyvena Caroline Wilding, ir taip pat ją čia atgabenti,- susakęs tai ką Fasirui reikės padaryti Jeffter'is susimąstė dėl ketvirto asmens. Dėl Carol vietos ketvirtuke jis neabejojo. Tiesiog į galvą lindo mintys ar jai viskas gerai. Juk jis prieš pat baigiant Hogvartsą ir vėl atitolo nuo jos, nors buvo žadėjęs, jog daugiau jos neapleis. Gal ji net nebenori matyti apsimelavusio draugo, jei ji dar jį taip išvis vadina. Nežinia, ar išvis yra įmanoma susisiekti. Visgi, į pastarąjį klausimą netrukus galės atsakyti pusvampyris, o nepaisant to, kaip Wilding šiuo metu žiūri ar žiūrėtų į Jeffter'į, ji jam buvo čia reikalinga.
- Beje, gali pakviesti savo elfą ir jį perleisti man,- prieš pradedant reikiamų žmonių paieškas, tamsiaplaukis jaunuolis nusprendė, kad reikia iškart sutvarkyti tai, kas yra sutvarkoma šiuo momentu.
-
Fasiras nužvelgė tylinčią, keistai prie sienos prisišliejusią Elridę. Sekundėlę buvo įsitikinęs, kad ji nualps, bet šis spėjimas nepasitvirtino. Iš pradžių mintijo pasiūlyti atsisėsti, bet tuomet persigalvojo ir prabilo neutraliau.
- Elride, ar viskas gerai? - pasiteiravo jis, kiek susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgdamas ją. Ne tik todėl, kad ji jam rūpėjo, bet dar ir todėl, kad nualpusi ji niekaip nepadėtų elfui.
Visgi laikas jau ne pamažu, o visai greitai tiksėjo vis pirmyn ir delsti Fasas prabangos nebeturėjo. Anglijos burtininkų pagrindinis atstovas žvilgtelėjo į Soreną, dūmojantį apie savo artimus žmones. Tėvui pareiškus, jog jis neturi burtininkų ketverto, Fasiras kiek paniuręs linktelėjo galva. Numanė, ką tėvas būtų pasiūlęs į ketvirtojo žmogaus vietą. Nors, tiesą sakant, juodaplaukis neatmetė galimybės, kad eliksyrininkas tiesiog bando nusiplauti nuo negeros lemties.
Apie tai pagalvojus Fasirui kažkodėl pačiam ėmė kiek suktis galva. O gal ne dėl minčių, gal dėl ko nors kita...
Visgi drąsus ir užtikrintas Edgar'o tonas Fasirą kiek nustebino. Jis net nenumanė, kad krikštatėvis taip drąsiai teigtų žinąs, ką galima pakviesti į atkeikimą. Kad jis prisiimtų ant savo pečių savo tariamai prišauktą bėdą, savaime aišku, Edgar'o krikštasūniui nuostabos jau nekėlė.
- Rosemarie Mortimer ir Caroline Wilding? - pasitikslino von Sjuardas, buvusiam Grifų Gūžtos prefektui išdėsčius savo pasirinkimus. Jei reikalas nebūtų buvęs toks skubus, pusvampyris net būtų nusivaipęs ar prikišęs krikštatėviui, kad nors jis pats klausinėjo dėl Claudie, pats susirado net porą gyvenimo draugės variantų dar anksčiau, negu tat padarė ministras. Bet, deja, laikas tiksėjo.
Jaunasis von Sjuardas susvyravo, dar sėdėdamas ant kėdės.
- Ar kuris nors iš jūsų turite pelėdą? - niauriu balsu pasiteiravo Fasiras, mat vienintelis gyvūnas, kuris galėjo nunešti laišką, šiuo metu bereikalingai gaišo laiką, skrisdamas pas Claudie.
- Nes jei neturite, man teks nuvažiuoti iki Londono. Su motociklu tai neužims daug laiko, - pridūrė pusvampyris. - Kita vertus, gal iš tiesų greičiau sutvarkyčiau reikalus nuvažiavęs pats, nei siuntinėdamas laiškus. Tuomet susitiktumėme čia po dviejų valandų, - pasiūlė jis, sukiodamas taro pirštų lazdelę. - O jeigu kažkas nepavyktų, aš jums duosiu ženklą.
Fasiras, išgirdęs nekantrų krikštatėvio pasiūlymą, pakreipė galvą.
- Ne, elfą perduosiu prieš pat pradedant atkeikimo ritualą, - abejodamas tarstelėjo jis. - Kažkas dar gali keistis.
Mat pusvampyrio nuojauta sakė, jog perdavimui dar ne laikas.
-
Mergaičiukė kiek sutriko dėl klausimo, bet nė nemirktelėjusi tarstelėjo.
-Kas gali būti gerai tokioj situacijoj?-balse pasijautė baimė, tačiau žaliaakė visiškai į tai nekreipė dėmesio, o tai, kad klausimas galėjo būti susijęs su jos savijauta nė minties nebuvo. Koks skirtumas ar blogai jaučiasi, ar ne? Svarbiausia, kad stovi ant kojų ir dar, bent taip mane, gali išlaikyti burtų lazdelę.
Stebėdama Soreną ir Edgarą mergaitė stengėsi išlikti rami. Kuris pasirinks, tas ir turės, ji nieko nestabdys, nes neturi teisės. Bet visgi ji mieliau rinktųsi elfo mirtį, nei iš kambaryje esančiųjų. Ir geriau pagalvojus, tokia mintis buvo gerokai keista, kadangi dar visai neseniai ji aprėkė Soreną iš neapykantos.
Sorenas atsisakė, Elridė sukando dantis. Taip ir dingsta būsimas globėjas, ar ne? Taip ir vėl, jei viskas gausis, kaip mergaitė įsivaizduoja, ji liks viena. Tada jau nieko gero nebebus ir panelytei apie bent truputį ramesnį gyvenimą teks tik pasvajoti.
Susitaikyti baltapūkei sekėsi sunkiai, tačiau liepdama sau apsiraminti mergaitė išgirdo kelis vardus, kurių niekados nebuvo girdėjusi. Na, nėra ko stebėtis, ji daugybės žmonių nepažįsta, o visi burtai vargu ar leis su jais susipažinti.
Velnias... Mergaitė įsitempė. Ar jai vis dar reikės kažką daryti, ar Elridė turės tiesiog žiūrėti į viską iš šalies? Chaosas, eilinis chaosas galvoje, kuris ją ėmė gerokai užknisti.
Nieko nelaukusi ji atsisėdo ant žemės ir įsistebeilijo į vieną tašką. Paskendo savo mintyse, kurios po truputį ėmė dėliotis, o tada, kai mergaičiukė nukreipė akis į Edgarą, visos mintys išnyko. Jos tiesiog pasimiršo, o Elridės galvoje išlikęs vienintelis svarbus klausimas panoro išsiveržti lauk.
-E... Edgarai? Ar man dar reikės kažką daryti?-linguodama tarp noro, kadangi būti kažkam „svarbia" visados būna malonu, ir nenoro, kadangi ji bijojo dėl savo gebėjimų kerėti ir nenorėjo, kad prisidėtų prie blogos ateities.
-
Auksaakis vampyras patylėjo, kiek sutrikęs, kad negalėjo pasisiūlyti pats ir perimti viso pavojaus ant savo pečių. Kita vertus, galbūt tai, jog jis išliks valdomas ir sveiko proto, leis jam padaryti ir situaciją labiau valdoma, jei tik kas nors Edgar'ui, Fasirui ar ir Elridei nutiktų. Tik kaži, kur bus jo vieta vykstant atkeikimui - akivaizdu, kad jis Edgar'o ketvertui nepriklausė, todėl galbūt jam tektų palūkėti už durų. Nieko, palauks, amžius juk išmoko kantrybės.
Kaip ir Elridė, Sorenas kiek nustebo dėl netikėto Fasiro klausimo. Galbūt pusvampyris užmatė kažką, ko senasis eliksyrininkas nepastebėjo. Juolab, kad į tokias suaugusių burtininkų problemas vaikai visai neturėtų būt įtraukti - deja, bet Elridei šiuo atveju nepasisekė. Iš dalies dabar ji netgi buvo panaši į jos amžiaus Fasirą prieš daugelį metų. Nors Fasiras, aišku, buvo visai kitoks. O ir dabar kiek pasikeitė.
- Deja, neturiu pelėdos, - apgailestaudamas skėstelėjo rankomis blyškios odos padaras. - Galėčiau nebent pats laišką nugabenti, - kiek pagalvojęs pasisiūlė jis.
- Visgi nepamiršk pasikviesti Munino, nes suklaidinsi Claudie, Fasirai, - įspėjamai žybtelėjo auksinėmis akimis, mat tikroji pagrindinė šio priminimo priežastis buvo ne laiškas, o Fasiro bei Munino sveikatos bei gyvybės.
-
Fasui pasiteiravus Elridės ar šiai viskas gerai, Edgar'as pasuko galvą į savo globotinę. Iš jos atsakymo buvo aiškiai matyti, jog mergaitė nėra patenkinta situacija. Bet kažin ar kas nors iš esančių virtuvėje išvis buvo ja patenkintas.
- Taip, man reikalingos būtent jos,- linktelėdamas galva patikslino krikštasūnį, - Ir kažko, kas galėtų perduoti žinią neturiu. Todėl, jei nesi pervargęs galbūt galėsi tai sutvarkyti tu?,- teiravosi jaunuolis Faso jau suprasdamas, kad nei vienas iš čia esančių su savimi neturi arba išvis neturi pelėdos.
- Nemanau, jog reiktų gaišti laiką rašant laiškus, manau užteks ir žodinio paprašymo,- Jeffter'iui nelogiška atrodė kažką rašliavoti ant popieriaus, kai vis tiek kažkas turės susitikti su merginomis akis į akį.
- Tebūnie,- juodaplaukis taupydamas laiko nebevilkino jo mėgindamas prašyti jaunojo von Sjuardo perleisti jam elfo. iš tiesų didelio skirtumo ir nebuvo ar jį savo Baubą buvusiam Grifų Gūžtos atstovui perleis dabar, ar vėliau.
- Bet tuomet reikia nebegaišti laiko ir kuo greičiau surasti reikiamus žmones,- taręs Edgar'as atsitraukė vieną kėdė, buvusią prie stalo, ir atsisėdo, - Aš luktelsiu čia. Jei, žinoma, Fasiras nieko prieš?- ramumu tviskančiomis akimis pažvelgė į magijos ministrą. Pats animagas viduje visiškai ramus nebuvo. Vis dėl to jo viduje kirbėjo klausimas, kas bus po to, kai elfas bus atkerėtas. Bet vis dėl to tam klausimui per didelio dėmesio neskyrė.
Kai apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas išgirdo savo vardą iš savo globotinės lūpų, jis atsisuko į ją su savo nuoširdžia šypsena.
- Tu šiandieną išgelbėsi elfą,- trumpaplaukis išsyk pasakė, ką grifiukė padarys, o ne ką turės padaryti, nes buvo įsitikinęs, kad taip ir bus, atmesdamas visas tikimybes, kad kažkas iš jam svarbių žmonių galėtų šiandien nepasirodyti.
-
- Tai, kad mes visi sveiki, gyvi ir bandome išspręsti iškilusią problemą, - kiek optimistiškiau pasistengė prabilti Fasiras į labai jau neigiamai kvepiantį Elridės klausimą. Keista, kad pats būdamas tokiu pesimistu jis kartais mėgindavo aplinkiniams įpūsti tos šviesos, kurios ir pats per savo gedulą nematė. Nežinia, ar pavykdavo.
Išgirdęs, kad, pasirodo, jokio gyvūno, su kuriuo būtų galima perduoti žinią, šiame kambaryje besantys neturi, pusvampyris atsistojo. Pajautė silpnumą ir ėmė suprasti, iš kur gi jis, kai Sorenas priminė būtinybę pakviesti Muniną. Už šį poelgį Fasas negalėjo jo pasmerkti, bet problema buvo tame, jog pusvampyrį ir varną skyrė jau per didelis atstumas, kad čia suveiktų telepatinis jų ryšys.
- Ne, nuvyksiu pats, - papurtė galvą juodaplaukis, atmesdamas Soreno pasiūlymą.
- Aš ne prieš, Edgar'ai. Jūs visi galite palaukti čia. Jeigu kas, tos durys į svetainę, ten įsitaisysit patogiau, - pasiūlė Fasiras ir nebenorėdamas gaišti nė sekundės, patraukė į koridorių, kur ant puošnios senovinės pakabos buvo pakabintas juodas jo apsiaustas. Skriejant su motociklu ir siekiant kuo greičiau pasiekti Londoną, tikrai bus šalta - situacijos nepagerins ir faktas, jog lauke siaučia ruduo. Fasiras mostelėjo lazdele, ant virtuvės stalo nutupdydamas spintoje buvusią sausainių piramidę ir arbatinį - lai jau su jais daro ką nori, bet kramsnojant lengviau ištverti laukimą. Netrukus laukujos von Sjuardo namų durys trinktelėjo, pranešdamos apie išvykstantį ministrą.
- Caroline Wilding ir Rosemarie Mortimer... - sumurmėjo jaunasis von Sjuardas, sėsdamas ant motociklo. Pasukęs raktelį, bet kol kas neįsijungęs šviesų Fasiras pasuko Godriko gatve, o kai paliko Godriko Daubą ir pamanė, jog jau nė vienas žiobaras negali jo matyti, pakilo į tamsų dangų ir nuskriejo į Londoną naktiniais debesimis.
[[Susitikimas su Caroline čia. (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=404.msg137748#msg137748) ]]
-
Kol kas... Mergaitė išspraudė tiek tobulintą ir tvarkytą šypsnį, kuris jai neturėjo jokios reikšmės. Na, iš tikrųjų turėjo... Ir daug. Vėl šypsotis per prievartą vertė jaustis per daug keistai. Lyg grįžtų į praeitį, kuri maišėsi su dabartimi... Ir taip kūrėsi didžiulė juoda skylė jos viduje. Kur kas didesnė nei seniau, kur kas didesnė nei ji galėjo įsivaizduoti. O ir minties, kad kažkas gali mirti ji nepaleido. Laikė įsikabinusi kaip vaikystėje baltą meškiuką prieš miegą.
Na, bet ir vėl, ji nieko negalėjo pakeisti, tad tiesiog tylėjo ir stebėjo. Atrodo, būtent tą didžiąją dalį visų įvykių ir tekdavo daryti, kadangi ji vis dar buvo vaikas. Baltapūkė norėjo užaugti. Bijojo, bet norėjo, nes tikėjosi, kad ateitis bus kur kas šviesesnė, kad viskas liausis ir tada ji bus laiminga. Juk turės darbą, nebereikės rūpintis globa, susiras būstą ir viskas bus PUIKU! O dabar, dabar reikėjo viską ištverti sukandus dantis ir sugniaužus kumščius užgniaužiant mintį, kad taip ji galvojo ir seniau, tikėdamasi, kad viskas pasikeis.
Elridės nuotaika nepagerėjo ir po Edgaro žodžių. Išgelbėsi elfą. Ir kokia to kaina? Ji giliai įkvėpė, pasistengė atpalaiduoti įsitempusius raumenis, bet sekėsi jai ne per geriausiai. Visas vakaras buvo didžiulis iššūkis jos smegenims ir organizmui. Bet, rodos, viskas eina į pabaiga, kad ir kokia nemaloni ji atrodytų.
Fasiro pasiūlymas dėl svetainės mergaitės visiškai nesugundė, juolab žarnos vis dar nebuvo nurimusios. Ji tik patogiau atsirėmė į sieną ir sukryžiavo kojas stebėdama, kaip iš kambario išeina tamsiaplaukis. Nežinodama kaip toliau elgtis grifė pakėlė akis į likusiuosius. Jos ausis pasiekė užsitrenkiančios duris ir, rodos, Edgaras nusprendė pasinaudoti pasiūlymu ir nueiti į svetainę.
Belieka, kad išeitų tas senukas... Elridė nebeišleido jokio garso, ji pagaliau po truputį atsipalaidavo, kadangi žinojo, kad kol kas nieko nereiks daryti. Bet visgi, dvejonės brovėsi į galvą ir nenorėjo jos apleisti. Mergaitė išsitraukė burtų lazdelę. Paprasčiausią pagaliuką, kuris jai teikė tiek daug pasitikėjimo ir drąsos. Ji įsistebeilijo į tą lazdelę lyg bandydama prisipildyti jėgos, kurios nežinia, ar ten buvo.
-
Sorenas sėdėjo, susidėjęs ant virtuvinio stalo ir sukryžiavęs pirštus. Auksinės akys budriai sekė Fasirą, kalbantį jau optimistiškiau ir logiškiau. Tarsi būtų kažkas nutikę keisto ir jį privertę elgtis kitaip - juk iki tol jis elgėsi taip nervingai ir nemąstydamas. Bet visgi į tai senis per daug dėmesio neatkreipė, leisdamas jaunuoliui tvarkytis taip, kaip jam reikia. Tebūnie, išvažiuos į ministeriją, pasigaus Muniną, susikvies, jei pavyks, Edgar'o drauges, ir viskas bus pabaigta. Fasiras netgi, ko gero, nenukentės. Aišku, galimai nukentės Edgar'as, bet šiuo momentu senį von Sjuardą netgi aplankė kažkoks de žavu, primenantis tą jausmą, kai jiems teko, sakykim, gelbėti netikėtai užsimigdžiusį Fasiro krikštatėvį. Tąsyk viskas buvo kur kas lengviau, ir nukentėjusių nebuvo. Sorenas iš visos širdies tikėjosi, kad ir šįsyk jie išsisuks nesunkiai ir be nesėkmių. Galbūt tai buvo kiek naivoka.
- Sėkmės, - sumurmėjo senasis eliksyrininkas, sūnui žengiant artyn durų. Edgar'ui nieko nepasakius išėjus miegoti ant sofos pusvampyrio svetainėje, juodabarzdis vyriškis pažvelgė pro langą į kieme sūkuriuojančius lapus. Reikia tikėtis, kad viskas bus gerai.
,,Gal ir tu nori pamiegoti?" - pašaipiai paklausė Spaiko Sorenas. Tačiau voras, kaip bebūtų keista, dėl numanomos priežasties jau nebeatsakė. Vampyras atsiduso, supratęs, jog neliko su kuo padiskutuoti apie ką nors iki tol, kol su geromis ar blogomis naujienomis grįš Fasiras. Visgi virtuvėje sėdėti liko Elridė, nors jųdviejų tarpusavio ryšys buvo ganėtinai keistas. Todėl, ko gero, jam teks kalbėtis nebent mintyse su savimi. Bet visgi buvo viena svarbi detalė, kurią vertėjo paminėti garsiai.
- O ar tu nepavargusi, Elride? Juk sėdėjom čia visą naktį, - išsakė savo mintį Sorenas. - Atkeikimas gali pareikalauti nemažai pastangų, todėl pailsėti verta, - pasiūlė jis. Nors nenumanė, ką veiks, kol bus vienas. Nors ir ne vienas, o su ja sėdėdamas nenuveiktų nieko daugiau. O žmonių maistas ant stalo visai vampyro negundė.
-
Skęsdama savo mintyse Elridė visiškai neatkreipė dėmesio, kad Sorenas kambario nepaliko. Ji svarstė apie viską, kas jos laukia ir ko ji bijo. Na, bet ką padarysi, atrodo, mergaitė visus metus Hogvartse nieko kito nedarė kaip tik bijojo. Visados, o atrodo, turėtų būti grifė. Na, bet bent jau išgyveno iki dabar, gal išgyvens ir toliau.
Visus mergaitės apmąstymus nutraukė išgirstas balsas. Mintys, kurios tūnojo galvoje staiga išgaravo ir Elridė smerkenčiu žvilgsniu atsisuko į Soreną. Nebuvo geros nuomonės apie jį, iš tikrųjų net nelabai norėjo suteikti šansą pasikeisti, bet nepasiųsi žmogaus tolyn, ypač kai tokios nesąmones vyksta aplink... Ir ypač kai žinai, kad jis vampyras.
-Ne ačiū, jei norėčiau eičiau miegoti,-tvirtesniu balsu atkirtusi baltapūkė stipriai sumerkė akis ir vėl jas atmerkė. Iš tikrųjų, poilsis jai būtų ne pro šal, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad užmigti nesugebės. Per daug įvykių, per daug veiksmo. Visko buvo per daug.
Giliai įkvėpusi Elridė pažvelgė pro langą. Jos žvilgsnis greit nukrypo į Soreną ir mergaitė pasijautė kiek nejaukiai.
-Man galima išeiti į lauką?-patyliukais paklausis, kadangi jai tai atrodė visiškas apsurdas, žaliaakė laukė atsakymo. Aišku, ji galėtų kaip užsispyrusi ožka imti ir išeiti, bet jei atvirai po Edgaro žodžių be leidimo ar patvirtinimo, kad ten saugu eiti nebenorėjo. Ir visgi, noras pamatyti dangų Elridę taip viliojo... Ar ji pamatys dar žvaigdžių? Ar mėnulis toliau sėkmingai švies, ar galbūt jai teks stebėti jau kylančią saulę? Ir iš tikrųjų... Kiek laiko praėjo, kol ji tūnojo Fasiro name? Valanda, dvi? O gal tik vienas alinantis pusvalandukas?
Mergaitė norėjo žinoti visus galvoje esančių klausimų atsakymus, bet neįsivaizdavo kaip juos gauti. Aišku, didžiosios dalies ji galėjo paklausti, tačiau ką tu čia klausi. Užtenka vieno klausimo šiam vakarui.
-
Smerkiantis mergaitės žvilgsnis kiek sutrikdė Soreną - ne jam buvo skirta suprasti, už ką ši baltaplaukė grifė jaučia jam pagiežą. Jis suprastų, jei tie neigiami jausmai būtų atsiradę tik po to, kai ji sužinojo, kad jis - vampyras, juk neskelbdamas savo rasės jis taip pat neskelbia ir savo valgiaraščio. Bet tai buvo dar iki šios žinios. Galbūt Elridė tik turi įspūdingai gerą nuojautą?
- Kaip nori, - kiek patylėjęs atsakė jis. Pagalvojo, kad galgi ji nesijaučia pernelyg saugiai, kad galėtų pėdinti globėjui iš paskos ir nusnūsti pati. Bet dėl to kažką padaryti pajėgus Sorenas nebuvo, todėl tik ėmė akimis tyrinėti virtuvę... Medinis stalas su kiek subraižytu stalviršiu, naminiai, ne visai vienodų formų sausainiai, beveik iki viršaus užpildę gana nemažą stiklinę piramidę. Gaila, kad vampyriški skonio receptoriai buvo tokie buki žmogiško maisto skoniui. Nemažas praradimas, iš tiesų.
Išgirdęs merginos klausimą, senasis von Sjuardas iš pradžių šiek tiek nustebo, kad ji to apskritai paklausė. Viena vertus, jis buvo vienintelis budrus suaugėlis šiuose namuose, kita vertus, jis juk beveik nė velnio nebuvo gerbiamas. Visgi dabar ne tai buvo svarbiausia. Kiek Godriko Dauboje šiuo metu saugu, vampyras gerai nežinojo.
- Manau, taip, - atsakė juodabarzdis, gūžtelėdamas pečiais. Išvydęs, kad per už lango tvyrančią pilką rudenišką tamsą it kalnų upelis silpnai skverbiasi šviesa, jis atsistojo. - Aš ir pats visai norėčiau įkvėpti gryno oro, - sumurmėjo, neskubriai pėdindamas durų link.
Be abejo, dieną visuomet yra saugiau nei naktį, bet būtent tokiais momentais, kai itin svarbu išlaikyti visų saugumą, bėdos ir apgula neatsargiuosius. Sorenas nenorėjo net rizikuoti tuo. Todėl nuspaudęs durų rankeną luktelėjo, kol mergina praeis, tuomet išėjo laukan pats ir atsisėdo ant laiptelio priešais Fasiro namų durų slenkstį.
-
Turbūt jei mergina nebūtų užgožta visokeriopų jausmų ji nusišypsotų. Bet, deja, Elridės veidas nerodė jokių emocijų ir tik akyse buvo galima įmatyti pasimetimą ar liūdesį. Seniau mergaitė atkreipdavo dėmesį į kiekvieno sutikto žmogaus akis. O dar kai Fasiro pamačius kiek kamantinėjo, kas jis toks... Bet dabar baltapūkė nenorėjo nei į kitų akis žiūrėti, nei savas rodyti.
Ir visgi, kad jai buvo leista eiti į lauką privertė viena šimtąja pasijausti geriau. Gal Edgaro gąsdinimai buvo šiaip sau? Kaip juokelis. Gal ten iš tikrųjų nėra nieko baisaus. Juo labiau, kas gali būti tokio baisaus? Vampyrai, su kuriais ji būna?
Tada Elridei toptelėjo į galvą, kad Edgaras niekad apie tai nebuvo užsiminęs iki kol atsirado Sorenas. Ji pasijautė kiek nejaukiai, tačiau negalėjo to parodyti, tad ramiai atsistojo ir vis dar su dvejonėmis išpėdino lauk iš virtuvės.
Bet kas jei Sorenas iš tikrųjų yra pavojingas? Gal būtent dėl to Fasiras taip jo nekentė? Jei jaunesnis negali pasipriešint, tačiau vis tiek kažką daro... Nors jei atvirai, Elridė visą tai atmetė tik todėl, kad tas senukas jai atrodė per daug minkštas ir tai, kad jai buvo palaikytos durys mergaitei tik viską patvirtino.
Nustumdama mintis baltapūkė patraukė kiek toliau nuo durų ir išsidrėbė ant šaltos pievutės. Ji užvertė galvą į dangų ir po truputį grimzdo į ramybę. Nežinia, kodėl taip buvo, galbūt naktinis dangus jai siejosi su kiek linksmesne praeitimi, arba galbūt ji buvo tiesiog tokia pavargusi, kad nebeturėjo jėgų kažką jausti.
Bet, deja, į šimtaprocentinės ramybės Grifiukei nepavyko pasiekti. Kažkur giliai tvyrantis nerimas ją trikdė ir neleido puikiai atsipalaiduoti. Bet, jos manymu, tai nebuvo blogai, kadangi šitaip Elridė galėjo išlikti budria. O kas jei Sorenas tikrai užpuls? Mergaitės ranka tvirčiau suspaudė burtų lazdelę. Ne, tegu tik pabando...
-
Sorenas atsirėmė į sieną kairiau durų, atsisėdo ant laiptų taip, kad netrukdytų einančiam į vidų ar laukan - ir kad pats nebūtų durimis partrenktas. Žvilgtelėjo į kiek toliau ant pievutės išsitiesusią Elridę, atsiduso ir užvertė galvą aukštyn. Žvaigždės jam lyg ir neturėjo tokios didelės reikšmės, kokią turėjo daugeliui žmonių. Kažkada jis mokėjo pagal jas orientuotis, kur yra - gal ir dabar mokėtų, jei gerai pasiraustų atmintyje. Kažkada iki paryčių gulėjo padėjęs galvą ant akmens kažkur prie Rusijos sienos ir svarstė apie gyvybės trapumą. Bet dažniausiai, jei išgyvendavo kažką stipraus, danguje žvaigždžių matyti negalėdavai. Galbūt tai - ženklas, kad su atkeikimu viskas pavyks gerai?
Sorenas neramiai žvilgtelėjo į rytus, iš kur artėjo saulės cunamis, užliejantis visas žvaigždes. Tiek to, nereikia jam jokių ženklų. Tik šiek tiek daugiau vilties. Iš rytų ir Fasas turėjo parskristi - juk būtent ten buvo Londonas, jeigu sėdėjai Godriko Dauboje ir bent kiek orientavaisi žemėlapyje. Vampyras atrėmė galvą į sieną, užsimerkė ir sunkiai nurijo seilę. Kiek tikimybės, kad visas šis ritualas, atliekamas ką tik susibėgusio jaunimo, pavyks gerai, o po jo tėvas galės pasikalbėti su sūnumi? Mažai. O kiek vilčių?
Eliksyrininkas žvilgtelėjo į Elridę lyg tikrintų, ar dar neprilindo prie jos koks vampyras ir neapgaubė purvinais nagais gerklės panašiai, kaip kažkada Džeimsas Greywindas buvo padaręs Solveigai, jauniausiai ir vienintelei Soreno, amžinatelį, dukrai. ,,Teoriškai, tai įrodo, kad savo šeimą išsaugoti tikrai mėginau..." - niauriai pamintijo juodabarzdis. Galbūt, jei jis išsitrauktų tą sidabrinę minčių giją ir atiduotų ją Fasirui, jo nuomonė apie tėvą šiek tiek pasikeistų. Kaip ir žinia apie tą eksperimentą su rūgštimis, po kurios Sorenas sužinojo, kad Natalie buvo nužudyta. Jam nebuvo duota anei šanso.
-
Kai vienoje iš Godriko daubos gatvelių atsirado tamsi figūra, žvaigždės virš galvos jau buvo gerokai pablukusios. Miestelyje po truputį aušo rytas, kurio, skirtingai nei Londone, nelydėjo niurzgančių apsimiegojusių žiobarų keliamas triukšmas. Caroline įkvėpė nakties vėsa nuspalvinto oro ir neskubriai nužingsniavo tolyn. Atkeliavo ne visai tiksliai Fasiro duotu adresu - viena, ne visai mandagu išspirti duris iš pat labo ryto, o antra, norėjo sau duoti minutę laiko išsiblaivyti ir nuo tų kelių išgertų gurkšnių. Tyliose, dar snaudžiančiose gatvėse paprastai minioje pranykstantis jos kaukšėjimas skambėjo daug aiškiau. Po truputį aiškėjo ir mintys, tad devinto numerio vartelius dvidešimtmetė pasiekė protaujanti, kaip jai, net labai blaiviai. Stabtelėjo ir nužvelgė didelį, tačiau, atrodo, negyvenamą pastatą raudonu stogu. Tikriausiai nereikėtų stebėtis... Ministras kaip ne kaip...
Pievelėje virš švelniai raustančio dangaus gulėjo mergina - tiksliau jos apibūdinti negalėjo. Ir mačiusi nebuvo. Tačiau ant laiptelių įsitaisęs barzdotas prieš laiką susenęs vyras buvo pažįstamas puikiai. Sorenas von Sjuardas, Hogvartso eliksyrininkas, koledžo globėjas, pasirodo dar ir mylintis tėvas. Tik kažko nelabai laimingas. Išraišką, kuria permąstomi gyvenimo sprendimai ir jų pasėkmės (kartais pridedant nuostabųjį "kas būtų, jeigu būtų), Caroline pažinojo net pernelyg gerai. Nusimetė apsiausto gobtuvą ir patraukė durų link. Nesuprato, kaip jaučiasi. Po tiek metų susitinka žmones, kurių jau negalvojo pamatyti. Ir? Kodėl vėl jaučiasi penkiolikos, kai gyvenimą saugojo ir planavo pilies sienos, bijojo, tačiau buvo saugoma, liūdėjo, bet buvo guodžiama. Na, gal ne taip, bet ja buvo pasirūpinta. Tik tada nesuvokė.
- Labas rytas..?- klausiama išraiška žvilgtelėjo į tolėliau patogiai tysančią nepažįstamą panelę. Laikas pradėt elgtis kaip civilizuotai personai.- Labas rytas, profesoriau, nesitikėjau jūsų čia susitikti,- Ar apskritai pamatyti, kai nei vienas negrįžom į mokyklą pasiimti atestatų.
Mandagus nustebimas, bet ne daugiau. Nenuleido akių nuo durų - gal nederėjo brautis, tačiau norėjo pamatyti, kad Fasiro paminėtas vardas nebuvo eilinis bandymas greičiau ją ištraukt. Ech, nereikėjo jam nė pusės tų pastangų - ir taip būtų ėjusi.
- Pasirodysiu nemandagi,- nieko naujo.- Bet gal galėčiau sužinoti kokiu reikalu ir kaip galiu pasitarnauti?- nelinksmai šyptelėjo.- Mat man buvo pasakyta tik Edgar'o pavardė ir kad reikia pagalbos neaišku kam,- balse buvo galima įskaityti tiek klausimą, tiek prašymą. Neapsisprendė, ar turėtų rautis vidun ir ieškoti vaikino, ar visgi atsakymus gaus iš profesoriaus von Sjuardo. Pirmą kartą per tuos metus išvis pasijuto nejaukiai, nors parodyti neparodė. Tikriausiai atrodė tokia pat probleminė paauglė kaip ir prieš penkerius metus. Nusibraukė nuo akių juodas garbanas. Kai kurie dalykai nesikeičia.
-
Vampyro akį jau seniai buvo patraukus patvoriais beslampinėjanti gobtuvuota būtybė. Iš pradžių senis nė nepagalvojo, kad tai galėtų būti kuris nors Fasiro atrastas asmuo - tokiai minčiai atsirasti sukliudė ir įtartinas kvapas, ir gan užtikrintas žingsnis. Kaip vietinio, nors ir ne itin blaivaus vietinio. Tik nepažįstamajai pravėrus vartelius barzdočius staiga atkreipė į ją dėmesį ir atsistojo. Stebėjo, kaip iš pradžių nepažįstama mergina nusiima gobtuvą, nužvelgia ant pievos nerūpestingai išsitiesusią Elridę, o tuomet prieina prie buvusio mokytojo ir kalbasi su juo jau visai kitu tonu. Tik tuomet po pajuodavusiais paakiais ir pavargusiu veidu senasis eliksyrininkas įžvelgė merginą, kadaise pas jį besimokiusią magiškųjų viralų meno.
- Labas rytas, Caroline, - maloniai šyptelėdamas pasisveikino profesorius. - Na, štai, gyvenimas pateikia įvairių netikėtumų, - ir jo šypsena įgavo kiek liūdnesnį atspalvį.
Įžvelgė ar tarėsi įžvelgęs naujosios atvykėlės akyse šiokį tokį kaltės jausmą, nors ir nenumanė, kodėl gi jis ten turėtų būti matomas.
- Be abejo, spėju, Fasiras skubėjo ir to neišaiškino. Jo namų elfas, pasirodo, buvo užkeiktas, ir atkeikimui būtini keturi elfo šeimininkui svarbūs asmenys. Vienas iš Fasiro ketverto išvyko, todėl elfo šeimininku trumpam taps Edgar, - neskubriai dėstė profesorius. - Nes jei kerai nebus panaikinti, elfas mirs. O tu, kaip teigė Edgar'as, esi viena iš jam svarbiausių keturių asmenų, - blausiai šyptelėjo juodabarzdis.
Mergina pasijuto, matyt, kiek nejaukiai - tai bylojo ir turbūt kiek nervingas brūkštelėjimas ranka per plaukus. Matyt, kad. Sorenas irgi nesijautė pernelyg ramus, nors bent viena blogybė - jo dalyvavimas atkeikime - buvo atmesta.
- Edgar'as, beje, dabar nuėjo prisnūsti, iki kol Fasiras pakvies iš Londono paskutinį žmogų. Matyt, kaupia jėgas, - užbėgo už akių dar vienam galimam klausimui.
-
Mergaitė visą laiką žvelgė į dangų ir mąstė, o apie ką pati nesuvokė. Atrodo mintys plaukė ir plaukė, o kai į tai atkreipė dėmesį viskas tiesiog dingo. Išgaravo greitai nepalikdamos jokių pėdsakų, kad kažkada buvo toje baltapūkės galvoje.
Bet jų paaugliukei ir nebereikėjo, kadangi pasirodė pirmasis žmogus, na, Elridė bent tikėjo, kad tai bus žmogus, o ne dar vienas vampyras... Baltapūkės galva pakilo geriau įsižiūrėti į naująjį žmogų, bet dar nebuvo pakankamai šviesu, kad jos smalsumas būtų patenkintas. Kažkur galvoje dingtelėjo mintis, kad jai derėtų atsistoti ir ne tik todėl, kad geriau apžiūrėti žmogų, bet ir dėl mandagumo... Bet, ar matėte kada nors ją besielgiančia mandagiai? Na gerai, kartais būna tokių stebuklų, bet vis dėl to...
Elridė tingiai įkvėpė gryno oro ir ištiesė rankas aukštyn jas ištemdama, įsitempė ir visas kūnas. Ji kvėpavo giliai, tikėjo, kad taip išliks ramesnė. Mergina pagaliau pakėlė nuo žemės ne tik galvą, bet visą viršutinę kūno dalį, ir pasirėmusi rankomis gan patogiai atsisėdo.
Žaliaakės žvilgsnis nesitraukė nuo šnekančių vyresniųjų, tačiau stotis ji vis tiek nežadėjo. Juk turėjo atvykti dar vienas žmogus ir pats Fasiras, tad laiko ji turi pakankamai, o šnekučiuotis nebuvo tokio didelio ir noro. Taip, aišku, norėjosi pažinti tuos svarbius žmones, tačiau visi tiek įvykiai... Mergaitė suvokė, kad net jei ir norėtų kažką kalbėti jai būtų kur kas sunkiau nei įprastai. Išdžiūvusi gerklė trikdė, o įtampa po truputį ėmė augti, nors atrodė dar prieš minutę viskas buvo taip ramu ir netgi gera.
Atvyko žmogus, liko vienas, jau neužilgo jai teks prisidėti prie atkerėjimo, kurio mergaitė bijojo. Ji dar bandė vyti visas tas mintis, tačiau ši diena nebuvo sėkminga tad nieko gero nesigavo.
Grifiukė norėjo atsikrenkšti, kažką padaryti, kad žodžiai, jei reikės, nestrigtų, bet nieko gero iš to nebuvo. Nesuskysk...
Nesugalvodama, ką turėtų daryti, kad įtampa vėl nuslūgtų, Elridė stryktelėjo nuo žemės kur kas energingiau nei tikėjosi ir neskubėdama patraukė prie durų. Ar jai reiktų tai moteriškei nusišypsoti? Ar ji privalo pasisveikinti? Mergina nenorėjo, kad šioji išnyktų kaip panelė savanaudė, kurios vardo, beje, grifiukė ir nebeatsiminė.
Per daug dvejonių galvoje. Ji tą suvokė, bet nežinojo kaip tai turėtų ištaisyti. Ir laikoma jų mergaičiukė prie pat durų nepriėjo, stabtelėjo likus geram metrui iki stovinčiųjų.
-
Jos nepažino. Ar bent ne iš karto. O ko norėti - ne vieneri metai prabėgo nuo tada, kai paskutinį kartą sėdėjo pamokoj ir dar daugiau, kai kažko klausėsi, atsakinėjo ar kitaip įprasmino savo egzistavimą klasėje. Visgi kurį laiką dvejojęs profesorius, parodydamas nepaprastą pakantumą, pagaliau atkapstė netgi Caroline vardą. Miela. Gal kitu atveju ir būtų maloniai nustebusi, tačiau dabar... Pasakykime taip - dar prieš parą galvojo, kaip temps artimiausią savaitę, o dabar įvykių gausa prilygsta septintam kursui. Nieko, keisto, kad jaučias lengvai atbukus (aišku, visada galima nurašyt ant ugninės, bet per tiek tikrai į abstinenciją nepanašių metų jau išmoko skirti realią emocinę būseną nuo sukeltos dirbtinai). Ranka slystelėjo apsiaustu, pirštai jau čiuopė pažįstamos kartoninės dėžutės vidų, kai Sorenas nutarė suteikti informacijos - ką akivaizdžiai jo sūnus manė nesant reikalinga. Carol sustojo, vis dar apgalvodama pasakytus žodžius. Nežinojo, kaip turėtų reaguoti - jaustis pamaloninta ar užjausti Edgar, kad ant viso margo svieto neatsirado svarbesnių žmonių už ją, nematytą tiek metų. Linktelėjo parodydama, kad suprato, ko bus norima. Vis dar laukė kažkokio suvokimo, jausmų antplūdžio, adrenalino pliūpsnio - juk ji vis dar čia, vis dar kažkam reikalinga, kažkam svarbi, jos reikia... Nieko. Vis dar jokios emocijos, tik tas pats lengvas nervingumas, kurį jautė nuo pat pokalbio su Fasiru. Gal nereikia per daug norėti?
Pasisuko į šoną, kad nebereikėtų ilgiau žiūrėti į supratingą, su likimu susitaikyti bandantį liūdno veido profesorių (kaži, kodėl žmonių, kuriuos laikome tvirtais autoritetais, palūžimas ar pasimetimas taip stipriai veikia mus pačius?). Mergina ar mergaitė, tiksliai nebūtų pasakiusi, jau spėjo atsikelti ir prieiti pasižiūrėti. Zoologijos sodas. Dvidešimtmetė pradedanti alkoholikė be prasmės ir tikslo gyvenime. Ne, Carol nebuvo prasigėrus, nebuvo ir visiška degradė, bet normalia jau seniai negalėjai vadinti. Trys galeonai, stebėti visą dieną. Malonios viešnagės. Giliai įkvėpė.
- Laukiam Fasiro ir...- klausimo neadresavo vienam konkrečiam iš jų.
Jeigu būtų tvirtai žinojusi, kad artimiausias pekias minutes Edgar kieme nepasirodys, būtų be skrupulų išsitraukusi tą prakeiktą cigaretę - kas jai tas profesorius. Tačiau vadink kaip nori, bet šiokią tokią pagarbą ar atsakomybę žmogui, buvusiam šalia jos tada, vis dar jautė. Pamėgino dėmesį nukreipti į nepažįstamą panelę. Nebuvo jos mačiusi, net bruožų dorai įžiūrėti negalėjo, tik suprato, kad šviesiaplaukė.
- Aš Carol,- neištiesė rankos, nepriėjo arčiau, netgi nepasistengė pažiūrėti tiesiai į akis. Nebeturėjo jėgų jaudintis, ką mergina apie ją pagalvos. Ligonė, alkoholikė, auka, psichinė - apie save jau buvo girdėjus visko ir neėmė širdin. Ir tik po daug laiko suvokė, kad kiekviename tokiame epitete buvo, yra ir bus tiesos.
-
Jausdamas, kad buvusi mokinė netrykšta noru kalbėtis, von Sjuardas irgi nedėjo pernelyg daug pastangų pokalbiui palaikyti. Pusiau budriomis akimis nužvelgė kiemo vartus, patvorį, o tuomet ir Elridę. Jei tik jie sugalvotų eiti į vidų, reikėtų ją pakelti nuo pievos, kad netyčiom kas nors nenutiktų.
Visgi lyg pajutusi, kad profesoriaus mintys ėmė suktis apie ją, mergina atsikėlė nuo žolės, paneigdama teorijas, jog buvo užmigusi (nebent ji buvo lunatikė) ir, rodos, nelabai drąsiai prisiartino prie Soreno ir Caroline.
- Ir Rosemarie, - atsakė senasis eliksyrininkas.
Sorenas mandagiai patylėjo, kol merginos susipažino. Pamanė, kad galbūt reikėtų pasiūlyti eiti į vidų ir jau pribudinti Jeffter'į, staiga atsidūrusį įvykio centre, tačiau neišdrįso. Su Fasiru jo santykiai vis dar buvo ne kokie, tiksliau, visai jokių nebuvo, todėl svetimuose namuose ministro tėvas negalėjo elgtis taip laisvai ir pasitikinčiai savimi. Ko gero, Elridė, matyt, kur kas dažnesnė Faso viešnia, čia galėjo jaustis labiau kaip šeimininkė nei jis.
Kažin, ar kada nors pavyks prikalbinti sūnų pokalbiui. Galbūt pasiūlyti iškart po atkeikimo? Jeigu tik viskas pavyks gerai...
-
Mergaičiukė vos vos linktelėjo išgirdusi nepažįstamosios vardą. Ar ji tikrai jį atsimins? Turbūt, kad ne. Baltapūkė buvo per daug pavargusi ir būtent dėl to nepasitikėjo savo atmintimi. Ir jei atvirai, ji nesupyktu, jei šis vakaras, tiksliau jau rytas, pasimirštų kaip ir daugelis kitų nemalonius jausmus keliančių prisiminimų. Ir vis dėl to jos atmintis buvo tokia, kad tokius dalykus atsiminė kur kas geriau, nei prieš kelias minutes pasakytus profesoriaus žodžius, kuriuos užsirašė ant lapo.
-Aš Elridė,-tyliai, tačiau pakankamai, kad būtų išgirsta, mergaitė paminėjo savo vardą ir pati to nesuvokdama nusižiovavo. Įtampa ją tikrai gerokai sekino nors ir buvo nuslūgusi ir ji po truputį ėmė gailėtis, kad nenuėjo miegoti kaip padarė Edgaras. Ką padarysi, kelio atgal nebebuvo. Mergaitė stypsojo lauke ir nesuvokdama to šalo savo galūnes laukdama, kada viskas baigsis.
Įsižiūrėjusi į vis dar tuščią kelią ir svarstydama, kurioje vietoje turėtų būti Fasiras grifiukė atsisuko į duris ir giliai įkvėpė gryno oro.
-Nežinau kaip jūs, bet aš jau einu į vidų,-taip tarstelėjusi ji praėjo pro stoviniuojančius vyresnėlius ir pravėrusi duris vėl įžengė į Fasiro namą. Apsidairiusi ir svarstydama, kur turėtų eiti Elridė kiek sudvejojo. Virtuvė ar svetainė? Pasirinkimas buvo tikrai sunkus, bet pagalvojus, kad Fasiras turbūt neturės nieko "žmogiško" mergaitė prisivertė patyliukais pėdinti svetainės link. Vis dėl to, pažadinti Edgaro, jei šis dar miegojo, nenorėjo.
-
Elridė. Ant žolės patogiai tysojusi būtybė pagaliau įgijo ir vardą. Negalėjo pažadėti, kad prisimins, visgi jos dienotvarkė tokia pilna įvykių ir naujų žmonių... Vaje, ir kaip, būdama tokia be galo užsiėmusi, dar sugebėjo atrasti laiko neaiškiais reikalais susitikti su metų metus nematytais moksladraugiais (o gal labiau likimo broliais)? Žavingai pasibaisėtina.
Susimąstęs profesorius skrajojo savo minčių plotmėse , o priešais vis dar stovinti panelė, regis, buvo nepailsėjusi. Apie save tylėjo - ratilų po akim net neapsimoka maskuoti, nors šiaip galėjo miegoti nors ir paromis. Tik va kažkodėl kiekvieną mielą naktelę prieš akis stovėdavo snapais kapojančios ferumos, veidrodžiai, randai, peiliai, kruvinos bei purvinos Demonų metro grindys ir iš akinamai žydrų į žemės rudumo persimainiusios akys. Saldžių sapnų.
Elridė pasišalino, palikdama juodu su Sorenu vienus. Caroline prisėdo ant laiptelių šalia, ranka pasiremdama ant kelių. Virš ramių Godriko daubos stogų danguje po truputį blanko žvaigždės, horizonte mėlyna užleido vietą švelniai rausvos ir oranžinės juostai. Aušo. Retai kada stebėdavo saulėtekius, kažkodėl juose nematė nei minties, nei prasmės. Ne kitaip buvo ir dabar, tačiau bent pabandė susikaupti ir kažkur nukreipti mintis. Nesėkmingai, deja. Ta žadėtoji Rosemarie, kurios iš mokyklos dorai prisiminti nesugebėjo, vis dar nesirodė, namo viduje taip pat atrodė tylu, tad mergina sau leido pasiduoti. Apčiuopė dėžutę ir mikliai išsitraukė vieną.
- Gal labai neprieštarausit,- dirstelėjo į von Sjuardą ir suspaudė tarp lūpų cigaretę.
Pirmuose ryto spinduliuose žybtelėjo liepsnelė, ir netrukus nikotino, dervų ir dar balažin kokio velnio pilnas dūmas susimaišė su sidabraspalviu lengvučiu rytiniu rūku. Iškvėpė, akis įsmeigė į švintantį dangų ir užsigalvojusi nukratė pelenus. Senasis barzdočius vėl sėdėjo susimąstęs apie velniai žino ką.
- Tikiuosi, gyvenimas jums vis dar mielas, profesoriau,- nepasukdama galvos tarstelėjo.-Būtų gaila, jei mokiniai prieš akis nebeturėtų pavyzdžio. Mes turėjom geriausius ir pažiūrėkit, iki ko nusiritom,- iškalbingai patylėjo, leisdama Sorenui į vietas sudėlioti visas neigiamas mintis apie jaunąją kartą.- Baisu ir pagalvot, kas gali įvykt su dabartiniais,- Carol išpūtė dūmą ir vyptelėjo.
Visgi padėjo, jautėsi kiek ramesnė ir ne taip nervinosi. Mergina nelabai sau leido tikėtis, kad viena nuotykių pilna naktis kažką pakeis, bet leido sau išgyventi akmirką, o tai - jau savaime laimėjimas.
Sulaukiam sūnaus paklydėlio, prikeliam neišsimiegojusius, atkeikiam tą elfą ir visi laimingi skirstomės namučio. Na, beveik laimingi.
-
Po keletos lėkimo per sumišusių garsų gaudesį akimirkų, Rosemarie kojos dunkstelėjo ant kieto pagrindo. Keliai suvirpėjo, šiaip ne taip išlaikydami rausvaplaukę ir neleisdami parkristi kniūbsčia, o gerklę sukuteno kosulys. Duslus garsas sudrumstė iš pažiūros tuščią, svetainę primenantį kambarį, ir Rose beliko viltis, kad neatsidūrė kokių nors nepažįstamų birtininkų židinyje tokioje ankstybėje.
Galvoje šmėkštelėjus neramiai minčiai, kad jei dar porą akimirkų uždels, iš paskos atskubantis antrasis keliautojas užkris tiesiai jai ant galvos, porą kartų kluptelėjusi, išlipo lauk iš židinio. Burtų lazdele braukdama per susitaršiusią aprangą ir naikindama pakeliui prisirinkusių suodžių žymes, neskubėdama apsidairė. Antrą kartą peržvelgus patalpą, akys užkliuvo už sofos ir ant jos išsitiesusio žmogaus. Dėl atstumo, rytmečio blausos ir keistos padėties negalėjo jo atpažinti, tad kone sulaikiusi kvapą, atsargiai nutykino matomų durų link. Netryško noru drumsti ant sofos snaudžiančio asmens ramybę, o ir pati nusprendė, kad bus geriausia išeiti laukan ir savo akimis pamatyti, po kokio adreso stogu atsidūrė. Tačiau kad ir koks paprastas bei logiškas toks sprendimas buvo, Rose vis tiek negalėjo užgniaužti gerkle kylančio, nerimastingo širdies tuksenimo.
Nerimo tikrai nemažino ir tai, kad Fasiras vis dar nepasirodė židinyje, nors kabinete buvo tiesiai už nugaros ir turėjo iškeliauti iškart po jos. Galėjo susidaryti daugų daugiausiai pusės minutės skirtumas, o kiek praėjo dabar? Rosemarie net neįsivaizdavo. Atrodė kaip mažiausiai kelios, tačiau tai galėjo tebūti ir tik proto krečiamos išdaigos. Visgi, apėmus įtampai, laiko suvokimas mėgo išsikreipti.
-
Trinkt. Fasiras išskrido iš netikėtai židinyje žybtelėjusių liepsnų ir vos išlaikė pusiausvyrą bei nepabučiavo svetainės kilimo. Užantyje po apsiaustu jaunuolis laikė kiek pridususį varną - vos supratęs, kad pateko į savo namus, von Sjuardas patupdė jį ant sofos. Ant antlošo dar netupdė, mat nebuvo įsitikinęs, kad paukštis stiprus ir neapsvaigęs.
- Atsiprašau, kad užtrukau, turėjau dar kai kur nuvykti, - sumurmėjo Fasiras be šypsenos, trumpai dėbtelėdamas į Rosemarie, kuri galbūt jau buvo jo pasigedusi.
Tuomet pervargusios pusvampyrio smegenys apdorojo gautą vaizdą - ant sofos miegojo Edgar'as. Matyt, prisiimta pareiga ir visa naktis kalbų irgi neišėjo krikštatėviui į naudą.
- Kažin, ar Caroline jau atvyko? - pasiteiravo namų šeimininkas turbūt labiau retoriškai, negu klausdamas Rosemarie ar ir paties miegančio Edgar. Delsti jau nebebuvo galima, nors drumsti Jeffter'io miegą atrodė ne itin pagarbu.
- Tuoj galėsim pradėt, kelkis, - sumurmėjo von Sjuardas, patapšnodamas krikštatėviui per petį, mat ir po poros dunkstelėjimų, kai du keliautojai židiniu atvyko į Fasiro svetainę, šis jokių gyvybės ženklų neparodė. - Blogai jautiesi? - paklausė pusvampyris, nors pats atrodė nelabai kažkaip. Akys išdavė nuovargį, veidas ir po laidotuvių vis dar buvo kiek pajuodęs. Kiek daug visko įvyko per vieną parą.
Juodai apsirengęs Godriko Daubos gyventojas pro duris žengė į koridorių ir kaip tik susitiko Elridę, matyt, ketinusią eiti į svetainę.
- So... Jie lauke? - pasiteiravo Fasiras, taip ir neprisivertęs ištarti Soreno vardo. Gal sulaukęs atsakymo, o gal jau užuodęs dūmų kvapą pusvampyris linktelėjo, pravėrė lauko duris ir iškišo galvą. Caroline rūkė prie pat įėjimo į jo namus, bet von Sjuardas nė kiek nepyko. Kur jau - juk jo namuose kelerius metus gyvenusi vela kartais prirūkydavo net vonioje ar virtuvėje. Išeiti į kiemą, palyginus, rūkyti kad ir prie durų jau buvo neįtikėtinas mandagumas ir pagarba.
- Ačiū, kad atvykai, - linktelėjo ministras jai. - Galit eiti į vidų, tuoj galėsim pradėti.
-
Nors ir atsargiai iš svetainės mėgino pasišalinti Rose, ją Edgar'as jautė. Aišku, jis nežinojo, kad po kambary vaikšto ministro padėjėja. Iš tiesų, mieguistumas neleido normaliai suvokti ar tai realybė ir ar tame pačiame kambaryje, kur snaudė juodaplaukis, yra kažkas, ar tai tik sapnas.
- Aha, gerai,- greitomis tarstelėjo Jeffter'is pramerkdamas akis iš karto po to, kai buvo priliestas savo sugrįžusio krikštatėvio. Regis, jis nesapnavo ir iš tikrųjų juto netoliese neseniai vaikščiojusią Rose ir Fasą. Vaikinas palengva atsisėdo. Pakreipė galvą į vieną, po to į kitą pusę taip parąžydamas kaklą.
- Reikia, jog perleistum elfą,- iškart tarė jaunajam von Sjuardui animagas ignoruodamas klausimą apie savo savijautą. Klausimas nebuvo ignoruotas nenorint kažko pasakyti, tiesiog Edgar'as nebuvo pakankamai prasibudinęs, kad jį dorai įsisavintų ir pateiktų atsakymą į jį.
Jaunuolis rankomis susiėmė savo veidą ir jį stiprokai pasitrynė. Jam labai norėjosi miego, tačiau suvokė, kad tam laiko dabar nėra. Manydamas, jog Fasiras būtent visus sukvies čia, kur dabar buvo pats magas, jis nekilo nuo sofos ir laukė kol visi susirinks ir bus galima pradėti elfo atkerėjimą.
-
- Ne, - gūžtelėjo profesorius, Caroline traukiant cigaretę.
Pats kažkada rūkė, jeigu jau tektų kalbėti teisybę, tik, aišku, ne tokį smirdantį šūdą, o kvapnų namie augintą tabaką. Durmštrange net pažinojo profesorių, įsigudrinusį šito gero užsiauginti ant palangės... Bet tada jau nerūkė. Net nebežinojo, kodėl metė, bet bala to nematė.
Bet profesorių labiau glumino tai, jog daugelis jo buvusių mokinių, jei tik susitikdavo jį ir darydavo kažką negera ar ką nors prisipažindavo, išsyk tikėdavosi jo pamokslo. Lyg ir neatsiminė, kad būtų taip dažnai juos skaldęs ar stipriai ribojęs mokinių elgesį. O gal per tiek metų pamažėle nukvako ir prarado atmintį? Gal anksčiau buvo griežtesnis ir kišdavosi net ten, kur visai ten jo nereikėjo...
Caroline netikėtai pertraukus von Sjuardo mintį, šis sekundėlę patylėjo, akimis pasekdamas kylantį dūmelį ir per jį pažvelgdamas į merginos akis. Blausiai šyptelėjo, truputį pasisuko į durų pusę.
- Galbūt todėl ir nusiritot - nes turėjot atitinkamą pavyzdį, - matyt, nelabai vykusiai pajuokavo. - Kaži, panele Wilding, ar jau gali laikyt save...
O tuomet prasivėrusios durys Soreną pertraukė. Vampyras, išgirdęs sūnaus kvietimą, luktelėjo, kol vidun užeis Caroline, o tada žengė vidun ir pats. Žinojo, kad nedalyvaus atkeikime, bet dar nežinojo, ar užims čia kokią nors rolę. Tikėjosi, jog veikiai sužinos.
-
Eidama į svetainę mergaičiukė netikėtai sutiko Fasirą. Grįžo. Trumpa mintis perskrodė jos galvelę. Ji žinojo, kad jau tuoj viskas prasidės, kad jai reiktų susikaupti... Bet kaip kauptis?
Vos vos linktelėdama į Fasiro užduotą klausimą Elridė patraukė į svetainę nepastebėdama jokių aiškių dalykų, mat nuovargis merginą gerokai veikė. Galėjo ir žmogus praeiti, kurio ji nepastebėjo, galėjo ir sprogimas įvykti...
Baltapūkė įžengė į svetainę ir geriau apsidairė. Edgaras buvo jau atsikėlęs tad ji prisiglaudė prie sienos mąstydama ar bus pakankamai gera burtininkė? Tas laikas, per kurį galėjo susidelioti mintis, buvo išnaudotas visai kitiems dalykams. Bet mergina tiesiog negalėjo amžinai galvoti apie tai. Atrodo, kai tik kyla kokia mintis tai ir norisi apsivemti... Taip pat pasijautė ir dabar. Organizmas jautė, akys matė, kad tuoj tuoj viskas įvyks.
Tada mergaitė suprato... Ar ji pastebėjo ketvirtąjį žmogų?
-
Profesoriaus žodžius nuleido negirdom. Nelabai turėjo ką pasakyti - ne aklam viskas matosi, nieko nepridursi. Stengėsi nebegalvot apie tai, kas buvo ir kas bus, kodėl ir dėl kokių neaiškių sumetimų. Liko tik dabartis su cigarete tarp pirštų, saulėtekiu prieš akis ir susimąsčiusiu profesoriumi šalia. Nikotinas ritmingais įkvėpimais keliavo į kraują, saulė spinduliais po truputį glostė namų stogus, pažerdama krūvą šviesos atspindžių tamsiose Caroline akyse. Ji laukė.
Nebūtų tiksliai pasakiusi, kiek laiko taip sėdėjo beveik nejudėdama, tik lygiais laiko tarpais kilstelėdama cigaretę prie lūpų, kai už nugaros pagaliau pasigirdo žingsniai.
- Į sveikatą, malonu matyt pasirodžiusį. Jau visi?- atsisuko į Fasirą, nors klausti greičiausiai ir nebuvo didelio reikalo - kurgi kitur gerbiamas ministras būtų užgaišęs, jeigu negabendamas dar vieną šitam vaidinimui (na, visi apsimeta vienas kitam svarbūs ar bent mandagiai pakenčia egzistenciją) reikalingą asmenį.
Per daug nesiginčydama atsistojo ir nubraukė nuo apsiausto nesamas dulkeles. Cigaretę jau buvo sutraukusi iki pat filtro, tad kruopščiai ją užgesino ir sutrynė kulniuku. Daugiau pasilikti kieme dingsčių nebebuvo, juolab, kad profesorius kantriai luktelėjo praleisdamas merginą pirma. Giliai įkvėpusi Carol žengė vidun. Nežinojo, ką galėtų pasakyt Edgar'ui po tiek laiko. Galų gale - kaip elgtis? Tegul prieš ketverius metus vaikinas jai buvo labai svarbus, tačiau ar kurį laiką abipusė tyla nėra pakankamai tvirtas barjeras? Abejotina. Nubraukė tamsias garbanas atgal ir paskui Fasirą įžengė į svetainę.
Tamsūs akių ledokšniai nuslydo kambariu ir sustojo ties an sofos sėdinčiu juodaplaukiu. Tegu akivaizdžiai pavargęs ir kurį laiką nemiegojęs, Edgar'as vis dar priminė tą patį Grifų Gūžtos mokinį - ko greičiausiai nepasakysi apie Carol. Laikas neatpažįstamai keičia ne visus. Jis suaugo, na o ji... Ką gi, visur pusiausvyra.
- Labas rytas,- pasisveikino, nusukdama akis į šoną. Žvilgsnis užkliudė prie sienos prisiglaudusią Elridę ir lyg užfiksavo kažkur sušmėžavusią Rosemarie, taigi susirinko visi. Mieliausiai, žinoma, būtų pasekusi mergaitės pavyzdžiu ir patraukusi prie sienos, tačiau nužingsniavo prie sofos ir prisėdo šone, saugiu atstumu nuo Edgar'o. Seniai benaudotas peilis po apsiaustu įsirėmė į klubą tarsi primindamas apie anuos laikus. Mergina atsainiai perkryžiavo kojas, taip patraukdama ginklą atgal į vietą. Dabar negali leisti sau galvoti. Vėliau.
-
Vos priartėjus prie durų, Rosemarie už nugaros išgirdo šurmulį. Staiga grįžtelėjusi, priekaištingai pašnairavo į iš židinio lipančią žmogystą, nors visgi tuo pačiu jos krūtinę užplūdo palengvėjimas. Na, bent dėl to, kad nenusidangino velniai žino kur; dėl netrukus turėsiančių įvykti burtų, vis dar apėmusio neaiškumo ir apskritai tokio staigaus dienos pokyčio jautėsi kiek apdujusi. Tarsi galvoje tvyrotų rūkas, kurio kreipiami vaizdai atrodo lyg netikri ir kuris it širma skiria nuo ranka pasiekiamo tikrovės pojūčio.
Keliskart sumirksėjusi, apsidairė. Žvilgsnis užkliuvo už sofos ir dabar jau tikrai pabudusio bei ant jos sėdinčio Edgaro, taip pat akies krašteliu pastebėjo į svetainę įsliūkinusią šviesiaplaukę. Toji lyg ir atrodė kažkur matyta, tačiau Rose niekaip negalėjo prisiminti, kur. Nusprendusi, kad vienintelė vieta, kur galėjo ją matyti, tebuvo mokykla, nesvarbu, ar dar tais laikais, kai mokėsi pati, ar jau tuomet, kai mokė kitus, nusigręžė ir nužingsniavo prie netoli židinio stovėjusio krėslo. Klestelėjusi į jį bei ranka pasirėmusi galvą, stebėjo besisukinėjančius ir į svetainę besirenkančius paskutinius žmones, laukdama to, kas turėjo įvykti paskui. Keistas apdujimas vis dar nesitraukė, tad galiausiai atsilošė į pernelyg minkštą atlošą ir užsimerkusi giliai įkvėpė tarsi plaučius užplūdusi oro banga galėtų nupūsti tąją miglą šalin.
-
Fasiras vėl stovėjo svetainėje. Luktelėjo, kol ateis ir Caroline su Sorenu, sunkiai atsiduso - nuo nuovargio šiek tiek svaigo galva. Vis dar buvo sunku patikėti, kad per laiką nuo pirmo saulėtekio iki ketvirto saulėlydžio, per kuriuos nebuvo užmigęs, spėjo netekti sūnėno, brangios draugės, o dabar likimas dar pagrasino ir elfo ar krikštatėvio gyvybėmis.
Galva buvo pernelyg sunki, kad von Sjuardas teisingai pasvertų tų dviejų gyvybių vertę. Nežinojo, ko tikėtis, baisėjosi atsakomybe. Kuo jis galėtų pasitikėti tokią minutę? Tikrai ne tėvu. Tikrai ne savimi - ech, juk jo venomis teka juodas vampyriškas von Sjuardo kraujas, taigi, ir jo tėvo. Tikrai ne Anglija. Tikrai...
- Edgar'ai, ar tu tikrai pasiryžęs prisiimti šią atsakomybę? Tu vis dar gali atsisakyti ir niekas tavęs dėl to neišdrįs apkaltinti, - Fasiro veidas buvo rimtas, kiek tai buvo įmanoma pajuodusiame iš nuovargio ir liūdesio veide.
Nuojauta sakė, kad geriau jau Edgar atsisakytų.
Nuojauta sakė, kad geriau jau būtų atiduoti elfo gyvybę - velniai jos nematė, o štai prakeiksmas yra neretai dar blogiau už mirtį...
Nuojauta kalbėjo, bet Fasas jos nesiklausė.
Visgi kažkodėl pusvampyrio veidas, krikštatėviui nepasakius ,,ne", pajuodo dar labiau.
- Baube, - sumurmėjo ministras tyliai, netikėdamas, kad tai daro. O gal ir nelabai jau suprato, ką daro. Abejojo, ar užteks jam jėgų sudalyvauti atkeikime.
Elfas atsidūrė šalia savo šeimininko. Fasiras darsyk pažvelgė į krikštatėvį, pavargusiomis akimis siūlydamas paskutinę galimybę persigalvoti.
- Baube, tavo šeimininkas nuo šios minutės yra jis - Edgar Jeffter. Turi būti jam visiškai ištikimas ir paklusnus, o mano žodžiai tau jau nieko nereikš.
Fasirui pasirodė, kad jis metaforiniu kastuvu išmetė dar vieną metaforinę žemių krūvelę laukan.
-
Edgar'ui patraukus rankas nuo veido, jis svetainėje jau matė Elridę ir Rose.
- Sveika dar kartą,- nežymiai šyptelėdamas ir pavargusiomis akimis žvelgdamas, į neseniai matytą savo draugę, pasisveikino jaunuolis. Netrukus į svetainė grįžo ir pats namų šeimininkas. Iš paskos jo į kambarį įžengė ir Caroline su Sorenu. Žinoma, Jeffter'io žvilgsnį sukaustė jo buvusi bendrakoledžė, kurios nematė nuo Hogvartso baigimo. Ji trumpaplaukiui taip pat atrodė pavargusi. Pirma jam kilusi mintis, kodėl taip ji galėjo atrodyti, buvo ta, kad galbūt Fasiras ją pažadino ir sutrukdė jos miegą. Tačiau neatmėtė ir galimybės, jog jo pavargusios akys ir kitus mato pavargusius, nors iš tikro taip nėra. Bet kažkodėl Rosemarie atrodė žvaliausia, kas reiškė, jog Edgar'o akys jo neapgaudinėjo.
- Labas. Džiaugiuosi, kad atvykai,- nustumdamas nereikalingas mintis į šalį irgi pasisveikino su netoliese prisėdusia tamsiaplauke.
Į krikštasūnio klausimą jaunas burtininkas tik linktelėjo galva tuo pat metu sumirksėdamas. Animagui nekilo dvejonių dėl savo sprendimo, kadangi pats buvo kaltas dėl susiklosčiusios situacijos, nors magijos ministras ir manė kitaip.
Kai pusvampyris pasikvietė namų elfą ir jį perleido Edgar'ui, naujasis būtybės savininkas pakilo iš savo vietos.
- Sveiki visi,- dar kartą nužvelgdamas visus esančius kambaryje pasisveikino vaikinas, - Taigi, esate čia tam, jog padėtumėte šiam elfui, kuris greičiausiai yra užkerėtas. Nežinau ar atkerėjimas Jums pakenks,- neslėpė žaliaakis, - Tačiau jums turėtų nieko nenutikti. Bet, jei visgi jums kyla kokių dvejonių, galite atsisakyti dalyvauti šiame atkerėjime,- vėl iš lėto akimis nužiūrėjo visus esančius toje pačioje patalpoje, - Jei sutinkate pamėginti padėti Baubui, tuomet viską reikia pradėti dabar, nes nebėra daug laiko,- magas nežinojo kiek tiksliai laiko buvo likę, nes nežinojo kiek yra dabar valandų, tačiau jo tikrai nebuvo itin daug, - Jums visiems vienu metu reikia ištarti burtažodį Releasasti, nukreipiant savo burtų lazdeles į namų elfą,- žaliaakis nieko nelaukdamas paaiškino, kaip turi vykti atkerėjimas.
- Jūs galite likti čia, bet dėl saugumo galite palaukti ir kur kitur, nes atkerėjimo procese jūsų neprireiks,- pasitraukdamas nuo svetainės stalo, arčiau sienos, Jeffter'is iš pradžių kreipėsi į jaunojo von Sjuardo tėvą, o po to pasisuko į Faso atiduotą būtybę, kuriai taip pat davė nurodymą, - Lipk ant stalo.
-
Sorenas žvilgtelėjo į pro duris iškištą Fasiro galvą, na, to nuovargio ir chaoso, atsispindinčio veide, aprašinėt jau nebebuvo reikalo, bet tas vaizdas kaskart pareikalaudavo iš Soreno pastangų išlaikyti ramią veido išraišką.
Vyresnysis von Sjuardas nusekė koridorium Caroline iš paskos, pateko į svetainę. Visas Edgar'o ketvertas jau buvo čia susirinkęs - savaime aišku, niekas daugiau nedels ir neberizikuos. Na, iš tiesų tai rizikuos, bet reikia tikėtis, jog ta rizika pasiteisins.
Gerai, kad visi čia susirinko burtininkai. Gerai, kad jie žymiai už Soreną gabesni. Reikia tikėtis, kad viskas ir pasibaigs gerai. Visi jie buvo jo mokiniai - profesorius žinojo, kad visi buvo geri ir šaunūs žmonės ir tikėjo, kad tokiais ir užaugo. Pasitikėjo jais.
- Gerai, sėkmės, - sumurmėjo profesorius, linktelėdamas Edgar'ui.
Dar pamatė, kad elfas, tiesiogiai vykdydamas įsakymą, rankutėmis įsitvėrė už stalo krašto, prisitraukė ir užsikabarojo ant jo - o tada peržengė slenkstį ir užvėrė duris. Išėjęs iš svetainės, stabtelėjo, o tada susirado laukujes duris. Vis dar smirdėjo cigarečių dūmais, bet vampyras atsisėdo ant laiptelių priešais duris ir atsirėmė į namo sieną.
-
Mergina, rodos, žvelgė į kambarį, į žmones, kurie jau buvo kambaryje, tačiau jos galva buvo atsijungusi nuo akių. Mintys klaidžiojo visai kitur pamiršdamos, kad mergina gali matyti, kad aplinkui kažkas vyksta. Elridė bijojo nežmoniškai atkeikimo. Ne tik dėl to, kad blogybės gali nutikti Edgarui, bet ir dėl to, kad kažkas gali atsitikti ir jai. Per tiek laiko pagaliau ji pajautė ne dvejonę, o visišką nenorą prisidėti prie tokio dalyko. Bet pasakyti ne negalėjo. Negalėjo būti kaip ta savanaudė poniutė, baltapūkė juk nėra tokia.
Nors geriau pasvarsčius ji visą savo trumpą gyvenimą žiūrėjosi, kad tik būtų geriau jai ir ne kam kitam. Šis įvykis galbūt bus kelias iš egoizmo į geresnį žmogų. Galbūt tada ir bėdos pagaliau nusiramins. Bent mergina tuo tikėjo.
Jos akys dar kartą perlekė per kambarį ir pagaliau sustojo ties Edgaru. Elfas jau buvo atiduotas, o naujasis jo šeimininkas ėmė kalbėti apie visus reikalus. Jei būtų visai kitokios aplinkybės ji galėtų net ir šypteltėti, kad jo pradžia skamba kaip kiekvieno profesoriaus esančio Hogvartse. Bet, deja, ji nebuvo Hogvartse, ji nebuvo pamokoje, ir jos laukė kur kas baisiau nei pamokos praktika.
Burti išsekus ir neturint jėgų. Jokių bandymų, jokių susimovimu. Mergaitei tai buvo neįprasta. Vis dėl to ji vis dar vaikas, tačiau vis tiek ryžosi tą daryti.
Baltapūkės rankoje jau buvo tvirtai spaudžiama burtų lazdelė. Ji giliai įkvėpė ir pasistengė susikaupti.
Sorenas dingo iš kambario, elfas ėmė kabarotis ant stalo. Mergina jautė, kaip baimė apima jos kūna. Jausmas, lyg vyktų egzaminas. Ne, baisiau už egzaminą... Elridė dar galėjo ieškoti palyginimų, bet tiesa ta, kad ji nelabai galėjo su kažkuo palyginti visko, kas vyko ir ką jautė.
Mergaitė ištiesė burtų lazdelę ir dirstelėjo į Edgarą. Tai buvo pirmas kartas, kai ji turi burti ne viena, kai žmonės turi sutapti ir dėl to jai darėsi dar baisiau. Bet reikia.
-Releasasti,-tiksliai ištarusi mergina meldėsi, kad viskas pavyktų ir kad ji nebūtų nesėkmingos tragedijos kaltininkė.
-
Buku žvilgsniu spoksojo į priešingą sieną, kol žingsnių dunksėjimas ar sušlamantis apsiaustas pranešdavo, jog į kambarį pasieniais susirenka visi kiti. Per daug nesidairė - argi turėjo bent vienam iš jų ką nors pasakyti. Ne, čia atsidūrė gryno atsitiktinumo dėka, išgirdusi seną vardą iš praeities. Na, savaime suprantama, ir iš nuobodulio. Juk daugiau nelabai turėjo ką gyvenime veikti. Atkeikti vieną kitą elfą? Ko ne, reiks tai įtraukt į savo CV, kai vėl nuspręsiu ieškotis darbo. Super, vieni pliusai.
Carol tebesvarstant, Edgar'as nutarė oficialiai pradėti šitą buvusių moksladraugų (daugausia) pasisėdėjimą. Tamsaus ledo akys nepatikliai nužvelgė vaikiną.
- Čia susirinkę subrendę žmonės, visi žino kuo rizikuoja. Galim pradėt,- tyčia pasirinko "subrendę", nes suaugusia panelės, regis, vardu Elridė, greičiausiai nepavadinsi. Tačiau iš esmės žaliaakis tuščiai aušino burną - bet kuris jį pažinojęs būtų galvą guldęs, kad jei nebus šimtu dviem procentais įsitikinęs visų saugumu, vaikinas net nemėgins jų prisišaukti. Arba per ilgai apmąstomi prisiminimai išsikreipia ir Edgar'o paveikslas merginos atmintyje jau nebuvo tikras. Abu variantai galimi.
Pernelyg nesigilindama stebėjo elfo reikalų tvarkymą, tik išsigandusi krūptelėjo jam atkeliavus oru, bet netrukus veide atsirado ta pati mandagaus abejingumo ir atsainumo išraiška, tarsi nei vienas iš šitų įvykių jos per daug nejaudina. Stebėjo mažiuką elfą paklusniai kabarojantis ant stalo ir akimirką pasvarstė, kad vien dėl jo visai atsitiktinai į vieną vietą susirinko žmonės, jau kaip ir nutarę vienas kito gyvenimuose nebesirodyti. Arba viskas buvo daug paprasčiau, tiesiog Carol smegenys dramas kūrė ir įsivaizdavo kur kas lengviau. Toks tas gyvenimas.
Iš už diržo išsitraukė lazdelę. Nelabai galvojo apie tai, kad atkeikimas gali nepavykti. Kerėti mokėjo, kaip ir visi čia susirinkę. Jeigu ką... Ne, nieko. Vynmedis meiliai atgulė tarp pirštų, kaip ir tūkstančius kartų iki dabar. Niekada burtams nesuteikdavo ypatingos reikšmės, tai buvo visai paprasta, tarsi kvėpuoti. Tačiau dabar kažkodėl pajuto kokia galia glūdi jos rankose. Kiek daug su ja gali padaryti ir kodėl to nedaro. Per šiuos metus niekad taip aiškiai nejautė pastarųjų priežasčių.
Pirmoji burtažodį ištarė Elridė. Caroline suprato, kad tikriausiai taip ir buvo geriausia - visgi mergaitė čia buvo jauniausia ir mažiausiai patyrusi. Tačiau žvelgdama į keistą susidarusį ratą, į visų lazdeles, nukreiptas į jo viduryje ant stalo stovintį elfą, pati jautėsi penkiolikmetė išsigandusi mergaitė. Nors turėjo suaugti. Įkvėpė.
- Releasasti,-ranka beveik nesudrebėjo. Carol negalvojo apie tai, kad gali nepavykti. Pasisuko į susikaupusį Edgar'ą ir perkyžiavo kojas. Jeigu jau čia, bent pasimėgaus reginiu. Gi ne kasdien atkeikinėji buvusių moksladraugių elfus.
-
Pasigirdus staigiam pokštelėjimui, Rosemarie pramerkė akis. Netoliese išdygęs namų elfas prikaustė jos žvilgsnį, tad pro akis leisdama kitų susirinkusiųjų žodžius, stebėjo suvargusį sutvėrimą. Nemažai laiko buvo praėję, kai paskutinį kartą regėjo vieną iš šių pilkšvų būtybių, todėl buvo bemaž primiršusi, kaip slogiai šis vaizdas atrodė. Ir visgi, rodėsi jis toks pats kaip ir daugelis, nuolankiai ir nebyliai stebintis aplinką savo išsprogusiomis akimis, pasiruošęs įgyvendinti kiekvieną įsakymą bei per visą gyvenimą negalėjęs pažinti kitokio kelio.
Išgirdus paliepimą ir matant vaizdą, kaip tasai elfas repečkojasi ant stalo, Rose krūtinėje sukilo piktumas. Rūškana aptrauktomis akimis dėbtelėjo priešais save į kalbantįjį ir, stipriau spustelėjusi ranktūrius, pakilo. Žengdama žingsnį artėliau stalo, suprato, kad kad ir kaip jai norėtųsi išbraukti šią dėmę iš burtininkų istorijos puslapių, nieko čia negalėjo pakeisti, tad teliko nebyliai slopinti vidinį piktumą. Vien mintis, kad šimtais metų atgal vedini savo arogancijos ir puikybės kokie nors žmonės galėjo burtais įkalinti ir paversti vergais visą rasę, kuri iki pat dabartinių laikų tarsi praplautomis smegenimis manytų, jog tai – jų dalia, rausvaplaukę, švelniai tariant, pykino. Kita vertus, ir pačių burtininkų smegenys turėjo būti ne ką mažiau praplautos, jei visą tą vergiją tęsė ir toliau. Arba paprasčiausiai per visus tuos šimtmečius jų savimonė nė kiek nepasikeitė.
Vos nespringdama nugurgusi savo prieštaringus jausmus, Rosemarie akimis pasidairė į šalis. Greičiausiai buvo nemažai visko praklausiusi, tad stengėsi susigaudyti, kas šiuo metu vyko. Vyriausiasis von Sjuardas kažin kur prašapo, o likusieji rankose jau spaudė lazdeles, tad nusprendusi pasekti visų pavyzdžių, ji taip pat išsitraukė savąją ir nukreipė elfo link. Ratu skriejo vis tas pats kartojamas burtas, tad Rose taip pat kimiai jį išspaudė.
– Releasasti.
Pasigirdęs žodis pratęsė kitų pradėtą grandinę, nubanguodamas per kambarį ir belaukdamas, kol prie jo prisijungs likusios laisvos grandys, viską ir užbaigsiančios.
-
Fasirui, po teisybe, nepatiko tas galvos linktelėjimas ir neužteko jam jo, bet teko tuo pasitenkinti. Jei dar gaištų laiką, atrodytų kvailai. Von Sjuardas nepasitikėjo savimi - nepasitikėjo savim, kai tiek laiko nemiegojo, o jo nervų sistema buvo ištampyta ir kaltės jausmo, ir liūdesio dėl ką tik praėjusių laidotuvių. Atrodė, jog jaučia žemių skonį burnoje.
,,Koks neryžtingas jaunuolis, ir ką gi toks bestuburis veikia ministro kėdėje?" - vaipėsi gal pats iš savęs, o gal Muninas. Ne, Muninas iš jo nesivaipydavo.
Fasiras tuščiu žvilgsniu stebėjo perdėtai tiesiogiai įsakymą supratusį elfą. Pasisuko į Edgar'ą, visai to nesureikšminantį, priešingai nei Rosemarie, kurios veide būtų buvę galima įžvelgti šiokių tokių nepasitenkinimo apraiškų, jei tik pusvampyris būtų atkreipęs dėmesį ar bent kiek teikęs tam reikšmės.
Auksaakis kilstelėjo lazdelę, švelniai spustelėjo ją pirštais, greitai parmetė akimis visų rankas ir veidus - ar jie pasiruošę, ar jie nusiteikę, ar jie pasiaukojo. Spėliojo, ar anie supranta, kaip rizikuoja. Spėliojo, ar pats supranta.
- Releasasti, - sumurmėjo jis labai labai nenoromis, bet sutelkęs visas jėgas, kad prisiverstų užbaigti pradėtą darbą ir sprendimą.
Nieko nenutiko, von Sjuardas sutrikęs nužvelgė vis dar ant stalo stovintį namų elfą Baubą, kuris kažkada turėjo kitokį vardą. Juodaplaukis net nebeatsiminė, kuo gi tas padaras buvo vardu anksčiau.
- Nejaugi taip paprastai?.. - nutęsė politikas, nepatikliai stebeilydamas į elfą.
Ir taip jau išvargintas kūnas įsitempė. Ar nešoks? Ar nepersikūnys į kokį didelį raudoną ir baisų padarą, kokius žiobarai mato savo šviečiančiose dėžutėse, kai pasijungia jas naktimis? Ar nebus koks žydelis patalpinęs elfe kokio priešistorinio demono? Gi ir tokių, sako, būna...
-
Edgar'as linktelėjo atgal Sorenui, kuris netrukus dingo iš svetainės. Tuomet juodaplaukis atsisuko į visus susirinkusius, kurie, regis, neketino atsisakyti dalyvauti elfo atkerėjime. Carol dar ir patvirtino, jog jau galima pradėti.
Juodą pirštinę ant vienos rankos mūvinčio vaikino rimtame veide atsirado nežymus šypsnis, kai į jį pažvelgė jo globotinė. Mergaitė atrodė kiek sutrikusi. Bet tai nei kiek nestebino, nes ji buvo nemiegojusi ir prie viso to dar prisidėjo susiklosčiusios situacijos sudėtingumas, kurį turėtų būti sunku priimti be jokių emocijų, esant tokio amžiaus, kaip Elridė. Jeffter'is tik ramiai linktelėjo galva, taip padrąsindamas ją. Jis tikėjo, kad jai pavyks. Aišku, garantuoti to, kad viskas kuo puikiausiai jai pavyks, negalėjo, bet vis tiek tikėjo.
