Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Sorenas von Sjuardas Liepos 12, 2014, 06:08:19 pm
-
Ši gan sena ir apsamanojusi trobelė stovi šalia nedidelio liepto. Namukas nedidelis, vienaaukštis, jame tėra virtuvė, vonia, ir didžiulė svetainė su senovine sofa ir keliais foteliais. Niekas nebeprisimena, kas ir kada statė šį namelį, bet jis aiškiai dvelkia senoviniu jaukumu ir magija. Jeigu kas nors pamato šį nebeišsiskiriantį iš ežero peizažo namelį, prieina arčiau, atėjus kažkas ima traukte traukti į vidų. Įsižiūrėjus virš medinių durų kaba neseniai uždėta lentelė: „Draugų namelis“, o balta magija viduje leidžia suprasti, kad tas, kuris prieš keletą metų pakabino lentelę ir kerais pagražino namuką, turėjo tikslą suburti draugų komandą iš visų koledžų: Klastūnyno, Grifų Gūžtos, Varno Nago ir Švilpynės. Juk visi Hogvartso mokiniai priklauso tai pačiai mokyklai ir turi tą patį tikslą!
Užėjęs vidun pasidairyk koridoriuje: ant sienų išraižyti draugų vardai... Ir nepamiršk, čia turi būti taikus su didžiausiais priešais. Kas gi bus, jeigu burtininkai nesutars?
Dar trys identiški mediniai namukai yra ežero pakrantėje ir Uždraustajame miške: „Būstinė (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2123.0)“ ant žole apaugusio kalnelio, „Buveinė (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2115.0)“ gūdžioje pamiškėje prie ežero ir paslėpta „Gūžta (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2121.msg31799#msg31799)“ testralių oloje. Sklinda legendos, jog šiuos namelius paliko Hogvartso koledžų įkūrėjai - štai todėl juose reikia elgtis kaip tikriems koledžų atstovams, kitaip jus pasitiks grėsmė. Tik kuris namelis yra kurio koledžo?..
-
Keitė suirzusi spoksojo į medinę trobelę šalia ežero. Šiaip ji buvo graži. Sena, medinė, apsamanojusi. Pamačiusi ją bet kurią kitą dieną Keitė gal pasakytų, kad tokiai trobelei tinkamesnė vieta būtų prie miško, bet vistiek degtų noru į ją užeiti.
Bet ne šiandien.
Buvo ganėtinai šilta rugsėjo pabaigos diena. Šeštadienis, tačiau kiti mokiniai mokėsi ar dar ką darė. Vienu žodžiu, į lauką nėjo. Prie ežero Keitė stovėjo viena.
Staiga ji išgirdo balsą. Keistą, kiek nežemišką, girdėtą tik keliuose filmuose arba pro kompiuterio sintezatorių. Jis sklido iš trobelės pusės.
-Elena,- kvietė balsas.- Elena.
Iš pradžių Keitė nesusigaudė. Apsidairė, tikėdamasi išvysti kitą mergaitę, Eleną. Tačiau prie ežero tebuvo ji viena.
Tada ji suprato. Jokios kitos mergaitės aplinkui nėra. Balsas kviečia ją, Keitę.
Keitė piktai sukando lūpą. Ji nežinojo kodėl, bet ji nemėgo savo antrojo vardo. Kai ką nors slapta iškrėsdavo ar tiesiog ką padarydavo, ji atsistodavo vonios kambaryje priešais veidrodį, užsirakindavo ir šaukdavo: "ką padarei, Elena? Kodėl?"
Elena ji vadino savo blogąją pusę. Supykdavo, kai ją taip kas nors pavadindavo.
Todėl ir dabar ji žiūrėjo į trobelę nelyginant į įkyrų uodą. Nė nemanė į ją užeiti.
Tačiau galop tas namelio šauksmas ją taip užnervino, kad Keitė žengė namelio pusėn. Ji įžengė pro duris ir šuktelėjo:
-Ei?- tyla- Ei!
Jokio atsako.
-Ei? Kur tu? Tu šaukei Eleną? Aš Elena. Tik būčiau dėkingesnė jei mane vadintum Keite. Keite Moris. E-ei!
Namelis tebetylėjo. Keitė purkštelėjo ir apsisuko išeiti. Eidama durų link koridoriuje ji pastebėjo ant sienų išraižytus vardus. Ją iškart pagavo smalsumas. Ką jie reiškia?- susimąstė Keitė. Tačiau tada ji priminė sau apie namelio dvasią, ant kurios supyko, ir patraukė prie durų. Išėjusi dar atsisuko į namelį ir tik dabar pastebėjo virš durų pakabintą lentelę su užrašu "Draugų namelis". Keitė nustebusi sustingo. Staiga jai viskas paaiškėjo. Tie vardai išraižyti kordoriuje...jie buvo išraižyti keistomis grupėmis,- mąstė Keitė.- Tai buvo draugų grupių vardai. Jie išraižė vardus kartu.- Keitė prikando lūpą norėdama, kad čia būtų ir Heilė.- O tas balsas...tai buvo trobelės dvasia, be jokios abejonės. Tik... ko ji iš manęs norėjo?- savęs klausė Keitė.- Kad Hogvartse susirasčiau draugų? Tada ji būtų mane šaukusi Keitės vardu,- Keitė suraukė antakius.- Jai kažko iš manęs reikėjo, tikrai reikėjo. Gal...- Keitė dar labiau susimąstė,- gal ji norėjo, kad pripažinčiau, kad Elena- vis dėlto mano vardas?,-ji atsiduso,- reiks pasiskaitinėti.
-
Fasas, kiek pavargęs po pamokų, išėjo patyrinėti Hogvartso. Aplankė požemius, išvaikščiojo koridorius, ir gerai įsiminęs, kur rasti kurią klasę, išėjo į lauką. Visai šalia mokyklos tyvuliavo ramus ežeras. Kaži, ar jis tebebūtų toks ramus, jeigu susigundęs vėsiu vandeniu, šokčiau paplaukioti. - pamanė Fasas. Tuomet, eidamas ežero pakrante pastebėjo namelį, kurį matė ir žvelgdamas pro kažkurį mokyklos langą. Jis jau seniai kurstė smalsumą pažiūrėti, kas viduje. Jaunasis burtininkas, laikydamas lazdelę rankose, neskubėdamas nužingsniavo prie jo. Iš pradžių apžiūrėjo iš išorės: namelis buvo apsamanojęs, visas medinis. Priėjęs prie durų, Fasas pastebėjo virš jų kabančią lentelę su išraižytu užrašu ,,Draugų namelis". Įdomu, pamanė jis. Atsargiai pravėrė duris.
- Lumos.- pasakė jis, pamatęs gan tamsų, nedidelį koridoriuką. Apžvelgė įvairiausius vardus, išraižytus ant namelio sienų. Staiga ir pats panoro išraižyti. Išsitraukė iš kišenės nedidelį sulankstomą peiliuką ir priglaudęs prie sienos pradėjo: ,,G..r..i fų.." Bet raidės išnyko. Keista, turbūt čia galima parašyti tik vardus, o ne koledžų pavadinimus. Ir nemąstydamas išraižė savąjį vardą. Išgirdęs Hogvartso varpą, Fasas paskubomis išėjo. Dar sugrįšiu ir išsiaiškinsiu, kas čia per. - pasižadėjo sau.
-
Skuosdama link namelio Keitė pamatė link pilies nuo ežero traukiantį berniuką- Fasą Oldefortą. Tačiau, nežinia kodėl- ar dėl to, kad skubėjo, ar dėl savo uždaroko būdo- ji nepasisveikino. Tiesiog praskuodė pro jį namelio link.
Įžengusi į namelio koridorių ji staiga sudvejojo. O gal neverta užrašyti čia savo vardo?-pagalvojo ji.-Nebūk kvaiša!-šūktelėjo ji sau.-Rašyk ir viskas!
Keitė priglaudė peiliuką prie sienos ir dailia rašysena užrašė "Keitė Moris". Staiga jos užrašytas vardas sušvito. Keitė nustebusi atšoko. Kas čia dedasi?- sukuždėjo ji mintyse.
Tada ji pastebėjo, kad švyti ne tik jos vardas. už kelių metrų švytėjo kitas užrašas. Keitė pasilenkė ir perskaitė jį. "Elijas Morisas".
-Tėtis?-sukuždėjo Keitė.
Paieškojusi tarp švytinčių vardų ji surado ir savo močiutę. Ir prosenelį. Kiti vardai jai nieko nereiškė. Beveik.
Ir vis dėlto ji toliau skaitė tuos vardus. Perskaitė jų galybę. Staiga jai akys iššoko ant kaktos.
Ant sienos buvo parašyta "Džeinė Grif".
Keitei tebespoksant Džeinės vardas nustojo švytėti. Kaip ir visi kiti. Keitė atsitiesė.
-Na gerai, nameli,- garsiai ištarė ji.- Aš jau ničnieko nebesuprantu.
-
Šis namelis jau seniai patraukė Grace dėmesį. Mažas, apsamanojęs, tačiau kartu toks mielas ir jaukus... Ir baugus. Iš jo tartum sklido kažkokia magiška energija, kuri Grace tiesiog kvietė prieiti artyn. Jai atrodė, kad jis taip ir kviečia tardamas jos vardas. Grace papurtė galvą. Ne, namas negali kalbėti. Jis tik daiktas. Mergaitė drąsindama save prislinko prie namelio. "Darugų namelis" skelbė užrašas ant jo. Grace įslinko į vidų. Ant sienų buvo išraižyti vardai. Jos tai visai nesudomino, kol nepamatė dar dviejų grifiukų vardų ir pavardžių - Keitės ir Faso. Ji bandė prisiminti jų veidus. Ahh,Keitė. pagalvojo Grace. Grace'i nepatiko Kietė. Keitės žvilgsnis jai atrodė pašiepentis ir tiesiog sakyti sakantis "Aš Eintšteinas,o tu - idiotė" O Fasas... Ji beveik nieko apie jį nežinojo. Vis dėlto jis vaikinas. Grace išsitraukė ir apsiausto kišenes mažytį peiliuką raižyta rankena. Prieš raižant savo vardą ji sudvejojo. Ar verta? Tačiau galiausia išraižė "Grace Nicholson". Norėjo parašyti dar kai ką, tačiau suskambėjo varpas.
-
Berniukų miegamajame pasidėjęs knygas, Fasas vėl atėjo į medinį namelį. Įėjęs į koridorių, po savo vardu pastebėjo du naujus: Keitės Moris ir Grace Nicholson. Plačiai nusišypsojo. ,,O ta namelio magija iš tikrųjų veikia.." pamanė jis. Dabar, kadangi turėjo laiko, jis užsimanė panagrinėti namelį geriau. Koridoriuje iš abiejų pusių buvo po duris: kairiosios į svetainę, dešiniosios - į virtuvę. Namelis iš vidaus garantuotai buvo užburtas, kad nedulkėtų ir nesentų, nes atrodė puikiai. Fasas įėjo į svetainę ir sustojęs tarpduryje apsidairė. Čia buvo keli patogūs ir minštis senoviniai foteliai, nedidelė sofa ir dailus medinis staliukas. Prie vienos sienos stovėjo tuščia lentynėlė. Pasilenkęs mokinys pamatė, kad ant apatinės padėti keli senutėliai ,,Landžiosios plunksnos" numeriai, ko gero, vieni iš pirmųjų. Prisėdęs ant vieno fotelio, jis susidomėjęs atsivertė vieną iš jų ir pradėjo skaityti. Straipsniai buvo apie Mirties valgytojus, užpuolusius Londoną, apie žiobarų pastebėtą skraidantį automobilį. Mirties Valgytojus praleidęs, Fasas ėmėsi automobilio. Pasirodo, netikėliai, sukėlę žiobarams įtarimų, buvo Haris Poteris ir Ronis Vizlis... To ,,Hogvartso istorijoje" tikrai nerastum, - mintyse nusišaipė skaitytojas.
-
Keitė nebežinojo, kas jai negerai. Nepraėjo nė savaitė nuo to laiko, kai ji pirmą kartą užėjo į draugų namelį, o vėl planavo eiti į jį. Nežinojo, kas ją ten traukia, žinojo- ją ten traukia.
Keitė vėl bėgo kaip akis išdegusi. Neturėjo daug laiko.
Pasiekusi namelį ji lengviau atsiduso. Nutarė kiek po jį pasižvalgyti- gal pavyks rasti kokią kėdę. Taip lėkus jai reikėjo pailsėti.
Nuėjus į koridoriaus galą ji išvydo duris- vienas dešinėje, kitas- kairėje. Keitė pasisuko į kairę ir atidarė duris. Už jų ji išvydo svetainę, pamačiusi sofą palaimingai atsiduso ir žengė vidun.
Staiga Keitė sustingo.
Prie visiškai tuščios lentynos, pasislėpęs už seno "Landžiosios plunksnos" numerio, sėdėjo berniukas.
-
Skaitydamas kitą straipsnį, Fasas staiga išgirdo kažką negarsiai sugirgždant. Jis buvo visiškai nepasiruošęs kažką išgirsti ar išvysti, todėl krūptelėjo, žaibiškai instinktyviai išsitraukė savąją burtų lazdelę ir nuleido skaitytą laikraštį žemyn. Išvydo mergaitę, jo bendrakursę Keitę Moris iš Varno Nago koledžo, kuri į jį spoksojo tokiomis pat didelėmis akimis, kaip ir jis į mergaitę. Atsipalaidavęs ir nusiraminęs, kad ten tik ji, o ne koks... nežinia, siaubūnas, ar kas, berniukas nusišypsojo.
- Labas,- pasisveikino Fasas su ja draugiškai.
-
-Labas,-pasisveikino berniukas ir nusišypsojo. Keitė atpažino jį. Fasas Oldefortas, Grifo Gūžta. Tas, pro kurį ji pralėkė skubėdama čia išrėžti savo vardo. Reik pripažinti,- pagalvojo Keitė,- nelabai gražiai pasielgiau.
"Susirask draugų!-suskambėjo Keitės galvoje mamos balsas. Tai ji pasakė prieš Keitei išvykstant į Hogvartsą. Niekada anksčiau ji neprisiminė mamos paliepimo, bet, regis, anksčiau ar vėliau susirasti draugų vistiek reikės, o jeigu jis irgi čia ateidinėja, tai susidraugauti vistiek teks. Jei jie nesusidraugaus, jai neliks nieko kito, kaip nebeateiti į šį namelį. Keitė nebuvo iš tų, kurie uždraudžia žmones ką nors daryti, dažniau patti nusileisdavo.
-Aaa...labas,- sumurmėjo Keitė ir droviai nusišypsojo.
-
Jaunas, bet sulysęs varnas nutūpė ant sausos medžio šakos. Lyg aimanuodama ji sutraškėjo ir susiūbavo, grasindama numesti juodą paukštį žemyn. Lyg žaisdamas su motina gamta, dvikojis padares suplasnojo sparnais, pasipurtė ir tik patogiau įsikūrė ant suskeldėjusio beržo tošies. Užbaigęs mini fiasko su flora, varnas įsmeigė dvi savo onikso spalvos akutes žemyn, į du besišnekučiuojančius mokinius namelyje. Jų balsai aidėjo visa pieva, tai buvo nekalti ir dar blogio nepatyrę balsai... Garsas nutipeno ligi ežero - šiandien jis buvo ramus - ir lyg šokdamas sukūrė mažus vandens rutulėlius, kurie pulsuodami susiliejo su ramiu Ežero paviršiumi. Dėja, prie kranto šio vakaro laukė nekviestas svečias.
Dorota spragtėlėjo pirštais. Varnas, kuris pašaipiai stebėjo visą situaciją, įsitempė. Kad ir koks karalius būtų šis gyvunas, jis strimgalviais puolė nuo šakos ir garsiai suplasnojęs sparnais nuskrido miško pusėn. Moteris juodais plaukais vyptelėjo. Ši keista persona vilkėjo tamsiai mėlyną suknią iki žemės su korsetu, kuris išryškino visas jos kūno formas - tiesą pasakius, lyg nulietas meilės ištroškusio skulptoriaus. Laisvos klostės šlavė žemę, kartais atidengdamos smailius odinius batelius, kurie sublizgėdavo paskutiniuose vakaro saulės spinduliuose. Žiūrint iš toli, moteris atrodė liekna, stipri ir kažkuo... spinduliuojanti. Kaip čia pasakius.. Gal "spinduliuoti" nebuvo pats tinkamiausias žodis. Labiau jau skleidė šaltį ir paniką. Juodi, laisvai krintatys plaukai (truputį ilgesni pečių ilgio) nežymiai plevesavo vėjelyje, kuris ir tai bandė moterį apsukti ratu. Jos veidas žvelgė į priekį. Ramiai, bet užtikrintai, su mažute, paslėpta chaoso sėkla. Ryškiai žalios akys šmirinėjo apie pakrantę, kol ji judėjo link dviejų vaikų. Raudonos it krauju pateptos lūpos negalėjo atsikratyti to keisto vypsnio... Lyg ji žaistų su auka. Moteris buvo nei jauna, nei sena - jos amžiaus nebuvo įmanoma nuspėti dėl nuolatos žaidžiančių šešėlių ant josios baltos it drobė odos. Senoji, pati pirmoji Dorota gryžo į Hogvartsą.
Do prisiartino prie dviejų mokinių. Jos juodai pirštinėtos rankos netikėtai suplojo, nutraukdamos spengiančią tylą.
-Kaip žavu! Mokiniai. O aš jau senai maniau, kad ši skylė uždaryta ir bankrutavusi. Senasis Hogvartsas vis dar spardosi kaip kiaulė vežama į skerdyklą... - moteris pasilenkė arčiau mergaitės, kuri, pagal uniormą, buvo Grifų Gūžtos mokinė, - o ar žinai, kad kiaulė vistiek visada atsidurs skerdykloj, nes tokia jos lemtis?
Juodaplaukė nusiviepė. Dorota, ir ką gi tu darai? Juk niekas čia nevertas pokalbių, bent jau iki kol nesutvarkysiu savo atvykimo priežasties. Tačiau ach... Kiek prisiminimų, kiek daug naujos mėsos, kiek daug galimybių. Nors imk ir raškyk... Bet tai atidėsiu vėliau. Sunėrus rankas ties krūtine, mergina (ar moteris) kilstelėjo smakrą auktšyn. Jos žalios akys sutvisko nežemiška idėja, kuri greit pranyko, vėl palikdama tas šaltas it ledas akis.
-Kad ir kaip ten būtų, man reikia, kad nuvestumėt mane pas kokį nors jūsų mokyklos atstovą. Ne mokinį... Kokį sekretorių, ar ką.. Nesvarbu. Ar galite tai padaryti?
Grand antakis išsilenkė lyg laukinė gazelė. Pirštai susinėrė laukiant atsakymo... Ir tikrai buvo geriausia tą atsakymą duoti... Teigiamą.
-
Keitė spoksojo į šią moterį negalėdama patikėti. Kuo ji mus laiko?- galvojo ji.Užkandžiams auginamomis krevetėmis?
Reikia paminėti, kad šiaip Keitė krevečių nemėgo.
-Gal ir galėtume,-atšovė ji.- Ir ne, ne visos kiaulės dienas baigia skerdykloj. Kai kurių lemtis būna laimingesnė. Žinotum, jei nors kiek nutuoktum apie kiaules, o ne vien svaidytumeis tokiais posakiais. Ir jeigu Hogvartsas tau prilygsta skylei ar kiaulei, vežamai į skerdyklą, tai kurių galų tau reikia pas kokį nors administratorių? Ir kas negerai tavo antakiui?
Keitė negalėjo patikėti tuo, ką dabar išrėžė šiai moteriai. Taip, ji jai nepatiko, bet šitaip kalbėti... Kur dingo ta maža, protinga,drovi mergaitė?
-
Grace greitai žingsniavo ežero pakrante. Kodėl aš vėl einu į tą namelį? pagalvojo ji jau stovėdama prie namelio durų. Vos įėjusi į namelį išgirdo mergaitišką balsą:
-...lemtis būna laimingesnė. Žinotum, jei nors kiek nutuoktum apie kiaules, o ne vien svaidytumeis tokiais posakiais. Ir jeigu Hogvartsas tau prilygsta skylei ar kiaulei, vežamai į skerdyklą, tai kurių galų tau reikia pas kokį nors administratorių? Ir kas negerai tavo antakiui?
Grace lėtai prislinko prie kambario iš kurio sklido balsai. Ten buvo Fasas ir Keitė. Prieš juos stovėjo moteris, kuri atrodo kažko nekantravo.Grace jau norėjo išsitraukti burtų lazdelę, tačiau ją betraukiant ji iškrito jai iš rankų ir dusliai atsimušė į žemę. Grace nedrąsiai pažvelgė į Keitę ir Fasą, tikėdamasi, kad jos neišgirdo...
-
Išgirdusi trinktelėjimą Keitė atsisuko į duris, kurias nepažįstamoji įsibrovėlė paliko pravertas. Pro jų plyšį ji išvydo išplėstas Grace Nicolson akis, įbestas tiesiai į ją. Mintyse Keitė tyliai nusikeikė- kiek dar žmonių nuo šiol ją žinos kaip šaltakrauję, kuri nesimpatiškam žmogui į akis išrėžia visus jo trūkumus?
Įdomu, kiek ji išgirdo?- pagalvojo Keitė. Galėjo lažintis, kad jeigu Grace girdėjo jos kalbą nuo pradžių, dabar apie ją mano nekaip. Jei Grace girdėjo viską nuo pradžių, tai gal tada skambėjo pakankamai normaliai. Pati iškalbos pabaiga buvo visiškai normali. Tikėkimės, kaip tik ją Grace ir išgirdo...
-
Fasas jau norėjo kažko Keitės paklausti, kai tarpduryje pasirodė itin nemaloniai atrodanti moteris. Jis ją kažkur matė... ak taip, tai buvusi (ar ir tebesanti?) Klastūnyno vadovė. Klastūnyno vadovė, nemaloni moteris. Visi keturi ją apibūdinantys žodžiai nežadėjo ničnieko gero. Fasas slapčia nuleido lazdelę, kurią buvo paruošęs gynybai, kai išgirdo, jog atėjo Keitė. Lazdelė buvo nukreipta į moterį, bet ji aiškiai to net nepastebėjo, pernelyg pasikliaudama jėgomis. Moteris Fasui nepatiko, LABAI nepatiko. Jos ledinėse akyse aiškiai žibėjo kažkas nedoro, kažkas, ko ten neturėjo būti.
-Kaip žavu! Mokiniai. O aš jau senai maniau, kad ši skylė uždaryta ir bankrutavusi. Senasis Hogvartsas vis dar spardosi kaip kiaulė vežama į skerdyklą... - moteris pasilenkė arčiau Keitės, - o ar žinai, kad kiaulė vistiek visada atsidurs skerdykloj, nes tokia jos lemtis? Kad ir kaip ten būtų, man reikia, kad nuvestumėt mane pas kokį nors jūsų mokyklos atstovą. Ne mokinį... Kokį sekretorių, ar ką.. Nesvarbu. Ar galite tai padaryti?
Fasas jau ketino šūktelti ,,sustink", kai Keitė atšovė:
-Gal ir galėtume,-atšovė ji.- Ir ne, ne visos kiaulės dienas baigia skerdykloj. Kai kurių lemtis būna laimingesnė. Žinotum, jei nors kiek nutuoktum apie kiaules, o ne vien svaidytumeis tokiais posakiais. Ir jeigu Hogvartsas tau prilygsta skylei ar kiaulei, vežamai į skerdyklą, tai kurių galų tau reikia pas kokį nors administratorių? Ir kas negerai tavo antakiui?
Fasas mintyse sudejavo. Šis per drąsus atsakymas galėjo įsiutinti tą seną klastingą kvaišą. Nors kita vertus, klastuoliai visada pernelyg nuvertino priešus, ir iš kur jai žinoti, kad šie paprasti pirmakursiai moka kiek daugiau (Fasas, tai jau tikrai), negu moka kai kurie trečio kurso mokiniai?
Staiga už moters pasigirdo žingsniai. Fasas įsitempė, manydamas, jog čia klastuolės bendrininkė. Bet čia tylutėliai įžengė Grifiukė Grace Nicholson. Moteris į ją net nežvilgtelėjo. Iš grifiukės rankų kažkas iškrito ir tyliai barkštelėjo, bet moteris neatsigręžė. ,,Gal ji kurčia?" mintyse pasišaipė pirmakursis. Tada, kai moteris ėmė kažką įtarinėti, pastebėjusi pasikeitusias Faso ir Keitės veido išraiškas, Fasas nebedelsė. Šūktelėjo burtus, tobulai išmoktus Hogvartso požemiuose, su žiurkėmis:
- SUSTINK! Expeliarmus!
Jėga! Neprašovė! Berniukas staigiai stryktelėjo ir demaskavo atvykėlės burtų lazdelę (po velnių, visai nebeprisiminė Pašaukimo kerų...) . Kol ši atsikvošėjo, jis įrėmė savąją burtų lazdelę jai po gerkle, o Klastuolės burtų lazdelę numetė toliau. Įsitikinęs, kad ji nepakenks, pradėjo klausinėti.
- Kaip drįsti įžeidinėti Hog-vart-są?! Ko tau reikia?
-
Keitė išplėtė akis. Ji žiauriai nusistebėjo savimi, kad sugebėjo šitą moterį aprėkti, apie rimtą puolimą ji nedrįso net pagalvoti. Paprastai tokiomis situacijomis ji tik stebėdavo ir nieko nedarydama galvodavo, ką ji galėtų išrėžti ar padaryti. Būtent todėl Keitė išsproginusi akis spoksojo į Fasą. Na, ji pati irgi mokėjo keletą kerų, kurių mokykloje jų dar nemokė, bet iki šiol dar nebuvo nė sraigės sustingdyti. Expeliarmus- irgi kietas riešutėlis, bet vienus šarvus nuginkluoti pavyko.
Keitė dar kartą apžvelgė visą situaciją. Ji bala žino kodėl jau trečią kartą atbėga į keistą medinį namelį prie ežero. Ten sutinka laikraštį skaitantį Fasą Oldefortą. Jiems vos spėjus pasisveikinti, ateina nemalonaus būdo moteris- ryškiai klastuolė. Keitė ją išplūsta, koridoriuje pasirodo Grace Nicholson. Fasas pasiunčia į klastuolę kerus, kurių mokoma tikrai ne pirmame kurse.
Net slapčiausiose fantazijose Keitė nemanė kada nors pateksianti į tokią painią situaciją. Net Hogvartse.
-
((Jo, senai čia nebuvau, atrodo visi pirmakursiai ir šiaip naujokai įgavo naujų super galių ir gali su senbūviais ir pabaigusiais Hogvartsą, dirbusiais Magijos Ministerijoje daryti ką nori. Jūs visai neįdomūs ir tipo over-powered.))
Dorota išsitiesė. Šie neūžaugos pasirodė esą žymiai labiau neišprusę ir kvaili, nei buvo tikėtasi. Juodaplaukė vėl sunėrė rankas ties krūtine, o tai nežadėjo nieko gero... Ką jau ir besakyti, kad šis personažas šiandien buvo blogos nuotaikos. Jei ne kvaili įstatymai ir bėgimas nuo poros slaptų organizacijų, šiuo metu pasipiltų kraujas.
Dorota suktelėjo galvą ir įsmeigė savo žalias akis į Varno Nago princę Keitę.
-Turi ilgą liežuvį. Ar tikrai paskirstymo kepurė tave paskyrė kur reikia? Juolab, kad visi žinom - tie, kurie mala liežuviais, dažniausiai pakliūna į Grifų Gūžtą. Tiesą pasakius, jie ir pridaro idiotiškų dalykų. Taigi, mergyt... žiūrėk ir mokykis.
Buvusi klastūnyno vadovė šyptelėjo grifų gūžtos berniukui, kuris ką tik padarė pačią didžiausią klaidą savo gyvenime. Taip - jo kerai atsitrenkė tiesiai į moterį. Šioji nuleido galvą, tačiau jos povyza nesiteikė duoti pergalę kažkokiam pienadančiui pirmakursiui. Keista. Hogvartsas bent jau turėtų išmokyti vaikus įvertinti savo priešninką.
Dorota vėl kilstelėjo smakrą. Nors ir pašauta didžiojo pirmakursio kerais, ji laisvai galėjo judėti. Koks vienuolikemtis galėjo nurungti porą šimtų metų kaupusios jėgą moters magiją? Kuri dirbo tam pačiam Hogvartse ir net buvo Magijos Ministerijos Ministrė? Jei šis personažas būtų vyriškos lyties, jis būtų nusispjovęs tiesiai ant grindų. Tačiau dabar reikėjo susitvarkyti su kutenimu pagurklyje... Pono Gryfų Gūžtos atstovo lazdelė žaismingai baksnojo Dorotai į kaklą. Ji ir vėl vyptelėjo, kol pirštinėtos rankos apsivijo pirmakursio lazdelę.
-Sudiev.
Pasigirdo širdį veriantis trakštelėjimas. Balsvas skystis nuriedėjo Faso rankove žemyn, o balti dūmeliai uždengė juodaplaukės ranką, kurioje buvo likusios Grifiuko lazdelės liekanos. ((Prisiprašei ;])). Grand apsidarei ir kilstejėjo di pirštus viršun. Visos nuolaužos nukrito prie Faso kojų, o josios pačios lazdelė ramiai nusileido šeimininkei į ranką. Apmaudu. Norėčiau su jais dar pažaisti, tačiau jie tik patys nudegtų. Moteris kilstelėjo savo klostes ir nusilenkė. Jos žvilgsnis bylojo apie nusivylimą. Linktelėjus Fasui, Keitei, ir dar trečiai Grifiukei, kuri manė esanti nematoma, Dorota apsisuko ir ramiai nužingsniavo takeliu link Uždraustojo Miško. Galbūt ji palauks, kol šie pirmakursiai sugebės gyventi. Juodas moters šešėlis išnyko vakaro migloje, palikdamas tik daugelį neatsakytų klausimų.
-
Grace beprotiškai nustebino Faso sugebėjimai magijoje, o dar keisčiau jai pasirodė, kad jis nepabijojo panaudoti kerų. Grace'i bemąstant, moteris linktelėjo ir išėjo plevesuodama apsiausto skvernais. Grace atsikvėpė burtininkei išėjus iš namelio. Ji su gailesčiu pažvelgė į Faso lazdelę, kuri jau tikrai nebebuvo tinkama naudoti. Mergaitė nusprendė pagaliau kažką pasakyti.
-Labas.Užjaučiu dėl lazdelės,-tarė ji žvilktelėdama į Fasą.
-
,,Pasipūtėlė." Pamanė Fasas, žvelgdamas į pagaliuko lūženas. Kai jis pro langą išvydo ramiai pėdinančios klastuolės tolimą, bet ryškų siluetą, nesusivaldęs prunkštelėjo. Merginos nustebusios žvilgtelėjo į jį. Pamatęs jų akyse užuojautą, Fasas jau pradėjo rimtai kvatoti. Kaip nevisprotis. Atsistojęs užmynė klevo šakelės liekanas ir nuėjo už fotelio.
- Aš žinau, kas buvo šita prietranka... Tai Dorota, buvus Klastūnyno vadovė. Jos nuotrauką regėjau bibliotekoje, ,,Hogvartso istorijoje". Šiaip... kvaila buvo taip kišti gerklę po ryklio nasrais, bet kai šį tą apie tą ryklį žinai... gali pamaustyti.
Ir darsyk pažvelgęs pro langą, iš po fotelio ištraukė savo burtų lazdelę.
- Tikrai keista, kad tiek dirbęs, ir turbūt Hogvartsui nusipelnęs žmogus neskiria kad ir kokios prastos burtų lazdelės nuo klevo pagaliuko. Iš viso... keista. Ką ji čia veikė? Dabar štai pėdina į Uždraustą mišką. Nuoširdžiai apsidžiaugčiau, jeigu ją pribaigtų koks nors, kuo paprastenis sutvėrimas, kad būtų gėdingiau. Jeigu ką, kol ta kvošėjosi, savo lazdelę buvau paspyręs po foteliu. O dabar einam į Hogvartsą, reikia papasakoti viską direktorei, profesorei Arwenstar. Ir kuo skubiau.
Nežinia, ar ką labai sugluminęs, Fasas nubėgo į Hogvartsą, tiesiai pas direktorę. Prieš tai dar apdairiai patikrinęs, ar pats nebuvo apgautas su lazdele:
- Lumos!
Dėkui Aukščiausiam, lazdelė švietė.
- Auguamenti!
Pasipylė vanduo. Tvarka. Jausdamasis kaip bailys, Fasas įžengė jau į saugų mokyklos koridorių. ,,Čia jokia klastuolė manęs nepasieks." pamanė, žvelgdamas į netoli vaikštančią direktorę.
-
Kuo aš prieš minutėlę negalėjau patikėti?-paklausė savęs Keitė.
Dabar ji jau buvo buvo įsitikinusi, kad moteris peržengė visas ribas. Tačiau šįkart ji tylėjo. Negalėjo pasakyti, kodėl- ar dėlto, kad sugrįžo senoji, tylioji Keitė, ar dėlto, kad nežinojo žodžių, kuriuos norėjo išrėkti tai senai raganai. Ateina ten, kur jos niekas nekvietė, įžeidžia šį bei tą, nesėkmingai pamėgina juos įbauginti, sulaužo Faso lazdelę ir išeina. Viršūnė pasiekta.
Keitė tylėdama pažvelgė į Fasą ir Grace. Tada nuleido žvilgsnį į sulaužytą Faso lazdelę. Jai buvo skaudu matyti sulaužytą lazdelę, kad ir ne savąją. Vis dėlto ji nenuleido žvilgsnio. Tiesiog žiūrėjo į ją ir laukė, kol kas prabils.
-
Pamačiusi, kad Faso lazdelė tebeveikia, Keitė lengviau atsiduso. Fasas išėjo įspėti direktorės Evenstar. Ji pati nežinojo, kur jai eiti, bet kur galėjo sutikti tą nemalonią moterį iš Klastūnyno. Vis dėlto šioji gali sugrįžti čia, o jei ir negrįš- ji juk negali amžinai čia slėptis.
Be to,-pamanė Keitė.-Aš juk nesu visiškai bejėgė. Nieko ta kvaiša man nepadarys.
Keitė dar žvilgtelėjo į Grace ir išėjo.
-
Grace tik pasisveikino ir toliau stypsojo žiūrėdama į Keitę, tačiau ši tik metė į ją žvilgsnį ir išėjo.
Grace nusprendė apsižvalgyti po namelį. Matėsi, kad be Ketės,Faso ir jos pačios, čia seniai kas besilankė. Viską klojo storokas dulkių sluoksinis. Kai kur mėtėsi seni vadovėliai ir laikraščiai. Staiga mergaitė pastebėjo voką. Jia gulėjo ant mažyčio stalelio netoli fotelio. Grifiukė paėmė jį ir atidarė ir ištraukė iš jo laišką. Grace išpūtė akis pamačiusi laiško datą - 1908. Ji negalėjo susilaikyti jo neperskaičiusi
Būkite atsargūs. Mes nežinome kada šį namelį užklups tai, kas nutiko mums.Laiškelis buvo parašytas skubiai,paklaikusia rašysena. Grace sukišo laišką atgal į voką ir nusprendė surasti Ketę ir Fasą.
-
Keitė ir vėl stovėjo draugų namelio koridoriuje. Šį kartą nutarė visą dėmesį skirti koridoriui. Tiksliau- ant jo sienų išraižytiems vardams.
Ji nuėjo prie savo vardo. Dabar šalia jos vardo dar buvo Faso ir Grace Nicholson vardai. Keitė ištiesė ranką ir perbraukė Grace vardą. Krūptelėjo staiga pajutusi jausmą, kurį paprastai jausdavo pamačiusi žmogų, kuris jai nepatinka.
Keitė suraukė antakius. Nuo kada gi ji, palietusi išraižytą vardą, pajunta kokį nors jausmą?
Kita vertus,-pagalvojo Keitė.-Nuo kada aš landžioju į nežinomus kambarius, įžūliai kalbu su nepažįstamais, girdžiu balsus, kviečiančius mane antruoju vardu, o man ką nors išraižius kai kurie kiti raižiniai ima švytėti? Gal čia tiesiog Hogvartso kasdienybė?
Patenkinta savo spėjimu ji nekantraudama perbraukė Faso vardą. Pajuto savotišką susidomėjimą.
Norėdama judėti toliau ji perbraukė tolėliau išraižytą- kažkokios- Kim Peterson- vardą. Tačiau nepajuto nieko.
Liūdniau atsidususi ji nustojo braukyti pirštais per vardus. Staiga prisiminė, ką dar ketino apžiūrėti.
Džeinės Grif vardas buvo aprašinėtas krūva kitokių, iš to buvo galima spręsti, kad jos draugų ratas buvo platus. Tačiau nė vieno iš jų pavardė, kaip buvo numačiusi Keitė, nebuvo Klastuolis, Švilpynė ar Varnanagis. Visos kitos pavardės buvo negirdėtos, nieko nereiškiančios Keitei.
Taigi,-liūdnai mąstė Keitė.-Antrą kartą tiesiai iš šio namelio reiks lėkti į biblioteką.
-
Keitė sėdėjo ant sofos draugų namelio svetainėje. Pliaupė lietus, nei namelyje, nei už lango nesimatė nė gyvos dvasios, todėl Keitė ramiausiai darė dalyką, kurį pamačius kitiems ji būtų laikoma mažų mažiausiai kvaištelėjusia.
-Taigi, nameli,-kalbėjo varniukė.-Čia Elena. Keitė. Žodžiu, nesvarbu,- kad ir kaip keista bebūtų, Keitė kalbėdama nesijautė vis kvailiau.-Norėjau paklausti, kas man darosi? Žinai, nuo tada, kai pirmąkart čia atėjau, labai pasikeičiau,-mergaitė atsikvėpė.- Pradėjau šaukti ant žmonių. Pats žinai. O čia nutiko ypatingai daug keistų dalykų. Girdžiu savo antrą vardą, kurio nemėgstu. Nežinau kodėl, bet vistiek. Ir... kai tie vardai užsižiebė... Kodėl jie užsižiebė? Kodėl būtent tie vardai? Ką aš su jais turiu bendro? Na, žinau ką bendro turiu su močiute ir tėčiu, bet su kitais... ir kodėl palietus Grace vardą pasojutau lyg pamačiusi nemėgstamą žmogų? Juk aš ją mėgstu...Palietusi Faso vardą pajutau savotišką susidomėjimą, bet juk ir šiaip manau, kad jis įdomus žmogus, o Grace niekada niekada nejutau jokios antipatijos. Ir kodėl mane taip traukia prie šio namelio?
Keitė nutilo laukdama atsakymo. Bet kokio.
Jos skruostais iš lėto riedėjo ašaros.
-
Fasas, nuvargęs po ilgo ,,Hogvartso istorijos" nagrinėjimo, išėjo prasimankštinti prie ežero. Kokį kilometrą kitą nubėgęs, jis sustojo netoli draugų namelio durų. Dabar Fasas apie šią trobelę žinojo daug daugiau, nei anksčiau. Kaip jis galėjo būti toks kvailys ir išraižyti savo vardą ant sienos! Kaip jis galėjo neklausyti savo, na ir kas, kad paprastai klaidingos nuojautos. Vaikinas pravėrė duris ir tyliai įėjo vidun. Lazdelę laikė paruoštą, kad jo neužkuptų netikėtai kas nors... Jis paėjo kelis žingsnius ir išgirdo kažką kūkčiojant. ,,Apgaulė..." pamanė jis. Tada tyliai prisėlino prie atvertų durų ir išgirdo tylius žodžius:
- ... nemėgstu. Nežinau kodėl, bet vistiek. Ir... kai tie vardai užsižiebė... Kodėl jie užsižiebė? Kodėl būtent tie vardai? Ką aš su jais turiu bendro? Na, žinau ką bendro turiu su močiute ir tėčiu, bet su kitais... ir kodėl palietus Grace vardą pasojutau lyg pamačiusi nemėgstamą žmogų? Juk aš ją mėgstu...Palietusi Faso vardą pajutau savotišką susidomėjimą, bet juk ir šiaip manau, kad jis įdomus žmogus, o Grace niekada niekada nejutau jokios antipatijos. Ir kodėl mane taip traukia prie šio namelio?
Fasas prisiminė, kieno čia balsas. Keitės Moris, Varno Nago ketvirtakursės. ,,Čia gali būti ir multisulčių eliksyras." pasakė balsas mintyse. ,,Pasidariau perdaug įtarus." piktai subarė Fasas save. ,,Eiti ar neiti? Duoti ramybę ar paguosti? Nežinia. Et." Ir Fasas įėjo į svetainę. Nustebo, išvydęs tykiai verkiančią Keitę. ,,Reikėjo palikti ramybėj." pasišaipė balsas vaikino mintyse. Velniop. Atėjai, tai ir būk. Fasas sutrikęs sustingo tarpduryje.
- Eee... Kas tau nutiko?
-
Pamačiusi Fasą Keitė sustingo it pačią giltinę išvydusi. Kiek?-paklausė ji savęs.Kiek tos sumautos iškalbos jis išgirdo?
Ji paskubomis nusišluostė ašaras vildamasi, kad Fasas jų nepastebėjo.Aklasis būtų pastebėjęs,- sumurmėjo vidinis balsas, kuris, bent jau paprastai, nebūdavo labai paguodžiantis.
-Sveikas,- tyliai pasisveikino Keitė.-Kaip einasi?
-
Keitė į Fasą pažvelgė išsigandusi. ,,Ko taip tyliai šliaužei, žalty, po velnių?" subarė save Fasas.
-Sveikas,- tyliai pasisveikino Keitė.-Kaip einasi?
Matyt, Fasas buvo per tyliai pasakęs klausimą. Tiek tos.
- Labas. Neblogai. Eeee... Kas tau buvo?
Fasas visiškai nemėgo rodyti jausmų, bet dabar dingti buvo nesveika idėja. Būtų įžeidęs Keitę, o ji... na, graži, įdomus žmogus. Jei pakliuvo į Varno Nagą, tai tikrai ir protinga. Taigi, kad nereiktų stovėti tarpduryje, jis atsisėdo ant sofos, kiek toliau nuo Keitės. ,,Reikia palikt mandaugaus privatumo" mintyse pusiau juokais, pusiau rimtai pamanė Fasas. Pastebėjo, kad po kelių kilometrų bėgimo, vis dar alsavo, tad pasistengė nuraminti kvėpavimą.
-
Priklauso nuo to, ko klausi,-pamanė Keitė Fasui prisėdus ant sofos.-Kas man buvo, kad verkiu, ar kas man buvo, kad aš kaip kvaištelėjusi šnekuosi su bala žino kuo?
Atoki jos smegenų kertelė nusikeikė prisiminusi, ką Fasas galėjo išgirsti. Švytintys raižiniai... keistos emocijos... Na, regis burtininkų paauglystė nelabai skiriasi nuo žiobarų,- pasišaipė vidinis balsas.
Iš paskutiniųjų stengdamasi atrodyti įprastai Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Nežinau...tiesiog viskas taip... keista... ypatingai šis namelis,- ji žvilgtelėjo į Fasą,- beje, kaip sekasi sekti Dorotą?
Viršūnė,- įvertino jos kalbą vidinis balsas.
-
- Dorotą? Rūpūže šventa,- nusijuokė Fasas. - Tegu aurorai ją sekioja. Tarp kitko, greičiau iš čia dinkim. Mano nuojauta ne ką kužda. Be tio, išsiaiškinau šį tą apie namelį. Tik pasakysiu ne dabar, nepyk.
Fasas, rodės laiku iską prisiminė. Negražiai pasielgė, nepaklausinėjęs apie Keitę, bet dabar svarbiau išlikti gyviems. Keitė turbūt nustebs.
- Prašau, eikim į biblioteką.- pasakė Fasas nesismulkindamas.
-
Okey. Darosi keista.
Vis dėlto Keitė nematė priežasčių nepasitikėti Fasu. Be to, biblioteka, vieta, pilna knygų jau vien savo vaizdu turėtų ją kiek apraminti.
Keitei patiko, kad Fasas jos per daug nekamantinėjo. Gal ir kiek pamaiviška, bet ji nemėgo rodyti silpnumo.
Žinia, kad Fasas kažką išsiaiškino apie šitą namelį, jai irgi patiko. Šita vieta buvo baisiai neaiški.
Taigi, Keitė pašoko nuo sofos.
-Ok. Einam.
-
Džeinė ėjo ežero pakrante.
- Dieve, kaip nuobodu. Net mano scenoje žiobarų mokykloje būdavo įdomiau.
Staiga netoli pastebėjo trobelę. Trobelė buvo sena, apsamanojusi. Pakabinta lentelė, ant kurios užrašyta: draugų namelis.
- Įdomu, kas ten gyvena?
Džeinė, vedama smalsumo, atidarė namelio duris ir įėjo. Iškarto suprato, jog namelis negyvenamas: visur pilna dulkių, nešvaru. Ji apėjo namelį. Jis išties buvo nedidelis: vos keli kambariai. Atrodo, paprastas, nedidelis, jaukus namelis. Tačiau, jau susiruošusi išeiti, ji ėjo koridoriumi ir išvydo peiliu išraižytus vardus. Braukė per juos pirštais ir suprato- čia ir bus tie draugai. Džeinė paėmė medžioklinį peilį (rado jį šio namo stalčiuje) ir išraižė: Džeinė Meko. Ir tada ji suprato: viskas, ko jai reikia- tikri draugai. Juodaplaukė nuėjo prie ežero ir atsigulė ant pievos.
-
Keitė įėjo į namelį. Rankoje laikė paruoštą lazdelę, nors kažkas jai kuždėjo, kad tai banalu.
Lauke ant pievutės gulėjo kažkokia pirmakursė klastuolė. Jos Keitė neužkalbino nenorėdama nemalonumų.
Įėjusi į koridorių Keitė išvydo tai, ko labiausiai bijojo. Šalia jos vardo buvo išraižytas naujas. Džeinė Meko.
-O ne,-sukuždėjo Keitė. Melsdamasi, kad toji mergaitė tebegulėtų ant ežero pakrantės, varnė išpuolė lauk. Mergaitė tebebuvo ten pat.
-Ei!-šūktelėjo Keitė.-Ei! Ar tu-Džeinė Meko?
-
Kažkoks ketvirtakursis iš Grifų gūžtos sėdėjo jaukiai įsitaisęs ant suoliuko ežero pakrantėje. Suoliukas buvo pasuktas į Uždraustojo miško, ir medinio Draugų namelio pusę. Vaikinas kažką įnikęs skaitė, o įsižiūrėjęs į jį galėjai suprasti, jog tai - Fasas Oldefortas. Užsidėjęs akinius jis buvo palenkęs galvą į storą knygą, nors išties viena akimi stebėjo namelį, o kairėje rankoje laikė savo burtų lazdelę. Arčiau Hogvartso suoliukai buvo išnešti, galbūt pataisyti, todėl Fasas įsitaisė prie ežero. Keitė įėjo į namelį, o po to išėjo kiek sutrikusi, nulėkė pas Klastūnyno pirmakursę. ,,Ką ji daro?" pamanė Fasas.
-
Grace per keletą žingsnių atsilikdama nuo Keitės sekė paskui ją link draugų namelio.
Vos Keitei įėjus į namelį jos akys išsipletė iš siaubo. Grace įsekė paskui ją į namelį. Jos akys nukrypo į naujai išraižyta vardą. Džeinė Meko. Ne, ne ne. Grifiukė norėjo kažką pasakyti Keitei, bet ji jau bėgo link pirmakursės Klastuolės.
-Ei!-šūktelėjo Keitė.-Ei! Ar tu-Džeinė Meko?
Grace nusivijo Keitę.
-
Ei!- išgirdo Džeinė netoli.- ar tu Džeinė Meko?
Džeinė kiek pagulėjo, tuomet tingiai pramerkė vieną akį ir tarė:
- Taip, o ką?
-
Iš pradžių mergaitė nereagavo. Keitė jau norėjo pribėgti ir papurtyti ją, kai ji tarė:
-Taip, o ką?
-Ar tu ten išraižei savo vardą?-išpyškino Keitė.-Ar supranti, į kokį pavojų save įstūmei?
Varnė žinojo, kad mergaitė nekalta, ji nežinojo apie jai gresiantį pavojų. Tiesiog Heilės, namelio ir Helenos Varnanagės įtempti nervai pagaliau prasiveržė. Ji įbedė akis į mergaitę tikėdamasi, kad šįkart ji atsakys greičiau.
-
Rudaplaukė ėmė ją kaltinti:
-Ar tu ten išraižei savo vardą?-išpyškino ta mergina.-Ar supranti, į kokį pavojų save įstūmei?
Džeinė dėbtelėjo į ją:
-Vien dėl to, kad aš naujokė, manai, kad nieko nesugebu ir kad esi geresnė už mane? Na, deja, turiu tave nuvilti. Man nerūpi, ar tai pavojinga. Po velnių, aš savo naminiu gyvūnėliu laikau panterą!
Džeinė išsiema iš savo kišenės panterą Naktį. Ši išauga iki įprasto dydžio, tuomet Džeinė dėbteli į rudaplaukę labai panašiu į savo panteros žvilgsniu.
-Beje, man nuobodu. Gal patarsi ką veikti?
-
Nedaug trūko, kad Keitė užsiliepsnotų.
-Pirma, nemanau, kad esu geresnė už tave,-Atšovė Keitė.-Ne, pala- aš manau, kad esu geresnė už tave, bet nemanau taip dėlto, kad esi jaunesnė. Antra, nemanau, kad nieko nesugebi. Trečia, ta pantera į tave nežiūri kaip į savo šeimininkę. Ketvirta, tu negali manęs nuvilti, nes tu nežinai, ką aš galvoju, o aš taip negalvojau. Penkta, šiuo atveju tu savo noru visa šlaputėlė įlipai į elektros lizdą. Ir šešta, ne tavo nuobodulys mum svarbiausia!
Keitė nesijautė taip siaubingai, kai aprėkė Dorotą. Ji jautėsi visai kaip tada, kai netyčia nuskėlė uolos kraštą ant kurio stovėjo berniukas. Jis nemirė, tik susilaužė ranką ir patyrė tam tikrą siaubo kiekį. Keitės nuomone, gavo ko nusipelnė. Tikėkimės,-pamanė Keitė prisiminusi tą įvykį,-kad Džeinė nebus tokia kvaila, kad man ir vėl nepavyks suvaldyti tos netyčinės magijos.
-
Po akimirkos Keitė ir Džeinė jau šūkaujo viena ant kitos. Buvo akivaizdu, kad Keitė norėjo viską išaiškinti Džeinei, tačiau šiai viskas buvo vienodai.
-Keite, ar nemanai, kad reikėtų viską ramiai jai paaiškinti?-Grade čiupo Keitei iš rankos, norėdama ją truputį apraminti.
-
-Pirma, nemanau, kad esu geresnė už tave,-štai kaip ta mergina prabilo.-Ne, pala- aš manau, kad esu geresnė už tave, bet nemanau taip dėlto, kad esi jaunesnė. Antra, nemanau, kad nieko nesugebi. Trečia, ta pantera į tave nežiūri kaip į savo šeimininkę. Ketvirta, tu negali manęs nuvilti, nes tu nežinai, ką aš galvoju, o aš taip negalvojau. Penkta, šiuo atveju tu savo noru visa šlaputėlė įlipai į elektros lizdą. Ir šešta, ne tavo nuobodulys mum svarbiausia!
-Keite, ar nemanai, kad reikėtų viską ramiai jai paaiškinti?-Kažkokia kita mergina čiupo rudaplaukei už rankos, norėdama ją truputį apraminti.
Džeinė norėjo jas sudraskyti į skutelius. Taip ir būtų padariusi, jei ne tas jos smalsumas.
-O Dieve. Aišku, tu varnanagė?- prunkštelėjo Džeinė atsisukusi- Na, šiaip ar taip, susipažinkim. Aš, kaip jau žinai, esu Džeinė. O tu?
Pantera šalia jos apurzgė rudaplaukę, tačiau Džeinė Naktį sulaikė. Šiaip ar taip, įdomu, kas gi tokia ta įžūloka rudė ir kita mergina...
-
Keitė atsiduso, pamėgino nusiraminti ir ramiai viską paaiškinti, bet kai prabilo, žodžiai pasipylė iš burnos kaip žirniai- šįkart iš susierzinimo.
-Aš Keitė. Namelį gaubia prakeiksmas, mes nežinome, koks jis, ką jis daro ar panašiai, bet jį nameliui uždėjo žmogus, kuris nenorėjo, kad namelyje kas nors lankytųsi. Kai kurie namelyje išraižyti vardai kartais švyti, kartais namelis ką nors kviečia nemėgstamais vardais, namelyje mistiškai atsiranda laiškai ir vyksta panašios nesąmonės.
Baigusi savo iškalbą Keitė įbedė piktą žvilgsnį į Džeinę laukdama jos atsakymo. Galva tvinksėjo, kraujas virė. Keitė mąstė, kaip ilgai laikys ištampyti nervai.
-
-Aš Keitė. Namelį gaubia prakeiksmas, mes nežinome, koks jis, ką jis daro ar panašiai, bet jį nameliui uždėjo žmogus, kuris nenorėjo, kad namelyje kas nors lankytųsi. Kai kurie namelyje išraižyti vardai kartais švyti, kartais namelis ką nors kviečia nemėgstamais vardais, namelyje mistiškai atsiranda laiškai ir vyksta panašios nesąmonės.- atsakė rudė.
Tuomet įsispoksojo į Džeinę labai panašiai kaip piktas pudelis.
Ne, nepanašiai.
Visiškai taip pat.
Tai Džeinę suerzino.
Labai suerzino.
-Tai puiku! Aš ką tik atvykau! IR JAU SUGEBĖJAU KAŽKUR ĮSIPAINIOTI! PO VELNIŲ!
Tuomet ji įsiutusi nusisuko į ežero pusę ir ėmė mėtyti akmenukus.
-
-Aš Keitė. Namelį gaubia prakeiksmas, mes nežinome, koks jis, ką jis daro ar panašiai, bet jį nameliui uždėjo žmogus, kuris nenorėjo, kad namelyje kas nors lankytųsi. Kai kurie namelyje išraižyti vardai kartais švyti, kartais namelis ką nors kviečia nemėgstamais vardais, namelyje mistiškai atsiranda laiškai ir vyksta panašios nesąmonės,-išpylė Keitė.Jei būčiau Džeinės vietoje, pagalvočiau, kad Keitei ne visi namie
-Aš Grace. Pirmakursė iš Grifų Gūžtos. Patikėk ja,-Grace mostelėjo ranka į Keitę,-Ji sako tiesą.
-Tai puiku! Aš ką tik atvykau! IR JAU SUGEBĖJAU KAŽKUR Į SIPAINIOTI! PO VELNIŲ!,-surėkė Klastuolė.
Tuomet ji įsiutusi nusisuko į ežero pusę ir ėmė mėtyti akmenukus.
Grace su Keite susižvalgė.Ji mane rimtai nervina...
-Gerai. Dabar negalvok, kad esi visažinė ir visagalė. Jei nenori nieko sužinoti - tai puiku. Vaikščiok čia kol būsi nužudyta!- šūktelėjo Grace
-
-Tai puiku! Aš ką tik atvykau! IR JAU SUGEBĖJAU KAŽKUR ĮSIPAINIOTI! PO VELNIŲ!-sušuko Džeinė ir nusisukusi į ežero pusę ėmė mėtyti akmenukus.
Keitė susižvelgė su Grace. Ji visai nežinojo, ką daryti. Jie dar nė negavo nė pusės atsakymų į iškeltus klausimus, o į šitą marmalą įklimpo dar vienas žmogus. Ir dar koks,-sumurmėjo Keitė mintyse.
-Gerai. Dabar negalvok, kad esi visažinė ir visagalė. Jei nenori nieko sužinoti - tai puiku. Vaikščiok čia kol būsi nužudyta!- šūktelėjo Grace
-Reikėjo pagalvoti prieš išraižant čia savo vardą,-tyliai, kad išgirstų tik Džeinė,sumurmėjo Keitė.-Čia, Hogvartse pavojai ant kiekvieno kampo. Reikia viską iš anksto apgalvoti.
Tai buvo jos mintys. Tai, ką sakė pati sau, kai sužinojo apie prakeiksmą.
Ji žinojo, kad Džeinė tik dar labiau supyks arba ją ignoruos. Tačiau ji turėjo kažką pasakyti, o tik tai atėjo į galvą.
Galop, Džeinei tylint, Keitė apsisuko ant kulno ir nuėjo prie namelio. Vos atidarius duris, ji išvydo tiesiai į ją lekiantį peilį.
-Protego! Depulso!-suriko Keitė, bet kerai peilio nepalietė. Nebežinodama, ką daryt, metgina atšoko į šalį. Medžioklinis peilis praskrido gal centimetro atstumu nuo jos rankos ir nulėkė link Džeinės.
-Džeine, ATSARGIAI!-suriko Keitė.
-
-Gerai. Dabar negalvok, kad esi visažinė ir visagalė. Jei nenori nieko sužinoti - tai puiku. Vaikščiok čia kol būsi nužudyta!- šūktelėjo Grace
-Reikėjo pagalvoti prieš išraižant čia savo vardą,-tyliai, kad išgirstų tik Džeinė,sumurmėjo Keitė.-Čia, Hogvartse pavojai ant kiekvieno kampo. Reikia viską iš anksto apgalvoti.
Džeinė tuo tikėjo. Tikėjo viskuo, kuo pasakė merginos- juk namas iš pat pradžių jai pasirodė nepaprastas!
Staiga sušvilpė peilis ir vos nekliudė Keitės.
-Džeine, atsargiai!- sušuko Keitė.
Anksčiau Džeinė buvo pastebėjo berniuką, kuris netoli sėdėjo ir apsimetė, kad skaito, tačiau nemanė, jog jis metė peilį. Mesta buvo iš Uždraustojo miško pusės. Peilis pasuko link jos.
Džeinė išsitraukė savo medžioklinį peilį(jį pasiėmė iš namelio),lazdelę ir atskriejusį peilį atrėmė peilį savo peiliu.
-O velnias!-suriko Džeinė.- kas čia darosi?!
Atsakydama jos pantera tik suurzgė.
-
Keitė apsisuko ir nuėjo link namelio. Grace liko prie Džeinės norėsama su ja pasikalbėti, tačiau...
-Atsargiai Džeine!-suklykė Keitė.
Grifiukė atsistojo ir pamatė tiesiai į jas lekiantį peilį.Grace jau norėjo trauktis lazdelę, bet suprato nespėsianti. Mergaitė instinktyviai užsidengė galvą rankomis ir atsitūp, nors kažin ar tai būtų padėja. Šis namelis vieną dien išžudys.
Staiga Grace išgirdo susiliečiant metalą. Mergaitė nedrąsiai atsimerkė ir suprato, kad Džeinė atrėmė peilį savuoju. Grifiukė negalėjo pratari nė žodžio. Ji čiupo Džeinę už rankos ir nusitempė pas Keitę.
-Keite! Ar matei kas jį metė?-paklausė ji.
-
Džeinė atmušė lekiantį peilį su savuoju. Grace čiupo Džeinę už rankos ir atitempė prie Keitės.
-Keite! Ar matei, kas jį metė?- paklausė grifiukė.
-Namelis,-tyliai atsakė Keitė.-Niekas jo nemetė. Jis tiesiog atskriejo.
Ji susižvelgė su Grace ir Džeine. Prasideda,-pamanė ji.
-
-Namelis,-tyliai atsakė Keitė.-Niekas jo nemetė. Jis tiesiog atskriejo.
-O Dieve. Jis rimtai nori mus nužudyti. Rimtai,-Grace atrodė, kad tuoj apalps.
Grifiukė akimis ieškojo kokių nors ženklų, pasikeitimų. Galiausiai jos akys nukrypo prie vardų.
-Keite...Džeine...-sušnibždėjo ji. Vardai vėl žibėjo
-Pakvieskim Fasą,-išsigandusiu balsu pasiūlė ji.
-
Grace čiupo Džeinę už rankos ir atitempė prie Keitės.
-Keite! Ar matei, kas jį metė?- paklausė grifiukė.
-Namelis,-tyliai atsakė Keitė.-Niekas jo nemetė. Jis tiesiog atskriejo.
Jos niūriai susižvelgė.
-O Dieve. Jis rimtai nori mus nužudyti. Rimtai,-Grace atrodė, kad tuoj apalps.
Grifiukė akimis ieškojo kokių nors ženklų, pasikeitimų. Galiausiai jos akys nukrypo prie vardų.
-Keite...Džeine...-sušnibždėjo Grace. Vardai vėl žibėjo.
-Pakvieskim Fasą,-išsigandusiu balsu pasiūlė Grace.
-Turbūt tai tas vaikinas?- niūriai tarė Džeinė ir parodė į ant suoliuko sėdintį vaikiną.
-
-Taigi, jūs ir esat tie, kurie išraižė savo vardus namelyje? Tie prakeiktieji?- paklausia Džeinė, jau eidama link to vaikino, kuris vis dar sėdėjo ant suoliuko.
Pantera urgzdama ėjo šalia.
Jai irgi norėjosi urgzti.
Labai.
-
-Taigi jūs ir esat tie, kurie išraižė savo vardus namelyje?-paklausė Džeinė.
Keitė žvilgtelėjo į koridorių. Vardai švytėjo. Šįkart visi.
Tylėdama ji pažvelgė į Fasą. Vaikinas arba užmigo, arba tikrai įsigilino į knygą, nes vis dar sėdėjo pasislėpęs už jos. Džeinė nuėjo link jo.
-Eime,-pakvietė Keitė pakvietė Grace ir žengė į namelį.
-
-Eime,-pakvietė Keitė pakvietė Grace ir žengė į namelį.
-Tai lendam liūtui į nasrus?- vėl susinervino Džeinė.- puiku!
Ir nuėjo su merginomis kartu į namelį.
Džeinė suirzusi suurzgė.
Jos pantera Naktis nusekė paskui Džeinę.
Irgi urgzdama.
-
-Eime,-pakvietė Keitė pakvietė Grace ir žengė į namelį.
-Ei! Kaip suprasti?! Nori, kad į mus paleistų dar vieną peilį?-sušuko Grace Keitei, bet vistiek įėjo į namelį.
Prieš įeidama ji žvigtelėjo į Fasą, tačiau šis rodos snaudė.
-
Džeinė, kaip ir Grace buvo pasipiktinusi. Įėjusi į namelį buvo tokia pikta, kad trenkė į kėdę ir ši subyrėjo į šipulius.
-Galvojau, jog eisime pas Foxą ar Fosą, ar kaip ten. Bet ne, einam nusižudyti.- suniurzgė Džeinė.
Tuomet ji išdaužė langą. Pasijuto truputėlį geriau.
-
-Ei! Kaip suprasti?! Nori, kad į mus paleistų dar vieną peilį?-šūktelėjo Grace, bet Keitė jau buvo įėjusi. Ji nė nežvilgtelėjo į švytinčius vardus. Ji nuėjo į svetainę.
Ant stalelio Keitė pamatė laišką. Nieko nelaukiusi jį atplėšė.
Nepaklusnieji miršta pirmi.
Ir viskas. Tik šie trys žodžiai.
Keitė nesivylusi padėjo laišką atgal.
-
Galiausiai Džeinei trūko kantrybė. Ji čiupo Keitę už rankos, išsivedė laukan, tada ją paleido ir atsigręžė į rudaplaukę sunėrusi ant krūtinės rankas.
-Gerai, dabar viską man paaiškink nuo pradžių.- sušnypštė klastuolė.- Į KĄ AŠ ČIA ĮSIVĖLIAU?!?
-
Keitė pavargusi atsiduso.
-Jau sakiau,- tarė ji.-Namelis užkeiktas. Jame uždrausta lankytis. Ir išraižyti savo vardą. Namelyje dedasi keisti dalykai. Kelis jų jau matei,- varnė ir vėl atsiduso.-Mes-aš, Fasas ir Grace-mėginam išsiaiškinti viską išsiaiškinti, bet... klausimų daugiau nei atsakymų. Nežinau, kaip kiti...bet aš jau nebežinau, ką mums daryti.
-
Keitė pavargusi atsiduso.
-Jau sakiau,- tarė ji.-Namelis užkeiktas. Jame uždrausta lankytis. Ir išraižyti savo vardą. Namelyje dedasi keisti dalykai. Kelis jų jau matei,- varnė ir vėl atsiduso.-Mes-aš, Fasas ir Grace-mėginam išsiaiškinti viską išsiaiškinti, bet... klausimų daugiau nei atsakymų. Nežinau, kaip kiti...bet aš jau nebežinau, ką mums daryti.
Džeinė pirmą kartą per kelias dienas nusišypsojo ir tarė:
-Na, dabar galbūt bus lengviau. Aš jums padėsiu.
Staiga jos pantera pagaliau nustojo urgzti- taip pat staigiai dingo ir visas Džeinės pyktis. Ji susimažino panterą ir įsidėjo ją į kišenę.
Lygiai taip pat kol kas nuramino savo pyktį.
-
Džeinė šyptelėjo.
-Na, dabar galbūt bus lengviau. Aš jums padėsiu.
Keitė linktelėjo. Nebežinojo, ką besakyti.
-
Džeinė staiga tarė:
-O tu buvai Uždraustajame miške? Man kaip tik nuobodu. Gal nueinam?
Džeinė nusišypsojo ir atsisuko į sutrikusią Keitę.
-
Keitė nustebusi sumirksėjo.
-Nuobodu? Uždraustąjį mišką?-nustebusi paklausė. Nu ir naujokėlė...-pamanė.-Nežinau. Nemanau. Nepyk. Aš...manau palauksiu Grace ir Faso. Nesupyk,-atsiduso ji,-bet manau, daugiau pavojų man nereikia.
-
Po to, kai Keitė atsisakė eiti kartu, Džeinė tarė:
-Gerai. Aš greitai grįšiu. Na, man reikia, kad kas nors mane prablaškytų-Džeinė pakėlė antakius.- susitiksime čia?
Ir nelaukusi atsakymo nuėjo link Uždraustojo miško.
-
Grįžusi iš miško, Džeinė, priėjusi prie merginų, net dusdama išpyškino:
-Radau namelio antrininką prie Uždraustojo miško!
Ir vėl norėjosi urgzti.
-
Keitė nustebo pamačiusi Džeinę. Jos manymu mergaitė buvo išėjusi vos porai minučių. Dabar ji įraudusi bėgo link Keitės, kuri nė nepajudėjo iš vietos, tik spoksojo į Fasą, tiksliau- jo knygos viršelį.
-Radau namelio antrininką prie Uždraustojo miško!-suriko Džeinė, nors Keitė stovėjo čia pat.
-K-ką?-suglumusi perklausė Keitė.-Namelio antrininką? Uždraustajame miške?
-
Fasas, išvydęs merginų sujudimą, paknopstom nulėkė pas jas. ,,Laikas! Greičiau, kvaily!" rėkė jo nuojauta, kai ta beprotė klastuolių pirmakursė parbėgo iš Uždrausto miško. ,,Gal kokį voriuką pamatė" nusišaipė jis mintyse.
-Radau namelio antrininką prie Uždraustojo miško!-suriko Džeinė, kad net Fasas, būdamas toliau, išgirdo.
-K-ką?-suglumusi perklausė Keitė.-Namelio antrininką? Uždraustajame miške?
Fasas priėjo visai prie merginų. ,,Jeigu namelio antrininkas yra Uždraustajam miške, visai galimas daiktas, kad mūsų šaunusis Draugų namelis susijęs su miško monstrais." aiškiai suvokė Fasas. ,,Žinoma, jei tai Klastuolei ne haliucinacijos kokios" piktai pridūrė iš prigimties nekęsdamas Klastūnyno.
- Labas, Džeine, aš Fasas.- perskaitęs klastuolės vardą, pasakė iš už nugaros priėjęs Fasas. Kad jis girdėjo visą pokalbį, pasinaudodamas kai kuriais burtais burteliais, greičiausiai nebuvo būtina minėti.- Esu su Grace ir Keite, kartu nagrinėjam... šitą namelį. Ar esi įsitikinus, kad matei jo antrininką tame miške?
-
-Džeinė drąsiai bėgo link Uždraustojo miško. Grace taip ir norėjosi ją sustabdyti, nes jautė, kad jai grįžus atsiras dar dauhiau klausimų.
- Radau namelio antrininką prie Uždraustojo miško!-suriko Džeinė, nors Keitė stovėjo čia pat.
-K-ką?-suglumusi perklausė Keitė.-Namelio antrininką?
Grace prarado amą. Dar vienas namelis,tik šįkart uždraustąjame miške.
-Pala... Taigi Keitė rado laišką 'Nepaklusnieji miršta pirmi". Galbūt mums reikėtų palikti ten savo parašytą laišką ir kasnors atsakytų...-pasiūlė grifiukė.
-
-Pala... Taigi Keitė rado laišką "Nepaklusnieji miršta pirmi". Galbūt mums reikėtų palikti ten savo parašytą laišką ir kas nors atsakytų...-pasiūlė Grace. Regis mergaitė dar nepastebėjo Faso.
-Galbūt,-sutiko Keitė.-Tik ką rašytumėm? Be to, reiks nukeliauti į tą kitą namelį.
-
-K-ką?-suglumusi perklausė Keitė.-Namelio antrininką?
-Pala... Taigi Keitė rado laišką "Nepaklusnieji miršta pirmi". Galbūt mums reikėtų palikti ten savo parašytą laišką ir kas nors atsakytų...-pasiūlė Grace.
-Galbūt,-sutiko Keitė.-Tik ką rašytumėm? Be to, reiks nukeliauti į tą kitą namelį.
Džeinė apžvelgė visus- tarp jų ir pagaliau atėjusį Fasą- ir tarė:
-Aš norėjau tik apsižvalgyti miške, bet pajutau, jog kažkas mane lyg ir kviestų.-Džeinė susiraukė.- netrukus priėjau proskyną, o joje buvo tik vienišas ąžuolas. Ant jo kamieno buvo įrėžtas mėnuliukas, ir aš jį perbraukiau ranka. Iš viršaus nusileido kopėčios, ir aš jomis užlipau. Ten pamačiau namelį- draugų namelio antrininką, tik virš šio buvo lentelė su užrašu- buveinė. Įėjusi tik dar kartą įsitikinau, jog jis identiškas draugų nameliui, tik vardų nesimatė. Atgal pas jus ėjau vos keletą sekundžių, nors ėjau į ten gal dešimt minučių.
Džeinė susirūpinusi prikando lūpą.
-
Džeinė apžvelgė visus- tarp jų ir pagaliau atėjusį Fasą- ir tarė:
-Aš norėjau tik apsižvalgyti miške, bet pajutau, jog kažkas mane lyg ir kviestų.-Džeinė susiraukė.- netrukus priėjau proskyną, o joje buvo tik vienišas ąžuolas. Ant jo kamieno buvo įrėžtas mėnuliukas, ir aš jį perbraukiau ranka. Iš viršaus nusileido kopėčios, ir aš jomis užlipau. Ten pamačiau namelį- draugų namelio antrininką, tik virš šio buvo lentelė su užrašu- buveinė. Įėjusi tik dar kartą įsitikinau, jog jis identiškas draugų nameliui, tik vardų nesimatė. Atgal pas jus ėjau vos keletą sekundžių, nors ėjau į ten gal dešimt minučių.
-Bet kodėl mėnuliukas? Ir buveinė? Kam reikėjo dviejų namelių?... Man atrodo teks grįžti į biblioteką...-numykė Grace.
-
-Bet kodėl mėnuliukas? Ir buveinė? Kam reikėjo dviejų namelių?... Man atrodo teks grįžti į biblioteką...-numykė Grace.
Džeinė nutilo, nusisuko į Uždraustojo miško pusę ir pasakė:
-Manau, visų pirma reikėtų apsižvalgyti buveinėje, o tik tada eiti į biblioteką. Nes ką gali žinoti, gal ir ten kas nors paliko kokį laišką...
Džeinė susimąstė ir užsimiršusi pradėjo glostyti savo panterą. na,- pagalvojo Džeinė.- vis dėl to man pradeda patikti šios merginos. Gal net pavyks su jomis susidraugauti... O Fasas irgi visai nieko.
-
Džeinė, sukaupusi paskutines jėgas, grįžo nuo buveinės ir suklupo ant žolės priešais draugų namelį.
Jai iš žaizdos pietyje pylėsi kraujas, o pantera glaustėsi aplinkui, nežinodamas ką daryti, tačiau Džeinė to nežinojo.
Vos pasiekusi draugų namelį ji griuvo be sąmonės.
-
Džeinė sapnavo.
Sapnavo, jog į ją lekiantys peiliai klykia:
tu niekada neturėsi tikrų draugų, šlykšti gyvate!
nususęs žiobaras vertas daugiau nei tu!
ko išvis čia atsibeldei?!
tu čia nelaukiama!
DINK!
Džeinė trumpam atsimerkė ir miglotai įžvelgė ežerą ir draugų namelį. Žaizdos skausmas darėsi nepakeliamas.
Juodaplaukė vėl užsimerkė ir nugrimzdo į tamsą ir košmarus.
-
Pasistenk viską rašyti į vieną žinutę, o ne kelias iš eilės. Ir rašant nepamiršk, kad minimalus žinutės ilgis 5 eilutės.
-
Parbėgusi prie ežero Keitė išvydo Džeinę. Meko, ne Grif. Mergaitė be sąmonės gulėjo priešais draugų namelį. Aplink nesimatė nei Grace, nei Faso-apskritai jokios gyvos dvasios. Džeinė buvo sužeista-jos petyje žiojėjo gili žaizda, iš jos sunkte sunkėsi kraujas. Keitė sprendė, kad žaizda padaryta peiliu. Įdomu,-pamanė Keitė,-į ją lėkė dar vienas peilis ar ji susižeidė su savuoju?
