Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 13, 2009, 09:03:49 pm

Antraštė: Miško proskyna
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 13, 2009, 09:03:49 pm
Kiek paėjėjus tamsiu, aukštais, šimtamečiais medžiais apaugusiu mišku atsiveria pakankamai   jauki (kiek gali būti jaukumo Uždraustajame miške) proskyna. Čia medžiai auga rečiau ir pro jų tankias lajas prasiskverbia vienas kitas saulės spindulėlis. Medžių šakos prasideda gan aukštai virš galvų, todėl proskyna atrodo lyg didelis kambarys, nes vos jai pasibaigus vėl prasideda medžių tankmė. Keli keistai žydintys krūmai paįvairina proskynos spalvų gamą, o minkšta ir puri samana sukelia jaukumo įspūdį. Tačiau tai erdvė - Uždraustajame miške, erdvė, kuri rodos nori apgauti, prijaukinti praeivį, kad jis pasijustų saugus. Bet juk čia pilna nuodingų vijoklių, apsivijusių aukštus ir storus medžių kamienus, gėlių kurių sultys degina žmogaus odą ar samanom apaugusių ir retkarčiais atsiveriančių duobių į kurias įkritus... nedaugeliui pavyksta išsikapstyti.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 20, 2009, 12:43:49 pm
Cynthia vienoje rankoje nešina kažkokį laikroduką, o kita ranka bandydama nuo veido traukti į veidą lendančias šakas, vis ėjo ir ėjo uždraustojo miško glūdumos link, kol virš galvos pasirodė pirmieji nežymūs saulės spinduliai ir prieš jos akis išdygo ilgą istoriją menanti proskyna: šimtamečiai medžiai, šaknis įleidę giliai į šią Dievo užmirštą žemę, bei sudžiūvusi žemė, giliais vingiais išrėžusi žemę, tarsi čia nebūtų šimtus metus priėjęs vanduo. Jie turėtų netrukus pasirodyti. Cynthia iš šventinio juodojo apsiausto kišenės išsitraukė Magijos Ministerijos jai duotą ženkliuką,kuris paslaptingai besikeičiančiomis spalvomis vis užrašydavo žodžius ,,Cynthia" arba ,,Koordinatorė". Ji atsistojo vidury lauko, iš lininio maišelio išsitraukė auksinį laikroduką su grandinėle ir užsikabinusi jį ant kaklo, ramiai stovėdama laukė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 20, 2009, 01:59:26 pm
Mija traškėdama ėjo per sausas šakas. Šlavėjų pamiršta vieta... Ji stengėsi kuo aukščiau kelti kojas, nes buvo basa, o šakos dūrė lyg pulkas ožių. Susiraukusiu veidu ji pasiekė vietą, kur buvo pakviesta.
Ore kvepėjo besibaigiančia vasara, o dangų jau buvo pradėję varstyti pilki debesys. Popietė nekėlė nuotaikos, o paukščių visiškai nesigirdėjo.
-Sveika, -pasisveikino su Cynthia.-O kur kitas boksninikas?
Reikia atsikratyti to įpročio keičiant žodžius sinonimais.Na gerai, ne sinonimais. Beveik. Ji dar kart pridėjo ranką prie šverko šono, ir patikrino, ar lazdelė ten. Išsiblaškymas kada nors mane pražudys, oo taip.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 20, 2009, 10:11:39 pm
Skubiu žingsniu Sanguinary perėjo mišką. O dabar tai pasilinksminsim.. Vos po kelių minučių vyras pasiekė proskyną. Joje jau stovėjo jo priešininkė Mija, ir Cynthia. Prieš įeinant į proskyną Sangu minutėlę pastovėjo už medžių atidžiai tyrinėdamas kovos arena. Visur gulėjo krūvos sulūžusių šakų, nukritusių lapų ir šiaip neaiškios kilmės daiktų, greičiausiai paliktų vietinių gyvūnų. Ir žengė į proskyną.
-Laba vakarą, gerbiamosios. Kaip suprantu kovosime čia?
Sanguinary sustojo viename proskynos krašte.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 20, 2009, 10:21:59 pm
Sušnarėjo lapai, Cynthia įtempė ausis, jai iš už nugaros staiga įėjo aukšta, lieknai sudėta dama.
- Labas vakaras, madam, - Cynthia mandagiai linktelėjo ir ranka nurodė, kad ji atsistotų vienoje proskynos pusėje - toje, į kurią leidosi saulė. - Jūs atėjote pirma, tad truputį teks.. palaukti, - ji vėl įsiklausė, - bet, matyt, ne tiek daug, kiek tikėjausi, - nusišypsojusi lūpomis ji pasekė žvilgsniu į jas ateinantį dar vieną profesorių, kuris juodas kaip puma kreivu žingsniu (o gal tai manevrai?) atžingsniavo ties jų.
- Jūsų vieta priešingoje pusėje, profesoriau Black, -  lazdele numojus į jo pradinę padėtį, kurioje buvo ypač tamsu, ji atsistojo ties viduriu. - Aš esu Cynthia Amer, Magijos ministerijos paskirta koordinuoti šią kovą, tikiuosi, su taisyklėmis susipažinę esate abu. Norėčiau tik priminti, kad nedovanotini kerai yra draudžiami, ypač kankinantys - taipogi. Taigi, kol saulė dar visai nenusileido, pradėkime.
Cynthiai išdžiūvo burna, bet ji ryžtingai atsitraukė atokiau ir iš visų plaučių suriko:
- Į POZICIJAS, PARUOŠTI LAZDELES.. - abiejų profesorių veidai įsitempė, - STARTAS!
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 20, 2009, 10:38:24 pm
Mija nusižiovavo. Kiek abejingai nužvelgė juodai apsirėdžiusį dėdulę. Visdėlto muštis su kerėjimo profu, ar bent jau tuo, kuris juo dedasi, herbalogei nemenkas iššūkis. Pagaliau ji šiltai šyptelėjo ir grakščiai pradėjo sukti lazdelę tarp dviejų pirštų.
-Sveikas, Sanguinary. Boksuosimės, taip?
Po šių žodžių, nelaukusi nei trijų su puse sekundės negarsiai, bet tvirtai suriko:
-Expelliarmus!
Tada kiek luktelėjo ir, įsijautusi į tikros primadonos vaidmenį, aktoriškai suraukė antakius.
-Ui, ui, ui, atleiskite man brangusis, ne tai turėjau omenyje...Obscuro! Muffliato!
Paleidusi du, vienas su kitu beveik surištus kerus, Mija atlošė galvą ir pakėlė akis į tamsiai raudona spalva nusidažiusį vakarinį dangų. Peace and Love, pasauli.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 20, 2009, 11:08:01 pm
-Sveika, Mija. Turbūt taip.
Vos po kelių sekundžių į Sanguinary pasipylė kerai.
-Everte Statum
Sanguinary ramiai ištartas burtažodis susidūrė su Mijos nuginklavimo kerais ir trenkėsi kažkur į medžius sukeldamas krūva nuolaužų ir dulkių debesį.
-Turėsi labiau pasistenkt.
Po akimirkos į Sanguinary atskrido dar daugiau kerų. Kaip žolininkei visai neblogai..
-Protego. Kaip nemėgstu šitų kerų. Orbis
Atmušęs pirmuosius kerus savo skydiniais, Sanguinary puolė. Kažkur nuaidėjo smūgio garsas.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 20, 2009, 11:18:06 pm
Profesorės plaukai pradėjo veltis. Jos kuodas akimirksniu išsitaršė. Po to didžiulio vėjo gūsio ji pajuto didžiulį galvos svaigimą, daiktai aplink pradėjo įgauti formas.
Karuselllllėėėėsss... Ausyse pradėjo zvimbti, o plaučiuose trūkti oro. Vieną akimirką, lazdelė vos nenuskriejo kažkur į orą.
Mija jau iki pat sijono kraštų, kurie siekė kelius buvo įklimpusi sausoje žemėje ir vos spejo kartoti tiesadama rankas:
-Finite Incantatem, Finite Incantatem, Finite Incantatem!
Ir staiga Mija-Grąžtas užsikirto. Sustojo taip staigiai, kad vargšė moterėlė nesvarumo būsenos lydima nuskriejo keletą metrų į kairę. Na va, karusėlės end.
-Tai jums labai juokinga?Taip?Juokinga?-irzliai kartojo stodamasi nuo dulkėtos žėmės. -Reducio! Mažėk, piktas karuselių statytojau, mažėėėk!
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 21, 2009, 01:19:13 am
-O argi aš juokiausi? - nusijuokė, į Sanguinary žiebė kerai ir šis ėmė mažėt - Eik peklon.. Engorgio
Vyras taip ir liko šiek tiek susitraukęs. Ot šūdas.. reiks po kovos atsitaisyt žalą.. Rodos laikas keist taktiką, taip paprastai aš jos nenugalėsiu..
-Fumos, kaip jums patinka kovot nieko nematant. Tikiuosi tokiomis sąlygomis tūrėsiu pranašumą, jei tik įgūdžiai ir patirtis padės, visgi ji gana kieta priešininkė.- ištarė aikštelę aptraukus tirštiems, neperregimiems dūmams.
-Mobiliarbus medis; Klismatronus diomentrus; Flipendo
Kerų kombinacija, kartu su išrautu medžiu nuskrido kažkur į tą pusę, kur dar neseniai buvo Mija. Nieko nesigirdėjo, rodės net visi miško sutvėrimai nutilo, įsivyravo kapų tyla.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 21, 2009, 09:28:10 am
Mija žinojo: šiais savo menkinimo kerais, ji tik įsiutins kitą boksininką/priešininką. Tačiau visa kerėjimo patirtis, atrodo, virto pilka mase jos galvoje. Ne, ne tik galvoje. Aplink pasidarė begalo tamsu. Sodrus rūkas dengė visą miško paklotę, o ji vos įstengė įžiūrėti liniją, kur skiriasi dangus ir žemė. Nujausdama kažką artėjant, ji dar sudvejojo: naudoti atgalinius kerus, ar visdėlto kažką stabdyti. Nieko negirdėdama ir nematydama Mija sukliko, bijodama, jog gali būti per vėlu:
-Impedimenta!
Tą pat akimirką atsitiko keistas dalykas. Medis, stovėjęs priešais profesorę, su visosmis šaknimis nuvirto tiesiai priešais ją. Ir....bum!!!Skriejantis, galima buvo numanyti iš kur atsiradęs, medis su didžiuliu trenksmu atsirėmė į prieš tai nuvirtusį. Ačiū, medeli, geras medelis, geras... Priklaupusi ji patapšnojo per medžio kamieną ir atsitiesė. Kažką su šita pekla reikia daryti...Hmmz..
-Meteolo recanto... Nors šie kerai nebuvo skirti rūko atšaukimui, Mija visa širdimi tikėjosi, jog jie suveiks. Ir, atrodė, rūkas išties pradėjo sklaidytis. Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti.
-Rictusempra!Tarantallegra!
Ji sukryžiavo rankas ir nusiteikė linksmam spektakliui.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 21, 2009, 12:34:28 pm
(( kovai pabaigti turite 6 postus, t.y. po 3 iš kiekvieno. Vakare prasidės antroji kova, dbr aš išvažiuoju:) ))
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 21, 2009, 01:27:54 pm
Staiga tyla išsisklaidė ir su dideliu trenksmu, bet dar po akimirkos įvyko ir dar vienas neįtikėtinas dalykas, rūkas pradėjo sklaidytis, į proskyna sugrįžo šviesa, vėl pasirodė debesuotas dangus, žvaigždės ir mėnulis. Bet pasirodė ir dar vienas dalykas: Mija ir į Sanguinary skriejantis kerai, laimei kol rūkas sklaidėsi vyras buvo pasitraukęs per kelis žingsnius į šalį ir kerai tesiog praskriejo šalia, nors ir nedaug trūko jog būtų pasiektas nokautas. Mjo.. Pasirodo net ir trenktos Hogvartso žolininkės yra kietos kovotojos.. Reik kažką mąstyt.. Nukreipk dėmesį ir pulk žiauriai, bei negailestingai..
-Avifors; Incendio.- Šakos netoli Sanguinary virto degančiais paukščiais ir nuskrido į Mijos pusę.
-Petrificus Totalus
O kokie gražūs liepsnojantys paukščiukai, dar truputis ir butų galima apsimetinėt jog ten feniksai..
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 21, 2009, 09:33:41 pm
Mija nieko nelaukė. Vos spėjus išvysti kažką šveisaus ore, ji suriko:
-Protego Totalus!
O pati pradėjo trauktis atgal. Jos burna buvo praverta, veidas perkreipas išgąsčio. Nemanau, kad atlaikys, nemanau, kad išssigelbėsiu... Jos kūnas pradėjo virpėti. tačiau atrodė, jog nemažas žemės plotas aplink ją apsidengė kažkokiu gaubtu. Kažkas, kas skriejo, galbūt ugnis, o gal kažkas kito, atsitrenkė ir išnyko.
Staiga, ji pradėjo bėgti tiesiai į priešininką. Ji tiesiog skreijo oru, tarsi nindzė.
-Stupefy!

[[labai skubu]]
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 21, 2009, 09:42:52 pm
Sanguinary apstulbintas staigaus kovos veiksmo pasikeitimo taip ir sustingo apstulbintas, bet profesinė patirtis neleido ilgai stovėt be žado.  Ojojoj.. negi ji išprotėjo.. žolininkė pakvaišus..
-Glacio
Bet vyras minutėlę sudvejojo ir kerais nepataikė atmušt Mijos kerų.
-Petrificus Totalus
Prieš sustingdamas į Mija paleido dar vienus kerus. Rodos susidūrimas neišvengiamas, erdvė prisikaupė įtampos, rodos net žiežirbos lakstė. Gal ir nieko tokia pabaiga, bet kas visus čia atgaivins.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mija SouthWest Rugpjūčio 21, 2009, 11:28:59 pm
Mija staigiai stabtelėjo. Pakreipė galvą link priešininko. Akimirka, ir blykstė kirto per kojas. Akimirka, ir siaubingas jausmas nuo pėdų pradėjo kilti link kelių. Profesorė griuvo ant šono, lyg numesta plyta. Lėtai ir skausmingai persikreipiantis veidas...
-Finite Incantatem......Finite......Incantatem........-balsas žaižiai lydėjo, atrodo paskutinį lazdelės pakilimą nuo žemės.
Skausmas baigėsi ties keliais. Tačiau Mijos kojos buvo visiškai suparalyžiuotos. Ji pirmą kart jautėsi kaip bejėgė avis bešmirinėjanti kažkur dykumose.
-Tikiuosi...šitaip...manęs...nepaliksi...-karčiai šnabždėjo sau, vėjui, priešininkui. O gal tetulei Zojai. Kaip tik jos veidas, sustingimo akimirką šmėtelėjo Amanitos atmintyje.
-Sectumsempra  minimo!
Žodis, šalia pagrindinio burtažodžio turėjo reikšti žalos mažinimą. Mija tuo tikėjo. Tačiau, nežinia ar pavyko. Profesorė bejausmiškai šypsojosi parkritusi veidu į sausas samanas .
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 22, 2009, 06:52:07 pm
Cynthia visus kovos pokyčius stropiai susirašinėjo ant ore besklandančio pergamento, kuris vis pasisukdavo į kairę ar į dešinę, kad nekliudytų kerų. Oho.. galėjau statyti 100galeonų, kad laimės kerėjimo mokytojas, bet jūs tik pažiūrėkit kaip meistriškai kaunasi toji žolininkė.. Net pamiršusi, kad turi rašyti, ji pasitraukė nuo vieno medžio iki kito. Oi, jau laikas baigti, magijos ministerija, matyt, pasiųs Sakurą koordinuoti kitų varžybų Merlino gatvėje, tad man teks dar sekančios.. ak, pamiršau net kur.. Ji momentą žvilgtelėjus į žibantį laikroduką akimirką sudvejojo, ar vertą nutraukti kovą, bet tuomet pastebėjusi, kad abu priešininkai sustingę, ji išėjo į aikštės vidury ir šuktelėjo:
- Finite incantatem! - lazdelėje tūnantys kerai paklusniai atitirpdė profesorius, - Profesoriai, kova baigta, jei patyrėte kokių traumų, prašau laikytis, būsite nugabenti tiesiai į pilį, - ir papūtus žvarbiam vėjui Cynthia šuktelėjo dar kartą, - Locomotor SouthWest! - profesorė švelniai pakilo į orą ir su oro sūkuriu nuskrido link pilies. - Locomotor Black! - Šis profesorius susiraukęs taipogi pakilo į orą ir nusekė herbalogijos profesorės įkandin.
Na štai, tvarkelė, judam toliau.
((rezultatai bus paskelbti po pirmųjų 4 kovų))
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Dorota Grand Rugpjūčio 24, 2009, 06:10:40 pm
Šiandien dangus buvo nusagstytas milijonais žvaigždučių. Gamtos mozaika viršuje bandė išraityti įvairiausias formas... Ir jai pavyko. Štai dešinėje matėsi grižulo ratai. Priekį savo esybę vaizdavo Paukščių Takas, žibėdamas tūkstančiais mažų taškelių. Per visą šį žvaigždyną nebuvo matyti anei vieno debesėlio. Tai buvo viena iš tų stebuklingų naktų, kai turėjo atsitikti kažkas įdomaus. Tai patvirtino ir mėnulis, kuris ėmė kilti aukštyn, pamažėle apšviesdamas laukymes, kur jau nosis kaišiojo kentaurai su fleitomis ir mirksėjo mažų fėjų sparneliai. Per mišką jau tyliai, bet užtikrintai vilnijo nuostabūs fleitos garsai.|| (http://icons.iconarchive.com/icons/skuzigraphic/library/48/glasses-icon.png).
...kurios atspindys paskendo rausvų akių žvilgsnyje, pakeltam viršun. Juodos ir netvarkingos plaukų sruogos darkėsi vakariniam vėjelyje. Pro medžius karts nuo karto pūtė šaltukas, kuris visai nesigdindamas pleveno purpurinę, prie kūno prigludusią raganos mantiją. Balta it drobė merginos oda kone švytėjo mėnulio pilnaty, kuri apklojo girią savo šviesiu patalu. Viena ranka, spaudžianti lazdelę negrabiai pakilo į orą lyg nuvydama įkyrią musę, zvimbiančią palei ausį. Kažkas tik burgztelėjo, pasipylė raudonos žiežirbos, kurios medžių kamienus nudažė raudona spalvą ir blykstelėjo baltas žaibas. Po akimirkos iš storo gumbuoto ąžuolo šlumštelėjo keturkojis padaras ir ėmė raitytis ant šakomis nusėtos žemės.
-Kodhel... Kodheel... - sugargė padaras.
-Tai tik skola... - suniurnėjo Dorota.
Mergina ramiai įsikišo lazdelę kišenėn, ir vilkdama kojas klimpstančias į pelkyną. Aplinkui tik aidėjo šliurbt šliurbt... šliurbt per vandenį... Grandz pasilenkė tie gauruota "asmenybe" ir vyptelėjo.
-Pasakyk Fogetui, kad daugiau jo miestelyje nematyčiau... - tarstelėjo ir atsitiesė. Šliurbt šliurbt...
-Bet jis tikkk norhėjo pažžaisti... - užbliovė anas. Šliurbt...
-O man... Šliurbt... nesvarbu. Kad daugiau aš j.... Šliurbt...o nematyčiau, supratai?
Vietoj atsakymo pasigirdo tik gailus šniurkštimas. Puikiai galėjai suprasti, jog tas.... daiktas šiuo metu sriūbauja sau į delnus ir nė velnio pajudėt negali. Nors taip ir buvo geriau, juk sukubo ir impo hibridai galėtų pridaryt daug žalos....
Staiga priešais merginos veidą išniro kažkas žalio. Ausys it vandens prisipylė, krūtinę lyg su kumščiu suspaudė. Sekundės akimirką ir Grandz pajuto stiprų spyrį į pilvą, kuris privertė ją susiriest į kamuoliuką.. Pasigirdo pūkšt, ir ją jau apsėmė vanduo. Pelkės žabangai naiviai ėmė rakinti jos kūną žolėmis, tačiau, ši vieta buvo tiesiog per jauna, kad būtų kam pavojinga.
Visa šlapia Grandz trūkčiodama pakėlė dumbluotą galvą ir nepasitenkinimo kupinom akim pažvelgė aplinkui. Nei žaltvyksės, nei ano jos bičiulio nebebuvo jei kvapo; tylą perskrodė apmaudo ir pykčio riksmas, kuri palydėjo rankos mostu išsitaškę purslai.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 24, 2009, 06:30:43 pm
Sanguinary grįžinėjo į mišką. Miškas šį keistą vakarą buvo palyginti tylus ir toks ramus kaip jau seniai nebuvo, viskas jame leido pasinert į savo mintis. Eiliny syk, eiliny vakarą vyras bandė suprast kodėl buvo įveiktas ir sustingdytas toje nelemtoje dvikovoje. Po velnių, ji gi tik žolininkė, o įveikė mane taip paprastai.. Paprastu panikos priepuoliu.. Ir kodėl nesugalvojau pasinaudot ir pasisemt energijos ir savo protėvių. Sangu sustojo atsidarė lagaminą ir išsitraukė savo senovės artefaktus, deja kolkas tik du. Pradžiai lanką, švelniais judesiais palietė jo templę kuria iškart nuvilnijo senos istorijos, senosios magijos atgarsiai. Paskui pasiėmė kardą, kurio aiškiai sruvo juoda, neperregimą aura. Aura, paslaptingos jėgos gyvenančios jame. Jaučiu jog man dar jūsų jėgų ir stiprybės prireiks, jaučiu jog turėsiu šauktis jūsų kraujo ir juodąja magija mano protėviai.. Sanguinary dedami daiktai į lagaminą tarsi jam atsakė tyliu per amžius nužudytų aukų šnabždesiu..
Valandėlę paklaidžiojąs vyras jau ruošėsi traukt atgal į pily, bet išgirdo keistą riksmą, kuris šiame miške, šiuo laiku labai nepritapo. Sangu nusprendė pažiūrėt kas čia rėkauja ir patraukė tiesiai ten kur girdėjo garsus. Įdomu kas čia dar be manęs klaidžioja tokiu metu.. Jis pamatė keistą žmogysta, atidžiau įsižiūrėjas atpažino savo keistąją pažįstamą Dorotą.
-Kokie žmonės. Žiūriu ne aš vienas po mišką naktimis trankausi. Kur jūs čia išsimaudyt suspėjot?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Dorota Grand Rugpjūčio 24, 2009, 06:45:05 pm
Vienas du... Kvėpuok... Negalima... Šalta... Tuoj mane ištiks hipotermija. Kad tave kakojantį sutrauktų.... Tai pasibaisėtina ir taip toliau... Dar betrūko kad kas mane pamaty.... Nespėjus išleisti pakankamai prisikaupusio garo mintyse, mergina kilstelėjo smakrą aukštyn, ir priešais save išvydo savo didžiai gerbiamą kolegą, kuris, atrodo, buvo visai pralinksmintas ką tik matytu vaizdeliu. Grieždamas dantis juodaplaukė (tiksliau, pilkaplaukė, nes visoki fuj fuj dalykai aplipo ne tik jos kūną, per ir plaukus) pasirėmė rankomis ir šiaip ne taip, vis dar svyruodama atsistojo ant dviejų savo (ne)patikimų kojų. Šis žygdarbis, tiesą sakant, atėmė gerokai jėgų, nes iki pačio menkiausio siūlelio permirkusi mantija it magnetas traukė žamyn.
Tyloje vis dar girdėjosi tekančio, nuo drabužio bėgantis vandens lašejimas, ar bent jau kažkas panašaus. Net mėnlis, palinkęs ties laukyme įdėmiai stebėjo, kas gi vyks toliau. Atgaja ranka profesorė nuo kaktos patraukė sulipusius, saulytėm išsiraizgiusius plaukus ir šnirpštelėjo, sukeldama menką lietutį kuris tik nukrito žemyn.
-Pone Black... Manau, mes susitikom labai nelaiku, - susiraukus tarstelėjo ji, - kaip matote, esu ne per geriausioj būsenoj.
Staigūs rankų mostai, ir nemažas kiekis vandens netyčiukais aptaškė ir priešais stovintį vyriškį. Tačiau, nekreipdama nė menkiausio dėmesio į tai, Grandz sutelkusi visas pastanas ėmė kepurnėtis iš tos nelemtos pelkės, kuri vieną dieną oj kaip kentės....
Iš visų pusių pasigirdo kikenimai ir krizenimai. Suktelėjus galvą Do pamatė ant lapų besisupančias mažytes fėjas, kurios tiesiog leipo juokais iš visos situacijos.
-Winggardium Leviosa...Glacio... - prunkštelėjo ragana nusitaikydama į vieną nendrės stiebą.
Ūžtelėjo vandens verpetas, kuris staiga sustingo išraitydamas įmantrią ledo skulptūrą. Kvyktelėjusios mažylės suplazdėjo sparneliais ir akimirksiu dingo, palikdamos fėjų dulkių pėdsakus.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 24, 2009, 07:02:00 pm
Sanguinary kurį laiką tesiog stovėjo ir žiūrėjo į keistąjį reginį. Mjo.. ne kasdieną pamatysi savo koleges iš pelkės lipančias. Gavęs porcija vandens nusprendė jog laikas kąnors daryt.
-Na taip, būna ir geresnių pozicijų susitikimui. Jums padėti?
Vyras pralinksmėjąs, kad gali pasiblaškyti išsitraukė lazdelę. Lėtai tarsi žaisdamas jis ėmė taikytis į aplink skraidančius padarėlius: fėjas, visokius mašaliukus ir įvairius kitus sutvėrimus. Nusitaikęs jis bežodžiais kerais vis paleisdavo kokį nors burtažodį tai susprogdindamas savo auką, tai ją užšaldymas ar padegdamas. Visai įdomus užsiiemimas, reiks mokiniams per pamokas duot šitaip pažaist, gal sugebės.. Gyvems išsilaksčius Sangu grįžo prie savo pažįstamos.
-Tai jums padėt ar pati išsikapanosit iš šitos kebeknės?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Dorota Grand Rugpjūčio 24, 2009, 07:15:22 pm
Sumaskatavus rankom ir pritvadama paskutinį įkyrų vabzdį, mergina pagaliau pastatė koją ant kietas žemės ir giliai atsiduso. Štai ir parėjo drebuliukas, kuris lyg tyčią privertė ją kalenti dantimis. Jei Dorota nebūtų tokia supykusi, gal ji net ir pasijuoktų, tačiau dabar... Nė velnio.
-Ne, pone Bleckai, aš susitvarkysiu, - suurzgė it įspėdama, - geriau žiūrėkite savo reikalų.
Kiek kumptelėjusia poza,  profesorė jau lazdele ėmė taikytis, kaipgi čia geriausiu kampu galima būtų apsivalyti ir išsidžiovinti, tačiau nespėjus net pagalvoti apie burtažodį, sušlamėjo krūmai.
Žaibiškai nutaikius žvilgsnį ton pusėn, Grandz iškėlė lazdelę it špagą ir prisimerkus bakstelėjo vyrui į nugarą.
-Atrodo, turim dar svečių....
O kas gi galėjo čia būti? Gal koks mielas trušiukas, ar dar kas nors iš tos pačios serijos. Tačiau... Ūkanos lyg sutirštėjo. Pamažu pamažu, tačiau užtikrintai per girią ėmė ristis širdį veriantis kauksmas. Ne baimės, o medžioklės. Priešais du žmones, stovinčius čia, vidury miško slėpėsi vilkolakis. Dar minutė, ir jis jau puikiai matėsi blausioje nakties šviesoje. Atrodo, net visi kentaurai su savo fleitomis išsilakstė kas kur.
Tyliai urgzdamas gauruotas padaras užvertė snukį viršun šniurkšdamas orą. Plačiai atmerktos merginos akys stebėjo šį padarą, niekaip negalėdamos atsitokėti. Tokį ji matė tik tada... Savo kaimelyje.. Jų daug.. Jie bėga... Kraujas...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 24, 2009, 07:33:38 pm
-Panašu, jog man šiemet sekasi. Kur tik pasirodau vis draugų atsiranda.
Pasirodžius padarui Sanguinary užvertė akis į dangų, o ten kaip jis ir tikėjos švietė menulis. Mjo.. ir sugalvok, kad gudrus per pilnatį pasivaikščiot išeit..
-Jei jis čia vienas tai reik numanyt jog ir daugiau jų medžiot išėjo. Kiek girdėjau čia jų kaimas kažkur yra. Žinau, žinau aš labai moku paguost..
Sangu apsižvalgė aplink ieškodamas atsitraukimo kelių, bet viskas rodė į labai nemalonų faktą, jie buvo spąstuose, tarsi kokie niekingi žvėreliai. Greitai tą supratęs vyras staigiais lazdelės judesiais išbūrė ryškiai raudoną sferą aplink abu burtininkus.
-Tai kurį laiką juos sustabdys ir jie mūsų nepalies, bet reik staigiai sumąstyt planą, nes kitaip atsidursim ant vakarienės stalo. Nežinau kaip jūs, bet aš to visai netrokštu.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Dorota Grand Rugpjūčio 24, 2009, 07:45:01 pm
Didelės, it vaiko akys žvelgė į vilkolakį, kuris, atrodo, visai neskubėjo. Skirtumas Dorotoje buvo tas, jog tas žvilgsnis, rausvų akių žvilgsnis dabar buvo tiesiog stiklinis ir bereikšmis. Nerangiai sekdamos tą gaurių merginos akys ėmė pildytis baimės. Taip, tikros baimės. Tai buvo silpnybė, kurios, dėje, tikriausiai ši ragana nieakada ir nenugalės. Tiesa, tai nebuvo grynas vilkolakis. Jis buvo labiau... Laukinis. Bent jau taip buvo galima pasakyt. O raudonas sferos burbulas puikiai sutreikė jam dar kraupesnį įvaizdį, kurį pagyvino iš milžiniškų dantų tekanti seilių gija.
Jis su tokiais dantimis traiško kaulus... Plėšo mėsą... Visi jie vienoj vietoj, aikštėje.... Lyg dėl juoko laikydami jau nulaužtas šakes sustingusiose rankose.... Grandz susvyravo. Blogumas, trenkęs su didžiausia banga padarė savo, ir ji tik sugebėjo susiriesti, jog neapsivemtų. Pasidarė tylu tylu... Tik po vilko kojomis traškėjo mindomos šakelės - neilgai. Dar vienas kauksmas. O jį jau palydėjo dar keturi, pasigirdę iš visų šonų. Ir tikrai jie dabar buvo tik spąstuose. Šitaip galėjai pavadinti šią nuostabią situaciją. Iš krūmų luoktelėjo toki pat stambūs, toki at sustaršę penki vinkolakiai. Šiepdami dantis jie ėmė suktis pagal laikrodžio rodyklę, vis dar sąmoningai nesiartindami prie burbulo.
-Ir kiek šis daiktas laikys? - šiaip ne taip išstienėjo ji, - nes manau, kad šiandien jie visai alkani...
Josios ranka sugebėjo tik labiau suspausti lazdelę, o žvilgsnis pakilti viršun, it prašydamas pagalbos.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 24, 2009, 08:30:31 pm
Po kelių sekundžių vilkolakių dar padaugėjo, dabar jie jau buvo penki. Įdomu kiek dar jų čia aplink bastosi.. Išgirdęs Dorotos klausymą, kiek laiko laikys jų burbulas vyras nusprendė tikrąjį atsakymą nutylėt, tuo labiau jog merginai akivaizdžiai buvo negera.
-Na užtektinai jog spėtume juos išbaidyt. Jei per pora minučių iš čia dingsim, būsiu tikrai laimingas.. Pasistenkit nusiramint Dorota, jie ne tokie baisūs kokie atrodo. Na ir tesiog toli nesitraukit iš čia.
Sanguinary pasilenkė prie savo lagamino. Aš sakiau jog reiks kviestis protėvių pagalbos, bet niekad negalvojau jog taip trumpai.. Tikiuosi man užteks laiko.. Vyras išsitraukė kardą, kuris iškart pradėjo virpėt, nuo jo ėmė plūst magišką energija.
-Turiu prašymą- tarė moteriai,- jei vilkolakiai per daug priartės pasistenkit juos nubaidyt arba tesiog užmušt. Sanguinary, o dabar susikaupk ir tikėkimės protėvių dvasios padės.. Nežinau ar suveiks, bet nematau kitos išeities, kaip tik panaudot savo didžiausią turtą.
Vyras perbraukė pirštu kardo asmenis ir sąmoningai įsipjovė. Tada neskubėdamas, krauju perbraukė sudėtingus simbolius išraižytus ant kardo. Galiausiai įsmeigė jį į žemę, žengęs porą žingsnių už apsauginio rato. Arba užmuš mane arba kraujo magija suveiks.. Ten kur įsmigo kardas atsirado lūžio linija, žemė lėtai ėmė skilinėt, iš jos veržėsi juodi dūmai. Po kelių sekundžių iš jų ėmė formuotis paslaptingi šėšėliai ir nuslinko link vilkolakių. Tikiuosi visą tai suvaldysiu..
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Dorota Grand Rugpjūčio 25, 2009, 12:47:09 pm
Kol Sanguinary burbėjo visokius a la senovinius užkeikimus, Dorota išgąstingai žvilgčiojo į vilkolakių iltis. Tarytum, jos hipnotizavo, surakindamos viską griaunančia baime. Kojos tai išvis, jau kaip mūrinės, tūkstančio metų senumo staiga pasidarė. Nieko keisto. Juk vilkolakiai ją lydėjo nuo pat mažumės... Ir ne gerąja to žodžio prasme.
-Gerai jums sakyti, kai pats čia šokinėjat kažkokį Vudu šokį, - burbtelėjo mergina.
O tuo tarpu, pasinaudodamas menka budrumo sumažimėjimo minute atsliuogė vienas iš stambiausiųjų gaurių. Piktai urgzdamas, jis šiepė dantis būtent Grandz. Akys, blausioje, kiek mirgančioje šviesoje žybsėjo nenusakoma raudona spalva. Ne... Tiesiog.. Laukine spalva, jei taip galima būtų ką nors paibūdint.
Padaras švystelėjo savo milžinišką leteną ir gan storoka medžio šaka nulėkė į dešinę pusę garsiai atsitrenkdama į vienas iš uolų, nežinia iš kur išdygusias per pastaruosius dešimt metų. Užtad....
....Naktį perskrodė kauksmas. Ir vėl? Vėl. Tik šį kartą jis aiškiai skyrėsi. Pro juodaplaukę kolibrio greičiu praskrodė ta nelemta lūžio linija, kuri sustojo ties vilkolakiu ir jam tiesiai į snukį paleido juodų, keistai besivingiuojančių garų pliūpsnį. Skausmingai suviauksėjęs, vilkas staigiai atsistojo piestu ir žengė kelis žingsnius, pas savo gentainius. Tiesa... Per lūžio liniją juk ėjo tie visi garai.. Tad menkutė dozė kliuvo ir Dorotėlei. Pajutusi, kad ją gaubia juoda tirštuma, kostelėjo. Aplinkui tiesiog buvo justi.. Paliesti juodosios magijos sankaupas, kurios su kiekviena minute tirštėjo... tirštėjo... Nieko kito nebeliko, tik išsitraukti lazdelę ir... Aplink merginą ėmė plasnti maži kibirkščiuojantys burbuliukai. Pamažu pamažu jie privertė ūką atsitraukti kiek toleliau.. Ir klausiamas rusvų akių žvilgsnis įbedė savo akis į Sanguinary.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 25, 2009, 02:31:52 pm
Staiga vilkolakiai ėmė trauktis atgal. Lėtai, vis atsigręždami į abu profesorius, bet ėmė trauktis. Po kelių akimirkų jie dingo kažkur miške. Sangu pajuto didžiulę ir labai galingą juodąją magiją, didžiulę nedraugišką jėgą, tarsi atsaką į ką tik jo panaudoto senovinio artefakto jėgą. Visą tai sklido kažkur iš miško, visą Sangu kūną sukaustė baimė, baimė tokia kokios jis dar niekada nebuvo jutęs. Šiai energijai nuslūgus profesorius atsipeikėjo. Sanguinary, sukaupęs valios jėgas visą išsiveržusią juodosios magijos energiją nukreipė atgal į kardą. Šį ištraukus iš žemės, žemė suskliaudė, rūkas išgaravo tarsi nieko niekada ir nebūtų buvę. Vyras greitai įgrūdo kardą atgal į lagaminą.
-Viską paaiškinsiu vėliau, dabar labai norėčiau nešdintis iš čia.. Esu visiškai tikras, kad tuos vilkolakius nubaidžiau ne aš ir ne mano žaisliukas.. Galiu lažintis, jog tai buvo kažkas žymiai senesnio.. Ir su kuo susidurt visai netrokštu..
Po kelių akimirkų profesorius išvydo didžiules, ryškiai oranžines tarsi liepsnojančias akis tarp medžių, įsmigusias tiesiai į abu profesorius.
-Beje, panašu jog mes vėl esame stebimi ir kažko labai panašu jog ne iš draugiškų ketinimų.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Dorota Grand Rugpjūčio 25, 2009, 06:01:04 pm
Nakties maskaradas tuo nesibaigė. Jusdama menką vėjelį, kedenantį plaukus, Grandz pažvelgė ton pusėn, iš kurios neva turėjo žvelgti dar vienas nematytas svečias. Jau ir mėnulis, pabodęs čia žvalgytis, nuslinko atgal - žemyn. Tokios pilnaties jau turėsi palaukti kurį laiką... Vėl ciklas. Vėl viskas per naują ir taip toliau. Keista, nes tik tiek tereirėko, jog pasaulis riedėtų sava vaga. Tos dvi akys, it tavo sąžinė dėbsojo iš tų krūmų. Nei nejudėdamos. Aplink kaupėsi nežinia kokia energija.. Viena buvo aišku - nieko gero nelauk. Nors, tai tap naivu sakyti. Išvis tu iš gyvenimo nieko gero nelauk, nes tik nusivilsi.
Ironiškai vyptelėjus sau, Dorota atsisuko į Sanguinary. Žvilgsnis bylojo pergalę... Tiksliau, individualią pergalę. Nieko keisto, nes ji tik šį momentą tai nusprendė.
-Pone Sanguinary... - kažkaip nerišliai tarstelėjo.
O tada lyg styga, plona it jaunos smilgos stiebas trūko taip akimirksniu. Raudonas merginos lūpas ištempė plati šypsena. Ji atsisuko į tuos du žibančius mažus švyturėlius ir atsiduso, išleisdama lyg.. paskutinį kvapą. Ir spragtelėjo jungtukas... Kažkas išsijungė. Dvi gelsvos naktinės plaštakės pakilo į orą ir sublizgo žvaigždėmis nusėtame danguje. Gyvos.
Nulydėdama ilgesingu žvilgsniu mažytį gamtos stebuklą, juodaplaukė vėlgi atsisuko į kolegą. Nutrupindama nuo blakstienų jau spėjusios iškristi rasos pėdsakus, ji susiko į minčių šydą ir nulenkė galvą. Tai buvo mandagus atsisveikinimas... Laikinas, kadangi jau ryt, o gal net ir šiandien jie vėl susitiks.
Paskutinis nakties kauksmas paženklino besibaigiančias tamsos valandas. Horizonte jau ėmė austis auksinės saulės spalvos - Dorots jau čia nebebuvo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Rugpjūčio 27, 2009, 03:54:40 pm
Sanguinary stebėjo visą šią keistą sceną, keistos akys, keistas jos kolegės Dorotos elgesys, tarsi atsisveikindama ji palenkė galvą. Po akimirkos ji išnyko, tarsi iškeliavo oru, bet nebuvo nei jokio garso nei šviesų nieko. Net keistosios akys išnyko, mėnulį apgaubė tiršti debesys, visa proskyna paskendo tamsoje, nebuvo įmanomą nieko matyt. Nieko nesuprantamu, viena akimirką yra, kitą jau nėr.. Dingo.. Nei kur, nei dėl ko.. Dingo tai dingo, laikas ir tau nešdintis pone Sanguinary, kol dar kasnors neįvyko.. Reik ramiai parsirast į kabinetą ir tesiog pabūt, susidėliot mintis, veiksmus ir pabandyt nors ką suprast.. O tada prasidės naują diena, naujos keistenybės, naujos kovos.. Vyras nusprendė jog geriau bus jei jis pasišvies kelią, o ne aklai valksčios tamsoje.
-Lumos
Tyliai sušnibždėjo ir aikštelę nutvieskė švieselė, aplink vienintelę žmogysta įsižiebė tarsi žvakelė. Profesorius dar valandėlę pastovėjo ir galu gale nusprendęs jog jam čia nebėra ką veikt, lėtai neskubėdamas patraukė į pilį.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Elisa Mirror Rugsėjo 28, 2009, 08:30:55 pm
Pilkame lietuje pamažu puvo sulinkę aviečių stiebai. Svyravo grioviuose susigrūdę berželiai, stūgaudamas vėjas nardė tarp jų, šiaušė apdžiūvusius geltonus lapus, saujomis plėšė ir mėtė aukštyn į orą.
Elisa sėdėjo ant šlapio nuvirtusios pušies kamieno ir abejingai žiūrėjo, kaip vienodais ratais sukasi lapai. Kai pabodo, atsargiai užsikėlė kojas ant rąsto, sulenkė jas per kelius ir atsilošė. Juodas sijonas siekė žemę, rankos bejėgiškai nuleistos prie šonų, lietaus lašeliai bėga riešais žemyn ir kapsi nuo pirštų.
Elisa jautėsi kaip didelė juoda paštakė sulaužytais sparnais. Visi aksominiai pūkeliai nubyrėjo nuo jų, vėjai nunešė juos į stebuklingas šalis - kitur - teliko juodutėlis karkasas, lyg apdegusio namo griaučiai, mirkstantis lietuje.
Ji plačiai atsimerkė, skęsdama dangaus pilkumoje. Dangaus pilkumoje, mėlynėje, žaroje. Dienos akyje, nakties viduryje, margoje minioje, šaltame rūsyje. Visur nepajėgi kažko imtis, negailestingos srovės nardinama vis gilyn, gilyn... Kol galų gale nebesinorės dar kartą įkvėpti.
Lietus krito ant kaktos ir blakstienų, staigus gūsis nusagstė Elis drabužius geltonais ir raudonais karpytais lopais - it iš kitos, laimingesnės realybės.