Po dar kelių akimirkų iš keturių burtininkų, esančių aplink stalą, ant kurio stovėjo elfas, pasigirdo burtažodis, kuris buvo reikalingas atkerėjimui. Ir po jo nieko neįvyko, kas sukėlė nustebusią Fasiro reakciją. Kiek primerkė savo kairiąją akį ir Edgar'as įsižiūrėdamas į elfą. Tikrai burtas negalėjo suveikti taip, kad atrodytų lyg nieko neįvyko. Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas jau spėjo pagalvoti, kad kerai nepavyko. Visgi, tos burtininko mintys buvo klaidingos, nes po kelių akimirkų, kai buvo ištartas burtažodis iš keturių lazdelių nukreiptų į elfą ėmė sklisti ryški balta šviesa, kuri apgaudė būtybę. Visas tas šviesos sklidimas truko kelioliką sekundžių. Kai šviesa nustojo plūsti iš lazdelių galų, aplink namų elfą ji neišsisklaidė. Tamsiaplaukis, dėl visa ko, pasiėmė į ranką savo magišką ginklą. Ir vos tik spėjo tai padaryti, ta šviesa, gaubusi elfą ėmė sklisti nuo Baubo ant Jeffter'io, kuris nieko nedarė tik stebėjo kas vyksta. Matė sklindančią šviesą į jį, tačiau nieko nejuto. Būtent todėl tik akimis sekė situaciją. Elfas po truputėlį vėl tapo normaliai matomas, o magą apgaubė ta balta šviesa, visai neseniai dengusi mažąją būtybę. Edgar'as aplink save tos šviesos nematė. Jo akys matė viską taip pat, kaip ir prieš tai. Kai visas tas šviesulys sukeltas burtų lazdelių susitelkė aplink tamsiaplaukį, visa ta balta šviesa, atrodanti tarsi kokia aura, akimirksniu dingo. Jaunas burtininkas pavartė rankas prieš save norėdamas pamatyti kažką neįprasto, nes pats nejuto, kad kas nors būtų nutikę su juo. Nužvelgęs rankas irgi nieko neįprasto nepastebėjo ir tuomet pakėlė pavargusias akis į tuos, kurie atlikinėjo atkerėjimą. Jiems, atrodo, viskas buvo gerai.
- Jums pavyko,- šyptelėjo buvęs Hogvartso mokinys. Ir pavyko be jokių pasekmių. Na, bent taip manė laikinasis Baubo savininkas, nes niekam nieko nenutiko.
- Baube, nuo šiol tavo šeimininkas ir vėl yra Fasiras, todėl turėsi vėl jo klausyti,- grąžino būtybę, kuri turbūt nelabai suprato kas ką tik įvyko, krikštasūniui, - Dėkoju, jog surizikavote ir sugaišote savo brangaus laiko padėdami šiam padarėliui,- ši padėka buvo skirta visiems, ne tik Rose ar Carol, kurias reikėjo pakviesti, tačiau ir magijos ministrui su Endlercat, kurie sutiko surizikuoti sudalyvauti atkerėjime, - O dabar mums metas, Elride,- tarė mergaitei ir priėjo arčiau Wilding, - Seniai nesimatėm, todėl būtų smagu pabendrauti, bet jei tu nieko prieš gal galima tai nukelti kitam kartui?- trumpaplaukis labai norėjo pasišnekėti su buvusia bendrakoledže, nuo kurios kaip pats manė, jog pats ir atsiribojo, tačiau pašnekesiams šiuo momentu buvo pernelyg išsekęs. Todėl vaikinas jai pasiūlė užsukti kokią kitą dieną į svečius, nurodydamas savo adresą. Tuomet atsisveikino su Rose bei Fasiru ir patraukė laukųjų durų link.
- Jei nesupyksit, Fasiras jums viską papasakos. Bet šiaip viskas gerai, tad iki,- tarė buvusiam Grifų Gūžtos vadovui, išėjęs iš jo sūnaus namo ir nelaukdamas jokio atsakymo ar klausimo nužingsniavo toliau.
-
Sorenas sėdėjo ant laiptų prieš Fasiro namų duris. „Simboliška“, - pamanė jis, ištiesdamas kojas ir delnais įsiremdamas į laiptų viršutinę pakopą. Sėdėti priešais laukujes duris ir laukti. Sėdėti priešais duris ir laukti. Sėdėti ir laukti... Ne viduje, bet lauke, bet ne išspirtam, o savanoriškai. Įtraukti į deguoniai nereiklius vampyriškus plaučius vėsaus ryto oro...
Kartais, Sorenas būtų turėjęs pripažinti tai, jį traukė vėl nusipirkti pypkę ir tabako. Gal netgi atrastų kokią užsilikusią eliksyrininko krepšy... Nors ne, jis ten tokių su eliksyrų gamyba nesusijusių daiktų nelaikė. Veikiau kokiam žiobariškam kioskely nusipirktų kokią raižytą - pavyzdžiui, su velnio snukiu. Vėl pūstų dūmus, mąstydamas apie ilgą vampyrišką gyvenimą. Ar Hogvartse, ar Durmštrange - buvęs profesorius ir moksleivis jau nebeatsiminė, o tas ir nebuvo svarbu - kažkas jį pavadino Juodabarzdžiu. Tuo piratu, kuris po kepure pasikišdavo pypkę ir vaikščiodavo dūmydamas. Aišku, Sorenas nebuvo nei piratas, nei nešiojo kepures, bet...
Vyras atsirėmė į sieną. Negirdėjo nieko, kas vyko Fasiro svetainėje, matyt, sienos buvo per storos.
Staiga išgirdęs žingsnius Sorenas atsistojo, akyse trumpam sumirguliavo.
Medyje Fasiro sode buvo įkelta keista, besišypsanti šiaudinė lėlė. Von Sjuardas papurtė galvą ir tankiai pamirksėjo... Ne, tai tebuvo nudžiūvusi, matyt, vėjo nulaužta šaka. Pasivaideno.
- Be abejo, sėkmės, - Sorenas linktelėjo praeinančiam Jeffter'iui.
Keista, kad jis taip greitai pasišalino - matyt, nuovargis darė savo net numigusiam jaunuoliui. Eliksyrininkas kurį laiką pastovėjo prie durų, svarstydamas, ar verta užeiti. Visgi taip be niekur nieko išeiti jis negalėjo.
- Edgar sakė, kad viskas pavyko, tad dabar turiu išvykti, - nedrąsiai įžengęs į svetainę pasakė auksaakis. - Geros jums dienos.
Žvilgtelėjo į Fasirą, patylėjo. Pas jį dar užsuks.
Tuomet išėjo, daugiau netaręs nei žodžio.
-
Burtažodis po burtažodžio, galios šuorai vienas po kito kliudė ant stalo tebetupintį padarėlį. Atlikusi savo dalį Carol mintyse pasiliko tik mandagų susidomėjimą tikruoju atkeikimo poveikiu ir kitų, esančių kambaryje, reakcija. Beveik gailėjosi prieš kelias valandas pasirašiusi ant tokios avantiūros - ko tokio stebuklingo čia nematė? Visko dingtelėjo. Net neminint magijos, su kuria iki tol nebuvo susidūrusi, bet ir žmonių, nesutiktų nuo pat baigimo, o gal ir dar anksčiau.
Nevalingai prisimerkė, kai iš lazdelių ištrūkusios kerų galios strėlės susirinko į ryškią baltą šviesą. Buvo pratusi prie tamsos, prie juodumos, lipnios vėsumos, todėl dabar ta nesuteršta, skaidri ir vaiski magija trikdė. Buvo beveik tikra, kad niekaip negalėjo tapti dalimi tokio tyro dalyko. Pro nuleistas blaksteinas beveik ieškojo patamsėjimo baltame debesyje - juk jos dalyvavimas turėjo palikti kokią nors žymę. Jos asmenybė. Nerado.
Kai kambarys vėl įgavo tą pačią aušros prieblandą, o Edgar ramiai konstatavo kerų sėkmę, Carol nesusilaikė nevyptelėjusi. Taip, visiem pavyko kuo puikiausiai, elfas, kaip ir jo šeimininkas, sveikas saugus ir laimingas, buvo malonu su jumis pasimatyti bei turėti reikalų, sėkmės jums darbuose ir daug laimės asmeniniuose gyvenimuose. Taip, kur jau ne. Ironiška, kad būtent juodaplaukis pirmasis ir nutarė palikti areną - su savim pasivadino ir tą baltapūkę panelę, regis, vardu Elridė. O ko tu tikėjaisi? Kad visi lygiai taip pat nesugeba gyvent savo gyvenimo? Todėl visai suprantama, jog tamsiaplaukė tikrai nustebo pamačiusi, kad vaikinas visgi priėjo prie jos.
- Kitam kartui, mhm, būtų malonu,- beveik mechaniškai linktelėjo, lyg iki galo nesupratusi, ką išgirdo. Kažkodėl tarė, kad tas kitas kartas ateis kiek vėliau, negu abu įsivaizduoja. Bent jau tada, kai sugebės deramai permąstyti viską, kas čia įvyko. Kuo mažiau patirčių ir išgyvenimų, tuo lėčiau žmogus mąstai. Taip jau yra su tuo gyvenimu, deja.
Pasišalinus profesoriui, Caroline irgi pakilo. Neturėjo noro klausyti ilgos istorijos, kurią, įtarė, su visom smulkmenom išguldys Fasiras. Bus lemta - dar kartą pasimatys kokioj užeigėlėj. O ką - ministrams irgi reikia atotrūkio, kontakto su netašyta prastuomene.
- Buvo malonu pamatyt, laimingai,- atsisuko tarpduryje, nuslysdama akimis per likusius kambaryje. Turės laiko mielam kolegiškam pokalbiui, mažiau ausų, galinčių nugirsti, ką nereikia. Sunki politikų dalia.
Giliai įkvėpė vėsaus rytmečio oro. Akimirką padvejojusi, keliauti oru ar pasivaikščioti, galiausiai išsitraukė cigaretę, pravėrė vartelius ir nužingsniavo tekančios saulės nušviesta gatvele. Turėjo apie ką pagalvoti.
-
Mergina jau po burtažodžio panaudojimo nebesigaudė, kas vyko. Jai svarbiausia buvo išstovėti ir kad viskas gerai baigėsi. O stovint ir bandant suvokti pasauly, rodos, abu norai išsipildė. Viskas baigėsi, nors ta neaiški šviesa merginą gerokai išgąsdino.
Nužvelgusi Edgarą ji vos vos linktelėjo, kad tikrai metas eiti ir patraukė lauk iš kambario net neatsisveikindama su kitais. Elridei nuoširdžiai to buvo per daug. Jai neberūpėjo niekas. Viskas, bent ji taip tikėjo, pasibaigė tad dėl ko nervuotis nebėra. Galvoje beliko noras pailsėti ir tikėjimas, kad keliaujant nenugrius kažkokioj neaiškioj vietoj.
Aišku, baltapūkei dar teko palaukti, kol jos globėjas pasikalbės su savo draugeliais ir pagaliau ši galėjo pabėgti iš to prakeikto namo. Ir tiesą sakant, apsidžiaugė tuo ir nusprendė, kad niekados į jį negrįš būtent dėl šių įvykių.
-
Fasiras visas įsitempęs stebeilijo į šviesą, paliekančią elfą ir apsėdančią Edgar'ą. Kaip paradoksalu, kad toks baisus dalykas turi tokį gražų pavidalą. Tas, kas sumanė šitą absurdą, turėjo gana neblogą humoro jausmą. Kūrybingas. Žvelgiantis į pasaulį kitu kampu. Na, arba beprotis - tai irgi būtų pakankamai logiška.
Iškart po to Jeffter'is paliko Fasiro namus, dar perdavęs jam Baubą. Išsivedė ir Elridę. Fasiras tik kilstelėjo atsisveikindamas jiems ranką, vėliau atsisveikino ir su Caroline, ir su Rosemarie. Palydėjo paskutinį išeinantįjį link durų. Pastovėjo prie jų, svarstydamas, ar užrakinti, bet kažkodėl to nepadarė. Grįžo į svetainę, kur vis dar apdujęs stovėjo Baubas - apdujęs buvo ir pusvampyris.
- Gali eiti ilsėtis, Baube, - sumurmėjo jaunasis von Sjuardas.
Jis pažvelgė pro langą. Nebepamatė kieme ar už vartelių jokio pažįstamo - jie jau buvo išsiskirstę, iškeliavę savais reikalais. Per miglą ministrui iškilo mintis, kad jis neištesėjo duoto Caroline pažado - nebeparvežė jos namo. Nesuspėjo sulaikyti. Krūtinėje pradėjo dilgsėti kažkas atbukęs ir leisgyvis. Turbūt sąžinė.
Fasiras įžengė į virtuvę, susvyravo... Vis dar jautė čia tą nemalonų kraujo ir alkoholio kvapą. Ant grindų vis dar gulėjo apvytę chrizantemų žiedeliai. Kamputyje - tuščias degtinės butelis. Auksaakis namų šeimininkas atsidarė spintelę, kurioje laikė alkoholį - likę buvo tik pora nestipraus brendžio butelių. Pripažino sau, kad norėjo nusigerti iki nukritimo čia pat, virtuvėje, ir uždrausti elfui jį išblaivyti, net jei jis to maldaus, kai neįpratęs prie alkoholio organizmas degs ir prašys mirties.
,,Kvaila", - pamanė juodaplaukis ir uždarė spintelę. To užteko, kad visos mintys pranyktų, palikdamos čia tik tą patį klaikų sielvartą ir blogą nuojautą. Tuomet von Sjuardas pasitaisė arbatos ir pasiėmė kelias kolbas iš kitos spintelės.
Lipdamas laiptais nužvelgė skylę sienoje ir atviras duris į Amikos kambarį. Nemąstydamas atsistojo tarpduryje. Lova buvo palikta gana tvarkinga, velos kambaryje nebuvo. Fasiras nurijo gurkšnį arbatos, karčiai atsiduso. Ta prakeikta tyla, kai namie neliko nei Helijaus, nei Amikos. Helijus nebesijuoks, nebemosuos rankomis sau į burną, kai nutvers karštą sausainį. Amika nebetuštins tų alkoholio butelių, nebeužkraus savo neaiškiomis chemijomis vonios. Nebesiginčys su juo.
Kaip reikės tęsti šitą kankynę?
O dar - juk neaišku, kas bus su Edgar'u, kaip jis ištvers, kaip jį reikės atkerėti... Ar nereikės iškasti dar... Ne, negalima. Fasiras nenorėjo apie tai nė pagalvoti.
Fasiras pusiau gulėjo, pusiau sėdėjo ant savo lovos. Pabaigė arbatą, o tada išgėrė visus buteliukus su visais skysčiais, kuriuos tik turėjo. Žinojo, kad taip nesąžininga, bet...
Skaitė knygą apie kraujo kerštą iki momento, kuomet pusvampyriška sąmonė paskendo šviesiame migdomųjų sukeltame sapne.
-
Lauke jau buvo pakankamai tamsu, kad galėtum aiškiai matyti per Fasiro kiemą skuodžiantį Edgar'o kūrinį. Šis pramovęs kiaurai eliksyrininko sūnaus duris netrukus atsidūrė virtuvėje, kur kažką veikė ir namų šeimininkas. Vilko formos gynėjas papūstu kailiu, itin panašiu į tokį, kokiu pasipuošia Edgar'as įgavęs gyvūno formą, įsitaisė ant virtuvės grindų, pasuko savo galvą į magijos ministrą ir prakalbo jį iškvietusio burtininko balsu.
- Manau tai prasidėjo..,- balsas skambėjo per sukąstus dantis, - Apsaugok Elridę ir.., - Jeffter'is norėjo liepti auksaakiui pasirūpinti pačiam savimi, tačiau tų žodžių negalėjo ištarti. Nuo jų jį stabdė faktas, jog Fasiras nėra žmogus. Tuo momentu tas faktas kuo toliau, tuo labiau net skatino pradanginti gynėją ar bent pakeisti žinutės gavėją.
- Ir.. Ir..,- apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas dar kelis kartus mėgino pasakyti ką nori, tačiau pastangos naudos nedavė. Būtent po šių bandymų gynėjas išsisklaidė ore palikdamas jaunąjį von Sjuardą vieną.
-
[[Naujesnis namo aprašymas]]
Namą supo dvimetrinė mūrinė tvora, kurią ir iš vidinės, ir iš išorinės pusės puošė kovų ir gyvūnų reljefai. Įėjus į kiemą pro testraliais ir hiprogrifais dekoruotus geležinius sunkius, aukštus vartus, galėjai vienu plytelių taku nužygiuoti tiesiai prie triaukščio mūrinio namo raudonu stogu. Taip pat galėjai pasukti į kairę ir nueiti į kairiau ir toliau namo esantį tvartą, kuris, beje, dabar nebuvo itin tvarkingas - apžėlęs dilgynėmis bei varnalėšomis, vienoje vietoje nučiuožusiomis kerpėmis. O pasukęs į dešinę galėjai pamatyti kelių medžių ir suolelių apsuptą neveikiantį fontaną (liūto, besikaunančio su drakonu, formos), ganėtinai tvarkingą veją - kažkada čia buvo visai gražus parkas. O už namo vis dar buvo kvidičo aikštė. Nors irgi jau smarkiai jau užgrobta gamtos ir netvarkinga - Fasiras vis neprisiruošė sutvarkyti, o dėl vieno pykčio priepuolio metu griežtai uždraudė aplinka rūpintis elfui.
Kaip tik po darbo, jau gerai sutemus, Fasiras jau rėžė padangę motociklu. Prieš leisdamasis išjungė šviesas, kad neatkreiptų nereikalingo žiobarų dėmesio.
Pagaliau pro von Sjuardo namų langą sklido jauki šviesa. Fasiras nusivalė miltuotas rankas į juodą prijuostę ir atsisėdo prie stalo. Apsnūdęs nuo šilumos Muninas tupėjo ant vienos kėdės atlošo. Juodaplaukis jo bičiulis ir šeimininkas norėjo nupasakoti apie savo dieną, bet nusprendė vakarą praleisti tyloje. Galvoje skambėjo kažkokia melodija, verčianti karts nuo karto pirštus pašokinėti ant stalo pagal ritmą. Regis, Fasas kažkada grojo būgnais, bet tai buvo taip seniai, kad jau netiesa. Muzika - per gražus dalykas, kad pusvampyris būtų leidęs sau juo skaidrintis gyvenimą.
Auksaakis atsistojo patikrinti, kaip kepa pyragas. Kaži, ar būtų tokioj vėlumoj kažką bedaręs, bet, visų pirma, buvo pažadėjęs ką nors skanaus sukurti krankliui, antra, tešlos minkymas ir kvapų terapija vis dar padėjo jam išsilaisvinti nuo per dieną susitelkusios įtampos. Ministras jau nebesusimąstydavo apie paradoksalią savo bėglišką būtį: nuo skausmo bėgti į darbą, nuo darbo - į laisvalaikį, o iš ten kristi atgal į skausmą. Ir paryčiui vėl kepurnėtis iš lovos ir migdomųjų glėbio į ministeriją...
Virtuvei gardžiai užkvipo, kai pusvampyrio rankos atidarė orkaitę. Ištraukęs gatavą kepinį ir leidęs jam pravėsti, įdėjo gabaliuką į lėkštę ir pastatė ant stalo prieš varną.
Kol snapas tyliai kaukšėjo į keraminį indą, Fasiras atsuko virtuvėje šaltą vandenį, šlapiu delnu persibraukė per veidą. Pajautė, kad plaukai jau ilgesni, negu buvo pratęs turėti. Reikės susitvarkyti. Pusvampyris pažvelgė į stiklines spintelės dureles, iš matinio, turbūt senokai valyto stiklo dėbsojo auksinės akys.
Tuomet kažkas žybtelėjo lauke.
Von Sjuardas žaibiškai prišoko prie lango, Muninas krūptelėjęs sušiaušė plunksnas ir apsisuko.
- Kas tai buvo? - sunerimęs paklausė ministras. Kranklys peršoko nuo stalo ant palangės, bet per tvorą nieko doro nematė.
„Reikėtų pažiūrėti iš trečio aukšto“, - konstatavo faktą paukštis. Fasiras veikiai užlėkė laiptais aukštyn, bet per tamsą vėlgi nieko nematė.
Šviesa buvo neregėtai ryški, per daug ryški, kad nekreiptum dėmesio. Bet kas galėjo nutikti? Jei sprogimas, tai pusvampyris būtų išgirdęs. Jei prožektorius, na... Ar žiobarai gali tokius pagaminti? Tokia ryški šviesa, kad į Fasiro namus trumpam grįžo šviesa. Politikas automatiškai atmetė žiobarų triukų variantą. Liko tik magija.
Fasiras grįžo į virtuvę.
- Nieko nemačiau. Galbūt reikėtų patikrinti.
Varnas tylėjo. Abu nežinojo, nei ką manyti, nei ką daryti. Tai buvo neįprasta. Galbūt nieko ypatingo, o galbūt ne...
Buvęs grifas mąstydamas prisėdo ir atsignybė pyrago gabaliuko, kurio dalį Muninas jau buvo sulesęs.
Kąsnis užstrigo burnoje, kai jaunuolis pasisuko į tarpdurį, kur stovėjo sidabrakailis vilkas. Švytintis gynėjas.
Burtininkas susikaupęs išklausė žinutę. Balsą atpažino iškart, be abejo. Išgirdo tą keistą sunkumą balse. Fasas neįsivaizdavo, kas nutiko, todėl tai ji baugino.
- Kas prasidėjo?.. - Fasiras įgarsino svarbiausią iškilusį klausimą. Nuo ko jis turėtų apsaugoti Elridę? Ko Edgar'as nepasakė ir kokio velnio užsikirto?
„Išsiųsk žinią ministerijai“, - patarė Muninas. Fasiras nervingai nužvelgė paukštį. Toptelėjo, kad galbūt įmanoma iš šalies pakeisti gynėjo nešamą žinutę, todėl kažkas nukirpo jos dalį. Bet tada juk žinutė turbūt būtų buvusi ir visai ištrinta.
- Taip, reikės išsiųsti, - linktelėjo von Sjuardas.
Dabar jis bijojo siųsti, kad kas nors į tai neįsikištų.
Išsiuntė į ministeriją tris pasiuntinius: pelėdą, savo elfą ir gynėją.
Ilgai svarstė, ar eiti ką nors tikrinti pačiam. Nusprendė elgtis protingai ir palaukti aurorų.
-
Nors auroro darbas nebuvo sėdėti savame kabinete ir tvarkyti popieriukis, tačiau šiandien Amneta buvo ministerijoje. Sėdėjo savame krėsle ir tyrinėjo dukterėčios Roanos laišką, kuriame šioji teigė, kad Skutelio ligoninės penktajame ir antrajame skyriuose daugėja pacientų ir jau mušami rekordai. Aštuoniolikmetė prašė aurorų štabo vadovo paaiškinti kas vyksta. Nojus, deja, pats mažai ką žinojo, tad dabar galvojo turįs išsiaiškinti viską.
Susimąsčiusio vyriškio dėmesį atkreipė kabinete pasirodęs elfas.
- Mano šeimininkas Fasiras von Sjuardas prašo aurorų štabo vadovo keliauti su Baubu į jo namus. - Tarė elfas. Nojus nužvelgė šį sutvėrimą.
- Gerai. - Atsakė Erikas ir vos po kelių akimirkų pasirodė von Sjuardo namuose. - Kvietėt, ministre? - Pažiūrėjo į šį auroras.
-
Fasiras dar stebeilijo pro virtuvės langą į tamsą, rankas susidėjęs už nugaros. Kiek procentų tikimybės, kad bent vienas iš jo pasiuntinių pasieks adresatą ir perduos tinkamą žinią? Kiek procentų tikimybės, kad į neaiškų žybsnį bus sureaguota? O galbūt žybsnis net nebuvo susijęs su Edgar'o perspėjimu?
- Galbūt turėčiau nuvykti į Edgar'o namus? - garsiai pasvarstė jaunuolis. Dėbtelėjo jį varną. Paukštis mąstė, nuleidęs snapą žemyn, bet vos išgirdęs klausimą įnirtingai papurtė galvą.
- Teks palaukti, - linktelėjo juodaplaukis pusvampyris, žengtelėdamas prie kito lango.
Krūptelėjo, kai kambaryje išgirdo tylų pokštelėjimą, atsisuko į garso pusę. Aa... Jis buvo visai pamiršęs, kad elfų magija tokia sudėtinga ir kad jie keliauja ir tvarkosi su užduotimis neregėtai lėtai. Galbūt be reikalo nepasitikėjo.
Fasiras linktelėjo pasisveikindamas.
- Taip, aurore Amneta, - patvirtino jis. - Turiu įtarimų, kad Godriko Dauboje šiuo metu vyksta kažkas negero, - pradėjo politikas savo pasakojimą, tik anaiptol ne melagingą.
Sekundėlę patylėjo, vėl trumpam pažvelgė pro langą.
- Prieš apytiksliai dešimt minučių miestelį nušvietė labai ryškus žybsnis, atrodė, kad kelioms sekundėms naktis tapo diena. Nežinau, iš kokio šaltinio sklido šviesa, bet plykstelėjo trumpai. Esu linkęs abejoti, kad tokią šviesą be triukšmo būtų galėję sukurti žiobarai, - dėstė Fasiras, nors nebuvo žiobarotyros ekspertas. Veikiau tik stipriai pasikliovė logika ir nuojauta.
- Beveik iškart po to gavau krikštatėvio, kuris yra man artimas žmogus ir juo visiškai pasitikiu, gynėją, kuris pranešė... - von Sjuardas užsikirto, susivokęs, jog gynėjas nepasakė praktiškai nieko naudingo. Nusprendė taip ir pasakyti. - Jog kažkas prasidėjo ir turiu apsaugoti septinto lygio vadovę. Žinutė nebuvo aiški, - ministras rimtai pažvelgė į kolegą. Įsakymo kol kas nedavė - galbūt auroras norės ko nors paklausti. Ką gi, tai būtų buvę logiška - juk ir pačiam jam niekas nebuvo aišku.
-
Smarkus šviesos ryškumo pasikeitimas kiek apakino aurorą, tačiau šis greitai apsiprato su tuo. Apsižvalgė. Nors jau trejus metus dirba magijos ministerijoje, tačiau net sekundei nebuvo pagalvojęs, kad teks čia apsilankyti. Ką gi, visada būna kažkas naujo suprato šis. Stovėjo priešais Fasirą von Sjuardą šio virtuvėje. Nors tikėjosi, kad atsidurs kur kitur. Na, tikrai ne ministro virtuvėje. Gerai, kad bent ne miegamajame žaisminga mintis praskriejo Magijos Ministerijos antrojo lygio vadovo galvoje. Tačiau netrukus tokios mintys dingo. Von Sjuardas neabejotinai pakvietė Amnetą dėl daug svarbesnių reikalų.
Atsakydamas į pasisveikinimą, vyriškis irgi linktelėjo.
Norėjo į antrąjį Fasiro sakinį atsakyti klausimu „Įtarimų?“, tačiau nutylėjo - jei šis pradėjo pokalbį, neabejotinai tuoj pats ir papasakos kame reikalas. Mėlynos akys, iki šiol besižvalgiusios šioje paprastoje patalpoje, sustojo ties auksinėmis politiko akimis. Tada irgi žvilgtelėjo pro langą.
Tolimesni pusvampyrio žodžiai nesutrikdė, tačiau sudomino aurorų štabo vadovą. Ryškus šviesos žybsnis, tokio žiobarai tikrai negalėjo sukelti, kiek atsiminė pats grynakraujis, ryškiausia ką žiobarai turi iš šviesos šaltinių - tai tie šviestuvai, kabinami švyturiuose. Tačiau abejojo, kad čia, taip toli nuo jūros bus atsiradęs toks daiktas ir pakankamai elektros energijos jam.
- Neaiški žinutė? Ką gi. Tai rimta, manau turime apžiūrėti įvykio vietą, žinoma, jei matėte iš kur tiksliai sklido šviesa. O dėl panelės Endlercat. Manau, kad šiuo metu bus geriausia, jei keli mano aurorai prižiūrės aplinka prie jos namų. - Išsitraukė burtų lazdelę. - Expecto Patronum. Perduok žinią kitiems aurorams nuo jų vadovo. Keitė, Olivija ir Damian prižiūri panelę Endlercat, jai gresia pavojus. Kiti teatvyksta į Godriko Daubą. - Išsiuntė dirhaundo formos gynėją ir pasuko durų link. Net jei Fasiras nematė iš kur šviesa sklido, reikia apžiūrėti visą aplinką.
-
Fasiras linktelėjo aurorų štabo vadovui. Nors jo reakcija į ministro pasakojimą buvo panašesnė į gydytojo diagnozę ,,Jums smarki sloga", jis išklausė iki galo ir priėmė, rodos, teisingus sprendimus. Vadinasi, vadovas turėtų būti geras, nors ir šviežias ir neseniai teišsikrapštęs iš giliausių ministerijos požemių, kur jokio rimto ir rizikingo darbo bemaž nebūta. Jei tik neįskaitysim nusikaltėlių artimųjų keršto rizikos.
- Deja, nemačiau, - papurtė galvą von Sjuardas. - Manau, kad ji sklido iš ten, bet gal man taip atrodo tik todėl, kad buvau prie šio lango, - išsakė spėjimą juodaplaukis jaunuolis.
- Beje, manau, kad reikės ir užmaršintojų, - pridūrė ministras, turėdamas mintyje, kad žiobarai irgi galėjo pamatyti blyksnį, nors manė, kad galbūt be reikalo kišasi.
- O dėl žinios per gynėją, turiu dar vieną klausimą, - varnaplaukis, kaip jį vadindavo Amika, pasijuto mažumėlę nesmagiai, nors stengėsi to neparodyti, bet visgi paprašė dar šiek tiek dėmesio. - Ar įmanoma, kad koks nors pašalinis asmuo pakeistų gynėjo nešamos žinutės tekstą?
Fasiras būtų uždavęs dar ir antra klausimą: ar galėtų būti kuo nors naudingas. Bet žinojo, kad jam kaip visuomet bus atsakyta griežtu ,,ne", be to, jis ir taip aurorų išsiprašė lengvatų - kad nebūtų nuolat visur lydimas ir kad jo namai nebūtų stebimi kiauromis paromis. Aišku, rizikavo, bet brangino privatumą ir laisvės jausmą, mat šito ministro gyvenime ir taip buvo mažai. Ką gi, jei po šio blyksnio jie visgi paskirs jo namams apsaugą, jis nesistebės.
-
Tai, kad Fasiras nematė iš kur tiksliai sklido šviesa, kiek apsunkino paieškas tiek aurorų štabo vadovui, tiek jo pavaldiniams. Nors ir tapo visai neseniai auroru, Nojus puikiai tvarkėsi su savo darbu, tad ir dabar buvo ramus.
Ministro spėjimas Amnetai pasirodė logišku, tačiau jei šviesa buvo tokia stipri, ją galėjo matyti kiekvienas gyventojas ir vis vien niekas nežinotų tikslios vietos. Mėlynos akys, prieš tai nukreiptos į išėjimą, dabar pažvelgė į patį ministrą. Šis buvo teisus dėl užmaršintojų, tačiau Nojus tuo pasirūpino dar pirmosios savo darbo dienos pabaigoje - paskyrė kelis iš savo aurorų aurorais - užmaršintojais. Žinoma, trečiojo lygio darbuotojais pasitikėjo, tačiau šiems tektų siųsti dar vieną žinią, o laiko tam nebuvo.
Tamsiaplaukis išklausė ir von Sjuardo klausimą apie gynėją. - Kol kas tokių atvejų nėra pasitaikę, tačiau rekomenduoju asmeniškai pasikalbėti su krikštatėviu ir išsiaiškinsite ar buvo žinutė pakeista ar ne. Jeigu nuojauta pasitvirtins, imsimės išsiaiškinti kas tai padarė ir kokiais tikslais. - Atsakė ir išgirdo garsų pokštelėjimą už durų - beveik visi jo aurorai atvyko. - Jeigu norite, ministre, galite eiti su mumis. Jeigu pageidausite likti namuose, paliepsiu keletai aurorų prižiūrėti jūsų namus dėl jūsų paties saugumo.
-
Fasirą mažumėlę stebino Amnetos tylumas. Buvo pripratęs prie ankstesniosios departamento vadovės, kuri, nors ir gerai buvo daužta, niekada nenuvylė ir išsiskyrė profesionalumu. Kaip darbuosis naujasis vadovas, dar nebuvo aišku, bet von Sjuardas dėjo daug vilčių, kad sprendimas įstatymų apsaugos departamento vadovu paskirti būtent jį buvo teisingas.
- Tuomet aš pamėginsiu susirasti krikštatėvį, - garsiai pranešė savo ketinimus Anglijos Magijos ministras.
Išleidęs laukan kolegą ir užrakinęs namų duris juodaplaukis skubriu žingsniu pasuko link Edgar'o Jeffter namų. Gatves skandino bežvaigždė tamsa ir jaunuolis nežinojo, kas blogiau - ar tai, nenuspėjami šviesos blyksniai. Būdamas pusiau nakties, pusiau dienos vaiku šią sekundę niekaip nebūtų išsirinkęs, kurios glėbyje laukti bėdos.
O bėda, regis, buvo visai čia pat. Ją buvo galima užuosti - aitrų, aiškų, kvėpavimo takus dirginantį kvapą.
[[RPG tęsinys (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=8236.msg145914#msg145914)]]
-
Amneta atvėrė von Sjuardo namų duris ir išėjo laukan. Von Sjuardas visai neseniai jį paskyrė magijos įstatymų priežiūros departamento vadovu ir Nojus stengėsi dirbti taip, kad ministras nepasigailėtų dėl savo sprendimo. Žinoma, teismo salėse darbas buvo daug ramesnis, ten nusikaltėlius prižiūrėjo tie patys aurorai, o tamsiaplaukis ramiai į kairę ir į dešinę švaistėsi bausmių paskyrimais, žinoma, turėdamas įkalčių, liudininkų ir kitokių įrodymų.
- Gerai, jūs palydės panelės Reinhart ir Quinber. Mes apsižvalgysime apylinkėse, jeigu ką nors rasime, bus atsiųstas gynėjas.
Palikęs von Sjuardo kiemo teritoriją dar sykį žvilgtelėjo į ministrą, lydimą dviejų geriausių MM2 lygio aurorių. Tada pats, pasukęs į kitą pusę, paskirstė likusiems darbus ir nuėjo su keliais iš jų miško link. Lauke jau buvo tamsu, tačiau kelių namų languose degė šviesos, o sutrikę žmonės kalbėjosi apie tai, ką neseniai matė. Aurorų štabo vadovas su savo pavaldiniais, pašviesdamas lazdelėmis kelią dairėsi po apylinkę ir artinosi prie miško.
-
Vėsiomis, lietingomis vasaros dienomis su lietaus lašais į odą įsisunkia ir kažkoks keistas nostalgijos jausmas. Ir dar paslaptingesnis, neįveikiamas noras apsilankyti ten, kur jau seniai nebuvai... Ten, kur apsilankyti jau seniai troškai, tik vis neradai laiko, nors, po teisybe, laiką švaistei ir taškei į sienas, lyg jo per daug turėtum. Jukgi visi taip daro ir nieko čia naujo.
Padėjęs gėlių ant tariamo kapo juodai vilkintis vyras dar pasisukiojo aplinkui bažnyčią. Bet eisena sakė, kad čia ne iš tų įtartinų tipų, kurie pro bažnyčios vitražus stebi, ką čia naktį išsinešus.
Sorenas keistai jautėsi pagalvojęs, kad miestelį, kuris netikėtai tapo jam be galo svarbus, pirmiausia pažino nuo jo bažnyčios požemių demonų. Gal būtų gerai, kad ir žmones būtų įmanoma taip pažinti - pradedant nuo jų blogųjų pusių, o ne nuo gražiausių ir išpuoselėčiausių, iš kurių išeinama pamažėle išvystant po vieną kitą juokingą smirdančią kojinę, o vėliau - vis gilyn į tamsą. Ech, tik pasvajojimai.
Gal susidūrę pirmiausia su kitų demonais daugiau nenorėtume pamatyti nei šviesiųjų pusių.
Auksinės akys liūdnai sužėrėjo, kompasui ant dilbio pasisukus į Godriko gatvės devintąjį numerį. Be abejo, tėvui norėjosi surizikuoti bent užmatyti sūnų ir įsitikinti, kad viskas jam gerai. Kiek jie nesimatė? Gal netgi penkerius metus...
Senasis eliksyrininkas neskubriai pėdinu kita gatvės puse, apėjo per šaligatvį tysojusį mažytį ežerėlį, kuriame vis dar raibuliavo lietaus pėdsakai, o gal ir vėjo. Nuojauta sakė, kad Fasiras dabar Londone, ministerijoje. Kažin, ar Amika grįžo pas jį. Gal tuose namuose jau yra ir naujas von Sjuardas - būtų jau penktoji vampyriškos von Sjuardų giminės karta. Nuo šitos minties buvusiam profesoriui pasidarė šiek tiek liūdna. Fasiras greičiausiai pasistengtų pasirūpinti, jog jo sūnus ar dukra taip ir nesusipažintų su seneliais iš jo pusės. Ką gi, tiesą sakant, nedaug iš tos pusės giminų ir tėra likę. Koks gi praradimas, jei nesusipažins su vienu iš trijų. Su proseneliu galimai irgi nesusipažins - Fasiro sūnus ar dukra techniškai būtų vampyrai tik ketvirtadaliu, tad per jų smulkų žmogišką gyvenimą šis net neprisiruoštų atvykti.
Atsirėmęs į stulpą toliau nuo Fasiro namų kiek pastoviniavo. Pamažėle telkėsi rūkas - kažkaip neįprasta kad ir lietingą dieną, bet Sorenas buvo susimąstęs apie ką kita.
Tuomet juodabarzdis kažką pajuto. Jis nebuvo čia vienintelis gyvas - kad ir kitai „gyvybės“ kategorijai priklausantis - padaras. Ne vienintelis vampyras.
Von Sjuardas lėtai dairėsi aplink, pilnais plaučiais sėmė orą, kad įžvelgtų, kas taip nemaloniai virpina nuojautą. Staigiai apsidairė, o tuomet netikėtai šyptelėjo, kai viskas jo prote susidėliojo į vietas.
„Visgi kaip jis mane rado?“ - toptelėjo mintis. Dar didesnę nuostabą kėlė, kad šis padaras su juo panoro susitikti būtent tokiu būdu - visai jam nebūdinga.
Subtili kaltinanti užuomina?
Tam tikras būdas išreikšti užuojautą?
Noras padaryti įspūdį?.. Kam?.. Tai nereikalinga...
Bet jis juk, regis, niekada nieko nedarė be reikalo. Jei kartais atrodydavo atvirkščiai, ilgainiui paaiškėdavo, jog tebuvai per mažai pasigilinęs.
- Semper paratus, Sorenai, - lyg iš niekur į jį kreipėsi skambus baritonas - panašus į paties eliksyrininko, tačiau sodresnis. - Malonu esti tave vėl matyti.
- Pasakyčiau tą patį, bet jūsų dar nematau, - pripažino auksaakis pusiau juokais, bet žvelgė prieš save, kol iš miglos išžengė tiesi, išdidi Leopoldo figūra. - Netikėta jus čia sutikti, - patylėjęs prisipažino Sorenas.
Leopoldas Džonas buvo kiek už jį žemesnis, turėjo neilgą žilą barzdą ir garsiąsias von sjuardiškas auksines akis - ką gi, tiesą sakant, jis ir buvo jų kaltininkas. Seniai nesimatę giminaičiai apsikabino - dar vienas gestas, labiau įprastas jų laikams nei šiems, o tuomet Sorenas išvydo, kad senelis atvyko ne vienas.
- Tegu į jūsų atmintis įakmenėja vienas kito vardai, Deus vos benedicat, - su malonia šypsena tęsė anglas. - Sabrina Kasandra, šis džentelmenas vardu Sorenas Džonas Sebastianas; Sorenai Džonai Sebastianai, ši jauna dama vardu Sabrina Kasandra, - pasisuko Džonas į mergaitę ir lėtu, kažkuo didingu mostu parodė į Soreną.
Senis mažai kuo keitėsi - būdamas dar labiau atsiskyręs nuo visuomenės nei sūnus ar anūkas, jis balse netgi išlaikė senųjų anglų ir vokiečių kalbų skambesį. Galbūt tebemokėjo ir XV amžiaus rumunų kalbą. Elgesys taip pat buvo panašesnis į tų laikų didiko nei šiuolaikinio pasaulio gyventojo. Būdamas senas vampyras - greitas ir neregėtai stiprus - jis vis tiek išlaikė lėtus, kažkuo iškilmingus, galantiškus judesius ir puikią laikyseną.
Buvęs Hogvartso profesorius mėlynplaukei mergaitei draugiškai ištiesė ranką.
- Malonu susipažinti, Sabrina Kasandra, - pasakė jis.
Kažkas čia buvo ne taip, kažko Leopoldas delsė, kažko kalbėjo dar iškilmingiau nei visuomet. Sorenas kantriai laukė, kol tai bus paaiškinta, mat jau seniai buvo perpratęs žaidimo taisykles. Von Sjuardų žvilgsniai susidūrė, Leopoldas nežymiai šypsojosi, nors akys neatrodė itin linksmos.
- Sabrina Kasandra von Sjuard yra Gilberto dukra, Sorenai, - pernelyg ramiu balsu pridūrė senasis vampyras.
Soreno antakiai šovė į viršų, nors tai neturėjo pernelyg nustebinti. Nejučia gerkle praslydo kažkas panašaus į pasišlykštėjimą.
„Kaip paradoksalu“, - nusivaipė Spaikas.
- Gilbertas Dmitrijus patikėjo ir pavedė man auginti Sabriną Kasandrą praėjus vienuolikai metų po Alisos žūties ir mėnesiui po žūties Danielos, nors nežinau, ar jos vardas tebėra gyvas tavo atmintyje, - Leopoldas trumpai stabtelėjo, pagerbdamas mirusiąsias. - Requiescat in pace. Dabar mergaitė jau eina vienuoliktuosius metus ir ji gavo iš Hogvartso laišką.
Sorenas jau suprato, kur suka seniausiasis von Sjuardas. Tiesą sakant, neturėjo kaip atsisakyti. Juolab, kad dabar visas reikalas pasirodė nesąs toks blogas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. Danielos dukra - o ką, vadinasi, Gilbertas dar turėjo sąžinės.
-
Apie magiškąjį pasaulį Sabrina žinojo nuo pat vaikystės. Ir nors motina labiau mėgo žiobariškąjį gyvenimo būdą, nė karto neatsisakė pamokyti savo dukrą kelių gana paprastų magijos triukų. Mažajai von Sjuard tai itin patiko, net jei dažnai burtas nepavykdavo. Mintis, kad ji kažkuo išsiskiria iš kitų ne tik iš tėvo paveldėtomis gintaro akimis, nuolat džiugino.
Tolimesnį motinos darbą pratęsė paskutiniuosius trejus metus šalia buvęs senelis. Po Danielos mirties jis ėmėsi mokyti jaunąją šeimos atžalą visų svarbiausių vertybių, deja, neretai tai būdavo tik bevaisės pastangos, ypač, pirmuosius kelis mėnesius, tačiau laikui bėgant Leo pavyko palenkti auksaakę į savo pusę ir dabar, nors ir nepatenkinta, ji sekė jį į kitą miestą. Žinoma, ne žiobarams priimtinu keliavimo būdu.
Leo pasirinko jam, regis, įdomiausią būdą keliauti. Tam mergaitė nesipriešino. Valandų valandas bandė atkalbėti senelį nuo sutikimo nugabenti ją į Hogvartsą. Buvo įsitikinusi, jog to jai nereikia, tačiau galiausiai teko pasiduoti ir susitaikyti su mintimi, jog netrukus ja rūpinsis jos netikras brolis, kuris gerokai už ją vyresnis. Prasmės priešintis nebeliko, kaip svarbos kokiu būdu susitiks su vyresnėliu.
Džonui pranešus naujieną Sabrina ištisas valandas spėliojo, kaip atrodys žmogus, su kuriuo teks gyventi ateinančius septynerius metus. Žinojo, jog šis, visai kaip ir ji, vampyras, tad senuko nesitikėjo. Žinoma, jaunuolio irgi nelaukė. Leo ne kartą minėjo, kad Sorenas gyvena tikrai nebe pirmą šimtmetį.
Ilgai laukti neteko. Galantiškų ir gana senovinių pažiūrų vyriškis išdygo priešais kitą, gerokai jaunesnį vyriškosios lyties atstovą. Į judviejų pasisveikinimą nesikišo. Kantriai laukė vos keletas žingsnių už senelio nugaros.
Išvydus auksines akis viduje užsiliepsnojo noras apsisukti ir grįžti į namus. Ne, jai ne vieta ten, kur netrukus atsidurs. Vokietija. Jai skubiai reikia namo.
Deja, mėlynplaukė liko stovėti, kaip stovėjusi. Nepajudėjo iki pat tos akimirkos, kai Džo atsisuko į ją pristatydamas vyresniajam šeimos nariui. Šypsenos ar kito panašaus gesto mergaitė neparodė. Ji nenorėjo čia būti. Troško susirangyti savo lovoje, likusioje Vokietijoje, ir nekišti nosies lauk.
Neketindama slėpti savo nepasitenkinimo esama situacija Sabrina paprasčiausiai sunėrė rankas ties krūtine tamsiai rudas akis įsmeigdama į Soreną. Į ištiestą ranką nekreipė dėmesio, viduje klausydamasi savo pačios priekaištų. Leo įskiepytos vertybės it bjauriausia gyvatė ėmė šnypšti, tačiau mergaitė nepaisė šių. Elgėsi būtent taip, kaip jai buvo įprasta. Juk jei gyvens su vyresnėliu, pats metas supažindinti jį su kuo auksaakiui teks praleisti ateinančius septynerius metus.
Stebėti, kaip Soreno antakiai šovė į viršų, o šio susidomėjimą ja pakeitė nuostaba, buvo itin linksma. Keista, tačiau linksma. Akimirką mėlynplaukė susimąstė, kokia gi priešais esančio vyriškio nuomonė apie jų tėvą? Ar jis, kaip ir pati jaunoji prancūzė, jo nekenčia? O galbūt palaiko glaustus santykius ir savaitgalius leidžia žvejodami arba žaisdami šachmatais.
Nuo tokių minčių kūnas pašiurpo. Buvo šlykštu manyti, jog Sorenas gerbia tą, kuris taip elgiasi, ir būtent tą akimirką auksaakė ėmė nuoširdžiai melstis, jog taip nebūtų.
-
Sabrinai neištarus nei žodžio, Sorenas mažumėlę sutriko. Pirmiausia šovė mintis, kad galbūt jinai nemoka kalbėti angliškai. Juk Daniela buvo prancūzė... Juk Gilbertas greičiausiai tebebuvo toks pat nerūpestingas ir kaži, ar per savo retus apsilankymus būtų galėjęs išmokyti dukterį bent rusiškai ar dar kažkaip. Bet tuomet senasis eliksyrininkas suprato, jog mergaitė pas Leopoldą gyveno dvejus ar trejus metus, o senelis taip palikęs reikalo nebūtų. Vadinasi, problema slypėjo ne tame.
„Gal aš jai primenu Gilbertą?“ - susikrimto Sorenas. Reikėjo pripažinti, kad jiedu su tėvu turėjo nemažai išvaizdos panašumų. Charakterio bruožų, tiesa, beveik jokių.
„Diagnozė - elementarusis paaugliškasis užsispyrimas, homo aškaraliusimus“, - nusivaipė Spaikas. Nuojauta sakė barzdočiui, kad šitas spėjimas nebuvo labai teisingas, bet jis nutylėjo.
Sorenas nežymiai palinksėjo galva ir atitraukė ranką.
„Kaip Leo neišprotėjo nuo tokių manierų?“
„Kaip Leopoldas neišmokino tokių manierų?“, - pataisė klausimą Sorenas.
- Aš noriu tavęs paprašyti, kad priimtum ją, pasirūpintum jos patekimu į Hogvartsą ir mokytum, - užbaigė senasis von Sjuardas. Sorenas linktelėjo, kažkaip liūdnokai vyptelėdamas.
Leopoldas, tiesą sakant, neturėjo gabumų magijai. Nors ir buvo magiškas padaras, lazdelės neturėjo, nors šį tą magiško nuveikti gebėjo - tiek, kiek leido vampyriška prigimtis.
- Pasirūpinsiu, - pažadėjo Sabrinos brolis. - Jei tik Sabrina pati sutiks.
Vampyras jautėsi kaltai, kad nutylėjo faktą, jog vis dar nebuvo įsigijęs namo. Tiesą sakant, po to, kai Hogvartse metė darbą, daugiausia keliavo, o organizmui, nereikalaujančiam miego, faktiškai nereikėjo jokio būsto. Nieko baisaus - maisto taip pat nereikalaujantis organizmas nebuvo išlaidus, tad būstui sukrapštyti pavyks nesunkiai.
Leopoldas negriežtu, palaikančiu žvilgsniu nužvelgė Sabriną. Iš jo žvilgsnio Sorenas suprato, jog mergaitė nedegė noru keltis pas vyresnįjį brolį. Apskritai, dabar pagavus, kaip ji turėjo jaustis, magizoologas ėmė suprasti jos elgesį - mirus mamai buvo pasiimta turbūt bemaž nepažįstamo tėvo, tuomet numesta artimesniam seneliui, o dabar perduodama broliui, apie kurį irgi nelabai ką težinojo.
Spaikas lėtai ir nepastebimai ropštėsi ant Soreno galvos.
- Ar kalbi angliškai? - buvęs mokytojas nusprendė nenutraukti dėmesio, sutelkto į Sabriną. - Ar vokiškai? - pasiteiravo vokiečių kalba.
Sorenui lyg ir jaučiant, bet nelabai kreipiant dėmesio, Spaikas nuo jo viršugalvio žavingai pamojavo dešine koja Sabrinai. Su didelėmis voriškomis viltimis, jog mažoji von Sjuardų šeimos atstovė nebus arachnofobė.
Gal ir gerai, kad Gilbertas nemetė sau iššūkio pačiam užauginti dukrą.
- Ar galėsi ją priimti iškart? - po ilgesnės pauzės pasiteiravo Leopoldas, meistriškai nuslėpdamas šypseną dėl voro. Sorenas pajuto dėkingumą už supratimą - su seneliu ryšius palaikė laiškais, nors, tiesą sakant, jau seniai nebuvo jam nusiuntęs anei žinios, tad šis numanė ir suprato, kaip gyvuoja anūkas.
- Tiesą sakant, ne, - papurtė galvą ir pripažino von Sjuardas, - Bet galėsiu tai padaryti po kelių dienų. Per jas ji galėtų trumpai dar sugrįžti... į Vokietiją ir pasiimti daiktus, kadangi, regis, jų dar neatsivežėte? - klausiamai nužvelgė abu šeimos narius.
-
Tamsių plaukų savininkas buvo be galo panašus į judviejų tėvą. Tos pačios gintaro spalvos akys, kurias beabejo turėjo ir pati Sabrina, tamsūs plaukai, kiek ilgesnė barzdelė ir nekenčiamo žmogaus veido bruožai. Net gi kūno sudėjimas priminė Gilbertą. Ar tai reiškia, jog Sorenas taip pat paveldėjo ir tėvo charakterį? Yra tokio pat laisvo elgesio, kaip tėvas?
Nežymiai papurtė galvą. Ne, to negalėjo būti. Nors vyresnėlio mergaitė nepažinojo, tačiau besąlygiškai pasitikėjo Leopoldu, o šis tikrai nebūtų leidęs rūpintis ja tokiam žmogui, kaip jos tėvas. Be to, Leo keletą kartų buvo užsiminęs, jog gyvenimas su Sorenu jai tikrai neprimins Gilberto. Na, nebent tuo, jog jie abu be galo panašūs, kaip pati visai neseniai pastebėjo.
Mintis nutraukus vyriausiojo šeimos atstovo prašymui Sabrina kilstelėjo galvą tamsiai rudas akis įsmeigdama į šalia stovintį senelį, netrukus žvilgsnis nukrypo į Soreną, kol galiausiai pasiekė žemę. Mėlynplaukė akivaizdžiai buvo nepatenkinta ir to neslėpė. Priešingai, troško, kad vyresnėlis tai suprastų. Galbūt tuomet jis nenorės jos priimti ir ji galės grįžti namo? Juk tai įmanoma, tiesa?
-Tarsi galėčiau rinktis,-nepatenkintai, kiek per garsiai sumurmėjo jaunoji von Sjuard. Ar nuskambėjusius žodžius išgirs šalia esantys vyrai per daug dėmesio nekreipė. Leo jau seniai žinojo, kad mergaitė netryško noru įgyvendinti tokį planą, na, o Sorenas...jam buvo pats laikas tai sužinoti.
Pagaliau sulaukusi Gilberto žvilgsnio, auksaakė kilstelėjo galvą. Rudos akys susirado auksines. Maldaujantis žvilgsnis. Mergaitė nuoširdžiai, tačiau nebyliai maldavo apsisukti ir grįžti į namus. Nenorėjo palikti žmogaus, prie kurio taip stipriai spėjo prisirišti, kaip ir nenorėjo keltis į naują vietą, negana to, į Hogvartsą.
Tylos akimirką išsklaidžius vyresnėlio balsui Sabrina nepatenkinta žvilgtelėjo į šį. Kelias sekundes paprasčiausiai stovėjo stebėdama Soreną, tarsi leisdama jam suprasti, kad nesuprato, ką neseniai išgirdo, galiausiai pravėrė rausvas lūpas.
-Non,-papurtė galvą ir nežymiai šyptelėjo, tačiau nenorėdama erzinti šalia stovinčio senelio vos po akimirkos pridūrė,-žinoma, kalbu visomis pasaulio kalbomis. Kuria pageidautum bendrauti?-vyptelėjo.
Netrukus dėmesį patraukė ant vyresnėlio galvos užsiropštęs voras, kuris, rodos, sveikinosi su jaunąją von Sjuard. Kelis kartus sumirksėjusi mergaitė nejučia šyptelėjo. Šis, kaip bebūtų keista, atrodė itin mielas padarėlis.
Ar tai reiškia, jog gyvensim tryse?
Šalia nuskambėjus senelio balsui mėlynplaukė nusuko žvilgsnį nuo voro. Dabar rudos akys žvelgė į vyresnėlį.
Ne?
Lyg pabudusi iš gilaus miego Sabrina papurtė galvą. Ar jai pasigirdo?
-Ar tai reiškia, kad galim keliauti na...-pabaigti sakinio nespėjo, Sorenas pratęsė savąjį,-nuostabu...-burbtelėjo sau po nosimi.
Vis dėl to mintis, jog ji turės dar kelias dienas be galo džiugino. Gal jai galų gale pavyks pakeisti Leo nuomonę? Arba tiesiog pabėgti iš namų? Savo nusivylimui teko pripažinti, kad paskutinė idėja yra nieko verta. Atsidurti gatvėje mergaitė nė kiek nenorėjo, tad beliko viltis, kad senelio nuomonė pasikeis.
-
Sorenas jautė jį smalsiai ir atidžiai skenuojantį žvilgsnį - skenuojantį tikrąja to žodžio prasme. Vienuolikametė - ir tokia įtari, štai, ką padaro vaikystės traumos. Tam tikra prasme Leopoldo anūkas sesers akyse matė Fasirą - labai nepatiklų, iš anksto nusistačiusį, o gal ir įžvelgiantį artimame padare, su kuriuo jį sieja kraujo ryšiai, tą blogį, kurio jis pats neįžvelgia. Kas gi galėtų žmogų įvertinti taikliau ir geriau, negu jo šeimos narys?
- Ar esi įsitikinusi, jog kalbi visais keturiais ar šešiais tūkstančiais kalbų? - liūdnai vyptelėjo Sorenas.
Išgirdęs kitą Sabrinos repliką, juodabarzdis trumpam sutriko. Akys trumpam nuklydo prie Leopoldo, žiūrintį į jį taip, tarsi šis galėtų skaityti jo mintis ir viską suprasti. Regis, Leopoldui toks Sabrinos elgesys nebuvo naujiena, bet jis ją stengėsi suprasti, kad ir kaip šiuolaikiška tai buvo.
- Tu galėsi bet kada grįžti pas senelį, jei tau nepatiks ir ilgėsies namų Vokietijoje, - tarė Sorenas ir sekundėlę patylėjo. - Bet prieš tai turėsi mėnesį pagyventi pas mane, - trumpam mestelėjo klausiamą žvilgsnį į senąjį von Sjuardą ir, sulaukęs pritariamo linktelėjimo, sėkmingai užbaigė sąlygą.
,,Vis dar mėgini pelnyti visų simpatijas mojavimu?" - Sorenas suprato, kodėl Sabrina šypsosi, žiūrėdama jam virš galvos.
,,Ir pelnau, priešingai nei senstantys ir niekam neįdomūs vampyrai," - įgėlė magnum interfectorem. Na, kai kalbama apie labai nuodingus ir pavojingus vorus paukštėdas, žodis ,,įgėlė" įgauna savo tikrąją, pirminę reikšmę, tačiau šiuo atveju, laimei, tai buvo įgėlimas sarkastiškai.
Mergaitė turbūt net neįtarė, kad tokiu būdu voras užkariaudavo aplinkinių širdis jau ne pirmą dešimtmetį, o gal ir ne pirmą šimtmetį.
Leopoldas linktelėjo galva, susimąstęs ilgokai žvelgė į savo anūkę, jaunesnę už proanūkį. Soreną vėl ėmė graužti kaltė - tiek dėl nutylėjimų, tiek dėl to, kad nesugebėjo iškart perimti šios naštos.
Bet šįkart jis nesusimaus. Šįkart jis viską padarys teisingai, kaip tikras von Sjuardas ir atsakingas šeimos narys. Tiesą sakant, krūtinę spaudė šioks toks nerimas, bet... Šįkart jis bent žinojo, ko tikėtis.
- Hoc est bellum, - patylėjęs prabilo Leopoldas. Sorenas liūdnai šyptelėjo, bet patylėjo. - Tokiu atveju mes grįšime į Vokietiją ir deo volente lauksime iš tavęs paukščio žinianešio, Sorenai.
- Aš pranešiu ir viskuo pasirūpinsiu, - linktelėjo galva vampyras. - Ačiū už pranešimą ir suteiktų garbę padėti, - linktelėjo Leopoldui. Šis linksmai žybtelėjo akimis lyg net jam tokia padėka jau skambėtų senoviškai.
- Semper paratus, - atsisveikino daktaras, suėmė už rankos Sabriną ir apsisukęs dingo migloje.
- Sėkmingos kelionės, - palinkėjo buvęs Godriko Daubos gyventojas.
Sorenas dar ilgokai stovėjo, atsirėmęs į stulpą, kol susiprato, kad vis dar yra netoli sūnaus namų, o diena sukasi vakaro pusėn. Migla prasiskirstė, seniausiojo ir jauniausiojo von Sjuardų nei kvapo neliko, tad viskas priminė sapną ar svajonę.
Jis tiek ilgai kapstėsi Rusijoje... Galbūt Orlovai patys nenorėjo su juo bendrauti?
,,Čia tai staigmena, Gilbertai, čia tai staigmena," - niauriai mintydamas Sorenas pasuko Londono link. Iki ryto pasieks Anglijos sostinę, o tada...
-
„Kaip diena, Fasai?“
Juodaplaukis jaunuolis sėdėjo už stalo, rankomis parėmęs galvą ir pirštais trindamas smilkinius. Virtuvėje buvo šalta, tad varnas, įsitaisęs ant kėdės atlošo tiesiai priešais pusvampyrį, buvo mažumėlę pašiaušęs plunksnas. Juodos miniatiūrinės paukščio akys su begaliniu liūdesiu žvelgė į Fasirą, nors šis vis tiek bukai dėbsojo į stalą.
„Fasai, paklausyk...“
Jiedu nesikalbėjo jau seniai. Kai tik politikuojantis Godriko daubietis pramoko oklumantijos, jis išmoko užsisklęsti - dar geriau negu anksčiau.
- Tu man varai šizofreniją, Muninai, - su trenksmu atsistojęs drėbė juodaplaukis. - Tu man nuolat ūži tą patį ir tą patį. Net sudvejoju, ar tai tu, ar aš pats.
„Man neramu...“
- Ir be reikalo. Aš galiu savim pasirūpint, tu juk žinai. Štai, tik dėl šios ypatingos galios vis dar esu gyvas, - su neapykanta pažvelgė į juodaplunksnį.
Šis susigūžė - jau neišmanė, kaip padėti savo bičiuliui. Varnas buvo girdėjęs apie atvirkštinius beprotystės atvejus, tačiau nežinojo, ką daryti, jei taip nutinka Nešamajam. Ne, jam nebuvo baisu dėl savęs - būtų ir gyvybę paaukojęs esant reikalui, deja, dabar tai išvis jokios naudos neduotų.
- Anądien pajaučiau, kad jis čia buvo. Į vidų nėjo, bet nenumanė, jog ir vėjas negreit tokius dalykus išsklaido, - galvą pakraipė Fasas, paniekinamai iškvėpdamas orą. - O gal norėjo su pasididžiavimu duoti užuominą, jog jis ir dėl paskutiniojo kaltas?
„Fasai, galų gale tu turi pripažinti, jog jis nėra kaltas.“
- KODĖL TU JĮ GINI?! - užmaurojo von Sjuardas, spjaudamas į tai, kad galbūt ir čia už lango stovėjo aurorė. - AR TU AKLAS, MUNINAI? NEJAUGI TU AKLAS IR KURČIAS?
„Tai tu aklas ir kurčias, Fasai...“
- Pažvelk - tu likai be brolio, aš likau be motinos, be brolio ir be sesers. Po to netekau krikštasūnio. Taip, aš kaltas, galbūt tai sumauti mano genai, - niūriai nusišypsojo jis, tęsdamas monologą. - Dingo ir Amika, susitikusi mane ji net nenorėjo šnekėtis. Elridė irgi - kas ją žino, kur ji dabar, tebūnie, kad net nebuvom itin artimi. O galiausiai Sorenas nusprendė, kad reikia pašalinti ir Edgar'ą. Gal jis tikisi, kad aš jį pripažinsiu tėvu ir pamilsiu, jei liksiu visiškai vienas?
Muninas nežinojo, ar verta džiaugtis tuo, kad Fasiras pirmąsyk po tiek laiko nuoširdžiai prabilo ir atidengė savo neužgijusias, o klaikiai užpūliavusias ir besiplečiančias žaizdas.
- Aš greičiau mirsiu, negu jis sulauks mano atleidimo, - spjovė pusvampyris, degančiomis akimis stebeilydamas į paukštį.
„Jis neturėjo šansų juos apginti. Jis spėjo apsaugoti tik tave.“
Fasiras lėtai papurtė galvą, akis pakeldamas į spintelę už Munino. Sunkiai atsidusęs atsistojo ir žengė tos spintelės link. Ten buvo padėtas, kad ir ne visada veikiantis, Prisikėlimo akmuo visa krūva skirtingų pavidalų, kuriuos sudėjus į visumą pagaliau galima pasiekti tikslą. Jo portalas pas šeimą, jo vartai į ramybę, jo kasdienio Advento tikslas, jo laimė ir jo prakeiksmas.
„Fasai, prašau, rytoj lik namuose. Neatsakyk į kvietimą...“ - Muninas pajuto, jog tai dabar turėjo būti svarbiausia. Fasiras pažvelgė į jį kiek nustebusiomis akimis ir pašaipia šypsena.
- Pirmąsyk patarei protingai, pažanga, Muni, - palinksėjo galva pusvampyris, išgerdamas šešias tabletes vienu ypu. - Bet aš noriu pažvelgti jam į akis. Šiąnakt papasakosiu apie tai Venui ir mamai, galbūt jie ką nors patars.
„Jie nepritartų tau, Fasai...“
„Jie pritaria, patikėk“, - be galo užtikrintai drėbė pusvampyris. Varnui iš siaubo pasišiaušė plunksnos. Jis niekada nematė to, ką matė jo bičiulis, tegalėjo įsivaizduoti, į kokius pasąmonės pragarus jis kasnakt įžengia.
Susvyravęs Fasiras mostelėjo ranka, per petį netyčia šliūkštelėdamas dalį migdomojo eliksyro. Muninas pastebėjo, kad šįkart jis gėrė du ar tris kartus daugiau nei įprastai, nors ir taip nuolat viršijo dozę.
Juodaplaukis svirduliuodamas lipo laiptais aukštyn, o kranklys iš apačios sekė jį akimis.
Fasiras stabtelėjo prie skylės sienoje, varnas išgirdo, kaip pusvampyris garsiai, trūkčiojančiai įkvepia oro, mėgindamas susitvardyti.
Po sekundėlės užskridęs aukštyn paukštis išvydo Fasą, aukštielninką susmukusį tarp laiptų į trečią aukštą ir buvusio Amikos kambario durų, atviras akis įsmeigusį į sugadintą sieną. Sparnu Muninas švelniai nušluostė kiek įjuodusį ir šlapią jaunuolio veidą, kuriame buvo sustingęs kažkas klaikaus - tarsi prieš užmigdamas jis būtų staiga atgavęs sveiką protą, tokį, kokio jis kartais būdavo rytais. Sielonešis nusklendė atgal į virtuvę.
Varnas trepsėjo virtuvės grindimis pirmyn atgal. Iš dalies dėl Faso beprotystės kaltino save - jis turėjo susisiekti su Sorenu dar tada, kai pirmąsyk pajuto, jog kažkas negerai. Jis turėjo Soreną priversti, įkalbėti nelaukti, kol jo sūnui prašvis protas, nelaukti jokios dvasinės ar dar kokios nors brandos.
Muninas pašoko ir išskleidė sparnus, atsargiai prisklendė prie spintelės. Deja, jis buvo tik negrabus kranklys, o ne kolibris - nemokėjo nuostabiai tiksliai pakibti reikiamame aukštyje ir išlaikyti tikslumą, todėl bandydamas iškrapštyti iš spintelės porą buteliukų prieš tai pusę spintelės turinio išvertė ant grindų.
„Hipnas“, „Hipno eliksyras Nr. 95“, „Madam Kaplan tinktūra“... Varnas nagu išskleidė kelis lapelius, ant kurių šie ir dar visa krūva viralų buvo sudėta, ilgai skaitė ir sunkiai dėliojo skiemenis.
Po kelių valandų apsiblaususiomis akimis atsitraukė. Vieną iš tų popieriaus gabalėlių Muninas pasiėmė. Klaikiai negrabiai kairiąja koja užrašė keturias raides - tikėjosi, kad iš to adresatui pavyks suprasti, kas negerai ir kam jis reikalingas. Sunkiausia buvo surašyti adresato vardą, be to, kranklys buvo užtikrintas, jog paliko klaidų, bet vylėsi, jog Faso pelėda jį ras. Muninas negalėjo palikti namų - neturėjo pašto gabenimo įgūdžių, be to, kaži, ar būtų ištvėręs tokią tolimą kelionę.
Pelėda suūbavo, dvejojo, ar verta paklusti jai lygiam padarui - paukščiui. Visgi, ko gero, ji pernelyg seniai ką nors kam nors gabeno, todėl veikiai išskrido. Na, ne veikiai, o tik tada, kai kranklys atvėrė langą, kas užtruko ganėtinai ilgai.
„Viliuosi, jog pasirodysi laiku, Sorenai“, - pamanė kranklys prieš užmigdamas šalia Fasiro.
Lyg vakarinė maldelė.
((Tęsinys čia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=8993.msg147784#msg147784)))
-
Varno sparnai buvo begaliniai platūs ir ilgi, o galva - nejuokingai kraupi. Fasiras neatsiminė, kad kada nors būtų Muniną regėjęs tokį, tiesą sakant, kaži, ar jis kada nors jį sapnuodavo... Snapas prasivėrė, viduje buvo eilių eilės nelogiškai ilgų ir aštrių dantų.
- Muninai? - Fasiras traukėsi atatupstas, bet iš nugaros jį kažkas sustabdė, atsigręžęs pusvampyris pamatė metalines juodas plunksnas.
Paukštis jį grubiai sučiupo aštriais metaliniais nagais už pečių ir iškėlė aukštyn, kad šis pamatytų degančią ministeriją, vilkolakius kruvinomis letenomis ir kalnus mirusių žmonių, sumestų į duobes ir transfigūruojamų į kažką, ko von Sjuardas kol kas neįžiūrėjo.
- Kodėl taip nutiko? Muninai, ar tu tai žinojai?
Nagai atsileido, juodaplaukis staugdamas krito į liepsnas. Iš jų jį jį dėbsojo sodriai auksinės akys, kuriose spindėjo ugnies liežuviai, kažkaip baugiai, tamsiai. Fasiras neišsyk suprato žiūrįs į akis Venui.
- Sorenas vis dar gyvas, aš...
- Tu gi susimovei, kas tau atleistų, - Venas pasišlykštėjęs nusispjovė ir pažvelgė į kažką Fasirui dešinėje. Tokio griežto motinos žvilgsnio Fasiras dar nematė.
- Net krikštatėvis tavim pasišlykštėjęs, Fasirai, o tu rodaisi ir tikiesi atleidimo?
Fasiras degė ugnyje - ir toje, naikinančioje ministeriją, ir begalinės gėdos, ir siaubo.
- Atleiskit, - maldavo jis priklaupęs, bet balsas tapo bjauriai spigus. Pusvampyris išgirdo pašaipų mergaitės juoką - suprato, kad tai buvo Solveiga, bet tai skambėjo visai ne kaip ji. Juodaplaukis negalėjo jos matyti, bet jautė...
Fasiras atsigręžė į dangų, ieškodamas jame Munino. Gigantiškas juodas paukštis jau buvo nusileidęs, dabar jis buvo pusvampyrio ūgio, tik sparnai ištįsę per žemę be galo į šonus.
- Muninai, tu juk visada man buvai geras, tu juk atsimeni, aš...
Muninas susimąstęs pakreipė galvą.
- Muninai, aš susimoviau, bet...
Plunksnos lėtai byrėjo ant žemės, varnas pakėlė sparnus ir atsidūrė Fasirui ant peties, kur jis visuomet tupėjo. Liepsnos netikėtai dingo, kaip dingo ir visi.
- Nejaugi toks įsitikinęs, kad papulsim į pragarą? - liūdnas varno balsas skambėjo visur aplinkui pusvampyrį, nors jis nė nepravėrė snapo. - Neprašyk atleidimo tų, kurie niekada nelaikė pykčio ant tavęs. Tai tu atleisk.
Kažkas sukirbėjo atmintyje - ar Muninas galėtų būti toks gyvas, koks jis buvo čia?..
Tuomet švelnus sparnų mostelėjimas jį nunešė atgal į realybę.
Nubudo jau pargabentas namo, nors nenumanė, kiek laiko taip gulėjo. Kažką per rūką atsiminė, kaip Amneta įsakė atlaisvinti kubelį... Nebuvo tikras, jog taip ir buvo. Keista, kad jį grąžino namo. Galbūt hileris pasakė, jog taip jis greičiau atsigaus.
Fasiras sėdėjo ant lovos atsirėmęs į kelias pagalves, pasidėtas po nugara. Ilgai spoksojo pro langą nieko nemąstydamas, tada pažvelgė į burtų lazdelę, gulinčią ant naktinio stalelio. Degančiomis akimis žvelgė į ją, ištiesė ranką ir pirštais švelniai ją suspaudė. Susikaupė, išvaikė nereikalingas mintis – tik dabar pastebėjo, kiek jų buvo daug. Atsiminė didelę ir laimingą von Sjuardų šeimą: mamą, brolį ir mažas, švelnias Solveigos rankas, kai ji pešiodavo jo plaukus.
- Expecto patronum, – ištarė pusvampyris. Lazdelė nė nekrustelėjo. – Expecto patronum, - pakartojo von Sjuardas, mat dažnai pavykdavo iš antro karto. – Expecto patronum, - sušnibždėjo, mat trečias kartas būna lemtingas.
Įveikęs norą sviesti lazdelę pro langą, Fasiras padėjo ją atgal ir vėl įsispoksojo pro langą. O kas dabar?
-
Židinys viename iš apleistų Godriko Daubos pastatų staiga plykstelėjo, pro jį vidun įšoko barzdotas auksaakis vyriškis. Jis veikiai susirado duris ir išėjo laukan. Gatvėje susiorientuoti daug laiko neprisireikė - mažumėlę pasidairęs miestelio svečias greitai dingo ir išdygo priešais Godriko gatvės devintąjį namą - ir tuoj pat išvydo kelis aplink namą patruliuojančius aurorus. Saugo įvykio vietą?
Sorenas įžengė į kiemą ir kaipmat buvo sustabdytas. Po minutėlės mėginimo pasiaiškinti vampyrui buvo įsakyta laukti. Vampyras sustojo įsiklausyti po langais, bet neatrodė, kad kas nors būtų viduje.
„Logiška, kad mes pavėlavome. Ta pelėda galėjo skraidyt po svietą pusę metų“, - pesimistine gaida pradėjo Spaikas. Sorenas atsirėmė į šaltą sieną ir įsižvelgė į tvorą. Turėjo imtis griežtai, turėjo jo nepaleisti ir neduoti tiek valios, tiek pasitikėjimo... Kaip išvis įmanoma taip pervertinti vaikišką protą? Esant profesoriumi? Neįsivaizduojama.
„Aš kaltas“, - išspaudė von Sjuardas.
„Galbūt reikėtų kokios nors naudingesnės išvados?“
Sorenas atsisėdo prie laiptų palūkėti. Gera naujiena buvo ta, kad jo sūnus buvo gyvas, bloga - kad aplink jo namus niekada nepatruliuodavo aurorai, o paaiškinti, kas nutiko, jie visiškai atsisakė. Von Sjuardas negalėjo jų kaltinti. Jie bent pažadėjo jam pranešią Fasirui apie jo atvykimą, kai tik jis atsikels. Ką gi, tai reiškia, kad jis bent jau nebuvo kalinys.
-
Susikūprinęs sėdėdamas ant lovos lyg sunkių pagirių kamuojamas Fasiras pastebėjo prie lovos numestų knygų krūvą - atsiminė, kad jos seniau gulėjo ant lovos. Seniau grįžęs iš darbo jis paprastai iki išnaktų skaitydavo... Kažkada mėgavosi romanais apie vendetą, kartkartėmis net įžymesniais filosofų veikalais, o retesniais atvejais gaudavo knygų apie uždraustą magiją ar gyvūnus. Tokios kėlė jam ypač didelį pasitenkinimą, mat domėjosi jis tuo nuo Hogvartso laikų...
Kaip knygos atsidūrė ten, ant grindų, ir dar šitaip nepagarbiai išmėtytos, sulankstytos, viena ant kitos ir su rizika puslapiams išplyšti ar viršeliams nutrūkti, jaunasis von Sjuardas neatsiminė. Iš dulkių sluoksnio ant jų suprato, kad tai turbūt buvo jau seniai. Logiškai mąstant... Pusvampyris suprato, kas tada nutiko.
Sunkiai atsistojęs jis koja pastūmė knygų krūvą arčiau sienos ir priėjo prie lango. Už jo pamatė porą budinčių aurorų. Saugomasis susiraukė it suvalgęs ar išvydęs ką nors neregėtai šlykštaus, bet atsitraukė nieko nesakęs. Jautėsi lyg kalinys, tik nežinojo, kieno. Galbūt buvo kalinys net keliais lygiais, daugybe įmanomų prasmių.
Per daug nemąstydamas pasiėmė popieriaus, plunksną ir apdulkėjusį rašalo buteliuką. Apvertęs lapelį pamatė, kad jis jau buvo panaudotas - tai buvo laiškas iš Mionos. Gaila, kad jam rašliavojo beveik visai nepažįstamas žmogus kurio nei buvimo vietos Fasiras dabar nenumanė. Bet niekada nerašė Amika. Ir šiaip niekas. Juodaplaukis susierzinęs atsidarė stalčių ir susirado apglamžytą, bet daugmaž švarų lapelį. Tik tada suprato, kad galėjo rašalą išvalyti ir iš Heros laiško ir panaudoti popierių darsyk - juk koks gi skirtumas.
Tuomet nusileido laiptais žemyn. Kai išgirdo beldimą ir įeinantį aurorą, suprato vis dar esantis su vakarykščiais rūbais.
-
Laukimas nebuvo toks paprastas, kaip iš pradžių naiviai tikėjosi Sorenas. Aurorai su jo sutikimu sugirdė jam Tiesos eliksyro, taip išsiaiškino, kad jis, regis, neketina pakenkti sūnui. Konkretesnes detales oklumantas buvo vargais negalais pajėgus išlaikyti sau.
Von Sjuardas pastebėjo pro langus šmėstelinčią juodą ševeliūrą pirmas, nors ir dairėsi aplink. Regis, nuo paskutinio jo apsilankymo mažai kas čia tebuvo pasikeitę. Na, buvo - tiesą sakant, viskas buvo kur kas baisiau apleista. Eliksyrininkas turėjo aiškią nuojautą, kuo gi visa tai baigsis, nors vylėsi, kad šįsyk ji klys.
„Kažkaip šalta“, - sumurmėjo Spaikas, glausdamasis vampyro kišenėje. Magizoologas to nesureikšmino, nors kažkur širdy dilgtelėjo neįsisąmoninta nuostaba.
Nekviestas svečias buvo įleistas gana greitai - pats dėl to apstulbo, tačiau negaišo. Pasikuitęs po kišenes pasigailėjo, kad laišką kaip įrodymą paliko namie. Fasiras sėdėjo virtuvėje, nudelbęs akis į stalą. Sorenas dar iš koridoriaus užuodė įvairių kvapų mišinį, bet aiškiai skyrė migdomuosius eliksyrus.
„Kokio velnio?“ - mintijo von Sjuardas, neturėdamas net teorijos, kam tiek migdomųjų eliksyrų galėjo būti panaudota. Nejaugi Fasas juos girdė Muninui? Negi toks vargas gabentis gyvūną su savim?
- Aš gavau Munino laišką, - pradėjo Sorenas netgi nepasisveikinęs, nes nenumanė, kaip turėtų pasisveikinimas skambėti.
-
Išgirdęs, kad už durų jo laukia tėvas, Fasiras iš pradžių įtūžo, susipratęs, kas už visa tai, kas jį taip nusmukdė, atsakingas. Vėliau jėgos pykčiui išgaravo, taip ministrą priversdamos nuolankiai nusilenkti likimui. Šiaip ar taip, iš dalies jam jau buvo nesvarbu. Kai išvyks iš Vienos Antrosios perono, savo kelionės kryptį žinos, žinos ir tai, kad nieko čia pakeisti nebeįmanoma. Būtų įdomu bent išgirsti prieš galimą mirtį tėvo pasamprotavimus ir pasiteisinimus - jis juk taip ilgai to troško. Būtų tauru prieš galimą mirtį išpildyti kieno nors norą, nors šiuo atveju tas noras būtų itin menkas. Reikštų Fasui daugiau, negu tam, kas to norėjo ar apsimetė norįs.
„Ir visgi kokia jam iš manęs nauda?“ - staiga dilgtelėjo Fasirui mintis, į kurią net ir labai stengdamasis, negalėjo sugalvoti jokios tat paaiškinančios teorijos.
Pyktis yra įprotis - šitai pusvampyris suprato, kai į virtuvę apsimestinai nedrąsiai įžengė tėvukas. Kraujas virte užvirė, nors galvą juodaplaukis išlaikė nuleistą.
Nežinojo, ką atsakyti į netikėtą Soreno pareiškimą.
- Kada? - paklausė ir susiprato, kad namie nebuvo pelėdos, nors nežinojo, nuo kada. - Ką jis parašė?
Dabar toptelėjo, kad galbūt senis eliksyrininkas jam sugirdė kokio nors haliucinacinio eliksyro ir tebėra menkų vilčių, kad visa tai tėra klaikus Soreno arba jo paties vaizduotės padarinys. Įdomu, nuo kada jis galėjo skęsti toje iliuzijoje?
- Dabar pakalbėkim apie juos visus, - susitelkęs išspaudė jaunesnysis von Sjuardas bei mostelėjo ranka į kėdę kitapus stalo.
-
Sorenas keliskart apsidairė, vis tikėdamasis pamatyti iš kažkur išnyrantį varną, bet visgi niekas nesikeitė. Nesikeitė ir Fasiro povyza. Atmosfera virtuvėje visapusiškai priminė atmosferą psichiatrinėje ligoninėje, tik kol kas eliksyrininkui ne visos to priežastys buvo aiškios.
- Gavau šiandien, - lėtai ir atsargiai prabilo Sorenas. - Jis prašė pagalbos, todėl iškart atvykau čionai.
Dabar kažkokį keistą, nemalonų šaltį pajautė ir vampyras. Protas ėmė murkdytis blogoje nuojautoje kaip plūdė nuo pasiutusios lydekos trūkčiojimo. Nors, regis, ir išvaizda Fasiro nedaug kuo tepasikeitė po paskutinio karto, kada jie susitiko. Tiek per elfo atkeikimą viskas atrodė taip, tiek dabar. Atrodė, kad iki šiol tebesitęsia tos laidotuvės, tik tie chrizantemų lapeliai koridoriuj seniai sudžiūvo tiek, kad subyrėjo ir išsisklaidė po visus namus - neberasi net labai norėdamas.
- Pakalbėti apie ką? - susiraukė barzdočius, sėsdamasis ant kėdės ir palinkdamas į priekį.
Tiesą sakant, jis numanė, apie ką prisiruošė padiskutuoti politikas, tik šitai atrodė su niekuo kol kas nesusiję ir nelogiška. Ir visgi tat buvo ir maloni, ir nemaloni žinia viename.
Bet kažkas buvo negerai. Sorenas stebeilijo į apšepusį, papilkėjusį sūnaus veidą, mėgino suprasti, kas.
„Muninas miręs...“ - aplankytas šerlokiškos dvasios Spaikas pakraupęs sustingo, Sorenas nelabai tuo tikėdamas vis dar lūkuriavo.
- Pirmiausia papasakok, kas vyksta dabar, - paprašė von Sjuardas, nors galėjai balse jau ir įtampos, ir griežtumo pajusti.
-
- Pagalbos? - perklausė Fasiras, taip mėgindamas atitraukti tėvuko dėmesį bei nuo stalo nukeldamas šiek tiek drebančias rankas.
Buvo pratęs prie didėlesnės dozės, na, regis, aurorai jam pagailėjo raminančių ir migdančių tablečių... Gal ir ko bjauresnio dar sušėrė? Šios nakties košmaras vis dar šmėžavo pusvampyriui prieš akis. Tas klaikus juodų, aštriai žvilgančių metalinių plunksnų apdaras... Muninui niekaip netiko - nei meniška prasme, nei prie švelnaus, minkšto ir nuolankaus charakterio, nei jokiomis kitomis prasmėmis.
Gal reikėtų apsiraminti su tomis dozėmis, bet net pagalvojus apie tai Fasirui suspausdavo krūtinę. Praganyti naktį? Praganyti progą pasišnekėti su šeima? Nė už ką.