Vis dėlto dabar nebuvo laiko tokiems apmąstymams. Keitė keikė save visais žinomais žodžiais. Kodėl būtent dabar reikia pamiršti visus žinokus sutvarstymo ar bent jau kraujo sustabdymo užkeikimus?
-Ei!-suriko ji.-Fasai! Grace! Kas nors!
-
Džeinė dar kartą pabudo. Ji išvydo keitę, šaukiančią:
-ei!Grace! Fasai! Kas nors!
Džeinė pabandė atsargiai atsistoti. Aštrus skausmas pervėrė jai petį, ir mergina suriko. Nelauktai iš akių pasipylė karštos ašaros, ir Džeinė skausmingai suriko:
-Keite, padėk! Buveinė... Buveinė mane užpuolė!
-
Keitė kietai sučiaupė lūpas. Gera pasakyti "padėk". Kaip, po galais?
-Na, regis buveinė nėta labai draugiška,- sumurmėjo mergina. Akivaizdu, kad Džeinei Meko Džeinė Grif nepadėjo. Ir ją puolė ne adatomis, o peiliais.
-Reikia eiti... į ligoninę,- pasakė Keitė. Nežinojo, ką dar ji pati galėtų padaryti.
-
Pagaliau Džeinei pavyko atsistoti. Dejuodama iš skausmo ji atsirėmė į seną liepą, augusią netoli namelio. Tuomet nusivilko apsiaustą ir, išsitraukusi peilį, nurėžė nuo kairiojo, sužeistojo peties rankovės draiskanas.
Tuomet grieždama dantimis nusvirduliavo link ežero ir ėmė plauti vandeniu žaizdą, ją valyti. Atrodė, jog Keitė net neketino padėti. o ko tu tikėjaisi? Kad ji puls tau padėti kaip geriausiai draugei?- pamanė Džeinė. Beskalaudama žaizdą per petį piktai dėbtelėjo į Keitę.
-
Džeinė atsistojo ir nuėjusi prie ežero ėmė plauti žaizdą, prieš tai dar priekaištingai dėbtelėjusi į Keitę. Ši akimirksniu pašoko.
-Ei, Džeine...-šūktelėjo Keitė.-žaizdą reikia nuplauti, bet tebebėga kraujas. Prisipažinsiu, nesu medicinos ekspertė, o netoliese nieko nėra, taigi, tau tikrai reikia į ligoninę. Ir...nenoriu pasirodyti žiauri ar panašiai, bet būk gera, papasakok viską plačiau.
Džeinė nereagavo.
-Duok, nors aprišiu,-sumurmėjo Keitė nusirišdama savo Varnanagės šaliką. Ne kažin kas, bet vis geriau, negu nieko.-Nemanau, kad norėtum likti be rankos.
-
-Ei, Džeine...-šūktelėjo Keitė.-žaizdą reikia nuplauti, bet tebebėga kraujas. Prisipažinsiu, nesu medicinos ekspertė, o netoliese nieko nėra, taigi, tau tikrai reikia į ligoninę. Ir...nenoriu pasirodyti žiauri ar panašiai, bet būk gera, papasakok viską plačiau.
Džeinė nereagavo.
-Duok, nors aprišiu,-sumurmėjo Keitė nusirišdama savo Varnanagės šaliką. Ne kažin kas, bet vis geriau, negu nieko.-Nemanau, kad norėtum likti be rankos.
Džeinė leido jai aprišti ranką šaliku, tačiau atsisakė eiti į ligoninę.
-Yra ir svarbesnių reikalų, ne vien šita mano žaizdelė.
Džeinė pajudino ranką ir susiraukė iš skausmo. Pabandė apsimesti, kad viskas gerai.
-Grace nuėjo prie buveinės, tačiau jai palietus mėnuliuką atsirado tik užrašas, kuris liepė dingti iš ten. Kai aš paliečiau mėnuliuką, kopėčios nusileido ir aš užlipau. Ten buvo vardai. Ir jie švytėjo. Staiga į mane pradėjo lėkti peiliai, daugumą jų atrėmiau, tačiau vienas... -Džeinė pašnairavo į savo petį.- Nusiledusi Grace nemačiau.
Juodaplaukė kiek patylėjo.
-O kas, jei namelių yra keturi?-Susiraukusi tarė Džeinė.-Po vieną kiekvienam koledžui? Žinai, mes kol kas irgi keturi.
Ji sunerimusi pažvelgė į Keitę.
-
Grace gulėjo prie medžio netoli draugų namelio. Po to, kai namelis liepė jai dingti, ji atsisėdonir laukė kitų, tačiau į ją ėmė lėkti peiliai. Nors grifiukė nebuvo sužeista, jai buvo beproto silpna.
Staiga ji pamatė Keitę ir Džeinę. Džeinės petyje buvo didžiulė žaizda. Grifiukė pajuto, kaip sukilo jos skrandžio turinys.
-Keite!-šuktelėjo ji, tačiau Keitė neišgirdo.
-Ei! Padėkit!-Grace juto, kad tuoj apalps.
-
Džeinė nustebusi apsidairė. Taip, jai nepasigirdo, ji girdėjo Grace balsą.
-Ei! Padėkit!-šaukė Grace.
Netoli namelio ji pamatė atsisėdusią Gracę. Džeinė atsistojo ir jai iš akių vėl pasipylė ašaros. Ji tvirčiau susirišo žaizdą ir klūpčiodama patraukė link Grace.
-Na, o kas tau atsitiko?- sušuko ji Grace.
-
Džeinė jau ėjo link Grace, tačiau staiga iš nuostabos ir siaubo išplėtė akis. Į ją ir Keitę skriejo mažiausiai trisdešimt peilių! Aišku, jie lėkė iš namelio pusės. Namelis kažkodėl vis stengiasi jas nužudyti!
-Tik jau ne vėl!-įsiutusi suriko Džeinė.
Ji išsitraukė savo peilį (laimei, sužeista buvo kairė ranka, o ji buvo dešiniarankė) ir ėmė atmušinėti peilius. Vienas per plauką nekliudė Keitės, tačiau Džeinei paskutinę akimirką peilį numušė šalin.
-Na, ką, visi peiliai atremti...
Ir staiga atskrido dar vienas peilis. Būtų Džeinei persmeigęs širdį. Jai tik per plauką pavyko jį atmušti ir nemirti. Džeinė drebėdama suklupo ant žolės.
-
-Ei! Padėkit!-šūktelėjo Grace. Džeinė atsistojo ir grieždama dantimis patraukė link Grace.
-Na, o kas tau atsitiko?- paklausė ji. Keitė, staiga pabudusi iš trumpo sąstingio, taip pat pašoko ir nubėgo link jų. Grace nebėgo kraujas, bet ji toli gražu neatrodė sveika.
-O Fasai, kur tu?- sumurmėjo varnė. Joms reikėjo ko nors, kas mokėtų nors truputėlį gydyti žaizdas, o Fasas mokėjo bent dvigubai daugiau užkeikimų už jas.
Jis visai neprivalo čia būti,-priminė balselis galvoje.-Juk JO prakeiksmas neliečia.
Tai suvokusi Keitė sustingo.
-Ne,-sukuždėjo ji.-Jis taip nepasielgtų...
Primink, ko jis čia atsibeldė iš bibliotekos?-žiauriai paklausė balselis.-Ar ne saugot jūsų su Grace? O primink, kaip jis reagavo į tą peilį?
Niekaip,-sąžiningai atsakė jam Keitė.-Nereagavo išvis. Jis... tik po to, kai Džeinė parbėgo iš miško radusi buveinę, jis priėjo ir... kaip koks visažinis, pristatė visą šitą namelio reikalą kaip kokį įdomų savo noru atliekamą ekspermentą. O tas peilis...jis elgėsi taip, lyg jo nė nebūtų buvę...
Keitė suklupo. Ėmė trūkti oro.
-Tik jau ne vėl,- staiga sumurmėjo Džeinė. Tada ji ėmė mosikuoti ore peiliu. Galop nurimo.
-Na ką, visi peiliai atremti...-patenkinta savimi atsiduso ji. Staiga tiesiai į jos krūtinę nulėkė peilis. Džeinė vos spėjo jį atremti. Keitė prilėkė prie jos.
-Nežinau, ką ten darei, bet kažkas tikrai nori tave nužudyti,-prabilo varnė.
-
-Nežinau, ką ten darei, bet kažkas tikrai nori tave nužudyti,-prabilo varnė.
Džeinė dėbtelėjo į ją.
-Kodėl visiems atrodo, kadaš dėl visko kalta?
Ji jautėsi sugniuždyta. Per vieną dieną jau du kart nežuvo! Dar Keitė lenda. O Fasas išvis pradingęs... Džeinė atsiduso.
-
Grace viską matė lyg per miglą, viskas liejosi. Aplink vėl laksto peiliai,Džeinė juos atmušinėja, o Keitė, rodos irgi tuoj nualps...Tačiau Grace niekas nerūpėjo. Matyt visas šitas reikalas baigia mane išvesti iš proto pagalvojo grifiukė ir, be jokios priežasties nusijuokė.Mergina buvo tiesiog apdujusi.
-Ei! Merginos!-sušuko Grace ir vėl sukikeno. Tada grifiukės akyse užslinko tamsa..
-
Grace nusijuokė ir susvirduliavo.
-Ei, merginos!-šūktelėjo ji ir vėl sukikeno.
Džeinė staigiai atsisuko į jos pusę ir susiraukė iš skausmo. Ta kvaila žaizda.
-Grace? Grace, ar tau viskas gerai?- šūktelėjo Džeinė.
Grace susvirduliavo ir parkrito be samonės. Džeinė priėjo prie jos ir patapšnojo per skruostą. Grace net nesujudėjo.
-Atleisk, Grace, bet juk reikia tave pabudinti.- sušnibždėjo Džeinė ir prikando lūpą.
Tuomet užsimojo ir iš visų jėgų trenkė skambų antausį.
-
Grace sukikeno ir "atsijungė".
-Grace? Grace, ar tau viskas gerai?-sušuko Džeinė. Tarsi galėtų būti gerai,-pamanė Keitė.
Džeinė patapšnojo Grace per skruostą. Ši nereagavo.
-Atleisk, Grace, bet juk reikia tave pabudinti,-sušnibždėjo Džeinė ir skėlė Grace antausį. Keitė stvėrė ją už rankos.
-Ką darai?-sušnypštė Keitė.-Taip, ją reikia pabudinti, bet abejoju, ar skeltas antausis jai padės. Ją reikia nugabent į ligoninę. Tau, beje, irgi praverstų ten apsilankyti.
Ji trumpai patylėjo.
-Arba reiktų vyresnio mokinio pagalbos,-mergina dirstelėjo į Grace ir savo šaliką Džeinei ant peties-pro jį jau sunkėsi kraujas.-Kuo greičiau.
-
-Ką darai?-sušnypštė Keitė.-Taip, ją reikia pabudinti, bet abejoju, ar skeltas antausis jai padės. Ją reikia nugabent į ligoninę. Tau, beje, irgi praverstų ten apsilankyti.
Ji trumpai patylėjo.
-Arba reiktų vyresnio mokinio pagalbos,-mergina dirstelėjo į Gracr ir savo šaliką Džeinei ant peties-pro jį jau sunkėsi kraujas.-Kuo greičiau.
-Aš dar galiu pakentėti. Tačiau dėl Grace... Taip, jai reiktų pagalbos. Beje, man reiktų apžiūrėti žaizdą.
Džeinė nusirišo šaliką nuo sužeisto peties ir išplėtė akis. Žaizda blokavo iki kaulo, buvo gal 4 centimetrų gilumo. Be to, ilga.
-Einam susirasti vyresnį mokinį.
-
Išvydusi Džeinės žaizdą Keitė pakraupo.
-Jokio vyresnio mokinio,-staigiai atšovė.-Nebent sutiktume pakeliui. Jums abiems būtina į ligoninę,-ji žvilgtelėjo į Džeinę.-Paeit sugebėsi?
Laukdama atsakymo ji atsisuko į Grace ir iškėlusi lazdelę, melsdamasi, kad pavyktų ir Grace nenukristų vidury laiptinės, sumurmėjo užkeikimą. Grace pakilo iki Keitės pečių lygio, kad nebuvo labai daug. Ir vis dėlto geriau negu nieko. Keitė vėl atsisuko į Džeinę.
-
Išvydusi Džeinės žaizdą Keitė pakraupo.
-Jokio vyresnio mokinio,-staigiai atšovė.-Nebent sutiktume pakeliui. Jums abiems būtina į ligoninę,-ji žvilgtelėjo į Džeinę.-Paeit sugebėsi?
Laukdama atsakymo ji atsisuko į Grace ir iškėlusi lazdelę, melsdamasi, kad pavyktų ir Grace nenukristų vidury laiptinės, sumurmėjo užkeikimą. Grace pakilo iki Keitės pečių lygio, kad nebuvo labai daug. Ir vis dėlto geriau negu nieko. Keitė vėl atsisuko į Džeinę. Džeinė dėbtelėjo į Keitę ir pagalvojo:
Jo, dabar ji dar man įsakynės.
Klastuolė žinojo, kad varnė nori jai gero, tačiau NEPAKENTĖ kai jai įsakynėdavo.
-Gal jau baigsi man įsakynėti?- irzliai atšovė Džeinė.
Ji atsiduso ir sumurmėjo gydymo užkeikimą. Nebuvo šio užkeikimo visiškai įvaldžiusi, tad žaizda tik apgyjo, tačiau vis geriau nei nieko.
-Būtų greičiau, jei pačios pabandytume pažadinti Grace. Be antausių,- skubiai pridūrė.
-
Keitė pavydžiai žiūrėjo, kaip apsigydo Džeinės žaizda. Nuostabu,-pamanė.-Net šita pirmakursė klastuolė sugeba daugiau nei aš.
-Būtų geriau, jei pačios pabandytume pažadinti Grace. Be antausių,-pareiškė Džeinė. Keitė prikando lūpą. Staiga tiesiog pašoko- Grace vos nenudribo ant žemės. Keitė švelniai paguldė ją ant žolės. Tada atsisuko į Džeinę.
-Pabūk čia,-paprašė varnė.-Pasaugok Grace. Aš tuojaus...sugrįšiu. Jei išgirsi šaukiant, nesiklausyk.
Stengdamasi pamiršti, kokios galimos jos poelgio pasėkmės ji puolė draugų namelį.
-Džeine!-šūktelėjo ji.-Džeine Grif! Džei...
Atsisukusi Keitė pamatė Džeinę Grif. Ji buvo tokia pat, kaip ir praeitą kartą, tik tylėjo.
-Džeine...-sukuždėjo Keitė.-mums reikia tavo pagalbos. Grace nepabunda. Džeinė Meko sužeista. Padėk mums, Džeine. Prašau.
Tebetylėdama Džeinė ištiesė delną. Staiga ant jo užsiliepsnojo ugnies kamuoliukas. Keitė atšoko. Kamuoliukas vis didėjo irdidėjo. Tada iš jo netikėtai išniro paukštis. Feniksas,-pažino Keitė.
Paukštis buvo ne dvasia, o gyvas padaras. Jis išskleidė sparnus ir nuskriejo laukan, pas Džeinę Meko ir Grace. Keitė atsisuko į Džeinę Grif.
-Ačiū,-sukuždėjo. Džeinė linktelėjo ir pranyko, o Keitė išbėgo laukan paskui feniksą.
Fenikso ašaros gydo,-pamanė ji.Jis galės padėti Grace ir Džeinei.
-
Keitė įėjo į namelį. pasaugok Grace. ha. Tikrai yra ką saugoti. Ji niūriai pažvelgė į Grace. Ši vis dar nerodė jokių gyvybės ženklų. Džeinė pažvelgė į žaizdą. Dar kartą sumurmėjo gydymo užkeikimą. Žaizda dar šiek tiek apsitraukė, tačiau vis dar bolavo kaulas. Ji susinervino ir šoko į ežerą. Gal dabar žaizda prasivalys. Pradėjo plaukioti. Su kiekvienu mostu jai suskausdavo žaizdą, tačiau ji bent jautė, kad žaizda valosi. Plaukiodama stebėjo Grace. Staiga iš namelio atskrido fenuksas.
-Feniksas? FENIKSAS? Kas per?...- sušuko Džeinė.
-
Džeinė išlipo iš vandens ir išsidžiovino sumurmėjusi išdžiūvimo burtažodį. Įvandenį įšoko su drabužiais, tad jie dar buvo šiek tiek drėgni, o kūnas ir plaukai išdžiuvo iškart. Staiga feniksas nutūpė Džeinei ant sužeistojo peties. Ji nustebusi pažvelgė į paukštį. Iš arti jis atrodė dar gražesnis. Feniksui iš akių pabiro ašaros. Jos krito ant Džeinės peties, ir ji beregint išgijo.
-Ar galima jį pasilikti?-savęs paklausė Džeinė, glostydama paukštį.
Jos pantera piktai suurzgė ir kaukštelėjo dantimis.
-Supratau.-nusijuokė Džeinė.- Turbūt ne.
-
-Feniksas? FENIKSAS? Kas per?...- sušuko Džeinė Keitei vos išlėkus iš namelio. Klastuolė išlipo iš vandens ir išsidžiovino, feniksas nutūpė jai ant peties ir ašaromis išgydė žaizdą.
-Ar galima jį pasilikti?-paklausė Džeinė, glostydama paukštį.
Jos pantera piktai suurzgė ir kaukštelėjo dantimis.
-Supratau,-nusijuokė Džeinė.- Turbūt ne.
Feniksas vėl pakilo. Kelios jo ašaros nuvarvėjo Grace į burną. Keitė vylėsi, kad tai padės. Feniksas netikėtai nutūpė jai ant peties. Keitė kiek nustebo.
-Aš nesu sužeista, paukštuk. Man viskas gerai,- ji ištiesė ranką paglostyti paukščiui galvutę ir pamatė, kad viskas anaiptol negerai. Jai kairėje rankoje plaštakoje, po oda, buvo įstrigusi adata. Keitė keiktelėjo. Fenikso ašaros negali išimti svetimkūnių, jos gydo žaizdas. Ji išsitraukė lazdelę.
-Accio adatą,-ištarė varnė ir aiktelėjo iš skausmo. Kruvina adata nukrito. Feniksas pasilenkė prie rankos, paverkė ir žaizda užsitraukė.
-Ačiū,-ištarė Keitė. Feniksas užsiliepsnojo. Keitė atsisuko į Džeinę.
-Kas toliau?-paklausė.
-
-Aš nesu sužeista, paukštuk. Man viskas gerai,- Keitė ištiesė ranką paglostyti paukščiui galvutę ir pamatė, kad viskas anaiptol negerai. Jai kairėje rankoje plaštakoje, po oda, buvo įstrigusi adata. Keitė keiktelėjo. Fenikso ašaros negali išimti svetimkūnių, jos gydo žaizdas. Ji išsitraukė lazdelę.
-Accio adatą,-ištarė varnė ir aiktelėjo iš skausmo. Kruvina adata nukrito. Feniksas pasilenkė prie rankos, paverkė ir žaizda užsitraukė.
-Ačiū, padėkojo Keitė, ir feniksas užsiliepsnojo.
-Kas toliau?- paklausė varnė atsisukusi į Džeinę.
-Palauk, man reikia susivokti, kokia nesąmonė čia vyksta,-Džeinė susiraukė ir nutilo.
Tuomet priėjo prie medžio ir užsilipusi atsisėdo ant jo šakos.
Vis dar tylėjo.
Tuomet pratarė:
-Keite, ar supranti, kad jei papasakotume kitiems, paprastiems šios mokyklos mokiniams, jie pagalvotų, jog mes išprotėjome?-ir nusišypsojo.
-
-Keite, ar supranti, kad jei papasakotume kitiems, paprastiems šios mokyklos mokiniams, jie pagalvotų, jog mes išprotėjome?-paklausė Džeinė ir nusišypsojo.
Keitė vyptelėjo.
-Žiūrint kam pasakosi,-atsakė ir žvilgtelėjo į Grace. Velnias kaip reikia, kad ji pabustų.
-Tikėkimės Grace greit pabus,- pasakė Džeinei.-Reikia visoms dar kartą aptarti visą šitą makalynę.
-
Keitė vyptelėjo.
-Žiūrint kam pasakosi,-atsakė ir žvilgtelėjo į Grace. Velnias kaip reikia, kad ji pabustų.
-Tikėkimės Grace greit pabus,- pasakė Džeinei.-Reikia visoms dar kartą aptarti visą šitą makalynę.
-Tai jau taip.-tarė Džeinė.-Žinai, Fasas kažkur dingęs. Matyt, kadangi jo vardo namelyje nėra, tai jis net nesiruošia mums padėti. Tik nusimuilino, nes pagalvojo, jog kils pavojus tai jo susišiaušusiai, susivėlusiai juodų plaukų kupetai.
Džeinė susiraukė ir iššoko iš medžio.
Turbūt taip ištiesų yra,-pagalvojo Džeinė.-O kam jam vargti dėl mūsų?
-
Keitė nudūrė akis į žemę. Na taip.
Ji visai nenorėjo įžeisti Faso. Jis buvo simpatiškas ir protingas, bet... kokiai būdais jis pateko į Grifo gūžtą? Ten, kur visi drąsūs ir kilnūs?
Jei būtų paskyrstymo kepurė, Keitė jį būtų dėjusi į Varnanagę. Protingas, gudrus, bet... ne tas, luris padeda kitiems.
Ji lėtai linktelėjo. Tada žvilgtelėjo į besileidžiančią saulę.
-Temsta,-tyliai pasakė.-Gausim gabent Grace į ligoninę. Nebent žinai grifų slaptažodį, žinai kur Grace lova ir turi milžinišką nematomąjį apsiaustą.
-
Džeinė šyptelėjo:
-Nejaugi manai, kad žmonės, išvydę Grace, neklausinės, kas jai nutiko?
Ji kiek pagalvojo, sumurmėjo sklandymo užkeikimą ir pakėlė Grace į orą.
-Turiu kitą sumanymą,-Ji atsisuko į Keitę.-Ar galėtum iš kažkur gauti pledų? Beje, žvakės irgi praverstų.
-
Keitė šnarpštelėjo.
-Deja, neturiu nei vieno nei kito. Tačiau...ką sugalvojai? Negalime jos čia palikti. Tačiau,- Keitė pagalvojo apie beveik tuščią Varnanagės ketvirtakusių mergaičių miegamąjį,- gal tu turi neregimąjį apsiaustą, kuris uždengtų Grace?
-
Džeinė dėbtelėjo į Keitę.
-Vien tai, kad turiu panterą ir su savimi nešiojuosi peilį nereiškia, kad esu kokia slaptoji agentė, kuri kiekvieną dieną nešiojasi neregimajį apsiaustą.
Ji kiek patylėjo ir atsisuko į rytus.
-Tačiau štai ten,-ji parodė į uolas.- yra tuščia, šilta ola. Kuriam laikui ten galėtume paslėpti Grace ir pernakvoti pačios. Vietos ten daug.
Ji kiek dvejodama pažvelgė į Keitę.
-Bet kažkuriai iš mūsų teks nueiti į savo koledžo bendrąjį kambarį ir iš ten paimti pledų ir maisto.
Ji nusibraukė nuo kaktos plaukus ir pažvelgė į Keitę, laukdama, ką ji pasakys.
-
Keitė atsiduso. Na žinoma,-pamanė.-Mergaičių vakarėlis su nakvyme kažkokioje oloje. Lyg mums ir taip būtų maža nuotykių.
-Nemanau,-kategoriškai sumurmėjo ji.-Nepyk.
Varnė atsisuko melsdamasi, kad pavyktų ir iškėlė lazdelę.
-Accio neregimąjį apsiaustą,-ištarė.
Nieko.
Keitė piktai atsiduso. Buvo dar viena galimybė, tik jai nepatiko, kad reiks įtraukti į šitą reikalą dar daugiau žmonių.
-Nubėk į pilį,-liepė ji.-Surask Emma Charlotte Watson. Grifo gūžtos pirmakursę. Netobulo būdo, bet ji Grace bendramokslė. Jei neis, atvilk. Tai svarbu, pati žinai.
Džeinė nesijudino.
-Po galais, Džeine!-pratrūko ji.-Eik! Mes visai neturime laiko!
-
Aišku, Keitė atsisakė.
Negana to, dar varo Džeinę prie darbo.
-Atleisk, o nemanai, jog grifiukai dažniausiai nekenčia klastuolių?-suirzusi tarė Džeinė.-Nejaugi nepameni, kaip elgėsi Fasas, mane sutikęs? Kaip galvoji, ką sakys Emma?
Ji susinervinusi atsiduso.
-Klastuolių niekas nemėgsta!
Ir su ašaromis nusisuko.
-
Keitė vėl piktai atsiduso. Pamėgino nusiraminti.
-Tai netiesa,-atšovė.-Jei nepastebėjai, tai feniksas, kurį gavau iš Džeinės Grif, tave išgydė. O Grace sekė tave į Uždraustąjį mišką. Be to, žmonės nekenčia klastuolių ne todėl, kad jie klastuoliai, o dėl jų būdo. Jei tik būtum draugiška, žmonės tave pamėgtų. Ir,- ji šyptelėjo,-jeigu nesutiks, aš tau leidžiu ją atitempti.
Keitė nutarė Džeinei atskleisti, kodėl eiti turi būtent ji.
-Neįsižeisk, bet Džeinė Grif padeda man, o ne tau. Galbūt, jei vėl kils bėda, pavyks ją prisišaukti.
-
-Tai netiesa,-atšovė.-Jei nepastebėjai, tai feniksas, kurį gavau iš Džeinės Grif, tave išgydė. O Grace sekė tave į Uždraustąjį mišką. Be to, žmonės nekenčia klastuolių ne todėl, kad jie klastuoliai, o dėl jų būdo. Jei tik būtum draugiška, žmonės tave pamėgtų. Ir,- ji šyptelėjo,-jeigu nesutiks, aš tau leidžiu ją atitempti.
Keitė nutarė Džeinei atskleisti, kodėl eiti turi būtent ji.
-Neįsižeisk, bet Džeinė Grif padeda man, o ne tau. Galbūt, jei vėl kils bėda, pavyks ją prisišaukti.
Džeinė atsiduso.
-Gerai,jau gerai, diktatore,-šyptelėjo Džeinė.
Ir nuėjo takeliu link Hogvartso.
-
Keitė stebėjo, kaip Džeinė nueina.
-Diktatore?-pakartojo.-Aš nevadovauju visiems prieš jų valią. Jai reikėjo prie mūsų prisidėti anksčiau...
Keitė pažvelgė į pilį. Kaži, kaip greit Džeinė grįš,-pamanė.-Ir kur dabar Fasas.
Keitė paprasčiausiai norėjo pažiūrėti, kaip jis elgsis. Ar turės padorumo prisipažinti. Ar ir vėl apsimes, kad visąlaik buvo gudrus ir nieko neįvyko.
-
Po kokių dešimties minučių Džeinė grįžo atgal, piktai šūkaudama:
-Slaptažodis, slaptažodis. Kam, po velnių, tie slaptažodžiai?
Ji piktai treptelėjo koja ir sunėrė ant krūtinės rankas. Tuomet niršdama prabilo:
-Paveikslas nenorėjo manęs praleisti. Pamanykit, liepė pasakyti slaptažodį. Išbandžiau gal dvidešimt žodžių, bet paveikslas tik kvatojo.
Ji darsyk treptelėjo koja ir pasakojo toliau:
-O kai iš Grifų gūžtos bendrojo kambario išėjo keletas merginų ir paklausė, ką aš čia veikiu, mano kantrybė baigėsi. Supykusi tik dėbtelėjau į jas ir nuėjau.
Džeinė atsisėdo ir prukštelėjo:
-Pamanykit, slaptažodis!
-
Keitė kilstelėjo antakius.
-O ką, pas jus Klastūnyne slaptažodžių nėra?- paklausė ji.- Be, to negalėjai paprašyti pakviesti Emma? Arba pakviesti jų pačių? Juk, jos šiaip ar taip, irgi Grifo gūžtos mokinės...
Patylėjusi dar pridūrė:
-Atleisk, kad taip spaudžiu.
-
-Ką aš tau prieš tai sakiau?-Tarė Džeinė.-Pabrėžiu- grifiukai NEKENČIA klastuolių! Ir greičiausiai niekada nebus kitaip!
Ji paspyrė akmenį.
-Beje, prašiau tų merginų pakviesti Emmą, tačiau jos tik nervingai nusijuokė. Viena mergina sunerimusi paklausė, kodėl klastuolė turėtų ieškoti grifiukės, tačiau tik norėdama, kad greičiau išsinešdinčiau,-nuliūdusi tarė Džeinė.
-
Keitė nevalingai suurzgė. Na žinoma,-pamanė ji.-grynakraujų vaikas. Įpratus, kad viskas savaime susitvarko. O dar skundžiasi žiobarais, patys ne ką geresni- vos tik nesiseka, iškart nuleidžia rankas. Esą šimtmečius taip buvo ir taip bus visados, ir niekas čia nieko nepakeis. Lyg rūpesčių būtų mažai, dar turiu šitai lepūnėlei vaidinti mamytę.
-Tai reikėjo sugalvot!-nebesusivaldžiusi suriko Keitė.-Bet ką! Kad nori pasiskolinti knygą, pasiklausti dėl Herbologijos namų darbų! Žinai, prie neigiamų klastuolių bruožų dar ir tingumas yra! Manai, aš nežinau, ką reiškia, kai tavęs nemėgsta? Žinai, ką tada reikia daryti? Tapti malonesnei! Arba atsitiesti ir žvelgti toliau!
Varnė piktai pažvelgė į ežerą.
-Neprisimenu, kada, išėjusi į gatvę, nebūčiau išgirdusi už nugaros pašaipaus žodžio,- piktai pasakė.- Kraujo išdavikė. Žiobarų draugė. Knygų žiurkė. Juodoji magė. Tamsioji ragana. Voldemorto pakalikė. Durmštrangietė.
Tyliai kaip vėjas, taip kad niekas neišgirstų, dar sukuždėjo:
-Natanieli, kvaily nelaimingas. Ką tu padarei?-ji pajuto ateinant ašaras.-Kodėl?
Pirmą kartą nuo tada, kai brolis pabėgo iš namų pareiškęs, kad į jokį Hogvartsą nevažiuos, ji pajuto nuoskaudą. Tokioje situacijoje. Prie tokių aplinkybių. Prie Džeinės.
Ir vis dėlto ji aiškiai prisiminė tą vakarą.
Prieš metus per vakarienę liepos mėnesį Natanielis pareiškė Hogvartsan nevažiuosiąs.
Tėtis su mama nusijuokė. Pamanė, kad tai pokštas.
Tačiau Keitės juokas neėmė. Ji prisiminė, kaip jai visai neseniai kepant keksiukus į virtuvę įskrido visiškai juodas apuokas. Jis nešė Natanieliui laišką, parašytą ne žaliu, o juodu rašalu.
"Viršuje"-pasakė ji tada ir apuokas nuskrido pas reikiamą adresatą.
"Natanieli,"-pasakė tėtis, baigęs juoktis.-"tai ką, visai nesimokysi? Gegužę pareiškei, kad be galo džiaugiesi baigęs paprastą mokyklą (Elijas, nenorėdamas įžeisti mamos, visada žiobarų mokyklą vadindavo paprasta, nors žodį "žiobaras" ir ji pati naudojo)."
"Ne,"-atsakė Natanielis,-"iš tikrųjų..."
Keitė nutraukė prisiminimą ir nusibraukė ašaras. Ne. Ne čia. Ne dabar. Dabar ne metas galvoti apie Natanielį. Niekada nebus metas, bet dabar reikia kaip nors padėti Grace.
-
Keitei iš akių riedėjo ašaros. Džeinė dvejodama padėjo ranką jai ant peties.
-Atleisk,-tyliai tarė ji.-Aš buvau kvaila ožka. Ne, dabar svarbiausia pagelbėti Grace ir kaip nors išpainioti šitą velniavą.
Ji tyliai nusisuko į namelio pusę ir nusišluostė nejučia ištryškusias dvi ašaras. Staiga šalia namelio pamatė laišką.
Pameni, kaip čia išdaužei langą? Tavo seseriai bus atlyginta. Tik tiek buvo parašyta.
Džeinės širdis pradėjo daužytis. Staiga ant jos peties nutūpė grakšti juoda pelėda. Džeinė drebančiais pirštais paėmė laišką, ir pelėda nuskrido.
Po septynių žodžių ji suriko ir nebegalėjo toliau skaityti. Raidės liejosi. Džeinė suriko ir nubėgo už kelių ąžuolų, kad Keitė nematytų jos ašarų.
tavo sesuo buvo užpulta. Galbūt ji išgyvens.
-
Staiga Džeinė sukūkčiojusi save subarė:
-Kvaile tu! Susiimk! Tavo seserį užpuolė, ir tu dėl to kalta! Tad dabar baik čia verkti ir stokis!
Ji atsistojo.
-Dabar eik pas Keitę ir išnarpliok šitą šūdą, kad taip nepasikartotų! Po velnių, tu pantera, o ne burundukas!
Ir nuėjo pas Keitę.
-
Liusė išėjo iš pilies. Jai buvo gana nuobodu, ji tik ketino pasivaikščioti aplink ežerą. Netrukus ji pamatė dvi merginas, vieną klastuolę, kurios ji nepažinojo, ir vieną varnanagę, Keitę, iš jos koledžo, protingą tik mažumėlę keistą. Netoli ji pamatė kažką, panašų į namelį. Liusė nusprendė nueti ir pažiūrėti, vis bus įdomiau nei vaikščioti. Ji taip pat nusprendė netrukdyti merginų ir prie to kažko eiti aplink.
Priėjusi prie to kažko ji pamatė, kad tai tikrai namelis, senas ir apsamanojęs, išdaužtu langu, nuo įėjimo buvo nuleistos kopėčios. Keista, jai namelis kėlė baimę, nors viršuje kabėjo lentelė "Draugų namelis". Ji vis dėl to nusprendė įeiti vidun. Juk nieko negali jai blogo atsitikti, tai juk draugų namelis. Ji įėjo vidun ir iš karto pastebėjo, kad namelis buvo seniai valytas, aplink mėtėsi dulkių kamuoliai. Varnanagė pamatė koridorių, kuriame buvo išraižyta daugybė vardų. Ji nusprendė ten taip pat išraižyti savo vardą, nes ten jau buvo Keitės vardas, taip pat ir dar keli, atrodo, dar neseniai įrėžti. Mergaitė pamanė, jog gal niekas nesužinos ir nesupyks. Taigi ji susirado namelyje gulėjusį peiliuką ir juo išraižė "Liusė", tada apsisuko ir nulipo žemėn. Daugiau viduje ką veikti nebuvo, nes ieškodama peilio pastebėjo, jog daugelis lentynų ir stalčių buvo prikimštos nusenusiais ir apdulkėjusiais laikraščiais, laiškais bei knygomis, o ten, aišku, Liusė galėjo rasti ko nors įdomaus, bet dabar jei nesinorėjo nieko daugiau, tik dingti iš ten.
-
Džeinė nubėgo link miško. Keitė lėtai atsistojo ir nuėjo link namelio. Ten rado laišką, kuris Džeinę išgąsdino dar prieš atskrendant pelėdai.
Pameni, kaip čia išdaužei langą? Tavo seseriai bus atlyginta.
Keitė pakėlė akis į išdaužtą langą. Jis kažkuo priminė žazdą Džeinės petyje. Keitė negalėjo pasakyti, kuo. Tiesiog priminė.
-Reparo,-sukuždėjo Keitė iškėlusi lazdelę. Langas susitaisė.
Staiga Keitė pašoko. O jei...o jei...
Varnė dirstelėjo į Grace. Kad tik jai nieko nenutiktų...-pamanė Keitė.-Bet jei man pavyks, ji bus laisva nuo šito. Kaip ir Fasas.
Mergina įėjo į namelį. Ir- savo siaubui- išvydo mergaitę. Varnanagę, vardu Liusė.
Šalia buvo išraižytas naujas vardas.
-
Liusė jau norėjo eiti lauk iš to namelio, kai pamatė, jog kažkada į vidų įėjusi Keitė su siaubu žvelgia į ją.
- Sveika, Keite,- pasisveikino, nors ją kiek trikdė tas jos žvilgsnis ir tai, jog ją vis dėl to pastebėjo.
Nuo to Keitės žvilgsnio ji neramiai apsidarė. Keitė tarsi bijojo, jog iš kito kambario neišlįstų koks monstras.
Aišku nieko įtartino nepamačiusi, Liusė vis tiek jautėsi keistai. Juk tai "tik" "Draugų namelis", ar ne?
-
Džeinė su Keite įėjo į namelį ir išvydo naują vardą.
Liusė Paik.
Džeinė išpuolė į lauką ir išvydo nueinančią varnę. Pasivyjusi ją paklausė:
-Taigi, tu tikriausiai esi Liusė Paik?-jos pantera suurzgė, matyt, visiškai tuo įsitikinusi.
Džeinei irgi norėjosi urgzti.
-
-Sveika, Keite,- pasisveikino Liusė. Keitei jau keliai linko.
-Labas, Liuse,- silpnu balseliu pasisveikino.-Ateik čia, gerai? Čia gyvybės ir mirties klausimas.
Ji nuėjo link Grace. Ši tebegulėjo ten pat. Dėkui Dievui,-pamanė Keitė.-Grace, kaip paprastai, nesukelia per daug rūpesčių dėl šito reikalo. Jei tik ji pabustų...
Keitė tikėjosi, kad Liusė ateis. Prisėdo pie Grace ir ėmė laukti jos ir Džeinės, kuri, regis, įėjo į namelį iš paskos Keitei.
-
- Labas, Liuse,- silpnu balseliu pasisveikino Keitė.-Ateik čia, gerai? Čia gyvybės ir mirties klausimas.
Liusę pradėjo neraminti Keitė, ji buvo tokia išsigandusi.
- Taigi, tu tikriausiai esi Liusė Paik?- paklausė klastuolė, o jos pantera suurzgė.
Varnanagė nustebo, jog iš vis įmanoma laikyti tokį padarą.
- Taip, aš Liusė,- atsakė jai ir nuskubėjo paskui Keitę.
"Gal nereikėjo lįsti į tą namelį?"- pagalvojo Liusė, bet greit save sudrausmino. "Baile, fal jos iš tavęs tik nori paprašyt saldainių ar nusirašyt kokį namų darbą.".
-
Liusei atėjus Keitė sunkiai atsiduso.
-Tu net neįsivaizduoji į ką įsivėlei, tiesa?- paklasė.- Žinoma, neįsivaizduoji. Kitaip nebūtum vėlusis.
Patylėjusi ji pridūrė:
-Namelį gaubia prakeiksmas. Kažkuri iš mūsų mūsų pabaigos gali nebesulaukti.
-
Liusei atėjus Keitė sunkiai atsiduso.
-Tu net neįsivaizduoji į ką įsivėlei, tiesa?- paklausė.- Žinoma, neįsivaizduoji. Kitaip nebūtum vėlusis.
Liusę apėmė negera nuojauta. Patylėjusi Keitė pridūrė:
-Namelį gaubia prakeiksmas. Kažkuri iš mūsų mūsų pabaigos gali nebesulaukti.
- Kas per prakeiksmas?- paklausė mergaitė virškindama žodžius "nebesulaukti", "prakeiksmas". "Kažkas nelabai gero vyksta."- pagalvojo varnė.
-
Džeinė, atėjusi paskui Keitę, Liusei tarė:
-Trumpai tariant, namelis bandys tave užmušti.
Ji kiek patylėjo ir tuomet vėl prabilo:
-Šiandien du kartus vos nežuvau nuo peilių, o mano sesuo guli ligoninėje.
Ji prikando lūpą, kad nepravirktų.
-
Džeinė, atėjusi paskui Keitę, Liusei tarė:
-Trumpai tariant, namelis bandys tave užmušti.
"Keista,"- pagalvojo varnė. "O gal visai ne." Klastuolė kiek patylėjo ir tuomet vėl prabilo:
-Šiandien du kartus vos nežuvau nuo peilių, o mano sesuo guli ligoninėje.
Ji prikando lūpą.
Liusė nelabai galėjo tuo patikėti. Peiliai? Ligoninė? Arba tai labai žiauri tikrovė, arba žiauriai nejuokingas pokštas.
- Tai ką man daryt?- paklausė mergaitė.
-
-Šiandien du kartus vos nežuvau nuo peilių, o mano sesuo guli ligoninėje,- pasakė Džeinė ir prikando lūpą.
Vadinasi, į ją buveinėje lėkė peiliai,-pagalvojo Keitė.-Ir ji turėjo peilį.
-Tai ką man daryt?-paklausė Liusė.
-Nežinau,-tyliai pasakė Keitė.-Palauk. Sugalvojau. Gal galėtum surasti Emma Charlotte Watson? Grifo gūžtos pirmakursę. Supranti, galbūt ji galėtų nugabenti Grace į jų miegamuosius. Džeinė negali to padaryti, nes yra įsistačiusi sau į galvą, kad visi nekenčia klastuolių, o aš...ilga istorija. Džeinė mano, kad neverta gabenti Grace į ligoninę, nes visi klausinės. Tai gal galėtum?
-
- Nežinau,- tyliai pasakė Keitė.- Palauk. Sugalvojau. Gal galėtum surasti Emma Charlotte Watson? Grifo gūžtos pirmakursę. Supranti, galbūt ji galėtų nugabenti Grace į jų miegamuosius. Džeinė negali to padaryti, nes yra įsistačiusi sau į galvą, kad visi nekenčia klastuolių, o aš... ilga istorija. Džeinė mano, kad neverta gabenti Grace į ligoninę, nes visi klausinės. Tai gal galėtum?
- Gal... Galėčiau,- tarė Liusė ir nuėjo. "Kaip čia viskas keblu."- pagalvojo.
-
Staiga iš namelio išėjo mergina. Ji atsisuko ir...
Pažvelgė į jas savo baltomis, nematančiomis akimis. Tai buvo žemesnioji forma.
Džeinė nejučiomis ėmė trauktis atgal ir staiga sustojo.
-Po velnių, šiandien man gal jau užtenka nuotykių,-atsiduso juodaplaukė.
Kairėje rankoje ji supaudė peilį, o dešinėje-lazdelę.
-Man dabar tikrai praverstų pagalba,-šūktelėjo Džeinė, kai paleido sustingdymo kerus į žemesniąją formą, o jie atšoko.
-
Fasas paskubom atėjo į draugų namelį. ,,Mane Keitė ir ta klastuolė bus prakeikusios. Bet ką daryt, jeigu visas šias dienas be sąmonės drybsojau ligoninės palatoj, po velnių?!" piktai paspirdamas akmenį pamanė Fasas. Staiga išvydo Džeinę, klastuolę, kuri irgi įsimaišė į namelio pokštus. Prieš ją stovėjo aukštaūgė mergina. Priėjęs arčiau Fasas pasislėpė už medžio ir įsispoksojo į merginas. Klastuolė paleido į kitą merginą užkeikimą, bet tas atšoko ir vos nekliudė pačios Džeinės. ,,Ar tik čia ne kokia zombė, ar vaiduoklis?" įtemptai mąstė Fasas. ,,Kas gi gali be kerų atlaikyt sustingdymo užkeikimą?" Įsižiūrėjęs į tvirtąją merginą, Fasas išvydo baltutėlius akių obuolius. Jie kažką priminė. Kažką, ko reikia vengti. Ketvirtakursis suspaudė lazdelę vis dar neužgijusioje dešinėje rankoje ir iššoko iš už medžio.
- Džeine, greitai į Hogvartsą!
Nežiūrėdamas į klastuolę, Fasas prabandė užkeikimą:
- Riddikulus !- ir mergina pavirto į kitokią merginą, paplūdusią kraujais, fontanais besiliejančiais pro varnanagišką uniformą. Fasui palengvėjo, supratus, jog tai tik kaukas, bet vis vien ant jo išbalusio veido pasirodė prakaito lašai.
- Riddikulus!- šūktelėjo Fasas darsyk. O kaukas, net nepakėlęs merginos veido nuo žemės, persikūnijo į kažkokios žiobariškos komedijos herojų. - Dingsti iš čia.- tingiai pasakė ketvirtakursis kaukui ir nusibraukė prakaitą. Kaukas nušokavo į vandenį ir dingo.
-
Džeinė lengviau atsiduso, kai Fasas atrėmė kauką.
Bet tu ir kvailė! Nesugebėjai atpažinti kauko!-išbarė ji save mintyse.
-Ačiū,-Džeinė šyptelėjusi padėkojo Fasui.
Staiga ji prisiminė, kad Fasas buvo ilgai pradingęs ir kiek pyktelėjo.
-Kur tu buvai tiek laiko? Aš, Keitė ir Grace keletą kartų vos nežuvom! Be to, atsirado nauja mergina- Liusė,-juodaplaukė mostelėjo ranka į Liusę.
-
Liusė išėjusi iš pilies kaip tik pamatė, kaip du žmonės kaunasi su kažkokia kita aukšta žmogysta. Vienas iš jų kelis kartus panaudojo kerus ir žmogysta nėrė į ežerą, prieš tai kelis kartus persimainiusi.
Priėjusi kiek arčiau žmonių pamatė, jog tai Džeinė ir dar kažkoks grifiukas. Pamačiusi grifiuką Liusė prisiminė, kodėl grįžo čia. Ji pribėgo prie jų ir Džeinei tarė:
- Džeine, neradau Emmos. Kelios sutiktos grifiukės sakė, jog ji bibliotekoje, bet aš jos tenai nebuvo.
Tada atsisukusi pasisveikino su grifiuku:
- O, labas.
-
-Ar galėtum iš kur nors gauti keketą pledų? Manau, reikėtų Grace nugabenti į netoli esančią olą,-tarė klastuolė.-juk dabar, kas nors mus jei čia pamatę prisigalvotų nebūtų dalykų.
Džeinė kiek patylėjo.
-Atleisk, kad to prašau, tačiau man reikia išsiaiškinti vieną dalyką, tad pati to padaryti negaliu,-tyliau pridūrė.
Ji maldaujamai pažvelgė į Liusę.
-
Fasas išgirdo Džeinės atodūsį.
-Ačiū,-Džeinė šyptelėjusi padėkojo Fasui.- staiga ji susiraukė.- Kur tu buvai tiek laiko? Aš, Keitė ir Grace keletą kartų vos nežuvom! Be to, atsirado nauja mergina- Liusė,-juodaplaukė mostelėjo ranka į Liusę.
Fasas linktelėjo Liusei.
- Visą savaitę pragulėjau opas madam Pomfri.- pasakė Fasas ir atsmaukęs rankovę, parodė tvarstį.- Aš tikrai labai atsiprašau. Net nežinau, kas man buvo nutikę. Kažkas atgabeno mane ,,visą sulaužytą".
Tada susivokė, kad klastuolė ėmė elgtis draugiškai. ,,Bent vienas jų koledže atsiras normalus." pamanė Fasas.
- Džeine, neradau Emmos. Kelios sutiktos grifiukės sakė, jog ji bibliotekoje, bet aš jos tenai nebuvo.- staiga tarė Liusė.
Tada atsisukusi pasisveikino su Fasu
- O, labas.
-A r galėtum iš kur nors gauti keketą pledų? Manau, reikėtų Grace nugabenti į netoli esančią olą,-tarė klastuolė.-juk dabar, kas nors mus jei čia pamatę prisigalvotų nebūtų dalykų.
Džeinė kiek patylėjo.
- Atleisk, kad to prašau, tačiau man reikia išsiaiškinti vieną dalyką, tad pati to padaryti negaliu,-tyliau pridūrė.
Ji maldaujamai pažvelgė į Liusę.
- Eee... o kas čia buvo? Kas buvo Grace? Kas vyko, kol manęs nebuvo?- paklausė Fasas.
-
Keitė matė kaip Džeinė susidūrė su kažkokia būtybe. Netrukus atėjo kažkas kitas. Keitė pažino balsą. Fasas iškėlė lazdelę.
-Riddiculus!-sušuko Fasas. Būtybė, kaip paaiškėjo-kaukas-pakeitė pavidalą. Keitė neįžiūrėjo, kuo jis tapo, bet įžiūrėjo varnananagės uniformą.
Kaukas pradingo, iš pilies parėjo Liusė. Jos pradėjo šnekėtis su Fasu ir Keitė nuėjo prie jų, prieš tai dar žvilgtelėjusi Grace. Priėjusi prie jų ji paklausė.
-Kur buvai?
-
Kiek dvejodama ji įžengė į draugų namelį. Prie durų ji stabtelėjo ir pažvelgė į Liusę ir kitus. Lėtai nuėjo koridoriumi ir pažvelgė į vardus, kai ko ieškodama.
Na žinoma.
Lorelė Meko.
Jos vyresnioji sesuo, keistomis aplinkybėmis žuvusi Hogvartse.
-Tai štai kaip ji žuvo,- sušnibždėjo Džeinė ir perbraukė pirštais savo žuvusios sesers vardą.
-
Fasas pasisuko, išgirdęs žingsnius. Tai buvo Keitė.
-Kur buvai?- griežtai paklausė varniukė. Fasas susigėdęs pasakė:
- Gulėjau pas madam Pomfri. Visą savaitę. Be sąmonės. Kas man buvo, nepamenu, bet atseit buvau atgabentas sulamdytas. Prieš porą savaičių lankiausi grifų gūžtos bibliotekėlėje ir aptikau senovinį vadovėlį. Jame radau burtažodį, panaikinantį bet kokį užrašą ir bet kur. Savo vardą panaikinau, tik nespėjau burtažodžio pasakyti jums. Ir paaiškinkit, kas nutiko Grace ir kas vyko, kol manęs nebuvo?
-
Ar galėtum iš kur nors gauti keketą pledų? Manau, reikėtų Grace nugabenti į netoli esančią olą,- tarė klastuolė.- Juk dabar, kas nors mus jei čia pamatę prisigalvotų nebūtų dalykų.
Džeinė kiek patylėjo.
- Atleisk, kad to prašau, tačiau man reikia išsiaiškinti vieną dalyką, tad pati to padaryti negaliu,-tyliau pridūrė.
Ji maldaujamai pažvelgė į Liusę.
Varnanagė kažką sumurmėjo po nosimi ir nuskubėjo į Varnanagės koledžo mergaičių miegamajį. Gal kuri nors turės pledą, kurį galėtų paskolinti. Gerai, kad ji pati turi pledą.
Liusei kiek kirbėjo klausimas, kas čia vyksta, bet nusprendė, jog tai nėra išgalvota.
-
-Daug kas vyko,-tyliai atsakė Keitė.-Nežinau, kas nutiko Grace. Ji tiesiog...nežinau, gal jai šokas, gal kas, bet...mes nuėjome į buveinę. Aš po jų, pats žinai. Džeinė sakė, kad Grace palietus mėnuliuką, kopetėlės nenusileido. Ją pačią įleido, bet, kaip supratau, apšaudė peiliais. Kai aš ten nuėjau nė vienos jau nebebuvo. Aš ten nuėjau, mane adatom apšaudė, bet man nieko,-ji nutilo prisiminusi adatą po oda-visvien niekis,-nenutiko. Po to grįžau čia. Džeinė buvo sužeista, Grace elgėsicl keistai ir neteko sąmonės. Iki šiol nepabudo,-Keitė pakėlė akis į Fasą.-Pamaniau, gal galėsi jai padėti.
-
Kai Džeinė išėjo iš namelio, išvydo Keitę, Liusę ir Fasą drauge. Dar spėjo išgirsti, kaip Fasas Keitei sako, jog buvo ligoninėje ir prašo paaiškinti, kas čia vyksta.
-Visų pirma,- prabilo Džeinė priėjusi.- radau namelio antrininką buveinę. Ji pamiškėje, medyje. Tenai man į petį įsmigo peilis, aš vos atsivilkau čia, tada Grace atėjo ir apalpo, jos vis dar nepavyksta pažadinti. Keitė iš kažkur pakvietė feniksą, jis išgydė man ir Keitei žaizdas ir bandė atgaivinti Grace. Bet, kaip matai, nepavyko,-tarė ji, žvilgtelėjusi į Grace.- tada gavau laišką, kad mano sesuo buvo užpulta ir kad ji tikriausiai mirs.
Ji vėl prikando lūpą, kad neverktų.
-Tuomet atėjo Liusė, pasirodei tu ir aš nuėjau į namelį. O ten radau išraižytą savo seniai mirusios sesers vardą. Tai štai, kaip ji žuvo. Irgi išraižė savo vardą namelyje.
Džeinė nusisuko į namelį.
-
Fasas įniršo.
- Ar jūs visai durnos, vaikštinėt vienos po visokias buveines ir tuo labiau UŽDRAUSTAJAM MIŠKE?!- riktelėjo jis žaibuodamas akimis. - dabar staigiai į namelį ir išnaikinat savo vardus su burtažodžius ,,illiteratus"! aš jau išnaikinau. staigia. bėgom išnaikinat.
nurimo, susigriebęs, kad yra ne koks mokytojas.
-
Va dabar tai sunervino. Įsakynės jis man.
Vis dėl to Džeinė suprato, jog Fasas teisus. Ji susinervinusi atsiduso ir nuėjo į namelį.
-Illiteratus,-sumurmėjo Džeinė ir lazdelės galiuku palietė savo vardą.
Vardas išnyko. Kadangi Liusė dar buvo išėjusi, išnaikino ir jos vardą. Ji išėjo iš namelio ir pamatė laišką.
Nemanykit, kad išsisukot.
Tame laiške tebuvo tik šie trys žodžiai. Staiga ji išgirdo švilpesį, ir negalvodama instinktyviai pasilenkė. Virš Džeinės galvos prašvilpė peilis.
Jei nebūtų laiku pasilenkusi, būtų mirusi.
Besidaužančia širdimi ji suklupo ant žolės.
-
Keitė kilstelėjo antakius.
-Gražiai save vaizduojies,-pasakė ji.-Bet primenu, kad tikrai nesi tobulas. Pats žinai. Ir tarp kitko-primink, kaip buvai sužeistas?
Nelaukdama atsakymo ji nudrožė į namelį. Nulėkė prie savo vardo ir pamatė.
Faso vardas tebebuvo.
-Fasai?-šūktelėjo. Nieko. Keitė išbėgo iš namelio.-Fasai, čia yra kai kas, kas tau nepa...
Ji nutilio vidury sakinio.
Virš ežero mergina pamatė žmogų.
Žmogus priminė Voldemortą. Tokį, kokį jį įsivaizdavo Keitė.
Tačiau šis Voldemortas turėjo tamsiai rudas akis-tokias kaip Keitės. Keitė matė, kad jis vos aukštesnis už ją. Jis kažką sakė vien lūpomis-Prisijunk, sesute,-su siaubu suprato Keitė.
-Ne,-ištarė Keitė.-Jis taip nepasielgtų. Nebūtų toks kvailas.
Jis buvo užtektinai kvailas, kad išlėktų į Durmštrangą,-negailestingai atšovė balselis galvoje.-Kodėl gi jis negali padaryti ir to.
-Tai tik kaukas,-sukuždėjo Keitė.-Tik kaukas.Rid-diculus!-neryžtingai riktelėjo.-Riddiculus!
Kaukas pavirto į berniuką. Mažą, besijuokiantį, nepavojingą berniuką.
Keitė suklupo. Nebegalėjo išlaikyti savęs ant kojų.
-
- Ar jūs visai durnos, vaikštinėt vienos po visokias buveines ir tuo labiau UŽDRAUSTAJAM MIŠKE?!- riktelėjo Fasas. - dabar staigiai į namelį ir išnaikinat savo vardus su burtažodžius ,,illiteratus"! aš jau išnaikinau. staigia. bėgom išnaikinat.
-Gražiai save vaizduojies,-pasakė Keitė.-Bet primenu, kad tikrai nesi tobulas. Pats žinai. Ir tarp kitko-primink, kaip buvai sužeistas?
Liusė visa tai girdėjo. Ji kaip tik nešėsi du pledus, kurious pavyko pasiskolinti iš geranoriškų žmonių ir vieną savo.
Priėjusi visai arti pamatė, jog likęs tik Fasas, Keitė išėjusi, o Džeinė suklupusi gulėjo ant žolės. Liusė pribėgo prie jos.
-Viskas gerai? Ar ben pakenčiamai?- paklausė pamačiusi Džeinės veidą.
-
Džeinė tylėdama ištiesė Liusei laišką. Kiek patylėjo ir tuomet tarė:
-Vardai neišnyksta net ištaria tą burtažodį.
Tuomet atsistojo, paėmė iš Liusės pledus ir padėkojo ir nuėjo link olos uolų plyšyje. Lazdele pakėlė Grace į orą ir paklausė Liusės:
-Eini drauge?
-
Išgirdęs Keitę, Fasas nulėkė pas ją. Jis buvo pyktelėjęs ant Keitės, kad ši juo nebepasitikėjo. Pamatęs, kaip Keitė susidoroja su kauku, jis stabtelėjo. Keitė suklupo. Fasas tyliai priėjo prie jo ir ištiesė ranką, norėdamas padėti atsistoti.
- Kas buvo?- paklausė Fasas.
-
Staiga Džeinė pamatė suklupusią Keitę.
-Kas tau nutiko?-tyliai paklausė Keitės Džeinė.
Kiek nejaukiai pastypčiojusi atsistojo šalia Faso.
-Žinai, dabar gabensiu Grace į tą olą,-Džeinė mostelėjo uolų link.-Gal... Gal norėtum eiti kartu? Na, galbūt ten pailsėtum,-nuoširdžiai pasiūlė savo pagalbą.
-
Fasas išgirdo šalia atsistojus Džeinę.
-Žinai, dabar gabensiu Grace į tą olą,-Džeinė mostelėjo uolų link.-Gal... Gal norėtum eiti kartu? Na, galbūt ten pailsėtum,-nuoširdžiai pasiūlė savo pagalbą.
- Kam sakai?- paklausė Fasas karčiai. - nebekvailiokim. Grace vežam į ligoninę, madam Pomfri nieko neklausinės. O jei ir klaus, negi slėpsim, kad pirmakursė leisgyvė? O mes patys turim labai rimtai graužti knygas ir mokytis, jeigu norim rimtai susikaut su nameliu. Stojam ir renkamės bibliotekoj.
Paėmęs nuo žemės savo kuprinę, Fasas sustojo ir pažiūrėjo į merginas. ,,Vienų taip nepaliksiu. Eisim visi. O galų gale, kapitonas laivą palieka paskutinis, o moterų kapitonių nelabai būna..." pamanė sau niūriai Fasas.
-
Keitė sukaupė jėgas ir atsistojo.
-...jei norim rimtai susikaut su nameliu. Stojam ir renkamės bibliotekoj.
-Biblioteka nepadės,-tyliai pasakė Keitė.-Tavo užkeikimas neveikia. Tavo vardas vis dar ten, Fasai.
-
Na va. DABAR jis pradeda užknist.
-Fasai, kaip manai, ką mažam Pomfri pamanys, kai atvesim ten Grace? Tai nėra paprastas užkeikimas ar sužeidimas! Išklausinės visko apie tai, kas įvyko! Ką mes jai sakysim?! Papasakosim viską?! O kas, jei kiti, išgirdę šią istoriją, norės ja įsitikinti savo akimis? Įpainiotume dar daugiau žmonių! Netgi tu, nekenčiantis klastuolių, turėtum pripažinti, jog aš teisi!
Ji sunėrė ant krūtinės rankas ir priėjo prie Faso.
-Tada būtų baisu! Daugybė žmonių mirtų kaip mano... Kaip mano sesuo.
Šiuos žodžius ji ištarė sunkiai, pyktis išgaravo. Džeinė pasijuto liūdna. Akyse susikaupė ašaros.
-
Keitė sukaupė jėgas ir atsistojo.
-Biblioteka nepadės,-tyliai pasakė Keitė.-Tavo užkeikimas neveikia. Tavo vardas vis dar ten, Fasai.
-Fasai, kaip manai, ką mažam Pomfri pamanys, kai atvesim ten Grace? Tai nėra paprastas užkeikimas ar sužeidimas! Išklausinės visko apie tai, kas įvyko! Ką mes jai sakysim?! Papasakosim viską?! O kas, jei kiti, išgirdę šią istoriją, norės ja įsitikinti savo akimis? Įpainiotume dar daugiau žmonių! Netgi tu, nekenčiantis klastuolių, turėtum pripažinti, jog aš teisi!
Džeinė sunėrė ant krūtinės rankas ir priėjo prie Faso.
-Tada būtų baisu! Daugybė žmonių mirtų kaip mano... Kaip mano sesuo.
- Keite, tai neįmanoma. Aš kelis kartus tikrinau ir mano vardo tikrai ten nebuvo. Ar Hogvartse nesimokė koks mokinys panašiu į mano vardu? - paklausė Fasas mąstydamas. Staiga prisiminė, kas jam buvo, kai jis buvo taip smarkiai sulaužytas. ,,Bet juk manęs užkeikimas neveikė, o susirėmimas su kažkokiu išprotėjusiu kentauru nėra su nameliais susijęs. Reikia kažką kitaip daryti...". Tada grifas pasisuko į klastuolę ir išrėžė:
- Madam Pomfri nieko neklaus. Galiu beveik garantuoti. Ir negalim žaisti iš Grace gyvybės, net jeigu tektų viską papasakoti. Jeigu Grace žus? Žinai, kas tada mums būtų? Šimtaprocentinis garantas, kad išlėksim iš Hogvartso. Man gerai, aš galiu dar į Durm...- Fasas laiku prikando liežuvį ir paskubom pakeitė sakinį.-.. į kitą mokyklą pereit, nes turiu ten pažįstamų. O ką turi omeny minėdama, kad tavo sesuo mirė?
-
-Dabar paklausyk! Jei esi toks bailys, tai spruk į tą kitą mokyklą dabar! Nagi! Pirmyn!
Ji piktai treptelėjo koja ir kiek patylėjo.
-Vardai ištiesų vėl atsirado. Ir... Mano vyresnioji sesuo prieš du metus mirė Hogvartse keistomis aplinkybėmis. Ji parašė savo vardą namelyje, dabar jis aptaškytas krauju,-tyliai prabilo Džeinė, tramdydama ašaras.
Ji atsisėdo ant žolės.
-O šiandien gavau laišką, kad mano jaunesnė sesuo užpulta ir kad ji turbūt neišgyvens.
Dabar ji jau nebesulaikė ašarų ir sukūkčiojo.
-
Fasas per vėlai nutilo. Tos mokyklos pavadinimas Keitei buvo įdėtas į per jautrią smegenų kertelę, kad pražiopsotų.
-Kur?-sucypė. Skambėjo apgailėtinai, bet ji nieko negalėjo padaryti.-Durmš...Durmštrange? Tu gavai kvietimą į Durmštrangą?
Keitė nepamiršo, koks buvo Natanielio veidas kai jis ištarė: "Ne. Tiesą sakant, gavau kvietimą į Durmštrangą".
Tada, tą vakarą jai prieš akis prabėgo visas brolio gyvenimas. Kad ir kaip jo nemėgo, nebūtų pamaniusi, kad brolis nulėks ten.
Fasas, kad ir koks kartais būtų, Durmštrange netiktų.
-Aš tikčiau ir pas žiobarus,-ramiai atsakė.-Be to, man svarbiau, kad Grace liktų sveika, o ne kad aš Hogvartse.
-
-Dabar paklausyk! Jei esi toks bailys, tai spruk į tą kitą mokyklą dabar! Nagi! Pirmyn!
Ji piktai treptelėjo koja ir kiek patylėjo. Fasas mintyse nusišaipė.
-Vardai ištiesų vėl atsirado. Ir... Mano vyresnioji sesuo prieš du metus mirė Hogvartse keistomis aplinkybėmis. Ji parašė savo vardą namelyje, dabar jis aptaškytas krauju,-tyliai prabilo Džeinė, tramdydama ašaras. O šiandien gavau laišką, kad mano jaunesnė sesuo užpulta ir kad ji turbūt neišgyvens.
Dabar ji jau nebesulaikė ašarų ir sukūkčiojo. Fasui pagailo jos.
- O jeigu ten tik šantažas... laiškai, norint atstumti mūsų dėmesį ir įbaiminti? Manau, jeigu jie mums grasina, mes kažką jau aptikome!- tarė Fasas.
-Kur?-sucypė. Skambėjo apgailėtinai, bet ji nieko negalėjo padaryti.-Durmš...Durmštrange? Tu gavai kvietimą į Durmštrangą?- Keitė pritilo.-Aš tikčiau ir pas žiobarus,-ramiai atsakė.-Be to, man svarbiau, kad Grace liktų sveika, o ne kad aš Hogvartse.
Fasas kiek pabalo, nejaukiai persibraukė sau per sprandą. ,,Išsidavei, kvaily neraliuotas."
- Į Durmštrangą kvietimą gavau.- tyliai tarė jis. Patylėjęs dar tyliau pridūrė.- aš netgi porą metų ten mokiausi.. Ten ne taip baisu, kai yra pasakojama. Bet Durmštrango dėka aš... na tiek tos. Aš nežinau tokių kerų, kurie padėtų Grace be Pomfri pagalbos. Jeigu Džeinė taip spiriasi, tebūnie, gabenkim Keitę į kažkokią olą, aš pasiimsiu savo senus vadovėlius ir pabandysiu kažką rasti, kas jai pagelbės.
,,Tikiuosi, jos manęs neprakeiks, kad mokiausi Durmštrange. Kad ten praleidau net du metus, minėti nebuvo būtina. O kokią galią įgijau ten, išduoti dar nelaikas." pamanė Fasas, prisimindamas vieną bjaurų užkeikimą, kuriuo mokytojas prakeikė vieną jo bendraklasį, kuris niekaip neišdavė vienos Faso ir kito draugo paslapties. ,,Dar tikrai ne laikas."
-
Džeinė per ašaras susiraukė.
-Paklausyk, tu šlykštus veidmaini! Bėk į tą Drumštrangą! Mes mirsim, o tu gyvenk sau ten!
Ji piktai nusišluostė ašaras ir pradėjo:
-Tu esi tik kvailas, bailus...
Staiga jai ant peties nutūpė juoda jos šeimos pelėda. Ji atplėšė laišką.
Tavo sesuo mirė.
Džeinė suriko ir suklupo. Tuomet kūkčiodama vėl pradėjo verkti. Ji piktai nusviedė šalin laišką.
tavo sesuo mirė.
Sesuo mirė.
Mirė.
-
-Paklausyk, tu šlykštus veidmaini! Bėk į tą Drumštrangą! Mes mirsim, o tu gyvenk sau ten!
Fasas susiraukęs jau išsižiojo kažką sakyti. ,,Durnė. Nepalikčiau savo draugų taip. Jeigu durmštrangietis, tai nereiškia, kad beširdis durnius. Kaip tik, kai pamatai nuo juodosios magijos mirštančius draugus, imi vertinti, ką turi ir įgyji vienybės jausmą." liūdnai pamanė Fasas, prisiminęs mirštančio draugo šauksmą. Kai kitais metais Oldefortas grįžo į Hogvartsą, pirmąsyk išvydo testralius. Džeinė piktai nusišluostė ašaras ir vėl pradėjo:
-Tu esi tik kvailas, bailus...
Staiga jai ant peties nutūpė juoda pelėda. Ji atplėšė laišką, perskaitė, suklykė ir nusviedė jį šalin. Tada jau pradėjo apsiputodama bliauti. Fasas pasipiktinęs užrėkė:
- Koks aš tau veidmainis?! Jeigu ne aš, drybsotumėt negyvos! Nepalikčiau savo draugų taip pakratyt kojas!
Tada pasilenkęs perskaitė laišką. ,,Tavo sesuo mirė"
buvo parašyta jame. Fasas perbalo.
- Džeine...- užlūžtančiu balsu tarė.- užjaučiu.
Tada atsistojo ir susiraukęs pagniaužė laišką rankose. Prisimerkęs perbraukė per popierių ranka.
- Džeine, o kas šį laišką rašė, ar pažįsti rašyseną?
-
-Mano mama...-sukūkčiojo Džeinė.-ji parašė šitą laišką. Ir atsiuntė šeimos pelėdą.
Ji sukūkčiojo ir ūmai nustojo verkti.
-Dabar tam, kas tai padarė, atsirūgs.-įsiutusi tarė Džeinė.
-
Liūdnai šyptelėjęs iš karingos Džeinės išraiškos, Fasas pasakė:
- Jeigu nužudė tavo seserį, taip pat nužudytų ir tave. Nepamesk logikos ir šaltakraujiškumo.
Patylėjęs Fasas grėsmingai tęsė.
- Dabar darom taip. Grace nunešam į ligoninę. Jūs man prieštaraukit, ar ką darykit, aš taip padarysiu ir man nusispjaut į jūsų nuomonę apie tai. Nesam profesionalūs gydytojai, o rizikuoti jos gyvybe negalim.
Nelaukdamas pritarimo, Fasas pateikė pasiūlymą:
- Aš perskaičiau, kad Hogvartse egzistuoja Kambarys iki pareikalavimo, persimainantis, kaip tik kam reikia ir neįleidžiantis, ko nereikia. Perpyliau visus informacijos apie jį šaltinius ir supratau, kad jis tikrai nepavojingas. Jeigu jūs sutinkat, rinksimės ir mokysimės ten.
((Iš to kambario šposų nebedarom. Neįdomu bus, jeigu visur slypės namelio magija))
-
Keitė jautėsi keistai neutrali. Ji girdėjo, kaip verkia Džeinė, kaip Fasas kalba apie ligoninę, Grace ir Kambarį iki Pareikalavimo. Kaip liepia būti atsargioms. Bet ji tik žiūrėjo į pelėdą, atnešusią žinią apie Džeinės sesers mirtį.
Keitė buvo mačiusi pelėdą. Matė ją tik vieną kartą, bet buvo tikra, kad tai ji.
Kiti pasakytų:"Čia gi tik pelėda. Jos visos vienodos. Ten buvo kita juoda pelėda.".
Bet ji buvo tikra. Čia-ta pati pelėda.
-Adresatas-viršuje, tiesa?-sukuždėjo ji. Pelėda pasilenkė.
Daugiau įrodymų Keitei nereikėjo. Ji buvo tikra-nuvykusi namo Džeinė išvys savo seserį. Gyvą ir sveiką. Raštelius apie ją rašė ne jis mama.
Raštelio autorius buvo mokinys. Durmštrango.
Keitė išsitraukė pergamento gabalėlį bei plunksną ir paskubomis pakeverzojo (nors jos raštą nelabai galėjai pavadinti keverzone):
Gerai, tu teisus. Hogvartse pavojinga. Tavo viršus.
Bet būk geras, nebegąsdink Džeinės. Jai ir taip prastai. Kaip ir mums visiems.
Galėtum kartais ir parašyti.
Keitė
Ji pririšo raštelį pelėdai prie kojytės.
-Skrisk,-sukuždėjo. Pelėda pakilo ir nuskrido.
-
Nenoromis Džeinė pritarė Fasui.
-Na, gerai, Fasai. Tai eik, nuvesk Grace į ligoninę. Aš pabandysiu pastatyti Keitę ant kojų.
Ji dvejodama atsisuko į Fasą.
-Tik nepyk, kad šiandien elgiausi kaip mulkė,-kiek sumišusi tarė.-tik... Tas nutikimas su mano seserimi tikrai išmušė mane iš vėžių.
-
Liusė girdėjo, kaip jie šnekėjosi, bet nesiterpė į jų pokalbį. Ji dar tik šiandien sužinojo spie namelį ir dar šiek tiek netikėjo, kad tai tikra. Matė, kaip verkia Džeinė, bet vis tiek nenorėjo kištis. Nenorėjo jų trukdyti, nes matė, jog ji ne tik nepadės, gal daugiau pakenks. Ir kodėl jos sveikas protas staiga dingo?
Ji nuėjo prie jų ir paklausė:
-Tai ką dar namelis padarė?
-
Fasas pažiūrėjo kiekvienai merginai į veidą: Džeinei, Keitei, Liusei. Laukė pritarimo. Bet Keitė paėmė laišką ir sukuždėjo:
-Adresatas-viršuje, tiesa?-Pelėda pasilenkė. Keitė išplėtė akis ir pasiėmusi pergamento, kažką parašė. Fasas tyliai atsistojo už jos ir viską perskaitė. Gerai, kad jis turėjo talentą vaikščioti itin tyliai, kaip plėšrūnas. Tada ketvirtakursis suprato: Keitė manė, jog raštelį parašė jos brolis, durmštrangietis. Keitė paleido pelėdą, o Džeinė nieko nepastebėjusi tarė Fasui:
-Na, gerai, Fasai. Tai eik, nuvesk Grace į ligoninę. Aš pabandysiu pastatyti Keitę ant kojų. Tik nepyk, kad šiandien elgiausi kaip mulkė tik... Tas nutikimas su mano seserimi tikrai išmušė mane iš vėžių.
- Aš galiu duoti 99 procentus garanto ir dar ant jo viršaus uždėti savo kairę ranką.- tyliai tarė Fasas.- kad tavo sesuo gyva, o mes baigiame atknisti namelio paslaptį.
Oldefortas nutilo ir pažiūrėjo į uždrausto miško pusę. Jo pakrašty vaikščiojo testralis.
-Tai ką dar namelis padarė?- paklausė staiga priėjusi Liusė. Fasas pakėlė burtų lazdelę į Liusę, jai instinktyviai pasitraukus, ištarė:
- Memoriam murum.- ir iš lazdelės iššokęs žaibas nutvieskė namelio sieną. Ant jos išryškėjo visa namelio istorija, o arčiausiai ketveriukės švytėjo neseni įvykiai.- tai burtažodis, ant sienos parašantis visą kambario ant namo istoriją. Durmštrango žinios. Stebėk ir matysi, kas ten vyko su mumis.