Papildyta: Prieš 9 metus
Staiga visi lapai pavirto drugeliais plonais sparnais, išraizgytais daugybės gyslučių, raudonais, geltonais, rudais. Keletas atplyšo nuo Elis sijono pridurkų ir pakilo su kitais, juodi it rašalo dėmės, išsiliejusios lietuje.
Jie nedainavo ir nedūzgė, neniurnėjo ir necypavo. Tiesiog gaudė tokiu žemu garsu, rodos, prasiskverbenčiu į žemės gilumą, aviečių stiebų šerdis. Melodija supo nejudantį Elisos kūną, ritmingai pulsavo, bandė skverbtis vidun, į sielą - bet vis atsimušdavo į permatomą skydą.
Ji nenorėjo būti laiminga. Todėl ir nebuvo. Paprasta. Nieko nereikia kaltinti, o atsigręžti prieš save tiesiog nėra jėgų. Vis tik akyse blykstelėjo susidomėjimo kibirkštėlė, stebint drugelių skrydį, lietų, bloškiantį juos prie žemės, pergalingą kilimą, kovą, gyvybę, spalvas, ištirpstančias stambiuose lašuose, mirtį.
Elisi buvo šalta, paskutinis siūlelis seniai permirkęs, šviesius plaukus galima gręžti, bet nieks nė nesiruošė, prisigėrę pilko lietaus jie kabėjo iš abiejų kamieno pusių, prie žemės krito virš aviečių krūmų, pynėsi į spyglius.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: rulonaS Vasario 22, 2010, 03:23:22 pm
  Tamsi naktis nuo smalsių akių visiškai paslėpė dvi mergaites. Grifę ir klastuolę. Klastuolė buvo susikaupus, tempė grifę Kaią už rankos į Uždraustojo miško gilumą. Jas sekė vienas kentauras, tačiau neketino nieko blogo daryti, nes buvo senas ir nepiktybiškas. Visi kiti padarai miške miegojo... išskyrus vieną. Tai buvo gyvatė, trumpa ir stora. Jos raudonais žvyneliais padengtas kūnas žibėjo tamsoje. Ta gyvatė šliaužė medžiu į viršų. Tai buvo storas ir neįprastai aukštas medis, gal net aukščiausias iš visų tame miške augusių. Gyvatė prišliaužė medžio drevę. Tai, kas ten tūnojo, pagriebė roplį ir perplėšęs (arba perplėšusi) per pusę ją suvalgė nė nekeptą. Ant balto sniego šalia miško galiūno nuvarvėjo raudonas gyvatės kraujas. Po kiek laiko nukrito ir apgraužta jos kaukuolė. Tuščios akiduobės lyg kaltindamos žvelgė į tą pusę iš kurios atėjo pirmakursės.
  Mery Fate sustojo prie to paties medžio. Ji buvo truputį uždususi, nes bėgo ir dar tuo pačiu metu tempė Kaią Coral. Niekas nežino kam klastuolei reikėjo grifės kompanijos. Nors...
  - Turi lazdelę? - vyptelėjo vilkolakiukė dėbsodama į aukštai esančią drevę. Kilstelėjusi tamsią savo ranką, kuri, beje, nebuvo pridengta suknelės, pirštu parodė tikslą - drevę, tą didelę juodą skylę medyje kurią nuo mergaičių skyrė apie septyni metrai. - Matai? Ten padėtas toks dalykas... Reikia ten užlipti... - Staiga geltonų akių žvilgsnis įsmigo į grifę. - Tau taip pat reikia. Vis tiek negali grįžti į pilį - kažkur prie pagrindinių durų slankioja ūkvedys... O čia - linksmiau!
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lala Vasario 22, 2010, 07:22:20 pm
 Mery betempiant Kają mišku prie jų prilipo kažkoks kentauras. Kajai jis buvo laaabai gražus, tik gal kiek per senas. Ji jam mirktelėjo, o jis pažiūrėjo į ją kaip į debilę.
 -Mery, ar dar toli? Ir kur mes einam?- paklausė Kaja eilinį kartą kliūdama ir griūdama.
 Jie (t.y. ir sexy kentauras iš paskos) pasiekė proskyną. Atsistojo priešais didelį ir storą medį. Medžio kamienu šliaužė šlykšti stora gyvatė. Ji pasiekė drevę ir iš drėvės pasipylė kraujas.
 -Amm...- numykė Kaja stebėdama kamienu tekantį kraują.
 Mery paklausė ar Kaja turi lazdelę.
 -O tu ką, nematei?- įtariai paklausė grifė. Juk su ta lazdele Kaja bandė apginti švilpę, kurią paliko pamiškėje.
 Mery parodė į drevę ir pasakė, kad ten kažkas padėta ir kad tai reikia paiimti. Pridūrė, kad Kajai taip pat reikia, nes grįžusią ją gali pagauti ūkvedys. Tą savo kalbą, kuria pareiškė, kad Kajai labiau apsimoka lipt į drevę, kurioje kažkas kątik paskerdė gyvatę, užbaigė:
 -O čia - linksmiau!
 Kaja išpūtė akis ir išsižiojo:
 -Mery, gal tau čia ir linksma, bet man tikrai ne. Man už nugaros stovi kentauras, kuris su mumis visai nebendrauja ir tu dar siūlai lipt į tą drevę, kurioje kažkas ėda gyvates! Ir iš viso, tu esi vilkolakė! Aš nesuprantu, kodėl aš leidau tau tempti mane į miško gilumą, kur tau taip patogu būtų mane suvalgyti ar ką ten padaryti...- Kaja nusipurtė.- Aš nieko prieš vilkolakius neturiu, tik tiek, kad jie mane gali suvalgyti, bet, Mery, tu bet, kurią akimirką vėl gali virsti vilku!
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: rulonaS Vasario 22, 2010, 07:50:36 pm
  - Kentauras? - nuoširdžiai nustebo Mery. - Koks dar kentauras?
  Ji apsidairė ir pamatė padarą pusiau žmogų, pusiau arklį. Tai tetruko porą sekundžių, po to kentauras greitai ir paslaptingai dingo. Kadangi kaukšėjo kanopos, klastuolė nusprendė jog jis pabėgo, o bėgo, galit būt užtikrinti, išties greitai. Mergaitė nuoširdžiai nustebo dėl jo baikštumo:
  - Ar aš labai baisi?.. - nespėjusi ištarti paskutinio žodžio suprato, jog tikro atsakymo į šitą klausimą geriau neišgirstų. Moteriškas išdidumas labai jautrus, labai... - Išsiversim ir be lazdelės. Jei kas nors nepatinka gali manęs čia palaukt, jei neužklups tavęs koks išalkęs voras, na, mėnuo saugiai pasislėpė, ir be to virstu ne vilku, o vilke, - šyptelėjo Mery.  Galėtų Kaia keliaut su manim - tas padaras greičiausiai prašys kraujo aukos... Kas žino. O man savojo šiek tiek gaila. Bet iš dviejų variantų "Nuosavas kraujas" ar "Gyvenimas", renkuosi pastarajį. Laimė reikalauja aukų.
  Vilkolakė truputį atsitraukė nuo medžio. Pritūpė. Įsibėgėjo ir užšoko ant medžio, rankomis tvirtai įsikibo į  kamieną. Vienas metras. Šeši liko. Fate ėmė sliuogti kamienu į viršų. Šiurkštus medžio paviršius draskė niekuo nepridengtus kelius. Nuo judėjimo po truputį į sušalusias kūno vietas ėmė grįžti kraujas ir Mery pajuto skausmą. Bet vistiek ryžtingai kopė toliau. Likus vos metrui stabtelėjo ir atsigrežė į grifę. Riktelėjo, taip kad išgirstų Kaia, bet kad neišgirstų kiti, galbūt blogesni už tą kuris tupėjo drevėj:
  -  Eisi tu ar ne? Lauki vorų?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lala Vasario 22, 2010, 08:17:46 pm
 Kentauras, Kajos nusivylimui, greitai pranyko vos tik Mery į jį atsisuko. Ką ji padarė? Man atrodo jis jau buvo pradėjęs į mane kitaip žiūrėt...
 Mery bandė vaidinti išdidžią ir leido Kajai laukti, kol ji grįš. Oj nee... Taip jau nebus! Aš juk noriu pamatyti, kokį daiktą ji nori iš ten paimt.
 -Palauk!- sušuko mergaitei ir įsibėgėjusi šoko į apsnigtą medį, kurio kamienas atrodė labai slidus. Deja, rankos ir kojos slydo ir Kaja greitai atsidūrė ant žemės. Pikta atsistojo ir nusipurčiusi sniegą kibo vėl į medį. Vėl slydo. Kelis kartus apėjo medį ir susirado neslidžiausią kampelį juo laimingai užkopė penkis metrus. Liko dar du, neslidus plotelis jau baigėsi... Kaja užsikabino už kažkokios nelabai patvarios šakelės. Lipo ant jos ir išgirdo kaip ji trakštelėjo. Kaja greitai šoko į drevę.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: rulonaS Vasario 22, 2010, 09:16:08 pm
  Drevėj tvyrojo tamsa. Per kraštą tekėjo vos pastebimas kraujo upeliukas. Kiek kraujo turi ta gyvatė? nusistebėjo Mery ir ėmė laukti. Ji bijojo, nors stengėsi to neparodyti. Staiga kažkas nutiko. Krebžtelėjimas, dunkstelėjimas ir tamsą pakeitė deglų šviesa. Drevė buvo didesnė nei atrodė iš išorės, tikriausiai padidinta kerais. Keisti ornamentai grindų centre nukreipė Mery dėmesį ir ji nepastebėjo aukos tykančio mažo šešėlio. Jo ilgi pirštai slinko siena link kelių taisyklingo ovalo formos formos baltų akmenukų. Tai buvo kiaušiniai.
  Vilkolakė lėtai atsistojo. Patalpa buvo ganėtinai ankšta netgi tokiai žemai mergaitei, taigi ji atsargiai laikė palenkusi galvą. Šešėlis staiga kažkur dingo, palikęs savo kiaušinius nesaugomus. Mery atrodė lyg žmogus, daugelį metų ieškojęs lobio ir pagaliau jį radęs. Mergaitė viską pamiršo ir puolė prie mažučių kiaušinių. Atsargiai juos visus paėmė ir suspaudė.
  Tas šešėlis nebuvo tiek prisivijęs žmonijos technologijų srity, kad apsaugai naudotų elektros šoką, bet vis gi kažkas panašaus nukratė Mery. Jos kūnas ėmė purtytis, akys užsimerkė, girdisi kaip barška maži mergaitės dantukai. Tačiau po kiek laiko viskas baigėsi. Pasidarė bloga. Klastuolė greit nuropojo prie drevės angos, bet nieko neišvėmė į blizgančią pusnį, nes skrandis buvo visiškai tuščias, tik žiaukčiojo. Šlykštu, pamanė ji ir atsisuko į Kaia.
  - Na štai, - kairė Mery ranka vis dar nežymiai virpėjo, lyg tebebūtų krečiama kažko panašaus į elektrą, tačiau mergaitė to nepastebėjo. - Dabar galim ei...
  Grindys kažkur dingo. Mery nubildėjo žemyn, nosim trenkėsi į žemę (ačiū dievui, niekas nesulūžo), bet ranka tvirtai laikė kiaušinėlius. Jie buvo išties tvirti, nes atlaikė ir smūgį, ir rankos spaudimą. Mergaitės buvo įkalintos medžio viduje, tik gaila, jog ne kokio sutrūnijusio, o tokio, kuris galėtų gyvuoti dar galbūt tūkstančius metų.
  - Kaia... - sudejavo Mery ir atsisėdo. - Tu gyva?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lala Vasario 22, 2010, 09:35:15 pm
 Kaja nieko nematė tik tamsą. Mery kažkur prapuolė. Kaja girdėjo jos dantų kaukšėjimą, bet nesuprato, iš kurios pusės jis sklinda. Staiga, pasigirdo žiaukčiojimas ir Kaja pašokusi susitrenkė galvą.
 -Na štai. Dabar galim ei...- Mery nespėjo užbaigti ir grindims prasivėrus mergaitės nudribo žemyn.
 Kaja gerokai trenkėsi į tvirtas nelygias medines grindis. Išgirdo "Tu gyva?" ir apsvaigusi pakėlė galvą ir linktelėjo į kažkurią pusę, visai nesiorientuodama, kurioje pusėje Mery. Atsisėdo atsiremdama į tvirtą medinę sieną ir prispaudusi pirštus prie smilkinių ir sukandusi dantis laukė, kada praeis veriantis galvos skausmas ir svaigimas. Mintyse skaičiavo, kelintą kartą nukentėjo jos galvą. Pabandžiusi atsistoti suvokė, kokia ankšta ši patalpa. Kaja bandė įžiūrėti Mery.
 -Mery? O tau viskas gerai?- pašnibždom paklausė.- Mery, jeigu pavirsi vilke, būk gera - nevalgyk manęs,- graudžiai pridūrė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: rulonaS Vasario 23, 2010, 03:38:26 pm
  Mery sudejavusi pasitrynė sumuštą alkūnę. Skauda... Pasirąžė. Ši tamsa buvo tokia migdanti, kad  ūmai mergaitė panūdo atsigulti ir trumpai snūstelti. Tačiau negalėjo, gal dėl to kad urzgia skrandis, reikalaudamas maisto, o gal dėl to, jog šansą viską pradėti nuo pradžių gyvai ir sveikai klastuolė laikė rankoje. Tačiau po kiek laiko pajuto jog tie kiaušinėliai vienas po kito silpnai pokštelėdami išnyko. Mery atgniaužė tą ranką ir prikišo prie veido pasižiūrėti - išties buvo tuščia.
  - Viskas, - pasigirdo balsas (jį turėjo girdėti ir Kaia), kuris nepriklausė nei Kajai nei Mery, - gali gyventi, jei nesupūsi šioj skylėj, - trumpas ir šmaikštus palinkėjimas užsibaigė šiurkščiu kvatojimu ir esybė kuriai priklausė balsas išnyko iš medžio vidaus, gal net ir iš gyvųjų pasaulio, nes niekada nebuvo gyvas ir jam nepriklausė.
  - Ar tu tai girdėjai? - pasidomėjo klastuolė ir staiga pajuto palengvėjimą lyg netikėtai atsikračius sunkios naštos, kurią nešė visą gyvenimą. Visi raumenys atsipalaidavo ir Mery palaimingai atsiduso. Jei nebūtų buvę taip tamsu, būtų galima įžvelgti laimingai išvieptą Fate burną, kurią ji paslapčia vadino "žabtais". Mergaitė padrybsojo porą minučių, tada žvaliai pašoko, vos per plauką neužmindama ant Kaios kojos. Vilkiškos akys priprato prie tamsos ir Mery galėjo gan aiškiai įžiūrėti grifės veidą. Jis atrodė truputį persigandęs, o gal klastuolei taip tik pasirodė?..
  - Maunam iš čia. - nespėjusi užbaigti paskutinio žodžio, vilkolakiukė pašoko ir įsikabino į medžio kalėjimo sienoj buvusį plyšį. Aukštėliau matėsi kitas, Mery jo siekė, tačiau ranka atsitrenkė į keistą oro sutankėjimą, kuris truputį nudilgino odą. Skauda. Akimirką pirmakursė žvelgė į viršų, išsigando, kad niekad iš čia neištrūks. Išdavikė ranka paleido žemiau oro sutankėjimo esantį plyšio žievėj kraštą ir mergaitė antrą kartą nakty "plojosi" į žemę (ar grindis, sumušta galva į tai nesigilino).
  Ėjo minutės. Mery Fate lėtai atsimerkė ir jos žvilgsnis stabtelėjo ties Kaja.
  - Kaja, už tav... atsisuk... - vilkolakiukė iš išgąsčio nepajėgė aiškiai ir garsiai kalbėti. Ją gąsdino didelis šešėlis, kuris lėtai leidosi žemyn ir savo ilgus pirštus tiesė link Coral galvos. Tai nieko gero nežadėjo, nes buvo galima įžvelgti šypseną šešėlio kūno dalyje truputį primenančioje veidą. O šešėliai šiaip sau nesišypso, tik sumanę kažką labai negero arba prieš pasigardžiuojant eiline kraujo porcija.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lala Vasario 23, 2010, 04:20:24 pm
 Mery Kajai neatsakė. Šūdas! Reikia kuo greičiau iš čia dingt!
 Staiga, pasigirdo Kajai dar negirdėtas balsas, kuris tikrai nebuvo Mery ir tuo labiau - Kajos...
  -Viskas. Gali gyventi, jei nesupūsi šioj skylėj.
 Kaja susigūžė. Gali gyventi, jei nesupūsi? Deja, Mery dėl to visai nesijaudino tik susidomėjusi paklausė, ar Kaja irgi girdėjo, ir atsipūtusi padūsavo. Vėliau ji pasakiusi, kad reikėtų dingt iš čia turbūt šokinėjo, nes pasigirdo dunkstelėjimas. Kaja atsiduso. Negi ji galvoja, kad šokinėdama išgriaus šitas grindis ar galvą pradaužys lubas?
 Kai pabaigė, Mery turbūt bandė užmegzti pokalbį ir pasakė:
  -Kaja, už tav... atsisuk...
 Kaip neaiškiai kalba. Kas jai yra? Juk kątik buvo tokia patenkinta, kad mes čia sėdėsim ir, kad kažkieno (turbūt to daikto, kuris suėdė gyvatę) balsas palinkėjo joms čia supūti, o dabar kažkokia išsigandusi... Vis dėlto, Kaja atsisuko pažiūrėt, kas Mery taip išgąsdino ir pati suklykė. Nors nelabai ką ten ir matė, bet negalėjo nepastebėti kažkieno akių.
 -Lumos!- paskubomis išsitraukusi lazdelę sušuko mergaitė ir išvydo dar niekada nematytą didelį išsišiepusį padarą, tiesiantį į ją savo rankas. Kaja greitai persimetė į Mery pusę.
 -Ką dabar darysim? Žinok, dabar visai norėčiau, kad virstum vilkolake! O jeigu nenori, įkąsk man, kad aš tokia galėčiau virst!- nusišnekėjo Kaja spoksodama į padaro akis.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Luna Hermer Vasario 23, 2010, 04:37:14 pm
Luna tyliai slinko paviršiumi.Pagaliau ji pasiekė miško proskyną ir pamačiusi Mery su Kaja greit pasislėpė už krūmų.Stebėjo,ką jie daro...Kiekvieną krutėjimą,kiekvieną smulkią detalytę...Galiausiai mergaitė stebėjo,kaip jie lipa į medį.Nesupratusi vis raukėsi.Bet atėjo metas pastebėti,kaip iš jos galvosišnyra piktas šešėlis...Luna pamanė,kad jai vaidenasi,tačiau dar giliau įsirausė į krūmus.Šešėlis norėjo lygtai ir Kajos su Mery,bet slinkdamas grasinančiai pažvelgė,ar bent mestelėjo galvą į Luną.To pakako švilpei.Ji tik sukliko.O ne,tikriausiai išgirdo...-su nusivylimu pamanė.Luna net nebevaldė net judesių-taip persigandusiai pasimatė ir auksiniai plaukai,kurie prietemoje atrodė kraupiai juodi,ir jos koja bei dešinioji ranka.Galiausiai Luna dar garsiau ėmė klykti,vėliau susisgriebė ir nutilo,tačiau gniaužiančioje tyloje galėjai išgirsti jos tankų alsavimą.Šešėlis staiga puolė prie kitų vaikų...Net užsimerkusi suriko:
-Inflatus!-ji nusisuko.Net nematė kasatsitiko.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Varlius Vasario 23, 2010, 04:38:59 pm
[Luna, durnas klausimas, bet kaip tu gali b8ti dvejose vietose vienu metu. Ir čia ir mirtos tualete?]
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: rulonaS Vasario 23, 2010, 07:34:31 pm
  Mery, šiaip niekada nesikeikianti, pavartojo riebų ir šlykštų žodį apibūdinti šiai situacijai. Šešėlis buvo bjaurus padaras, o klastuolė ne tik neturėjo burtų lazdelės, bet ir aplamai nežinojo kaip su jais kovoti. Tamsi būtybė jau glostė mergaitėms plaukus, tarsi besimėgaudama būsimu maistu. O gal ir ne? Jeigu jis nori kažko kito? Šešėliai. Miškiniai ilgapirščiai. Maistas: kraujas, mergaitė stengėsi iš minčių gelmės ištraukti vertingus informacijos trupinius, vanduo, kiti šešėliai (ak tie šelmiai kanibalai!), pasiklydusios sielos. Maitinasi kas tris dienas. Iš pakeleivių reikalauja... Na žinoma... Mery pasikliovė nuojauta. Ji iššiepė smulkius baltučius dantis. Iltiniai dantys buvo ilgesni nei žmonių, smailūs ir truputį lenkti. Prakanduusi savo rudą rankos odą ji sekundę pasimetusi spoksojo į kraujo srovelę, tuomet pirštą suvilgė kraujyje ir perbraukė per šešėlio kūną. Toks jausmas lyg liestum ribą, skiriančią gyvenimą nuo Amžinybės.
  Žinoma kraujo auka nepadėjo. Šešėlis keistai suniurzgė ir čiupo už Mery kaklo. Klastuolė sugargaliavo ir praradusi pusiausvyrą plojosi ant sėdynės. Skauda, skauda, negaliu. Liesos rankos inirtingai kumščiavo šešėlį, tai buvo vaikiška, bet Fate tuo metu daugiau nieko nesugalvojo. Pasigirdo gergždžiantis juokas.
  - Sugrįšiu, - nuvilnijo žodis per tamsą ir atsimušęs į sieną išnyko kartu su šešėliu.
  - Sugrįš jis mat... - susimąsčiusi sumurmėjo Mery. Ji pakėlė nuo žemės kažkokį akmenuką ir sviedė į viršų. Jis pralėkė tą sutankėjusį oro sluoksnį, bet nepriskridęs iki drevės ėmė kristi atgal.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lala Vasario 23, 2010, 08:14:16 pm
 Kaja stengėsi neatrodyti bailė ir pakėlusi ir sukandusi dantis leidosi glostoma šešėlio. Ji niekada nebuvo mačiusi tokio padaro, todėl galvojo, kad reikia nieko nedaryti ir jis atsitrauks. Kaja lėtai pasuko galvą į Mery, o ši savo vilkiškais iltiniais dantimis persikando savo ranką ir spoksojo į lašantį kraują.
 -Mery, ymošnike tu..- sudejavo Kaja.
 Mery braukė kraujuotu pirštu per šešėlį.
 -Meryyy...- erzinančiai inkštė Kaja keistoka išraiška. Šešėlis griebė Mery už kaklo, ji praradusi pusiausvyra nudribo.
 -Šiuš! Šiuš iš čia!- mosuodama savo lazdele kaip kardu Kaja varė padarą, Mery tuo metu jį daužė. Padaro Kaja nesudomino ir jis pradėjo žvengti iš Mery.
 -Sugrįšiu,- nykdamas tarė padaras. Kajai tai nuskambėjo kaip "see you soon, babe".
 -Jūs pažįstami?- tardė ji Mery.- Kas jis toks?
 Mery sviedė akmenėlį į viršų. Jis greitai krito žemyn ir labai fainai nusileido Kajai prie kojų. Ūūū... Ne ant galvos! Man pradeda sektis! Kaja kritiškai nužvelgė šią patalpą su išėjimu, esančiu aukštai, aukštai..
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: rulonaS Vasario 24, 2010, 01:26:47 pm
((Visos švilpės kviečiamos į mūsų kompaniją. Aš rimtai.))
  Kiekviena minutė, praleista medyje, Mery siutino vis labiau. Kartais ji įsižnybdavo, norėdama įsitikinti ar viskas tikra. Labiausiai bijojo jog paaiškės, kad viskas tik sapnas, kad nebuvo jokio antro šanso ir teks toliau degti pragare. Bet taip nebuvo. Viskas buvo tikra: tamsa, šūksniai lauke (klastuolė nusprendė jog tai kažkokios mokinės kažko besibastančios vidury uždraustojo miško nakties tamsumoje), smarvė kurią skleidė gyvatės lavonas gulėjęs kažkur tamsoje, Kaia, vabzdžiai ropoję po kojomis. Paskutinį dalyką Mery pastebėjo visai nesenai ir dar labiau panūdo kuo greičiau iš čia išsigauti. Ji šlykštėjosi vabzdžiais, ypač skruzdėm, o tų po kojomis ropojo dešimtys, jei ne šimtai. Ką jos veikė šiam medy niekas nežino...
  Tuo pačiu metu šešėlis tuščiai laiko neleido. Išskridęs į lauką pamatė net dvi "peršikusias" švilpes. Jis makabriškai sukrizeno ir pirmiausiai pasuko prie Saros. Sugniaužė šešėliškomis rankomis jos kaklą ir ėmė smaugti.
  Mery nenutuokė kas darėsi lauke.
  - Sakei kad neturi lazdelės! - nusijuokė ji. - Ištrauk mus iš čia. Inflatus naudojamas taikiniui pakilti kaip balionui. Wingardium Leviosa bei Waddiwasi skraidina daiktus. Varyk, Kaja!
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lala Vasario 24, 2010, 02:57:49 pm
 Kaja pastebėjusi kažkokius vabalus pradėjo juos trypti. Mery, kaip visada, kai kalba pakrypdavo į jos asmeninį gyvenimą (šį kartą apie jos ir šešėlio santykius), vėl viską praleido pro ausis. Pakėlusi riebų slieką Kaja jį įdėjo Mery į delną.
 -Juk čia nuobodoka,-pasiteisino.
 Už medžio girdėjosi švilpiškas žviegimas. Kaja netgi girdėjo kaip kažkas anapus medžio jos klausė, kodėl ją JIS glosto. Apsidairiusi Kaja sustugo:
 - Be skruzdžių ir šliužų manęs niekas daugiau neglosto!
 Lazdele švietinėdama pakampes ir ieškodama išėjimo Kaja atsakė į Mery klausimą:
 -Taip, aš turiu lazdelę ir aš to neneigiau. Tiesiog šešėlis turbūt pritraukė tavo dėmesį ir to nepastebėjai... Nežinau ar su Wingardium Leviosa sugebėčiau tave pakelti, bet pabandysiu...
 Kaja nusimetė savo žieminę mantiją, pasiraitojo rankoves ir nutaikiusi lazdelę į Mery sušuko:
 -Wingardium Leviosa!
 Mery kilo aukštyn, beveik pasiekė drevę.
 -Mery, kabinkis kur nors! Aš daugiau neišlaikysiu!
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: rulonaS Vasario 24, 2010, 04:59:04 pm
  Mery spygtelėjo ir sviedė slieką kažkur šalin. Nuobodoka! Cha! Įkišiu jai gyvatę į burną, pasiteisinsiu, kad nuobodoka... Čia gyvačių nėra. Ji tikras laimės kūdikis. Pasirodo ten ropinėjo ir keli tarakonai. Mergaitė mintyse maldavo likimo, jog Kaia nesugalvotų ant Fate kūno dalių pridėlioti dar kokių nors sutvėrimų.
  - Turbūt durnos švilpos čia susirinko pažiūrėti erotinio spektaklio, laukia kol iš čia išlįsim. Glosto, neglosto.. - nusišaipė klastuolė. - Šešėlis patraukė mano dėmesį? Šitai paneigsiu, nes labiau domiuosi vyriškos lyties žmonėmis, o šio padaro neesu niekada mačiusi... Ir daugiau nenorėčiau išvysti! Pati sakei, kad neturi lazdelės. Bet dabar tai nebesvarbu!
  Mery buvo lengva taigi Kajos kerai ją pakėlė. Kantriai laukė. Iki drevės liko metras. Kerų veikimas bemaž baigėsi. Mery kažkur atsispyrusi dar šiek tiek pakilo į viršų ir jos rankų (tai negi kojų?) pirštai suspaudė išėjimo kraštą. Taip! Prisitraukusi Mery atsisėdo ant drevės krašto. Žvilgtelėjo į apačią. Šešėlis tebesmaugė švilpę. Tikiuosi jog pribaigs. Iškelsiu jai puikias laidotuves. Prikviesiu barsukų. Švilpiai taip dievina barsukus.
  Mergaitė trumpai žvelgė į apačioj tebeesančią Kaia. Nejautė neapykantos visam likusiam pasauliui, todėl sumojo, jog galbūt reikėtų grifei kaip nors padėt. Jei ne ji, Mery Fate tebejaustų mielus tarakonus ir skruzdeles ropinėjančius apie basas kojas.
  Žemė buvo toli. Bet klastuolė to nepaisydama nušoko žemyn ir atėmė iš Saros lazdelę, tuomet šūktelėjo:
  - Deprimo! - Kerai žiebėsi į medį ir išsprogdino skylę.
  Saros Longvort lazdelė nukrito ant sniego. Mery nusižiovavo. Pastarasis burtažodis išsiurbė iš jos nemažai jėgų. Tačiau vilkolakiukė tebesilaikė neužmigusi. Pasidarė truputį šviesiau, matyt, pradėjo aušti rytas. Dingo šešėlis, galbūt prismaugęs Sarą, galbūt ir ne... Kažkur dingo ir Mery Fate. Gal nuėjo, o gal nuskrido, juk magijos pasaulyje įmanoma viskas...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lala Vasario 24, 2010, 07:21:32 pm
 Mery laimingai įsikabino į drevę ir iššoko. @@#%^! Tai ji mane palieka? Įsiutusi Kaja pradėjo dar įnirtingiau traiškyti vabalus. Užmynė ant to šliužo, kurį padovanojo Mery, ir jis išsitaškė.
 -Hahaha!-nusikvatojo Kaja ir spyrė į sieną. Skaudėjo.
 Kajai bešokinėjant susiėmus skaudančią koją pasigirdo sprogimas. Ji lėtai pasuko galvą tikėdamasi vėl kokios staigmenėlės (pvz.: Mery įsiveržiančios vilkės pavidalu). Išvydo skylę! Žviegdama "Yes!" dairėsi savo gelbėtojo ir išvydo tankiame miške dingstančią basą koją.
 -Kur bėgi?- nustebusi šūktelėjo Kaja ir apsidairė. Abi švilpės - viena sutikta pamiškėje, kurią Mery gerokai apdaužė, o kita dar nematyta - voliojosi ant žemės.
 Kaja įsitempusi ieškojo šešėlio, bet, ačiū Dievui, jis buvo dingęs kaip ir Mery.
 -Mery! Užmušiu tave!
 Grifė dar kartą pažvelgė į leisgyves švilpes arba jų lavonus. Atsitempė mane į mišką, sakė, kad bus linksma... Įdomu, kuri čia dalis yra linksma? Ar tai, kad į mišką ėjome be tikslo, įstrigome medyje ir turėjome mytą su šešėliu? O gal tai, kad likau viena su negyvom švilpėm? Kaja sudrebėjo ir pažiūrėjo į jas. Jos buvo kažkokios pabalusios. Oh shit! Ką man dabar su jom daryt? Jeigu kas nors sužinos, kad jų mirties dieną aš paskutinė jas mačiau... Drebėdama iš baimės, kad tik niekas jos neparištų Kaja nutempė švilpes į tankius krūmynus ir kai jų jau nesimatė su graužiančia sąžine Rodyk pagalba pasiekė pilį jau išaušus.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Elisa Mirror Vasario 28, 2010, 08:39:40 pm
Elisa sėdėjo ant nuvirtusio rąsto, ilgi plaukai kibo už grublėtos juodos žievės. Paklaikusi driadė permirkusiu apsiaustu, liūdnomis akimis, pamišėliška šypsena. Purvinas lietus akių kampučiuose, sustingusi, sudžiūvusi iš vidaus.
-Veiksmas, turi būti veiksmas,- nerišlūs murmesiai vakaro pilkumai. -Negalima čia sėdėti be tikslo, be tikslo negalima gyventi.. Kažkas turi ateiti, mes kalbėsimės, aš atgausiu spalvą, nuotaikas, grįš kibirkštys akyse... Ne, neįsivaizduoju, jau nebe. Tolima, tolima.
Vakaras neatsakė. Net nepapūtė drėgnu vėju, nesutaršė plaukų, nepaguodė nebyliai. Miręs, miręs kaip ir gamta, tuščias, negyvas.
Vieniša.
Elisa sunkiai atsistūmė sužvarbusiomis rankomis nuo medžio ir parklupo ant pažliugusios žemės. Kažkada buvęs raudonas apsiaustas įdubo, klostės prisisėmė drumzlino vandens, dirvos ir puvenų dalelės nusėdo ant medžiagos.
Didelėj gilioj baloj priešais bolavo pajuodęs Elisos atspindys. Elisos? Ji jau ir dėl savo vardo abejojo. Dar? Ar jau? Dėl ko ji neabejojo? Veidas papilkęs lyg visą rudenį lėtai dūlėjęs tarp mirusių lapų. Skaudžios akys, panika jose, o lūpos viepiasi maniakiška šypsena.
Štai ir kompanija.
Štai ir veiksmas.
-Pasitrauk,- tylus šnabždesys, dramatiškai perplėšia sąlyginę tylą, kaip ir dera tikroje istorijoje.
Elisa vandeny nusiviepia, gąsdinančiai virpteli žvilgsnis pūstelėjus vėjui.
-Pasitrauk, aš nebegaliu, nebenoriu, aš nebegaliu, nebegaliu...
-Užsičiaupk, tau isterija,- kalbėjo atspindys. Kažkur pasąmonės kamputy Golumas spiegė 'brangiausias, brangiausiasis mano, viską, viską dėl tavęs!'.
-O kas dėl to kaltas?- Elisa ėmė šilti. Lėtai. Tvarkingai. Nuo pirštų galiukų.
-Aš. Aš, visada aš. Tik aš kalta.
-Aš nesu tu!
-Tu esi aš, aš esu tu, tu mano dalis, aš tavo dalis, viena ir visa, dabar ir visados amen.
-Aš! Nesu! Tu!- miškas, tokio dramatizmo nematęs negirdėjęs, nuščiuvo ir sustingo.
-Vis tiek aš tave sužlugdysiu. Sužlugdysiu save. Viską.
-Palauk. Tai prieštarauja žanro taisyklėms.
-Nejaugi?
-Evoliucija, visi stengiasi išlikti kaip kas gali.
-Tu vis tiek manęs bijai.
-Ne į temą.
-Bijai.
-Gerai, gerai, bijau! Bet vis tiek..
-Manai, savižudžiai klysta?
-O kas patikrins? Tai yra, taip, klysta, bet ką, bet ką, tik atstok nuo manęs!
-Ir tu mirsi.
-Ei!
-Nepatinka?
-Nebežinau.
-Žinai ką?
-Ką?
-Mes ką tik visai civilizuotai pasikalbėjom.
-Cha. Cha cha.
-Tik nereikia ironizuoti, Elisa.
-Pati Elisa!
-Tai pripažįsti, kad mes vienodos?
-Tavęs nėra! Tu mano galvoje! Neškit tramdomuosius marškinius!
-Tavęs nėra! Tu mano galvoje! Neškit!..
-Užsičiaupk!
-Užsičiaupk!
Isterinis juoko priepuolis, dvigubas. Vanduo susidrumsčia, Elisa atsistoja ir pagal visas tradicijas dingsta velniop. Dabar jau galima grįžti į būtąjį laiką.
Medžiai melancholiškai siūbavo, tuščia laukymė, rodos, priekaištavo dangui dėl egzistencinio vakuumo, dangus mirksėjo it idiotiškas šinšilas.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Vanessa Williams Kovo 04, 2010, 07:24:32 pm
Tamsą praskrodė burtažodžio Lumos efektas. Dakota tvirčiau pasiėmė sąvajį maišo galą ir atsiduso. Galvoje sukosi pragariškos mintys. Buvo nemalonu jausti vėsias lavono kojas per maišą. Merginą kratė drebulys. Jos su kolege tyliai tipeno pro kirstynę, jaunus krūmelius. Tiesa, pro juos pravilkus maišą, būdavo nekas. Krūmeliams. Na, ir maišui, ko gera... Merginą gasdino kiekvienas krebžtelėjimas. Buvo nemalonu girdėti pelėdų ūbavimus, kurie skambėjo lyg priekaištai. Dakota šveitė maišo galą ir atsisuko į Qrane:
- Kokio velnio po perkūnais aš išvis tau padedu? Kas tu man? - Tačiau atgal gavusi tik piktą dėbtelėjimą, mergina klusniai paėmė maišo galą ir pradėjo vilkti. Netrukus trys žmogystos paskendo miško tamsoje. Dvi gyvos, trečia ne.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Monila Balandžio 03, 2011, 07:21:14 pm
Vos pradėjusia kaltis pavasario žole žingsniavo Monila. Legvučiai žingsniai nekėlė jokio garso. Ilgais, iki juosmens, plaukais mergina ėjo link pamiškės. Pirmieji paukštukai jau pradėjo giedoti savo giesmes, net galėjai išgirsti keletą magiškų, čiulbančių pačias įvairiausiais melodijas. Vienas tokių, Monila galėjo prisiekti, čiulbėjo naujausią Likimo deivių dainą. Pilis už merginos nugaros vis labiau tolo, tačiau jos bokštai, apšviesti vakarėjančios saulės žaros, atrodė didingiau nei bet kurią paprastą dieną. Mergina žinojo, kad ši diena nėra paprasta. Gal kai kuriems ji paprasta, tačiau tik ne jai. Einant vis gilyn į mišką pilį pradėjo užstoti medžiai, kol galiausiai, ji išvis pasislėpė už jų. Monilai nereikėjo žvalgytis ar ieškoti takelio, atrasto dar pirmame kurse, ji instinktyviai jį rado ir jau keliavo miško vidurio link. Merginos širdis daužėsi. Ji jau senai nėjo šiuo keliu. Išties, jei ji gerai prisimena, juo nėjo nuo pat penkto kurso pabaigos. Tai privertė ją šyptelėti, prisiminus, į kokią pavojingą istoriją ji buvo įsivėlusi. Galima sakyti, kad tai buo jos kasdienybė.
Šiandien, nepaaiškinama jėga merginą traukė į proskyną miško viduryje. Ji nujautė, kad kažkas jos ten laukė. Tas keistas jausmas jos neapleido visą dieną, kol galiausiai ji pasidavė instinktams ir patraukė į mišką nežinodama, kur tiksliai eina. Tačiau dabar ji žinojo, kad proskyna yra ta vieta, kur jai reikia atsidurti. Sausos medžių šakelės traškėjo jai po kojomis keldamos triukšmą tyliame miške. Einant vis giliau į oras tarsi retėjo, darėsi vis tamsiau, kol galiausiai septintakursė įžiebė lazdelę, kad geriau matytų.
Staiga kažkas priekyje sukudėjo. Moni sustingo suvokusi, kad stovi proskynos pakraštyje, o jos viduryje kažkas yra. Ji ėjo taip ilgai, kad galiausiai saulė nusileido užleisdama vietą mėnuliui, ir dabar ji matė tik juodą šešėlį. Tačiau geriau įsižiūrėjusi ji nebesuprato ar kažkas ten yra, ar ne. Deja, lazdelės šviesą taip toli nesiekė. Ji žengė kelis žingsnius į atvirą aikštelę. Priekyje gulėjo keli nuversti medžiai. Jie ten buvo nuo pat pirmo merginos apsilankymo, taigi ji atsisėdo ant vieno iš jų ir laukė. Bežodžiais kerais užgesinusi lazdelę Moni žvelgė tolyn į tamsą tarsi kažko laukdama pasirodant iš šėšėlių.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lurida Revendž Balandžio 03, 2011, 07:24:10 pm
Uždraustasis Miškas - šviesiausių svajonių ir tamsiausių košmarų išsipildymo vieta - sužavėjo mažą mergaitę nuo pat pirmosios akimirkos, kai ši išgirdo medžių ošimą bei į jį susiliejusius Miško gyventojų skleidžiamus garsus. Nuo tos dienos Miškas buvo jos svajonėse, sapnuose, o dar dažniau - kasdienybėje. Jame mergaitė rado užuovėją, prieglaudą, o dar svarbiau - gyvenimo mokyklą. Hogvartas neprilygo Miškui, kuris buvo pilnas gyvybės ir magijos. Mokykloje buvo skurdžios teorinės knygos, mokiniai atbukusiomis smegenimis ir ne ką geresni mokytojai, o Miškas pulsavo tikra magija, kurią galėjai paliesti, pajausti, susilieti su ja. Bet svarbiausia tai, jog Miške mergaitė galėjo išreikšti savo tikrąją, juodąją, prigimtį. Bėgant metams Uždraustajame Miške ji praleisdavo daugiau laiko nei bet kur kitur ir pažinojo jį geriau nei kas kitas.
Tą vakarą, jau temstant, mišką gaubė keista tyla. Tiesą sakant, nesimatė nė gyvos dvasios, kas nebuvo būdinga miško gilumoje. Keista, atrodė, kad  padarai kvietė vienintelę žmogystą eiti tolyn - link mokyklos. Nesipriešindama traukai ji pamažu slinko pažįstamais brūzgynais, neįžengiamais paprastam žmogui. Akį patraukė kažkas pažįstamas - didžiulis ryškiai mėlynas akmuo, ant kurio tamsiai žaliomis raidėmis buvo parašyta: Lu&Mo.
Atrodo, tik vakar tai išraižėm... Šyptelėjo Lurida ir judėjo toliau.
Paskendusi mintyse Luri nė nepastebėjo, kaip pasiekė miško vidurį - proskyną, kur prieš Aragogo mirtį buvo jo šeimos buveinė. Ten jau kažkas sėdėjo.
- O mes turim keistą įprotį susitikti Uždraustajame Miške, Monila, - pažinusi merginą kreipėsi į ją.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Elisa Mirror Balandžio 03, 2011, 08:58:19 pm
Pagal visas žanro taisykles Elisa didingai pasirodė iš nežinia kur, bet tikėtina, kad iš velniop. Po nosim niūniuodama, akis išplėtus, tik žvalgės aplink, tik gėrė mišką į save, lyg ieškodama penkių skirtumų tarp to medžio ir ano.
-Tai lašiša, žuvų karalienė, į savo šventę keliauja... Noriu lašinių... O, labas. Atrodo, sutrukdžiau romantišką pasimatymą? Šiaip jei ką, tai man stogą rauna. Pala. Lurida Laures? Monila Revendž? Ką JŪS čia veikiat?
Ragana susvyravo ir atsirėmė į šlapiom kerpėm apaugusį beržą, iš kurio ką tik buvo nušokusi. Gal ten aukštai ir velnių buvo, kas ten juos žino. Bet kokiu atveju, bandymas baigėsi tuo, kad kažkokia piktybinė šaknis išleido gličius čiuptuvus, apkibusius sliekais ir kitokiais kirminais - baltais putliais, žaliais piktais ir pūkuotais, žodžiu, viskokiais - ir irgi pabandė sučiupti (čiuptuvai nieko kito nedaro) Elisos koją. Pasišlykštėjusi ji pabandė sprukti, bet apsiaustas užkibo už tų šlapių kerpių, na tų, kur ant to beržo augo. Žodžiu, Elisai nieko kito nebeliko, kaip šauktis pagalbos.
-Mu! Lo! Pabandykit man padėti, prašau, jie tokie šlykštūs, jei mane palies, aš gi mirsiu!
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lurida Revendž Balandžio 04, 2011, 06:35:36 pm
Lurida atidžiai stebėjo Elisą, tačiau nepuolė į pagalbą. Juk ji nebuvo iš tų žmonių, kurie puola gelbėti pirmo pasitaikiusio žioplio. Tiesą sakant, ji niekam nepadėdavo, jei negaudavo iš to naudos.
- Akivaizdžiai prisisiurbė kvaitulio eliksyro... Vargšei net haliucinacijos prasidėjo, - neva užjaučiamai, bet su pašaipa balse tarstelėjo Lu. - Elis, pamėgink tuos kirminus ar ką ten suvalgyt - tada jie tavęs neužpuls!
Apgailėtina, pagalvojo Lurida, atsisėsdama ant samanoto akmens.
Medžiai nuobodžiai šlamėjo, aplink nieko įdomaus nevyko, tad beliko stebėti Elisą, kovojančią su nežinia kuo. Tenka pripažinti, Luridai tai buvo gana įdomi pramoga.
- Mo, kaip manai, jei mes jai sumokėtume po siklį, ar ji taip linksmintų mus kaskart, kai mes be nuotaikos? Aš tikrai nepagailėčiau pinigų! Juk tokio vaizdo kasdien nepamatysi...
Lurida vyptelėjo ir sukinėdama lazdelę tarp pirštų laukė, ką toliau iškrės El.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Monila Balandžio 04, 2011, 10:56:06 pm
Monila pastebėjusi ką tik pasirodžiusią figūrą nusišypsojo. Kaip dažniausiai nutinka šioje vietoje, ji vėl susitiko su Lu. kad ir kaip keistai tai gali atrodyti, tačiau septintakursė klastuolė ir penktakursė varnė buvo labai geros draugės. Net pati Mo kartais pagalvodavo, kad juodvi - keistas derinukas. Tačiau tai joms niekuomet netrukdė. Mo turėjo ir tamsią pusę, o Lu... Na ji tiesiog klastuolė. Mergina šypsojosi ir žvelgė Luridai per petį į Elis.
- Taaaip, vaizdelis neblogas, žinai, ji atrodo... Kaip čia švelniau pasakius... - Moni apsimetė susimąsčiusi. - O taip, kaip sako žiobarai, ne visiškai pilno proto, ar kažkaip panašiai. Tu ją ilgiau pažįsti, jai visada taip užeina?
Mergina stebėjo, kaip Elisa galynėjasi. Keistas vaizdas. Kiek pasukiojusi lazdelę tarp pirštų ji jau ketino ją nutaikyti į kilą klastuolę, bet staiga persigalvojo.
- Neverta...
Nureipusi akis nuo jos manynu šiek tiek kraupoko vaizdo varniukė žvelgė į Luridą. Tik dabar tesuvokė, kaip ilgai jos nematė, o juk gyvena vienoje pilyje.
- Lu, senai tavęs nemačiau, kur prašapusi buvai? Ir be to, ką tu veiki miške, ieškai problemų?
Jos žodžiuose beveik nebuvo ironijos, puikiai žinojo, kad čia - bėdų ieškoti nereikia, kartais užtenka tiesiog stovėti vietoje ir ant tavęs nukris koks kentauras su pačiais pikčiausiai kėslais.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lurida Revendž Balandžio 05, 2011, 11:55:45 pm
Akies krašteliu vis dar stebėdama Elisą, Lurida pasisuko į varniukę, kuri buvo visai nepasikeitusi. Žinoma, dar praėjusią savaitę matė ją Didžiojoje salėje, tačiau ir per trumpą laiką žmogus gali pasikeisti neatpažįstamai.
- Na žinai, - sulaukusi kiek nepatogaus klausimo nenoriai atsakė Lu, - buvau šen bei ten, dariau šį bei tą... Eilinė savaitė, supranti. Nieko išskirtinio ar itin įdomaus.
Kalbėdama Luri nežvelgė tiesiai Mo į akis. Kažkodėl nesijautė patogiai. O gal ji tiesiog buvo alkana?
- Geriau papasakok, kaip tau sekasi. Berods, praeitą savaitę mačiau tave su kažkokiu grifu... Nežinau jo vardo. Toks aukštas, išvaizdus... - vyptelėjo mergina.
Bet kokiu atveju Monilos vaikinai Lu nepatikdavo. Juos klastuolė akylai stebėdavo ir, jei nepatikdavo, o tai dažniausiai ir nutikdavo, šiems nutikdavo keistų dalykų. Šiuo atžvelgiu Luri buvo tarsi paranojiška vyresnėlė sesuo. Tiesiog jai atrodė, kad jos draugė išsirenka ne kokius vaikinus. Tai yra, ne klastuolius.
Įdomu, kada El apsiramins, vėl atkreipusi dėmesį į keistuolę pagalvojo LuLu. Jau darosi nuobodu.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Monila Balandžio 06, 2011, 12:22:46 am
Monila atsainiai pasirąžė. Kelias akimirkas įdėmiai stebėjusi Elisą svarstė, kurioje vietoje tėvai padarė klaidą. Kiek kartų vaikystėje ją išmetė ant žemės.
Vargšelė, daug kartų susitrenkė galvą...
Varniukė atmetė ilgus plaukus ir sutelkė dėmesį į Luridą. Vieną iš tų keletos žmonių, kurie jai tapo artimesni nei tik pasisveikinimas koridoriuje. Ji turėjo daug draugų. Bent jau jie taip manė. Tačiau iš visų jų, Lurida tapo artimiausiu ir svarbiausiu žmogumi, tad tai, jog nematė jos kone savaitę merginai kėlė nerimą.
- Nieko neatsitiko? Ar vėl darei kažką blogo ir aš apie tai turėčiau nežinoti, bet tu man vistiek papasakosi? - šyptelėjo varniukė.
Išgirdusi klausimą apie grifą ji akimirką pasimetė. Teko gerai pagalvoti apie ką Lurida šneka. Šiek tiek pakračiusi atmintį ji prisiminė, kaip prieš gerą savaitę pasidavė įkalbama susitikti su vienu iš grifukų.
- Aj, šitas, net nepamenu jo varto, Tobis, Tolis, Trolis?.. Nežinau... Viskas su juo gerai, kol nepradeda kalbėti. Net neklausk, negalėjau po dviejų dienų į jį net žiūrėti. - ji užvertė akis į viršų ir garsiai suaimanavo. - Mačiau turit vieną neblogą septintakursį, bet jis regis draugauja su kita klastuole. Ech...
Ji nepatogiai pasimuistė prisiminusi kaip jis žaidė kvidičą prieš keletą dienų. Pakerėjo taip, kad merginai per kūną net šiurpuliukai nubėgo.
- Na, tai ką veiksime šiandien, teroras, papirkinėjimai, šiaip savižudiški nuotykiai?
Mergina susikeno prisiminusi, kaip vos prieš kelis mėnesius su Lu vos nenusisuko galvų sumąsčiusios pasivaikščioti po miško vidurį. Keli kentaurai nebuvo tuo patenkinti...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lurida Revendž Balandžio 06, 2011, 05:55:05 pm
Lurida pusiau klausėsi Monilos, tačiau mintimis ji buvo kažkur toli. Sunkiai susivokė, kad draugė nutilo ir laukė atsakymo. Prieš kalbėdama ji paslapčia lazdele nusivalė sukrešėjusį krauja nuo apsiausto.
- Nedariau nieko blogo ar šiaip įdomaus, tad neverta pasakoti, - pasakė išsiblaškius, bet pagaliau susitvardžiusi natūraliai nusišypsojo. - Juk pažįsti mane. Vieną dieną aš čia, kitą - ten... Nemėgstu sėdėti tarp mokyklos sienų. Be šio miško neišgyvenčiau...
Lu meiliu žvilgsniu apžvelgė mišką. Vaizdą gadino tik Elis.
Pasiilgsiu šios vietos, liūdnai pagalvojo Luri, tačiau neparodė to, kas dėjosi jos mintyse bei širdyje.
Tiesą pasakius, Lurida džiaugėsi pakeitus temą - daug lengviau aptarinėti kvailus vaikinus nei gyvenimą.
- Man jis niekada nepatiko. Žvilgsnis bukas. Pats ne ką geresnis. Klastūnyne yra keli padorūs, bet manęs mokyklinukai nedomina. Visada man labiau patiko vyresni, labiau subrendę, tie, kurie...
Tačiau ji nebaigė minties. Netoliese nuvirto medis. Ar bent jau taip pasirodė. Lu atsistojo ir pažvelgė į tą pusę.
- Panašu, kad šiandienos planai - "savižudiški nuotykiai", - nuoširdžiai apsidžiaugė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Monila Balandžio 06, 2011, 06:33:27 pm
Moni jau žiojosi ginti gražaus klastuoliuku, tačiau jos litaniją apie grožį ir protą nutraukė virstantis medis. Akimirka ir ji jau buvo ant kojų šalimais Luridos.
- Kaip visuomet, kas pavojinga, tas skirta mums. - šyptelėjo Monila.
Eidama čia ji nujautė, kad kažkas nutiks, tačiau niekaip nesuprato kas. Pamačius šitą medį ji suvokė - bingo. Tai, kas ją šitaip traukė yra ten. Ta trauka nebuvo Lurida, žinojimas, kad ją sutiks, tai buvo kažkas kita. Ir tas kažkas laukė jų. Laukė jų susidūrimo. Ir laukė jau senai. Mergina šypsojosi. Ji žinojo, kad šis nuostabus vakaras baigsis kautynėmis, gal būt net sužeidimais, o tai ją dar labiau masino judėti į priekį. Moni akys šibėjo pajutus nuotykių skonį. Ji skubiai pažvelgė į Luridą.
- Manau net neverta klausti, ar mes ten eisime, ar ne? Tačiau, ką darysim su šita? - linktelėjo dalva Elisos pusėn.
Ji nujautė, kad Elisa greičiausiai jas nuseks į miško gilumą, tačiau ne per labiausiai dėl to rūpinosi. Tiesa, jei jai netyčia kas nors nutiktų nenorėtų aiškintis prieš direktorę, kodėl viena septintakursė leisgyvė grįžo iš Uždraustojo miško. Pirmiausia tektų aiškintis, ką jos ten veikė, o Moni ši idėja tikrai nepatiko...
Mergina atstatė lazdelę ir žengė link tos pusės, kurioje nuvirto medis
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lurida Revendž Balandžio 06, 2011, 07:30:33 pm
Pamačiusi, kad Monila pajudėjo eiti, Lu apsigalvojo ir atsisėdo. Jei ir toliau stačia galva pulsi į pavojų, tau geruoju nesibaigs - man tu reikalinga gyva, skambėjo ausyse dar neseniai išgirsta grasinanti frazė. Pajutusi skausmą kojoje Lurida pasitrynė, nors žinojo, kad tai tik pablogins padėtį.
- Nenoriu palikti Elisos, Mo. Geriau niekur neikime, - atsainiai pasakė Lu ir pažvelgė į dangų. - Jau vėlu... Sutemo. Juk žinai, kad šis miškas - pavojinga vieta. Geriau neklaidžioti.
Reikia pakeisi temą, neramiai pagalvojo.
- Tiesa, parašei tą kvailą rašinį apie saturno žiedų sandarą? Jei ne, galiu duot savo nusirašyt. Atsimenu, kiek pati vargau prie to. Grynas laiko gaišimas, turiu pasakyt, - šyptelėjo Lu.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Elisa Mirror Balandžio 06, 2011, 10:47:16 pm
Vėjas krūpčiojo nudriskusiose po žiemos šakose ir vėlė Elisos plaukus. Šaknis sugergždė paskutinį kartą, tyki jau nurimo, tik sukosi apvirtęs vabalas apibraižytu kiautu ratu, apvirtęs ir mataruodamas pūkuotomis kojelėmis ant lygaus žalio lapo. Elis patogiau atsirėmė į kamieną ir nusižiovavo, parodydama visus dantis tam, kas žiūrėjo iš tamsių užkampių, kas tykojo, kad nusigręžus galėtų užšokti ant kupros ir suleisti nagučius į kaklą.
-Mane labai paprastai galima palikti,- vyptelėjo atsistumdama pirštų galiukais nuo grublėtos žievės. Įtampa sausgyslėse, akimirką dvejonė, bet štai oda palieka medį ir miškas prisimerkia.
-Žodžiu, labai įdomu buvo pamatyti, kas iš jūsų pasidarė, o jau paklausyti tai išvis žavu. Bet manęs truputį laukia kitur, taigi...- išsiblaškiusiu judesiu iššukavo iš plaukų keletą skruzdėlių ir paleido pasibėgioti ant kamieno. Pasisuko eiti, tik stabtelėjo, staiga pasilenkė, sugriebė vabalą nuo žemės. Šyptelėjo, kai tas ėmė kutenti delną visu šešetu šeriuotų kojų, pamojavo Muridai ir Lonilai laisva ranka ir skubriai nužingsniavo pilies pusėn.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Monila Balandžio 06, 2011, 11:18:28 pm
Monila buku žvilgsniu žiūrėjo, kaip Lurida atsisakė leistis į pavojingą nuotykį. Tai buvo taip nebūdinga jos draugei, kad mergina net nuleido lazdelę. Varniukė jau ketino pradėti priekaištauti klastuolei, kad šioji visai nepanaši į save, elgiasi kaip kokia švilpa, o ne klastuolė. Buvo tiesiog keista matyti Lu, nesutinkančią leistis į nuotykį. Monila jau žiojosi kalbėti, kai jos mintis pertraukė Elisos judesiai ir prabilimas. Jai atsisveikinant moni tik mostelėjo ranka nieko nesakydama ir atsisuko į Luridą.
- Ką ji turėjo omenyje sakydama, kad norėjo pažiūrėti, kas iš mūsų pasidarė?.. Na, jos nesupaisysi.
Ji priėjo prie Luridos ir susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į ją. Merginai nepatiko, kaip elgėsi Lu. Tarsi kažką slėpdama. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės ji įdėmiai žvelgė į draugę.
- Klok. Pažįstu tave jau šeši metai, ir gerai pažįstu. todėl net negalvok kažką nuo manęs slėpti. O matau, kad bandai. Nuo kada tu kalbi apie mokslus ir vaikinus? Tuo labiau apie namų darbus. Vardan Merlino kelnių, kam nors kitam gali pudrinti smegenis apie tokius dalykus, tik ne man.
Vienu akies kampučiu ji dar pastebėjo Elisos šešėlį dingstantį tarp medžių ir niūri, kaip naktis atsisuko į Lu.
- Aš laukiu.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lurida Revendž Balandžio 06, 2011, 11:28:59 pm
Luri žvilgtelėjo nesuprantančiu žvilgsniu į nueinančią Elis. Šiai dingus iš vaizdo mergina mažumėlę sunerimo.
- Nejaugi ji supyko, kad jai nepadėjom gintis nuo haliucinacijų? - paklausė suraukdama antakius. - Ką blogo padarėm?
Jau visai sutemo, buvo sunku ką nors įmatyti. Mergina mostelėjo lazdele ir  netoliese atsirado lauželis, kuris teikė ne tik jaukumą, bet ir gąsdinančius šešėlius. Vienas jų atrodo itin panašus į tai, dėl ko klastuolė tuo metu nerimavo. Tačiau jai pavyko nuvyti tas mintis tolyn, nukišti į pasąmonės gilumas. Ten buvo gana tuščia, tad mintys kuo puikiausiai tilpo.
- Taip jau geriau. Vis gi norisi matyti, kas vyksta aplinkui, - šyptelėjo vos pastebima šypsena. - Gaila, kad pavėlavom vakarienės. Nebūčiau atsisakiusi lazanijos. O desertui pyragėlių su vyšnių įdaru...
Tai tarusi Lu iš kišenės išsitraukė pakelį saldainių,, kurių suvalgiusio žmogaus ausys tapdavo žalios.
- Deja, turiu tik šių saldainių. Nori? - paklausė ir, vieną įsimetusi į burną, atkišo pakelį Monilai.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Monila Balandžio 07, 2011, 11:08:54 am
Monila užvertė akis į žvaigždėtą nakties dangų. Tiesa, matėsi vos kelios žvaigdžės, nes Luridos išburto laužo šviesa kitas nustelbė. Tačiau net ir tos kelios žvaigždės atrodė nuostabiau nei daugybė mažų žvaigždžių. Tačiau merginai nerimą kėlė tai, jog jos draugė nenorėjo jai kažko sakyti. O tai išties buvo neįprasta, nes iki šiol jos viena apie kitą žinojo viską. Na, beveik viską. Bent jau tai, kas tikrai yra svarbu. Ir šitas nenoras kalbėti ir temos sukimas buvo tikra naujiena.
- LuLu, kas per kalbos apie sausainius?.. Kas nors nutiko? Ko tu man nesakai?
Merginos balsas skambėjo susirūpinusiai. Stipresniam vėjui papūtus šiai teko susisupti į šiltąą mantiją, kad nesužvarbtų nuo atšiauraus pavasarinio vėjo. Didelės akys žvelgė į Luridą su didžiuiu susirūpinimu. Staiga jos akys užliuvo už kažko ant Lu mantijos. Buvo sunku įžiūrėti tai ant seniūnės mantijos menkoje laužo šviesoje. Tačiau mergina nesibodėdama griebė Lu mantijos kraštą ir prisikišo prie nosies. Kraujas. Neblogas kraujo plėmas ant mantijos nugaros.
- Tai štai ką tu pirmai darei mojuodama lazdele. Valeisi kraują nuo drabužių! Dabar nepatikėčiau niekuo, nebent pasakytum, kad nudobei pirmakursį grifuką!
Moni piktas žvilgsnis tiesiog reikalavo atsakymų ir ji nežadėjo pasitraukti jų negavusi.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lurida Revendž Balandžio 07, 2011, 09:50:27 pm
Lurida neramiai pasimuistė. Tai neturėjo nieko bendro su vėju ar šalčiu. Tiesiog nerimas graužė iš vidaus. O monila - iš išorės. Buvo nemalonu kažką svarbaus slėpti nuo draugės, tačiau ir jos jaudinti nenorėjo.
- Koks tai garsas? - keistai paklausė tolumoje nuplasnojus testraliui. - A, nieko baisaus. O jau galvojau... Nieko tokio...
Lu kalbėjo labiau sau nei Monilai. Tuo metu dangų staiga aptraukė debesys, nebesimate nė vienos žvaigždės. Laužas ruseno vis silpniau.
Reikėtų dingti iš čia... Miško ženklai rodo, kad nieko gero čia tikrai neįvyks, mintijo mergina ir pasikėlė eiti.
- Atleisk, Mo, bet turiu eiti. Atsibodo man miške. Žinai kaip būna - kas per daug, tas nesveika, - valydamasi apsiaustą pasakė Lu. - Susitiksim vėliau, o dabar jau bėgu.
Ne tiesiogine prasme, žinoma, nes miško gilumoje nebuvo taip paprasta judėti. Tačiau artėjant prie pakraščio buvo daug lengviau. Pro šalį praėjo knisius, kurį Lu paspyrė, kad nelįstu prie jos. Priekyje jau matėsi ežero kraštelis, link kurio Lurida ir ėjo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Monila Balandžio 08, 2011, 09:42:10 pm
Monila tyliai stebėjo kaip Lurida dingsta tarp medžių. Ji net nesivargino atsisveikinti, puikiai žinojo, kad Lu ja taip greitai ir lengvai neatsikratys. Ji palaukė keletą sekundžių, kai jos draugė dingo tarp medžių, ir nusekė jai iš paskos. Net nesidrovėdama pėdino paskui ir stengėsi neužkliūti už šakų ar jų neužminti, kad Lu nepastebėtų jos sekant.
nejau ji išties pagalvojo, kad taip lengvai ją paleisiu?.. Gal nuo hipogrifo nukrito ir susitrenkė galvą? Nejau manęs visai nepažįsta?.. Pasijutau įžeista.
Varniukė sekė paskui vos matomą Lu šešėlį ir ach... Taip, Lurida sugebėjo nuskriausti kažkokį niekuo kaltą padariuką pasimaišiusį pakeliui. Na, bent jau niekuo ji pati nepasikeitė. Moni žvelgė, kaip klastuolė pasuko link ežero. Tup išties nustebindama ją. Ji būtų galėjusi kirsti iš penkių galeonų, kad ji trauks kur nors į požemius, kur jos lauks koks nors žmogus, su kuriuo ji suka slaptą versiulą ar šiaip kesinasi į kokį švilpą.
Kuo toliau tuo įdomiau! Tikiuosi nesugadinsiu jai slapto pasimatymo su kokiu grifu...
Šyptelėjusi mergina išlindo prie ežero iškart už Luridos.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Lauren Jade Balandžio 29, 2011, 09:48:18 pm
Lauren prasiskynė pro bjaurius medžius, kurie plėšė jos nuogas alkūnes ir dabino ir taip jau raudonų aksesuarų turinčią grifų uniformą. Po neilgo kančios kelio, medžiai išretėjo. Mergina apsidairė. Aplinkui rodės taip neįtikinamai tylu, ypač pabėgus iš visada triukšmingų ir irzlių pamokų. Susiradusi kelmą, ji atsisėdo. Kurį laiką, apsimesdama, kad tiria po kojomis augančią samanėlę, Lauren laukė. Laukė, ar neužklys čia koks ją pasekęs trečiakursis arba dar blogiau - įkyrus mokytojas. Patykojusi geras dešimt minučių, mergaitė atsistojo ir išsitraukė lazdelę. Staiga sustingo, nes prisiminė, kad šie burtai čia neveiks. Šita vieta ir taip apsaugota, tik truputį... kitokiais burtais.  Irzliai apėjusi aplink kelmą, ji vėl ant jo atsisėdo ir prisitraukė savo krepšį arčiau. Galiausiai, tarsi iš pradžių ko laukusi ir sulaukusi, Lau išsitraukė storą, žaliu viršeliu knygą. Knyga turėjo gražius sidabro apvadus ir atrodė iš ties dailiai. Mergina pažvelgė į ją taip, lyg ji būtų brangiausias merginos turtas. Panašiai ir buvo. Ji nuėmė saugančią sagtelę ir atvėrė knygą. Staiga, pasigirdo klyksmas - iš gretimų medžių pakilo didelis būrys išbaidytų paukščių. Knyga iškrito Lauren iš rankų. Mišką aptraukė juodi debesys.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 09, 2011, 06:52:10 pm
Alfas uždusęs atsirėmė į medį ir garsiai sušnopavo:
-Man...Reikia...Pailsėti,- Alfas nekreipdamas dėmesio į aštrias šakas atsisėdo,tačiau iškart atsistojo - atsisėdo ant skruzdėlyno.
Reikėjo apsižiūrėti,dabar bus pilna skruzdėlių...Visur...
-Atrodo pasprukome,-Apsukęs galvą kimiai tarė Alfas. - Na,kaip jautiesi? Čia manau būsim saugūs.Visi padarai kurie čia klaidžioja yra milžiniški.Nepraeis pro šiuos medžius,-Bakstelėjo į juos grifiukas.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 11, 2011, 08:03:55 pm
Merė bėgo ir bėgo. O lietus žliaugė ir žliaugė. Mergaitė su lietumi lyg susitapatino. Abu bėgo ir nekreipė į nieką dėmėsio. Ji galėjo bėgti ir bėgti,niekada nesustoti. Deja,Alfas pavargo ir sustojo. Apsidairę pamatė miško proskyną,kurioje juos užstojo milžiniški medžiai,kurie truputį saugojo nuo beprotiško lietaus.
 - Kaip jaučiuosi? Kai bėgome,geriau. Dabar sustojus truputėlį pradėjo skaudėti šoną,bet taip tai viskas okey...- Merė pabandė švelniai nusišypsoti,deja lūpose pasirodė neaiški grimasa,- o tau? Ar viskas gerai,tau?

Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 11, 2011, 09:27:43 pm
-A...Aš? Man viskas gerai,tik keli nubrozdinimai, ir manau... - Berniukas pažvelgė į ranką ir sudėjavo:Rankoje žiojoje giliausia žaizda.
Nekenčiu kraujo,nekenčiu kraujo,nekenčiu kraujo...
 - Reikės...Laukti kol užgis pati.Tikrai neisiu ir neaiškinsiu madam Pomfri kaip tai atsitiko...Tikrai,-Liūdnai dar kartą sudėjavo.
Alfas išsitraukė lazdelę ir nukreipė į nubrozdinimus.Pastarieji iškarto užgijo.
-Taigis...Ką gi veiksim?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 12, 2011, 06:59:30 pm
- Ką veiksim? Hm... Geras klausimas...- Merės galvoje švilpavo vėjai,- galbūt norėtum pasikalbėti? Apie bet ką. Tik,būk geras. Jei sutinki,siūlyk tema,pats,nes aš galvoti pavargau. Tu tiesiog pasakyk pirmą mintį kuri sukasi galvoje,na ir ją išgliaudensim,pakalbėsim apie ką tik nori...
Smit nežinojo ar tai gera mintis. Ji nenorėjo apie daug ką šnekėti,bet su Alfu... Su juo viskas buvo kitaip. Mergaitė su grifiuku galėjo šnekėtis apie viską. Nuo nesamonių ir įvairių sapaliojamų iki meilės,ar net apie patį sudėtingą gyvenimą.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 12, 2011, 07:57:04 pm
-Pirma mintis?-Alfas ilgokai susimąstė.Kol pagaliau sugalvojo grifiukas pagalvojo,kad Merė jau išėjo,tačiau ji čia šalia... - Gal apie darbą?..Žinau,kad tai kvaila mintis,tačiau pati sakei,kad sakyti mintį kuri pirma atėjo į galvą...Taigi:Su kuo sieji savo ateitį?-Alfas svajingai užsižiobsojo į Merę ir dar kartą paklausė:
-Gal sieji gyvenimą su Magijos Ministerija? Hogvartsu? O gal išviso nedirbsi? Na,spręsti tau...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 12, 2011, 08:09:46 pm
Darbas..? Aaa... Tokia... Hm. Rimta tema. Na, bet jei tai pirma mintis šovusi jam į galvą,na ką gi,tikiuosi jis sąžiningas ir teks kalbėti apie darbą.
- Žinai,kai dar gyvenau žiobarų pasauly,svajojau tapti gera,labai gera psichiatre. Dabar,sieju ateity su magija,tiksliau Hogvartsu. Norėčiau būti mokytoja. Galbūt žiobarotyros,o gal maigiškų gyvūnų priežiūros mokytoja- Merė palingavo galvą,- ką manai? Ar man tiktų tokios profesijos? O galbūt manai,jog turėčiau tapti tuo kuo norėjau anskčiau,bet tada tektų apsigyventi žiobarų pasauly. Nežinau... Hm,- truputį pagalvojus mergaitė paklausė,- o kuo norėtum užsiimti tu?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 12, 2011, 08:29:35 pm
-Tau labiausiai tiktu gyvūnai,-Šyptelėjo Alfas. - Gal kartais tau padėtu nusiraminti...Ar bent jau pabandyti tai padaryti,-Šįkart Alfas gardžiai nusikvatojo.
Kuo aš norėčiau dirbti? Hm...
-Magijos Ministerijoje,-Išdidžiai pareiškė. - Magiškojo transporto departamente.Keliavimo oru egzamino egzaminatoriumi...Suvėliau tikrą nesamonę ar ne?-Paklausė grifiukas,- Na,nesvarbu.Tai kaip manai,ar tikčiau dirbti Ministerijoje? O gal per linksmas ir nerūpestingas? Nagi,norėčiau žinoti tavo nuomonę...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 13, 2011, 07:09:12 pm
Magijos minsterija ir Alfas... Du nesuderinami dalykai,bet galbūt..?
- Žinai,manyčiau, kad tiktum tam darbui. Nors ir esat du skirtingi dalykai. Bet manau,kad tuo labiau tiktumei ten dirbti. Juk priešingybės yra pats geriausias dalykas,- Merė šyptelėjo,ji nesistengė suprasti ar berniukui nors kažkas buvo aišku. Jai tai nebuvo svarbu. Svarbu buvo tai,kad ji pasakė ką ištikrųjų manė apie Alfo būsimą darbą ministerijoje...
 Dangus vis dar buvo apsiniaukęs. Jis visiškai neatitiko vaikų nuotaikos. Na,bent jau Smit. Ji buvo laiminga. Laiminga,nes negalėjo patikėti,jog jie vis dar su Alfu. Kad jie dar neišsiskyrė. Juk jie tokie skirtingi,bet ir tuo pačiu panašūs...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 13, 2011, 09:08:02 pm
-Ooo...Kai du žmonės mano tą pati,vadinasi tas dalykas išsipildys...Kas tai pasakė? Aš!-Šypsodamasis suriko Alfas taip garsiai,kad nuo pušies,prie kurios jie sedėjo,nuskrido paukščių būrys.
Tikiuosi mokytojas neišgirs ir nesužlugdys šios nuostabios dienos miške...
-Hm....Žinai,nenoriu sužlugdyti šio pokalbio,tačiau reikia...Aš labai atsiprašau,tačiau esu per daug pervargęs,purvinas,-Pirštu Alfas bakstelėjo į nešvarius drabužius,-Na,jei norėtum apsilankyti mano namuose adresas: Godriko dauba 7... - Alfas pasilenkė Merės pusėn ir pabučiavo.Bučinys tesėsi labai ilgai.Kai pagaliau jie atsiplešė vienas nuo kito grifiukas murmtelėjo:
-Iki...Taigi nepamiršk: Godriko dauba.Septintas numeris,-Mirktelėjo jis švilpiukei.
Ir niuniuodamas patraukė pilies link.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 14, 2011, 08:02:15 pm
Godriko dauba,septintas numeris... Godriko dauba,septintas numeris... Visa tai skambėjo mergaitės galvoje.
- Okey... Jau įsiminiau,- Merė nusišypsojo,- tai jau eini? Na ką gi. Ate...
Smit taip pat nedvejodama patraukė link mokyklos. Dabar jos galvoje sukosi mintys. Mintys apie meilę,apie liūdesį,apie vienatvę. Apie visą šitą nesibaigiančią pasaką. Aš taip myliu Alfą. Taip labai,labai... O jei..? ...jei mes išsiskirsim? kas tada? Ir vėl liūdėsiu per naktis, vėl būsiu viena... Vėl ir vėl... Ah. Aš tikiuosi jis ne tas,kuris kada nors tars atsiprašau,kad mane paliko. Juk bjauriausias žodis yra atsiprašau. Jo niekas niekada nemokės ištarti iš širdies, nes tie kurie tai moka, nesielgia taip, kad tektų jį tarti. Ir aš tikiuosi,jog jis tas kuriam nereikės to sakyti. Niekada.  Taip besvajodama,Merė jau spėjo prieiti pilį. Kurioje jausis saugi ir... ...sausa.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gruodžio 11, 2011, 10:49:50 am
  George nesparčiu tempu dramblino į miško proskyną. Jis dairėsi aplinkui ir gėrėjosi miško vaizdu: apsamanojusiais, paslaptingais medžiais, lyg jie žinotų tai, ko niekam niekad neatskleis; gyvūnais, kurie retkarčiais šmirinėdavo - tai išlįsdavo pažiurėti į svečią, aplankiusį jų gimtąjį mišką, tai iš baimės pasislėpdavo, nes juos nuo George aptitraukdavo jų instinktas.
  Vaikinas nebijojo būsimos kovos ir profesorės, tik pamanė, kad gali nukentėti jo pažymiai per jos pamokas. Bet vis dėl to, juk kokia garbė yra kautis su profesoriumi, jei esi tik penktakursis ir turėtum kautis su mokiniais.
  Penktakursis, vos tik pamatė, kad kaunasi su mokytoja, suprato, kad turi elgtis šaltakraujiškai, nerėkti. Ir, žinoma, neprarasti vilties. Eidamas jis pamatė labai daug lankučių(gerai, kad juos žinojo, o tai pasirodytų kvailai, jei jų pavadinimų klaustų profesorės, kuri su juo kaunasi ir kaip tik dėsto Magiškųjų gyvūnų priežiūrą.
  Berniukas buvo taip paskendęs mintyse, kad net nepastebėjo, kaip priėjo proskyną. Tada, iš kišenės išsitraukė savo 14 3/4 colių ilgio, vynmedžio, su fenikso plunksna, dailią ir šmaikščią, puikiai tinkančią kerėjimams ir transfiguracijai lazdelę, kuri buvo tikra jo draugė visur, nes visi kiti mokiniai, su kuriais jis draugaudavo, arba palikdavo Hogvartsą, t.y. sugrįždavo pas Žiobarus žaisti kompiuteriu(ar kažkokiu kitu prietaisu) arba būdavo išmesti.
  Vaikinas iškėlė lazdelę aukštai virš savęs ir paleido į dangų raudonas žiežirbas. Jos, pakilusios virš miško, išsiplėtė ir sprogo su garsu. Tai buvo ženklas, kad jis jau pasiruošęs. Tada, galbūt jam tik pasirodė, bet kažkieno šešėlis šmėkštelėjo už keisto krūmo. Vaikinas įsitempė, ir buvo pasiruošęs kerais smogti žmogui - Emai Evans, su kuria buvo susitaręs kovoti. Dėl ,,tam tikrų nesutarimų".
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Ema Evans Gruodžio 11, 2011, 04:43:12 pm
Vakaras buvo gan šiltas ir ramus, todėl profesorė paliko savo paltą kabinete ir buvo užsimetus juodą nertą megztuką ant savo įprastos žalios suknelės, kuri susiliejo su gūdžia miško aplinka. Juodi plaukai plaikstėsi dėl vėjo, kurį sukėlė spartus Evans žingsniavimas. Ant kairės rankos buvo susivyniojęs pitonas, galvą paguldęs ant Emos peties, jis savo spindinčias akutes buvo nukreipęs į tolį.
- Jau netoli, - tyliai sušnypštė ir toliau tupėjo kaip suakmenėjęs.
- Šedyrai, ar būtina? Juk pats žinai, kad nenoriu kelt konfliktų su moksleiviais..
- Niekas nesužinos, viskas jau sutarta. Tiesiog negaliu pakęsti kai mane laiko kažkokiu virvagaliu ir mindo ant uodegos, kai tik papuola proga, - piktai atrėžė pitonas. - Negi negali dėl manęs padaryt nors menkiausios paslaugos?
- Gerai jau, gerai, neširsk. Ir nepersistenk, jei kas nors apie tai sužinos..
- Nesužinos, moterie, kiek kartų dar turiu tau sakyt. Žiūrėk, jis jau laukia, - tarė Šedyras, uodegos galiuką nukreipdamas į visai netoliese pasirodžiusį raudonų žiežirbų pliūpsnį. - Dievaž, tas berniokas gal nori visą mišką prižadint.. Nors tai būtų jam ne į naudą, - klasingai iššiepė savo iltis pitonas.
Ir kam aš tave ėmiau.., susimąstė profesorė, sunkiai atsidusdama, ir prilėtino žingsnį, nes prieš akis pasirodė kažkokio žmogaus siluetas. Išsitraukusi savo smulkią, juodą lazdelę, kurios artimesnis galas buvo išraižytas visokiais gėlių ornamentais, ji tyliai pradėjo artintis prie proskynos.
- Ten jis, - sušnypštė Šedyras. Pati žinau..
Pagaliau išėjusi į atvirą laukelį, ji pamatė moksleivį, įdėmiai žiūrintį į kažkokį krūmą kitam proskynos gale.
- Labas vakaras, ponaiti Smith. Atleiskite už mano augintinio kaprizus ir konfliktingą charakterį, tačiau jis man labai gražiai išaiškino, kad ši dvikova neišvengiama, kad ir kaip skeptiškai į ją žiūrėčiau, - žaismingai tarė profesorė., o Šedyras piktai sušnypštė. - Nesu toks žmogus, kad pulčiau iš pasalų, tad pradėkime? - šypsodamasi retoriškai paklausė profesorė ir nusilenkė kaip prieš dvikovos pradžią.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gruodžio 11, 2011, 07:12:36 pm
  George pamatė profesorę. Nusišypsojo jai šalta, nieko gero nežadančia šypsena. Jis taip pat nusilenkė. Tada iškėlė lazdelę, ir paprastu, visai ne pakeltu balsu pasakė:
 - Duro. - Žinojo, kad primieji kerai profesorei nepataikys, tad ir tarė juos kažkaip paprastai. Tada iš jo lūpų pradėjo sklisti įvairiausi burtažodžiai:
 - Impedimenta! - Iš lazdelės galo išlindo baltas ir raudonas žaibas.
Nukreipdamas lazdelę į tiesiai Emai Evans į akis, vaikinas ištarė:
 - Obscuro! Obscuro! Obscuro! -  George lazdelė tiesiog šaute iššovė tris juodus dailučius raiščius.
 - Petrificus Totalus! - Tariant šiuos žodžius, George pajuto, lyg iš jo kūno būtų traukiama energija: Šitiek jėgų jis sukaupė į šį buratažodį. Iš lazdelės galo išlįsdamas baltas žaibas gerokai pakratė George ranką. Tada vaikians nusitaikė savo profesorei į burną:
 - Silencio! - Kažkoks nematomas dalykas išplaukė iš vaikino burtų lazdelės.
 - Stupefy! - Šis raudonų žaibų kamuolys buvo nutaikytas tiesiai į profesorės širdį, ir penktakursis iš visų jėgų tikėjosi, kad kaip tik ten burtai ir pataikys.
  Vaikinas dėl saugumo sušuko:
 - Protego! - priešais jį kažkas suraibuliavo; tai buvo nei ledas,  nei stiklas, nei vanduo, nei oras, nei vėjas. Tai buvo skydas.
Emos Evans ir jos pitono glotnia oda figūros pradėjo raibuliuoti dėl atsirandančio skydo. Tada figūros vėl tapo normalios, reiškia, kad skydas veikia. Dėl saugumo George dar pabandė pastumti ranką į tolį, bet nieko nepavyko\, taigi skydas tiesiog puikus.
  Vaikinas ėmė laukti kerų atsako ir labai džiaugėsi, kad už mokyklos ribų niekas taškų atiminėti negali.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Ema Evans Gruodžio 11, 2011, 08:07:35 pm
Moksleivis, nusišypsojęs šalta šypsena, pradėjo laidyti kerus.
Ak, iš kur toks nekantrumas, atrodo, kad dvikovų manieros per šitiek metų truputuką pasikeitė.. Nors neprisimenu, kada paskutinį kartą dalyvavau tikroje dvikovoje, - nusijuokė sau Ema ir išsisuko nuo antrųjų paleistų kerų.
- Arresto Momentum, - nukreipusi lazdelę į moksleivį tarė profesorė, tačiau kerai šovė pro šalį. Gaila, būtų buvę visai neblogai truputį ataušinti jį..
Grakščiai kaip katė ji išsisuko nuo trijų vaikino paleistų Obscuro kerų ir vienu lazdelės mostu atmušė paralyžiavimo kerus. Tačiau jie buvo stipresni, nei profesorė tikėjosi, tad trumpam praradusi koncentraciją, ji nepamatė į ją atskriejančio tildymo užkeikimo, kuris jai pataikė tiesiai į gerklę. Ne tiek dėl kerų, kiek iš nuostabos, ji išplėtė savo akis ir nespėjo sureaguoti į dar vieną moksleivio užkeikimą, paleistą tiesiai jos širdin. Šedyras staigiai ištiesė savo kaklą ir prarijo atskriejančius kerus. Suraukusi antakius profesorė ištiesė lazdelę ir paleido du mėlynus spindulius į George, kurie sėkmingai atsimušė į jo skydą. Pridėjusi lazdelę sau prie gerklės, ji mintyse ištarė: Finite Incantatem. Atrodė, kad koks nors šaltas ledukas nuslydo gerkle.
- Tau viskas gerai? - paklausė Šedyro Ema.
- Geriau ir būt negali, kerai nebuvo labai stiprūs, tuoj atsigausiu, - apsnūdusiu balsu sušnypštė pitonas.
Ir vėl veliu jį į pavojų.. Nors šįkart pats prašėsi, nei aš norėjau šitos dvikovos, nei ką.
- Nenuvertink jo, jis gan pažengęs kaip penktakursis, - sušnypštė Šedyras.
- Pastebėjau jau..
Nepraėjo nei akimirka, kai moksleivio skydas suskilo nuo dar kelių paleistų kerų iš Evans lazdelės.
Pakankamai prisižaidžiau, pats laikas ir tave pašokdinti..
- Serpensortia, - tyliai tarė profesorė ir iš lazdelės galo iššoko trys didelės gyvatės, kurios greitai pasislėpė medžių šešėliuose, laukdamos progos užpulti.
Išsisukusi nuo dar kelių kerų, Evans vėl nukreipė lazdelę į moksleivį:
- Tarantallegra, - ji gerai nematė, ar kerai pasiekė tikslą, nes iškart prireikė prisidengti skydiniais kerais. - Protego, - per dantis iškošė Ema.
- Inflamarae, - kelis kartus pakartojo ir keli ugniniai rutuliai žaibišku greičiu nuskriejo ponaičio Smith link.
- Na, ką dar įdomaus turi parodyti? - šelmiškai nusišypsojo Evans ir laukė oponento atsako.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gruodžio 12, 2011, 09:27:12 pm
  George profesorės kerų atmušimai nesukėlė didelės nuostabos. Tik kiek keistoka, gal netgi neteisinga, kad pitonas kovoja. Juk ši burtų kova yra vienas prieš vieną. Net ir jei tai gyvūnas. Nesiskaito. Bet, visvien.
 - Arresto Momentum, -  pasakė profesorė. Tada ji iššaukė tris gyvates, kurios nulėkė į medžius. Bet tai nepraslydo pro George akis.
 - Arresto Momentum, - suriko jis, nusitaikęs į gyvatę.
,,Hmh... ką čia galima būtų dar sugalvoti?" mąstė jis. Staiga jo galvoje kažkas klektelėjo.
 - Lapifors, -  jam taip patiko šio burtažodžio tarimas, kad ištarė jį švelniai ir nemanė, kad kerai bus galingi.
  Staiga pajuto kažką judantį ir šnypščiantį virš jo. Tai buvo dvi gyvatės: viena gelsva su juodomis ir oranžinėmis dėmelėmis, lyg leopradas, o kita buvo žalsva su raudonomis akimis ir pilkomis dėmėmis.
 - Ventus! Ventus! - suriko jis nusitaikęs į dvi gyvates. ,,Jei pavyks, jos susprogs... Gaila, bet toks jau pasaulis..." pamanė jis.
 - Tarantallegra! - išgirdo jis šaukiant Emą ir pajuto, jog kojos tapo nebevaldomos. Jos makalavosi, kol George nuvirto. Iš pradžių jis supyko ant savęs už savo ,,drambliškumą", bet paskui apsižiaugė. Vietą, kurioje jis ką tik stovėjo, pasiekė keli gintarinės ugnies, su juosta už jų, kamuoliai. Jie atrodė lyg kometos.
  Vieta iškart pradėjo liepsnoti. Ugnis turėjo pasiekti George, kaip jis pajuto, kad kojos atsilaisvina. Tikriausiai Tarantallegra kerai buvo ne tokie stiprūs, kaip atrodė. Tada vaikinas pažvelgė į Emą ledinėmis, netgi pamėlynavusiomis, dideliais vyzdžiais, akimis ir šilkiniu balsu pasakė:
 - Snufflifors. Vermiculus.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Ema Evans Gruodžio 12, 2011, 10:06:56 pm
Profesorės kerai miško proskyną pavertė tarsi į ugnies areną, kurioje kovėsi du priešininkai, nieku gyvu nenorėdami vienas kitam nusileisti. Vaikinas sunaikino dvi iš iškviestų gyvačių, vienai pavyko išvengti kerų ir vėl užsimaskuoti žolėje, laukiant progos pulti.
Reikės pasinaudot tuo, kai pamatysiu atvirą vietą jo gynyboje.
Ugnis sustiprino profesorės išvaizdą, dabar ji atrodė tarsi kokia miško deivė, su susivyniojusiu pitonu ant kairės rankos. Besimaišanti šokčiojančios ugnies spalva, įgaunanti tai raudoną, tai geltoną atspalvius, neįstengė nustelbti smaragdo žalumo Evans akių, kurios šaltai ir skvarbiai žiūrėjo į jaunuolį. Atrėmusi George žvilgsnį, profesorė skydiniais kerais apsigynė nuo dar dviejų vaikino paleistų kerų.
Jo kerai nebetokie stiprūs kaip anksčiau. Arba jis taupo kažkam jėgas, arba jau pavargo..
- Ar kartais nesi transfigūracinių kerų mėgėjas, ponaiti Smith? - šelmiškai paklausė profesorė. - Jie atima be galo daug jėgų, ar ne taip? Avifors!
Nepastebėjus, ar kerai pasiekė taikinį, Evans išsisuko nuo dar kelių vaikino paleistų spindulių į jos pusę. Atėjo laikas mano spektakliui.
- Serpensortia, - dar tris gyvates iš lazdelės iššaukė profesorė. - Avis! Oppugno! - dar keli burtažodžiai ir milžiniškas paukščių būrys pasileido vaikino link, gyvatės tyliai nušliaužė iš paskos.
Tai turėtų jį truputį išblaškyti.
- Petrificus Totalus! - tarė profesorė, nukreipdama lazdelę tiesiai į vaikino krūtinę.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gruodžio 13, 2011, 07:26:14 pm
  Iš kur profesorei kilo mintis, kad George prarado jėgas, niekas nežino. Net pats George. Na žinoma, juk jis jos minčių negalėjo skaityti, taigi ir nežinojo, kad ji taip pamanė.
  Vaikinas buvo sveikas kaip ridikas. Jam visa šita kova atrodė lyg žaidimas, todėl ir burtų nelaidė stiprių.
  George  išties mėgo transfigūraciją, bet jam profesorės spėlionė nepadarė didelio įspūdžio. Iš viso, tie jos sakiniai skambėjo kaip beprotės. Jų pabaigoje tiktų beprotiškas arklio žvengimas.
  George pamatė lyg ir skriejančią gyvatę. Ji puolė jį. George priekyje savęs iššaukė skydą, kad tuo metu profesorė negalėtų smogti, o pats atsisuko į gyvatę. Ji jau taikėsi jam kąsti, kai...
 - Duro. - Jis tai pasakė atkakliai ir be jokio gailesčio. Be to, nusitaikė tiesiai į gyvatę, o ji buvo vos už penkių centimetrų nuo jo. Taigi dabar ji - akmenėlis.
 Vaikinas atisisuko į priekį, ir kaip tik laiku nes pamanė, kad į jį mėlynas žaibas, paskui save paliekantis plunksneles. George vienu lazdelės mostu jį atmušė, žaibas nulėkė ir pataikė į vieną medį. Šis traukėsi, traukėsi, jo žalsvas kamienas darėsi pilkas, plunksnuotas, kol pasidarė mažu ne visose vietose apsiplunksnavusiu paukščiuku. Ant jo galvos buvo gilė, maža juoda šakele priaugusi prie paukštelio galvos.
 - Gyvūnus dėstote, tačiau versti iš daiktus į gyvūnus tobulai nesugebate?
  Vaikinas pamatė, kad profesorės iššaukė tris gyvates, tačiau joms nespėjus pabėgti ar įlįsti į krūmus, George sušuko:
 - Petrificus Totalus! Stupefy! Confringo! - iš lazdelės galo išlindo trijų skirtingų spalvų žaibai.
Vaikinas nepamatė į jį atlekiančio pulko ir galėjo tik prisidengti ranka. Tada, kai jau sumanė, ką darys, suriko, nusitaikęs į paukštelius:
 - Ebublio! - jis nusitaikė į patį paukštelių pulko centrą. Matė, kad kai kurie paukšteliai virsta spalvotais burbulais. Kas įvyko su kitais, neaišku. Gal išskrido į mišką. Gal taip pat pavirto burbulais. George neturėjo laiko jais rūpintis, nes nei iš šio, neiš iš to nuvirto. Jo rankos prisitvirtino prie šonų, reiškia, kad jis paralyžiuotas. Laimei, burtų lazdelė liko ji delne. Kol ji dar nebaigė išsprūsti, nes po kelių sekundžių tai būtų įvykę, mintyse berniukas kartojo du žodžius: ,,Finite Incatatem. Ennervate. Finite..."
  Penktakursis pajuto, kad jį kažkas lyg sušildo. Tada pajuto, jog atlėgsta jo kūnas. jis iškart suspaudė lazdelę, pašoko ir sušuko labai susikaupęs:
 - Locomotor Mortis! Avis! Oppugno! - Jis pamatė, kaip mėlynų paukštelių pulkas pakilo virš jo ir visu greičiu pasileido Emos link.
  Vaikinas giliai įkvėpė oro, iškvėpė. Tada, lyg Flitvikas paprastai mosuodamas lazdele pasakė:
 - Duro. Winggardium Leviosa. Rictusempra.
  Vaikinas nutilo. Išgirdo kažkokį šnaresį. Tai buvo trys paukšteliai, vieninteliai išlikę iš viso pulko, kurį George pavertė burbulais. Jie jau norėjo jį pulti, kai...
 - Pullus. Pullus. Pullus. - nusitaikė į kiekvieną vaikinas ir pamatė, kaip keičiasi paukštelių spalva - jie tapo maži ir geltoni. Taip pat jų sparnai sumažėjo, ir jie krisdami tik beviltiškai mosikavo, bandydami pakilti. Tada nukrito į apačią, po kelių akimirkų atsikėlė nuo žemės ir nubėgo į mišką.
  George išbūrė prieš save skydą, kuris netgi iš stiprumo buvo mėlynas, ir laukė oponentės atsako.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Ema Evans Gruodžio 13, 2011, 08:34:51 pm
- Gyvūnais dėstote, tačiau versti iš daiktus į gyvūnus tobulai nesugebate?
- Iš kur tokia logika, juk dėstau ne transfigūraciją. O juk, manau, nenorėtumėte, kad miško gyvūnai veltųsi į dvikovą, - nustebusi atsakė Evans. -  O ir šiaip su gile ant galvos jis atrodo daug mielesnis.
Profesorės kerai parvertė George ant žemės ir ji jau norėjo eiti prie jo ir ištraukti lazdelę jam iš rankų, kai vaikinas lyg niekur nieko stryktelėjo atgal ant kojų ir paleido kerų spindulį Evans tiesiai į kojas. Kojos sulipo ir moteris tik per laimingą atsitiktinumą vos nenusivertė ant žemės.
- Finite Incantatem, - nukreipusi į kojas lazdelę sušnibdždėjo Ema ir atsisuko į link ją lekiančių paukščių būrį, - Expulso!
Ot kur gyvybingas jaunuolis, galėtų per pamokas taip reikštis..
Lyg fejerverkai paukščiukai susproginėjo, palikdami paskui save tik kelių plunksnų ir tirštų dūmų mišinį, per kurį buvo visiškai nematyti priešininko. Trys po pat ausį prašovę kerai pasitikėjimo nesuteikė, galbūt tik įtarimų, kad jaunuolis yra kažkur, kur profesorė jo nemato, o jis ją - puikiai.
- Confundus, - pabandė laimę Evans, leisdama kerus į tą pusę, iš kur prieš akimirką buvo pasikėsinta į ją pačią.
Reikia išsklaidyt šitus dūmus, nes kitą kartą atsitiktinumas gali ir neišgelbėt.
- Deprimo, - visas dūmų debesis akimirkos tarpe buvo išsklaidytas tarsi nuo stipraus sprogimo, kurį sukėlė vėjas, į ugnies rato užribius.
Pastebėjusi ponaitį Smith stovint kitoje proskynos pusėje (gal ir nebūtų taip lengvai pastebėjusi, jei jo ryškiai mėlynos spalvos skydas tiesiog nerėžtų akių), ji žengė kelis žingsnius į priekį ir tvirtu balsu tarė:
- Confringo, - iš lazdelės galiuko ištrūkęs šviesiai oranžinės spalvos spindulys su trenksmu rėžėsi į apsauginį moksleivio skydą. - Incarcerous, - pundas kaip gyvačių besiraitančių virvių nuskriejo link moksleivio. - Expelliarmus!
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gruodžio 15, 2011, 05:57:21 pm
  Vaikinas pamatė, kaip profesorė dingo už dūmų ir pluknsnų mišinio. Jis jos nematė, bet pamatė, kad į jį buvo paleistas šviesiai oranžinės spalvos spindulys. Vaikinas vos spėjo išsisukti.
  Šįkart jis sumanė, kad iš pradžių atrems visus priešininkės burtus, o tik po to pradės ataką.
 - Deprimo, -  išgirdo jis balsą ir pro ryškiai mėlyną savo išburtą skydą pamatė, kaip dūmų ir plunksnų kamuolys išnyksta. Oponentės akys sustojo prie mėlyno skydo, taip nederančio prie apsamanojusių medžių kamienų. Profesorė ir vėl į penktakursį paleido šviesiai oranžinį šviesos pliūpsnį. Šis su dideliu trenksmu trenkėsi į skydą, ir šis, lyg ledas/ stiklas, suskilo į šipuliukus, kurie, nespėję pasiekti žemės, išbluko ir išnyko.
  Vaikinas susižavėjęs žvelgė į skydo išnykimą, kad net nepamatė į jį skriejančių virvių, lyg gyvačių. Jos raitėsi ore, kartais viena su kita susitrenkdavo, ir tada pasigirsdavo lyg botagas būtų šmaukštelėjęs: ,,K-tiš."
  Jos apsivyniojo aplink vaikiną tvirtai tvirtai. Prieš nuvirsdamas jis dar spėjo sušukti Emos pusėn: ,,Deprimo! Descendo!".
  Vaikinas pradėjo vartytis, bet virvės tik dar labiau suveržė. Tada prisiminė rankoje turįs lazdelę. Jis nusitaikė, kiek galėjo, į virvę ir sušuko:
 - Relashio!
  Nieko neįvyko.
 - Incendio! - viena virvės vieta pajuodavo, tada berniukas užuodė degėsių kvapą, kai viskas pradėjo liepsnoti. Kai visa virvė pradėjo degti, ir iškilo grėsmė vaikinui, jis ir vėl sušuko:
 - Aquamenti! Relashio! -  virvė šlapia tapo tokia trapi, kad net ir be kerų pagalbos Smith'as būtų išsilaisvinęs iš virvės gniaužtų.
  Jis žaibiškai atsistojo ir sušuko:
 - Expelliarmus! Confringo! Ducklifors! Densaugeo!
  Dar spėjo atmušti nuginklavimo kerus. ,,Šiai atakai pakaks" pamanė vaikinas ir pradėjo laukti priešininkės kerų atsako.