Žiū, koks paradoksas - negavęs tinkamos dozės, jis gavo ir prastą progą.
- Apie juos, - Fasas nurijo negražų epitetą, stengdamasis kol kas nesugadinti reikalo.
Labai stengėsi susitvardyti, labai. Vis dar save ramino mintimi, jog įniršis tėra įprotis. Neleido sau niršti, kol patylomis svarstė, ar tai žalingas, ar visgi naudingas įprotis. Sutinusioms, sustingusioms mintims darbai ėjosi itin lėtai.
- Raveną, Solveigą ir mamą, - išvardijo jų vardus, pajuto, kaip balsas nežymiai užlūžo. - Tąsyk neišklausiau.
Taip seniai garsiai minėjo jų vardus. Tik ten, smuklėj, prieš dvejus ar trejus metus, nepagarbiai pasivadino amžinatelsį dvynio brolio vardo trumpiniu. Iš gėdos nežymiai papurtė galvą, sukando dantis.
Išgirdęs netikėtai įžūlų Soreno pareikalavimą, sugniaužė kumščius, grasinančiai įsispitrijo tėvui į akis - išlauš, atras bet kokią melo kruopelę, kad ir kaip jis tai norėtų nuslėpti.
- Nejaugi tikrai nežinai? - sududeno it iš negyvėlio gerklės.
-
- Pagalbos, - patvirtino Sorenas dar ir linktelėdamas.
Dabar jautė kažkokį stingulį, regis, jame ir Fasiras buvo įstrigęs.
„Kantrybės“, - tiek metų patirties dabar davė tik vieną mažytį patarimą, kurio barzdotasis ir nusprendė griežtai laikytis. Bloga nuojauta neapleido ir davė aiškiai suprasti, kad matyt, Spaiko nuojauta bus gera. Kai Gilbertas prisidirbo, jis jautėsi panašiai, nors net namiškiams, įpratusiems prie girtaujančio palaidūno šėlsmo, tai įžvelgti buvo ganėtinai sudėtinga. Nors, regis, kurį laiką Gilbertas netgi pagarbiai laikėsi gedulo ir nepylė, nors dabar Sorenas nebuvo įsitikinęs, kad nemaišo šito su kokiu nors kitu įvykiu.
Pastebėjo drebančias rankas ir suprato mėginimą tai paslėpti. Gavęs šį faktą, eliksyrininko protas pradėjo rasti asociacijų tarp virtuvėje tvyrančio kvapo ir keistos sūnaus būsenos.
Sorenas linktelėjo. Fasas neužmiršo to paskutinio jųdviejų kaip sūnaus ir tėvo susitikimo, bet puoselėti vilčių buvusios šeimos buvusi galva neskubėjo. Liūdesys sumišo su nuostaba ir kalte, kurią, kad ir kaip mėgino nuslopinti, iki šiol jautė. Turbūt Fasas nė nenumanė.
- Iš kur galėčiau žinoti ir žinoti ką? - Sorenas žvelgė jau susirūpinęs ir visai sutrikęs.
Fasiras turėjo būti arba tragiškos nuomonės apie jį, arba paveiktas kokios nors įtartinos substancijos, kurių čia, regis, buvo pakankamai, arba netgi abu variantai. Visgi įvyko kažkas tragiško. Ar tik jis neplanavo nusižudyti?
„Pasiūlyk Tiesos eliksyrą...“
-
Kur keliavo ir kas jos laukė, neturėjo jokio supratimo. Žinojo vieną - Sorenui tai buvo svarbu. Juk antraip šis nebūtų iškeliavęs, kaip avis įkirpta ne į tą vietą.
Atsidūrusi viename iš apleistų namų, Sabrina nejaukiai apsidairė. Namas, derėtų pasakyti, kur kas labiau priminė vieną iš siaubo filmų pagrindinių veiksmo vietų. Tetrūko kokio nors neaiškaus, kraupaus, gąsdinančio garso.
-Ar mes pavėlavom?
-Drįsčiau manyti priešingai...
Kiek abejingas ant peties tupinčio sparnuotojo balsas, nuskambėjęs galvoje, privertė nurimti. Sorenas nebuvo impuslyvus, priešingai nei jaunoji von Sjuard, nuolat gerai viską apgalvodavo, tad vargu ar būtų rizikavęs atsidurti tiesiai ten, kur reikėjo, kai turbūt nė neįsivaizdavo, kas jo laukė.
Kelias akimirkas palūkuriavusi giliai įkvėpė. Nesunkiai galėjai pajusti silpną vyriškų kvepalų aromatą ir vos juntamą, įvairių žolelių dirgesį. Taip, tai buvo Sorenas ir tuo mergaitė nė neabejojo.
Dar kartelį apsidairiusi rudaplaukė šovė laukan sekdama paskui gerai pažįstama kvapą.
-Jaučiuosi idiotiškai. Tarsi būčiau koks Skubis dū.
-Skubis uodegą turi.
Tarsi raminantis, tačiau kartu ir pašaipus Fandango balsas privertė šyptelėti Godriko Daubos gatvėmis skuodžiančią auksaakę mergaitę.
Į šalis von Sjuard nesidairė, sekė vis stiprėjančiu kvapu, kuris vedė devintojo namo link. Kodėl vyresnysis jos brolis buvo ten, nusprendė netrukus išsiaiškinti, tik pirma reikėjo praeiti pro namą saugančius aurorus.
Nespėjusi laiku sureaguoti Sabrina buvo sustabdyta. Tvirtas timptelėjimas atgal neleido pasiekti, regis, čia pat esančių durų.
-Ai,-rauktelėjusi antakius jaunoji prancūzaitė grįžtelėjo per petį į ją laikantį aurorą. Krūtinę akimirksniu persmilkė nerimas ir baimė. Auksinės akys kaip mat ėmė skenuoti aplinką ieškodamos pažįstamo veido.
-Kur jis? Kodėl jo čia nėra?
Galvoje skambantis savo pačios balsas buvo kupinas panikos.
-Sorenai!-balsas užlūžo, širdis krūtinėje ėmė daužytis. Nuojauta kuždėjo, jog kažkas čia įvyko, tačiau, kas, nė nenumanė. Nujautė, jog nieko gero laukti neverta. Juk šiaip sau niekas namo nesaugo, nebent esi prezidentas arba ypatingai turtingas.
-
Soreno tonas priminė laikus, kuomet jis ramiai atsirėmęs į stalą klasės priekyje blevyzgodavo apie eliksyrus ir tikėdavosi, kad kažkam tai įdomu. Fasiras vis labiau siuto, į liepsnas dar pažerdamas nusivylimo pačiu savim - kaip gi jis anksčiau taip negebėjo atskirti gėrio nuo blogio?
- Ačiū, nebereikia, - karčiai išspjovė jaunuolis. - Muniną nudobė Edgar'as, kurio dabar ieško pusė aurorų štabo, kita pusė it debilai sukinėjasi čia. Savęs gi nelaikai geresniu saugotoju už juos, ką? Tris progas turėjai ir visas susimovei, - tyčiojosi, jausdamas, kaip drebėti - tik gal jau nebe nuo vaistų, o iš neapykantos - pradeda ir smakras.
Žvilgsniu mėgino skverbtis į Soreno sąžinę, slepiamą už to apsimestinio naivumo ir nežinojimo. Neprisibeldė. Nepatenkintas nusuko akis į langą, mat nežinojo, kuo tikėti. Dabar viską reikėjo mąstyti pačiam, kas davė ir laisvės, ir šiokio tokio nesmagumo. Muninas neretai jam prieštaraudavo. Tokiu būdu, kaip tik dabar suprato Fasas, viską suvokti ir apmąstyti buvo žymiai lengviau.
Tik išsižiojus atsakyti į buką tėvo klausimą, dėmesį staiga patraukė mergaitės riksmas. Juodaplaukis atsistojo, pažvelgęs pro langą išvydo auroro sulaikytą išsigandusią mergaitę. Gal dvylikos, gal trylikos - ne taip ir lengva buvo numatyti jos amžių, nors didelio skirtumo jam nebuvo.
Ministras atsisuko į svečią, akyse tamsavo nusivylimas, lūpas iškreipė pasišlykštėjimas.
- Taip greitai pamiršai, kad turėjai šeimą? - patylomis paklausė Fasas, atsistodamas ir išeidamas laukan.
Ne itin aukštas, plonas jaunuolis susitaršiusiais juodais plaukais, juodais iš kelnių išsipešusiais marškiniais ir su kur kas stambesniu auroru už nugaros stovėjo priešais dar vieną nelauktą viešnią. Susikišo rankas į kišenes, liūdnai, nusivylusiai žvelgė į mergaitės veidą. Nelabai ir pasakytum, kad toks galėtų būti tokios įtakingos šalies ministras. O ji jam kažkiek priminė Solveigą, bet ne itin. Kita vertus, jis visuose mergaičių veiduose matė šiek tiek sesers bruožų.
- Galit paleisti, - sumurmėjo Fasas bejausmiai. Auroras paklusniai atsitraukė už mergaitės. - Prisistatyk, - mestelėjo jis.
-
Sorenas tylėdamas klausėsi Fasiro. Visgi Spaiko spėjimas buvo teisingas. Dar viena problema giminėje. Vampyras nuleido akis žemyn, mat nieko kito pridurti nebegalėjo. Iškilo tik klausimas, kodėl Jeffter'is taip pasielgė. Juk ne veltui buvusį auklėtinį von Sjuardas paprašė tapti jo sūnaus krikštatėviu - jis juo pasitikėjo, neatsiminė, kad būtų gavęs nusivilti. Atrodė, kad čia kažko esama nešvaraus... O gal jis tiesiog labai suklydo. Galbūt nereikėjo tąsyk išsiduoti ir palikti Jeffter'io žinioje tos von Sjuardų paslapties - niekada nežinai, į ką išaugti gali baimė.
Išgirdęs savo vardą iš lauko, Sorenas sukando dantis. Balsą pažino išsyk. O juk liepė likti namie, o blogiausiu atveju vykti pas senelį. Kaip Leo jos nesulaikė?..
- Tai ne... - senis von Sjuardas skubiai atsistojo ir nužengė Fasirui iš paskos, susivokęs, kokią teoriją šis iškėlė apie mergaitės kilmę ir tuoj pat pats ja patikėjo. - Tai ne... - bet sūnus nesiklausė.
Išėjusį laukan Soreną nuo Fasiro atskyrė augalotas auroras. Nemalonu buvo išeiti laukan ir suprasti, kad tuoj pat šeimyninę dramą teks vaidinti prie visos krūvos akių.
- Kodėl tu manęs nepaklausei? - Soreno balse nuskambėjo šioks toks nusivylimas, kad ir be pykčio.
Ko gi jis tikėjosi, žinodamas, kokį ryžtą ir maištingumą paveldėjo mažoji sesuo? Ištarti Godriko Daubos pavadinimą jai girdint ir neapsaugojus nuo rizikingų veiksmų... Kvaila.
-
Kelios akimirkos, kai klausą pasiekė pažįstamas balsas namo viduje, regis, virto ištisais šimtmečiais. Nerimas ir baimė buvo visiškai užvaldę jaunosios prancūzės kūną. Ar taip nutiko dėl to, jog ji per daug prisirišusi prie Soreno ir baiminasi, kad jį ištiks toks pat likimas, kaip ir jos motiną?
Auksinės akys pirmiausia susiduria visai ne su tuo, kurio Sabrina taip tikėjosi. Priešais ją sustojo bent dešimčia metų vyresnis vaikinas, juodais, susivėlusiais plaukais, netvarkingais drabužiais ir, regis, visiškai neišsimiegojęs. Kūnas keistai drebėjo.
Ar jis vartoja narkotikus?
Toptelėjusią mintį akimirksniu nutraukė įsakymas ir po šio sekęs paliepimas.
Mergaitė kelias akimirkas stebeilėjo į juodaplaukį, kai netrukus tarpduryje pasirodė ir Sorenas. Lengviau atsikvėpusi rudaplaukė laiminga žvilgtelėjo į savo vyresnėlį. Jis saugus ir sveikas.
-Anglijos princesė,-pašaipiai šyptelėjo pamankštindama riešą, kurį visai neseniai laikė auroras.
-Sabrina.
-Sabrina Kasandra von Sjuard,-atsidususi po galvoje nuskambėjusių Fandango žoždių žvilgtelėjo į nepažįstamąjį,-Danielos ir Gilberto dukra,-savo tėvo vardą mergaitė spjaute išspjovė neslėpdama pykčio ir nusivylimo minėtuoju vampyru.
-Nes palikai mane,-visiškai be jokio kaltės jausmo jaunoji von Sjuard žvilgtelėjo į čia vyriausiąjį šeimos narį.
Trumpam įsivyravus tylai mergaitė ėmė spėlioti, kas gi tas nepažįstamasis ir kodėl Sorenui šis toks svarbus.
Draugas?
Dar vienas brolis? Bet juk apie tai būtų žinojusi.
-Sūnus?
Staigiai kilstelėjusi galvą Sabrina atidžiai nužvelgė priešais stovintį vaikiną, o tuomet atidžiai žvilgtelėjo į eliksyrininką. Teko pripažinti, jog panašumų šie turėjo.
-
Fasiras kilstelėjo antakį, Sabrinai taip įžūliai atsakius į jo ganėtinai paprastą klausimą. „Nesupranti, su kuo kalbi...“ - pamintijo jis. Ar ji jį laiko pasipūtusiu ministru? O gal tikisi aukštų titulų kaip iš giminaičio politiko? Cha, jei tik galėtų, jis nusibrauktų tą šlykščią pavardę nuo visų laikraščių viršelių ir iš visų dokumentų ir amžiams užmirštų. Galėtų pasiimti motinos pavardę. Fasiras Kavendišas... Gal visai nieko?
- Gilberto... - išplėtė akis jaunuolis ir palinksėdamas, kad susigyventų su netikėta žinia.
Von Sjuardas sekundėlę tylėjo, mėgindamas suprasti, kodėl gi ji atsibogino paskui Soreną. Pagal logiką, viskas buvo ganėtinai paprasta. Gilbertas atsikratė nepageidautino laisvės apribojimo, o pro ausis neprasprūdęs mergaitės balso tono pokytis aiškiai demonstravo, kad ji tai suprato. Danielos Fasui, deja, pažinoti neteko, tad jos vardas jam nieko nereiškė.
- Fasiras von Sjuardas, Natalie Catherine Kavendiš ir Soreno von Sjuardo sūnus, - pusvampyris ištiesė šaltą delną mergaitei. Kažkodėl žinia, jog tas vaikas nebuvo Soreno, pagerino Faso nuotaiką ir padidino pagarbą jai. - Tai Sorenas tave priglobė? - labiau teigė, negu tikslinosi ar klausė juodaplaukis.
„Sušiktas giminės didvyris, vėl mėgina vaidinti šventąjį globėją, visuomet pasiruošusį padėti...“ - auksaakiui viskas buvo aišku.
- Įdomumo dėlei, o ar jis kada nors pasakojo apie mane ir kitus savo šeimos narius? - Fasiras linktelėjo galva į Soreno pusę ir įsižvelgė į mergaitės akis. Jai pasisekė labiau nei jam - ji turės galimybę tiesą sužinoti, kol dar ne vėlu.
-
Sorenas matė transfigūraciją Sabrinos veide iš išgąsčio į šiokį tokį džiugesį. Ką gi, padaryta, kas padaryta, dabar tokioje bjaurioje situacijoje įvyks pirmasis vienintelės panelės von Sjuard ir jos sūnėno susitikimas ir susipažinimas.
„Įžūlus vaikas, depresuotas beprotis ir ašarų maišas“, - meistriškai apibendrino voras.
Išgirdęs, kaip įžūliai mergaitė šneka su Anglijos ministru, Sorenas pasistengė akimis sugauti jos žvilgsnį ir nežymiai papurtė galvą. Niekada nedraudė nieko ironizuoti, bet dabar šitaip kalbėti buvo visai jau ne laikas ir ne vieta. Nors galbūt jis pats buvo kaltas, kad taip nepasitikėjo mažąja šeimos nare ir niekada net neužsiminė apie savo ryšius su šituo asmeniu. Tiesą sakant, visada buvo baisu, kad ir ji nusivils ir jo nesupras.
Sorenas sukando dantis, mergaitei įžūliai atsakius į jo klausimą. Dabar minutėlei nutilo, nes net neįsivaizdavo, ką daryti ir kaip reaguos Fasiras. Regis, visiškai jo nebepermatė. Žinojo, kad po ta neapykanta ir panieka greičiausiai tebeslypi gedulas, o užvis klaikiausia buvo žinoti, kad jis, Sorenas von Sjuardas, šito jaunuolio tėvas, ir yra už tai atsakingas ir dėl to kaltas.
Fasiras kalbėjo žiauriai - štai šitos akimirkos Sorenas labiausiai ir bijojo. Neįmanoma apsakyti, kaip jis dabar norėjo pasiimti seserį ir grįžti į Khomrichą, bet bėda ta, kad nepasitikėjimo sėkla jos sieloje jau bus pasėta. Sorenas nuleido akis žemyn. Jei Sabrina pareikš, kad nori grįžti pas Leopoldą, jis jos nesistengs sustabdyti, teisę apsispręsti ji turės pati. Galų gale, ji jau išspaudė visą naudą iš jo - į Hogvartsą jinai jau papuolė, tvarką žino, žinių iš jo pasisėmė, Khomricho ramybe atsidžiaugė. Du metai gyvenimo su vyresniuoju broliu ir tada netikėtas smūgis - pasirodo, jis nebuvo toks vienišas, koks atrodė. Pasirodo, jis netgi nepasakė svarbaus fakto apie save.
Ką gi, jis bus to nusipelnęs.
-
Su kuo jaunoji von Sjuard kalbėjo, tikrai nesuprato. Mintis, kad susivėlęs, išblyškęs, netvarkingus drabužius dėvintis jaunuolis bus Magijos Ministras, mergaitei nė nebūtų toptelėjusi. Juk tokį statusą turintys žmonės, kaip įmanydami rengiasi, kuo dailiau ir prabangiau. O galbūt kas nors pasikeitė? Vargu...
Vis gi netrukus tikrasis atsakymas privertė nepažįstamąjį išplėsti akis. Kelias akimirkas Sabrina stengėsi suvokti, kas nustebino juodaplaukį. Apie Gilberto gyvenimo būdą žinojo visa šeima, o jei šis, aurorų saugomas jaunuolis priklausė jos šeimai, vadinasi turėjo žinoti. Tiesa, tai, kad ji buvo tik antras Gilberto vaikas, reiškė nemažai, tačiau pagarbos tam pasileidėliui nepridėjo.
Žvilgtelėjusi į ištiestą delną rudaplaukė akies krašteliu pabandė išvysti Soreno veido išraišką. Deja, nesėkmingai. Ir nors Fandango spėjimas buvo teisingas, teko pripažinti, jog tai sukėlė šiokį tokį šoką jaunajai von Sjuard. Vyresnėlis niekuomet nepasakojo, jog turi sūnų. Nepasakojo, kad turėjo šeimą.
-Tai... tu mano sūnėnas?-kiek sutrikusi rauktelėjo antakius. Keista buvo tai sakyti žmogui, kuris amžiumi gerokai lenkė ją pačią. Vis dėl to ištiestą ranką spustelėjo ir net gi nežymiai šyptelėjo.
-Leopoldui nusibodau, tad nutariau pakankinti Soreną,-juokaudama gūžtelėjo pečiais, nors puikiai žinojo, kad taip nėra. Na, turbūt, mat, nė vienas iš vyresniųjų šeimos atstovų nė karto neparodė, kad nenori turėti nieko bendro su savo giminaite.
Auksinės akys pamažu nukrypo prie pažįstamo veido. Nuoširdžiai, Sabrinos tokia vyresnėlio veido išraiška visai nežavėjo. Nujautė, jog už nepaklusimą jos laukia nuobauda. Be abejo, šis taip pat turės viską papasakoti.
-Am...-kiek sutrikusi mergaitė klausiamai žvilgtelėjo į du metus ją globojusį brolį, o tuomet į susivėlusį ministrą,-turbūt ne?...-balsas labiau nuskambėjo, kaip klausimas, nei tvirtas teiginys.
-
Fasiras pastebėjo, kad Sabrina nuolat mėgino užmegzti akių kontaktą su Sorenu, na, arba jam bent jau taip pasirodė. „Vis dar neprarado savo neblėstančio žavesio, auksaakis dievas“, - niekinančiai vaipėsi mintyse. Niekaip negebėjo suprasti, kodėl šitam profesoriui taip patiko manipuliuoti jaunimo jausmais. Gal todėl jis ir pasirinko tokią profesiją. Kur rasi geresnę vietą praktikuoti smegenų plovimą?
Sabrina delsė paspausti delną, regis, net tokiam paprastam veiksmui ji norėjo gauti brolelio pritarimą. Pasibjaurėtina.
- Taip, nors ne visai tikras, - linktelėjo Fasiras, kažkur širdies gelmėse žavėdamasis mergaitės drąsa paspausti jam ranką.
O galbūt jinai jau buvo primokyta šito - tai išsklaidė jaunuolio naivumą. Kita vertus, jis suprato, kad ji tėra vaikas. Nekalta, kad pakliuvo į šitą nuodų katilą. Nenuskilo su likimu, bet galgi dar ne vėlu...
„Leopoldas negalėjo pats išleisti jos į Hogvartsą“, - sumetė Godriko Daubos gyventojas, iškart perkandęs prastą mergaitės bandymą uždangstyti savo liūdnoką likimą. Įdomu, ar mamos esama tokios pat palaidūnės kaip Gilberto, ar ji netyčia žuvo su kokiais troliais kaip Alisa.
Fasiras susiraukė, supratęs, kad Leopoldas vis dar beviltiškai naiviai pasitiki Sorenu. Kodėl senis, pavyzdžiui, nesusisiekė su juo pačiu?
- Spėju, tu pas jį jau seniai, - tęsė von Sjuardas, niršiai nužvelgdamas tėvą.
Stebėjosi savo galimybe vis dar valdytis - matyt, jį veikė baimė ir nenoras nusmukdyti savo autoritetą prieš pusę Aurorų Štabo.
- Nepasakoti seseriai apie savo šeimą... - pusiaušnibždomis kalbėjo Fasas.
Nebuvo nei nustebęs, nei dar stipriai nusivylęs. Jo nuomonė apie tėvą gulėjo bedugnės dugne, pačioje paradoksaliausioje įmanomoje metaforinėje vietoje, tad kristi dar žemiau įmanoma jau nebuvo. Bet dabar iškilo kita problema. Juodaplaukis norėjo, kad jo teta - kad ir kaip keistai tai skambėjo - priimtų teisingus sprendimus. Tiksliau, šito norėjo labai nedidelė Fasiro dalis, mat visai kitai, uždengtai juodais gedulo audeklais, buvo daugmaž visai dzin.
- Paklausk jo, kodėl taip nutiko, - Fasiras pasilenkė prie mergaitės, kai pyktis netikėtai dingo, o jo vietą užėmė liūdesys. - Grįžk pas Leopoldą ir palik Soreną, kuo greičiau, tuo geriau, - sušnabždėjo jis mergaitei į ausį.
Sorenas tikrai turėjo tai girdėti, tik aurorai ne. Šito ministras ir siekė.
- Dėl savo pačios gyvybės, - padėjo šiek tiek drebančią ranką mergaitei ant peties. - Nes kitas tavo sūnėnas, dukterėčia ir tavo brolio žmona yra jau mirę.
„Galbūt jis dar turės sąžinės to nepaneigti“, - pamintijo jaunuolis, lėtai atsitraukdamas. Neturėjo nei vilties, nei jėgų padaryti ką nors daugiau ir tai aiškiai atsispindėjo jo veide.
- Nepasikeitei, - sumurmėjo, praeidamas pro tėvą. - Viešnagė baigta, - davė aiškų nurodymą aurorams ir grįžo į savo namus.
-
Viskas, ką Sorenas dabar galėjo daryti, tai tik beviltiškai klausytis, ką kalba neapykantos gręžiamas sūnus. Dabar darėsi aišku, kokios pagalbos tikėjosi Muninas. Jei tik eliksyrininkas būtų pagalvojęs, kas nutiks... Ką jis apskritai sau galvojo?
„Kaip būtų gerai, kad būtum čia, Natalie...“ - pusės tūkstančio metų padaras kaip niekada pasiilgo tos, kuri turėjo geresnę nuojautą ir suvokimą. Ji būtų žinojusi, ką daryti čia. Ko gero, todėl, kad nebuvo tiek nutolusi nuo žmogiškojo pasaulio.
Naiviose Sabrinos akyse netgi nesimatė anei lašo kaltinimo. Bent kol kas. Sorenas sukando dantis. Be abejo, jis kaltas ir jis prisiims atsakomybę. Galbūt Fasiras ir teisus - jau ne jam kištis į jaunos, pasaulį išvysti ir užkariauti norinčios būtybės gyvenimą. Bet kas tada pasirūpins Sabrina? Jis juk stengėsi, velniškai stengėsi.
Ir Fasiras dabar daužė Sabrinos viltis ir pasitikėjimą taip, kaip jo likimas baladojo jį. Bet Sorenas negalėjo pasakyti nei žodžio, kad ir viską girdėjo. Negalėjo meluoti, kad sūnus neteisus. Būtų viską papasakojęs, bet juk ne dabar dar tam laikas...
Vampyras nukreipė žvilgsnį į gatvę, Fasirui pasilenkus prie mergaitės. Aiškiai girdėjo nurodymus ir suprato, kad Sabrinos jau niekas neįtikins, kad yra kitaip. Jaunajam von Sjuardui išeinant, eliksyrininkas dar pasuko galvą į jo pusę. Dabar jis buvo visiškai bejėgis - ir lydimas aurorų kartu su Sabrina atsidūrė už vartų.
- Grįžkim namo, - užkimusiu balsu sumurmėjo, nedrįsdamas net uždėti rankos seseriai ant peties taip, kaip dažnokai tai darydavo.
-
Stebėti, kaip vyriausiasis čia esantis šeimos narys tik beviltiškai spokso į du jaunuolius ir paprasčiausiai klausosi, buvo liūdna. Jaunoji von Sjuard buvo pratusi matyti ryžtingą ir tvirtą savo brolį. Dabar šis nė iš tolo nepriminė to, su kuriuo ji praleido du metus. Kuris nuolat stodavo su sunkumais akis į akį ir stengdavosi juos įveikti.
-Antri metai,-nė nedvejodama linktelėjo išgirdusi Fasiro spėjimą. Sekantys sūnėno žodžiai privertė susimąstyti. Atminty iškilo motinos paveikslas.
-Viskas turi paaiškinimą,-rausvos lūpos ištarė tai, kas skambėjo galvoje, tik balsas buvo visai kitoks. Sodrus, suaugusios moters balsas buvo virtęs vis dar vaikišku.
Akimirką kūną persmelkė ilgesys, akys sudrėko nuo ašarų, tačiau šios tuoj pat pranyko. Auksinės akys kelis kartus sumirksėjo pradangindamos savyje sūrius lašus.
Į sekančius juodaplaukio žodžius auksaakė nespėjo atsakyti, tik rausvos lūpos prasivėrė ketindamos...atsikirsti? Užduoti klausimą, kodėl susivėlęs, netvarkingas Anglijos ministras liepė grįžti pas Leopoldą?
Galbūt dėl to ir nespėjo atsakyti. Nežinojo, ką derėtų atsakyti. O visai netrukus ir nebegalėjo. Pradingdamas namo viduje Fasiras trumpai ir aiškiai pranešė aurorams, kad šiedu čia nebepageidaujami. Sabrina tik sušnypštė stengdamasi auksinėmis akimis pradeginti skyles savo sūnėno nugaroje.
Vartams užsivėrus ir atsidūrusi gatvėje, mergaitė tebežvelgė į devintąjį Godriko Daubos namą. Viduje sukilo neapykantą. Kažkoks nupiepelis liepė palikti vyresnėlį, o po to išmetė iš savo namų. Ir tai vadinama giminyste?
Pasipiktinusi ir įniršusi Sabrina ėmė žingsniuoti gatve.
-Mielai, tikiuosi čia daugiau nebe teks sugrįžti,-spjaute išspjovė žodžius paspartindama žingsnį.
-
Miona nervingai rankose spaudė krepšiuką ir spoksojo į dvimetrinę tvorą. Iš dalies gailėjosi Fasiru išsitarusi. O, pati nė nesuvokdama, išklojo, kas darosi su jos teta: kaip ji pradėjo užsiimti neaiškiais dalykais, kuriuos žiobarai laikė raganiškais, kaip ėmė laikyti Mioną šėtono apsėsta ir net degint merginos drabužius, mat „jie sukaupia visą žmogaus blogą energiją, ir tik sunaikindamas blogio indą, sunaikinsi patį blogį“. Laimei, mergina tiek daiktų ir tebuvo palikusi pas tą moteriškę (beveik visą savo turtą laikė savo magiškame krepšelyje) ir grįžusi į Londoną sutvarkyti dar porą reikalų susijusių su Adelaidės verslu ir prisistatyti į vieną vietukę dėl darbo sustabdė moteriškę nuo Mionos patalynės sunaikinimo. Tik tada mergina galutinai suvokė, kad iš tiesų jai nebėra čia ko veikti. Susirinkusi smulkmenas ir mestelėjusi atsisveikinimą, nebeatsisukdama nudrožė stoties kryptimi. O dabar, po maždaug savaitės, stovėjo priešais mūrine tvora aptvertą teritoriją ir mąstė, ar gera mintis jai kurį laiką apsistoti Fasiro būste. Tačiau, gerai pagalvojus, pasirinkimo nelabai ir buvo: pastangos mandagiai išsisukti buvo bevaisės.
Jau vakarėjo, Godriko Dauba ilsėjosi, ir niekas nekreipė dėmesio į mergaitę, spoksančią į Fasiro von Sjuardo namą. Eilinįsyk į kuoduką susirišusi plaukus mergina nedrąsiai įžengė pro jau kuris laikas pravirus vartus ir visai netrukus išgirdo, kaip jie švelniai dunkstelėdami užsivėrė. Šviesiaplaukė iškart visu gražumu išvydo didelį raudonkepurį namą.
Vis apsižvalgydama palengva pradėjo žingsniuoti giliau į Fasiro valdas. Regis, kadais čia būta ir kažkokio parkelio, mat tokie fontanai, nors ir puošiami pernykščių lapų, šiaip sau po sodus nesimėto. O juk dar ir suoleliai čia stovėjo!
Merginą nustebino netoliese stūksantis vakaro žaros nušviestas apšėlęs tvartas. Nejau čia kažkur ganydavosi arkliai? O gal kadaise gyvenę žmonės čionais augino kokias ožkytes ar aveles? Veja buvo tvarkinga, lygi, tad vargu, ar anksčiau čia lakstydavo kanopėtieji.
Kažkodėl žvelgiant į tuos seniai mirusių žolių stiebus ir naujai pradėjusių želti piktžolių karalystę merginai rodės, kad šitai čia netvarkyta nuo seniausių amžių. Galbūt, jei iš tiesų čia pasiliks, reikėtų vėl pradėti knaisiotis po kokį nors, kad ir, va, Fasiro sodą… Jei tik leistų, žinoma.
Plytiniu takeliu nukeliavo iki įėjimo ir jau kėlė ranką prie belstuko, tačiau durys prasivėrė taip ir nepaliestos. Iš netikėtumo aštuoniolikmetė net stryktelėjo. Nesitikėjo, kad elfas ją stebėjo ir tik laukė, kada šioji prisistatys prie durų.
- E… Atsiprašau, - nurausdama dėl tokio neapdairaus poelgio atsiprašė išgąsdinto namų elfo.
- Sveika atvykusi, panele Miona Hera, - nespėjus grifei atsiprašyti išgirdo elfo balselį.
Šįsyk šviesiaplaukė nuostabą pabandė numalšinti. Juk kokio lankytojo dar galėjo tikėtis apie ją įspėtas namų elfas, taip?
- Sveiki, - maloniai nusišypsojo rudaplaukė, žvelgdama į dideles Baubo akis. Kodėl tokį vardą jam davė, Miona nenumanė. Juk tos akys visai nespinduliavo grėsmės!
Sekundėlę padvejojusi įžengė į jaunojo von Sjuardo namus. Nusivilko odinukę ir pasisuko į Baubą.
- E… Gal galėtumėt parodyti, kur yra židinys? Pirmiausia reikia pasikalbėti su Fasiru. Tikriausiai jau beveik vėluoju, - švelniai užklausė elfą.
- Taip, panele, - linksmai sutiko Baubas ir pravėrė duris. - Prašom, panele.
Miona nejučiom šiek tiek kilstelėjo antakius ir prieš patraukdama pro duris, greitai paprašė:
- Vadinkit mane tiesiog Miona, prašau.
Spėjo tik nusistebėti durų gausa, kai Baubas pravėrė pirmas duris kairėje. Prieš grifę atsivėrė didelės ir prabangios svetainės vaizdas.
- Galbūt norėtumėte kavos? - pasiteiravo namų elfas.
Miona atkuto ir visa nušvito. Kavos negėrė nuo ryto, o elfas it pirštu į akį bedė žinodamas, ką siūlyti.
- Taip, labai ačiū!
Iš to, kad patalpoje daugiau nieko nebuvo, Miona spėjo, kad tikrai nevėlavo. Buvo sutarę su Fasiru susitikti apie aštuntą Anglijos laiku. Anksčiau Mionai atkakti į Godriko Daubą nepavyko.
Laukdama magijos ministro patraukė prie svetainės lango ir įsispoksojo į sodą. Atsiduso. Tikrai reikėjo, kad kas prie sodo prikištų rankas.
-
Vakarą Fasiras leido Ispanijoje, auroro Viljamo Murrell'o dvare, prie židinio. Porą sykių įkišo galvą į ugnį, bet Baubas vis raportuodavo, kad Miona vis dar neatvyko į jo namus Godriko Dauboje. Juodaplaukiui tai šiek tiek kėlė nerimą, bet jis vis dar kantriai laukė. Ko gi jam bijoti? Grifiukė jau pilnametė, sukasi neblogai, lazdelę valdo...
Pora minučių po sutarto laiko ir nemetaforiškai ugninė Fasiro galva iš židinio jau su nežymia šypsena pasitiko naująją namų gyventoją. Kurį laiką jiedu bendravo tik laiškais, mergina vis papasakodavo pusvampyriui apie savo nesutarimus su teta, o apie problemėles dėl būsto buvo užsiminusi dar jiems susitikus ministerijoje, Seklių skyriuje. Be to, auksaakis jautėsi šiek tiek kaltas dėl to, kad ilgą laiką jai nerašė, kad ir mažokai sveikatos ir jėgų turėdamas - štai todėl sudėjo visus savo politinius talentus, kad įkalbintų ją bent kuriam laikui apsistoti jo namuose.
Savaime aišku, Baubas buvo įspėtas namus paruošti - visi migdomieji buvo pašalinti iš Faso namų dar gerokai prieš jam išvykstant į Ispaniją, kad jo negundytų; iš šaldytuvų išnaikinti visi kraujo pėdsakai; Fasiro kambaryje paslėpta nelegali jo skaitoma literatūra (apie juodąją magiją, kad nekiltų klausimų). Dėlei atmosferos namų elfui dar įsakyta prikepti Mionos mėgstamiausių sausainių, jis įspėtas ir apie tai, kad mergina mėgsta kavą. Kas be ko, grifiukei buvo paruoštas ir vienas iš antrajame aukšte esančių erdvesnių svečių kambarių.
Kad židiniai trumpam laikui būtų sujungti, ministrui teko šiek tiek pavargti, bet rezultatas visgi buvo vertas pastangų.
- Labas vakaras, - neregėtai guviai prabilo liepsninis veidas. Vyko tikras grifiškas pokalbis. - Ar kelionė praėjo sklandžiai? - pasiteiravo jis.
Iš virtuvės elegantiškai atžingsniavo Baubas, ant padėkliuko nešdamas lėkštę su sausainiais ir kava.
- Prisėskite, panele, - paprašė namų elfas ir padėjo maistą ant stalo. Liko stovėti, didelėmis akimis žvelgdamas į merginą ir pasiruošęs vykdyti kitus jos pageidavimus.
- Ačiū, Baube, - Fasiro galva pasisuko į namų saugotoją ir židinio kūrentoją tiesiogine ir metaforine prasmėmis. - Kaip pasibaigė reikalai su teta? - balsas iš židinio keliskart trakštelėjo lyg degantis uosis.
-
Ilgai pro langą į sodą nespoksojo. Vidinis laikrodukas rodė, kad jau turėjo būti laikas Fasiro apsireiškimui liepsnose, ir jisai neklydo - vos tik priėjusi prie prašmatnios sofutės per keletą metrų nuo židinio išgirdo smagų pasisveikinimą. Jau net iš balso tono buvo justi ryškus pasikeitimas juodaplaukio savijautoje.
Ant sofos kol kas nesisėdo. Nežinojo, ar ministras ją iš čionais gerai matytų ir girdėtų, tad plačiai nusišypsodama prižingsniavo kiek artėliau židinio.
- Labas! - pasisveikino grifė su neslepiamu džiaugsmu, kad po tiek laiko vėl išvydo namo, kuriame svečiavosi, savininko veidą. - Na, jokių nemalonių netikėtumų neįvyko. Tačiau hm… kelionė užtruko. Manau, ateity praverstų išmokti keliauti oru, - susimąsčiusi tarstelėjo.- O kaip tu? - su nuoširdžiu rūpesčiu užklausė. Juk viena yra savijautą apsakyti laiške, o kita - žiūrint žmogui į akis. Kad ir per liepnas.
Miona pirmiau užuodė malonų kavos aromatą, nei išgirdo atžingsniuojantį mieląjį namų elfiuką. Pusiau atsisukusi išvydo, kaip Baubas ant stalo deda padėklą su garuojančiu tamsiu gėrimu ir lėkšte sausainių. Rudos akys išsiplėtė. Buvo beveik pamiršusi, koks jų skonis. Nustojo juos šlamšti tada, kai Fasiras nebeatsiųsdavo jų kartu su laišku. Vadinasi, siaubingai seniai.
- Miona, - vėl pamėgino pataisyti elfą ir nesipriešindama prisėdo. Jei jau siūlo, vadinasi, von Sjuardas ir primatys ją, ir prigirdės. O ir pilve atsivėrė juodoji skylė, prašanti sausainiukų ir, svarbiausia, kavos. - Ačiū, - su švelnia šypsenėle padėkojo Baubui ir tuojau išgirdo padėką ir iš Fasiro. Galutinai įsitikino, kad čia jau auksaakis prisakė, kokiu gėriu lepint grifę.
Grifė neatsispyrė pagundai ir pasiėmė nedidelį sausainiuką ir įsimetė į burną. Kramtydama mąstė, kaip čia išsisukus nuo tiesaus atsakymo į ministro užduotą klausimą. Nebuvo užtikrinta, ar tai, ką padarė tetai, buvo iš tiesų legalu. O kam jau kam, bet savo nuodėmių su burtų lazdele ministrui tai jau tikriausiai geriau nesakyti.
- Na… - lėtai pradėjo, mesteldama akį į juodaplaukio veidą. Tikriausiai šitaip išsidavė, kad tuoj tuoj meluos. - Pasistengiau, kad viskas baigtųsi… taikiai. - Ir gurkštelėjo kavos, stengdamasi nuslėpti linksmą šypseną.
-
Galva liepsnoje kiek labiau išsikišo - Fasirui galimai buvo sunkoka matyti atokiau nuo židinio stovinčią merginą. Pačiam jam, beje, tai buvo visai niekada nenaudota ir gan egzotiška susisiekimo priemonė. Mat Magijos ministerijos darbuotojai bendraudavo greitais laiškeliais arba susirinkimuose. Už pastato ribų von Sjuardas retai su kuo nors susisiekdavo, bet kai jau gaudavo galimybę, tai pirmenybę teikė gyvam susitikimui. Su Miona, aišku, susirašinėjo ir laiškais, mat laiko per daug ministras niekada neturėjo.
- Džiugu, - ataidėjo balsas iš ugnies ir akys neįtikėtinai realistiškai žybtelėjo. Kai pagalvoji, auksinės akys šiuo atveju buvo pati tikroviškiausia matoma jaunuolio galvos detalė. - Na, keliavimo oru įgūdis yra labai pravartus, nedelsk, jei nori jį įvaldyti, - pakomentavo jis.
Tiesą sakant, pats pusvampyris šito nemokėjo - tai laiko pritrūkdavo, tai ūpo, tai šiaip atsisakydavo tos minties, kadangi mėgo jausti ir laiką, ir greitį, ir kelionės dvasią su visais jos pričiūdais. Todėl ir į pietų Europą riedėjo ne kaip kitaip, o būtent traukiniu.
- Gerai, prieš porą dienų grįžau iš sanatorijos, todėl Murrell'ai leido man pasinaudoti židiniu, - kalbėjo von Sjuardas. - Jau pradėjau ruoštis grįžimui, nes mano atostogų Ispanijoj beliko pora savaičių, - suspragėjusiose liepsnose veidas keliskart šoktelėjo, taip neleisdamas įžvelgti jokios emocijos veide.
Net ir sėdėdamas dvare ir negalėdamas aiškiai įžvelgti merginos veido, Fasiras pajuto, kad kažkas čia ne taip - ji netikėtai nutilo ir pradėjo kramtyti sausainį, užuot tiesiai atsakiusi į jo klausimą.
„Galbūt išalkusi?“ - toptelėjo jam paprasčiausias paaiškinimas, bet nebloga politiko nuojauta sakė, kad anaiptol ne teisingas. Jei nebūtų Heros pažinojęs, gal įtarinėtų ją kuo nors nelabai geru. Nors ir negalėjo pasakyti, kad būtų su ja labai gerais pažįstamais. Sutarti sutarė, turėjo nemažai bendrumų, bet...
- Tai ką pridirbai? - ministro akys įtariai susiaurėjo, bet iš lūpų nedingo nežymi šypsenėlė. - Ir, beje, kaip tau paskutinės savaitės Hogvartse? Ar neturėtum ruoštis egzaminams? - pasiteiravo jis, mat neatsiminė, kad grifiukė būtų ką nors laiškuose minėjusi apie savo mokslus. Paskutiniai metai - svarbus reikalas, ji negalėjo bastytis kur panorėjusi.
-
Miona pakreipusi galvą ir vos vos šypsodamasi stebėjo, kaip liepsnos, stengdamos sekti Fasiro veido išraiškas, nesustodamos įmantriai vejasi ir šokčioja. Vaizdas kartkartėm net imdavo hipnotizuoti, tačiau mergina stengdavosi dėmesį labiau kreipti į žodžius, ne į vaizdą.
- Hm... Teks labiau padirbėti ties tuo, tiesa, - numykė į komentarą dėl keliavimo oru. Regis, į sąrašą, kam reikės skirti daugiau laiko ir dėmesio ruošiantis egzaminams, mergina pastaruoju metu įtraukė vis daugiau dalykų. Tuo pačiu galimybės kur nors normaliai savaitgaliais padirbėti pamažu tirpo. Buvo baisu ir pagalvoti, kaip jai ten bus, kai Hogvartse ir Godriko Dauboje nebegalės pasilikti.
- Kaip matau, sanatorija tikrai į gerą išėjo, - linksmai tarė šviesiaplaukė, žiūrėdama į žibančias auksu akis. - Tikriausiai, liūdna bus palikti tą kraštą, ne?
Miona išgirdo pokštelėjimą ir krūptelėjo. Tik po sekundėlės suprato, kad tai Baubas kažkur iškeliavo. Taip, kaip nors reikės išlaikyti tą keliavimo oru egzaminą.
Miona nebuvo kažkoks velnių priėdęs vaikas, nors kitiems dažnai ir meluodavo. Anaiptol. Ji ilgą laiką ramiai taikstėsi netgi su bjauriu Dafydd elgesiu ir nė minties apie kažkokį kerštavimą neturėjo. Bet kad ir kaip ten buvo, Fasiras vis tiek suuodė kažką negero. Miona atsiduso.
- Nieko aš nepridirbau, - ėmė gintis šioji. - Nieko, kas nėra legalu. - Akimirką pasvarsčiusi pridūrė: - Tikriausiai. Na, o dėl mokslų… Taip, ruoštis reiktų. Ir kad ir kaip man vėliau bus striuka, idėją dėl darbo teks atidėti, - nusivylusiai baigė ir pamirkė sausainį į kavą. Vos spėjo jį ištraukti, o tai pusė jo būtų nugrimzdę į kavą. - Tad ir idėją dėl apsigyvendinimo tavo namuose teks irgi atšaukti. Kad ir kaip ten būtų, tu irgi jau tuoj grįši. Aš galimai tik trukdyčiau. - Su linksmesne šypsenėle gūžtelėjo pečiais.
Merginos planuose buvo kur nors pagaliau išsitempti ir juodaplaukį. Reikėjo pagaliau kažkaip smagiau jiems praleisti dieną po šitiek metų bendravimo (ir nebendravimo).
-
- Tik nesugalvok su tuo dirbti viena, - įspėjo Fasiras. - Skutely yra skyrius, faktiškai užimtas vien sugalvojusiais šito išmokti be mokytojo pagalbos.
Regis, jam pačiam ten niekada ir neteko lankytis (ir ačiū dievui), bet gandai visgi sklido. Žiniasklaida irgi domėjosi tokiais atvejais, dėl pačių gyventojų saugumo į tokius neatsakingus piliečius formuodama pašaipų požiūrį. Tai buvo neabejotinai vienas iš geresnių žiniasklaidos atliekamų darbų. Kai kurių darbų, pavyzdžiui, besikartojančių mėginimų kaišioti nosį į jo praeitį ir asmeninį gyvenimą, jis nemėgo. Visgi, nors jis negalėjo nuslėpti mokęsis Hogvartse, Grifų Gūžtoje, bei praradęs šeimą mūšio metu, jam daugelį tokių dalykų, kaip gyvenamoji vieta, rasė ir bendri pomėgiai, pasisekdavo išsaugoti asmeniškus.
- Tikrai išėjo, - linktelėjo galva jis. - Bus nesmagu, - nežymiai šyptelėjo.
Murrell'ai jam ten buvo kaip šeima, o ne tiesiog kaip neaiškūs laikinam gyventi priėmę žmonės. Taip pat pusvampyris žinojo, kad pasiilgs ir Davinos, nors gal ši retkarčiais jį aplankys ir Londone ar Godriko Dauboje. Regis, mergina buvo minėjusi, kad turi butą Anglijos sostinėje, na, tiksliau šeima turi. Ne visada Viljamas Murrell'as, grįždamas iš ministerijos, dar galėdavo parkeliauti į namus Ispanijoje.
- Jei viskas legalu, neturėtum bijoti papasakoti, - pašiepė von Sjuardas, gal jau numanydamas, ką pridirbo Miona.
Neketino bartis bet kokiu atveju - grifė negalėjo įvykdyti žmogžudystės ar kaip nors pakenkti tetai, o jei Miona kažką ne tokio mielo ir gražaus padarė, tai teta to greičiausiai nusipelnė. Tas padaras visada buvo kaip rakštis subinėj - gal net ne rakštis, o... tai, kaip būna, jei prisėdi ant kaktuso. Sunkiai įsivaizduojamas blogis. Jau ir taip von Sjuardas ilgą laiką bemaž manipuliavo Miona, kad ši liktų su teta, kur jai buvo saugiau, kol dar ir tos situacijos gerai nesuprato. Dabar Hogvartso moksleivė juk jau buvo beveik suaugusi - kokią teisę ją auklėti jis dar turi?
- Trukdysi? - nepatikėjęs pakartojo ministras. - Tu matei, kokio tai dydžio namas? Pasistengus galima po jį vaikščioti net nesusitinkant. Gali čia pasilikti, kiek tik tau reikės, - užtikrino jis, nepaminėdamas, kad du žmonės pas jį glaudėsi netgi... Penkerius metus? O kad Hera jau nebūtų tokia užknisanti, kaip puošeiva ir į alkoholizmą linkusi vela, jis jau buvo įsitikinęs daugiau nei šimtu procentu.
-
- Tai ne ne, - greitai nuginčijo Miona, mintyse jau svarstydama, ar kartais iš bibliotekos nebuvo pasiėmusi knygos apie burtininkų gebėjimus ir kai kurių įvaldymą. Lyg tais kažkur buvo, tereikėtų gerai pasiknaisioti po krepšiuką, dar vakar šiek tiek pertvarkė tą bertvarkę, nors velniai žino, kas tarp įvairių pergamentų ar drabužių ten dar slepiasi… - Aš žinau, kas mano jėgoms ir ne. Nerizikuosiu į Skutelį patekti darsyk.
Kalbėdama apie Skutelį pajuto vos vos dilgtelint randą ant pilvo. Hileris, suduodamas paskutinius gėralus, siūlė jį panaikinti, tvirtino, kad su vaistais galima jį beveik iki galo sutraukti, bet Miona kategoriškai atsisakė. Nebuvo iš tų, kurie verkšlendavo dėl gyvenimo paliktų žymių, kad ir kokie kažkam neestetiški, nenatūralūs ir per ryškūs būdavo.
Pagalvojus, keista, kad tokiu būdu buvo pažymėta jos ir Fasiro pažintis. Kažin, ką apie tai pasakytų būrėjomis besivadinančios bobutės žiobarų turgeliuose? Kita vertus, Miona prietarais netikėjo, tad ir prasmės apie tai galvoti nebuvo.
- Bet juk Ispanija, dvaras bei sanatorija niekur neprasmegs. Murrell’ai leido tau ten pabuvoti tikrai ne trumpą laiką, tad nemanau, kad tau išvykus durys užsivers su visu, - gūžtelėjo pečiais, spėdama, kad Fasirui ten patiko, ir bandydama jau galimai iš anksto kilusį ilgesį. Juk kaipgi galima bent šiek tiek neprisirišti prie malonių žmonių ir gražaus krašto, kuriame tiek daug laiko leidai?
Miona atsiduso. Ką gi.
- Šiek tiek... Na, tik šiek tiek pakoregavau.. jos atmintį? - lėtai tardama ir sverdama žodžius pagaliau pratarė Miona, žodžiuose slėpdama klausimą, kiek iš tiesų galima keisti ar naikinti žiobarams atmintį. - Bet ne stipriai! Tiek, kiek reikėjo.
„Tiek, kiek reikėjo“ buvo baisiai jau subjektyvus dalykas, ir šviesiaplaukė tai suprato. Bet ilgaplaukė turėjo vilties, kad galbūt von Sjuardas kaip ministras prie to pritemps reikiamą reikšmę ir daugiau neklausinės. Arba pasakys, kad čia nieko baisaus. Šitai būtų netgi dar geriau. Iki kol sužinos (arba ne), ką ir kaip koregavo Miona.
- Ačiū tau, - suvokusi, kad Fasiro nelabai ir perkalbės, dėkingai šyptelėjo ir tiek tepasakė aštuoniolikmetė. Baigus Hogvartsą bent kurį laiką, kol užsidirbs pakankamai pinigų, nereikės sukti galvos apie būstą Londone. Iš pradžių grifė planavo apie kokį darbuką tarp žiobarų, tačiau kartais pagalvodavo ir apie darbą kur nors burtininkų pasaulyje, galbūt net Ministeriją…
- Kai anąsyk matėmės… Na, seklių skyriuje, - staiga prisiminusi paskutinį apsilankymą Magijos Ministerijoje lėtai pratarė Miona ir ėmė kuistis po savo krepšelį, - aš grįžau atgal. Vis tik, reikėjo su tuo vyruku užbaigti pokalbį… kažkaip… Po velnių, kur jisai, - jau kiek susierzinusi sumurmėjo mergina. - A va! - Pagaliau ištraukė kažką suvyniotą į juodos medžiagos gabaliuką. - Taigi. Pasirodo, kad tada, kai taip dramatiškai išlėkiau, jisai dar nebuvo baigęs visko pasakoti. Ir man grįžus davė šitai, - išvyniojo peilį ir atsistojusi priėjo arčiau židinio. Ugnies atspindys blykstelėjo ant vis dar aštrių, šiek tiek lenktų plieninių peilio ašmenų. Šie nebuvo labai dideli, ilgio sulig plaštakos pločiu. Ant nulakuotos tvirtos rankenos, sutvirtintos metalu, buvo dailiai išraižyti inicialai: „K. W.“.
- Jį rado po mano… gimdytojos pagalve tada, kai šioji tiesiog pranyko, - jau nebebijodama tiesos ir pagaliau su ja susitaikiusi persakė seklio žodžius. - Nenumanai, kieno tai vardo ir pavardės pirmosios raidės?
-
- Gerai, - sumurmėjo Fasiras, palikdamas šitą Mionos sąžinei.
Bet kokiu atveju, jei kas, ją galbūt kiek pridabos Baubas. Grifai, kaip taisyklė, retai turėjo talentą rizikos matematikai, o per tragišką apsiskaičiavimą Fasiras ir Miona netgi ir susipažino. Turint minty, kur ji guldė savo galvą tada, klausimas, ar dabar kažkas pasikeitė. Ugninė galva židinyje to labai tikėjosi - juolab, kad situacija tada ir dabar labai skyrėsi - vienu atveju tai buvo nevilties, vienatvės ir vidinio neišrėkto įniršio apsėstas vaikas, ministrui labai primenantis jį patį prieš kelerius metus, kitu atveju tai tebuvo naudingas, nors ir pavojingas, mokslas. Vis tiek neužsimuštų, o šiokia tokia pamokėlė gyvenime niekada nepraeina pro šalį.
- Taip, - palinksėjo von Sjuardas. - Tačiau ten buvau labai ilgai. Dabar labai ilgai gausiu dirbti be jokių atostogų, - išdėstė faktą.
Kartais dėl šiek tiek švaistomo laiko jį užgrauždavo sąžinė, bet jis save ramino žinojimu, jog visa tai ėjo jam į iki tol ilgai alintą sveikatą. Turėjo vilčių, kad per beveik pusę metų atsistatinėjimo tai bus jaučiama ilgai ar net jau visam, jei sugebės išlaikyti save sveikame darbo krūvyje ir atsispirs kai kurioms pagundoms. Būtų velniškai nemalonu, jei Miona kada nors naktį išgirstų jį kliedintį. Dar blogiau, dabar jo naktinės šnekos galėjo išduoti dar daugiau dalykų, kuriuos jis norėjo išlaikyti paslaptyje.
Pačiam buvo nemalonu suvokti, kad jis tiek daug mąstė apie viso asmeninio absurdo slapstymą.
- Ką gi, - blausiai šyptelėjo namų šeimininkas. - Išlaikei pažadą man, turėjai pagaliau ja atsikratyti, - pasakė jis ir susiprato, kad netgi deramai nepasveikino jos su pilnametyste, užsikasęs savais rūpesčiais ir problemomis.
Jai buvo jau septyniolika! Fasiras džiaugėsi, tam tikra prasme prisidėjęs prie to, kad ji pasiektų šią ypatingą amžiaus ribą saugi ir ne vieniša. Iš dalies tai atrodė tarsi to, ko pats jis negavo, padovanojimas kažkam kitam, gal netgi tėvo tylos atpirkimas. Et, kvaili gilinimaisi. Jis tik vylėsi, kad jo buvimas pasuko Mionos lemtį ir gal net moralę šviesesniu keliu - galbūt ją aplenks noras pabėgti nuo savęs ir savo praeities, noras, kuris, deja, neaplenkė jo paties.
- Nėr už ką, - burbtelėjo juodaplaukis. Ugnis turbūt neperdavė numojančio delno judesio. - Kas tai? Per ugnį man sunku įžiūrėti, - tarstelėjo antgamtas, pasilenkdamas iš židinio į priekį. Bijojo nuo ugniavietės per daug nutolti - tai galėjo sąlygoti kilimo užsiliepsnojimą.
Be abejo, pirmasis vardas, kuris šovė į galvą, buvo viceministro, nors inicialai ir ne visai atitiko.
- Kaipgi galėčiau žinoti? - su nežymia pašaipa pasiteiravo ministras. Aukštos jo pareigos nereiškė, kad jis pažino visus Anglijos piliečius. - Įdomu. Ar neturėjai jokio pažįstamo tokiu vardu?
-
Miona Fasirui šyptelėjo. Regis, jaunuolis suprato, kad neverta ta tema dar aušint burnos. Gal matė šviesiaplaukės pasitikėjimą savo jėgomis, o gal nusprendė, kad aštuoniolikmetė mąsto (arba pradėjo mąstyti) su galva. Kad ir kaip ten buvo, Miona buvo rami - Fasiras nesijaudins, o ir ji nėra kvailė. Juk daugybė burtininkų geba keliauti oru. Vargu, ar ji kaip nors apsižiolipins ir susikirs per egzaminą - juk net Hogvarstsą jau tuoj tuoj baigs, turint omeny, kad bent pusėje visų septynių, na, gerai, aštuonių - Kokia gėda... - kursų pamokose nedalyvavo.
- Hm... Tik nepulk į visus tuos darbus stačia galva, o tai tie mėnesiai poilsio nueis visiškai perniek, - švelniai papriekaištavo juodaplaukiui. Nors ir džiugino toks jaunojo von Sjuardo galvojimas apie ateities planus - kad ir kokie ne visai apibrėžti buvo, bet vis tiek planai, - tačiau staigiai šokęs į senas vėžes laisvai galėjo ir vėl įklimpti į tą pačią tešlynę kaip ir prieš tai. Kita vertus, Miona ir pati nelabai galėjo kažkaip pamokslauti Fasirui. Savam kely pasitaikiusio purvo ruožo mergina vis dar neperbrido. Pastarieji įvykiai merginą kėsinosi tiesiog palaidoti po tos šlapios žemės sluoksniu, bet kažkodėl Miona dar atkakliai ieškojo už ko užsikabinti ir galųgalėj pasiekti pelkynės krantą.
- Peilis. Ant jo - inicialai K. W., - trumpai pristatė Miona. Apsakyti, kaip jis atrodė, nesivargino.
Po tolesnių jaunuolio žodžių mergina pajuto nepaaiškinamą norą pasinaudoti tuo peiliu. Nekantriai atsiduso.
- Na, nežinau, esi ministras, ryšių turi daugiau, galbūt žinai kokį žmogų, kurio vardas ir pavardė atitiktų šias raides, - skėstelėjo rankomis Miona, neatsargiai sušvytuodama peiliu. - Ir ne, tokių pažįstamų neturiu. Bet šiaip, įdomu, kas tokius peilius galėtų gaminti. Neatrodo kaip šiaip sau kažkoks dėl grožio, - sumurmėjo Miona, švelniai nykščio pagalvėle paliesdama ašmenis. Po trumpos pauzės, nutarusi, kad ga nevalia Fasirui savo bėdų permesti, greitai išbėrė: - Gerai, išsiaiškinsiu kur nors vėliau.
Tiesa, mergina nė nenumanė, kur tokiais klausimais išvis reikėtų kreiptis, bet mintis, kad ir vėl čia pastrigs, kažkodėl gąsdino. Apskritai, rudaakė nemėgo tokių palaidų galų, kurių josios gyvenime buvo akivaizdžiai per daug.
Grįžusi prie stalo vėl suvyniojo peilį ir įsidėjo į krepšį. Kava buvo jau kiek pravėsusi, bet vis tiek išgėrė likutį. Elfo kušint nenorėjo, tad tik ilgesingai pažvelgė į tirščius ir atsiduso.
Atsirėmusi ant atlošo padėjo galvą ir įsispoksojo į lubas. Net ir tos buvo mandriai apipaišytos. Juto, kaip jau greitai gali panirti į savas mintis, tad greitai pasigriebė pro šalį plaukiančią mintį, kurią, jei nenorėjo susipykti su ministru, privalėjo išdėstyti.
- Šiaip, Fasirai, jei jau leisi man čia gyvent, turi suprasti, kad taip apleisto sodo aš tikrai nepaliksiu. - Šypteldama kardinaliai pekeitė temą mergina.
-
- Nesijaudink, - Fasiras bemaž nusišypsojo, kažkodėl pralinksmintas nedrąsios rūpesčio išraiškos.
Apie keistą jųdviejų ryšį ir bendravimą, pradedant dar susipažinimo istorija, būtų galima parašyti ištisą knygą - gal ne tik šiaip biografiją, bet ir dalinai psichologinę ar net filosofinę. Gal netgi būtų galima įžvelgti keistą faktą, kad vienas buvo praradęs seserį, o kita - brolį, ir šitokiu būdu iš dalies abudu padėjo vienas kitam susitaikyt su netektimis. Galbūt netgi faktą apie karmos egzistavimą - šitoks ryšys atsirado tik tada, kai Fasiras nuoširdžiai nusprendė kažkam padėti, nors nieks nė įtaręs nebūtų, kad smuklėj sėdėjo ir nieko nedarė ministras. Čia jo motyvacija ir variklis buvo ne pasmerkimo baimė, o grynas... Gėrio troškimas? Etika? Kaip pavadinti tokią keistą būseną, kai nė nemąstydamas atsistoji ir pastatai savo saugumą (galgi čia nedramatizuosim, sakydami, jog gyvybę) už nepažįstamą žmogų?
- Neįsivaizduoju, tačiau galbūt būtų galima surasti specialistą, galintį tuo užsiimti, - sumurmėjo von Sjuardas.
Savaime aišku, jis būtų galėjęs bent kelis asmenis, kuriems šie inicialai tiktų, įvardyti, tačiau... Kai šitaip pradedi ieškoti žmonių, įgyji mąstymo ydą - kiekviename žmoguje įžvelgti tai, ko galimai ieškai. Pavyzdžiui, kiekvieną žmogų matyti kaip savo galimą konkurentą. Kaip galimą plėšiką. Kaip galimą partnerį. Kaip galimą tėvą, jei kalbėsim apie šį konkretų atvejį.
- Padėsiu, kai grįšiu, - pažadėjo Fasiras.
Kol Miona gėrė kavą, ministras kantriai palūkuriavo, susimąstęs stebeilydamas į vietą, kur ką tik stovėjo Baubas. Prieš kelias dienas ar savaites buvo nurodęs elfui surasti vieną adresą, jei tik pavyktų, tik dabar dar nebuvo drąsos paklausti, ar būtybei pavyko įvykdyti šią užduotį. Juolab, kad tai dar atimtų iš jo dalį ramybės, kurios taip norėjosi dar tas porą savaičių.
Į kitą Heros mintį von Sjuardas sureagavo kitaip - su kiek surauktais antakiais ir nesmagia šypsena. Savaime aišku, jo ūkinis pastatas buvo apgriuvęs ir apžėlęs, už namo buvo netvarkinga kvidičo aikštė ir sodas atrodė, na, nelabai jau kažkaip, nors kartkartėm elfas savavališkai ten patvarkydavo. Gėlių nebuvo, tik gal kiek per aukšta žolė, neveikiantis apsamanojęs fontanas ir keli raudonų dobilų guotai. Von Sjuardas būtų galėjęs paprašyti Baubo išpuoselėti aplinką, bet po to, kai neliko Helijaus ir Amikos... Ministras į namus težvelgė kaip į urvą, į kurį grįždavo pamiegoti ir nusiimti kaukės. Dabar prisiminti klaikią sodybos išvaizdą net nebuvo malonu.
- Nejaugi tau malonu būtų užsiimti ta betvarke? - nesmagiai pasiteiravo. - Jau būčiau prašęs ir Baubo, kad tai sutvarkytų, tu prie to nesivargink.
Iš ugnies pasklido pašalinių garsų - ne tik traškėjimo. Faso galva trumpam dingo, bet po kelių sekundžių vėl atsirado.
- Turiu užleisti židinį, - pasakė von Sjuardas. - Spėju, susitiksim po dviejų savaičių. Ko norėtum lauktuvėms? - pasiteiravo, blausiai šyptelėdamas.
-
Miona susiraukė. Ar „Nesijaudink“ reiškė, kad Fasiras dabar jau brandesnis žmogus, suvokiantis sveikatos kainą, ar tai reiškė, kad jisai manosi pasikrovęs pakankamai energijos, kad galėtų vėl grįžti į tą ritmą, per kurį šitaip nuvažiavo... žemyn? Klausti atrodė beprasmiška. Mergina abejojo, kad dabar galėtų kažką pakeisti. O va kai grįš…
- Žiūrėk tu man, - prisimerkusi suniurnėjo.
Iš dalies aštuoniolikmetę vis dar graužė sąžinė. Galėjo juk per tuos metus jį aplankyti. Kad ir kaip pačiai ten buvo su dvasios reikalais, reikėjo nustumti tą išdidumą ar tai kažkokį kartėlį. Reikėjo ignoruoti mintį, kad gal jis nenorėjo jos matyti ir įsiveržti į tą jo išblizgintą kabinetą su noru atskaityti gerą moralą. Tada būtų pamačiusi, kad jam blogai, ir galbūt kažką pakeitusi. Neleidusi jam taip suklupti ir kristi į tirštą egzistencinę tamsą. Ir nors ji džiaugėsi, kad Fasiras dabar po truputį jau gavosi, pamažu tvarkėsi su savimi pačiu ir gydėsi žaizdas, merginos paširdžius vis tiek maudė mintis, kad ji nebuvo to dalis. Kad tai kažkas kitas, kažkas nepažįstamas gelbėjo Fasirą, o ne toji, kuri pati sau tyliai vadino jaunąjį von Sjuardą draugu.
- Ne, nereikia, kaip nors pati, - papurtė galvą Miona. - Jei nesužinosiu, vadinas, ir nereikėjo. Visgi ji, mano biologinė motina, mane atidavė. Nemanau, kad po šitiekos metų mano vertė jos akyse pasikeitė, - gūžtelėjo pečiais. Bandė kalbėti atsainiai, bet balse vis tiek nuskambėjo skausmo nata. Kad ir ką ji begalvojo, Fasiro pagalbos neatsisakė: - Jei tik nori…
Ar jai tik pasirodė, ar tamsiaplaukiui nelabai patiko tai, kad tarp Mionos žodžių galėjai įskaityti „Tavo sodnas - betvarkė“?
- Tai aišku, kad taip! Juk smagu!.. Ne ne ne, Baubas ir taip darbų turi. Dar ir sodą užkrauti vargšui... Nagi, Fasirai, negaliu už dyką čia gyvent, - Ir negaliu gyventi, kai aplink tokia betvarkė, - mintyse užbaigė.
Turint omeny, kad ankstesnių Mionos namų sodas buvo išpuoselėtas jos ir Adelaidės rankų, merginai net širdį skaudėjo žvelgiant į tą kadais tikriausiai buvusį įspūdingą, o dabar jau kerpėm, samanom ir vos ne žolėm apaugusį fontaną ar tais į parkelį, kuris dabar panešėjo į miškelį.
Išgirdusi, kad Fasiras jau turi eiti, kiek paniuro. Lyginant su tuo, kiek laiko von Sjuardas buvo iškeliavęs, pokalbis atrodė labai jau trumpas. Atsidususi atsistojo ir priėjo arčiau židinio atsisveikinti.
- Nieko nereikia, - šypsodama numojo ranka. - Geriau pažadėk, kad būsi atsargus, kad ir kas benutiktų. Juk žinai, kaip čia dabar yra… - surimtėjusi nutęsė, nenorėdama per daug išsiplėsti. - Tik tiek ir tenoriu, - blausiai nusišypsojo ir staigiai suplojo rankom. - Gerai, nebetrukdykim žmonių. Labanakt, Fasirai. Sėkmės tau.
Netrukus ugnis židinyje degė kaip prieš tai degusi. Mergina žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo ir susimąstė. Iki traukinio dar buvo likusi kiek daugiau nei valanda. Jei paskaičiavus gerai, tai turėjo apie keturiasdešimt minučių laisvo laiko.
Vėl išgirdo pokštelėjimą ir pakėlusi galvą nusišypsojo. Baubas surinkinėjo josios paliktus indus - sausainių lėkštė, beje, buvo pustuštė.
- Ačiū, Baube, - šiltai nusišypsojo šviesiaplaukė. - Aš, jei neprieštarausi, dar pasižvalgysiu po namą ir aplinką, ir tada jau trauksiu, gerai?
-
Kaip tik pasibaigus lietui, pavakary į Godriko Daubą įsuko taksi. Paprastas, senas, blerbiantis, vairuojamas tradicinio ūsuočiaus raudonu veidu. Prariedėjęs pagrindine miestelio gatve sustojo prie bažnyčios, kurį laiką pastovėjo ten neužgesindamas variklio, o dviems siluetams iš jo išlipus čia pat apsisuko ir nudūzgė tolyn.
„Kaip keista grįžti...“
Pilvotas bičas ryža ševeliūra ir karvės grandine ant įdegusio kaklo atsiduso, į rankas pasiimdamas porą nemažų lagaminų. Išplečiamieji kerai buvo nesunkiai susekamas daiktas, todėl pasikliauti teko paprasčiausia žiobariška daiktų persigabenimo „įranga“. Netgi šluotas, su kuriomis atvyko į Angliją, Fasiras ir Viljamas paprasčiausiai pradangino. Kelionė užtruko labai netrumpai, tad vos atvykę jie pasuko į Godriko Daubą. To priežastis buvo ne tik poilsio poreikis, tačiau ir noras patikrinti, ar jie turės kokią nors apysaugę vietą apsistoti. Nors ir naivu buvo tikėtis, kad ministerijos puolėjai niekaip nesužinotų, kur gyvena ministras, nors ši informacija buvo pridabojama nuo viešumo.
Vieta, kur gyveno Fasiras, buvo tuščia. Šlapios varnalėšos, varvančios po lietaus dilgynės ir vidury erdvaus ploto stovintis elektros stulpas. Vaizdas toks neįprastas, kad minutėlę pats užsimaskavęs ministras sudvejojo, ar tai iliuzija, ar realybė. Baubas turėjo gerokai pasižaisti su magija, kad taip drastiškai pakeistų jo buvusios sodybos vaizdą - sukurti tokią įtikinamą haliucinaciją, perdirbti miestelėnų atmintis ir rūpestingai apgalvoti apsauginius kerus.
- Baube? - ugniaplaukis sugrįžėlis stovėjo maždaug ten, kur manėsi esant vartus.
Sekundėlė kita ir tikrasis namų atvaizdas pamažu išryškėjo prieš jo akis. Fasiras žvilgtelėjo į savo palydovą aurorą ir į kiemą įžengė pirmas. Įtampos išvargintoje galvoje skambėjo kažkokia daina apie grįžimą į namus, galbūt viena iš tų, kurias mokėsi būdamas Ispanijoje.
- Pagaliau, - atsikvėpė Fasiras, nuspausdamas durų rankeną.
Iš virtuvės švelniai padvelkė kava ir ką tik iškeptais sausainiais - namai pasitiko šiltai. Triukšmą išgirdęs atskrido baltasis pelėdžiokas Siklis, bet išvydęs du nepažįstamus vyrus sutrikęs nutūpė ant laiptų turėklų burbulo. Priešais Fasirą išdygo Baubas, kurio veide galėjai įžvelgti šiokį tokį sutrikimą dėl von Sjuardo maskuotės pasirinkimo. Elfui spragtelėjus pirštais durys už Fasiro ir Viljamo užsivėrė ir užsirakino.
- Labas vakaras, - vyptelėjo jaunuolis, padėdamas lagaminus ant žemės. - Judu čia vieni? - paklausė Baubo, tuomet išsitraukė iš kelnių kišenės lazdelę, bakstelėjo ja sau į pasmakrę ir atgavo tikrąjį pavidalą.
-
Tamsiai rudų, kone juodų plaukų savininkas, kuris akivaizdžiai per daug dėmesio savo plaukams neskyrė, didžiąją kelionės dalį tylėjo. Lūpas praverdavo tik tuomet, kai būdavo priverstas. Fasirui uždavus klausimą ar nebeturėdamas, kur dėtis. Buvo per daug paskendęs savo mintyse, kad leistųsi į pokalbį. O galbūt nenorėjo.
Pagaliau keistai rudoms, lyg primenančioms žalias akims nuslydus. Godriko Daubos gatvėmis, kiek lengviau atsikvėpė. Kelionė pavyko puikiai. Bent jau kol kas. Jie sveiki ir gyvi pasiekė Fasiro von Sjuardo namus. Derėjo bent jau šyptelėti.
Paėmęs į rankas kelis sunkius lagaminus netardamas nė žodžio Vilas koja kojon žingsniavo kartu su juodaplaukiu. Akys buvo keistai apsiblaususios. Slėpė nuovargį, kurį sukėlė kiek per ilga, varginanti kelionė.
Kerams išsisklaidžius ir priešais atsivėrus jaunojo von Sjuardo namų vaizdui, vyriškis šyptelėjo. Kurį laiką dvejojo, tačiau jausdamas nuovargį ir nusprendęs komplimemtus pasilaikyti sau, tylėdamas žengė vidun. Kūną apėmė keista palaima. Netrukus padėjęs lagaminus galės pailsėti, atsigauti.
Uoslę sukuteno malonus kavos ir dieviškai skaniai kvepiančių sausainių aromatas. Viljamas šyptelėjo. Fasiro namai akimirksniu ėmė patikti Murrell.
Atsargiai padėjęs lagaminus ir trumpai nužvelgdamas matomą vaizdą kurį laiką dvejojo. Atgauti savo išvaizdą ar vis dėl to pasilikti...
Giliai įkvėpė. Anksčiau ar vėliau... Beveik juodi plaukai atgavo tikrąją spalvą. Ilgos, šviesios sruogos it gyvatės nugulė ant gležnų merginos pečių. Išblyškusią vyriškio odą pakeitė švelniai įdegusi bronzinė. Dar niekada gyvenime ji taip nesidžiaugė atgavusi savo tikrąjį pavidalą.
Žengusi žingsnį švelniai įspraudė savo delną į vaikino. Skaisčiai melsvos akys kantriai laukė. Ji žinojo, kad Fasiras už šią apgavystę nepadėkos ir tikrai nenusišypsos.
-
Kad grįžo, Baubui pranešti nereikėjo. Pastaruoju metu į ministro namus parkeliaudavo it laikrodukas tuo pačiu metu, taip pat vėlai. Kaip visada gal pusvalandį mėtydama pėdas, o tada su nešykle tiesiog dingdama ir atsirasdama Godriko Dauboj. Kad nesusektų.
Kava, kaip ir sausainiai, jau garavo ant virtuvės staliuko. Svetainė Mionai buvo per puošni patalpa (ir per didelė) vienai valgyti, tad su Baubu sutarė, kad geriau jau tegu nesivargina jai nešioti, tiks ir tas gardžių kvapų kampelis.
- Aš tuoj, - sustojusi prie kiek pravirų virtuvės durų išspaudė Baubui ir laiptais pavargusiai užlipo į antrą aukštą.
Kambaryje, kurį Fasiras Baubui buvo prisakęs paruošti, jei Miona čia vis tik gyvens, buvo tamsu, tačiau mergina žvakių nedegė. Norėjo kuo greičiau nusimesti tą prakeiktą užeigos uniformą ir lįsti į juodus džinsus ir ne ką šviesesnį megztinį. Nors mieliau išvis būtų išsidrėbusi lovoj, o ne ėjusi gurkšnoti kavutės su namų elfu. Tačiau tas nebylus, tik Baubo akyse įžvelgiamas prašymas ateiti ir pavakarieniauti vertė visada nulipti žemyn ir ką nors įsimesti į tuščią skrandį. Tik Miona per daug nesigilino ir nesuprato, kad namų elfas iš tiesų darė tai ne dėl savęs, o dėl josios.
Plaunant rankas akimirką pasidingojo, kad vanduo nusidažė rausvai. Sumirksėjo. Vanduo vėl tapo skaidrus kaip ir prieš tai. Šiek tiek pašlakstė įdegusį, bet išbalusį veidą ir galųgalėj ėmė leistis žemyn.
Laiptai negirgždėjo. Kur tau ten girgždės, kai lipa toks lengvas, kad, rodos, vėjas galėtų nunešti, žmogus. Tačiau kad ir kokia buvo paskendusi savose mintyse, tamsiaplaukė vis tik išgirdo balsus. Aidėjo šie iš virtuvės. Miona sustojo ant trečio nuo apačios laiptelio ir įsiklausė. Negalėjo būti… Ne…
Kiekvieną dieną meldė, kad Fasiras dar būtų gyvas, bet tuo pačiu prašė, kad niekada čia negrįžtų. O dabar tarėsi girdinti jo balsą. Juk negalėjo jis būti haliucinacija, juk ne?
Kūnas judėjo greičiau už mintis. Kiekvieną dieną vis iš naujo galvotas planas, ką darytų, jeigu čia ateitų kas nors nelaukta, dingo, atsirado tik pavienės detalės. Nesistengė eiti tyliai. Bet kas galėjo būti vilkolakis, vampyras ar dar koks biesas ir girdėti ją iš toli. Net jau tada, kai buvo viršuj.
- Immobulus, - taikydama į šviesiaplaukę merginą netikėtai ištarė Miona. Netruko nei sekundės, kai juodų, tik kiek žemiau pečių siekiančių plaukų savininkei ištarus iš Fasiro rankų buvo išmušta lazdelė, o patį jaunuolį apsivijo virvės. Miona nekreipė dėmesio į tai, ką nori pasakyti Baubas. Nukreipė lazdelę į von Sjuardą ir įdėmiai stebėdama kiekvieną krustelėjimą tame kambaryje iškėlė kairę ranką taip, kad šiek tiek nusmuktų rankovė ir atsidengtų apspuręs, nublukęs tamsus kaspinas.
- Ką šitai man reiškia? Atsakyk. Kodėl jį ryšiu?
Kad ir kaip norėjo, kad Fasiras būtų tikras, kas nors galėjo netgi namų elfą kažkokiu būdu apgudrauti. O gal visa tai tėra paskutiniu metu vis dažnėjanti haliucinacija?
-
- Ne, iš darbo jau grįžo ir panelė Miona, - maloniu balsu atsakė Baubas ir pusvampyriška klausa jau fiksavo tylų grindų girgždesį iš antro namo aukšto.
„Kaži, iš kokio darbo?“ - pamintijo von Sjuardas, gavęs šitokį atsakymą.
Tuo pačiu metu Fasiras pajuto šilumą savo delne. Nesuprato, kad tai galėtų būti, tad pasisuko į savo palydovą, aurorą Viljamą Murrell'ą (deja, kol kas su kitais aurorais susisiekti nebuvo pavykę, tad visą kelionę jo apsaugininkas buvo šis žmogus).
Krūtinė užšalo, akys išsiplėtė - Fasiras neatsiminė, kada dar buvo taip išsigandęs. Gal net tada, kai rudenėjančiam šaltam miške susitiko Edgar'ą ir susigaudė per plauką nepraradęs gyvybės. Turbūt būtų ir tada taip išsigandęs, tik dėmesys dėl prastos sveikatos buvo taip atbukęs, kad gal ir iki šiol von Sjuardui dar buvo sunku susigaudyti, ar tas vakaras buvo tikras, ar ne.
- Ne, kodėl... - nervingai persibraukė per kaktą delnu ir vis dar atsisakydamas patikėt absurdu, kad visą dieną buvo maustomas. Visą dieną jis rizikavo ne tik savo, bet ir Davinos gyvybe. Kaip Murrell'ai galėjo tai leisti? Kaip ji galėjo juos pergudrauti?
Teoriškai, Viljamas galėjo patikrinti jį, pasiversdamas į savo dukrą. Bet ne, absurdas. Jis nepultų į tokius tragiškus kraštutinumus.
O tuomet - antras akibrokštas. Fasiras pajuto, kaip lazdelę nematoma jėga šiurkščiai išlupa iš pirštų, kūną suveržia virvės taip, kad ir pusiausvyros nebeišlaikysi - juodaplaukė galva skaudžiai luposi į sieną ir netikėtai užpultas jaunuolis susmuko koridoriaus kampe.
„Kokį velnią?..“ - Ispanijos turistas iškėlė galvą, kad įsižvelgtų į tamsaus silueto veidą. Jis buvo lengvai supakuotas ir nudusintas - vos tik pasijautė kiek saugesnis. Veidas bemaž nebuvo pasikeitęs, tačiau juodi plaukai jį rėmino visai kitaip, tad netgi būtum galėjęs sudvejoti, ar čia tas pats žmogus.
- Miona?.. - sušvokštė Fasiras ir lazdelė buvo nukreipta į jį. Sudorojo kaip vaikutį.
Tik išgirdęs klausimą ir pažvelgęs į juodą virvelę, tebemataruojančią ant merginos rankos, ministras staiga susigaudė, kodėl jie buvo pasitikti su begaline šiluma ir svetingumu.
- Tai tavo šeimos tradicija, kai miršta artimas žmogus, - pasakė jis. - Turėjai jį ryšėti metus, nors tai darai jau žymiai ilgiau. Prieš Kūčias tau jį įrišau į plaukus, - atsiminė dar vieną faktą, kuris jau užtikrintai turėjo įrodyti čia esant jį, o ne ką kitą.
Dėl šitokio atsargumo Fasiras von Sjuardas viduje neregėtai didžiavosi šia mergina. Ji neprarado budrumo jausmo ir net žinodama, kokia galinga namų elfo magija saugo šį namą, nusprendė viską patikrinti pati. Visgi kažkas jos niauriose akyse dabar jam nepatiko. Ar tik nebus apsikeitę vietomis?
-
Klausa gaudė garsus, menkiausius garsus. Vėjo gūsius, kažkur vos girdimai tiksintį laikrodį ir grindų girgždėjimą antrajame aukšte, tačiau viskas, net ir namų elfo, regis, Baubo balsas nublanko prieš Fasiro reakciją. Auksinės akys taip prikaustė merginos žvilgsnį, kad šiai nė nereikėjo sustingdymo kerų. Ji tikėjosi priekaištų, riksmų, pusvampyrio neapykantos, bet ko, tačiau tik ne tokių išsigandusių auksinių akių. Ne abejojo, kad šį žvilgsnį prisimins visą likusį gyvenimą.
Šviesiaplaukės delnas išslydo iš vėsios vaikino rankos. Žengė atatupsta. Dar žingsnis ir būtų nugara trenkusis į sieną, laimei, stabtelėjo pačiu laiku.
Akimirksniu ėmė gailėtis savo sprendimo. Auksinės akys žvelgė taip, tarsi priešais būtų stovėjęs didžiausias pasaulio nusikaltėlis. Ji nepakluso jam, nepakluso savo tėvams ir apgavystės būdu stovėjo šalia Fasiro vien tik dėl to, kad būtų tikra, jog šis bus saugus, kad nereiktų kraustytis iš proto ir nerimauti visą laiką.
Sureagavo per lėtai. Per daug lėtai. Dar kartą nuvylė Viljamą. Visi mokymai, treniruotės, viskas veltui. Per daug dėmesio sutelkusi į Fasirą nepastebėjo, kaip laiptais nusileido trečia persona. Juodaplaukė mergina, kuri, kaip Davina spėjo pagal pusvampyrio pasakojimus, buvo Miona. Buvusi grifukė, kuria Soreno sūnus rūpinosi ir saugojo, leido pagyventi savo namuose. Būtų džiugiai šyptelėjusi, deja, nespėjo. Vos keleriais metais jaunesnė nepažįstamoji puolė abu antgamtikus kerais.