Staiga Fasas krūptelėjo. ,,Jeigu apžiūrėtume visą sieną... galbūt rastume prakeiksmo pėdsakų ir visą istoriją?"
-
-Memoriam Muru,-ištarė Fasas. Iš lazdelės iššovė žaibas ir ant namelio atsirado visa jo istorija. Keitė priėjo. Taip, tai namelio istorija. Mergina peržvelgė visą istoriją iki tos vietos, kai ji išgirdo ją šaukiant. Kai ji, stovėdama prie ežero, išgirdo Džeinės Grif balsą.
Ten kai ko trūko.
-Fasai?-prabilo ji.-Arba šita istorija neteisinga, arba joje nerofomi vaiduokliai.
-
Fasas nustebęs pasisuko į Keitę Moris.
- Nejaugi nėra vaiduoklių? Ar tu įsitikinusi, kad jų čia turi būti? O kaukas yra?- Apipylė klausimais varniukę. Ir pats priėjo prie sienos.
- Tikiuosi, kad prakeikėjas nepagalvojo, jog reikia pakeisti namelio istoriją...- atvirai sudejavo Fasas.- Aš nežinau toko užkeikimo, bet tai nereiškia, kad tokio nėra. O jeigu istorija pakeista... mes netenkam galimybės dar kažką sužinoti. Labai blogai.
-
Džeinė beveik negirdėjo, ką kalbėjosi kiti. Ji tik blausiai šyptelėjo ir pagalvojo:
Gal Mano mažoji sesutė ir gyva, tačiau vyresniosios, Lorelės, nesugrąžinsi.-užsigalvojusi Džeinė padėjo ranką ant panteros galvos.
Ji pažvelgė į namelį.
Bet dabar susiimk! Yra svarbesnių dalykų nei tavo melodramos!-subarė klastuolė save.
-Bet juk kažkas visą šitą, na, namelius ir peilius turi valdyti?-atsisukusi į kitus tarė Džeinė.
-
Pagaliau ir klastuolė nustojo žliubti. Atsitokėjo ir paklausė:
- Bet juk kažkas visą šitą, na, namelius ir peilius, turi valdyti?
Fasas mintyse paplojo Džeinei ir niūriai šyptelėjo.
- Geras klausimas, Džeine. Tai valdo arba prakeiksmų virtinė, arba žmogus, o gal grupė žmonių, užleidinėjantys šviežius burtus. Taigi... kadangi nežinome, kokie ten tiksliai prakeiksmai, kyla kitas klausimas: KODĖL kažkas ant DRAUGŲ namelio užleido PRAKEIKSMĄ?- pabrėždamas kai kuriuos žodžius, pasakė Fasas.- Gal tai kerštas,ar ką jūs manot?
-
-O gal kažkam mirtys palaiko gyvybę ar panašiai?
Džeinė staiga suvokė, ką pasakė.
-Gal čia kas nors slapstosi jau ilgai... Galbūt jam reikia tik išgyventi, o gal... Pasidaryti horukrusus.
Džeinė susiraukė. Tikrai įdomu, kaip yra ištiesų.
-
Fasas nusišypsojo, kai prisiminė, kad per vieną Juodosios Magijos pamoką Durmštrange prigąsdino pirmakurses sakydamas, kad jo laikrodis yra Horokrusas, nors nieko panašaus nebuvo. Ryte rado savo laikrodį sudaužytą, o prie lovos klūpančias ir tirtančias pirmakursėles. Kiek reikėjo joms aiškinti, kad į rankas atsitrenkė mechanizmo spiruoklė, o ne mirštantis Faso sielos gabaliukas. Tai laikai buvo...
- Džeine, bet juk paskutinis mirė namelyje mokinys prieš 20 metų. Jeigu tas kažkas būtų norėjęs mus nužudyt, jau būtų tai padaręs.- tarė pakilęs iš prisiminimų Fasas.
-
-O jei tas kažkas mūsų žudyti nenori? Jeigu jis dvejoja? Beje, aš pagalvojau... Gali būti keturi nameliai. Po vieną kiekvienam koledžui.
Džeinė užsimerkė ir nuleido galvą.
Ji jau tris kartus vos nežuvo. O Fasas dar sako, kad niekas jų nužudyti nebando. Sako, jog negali būti, jog kas nors nori juos nužudyti.
Nu jo.
-
-O jei tas kažkas mūsų žudyti nenori? Jeigu jis dvejoja? Beje, aš pagalvojau... Gali būti keturi nameliai. Po vieną kiekvienam koledžui.
Džeinė užsimerkė ir nuleido galvą.
- Tai tu sakai nori žudyti, tai nenori.- piktai tarė Fasas.- Nežinau, čia su tuo nameliu nesąmonė. Ko dvejoti? Jeigu nori valgyt, ar gamint horokrusus, ko dvejot? Nebent nori mėgautis kančiomis,- nusipurtė ketvirtakursis.- O su tais nameliais įdomiai sumanei. Kodėl taip galvoji, ir kaip manai, kur dar du nameliai?
-
Nepalaukęs atsakymo, nekantrus Fasas atsitraukė keletą žingsnių nuo namelio.
- Na, pamąstyk. O aš lekiu į Uždraustą mišką, apžiūrėti tą jūsų buveinę. Įdomu, kaip ji reaguos į mane.- pranešė Oldefortas.- Pasistengsiu tuoj pat sugrįžti.
Greitai, bet tyliai Fasas ir pasišalino. Kirbėjo prasta nuojauta, bet Fasas niekada į jos signalus nekreipė dėmesio, nes jo nuojauta nelabai ko buvo verta. Teisingai įspėdavo tik retkarčiais.
Pakraupęs Fasas sugrįžo. Susiėmęs už kairės rankos, slėpė gan gilią žaizdą. ,,Dabar tai nesvarbu." pamanė jis.
- Buvau Uždraustajam Miške, Buveinėje. Mane apšaudė ilgais kalavijais, bet apsigyniau. - pranešė grifas Džeinei. - Tavo nebloga idėja apie keturis namukus kiekvienam koledžui. Buveinė - greičiausiai Klastūnyno namas, nes Grace ir aš buvome labiausiai puolami. Draugų namas - arba visų koledžų bendras namas, arba tik varnanagės. Jeigu tavo hipotezė teisinga, reikia surasti dar du arba tris namelius ir turėti dar didesnę problemą.- niūriai išdėstė Fasas, stebėdamas nuo Hogvartso pusės artėjančią Keitę.
-
-Na, galbūt šiuos namelius senai pastatė koledžų įkūrėjai. Draugų namelis greičiausiai yra Grifų gūžtos arba Varno nago, buveinė- švilpynės. Manau, jie visi turėtų sudaryti keturkampį. Tikriausiai kiti yra netoli. Galbūt tai kvaila, tačiau manau, jog Klastūnyno namelis turėtų būti gūdžioje vietoje, toliausiai nuo Grifų gūžtos namelio. Juk jie nesutaikomi priešai,-tarė Džeinė.
Manė, jog ši jos sugalvota versija įtikinamiausia iš visų kitų nesąmoningų, kaip antai namelis- vaiduoklis.
-
Keitė, eidama iš Hogvartso link jų visų, nugirdo Fasą sakant:
-...Draugų namas-arba visų koledžų bendras namas, arba vien Varnanagės. Jeu tavo hipotežė teisinga, reikia rasti tuos du ar tris namelius ir turėti dar didesnę problemą.
-Varnanagės? Kodėl manai, kad jis Varnanagės?-paklausė Keitė.-Aš labiau manyčiau, kad Švilpynės. Juk ji priima visus, tiesa? Ir... dėl Dievo meilės, Fasai! Kas,-ji staigiai patraukė Faso ranką, kuria jis dengė žaizdą.-Na žinoma! Palaukit čia,-ji nudrožė į namelį.
-Džeine!-šūktelėjo ji koridoriuje.-Džeine Grif! Čia vėl aš. Na, Keitė Elena Moris, kuriai ir vėl reikia tavo pagalbos. Sužeistas žmogus. Šįkart Fasas.
Nieko.
-Jis grifas, jei tai padės,-dar pabandė Keitė.
Tyla.
-Supratau,-sumurmėjo Keitė išeidama iš namelio.-Trečias kartas nemeluoja.
-
-Na, man šis namelis nebuvo labai svetingas. Na, galbūt... Tačiau manau, jog Švilpynei priklauso buveinė, nes mane, Grace, Keitę ir Fasą ji sužalojo. Mes juk ne iš Švilpynės. Beje,-tarė Džeinė, niūriai žvilgtelėjusi į Faso žaizdą.-kardai?
Ji kiek susiraukė ir tarė:
-Atrodo, ne vien Grace teks apsilankyti ligoninėje. Tau ten vėl teks grįžti.
-
-Atrodo, ne vien Grace teks apsilankyti ligoninėje,-pasakė Džeinė Fasui.- Tau ten vėl teks grįžti.
-Taigi, kad,-šūktelėjo Keitė.-kadangi mano fėja krikštamotė ar kaip ten reiktų ją vadinti, padėti atsisako, tau, Fasai, neliks nieko kito. Nebent pats išsigydysi šitą žaizdą. Dabar pat,-ji atsisuko į Džeinę.-Tai ką praleidau? Ką nors nusprendėt?
-
-Nieko svarbaus. Manau, greitai reikėtų pradėti ieškoti kitų dviejų ar trijų namelių. Juk jų gali būti ir penki, vienas kuriame visi galėtų būti kartu,-tarė Džeinė.-Nors, tiesą pasakius, manau, jog ta vieta, kur visi koledžai galėtų būti kartu, bebūtinai turėtų būti namelis. Galbūt tai olą ar medis.
Džeinė susiraukė.
-Jei tokia vieta išviso yra,-sumurmėjo sau.
-
Liusė tik žengė iš Hogvartso pilies ir nuskubėjo link Keitės ir Džeinės. Kai perskaitė Draugų namelio istoriją, ji panoro dingti iš tos visos makalynės, bet nesugebėjo, kadangi kai ką sumastė ir turėjo pasidalinti sumanymu su kitais. Gal ne? Ji galėjo tiesiog nusliūkint į namelį viena, nes abejojo, ar kas jai pritars.
Taigi ji nusprendė pakeisti maršrutą ir eiti tiesiai į namelį.
Užkopusi kopetėlėmis surado peilį, kurį buvo palikusi ant žemės ir priėjo prie tos koridoriaus sienos, ant kurios buvo išraižyti vardai. Paėmusi peilį pradėjo brėžti liniją horizontaliai savo vardo. Bet vos ji nubrėžė centimetrą linijos, į ją pradėjo lėkti daiktai. Šį kartą namelis nebuvo toks banalus ir apmėtė Liusę ne tik peiliais, adatomis, kardais, bet ir knygomis bei laikraščiais. Mergaitė spėjo išsisukti iš kelių kardų ir peilių, tada griebė atskrendančią kažkokią mažą knygutę bei storą knygą kietais odiniais viršeliais ir jomis besigindama pasileido bėgti lauk. Jai be perstojo kliudė laikraščiai, norėdami uždengti veidą, kad ji negalėtų nieko matyti, knygos lekenčios į galvą ir besistengiančios ją pargriauti, ir ginklai, kurie ją nemenkai patvarkė.
Išbėgusi laukan Liusė buvo gerai aptrankyta, į ją buvo ismigę daugybė adatų, kai kur matėsi kelios didesnės žaizdos, bet šiaip buvo gyva.
Padėjusi knygas ant žemės, ji išsirankiojo adatas, kad ir kaip jai skaudėjo, ir tada apžiūrėjo knygas.
Liusė ėjo į namelį ne tik todėl, jog norėjo panaikinti jų vardus, bet ir todėl, kad galėtų gauti daiktų, kuriais namelis puolė.
-
-Manau kad Klas...-staiga Džeinė nutilo, išvydusi iš namelio išėjusią Liusę.
Mergina buvo bjauriai aptrankyta, į ją buvo susmigusios adatos. Džeinė netardama nė žodžio priėjo prie Liusės ir padėjo jai išsitraukti adatas. Kai kurios žaizdelės buvo labai gilios.
turėjo skaudėti,-pamanė Džeinė, braukdama per Liusės žaizdas lazdele ir jas gydydama.
-Kas nutiko,-tyliai paklausė Džeinė, gydydama ypač gilią žaizdą.
-
Prie Liusės priėjo Džeinė ir padėjo jai išsitraukti adatas. Mergaitė nudžiugo ją pamačiusi. Tik dabar pradėjo jausti visą skausmą.
Kiek apgydžiusi Liusę Džeinė tyliai paklausė:
-Kas nutiko?
-Buvau sugalvojus būdą, kaip pašalint vardus, bet namelis, gaila, nenorėjo man to leisti. Bent jau sugebėjau nugvelbti porą knygų, kurios į mane lėkė,- atsakė varnanagė parodydama dvi knygas, kurios, panašiai kaip ir ji buvo prismaigstytos adatų ir subraižytos nuo peilių.
-
Fasas priėjo ir pagydė Liusės žaizdas lazdelės mostu.
- Ne, sugis, į ligoninę tikrai negrįšiu,- sukandęs dantis tarė, pasisukęs į Džeinę. Atsigręžęs į Keitę tęsė:- manau, kad Klastūnyno namas tikrai yra buveinė, o draugų namelis - varnanagiečių. Ir apie draugų namuką inofrmacijos radome bibliotekoje, tai gal rasime ir apie kitus, a?
Tikėdamasis sulaukti pagiežingų žvilgsnių, Fasas nulenkė gavą. ,,Darausi lyg varnanagis. Greitai reikės parodyti savo galią, įgytą Durmštrange. Amžiną atilsį mokytojui."
-
-Sutinku, mums tikrai reikėtų Ieškoti informacijos apie kitus namelius,-pritarė Džeinė.-tačiau buveinė tikrai nėra Klastūnyno namelis. Kai ten įėjau, mane apmėtė peiliais. Jus taip pat ten sužeidė. Tik vienintelio koledžo vaikų buveinė nenuskriaudė- Švilpynės.
Ji kiek patylėjo ir tarė:
-Manau, vis dėl to Grace reikėtų nugabenti į ligoninę. O tavo ranką ten sutvarkytų akimirksniu,- tarė Džeinė Fasui.
-
Keitė puolė prie Džeinės su Liuse ir taip pat ėmė išrinkinėti adatas.
-Pamėgink neit,-piktai metė Fasui ištraukdama adatą,-jei namelis taip dažnai puldinės, tai į ligoninę teks eit reguliariai. Nebent Džeinė Grif vėl teiksis mums padėti. Galėjo ji vis dėlto paskolinti savo feniksą dar kartą,-atsiduso Keitė ištraukdamajau trečią adatą.-Kitą kartą reiks pabandyt prisišaukt ką nors kitą. Tik pirma reiks sužinot, kas dar yra sąraše...
Keitė vėl atsiduso.Tobula,-pamanė.-Tiesiog tobula.
Mergina atsisuko į Džeinę.
-Švilpinukai buveinėj galėjo būti užpulti. Mes to nežinom, nes tarp mūsų tokių nėra. O buveinė taip pat sėkmingai gali būti Varnanagės namelis, nes mane vaiduokliai ten apsaugojo.
-
-Manau, kad Klastūnyno namas tikrai yra buveinė, o draugų namelis - varnanagiečių. Ir apie draugų namuką inofrmacijos radome bibliotekoje, tai gal rasime ir apie kitus, a?- tarė Fasas ir nulenkė galvą.
Džeinė jam pritarė:
-Sutinku, mums tikrai reikėtų Ieškoti informacijos apie kitus namelius, tačiau buveinė tikrai nėra Klastūnyno namelis. Kai ten įėjau, mane apmėtė peiliais. Jus taip pat ten sužeidė. Tik vienintelio koledžo vaikų buveinė nenuskriaudė- Švilpynės.
-Aš manau, jog tikrai geriau informacijos ieškoti bibliotekoje. Gal ten daugiau sužinosim apie namelius,- pasakė Liusė pritardama jiems abiem.
-
-Manau, dabar reikėtų Fasui ir Grace eiti į ligoninę, o man, Keitei ir Liusei ieškoti kitų namelių,-tarė Džeinė.-vėliau jie galėtų prisidėti prie mūsų. Kai juos rastume, eitume į biblioteką viską susižinoti apie namelius.
Na, tai buvo geriausia, kas šiuo metu jai atėjo į galvą. Džeinė tarė:
-Accio suoliuką!
Kai suoliukas atskrido, Džeinė atsisėdo ant suoliuko ir susiraukusi palietė kairį petį. Nors žaizda užgijo, tačiau petys vis dar skaudėjo.
-
Fasas atsistojo, kažką sumurmėjo, nukreipęs lazdelę į žaizdą ir ji užsitraukė.
- Aš tai į ligoninę tikrai neisiu, pats moku tokiom žaizdelėm pasirūpint. Be to, nesirodysiu madam Pomfri darsyk. O kur Grace? Aš ją greitai nugabenčiau į ligoninę.- tarė Fasas.
Žvelgdamas į Džeinę, sėdinčią ant suolelio, Fasas susimąstė.
- Reikia į mūsų kompaniją prisišaukti švilpiuką.- tarė jis linksmiau.- Gal ką nors iš jų pažįstate?
-
[[Noriu informuoti visus narius: minimalus žinutės ilgis 5 eil., jei jos beveik visos sudarytos iš dialogo, tai nesiskaito kaip 5 eil. Tokiu atveju reikia prirašyti daugiau. Už per trumpas žinutes bus atimama iki 5 koledžo taškų. Dėkojame už supratingumą.]]
-
-Na, galbūt Alicija Black ar Aya Livon tiktų. Jos fainos,-tarė Džeinė.
Ji susimasčiusi ėmė lazdele piešti žirgą. Po panteros, tai buvo jos mylimiausias gyvūnas.
-O tu turi pasiūlymų?
Ji baigė piešti žirgą ir pradėjo piešti panteros galvą. Tuomet atsisuko į ežerą. Kartais ten išnirdavo koks pelekas ar uodega. Ji nusipurtė ir vėl piešė panterą.
-
-A?-prabilo Keitė.- Nebent Ayą Livon. Žinai, pirmakursę. Tik nemačiau jos senokai, bet juk Hogvartsas didelis, pats žinai.
Staiga ji pamatė, kad-jos siaubui-Grace nebeguli po medžiu, kur gulėjo. Jos nesimatė. Grace dingo.
-Džeine!-šūktelėjo Keitė.-Kur, po galais, dingo Grace?
Bet ji žinojo. Žinojo, kad Džeinė nežino. Niekas nežino.
Grace dingo. Kur? Geras klausimas. Kaip? Irgi neblogas klausimėlis.
-Kad ji nors pabustų,-sukuždėjo Keitė.-Kad nors pabustų! Tada gal bent pasipriešintų! Jei turėtų lazdelę. Ar ji turėjo lazdelę? O Grace! Kur tu?
-
Fasas susiraukęs klausėsi apie pasiūlymus dėl švilpiukų. Pats asmeniškai vaikinas nepažinojo nė vieno, o keleto vardus buvo perskaitęs Hogvartso lentose. Aya Livon, Alisija Black... apie tokias, jeigu iš rimto, net girdėjęs nebuvo. Švilpiukai kuklūs, nuoširdūs, nuolankūs, nelabai juos ir gali pastebėti didžiulėse Hogvartso menėse. Gal reikėtų per pietus nueiti į Didžiąją salę, prie Švilpynės stalo?
Saiga Keitės veido išraiška pakito, vietoj ramaus susimąstymo liko siaubas. Tai Fasą kaipmat pažadino iš minčių.
-Džeine!-šūktelėjo Keitė.-Kur, po galais, dingo Grace?
- O kurgi Grace gulėjo?- eidamas į ten, kur žvelgė Keitė, paklausė Fasas.
-
-PO VELNIŲ!-suriko Džeinė.-aš apieškosiu namelį.
Nelaukdama kitų ji įbėgo į namelį ir nubėgo koridoriumi. Ten Grace nebuvo. Džeinė nubėgo į virtuvę. Nieko. Tuščia. Apieškojo visus kambarius ir kampelius. Bėgo koridoriumi atgal į lauką. Ji uždususi apibėgo namelį. Tuščia. Ušdususi pribėgo prie olos uolose. Ir ten tuščia. Džeinė nubėgo atgal prie namelio ir suriko:
-Visur tuščia! Niekur jos nerandu!
-
Džeinė, net nesureagavusi į Faso klausimą, nulėkė į namelį. Grįžo be naujienų. Fasą tai sunervino.
- Kur gulėjo Grace?- įtaigiai paklausė ketvirtakursis. Bet jau skaitydamas iš bendramokslių žvilgsnių, suprato, kad gulėjo po medžiu. Nubėgęs į ten, jis sustojo ir priklaupė. Kur buvo mergaitės gulėta, buvo nuspausta žolė, o nuo jos tolyn per pievą ėjo šliūžė. Na, ne šliūžė, o išguldyta žolė, kurios ir dulkės buvo tarsi nubrauktos: štai per čia kažkas nutempė Grace. Ir greičiausiai ji buvo neatsitokėjusi.
- Ateikit! Šį tą aptikau!- šūktelėjo vaikinas. ,,Rupūže šventa... reikėjo pirmiausia nugabenti Grace į ligoninęm, o paskui diskutuoti!" susinervinęs lazdelę lankstė grifas. ,,Dabar mums amen."
Fasas nužvelgė tolyn į išguldytos žolės taką. O jis vedė kažkur į Uždraustąjį mišką.
VELNIAS.
-
Keitei atrodė, kad ji tuoj nualps. Grace nepabudo, buvo sužeista, šokiruota ar net komos būsenos, o ji, Keitė, nesugebėjo net išsaugoti jos kūno. Gražu, Keite, gražu.
-Ji...gulėjo po tuo medžiu,-pasakė Keitė.-Va tuo. Ten ir neteko sąmonės,- ji trūkčiodama įkvėpė.-Bet Fasai, nemanau, kad reikia painioti dar ir kokį švilpinuką. Vardan didaus tikslo reikia kažką paaukoti, bet... tai neturi būti žmogus, Fasai. Prisimink, kad blogiausiu atveju tai gali kainuoti gyvybę. Nežinau, ko jus mokė Durmštrange, bet čia Hogvartsas, ne Durmštrangas, ir aš neleisiu, kad įtrauktum čia Ayą Livon ar Asiliją Black. Girdi? Neleisiu.
-
Fasas nuėjo prie medžio.
-Ateikit! Šį tą aptikau!-šūktelėjo jis. Keitė nulėkė link jo. Nuo ten į Uždraustąjį mišką ėjo šliūžė.
Keitei nekilo abejonių, kad Grace- Uždraustajame miške. Tačiau tik dabar dingtelėjo, koks Uždraustasis miškas didelis. Grace neabejotinai viename iš namelių, tačiau Keitė kažkaip abejojo, kad buveinėje.
Staiga dingtelėjo. Grace negali dingti dėl žudiko-žudikas norėtų, kad Grace lavoną matytų visi. Kaip pamoką.
Tas, kuris pasiėmė Grace, nori jai gero.
-Grifo gūžtos namelis,-tyliai ištarė Keitė.-Grace Grifo gūžtos namelyje.
-
Išgirdęs Keitės atsakymą, Fasas skubiai nusisuko. Galėjo pasirodyti kad jis kažką pamatė, ar panašiai... bet išties jis itin niūriai šypsojosi. ,,Durmštrangietis, tai reiškias debilas beširdis. Kuo daugiau mūsų bus, tuo daugiau ir šanso apsigint. Bet ir taip... greičiausiai, jeigu čia įsivėlė jau du grifai, du varnai ir klastuolė, tuoj įsivels ir švilpynės mokinys... bet kokiu atveju. tad ir reikia viską palikt ant štormo valios, kaip sakydavo tėtis. Viskas susitvarkys, kaip reikia."
- Aš suprantu, kad čia Hogvartsas.- šyptelėjo Keitei.- Tebūnie, nepainiosiu jų. Bet galiu garantuot, kad jos įsipainios ir taip. Tas namelis... nejauti, kaip kyla noras išpainioti jo paslaptis? Beprotybė.
Fasas sukryžiavęs kojas atsisėdo ant žemo akmens.
-Grifo gūžtos namelis,-tyliai ištarė Keitė.-Grace Grifo gūžtos namelyje.
- Biblioteka čia nebelabai bepadės. Padės, jeigu dar galės padėti, tik ilgos valandos kovojimo ir gynybos kerų praktikos. Aš nežinau, kaip geriau, ar palikti Grace ir čiuožti mokytis kerų, ar eiti ir stayti savo gyvybėles vardan jos. Pirmas variantas protingesnis. Bet jeigu Grace žus, bus šakės.
-
-Taigi,- murmtelėjo Keitė.-Biblioteka ne visada visagalė. Reik pripažinti.
Keitė pažvelgė į kažkur tolumoje pakilusį testralį. Kaži, ar jis žino, kur Grace,-pamanė ji.
-Mum nebūtų šakės, jei Grace mirtų,-tyliai pasakė.-Juk mes jos nenužudėme. Bet,-Keitė atsiduso,- gal ir būtų. Viduje. Ar panašiai. Ar bent jau man. Ji man patiko. Patinka.
Tada Keitė atsiduso.bGerai,-pamanė,-vis dėlto išmėginkime tą sumanymą.
Ji nuėjo link namelio ir pasiėmė vieną peilį, užpuolusį Liusę. Lėtai, bet giliai įpjovė sau į delną. Tada iškėlė ranką kuo aukščiau ir pasistiebė. Žiūrėdama į Uždraustojo miško pusę ėmė laujti. Laukti. Laukti...
-
-Taigi,- murmtelėjo Keitė.-Biblioteka ne visada visagalė. Reik pripažinti. Mums nebūtų šakės, jei Grace mirtų,-tyliai pasakė.-Juk mes jos nenužudėme. Bet,-Keitė atsiduso,- gal ir būtų. Viduje. Ar panašiai. Ar bent jau man. Ji man patiko. Patinka.
- Mums reikia tik daugiau įgūdžių, o tada jau jiem, ar tam kažkam bus šakės. - tarė Fasas. Tada pastebėjo, kaip varniukė Keitė tyliai atsistojo, įsipjovė delną ir iškėlė aukštyn. Fasas atsistojo ir pažiūrėjo į tolį. Netoli Uždraustojo miško vaikštinėjo niūrus, senas testralis. Vaikinas darsyk žvilgtelėjo į Keitę. Tada matyt, suprato, ką ši ketino daryti. Pašiurpo.
- Ką tu darai? Juk jie, užuodę kraują, tampa pavojingi!- riktelėjo Fasas. Testralis netoli miško pakėlė galvą ir ėmė uostyti orą. Nejučia Fasas susižavėjo jo uoslės jautrumu. Durmštrangiškas gėrėjimasis plėšrūnais.- nusipurtė ketvirtakursis.
-
Džeinė sunerimusi atsisuko į mišką. Kas, po velnių ją ten nutempė?! Monstrai? Kitas mokinys? Vaiduoklis? Džeinė to nežinojo, tačiau nusprendė išsiaiškinti. Kadangi jau temo, Džeinė pakėlė lazdelę ir sušnibždėjo:
-Lumos!
Džeinė atsisuko į Fasą, Keitę ir Liusę.
-Testralis?-nusistebėjo ji, išvydusi testralį prie Uždraustojo miško.
Nejučia ji susižavėjo šiuo gyvūnu. Kraują užuodė iš toliausiai! O dar tas grėsmingas grakštumas...
-
Liusė nepastebėjo, kada dingo Grace, bet neabejojo, jog ją iš vietos po medžiu ištempė kerai, o ne koks atėjęs mokinys. Nors jie gana triukšmingsi diskutavo... Bet Liusei tikrai neatrodė, kad kas nors galėtų keturiems žmonėms iš po nosies ką nors tokio didelio ir svarbaus nugvelbti. Tai beveik neįmanoma.
Prieš tai jie kalbėjosi apie švilpių įtraukimą. Varnanagei tai neatrodė protingas sprendimas. Jiems ir taip bėdų užtenka, reikia gelbėt Grace, gintis. Neatrodo, kad kas nors iš į namelio prakeiksmą įsipainiojusių žmonių norėtų rizikuoti dar viena gyvybe.
O dėl Grace gelbėjimo, Liusė tikrai būtų iškart bėgusi jos ieškot, bet negalėjo eiti viena. Po ilgo tylėjimo mergaitė prabilo:
-Nežinau kaip jūs, bet aš eičiau ieškoti Grace. Mes nežinom nei kas jai, nei kada pabus. Taip, mes tik keturiese, bet vis šis tas. Be to, mes juk nežinom, kas ją pagrobė. Jei ją rasim, iš karto galėsim gabent ją į ligoninę ir tada bent jau būsim tikri, kad ji išgis,- siūlė Liusė.- O dėl kerų mokymosi, tai galvoju, jog tai galėtume daryti tik radę Grace.
Tada pastebėjo, jog Keitė įsipjovė delną ir iškėlė kruviną delną.
Jos kraują užuodė testralis.
-
Fasas, nebežiūrėdamas į kvailai besielgiančią Keitę, pasisuko į vakarus. Saulė jau leidosi. Pažvelgęs į laikrodį, Fasas pamatė, jog iki komendanto valandos liko trys valandos.
- Laikas senka...- sušvokštė jis.
-Lumos!- išgirdo jis Džeinę už savęs.- testralis?- paklausė Džeinė. Ir klastuolės lazdelė nušvito. Fasas prisimerkė.
- Dabar mums reikės ne tik Lumos, bet Lumos maximus. Ten testralis.- niūriai tarė Oldefortas. Ir staiga išvydo kažką juoda visai šalia Uždraustojo miško. Pačiame jo šešėlyje. Ne testralis. Tas šešėlis judėjo ir buvo labai ilgas. Fasas pakraupo.
- GRACE TEN!- riktelėjo jis ir nubėgo. Kuprinę tėškė ant pievos, pasiėmė tik lazdelę. Greitai perbėgo į pievą ir aiškiau išvydo šešėlį. Tai buvo kažkuo panašus į psichą, tik daug materialesnis monstras, šliaužiantis pieva.
- Depulso!- šūktelėjo Fasas, prisimindamas kovų pamokas. Lazdelė nekrustelėjo.- Depulso!- nusikeikęs pakartojo ketvirtakursis, pridėdamas lazdelės mostą. Iš jos galo išsiveržė žaibas ir nutrenkė pabaisą. Šis susigėrė į žemę. Šlykštus juodas monstras į gražią pamiškės paklotę. Fasas bandė prisiminti kūnų skraidinimo burtažodį. Beviltiška.
- Greičiau pasirodykit...- meldė Fasas, nedrįsdamas rėkauti prie miško. Ir rodos, krūmynuose kažkas suvirpėjo.
-
-Ką tu darai? Juk jie, užuodę kraują, tampa pavojingi!-riktelėjo Fasas. Testralis pakėlė galvą ir pauostė orą. Netrukus atrisnojo prie Keitės. Ji gerokai pasistiebė ir pakasė jam paausius.
-Mano miręs pusbrolis irgi taip manė,-pareiškė ji.-Jis jų nematė, bet pajutęs testralius iškart imdavo laidyti į jų pusę įvairiausius užkeikimus. Užkliudė vieną mažylį,- Keitė leido testraliui nulaižyti kraują.-Jo motina stojo ginti savo vaiko. Bertramas mirė po penkių minučių. Testralė jį apspardė ir jis, mirdamas iš lėto, nutarė nebesikankinti. Tardamas Avada kedavra nutaikė lazdelę į save.
Keitė nepapasokojo, ką jos su Heile darė ištisus mėnesius po to. Negražu taip sakyti, bet bertramo mirtis joms išėjo į naudą.
Testraliai nėra blogi. Keitė tą žinojo.
-
Iš miško išlindo testralis ir ateisnojo prie Keitės. Ji pasistiebė ir pakasė jo paausį, tada ji leido jam nulaižyti jos kraują. Liusę tai nustebino, bet ji to neparodė.
Tada Keitė papasakojo istoriją. Sukrečianti.
Išgirdo, kaip Fasas riktelėjo, jog pamatė Grace.
-Tai ką darom? Ieškom Grace ar ne?- paklausė.
-
Fasas priklaupė, patikrino Grace pulsą. Yra. Tada atsistojo ir nukreipė lazdelę į krūmus.
- Homenum revello.- laazdelė krustelėjo. Bet žmogaus neparodė. Fasas kiek aprimo. ,,Bent ne koks juodasis magas." Tada ketvirtakursis pasisuko į Grace ir ištarė:
- Mobilicorpus!- kūnas pakilo į orą. Fasas atsargiai nuėjo, įtemptai laikydamas lazdelę. Pasuko tiesiai į Hogvartsą, į ligoninę. Pažiūrėjo į ant kairės rankos stovintį laikrodį. Pusvalandis iki komendanto. ,,Skubėk, Fasai.." pamanė sau.
-
Keitė su Džeine buvo prie testralio, o Fasas tuo tarpu nuveikė puikų darbą - rado Grace. Tada kiek pabūręs ją pakėlė į orą ir nuskraidino į ligoninę. Liusė nudžiugo, jad viskas taip gerai baigės ir jiems nereikėjo bastytis po mišką. Ne, ji neįpatingai bijojo, tiesiog buvo šimto procentų garantija, jog ką nors sutiksi. Tad mergaitė nusprendė, jog grifas ir taip puikiai susitvarkys, tad priėjo arčiau Džeinės su Keite ir tarė:
-Fasas rado Grace. Tai ką dabar darysim?
-
Fasas šlubuodamas atėjo prie namelio. Nudžiugo, radęs visas merginas vis dar čia. Nusibraukė prakaitą ir pasilenkęs pasiėmė paliktą savo kuprinę. Patikrino, ar viskas joje buvo sudėta, nors to net nereikėjo daryti. Išsitraukė vėsaus vandens butelį ir užsivertė. Atsigėręs atsigavo, atsitiesė ir žvaliau pasakė merginoms:
- Siūlau dabar pat eiti į Kambarį Iki Pareikalavimo. Kol dar ko nors iš mūsų nenusitempė koksai psichas.
Užsimetęs kuprinę, grifas pažiūrėjo į testralį, paglostė. ,,Laikas..." tarė sau mintyse vieno mėgiamo mokytojo, kuris dėsto ne Hogvartse, balsu.
-
Keitė žvilgtelėjo į Fasą. Tada į testralį.
-Ne,- pasakė.- Jūs grįžkit į bendruosius kambarius. Neįkliūkit. Aš dar noriu surasti kurį nors namelį.
Nelaukdama atsakymo ji užlipo ant testralio. Gera buvo vėl sėdėti ant testralio, kaip senais gerais laikais.
-Grifo gūžtos namelis,-ramiai pasakė ji. Nepamiršo ir tų įprastinių mandagumo pademonstravimo ir paraginimo žodžių.-Jeigu žinai, kur skristi.
Testralis pakilo ir nuskriejo Uždraustojo miško pusėn.
-
Keitė pasisiūlė surasti Grifų Gūžtos namelį. Ir nieko nelaukusi užsėdo ant testralio ir nuskrido link miško. Liusė kiek nerimavo dėl tokio jos pasiryžimo. Tai nutrūkrgalviška, per daug kvaila varnanagiui, nors.... Ji turėjo testralį. Gal jai nieko nenutiks.
Tad mergaitė nusprendė eiti. Nebent kiti vis tiek norės ką nors išsiaiškinti, tada ne. Nors ji tuo abejojo. Jai pačiai nuotykių lyg ir užteko.
-Tai aš tada eisiu,- tarė.
-
-Šūdą knisim,-sumurmėjo Džeinė, tačiau garsiai pasakė:
-Manau, turėtume ieškoti kitų namelių,-tarė Džeinė.-bent jau aš taip darysiu,-tyliau pridūrė.
Ji atsigręžė į drauges ir tyliai pasakė:
-Būtų malonu, jei eitumėte su manimi, tačiau jei nenorite ar negalite, suprasiu.
Ji paglostė savo panterą. Mano pantera-turbūt vienintelė būtybė pasaulyje, mane suprantanti,-šyptelėjusi pagalvojo Džeinė.
-Na, einat?
-
Bet Džeinė, kaip klastuolė, žinoma nesutiko eiti miegučio. Ji pareiškė, jog eis ieškoti kitų namelių. Liusė vos nesuprunkštė. Ji labai abejojo, ar Džeinė ras ką nors. Juk gal nameliai gal nebus taip arti vienas kito kaip buveinė ir Draugų namelis. Be to, nežinia koks bus svetingas miškas.
Varnanagė paklausė:
-Džeine, o tu žinai kur tu eisi? Ar tiesiog nersi į mišką ir tikėsies ką nors rasti?
-
Fasas susierzinęs pažvelgė į nuskrendančią ant testralio Keitę. Tada išgirdo plasnojimą tiesiai virš savęs. Užvertė galvą aukštyn ir pajuto į petį įsirėžiant pažįstamus nagučius.
- Labas, Turdanai, pagaliau sumanei mane aplankyt- pralinksmėjęs tarė grifiukas, kasydamas didžiojo raguotojo apuoko pasnapį. Užčiuopė laišką. Pasiėmęs atplėšė jį ir atvėrė sulankstytą lapelį.
Sveikas, Fasai.
Su kolegomis naršome skersai išilgi Angliją: iš Azkabano dingo itin žiaurus kalinys. Stebiu tave, tu tai žinai, kaip tą darau. Nesi žinomas ministerijai, supranti apie ką aš. Niekur kitur nesirodyk, kas esąs, tik Kambary Iki Pareikalavimo. Durmštrango profesorių Konfortminą direktorius prigriebė nemokantį vaikus pats žinai ko ir nužudė. Dabar jo mokinių, sekančių pasivertimo į žvėrį mokslą, ieško visur. Būk atsargus. Nesirodyk klastuoliam. O varniukėm pasitikėt gal gali. Tarp kitko, saugokis ir nusikaltėlio: jo pėdsakai dingsta prie pat Hogvartso! O Turdaną pasilik, manau tau pravers jo šiluma ir linksmumas.
Tėtis Albertas.
Fasas šyptelėjo, regėdamas tėčio laišką. Įprastinis slaptas stilius. Kol niekas nepamatė, laišką įsikišo į kišenę. Staiga kažkas bakstelėjo į petį. Fasas apsisuko ir išvydo testralį. Paglostęs snukį, suabejojo: lipti ant jo ir skristi pas Keitę, ar laukti? Skrisiu.
-
-Tu nesupranti,-atsiduso ir tarė Liusei Džeinė.- mano vyresnioji sesuo prieš dvejus metus mirė dėl namelio.
Ji nudelbė akis į žemę ir šnekėjo toliau:
-Aš padarysiu viską, kad išsiaiškinčiau, kas čia vyksta.
Džeinė pažvelgė Liusei į akis. man šita mergaitė patinka,-nusprendė Džeinė.-tokia draugiška. Daug geriau, nei Fasas ar Keitė. Grace irgi faina, bet ji ligoninėje...
-Ar eisi su manim?-paklausė Džeinė Liusės.
-
Kadangi Liusė tylėjo, Džeinė susinervino.
Na, gerai. Teks ir man paskraidyti testraliu.
Ir užlipo ant testralio. Panterą sumažino ir įsidėjo į kišenę. Kai testralio pakilo, rodos, visas pasaulis nublanko prieš nakties grožį.
-Kaip nuostabu,- sušnibždėjo Džeinė, pakėlusi savo melsvai žalias akis į dangų.
-
Mokiniams stovint prie ežero, Draugų namelio, vanduo pakrantėje pavojingai suraibuliavo. Išniro kaukas. Paskui vėl panėrė. Tikrai nepavojingas. Bet jeigu kas nors būtų gerai įsiklausęs, būtų išgirdęs iš miško aidint Testralių klyksmą. Šauksmas buvo šiupus. Ne veltui testraliai dažnai pavadinami Mirties Paukščiais. Jie minimi net garsiosiose Bardo Bidlio poringėse vaikams. Tad net purvakraujis, negirdėjęs gyvų burtininkų pasakų, žinojo, ką testralio balsas praneša.
-
Džeinė nusileido ir nulipo nuo testralio.
-Na, iki, meiluti.
Testralis meiliai kumštelėjo ją nosimi.
-Oi, baik,- sukikeno juodaplaukė.
Ji paėjo keletą žingsnių, tačiau testralis sekė Džeinę.
-Nori eiti kartu?-testralis kinktelėjo galva lyg pritardamas.-Na, gerai. Ką nors sugalvosiu. Eime.
Ji nuėjo į olą uolose, buvusią visai šalia namelio. Laimei, kad paliko ten pledus. Džeinė atsigulė ant pledo, o kitu užsiklojo. Testralis meiliai susirangė šalia ir iškart užmigo. Jos pantera taip pat.
-Na ką, pavadinsiu tave Durklu,-tarė mieguistai Džeinė.-dabar auginsiu ne tik panterą, bet ir testralį. Džeinė užsimerkė. Deja, jai nesisekė užmigti. Ji tarė:
-Accio šakos!- greitai atskrido kelios šakos.
Ji užsidegė laužą. Iš lauko turėtų matytis, bet nesvarbu.
-
Liusė gal ir būtų sutikusi eiti su Džeine, bet jos labai neviliojo Uždraustasis miškas. Ji nenorėjo leisti Džeinės vienos, nes ji buvo visai nieko, gana draugiška, su ja, Keite, Fasu bendravo ne klastuoliškai, o paprastai. Tas jai patiko. Bet nespėjo varnanagė sutikti, klastuolė jau sedėjo ant testralio nugaros ir skrido link uždraustojo miško. "Velnias,"- pagalvojo. "Dvi mano draugės sėdi Uždraustajam miške su testraliais ir ieško namelių."
Ji nusprendė nesekti Džeinės, o atsiūsti jai ir Keitei raštelius. Jei kas nutiktų. Tad ji nubėgo į pelėdyną, ten pasiuntė dvi pelėdas su rašteliais, joms pažadėjusi, jog jei nusiuntusios laiškelius ten dar pabus, gaus maišelį pelėdų sausainukų.
-
Džeinę iš miegų pažadino pelėda. Ji atnešė raštelį nuo Liusės.Džeinė atrišo laiškelį jai nuo kojos. Laiškelyje buvo prašoma paaiškinti, kur Džeinė yra. Džeinė mieguista sumurmėjo:
-Accio plunksną! Accio rašalą!-daiktai atskrido akimirksniu.
Džeinė pradėjo rašyti ant kitos raštelio pusės.grifų gūžtos namelį radome. Keitės su Fasu ten jau turbūt nebėra. Gūžta atrodo lygiai taip pat, kaip draugų namelis ar buveinė,-rašė Džeinė.-Dabar jau esu grįžusi, prie medinio namelio esančioje oloje. Į savo kambarį eiti negalėjau, nes Durklas nusekė mane paskui. Laimei, jis ir mano pantera Naktis greitai susidraugavo. Beje, Durklas yra testralis. Kviečiu ateiti pas mane į olą. Ji yra uolose prie draugų namelio.
Baigusi Džeinė pririšo laiškelį prie pelėdos kojelės ir nusiuntė pas Liusę.
-
Liusę Džeinės parsiųsta pelėda greitai surado ir varnanagė nusprendė nueiti pas Džeinę. Draugų namelis buvo visai netoli ežero ir tai Liusę padrąsino.
Ji greitai nepastebėta nusliūkino prie ežero, tada pasuko prie draugų banelio. Varnanagei priėjus draugų namelį, jis ją labai traukė vidun, bet ji susilaikė ir neįėjo vidun. Tada patyliukais iškėlusi lazdelę nutipeno ieškoti olos, ir visai greitai ją surado, nors pati ola buvo gerai paslėpta. Išsibudinusi iš miego prie laužo sedėjo Džeinė.
-Tai labas.
-
Liusė greitai atėjo.
-Labas,-pasisveikino Liusė.
-Sveika,-mieguistai sumurmėjo Džeinė.
Ji stumtelėjo vieną apklotą Liusei.
-Prisėsk,-pasiūlė Džeinė ir pakurstė ugnį.
-Kai užsėdau ant šito,-ji meiliai patapšnojo testraliui šoną,-jis mane nunešė prie testralių bandos Uždraustajame miške. Ten buvo ir gūžta. Netoliese išvydau Keitę ir Fasą dėl kažko besikalbančius, ir nusprendžiau juos palikti. Tuomet atėjau čia,- Džeinė gūžtelėjo.
-
Liusė išgirdo Džeinės atsakymą.
-Aišku,- pasakė.- Tai ką dabar darysim? Miegosim? Skraidysim ant testralių?
Laukdama Džeinės atsakymo apsidairė. Šalia Džeinės miegojo testralis ir jos pantera. Šiaip aplink buvo visai jauku. Netikėtai testralis suknarkė. Liusė sukikeno. Pažvelgė į dangų - ten buvo daugybė debesų.
-
-Aišku,- pasakė Liusė.- Tai ką dabar darysim? Miegosim? Skraidysim ant testralių?
Netikėtai testralis suknarkė, Liusė sukikeno, Džeinė taip pat.
-Na, o ką norėtum?-vis dar kikendama paklausė Liusės Džeinė.
Ji susimąsčiusi pažvelgė į Liusę. Taip, ištiesų šauni mergina, gaila, kad Grace ligoninėje. Jos viena kitai patiktų,-pamanė Džeinė.
-Šiaip galėtume paieškoti kambario iki pareikalavimo, ARBA paieškoti Klastūnyno namelio!-nustojusi kikenti pasiūlė Džeinė.
-
Džeinė su testraliu kikeno iš Liusės žodžių. Na aišku, kad Džeinė miegot nemiegos. Nustojusi kikenti Džeinė pasiūlė joms nueiti į kambarį iki Pareikalavimo. Visai nieko sumanymas. Liusei jis visai patiko, daug geresnis nei pasiūlimas eiti į Uždraustajį mišką.
-Galim eit,- sutiko varnė.
-
Taigi, Liusė norėjo eiti į kambarį iki pareikalavimo.
-Na, gerai, eime,-nusišypsojo Džeinė.-Bus linksma.
Ji atsistojo(teko sunkiai pakelti panteros galvą ir viršutinę jos kūno dalį) ir atsisuko į Liusę. Staiga testralis irgi atsistojo.
-Ne, tavęs negaliu pasiimti į pilį,-tarė susirūpinusi Džeinė.-Skrisk į mišką. Tačiau jei pakviesiu, atskrisk.
Durklas pritardamas sužvengė. Tuomet nuskrido į Uždraustąjį mišką.
-Tai ką, pasiruošusi?
-
Džeinė sunkiai atsikėlė ir dar sunkiau pakėlė savo panterą. Tada paprašė testralio būti miške (šis norėjo eiti su ja.). Liusės paklausė ar ji pasiruošusi.
-Taip. Einam,- atsakė Liusė.
Jos pajudėjo. Rodos, dabar Džeinė buvo išsibudinusi ir linksma. Liusė kelis kartus apsižvalgė. "Reiks įsiminti šią vietelę."- pagalvojo.
-
Džeinė jau norėjo eiti į Hogvartsą, tik staiga pasijuto taip, tarytum ant jos būtų užpultas visas dubuo ledukų. Klastuolė sunerimusi apsidarė. Prie jų artinosi gal 20 psichų! Ji pabandė prisiminti, koks apsigynimo nuo psichų burtažodis.
-Nagi, prisimink, prisimink!
Džeinė buvo beapalpstanti, tik staiga prisiminė- expecto patronum!
-Expecto patronum!-suriko Džeinė, prisiminusi savo laimingiausią įvykį.
Iš jos lazdelės išsiveržė grakšti, didelė, sidabrinė pantera- jos panteros Nakties atspindys. Pantera nuvijo visus psichus, tačiau tai iš Džeinės pareikalavo daug jėgų. Juodaplaukė susmuko ant žemės.
-
Staiga, Liusei ir Džeinei beveik pasiekus miško pabaigą, Liusė pajuto, kad kažkas juos seka, jai pasidarė silpna. Apsidairiusi pamatė, jog jas apsupo psichai. Jų buvo gal dvidešimt, gal daugiau, gal mažiau. Staiga Džeinė, kuri buvo vos neapalpstanti, prisiminė burtažodį ir juos nuvijo iškvietusi sidabrinę panterą. Liusei palengvėjo. Ji pati nedaug burtažodžių težinojo. O tada klastuolė susmuko ant žemės.
Liusė pripuolė prie jos.
-Džeine! Džeine!- pašaukė ją.
-
-Džeine!Džeine!-išgirdo Džeinė.
-K-ką?-sumikčiojo.
Tuomet prisiminė. Psichai. Džeinė juos nuvijo ir apalpo. Jos gynėjas... Kas jis buvo? Džeinė pažvelgė į savo panterą ir pagalvojo. A, taip. Pantera. Na, jos bent jau gyvos. Džeinė atsisėdo. Jautėsi tarytum sudaužyta.
-accio šokolado plytelę!-sumurmėjo Džeinė.
Suvalgiusi šokoladą mergina pasijuto geriau.
-Imk,-tarė Džeinė ir ištiesė šokolado plytelę Liusei.
-
Džeinė pabudo ne iš karto. O kai pabudo, pamikčiojo ir susirado šokolado. Kiek pavalgiusi pasiūlė Liusei. Na, Liusė šokolado niekada dažniausiai neatsisakydavo, tad paėmusi atsilaužė jo gabaliuką ir suvalgė. Šokoladas visada pagelbėdavo įvairiais atvejais. Pasitaikė paprastas, bet skanus.
-Ačiū,- padėkojo kaip buvo pratusi žiobariškame pasaulyje.
-
kai Liusė padėkojo, Džeinė susimąsčiusi tarė:
-Na, bet žinai... psichai prie mokyklos,-susiraukė Džeinė.- Keista.
ji kiek pagalvojo, apsižvalgė ir du kartus trumpai švilptelėjo. Netrukus atskrido durklas su kitu testraliu.
-Lipsi?- paklausė Džeinė Liusės, jau užsilipusi ant savo testralio.
Ji kiek šyptelėjo. Aš kaip čili pipirai. Mane sunku pamėgti, tačiau mes su Liuse, atrodo, sutariam.-pagalvojo klastuolė.
-
Kai klastuolė pasakė apie psichus, varnanagė taip pat nustebo. Taip, juos mergaitės sutiko arti mokyklos. Tai buvo keista.
Kai Džeinė paklausė, ar lips ant testralio, Liusė negalvodama sutiko:
-Žinoma! Tai ne, bastysiuos sau viena po mišką.
Ji užsėdo ant testralio ir paglostė jį. Testralis išskleidė sparnus.
-
Nulipusi nuo testralio Džeinė paglostė jį ir paleido į mišką.
-Gerai, dabar, manau, eisiu aplankyti Grace,-tarė Džeinė, žiūrėdama, kaip nuskrenda jos testralis.
Juodaplaukė jau apsisuko ir norėjo eiti, tačiau išvydo kauką. Jis buvo Džeinės jaunesnės sesers pavidalo.
-Padėk man!-šiurpiai aimanavo jis.
Džeinė nukreipė į kauką lazdelę ir suriko:
-Ridicculus!
Kaukas pavirto į kažkokį mažą vaikutį, kuris šoko gangnam style. Džeinė nusijuokė ir nuėjo Hogvartso link.
-
Lėtais ir tykiais žingsniais Jordan artėjo prie kiek anksčiau triukšmą skleidusio namelio. Niekada ten dar nebuvo buvęs, tad pakurstytas smalsumo jis žengė dar arčiau, tačiau dar nebuvo tikras, ar norėjo ten įeiti. Atrodė, kad ten prieš tai buvę vaikai linksminosi ir gerai leido laiką. Tik vienas dalykas nedavė jam ramybės - ar jis norėjo viso to? Tai dar klausimas, į kurį nežinojo atsakymo. Labiausiai nuviliantis dalykas Hogvartse vaikinui buvo tai, kad dar neturėjo tikrų draugų. Žinoma, nebuvo jis vienišius, kompaniją turėjo, tačiau tikrų draugų - nė vieno. Jis žengė dar kelis žingsnius į priekį, artėdamas link neišsiskiriančio medinės trobelės. "Draugų namelis" - taip bylojo virš durų užkabinta lentelė.
- Rimtai?- kiek kilstelėjo antakį, kadangi tokį pavadinimą vylėsi sutikti mažiausiai. Kuo jau kuo, o Hogvartsas visais amžiais išsiskirdavo savo unikalumu, o ypač - pavadinimais, kaip kad "Šliužų Klubas", kuris kadaise gyvavo. Iš tokios vietos tikrai tikėjosi kažko daugiau, nors turbūt kaltas pastovus Jordan skeptiškumas, kuris buvo milžiniškas barjeras tarp jo ir kitų žmonių. Visgi jis prisivertė praverti gergždiančias duris ir įeiti vidun. Ne, jis nebijojo. Tiesiog nebuvo tikras, ar norėjo būti čia. Ir ši mintis jį aplankė iškart, išvydus visų keturių koledžų emblemas. Vėl iškelti antakiai, o šį syk ir šioks toks sumišimas. Apsižvalgęs, jog namelis tuščias, jis įžengė giliau, už nugaros palikdamas užvertas duris. Vaikino dėmesį iškart patraukė siena, kurioje buvo išraižyti vardai. O jų buvo gana daug, kas taip pat nuvylė antrakursį. Jei jau čia kažkokia įpatinga vieta, tai bent jau savotiška atranka turėtų būti, o tai tiesiog susirenka čia kiekvienas ir būna, o vien buvimas čia su kitais dar nepadaro jų draugais. Na, bet čia tik šiaip švystelėjusi mintis. Vaikinas atsisėdo ant sofos, akimis tyrinėdamas šią vietą. Ar jis čia nori būti? Dar klausimas, į kurį jis nežinojo atsakymo.
-
Džeinė uždususi atlekė prie namelio. Išsigandusi pati savęs. Ji pabandė nusiraminti. Nepavyko. Tuomet nuėjo prie ežero ir atsisėdo ant kranto. Jos pantera įtariai kepštelėjo letena vandenį, ir netoliese iškilo didžiulis pelekas.
-O aš vis spėliojau, kodėl vanduo raibuliuoja,-sumurmėjo Džeinė.-atrodo, ne tik nuo vėjo.
Staiga ji nusiramino. nagi, juk anksčiau tai netrukdė tau gyventi,-pagalvojo Džeinė.-nusiramink. Ugnis-puiki gynyba. O jeigu kas nors mane supykdys ar išgąsdins, pats bus kaltas.
Džeinė šyptelėjo. Tikra tiesa. Džeinė buvo visiškai žvali, nors dar buvo tamsu. Ji nuėjo Ieškoti kambario iki pareikalavimo.
-
Pavargęs po sunkių pamokų, spardydamas akmenis, paežere žygiavo Liucijus Kampinis, grrynakraujės burtininkų šeimos jauniausiasis atstovas. Liucijus matė, kad Hogvartse pilna puskraujų ir purvakraujų, ir tai jam ne itin patiko. Nors turėjo pripažinti, kad negrynakraujai nelabai kuo ir nusileido grynakraujams. Buvo įdomu kažką sužinoti apie žiobarų gyvenimą, nors tėvas tokiu domėjimuisi nepritartų. Net neįsivaizduotų, jog tai įmanoma. Toks susimąstęs Liucijus ir ėjo. Staiga, bemėtydamas akmenis į Hogvartso tamsų ežerą, pamatė stovint ant kranto nedidukę medinę trobelę. Susidomėjęs nuėjo į ten. Juk jeigu namukas Hogvartse, jis neturėtų būti pavojingas. Liucijus priėjo prie durų ir pamatė ten kabant lentelę su užrašu ,, Draugų namukas". Tada įsidrąsinęs Liucijus paspaudė rankeną ir įėjo vidun. Pirma, ką jis pamatė - tai daugybę vardų ir pavardžių, įvairiais būdais išrėžtų ant koridoriuko sienos. Nieko nemąstydamas, klastūnas ištraukė burtų lazdelę ir tvirtu jos galu išraižė savo vardą. Jo vardas nušvito. Liucijus nustebintas atšoko, tada dar apsidairęs po namuką, movė laukan
-
Džeinė ėjo paežere. Šalia jos tipeno klastuolės pantera Naktis.
-Fasas mane užmuštų, sužinojęs, kad čia einu viena,-sumurmėjo mergina.
Staiga iš namelio išpuolė Liucijus Kampinis, klastuolis.
-Liucijau?-nustebusi sušuko Džeinė ir pasivijo vaiką.-Ką čia veiki?
Ji pažvelgė į vaikiną ir tyliai paklausė:
-Tu išraižei ten savo vardą, ar ne?
-
Jau einant takeliu į Hogvartsą, Liucijų užklupo to paties koledžo mokinė, Džeinė, kurią pažinojo tik iš matymo.
- Liucijau? Tu išraižei ten savo vardą, ar ne?
liucijus pažiūrėjo į Džeinę.
- Išraižiau, ir ką? Hogvartso teritorijoje esantis namelis negali būti pavojingas, kitaip mes būtume įspėti.- išdrože brerniukas ketvirtakursei.
-
-Tiesą pasakius, gali,-tarė Džeinė.
Ji nutilo ir pažvelgė į Liucijų.
-Mano sesuo nuo jo mirė.
Mergina pažvelgė į savo panterą.
-Jei nori sužinoti daugiau, ateik į kambarį iki pareikalavimo,-tarė.
Ir nupėdino Hogvartso pusėn.
-
Mergaitė viena vaikščiojo po pilies kiemą ir žiūrinėjo įvairius augalus ir medžius augančius kieme. Staiga pamatė namuką. Namelis tiesiog kvietė prieiti arčiau. Priėjusi pamate lentelę kuri skelbė "Draugų namelis". Gal čia kokių geriausių draugų susibūrimo vieta? Jei taip, tikriausiai nevertėtų eiti. Bet namelis ją tiesiog kvietė vidun. Mergaitė pasiklausė, bet negirdėjo jokių balsų sklindančių iš namelio. Jei ten nieko nėra tiesiog užeisiu pasižiūrėti Mergaitė įėjo i namelį. Jis atrodė kaip paprastas namas, tik... Ant sienų buvo kažkokie išraižyti užrašai. Ji priėjo arčiau ir pamatė, kad tai vardai... Daug vardų... Ji skaitė vardus, nė vieno neatpažino, tik staiga... Ji pamatė Faso Oldeforto, Džeinės Meko ir Keitės Moris vardus. Juos pažino. Jie visi dabar mokosi Hogvartse. Mergaitė staiga pajuto didelį norą parasyti ir savo vardą. Nikki išsiėmė iš plaukų segtuką ir išraižė savo vardą "Nikki Abbey". Jis pradėjo švytėti, o pirmakursė išsigando ir išbėgo iš namelio.
-
Kai testralis nusileido ant žemės buvo jau tamsu, virš ežero siautė vėjas.
-Ačiū,-riktelėjo Keitė testraliui, bet nebuvo tikra, kad jis išgirdo. Vėjas nustelbė visus garsus.
Megina įkišo Neregimąjį apsiaustą į kišenę ir nuėjo ežero link. Pabandė žengti vandeniu. Regis, ta kvaila grifės galia tai patebkino. Keitė žengė dar žingsnį, tada save užbūrė maskuojamaisiais ir apsauginiais kerais. Tada išskėtė rankas lyg eidam lynu ir nuėjo vandeniu dainuodama dainelę, kurią išmoko vaikystėje.
Mėnesienoj tarp vandens gėlių
Plaukiam dviese baltu laiveliu
Įsirežęs traukiu irklą visas prakaitu išmirkęs
Visas prakaitu, visas prakaitu prasmirdęs
Jos balsą užgožė vėjas. Ir nors nebuvo nei mėnesienos, nei vandens gėlių, nei to antrojo, kuris plauktų laiveliu, nei pačio laivelio, Keitė jautė, kad būtent ši daina tiksliai atspindi jos situaciją.
-
Džeinė nulipo nuo testralio.
-Ačiū,-nuoširdžiai padėkojo.-lėk!
Testralis nulėkė. Staiga mergina išgirdo dainuojant:
Mėnesienoj tarp vandens gėlių
Plaukiam dviese baltu laiveliu
Įsirežęs traukiu irklą visas prakaitu išmirkęs
Visas prakaitu, visas prakaitu prasmirdęs
Džeinė sustingo. Staiga prisiminė. Šios dainos ją išmokė mirusioji sesuo Džeinė. Juodaplaukė pajuto skruostu riedant ašarą. Ji pradėjo dainuoti:
Mėnulis atsispindi ežere
Ir žvaigždės spindi danguje.
Įsirežęs traukiu irklą visas prakaitu išmirkęs
Visas prakaitu, visas prakaitu prasmirdęs.
Džeinė atsisėdo ežero krante ir nuleido galvą.
-
Nikki išėjusi i kiemą apsidairė ir pamatė mergaitę. Ji sėdėjo nunarinusi galvą prie ežero kranto. Gal nueiti prie jos? O jeigu ji verkia, ką tada darys Nikki? Juk jai niekad nesisekė nuraminti verkiančių žmonių... Bet sukaupusi jėgas priėjo prie jos ir tarė:
-Sveika... um... Tau kažkas... hmm... nutiko?
-
Keitė ėjo toliau. Nematė dingsties sustoti.
Tau kai kas labai gražiai atrodo
O man viskas, viskas nusibodo
Nusibodo man kas naktį mėnesienoj irklais plakti
Mėnesienoj, mėnesienoj irklais plakti.
Tęsk.
Atsistoju nusišypsau gudriai...
Keitė sustojo. Štai ir pabaiga.
Ir metu tave į tamsią kūdrą
Vandenėlis burbuliuoja, viso gero, mylimoji,
Viso gero, viso gero, mylimoji.
Šiuo atveju "mylimoji" yra ji. Keitė atsisveikina su savimi.
Mergina užsimerkė ir paniro.
-
Džeinė skubiai papurtė galvą ir nusišypsojo.
-Ne, viskas gerai,-tarė.
Jos juodoji pantera apuostė atėjūnę ir patenkinta urgztelėjo.
-Tu naujokė, Nikki, tiesa? Aš- Džeinė Meko.
Klastuolė pasisveikino su varne.
-Ką tu čia veiki?-paklausė mergaitės.
Staiga Džeinė vėl išgirdo dainuojant. Kitokią dainos versiją. Kraupesnę. Vanduo vienoje vietoje suraibuliavo.
-Keite!-suriko ji ir šoko į vadenį.
Ištraukė varnę į krantą. Ji nejudėjo.
-Nagi, kvėpuok!-vėl pravirko mergina.
-
Fasas atskrido su Radagu, gražiai nutūpė ir nušoko nuo jo.
- Ačiū,- garsiai padėkojo hipogrifui. Tada kiek šlubuodamas nuėjo prie Džeinės, kuri verkdama sėdėjo ant kranto ir dainavo. Šalia jos stovėjo varniukė pirmakursė. Nikki. Fasas pyktelėjęs atsistojo prie Džeinės ir pažiūrėjo į ežerą. Žiojo, kad Džeinė verkti gali tik dėl savo mirusios sesers.
- Neverk, Džeine. Nieko nepakeisi.- švelniau pasakė jai.- Jeigu įdomu, Keitė į mane sviedė Antonino Dolohovo užkeikimą. Protego maximus. Protego horriblis.- apsisaugojo save ir klastuolę Skydiniais kerais.
Vienoje ežero vietoje kilo nesmarkūs raibuliai. Fasas prisimerkęs pažvelgė į ten ir pamatė pakylant apsiausto kraštelį. Varniukės batai. Keitės galva. Ramiu balsu grifiukas pasakė burtažodį ir ištiesė lazdelę į nematomą Keitę.
- Sustink! Petrificus totalus! Mobilicorpus!- iš lazdelės iššovė trys žaibai. Nematomas apsiaustas nulėkė šalin, o Skraidinimo kerai atgabeno susingusį, visą šlapią Keitės kūną į krantą.- Persekiojamoji sugauta.- šyptelėjo Fasas ir pastatė Keitę ant ežero kranto. Tada nukreipė į ją lazdelę. Jokie Keitės kerai nepraeis jo apsaugų. Žiūrėdamas į atsigaunančią Keitę, Fasas pašiurpęs pasakė:
- Kodėl tu taip? Kodėl į mane leidei tokį užkeikimą?
Ir rodos, tik dabar suvokė, jog ištraukė Keitę iš ledinio ežero vandens, jai vos nenusižudžius.
- Kodėl bandai nusižudyti?!
-
Nikki žiūrėjo ir nesuprato kas vyksta... Po keletos minučių ji išdrįso prabilti:
-Tikriausiai aš čia ne vietoje, ir ne laiku... Bet gal jūs galit paaiškinti kas čia vyksta?
-
((Rašant žinutę, reikia minimum 5 eilučių.))
Žiūrėdamas į nelabai ką suprantančią ir nelabai reikalingą pirmakursėlę, Fasas irzliai pasakė:
- Čia vyksta tai, kas vyksta. Visai nebūtinai tau žinoti. Apskritai, aš tau patariu ir tavęs gražiuoju prašau, kad eitum į Hogvartsą ir čia nesimaišytum. Dabar tai yra labai pavojinga. O jeigu nesulauksi pavojaus iš aplinkos, patikėk, aš tau prikursiu tokių pavojų, kokių tu nesi net sapnavusi.- pagrasino Oldefortas. Tada, tvirtai suspaudęs savąją lazdelę rankose, ištraukė lazdelę iš Keitės rankų ir nukreipęs į ketvirtakursę galingą, bet rodos nelabai išvaizdų pagaliuką, įsižiūrėjo į ją. ,,Vanduo nepraleis visų jos galių. Ji, jeigu ji yra Godriko, o ne Salazaro palikuonė, nepaleis į mus savo galių. Galios nepereis per skydus."- žinojo Fasas. Ir laukė Keitės atsakymų.
-
-Fasai,-tyliai tarė Džeinė.-ši mergaitė turi žinoti tiesą. Manau, jog ji išraižė savo vardą.
Ji atsisuko į Fasą.
-Mano sesuo Džeinė, Švilpynės palikuonė, kad ir turėdama daug galių, čia žuvo. Negerai, kad įsitraukia daugiau žmonių.
Mergina nusisuko ir pažvelgė į Nikki.
((Labanakt))
-
Mergaitė kiek nustebo išgirdusi Faso atsakymą, bet stengėsi to neparodyti. Kaip jis gali už mane nuspresti ką aš turiu daryti, o ko ne?
-Naa... Taip, aš išraižiau savo vardą, bet kodėl tai yra blogai? Aš maniau, kad šiame namelyje "Draugų namelyje" pasirašo tie kurie ieško draugų ar panašiai... - prabilo Nikki.
((Labanakt, Džeine))
-
Fasas išgirdo Nikki balse nepasitenkinimo gaidą ir slapčia pašaipiai šyptelėjo.
- Nikki, namukas su visais vardais, užrašytais koridoriuje, yra prakeiktas. Aš, tu, Džeinė, Keitė ir dar keli jau esame prakeiktieji...- staiga Fasas užtilo.- Palauk, Džeine... Tavo sesuo irgi buvo Džeinė, ji žuvo, nes buvo... po velnių, Keitė visiška višta! Greičiau nugabensiu ją į ligoninę. Kai ji atsigaus, jai amen! Mobilicorpus!
Fasas nieko nebelaukdamas nuskraidino Keitę į ligoninę. Ir beveik visą kelią keikėsi.
-
Kai Nikki suprato ką pasakė Fasas buvo jau senai nuskridęs. Taigi ji atsisuko į Džeinę ir sumišusi paklausė:
-Pprakeiktas? Negi jis rimtai? - mergaitė jau manė, kad ji sapnuoja. Tikriausiai aš vis dar esu Kambaryje Iki Pareikalavimo ir miegu. Nikki įsižnybė sau į ranką. -Ai! Regis nesapnuoju...
-
Džeinė atsiduso.
-Taip, deja, jis rimtai.
Jos pantera liūdnai suinkštė.
-Eisiu į kambarį iki pareikalavimo. Ir tu ateik, tikriausiai ten visi rinksimės.
Ir mergina nupėdino Hogvartso link.
-
Liusė pėdino link Draugų namelio. Galėjo eiti link buveinės, Varnanagės namelio, bet nusprendė geriau eiti ten, kur išraižė savo vardą, ten, kur ji pirmą kartą susitiko su Fasu, Džeine, Keite, Grace. Bet mergaitės mintys nesisuko apie namelius ir kažką, ką galima ten rasti. Liusė galvojo, ar reikia pasakyti apie tuos užrašus ant sienų. Varnė sakyti nenorėjo, nes galvojo, jog jie ir taip apie tai kažkiek žino. "Bet gal geriau pasakyti? Jie juk nežino apie tai. Bet ir nežino, jog aš viską girdėjau."- mąstė mergaitė. Ji lėtai žengė link namelio. Palengva užsikorė kopečiomis viršun ir apsižvalgė koridoriuje. Nieko naujo nebuvo.
Netikėtai Liusė pamatė kažką ne taip lubose. Pakėlė galvą.
"Dvėskit musės ir uodai. Palikit šį pasaulį amžinai."- netvarkingai buvo išraižyta lubose. Varnanagė greitai suprato šių žodžių esmę. Ji pasisuko grįžti. Nusilridusi apačion varnė pamatė šešėlį ir staigiai pasileido bėgti. Pro ją kažkas pralekė. Liusė pajuto vėjo dvelktelėjimą, kurį sukėlė tikrai ne mažytė adatėlė.
-Protego!- riktelėjo varnė ir kažkas iš karto bumbtelėjo į atsiradusį skydą už jos nugaros. To daikto smūgis buvo stiprus ir mergaitė pargriuvo. Jos skydas tuoj dingo.
Pargriuvusi Liusė pamatė kerus, paleistus į ją, nes vienas žaibas nepataikė. Ji greitai sumurmėjo "Protego horibilis" ir pradėjo melstis, kad jai pavyktų.
Varnei pavyko, apsauga atsirado. Mergaitė skubiai atsikėlė ir ėmė bėgti visu greičiu. Netikėtai Draugų namelio lange šmėstelėjo tankaus kailio gabaliukas. Liusė pradėjo dar labiau skubėti ir vos nenudribo ant žemės. Ji pasileido bėgti į kambarį iki Pareikalavimo. Varnė dar kiek pamąstė, ar tikrai to reikia, bet vis dėl to visu greičiu pasileido į pilį.
-
Džeinė lengvasis žingsniais, neskubėdama atrisnojo prie medinio draugų namelio. Ji įkvėpė gaivaus oro, atsiduodančio pušimis ir žole, ir patenkinta atsiduso.
-Kaip čia gražu,-susimąsčiusi tarė juodaplaukė ir pažvelgė į lygų ežero vandenį.-čia jaučiuosi laisva. Taip, tikrai laisva.
Ji nusijuokė ir krito ant žolės. Mergina atsigulė ant nugaros, o jos juodi plaukai išsidraikė ant žalios žolės. Džeinė pažvelgė į mėlyną dangų ir laiminga užsimerkė. Jos juodoji pantera Naktis atsigulė šalia.
-
Ahadas su Fasu į paežerę atėjo, vos tik Naktis su Džeine prigulė ant žalios, vešlios žolės. Ligeris su vaikinu reikšmingai susižvalgė - jau buvo spėję tapti gerais draugais.
- Tai ne miegot, o treniruotis atėjom,- apsimestinai piktai suurzgė Ahadas. Fasas pritarė. Ahadis prišoko prie Džeinės ir savo priekinėmis letenomis kuo silpniau prispaudė prie žemės merginos delnus. Tada prikišo savo didžiulę apvalią galvą.- Nemiegok!
Fasas vos nenulūžo.
- Na, Ahadai, jau pradėsim, turbūt. - Fasas apsidairė, ar niekas nemato. Užėjo už medžio. Išėjęs jau buvo irbio pavidalu.
- Pradėsim,- atsiduso ir linskmai suurzgė Ahadas.
-
Džeinė atmerkė vieną akį ir pradėjo kvatotis.
-Ahadai!-juokdamasi sušuko mergina.
Ji nustūmė ligerį nuo savęs ir atsistojo. Juodaplaukė įsispendė rankomis į klubus ir apsimestinai piktai paklausė:
-Jau ir pagulėti negalima?!
Tuomet klastuolė užlindo už storo ąžuolo. Iš jo Džeinė jau grįžo baltosios tigrės pavidalu.
-Na, tai ką veiksim?-paklausė Naktis Faso.
-Ką nors sugalvojai?-pasmalsavo ir tigrė irbio.
-
Fasas pakraipė galvą, pažiūrėjo į ligerį. Tada pakėlė vieną antakį.
- Na, manau, galiu išmokyti medžioklinių šuolių. Pradžiai. Pravers kovose. Tai gana nesudėtinga mokymų dalis. Sudėtingiausia - viską įsiminti.
Irbis iškėlė dešinę leteną, kurioje buvo įaugusi burtų lazdelė. Iš letenos pažiro keistos rudos kibirkštys ir nukrito ant žemės. Ant žemės staiga išsiraižė didelis matlankis. Irbis pakvietė Ahadą.
- Mes matuosime šuolius ir šuolių kampus. Stok čia.- parodė Fasas į nulį. Ahadas pakluso. - ar pažįsti skaičius?
- Taip. Prižiūrėtojas išmokė. Turėjau atlikinėti kelis numerius,- nedrąsiai pasakė ligeris.
- Labai gerai,- padrąsino irbis. - dabar pabandyk nušokti porą metrų į 135 laipsnius.
Ahadas nušoko. Na, pavyko truputį mažiau, bet vis vien nušoko tiksliai.