[Sangu: draugiškas priminimas, dvikovos laimėtojas priklauso nuo vaizduotės ir post`ų kūrybiškumo, o ne kerų gausos ir kiek kerų personažas atmušė. Mokinys, tuo labiau penktakursis nėra kindervundas galintis švaistytis kerais kiek nori ir nei pavargti ir nei nebūt nors truputi sužeistas. ;)]
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Ema Evans Gruodžio 15, 2011, 09:24:00 pm
Suraukusi antakius, kas profesorę padarė panašesnę į piktą vanagą, Evans stebėjo, kaip jaunuolis kovoja su jos išburtomis virvėmis. Mažai trūko, kad jis tiesiog save padegtų. Ant rankos sujudėjo Šedyras.
- Na, atsigavai?
- Kaip ir taip, o tu dar nebaigei? Žiūrėk, dar prakiši prieš mokinį, ot gražu bus, - nusivaipė pitonas.
- Ak, užsičiaupk, man atrodo, kad ne dėl savęs kovoju, o...
Evans nespėjo pabaigti sakinio, nes staigiai pašokęs Smith nuginklavimo kerais išmušė jai iš rankų lazdelę. Kiti kerai praskriejo pro pat jos veidą, sukurdami didelį vėjo šuorą, kuris ilgus profesorės plaukus privertė plaikstytis aplink jos iš nuostabos išplėstas akis. Pagaliau atsipeikėjusi, ji nuskuodė ten, kur turėjo būti nukritusi jos lazdelė. Atstumas iki George buvo gan nemažas, o ir pati profesorė daug judėjo, todėl kiti du kerai skriejo pro šalį. Ugnis nepilnai apšvietė miško aikštelę, tad rasti juodą lazdelę buvo ne itin lengva.
Na kurgi ji, kur, kur..
Pagaliau apčiuopom pajutusi savo lazdelės formą, iš laimės Ema nusišypsojo, tačiau po akimirkos teko susiraukti iš skausmo. Ant padėtos ant žemės plaštakos kapsėjo mažyčiai kraujo lašeliai, lašantys iš žaizdos žande, kurią padarė visiškai šalia praskriejantys kerai. Pakėlusi ranką prie lūpų, profesorė lyžtelėjo ranką.
Ar čia.. kraujas?.. Mano.. kraujas?.. Kažkoks vaikiščias sugebėjo mane sužeisti? Mane?!
Įsiūtis užvaldė Evans, visa energija tiesiog nevaldomai tryško iš jos kūno, pakeldama plaukus į viršų.
- Ema? Nusiramink. Ar girdi? Ei, taip jį ir užmuši! - Šedyras bandė kažką sakyti, tačiau moteriai tai buvo ne aiškiau, nei medžių ošimas. Jos akys įgavo šviesiai mėlyną atspalvį. Nukreipusi prikaustantį ledinį žvilgsnį į moksleivį, ji ištiesė savo delną į priekį:
- Bris..
Ir vėl skausmas, tačiau šįkart kairėje rankoje. Nustebusios profesorės akys stebėjo, kaip jos pitonas jai suleido savo iltis į raumenį. Akys atsileido iki įprastos žalios spalvos, ranka vėl nusviro atgal.
- Ką tu.. Ei, jau viskas gerai, gali paleist. Ei, skauda! - papurtė ranką Evans. Šedyrui atleidus nasrus, ji lazdelės mostu pasigydė sau žaizdą skruoste ir rankoje. - Kartais labai džiausiuosi, kad esi nenuodingas.. Bet ačiū, - šiltai tarė profesorė savo augintiniui.
- Yra už ką. Tvardykis moterie, ne visada juk šalia tavęs būsiu.
- ... Ir tu vėl toks pats mielas kaip ir anksčiau.. - beviltišku balsu tarė Evans ir atsisuko į Smith. - Atsiprašau už trukdžius, kartais man truputį trūksta savikontrolės, - nusišypsojo moteris. - Tikiuosi, kad galime tęsti.
Būtų neblogai kuo greičiau viską pabaigti.. Sukaupusi dėmesį ir mintyse nupaišiusi gyvatę, panašią į Šedyrą, ji nukreipė lazdelę į jaunuolio pusę:
- Inflamarae!
Iš lazdelės galo iššovė milžiniškas liepsnų pliūpsnis, kuris po akimirkos įgavo gyvatės pavidalą.
Gaudyk, mintyse pagalvojo profesorė, lazdele nukreipdama gyvatę vaikino link.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gruodžio 16, 2011, 08:50:30 pm
  Vaikinas pamatė, kad profesorė ir vėl pradėjo šnekėtis su savo pitonu. Jį tai truputė trikdė, nes jis nesuprato nė žodžio, ką jiedu šnekėjo. Jam tai buvo truputį panašu į jo pirmųjų gyvenimo metų momentus, kuriuos retkarčiais išvysdavo labai aiškiai. Ši profesorės ir jos augintinio kalba jam priminė jo vaikystę, kai jis ir pats nesuprato nė žodžio.
  Tačiau penktakursis liko budrus. Dviejų būtybių bendravimas galėjo būti klaidinamasis manevras, kad tai prablaškytų berniuką ir profesorė netikėtai galėtų pulti. Tad jis liko įsitempęs. Jam patiko su profesore kovoti, tačiau ši kova jį jau išvargino.
  Smith'as negalėjo patikėti, kad išmušė profesorei lazdelę iš rankų. Juk suaugusio žmogaus rankose ji turėtų tvirtai laikytis. ,,Ak, kokia stebuklinga, nenuspėjama ir begalinė magija yra magija..." pamanė moksleivis ir ši mintis jam suteikė jėgų, vilties ir pasitikėjimo.
 - Bris... - išgirdo jis balsą. Ema taip ir nebaigė tarti burto, nes ją kažkas sutrukdė. Tai buvo jos pitonas.
 - Stupefy! - pabandė vaikinas pasinaudoti padėtimi.
  Jis nematė, ar žaibas pataikė į Evans, tad galėjo tik viltis. Tačiau nepamatė didelės į jį lekiančios ugninės gyvatės. Ji jam įvarė daug siaubo. Bet penktakursis žinojo, kad lakstydamas ratais proskynoje atrodys neoriai, o ir nieko nepasieks. Vienintelis dalykas, kuris jam šovė į galvą buvo Aquamenti kerai, bet iš baimės negalėjo jų ištarti. Tad sugebėjo tik sušukti: MIAU.
  Galbūt, kad ši gyvatė buvo beveik gyva, o gal tiesiog kad darė tą patį, ką liepė Ema, ji sustojo ore sutrikusi. Vaikinas negaišo laiko ir pasinaudojo akimirka.
 - Aquamenti. - ugnis buvo tokia stipri, kad vanduo jos beveik nepažeidė. Tiksliau, pažeidė vietą, kur pataikė čiurkšlė - akį. Jeigu tai tikrai buvo ta vieta(iš baimės vaikinas gerai neįsižiūrėjo). Ta akis tapo degančiu raudonu burbulu, tada šovė ir pataikė tiesiai į vaikino apsiaustą. Ta vieta iškart pradėjo liepsnoti. ,,PUIKU, GAL DAR VIENO RANDO MAN REIKIA?'' pamanė berniukas ir iš pykčio jo akys susiaurėjo, antakiai nusileido, o lūpos susispaudė.
  Tačiau pyktis ir svaidytis lediniais žvilgsniais vaikinas neturėjo laiko. Mat jo apsiaustas jau gana rimtai degė.
 - Aqua... men... ti... - nieko nepavyko.
 - AQUA... MENTI...! - ,,Jau geriau,'' pamanė berniukas ir visas savo jėgas sukaupė į vieną burtažodį.
 - AQUAMENTI. - Apsiaustas tapo šlapias ir vietomis iširęs. Viena vieta vis dar degė, bet George vienu moju ją užgesino.
  Judėti šlapiais drabužiais buvo labai sunku. Bet daug geriau negu bijoti, kad būsi prisvilęs.
 - Draconifors. - pabandė laimę berniukas, nors buvo praradęs daug jėgų ir nemanė, kad pavyks.
  Tada žvelgė į oranžinį rutulį, lėtai slenkantį oru. Tai buvo kerai, paleisti į Emą. George iš visų jėgų tikėjosi, kad jie suveiks. Ot gražu būtų...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Ema Evans Gruodžio 17, 2011, 01:53:21 pm
Miau? Ar aš gerai išgirdau? Miau?
Nuostaba sumišus su juoku privertė sustabdyti gyvatę, kas davė vaikinui puikią progą kontratakai, kuri nebuvo labai įspūdinga - na, baigėsi tuo, kad George apsiaustas degė. Kol Evans stebėjo, kaip jaunuolis kovojo su gyvate, jai ant peties be jokio garso nutūpė juoda pelėda ir iškišo į priekį kojytę su laišku. Moteris net krūptelėjo iš netikėtumo, bet, pamačiusi, kad ten tik pelėda, nurišo laiškelį nuo kojytės ir išvyniojo. Pelėda taip pat tyliai purptelėjo nuo peties, o Evans taip ir liko stovėti išplėstom iš nuostabos akim.
Citata
Radau jį. Susisiek ASAP. Luca.
Ką visa tai reiškia? Nejaugi jis iš tikro?.. Reikia išsiaiškinti.
Vaikinas įveikė gyvatę ir paleido kerus į moters pusę. Tačiau kerai buvo tokie lėti, kad Evans nors ir labai vėlai juos pastebėjus, sugebėjo lengvai jų išvengti. Turiu viską pagaliau pabaigt, kiek gi galima.
- Bombarda maxima! - kelis kartus nukreipusi lazdelę į artimiausius medžius tarė Evans. Šie su trenksmu nukrito tarp priešininkų ir, pagavę ugnį nuo vis dar degančių kelių rąstigalių, smarkiai užsiliepsnojo. Dar keli medžiai nukrito Smith šonuose, taip jį įkalindami tarsi milžiniškame ugniniame narve.
- Expulso, - šonuose pasigirdo dar keli sprogimai.
Gerai, kad prieš ateinant, proskyną užbūriau apsauginiais kerais, ugnis neišplis į mišką.
- Atleisk, tačiau dvikovą turiu pabaigti, atsirado truputį svarbesnių reikalų. Galbūt kada nors galėsim pratęsti. Tikiuosi, kad pavyks ištrūkti ugnies. Na, jei nepavyks, ateisiu surinkti degėsių, - nerūpestingai išdėstė Evans ir akimirksniu dingo tarp medžių šešėlių palikdama vaikiną beviltiškai bandantį užgesinti liepsnas aplink save.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gruodžio 17, 2011, 05:47:06 pm
  Vaikinas nudžiugo, kad Miau padarė profesorei didelį įspūdį. Ir džiaugėsi, ir liūdėjo dėl Emos, kuri taip negarbingai dėl kažkokios pelėdos išėjo. Žinoma, pagaliau viskas baigta, nėra nei ugnies, nei kerų... Ugnies!?
  Jį iš visų pusių apsupo ugnis ir medžiai, kurių dėl susimąstymo nebuvo pastebėjęs. Jis buvo degančiame rate. Išėjimo nebuvo. Galėjai išsigelbėti tik mokėdamas valdyti gamtos stichijas, vandenį, orą, ugnį, žemę... Vandenį?!
 - AQUAMENTI! - sušuko vaikinas ir nutaikė lazdelę į vieną degantį rąstą. Jo galiukas užsidegė. Tačiau to buvo ne gana...
 - Aquamenti! Aquamenti! Aquamenti! - šūkavo vaikinas, nutaikydamas lazdelę vis į kitą vietą. Taip jis aplink save sukūrė vandens balos ratą, pro kurį bandanti praeiti ugnis tiesiog užgesdavo.
,,Galvok,'' įsakė jis sau. Ugnis greita, greitai ir bala išdžius... Galiu panaudoti skydinius kerus, tada ugnis negalės patekti, bet ir negalėsiu pats išeiti... O gal ją pavyktų kažkaip sulėtinti?
 - Arresto Momentum! - nieko neįvyko, nes ugnis vis dėl to buvo ne gyvas padaras. O jeigu?
 - Ducklifors! - iš susijaudinimo vaikinui ne visai pavyko paversti ugnį realia antyte, bet ji bent jau turėjo kojas ir išties buvo gyva.
 - Draconifors! Piscifors! Lapifors! Ducklifors! - šūkaliojo vaikinas ir vietose ugnis pavirsdav kiškiais, nubėgančiais į mišką; drakonais, kurie užkurdavo vis naują ugnį; žuvis, kurios tekšėdamos šokinėjo ant žemės; antytėmis, kurios vis gageno ir krypuodamos bėgo ratu...
  Likusią ugnį vaikinas užgesino lazdele.
  Visai netikėtai prieš pat jį stovintis drakonas pro burną išleido ugnies pliūpsnį vaikinui į veidą. Jis jau manė mirsiąs, kai netikėtai...
 - Duro! Arresto momentum! Aquamenti! - suveikė vaikino smegenys savarankiškai. Ugnis kažkur dingo, ir vaikinas nežinojo, ar ji sulėtėjo, ar užgeso, ar pavirto vandeniu... Jis tik džiaugėsi ja atsikratęs.
  Smith'as ne itin gražiai vertino profesorės elgesį, bet pamanė, kad išties yra svarbesnių reikalų nei, kaip profesorė savo veidu ir emocijomis parodė, lėliuku.
  Penktakursis prisiminė, kad nors ir ugnis užgesinta, liko pereiti per rąstgalius. Tai nebuvo labai sunku. Vaikinas suriko:
 - Depulso! - vienas rąstaglis prasistūmė, ir vaikinas galėjo praeiti. Tačiau aikštelėje liko. Buvo pavargęs, ir tingėjo kažkur judėti. Žinojo, kad kova nebaigta, o jeigu nebaigta, tai kažko reikia tikėtis. Ne kas būtų, jeigu profesorė grįžusi(vargu, ar taip įvyks) pamanytų, kad berniukas pabėgo.
  Be to, George neapleido nuojauta, kad jį kažkas stebi...
Tai buvo viena iš Emos gyvačių, kurių jis taip ir nepastebėjo. Tačiau vaikinas visai neturėjo noro su ja kovoti. Todėl jos pusėn tik išbūrė skydą
,,Džiugu, kad dvikova baigta. Pavargau nuo jos..." pamanė vaikinas. Nusilenkė ,,nematomam" priešininkui, lyg parodydamas, kad dvikova baigta. Ir išėjo iš aikštelės.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Ema Evans Sausio 16, 2012, 03:51:02 pm
Neryškus moters siluetas stovėjo balkone. Nuo rankose laikytos pypkės kilo spirale besisukantys dūmai, sklido švelnus sakurų aromatas. Ramybė tvyrojo ramiame vakaro ore, tik vėjas karts nuo karto sujudindavo medžių viršūnes. Netikėtai moters ausis pasiekė iš miško pusės sklindanti fleitos melodija. Kas po velniais galėtų..? Staiga prisiminimuose vėl iškilo rudaplaukės Sophie paveikslas, tik šįkart su medine fleita rankose. Evans išstūmė reginį lauk ir įsiklausė į sklindančią muziką. Ne.. Tai negali būti ji.. Šedyras sakė, kad ji norės atgauti durklą, tačiau viskas vyksta per greitai. Rankos tvirtai sugniaužė švarkelio skverną, tarsi laikydamos moterį, kad tuoj pat nešoktų ir nebėgtų į mišką, bet smalsumas nugalėjo. Na, bent jau susilaikė neiššokus pro balkoną. Tad po kelių akimirkų moteris pravėrė pilies duris ir pasileido link miško. Muzika garsėjo ir aiškėjo, kol elfė pagaliau prasibrovė į miško proskyną. Tyla. Kas vyksta?
- Laukiau tavęs. Po šitiek laiko pagaliau tave radau, Evans, žinojau, kad ateisi, - moteriškas balsas nuskambėjo proskynoje ir iš medžių šešėlių išlindo daili rudaplaukė. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė identiška moteriai iš prisiminimų, tačiau geriau įsižiūrėjus buvo galima pastebėti, kad buvo aukštesnė ir raumeningesnė. Nors veidą puošė šypsena, rudos akys atsidavė šaltumu ir abejingumu. Ilgi medžioklės metai buvo palikę žymę joje, nors moteris to net nesistengė paslėpti. – Tikiuosi, kad atsinešei tai, dėl ko čia taip ilgai keliavau. Užsukčiau arbatos puodeliui, bet kad labai jau laikas spaudžia.. – ta dirbtinė šypsena tiesiog erzino Emą.
- Atleisk, gal klausimas pasirodys keistas.. bet kas tu esi? – norėdama ne tiek sužinoti, kiek įsitikinti paklausė Evans, pasipuošdama santūria šypsenėle ir įsmeigdama savo žalias akis į viešnią. Ši atrodė nustebusi, tačiau greitai susivokė.
- Aa.. Dabar supratau, ką jie turėjo omenyje, sakydami apie nedidelius atminties sutrikimus.. Esu Elizabeth. Sophie, tavo draugės medžiotojos, dukra, - tingiai prisistatė ir atsiduso, pamačiusi, jog Evans veido išraiška nė kiek nepakito, - Na, nesvarbu. Atėjau durklo. Žinau, kad jį turi tu, bet jis priklauso man kaip palikimas. Ir šiaip jis man pravers medžioklėje. Tad būk gerutė, bėk atgal į savo kabinetą ir atnešk man jį, tikrai neturiu laiko, - abejingai numetė Elizabeth ir klestelėjo ant artimiausio rąstigalio.
- Deja, turėsiu tave nuvilti. Durklo nėra, kažkur pamečiau jį kelionių metu, - vis dar tokia pat įsitempusi prabilo Ema. Merginos arogantiškumas ją erzino, tačiau ji nesiteikė to parodyti, siekdama nekelti konflikto. Apsisuk ir dink iš čia. Tik tiek tenoriu.
Rudaplaukė lėtai atsistojo, įsmeigus apstulbusias akis į Emą.
- Kaip tai nėra? Aš turiu savų informacijos gavimo būdų, elfe. Paukštelis pakuždėjo, kad tau atvykstant į pilį durklas atvyko kartu. Tad arba mano paukštelis man melavo, arba tu. Pati, manau, puikiai nujauti į kurią pusę linkstu.
Evans tylėjo. Nesiruošė sakyti, kad dar prieš kelias dienas ginklą, kuris sukėlė tiek problemų, išsinešė Marcusas pas Lazarus. Iš viso neturėjo jokio reikalo prieš ją stovinčiai merginai ką nors aiškinti. O ši, supratusi, kad jokios naudingos informacijos negaus, po nosimi nusikeikė.
- Jūs, elfai, man primenat vampyrus. Išdidūs, laikot save kilmingaisiais, aukštesniais už kitus.. Manot, kad paprasti žmonės yra bukagalviai idiotai, kurie nieko aplink save nepastebi ir nesupranta. Ką gi, tebūnie. Girdėjau, kad mokykloje dėsto vienas vampyras. Kadangi ir taip jau ketinu užsukti patikrinti tavojo kabineto, gal reiks ir jam perduoti labų dienų nuo medžiotojų.. – kalbėdama tarsi su Ema, tarsi su savimi išsiviepė Elizabeth ir, ignoruodama prieš ją stovinčią elfę, pasileido pilies link. Tačiau tuoj pat turėjo sustoti.
- Dar žingsnis į pilies pusę ir nedvejodama perrėšiu tau gerklę, - tylus Evans balsas sušnabždėjo prie pat rudaplaukės ausies. Elfė žaibiškai prišoko prie jos nugaros, sidabrinė geležtė buvo įremta į jos gerklę. Merginos veidą iškreipė įsiutis, rankos drebėjo iš įtampos.
- Ar tu jį gini? – vos girdimai ištarė Elizabeth.
- Ne. Čia yra mokyklos teritorija. Pašaliniams lankytis be leidimo draudžiama. Jei nenori prisidaryti problemų, mergužėle, siūlyčiau nešdintis. Ir kuo greičiau, - Emos balsas skambėjo ramiai, tačiau kaip niekad grėsmingai. Ji žinojo, kad geriausia išvis būtų suvaryt tą peilį jai į nugarą čia ir dabar, bet nenorėjo daryti skubotų išvadų. Vis dėlto Elizabeth tik grasino, jokių puolimo veiksmų nedarė, todėl moteris atsargiai atsitraukė. Bet tik tiek, kad medžiotoja galėtų laisvai apsisukti ir patraukti savo keliais. O ši, tuo tarpu, sukrizeno.
- Aišku.. Na, medžiotojai man liepė tavęs nežudyti. Tačiau juk niekas negalės manęs kaltinti.. Taip.. Moteris, praradusi atmintį.. Nesuvokianti, ką daro.. Puola ant vargšės taikios medžiotojos.. Buvusios draugės dukters.. Nieko nebelieka, tik gintis.. O ginantis peilis netyčia perveria elfės krūtinę.. Arba kerai šauna atbulai.. Skaudi netektis, bet ką jau padarysi.. Ir viskas tik dėl durklo...– rudaplaukė beprotiškai išsišiepė ir žaibiškai išsitraukė lazdelę. - Expulso!
- Protego! – proskyną nušvietė kerai, atsitrenkę į šviesiai mėlyną skydą.
- Avada..
- Incendio! – ugnies siena atsirado tarp dviejų moterų, užstodama vaizdą, žalias žaibas prašovė kelis metrus į šalį nuo Emos. Bėgiodama tarp šešėlių ji bandė įžiūrėti, kur slepiasi jos priešininkė, kai staiga raudonas kerų spindulys pataikė į ranką ir išmušė lazdelę kažkur į krūmus. Po velniais.. Nespėjus nubėgti jos ieškoti, elfė buvo prispausta prie žemės skaudžiai į liemenį įremtų Elizabeth kelių.
- Ak, kaip neįdomu, visada taip. Jūs, nemirtingos būtybės, pervertinat savo jėgas, įsivaizduojat, kad esat nenugalimos.. – nusikvatojo medžiotoja, palinko prie Emos ausies ir tyliai sušnibždėjo, - Niekada. Nenuvertink. Žmogaus. – kažkokio aštraus ginklo, greičiausiai peilio, galiukas lėtai smigo į elfės odą, rudaplaukės veidą iškreipė pasitenkinimo grimasa.
- Vindr.. – nežymi šypsenėlė iškreipė Evans veidą ir milžiniškas vėjo gūsis nubloškė medžiotoją kelis metrus į šoną, ji sunkiai šlumštėlėjo ant kietos žemės, lazdelė nusirito kažkur į šešėlius. Ema lengvai pašoko ant kojų ir nužvelgė ant žemės gulinčią Elizabeth. – Negi tikrai manei, kad gali mane taip paprastai nužudyti? Tas tavo peilis toks pats nepaprastas kaip ir durklas, bet ne vampyrė aš, ir metodai, nuodai ir visi kiti būdai, kuriuos taikot kovodami prieš juos, manęs taip lengvai nepaveiks.
- Tu.. Kaip tu gali ginti tas padugnes.. Gyvus lavonus.. Kai jie nužudė mano motiną.. Niekinga..
- Hljödhr, - balsą iš medžiotojos tarytum kas atėmė. Kelias akimirkas pažiopčiojus, ji įsmeigė kupiną neapykantos žvilgsnį į elfę ir, ranka sugniaužusi peilį, bandė pašokti ir staigiai pulti. Nespėjus jai mestis į priekį, Ema prispaudė jos rankas ir, lygiai taip pat, kaip prieš kelias akimirkas Elizabeth, keliais laikė medžiotoją prispaustą prie žemės. – Juk sakiau savo priežastis. Esu šios mokyklos, į kurios teritoriją įžengei be leidimo, profesorė. Negaliu leisti savivaliauti. Dabar būk protinga ir dink. Suteikiu paskutinį šansą, - stodamasi tarė Evans, tačiau viešnia nenorėjo taip lengvai pasiduoti. Pasinaudojusi palankia situacija, staigiai spyrė elfei į krūtinę, nublokšdama ją į artimiausią medį. Ema vos spėjo patraukti savo kūną į šoną, kai toje vietoje, kur prieš akimirką buvo jos širdis, į kamieną susmigo Elizabeth peilis.
- Tai tiesiog absurdiška.. – atsiduso Evans, vos išvengdama dar vienos atakos. Abiejų moterų lazdelės mėtėsi kažkur krūmuose, o medžiotoja neleisdavo Emai ištarti burtažodžių, tad kova tapo tiesiog fiziška. Iš šono tai atrodė tarsi šokis, kurį šoko dvi nepaprastai greitos ir plastiškos merginos. Vis dėlto, kad ir kiek medžiotoja buvo patyrusi, jos įgūdžiai nesugebėjo pranokti elfės, kuri pamažu pradėjo įgyti pranašumą. Tai suvokusi Elizabeth bandė sprukti, tačiau nesėkmingai – Evans prirėmė ją prie medžio kamieno ir priglaudė peilį prie kaklo.
- Reikėjo sprukti, kai turėjai progą. Atleisk. – užsimojo ginklu moteris, tačiau prieš akis iššoko besišypsančios Sophie paveikslas. To užteko, kad Ema truputį uždelstų, ir medžiotoja, naudodamasi proga, suvarė savo peilį jai į koją.
- Čia dar ne pabaiga, - spėjo išgirsti elfė, ir priešininkė dingo tarp medžių šešėlių. Evans jau šoko jos vytis, kai staiga suklupo – sužeista koja neatlaikė krūvio. Šūdas, dabar tikrai jos nepavysiu, tik ne su tokia koja.
- Heill, - pakėlusi delną prie žaizdos tarė Ema, ir ši po truputį pradėjo užsitraukinėti. Pagaliau galėdama tvirtai stovėti, krūmuose susirado savo lazdelę. Ieškojo ir Elizabeth, bet atrodo, kad jos lazdelė pateko į liepsnas. Užgesinus ugnies likučius, moteris dar apsidairė ir įsiklausė į aplinką, tačiau priešininkė jau buvo dingus kaip į vandenį. Neturėdama tikslo ilgiau čia pasilikti, profesorė patraukė atgal į pilį.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Alfas Saneris Sausio 22, 2012, 09:09:10 am
Tamsus šešėlis pėdino miško link.Figūros žingsniai garsiai aidėjo gūdžioje miško tyloje.Retkarčiais papūsdavo stipresnis vėjelis ir sušlamėdavo medžiai.
 Alfui einant vis gilyn į mišką,migla tirštėjo.Grifis žinojo,kad jau liko labai nedaug,tačiau vis tiek porą kartų vos nenukrito,nes užkliuvo už tamsios medžio šaknies.
-Vėluoji,-tyliai tarė šiurpus,kraują stingdantis balsas.
-Atsiprašau.Turėjau nemalonumų su kitais.
Šiurpiajam balsui nereikėjo klausti kas tie "kiti". Juk pats juos sušaukė.
-Ar turi..?
-Turiu,-pasigirdo tvirtas Alfo balsas.
Sušlamėjo lapai.Trečiakursis pasuko galvą.Iš visų pusių artėjo tamsūs siluetai.Grifiukui tai nepatiko.Labai nepatiko.
Atvykėliai sustojo į darnų ratą,be tarpų.Niekas nesikalbėjo.Visi laukė kas bus toliau.Staiga vienas žmogus išėjo į rato vidurį,paimė iš Alfo ryšūlėlį,pakėlė ranką ir tarė:
-Šiandien Sauinas.Šiandien kviesime mūsų senolių dvasias,nes šiąnakt ryšys su mūsų senoliais yra stipriausias.
Žmogus,vardu Naka,lazdele uždegė šalavijus,kad neprikviestų blogujų čerokių dvasių:
O nuolankiosios mūsų senolių dvasios
Lenkiamės jums
Ir prieš jūsų teismą drąsiai sakome:
Dėkojame už šią nuostabią šventę ir
Galimybę kalbėti su jumis