Skaudžiausias smūgis sekė vėliau. Negalėdama pajudėti negalėjo padėti jaunajam von Sjuardui. Vilkės ir savisaugos instinktai klykte klykė prašydami imtis kokių nors priemonių. Reikalaudami, kad šviesiaplaukė nestovėtų vietoje ir ko nors griebtųsi, deja...
Skaisčiai melsvose akyse atsispindėjo skausmas. Buvo per daug skaudu matyti, kaip žmogų, dėl kurio leidosi į visą šią kelionę, puola kerais, o šiam praradus pusiausvyrą skaudžiai susitinka akistatoje su grindimis.
Liaukis... Prašau...
Ji puikiai suvokė, kodėl Miona taip elgėsi, tačiau stebėti kenčiantį vaikiną žaviajai lankininkei buvo neapsakomai sunku.
-
Miona nenorėjo, kad Fasiras taip skaudžiai tėkštųsi ant grindų, bet kitaip ir negalėjo. Nebuvo tikra, kad tai nėra josios vaizduotės žaismas, nebuvo tikra ir dėl to, ar nepadarė klaidos ir nepaliko kur nors pėdsako, lengvai atvedančio iki Fasiro, o dabar ir jam vis dar ištikimos draugės namų.
Miona tyliai iškvėpė. Bijojo ne to, kad ją pagaliau kas nors panaikins nuo žemės paviršiaus. Labiau baiminosi, kad išdavusi pati save dabar per kvailumą ir aplaidumą kažkaip išdavė ir Fasirą.
Bet ministras atsakė teisingai. Žibančiom auksinėm akim jaunuolis nesuklydo. Mionai to užteko. Mostelėjusi lazdele panaikino kerus - pirmiau nuo Fasiro, o tada nuo šviesiaplaukės merginos. Tačiau pasiliko ten pat, niekur nesijudino. Nedrįso eiti arčiau von Sjuardo, kad ir kaip norėjo įsitikinti kad jis sveikas. Vis tiek bijojo, kad jei tik pamėgins, tuoj viskas paskęs rūke ir ausyse dar aidint kraupiam juokui atsibus tam pačiam tamsiam antro aukšto kambary.
Bet kažkas buvo kitaip nei sapnuose. Fasiro akyse nematė kančios, nematė jo akyse šviečiant žodžio „Žudikė“.
- Fasirai… - galųgalėj drebančiu balsu sušnibždėjo ir skubiai žengtelėjusi porą metrų rankom stipriai apsivijo draugą. - Tu čia…
Ką pasakyti, nežinojo. Pavieniai žodžiai sprūdo jai iš delnų, todėl tik stipriai spaudė vaikiną ir džiaugėsi, kad vis dar tebebuvo čia, prie virtuvės, neprabudo, kad neteko klausytis tos niūrios, slegiančios tylos, o girdėjo kvėpuojant Fasirą. Regis, gyvą, kaip niekada.
Bet ką jis čia veikė?
- Dieve brangus, Fasirai, - galiausiai atsitraukusi ir jau su siaubu žiūrėdama į auksaakį ištarė juodaplaukė, - ką tu čia veiki? Ir ką ji čia veikia ji? - mostelėdama lazdele į, kaip spėjo, Daviną Murell ir susirankiojusi stiprybės trupinius jau griežčiau baigė Miona. Mandagybėms jėgų nebuvo. Šiuo metu svarbiausia buvo sugalvoti, kaip apsaugoti abu jaunuolius. Nors, tiesa, svarbiau Mionai vis tik buvo Fasiras.
-
Fasiras stebeilijo į Mioną, lūkuriuodamas, kol jo atsakymas bus patvirtintas ir pripažintas. Dar sekundėlė ir keistai apsiblaususių akių mergina panaikino kerus - ir nuo von Sjuardo, ir nuo Murrell (kol kas). Juodaplaukis atsistojo, pasitrynė kaklą ir rankas, mat šiurkščios ir veržiančios virvės nebuvo itin maloni patirtis, ir dar, kai šitaip pokšteli po šitiek laiko vos grįžus į namus, nors ir nebūtų galima sakyti, kad būtų tų namų taip neregėtai išsiilgęs. Visgi Godriko Dauba buvo vieta, kurioje jis buvo praleidęs jau devynerius metus, o ir iki tol, kol čionai atsikraustė, juk karts nuo karto apsilankydavo. Tad visgi ši vieta jį jau mažumėlę traukė sugrįžti. O dabar jis čia vėl nebebuvo vienas.
Jaunuolis pasisuko į Daviną - regis, jai irgi viskas buvo gerai, nors Fasas vis dar negalėjo susitaikyti su tokia apgavyste ir jos buvimu čia. Bet dabar pirmenybę skirti reikėjo ne tam.
- Šaunuolė, kad patikrinai, - išsyk pagyrė Mioną ministras, šyptelėdamas, mat iš tikrųjų džiaugėsi ją pagaliau matydamas.
Labai netikėtai apkabintas juodaplaukis žengtelėjo atgal, bet irgi apsikabino pusmetį (o jei rimtai - tai ir daugiau kaip metus) nematytą draugę. Užjuto keistą drebėjimą jos balse, suprato, kad kažkas galimai vyko labai negerai. Mionai nebuvo būdingas šitoks elgesys. Bet Fasiras laikėsi kantrybės - minutė po minutės ir viskas išaiškės, bent jau šitaip jis vylėsi.
- Norėjau pats grįžti į Angliją ir išsiaiškinti, kaip čia viskas. Žiniasklaida blokuojama, apie ministeriją beveik jokios informacijos negaunam, - dėstė reikalą Anglijos magijos ministras. - Juolab, kad ir mėginti susisiekti nėra saugu, o norėjau įsitikinti, kad jūs saugūs. Gavau žinių apie mūšį ne tik iš tavęs, - pridūrė jis.
Bjaurus reikalas, bet toje pelkėje dalyvavo kone visi jo artimi žmonės - gal tik Edgar'as ne, nors sprendžiant apie jo keistą prasidėjusią neapykantą antgamtams, pusvampyris niekaip negalėjo būti užtikrintas, kad čia krikštatėvis nebus pridėjęs sidabrinės rankos.
- Ką čia veikia ji, - atsiduso Fasiras, pasisukdamas į merginą ir suspausdamas lūpas. Sekundėlę patylėjo. - Neįsivaizduoju.
Von Sjuardas pakraipė galvą, negalėdamas susitaikyt su realybe.
- Beje, jūs turbūt dar netgi nesat pažįstamos, - susigaudė jis, nors ir abiem buvo mažumėlę pasakojęs apie viena kitą. - Davina, tai Miona, mano draugė ir turbūt beveik sesuo, - nežymiai vyptelėjo jis, žvilgsniu klausdamas, ar buvusi grifė sutiks su šitokiu apibūdinimu. - Miona, tai Davina... - mažumėlę užtilo, vis dar susinervinęs ir dėl šito melo, ir dėl išpuolusios supažindinimo situacijos. Tiek tos, Miona turi teisę žinoti. - Mano mergina, kuri turėjo likti Ispanijoje, bet sugalvojo visus apgauti ir įkišti galvą į ugnį.
Bestoviniuodamas savo namo koridoriuj Fasiras susigaudė, jog vis dar dėvi žymiai per didelius ir tragiškai įsiėdusius drabužius, kurie puikiai tiko ryžam žiobarui, kurio išvaizdą jis buvo nusikopijavęs ir pasiskolinęs. Plagiatas.
- Baube, paruošk vakarienę ir... - „patį drėgniausią rūsio kampą su grandinėmis“, - kambarį Davinai, - sukomandavo von Sjuardas. Vėl priekaištingai ir netikėdamas tuo, kas vyksta, nužvelgė ispanę, tada, žymiai atlaidžiau, į Mioną. - Einu pasikeisti šitos tragiškos aprangos, aš greit, - burbtelėjo, kuriam laikui dingdamas į trečią namo aukštą.
-
Virvės atsilaisvino išvaduodamos kartu ir Soreno sūnų ir šviesiaplaukę ispanę nuo kančių. Matyti kenčiantį brangų žmogų buvo kur kas sunkiau ir baisiau nei visa tai kęsti pačiam. Šimtus kartų mergina stebėjo, kaip kenčia jai svarbūs žmonės, ir šimtus kartų būtų mielai sutikusi apsikeisti vietomis vien tam, kad šiems netektų klykti iš skausmo, o švelniai melsvoms akims to stebėti. Kiek savanaudiška, tačiau per ištisus metus patirtų nuotykių užteko, Davina nebenorėjo daugiau to išgyventi. Turbūt būtent dėl to čia ir atvyko ir visai nesvarbu, kokiu būdu, tik... Ji nesugebėjo apsaugoti Fasiro nuo užpuolimo. Gerai buvo tai, kad priešais stovėjo Miona, mergina, kuriai lygiai taip pat rūpėjo pusvampyris, o ne koks nors ministro mirties trokštantis asmuo.
Tai, kad burtai buvo panaikinti, mėlynakė neiškart pastebėjo. Eilinį kartą prarado budrumą. Kaip lengva nukreipti dėmesį, jei tik kankini mylimus žmones.
Vilkolakės veidą papuošė šypsena. Paprastas, niekuo neišskirtinis gestas sukėlė džiugesį. Matyti Mioną, apglėbusią pusvampyrį ir džiūgaujančią, kad šis sveikas, žinoma, ne jaunosios Murrell dėka, buvo neapsakomai smagu. Būtum galėjęs pamanyti, kad išsiilgusi ir išsigandusi sesuo spaudė savo glėbyje brolį pražuvėlį. O panašumų šie išties turėjo. Pirmiausia tai, kad abu buvo juodaplaukiai, liekno sudėjimo ir... Ne, akys išdavė, kad šių nesieja jokie giminystės ryšiai.
Dailių bruožų veidą šypsena akimirksniu apleido vos tik pokalbio tema nuo ministerijos nukrypo apie ją. Skaisčiai mėlynos akys atsiprašančiai žvelgė į auksines. Galiausiai lėtai nuslydo į grindis. Jautėsi, kaip maža mergaitė, prasikaltusi ir barama tėvo. Ji pasielgė nederamai, tačiau tik dėl to, kad troško žinoti, kad Fasiras sveikas ir gyvas.
Ji įsibrovė į jo namus apgavystės dėka, sujaukė visas kortas ir neleido deramai pusvampyriui pabūti su Miona. Pasijuto kvailai. Pirmą kartą siekiant apsaugoti mylimą žmogų Davina jautėsi neapsakomai kvailai ir pažemintai.
Vis gi to neparodė, kilstelėjo galvą susirasdama priešais stovinčius juodaplaukius.
-Malonu,-apdovanojo rudakę žavia šypsena. Buvo smagu pagaliau susipažinti. Iš visų auksaakio pasakojimų buvo aišku, kad mergina jam svarbi. Neveltui šią pristatė, kaip beveik savo seserį.
Nepratarė nė žodžio. Puikiai žinojo, kad nusipelnė viso jaučiamo ministro pykčio ir susierzinimo, todėl buvo pasiryžusi iškentėti pasekmes už savo veiksmus. Ir tai tebuvo tik dalis to, ką šviesiaplaukei teks iškęsti. Ispanijoje likę tėvai neabejotinai už tokius veiksmus taipogi nepagirs. Ką gi, tebūnie.
Kilstelėjusi ranką persibraukė ranka per plaukus ir klusniai nužingsniavo paskui Baubą į antrą aukštą.
-Dėkui,-net ir po visko, kas nutiko, Davina plačiai ir be galo dėkingai nusišypsojo namų elfui. Skaisčiai melsvos akys suspindo vos tik išvydo pripildytą vonią šilto, viliojančio vandens.
Likusi viena kambaryje nieko nelaukdama išsinėrė iš kiek per didelių drabužių ir paniro po gaivinančiu vandeniu. Vandens pramogomis mėgavosi kiek per ilgai, dėl šito neabejojo, mat, niekaip nesugebėjo rasti nei jėgų, nei noro palikti vonią ir persirengti.
Vis gi sukaupusi visą valią išlipo iš vonios ir persirengusi savo drabužiais, ir vėl vilkėti savo juodus džinsus ir pilkos spalvos palaidinę buvo neapsakomai gera, žengė lango link. Naiviai vylėsi, kad išvys besidriekiančius dvaro laukus, sodininką, pamišusį dėl gėlių, žolėje sėlinantį Tigrių ar besiganančius žirgus. Už lango tebuvo tamsa. Vilkiška rega įžvelgė apleistą Kvidičo aikštę.
Tyliai atsiduso. Užsimerkė. Čia ji buvo vienui viena. Apačioje nesidarbavo Marta su Andrėja, kurios visuomet ją pasitikdavo su plačia šypsena, neaidėjo nei Viljamo nei Klaros balsai, nebuvo netgi Tigriaus. Ar taip jautėsi ir Fasiras, atvykęs pas juos į dvarą? Svetimas ir vienišas naujoje aplinkoje?
Atsimerkė. Tamsiame lange nuo kurio atsispindėjo blausiai apšviesto kambario vaizdas, spindėjo du žėrintys žiburėliai ir neryškus šviesiaplaukės atvaizdas. Nusprendusi abu tamsiaplaukius palikti vienus ir leisti šiems niekeno netrukdumiems pasikalbėti bei pusvampyriui kiek nurimti dėl apgavystės, pasiliko kambaryje.
-
Miona tik papurtė galvą. Ne, girti jos nebuvo už ką. Jei tik Fasiras žinotų, kas vyko per mūšį, jo akyse spindėtų ne pasididžiavimas, o tik pasibaisėjimas ir nusivylimas. Gal ne tik Miona, bet ir pačiu savimi. Jaunojo von Sjuardo širdy, tamsiaplaukė juto, kaltės ir skausmo buvo ir tai per daug. Rudaakė buvo pasiryšusi padaryti bet ką, kad tik apsaugotų jį nuo to. Juk jis buvo vienintelis jai likęs artimas žmogus. Negalėjo dar vieno prarasti ir vėl dėl savo kaltės.
Buvo sunku patikėti, kad Fasiras parkeliavo čia vien tam, kad įsitikintų, jog tai, ką čia paliko, vis dar tebėra nesunaikinta. Mionos širdies tvinksnių skaičius per minutę bemaž padvigubėjo. Juk tai buvo idiotiška mintis. Kvaila mintis taip rizikuoti ir čia parkeliauti esant tokioms aplinkybėms ir nesant užtikrintam dėl savo saugumo. Juk galėjo nieko čia nerasti. Galėjo vos tik atvykęs žūti. Stovėdamas čia, savo name, rizikavo viską, ką per mūšį ir laikotarpį po jo padarė Miona, tiesiog lengvai it dulkes nupūsti. Ir vis tik rudaakė džiaugėsi, kad mato jaunuolį gyvą ir sveiką. Ir beveik laimingą.
- Tu kvailys… - sušnibždėjo Miona, tačiau balse pykčio nebuvo justi. Vien tik baimė, nuostaba ir šlakelis džiaugsmo. Vis tik po trumputės pauzės tęsė: - Juk supranti, kad rizikuoji viskuo? Viskuo.
Miona linktelėjo ir šyptelėjo Fasirui. Jaunasis von Sjuardas buvusiai grifei reiškė ne ką mažiau.
Kai auksaakis užsikirto, tamsios tiriančios Mionos akys nukrypo į šviesiaplaukę, bandydamos išskaityti, kas Fasirui yra Davina. Įtarimas vis tik kirbėjo, ir netrukus buvo patvirtintas. Devyniolikmetei beliko tik kilstelėt antakius. Žiūrint į Daviną, tai nestebino. Šioji buvo šiek tiek aukštesnė už Mioną, o šviesiose akyse atsispindėjo daugybė jausmų. Jose kaip ir žavioje šypsenoje įžvelgė ir rusenančią linksmesnę liepsnelę. Regis, buvo aišku, kad Fasirą iš viso to mėšlo traukė ne kas kitas, o ji.
- Man irgi, - blausiai šyptelėjo ispanei. Nors ir stengėsi ištarti tat kiek šilčiau, akimis parodyti, kad tai tiesa, Miona suabejojo, ar jai pavyko.
Likusi viena koridoriuje, permąstė, ką darys toliau. Savo grįžimu Fasiras vėl pastatė save į pavojų. Taip pat ir Murell. Miona atsiduso ir nužingsniavo į svetainę, kur turėjo vakarieniauti. Kad apsaugotų juos abu, devyniolikmetė turės pasistengti dar labiau.
-
- Žinau, - taikiai priėmė Mionos repliką juodaplaukis.
Į kitus jos žodžius jis tik blausiai vyptelėjo. Galgi ministerija dabar buvo netgi labiau antroj vietoj; pirmoj vietoj dabar stovėjo jo artimųjų saugumas. Dėl nežinios ir nenoro rizikuoti jis nieko kito padaryti negalėjo, kaip tik atvykti ir viską išsiaiškinti ir reikalingus žmones susirasti pats. Miona buvo gyva, na, bent jau tiek, nors ir atrodė, kad jai kažkas buvo ne visai gerai. Kiti jo sąraše buvo Edgar, Elridė, Amika, Kalvinas bei Sorenas su naująja Fasiro teta, kurios ir vardo dabar juodaplaukis, deja, neatsiminė.
„Bet ką ji padarė...“ - rankšluosčiu trindamas plaukus ir žvelgdamas į veidrodį vonioje mąstė von Sjuardas. Sidabrinis veidrodžio paviršius buvo jau sutvarkytas, nebesudužęs. Baubas namus sutvarkė stropiai, ką jo šeimininkas pastebėjo ir nuėjęs į savo kambarį. Prie lovos nebesimėtė tragiškai atrodanti knygų krūva, dabar knygos buvo tvarkingai sugulusios į lentyną. Namų elfas net nepasivargino į visas sukaišioti knygų skirtukus - ką gi, jei jaunuolis ilgesniam laikui užstrigs Godriko Dauboje, laikas niekaip nesugebės prailgti. Gaila tik, kad namuose jis neturėjo gitaros.
Fasiras atvėrė langą ir pažvelgė į kaimyninių namų eilę. Seniai jau bematė šitą vaizdą. Vis žirgai, vis darbininkai, vis išpuoselėtas Murrell'ų sodas... Regis, besirūpindamas namų saugumu Baubas netgi neprisiruošė sutvarkyti šitos sodybos aplinkos, bet juodaplaukiui dabar tas nė velnio nerūpėjo. Lai ir vijokliai šakomis pradės skverbtis pro langus, kad tik visi Godriko gatvės devintojo numerio gyventojai ir svečiai galėtų nesibaiminti dėl savo gyvybių.
„Tik ką daryti su Davina?“ - krimtosi von Sjuardas. Viljamas turbūt nukirs galvą ir pasmeigs ant terasos tvorelės - na, ir ne tik jo, bet gal ir savo dukros. Ir gražu, ir saugu, užtikrina, kad daugiau ji niekur nebeblūdinės paskui depresuotus čiuvelius į depresuotas ir pavojingas teritorijas. Pusvampyris sagstydamasis marškinius laiptais lipo žemyn. Į antrą aukštą be garso pakilęs Siklis nutūpė ant mėlynos rankovės, Fasiras pakasė jam viršugalvį ir atsidusęs pasuko patikrinti, kurį kambarį bus užsiėmusi Davina. Baubas parinko jai vieną artimiausių, esančių prie laiptinės, kitapus Mionos kambario.
Godriko daubietis pabeldė krumpliais į vilkolakės kambario duris, patylomis užėjo. Šitas kambarys anaiptol neprilygo Faso buvusiems apartamentams Murrell'ų dvare - anei televizoriaus, anei balkono. Paprasta lova, rašomasis stalas, spinta, komoda ir apytuštė lentyna su keliomis viršuje sudėtomis knygomis. Lagaminus elfas buvo pastatęs prie durų.
Fasiras uždarė duris ir kurį laiką stovėjo prie jų, žiūrėdamas į Daviną. Permąstė jos poelgį keliasdešimtį kartų tiek prausdamasis, tiek būdamas savajam kambaryje. Tragiškai neatsakinga - kitokia išvada nesipiršo.
Liūdesys Davinos akyse veikė panašiai, kaip vėžys. Lėtai, bet užtikrintai žudo.
- Žinai, tragedija, - patylėjęs pakraipė galvą jis ir labai nežymiai šypsojosi. - Bet džiaugiuos, kad tu čia, - nenorom pripažinęs šviesiaplaukę apkabino.
Jei reikėtų į situaciją žiūrėti ne per saugumo prizmę, Davina buvo visapusiškai geresnis variantas už Viljamą. Tik dėl to šoko Fasiras iškart išėjo pusvalandžiui pabūti vienas - žinodamas savo ūmų būdą nenorėjo sugadinti paties pirmo grįžimo vakaro. Apgavystė nedvejotinai buvo tragiškai pavojinga ir neįtikėtinai meistriška, tad kažkuo verta pagarbos ir susižavėjimo. Be to, padaryta, kas padaryta.
- Tik daugiau niekada taip nedaryk, - paprašė jis. - Ir reikalauju, kad prisijungtum prie mūsų vakarienei, per kelionę išalkom abu, - primygtinu balsu, nors prašymą pradėjo vyptelėdamas, pakvietė Daviną - visą kelią iš Ispanijos per skubą jie nieko taip ir neužkrimto.
Tat pasakęs pusvampyris iš vilkolakės kambario pasišalino ir laiptais nusileido dar aukštu žemiau. Baubas jau ruošė stalą, iš virtuvės lėkštės ir šakutės lėtai skrido ir leidosi ant stalo. Svetainėje jau buvo ir Miona, tad Fasiras atsisėdo į fotelį prieš ją.
- Kaip sekėsi užbaigti Hogvartsą? - šyptelėjo jis, pirmenybę skirdamas klausimui ne apie ministeriją, o grifės išsilavinimą. Tikėjosi išsamesnio atsakymo. - Ar jau pavyko gauti keliavimo oru licenziją?
-
Žvilgsnis lėtai slydo savo pačios atvaizdu. Gilios, iš baisiausios bedugnės traukiančios mėlynos akys, rausvos, putlios lūpos, dažnai formuojančios plačią šypseną, švelniai išsiryškinusi žandikaulio linija, suteikianti ir taip žavių bruožų veidui dailumo. Ilgi, didelėmis garbanomis krentantys plaukai įprastai besiplaikstantys už merginos nugaros. Davinai niekuomet nereikėdavo vargti su šiais, kad šie atrodytų nepriekaištingai. Savaime susigarbanojusios sruogos viską atlikdavo pačios. Liesas, tačiau nuo įvairių treniruočių, jojimo žirgais, darbo su jais ir šaudymo iš lanko sutvirtėjęs kūnas nebepriklausė Varno Nago mokinei. Priešais langą stovėjo dvidešimt antrus metus skaičiuojanti mergina. Mergina, kuri pasielgė taip kvailai iš meilės ir užtikrintumo, kad pusvampyriui viskas būtų gerai.
Ir vėl paslėpė kambario prieblandoje žėrinčias akis. Kelias akimirkas stovėjo mėgaudamasi tyla ir visiškai ramiai persvarstydama savo poelgį. Kokio kvailumo ir neatsakingumo jis buvo, jau seniai suprato, bet tiek Fasiras, tiek jos tėvai jai nepaliko kito pasirinkimo. Ji prašė leisti spręsti pačiai, leisti išsiversti be jokių apgaulių.
Mintis nutraukė tylus beldimas į duris. Neatitraukdama žvilgsnio nuo lango stebėjo kiek neryškų pasirodžiusio Fasiro siluetą ir spindinčias auksines akis. Giliai įkvėpė pasiruošdama išklausyti viską, ką norėjo pasakyti vaikinas. Veide suspindusi šypsena sukėlė abejones. Po to žvilgsnio koridoriuje ji tikrai nesitikėjo, kad Soreno sūnus jai šypsosis.
Kiek sutrikusi įsmeigė savo akis į auksines. Kurį laiką klausiamai žvelgė tylėdama, galiausiai pasisukusi pilnai atsigręžė į namų šeimininką. Rausvos lūpos prasivėrė, tačiau tuoj pat sugrįžo į pradinę poziciją. Jis nešaukė, nepriekaištavo ir net... prisipažino, kad toks šviesiaplaukės veiksmas kėlė jam džiaugsmą?
Ne, ji nebuvo viena čia, Godriko Dauboje, ji turėjo auksaakį, kuris taip atkakliai bandė ją apsaugoti. Nežymiai šyptelėjusi apsivijo rankomis šio kaklą, vos tik šis ją apglėbė. Nesvarbu, kas ir kaip, jis jai rūpėjo.
-Kaip būtum tu pasielgęs mano vietoje?-tyliai, vos girdimai sušnabždėjo. Reikia paminėti, kad žaviajai lankininkei prireikė be galo daug pastangų pasiryžti tokiai apgaulei. Skaudančia širdimi apgavo svarbiausius žmones.
-Pažadu...-vos matomai linktelėjo nudelbdama žvilgsnį žemyn, tačiau ilgai mėlynos akys grindimis neklaidžiojo, netrukus susirado auksines,-žinoma,-šyptelėjo nenoriai sutikdama. Prabėgo ne viena diena nuo išvykos į Londoną, tačiau mergina nesijautė alkana. Viskas, kas neseniai įvyko, nuvijo alkį šalin. Ji vis dar jautėsi kalta dėl savo poelgio, nerimavo dėl Fasiro saugumo ir... Tai pirma diena, kai pusvampyris po ilgo laiko sugrįžo į namus, nederėjo visko sugadinti.
Likusi ir vėl viena kurį laiką dar stebėjo tamsą už lango, o tuomet lėtais, neskubiais žingsniais nusileido į apačią.
-
Pro svetainės langą Miona žvilgtelėjo į taip ir nebaigtą tvarkyti sodą. Kai pirmąsyk pamatė Fasiro sklypą ir tai, kaip šis atrodė, rudaakė pasibaisėjosi. Kurį laiką netgi niekaip negalėjo suprasti, kaip galima gyventi tokioje netvarkoje. Tada jau buvo besusitaikanti su savo lemtim ir pagaliau atgaunanti jėgas. Jau tai, kad anąsyk užsibrėžė tikslą sutvarkytą visą aplinką, buvo nemenkas žinsgnis merginai. O dabar Miona ir vėl gavo suprasti, kad sąžinės draskomam žmogui mažai kas ir berūpi. Kaip tada, kai dėl jos kaltės žuvo beveik didžioji dalis Herų šeimos, taip ir dabar. Tik šįsyk šalia merginos nebuvo nieko, kas bent kiek palaikytų už rankos ir neleistų smukt į tamsų vandenį giliau.
O dabar netikėtai grįžo Fasiras. Rodos, po truputį viskas stos į vietas, bet Miona žinojo, kad taip jau niekada nebus. Tik mintis, kad visą tą laiką jaunasis von Sjuardas nebuvo vienas, kažkiek guodė. Apie Viljamą Murell’ą girdėjo daug, bet atsirinkusi informaciją iš tam tikrų žmonių nutarė, kad tai patikimas žmogus. Tad tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl Miona pasitikėjo Davina. Tik tamsiaplaukei buvo įdomu, kaip gi tokie du iš pažiūros skirtingi žmonės galėjo va taip sueiti. Šviesiaplaukė Murell buvusiai grifei atrodė šviesus žmogus. Matėsi tai iš jos akių, šypsenos. Galbūt tai ir paveikė jaunąjį von Sjuardą. Galgi tos gėrio kupinos akys ir traukė jį iš tos tamsos.
O tuo tarpu Miona visai pasidavė. Per mūšį peržengė tą slenkstį ir, spjovusi į likusius garbės kodeksus, pasileido laiptais žemyn.
Nepastebėjo, kaip Baubas pradėjo ruošti stalą - buvo prie to jau įpratusi. Tačiau tai, kad toje pačioje patalpoje atsirado dar vienas žmogus, Miona pajuto. Pagaliau atplėšė akis nuo pilnėjančio stalo ir nukreipė jas į ant fotelio besisėdantį von Sjuardą. Buvo keista matyti jį taip lengvai šypsant. Ar bent Mionai rodėsi, kad tat darė lengvai.
- Na… - atsiduso mėgindama susikaupti. Pavargusios smegenys mintis generavo lėtai. - Egzaminus išlaikiau visus beveik puikiai, - be jokio džiaugsmo faktą konstatavo Miona. - Ir taip, pavyko gauti ir šį, - lūpom nusišypsojo mergina, stengdamasi sugalvoti, kaip temą pasukti nuo josios. - O kaip tau sekėsi visą tą laiką? Kaip matau, Davina tau padarė gerą įtaką, - linksmesniu balso tonu, kad tik nepamanytų, jog pavydi, pridūrė tamsiaplaukė.
-
- Kas čia per klausimas, - išsisuko Fasiras, kilstelėdamas antakį. Savaime aišku, irgi nebūtų paklusęs, tik gal vykęs būtų slapčia, neatimdamas iš Davinos tokios apsaugos.
Kaip velniškai patogu buvo sėdėti savo įprastam fotelyje, savo senojoje svetainėje, savo namuose, kad ir kas dėjosi už jų ribų. Šią dieną, po tokios ilgos ir sudėtingos kelionės, tiek Fasiras, tiek Davina galėjo laisvai leisti sau atsipūsti ir mažumėlę pailsėti. Ant stalo jau garavo vakarienė, nors von Sjuardas jau suko galvą, kur galėtų gauti nežmogiškąją savo raciono dalį - per paskutiniąsias dienas dvare taip tuo ir nepasirūpino.
Fasiras atidžiu žvilgsniu stebėjo Mioną - kažkuo ji buvo pasikeitusi. Dabar ministras nebesišypsojo, bet rimtai linktelėjo į buvusios grifiukės žodžius.
- Džiaugiuosi, kad tau viskas pavyko. Labai gaila, kad negalėjau būti čia, kai baigei, - niauriai atsiduso jis. - O, kai ką svarbaus pamiršau, - mostelėjo lazdele ir iš viršaus atskrido nedidelė, sunki dėžė su tradiciniais ispaniškais ornamentais. - Čia nedidelės lauktuvės, - tarė jis, įteikdamas ją Mionai.
Iškart po to į svetainę įžengė ir ispanė viešnia.
- Sėskis, Davina, - mostelėjo Fasiras jai - laisva buvo ir vieta ant sofos, ir fotelis prie jo.
Mionai paklausus apie jo buvimą Ispanijoje, auksaakis kurį laiką patylėjo, galvodamas, nuo ko čia pradėti. Ten, pietų Europoje, įvyko neregėtai daug: jis išmoko joti, groti gitara, susipažino su Davina, išsigydė savo priklausomybę ir beveik išsigydė miego problemas... Štai, dabar iškilo klausimas, ar grįžus į namus nesugrįš ir košmarai. Galbūt faktas, jog kažkur netoli bus Davina ir Miona, teigiamai veiks jo protą?
- Sveikata beveik visai atsistatė, šiek tiek pakeliavau po Ispaniją, - galiausiai padarė svarbiausias išvadas jis. - Kodėl atrodai tokia pavargusi? - galiausiai paklausė jis, matydamas juodaplaukės nuovargį. Šitai jį stebino - regis, ji neturėjo ko šitaip nusikalti, nei keliavo, nei mokėsi egzaminams... Galbūt priežastis buvo Baubo jau minėtas darbas? Tuomet kur įsidarbino Miona?
Jei tektų įvardyti, koks yra didžiausias Anglijos, kaip šalies, gėris ir pliusas? Nereikėtų net pagalvoti, ką įvardytų Fasiras, atsakydamas į tokį klausimą. Angliška arbata - normaliai užplikyta, kvapni ir gaivinanti sielą. Štai tokį dievų gėrimą buvo paruošęs Baubas šeimininkui, prieš tai visos trijulės atsiklausęs, ko jie išgers pavalgę. Dabar anglas jautėsi jau galutinai sugrįžęs į savo tėvynę ir namus.
- Kaip tu jautiesi? - paklausė Davinos, turėdamas minty, jog ir jai teko ištverti šitą kelionę, ir nenorėdamas jos nustumti į šalį šitos vakarienės metu.
-
Nauja aplinka kaustė šviesiaplaukės dėmesį. Nors įžengusi į Fasiro namus per daug dėmesio nekreipė į namo vidų, tačiau dabar susidomėjusi žvalgėsi. Triaukštis namas merginai patiko. Čia buvo jauku ir gera bei... keistai tylu. Turbūt per pastaruosius kelerius metus nustojus lankytis Londone pernelyg įprato prie dvaro šurmulio. Keista ramybė tvyrojo kiekviename devinto namo kampelyje.
Stabtelėjusi laiptų apačioje nužvelgė visą pirmąjį aukštą: virtuvėje plušantį namų elfą, regis, kažką tyliai niūniuojantį po nosimi, beveik padengtą stalą vakarienei ir svetainėje besišnekučiuojančius ministrą ir tamsiaplaukę.
Tai, kad pusvampyris vis gi džiaugėsi jaunosios ispanės buvimu šalia ir nebejautė jokio pykčio ar nusivylimo, vertė jaustis kur kas geriau. Regis, visiems, tiek juodaplaukiui, tiek buvusiai grifei ir šviesiaplaukei merginai reikėjo pasimėgauti bent vienu ramiu vakaru.
Plačiai šyptelėjusi virtuvėje besisukiojančiam elfui su tokia pat šypsena įžengė į svetainę. Būsimos vakarienės kvapas maloniai kuteno vilkišką uoslę ir nors po tokios kelionės turėjo jaustis alkana ir išvargusi jautėsi gana gerai.
Įsitaisiusi ant sofos šalia Mionos patogiai atrėmė nugarą į atlošą ir žvilgtelėjo į auksines akis. Akimirką šiose ieškojo, kokios nors užuominos, kad vis gi Fasiras pyksta dėl jos poelgio, tačiau nieko panašaus nepastebėjusi dar kiek plačiau šyptelėjo.
-Ėmei daugiau šypsotis,-balsas nebeskambėjo taip liūdnai, tiesa sakant, nesunkiai galėjai pajusti džiaugsmo gaidelę. Davina nuoširdžiai džiaugėsi, kad prabėgę mėnesiai Ispanijoje ministrui padėjo atsigauti ir dabar šis ne tik jautėsi geriau, bet ėmė daug dažniau, nors derėtų pasakyti, jog apskritai ėmė šypsotis, mat, pirmas kelias savaites Fasiro veide įžvelgti šypseną buvo be galo sunku.
-Man viskas gerai,-linktelėjo patikindama vaikiną ir neleisdama juodaplaukiui imti nerimauti dėl jos. Kelionė pasisekė puikiai, kiek išvargę antgamtiniai, tačiau nieko daugiau, o juk galėjo baigtis daug baisiau.
Skaisčiai mėlynos akys nukrypo į netoliese sėdinčią merginą. Keletą faktų, išgirstų iš von Sjuardo žavioji lankininkė žinojo, tačiau buvo smalsu sužinoti daugiau apie keleriais metais jaunesnę buvusią grifę, kuri Fasirui reiškė tiek daug.
-
Miona sukryžiavo kojas ir susidėjo rankas į skreitą. Ant dešinės rankos smiliaus ir nykščio tebebuvo nežymios juodos rašalo dėmės - šiandien pildytos užeigos išlaidų ir pelno ataskaitos žymės. Kartais plunksną į buteliuką merkdavo per giliai, todėl rašalo palikdavo ir ant kotelio ar pirštų. Vis neprisiruošdavo nusipirkti kokios nors žiobariškos rašymo priemonės.
- Viskas gerai, nesuk dėl to galvos, - nuramino juodaplaukį Miona. Švęsti mokyklos baigimą merginai bet kokiu atveju nebuvo noro.
Nors anksčiau ir svajojo apie herbologės profesiją arba galbūt magiškųjų gyvūnų priežiūros specialistės karjerą, tuo keliu nebepasuko - nebeleido aplinkybės. Reikėjo būti Londone ir stebėti, kas vyksta, klausyti, ką kalba. Kartais alkoholiu, pinigais ar eliksyrais net priversdavo žmones prabilti. O rugsėjį buvo numatyta mauti iškart į antro ministerijos lygio vadovės postą, kur, atrodė, galėtų bent šiek tiek nepastebimai kliudyt Iano planams ir apsaugoti Fasirą bei padėti kitiems nekaltiems burtininkams.
Tamsiaplaukė džiaugėsi, kad pastarieji įvykiai nesutrukdė von Sjuardui toliau stiprėti. Ir, regis, už tai turėjo dėkoti šviesiaplaukei, sėdinčiai Mionai iš kairės.
Ir kad ir kaip netroško, kalba grįžo prie josios. Nenorėjo per daug delsti, kas reikštų melą, todėl tik gūžtlėjo pečiais.
- Šiandien prastai miegojau. Be to, naujasis darbas šiek tiek vargina.
Šnipinėti ir gerai atlikti užeigos buhalterės darbą nebuvo itin paprasta. Ką jau kalbėti apie prabudusius senus ir atsiradusius naujus vidinius demonus, atsiradusius po mūšio.
- Kas čia? - paklausė Miona, rankose lankydama masyvią dėžę su įvairiausiais puošniais ornamentais. Spėjo, kad tai buvo kokie nors tradiciniai ispaniški raštai.
Pravėrusi dangtį kilstelėjo antakius. Mažiausiai tikėjosi, kad tai bus augalas. Dežėje buvo daugybė plonyčių gijų, o tarp jų susiskleidęs ilsėjosi, kaip Miona spėjo, didelis švelniai violetinio atspalvio gėlės žiedas. Lapeliai buvo susisukę, o ant gijų kabėjo daugybė mažų pumpurėlių - žiedelių užuomazgų. Kad ir kaip buvo keista, tamsiaplaukė neįsivaizdavo, kas tai per gėlė. Tačiau įsižiūrėjusi į žiedo ir lapelių sturktūrą, spėjo, kad tai klimatui ne itin reiklus vijoklinis augalas, galįs gyventi tiek sausumoje, tiek ir vandenyje. Žiūrint į jį, piršosi mintis, kad augalas yra stadijoje, kurioje be vandens galėtų išbūti dar bent kurį laiką.
- Ačiū, - nuoširdžiau nusišypsodama padėkojo Fasirui. - Po vakarienės išsiaiškinsiu, kaip kas su juo. Dėžutėj dar gali būti. Prisitaikęs būti be vandens ilgą laiką, - uždėdama dėžėlę ant dangčio - vis tik, reikėjo augalą pratinti prie šviesos - atsistojusi dovaną perkėlė ant palangės, kur vakaro šviesa taip stirpiai neturėjo jo veikti. Netrukus vėl įsitaisė ant sofos.
Devyniolikmetė juto, kaip Davinos akys nukrypo į ją. Reikėjo kažkaip pašnekinti merginą, bet Miona jau seniai nesikalbėjo su žmonėmis apie paprastus kasdienius dalykus.
- O... judu pažįstami iš seniau ar kaip? - vis tik uždavė klausimą. Greičiausiai buvo baisiai nevykęs, bet Miona nebegalėjo pakęsti tylos.
-
Gaila, kad aplinkybės neleido Mionai kaip reikiant paminėti Hogvartso baigimo, nors ji, Fasiro akimis, ir slėpė šitą apmaudą. Jei likimas būtų buvęs sąžiningas ir teisingas, ji būtų su savo šeima, galimai švęstų ką nors, stipriai apraizgyto keistomis ir sunkiai suprantamomis, nors ir įdomiomis žiobarų tradicijomis, galimai su kokiais bičiuliais kalbėtų apie politiką ir pletkavotų apie tylų ir nuobodų Anglijos magijos ministrą. Gal Fasiras būtų sveikatą atstatinėjęs ne tolimame ir nepažįstamame Ispanijos dvare, o pas savo mamą, o Davina... Kaži, kaip ji įsivaizduotų savo dabartį, jei tik jos tėvai būtų likę gyvi?
– Sakai? – regis, dėl Davinos pastebėjimo mažumėlę susigėdęs sumurmėjo jis ir prigavo save bemėginantį dėl šito nusišypsoti. Šito noro neužgniaužė, nors šypsena buvo nežymi.
Netikėtai į langą iš nakties pradėjo krapenti lengvas lietus. Fasiras pamanė, kad turbūt būtų visai jauku užkurti židinį, tačiau tokiu šiltu oru tai būtų buvusi labai jau ne kažką mintis. Visgi ir Baubo kuriamo saugumo ir vakarienės kvapo užteko gerai atmosferai palaikyti. Na, ir minties, kad jis pagaliau namie, ir ne vienas, o su dviem artimais žmonėmis. Be abejo, tai nebuvo vieninteliai du žmonės, kuriuos dabar pamatyti norėjo von Sjuardas, bet ir jų kompanijos dabar jam užteko.
- Naktinis augalas, - atsakė Fasiras, mėgindamas kitomis žiniomis užmaskuoti faktą, jog niekaip neįsiminė įmantraus ispaniško jo pavadinimo. - Jam gyvybiškai reikalinga tamsa ir kas septintą pilnatį jis pražydęs ima švelniai švytėti balta, žydra ir rožine spalvomis. Sakei, kad tau patinka herbologija, - argumentavo tokių lauktuvių pasirinkimą ir paskubino pranešti apie augalo ypatybę, kai Miona įtaisė jį ant palangės.
Visą kelionę namo jis mažumėlę pergyveno, kad lagamine besitrinančioje dėžutėje augalas nebūtų ištraiškytas ar kitaip pažeistas, bet bent jau nepatyrusiai kerėtojo akiai gėlė atrodė sveika. Visgi jis labai stengėsi.
- Gerai, - linktelėjo Fasiras, nužvelgdamas Daviną ir pats įvertindamas jos nuovargį, kadangi žinojo jos pomėgį savo poreikius palikti antroj vietoj. Regis, vilkolakė visgi nebuvo mirtinai išvargusi. - Ilgai šiandien nevakarosim, visgi visi esam pavargę, - patikino jis ir Murrell, ir Herą.
Kai juodaplaukė namų gyventoja uždavė klausimą, pusvampyris patylėjo, nors ir galėjo atsakyti į šį klausimą pats. Jautė, kad tai buvo labiau skirta buvusiai varniukei, o dar - jis norėjo, kad jos susipažintų ir susibendrautų pačios. Reikia pripažinti, egzistavo nemaža tikimybė, jog Godriko Dauboje trijulė užstrigs netrumpam laikui.
- Beje, ar judvi nebuvot pažįstamos nuo Hogvartso laikų? - toptelėjo jam. - Regis, Varno Nagas ir Grifų Gūžta turėjo šiek tiek bendrų pamokų? - pasiteiravo jis, ta pačia proga išduodamas ir merginų koledžus.
-
Ji neatsakė, bet žodžių ir nereikėjo. Keistai džiugiai spindintys žiburėliai ir išskirtinė šypsena, skirta jam, ant minkšto fotelio sėdinčiam varno juodumo plaukų savininkui, pasakė daugiau nei ištarti žodžiai būtų galėję išreikšti.
Rausvos lūpos kiek prasivėrė parodydamos akinančiai baltus dantis. Susigėdęs Anglijos magijos ministras dėl jam skirtos pastabos, kurią be vargo galėjai laikyti komplimentu, atrodė neapsakomai žaviai. Daugelis žurnalistų už tokią fotografiją neabejotinai būtų paaukoję visą savo karjerą. Sėdintis jaukioje svetainėje, dviejų dailių merginų draugijoje ir susigėdęs dėl jam skirto komplimento. Kas galėjo pagalvoti?
Pakreipė galvą panirdama į tamsą ir tylų, malonų lietaus lašų kapsėjimą. Pastarasis garsas ramino. Leido pilnai atsipalaiduoti ir be jokios naštos ar vargo pasimėgauti seniai begirdėtu lietaus barbenimu į stiklą.
Paslėpė kambario prieblandoje žėrėjusias akis. Suvokimas, kokia ji pavargusi ir kaip stipriai troško palįsti po šiltai patalais ir pailsėti, užliejo visas mintis it cunamis. Turbūt jei ne šalia nuskambėję balsai, kurie privertė atsimerkti, Davina būtų mielai užmigusi čia pat, ant minkštos sofos, klausai begaudant tylius, ramius Fasiro ir Mionos balsus. Visai, kaip dvare, patogiai įsitaisius ant sofos, Klarai švelniai kalbinant Viljamą, o į šių pokalbį įsiterpiant tyliam židinio spragsėjimui. Nejučia vos matomai šyptelėjo. Prabėgo kelios dienos, o ji jau ilgėjosi jų.
Nusigręžė nuo lango. Lietaus kapsėjimas vis dar švelniai sudirgindavo merginos klausą, tačiau dėmesys jau buvo nukreiptas kitur. Davina plačiai šypsodamasi stebėjo, kaip Miona nustebusi žvelgia į jai padovanotą augalą, o Fasiras be didelių pastangų išsisuka iš padėties nepaminėjęs augalo pavadinimo. Būtų sukikenusi, bet nusprendusi negadinti pusvampyrio pastangų, tik nusišypsojo.
Linktelėjo. Pomėgis leisti vakarus kartu su tėvais ir pastarąjį pusmetį su Fasiru svetainėje įaugo šviesiaplaukei iki kaulų, būtų mielai pasilikusi ir šįvakar, tačiau von Sjuardas buvo teisus, jie visi išvargę, o apsistoti čia trumpam laikui neketino, vadinasi pavakaroti galės ir kitą kartą.
-Ne,-papurtė galvą suvoksi, kad šįkart tamsiaplaukis leido atsakyti jai,-Fasirą pirmą kartą išvydau, kai aurorai atlydėjo jį iki dvaro. Išvargusį ir paniurusį,-šyptelėjo namų šeimininkui,-priešiškai nusiteikusį prieš žirgus,-sukikeno prisimindama pirmąsias savaites kartu su juodaplaukiu.
Mintys nukrypo. Kurį laiką tylėjo bandydama prisiminti netoliese sėdinčią merginą Hogvartse. Galiausiai dar kartą papurtė galvą.
-Turbūt Miona pateko į tą sąrašą, su kurio asmenimis nespėjau pabendrauti,-linksmai gūžtelėjo pečiais. Hogvartse merginai draugų ir asmenų, su kuriais galėtų pasikalbėti, netrūko. Ji ne tik leido laiką su Klara, Adele, Elride ar kitais varniukais, tačiau puikiai sutarė su kitais koleždų mokiniais bei profesoriais, tik turbūt Miona nebuvo viena iš jų.
-
Per pastaruosius beveik du mėnesius Miona labiau vienišesnė tikriausiai niekada nesijautė. Netekusi šeimos, atstūmusi Dafydd, per mūšį pamynusi moralines normas ir galiausiai ilgam likusi viena pati su savim ir savais vidiniais demonais. Nežinia, kam čia reikėjo dėkoti - Merlinui, Dievui ar kokiam biesui, - kad Miona dar gyva ir sveika vaikščiojo šia žeme. Ir visą tą laiką josios varikliukas buvo viltis, kad Fasirui viskas gerai.
Pavargusios mintys greitai pradėdavo krėsti eibes. O nuovargis su laiku vis didėdavo. Kartais Miona paprašydavo, kad elfas pataisytų kokios raminančios arbatos. Jos padedama užmigdavo greičiau, bet košmarai vis tiek kamuodavo.
- Jis nemėgsta šviesos? - nusistebėjo Miona, kaip mat užvoždama dangtį. Aišku, nenumatysi visų augalo savybių tik į jį pažvelgęs, bet Miona vis tiek nusivylė. Galėjo pažiūrėti ir atidžiau. - Koks jo pavadinimas, primink? Nenoriu jo numarinti…
Miona nebuvo tikra, ar gerai išgirdo. Kartais nuo nuovargio ausyse pasigirsdavo tylus cypimas, nuo kurio nusukti minčių dažnai nepajėgdavo. Tad ir pačią pradžią, kai, regis, Fasiras paminėjo augalo vardą, mergina pražiopsojo.
Norėjosi šiek tiek paprieštarauti dėl ėjimo anksčiau miegoti. Fasiro nematė visą pusmetį. Norėjosi pirmiausia atrašyti gerą moralą už grįžimą į Angliją, už tokią riziką ir, regis, normalaus plano neturėjimą. Tačiau labiausiai trumpų plaukų, kurių vieną sruogą buvo netvirtai užsikišusi už ausies, savininkė norėjo būti tikra, kad jam iš tiesų taip gerai, kaip sakė prieš tai. Norėjo ir pasėdėti ramiai prie puodelio kavos (Fasiro atveju - arbatos) ir pasimėgauti ramybe, kai už namo ribų tokios anaiptol nebuvo.
Miona šyptelėjo. Buvo gera matyti, kad kažkas nebijodamas kalbėjo apie Fasirą taip ramiai, taip su šiluma. Buvusiai grifei patiko tie žiburiukai, kurie žibėjo Davinos akyse žvelgiant į Fasirą, ir ta kitokia jaunuolio šypsena, kai žvelgdavo į šviesiaplaukę. Miona nebuvo baisi romantikė, bet josios gerai gyvenimo nukamuota širdutė džiaugėsi stebint tarp januolių nedrąsiai, bet tvirtai besirišančią giją.
- Būtų buvę apmaudu, jei vis dar apeitų žirgus lanku, - šyptelėjo Miona. Apie savo patirtį su žirgais vis tik privengė užsiminti.
Miona pritardama linktelėjo. Davina merginai nebuvo nei matyta, nei girdėta. Pažinojo ją tik iš Fasiro laiškų, kuriuose, beje, ją minėdavo ne taip ir dažnai. Slapukas.
Kaip tik ant stalo atsirado ir valgiai. Elfas, reikėjo pripažinti, darbavosi greitai.
- Dievulėliau, kvepia dieviškai, - pirmąsyk po ilgo laiko pajutusi realų alkį sumurmėjo Miona ir patogiau atsisėdo.
-
Fasiras nesunkiai pastebėjo Davinos mieguistumą - nors ji turėjo stipresnę už jo klausą, o regėjimu buvo bemaž lygūs, ištverme pusvampyris ją gerokai lenkė. Kol vilkolakė privalėjo kasnakt išmiegoti tiek pat valandų, kiek įprastas žmogus, kad atsigautų, pusvampyriui užtekdavo kelių valandų per visą savaitę. Kartais dėl šito jam vis dar būdavo apmaudu, kad jis gimė pusiau vampyru, pusiau žmogumi. Kartais jam rodydavosi, jog ir šiaip daug kur jis tėra pusiau, nors visą laiką mėgino viską padaryti iki galo ir prideramai. Tik pusiau sūnus, tik pusiau palaidojęs savo šeimą...
Mažytę Fasiro apgavystę, sprendžiant iš veidų ir kalbų, be jokio vargo išrišo abi merginos. Prie sienos prispaustam juodaplaukiui beliko sunkiai atsidusti ir pripažinti savo neišmanymą.
- Neatsimenu, ispaniškas pavadinimas skambėjo sudėtingai. Davina, regis, tu jį girdėjai?.. - nesmagiai vypteldamas pasisuko į ispanę viešnią. - Nors, regis, pavadinimas turėjo būti užrašytas ant vazono, - atsiminė von Sjuardas, pasilenkdamas artyn Mionos, kad pats tai patikrintų, bet ši uždarė augalą atgal į dėžutę, vos neuždarydama kartu ir pusvampyrio pirštų.
Davina tęsė jo blogybių viešinimą, tad dėl to jis priekaištingai, nors nepiktai, į ją dėbtelėjo. Praeita žiema jam prasidėjo tragiškai, po tokio akibrokšto ir dar vieno kapo užkasimo jis netgi nebegebėdavo savo niūrasties pasilaikyti nakčiai. Bjauru buvo jau vien atsiminti tas kankynės pilnas dienas. Kaip jis išvis nesugalvojo užsimušti? Kas jį šitokį taip varė į priekį?
- Kad jau atvykai į Angliją, tau kažkada teks išmėginti geležinį žirgą, - įspėjo apie saldų kerštą motociklininkas.
Von Sjuardas gerai atsiminė, kad gal net per pirmą susitikimą Davina išreiškė nepasitikėjimą tokiu transportu, kai jų kalba pasisuko apie pomėgius. Atrodė keista, kad jam toks įprastas daiktas buvo absoliučiai svetimas kitam žmogui. Galbūt šitaip apie jį galvojo ir Davina, kai jis šitaip neigiamai žvelgė į jos žvėryną. Būtent žvėryną - tuolaik jis nieko daugiau ir neįžiūrėjo aukštuose, nenuspėjamuose ilgakakliuose gyvūnuose.
Kaip jis dabar jausis, sėdėdamas ant maloniai burzgiančio motociklo, kai nebereikės kratytis balne ir karts nuo karto glostyti žirgo kaklo jį giriant? Bus jau atpratęs nuo važinėjimo...
- Ką gi, progų pabendrauti bus dar daug, - konstatavo faktą auksaakis ir pamanė, kad šita jo frazė neblogai susirišo su galima pokalbio išvada. - Galbūt šiam vakarui jau užteks, svarbu gerai pailsėti ir rytoj apšnekėti visa, kas pasikeitė. Tau ryt ne darbas, Miona? - paklausė jis.
-
Ji linksmai, nuoširdžiai ir šįkart be jokių bandymų susitvardyti sukikeno. Regis, von Sjuardui vis dar prastai sekėsi ne tik suprasti ispanų kalbą, tačiau ja ir kalbėti. Nors Mionai padovanoto augalo pavadinimas išties buvo sudėtingas ir sunkiai įsimenamas ne vien pusvampyriui.
-El bailarín de la oscuridad,-be jokio vargo, visiškai teisingai ir su ryškiu akcentu ištarė paprastutį augalo pavadinimą. Lūpos suformavo platų šypsnį. Fasirui nepavyko išsisukti iš situacijos, kurioje pats save ir pastatė. Tiesa sakant, buvo visai smagu stebėti kiek sutrikusį ir nesmagiai besijaučiantį von Sjuardą.
Auksinės akys įsmigo į ją, be jokio pykčio ar neapykantos, žvelgė kiek priekaištingai, kas jaunąją ispanę privertė tik dar plačiau nusišypsoti. Nekaltai, tarsi būtų nepastebėjusi to žvilgsnio, gūžtelėjo pečiais užsikišdama už ausies ant veido užkritusią neklusnią sruogą.
-Ar tai kerštas?-žaismingai nusišypsojo priešais sėdinčiam vaikinui. Melsvose akyse žybtelėjo kažkas neįprasto ir džiugaus. Tai, kad pusmetis Ispanijoje nenuėjo veltui, rodė akivaizdus Fasiro elgesio pasikeitimas. Jis ne tik tapo linksmesnis, tačiau atsigavo ir į viską ėmė žvelgti kitaip.
Vakarienei, kurios kvapas taip maloniai kuteno vilkišką uoslę, atsidūrus ant stalo, Davina tyliai iškvėpė orą. Apetito neturėjo jokio, net jei vaizdas viliojo neapsakomai stipriai, vis gi mandagumas ir įskiepytos vertybės neleido apleisti svetainės ir patraukti į savo kambarį. O ir apetitas retkarčiais atsiranda bevalgant.
Klausydamasi pusvampyrio ir Mionos pokalbio bei malonaus lietaus kapsėjimo už lango, neskubėdama ir, tiesa sakant, mėgaudamasi maistu, gana nesunkiai įveikė savo porciją su kitais dviem pašnekovais. Skrandis maloniai sušilo nuo fantastiškai kvepiančios arbatos, kurios skonis buvo ne ką prastesnis už aromatą.
Reikėjo pripažinti, kad vakarieniauti ne dvare, su kitais žmonėmis, buvo visai smagu ir linksma. Šviesiaplaukei nuoširdžiai patiko klausytis ir stebėti, kaip abu tamsiaplaukiai šnekina vienas kitą. Ilgesys veikė savaip.
-Aš eisiu pailsėti,-padėjusi Baubui nudengti visą vakarienės stalą ir svetainę palikti tokią, kokią rado prieš jiems pasirodant, stabtelėjo ties svetainės durimis kryptelėdama galvą į likusius du jaunuolius. Būtų pasilikusi ilgėliau, tačiau norėjo leisti Fasirui pasikalbėti vienu du su Miona. Nors žodžiais to ir nepasakė, leido vaikinui tai suprasti iš jos žvilgsnio.
-Buenas noches,-plačiai šyptelėjo žengdama laiptų link.
Netrukus pasiekusi savo naujojo kambario duris tingiai sumirksėjo. Būtų mielai kritusi į minkštus patalus, tačiau dėmesį patraukė ant lentynos sudėtos knygos. Regis, žiobarų. Niekuomet per daug dėmesio žiobariškoms knygoms neskyrė. Vargu ar buvo perskaičiusi kiek daugiau knygų nei nugyveno metų. Per daug laiko skyrė burtininkų užrašams.
Kiek padvejojusi išsivilko iš kasdienių drabužių ir apnuoginusi kūną, apsivildama šilkinę pižamą išsirinko labiausiai nusitrynusiu viršeliu, kiek apiplyšusią, plonumu nepasižyminčią knygą. Tokie požymiai aiškiai rodė, kad knyga buvo skaitoma, o šitai reiškė, kad laiko veltui nesugaiš.
Patogiai įsitaisiusi po baltos spalvos patalais pasisuko šonu permesdama plaukus ant vieno šono ir pamiršdama už lango esantį lietų, įnikdama skaityti knygą.
-
Miona šypteldama kilstelėjo tamsius antakius. Rodos, netyčiom pagavo Fasirą bandant išsisukti nuo savo ispanų kalbos žinių demonstravimo.
Prie palangės dar stovinti neseniai perdažytų juodų plaukų savininkė įdėmiai pažvelgė į taip laisvai kikenančią kiek vyresnę už ją ispanę. Kažkodėl pajuto šiokį tokį liūdesį. Melsvaakė Murell nebuvo sukaustyta prisiminimų ir kaltės jausmo, ji galėjo be sąžinės graužaties nevaržomai juoktis, šypsotis ir kitiems dalintis savo laime bei šiluma. Bent jau taip iš šalies atrodė Mionai.
Bet devyniolikmetė tuoj nusuko žvilgsnį į dėželę ir vos vos stumtelėjo ją toliau nuo krašto. Ne todėl, kad iš tiesų buvo rizika jai nukristi. Tiesiog nebuvo kur dėti rankų.
- O ką tai reiškia? - nė nesistengdama pakartoti skambaus pavadinimo pasiteiravo uždengdama įvairių dydžių auksinių ir juodų trikampiukų ir rombų puošiamą dėžutę. - Nekišk nagų, - švelniai perspėjo tamsiaplaukį, vos nepriverdama jojo pirštų. Dabar atidžiau žvelgdama į dangtį atpažino iš smulkių gabalėlių sudėtą aukso spalvos gėlę tamsiame fone. Deja, detalių trūko, kad būtų galima nusakyti, kas tai per augalas. - Patikrinsiu vėliau.
Perbraukusi per dėžės viršų - pirštų pagalvėlėmis juto tuos negilius griovelius tarp mažų ornamento detalių - vėl prisėdo.
Miona netruko susigaudyti, apie kokį geležinį žirgą čia pasakoja Fasiras. Nors pačiai niekada ir neteko garbė pralėkti su juo, Miona nejuto noro žutbūt tai padaryti. Viskam buvo savas laikas. Tačiau Davinai su Fasiru vis tiek negalėjo leisti mandravot su gana lengvai susekama transporto priemone.
- Bet... Dabar per daug pavojinga, - atsiduso Miona, jausdama, kaip galimai išsklaido linksmesnę nuotaiką.
Dėl vakarienės rudaakė nesuklydo - maistas tiesiog tirpo burnoje. Lauke lietus po truputį įsismarkavo, užgeso paskutinis saulės žybsnis. Smeigdama pirmą ridikėlio puselę, Miona akies krašteliu išvydo kažką subaltuojant. Pakėlusi galvą šyptelėjo ir mostelėdama lazdele pravėrė langą, taip įleisdama į vidų Kiarą.
Kaip ir kiekvieną vakarą, Mionai dar nespėjus grįžti pelėda išlėkdavo pamedžioti ar šiaip pramankštinti sparnus. Tiesa, skraidydavo tik elfo apkerėtoje teritorijoje, nors norėdavo palakstyti ir po miškus. Tačiau tai buvo per daug pavojinga.
Dažniausiai Miona tokiu laiku jau būdavo baigusi vakarieniauti, todėl Kiara tikėjosi, jog ir šiandien gaus pakankamai dėmesio. Tačiau šįvakar josios šeimininkės dėmesį vogė kiti du žmonės. Nusipurčiusi ir įplasnojusi į vidų nutūpė ant sofos atlošo tarp Murell ir Mionos ir nužvelgė abu svečius. Fasiras jai buvo regėtas, o šit Davina - ne. Ties mergina žvilgsnis užsilaikė ilgiau, o tada, nutarusi, kad šalia ispanės Mionai grėsmės nėra, švelniai snapu patrynė Mionai viršugalvį.
- Labas, Kiara, - nusišypsojo mergina ir kaire ranka nestirpiai pakasė sniego baltumo kaklo plunksnas. Ant jų pajuto vieną kitą lietasus karoliuką. Gavusi pakankamą dozę meilės, Kiara kurį laiką nutarė Mionos nebetrukdyti.
- Siklis ir Kiara rado... bendrą kalbą, - nusišypsojo buvusi grifė. - Bet tikrai ne pirmą dieną.
Nenorėdama įžeisti elfo, pasistengė suvalgyti daugiau, nei dažniausiai darydavo. Beveik viską, ko prisidėjo, įveikė, tačiau vienas nedidelis brokolio gabaliukas tebesivoliojo lėkštėje. Atsidususi pasmeigė šakute ir tą. Ir viską užpylė gardžia, kokią gamina tik Baubas, kavute.
- Mhm, ryt iš pat ryto, - atsiduso. Darbas nebuvo itin įdomus, tačiau užeiga buvo geras informacijos šaltinis.
Kartu su Davina aprinko indus ir galiausiai pamojo išeinančiai mėlynakei.
- Saldžių sapnų, - dar tarstelėjo.
Tamsios akys nukrypo į aplijusį langą. Rankos nebebuvo tokios šaltos, o ir pati mergina jautėsi jaukiai. Miegas dar neėmė. Reikėjo sutvarkyti dar porą reikalų, pasižymėti kelias mintyse susidarytas išvadas vakarienės metu. Kaip kiekvieną vakarą.
- Ji miela, - nuoširdžiai ramiu balsu tarstelėjo. - Turiu minty, Davina. Ji atrodo šauni mergina.
-
- Tamsos... dainininkas ar šokėjas, tiksliai neatsimenu, - į Mionos klausimą atsakė ispanų kalbos pagrindų pramokęs anglakalbis.
Stebėjo Mionos veidą ir kūno kalbą - kaip jau įprasta politikui, matyt, senų įpročių neišmuši - ir būtų galėjęs visai drąsiai pasakyti, jog su lauktuvėmis pataikė. Buvusiai grifiukei nebuvo būdingas šokinėjimas iš džiaugsmo kaip gerai priputusiai blusai, nebuvo būdingas klaikus spygčiojimas, kuriuo paprastai pasižymėjo prasto popso besiklausančios ir rožines maikes iki keturiasdešimties tebenešiojančios nebrandylos. Gal, kai šitaip gyvenimas subanguoja, įsitraukdamas tave ir nugurki ne tik nuo mineralų sūraus vandens, neįmanoma neprarasti dalies to perdėm klaikaus naivumo. Galėtų daugiau žmonių paragauti tų bangų.
- Kerštas? Baik tu, - pašiepė Daviną juodaplaukis. - Be abejo, - linktelėjo Fasiras, staiga sunerimusiai dėl jųdviejų saugumo. - Ačiū už rūpestį, - tarstelėjo, mat šiaip tai vertino.
Bet nejaugi ji galvoja, kad tik kirtę sieną ir nė nepasidomėję šalies situacija, jie sės ant motociklo ir birbs bet kuriais keliais nuotykių ieškoti? Ne, ne von Sjuardo madoj. Prieš savaitę Fasas būtų galvą guldęs, kad to ir Davina nedarytų, bet žinodamas, kaip ji drąsiai ir beprotiškai pasielgė, atsekdama į Godriko Daubą paskui jį, jau nebedrįso sakyti ją gerai pažįstąs. Ar nereikės jos stebėti ir saugoti, kol nebus garanto, jog Anglijoje jiems (ar ir vien jam) saugu?
- Gerai, - atsiliepė Fasas, Davinai pranešus, kad ji išeina.
Nebespėjo net sustabdyti jos ir Mionos nuo pagalbos Baubui, bet jautėsi nesmagiai, kad jo viešnios dirba, tad prisidėjo prie šio darbo, nusinešdamas puodelį. Panašiai jautėsi, kai paskambinusi Miona pranešė jam tvarkysianti jo tragiškai užverstą namo aplinką. Ką gi, jei teks ilgesniam laikui čia likti, galbūt jėgų tvarkymuisi atras ir pats. Arba bent atsimins, kad paprašyti tat padaryti reikia Baubo. Toks jausmas, kad kažkada bebandydamas atsipaipaloti nuo eilinės per didelės migdomųjų dozės jis buvo pats uždraudęs elfui normalizuoti sodybos vaizdą. Savaime aišku, tai nebuvo logiškas sprendimas, bet ką tuo laiku pusvampyris darė logiško?
- Ten dulces sueños, - palinkėjo pusvampyris nueinančiai ispanei.
Dabar svetainėje besėdėjo tik Fasiras ir Miona. Jaunuolis nužvelgė seniai beregėtą Heros pelėdą, užsigalvojo, ar tik neturėjo buvusi grifiukė mintyje, kad Siklis ir Kiara ne tik šiaip sau pradėjo sutarti. Neturėtų supratimo, kaip reikėtų rūpintis pelėdžiukais. Visgi mintys nuo šito nuslydo pakankamai greit.
- Žinau, - nustebintas tokio Mionos komentaro atsiliepė Fasas. Pamanė, kad galbūt Davina dabar juokiasi iš jo miegamajame, nors galbūt ji jų pokalbio ir nesiklausė. - Jei tau rytoj darbas, galbūt nukelsim pokalbį į rytojų arba savaitgalį? - paklausė namų šeimininkas, nenorėdamas varginti draugės.
-
- Hm... Gražu, - sumurmėjo Miona. Kaip daugelį metų dirbdama su augalais - tai padėdama Adelaidei, tai pati savo nuožiūra prižiūrėdama kokius nors augalėlius, - buvo jau pastebėjusi, kad žmonės mėgsta augalus pavadinti įmantriais, paslaptingais ar tai dar kažkokiais vardais, kurie vienaip ar kitaip pridėdavo gėlei ar medeliui žavesio. Žinoma, augalas pavadintas būdavo pagal jo išvaizdą ar savybes, tačiau tai vis tiek sustiprindavo įspūdį apie jį.
Tamsiaplaukė mergina stebėjo, kaip bendrauja Fasiras ir Davina. Ministro kalboje, veide ir judesiuose Miona matė ryškėjant kitas, jai iki šiol nematytas spalvas. O Murell buvo lyg bangų ošimas: jos žodžiai ir šypsena, rodos, gaivino, kvietė atsipalaiduoti, ja pasitikėti, leido galvoti, kad kaži kam nutikus ji bus stipri kovotoja. Jei devyniolikmetė nebūtų šitiek laiko gyvenusi įtampoje ir baimėje dėl jai brangių asmenų gyvybės (kartkartėm pasidomėdavo ir apie Dafydd, nors jausmais tarėsi nuo jo visiškai atsiribojusi), galgi ir būtų pasidavusi tai trumpalaikei ramybei. Bet ne dabar. Miona dar turėjo išlikti visiškai budri.
Kol nešiojo indus, Miona mėgino pasigauti Baubą ir trumpa su juo pasikalbėti. Tačiau aplink vis būdavo tai Fasiras, tai Davina, tad taip ir nespėjo bent sekundėlę privačiai pakalbėti.
Ar tik jai pasirodė, ar Fasiro balse pasigirdo nuostaba? Jaunasis von Sjuardas buvo vienintelis žmogus, kurio emocijas perskaityti merginai sekėsi taip sunkiai. Bet jeigu nuostaba, tuomet kodėl?
- Kodėl taip nustebai? - dar stebėdama skaidrius lietaus lašelius, bėgančius ir taip gerai neseniai praisdėjusios liūties apiplauto lango stiklu, paklausė ir atsisuko į Fasirą. Švelniai rausvos lūpos išsilenkė į nedidelę šypseną, o tamsiose akyse žybtelėjo auksiniai taškeliai. Tačiau netrukus teko vėl kiek surimtėti. - Taip, gerai sakai. Ryt kilsiu anksti ir grįšiu vėlai, tikriausiai jau miegosit. Dėkui už smagų vakarą, - stodamasi padėkojo. Bet vis tik prisiminė. - Ir… Pasistenkit nekelti kojos iš Godirko Daubos. Ryšininkė galiu pabūti ir aš. Jeigu jau kas, paklauskit Baubo, pasakys, kur dirbu. - Nenorom nusižovavo. - Taip, tu teisus, tikriausiai jau turėtumėm eiti miegoti. Aš dar į virtuvė užeisiu. Labanakt, - nusišypsojo ir paliko puošniąją svetainę.
Baubas jau dėliojo indus į jiems skirtas vietas. Miona atsisėdo prie nedidelio staliuko, patraukdama smalsų elfo žvilgsnį.
- Kavos, panele?
- Taip, būtų gerai, ačiū. Bet aš ne tik dėl to. - Trumpam nutilo, nesugalvodama, kaip suformuluoti prašymą. - Su namų apsauga viskas gerai, taip? Nebuvo norinčių kaip nors pralaužti? Ne? Gerai. Ar galėtum Fasirui per daug nepasakoti apie mūšį? - akimis stengdamasi patikslinti, kad svarbiausia - nepasakoti apie ją, - paprašė Miona. - Tiesiog dabar ne laikas. Papasakosiu pati kada nors. Gerai? Ačiū, - šyptelėjo galiausiai sutarusi su elfu. - Ačiū už kavą ir labanakt, - kilstelėdama puodelį pamojo elfui ir laiptais užlipo į savo kambarį. Dar porą popierių ir mėgins numigti.
-
- Nenustebau, - paneigė Fasiras, dabar jau tikrai nustebintas keistos Mionos replikos. - Tik, jei ką, mes neketinam lėkt į Godriko Daubą be apsaugos ir proto.
Į kitus merginos žodžius jam beliko linktelėti. Pusvampyris pamanė, kad apie juodaplaukės darbą tikrai išklausinės Baubą, kaip išklausinės ir apie kitus reikalus čia, ypač, jei jos nebus čia visą dieną. Tiek laiko sugaišti nenaudingai būtų negerai, nors ir kaip norisi tiesiog pasidžiaugti grįžimu į Angliją ar netgi užsimaskavus išeiti į miestelio centrą. Mintys tik ir sukosi apie tai, kuo jis galėtų pabūti naudingesnis ir ką galėtų nuveikti iš namų. Čia beveik kaip darbas per koronaviruso pandemiją, deja, paprastai produktyvumu nepasižymintis. Pirmas momentas, reikės ištardyti elfą, antras - susiveikti bet kokį laikraštį, trečias... Na, toliau jau sugalvos, pasitaręs su Davina. O gal dar pakils ryte, kai išgirs nebemiegant Mioną, ir pašnekins ją iki darbo. O gal ir nederėtų taip užsipulti iš pat ryto, žinant, kiek daug veiklos ji turės per dieną?
- Labanakt, galbūt dar susitiksim ryte, - tarstelėjo Fasiras, lėtai stodamasis nuo fotelio.
Po tiek kalbų jis mažumėlę aptingo, bet dar pasuko į vonios kambarį - išsivalyti dantų, aišku. Net ir antgamtams dera rūpintis savo sveikata, nes magija primeta pliusų tik į raumenis, greitėlesnį gijimą, akis, ausis ir kitus neblogus daiktus, tačiau dantų ėduonis puola kaip ir visus padarus. Kalbant apie magijos poveikį, kai kuriems antgamtams ji ne tik prideda, bet ir atima, pavyzdžiui, protelio.
Vilkėdamas chalatą ir lipdamas laiptais, kadangi jo lankytas vonios kambarys buvo pirmajam aukšte, pusvampyris dar nugirdo Mionos pokalbį su elfu. Dar pamintijo, kad galbūt užaugusi žiobarų šeimoje ji nežino, kad elfai negali nepaklusti savo tikriesiems šeimininkams, todėl būtų kvaila jiems įsakinėti. Šyptelėjo, pamintijęs, kaip ji rūpinasi namais.
„Galbūt turėčiau ja pasitikėti ir elfo neklausinėti?“ - pamintijo von Sjuardas, žinodamas, kaip nesmagu, kai paslaptys netikėtai išrišamos arba pats esi laikomas neįgaliu kažko padaryti tinkamai. Visgi ministras taip pat nemanė, jog derėtų ir palikti nežinomo svorio naštą Herai ant pečių - tik bėda, kad negalėjo to svorio įvertinti. Gal Miona geba įvertinti tai pati, jei jau jai taip maga kažką nuslėpti?
Patekęs į antrą aukštą, Fasiras pasuko prie Davinos kambario durų. Visgi nebuvo įsitikinęs, kad ji dar nemiegos, todėl stabtelėjo prie jų, bet nesibeldė. Žinojo, kad jei ji miegos (arba nenorės, kad jis užeitų), į jo žingsnius nesureaguos, o jau pažinti jį tikrai atpažins, o tuksenimas krumpliais į duris gali ir pažadinti.
-
Raidė keitė raidę, žodis žodį, puslapis puslapį. Vienaženklis skaičius neregimai greitai tapo dviženkliu, artėjančiu apvalaus šimto link. Nė nemirktelėjusi būtų be didelio vargo atpasakojusi knygos turinį, o štai kiek valandų... Na, čia jau reikėjo atitraukti žvilgsnį nuo raidėmis išmarginto puslapio ir žvilgtelėti į sidabrinį, dailų riešinį laikrodį, besiilsintį ant šalia lovos esančios spintelės.
Mintims nutrūkus kilstelėjo galvą nužvelgdama savo naująjį kambarį. Jis anaiptol nepriminė jos tikrojo, likusio dvare. Šis buvo kur mažesnis, paprastutis ir... Keistai jaukus bei traukiantis dėmesį. Regis, Fasiras per daug dėmesio savo namams neskyrė. Tai rodė ir už lango besidriekiantis vaizdas. Apleisti ir sugriuvę statiniai. Priešingai nei dvare, kur viskas buvo puoselėjama, kur Klara ištisas valandas praleido prie interjiero. Turbūt ministro namas jaunąją isapnę tuo ir traukė. Savo paprastumu ir kuklumu. Kiek neįprasta merginai, užaugusiai tokioje prabangoje.
Tingiai nusižiovavo trumpam žvilgtelėdama į langą. Begalė mažų lašelių leidosi lygiu, tamsos pavergtu stiklo paviršiumi. Lietus įsismarkavo. Oras lauke nemaloniai atvėso, įsibraudamas į kambario vidų. Persibraukusi ranka per ilgus, kiek nepaklusniai ant veido užkritusius plaukus išslydo iš šiltų patalų. Kūnas akimirksniu pašiurpo. Oda juto kiekvieną šalto vėjo prisilietimą. Nedideliais, tačiau skubiais žingsniais prisiartino prie lango ir atsargiai šį užvėrė. Tarsi niršdamas dėl tokio merginos veiksmo, šiaurys tik dar labiau privertė pašiurpti odą. Ak, per šiuos metus spėjo atprasti nuo angliško klimato. Kūnui reikėjo saulės ir šilumos.
Staigiai ir vėl susirangius po patalais žvilgsnis susirado sakinį, kurio pabaigė skaityti, tačiau turbūt žaviajai lankininkei likimas neketino leisti užbaigti skaityti bent jau pradėjo skyrio. Čia pat prisistatė ponas Miegas, o visai netrukus pasigirdo žingsniai. Net nei tektų iš milijono žingsnių atskirti tuos, kuriuos sukeldavo pusvampyris, be jokio vargo Davina būtų atpažinusi ir nedvejodama šyptelėjusi.
-Prašom,-tyliai nusijuokusi lėtai užvertė knygą. Kietas, dailus viršelis ilsėjosi po vėsiu šviesiaplaukės delnu. Oda vis dar tebebuvo pašiurpusi, tačiau nebe taip.
Akys lėtai, tačiau keistai žibėdamos atsitraukė nuo knygos įsmigdamos į duris, už kurių stovėjo ne kas kitas, o juodaplaukis von Sjuardas.
-
Ilgai stypsoti už durų neprisireikė - net nepasukus atgal į laiptinę von Sjuardui buvo leista užeiti. Pakankamai tyliai, nors Fasiras nebuvo tikras, kad Miona, bemieganti gretimame kambaryje, to nebūtų išgirdusi. Gal reikėjo Baubui liepti įrengti Davinos kambarį trečiam aukšte?.. Arba apskritai paprašyti praplėsti jo kambarį? „Ne, jai reikia privatumo, o dar žinant naktinius besibrazdinimus prie knygų ar kokios magijos...“
Jis patylom atvėrė duris ir užėjo. Mažumėlę nustebo, užtikęs ją lovoj skaitančią kažkokią nutrintą knygą, kurios galbūt ir pats nebuvo skaitęs. Gerai elfas padarė, kad bent kelias knygas iš nedidelės jo bibliotekos atitempė čionai. Nors Fasiro knygų kolekcija anaiptol neprilygo Murrell'ų dvaro lobynui, visgi von Sjuardas turėjo šį bei tą, ko Viljamo šeima neturėjo. Galbūt kažkas ir patraukė auroro įdukros akį.
Auksaakis kurį laiką pastovėjo lyg dėliodamasis mintis, o tuomet atsisėdo ant Davinos lovos krašto. Pro jos langą atsivėrė vaizdas į klaikiai apleistą kvidičo aikštę. Žiūrėdamas į tą vaizdelį pusvampyris pasijuto lyg žiūrėtų į veidrodį, tik ten regėtų ne dabartinį, o praeities save. Tas siaubingai apžėlęs jo sodas ir apgriuvę ūkiniai pastatai neblogai atspindėjo jo psichologinį būvį, į kurį jis smigo po šeimos mirčių, ir kuris pūdė jį dešimtį metų. Ką gi, dabar viskas bus šiek tiek kitaip. Dabar jis jautėsi pagijęs, nors vis dar neramiai laukė pirmojo mėginimo užmigti senuosiuose namuose.
- Matau, kad Baubas pasistengė įrengti tau kambarį, - vyptelėjo jis, nors kambarys atrodė paprastai. Anei televizoriaus, anei balkono. - Atleisk, kad namo aplinka atrodo taip klaikiai, - mažumėlę patylėjęs pasakė jis, bet visgi bent jau kol kas nepaaiškino to priežasčių.
Galėjo atrasti visai padorią priežastį - jo čia nebuvo netgi pusę metų, o Miona atsikraustė tik prieš mažiau kaip mėnesį laiko. Tačiau meluoti merginai, kuri jį ir ištraukė iš tos tamsos ir melo, visai nesinorėjo. Nelabai norėjosi ir kalbėti apie tą liūną, kuriame tiek laiko murkdėsi, nors jaunuolis suprato, kad apie tai kalbėti dar reikės. Galimai su tėvu, galimai su teta, galimai su seneliu. Kada nors apie tai paklaus ir Davina.
- Ką skaitai? Nejaugi dar nesuėmė nuovargis? - blausiai vypteldamas paklausė jis.
Gal ji nemiega, nes negali pakelti tokio siaubingai užžėlusio sodo vaizdo?
-
Durys be jokio garso atsivėrė. Net vilkiškai klausai ką nors išgirsti buvo neįmanoma. Regis, namų elfas krupščiai pasirūpino ne tik pačiais kambariais, tačiau ir durimis. Deramai ir atsakingai.
Žvilgsnis akimirksniu susirado auksines, dirbtinos kambario šviesos nutviekstas gintaro spalvos akis. Tiesa sakant, matyti pusvampyrį, bestovintį tarpduryje merginos kambario, vilkint tik chalatą, buvo keista. Linksmai keista.
Nesusivaldžiusi dvidešimt antrus metus skaičiuojanti mergina nežymiai šyptelėjo. Ko verta būtų tokia nuotrauka?
Stebėdama vis dar prie durų bestypsantį vaikiną, Davina kiek kryptelėjo galvą. Plaukai lengvai nuslydo apnuogintais, gležnais pečiais paslėpdami šiuos. Fasiras, regis, apie kažką mąstė ir mergina kantriai laukė. Net šiam įsitaisius šalimais, ant lovos krašto nepratarė nė žodžio. Akylai stebėjo bandydama suprasti, kaip jaunasis von Sjuardas jaučiasi. Po ilgo laiko jis pagaliau buvo namuose. Pastate, kurį apleido norėdamas pasveikti ir atsigauti, o štai dabar ir vėl buvo čia, tik jau nebe vienas, tačiau net ir dvare, kur, rodos, nebuvo jokios pažįstamos vietos, juodaplaukį aplankė košmarai. Ji nuoširdžiai vylėsi, kad šiąnakt Fasirui neteks visko išgyventi iš naujo.
-Čia jauku,-linktelėjo antgamtikui nutraukus mintis,-be to... Man čia patinka,-šyptelėjo atviraudama. Kad ir koks vaizdas buvo už lango, kad ir kaip stipriai lijo, tai nesvarbu. Namo vidus traukė jaunąją ispanę, o svarbiausia, kad čia buvo saugu ir ramu. To užteko.
-Viskas gerai, galbūt kada nors galėsim visi drauge sutvarkyti,-delnas nuo kieto knygos viršelio nuslydo prie kiek toliau sėdinčio vaikino. Vėsi ranka prisilietė prie tokios pat vėsios ministro. Davina nusišypsojo. Labiau už viską troško, kad antgamtikas mažiausiai rūpintosi dėl to, kaip jaučiasi ji.
-Tigras. Keršto ir išlikimo istorija,-skaisčiai mėlynos akys nuslydo nutrintu, kiek apiplyšusiu, tačiau akį traukiančiu viršeliu. Galiausiai suvokusi, kad šiandien užteks, padėjo knygą ant spintelės, šalia laikrodžio.
-Šiek tiek,-gūžtelėjo pečiais nužvelgdama vaikiną. Kaip pusvampyriui jam reikėjo kur kas mažiau poilsio nei jai, vilkei, tačiau šis šįvakar mažumėlę irgi atrodė pavargęs.
-Kaip jautiesi tu?-balsas ir žvilgsnis buvo susirūpinę, tačiau dailių bruožų veidą puošė nežymi, kiek pavargusi šypsena.
-
Mąstydamas Fasiras kurį laiką žvelgė į grindis, mat akių kontaktas su Davina jį kartkartėm vis dar mažumėlę trikdė. Aišku, jam persiduodavo jos vidinė ramybė ir šiluma, bet tai taip pat išvaikydavo mintis, o dabar jis užsibūti čia neketino. Ilsėtis jai netrukdys, tik įsitikins, kad viskas gerai.