- Šokdamas truputį pritūpk, įtempk raumenis, atsispirk galinėmis letenomis, ore atsipalaiduok ir prie žemės nusileisk ant letenų,- sukomandavo Fasas ir tuoj pat puikiai pademonstravo tai. Ligeris pabandė, tačiau jam nepavyko taip gerai. Ahadas nukabino nosį.
- Viskas gerai, kad tu žinotum, kaip aš plojausi ant nosies, mėgindamas nušokti teisingai pirmą kartą!- šūktelėjo irbis. Ligeris pabandė dar sykį ir pavyko puikiai. Tada Fasas pasakė:- išmok lenktyninę šuolių seriją. šuoliai po du metrus, bet tankūs. Stok čia ir vykdyk šuolius pagal mano balsą. Šok į priekį, šok kiek dešiniau, šok tiesiai, kairiau! Neteisingai. Iš naujo. Į priekį! Dešiniau! Į priekį! Kairiau! Į priekį! Trys į priekį! Puiku. Dabar dar sykį.
Ligeris treniravosi keletą kartų, kol gerai įsiminė ir atliko šuolių seriją be balso komandų.
- Tu puikiai mokaisi,- pripažino Fasas. Po pusvalandžio atokvėpio irbis pradėjo mokyti ligerį medžioklinių šuolių serijos. Pats vaidino vikrų ir gudrų grobį. Po penkių kartų bandymų ligeris pagaliau pagavo Fasą. Abu nusiplūkę sutūpė prie merginų: Džeinės ir Nakties.
- Jis galingas. Kai pabaigs visus šuolius ir kovas, bus žiaurus plėšrūnas. Su tokiu be burtų lazdelės susidurti nenorėčiau.- pasakė irbis Džeinei.
-
Baltoji tigrė pakreipė galvą.
-O aš norėčiau. Būtų įdomu,-šyptelėjo.-tačiau taip, jis tikrai greitai mokosi.
Džeinė nusižiovavo.
-Velnias, kaip pavargau per šias dienas. Ilgai nesiilsėjau,-prisipažino.
Tigrė pasipurtė ir po akimirkos Džeinė jau buvo žmogus. Ji pavargusi susvirduliavo ir papurtė galvą, bandydama išvaikyti miegus. Ji paėmė burtų lazdelę ir mostelėjusi ja iš akmenų sudarė lyg ir labirintą. Mergina vėl pasivertė į tigrę ir priėjusi prie Ahado tarė:
-Žinau, jog esi pavargęs, tad įvykdęs šią užduotį galėsi pailsėti. Turi eiti TIK akmenimis, o Naktis bandys tave nuversti nuo jų.
Ahadas sutikdamas linktelėjo ir užlipo ant akmenų. Naktis pradėjo jam trukdyti. Baltoji tigrė atsisėdo šalia Faso ir stebėjo. Pirmą kartą ligeris išsilaikė gal tik dešimt sekundžių, tačiau tobulėjo. Galiausiai išsilaikė apie dešimt minučių.
-Užteks,-pagaliau juos sustabdė Džeinė.
Ahedas atėjo uždusęs, o Naktis- nė trupučio neušdususi. Vis dėl to baltoji tigrė buvo patenkinta.
-Tu greitai tobulėji,-nusišypsojo ir pagyrė ligerį Džeinė.
-
Fasas patenkintas stebėjo naująjį savo draugą. Augintiniu jo vadinti nedrįsi - per stambus ir laukinis tai žvėris. Irbis pažiūrėjo į tolumoje stovintì Hogvartso bokšto laikrodį. Jei Fasas gerai įžiūrėjo, jis rodė po septynių penkias minutes. Iki Komendanto valandos 2 valandos. Snieginis leopardas priėjo arčiau ligerio, tigrės ir panteros. Tada pasakė Ahadui:
- Labai gerai, Ahadai. Dar pasitreniruosim ryt. Dabar pakartok lenktyninius ir medžioklės šuolius.
Ahadas lenktyninius atliko puikiai, tačoiau medžiokliniuose padarė porą klaidų. Nieko keisto, juk tik ką pradėjo mokutis, o medžioklė reikalauja absoliutaus tikslumo. Fasas darsyk pagyrė ligerį ir pasisuko ì baltąją tigrę, iš toliau stebinčią irbį ir ligerį.
- Šiandienai, manau, užteks. Ką dabar? paklausė snieginis leopardas.
-
Baltoji tigrė ligerį stebėjo iš toliau.
- Šiandienai, manau, užteks. Ką dabar?- paklausė snieginis leopardas.
Džeinė atsistojo ir pažvelgė į Fasą ir Ahadą.
-Galim vėl pažaisti tą puolimo žaidimą, kurį laimi pirmas, kuris įdrėskia priešininkui,-pasiūlė plėšrūnė.-ar esi pavargęs ir nori pailsėti?
-AŠ? PAVARGĘS? NIEKADA!-suriaumojo ligeris.
-Gerai. Pradžioje įvertink mane- ar matai kokių nors trūkumų?-pasakė Džeinė ir skvarbiai nužvelgė plėšrūną.- šįkart tau padėsiu. Kadangi dabar sėdžiu ir neketinu atsistoti iki tavo puolimo, mano vikrumas ir greitis šiek tiek sumažėja. Tu didesnis ir galingesnis už mane, todėl turi daugiau jėgos. Vis dėl to tau reikia labai lavinti reakciją, pulti netikėtai ir...
Ligeris puolė. Džeinė lyg niekur nieko jį peršoko ir Ahedas nosibrozdino kojas į medžio kamieną.
-...ir nenuvertinti priešininko,-užbaigė baltoji tigrė, minkštai nušokusi kitoje plėšrūno pusėje.-mano eilė pulti.
Ligeris, matyt, norėjo pakartoti tigrės šuolį, nes stovėjo pritūpęs ir pasirengęs šuoliui. Džeinė atsiduso ir puolė į priekį. Ahadas šoko per ją, ir ji jam negiliai perbrėžė nagais pilvą.
-Neišduok savo ketinimų,-patarė ligeriui.-ir pulk.
Šįkart buvo DAUG geriau. Ligeris puolė, apsimetė, kad į kairę, bet paskutinę minutę pasuko į dešinę. Tačiau baisiai nustebo, kai Džeinė nesitraukė, o puolė į priekį ir įbrėžė plėšrūnui į petį.
-Daug geriau,-pagyrė Ahadą, ir šis pasipūtė.-užteks.
Staiga Džeinė pritūpė, suskliaudė ausis ir suurzgė.
-Fasai, Ahadai, Naktie, kažkas čia yra be mūsų,-įspėjo baltoji tigrė.
-
Irbis atsistojo, pakėlė galvą. Iškėlęs nosį, paiostė orą. O jame išties tvyrojo visiškai nepažįstamas, ne ligerio, ne tigro ir ne panteros kvapas.
- Iš tiesų.- suurzgė snieginis leopardas ir pridūrė tyliau. - būkime pasiruošę.
Pats Fasas atsistojo į kovinę pozą, ligeris pasekė jo pavyzdžiu. Irbis pataisė jo pozą ir pamokė, kaip reiks pulti. Krūmas priešais draugus paslaptingai sušlamėjo, nors vėjo nebuvo.
-
Baltoji tigrė prisimerkė.
-Minutėlę... Kvapas pažįstamas...-suurzgė Naktis.
Juodoji pantera piktai urgzdama pritūpė ruošdamasi pulti.
-Kažkada jau buvau sutikusi tą būtybę...-nutęsė plėšrūnė.
Džeinė staiga išplėtė savo žalias akis.
-Fasai... Ar gali būti kad tai... Tas žudikas? Kuris mane vijosi ir sužeidė? Kuris nužudė tuos draugus seniau?
Plėšrūnė tikrai pabūgo. Tačiau ir įsiuto. Staiga LABAI įsiuto.
-Jeigu ten tas kvailys...-suurzgė.
Ji supykusi suriaumojo ir pasireiškė jos ugnies galia. Akimirksniu tigrės kūnas tapo iš ugnies. Ahadas išsigandęs Džeinės žengtelėjo atgal.
-
Ahadas vos neparvertė Faso, kai pabūgęs ugninės Džeinės galių, atšoko atgal. Irbis susierzinęs stumtelėjo ligerį ir pasakė jam:
- Ramiau, juk Džeinė už mus. Būk paruoštoje kovos pozoje. Tokioje padėtyje lengva tiek pulti, tiek gintis. Neprarask pusiausvyros, Ahadai.
Ahadas nervingai suurzgė. Fasas nukreipė žydrų skvarbių akių žvilgsnį į krūmynus. Staiga matomas vaizdas pqkito: Fasas išvydo, kad mato ne įprastai, o apvaliai, tarsi per žiūronus. Už rutulio ribų viskas liejosi. O pqčiame apskritqme matymo lauke Fasas regėjo keistą bqisų padarą, kuris priminė psichą. Bet vaikščiojo žeme. Irbis papurtė galvą ir matymo laujas tapo normalus.
- Jis ateina.- apspangęs pranešė sniegynų žvėris. Ir iš krūmo iššoko padaras.
-
Išvydusi padarą, Džeinė išplėtė savo žalias akis ir žengtelėjo atgal. Tačiau greitai susitvardė ir plėšrūnei vėl grįžo įsiūtis.
-Tu nužudei mano seserį, kvaily!-suriaumojo baltoji tigrė.-dabar tu sumokėsi!
Padaras nusikvatojo tyliu, šaltu juoku.
-o, bravo... Matau, jog išsiaiškinote mano mažutę paslaptį...-sušnibždėjo.-bet ar tikrai to reikia? Visų kautynių? Mirčių? Aš niekad nepralaimiu. Dėkis prie manęs, Džeine. Jaučiu tavyje galią... Ir tamsą. Blogį.
Tigrė sudrebėjo ir dvejodama žvilgtelėjo į Fasą ir Ahadą.
-Bet aš turiu draugų,-pratarė.
-Tokie jie tau ir draugai,-pašaipiai tarė padaras.-galiu lažintis, jog jie net nelaiko tavęs drauge. Dėkis prie manęs. Tavo sesuo atsisakė. Nepakartok jos klaidos.
Džeinė papurtė galvą. Iš baltosios tigrės žalių akių ištryško ašaros.
-Gal jie ir nelaiko manęs drauge, bet aš laikau ir neleisiu jiems mirti,-suriko plėšrūnė.
Ji suriaumojo ir iš jos nasrų išlėkęs ugnies kamuolys pataikė į kairę padaro ranką. Jis suriko iš skausmo.
-Dabar jūs pasigailėsit!-sušuko jis, spausdamas sužeistą ranką prie šono.
Ir jis pradėjo artintis.
-Atsitrauk!-suriaumojo Naktis.
-Na jau ne,-nusijuokė padaras.
-
Ugnis šio padaro neužmuša. O ką man daryti? Mąstė Fasas.
- Ahadai, kol kas nueko nedaryk. Lauk.- tylutėliai šnipštelėjo Fasas. O tada padaras pasisuko į vaikiną. Gtifas išvydo raudonas pykčiu žibančias akis. Luktelk... juk mes buvom lygūs jėgomis...- mintyse prisiminė Fasas Žengė artyn. Tada šoko padarui tiesiai ant sprando ir perkando. Padaras suklykė, nutėškė irbį šalin - tiesiai į kietą ąžuolo kamieną. Snieginis leopsardas sustaugė iš skausmo ir su siaubu pamatė, kaop pusiau nuplėšta galva priaugo prie kūno. Padaras pasisuko į gulintį prie medžio.
- Aš jau galingesnis už tave, kvaily.- švokštė monstras. Jis kalba. Jis mąsto. Jis galingėja. Jis - žmogus. Aurorai jį nužudytų...- galvojo Fasas.Tada padaras šoko ant jo ir suleido į kailį nagus. Įsisegė dantimis į nugarą. Išplėšęs gerą gabalą mėsos, numetė šalin.
- AŠ GALINGIAUSIAS! MIRK, PRAKEIKTASIS!- suriko padaras. Irbis suriaumojo - tiek iš skausmo, tiek iš įniršio.
- Yra vienas užkeikimas, galingesnis net už tave.- kaukė sniegynų žvėris. Ir tuo pačiu momentu įvyko trys dalykai.
Džeinė paleido ugnį.
Ahadas perplėšė nagais padaro galvą.
Fasas paleido Nužudymo užkeikimą.
Padaras suklykė, kad aplinkui palinko medžiai. Ir krito negyvas. Tada pavirto į pelenus, kuriuos išpustė klyksmo prišauktas vėjas.
Fasas mostelėjo lazdele, mėsos gabalas sulipo atgal. Irbis nebeatrodė sužeistas, o buvo. Tada kojos išsitiesė, sidabriškas kailis dingo. Fasas atsirėmė į ąžuolą, pažvelgė į draugus klausiamai.
-
Džeinė susikaupė ir atvirto į žmogų buvo perbalusi.
-Manau, jis grįš kitais metais. Tikrai turėjo pasislėpęs horukrusų,-tyliai tarė mergina.-Jo siela dar kažkur čia. Ir jis stengsis mums atkeršyti.
Staiga vėl atšalo, kaip kad buvo pasirodžius padarui. Juodaplaukė sunerimusi apsižvalgė. Staiga priešais pamatė kažkokį tamsų pavidalą. To padaro sielą. Ji buvo juoda ir įniršusi.
-Jūs sumokėsite kitais metais! Aš SUGRYŠIU!-suklykė šmėkla.
Ji staiga perlindo per Džeinės kūną ir išnyko kažkur miške. Nuo to perlindimo, rodos, jai atėmė visas jėgas. Juodaplaukė susvyravo ir krito ant žemės, o jos žalios akys apsiblausė.
-
Fasas pribėgo prie Džeinės. Ahadas ir Naktis - jam iš paskos. Vaikinas pavertė klastuolės galvą. Tada pasiėme burtų lazdelę, mostelėjo ja ir kažką sumurmėjo. Vaikino rankoje atsirado taurė su vandeniu. Fasas sugirdė jį Džeinei. Tada priklaupė prie jos., lyg ir matė, kad merginos sąmonė gęsta, bet ji gyva. Pulsas buvo, nors lėtokas. Fasas užylė vandens ant kaklo.
- Džeine, girdi mane?- riktelėjo Fasas.
-
Džeinė pajuto, vandenį. Atsigėrė ir, kai vanduo pateko ant kaklo, išgirdo Fasą:
-Džeine, girdi mane?-ryktelėjo jis.
Ji lėtai pramerkė savo žalias akis. Kaip per miglą matė Fasą, Ahadą ir Naktį.
-Kas, po velnių čia buvo?-sušnibždėjo.
Ji lėtai užsimerkė ir vėl atsimerkė.
-Man viskas gerai. Aš tuoj atsistosiu,-pratarė juodaplaukė.
Ji pabandė atsistoti, bet neužteko jėgų ir Džeinė vėl suklupo.
-Kas man atsitiko?-tyliai paklausė.
-
Fasas prisimerkęs žiūrėjo į kažką neaiškiai vapančią ir atsistoti bandančią Džeinę. Sutrukdė jai atsistoti. Tada vaikinas atsakė į klausimą:
- Per tave perėjo tavo sesers žudiko dvasia. Ji garantuotai nulėkė prie horokruso.
Džeinei keistai spoksant į Fasą, Ahadas plėšrūniškai paklausė tiesmukai ir labai keistai:
- Ar... tu prisimeni savo vardą?- matyt buvo užmiršęs, kad tik Fasas gali suprasti urzgimą. Fasas išvertė jo klausimą į žmonių kalbą ir pažiūrėjo į Džeinę.
-
Džeinė užvertė akis.
-Žinoma, kad prisimenu. Aš esu Džeinė Meko, ketvirtakursė, klastuolė. Valdau ugnį, moku pasiversti baltąja tigre. Mano mėgstamiausia spalva- sidabrinė, mėgstamiausia daina- David Guetta- "bad". Dievinu "M&M" saldainius,-tarė.-reikia dar kažko iš mano biografijos?
Ji susiraukė.
-Man tik labai silpna,-tarė.-neišeina net atsistoti.
Mergina vėl pabandė atsistoti. Dar viena nesėkmė. Džeinė papurtė galvą.
-Ir viskas liejasi akyse, labai skauda galvą,-pasakė juodaplaukė.
-
Fasas šyptelėjo: klastuolei matyt, nieko baisaus nenutiko, nes šiurkštumas niekur neprapuolė. Pretty good. Vaikinas panaikino savo šypseną ir paklausė:
- Nežinau, ką dabar daryti. Į ligoninę gabenti bijau, nes Pomfri jau tikrai nenuleis nepastebėjusi. Gal gabenti į Kambarį Iki Pareikalavimo, ar ką daryt?
Ahadas susirūpinęs pažvelgė į Džeinę.
-
-Mane?! Gabent?!-pasipiktino Džeinė.
Ji dėbtelėjo į juos.
-Manęs niekur nereikia gabenti,-tarė mergina.-aš tuoj atsistosiu ir nueisim į kambarį iki pareikalavimo.
Juodaplaukė sukaupė visas jėgas ir šiaip ne taip atsistojo. Ir iškart nugriuvo ant Ahado.
-Atleisk,-sumurmėjo.-bet visai neturiu jėgų. Gal galiu eiti į tave pasirėmusi?
Ligeris teigiamai sulinksėjo galva.
-Na, eime į kambarį iki pareikalavimo,-tyliai tarė juodaplaukė.
Ir Džeinė, Ahadas, į kurį ji buvo pasirėmusi, ir Naktis, kuri susirūpinusi pėdino šalia Džeinės.
-
Fasas susirūpinęs pakraipė galvą. Vis dėl to klastuoliai nė už ką neiškeis savo prakeikto išdidumo. Aha, sumurmėjo mintyse balselis, o grifiukai tikrai jooookio išdidumo neturi. Tada Fasas priėjo prie Džeiinės ir pasakė:
- Geriau patausok jėgas. Padėsiu tau eiti su magija.
Ahadas papurtė didelę, apvalią galvą ir suurzgė:
- Tegu sėda ant manęs.
Fasas išvertė tai į žmonių kalbą, padėjo Džeinei užsėsti. Ir visi kartu nužygiavo į Hogvartsą.
-
Liucijus Kampinis, grynakraujis klastuolis, pėdino paežere. Prasidėjo pirmieji jo mokslo metai. Jų, tiesą sakant, jis nelabai laukė, bet visai patiko kartkartėmis užmegsti kokią naują pažintį. Berniukas lėtai ėjo, grožėdamasis vandeniu ir saulės atšvaitais bangose. Šalia žengė jo mylimas prisijaukintas ir jam vienam tepaklūstantis, juodas kaip juodžiausia naktis, vilkas Atas. Berniukas laisvalaikiu mokėsi gyvūnų kalbas, todėl laisvai suprato, ką vilkas urzgia. Galbūt taip laisvai suprato ir todėl, kad Liucijus buvo vilkolakis, tik niekas to nežinojo. Liucijus tiesiog išgerdavo Antivilkiškumo eliksyrų ir prakentėdavo pilnatį. Jam padėdavo Atas. Nors kartais abuodu ir šiaip palakstydavo miškais. Du vilkai. Tik vienas pilkas, su rudesniu atspalviu, o kitas visiškai juodas. Berniukas nuėjo tolyn, praėjo draugų namėlį.
-
Medinis namelis buvo visiškai tuščias ir vienišas. Staiga jo viduje kažkas trakštelėjo... iš mažo, bet dailaus židinio išlėkė geras pulkas ugnies kibirkščių, o staiga židinyje be niekieno pagalbos įsidegė ugnis. Dunkst, kažkas bumbtelėjo į tvirtas ąžuolines grindis: iš ugnies iššoko maždaug šešiolikos metų vaikinas visiškai juodais, susišiaušusiais plaukais. Kelias sekundes pagulėjo paslikas ant grindų, paskui atsistojo ir pasitrynė galvą. Šalia nugulė du lagaminai. Vaikinas pasistatė juos gražiai, o tada apsidairė. Atpažinęs vietą, kurioje jau anksčiau, seniai seniai, buvo, Fasas nusišypsojo ir atsiduso.
- Na štai, Hogvartsai, sugrįžau.- tyliai tarstelėjo sau ir pasiėmė iš kišenės burtų lazdelę ir nukreipė į ugnį. - Incendio.
Vaikinas atsisėdo į fotelį ir užmerkė visiškai žydras akis. Židinyje įsižiebė nedrąsi ugnis. Fasas Oldefortas įmetė į vidų keletą šalia gulėjusių malkų ir sudribo į fotelį. Gera vėl sugrįžti. - drąsiai pats sau nusišypsojo penktakursis ir paskendo geriausiuose Hogvartso prisiminimuose. taiga jam pasirodė, kad durys sugirgždėjo. Vaikinas atsistojo ir tyliai nusėlino prie koridoriaus. Ugnis sukūrė tiek daug šešėliukų, kad jo paties šešėlio matytis neturėjo.
-
Keitė patenkinta stirksėjo- būtent, striksėjo- paežere. Saulė jau leidosi, ežere atsispindinti šviesa akino, o apsiaustas buvo žymiai patogesnis už suknelę, tad Keitė jautėsi nesveikai laiminga, kai išgirdo šaukiant. Tiksliau, kviečiant. Regis, Džeinė Grif nutarė priminti apie save.
Varnė šypsodamasi pribėgo prie draugų namelio ir atidarė duris. Tyliai jas uždarė or praėjo koridoriumi perskaitydama visus ant sienų išraižytus vardus. Kaip seniai ji čia buvo...
Staiga mergina sustingo.
Kažkoks garsas. Spragsėjimas. Ugnies spragsėjimas.
Jei židinyje dega ugnis, namelyje kažkas yra.
Keitė išsitraukė lazdelę ir ant pirštų galų pritykino prie durų į svetainę. Jos, kaip tyčia, buvo paliktos atviros. Mergina dirstelėjo vidun ir staiga sustingo.
Krėsle sėdėjo Fasas Oldefortas.
-
((Aš nesėdėjau, pataisyk...))
Fasas pastebėjo, kaip staigiai prasiveria durys ir išvydo kažkuo pažįstamą siluetą. Šis tarsi nutyko, išsigando, išgirdęs ugnies spragsėjimą ar pamatęs pačią ugnį. Vaikinas tylutėliai nusikeikė, vis dar abejodamas, ką jam daryti. ,,Kas ten toks?" - pamintijo vaikinas. ,,Ką panaudoti: sustingdymą, nuvertimą ar nuginklavimą? Hmm, pabūsiu pasiutusiai kilniaširdžiu Hariu Poteriu..." Fasas laukdamas reikiamos akimirkos kaip pasiruošus kirsti kobra stebėjo, kaip siluetas pasiima burtų lazdelę, o tada staigiosiomis iššoko iš už kampo, šūktelėdamas:
- Expel..!- pusė burtažodžio ir sustingo lūpose. Fasas prisimerkė.- Keite? - nustebęs paklausė penktakursis.
-
Keitė staigiai apsisiautė skydiniais kerais. Nors Fasas ir neužleido ant jos jokio užkeikimo, mergina nutarė, kad kur kas saugiau atsitverti, jei kartais paaiškėtų, jog čia vis dėlto ne Fasas. Keitė dar nepamiršo tų laikų, kai kiekvieną dieną tekdavo gabenti ką nors į ligoninę.
-Aš,-trumpai tarė ji. Tada trumpai apžvelgė svetainę. Nebuvo jokių neįprastų dalykų, tik prie židinio pastatyti keli lagaminėliai, lyg Fasas išties būtų nutaręs sugrįžti. Nieko įtartino, taip sakant. Kita vertus, kada gi čia būdavo kas nors įtartina?
-Taigi, nutarei sugrįžti,-sumurmėjo ji.
-
Pro žydras, nuvargusias, bet budrias akis nepraslydo mažytis judesys, kuriuo atsargi Varno Nago moksleivė apsisiautė Skydiniais kerais. Fasas liūdnai šyptelėjo ir mostelėjo lazdele, namelį apgaubdamas burtais, neleidžiančiais klausytis. Nejaugi Keitė pamiršo, kad jis animagas ir jo šie Apsauginiai kerai nesustabdytų?
Išgirdęs ,,nutarei sugrįžti", vaikinas nudelbė žvilgsnį žemyn.
- Atsiprašau, Keite,- tyliai pasakė.- Turdanogai išsiuntė į Hog... Durmštrangą mane ir turėjau ten budėti. Dabar mane jau išleido, todėl grįžau. Tikrai atsiprašau.
Vaikinas nedrąsiai mostelėjo į sveitainėje sovinčius fotelius.
- Gal nori nueiti ir ten patogiai prisėdus, pakalbėt?
Oi, kaip seniai nekalbėjom. - apmaudžiai pamanė Fasas.- Visus mokslos metus. Na, ką gi, ji turi teisę siusti ant manęs. Bet kaip būtų gerai, jeigu nesusiustų per daug ir vėl galėtume bendrauti. Kad nepagalvotų, kad šiaip sau nieko nesakęs išvykau...
-
Keitė sučiaupė lūpas. Pasikalbėti. Taip, pasikalbėti. Pasikalbėti, pasikalbėti, pasikalbėti....
-Kai gavai laišką, liepiantį išvykti, buvau prieš pat tave,- sumurmėjo ji. -Ar buvo sunku bent paskubomis viską paaiškinti į akis? Be to, kažkaip keista, kad viskas įvyko taip greitai, nes kažkodėl Liucijus, buvęs kitame aikštės gale, žinojo, kad išlėkei į Durmštrangą.
Nebepaisydama galimo pavojaus Keitė švystelėjo lazdelę apsiausto kišenės gilumon ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Tada nužygiavo prie fotelių ir klestelėjo į vieną iš jų.
-
Keitei nusisukus, Fasas paslapčia pavartęs akis šyptelėjo. Kad ir kaip žmonės po metų tebebūna užsišikę, vis vien smagu juos matyti. Nuėjęs iš paskos, vaikinas atsisėdo į kitą krėslą ir pasisuko į Keitę.
- Tikrai atsiprašau, turėjau iškart išvykti,- pasakė vaikinas. - Suspėjau tik Liucijui paskubom riktelti ir sukrauti lagaminus, o tada mane perkėlė. Nejaugi tu galvoji, kad būčiau taip sau išvykęs be niekur nieko?
Fasas atsiduso. Paradoksalu, bet šis tas apsivertė: kaip anksčiau Fasas nesuvokdavo Keitės, taip dabar Keitė - Faso. Keitė atrodo pasikeitus. Lyg nebepažintų savo draugų. O gal čia vėl namelio magijos kišasi? - niūriai pamanė vaikinas. Gal su kokiu bepročiu klastuoliu susidėjo?
-
Keitė kuo stipriau prikando apatinę lūpą ir užverdusi galvą sumirksėjo. Nedrįsk,-įsakė sau.-Nedrįsk.
-Ir vistiek galėjai nors žodeliu užsiminti,-sušnabždėjo.
Tai kvaila. Kvaila vienu metu ir pykti ant žmogaus, ir džiaugtis, kad pagaliau jį matai. Turėtum arba pykti, arba džiaugtis, ne abu kartu.
-Ar bent jau pavyko įveikt tą blogiuką?-paklausė ji, nutarusi, kad, kad ir kaip norėtų Fasą kažkaip pamokyti, amžinai pykti negalės.
-
Fasas trumpam susimąstė. ,,Pasakoti visa tai, ar ne?" - pamanė vaikinas. Ramiai stebėjo, kaip Keitė nuo kažko tvardėsi, bet tylėjo.
- Aš tau pasakiau, rodos, kad išvykstu. Aš iš pradžių nesitikėjau, kad teks taip greit išvykti. Gavau laišką iš turdanogų, liepiantį grįžti į Hogvartsą, o kai grįžau, susikroviau daiktus ir mane išsiuntė į Durmštrangą.- atsidusęs šaltai viską papasakojo penktakursis. Fasas nenorėjo to, bet balsas vis vien atšalo. Apmaudu, kai žmogus net nesistengia kažkiek pasigilinti į esamas situacijas.
- Pagauti jo kolei kas nepavyko. Bet pavyko apsaugoti Durmštrangą.- tarė vaikinas ir pasisukęs į ugnį, atsipalaidavo fotelyje. Gera grįžti, gera vėl kalbėti gimtąja kalba, su gerais draugais. Kad ir kokie susiutę jie bebūtų...
-
Keitė tylėdama išklausė Faso pasakojimą. Jai atrodė kiek keista, jog Durmštrangą reikia saugoti, turint omeny, kas tenais vyksta kiekvieną dieną.
-Trumpai tariant, dabar saugosi Hogvartsą?-paklausė ji. Jei jau Durmštrangą reikia saugoti, tai Hogvartsą- tuo labiau. Čionykščiai mokiniai nepatyrę ir nekalti (ar bent jau dauguma).Jiems reiks apsaugos.
-Jei jau saugosi Hogvartsą, tai nemanyk, kad ramiai sau sėdėsiu nuošalyje,-pareiškė Keitė.
-
Fasas Oldefortas šyptelėjo. Senas pažįstamas - unikalusis Keitės tiesmuškumas, pasireiųkiantis tada, kai ji supyksta.
- Ne, dabar aš būsiu čia, kol vėl lieps išvykti. Neketinau grįžti į Hogvartsą šiais metais, bet Durmštrangas mane atostogų išleido anksčiau, o Turdanogų užduotis irgi įvykdyta.- Fasas šyptelėjo ir vėl surimtėjo.- Bet dabar grįžau ir iškart turbūt teks keliauti namo. O Hogvartse... čia kai kuriomis prasmėmis saugiau, negu Durmštrange.
Penktakursis pažvelgė į Keitę ir šelmiškai šyptelėjo.
- O kad tu irgi nori padėti man įveikinėti pavojus,- aš visiškai neabejoju,- užtikrino Fasas ir išsitraukė burtų lazdelę. Mostelėjo ja į Keitę gąsdindamas, bet paskui šyptelėjo ir pasakė:- Acio Arbatą.
HJogvartso namų elfai visada būna priruošę šio gėrimo puodelių. Greitai į Draugų namelį atskrido pora puodelių arbatos ir gražiai nusileido ant stalelio tarp fotelių.
-
Keitė kilstelėjo antakius.
-Kažkur sau siauteja žudikas maniakas, o tu sau ramiai gurkšnosi arbatą?-mergina prunkštelėjo ir nuleido akis į židinį.-Visai nepasikeitei.
Minutėlę patylėjusi Keitė paklausė:
-Atostogoms važiuosi į Godriko Daubą?
Ji pati buvo siaubingai išsiilgusi senojo dviejų aukštų namo Londone, kuris, tarsi dėl palaiminimo, buvo visai netoli giraitės, kurioje gyveno testraliai, ir kalvos, nepakeičiamos žaidžiant kvidičą. Taip pat visai netoli Heilės Krefis namų, su kuria Keitė nesikalbėjo jau porą metų.
Kad ir kaip ten būtų, tas namas jau prieš metus parduotas kažkokiems žiobarams. Keitei teks lėkti į Godriko daubą ir, kaip ir pernai, gyventi močiutės namuose.
-
Fasas atsistojęs pasiėmė vieną puodelį ir atsisėdo atgal į fotelį. Arbata nepaprastai skaniai kvepėjo. Šyptwelėjęs iš keistos Keitės pastabos, vaikinas pasakė:
- Tu irgi nė velnio nepasikeitei, tebeduodi pastabas dėl įvairiausių smulkmenų ir užsipuoli vargšą žmogų, vos jis grįžta.- Vaikinas gurkštelėjo arbatos. Skonis buvo kažkodėl keistas. Staiga kažką prisiminęs, vaikinas pakėlė akis į Keitę,- O dėl tos arbatos, tai aš jos negėriau visus šituos metus. Beje, ir pats Užkariautojas... - Fasas trumpam užtilo, karštligiškai ieškodamas mintyse tinkamesnio žodžio.- yra ne tiek žudikas maniakas,- vaikinas pakeitė balso tonaciją, cituodamas hiperbolizuotą Keitės būdvardį.- Kiek magiškų relikvijų ir artefaktų ieškotojas. Knisasi visur, jų ieškodamas, o jeigu kas nors kliudo - nukala. Itr knisasi toliau. Lengviausiai perprantama taktika, jeigu nesigilinsime.
Fasas trumpam užtilo. Kažkas šį vakarą jam leido labai gerai pasijusti. Tarsi iš nuolatinių žvalgybinių užduočių vėl grįžtų namo ir tiesiog atsigertų namų elfų pataisytos arbatos.
- Taip, nes Godriko Dauboj juk aš ir gyvenu,- tarė Fasas ir šyptelėjęs prisiminė įdomiuosius pokalbius, kurie vyko Godriko Daubos parke vidurnaktį.
-
Keitė šyptelėjo. Na, žinoma.
Kad ir kaip stengėsi priminti sau, kad Fasas išnyko nieko prieš tai nepasakęs, tad ji turi pykti, Keitė tiesiog džiaugėsi, kad Fasas sugrįžo. Tuo labiau- kad jis irgi keliaus į Godriko Daubą.
-Aš irgi;-sumurmėjo ji. Na, o tas Užkariautojas tegu daro ką nori...
Pala pala...
Jeigu jis ieško artefaktų...
-Aaa... ko, sakei, tas Užkariautojas tiksliai ieško?-paklausė Keitė. Mintys ėmė suktis apie senelės namo-hm, tai yra, namų-palėpę. Iki šiol Keitė ten rado Godriko Grifo medalioną ir kitą medalioną su kažkokia dvasia, o juk net rimtai nesikniso po tas dėžes. Ko gi ten būtų galima surasti, jei iš rimtųjų kažko ieškotum?
-
Fasas, jausdamas palengvėjimą, kad ant jo nebesiunta, linktelėjo.
- Gerai, kad tu irgi,- pasakė grifiukas ir padaręs reikšmingą mažytę pauzę, sukurpė įprastinį nevykusį sarkastišką pokštą,- bet labai tikiuosi kad šiemet, jei norėsiu pakalbėti su Godriko Grifo palikuone, man nereiks pėdinti į Godriko daubos parką vidurnaktį.
Fasas ištraukė iš kišenės burtų lazdelę, matydamas aiškiai pakraupusį mokytojos iš Durmštrango veidą ir girdėdamas siaubo istorijas, kaip žmonės netenka užpakalių, stuburų ir kojų, kai laiko lazdeles kišenėse. Absurdas.
- Užkariautojas ieško magiškųjų relikvijų ir artefaktų,- pasakė Fasas ir įdėmiai įsižiūrėjo į Keitės akis. Vaikinas aiškiai matė, kad Keitė kažko išsigando ar kažką suprato, bet nebuvo legilimantas, kad greitai ir patogiai tatai išsiaiškintų. Todėl paklausė aiškiai ir garsiai:- O kas?
-
Keitė papurtė galvą.
-Ne, nieko... tiesiog... tai kvaila. Artefaktu ieškojimas? Dar archeologu pataps...- Keitė minutėlę pamąstė.- Sakai, vidurnaktį netinka? Ką gi, sugalvosiu kokį kitą laiką... ir šįkart pasiimsiu raktus. Daugiau jau nebemiegosiu prie lauko durų, vieno karto užteko. Skubio Dū namelis- ne pati geriausia vietelė Žemėje, bet, patikėk, geresnė už gatvę. O kai vėliau dar brolis pažadina aštuntą ryto... viršūnė.
Keitė vos nekrūptelėjo prisiminusi Natanielį. Tas, žinoma, vėl ims zyzti dėl legilimantijos. Metamorfmagystės jam mat neužtenka, reikia dar ir mintis skaityt.
-
Fasas Oldefortas jau nebelabai suprato, ar Keitė iš tikrųjų sako, ką galvoja, ar tik bando sarkazmu sumušti ir atsikeršyti už tai, kad jis pašiepė jos buvusias idėjas susitikti naktimis Godriko Dauboje. Jeigu antras variantas, jai tatai puikiai pavyko - bravo, plojimai, užteks. O jei pirmas...
- Keite, po velnių, tu burtininkė, ar visiškai žiopla žiobarė? - kiek pavaidindamas nusistebėjo Fasas, bet neištvėręs pabėrė:- Magiški artefaktai ir relikvijos. Tokie, kaip Godriko Grifo kardas, Rovenos Varnanagės šalikas, tai yra diadema, Liongino ietis, Šeivamedžio lazdelė ir panašiai.- Fasas atsikvėpė ir žvilgtelėjo į laikrodį, kuris kaip tik rodė lygiai pusę aštuonių ryto.- Užkariautojas ieško būtent tokių daiktų. O jie yra saugomi, nepaprastai galingi ir brangūs. Tad geriau į tokių žmonių rankas jiems pakliūti - neleisti.
Fasas šyptelėjo, radęs šitoje nedėkingoje šaltumo ir visokių kvailų magiškų artefaktų ir relikvijų jūroje aptikęs netyčia išmestą gelbėjimosi ratą: pokalbį tiesiog apie atostogas.
- Oho, tu iš viso kada nors miegi?- išgirdęs, kaip Keitė pasigyrė miegojusi už durų, ,,nustebo" Fasas, o surimtėjęs paklausė:- O kodėl gi tavo brolis tave žadina taip anksti? - Fasas šyptelėjo ir įpusėjo gerti arbatą.
-
Keitė atsiduso. Atrodytų, kad Fasas jau seniausiai perprato Netą, bet kur tau...
-Na, Natanielis taip elgiasi vien todėl, kad mėgsta kištis ten, kur jo visai nereikia. Ir patikėk, toli gražu ne visi magoški artefaktai yra saugomi. Paimkim tą patį Grifo medalioną. Jis buvo visiškai nesaugomas, nebent manai, kad aš esu talentinga gerai saugomų daiktų plėšikė. O patikėk, tokia tikrai nesu.
Minutėlę patylėjusi Keitė dar pridūrė:
-Žinai, aš lyg ir burtininkė, bet juk ne viso mes esam grynakraujai. Aš pusiau burtininkė, pusiau- viiiiisiškai žiopla žiobarė. Žiopla burtininkė, kitaip sakant,-Keitė suraukė antakius ir šyptelėjo.-Taip, tikrai Žiopla.
-
Fasas kilstelėjo pečius.
- Geriausia, kai esi vyriausias šeimoje. Mažiukai tiesiog nedrįsta arba nemato reikalo maištauti, kaip yra mano atveju. Su Toru sutariame kuo puikiausiai. - Fasas užtilo ir su vos pastebima šypsenėle prisiminė įprastines brolių animagų kovas namuose. Tada, staiga išniręs iš atsiminimų, pasisuko į Keitę.- O kur tu radai tuos Godriko Grifo medalionus?- paklausė jis. Kvailas klausimas. Gal rado tokias relikvijas anr šaligatvio?
- Ne visi... negrynakraujai yra prastesni.- nuoširdžiai pasakė Fasas. Gera kalbėti, kai pats esi grynutėlis.- Ir ne visi žiobarai - žiopli. Žiobarai turi ir puikių išradimų.
Hmm, netiesa, kad Keitė žiopla. Bet jai apibūdinti tinka daug gražesnis būdvardis iš ž raidės...- tyliai sau pagalvojo Fasas, stebėdamas, kaip ant jos veido - žaviai - strykčioja ugnies atšvaitai.
-
-Žinai, kas juokingiausia? Aš dvejais metais vyresnė,-šyptelėjo Keitė.- Tačiau Netui tai netrukdo lįsti ne į savo reikalus. Visgi jis mano brolis. Mes abu lendam visur, kur nereikia...
Buvo kiek keista, kad Fasas staiga puolė aiškinti, kokie žiobarai geri. Na, gal jis pamažu tampa grifu... ir visvien, net žinant jo koledžą keista, kad tokio charakterio žmogus staiga ima vardinti žiobarų pliusus.
Dėl medalionų radimo vietos Keitė akimirką abejojo, bet galiausiai nuterė pasakyti:
-Skubio Dū namelyje yra palėpė. Joje toks medalionas- įprastas dalykas.
-
Fasas kilstelėjo pečius ir sukūrė nedidukę šypsenėlę, kuri veide išsilaikė ne daugiau, kaip sekundę.
- Tada tavo brolis labai jau keistas žmogus. Nors žinant, kad jis metamorfmagas, tai nestebina.- Išsiblaškęs pasakė Fasas. Atrodė, kad jam Keitė tai kadaise pasakė, bet nuojauta bylojo kažką kita. Vaikinas bejausmiu veidu stebėjo magišką ugnį, kuri baiginėjo sukirsti malkas. Švytinčiuose šešėliuose mirgėjo ne itin ryškūs praeities prisiminimai: lūšis ir irbis, paukščiai, šluotos, vaiduokliai iš požemių. Fasas šyptelėjo, neatitraukdamas žvilgsnio.- O gal tu savo broliui tiesiog pagailėjai dėmesio ir draugiškumo?
Tu pažįsti žmones, bet nesupranti jų charakterių ir jausmų. Kvailas esi- šypsojosi lūšiukas. Tikras irbis: nei juodas, nei baltas, gyvena kalnuose ir nėra bandos žvėris.. Fasas žaibiškai nutraukė žvilgsnį, staiga atsistojo ir išpylė visą likusią arbatą į ugnį. Ugnis sušnypštė. Grifiukas pasisuko į Keitę.
- Rodos, būtų jau pats laikas keliauti. Gal dar nukeliausime į Mokslo metų pabaigos puotą, o po to - į Hogvartso Ekspresą.- pasakė Fasas Keitei. Žydros akys nušvito ir tapo geltonomis.
-
Keitė silpnai šyptelėjo. Nutarė neaušinti burnos mėginant išaiškinti Fasui, jog Natanielis- toli gražu ne tas brolis kuriam reikia meilės ir šilumos. Jis labiau iš tų, kurie aplink tiesiog skleidžia šaltį ir nepasitikėjimą. Na, ir, žinoma, auklėja vyresniąją seserį.
Tačiau Fasui ši tema- tamsus miškas. Taip, jis turi brolį, bet jis- visiškai kitoks. Arba tiesiog Faso ir jo brolio santykiai kitokie nei Keitės ir Natanielio.
Keitė net stryktelėjo Fasui priminus, jog jau tuoj reiks važiuoti namo.
-O vargeli...-sumurmėjo ji.-Taip, tu teisus. Na... iki pasimatymo!-šūktelėjo bėgdama pro duris.-Žiūrėk, nepabėk man!
-
Fasas šyptelėjo ir priėjo prie savo lagaminų.
- Iki pasimatymo!- dar šūktelėjo nubėgančiai Keitei. ,,Nepabėk man?" Ir kur gi aš galėčiau pabėgti? Tokia legilimantė mane kad ir Plutone surastų ir partemptų už ausies namo, veikiama savo ,,grifiškų instinktų" - šyptelėjo Fasas. Suspaudė burtų lazdelę rankoje ir pradėjo šnabždėti vandens burtažodį, su tikslu užgesinti ugnį. Ugnyje vėl pasirodė Faso vaizduotės sukurta paslaptinga galva ir vaikinas, pavartęs akis, pradėjo pilti vandenį. Grifiukas baigė užgesinti ugnį, o tada išsinešė lagaminus iš namelio laukan ir keletą kartų garsiai sušvilpė. Iš dangaus nusileido du hipogrifai. Ant vieno penktakursis susikrovė lagaminus, o ant kito - atsisėdo pats. Ir nuskrido.
-
Keitė atsargiai pravėrė Draugų namelio duris. Nors protas kuždėjo, kad Gūžtoje- daug saugiau, kojos kažkodėl tingėjo žygiuoti per mišką. Be to, varnė jautėsi kiek apdujusi, o be reakcijos į Uždraustąjį mišką geriau nė kojos nekelti- kaip, beje, ir į Draugų namelį, jei esi vienas.
Tačiau grifiškas kraujas ar dar kokia nors nesąmonė leido Keitei surizikuoti gyvybe ir ateiti į Draugų namelį. Taip pat netrukdė ir kvailai elgtis- tyliai įsliūkinusi pro duris, mergina ne tik neišsitraukė lazdelės, bet tik dar tvirčiau susisiautė, lazdelę nustumdama apsiausto kišenės gilumon; ėmė dairytis ne peilių ar pavojų, bet žmonių, mąstė, kaip čia jų nesutikus.
Laimė, nieko nemelyje nebuvo. Keitė lėtai perėjo koridoriumi ir perbraukė pirštu savo vardą. Senokai jį čia išraižė...
Mergina užėjo į svetainę ir lazdele užkūrė ugnį, magija pravalė dulkes. Štai. Švariau, šilčiau, jaukiau.
Aptvarkiusi svetainę Keitė užėjo į iki šiol neaplankytą namelio dalį- virtuvėlę. Ir pradžių nesureagavo niekaip, po to išplętusi akis pažvelgė į nemenką į orą pakilusių peilių kolekciją.
Tyliai nusikeikusi Keitė staigiai užtrenkė duris. Pačiu laiku- vos joms užsitrenkus, kitoje durų pusėje pasirodė peilių geležčių galai.
Nieko daugiau nelaukdama, mergina nulėkė koridoriumi prie durų. Už savęs išgirdo bumbtelint kelias knygas- regis, ir namelis šiandien truputėlį apdujęs ir be reakcijos.
Keitė sėkmingai pasiekė lauką, ir užtrenkė už savęs duris. Iš inercijos mergina dar pabėgo kelis žingsnius, žengusi paskutinį paslydo ant kažkokio ledokšnio ir vožėsi atbulomis. Negana to, pargriuvusi mergina ėmė riedėti kaip nuo kalniuko. Galop pavyko ranka atsiremti į žemę ir atsistoti. Turbūt atrodau kaip sniego žmogus,-sau pamanė Keitė.-Gražu. Na, bent jau aišku, kaip nusiraminti,-pagalvojo žvelgdama į ežerą. Priėjo artyn prie ežero ir bato kulnu kelis kartus spyrusi į ledą jį pralaužė. Tada atsisėdo prie šviežios eketės ir iškėlusi ranką ėmė niūniuoti lėtą, švelnią melodiją.
-
Svelė ėjo pakrante. Tolumoje matė nedidelį medinį namelį, o Hogvartse mažas nedinis namelis pakrantėje atrodė keistas. Jis buvo tarsi per paprastas, kad būtų paprastas, o po nenaudojamos klasės neįdomumo Svelei reikėjo kokios nepaprastumo dozės. Ča juk Hogvartsas, Hario Poterio laikais nė vienais metais čia nebuvo ramu. Net tokiai grynakraujų burtininkų šeimoje augusiai raganaitei kaip Svelė čia turėtų būti kalnai nematytų dalykų.
Įžengusi į namelį Svelė išvydo ilgą koridorių, kuriame ant sienų buvo priraižyta vardų. Vardų buvo įvairiausių- kai kur tik inicialai, kai kur- net kelių vardų junginys. Kai kur buvo užrašytos pavardės- tokios įprastos kaip Smitai ir tokios neįtikėinos kaip Irdrofonesokomendetitai. Svelė taip įniko juos skaityti, kad kone prarado laiko nuovoką.
-
Elizabeth į medinį namelį įėjo be garso. Taip tyliai, kad galėjai pamanyti, kad ji kaip vaiduoklis išlindo iš po žemių. Ji apžvelgė viską savo judančiu mėlynų akių žvilgsniu ir apsistojo ties Varne, kuri, skaitydama vardus jos net nepastebėjo. Mergaitė šyptelėjo ir perbraukė ranka savo sniego baltumo plaukus. Jos akys rodė gana neramų orą, bet toks būdavo pakankamai dažnai, ypatingai šią žiemą, kai nėra ypatingai daug sniego.
- Matau, ne man vienai parūpo tyrinėti Hogvartsą ir ieškoti nuotykių, - ramiu balsu pasakė ji. Daugelį galėjo išgąsdinti toks staigus pašalinio žmogaus atsiradimas šalia, todėl Varnė smalsiai stebėjo situaciją. Jos mėlynos akys sukosi verpetu su baltos spalvos priemaišomis, tarsi iš tiesų jūroje suktųsi verpetai su vandens purslais. Mergaitės išvaizda visuomet priblokšdavo aplinkinius, o tas tylus prisėlinimas išmušdavo iš vėžių. Jai patikdavo tai stebėti, todėl pirmakursė ir dabar laukė kitos Varnės reakcijos.
-
Svelė lėtai pasisuko staiga nuskambėjusio balso pusėn. Jos rudos akys turbūt buvo išsprogusios. Varnė kvėpavo lėtai, lyg.priešais ją būtų stovėjęs ne žmogus, o koks pavojingas padaras.
Na štai tau drąsa ir baigėsi. Pasirodė žmogus.
75% mergaičių taip reaguoja pirmą kartą išvydusios vaikiną, kuris atrodo baisiai simpatiškas. Bet juk neįsimylėsi kas trečio žmogaus gatvėje, taigi, šis dalykas beveik nepavojingas. Tačiau tai, kas kitoms nutikdavo dėl meilės iš pirmo žvilgsnio, Svelei Džastin kaskart nutikdavo vien pamačius nepažįstamą žmogų. Išvada: arba ji įsimyli apskritai visus, arba ji tiesiog nenormali.
-Tur.. turbūt,-sumurmėjo ji.- Aš... Sve... Svelė Džastin. O tu?
Na, reikia kažką daryti su savo komunikabilumo trūkumu. Tai faktas.
-
Elizabeth šyptelėjo. Žmogus tikrai atrodė išsigandęs. Na, veikiau tai buvo ne žmogus, o Varnė. Keleriais metais už baltaplaukę vyresnė.
- Aš Elizabeth Bella Fleur Mayer, bet gali mane vadinti Elizabet. Tik netrumpink šio vardo arba gali vadinti kitais mano vardais, - tradiciškai pasisveikino mergaitė. Ji įtarė, kad toji Svelė dar nematė pirmakursės iš arti, nes jos išvaizda tikrai šokiruodavo. Krupščiausių bruožų veidas kontrastavo su mėlynomis judančiomis akimis, kurios siausdavo pagal orą lauke, tiksliau tariant pagal vėją ir balti plaukai. Retas žmogus atrodydavo taip, kaip ji, o tas keistas tarpais tiesiog atrodantis lyg išblukęs siluetas tikrai atrodė keistai, nors šįkart Elizabeth pasistengė, kad siluetu neišplauktų iš ribų. Taigi pagal trumpą įvaizdį ji atrodė mažų mažiausiai keistai. Be visa ko buvo aukšta ir atrodė kaip trečio kurso mergina. Ji lengvai priėjo prie sienos, kurią apžiūrinėjo Svelė. Mergaitės eisena buvo keista kaip ir ji, nes Varnė plaukė žeme, nors jos žvilgsnis buvo čia, kaip ir šeštakursės Svelės.
-
-Prisiminsiu,-sumurmėjo Svelė nuleisdama žvilgsnį į sieną. Ir vis dėlto Elizabet ją kiek trikdė- mergina ne tik buvo šalia stovintis žmogus, bet dar ir įdomios išvaizdos žmogus. Ji buvo dar ir graži, o tai- jau visko viršūnė. Kai tu slepiesi nuo žmonių po geltono vabaliuko spalvos plaukais stengdamasi uždengti putlius skruostus, nelygius antakius ir purvo spalvos akis, o šalia dar atsistoja kokia gražuolė, užsimanai megztinio su gobtuvu. O kai tu pats esi nesurezgantis sakinio žmogelis ir suvoki, jog ta gražuolė, hm, paslaptinga, tad tau teks kažkaip užmegzti pokalbį, visai stogas gali nuvažiuoti.
-Aaa... matai pažįstamų?-galop paklausė Svelė.
-
Mergaitė kiek sutriko nuo Svelės klausimo, bet nebuvo taip paprasta ją išmušti iš vėžių. Pagaliau ji suvokė esmę ir atsakė:
- Ne, draugų aš neturiu, - ir ramiai nužvelgė sieną. Baltaplaukė dirstelėjo į merginos akis tiek laiko, kad ši galėtų išvysti judėjimą jos akyse. Mergaitė pažvelgė į nuraižytą sieną. - Taigi kad, esu viena apart medžių.
Kiek linksmiau pridūrė. Nežinia kodėl, bet tai pasakė. Ji dažnai sakydavo, ką galvodavo, nors ir galvodavo nedaug. Jai šovė mintis, kad jai vienai prieinamu būdu gali grįžti į savo mišką Naujojoje Zelandijoje net neišėjusi iš Hogvartso, nors šito nepasakė.
- O tu ar matai pažįstamų? - paklausė Varnė savo tipiškuoju hipnoziniu balsu ir pakreipė galvą, norėdama perskaityti užrašą ant sienos. Plaukai lengvai tarsi oras nusklido nugara į šoną ir suraibuliavo sidabriniais ir deimantiniais atšvaitais. Šviesa žaidė ir manipuliavo mergaitės plaukų spalva.
-
-Mmm... ne,- atsakė Svelė.-Ir aš čia neturiu draugų.
Iš tiesų matė porą pažįstamų vardų, bet nebuvo prasmės aiškinti visko. Tada reiktų baisiai ilgai kalbėti.
Svelė pažino tris vardus. Džeinė Meko buvo Hogvartso profesorė, dėstanti Kerėjimą ir Apsigynimą nuo juodosios magijos, o gal ir dar ką nors. Fasas Oldefortas buvo šeštakursis iš Grifo Gūžtos, Svelė porą kartų su juo prasilenkė koridoriuose. Ir galiausiai Keitė Moris- šeštakursė iš Varnanagės. Jos Slevė gyvai nematė, bet matėjos lovą Varnanagės mergaičių miegamuosiuose.
-Apžiūrėsiu kitus kambarius,- galop Svelė pranešė savo palydovei. Gal ten pavyks rasti ką įdomaus.
-
Mergaitė linktelėjo ir kurį laiką apžiūrinėjo sieną su vardais. Lyg ir matė kelis žinomus, bet nebuvo tikra. Dažnai jos tokie dalykai nedomindavo. Ji vėl tarsi šmėkla išdygo šalia Svelės. Tylus, begarsis vaikščiojimas buvo tai, ką Elizabeth mokėjo geriausiai, nepaisant pasirodyti mažų mažiausia keistuolei. Ji dar nepilnai priėjusi prie kampe stovinčios dėžės atvėrė ją ir pažiūrėjo vidun. Ten gulėjo įvairių medžio dirbinių. Ir labai gražių bei rimtų ir vaikiškų su negrabumu. Baltaplaukė išsitraukė vieną tobulai išdrožtą medį. Apžiūrėjusi nusistebėjo drožėjo talentu. Vėl uždariusi dėžę priplaukė prie Svelės ir paklausė:
- Radai ką nors įdomaus?
Ir mergaitė padėjusi ranką ant sienos braukė ją. Ji buvo peiliukų ir kitokių reikmenų išvarpyta, bet Elizabeth pagailo ne sienos, o medžių, iš kurių buvo padarytas tas namelis.
-
Svelė įėjo į svetainę. Židinys buvo tuščias, tad varnė mostelėjo lazdele ir ten užsidegė ugnis. Kambaryje stovėjo keliosnsofos ir kavos staliukas, ant kurio Slevė netikėtai pastebėjo lapelį. Mergina priėjo ir ji pakėlė. Tai buvo raštelis, parašytas stebėtinai dailia smulkia rašysena. Jame buvo tik penki žodžiai.
Bėkit iš čia. Čia pavojinga.
Slevė apvertė raštelį tikėdamasi rasti dar ką nors. Ir rado, tačiau šįkart tik du žodžius.
Testralių ola.
Svelė keiktelėjo. Štai viskas ir baigta. Juk ji, lyg tyčia, nemato testralių.
Na, kita vertus, ji nemato ir negyvėlių.
Svelė atvertė raštelį ir grįžo į koridorių.
-Žiūrėk,- tarė ištiesfama raštelį Elzabet.
-
Mergaitė rimtu veidu priėjo prie Varnės ir perskaitė raštelį.
- Nėra taip baisu. Aš matau testralius, o jie visai jaukūs, jei nesi kruvinas. Bet vieną dalyką žinau, - ji priklaupė ant grindų ir pabarškino vienoje vietoje. Grindys skambėjo. - Čia yra tunelis ir jei susietum su rašteliu jis veda į testralių olą, o jei surastume - galėtume nueiti, nors vis vien šį raštelį reiktų parodyti profesoriams.
Rimtai pasakė ji atsitiesusi. Testralius ji matė jr kartą yra skridusi juo. Iš tiesų tas buvo jaukus, bet dėl kitų ji nebuvo tikra. Elizabeth kaip visuomet išliko rami, tačiau šiek tiek rimta ir kiek linksma. Nesupaisysi jos. Ji žvilgtelėjo į Svelę ir ant stalo surado popieriuką, kurio nepamatė šeštakursė. Varnė perskaitė ir nustebo.
Čia viskas pavojinga, spruk iš ten! Testraliai užuodžia per tunelį, bet retai ateina, nors pavojus yra. Tik nesakyk profesoriui.
Mergaitė kiek išblyško ir padavė raštelį Svelei.
-
Svelė perskaitė raštelį ir suraukė antakius. Pabandė galvoti, nors tai buvo sunkoka esant tokioms aplinkybėms.
Taogi, raštelis atsiranda tada, kai kažkas kažką pasako. Tada raštelis gali sau linksmani arsirasti ir viską sujaukti. Juk tai labai linksma, linksmiau nei skambinėti bet kokiems numeriams ir sakyti "jūs laimėjote vieną milijoną!".
Arba ne.
Svelė pakėlė šviežiai atsiradusį lapelį. Jame buvo užrašytas kiek... modernus užrašas.
Hogvartso istorija>>Keturių draugų istorija>>Keturi nameliai
-Tai nurodymas,-tarstelėjo paduodama lapelį Elizabet. Neilįsvaizduoju, kä tai reiškia, bet man atrodo, raštelių autorius nori padėti mums išsiaiškinti. Mums reikia Hogvarrso istorijoje surasti konkrečią istoriją, pasakojančią apie keturis draugus, ypač išnagrinėti tą dalį, kur kalbama apie keturis namelius.
-
Mergaitė dirstelėjo į raštelius.
- Vadinasi reikia susirasti Hogvartso istoriją, susiieškoti istoriją apie... - ji nutilo. - Apie Roveną Varnanagę, Salazarą Klastuolį, Godriką Grifą... Apie visus keturis ir išsiaiškinti legendą apie keturis namukus, kurių liko tik vienas.
Baltaplaukė viską išmąstė gana greitai ir tikrai gudriai. Ne veltui turi gerą galvą, prapūstą miškų vėjų. Elizabeth jautėsi keistai, kad viskas taip susiklostė, bet galų gale galės patirti nuotykį, kurio laukė ilgiau nei pusę pirmųjų metų Hogvartse. Sakinys apie tai, kad negalima rodyti profesoriui ją suglumino. Klausimas: kodėl? Ji garsiai ištarė:
- Kodėl? - naujas raštelis ant stalo jau virpėjo. Pirmakursė pačiupo jį ir garsiai perskaitė.
Nieko niekas nesupranta.
Ji papurtė galvą - kažkas čia labai neaišku.
-
Džeinė Meko ėjo skurdžia pavasario žole link ežero pakrantės. Juodais converse sportbačiais apautos kojos nekėlė jokio garso. Septintakursė visada ėjo be garso. Kaip ir jos pantera, dabar besiilsinti Klastūnyno bendrajame kambaryje. Mergina ėjo tiesiai iš didžiosios salės, kur pavalgė pusryčius ir sukėlė nedidelį maisto karą. Ak taip, ir ant vidinės riešo pusės pasidarė judančios juodos gyvačiukės tatuiruotę. Klastuolė vilkėjo džinsus, baltus marškinėlius su juoda kaukole, sudaryta iš gėlių ir juodą odinį švarką. Ant rankos, žinoma, buvo jos mirusios sesers apyrankė ir Liucijaus dovanota apyrankė. Žvarbus vėjas plaikstė juodus Džeinės plaukus, ir jai teko primerkti savo žalias akis. Ir koks gi čia pavasaris... Toks vėjas. Na, bent jau saulė išlindo. Juodaplaukė nė nepajuto, kai atsirado maždaug dešimt metrų nuo medinio draugų namelio. Ji tvirčiau suspaudė savo burtų lazdelę, tačiau tik priėjo šiek tiek arčiau. Ją užplūdo prisiminimai.
-
Fasas Oldefortas, apsirengęs kaip rokeris ir su juodomis drakono odos pirštinėmis ant rankų, keliavo pro tuščią ežero pakrantę ant naujo magiško motociklo. Vaikinas buvo jau septintakursis ir neseniai išlaikė teises, o tada tėtis ir nupirko motociklą, kurį Fasas netrukus ir nusprendė gerai išbandyti. Transporto priemonė beveik netriukšmavo, galėjo pakilti į kilometro aukštį. Sustojęs prie ežero, Fasas nulipo nuo motociklo ir vienu burtų lazdelės mostu jį pradangino, praėjo tiek daug kartų vaikščiotu krantu, o tada užlipo ant netoliese buvusio didelio vaikystės prisiminimų pilno Draugų Namelio. Šyptelėjo, prisiminęs Džeinę, Keitę, Greisę ir dar kelis žmones, su kuriais dabar jau net nebebendravo. Vaikinas žvalgėsi vidun pro langus, o tada pastebėjo prie namelio stovinčią aukštą, pažįstamą žmogystą.
- Labas, Džeine,- šiltu balsu pasisveikino Fasas šypteldamas.
-
Kaip sakoma-vilką mini, vilkas čia. Taip buvo ir šiuo atveju. Kur buvęs, kur nebuvęs iš kažkur čia atšvilpė ir Fasas Oldefortas. Džeinė jam šyptelėjo.
-Laba. Iš kur tu čia? Irgi prisiminimai užplūdo?-pusiau juokais pasakė klastuolė.
Juodaplaukė vėl pasisuko į medinį draugų namelį. Kažkur ten, koridoriuje, vis dar yra įbrėžti jų visų vardai... Dar ir dabar kažkas įėjęs į šį pastatą išvystų dailiu, šiek tiek užraitytu raštu išraižytą Džeinės Meko vardą ir susimąstytų, kas ji tokia ir kas jai nutiko. Merginos akys apsiblausė, kai ji nėrė į gilią prisiminimų jūrą.
-Keitė Moris... Jos pranašystė išsipildė. Kaip ir mano sesers, valdovo Voldemorto ir Rovenos Varnanagės,-tarė ji Fasui.-ar girdėjai? Prieš porą savaičių ji rasta nužudyta. Nors kai kurie mano, jog ji pati nusižudė. Niekada nesupratau ir nemėgau jos, tačiau vis tiek liūdna.
Džeinė Meko žvelgė į namelį ir atsiduso.
((Tai va, tipo Keitės veikėjo nebera, tai logiška kad reikia kažkaip paaiškinti jos dingimą.))
-
Fasas Oldefortas šyptelėjo, visgi buvo malonu vėl matyti vaikystės draugę tokioje senoje ir nuotykių prisiminimų pilnoje vietoje. ,,Čia pirmiausia pasukau, kai grįžau iš Durmštrrango po tų kelių metų... Čia paslydau tą rudenį, kai atėjau į draugų namelį. Po tuo medžiu panelės buvo paguldžiusios Grace... Kas ten jai buvo nutikę?" - mąstė Fasas, su šypsena stebėdamas pasikeitusią aplinką.
- Panašiai,- vyptelėjo Fasas gana niūriai,- Juk šie metai mums Hogvartse - paskutiniai. Stengiuos apkeliauti čia viską ir gerai įsimint, nes daugiau į mokyklą vargu ar beįkelsim koją...- pasakė Fasas, nužvelgdamas aukštus bokštus. Vaikinas nutilo ir sukluso, išgirdęs Keitės Moris vardą.
- O velnias, nebūčiau patikėjęs,- sunkiai atsiduso Fasas, prisiminęs dar vieną vaikystės draugę. Su ja dažnai susipykdavo, bet visgi pakalbėti mėgo. Kur ją rado? Daugiau įtariamųjų nebuvo?
-
Svelė žingsniavo paežere. Atėjo metas pagaliau aplankyti paslaptingąjį namelį, išsiaiškinti jo paslaptį ir panašiai. Mergina pasitaisė kuprinę, kurioje turėjo korteles.
-Šiandien aš viską išsiaiškinsiu, sumautas nameli,- niūniavo Svelė.- Viską, viską išsiaiškinsiu... O jei neišsiaiškinsiu, tai bus tik geriau... įdomiau.. ir panašiai...- Svelė nutilo netikėtai pasijutusi kaip kokiame animaciniame filmuke- miuzikle, kuriuos anksčiau kelis kartus žiūrėjo. Su titrais. Kad visi žiūrovai suprastų.
Varnė pravėrė duris ir tik tada pastebėjo, kad šalia namelio stovi du žmonės. Juos išvydusi Svelė krūptelėjo ir pamėgino tyliai įsmukti į namelį. Vos įėjusi mergina suprato, kad nuo žmonių neišsisuks, tačiau vis tiek tyliai nuėjo į svetainę. Ten Svelė sau už nugaros uždarė duris ir į jas atsirėmė. Gal jie nepastebėjo,-tarė sau mintyse.-Gal nepamatė...
Nors vargu, ar Hogvartsas- aklųjų mokykla.
-
Gabriella vaikščiojo ežero pakrante, kol pamatė įdomios išvaizdos namuką, visą apsamanojusį ir apraizgytą vijokliais, ir tai merginai sukėlė dar didesnį įdomumą. Nagi, nagi, pažiūrėkim kas čia gero. pagalvojo mergina ir priėjo prie medinio namuko. Ji apžvelgė jo išvaizdą ir nusprendė pasižvalgyti viduje. Klastuolė atsargiai pravėrė namuko duris ir pasilenkė. Ji peržengė per slenkstį ir pažvelgė į lubas. Namukas buvo vieno aukšto, bet jaukus. Įdomu, kodėl aš nežinojau, kad čia toks yra. Mokaisi ir pamatai naujų vietų, kai jau greit išvyksi... Mergina pamatė, kad ten jau yra ir kalbasi Džeinė su Fasu, tad Gabriella nusprendė jiems netrukdyti ir nusėlino į kitą kambarį. Ji pamatė didžiulę sofą, ant kurios sėdėjo dar nepažįstama klastuolei mergina, bet nusprendė neiti prie jos ir tiesiog ramiai pabūti.
-
Į svetainę įėjus dar vienai ligi šiol nematytai merginai Svelė tik žioptelėjo. Na taip, čia Hogvartsas. Žmonių neišvengsi, jie visur, o tokios vietos kaip ta salė giliai po pilimi ar nenaudojamos klasės čia retos. O tokios vietos kaip šis namelis tik traukia žmones.
-Aaa.... labas... aš Svelė... o tu..?- sumurmėjo ji, nuoširdžiai tikėdamasi, kad ši mergina nepasibaidys jos dėl to kvailo mikčiojimo vos sutikus naują nepažįstamą žmogų. Mergina atrodė visai draugiška, cis dėlto Svelė greitai paslėpė anksčiau rastas korteles kišenėje. Varnė nebuvo linkusi pirmiausia išsiduoti, kokią paslaptį nagrinėja. Paprastai žmonėms nepatinka tie, kurių hobis- knaisiotis po vietų ar net kitų žmonių paslaptis. Žmonėms nepatinka landūnai, net jei jie nėra kokie... paslapčių turgaus savininkai. Tokie patys bjauriausi. O baisiausia, kad būtent jais žmonės iš pat pradžių labiausiai pasitiki. Nes tokie bjaurybės moka įtikinėti.
-
Gabriella stovėjo prie langelio ir žiūrėjo pro langelį. Išgirdusi kitą merginą, klastuolė sukluso ir pakėlusi antakį atsigręžė nuo lango.
- Aaa, taip. Aš Gabriella, - nusišypsojo šviesiaplaukė ir padavė ranką Svelei.
Klastuolė atsisėdo ant sofos ir pažvelgė į merginą iš arčiau.
- Ką čia veiki? Dažnai čia ateini, lankaisi? - pasidomėjo septintakursė. - Iš kokio tu koledžo.
Šviesiaplaukė pasitvarkė savo švelniai žydrą pastelinės spalvos suknelę ir patogiau atsisėdo. Ji užsikėlė koją ant kurios buvo nuostabūs mėlyni bateliai, ant kitos kojos ir klausėsi ką papasakos Svelė. Šalta.. pagalvojo mergina ir išsibūrė sau, panašios į batų spalvos, švarkelį ir jį užsimetė ant pečių. Mergina paslėpė lazdelę švarkelio kišenėje ir sukryžiavo rankas.
-
-Naaa.... Varnanagės. Mmm... taip, dažnokai ateinu. Hm... malonu... susipažonti.
Svelė norėjo grįžti prie kortelių, tačiau prie Gabriellos nelabai galėjo. Tačiau staiga kai ką sugalvojo.
-Klausyk... Gabriella... ar kartais nepažinojai... tokios... Keitės? Keitės Moris?
Nuskambėjo įtartinai,- įvertino save Svelė. Koks niekuo dėtas kvailelis iš lempos paklaustų, ar mergina, su kuria jis pažįstamas gal dešimt sekundžių, kartais nepažinojo mirusios paauglės?
Na, akivaizdu, kad joks.
Deja, klausimas jau buvo išsakytas. Jo nebeatšauksi. Be to, gal Gabriella nutars padėti Svelei. Niekada nežinai. Na, o dabar, ber kokiu atveju liko tik laukti Gabriellos atsakymo. Kad ir koks jis bebūtų
-
Klastuolė matė, kad Svelė kažką nuo jos slepia ir norėjo išsiaiškinti ką. Netikėtai mergina gavo keistą klausimą.
- Keitė Moris? Tai aišku, kad pažįstu, daug ką su ja nuveikėm. Labai įdomus žmogus. Tik keista, kad šiais mokslo metais jos nemačiau. Gal ne į tas pačias pamokas užsirašėm, - mirktelėjo Gabriella. - O ką? - atsitokėjusi paklausė šviesiaplaukė. - Gal jūs giminės?
Įdomu ką ji nuo manęs slepia. Aš būtinai išsiaiškinsiu, kad ir kas bebūtų. Ne veltui aš Klastūnyne šyptelėjo sau mergina ir patrynė sušalusias rankas. Gabriella kerais išsibūrė vyšnių kvapo žvakę ir padėjo ant netoliese esančio stalo.
- Incendio! - šiek tiek garsiau pasakė mergina ir po kelių akimirkų suprato, kad ją išgirdo Fasas ir Džeinė, tačiau žvakės liepsna jau ramiai plazdeno kambaryje.
-
-Na, ne... net nepažinojau jos, jei atvirai...- sumurmėjo Svelė.-Bet... girdėjau, kad ji... mirė.
Svelė kiek patylėjo. Nežinojo, ar gali pasikliauti Gabriella. Vidinę kovą galų gale laimėjo pusė, nutarusi pasikliauti nająja pažįstama.
-Aš... nemanau, kad ji iš tiesų žuvo,- tarė ji.- Nors kiti taip tvirtina. Aš... nežinau, kaip iš tikrųjų buvo.
Svelė miekada nemokėjo su kitais kalbėti tokiomis temomis. Pripratusi prie naujų žmonių ji sugebėdavo šnekėti normaliai, su Jekaterina pavyko aptarti, kad mėgsta paslaptis, tačiau čia- visai kas kita. Čia buvo kalbama ne apskritai, o apie konkrečią, hm, bylą. Jomis Svelė nebuvo linkusi dalintis, ypač- jeo jos nagrinėjama paslaptis nebūdavo "kas suvalgė paskutinį sausainį" tipo.
-
- Mirė..? - Gabriella prisiminė visas smagias akimirkas, praleistas kartu su Keite. Atmintyje merginai šmėstelėjo Keitės šypsena, kai jos padarydavo ką nors juokingo. Galvoj kaip sugedusi užsikirtusi plokštelė skambėjo varnės juokas. Septintakursė nurijo gerklėje užstrigusį seilių gumulą ir užspringo. Ji atsikosėjo ir nubraukė veidu riedančią skaidrią ašarą. - Sakai, nemirė? Ją nužudė..?
Aš privalau sužinoti, kas nutiko Keitei. Merginai į galvą lindo pačios bjauriausios nužudymo versijos, bet Gabriella tik purtė galvą ir įtikinėjo save, kad galbūt mergina niekam nesakiusi išskrido atostogauti. Nors tokia tikimybė buvo labai menka. Gal vos 0,0001 procento.
Klastuolė nusibraukė ašarą nuo kaklo ir atsistojo nuo sofos.
-
Svelė atsargiai pažvelgė į Gabriellą. Nors žalias herbas bylojo merginą esant klastuolę, o tai turėtų būti beširdžių koledžas, naujoji draugė atrodė įskaudinta. Tuo labiau, kad Svelė nemėgo žmonių prirakinti jausmų karuselėje ir paleisti ją visu greičiu. Vis dėlto, Svelė norėjo viską išsiaiškinti, kas nutiko tai paslaptingąjai Keitei Moris. Tad mergina nutarė pasielgti savanaudiškai ir žiauriai, pasakyti savo teoriją, net jei ji neteisinga.
-Na... aš nemanau, kad ji mirusi,- sukuždėjo ji. -Aš... stengiuosi išsiaiškinti. Nežinau, kaip iš tikrųjų... tiesiog pamqniau, gal tu... supranti... norėtum padėti.
Tai buvo negailestinga. Ir labai, labai egoistiška.
Hariui kvidičas pasirodė panašus į krepšinį.
-
Gabriellai dar vis veidu riedėjo ašaros. Išgirdusi klausimą, mergina nustebo. Nemaniau, kad varnai tokie nedraugiški. O gal tiesiog ji taip pat sukrėsta Keitės mirties kaip ir aš? Klastuolės mintys pasidalino į dvi dalis. Penkiasdešimt procentų sakė padėt, na o kiti penkiasdešimt sakė nepadėt. Eni, beni, diki, daki.... pradėjo skaičiuot mintyse ir suprunkštė.