Alfas tylėjo ir nieko nesakė,kol jo kaimynai sutartinai pradėjo trankytis alkūnėmis.
Visi tylėjo,nors atrodė priblokšti kai rato viduryje iškilo pilki dūmai.Jie pradėjo formuotis ir po kelių ilgų minučių įgavo žmogišką formą.Tiesa,be kojų.
Ir tada gūdžią tylą perskrodė balsas:
-Alfai! Štai kur tu!
Grifis žaibiškai atsisuko.Rato link judėjo Niktė.Ji buvo Alfo draugė Godriko Dauboje.Alfas nežinojo,kad ji Hogvartse.Per visus jų draugavimo metus ji neparodė jokių magiškų galių.
-Nikte,tu turi eiti,-išbėgęs iš rato jai šnibždėjo trečiakursis. - Man bus blogai,kad mano pažįstama nutraukė apeigas.Nenoriu,kad įsiveltum į bėdą...
Alfas ją suėmė už pečių ir tarė:
-Bėk.Tučtuojau. - Mergaitė pakluso ir atsidusęs jis nuėjo į ratą.
-Atsiprašau...-pradėjo Alfas,tačiau visi žmonės ir nežmonės šiurpiai sušnypštė.
-Nereikia atsiprašymų.Tu išmestas.Eik ir niekam neprasitark.
Alfui nereikėjo kartoti.Jis išėjo iš rato,lydimas buvusių draugų žvilgsnių.Nežinojo ką reikės daryt kai sutiks juos koridoriuje.Tikriausiai ignoruos juos.
Niktė,-šis vardas skambėjo berniuko galvoje.Ką jie padarys Niktei? Ką jie padarys man? Grifiukas nežinojo kaip atsakyti į šiuos klausimus.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Elena Venecis Cholmondeley Spalio 31, 2012, 09:52:21 pm
Elena sunkiai prasibrovė pro miško proskyną. Ji susmuko prie artimiausio kalno. Vaikščiojo po mišką jau visą valandą, nors tam netrukdė nei
stiprus vėjas ir tamsus paros metas. Ji pasėdėjo ir atgavo jėgas, tada iš rankinės išsitraukė žiobarišką kirvuką. Jį turėjo panaudoti kilniems
tikslams - tai yra eis su apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoju žudyti vilkolakių. Elena nesitikėjo ko nors baisaus, bjauraus ar pavojingo.
Netikėjo, kad vilkolakiai yra tokie pavojingi... ji jų nebijojo.
Mergina tyliai, nedrumsdama miško tylos, susirado drebulę ir pasižymėjo kirtimo vietas. Galiausiai drebulę suskaldė į kelis rąstų gabaliukus.
Pasiėmė vieną ploniausią ir iš jo išdrožė kuolą su aštriu smaigaliu. Jį įsimetė į kuprinę ir susikrovusi visus daiktus patraukė į Hogvartso pilį.

Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Kovo 29, 2013, 10:05:50 pm
  Hogvartsą buvo užtraukęs šviesūs pilki debesys. Vakarėjo. Saulės jau seniai nebebuvo matyti. ,,Man toks oras tinka, pamanė George.
  Jis judėjo Uždraustojo miško link paimti mokytojos pamesto daikto. Iš tiesų tai ne pamesto – argi profesorė gali pamesti pirmakursio dydžio pelėdą? Tokio daikto nepamesi, netgi atsikratyti bus sunku.
  Įžengęs į mišką vaikinas nebijojo, kad pasiklys: nors čia buvo tik kelis kartus, jau aplankė proskyną, vorų lizdą, vidurį...
  Kai pasiekė tokią vietą, kur jau nebesimatė dangaus ir negalėjai pamatyti miško galo per susiraizgiusius medžius, grifis pajuto, kokioje kvailoje situacijoje atsidūrė: jis net nežinojo, kur ieškoti pelėdos. ,,Hm, jeigu Rodyk! kerai rodo kryptį, galbūt parody sir tam tikro daikto kryptį?”
 - Rodyk pelėdą! – lazdelė kelis kartus pasisukiojo rankose ir atsisuko į kažkurią pusę.
  Nelaukdamas, kol kerų veikimas lazdelei baigsis, vaikinas nubėgo lazdelės rodoma kryptimi. Lazdelė retsykiais pasisukiodavo rankoje. Galiausiai George pribėgo proskyną. Jos viduryje šokavo didelė balta pelėda.
 - Stupefy! Reducio, reducio – pasakė George, ir straksėjusi pelėda sustojo, - palaikysiu tave mažesnę, kol nugabensiu mokytojai.
  George sumažinęs pelėdą iki telpančios kišenėje. ,,O, gyvatė taip pat miške. Šaunu!” ir savo žiniomis nutipeno Uždraustojo miško link.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 10, 2014, 08:23:09 pm
Džeinė Meko, pavirtusi baltaja tigre, įbėgo į Uždraustaji miška. Šiaip jau mokiniams čia lankytis buvo uždrausta, bet... Plėšrūnė džiugiai suriaumojo, lėkdama tarp medžiu. Staiga tigrė pribėgo proskyna. Joje buvo jauku, saulės spinduliai nušvietė žolę ir gėles. Staiga plėšrūnė pastebėjo proskynos gale tarp medžiu voverę. Ji atsargiai pritūpė, sėlino... Ir šoko. Kaukštelėjusi dantimis ji užmušė voverę ir ja suėdė. Tada baltoji tigrė atsisėdo ir ėmė šildytis saulės spinduliuose. Laukė snieginio leopardo.
vis dėl to netaip jau ir blogai tam Hogvartse,-pamanė Džeinė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 10, 2014, 08:28:34 pm
Faso hipogrifas Radagas nusileido Uždraustojo miško proskynoje. Fasas nušoko nuo magiškojo skraidūno ir paglostė jam sprandą. Hipogrifas pakilo, prieš tai mintyse pažadėjęs būti netoliese. Vaikinas palydėjo Radagą akimis, tada apsidairė. Šioje proskynoje nebuvo jauku, nes iš visų pusių lyg priešų buvau apsuptas tamsių ir paslaptingų medžių. Fasas įvertino padėtį ir smarkiai pasipurtė. Išdygo sidabriškas, dėmėtas kailis, po kuriuo sulindo visi rūbai, lazdelė ir laikrodis, akys tapo grynai žydros. Snieginis leopardas vėl Uždraustajame miške. Pasitikite... - pamanė Fasas su sarkazmu. Tada pamatė saulėje besišildančią puikiai pažįstamą baltąją tigrę. Prisilenkė prie aukštų, pilkšvų smilgų ir ėmė sėlinti link jos. Staiga pašoko ir atsidūrė tiesiai prieš baltąją plėšrūnę. Garsiai suriaumojo ją išgąsdindamas ir su malonumu stebėdamas jos krūptelėjimą.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 10, 2014, 08:36:13 pm
((fasai.Fasai.FASAI!!! Negalima rašyti už kita veikėja!!!
Garsiai suriaumojo, džiugiai stebėdamas, kaip ji krūpteli.
kas čia, hm?! Taisom! Aš NEKRŪPTELĖJAU!!! :D))
Džeinė ramiai pažiūrėjo į ka Tik ant hipogrifo atskridusį Fasa.
-Labas,-urgztelėjo.
Tada atsistojo ir pasiražė.
-Ka veiksim?-paklausė.
Baltoji tigrė staiga pastebėjo paukštelį. Mikliai šoktelėjo, bet nepagavo jo. Nepatenkinta suurzgė ir vėl atsisuko į snieginį leoparda.
-Pasikviečiam Naktį ir Ahada ar ne?-paklausė plėšrūnė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 10, 2014, 08:40:06 pm
Irbis pašaipiai išsišiepė, kai baltoji tigrė nepagavo paukštyčio. Šiaip gal ir sudėtinga, kau panosėj šaudo mažas, vikrus, bet gardžiai kvepiantis plunksnuotas nenaudėlis. Bet Fasas vis vien nusprendė, kad paskiau bet kokia kaina įrodys savo meistriškumą ir patirtį medžioklėje. Suprantama, kad to neišmoksi tik tapęs animagu. Pats irbis mokėsi apie dešimt metų ir dabar galėjo drąsiai sakyti esąs profas.
- Galim eit pamedžiot. Akromantulų, a? Bet be Ahado ir Nakties. Būtų įdomiau. Arba... jeigu nori, galim.- suurzgė negarsiai irbis. Tada plėšrūnas galingai pasirąžė ir netyčia nagais perplėšė vieno jauno medžio žievę.
- Ups...- murmtelėjo snieginis leopardas. Tada ramiai atsisėdo prie baltosios tigrės.- o gal tu turi įdomesnių idėjų su medžiokle ar šiaip buvimu miške?
Ūmai sniegynų žvėris pajuto tvirtą spaudimą ant kairės rankos, tarsi ją veržtų prastai išdirbtais odiniais diržais. Spaudimas tolygio stiprėjo, kol tapo nuožmiu tempimu. Fasas šį jausmą pažino.
- Iki,- tyliai sumurmėjo leopardas. Tada staiga visas plėšrūno kūnas nušvito. O kai užgeso, jau buvo dingęs.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Rugsėjo 11, 2014, 03:32:37 pm
Džeinė linktelėjo jam ir atsivertė į žmogų.
-Iki,-atsisveikino mergina.
Ji atsisėdo ant žalios miško paklodės ir pamąstė.
-Reiktų daugiau sužinoti raudonajame sparne.
Juodaplaukė atsistojo ir nubėgo į pakrantę. Iš ten nuvyko į kiauliasodį, raudonąjį sparną.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Lapkričio 30, 2014, 03:20:08 pm
Luelę jau seniai domino Uždraustasis miškas. Ketverius metus ji neturėjo drąsos įkelti ten koją, o štai dabar pasiryžo. Tik buvo labai svarbu, kad mokytojai nesužinotų. Tam puikiai tiko vidurnaktis. Tyliai išsėlinusi iš pilies mergina patarukė miško link. Priėjusi miško pakraštį stabtelėjo ir sudvejojo. Bet visus ,,bet" nustelbė smalsumas. Luelė įžengė į mišką. Basas kojas žnaibė šaltukas, juodo apsiausto apačia šiureno per sudžiuvusius lapus. Dangus buvo apsitraukęs sunkiais debesimis, be to, tankai augantys medžiai nepraleido nė menkiausio spindulėlio, kuri galėjo kristi nuo netyčiom sužibusios žvaigždutės. Luelė tamsoje nematė itin gerai, bet nerizikavo pasišviesti lazdele. Todėl, užkliuvusi už kažkokios šakos pargriuvo ir skaudžai persirėžė skruostą. Palietusi jį merginą užčiuopė sruvenant šiltą kraują. Rėžis ėjo nuo kairiosios akies iki skruosto vidurio. Tyliai keiktelėjusi Luelė nužingsniavo toliau. Šnarėjo medžiai, karts nuo karto ūktelėdavo pelėda, girdėdavosi įvairių miško žvėrių ,,pokalbiai".
Netrukus žemaūgė burtininkė priėjo nedidelę proskyną. Medžiai čia augo ne taip tankiai, kur ne kur net vešėjo žolytė. Tiesa, Luelė viso to nematė, bet jautė basomis kojomis. Dėl to ir neapsiavė batų. Kad galėtų jausti. Nusprendusi, kad toliau neis, Luelė išsitraukė lazdelę ir sušnabždėjo:
- Lumos.
Lazdelės gale užsižiebė mėlynas žiburėlis. Merginą ėmė eiti ratu aukštai iškėlusi lazdelę ir apžiūrinėdama aikštelę. Ši buvo ne itin didelė. Luelė sustojo prie vieno medžio. ant jo tarytum kas žibėjo. Kažkas... Kraupiai pažįstamo... Varnė priėjo arčiau ir palietė medžio žievę. Nuo jos žemėn tekėjo tirštas lipnus skystis. Luelė prikišo lazdelę arčiau ir šūktelėjusi atšoko. Varge... Kieno tas kraujas? Gal aš prisiliečiau su savo perrėžtu skruostu? Bet nepamenu, kad būčiau prisiglaudusi prie šito medžio...
Luelė besidaužančia širdim apsisuko ant kulno ir kliūdama už šaknų ir šakų išbėgo iš miško. Varnė kažkodėl nutarė, kad reikia išsiaiškinti, kieno tas kraujas.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 24, 2015, 08:10:42 pm
Jekaterina tankiai kvėpavo. Ji buvo pirmo kurso ir visiškai nenorėjo sutikti kokių nors klaikių būtybių ar pakliūti kokiam mokytojui į nagus. Godžiai traukdama orą tipeno snieguotu takeliu. Sniego buvo nedaug, nes viską užstojo medžiai. Galiausiai priėjo vietą, kur pūpsojo pusnys. Tai buvo proskyna. Kol kas nieko negirdėjo. Dėkojo dievui už tai, kad gana neblogai mato tamsoje. Žinojo, kad jei ją pultų, būtų mažai vilties išsigelbėti, bet kelis burtažodžius ji mokėjo.
Jekaterina įsikišo lazdelę į kišenę ir keiksnodama šakas isikorė į medį. Iš dalies jautėsi kalta, kad laužo taisykles, bet kartu ėmė ir pikdžiugiškumas - matyt dėl to ji sėdi Klastūnyne. Patogiai įsitaisiusi suūbavo lyg pelėda. Kažkur miške jai atsakė. Tylutėliai sukikenusi pasiėmė porą barškučių, padarytų iš kentauro kanopų ir subildeno vieną į kitą. Širdis ėmė pašėlusiai daužytis, kai ji išgirdo šlamant lapus visiškai netoli savęs. Pirma ji pamatė nuostabiai baltą ir švytinčią kanopa, vėliau ilgą ragą ir tuomet visą nuostabų vienaragį. Sulaikiusi kvapą ji išsitraukė magišką fotoaparatą ir nufotografavo vienaragį, o vėliau pradėjo jį filmuoti. Iš pradžių šis ėjo tyliai, bet po kiek laiko atsistojo ant užpakalinių kojų ir garsiai sužvengė. Net širdį suspaudė nuo tyro garso. Vienaragis grakščiai nušuoliavo į mišką, kur tolumoje jam atsižvengė kiti vienaragiai. Tyras ir jaukus kvapas tebe sklandė ore. Mergaitė susijaudinusi išsliuogė iš medžio ir nubėgo takeliu į pilį - kelionės įspūdžių užteko.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Sausio 26, 2015, 12:18:57 am
Pilkai apsirengusi figūra tyliai žingsniavo miško taku. Firielė rankose laikė lanką su įdėta strėle ir akylai dairėsi į visas puses. Buvo ištempusi ausis, ar nepasigirs koks įtartinas garsas. Priėjusi nedidelę proskyną neišlindo į mėnulio šviesos nutviekstą aikštelę. Liko šešėlyje. Na kurgi jie? Jau turėjo čia būti. Staiga pakilo stiprus vėjas. Merginos apsiaustas ir plaukai ėmė plaikstytis aplink kojas ir veidą. Firielė prisimerkė. Aikštelėje, ant sniego, stovėjo keturios figūros. Visos buvo vienodo ūgio ir vilkėjo vienodus juodus apsiaustus su gobtuvais. Viena iš jų, kaip ir Firielė, turėjo lanką, jį laikė paruoštą šauti. Firielė nejučia sudrebėjo. Staiga vėjas nurimo. Viena iš keturių figūrų žengė į priekį link šešėlyje besislepiančios Firielės. Pasigirdo žemas, duslus balsas, sklindantis lyg iš po žemių:
- Firiele. Kur jis? - paklausė balsas.
Firielė žengė žingsnį iš šešėlio. Tvirtai atsistojo ant žemės ir įtempė lanką. Paskui tyliu, ramiu balsu, neišduodama savo baimės, tarė:
- Jo čia nėra.
Pasigirdo duslus, siaubą varantis juokas. Firielė susigūžė, bet lanką tebelaikė įtemptą. Juodu apsiaustu apsigobęs pavidalas ištiesė baltą ranką link mergino ir suriko:
- Atiduok jį man!
- Ne! - Firielė iššovė. Sudūzgė lanko templė, pilka
strėlė nuskriejo tiesiai ten, kur turėjo būti juodosios figūros veidas. Tačiau Firielei nepasisekė. Juodasis pavidalas šastelėjo į šalį ir strėlė tik užkabino apsiaust kraštą. Firielė pakėlė dešinę ranką sau virš galvos ir išsitraukusi įdėjo dar vieną strėlę.Tuo tarpu kitas juodasis pavidalas taip pat paleido strėlę į elfę. Firielė per vėlai sureagavo ir strėlė įsmigo į elfės ranką. Juodas strėlės antgalis matyt buvo pateptas kokiais nuodais, nes nuo jo per visą ranką ėmė plisti juoda dėmė, tarsi užkratas. Firielė surikusi paleido iš rankų lanką, ir suklupo susiėmusi už kairiosios rankos. Merginos lūpos be garso ėmė judėti ir užkratas nustojo plėstis po visą ranką. Keturios juodai apsigobusios figūros priėjo prie klūpančios elfės. Tvoskė ledinis šaltis, kuris buvo ledinis nepaisant net to, kad Firielė klūpėjo ant sniego. Vienas iš pavidalų prabilo:
- Kur jis yra?
Firielė skausmo perkreiptu veidu šiaip ne taip ištarė:
- Kad jus kur... merlino... kelnės... Nerasite jo...
Elfė susmuko ant žemės netekusi sąmonės. Juodoji būtybė piktai suriko. Pakilo vėjas ir po kelių sekundžių miško proskynos pakraštyje liko tik ant sniego gulinti šviesiaplaukė elfė su juoda strėle, styrančia iš kairės rankos. Šalia gulėjo nukritęs lankas ir lūžusi strėlė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 26, 2015, 03:34:22 pm
Minkštos žvėries letenos be garso mynė sniegą ir spyglius po kojomis, nešdamos lūšiį į miško proskyną. Lūšis sėlino neišleisdama nė garso, ausimis karpė orą, ieškodama pašalinių garsų, netinkančių ramiai Uždraustojo miško aplinkai.  Žvėris uodė viską aplinkui, sekdama pėdsakais ir dairydamasi lūšiai per tamsiomis, rudomis, beveik juodomis akimis. Ir vis dėlto, ko lūšis ieškojo, tą ir surado.
Proskynoje stovėjo penkios figūros. Keturios iš jų buvo juodos, viena iš tų fogūrų turėjo lanką. Paskutinioji figūra lūšiai buvo pažįstama - tai ne kas kitas, o baltaplaukė Firielė. Bet kažkas buvo kitokio. Nors Firielė atrodė kaip žmogus, kvapas buvo saldesnis. Lūšis stovėjo atokiau šesėlyje. Regis, kiti susirinkę nebuvo varnės draugai. Jie kažko ieškojo.
Viskas įvyko žaibiškai. Nuskriejo viena, kita strėlė ir štai jau varnanagė Firielė guli be sąmonės, o figūros dingsta, plėvesuodamos juodais skvernais.
Lūšis tyliai išlindo iš šešėlių. Žvėris užlindo už medžio, bet iš už jo jau išlindo penmtakursė grifė Kasiopėja Evers. Mergina dairydamasi priėjo prie gulinčios merginos. Nežinojo ar Firielė padekos jai vėliau, bet Kasiopėja pritūpusi prie varnės išsitraukė lazdelę. Murmėdama burtažodžius ji stengėsi ištraukti visus nuodus, kurių dar buvo likę. Susikaupusi grifė sumurmėjo gydymo užkeikimą ir ištraukusi iš oro tvarsčius apvyniojo jais Firielės ranką.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 26, 2015, 04:45:32 pm
Damon tyliai keiksnodamas kibius krūmus lėkė miške kur tik akys matė. Neilgai trukus pajuto medžių retėjimą, todėl visiškai nutilonir žengė be garso. Priėjęs miško proskyna pamatė Varnė su lanku ir strėlėmis. Vėjas smarkiai plaikstė jos plaukus. Ar man vaidenasi, ar ji švyti pilka šviesa, jos ausys smailios, o keturios žmogystos ruošiasi ją nugalabyti? Nusprendęs, jog tai tiesa, Damon įlipo į medį stebėti to, kas vyksta. Juodieji žmogėnai kažko norėjo, mergina kažko jiems nedavė, strėlės, kritimas ant žemės, atėjo Grife ir ištraukė strėlę. Vau, reikėtų dažniau į mišką užsukti - čia vyksta filmai. Ir jeigu viena iš jų ne elfė, tuomet aš grybas. Gerai, kad bent saugiai čia esu ir manęs nepamatys. Damon net nekvėpavo. Nenorėjo, kad jį rastų, o medžių lapai ir šakos puikiai jį slėpė. Kur rasti Vienaragių - nenumanė, bet šis nuotykis buvo kur kas įdomesnis. Žiūrėdamas į juodą baltaplaukės merginos ranką, jis susitaikė. Ar čia visiems gresia toks pavojus ar tik jai? Stebėdamas nuodų traukimo ceremoniją nusprendė, kad ta Grifė puikiai sutartų su madam Pomfri. Jis nusijuokė, tačiau greitai susiėmė. Per tą jo neapdairumą jis truputį pasislinko ir šaka nulūžo. Šlumštelėjęs tarp žolių atsidūrė ant samanų. Kažką skaudžiai susitrenkė, todėl negalėjo pajudėti. Bandydamas pasislinkti tik sukėlė sau skausmą. Niršiai, bet tyliai sudejavęs laukė tolesnių nuotykių. Krito iš gerų trejeto metrų, nekliudė šakų, todėl išsitėškė kaip vabalas ant stiklo. Žolės kol kas jį dengė, tačiau buvo nulis sveikų, kad jo niekas nesuras, sukėlusio tokį triukšmą. Tikėdamasis, kad jo iškart nenukeps, įsitaisė kiek patogiau, kiek tai buvo įmanoma. Prieš akis mirgėjo dangus ir medziai su lapais. Lyg ir kraujavo galva, bei koja, tačiau tiksliai negalėjo pasakyti, nes skausmas maišėsi su vaizdo liejimusi, todėl ir jautėsi kaip apdujęs.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 26, 2015, 06:15:50 pm
Kasiopėja klupėjo prie Firielės, kuri dar tysojo be sąmonės. Vėjas pūstelėjo kedendamas lapus, kai kuriuos nuplėšdamas ir nusinešdamas su savimi. Kasiopėjai rodėsi, jog ji net girdėjo vėjo melodiją, muziką, kurią girdi tyloje. Tas vienas gūsis pakedeno Firielės plaukus, atidengdamas ausį. Smailią, elfo ausį. Kasiopėjos rudos akys išsiplėtė ir mergina, sužvarbusiais pirštais uždengė šeštakursės ausį plaukais.
-Gal taip bus geriausia,-ji sukuždėjo, dengdama ausį plaukais.-Niekas nežinos.
Už jos kažkas šlumštelėjo, o mergina staigiai atsisuko į tą pusę.
-Regis, per vėlu,-ji vis dar tyliai kuždėjo.
Ji tyliai atsistojo, ir paruošusi lazdelę lėtai sėlindama garso šaltinio link. Kad ir kaip norėtų, ji mišku tyliai eiti nemokėjo - kur tik ji miške, ten liejasi triukšmas per kraštus.
Kasiopėja pagaliau priėjo tįsančią figūrą ir jau pasiruošė kirsti kerais, kai ši suaimanavo. Kasiopėja nuleido lazdelę ir atsiduso. Šalia medžio gulėjo ne kas kitas o grifas pirmakursis keletą kartų matytas pamokose. Kasiopėja pažvelgė aukštyn ir švilptelėjo - regis vaikinukas krito iš nemažo aukščio.
Penktakursė pritūpė, ir taip pat kaip andai ji sutvarkė Firielės ranką,  grifė sutvarstė ir berniuką, pasiruošusi motiniškai (nors jis nėra jos sūnus) išbarti.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 26, 2015, 08:11:10 pm
Damon tiesiog nutirpo, kai jį rado penktakursė grifė. Kai ji jam užgydė žaizdas, berniukui labai palengvėjo, tačiau pamačius jos žvilgsnį teko kramtyti lūpas, kad nepradėtų juoktis. Jis įtarė, kad suprato jos švilptelėjimą - taip, jis krito iš nemažo aukščio. Jautėsi taip, tarsi būtų sulopytas.
 - Ačiū, - padėkojo jis, žvelgdamas penktakursei per petį į elfė. Nusukęs žvilgsnį atsipalaidavo ir atsirėmė į medį. Jautėsi gana lengvai, tačiau į galvą lindo įkyri mintis - kaip jis įlipo į tą medį, jei artimiausia šaka buvo už pusantro metro? Ar dar krito iš kokio aukščio. Galvą sopėjo nuo sutrenkimo. Atsargiai palietęs pajuto, kad būta žaizdos - vieta jautri. Nelaukęs jokių žodžių išbėrė krūvą klausimų:
 - Kas jūs veikėte? Kas buvo tie juodi žmogystos su nuodingomis strėlėmis? Kodėl jie pašovė tą elfė? Ar ji tikrai elfė?
Pasijuto kaip mažas vaikas, bet nenorėjo tylėti. Pamažu atsistojo - vaikščioti gali. Aišku, kad galiu, kodėl turėčiau negalėti? Juk nesu vaškinis žmogeliukas, nukritęs prie laužo. Nusijuokęs nuo savo minčių įdėmiai pažvelgė į tą elfę. Gerai įsižiūrėjęs kai ką pamatė.
 - O tau neatrodo, kad ji švyti kiek mažiau, nei anksčiau? - paklausė jis grifės.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 26, 2015, 08:23:36 pm
Jekaterina kaip tik ėjo į šią proskyną, kai pamatė labai keistą vaizdą:
Ant žemės gulėjo pusiau švytinti Varnė su šiek tiek juosva ranka; Kasiopėja lopė juos abu; Damon atrodė kaip iš medžio iškritęs; Grifė atrodė supykusi ant Damon, bet kartu ir keistai linksma.
 - Kas čia ką tik įvyko po galais? - paklausė ji jų, išlindusi iš už šešėlių. Per vėlai suprato, kad tebėra raudonplaukė juodų akių mergina, kuriai šešiolika. Ji laukė, ką pasakys Kasiopėja. Ji juk nežinojo, kad čia Jekaterina, o ji nebuvo sakiusi, kad yra metamorfmagė. Bet dabar jau per vėlu - ji pasirodė, o paslapties atskleisti nenori ir negali. Taip pat reikės aiškintis, kodėl ji čia ir t. t. Lengviau bus būti Elegore Katerman - jauna Uždraustojo Miško gyventoja ir globėja. Kadangi buvo tamsu, ji pakeitė savo veidą. Dabar jis buvo mistiškesnis, ji pati aukštesnė, gal devyniolikos, plaukai rudai juodi. Panašaus sudėjimo kaip elfė, bet neturėjo smailių ausų. Ji tiesiog norėjo atrodyti paslaptingiau. Džiaugėsi, kad turi durklą ir nesivilko Hogvartso uniformos. Gerai, kad stovėjo medžių šešėliuose, bet nebuvo tikra, kad Grifė neįžiūrėjo staigių pokyčių.
 - Kodėl jūs čia? - paklausė išeidama iš šešėlių. Uf, gerai, kad galutinai pasirinkus devyniolikmetės amžių ir elfas išvaizdą...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 26, 2015, 08:41:56 pm
-Tu kada nors girdėjai apie saugumo sumetimus?-Kasiopėja piktai sušnypštė Damon, kaip perskaitė ant uniformos. -Suprantu, gal profesorius von Sjuardas ir leido tau eiti į mišką, bet tavo laimė, kad suradau tave ką tik iškritusį iš medžio. Galėjai čia tysoti visą naktį! Džiaukis, kad iškritai tik iš medžio, dar ne tokie pavojai tyko šiam miške,-ji piktai sužaibavo dabar jau juodomis akimis. Aišku, gera jai šnekėti, kai miške ji buvusi tiek kartų, kad ant pirštų nesuskaičiuotum, bet pirmakursių gyvybėmis ji žaisti neketino.
Kasiopėja grįžo prie elfės. Ji negalėjo to neigti, tai buvo pernelyg akivaizdu. Bet pirmakursis sakė tiesą - Firielė tikrai spindi silpniau.
-Mes stebėjome vienaragius, kai ji išėjo. Aš ją pasekiau, bet nelabai suvokiau kas įvyko,-Kasiopėja tiesiai paguldė Firielę. -Ištraukiau tiek nuodų, kiek sugebėjau,-ji pridūrė nutylėdama klausimą, apie varnės prigimtį. -Neliesk, jeigu nenori aiškintis madam Pomfri kas nutiko,-ji piktai pažvelgė į vaikinuką, grabaliojantį tą vietą, kurioje buvo žaizda. Kasiopėja visai nepastebėjo, kad prie jų prisijungė dar viena persona. Tik jai prabilus, Kasiopėja atsisuko.
-Išpuolis,-ji trumpai drūtai atsakė.-Bent jau aš čia stebėjau juoduosius vienaragius. Bent jau iki šito įvykio.
Grifė krestelėjo garbanėlėmis atgal ir pažvelgė į mėnulį.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 26, 2015, 09:07:00 pm
Jekaterina lengviau atsiduos, kad priimta buvo gana ramiai. Ramiai įėjo į proskyną ir pritūpė ten, kur stovėjo žmogystos. Pėdsakų buvo nematyti, tačiau buvo pripiešta runų. Atsisukusi į grifus ji pratarė:
 - Panašu, kad labai senos ir elfiškos. Manau, kad jas reikės parodyti tai merginai, kuri miega, - ji nužvelgė savo svarbių žvilgsniu, kuris dabar, ne taip, kaip kitais kartais, buvo šaltas ir skaidrus. Tai vis dėl tos išvaizdos ir tamsiai mėlynų akių. - Taigi atspėjau, kad vaikinukas iš medžio iškritęs.
Jekaterina vos tramdė šypseną, tačiau to neparodė - buvo keista bendrauti su draugais kaip su nepažįstamais. Hm, Kasiopėja nesielgja išmintingai, neklausdama manęs nieko. Juk aš jai kaip ir nepažįstama. Mergina mintyse šyptelėjo, bet toliau elgėsi ramiai ir šaltai, bet taip, tarsi viską čia pažintų. Elgėsi taip, tarsi čia jau ilgai gyventų. Kaip kokia klajūnė. Stengėsi nekreipti dėmesio į tai, kad jos vardas nimfiškas ir kad galų gale vis tiek teks prisistatyti.
 - Kuo tu vardu? - trumpai paklausė Jekaterina Kasiopėjos.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 26, 2015, 09:35:30 pm
Kasiopėja jau sunerimusi skaičiavo Firielės pulsą. Atrodo, dar gyva. Ko gero, nuodai daro savo. O turint šalia kompaniją, beliko tik laukti.
Kasiopėja pažvelgė į tą vietą sniege, kur žvėries letenos paslaptingai dingsta, užleisdamos vietą žmogaus pėdoms. Kesė nuryjo gerklėje susidariusį gumulą - kol kas niekas nežinojo kad ji animagė, o tuo labiau nelegali, tad laikė visą šį lūšies reikalą mažytėje paslaptyje. Nors lūšis turėjo pusmėnulio formos tamsesnio kailio po kairiąja akimi, kokį apgamą turi Kasiopėja, o žvėries akhs kaip lūšiai buvo per tamsios, susekti buvo labai maža tikimybė.
-Kasiopėja. Kasiopėja Evers,-ji pagaliau pasakė merginai paklausus. -O tu esi...?
Ji įdėmiai pažvelgė į merginą.
-O tu neturėtum būti jau baigusi Hogvartsą?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 26, 2015, 09:52:55 pm
 - Elegorė, - Jekaterina Mikėno sau mintyse. Ji vis dar įdėmiai apžiūrinėjo runas. - Turėčiau, bet nesu.
Tamsoje jos veidas iš tiesų atrodė labai paslaptingai. Ji jau buvo apsisprendusi, ką atsakys įvairiais klausimais. Stengdamasi nekreipti dėmesio į tai, kad jos vardas grynai lyg nimfos atsisuko į Kasiopėją. Ji dar kiek pamąsčiusi visiškai iš naujo sukūrė save.
 - Tu, manau, ten mokaisi? - paklausė mergina. Akys neišdavė emocijų. - Kokiam koledže? Grifų Gūžtoje?
Per vėlai susigriebė, kad atrodys keista, jog ji žino šį faktą. Ramiai atsitiesė ir atsiskleidė pilnas jos ūgis, kuris buvo gana nemažas. Na, jai devyniolika. Ji nužvelgė ir Damon - kol kas jai, atrodo, nenorėjo kištis į šį pokalbį. Ji mintyse labai džiaugėsi, kad ir apsirengusi buvo ne visiškai įprastai. Juk iš pradžių ėjo kaip aštuoniolikmetė, taigi neturėjo kitų drabužių, kaip klajokliniai, šiek tiek panašus į elfiškus. Įdėmiai pažvelgusi į Kasiopėją laukė jos atsakymo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Sausio 26, 2015, 09:57:33 pm
Firielė sumirksėjo. Sekundę nesuvokė, kur yra, bet paskui staiga prisiminimai grįžo. Netoliese girdėjosi balsai, akimirką elfei net pasivaideno, kad tai juodieji pavidalai kalbasi, bet staiga ji suvokė kad ten žmonės. Persigandusi pašoko nuo žemės ir apsidairė. Lankas gulėjo šalimais. Nejusdama jokio skausmo Firielė įdėjo į lanką strėlę, tačiau vos tik pabandė įtempt templę, kairėje rankoje pabudo skausmas. Surikusi mergina paleido lanką ir dešine ranka čiupo už kairės. Apčiuopusi tvarstį puolė jį plėšyt ir vynioti nuo rankos.
-Ne! Ne... ne..
Kai tvarstis gulėjo ant žemės, Firielė suklupo ir be garso murmėdama vedžiojo pirštais aplink užnuodytos strėlės paliktą žaizdą. Bet tai negelbėjo. Atsistojusi varnė prisminė, kad turi lazdelę. Jau buvo betraukianti ją iš marškinių rankovės, kai staiga atpažino netoliese stovinčią grifiukę Kasiopėją. Šalia merginos stovėjo ir berniukas bei aukšta raudonplaukė mergina. Kažkas Firielei kuždėjo, kad tai nėra tikrasis merginos pavidalas, bet visiškai tikra ji nebuvo. Pakėlusi lanką nuo žemės ir užsikabinus ant peties, o strėlę įdėjusi atgal į strėlinę, per saugų atstumą prisiartino prie būrelio žmonių. Įsiklausė. Nesigirdėjo nieko įtartino, bet Firielė saugi nesijautė. Iš rankovės išsitraukusi lazdelę tvirtai, bet švelniai sugniaužė ją delne. Tylėdama pažvelgė į Kasiopėją. Pilkos akys gręžte gręžė grifiukę. Firielė jautė, kad visi čia esantys žino, kas ji tokia.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 26, 2015, 10:05:51 pm
((Gerbiamieji, pabrėšiu, jūs manęs matyti negalite.))
Uždraustasis miškas turėjo nepaprastai palankias salygas plėšrūnams ir žudikams medžioti bei plėtoti savo, pavadinkim, veiklas. Uždraustasis miškas, knibždantis tamsiausių ir pavojingiausių padarų, tarytum magnetas varžtelius traukė žioplus, nuotykių išalkusius moksleivius, traukė net ir mokytojus ir tyrinėtojus, trokštančius atrasti ir sužinoti kažką naujo, o to naujo paslaptinga, tamsi, niūri, nuolat rūku apgaubta giria turėjo, neabejotinai, daug.
Vyriškis keistomis auksinėmis akimis, apsirengęs žalią, maskuojantį apsiaustą, sėdėjo ant plačios seno meškąžuolio šakos. Šis medis buvo tankiai lapuotas, turėjo netgi labiau ątogrąžų miškams būdingas lianas, o kas geriausia, kad puikiai tiko slėptis ir kartu stebėti aplinką pro lapus. Vyras, gana patogiai įsitaisęs ant drėgnos medžio šakos, stebėjo aplinką ir netoliese dirbančius Hogvartso mokinius, kurie visai gudriai pasielgė, pasirinkę Juodųjų vienaragių buvimo vietą, vietą, kur šie gyvūnai dažnai ateidavo. ,,Nejaugi jie galvojo, kad aš taip ir leisiu visiškai vieniems slapinėti po mišką?"- pagalvojo šypteldamas Sorenas, stebėdamas kaip tik atėjusią gerai besimokančią varniukę Firielę Lučieną Pilkąją. Prisimerkęs stebėjo jos pokalbį si tamsiomis būtybėmis ir nustėro, supratęs, kad tai ne šiaip sau elfiški bruožai. Užleidęs ant tikrai nelinkinčių gero būtybių Supainiojimo kerus, Sorenas jau ketino pats leistis žemyn, bet staiga stabtelėjo, kai atėjo dar viena moksleivė - grifiukė Kasiopėja Evers. Po to atžirgliojo labai žioplas grifas, tas pats, kuris vaidino tokį savarankišką ir savimi pasitikintį, atėjęs į kabinetą, paprašyti profesoriaus leidimo eiti į Uždraustąjį mišką, pats nė neprisistatęs. Sorenas jau susiraukė, kai atžingsniavo ir dar viena žmogysta. Ši neatsargiai pasislėpusi keitė savo pavidalus ir vyras iš Durmštrango lengvai susivokė - metamorfmagė ,,Negi Hogvartse nebėra paprastų žmonių? Čia elfas, čia metamorfmagas..." - pagalvojo mokytojas, bet turbūt pamąstęs apie save, nutilo. Žvilgsnis lyg strėlė įsmigo į nekaip vaidinančią metamorfmagę ir besikeliančią elfę. Mokytojas slapčia vien lūpomis, be garso pasakė užkeikimą ir gelsvų, paprastų kerų juosta sulindo į medžio žievę, nulindo į žemes ir išniro tik į užnuodytą elfės žaizdą, kuri labai veikiai pagijo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 26, 2015, 10:11:49 pm
Ji lėtai linktelėjo, neklausdama iš kur ji tai žinanti. Gal kažkur girdėjo. Juk Kasiopėja negali susekti visų gandų ar dar ko nors, sklindančių aplinkui.
Kasiopėja vėl pažvelgė į pilnatį.  Be visų keistenybių, besislepančių po jos tamsia pavarde, ji buvo ir lunatikė.  Šito jau tikrai niekas nežinojo. Na, bent jau Kasiopėja taip manė. Juk grifė negali pasakyti, ką naktimis sutinka belunatikuodama, nes pati to nežino. Vargu ar labai jau prisiminsi ką sutikai vaikščiodamas per miegus.
Kasiopėja įbedė žvilgsnį į merginą. Tamsoje penktakursės rudos akys atrodė juodos.
-Ar man tik pasirodė, ar tu paaukštėjai?-ji keistai atkreipė dėmesį į jos pasikeitimą.
Vėl pūstelėjus vėjui, Kasiopėja giliai įkvėpė. Vėjo nešamas miško kvapas ramino Kasiopėją. Bet vis dėl to, tai kas nedavė jai ramybės, sugriovė jos trapią akimirką.
Durelės ūmiai atsistojo ir kažką murmėdama bedžiojo sau į riešą.  Kasiopėja vis dar tebeklupėjo, nesivargindama atsistoti. Firielė įsispoksojo į grifę ir ši, giliai atsidususi,  nuleido savo garnotą galvą.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 26, 2015, 10:25:48 pm
Išgirdusi Kasiopėjos klausimą Jekaterina mintyse skambiai nusikvatojo ir pasakė:
 - Optinė iliuzija, kuri vyksta kai vaikštai, pritūpi ir po to ramiai stovi. Pasirodo tikrasis ūgis, kuriuo pasigirti galiu.
Ji pagaliau šyptelėjo ir priėjo prie vietos, kur stovėjo žmogystos.
 - Hm, gal galėtum prieiti? - pamojo mergina Varniukei. - Manau, čia turėtų būti kai kas tau labai pažįstamo.
Jekaterina stovėjo prie runų, kurios buvo įsirėžusios į žemę toje vietoje, kur stovėjo juodieji. Apsidairiusi ji kažką keisto pajuto, tačiau neatkreipė dėmesio - gal koks gyvūnas slankiojo aplink. Mergina stovėjo ramiai ir atrėmė kiekvieno žvilgsnius, kurie į ją žiūrėjo. Ji nutarė, kad šis pavidalas jai patinka. Kartu džiaugėsi, kad šiame miške šią naktį ji dar nė karto nebuvo tikruoju pavidalu, nors ji net nebuvo tikra, kuris tikrasis.
 - Taigi, matau, vienaragių sekimas kol kas nėra itin sėkmingas? - tiesiog abejingai palaikė pokalbį Jekaterina, kartu apžiūrinėdama runas, išraižytas žemėje.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Sausio 26, 2015, 11:03:24 pm
Firielė įtariai pasižiūrėjo į aukštaūgę raudonplaukę. Žinojo, ką paliko juodosios būtybės, ja tai buvo ne pirmiena. Įprastinė grasinanti žinutė užrašyta elfų runomis. Staiga elfės ranką pervėrė trumpas skausmas, po kurio nieko nebeliko. Kilstelėjusi ranką ji atidžiai ją apžiūrėjo. Žaizdos neliko, tačiau varnė žinojo, kad užkratas, patekęs į ranką kartu su nuodais ir užkeikimu, liko. Jį panaiknti buvo galima tik stipria, kol kas elfei neprieinama magija. Bet ir sugijusios rankos Firielei kol kas buvo gana. Mergina įsiklausė ir įtempusi pilkų akių raumenis, apsidairė. Juodosios būtybės paliko tik runas. Firielė nukėlė nuo peties lanką ir įsidėjusi strėlę pasiruošė be kurią akimirką šauti. Paėjusi kelis žingsnius, stabtelėjo prie žmonių grupelės ir tyliai sušnabždėjo Kasiopėjai:
- Dėkui. Nematysi nieko panašaus, ką regėjai čia. Ir neieškok. - Firielė tikėjosi, kad penktakursė supras paslėptą perspėjimą daugiau niekur nesikišti. Prieš įžengdama į mišką Firielė dar kartą apsidairė, pakėlė akis į medžių viršūnes. Nieko nepastebėjusi paliko miško proskyną ir įžengė į šešėlį, kur nesiekė mėnulio šviesa.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 27, 2015, 09:28:19 am
Jekaterina nulydėjo akimis dingstačią elfę.
 - Ir kur ji dabar susiruošė? - su vos išgirstama pykčio gaidele ištarė ji. Ji vis dar buvo rimta. - Ji tikrai ėjo tik dėl vienaragių?
Suabejojo mergina. Jai tikrai taip neatrodė.
 - Seksi ją ar paliksi ramybėje? - ramiai paklausė Kasiopėjos. Jos balso tonas rodė, kad jai įdomu, bet ne itin svarbu. Tiesa, mokytojai juos tikriausiai išleido, bet daugelis čia ateina tiesiog. Mintyse mergaitė pasipurtė - ji jau galvoja kaip savo nusistatytas personažas! Kartu jai toptelėjo, kad nors kartą miške mato tokį įdomų įvykį. Vėl pamaniusi, kad pernelyg isijaucia. Ji žvalgėsi ir atrodė taip, tarsi iš tiesų čia gyventų. Burtų lazdelės nekėlė į paviršių - ji bus, kai reikes., o jei puls koks gyvūnas, ji jau turi planą. Nežinia, ar veiksmingą, bet turi. Ji laukė, ką atsakys penktakursė. Žinojo, kad kalbėtis būtų lengviau, jei ji būtų įprastos išvaizdos, bet kartu ir sunkiau, nes į ją tikriausiai kreiptųsi atsainiau.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 27, 2015, 05:17:16 pm
Kasiopėja vis dar klūpėjo ant šaltos žemės. Nusprendusi įsitaisyti patogiau ji atsisėdo turkiška poza, nepaisydama sniego šalčio, besiskverbiančio jai į užpakalį. Laimei, šį vakarą ji išsiruošė su kelnėmis, tad nereikėjo rūpintis, jog kažkas žiūrės po sijonu.
-Jeigu tau nuo to bus tik geriau,-ji tyliai sukuždėjo Firielei, bet ši jau buvo dingusi tarp medžių. Kasiopėja kurį laiką žvelgė jai įkandin, bet po to vėl nusisuko.
-Mes matėme vienaragius. To, ką mačiau, turėtų užtekti namų darbams atsiskaityti,-ji nepaprastai ramiu ir lėtu balsu pasakė, pamažu keldama savo galvą. Lėtai kylanti galva ištempė visus šešėlius esančius ant jos veido - dabar ji atrodė kaip niekada kraupiai.-O ją aš paliksiu ramybėje. Jos reikalas, kas ji tokia yra,ir kas jai pavesta.
Kasiopėja juto neapsakomą norą sprukti, bet kažkas ją laikė, čia, miške.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 27, 2015, 07:12:53 pm
Jekaterina nieko nedarė. Paprasčiausiai atsisėdo ant artimiausios ir žemiausios medžio šakos.
 - Tai yra tai, kad vienaragiai mušėsi dėl juodojo miško valdovo vietos? - ji per vėlai suvokė, ką pasakė. Ir taip įtartinai atrodo devyniolikmetė, kuri nebaigusi Hogvartso naktį slampinėja miške, atrodo, sekė jas ir dar žino apie kažkokius tamsos valdovus, nepaisant to, turi nimfišką vardą, o Kasiopėjos veidas atrodė itin kraupiai. Ji raminosi mintimis, kad tai tėra šešėlių iliuzija.
 - Kodėl neini į mokyklą? - paklausė mergaitė. Jokio nepasitenkinimo ar skubėjimo balse - tik smalsumas. Lėtai supdamasi ant šakos žiūrėjo į penktakursę savo tamsiai mėlynomis akimis. Nors išvaizdą pakeisti mokėjo, charakterio - ne. Ji tikėjosi, kad Kasiopėja nepastebės šios išvaizdos ir kitos Jekaterinos bendro bruožo. Bet to pastabumo ji negalėjo nureguliuoti. Ji pažvelgė į Damon skvarbiu žvilgsniu. Mintyse jam nusišypsojo ir pasuko galvą link Grifės.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 27, 2015, 08:40:29 pm
Kasiopėja labai keistu žvilgsniu pažiūrėjo į merginą.
-Kaip tu sužinojai,  kad jie kovėsi?-grifės protas tiesiog atsisakė dirbti. Kuo toliau, tuo labiau ši mergina stebino Kasiopėją, ji tarsi žinojo viską, ką penktakursė šį vakarą darė ir matė, nepaisant to, kad ji kažkodėl Kasiopėjai kažką labai priminė.
Grifė suleido pirštus į savo garbanėles. Mėgo taip daryti, justi visą tankumyną tarp pirštų, apčiuopti storus ir nesutvardomus plaukus. Ji vėl pažvelgė į ją. Prie šešelių iliuzijų ant jos veido, juodos akys dar labiau pašiurpino situaciją - tamsoje rudos grifės akys atrodė juodos. Viską dar sunkino juoda uniforma užklojanti kojas, ir padaranti keistą įvaizdį.
-Šios dienos pamokos baigėsi,-prakalbo ji.-Žinai, tu man kai ką primeni.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 27, 2015, 08:54:23 pm
Išgirdusi Kasiopėjos žodžius ji šyptelėjo.
 - Manau, kad pasakymas, kad mačiau nelabai patenkintų tavo smalsumą, ar ne? - ji kiek keistai pažiūrėjo į penktakursę. Greitai susivokė. - Beje, ir ką gi aš tau primenu?
Ji atmetė plaukus ir žybtelėjo akimis - be abejonės vieną karta Kasiopėja jau buvo mačiusi šį Jekaterinos judesį. Saloje. Pati dar visko apie save nežinodama elgėsi visiškai ramiai. Lyg namie. Na, pagal mano scenarijų aš ir esu namie, kas be ko. Tai tik atrodys tikroviškiau. Ji vėl nužvelgė viską savo svarbių žvilgsniu. Jai patiko, kaip šešėliai žaidžia su Grifės veidu ir drabužiais - atrodė šiurpiai: akys juodos, veidas blyškus ir pailgas, žvilgsnis rūstus, o drabužiai liejosi su žeme. Ji pakreipė galvą ir įsižiūrėjo į jos bruožus tamsoje - šiurpumas net akis svilino, bet ir ji neatsiliko - rimta veido išraiška, nemažas ūgis ir klajokliški drabužiai puikiai derėjo su medžių metamu šešėliu ir mėnulio atšvaitais. Ji atrodė kaip iš tamsos nužengusi, o kur dar keista jos kalba.
 - Tai pasakosi mokytojui apie miško tamsos valdovo kovą su kitu pretendentu į šią vietą?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 27, 2015, 10:22:45 pm
Kasiopėja pagaliau pakilo. Judesys buvo vientisas, nekampuotas, tad atrodė kad iš po žemės kyla juodoji dvasia. Viską dar labiau pabrėžė juoda mantija, suteikdama dar dvasiškesnio šmėklos įvaizdžio.
-Sakysiu. Manau, jam bus įdomu sužinoti tai ką aptikau miške,-penktakursė ramiu balsu prabilo, po kelių minučių tylos. Jeigu čia būtų vaikas jis būtų apsiverkęs ir tikriausiai privaręs į kelnes iš baimės - Kasiopėjos šiurpumas buvo tiesiog baisesnis už baisų.-Tu man primeni vieną pirmakursę klastuolę Jakateriną. Ji elgiasi taip pat,-Kasiopėja pagaliau atsakė į klausimą.
Ji įdėmiai pažiūrėjo į merginą. Kasiopėja jautėsi tokia maža prieš ją - juk grifė buvo tokia smulkutė, jog kartais trečiakursiai ją perauga.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 28, 2015, 11:38:54 am
Jėzau, gryna šmėkla! Pagalvojo Jekaterina.
 - Žinai, nenoriu įžeisti, bet tu man irgi kai ką primeni - šmėklą, iš po žemių išlindusią.
Ji blankiai šyptelėjo ir nušoko nuo medžio šakos, ne, sakytum nusklendė. Šaka nebuvo aukštai, bet iki žemės buvo ką veikti, tad toks lengvas nusileidimas atrodė tikrai keistai. Ji beveik nepalietė sniego ir eidama beveik nepaliko pėdų - vis dėl batų, bet pro drabužius jų nesimatė.
 - Tai, tokį vaizdą pamatysi ne kasdien, jei dažnai čia neisi, - ji pasakė kiek nuobodžiaujančiu tonu. Viskas jai atrodė gana keista. Išgirdusi šiurenimą netoli jų ji įsiklausė ir tik tada pasuko galvą. Ji įsmeigė žvilgsnį į mišką. Išgirdo šnypščiantį garsą - lyg rūgštis degintų miska.
 - Tikiuosi, numanai, kas čia. Ir pat arčiau jam nieko nedaryti.
Jekaterinos keistumas peržengė visas ribas, nes kai į proskyną juodais karčiais žvilgantis įžengė vienaragis, ji priėjo ir paglostė jį - nieko ji jai nedarė, tik aršiai dėbsojo į Kasiopėją.
 - Neliesk jos, viskas gerai, - sumurmėjo ji ir pasisuko į Kasiopėją. - Susipažink - Tamsos miško Valdovas.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 29, 2015, 07:58:35 pm
-Įsivaizduoju.
Aplinkui vyravo tyla. Minutės slinko viena po kitos, bet Kasiopėjai atrodė, lyg ji būtų praradusi laiko suvokimą. Nors praėjo daugiausiai dešimt penkiolika minučių, Kasiopėjai atrodė, kad jis stovi jau kokį pusvalandį.
Kasiopėja pagaliau normaliai iškėlė galvą, krestelėjo garbanėlėmis atgal, atidengdama veidą. Dabar ji atrodė visiškai normaliai - taip, kaip ji ir būtų atrodžiusi tamsoje. Ta pati Kasiopėja, tik stovinti tamsoje.
Toje pačioje tyloje, penktakursė išgirdo duslų kanopų taukšėjimą, šnypštimą ir šiurenimą, tarsi kažkas brautųsi pro šakas. Tas kažkas įžengė į proskyną. Tas kažkas turėjo juodą kailį, blizgančius juodus karčius, juodas akis, ir juodą ragą. Juodasis vienaragis.
Kasiopėja stryktelėjo atgal, mat žinojo, kokie aršūs šie žvėrys yra. Bet, regis, merginai su nimfišku vardu, kurį Kasiopėja jau spėjo pamiršti, taip neatrodė, mat ši priėjusi jį paglostė jo ilgą snukį. Tada kažką sapaliojo apie Tamsos miško Valdovus.
Penktakursė atsiprašiusi nulindo gylyn į mišką, o išlindo tik lūšimi. Kad ji animagė - žino nedaugėlis, taip Kasiopėja ir norėtų išlaikyti. Nors išsiaiškinti įmanoma. Mat lūšis, kaip ir Kasiopėja, turi pusmėnulio formos kailio dėmę po kairiąja akimi, taip pat kaip mergina turi tokį apgamą, toje pačioje vietoje. Neminint tamsiai rudų akių, kurios kaip lūšiai buvo per tamsios. O paties lūšies kailis prie letenų buvo nusėtas garbanėlėmis, kaip Kasiopėjos plaukai. Tad lūšimi ji pasivertė tik įsitikinusi ar jos niekas nestebi. Lūšis lėtu žingsniu priėjo prie vienaragio ir atsitūpusi spoksojo padarui į akis. Lūšies žmogiškos akys stebėjo vienaragio juodąsias.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 29, 2015, 07:59:27 pm
Semas vaikščiojo miško proskyna, ir svarstė apie tai, kaip sutikti Kasiopėją. Jis jau kelias dienas jos nematė, o gal tiesiog nepastebėjo?
Taip jam bevaikštant, prie pat jo sušlamėjo krūmas. Jis taip išsigando, kad net šoktelėjo, ir vos susilaikė neriktelėjęs. Jam buvo būtina sužinoti kas jį taip išgąsdino. Pralindęs pro krūmus, atsisėdo ant žemės, kad niekas jo nepastebėtų, ieškojo kažko, už ko galėtų užkliūti jo akys.
Semas vos už kelių metrų nuo jo pamatė labai keistą reginį. Ten stovėjo Juodasis Vienaragis ir lūšis, jie žiūrėjo vienas kitam į akis. Ta lūšis labai jam priminė tokią mergaitę. Bet niekaip neprisiminė kokią. Tada pastebėjo ant lūšies kailiuko tokią pačią žymę - pusmėnulio formos, kokią turėjo ir Kasiopėja. Lūšies kailiukas prie pat pėdų buvo nusėtas garbanėlėmis, tokiomis kaip Kesės, ir spalva panaši.
Tada Semui toptelėjo. Ne, taipnegali būti. Nors šiaip tai gali... Nejaugi? Nejaugi Kesė animagė. Jeigu tai tiesa, tai ji net būdamas gyvūnas yra graži kaip pavasario rytas..., užsisvajojo Semas. Bet tada jo akys užkliuvo už už lūšį didesnio padaro - Vienaragio. Sako jie yra miško glūdumos gyvūnai. Na bent jau Semui taip atrodo. Vis dėl to jam niekada nesisekė pamokos apie gyvūnus. Jis net nežino kaip su jais elgtis.
Jam pasidarė baisu, kad tik Vienaragis nenudurtų Lūšies... Tas ragas atrodo labai smailus, man jis nepatinka...-sukaustytas baimės galvojo Semas, ir tik tada suprato, kad abu gyvūnai žiūrėjo į jo krūmą... Vienaragis žiūrėjo tiesiai į jį, o lūšis akimis ieškojo jo...
O ne..., pamanė Semas.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 29, 2015, 08:14:40 pm
Lūšis stebėjo vienaragio akis nemirksėdama. Nė vienas žvėris nepajudėjo iš vietos - tai buvo ne tik keista, bet ir šiurpu. Argi dažnai matysi žvėris, žiūrinčius vienas į kitą, dar ir nemirksinčius bei nejudančius?
Lūšis buvo pirmoji, kuri sujudėjo. Jos dešinė ausis sutrūkčiojo, pajautusi menkiausią garselį. Lūšis pažvelgė į krūmus, iš kurių sklido tas garsas. Savo klausa taip pat galintis pasigirti vienaragis irgi atsisuko į tą pusę. Aišku, jog abu žvėrys kažką pajuto.
Lūšis įžiūrėjo garso šaltinio siluetą. Mėnulis, lyg tyčia, apšvietė tą krūmą ir raudonai sublizgėjo raidės ant uniformos: Sem. Likusias raides uždengė šakos. Kasiopėja nustėro. Nejaugi Semas ten tupi krūmuose ir viską stebi? Kasiopėja nepažįsta kito mokinio, kurio vardas prasidėtų skiemeniu Sem. O gal Semas pamatė kaip ji pasiverčia lūšimi?
Šventi agurkėliai su kopūstų padažu... savo firminiu keiksmu mintyse keiktelėjo Kasiopėja.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 29, 2015, 08:17:43 pm
Jekaterina ramiai laikė ranką ant vienaragio. Jis nekrutėjo. Kasiopėja nuėjo, o vietoj jos grįžo lūšis. Ką gi, sumanu, bet lengvai perprantama ir klaidų. Ji perliejo lūšį žvilgsniu ir sustojo ties garbanotų letenų.
 - Va čia tai jau nesąmonė, - veikiau sau, nei jai pasakė ji tyliai. Vienaragis grėsmingai pasuko galvą link krūmo ir ėmė uosto orą. Mergina žaibiškai išsitraukė durklą, nes burtų lazdelę kol kas taupė. Na, pagal viską ji nelanko Hogvartso ir nėra jo baigusi, taigi reikia taip ir elgtis.
 - Kas ten? - lediniu balso tonu sušuko ji. Jai darėsi neramu, tačiau stengėsi to neparodyti ir jai gana gerai sekėsi. Ji beveik negirdimai pasakė vienaragiui:
 - Pat arčiau dingti. Pridarysi man bėdų.
Jis tik nuožmiai dėbtelėjo į ją ir nuėjo į mišką. Jekaterina ėmė slinkti artyn krūmo ir staigiai šoko už jo.Pamačiusi dar vieną vaikiną jau rimtai supyko. To jausmo visiškai nesimatė jos akyse, tačiau jos liko šaltos ir tuščios.
 - Ką čia veiki? - lediniu balsu paklausė ji vaikinuko.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 29, 2015, 08:19:42 pm
((Kas čia per mutantų sambūris? Viena metamorfmagė, kita elfė, trečia animagė, ketvirtas Putinu pasivers... Gal eikit į kokį Narnijos forumą? Už tokius neaiškius postus ir nemokėjimo stebėti vienaragių dvigubai mažinsiu balus!))
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Sausio 29, 2015, 08:28:11 pm
((Sorenai, nemanau, kad tai sąžininga. Juk parašei stebėti vienaragius, bet neparašei kaip. Taisyklių niekas juk nepažeidžia, jos stebi vienaragius, ir kodėl turėtum joms nuimti balų? Jos tik kuria savo istoriją, kaip ir mes kažkada kūrėme. Leisk ir joms pasilinksmint :D ))
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 29, 2015, 08:31:17 pm
((Aš liepiau stebėti ir aprašyti vienaragius. O ne išradinėti savo naujas galias... Jeigu nori pasiginčyt, kas sąžininga, o kas ne, einam į PM. Nebeflūdinam.))
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 29, 2015, 08:43:12 pm
Semas jau ruošėsi bėgti, kai mergina, jos Semas nepažysta, užšoko ant jo. Jis labai išsigando, nes ji atsirado iš niekur nieko, na bent jau Semas jos nepastebėjo ten esant. Jo dėmesys buvo nukreiptas tik į gyvūnus. Taigi ta mergina užšokusi ant jo lediniu balsu, vos ne sušaldančiu, nes Semui pasidarė labai šalta, tarė:
-Ką čia veiki?
- Aš.. Aš... Aš tik ėjau pro šalį, išgirdau kažką krebždant, labai išsigandau. Nuėjau pasižiųrėti kas tai buvo, ir pamačiau šituos du. Vienaragis mane išgąsdino ir aš ruošiausi bėgti nuo jo, tada tu ant manęs užšokai, ir štai mes čia ant žemės, gulim vienas ant kito. Ir man dabar yra labai nejauku...- greitakalbe pasipasakojo Semas. Tada pakėlė merginą nuo savęs ir pastatė ant kojų. Tuomet tarė:
- Kese? Ar tai tu?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 29, 2015, 08:53:39 pm
Lūšis, jau besiruošianti sprukti ir vėl atvirsti į savo žmogiškąjį būvį, išgirdo Semo klausimą. Regis, kažkas vis dėl to įtarė, kas ji esanti. Žmogiškoji Kasiopėja būtų pasakiusi ,,O!'', o lūšies akys išsiplėtė taip, kad matėsi baltymai. Iššiepusi dantis, lūšis traukėsi atbulomis link tos pačios vietos, kurioje ji buvo prieš pasiverčiant lūšimi. Laimei, tas krūmas buvo visiškai kitoje pusėje, negu Semas su Jakaterina, taigi Kasiopėja galėjo nepastebėta atsiversti.
Pamėčiusi pėdas Lūšis pasislėpė už gana aukšto krūmo ir vėl atvirto į merginą. Kasiopėja delsė eiti. Tuo tarpu iš kuprinės ji išsitraukė užrašų knygutę (kurioje kiekvienam puslapį buvo kažkas nupiešta. Daugiausiai katės) ir tušinuką (šį žiobarišką išradimą Kasiopėja pripažino) ir vėl įėjo į proskyną.
-Sveikas, Semai,-pasakė taip lyg būtų pirmą kartą jį matydama.
-Hmm, kas tas Tamsos miško Valdovas?-ji kreipėsi į merginą, prikandusi tušinuką ir jau užrašiusi pirmuosius sakinius: Juodieji Vienaragiai nuo seno kovojo dėl Tamsos miško Valdovo vietos. Paprastai pešdavosi patinai, mat patelės turėdavo rūpintis jaunikliais. Pastarąjį sakinį Kasiopėja išmąstė pati. Juk taip ir turėtų būt.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 29, 2015, 09:10:16 pm
Semas pamatė, kaip Lūšies akys išsiplėtė. Ši iššiepusi dantis žiūrėjo į jį ir ėjo atbulomis į krūmus.Taip, tai tikrai Kesė. Tik matau ji nenori atskleisti savo paslapties. Gerai, aš jai apie tai neužsiminsiu nė žodeliu, pati norės, pati ir pasakys..., taip Semui bemąstant grįžo tikroji Kasiopėja su užrašų knygute rankose. Ji kramtė savo rašiklį, keista, bet Semui net toks menkas jos trūkumas atrodė labai mielas ir patrauklus.
-Sveika, atėjai tyrinėti vienaragių? - paklausė Semas Kesės. Jis buvo išraudęs, bet vakare to nesimatė. Ir dėkui dievui, nes aš raudonas kaip burokas, tikriausiai..., pagalvojo Semas. - Jei taip, tai kaip sekasi? - drebančiu balsu vos ne vos pratarė. Tuomet Kesei atsakinėjant išsitraukė savo šaliką iš kišenės ir apsivyniojo aplink kaklą. - O šiandien tikrai šalta, ar ne? - bandydamas pratęsti jų pokalbį paklausė Semas. Jis vis dar buvo išraudęs, bet jau nebe taip stipriai. - Be to aš dar net nežinau savo užpuolikės vardo?-klausiamai pažiūrėjo į mergaitę, kuri šiuo metu stovėjo šalia vienariagio ir Kesės. Semas vis dar bijojo pažvelgti į Vienaragį. Taip pat stipriai bijojo ir užsiminti apie Lūšį. Bet jo smalsumas nugalėjo.
-Kese, gal žinai iš klur ta Lūšis? Na jeigu ją matei?- jis tik norėjo išsamiau žinoti tai kas čia nutiko, arba tiesiog kalbos, kuri viską užglaistytų, ir jis pamirštų viską, kas čia kesto nutiko...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 29, 2015, 09:19:57 pm
((Kaip tu mane nukėlei jei man 19, Semai? Be to, vienaragį jau nuvijau, skaityk, kas buvo anksčiau.))
Mergina lengvai nušoko ir pamatė, kaip iš krūmo išėjo Kasiopėja, o lūšis jau seniai buvo dingusi. Ji kažką žymėjosi užrašų knygelėje ir paklausė apie tamsos valdovus.
 - Na, vienaragiai nuo seno kovoja dėl tamsos valdovo vietos, kad galėtų dažnai čia karaliauti.  Na, daugelis jų nepripažįsta,  nors jie iš tiesų yra labai agresyvūs. Jie kovoja tarsi dėl bandos vado vietos. Na, bent jau tas vienaragis man prisistatė kaip tamsos vakdovas, - ji pakraupo nuo to, ką pasakė. Argi ne keista, kad žmogus sako, kaip jam prisistato gyvūnas? Ji nusprendė, kad nieko nepakeis - belieka laukti ką sakys kiti.
 - Na, aišku, kodėl tu čia. Aš nepuolu - viskas tik dėl atsargos, - ramiai, jau nebe lediniu balsu pasakė ji vaikinui, vardu Semas. Ji jautėsi suglumusi dėl to, ką sakė apie gyvūnus. Ji nurimo ir laukė, ką sakys kiti. Ji vėl lengvai užšoko ant šakos ir stovėjo. Pati stebėjosi, kaip kūnas pakeičia sugebėjimus. Anksčiau tai jai niekaip nepavykdavo.
 - Svarbu žinoti poreikius ir savo vietą, kitaip kentėsi, - ji vėl kalbėjo su Kasiopėja.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 29, 2015, 09:28:43 pm
-Vienaragių,-ji patvirtino, brūkštelėdama dar vieną sakinį. Tamsos miško valdovas - Juodųjų Vienaragių vadas.-Sekasi palyginus neblogai. Ir taip, šiandien šalta-ji atsakė, paišydama paraštėje visokias nesąmones, bandydama sugalvoti, ką rašyti toliau. Nors Kasiopėja tvirtino, kad šalta, žiūrint į ją taip neatrodė, mat šalikas buvo labai laisvai apvyniotas, mantija susekta tik ties puse, o pati mergina sėdėjo ant šalto sniego.
-Ačiū,-ji padėkojo merginai, pasakiusiai apie Tamsos miško Valdovą.
Kasiopėja paskrebeno dar kelis sakinius. Vienaragių kraujas yra viena iš stirpiausių rūgščių pasaulyje. Rinkoje ji labai vertinama, ne tik dėl to, kad ji plačiai naudojama, bet ir dėl to, kad ji būna pardavinėjama itin retuose buteliukuose, kuriuos randa nekiekvienas. Apie rinką Kasiopėja seniai žinojo. Ji prisimena, kaip ją tėtis vedėsi ir asakojo apie stipriąją rūgštį ir stebuklingus buteliukus.
-Lūšis? N..Nemačiau,-Kasiopėja meluodama akimirkai nustojo rašyti. Ji buvo labai prasta melagė, tad nenuostabu, kad visi iškart tai perprasdavo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 30, 2015, 04:50:43 pm
Jo tokia siaubinga melagė, pamanė Semas.
-Lūšis? N... nemačiau...-melavo jam į akis Kesė.  Kodėl ji turėtų jam meluoti. Na turbūt todėl, kad jie nėra labai geri draugai. Nors kad ir kiek Semas svajotų apie tai, draugystei reikia laiko. Na, laiko aš turiu, dar dvejus metus Hogvartse..., mąstė.
-Kese, o tau nebaisu vienai vaikštinėti miške? Gal tave palydėti į pilį? - susirūpinęs pasidomėjo Semas. - Aš tave apginsiu jeigu kas... Aš nebijau...- ir ant tų žodžių iš krūmų išoko kiškis, išgąsdino Semą taip, kad tas net sušaukė iš išgąsčio. Tada pradėjo juoktis ištokios situacijos. Tai buvo ne šiaip juokas. Tai buvo isteriškas juokas. Kai jam praėjo baimė ir jis nustojo juoktis,  išsitraukė iš kišenės pakelį guminukų, kurių buvo atsivežęs iš gimtojo miestelio.
-N...Nori?- vis dar besinervindamas pasiūlė merginoms, bet labaiu kreipėsi į Kesę.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 30, 2015, 05:24:21 pm
Kasiopėja juto keistą sąžinės graužatį širdyje. Paprastai, jai sumelavus, žmonės iš kart tai perprasdavo ir imdavo pasakoti, kaip meluoti negražu, tad ir ji nejausdavo jokios sąžinės graužaties. Iš Semo reakcijos Kasiopėja matė, kad jis nepatikėjo, bet kaži kodėl jis tylėjo. Kasiopėja jautėsi nejaukiai - prie to ji nebuvo pratusi.
-O!-Kasiopėja staiga išsitiesė, mat jos nugarą ėmė nežmoniškai niežtėti. Mergina stengėsi pasiekti niežtimą vietą, bet kaip visada, jos nepasiekė. -Šventi agurkai ir pomidorai.... Dėl marinuotų košių meilės, nepasiekiu!-ji burnojosi sau po nosimi, kankindamasi bandydama pasiekti tą nugaros vietos. Nežinantis žmogus tikriausiai pamanytų, kad ji čia užsiiminėja joga.-Ne... NEbaisu vienAi...VIskas geraI... Aš dar nebaigiAu aprašinĖti,-Kasiopėja strykčiojo šokdinama niežulio, vis ant praktiškai kiekvieno žodžio paryškindama kokią balsę, mat niežulys ją šokdino kaip reikiant.
Semui ištiesus guminukus, Kasiopėja būtų paėmusi, bet ji buvo per daug užsiėmusi nelemtos nugaros kasymu.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 30, 2015, 06:13:14 pm
Kasiopėja rangėsi kaip gyvatė.
Tikriausiai jai niežti nugarą, pažystamas jausmas..., manė Semas. Priėjo prie jos, ir paklausė:
-Tau niežti nugarą? Gal pakasyti?- truputį susigėdęs tokio klausimo, keistai tripčiojo Semas. Tikėjosi, kad Kesė pagalvotų, kad jis čia dėl šalčio taip trepsi, bet ji tikeiausiai nepatikėjo. O gal ji suprato iš to, kad jis raudonas, kaip burokas. Kol jie čia stovėjo, ir plepėjo, pakilo mėnulis ir žvaigždės.
-Šiandien toks gražus dangus. Nenoriu atrodyti koks mėmė, bet pati pažiūrėk. Gal nori pasivaikščioti?- jau taip baisiai susgėdęs, kad atrodo kaip pomidoras.  Jis išsitraukė lazdelę išgirdęs krūmuose šnaresį.
-Tai tik refleksas.- besijuokiant, kai iš krūmų iššoko tik menka voverytė, pasakė Semas.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 30, 2015, 06:27:54 pm
-Būtų GErai...-stryksėjo Kasiopėja kaip prisukta.
Kasiopėja net markstėsi iš to niežulio, bandydama nulaikyti rankose užrašų knygutę ir tušinuką. Penktakursė gniaužė rankas, jau būtų pradėjusi plaukus rautis, bet žmonės ją kiek trikdė.
-Aš dAr nebAigiau rašYti,-ji suinkštė visaip deliodama rankas ant nugaros, jos ne visais įmanomais būdais, bet niekaip negalėjo pasiekti. Juk taip ir būna gyvenime. Kad ir kaip niežti nugarą, kad ir kaip stengiesi pasiekti, bet niekaip nepavyksta. Kasiopėja net pamiršo apie vienaragius - trumpam laikui, kol rangėsi ir raitėsi visais įmanomais būdais.
Kasiopėja stryktelėjo, mat niežtėti pradėjo dar labiau nei buvo prieš kelias minutes. Mergina jautėsi tikrai ne kaip.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 30, 2015, 06:29:44 pm
Jekaterina stebėjo šią kvailą sceną. Kurį laiką ji tik tylėjo šešėliuose, bet tada prabilo:
 - Beje, jei faktas naudingas, tai juodieji visada stengiasi nugalabyti baltuosius, - kiek keistoku ir kraupiu balsu pasakė ji. Kol kas nesulaukusi jokios reakcijos stebėjo kaip Kasiopėja šokinėja ir rangosi. Iš pradžių merginai atrodė labai keista, bet kai suprato - vos laikėsi nesusijuokusi. Išgirdusi, kaip vaikinukas siūlo jai eiti pasivaikščioti, ji šypsodamasi pasitraukė į šešėlius. Jai buvo dingtelėjusi minti grįžti į pilį, bet viskas jai atrodė labai įdomu, todėl ji tik pasitraukė ir negirdimai įlipo į aukštą medį. Atsidūrusi netoli viršūnės vos susilaikė neaiktelėjusi - buvo taip aukštai! Ji patogiai įsitaisė medyje ir ėmė stebėti tuos du balandėlius, na bent jau galėjai taip apibūdinti penktakursį Semą. Ji stebėjo Damon, kuris buvo pasislėpęs tarp tamsių šešėlių - matyt negalėjo pajudėti. Nusišypsojusi pati sau ramiai atsirėmė į kamieną ir stebėjo likusius.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 30, 2015, 06:38:28 pm
Visą laiką Damon tyliai sėdėjo medžio šešėlyje ir nenorėjo, kad jį kas prisimintų. Jam patiko viską stebėti iš šalies, nors ir buvo to visko dalyvis. Jam buvo klaikiai gėda, kad jis iškrito iš medžio. Jis pirmasis pastebėjo besiartinantį grifiuką, nes sėdėjo arčiausiai jo, o kad buvo tamsiai apsirengęs ir sėdėjo šešėliuose, tai jo ir nepastebėjo. Daugiausia jis akimis sekė devyniolikmetę merginą, kuri vaikštinėjo po proskyną ir net glostė Juodąjį Vienaragį! Jis įdėmiai klausėsi jos žodžių ir mintyse jau kartojo visą informaciją, nors nemanė, kad eis atsiskaitinėti - per daug įvykių jau pamatė. Galbūt eis kitą kartą. Slapta tikėjosi vėl sutikti tą merginą. Kai ši dingo tarp šešėlių, pasidarė įdomu. Jis smarkiai išpūtė akis, kad geriau matytų, kur ji nueina, bet veltui. Ar jam pasivaideno, ar medis tenai sušlamėjo? Galbūt ji įlipo į medį? Bet tikriausiai ne, nes niekas taip tyliai neįlipa į medį. Jis keturiomis prašliaužė bekalbančius grifus ir veikiai atsidūrė po tuo medžiu, kuris šlamėjo. Buvo per tamsu, kad jis ką nors įžvelgtų, bet Damon buvo pasiryžęs palaukti, kol tas šlamėjimas išsiaiškins, nes jis labai įtarė, kad tame medyje tūno toji Elegorė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 30, 2015, 07:28:35 pm
-Aš dar nebaigiau rašyti...- inkštė Kasiopėja. Tuo metu, Semas jau spėjo pribėgti prie jos ir pakasyti niežimą vietą. Jam buvo taip pat nejauku, kaip ir Kasiopėjai. Bet matyt pasidarbavo gerai...
-Taip geriau? - paklausė jis Kesės. Ši jau senokai buvo pamiršusi vienaragius. Beje, Semo užpuolikė buvo dingusi. Įdomu ar jau seniai?, pagalvojo Grifas. Bet jam tai visiškai nerūpėjo. Jis buvo pametęs galvą, dėl tos minties, kad Kesė su juo praleido jau beveik valandą. O gal ir ilgiau. jis net neįsivaizduoja. Laikas su Kese tiesiog tirpsta. Valandos atrodo kaip minutės. Jam atrodo, kad jis dar per jaunas įsimylėti, bet sutikęs Kesę, iškart pakeičia savo nuomonę. Jis visada gailisi - kodėl nesutiko jos anksčiau?
- Gal tave palydėti į pilį? Darosi vėlu... - bauginančiu balsu pasakė jis. Bet jam visiškai nepavyko. Jo balsas panešėjo į krakšinčios radijos garsus. Atsikosėjo ir paklausė kitaip. - Gal eime į pilį išgersime karšto šokolado? Darosi gan vėlu.- Šį kartą jis tai ištarė normaliu, nereikšmingu, vėjavaikišku tonu, ir liko savimi labai patenkintas. Jis džiaugėsi, kad bent išlaiko sveiką protą, kai yra šalia šios garbanės. -Žinai aš sugalvojau tau pravardę, žinoma jei tu neprieštarauji? - klausiamai pažiūrėjo į Garbanėlę.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 30, 2015, 07:37:35 pm
Kasiopėja net atsiduso, kai Semas pradėjo kasyti. Penktakursė kelias akimirkas nurodinėjo vaikinukui kur jai niežti: Kairėn, dar labiau, aha dabar žemiau truputį... Dar žemiau. Čia. Jam pakasius, Kasiopėja pasirąžė ir dėkodama šyptelėjo grifui. Ji tingiai ištiesė rankas į dangų,  įtempdama rankų raumenis, ir vėl nuleido rankas.
-Tuoj... Minutėlę,-ji sumurmėjo rašydama dar keletą sakinių. Juodieji vienaragiai dažnai kovoja su baltaisiais. Juodųjų vienaragių ragai yra labai aštrūs - aštresni negu baltųjų, tad labai dažnai pralietas būna sidabrinis, o ne mėlynas kraujas, nors baltieji taip pat neatsilieka. Kaip žinoma, baltųjų vienaragių kraujas gyvybę palaiko - juodųjų ją sunaikina, ne tik savo rūgštimi, kurios ne tik gerti, bet ir liesti negalima, bet ir tinkamai apdorotas kraujas yra vieni iš stipriausių nuodų magijos pasaulyje.-Dabar galim eit,-ji atsistojo, ir pasivalė snieguotą uniformą.-Ir kokią pravardę man davei?-ji smalsiai paklausė užkliūdama už Semo veido bruožų akimis.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 30, 2015, 07:46:28 pm
Jekaterina iš paskutiniųjų stengėsi nesijuokti. O tą padaryti buvo ypatingai sunku, kai matai tokį vaizdelį. Staiga po ja sušlamėjo krūmai. Ji sustingo ir pro saugų tarpelį pažvelgė apačion. Nieko nepamačiusi stengėsi sėdėti kuo ramiau ir saugiai slėptis tarp lapų. Čia buvo itin nuobodu, nes nieko naujo išskyrus visokias berniuko kvailybes proskynoje nebuvo. Ji dar kiek luktelėjo, kol jie išeis, nes dabar ypatingai nenorėjo pasirodyti ir vėl išeiti, o jei ją kas nors seks? To ji nenori, o juolab, kad kas nors sužinotų, kad ji metamorfmagė. Buvo labai nyku, todėl ji dar labiau laukė, kol jie išeis. Akies krašteliu matė Kasiopėjos užrašus. Bet ne dabar, o kiek vėliau. Dabar ji buvo tolokai nuo grifės, bet taip, kad viską matytų. Akys savaime merkėsi, bet Jekaterina puikiai žinojo, kad neužmigs, tik ne ant šakos.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 30, 2015, 07:50:09 pm
-Na...- pradėjo sakinį Semas,- žinai gi kad tavo plaukai labai garbanoti, na ne šiaip garbanoti, o gražiai garbanoti, tai pamaniau, kad galima tave pavadinti Garbanėle.- tikėdamasisi, kad Garbanėlė supras jo komplimentą apie plaukus laukė jos atsakymo. Jis šiek tiek nuraudo, bet ne tiek, kiek būtų matoma einant mėnesienoje. juos apšvietė, tik mėnulio šviesa ir žvakių šviesa, sklindinti toli iš Hogvartso pilies. Jiems einant jis uždavė klausimą, kurį jau senai norėjo užduoti:
-Garbanėle, o kodėl tu neturi vaikino? Na turiu omeny, tokia graži mergina negali likti nepastebėta.- pasakęs šį komplimentą jis išraudo tiek, kad galėjai matyti netgi aklinoje tamsoje. Semas tiesiog švytėte švytėjo. Bet regis Grifė to nepastebėjo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 30, 2015, 07:54:59 pm
Damon piešė užrašinėje visokias nesąmones. Buvo nuobodu, o ypatingai žiūrėti į porelę proskynoje. Jis didelę dalį laiko žiūrėjo į medį, tačiau niekas nejudėjo. Jis jau pagalvojo, kad jam pasiveideno, tačiau net užčiuopiamoje tyloje galėjai išgirsti tylų balsavimą, kuris bėgiojo miško lapeliais. Jam rodėsi, kad jau rytas, tačiau tik akimirką. Greitai vėl atsidūrė naktyje. Tas tykumas gniaužė kvapą. Štai jis bėga miško paklote visas uždusęs ir baugiai dairosi už nugaros. Staiga jam prieš nosį išdygo juodasis vienaragis, o netoliese stovėjo daug Hogvartso mokinių, kurie juokėsi iš jo, kai juodasis niršiai kasė kanopomis žemę. Štai jis rėkia ir bando bėgti, bet pajuto, kad sėdi. Jis vis dar tebesėdėjo po medžiu. Ir visai nerėkė, nes niekas į jį dėmesio nekreipė. Jis įsitaisė patogiau.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 30, 2015, 08:04:09 pm
Kasiopėja nuraudo, ir kaip tyčia, garbanėlė išsprūdo iš už jos ausies. Penktakursė užsikišo ją atgal už ausies, ir pakėlė akis į Sema.
-Hmm,-ji kostelėjo, kiek nejaukiai.-Ačiū,-ji perbraukė ranka per garbanėles užkištas už ausies. Ji niekada ankščiai nekreipdavo dėmesio į jos mažytes spirales, bet dabar, kai Semas tai paminėjo, jos tarsi švytėte švytėjo jai ant galvos.
Kasiopėja bato galu ėmė krapštyti sumindytą ir jau nusėdėtą sniegą, kai išgirdo Semo klausimą.
-O, na, nesu tokia jau graži,-ji skaisčiai nuraudusi sumurmėjo.-Nesu aš apskritai graži, nenuostabu, kad neturiu vaikino,-Kasiopėja, kaip visada, kompleksavo dėl savo išvaizdos. Smulkutė, riestanosė ir visiškai baltaodė - Kasiopėja save matė kaip labaratorinę pelę.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 30, 2015, 08:10:59 pm
Jekaterinai jau miego norėjosi - nuobodybė. Taip tyliai tūnodama medyje pagalvojo, kad ji vienintelė klastuolė - daugiau vien grifai, o šie koledžai iš prigimties nekenčia vieni kitų.