- Džiaugiuosi, - linktelėjo Fasiras, kiek labiau nuramintas minties, jog ji čia jaučiasi gerai, nors žinojo, kad Davina galėtų nepasakyti teisybės iki galo, kad jam būtų ramiau.
O gal ji tik mokėjo įtikinti save, jog viskas su šiais namais buvo gerai? Ką gi, jis pasirūpins, kad jie jai būtų dar jaukesni. Galbūt tokiu atveju netgi padidės tikimybė, jog ji čia liks su visam...
Pusvampyris spustelėjo savam delne vilkolakės pirštus, kilstelėjęs pabučiavo jos ranką.
- Turbūt nesu skaitęs jos pats, - neužtikrintai pakomentavo. - Apie ką ji?
Knyga buvo pagarbiai padėta į šalį, dabar visas dėmesys akivaizdžiai buvo skiriamas jam. Iš šitos minties Fasas ironiškai vyptelėjo, įsižvelgdamas į šviesiaplaukės veidą.
- Irgi šiek tiek pavargęs, - tarstelėjo anglakalbis. - Ir vis dar šokiruotas, - priekaištingai nužvelgė ją.
Vis dar nebuvo iki galo susitaikęs su mintim, kad ji atsekė jį iš Ispanijos ir apgavo tiek savo šeimą, tiek jį, Fasirą von Sjuardą. Kaip jis nepagalvojo šito patikrinti? Įdomu, kaip ir jos tėvai paaiškins tarnams, kur dingo šita pora. Nepasakys gi, kad pabėgo atostogauti į pajūrį.
- Žinai, mes turėsim sugalvot, kaip nusiųsti tavo tėvams žinią, jog abu esam sveiki, - atsikrenkštęs priminė jis, jausdamasis ne tik šiaip už ją atsakingas, bet ir atsakingas prieš jos tėvus.
Visgi židiniu naudotis jie dabar negalėjo jokiu būdu, nes užimta ministerija laisvai galėjo tai kontroliuoti ir sekti. Pelėdos buvo dar rizikingiau - pasigauti kokią vieną ir perskaityti laišką ar išklausyti Žvieglį būtų juokų darbas... Gynėjas, šuoliuojantis visas švytintis žvėriokas, nešantis balso žinutę jos laukiančiam žmogui? Ministras nebuvo užtikrintas, kad Gynėjo kelionės niekas negalėtų sutrikdyti arba pakeisti žinutės į kitokią, naudingesnę tam, kuris to imtųsi. Statyti Viljamo Murrell'o į pavojų Fasiras negalėjo tiek kaip ištikimo pavaldinio, tiek kaip jam tiek gero padariusio žmogaus, tačiau svarbiausias buvo faktas, jog jis buvo Davinos tėvas. Net jei jo svarba juodaplaukiui anaiptol nebuvo tokia kaip jaunosios ispanės, jis suprato, kaip pasijaustų Davina, jei šiam iškiltų didelis pavojus.
- Bet turbūt tuo pasirūpinsim ryt, pailsėk, - sumurmėjo jis stodamasis.
-
Ji plačiai, kiek praverdama rausvas lūpas šyptelėjo žvilgsniu sekdama Fasiro veiksmus. Paprastas gestas, o privertė taip nusišypsoti ispanę. Tiesa sakant, didelių pastangų, jog ši imtų šypsotis ta šypsena, kuri buvo skirta tik jam, šalia sėdinčiam vaikinui, per daug nereikėjo. Davinai užtekdavo minties, žinojimo, kad jis saugus ir yra šalia.
Pagarbus ir atsargus elgesys su ja kiekvieną kartą iššaukdavo kerinčiai mielą šypseną. Juodų plaukų savininkas tą dieną parke buvo pasiryžęs pamiršti ją, išbraukti iš savo atminties, jei tik ji to būtų norėjusi. Ką gi, viskas susiklostė kiek kitaip.
-Knygoje pasakojama apie nykstančios Amūrų tigrų rūšies atstovą, sudraskiusį daugybę žmonių. Keli medžiotojai stingdančiame šaltyje leidžiasi jo medžioti. "Tai įspūdingas, kraują stingdantis pasakojimas apie tai, ką reiškia persekioti didžiąją katę. Ir būti jos persekiojamam.",-užbaigdama citata iš knygos aprašymo tyliai iškvėpė šiltą, odą sukutenusį orą. Įsitraukusi į knygos veiksmą ir nuotykius prarado laiko nuovoką, tačiau sprendžiant iš to, jog už lango nesimatė pirmųjų saulės spindulių, buvo aišku viena, šįkart iki ryto nenaktinėjo. O galbūt tamsūs lietaus debesys neleido prašvisti?
-Atleisk...-šypsena dingo, akyse šmėžtelėjo kaltė ir liūdesys. Susigūžusi ir kaltai nuleidusi galvą it baramas šunelis kurį laiką mąstė apie savo poelgį. Pasielgė kvailai, neatsakingai, neapgalvotai, nors dėl pastarojo būtų galima ginčytis, ji be jokio vargo apgavo ne tik savo tėvus, tačiau ir ištisus metus politikoje besimaudantį Fasirą. Ir vis tiek ji ir vėl jautėsi, kaip maža mergaitė barama už tai, kad netyčia (šiuo atveju tyčia) sudaužė vazą.
Prakalbus apie tėvus Davina kiek drąsiau kilstelėjo galvą, tačiau žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas į baltus patalus.
-Mano apyrankė,-pradėjo kiek liūdnoku, vis dar kaltės slegiamu balsu,-ją mano motina užkerėjo senu ir galingu burtu, susekti jo neįmanoma...
Žinoma, apie tai, jog vis gi burtą susekti įmanoma, neužsiminė. Dvaras buvo puikiai saugomas burtų, todėl galimybė, kad kas nors nutiks ten likusiems, buvo labai maža, o ji... Ji laiką leido pusvampyrio namuose, saugomuose kruopšiai ir tobulai atlikto elfo burto, todėl ir čia buvo saugi. Taigi, kol abi dalys buvo saugios, galėjo ramiai ilsėtis.
-Apyrankė, kaip ir turėjo, atiteko man, o pakabukas, skirtas mano tėčiui...-trumpam nutilo jausdama, kaip keista apie tai kalbėti su kuo nors kitu nei su įtėviais,-jį pasiėmė Vilas po tikrųjų mano tėvų mirties. Jie susieti, todėl, jei man kas nors nutiktų... Tėtis žinotų,-skaisčiai mėlynos akys nuslydo sidabrine apyranke, maloniai slegiančia ranką. Nieko neišskirtinė, paprastutė apyrankė su mažučiu vilko pakabuku, o reiškianti tiek daug.
Giliai įkvėpė kilstelėdama galvą. Akimirką buvo skaudu stebėti, kaip vaikinas stojasi ketindamas išeiti.
-Pasilik...-tyliai, tačiau gana užtikrintai paprašė. Ir nors vylėsi, kad tamsiaplaukis sutiks, buvo pasiryžusi priimti bet kokį atsakymą. Atsakymą, jog jai reikia pailsėti, atsigauti, pabūti vienai ir...
Ji kantriai laukė. Stebėjo jai nugarą atsukusį anglą.
-
Fasiras aiškiai regėjo gal kiek suglumusios Davinos šypseną, gal tokiuose gestuose ir pasireikšdavo von sjuardiškas jo auklėjimas, galbūt taip pilnai ir nepasivijęs dvidešimt pirmo amžiaus. Gal šitame amžiuje jam net ir nebuvo vieta - jis turėjo gimti prieš kokis keturis šimtus metų - tuomet nesijaustų per daug nutolęs tiek nuo kitų savo giminaičių ir turėjęs gal kiek daugiau šansų užaugti kitaip, tiek ir nesikankintų dėl naujoviško dabartinio gyvenimo.
Tik prieš keturis šimtus metų ir Davinos jis nebūtų sutikęs. Dabar ir nebemainytų savo galimos ateities į galimą praeitį. Menka to vertė. Tik kažin, kaip dėl savo amžiaus galėtų jaustis Sorenas? Vienišas ir nesuprastas? Sarkastiškai besijuokiantis iš neprotingų gyvųjų? O gal jau pavargęs ir juoktis, todėl įpratęs žvelgti absurdui į akis?
- Galėsi papasakoti visą, kai perskaitysi, - vyptelėjo Fasiras. Šitokiu būdu galės visą vakarą palaimingai tylėti ir klausytis jaunosios Murrell balso.
- Ei, nesinervink, viskas gerai, tik pajuokavau, - sunerimęs pradėjo raminti merginą pusvampyris.
Tuo priekaištu anaiptol nenorėjo iššaukti blogesnės atmosferos ar sugadinti savo viešniai nuotaikos. Matyt, vis dar nemokėjo apskaičiuoti savo šiurkštumo ir jėgos - dabar jautėsi kaip jaunas šuo, nesuprantantis, kaip stipriai kandant jau skauda, o kaip yra tinkama žaidimui. Iš dalies tai galėjo būti jam atleistina - visgi jis tik neseniai susipažino su žmogum, su kuriuo jo nesietų pavaldinio-boso ar draugo-draugo ryšiai. Anksčiau turbūt net nesusimąstydavo, kad atidžiau pasverti savo žodžius dera ne vien spaudos konferencijose.
- Ar gali per šią apyrankę perduoti Viljamui žinią? - paklausė jis, kiek susidomėjęs. Į šio papuošalo istoriją nebesigilino, kadangi numanė tai esant skausminga Davinai. - Jie dėl tavęs turbūt eina iš proto, turėtumėm juos nuraminti kaip galima greičiau, - pridūrė, stengdamasis, kad balsas skambėtų neutraliai, o ne kaltinančiai. Nežinia, ar pavyko, nes jau ir jo žodžiai buvo pakankamai iškalbūs.
Aišku, prieš minutėlę jis pats pasakė, kad tuo pasirūpinti bus galima rytoj, tačiau pats jis aiškiai suprato, kokia kankinanti galėtų būti klaikios nežinios naktis, kol visa trijulė ramiai nakvotų Godriko Dauboje.
Atsisuko į Daviną, gavęs tokį netikėtą prašymą (o gal ir visai tikėtą, tai, regis, nebuvo pirmas kartas, kai jie per naktį sėdėjo kartu, atsimenant tą vieną pilnatį). Sekundėlę patylėjo, mąstydamas pasipriešinti tokiai minčiai. Bet... Galbūt taip būtų lengviau ištverti savąją, nevilkolakišką ir netikrą pilnatį?
- Ką gi, - atsikvėpė jis, nors kai kas ir neregėtai norėjo, kad jis šokinėtų iš džiaugsmo ir vaikišku krykštimu prisikviestų Mioną iš gretimo kambario. - Jei tik tikrai to nori, - tarstelėjo, dar neskubėdamas klestelėti atgal ant lovos krašto.
-
Kiek pakreipusi galvą kelias akimirkas stebėjo, regis, apmąstymuoae beskiandintį juodų plaukų savininką. Vos matomai pravėrė rausvas lūpas, tačiau sudvejojo. Smalsumas tyliai, įkyriai šnabždėjo, gundė išsiaiškinti. Vis gi nusprendusi, kad neverta trukdyti, mat, Fasiras, kaip ir ji, nieko svarbaus nenutylėdavo vienas nuo kito. Abu supratingai ir kantriai laukdavo, kai vienas iš jų kapstydavosi prisiminimuose ar minčių jūroje. Suformavusi nežymų šypsnį patogiau įsirangė į minkštus patalus. Akys nenumaldomai ėmė merktis. Nuovargis pagaliau paėmė viršų.
-Žinoma,-linktelėjo stengdamasi neleisti akių vokams paslėpti prieblandoje skendinčio kambario nutviekstų skaisčiai mėlynų akių.
Kad ir kaip vaikinas stengėsi nuraminti žiaviąją lankininkę, ji puikiai suprato, kaip turėjo jaustis jos tėvai, dukrai slapčia dingus iš namų. Dukrai, kurią jie taip stengėsi apsaugoti. Ir viskas tik dėl to, kad šioji norėjo apsaugoti tą, kuriam dabar apsaugos reikėjo labiausiai.
Kaltė, atsispindinti melsvose akyse, susimaišė su nusivylimu. Ji ne tik nuvylė Viljamą su Klarą, Fasirą, tačiau nuvylė ir pati save. Trumpam užsimerkusi linktelėjo. Kad ir kaip jautėsi, nenorėjo, kad tai pastebėtų pusvampyris. Šis ir taip nerimavo dėl jos.
-Ne, tačiau, jie žino, kad man viskas gerai,-patikinusi, kad per daug nereikia nerimauti, nežymiai šyptelėjo,-jiems taip pat,-dar kartą pabandžiusi nuraminti ministrą, kilstelėjo galvą.
-Man derėjo pasilikti dvare... Tik... Norėjau...-balsas užlūžo. Nesvarbu, kokią priežastį ji pasakys, nesvarbu dėl ko taip pasielgė, tai nepateisino jos veiksmų. Ką gi, dabar teks iškęsti pasekmes.
Ji susigūžė, eilinį kartą, skruostai įgavo kiek ryškesnį rausvą atspalvį. Lėtai nuleido galvą.
-Atleisk... Tu pavargęs... Turėtum pailsėti...-suvokusi, kad turbūt pusvampyrį vertė per prievartą pasilikti, negana to, šis vis dar kaltino ją dėl jos kiek nutrūtgalviško poelgio, tyliai pratarė. Ranka, kurią dar visai neseniai vėsino auksaakio lūpos, perbraukė per plaukus. Šie lengvai krisdami paslėpė merginos veidą. Užstojo nuo tirinačių auksinių akių ir pirmą kartą Davina nuoširdžiai dėl to džiūgavo.
-
- Tokiu atveju nebėra ko nerimauti. Baubas saugo namus, rytoj ir pats pamėginsiu sukurti papildomų gynybinių užtvarų, - pusiau jai, pusiau jau sau garsiai mąstė von Sjuardas.
Bemąstydamas apie Baubą jis atsiminė įvykius, nuo kurių praėję buvo jau turbūt šešeri metai. Nusipirko namą, atrado jame elfą, pervardino jį, sugalvojo patikrinti, ar tik nebus jis užkeiktas... Visa tai dabar atrodė kaip prastas pokštas. Lengvai jie čia prasisuko, kažkas sugalvojo labai jau kvailai pajuokauti.
Dabar juodaplaukiui buvo velniškai apmaudu, kad savo šneka jis iššaukė tokią Davinos reakciją ir ji vėl dėl to graužėsi. Turėjo pripažinti, kad tai buvo grifiškas poelgis, tikrai ne varniškas, bet gal būtent todėl ir vertas pasididžiavimo ir susižavėjimo.
- Bet parkeliavome saugiai, todėl nebeturim dėl ko jaudintis, - toliau mėgino raminti merginą jis. - Aš džiaugiuosi, kad nereikės pusmetį būti čia be tavęs, tik bėda, kad tu čia irgi užstrigsi, - atsiduso jis.
Ji juk kiekvieną dieną jodinėjo ir dirbo su žirgais, niūrus namas Godriko Dauboje nė iš tolo neprilygo milžiniškam dvarui su visa gigantiška teritorija ir nenusakomu laisvės jausmu. Dabar negalėjai žinoti, ar nebūsi nukirstas kerais vos iškėlęs koją ant šaligatvio. Netgi dvejotina, ar Fasas galės ją pavaišinti ledais iš bene geriausios Anglijoje ledainės, besančios Godriko Daubos centre - na, bent jau yra Baubas. Gaila vargšo, bet šalia namų apsaugos ir atsakomybės už visų jų gyvybes jis dar gaus išmokti gaminti ledus, padėti sutvarkyti jam anksčiau uždraustą puoselėti aplinką ir, ir...
- Ne, - Fasiras vėl atsisėdo ant lovos krašto, sutrikęs dėl tokios Davinos reakcijos. - Labiau bijau, kad tu per mane nepailsėsi.
Kad praskaidrėtų nuotaika, norėjosi papasakoti kokią linksmesnę istoriją, tik, deja, tokių dabar jaunuolis niekaip negalėjo atsiminti, o gal net ir neturėjo ko.
- Ir dar ryt pagaminsim tą anglišką vaisių pyragą, - griebėsi paskutinio šiaudo - paerzino su akivaizdžia šypsena, atsimindamas, kaip teko ją versti suktis virtuvėje, kai į sanatoriją savavališkai išvijo ir Martą, ir kitą dvaro darbininkę, kurios vardą dabar atsimena tik Davinos autorė.
-
Kaltė griaužė. Mažučius, tačiau aštrius ir gilius nagus leido vis giliau. Šie šakojosi ir sklido po visą kūną. Skaudėjo, tačiau skausmas pamažu nyko. Mintis, kad ji čia dėl Fasiro, gydė atsivėrusias, kaltės išgriaužtas žaizdas.
Toks veiksmas buvo kvailas, keliantis pavojų tiek ministrui, tiek jai, tiek visiems, kurie supo abu jaunuolius. Ir vis gi... Giliai viduje ji nuoširdžiai džiūgavo, kad nepasiliko dvare.
Įdomu, kaip būtų jautusis likusi viena, be jo, be tamsiaplaukio. Ar kasdienybė būtų buvusi tokia pati? Vargu. Žirgus ji dievino, jodinėjimą jais, skambinimą gitara, ilgus vakarus klausantis, kaip svetainę užlieja motinos ir Viljamo juokas. Prieblandoje skendinčias auksines akis. Viskas, kas liko dvare vienaip ar kitaip šviesiaplaukei būtų priminę jį. Fasirą von Sjuard'ą.
Giliai įkvėpė linktelėdama. Kaltė niekur nedingo, tačiau nuovargis ir vaikino buvimas ramino, keistai migdė. Turbūt buvo per daug išsekusi, kad ir toliau leistųsi graužiama kaltės. O galbūt vis gi ji nebuvo tokia didelė?
Jūros mėlynumo akims pastebėjus apmaudą gintarinėse, Davina akimirksniu kaip įmanydama pasistengė nustūmti blogas emocijas į šalį. Pusvampyris nebuvo kaltas dėl to, kaip ji jautėsi.
-Man čia patinka, be to, galėsiu būti tikra, kad tau viskas gerai,-galiausiai plačiai nusišypsojo šįkart ji bandydama nuraminti auksaakį dėl jos buvimo čia.
Pavojus it giltinė kvėpavo į nugarą, šiltą orą iškvėpdavo į jautrią kaklo odą, tad visos mintys apie keliavimą po Londoną ar kitas vietas, buvo akimirksniu nustumtos į šalį. Pusmetis ilgas laiko tarpas, tačiau jei visus ateinančius mėnesius teks praleisti čia, Godriko Daubos devintajame name kartu su Fasiru ir Miona, kad įsitikintų, jog abu saugūs, ji neprieštaraus.
Nedidelio, tačiau jaukaus kambario paviršiumi nuaidėjo linksmas merginos juokas. Prisiminus, kaip buvo priversta padėti pusvampyriui suktis virtuvėje, plačiai nusišypsojo. Ne, virtuvė tikrai nebuvo ta vieta, kur jaunoji ispanė norėjo būti.
-Jei nesapnuosiu košmaro apie pyragą, esu tikra, kad pailsėsiu, net jei tektų miegoti ant žemės,-šyptelėjo primindama naktį, kai jiedu užmigo per pilnatį. Grindys nebuvo minkščiausias paviršius ant kurio teko miegoti, tačiau teigti, kad tą naktį prastai miegojo, negalėjo.
Mintims nukrypus prie poilsio, nė pati nepastebėjo, kaip akys ėmė merktis. Kiek mieguistai žvilgtelėjo į ant lovos krašto sėdintį vaikiną.
-
- Gerai, - blausiai šyptelėjo Fasiras.
Nepatiko jam toksai Davinos atsakymas, kad ji galės būti įsitikinus jo saugumu. Deja, ji galės matyti ir galimą jo suėmimą, galimą košmarų sugrįžimą ir šiaip jau bet ką, kas bus blogo nutikę jam ar su juo susiję. Ir ji tai giliai imtų į širdį - šitai pusvampyris jau žinojo. Gerai, jei tai tebus tamsūs sapnai - juos ne taip ir sunku nutraukti, ir jų jis vis tiek galiausiai ištrūksta, tik kas, jei Ministerijos puolėjai jį ras ir susems? Jie galėtų jį nudobti vietoje, o galbūt kartu ir jo šalininkus - taigi, ir draugus, ir mylimą merginą. Būtų geriau, jei ji sužinotų apie jo mirtį tik po laiko, jų ryšiui susilpnėjus. Fasas nenorėjo, kad ji liūdėtų dėl jo, nors gal tai būtų paglostę jo negyvą savimeilę. Gedėjimas juk... Beprasmiškas, hm? Jis sugaišo tam katastrofiškai daug laiko. Nors vis dar buvo sunku tat pripažinti.
O dar blogesnis scenarijus - jei jie ją paimtų kaip įkaitę? Juk ir Raveną iš pradžių jie paėmė būtent tam tikslui, tik jau nebebuvo aišku, kur padėjo po to, nors liko aišku, kad jo brolis dvynys tikrai nebesišlaistė tarp gyvųjų. Naivu būtų to tikėtis. O jei tie žvėrys sužinotų apie Daviną Murrell - ir kankindami ją mėgintų išsiaiškinti, ar Fasui svarbiau principai ir valstybė, ar visgi jo paties laimė?
Mėgindamas nustumti tokias niaurias vizijas pusvampyris išsitiesė šalia Davinos. Geras jausmas, kai gali vėlų vakarą po darbingos ir įtemptos dienos mažumėlę atsipalaiduoti horizontalioje padėtyje - tuo ir vertėjo dabar pasidžiaugti. Vis dar gyvi, vis dar sveiki, vis dar daugmaž saugūs.
- Košmaras apie pyragą? Kur jau... - vyptelėjo von Sjuardas, bet matydamas, kad mergina mažumėlę pralinksmėjo, bet pasidarė mieguista, prikando liežuvį. - Tuomet labos, - tarstelėjo jis.
Į spintelę ištiesė ranką, mėgindamas bežodžiais ir belazdeliais kerais prisišaukti kokią knygą, bet be praktikos šitai pavykti negalėjo. Trumpam dar atsistojęs iš lentynos išsitraukė dvi, regis, neskaitytas, ir nusinešė prie lovos. Nebuvo užtikrintas, kad užmigti pavyks greit, tad su nakties valandomis kovojo savo tradiciniais būdais, na, tradiciniais iki tol, kol atrado migdomuosius vaistus. Dabar kad ir kas nutiks, prie jų jau nebesilies.
-
Jai pavyko. Atmosfera kambaryje pasikeitė. Ji ir vėl šypsojosi, o vaikinas nebesikrimto dėl ankstesnės jos reakcijos. Šypsodamasi lėtai, trumpam paslėpdama skaisčiai mėlynas akis, iškvėpė orą. Kambaryje įsikaraliavus vėsiam orui ir atvėsinus merginos odą, šilti gūsiai buvo tikra palaima.
Kiek pakreipusi galvą stebėjo, kaip į lovą įsirango ministras. Nors šio pusė genų priklausė vampyrui, kitai pusei reikėjo poilsio, kaip ir šviesiaplaukei.
Plačiai, žaismingai, tarsi turėdama geriausią planą pasaulyje žvilgtelėjo į Fasirą. Šypsnena nieko gero nežadėjo. Buvo per daug žaisminga. Ir nors teko kovoti su nuovargiu ir mieguistumu, Davina nusprendė laikytis plano.
Dar truputis. Netrukus galės pailsėti ir išsimiegoti, tik prieš tai...
Ji prisislinko kiek arčiau vos tik jaunasis von Sjuard'as pasiėmęs knygas sugrįžo į lovą. Ištiesė ranką. Pirštai įsimaišė į juodus, vešlius plaukus. Kelis kartus švelniai supureno šiuos. Jūros mėlynumo akys stebėjo auksines. Dailių bruožų veidą puošė plati šypsena. Galiausiai ėmėsi tolimesnių plano žingsnių. Sušiaušė juodus, tobulai atrodančius plaukus ir be didelio vargo suformavo gaidžiuko skiauterią. Nedidelę, bet neapsakomai žavingą.
Nesusivaldžiusi garsiai nusijuokė. Nuoširdus ir be galo linksmas juokas ištrūko iš rausvų lūpų. Matyti tokį pusvampyrį buvo... Neįkainojamai linksma.
Tebesišypsodama ta pačia šypsena ir vėl sutaršė plaukus palikdama šiuos kiek netvarkingai, bet bent jau nebe taip juokingai.
Žinodama, kad Fasiras, net jei šitai jam ir patiko, neprisipažins, kaltai šyptelėjo pasilenkdama ir pakštelėdama vaikinui į lūpas.
Sekančiu veiksmu turbūt nustebino ne tik juodaplaukį, tačiau ir pati save. Švelniai, nekalta šypsena ir nekaltomis mėlynomis akimis žvelgdama į pusvampyrį, ištraukė knygas ir padėjusi šias ant spintelės susirangė šalimais. It koks katinas reikalaudamas padėti telefoną ir skirti laiko jam. Tarsi sakydama: esi mano teritorijoje, vadinasi priklausai man.
Patogiai padėjusi galvą Fasirui ant krūtinės įsmeigė žvilgsnį į sieną. Nors įprastai vaikino kūnas vėsindavo, dabar prie šio Davina glaudėsi, kaip prie radiatoriaus. Derėjo langą užsidaryti anksčiau...
Akys pamažu ėmė merktis, kol galiausiai žaviosios lankininkės kvėpavimas sulėtėjo. Viską aplink apgobi maloni tamsa.
-
Fasiras net nepastebėjo šėtono, bežibinančio iš Davinos akių - ir čia buvo jo klaida ir bėda. Pastabumas ir budrumas visada privalomas, net jei galvoji, kad esi saugus ir mylimas. Kadangi mergina jam pasirodė besvyruojanti ant plonos ribos tarp realybės ir sapno, jis daugiau pokalbio nesitikėjo, nesitikėjo ir nieko kito. Akimis permetė pirmų pakliuvusių į rankas knygų viršelius, patogiai įsitaisė atgal į lovą, pasiruošęs štai šitaip praleisti naktį, nors galbūt ir galėtų be garso išsliūkinti iš kambario ir nesugirgždinęs nei durų, nei laiptų sugrįžti į savo kambarį. Galbūt ten šiaip būtų susiradęs sau veiklos, bet kol kas nei su (buvusiu) Aurorų Štabu, nei su Vagneriu, nei su kitu kuo nebuvo užmezgęs ryšių, neturėjo jokio rimto plano ir jokios naudingos informacijos. Laukimas ir pasiruošimas tolimesnei veiklai buvo vieninteliai jo dabartiniai planai.
Na, ir dar pasimėgavimas vakaru su Davina.
Nuo šitokio jos judesio iš pradžių pusvampyrio ranka automatiškai nervingai pakilo lyg mėginant gintis, Fasiras aiškiai kiek sutriko, o vėliau akyse beliko priekaištingumas - kaipgi kitaip galėtų žiūrėti?
Ji padarė iš jo gaidį. Pagaidino čiuvelį tiesiogine ta žodžio prasme. Ir turbūt pirmąsyk prie jo plaukų prilindo ne jo sesuo. Gaila, šitam kambary nebuvo nei vieno veidrodžio, kad jis galėtų tai pamatyti.
- Na, ir ką gi čia dirbi? - paklausė, beviltiškai sunkiai atsidusdamas.
Be visa ko, jam dar buvo atimtos knygos. Todėl galima pakartoti amžinąją tiesą, kuria inteligentiški žmonės niekada gyvenime nesudvejos: meilė suėda protus jau savo pusryčiams. Von Sjuardas, šypsodamas, kai Davina to nebegalėjo matyti, ją apsikabino ir pakreipė galvą į tamsą už lango. Dvejojo, ar net pusvampyriškos akys šitokioj prieblandoj gebėtų įžvelgti raides, nežinojo, ar tokiu atveju ras kantrybės išbūti vilkolakės pagalve visą naktį. Juolab, kad net nebuvo gera pagalvė - miegoti ant jo galbūt prilygo miegui ant šaligatvio, kad ir sausą dieną. Kaip žinia, tokiomis sąlygomis išsimiegoti pakankamai sudėtinga.
„Anksčiau ji nebuvo tokia įžūli“, - toptelėjo Godriko daubiečiui, bežiūrinčiam į miegantį, ramų merginos veidą. Prieš tai, kai pats buvo nuovargio užlenktas, jis dar spėjo sugalvoti ir apsvarstyti kelias teorijas, kas iš ispanės galėjo atimti jos romumą ir nuolankumą - beje, atsakymo rasti nebespėjo.
-
Miona kiek anksčiau nei įprasta pravėrė savo kambario langą, įleisdama dar šiltą į vakarą bevirstančios dienos orą. Miegamajame nebuvo tvanku, elfas tuo pasirūpino. Bet Godriko Dauboj tai jau buvo paskutinis vakaras. Miona nejučiom spėjo prisirišti prieš Fasiro namo ir sodo, tad prieš persikraustant į Londone jau nuomojamą butą, kur pravėrus langą vargu, ar galėjai tikėtis gryno oro, mergina, kad ir kaip kvailai pačiai jai skambėjo, norėjo „atsikvėpuoti“ gaivos.
Žviltelėjo į ant palangės tupinčią ir į apylinkes žvelgiančią Kiarą - tarsi būtų vienintelė ir neginčijama šių vietų karalienė, tarsi visas medžioklės plotas priklausytų tik jai, nepaisant to, kad čia šeimininkavo ir Siklis. Kai šis pasirodydavo josios akiratyje, baltoji pelėda šiek tiek net pasipūsdavo. Bet kaip ten būdavo, kai niekas judviejų nestebėdavo, Miona nežinojo.
Kiara, taip ir neatsukusi galvos į savo šeimininkę, staiga atsispyrė nuo palangės ir nusklendė kažkur tarp medžių. Tuo tarpu Miona galiausiai užvėrė kambario duris ir nusileido laiptais žemyn.
Pravėrusi virtuvės duris, kyštelėjo galvą. Elfas plušo pjaustydamas agurkėlius, šalimais jo stovėjo ir kibirėlis su užmarinuotais vištienos sparneliais.
- Viskas tuojau bus paruošta, panele, - nuo Baubo pusės atsklido linksmas balselis taip ir nespėjus Mionai išsižioti.
- Puiku, - tarstelėjo trumpų plaukų savininkė ir tyliai pasišalino, akimis suradusi ir zefyrų maišelį.
Davinai su Fasiru elfas, jeigu šiedu patys nepasiteiraus, turėjo irgi tą pranešti, todėl, nesivargindama ieškoti porelės, paliko namą. Vis tik pirma į kvidičo aikštę nesuko. Padarydama lankstą, lėtai nužingsniavo pro saulės nuauksintą Davinos modeliuotą fontaną, nepamiršo prasukti ir pro Apči, kuris ją draugiškai apdovanojo silpnute vandens čiukšle - tarsi atsisveikindamas ir visai nesidrovėdamas pakštelėjo merginai į skruostą. Miona blausiai šyptelėjo ir delnu nusivalė vandens lašus. Ant josios juodos palandinukės tamsavo sušlapintas plotelis, tačiau šis turėjo greitai pradžiūti.
Tarp kelių medžių jau iš tolo pamatė balsvą dūmų stulpelį, kylantį aukštyn ir neblaškomą nė silpnučio vėjo. Vakaras pasitaikė ypač gražus ir maloniai šiltas.
-
Fasiras įdėjo jau ištuštintą arbatos puodelį į kriauklę ir atsiduso. Už lango tvarkingam sodo pakrašty buvo akmenėliais apdėta laužavietė, kurioje šįvakar plaikstysis draugiška liepsna it jie ką nors švęstų. Pusvampyris pakabino savo megztinį ant vienos kėdės atlošo virtuvėje.
- Vištienos reikės nedaug, turbūt tik Davinai. Kai Miona nematys, iškepk sausainius, tešlą užminkiau, - sumurmėjo jaunuolis, pasitikęs savo namų elfą virtuvės tarpduryje.
Privėręs duris išėjo į ūkinį pastatą beržinių pliauskų - nors jos nebuvo kaitrios, jos mažiausiai spragėjo, tad buvo tinkamos tiek židiniams, tiek laužams. Burbtelėjo Ugnies įžiebimo burtažodį, nukreipęs lazdelę į tvarkingai piramide sukrautas malkas. Aplink laužą Baubas jau buvo sutampęs kelis rąstigalius, skirtus atsisėsti. Ko gero, netrumpam laikui užteks vos vieno - priverstinių atostogų išėjęs ministras pernelyg gerai pažinojo Mioną Herą, kad manytų, jog pavyks ją perkalbėti. Juolab, kad norėjo jai parodyti savo pasitikėjimą ir daugiau šito sprendimo nekvestionuoti. Ką jis kvestionavo šiuo metu, sėdėdamas prieš neskubriai medieną bekramsnojančią grifišką stichiją, tai galimybes susisiekti su Miona ir nuraminti save, kad ji saugi. Londonas buvo toli, o pavojų - daug. Gal jis neturėtų sėdėti tolimame kaime, sodyboje, apsuptoje magijos, o imtis kažkokių rimtesnių veiksmų? Bet visgi norėjosi tikėti, kad kantrybė ir savo gyvybės patausojimas bus Anglijai naudingesni, negu principingas šuolis į galimo mūšio epicentrą.
Išgirdęs Mionos žingsnius artyn, Fasiras atsigręžė tik po kurio laiko. Atsistojo, rankas susikišęs į kišenes žengtelėjo artyn merginos. Išspaudė nelinksmą šypsenėlę. Gal kiek dirbtinę, dėl ko tučtuojau ir jos jo veide neliko.
- Na, pasiruošei kelionei? - paklausė jis. Buvo apmaudu, kad jis trumparegiškai neįsigijo jokių daiktų, kuriais per atstumą būtų galima perduoti labai trumpas ir aiškias žinutes. Aišku, jie brangūs, tačiau...
- Turbūt jau atsibodau, bet vis tiek... - atsiduso jis. - Žinok, kad neprivalai ten vykti ir bet kuriuo momentu būsi laukiama čia, - pridūrė patylomis jis, mat klaikiai nenorėjo išleisti jos vienos į Londoną. Jau kelias savaites dėl šito jiedu karts nuo karto susiginčydavo, bet Mionos nuomonė nesikeitė, o Fasui beliko su šituo susitaikyti.
-
Laikas Godriko Dauboje bėgo neapsakomai greitai priversdamas jaunąją ispanę su kiekviena diena vis labiau ir labiau ilgėtis už daugybės kilometrų likusių tikrųjų namų. Čia, Fasirui priklausančiame name, praleido tiek daug laiko, jog nė pati nepastebėjo, kaip šią vietą ėmė vadinti namais. Ir visgi... Ji ilgėjosi Ispanijos, ten likusių tėvų, kuriuos turbūt ne juokais įsiutino savo paskutiniu poelgiu, privertė nerimauti ir nertis iš kailio, ten pasilikusios Martos, kiekvieną rytą pasitinkančios plačia šypsena ir garuojančiu puodeliu arbatos, žirgų, leidžiančių skrosti laukus bei viso dvaro.
Tiesa, laikas Godriko Dauboje taip pat nei karto neprailgo. Ištisas dienas leisdavo kartu su Fasiru ir Miona, pamažu tapusia itin svarbiu asmeniu žaviosios lankininkės gyvenime. Nuobodu nebuvo. Trijulė ne tik leisdavo laiką plepėdami, tačiau pilnai ir itin šauniai sutvarkė visa Fasiro namo aplinką. Didžiausią nuopelną čia turbūt derėtų priskirti Mionai, pasirūpinusiai sodu ir gėlėmis, kaskart išėjus į lauką traukiančiomis dėmesį.
Nebegalėdama jodinėti ar daryti tai, ką darydavo dvare, savo namuose, iš pradžių jautėsi keistai ir nemaloniai, tačiau po įvykio su Adele visą dėmesį paskyrė burtų praktikavimuisi. Praleido ištisas dienas, nors vertėtų sakyti - ištisas savaites skaitydama įvairiausias knygas, mokydamasi naujų burtažodžių ir šiuos išbandydama. Per pastaruosius kelerius mėnesius iš merginos lūpų išsprūdo turbūt daugiau kerų pavadinimų nei per visus dvidešimt trejus metus. Šių buvo įvairiausių - visiškai paprastučių, kuriuos turbūt ir pirmakursis būtų galėjęs atlikti, ir sudėtingų, sunkiai įvaldomų ir suaugusių burtininkų.
Turbūt su paskutiniaisias kiek persistengė, mat, paskutinėmis dienomis buvo išvargusi ir be praktikavimosi visą laiką skirdavo miegui. Iki šiol. Šis vakaras turėjo būti kitoks.
Atsargiai užvėrusi duris sau už nugaros ėmė žingsniuoti laužavietės link. Veide, kaip ir visuomet, net ir tuomet, kai atrodydavo, jog jėgų nebeliko nė užsimerkti, spindėjo plati šypsena. Tebebuvo apmaudu, kad šis vakaras skirtas išlydėti į Londoną išvykstančią Mioną, kurią tiek ji, tiek auksaakis stengėsi atkalbėti nuo tokios minties, tačiau ispanė galiausiai susitaikė su tuo, jog mergina priėmė savo sprendimą ir jo nekeis.
Išgirdusi pokalbio nuotrupas (neabejojo, kad Fasiras paskutinį kartą bandė atkalbėti savo "jaunesnę seserį") stabtelėjo vaikinui už nugaros neįsiterpdama į pokalbį. Išvargusi pastarosiomis dienomis kalbėjo itin mažai.
Patogiai uždėjusi smakrą ant jaunojo von Sjuardo peties prisiglaudė prie šio trumpam užsimerkdama. Pasąmonę akimirksniu užliūliavo negirdimas sapnų karalystės balsas, tačiau Davina paprasčiausiai šį nuvijo. Kairę ranką uždėjusi ant laisvo peties taip kiek labiau įsipatogindama atsimerkė įsmeigdama skaisčiai melsvas akis į pamažu besikūrenantį laužą. Uoslę maloniai kuteno vyriškų kvepalų aromatas, sumišęs su vonios žele, dvelkiančia vos juntamu miško kvapu. Netrukus čia pat įsimaišė ir degančios malkos kvapas. Davina laiminga šyptelėjo. Regis, mokėjimas pasidžiaugti kitiems nieko nereiškiančiais dalykais, niekur nedingo.
-
Saulės nušviesta tanki ir tvarkinga veja sugėrė merginos žingsnių garsą. Nors šiandien ir avėjo patogius, tamsius sportbatukus, paprastai Miona mėgo vaikščioti basa. Taip jausdavosi labiau artima su gamta, saugesnė. Mėgdavo gulėti ir po medžiais, klausytis fontano čiurlenimo, į jaukų sodą užklydusių paukščių giesmių. Kartais ten net užsnūsdavo, tačiau Apči su dideliausiu džiaugsmu pasirūpindavo, kad ji ilgai negulinėtų, nors kartais rodydavos, kad leisdavo pasimėgauti žemės vėsa, jos kvapu ir ta ramybe, kurią jai suteikdavo tik gamtos šnabždesys, ilgiau.
Fasiras jau sėdėjo prie laužo, nugara į ją. Kelias pastarąsias savaites juto tiek jo, tiek Davinos prieštaravimą jos sprendimui išvykti. Kai jaunasis von Sjuardas vėl bandydavo ją apkalbėti, Miona kartkartėm pasijusdavo kaip jaunesnioji maištininkė sesuo, būtinai norinti padaryti tai, ko užsimanė, ir neklausanti vyresniojo brolio. Davina bent kelios dienos buvo tarsi pagaliau supratusi, kad Miona minties nekeis, o Fasiras - ne. Ant jo tamsiaplaukė nepyko, puikiai suprato, kodėl nenori jos išleisti. Nors kartais, tiesa, mergina ir susierzindavo, ypač tada, kai jai imdavo rodytis, jog Fasiras visiškai nepasitiki jos jėgomis.
Likus porai trejetui metrų, vaikinas ar tai išgirdo, ar pajuto jos žvigsnį. Mergina stabtelėjo. Pro akis neprasprūdo ir blausi jo šypsena. Miona buvo jau įpratusi prie to, kad nuoširdūs šyptelėjimai Fasiro veide atsirasdavo, kaip jai atrodė, dažniau, todėl dirbtinumą Miona pastebėjo šypsniui dar taip greitai nedingus.
- Aha, - krestelėjo plaukus, gal kiek per žvaliai tarstelėdama. Entuziazmas akivaizdžiai buvo toks pat tikras, kaip ir jaunuolio šypsena. - Susikroviau. Na, nedaug ten ir buvo ką krauti... - sumurmėjo, prisimindama savo krepšelį - bedugnę, kupiną knygų ir visokių niekniekių ir ramiai besiilsinčią žolininkės Anastasijos krautuvėlėj. Nukišo jį ten atsargumo dėlei - kas ten žino, gal ir pagal jį galėjo atsekti merginą.
Po sekundėlės dingtelėjo, kad Fasiras galbūt klausė apie jos psichologinę būseną. Nė velnio nepaisruošiau.
- Ai, taip, viskas gerai ir ta kita prasme. Neprapulsiu, - šyptelėjo, krypteldama galva. Už nugaros sunertos rankos nevalingai viena kitą spustelėjo sitpriau. Kaip nors.
Vylėsi, kad josios šypsenėlės ir žodžiuose atsispindinčio šiokio tokio užtikrintumo pakaks. Bet vis tik... Miona ir vėl pasijuto kaip mažoji sesutė. Bet šis vakaras buvo gal net paskutinis, todėl mergina nutarė, kad erzeliui ir nekantriems dūsavimams čia ne vieta.
Liūdnai šyptelėjo. Fasiras atrodė kažkoks pavargęs, o balse, regis, atsispindėjo galgi net didesnis nerimas ir susirūpinimas nei visada.
- Viskas bus gerai, - drąsinamai nusišypsojo. - Tai mano sprendimas. Nelabai galiu dabar kažką ir keisti, - gūžtelėjo pečiais. Kartu su tuo pro Fasiro petį pastebėjo ir atpėdinusią Daviną. Miona išspaudė kiek platesnę šypseną, taip pasveikindama šviesiaplaukę ispanę.
Per tiek laiko buvo beveik pripratusi prie to, kokius jausmus jiedu spinduliavo viens kitam. Bet kartais pasijusdavo galgi kiek nejaukiai. Negalėjo nė pati sau konkrečiai nusakyti, kodėl taip jautėsi, - juk iš tiesų džiaugėsi jų abiejų laime. Gal jusdavo kažko tokio... poreikį, bet apsilankius tokiai minčiai, aplankydavo ir kita - apie klastuolį. Pakrantėj nusprendė, kad jai Dafydd nereikia, ir tuo beveik visiškai tikėjo. Turbūt priežastis buvo kažkokia kitokia. Gal čia šiaip jai atrodydavo, kad trukdo Fasirui su Davina mėgautis vienas kito artumu... Kas ten žino?
- Gerai, aš esu išbadėjusi, - staigiai prabilo, vėlgi pajutusi tą patį keistąjį jausmą. - Kada galėsim valgyti? - jau stovėdama prie laužo ir spoksdama į zefyrus, kuriuos kartu su kitais daiktais, matyt, neseniai atgabeno elfas, pasiteiravo porelės mergina. Ko ko, bet saldumynų ji norėdavo beveik visada.
-
- Gerai, - linktelėjo Fasiras. Tokiais momentais jo ir taip ribota iškalbos dovana dar labiau susitraukdavo, palikdama jį visai ant ledo.
„Kai nebeturi ką pasakyti, kalbėk atvirai.“ Muninas jo nebepapeikė už šitai. Kaip greitas sparnas prieš akis šmėstelėjęs paukščio atsiminimas staiga leido jaunajam von Sjuardui suprasti, kaip retai jis beatsiminė savo skausmus. Ar jau galėtų teigti pasveikęs?
- Tikiuosi, kad tau viskas bus gerai, bet tu neprivalai taip rizikuoti, juk supranti. Turėtum pasitraukti iš šitos peklos ir imtis kurti savo gyvenimą. Tu baigei Hogvartsą, gali užsiimti kažkuo, kas svarbu tau pačiai, - liūdnai vyptelėjo, net nesusiprasdamas, koks šią minutę būtų panašus į savo tėvą, jei tik būtų visgi užsiauginęs barzdą.
Ir tylūs žingsniai, ir Mionos šypsenėlė išdavė ateinant Daviną. Fasiras pajuto merginą iš už nugaros prisiglaudžiant prie jo, sunėrė savo ir jos pirštus. Iš vilkolakės jis jautė tam tikrą palaikymą - o jau seniai kaupė jėgas ir ryžtą vienam poelgiui, apie kurį tik jai ir buvo užsiminęs.
Pro langą į trijulę ir į lauželį pažvelgė Baubas. Fasiro užkurtas lauželis pamažėle įsikūreno. Pro atvirą virtuvės langą išdavikiškai pasklido Mionos mėgstamiausių sausainių kvapas. Von Sjuardas nebuvo užtikrintas, kad žmogus irgi jį užuostų iš šio sodo taško, bet vylėsi, jog jos uoslė tam per silpna.
- Ir dar kai kas, - pradėjo auksaakis, jausdamas, kaip gerklė džiūsta. - Žinau, kad šitas vakaras yra tragiškai netinkamas tam ir šitai turėjau padaryti jau žymiai seniau, bet vis bijodavau tavo reakcijos.
Akis nuo žemės pakelti pasirodė gan sudėtinga. Iš tolėliau pasigirdo pakankamai garsus Apči čiaudėjimas ant Mionos sodintų gėlių - jos liūtui be galo patiko, tad kartkartėmis jis jas netgi perlaistydavo.
- Mudu nesam žmonės, Miona, - pradėjo Fasas. - Davina yra vilkolakė, o aš - pusvampyris.
Fasiras atsiprašančiu žvilgsniu stebeilijo į merginą, kurią pažinojo jau kelerius metus, bet visgi nėsyk neišdrįso prabilti apie savo rasę. Regis, tai apskritai buvo pirmas sykis, kuomet apie savo rasę kam nors pranešė - iki šiol visi, kas apie tai žinojo, ir patys buvo antgamtai, todėl neturėjo problemų identifikuoti jį savomis juslėmis. Uoslė, pastabumas ar nuojauta - gal ne tik šiomis, bet ir kitomis juslėmis galėjai sugaudyti Fasirą nesant visai žmogumi.
-
Tyliai sukikeno išgirdusi nekantrumą Mionos balse. Per visą šį laiką spėjo pastebėti ne vieną Mionos silpnybę, viena jų - saldumynai. Netgi dabar rudos akys gana godžiai žvelgė į prie laužo padėtą pakelį su zefyrais, skirtais kepti ant laužo. Priešingai nei pati ispanė. Į atneštą maistą žvelgė gana priešiškai, nesijautė alkana, tačiau žinojo, kad atsisakyti dabar būtų ne tik nemandagu, bet ir nepagarbu. Baubas nuoširdžiai stengėsi.
Pajutusi, kaip Fasiro pirštai susineria su jos, švelniai spustelėjo šiuos. Nebylus padrąsinimas tam, kam jaunasis von Sjuardas ryžosi paskutiniam vakarui prieš merginos išvykimą į Londoną. Iš vienos pusės toks sprendimas atrodė netinkamas, visgi buvo paskutinis jų trijų vakaras, tačiau pažvelgus kitomis akimis... Sąžiningas ir vertingas. Miona turėjo žinoti, kad žmonės, kuriuos ji laikė sau brangiais, ne visai yra žmonės. Tik kur ta riba tarp tikro žmogiškumo ir išgalvoto?
Kiek surimtėjo juodaplaukiui prabilus. Priešingai nei jis, akių nenudelbė. Drąsiai ir pasiruošusi pamatyti bet kokią Heros reakciją žvelgė į rudas akis. Galbūt vylėsi, kad skaisčiai melsvos akys, draugiška šypsena ir švelnių bruožų veidas, dabar dengiamas iš šonų susegtų šviesių plaukų, atrodantis itin mielas (jog būtų lengviau įsivaizduoti - paimkime mažą kačiuką su liūdnomis akytėmis) sušvelnins Fasiro žodžių sukeltus jausmus.
Troško, kad šitai būtų tekę išgyventi anksčiau, kai tik atvyko į Godriko Daubą ar kiek vėliau, tačiau gerbė pusvampyrio sprendimą ir puikiai suprato, kodėl šis taip delsė. Baimė. Ji visuomet pakiša koją.
Dar kartą švelniai spustelėjo padrąsindama, tik šįsyk nebe pirštus, o petį. Nekalbėjo, leido viską išsakyti vaikinui, kaip šis ir norėjo. Turbūt jautė pareigą ir atsakomybė tai padaryti pats. O galbūt čia pasireiškė džentelmeniškumas?
Prie malonaus vyriškų kvepalų ir miško aromato prisidėjo ir iš virtuvės atsklindantis kepamų sausainių kvapas. Regis, tik to ir tetrūko, kad jaunajai ispanei sukiltų apetitas. Kepti paruošti vištienos šašlykai ėmė atrodyti visai gardžiai, tik galbūt šitai matė tik akys, ne skrandis.
Atrodė, kad laikas sustojo. Abu kantriai ir atsiprašančiai žvelgė į priešais stovinčią merginą. Pati šviesiaplaukė jautėsi gana saugiai ir ramiai, galbūt dėl to, jog stovėjo už vaikino, o galbūt dėl to, jog vis dar vylėsi, kad Hera sureaguos gana ramiai.
-
Miona kiek nejaukiai pasiūbavo nuo kulnų ant pirštų galiukų ir vėl ant kulnų. Regis, po jos žodžių nelabai buvo ką ir bepridurti. Juk viskas per tas pastarąsias dienas šiame gana ramiame Anglijos kampelyje jau turėjo būti išsakyta. Bet, vis tik, Fasiras dar turėjo ką tarsti. Lyg ir tą patį, bet kitais žodžiais, nušviečiančiais kitokią Mionos ateities versiją: ateitį visiškai be jų, negalvojant apie juos ir nestovint už juos.
Ir merginai toks variantas nė velnio nepatiko. Juk tai Fasiras buvo visos tos peklos viduryje! Kaip pasitraukusi galėčiau būti šalia - liūdnai pagalvojo Miona.
Bejėgiškai papurtė galvą, darsyk pasakydama, kad nieko nekeis. Nenorėjo, kad rankas krauju būtų susitepusi veltui. Kam jai dabar reikėjo sustoti viduryje visko? Tokiu atveju prarastų daugiau nei netektų eidama iki galo. Bent jau taip spėjo.
Šyptelėjo, pastebėdama ir Fasiro gestą. Taip, tuos du, vienas nuo kito taip smarkiai besiskiriančius jaunuolius siejo nepaprastas ryšys. Miona negalėjo pasigirti turėjusi tokį su kažkuo, bet džiaugėsi tuo, kad toks vienišius kaip auksaakis gali. Tamsiaplaukė numanė, kiek daug kančios teko jam. Galgi kada nors ir rudaakei, kai pagaliau viskas baigsis, teks laimė susitikti žmogų, su kuriuo irgi galės puoselėti tokį ryšį.
Pačiupo maišelį už kampuko ir, viltingai purtydama, pažvelgė į porelę. Bet Fasiro išraiška ir jo žodžiai rodė, kad maistui dar ne laikas.
Miona žiojosi pasakyti, kad ne, tegu palaukia, kam čia dabar taip dar nevalgius. Juk žodžiai „vis bijodavau tavo reakcijos“ kažkodėl nerodė, kad jiedu norėjo pranešti apie kokias nors tais jųjų tuoktuves.
- E... Taip? - nuo veido it nupūtus šypseną paragino Miona. Maišelį numetė atgal prie kito maisto. Sekundėlę nežinojo, kaip būtų geriau priimti kažkokią žinią, bet nutarė atsisėsti. Dažnai knygose ar filmuose, kažkuriam veikėjui prabilus tokiu tonu jis dar pridurdavo, kad geriau tegu prisėda.
Atsisėdo ant rąstelio taip, kad liepna ir dūmai jų neuždengtų. - Na? - pasiėmusi kažkokį šalia besimėtantį šakaliuką pamastagavo virš ugnies. Buvo per daug neramu, kad nusėdėtų.
Ir šit, gal ir gerai, kad prisėdo. Šakelė sustingo virš laužo. Ugnies liežuviai ją atsargiai lyžtelėjo, bet ji buvo per daug drėgna, kad taip greit būtų suryta.
Mionos nemirksėdama spoksojo į auksinio atspalvio akis. Širdis, trumpam sulėtinusi, mušė aukštesnę pavarą.
Norėjo drėbti, kad tai nesąmonė. Gerai, Daviną pažįsta tikrai trumpai, nors jau ir spėjo suartėti, o Fasirą - jau daugiau nei trejus metus. Juk nebūtų tiek slėpęs! Kad ir koks slapukas buvo, juk tikrai būtų ja pasitikėjęs ir pasakęs.
Akmeniniu veidu dėbsojo į tą asmenį, kuriuo iš tiesų besąlygiškai pasitikėjo ir dėl kurio statė gyvastį. O dabar paaiškėjo, kad net nežinojo, kad iš tiesų jis besąs.
Po minutės nukreipė akis į raudoną šakelės galiuką. Juto skruostus nusidažant rausvais atspalviais.
- Kodėl nesakei anksčiau?
Ką ten dar galėjai besakyti. Paklausė be reikalo. Sakė, kad bijojo jos reakcijos. Ar anksčiau jis bijojo labiau, ar dabar Miona buvo labiau verta tiesos?
Vertė. Žmonės linkę kitus vertinti pagal jų pasiekimus. Ar Fasiras sužinojo, kas vyko mūšio metu, ir dabar pamanė, kad Mionai būtų gerai žinoti, už ką kovojo, už ką tebekovoja ir už ką buvo nusprendusi kovoti kad ir ligi galo?
Drėbtelėjo šakelę į ugnį. Norėjo atsistoti ir dingti iš laužavietės, kur nors pasislėpti arba, geriau, išrėkti visą aėmusį beviltiškumą. Tačiau sulaikė kita mintis. Kodėl bijojo?
Sunkiai atsiduso, iškvėpdama pyktį. Ką būtų dariusi jų vietoje? Greičiausiai irgi būtų baiminusis juos prarasti. Ar Fasiras bijojo to paties?
- Nesvarbu... - sumurmėjo Miona. - Tai nieko nekeičia, ar ne? - pakėlusi galvą į jaunuolius garsiau pasakė. Tik balse nebuvo justi stipraus įsitikinimo. - Judu vis tiek tokie patys. Negaliu jūsų teisti todėl, kad bijojot.
-
Tokiu sudėtingu momentu, kai iškyla dvejonė, ar faktiškai šeimos nariu tapęs žmogus nepasijus išduotas ir supras, Fasiras itin džiaugėsi, kad šalia buvo Davina. Pusvampyris net neįsivaizdavo, kokios reakcijos galėtų tikėtis - niekada ir neišgirdo Mionos nuomonės apie angamtiškąsias rases, turinčias žmogiškus pavidalus. Logiškai mąstant ir tikint gauta informacija apie mūšį, Hera į juos žvelgti turėjo netgi labiau neigiamai nei teigiamai.
Pridėjęs Mionos alkiui dar vieną klestėjimo minutę, jaunuolis pasijuto bemaž labiau kaltas dėl šito, o ne dėl to, kad tiek laiko pratylėjo apie savo nežmogiškus genus. Akivaizdu, jog mergina tikrai nekantravo ir nesitikėjo nieko labai blogo...
O ar tai iš tiesų buvo blogai, ar gerai? Ispanijos vėjai ir pažintis su Davina atskleidė Fasirui neregėtai daug dalykų, kurių jis iki šiol nežinojo arba suprato klaidingai. Tačiau kaip visgi vertinti faktą, jog jis nebuvo visiškai žmogus? Apskritai žiūrint, jo ypatingas likimas nulėmė prakeiksmą (ar dovaną) nepriklausyti nei žmonių, nei vampyrų rasę, kartais klaidžiojant nuo vieno prigimties pakraščio prie kito. Anksčiau jis juk pavydėdavo ir tėvui, ir motinai, kad šie vienaip ar kitaip buvo pasiekę rasės grynumą, suteikiantį jiems didesnės galios, ilgesnį amželį ir... Kaip keista visgi buvo suprasti, jog jis, savo tėvo sūnus, visgi tebuvo mažytis akmenėlis jo ilgame ir paslaptingame kelyje. Visose įprastose šeimose sūnūs pergyvena tėvus, o šįkart bus visai kitaip. Nesąžininga.
Mionos skruostai buvo raustelėję - kaip suprasti tokią reakciją, politiko patirtis nesakė. Klausimas atrodė kaltinantis. Gal net kiek panašus į tokį, kokį jis užduotų savo tėvui. Klausimai... Tikras von Sjuardų klausimas, hm?
- Nemaniau, kad mūsų ryšiai tiek laiko išliks nenutraukti, o vėliau... - atsikvėpė Fasiras. - Bijojau, kad dėl to supyksi.
Kartais lengviau išlaikyti ryšius melu, štai, kokia yra gyvenimo tiesa.
Pusvampyris skaitė bičiulės veide bekintančias išraiškas, bet dar negalėjo būti užtikrintas dėl to, kaip ji visgi sureaguos ir ką pasakys. Visgi dabar bijoti kaip ir nebebuvo ko - baimė materializavosi, jis pamatė, kaip ji atrodo, tad...
- Ne, nekeičia, - papurtė galvą jis, kurį laiką patylėjo.
Tai, ką norėjo išsakyti dabar, galėjo skambėti labiau įžeidžiančiai ir Miona galėjo tai suprasti ne taip, kaip jis norėtų. Galbūt tai pasilikti dar tolimesniam vakarui? Fasiras sugniaužė laisvosios rankos kumštį, likusį kišenėje. Ir kas gi jį galėjo pasodinti į Grifų Gūžtą, tokį bailį?
- Atleisk, kad nepasakiau to anksčiau, - tęsė jaunuolis. - Kadangi nesimatysime ilgesnį laiką, pamaniau, kad visgi dabar yra tinkamiausias metas.
Dar viena nejauki pauzė.
- Turbūt galima pradėti vakarienę, Baubas pasistengė suruošti šio to ypatingo, - kreivai vyptelėjo jis, mėgindamas įsūdyti vakarui geresnę atmosferą. Nors suprato, kad tai padaryti geriau mokėtų Davina - tad reikia tikėtis, jog ji to ir imsis.
-
Stojo tokia mirtina tyla, kad jaunoji ispanė būtų galėjusi prisiekti, jog girdėjo, kaip bronzinio atspalvio riešą puošiantis sidabrinis laikrodis ima tiksėti. Niekad anksčiau, tik šią akimirką. Papuošalas turbūt buvo specialiai pagamintas taip, kad neskleistų nė menkiausio garso. Net tiems, kurie turėjo neapsakomai gerą klausą, ką nors išgirsti buvo neįmanoma.
Širdis ėmė daužytis, tik ne jos, o Mionos. Išdavikiškai pranešė, kad tokia žinia tamsiaplaukei nepatiko. Ir ne tik ji, raustelėję skruostai, pasimetęs žvilgsnis ir... Ji akivaizdžiai sutriko, nerimavo ir nežinojo, kaip elgtis.
Giliai įkvėpė atsitraukdama nuo Fasiro ir žengdama kelis žingsnius į šalį. Stabtelėjo tik tuomet, kai buvo greta jo. Rankos neištraukė, leido ir toliau savo delnui šildyti jo. Nenorėjo, kad auksaakis būtent dabar pasijustų vienišas ar pažeidžiamas.
Kantriai laukė Mionos reakcijos ir to, kaip jaunuolis bandys visą užglaistyti. Regis, politika jo gyvenime daug pliusų nepaliko.
–Galbūt labiau bijojai sukelti pavojų ir prarasti ją,–nežymiai šyptelėjo trumpam žvilgtelėdama į vaikiną, o tuomet į merginą. Rudos buvusios grifukės akys spigino į pusvampyrį. Regis, pykčio ar apmaudo jai, žaviajai lankininkei, tamsiaplaukė nejuto, visas dėmesys ir kaltė griuvo ant jo. Sąžininga. Tai jis slėpė tokią paslaptį taip ilgai, tik Davinai šitai nerūpėjo. Ji lygiai taip pat buvo prasikaltusi prisidėjusi prie tokios žinios slėpimo.
–Tinkamiausias metas sukaupus drąsą ir ryžtą,–kiek priekaištingai akies kampučiu žvilgtelėjo į jos delną laikantį asmenį,-tai niekuomet nieko nekeitė ir nekeičia. Esi ta, kuria pasitikiu ir žinau, kad padarysi viską, kad apsaugotum jį, lygiai taip pat, kaip Fasiras tave. Kad ir kas nutiktų,-vylėsi, kad po tokios žinios išvykusi į Londoną Miona nenutrauks ryšių su jais. Abejojo, kad pusvampyris ištvertų tokį smūgį. Ji jam buvo per daug sarbi.
Įsmeigė skaisčiai melsvas akis į rudas, kone juodas. Rausvos lūpos neprasivėrė, tačiau buvo tikra, kad prašymą, neišreikštą žodžiais tamsiaplaukė supras. Jai reikėjo laiko, o šis vakaras buvo paskutinis.
–Nekantrauji prisikišti zefyrų pats ar visgi tikiesi pamatysi Mioną, atrodančią, kaip žiurkėnas?–nusijuokė tikėdamasi, kad abu jaunuoliai prisidės prie to ir pasimėgaus paskutiniu jų trijų vakaru.
-
Miona nuo vaikystės, kai kaži ko pykteldavo, iškart pajusdavo liepsnojant skruostus. Žinoma, su laiku pradėjo kontroliuoti savo emocijas, tapo ramesnė. Galbūt stengėsi kiek pritapti prie Rafaelio - griežto ir šalto žmogaus, šiltesnį gestą parodančio tik tada, kada to iš tiesų nori. Tačiau prigimtis merginos buvo galbūt kiek kitokia. Tas kartkartėm, o dažniausiai šalia to klastuolio, išlendantis karštakošiškumas buvo dar vienas skirtumas nuo jos jau žuvusių nebiologinių tėvų.
Bet pastaruoju metu, nuo pat mūšio, o gal net ir seniau, mergina buvo nemaž kiek apmirusi, dažniausiai, kai nekalbindavo Davina ar Fasiras (kartais net Baubas), panirusi savose mintyse, šypseną išspaudžianti sunkiau, o jai kalbant balse, rodos, skambant ir linksmesnei gaidai, kažko trūko. Netgi tais sykiais, kai susiginčydavo su Fasiru, dažniausiai tiesiog užtildavo arba keisdavo temą, stengdamasi nustumti bekylantį susierzinimą, bereikalingą, paiką pyktį. Tad tai, kad kaito jos skruostai, buvo beveik neįprasta.
Merginos galvoje sukosi begalės minčių, tai skaudesnių viena už kitą, tai apmaudesnių. Norėjosi prikišti Fasirui, kodėl tuomet dabar sako jai, jei jau nemanė, kad tiek bendraus. Nuo kada jis išvis mano, kad ryšiai nenutrūks dar pakankamai ilgai, kad būtų galima šitiap kliautis Miona?
Mergina ir pati gerai nežinojo, kodėl taip baiminosi, kad jaunuolis sužinos apie mūšį. Galbūt bijojo, kad jis jaus kažkokį kaltės jausmą, o gal priešingai - kaltins ją. Kaip kad būdavo josios košmaruose dar prieš jam grįžtant.
Tačiau taip, Miona pyko. Bet pyko dėl to, kad ja nepasitikėjo, o ne dėl to, kas toks buvo Fasiras. Kad ir kas prieš ką šiomis dienomis kovojo. Jei būtų žinojusi dar prieš mūšį, ministro kabinete elgusis būtų ne kitaip.
Davinai prabilus, akies krašteliu stebėjo Fasirą. Nebuvo jis tas, kuris labai rodė savo jausmus. Dažniausiai atrodydavo, kad apie svarbius dalykus jis kalba slėpdamas tai, kaip iš tiesų jaučiasi. Miona baiminosi jo veide išvysti ženklą, rodantį, kad po „bijojau, kad supyksi“ neslypėtų „jog tavimi nepasitikiu“. Nors ir buvo mažai tikėtina, kad leistų tam pasirodytų jam ant veido.
Tamsiaplaukė tikėjosi kažko labiau paguodžiančio, labiau patvirtinančio jos tokią netvirtą mintį. Tačiau trumpas, kažkoks nutrūkęs atsakas labiau stūmė į neviltį, nei traukė iš jos.
Davina kalbėjo už juodu abu. Galgi tai turėjo raminti - juk šviesiaplaukė ispanė visad skleisdavo tą jaukumą, užtikrintumą.
Atsiduso. Ką ten galėjo sakyti. Darsyk apsvarstė, ką būtų dariusi tokioje situacijoje. Skaudžiai pagalvojo, kad Fasiras galgi pasielgė kur kas drąsiau nei ji. Jis bijojo, bet galųgalėj pasisakė. O mergina po šitiek laiko apie mūšį taip ir nepapasakojo, nors jis ministrui buvo kur kas reikšmingiau nei jo prigimtis Mionai.
Zefyrus buvo jau pamiršusi iki kolei apie juos nepriminė Davina. Josios juokas prabudino Mioną iš po atslenkančių apmąstymų. Prisivertė šyptelėti. Vis tik, tai buvo paskutinis vakaras. Tamsiaplaukė pagalvojo, kad mintyse per dažnai jį vadina paskutiniu.
Kiek atsilošusi susižvejojo tą patį pakelį saldumynų ir praplėšė. Sumojo, kad savają šakelę netyčiom sudegino.
- Ką gi, - numykė šioji ir susižvejojusi porą putlučių debesėlių susigrūdo į burną.
-
Pro sodo medžių šakas link laužavietės besiskverbianti žemyn besiritančios saulės šviesa (įdomu, kodėl tokia frazė skamba taip tragiškai pesimistiškai? Jau galėtumei įsivaizduoti saulutę nu švirkštu, smeigiamu į veną), regis, susitelkė vien ties Davinos veidu, bent jau Fasiro vaizduotėje jam suteikdama aureolę. Įdomu, ar būna vilkolakių angelų; na, bent jau vienas tai tikrai buvo. Šiuo momentu jis kaip tik gelbėjo įsivaizduojamą Fasiro sielą nuo dalies jam skirtų žemiškų kančių.
- Tiesa, - niauriai vyptelėjo į savo merginos žodžius. Ji kalbėjo tai, ką pačiam išsakyti buvo ganėtinai sudėtinga.
Jų trijų paskutinį vakarą jis bent bus sąžiningas ir atviras, Mioną išleis pats būdamas jau švarios sąžinės.
„Kodėl paskutinis?“ - sustabdė jis save nuo tokio pesimizmo. Taip, turbūt išleisti Mioną vieną į Londoną šiek tiek prilygo išleisti ją į tolimą kelionę ir nukryžiavimui, bet von Sjuardas nuoširdžiai vylėsi, kad jai viskas bus gerai.
Gal tik išsigydęs sielvartą jis taip ir neišsigydė baimės prarasti sau artimus žmones? Jam liko Davina ir Miona, tik dvi būtybės, kurioms jis vis dar rūpėjo ir kurios rūpėjo jam. Kiti, regis, laiko juostoj taip ir nutolo, palikę tik šešėlius.
„Tik ar ir tu Edgar'o pėdom nepaseksi“, - niauriai žvilgtelėjo Fasiras į laužą. Kai krikštatėvis sužinojo jį nesant žmogų, pradžioje irgi nekreipė dėmesio, bet paskui kėsinosi į jo gyvybę. Pusvampyriui norėjosi tikėti, kad Miona nebūtų toks žmogus, tačiau problema buvo ta, kad dėl lygiai to paties dalyko būtų ir už Edgarą būtų paguldęs galvą, ir būtent todėl jos per plauką nepalydėjo.
Gal bent šį vakarą jie praleis taikiai ir draugiškai.
- Turbūt abu, - sumurmėjo jaunuolis, atsakydamas į Davinos iškeltus klausimus.
Po šito nebuvo jauku juokauti, bet juodaplaukis nusprendė pasitikėti mergina. Jei ji jautė, kad šitaip tęsti pokalbį bus geriau, kodėl gi taip ir nepadarius? Kaži, ar begalima sugadinti vakarą labiau. Nors... Viskas galima.
Prisėdęs prie laužo Fasiras nerangiai pats išsitraukė zefyrų pakelį ir praplėšė. Neketino to daryti, bet dabar ore kybantis faktas apie jo negrynakraujiškumą vertė užtikrinti, jog jis visgi elgiasi kaip žmogus. Ta keista kaltė, kad jis nebuvo grynakraujis. Liepsnoje zefyras veikiai apskrudo.
Ką dabar šnekėti?
Davina, išgelbėk mūsų pasmerktąsias sielas. Užtektų sukurt psalmę, hm?
- Kaip keliausi? Ar jau suplanavai, kur apsistosi Londone? - pasiteiravo von Sjuardas, kadangi iki šiol šios temos jam atrodė beveik kaip tabu. Bet visgi ateina laikas, kai su blogybėmis tenka susitaikyti.
-
Viltis - kvailių motina. Nei Fasiras, nei Miona neketino pralinksmėti po tokio akibrokšto. Tiesa, tamsiaplaukė visgi prisivertė nusišypsoti jaunajai ispanei. Galbūt tai ir neteikė didelių vilčių, bet...
-Miona...-pradėjo jai įprastu švelniu ir mielumo pripildytu balso tonu, ir nors balsas liūliavo, kaip ir nežymi šypsena, skaisčiai melsvos akys išliko rimtos. Giliai žvelgė į buvusią grifę. Tarsi bandytų prasiskverbti iki pat sielos gelmių.
-Kad ir ką manai, tai tikrai nebuvo nepasitikėjimo ženklas,-pabandė dar kartą vildamasi, jog bent šįkart atmosfera pasikeis. Baimė atliko savo vaidmenį. Atnešė pasikeitusių emocijų ir jausmų vėjus.
Tyliai atsiduso. Niekuomet nesuprato, kodėl žmonės užuot išsakę viską palieka itin svarbius dalykus paslaptyje, ypač, tie, kurie yra artimi. Pasitikėjimas - bet kokių santykių pagrindas. Be jo viskas sugrius, net jei naudojai pačius tvirčiausius klijus.
Ši situacija mažai kuo skyrėsi. Abu turėjo paslapčių ir vengė jomis dalintis. Fasiras nors ir labai sunkiai, tačiau atsivėrė jai. Galbūt dėl to, kad žavioji lankininkė parodė besąlyginį pasitikėjimą juo ir tuo pačiu gavo atgal. O štai Miona... Pastaruoju metu ji tapo tik dar uždaresnė ir vengė kalbėti bent šiek tiek svarbesnėmis pokalbio temomis.
Žvilgsniu nulydėjusi prie laužo įsitaisusį vaikiną, beplėšiantį zefyrų pakelį, kurį laiką stovėjo, kaip stovėjusi. Abu jaunuoliai ėmėsi maisto, o šitai žadėjo geresnę vakaro pabaigą. Maistas visus padaro laimingesnius, ypač alkanus.
Šyptelėjusi nuo tokios minties žengė kelis žingsnius iš nugaros apglėbdama Fasirą. Delnai švelniai brūkštelėjo per marškinių saugomą krūtinę. Pasilenkusi ir kryptelėjusi galvą pakštelėjo į skruostą. Palaidi šviesūs plaukai ėmė draikytis vėjyje.
-Paniurėlis,-linksmai sušnabždėjusi šiam į ausį plačiai nusišypsojo ištiesdama ranką ir atsargiai nuimdama nuo iešmo idealiai apskrudusį zefyrą. Dar kartą žaismingai šyptelėjusi juodaplaukiui atsitiesė suvalgydama nukniauktą skanėstą.
Nujausdama, kad visgi derėtų sugrįžti prie pokalbio apie kelionę, pasiliko stovėti, kaip stovėjusi, stebėdama abu tamsiaplaukius (retkarčiais pasijusdavo, kaip balta varna) ir atidžiai klausydamasi šių pokalbio.
-
Tamsių, kur kas tamsesnių nei rudeniškieji kaštonai akių žvilgsnis nukrypo į safyrines Davinos akis. Vyresnios merginos balse skambėjo švelnumas - et, kada jis ten neslypėdavo? - bet akyse atsispindinti rimtis privertė Mioną išlaikyti žvilgsnį ilgiau nei tas porą sekundžių, įsiklausyti, pamėginti patikėti toliau ištartais šviesiaplaukės ispanės žodžiais. Kad ir kaip tai buvo iš tiesų sunku.
Niaurus žvilgsnis nejučiom vis tik nuslydo kažkur pro Davinos petį ir užsikabino už nejudančios medžio šakos. Nebuvo taip, kad jo neatlaikė. Verčiau pamiršo, kad turėjo palaikyti akių kontaktą, žvilgsniu parodyti, kad įsisąmonino, kad suprato, kad būtinai pagalvos.
Davinai empatijos netrūko, ji suprato, kas kamavo Mioną. Tik tamsiaplaukė juto, kad už viso to slypėjo dar kažkas. Ne tik pyktis, kad jautėsi tarsi būtų neverta pasitikėjimo. Davinos balse slypintis tas tikrumas, tas tvirtas patvirtinimas, kad taip, Fasiras nesakė, nes baiminosi, nejučiom privertė Mioną iškvėpti orą. Tačiau ne ligi galo. Kažkas liko, ir juodpalaukė baiminosi tai pajudinti. Ypač po to, kai auksaakis prisidėjo prie Davinos pastangų prasklaidyti įtampą.
Pilna burna kaip ir pateisino Mionos tylą. Tačiau merginos galvoje visu pajėgumu sukosi sraigtukai, varomi klausimų „Ar niekada neleptelėjau ko įžeidžiamo?“, „Ar reikėtų prie to grįžti?“, „Ar jiems malonu apie tai kalbėti?“ ir „Ką, po galais, dabar daryti?“. Ir, laimei, nuo to išgelbėjo pats Fasiras. Ne tik nutraukdamas ant pečių nugulusią, sunkios drobės pavidalą įgavusią tylą, bet ir sustabdydamas krumpliaratukus merginos galvoje.
- Planavau pasinaudoti Baubo pagalba, bet nusprendžiau geriau jau pakeliauti keliais būdais. Iš Godriko Daubos oru nekeliausiu, lengviau susekti gali. Tai pasinaudosiu šiek tiek nelegalia nešykle. Tada traukiniu. O jeigu jau kas, tai teks pakeliaut oru, - pagaliau nurijusi zefyrų likučius susimąsčiusi atsakė Miona. Planas nebuvo idealiai nušlifuotas, bet iki grįžtant Fasirui į Godriko Daubą ir jam jau esant čia kitaip ir nekeliaudavo. - O vietą nakvynei jau turiu. Kelios dienos, kaip nuomoju butą. Moterėlė užsispyrė, kad sumokėčiau už pilną mėnesį, - rauktelėjo kaktą Miona. Tie pinigai jai buvo svarbūs, santaupų neturėjo tiek jau baisingai daug. Kita vertus, pigesnio būsto, kuris atrodė taip padoriai, nerado.
- O ką judu darysit? Žinau, kad ramiai neišsėdėsit, - burbtelėjo mergina, žvalgydamasi kokio nors pagaliuko. Radusi vieną tokį, nulaužė galiuką ir pasmeigė zefyrą.
-
Sklido legendos, kad vampyrai geba hipnotizuoti. Pats nebūdamas grynakraujis, o gal viso labo nežinodamas technikos, Fasiras taip ir neišsiaiškino, ar tai teisybė. Jei atvirai, turbūt nebūtų nustebęs, mat būtent šitaip buvo galima paaiškinti, kodėl visi žmonės taip mėgo ar net mylėjo Soreną von Sjuardą, Hogvartso antgamtai ėjo pas jį pagalbos ar patarimo, o jo pamokose tvyrodavo pagarbi tyla, kad ir kokį šūdą prieš mokinių akis iškeldavo šventos šaltos eliksyrininko rankos.
Ir gražu, ir bjauru - labai keista harmonija, paprastai išsiskleidžianti tik mene - kad šis Fasiro vaizdinys apie tėvą lėtai, bet užtikrintai iro.
Ir kas gi kėlė tą ardymą? Kas ir dabar liūliavo ir Fasą, ir Mioną, bandydama ištrinti iš akių tiek baimę, tiek pyktį? Davina - ir dėl jos hipnozės gebėjimų pusvampyris buvo dar užtikrintesnis nei dėl Soreno.
- Vagišė, - atsiduso mylimos merginos nukenksmintas auksaakis.
Tiek daug vargo ir triūso, kad meniškai apkeptumei zefyrioką - ir taip nesunkiai jis dingsta svetimuose nasruose. Nors dėl šito pusvampyris nepyko - tiesą sakant, šįvakar tokį maistą ryti ketino vien dėl vaizdo, vien iš kažkokio pasąmonėj begulinčio principo bent jau tokiu buku būdu įrodyti, jog jis nėra vien monstras, vien vampyras, kad jis yra kažkas daugiau nei jo rasė ir faktai, skriejantys aplink ją ir su ja susiję.
Dėl tokio požiūrio į save jam ir pačiam darėsi keista.
- Namų elfų magija sunkiau susekama, todėl Baubas yra geresnis variantas nei kelionė nešykle, - pakomentavo juodaplaukis, stengdamasis nesukąsti dantų. Duoti patarimus, kaip geriau padaryti ką nors labai kvailo, kam pats visiškai nepritari, yra velniškai sunkus ir atstumiantis darbas.
Išgirdęs Heros repliką apie pinigus, Fasiras prisiekė sau, kad jei jau neįgrūs su Mionos leidimu, tai bent jau slapčia jai tikrai įdės tiek galeonų, kiek išgalės, kad, jei kas nors nepasisektų, ji bent jau pinigais galėtų ištrūkti. Pinigai, kad ir kaip nesinorėjo pripažinti, galėjo ištraukti iš bėdos.
„Kaip ir į ją įmesti“, - nenorom suvokė von Sjuardas.
- Bandysiu susirasti Elridę, Edgar'ą ir susisiekti su buvusiu viceministru bei Sorenu, - atskleidė dalį planų nubrauktasis ministras. - Galbūt vėliau grįšim į Ispaniją, iš kur bus saugiau bendrauti su senosios ministerijos šalininkais, - atsiduso Fasiras.
Galbūt pasiliktų Anglijoje ilgėliau, ne, galbūt ir visai jau nesirūpintų dėl savo gyvybės, bet ech, ta kaltė dėl Davinos ir savo šalies, kuriai buvo prisiekęs.
-
Lauke pliaupė kaip iš kibiro. Vos akimirka ir tu šlapias tarsi ka tik iš dušo, beabejo, pamiršęs nusirengti. Žingsniavo gana sparčiai. Kūną dengė juodas, būtent tokiam orui pritaikytas apsiaustas. Senokai tokio nedėvėjo. Ispanijone paprasčiausiai tokių drabužių nereikėjo. Ilgesys. Akimirksniu pasidarė keistai ilgu. Kad ir kaip mėgo leisti laiką Fasiro namuose nuolat jaučiant pusvampyrio buvimą šalia, užsiimant naujai atrastomis veiklomis ar paprasčiausiai mėgautis saulės spinduliais šalia fontano, visgi keistas ilgesys nė akimirkai neapleisdavo jaunosios ispanės. Dvare ji, kaip ir Fasiras, buvo saugūs, nereikėjo saugotis ar nerimauti, be viso to, ji turėjo visišką laisvę. Nieko netrukdoma galėjo skuosti laukus sėdėdama dailiame juodame balne. Ir vis tiek viską, ką turėjo, nė sekundės nesigailėdama paliko dėl jo, jaunojo von Sjuard. Šitaip pasielgusi būtų šimtus kartų ir nė vieno - nesuabejojusi, tik galbūt pasirinkusi kiek kitokią strategiją atsekant juodaplaukį čia, į Godriko Daubą.
Šiurkštus, kiek per šaltas vėjas tokiam metų laikui negailestingai ėmė taršyti už nugaros besiplaikstančius plaukus. Nemaloniai glostė veido odą ir apnuogintus pečius, tik Davina į tai nekreipė dėmesio. Veidą puošė plati šypsena, o akys keistai laimingai žvalgėsi į šonus. Daugelyje Godrikos Daubos namų tvyrojo tyla. Retas, kuris laiką leido lauke. Regis, nedraugiškai nusiteikęs vėjas gąsdino miestelio gyventojus. Visus išskyrus ją, šviesiaplaukę merginą.
Laimė tetrunka vos kelias sekundes. Ši situacija nebuvo išimtis. Skaisčiai melsvų akių žvilgsnis užkliuvo už mėlynos liepsnos, puikiai matomos net iš tolo.
Krūtinę pervėrė nematomas durklas, surakindamas baimės grandinėmis. Stabtelėjo giliai įkvėpdama oro. Šypsena dingo, akys apsiblausė keistu šešėliu, o nuojauta ėmė kuždėti blogiausią scenarijų.
Pasileido bėgti. Galvoje buvo tuščia. Aidėjo vienui vienas žodis "Fasiras".
Kaip greitai atsirado šalia durų nė pati nepastebėjo. Kvėpavo giliai ir neritmingai, plaučiuose ėmė trūkti deguonies, tačiau net ir tai nesustabdė. Pravėrusi namo duris apsižvalgė baimės kupinomis akimis. Širdis daužėsi it pašėlusi, grasindama čia pat iššokti.
-Fasirai!-šūktelėjo mintyse melsdamasi, jog tai, ką nupiešė vaizduotė, teliktų tik vaizduotės piešinys. Balsas, įprastai skambantis švelniai ir maloniai, nė iš tolo nebepriminė tokio. Skambėjo nenatūraliai, perpildytas baimės. Kada pradėjo drebėti taipogi nepastebėjo, žinojo tik tai, kad blogiausio neištvers.
-
[[Edgar'o post'as, kuriame sukuriamas ugnies žiedas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=7691.msg154270#msg154270)]]
Prieš kelias dienas buvo susitikęs su Vagneriu, nors vis dar nežinojo, kokia tai buvo vieta. Viceministras nežaisdavo savo saugumu, tačiau visada garantavo patikimumą. Dabar jau geriau žinodamas, kas vyksta Londone, Anglijos burtininkų svarbiausioj politinėj įstaigoj, Fasiras bent mažumėlę ramiau galėjo leisti laiką namuose. Tiesa, jį šiek tiek neramino faktas, kad nei iš Edgar'o, nei iš Elridės, nei iš Mionos dar nebuvo gavęs jokių žinių. Štai todėl, kad bent kiek ir bent kur nors pasistūmėtų, jaunuolis vėl planavo aplankyti savo tėvą ar gal netgi tetą, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Pamąstymus apie juos, savo senąją šeimą, dažniausiai nustumdavo į šalį, nes turėjo per mažai žinių, kad galėtų sugalvoti ką nors naujo ir be neapykantos. O neapykantos nuodų ir taip buvo persigėręs ir pats tai žinojo, tad bent mažumėlę atsigavęs su Davina ir laisvu laiku, jis griūti atgal į duobę nenorėjo.