- Na gerai, padėsiu, kaip, kada ir kur pradedam? Gal jau turi kokių nors įtarimų ar dar ko nors? - paklausė septintakursė. - Nemanau, kad čia apsieita be magijos...
Gabriella burtais atskraidino dar kelias žvakes ir uždegė, kad būtų šilčiau ir šviesiau. Ji pasikišo kojas po savimi, susirišo plaukus į kuoduką, o jos veidu dar vis nenustojo tekėjusios ašaros.
-
Svelė neramiai žvilgtelėjo į Gabriellą. Varnė tikrai nenorėjo jos daužyti kaip teniso kamuoliuko, tačiau jai, be kita ko, reikėjo kažko, kas pažinotų Keitę. Galiausiai mergina tiesiog atsisędo ant grindų šalia klastuolės.
-Dėl magijos, manau, galim neabejot, nebent Keitė buvo serijinė žiobarų žudikė. Na, pirmiausia, mano žiniomis Keitė mirė prieš metus ar pusantrų, gal daugiau. Tai patvirtina viena lova Varnanagės mergaičių miegamajame- ten jau antrus metus stovi tie patys daiktai, visą laiką sudėti taip pat, o jų savininkės niekur nė kvapo. Tačiau prieš pusmetį, praeitų metų gale, čia buvau su Elizabeth Mayer, ir radome labai įdomių raštelių,- Svelė pasikuitė savo kuprinėje,- štai jie,- ji padavė Gabriellai penkias korteles su įvairiais užrašais:
1. Testralių ola.
2. Bėkit iš čia. Čia pavojinga.
3. Čia viskas pavojinga, spruk iš ten! Testraliai užuodžia per tunelį,bet retai ateina, nors pavojus yra. Tik nesakyk profesoriui.
4. Hogvartso istorija>>Keturių draugų istorija>>Keturi nameliai
5. Niekas nieko nesupranta.
-Ką manai?- pasiteiravo Svelė.- Elizabeth manė, kad keturi draugai- tai Hogvartso įkūrėjai, tačiau aš kažkaip abejoju. Viskas labai keista, beje, atkreipk dėmesį, kad trečias ir penktas rašteliai parašyti kiek kitokiu raštu nei kiti trys, nors labai panašiu- kažkas akivaizdžiqi niri mus suklaidinti.
-
- Žinai, keturi draugai gali būti : Džeinė, Fasas, Keitė ir... Pala, ne, jie ir buvo tik tryse. Vadinasi netinka... - garsiai galvojo klastuolė. - O jeigu keturi draugai - tai Varno Nagas, Švilpynė, Grifų Gūžta ir Klastūnynas? Nors tarp koledžų niekada nebūna taikos, - sukdama plaukus liūdnai šyptelėjo Gabriella.
Šviesiaplaukė į rankas paėmė korteles.
- Kur tu jas radai? - atsitiesusi netikėtai paklausė mergina. - Kažkas bando žaisti su manimi. Na, jie tikrai nelaimės - kovingai pakilo nuo grindų Gabriella delne suglamžydama penktąjį popieriuką. Ir tada klastuolė pasigailėjo savo veiksmų. Ji vėl sudribo ant žemės ir pradėjo skaityti raštelius, nudelbusi akis į žemę. Po kiek laiko Gabriella pridūrė:
- O gal ir laimės...
-
-Sakau, mudvi su Elizabeth radom. Čia,- sumurmėjo Svelė.- Nusiramink, aš tokių dalykų nenumetu po dviejų minučių, aš greit nepasiduosiu. Be to, tu dar nematei kai ko,- varnė vėl ėmė kuistis kuprinėje.- Susiejau lovą su Keite ne po raštelių, tam prireikė dar kai ko. Bet po kiek laiko aptikau tokį kambarį tarp Grifo Gūžtos ir Varnanagės. Ten radau štai ką,- ji ištiesė Gabriellai portretus, rastus Drąsaus Žinojimo kambaryje.- Kambario saugotojas patvirtino, kad rašė ji. Įsižiūrėk į ketvirtą raštelį, kur du kartus parašyta K didžioji, tada susirask Liucijaus Kampinio portretą, ten parašyti jo inicialai. Lažinuos, kad rašė tas pats žmogus. Be to, Varnanagės mergaičių miegamajame prie jos lovos radau porą neišsiųstų laiškų. Galiu tau garantuot- pirmajame, antrajame ir ketvirtajame rašteliuose- jos rašysena.
-
Baltoji tigrė stovėjo už namelio ir klausėsi, ką šneka merginos. Išgirdusi viską, ką reikėjo, plėšrūnė išėjo iš už medžio ir įsmeigusi savo skaisčiai žalias akis į Hogvartso mokines priėjo prie jų. Net jei varnė ar klastuolė būtų mėginusios jai kaip nors pakenkti, plėšrūnė buvo apsisiautusi ypač galingais skydiniais kerais. Baltoji tigrė pasipurtė ir po akimirkos gyvūno vietoje jau stovėjo Džeinė Meko. Klastuolė vilkėjo raudonus marškinėlius, juodą odinį švarką ir juodus džinsus. Juodi, ilgi jos plaukai buvo palaidi. Septintakursė avėjo juodus "martinsus" ir rankoje nešėsi lazdelę. Vieninteliai panašumai tarp baltosios tigrės ir merginos buvo smaragdo žalumo akys ir begarsis vaikščiojimas. Iš už kito medžio išniro ir jos juodoji pantera Naktis. Tiesą pasakius, šitaip stovėdamos jos atrodė gana grėsmingai, kol Džeinė šyptelėjo.
-Sveika, Gabriella ir... Kas tu tokia?-pasiteiravo juodaplaukė.-beje, aš Džeinė. Džeinė Meko.
Klastuolė kilstelėjo antakį.
-Domitės nameliu?..-tai buvo daugiau retorinis klausimas.
-
Svelė greit čiupo piešinius ir korteles (tiesą pasakius, ji praktiškai išplėšė juos Gabriellai iš rankų) ir nugrūdusi kuprinės gilumon šią užsegė. Varnė buvo pratusi viską akimirksniu paslėpti, turėjo daug praktikos. "Nė žodžio," atsistojusi taip, kad nepažįstamoji nematytų, vien lūpomis pasakė Gabriellai. Tada atsisuko į nekviestą viešnią ir atsistojusi prieš kuprinę nelyginant motina prieš vaiką prabilo savo įprastiniu pradiniu mikčiojimu:
-Aaa, mmm, aš Svelė Džastin. Taip, tyrinėjam namelį,- Svelė prikando lūpą ir nusuko žvilgsnį stengdamasi nesuraukti antakių. Ji susitvarkė gal per dvidešimt sekundžių, bet Džeinė jai kažkuo nepatiko. Žvilgsnis užkliuvo už juodosios panteros.- Aaa... čia... tavo pantera?- susižavėjęs tonas ir žvilgsnis.-Ką... tu pati čia veiki?...- šį sakinį palydėjo nedrąsi šypsena.
-
Gabi, regis, ištyrinėjo Hogvartsą visai neblogai ar bent jau tiek, kiek šiuo metu jai buvo įmanoma. Dabar mergaitė nusprendė patyrinėti apylinkes šalia Hogvartso. Ežerą ir uždraustąjį mišką. Jai teko kažką girdėti kalbant apie draugų namelį, kuris yra šalia nedidelio lieptelio. Gabi jo ieškojo ir, regis, rado. Pamatė mažytį medinį namelį, ant jo kabėjo užrašas, kad tai ir yra tas draugų namelis. Gabi džiūgavo širdyje, kad jį rado. Jau tikėjosi, kaip galės jį papuošti ir dažnai ten ateiti, nes įsivaizdavo, kad namelis bus tuščias. Jai atrodė, kad tai - visų pamiršts namukas, į kurį niekas neužeina. Kai Gabi atidarė namelio duris, išsižiojo. Akimirksniu suprato, kad namelis ne toks jau ir apleistas. Jame ant grindų sėdėjo Gabriella su kažkokia varne. Šalia buvo Džeinė.
- Sveikos, merginos, - tarė Gabi.
Pirmakursė suprato, kad kažką sutrukdė, bet jau nebebuvo kur dėtis - gi nepabėgsi.
-
Džeinė nusišypsojo:
-Malonu susipažinti. Taip, čia mano pantera Naktis. Gali ją paglostyti, nebijok, ji nekąs,-klastuolė pažvelgė į merginas.-Beje, gali neslpėti nieko. Viską žinau. Mes su Fasu ir Keite bandėme išsiaiškinti namelių paslaptį. Ir nemažai išsiaiškinome. Labai nemažai. Tik... Noriu jus perspėti. Šie nameliai... Jie pavojingi. Vienas šito namelio sviestas peilis pataikė man tiesiai į nugarą. Nuo namelių ginklų neapsisaugosite magija.
Netrukus klastuolė išgirdo šlamesį. Prie jų artinosi kita klastuolė Gabi Meyl.
-Sveika, Gabi,-pasisveikino su ja juodaplaukė.-tyrinėji Hogvartsą?
Septintakursė pažvelgė į laikrodį ir krūptelėjo.
-Ach... Aš siaubingai vėluoju. Atleiskit, bet išties labai skubu. Pasimatysime vėliau tiesa?..
Niekam nematant ji už nugaros mistelėjo burtų lazdele ir priėjusi paspaudė Svelei ranką.
-Buvo malonu susipažinti,-nusišypsojo žaliaakė ir patraukė pilies link.-iki, merginos!
Džeinė nubėgo Hogvartso link, o Naktis bėgo šalia. Kai kitos mokinės nebegalėjo jos matyti, mergina sulėtino žingsnį. Svelės delne ji paliko lapelį, kuriame buvo rašoma:
Ateik šiandien ant stogo vienuoliktą valandą. Jei reikia, atsivesk ir Gabriellą. Įsitikink, kad tavęs niekas neseka. Ir... Būk atsargi. Neįkliūk į bėdą. Jei jau nusprendei aiškintis namelių paslaptį, padėsiu, tačiau tavo "karjera" negali prasidėti profesoriaus skirtu areštu.
Dž.
Klastuolė atsiduso žengdama į pilį. Gal ir gerai. Senai nieko čia nevyko.
-
- Bandau tyrinėti, - Gabi atsakė Džeinei ir paglostė jos panterą Naktį, kurią jau buvo mačiusi.
Deja, Džeinė jau ruošėsi išeiti. Gabi užsižiopsojo į varnę ir galvojo - matė ją kada ar ne? Atrodo, kad ne. Jai bežiūrint į varniukę Džeinė paspaudė jai ranką. Vadinasi, ne viena Gabi jos nepažįsta. Tačiau Gabi lyg ir pastebėjo, kad spausdama ranką Džeinė tai varnei kažką įdėjo. Bet Gabi nematė, kas tai buvo. O gal nebuvo nieko? Gal Gabi tik pasirodė? Kurių galų Džeinei dėti kažką į ranką tai merginai, jei jos tik dabar susipažino?
Kai Džeinė išėjo, Gabi žiūrėjo tai į Gabriellą, tai į tą varniukę. Dabar Gabi jau jautė, kad ne tik sutrikdė kokį nors pokalbį, bet šį tą daugiau. Nei Gabriella, nei varnė nebuvo linksmos.
- Kas nors nutiko? - paklausė Gabi. - Beje, kuo tu vardu? - paklausė varnės.
Ji vis dar stebėjo varnės ranką, bet nieko nesakė.
-
Jekaterinai reikėjo žūtbūt pakalbėti su Svele ir mergaitė tiksliai žinojo, kur jos ieškoti. Ranka vis dar skaudėjo. Pravėrusi duris draugų namelio Klastuolei kiek palengvėjo išvydus draugę ir ji beveik nepastebėjusi Gabriellos su Gabi nudrožė prie Svelės ir parodė jai raštelį.
Aš tavęs laukiau, bet dink iš čia ir liksi gyva.
Ir parodė išdegintą mėnulį ant delno.
- Sakysi, ar tie nameliai normalūs, ar ne? Mums reikia daugiau žmonių jiems ištirti, - taip tyliai, kad išgirstų tik Svelė, šnipštelėjo Jekaterina. Mėnulis ant delno kartais sušvytėdavo melsvai. Jai rodės, kad draugė varniukė tikrai ne viena viską susiranda, ieško ir tiria. Antrakursė maldaujamai pažvelgė. Ranka vis dar skausmingai degė, o raštelis rankoje kėlė daugiau klausimų ir nė vieno atsakymo.
-
Svelė kurį laiką dėbsojo į Jekateriną, tada į jos delną, galiausiai į raštelį. Pastarasis nesukėlė per daug abejonių, tikras ar ne.
-Jei nameliai būtų normalūs, Jekaterina, manęs čia seniai nebūtų beveik be garso sumurmėjo Svelė. Ji kirbėjo paklausti, kur klastuolė rado tä raštelį, tačiau ant rankos tiksintos laikrodukas sakė, kad jai reikia būti ant stogo ir laukti Džeinės.- Pasikalbėsime vėliau, gerai? Man tikrai reikia kai kur paskubėti. Bet po to turėsiu tau klausimų,- Svelė šyptelėjo.-Nepyk. Iki. Ir nesugalvok manęs sekti. Viską tau perduosiu vėliau.
Svelė žengė prie durų. Sustojusi pamojavo Gabriellai. "Pasikalbėsim vėliau, gerai?" Vien lūpomis paklausė. Na, tikėkimės, Gabriella gerai skaito iš lūpų.
-
Jekaterina kiek sutrikusi pažvelgė į Svelę. Klastuolė jei tik būtų norėjusi, būtų sekusi Svelę ir niekas jos nebūtų pastebėjęs. Kai draugė išskubėjo, Jekaterina atsisuko į Gabi ir Gabriellą, tik tuomet jas pastebėjusi. Mergaitė sugniaužė kumštį, kad protarpiais užeinantis švytesys iš išdeginto mėnuliuko nepasimatytų. Juk galų gale nebuvo aišku, žino ką nors jos dvi ar ne. Gabriella nežinia ką būtų sakiusi,.ir tai tamsiaplaukė tingėjo aiškinti, o štai su Gabi kitas reikalas, nors nė vienai, nei antrai Klastuolė nenorėjo išdėti apsilankymų buveinėje. Mėnuliukas suskaudo ir Jekaterina susiraukė, bet kumščio neatleido. Kitoje rankoje sulankstytas gulėjo raštelis. Antrakursė įsitaisė ant grindų ir užsimerkė - jai reikėjo poilsio.
-
Gabriella pamatė ateinan Džeinę ir akimirksniu kartu su Svele paslėpė korteles ir piešinius.
- Hm. Laba, Džeine, nesitikėjau čia tavęs sutikti, - nustebusi pasakė mergina. - O, Jekaterina, Gabi, jūs irgi atėjot, - nemažiau nustebusiu tonu pridūrė Gabriella.
Septintakursė klausėsi merginų pokalbio, bet pati jame nedalyvavo. Ji jautėsi, lyg būtų nematoma. Mergina pastebėjo keistus gestus tarp Jekaterinos ir Svelės ir suprato, kad jos kažką slepia. Taip pat akies krašteliu užmetė į raštelį Svelės rankose. Gabriella puikiai mokėjo skaityti iš lūpų, mat mokykloje per kontrolinius niekuo kitu nepasinaudosi, kaip draugais. Klastuolė buvo skaitymo iš lūpų meistrė. Ateisiu. Ant stogo. Greitai. lūpomis ištarė mergina taip, kad tai pamatytų tik Svelė.
- Na, gerai merginos, jau lekiu, reikalų atsirado, - ištarė Gabriella ir nuskubėjo durų link.
-
Gabi buvo sutrikusi. Kai ji atėjo, visos išsilakstė, o dar ta varniukė nei savo vardo nepasakė, nors Gabi ir klausė.
- Nejaugi visi varniai tokie nedraugiški? - paklausė Gabi Jekaterinos. - Tuoj imsių jų nekęsti labiau už grifus. Su jais pasikalbėti nors galima, o čia...
Viena varnė Gabi jau seniai jautė antipatiją, o ši su ja išvis net nesikalba. Lyg jos nei nebūtų. Smagumėlis. O dar visos šitos keistenybės, rašteliai ir lakstymai.
- Paaiškink, kas gi čia dedasi? Nieko aš nesupratu, - susiraukusi tarė Gabi pasilikusiai draugei. - Vos tik atėjau, visos išmovė.
Dabar Gabi dar labiau susiraukė. Turbūt viskas dėl to, kad ji pirmakursė. Taip, žinoma, o kaip kitaip, mintyse tarė sau Gabi. Pirmakursėlių visi gi vengia, galvojo Gabi ir jautėsi diskriminuojama ir maža.
Tačiau tuo pačiu ji dar ir pagalvojo, kad galbūt Hogvartsas apipintas iš tiesų baisiomis paslaptimis, o ne tik gražia magija. Prisiminė, kaip Jekaterina pasakojo apie baisias patalpas, nematytus gyvius ir taip toliau. Tačiau Gabi dar nenorėjo tuo tikėti, jai norėjosi pasidžiaugti vaikyste, magiškomis išdaigomis ir apskritai magija kaip linksmybe. Ji dar buvo per maža suprasti kai kuriuos baisius dalykus, tačiau mergaitė iš prigimties smalsi - jai tikrai parūpo, kas čia vyksta.
-
Jekaterina atsimerkė ir atsistojo. Akys degė nuožmia liepsna.
- Ji yra Svelė, gera mano draugė. Nori žinoti, kas vyksta? Hogvartsas nėra pasaka, kuri pasibaigia žodžiais "ilgai ir laimingai". Jame tiek paslapčių, kad joms visoms įgyvendinti aš pašvenčiau visą savo laiką. Mokausi čia jau antrus vietus, bet visose vietose dar nesu buvusi. Rašteliai ir visi kiti dalykai yra dvasios, gyvenančios mirusių šeimininkų varduose. Kaip tik jos man paliko įdagą. Visas mano laikas, leistas ne su draugais, yra įvairiuose paslaptinguose namukuose ir kitose vietose. Jeigu nori viską išsiaiškinti, tau teks labai paskubėti ir prisiderinti prie mano charakterio. Nesmerksiu tavęs, jei nenorėsi nieko kartu daryti. Gali būti, kad ne viską sužinosi, arba jausiesi perspausta, taigi arba turi pasiruošti labai pavojingam nuotykiui, į kurį protingi žmonės nelenda, arba pasitraukti. Gal ir labai šiurkščiai pasakiau, bet noriu, kad žinotum tiesą, nes aš nemėgstu apgaudinėti savo draugų.
-
Gabi įdėmiai klausėsi Jekaterinos.
- Aš tai su viskuo sutinku, - atsakė ji.
Gabi buvo įdomu, kas dedasi Hogvartse, aplink jį ir apskritai burtininkų pasaulyje. Nors ji nelabai ir suprato, ką ir kaip teks išsiaiškinti, nes Jekaterina kol kas nieko jai nepasakė, tik tai, kad rašteliai yra nuo... dvasių? Na, bet dvasios burtininkų pasaulyje nėra keistas dalykas, todėl Gabi nei kiek nebijojo ką nors aiškintis ir panašiai, nes dar tiesiog nesuvokė, kad kas nors gali būti pavojinga. Mergaitė galvojo, kad nuo pavojų visi vaikai ir paaugliai burtininkų pasaulyje yra apsaugoti, ji dar nesuprato, jog yra tokių dalykų, kurių neapsaugosi niekaip ir kurie yra be galo pavojingi ir prieinami visies, o ne tik suaugusiems burtininkams. Tad dabar ji ramiai sau laukė, ką pasakys Jekaterina. Gal plačiau papasakos, kas čia dedasi.
-
Jekaterina atsiduso.
- Klausyk. Šitas reikalas labai pavojingas. Jeigu su juo prasidėsi, gali žūti. Tyrinėjant Hogvartsą tokia galimybė visada yra, bet niekad negali žinoti, kada ji bus. Buveinėje manęs vos nesusmaigstė peiliai. Akroantulų lizde vos nevirtau pietumis, o keistoje salėje galėjau išlaisvinti kažkokį monstrą. Tu tvirtai įsitikinusi eiti iki galo? - Klastuolė buvo susirūpinusi Gabi lengvabūdiškumu. Jai atrodė, kad ši tiesiog nesuvokia tos šiurpios realyės. Galbūt ji galvoja kad Hovartse visi geručiukai, nepavojingi, visi saugūs? Bet juk taip nėra Jekaterinai kilo tokia mintis. O jei Gabi lįs į pavojus nežinodama, kur brenda? Šito antrakursė bijojo labiausiai. Klastuolė, kad ir kaip keosta, labai brangino savo draugus. Gal dėlto, kad nedaug jų turėjo.
-
- Žinoma, man sunku suvokti, kad čia gali būti pavojinga, - pripažino Gabi, - bet aš vis tiek sutinku. Žinai, kodėl? Todėl, kad man atsibodo čia vaikštinėti lyg niekur nieko, versti laiptus čiuožyklomis ar bandyti pagaminti kokį vieną kitą eliksyrą ir viskas, - nežinia kuo piktinosi Gabi. - Niekas nepasiryžta ko nors nuveikti, tad tokie nuotykiai man kaip tik, - dabar jau ramiau kalbėjo Gabi. - Nesu bailė ir nebijau pavojų, kad ir kokie jie būtų, vis dėlto esu klastuolė - dabar Gabi nusišypsojo. - Tik papasakok, kas čia vyksta konkrečiai.
Gabi, išgirdusi apie peilius ir panašiai, pagalvojo, kad čia gali būti prisidėjusi juodoji magija. Vien dėl jos Gabi norėjo ką nors nuveikti, nors to Jekaterinai nesakė. Gabi, bent jau dabar, tikrai nebūtų ėmusis juodosios magijos, bet jai vis tiek knietėjo ką nors sužinoti ir patirti. Ji ne iš tų žmonių, kurie nori likti nuošalyje ir vien tik šiltai sėdėti krėsle. Dabar jau Gabi tikrai užsidegė noru sužinoti, kas čia vyksta ir prisidėti prie to, ką daro Jekaterina ir turbūt kitos merginos.
-
Jekaterina atsiduso. Gabi tikrai norėjo leistis į tuos pavojus ir kartu nuotykius, kurie nėra jau tokie paprasti, kaip jai atrodo. Ji prisėdo ir pasikvietė atsisėsti Gabi.
- Hogvartso apylinkėse yra keturi nameliai. Visus juos aplankiau. Tai būstinė, buveinė, draugų namelis ir gūžta prie testralių olos. Aš nieko daug apie juos nežinau, bet man tai kai ką primena. Gūžtoje turi būti drąsus, kad nebujotum testralių, kurie laikomi mirties padarais, taigi manau, kad ten tinka eiti Grifiukams. O ir keturi Hogvartse - magiškas skaičius. Buveinėje, kuri man patinka labiausiai, turi suvokti, ką daryti, nes kitaip nieko nepeši, taigi ten Varno Nago vieta. Aš norėjau ten patekti, taigi radau mėnuliuką ir jį palietus jis man išsidegino delne, - Klastuolė parodė švytintį mėnuliuką ant delno. - Antrą kartą ėjus manęs vos neužmušė, bet apsaugojo kažkuris vardas, kurio dvasia palikdavo man įvairius raštelius. Būstinė ant žolės. Nežinau kodėl, bet žolė man asocijuojasi su Klastūnynu, nes ji žalia, taigi manau, jog ten Klastuolių vieta, o čia jau ir taip aišku, kad Švilpynės, nes vis dėlto pavadintas draugų nameliu, o draugiški ir paprasti su visais tik Švilpiai. Tuos visus namelius kažkas valdo, nes kiek sužinojau iš bibliotekos uždraustajame skyriuje, kad visi, kas tik į juos eidavo ir nepriklausydavo sau. Atkreipk dėmesį į sau. Mirdavo. Bet kažkas man nori kažką pasakyti ir atsiuntė kraupią viziją. Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad greitai paaiškės kažkas, kas neturėtų. Tai gal eime į biblitoeką? - Jekaterinos balsas tarpais lūžinėjo, bet tai nebuvo svarbu. Ji labai jaudinosi ir dabar norėjo bėgti į biblioteką kiek kojos neša. - Vėliau eisime į namelius, - pridūrė, nes Gabi, būdama labai Klastuoliška, galėjo nenorėti.
-
Gabi klausėsi Jekaterinos. Nameliai, skirti kiekvienam koledžui, iš pradžių skambėjo kaip labai gera mintis, bet čia kažkas vyksta...
- Hm, - mąstė Gabi. - O tas mėnuliukas, tai jis dabar pas tave turbūt pilnas juodosios magijos? - Gabi į jį žiūrėjo. - Kokia buvo tavo matyta vizija? - paklausė mergaitė draugės. - O dėl tų mirčių... Sakai, kad visi, kas eina į namelius, miršta? Bet kaip Gabriella, kaip Džeinė, tu ir ta tavo draugė varnė? - garsiai mąstė Gabi.
Dabar jai tikrai buvo įdomūs tie nameliai, ji panoro visus juos aplankyti. Gabi mąstė, gal tai bus kokių nors koledžų mokinių dvasios, o gal tai net patys koledžų įkūrėjai? Gabi buvo įdomu, kam tie nameliai apskritai buvo pastatyti. Jei jau vyksta tokie dalykai, tai kaži, ar jie skriti draugiškiems pasiplepėjimams.
-
Jekaterina pajuto, kad jai kiek atlėgo, kai Gabi visiškai rimtai priėmė pasiūlymą aiškintis tas paslaptis. Klastuolė parodė švytintį mėnuliuką.
- Aš nežinau, ar tai juodoji magija, ar kažkas mistiško. Mano matyta vizija buvo tik pusė, taigi aš žadu eiti į Klastūnyno mergaičių kambarį ir bandyti išvysti kitą pusę, bet toji vizija jau ir iš tos pusės buvo aiški... - mergaitei nebuvo linksma kalbėti apie tai, ką matė vieną pamoką. Tiesiog tai buvo kraupu, bet papasakoti Gabi norėjo, nes ta vizija buvo siųsta namelio.
- Tą viziją siuntė man tas paslaptingas žmogus, dvasia ar kažkas, nes buvo parašyta "Žalią žaibą siučiau aš", o vizijoje žalias žaibas buvo nužudymo užkeikimas, - įsivyravo tyla. Ta tyla, kuri slėgdavo sužinojus tai, ko tu nesitikėjai.
-
Gabi įdėmiai klausėsi Jekaterinos.
- Žinai, tai labai keista, - mergaitė vaikščiojo po namelį ir kalbėjo, - o aš vis dar nelabai ką ir suprantu.
Gabi jautė, kad Jekaterina jai ne viską sako. Lyg kažką slepia, o gal tiesiog nelabai nori pati prisiminti to, ką patyrė? Ji kalba užuominomis, ypač apie viziją. Gabi nežinojo, klausti jos ar ne, ką konkrečiai ji matė vizijoje. Dabar Gabi žino tik tiek, kad vizijoje buvo pavaizduota mirtis.
- Gerai, kol kas žinau tiek, - garsiai mąstė Gabi. - Keturi nameliai, regis, kiekvienas skirtas tam tikram koledžui. Bet ką gi jie tokio blogo daro? Tiksliau ką daro tie, kurie juos valdo? - Gabi paklausė Jekaterinos. - Sakei, tavęs vos nesusmaigstė peiliai. Paskui - vizija. Tai nejau yra tik tiek informacijos? - stebėjosi Gabi. - Ką dabar ketiname daryti?
-
Jekaterina sėdėjo ant grindų, atsirėmusi į sofos atkaltę ir užsimerkė bei ėmė trinti smilkinius. Nagi, nejaugi negalima užbaigti tos vizijos, kad ir čia ir dabar? Bet kas siuntė?
- Tie, kas valdo, tai nebūtinai vienas ir tas pats. Man atrodo... - ji nutilo. - Man kažkaip atrodo, kad kažkokiu būdu Tomo Ridlio dvasia išliko gyva net ir po Didžiojo Mūšio. Bet juk gali būti, nes jis labai bijojo mirties, net pasidarė septynis horokrusus. Na, bet čia ne esmė. Informacijos aš dažniausiai ieškau bibliotekoje. O juk turėtų būti keista, nes paprastai sakoma, kad biblioteką verbuoja Varniai, nors jaučiu, kad pastaruoju metu galima ten užtikti mane, - gūžtelėjo pečiais ir pasitrynė rankos riešą, nes šis ėmė stingti. Dažniausiai taip atsitikdavo visiems, kai nuspaudi ar nuguli ranką.
-
- Tomo Ridlio dvasia? - vis dar vaikščiodama kalbėjo Gabi. - Na, nežinau... Abejoju... Nors gal... Kodėl gi ne? - akimirksniu mintis keitė Gabi. - Niekas nežino, ko jis dar galėjo prisigalvoti.
Tačiau atsakymo į rūpimus klausimus Gabi vis dar negavo. Ir nesuprato, kodėl - Jekaterina nenori sakyti, ar kaip čia yra?
- Jekaterina, - rimtai į draugę kreipėsi Gabi. - Tai taip man ir neatsakysi, ką ji, jis ar jie daro blogo? - lyg ir pabandė nusijuokti, bet juokas neėmė. - Aš nesuprantu, koks yra tikslas to, kas mes veiksime? Paaiškink, kokios informacijos tu ieškai. Ką tu bandai sužinoti? Jeigu man dabar kas nors pasakytų eiti į biblioteką ir surasti informacijos apie kažką, kas vyksta šiuose namukuose, ką aš galėčiau rasti? Nieko. Papasakok man, kokie nutikimai tau ir kitiems Hogvartso mokiniams yra nutikę per šiuos namukus?
Gabi žinojo, kad visko yra kur kas daugiau, nei ji pati numano.
-
Jekaterina užsimerkė.
- Namukai žudo. Supranti, žudo kiekvieną, kas jiems nepatinka. O mums reikia išsiaiškinti, kas tas ar tie, kurie tai daro ir viską valdo. Be to, reikia išsiaiškinti visas legendas apie tai ir aks čia buvo nutikę. Aš tiesiog pagalvojau, kai čia skaitinėjau vardus, kad nė vieno, išskyrus Fasą ir Džeinę jau nebėra gyvų. O Svelė kaip tik aiškinasi namelių paslaptis, o jeigu tie du gyvi... jie turi daug ką žinoti ir aš nebūtinai noriu viską daryti pati. Man gal dar labiau patiktų eiti išvien kartu su jais, bet jeigu jie nenorės... bet Fasas, manau, išvis nieko nebedaro, taigi lieka tik Džeinė. Ką jie dar blogo daro? Na, aš tikrai neprašiau to mėnulio ir kas svarbiausia, kad nameliai palikinėja tuos raštelius, kurie iškelia dešimtis klausimų ir neduoda nė vieno, o daugiausiai vieną atsakymą. Ir taigi, jeigu visi aiškintumės kartu, greičiau daug kas paaiškėtų, bet dabar net Svelė man nieko nesako apie tai, - šnekėjo neužsikirsdama Klastuolė.
-
Gabi vėl įdėmiai klausėsi Jekaterinos.
- Bet juk nameliuose lankėtės visi. Tu, ta Svelė, kažkoks Fasas, Džeinė, juk ir Gabriellą ką tik mačiau. Tai iš kur tu traukei, kad nameliai žudo, jei visi jūs gyvi?! - dabar lyg pyktelėjusi paklausė Gabi.
Dabar mergaitė sekundėlę pamąstė.
- Galbūt visi kiti nori aiškintis be mūsų, mažesnių? - pasakė lyg sau, lyg Jekaterinai. - O tu nieko daugiau apie namukus nežinai? - viltingai paklausė.
Gabriella, Džeinė, ta varnė - visi jie vyresni. Jeigu jie nenori eiti išvien su Jekaterina dėl to, kad ji tik antrakursė, tai Gabi būtinai padės Jekaterinai aiškintis namukų paslaptis. Nors bent jau kol kas mergaitei nelabai kas ir buvo aišku. Namukai - žudo. Žudo ką, po galais, gi visi gyvi ir sveiki, pagalvojo pirmakursė.
-
Jekaterina susimąstė.
- Greičiausiai šis draugų namelis yra Švilpynės moksleivių namelis, o Švilpinukai visi labai draugiški, taigi ir čia niekas nieko nežudo. Na, o buveinėje manęs vos neužmušė, - gūžtelėjo pečiais ir nudūrė akis pro langą bei žiūrėjo į tolius. Pati dabar nesijautė itin linksma, nes ranką skaudėjo ir tikrai nemenkai. Ir ji ką tik atėjo iš Uždraustojo Miško. Kodėl vieni žmonės ten bijo eiti ir ta aplinka juos slegia, o mane ten traukia kaip magnetas ir būtent ten aš atsipalaiduoju?
- Yra viena knyga su gausybe informacijos apie namelius. Aš ją turiu mergaičių bendrajame kambaryje, Klastūnyne, bet ne čia. Nesinešioju, nes paėmus į rankas gali nudribti nuo didžiulio svorio, - šyptelėjo, bet juokas neėmė. Ji visapusiškai pritarė Gabi dėl kitų elgesio ir ignoravimo. Ir jai tas nepatiko, bet būtent toks dalykas pastūmėdavo ją tolyn ir greičiau. O tada jie tegul pašvilpauja, kaip aš viską išsiaiškinau. Ir kaipgi jie gaus tiek informacijos, kiek aš? Knygos į biblioteką tikrai negrąžinsiu.
-
Gabi vaikščiojo po namelį. Mąstė. Pagaliau tarė:
- Gerai. Aš manau, kad šiandien mes daugiau nieko naujo čia nepriplepėsim, - rimtai pasakė ji. - Ką tu dabar ketini daryti? Ar tu turi kažkokį planą? Nors net nežinau, ar tai svarbu... - susimąstė. - Tiesiog pasakyk, ką dabar darysim? - paklausė mergaitė draugės, bet dabar jau nusijuokė.
Nors Gabi labai nedaug žinojo, bet suprato, kad iš šių kalbų daugiau nesužinos - reikia kažko imtis, kažką aiškintis, kažką daryti... Bėda ta, kad Gabi nežinojo, nuo ko pradėti. Kaip pradėti. Todėl ji buvo pasiryžusi padėti Jekaterinai tuo, kuo galės ir įsijungti į darbą. Viską knietėjo daryti kuo greičiau, dabar mergaitė laukė, ką atsakys Jekaterina - ką jos dabar darys, kur jos eis.
-
Jekaterina šyptelėjo. Gabi mąstė labai protingai.
- Taip, nieko mes čia nepriplepėsim. Reikia imtis darbo, o kai tai baigsim, ateis geros dienos. Tą prasme, žinosime tai, ko kiti nenutuoks. Tas jausmas fantastiškas. Planą aš kaip ir tokį nedidelį turiu, - Klastuolė atsikvėpė prieš sakydama toliau. - Pirmiausia turime perskaityti knygą, kurioje visa tos keistos moters žinoma informacija apie namelius. Tada vykdysime užduotis, kurių dalį esu atlikusi to nežinodama ir galiausiai, kai namelius prisijaukinsime, tada reikės žiūrėti, kas vyksta toliau ir plaukti pasroviui, aiškintis toliau. Ir, be abejo, kiti nežinos, kodėl viskas sekasi taip gerai mums. O knygos aš į biblioteką negrąžinsiu, tiesiog saugumo dėlei. Užteks, kad žinosime mes. Taigi, manau, reikėtų eiti į Klastūnyno mergaičių kambarį, - užbaigė antrakursė. Žymė.delne jau nebeskaudėjo, tik kartais tvinkčiojo.
-
Gabi nustojo vaikščioti, sustojo. Prikandusi lūpas klausė Jekaterinos.
- Taip, aš irgi manau, kad reikia eiti į Klastūnyną ir pasiskaityti tą tavo knygą.
Gabi bent jau šis namelis atrodė jaukus ir ji nelabai suprato, kaip kiti nameliai galėjo daryti kam nors ką nors bloga. Jai kilo klausimas, kodėl, jeigu apie namelius yra net knyga, šių namelių niekas neužtvėrė, niekas nesunaikino. Nejaugi nei vienas profesorius nieko nežino apie namelius? Visko gali būti, pamanė Gabi. Juk bibliotekoj knygų milijonas, gal niekas daugiau nei nenutuokia, kad šie nameliai egzistuoja, toliau mąstė mergaitė. O kas geriau išnagrinės Hogvartso apylinkes, jei ne mokiniai, baigė savo apmąstymus.
- Gerai, nedelskim, - nusišypsojo. - Eimei.
Išėjo.
-
Jekateirna užsimerkė ir pasistengė suramdyti tvinkčiojimą galvoje, kuris spirgėjo dėl to, ką ji ruošėsi daryti. Na, ne dėl ėjimo į Klastūnyno kambarius, o dėl to tyrimo, kurį juodvi su Gabi rengė. Antrakursė atsikvėpė ir atsimerkė. Draugė jau ruošėsi eiti laukan, taigi ir tamsiaplaukė ėmė ruoštis. Atsistojusi Klastuolė pasitrynė riešus, kurie buvo užtirpę dėl atsirėmimo į žemę. Bet greitai atsigavusi dvylikametė, kuriai jau turėjo neužilgo sukakti trylika metų, atsistojo ant pirštų galiukų. Tuomet nusišypsojusi priėjo prie sienų, kartu braukydama vardus. Mąstė apie tai, kad galėtų kada čia išraižyti sąvąjį, bet nežinojo, ar tai padės, ar pakenks. Po kelių minučių suprato, kad Gabi dingo ir pašokusi kaip įgelta išlėkė į medinio draugų namelio. Greitai pasipusčiusi padus per porą sekundžių prisivijo kitą Klastuolę ir jos abi sutartinai nuėjo į pilį.
-
Zara jautėsi pavargusi po ilgo pasivaikščiojimo prie ežero. Labiausiai mergaitę vargino karštis, todėl ji visai nesigailėjo atėjusi į medinį namelį, nes čia buvo žymiai vėsiau. Zara apžvelgė namelį. Aplink buvo baldų, tikriausiai nebenaudojamų suneštų iš Hogvartso, bet betvarkei, tvyravusiai nemelyje, jie suteikė savotiško grožio. Aplink buvo galybė dulkių. Akivaizdu, kad nedaug kas lankosi šioje landynėje... Mergaitė tikėjosi, kad niekas čia kelias artimiausias valandas neapsilankys, nes buvo nusprendusi pasimokyti. Susiradusi mažiausiai apdulkėjusią vietą prie stalo, išsitraukė iš kuprinės kreminius pyragaičius, kuriuos jai atsiuntė močiutė, apelsinų sulčių buteliuką ir knygą apie apsigynimą nuo juodosios magijos.
-
Luna nusprendė nueiti į draugų namelį. Luna priėjo prie to namelio. Pamatė, kad tas namelis yra medinis, senas, bet dar nesiugriuvęs. Luna suprato tas namelis užkerėtas amžinumo kerais. Luna ieškojo durų. Apėjo namelį, bet niekur nematė to namelio. Luna pagalvojo ... Kaip noriu įeiti į namelį, tačiau nematau durų... Tai pagalvojusi Luna nustebo. Mat ji mintyse pagalvojo, kad nori įeiti į tą namelį ir še tau atsirado tos dingusios durys. Luna nieko nelaukdama atvėrė duris ir įsmuko pro jas. Įėjusi uždarė duris ir pamatė, kad ji ne viena šiuo metu. Ant sofos ar kažko sėdėjo grifė. Luna nesuprato. Kaip įmanoma per tokį orą sėdėti ir dar mokytis ? Ko gero ji moksliukė... Luna taip pamąsčiusi pastebėjo kaip ant jos delno atsirado popierius :
Lunai Įkyrėlei,
Sveiki, kaip žinote čia yra medinis draugų namelis. Jame negalima pyktis, tyčiotis. Perspėju. Dar turiu užuominą : Mokslo šaknys karčios, vaisiai saldūs. Yra tokia skrynia pelėdyne. Kur ? Nežinau. Rakto ieškok Uždraustajame skyriuje. Tai darysi su Zara Plunkett. Jeigu nori sužinot apie mane išstudijuok incialus. Sėkmės.
S.K.
Luna apstulbusi skaitė. Paskui atsisuko į mergaitę ir prakalbo :
- Labas aš esu Luna. Tu ? Jeigu esi Zara Plunkett tai prašau greit viską susidėk ir išeik iš tos vietos. Tau paaiškinsiu viską kelyje, - Luna bėrė žodžius. Išklausė merginą. Ir movė pro duris ...
-
Zara skaitydama pakankamai įdomų skyrių (o tai labai retas dalykas besimokant) išgirdo atsiveriant duris. Puikumėlis... aš tiesiog norėjau pasimokyti! suirzusi mąstė mergaitė. Akies krašteliu Zara pastebėjo mergaitę, kurią matė pirmą kartą. Zara nustebo, kad mergaitė vos tik įėjusi pradėjo skaitinėti lapelį rankoje, o dar keisčiau pasirodė, kad ji iškart paklausė Zaros vardo.
- Aš Za...- bet dar nespėjus Zarai atsakyti, mergaitė, prisitačiusi esanti Luna, liepė staigiai susidėti daiktus ir keliauti paskui ją. Zarą nukrėtė šiurpas. iš jur ji žino mano vardą?! Bet ilgai nelaukusi pašoko ir pradėjo dėtis maistą ir knygas atgal į kuprinę. kodėl aš tai išvis darau?! mergaitė atsistojusi nulėkė paskui Luną.
-
Chinatsu linksmai šypsodamasi atėjo į medinį draugų namelį ir nedelsusi įėjo į vidų. Rankoje ji nešėsi vazonėlį su keistai atrodančiu augalu. Jis buvo žaliai baltas, gana gražus. Puikavosi tarsi mini salytė viršum visko. Iš tos salytės išėjo dvi augalo juostelės, kurios buvo apsivijusios ir priaugusios aplink mažytės mergytės kojas. Tai buvo nenuorama princesė, kurią japonė užsiaugino Herbologijos pamokoje. Vazonėlį padėjusi ant staliuko Chinatsu atsisėdo ir ėmė žiūrėti mergytei į akis.
- Ar patinka vieta? - nenuorama nieko neatsakė. Net nedavė ženklo, kad japonę supranta. - Ar moki kalbėti?
Princesė pasisuko į juodaplaukę ir japonė nustebusi stebeilyjo į princesytę. Ji papurtė galvą ir Chonatsu pagavo juoko priepuolis. Nenuorama sakė, kad kalbėti nemoka, bet puikiai suprato, ką sakė Klastuolė.
- Mėgsti piešti? - teiravosi toliau augalo Chinatsu. Rodos, kad nenuorama galvoja. Ir gana įtemptai. Tuomet neryžtingai linktelėjo. Kol kas princesė tikrai nebuvo nenuorama. Veikiau gana rami. Antrakursė išsitraukė iš kuprinės kelis baltus lapus ir spalvotus tušinukus, kurie blizgėjo. Taip pat vieną mažesnį tušinuką. Padavusi jį nenuoramai Chinatsu žiūrėjo, kaip princesė, naudodamasi savo augalo siūlais, kaip kad sakė japonė, atkimšo tušinuką ir ėmė piešti ant lapi. Gana gražiai, bet ne idealiai. Tai buvo miela.
- Aš žinau, kad tu moki kalbėti. Bet jeigu nenori - nesvarbu. Ar tau tiks vardas... am... Mikoya? - greitai sugalvojo juodaplaukė ir mergytė papurtė galvą. - Tongiuya?
- Aš vardu Anne, - supypsėjo balselis ir susižavėjusi Chinatsu išsišiepė - prakalbino savo nenuoramą!
-
Benedict besišypsodamas žingsniavo link draugų namelio. Šioje vietoje jis dar nebuvo - laimė, kad vis dar turėjo iš praeitų metų likusią, bibliotekai ligi šiol dar negrąžintą knygą apie jaukiausias Hogvartso vietas - būtent draugų namelis ir buvo viena iš jų. Berniukui ant peties sėdėjo jau nuo savo augalo atsiskyrusi, bet vis dar tokia pat maža (tiesa, vis dar truputį tebeauganti) princesė - koks nieko nesuprantantis žiobaras būtų ją palaikęs tikrų tikriausia fėja ar kokiu nykštuku. Princesė vilkėjo nedidelę, nelabai dailią iš nosinės gabalėlio (vienintelės siuvimui tinkamos medžiagos, kurią berniukas turėjo) pasiūtą suknelę. Varniukas buvo nusprendęs, kad neapsirengusi ji atrodytų tiesiog neestetiškai.
-Štai čia, tiesiai,-kaip koks žiobariškas džypyesas priminė mažylė užsisvajojusiam antrakursiui. Visa laimė, kad Charlotte Clara (šį vardą ji išsirinko pati po kelių valandų, praleistų bibliotekoje vartant knygas) buvo protinga princesė - jau vien dėl to Benedict ja neapsakomai žavėjosi.
Berniukas nedrąsiai pasibeldė į medinio namelio duris. Gal būtų ir pats įėjęs, jei nebūtų pastebėjęs dar visai neseniai nulenktų žolės stiebelių - būtent tai ir parodė, kad Chinatsu su savo princese tikriausiai jaukiai sėdi viduje ir jau laukia jo - tai yra, jų.
-
Chinatsu žiūrjėo į nenuoramą, kuri ėmė piešti visokius krengelius ir raizgalynes ant lapo, tuo tarpu jos augalinės juostelės vis susipainiodavo ir japonė gaudavo jas atpainioti, nes kitaip nenuorama imdavo zyzti ir strikinėti į visas puses bei pušinėti aplink. Mat tikrai buvo nenuorama.
- Aš neištversiu! Kiek dar reikės piešti šitas nesąmones? - pypsėjo Anne piktai ir juodaplaukė nusijuokė. Nenuorama tikrai jautėsi tarsi prislėgta su knygū krūva, tai liudijo jos pasipitkinęs žvilgsnis. Tuomet pasigirdo beldimas.
- Pabendrausi su kita, gal nurimsi, - mirktelėjo Chinatsu. Įsižeidusi princesė su žalia lapų suknele, kurią jau turėjo augdama sukryžiavo rankas ir piktai plestelėjo ant tos salytės.
- Labas! - pasakė atvėrusi duris japonė ir vos susilaikė neapkabinusi draugo - ką žinai, gal jam nepatinka apsikabinimai. Japonė mandagiai pasisveikino ir su princese, kuri tupėjo Benedict ant peties. Įsileidusi draugus vidun Klastuolė priėjo prie nenuoramos, kuri tieisog striksėjo su vazonu ir nervinosi, nes vos lijos vėl susipainiojo. Atpainiojusi jas juodaplaukė įdavė jai nedidelį žiedelį ir princesė ėmė greitai sukti jį kaip lanką ir išsidirbinėti. Va tau ir nenuorama.
-
-Sveika,-draugei nusišypsojo Benedict.-Čia tikrai jauku, ar ne? Kaip sekasi?-jis nusikėlė nuo peties princesę ir pastatė ant stalo. Princesė beregint susidomėjo kita, tokia pačia, kaip ir ji pati, būtybe. Ilgokai patylėjusi, ji išsišiepė.
-Tos gijos tau turėtų gerokai trukdyti. Hm, atsižvelgiant į tavo kūno sandarą ir beveik susiformavusias galūnes, greitai šio nepatogumo galėsi atsikratyti. Žinoma, kol kas galėtumei jas tiesiog susegti kokiu plaukų segtuku,-nieko nelaukusi savo mintis pradėjo dėstyti princesė. Dar kartą susidomėjusiu žvilgsniu apmetusi princesę, ji kalbėjo toliau.-Nors, žinoma, tu dar keisiesi - kiek tau jau dienų? Ak, tikrai, tiek pat, kiek ir man. Hm, dar nedaug. Tu turėtum būti arba Nenuorama, arba Laiminga princesė... Arba Angelo veidu, bet tikras velnias. Spėju, kad ne velnias, kitaip čia tikriausiai dabar nestovėtum. Bet kokiu atveju, greitai turėtum jau atsijungti, kadangi esi judri. Aš, pavyzdžiui, turėjau atsijungti tik po savaitės, bet,-Charlotte Clara mostelėjo į nedidelę kuprinėlę, apraizgytą žaliais siūlais ir tarsi priaugusią prie nugaros,-atsijungiau vakar. Mano pačios išradimas.
Mažajai princesei išdidžiai šypsantis, berniukas prunkštelėjo. Ši jam priminė jį patį, kai buvo mažesnis - pirmieji eksperimentai, išradimai ir tas pats triumfuojantis šypsnis, ką nors pristatant draugams.
-
- Taip, labai. Neveltui draugų namelis, - nusišypsojo vėl ant fotelio atsisėsdama Chinatsu. - Sekasi tikrai puikiai, pamokos praeina neblogai, viskas kaip ir gerai. Džiaugiuosi, kad padedu koledžui pirmauti ir panašiai, nes visgi kad ir kur esi, pagalbos reikia visiems kada nors gyvenime, - šypsojosi japonė, žvelgdama į nenuoramą, kuri sukluso, klausydamasi savo naujosios bičiulės - protingosios Charlotte's kalbų.
- Aš nenuorama, o tu tikriausiai būsi mis tobul... protingoji, taip? - bemaž įsižeidė Anne. Chinatsu vos tramdė juoką, nes sėdėjo išsišiepusi. Nenuorama Anne įsižeidusi papūtė lūpas. - Nusileiskite ant žemės, madam, kol kas viskas turi dėsnius ir labai jau smarkiai jų nepakeisite moksliniais bandymais arba sulauksite už tai pasekmių, - paslaugiai paaiškino Anne ir japonė suspaudė lūpas, kad neimtų kvatoti, bet vis tiek tyliai sukikeno.
- Tai gal tau segtuku susegti tas gijas? - paslaugiai paklausė japonė savo nenuoramos Anne.
- Žinoma, - linktelėjo princesė. Chinatsu iš savo plaukų dailiai išsileido degtuką ir leidusi plaukams kaip šilkas nuvilnyti ant nugaros grakščiai susegė gijas ir tos nebesipainiojo.
- Tvarka ir teisingumas, kaip sakant, - šyptelėjo japonė. - O tau kaip sekasi?
-
-Hm, mums tavęs taip pat reikėtų,-nusijuokė Benedict. Niekam nebuvo paslapties, kad taškais Varno Nagas vis konkuruodavo su Klastūnynu - deja, šįkart, regis, Klastūnynas vėl buvo gerokai išsiveržęs į priekį. Berniukas būtų visiškai neprieštaravęs, jei Chinatsu būtų perėjusi į jo koledžą - deja, buvo mažai vilties, kad taip galėtų atsitikti. Draugei kažkodėl vos tramdant juoką, varniukas atsisuko pažiūrėti, kodėl ji taip išsišiepusi, ir pastebėjęs vargšės Chinatsu princesės reakciją į savo princesės žodžius, pats netyčiom nusijuokė - taip, vaizdelis buvo neblogas.
-Na, mane paprastai vadina Protingąja princese, nors realiai man iki protingos dar daug trūksta. Man gi dar net savaitės nėra,-visiškai rimtai į nenuoramos klausimą atsakė Clara.-Nusileisti ant žemės? Ką norite pasakyti? Ką aš ant jos veikčiau? Gi ir ant stalo kol kas gerai,-gūžtelėjo pečiais Charlotte.-Ak, Jūs tikriausiai kalbate apie nesusireikšminimą ir nepanirimą svajonėse? Paprastai Protingosioms princesėms tai nebūdinga. Beje, koks Jūsų vardas?
Chinatsu susegus gijas, Clara Charlotte švelniai šyptelėjo.
-Na va, gi sakiau, kad tai gera idėja. Jūs esate Nenuorama, todėl sukaupiate nemažai energijos. Savo energiją turite išlieti, todėl Jus nuolat susipainiojančios gijos turėtų labai erzinti,-kalbėjo princesė, svarstydama, kaip dar galėtų pagelbėti savo naujajai draugei. Tuo tarpu Benedict vėl kalbėjosi su Chinatsu.
-Neblogai, maistas skanus, kambariai tvarkingi, pamokos įdomios... Viskas kaip ir gerai,-toliau šypsojosi berniukas.
-
- Eh, žinau. Bet kažkaip traukia tas koledžas, į kurį buvau paskirta. Be abejo, taip ir turėtų būti, bet tiesiog kartais (o šiaip ir keliolika kartų daugiau kartų) atrodo, jog man Klastūnyne ne vieta. Na, kaip yra, taip yra, - šypsojosi Chinatsu ir nukreipė žvilgsnį į princeses.
- Atsiprašysiu ir aš, bet argi iš pirmo karto perkeltinės prasmės nesuvokimas kartais nelaikomas... neišklausymu ir neperpratimu? - ramiai įgėlė japonės nenuorama. Klastuolė išsišiepė, nes tai, kad nenuorama šitaip šneka, atrodė mažų mažiausiai keista. - Beje, aš vardu Anne, o jūs?
Vėl malonus nenuoramos tonas prajuokino Chinatsu. Buvo tikrai įdomu stebėti tą spektaklį.
- Taip. Kartais tas gerumas gali peraugti į rutiną. Rutina, švelnoka, yra gerai, bet tik ne ištisinė. Tuomet apninka visokios mintys, būna nuobodu, pradeda žmonės daryti neapgalvotus dalykus vien dėl to, kad jiems nėra ką veikti, - gūžtelėjo pečiais japonė. Per vasarą tikrai buvo suaugusi į normalų protą ir ėmė mąstyti kažkiek labiau, nei anksčiau. Nebebuvo ta pati ,,Chi chi cha cha" mergaitė.
- Taip, bet erzino, būtasis kartinis laikas, nes nebeerzina, - pastebėjo Anne ir toliau ėmė sukti žiedą kaip lanką. Neveltui buvo nenuorama.
-
-Man taip pat taip būna,-šyptelėjo Benedict, prisiminęs visus kartus, kai norėjo bent trumpam pereiti į kitą koledžą - kad ir į Švilpynę arba Grifų Gūžtą. Klastūnynas jam buvo nelabai prie širdies. Bet ir buvo jis nelabai Klastūnyno stiliaus - kitaip sakant, jis "nė musės nenuskriaustų". Nors, žinoma, Chinatsu būtent į šį koledžą ir pateko, o juk ir ji buvo draugiška ir miela. Bent jau taip manė berniukas.
-Prašau prisiminti, kad dar nesu pakankamo amžiaus, kad galėčiau mąstyti taip, kaip vidutinė Protingoji princesė,-varniuko dėmesį dar kartą atkreipė Clara. Be abejo, ji tuoj pat ir atsileido - nemokėjo ilgai būti įsižeidusi. Kitaip gi visą gyvenimą surūgęs prašvaistysi.-Charlotte Clara Jūsų paslaugoms. Beje, žavus vardas. Džiugu, kad Jūsų tos gijos nebeerzina.
-Žinoma,-pritarė Benedict draugei, jai vėl prakalbus. Antrakursis prisiminė nuotykį, įvykusį pirmame kurse - keista, bet jam tai visai patiko... Net ir tai, kad vos nežuvo. Du kartus.
-
Neuorama princesė tik papūtė lūpas vis dar sukdama žiedelį. Negana to, dar ir pridėjo strksėjimą, tad greit visai nusiplūkė, bet vis tiek striksėjo ir šokinėjo. Su amžiumi jos nerimastingumas tik turėjo didėti, tad Chinatsu jau beveik gailėjosi, kad ėmė šią pupelę. Bet su Anne buvo smagu.
- Malonu. Gal galėtumėt patarti, ką dar galėčiau nuveikti? - mandagiai paklausė princesė. Rodos, ji jau ėmė perimti charakterį iš protingosios princesės. - Beje, norėčiau kad kreiptumėtės į mane tu.
Japonė išsišiepusi žiūrėjo į besikalbančias ir diskutuojančias princeses. Išties tai atrodė gana smagiai. Nusijuokusi juodaplaukė stebėjo princesyčių dialogą. Beveik ore galėjai matyti, kai nerimastingosios veido bruožai ryškėja, suknelės spalvos atsiranda ir ima skirtis, gijos tvirtėja ir panašiai. Princesė augo, nes buvo vis dar prisikabinusi prie save gėlės.
- Jos tokios mielos ir draugiškos, - susižavėjusiu balsu pasakė Chinatsu.
-
Clara Charlotte, regis, susimąstė. Tai, kas būtų patikę jai, tikriausiai nepatiktų nenuoramai princesei - bet gal jai visai būtų įdomu tai, kas ir Annei?
-Žinoma, mes galėtume... Susikurti vandens parką! Esu apie juos skaičiusi kažkokioje knygoje. O gal man pasakojo... Nesvarbu. Manau, tai patiktų mums abiems. Žinoma, tau gali trukdyti tai, kad kol kas esi pritvirtinta prie gėlės, bet tai galima sutvarkyti,-nusišypsojo protingoji princesė, atsisukdama į Benedict. Ji jau įsivaizdavo, kaip viską konstruos ir mąstys, ką galėtų patobulinti, kol Anne maudysis.-Padėsi? Tu gi didesnis. Be to, ir patirties turi daugiau.
Berniukas žvilgtelėjo į japonę, lyg klausdamas, ar ji taip pat norėtų tuo užsiimti. Turėtų būti visai smagu - ypač medžiagų ieškojimas ir jų sutvirtinimas. Ne veltui jis buvo panašus į savo princesę.
-
- Ooo, tikrai būtų labai puiku! Padėčiau, bet kol kas vis dar negaliu atsijungti nuo savo gėlės, - apgailestavo Anne. Sustojusi šokinėti ir sukti žiedelį išsinėrė iš tariamo ,,lanko" ir atidavė jį vėl Chinatsu. - Prašom. Beja, iš kur gautumėm vandens?
- Tam yra kerai Aquamenti, - linksmai pasakė Chinatsu ir pasisuko į Benedict. Aišku, ji šimtu procentų sutinka pasidaryti šitą pramogą, jeigu tik jis irgi nori, nes pati viena Klastuoliukė nebūtų nei pirkmos čiuožyklos sujungusi, o kur dar pagrindas, kitos čiuožyklos. Plius reikėjo stengtis, kad vanduo neprabėgtų. Norss burtais viskas buvo įmanoma, mokyklos direktorė gal vienu mostelėjimu būtų tą nedidelį parką princesėms pastačiusi.
- Tai ką, eisim daryti, - apsidžiaugė vos ne kaip mažas vaikas japonė.
-
Benedict šyptelėjo, matydamas japonės entuziazmą. Jam buvo džiugu, kad Chinatsu nepaprieštaravo ir sutiko - nusimatė tikrai linksma popietė su princesėmis.
-Clara, tu atjungsi nuo jos augalo Annę, o mes su Chinatsu paieškosim daiktų, tinkamų vandens parkui, gerai?-pasiūlė berniukas, net neabejodamas, kad tokią užduotį Charlotte padaryti tikrai sugebėtų. Galų gale juk ji beveik be jo pagalbos atsijungė pati nuo savo gėlės, o dabar ji viską jau žinotų tiksliai. Antrą kartą daryti tą patį darbą tikrai nelabai sudėtinga. Varniukas grįžtelėjo į draugę.
-Gal tu kartai žinai kokią seną, nereikalingų daiktų ir menkniekių prigrūstą spintą ar spintelę?-pasiteiravo antrakursis, jau tikėdamasis, kad atsakymas bus teigiamas. Juk ji buvo namelyje truputėlį ilgiau, gal jau spėjo ir visą jį apeiti? Na, o jei ne... Bus gera proga padaryti tai kartu.
-
Anne itin patiko mintis būti atjungtai nuo gėlės. Ji ėmė džiaugsmingai striksėti ir per tą nervingumą segtukas išslydęs paleido gijas, kurios ėmė šmaukščioti ore ir visur darkytis.
- Princesiuk tu mano, nenuoramų nenuorama, - nusijuokė Chinatsu ir susegė gijas su segtuku. Ir vėl. - Gerai, kad tuojau būsi atjungta, nes pridirbtum čia man nesąmonių.
- Kaip bus smagu! Ar neskaudės? Visgi per anksti, - susirūpino Anne. Japonė paliko ją šnekėti ir dirbti su Clara, o pati pasisuko į Benedict.
- Aš manau, kaad... ne, neapžiūrėjau. Bet namelis nedidelis, greitai surasim, - džiaugėsi japonė ir atsistojusi nuėjo prie vienos iš spintelių. Atvėrusi ją pastebėjo, kad ji magiškai išplėsta, tad įlindo įš vidų apsidairyt. Pasigirdo prislopintas ,,apči" ir Chinatsu besijuokdama ir visa aplipusi dulkėmis išlindo iš spintelės.
- Ten... kažkas... yraaa, - atsikvėpė ji valydama nuo savęs pūkus.
-
-Žinoma. Žiūrėk, pirma reikės viską paruošti. Kaip norėsi laikyti savo mini augalą - kuprinėje, kaip pas mane, kokioje kepurėje ar panašiai? Galime padaryti, kaip tik tu nori,-pradėjo darbą Clara ir nusišypsojo.-Na... Tarkime, kad neskaudės. Tu juk nieko nejusdavai, kai tavo gijos susipindavo?
Tuo tarpu Benedict nusekė paskui japonę. Visgi Chinatsu dar nebuvo apžiūrėjusi namelio - berniukas, kaip ir tikėjosi, gavo puikią progą apžiūrėti namelį.
-Negali būti,-netikėdamas savo ausimis, nusijuokė antrakursis. Draugų namelyje kažkas gyvena? Neįmanoma.-Gal ten kačiukas? Arba kokia pasiklydusi mokinė arba mokinys?
Susipratęs, kad visgi spintos gyventojas gali jį girdėti, berniukas užsidengė burną. Ką gali žinoti, gal visai netyčia jis kažką kątik įžeidė.
-
- Galbūt į kuprinę kokią būtų patogiau, - mandagiai pasakė Anne ir mostelėjo į kuprinukę, kuri gulėjo ant sofos. Ten buvo sudėti keli daiktai jos nenuoramumui mažinti. Tokie kaip žiedelis, virvutė ir panašiai. - Tuos daiktus ištraukus (jų čia nėra daug) galim mane įkurdinti ten, o daiktai pravers vandens parkui.
Tuo tarpu Chinatsu kikendama baigė valytis dulkes ir pradjėo juoktis.
- Taip pagalvojau, kam aš valausi, jeigu ir vėl ten lįsiu, - sukikeno japonė ir nurėpliavo į vidų. O spintelėjo rado visokių nereikalingų ir reikalingų daiktų. - Va ant šito galės čiuožykla būti pastatyta. O, ir pagrindą radau! Ir...
Balselis nutilo. Japonė išlindo iš vidaus dėl visa aplipusi pūkais ir dulkėmis, o ant rankų laikė baltą kačiuką baltais, pūkutais sparniukais ir nemažomis iltimis bei raudonomis akimis.
- Beveik atspėjai. Čia beveik kačiukas, tik... kitoks, - jis atrodė piktas, o akys irgi signalizavo, kad katinas nenorėjo būti ištrauktas. - Aww, jis toks mielas.
Chinatsu beveik susigraudino.
-
-Žinoma,-mandagiai tarė Clara, jau saugiai nusileisdama ant žemės ir bandydama užsikeberioti iki kuprinės. Pagaliau tai padariusi ir iškrausčiusi visus daiktus, princesė grįžo atgal pas draugę jau su "grobiu". Tuomet Charlotte jau pradėjo darbą - nuo Annes augalo nuskynusi lapą, jį įkišo į kuprinę ir pradėjo traiškyti. Pagaliau, kai lapas jau atrodė apgailėtinai, princesė įpylė šiek tiek vandens, kurį nuolat nešiojosi su savimi, įdėjo mažą metalinį rutuliuką iš savo Gyvybės Palaikymo Sistemos, uždarė kurpinėlę ir stipriai pakratė. Dėkui Dievui, ši buvo nepralaidi vandeniui - kitaip būtų buvę ne kas.
-O dabar galime su ja pasimėtyti kaip su kokiu kamuoliu,-nusišypsojo Clara Charlotte nenuoramai.-Jis turi labai gerai susiplakti ir susiminkštinti, kol iš jo beliks tik tyrelė. Nebijok, kuprinei nieko nenutiks.
Tuo tarpu Benedict juokėsi kartu su Chinatsu. Mergaitė per vasarą neprarado humoro jausmo - vis dar buvo tokia pat miela ir linksma.
-Na, man atrodo, kad jau turime pakankamai daiktų vandens parkui... Kačiukas? Niekada dar nebuvau matęs kačiuko su sparnais ir iltimis,-berniukas buvo tiesiog sužavėtas.-Galbūt čia kažkokia katino-vampyro rūšis?
-
- Ooo, tikrai? Bus smagu. Tikiuosi, kuprinė neįsipainios į mano gijas, - linksmai pasakė Anne ir pagavo lekiančią kuprinėlę. - Jai tikrai nieko nenutiks? Atrodo prastoka mintis šitaip išdergti jos vidų.
Pastebėjo nenuorama ir metė kuprinėlę tolyn, tiesiai Clarai į rankas. Kažkaip tuo metu nesinorėjo nieko čia išdaužyti. Kaip sakant, reikėjo tą darbelį palikti žiauriosioms princesėms, bet kadangi dabar čia visai ne tos... nereikėjo nieko griauti, kai kiti stato.
Chinatsu laikė rankose kačiuką, kai šis piktai kaukštelėjęs dantukais įkando japonei. Ji aiktelėjo ir paleido sparnuotį, bet pasigavo jam dar nenukritus ant žemės.
- Oho. OHO. Kandžiojasi. Gal rimtai vampyras? Tikiuosi, aš vampyre netapsiu, - susinervino akimirkai japonė ir pabaksnojo žaizdą lazdele. Žalios spalvos nuodai išlindo iš rankos. Apstulbusi Klastuolė pasižiūrėjo į katiną.
- Tai jau galim pradėti gaminti vandens parką, - nusišypsojo ji.
-
-Neįsipainios, nesijaudink, vistiek jau greitai nebereikės gijų,-linksmai priminė Clara.-Pamatysi, viskas bus gerai... Žinoma, yra ir kitas būdas sutrinti viską viduje - pasiimti kokį pagaliuką ir kelias valandas maišyti - bet juk taip linksmiau? Be to, ir rankos ne taip greitai pavargsta.
Princesė metė "kamuolį" Annei. Juk reikėjo kuo nors užsiimti per tą laiką, kol Benedict su Chinatsu jiems darė vandens parką.
Benedict susirūpinęs apžiūrėjo japonės ranką. Regis, jai nieko blogo nebuvo nutikę, bet juk niekada negali žinoti - berniukas tikrai nebūtų apsidžiaugęs, jei jo draugė būtų staiga pavirtusi vampyre.
-Turėtų nieko blogo nenutikti. Daugumos gyvūnų ligos ir... kiti dalykai dažniausiai nepavojingi žmonėms... O jei jis tikrai tiesiog serga?-antrakursiui ši mintis būtų patikusi žymiai labiau, nei katinas-vampyras. Yač dabar, kai jis įkando Chinatsu.
-Žinoma, galime,-šyptelėjo berniukas, į glėbį paimdamas visus daiktus. Jų buvo nemažai - iš tiek parką tikrai galėtum sukonstruoti - bet ne tiek daug, kad negalėtum panešti.-Imam kartu ir kačiuką? Galime jį įdėti į kokį nors krepšelį ar įvynioti į medžiagos gabalą kaip kūdikį. Taip jis neturėtų draskytis, kaip manai?
-
- Ooo, tada labai gerai. Nes būtų nalabai smagu, jeigu susipainiotų man nespėjus atsijungti, - linktelėjo Anne ir pagavusi ,,kamuolį" paleido jį atgal Clarai, akį užmesdama į tuos du draugus, rengiančius jiems parką. Pagalvojus apie linksmybes nenuorama net suspurdo ir vos nenukrito nuo gėlės.
- Ai, nesvarbu, išgys taigi, burtai yra, - šyptelėjo Chinatsu ir mostelėjusi lazdele pabandė užsigydyti žaizdą, bet ji negijo nors tu ką. Japonė akimirkai susirūpino, bet po to tik apsibintavo ranką ir mostelėjo kita, atseit, nieko tokio. - Nueisiu vėliau pas Pomfri. O dėl kačiuko tai niekur jis nenuspruks, kažin, ar maišelyje bus labai patenkintas.
Nes baltakailis piktai sėdėjo japonei ant galvos kaip kokia labai suirzusi karūna ir net nemanė trauktis iš ten. Chinatsu nusišypsojo, tvardydama kylančią juoko bangą.
-
-Manau, kad jau gerai,-pratarė Clara Charlotte, žvilgtelėjusi į kuprinėlės turinį.-Dabar- sunkioji dalis. Reikės jį pritvirtinti prie tavo nugaros. Nelabai gerai, kad tavo gijos yra apsivijusios kojas, tačiau ką nors sugalvosim. O jeigu... Taip! Nesijaudink, tau visiškai neskaudės.
Tyliai, kad Anne negirdėtų, sušnibždėjusi "tikiuosi", princesė ėmėsi darbo. Liepusi draugei užsidėti kuprinę, pati pradūrė jos dugne dvi skylutęs ir jas užklijavo iš kupronėlės išimta lipnia juosta. Susikaupusi ji staigia nutraukė vieną giją prie pat augalo. Greitai atklijavusi vieną iš skylučių ir į ją įkišusi juostelę. mergaitė lengviau atsiduso. Gera pradžia - pusė darbo.
-Jei skaudės, sakyk,-stengdamasi neparodyti savo nerimo nurodė Charlotte. Tą patį padariusi su antrąja gija, ji atitraukė kuprinės viršų ir, žalioje masėje sugraibiusi abi gijas, jas laisvokai surišo taip, kad galiukai galėtų pasiekti masę, tačiau nebūtų įmanomas gijų išsitraukimas iš skylučių. Žalias juosteles, einančias nuo kuprinės iki kojų ji pritvirtino virvele prie Annes. Pagaliau viską padariusi, Clara su šypsena apžiūrėjo savo darbą. Atrodė visai gerai.
-Viskas. Nepamiršk kartais papildyti kuprinėlės iš augalo padaryta mase. Taip pat, jei pro kuprinės apačioje esančias skylutes lašės vanduo, galėsi paprašyti Chinatsu, kad tau ji jas apteptų vašku. Kaip ir viskas,-pabaigė apmokymus princesė.
-Negerai,-rimtai pasakė Benedict. Jam ši žaizda visiškai nepatiko.-Turėtum tuojau pat nueiti pas madam Pomfri... Aš galiu tave palydėti. Ir kačiuką reikia nunešti, jį taip pat turėtų išgydyti. Jis neatrodo labai sveikas... Ir labai linksmas.
Vėl į kačiuką pažvelgęs berniukas prajuko. Jam dingtelėjo keista mintis, kad kačiukas turi kažkokią paslaptingą antipatiją antrakursiams, o gal tik šiaip visiems gyviems padarams. Neatrodė, kad jis būtų buvęs labai draugiškas.
-
- Tikrai neskaudės? - iškart sunerimo Anne, visiškai nepasirengusi atsijungti nuo gėlės. O dabar, kai geriau pagalvoji, tai visai ne tokia jau ir puiki mintis pasirodė. Nenuorama net sunerimo ir nebejudėjo. Stebėdama, kaip dirba Charlotte, princesė tarsi tyliai mintyse meldėsi, kad viskas būtų gerai. Kadangi princesės juostelės vis dar buvo susijungusios su kojomis, susiliejusios, o kojos - žalsvokos, jai truputį skaudėjo ir kiek maudė tas vietas, lyg iš toli jaustųsi skausmas. Bet greitai viskas baigėsi ir ji buvo su kuprinėle ant pečių ir galėjo laisvai judėti.
- O kaip aš būsiu vandens parke, kai kuprinė ant pečių? - išpūtė akis Anne.
- Tai tuomet galima eiti, - nesmagiai atsiduso Klastuolė ir užvertė akis, norėdama pamatyti kačiuką, bet jo vis tiek nepamatė, tik atrodė mažų mažiausiai juokingai. Suirzęs katinas sėdėjo jai ant galvos kaip tikrai pikta karūna, o ir ranka ėmė skaudėti ir kiek nevikriai judėti. - Tu teisus, reikia eiti, čia nebelabai gerai. Princeses gausi paimti arba jas paliksim čia, pasiimsim vėliau.
-
Jekaterina niūniuodama ir lengvai pasišokinėdama keliavo pirmyn su gitara rankose. Lauke dar buvo gana šilta, tad Klastuolės odinio švarkelio rankovės buvo atraitotos iki alkūnių, nors savo tipinių motociklininko pirštinių ji nepamiršo, bet visgi buvo tiesiog pakilios nuotaikos. Niūniuodama kelias daineles mergina pasiekė medinį draugų namelį ir nužvelgusi jį atsisėdo šalimais ant dar neįšalusios žolės. Pasiėmusi gitarą ji perbraukė kelis kartus stygas tikrindama derėjimą ir leidosi skambinti kelias liūdnas melodijas, kol galvoje nepradėjo skambėti kita melodija. Aišku, jos išgalvota. Kelis kartus pabandžiusi juodaplaukė jautė, kad melodija visai lengvai gaunasi.
- I'm a Gryffindor,
This girl is a Hufflepuff
We take the Hogwarts train going all the way...
Here come the Ravenclaws,
Chillin with some Slytherins!
We take the Hogwarts train going all the way...
Mergina taip įsileido į kūrybą apie Hogvartsą, kad absoliučiai nepastebėjo, kas vyksta aplink.
-
Rosemarie, lengvai švilpiniuodama po nosimi, traukė link draugų namelio. Gan šiltas vėjelis plaikstė jos vandens melsvumo suknelė bei vėlė plaukus, tačiau Rose niekaip nenustojo šypsotis. Iš kur čia ta kaip niekad puiki nuotaika, nė nebūtų pasakiusi.