Here I am
This is me

Ji tyliai niūniavo Bryan'o Adams'o dainą Here I am. Jai ji labai patiko ir nešė į svajas. Kol kas buvo tylu, nes Kasiopėja ir Senas ruošėsi išeiti. Ji nudžiugo, kad nebereikės laukti medyje, nes jai jau skaudėjo visą kūną. Pamėgink kad gudrus tiek laiko sėdėti nejudėdamas medyje ant kietos šakos. Jos galvoje taip aiškiai skambėjo daina, kad, atrodo, ji sėdėjo su ausinėmis. Ir būtų nieko prieš, bet Hogvartso aplinkoje genda visi elektriniai prietaisai, nors gal ausinės ne, bet tam reikia telefono, o šis tikrai neveikia.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 30, 2015, 08:15:35 pm
-Jau kaip nusišnekėjai, tai nėra žodžių. Tu - Garbanėlė, ir žodis negražu tiesiog nesiderinant. Jeigu tau įdomi mano nuomonė, tai tu esi labai simpatiška...- išpyškino Semas eidamas tolyn, su Kese pašonėj. -Na o kad neturi vaikino, tai ne tavyje bėda, bėda ta, kad Hogvartse nėra vaikinų, kurie būtų verti vien tavo dėmesio. Be to šią bėdą galiu bet kada ištaisyti...- mirktelėjo Semas Garbanėlei. Ar jam pasirodė, ar mažoji Garbanė gėdijasi savo plaukų? Tikriausiai kad pasirodė.
-Žinai, gal keiskime temą. Gal nori parodyti, ką parašei apie vienaragius? Bent šį tą žinosiu, nes gyvūnai nėra mano stichija...- pajuokavo Semas. Tokiu tempu dar ir prašvist spėtų, susimąstė Grifas. - Žinai turėtume paskubėti, o tai Grifai nė kąsnelio nepaliks.- pasakė ir mirktelėjo Kesei, tikėdamasis, kad ši atkreips dėmesį.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 30, 2015, 08:27:25 pm
-Palauk. Nesu ir aš vienintelė mergina Hogvartse. Vien tik dėlto, kad turiu garbanas, nereiškia,kad paskui mane turi peštis vaikinai. O kaip Jakaterina? Eva? Firielė?-ji pateikė keletą argumentų.-O kur Elegorė? Ji kažkur dingo,-Kasiopėja susimąstė žvelgdama atgal. Kerėpla užmynė ant apsnigto kupsto, ir kluptelėjo staigiai įsigirebdama Semui į parankę,kad nenugriūtų. Lamei, ji išliko ant kojų, bet kita vertus Semui turėjo skaudėti.-Oi, atsiprašau,- penktakursė sumurmėjo patapšnodama Semui ant rankos.
Grifai kurį laiką ėjo tylėdami. Na, kol Semas nepaprašė jos parodyti jos rašliavos apie vienaragius.
-Prašau. Bet čia nesąmonės, -ji padavė jam užrašų knygutę, melsdama kad šis nekreiptų dėmesio į jos papaišymus.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 30, 2015, 08:39:28 pm
Kai grifai nuėjo, Jekaterina nušoko ant žemės. Ji norėjo uždainuoti, bet žinojo, kad tą padaryti galės tik tada, kai nieko nebus. Įsitikinusi, kad nieko nebėra, ji išsitraukė kentauro kanopų barškučius ir tyliai daužė jas. Po kiek laiko iš miško paklotės išėjo baltas kaip sniegas, tiesiog švytintis vienaragis. Jis buvo netoli jos. Ji galvoje išgirdo tylų prašymą padainuoti. Ji smarkiai susikaupė ir uždainavo tyru, bet tokiu nuostabiu balsu, kokio nėra girdėjęs joks žmogus ją dainuojant. Taip ji dainuodavo tik miške.