Galų gale, juk atstatyti ryšius laiko prisireikia, o nutraukti juos, jei ką nors sužinotų, būtų lengva.
Tad šiuo metu juodaplaukis kiek atsipalaidavęs tysojo svetainėje ant sofos, be didelio entuziazmo vartydamas kažkur palėpėj užkištą buvusią receptų knygą. Kai nieko doro nebeturėdavo nusitverti, o daugelį turimų knygų jau buvo perskaitęs (o į bibliotekas jau tikrai nevaikščios, nes tiek mafija, tiek korona visur turi akių), jis tiesiog imdavosi ką nors gaminti. Iš virtuvės jau sklido fantastiški kvapai, bet, regis, pusvampyriui to neužteko.
Išgirdęs tokį Davinos balsą, jis pašoko, žaibiškai nusitvėrė lazdelę ir išbėgo į koridorių, pasitikdamas visą permirkusią, išsigandusią ir drebančią merginą. Jau galvojo, kad kažkas pralaužė apsaugas, bet tokiu atveju jie jau būtų informuoti, o Baubas turbūt jau gabentų juodu kur nors kitur.
- Kas nutiko? - išsigandęs užklausė jis, sučiupdamas ją už pečių.
Nebedelsdamas išbėgo laukan ir sustojo po lietum, išvydęs vidury kiemo, priešais namo duris, bedegantį juodos ugnies žiedą. Apie šitokį buvo tik skaitęs, tad užkeikimą atpažino. Bet nesuprato, ką jis turėtų reikšti šiuo atveju.
- Baube? - šūktelėjo von Sjuardas, kviesdamas namų elfą. - Kada čia atsirado tas žiedas?
- Prieš minutėlę, pone, - susigėdęs atsakė Baubas. - Apsaugos nebuvo pralaužtos, tas žmogus įžengė tik į iliuzinį lauką ir paliko jame savo ženklą.
-
Krūtinėje beprotišku greičiu besidaužanti širdis neleido išgirsti aplinkinių garsų. Plakė taip garsiai, jog net vilkiškos klausos pagalba nesugebėjo išgirsti ar kas nors yra namuose. Vargiai būtų išgirdusi, jei šalimais būtų pravažiavęs ir burzgaintis, erzinantis mopedas, kuris daugiau burzgia nei važiuoja.
Skaisčiai melsvos akys trumpai akimirkai susidūrė su auksinėmis, netrukus tapogi prisipildžiusioms baimės. Turbūt taip įsiveržusi į namus ir sudrebinusi namo sienas keistu balso tonu ne juokais išgąsdino ir Fasirą, ypač, turint omenyje, kokia situacija buvo visai neseniai ir kokia išliko.
Vaikinui sučiupus už pečių Davina tik dar kartą sudrebėjo. Ugnies žiedas išgaravo iš galvos, dabar svarbiausia buvo tai, kad juodaplaukis gyvas ir sveikas. Bent jau kol kas.
Giliai įkvėpė jausdama, kaip širdis pamažu ima ritmingiau plakti. Apsisukusi žengė kelis žingsnius, atsirėmė į durų staktą. Trumpam paslėpė melsvas akis po vokais. Vylėsi, kad to, ką neseniai patyrė, daugiau nebeteks išgyventi. Antras kartas, kai, regis, viskas išslysta iš rankų. Kai viskas, o tas viskas dabar stovėjo viduryje kiemo, apgaubtas lietaus, nebe juokais išgąsdina dėl savo gyvybės.
Lėtai atsimerkė žvilgsnį įsmeigdama į Fasiro nugarą. Atrodė žavingai. Nuo varno juodumo plaukų pamažu krito mažučiai vandens lašeliai, sušlapę juodi marškiniai išryškino nugaros raumenis. Tobulas paveikslas, įsiamžinęs šviesiaplaukės atmintyje.
Papurtė galvą susmukdama ten pat kur stovėjo. Po tokios baimės kojos atsisakė laikyti merginą, tad Davina tam visiškai nesipriešindama ilsėjosi ant žemės keistai liūdnomis akimis žvelgdama į savo mylimąjį.
-
Fasiras piktai dėbsojo į elfą, nepasirūpinusį iškart pranešti apie netikėtą įsilaužėlį. Pusvampyris dar nužingsniavo prie kiemo vartų, bet, kaip tikėjosi, atėjūno jau niekur nebesimatė. Gal ir būtų buvę įmanoma jį ar pamatyti ar susekti, jei tik nebūtų šitaip liję ir žaibavę, bet audra pasitarnavo šiam žmogui, visiškai jį paslėpdama. Gal bent kerais von Sjuardas būtų galėjęs šį susekti, bet nemanė, jog palikti savo kiemą būtų protinga mintis.
- Sustiprink apsaugą, Baube. Nuo šiol, jei tik koks pašalinis prisiartins arčiau nei reikia, iškart pranešk man, - burbtelėjo juodaplaukis, žengdamas į vidų. Kaip tik sužaibavus jis užvėrė duris ir jas užrakino, o elfas atsiteleportavęs jau skubėjo į virtuvę, numanydamas, kad šeimininkui ūpo pabaigti pradėtą darbą jau nebebus.
Jaunuolis stabtelėjo priešais ant grindų besėdinčią Daviną, atsidusęs ištiesė jai ranką, kad ši atsistotų.
- Kažkas tik norėjo palikti ženklą, - sumurmėjo jis, nugrimzdamas į apmąstymus. Merginą ant rankų nunešė laiptais į trečią namo aukštą, džiaugdamasis, kad bent jau ji niekaip nenukentėjo.
Ar įmanoma, kad su juo taip mėgintų susisiekti kas nors iš gynėjų? Ar įmanoma, jog šitaip elgtųsi kažkas iš ministeriją užgrobusios mafijos - jie juk neturėtų žinoti, kur jis gyvena, be to, jei žinotų, tai ne ženklus palikinėtų, o šturmuotų jo namus.
Iškilo ir dar viena teorija - jei tai visgi nebūtų susiję su ministerija, ko gero, vienintelis žmogus, galintis jam taip pagrasinti (?) būtų Edgar. Tik kokiu tikslu? Fasirui niekaip netilpo galvoje.
- Baube, pradangink tą žiedą, - nulipęs laiptais žemyn, dar įsakė Godriko Daubos gyventojas.
-
Name buvo tylu. Neapsakomai tylu. Galbūt būtent todėl ispanė išmiegojo ligi pat vidudienio, kai saulė puikavosi aukščiausiame dangaus taške. Ir nors melsvos skraistės apgaubtose platybėse karaliavo saulė, diena nebuvo saulėta ar ypatingai šilta. Šilumos šaltinį slėpė paniurę debesys, vos tik vienas atsitraukdavo, tuoj pat pasirodydavo kitas neleidžiantis prasprūsti net menkiausiam spindulėliui.
Lėtai prasimerkė tiesdama ranką į tą pusę, kurioje dažniausiai miegodavo Fasiras. Deja, pusvampyrio lovoje nebebuvo. Vietoj jo pirštai apčiuopė... Nedidelį lapelį?
Kilstelėjo galvą tuoj pat nuvydama mieguistumą į šalį. Atsisėdo ant lovos skaisčiai melsvoms akims bėgant per skubiai sumestus žodžius.
Grįšiu vakare, susitariau su Vagneriu, skubus reikalas. Šiandieną lik namie. Myliu, Fasiras.
Žodžiai nemaloniai aidėjo galvoje. Ne. Staigiai nusimetė antklodę stryktelėdama iš lovos ir laiptais pasileisdama į pirmą aukštą.
-Fasirai?-šūktelėjo vildamasi, jog vaikinas paprasčiausiai bus iškrėtęs jai pokštą, kad ir koks šis nevykęs būtų.
-Baube?-griebėsi paskutinio šiaudo. Nė vieno nebuvo namuose. Logiška, jei Fasiras išvyko, pasiėmė ir Baubą, mat, šio magija dabar buvo saugiausia.
Melsvos akys apsiblausė, dailių bruožų veido nepuošė šypsena. Širdis krūtinėje neramiai daužėsi. Ji nė nenumanė su kuo juodaplaukis galėjo išvykti susitikti. Nenumanė nė kur šis ir ar jis saugus.
Užlipo atgal į Fasiro kambarį. Susirangiusi tuščioje lovoje įsmeigė žvilgsnį į langą. Dabar namuose buvo visiškai viena. Nei Baubo, nei anglo. Nebuvo netgi Tigriaus, kuris įprastai gulėdavo šalia savo šeimininkės, tyliai mukrdamas ir šildydamas savo mažučiu kūneliu. Štai, ko visą šį laiką merginai trūko. Ji ilgėjosi ne tik Ispanijos, tačiau ir mylimo, ištikimo katino.
Liūdnai šyptelėjo galvoje išnirus prisiminimui. Ji stovėjo lauko terasoje šalia ministro, tuo metu pažinojosio ją vos kelias minutes. Abu stebėjo žolėse žaidžiantį Tigrių, kai galiausiai šis dingo palikdamas juodu vienus. Kaip stipriai pasikeitė jų santykių statusas. Iš nepažįstamųjų jie tapo pora. Ar priimdamas į savo namus ministrą Vilas numanė, kad šis pavergs jo dukters širdį?
Atsisėdo ant mikštos lovos, kūną dengiant šiltiems patalams. Skaisčiai melsvų akių žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas į rankose esantį lapelį. Atrodė, kad tai buvo atsisveikinimas. Tarsi Fasiras išvykdamas nujautė, kad visgi gali baigtis blogai.
Krūtinę persmelkė dar viena liūdesio banga. Ar po to karto, kai šviesiaplaukė atsekė jį į Godriko Daubą jis ja nebepasitikės?
Tyliai atsiduso. Praleisti visos dienos lovoje neketino, net jei visa širdimi to ir troško. Nebuvo noro veikti net ir tai, ką taip mėgo.
Visgi išsiropštė iš lovos ir susiruošusi ėmėsi to, ką pastaruosius kelis mėnesius veikė, tik pirmą kartą tam neturėjo noro. Krūtinę keistai spaudė, kankino ir vertė nerimautė.
Iš dalies buvo keista be jokios baimės ir pasiruošimo bet kurią akimirką paslėpti darbą, darbuotis. Fasiro nebuvimas namuose išėjo į naudą, tik šįkart mergina būtų sutikusi parodyti ir nebaigtą staigmeną, jei tik šis sumanytų sveikas ir gyvas sugrįžti į namus.
Praradusi laiko nuovoką visą dieną praleido darbuodamasi. Tai, kad jau vėli popietė suprato tik tuomet, kai pilvas tyliai suurzgė prašydamas maisto.
Praradusi net ir paskutinį ūpą, paprasčiausiai eilinį kartą paslėpė darbą po burtais, o tuomet lėtais žingsniais nupėdino į dušą. Buvo pasiruošusi ieškoti namų šeimininko, tik nė neįsivaizdavo, kurioje vietoje.
Trindamasi šlapius plaukus rankšluoščiu staigiai kryptelėjo galvą apačioje išgirdusi trakštelėjimą. Palikusi rankšluostį ant spintelės akimirksniu susirado savo lazdelę ir atsargiai, it vilkė sėlindama savo grobio link, stabtelėjo laiptų viršuje pasiruošusi pulti. Kūną dengė burtų dėka sukurtas skydas.
-
Gatvės vidury tyliai pokštelėjo vėl oru sugrįžęs elfas ir burtininkas. Aukštesnioji figūra atsirėmė į prieš ją išdygusius kiemo vartelius, kelissyk sužiaukčiojo ir persikreipusiu veidu paskubom dingo magija apsaugotam kieme. Įtarė, kad namų elfų keliavimas oru yra kažkuo kitoks nei burtininkų - kai jį gabendavo aurorai, žarnos taip klaikiai nesitampydavo. Dabar regėjosi, lyg pilve kobros kapotųsi viena su kita, gal net ne dvi, o bent aštuonios (ar kobros apskritai kovoja vienos su kitomis? Pasitikėkim logika ir sakykim, kad taip, ir, galų gale, dabar svarbiausias yra jausmas). Mintyse von Sjuardas eilinįsyk prisiekinėjo, kad dabar jau tikrai gyvenime nebeprašys Baubo keliavimo paslaugų, bet tyliai kenčiantįjį stebinti logiškoji sąmonės dalis aiškiai suprato, kad jaunuolis dar nesyk prašys, nesyk keliaus, nesyk žiaukčios ir nesyk prisiekinės. Šekis, jaunuoli, už keistų spalvų melus.
Pravėręs namų duris, juodaplaukis pasuko į virtuvę. Atsargiai, kad neatpiltų, išmaukė puodelį vandens, dar pastoviniavo, kad visai atsigautų, o tuomet jau drįso prabilti.
- Davina? Grįžau! - šūktelėjo išėjęs į koridorių ir išgirdęs tylius žingsnius, išduodančius, jog mergina jau nebemiega. Kai tik skrandis nurimo, į galvą sugrįžo mintys, kaip jis dabar pasakys, kur buvo ir ką darė, mat meluoti jai tragiškai nenorėjo. Gaus į skūrą nedvejotinai, jo kailis kaip kilimas bus padžiautas ant vamzdžio ir gerai... ištvatytas.
Ech, iš tiesų ne toks buvo Davinos stilius. Fasiras bijojo ne to, kad ji imtų ant jo širsti, bet kad nusimins. Kita vertus, prieš tai jis labiau bijojo galimybės, kad ji vėl išseks paskui, sukeldama pavojų savo gyvybei. Dėkuidie, viskas praėjo sėkmingai, anei plaukas nenukrito nuo galvos. Ministro karūną užsidėjusi moteris pasirodė esanti, ko gero, visai kitokia, nei jis tikėjosi. Na, bent jau jos tikslai.
- Ar jau pietavai? - paklausė juodaplaukis, lipdamas laiptais aukštyn. Norėjo papasakoti visa, kas nutiko, prie stalo, mat Lietuvoj jis nepasiliko net pavalgyti - taip norėjo greičiau atsidurti saugiame savo kampe su Davina.
-
Kantriai laukė to, kurio žingsniai aidėjo virtuvėje. Galvoje sukosi begalė burtų, kuriuos be vargo galėjo panaudoti sulaikant įsibrovėlį. Daugelis buvo tuoj pat atmesti, mat, Davina visai nenorėjo, kad kas nors būtų sužeistas, net ir tas, kas kėsinsis į jos gyvybę.
Tvirčiau spustelėjo rankoje esančią lazdelę. Pakreipė galvą tebelūkūriuodama laiptų viršuje. Akimirką suveikė vilkiški instinktai, kuriuos įprastai šviesiaplaukė kaip įmanydama slopindavo. Klykte klykė išlikti budriai ir pulti pirmai.
Nulipo iki antrojo aukšto, stabtelėjo įsiklausydama, o tuomet dar kelis laiptelius ir staigiai kilstelėjo lazdelę nusitaikydama į... Ranka nusviro atgal prie šono. Melsvos akys suspindo.
-Fasirai...-vos girdimai pratarė pasileisdama jo link. Slystelėjus kojai vos nenučiuožė žemėn, tačiau nekreipė dėmesio. Apsivijo vaikino kaklą rankomis, stipriai prisispausdama visu kūnu. Širdis krūtinėje daužėsi ir, jei pusvampyris to nejuto, tuomet girdėti tikrai girdėjo.
-Daugiau niekada...-įsikniaubusi šiam į kaklą, tyliai parašė. Melsvas akis paslėpė po vokais laukdama, kol širdis nurims, sugrįš į normalų ritmą.
Skruostu nusirito maža ašara. Neatsitraukė, priešingai, tik dar stipriau prisispaudė tarsi bijodama, kad, jei paleis, Fasiras dings.
-Ačiū...-sušnabždėjo laiptų apačioje bestovinčiam Baubui. Dėkingai šiam linktelėjo giliai įkvėpdama. Nosį sukuteno lietaus, sumišusio su kvepalais, kvapas. Tik dabar pastebėjo, kad jaunojo von Sjuardo plaukai drėgni.
Kiek atsitraukė atidžiai šį nužvelgdama, o tuomet klausiamai žvilgtelėdama į gintarines akis.
-
Fasiras mažumėlę sutriko, išvydęs į save nukreiptą lazdelę, bet linktelėjo, šyptelėdamas jai su aiškiu pasididžiavimu. Nors ji nemėgo nešiotis su savim lazdelės, rūpinosi savo saugumu, kol jo nebuvo. Toks buvo vienintelis minusas to, kad jis nemokėjo keliauti oru - jam būtinai reikėjo Baubo, kuris tuo tarpu galėtų saugoti merginą. Baubo kerai, aišku, buvo sunkiai įveikiami, tačiau vis dėl to įveikiami. Visgi apsisukti pavyko netikėtai greitai - keturias ar penkias valandas kerų užtvaros turėtų atlaikyti, jei tik puiki naujoji ministerija neatsiųstų čionai visos aurorų kuopos. Gal todėl ir neatsiuntė, kad Gabrielei iš Faso reikėjo kita ko?..
Sustabdė ir sugavo slystelėjusią merginą - aišku, ji buvo ką tik iš dušo. Techniškai, jis irgi iš dušo, mat Lietuvoj merkė blogiau nei Anglijoj. Apsikabinęs ją tyliai atsiduso. Kaži, ar galėjo šitaip pažadėti. Galų gale, nėra čia ko dramatizuoti. Ji dar nenumano, kur ir su kuo jis iš tikrųjų susitiko, štai tada tai bus.
Fasiras patylom atsiduso, merginai dėkojant Baubui - aišku, kad už išsaugotą jo gyvybę, nors šiai nėsyk ir negrėsė pavojus.
- Ei, - sumurmėjo kiek sutrikęs. - Negi į Azkabaną įsilaužinėjau? - priekaištingai, bet švelniu tonu paklausė, turėdamas minty, kad šita kelionė tikrai nebuvo tokia rizikinga, na, bent jau su Azkabanu lyginant.
Štai kalbant teoriškai, gyvybei pavojus gresia visada, kiekvieną sekundę. Jei tik visuomenė nebūtų sudariusi abejotinos kokybės susitarimų dėl pagarbos vieni kitų gyvybėms ir sveikatoms...
Susidūręs su klausiamu jos žvilgsniu, auksaakis persibraukė ranka per plaukus. Jap, jie vis dar buvo šlapi.
- Baube, pagamink ką nors pietums, - paliepė von Sjuardas, kadangi Davina taip ir neatsakė į klausimą, kobros pilve jau nebe kapojosi, o mirinėjo iš bado. - Turbūt nepatikėsi, kai papasakosiu, - šyptelėjo jis, nusivilkdamas šlapią apsiaustą. - Prisėskim, - pasiūlė jis, numanydamas, kad pokalbis užtruks, ir sukdamas laiptais į pirmą aukštą, kur buvo svetainė.
-
Papurtė galvą neįstengdama atsakyti į klausimą. Lūpos atsisakė prasiverti ir išleisti bent menkiausią garsą. Jautėsi taip, tarsi Fasiras būtų trenkęs šlapiu skuduru per veidą. Po paskutinio karto jis nebepasitikėjo ja, pažadėjo taip pat neišgirdo, o tai reiškė, jog tokios kelionės, kaip ši, pasikartos ir tik laiko klausimas kada. Ar tai kaina už viską?
Klusniai linktelėjo galvą nusekdama Fasirą į svetainę. Apie maistą nė pagalvoti negalėjo, bet vėlgi, nieko neatsakė. Galbūt po kelionės išalkęs buvo jis, nors pati taip ir neatsakė į klausimą.
Krūtinę draskė. Skaudėjo, tik mergina to neparodė. Arba bent jau manė, kad vaikinas nemato to, ką ji jaučia. Nenorėjo, kad šis matytų. Atrodė keistai laimingas, todėl gadinti tos laimės nenorėjo.
Atsisėdusi fotelyje persibraukė ranka per šlapius plaukus šiuos kiek pakedendama. Kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į virtuvės pusę, kur darbavosi Baubas. Be Fasiro jis vienintelis ten karaliavo. Ispanė retai kada apsilankydavo virtuvėje dėl maisto.
Nežymiai šyptelėjo stebėdama Baubą, deja, šypsena greitai išnyko. Trumpam žvilgtelėjusi į laimingą pusvampyrį, nudelbė žvilgsnį į žemę. Buvo keista sėdėti tyloje.
Užsimerkė nuvydama visas mintis šalin. Fasiras buvo laimingas, nesvarbu dėl ko, derėjo pasistengti ir jai. Dėl jo.
Nežymiai, tačiau visgi nusišypsojo. Veide suspindo nedidelė šypsena, nors žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas į grindis.
-
Matyt, kad poelgis iš tikrųjų buvo nepaskaičiuotas - bežiūrint į tokią nusiminusią Daviną Fasirą ėmė tvatyti kaltės jausmas. Juodaplaukis prisistūmė fotelį arčiau merginos, palinko į priekį ir paėmė į delnus jos rankas.
- Nepyk, tai turėjo būti greitas reikalas, todėl aš nenorėjau tavęs nervinti, pranešdamas dar iš vakaro. Labai atsiprašau, - sumurmėjo jis sunkia širdim.
Atsiprašyti tai dar viena, bet štai kaip reikės pasiaiškinti, jog jis buvo tolimoj rytų Europos šalelėj susitikt su mafijos motinėle, tai geras klausimas. Auksaakis nebuvo nusiteikęs meluoti, tačiau nenorėjo ir atskleisti visos tiesos. Viską išklotų kada nors ateityje, kai jiedu bus toli nuo čia ir saugūs, o jam neberūpės jokios politinės nesąmonės. Panašiai, kaip vaikai prisipažįsta tėvams, ką būna kada nors prisidirbę, kai suauga, tik tada visi iš to tik skaniai nusijuokia. Tik kažin, ar Davina kada nors juoktųsi iš tokio vaikino poelgio.
- Nepyk, - palinko, mėgindamas sugauti jos žvilgsnį. - Bet man pavyko susitikti ir sėkmingai pašnekėti su vienu užimtos ministerijos vadų. Manau, jog daugiau nebereikės mūšių, - nedrąsiai vyptelėjo jis, paskelbdamas nedidelę numatomą savo pergalę.
Patylėjo, laukdamas jos reakcijos. Jau įžvelgė nežymią šypseną.
-
Tylos šešėlis pamažu apgaubė jaukią, bet pakankamai erdvią svetainę. Nemaloniai paglostė kreminės spalvos megztinio apnuogintus pečius. Bandė apgaubti ir pačią merginą, tik mintys, atitrūkusios nuo to, kas vyko kambaryje, neleido.
Bandė atspėti, iš kur galėjo sugrįžti pusvampyris ir ką šis ten veikė. Laimingai spindinčios akys ir nė žymės apie mūšį ar susirėmimą šnabždėjo, jog tai turėjo būti... Pokalbis?
Krūptelėjo vaikinui prisislinkus arčiau. Mintys nutrūko, dėmesį prikaustė vėsus delnai, saugiai laikantys jos rankas. It užhipnotizuota kurį laikė žvelgė į jas.
-Viskas gerai,-linktelėjo nusišypsodama. Niūrios mintys tuoj pat ėmė šnabždėti grasindamos nuvyti šypseną. Tai, kokį Fasirą matė, galėjo būti tik vaidyba. Galbūt ten, kur jis buvo, sekėsi ne taip gerai, kaip bandė parodyti. Nė nenumanė ar šis išdrįs, ką nors papasakoti, o jei taip - kiek istorijos dalių atskleis?
Giliai įkvėpė. Nesvarbu. Net jei auksaakis nesiteiks papasakoti bent jau to, ką ji turėtų žinoti, tebūnie. Jis tenori ją apsaugoti, net jei ta apsauga kartais dusina. Visgi vylėsi, jog meilė, kurią jis jaučia jai, ir pasitikėjimas ja neleis meluoti. Bent jau meluoti.
-Aš nepykstu, tu tik mėgini mane apsaugoti,-kilstelėjo lūpų kampučius pažvelgdama į auksines akis,-džiugu tai girdėti,-kur kas linksmesniu balso tonu pratarė. Mintis, jog daugiau niekas nebekovos, guodė. Politika to neverta.
-Tik kokia kaina?-trumpam žvilgtelėjo į vaikino delnus, o tuomet - į auskines akis. Seniai prabėgo tie laikai, kai žmonės stengdavosi padėti vieni kitiems iš gerumo, dabar visi tikėjosi, o tiksliau - laukė atlygio.
-
Ech, šypsena atrodė dirbtinoka. Panašių per savo gyvenimą prisižiūrėjo ir iki krūtinės, ir iki kaklo, o gal ir virš galvos, beveik paskęsti galima tokiose. Gal todėl toks daiktas ar net to šešėlis Davinos veide jį taip gąsdino.
- Ačiū, kad supranti, - sumurmėjo jis, nors situacija buvo bukoka.
Bent abu turės po beveik identišką pasitikėjimo pamokėlę.
- Kaina keista, - pripažino Fasiras. - Ir dar nežinau, ar verta ją mokėti. Tas žmogus prašė, kad pakeistumėm jo tapatybę ir suteiktumėm jaunystę, čia turbūt reikėtų paprašyti Soreno pagalbos. Tik problema, kad ministeriją, regis, valdo kažkas kitas.
Šitai pasakęs nusprendė, kad visgi papasakoti reikėtų viską, gal kur nors į pasakojimo vidurį, nelabai reikšmingoj vietoj įpinant faktelį, kad susitikimas buvo Lietuvoj, o susitikta su pačia mafijos vadove. Šitaip jis ir padarė, o kalbėti baigė daugmaž tuo laiku, kai iš virtuvės sklisti pradėjo apetitą keliantys kvapai. Turbūt šįsyk Baubas specialiai įdėjo pastangų su kaupu.
- Tai va, tik dėl to, kaip iš tikro buvo tame mūšyje bei kokia situacija yra ministerijoj, dar reikės išsiaiškinti, - užbaigė juodaplaukis, pasukdamas galvą į duris, pro kurias į svetainę skrido lėkštės.
Klausiamai dėbtelėjo į Daviną - ar nepyks, ar nesusinervins, ar šįsyk pasiteisins atvirumas, ar visgi nelabai.
-
Linktelėjo nepraverdama lūpų. Ji nepyko ir nė nekaltino Fasiro už tai, kaip šis pasielgė, net jei krūtinę tebebadė mažos adatelės. Jis prarado pernelyg daug artimų žmonių, kad galėtų taip paprastai nustumti baimę šalin.
Aš laiminga su juo.
Prisiminimas iš miško. Tą kart atsakė taip užtikrintai ir nė nesudevjojo. Tokiu pat užtikrintu balso tonu būtų atsakiusi dar daugybę kartų, jei tik to būtų reikėję.
Lūpų kampučiai nesuvaldomai išsilenkė į šypseną. Nedidelę, kuklią, tačiau žavią. Turbūt turėjo keistai atrodyti sėdėdama tokia laiminga.
-Žinau, jog to nusipelniau už ankstesnį savo poelgį... Bet...-tyliai atsiduso,-pažadėk, kad daugiau tai nepasikartos,-galiausiai sutramdžiusi šypseną tyliai paprašė. Žvilgsnio nepakėlė. Žinojo, jog tuomet vaikinas būtų prispaustas prižadėti dėl maldaujamai viltingų skaisčiai melsvų akių.
Susimąsčiusi žvilgtelėjo į lygų stalo paviršių. Politika jos gyvenime niekuomet neužėmė svarbios dalies, netgi teigti, kad užėmė net ir menkiausią, būtų neteisinga. Viljamas neleido kištis į Magijos Ministerijos reikalus. Vengė, jog į tai per daug veltųsi ir Klara. Bent jau ne į tuos, kuriose buvo daug purvo. Regis, tą patį darė ir pusvampyris, tik dabar Davinos gyvemime kur kas dažniau ėmė šmėžuoti žodžiai - politika, Magijos Ministerija, mūšiai.
Išklausė visą pasakojimą, neįsiterpdama, nepriekaištaudama ir nesmerkdama net ir tada, kai juodaplaukis nutilo. Akivaizdu, laukė jos reakcijos. Susikaupti ir susikoncentruoti į pokalbį trukdė pasklidę pasakiški kvapai.
Jūros mėlynumo akyse atsispindėjo nuostaba ir kažkas, kas vertė kiek priekaištingai žvelgti į Fasirą.
-Ačiū,-šyptelėjo nujausdama, kad tai buvo atvirumo valandėlė. Tuomet trumpam nutilo stebėdama, kaip į kambarį įskrenda lėkštės. Nežinojo, ką vertėtų atsakyti.
-Derėtų už tai tave palaikyti kelias dienas alkaną,-priekaištingai žvilgtelėjo į jaunąjį von Sjuard, taip godžiai akimis rijantį patiektą maistą. Ak, žinoma, šis buvo alkanas. Auksinės akys tai puikiai išdavė.
-Galbūt tėtis galėtų padėti kuriuo nors klausimu?-turėdama omenyje nepažįstamos personos norus ir mūšio išsiaiškinimą, klausiamai dirstelėjo į Fasirą.
-Ačiū, Baube,-plačiai nusišypsojo viltingai į juos žiūrinčiam namų elfui. Turbūt šis suprato, jog mergina - nealkana, tik atsispirti toms akims nebuvo galimybės.
-Kvepia pasakiškai,-nusišypsojo žvilgtelėdama į idealiai apskrudusius lietinius, apibarstytus nedideliu kiekiu cukraus pudros. Atrodė taip pat fantastiškai. Bet kam būtų sužadinę apetitą.
-
„...ir atleisk mums už mūsų tingėjimą rašyti, bet gelbėk mus nuo banalybių, amen...“
Banalu ar nebanalu, bet nuo to, kad Davina šypsojosi, Fasirui pasidarė žymiai geriau, kaip basiliskas nuo širdies nusivyniojo. Trūktų tik plataus ir šilto apkabinimo, tačiau tokį padaryt, kai abudu įsitaisę foteliuose, ganėtinai sunku. Klūpėt ar tupėt dėl apsikabinimo turbūt neatrodytų inteligentiškai, nors gal kiek mielai.
Akies kampučiu pusvampyris užmatė, kaip šlapias apsiaustas, kurį jis nerūpestingai paliko perlenktą ir pakabintą ant durų rankenos, skrenda, ko gero, į vonios kambarį. Kai namuose pasirodė Davina, netgi ir Baubui atsirado daugiau motyvacijos rūpintis tokiomis detalėmis, dabar Fasiras nei indus beplaudavo, nei... Nors ir anksčiau retai kada jis taip darydavo. Paprastomis dienomis tvarka jam buvo per daug dzin, kritinėmis jis jos netgi ir nenorėdavo.
Dabar pagalvojęs, ypač, jei sėdėdavo kartu su Davina, jis niekaip negalėdavo suprasti, kaip tada sugebėjo taip žemai nusiristi.
- Pažadu, - pridėjo delną prie širdies.
Pusvampyris mažumėlę sutriko, kai baigus pasakoti mergina jam tik padėkojo, bet vėliau visgi suprato, ką ji turėjo mintyje. Negi pasitikėjimas gali nuveikti šitiek neįmanomai daug tarp žmonių? Kiek procentų žmonių yra verti pasitikėjimo? O gal ir pasitikėjimą galima pamatuoti procentais?
- Ne, - pakreipęs galvą atrėmė Fasas, tokiom pat priekaištingomis akimis stebeilydamas į Daviną. - Nes, - iškėlė pirštą, - aš tavęs irgi badu nemarinau, kai kartu su manim atsibeldei į Angliją. Faktiškai būsim lygūs, - užbaigė jis.
- Manau, į Ispaniją teks kuriam laikui grįžti, kai būsim pasiruošę atsiimti ministeriją, tada gali prireikti ir tavo tėčio, ir kitų aurorų pagalbos, kad viskas būtų sklandu ir nukentėtų kuo mažiau žmonių, - garsiai mintis dėliojo juodaplaukis.
Apie grįžimą į pietų Europą jis ir seniau vis pamąstydavo, ypač tam, kad prikalbintų Daviną saugiai ten palaukti, kol Anglija bus jiedviem svetinga. Kol jiedu galės vaikštinėti po parką kaip Fasiras ir Davina (galbūt jau netgi von Sjuardai?), o ne du tamsūs siluetai.
Tik tuomet, kai šakutės dantukai negailestingai persmeigė lietinio kraštą, o peilis jau buvo berėžiąs kąsnelį, į duris kažkas pasibeldė. Fasiras klausiamai žvilgtelėjo į Daviną, o tuomet nedelsdamas atsistojo ir nužingsniavo atverti durų. Kas gi galėtų tokią dieną pas juos pasukti į svečius? Nejaugi Vagneris taip greitai sušaudė ministro paprašytą informaciją?
-
Apsidairė. Godriko Dauba nežavėjo jaunosios von Sjuard nei šį kartą, nei praėjusį. Tą kart būtų mieliau urve sėdėjusi nei pakartojusi apsilankymą pas savo sūnėną, visgi dabar ji ir vėl buvo čia, tik šįsyk su Soreno žinia ir pačiu broliuku, stovinčiu šalimais. Ant peties, kaip visuomet, tupėjo ir Fandangas, tylėdamas, akylai stebėdamas aplinką.
Vaizduotė jau tuomet, kai vyresnysis šeimos atstovas pranešė, jog jie keliauja pas Fasirą, nupiešė apleistą namo aplinką, narkomaną primenantį (nors šis būtent toks ir buvo) sūnėną, ir daugybę aurorų. Beabejo, pastarųjų turėjo nebelikti. Buvęs politikas slėpėsi.
-Pernelyg keista...-sumurmėjo eliksyrininkui nužvelgdama tuščią vietą tarp daugybės namų. Susiraukė. Visko tiksliai neprisiminė iš praėjusio karto, bet buvo tikra, kad buvusio politiko namas stovėjo būtent toje vietoje, į kurią ji žvelgė. Kelis kartus sumirksėjo.
-Ar ne čia?...-pravėrė rausvas lūpas, tik klausimo nepabaigė. Balsas galvoje užčiaupė.
-Burtai...
Linktelėjo nusivaipydama. Marso sakalas eilinį kartą pranoko ją įžvalgumu. Cha, o dar sako, kad žvėrys kvaili.
Žengtelėjo paskui Soreną. Paklusniai it šunytis, tetrūko pavadėlio ir į šonus lakstančios uodegos.
Oras suraibuliavo, pokštelėjo. Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Arba Fasiras neturėjo, ką veikti išspirtas iš ministerijos, arba šiam jau visai blogai. Namo aplinka buvo idealiai sutvarkyta. Žolė ką tik nušienauta, aplink pastatą - tobulai nuagusios rožės, nedidelė, bet jauki pavėsinė, į kurią vedė gėlių takelis ir fontanas - liūtas! Išsiviepė it mažas vaikas, kai Apči sveikindamas svečius tėškė vandenį tiesiai į veidą. Būtų paprašiusi tokio pat namuose, tačiau durys (nė nepastebėjo, kada Sorenas į šias pabeldė) atsivėrė. Tuoj pat surimtėjo prisistatydama šalimais.
-
Eilinė kelionė Kelionmilčiais per židinius, eilinis prisikvėpavimas pelenų; jei jie imtųsi šių kelionių dažniau, po kiek laiko peršvietus jųdviejų plaučius nekiltų jokių dvejonių, kad abu - užkietėję rūkaliai. Gal dėl Soreno apsirikti būtų dar sunkiau, kadangi šis kadaise iš tiesų rūkė. Tik jau net neatsiminė, kiek laiko praėjo nuo paskutiniosios sutrauktos pypkės. Gal ir ne šimtas metų, bet kelios dešimtys - drąsiai. Regis, metė rūkyti nedaug laiko likus iki tos nesėkmės su Jaunystės eliksyru?.. Ko gero, šios mažytės praeities nuodėmės nepasakojo nei Sabrinai, nei Fasui. Mažai ji teturėjo reikšmės.
Neskubrūs žingsniai, atsinaujinusią Godriko Daubą su senąja, atmintyje išlikusia, jos versija lyginantis žvilgsnis - nors miestelis siejosi su ne pačiais maloniausiais atsiminimais, eliksyrininkui grįžti buvo visai malonu. Atėjus į reikalingą gatvę, auksinės akys ėmė smalsiai tyrinėti tuštumą tarp dviejų Godriko gatvės namų. Fasiras nepasistengė kur nors kitur perdėti devintojo numeriuko - skylė žiojėjo tarp septinto ir vienuolikto namų, aiškus trūkumas. Visgi negalėjai nuginčyti, jog namas buvo paslėptas meistriškai. Apie šitą gudrybę buvo užsiminta viename iš poros laiškų, kuriuos Fasiras atsiuntė Sorenui, kad informuotų jį dėl ministerijos atgavimo - eliksyrininkas specialiai tai nutylėjo, kad Sabrina susipažintų su galinga slepiamąja magija.
Priėjęs prie šaligatvio krašto vampyras, kur jau numanė esant kiemą, palietė orą. Šis mažumėlę suraibuliavo lyg veidrodis iš ,,Matricos" filmo, bet tik tiek iliuzija ir nebuvo tobula - Magijos ministro svečiams vartai atsivėrė ir juodabarzdis stumtelėjo Sabriną, kad ši nedelstų spoksodama. Nors paspoksoti, pasirodo, visai buvo kur - negi Fasiras nuo sukimosi virtuvėje hobio persimetė ant sodininkystės?
Soreno veide pasirodė liūdnoka šypsenėlė.
Pasibeldus už durų laukti nereikėjo. Tarpduryje stypsojo Fasiras ir... Davina Murrell? Paskutinįsyk ją matė tada, kai Hogvartse vedė pamoką apie haliucinatus, jei tik gerai atsiminė. O gal tai tebuvo žaidimas?..
- Sveiki, - šyptelėjo barzdočius. - Netrukdom? - paklausė, dėl visa ko iškart išsitraukdamas iš kerais praplėsto eliksyrininko krepšio visas tas čionai atitemptas knygas apie prakeiksmus.
-
Linksmai sukikeno po tokio Fasiro gesto. Šis ką tik patvirtino neseniai galvoje nuskambėjusius žodžius iš susitikimo su Matthew. Ji ne tik buvo laiminga su Fasiru, tačiau gyventi su jaunesniu von Sjuard buvo linksma, net jei šis kartais būdavo paniuręs ir pernelyg rimtas. Beje, išlikti tokiam šalia jos - retai kada pavykdavo.
Sukryžiavo rankas ties krūtine žaismingai nusišypsodama. Galėjai pamanyti, kad jiedu - besipešantys vaikai.
-Tai padariau dėl tavęs,-pasiuntusi oro bučinį priešais sėdinčiam vaikinui gūžtelėjo pečiais nekaltai suklapsėdama savo ilgomis, juodomis blakstienomis. Angeliškas veidelis, skaisčios akelės. Ir pats šėtonas būtų išsilydęs.
Linktelėjo kiek surimtėdama. Dailių bruožų veide kuriam laikui nustojo žaisti šypsena. Apie namus ėmė svajoti taip seniai, jog dorai nė neprisiminė, kada ilgesys susirangė krūtinėje. Visgi vylėsi, jog į Ispaniją jie sugrįš ne dėl ministerijos reikalų ar pagalbos, o tam, kad aplankytų visus ten likusius ir ji galėtų sėsti į balną ir nieko nelaukdama, leisdama vėjui taršyti plaukus, vejama laisvės jausmo pasileistų laukais.
Tai, kad taip ilgai žvelgė į lėkštėje šiltai gulinčius lietinius, suprato ne iškart. Krūptelėti privertęs beldimas tik dar labiau į šoną nuvijo bet kokį apetitą. Lygiai taip pat žvilgtelėjusi į pusvampyrį, mat, svečių nelaukė, o niekas nežinodamas, kur tiksliai yra ministro namas, įsiveržti negalėjo, nusekė paskui Fasirą. Kiek rauktelėjusi antakius kantriai laukė pasirodančių (ne)kviestų ir (ne)lauktų svečių.
Rausvos lūpos kiek prasivėrė iš nuostabos, tačiau tuoj pat suformavo tiesią liniją. Priekaištingai žvilgtelėjo į Fasirą, o tuomet į Soreną, buvusį profesorių, ir, jei neklydo, vaikino tetą, gerokai jaunesnę už sūnėną. Tokia jau ta šiuolaikinė visuomenė.
-Sveiki,-plačiai nusišypsojo. Skaisčiai melsvos akys išdavikiškai demonstravo sutrikimą,-ne,-papurtė galvą plačiau atverdama duris.
-Visuomet esat laukiami,-šyptelėjo,-užeikit,-dar kartą žvilgtelėjo į vaikiną, tik šįsyk kiek švelniau. Buvo laiminga, jog šis pagaliau ėmė sutarti su savo šeima.
-
Fasiras luktelėjo Davinos, kadangi pamatė ir ją stojantis, nors kažkodėl nelabai norėjo, kad ji būtų šalia jo prie durų, kol dar neaišku, kas ir kokiais tikslais atėjo. Tiesa, jei būtų atėjęs kažkas pavojingas, elfas jau būtų iškėlęs aliarmą ar net išskraidinęs juos kur nors į Madridą.
Von Sjuardas atrakino duris ir jas atvėręs žengtelėjo taip, kad būtų kiek pirmesnis Davinos - na, dėl visa ko, dėl visa ko. Antakiai šiek tiek kilstelėjo dėl nustebimo, dabar pusvampyris atsiminė, kad nei tėvui, nei tetulei nieko neminėjo, gal tik kokiomis užuominėlėmis, apie iš Ispanijos parsivežtą galimą savo gyvenimo gėlę. Atsispyręs pagundai atsilaisvinti marškinių apykaklę jaunuolis jau ketino pasveikinti ir įleisti svečius vidun, tačiau šitai padarė už jį pirmesnė Davina.
- Sveiki, - linktelėjo ir Fasas, plačiai praverdamas duris. Vidun įsiveržė vasariško oro gūsis. - Davina, tai mano tėtis Sorenas ir... teta, Sabrina, - pjaunamas keistumo ir nejaukumo jausmo, mat ir tai, ką jis darė, jam buvo neįprasta, ir tie giminystės ryšius nusakantys žodžiai buvo nelimpantys prie liežuvio; neįprasti kaip savana baltajam lokiui.
Per sekundėlę tarp dviejų sakinių Fasiras karštligiškai svarstė, kaip visgi turėtų kreiptis į svečius, ypač - į Soreną. Visomis jėgomis priešinosi įpročiui, susiformavusiam jo mintyse eliksyrininką vadinti tik vardu, kadangi buvo atsisakęs jį laikyti savo tėvu. Tik šiuo atveju tai skambėtų ne itin gerai.
- Tėti, Sabrina, tai - mano mergina Davina, - išsitiesęs, mažumėlę įsitempęs pristatė juodaplaukis.
Galbūt tai daryti reikėjo ne per slenkstį, tačiau kuo anksčiau supažindinimo problema bus išspręsta, tuo greičiau visi tai užmirš ir bus galima pereiti prie kitų reikalų.
„Įdomu, kaip į tai reaguotų mama“, - nudiegė mirusiosios sūnui žvilgtelint į mėlynakę vilkolakę. Visgi jo vaizduotėje Natalie su Davina draugiškai aptarinėjo įdomesnius sužeidimus. Davina ketino pradėti hilerės karjerą, hilerė buvo ir Fasiro motina. Keista buvo apie tai galvoti.
- Galit prisėsti, mes pietavom, pasiūlyčiau prisijungti, bet... - nutęsė Fasiras, žinodamas, kad čia tik jis, pusvampyris, tegali mėgautis žmonišku maistu.
-
Jaunosios von Sjuard žandikaulis atvėpo iki pat žemės. Ko jau ko, bet kad jos sūnėnas pasitiks juos su mergina, nesitikėjo. Šitai Sabriną pribloškė taip stipriai, jog net durims atsipalojus iki galo, nepasijudino iš vietos. Stovėjo it įbesta, užsispyrusi, kaip ožka, ir tik Marso sakalo nagai, kiek stipriau susmigę į drabužius, švelniai užkabinę odą privertė žengti į vidų.
Ne tik namo aplinka buvo tvarkinga, bet ir vidus. Net didžiausias pedantas nebūtų galėjęs prisikabinti prie kokios nors dulkelės ar ne ten padėto daikto. Bent jau buvo aišku kieno dėka visa tai buvo, arba bent jau dėl ko. Vaizduotė akimirksniu nupiešė paveikslą - su šluotele po namus lakstantį Fasirą ir jį stebinčią šviesiaplaukę, o šiam netinkamai nuvalius paviršių - uždrožiančią per galvą.
Reikėjo pakankamai stipriai prisikąsti lūpą, jog neimtų juoktis. Net jei tai buvo neįmanoma, o tai turbūt tokį paveikslą darė tik dar labiau juokingą, neabejojo, kad šitai prisimins visą laiką.
-Mm...-sutrikusi ir taipogi pasimetusi, kaip visi stovintys šalimais žvilgtelėjo į Soreną, tarsi prašydama padėti, jis, regis, vienintelis nebuvo taip sutrikęs. Ar jis žinojo? Vargu...
-Malonu,-galiausiai pratarė nužvelgdama Daviną. Ne, ji nė iš tolo nepriminė tos, kurią nupiešė vaizduotė. Šviesiaplaukė šypsojosi begalo maloniai, atrodė miela ir maloni. Ar būtent tai jos sūnėną ir sužavėjo?
Buvęs politikas pirmą kartą jiems susitikus sėdėjo tokioje duobėje, jog net ir norėdamas sunkiai į ją įkristum, o štai ji... Spinduliavo gerumu ir šiluma.
Per daug pasinėrusi į savo apmąstymus neiškart pastebėjo, kad Sorenas stabtelėjo kamabryje, tad iš visų jėgų trenkėsi šiam į nugarą.
-Ai...-sumurmėjo piktai dėbtelėdama į brolį, tarsi šis būtų kaltas dėl tokios nelaimės. Nors, tiesa sakant, iš dalies ir buvo, juk galėjo perspėti, kad ketina sustoti vidury kambario.
-
Mergina Fasirui už nugaros gaudėsi greičiau už jį ir elgėsi kaip namų šeimininkė, dar iki jaunuolio pristatymo subtiliai, tačiau labai aiškiai parodanti, kokią rolę užima namuose. Sorenas labai nežymiai gudriai šypsojosi. Būtų melavęs, jei būtų teigęs, jog visiškai nieko nenumanė. Tiesa, kad sūnus nusikabins kitatautę iš Varno Nago, kadaise lankiusią Nuodų ir Vaistų pamokas pas jį, eliksyrininkas nežinojo. Labiau įtarinėjo, kad šiltesni ryšiai užsimezgė tarp Fasiro ir Amikos, mat būtent pastarąją merginą juodabarzdis matė, prieš kelerius metus apsilankęs šiuose namuose. Visgi, reikia pripažinti, inteligentiška, geraširdiško veido šviesiaplaukė labai tiko prie perdėm perdėtai rimto ir niūroko veido jaunuolio. Pasidarė smalsu, kas juodu suvedė ir kuo užsiima mergina, bet vampyras buvo kantrus - šitai vis tiek vėliau turėtų paaiškėti.
- Labai malonu, - draugiškai šyptelėjo Sorenas, tiesdamas delną Davinai. Pajuto svetimą gėdą, akies krašteliu užmatęs išsižiojusią seserį, bet gal namų šeimininkai per daug didelio dėmesio į šitai neatkreips.
Net porąsyk gavę užtikrinimą, jog tikrai niekam netrukdys, svečiai pasuko nurodyta kryptim. Barzdočius patylom atsiprašė šiandien kaip niekada gausiai žioplinėjančios Sabrinos ir prisėdo ant sofos. Tuomet vyras čia pat padėjo knygas, į rankas pasiimdamas pačią pirmą, iš kurios kyšojo raudonas skirtukas. Jau galvojo pradėti apie savo ir Sabrinos atradimus prakeiksmų srityje, bet pagal visą tvarką, pokalbį pradėti ir sava tvarka sukti turėjo šeimininkai, juolab, kad, ko gero, kalbant apie juodąją magiją valgyti nėra labai skanu.
[[Grybs pamalts, bet..]]
-
-Man taip pat,-šyptelėjo švelniai, vos juntamai spustelėdama Soreno ištiestą delną. Šypsena apdovanojo ir vis dar, regis, atsistebėti negalinčią Sabriną. Puikiai žinojo pusvampyrio būdą visko iškart neatskleisti, sulaukti tinkamos progos. Šitai mažai kuo skyrėsi, tik proga turbūt kiek pražiopsota.
Trumpam žvilgtelėjo į kiek vyresnių bruožų veidą, tas pačias auksines akis. Kūnu perbėgo keistas šiurpas. Po tiek prabėgusių metų, kai dar Hogvartso laikais stovėjo prieš Soreną, kaip mokinukė, dabar galėjo žvelgti į šį, kaip... Nauja šeimos narė? Niekada nebūtų pagalvojusi, jog ateityje taip pamils kurio nors profesoriaus sūnų. Ką gi, likimas moka apžaisti.
Atsargiai užvėrė duris. Melsvos akys nuslydo įdegį seniai praradusios rankos oda. Ji virpėjo. Viskas kūnas virpėjo keisto jaudulio dėka. Kiek nervingai sukikeno. Būdama suaugusi ir nebe pirmus antros dešimties metus skaičiuojanti mergina nervinosi dėl vaikino šeimos. Akimirką visą kūną nudiegė noras nerti į viršų ir nekelti kojos, kol lankysis svečiai.
Giliai įkvėpė įžengdama į svetainę. Vylėsi, jog jaudulys nepastebimas.
-Galbūt galėčiau pasiūlyti arbatos?-dar Hogvartso laikais žinojo, kaip Sorenas dievina arbatą. Galbūt ir Sabrina?
Žvilgtelėjo į savo lėkštę. Nė neprisilietė prie maisto, dabar bent jau turėjo priežastį jo ir nepradėti. Atsargiai pakėlė lėkštę, jog vyriausias šeimos narys galėtų išdėlioti visas knygas, o tuomet klausiamai žvilgtelėjo į Fasirą. Jei pradžioje susigaudė greičiau ir perėmė šio poziciją, dabar jautėsi priešingai.
-
Ryški Sabrinos nuostaba aiškiai demonstravo, kokios blogos nuomonės ji buvo apie sūnėną. Gi negalėjo narkomanas ir monstras susirast gražios mergiotės - ech, kaip Fasirą erzino tokie dalykai, detalėmis atskleidžiantys artimų žmonių požiūrį į jį. Pradedant užjaučiančiais ar piktais žvilgsniais Hogvartse, tęsiant Amikos kaklo sau apsičiupinėjimais, tikrinant, ar pusvampyris nenusrėbė litro kraujo, kol ji buvo nualpusi, užbaigiant va šituo žandikaulio išsinarinimu.
Susipažinimas jau buvo užbaigtas, visi žygiavo vidun. Juodaplaukis nužvelgė tėvo veidą, mėgindamas suprasti, ką šis dabar galvoja, deja, nelabai ką gilesnio tepavyko išžvejoti. Galų gale, jis mažai jį ir pažino.
Žengdamas į svetainę svečiams iš paskos, jaunuolis dar pasuko galvą į Daviną, tyliai uždarančią duris. Regimai ji irgi buvo šiek tiek nervinga, tad dėl to Fasas padrąsinančiai šyptelėjo, švelniai spustelėdamas jos delną.
Kai lėkštę tolyn nustūmė Davina, prie maisto iš pagarbos grynakraujams savo giminaičiams nebeprisilietė ir Fasiras. Atvykus svečiams, tiesą sakant, nebe taip ir norėjo. Dabar galvoje labiau sukosi mintis, ar jis turėtų leisti svečiams labiau apsiprasti ir susipažinti, ar visgi greičiau pereiti prie reikalų. Kiek patylėjęs Fasas pasirinko antrąjį variantą, kadangi per reikalus susipažinti lengviausia, be to, Edgar'o problema ir taip buvo per ilgai uždelsta.
- Keliskart susitikau su Elride, ji irgi jau nemažai pažengė informacijos paieškose. Šiuo metu turim kelis variantus, kaip užkeiktas galėjo būti Edgar, tačiau teks dar pasigilinti, kad išsiaiškintume, kas tiksliai nutiko ir kaip tai sutvarkyti. Visgi turbūt kažką atradote ir patys? - paklausė Fasiras, žvelgdamas į knygų stirtą prie Soreno bei vieną knygą jo rankose.
-
Sorenui tyliai sumurmėjus atsiprašymą už mini avariją, menkai šyptelėjo. Kartais susimąstydavo, is kur vyresnėlis semiasi tiek kantrybės ir užuot pratrūkęs tik nusišypso po visų jos prikrėstų išdaigų. Tiesa, teigti, kad buvo didelė išdaigininkė, nederėtų. Hogvartse nuoširdžiai stengėsi mokytis, o tai, kad kelis kartus nuvertė knygas bibliotekoje... Niekam nerūpi. Bent nuotykių patyrė.
Atsisėdo į fotelį nugara atsiremdama į atlošą. Fandangas stryktelėjo nuo peties ant atlošo. Tetrūko kiek tetrališkumo, dramos ir šiek tiek kitokio sosto ir Sabrina būtų priminusi žiaurią valdovę.
Pakėlė galvą sugaudama auskinių akių žvilgsnį. Fasirą akivaizdžiai suerzino jos nuostaba, tik šis puikiai sugebėjo tai paslėpti, tik ne pakankamai gerai, jog nesugebėtum suprasti. Žinoma, kas būtų patenkintas, kai į tave sumenkinamai žvelgia, net jei esi giliausioje duobėje. Turbūt tiek metų praleistų politikoje neleido pakęsti tokių žvilgsnių, juk visgi buvo aukštas pareigas užimantis asmuo.
Gūžtelėjo pečiais nutaisydama kiek kaltą žvilgsnį. Galbūt nederėjo taip demonstruoti nuostabos, tačiau ji, kaip ir pusvampyris, nemokėjo slėpti savo jausmų ar emocijų taip puikiai, kaip Sorenas.
Palinksėjo galva sulaukusi pasiūlymo gauti arbatos. Dar gyvendama su Leo pamėgo gurkšnoti tą pasakiškai kvepiantį gėrimą. Neabejojo, kad ir vyriausias šeimos narys neatsisakys taip mėgstamo gėrimo, o jei kartais taip nutiks - ji išsižadės visko, kuo tiki.
-Per šią vasarą žinių bagažą papildžiau didesnėmis atsargomis nei per šešerius metus Hogvartse,-vyptelėjo prisimindama kiek parų praleido jiedu su eliksyrininku skaitydami knygas. Galiausiai viskas susiliejo į vieną ir atskirti, ką nors tapo be galo sunku.
Galvos mostu parodė, jog Sorenas papasakotų viską, ką jiems pavyko atrasti. Žinojo, kad buvęs profesorius šitai padarys kur kas geriau nei ji.
-
Po netrumpo pokalbio, vykusio faktiškai vien tik apie prakeiksmus, Edgar Jeffter bei Magijos ministeriją, Sorenas jau buvo visiškai ramus dėl Fasiro bei Davinos, dėjo šviesias viltis ir į ministerijos atgavimą, tačiau vis dar dvejojo dėl Fasiro prašymo suteikti eliksyrą. Žmogus, kuris prašė eliksyro, pasirodė besanti buvusi jo kolegė, su kuria jis buvo pažįstamas jau daug metų - nuo pat grįžimo į Hogvartsą. Tam tikra prasme jiedu netgi dalinosi bendra praeitim: dalyvavimu bent viename bendrame mūšyje, bendravimu mokykloje bei su mokiniais. Niekada, regis, nebuvo geri draugai, bet...
Kas visgi nutiko, kad inteligentiška moteris virto mafijos vadove? Ką jai teko patirti, kad ji taip norėjo nuo viso to pabėgti? Sorenui von Sjuardui netgi norėjosi susirasti ją ir gerai šnektelėti, bet ji, nors ir žymiai jaunesnė už jį, juk nebuvo vaikas, kad viską išdėliotų kaip niekur nieko. O ir Fasui tas gerai nesibaigtų.
- Ką gi, jau vakarėja, ir taip užgaišom, - stodamasis tarė eliksyrininkas. - Jei nebeteks susitikti, aplankykit arba duokit žinią prieš išvykdami atgal į Ispaniją, bei kaip visgi pasiseks su Edgar'u, - paprašė jis, sukdamas link durų. Šnairom smalsiai dėbtelėjo į Sabriną, mat norėjo pamatyti, ar jai viešnagė patiko, ar visgi ji nekantravo grįžti namo.
-
Dangaus mėlynės, spindinčios dailių bruožų ispanės veide, apšviestame dirbtinės, zvimbinčios saulės, slydo veidrodžio paviršiumi. Įprastai švelniu bronziniu įdegiu nusidažiusi oda galutinai išblyško. Sunkiai begalėjai atskirti kurortinės šalies gyventoją nuo vietinių. Davina netgi įprato prie lietaus, dažnai merkiančio Godrikos Daubos gatves, niūrių debesų ir vėsaus klimato. Nebebuvo taip ilgu kaitrios ir spiginančios saulės.
Žvilgsnis slystelėjo veidrodiniu stiklu. Ilgi, šviesūs, įprastai didelėmis garbanomis besiplaikstantys už nugaros plaukai šiąnakt krito tiesiomis sruogomis slėpdami kūną dengiančią juodai baltą pandos pižamą. Pūkuotas ir minkštas audinys bei mielas apdaras, pritvirtintu kapišonu su mažomis pandos ausytėmis, prie mielo merginos veido derėjo neapsakomai puikiai. Mielumo įsikūnijimas.
Kryptelėjo galvą. Skaisčiai melsvos akys atsimušė į juodą stiklą. Už lango karaliavo naktis, pasipuošusi žvaigžėta skraiste. Tyliai šnabždėjo ilgiausią pasaką, pertraukiama tik vėjo švilpimo. Vos prieš kelias naktis tokiu metu laiką leido vilkės pavidale, gulėdama šalia Fasiro, stebėdama, kaip auskinės akys bėgioja raidžių išmargintais lapais. Mėgo taip leisti naktis. Tyloje ir ramybėje, būdama vilke.
Nusigręžė. Melsvų akių žvilgsnis nuslydo veidrodžio rėmu. Rausvos lūpos, išlenktos į platų šypsnį, puošė žavių bruožų veidą. Akys išdavikiškai laimingai spindėjo. Turbūt net norėdama nebūtų sugebėjusi paslėpti jausmų. Tiesa, niekad ir nesistengė jų nuslėpti, nematė prasmės taip elgtis.
Apsisuko žengdama kamabrio link. Pagaliau jau kurį laiką paslaptyje laikyta staigmena galės pasidalinti ir su Fasiru. Vylėsi, kad šis taip pat bus laimingas.
Persibraukusi ranka per plaukus kiek nervingai šyptelėjo. Šio jausmo paslėpti nesistengė, kaip ir ankstesniojo.
Susirangė ant lovos atsisėsdama už juodaplaukio nugaros ir apkabindama šį per kaklą. Kryptelėjusi galvą pakštelėjo į skruostą. Lėtai iškvėpė orą sukutendama jautrią, nesaugomą kaklo odą.
-Apie ką galvoji?-švelniai padėjusi smakrą vaikinui ant peties įsistebeilėjo į priešais esančią sieną. Nejučia ir vėl plačiai nusišypsojo.
-
Gal kažkiek dar gebėdavo numigti, bet kai jau atmerkdavo akis, tai jau nebevaliodavo užmerkti. Kai atsistatė sveikatą, miegas apskritai jau niekada nebetraukė, gal čia sužaidė ir faktas, jog praknisęs sielą jis tapo dar mažiau žmogum. O į žmogaus sąvoką miegas įtrauktas labai didele reikšme. Esybės privaloma dalis, sveiko proto palaikymo įrankis, laiko gaišimas ir nenusakomas malonumas. Tik va, mainais į kai kuriuos pliusus iš vampyriškos kilmės padarų atimamas. Fasiras tuo per daug ir nesiskundė - tiesiog ruošėsi miegui ir lūkuriavo, kol ateis Davina.
Netyčia prisnūdęs pajuto, kaip ji išėjo. Pusiausnūdoj stebėjo juodai-baltai apsirengusią merginą, bet tik paskui suprato, jog šito nesapnavo. Dabar padėjo vėsią ranką ant jos pagalvės, mėgindamas iš ten užsilikusios šilumos įvertinti, kaip seniai ji išėjo. Pagalvė buvo visai šalta.
Tinginys priveikė dar porai minučių, o tada, sunkiai tegirdėdamas kokius nors judesį reiškiančius garsus, pusvampyris sunerimo ir atsisėdo ant lovos. Atžagariu delnu persibraukė per mažumėlę pabraižytą nugarą, tarėsi užčiuopęs kažkiek sukrešėjusio kraujo. Išsiplaukiojusios mintys ne iškart leido atsiminti, kokio bieso čia jam taip. Šiek tiek susierzinęs pamanė, jog kas sudraskė, tas ir sugydys. „Gyvenimas - keistas reiškinys“, - dar spėjo pamintyti, pamaže išsibudindamas ir sudėliodamas šiokią tokią pastarųjų dienų įvykių panoramą, o tada eilinį kartą buvo iš pasalų užkluptas šviesiaplaukės. Vos tik spėjo vėl mintyse iškelti klausimą, kur gi ji dingo.
- Apie tave, - sumurmėjo von Sjuardas, švelniai spustelėdamas delnais jos dilbius. - Viskas gerai? - paklausė.
Davinos šypsena, kurią juodaplaukis jautė savo skruostu, kėlė šiokių tokių įtarimų ar nemalonių nuojautų, tačiau būdamas miegūstas jis dar negalėjo jų sąmoningai jų apdoroti. Ji vis dar buvo su gobtuvu - gal per šią vaikišką, pripažinkim, nesąmonę, jam tas tik vaidenosi - štai todėl jis mažumėlę atsitraukė nuo jos, kad gautų pažvelgti į veidą. Nežymiai primerkė akis ir kryptelėjo galvą. Iš tiesų, pojūčiai neapgavo.
- Kodėl šypsaisi? - pasiteiravo nei piktai, nei įtariai. Jį ir patį žiūrėjimas į tokią plačią ir nuoširdžią šypseną privertė blausiai šyptelėti. Gal būtų nusišypsojęs ir plačiau, bet ech, įpročiai, ir ech, kažkas ne taip.
-
Tyliai sukikeno suvokusi, kad Fasiras - ką tik pabudęs. Auskinės akys tebebuvo mieguistos, regis, ir pats vaikinas gerai nepabudęs, o juk vonioje užtruko vos keletą akimirkų. Turbūt per ilgai buvo įsitraukusi į knygoje aprašomą istoriją, dabar ramiai besiilsinčią ant spintelės, šalia lovos. Nepastebėjo, kaip įprastai kelias naktis be didelio vargo budriai iškenčiantis pusvampyris užmigo šalimais. Štai, ką gali gera knyga.
-Pasigedai?-šyptelėjo sunerdama judviejų pirštus ir stipriau apglėbdama vaikiną. Kurį laiką nesitraukė mėgaudamasi artumu, kai galiausiai išsidavus teko atsitraukti. Ar jie praleido per daug laiko kartu, mat, juodaplaukis lengvai imdavo atskirti merginos veido išraišką, ar visgi ji buvo nevykusi slapukė?
Buvusiam ministrui pasisukus šonu žvilgsnis nuslydo subraižyta nugara. Švelniai krimstelėjusi apatinę lūpą kilstelėjo galvą. Ak, jis tikrai nujautė, kad kažkas ne taip. Žvelgė tiriamai ir akylai stebėdamas.
Turbūt jau laikas.
Šyptelėjo parodydama baltus dantis. Tyliai sušnabždėjo burtažodį. Šydas, tiek laiko saugojęs paslaptį, dingo.
-Štai dėl ko,-lengvu rankos mostu parodė į priešais esančią sieną. Dingus šydui atsivėrė milžiniškas piešinys per visą Fasiro kamabrio sieną - juodai nudažyta siena ir auksinis miestas, simbolizuojantis gintaro spalvos akis. Didingi, aukšti pastatai, itin kruopščiai nupiešti kėlė galvas į skaisčiai melsvą, neryškų dangų. Nakties tamsoje auksinis, spindintis miestas atrodė įspūdingai. Be viso to - priešakyje stovėjo du siluetai. Vaikino, dėvinčio ilgą, tamsų apsiaustą, ištiesusio ranką į šalį, ir šalia merginos - vilkės, įstrigusios virsmo viduryje. Ilgi plaukai bangavo už nugaros, lieknas kūnas susiliejo su vilko gaurais ir keturiomis letenomis. Atsukę nugaras ant lovos sėdintinčioms būtybės abu žvelgė į pasakišką miestą.
-Patinka?-tyliai, kiek nedrąsiai paklausė atidžiai stebėdama Fasiro veido išraišką. Vylėsi, kad šis nesupyks dėl sugadintos sienos.
Piešinys nebuvo tobulas, akivaizdu, jog ne profesionalaus menininko, visgi buvo pieštas kruopščiai, nuoširdžiai ir su meile.
-
Davinos sukikenimas išbudino iki galo. Priminė kažką gražaus iš tų laikų, kai dar turėjo šeimą. Ne, netiksliai pasakyta. Iš tų laikų, kai von Sjuardai, pirmoji jo šeima, visi buvo gyvi. Dabar jo šeimos paveikslas buvo visai pasikeitęs ir didžiausią erdvę jame nedvejotinai užėmė auksaplaukė mergina. Fone ne tokie ryškūs stovėjo Sabrina ir Sorenas, šiek tiek prieš juos - Miona, Elridė ir tamsėlesnė Edgar'o figūra.
Tuos laimingus vaikystės laikus auksaakis dabar atsimindavo vis rečiau. Iš pradžių dėl to pyko ant savęs, vėliau pradėjo kankinti kaltės jausmas. Dar vėliau jis tiesiog susitaikė, o pastaruoju metu, kai didžiąją dalį dienos leisdavo su Davina, ėmė dėl šito jausti dėkingumą ir netgi suvokti, kaip visgi pasisekė, jog jis išlipo iš to nelogiško gedulo.
- Ilgokai buvai išėjusi, - sumurmėjo, kaip jau jam atrodė. Suprato, kad užmigo, žiūrėdamas į skaitančią merginą. Tokia ji jam patiko bene labiausiai - na, gal antroj vietoj. Pirmoj vietoj atsidūrė šiltai besišypsančios Fasui Davinos paveikslas.
- Pagalvojau, gal jau tas draugas užvaldė ir pagrobė, - pašaipiai vyptelėjęs ir prisiminęs Matthew, pridūrė.
Tiesą sakant, nebūtų patikėjęs, jog šis būtų galėjęs iššaukti Užvaldymo kerus - atrodė lepšis per visą snukį, per visą pilvą, o von Sjuardo nuojauta dėl žmonių klysdavo pakankamai retai.
Juodaplaukis nužvelgė kažką neaiškaus ir negirdėto šnabždančios merginos veidą, o tuomet pasekė jos žvilgsnį, kad suprastų, į kur visgi buvo nukreipti kerai. Antakiai kilstelėjo, akys išsiplėtė. Nuslėpė šypseną.
- Monstriška, šitaip sugadint sieną, - sumurmėjo jis, su pasigėrėjimu nagrinėdamas piešinį. - Pasibaisėtina, - atsistojo nuo lovos, kad galėtų geriau įsižiūrėti į fantastiškas detales. Stabtelėjo akimis prie šviesiaplaukės merginos, įamžintos virsmo vidury, atsisuko į Daviną jau nuoširdžiai šypsodamas.
- Kada tu spėjai? Kiek sudėjai čia laiko? - pasidomėjo jis, vėl atsisėsdamas šalia menininkės ir stipriai apsikabindamas ją. Akimis vėl nuklydo į švytintį miestą. - Nuostabus piešinys, - apibūdino jis siurprizą vis dar būdamas priblokštas. - Ačiū, - dar pridūrė jis, kilstelėdamas jos vėsokas rankas ir pabučiuodamas.
Dabar galėtų net jai išvykus užmigti, žiūrėdamas į jos atvaizdą. Kitas dalykas, kurį reikės padaryti - susirasti burtažodį, kuris panaikintų galimybę nuvalyti nuo sienos piešinį.
-
-Ar tai reiškia, kad pasiilgai?-šyptelėjo stebėdama auksines akis, įnirtingai bandančias galutinai pabusti. Regis, sekėsi neblogai. Vaikinas nebeatrodė apsimiegojęs.
Į sekančią repliką nieko neatsakė. Tylėjo kurį laiką žvelgdama į baltus patalus ir mąstydama. Mintis, kokius jausmus Matthew jaučia jai, nepatiko. Nenorėjo skaudinti buvusio profesoriaus, troško, kad šis būtų laimingas. Tokiu atveju laiminga būtų ir Deoidrih.
Būtų suglaudusi ausis, kaltai nunarinusi galvą ir iš padilbių žvelgusi į Fasirą, jei tik būtų vilkės pavidale, o balsas, sudrebinęs kambario sienas primintų pasipiktinusį ir suirzusį. Laimei, šiąnakt galėjo mėgautis žmogiškumu ir priekaištingai stebėti aktoriumi apsimesti bandantį juodaplaukį. Antakiai šovė į viršų, auksinės akys keistai suspindo, nors lūpos tebebuvo kietai suspaustos. Stengėsi neišsiduoti, visgi švelnus balso tonas išdavė, kad piešinys išties buvo vertas tiek darbo ir vargo.
Plačiai šypsodamasi stebėjo, kaip Fasiras atsitraukia nuo jos, palieka šiltus patalus ir žengia paveikslo link. Nesekė, kantriai laukė tolimesnės reakcijos.
-Piešdavau, kai tu laiką leisdavai virtuvėje,-paaiškinimas, kodėl mergina itin retai rodydavosi virtuvėje, ypač, jei joje mintyse paskendęs darbuodavosi pusvampyris,-arba kai būdavai išvykęs,-gūžtelėjo pečiais ištiesdama ranką besiartinančiam auksaakiui. Nuoširdi šypsena, žaidžianti išblyškusiame veide, pranešė apie laimingą jaunuolį. Pastaruoju metu vaikinas vis dažniau ėmė šypsotis. Ne taip pat, kaip ji, tačiau blausūs šyptelėjimai ar linksmas balso tonas vis dažniau išryškėdavo. Nebepriminė to ministro, kuris atvyko į dvarą.
-Manau... Apie pusmetį,-šyptelėjo tuoj pat sukikendama vos tik tvirtos vaikino rankos surakino visą kūną. Atlošusi galvą garsiai nusijuokė.
Patogiai susirangiusi juodaplaukio glėbyje, nugarą atrėmusi šiam į krūtinę įsmeigė žvilgsnį į sieną. Auksinis miestas puikiai išsiryškino juodame fone kartu išryškindamas ir du siluetus.
-Tik tiek? Tik "ačiū"?-žaismingai nusišypsojo kiek atsilošdama, jog galėtų stebėti auksines akis. Akimirksniu prisiminė El Retiro parką, kai auksaakis prisipažino dėl jausmų.
-Manau, nusipelniau kiek daugiau,-kelis kartus nekaltai skaisčiomis mėlynomis akimis sumirksėjo.
-
Sekundė tylos, sprendžiant diplomatinį gyvybės ir mirties klausimą: rinktis sarkazmą ar kažką nuobodžiai nuoširdaus? Fasiras blausiai šyptelėjo. Gal ir taip kartkartėm buvo per niūrus ir bjaurus.
- Taip, - patvirtino jis, stebėdamas įžūlumo pergalę mėlynose akyse.
Anksčiau ji nesisvaidydavo erzinančiomis ar švelniai kandžiomis replikomis - gal iš šito buvo galima nustatyti, jog pažintis ir draugystė pakeitė juos abu? Galbūt kada nors reikės paklausti, ar ji pati pastebėjo savyje kokių nors pokyčių - Fasirui buvo sunku ją palyginti, mat ilgą laiką Murrell'ų dvare į ją tiesiog nelabai kreipdavo dėmesio, nors negalėjo pasakyti, jog būtų nemėgęs. Galbūt veikiau itin nepasitikėjo - šypsena tuo laiku jam nekėlė jokių teigiamų jausmų. Gal labiau tesisiejo su dirbtinumu, padlaižiškumu ar dar kuo nors bjauriu.
Nesulaukęs jokio atsako į nevykusią pašaipą Matthew pusėn, von Sjuardas pamintijo, kad gal visgi prie Davinos vaipytis iš jos draugo, kad ir koks durnelis jis būtų, nėra itin gražu. Už juokelį jis neatsiprašė, bet pamintijo, jog kitąsyk stipriau prikąs liežuvį.
Davinos apgauti nepavyko - na, buvęs grifas per daug dėl šito ir nesistengė. Sulaukęs priekaištingo vilkolakės žvilgsnio, tik šelmiškai šyptelėjo.
- To ir buvo galima tikėtis, - linktelėjo jaunuolis. - Reikės dažniau kažką gaminti ar kur nors išvažiuoti, - padarė išvadą jis. Būtų visai apsidžiaugęs kokiu nors natiurmortu ar peizažu, pavyzdžiui, ant virtuvės sienos.
Pusvampyris vėl pasuko galvą į paveikslą. Kurį laiką patylėjo, padėjęs galvą ant šilto merginos peties. Kartais bijodavo per ilgai būti taip prisiglaudęs, mat po sielos praradimo jo įprasta kūno temperatūra dar labiau nukrito. Jei tai dar blogės, greitai jis galės tapti nuolatinio Davinos peršalimo priežastimi, kad ir kaip šito nenorėjo. Galbūt Soreno reikės paprašyti šildančių eliksyrų? Atsiminė, jog tėvas kažką panašaus gerdavo, kad mokiniams, karts nuo karto susiduriantiems su juo, ilgainiui nepradėtų kilti dvejonių. Tėvas į maskuotę žvelgė kartkartėm net per daug rimtai, priešingai, nei sūnus, nors pastarasis neturėjo tiek daug ko slėpti.
- O ko norėtum? - smalsiai pakreipdamas galvą pasiteiravo jis. Atrodė, jog šviesiaplaukė siekė kažko labai realaus ir konkretaus, bet kol kas jis nenumanė, kas tai galėtų būti.
-
Triumfo akimirka. Davina šyptelėjo parodydama baltus dantis. Bent šįkart nesusilaukė sarkastiškos replikos. Turbūt praleidusi tiek daug laiko su Fasiru tapo kiek panašesnė į jį. Tiesa, niūri ar prastos nuotaikos nebūdavo, tačiau žaismingai "įkąsti' taip pat neatsisakydavo. Vaikinas irgi perėmė kelias jos savybes. Tapo kiek švelnesnis ir linksmesnis. Su kuo sutapsi, tuo patapsi...
Nusijuokusi rausvomis lūpomis prilietė vėsią skruosto odą. Nors kūnas įpratęs prie ispaniško, šilto ir kaitraus klimato, tačiau karštomis vasaros naktimis šalia gulintis vėsus juodaplaukio kūnas - tikra palaima. Tarsi asmeninis oro kondicionierius.
-Ne,-papurtė galvą,-daugiau tavęs niekur neišleisiu,-žaismingai šyptelėjo švelniai išsivaduodama iš vėsaus glėbio ir palįsdama po minkštais patalais. Kad ir kokia įdomi buvo knyga, kad ir kaip buvo smagu stebėti apstulbusį Fasirą mieguistumas galiausiai vis tiek įveikė merginą. Laikrodis jau seniai rodė po vidurnakčio. Tiksint laikui švelniai melsvos akys apsiblausė, tapo mieguistos.
Pasidėjusi ranką po skruostu stebėjo ant lovos krašto tebesėdintį vaikiną, auksinėmis akimis žvelgiantį į ją. Vos prieš kelis metus naktis leisdavo viena, glostydama ir klausydamasi Tigriaus murkimo, o štai dabar, regis, nebuvo netgi vakaro, kai tektų laiką leisti vienai. Naktimis įprastai snūduriuodavo Fasiro glėbyje arba šalia jo, įnikusio į kokią nors žiobarišką ar burtinišką knygą. Tylus lapų šiugždenimis, vos girdimas kvėpavimas ir širdiez plakimas veikė kaip midomieji.
-Savo apsauginio,-šyptelėjo ištiesdama ranką, vildamasi, kad vaikinas susipras, ko ši norinti, ir susirangys šalia.
-
Fasiras patylėjo, blausiai vyptelėjęs. Jis gerai žinojo, kad, iki kol ministerija bus atgauta, jam dar nesyk teks išsigauti iš namų su rizika gyvybei arba laisvei, nors pastaruoju metu, kai tik susitarė su Gabrielle, šalyje jautėsi šiek tiek saugesnis. Bet tik šiek tiek. Mafijos motinėlė, pasirodo, tebuvo ne itin svarbi režimo detalė, tačiau visgi jos pašalinimas galėjo šį tą reikšti. Von Sjuardas nenorėjo elgtis nesąžiningai, tačiau numanė, jog, jei tik moteris nedings su sekunde, kai tik gaus naują tapatybę, ja dar gali tekti pasinaudoti griaunant invazinę, neteisingą valdžią.
Ech, derėtų bent tokiais vakarais, bent trumpam, užmiršti tą nereikšmingą absurdą, uždariusį juos abu už šių keturių sienų. Fasiras atsistojo pasiimti knygos nuo stalo, kadangi miegas jau nebeėmė ir nebeims. Sociologijos veikalas apie Anglijos burtininkų visuomenę ar kovinės magijos žinyno tomelis? Burtininkas tik trumpam sudvejojo ir žinias pagilinti nusprendė magijos srityje. Ten, kur pačiam atrodė įdomiau, mat vylėsi, jog sociologijos žinių sugrąžinus Anglijai teisėtą valdžią ir pasodinus ten šviežiai išrinktą ministrą jau nebereikės. Be to, vis dar reikėjo ieškoti būdų atkeikti arba bent jau pačių tiksliausių Edgar'o prakeiksmo aprašymų. Pasaulyje egzistavo idiotų, kuriančių vienas į kitą panašius prakeiksmus.
- Apsauginio? Aš tavo apsauginis, - atšovė jis, įveikęs pagundą vėl paminėti nevykėlį Matthew. Pasistatė pagalvę ir atsisėdęs lovoje atsirėmė į ją
Vaizduotėje patapšnojo sau per petį dėl tinkamai išdresuoto liežuvio. Dėbtelėjo į merginą, kuri dėl miego noro galimai jau mažumėlę nusišnekėjo. Jam patiko stebėti ją tokioje būsenoje - bejėgę ir miegūstą (alternatyvi žodžio „mieguistas“ rašyba).
-
Trumpam užsimerkė leisdama sustiprėti kitam pojūčiui. Vilkišką klausą netrukus pasiekė tylūs, ritmingai į palangę kapsintys lietaus lašai. Lauke lijo, o iš gana didelio dažnio - pakankamai stipriai. Apči bent jau nebereiks laistyti Mionos pasodintų gėlių, kurias tiek žavioji lankininkė, tiek Fasiras dievino. Tarsi išvykusi mergina būtų palikusi dalelę savęs. Gėlės, nesvarbu kokios rūšies, žydėjo nuostabiai. Neabejojo, jog Miona didžiuotųsi savo sodu.
Nejučia šyptelėjo. Su buvusia grife per daug suartėti nesuspėjo, tačiau vis tiek ilgėjosi. Šiai būnant namuose jie atrodė gyvybingesni ir jaukesni, o ir auksaakis buvo laimingesnis.
Kambaryje kurį laiką tvyrojo tyla. Be lietaus barbenino į langą, girdėjosi tik ritmingas kvėpavimas. Lėtai ir tingiai atsimerkė žvilgsniu susirasdama jaunuolį, regis, neapsisprendžiantį, kurią knygą vertėtų skaityti. Galiausiai šiam susirangius šalia perskaitė besipuikuojantį pavadinimą svarstydama, kuo knyga patraukė von Sjaurdo dėmesį. Ilgai galvoti nereikėjo Fasiras nuolat gilino magijos žinias. Toptelėjo, jog Viljamui turbūt būtų patikę mokyti jį įvairiausių burtų ir kovos technikos. Turbūt ištisas valandas jiedu būtų praleidę tarp daugybės knygų.
-Žinau,-šyptelėjo ir vėl mintimis nuklysdama prie Mionos. Jau kuris laikas ramybės nedavė persekiojanti mintis, tik prabilti apie tai garsiai buvo nedrąsu. Galbūt jau laikas sukaupti drąsą?
Tingiai kelis kartus sumirksėjo žvelgdama į knygos puslapius. Pabandė nuvyti mieguistumą, sekėsi sunkiai, bet visgi bent trumpam pavyko.
-Po Mionos išsikraustymo namai atrodo tuštesni ir liūdesni...-pradėjo gana tyliu balso tonu. Būtų suabejojusi ar Fasiras tikrai ją išgirs, tačiau žinant pusvampyrio klausą ir tai, kad ji šalia, neverta,-žinau, jog dabar ištisas dienas laiką galim leisti kartu, bet...-įkvėpė tarsi pasiruošdama sakyti itin svarbią naujieną, o galbūt suintriguodama Fasirą?
-Galbūt galėtų... Atsirasti trečias?-kilstelėjo galvą nedrąsiai pažvelgdama į auksines akis. Pakankamai seniai apie tai svajojo, visgi buvo pasiryžusi priimti bet kokį atsakymą.
Širdis krūtinėje kelis kartus smarkiau suplakė, išdavikiškai pranešdama, kad mergina nervinasi. Pabandė paslėpti tai po kuklia šypsena.
-Galėtume pasiimti iš prieglaudos kačiuką arba... Šunelį...
-
Kantriai stebeilijo į užsimerkusią Daviną. Pasukęs galvą puvampyris nužvelgė verkiančius langus ir tūkstančius mažyčių šviesos atspindžių tose ašarose. Ir visi skubėjo žemyn. Ilgainiui ašarų neliko, tik niūri vientisa vandens paklodė.
„Įdomu, ar šį rudenį dar pasirodys perkūnija...“ - pamintijo Fasiras, jausdamas, kaip tokiu oru namuose tampa dar jaukiau. Keista, kad jo vakarai taip drastiškai pasikeitė - jis vis dar lygino dabartinį ir praeities savo asmenybes, veiksmus, įpročius ir bet ką, kas tik dar keldavo malonius arba nelabai prisiminimus.
Tik pomėgis stebėti audrą išliko. Gal tik anksčiau labiau mėgo jausti, kaip pats su ja susilieja, išeidamas laukan per net skaudžiai smarkų lietų bei tokį žaibą, kad apžilpsta ne tik akys, bet ir protas. Kaip visa tai nutolo?..