Užsikišusi dar vieną išsprūdusią plaukų sruogą, Rose išgirdo gitaros akordus ir švelnaus balso skambesį. Paspartinusi žingsnį netrukus išvydo ant žolės sėdinčią Jekateriną, su gitara rankose. Oho. Nė nežinojau, jog ji moka groti, nusistebėjo mergaitė. Varniukė, nežinia kodėl pasileido bėgte modama rankomis kaip kokia beprotė.
- Žiū, kažkam gera nuotaika,- galiausiai pasiekusi klastuolę nusišypsojo ir klestelėjo šalimai. Staiga, lyg tik dabar prisiminus, pridūrė:- Labas.
-
Edgar'as šiltą rudens dieną tipeno į draugų trobelę apie kurią buvo nugirdęs iš kitų, besimokančių Hogvartse, kalbų. Eidamas mąstė kas tokio galėtų būti ten ypatingo, kol būnant jau nebe taip toli nuo jos jo ausis pasiekė skambanti gitaros melodija. Dar labiau priartėjus jis jau matė, savo žaliose vaikiškose akyse, kažką prie jos esant, tad su nekantrumu paspartino žingsnį ir po kelių akimirkų jau stovėjo priešais apsamanojusio nedidelio namo, kiek gerokai už jį vyresnę klastuolę muzikuojančią ir keliančią jam nerimą, tiesą sakant jam visi naujai matomi klastuoliai nesuteikdavo ramumo jausmo, bet jis nieko blogo prieš jos neturėdavo ir buvo įsitikinęs, kad jie visai kitokie nei bando save pateikti, bei savo amžiaus varniukę.
- Labas, poniutės!,- sušuko nieko nelaukdamas mokinėms, pasišiaušiąs juodaplaukis.
-
Hogvartse, Aisha nusprendė, nebuvo labai įdomu. Nepaisant to, kad dėl pamokų ir namų darbų mergaitė buvo tikrai užimta, kai atrasdavo laisvo laiko, ji nežinodavo kur dėtis. Gal tai ir nebūtų buvus problema, jei Aisha mokėtų bendrauti, tačiau jauna pirmakursė buvo baisiai drovi. Ji nedrįso nieko užkalbinti. Bijojo, jog apsikvailins ar prisidarys gėdos. Mergaitė atsiduso, nes suprato, kad tai negali ilgiau tęstis.
Taip jau gavosi, kad sedėdama ežero pakrantėje, ji nugirdo dvi švilpynukes, diskutuojančias apie šalimais ęsantį "draugų namelį". Mergaitė pasirįžo jį aplankyti.
Juk geresnės vietos rasti draugų už "draugų namelį" tikrai negali būti,- mastė ji.
Aisha neišdrįso paklausti tų dviejų mergaičių kur yra trobelė, todėl teko jai pačiai ieškoti po pakrante. Ji klaidžiojo gal gerą pusvalandį, kėtino pasiduoti, tačiau išgirdusi švelnų muzikos skambesį, mergaitė aiktelėjo. Tikriausiai ji atrodė gana kvailai, nes praeiviai keistai į ją žvelgė, bet jai tai nerūpėjo. Ši skubiai patraukė muzikos link ir netrukus išvydo dvi ant žemės sėdinčias merginas ir šalimais jų stovėjusį vaikiną.
Pirmakursė sudelsė. Nors ji labai norėjo juos užkalbinti, mergaitė siaubingai bijojo, kadangi grupelė atrodė kur kas vyresnė už ją. Sukandus virpančią lūpą ir sunėrus drebančias rankas, ji nerangiai nukrypo link mokinių. Prisiartinus Aisha tarė:
-Svei..-, ji nutilo ir išraudo. Mergaitė nuleido galvą. Ji tikėjosi, jog šviesūs plaukai paslėps tą gėdą, kurią ji jautė. Kad ir kaip Aisha norėjo pradingti, ji negalėjo leisti sau ir toliau būti tokiai bailei. Ji giliai įkvėpė ir pabandė iš naujo:
-Sveiki...a-aš Aisha, pirmakursė,- gera pradžia, pamanė ji,- ar..ar galėčiau prie jūsų prisijungti?
Tai pasakius mergaitė pajūto kaip nuo širdies nuslinko sunkus akmuo.
-
Jekaterina sėdėdama sumąstė dar kelias eilutes ir pačią melodiją, tad išvydusi bėgančią Rosemarie nusišypsojo ir pirštais sugorjo dar kelis akordus.
- Labas, - išdainavo gana aukštu balsu ir susiakupė ties gitara bei dainos žodžiais.
- We hangout in our common rooms
With chocolate frogs and pumpkin juice!
If you got magic you can live this life
It goes on, and on, and on, and on!
Jekaterinos balsas buvo skaidrus, tvirtas, ryžtingas ir tuo pačiu melodingas, juodaplaukė puikiai išdainavo visus žodžius ir jautė ritmą - visgi ir jos mėgstamiausioje veikloje - balete - ritmas buvo būtinas, ypatingai gulbės šokyje. Klastuolė atmerkė akis ir pamatė dar keletos žmonių auditoriją.
- Khem... sveiki gyvi ir negyvi, - suprunkštė Klastuolė, rankas patogiai pasidėdama ant gitaros. - Jekaterina. O jūs būsit Aisha ir..?
-
Rosemarie užsimerkusi klausėsi Jekaterinos balso ir niekaip nesuprato iš kur ji tą įkvėpimą pasigavo. Na, šiaip ar taip, tai nesvarbu.
Mergaitės mintis pertraukė trepsėjimas ir atmerkusi akis pamatė dar du atvykėlius.
- Ir Edgar,- pabaigė sakyti už klastuolę. Prisiminė girdėjusi keletą pasipūtusių pirmakursių grifiukų malant liežuviu.- O aš Rosemarie,- šiltai nusišypsojo.
Na gal ne tiek šiltai tik grifui, bet kadangi varniukės nuotaika buvo puiki, tad pamiršo visus savo principus.
- Sėskitės prie mūsų,- maloniai mostelėjo ranka.- Kuo didesnė kompanija, tuo smagiau
Diena buvo nuostabi, o kai Jekaterina taip nuostabiai dainuoja, tai nieko kito ir nesinorėjo. Rose manė, jog galėtų tais sėdėti ir visą amžinybę. Kas norėtų grįžti į pilies šurmulį, kai čia taip jauku?
-
- Teisybė, aš būsiu Edgar'as,- patvirtino berniukas varniukės žodžius pridėdamas: - Be to malonu su Jumis visomis susipažinti.
Grifiukas sunkiai kilstelėjo vieną savo antakį į viršų ir įdėmiai dar kartelį nužvelgęs tris paneles prisėdo greta varnės pritardamas jai: - O kuo smagiau tuo daugiau nuotykių vadinasi!
Truputėlį patylėjęs: - Rose..marie Tu, jo?,- į ją atsisukęs tyliai pasitikslino pirmakursis. - Beje, iš kur Tu žinojai mano vardą? Netikiu, jog sugebi skaityt kitų mintis,- nusijuokė nežymiai vaikis baigęs savo šneką.
Edgar'as džiaugėsi sutikęs kitų vaikų prie trobelės ir gavęs galimybę su jais susipažinti, nors eidamas net nesitikėjo prie jos ką nors sutikti. Ir nuostabą jam kėlė kaip ši trobelė galėjo suvesti keturis moksleivius iš skirtingų koledžų, tad pasiteiravo kitų manydamas, jog čia gali būti ne tik atsitiktinumas: - Ar ši trobelė stebuklinga?
-
Išgirdusi merginos grojančios gitara, Jekaterinos, pasisveikinimą, Aisha pakėlė galvą.
Gyvi ir negyvi..?- mintyse pakartojo ji. Žvilgtelėjus mergaitė pamatė, jog ji dėvėjo žalią koledžo emblemą. Klastūnynas.
Matyt tai kažkokia patarlė,- nusprendė Aisha ir šyptelėjo klastūnei.
Šalia muzikantės sėdėjusi švelniai besišypsanti varnanagė mostelėjo jiems prisėsti ir priėmus pakvietimą, Aisha įsitaisė greta.
Akies krašteliu mergaitė stebėjo grupelę. Vaikinas, kuris, Aisha pastebėjo, priklausė Grifų gūžtai, atsisėdo šalia varnanagės. Iš jo kalbos mergaitė sužinojo, jog varniukės vardas tikriausiai Rosemarie, o pats grifiukas prisistatė Edgar'u. Atsakyti į grifo klausimą mergaitė neišdrįso, nes nenorėjo apsikvailinti, todėl Aisha nuleido galvą ir pradėjo žaisti su savo sijono kampučiu.
-
Jekaterina viena ausimi gaudė pokalbį, pirštų pagalba ieškodama gražesnių ir tinkamesnių akordų savo naujoms dainoms kurios visiškai nelauktai aplankė merginą šią gana įstabią popietę, kurios metu keturi mokiniai iš skirtingų koledžų susirinko prie draugų namelio. Na, neveltui tas namelis buvo vadinamas draugų nameliu. Klastuolė dar kartą perbraukė per stygas patikrindama derėjimą ir kiek patvarkė visą tą reikalą. Juodaplaukė tvarkingai pasidėjo gitarą ant kelių ir šyptelėjo prisėdusiems šalia.
- Aš Jekaterina, malonu, - linktelėjo. Rodos, tas ,,malonu" galėjo nuskambėti sarkastiškai arba mažumėlę ironiškai, kaip iš Klastuolės lūpų, bet čia žiūrint į tai, kokius principus kokie žmonės turėjo nusistatę. Pavyzdžiui pati Jekaterina pažinojo daug žmonių, kurie buvo nusiteikę bendrauti su ja, nors ji ir tariamai (nors realiai ir ištikrųjų) buvo blogiukė. Aišku, dar daugiau atsirado ir priešų.
- Galimai stebuklingas, bet dažniausiai ne itin, priklauso nuo žmogaus is jo charakterio, - miglotai atsiliepė juodaplaukė. - Ne toks stebuklingas, kaip kiti trys, bet užtektinai apsėstas. Kas jus čia atpūtė tokią dieną?
-
- Na, aš visai ne taip įsivaizduoju smagumą,- paprieštaravo vaikinukui,- bet nuotykiai, tikriausiai, irgi į tai įeina.
Rosemarie išsitiesė žolėje, susidėjo rankas už galvos ir apsupta švelnių gitaros garsų, stebėjo praplaukiančius debesis. Mergaitė nebeatminė, kada paskutinį kartą buvo taip atsipalaidavusi. Iš apmąstymų pabudo tik tuomet, kai išgirdo minint jos vardą.
- Ooo, man paukštelis pačiulbėjo,- pasuko galvą į šoną ir šyptelėjo stebėdama greta nutūpusią zylę. Varniukė nebūtų prisiminusi, kas tie pirmakursiai, tad ir tiesiai atsakyt negalėjo.- O galbūt ir sugebu. Ką tu žinai,- atsisėdusi turkiška poza, palinko arčiau berniuko ir įsistebeilijo į akis.- Galbūt kaip tik šią akimirką naršau tavo galvoje,- tarė pažemintu balsu, bet po keleto akimirkų spoksojimo, vėl nusijuokė ir išrovusi kuokštą žolės, ėmė ją pešioti.
Išgirdusi klausimą apie trobelę, neramiai pasimuistė, žvilgtelėjo į klastuolę, bet tuoj pat vėl nuleido žvilgsnį į žolę savo rankose.
-
- Ir kaip Tu jį įsivaizduoji?,- pasiteiravęs Rosemarie, grifas užsidėjo abi savo rankas ir pasitrynė akis, kurios netikėtai suašaravo pūstelėjus rudeniniam vėjui.
Berniukas kiek nejaukiai pasijuto, matydamas įstabiu žvilgsniu į jį įsiskverbusią varniukę, ir sekundę kitą atrodė lyg ir buvo patikėjęs ja, bet paskui sukrizenęs tarė: - Ne.. Jei sugebėtum tikriausiai jusčiau Tave savo galvoje. O ir šiaip atsakinėtum į klausimus, kuriuos uždavinėju šiuo metu Tau savo mintimis.
Klausydamas klastuolės atsakymo Edgar'as nerimastingai atsisėdęs lingavo pirmyn atgal veizėdamas į mažai debesuotą dangų, iš tų kelių debesėlių mėgindamas įžvelgti ką nors. - Apsėstas ko? Gerųjų dvasių?,- nustebo pirmakursis, nes iš pažiūros jam atrodė savitai mielas šis namelis. Jis šoktelėjo priešais vyriausią mergaitę ant kelių ir suleidęs savo mažus vaikiškus pirštukus į žolę pažėrė jį užplūdusią klausimų laviną. - Dar yra kitokie namukai? Ir jie baisesni? Kas juose įdomaus vyksta? Ar galėsi nuvesti prie jų?
Giliai įkvėpęs Edgar'as, vėl atsisėdo į savo prieš tai užsiimtą vietą, atsirėmė į trobelę ir užsimerkė mieguistai murmėdamas. - Mane atnešė čia smalsumas ir palyginus graži, tikriausiai viena iš paskutiniųjų šio rudens dienų.
-
Šiaip ne taip Aisha pajėgė sekti pokalbį, kuris žaibiškai rutuliojosi ir be jos pagalbos. Nors įprastai dėl to mergaitę graužtų sąžinė, juk ji nė kiek neprisideda, šį kartą jautė tik palengvėjimą. Ji suvokė, jog tarp šių, visiškai skirtingų asmenų, nereikės sukti galvos ką pasakyti, nes niekas iš jos to nesitiki. Švilpukė papraščiausiai galės išklausyti, o tai ji moka daryti geriausiai.
Mergaitė paleido sijono klostę ir patraukus savo šviesius plaukus už ausies, atsiduso. Ji pažvelgė į delnus, kurie dėl nuolatinės sodininkystės buvo šiurkštūs, nusėti randais. Aisha sukando lupą. Taip, išklausyti ji moka geriausiai, taip, niekas neprašo jos būti komunikabilesne, taip, ją tikriausiai priimtų tokią, kokia ji yra, tačiau...
Tai nereiškia, kad turėčiau ir toliau būti baili. Anaiptol, man reikia pasikeisti, dėl savęs,- mergaitė linktelėjo ir po akimirkos suprato kaip kvailai ji tikriausiai atrodė. Tiesiog sėdėjo ir be jokios priežasties linksėjo.
Ji nusišypsojo.
-Aš vaikštinėjau ežero pakrante,- pradėjo Švilpukė,- Ir nugirdau apie kažkokį "draugų namelį" iš tokių dviejų merginų, gal jūsų amžiaus,- ji žvelgė į Rosemarie ir Jekateriną,- susidomėjau, nuėjau jo ieškoti ir pamačiau jus. O tada štai ir aš!- mergaitė švelniai nusijuokė ir apkabinus savo kelius, paniro į Klastūnės dainą.
Nebuvo taip jau sunku
-
Jekaterina vis dar laikė rankoje gitarą mąstydama apie būsimas ir galimas dainas. Klastuolė nujautė, kad dainą apie Hogvartsą ji tikrai sudės ir sudainuos ne kartą sutvarkiusi žodžius bei melodiją tinkamai, o dabar galvoje virė jau kita melodija ir kiti žodžiai, taip keistai tiksliai apibūdinantys ją pačią. Bet tą kartą ji nusprendė kiek patylėti ir pakalbėti su žmonėmis, mat kad jau susirinko visi keturi prie šio draugų namelio, tai Klastuolė dar jas atbaidys su savo pastoviomis dainomis. Tiesa, toks įkvėpimas ją pagaudavo itin retai, bet jeigu jau taip nutikdavo, ji sėdėdavo tame įkvėpime ilgai. Dieną, kelias. Toks įkvėpimas jai paskutinį kartą buvo atėjęs pirmame kurse.
- Paslaptys, pavojai, uždraustos vietos ir dar daugiau paslapčių, gaubiančių visą Hogvartsą nematomu magijos šydu, - perbraukė nykščiu stygas mergina, išgaudama saldžiai pavojingą ir viliojantį garsą. Na žinoma, ji taigi buvo Klastūnyno mokinė, kaipgi apsieisi be pavojų, klastų ir juodosios magijos, nors ji nebuvo tikra, ar tie kiti leistųsi į tokio tipo nuotykius.
- Ne gerųjų, ne gerųjų, - juodos merginos akys sužibėjo ir ji mirktelėjusi atsilošė, įsistebeilydama tamsiu žvilgsniu berniukui į akis, kai šis ją apibėrė savais klausimais. - Realiai klausant mano patarimo nepatarčiau kišti nosies į juos, - pasimuistė mergina. Rodos, suskaudo magiškos tatuiruotės, kurios slėpėsi po ir taip smulkiai tatuiruotomis rankomis. Viena tatuiruotė dar puikavosi ant kaklo ir milžiniškis sparnai ant nugaros, kojos taip pat buvo išmargintos tamsiais piešiniais. Tokia jau buvo juodaplaukė. - Galiu pasakyti tiek, kad šitas namelis dar tikrai labai mielas palyginti su kitais.
,,Mhm, o kai pradės čia numirėliai lįsti iš sienų, visai nebesmagu bus," - pamintijo balselis galvoje.
- Daug kas kalba, kad tai draugų namelis, mat čia daug kas susipažįsta, - gūžtelėjo pečiais Jekaterina. Po kelių sekundžių tylos ji pasiėmė į rankas gitarą ir keliskart paderinusi stygas ėmė dainuoti galvoje sudėtą dainą - skaudžią, liūdną, bet paslaptingą ir nieko gera nežadančią.
- My heart is full of shadows
That you can never see
But they can really scare you
If you come close to me
People may think I'm weird
Or maybe they're just feeling fear
They are just voices that I hear
About them I don't really care
I'm searching for the shadows,
Not for love or flowers
My heart is dark and cold
The story has been told, the story has been told...
-
- Na, aš smagumą nupasakočiau naudodama mažiau su pavojumi susijusių žodžių,- linksmai pašnairavo į Jekateriną.- Ilgi vakarai, laužas, pokalbiai, juokas, Jekaterina su savo saldžiu balseliu ir gitara, bei nepamirškime zefyriukų! Ir žinoma karšto šokolado. Be zefyriukų ir karšto šokolado nieko nebūtų,- susimąsčiusi pridūrė.- Bet, kai tai nusibostų, tikriausiai reiktų ir trupučio pavojų,- pakėlusi ranką prie veido, sudėjo smilių ir nykštį, palikdama mažutį tarpelį tarp jų.- Tik truputuko, kasdienybei paįvairinti.
Mergaitė vėl išsitiesė žolėje, klausydamasi klastuolės pasakojimo apie draugų namelį. Mąstė, kaip senai buvo atitrūkusi nuo tos kasdienybės. Bendrasis kambarys, didžioji salė, pamokos, didžioji salė, bendrasis kambarys... Ir vėl iš naujo,- atsiduso Jekaterinai užtraukus naują dainą. Keista, jog seniai nenumiriau iš nuobodulio.
- Kam mes čia tupim, kaip vištos ant laktos!- stryktelėjo nutilus gitaros garsams.- Manau, pats laikas tam truputėliui pavojų. Eime ką nors nuveikt!
-
- Bet gal geriau mes neklausykim Tavo patarimų, nes taip manau bus smagiau. O su galinčiais iškilti pavojais visad galima susitvarkyti,- dėstė savo mintis Edgar'as, kiek dvejodamas, kaip čia būtų iš ties susidūrus su keblia situacija.
Begulint berniuko kūną varstė deginantis smalsumo jausmas sužinojus kiek galima patirti daugybę nuotykių čia, Hogvartse. Tas jausmas kaip mat stiprėjo besiklausant klastuolės, mistika ir nežinomybe skambančios, dainos.
- Aš už! Tiek čia jau apkalbėta įdomybių, o beveik nieko nepamatyta,- pramerkęs akis talkino varnei juodaplaukis. - Tik ar visi už? Ir kokie Jūsų pasiūlymai?,- dar pasiteiravęs jis atsistojo ir parąžė savo kaklą tai į vieną, tai į kitą pusę, kad net buvo galima girdėti sutraškančius jo jaunus kaulelius.
-
-Nieko prieš,- sumurmėjo patraukus pečiais.
Atvirai kalbant, jai jau visiškai įgrįso ta pati rūtina, o dar tik pirmakursė. Mergaitė nenorėjo pagalvoti kaip išgyvens dar 7 metus. Nuo nesibaigiančių koridorių bei aukštų lubų Švilpukei įsiskaudo galvą. Tai ir buvo viena iš priežaščių dėl ko ji, nepaisant savo bailumo, išėjo laukan.
Aisha žvilgtelėjo tai į Klastūnę, tai į Varniukę ir Grifą. Ji vėl sunėrė rankas, giliai įkvėpė ir paklausė:
-O...o kur mes eisime?- mergaitė nuleido žvilgsnį ir šį kartą kur kas tyliau tarė,- Aš žinau kelią tik į ežero pakrantę.
Išraudusi Aisha pakilo nuo žemės ir nusipurtė dulkes. Kur gi jie galėtų nueiti, mastė mergaitė ir staiga jai šovė mintis. Ši žaibiškai pakėlė galvą.
-Kiauliasodis, mes galėtume eiti į kiauliasodį,- entuziastiškai pratrūko ir po akimirkos tyliau pridėjo,- Jūs žinote kaip į jį patekti, tiesa..?
-
- Hm, - linksmai pavartė akis Klastuolė. Ji tiesiog negalėjo išgyventi bent kelių dienų be jokių pavojų ir mirtinų pavojų, o smagiausia dalis buvo vedžioti mediotojus už nosies. Tai ir buvo pavojingiausia - gavęs iš magiško medžiotojų durklo į reikiamą vietą demonas būdavo nuskandinamas užmarštin bemaž šimtui metų. Rodos, trumpas laiko tarpas, bet per tą laiką demonas galėjo išgyventi žiauriausius savo košmarus.
Nuvijusi ne itin linksmas mintis mergina tyliai niūniavo dar kitą melodiją, padėdama gitarą šalin. Kaip jau numatė, jie ketino eiti kažkur. Juodaplaukė lengvu lazdelės mostelėjimu pradangino gitarą ir lengvai atsistojo, akimirkai pasijusdama itin nejaukiai. Na, ūgiu ji skųstis negalėjo, kaip penkiolikos metų ji buvo tikrai aukšta. Na, nebent kam nors metras septyniasdešimt šeši atrodė nedidelis ūgis.
- Na, žinoma, aš siūlyčiau kokią žviegiančią būdą ar Uždraustąjį mišką, bet ten smagiau naktį, - mirktelėjo mergina. - Tai galim kad ir į Kiauliasodį. O kaip jūs manot?
-
Rosemarie, susimąsčiusi kraipė galvą. Čia buvo tiek daug įdomių ir paslaptingų vietų, kur būtų galima apsilankyti, jog net nesugebėjo apsispręsti. Kita vertus...
- Manau Kiauliasodis būtų kaip tik!- entuziastingai pritarė varniukė.- Dar niekad ten nesu buvusi,- po keleto akimirkų nesmagiai prisipažino ir šyptelėjo,- tai bus proga apžiūrėti.
Mergaitė pakilo nuo žolės ir nusibraukė kelis prilipusius lapelius nuo savo suknelės. Kokia buvo kvaiša, jog sėdosi ant drėgnos žolės, nors jos suknutė buvo dramblio kaulo spalvos. Tikriausiai nugaroje jau puikuojasi žalsvos dėmės...
Išmetusi iš galvos paikystes, grįžtelėjo per petį ir paklausė:
- Taaaaaaaigi... eime?
Nė nelaukusi atsakymo Rosie pasuko link kelio, vedančio į mažą burtininkų miestelį, o paskui ją, medinio draugų namelio prieglobstį paliko ir kiti.
-
Urtė braukė kojomis žolę prie draugų namelio durų. Kai reikėjo išsiuntinėti kvietimus mergaitė buvo drąsesnė, tačiau čia jau kitas reikalas. Jai ji nameliui nepatiks- jis ją išspirs.
Ji pažvelgė į savo dešinę ranką kurioje stipriai sugniaužtas gulėjo buteliukas su tamsiai mėlynu eliksyru. Vakarėlių eliksyru.
Staigiai nėrusi pro duris ji apsižvalgė. Čia buvo labai gražu ir tik viską apėjusi mergaitė nusprendė, kad visas vakarėlio veiksmas vyks svetainėje. Tik švilpei nelabai patiko pradinis interjeras todėl ji išsitraukė buteliuką ir tyliai sušnibždėjo:
-Knygų temos pižamų vakarėlis. Knygų temos pižamų vakarėlis.
Tada ji papūtė ir iš pradžių atrodžiusios kaip vientisa masė mėlynos dulkės išsisklaidė po kambarį.
Atmerkusi akis Šviesiaplaukė pamatė to ko visai nesitikėjo. Grindys buvo nuklotos mėlynomis, geltonomis, žaliomis ir raudonomis knygų formos pagalvėlėmis, sofa buvo virtusi didžiule knyga kuria išėjo atversti, o vietoj foteliukų stovėjo šeši tarsi iš įvairių knygų puslapių sulipinti foteliai.
Pamačiusi stalą, kuris irgi atrodė kaip apklijuotas iškarpomis, stovintį už trijų knygų prigrūstų spintų ji per visas pagalvėles nuvinguriavo iki jo. Tylus pokštelėjimas ir puse stalo mergaitė nuklojo guminukų ir traškučių pakeliais, spragėsių ir "pinigėlių" (tešloje įvyniota, supjaustyta į blynelius ir iškepta dešrelė) dubenimis. Kita pusė stalo liko tuščia, nes ji bus papildyta skanumynais iš virtuvės.
Mergaitė įsitaisė ant geltonos pagalvėlės prie filmų stalčiaus ir ėmė juos peržiūrinėti laukdama pasirodant draugių.
-
Kai Lėja nubėgo į namelį, ten jau pamatė Urtę.
- Sveika. Kaip sekasi? - pasisveikino klastuolė
Jos žalios akys peržvelgė jau išdekoruotą namelį
- Hm... viskas tai švilpiška. - nsuišypsojo ji - juokauju. Bet, gal truputį pakeisti...
Išsitraukusi lazdelę Lėja kiek pakeitė kambarį :
Jame atsirado krėslai - vienas žalias su sidabru, kitas geltonas su pilku, o likę - mėlyni su baltu. Dar palubėje klastuolė užrišo visų koledžų spalvų kaspinus
- Su gimtadieniu. Kadangi mėgsti juodą spalvą, maniau, jog tau patiks...
Lėja padavė Urtei juodą suknelę ir laukė jos reakcijos į dovaną.
- Žiūrėsime filmus? Jėga. Tik, manau, be siaubekų. Kažkaip netraukia. O kokį filmų žanrą esi numačiusi? Ar balsuosime, kai susirinks kiti?
-
Gavusi kvietimą į pižamų vakarėlį Katerina labai apsidžiaugė.
Na, reikėtų man prasiblaškyti. Juk pastaruoju metu vien tik galvoju, net nežinojau, kad mintys gali taip užvaldyti burtininkus. Mergina šiam vakarui psichologiškai nesiruošė - nutarė būti savimi. Tačiau mam jai per pelėdų paštą atsiuntė suknelę. Kadangi Katerinai su rūbais sunkoka įtikti (tik mama galėjo nupirkti tai, ką ji tikrai nešios), ši suknelė - pagyrimas. Mergina ja atsidžiaugti negalėjo. Suknelės ilgis - kiek aukščiau kelių, pūstas sijonėlis, o spalva - mėtinė. Dažniausiai varnanagė pasikeisdavo drabužių spalvą, tačiau ši suknelė - išimtis.
Galų gale atėjo proga ją apsivilkti. Ilgai žiūrėjusi į veidrodį galiausiai išbėgo iš Hogvartso. Priėjusi namelį išgirdo neapgaunamą Lėjos juoką. Iėjusi į namelį ir stengdamasi būti mandagiai paklausė:
- Sveikos, netrukdau? WOW kaip čia gražu, viskas taip "Hogvartsiška".
Dar truputį kai ką padailinusi - padabinusi lubas ereliu atsisėdo tarp Urtės ir Lėjos ant pagalvėlių.
-
Urtė išsižiojo pamačiusi Lėjos dovanotą suknelę.
-Ji nuostabi!!! Ačiū, ačiū, ačiū, ačiū, ačiū.
Mergaitė šoko draugei ant kaklo. Atsitraukusi ji rimtai pažiūrėjo į draugę.
-Jokių siaubų. Nekenčiu siaubeku. (Tikras įvykis) Kartą mano senoje žiobarų mokykloje visa klasė bandė nuspręsti kokį filmą žiūrėsime mokykloje per skaitymų naktį, vienas klasiokas ėmė įkalbinėti mokytoja žiūrėti tokį žiobarų siaubeką "Pjūklas" ir parodė jai trilerį. Aš visą laiką prasėdėjau suole stipriai užsimerkusi ir užsidengusi ausis.
Ji šyptelėjo.
-Aš už romantišką komediją...
Tada įėjo Katerina ir švilpė atsisuko į ją.
-Ne netrukdai. Sveika atvykusi į draugų namelį kur šį vakarą gims nauja draugystė.
tada pamačiusi, kad varnanagė pridėjo ant lubų savo koledžo herbą ji juokais susiraukė.
-Nesąžininga. Tada reikia pridėti visų herbus.
Urtė tik švystelėjo ore lazdele ir ant lubų sumirguliavo visi keturi herbai. Ji nuraudo.
-Turbūt persistengiau su blizgučiais, reikia dalį nuimti...
Tada ji nubėgo prie lentynos ir gerai pasiknisusi ištraukė vieną.
-Ar tiks šis? Žiobarų filmas "Tai mergina ar vaikinas". Seniai norėjau pažiūrėti. Jauskitės kaip namie- eikit išverskit lentyną ieškodamos gerų filmų.
Mergaitė jau ruošėsi prisidėti kai akys užkliuvo už stalo su vaišėmis.
-Beje, Lėja, ar atnešei ko iš kiauliasodžio?
-
Pamačiusi, kad Katerinos išburtą varno nago herbą Švilpynukė pakeičia visų koledžų herbais, Lėja nudžiugo
- Taip daug geriau. Blizgučiai čia išties tinka, Urte.
Klastuolė pakėlė akis į draugę
- Dėl kiauliasodžio, tai paėmiau ragelių su kremu. Visus su karamele, nes nežinaujau, kokius mėgsta svečiai. Ir dar didžiulį dubenį ledinukų. Ir padariau karštų sumuštinių, - vardijo klastūnyno antrakursė ant stalo dedama valgius
Gaila, kad kaip žiobarų pasauluje čia negalima užsakyti picos.
Ji šyptelėjo nuo tokios minties
- Urte, gal moki išburti picą? Na tokią su vištiena ir grybais...
Lėja nejučia ėmė vaizduotis ant stalo padėtą didžiulę picą.
- Taigi, nuo ko pradėsime? - paklausė ji draugių. - Liksime čia nakvoti? Būtų puiku. Manau, kad filmą žiūrėsime prieš miegą, aišku, jeigu iš tiesų miegosime, o ne visą naktį pražvengsi. O gal renkamės ne romantinę komediją, o kokį fantastinį filmą. Kaip manai, Katerina?
-
((Pardon, tačiau spėju, kad čia neberašysit))
Kota tyliai sėdėjo medyje, augančio netoli šio namelio. Nors ji galėjo užeiti vidun, šaltis jos nebaidė, o sniegas visai patiko - tad mažoji balerina ramiausiai sūpavo kojomis ant šakos, rankose laikydama ir glostydama Aurorą. Sidabraplaukė tyliai niūniavo ,,Spragtuke" išgirstą melodiją - tikriausiai vėl ,,Fėjos Dražė šokį", kaip visada. Baltas balandis ant kelių tyliai tupėjo, leidosi glostomas - būtų katinas, tai murktų, bet aš nežinau kokius garsus skleidžia patenkintas balandis.
Šitaip ramiai trečiakursė rymojo - sėdėdama ant šakos, šaltam vėjui (kurio ji vis tiek nejautė) plaikstant jos plaukus ir tamsiai violetinį sijoną, augintiniui ramiai miegant ant kelių ir žiūrint kaip saulė lėtai ritasi horizontu.
-
Anabettė ketino apsilankyti senąjame medinio namelio sode. Ten stūksojo senas, tačiau mergaitės mėgstamas ąžuolas. Nors snaigės lengvai glostė jos sušalusius plaukus, klastuolė net lėtai žingsniavo takeliu, kuris kėlė jai šypseną.
Už horizonto jau leidosi kruvina saulė ir tai suteikė dar didingesnį vaizdą apsniktam medžiui. Priėjus arčiau pirmakursė galėjo aiškiai matyti ant ąžuolo sėdintį siluetą.
Nedrąsiai prisiartinus arčiau jo Ana išvydo keistai belinguojančią už ją šiektiek vyresnę mergaitę.
Bettė padėjo savo nedidukę kuprinėlę su joje esančiais sausainiais ant snieguoto pagrindo, taip atkreipdama šviesiaplaukės dėmesį.
-
Kota, pagaliau palikusi Auroros plunksnas ramybėje, ištiesė delną pagaudamą snaigę. Šioji netirpo, nors palietusi kito žmogaus odą iškart būtų tapusi lašeliu. Įdėmiai apžiūrinėdama snaigę, Kota visai pasimiršo kur esanti, mat tas mažytis ledo pasaulis, kad ir kaip bebūtų keista, atrodė įdomesnis.
Pakėlusi galvą ji vidurnakčio mėlio akimis apsižvalgė, lyg kokia jauna stirnaitė. Jos akių lygyje nieko nebuvo, tik dar daugiau šakų, o apačioje stypsojo mergaitė.
- Labas, - tyliai pasisveikino varniukė, švelniai pirštais perbraukdama per Auroros baltą nugarą ir sparnus (gal tiksliau pasakyčiau, bet paukščio anatomijos taip ir nenagrinėjau, atsiprašau). Sidabraplaukė pavertė galvą į šoną, stebėdama mergaičiukę.
-
Anabettė tyliai tolaiu nagrinėjo mergaitę. Ji turėjo šviesius plaukus, o rankose laikė mažą baltą it snaigė balandį.
-Labas,- išgirdo klastuolė iš keistosios mergaitės.
-Sveika...- nutęsė Bettė. Ir toliau nepastebimai tirinėjo mergaitę. Varnanagiška uniforma puikiai tiko šviesiaplaukiai.
-Šaltoka, tiesa?- bandė pradėti pokalbį Ana, lipdama ant slidžios lediniu sniegu padengtos šakos.
Tačiau tik pavykus jai atsisėsti klastuolė skaudžiai krito žemyn į purų baltąjį žemės apklotą...
Ant šakos lyg balerina graikščiai sėdinti nepažįstamoji sukrizeno, nors Bettei visai nebuvo juokinga. Bandydama atsistoti mergaitė vėl paslydo ir tėškėsi į didžiulę pusnį. Tačiau šįkart krizenimo nesulaukė, o pakėlus rudas akis išvydo snieguotą baleriną.
-
- Aha, - tarstelėjo Kota. Mergaitė ištiesė rankas ir leido paukšteliui skristi iš jos delnų, o pati atsisuko į prašalaitę. - Aš Kota. Kota Lunalait. O tu?
Mažoji balerina patogiau įsitaisė, didelėmis akimis žvelgdama į klastuolę. Mantijos varnanagė neturėjo, buvo nusprendusi, jog šioji tik trukdys karstytis medžiuose, tad primakursei šlumštelėjus žemyn, Kota sukrizeno, tačiau pastarajai nugriuvus dar sykį, mūsų mylima trylikametė be jokio vargo nusileido ant žemės. Kas galėjo pagalvot, kad baletas padės greitam nušokimui. Matyt, pagalvot galėjo ir ne vienas, ir ne du.
- Tau viskas gerai? - kiek susirūpinusi paklausė Kota, ištiesdama mergaitei ranką. Na ir kas, kad jos megztukas gali sušlapti. - Nieko neskauda?
-
Šviesiaplaukė mergaitė lengvai sttiktelėjo nuo šakos.
-Aš Kota. Kota Lunalait. O tu?- prisistatė mergaitė.
-Aš Anabettė Liz. Iš Wizard Liz'ų gal teko girdėti?- nusišypsojo Ana.
Mergaitė neatsakė. Tačiau priėjus arčiau pasiteiravo ar šioji nesusižeidė.
-Tai, kad viskas gerai..- ramino naująją draugę.
Ir pati tylutėliai sušnibždėjo:
- "Luma".
Rudaakė pažvelgė dar kartą į baltaplaukę ir nusišypsojo.
-Amm gal nori sausainių?- pasiteiravo, mat ji jau buvo praalkusi po šių "maudynių", o kimšti vienai kažkaip nemandagu.
-
- Gal ir teko, - nusijuokė Kota. - Atleisk, aš baisingai užmarši.
Sidabraplaukė nusišypsojo klastuolei ir numetė garbanas nuo peties. Į plaukus buvo įrištas mėlynas kaspinas, be šių mažoji balerina dažniausiai negalėdavo net kojos iš bendrojo kambario žengti.
- Kam tau šviesa? - keistai paklausė varnanagė, kai pirmakursė užžiebė mažą žiburėlį savo lazdelės gale. Gūžtelėjusi pečiais, sidabraplaukė vėl įsliuogė į medį ir švelniai delnu paplekšnojo kitą stambią šaką, esančią šalia. - Tikiuosi, į medį lipti moki, - nusijuokė ji, pasilenkdama ir pagriebdama vieną sausainį iš mergaitės. - Dėkui.
Vėl patogiau įsitaisiusi medyje (mat prieš tai kelias minutes kabojo lyg koks tinginys), ji įdėmiai pažiūrėjo į mergaitą.
-
Klastuolė nusijuokė kai mergaitė priėmė jos sausainius.
Anabettė išsitraukė burtų lazdelę ir ištarus burtažodį, šiosios gale atsirado maža miela švieselė.
-Kam tau ta šviesa?- keistai paklausė varniukė.
- Tikiuosi į medį lipti moki,- draugiškai pridūrė.
-Na kadangi lipsiu į medį, nemanai, kad švieselė man praverstų?- pakėlė antakius Anabettė ir pažvelgė jau į žvaigždėtą dangų.-Beje, nenoriu vėl nugriūt,- sukrizeno mergaitė.
Ir paprašius palaikyti lazdelę, Ana pradėjo kabarotis į medį.
-
Ištroškusi nuotykių mažoji Ramen niekaip negalėjo nurimti tol, kol nebuvo deramai iššniukštinėtos visos slapčiausios Hogvartso vietelės.
Ši diena kaip tik buvo puikiausiai tam tinkama - po kojomis lūžinėjo atitirpti nespėjusi šalna, pasiutusio vėjo, kuris buvo būdingas šiam Britanijos regionui - nebuvo matyti ir girdėti. Dangus buvo giedras it vidurvasaryje, vos tik pakilusi saulutė užu Hogvartso bokštų dailiai apšvietė kiemą ir visas jo kerteles, tačiau kol kas ypatingai nešildė, tad Ramen skruostai buvo išmušti raudonio.
Viena ranka nuolat taisydama plaukus, nes šį rytą jie buvo itin nepaklusnus, o kitoje nešanti savo senuką, dar seneliui priklausiusį, fotoaparatą, mergaitė stengėsi neapvirsti. Šiandien mergaitės tikslas buvo nusileisti kalnu, kuris itin tankiai apaugęs žolynais. Kadangi šalnos jau buvo išguldžiusios žoles į šonus ir beruošiančios jas miegui - kalno papėdę buvo ne taip ir sunku pasiekti.
Laikydama už palto skvernų, kad kuo geriau matytų tai, kas vyksta po kojomis, mergaitė atsargiais žingsniais leidosi žemyn. Vis dar piktos ir aštrios žolės skaudžiai braukė per atidengtą rankų odą palikdamos mažyčius rausvus randelius.
Leisdamasi nuo kalno Ramen atsitiktinai pažvelgė priekin. Subolavęs vaizdas tolumoje mergaitę nustebino. "Palaukit... Juk tai... Namelis?" - švilpė netgi prisimerkė stengdamasi geriau įžiūrėti tolumos vaizdą. Ir taip, akys jos neapgavo, kalno papėdėje, tankiai iš šonų apaugęs vandeniu pažliugusiomis žolėmis, stovėjo mažytis medinis namelis. Iš to, ką mergaitė sugebėjo įžiūrėti tolumoje, buvo galima spręsti, jog namelis tikrai ne pirmos jaunystės. Ko jau ko, tačiau namelio tokioje atokioje vietoje ji nesitikėjo atrasti.
Ramen taip knietėjo prieiti arčiau ir pažiūrėti per mažyčius, dailiai apkaltus ir išgraviruotus, namelio langus, tačiau iš galvos niekaip nedingo mintis, jog namas kažkam priklauso ir mažieji (iš namo dydžio niekaip neatrodė, kad gyventojai gali būti dideli) namo gyventojai gali kaip reikiant įniršti.
Bespardydama į šonus aukštas surambėjusias žoles, mergaitė pasileido bėgti statoku kalnu. Prisiminusi, jog rankoje vis dar neša su savimi žiobarišką fotoaparatą, Ramen staigiai sustabdė savo besipinančias kojas ir vos neapvirtusi, prikišo fotoaparato žiūrimąją akutę prie savo akies. Pasigirdo trumpas ČAKŠT ir mergaitė toliau tęsė savo kelionę. Priėjusi arčiau namo, palto kišenėje susirado savo burtų lazdelę ir tvirčiau ją suspaudė - magijos pasaulis pilnas netikėtumų, todėl laikydama burtų lazdelę rankoje ji jautėsi saugiau.
Apėjusi aplink namą, gyvybės ženklų nepastebėjo. Švilpė buvo ganėtinai smalsi mergaitė, taigi niekad nebūtų sau atleidusi, jeigu taip ir neįžengtu į namelio vidų ir jo neištyrinėtų. Taigi ilgai nedvejodama, mergaitė suėmė apvalią, dailiai graviruotą rankeną ir ją pasuko - durys buvo neužrakintos. Slopus girgždesys ir jos prasivėrė...
-
Theodore - nerangus, juokingas berniūkštis, einantis jau penktąjį kursą. Na, o dabar, šis nevykes ir supuvęs ridikėlis, bando įkišti dešinę koją į džinsus. Žinoma, kai burtininkas niekada nedėvėjo plėšytų kelnių, į skyles nepataikyti buvo labai sunku. Pagaliau manęs, kad koja jau kyšo kitoje juodų džinsų pusėje, teko labai nusivilti, nes ši pataikė į dar vieną skylę. Gana susinervinęs tokiu savo neapdairumu, kad kelnes buvo neišverstos ir laikomos kita puse, jaunuolis greit jas susitvarkė ir galiausiai užsimovė. Žaibo greitumu nusivilko maikutę ((lietuvių kalbos fanė)) bei greit užsisagstė pilkus, neseniai naudotus marškinius. Nė nepasišukavęs ar neužsidėjęs apsiausto, kaip įprastai, išlėkė kieman. Teodoras greitoku žingsniuku leidosi nuokalne, artėdama prie ežero. Viršuje jo šviesiaplaukės galvos, kaupėsi tamsūs debesys, pranašaudami lietų ar net audrą. Tuo pačiu ir temo. Bebėgdamas Theo atsidūrė ant tiltelio, skiriančio du krantus bei atsiduso. Su kuom nors susitikęs pirmą kartą negalėtų garantuoti apie nuostabų svajonių princą: nekoks kvapelis, susivėlę nuo vėjo plaukai, susilamdę marškiniai, žemėti sportbačiai ir plėšytų džinsų išsidraikę juodi siūleliai. Atsirėmęs į medinį tilto turėklą, pradėjo stebėti besileidžiančią ir vandenyje atsispindinčią raudonai geltonai oranžinę saulę, kuri apšviesdama nedidelį namelį priešaky, sudarė nemenką šešėlį aplink.
-
Visi turbūt jau priprato matyti varnę kažkur besibastančią ir be jokio tikslo mįslingai spoksančią į tolį arba į dar tolimesnį dangų. Kas ten žino, kokie nors gilesnę prasmę turintys veiksniai, o gal paprasčiausiai pagaliau sulauktas tas nuostabusis pavasaris vertė merginą pamiršti pilį ir kaip minusas pliusą traukė pas save, į atgijusį išorinį pasaulį. O ir pavasario ji laukė nežinia kodėl. Galbūt, nes visi atgyja, augalai, pabudinti fėjų, kurias iš žiemos slėpynių surinko saulės spinduliai, pražysta, o paukščiai savo klykavimu ir giesmėmis tirpdo nejaukią šalčio tylą, o jais lėtai, išdidžiai ir didingai atžingsniuoja ir šiluma.
Nors, turbūt viskas buvo aišku nuo pat pradžių ir be paaiškinimų - pavasaris atitirpindavo per žiemą sustingusį mėlyną kraują, palyginti, upes ir Margo vėl imdavo gyventi. Viskas neatrodydavo taip juodai balta, nes ji tapdavo šunimi, reginčiu vaivorykštę.
Kaip įmanydama mėginanti gražiai pabaigti savo darbo dieną Saulė ir piktdžiugiškai besikvatojantys tamsūs lietaus ir, galimas daiktas, žaibų pritvinkusių debesų kamuoliai stipriai, kaip kadaise grifai ir klastuoliai, vokiečiai ir rusai, kaip europiečiai ir vergai iš Afrikos, kontrastavo virš merginos galvos, bet ji niekur neskubėjo. Kas ten žino, gal šis kontrastas atneš tikrą vaivorykštę, ne tik metaforą, o pirmąją šįmetę būtų išties smagu pamatyti.
Dangus prakiuro apdovanodamas žemę, palyginti, milžiniškais vandens lašais, debesys toliau slinko link saulės, o Margo neliko nieko kito, kaip bėgti slėptis į visai netoliese stūksančią ir gana padoriai atrodančią medinę pašiūrę.
-
Teodoras stebėjo, palyginti lėtai ir graudžiai krentančius didžiulius lietaus kąsnius. Vieni lašai pasirodė netgi spalvoti ar marginti lyg margučiai, paruošti velykoms. Nuo ledo kristalėlių ligi šlapių vandens latakų ant žemės, sklido lėta, rami ir kiek jaukesnė nei įprastai, atmosfera. Tarsi norėdamas sušokti lietaus, vandens ar ledo šokį, kurį vaikystėje buvo sugalvojęs su draugais, atsistūmė kiek tolėliau nuo medinio turėklo, sumušdamas kojų kulnais. Rankas atlaisvino, vaizduodamas baltą, o gal jau nuo purvo pilką, juodą ar rudą paukštį. Ritmingai žingsniuodamas lietuje, pajautė, kad jau yra ganėtinai ir per kiaurai šlapias bei patraukė medinio namelio link. Praverdama girgždinčias duris, atsirėmė į šaltą staktą, dar vis žvelgdamas į tolį, ten kažkur bekrintančius vandens kamuoliukus. Nusiavęs šlaput šlaputėlius batus, nusisegė apsiaustą ir įėjo į namo gilumą, kuriame jis buvo tikrai ne vienas.
-O, sveika,- nežinodamas ką toliau pasakyti, atsisėdo ant apšiurusios sofos,- nepatinka lietus ar ir vėl ką sumanei pridirbti?- paklausė gražiosios gėlelės ir priartėjo kiek (ar net per daug) arčiau jos.
-
Ar įsivaizduojate Margo lekiančią suraukta kakta ir mosuojančią sulenktomis rankomis kaip tikrą Olimpinę bėgikę? Aš irgi ne. Juk čia Margo, visi žino, kad ji net bėga gražiai.
Niekur nesidairydama, laikydama savo tikslą priešaky ir ranka prispaudusi prie galvos skrybėlę, kad ši nenuskristų ir nenukristų, o būdama ant galvos dar ir šiek tiek nuo lietaus saugotų varnė skubiais žingsniais, ką jau galima užskaityti kaip bėgimą, įvirto į dar padorios išvaizdos pašiūrę, nors niekas tiksliai nebepasakė, kas ir kam jį čia pastatė, prieš tai savo rankomis atitempęs kalną lentgalių.
Ne tiek daug ir trukus, penktakursei vos spėjus prisėsti ant sofos, kuri, jos pačios laimei, nebuvo vien iš dulkių ir nedvokė pelėsiais bei drėgme, o gobelenai buvo neįprastai neišblukę ir tikrai padoriai atrodė, čia atsidaigojo dar vienas lietaus užkluptas nelaimėlis.
-Labas. - tarstelėjo tokia intonacija, kad savo minčių net pati nebūtų įspėjusi. -Man labiau patinka saulė, o pridirbti niekada nevėlu. - vos pastebimai atsitraukdama per vieną kitą milimetrą atsakė. -O patsai kokiais tikslais atklydai? Sekioji ar ieškai batų? - tylutėliai sukrizeno.
-
Theodore lėtai įkvėpė senų, kiek papuvusių, bet tvarkingų medinių lentų kvapo ir nusipurtė, lietaus lašus nudrėbdamas į Margo pusę.
-Manau, kad tu tikrai nenuspėjama, tad sumaniau pasekti,- sarkastiškai sumurmėjo,- beje, kokio velnio man tave sekti? Ar ką sumaniusi esi, kad taip bijai?- sukrizeno berniokas, papurtydamas blondiniškus plaukus. Atsistojo. Pradėjo vaikščioti po patalpą.
-Tai...kadangi įstrigom čia gerokam pusvalandžiui ar daugiau, ką norėtum nuveikti?- paklausė penktakursės, pats nueidamas apžiūrėti senų paveikslų. Nepasakytum, kad jis domėtųsi menu, bet kai lietus pila kaip iš kibiro, ką ir daugiau beveikti su ta mergina, kuri taip erzinančiai kalba ir plasnoja savo blakstienomis? Savo šlapiais pirštais perbraukęs per paveikslą, kuriame buvo nupieštas miškas, jam kilo bebrotiška mintis.
-Žinai? Gal norėtum pašokti?- įsižiūrėjas į langą, už kurio krito milžiniški lietaus kamuoliai, užsinorėjosi pajudinti rankas ir kojas. Theo užkėlė savo rankas ant varnės pečių ir pradėjo sukti įvairiomis pusėmis, nekreipdamas dėmesio į jos norus ištrūkti.
((Aš dar miegu, nežinojau ką rašyt))
-
-Taigi, mano keliai nežinomi. - Margo turbūt išgirdo ko anas nenorėjo, kad išgirstų, na, o jei norėjo to ir dar kartu įžeisti, tai jam smarkiai nepasisekė. -Aš irgi neįsivaizduoju kokio velnio, bet juk visokių keistuolių per brūkšnelį užsislėpusių maniakų pasitaiko. - patraukė pečiais lyg niekur nieko. -Nieko nebijau, nebent vabalų - paskutinius du žodžius tyliai tyliai sumurmėjo. -O sumanymų aš visada turiu. Ir nesipurtyk čia.
Tegul sau malasi po kambarį, bet penktakursė nesekė nelaimės draugo pavyzdžiu ir liko sėdėti tik pasisukusi į vaikino žingsniuojamą garbės ratą, atsainiai atsilošusi ir sunėrusi rankas ant krūtinės.
-Pabūti tyliai. - atrėžė nė kiek ne piktai, bet ir ne "o-siaube-čia-gi-bernas-reikia-plasdent-blakstienomis" pavasariška mergaičių maniera. Jei gerbėjai nesirodo, tai jau tokiais tauškalais jų ir nepriviliosi. Gerbėjai ne musės, kad vimdančio saldumo įkandin atsektų. Bent jau to tikėjosi Margo.
-Dieve ne! Mano abi kojos kairės. - bandė dantimis ir nagais (perkeltine prasme) įsikibti sofos, bet buvo per vėlu. -Siaubas, tik nesulaužyk ko nors. Man. Ir suorganizuok kokį rokavą foną ar ką, nes tikrai pateksi į tylių maniakų sąrašą. - pusiau juokdamasi suėmė vaikino riešus ir atklijavo jo delnus sau nuo pečių (atklijavo, nes ant jų turbūt buvo "Super Moment" klijų.) ir smagiu sukiniu dingo iš "Pavojus! Bandys šokdinti tyliame namelyje!" zonos.
-
Bethany skubėjo. Ji nesuprato kodėl, bet širdis daužėsi krūtinėje lyg trokšdama pasprukti. Galvoje nebuvo nei vienos visą šį elgesį galėjusios paaiškinti minties. Mergaičiukė skuodė koridoriaus laiptais žemyn. Batukai, primenantys sumažintus bei netokius ilgus kerzus, dunksėjo į grindinį. Šalikas plaikstėsi priešais varniukę, plaukai paleisti draikėsi šonuose, o tamsus sijonukas, paslėptas po storesniu apsiaustu, nakties dangaus spalvos mantija, lietė kelius, it norėdamas priminti, jog lauke taip apsitaisius galėjo būti vėsoka.
Lauke oras nepriminė net ir menkos pavasario šilumos, atšiaurus vėjelis iškart savo švelnumu prilietė mergaičiukės veidelį, skruostai ėmė įgauti švelnų raudonį. Skubėjimo jausmas niekaip neišnyko, net nežinodama kur skuba ar kur lekia, pasileido per menkai matomą takelį ežero pusės link. Kojos pačios dėliojo greitus, lengvą bėgimą primenančius žingsnelius, šaliko galai persimetė į nugaros pusę jr nustojo plaikstytis. Šviesūs plaukučiai siekė veidelį, įkyriai vėjo padedami lindo į akis bei bandė pakutenti suskeldėjusias, visiškai negyvomis, virtusias lūpas.
Bethany sustojo tik beveik atsitrenkusi į keisto namelio duris. Rankas spaudė šaltukas, skruostai ruošėsi degti, o lūpos skeldėjo vis labiau, burnoje ėmė susidaryti vis mažiau seilių bei sausumas troško užpildyti visą gomurį. Nepagalvojusi apie nieką, nors jos galvoje ir nebuvo minčių, įsiveržė į namuką bei gana garsiai užstrenkusi duris tylomis ėmė tyrinėti kelis kambariukus.
-
Nep, pati nesuprasdama kodėl iš Kiauliasodžio pėstute tipeno Hogvartso link. Ši mokykla jai visad liks nedideliu pasaulio stebuklu. Akimirkai prisiminė pirmąją kelionę į Hogvartsą...
11-metė nedrąsiai žvelgė į sieną, jos galvoje kirbėjo ramybės neduodančios mintys o jei atsitrenksiu į sieną? arba nespėsiu į traukinį? Neįprastos spalvos akių savininkė žvilgtelėjo į mamą, tėtį ir mažąją Penelopę.
- Nebijok, Mieloji. Viskas bus gerai. - Išgirdo padrąsinančius Dafnės Eimešvilės žodžius. Gyliai įkvėpė ir pradėjo bėgti į sieną. Prieš pat "susidūrimą" užsimerkė, tačiau pajuto tik švelnų dvelksmą ir spėjo išgirsti mažosios juoką. Blondinukė atsimerkė, jai pavyko. Palikusi lagaminą ir rusų ilgaplaukę Grintą, nubėgo traukinio link. Reginys buvo tikrai nuostabus...
Nejučia ex-švilpė šypsojosi. Šioje mokykloje ji praleido septynis turbūt geriausius jos gyvenime metus, čia ji susirado draugų, išmoko burti ir atrado gyvenimo tikslą. Netrukus MM darbuotoja atsipeikėjo, juk turėjo žiūrėti kur eina, kad vėl neatsitrenkti į ką nors. Akimirkai prisiminė Kristoferį pasikėlęs berniūkštis, jokios pagarbos vyresniems. Netrukus pastebėjo priėjusi Hogvartsą. Kelias sekundes pažvelgusi į pilies "vartus", nusprendė jog nedrums Hogiečių ramybės ir apsižvalgiusi nuėjo pakrantėn. Stebėdama ežerą lėtai ėjo pakankamu atstumu, kad nesušlapinti batų. Netoliese pastebėjo namelį...draugų namelį. Nežinia kodėl pradėjo bėgti link jo ir galiausiai užėjo į pastatą. Koridoriuje pamatė seną gerą draugų "lentą", kurioje buvo išraižyti vardai visų, kadaise čia apsilankiusių. Tarp daugybės jų Neptūnė rado savąjį. Prie jo buvo prirašytas klastuolės - Marijos Blackwood vardas. Kadaise jos buvo draugėmis. Įdomu, kaip dabar laikosi mažoji Mari? toptelėjo Eimešvilei, išgirdusi jog namuke ne viena, šūktelėjo:
- Ei, čia dar kas nors yra?
-
Ledines rankas Bethany bandė sušildyti delnus trindama vieną į kitą, kartkartėmis tarp delnų iš burnos įpūsdama menkutį šilto oro pliūpsnį. Žingsniai aidėjo padėjus kiekvieną koją ant lentos, ši kaskart lengvai išleisdavo savitą garsą, it norėdama pabrėžti, jog jos čia ilgiau. Eidama pro lauko duris, kito kambario link, Bethany pamatė lentelę. Joje išsigraviravo ir jos vardas, įamžinęs šiokį tokį apsilankymą šioje vietoje.
Atradusi svetainę (ją rasti buvo pakankamai lengva, juk šis namelis teturėjo tik tris kambarius), mergaičiukė įsitaisė viename iš apdulkėjusių, vėsių, apsitrynusių fotelių. Ji jautė kiekvieną iš šalčio įsitempusį nugaros raumenėlį, stingti pradedančius kojos raumenis, tačiau nejautė delnų. Šalčio dėka varniukė sunkiai belankstė pirštelius. Susivėlę plaukai lindo prie veidelio, o suskilinėjusios lūpos ėmė dar labiau džiūti bei skilinėti.
- Eee, - sustingo, mat jau buvo atsikėlusi iš fotelio. Iš tiesų galėjo tylėti bet jau buvo pernelyg vėlu, - taip, yra.
Paskutiniai du žodžiai nuskambėjo it drąsos išbandymas pačiai mergaičiukei, ji sunkiai nurijo susikaupusias seiles, nes rodėsi, kad išdžiuvusioje gerklėje formuojasi naujas bei keistas neaiškus gumulas. Bethany sustingo viduryje svetainės.
-
Blondinukė laukė. Ji kiek prisibaimindama laukė kol pasirodys tas kas spėjo į namelį užeiti anksčiau. Deja, išgirdo tik balsą. Nepažįstamą, bet atrodo tokį artimą balsą negi deja vu? Ne, Mera, neleidžiu tau eit patikrinti. Eisiu pati, negaliu amžinai būti baile šyptelėjo katytei ir gyliai įkvėpusi įžengė svetainėn, tačiau pamatytas veidas leido "coliukei" atsipalaiduoti.
- Bethany! - Vos nešaukdama Neptūnė puolė apsikabinti pusseserės. - Dieve mano, nesitikėjau tavęs pamatyti beveik vidury mokslo metų. - Palauk, jei tu jau čia, o Viešpats, kaip greit bėga laikas, jau kitąmet Penelopė atvyks mokytis į Hogvartsą. - Nusišypsojo Betei ir pajuto iš kuprinės išsikapstančią Merą bei Regalą. Mera atsistojo šeimininkei iš dešinės, o Regalas užlipo mažajai(ūgio prasme) ant galvos.
- Labas Bethany. - Nep išgirdo Regalą telepatiškai pasisveikinant su Bethany. Akimirkai prisiminė kaip kartą būdama svečiuose Betė maitino ežiuką ir jie susidraugavo. Šypsodamasi nužvelgė giminaitę. - O tu paaugai, - tarė Nika, - greit būsi aukštesnė už mane. - Kiek nevykusiai pagyrė pirmakursę. - Beje, sveikinu patekus į Varno Nagą.
-
Balsas, kurį buvo išgirdusi mergaičiukė, pasirodė pažįstamai, tačiau dėl aido nebuvo tikra. Bet pasirodžius savininkui, o tiksliau balso savininkei ir tuo pačiu pusseserei, visokios keistos abejonės išsisklaidė.
- Neptunica! - sugebėjo išspausti vieną žodelį pamačiusi pusseserę. Apkabinta pajautė tikra šilumą, kurios būtent jai ir truko. Nebuvo jos mačiusi ilgą laiką, tad išsišiepė iki ausų bei pajautė, jog lūpos tapo visišku marmuro paviršiumi. - Taip, Penelopė tikrai turėtų greitai pasirodyti Hogvartse. Na, įdomu kaip čia atsidūrei, - stebėjo išlendančius augintinius, - girdėjau, dirbi ministerijoje.
Akelės nukrypo abiejų Neptunicos augintinių link. Bethany miglotai prisiminė kaip juos prižiūrėjo, bet puikiai prisiminė, kad Regalas ją guodė kai ši vėl ašarojo dėl motinos netekties, nesvarbu, jog buvo prabėgę keleri metai.
- Labutis, Regalai, - pagavo gyvūno žvilgsnį, tuomet pasisuko į pusseserę, - nežinau ar tikrai praaugsiu, - vyptelėjo, - na, Varno Nage yra labai draugiškų ir linksmų žmonių. Na, o kaip tu laikaisi?
-
Šviesiaplaukė mergaitė vaikštinėjo hogvartso apylinkėse, bet regis ji nematė kur eina ir tikslo kažkur nueiti neturėjo. Giliai kažką susimąsčiusi ji pėdino kur tik kojos nešė ir staiga atsitokėjo atsimušusi į ežero pakrantę. Apsidairė. Pilis buvo jau kažkur toli, tačiau visvien didelė ir didinga. Šalia stovėjo mažas, gan jaukus namelis, tačiau į vidų ji net nekėtino užeiti. Užlipusi ant šalia esančio lieptelio mergaitė atsisėdo ant pačio jo krašto, nuleido kojas žemyn, bet vandens nesiekė. Ir gerai, nežinia kokių padarų ežere gyvena.
Vakaras buvo gražus ir šiltas. Gamta sparčiai rudenėjo, tačiau tądien nebuvo jokio vėjo, ežero vanduo buvo lygus tarsi stiklas. Leidosi saulė, dangų nudažydama oranžine spalva ir taip vakaro peizažą paversdama tiesiog magišku.
Tačiau vaizdu mergaitė grožėjosi neilgai, vėl nuklydo į prisiminimus kurie nedavė ramybės.
-
Vaikinas nieko nenorėdamas matyti vaikštinėjo po Hogvartso apylinkes, nes daugiau ką veikti jis nelabai ir turėjo, o bendrauti su kažkuo irgi nesinorėjo, turbūt kalta vasara.. Visi jos tik laukia, nes atostogos, nereiks mokytis, tačiau Elijah kitaip, jis atostogas mėgo iki neseniai praėjusių, nes kai grįžo rado ten tai, ko mažai tikėjosi.. O tai vaikinui sukėlė daug įvairių jausmų.. Ir dauguma buvo liūdesys, neviltis, tiksliau neigiamos emocijos..
Bevaikštant vaikinas net nesuvokė kaip atsirado prie ežero, turbūt dėl to, kad buvo paskendęs savo nuoskaudose.. Kaži ar dar yra tokių beviltiškų žmonių kaip aš, aišku esu vampyras visi pavydi, tačiau aš visada paniuręs arba irzlus, jau geriau aš kiekvieną papjaučiau nei bendraučiau, tačiau čia taip negalima.. - mįslijo vaikis, kai staiga priėjo kažkokį namelį.. Pirmą kartą čia tokį matau.. Nieko nelaukęs Chris' as priėjo arčiau, čia kabojo lentelė "Draugų namelis".. Kodėl kur tik eisi ten draugai, draugų ir panašiai.. Kas čia per.. Grifas nežinojo ar įsmukti į vidų ar eiti prie ežero, tačiau besižvalgant pamatė merginą, kuri sėdėjo netoli šio pastato, tad vaikis nieko nelaukęs įsmuko į vidų, nes tingėjo ir nenorėjo bendrauti.. Oho, kaip jauku.. Gal namelis kiek senovinis, tačiau čia gal kažkas jį užkerėjo, taip gera..
Namelis buvo vienaaukštis, jo viduje galima rasti virtuvę, vonią ir svetainę su patogumais.. Tad Dawson' as nieko nelaukęs nutipeno iki fotelių ir ten tuptelėjo..
-
Mergaitės apmąstymus nutraukė kažkoks šlamesys. Atsisukusi akies krašteliu ji pastebėjo figūrą įsmunkančią į namelį. Įdomu, ji mane matė? Pagalvojo mergaitė ir atsikelusi nuo tiltelio, tyliai nuslinko prie durų.
Šiek tiek jas pravėrusi pamatė, kad tai ne mergaitė, kaip jai pasirodė, o vaikinas. Jis buvo gražus, rudų, susivėlusių plaukų, atrodė kiek pablyškęs ir susikrimtęs.
- Labas, - tarstelėjo šviesiaplaukė įsmukdama į vidų per tą mažytį durų plyšelį. -Aaaamm. Tau viskas gerai?
Anika iš tiesų buvo susirūpinusi, nes vaikinukas atrodė liūdnas, o varnanagė buvo iš tų žmonių, kurie nelinkę kitiems leisti liūdėti vieniems. Juk savaime suprantama, kad dalinantis savo skausmu jis sumažėja. Nors apie savo asmeninius skausmus ji taip negalvojo.
-
Elijah atsisėdęs į fotelį eilinį kartą paskendo savo pamąstymuose apie gyvenimą, apie jo rasę, apskritai apie tėvą, motiną, draugus Naujajame Orleane ir daugybė kitų svarbių dalykų, kai staiga išgirdo žingsnius, šie dar buvo toli, na gal kokių penkių metrų atstumu, tačiau jie artėjo ir štai.. Durų girgždesys, jos prasivėrė.. į vidų įžengė mergina, tai buvo galima spręsti iš jos balso, kuris buvo gan malonus ausiai..
- Laba, - sau ramiai burbtelėjo Chris' as, - Manau, kad ne, - šyptelėjo vaikinas žvilgtelėjęs atgal per petį... Na man ir sekasi, vien merginos mane susiranda, gal aš per daug gražus..
- Užeik, va dar vienas fotelis - rodydamas pirštu į laisvą vietą šalimas nutęsė jaunasis vampyras.. - Be to iš balso galima spręsti, kad ir tau ne viskas gerai, - liūdnoku tonu tęsė grifas.. Na sakyčiau mergiotė visai simpatiška.. ir amžiaus atrodo panašaus..
-
- Man? - šyptelėjo, - seniai pamiršta.
Pamelavo mergaitė. Apie savo praeitį ir kas ją graužia ji nenorėjo pasakoti pirmą kartą sutiktam vaikinui. Tokia istorija žmogui dar labiau sugadintų ir taip subjurusią nuotaiką.
- Aš vardu Anika, - prisistatė klestelėdama į parodytą krėslą. - Taigi, kas nutiko?
Mergaitė vos vos palinko link vaikino, tarsi būtų pasiruošusi sėdėti čia kiaurą naktį ir klausytis ilgos istorijos.
Jis kvepėjo maloniai ir Anika akimirką sutriko, ją išmušė raudonis. Gerai, kad prietema kambaryje, kitaip galima taip ir iš gėdos numirti. Pagalvojo šviesiaplaukė ir pasitaisė plaukus.
Šis veiksmas jau buvo tapęs nevalingu, keistas yprotis slepiantis jos prisiminimus. Raudonis truputėlį sužeidė randą ir mergaitė pasitrynė skaudamą vietą delnu.
-
- Iš pradžių atėjusi neatrodei labai linksma, - šyptelėjo Elijah.. Jei ji nenori pasipasakot nereikia, juk ne visi jaučia kada žmogus geraširdis kada ne, čia tik grifas turėjo ta gebėjimą, pat nežino iš kur, bet visada jautė kada žmogus geros auros ir kada blogos... ši mergina kėlė jam gan geras emocijas ir buvo simpatiška..
- Aš Elijah, - ištarė vaikis ir išgirdęs antrą klausimą kiek suglumo.. - Na tiesa sakant, aš nesu paprastas, nežinau ar kai sužinosi tiesą tebenorėsi čia sėdėti.. - kiek liūdnokai šyptelėjo vaikis.. - O jei nori sužinoti kas yra, tad klausykis.. Kai buvau mažas mane paliko mama, o dabar kai jau buvau ją pamiršęs, kai nuoskaudos jau kaip ir pradingo ji vėl išdygo atsiprašinėdama ir maldaudama atleidimo, o žinai kur ji buvo? Susirado kitą diedą ir pabėgo paprasčiausiai.. Kaip manai super? - su šiokiu tokiu sarkazmu balse burbtelėjo Chris' as...
-
- Na, - pradėjo Anika, - kaži ar čia yra kas nors super. Ji gal turėjo savu priežaščių, niekada neskubu teisti, tačiau savo vaiko palikti negalima, kad ir kokios tos priežastys bebūtų.
Mergaitė puikiai žinojo, kaip jis jaučiasi ir jai pasidarė graudu, kad kažkam taip pat tenka patirti kažką panašaus.
- Tačiau pralinksmėk, - Anika žinojo kaip kvailai tai skamba, tačiau visvien kalbėjo. - Dabar ji nori būti tavo gyvenime, ar ne? Tai daug daugiau nei kiti turi. Nebent žinoma, tu pats nenori jos matyti. Tada taip jai ir pasakyk, lai žino.
Iš tiesų nebuvo žodžių kurie paguostų ir padėtų jaustis geriau šioje situacijoje, tačiau Anika nebūtų Anika jei nepabandytų.
Šviesiaplaukė žiūrėjo vaikinui į akis bandydama įžvelgti, kas dedasi jo galvoje, tačiau atspėti kitų mintis jai niekad nesisekė.
-
- Taip negalima, tačiau mano motinai viskas dzin buvo, - kalbėjo vaikis jausdamas šiokį tokį liudesį ir žvilgtelėdamas į merginą, kuri irgi neatrodė labai laiminga..
- Na iš veido sprendžiu, kad ir tau nėra gerai? -Bandydamas išgauti iš jos tiesą klaustelėjo Elijah, nes prie merginos jis jautėsi gan jaukiai..
- Taip nori, bet dabar jau aš nebenoriu, puikiai gyvenu be jos, kam man ji, juk jai aš irgi buvau nereikalingas, dabar viskas apvirto aukštyn kojom, kaip ten sakoma, lazda turi du galus, - pakartodamas savo mėgstamą posakį Elijah nutylo, paprasčiausiai nebežinojo ką sakyti, nes tas liūdesys tiesiog valdė vaikino mintis, kūną.. viską ką tik gali.. Tačiau Anika kažkaip jį ramino, o dar rami namelio aplinka, taipogi veikė hipnotizuojančiai..
- Taigi, ką tu čia veiki? Ir be to ko taip į mane žiūri? - klaustelėjo grifas, kai netyčia susidūrė Anikos ir Chris' o žvilgsniai.. - Neprisirišk prie manęs, aš nesu tas kas galvoji.. - nenorėdamas, kad mergina su juo suartėtu, bandė pasakyti tiesą apie save.. tačiau nepabaigė..
-
Vaikinui taip kamantinėjant, Anika pajuto, kaip stipriai ji nori kam nors išsipasakoti.
- Na jei ištiesų nori žinoti mano istoriją tai štai. Kai man buvo penkeri, mudu su tėčiu lankėmės Godriko Dauboje. Gerai nepamenu ko, tėtis turėjo svarbų reikalą. Sutiko jis ten pažįstamą ir užsikalbėjo, o man buvo nuobodu laukti, tai aš kažkur nuklydau. Užėjau pamenu kažkokį skersgatvį, nelabai vykęs buvo rajonas. Ten buvo du vyrai. Vienas labai liesas, aukštas, pilkaodis, nepaprastai bjaurus. Kitas vyriškis buvo žemas, kiek rubuilis, visas net drebėjo žiūrėdamas į ilgšį užversta galva. O tas jam kažką aiškino toks įnirtęs, net spjaudėsi. Pokalbis matomai turėjo būti itin slaptas, nes mane pamatęs ilgšis čiupo už savo lazdelės, kita ranka mane pagriebęs trenkė į sieną, net iki dabar pamenu, kaip rūgštu pasidarė ir užstaugė neva dabar tai pamokys mane nedorėlę, kaip svetimų pokalbių klausytis. Ir iš jo lazdelės žybtelėjo ugnis tiesiai man į veidą. Laimei tuo metu tėtis mane rado ir išgelbėjo. Tačiau visvien gavau šitą.
Mergaitė atstūmė savo plaukus nuo dešinio skruosto ir parodė didelį randą.
- Paskui, - tesė toliau, - tėtis čiupo mane ir oru nudangino į švento Skutelio magiškųjų ligų ir traumų ligoninę. Po nudegimo pamenu tik kaip jis palatoje ginčijosi su mama, tada mačiau jį paskutinį kartą. Manau, kad ilgšis jį pažino tada, kažką jam padarė. Manau mama iki šiol mane dėl to kaltina.
Anika nusuko žvilgsnį į šalį, kad vaikinas nematytų, jog ji nutilo tik dėl to, kad ašaros užspaudė gerklę.
-
Elijah klausėsi merginos, o dar išvydęs randą ant merginos skruosto jis neišsigando, o užjaučiamai patepšnojo merginai per petį..
- Žinai, tiesa sakant mano bėdos yra juokingos palyginus su tavosiomis, be to niekada negalvojai atkeršyti? Jei jie rimtai susidorojo su tavo tėčiu? - Vaikis paklausęs nusukė žvilgsnį, prisiminęs, kad jis nori atkeršyti savo pusbrolio ir dėdės žudykams net dega tuo kerštu, be to aišku kodėl, vaikinas yra daug stipresnis už bet kurį paprastąjį burtininką, o jokie kerai jo nedabaigs..
- Neliūdėk, ką nors sugalvosi, gal tavo tėvas gyvas, tik jie jį ten kur nors laiko? - Klausiamai pažvelgė į Aniką..