Pusvampyris lūkuriavo, kol Davina užbaigs mintį. Retai kada ispanė tiek ilgai tampydavo jo nervus, taip ir nenužygiuodama iki tikslo. Dažniausiai, suprasdama jo logišką ir perdėm nekantrią prigimtį, viską pažerdavo vienu ypu. Gal kartkartėmis intriga ir yra žavingas momentas, tačiau šią minutę Fasiras lėtai stingo it ką tik miręs ir atšalinėjantis lavonas, mat turėjo idėjų, kurlink galėtų sukti mergina. Tik problema, kad tokioms idėjoms jis nematė nei vietos, nei laiko, nei logikos - tik jau ne dabar, kai mafijos pakalikai gal net už kampo tyko, tik ir laukdami, kol kažkas iškiš nosį laukan iš užburto ir paslėpto Godriko gatvės devintojo numerio.
- Katiną? Šunį? - pakartojo Fasiras sutrikęs, bet, reikia pripažinti, jam šiek tiek atlėgo. Su gauruotais padarais visada esti lengviau, negu su plikais. - Kurio nori labiau? - išsprūdo jam, nors tuomet jis šių savo žodžių pasigailėjo.
Pamanė, jog, jei tik tai praskaidrintų Davinai kalėjimo Anglijoje dienas, galėtų suveikti ir abu žvėriukus - gal net ir po du. Jautėsi šiek tiek kaltas, jog negali jai suteikti saugios kelionės namo, juolab, kad ji ir nebūtų sutikusi keliauti viena, ir dėl oro, ir dėl žirgų...
Kartais kildavo pagunda paklausti, ar ji nesigaili keliavusi kartu, tačiau anglas nesunkiai ją nuvydavo suprasdamas, jog net jei ir gailėtųsi, ji to nepasakytų, žinodama, kaip šis dėl to susikrims.
-
Laikas atrodė - sustojo. Lietus trumpam nustojo barbenti į langus, vėjas nurimo, o tarp jų sukibirkščiavo įtampa. Aukšta ir nemaloni.
Auksinės akys kiek priešiškai žvelgė, išdavikiškai pranešė, kad idėja apie trečią, o tiksliau ketvirtą namų gyventoją Fasirui nepatiko, tik mergina nesuprato kodėl. Namas ne tik buvo didelis, tačiau turėjo milžinišką kiemą, tad tampyti už pavadėlio šuns kiekvieną dieną po kelis kartus nereiktų, o ir stebėti tas laimingas akis, žvelgiančias į tave, buvo bene geriausias jausmas pasaulyje.
Turbūt šitaip išreiškė ilgesį Tigriui. Ji ilgėjosi to mažo pūkų kamuoliuko, likusio Ispanijoje. Visuomet buvęs šalia jau ištisus metus nesnūduriavo šalia savo šeimininkės, o juk buvo ištikimas sargas ir nuostabus draugas visus septynerius metus Hogavartse ir puikus pagalbininkas dvare.
Skaisčiai melsvos akys apsiblausė. Galbūt derėjo šią idėją pasilaikyti sau, neprasitarti apie tai ir nesugadinti vakaro. Visgi tai buvo Fasiro namai net jei čia nebesijautė svetima žinojo, kad be leidimo nieko negali daryti. Na, išskyrus tepliojimą dažais ant sienų.
-Fasiro von Sjuardo,-šyptelėjo žvilgtelėdama į gintarines akis. Išgyveno visus metus be augintinio, išgyvens ir dar. Dvare laukė žirgai ir Tigrius.
-Labanakt,-pasirėmusi ranka švelniai prilietė savo lūpomis juodaplaukio. Kiek užlaikiusi bučinį kelis kartus suklapsėjo juodomis blakstienomis, o tuomet ispaniška panda susirangė po minkštais patalais. Ilgi, šviesūs plaukai uždengė antklodės kiek apnuogintą nugarą. Netrukus kvėpavimas sulėtojo, žavioji lankininkė nugrimzdo į tamsą.
-
- Fantastiškai, - iškėlė nykštį Fasiras elfui, sukryžiavusiam pirštus ir lūkuriuojančiam jo darbo įvertinimo.
Modernėliau įrengtame miegamajame nebuvo pagailėta tamsėlesnių šiltų ir gerai tarpusavy derančių spalvų, tik siena su Davinos piešiniu nebuvo paliesta. Priešais lovą atsirado židinys - pusvampyris pamintijo, kad žiūrėti į ugnį prieš miegą yra visai malonus ir atpalaiduojantis užsiėmimas.
Visgi Baubo šeimininko veide nepasirodė nei šešėlis šypsenos - jame teliko nuovargio ir įtampos pėdsakai po dienos. Šiandien jie įvykdė atkeikimą - tai, kam ruošėsi šitiek daug laiko, dėl ko nemiegojo ir nervinosi. Dar vienas ryškus įrašas darbų, neduodančių ramybės, sąraše buvo užbrauktas. Veikiai Fasirui teks susitikti su Gabriele - tikėtinai tai bus paskutinis jų susitikimas, po kurio... Ech, kas po jo?
Jaunuolis siektelėjo lazdelės, bet atsiminė, jog Baubas vis dar čia.
- Užkurk židinį, - paprašė jis. - Ir gali būt laisvas, dėkui už šiandieną, - sumurmėjo, nors nežinojo, ar priimtina šitaip bendrauti su elfais, ar neužgaus jo darbščios dūšelės. Visgi buvo įsitikinęs, jog namų elfams irgi privalomas poilsis.
Ugnis jau gana jaukiai liepsnojo, kuomet Fasiras, atsirėmęs į pagalvę, dėbsojo pro langą, per kurį varvėjo šveicarijų kriokliai. Žiauriai smarkiai lijo - ir už namo sienų, ir jaunuolio viduj - netgi užsimiršo, koks dabar mėnuo.
„Davina sakė, jog veikiai ateis“, - ūžiančioje galvoje viena mintis buvo gana skaidri ir aiški. Tamsokos auksinės akys peršoko prie truputį pravertų durų. „Ji turėtų...“ - numanė pusvampyris jos reakciją, tik pamiršo žodį, apibūdinantį išplėstas akis, pakeltus antakius ir truputį pravertą burną, kai nutinka kažkas netikėto. Veiksmažodis tam irgi yra, negi ne?
Labai nelaiku jis nusprendė įrengti židinį miegamajame. Ech, nesvarbu.
Antgamto akyse atsispindėjo nesmarkioje melodijoje besisukantys liepsnų siluetai.
-
Lietaus lašai, besitrankantys į šaltą, permatomą lango stiklą, slydo šio paviršiumi lenktyniaudami tarpusavyje. Atrodė liūdni, tarsi slysti langu prilygtų gedėti artimo. Vėjas, įniršęs ir liūdnas, it šuo per audrą paliktas lauke, staugė ir daužėsi į stiklą. Nerimo, grasino išdaužti langą, pažerti šukes ant žemės ir apjuosti savo ledinėmis rankomis.
Lietaus plaunamame, vėjo talžomame lange spindėjo pora skaisčiai meslvų akių. Kurį laiką žvelgė it užhipnotizuota. Bandė sugauti bent vieną lašą žvilgsniu, tačiau akys nevalingai nukrupdavo prie kito, krūptelėdavo vėjui suriaumojus garsiau, tačiau nuo lango nesitraukė. Nesitraukė iki pat tos akimirkos, kai arbatinukas pranešė, kad vanduo jau užvirė.
Nusigręžė nuo lango, pripildė du puodelius maloniai nosį kutenančios arbatos, o tuomet nėrė į pirmame aukšte esantį dušą. Diena pareikalavo nemažao jėgų, prakeiksmas pagaliau buvo pašalintas, regis, visi galėjo kiek ramiau atsikvėpti. Bent kol kas. Ateityje laukė dar vienas rūpestis, bet ne dabar, šiandien jie nusipelnė pailsėti.
Kūno losijuonui sumišus su plaukų šampūnu, prie šių prisidėjo ir dar vienas - arbatos aromatas. Atsargiai užlipusi laiptais su dviem puodeliais įžengė į kamabrį. Visą dėmesį sutelkusi į dar garuojantį skystį nė nepastebėjo pasikeitusio kambario ir ant lovos gulinčio pusvampyrio. Galiausiai arbatai atsidūrus ant spintelės kilstelėjo galvą apsidairydama, ieškodama vaikino.
Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Visas Fasiro kambarys atrodė kitaip, išskyrus sieną priešais lovą. Regis, vaikinui piešinys išties patiko, šį paliko nepaliestą, tačiau viska kita buvo... Kur kas moderniau ir atrodė... Svetima?
Sutrikusi pakreipė galvą šypsodamasi.
-Kodėl šitaip pakeitei kambarį?-balsas nebuvo kaltinantis. Priešingai, kupinas nuostabos ir pasigėrėjimo. Pro melsvas akis neprasprūdo ir naujai pastatytas židinys, nuo šiol kambariui suteiksiantis dar daugiau jaukumo. Tokia idėja merginai patiko.
Užsiropštusi ant lovos prisėlino prie Fasiro susirangydama šalimais. Mėlynų akių žvilgsnis tebeklajojo kambariu.
-Kaip jautiesi?-galiausiai sutelkusi dėmesį į auksaakį, susirūpinusi paklausė. Edgar šiam buvo svarbus, todėl žinojo, kiek daug von Sjuard šitai kainavo.
-Paduoti arbatos?-šyptelėjo grįžtelėdama per petį. Ilgi, šviesūs plaukai nugulė priekyje, paslėpdami apnuogintą raktikaulio dalį.
-
Po atkeikimo dar pasiliko pasišnekėti su tėvu - šįkart atvirai išdėstė visą ministerijos reikalą ir susidūrė su aiškiai planui nepritariančiu žvilgsniu. Sorenas, matyt, žinojo, ką reiškia į savo valią ir globą priimti gyvybę, kuriai gresia pavojus. Kaip bebūtų, eliksyrininkas pareiškė, jog į politiką nesikiš, nes jos ir neišmano, tad reikalingą magiškąjį viralą išvirs bei sudalyvaus kreivoje keistoje ceremonijoje.
Įdomu, koks jausmas, kai sužinai, jog šimtmečiais jaunesnė klasiokė savo noru sugalvojo sugrįžti į tokią gilią jaunystę, į kokią pats grįžai visai netyčia; ir, tiesą sakant, jei ne tas grįžimas, jos net nepažinotum.
Išgirdo dunksint laiptus. Gerai, kad nebe vienas gyveno - kai kažkas dunksėdavo anksčiau, kartais pasidarydavo baisoka. Visgi, regis, von Sjuardų - ar ir kieno nors kito - vaiduokliai paskui Fasą į šitą griozdišką ir seną namą neatsekė. Sakytum, jis pats šituos namuos buvo kaip vaiduoklis.
Davina - Prikėlimo akmuo.
Kam žmonėms reikia galios artefaktų? Galia rūpi tik tiems, kas taip ir nepajunta šilumėlės paširdžiuos, hm?
- O, - Fasiras šyptelėjo Davinai, mat nesitikėjo gausiąs arbatos. - Jau seniai planavau. Baubas norėjo poilsiui darbo, - gūžtelėjo pečiais, šifruodamas šviesiaplaukės veidą. - Geriau taip ar anaip? - paklausė vyptelėdamas, kad dėl visa ko nesuklystų.
- Pavargęs, - burbtelėjo Fasas. - Kai likau pašnekėti su tėčiu, - kažkaip stabtelėjo lyg susikaupdamas neįprastam žodžiui ištarti. - Susitariau dėl jo pagalbos dėl Devertes, tad greitai reikės ir su ja susitikti... Jau galvoju apie ministeriją, - niauriai prisipažino jis. - Aš taip nenoriu ten grįžti, - liūdnai vyptelėjo.
Sekundėlę patylėjęs, kai Davina uždavė klausimą, papurtė galvą.
- Lai praaušta, - pridūrė jis, švelniai suėmęs jos ranką ir prisitraukdamas merginą arčiau ir apsikabindamas.
- O kaip tu? - nubraukęs sruogą jai nuo veido, kad netrukdytų akių kontaktui, paklausė, mat žinojo, jog diena buvo lygiai tokia pati įtempta ir jai.
Juolab, kad Edgar buvo jos mokytojas, nors anksčiau von Sjuardas to nežinojo. Jei tiksliau, Edgaras nebuvo pasakojęs apie Daviną, apie Murrell ryšius su Jeffter'iu Fasas išsiaiškino atsitiktinai, kalbėdamasis gal dar Ispanijoje.
-
Žiburėliai, pasirodę auksinėse akyse, neliko nepastebėti. Mergina žinojo, kaip stipriai Fasiras dievino arbatą. Kartais susimąstydavo, kas jam labiau patikdavo, karšta, raminantį poveikį turinti arbata ar visgi ji, žavioji ispanė?
-Poilsiui darbo?-rauktelėjo antakius. Namų elfas atlikdavo visus sunkius darbus arba užbaigdavo tuos, kuriuos pradėdavo Fasiras, kaip kad pusiau iškeptas pyragas, tad retkarčiais atrodė nesąžininga, kad mažiausias gyventojas daugiausiai dirba, tačiau kelias akimirkas pastebėjęs iš šalies, suprasdavai, kad šiam patinka dirbti. Niūniuodamas ar kažką linksmo prisimindamas darbuodavosi it kokia bitutė. Tokį elfą Davinai patikdavo matyti, priversdavo nusišypsoti.
Kartais pasijusdavo kalta. Dvare ji turėjo darbą, nors to niekuomet nevadino darbu, prižiūrėti žirgus jai patiko, kaip ir pasileisti laukais sėdint balne, tačiau čia... Didžiąją dalį darbų nudirbdavo Baubas, Fasiras sukdavosi virtuvėje, todėl jai telikdavo skaityti knygas, praktikuotis burtažodžius ir gilinti žinias. Tiesa, per pastaruosius mėnesius prie dviejų kalbų:ispanų ir anglų, pridėjo ir trečiąją - lotynų. Seniai norėjusi išmokti ją, pagaliau galėjo drąsiai pasakyti, kad bent pagrindą moka. Beabejo, tobulėti dar buvo kur.
-Man patinka židinys,-nusišypsojo leisdama skaiščiai melsvoms akims nuslysti nauja dizaino detale,-bet man patiko ir buvęs kambarys,-gūžtelėjo pečiais įsmeigdama žvilgsnį į piešinį. Burtas net ir visą dieną spiginančiai saulei neleido nublukinti dažų.
Rausvos lūpos prasivėrė, tačiau tuoj pat susijungė suformuodamos liūdną šypsnį. Nenorėjo, kad Fasiras sugrįžtų į ministeriją, galbūt kiek savanaudiškas noras, tačiau neįsivaizdavo, kaip tektų ištverti stebint, kaip pusvampyris ir vėl krenta į bedugnę, iš kurios, regis, ji ir ištraukė.
-Juk žinai, kad būsiu šalia, kad ir kas nutiks,-šyptelėjo pagaliau atitraukdama žvilgsnį nuo piešinio ir pažvelgdama į auksines akis. Tai nebuvo atsakymas į von Sjaurdo žodžius, tik kaip derėtų atsakyti - nežinojo. Nenorėjo, jog Fasiras žinotų, kaip stipriai ji troško, kad ten jam netektų sugrįžti, nenorėjo supykdyti jo, net jei jis ir pats nenorėjo ten sugrįžti.
Plačiai nusišypsojo pajutusi, kaip tvirta ranka apsiveja liemenį ir nejučia nuveja visas liūdnas mintis į šalį.
-Pakankamai gerai, jog atrasčiau jėgų šitam,-šyptelėjo kilstelėdama galvą ir apdovanodama Fasirą karštu bučiniu.
Galiausiai atsirėmusi į raumeningą krūtinę atlošė galvą įsispoksodama į lubas. Mintys nejučia nukrypo prie Edgar. Vis dar buvo keista, sunku apsiprasti, kad žmogus, kuris ją išmokė tiek daug, buvo Fasiro krikštatėvis. Nejučia šyptelėjo. Dar vienas kito nepažinodami jie pažinojo visus žmones, kurie supo juos. Tarsi likimas nuo pat pradžių ruošė juos tam, kas vyko dabar.
Pakreipė galvą nusišypsodama ir sušnabždėdama į ausį tik pačiam Fasirui girdimus, tačiau labai aiškius žodžius.
-
- Gi žinai jį, - linktelėjo juodaplaukis.
Kol čia gyveno Miona, jis netgi pagalvodavo, kad galbūt jos gynėjas yra namų elfas - na, gynėjas nuo psichų, kurį lietuvių kalbos nemokantys vadina patronu ar patronusu, sielos atvaizdas, vidinis gyvūnas. Abudu jie buvo neregėtai darbštūs, nebuvo aišku, iš kur netgi žmogus gali semti tiek įkvėpimo ir jėgų darbui, jei ir pusvampyris, antgamto sūnus, buvo linkęs dažniau patinginiauti ar nuveikti sau kažką malonaus. Gal tuomet, kai neturi visos paros laiko, stengiesi nuveikti kuo daugiau to, kas tau atrodo prasminga? Kuo mažiau turi, tuo labiau vertini ir tausoji - taip ir su laiku.
Bent jau Miona dabar regėjosi saugi, toli nuo visų įvykių ir absurdo. Bent Fasiras to tikėjosi, mat iki šiol nėsyk negavo iš jos laiško. Gal pelėdos neskraido per Atlantą? Skraido lėktuvai, skraido iš gabalų sudėliotos neregistruotos lavoninės Lituanicos, skraido verksmai dėl nevykusio prezidento, bet pelėdos ne. Galbūt.
- Tuomet paliksim tik židinį, o kambarį paprašysim atkurt senesnį, - padarė išvadą jaunuolis, kuriam šiaip buvo visai dzin ta sienų spalva ir tokie mandrūs dalykai, kaip interjeras, todėl šį reikalą nesunkia ranka atidavė Davinos teismui. Šiaip ar taip, kol ji buvo laiminga, laimingas buvo ir jis.
Na, ne visai dzin. Būtų jautęs praradimą, jei būtų dingęs Davinos piešinys.
- Žinau, - žybtelėjo kreiva, bet šilta šypsena. Susitvardė nuo noro ištarti nelemtą „bet“.
Aišku, darbas ministerijoje jau niekada nebebus toks varginantis ir beprasmis, koks buvo anksčiau. Juolab, kad jam neliko nuo ko bėgti.
„Ar šitam reikia daug jėgų?..“ - prasmuko mintis prieš užgęsdama be atsakymo. Prancūzai, būdama tragiška pamaivų ir tuščiagarbystės tauta, du dalykus išmanė gerai, o vienas iš jų buvo filosofija. Kiekviena tauta kažkuo pasižymėjo. Rusiška vodka, graikinis riešutmedis, švediškas stalas ir, ir...
Štai, kaip tas veikia. Kaip medicininės dėlės, kaip alkani psichai, turintys aiškų skonį, kaip dulkių siurblys.
Fasiras giliai įkvėpė. Vis pagalvodavo, kiek galėtų ištverti be oro - ir ištverdavo iš tiesų labai ilgai - tačiau tokiais atvejais plaučiai kažkodėl patys to prašydavosi.
- Aš irgi to noriu, - sušnabždėjo jis, kai Davina į ausį išsakė tik jam girdimus, bet labai aiškius žodžius. - Bet naktį po tokios dienos vyti Baubą kepti pyragą būtų nesąžininga, - atsiduso pusvampyris.
-
Linktelėjo šyptelėdama. Akys pamažu ėmė merktis, grasindamos paskandinti aklinoje tamsoje, atskirti kuriam laikui nuo pusvampyrio. Turbūt praleidus tiek daug laiko su Fasiru, aklai juo pasitikėjus ir per daug naktų užmigus saugiame glėbyje, pastarasis pernelyg migdė, šnabždėjo į ausį tyliausią melodiją, ragindamas užmigti.
Nežymiai papurtė galvą kelis kartus sumirksėdama, stengėsi kuo ilgiau išbūti neužmigusi.
-Ne,-dar kartą papurtė galvą, tik šįsyk dėl kitos priežasties,-tegul lieka, Baubas ir taip per daug darbuojasi,-šyptelėjo nužvelgdama naujų spalvų sienas, geriau derančias prie piešinio, ir kiek moderesnį, šiuolaikiniam pasauliui tinkantį dizainą. Tiesa, pastarasis merginai rūpėjo mažiausiai, nors visą gyvenimą augo prabangoje. Ak, ir dar kokioje!
Tingiai nusižiovavo susirasdama ant pilvo besiilsinčią vaikino ranką ir sunerdama judviejų pirštus. Kurį laiką gulėjo nejudėdama, apie nieką nemąstydama, tarsi ilsėdamasi nuo visko, kas įvyko, ir nuo visų minčių. Ilgesys, pamažu vis rečiau aplankantis, regis, rodė, kad pagaliau Davina susitaikė su mintimi, jog Ispanijos dar ilgai nepamatys, o čia leisti laiką buvo vis lengviau.
Akių vokai sunkiai nusileido it koks uždangalas, paslėpęs puikiai suvaidinusius spektaklio veikėjus. Apgaubė tamsa. Girdėjosi tik tylus, į kaklo odą nukreiptas Fasiro kvėpavimas, ir širdies dūžiai. Kelias akimirkas klausėsi keisto dueto, tačiau galiausiai ir jie dingo.
Suletėjęs ir susinormalizavęs kvėpavimas pranešė, jog mergina paniro į varginančios dienos atneštą poilsį. Paskutinių žodžių, skirtų jai, į jos pačios žodžius, neišgirdo. Turbūt prižadinta būtų galėjusi teigti, jog Fasiro balsą girdėjo, bet žodžių nesuprato. Aidėjo tarsi būtų tolumoje, neaiškūs ir nesuprantami.
-
Stebėti, kaip Daviną įveikia miegas, sukeldavo keleriopus jausmus: prisiminimus, kaip įklimpo į migdomuosius, juoką dėl jos mielo ir žavingo trapumo ir keistą vienatvės jausmą. Kai ji užmigdavo, į Godriko Daubą kartais atslinkdavo poliarinės naktys - štai tokios ilgos. Ir visgi savotiškai nuostabios. Ten - Šiaurės pašvaistė, čia - Davina Murrell. Būsima von Sjuard.
Fasiras ramiai alsavo, žvelgdamas į lubas ir glostydamas šviesius merginos plaukus. Ant kaktos žėrėjo šalti prakaito lašai, nors veidas atrodė ramus.
– Ir tu sau leidi tai? – žemėtas ir nupuvęs prieš lovūgalį stovinčio Raveno pirštas su panieka bedė prie Fasiro miegančios merginos pusėn.
Ant brolio dešiniojo peties tupėjo Muninas, ant kito – Huginas. Huginas atrodė tragiškai kaip Ravenas, o Muninas buvo gražus kaip ir savo mirties dieną. Gal netgi per gražus? Tąnakt jis miegojo mažai ir prastai... Pusvampyris jau neatsiminė to, kadangi tada jo protas buvo užtemęs nuo pykčio bei nusivylimo. Kažkodėl nujautė. Paukštis irgi turėjo nujausti - gal nebūtinai savo mirtį, tačiau didelę bėdą - tikrai.
Kairėje, ant kėdės prie lovos sėdėjo liūdna Natalie šlykščiai išakėtu veidu, jos kaklą dumblinomis rankomis buvo apsikabinusi jai už nugaros stovinti pasibjaurėtinai išpampusi Solveiga, besiglaudžianti prie mamos galvos. Ant kelių Fasiro motinai sėdėjo ir kojomis tabalavo Helijus Lordesas, glėbyje spaudžiantis sulaužytos šluotos gabalus. Ir šluota buvo sulaužyta, ir jis...
Mirusiųjų brolis, draugas, sūnus ir krikštatėvis nejučia tvirčiau apkabino tokiam, regis, tolimam krašte susirastą ir netyčia parsivežtą merginą – vienintelį jo žemėlapį ir kompasą, rodantį kelią į realybę.
Juodaplaukis liūdnai atsiduso, prisimerkęs, bet ryžtingai žvelgdamas į pageltusias brolio dvynio akis, tuomet – į Solveigą ir tuščias Natalie akiduobes. Jis pats juos iškasė iš kapų, jis pats turėjo juos ten sugrąžinti.
– Per ilgai užsibuvote su manim, – sušnabždėjo į tamsą. – Ilsėkitės ramybėje.
Prieš išblėsdamos von Sjuardų šmėklų figūros švelniai švytėjo, bet buvo pasakiškai, pasakiškai tikroviškos ir ryškios, aiškiai išreikštomis savo esybėmis. Šelmiška Raveno šypsena, mylinčios ir gydančios Natalie rankos, ryžtinga Solveigos stovėsena, žėrinčios žvaigždėmis išmintingųjų kranklių plunksnos, vaikiško smalsumo išplėstos Helijaus akys. Visi – tiksliai tokie, kokie jie buvo gražiausiuose Fasiro von Sjuardo prisiminimuose.
Tespėjo pabučiuoti miegančios merginos kaktą ir pasigauti iš nuovargio išklerusią, bet aiškią ir logišką mintį, kokia Davina nuostabi, - o tada ir patį pribaigė miegas. Ramus, saldus, nusipelnytas.
-
Oras pokštelėjo prieš pat paradines namų duris, tuomet jos išdavikiškai trinktelėjo. Paltas į kairę, batai į dešinę, nuskris į savo vietą patys, jei norės, mat magijos ir politikos prisikvėpavę iki siūlagalio ir iki batraiščių galiukų. O jei visgi ir to jiems bus per mažai, jų kelione į poilsio vietą pasirūpins Baubas.
Pusvampyrio veide žaidė santūri šypsenėlė - santūri, bet dėl to ne prastesnės kokybės. Apskritai kalbant, jis vis dar buvo šiek tiek sumišęs, kadangi dar nežinojo, ar džiaugtis tuo, kad pavyko iškovoti teisybę ir gana veikiai ministerija vėl pateks į legalias, demokratiškai išsirinktas rankas. Labiausiai, taip sakant, dūšią neramino, kad tos demokratiškosios rankos buvo ne tik visos Anglijos, bet ir jo, - o šito pastaruoju metu jis visai nebenorėjo. Nežinojo, kuo užsiimtų ir už ką gautų pinigus, mat už Davinos glėbesčiavimą bei maisto gamybą galeonais nemoka, tik gerą nuotaiką ir sąlyginai šviesų protą, na, čia jau priklausomai nuo požiūrio taško, garantuojančiom natūraliom cheminėm medžiagom kraujyje.
- Davina? Grįžau! - šūktelėjo jis, dairydamasis šviesiaplaukės. Pasuko į svetainę, kur girdėjo beaidinčias gitaros stygas. Regis, ji laiko veltui nešvaistė.
Netgi ir pamatęs ją, von Sjuardas nepuolė artyn, kad ji galėtų ramiai patikrinti ir įsitikinti, jog čia tikrai jis - kaip jiedu ir buvo susitarę.
- Susitarimas pavyko sėkmingai, - atsikvėpęs pranešė auksaakis, šiltai apsikabindamas merginą. - Mafija apleis ministeriją ir mes galim vėl gyventi be baimės, - pabučiavo jos rankas. - Dar nesusitariau su Vagneriu dėl ministerijos perėmimo, bet tą padarysim artimu metu, - šyptelėjo Fasiras.
-
Šaltukas, apsivilkęs baltą apsiaustą, nutįsusį per visą žemę, braižė langus ilgais, lediniais nagais. Neapsakomai gražus drabužis, virtęs akinančiai baltu sniegu, žėrėdavo kaskart, kai tik geltonskruostė saulė iškišdavo galvą žvilgtelėti, kaip gi laikosi visi gyvi padarai apsilankius žiemai. Į gilų miegą panirę medžiai, liūdnai nusvarinę nuogas šakas puikavosi baltomis pirštinėmis, o žemė nauja paklode. Vaizdas už lango kaskart priversdavo nusišypsoti. Tokia gamta išties atrodė nuostabiai.
Jausdama, kaip giliai viduje nerimas draskosi savo mažais nagučiais, Davina visą dieną praleido darbe. Pagaliau po tokio ilgo laiko galėjo nebebūtų našta Fasirui ir prasmingai praleisti laiką. Pirmąsias dienas buvęs nedrąsumas, baimė ir nejaukumas išsisklaidė vos tik šviesiaplaukė susibendravo su kolegomis. Dirbti Skutelyje patiko. Mergina išties į darbą eidavo, kaip į šventę, linksmai nusiteikusi, šypsodamasi ir pasiruošusi padėti tiems, kuriems reikės pagalbos. Neretai užsibūdavo netgi kiek ir per ilgai. Niekuomet nepraleisdavo progos įsitikinti, kad pacientams viskas gerai, nieko netrūksta, o su kolegomis linksmai pasijuokti. Hilerės darbas neprilygo žirgų priežiūrai, tačiau neretai susimąstydavo, jog šitai galbūt ima patikti labiau. Be abejo, ilgesys žirgams niekur nedingo.
Tebesvarstydama, kaip sekasi jaunesniajam von Sjuardui, ir nekantriai laukdama žinių, sugrįžo į namus. Dorai nebeprisiminė, kada Godriko Dauboje esantį namą ėmė laikyti savo namais. Sugrįžusi į namus Davina visuomet šypsodavosi net ir tuomet, kai jausdavosi pavargusi ir atrodydavo, jog žengti vieną žingsnį prilygs nubėgti visą maratoną. Šįkart viskas buvo kiek kitaip, diena nebuvo sunku, sugrįžo gana anksti ir dideliam nusivylimui juodaplaukio namuose dar nebuvo. Persirengusi juodais džinsais ir baltu megztuku, apnuoginusiu didžiąją dalį pečių susirangė svetainėje priešais Baubo užkurtą židinį. Karštos, dar garuojančios arbatos puodelis rankose, tyliai spragsinti liepsna ir nuostabus vaizdas už lango - regis, viskas, ko reikia iki pilnos laimės.
Kurį laiką it užhipnotizuota stebėjo, kaip alkani ugnies liežuviai rangosi aplink jiems numestą gardėsi, o tuomet it gyvatės kerta. Lėtai kryptelėjo galvą. Skaisčiai melsvos akys nuslydo gitaros paviršiumi, apsistojo ties auksiniais inicialais. Šyptelėjo. Puikiai prisiminė dieną, kai Viljamas padovanojo jai gitarą, pagamintą specialiai jai. Atsargiai paėmė instrumentą, patikrino ar šis tikrai suderintas, o tuomet leido pirmiesiems dainos akordams nuskambėti kambario paviršiumi. Susikaupti nebuvo lengva, mintys nuolat nukypdavo prie Fasiro, o vienu metu skambinti gitara ir pritarti balsu išties reikalavo pastangų. Laimei, kaip tik tuo metu į kambarį įžengė juodaplaukis. Dešinės rankos pirštai liovėsi skambinti, o rausvos lūpos liko prasivėrusios, perkirtusios žodį pusiau. Atidžiai nužvelgė vaikiną ieškodama sužeidimų, tačiau nepastebėjusi jų ir įsitikinusi, kad tai tikrai von Sjuardas, padėjo gitarą į šalį atsistodama ir prieidama arčiau.
Akimirką mėgavosi apkabinimu, padėjusi galvą pusvampyriui ant peties, jausdama šilumą. Mintis, kad pagaliau viskas baigta, privertė šyptelėti, deja, neilgam. Visko pabaiga reiškė, kad Fasiras netrukus sugrįš į ministeriją.
Kilstelėjo galvą pažvelgdama į auksines akis. Juto, kaip švelnios lūpos priglunda prie rankų odos.
-Negrįšk ten...-tyliai, vos girdimai ištarė.
-
Ir niekas negalėjo nuginčyti, jog Davina turėjo sielos pašaukimą būti hilere. Talentas - talentas - buvo išgydyti Fasirą, talentas pripildyti niūrų namą šilumos ir šviesos. Bet ką apie tai bepaistyti? Fasiras nebūtų mokėjęs to apibūdinti žodžiais, tiksliau, gal netgi ir nebūtų mėginęs. Žodžiai, kaip byloja politika, nėra nieko verti prieš veiksmus ir jais už gyvybę ar šiaip brangesnius dalykus nepadėkosi.
Pusvampyris atsiduso, raminančiai šyptelėdamas. „Ten“ šiuo atveju nereiškė vien tik Magijos ministerijos, na, bent jau jam. „Ten“ šiuo atveju reiškė jo ankstesnę būseną, kurios priežastys jau plakėsi vienam katile: ar tai netektis buvo persidirbimo ministerijoje priežastis, ar tai darbai ministerijoje - netekties, tai jau nei reikšmės beturėjo, nei begrasino magijos ministrui.
- Jei aš ir grįšiu į ministeriją, tai jau nebebus taip, kaip anksčiau, - šiltai, užtikrintai pasakė. Pamanė, kad šitai jos greičiausiai nenuramins. - Pasiruošk ir apsirenk šilčiau, išvykstam už penkiolikos minučių, - pranešė net be šypsenos, paslaptingai mirktelėjęs ir apsisukęs.
Tai buvo improvizuota, bet...
Fasiras susimąstęs keliais gurkšniais išgėrė arbatą ir nužygiavo laukan. Atidarė garažą, į kurį jau seniai nebuvo pasukęs. Rūpestingai nušveitė motociklą, patikrino, ar neišsivadėjusi jo magija, keliskart pamosavo lazdele, šį bei tą patvarkydamas ir pakeisdamas. Net keistai pasijuto supratęs, jog paskutinįsyk šia magiška transporto priemone važiavo tada, kai dar net nepažino Davinos.
„Tu tikras, kad gedimas čia? Tikrai? Numeriuose?.. Tu verki? Fasai?“
Pusvampyris perbraukė delnu per vairą. Garažas, na, ir visas ūkinis pastatas buvo tokie atnaujinti, kad jau buvo sunku besuprasti, kurioj vietoj iš tiesų tąsyk jis užmigo. Von Sjuardas jau net nežinojo, ar užmigo tik sykį, ar daugiau. Faktas toks, kad tas kartas greičiausiai buvo slenkstis į tai, kur jis atsidūrė vėliau.
Įdomu, kaip žmonės pribręsta vieniems ar kitiems sprendimams. Įdomu, kaip jie pribręsta lėtai degradacijai. Žingsnis. Po žingsnio. Kaip laikrodis, tik vis greičiau ir greičiau, lyg sentum.
O tada viskas kuriam laikui sulėtėja.
Motociklas stovėjo kieme, jau paruoštas kelionei. Fasiras nustypino į namus ir stabtelėjo prie durų, lūkuriuodamas jos. Mintyse pasišaipė iš savęs, pamintijęs, kad va šitaip iš lėto praganė ir savo sielą, ir širdį, tik dėl pastarojo praradimo buvo visai patenkintas. Sandoris buvo labai sąžiningas ir malonus. Ir netgi be jokių priesaikų.
- Pasiruošusi? - paklausė patylomis, nors žinojo, kad mergina bus sutrikusi ir galimai apipils jį klausimais. Jis visada pranešdavo ir informuodavo apie viską, kas galėtų ištikti, šįkart to nenorėjo padaryti. Žinojo, kad ispanė labai ilgai gyveno Anglijoje, bet...
-
Nudelbė žvilgsnį žemyn. Bukai pažvelgė į grindis. Uoslę sukuteno malonus vyriškų kvepalų aromatas, sumišęs su... Vėjo ir to, ką Davinai įvardinti buvo gana sunku.
Beviltiškai linktelėjo atsispirdama norui savanaudiškai paprašyti atsisakyti bet kokios minties apie ministeriją. Bijojo, kad teks stebėti, kaip pusvampyris lėtai, bet užtikrintai krenta į duobę, kurioje praleido tokį ilgą laiką. Bijojo, kad tuomet paluš ir ji pati. Pažadas, ištartas taip užtikrintai, atrodė toks trapus... Tačiau nuvijusi liūdnas mintis šalin pasistengė patikėti tuo, kuo tikėjo Fasiras. Galbūt išties viskas bus kitaip?
-Kur?-sutrikusi tespėjo paklausti stebėdama, kaip vaikinas pradingsta lauke. Apsidairė. Gitara gulėjo atremta į fotelį, liūdnai žvelgdama į merginą, tarsi priekaištaudama, kad melodiją nutraukė viduryje. Tyliai atsidususi lengvais žingsniais pasiekė miegamąjį. Įdėjusi instrumentą į dėklą ir pastačiusi į vietą, kurį laiką svarstė, kuo derėtų apsivilkti. Nė nenumanė, ką Fasiras sumąstė, nežinojo, kam derėtų pasiruošti. Galiausiai užsivilkusi šiltą odinę striukę, užsitraukusi odines pirštines ir įšokusi į žieminius batus nusileido į apačią. Čia jau lūkuriavo juodaplaukis anglas, pakinkęs savąjį plieninį žirgą.
Akies krašteliu pro tarpą išvydusi motociklą nejučia papurtė galvą tarsi prieštaraudama tam, kas turbūt jos laukė. Šalti, laukiniai, tokie tobuli ir negyvi žvėrys atrodė nuostabiai, vertė žavėtis ir jausti pagarbą jiems, tačiau Davina visiškai netroško vieno iš jų išbandyti. Ji buvo pratusi prie gyvo, prunkščiančio, žvengiančio ir laisvę jaučiančio žirgo. Visgi toptelėjo, kad vaikinas nusimintų, jei ji atsisakytų važiuoti, be to, buvęs ministras ne kartą jodinėjo su ja po laukus ant tikro žirgo, taigi šitai atrodė sąžininga.
-Kur važiuosim?-nedrąsiai paklausė tebežvelgdama į motociklą, trumpam žvilgtelėjo į juodaplaukį. Drąsos ir ryžtingumo niekuomet nepritrūkstant, juto, kaip šios savybės išgaruoja palildamos ispanę vienui vieną. Galbūt motociklu ji ir nepasitikėjo, tačiau Fasiru pasitikėjo. Besąlygiškai.
-
Kol Davina nusileido žemyn, jaunuolis darsyk spėjo nueiti į virtuvę. Vėliau - į svetainę. Į koridorių. Pašnekino kažkodėl žemyn nusileidusį Siklį ir pamintijo, kad rytoj reikės išsiųsti laišką į Khomrichą. Baltasis pelėdžiokas jau seniai nieko kito namie ir neveikė, tik lesė ir penėjosi.
- Dar kiek ir tu būsi jau Siklių Maišelis, - burbtelėjo pusvampyris, pakasydamas paukščio viršugalvį.
Įsižeidęs laiškanešys be garso purptelėjo aukštyn, sparnu vos neužkliudydamas besileidžiančios Davinos veido. Fasiras šyptelėjo merginai, dar pagalvodamas, ar tikrai ji šitaip nesušals. Atsiminė, kad visgi ji, kaip ir jis, žmogiškajai rasei nepriklauso - ech, atimdama iš jo malonumą paskolinti megztinį ar šiaip apsikabinti vien tam, kad ji sušiltų. Keista, kada gi jis įprato į visus save supančius padarus žvelgti tik kaip į žmones?
Visgi dėl visa ko jaunuolis įbruko jai į rankas kepurę.
- Bus šaltoka, - patikino juodaplaukis.
Uždarė duris, bet neužrakino - šįkart jiedu keliaus be Baubo. Šis liks saugoti namų.
- Į kelionės tikslą, - aptakiai „atsakė“ į klausimą savim visai patenkintas Fasiras. - Dar blogiau, tau teks užrišti ant akių raištį, - pridūrė jis, čia pat iš kišenės išsitraukdamas platų mėlynos medžiagos gabalą.
Todėl, kad važiuoti turės laikydamasi už jo, ji veikiausiai netgi neturės galimybių sukčiauti. Pusvampyris, žengęs už nugaros ir net nelaukęs jos pritarimo, surezgė mazgelį, o tuomet jau stumtelėjęs prie motociklo, padėjo atsisėsti jai ir įsitaisė ant transporto priemonės pats.
- Važiuojam, - pranešė jis, balse atsispindint šypsniui. Baubas plačiai atvėrė vartus, motociklo variklis užkriokė.
Šalta, balta žiemiška saulė it gigantiška snaigė tirpo horizonte, o motociklas suko Godrikos Daubo miestelio venomis į rytus. Tik tada, kai nuo gyvenvietės buvo nutolta pakankamai ir keliautojų porą paslėpė prieblanda, užkerėtas žirgelis pradėjo kilti dangun, plieno gerklių aidais drasktdamas jau ne mažo miestelio tylą, o žvaigždėtą dangų.
[[Tęsinys čia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=9467.msg161027#msg161027)]]
-
Papurtė galvą žvilgtelėdama į kepurę. Niekuomet šios nenešiojo. Ispanijoje jos netgi ir nereikėjo. Žiemos ten švelniai tariant nepanašėjo į padorias žiemas. Retai kada tekdavo apsivilkti šiltesniu megztiniu ar apsijuosti šaliku. Hogvartse galvos apdangalo taip pat nereikėjo, nuolat pasitarnaudavo apsiausto gobtuvas, paslepiantis ilgus, šviesius plaukus. Kepurės nereikėjo ir šįkart. Šilta striukė, viduje papuošta kailiu, bet kurią akimirką buvo pasiruošusi pasitarnauti savuoju gobtuvu. Po šia slėpėsi ir Varno Nago šalikas, šildantis kaklą. Dalelė Hogvartso.
Padėjusi kepurę ant spintelės žengė laukan. Čia pat prisistatė šaltukas, tyliai į ausį šnabždėdamas nesuprantamus žodžius, nemaloniai nagais braižydamas veido odą. Akimirksniu toptelėjo, jog sėdėti priešais židinį buvo kur kas jaukiau. Visgi smalsumas vedė išsiaiškinti, ką Fasiras sumąstė.
Matyti vaikiną tokį paslaptingą - neįprasta. Buvęs ministras visuomet savo planais ir mintimis dalindavosi su ja. Visgi toks paslaptingas juodaplaukis žaviajai lankininkei patiko. Tarsi nauja dalelė Fasiro, kurio iki šiol Davina nebuvo pažinusi.
-Ne,-kategoriškai papurtė galvą žengdama atatupsta. Deja, pusvampyris buvo vikresnis, o ir pritarimo nelaukė. Skaisčiai melsvas akis paslėpė raikštis, viską apgaubė tamsa. Regis, sumanymas vaikinui išties patiko. Atrodė laimingas ir Davina galėjo prisiekti, kad net užrištomis akimis matė, kaip šis šypsosi.
Padedama juodaplaukio užsėdo ant motociklo. Akimirksniu rankomis tvirtai, gal netgi kiek ir per stipriai surakino šio krūtinę. Ji ne tik pirmą kartą sėdėjo ant plieninio žvėries, tačiau negalėjo nieko matyti. Šitai kėlė šiokį tokį nerimą ir Davinai teko iš visų jėgų pasistengti, jog pavyktų šį nuslopinti. Dabar teliko tik kantriai ir ramiai laukti.
-
Prie durų šlitinėjo mieguisti, iš vakaro susikrauti lagaminai. Nors Ispanijoje praleisti Fasiras ir Davina ketino tik porą dienų, tiksliau, visą savaitgalį, daiktų įsidėti reikėjo. Kaipgi ir be lauktuvių, kai tėvai nematė Davinos šitiek laiko? Pusvampyris pasitrynė kaktą, mėgindamas suskaičiuoti, kiek mėnesių gyveno kartu su vilkolake uždarytas Godriko Dauboje, gigantiškame name, magijos paslėptame nuo pašalinių akių. Visgi mintys dar nebuvo įėjusios į dienos režimą bei nepasidavė skaičiavimams.
- Paskubėk, - keldamasis iš lovos sušnabždėjo Fasiras, pasisukęs į susivėlusią tebetinginiaujančią merginą. - Arbatos ar kavos? - paklausė.
Neištvėręs dar uždėjo ranką jai ant galvos, iš garbanų padarydamas jau visišką varnalizdį, tokį, koks jai ir derėjo, turint minty jos pabaigtą Hogvartso koledžą. Tik tuomet atsistojo ir nucimpino į virtuvę. Išeinant pro duris auksinė akis užkliuvo už žiedo, jau kurį laiką spaudžiančio Davinos bevardį pirštą. Pirmosiomis savaitėmis kaskart jį pamatęs nusišypsodavo. Vėliau per kurį laiką įprato ir susigyveno su ta mintim, ir jau nebe taip kreipdavo dėmesį. Tik kaži, ar mergina apie tai pranešė savo tėvams - įdomu, ar jie bus tam nusiteikę, ar ne. Tai Fasą vis dar neramino, nors paklausti apie tai pačios sužadėtinės jis kažkodėl nedrįso.
Ko gero, Baubas jau irgi nemiegojo, jei tik namų elfai miega apskritai, tik šįryt pusvampyris norėjo pusryčius ir arbatą pagaminti pats. Ispanijoje, jei tik Murrell'ai neišvarys būsimo žento atgal, nieks jam suktis virtuvėje neleis. Nebent tik stebėti, jei Marta leis pasimokyti iš jos ispaniškos virtuvės paslapčių. Virtuvė gardžiai prakvipo.
Ne, neišvarys, Fasiras tai gerai žinojo. Murrell'ai buvo protingi tėvai ir Davinai rinktis būtų leidę pačiai, net jei jų sprendimas būtų ką nors reiškęs. XXI amžius buvo XXI amžius, tai jau ne tie laikai, apie kuriuos pasakojo tėvas, kai Fasiras, Ravenas ir Solveiga dar buvo visai maži ir gyvi. Žvilgtelėjo pro langą, bet ten, savaime aišku, vis dar buvo tamsu, kadangi žiemą saulė pateka ganėtinai vėlai. Keista, kad po kelių valandų jiedu atsidurs visai kitame pasaulyje.
-
Tingiai prasimerkė. Akies krašteliu pastebėjo, kaip vaikinas išlenda iš minkštų patalų ir palieka ją vieną erdvioje lovoje. Gerai nepabudęs organizmas ir mieguistumas neleido dorai suvokti, ką išgirdo, todėl tik sumurmėjo kažką po nosimi. Keltis dar neketino. Dar kelias minutes...
Gavusi visą lovą pasivertė ant šono paslėpdama dalį veido po anklode ir patogiai įsitaisydama vietoje, kur visai neseniai miegojo Fasiras. Tebebuvo dar šilta...
Pajutusi, kaip neklauždama namų šeimininkas suvelia plaukus dar kartelį kažką sumurmėjo. Neįstengė dar normaliai ir prideramai atsakyti.
Girdėjo, kaip laiptai sugirgždėjo pajutę pusvampyrio svorį, tačiau tolimesnius žingsnius nusinešė tamsa. Pasakiškas momentas, kai nejučia pabudęs pasižiūri į laikrodį, suvoki, jog turi dar gerą pusvalandį ir be galo laimingas krenti į patalus išmiegodamas tas kelias minutes, prilygstančias kelioms valandoms.
Pabudusi vos po dešimties minučių, bet jausdamasi kur kas geriau išsimiegojusi tingiai nusižiovavo. Apsidairė, kelis kartus perbraukė per suveltus plaukus. Šie atgavo geriausią poziciją, kokia tik buvo įmanoma be šukų. Išsiropštė iš lovos ir nesivargindama prideramai apsirengti pakėlė nuo žemės baltus Fasiro marškinius. Nuogas kūnas akimirksniu buvo pridengtas. Gyvendama kartu su vaikinu spėjo įprasti nešioti ne tik savo drabužius. Be to, laisvi, keliais dydžiais per dideli marškiniai nevaržė judesių ir puikiai tiko vietoj pižamos.
Nutipenusi į apačią stabtelėjo tarpduryje stebėdama, kaip virtuvėje darbuojasi vaikinas. Matyti tokį pusvampyrį jai patiko. Nejučia plačiai nusišypsojo.
Žiedas, prie kurio reikėjo išties nemažai laiko priprasti, puikavosi ant gležno merginos piršto. Neįpratusi nešioti papuošalų, išskyrus vilko apyrankę, dabar jau nešiojo ir sužadėtuvių žiedą, taip akinančiai žėrintį šviesoje. Tą kartą ant Tauerio tilto išsigandusi jų santykių statuso pokyčio dabar nebebijo, buvo pasiryžusi viskam.
-Labas,-tyliai sušnabždėjo prieidama iš nugaros ir apkabindama per tvirtą krūtinę. Padėjusi galvą ant peties giliai įkvėpė.
-Kvepia skaniai,-nusišypsojo jausdama, kaip vienos rankos pirštams trukdęs ant kitos besipuikuojantis žiedas dabar tik maloniai slėgė pirštą.
-Galėčiau šitaip praleisti visą likusį gyvenimą...-sušnabždėjo tyliai, tačiau taip užtikrintai, jog suabejoti nebūtum galėjęs.
Ką turėjo omenyje leido nuspręsti pačiam vaikinui. Tokį rytą? Amžiną gyvenimą su juo? O gal abu?
-
Fasiras pasuko galvą, išgirdęs Daviną įeinant į virtuvę. Iš pradžių net neatkreipė dėmesio, ką ji dėvi, ir vėl pasisuko į keptuvę bei, kai tik mergina jį apsikabino, pripildė abi lėkštes angliškais pusryčiais. Dabar porą dienų Murrell'ai į jų skrandžius grūs tik ispanišką maistą, kurio paprastai būna dar ir daugiau nei vidurio Europos gyventojams įprasta. Ne veltui gi pietiečiai, atvykę į civilizuotesnius, atleiskit, šiauresnius Europos kraštus, visų pirma nustemba, kad čionykščiai valgo tik tris kartus per dieną.
- Labas rytas, - šyptelėjo jis. - O kada būna kitaip? - apsimestinai įsižeidęs paklausė, dėdamas lėkštes ant stalo ir pabučiuodamas šviesiaplaukės kaklą.
Laiptinėje kažkas garsiai dunkstelėjo - išsigandęs Fasiras išėjo į koridorių pasižiūrėti. Ten nebuvo nieko ypatingo - tik vienas lagaminas, kažkodėl pats nerangiausias ir turbūt daugiausiai prikrautas iš visų, neatsargiai padėjo kojelę ant laiptų, todėl su trenksmu nulėkė žemyn. Pusvampyris atsiduso, susegdamas atsiplėšusias lagamino sagteles ir pastatydamas jį ant žemės tvarkingai. Ką gi, bent jau nereikės to sunkaus daikto tįsti žemyn pačiam. Gal reikėtų laiptų šone padaryti mažėlesnius laiptukus, skirtus lagaminams ir elfui?
Tik sugrįžęs į virtuvę ir atsisėdęs priešais Daviną, juodaplaukis suprato, kur jam matyti anie marškiniai.
- Palik juos, jie mano, - juokais paliepė jis, mėgindamas išprovokuoti merginos susierzinimą, o gal ir ką daugiau.
- Ar pranešei jiems apie mūsų atvykimą? - bevalgant toptelėjo Fasirui paklausti. - Ir ar... sakei, kad susižadėjom? - pasidomėjo jis, bandydamas psichologiškai nusiteikti tam, kas jų galėjo laukti Ispanijoje. Šiaip ar taip, keista buvo suvokti, kad keisis ir jo bei Viljamo ryšiai. Iš viršininko ir pavaldinio - į žentą ir uošvį.
Kol kas - dar ne visai, bet labai jau tikėtinai, - pamintijo pusvampyris, šnairuodamas į marškiniuotą merginą, drąsiai besisukančią jo namuose ir kertančią jo su šilčiausiomis pastangomis pagamintus pusryčius. Iš tiesų, kaip ji pasakė - praleisti visą gyvenimą, kiek tik jiedviem šito skirta.
Fasiras stumtelėjo lėkštę, kadangi po keliolikos kąsnių žmogiškas maistas jam jau visai nebelindo. Buvo pastebėjęs, kad pastaruoju metu apskritai jį mėgo vis mažiau, tik vis dar nebuvo užtikrintas, ar tai buvo geras, ar blogas ženklas. Bet bent jau arbata vis dar tiko antgamtiškiems skonio receptoriams, kuo jis ir mėgavosi.
-
Šyptelėjo pusryčiams atsidūrus lėkštėse. Jautėsi alkana ir nė nedvejodama būtų ištuštinusi savo lėkštę, tačiau kantriai laukė. Mintis, kad visai netrukus, jau rytojaus rytą jie pabus dvare, jos kambaryje, o uoslę kutens Martos pagaminti patiekalai, vertė plačiai šypsotis. Ir Davina šypsojosi. Tas ilgesys, augęs tiek laiko, pagaliau bus išrautas su visomis šaknimis. Galbūt po to ji rami galės sugrįžti atgal į Gordiko Daubą ir gyventi su Fasiru, retkarčiais aplankydama tėvus.
Nors stengdavosi mintis nuvyti lauk, tačiau neretai susimąstydavo, kaip kvailai pasielgė išlėkdama paskui ministrą. Kaip šitai turėjo atrodyti iš šalies. Penkeriais metais vyresnis, aukštas pareigas užimantis asmuo taip susuko jaunai mergelei galvelę, jog ši pamiršusi tėvus išskubėjo paskui jį į lietaus apdovanotą kraštą. Dalies tiesos buvo, o visa kita Davinai nerūpėjo. Neabejojo, kad Viljamas su Klara tokį jos elgesį suprato, o svarbiausia - ji buvo laiminga su Fasiru. Retkarčiais susimąstydavo ar šis buvo laimingas su ja.
-Niekada,-tyliai sukikenusi pasiėmė jau paruoštą puodelį su arbata. Dar karšta, garuojanti arbata, taip maloniai kutenanti uoslę tik per plauką nebuvo išpilta ant grindų. Nuaidėjus garsiam dunstelėjimui krūptelėjo visai nepagalvodama apie pavojų tokiai brangenybei. Visgi puodelis netrukus buvo saugiai padėtas ant stalo. Per tarpą išvydusi, kas nutiko ir kad tuo pasirūpino vaikinas, patogiai susirangė ant kėdės pamaišydama garuojantį skystį.
-Man juos nusirengti čia?-sukikeno papurtydama galvą,-man jie patinka, manau, kad pasiliksiu juos,-plačiai nusišypsojo parodydama baltus dantis. Jei juodaplaukis bandė ją suerzinti, šitai jam nepavyko. Žavioji lankininkė buvo pernelyg geros nuotaikos, o ir atskirti Fasiro nuotaiką, net jei jis profesionaliai bandydavo apsimesti, galiausiai išmoko. Štai, ką padaro meilė.
Linktelėjo sulaukusi klausimo. Viljamą su Klara informavo dar tą pačią dieną, kai tvirtai abu nusprendė, kad grįš į Ispaniją. Laišką atsakingai nunešė Siklis, tik Fasiras to turbūt nepastebėjo.
-Ne...-tyliau pratarė. Žvilgsnis nejučia nuslydo prie žiedo. Šyptelėjo prisiminusi tą vakarą ir savo pačios sutrikimą. Buvo tokia nustebusi, jog dorai nesugebėjo galvoti, tad kliovėsi jausmais. Atsakymo nebūtų keitusi net jei visas pasaulis būtų skandavęs dviejų raidžių kratinį.
-Pamaniau, kad bus geriau, jei tokią naujieną pranešim gyvai,-kilstelėjo lūpų kampučius,-arba galim dar palaukti. Žiedą galiu palikti čia,-pasiūlė nujausdama, kad pradžioje gali būti nejauku. Pusvampyris išvežė vienturtę jų dukrą visai į kitą šalį, neleido pasimatyti ištisus metus, o dabar parveža parodyti su žiedu ant piršto, tarsi rodydamas, kad ji priklauso tik jam, visos teisės iš jų atimtos.
Tik Viljamas vargu, jog šitaip galvotų. Daviną jis saugojo besąlygiškai, buvo pasiruošęs paaukoti viską, tad dabar, kai ji nuoširdžiai laiminga, vylėsi, kad laimingas bus ir jis.
-
- Čia, - linktelėjo Fasiras ir liko mažumėlę nusivylęs, Davinai pareiškus, jog marškinių ji negrąžins. Tataigi, neverta gaišti laiko, tik reikia tikėtis, kad važiuodama pas tėvelius ji nešvytės kaip radioaktyvi voveraitė visu gražumu per baltus marškinius. Išvis, nuo kada jo garderobe atsirado balti?..
Tokio platumo šypsena paniurėlį pusvampyrį vertė jaustis kaltą. Nenumatė, kad ji galėtų pasielgti šitaip beprotiškai, vėliau neatrado tinkamų žmonių ar magijos, kurie išdangintų Daviną ten, kur būtų saugu. Rizika buvo gigantiška, bet visgi jiedu praslydo saugiai ir sėkmingai.
Kaip tai būtų pasikeitę, jei visą šitą laiką ji nebūtų buvusi šalia?.. Jis nebūtų rizikavęs nei laiško nusiųsti, nei židiniu susisiekti, o elfas, niekuomet nebuvęs Murrell'ų rūmuose, tiesiog nebūtų galėjęs tenai nugabenti šeimininko. Vadinasi, treji metai be jos, įtemptoje vienatvėje, svarstant, ar Anglija verta tokių kančių, ar verčiau jau nusispjauti, išvykti į kokią Japoniją ar Kiniją, kur visi baltieji atrodo visiškai identiškai, ir pardavinėti angliškus vaisių pyragus kokiam kaimely. Jei jau ne skonis jį išgarsintų, tai bent jau išvaizda. Ech, o kam gi tiek toli? Kam gi kitam jis rūpėtų už savo valstybės sienų? Dešimtmetis po dešimtmečio - na, ir kas, kad burtininkų laikas bėga lėčiau - ir jis nebebūtų įdomus nei krikštamotei, nei...
O aplankęs Daviną pastebėtų ant jos piršto žvilgant vestuvių žiedą. Po kelių minučių ji atsiprašytų, mat išeitų pasitikti savo vyrą Matthew. Nevykėlį, neįdomiausią Hogvartso profesorių, nė iš tolo jos nevertą - nevertą nei garbanos galelio.
Košmaras.
- Ne, nepalik žiedo, - paprašė Fasiras. Šitokio savo pasakymo turbūt niekaip nebūtų galėjęs argumentuoti ar logiškai paaiškinti. - Pranešim, jei tik tau tai... - minutėlei užsikirto, rausdamasis atmintyje normaliai skambančios frazės. - nebus nejauku. Nepatogu... Na, supratai, - šyptelėjo, supratęs, kad, vienaip ar kitaip, nesmagu bus. Visgi antgamtas nenorėjo atimti iš merginos jos teisės sukaupti drąsą ir priimti sprendimą.
Kaip išvis tai reikės padaryti? Kaip žmonės tai daro? Fasiras, ganėtinai anksti praradęs šeimą, jau jautėsi neturįs įgūdžių bendrauti su šeimos nariais. Kaip jam derės vadinti Viljamą, jei ir į Soreną kreipiantis tėvu jam vis dar užlūžta balsas? Šitai juodaplaukiui kėlė šiokį tokį nerimą. Juk negalės visąlaik už jį kalbėti Davina.
- Kaip manai, kaip jie reaguos? - paklausė dar vieno rūpimo klausimo. Davina turėjo gerai pažinoti savo tėvus, tad turėjo nuspėti, ką jie kalbės ir darys.
-
Tyliai sukikeno gavusi atsakymą. Visgi nusimesti vienintelio kūną dengiančio drabužio vidury virtuvės neketino, o ir šitaip sugrįžti į Ispaniją tikrai nesiruošė. Turbūt Viljamas pamanytų, kad Fasiras dorą ir gerą jo dukterį pavertė visiška vertybes ir padorumą pamiršusia mergužele. Magijos ministrui durklas širdyje neabejotinas.
Pasinaudodama tyla, įsikaraliavusia virtuvėje, prisitraukė arčiau lėkštę su dar šiltu skrebučiu ir taip dailiai ištirpusiu sūriu. Dar kartelį įkvėpusi dėkinga šyptelėjo imdama doroti savo pusryčius. Nors jautėsi alkana, tačiau valgyti neskubėjo, mėgavosi tiek arbata, tiek sumuštiniu.
Gyvendama Anglijoje kartu su vaikinu jautėsi mylimama, saugoma ir lepindama netgi per daug. Fasiras ją saugojo per padidinimo stiklą, o maitino gamindamas su meile ir šiluma. Dideliu aptetitu nesigirianti mergina retai kada atsisakydavo von Sjaurdo pagaminto patiekalo. Pirmiausia dėl to, jog nenorėjo įžeisti, o antra - visad būdavo pasakiškai skanu.
Linktelėjo nusijuokdama ir dar kartą palinksėjo patvirtindama, kad suprato, ką jaunuolis turėjo omenyje. Keista, jog ministras, savo šaliai tarnavęs gerą dešimtį, nesugebėjo deramai išsakyti savo nuomonės. Tokia mintis privertė šyptelėji. Žinoma, mergina ne šalis, su ja sudėtingiau.
-Supratau,-sukikeno,-net jei bus nejauku, noriu kad jie žinotų,-kukliai nusišypsojo. Jautėsi kalta, kad tą dieną išskubėjo paskui Fasirą, tad dabar nepranešti tokios naijienos atrodė netinkama. Būtų nuvylusi Viljamą ir Klarą, juk buvo jų mylimiausia ir geriausia dukra.
Nudengusi stalą suplovė indus ir prieš eidama susiruošti stabtelėjo pusvampyriui už nugaros. Šypytelėjo apsikabindama šį per kaklą. Bandymas nuraminti.
-Bijai, kad uždarys tave rūsyje ir atskirs nuo manęs?-švelniai pašiepusi sužadėtį(kaip keista vis dar buvo suvokti, kad Fasiras nuo šiol jos sužadėtinis, nebe vaikinas),-išsirinkau geriausią šalies vaikiną, jie bus laimingi,-nusišypsojo pakštelėdama į skruostą.
-Duok kelias minutes ir galėsim keliauti,-prieš dingdama antrame aukšte pataršė juodus plaukus.
-
Heidi liūdnai ėjo Godriko Daubos gatvėmis. Buvo rytas, gal dešimta valanda po vidurnakčio, dar apie tris valandas iki tol kol bus patiekti pietūs įvairių žmonių namuose, bet, tai nelabai gerino mergaitės nuotaiką. Galbūt prie to prisidėjo ir dangus, kuris verkė gėlu vandeniu ir vertė eiti susisupus į bešnarančią striukę, kurios šnarėjimas erzino ir vertė jaustis lyg kolonėlei, kuri leidžia bangų ošimo garsus.
Karts nuo karto pasižiūrėdama į lapelį, kuriame buvo užrašytas globėjo pažįstamo ar kas jis toks bebūtų adresas, tamsiaplaukė po truputi skynėsi kelią iki jo namų tikėdamasi, kad bent juose nebus tokia nemalonaus oro ir kad neteks gailėtis išėjus iš namų, kuriuose ji praleido šiek tiek laiko. Prie iš dangaus bėgančio vandens prisidėjo ir nematomi vėjo gūsiai, kitaip dar vadinami vėjais, kurie bandė sušaldyti ir susirgdinti klastuolę.
Praėjo dar kelios minutės ir pasirodė pirmieji pikseliai mūrinės tvoros, kuri juosė šį trijų aukštų namą. Praeinant pro tvorą mergaitė trumpam stabtelėjo pasižiūrėti į vieną iš magiškų augalų, kurie buvo pavaizduoti ant šios liūdnos sienos. Keliasdešimt sekundžių po šio nuostabaus reginio mergaitė pasiekė geležies gabalus, kurie turėjo atstoti vartus, o svarbiausia įėjimą į namo kiemą. Atsargiai paklibinusi gelžgalius Heidi pravėrė vieną vartų pusę ir kiek nedrąsiai įėjo į kiemą, paskui save užverdama senovinį įėjimą. Dėl nemalonaus lietaus ir kitų nemalonių aplinkybių mergaitė nesidairė aplink ir patraukė figūrų taku iki melsvastogio namo.
Dar keletas žingsnių ir tamsiaplaukė jau būtų stovėjusi prie pat durų, bet ją nuo to traukė keistas jausmas, kuris neleido priartėti prie jų arčiau. Tai jai iš dalies priminė tą naktį, kai pirmą kartą apsilankė pas Edgarą namuose. Nors ir kaip nesinorėjo eiti prie vienintelio šioje sienoje atsiveriančio dalyko, bet tai reikėjo padaryti anksčiau ar vėliau. Trys, du, vienas... suskaičiavo mergaitė ir iš lėto prislinko prie durų pabaksnodama kelis kartus jas su kumščiu. Dabar beliko laukti, laukti tol kol jas atvers kažkas iš namo gyventojų ir tikėtis, kad gyvenimas čia nebus nei labai blogesnis, nei labai geresnis už gyvenimą kitame šio miestelio name. Atrodė, kad šioms mergaitės mintims pritaria ir lietaus lašai krentantys į žemę.
-
Niūroką šeštadienio rytą Fasiras, išleidęs Daviną į budėjimą Skutelyje, kaip visuomet sukosi virtuvėje. Iš pradžių kaskart atėjęs į virtuvę jis vis labiau sutrikdavo, jausdamas kaip ne nuo koronos, bet nuo, matyt, įsivyraujančios vampyriškos prigimties silpnėja uoslė ir skonis, tačiau tai ne taip labai trukdydavo skaniai gaminti Davinai, kai jaunuolis turėjo tokias įgudusias rankas. Juolab, kad esant reikalui visuomet galėdavo paprašyti ką nors paragauti Baubo arba smaližiaus apuokėlio Siklio, pastaruoju metu taip mažai bedirbančio su paštu, kad buvo pradėtas pravardžiuoti Siklių Maišeliu.
Iš virtuvės švelniai dvelkė saldžiais kepiniais, Fasiras nusibraukė į prijuostę miltuotas rankas ir trumpam prisėdo - pakasyti kaip tik prisistačiusio Davinos katino Tigriaus ausis. Ryžesnis už vyžą ūsuotis nerūpestingai raitėsi virtuvėj ant grindų, kol namų šeimininkas dėbsojo pro langą. Von Sjuardas neatsiminė, kada būtų taip smarkiai ir ilgai liję, nesimatė nei prošvaistės, nei stabtelėjimo tarp to begalinio pliaupimo.
„Prieš kelionę reikės dar aplankyti Soreną“, - toptelėjo sūnui, jau atkūrusiam ryšius su tėvu. Eliksyrininkas jau seniai kalbėjo apie savo norą išvykti į Šiaurės Ameriką ir Fasiras pilnai jį suprato, nors ir nesijautė dėl šito jaukiai. Po teisybe, jautėsi praradęs nemažai laiko, per kurį būtų galėjęs daug ką iš Soreno išmokti - aišku, tai buvo abiejų jų kaltė. Na, ir nereikėjo būti naiviems, kad Atlantas netrukdys bendrauti. Ir su Sabrina. Tik, aišku, to taip stipriai nebereikės - jis turės Daviną.
- Hm? - murmtelėjo Fasiras, išgirdęs beldimą.
Nenumanė, kas galėtų čia grįžti, o sužadėtinei dar buvo žymiai per anksti. Vis dar miltuota prijuoste ir atraitotom megztinio rankovėm priėjęs prie durų jas atrakino ir kiek nustebo, pamatęs nepažįstamą mergaitę. Mintys žaibiškai sukosi, dėliodamos galimus įvykius ir galimybes, kol galiausiai ministras prisiminė Edgar'ą pasakojus apie savo globotinę mergaitę ir tai, kad jai reikės globos, kol Edgar'as trankysis po teismus ir bus areštuotas.
- Labas rytas, - pasisveikino von Sjuardas maloniai. - Tu - Heidi? Užeik, - pravėrė duris į namus ir nukreipė mergaitę į svetainę. - Sorry už netvarką, nesitikėjau, kad atvyksi jau šiandien, - pridūrė jis.
-
Vos tik pabeldusi Heidi atsitraukė saugiu atstumu nuo durų, bandydama apsisaugoti nuo smegenų sutrenkimo, jeigu kartais šiame name pasitaikytų gyventi žmogus, kuris atidarinėja duris pernelyg smarkiai. Praėjo vos kelios dešimtys sekundžių, kai didelis medžio gabalas prasivėrė ir jų vietoje jau stovėjo beveik trisdešimties metų vyriškis. Nuo to momento praėjo dar kelios sekundės per kurias į ją buvo žiūrima lyg į ateivį ar kokį naują, dar nematytą dalyką. Vienu metu per tą trumpą laiką mergaitė, net pagalvojo, kad nuėjo ne ten, bet jos džiaugsmui, tai buvo netiesa. Su tamsiaplauke buvo pradėta elgtis žmogiškai vos ne iš karto po to, kai ji apmąstė netinkamo namo galimybę.
-Sveiki, taip aš Heidi, -pasisveikino klastuolė.
Nors ir buvo pakviesta užeiti, bet Heidi neskubėjo to padaryti. Po neilgo stoviniavimo lauke mergaitė įėjo į vidų, nusirengė striukę, pasikabino ją ant vienos iš pakabų, kurią rado laisvą, o tuomet pasidėjusi kuprinę prieškambaryje nusekė paskui namo šeimininką. Įžengusi į koridorių mergaitė kiek apsižvalgė ir nusistebėjo jo ilgumu bei durų skaičiumi. Pamačiusi, kad yra nukreipiama į patalpą, kuri buvo panaši į svetainę, tamsiaplaukė įėjo į ją ir atsistojo kiek toliau nuo tako nežinodama ką daryti toliau.
-Nieko, ne pirmą kartą matau netvarką, o ir ši nėra tokia baisi, -kiek jau linksmesniu balsu prakalbo klastuolė, kai buvo imta atsiprašinėti dėl netvarkos.
Greitai peržvelgusi svetainę Heidi joje nepastebėjo nieko labai įspūdingo, tad liko stovėti toje pačioje vietoje lyg kokia iškamša. Dar vienas panašumas, kaip pas Edgar'ą pagalvojo mergaitė. Atrodo lyg mane persekiotų tie patys įvykiai ir jie imtų vykti tose vietose, kur aš apsilankau ir tampu globojama. Tai buvo ganėtinai panašu į kokią nors filmą sceną, bet kaip bebūtų (ne)liūdna taip nebuvo ir teko likti tikrovėje.
-
- Mhm, - nesureikšmindamas sumurmėjo Fasiras.
Labai trumpam pasukęs į virtuvę, pasidėjo prijuostę ir veikiai nusivalė rankas. Prisakęs Baubui pasirūpinti sausainiais ir užkaisti arbatos, iškart nudundėjo į svetainę, kad naujoji viešnia neturėtų nejaukiai sėdėti ten viena. Svetainės židinyje spragtelėjus įsiplieskė liepsna, o von Sjuardas jau prisėdo į fotelį ir ranka mostelėjo tą patį padaryti Heidi.
Tik kiek pagalvojęs jaunuolis staiga susiprato, kas jam visą šitą laiką jautėsi keistai ir šiek tiek nejaukiai. Kažkas nelipo į bendrą pastarųjų metų istoriją ir logiką, pagal kurią viskas veikė. Tik pagalvojęs suprato, jog tai buvo pajautimas Heidi nesant žmogumi - kaip bebūtų netikėta, mergaitė irgi buvo vampyrė. Būtum galėjęs pamanyti, jog antgamtai vieni kitus traukė kaip magnetai, mat netgi von Sjuardo sužadėtinė buvo vilkolakė. Bet ne tai buvo keisčiausia. Keisčiausias buvo faktas, jog dėl prakeiksmo taip nekęsti antgamtų pradėjęs Edgar į globotines pasiėmė būtent nežmogiškosios rasės vaiką. Ministrui toptelėjo, kad galbūt jo krikštatėvis apie tai netgi iki šiol nežino, bet nusprendė apie tai pasidomėti vėliau.
- Ar Edgar papasakojo viską apie tai, kas vyko su juo, ir kodėl trumpam turėsi persikelti? - juodaplaukis jaunuolis pradėjo labai dalykiškai.
-
Vyriškis kažkur dingo palikdamas Heidi stovėti vieną, bet jau po minutės ar daugiau grįžo jau be prijuostės ir su šiek tiek švaresnėmis rankomis. Šiam prisėdus ir davus leidimą, tai padaryti ir mergaitei ši šiuo leidimu pasinaudojo ir dabar jau sėdėjo fotelyje ir stebėjo naujojo globėjo veiksmus. Tarp namo šeimininko ir tamsiaplaukės dar niekada nebuvo normalaus pokalbio, kas šiek tiek liūdino ją. Aišku klastuolė suprato, kad normaliam pokalbiui buvo kiek per anksti, ypač tada kai jie vienas kitą mato pirmą kartą na ar bent jau Heidi šį jaunuolį(?) matė pirmą kartą. Gavusi pirmą dozę klausimų mergaitė neskubėjo atsakyti į juos, bet nenorėdama gaišinti pašnekovo ėmė po truputi formuluoti atsakymą.
-Žinau tik tiek, kad dabar jis turi reikalų Magijos Ministerijoje ir kuriam laikui negalės grįžti namo, todėl man teks gyventi su jumis, kol reikalai išsispręs. O kas vyko su juo?
Nors tamsiaplaukė ir nelabai ką žinojo, bet nujautė, kad jos globėjas buvo kažkur įsivėlęs, kas ir vertė jį negrįžti namo. Nors ir ne kartą klastuolė bandė klausti kas nutiko, bet visuomet sulaukdavo atsakymo „Paaiškinsiu, kai viskas baigsis“. Kadangi per šias dešimt minučių, tai jau buvo dar vienas panašumas tarp pirmo karto pas Edgar ir pirmo karto čia Heidi nesusilaikė ir pati paklausė klausimo:
-O kas jus sieja? Tave ir Edgar?
Tikriausiai mergaitė turėjo kreiptis į Fasirą kiek pagarbiau, bet klausdama to nepagalvojo, tad šiam šį kartą teko pasitenkinti ne tokia pagarbia klausimo forma.
-
Fasiras sekundėlei nusuko akis į židinį, svarstydamas, kiek derėtų atskleisti apie Edgarą, o kiek - palikti jau pačiam. Ministrui, jau daugybę laiko nebendravus su jokiu vaiku, buvo netgi gana sunku nuspręsti, kiek tokio amžiaus mergaitei pasakyti galima, o kada informacija jau galėtų šią šokiruoti ar išgąsdinti, ko visai nereikėtų.
- Jis buvo prakeiktas. Gali būti, kad ne visi kerai pasišalino, - atsakė į klausimą von Sjuardas, svarbiausias ir sunkiausiai protu suvokiamas detales nutylėdamas laikui, kuomet viskas išaiškės. - Plačiau jis mums galės papasakoti tada, kai grįš.
Mergaitė, jei tik suvoktų, koksai pavojus jai grėsė nuo pat sekundės, kuomet sidabrarankis ją išvydo, kaži, ar galėtų kada nors dar pasitikėti globėju ir jam atleisti.
- Aš esu jo krikštasūnis, - į klausimą atsakė Godriko Daubos gyventojas. - Taip pat mokėmės tame pačiame koledže, esam kartu žaidę kvidičo rungtynėse. Amžiaus skirtumas ne toks ir didelis, - gūžtelėjo pečiais vyras.
Trumpam nutilęs von Sjuardas dar žioptelėjo supratęs, kad neaišku, kiek daug globotinei Edgar pasakojo apie patį Fasą ir kur įpuls mergaitė visai vasarai. Visas bendravimas su Jeffter'iu, atsigavusiu nuo kerų, vyko gana ribotai ir neaiškiai. Prakeiksmas galėjo būti kaip liga, po kurios prote ar ir organizme užsilieka šalutinių efektų. Žiūrint paprasčiau, prakeiktajam galėjo būti tiesiog nepakeliama suprasti, kiek daug jis padarė blogų dalykų. Netgi pačiam pusvampyriui nuo to pasišiaušė plaukai, kai pasiklausęs aurorų ir išgirdęs apie pradėtą bendradarbiavimą su MACUSA, jis sužinojo, kad dar krūvos antgamtų nužudymai nėra ištirti, nors įtarimai krinta ant būtent Jeffter'io pečių.
- Tiesa, pats ir pamiršau prisistatyti, nors turbūt Edgar šį tą jau pasakojo. Esu Fasiras ir dirbu ministerijoje. Mano sužadėtinės Davinos šiuo metu namie nėra, nes ji išvykusi budėti į Skutelį. Hilerė, - patikslino pusvampyris apie savo be penkių minučių žmoną. - Hmm... Gal kažką Edgar dar liepė perduoti ar turi ko paklausti? Ir... Gal arbatos? - pasiteiravo, išgirdęs užverdant arbatinį.
-
Pokalbis vyko pakankamai sklandžiai. Tai Fasiras, tai Heidi ko paklausdavo ir vos ne iš karto po to sulaukdavo atsakymo į užduotą klausimą. Žinia, kad jos globėjas buvo kažkuo prakeiktas nustebino mergaitę. Šio dalyko nežinojimas labai nenustebino tamsiaplaukės vien dėl to, nes Edgar nepasižymėjo labai dideliu kalbumu ar bent kokiu dalijimusi savo gyvenimu. Galbūt tai ji turėjo sužinoti jam grįžus namo, tą patį sakė ir namo šeimininkas, na, bet bent žinojo kažką daugiau apie tai kas nutiko.
Sužinojusi, kad šis žmogysta yra Apsigynimo nuo juodosios magijos žinovo krikštasūnis kiek nustebino klastuole, nors tai buvo galima nuspėti numatant, kad globėjas nekiš jos pas jo draugą, jeigu tokių jis išvis turėjo. Išklausiusi jo ir jo sužadėtinės pristatymo Heidi kiek nustebo, nes nesitikėjo, kad šio namo šeimininkas dirba Magijos Ministerijoje. Gavusi leidimą klausti mergaitė juo pasinaudojo norėdama patenkinti savo smalsumą.
-O kokias pareigas užimi Ministerijoje? Ir taip, neatsisakyčiau arbatos, -kiek linksmesniu balsu prakalbo tamsiaplaukė.
Klastuolė džiaugėsi, kad šiuose namuose buvo siūloma tik vieno dalyko - arbatos, o ne kaip kuriuose būdavo ir kavos. Heidi buvo sunku įsivaizduoti koks keturiolikos metų vaikas galėtų gerti kavą, bet nujautė, kad tokių pasaulyje yra tikrai nemažai. Tikriausiai bent vienas toks gyveno ir šiame gražiame miestelyje.
-
- Vadovaujančias, - lakoniškai atsakė Anglijos ministras, kol kas neapkraudamas mergaitės nelabai reikalinga informacija.
Per minutėlę pats išgirdęs viešnios pageidavimą, į svetainę prisistatė elfas, nešinas padėklu su dviem arbatos puodeliais - matyt, kad kartais su aptarnavimu jis šiek tiek persistengdavo, nors pasitempęs bei tvarkingai savo paties siūtais rūbais apsirėdęs padaras atrodė mažumėlę juokingai.
- Ačiū, Baube, - šyptelėjo Fasiras, po svetainę sklindant (ne koronos) židinio šilumai bei arbatos aromatui. Intravertas juodaplaukis dar sekundėlę patylėjo. - Kaip sekasi Hogvartse? Kuriame koledže ir kurse mokaisi? - pasiteiravo, norėdamas šiek tiek daugiau sužinoti apie būsimą laikiną globotinę.
Tiesa, savo santūrumu ji jau buvo spėjusi užsitarnauti Fasiro palankumą, nors jis nebūtų supykęs ir tuo atveju, jei ji būtų atrodžiusi liūdna ar mėgintų ką nors kaltinti dėl tokios nemalonios situacijos. Pusvampyris vis dar gerai atsiminė, ką reiškia prarasti šeimą ir jaustis visiškai nereikalingam, nors į tokią padėtį buvo patekęs būdamas šiek tiek vyresnis už Heidi. Aišku, Fasas vis dar nežinojo, kaip buvo su pačia Heidi, bet kol kas ir neketino į tai gilintis. Pirmam kartui tai būtų aiškiai per daug.
- Taip pat yra su tavo globojimu susijusių klausimų, - atsikrenkštęs tarstelėjo politikas ir kiek palinko fotelyje į priekį. - Ar norėtum vasarą praleisti ramiai, čia, Godriko Dauboje, ar JAV?
-
Laikinojo globėjo atsakymas nei kiek nepapildė Heidi smalsumo ir jai vis dar liko neaišku kokias pareigas eina jis. Galbūt šis užėmė vyriausiojo valytojo pareigas ir namo šeimininkui buvo gėda, tai prisipažinti, tad ir bandė atsakyti ne tiesiogiai. Po Fasiro atsakymo į svetainę prisistatė namų elfas su arbata. Nors ir buvo apsirengęs pakankamai gražiai, bet šioji apranga atrodė pakankamai juokingai ant jo mažo kūnelio.
-Ačiū, -padėkojo mergaitė gavusi savo arbatos puodelį.
Sužinojusi aptarnautojo vardą tamsiaplaukė kiek nustebo tokiu pasirinkimu. Atrodė, kad vardo davėjas nepasižymėjo labai dideliu fantazijos kiekiu, o galbūt, tai ir buvo per didelis fantazijos kiekis. Kaip ten bebūtų, bet tokius apmąstymus nutraukė klausimas apie Hogvartsą.
-Hogvartse sekasi visai gerai, aišku yra ir sunkesnių, ir lengvesnių pamokų, tačiau bendrai paėmus lengvesnių yra daugiau negu sunkesnių. Taip pat aš iš klastūnyno ir mokausi ketvirtame kurse, -klastuolė nebuvo labai gera pašnekovė, bet ji iš paskutiniųjų stengėsi palaikyti pokalbį gyvą. -Realiai pirmi trys metai prabėgo labai greitai, tik dabar kažkaip sunkiau ėmė darytis, -dar pridūrė prieš užbaigdama. -O kokiame koledže tu mokeisi?
Gurkštelėjusi kiek arbatos Heidi stebėjo namo šeimininką, kuris matyt kažką mąstė, nes kurį laiką buvo labai tylus. Jau po kelių akimirkų Fasiras kiek palinko į priekį, primindamas piktą profesorių, kuris manėsi esantys lygus su direktoriumi ir kuris ruošėsi tave išklausinėti iki kaulelių. Mergaitę tai kiek išgąsdino, bet supratusi, kad nebus piktai klausinėjama nurimo. Buvusio nuodų ir vaistų profesoriaus sūnui užsiminus apie jos globojimo reikalus tamsiaplaukė kiek nustebo. Jai nelabai pavyko įsivaizduoti kaip tokie reikalai dar nebuvo sutvarkyti, bet to per daug i neėmė į galvą ir tiesiog klausėsi ką pasakys Edgar krikštasūnis.
Klausimas dar labiau nustebino klastuole, nes jai buvo leidžiama rinktis tarp dviejų vietų, kur ji galėjo likti šią vasarą. Pirmoji buvo čia - Godriko dauboje, o kita - Amerikoje. Prie pirmo kaip sakė Fasiras buvo galima tikėtis ramybės, tačiau apie ramybę antrąjame variante nebuvo užsiminta. Nors ir kaip Heidi viliojo likti čia, Godriko dauboje, tačiau ji negalėjo atsispirti ir pasiūlymui vasarą praleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose.
-Manau, kad pasirinksiu antrąjį variantą, -su šiokia tokia dvejone balse atsakė mergaitė ir gurkštelėjo arbatos iš puodelio.