Elijah nebuvo iš liūdnu vaikų, tačiau šįkart liūdesys buvo daug stipresnis ir net norėdamas pakelti, šalia sėdinčiai kompanijonei nuotaiką, jis negalėtu.. Nebent pakeistu temą..
- Tai kada čia atvykai, kuris koledžas?
-
- Atkeršyti? - šypelėjo Anika nurydama guzą gerklėje. - Jei ir norėčiau, nežinočiau, kaip tą ilgšį rasti, be to, nežinia kas tėčiui nutiko, gal tikrai jis dar gyvas.
Anika stipriai užsimerkė vildamasi, kad tai tiesa ir atsimerkusi dirbtinai linksmai sutiko pakeisti temą.
- Aaam, aš iš varno nago. Pirmas kursas. O tu?
Vaikinui ją palietus mergaitė vėl išraudonijo. Ją užplūdo šiluma, jaukumas, ji ir pati nežinojo kodėl. Akimirką net mažiau pati save kaltino dėl tėčio dingimo...
- Jei plačiau tai aš kilusi iš burtininkų šeimos. Tėti, kaip apsėstas domėdavosi magiškaisiais gyvūnais, kitokiais burtininkais, kaip tarkim animagai tai visokio plauko padarų esu mačiusi. - Nusijuokė, ir šį kartą nuoširdžiai. - Taigi nors ir pirmi metai hogvartse, bet nesijaučiu pasimetusi. O tu? Kokia tavo istorija, be to, kad mama.... Na tą istorijos dalį jau žinau.
-
- Taip atkeršyti, juk jei jis laiko tavo tėvą? - Rimtu tonu šnekėjo vaikis.. - Aš galėsiu padėti jei tau reiks.. - kaip visada draugiškai šyptelėjo ir perbraukė per savo plaukus.. turbūt dėl kvailo įpročio, kai šie dar buvo ilgi..
- Aš iš Grifų Gūžtos, taip pat pirmas kursas.. - kilstelėdamas lupų kampučiais pažvelgę į merginą, kuri buvo išpilta raudoniu..
- Visokio plauko padarų? - Šiek tiek išsigandęs žvilgtelėjo į merginą.. nenorėjo, kad ši sužinotu apie jo rasę.. - Tiesa, gal esi mačiusi vilkolakių ar vampyrų? - šiek tiek susijaudinęs klaustelėjo Elijah.. Jei ji sužinos turbut tą pačią akimirką pradės rėkt.. Juk visi taip daro..
- Na apie mane, net nežinau, tėvas va.. - vos nepasakęs tiesos vėl nutylo, - tėvas manimi rūpinosi nuo mažens, o čia aš dėl motinos kaltės, ši buvo ragana, tai gavau laišką ir toliau jau viską žinai.. - šyptelėjo vaikis ir laukė merginos atsakymo į jo užduotus klausimus...
-
- Tuomet reikia išsiaiškinti, kas tas žmogus, net nenutuokiu kaip. Ir net neįsivaizduoju, kaip galėtum man padėti. - Mergaitė pasimuistė savo fotelyje.
- Pažinojau kadaise tokį vilkolakį, geras žmogus buvo. Vienišius, be gaujos. Gyveno, kaip sugebėjo, visokiais eleksyrais gyvas tebuvo, kad suvaldyt virsmus. Tėtis sakydavo, kad gaujose jie būna žiaurūs, net žmonėmis būdami. O vampyro nesu sutikus. Nors mano tėtis vieną lyg pažinojo. Pasakodavo, kad ne visi jie renkasi žmonėmis maitintis, kaikurie visiškai sėkmingai tarp mūsų gyvena, įsilieja į visuomenę.
Šviesiaplaukė matė, kad vaikinas nenori kažko sakyti, bet nutarė jo nespausti. Paprastai ji būdavo smalsi ir bet kokia kaina siekdavo sužinoti, ką nuo jos slepia, tačiau šį kart pagalvojo, kad nelys kur jai nereikia.
-
- Tu teisi, na šitą reikalą palikim.. Juk mes tik vaikai.. - peiverstižnai šyptelėjo Elijah ir išpiltas šalčio bangos žvilgtelėjo į Aniką..
- Įsislieja į visuomenę? - Dar labiau išsigandęs priverstinai kilstelėjo lupų kampučiais, - netikiu, kad vampyrai nesimaitina žmonėmis.. Tai kuo tada jie gyvena? Juk negavus kraujo turėtu apimti baisus jausmas? O apie grynakraujus vampyrus esi kažką girdėjusi? - Bandydamas apsimesti, kad jam ši tema yra įdomi, toliau uždavinėjo klausimus.. Juk jei nesidomėsiu bus blogiau.. Ir nieko nelaukęs atsistojo.. Nes fotelis buvo gan nepatogus..
- Tu nieko prieš jai aš prigulsiu? - Praėjąs pro pat merginą klaustelėjo vaikis, nes daugiau praėjimų nebuvo.. - Tiesa sakant man šis fotelis nepatogus.. - kiek įsidrąsinęs nutęsė berniūkštis.. ir nutipeno prie sofos, kuri taipogi buvo tame pačiame kambaryje..
-
- Na tėtis pasakojo, kad jie kažkaip gaudavo kraujo aukojamo donorystei, kad žmonių nekandžioti ar panašiai, - ji sukikeko kaip varpelis savo skardžiu balsu.
- Bet čia mano žinios ir baigiasi, o kodėl tau taip parūpo? - Anika smalsiai pažiūrėjo į vaikiną. - O, nieko nuostabaus, kad nori prigulti, tik pažiūrėk kiek valandų.
Anika parodė į laikrodį ant sienos, buvo jau po vidurnakčio. Net nepastebėjo, kad jau taip vėlu, nes tamsu nebuvo - aplink degė daugybė žvakių, matyt užburtos užsidegti savaime.
Laikas kažkur dingsta su šiuo berniuku, pagalvojo Anika ir taip pat įsitaisė krėsle patogiau.
- Gal mums derėtų eiti? - pasiūlė mergaitė, nors ir nenorėdama, - jeigu kas pamatytu, kad mūsų nėra lovose, turėtume bėdos.
-
- Na vis tiek kažkada teks man tau pasakyti tiesą, aš aš.. - ir žodžiai užsikirto, atrodė, kad vaikį tuoj supaliaryžuos.. Gal geriau nieko aš nesakysiu jai, nes ši tikrai iš šia dings..
- Aš nemiegu.. - nepagalvojęs tarstelėjo Elijah ir prigulė ant sofos, - tiesiog tas fotelis, jis spaudžia nugarą, - nutęsė vaikinas, - o tau jis patogus? Kilstelėjęs vieną antakį paklausė Chris' as Anikos..
- Nemanau, kad mums laikas, aš retai naktimis būnu Hogvartso pilyje.. Nesuk galvos, nieks net nepastebės.. - drąsindamas tarė vaikis, - nebent tu nori jau eiti, tai gali, nors norėčiau, kad dar pabūtum, visai gerai su tavimi jaučiuosi arba ši trobelė, ji nuostabi.. - užbaigė sakinį vaikis ir atsisėdo, nes jam pasirodė nemandagu gulėti.. - Be to gal ir tu nori prisėsti čia, nes tie foteliai yra patys nepatogiausi ant kurių teko sėdėti..
-
- Panašu, kad tu teisus, - vėl pasimuistė mergaitė ir nusprendus, kad ant sofos bus patogiau, persėdo šalia vaikino. - Nenoriu eiti, man čia patinka. Beje kokią tiesą turėjai omenyje? Ir nesakyk, kad tai, jog tu nemiegi ir buvo tas dalykas kurį norėjai man pasakyti.
Ji pažvelgė tiesiai jam į akis. Jis sėdėjo taip arti, kad galėjai matyti kiekvieną milimetrą.
Dėl Dievo, jis tobulas, taip nesąžininga. Pagalvojo Anika ir nusisuko. Jeigu ji galėjo matyti jo tobulumą, jis galėjo iš arti matyti jos randą ir mergaitei pasidarė nejauku.
Tačiau visgi, jis buvo pirmas žmogus per jau nežinia kiek laiko, kuriam ji parodė savo randą. Tai reikalavo didelio pasitikėjimo ir ji pasitikėjo vaikinu, nė pati nesuvokė kodėl. Juk nebuvo iš tų žmonių kurie atsiveria betkam.
-
- Aš visada teisus, - su šiokiu tokiu sarkazmu išlemeno vaikis.. O išgirdęs kitą klausimą kiek suglumo..
- Ne, ne tą tiesą turėjau omeny, aš vam.. - įkvėpė oro.. - aš vampyras.. - atsidūso vaikinas.. - Tikiuosi nerėksi ir nepabėgsi, aš iš tų, kuriuos apibūdinai, nesu blogas, - šyptelėjo Elijah jausdamas merginą taip šalia, kiek pasimetė..
- Gal tau šia tema ir nemalonu šnekėti, bet tas randas jis visai patrauklus.. - jausdamas kaip mergina kompleksuoja, bandė ją pagirti, nors jis sakė gryną tiesą...
- Be to aš neskriaudžiu žmonių, na gal ankščiau.. aš nepaprastas, aš grynakraujis, - šito sakyti gal ir nereikėjo.. dabar Chris' as jautėsi per daug išsipasakojęs.. Anika buvo pirma, kuriai jis išsipasakojo neskaitant Lunos..
-
Akimirką ji sėdėjo sutrikusi ir kol ši informacija pasiekė jos suvokimą, praėjo šiek tiek laiko tylumoje.
- Tai štai kodėl apie juos klausinėjai! - mergaitė net pašoko nuo sofos iš entuziazmo. - O jūs turit iltis ar čia tik mitas? Parodyk.
Ji vėl atsisėdo šalia jo ant sofos ir įsmeigė akis. Kad ir kaip bebūtų keista, ji nebijojo, ji džiaugėsi. Pagaliau sutiko vieną tų žmonių, kuriais tėtis taip žavėjosi. Kalbėjosi ir galėjo paliesti, tarsi tėtis vėl būtų su ja. Žinoma kvaila buvo taip galvoti, tai net menkai susiję dalykai, tačiau Anika jautėsi pakylėta.
- Kalbėti nemalonu nėra, tiesiog randas neprideda grožio ar ne? - šyptelėjo mergaitė kiek apsiraminusi. - Visi kas pamato tai, pradeda žiūrėti į mane kitaip, ima manęs gailėti, net jei nežino kas nutiko. Matau tai iš jų akių.
-
Elijah nesitikėjo tokios merginos reakcijos, nes dauguma išsigąsdavo ir imdavo rėkti..
- Mitas apie iltis? Tu gal juokauji? - iššiepęs savo dantis leido merginai tai išvysti..
- Na? - Žvilgtelėjo į merginą.. - patinka? - šyptelėjo.. Ir matė merginos džiaugsmą, jokios baimės, nieko.. - Kodėl tu nepradėjai rėkti ir nepabėgai? Rimtai nebijai? Tu antra tokia, - su džiaugsmu akyse pažvelgė į Aniką..
- Kodėl, aš manau kitaip, manau prideda, juk kiekvienas randas, ar tai mažas ar tai didelis žmogų puošia.. O šis tau tinka, gali jo neslėpti, o jei jo labai nenori, tai aš grynakraujis.. - su užuominomis kalbėjo vaikis, nebuvo tikras, kad jo kraujas išgydys jos randą, bet vilčių turėjo..
- O man tas randas visiškai nekliūna.. - dar kart pakartojo vaikis ir nuoširdžiai nusišypsojęs žvelgė merginai į akis..
-
- Jos nuostabios, - ištarė mergaitė su džiaugsmu apžiūrėjus iltis. - Nežinau kodėl, bet man tokie dalykai patinka, gal dėl to, kad esu savo tėvo dukra. Kita vertus jaučiuosi ypatinga pati, kai turiu į patingų draugų. Gal kvaila, nežinau. Tačiau žinau, kad niekada nebuvau, kaip visi. O kas dar be manęs sužinojęs neišsigando?
Anikai buvo įdomu apie vaikiną dabar sužinoti viską.
- O dėl rando, aš noriu jį turėti. Tai tarsi priminimas, kad tėtis mane gelbėjo ir dingo ne be priežasties. Jei tavęs tai netrikdo aš...
Anika nebaigė sakinio, tačiau nubraukė savo šiesius plaukus nuo veido užsikišdama juos už ausies, kaip darydavo kai būdavo viena.
- Taip patogiau, - nusišypsojo vaikinui. - O kuo skiriasi grynakraujai nuo ne grynakraujų?
-
- Puiku, kad patiko, be tavęs kita mergina kuri neišsigando - Luna, nuliūdusiu tonu nutęsė vaikinas.. - Bet dabar nenoriu apie ją kalbėt.. - tęsė Chirs' as. Žvilgtelėdamas į šalia sėdinčią merginą, sofa buvo gan maža.. tad jų rankos dažnai susiliesdavo, tačiau jis nelabai ėmė tai į plaučius, nes prarado viltį susirasti merginą, jam patiko ir Luna iki jų pirmo ginčo..
- Tikrai aš nieko prieš, man jis patinka, jis ypatingas.. - nuoširdžiai šyptelėjęs tęsė vaikėzas.. - Dabar turbūt supratai, kaip galėčiau padėti surasti tau tėvą, paprasčiausiai aš vampyras, o šis pranašumas už tuos žmones, kurie gali laikyti jį yra daug didesnis, o dar tai, kad grynakraujis visiškai.. - šyptelėjo merginai.. - Grynakraujai yra nemirtingi.. nei sidabras, nei medinis kuolas jų nenužudys.. jiems sutverta amžinybė.. - užbaigė Elijah..
-
- Amžinybė? Bet, tai taip.... Vieniša. - Anika pati nejausdama suspaudė vaikinui ranką. - Jei visi tavęs bijo, daug draugų nesusirandi, o jei taip per amžius?
Mergaitė papurtė galvą vydama blogas mintis šalin.
- Tai sakai pranašumo turi, ką? O kaip mes jį rasim visų pirma? Jei tikrai man padėtum... Net nežinau... Amžinai būčiau tau dėkinga. Dėkinga net ne tas žodis. Net jei sužinočiau blogiausia, man reikia žinoti tiesą, neįsivaizduoji, kaip save graužiu, kad aš kalta dėl jo dingimo, gal pagaliau raščiau ramybę, galėčiau normaliai gyventi.
Anika kalbėjo nesustodama, net neatsikvėpdama ir vis stipriau spaudė ranką vaikinui. Ją užplūdo viltis, kurios ji nejautė daugybę metų.
Pamažu aušo rytas, pro namelio langus ėmė skverbtis šviesa.
- Aušta, - išsigando mergaitė, - bet turbūt grynakraujam ir saulės šviesa nieko tokio.
Tarsi nuramino save Anika.
-
- Taip amžinybė, tačiau išgyvensiu, tik man kas nepatinka, kad jūs visi mirtingi.. man bus du šimtai metų, o jūsų visų jau nebebus.. va kas man blogai.. o dėl vienatvės tai nesu vienišas, na čia Hogvartse iš dalies.. turėjau drauge ar kaip ją pavadinti, tačiau neaišku kaip su ja man baigsis.. aš turiu šimtus draugų iš įvairių pasaulio vietų, bet dažnai jie yra visi vampyrai, - nutęsė vaikis, kai pajautė, kaip mergina spaudžia jam ranką.. - am.. - nieko nepasakęs jis nutylo, nes jautė kaip jo kūną išpylė karštis.. - sakyčiau karšta.. - šyptelėjo vaikis.. ir tęsė toliau nekreipdamas dėmesio į rankas..
- Iš dalies turiu, na nežinau, tu galėtum apibūdinti kaip tas žmogus atrodo, gal tada aš nupiešiau jį ir taip atkurtume, o rasim jį paprastai.. turiu minčių, bet ne šiais metais, aš per jaunas.. - liūdnokai nutęsė vaikinas. Kai išvydo saulės spindulius, kurių jis paprasčiausiai nekentė, jie jam nieko blogo nedarė, tačiau erzino..
- Luktelk.. - tai ištaręs vaikis paleido ranką ir vampyrišku greičiu uždarė visus langus.. - na štai geriau.. saulė man nekenkia, tačiau ji mane erzina ir truputį skauda.. - šyptelėjo vaikis..
-
Kai Elijah paleido ranką, tik tada mergaitė suvokė, kad ją laikė. Karšta ne tau vienam. Pagalvojo Anika.
Nejučia ji susimąstė ką pasakytų tėtis jei sužinotų, kad ji draugauja su vampyru ir nusišypsojo.
Stebėdama, kaip vaikinas greitai juda ji net žado neteko.
- Ką dar vampyrai sugeba? - šiltai paklausė mergaitė.
Jai viskas atrodė labai įdomu ir netikėta. Ji pasijuto laiminga, kad gali čia būti, kad susipažino su tokiu nuostabiu vaikinu ir tai tik tėčio dėka. Ji jautėsi jam skolinga ir tą skolą vieną dieną būtinai gražins.
Elijah jai patiko ir šviesiaplaukės širdis ėmė daužytis stipriau. Ji įsitaisė sofoje kiek atokiau nuo vaikino, nes nežinojo, ar labai geri yra vampyriški jutimai. Ji nenorėjo išsiduoti. Nors kita vertus gal truputį ir norėjo.
-
Elijah prisėdęs atgal užgirdo klausimą..
- Am.. kai reikia sakyti net nežinau.. - šyptėjo Chris' as, nes nelabai žinojo ką sakyti, išduoti viską ką moka vampyrams buvo negalima..
- Na tiesa, grynakraujai kartais naudoja įtaigą, tiksliau užkalba žmones, man tai nelabai išeina, bet mokausi.. - dar kart kilstelėjo lupų kampučiais ir nutylo.. kai staiga pajautė keista Anikos širdies plakimą, jos širdis daužėsi lyg pakvaišus, vaikiui buvo sunku suprasti kas jai negerai, tačiau jis suprato.. Aš jai patinku turbūt, tačiau ką man daryti.. nemoku su merginomis bendrauti..
- Tai kaip sekasi? - bandydamas nebūtų tylumoje vaikis bandė užregsti pokalbį, nes tą tyla buvo ne į naudą..
- Am.. man reiktu pasimaitinti, o tai reiškia, kad reikia eiti į Uždraustąjį mišką, bet naktį, tai aš čia būsiu iki vakaro, o tu kaip nori, - nutęsė Elijah.. nes nežinojo ar mergina norės leistis kartų į mišką ir dar naktį..
-
- Aaam... Į uždraustajį mišką? O man galima? Nesijausi keistokai, jei aš stebėsiu kaip maitiniesi? Žinoma paskui tave turbūt net nespėčiau, tad mažai ką ir pamatyčiau. Be to jei medžiosi, tai į mane bus nusispjaut, o viena uždraustajame miške likti nenorėčiau, net yra... Na pats supranti, ne labai draugiškų padarų.
Tik po to kai paklausė mergaitė ėmė svarstyti ar pati norėtų ten eiti su vampyru. Viena vertus būtų įdomu pamatyti trupinėlį vampyriško gyvenimo užkulsių, kita vertus, ją drąskė abejonės ir baimės ar tai būtų saugu jai ir jam, ar jis nepažeistų kokios nesulaužomos taisyklės, dėl jos žingeidumo, už kurią paskui turėtų skaudžiai atkentėti.
Anika nusipurtė. Mintis apie Elijah kančias ją skaudino labiau nei ji to tikėjosi.
-
Nieko nesakęs vaikis ėmė juoktis, jam buvo juokinga klausytis merginos, ši jį taip juokino..
- Nejuokink, - ant juokų prabilo berniūkštis.. - mano medžioklė užtrunka kelias minutes man daug nereikia.. aš turiu žmonių kraujo atsargų Hogvartse, bet jas taupau labai reikalingam momentui, tėvas pasirūpino, - šyptelėjo Elijah.. - Ne, į Uždraustąjį mišką eiti negalima, tačiau retai kas mato, aš tavęs nepaliksiu, kaip galėčiau.. Tiesa kartą jau gelbėjau merginą miške, kurią puolė vilkai.. - prisiminęs Chris' as net nusipurtė.. - Kai aš medžiosiu tu nematysi, nors būsiu ir netoli, to niekas nemato arba neprisimena, - su užuolankomis burbėjo Dawson' as..
- Be to jei nenori neik, šiaip pasiūliau, aš su viena mergaičiuke dažnai į mišką eidavau, tai pripratau kiekvienai siūlyti. Ji vilkolakė.. - šiek tiek šyptelėjo grifas žvilgtelėjęs merginai į akis..
- Ko tu bijai? - klaustelėjo vaikis, - jaučiu tavo baimę..
-
- Niekis, - papurtė galvą mergaitė ir nusišypsojo. - Smagu, kad prajuokinau. Su vilkolake gal įdomiau nei su paprasčiausia žmonių mergiote.
Ji sunėrė rankas ant krūtinės ir atsilošė pilnai į sofos atlošą, kiek pyktelėjusi. Ne tiek dėl to, kad jis iš jos juokėsi, nors šito ji nesiekė ir neketino pasirodyti neišmanėlė, bet matomai pasirodė. Labiau ji pyktelėjo dėl to, kaip jis ją neva pakvietė. Pripratau kiekvienai siūlyti? Mintyse pakartojo jo žodžius Anika. Jis čia rimtai? Įdomu kiek dar merginų jis taip bando sužavėti? Ar ne kvaila tu Ania? Jis juk tobulas, savaime suprantama, kad pulkai paskui jį laksto, o tu nei įdomi, nei graži, nei išskirtinė su savo randais ir nuoskaudom... Kalbėjo sau mintyse mergaitė.
- Žinai gal kitą kartą, - nusišypsojo jam Anika, bandydama neparodyti savo nusivylimo.
-
Elijah jautė nuo merginos sklindantį pyktį, tačiau apsimetė nieko nematąs..
- Na nežinau, ar vilkolakė ar paprasta koks skirtumas, svarbu smagu būtų ir nebijotu nieko.. - užbaigė Elijah nenorėjo, kad ji dar labiau užpyktų... Hogvartae visą laiką aplink jį sukosi merginos.. Jam jau šiek tiek ir atsibodo.. Nes vienos skaudina, kitos pyktos, kitos vilkolakės ir panašiai..
- Nenori eit dėl kažkokių principų ar bijai? - Norėdamas išsiaiškinti tiesą kalbėjo Elijah.. - Dar nieks nebijojo eiti į mišką šioje mokykloje, tai yra daug smagiau nei sėdėti Hogvartse ar šiame namelyje.. Einam bus smagu.. Be to gal nori su vilkolake susipražinti? Juk jai tėvas tokį pažinojo gal ir tu nori? - Bandydamas užkalbinti merginą, grifas daug šnekėjo, tai buvo jam neįprasta, tačiau taip reikėjo.. nes kitaip eis į mišką vienas.. Jam reikėjo kompanijono, vienam nuobodu, o jei nesutiks mergina jis eis su Luna..
-
- Aš taip pat pažinojau tą vilkolakį, - priminė jam Anika. - O ji gera tavo draugė? Ta Luna.
Mergaitei buvo smalsu ar jis su kuo nors draugauja, bet tiesiai klausti jai atrodė negražu.
- Gal tau pasitaikė bendrauti vien su grifiukais jei niekas nebijojo? Aš nesu nutrūktgalviška taisyklių laužytoja ir tai jog pagauta galiu gauti arešto ar net prarasti savo koledžui taškus mane nelabai žavi. O sėdėti pilyje nėra jau taip blogai, jei nori žinoti. Ten taip pat galima prisivirti košės, jei tik tai yra tavo prioritetas.
Anika atsistojo nuo sofos ir pradėjo minti po kambarį. Jai buvo visiškai nesuprantama ar vaikinas nori eiti su ja į medžioklę iš tikrųjų, ar siūlo tik dėl to, kad ji atsitiktinai po ranka pasitaikė. Mergaitei teko daugybę kartų nusivilti, kai kiti tik iš mandagumo būdavo su ja draugiški, bet iš tiesų, pirmai progai pasitaikydavus atsikratydavo negražiosios "draugės".
-
- Gera? Manau jo, kartais pasipykstame, tačiau ji padeda, daug ko išmokė, be jos nebūčiau tapęs tuo, kuo esu dabar.. - šyptelėjo vaikinas.. - Tačiau ji už mane penkeriais metais vyresnė, todėl daugiau ką moka, - dar kart šyptelėjo Elijah ir žvilgtelėjo į merginą..
- Ne, iš Grifų Gūžtos draugų neturiu, - kiek liūdnokai nutęsė vaikinukas, - na gal vieną pažįstamą labiau... - pabaigė grifas ir nutylo.. Kodėl ji tiek daug klausia?
- Mano prioritetas nėra prisivirti košės, tačiau smagu, suprask, jog kartais taisyklių laužymas gali būti daug smagesnis už buvimą ramiu vaiku, kuris tik ir įnikęs į knygas, dauguma žmonių, kuriuos pažįstu yra sutikti naktį, Uždraustajame miške arba dar kurs nors kitur... - sau linksmai kalbėjo vaikiščius.. Kai staiga išvydo, kaip mergina pakilo nuo sofos ir ėmė vaikščioti pirmyn atgal...
- Klausyk tau viskas gerai? Ko čia trypčioji? Bijai, - kiek pašaipiai nutęsė rudaplaukis.. - Jai bijai neik, bet galėtum, pamatytum, ką reiškia miškas naktį.. Be to ten tiek pavojų, tačiau nepergyvenk jei reiks apginsiu, - dar kartą padrąsino Aniką ir tada jau Chris' as užsičiaupė..
-
- Gal baigsi su tuo bijai, bijai?.. Gal ir bijau, - patraukė pečiais mergaitė. - Bet kas čia blogo? Ne visi yra drąsuoliai kaip ne visi yra kvidičininkai. Nors aš skraidau visai neblogai, žinoma nudribus nuo šluotos esu ne kartą.
Kai susinervindavo Anika pradėdavo kalbėti bet ką.
- Gerai jau, - mergaitė net užsimerkė, kaip buvo pasibaisėjusi savo sprendimu. - Einam, bet greičiau, kol nepersigalvojau.
Ji pagaliau atsimerkusi ryžtingai nudrožė prie durų. Diena ėjo į pabaigą, taigi pats metas buvo leistis į tokį nuotikį. Žinoma Anika galvojo, kad viskas geruoju jiem nesibaigs, tačiau taip pat buvo ir smalsu patirti kažką naujo.
- Tikiuosi, kad mane apginsi jei reikės, nes jei ne.... Na, tada viskas bus jau visvien, ar ne? - nervingai pašmaikštavo.
-
- Ne nebaigsiu, - dar erzindamas mergina nutęsė berniūkštis, - Nieko blogo, aš nepratęs prie žodžio baimė, turbūt dėl to taip ir reaguoju.. - šyptelėjo vaikis.. - O prie ko čia tas kvidičas? - patraukė pečiais rudalaukis..
- Rimt eisi? - Pasitikslino berniūkštis, nes kažkaip netikėjo.. - Niekur neskubam.. Nieks neleis tau persigalvoti, nenorėk, kad užkalbėčiau, - pokštavo jaunasis vampyras.. - Palauk.. - už rankos nustvėrė merginą, kad ši sustotu, tačiau iškart ir paleido, - dar nesutemo, matai? - Šyptelėjo Chris' as, - dar pakankamai yra saulės spindulių, kurie man pakenks.. - truputį pradarydamas užuolaidą parodė garbanius.. - Prisėsk, luktelėsim.. - šyptelėjo vaikinukas ir laukė.. Kai staiga išgirdo kitą merginos klausimą.. Ne, ji bijo šimtas procentų..
- Aš savo žodžio laikausi, apginsiu.. - mirktelėjo viena akimi Dawson' as ir apdovanojo Aniką dar viena šypsena.. - Svarbu nenusiteikti, kad kažkas atsitiks...
-
Sučiupta už rankos ji sustojo, bet neatsisuko. Taip ir liko stovėti atsigręžusi į duris. Kai karštis nuėjęs per kūną, nuo prisilietimo, pamažu ėmė slūgti, mergaitė prisėdo ant sofutės.
- Alteisk, aš labai neatidi, - tarstelėjo. - Mes čia išbuvome išties ilgai, aš ir pati truputį praalkau.
Iš tiesų mergaitė pasijuto kaip reikiant alkana ir atsistojusi nulindo tolyn į namėlio gilumą ieškoti virtuvės.
- Įdomu ar čia yra ko nors valgomo, - kalbėjo sau po nosimi Anika. - Būtų puiku rasti kokių moliūgų sulčių ir pyrago.
Po minutėlės, pravėrusi nedidelias duris, ji rado virtuvėlę. Iš jos sklido pasakiški kvapai, tačiau aplink nebuvo nė gyvos dvasios ir nematyt, kad kas ką virtų. Anika pradėjo kuistis po spinteles, tikėdamasi ką nors rasti.
-
Elijah patiko kada kas nors įsinorėdavo valgyti, nes šis visą laiką maisto turėjo apsiausto kišenėje, tačiau šįkart nedėvėjo, tačiau kelnių kišenėse buvo galima rasti batonėlių išskirtiniam atvejui..
- Aš ir nepykstu, - šyptelėjo Chris' as, - taip buvome čia kiaurą dieną, imk, - ištieses du batonėlius ir sulčių pakelį nutęsė vaikis.. - Tikiuosi neatsisakysi, juk vaikinas siūlo, - pašaipiai užbaigė jaunasis vampyras.. Juk turbūt žmonėms keista, kad aš vampyras nešiojuosi paprastų žmonių maistą..
- Jeigu klausi kam man jų, tai čia tam, jei kada labai išalkčiau, nors taip truputį numalšinsiu troškulį, kelioms minutėms, - kiek susirūpinęs bambėjo Dawson' as..
- Čia nieko valgomo nerasi, man pasakojo apie šitą vietą, kai nori valgyti šis namelis sukelia tam tikrus kvapus, tad gali neieškoti, - atsisėdęs ant sofos ir vieną koją užsimetęs ant kitos kalbėjo grifas.. - Tai gal jau grįši? Ten rimtai nieko nėra.. - dar sykį pakartojo vaikinas, nes jau buvo girdėjęs apie šio namelio gėrybes...
-
Mergaitė gryžo į svetainę ir atsisėdo ant sofos nieko nepešusi.
- Duok, - paragino, pačiupdama batolėlį ir atsikąsdama didelį jo kasnį.
Ji nekreipė dėmesio į vaikino pašaipas. Labiau rūpėjo numalšinti alkį.
Pagaliau, kiek užkandusi ji nusišypsojo Elijah.
- Ačiū, alkana aš būnu tikrai irzli, - nusijuokė. - Tikriausiai dėl to ir nenorėjau niekur eiti, nes dabar jaučiuosi visai kitaip.
Ji vėl sukikeno kaip varpelis patraukdama sulčių iš pakelio.
Nuėjusi prie lango pravėrė truputį užuolaidą, norėdama pažiūrėti ar jau labai sutemo. Už lango kažkas šmėkštelėjo, bet Anika neįžiūrėjo kas. Dar nebuvo visiškai tamsu, bet saulė jau irgi nešvietė.
- Dar ne metas? - pasiteiravo mergaitė užskleisdama užuolaidą, kad koks išdykęs saulės spindulys nesugalvotų įlįsti ir atsisuko į Elijah visu ūgiu.
-
- Aha prašom, - šyptelėjo Elijah ir stebėjo, kaip mergiotė viską greit suvalgo.. Sakyčiau ji greita..
- Na sakykim ,kad buvai irzli ir dėl to nenorėjai eiti, - pašaipiai nusijuokė Dawson' as ir žvilgtelėjo pro langą.. Gerai, jau ėmė temti, galėsim eiti.. - pamįslė grifas ir pasiruošė naktiniam žygiui..
- Taip mums jau metas.. Pasiruošusi, viską susirinkai? - Pasidomėjo vaikinukas, nes nenorėjo, kad ji čia ką paliktu, - neskubam, spėsim.. ilga naktis laukia..
Elijah netikėjo, kad šįkart į mišką pasiima pirmakursę mergina, kuri mažai dar ką išmokusi.. Jis sau prisiėmė tokia didelę atsakomybę, kaip niekada, jis žinojo, kad ją saugos, tačiau dėl merginos sveikatos ir galimo patirto išgąsčio abejojo..
- Na nieko nepalikai? - Dar kartą pasiteiravo Chris' as ir pravėrė duris pirma išleisdamas merginą, o dar kart apsidairęs ir pats iš paskos nuėjo..
-
- Aš nieko ir nebuvau pasiėmusi su savimi, - šyptelėjo mergina.
Anika jautė, kad vaikinas po tomis pašaipiomis replikomis slepia kažkokį nerimą.
Tikiuosi nebūsiu jam našta. Kita vertus, jei jis taip galvotų gal nekviestų manęs kartu?.. Mąstė mergaitė, visgi apžiūrėdama kambarį ar nieko nepalieka.
Anika nesijautė silpna ar išsigandusi, nor jei papultų į pavojų, jai būtų buvę malonu būti išgelbėtai tokio vaikino.
Ji vėl nuraudo, kaip slyva ir pažiūrėjo vaikinui į akis. Jos buvo neįžvelgiamos tačiau šiltos ir spindinčios.
Ji susisupo tvirčiau į savo apsiaustą, pasiruošdama, kad lauke bus šalta ir žengė pro duris.
-Ačiū, - tarstelėjo, dėkodama už džentelmenišką gestą ir išėjo laukan į vėsų vakarą.
-
Kalendorinė žiema jau ėjo į pabaigą, tačiau Hogvartsą bei jo apylinkes buvo nuklojęs storas balto sniego sluoksnis. Išlandžiojusi ir susipažinusi su, ko gero, kiekvienu pilies kampu, mažoji Felicia patraukė ežero link, kurį buvo mačiusi tik iš tolo. Aišku, žiema galbūt nebuvo geriausias metas jį apžiūrėti, mat tiek, kiek rudos mergaičiukės akys aprėpė, vanduo buvo užšalęs, o jau ir taip neploną ledo sluoksnį buvo uždengusios pusnys. O ir šiaip, prancūzaitei žiema nebuvo tokia miela kaip kiti metų laikai. Ne todėl, kad būtų labai šalta ar šlapia (žinoma, tai irgi nebuvo žiemos pliusai), bet meniškos sielos vienuolikmetei trūko spalvų, viskas aplink buvo itin blanku ir niūru. Tiesa, iš tos nuobodžios pilkų spalvų gamos išsiskyrė nedidukas apsamanojęs vieno aukšto namelis namelis ant ežero kranto. Kurį laiką dar iš tolėliau stebėjusi pastatą, Cerise nesugebėjo atsispirti pagundai ir atsargiai nutipeno jo link.
Pravėrusi duris, šalia kurių buvo iškaba su užrašu „Draugų namelis“, pirmakursė nedrąsiai linktelėjo rankeną ir atvėrė girgždančias duris. Viduje nebuvo daug vietos, tačiau jauku ir net keistai šilta, matyt, magija,- gūžtelėjo pečiais naujai iškepta klastuolė ir apsidairė. Prieš jos rudas akis buvo atsivėrusi svetainė su jau pagyvenusia sofute ir pora fotelių, dešinėje nedidukė, bet itin jauki virtuvėlė. Nusipurčiusi sniegą nuo kelius siekiančių juodų batų, Felicia ėmė viską apžiūrinėti iš arčiau.
-
Ištroškusi nuotykių mažoji Anaideia niekaip negalėjo nurimti tol, kol nebuvo deramai iššniukštinėtos visos slapčiausios Hogvartso vietelės.
Ši diena kaip tik buvo puikiausiai tam tinkama - po kojomis lūžinėjo atitirpti nespėjusi šalna, pasiutusio vėjo, kuris buvo būdingas šiam Britanijos regionui - nebuvo matyti ir girdėti. Dangus buvo giedras it vidurvasaryje, vos tik pakilusi saulutė užu Hogvartso bokštų dailiai apšvietė kiemą ir visas jo kerteles.
Viena ranka nuolat taisydama plaukus, nes šį rytą jie buvo itin nepaklusnus, o kitoje nešanti savo senuką, dar seneliui priklausiusį, fotoaparatą, mergaitė stengėsi neapvirsti. Šiandien mergaitės tikslas buvo nusileisti kalnu, kuris itin tankiai apaugęs žolynais ir krūmynais. Kadangi šalnos jau buvo išguldžiusios žoles į šonus ir beruošiančios jas miegui - kalno papėdę buvo ne taip ir sunku pasiekti.
Laikydama už palto skvernų, kad kuo geriau matytų tai, kas vyksta po kojomis, mergaitė atsargiais žingsniais leidosi žemyn. Vis dar piktos ir aštrūs krūmų šakos skaudžiai braukė per atidengtą rankų odą palikdamos mažyčius rausvus randelius.
Leisdamasi nuo kalno Anaidėja atsitiktinai pažvelgė priekin. Subolavęs vaizdas tolumoje mergaitę nustebino. "Palaukit... Juk tai... Namelis?" - klastuolė netgi prisimerkė stengdamasi geriau įžiūrėti tolumos vaizdą. Ir taip, akys jos neapgavo, kalno papėdėje, tankiai iš šonų apaugęs vandeniu pažliugusiomis žolėmis, stovėjo mažytis medinis namelis. Iš to, ką mergaitė sugebėjo įžiūrėti tolumoje, buvo galima spręsti, jog namelis tikrai ne pirmos jaunystės. Ko jau ko, tačiau namelio tokioje atokioje vietoje ji nesitikėjo atrasti.
Garbanę taip knietėjo prieiti arčiau ir pažiūrėti per mažyčius, dailiai apkaltus ir išgraviruotus, namelio langus, tačiau iš galvos niekaip nedingo mintis, jog namas kažkam priklauso ir mažieji (iš namo dydžio niekaip neatrodė, kad gyventojai gali būti dideli) namo gyventojai gali kaip reikiant įniršti.
Bespardydama į šonus aukštas surambėjusias žoles, mergaitė pasileido bėgti statoku kalnu. Prisiminusi, jog rankoje vis dar neša su savimi žiobarišką fotoaparatą, šokoladinės odos atstovė staigiai sustabdė savo besipinančias kojas ir vos neapvirtusi, prikišo fotoaparato žiūrimąją akutę prie savo akies. Pasigirdo trumpas ČAKŠT ir mergaitė toliau tęsė savo kelionę. Priėjusi arčiau namo, palto kišenėje susirado savo burtų lazdelę ir tvirčiau ją suspaudė - magijos pasaulis pilnas netikėtumų, todėl laikydama burtų lazdelę rankoje ji jautėsi saugiau.
Apėjusi aplink namą, gyvybės ženklų nepastebėjo. Klastuolė buvo ganėtinai smalsi mergaitė, taigi niekad nebūtų sau atleidusi, jeigu taip ir neįžengtu į namelio vidų ir jo neištyrinėtų. Taigi ilgai nedvejodama, mergaitė suėmė apvalią, dailiai graviruotą rankeną ir ją pasuko - durys buvo neužrakintos. Slopus girgždesys ir jos prasivėrė.
Namas, pasirodo, buvo tuščias. Šaltas oras name taip ir prasiskverbė į Anaidėjos kaulus. Patrynus savo rankas, jaunuolės žingsniai nukrypo ties virtuves puse. Virtuvė nuo kitų kambarių labai nesiskirstė - tie patys baldai, tos pačios spalvos, vos ne toks pats vaizdas. Su savo greitu šokoladinių akių žvilgsniu mergaitė greitai apžiūrėjo kambarį, kas galu galiausia nukrypo į lango vaizdą, kur beje klastuolė pastebėjo ateinantį svečią. Jeigu tai nebūtų Felicia, pirmakursė jau seniai nešdintusi iš šio namelio. Bet šią viešnią riestanosę kaip ir norėtų sutikti. Juk jos po pasiskirstymo kepurės ceremonijos taip ir neteko artimiau pabendrauti.
Pasigirdus durų cypimui, Anaidėjos liesas kūnas nukrypo ėjimu ties durų. Ten sutikus naująją kolegą, jaunuolės veide atsirado šypsena.
- Oj, nesitikėjau čia sutikti kažko dar. - Gan mielai ir trumpam nusijuokė. - Ar galiu kuo nors padėti?
-
Ant sienos virš nedidelės šviesiai rudos, gal labiau kreminės, spalvos sofutės buvo pakabintas vidutinio dydžio saulėgrąžų paveikslas, kurio rėmeliai derėjo prie sofos bei fotelių. Tiesą sakant, viskas su viskuo čia derėjo, tačiau ta, sakytum, blanki spalvų paletė buvo visai maloni rudai Felicios akiai.
Netrukus pasigirdo mergaitiškas balsas, nemenkai išgąsdines nieko čia nesitikėjusią sutikti pirmakursę klastuolę. Kiek krūptelėjusi, mergužėlė atsisuko į pusę, iš kurios sklido balsas. Personą mažoji Klastūnyno globotinė pažinojo - kartu sėdėjo paskirstymo ceremonijoje. Tik, eee, vardą buvo primiršusi, žinojo tik tiek, kad jis neįprastas, o jį tariant turbūt galima nusilaužti liežuvį.
-Sveika,- linksmai pasisveikino su bendrakoledže ir priėjo arčiau, mat didelis atstumas neatrodė itin mandagu, o ir nežinia, gal čia tamsiaodės namai, o ta neklaužada prancūzaitė įsibrovė it kokia vagilė.
-Aš Felicia, jei pameni,- sukikeno vienuolikmetė ir užkišo rudą plaukų sruogą už ausies,- tu gal čia gyveni?- nedaugžodžiaudama (tiesą sakant, nelabai ir žinojo, kaip tai reikėjo daryti) paklausė labiausiai tuo metu rūpėjusio klausimo.
-
Vidurdienis. Dauguma mokinių sėdėjo pamokose, sukniubę ant suolų, ar kvidičo treniruotėje, ruošdamiesi svarbiausioms varžyboms. Tik viena figūra skubėjo ežero pakrante, po pažastimi pasikišusi daugybę popierių. Tai buvo pirmakursė, kurios balti plaukai plevėsavo vėjyje ir dailus veidas neturėjo visiškai jokios išraiškos. Shiro dažnai bėgdavo iš pamokų. Tai nebuvo geras įprotis- tačiau sėdėti uždaroje patalpoje su tais mulkiais ji visai netroško. Žinoma, kelis kartus ją buvo sugavę- tačiau Shiro mieliau už bausmę kartais šveis trofėjus ar valys požemius, nei kiekvieną dieną trūnys pilyje. Be to, profesoriai negalėjo prisikabinti prie jos pažymių- jie buvo puikūs, todėl niekas per daug nekibo prie švilpės.
Pagaliau pasiekusi medinio namelio duris, ji įėjo vidun ir numetė savo užrašus ant grindų kampe. Shiro dažnai čia ateidavo- paruošti namų darbų, piešti, o kartais net pagroti gitara, nes ji buvo tikra, kad niekas čia jos neužtiks- dauguma mokinių bijojo šios vietos. Tačiau švilpės nei girgždančios lentos, nei ant sienų išraižyti vardai netrikdė. Fasas, Džeinė, Keitė... jos mintyse visiems šiems žmonėms kūrėsi istorijos ir ji nesijautė vieniša.
Shiro atsiduso ir atsisėdo ant grindų, atsirėmusi į sieną ėmė sklaidyti savo popierius, naujausią radinį- užrašus apie uždraustąjį mišką iš uždraustojo knygų skyriaus. Ją be galo domino miškas, tačiau prieš eidama ten ir rizikuodama ne vien įspėjimu ar net išmetimu iš Hogvarsto, bet ir savo gyvybe, Shiro norėjo sužinoti viską, ką ten galėtų sutikti, visus pavojus ir miško gyventojus.
-
- JUNSHI! - pasigirdo vaikiškas, bet pykčio jau pritvinkęs balsas ir pasklido ežero paviršium, karts nuo karto užkliūdams už kokios bangelės ir vis labiau nuslopdamas. Jaunas katinas, jau pavargęs nuo šeimininko sadizmo, dėjo ežero pakrante kiek tik nešė kojos. O, užuodęs draugišką kvapą, jis staiga rado kelią į kažkokį mažai žinomą, apsamanojusį namuką, ir juo staigiai pasuko. Hayato, nešinas peiliu, pasuko iš paskos.
Katinas kaži kokiu būdu rado kaip prasmukti vidun - gal durys nebuvo uždarytos iki galo ar koks langas buvo atviras? Neilgai trukus vidun garsiai šnopuodamas įlėkė ir Shinohara, pirmakursis švilpis, apdovanotas neabejotinais talentais nuolat prisivirti košės ir ją spėti išsrėbti iki kol degėsių kvapas nueis iki profesorių.
- Jun... Shi... - vos gaudydamas kvapą sušvokštė vaikis ir staiga suprato, kad galbūt įsilaužė į kieno nors namus. Ant sienų jis pamatė begales vardų. Sadistiškos fantazijos vaikiui tai iškart sukėlė įtarimų - o kas, jei visi šie vardai yra čia gyvenančio serijinio žudiko aukos?
Visgi Hayato nepasižymėjo atsargumu, tad užvėrė duris ir žengė pirmyn.
Pravėręs dar vienerias duris švilpis išvydo čia tupintį ir įžūliai į jį dėbsantį katiną. Jis šiame kambaryje buvo ne vienas - dar buvo Hayato nematyta švilpė. Baltapūkė.
- Labas, - saldų balsą išsyk nutaisė vaikigalis. - O, matau, čia atbėgo mano kačiukas. Visur jo ieškojau, jaudinausi... Gerai, kad suradau, - plepėjo toliau, ranka siekdamas paglostyti katino galvą. Šis išsyk atsitraukė.
-
Shiro krūptelėjo nuo riksmų, pasigirdusių iš lauko. Staiga pro paliktą durų plyšelį įslydo pilkas it pelenai katinas, tarytum bandydamas nuo kažko pasislėpti namelio šešėliuose. To padaryti jam nepavyko- į kambarį įsiveržė švilpis, rodos, susinervinęs, tačiau bandydamas tai nuslėpti jis nutaisė taikią išraišką ir saldžiai pasisveikino su Shiro. Švilpės akys užkliuvo už peilio, kurį berniukas tvirtai gniaužė savo rankoje. Baltaplaukė susiraukė.
-Regis, tas kačiukas nelabai tave mėgsta,-tarė ji, kai katinas pasitraukė link jos.
Shiro mylėjo gyvūnus, tad ištiesė ranką paglostyti katiną, kuris iš pradžių nepatikliai prisiartino, tačiau paglostytas jaukiai susirangė švilpei ant kelių. Pirmakursė vėl nukreipė akis į įsibrovėlį. Azijietis, turbūt japonas, kaip ir ji. Jo pataikūniška šypsena buvo sustingusi veide, Shiro jam neatsakė šypsena, tik įdėmiai pažvelgė į akis, bandydama suvokti, kas čia per tipas.
-Kas tu toks? Paprastai žmonės bijo čia užeiti,-ištarė švilpė.-aš Shiro.
-
Hayato nė kiek nesutriko dėl to, kad čia sėdėjusi švilpė matyt, iškart jį perprato. Vaikis buvo įpratęs meluoti iki paskutinio lašo nuo pat vaikystės, tad ir dabar nutaisė naivią veido išraišką.
- Ne, šiaip mes sutariam gerai, - pasakė pirmakursis. - Tik kartais, žinai, kaip sunku su katėmis? Ima, užsispiria, ima draskytis... Bet tai reta, - patikino jis, akinamai blykstelėdamas lokhartiška šypsena.
Hayato suprato, kad pamiršo paslėpti peilį, kurį nešėsi delne. Tai jam irgi nepadėjo meluoti.
- Su ja šlapenką pjausčiau katinui, velnias, pamiršau pasidėti, - susikrimto švilpis, dėbtelėdamas į jį išdavusį katiną.
- O ko gi man bijoti? - nustebo moksleivis. - Pirmąkart čia atėjau, bijojau, kad katinas nepapultų į blogas rankas. Bet, kaip matau, nebuvo ko bijoti, - pakartojo darsyk, į šypseną įpildamas šlakelį kuo nuoširdesnės šilumos.
- O, ir atsiprašau, kad toksai nekultūringas, - teatrališkai suglaudė delnus ir nusilenkė merginai. - Aš - Hayato.
-
Shiro susiraukė. Tas apsimestinis meilumas jau lindo jai per gerklę.
-Taip, matau, kaip šitas katinas tave myli... tiesiog veržiasi grįžti pas tave,-sumurmėjo baltaplaukė, nuleidusi žvilgsnį į murklį, jaukiai susirangiusį jai ant kelių ir visai nesiruošiantį judėti.
Katinas visai nesiveržė grįžti pas šeimininką, priešingai, jis įleido nagus į Shiro šlaunis tarytum išsigandęs, kad kas jo nepatrauktų.
-Hayato... malonu susipažinti... turbūt,-tarė pirmakursė, išgirdusi japonišką keistuolio vardą.-gal tu tą „dešrinį” peilį pasidėk kur nors, tada, nebent ketini mane papjauti. O to bandyti nepatarčiau.
Shiro buvo kiek suirzusi, kad įsibrovėlis ją sutrukdė, tačiau, nors jis ir buvo keistas, Hayato nebijojo.
-Kodėl tu ne pamokose?-paklausė Shiro.
-
Hayato buvo, ko gero, psichiškai nesveikas, tačiau tikrai ne durnas. Švilpė galbūt buvo kažkokiu būdu susipažinusi su kačių elgesiu ir suprato, kad Junshi nedievino šeimininko. Kita vertus, gal, kad tai pamatytum, nebuvo būtina tapti kačių išmanovu.
- Tu jai patikai, - taikiai pripažino Hayato, šįkart turbūt nė kiek nemeluodamas. Atsidusęs jis atsisėdo ant fotelio, buvusio tame pačiame kambaryje, prie pat to, ant kurio jau buvo įsitaisiusi Shiro. Peilį paklusniai padėjo ant stalo, pasipiktinęs pažvelgė į mergaitę.
- Papjauti? Kas čia per idėjos? - įsižeidęs paklausė jis. Jis niekada gyvenime nieko nebūtų papjovęs. Niekada. Ypač mielo veido baltaplaukės švilpės. Tiesą sakant, jis neatsiminė, kad ir būtų norėjęs kada nors ką nors papjauti. Jis juk ne žudikas. ,,Dvejamintės pavyzdys", - nusišypsojęs turbūt atsakytų Orvelas.
- Kodėl ne pamokose? - pakartojo klausimą Hayato. Gūžtelėjęs pečiais pagaliau atsakė į klausimą: - Nenorėjau eiti į Nuodus ir Vaistus. Man nepatinka Varno Nago dabartinė vadovė. O tu kodėl? - pasiteiravo jis.
-
Shiro pagaliau šyptelėjo, išgirdusi Hayato atsakymą apie peilį. Pirmakursis, be abejonės, buvo keistuolis, tačiau bent jau įdomesnė asmenybė už daugumą švilpių, kurie dabar susigrūdę sėdėjo pilies viduje ir vaizdavo pavyzdingus mokinukus. Baltaplaukė pakasė katinui už ausies, kol tas pūkuotas kamuoliukas ėmė murkti.
-Nenoriu visą dieną sėdėti klasėse... ir kol kas rimtesnių bausmių už pamokų praleidinėjimą nesusilaukiau, tad kodėl turėčiau nustoti tai daryti?- gūžtelėjo pečiais Shiro.
Pirmakursė tyliai surinko savo popierius apie Uždraustąjį mišką į vieną pluoštą, juos užversdama, nors Hayato turbūt jau spėjo juos pastebėti.
Shiro nuleido žvilgsnį į murklį.
-Koks jo ar jos vardas?-smalsiai paklausė švilpė.
Nors ji ir nesutarė su dauguma kitų mokinių ar bent jau nesiekė jų draugijos, labiau mėgo būti viena, bet gyvūnus dievino. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Shiro taip domino miškas- jis buvo pilnas įvairiausių gyvūnų, kurių anksčiau ji nebuvo mačiusi.
-
Hayato nusišypsojo, kai nusišypsojo ir Shiro. Galbūt pagaliau pavyko gauti truputį jos prielankumo. Švilpis su geranoriška šypsena stebėjo murkiantį katiną.
- Logiška, aš taip pat kol kas išvengiau bausmių, - nusijuokė Shinohara. Prisiminęs, kad, jei tėvai sužinotų, kaip jis mokosi, jam nebūtų saldu, japonas sumintijo paklausti, kaip su pačios Shiro tėvais. - Spėju, tu taip pat iš Japonijos, taip? Tavo tėvai gyvena Anglijoje, ar tik atsiuntė tave čionai mokytis, kaip ir mane?
Hayato budriai nužvelgė Shiro skaitalus, susidėtus ant stalo. Pažino nekantrų judesį, bylojantį norą paslėpti įkalčius. Ne, jis nemanė, kad tokia mielo veido baltaplaukė švilpė galėtų domėtis kažkuo labai neleistinu. Kita vertus, jis pažino proto tamsybes, traukiančias prie blogio ir uždraustųjų žinių.
- Tai jis, Junshi, - atsakė Hayato, patogiai įsitaisęs fotelyje. Pajutęs, kad ir Shiro laužo taisykles bei kažką slepia, jis kur kas labiau atsipalaidavo. Jam patiko žinoti, kad žmonėse, besisukančiuose aplink jį ar patenkančiuose į jo akiratį, taip pat slypi blogis.
- Tau patinka katės, Shiro? - paklausė jis.
-
Shiro šyptelėjo.
-Taip, teta mane atsiuntė mokytis čia, bet aš gyvenu Japonijoje,-tarė pirmakursė, sąmoningai nutylėdama apie savo tėvus.-ar pasiilgsti Japonijos?
Jos šypsena kiek nublanko, ir švilpė nuleido akis į katiną.
-Junshi,-sumurmėjo Shiro, ir katinas pakėlė savo milžiniškas žalias akis, tarytum prašydamas dar dėmesio.
-Na, mano teta gyvena su dvidešimt septyniomis katėmis, tad tenka priprasti,-nusijuokė pirmakursė, glostydama katiną.-tačiau man jos netrukdo. Mėgstu gyvūnus. Jų kompanija man patinka labiau, nei daugumos žmonių...
Shiro pakreipė galvą ir smalsiai pažvelgė į Hayato.
-Išvengi bausmių nuo ko? Ką tokio neleistino mėgsti veikti?-paklausė švilpė. Kiek sudvejo,- ar... ar kada nors esi buvęs uždraustajame miške?
Ji nebebuvo tokia įsitempusi, kaip prieš tai. Taip, Shiro vis dar buvo atsargi, tačiau smalsumas skatino jos norą pažinti švilpį.
-
- Teta? - pakartojo Hayato, o tada vaikiškai užsiėmė už burnos, susipratęs, kad galbūt nereikėjo gilintis. - Atsiprašau, kad kišuosi ne į savo reikalus. Aišku, pasiilgstu. Juk ten namai, - nostalgišką šypseną nutaisė japoniukas, mat daugybę kartų buvo matęs tą veido išraišką kituose žmonėse. Pats, aišku, nelabai jautė šiltesnius jausmus net namams ar šeimai. Na, truputį. Ir Suzu jautė - jis juk buvo jo draugas. Na, ir tebėra.
Hayato užvertė akis į lubas, kažką mąstydamas apie gimtąjį Tokiją. Užsimąstė tiek, kad beveik nebegirdėjo, ką Shiro kalba su jo katinu, tiksliau, kaip taria jo vardą.
- Oho, dvidešimt septynios katės? - pakartojo Hayato ir laiku išsižiojo, parodydamas didžiulę nuostabą. Shiro jam atrodė labai atvira. Galbūt intravertė, tik su beveik niekuo nebendraujanti iki tokio lygio, jog pasakoja apie save pirmam sutiktam žmogui.
- O apie ką mes ką tik kalbėjom? - sudirgo Shinohara. - Nuo pamokų nelankymo, - nepatenkintas pakartojo jis. - Hm, taip, sykį teko, kai Junshi pabėgo. Na, du sykius, jei atvirai, - tankiai sumirksėjo jis. - O kodėl klausi ir ar pati ten lankeisi?
-
Shiro susiraukė.
-Taip, su teta,- nukirto it kirviu ir daugiau nieko neaiškino.
Hm, pirmakursė tikėjosi įdomesnių nusižengimo iš švilpio, bet turbūt nieko baisaus jis ir negalėjo iškrėsti- jie juk buvo pirmakursiai.
Švilpė matė, kaip Hayato užsisvajojo apie savo gimtinę, pasinerdamas į prisiminimus. Turbūt gera, kai jautiesi kažkur priklausantis. Shiro nejautė didelio prisirišimo Japonijai, bet jai ten patiko labiau, nei čia, Hogvartse. Hogvartsas buvo uždara vieta su daugybe taisyklių, bausmių ir draudimų. Švilpė tik buvo laiminga, kad pagaliau galėjo pradėti mokytis kerėti, nes jos teta labai bijojo, kad mergaitė išvis netaps burtininke.
Ji pakėlė galvą, kai Hayato užsiminė apie mišką.
-Hm... ne, nebuvau. Tiesiog domiuosi tuo mišku,-numykė Shiro.
Pirmakursei pasirodė keista, kad berniukas prisipažino buvęs uždraustoje teritorijoje, tarsi nebijodamas, kad baltaplaukė gali jį paskųsti. Jei švilpis ten buvo, galbūt ir ji galėtų ten apsilankyti?..
-
Hayato supratingai linktelėjo galva - daugiau prie šitos temos jiedu, ko gero, nesugrįš. Arba galbūt Hayato iš kažko ką nors apie tai išsiaiškins pats - jam patiko kartais išsiaiškinti kažką, ką kiti slepia. Žmonės yra linkę atskleisti daugiau dalykų žmonėms su katėmis rankose, kad ir kokie nepatenkinti tie katinai. Junshi puikiai atliko šią rolę ir davė naudą Hayato. Būtent todėl ir buvo vis dar neblogai šeriamas ir kartais net paglostomas, kai Hayato užeidavo ramybės valandėlė.
- Galėtume kada nors nueiti kartu. Jei vaikštai pakraščiais, paprastai nieko pavojingo nesutinki, - mirktelėjo akimi Hayato, tyčiomis pamiršdamas nuotykį su vilkolake. Kartais jis būdavo pavojingesnis už to miško gyventojus.
- Kas tave domina ir kodėl? - sumirksėjo Hayato, perdėtai smalsias akis įsmeigdamas į pašnekovę.
Tik su Suzu - geriausiu savo draugu - šnekučiuodamasis jis neapsimesdavo, jog jam įdomu. Europiečiai nebuvo įdomūs jam, tiesą sakant, tiksliau, ne tokie įdomūs.
-
Shiro gūžtelėjo pečiais.
-Aš ką tik tave sutikau ir visiškai nepažįstu, bet galbūt, kažkada... ir, ko gero, eiti dviese saugiau, nei vienai,-garsiai pasvarstė pirmakursė.
Švilpė nuleido galvą, išgirdusi klausimą.
-Mane domina... ko gero, labiausiai miško gyventojai. Žinoma, ten yra daugybė pavojingų būtybių, bet miškas pilnas rečiausių ir įdomiausių sutvėrimų. Ir... suprantu, kad tai pavojinga, tačiau žodis „uždraustas” tik paskatina smalsumą,-prisipažino Shiro.
Baltaplaukė neketino stačia galva pulti į pavojingiausią teritoriją su keistu pirmakursiu, kurį ką tik sutiko, tačiau jos smalsumą sužadino tai, kad Hayato pasisakė jau buvęs miške.
-Hayato, ką tu matei miške?-paklausė susidomėjusi švilpė.- ar ėjai ten dieną, ar naktį?
-
Hayato supratingai palinksėjo ir šiltai nusišypsojo pašnekovei. Be abejo, mielo veido baltaplauke švilpe, su Hayato tau bus saugiau, juk Hayato labai draugiškas, labai paslaugus ir iki paskutinio kraujo lašo gins draugus.
Tik ar tu būsi jo draugė, kai Hayato už nugaros stovės tamsių padarų pulkas?
- Pavyzdžiui, kokie miško gyventojai? - pasmalsavo pirmakursis. Jis pats nelabai lankė pamokų, Magiškųjų Gyvūnų priežiūroje buvo tik kelissyk, o ir šiaip abejojo, kad ten kažką galėtų pasakoti apie Uždraustąjį mišką. Juk tai būtų tolygu mokykloje pasakoti apie alkoholį ir įdomų jo poveikį. Arba apie magiškus grybukus. Grynų gryniausia reklama.
- Dieną, aišku, kad dieną, - iškart patikino Shinohara. - Na, tiesą sakant, nieko ypatingo. Kelis neįspūdingus paukščius, savo draugą iš Grifų Gūžtos, na, beje, jį ten susitikau atsitiktinai, ir Junshi, besikarstantį po medžius, - nusišypsojo jis, nutylėdamas tiek duobėje Uždraustajame miške rastus negyvėlius, tiek vilkolakį. Jis ten buvo tik du kartus ir abu kartai buvo pavojingi. Na, bet jam tai patiko.
-
Shiro gūžtelėjo pečiais, jos akys nejučia nukrypo į užverstų lapų krūvą jos pašonėje.
-Mane labiausiai domina testraliai, hipogrifai ir kentaurai. Tiesa, kentaurų palankumą pelnyti sunku, todėl nežinau, ar netyčinis susitikimas su jais būtų geras ar blogas dalykas...-tarė pirmakursė,-tiesa, ten gyvena ir vienaragiai, tačiau pamatyti bent vieną jų yra beveik neįmanoma.
Baltaplaukė akimirkai nutilo.
-Uždraustasis miškas yra daugybės tamsių padarų buveinė, tokių kaip akromantulai ir net vilkolakiai, tačiau jų tikiuosi niekada nesutikti,-pridūrė švilpė.
Nuo to laiko, kai Shiro pirmą kartą išgirdo apie uždraustąjį mišką, ji žinojo, kad turi ten apsilankyti. Paslaptinga vieta, pilna pavojingų, tačiau ypatingų sutvėrimų... Tarytum pamojavo saldumynu prieš nosį ir padėjo puikiai matomoje vietoje, bet prisaikdino neliesti.
-Tačiau uždraustasis miškas gali dar palaukti, nenoriu eiti ten visiškai nepasiruošusi.
Baltaplaukė pakėlė akis į švilpį.
-Hayato, kokie tavo hobiai? Žinoma, be katino gaudymo,-pasidomėjo Shiro.
-
Hayato smalsiai nužvelgė savo pašnekovę. Pasirodo, jai įdomūs buvo tikrai pavojingi padarai. Ne kokie lankučiai, fėjos ar... Kita vertus, net ir fėjos, jei tik supyktų, galėtų tapti pavojingos. Kas gi norėtų, kad mažos, perkreiptų iš pykčio veidų būtybės, užpiltų už apykaklės ar kelnių klaikiai karštų ar ilgalaikį niežtėjimą sukeliančių dulkių? Juk ne visos fėjų dulkės yra tokios, apie kokias dėsto Hogvartse. Hayato nejučia nusipurtė ir lyg blusa kąstų ar minėtų dulkių vėjas būtų užnešęs, pasikasė ranką. Vis nervai, sukeliami per lakios vaizduotės.
- Visų šių trijų gyvūnų palankumą pelnyti sunku, - tarstelėjo švilpis. - Norėčiau juos pamatyti, bet nenorėčiau, kad jie pamatytų mane, - rimtai pasakė jis. Į repliką apie vienaragius savo komentarą jis nutylėjo, tik šyptelėjo ir linktelėjo.
- Be abejo, - pritarė Shinohara kitai tautietės minčiai.
Junshi staiga kilstelėjo galvą, pasisuko į vaikį, į duris, o tuomet pakeitęs pozą vėl atsigulė nusnūsti.
- Mano hobiai? - perklausė švilpis. - Nežinau, - sumurmėjo jis. - Mėgstu valgyti ryžių trapučius, mėgstu kalbėtis su hogvartsiečiais. Nežinau, - pakartojo jis, svarstydamas, ką dar pasakyti ar prikurti galėtų. - O tavo? - pasiteiravo jis.
-
Po rugsėjį susitikimo su bendrakursiais ant kalvos, Etanas vengė visų. Gėda jį graužė iki sielos gelmių, o tos nakties siaubas šiurpiai išdygdavo prieš pat jo akis. Etanas niekur nerado ramybės, visiškai užsidarė berniukų miegamajame ir tik išeidavo pavalgyti ar nunešti atliktus namų darbus. Mažojo Lorijano nebuvo nė kvapo nei pamokose, nei kokiose pamokinėje veiklose. Etano laiškai nuolatos raižė dangaus mėlynę ir kaskart laukiant atsakymo iš namų, berniukas apsikniaubęs pagalvę tyliai, tramdydamas raudą, tysodavo lovoje. Viskas taip pakrypo blogyn, kad Etanas galiausiai buvo paliestas namon trims mėnesiams.
Palaužtas košmarų, gėdos, liūdesio, grįžo į Ūdrų Žabangus, visiškai praradęs norą kuo nors domėtis. Į Skutelio ligoninę nebuvo nuvežtas, varge, vargšiui Etanui to būtų buvę per daug. Jam reikėjo šilumos, meilės, saugumo, užuojautos ir ramaus, ilgaus miego.
Etanas neįsivaizdavo kaip išgąsdino namiškius, bet buvo greitai "sutvarkytas" - besapnis miegas, šiltas glėbys, iš virtuvės sklindantis cinamono ir ištirpusio sviesto su cukrumi kvapai, rinantis murkimas. Berniukui teko daug šnekėti, pasakoti, verkti, kad jo mažai širdutei palengvėtų. Siaubinga naktis, per kurią prarado Danielį, savo tėvus ir buvo užvaikytas vilkolakio, buvo švilpiuko trauma ir košmaras, tačiau tie trys mėnesiai padarė savo. O kitaip nebūtų galėję nutikti - buvusių švilpiai negalėjo palikti bėdoje papuolusio mažylio švilpio.
Laikas bėgo. Berniukas pradėjo rimti, pradėjo atkusti, šypsotis, keistis - liūdnas žvilgsnis virto į linksmą, nors retkarčiais dar užtemdomą sielvarto, vėl patapo tuo strakalu, kuriam magiškų gyvūnų priežiūra buvo šventas dalykas.
Igoris iš "globėjo" virto į "tėtį", Emilijana - į "mamą", Kajus - į "brolį", Wrena - į "sesę", Melijandra - į "tetą". Šie žodžiai netyčioms išsprūsdavo iš Etano lūpų, priversdamas kiekvieną nejaukiai sumišti, bet po to - įsišiepti. Etanui Igoris ir Emilijana nebuvo tikrieji tėvai - jo tikrieji tėvai žuvo kartu su Danieliu nuo jau dabar ištremtojo vilkolakio Dantės Emouso, tačiau Etanui šie Lorijanai tapo jo tikrąja šeima, Ūdrų Žabangai - jo namais. Košmarai besapnio ir kitų eliksyrų pagalba slopo, nyko, kaip ir tas sielvartas dėl savo tėvų mirties, jų atvaizdai taip pat bluko iš Serafielio atminties, juos keitė Igorio, Emilijanos ir kitų namiškių veidai. Etanas nesusimąstė ar tai buvo blogai, ar ne. Nesąmoningai žinojo vieną - tai dar labiau stiprino jo baimę prarasti savo artimuosius. Iškilo sapnai, kai berniukas likdavo namiškių paliktas namuose, nors rėkdavo visa gerkle palaukti ir jo. Bet sapne niekas jo neišgirsdavo ir kiekvieną kartą likdavo vienas. Šitas siaubas persimetė ir į realybę. Kaskart kuriam nors namiškiui ruošiantis vykti į darbą, Etanas kaip mat prilipdavo prie kojos ir viskas. Nei meilūs žodžiai, nei pažadai, kad greitai grįš neveikdavo Etano. Bet buvo rasta išeitis. Su berniuku liko Mela. Etanas sužinojęs, jog "teta" išėjo iš darbo Magijos Ministerijoje ir pasiėmusi atostogų iki grįžimo į lobių atkeikėjos darbą, apsidžiaugė. Iš tikrųjų Etanas gavo namiškį, kuris jam buvo ne tik kaip auklė, bet ir kaip namų mokytoja. Iki tol laiko neruošęs pamokų, Etanui teko vėl sėsti prie knygų, bet šį kartą su mielu noru ir net įkarščiu. Jam magizoologija buvo sustiprinta ir kur tau! Etanas niekada nebuvo svajojęs apie skraidymą ant audrapaukščio nugaros, ar išvystą kvapą gniaužiantį spektaklį, kai Freiras sukėlė audrą ir jo plunksnos pakeitė spalvą į elektrinę mėlyną. Turėjo gaudyti kvapą iš juoko, išgirdęs pasakojimus, kaip Sniegas kelis metus legilimantijos pagalba kvailino Hogvartsą, neva esąs baltas katinėlis su lino mėlynomis akimis, bet berniuką labiausiai nustebino Sniego genialumas kaip savo galia "susikalbėti" su namiškiais. Būtent Sniegas jam daugiausiai papasakojo apie legilimantiją ir taisykles, kurios privalomos kiekvienam kito privatumą gerbiančiam legilimantui - Etanas pašiurpo, sužinojęs, su kokiu tipu Sniegui ir Kajui teko kovoti kvidičo prekių parduotuvėje, kai Sniegas neatsargiai pasinaudojo legilimantija prieš tą tipą.
Labiau susipažino su Dulksnos gentainiais, sužinojo, jog Dulksna buvo mišrūnė, todėl ne tokia agresyvi, bet ne ką prastesnė namų saugotoja. Iš tiesų, Etanas pastebėjo, jog Dulksna su Sniegu buvo geriausi draugai. Pirmakursis ir apie pelėdas ir kaip su jomis rūpintis, čia, susipažino su naująja Melos pelėda - Zela, o ir vėliau ir su naujuoju tetos augintiniu - knisliu Sindriu. Ah, kaip buvo linksma gaudyti tą juodą kailio kamuoliuką!
Bet ir čia jo pamokos nesibaigė. Grįžus kitiems namiškiams, Etanas iškmokdavo apie kerėjimą ir senąjį Izaac, Hannah ir magijos istoriją (kur būdavo nenormalu negauti dešimt iš jos namų darbų), nuodus ir vaistus (ir neprisiruošimą išsprogdinti katilą) ir Soreną von Sjuardą iš Igorio, apie tranfigūraciją ir Džeimsą Greywindą iš Kajaus, herbologiją iš Wrenos. Apsigynimas nuo juodosios magijos pamokos pas jį vykdavo visados, ypač per pilnatį, tada berniukas žaisdavo su vilkolakių uodegomis ir ausimis. Tai buvo keista, nes vienas vilkolakis pražudė jo draugą ir jo tikrąją šeimą, o čia, po kurio laiko niūrkė kitus vilkolakius. Turbūt buvo vienas skirtumas - Igoris ir Mela Serafieliui buvo jam švelnūs ir jam leido priprasti prie šio fakto. Nešiepė ilčių, elgėsi kaip tingūs peraugę šunys, leidžiantys į niūrkymus ir kasyčių pynimą iš jų kailių. O Merline, taip, Etanas tą bandė daryti! Kai atėjo žiema, vilkolakių kailiai pailgėjo, patankėjo, todėl pilnatį eidavo ir bandydavo pinti kasytes. Neišeidavo, bet bent turėjo daug linksmo laiko juokdamasis ir jausdamas savimi.
Etanas daug laiko žaidė su gyvūnais. Lenktyniaudavo su Sniegu, skaičiavo Freiro sparnų plunksnas, ieškojo kaspinų Dulksnai (jai be galo tiko), erzino Sindrį su galeonais, mėgdžiojo pelėdų ūkimą. Kamantinėjo Wreną su Kajum apie animagystę, klausinėjo apie sirenas, jūrą Emilijanos (ir išmoko vos ne tobulai plaukti!), kapstinėjosi žemėje, klijavo etiketes ant eliksyrų butelaičių, mokinosi skraidyti ant šluotos (jam labiausiai patiko gaudytojo pozicija) ir įvairiausių lazdelės mostų. Negalėdamas pagal Ministerijos įstatymus burti už Hogvartso ribų, Etanas pasigriebdavo paprastą šakelę ir praktikuodavosi daugybę burtažodžių ir kerų. Taip ir Etanas mokėsi namie, o kiek dar neapkalbėta likusių pamokų, kurios vyko Hoge...
Vieną dieną Etanas buvo abstulbintas gerąja prasme. Namus papildė dar du fantastiniai gyvūnai! Pasirodo, feniksas, kurio taip ieškojo ir nesurado Mela Egipte, buvo surastas, konfiskuotas ir dabar ieškojo namų. Mela jį nusipirko. Fenikso vardas buvo Ra. Nesenai pergyvenęs Sudegimo dieną, buvo mažas ir jau ne taip bjauriai atrodantis kaip nuskustas kalakutėlis. Buvo ir okamė, kuris konfiskuotas kaip ir Ra. Mažylė okamė, buvo nesenai išsiritusi, bet praradusi savo šeimyną. Ji irgi ieškojo namų. Feniksas ir okamė buvo panašūs į Etaną, gal tuo meilės išsiilgusiu žvilgsniu, o gal noru susieiškoti draugų. Nereikėjo daug laiko, kol trijulė susidraugautų. Dulksna iš pradžių buvo įžeista, bet ir ji galiausiai susidraugavo su Ra ir Arbatžole - taip pavadinta okame. Iš tikrų niekas taip ir nenusprendė, koks bus okamės vardas - ar Arbatžolė ar Arbatinukė. Buvo juokaujama, kad okamę ant galo teks trumpiau vadinti "Arba". Etanas buvo be galo laimingas, bet kai kam (ir be Dulksnos) teko susitaikyti su Ra egizstencija Ūdrų Žabangų name. Tai buvo Freiras. Ra pradėjo atsiskleisti savo charakterį, ir Etanui, prisiklaususiam iš Melos žiobarotyros pamokų, Ra priminė Smogą iš Hobito. Jam rodėsi, jog Ra visados šūkaudavo: "Aš esu Ugnis, Aš esu Mirtis!", o Freiras visados būdavo: "ei bro, ramiakas". Prireikė daugiau laiko, kol dičkis audrų sukėlėjas priimtų ugnies kamuolį, bet viskas išsisprendė gražiai ir ramiai. Nei nebuvo gaisro, nei potyvynio.
Būtų kokia sena bobutė pasakiusi: "kam jūs tam mažam vaikui duodat auginti tokius pavojingus gyvūnus! Tas jaunimas!", tačiau Etanas tame problemos nematė. Kaltinti buvo galima Melą - iš jos Etanas pasiėmė tą džiaugsmą ir aistrą auginti ir rūpintis pavojingesnės kategorijos augintinius.
Trys mėnesiai ėjo į pabaigą, ir Etanas pradėjo vis labiau išgirsti pokalbių, ar nevertėtų jam grįžti į Hogavartsą. Etanas pašiurpo, bet buvo nuramintas. Jis visados galės grįžti per atostogas namo, gal kurią laisvesnę akimirką bus aplankytas mokykloje. Etanui teko suprasti, kad niekas jo ilgiau namuose negalės mokyti, darbų krūviai vis didėjo ir didėjo. Berniukas nukabino nosį, priešintis neturėjo niekaip. Šiek tiek pradžiugo, sužinojęs, kad galės pasiimti Rą ir Arbatžolę su Dulksna kartu. Aišku, turėjo pasižadėti, jog elgsis gerai ir darys viską, kad niekas iš mokinių nenukentėtų nuo Ra, o blogiausiu atveju nuo Arbatžolės.
Ar buvo galima sakyti, kad Etanas pasitaisė? Taip, bet tik iš dalies, nes jam vis dar reikėjo tikrų draugų, kurie galėtų išspirti iš jo tą nedrąsumą ir susigūžimą.
Buvo žiemos vidurys, kai Etanas pagaliau grįžo Hogan. Vis dar vengė mokinių, ypač švilpių, tačiau jautėsi daug tvirčiau nei prieš tris mėnesius. Visgi, iš karto dar bijojo nueiti į pamokas (bijojo tų žvilgsnių, iš tų, kurie pastebėjo, jog buvo dingęs), todėl pasiliko tik prie namų darbų ruošimo. Todėl atrado daug laisvo laiko ir pradėjo naršyti Hogvartso apylinkes. Taip bezyliodamas atrado senai belankytą medinį draugų namelį ir nusprendė - čia bus jo slapta asmeninė vieta. Čia kiekvieną kartą ateis ir mokysis kerų, burtažodžių, treniruos savo augintinius. Tie trys mėnesiai Etaną pavertė knygų graužiku, vos ne moksliuku, todėl nebuvo nuostabu, kad daugelis dalykų jį domino.
Snaigės dideliais kąsniais krito ant švilpio galvos. Lorijanas pagaliau pakilo nuo namelio laiptelių. Ežeras buvo užšalęs, ežero pakrantėje karaliavo tyla ir ramybė kaip ir Etano viduje.
Vienuolikmetis sau viduje pažadėjo, jog nuo šiandien atvers naują savo gyvenimo lapą. Nusišypsojo ir lėtais žingsniais patraukė link Hogvartso.
-
Pastarosios savaitės praėjo ramiai. Etanas ėjo į pamokas, atlikinėjo tą ką profesoriai uždavė, buvo tas paklusnus, jokių problemų nesukeliantis mokinys. Niekas su juo nesišnekėjo - tai buvo gerai, nes reiškė viena - nereikės įsivelti į jokias dramas ir problemas. Tai reiškė daugiau laiko su savo augintiniais, daugiau laiko vienas, klaidžiojant po pilį, daugiau laiko skaitant vadovėlius! Bet iš ramybės iškilo ir kiti dalykai. Etanas tą pastebėjo visai nesenai. Prieš pat jo akis šviesių plaukų sruoga pasikeitė į bronzinę spalvą, vos pajutęs entuziazmą nardyti po bibliotekos lentynas, ieškant įdomių knygų. Tą akimirką Etanas suprato viena. O, mažieji linkučiai, gi aš metamorfmagas! O jis tą visiškai užmiršo... Jį lydyję košmarai, kraują stingandys prisiminimai ir tas susikaupusi neviltis Hogvartse užgniaužė jo gebėjimą keisti išvaizdą, visiškai iš jo atminties išplaukė ta mintis, jog gali tą daryti. Turbūt tie trys mėnesiai namie padėjo daug daugiau nei tikėjosi.
Bet buvo ir kita problema. Jis atsidurs dėmesio centre. Jį kiti pastebės, o jei įmins jo besikeičian plaukų spalvų reikšmę, jam bus šakės - jo jausmus apatarinės visi, bus koks daiktas, į kurį galima paganyti akis. Savo privatumą visiškai praras. Tai Etanui skambėjo kaip pasaulio pabaiga! Štai ir todėl visu greičiu lėkė per sniegą ir šaltį į medinį draugų namelį. Tu žadėjai, jog tai bus naujas gyvenimo lapas! Žadėjai, jog viskas eis geryn!
Ryškiai rudi plaukai virto į ryškią, vos ne akis badančią raudoną, tokios nevilties ir pykčio ant savęs Etanas dar nebuvo jutęs per savo gyvenimą.
Etanas griuvo ant kelių ir užsikniaubė. O tikėjosi, jog šiandien bus gera diena!
Kažkas šiltas pršliaužė pro jo ranką po rankove. Kaip šalto vandens kibiro užverstas ant gavos, Etanas pašoko, jo pyktis atšalo. Vos nesuriko iš siaubo, bet, staiga pamatęs arbatžolių spalvos lopinėlį, atsipalaidavo. Bet tada nepatenkintas susiraukė.
-Arbatinuke! - cyptelėjo švilpis, švelniai, bet dar virpančiais pirštais paimdamas okamę į savo delną, - Daugiau niekados nelysk į mano rankovę! Būtai galėjusi išlėkti ir sušalti sniege!
Dėl imbierų šlykštumo, kaip jis nieko nepastebi!
-Ei, ne šnypšk ant manęs! Gerai...Gerai! Aš kaltas...! Man reikėjo tave pastebėti...Nesusižeidei? Sparnelių neprispaudei?
Šiltas Arbatžolės/Arnatinukės gyvatiškas kūnelis, švelnios plunksnelės ramino jaunąjį burtininką, Etanas šiek tiek šyptelėjo. Jo plaukų spalvos maišėsi, keitėsi - gintarinė, tamsiai turkio, auksinė, bronzinė...
Suplasnojo sparnai, dar vienas kūnas tūptelėjo ant švilpiuko peties, o dar kažkas sumurkė prie jo kojų. Etanas su šilta šypsena veide tyliai nusijuokė, išvydęs Ra su Dulksna. Gyvūnai juto žmonių emocijas.
-Nagi, nepergyvenkit dėl manęs, matot? Man jau viskas gerai!
Ra atrodė neatrodė įtikintas Etano žodžiais, turbūt Arbatinukė kažką šiam leptelėjo, na, o Dulksna įtikėjo, jai, kas svarbiausia, buvo atsidurti ant Etano kelių ar ant jo rankų. Kas greitu metu ir išsipildė.
Medinis draugų namelis buvo vėl tuščias. Etanas pravėrė duris, šmurkštelėjo į vidų. Ra įsitaisė ant sofos krašto, Dulksna tuojau pat prisitatė prie Etano kelių, o Arbatinukė, spindėdama visu džiaugsmu, padidėjo ir įsitaisė koridoriukyje. Mažasis Lorijanas jau buvo pastebėjęs, kad okamiai patys sugeba kontroliuoti savo dydį. Žinoma, jie išsiplės/susitrauks, priklausant nuo jų esamos aplinkos, bet milžiniškoje vietoje, kaip lauke, jie bus tik tam tikro dydžio, šiuo metu Arbatžolė - kokios stambesnės gyvatėlės dydžio. Etanas girdėjo pasakojimų apie Njutą ir žiobarą Džeikobą. Juk Džeikobas savo rankose laikęs okamį, kuris nei padidėjo, nei sumažėjo! O ką kalbėti apie tuos, kurie tupėjo Njuto sukurtame lizde...tie irgi liko tokio pačio dydžio.
Etanas pasitupdė Dulksną ant kelių ir ši pradėjo murkti kaip traktoriukas, o tuo metu Ra ramiai tupėjo ir snūduriavo. Beglostant kniubutę, švilpio mintys ištrūko iš šios realybės.
Norėjo būti magizoologu, tačiau domėdamasis labiau apie žiobarotyrą, jo dėmesį patraukė ir žiobarų natūralistų darbas, gamtos apsaugos problemos, Klimato atšilimo pavojus, apie kurį nebuvo girdėjęs tarp burtininkų, tuo labiau Hogvartse. Etanas su siaubu sužinojo, jog žemėje (toje pačioje žemėje, kurioje kartu gyveno ir Magijos pasaulio atstovai) laukinės gamtos liko apie trisdešimt keturis procentus, kai prieš devyniasdešimt tris metus buvo viršt šešiasdešimt procentų! Daugybė gyvūnų yra prie išnykimo ribos, koralai baltėja tai yra nyksta, žuvų mažėja, vandenynai tuštėja, pavyzdžiui, Baltijos jūroje dumblių kiekis yra be proto didelis, ledynai tirpsta...Buvo tiek daug neviltį keliančios informacijos, jog Etana nebe žinojo ką daryti. Jautėsi beviltiškai. Akimirką sužibo noras trauktis į žiobarų gyvenimą ir jiems padėti. Juk metamorfmagas! Galėtų pavirsti į bet kokį nykstantį gyvūną, susirastų tos pačios rūšies gentainius ir taip kažkaip padėtų žiobarams...Bet kas rūpinsis maniškio pasaulio fauna ir flora? Mūsų tai mažiau...Aš jau žinau! Būsiu magizoologu! Ieškosiu ir saugosiu mūsiškę gamtą! Entuziazmas, noras pulti į darbus, išganinga viltis ir gyvenimo prasmė uplūdo jį. Jis nė per nago juodymą nesuprato kaip tai atliks (kaip metamorfmagui buvo be proto sunku (ar net neįmanoma) pavirsti į magišką gyvūną ar paukštį), tačiau tas jausmas jam patiko - jis žino, kuo bus užaugęs.
Dulksna papyko, kai berniukas ją nuleido ant grindų ir Etanas tučtuojau išpuolė iš namiūkščio, o paskui jį ir jo augintiniai. Sustojo, pasigriebė Arbatžolę į kišenę, Ra, pasičiupo kniubutę. Etanas nukūrė Hogo link. Dėl knisių galeonų, kodėl kai kyla idėjos, šalia savęs neturi popieriaus!? Tą akimirką Etano mintyse jau iškilo kelios idėjos nuo ko pradėsęs ieškoti, stebėti, saugoti gyvūnus - vienu žodžiu, kaip žengti pirmiuosius žingsnius link tapimo magizoologu. Pirmiausia, jam reikia išnaršyti ežero pakrantę, patį ežerą, ne ir Uždraustąjį mišką. Taip, skamba žiauriai pavojingai, bet Etanas iš knygų žinojo, jog ten gyvena vienaragiai, testraliai, akromantulai ir hipogrifai. Rizikuoti gauti areštus verta. Antra, viską užsirašinėti, pažinti visą fauną ir florą, supančią aplink jį. Trečia - pabaigti Hogvartsą ir viską pratęsti jau už mokyklos ribų. Ketvirta, informuoti visuomenę apie nykstančią magišką gyvybę.
Etanas visa širdimi buvo tikras, jog magizoologu tikrai taps ir kad pasirinko teisingai.
Medinis draugų namelis jau toli liko už metamorfmago nugaros.
(([Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai (https://www.google.com/amp/s/aminoapps.com/c/harry-potter/amp/item/metamorphmagi/V2Tv_IPWkbGbnbdBjK2aplVY6KgQ4o)]))
-
Prieš akis kaip numirėliai prisikėlė pirmasis kursas. Etaną iš karto nukrėtė šiurpas, supratimas, kokioje juodoje kiaurymėje buvo. Kaip saulės spindulį prisiminė Ashtoną. Kaip jis? Kartus dieglys į širdį. Ne, negalvok. Negalima.
Jis nuo pat pradžių žinojo, kad jis yra kitoks. Buvo kitoks. Niekados neįsilies į minią, liks nuošalyje, šešėlių draugijoje. Čia, jis verkė, jį draskė skausmas dėl metamorfmagystės, vienišumo, kažkur tolumoje stūksojo vaizdas iš dar gilesnės praeities...Prancūzija.
Etanas papurtė galvą ir pasileido lėkti artyn namelio.
Čia buvo jo slėptuvė! Bet dabar net ir čia jaučiasi svetimas! Jis visur jaučiasi svetimas! Ne! Palauk! Sustok! Kas tau yra? Skauda? Ką? Melas? Čia dėl melo? Apsimetinėjimo? Ne, ne! Ach! Arbatžolė ir Altairas! Sustok, nesielgsi kaip jis!
Susmuko ant medinių laiptelių. Užsimerkė.
Aš noriu iš tikrųjų gyventi. Būti savimi.
Tai pirmiausia iškilo iš posąmonės kaip užmirštas sapnas. Prisiminimo šiluma, ramybė apgaubė mažajį, o tos švelnios akys, meili šypsena...Bangų mūša buvo čia pat. Kaip lopšinė. Kaip lopšinė buvo ir pavakaryje medžių šlamėjimas, ošimas. Svirplių choras. Šinksnosparnių sparnų mostai.
Jis juto meilę. Jis nebuvo vienas.
Ra atplasnojo ir tūptelėjo šalimais. Nemirtingasis paukštis kiek sutrikusiai nužvelgė savo šeimininką. Tokio užsisvaigusio, ramaus dar nebuvo matęs.
Po to prisiminimai galingai nunešė Lorijaną tolyn.
Cinamono ir irisų kvapas buvo pasklidęs po visus kampus. Mažius susirietęs ant palangės ir prispaudęs nosį ir skruostą žvelgė pro langą, tarsi trokšdamas sugerti visą nuo jo tolstantį vaizdą. Dar per mažas buvo, kad susivoktų, kas nutiko. Bet širdutėje jau buvo kartus vienišumo jausmas.
Jis visados buvo vienišas. Šalia žmonės buvo, bet kartu ir nebuvo.
Kaip jis augęs tokioje aplinkoje, sugebėtų susirasti draugų, kai ir jų niekad nebuvo turėjęs? Tik vieni augintiniai jo niekad nepaliks. Ne, pati arbatžolė nepaliko. Nuo pat pradžios žinojau, kad ji atras savo šeimininkus! Bet vargiai bandė save įtikinti Etanas.
Vien įtampa. Vien mokslai. Jokio atokvėpio. Och, kiekviena kraupi, kūną paralyžiuojanti baimės akimirka, kai kažkas pasibelsdavo į duris ar suskambėdavo varpelis!
Etanas verkė.
Metamorfmagystė jį išgelbėjo. Bet ar tikrai?
Nežinia kada pakilo. Galbūt tada, kai nebeiškentė Ra švelnių bakstelėjimų į smulkų petį. Kažkur nuvilko kojas. Gi turėjo eiti pirmyn. Kažkas jo pasiges.
-
Buvo žvarboka savaitgalio pavakarė. Dori ir vėl nusliūkino į sandėliuką ir iš ten paėmė šluotą. Šiandien kažkokią kitą, ji buvo prastesnė. Gana lėta, be to, leido keistus garsus. Mergaitė pagalvojo, kad būtų nuostabu turėti savo šluotą. Gerą, greitą, patikimą ir kokybišką. Deja, pirmakursiams savo šluotų nebuvo galima turėti, be to, jos buvo brangios. Pasakyti savo žiobarams tėvams, kad jų dukrai reikia šluotos skraidymui, mergaitė tikrai negalėjo. Ji net nesiruošė pasakoti tėvams Hogvartso įdomybių, nes jie būtų ne tik, kad nesupratę, bet dar ir pasistengę, jog klastuolės dienos čia baigtųsi. Juodaplaukė lėtai skrisdama atsiduso. Vis apsidairydavo, kad jos nepamatytų koks prefosorius, nes jeigu būtų prigauta skraidanti, lauktų didelė bėda.
Pirmakursė užklydo kažkur netoli ežero, skraidžiojo jo pakrantėmis mėgaudamasi vėsiu į veidą pučiančiu vėju. Kelis kartus net užsimerkė, bet šluotai įtartinai susiūbavus nusprendė taip daugiau nebejuokauti.
Dori skraidžiojo virš samanotos trobelės, tačiau jos dar nematė, nes žiūrėjo tiesiai į tolį, o ne žemyn.
-
Esmeralda ir vėl nukniaukė geresnę šluotą ir kol niekas dar nepamatė išskrido, tikraja to žodžio prasme laukan.
- Ei, ei, mergiūkšte tu!..
Pavymui dar ji išgirdo Akilandą. Kažkodėl virš miško šiandien paskraidyti ji nesinorėjo, o Kvidičo eikštė užimta, tad beliko ežeras. Ji skraidaliojo šen bei ten kol tolumoje prie sutriušusio namuko pamatė mergaitę. Ji taip pat buvo ant šluotos. Esmeralda priskrido arčiau ir vos nenutrenkė mergaitės. Raudonplaukė nuspręndė pasimaivyti, nes pastebėjo, kad juodaplaukė mergaitė klastuolė. Esmeralda atsisto ant šluotos ir paslydo, jai tai buvo netikėta, tačiau ji užsikabino už šluotos kojomis ir viskas atrodė dar kiečiau.
- Labas, matau tu klastuolė. Malonu susipažinti, aš Esmeralda. Esmeralda Aukso Gija. Viens toks berniukas, su kuriuo susipažinau neseniai, jis sakė, kad mano vardą daug kas žino, nes aš per dau paėlus ir dažnai kažko prisidirbu bei kur nors įsiveliu. - Esmeraldos paskutiniai žodžiai nuskambėjo kiek gėdingai, net jai pačiai. Tada mergaitė pagaliau pradėjo dairytis laukdama atsakymo iš klastuolės. Tada jos antakiai pakilo ir ji atsisėdo normaliai ant šluotos ir priskrido arčiau daikto kurį pastebėjo. Tai buvo nedidelis daikčiukas ar... daikčiukai. Taiiiiip! Hm, man sekasi. Pagalvojo Esmeralda ir pakėlė nuo drėgnų namelio grindų trečiąjį horokrusą. Nematomasis apsiaustas. Jis jau antrą kartą atsirado Esmeraldai tiesei prieš akis. Ji pasiėmė apsiaustą ir parodė mergaitei. Tačiau šalia, pastebėjo ir dar kaiką. Tai buvo garsioji Šeivamedžio lazdelė. Ji pirmą kart ją matė. Ir kaip tu čia atsiradai? pamanė ji. Didelės jos žalios akys buvo išplėstos. Esmeralda pamojo juodaplaukei mergaitei ateiti. Esmeralda nežinojo kalba ji ar ne, nes visiškai į ją nekreipė dėmesio, pastebėjusi daiktus.
-
Dori sau linksmai skraidžiojo, kol pajuto, kaip ją kažkas užkliudė ir vos nenutrenkė nuo šluotos. Klastuolė greitai atsisuko ir buvo bepradedanti žaibuoti akimis. Tai buvo grifiukė mergaitė. Ji atsistojo ant šluotos ir Dori veide pasirodė nuostaba. Tada naujoji bendrakeleivė vos nenugriuvo, bet išsilaikė ir tai atrodė įspūdingai. Dori nebežinojo, ką čia padarius: ar apšaukti grifiukę, kad ši ją užkliudė, ar pagirti puikiai išsilaikius ant šluotos. Galiausiai grifė išbėrė daug daug žodžių kaip žirnius ir Dori šiek tiek pasimetė. Kokia ji keista, pamanė.
- Eee... Aš Dori. Taip, iš Klastūnyno, - patikino juodaplaukė. - Neteko girdėti nieko apie tave, - pasakė kiek abejingai, bet žodžiai, kad mergaitė vis kur nors įsivelia ir prisidirba, klastuolę sudomino.
Vadinasi, su ja gali būti įdomu, pamanė Mendel ir nusileido paskui ją į kažkokį namelį, kurio prieš tai nepastebėjo.
Mergaitės buvo sename, drėgname, šiek tiek šiurpiame namelyje. Kaži, kas tai per vieta, svarstė Dori. Jos bendražygė kažką kėlė nuo grindų, parodė kokį tai apsiaustą ir pakvietė Dori prieiti arčiau. Klastuolei buvo sunku įskaityti grifės veidą.
- Hmm, - tarstelėjo ji abejingai.
Kažkas viduje vertė nepasitikėti grife.
-
Esmeralda pagaliau suprato, kad Dori nelabai domina jos rasti daiktai, tad atsisuko į ją sysidėjusi rankas ant klubų.
- Klausyk, aš lobį radau, o tu visai nesidžiaugi. Negi visi klastuoliai viskam abejingi? - tarsi pati sau pasakė Esmeralda. - Čia, hm, žiūrėk. - ji pamaiviškai šyptelėjo ir apsigaubusi apsiaustu - pranyko. Tada vėl nusivilko ir išsišiepė iki pat ausų. O tada atsiduso. - Taip norėjau pasoryti prieš tave, tačiau pamaiva man per daug sunku būti. Žodžiu, pradingau, nes tai viens iš horokrusų - Nematomasis apsiaustas. O čia, - ji tarsi vakaro šou veidėja iškėlė dešinį kumštį viršun ir atkišo klastuoliai visiškai prie pat akių lazdelę. - didingoji, garsioji Kukmedžio lazdelė! Ji tau. Mano apsiaustas ir taškas. - paskutiniai du sakiniai skambėjo visiškai ramiai. - Na, tai imi ar ne?
-
Dori nusijuokė.
- Tai tikriausiai koks niekniekis iš magiškų Vizlių šunybių, užburtas praskiedimo kerais, - pasakė Dori, kai Esmeralda pradingo po apsiaustu. - Be to, apsiaustas ir lazdelė yra ne horokrusai, o relikvijos. Ką veikei per magijos istorijos pamoką? - kilstelėjo antakį.
Visai neseniai Dori pati nežinojo, kas yra horokrusas. O būtent tokia buvo praeita magijos istorijos tema. Dori per ją kalbėjo apie lazdelę. Būtent ją ji taip pat sumaišė su horokrusu ir užsidirbo areštą, todėl po pamokos įniko į vadovėlį ir gerai susipažino su visais septyniais horokrusais ir trimis mirties relikvijomis.
- Tai tikrai negali būti tikrasis apsiaustas ir lazdelė, - rimtai tarė ji. - Mirties relikvijos taip lengvai nepasirodo, juolab, Hogvartso teritorijoje ir dar dvi iš karto.
Dori vis dėlto paėmė iš Esmeraldos lazdelę. Klastuolė nieko nepajuto. Mostelėjo lazdele, paskui tarė:
- Lumos, - vienuolikmetės nuostabai lazdelė įžiebė šviesą. - Keista, - sumurmėjo Dori.
Mergaitė nesitikėjo, kad lazdelė sureaguos į burtažodį. Manė, kad iš lazdelės pasipils kokie vabalai ar dar atsitiks kokia nors nesąmonė. O jeigu šie daiktai užkeikti, sekundėlę susimąstė Dori, ir gali mums pakenkti? Tačiau Mendel šią mintį pasiliko sau, ji negali savo įtarimų pasakyti grifei, kitaip ji palaikys ją baile!
- Na, tai ką mes su šiais daiktais veiksime? - paklausė Esmeraldos rankoje sukiodama rastą lazdelę.
-
Esmeralda klausėsi, kaip kalba Dori. Po to atsiduso ir pagalvojo, negi aš ją visą dieną turėsiu įtikinėti? Atleisk, bet ne. Nori tikėk, nori ne, galiu pasiimti tas dvi relikvijas sau.
- Tu labai jau nepasitiki manim. Negi aš atrodau taip įtartinai? Dori, horokrusai relikvijos, man nesvarbu. Na, svarbu, bet magijos istorija man per nuobodi, aš visada per ją pradedu jausti mieguista. Imk lazdelę, ir tik nesutepk jos krauju dar kartą.
- A, nežinau, kaip jie čia atsirado, tačiau argi nesmagu? Na, su jais reiks elgtis atsakingai. Mano atsakingumas ne per didžiausias, tačiau stengsiuos kiek įmanydama. Kol kas gal palikime juos čia, po kokia atsikėluse lenta. Nors neeee, dar kas suras kas neatsakingas. Mano atsakomybė visauga su kiek viena diena, o ją pradėjo tie daikčiukai...
- Tu tokia, na, klastuolė. Aš, bent jau man taip sako, esu keista. Negi tai tiesa?... Ai, Dori, ką darai?
Atrodo Dori iš tikrūjų nebu kalta, tačiau Kukmedžio lazdelė pradėjo šaudytis kerais. Kažkoki raudoni pataikė Esmeraldai perrėžti skruostą toje pačioje vietoje, kaip ir tada trobelėje...
- Tu mane nužudyti nori? Ar klouną iš manęs padaryti?
Juokingai šokčiodama kairėn dešinėn panikavo ji.
- Sustabdyk!
-
Dori klausėsi Esmeraldos ir vis labiau raukė antakius. Taip, tu išties atrodai keista, pamanė mergaitė, bet garsiai to nepatvirtino.
Netrukus keistoji lazdelė savavališkai pradėjo šaudyti kažkokiais kerais. Dori mikliai metė ją iš rankų ant žemės.
- Čia ne aš! - sušuko ji griufiukei. - Lazdelė pati paleido kerus!
Dori atsiduso.
- Aš sakiau, kad ši lazdelė nepatikima. Nežinia, ką ji gali padaryti. Ne ne, man šitos lazdelės nereikia, - tvirtai pasakė.
Tik dabar Dori normaliai apsidairė po kambarį. Jis buvo jaukus. Čia stovėjo senovinė sofa ir du gražūs foteliai. Prie sienos buvo dėžė su nemažai prikrautų daiktų. Kaži, kas gyveno šiame namelyje, svarstė Dori, o gal jis turėjo kokią nors kitą paskirtį? Ir kas, po velnių, į namelį pakišo šias dvi netikras relikvijas? Aš netikiu, kad jos tikros. Tikrai ne. Ypač dabar, kai viena pabandė Esmeraldą sužeisti. Čia kažkas ne taip.
- Žinai, man visas šitas namelis atrodo kažkoks keistas, - tarė Dori.
Klastuolė klestelėjo ant minkštos sofos. Ši pasirodė neįtikėtinai patogi. Dabar pasidarė daug jaukiau nei prieš tai. Sofa kažkuo taip traukė, jog norėjosi imti ir pasilikti čia nakvoti.
- Žinai, vis dėlto čia taip jauku, - kardinaliai tarė pakeitusi nuomonę vienuolikmetė.
Dori jautėsi kažkokia apsvaigusi.
-
- Nereikia? Kaip sau nori.
Ji toliau klausėsi Dori. Juodaplaukė pradėjo apžiūrinėti visą kambarį. Esmeralda pakėlusi nurimusią lazdelę nuo grindų, taip pat pakėlė akis nuo radinių. Iš tiesų čia viskas atrodė gan senamadiškai. Lentos išklerusios ir permirkusios bei apsamanojusios. Esmeraldai pasirodė, kad jai šiek tiek pradėjo skauduliuoti galvą. Bet ji nepasidavė. Mergaitei atrodė, kad čia mažiausiai dešimt metų niekas nesilankė, tačiau pritūpusi apžiūrėti pelėsius po langu pastebėjo, kad į samanas įmintas batas. Čia kažkas jau buvo. Bet mes jau tai žinom ir galim pasiruošti. - Esmeralda išsitraukė lazdelę. - O gal kažkas norėjo, kad mes juos pastebėtumėme?Nors... kam to reikia? Esmeralda pabudo iš apmastymų, nes galvą visai įsiskaudėjo, be to, Dori pasakė kaiką kas atitraukė raudonplaukės dėmesį nuo pėdsako.
- Eik jau, tu taip greit keiti nuomonę. Ei, tau viskas gerai? Dori, stokis tu nuo tos sofos! Ei...
Esmeralda pradėjo jaustis keistai mieguista, tarsi kas būtų užvožęs taip stipriai, kad net sąmonės būtų įmanoma netekti. Esmeralda vis dar laikėsi, tačiau vaizdas po truputį liejosi, namelio durys sugirgždėjo, o Dori, atrodo jautėsi kaip ir pati Esmeralda. Staiga Esmeralda juokingai atrodanti dėl mieguistumo, užstojo Dori ir iš kukmedžio lazdelės paleido kerus. Mergaites apgaubė raudonas skydas. Už jo kažkas makalavosi. Esmeralda jautėsi begalo keistai, jai buvo įdomu, ką tuo metu jautė Dori? Ir kas ten už to skydo?
-
Dori, galima sakyti, apatiškai reagavo į aplinką. Jai dabar norėjosi tik vieno: atsigulti ir miegoti. Bet čia nėra pagalvės, kažkokias nesąmones pradėjo sapalioti mintyse pirmakursė.
Netrukus Esmeralda sukluso. Ji atrodė keistai: galbūt kiek sunerimusi, bet tuo pačiu mieguista kaip ir Dori. Klastuolė išgirdo, kaip kažkas įėjo į namelį. Per akimirką grifiukė sukūrė skydą, kuris jas apgaubė. Juodaplaukė kažkur giliai galvoje žinojo, kad turi išsigąsti, kad reikia stotį į kovą arba bėgti. Bet ši tik sėdėjo ant sofos toliau ir ėmė keistai juoktis.
- Nebūk juokinga, Esmeralda, nejaugi manai, kad šitas padės mums apsisaugoti nuo jo? - parodė už skydo.
Visai netikėtai kažkas pokštelėjo ir skydas pradingo. Pasigirdo šiurpokas Dori juokas, nors iš tiesų tai mergaitė nelabai suprato, kad juoktųsi, bet garsas tikrai ėjo iš jos gerklės. Už jau panaikinto skydo stovėjo kažkas nematomas. Tikrai. Todėl, kad ore kabojo kažkoks maišelis. Taip, tartum jį kas nors laikytų rankose. Maišelis tolygiai su girgždančių grindų garsu ėmė artintis mergaičių link. Bet Dori vis tiek nebijojo. Ji juokėsi toliau. Kažkas nematomas numetė maišelį ant sofos ir galvoje pasigirdo žodžiai: nuneškite tai i pilį. Dori, akimirkai grįžus blaiviam protui, pasvarstė, ar ir Esmeralda išgirdo savyje tą balsą. Netrukus žingsniai ėmė tolti ir užsitrenkė durys. Mergaitės liko vienos.
Klastuolė paėmė maišelį ir pabandė jį atrišti tiek ranka, tiek kerais. Nepavyko.
- Na, jeigu jau turi dvi mirties relikvijas, tai čia turbūt trečioji: prisikėlimo akmuo? - Dori vis dar nenormaliai juokėsi. - Ar ne taip, Esmeralda? Čia kažkoks vaiduoklis ėmė ir įteikė tau trečiąją relikviją, dabar gali būti mirties valdovė! - pati to nesuprasdama šaipėsi.
-
Kelioms akimirkoms mergaitė pasijuto mieganti, nes girdėjo duslų vyro balsą:nunešk tai į pilį.. Ttačiau jos skydas susprogo it burbulas ir tas garsas ją pažadino. Esmeralda pabudo ir mergaitę pradėjo erzinti klastuolės pašaipos ir kraupus juokas.
- Už-si-kišk. - Esmeralda to nenorėjo pasakyti, tačiau kažkokiu būdu tas žodis atsirado išorėje. - Oi, atleisk. Kažkaip išsprūdo. Atrodai kaip nesava, žinau, kad taip nesakytum. Aš taip pat jaučiuosi keistai. Be to, kas čia per maišas?
Mergaitė pabandė jį atrišti - neatsiriša. Atrišti kerais - neatsiriša. Tada ji susinervino ir sušuko:
- Bombardo!
Kerai maišelį sudraskė į skutelius. Ten buvo juoda, aksominė dėžutė. Mergaitė ją atidarė, joje buvo žiedas su įskilusiu juodu akmeniu. Esmeraldai jis pasirodė gražus ir ji užsimovė žiedelį ant piršto.
- Pažiūrėk, argi negražu? Man jis patinka, bet jeigu nori galiu jį duoti tau. Vis dėl to pirmoji jį pamatei tu. Kaip klastuolei tau jis tinka. Pasiimk. Beje, kas ten įėjo, nes girdėjau, kaip sugirgžda durys. A, ir sapnavau kažkokį žemą vyriūkštį su pražilusiais plaukais, kuris sakė ,, nunešk tai į pilį... '' ir jis nutrenkė į mane šitą dėžutę... - ji parodė į aksominę dėutę. - Juokinga, tiesa? Sapnuoti kai tau gresia pavojus, hm, apgailėtina. Be to, sapne tavęs nebuvo. Kas uvo kol miegojau? Išvis, aš miegojau ar tai tik mano fantazijos vaisius? - vis dar apsvaiusi skiedė ilgaplaukė.
-
Dori kvatojo. Ji viduje stengėsi nurimti, tačiau išorėje to visiškai nesimatė. Norėjo liautis, bet buvo taip juokinga! Klastuolė sėdėjo apsikabinusi kelius, pilvą nuo juoko skaudėjo, ašaros tryško.
- Už-si-kišk, - kartojo ji, - už-si-kišk, - leipo juokais nei pati nesuprasdama, kas jai čia taip juokinga.
Netrukus Esmeralda kažką susprogdino, bet tai Dori matė ir girdėjo tartum per miglą. Pasirodo, maišelyje buvo žiedas, ir klastuolė dar labiau ėmė tiesiogine to žodžio prasme žvengti.
- Esmeralda, mus tikrai kažkas apmovė, - šiek tiek sutvardžiusi juoką po minutėlės tarė ji. - Tikiuosi, tu supranti, kad tai negali būti mirties relikvijos? - tačiau žiedelį mergaitė paėmė.
Tik užsimovus jį ant piršto pirmakursė pajuto kažkokį keistą jausmą, kurio negalėjo apibūdinti. Bet protas ir vėl aptemo. Tuo pačiu metu ji norėjo mesti žiedą tolyn ir bėgti tekina į pilį, bet kartu jautė, jog turi čia dar šį bei tą nuveikti ir pargabenti nešulį Hogvartsan.
- Nežinau, - atsakė į virtinę bendražygės klausimų. - Nežinau, sapnavai tu ar ne, kas buvo tiesa, o kas ne... Bet mums įdavė šitą žiedą. Žinai, man reikia į spintą, - paskutinį sakinį tarė griežtu, kone piktu balsu. Visas juokas baigėsi.
Vedama kažkokios įdomios jėgos ir keisto pojūčio Mendel tiesiais žingsniais nužingsniavo prie spintos kampe, į kurią prieš tai nekreipė jokio dėmesio. Atidariusi duris klastuolė pamatė joje kelis pakabintus vyriškus paltus. Nustūmusi juos šonan Dori įlipo į spintą. Nesuprato, iš kur, bet žinojo, ką turi daryti. Ištiesusi ranką į spintos galinę sienelę pirmakursė pajuto, kaip ranką apima švelni šiluma, o ranka pradingsta sienelėje. Kažkas panašaus į perkėlą į Hogvartso ekspresą.
Atsisukusi į Esmeraldą mergaitė nusišypsojo. Vieną ranką ištiesė atgal į sienelę. Kitą - Esmeraldai.
- Eime su manim, Esmeralda, - švelniai tarė. - Juk tu žinai, kad mes turime ten nueiti. Juk tu žinai, kad mums reikės tai pargabenti į pilį.
Tamsiaplaukė jautė, kaip iš žiedo ima taip pat skilsti šiluma ir pamatė, kad žiedelis sužibo šviesia mėlyna spalva, tartum mėlyna ugnis. Dori vėl pradėjo džiaugtis, po truputėlį kikenti, juoktis.
- Aš juk sakiau, Esmerlda! - pridūrė. - O gal nesakiau, - juokėsi. - Nebežinau! Bet mums taip pasisekė, kad atsidūrėme čia! Juk nieko nevyksta be reikalo, ar ne?
Daugiau Dori nieko nebesakė, tik besišypsodama laukė grifės.
-
Tikrai, Dori išprotėjo.
- Hm, gal tu nusiimk tą žiedą. Elgiesi tarsi girta būtum. Alio, klausaisi? Dori, kodėl elgiesi taip keistai? - Esmeralda pamatė, kad Dori stačiai varo link spintos, ji vienintelė atrodė prižiūrima šiame namelyje, dėl to ši spinta nuo pat pradžių mergaitei kėlė šiurpą savo širpia švara. Dori įlipo spinton, Esmeralda persigandusi pašoko nuo sofos. Na ir bailė aš! - pamanė ji su panieka sau.
- Dori, tikrai nepatariu tau joje būti... ei, kas čia dabar? Pogalais tai tikrai nenormalu! Lipk iš ten, ateik. - tarsi su mažu vaiku šnekėjo mergaitė. dori pradėjo žvengti kaip koks arklys. - Gal baigsi pagaliau? Ką? Ne, neisiu!
Tačiau Dori jos nesiklausė. Viskas atrodė kiek nenormalu tiek su Dori elgsena, tiek dėl spintos nebuvimo fiziškai ar buvimo... Žodžiu, ši vieta džiaugsmo mergaitei nekėlė. Negaliu jos niekur leisti vienos, kai ji tokioje būsenoje. Nuspręndė grifė ir tvirtai suėmusi ištiestą Dori ranką atsistojo į spintą. Čia dvokė šlapke. Iš viso prie ko čia ta šlapkė? Ji nustojo bjaurėtis kvapu ir tris kartus giliai įkvėpusi palietė spintos sienelę. Jos ranka pradingo ir kūną nudiegė kažkas šalto ką ji užčiuopė.
- Einam, Dori. Pasiruošk lazdelę.
Ir vos Esmeralda žengė žingsnį, jos ranką kažkas sugriebė, o kadangi Esmeralda stipriai laikė Dori už rankos, jas abi įtraukė.
Kambaryje liko susprogdinto maišelio likučiai ir dar buvo girdėti, kaip girgžda svyruojančios spintos durelės...
-
Buvo šilta pavasario diena. Švietė saulė, dangumi tingiai plaukė keletas baltų debesėlių. Retkarčiais pūstelėjus vėjeliui, tvankus oras prisipildydavo atrėjančios vasaros kvapų - žemuogių, gėlių ir ežero vandens aromato.
Erikas slampinėjo lauke, nežinodamas, ko nusitverti. Mokslo metai ėjo į pabaigą, prasidėjo egzaminai. Dauguma mokinių nuo aušros iki sutemų sėdėdavo bibliotekoje, apsikrovę knygomis ir pergamento lapais. Eriką vien nuo minties apie egzaminus apimdavo irzlumas. Berniukas neabejojo, kad viską, net tokius kvailus ir nereikšmingus egzaminus, kaip Astronomijos ar Magijos istorijos, išlaikys puikiai.
Juk net didžiausiam kvailiui aišku, kad neišvirsi iš teleskopo sriubos! - vilkdamas kojas per išdegusią žolę mąstė juodaplaukis. Jo nuomone, panašaus sunkumo klausimų buvo galima tikėtis iš egzamino, kurį parengė besmegeniai profesoriai.
Galų gale Erikui įgriso tas nepakeliamas karštis ir berniukas nusprendė pasieškoti vėsesnės vietos. Tačiau tai buvo ne ką lengviau, negu sukurti Išminties akmens kopiją. Visur, net pačiuose nuošaliausiuose kampeliuose tūnojo pasislėpę mokiniai. Juodaplaukis slampinėjo iš vietos į vietą irzliai burbėdamas ir raukydamas tankius antakius.
Po ilgų vaikštinėjimų Erikui pavyko aptikti išties nuošalią vietelę - nedidelį, apgriuvusį namelį, stovintį ant Ežero kranto. Vieta buvo rami, graži ir nuošali. Pats tas, jei nori pabūti vienas ir atsikratyti gaujos įkyruolių pirmakursių, triukšmingai zyziančių, kad nustos lankyti Hogvartsą, jei iš visų egzaminų negaus "nuostabu" įvertinimo.
Namukas buvo suręstas iš medžio. Vienuolikmetis atpažino tamsią Uždraustojo miško eglių medieną. Jis buvo dviaukštis, medinėmis čerpėmis dengtu stogu, grubiai tašytų rastų tvora ir dideliu užrašu, skelbiančiu "Draugų namelis".
Hogvartsas kartais tikrai kvaikštelėjęs,- prunkštelėjo Erikas, - Draugų namelis. Koks dar Draugų namelis? Kam iš viso reikia draugų, jei gali pabūti vienas?
Vis dėlto vieta turėjo keistą poveikį. Ji tarsi traukė užeiti vidun, atidaryti girgždančias duris, išluoti grindis, užlipti sutręšusiais laiptais į palėpę. Nežinia, ar pasidavęs keistąjai jėgai, ar tiesiog norėdamas išvengti betikslio klydinėjimo, vienuolikmetis stumtelėjo duris ir užėjo vidun.
Namelio vidus buvo ne ką įprastesnis už išorę. Čia keistoji jėga siautėjo visu smarkumu. Lėtai slinkdamas durų į kažin kokį kambarį link, Erikas galvojo, ar tik ne toji jėga šitaip apraizgė langus voratinkliais. Jis užėjo į vieną iš patalpų ir priblokštas sustojo.
Jis pateko į svetainę. Čia stovėjo keli raudonu aksomu aptraukti krėslai, lakuoto medžio staliukas ir knygų lentyna. Viduryje lubų kabojo didžiulis krištolo sietynas, o ant akmeninio židinio atbrailos tvarkingai išrikiuoti stovėjo daili urna, žvakidė ir kažkokia keista nuotrauka. Joje buvo vaizduojamas berniukas, stovintis greta marmurinio fontano ir grojantis lūpine armonikėle. Po nuotrauka dailiomis, kaligrafiškomis raidėmis buvo užrašyta:
Danielis, 1972 metai, Hamburgas
Tačiau labiausiai pribloškiantis dalykas buvo tai, kad svetainė buvo puikiai prižiūrėta. Nors nuotraukos kiek dulkėtos, tačiau visa kita - lentyna, krėslai, staliukas - buvo švarūs ir blizgėte blizgėjo. Net židinyje nebuvo matyti anei menkiausio suodžio.
Norėdamas pasilikti čia kuo ilgiau ir susižavėjęs nameliu, Erikas priėjo prie didelio, arkos formos lango mediniais rėmais ir, pasislėlpęs už užuolaidos, įsistebeilijo į vaizdą už lango. Berniukas nuoširdžiai troško, kad niekas netrukdytų ir jis galėtų šitaip sėdėti valandų valandas.
-
Ir vis dėl to, diena buvo nors ir graži, labai liūdna - kaip ir visos kitos. Nikolė niekada ankščiau nepraeidavo nei egzaminų, nei jų pasiruošimo, nei pamokų, nei namų darbų... O dabar, tai nebeteko prasmės. Depresija paveikė viską.
Apglėbusi brolį ir jį uždengusi kažkokiu mėlynu pleduku, kurį rado koledžo bendrajame kambaryje, Nikolė nusprendė, kad kol gražus oras, galima Willialmą išsivesti į lauką. Aišku, broliui jau metukai ir septyni mėnesiai - jį darosi vis sunkiau nuslėpti nuo kitų akių, tačiau nėra kito pasirinkimo. Brolis auga, o jo smalsumas ir noras pažinti pasaulį - dar greičiau. Dabar jis jau nebe kūdikis, kurį galimą užmigdyti davus jam tiūtę, jis bėga visur kur tik gali, ima visą ką tik gali, kišą viską į burną, o Nikolei vienai pačiai reikia juo rūpintis ir, juo labiau, tai daryti slapta. Vienintelis pliusas, kad Nikolei Hogvartse liko tik du metai, tada broliui jau bus trys ar ketveri ir Nikolė jau galės iškeliauti iš Hogavrtso, bus pilnametė ir galės nebeslėpti brolio. Gyvenimas bus kur kas lengvesnis.
Tačiau apie ateitį negalima dar svajoti, nes dabar, šiuo metu, reikia rūpintis broliu. Šiandien rožinių plaukų savininkė ieškojo nuošalios vietelės, kur nebūtų jokių burtininkų ir raganų ir Nikoė, galėtų išleisti brolį pažaisti, paropoti ir padaryti dar kitų dalykų, kuriuos daro tokio mažiaus vaikai laisvalaikiu.
Į Nikolės atmintį grįžo draugų namelis, esantis netoli ežero, kuriame, būdama trečiame kurse, penkiolikmetė praleisdavo visas dienas su savo draugais. Tuomet jis buvo labai jaukus ir mielas, tik ar iki dabar išliko? Šiaip jau, pagal trumpaplaukės prisiminimus, anas namelis buvo gana nuošali vieta, tad yra tikimybės, kad jame nieko Parkeriai nesutiks. Daugiau nebedvejodama Varno Nago koledžo mokinė patraukė į tą pusę, kur turėjo būti draugų namelis. Šiaip jau, pavadinimas visai geras - Nikolė ir Willialmas patys tikriausi draugai.
Pravėrusi medines girgždančias duris, mergina įžingsniavo į vidų. Apsidairiusi ir nepamačiusi nė vienos gyvos dvasios, ji nudengė Willialmą. Berniukas, išvydęs jaukų namelį, tik nusijuokė savo maloniu balsu, Nikolė jam atsakė šypsena ir paleido žaisti.
-
Praėjo jau kelios valandos nuo tada, kai Erikas tylomis atsisėdo ant palangės ir ėmė stebėti vaizdą už skaidraus stiklo. Nuo tada vaikinas nė kiek nepajudėjo ir nepakeitė pozos. Jo žydrai pilkšvos akys be tikslo klydinėjo namelio kiemeliu, juosiamu grubiai tašytų rąstų tvora.
Staiga Eriko žvilgsnis užkliuvo už blyškaus šešėlio, nuslinkusio skersai taką. Jis nematė, kas to šešėlio savininkas, tačiau nė kiek netroško akis į akį susidurti su kokiu nors mokiniu. Piktai burbėdamas, kad kažkas eilinį kartą neduoda jam ramybės, vaikinas nulipo nuo palangės ir žaibišku greičiu perlėkė kambarį , ketindamas išsprukti pro užpakalines duris. Deja, jis nespėjo. Pakraupęs juodaplaukis klausėsi, kaip tyliai girgždėdamos atsiveria senojo namelio duris ir kažin kokia būtybė, tiksliau, būtybės įžengė vidun. Ne, Erikas nebijojo vaiduoklių. Jis bijojo mokinių, mokytojų ir apskritai bet kokių padarų, trikdančių jo auksinę, pilkšvo depresijos rūko gaubiamą ramybę. Tad dabar, apimtas panikos, vaikinas ir vėl šoktelėjo per visą kambarį - atgal, prie lango. Jis užlindo už sunkių, žemę šluojančių aksominių užuolaidų, visa širdimi trokšdamas, kad neavėtų tokių didelių, juodų batų su tokiu storu blizgančio lako sluoksniu. Tačiau paslėpti aiškiai matomų batų nosių nebuvo laiko, tad Erikas nutarė, kad geriau rizikuoti, negu akis į akį susidurti su nežinomu svečiu.
Sunkiai atsidusęs Erikas užsimerkė ir maldaute maldavo, kad nepažįstamasis neužklystų vidun.
-
Nikolė buvo tokia atsidavusi savo broliui, mylėjo jį visa širdimi, nes jis buvo vienintelis, kas liko iš jos motinos Žanos. Galima sakyti ir iš šeimos, nes tėtis vis dar nieko nežino apie motinos mirtį, apie Nikolės depresiją ir jos sunkumus, jau keli mėnesiai kaip jis išvykęs į tas savo apgailėtinas kvidičo rungtynės ir praleidęs svarbiausius nutikimus jo šeimoje. Vien tik dėl to, Nikolė kenčia depresiją, vargsta su broliu ir nebemyli gyvenimo. Viljalmas yra vienintelis dalykas, kuris neleidžia išsipildyti savižudiškoms mintims Nikolės galvoje.
Su visa ta meile, kuri beliko joje, rožinių plaukų savininkė stebėjo kaip jos brolis renka nuo grindų įvairiausius pagaliukus, kaip kūrybingai jo fantazija juos pateikia kaip laivus, paukščius ar ko tik jis neprisigalvojo.
- Vilai, kas čia? - parodė į berniuko rankose laikomą pagalį.
- Didinas! - išskleidė kažkokius garsus ir ėmė įgarsinti savo „didiną“. Trumpaplaukė garbanė nusijuokė ir apžvelgė namuką, kuriame buvo jiedu du. Viskas jauku ir gražu, saulės šviesa, sklindanti pro langą jaukiai apšvietė kambariuką. Ir, kad tave kur, jie čia buvo ne vieni! Už užuolaidų kyšojo kažkokie juodi batai! Persigandusi Nikolė apglėbė brolį murmėdama, kad viskas bus gerai, o tada suriko užuolaidoms:
- Ei, kas ten?! Išlysk, ir nedrįsk skriausti mano... - nesinorėjo sakyti „brolio“, nes Nikolė jį tik ir stengėsi nuo visų nuslėpti, tačiau, kad ir kas tenai buvo, jis turbūt aiškiai jau pamatė ir suprato, kad Nikolė visą šį laiką Hogavrtse slėpė savo brolį.
Nedrąsiai, stipriai apglėbusi savo brolį, penktakursė nusėlino link užuolaidų ir prisiartinusi pakankamai arti, staigiu judesiu suėmė užuolaidų galą ir atplėšė jas. Iš už užuolaidų pasirodė berniukas, koks pirmakursis ar antrakursis. Koks skirtumas, vis vien keleriais metais už Nikolę jaunesnis, o tokiems dar galima aprėkti ir prisaigdinti niekam nesakyti apie tai, ką matė. Bėda ta, kad Nikolę užgulusi depresija, neleido to merginai padaryti.
- Kas tu toks?
-
Antri metai Hogvartse. Antri metai patyčių. Kristis tai žinojo. Praeitais metais jį pašiepdavo dėl žemo ūgio bei dėl kerėjimo nesėkmių. Tai buvo veiksnys, dėl kurio berniukui nesinorėjo grįžti į Hogvartsą. Bet jis grįžo. Privalėjo tai padaryti. Aišku, treniruočių su žvalgu Badžiu nenutraukė ir šiemet.
Buvo vos dvi dienos nuo mokslo metų pradžios. Dabar vyko viena treniruočių. Po pamokų Kristupas apsirengė žvalgo apsiaustą, čiupo ginklus ir atbėgo laukan. Jam buvo paskirta Hogvartso apylinkėse rasti kažkokią medinę trobelę. Tada jis galėsias joje atsipūsti. Išnaršęs apylinkes Danil rado namelį.
Švilpiukas jį apžiūrėjo. Trobelė buvo jauki. Nupėdinęs į vidų vaikis vonioje nusiprausė šaltu vandeniu. Vasaros orai dar tesėsi, todėl po intensyvaus ieškojimo jis sukaito. Atsigaivinęs nukeliavo į virtuvę. Kristupas jau žinojo, kad kai Badis pasako: "Šiandien tavo treniruotės tikslas surasti trobelę. Suradęs galėsi joje pailsėti", tai reiškia, kad jis turės pasimokyti pernakvoti vienas. Todėl su savimi pasiėmė kuprinę su reikmenimis. Dabar iš kuprinės išsitraukė jautienos kepsniuką. Beliko jį išsikepti.
-
Reikėjo nuveikti ką nors įdomaus. Pamokose buvo labai daug informacijos, tad Eliotas jomis pernelyg nesusižavėjo. Įsivaizdavo, kad pamosuos burtų lazdele ir taip nusikratys bereikalingo darbo. Pasirodo, magija buvo daug sudėtingesnis dalykas. Norint ją valdyti iš tiesų reikia pasistengti. O to šviežiai iškeptas pirmakursis visai nenorėjo ir nemėgo. Jis troško susirasti draugų, kurie sutiktų kartu smagiai praleisti laiką. Deja, atrodė, kad visi yra nusiteikę mokytis. Bijodamas pasijusti vienišas berniukas išsitempė brolį pasivaikščioti. Taip, su Oliveriu kartais nuobodoka, tačiau jis geras brolis. Ir niekada neatsisakys eiti kartu.
Kol kas nežinojo, kur eina, bet traukė palei ežerą. Pamatė kažkokį lieptą ir bėgte pasileido prie jo. Bet nepasiekęs tikslo pastebėjo ir dar labiau sudominusį dalyką - kažkokį namelį. Čia netgi labai gali būti paslėpta kas nors magiško. Nė nepažiūrėjęs, ar Oliveris ateina iš paskos, Eliotas nėrė vidun. Ir iš karto pamatė kažkokį berniuką, kuris, jo nuostabai, rankose laikė kažką labai panašaus į mėsą.
- Labas! - patenkintas pasisveikino Eliotas. Jeigu jau šis mokinys ruošiasi čia gaminti, tai gali būti kuo puikiausias nuotykis.
-
Nuo pat pirmos dienos pamokos pasirodė esančios siaubingai sunkios. Oliveris nesuprato nemažos dalies aiškinamos teorijos, o ir burtai sekėsi labai sunkiai. Tiksliau, visai nesisekė. Tai labai skaudino ir gąsdino. Jeigu viskas taip bus ir toliau, jis grįš namo ne dėl to, kad to nori, o dėl to, kad už blogus pažymius bus išmestas iš šitos mokyklos. Taigi prisidėjo dar viena baimė.
Nors norėjo paskaityti apie kerus, kuriuos išgirdo kerėjimo pamokos metu, neprieštaravo kartu su Eliotu eiti pasivaikščioti. Reikėjo daryti namų darbus, bet laikas su broliu svarbesnis. Taigi Oliveris nesiskundė ir ėjo paskui dvynį. Jis norėjo viską pamatyti ir visai nepaisė, kad pačiam Oliveriui geriau likti kambaryje ir išsiverkti.
- Eliotai, palauk, - sumurmėjo gerokai tylesnis ir lėtesnis dvynys, kai brolis pasileido bėgte. Jis nė nežiūrėjo, ar Oliveris ateina iš paskos, o tai skaudino. Gerokai atsilikęs berniukas vis dėlto irgi pasiekė kažkokį namelį, bet jo brolis jau buvo viduje. Ten įlįsti reikėjo daug drąsos, kuria Oliveris tikrai nepasižymėjo. Bet vienas stovėti lauke irgi nenorėjo, tad prisivertė pasekti brolį. Viduje jau buvo kažkoks berniukas, bet Oliveris nieko jam nepasakė. Eilinį kartą suprato, kaip labai skiriasi nuo savo brolio - visai nenorėjo bendrauti ir pažindintis.
-
Kai kažkas netikėtai tarė "labas", Kristupui iš netikėtumo net keptuvė iškrito iš rankų ir, skleisdama skardžius, ausį rėžiančius garsus, nubildėjo ant žemės.
- Na ir žvalgas. - tyliai subarė save berniukas. Žinojo, kad pavyzdžiui Badis, ištikus tokiam netikėtam dalykui sugebėtų net neišsiduoti kažką girdėjęs.
Atsisukęs pamatė prašnekusį berniuką. Švilpis jo amžiaus ir kurso nežinojo, bet, kaip ir dauguma vaikų, berniukas buvo aukštesnis už smulkaus ūgio ir sudėjimo Kristupą. Įdomu, pas ką daugiau raumenų, pamanė antrakursis, bet nutylėjo, nenorėdamas įžeisti vaiko. Taip stovėdamas žvalgo mokinys vertino žmogų ir padėtį. Berniukas, matėsi, buvo energingas ir entuziastingas. Kristupui tai tiko. Tada į namuką įėjo kitas berniukas. Identiškas pirmajam. Dvyniai, sumetė švilpiukas. Tik tas antrasis buvo tylesnis ir ramesnis.
- Labas. Aš Kristupas. Kuo jūs vardu? - pasisveikino. Tuomet pasilenkė ir pakėlė keptuvę. - Vybačti. - Krisčiui netyčia išsprūdo ukrainietiškas "atsiprašau". - Tai yra, atsiprašau, netyčia nukrito. - jau angliškai tarė berniukas, kad ir kaip nekentė tos sunkios kalbos. Angliškai vis dar šnekėjo su stipriu ukrainietišku akcentu.
-
Argi būtina kelti tiek triukšmo? Eliotas skubiai žvilgtelėjo, ar tas žvangesys pernelyg neišgąsdino brolio. Gal bijoti triukšmo ir atrodo kvaila ir vaikiška, bet berniukas žinojo, kad yra ne taip. Net ir su šia baime jo brolis dvynys yra šaunus.
- Aš Eliotas, o jis - Oliveris, - drąsiai prisistatė drąsesnis dvynys. Suraukė nosį - atrodė, kad šitas Kristupas nė neatsiprašys. Pats, žinoma, to irgi nebūtų daręs, bet iš kitų reikalavo. Tiesa, netrukus naujasis pažįstamas kaip tik tai ir padarė. Eliotas išdidžiai linktelėjo.
- Visiems pasitaiko, - oriai pasakė. O tada jau atėjo eilė klausimų lavinai: - O tu čia kepsi mėsą? Bet kodėl čia? Ar tau neužtenka maisto, kurį valgai didžiojoje salėje? Ar kepsi ją pasitelkęs magiją?
Eliotas įsitaisė šalia Kristupo ir pasiruošė stebėti, ką jis darys toliau. Kad šalia yra ir brolis, tiesą sakant, visai pamiršo.
-
Nespėjo nė įeiti į namelį, kai pasigirdo kažkoks triukšmas, kuris iš karto sukėlė paniką. Geriau turbūt būtų ten neiti, bet leisdamas laiką su broliu Oliveris nenorėjo visko sugadinti. Jis ir taip pernelyg nuobodus. Taigi ryžosi eiti vidun. Laimei, tas triukšmas neužsitęsė, ir berniukas lengviau atsikvėpė.
- Ką reiškia tas žodis? - droviai paklausė, kai Kristupas ištarė kažką neaiškaus. Nustebo, kad Eliotas nepasidomėjo, bet šį kartą ir pačiam buvo labai įdomu. Iš viso šis berniukas atrodė keistas, bet įdomus. Negi jis išties čia kažką keps? Laimei, Eliotas puolė visko iš eilės klausinėti, tad Oliveriui daugiau nereikėjo nieko sakyti. Gali būti, kad šis mokinys šiek tiek vyresnis, tad jam gal nė nepatiks bendrauti su jaunesniais. Bet brolis privers bendrauti, ar ne? Tik kad tas brolis dabar visai nekreipė dėmesio į Oliverį. Tai nustebino ir šiek tiek įskaudino. Bet ir vėl nedrįsęs papriekaištauti broliui berniukas atsisėdo šalia ir droviai stebėjo, ką gi Kristupas dabar darys.
-
Kristupas trumpam nuraudo atsiprašęs, bet nuvijo tą nelemtą raudonį nuo savo skruostų. Išgirdęs abiejų vardus Kristis linktelėjo dvyniams.
- Labas, Eliotai, labas Oliveri. - tarė. Oliveris jam pasirodė mažiau kalbantis, o tai atitiko jį patį. Eliotas kalbėjo drąsiai. Tačiau Oliveris buvo pernelyg ramus švilpiukui. Nors ne visada tai parodydavo, jis pagal energiją ir nuotykių troškimą labiau atitiko Eliotą.
- Kaip jus atskirti? - Kristupas uždavė ramybės nedavusį klausimą abiem berniukams. - Jūs identiški. - taip ir buvo. O antrakursis nebuvo tikras, ar jie nuolat skirtingai elgiasi.
- Eliotai, taip, aš kepsiu mėsą. Man patinka Didžiosios salės maistas, bet paprastas daug skanesnis. Gaminsiu be magijos, nes dievinu maisto gaminimą. Tai vienas mano didžiausių pomėgių. Gal norit ir jūs kažką pagaminti? Arba gal man jums kažką paruošti? Oliveri, vybačti ukrainietiškai yra atsiprašau. Aš ukrainietis, o anglų kalba be proto sunki, tad retkarčiais netyčia pasakau kokį žodelį gimtąją kalba. O kad jau apie kalbas, kiek mokat kalbų? Aš truputį suomiškai, truputį lietuviškai, pilnai šneku ukrainietiškai, ir angliškai, bet angliškai su akcentu ir sunkiai, kaip matot. - Danil nusišypsojo iš savo žodžių.
-
Kristupas pasirodė esąs šaunus vaikis, ir Eliotas skubiai nutarė, kad jie būtinai taps draugais. Viskuo nepatenkintas nuoboda (kaip, pavyzdžiui, toji Leticija) kažkokiame namelyje tikrai nesiruoštų kepti mėsos. Vadinasi, Kristupui patinka nuotykiai, o kaip tik to iš draugo Eliotas ir norėjo.
Užduotas klausimas patiko, ir berniukas nusišypsojo. Žvilgtelėjęs į Oliverį kilstelėjo antakius ir kažką perdavė jam slapta dvynių kalba. Tada atsisuko į Kristupą ir maloniai atsakė:
- Mus atskirti yra talentas. Nė kiek neabejoju, kad to išmoksi.
Gaminti Eliotas nemėgo. Na, turbūt. Niekada to nebuvo daręs, o štai padėti namų ruošoje visai nepatiko. Kartais tėtis sakydavo duoti mamai pailsėti, ir tada berniukas raukydavosi. Bet čia ne namų ruoša. Čia Hogvartsas ir nuotykis. Tai žavėjo, tad berniukas kiek pasvarstęs pasakė:
- Mielai ką nors pagaminčiau, bet mes nieko neatsinešėme. Nepagalvojau, kad gali reikėti. Be to, miegamajame neturime mėsos. O iš kur tu gavai tą mėsą? Ar tau atsiuntė mama? Ar pelėdos gali nešioti kepsnius? - dar vieną klausimų laviną užpylė ant Kristupo. Apie kalbas nesakė nieko. Pasirodė, kad bendramokslis nori kiek pasipuikuoti, bet pabijojo prarasti šaunų draugą. Be to, pats laikas ką nors pasakyti ir Oliveriui.
-
Taip. Jie su Eliotu būtinai kada nors apsimes vienas kitu. Kristupas susipainios, ir bus smagu. Tam, tiesa, Oliveriui reikėtų daugiau šnekėti, kad nebūtų visai aišku, kuris brolis yra žymiai šnekesnis. Tik kad jis nežinojo ką pasakyti. Bendravimas tikrai nebuvo jo stiprioji pusė. Piešti žymiai paprasčiau.
- O kokia čia mėsa? - droviai paklausė, kai Kristupas pradėjo kalbėti apie maisto gaminimą. Buvo kiek baisu, kad tai nebūtų kokia arkliena ar varniena. Bet berniukas atrodė esantis normalus, tad turbūt nevalgytų tokių nesąmonių. O Eliotas, aišku, pareiškė, kad jis nori gaminti. Apie Oliverį, aišku, nė nepagalvojo, o tai vis labiau liūdino. Tiesa, bent jau užsiminė, kad jie nieko neturi. Tai jau buvo gerai, ir berniukas nusišypsojo broliui. Jam čia visai patiko, nors Kristupas atrodė daug panašesnis į Eliotą.
- Mes mokame tik anglų kalbą, - kiek susigėdęs sumurmėjo. Atrodė, kad Kristupas daug šaunesnis. Už jį patį, ne brolį, žinoma. Eliotas yra pats šauniausias. - O iš kur tu moki tiek daug kalbų?
Įsitaisęs patogiau stebėjo tą berniuką ir tikėjosi pamatyti, kaip jis tokioje keistoje vietoje išties iškeps normalų maistą.
-
Panašu, jis susirado draugų. Tikrų draugų. Na, Džezefos nepamiršo, bet kai tau tik dvylika, su pasiutusiais berniukais bendrauti įdomiau. Dar vienas svarbus aspektas - šie draugai nesityčiojo, nors Kristis turbūt buvo jų ūgio, jei ne žemesnis.
- Na, aišku. Tikiuosi, kad išmoksiu. - šyptelėjo Eliotui. Dvynys daug klausinėjo. Bet ne nervinančiai pliurpė, kaip Džezefa. - Aš našlaitis, mėsos mama neatsiuntė. Žinai herbologijos profesorių? Jis mano globėjas. Davė mėsos. O dėl pelėdų nežinau. Galima išbandyti. Bet turiu tik katiną. - o taip, jis turėjo Danielį. Puikus augintinis jis buvo. Ir švilpiukas žinojo, kad atėjus vakarui, miego laikui, Danielis kažkaip atseks pas šeimininką. - Na, dar kuprinėje turiu visokių ridikėlių, agurkų, salotų lapų. - vaikis neketino valgyti vienos mėsos. - Gal pamokyti, kaip gaminti salotas? Tada galėtume pasidalinti pagamintą maistą. - pasiūlė Danil.
- Oliveri, čia jautiena. Ir nieko tokio, kad mokate tik vieną kalbą. Aš, kad ir moku gana daug kalbų, pavydžiu jums taip puikiai kalbėti angliškai. Iš kur kalbos? Na, aš pats ukrainietis, tai moku ukrainietiškai. O mano globėjas yra pusiau lietuvis, pusiau suomis. Tai išmokė dar dviejų kalbų.
-
Eliotas buvo patekintas. Pagaliau sutiko nuotykių norintį mokinį. Ne tokį, kuris tik ir skundžiasi, kad jis per daug klausinėja ar yra nemandagus. Mandagiam būti yra siaubingai nuobodu, todėl energingas berniukas nė nesiruošė vargintis. Geriau jau lįsti į visus įmanomus (o gal ir neįmanomus) nuotykius.
- Tu neturi mamos ir tėčio? - nustebęs paklausė berniukas, tačiau klausime buvo nė kąsnelio užuojautos. - Ir profesorius yra tavo globėjas? Geras!
Jau užsisvajojo, kaip kuris nors profesorius (geriausia Auris) tampa jo globėju. Vis dėlto susiprato, kaip gerai yra turėti mamą ir tėtį. Ir, žinoma, brolius bei seseris. Bet apie tai nieko nesakė ir, žinoma, neparodė jokios užuojautos ar atjautos.
- Pas mus namuose yra katinų, bet mes čia turime pelėdą, - pasigyrė Eliotas jau nekantraudamas imtis maisto gaminimo. Apsidžiaugė, kad Kristupas turi daržovių. Baisiausiai norėjo jas supjaustyti ir, jei pasiseks, viską aptaškyti sultimis. Bus tikrai smagu.
- Aš galiu supjaustyti pomidorus, jeigu tik tokių turi, - dar pasakė. Išsirinko daržovę, kur, jo nuomone, labiausiai taškosi. Tai skambėjo kaip puikaus nuotykio pradžia, ir berniukas norėjo greičiau pradėti. Dar paklausė: - O kaip tu užkursi ugnį? Kas čia degs? Ar naudosi magiją? Aš nežinau kerų, kurie sukuria ugnį.
Dairėsi po namelį ieškodamas, kas čia galėtų degti, ir džiaugėsi čia būdamas. Panašu, kad Kristupas - šauniausias berniukas mokykloje. Po jo paties ir Oliverio, žinoma.
-
Elioto reakcija kiek išgąsdino. Gal Kristupui liūdna, kad jis našlaitis? Kodėl brolis taip nejautriai reaguoja? Ir, regis, nė nesiruošė atsiprašyti. Ir kas čia gero, kad profesorius yra globėjas? Jų mama ir tėtis yra patys geriausi pasaulyje, Eliotas turėtų džiaugtis juos turintis. Brolio elgesys nemaloniai stebino, bet Oliveris nieko nesakė. Neketino priekaištauti Eliotui. Jis vis dėlto geras dvynys.
- Galima susipažinti su tavo katinu? - nedrąsiai paklausė Oliveris apsižvalgydamas. Nepastebėjo, kad gyvūnas būtų čia, bet ką gali žinoti. Kartais katinai iš tiesų mėgdavo slėptis.
- Iš aš noriu padėti, - sulinksėjo į pasiūlymą išmokti, kaip gaminti salotas. Jeigu pavyks, grįžęs namo padės mamai. Kadangi jie turės dar vieną broliuką ar sesutę, mamai tikrai reikės pagalbos. Oliveris droviai nusišypsojo ir žvilgtelėjo į Eliotą. Jis tikriausiai nė nesusimąstė, kad galės padėti mamai. Turbūt tiesiog nori nuotykių. Bet vis tiek nuveiks ką nors naudingo.
Oliveris jau laukė, kada jie pradės gaminimą - brolis uždavė tikrai gerus klausimus. Pats dar norėjo pasiteirauti, kur yra tos negirdėtos šalys, apie kurias kalbėjo Kristupas, bet nenorėjo pasirodyti esąs kvailas, todėl nutylėjo. Taip, jis pernelyg kvailas bendrauti su kitais mokiniais, bet iš paskutiniųjų stengėsi to neimti į galvą.
-
- Na, kaip čia pasakius. Kai man buvo dveji, jie paliko mane vaikų namuose. Ir jeigu nieko neatsitiko, jeigu jie nemirė, tai aš turiu mamą ir tėtį. Tik nežinau kur jie ir taip toliau. Taip, Badis mano globėjas, mes kartu gyvenam. O dabar, Eliotai, matau nori pradėti. Tai netempiam gumos. Oliveri, šaunu, kad padėsi. - Kristupas pasirausė kuprinėje ir po minutėlės mestelėjo Eliotui dežutę su pomidorais. - Oliveri, ką tu nori? Gal ridikų? Juos reikia smulkiai susmulkinti. Beje, kadangi čia virtuvė, čia turi būti pjaustymo lentelė, peiliai... - pamažu berniukas pradėjo tiesiog murmėti priemones. - Žodžiu, susiraskit peilius ir pjaustymo lenteles ir pradėkit. Nebijokit pasakyti, jei reiks pagalbos. Apie ugnį kalbant... Aš žinau kerus, bet jų nemoku. Bet moku uždegti ugnį degtukais. Tai žiobariškas būdas. - Kristis išsitraukė degtukų dėžutę. Vienu degtuku brūkštelėjo per uždegamąjį dėželės šoną. Tada degtuką prikišo prie senoviškos viryklės. Ir netrukus ji užsidegė. - Matot? Paprasta.
-
Kodėl mama ir tėtis gali norėti kažkur palikti savo vaiką? Na jau ne, jų mama ir tėtis tikrai taip nedarytų. Jie tikrai myli visus, net ir gerokai erzinančius mažuosius. Be to, juk Oliveris sakė, kad bus ir dar vienas. Tą mama su tėčiu irgi mylės. Norėjo kažką dar apie tai pasakyti, bet Kristupas jau perėjo prie maisto temos.
- Nereikia man tos pjaustymo lentelės! - išdidžiai pareiškė, bet peilį mielai susiras. Taigi nuslinko ieškoti to puikaus daikto ir suradęs patį didžiausią grįžo pas Kristupą ir Oliverį. Švilpis kaip tik uždegė ugnį, ir Eliotas plačiai išsišiepė.
- Man patinka ne visur naudoti magiją, - atvirai pasakė ir pridūrė: - Mūsų mama ir tėtis yra burtininkai, bet mes lankėme žiobarišką mokyklą. Be to, mūsų namuose yra žiobariškų daiktų. Nieko blogo tame nematau, taip dar įdomiau gyventi. O kaip tavo ir profesoriaus namai? Jūs turite, pavyzdžiui, televizorių ir elektrą? Ką veiki per atostogas? Ar į profesorių kreipiesi vardu? - dar pažėrė klausimų ir pagaliau ėmėsi darbo. Išsitraukė pirmą pomidorą ir laikydamas jį rankoje perpjovė. Žinoma, sultys iš karto nutekėjo delnu žemyn ir atsidūrė už rankovės.
- Šlapia! - pranešė Eliotas, tačiau dėl to buvo labai patenkintas. Juk tai kuo puikiausias nuotykis.
-
Kristupo istorija atrodė esanti labai liūdna. Oliveris labai džiaugėsi turintis pačius geriausius mamą ir tėtį, bet dabar apie tai nieko nesakė. Atrodė, kad šitam berniukui tikrai gali būti liūdna. Eliotas, aišku, to nepaisė ir dargi buvo nusiteikęs viską aptaškyti. Dėl šito Oliveris buvo daugiau nei tikras, bet jau pradėjo suprasti: kažką aiškinti tiesiog beviltiška.
- Galiu susmulkinti ridikus, - droviai sutiko gerokai už brolį tylesnis dvynys ir nuėjo ieškoti reikmenų. Paėmė nedidelį peilį ir dvi pjaustymo lenteles. Kad ir ką kalbėtų Eliotas, jam tokia tikrai yra reikalinga. Grįžęs padėjo šalia brolio.
- Imk. Ne tavo pomidorai, todėl neištaškyk visko, - tyliai sumurmėjo ir atsisuko į Kristupą. Eliotas, aišku, jau uždavė milijoną klausimų, bet jo brolis turėjo tik vieną: - O kur ridikai?
Išties norėjo nuveikti kažką naudingo. Spėjo, kad mamai bus smagu, jeigu grįžęs Kalėdų atostogų pasisiūlys ką nors supjaustyti. Ir jis ne toks kaip Eliotas, specialiai peiliu tikrai nesišvaistys. Droviai stebėdamas naująjį pažįstamą ir brolį Oliveris stengėsi per daug negalvoti apie tai, kad Kalėdų atostogos bus dar labai negreitai.