-
- Ką gi, natūralu, kad bėgant laikui mokslai darosi vis sunkesni, - pakomentavo juodaplaukis. - Koks dalykas labiausiai patinka? Ir koks mėgstamiausias profesorius? Nors kaži, ar bežinosiu dabar pavardes, baigiau jau senokai, - šyptelėjo Fasiras, toliau kamantinėdamas dėl Hogvartso, mat manė, jog šitai Heidi neturėtų būti nemaloni tema.
Kiek tik sakė pabrėžtinai miniatiūrinė patirtis, vaikai visai mėgo kalbėti apie malonesnius dalykus mokykloje.
- Aš iš Grifų Gūžtos, kaip ir Edgar, - atsakė von Sjuardas.
Puodelis tyliai barkštelėjo ant stalo, kad auksaakis jį ten padėjo, o jaunuolis linktelėjo, duodamas ženklą, jog Heidi pasirinkimą suprato.
- Aš ir Davina gyvename čia, tačiau problema ta, kad nemažą laiką darbo dienomis praleidžiame darbuose, tad tau tektų gana ilgai būti vienai. Į JAV vasarai išvyksta mano tėtis, Sorenas von Sjuardas, gal girdėtas, anksčiau dėstė eliksyrus, - miniatiūrinę pauzę padarė eliksyrininko sūnus. - Ir mano teta, ji už tave vos vyresnė, tad turėtumėt gerai sutarti. Na, ir, ypač tuo atveju, jei tau patinka magizoologija, tau būtų naudinga vykt su jais. Na, ir todėl, kad pamatysi kitą šalį, - šyptelėjo juodaplaukis.
Elfas atnešė ir ant stalo padėjo lėkštę su Fasiro pradėtais kepti, bet taip ir nepabaigtais sausainiais, patylom pasiūlė pasivaišinti, bet negrūdo, žinodamas, kad vampyriški skonio receptoriai tokiam maistui yra kur kas išrankesni. Šituos namuos normaliai, kaip žmonės, valgė tik dvi būtybės: Davina (kaip bebūtų paradoksalu, vilkolakė) bei Siklis (kaip jau minėta, pastaruoju metu bevirstąs į Siklių Maišelį).
Baltutėlė apvali snieginė pelėda kaip tik jau ir taikėsi nudžiauti pelės formos sausainį.
- Tad ką manai? - pasiteiravo Fasas, pasisukdamas į viešnią. - Aišku, nenoriu tavęs skubinti - pagalvoti galėsi kelias dienas, dabar Sorenas ir Sabrina dar tik ruošiasi kelionei. Gal kokią dieną jie ir patys užsuks pas mus papasakoti savo planų.
-
Fasiras kalbėjo lyg koks profesorius, kuris guodžia moksliuką, kuris už pamoką gavo devynis, o ne dešimt taškų. Paklausta mergaitė kiek pagalvojo dėl antrojo klausimo ir tik tuomet atsakė.
-Herbologija yra mano mėgstamiausias dalykas, o profesoriaus mėgstamiausio nelabai ir turiu. Visi turi savų pliusų ir minusų, bet bendrai paėmus jie susilygina ir tada turi labai analizuoti, kad rastum tą, kuris tau labiausiai patinka.
Kai namo šeimininkas prisistatės kaip buvęs grifų gūžtos mokinys mergaitė nelabai nustebo. Šis turėjo šiek tiek grifiškų savybių, bet bent nebuvo toks erzinantis kaip dar besimokantys grifai, nors šį titulą jau ėmė perimti varniai.
Magijos ministerijos darbuotojas, kuris užėmė vadovo pareigas ėmė pasakoti apie jo giminės gyvenamąsias vietas, šiek tiek užsiminė apie tai, kad jie daug dirba, apie giminystės ryšius ir taip pat apie kelionę į Jungtines Amerikos valstijas. Nors tas dalykas, kad jai teks susipažinti su dar dvejais papildomais žmonėmis jos neviliojo, bet noras pamatyti kitą šalį ir galbūt netgi parsivežti augaliuką į jos mažą kolekciją nugalėjo ir ji liko prie savo pirminio varianto.
-Šiam momentui vis dar prie to paties pasirinkimo, bet per ateinančias dienas tikriausiai dar pagalvosiu.
Tamsiaplaukė pasiėmė vieną sausainį ir atsikando jo stengdamasi nepritrupinti, aišku skonis nebuvo toks pat geras kaip tikriausiai būtų buvęs anksčiau, bet tai vis tiek buvo skanus užkandis.
-
- Mhm, - linktelėjo galva Fasas, labai nežymiai šypsodamas iš tokių Heidi kalbų. Koks geras vaikas - anei neapykantos taikinių, anei favoritų neturintis, gal čia ir slypi truputį klastuoliškas atsargumas neišsipliurpti neaiškiam pirmąsyk regimam žmogėnui apie nieką rimto.
Ir koks stereotipiškas mąstymas, - pamintijo vyras, Hogvartsą baigęs jau prieš daugiau kaip dešimtmetį. Pasijausdavo senas, kai apie bėgantį laiką pamąstydavo šitaip, skaičiuodamas nuo mokslų baigimo.
- Labai gerai, - tarstelėjo namų šeimininkas, trumpam sutrikdamas, ką reikėtų dabar daryti. - Ką gi, gal tuomet dabar aprodysiu sodybą ir namus, - pasiūlė jis stodamasis. - Beje, man smalsu... Ar Edgaras žino, jog esi vampyrė? - pasiteiravo, žvilgtelėdamas į viešnią, lyg mėgindamas pagauti jos mėginimą sumeluoti.
Įdomu, kaip apskritai vampyriukei galėjo prisireikti žmogiškos pagalbos ir šilumos - pusvampyriui, niekada per daug nepasižymėjusiam kažkokiomis ypatingomis ir grynakraujams prilygstančioms galioms, tai kažkodėl niekaip nesusivedė galais.
Aišku, kaip jis pamintijęs ir suprato, čia tebegyvavo jo senoji pasaulėžiūra bei požiūris į tėvą. Ne visi grynakraujai savo genuose matė didingą dovaną. Galbūt netgi nebuvo daug vampyrų, nesuvokiančių savo lemties dvilypumo. Tik to jau reikėtų paklausti tėvo.
-
Tiek Heidi, tiek namo šeimininkas nelabai ką turėjo pasakyti. Atsikandusi sausainio, jį po truputį susmulkino ir nurijo leisdama jam laimingai keliauti į virškinimo sistemą, tuomet baigė gerti arbatą ir įsipatogino laukdama kol jos kažko paklaus. Nors mergaitė ir galėjo užvesti kokią nors kalbą, bet dar pernelyg mažai pažinojo Edgar'o krikštasūnį, kad galėtų užvesti temą, kuri būtų nelabai susijusi su tema, kuria jie dabar kalbėjosi.
Fasirui pranešus, kad atėjo metas apžiūrėti sodybą ir namus tamsiaplaukė pakilo nuo patogios sėdimos vietos ir pradėjo sekti Magijos Ministerijos darbuotoją užimantį vadovaujančias pareigas. Dar nespėjus išeiti iš svetainės klastuolė sulaukė klausimo į kurį buvo tik vienas geras atsakymas, nes su melavimu tikriausiai nieko nebūtų pavykę padaryti.
-Dar ne, -prisipažino Edgar'o krikštasūniui Heidi ir nesulaukusi jokio kito klausimo nusekė paskui.
-
- Nu žabčiau tu, kas čia kanda, koks čia pikčiurna kanda, nu a teip gražu?..
Anglijos magijos ministras kremuotomis rankomis sėdėjo virtuvėje ant grindų, kol du vokiečių aviganiukai nuo pastangų lapatuojančiomis ausimis „plovė“ jam rankas. Švelniai patampęs vienam iš jų už žandukų sunkiai atsistojo. Vestuvės jau buvo atšoktos, ten dalyvavo abiejų jaunųjų šeimos (atvyko netgi senelis ir prosenelis), Elridė, Miona ir Kaylie, gaila, tik kad krikštatėvis vis dar negalėjo atšvęsti kartu. Tik dar ne viskas buvo pasibaigę ir ne visos dovanos įteiktos, o laikraščiuose šen bei ten dar pramirguliuodavo antraštės apie žymaus politiko asmeninę šventę, nors pusvampyris ir norėjo tai pasilikti sau, o jokių pašalinių neįsileido. Į ministeriją vis dar buvo pristatinėjami laiškai iš kitų šalių vadovų, mėginančių sveikinimais užsipirkti palankumą bei užmegzti ryšius, o gal juos tik užtvirtinti.
„Sava kaina yra sava kaina“, - pamintijo jis, kai tik baigė išplakti kremą ir pradėjo jį spausti ant torto. Gerai, kad šiandien Davina turėjo dirbti pusę dienos, o jam išpuolė išeiginė. Savo paties laikinai laimei, Siklis buvo išskridęs su mažyčiu siuntiniu tėvui, kol šis dar sėdėjo senuosiuose namuose Khomriche. Fasas dar nežinojo, kaip du šunys reaguos į žvilgaplunksnį nusipenėjusį paukščioką - ar tik nepasirodys šis jiems panašus į vištienos blauzdelę iš prekybcentrio.
Von Sjuardas dėbtelėjo į Baubą, makaluojantį kojom nuo palangės. Su šiandienos savo planais buvo jį jau supažindinęs, jei visgi kažkas netyčia nepavyktų. Tortas sužadėtinės - atsiprašau, jau žmonos - gimtadienio proga buvo jau užbaigtas. Nors niekad jųdviejų bendravime taip ir nepasikeitė, buvo keista pagalvoti apie jų ryšių pasikeitimą.
- NE NE NE NE, - išsigandęs šūktelėjo virtuvės šefas, vienam iš dviejų smaližauti pamėgusių gauruočių staiga atsidūrus ant stalo. Užsigalvojusiam vyrui nepavyko išgelbėti visko - ant torto krašto visgi jau puikavosi dantų žymės, tik juodas snukutis buvo jau švarus.
Antgamtas nukėlė šunį nuo stalo, bet kai tik paėmė peilį, kad sutvarkytų žalą, išgirdo atsiveriant duris. Bespėjo žvilgtelėti į Baubą, o peilis nukrito ant stalo, kai jį laikančios rankos ten staiga neliko. Kaip neliko ir minčių...
Trys be galo smalsūs ir plačiai uodegom mostaguojantys vokiečių aviganiukai pasitiko ką tik grįžusią namų šeimininkę.
-
Šilta vasaros diena priminė saulėtą Ispaniją. Ispaniją, kurioje mergina turėjo galimybę visai neseniai apsilankyti, tik šįkart Davina grįžo nebe, kaip Murrell, o von Sjuard. Apie naujus pokyčius pranešė ne tik asmens dokumentuose besipuikuojanti kita pavardė, tačiau ir auksinis, vestuvinis žiedas. Prie visko prisidėjo ir keistas aplinkinių dėmesys. Naujoji von Sjuard žinojo, ką reikš tapti garsaus politiko žmona, bet niekuomet nesitikėjo tokio dėmesio. Spėjo pastebėti, kad ir Fasirui jis nepatiko.
Gavusi laisvesnę dieną darbe, turėjo galimybę atšvęsti savo gimtadienį su sužadė... Vyru, kuris neabejotinai nekantriai laukė jos namuouse. Nešdamasi glėbį dovanų, įteiktų gimtadienio proga ir keletą vestuvių, mat ne visi suspėjo pasveikinti, kaip ir Davina nesuspėjo visų išpakuoti, tad didžioji dalis dovanų vis dar gražiai gulėjo sudėtos kambaryje, niekam netrukdomame kamputyje, lėtais žingsniais žingsniavo Godriko Daubos gatvėmis.
Saulė maloniai glostė veido odą ir juodos suknelės, perrištos juodu, laisvu kaspinu, nedengiamą odą. Merginos veide, kaip visuomet, spindėjo šypsena. Pirmiausia dėl to, jog tai buvo jos neįkainojama savybė, visuomet ir visur įžvelgti gėrį, skleisti šilumą, taip pat giliai viduje džiūgavo dėl laisvos dienos, nors buvo pasiryžusi pasilikti darbe, jei tik prireiks, ir, žinoma, dėl pasakiško orą. Regis, net gamta ir oras nusprendė įteikti von Sjuard dovaną.
Atsargiai, jog nė viena dovana nenukristų ant žemės ir netyčia nesudužtų, pravėrė namo vartelius ir stengdamasi nenukristi bei svarbiausia ir vėl išsaugoti dovanas, pravėrė duris. Bateliai tyliai kaukštelėjo į grindis, o Davina pirmiausia atsikratė savo naštos - padėjo visas dėžutes ant spintelės.
- Fasirai, aš... - rausvos lūpos pasiglemžė likusius žodžius. Mėlynos, ramią, hipnotizuojančią jūrą primenančios akys išsiplėtė iš nuostabos. Namo grindis mažais savo nagučiais braižydami jos link skubėjo TRYS vokiečių aviganiai. Garsiai sukikenusi iš laimės plačiai nusišypsojo. Pritūpė prie mažųjų, regis, būsimų namo gyventojų. Šviesūs, ilgi plaukai užkrito ant dailių bruožų veido. Nė nemirktelėdama užsikišo plaukus už ausų ir atsiklaupusi atsargiai, itin švelniai pasiėmė visus tris į glėbį. Nebuvo itin patogu, tačiau Davina nė vieno iš jų nenorėjo palikti vieno. Vienas iš pūkuotukų žaisdamas ėmė kandžioti vestuvinio žiedo ir sidabrinės apyrankės puošiamą ranką, kitas tyliai amėsti iš laimės, o trečiasis laižyti merginos kaklą bei veidą. Garsiai kikendama, būdama nuoširdžiai laiminga išglostė tyriausius žemės padarėlius. Ir, tiesa sakant, pamiršo, jog namuose jos laukė Fasiras, ir tik po kurio laiko susivokė.
Paleidusi mažuosius vokiečių aviganius ant žemės, stebėdama, kaip šie žaismingai, versdamiesi per galvas ir vienas kitą, šokčiojo aplink nuogas kojas, patraukė virtuvės link.
- Fasirai? - tebesišypsodama apsidairė. Žvilgsnis užkliuvo už iškepto, tik nepabaigto puošti torto ir kremo, gulinčio šalimais. Mėlynos akys suspindo iš laimės, pajutus ir pastebėjus, kaip vienas iš aviganių puola po kojomis, atsigula ant nugaros ir prašosi paglostomas. Juokdamasi Davina ir vėl pritūpė skirdama šiam savo dėmesį ir meilę. Štai, ką reiškia meilė iš pirmo žvilgsnio.
- Meilučiai jūs, - nusijuokusi, tebemąstydama, kur dingo Fasiras, dar kartą apsidairė. - Baube, kur Fasiras? - dabar jau kiek imdama nerimauti rauktelėjo antakius. Jos vyras pasižymėjo itin dideliu atsakingumu, todėl šitaip palikti torto ir trijų dūkstančių vokiečių aviganių, negalėjo. Nebent...
Papurtė galvą. Ne, negalėjo atsitikti nieko blogo. Visos problemos buvo išspręstos, viskas buvo gerai... Turėjo būti...
- Fasirai? - dar kartą pakvietė, o tuomet prisimerkusi įsistebeilėjo į mažuosius padarėlius. Nė vieno iš jų akys nebuvo auksinės. Nė vienas nepanašėjo į Fasirą. Apskritai, nė pati nesuvokė, kaip įsivaizduotų Anglijos magijos ministrą šuns kailyje. Papurtė galvą dar kartą.
-
Transfigūracijos būdu naujai iškeptas vokiečių aviganis net neįtarė apie savo žmogišką praeitį ir ateitį. Tiesą sakant, sekundėlei netgi dribtelėjo ant grindų, kol pilnai įvaldė naują džiugiai bešvytuojančią uodegą ir plačias, neproporcingas jauniklio letenas, bet vos į ausį įkando kitas, labai panašus, šuniukas, Fasas irgi linksmai kiauktelėjęs leidosi žmogaus balso link.
Garbingos vampyriškos von Sjuardų giminės palikuonis.
Von Sjuardas pats pirmas stryktelėjo, atsiremdamas į šviesiaplaukę merginą letenomis, ir laukdamas paglostymų. Davinai pritūpus naivus šuniukas aistringai aplaižė visą jos veidą ir kaklą (negi pirmas kartas?), kiauktelėjo, kai ji atsistojo ir nuėjo į virtuvę kažko šaukdamasi. Nuo stalo žemyn leidosi labai gardus aromatas, tik nei letenomis, nei snukučiu aviganis jo nepasiekė. Stryktelėjo kartą, stryktelėjo antrą, netyčia nusivertė žemyn, bet neužsigavo. Stodamasis visai nešuniškai murktelėjo, susierzinęs, kad tortas padėtas taip aukštai.
Anglijos Magijos ministras.
Juodos akytės šelmiškai dėbsojo į prie durų paliktus Davinos batelius. Nupėdinęs į koridorių jis juos apuostė, o vieną lengvai kramsnodamas atsinešė į virtuvę. Oda nelabai maloniai, gal net kiek erzinančiai čežėjo tarp truputį niežtinčių augančių dantų (žinot gi, kaip būna šuniukams), tad Fasas krimstelėjo jį smarkiau. Taip ir nesuprato, ar norimas rezultatas buvo pasiektas, tačiau batas dabar buvo, kaip sakoma, gerokai išalkęs.
Pajutęs į save nukreiptą žvilgsnį, šuniukas pakėlė galvą į merginą. Batas iškrito iš nasrų ir barkštelėjo ant žemės kaip bokalas iš alkoholiko rankų, o pusvampyris svetimam kailyje smalsiai pakreipė galvą į dešinę, klausdamas, ko gi aukštas ir gražus žmogas į jį stebeilija.
- Au! - kiauktelėjo jis ir galva pasviro į kitą pusę. Jausdamasis lyg būtų išprovokuotas, šuniukas pripuolė prie Davinos ir stryktelėjęs letenomis atsirėmė jai į šlaunis. Amtelėjo dar kartą.
Dėmesį trumpam atkreipė keista būtybė, stovinti virtuvės šone, šįsyk matoma tik jam vienam, tačiau nuo vilkolakės akių pasislėpusi. Aišku, kad tai buvo Baubas, saugantis, kad Fasiro pokštas pavyktų ir nenutiktų ko blogo. Visgi be pagalbos pusvampyris jau negalėtų grįžti į savąjį gyvenimą. Koks genialus, jei pagalvoji, tai būtų apsimetinėjimo ir pabėgimo planas, jei į namus įsiveržtų kokie nors gero politikui nelinkintys asmenys. Tereikėtų, kad elfas pasirūpintų, kas ministras nepabėgtų ir jį būtų galima prisireikus vėl pasigauti ir atversti.
Baubas be garso kvatojosi. Šuniškam Fasui tai visai nebuvo įdomu. Labiau įdomesnis buvo tortas. Ir batas. Ir Davina, nors štai pastarasis punktas galiojo ir šiam, ir prarastajam jo pavidalui.
Fasas užšoko ant kito tokio pat vokiečių aviganiuko ir taikėsi žaismingai įkąsti į leteną.
-
Nei Baubo, nei Fasiro, tik trys kūlversčiais besivartantys vokiečių aviganiai, regis, beskaičiuojantys antrą mėnesį savo gyvenime. Toptelėjo, kad Baubas su jos vyru turbūt surengė staigmeną ir abu kur nors slėpsi laukdami, kada galės išlįsti ir garsiai sušukti "Staigmena!". Visai, kaip ir per filmus. Tarp įvairių minčių praplaukė ir kita, it gyvatė šnypšdama ir gąsdindama kitas, tik Davina ją nuvijo kuo toliau. Nenorėjo apie tai galvoti. Negalėjo apie tai galvoti. Fasirui ir Baubui viskas buvo gerai. Turėjo būti gerai.
Akies krašteliu pastebėjo, kaip vienas iš išdykaujančių šuniukų bando pasiekti ant, regis, tokio aukšto stalo stovintį tortą. Šyptelėjusi iš šio mielo strykčiojimo ir pastangų apglėbė kitą, pakasė paausius, tačiau pastebėjusi, kaip ką tik šokinęs vokietukas persiverčia, akimirksniu puolė prie šio. Žinoma, šiam buvo nė motais, bet mergina ne juokais išsigando. Įsitikinusi, kad šiam tikrai viskas gerai ir prieš paleisdama pakštelėjusi į plaukuotą kaktą šyptelėjo. Akimirksniu dėmesį patraukė kitas. Ramiai, meiliomis akytėmis stebeilydamas į ją.
- Eikš, - savo aksominiu balsu pakvietė, o mažasis (ne)nuorama su savo mielomis ausytėmis pasileido merginos link. Tiesiai į jam skirtą glėbį.
- Ką čia turi, gražuoli? - pastebėjusi, kaip visai neseniai tortą mėginęs pasiekti šuniukas, griaužė jos juodus, prie suknelės taip derančius batelius. Garsiai juokdamasi pakasė šiam paausius, tačiau dėl batelių nė nerauktelėjo antakių. Tiesa sakant, nepyko, bus tų batelių, kaip gi galima šaukti ant tokios mielos būtybės?
- Patinka mano bateliai? - sukikeno pastebėdama, jog juodi dirželiai buvo atskirti nuo batelio. Regis, teks išmesti šiuos.
- Ne, ne, - sugavo labiausiai maištaujantį vokeičių aviganį, kol kiti du gana ramiai, bent jau lyginant su batų graužiku, vartaliojosi ant virtuvės grindų. - Tu mažas nenaudėlis, - juokdamasi pasiėmė šį ant rankų ir atsistojo.
Laikydama mažąjį vokiečių aviganį, eilinį sykį apsidairė. Nei Baubo, nei Fasiro vis dar nė kvapo, tik trys nenuoramos vokiečių aviganiai, savo meilumu pavergę hilerės širdį. Pajuto turbūt neįmanomą meilę savo vyrui ir akimirką susimąstė, ar tokia apskritai gali egzistuoti, tačiau jei ji juto, vadinasi gali. Štai, kaip lengva pavergti merginos širdį. Padovanoti jai mažą šuniuką, o dar geriau - tris.
Ir nors jautėsi be galo laiminga, vis svarstė, kas privertė Fasirą parsitempti į namus tris šunis. Regis, kai domėjosi, ar jiedu negalėtų įsigyti augintinio, šis kiek nenoriai numykė, kad pagalvos, o dabar...
- Fasirai! - dar kartą beviltiškai pakvietė savo vyrą. Vylėsi, kad netrukus jis su Baubu pasirodys. Net gi susitaikė su mintimi, kad išgirs žodį "staigmena".
-
Davinos glėby Fasiras truputį pasimuistė, bet tuomet intensyviai mosuodamas į visas puses uodega vėl ėmėsi laižyti jai veidą. Po sekundėlės pasijautė mažumėlę pavargęs, tad garsiai ir giliai atsiduso ir padėjo gauruotą galvą šviesiaplaukei ant peties. Tik taip ir nenustojo uostinėti ir šniukštinėti jos kaklo - sunku buvo tokį mažių iškrauti iki visiško energijos ir smalsumo praradimo, matyt, tuo ir buvo jie žavūs.
Juodos naivios akys bėgiojo po virtuvę, žiūrinėdamos baldus ir daiktus. Po kiek laiko jos vėl grįžo prie skaniausio ir įdomiausio (po bato) čia besančio daikto - torto. Ant Davinos peties nukrito lašelis, kitas, trečias. Nekantrus ir truputį nepatenkintas šuniukas vėl švelniai amtelėjo prie pat Davinos ausies. Merginai vėl šūktelėjus kažką šuniškoms ausims nesuprantamo, pūkuotos Fasiro ausys atsistojo, o jis pats klausiamai dėbtelėjo į merginą. Vėl lyžtelėjo veidą.
Keista dvikojė būtybė prie sienos vis dar stebeilijo didelėmis akimis į jį, tai šuniukas vėl nejaukiai pasimuistė. Jam nepatiko būti taip stebimam. Galų gale, atsibodo ir būti apkabintam. Jis juk ne koks sumautas pudeliokas ar kišeninis šuniūkštis, kad būtų taip vailojamas ir visąlaik tupėtų ant rankų? Ant žemės ridinėjosi ir žaidė du gentainiai! Jie galėjo žaisti, o jis...
Viauktelėjęs vėl ėmėsi įnirtingai laižyti merginai veidą.
Kažkas buvo ne taip. Letenos pradėjo ilgėti, veidas - baltėti, kailio visai neliko. Ir tokiu būdu Davinos glėbyje atsirado ir ant grindų atsistojo jau pusvampyris. Šiaip ne taip išlaikęs pusiausvyrą ir sutrikęs pastebeilijęs į žmoną staiga atsiminė, kas čia nutiko.
- Kodėl tavo veidas seilėtas? - nusikvatojo jis.
Tiesą sakant, šitokios baigties nesitikėjo, o, sprendžiant iš ore beištirpstančios Baubo figūros, Davina neįminė tos mįslės. O gal senasis namų elfas tiesiog nusprendė, jog gana kankinti merginą. Tas pokštas ir taip buvo nebrandus ir gal net nelabai tinkamas, tik Fasiras dėl to nelabai tesuko galvą. Jautėsi lyg turėtų teisę dabar atsiausti visą prarastą ir praliūdėtą paauglystę, gal todėl ir užsiiminėjo tokia išmintimi nespinduliuojančia veikla.
Du truputį sutrikę vokiečių aviganiai nepatikliai žvelgė į staiga virtuvėje vėl išdygusį jaunuolį, bet neilgai tebuvo išsigandę.
- Su gimtadieniu, Davina, - dabar jau apsikabino ir pabučiavo šviesiaplaukę von Sjuardas, su slepiama šypsena nagrinėdamas jos veidą ir spėliodamas, kokias mintis ir jausmus jai sukėlė toksai dvigubas siurprizas. - O dabar, brangioji, eik nusipraust, - nusivaipė jis.
-
- Ai, - nesusilaikiusi nusijuokė, kai jos glėbyje šiltai tupintis vokiečių aviganis ėmė laižyti veidą. Kiek atitraukusi šį, jog nepasiektų veido odos, priekaištingai dėbtelėjo į šį. Netrukus mažasis nenuorama gal kiek pavargęs, o gal supratęs, kad neverta taip dūkti, nes gali gauti dėmesį ir kitaip, o be to, buvo geriausioje vietoje, kurioje tik įmanoma - šeimininkės glėbyje, ramiai padėjęs snukutį ant peties užsitarnavo begalinę Davinos meilę. Atsargiai paglosčiusi šio nugarą, dengiamą švelnaus kailiuko, šyptelėjo.
Šlapia nosis, nė sekundei nenustojanti uostyti jos kaklo, velniškai kuteno ir hilerei prireikė visų pastangų, jog neimtų garsiai juoktis. Toptelėjo, kad mažasis nenaudėlis mažai kuo skyrėsi nuo Fasiro. Abiems patiko jos kaklas.
- Man teks eiti praustis, jei taip darysi ir toliau, - priekaištingai žvilgtelėjo į mažąjį vokiečių aviganį ir tą akimirką, kai švelnios rankos ketino nuleisti nenaudėlį ant žemės, šis tapo neapsakomai sunkus ir virto... Davina apstulbusi žengtelėjo atatupsta vos neužkliūdama už po kojomis besimalančių likusių tikrų vokiečių aviganių jauniklių.
- Fasirai... - vis dar be žado, spoksodama apstulbusiomis akimis pratarė. Negalėjo patikėti, kad šuniukas, kurį ji visai neseniai laikė glėbyje, kuris neseniai laižė jos kaklą ir amsėjo prie pat ausies buvo jos vyras, Anglijos magijos ministras! Štai iki ko priveda politika.
- Nes mano vyras, pasivertęs į mieliausią būtybę, mane aplaižė mažiausiai dešimt kartų, - jau atgavusi žadą ir gerokai pralinksmėjusi nusijuokė priekaištingu žvilgsniu pažvelgdama į auksines akis.
- Išgąsdinai mane, - dar vienas priekaištas, bet ir šis tik juokų formoje, mat tiek Fasirui, tiek Baubui viskas buvo gerai, o gimtadienis, regis, pats geriausias su geriausiomis dovanomis. Dviem mažytėmis, gyvomis dovanėlėmis.
- Ačiū, - vis dar negalėdama patikėti, kad jos vyras, skaičiuojantis trečią dešimtį ir tiek metų valdęs didingą šalį, ką tik buvo šuns kailyje ir seilėjo jai veidą. - Nusiprausiu, jei daugiau taip į mane nesikreipsi, - pateikusi savo sąlygas pakštelėjo šiam į skruostą taip dar kartą padėkodama, o tuomet nupėdindama iki vonios. Abu vokiečių aviganiai klausiamai žvilgtelėję į Fasirą pasileido paskui šviesiaplaukę.
Nusipraususi kelis kartus veidą, kaklą ir rankas bei dar bent kelis kartus paglosčiusi savo naujus augintinius, įžengė į virtuvę.
- Beje, tu sugriaužei mano batelius, - pasėmusi sveikąjį, o tuomet ir be dirželių likusį, išmetė šiuos į šiūkšliadėžę. - Ir... net būdamas vokiečių aviganiu nesiskiri nuo tikrojo savęs, - mirktelėjo nusibraukdama užkritusius plaukus ir stabtelėdama prie torto.
- Ar jis... Buvo skirtas man? - sukikeno pastebėjusi, kad vienas iš vokiečių aviganių, o galbūt ir pats Fasiras, pasivertęs į vokietuką, išmėgino jos dovaną, dėl kurios taip seilėjosi. O gal seilėjosi dėl Davinos net ir šuns kailyje?
-
- Woof, - atsiliepė juodaplaukis jaunuolis į šokiruotos žmonos balsą. - Negali būti, - pakraipė galvą, apsimestinai nustebęs.
Kadangi čia veikė transfigūracijos, o ne animagijos kerai, jis neatsiminė nei sekundės iš laiko, kuomet egzistavo visiškai kitokiam kūne. Kiek tik save atsiminė, von Sjuardui regėjosi, jog tai apskritai buvo pirmas kartas gyvenime, kuomet jis pakeitė savo pavidalą fizine prasme. Galbūt todėl tai atrodė truputį egzotiškai, tai buvo visai įdomu sužinoti, ką jis veikė, kol jo protas plaukiojo kažkur kitose magijos dimensijose. O gal jo elgesys ne tiek ir skyrėsi nuo tikrojo jo?
- Nieko nepažadu, - šyptelėjo Davinai pavymui. Abudu šuniukai, regis, jau spėję pamilti šventės kaltininkę, išlėkė paskui, tad Fasui beliko besinaudojant proga tiesiogine prasme užglaistyti, ką vienas iš uodeguotųjų jau buvo pridirbęs tortui.
Gan įgudusiais judesiais tvarkydamas nedidelį konditerijos šedevrą, atsiminė puikius tortus, kuriuos buvo užsakęs iš buvusios savo koledžo draugės Claudie Amnetos. Savo versle, kiek girdėjosi, ši sukosi labai neblogai. Nors pusvampyriui neteko išragauti visko, ko ji atvežė, o dar blogiau, kad po to, kai neteko sielos, jo ir skonio receptoriai buvo pastebimai sumenkę, jis viskuo ir negalėjo pasimėgauti. Visgi svečiai desertus plačiai išgyrė, tad Fasas pasitikėjo jais. Pamintijo, kad gal kada nors sukant per Londoną teks apsilankyti ir Claudie įkurtoje kavinėje. Gal ir kartu su Davina.
- O, atleisk, - šyptelėjo auksaakis. - Kiek atsimenu, mudu esam burtininkai ir pasauly egzistuoja sutaisomieji kerai. Nebent šuns dantys tau tapo tik proga atsinaujinti avalynės kolekciją, - švelniai paerzino.
Tiek ministro, tiek hilerės algos, tiek ir Fasiro mažokas maisto poreikis leido jiems pamaže krautis pinigus. Pusvampyriui nebuvo gaila galeonų žmonai (bent jau kol kas), tad jis nepuolė prie šiukšliadėžės, nors numanė, kad ateityje to dar pasitaikys - šunys yra šunys.
- Ir tebėra, - pakomentavo torto autorius, žvilgtelėjęs ir supratęs, kad turbūt nepavyko taip gerai nulyginti nukąsto torto kraštelio. - Tik spėjau nusisukti ir... - atsiduso. - Kaip tau diena darbe? - pasiteiravo, o tuomet pamatė ir visą šūsnį gėlių ir dovanų, kurias Švento Skutelio gydytoja ir pasitempė namo.
-
Kikendama papurtė galvą. Nujautė, kad Fasiras, Baubo kerų pagalba pavirtęs į vokiečių aviganį, mažai ką beprisiminė. Na, galbūt tą momentą, kai laižė jai kaklą. Išties, kaip keista suvokti, kad vyras, valdęs Angliją gerą dešimtį, puikus politikas ir mylintis vyras ką tik vaikščiojo keturiomis, maskatavo savo mažomis, mielomis ausytėmis, griaužė batus ir... Įdomu, ką pasakytų kitų šalių vadovai, jei Fasiras von Sjuardas viduryje svarbaus susitikimo nuspręstų, kad laikas pagriaužti savo žmonos batelius. Žiniasklaida būtų patenkinta, o Anglija... Na, Anglijos nelauktų toks saldus gyvenimas.
Mažiesiems šventės dalyviams energingai malantis po kojomis ir atkakliai, kaip visai neseniai bandė ir Fasiras, siekiant torto, Davina linksmai nusijuokė. Pritūpusi paėmė abu šuniukus į glėbį ir atsitiesusi suteikė galimybę šiems stebėti, ką gi juodaplaukis daro tortui. O galbūt vienas nusprendė jį suvalgyti ir nė neketino pasidalinti su jais, naujaisiais šeimos nariais? Amsėdami, it pasipiktinę, šie atkakliai bandė ištrūkti iš glėbio iš stryktelėti ant stalo, o tuomet imti puotauti.
- Galbūt, - paslaptingai šyptelėjo dar kiek pakankindama vokiečių aviganius glėbyje, o tada paleisdama šiuos ant žemės. Iš inercijos, nesuveikus prideramai stabdžiams, vienas iš šuniukų (ne)grakščiai trenkėsi tiesiai į pusvampyrio koją. Amsėdamas ir strykinėdamas apie von Sjuardą, vertė šypsotis kiek toliau stovinčią hilerę.
- Teks įprasti, - šyptelėjo trumpam dingdama iš virtuvės ir atsinešdama visą į namus pargabentą glėbį dovanų.
Nors vestuvės turėjo būti gana kuklios tiek pačios Davinos noru, tiek Fasiro, nevisai buvo taip. Teko pakviesti nemažai kolegų ir draugų, o ir dovanos, regis, niekaip nesibaigė. Vieno nebuvo, kitas negalėjo, trečias nusprendė dar kartelį pasveikinti. Dabar abu von Sjuardai galės bent kelis vakarus sėdėti prie kalno dovanų ir jas išpakuoti, nurišti kaspinėlius, nustebti pamatę įspūdingą dovaną ir rodyti vienas kitam it maži vaiki.
- Iškvietė, jog visi, kurie negalėjo dalyvauti šventėje, galėtų pasveikinti, - gūžtelėjo pečiais plačiai nusišypsodama, pildama į gana didelę vazą šaltą vandenį, jog padovanota puokštė galėtų puikuotis ant virtuvinio stalo. - Taigi, oficialiai nedirbau, tik pašventėm, - sukikeno pamerkdama gėles ir prisigretindama prie Fasiro.
Abu vokiečių aviganiai paklusniai susėdę akylai stebėjo juodaplaukį ir tik kraipydami galveles mąstė, ką gi šis daro. Ir ką sumanė taip plačiai besišypsanti mergina.
Atsistojusi už vyro, švelniai apglėbusi ir padėjusi galvą dabar ji stebėjo, kaip tortas pamažu atgavo pradinę formą. Kiek padvejojo, o tada ištiesusi ranką pirštu užkabino kremą.
- Mmm... Pasakiškai skanu, - pakomentavo. Melsvose akyse suspindo žaismingi, velniui priklausantys žiburėliai ir pusvampyrio (ne)laimei, jis to matyti negalėjo. Ištiesusi ranką ir dabar jau nebe pirštu, užkabino nemažą saują kremo ir staigiai, bet atsargiai tėškė šį savo vyrui į veidą. Kvatodamasi atsitraukė. Atsitraukė ir mažieji pūkuotukai išsigandę, kad tokiu būdu gali tekti torto paragauti ir jiems.
Na, dabar buvo galima drąsiai teigti, kad gimtadienis išties pavyko.
-
Net nenumanydamas, kad skaisčiaveidė, nekalto žvilgsnio žmona mąsto apie didingą ir nepakartojamą jo tarptautinės karjeros griūties įmanomybę, Fasiras nežymiai prikando liežuvį, iš susikaupimo, kai šaukštu pėckino ir tobulino torto šonelį, kuriam likimo vėjai ir dievai nedvejotinai nebuvo palankūs ir žvarbiai šniokštavo tiesiai į akis. Peilį pusvampyris virtuvės dievaitis intuityviai švystelėjo į kriauklę, numanydamas, kad dviems naujiems gauruotiems pasaulio svečiams su pusiausvyra gali dar ir nebūt susiformavus aiški draugystė, o Davinos gimtadienio besitaškantys kraujai tikrai nepaverstų gražesne bei jaukesne švente. Su šaukštu tai, aišku, buvo sudėtingiau, bet...
Ko tik nepadarai dėl durnų nuojautų, hm?
Fasiras klausiamai dirstelėjo į Daviną, bet nieko rimto neužmatęs vėl grįžo žvilgsniu prie deserto. Čia pat minėto balanso netekęs aviganiukas kaip storas ir neatsakingas pingvinas nuvirto prie Faso - čia šaukštas ir smigtelėjo į tortą.
- AAAAAHR, DAVINA, - sušnypštė juodaplaukis nepiktai, bet su apmaudu žvalgydamasis tai į ją, tai į tortą. - Tu tyčia, žinau! - kremuotu šaukštu bumbtelėjo jai į kaktą, o tada - dar ir į nosį, ir į žandą. Vis tiek kremu torto nebeišgelbėsi.
Gal aviganio seilės ir nebūtų labai jau maistingas priedas - tiek tos, iškeps pyragą.
- Ką jūs ten apskritai tedirbat, tik sėdit su žaliais chalatais ir geriat arbatėlę, - pašiepė politikas hilerę ir nusisuko į tortą, paskutinį, trečią ir lemtingą kartą taisydamas jo eksterjerą.
Nors ir buvo apkabintas, ir mėgintas užkalbėti saldžiais pagyrimais, von Sjuardas skausmingai atsiduso, šviesiaplaukės pirštui švelniai skrodžiant nelaimes slepiančią saldžios masės sieną.
- Pasiduodu, - burbtelėjo jis, bet būtent tuomet, kai ketino žygiuoti ir nusiplauti rankas, netikėtai buvo pribaigtas kontroliniu šūviu. Patylėjo, atsikvėpė. - Tai su gimtadieniu darsyk, - apsikabino, stipriai prisiglausdamas prie žmonos ta veido puse, ant kurios ir buvo daugiausia baltų putų. - Dėl tavo gimtadienio mūsų mokesčiai iš vandenį už šį mėnesį išaugs dešimteriopai, - pašaipiai pastebėjo jis.
Kam visa tai nuplauti, jei galima panaudoti išmoningiau ir nešvaistant maisto, nes, kaip žinia, AfrikojeVaikaiTaiBadaujaOKaipJūsDrįstat ČiaTaip. Fasas pritūpė, kad visų pirma skruostus apšvarintų alkani šuniukai, o tuomet nudūlino į vonią.
-
Stebėti tokį Fasirą Davinai patikdavo. Susikaupusį, pamiršusį apie ministeriją, darbą, besimėgaujantį tuo, kas jam patinka, auksinėmis akimis spiginantį į vieną objektą ir pamiršusį aplinkinį pasaulį. Viską, išskyrus ją, o nuo šiol ir du savo mielomis ausytėmis pavergusius hilerės širdį vokiečių aviganius.
Būtų mielai taip leidusi visą laiką - stebėdama savo vyrą, gurkšnodama arbatą ir šildoma dviejų pūkų kamuoliukų. Ir, tiesa sakant, to būtų užtekę, kad von Sjuard pasijustų laiminga. Tiek tereikėjo iki laimės, nors būnant su Fasiru ji ir neliūdėdavo. Nuolat šypsodavosi ir šypsena būdavo pati nuoširdžiausia. O ir laimės niekuomet netruko, o kaip gi ir truks, kai dabar namuose galės laiką leisti rinkdama besišeriančių šunų kailio kuokštus ir mėtyti šiems cypiančius daiktus.
- Ar turėčiau suprasti, kad vieną iš aviganių pavadinai mano garbei ar visgi kalta esu aš? - nusprendusi nustumti rimtumą į šalį ir kiek paerzinti magijos ministrą, nekaltai suklapsėjo blakstienomis.
Nekaltas, mielas veidelis būtų privertęs ir patį šėtoną nustoti pykti ir sugrįžti į pradinį pavidalą - angelą. O ką jau kalbėti apie tas mielas, melsvas akis, kaskart nuginkluojančias Fasirą. Na, galbūt kaskart.
- Ne, aš... - žengė žingsnį atgal vengdama jos link artėjančio šaukto, tik deja nepavyko. - O tu tikrai tyčia tai padarei, - burbtelėjo nusijuokdama, mintyse bandydama įsivaizduoti, kaip atrodo su kremuotu veidu.
Žinoma, torto buvo gaila, o dar labiau - ministro pastangų ir darbo, tačiau jį valgys tik jiedu, jokių svečių ar draugų, kurie galėtų išpeikti tortą, tad stengtis ir nereikėjo. Juk svarbu skonis, ne išvaizda. Be abejo, išvaizda taip pat svarbi, bet ne šįkart.
- O arbata ten skani, - šyptelėjo nė kiek nesupykdama dėl von Sjuardo žodžių apie darbą.
Per tokį ilgą laiką Davina retkarčiais imdavo manyti, kad juodaplaukį pažįsta geriau nei pati save. Žinoma, abejotina, tačiau tiek laiko praleidusi su juo jau puikiai suprasdavo, ką gi garsus politikas galvoja.
Tyliai atsidususi ir pasiėmusi popierinę servetėlę nusivalė kremuoto šaukšto pėdsakus nuo veido. Laimei, plaukai nesuspėjo prisiliesti ir šių neprireiks plauti nuo riebaus, bet skanaus kremo.
Visgi vaikinui atiteko didesnė porcija, o ir hilerės rankai teko nemaža dalis, bet tai tik ranka, pakišus po kranu, šiltu vandeniu...
- Ne, Fasirai, - aiktelėjo ketindama dingti iš virtuvės, deja, išsivaduoti iš vyriškų gniaužtų nepavyko.
Susitaikiusi su skaudžiu likimu Davina užsimerkė jausdama, kaip karma atsigręžia į ją ir veidas vėl lieka kremuotas ir šįkart, nujautė, kad šviesūs, ilgi plaukai taip pat liko kremuoti. Dabar galės puikuotis baltais, pagardintais kremu plaukais.
- Ar čia kaltinimas? - giliai atsidususi atsirėmė nugara į virtuvinę spintelę ir linksmai nusikvatojo.
Trumpam žvilgtelėjo į vis dar kremuotą ranką, amsinčius aviganiukus ir galiausiai nupėdino paskui vyrą į vonią nusiprausti veido, rankos ir išsiplauti kremą iš plaukų.
Kitą kartą Fasirui ant galvos ištėkš kiaušinį. O ką? Juk sveika.
-
- Pavadinti šunį tavo vardu? - rauktelėjo Fasas. - Neee. Bet jiems vardų reikia. Gali ta proga ir sugalvoti. Turim berniuką ir mergaitę, - priminė.
Nors - kaip bebūtų keista - šunims vardų galūnės didelės reikšmės neturėjo. Na, kalbant jau visai atvirai, neaišku, ar jiems vardai turėjo reikšmę išvis. Ar jie interpretavo vardą kaip specialų ir ypatingą savosioms balso stygoms de facto neįveikiamų garsų rinkinį kaip savo ypatybę, ar viso labo keistą ir absurdišką kratinį garsų, skirtų jų dėmesiui patraukti?
O žmogus, jei ateivis į jį kreiptųsi šveplais, metališkais ir gergždžiančiais savo žodžiais, greičiausiai pasijustų įžeistas. Kodėl neištaria vardo padoriai, taip, kaip jis ir skamba? Svetimųjų planetų šešėlių iškraipyti vardai, monstriška!
- Tu nusipelnei, - atšovė Fasas, iš beviltiškumo nulaižydamas šaukštą pats. Vis tiek kremas bus arba ištaškytas ant veidų, arba įveiktas šunų.
Nors pusvampyriški receptoriai palaipsniui tolo nuo žmogiškųjų, von Sjuardas karts nuo karto dar pasinaudodavo galimybe pasidžiaugti saldumu, kartumu ir kitais ypatingais pojūčiais. Įtarė, kad kuo labiau sens, tuo arčiau visų įprastų produktų skonis bus prie pelenų. Kiek nusimindavo, dar pamanęs, kad tokiais atvejais kaži, ar begalės gaminti - nebuvo toks jau įgudęs, kad viską gebėtų pagaminti be jokio paragavimo. O gal įgus?.. Kai baigs dar vieną kadenciją ministerijoje, pavyzdžiui...
- O taip, - burbtelėjo Fasas, su pasididžiavimu stebeilydamas į naujausią konditerijos šedevrą ir net nenumanydamas, kaip cringe jausis jo autorius, po poros metų skaitydamas tokį rpg.
Po kelių minučių stovėdamas virtuvėje ir pjaustydamas tortą pamąstė, kad gal vis tik vieną kokį gabaliuką reikėtų įmūryti Davinai į veidą, kol ši dar ten vonioje. Bet ne - ir taip šiandienai cirkų užteks.
- Tai kaip su vardais? - Fasas pabandė sugrįžti prie ankstesnio pokalbio, kai tik jiedu susėdo svetainėje ant sofos - kartu su šunimis.
-
Klausiamai žvilgtelėjo į savo vyrą, mąstantį apie galimybę šunį pavadinti jos vardu. Tik įsivaizduokit, kaip smagu būtų, kai Fasiras šūktelėtų "Davina" ir abi - šuo ir hilerė prisistato, o iš paskos ir dar vienas vokietukas. Vienu šūviu du zuikiai, o jei dar ir kitą šunį pavadinus Fasiro vardu...
- Kaip... Kodėl visgi apsigalvojai dėl augintinių? - dirstelėjo į juodaplaukį, laižantį nuo šaukšto kremą.
Retkarčiais paslapčia stebėdavo, kaip von Sjuardas reaguoja ragaudamas tam tikrus maisto produktus. Po pokalbio apie receptorių praradimą ir blėstantį skonį kiek nerimaudama bandė sugalvoti, ką nors, kas padėtų Fasirui, tik jokios idėjos kol kas neturėjo. Apie tai neužsiminė magijos ministrui, o ir savo stebėjimus vykdė paslapčia. Abiems bus ramiau, juodaplaukiui neteks bandyti perkalbėti žmonos nuo galbūt beviltiškos idėjos, o ji ramiai, su viltimi (viltis miršta paskutinė) galės kaskart pamąstyti.
- Ir ar tai padarei tik dėl manęs? - gana atsargiai, tačiau kukliai šypsodamasi paklausė pagaliau kremo karui pasibaigus ir oficialiai abiems pusės paskelbus paliaubas ir lygiąsias.
Nusipraususi veidą, rankas ir išskalavusi kelias sruogas, pilnas kremo, su šiltu vandeniu sugrįžo į virtuvę su dar kiek drėgnais plaukais. Kelis kartus šiuos pakedenusi ir didžiąją dalį nubraukusi į vieną pusę užplikė mėgstamos Fasiro arbatos. Vylėsi, kad bent šiam gėrimui, kurį taip dievino, skonio jis neprarado.
- Jei šis gražuolis berniukas, - paglostė švelnų dar jauniklio vokiečių aviganio kailį pagaliau sėdėdama svetainėje ir ramiai kalbėdamasi su vyru. - Tuomet... Ministras, Generolas ir... Lordas, - šyptelėjo kryptelėdama galvą į pusvampyrį, mesdama kiek paslaptingą, erzinantį žvilgsnį.
Tyčia paminėjo garbingą jo postą bei kitus garbingus ir žinomus titulus, paverstus vardais. Dabar galės didžiuotis, kad jų šeimoje ne tik ministras su Generolu, bet ir Lordas su... Mažajai vokiečiukei vardą sugalvoti buvo kur kas sunkiau.
- Galbūt abu vardus turi tu? - toptelėjus, kad Fasiras galimai jau buvo apgalvojęs vardus, klausiamai dirstelėjo.
-
Fasiras prikando lūpą ir trumpam užvertė akis aukštyn, slėpdamas pašaipią šypsenėlę, iškilusią dėl smagaus atsiminimo. Tiksliau, šimtų jų, šiek tiek susiliejusių į vieną didelį ir labai aiškų paveikslą, jei tik taip galima pasakyti.
- Kiek dar galėjau žiūrėti į tavo pavydžias akis, nusekančias kiekvieną šuniuką parke kaskart, kai išeinam į Daubą pasivaikščioti? - paklausė jis, švelniai sučiaupdamas vieno jo rankas kramsnojančio šuniuko žabtus. Šis nelabai patenkintas papurtė ir ištraukė snukį, o tada kandžioti ėmė dar įnirtingiau. - Aišku, neapsimesk, kartais ir pati nutaisydavai liūdną veidą. Ko tavo tėvai tave primokė? - atsiduso, skėstelėdamas rankom, o šuniuko dantys rūpestingai nusekė delną ore.
Baubas jau sukiojosi virtuvėj, susitelkęs į savo darbus ir mažai tekreipdamas dėmesio į šeimininkus. Pjaustė, dėliojo, tvarkė ir gamino - tiesa, visko po nedaug, kadangi jiedu šventė tik dviese, bet... Kokia šventė be viso to?
- Na, pats irgi susimąstydavau, kad užteks Sikliui jau ramaus gyvenimo, gal karts nuo karto pavaikomas numes svorio, - suko mintį į šoną juodaplaukis. - Tėtis sakė, kad nuskridęs iki Khomricho dažnai demonstratyviai griūna ant nugaros, išskleidęs sparnus į šonus, ir išverčia pilvą. Na, kol gauna ką nors skanaus, - pašnairavo pusvampyris į koridorių, tik pelėdžiokas ar tai išskridęs buvo, ar kuo kitu užsiėmęs - tad auksinės akys su kitom auksinėm, tik piktomis, nesusidūrė.
- Yra berniukas ir mergaitė, - patikslino von Sjuardas, nors šuniukų vieno nuo kito vis dar neskyrė. - Siaubas, net ir čia politika, - šyptelėjo jis iš Davinos parinktų vardų. - Ir ne, vardų neturiu, tad juos gali išrinkti tu. Nu va, šito snukis žymiai tamsėlesnis, galima pavadinti kokiu Varnu ar Varnanagiu, - pašiepė buvusį žmonos koledžą. - O šitas žymiai draugiškesnis ir šaunesnis, tad galėtų būt Grifas. Ar Grifė, aš dar jų neskiriu, - pridūrė.
Dabar juodasnapis čiulpė kito šunėko ausį ir už tokį įžūlų elgesį tekštelėjimą per snukutį. Žiū, ir pyktis pradės.
-
Nežymiai kilstelėjo lūpų kamputį. Dramatiška Fasiro veido išraiška buvo jos nuopelnas ir Davina galėjo pasidžiaugti nedideliu, bet džiugu laimėjimu. Net jei tą laimėjimą buvo bandyta nuslėpti. Štai, kas nutinka, kai su žmogumi praleidi ištisus kelerius metus ir nuolat matai jį šalia.
Vokiečių aviganis, romiai žvelgiantis į savo gentainę, įnirtingai graužiančią ministro delną, gulėjo patogiai įsitaisęs šalia šviesiaplaukės ir pasidėjęs snukutį šiai ant kelio. Nuojauta kuždėjo, kad ji ką tik susirado mažą draugą, o štai Fasiras - draugę, kuri ramybės, regis, jam nebeduos. Panašu, kad gražuolis ministras sužavėjo ne tik Daviną, bet ir mažąją vokietukę.
Nesusilaikiusi nusišypsojo, tiek dėl juodaplaukio užpuolikės pastangų, tiek dėl paties von Sjuardo žodžių. Būtų galėjusi atsikirsti, ko išmoko iš savo vyro, tačiau ne šįkart. Ne dabar.
- Jis nebūtų priaugęs tiek svorio, jei nuolat jo nešertum, - priekaištaujančiu, tačiau švelniu ir ramiu balso tonu atsakė į vyro žodžius.
Nusprendęs, kad laikas paišdykauti ir jam, šalia gulėjęs vokiečių aviganis ėmė inkšti, o sulaukęs dėmesio savo mažomis letenėlėmis atsispyrė nuo sofos ir liuoktelėjęs, tik nesėkmingai, per merginos kojas, persivertė kūlversčiu. Kiek papurtęs snukutį atsigrįžo į naująją šeimininkę ir pasiremdamas priekinėmis letenėlėmis į nuogas, suknelės nedengiamas kojas kelis kartus tyliai suamsėjo. Šviesiaplaukei teko prisikasti lūpą, jog neaiktelėtų dėl mažų nagelių, draskančių odą.
- Mažas išdykėli, - sukikenusi paėmė šį į rankas ir atsargiai, žaismingai erzindama užėmė ne tik šio mintis, bet ir dantukus.
- Puikus būdas gauti tai, ko nori, - nusijuokusi iš pelėdžiuko originalaus būdo gauti maisto, kiek nustebusi kilstelėjo antakius.
Paleidusi vokiečių aviganį ir leidusi šiam bėgti pas savo draugę, nusibraukė keletą plaukų kuokštelių nuo savęs. Kol mažieji dar pūkuoti, panašu, kad su šituo teks susitaikyti.
- Nori pasakyti, kad esi žymiai draugiškesnis ir šaunesnis už mane? - kilstelėjo antakį tarsi mesdama iššūkį savo vyrui. - O jei... Pavadintume juos Kovu ir... - bandydama prisiminti kitą vardą trumpam stabtelėjo. - Kiara?
Švelniai perbraukusi per abiejų šuniukų nugaras, pakasė šiems paausius. Amsėdami, vizgindami uodegas šie nėrė tiesiai Fasirui į koją.
-
- Bet jis gi nori, - beviltiškai skėstelėjo rankomis Fasiras, nuimdamas nuo sofos ką tik užmatytą pilką apšnekamojo padaro plunksnelę. Pirštais ėmėsi plėšyti pūkelius nuo plunksnos stiebelio. Būtų galėjęs juos numesti ant žemės, anoks skirtumas, kai vis tiek tuoj reikės išsišluoti, o jau ir du šunėkai spėjo prinešti čionai savo gaurų, tik tada pamatė alkanas minėtų šunėkų akis.
Tuoj ir imsis rinkti Siklio plunksnas, kad tik nerinktų jų tiesiai nuo paukščio...
- Man atrodo, tėtis sakė, kad ir Sabrina jį vis pašeria, tai, žinai, jis susirenka iš visur, užtat ir storėja, - susidūręs su priekaištingomis žmonos akimis pasiteisino truputį išgalvotu teiginiu. Visi politikai žino, jog „man atrodo“ apsaugo nuo man atrodo, beveik bet kokios atsakomybės už savo žodžius.
Nesvarbu, kad Fasiras išlaikė (ar bent jau labai stengėsi išlaikyti) gerą moralę - tokia profesinė liga pasireikšti gali ne tik netikėtais altruizmo nuosmukiais, bet ir savotišku žodyno ir bendravimo būdo pokyčiu.
Politikoje jis naudojo ir ispanų kalbą, nors kažkur giliai širdy sukirbėdavo keista mintis apie tai, jog šią kalbą tokioje srityje vartoti nesąžininga. Ne pasaulio ar Anglijos atžvilgiu, tačiau jo paties. Ispanų kalba jam nebuvo tiesiog kalba ar tiesiog įrankis susitarimams pasiekti. Ji jam reiškė kur kas daugiau. Tai buvo kalba, kurios jį išmokė mylima mergina, o dabar - jau ir žmona, tad ji tam tikra prasme jam buvo jausmų kalba.
- Mmm, - susimąstęs šyptelėjo jis dėl dalinai nebylaus žmonos pasipriešinimo pašaipoms. - Būtų galima diskutuoti, - aptakiai užbaigė. - Puikūs vardai, - palinksėjo jis, pasiimdamas vieną vilkioką ant kelių ir delnuose minkydamas minkštas ausis.
-
Pažadas išlieka pažadu, nors Elridė dar prieš savaitę būtų save prakeikus jeigu jai būtų kilus bent menkiausia mintis vėl atsidurti Godriko Dauboje. Bet štai ji vėl čia, visiškai nieko neapgalvojusi ir neapsvarsčiusi. Atėjo mintis ir reikia ją vykdyti, mat, nieko neveikimas merginą jau varė iš proto, bet ką padarysi.
Elridė prisiartino prie didžiulės tvoros ir nuoširdžiai sudvejojo, ar priėjo tikrai prie to pastato, kurį turėjo mintyje.
-Ar čia visada ji stovėjo?-garsiai savęs klausinėdama mergina lyg niekur nieko žengė į nepažįstamą kiemą. Vis dėl to, aplinka atrodė gerokai pasikeitusi, o gal tiesiog panelytei pirmą kartą būnant šioje vietoje ne tas buvo galvoje... O ir metų praėjo pakankamai daug, nors nostalgiškas žvilgsnis rodė, kad Elridės atmintyje buvo užsilikę labai daug detalių iš kurių būtų turbūt visai nesunku sudėlioti ir visą dėlionę.
Žingsniuodama takeliu namo link mergina dar pasvarstė, kad galėjo atkeliauti ir su savo drakonu, bet vis dėl to... Rizika būti pastebėtai žiobarams šiek tiek erzino, o dar ir galimas šokas ir taip niekuo nenutuokiantiems namo gyventojams... Taigi, Elridė tik dabar pasvarstė, kad visgi galėjo bent kažkaip perspėti, kad atvyksta, na, juk, kas jeigu namai bus tušti? Visa drąsa dingtų ir liktų tik nusivylimas.
Bet tebūnie viskas ateičiai, kuri artėjo nemaldomai greit. Žingsnis, kitas ir Elridė stovėjo šiek tiek pasimetusi prie namo durų. Ji pagaliau pajautė jaudulį, kurį visą laiką slėpė nuo savęs, o tada lengvai trinktelėjo krumpliais į duris svarstydama, ar antgamtinis padaras jau žinojo, kad ji ten stovi, ar visgi buvo verta paliesti duris su lengvu smūgiu?
-
Ant stalo gulėjo laiškas nuo tėvo, liepsnotoji paštininkė tupėjo ant kėdės atlošo, jei tiksliau - ant švarko, užkabinti ant to atlošo, kadangi, matyt, bet koks paminkštinimas nuo kelionės išvargusioms kojelėms regėjosi malonus. Kelionė iš Amerikos per žiemiškai siautėjančius vandenis ir audras buvo nedvejotinai didelis iššūkis plunksnuotajam padarui, tad Fasiras visai negailėjo jai nei skanėstų, nei paglostymų. Paukštis turėjo atsigauti iki kitos kelionės, kai tik kitas pusvampyrio laiškas bus užbaigtas ir vėl teks keliauti į buvusią Didžiosios Britanijos koloniją. Von Sjuardas rimtai galvojo įsigyti antrą pelėdą, kadangi Soreno Damnato jam buvo truputį gaila, o Siklis (dar vadinamas Siklių Maišeliu) vos susitvarkydavo su savomis užduotimis ne tik dėl užaugusio pilvo, bet ir dėl nemažo užduočių kiekio. Ministras karts nuo karto nusiųsdavo laišką į Azkabaną, nemažai laiškų - į Londoną, na, ir šiaip šen bei ten.
Nuo šakos tiesiai už auksaakio lango nukrito sniegas, tas ir pribudino jį iš apmąstymų. Pastebėjęs, kad nuo delne visąlaik laikytos plunksnos ant pergamento jau privarvėjo nemažai rašalo, jis šniokščiančiai atsiduso, užsuko rašalo buteliuką ir padėjo plunksną ant stalo. Jau kelintąsyk mėgino parašyti kažką šiaip sau, net nenumanydamas, ko iš to tikėjosi. Bet mentelė, tarka ir plaktuvas jam pakluso lengviau nei rašalinė šerdelė ir popierius. Dainą parašyti nebuvo lengva, anaiptol.
Į kambarį pasuko Baubas, kadangi Fasas paprašė jo nepokšėti nesant dideliam reikalui - elfo atsikėlimas oru išblaškydavo pusvampyrio mintis ir suerzindavo.
- Prie durų Elridė, - pranešė elfas, vis dar užsidėjęs savo naujai pasisiūtą žydrą prijuostę su mėlynais burbuliukais.
Juodaplaukis, netaręs nei žodžio, laiptais nusileido žemyn.
- Davina, turim viešnią, - šūktelėjo ir žmonai, nors pamanė, kad Baubas galėjo ją aplankyti dar prieš jam pranešant.
Tik tuomet atvėrė duris - ir turėjo pripažinti, kad jei tik nebūtų gavęs pranešimo iš Baubo, kaži, ar būtų greit supratęs, kokia persona šalo žiemiškam prieškambary.
- O, kaip pasikeitei, - šyptelėjo jis. - Labas, užeik, - iškart pakvietė pasukti į svetainę.
-
Iš tolumos ataidėjo balsas. Pažįstamas, malonus ir... Šlapia nosis bakstelėjo į ranką. Davina kiek pramerkė akis. Kambaryje buvo tylu, girdėjosi tik tylus dviejų vokiečių aviganių šnopavimas. Pro vos pravertą langą į vidų plūdo gaivus žiemos šaltukas. Jai, susirangiusiai po minkštais patalais, šis nė kiek nebuvo baisus, nors kambaryje buvo nepaprastai vėsu. Turbūt užsnūdo ir užmiršo pravirą langą.
Kiek apsimiegojusi kelis kartus sumirksėjo, persibraukė ranka per kiek susivėlusius plaukus, o tada atsisėdo. Ranka čiuožtelėjo minkštu viršeliu. Pakreipė galvą. Knyga, besiilsinti po ispanės ranka, buvo užversta. Turbūt miegodama šią kaip nors stumtelėjo ir užvertė. Laimei, regis, lapų neaplamdė. Grįžusi po naktinės pamainos nujautė, kad šitaip nutiks, tačiau buvo tikra, kad įdomi knyga neleis užmigti. Matyt, neįvertino savo nuovargio tinkamai.
Iš tolumos Fasiro žodžiams ją pasiekus, mintims pagaliau suvokus, kas buvo pasakyta, grįžtelėjo į duris. Girdėjo, kaip von Sjuard nulipa laiptais. Derėjo paskubėti ir jai. Laimei, grįžusi po darbo spėjo pasimėgauti dušu ir persirengti švariais drabužiais. Šyptelėjusi pakasė abiems vokietukams paausius, šių uodegos ėmė plakti lovos čiužinį. Jei reiktų išrinkti saugiausią vietą pasaulyje - tai Davina ką tik iš jos išlipo. Išlipo ir du jos narsūs ir ištikimi sargybiniai, nekantraujantys išsiaiškinti, kas gi pas juos užsuko. Nupėdinusi iki vonios kelis kartus nusiprausė veidą lediniu vandeniu, jog atimtų iš von Sjuard progą draugiškai pasišaipyti iš apsimiegojusios žmonos. Galiausiai pravėrusi duris išleido abu pūkuotusius ir ėmė leistis laiptais.
Greitai laiptais nubildėję į apačią, Kovu su Kiara vizgindami uodegas šlapiomis nosimis pirmiausia apdovanojo Fasirą. Apuostė, ar šis niekur nebuvo, o tuomet draugiškai nusiteikę nurisnojo prie svečio. Šlapiomis nosimis apdovanojo ir Elridę.
Nors mažuosius pūkuotukus matė kiekvieną dieną ir neretai kiaurą parą, jei tik nedirbdavo, tačiau nė nepastebėjo, kaip jiedu greitai užaugo. Iš pūkuotų ir besikandžiojančių mielų plaukų kamuoliukų išaugo du dideli, tvirti ir iš pirmo žvilgsnio kiek grėsmingai atrodantys vokiečių aviganiai. Ir nors buvo vieni didžiausių šunų veislės atstovų, turinčių tvirtą sukandimą, buvo mieliausi padarai žemėje. Bent jau Davinai taip atrodė.
- Sveika, - stabtelėjo ant paskutinio laiptelio dar kelis sykius persibraukdama per plaukus, šitaip įsitikindama, kad jie tvarkingai krenta už nugaros. - Smagu tave, - nusišypsojo iš tiesų džiaugdamasi, kad juodaplaukė užsuko pas juos.
Po paskutinio jų susitikimo ir buvusios grifės nusiteikimo, ispanė buvo tikra, kad Elridės neišvys prie namo durų. Kažkas privertė ją persigalvoti. Nejučia šyptelėjo.
- Ar ranka sugijo gerai? - Hilerės darbui per giliai įaugus kraujyje, paklausė trumpam žvilgtelėdama į merginos ranką. - Padarysiu arbatos, - nulipusi galiausiai ir paskutinį laiptelį pasuko virtuvės link, nenorėdama šito vargo užkrauti Baubui.
-
Elridė jau buvo pamiršusi kaip atrodo Fasiras, lygiai taip pat ji buvo pamiršusi, kad ir jos išvaizda buvo šiek tiek pakitusi. Po tiek laiko vėl išvydusi pažįstamą žmogų mergina neapsisprendė, ką jaučia. Reikėjo apsiprasti, susivokti, bet laikas ėjo kur kas greičiau nei jai reikėjo, o jo sustabdyti, apsižiūrėti, ar viskas gerai, galimybės nebuvo.
-Sveikas,-šypsniukas sušvito Elridės veide ir ji įžengė į Sjuardų rūmus, mat, kai pati apsipratusi gyveno mažame bute, viskas atrodė didingai ir prabangiai su galbūt netgi kiek per daug vietos. Tik štai, ko panelytė nesitikėjo tai dviejų didelių pūkų kamuolių. Rodos, vieną sekundę ji išvydo Daviną, o kitą jau jautė kažkokius neaiškius baksnojimus, prieš kuriuos mergina neturėjo nieko prieš. Vis dėl to, gyvūnus ji juk mylėjo, o šitie dar ir draugiški buvo.
-Sveika,-pagaliau pasisveikinusi su savo drauge mergina iškart gavo klausimą dėl kurio sekundei buvo netgi sutrikusi, nes buvo visiškai pamiršusi, kad kažkas buvo nutikę jos rankai, o, regis, tuo metu buvo tiek daug isterijos ir panikos...-Aaaa... Taip, viskas puiku, rankelė it nauja,-Suėmusi kairiąja ranka savo dešiniąją šiek tiek pakratė, o tada teatrališkai palankstė parodydama, kad viskas yra puiku.
Elridė palydėjo akimis Daviną, o pati nejučia ėmė dairytis ir apžiūrinėti aplinką, nes jai atrodė, kad šiuose namuose ji yra pirmą kartą.
-Tikiuosi mano netikėtas apsilankymas nesukels jums bėdų,-tikėdamasi, kad nenutraukė nieko labai svarbaus, mergina pareiškė savo susirūpinimą tuo ir buvo netgi pasiruošusi išeiti lauk, jei kiltų kažkokių bėdų. Nors, tiesą sakant, taip dairydamasi, kai pagaliau smegenyse susijungė kažkurie neuronai ir pagaliau davė signalą visam kūnui, ką šioji gražuolė sugalvojo nuveikti, Elridė po truputį ėmė jausti kylančius nervus, nors, regis, šiems priežasties ir nebuvo.
-
Fasiras klausiamai dėbtelėjo į Elridę, kai Davina netikėtai paklausė apie tai, kaip sugijo šios ranka. Kiek pasukęs smegenis tarėsi atsiminęs, kad žmona papasakojo susidūrusi su šia mergina kažkur Skutelyje, tad apie tai, kas iš tiesų nutiko, garsiai nebepaklausė.
- Gerai, - linktelėjo žmonai von Sjuardas. Anksčiau dar pasiginčydavo su ja dėl to, kad iš tiesų turi ruošti arbatą ir maistą namuose, bet jos požiūris į tai kažkodėl vis tiek išliko savotiškas ar netgi perdėm žiobariškas.
Juk tie padarai mėgaujasi patarnavimu ir jiems nėra sunku paruošti puodelį kvapnaus gėrimo? Jau net nekalbant apie tai, kad Baubas vis tiek sukosi virtuvėje.
- Ne ne, - paskubino paneigti Elridės žodžius Fasiras, pamanydamas, jog šitokia maniera ir ypatingas nenoras būti našta viešnios prote įsidegino dėl globėjo. Pusvampyrio smegenys galėjo nesunkiai iškirpti iš šios situacijos Elridę ir įklijuoti krikštatėvį - tai net nebūtų buvę sunku dėl itin panašaus jų elgesio.
Fasiras jautėsi kaltas, kad nelankė Edgaro kalėjime dažnai. Taip pat jautėsi gana keistai dėl visko, kas įvyko pastaraisiais metais, net jei naktį tysodamas lovoje ir žiūrėdamas į tyliai alsuojančios žmonos veidą patikėdavo, kad viskas jau seniai praėję ir užmiršta. Kaip senieji košmarai, sielvartas ir baimės...
Bet kažkas - kažkas kartais dar alsuodavo jam į nugarą.
- Prisėsk, - jiems bestovint svetainėje pasiūlė von Sjuardas ir ant sofos prisėdo pats. - Kas nors nutiko, ar pasukai šiaip aplankyti? - paklausė jis, sarkastiškai šyptelėdamas - taip taip, jis dar nebuvo atpratęs nuo blogų žinių, kurios tik ir tebūdavo jo apsilankymo Elridės bute arba Elridės užsukimo į jo namus priežastis.
-
Linksmai kilstelėjo lūpų kampučius Elridei pademonstravus, jog ranka visiškai sveika ir sugijo puikiai. Buvo smagu matyti ją tokią - linksmą, gerai nusiteikusią ir besišypsančią. Vylėsi, kad ir Fasiras užsikrės gera nuotaika.
Į virtuvę įžengė kaip tik tuo momentu, kai Baubas ištraukė iš orkaitės vanile kvepiančius sausainius apibarstytus cukrumi. Seilės burnoje ėmė rinktis akimirksniu, o skrandis užgrojo garsiausią trimitą. Tiesa, iš miego pabudus sausainiai nebuvo geriausias maistas, bet tokio gardėsio Davina neketino atsisakyti. Būtų spėjusi, jog kepė von Sjuardas, bet girdėjo, kaip šis nusileido laiptais.
- Atrodo pasakiškai, - šyptelėjo Baubui nukniaukdama dar karštą sausainį.
Namų elfas tik nusijuokė iš tokio merginos nekantrumo ir atsargiai šiuos padėjo pravėsti. Palaukusi, kol rankoje turimas sausainis pravės, susirado tris juodai auksinius puodelius ir arbatą. Deja, egzotinių vaisių gėrimo, pargabento iš Ispanijos, jau nebebuvo. Neabejojo, jog Fasiras ištuštino Martos arbatą. Tyliai nusijuokusi, užpildžiusi puodelius kitokia arbata ir sukrimtusi savo sausainį patraukė į svetainę.
Pastačiusi visus tris puodelius ant staliuko, susirangė ant fotelio. Netrukus čia pat puikavosi ir didelė lėkštė su sausainiais. Du namų gyventojai kaip įmanydami stengėsi bent po vieną nugvelbti ir įvertinti Baubo įgūdžius gaminti. Deja, nesėkmingai. Galiausiai pasidavę vienas stryktelėjo tiesiai Fasirui ant kelių ir amstelėjo į ausį, antrasis nusprendė daugiau laiko praleisti su viešnia.
Toptelėjo, jog derėtų atsakyti von Sjuardui ir nuraminti, kad nieko blogo nenutiko, tai ji pakvietė Elridę kada užsukti pasisvečiuoti, tačiau tuoj pat nusprendė, kad galbūt visgi kas nors nutiko, nors tamsiaplaukės veide nebuvo galima įžvelgti nieko blogo. Nebent ši puikiai slėpė savo emocijas, arba Davinai nepavyko šių išskaityti.
- Tu jam patinki, - nusijuokė pastebėjusi, kaip Kovu baksnodamas nosimi merginą prašo būti paglostytas, kol tuo metu Kiara kramsnojo Fasiro rankovę.
-
Išgirdusi pakvietimą prisėsti mergina vos vos linktelėjo šypteldama ir patogiai įsitaisė. Žinoma, jai reikėjo gan greit nuraminti Fasira, kad neįvyko nieko blogo, nors toks jo susirūpinimas kėlė ir juoką ir liūdesį. Kiekvienas susitikimas vis kažkokios problemos, vis kažkokie netikėti įvykiai. O, regis, mergina galėtų, kad ir savo abi rankas atiduoti, kad tik apie juos galėtų pamiršti...
-Ne ne, viskas kaip ir gerai, tiesiog...-geriau apsvarstydama, kokius žodžius panaudoti Elridė padarė pauzelę.-Pagalvojau, kad visai nieko būtų kažką aplankyti ir išlįsti iš savų namų,-nors iš tikrųjų, iš savojo butelio mergina išeidavo labai dažnai, mat pamėgo iškeliauti pasivaikščioti. Ne kartą buvo užklydusi ir į Godriko Daubą, bet štai, į jai kažką reiškiančius namus užsukti nedrįsdavo niekados.
Tiesa, prie tokių draugiškų gyvūnėlių mergina nebuvo labai pratusi, mat jos drakoniukė labai mėgo ramybę ir tik retais atvejais nuspręsdavo, kad nori ir savo šeimininkės meilės. Elridė šyptelėjo šuniui, kurio akyse buvo galima pastebėti visišką meilę ir žaismingumą.
-Koks tu gražus,-pagaliau ėmusi glostyti padarėlį tarstelėjo mergina ir dar plačiau šyptelėjo. Kas jau kas, bet gyvūnai išsklaidyt gali bet kokias nemalonias emocijas ir sukelti tik dar gražesnes ir geresnes.
-Na, matau, jums čia gyventi tikrai visai linksma,-vis dar glostydama šunelį prasitarė mergina, o tada žvilgtelėjusi į jau nebe tuščią stalą kiek šyptelėjo.-Aha, pataikiau geru metu... Ar čia kažkuris jau savo aiškiaregystės gebėjimus naudojot, kad atvyksiu?-antrąją frazė sakydama mergina kiek susiraukė, mat, kiek jos atmintis leido, ji buvo įsitikinusi, kad nei vienas iš Sjuardų nepasižymėjo didžiuliais gebėjimais burti ateitį.
-
- Džiugu, kad nusprendei mus aplankyti, - linktelėjo ministras, jau ir lengvėliau atsikvėpdamas - gal net nenuslėpdamas palengvėjimo atodūsio. - Galbūt ir Londonas išvargina, galėtum susirasti kokį namuką kad ir čia. Kiek girdėti, čia nekilnojamas turtas ne tiek ir daug kainuoja, - mirktelėjo pusiau juokais, kadangi turėti draugus kaimynystėje visada esti smagiau nei gyventi vienut vienutėliam.
Nors jo paties sprendimas apsigyventi tolimame ir nepatogiame, per daug įžymiame miestelyje, nebuvo pats racionaliausias iš visų gyvenime padarytų sprendimų. Kita vertus, argi jis padarė bent ką racionalaus, kol jo protas buvo neracionaliai sudrumstas sielvarto ir liūdesio? Tiesa, Davina buvo paskutinis ir geriausias neracionalus jo sprendimas. O gal ir visai protingas?..
Fasas žioptelėjo, stambioms letenoms prispaudus jo kelius, o juodas kelnes jau margant trispalviams gaurams - Kiara visiškai ignoravo jo polinkį į perfekcionizmą. Šiaip ar taip, gyvenant su dviem itin besišeriančiais šunimis, pusvampyriui nieko kito neliko, kaip tik atsisveikinti savo perdėtos tvarkos. Gal ir apskritai po to, kai atsigavo psichologiškai, prarado poreikį viską tobulai susidėlioti. Kartkartėmis pagalvodavo, kad tobulos išorinės tvarkos palaikymu jis mėgindavo kompensuoti vidinės tvarkos trūkumėlį.
- Kiara, - šnypštelėjo juodaplaukis, aviganei kramsnojant jo bekraujus pirštus. Draugiškas kramsnojimas nerviniais skausmo receptoriais pasiekdavo centrinę nervų sistemą ne ką blogiau nei piktas. Nors pikto, tiesa, šiuose namuose nelabai ir būdavo.
- Ne, aiškiaregystėmis neužsiimame. Godriko Dauboje visada jauku ir gera, ypač šitoj gatvėj, ar ne, Davina? - laukė pritarimo, juokais spausdamas Elridę.
-
Išgirdusi pasiūlymą, skirtą Elridei, Davina vos matomai kryptelėjo galvą į pusvampyrio pusę. Lūpų kampučiai nežymiai pakilo į viršų. Nežinojo, kas tiksliai privertė vaikiną pateikti tokį pasiūlymą, kad ir juokais, bet jis iš tiesų patiko ispanei. Tokiu būdu juodaplaukė ne tik būtų netoliese, bet galėtų daug dažniau pas juos apsilankyti. Toptelėjo, kad galbūt šitaip Fasiras mėgina užpildyti tą tuštumą, atsivėrusią po to, kai Sorenas su Sabrina ir Heidi išvyko į kitą žemyną.
- Magas niekad neatskleidžia savo paslapčių, - paslaptingai šyptelėjo gūžtelėdama pečiais, stebėdama, kaip Kiara mėgina juodaplaukio kantrybę. - Bet tiesa, čia nepaprastai gera gyventi.
Pirmąsias dienas Davina nuoširdžiai manė, kad von Sjuard nervams bus galas, kai du kvailiojantys keturkojai kandžiojo viską iš eilės, o paskui save palikdavo milžiniškus kuokštus kailio. Be viso to, Kiara nuo pat pirmų dienų užsispyrė kuo daugiau gauti Fasiro dėmsio. Visai nesvarbu kaip ir kokia kaina. Turbūt įsimintiniausias įvykis, įstrigęs amžiams šviesiaplaukės galvoje, kai mažoji nenaudėlė nutempė ministro kelnes šiam iš po nosies, o tada prasidėjo medžioklė. Įdomu, kiek žurnalistai paklotų už tokį vaizdelį?
Visgi ispanės nuostabai jos vyras susitaikė su dviem naujais jų šeimos nariais ir spėjo pamilti, tik atvirai savo jausmų priešingai nei ji, jis nedemonstruodavo. Būtų nepaprastai keista, jei šis visgi sugalvotų augintiniams parodyti meilės daugiau nei savo žmonai.
- Juk sakiau, kad Kovu daug panašesnis į mane, - nusišypsojo erzindama Fasirą ir švelniai melsvomis akimis stebėdama, kaip keturkojis ilsisi padėjęs galvą šalia Elridės. - Jis ramus ir geras, be to, tikras mielumo įsikūnijimas, o štai jūs su Kiara... - Žvilgtelėjo į vis dar vaikino pirštus kramsnojančią aviganę.
Ši turbūt net nenorėdama retkarčiais stipriau krimstelėdavo, mat dantys nebebuvo tokie mažučiai, kaip prieš kelis mėnesius, o ir jėgos turėjo daug daugiau. Bet tokį vaizdą Davinai patiko stebėti.
- Kiara, gulk, - balsas buvo toks švelnus, jog žodžiai nuskambėjo labiau, kaip prašymas, o ne komanda augintiniui, bet neišgirsta neliko.
Žvilgtelėjusi į Fasirą nukėlė sunkias letenas šiam nuo kelių, pririsnojo prie merginos laukdama paglostymo, o tuomet paklusniai susirangė tarp abiejų šeimininkų kojų. Mielas snukelis netrukus ilsėjosi ant letenų. Tarsi žinodamas, kad jo laukia tokia pati komanda, Kovu taip pat paklusniai susirangė prie juodaplaukės kojų. Kambaryje įsivyravo ramybė.
- Verčiau papasakok, kaip tau sekasi ir kuo užsiimi, - galiausiai nukreipė žvilgsnį į merginą. - Ar vis dar praktikuoji burtus? - Atsakymą žinojo, bet vis tiek norėjo išgirsti iš merginos.
-
Fasiro pasiūlymas, nors ir buvo draugiškas ir turbūt pasakytas tik juoko forma, kiek sutrikdė Elridę, tačiau to parodyti mergina nenorėjo. Vos vos šyptelėjusi panelė prisiminė, kaip keikė save, kad gyvena tarp nepažįstamų žiobarų užsidariusi tamsiame butelyje, kur tokia aplinka tik sudaro nykumo ir niūrumo nuotaiką, kas, tiesą sakant, negerina merginos psichologinės būklės.
-Dar pasiūlykit pas jus persikraustyti,-kandžiai šyptelėjusi mergina tarstelėjo taip, lyg Fasiro idėja jai kraustytis į Daubą yra visiškai kvaila ir niekinga, nors vis dėl to, ji nuoširdžiai ėmė svarstyti apie tokį dalyką. O gal...
-Hmmm... Kovu tikrai labai malonus ir mielas padarėlis,-pridurdama Davinai Elridė įstelbė akis į kitą augintinį ir kiek plačiau nusišypsojo.-Bet panašu, kad judu puikiai sutariate,-matydama kaip Kiara kramsnoja Fasiro pirštus mergina negalėjo nustoti šypsotis. Tiek visokiausių įvykių, kiek Magijos Ministro priešų... Tiesiog atsiųskit šunį, kurio vienas iš daugybės krimstelėjimų bus gerokai stipresnis ir bėdos nebėra. Nors vis dėl to, merginai vis dar buvo keista matyti, kad kažkur netoliese nesėdi joks paukštis ir nekraipo savo galvos. Ji, rodos, nejučia ir apsidairė, bet toji mintis kiek apramino linksmą nuotaiką, trumpam užmesdama nostalgijos persimaišiusios su liūdesiu skraistę.
-Kuo užsiimu... O siaube,-gerai pasvarsčiusi mergina šyptelėjo.-Taigi, nelabai kas pasikeitė, žaidžiu su burtais ir tūnoju savo mažame apartamente, tik va, tobulėju po truputį, kuriu kombinacijas, kaip matai, aplankyt nebuvau dar kartą, tai kaip ir viskas gerai,-pradėjusi pasakoti apie savo veiklą ir prisiminusi, kad ne visiems rūpi būrimai ir kombinacijos, kurios taip stūmė Elridę kažką veikti, mergina kiek sutrumpino savo pasakojimą ir šyptelėjo.-O jūs ką? Linksmai gyvenat su mielais padarais ir viskas?-garsiai paklausus merginai netgi kilo mintis, kad ir jai reiktų vieną įsigyti, bet vis dėl to... O ką Safyra pagalvos?