Every night in my dreams
I see You I feel you
That is how I know you go on
Far across the distance
And spaces netesėjo us
You have come to show you go on

Near, far, wherever you are
I believe that the heart does go on
Once more you open the door
And you're here in my heart
And my heart will go on

Love can touch us one time
And kast for a lifetime
And never let go till whe're gone
One true time I hold to
In my love will always go on

Near, far, wherever you are
I believe that the heart does go on
Once more you open the door
And you're here in my heart
And my heart will go on

You're here there's nothing I fear
And I know that my heart will go on
We'll stay forever this way
You are save in my heart
And my heart will go on and on

Ji baigė dainuoti ilgai tęsdama aukštą natą. Ji neišsisklaidė naktyje, kaip daugelio balsų, bet virpėjo ore ilgai. Vienaragis priėjo prie jos ir švelniai ragu palietė ranką. Jekaterina jį paglostė.
 - Vienintelis žmogus, kuris dainuoja, kai paprašau, esi tu.
Vienaragis ziurejo į ją jr merginą šis žvilgsnis kaustė. Jos galvoje suskambo žodžiai, kad būtų malonu, jei ten tie būtų išgirdę jos dainą, nes jai pačiai tai buvo nuostabu, o balsas aidėjo toli, o jos niekas nepažįsta.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 30, 2015, 08:47:13 pm
Paėmęs Garbanės sąsiuvinį pamatė, kad ji labai gražiai piešia.
-Tavo labai gražūs piešiniai. Gal galėtum ir mane kada nupiešti, tada turėčiau ką ant sienos pakabinti,- linksmai pasakė Grifas. -Turbūt gimtąjam miestelį esi labai įžymi, ar aš teisus?
Semas dar bandė kažkaip pajuokauti, bet jam pradėjo raibuliuoti akyse, svaigo galva, ir visa tai iš kaži kur. Jam pasirodė, kad jis tuoj apalps, bet laukdamas jos atsakymo jis tiesiog nekvėpavo, ir jam pristigo oro. - Ot kvailys aš, čiut nenukritau. Garbanėle? - kreipėsi jis į Kasiopėją, bet žiūrėjo į vis artėjančią Hogvartso pilį. - Žinai prisipažinsiu. Tu man patinki... Ir jau senokai... Man dabar yra labai sunku apie tai kalbėti, tiksliau gėda..., todėl, kad aš dar niekada nebuvau bendravęs su mergina nuostabia kaip tu, ir tiesiog norėčiau su tavimi artimiau susipažinti. Na žinoma jeigu tu nenorėsi, aš suprasiu... - drąsiai, bet vis greitėjant prisipažino Kesei...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 30, 2015, 08:55:31 pm
-Oi, tikrai ne. Nesu įžymi nei gimtajam miestelį, nei kur nors kitur,-ji pasiėmė savo užrašinę iš jo ir apkabinusi prispaudė sau prie krūtinės. Taip jiems beeinant, nuo medžio šakos nukrito sniego gabalėlis ir nukrito merginai ant galvos. Nusikeikusi savo firminiu keiksmu (dėl lašinių sriubos meilės!) Kasiopėja pakratė savo garbanas, nusikratydama sniegą, bet ant viršugalvio vis dar tebeliko sniego pūkelių.-O tave nupiešti aš galėsiu,-ji nusijuokė pasitrindama nuo šalčio nuraudusią nosį.
Akimirką buvo tylu. Kol Semas nepradėjo kalbėti apie artimesnį bendravimą su ja. Kasiopėja nuraudo ir užsikišo plaukų sruogą už ausies. Vengė kalbėti apie savo jausmus, tuo labiau kai ir Kasiopėjai jis patiko. Vietoje atsakymo Kasiopėja paėmė jo ranką ir sunėrė pirštus. Tada šyptelėjo ir pažvelgė į didėjančius pilies bokštus.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Sausio 30, 2015, 09:04:28 pm
Atsakymo Semas nesulaukė, bet kai jo mažoji Garbanėlė sunėrė su juo pirštus, jam nieko nereikėjo. Jam patiko ši tyla. Jis nupurtė jai nuo plaukų likusį sniegą, ir abudu nusijuokė. Jos juokas buvo toks pat kerinti, kaip ryte čiulbantus baukščiai.
-Galėtum dažniau šypsotis, tada atrodai dar gražesnė.- Jis nebeslėpė savo jaumų, nes suprato, kad Garbanėlė priima jo prašymą. Jis visa tiesiog švytėjo iš laimės. Taip jiems bevaikštant Semo rankos pradėjo prakaituoti,bet ne dėl to kad jis nervintųsi, o dėl to kad Grifės rankos buvo labai karštos. Jis pajuokaudamas greitai pastvėrė nuo žemės truputį sniego ir nulipdė gniūžtę. Kesei nespėjus sureaguti, ji jau skriejo į ją. Tolaiu Semas matė tik sniegą savo veide. Jis buvo IŠMAUDYTAS sniege, ir tai padarė mergina. - Tu už tai atsiimsi,- pajuokavo Semas. Tada paėmė sniego ir įtrynė jai į plaukus. Tada jiems besijuokiant, jis nuvalė Garbanėlės paltą ir plaukus, ir užvyniojo jai savo šaliką, nes jam pasirodė, kad ji dreba.
-Na paskubėkime į pilį, juk nenorime kad tu susirgtum. - ir pasileido bėgti pilies link.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Alexandra Kennedy Sausio 31, 2015, 03:26:04 pm
Alexandra jau kurį laiką buvo Uždraustojo miško proskynoje. Savo kairiajame delne laikė plunksną ir rašalo buteliuką, o dešinėje porą pergamento lapų ir savo burtų lazdelę. Ji laukė savo namų darbų partnerės, kuri jau kurį laiką vėlavo. O gal čia Alex per ankstyva?
Burtininkė nekantriai, tačiau tyliai tapšnojo su užrašų knygele sau į kojos šoną ir vis dūsavo. Mergina sėdėjo ant žemės, atsirėmusi į kažkokią pušį ir vis tikėjosi pamatyti ateinančią Emiliją. Alexandra įdėmiai žvalgėsi aplinkui. Regis, kad tolėliau matė kitus mokinius grįžtant į pilį. Super, dabar zona tikrai švari ir priklauso man... na, ir Emilijai. Oh, kur gi ji??? - nekantravo burtininkė ir vis dirsčiojo į visas įmanomas puses.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 31, 2015, 03:47:02 pm
Jekaterina glostė vienaragį, kuris stovėjo labai ramiai ir kartais judindavo galvą. Merginai pasirodė labai smagu, jei galėtų ant jo pajodinėti. Ji kartu labai džiaugėsi, kad atrodo devyniolikos, yra tamsiai rudų plaukų, tamsiai mėlynų akių, aukšta ir liekna bei vilki keistą raudoną suknelę ilgomis ir plačiomis rankovėmis. Taip jos niekas negalėjo pažinti, o dar tebebuvo tamsu, tik vos brėško. Ji visiškai nenorėjo ką nors sutikti, bet žinojo, kad tai greičiausiai neišvengiama, jei ji bus proskynoje, kur dažniausiai eina mokiniai. Lazdelę ji vis dar laikė vidinėje suknelės kišenėje. Ji dar nepamiršo, kaip yra save susikūrusi.
 - Žinau, kas tu ir kaip atrodai iš tiesų. Žinau, kodėl dabar atrodai taip ir sakau, kad ši išvaizda padaro tave prieinamesnę Baltiesiems.
Vienaragio balsas skambėjo jos galvoje.
 - Malonu girdėti, - atsakė mergina ir glostė žvilgų kailį.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Vasario 12, 2015, 10:56:59 pm
((Cia kaip ir senai jau nieks nepostina, tai sukursiu antrąją kerėjimo pamoką visiems kursams. Jekaterina, Aleksandra, savo RPG vis dar galite kurti, jei tik norite.))
Džeinė Meko visus į pamoką atėjusius mokinius nusivedė į Uždraustojį mišką. Jiems beeinant dauguma vaikų baimingai dairėsi ir krūpčiojo nuo menkiausio, tyliausio garselio. Laimei, buvo ir tokių mokinių, kurie drąsi no savo bendraamžius ir nebijodami traukė pirmyn. Pro tankiai susipynusias tamsias šakas kur ne kur prasiskverbė menki saulės spindulių pluoštai. Nors ir buvo vidurdienis, tačiau Uždraustajame miške tvyrojo prieblanda ir nedidelis šaltukas. Tačiau ne šaltis profesorei dabar rūpėjo. Eidama juodaplaukė stengėsi nekrūpčioti nuo kiekvieno žingsnio-jos krūtinėje po mūšio kvidičo aikštėje vis dar buvo gili žaizda, ir nuo kiekvieno žingsnio ją siaubingai suskausdavo. Bet, žinoma, Džeinė kaip visada buvo užsispyrusi-neketino niekam, netgi panelei Pomfri, rodyti savo silpnumo. Išsiprašė iš ligoninės dviejomis savaitėmis anksčiau ir dabar kentėjo. Laimei, netrukus jie priėjo kelionės tikslą. Miško proskyną. Joje buvo akmenų, o kitoje pusėje-gal trisdešimt manekenų. Klastūnyno vadovė mostelėjo lazdele. Burtai suveikė-dabar jokie miško gyventojai, esantys ne proskynoje, negalėjo jų girdėti. Mokiniams susėdus ant akmenų, mokytoja prabilo:
-Laba diena. Šiandien mokysimės apie ugnį... Ir sprogimus. Kokius burtažodžius žinote, kurie gali sukelti ugnį ar sprogimus?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 13, 2015, 02:11:22 pm
Einant į Uždraustąjį Mišką su mokytoja Jekaterina kramtė lūpą, kad nekikentų. Išgirdę nors menkiausią trakštelėjimą krūpčiojo ir už Jekateriną vyresni ir net septintakursiai. Mintyse mergaitė kvatojo, nes pati ėjo visiškai drąsiai ir be baimės. Čia ji jau buvo buvusi ne kartą. Viskas jai atrodė labai gerai pažįstama, todėl ji ėjo be garso ir vaikštinėjo kartais kiek nutoldama nuo grupės, tačiau greitai grįždavo, nes apie jos nuotykius niekas neturėjo žinoti, o ir profesorė tikriausiai nenorėjo, kad klastuolė nutoltų nuo visų. Priėjus miško proskyną Jekaterina užgniaužė aiktelėjimą.
 - Kokius burtažodžius žinote, kurie gali sukelti ugnį ar sprogimus? - pasigirdo profesorės balsas. Mergaitė pagalvojo, kad labai jau lengvas klausimas, nors tikrai ne visi atsakytų. Ji pakėlė ranką ir visiškai ramiai pasakė:
 - Avis paleidžia ugnies paukščius iš lazdelės, Bombardo susprogdina pasirinktą daiktą, Bombardo Maximmum susprogdina pasirinktą daiktą daug stipriau, nei kerai Bombardo, Confringo susprogdina nurodytą daiktą su ugnimi, Incendio paleidžia ugnį iš lazdelės galo ir Reducto susprogdina pasirinktą daiktą į gabalėlius.
Mintyse pasididžiavo savimi, bet išorėje atrodė tarsi būtų pasakiusi paprasčiausią dalyką.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Alexandra Kennedy Vasario 19, 2015, 01:05:38 pm
Alexandra, stengdamasi neatsilikti nuo kitų mokinių, sparčiu žingsniu žygiavo į tamsų mišką. Kuo toliau grupė burtininkų plūdo į medžių tankynę, tuo sunkiau buvo ką nors įžiūrėti. Keli mokiniai buvo suklupę, nes nesugebėjo įžiūrėti sau po kojomis esančių akmenų - tokiais momentais miške pasigirsdavo keli švilptelėjimai ir kikenimas.
Švilpė nemėgo būti didelėse žmonių grupėse, taigi stengėsi laikytis pačiame gale, kur jautėsi mažiau suspausta, stumdoma ar graiboma. Vilkdama savo sunkiais kerzais apvilktas kojas, Alex suvokė, kad pati greitu metu kur nors suklups ir išsisuks čiurną, jeigu ir toliau nematys kur eina. Kokio velnio čia taip tamsu... Juk vidurdienis... - raukėsi.
Po to, kai suklupo dar keli kerėplos, mergina visgi nusprendė nerizikuoti savo kojomis ir ištarė burtažodį:
- Lumos! - Ir staiga merginos burtų lazdelė tapo puikus šviesos šaltinis.
Mokiniai dar kelias minutes judėjo keistu mišku, kol galų gale profesorė Meko sustojo ir prabilo:
- Laba diena. Šiandien mokysimės apie ugnį... Ir sprogimus. Kokius burtažodžius žinote, kurie gali sukelti ugnį ar sprogimus?
Alexandrai nespėjus susivokti koks buvo klausimas, Jekaterina žėrė visus savo žinomus burtažodžius. Pati švilpė kai kurių nežinojo. Tebūnie, palauksiu kito klausimo... - atsiduso Alex, sukryžiavo savo kojas ir laukė naujos užduoties.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Andy Black Vasario 20, 2015, 11:23:05 pm
Andy tyliai tipeno  paskui profesorę Meko. Jis stipriai laikė suspaudęs savo lazdelę. Jie ilgai ėjo mišku, visur po kojomis buvo grubios didelės medžių šaknys. Vos tik kasnors trakšteldavo jis staigiai atsigręždavo. Nors buvo diena miške buvo tamsu tiks kartais koks nors saulės spindulys prasiskverbdavo pro medžių šakas, bet buvo sunku ką nors įžiūrėti. Jis matė kai keli vaikai pargriuvo. Viena mergina įžiebė savo lazdelę. Profesorė Meko sustojo. Aplink ją susispietė mokiniai. Ji tarė:
- Laba diena. Šiandien mokysimės apie ugnį... Ir sprogimus. Kokius burtažodžius žinote, kurie gali sukelti ugnį ar sprogimus?
Andy išgirdo kaip mergaitė iš Klastūnyno pradėjo sakyti burtažodžius. Jis bijojo net prasižioti. Išsigando susimauti visų akivaizdoje.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Venera Tonks Vasario 20, 2015, 11:42:19 pm
Venera linksmai trepseno šalia Jekaterinos. Mokiniai su profesore Meko ėjo į uždraustajį mišką. Kelias buvo labai nelygus. Tiesą sąkant net nebuvo jokio 'kelio'. Jie tiesiog ėjo per susiraizgiusias šaknis ir pūpsančius akmenis. Skynėsi kelią per medžių šakas. Kartais pro medžių šakas prasiskverbdavo vienas kitas saulės spindulėlis. Vaikai klupinėjo. Ir Venė suklupo, nugriuvo, bet staigiai atsistojo. Jie paėjo dar kelis žingsnius ir pasiekė proskyną. Profesorė Meko stabtelėjo ir tarė:
- Laba diena. Šiandien mokysimės apie ugnį... Ir sprogimus. Kokius burtažodžius žinote, kurie gali sukelti ugnį ar sprogimus?
Jekaterina vieną po kito išbėrė krūvą burtažodžių. Venė tik pažiūrėjo į ją, o pat nieko nesakė. Tiesiog niekas nėjo galvon.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 22, 2015, 12:54:58 pm
Elizabeth tyrinėjo Uždraustąjį Mišką. Vaikštinėdama tarp tamsių medžių ir matydama sunkiai slegiančią tamsą mergaitė visiškai be jokio garselio ėjo tyloje. Ji matė vien medžių kamienus ir tamsą, kuri slėgtų nepratusius prie jos. Visame miške tvyrojo paslapties kvapas. Tai šimtamečiai medžiai, pušų gaiva nesuteikė miškui džiugesio, bet tai buvo dar maloniau. Jautrios mergaitės ausys gaudė menkiausius garselius. Ar tai trakštelėjo kažkur šakelė po gyvūno koja, ar nuo medžio nusklendė apuokas, purptelėjo paukštis. Elizabeth ėjo basomis, nors ir buvo vasaris. Ji vilkėjo mėlyną lengvos medžiagos suknelę ilgomis, plačiomis rankovėmis. Jai nebuvo šalta. Pirmakursė pėdomis jautė medžių spyglius ir lapus, samanas ir kai kur žolę, tamsią žemę. Ji ėjo užsimerkusi ir džiaugėsi kiekviena akimirka. Buvo tylu tylu, bet jos jutimai gaudė menkiausius virpesius. Jos ausys pagavo triukšmingų žingsnių šnabždesį ir kalbėjimus. Baltaplaukė atsidūrė netoli miško proskynos. Į ją įėjo profesorė ir vaikai. Elizabeth galvojo paprasčiausiai nueiti šalin, tolyn ir tyrinėti mišką, bet jis apsuko lankstu proskyną ir įžengė į ją prieš profesorei užleidžiant kerus. Krūva vaikų atsisuko į ją. Aukšta pirmakursė Uždraustajame Miške, basomis, vasarį ir su suknele. Juolab baltaplaukė ir Varnė, ką buvo galima spręsti iš suknelės. Negalėjai spėti, kad ji šiaip sau eina į mišką paslampinėti, kai yra draudžiama, nes ji atėjo gal per metrą toliau nuo vietos, pro kurią sugužėjo vaikai. Mergaitė atsisėdo ant plokščio akmens lotoso poza ir klausėsi profesorės. Jos akyse žybtelėjo pyktis išgirdus temą. Toji taiki būtybė nemėgo jokių sprogimų. Elizabeth praleido pro ausis Klastuolės pasakojimą ir žvilgsnį buvo įsmeigusi į tolį, o ne į Profesorę, kaip daugelis vaikų. Nors anokie čia toliau - proskyna nedidelė, kaip pasakytų kiti, bet Varnė matė miške stebinčius gyvūnus ir miško ciklą.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 22, 2015, 05:59:42 pm
   Jekaterina išsiruošė į eilinę kelionę po mišką. Pūsčiodamas vėjelis plaikstė jos plaukus, kol ji nebuvo užstota medžių kamienų. Klastuolė sunerimo - tyla miške pernelyg slėgė ir atrodė beproto slogi. Tokios dar nebuvo buvę. Nepaisant to juodaplaukė atsidūrė miško proskynoje. Pamačiusi kažką šmėstelint ėjo pažiūrėti, bet kažkokio vyro ranka ją ėmė smaugti. Mergaitė pašoko ir atsispyrusi nuo medžio kamieno trenkėsi į smaugiką ir šis švokšdamas nukrito ant žemės, paleidęs mergaitę. Staigiai pašokęs ant kojų jis trenkė jai, bet Klastuolė sulaikė jo kumštį delnu. Pasilenkusi dėl dar vieno smūdio atsistojo ir apsisukusi žiebė iš kojos į galvą. Žmogėnui lūžo nosis, bet tada jis pavirto keistu dūmu ir perėjo kiaurai merginos koją. Skausmingai suklykusi Jekaterina parklupo ant žemės ir apimta įniršio susirado lazdelę.
 - Ką gi mes čia turime, - pasišaipė žmogišką pavidalą atgavęs demonas.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 22, 2015, 06:08:59 pm
Katerina vaikščiojo uždraustąjame miške, Kai išgirdo kažkokios merginos klyksmą. Tas klyksmas buvo iš skausmo, tad Katerina nieko nelauksui pasileido to garso link. Atbėgusi į miško proskyną, pamatė Jekateriną, o šalia jos stovintį kažkokį tamsų pavidalą. Katerina lėtai sėlino link jo, o šiam išgirdus, kaip grifiukė netyčia užmynė ant šakelės ir ši garsiai perlūžo, jis nepastebimai atsidūrė šalia jos. Katerina pradėjo bėgti link antrakursės klastuolės, kuri laikė lazdelę, bet Kateriną sulaikė.
-Na štai, pagaliau esame vieni...- piktdžiugiškai pasakė Katerinos persekiotojas Romulas Šėtonas suimdamas ją už tvirtai surištos kasos. Ketė net klyktelėjo iš skausmo. Juk ne kažin ką, kaip tu bėgi, o kažkas tave laiko už plaukų tempdamas tave atgal... Romulas tik pasijuokė iš jos. Katerina jau septynis metus nuo slapstosi, ir štai jis pagaliau ją rado. Bet kokio velnio jam reikia lysti prie Jekaterinos.
-Jekaterina, tau viskas gerai? - su išgąsčiu akyse, ir keliomis ašaromis, paklausė Jekaterinos, kuri vis dar gulėjo ant žemės.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 22, 2015, 06:14:56 pm
   Jekaterina tik atrodė kaip negyva. Iš tiesų jos galvoje brendo žiaurus planas. Tas šėtonas jai tik sukėlė skausmą, ne daugiau. Staigiai pašokusi iš vietos ji pašoko į orą melsdamasi, kad jos kūnas sukoordinuotų jos judesius. Pavyko - mergina nusileido tiesiai už užpuoliko, kuris tempė Kateriną už kasos. Klastuolė staigiai smogusi jam į stuburo slankstelius nubloškė į proskyną. Demonas jau norėjo pulti ją, bet mergaitė parodė tokius dalykus, kad visiems galėjo žabtai atsidaryti - apsisukusi spyrė iš kojos į veidą, antgamtišku greičiu vėl apsisuko ir spyrė, staigiai apsukusi puslankį pakėlė koją ir trenkdama iš kojos šono į vieną užpuoliko pusę jį pargriovė. Klastuolės akys degė raudoniu - juodaplaukė draugus saugojo ir juos gynė. Demonas žaibiškai pašoko ir skėlė antausį antrakursei. Ši parklupo, o su žliaugiančiu per veidą krauju demonas atsisuko į Kateriną.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 22, 2015, 06:25:34 pm
Katerina pajautė kaip jos kasa staiga atsipalaidavo. O tada išsigandusi žiūrėjo pasirodymą - kaip Jekaterina mušasi su Romulu. Demonui nubloškus Jekateriną, jo visos žaizdos ant veido greitai užgijo ir jis vėl pradėjo žingsniuoti link Katerinos. Ši nieko nelaukusi išsitraukė iš apsiausto kišenės lazdelę ir nukreipė ją į užpuoliką. Staiga pradėjo bėgti link klastuolės, vis dar rodydama lazdele į užpuoliką. Šis pradėjo iš jos juoktis labai skardžiu, garsiu ir baisiu juoku.
-Ir tu manai, kad JI,- parodė į lazdelę,- tave apsaugos?- paklausė grifės iš jos rankų greitai ištraukdamas riešutmedžio lazdelę. Katerina, jau buvusi prie Jekaterinos nespėjo nieko pasakyti, kai Romulas į ją paleido surakinimo kerus. Ketė negalėjo pajudėti, o Romulas pasilenkė prie jos ir palenkęs galvą prie jos kaklo, ant kurio jau žiojėjo keli, vos akimi pastebimi įkandimo randai, pradėjo siurbti jos kraują. Katerina norėjo klykti, trankytis ir daužytis iš skausmo, bet juk negalėjo pajudėti. Romulo oda pasidarė tamsiai raudona, akys juodos, o iš galvos pradėjo skverbtis ragai, kaip kokiam demonui. Jis ir buvo demonas. Katerinai iš akių pasipylė ašaros, juk šįkart jos niekas neišgelbės.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 22, 2015, 06:37:24 pm
   Lyg galėtum mane įveikti! Suriko mergaitė mintyse ir stebėjo vampyrą. Tai buvo labai galingas demonas, kuris išgėręs kraujo tapdavo nenugalimas. Klastuolės akys sužino raudona šviesa.
 - Monofabiolaurs Equtrin! - milžiniškas mėlynas laukas galingai ūždamas nusviedė demoną tolyn, kuris ant keturių kojų atsistojęs, riaumodamas puolė antrakursę.
 - Matau, kad skani būsi ir tu! - apsilaižė ir surėkė jis.
 - Enervate, - nukreipė kerus į Kateriną. - Colobatris! Swenkwish!
Keisti burtai sprūdo Jekaterinai iš lūpų, bet monstras vikriai išsilenkė jų ir prispaudė mergaitę prie žemės. Jis kirto jai į kaklą, bet jis tik suleido mergaitei nuodų ir ėmė siurbti kraują. Kad jis būtų žinojęs, kad Klastuolė nuodams jau atspari jo dėka ir kad jie ją tik stiprina. Su neįtikėtina jėga spyrusi padarui į pilvą nubloškė šalin ir užšokusi skėlė tokį antausį, kad užpuolikas kuriam laikui tik kvailai spoksojo į ją.
 - Kodėl tu nemiršti! - sužviegė šis staigiai kandęs juodaplaukei į petį.
 - Aš jau pernelyg daug turiu tavo nuodų, kvaily! - Jekaterina atšoko ir staigiai sušnibždėjusi pirmus žodžius, šovusius į galvą paleido žalią žaibą į Romulą. Šis jam nuskėlė ragą ir trumpam atjungė, tad mergaitė jį surišo. Vos prabudęs padaras suplėšė virves ir rėkdamas puolė Klastuolę. Ši pasilenkė ir liemeniu apsukusi ratą spyrė jam iš kojos, bet šis greitai atsigavo.
 - Katerina, negi aš viena turėsiu su juo kovoti? - suriko mergaitė, nors negalėtum agalvoti, kad pagalbos jai labai reikia, bet Romulas pastūmė ją ir juodaplaukė krito ant žemės.
 - Artinasi tavo mirtis! - beprotiškai išsišiepė padaras.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 22, 2015, 06:55:03 pm
Jekaterinai užrikus ant Ketės ši staiga atgavo amą ir svaigstančia galvą (Romulas išgėrė per daug kraujo) lėtai prielinko prie savo lazdelės, kurią Romulas buvo numetęs ant žemės, kai Jekaterina jį užpuolė. Nieko negalvojusi ji ištarė kažkokius keistus žodžius.
-Felicius Akvate Recruto Movertus Koneli! - patys pradėjo iš jos burnos plūstis kerai. Jai nukreipus lazdelę į Romulą, šis atsisukęs į ją kreivai šypsojosi. Katerina sakydama burtą pradėjo švytėti šviesiai mėlyna spava, o akys švytėjo baltą šviesa, ir ji staiga suprato, kad yra sena siela. Jai atmintyje atsirado jos ankstesni šešiolika gyvenimų ir visus juos užbaigė Romulas. Visuose gyvenimuose ji atrodė vis kitaip, bet akys visada buvo tos pačios spalvos. Su siaubingu įsiūčiu ji pramerkė savo švytinčias akis, kuriose žibėjo pyktis ji prabilo balsu, kurio pati nėra girdėjusi - tai buvo visi jos ankstesnių JŲ balsai susimaišę į vieną.
-Ne! Artinasi tavo mirtis! - rėkė ant jo, nors šis jau buvo nublokštas jos anksčiau tartų kerų. Jis gulėjo ant žemės, buvo atgavęs žmogišką pavidalą ir atrodė... Išsigandęs.
-Tai tu! - rėkė jis išsigandusiu balsu. Tikriuaisai supratęs, kad ji visada buvo ta pati mergina, kuirą jis žudė, tik visada atrodė vis kitaip. Katerina nenuleidusi lazdelės ištarė dar vieną burtažodį, kurį žinojo jos pati pirmoji pradininkė.
-Akvivalentus Tumori Nervatus Auris...- ramiu, bet vis dar pilnu įniršio balsu tarė kerus Katerina, o kai iš jos lazdelės pasipylė juodos žiežirbos ir trenkėsi į Romulą, ji staiga atsijungė. Smarkiai nukrito ant žemės, bet pati jautėsi lyg kristų į kokį sūkūrį. Tai buvo atsiminimų sūkurys, kuriame ji vėl viską išgyveno - kaip slapstosi, kaip įsimyli, o paskui miršta. Tai kartojosi ištisus amžius. Ne..., dar spėjo pagalvoti, kai ją aptemdė visiška tamsa.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 22, 2015, 07:02:55 pm
   Jekaterina stebėjo keistas nesąmones, kurios vyko su demonu ir Katerina. Kaip spektaklį stebėdama ji kraipė galvą nuo vieno, prie kito. Pamačiusi, kad draugė miršta lyg ir, pribėgo ir atsitūpusi švelniai išsitraukė vandens buteliuką ir pripylė vandens draugei į burną. Vėsus vanduo turėjo atgaivinti draugę. Klastuolė prisiminė senus kaip nežinia kas žodžius, kurie bylojo apie prisikėlimąvir gyvybę. Tai ji išmoko kažkada anksčiau, tad kupina vilties tyliai sakė juos Katerinai.
 - Vitae semper nos requiram
Non ictu, nobis semper
Ulciscere occident vos: sed ...
Adprehendent te potentia mea tecum
Tantum focus animo ad me
Si vis vivere - surge et vade
Excitatio mihi datum est statum.
Kupina vilties mergaitė ėmė laukti. Staiga jai pasirodė, kad Katerina ima busti, bet tokios laimės Jekaterina net nelaukė. Juk ji negali prikelti iš numirusių paprastais žodžiais, nors ir lotyniškais. Iš prakirstų vietų žliaugė kraujas ir nuodai. Kas sekundę jos jėgos silpo, bet juodaplaukė laukė pabundant Grifės. Klastuolės sąmonėje atsirado tamsus verpetas. Po kelių sekundžių nusilpusi antrakursė parkrito ant žemės ir neteko sąmonės.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 22, 2015, 07:10:42 pm
Tyliai sau niūniuodama kažkokias senas vaikystės daineles, Kasiopėja vaikščioko mišku, norėdama pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti bundančia gamta. Visą laiką jai beeinant, Kasiopėja išgirdo keistus garsus tolumoje, skambančius taip, lyg kažkas kautųsi. Nuskambėjus porai burtažodžių, Kasiopėja nustėro iš baimės. Tai buvo Katerinos Houri balsas.
Pasileidusi bėgom, palikusi visas savo daineles ir pasivaikščiojimus nugaroje. Išbėgusi į proskyną, jos net širdis apsalo pamačius. Jekaterina kažkuo girdė Kateriną, kuri gulėjo ve gyvybės ženklų ir yra stebima kažkiokio prietrankos. Kasiopėja kaip mat suvokė, kas maždaug nutiko, nors tiesą sakant, tas prietranka besikeldamas ruošėsi pulti klastuolę ir grifę. Kasiopėja negalvodama griebė akmenukų saują, ir sviedė vieną į prietranką, pamiršusi, jog kišenėje guli burtų lazdelė.
-Ei tu! Prietranka! Nekibk prie jų!-Kasiopėja sviedė dar vieną akmenėlį, pataikydama tiesiai galvon. Padaras staigiai atsisuko, žybsėsamas raudonomis akimis, ir pamažu artėdamas link Kasiopėjos.-Ups...-nutęsė Kasiopėja, prietrankai artėjant link jos.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 22, 2015, 07:26:21 pm
Katerina ppabudo, kai jos burnoje atsirado kažkoks skystis. Ji nieko nelauksui greitai jį išspjovė. Nors skonis buvo kaip vandens, ji nebežinojo ką galvoti. Greitai atsikėlusi nuo žemės pamatė į Romulą mėtančia akmenukus Kasiopėją. Ji pavadino jį prietranka?, negalėdama patikėti savo akimis galvojo Katerina. Ji vis dar kažkiek švytėjo, bet tas švytėjimas nublanko jai einanat pasiimti savo riešutmedžio lazdelės. Ją paėmusi pastebėjo, kad ji skilusi.
-Tai kokius aš burtus naudojau? - pašnibždėjo sau po nosimi ir pribėgo prie Jekaterinos lazdelės, kuri gulėjo tolėliau. Atsisuko su lazdelė nukreipta į demoną, kuris jau buvo per daug nusilpęs, kad galėtų kaip nors pasipriešinti kokiems nors stipresniems kerams.
-Petrificus totalus,- surakino demono kūną paprastais surakinimo kerais, o vėliau naudojo stipresnius ir veiksmingesnius kerus. -Furnunculus , Reducto, Opugno,- ištarusi paskutinį burtą ji paleido į "prietranką" smailias ir storas medžių šakas. Visi burtai kažkiek sužeidė demoną. Bet žinoma ne per stipriausiai.
-Kasiopėja, Jekaterina, jums viskas gerai? - pasiteiravo septintakursės ir antrakursės.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 22, 2015, 07:36:28 pm
   Jekaterina gulėjo be gyvybės ženklų. Jos galvoje šmėsčiojo žaibai, iš demono padarytų žaizdų sunkėsi nuodai, sumišę su krauju. Juodi plaukai išsiplaikstę gulėjo ant žemės. Akys užmerktos. Tylu. Jai spengė ausyse. Pramerkusi akis atsistojo ir pažiūrėjo, kad prie jos kūno stovi Kasiopėja su Katerina.
- Ei, aš čia! - suriko ji, bet draugės negirdėjo. Su siaubu mergaitė suvokė, kad ji yra siela, o ne žmogus. Ar aš taip sunkiai susižeidžiau ir išsekau, kad atsiskyriau nuo kūno? Ar tai jau viskas? Ar aš mirsiu? Juodaplaukė buvo ta dvasia, kurios nesimato. Ji pripuolė prie savo kūno ir bandė jį papurtyti, bet pirštai kiaurai perėjo per kūną.
 - Ne! - suklykė ji ir staigiai viskas dingo, bet mergaitė suvokė siaubingą tiesą – ji atsiskyrė nuo kūno. Ką daryti? Klastuolė klūpėjo ant žemės. Balta šviesa priartėjo, bet antrakursė ėmė bėgti nuo jos. Mirti nenorėjo. Nuleidusi akis jau susitaikė su likimu, bet viskas aptemo ir ji išgirdo balsus. Pramerkusi akis antrą sykį pamatė, kad guli ant žemės. Pajutusi pirštais tai, ką norėjo, skaudžiai pravirko. Ji gyva.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 22, 2015, 07:53:59 pm
Kasiopėja atbulom slinko atgal, kol jos nugara atsidaužė į medį.
-Am. Labas,-nervingai sukikeno Kasiopėja, demonui vis nenumaldomai artėjant. Kasiopėja dar kartą sukikeno, or žioptelėjo. Demonai staigiai suėmęs jos pečius, pasigardžiuodamas kirto jai į kaklą.
Kasiopėja cyptelėjo, jausdama kaip jėgos apleidžia jos kūną, kartu su krauju. Laimei, visas šis pojūtis truko neilgai, mat demonas greitai buvo sustingdytas. Kasiopėja susmuko ant žemės, purvinomis žemėtomis rankomis grabinėdama žaizdas kakle.
Demonas be sąmonės gulėjo ant žemės, kol Kasiopėjos galvoje gimė mintis. Ji tyliai, vos girdimai, išdainavo kelias natas, visa savo esybe trokšdama, kad atšuoliuotų elnias. Jos nustebimui, jis ir parsirado, gerokai bebėgdamas prmindydamas demono snukį ir kitas jo kūno dalis. Kasiopėja paglostė priėjusio žvėries didelę nosį.
-Man... beveik viskas gerai,-ji atsakė veikiau sau, nei Katerinai.

((Jekaterina, nepyk, bet jau perdaug į fantastikos skyrių nuvažiavai. Sirenos gal dar gali būt magiškąjame pasaulyje, tačiau visi atsiskyrimai nuo kūno labiau primena spiritizmo seansus, juo labiau kai Hario Poterio pasaulyje jokių dvasių nuo kūnų atsiskyrimų nebuvo, neskaitant to horokruso dalyko, nors ir šitam Haris buvo nukeliavęs kažkur kitur, ir savo kūno nematė.))
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 22, 2015, 08:13:34 pm
Katerina lėtai priėjo prie Kasiopėjos, kuri buvo atsirėmusi į medį. Atsargiai perlipo per, visą sudaužytą ir surakintą. Kasiopėjai iš kaklo žliaugė raudonas skystis. Žinoma tai buvo kraujas. Katerina nusiėmė savo skarą nuo kaklo, kuris buvo visas apdžiūvęs krauju ir aprišo juo Kasiopėjai kaklą. Šalia jų stovėjo elnias, kuriam ant kanopų buvo prilipęs demono kraujas. Nors demonas dar nemirė, jis atrodė leisgyvis, bet dar gyvas. Jeigu nebūtų demonas jis mirtų nuo nukraujavimo ar dėl vočių, bet jis yra demonas ir po truputį atsistatinėja. Katerina stvėrė Kesės ranką ir nusitempė prie Katenkos. Ją taip pat pakėlė nuo žemės ir pradėjo bėgti link miško krašto. Katerina porą kartų suklupo, bet merginų rankų nepaleido. Jai iš kaklo lėtai tekėjo kraujas, bet jai tai buvo nė motais. Jos dar miško proskynos, kuri buvo didžiulė, krašte išgirdo, kaip demonas atsigavinėja ir pradeda juoktis. Tas garsas yra labai skardus ir bergždžias. Katerina jį išgirdusi kiek kojos neša bėgo pačiupusi merginas stipriau už rankų, kad netyčia nepaleistų. Jos skruostais bėgo ašaros.
-Greičiau! Greičiau. Greičiau... - ji vis kartojo merginoms, nors buvo labai išsigandusi, bet išliko stipri.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 23, 2015, 05:12:35 pm
((Ai nu, su tom giesmėm į lankas nuvažiavau, bet su sielom nenoriu keist, tokie dalykai ir pas žiobarus nutinka pliusvto, kad pastaraisiais postais aš daug kentėjau (ne vien čia) taigi tai buvo nusilpimo ženklas ir aš per dažnai naudojau sau per sunkius kerus, taigi esu labai pervargus))
   Jekaterina atsisėdo ir apsižvalgiusi po proskyną pamatė Kasiopėją su prakirsta žaizda. Iš Klastuolės kaklo bėgo kraujas, o iš peties sunkėsi juodas skystis. Atgavusi savo lazdelę mergaitė nespėjo susigaudyti, kas čia vyksta, o ją jau tempia. Demonas, paliktas likimo valiai, šiurpiai kvatojo, o merginos bėgo. Sukaupusi visas jėgas juodaplaukė šokinėjo per šaknis ir kitas nesąmones, o vaizdas bluko. Papurčiusi galvą antrakursė lėkė toliau, bet vis dažniau užkliūdavo už žolių kupstų, susibraižydavo į dygliuotus krūmus. Galiausiai visos išbėgo į nedidelę progumėlę. Katerinos veidu sruvo ašaros. Jekaterina klestelėjo ant kelmo ir įdėmiau apsižvalgė. Medžiai čia nepraleido jokios šviesos, o įėjimas atrodė tarsi neįmanomas, nes visur styrojo dygliai. Tai štai, kodėl susibadžiau.
 - Ne laikas ir ne vieta, bet būtų malonu sužinoti, kodėl jis medžioja ir tave, - mergaitė geriau apsižiūrėjusi suprato, kad sėdi krėsliuke iš krūmo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 23, 2015, 08:01:59 pm
Kasiopėja atsirišo skarą, užrištą ant kaklo, ir paleidusi vandenį iš lazdelės, išsivalė prietrankos paliktas žaizdas. Jausdama skausmą kakle, Kasiopėja sumurmėjo gydimo užkeikimą, tikėdamasi, kad keri toje vietoje.
Skausmas daugmaž nuslūgo ir toje vietoje liko nedidelis randelis. Kasiopėja lengviau atsiduso ir atsistojo, pasivalydama kelius nuo purvo.
-Kuri toliau?-ji paklausė antrakursės ir šeštakursės. Nusprendusi, vis dėl to prieiti prie Katerinos, Kasiopėja vėl paleido vandenį iš lazdelės. Išvaliusi šeštakursės žaizdas, Kasiopėja jas užgydė ir perėjo prie Jekaterinos. Kaip ir Katerinai, ji išvalė klastuolės kovos ženklus ir užgydžiusi juos, apsidžiaugė, jog vis dėl to ji kažkada domėjosi gydomaisiais kerais.
-Tikrai. Kas tas prietranka?-ji paklausė Katerinos, atsisėdusi ant kažkokio kelmo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 23, 2015, 08:13:11 pm
   Jekaterina dėkingai pasižiūrėjo į Kasiopėją ir pati nusprendė kalbėti.
 - Jis mane pradėjo persekioti po mūšio su Helena ir Fernandesu. Pasirodo, kad demonui nepatinka, jog aš kūne nešioju jo nuodų, kurių negaliu išsiurbti ir jis nori mane užmušti ir suėsti kaip ir, - Jekaterina pademonstravo juodą tatuiruotę ant kojos. Kol kas dar niekas išskyrus Svelę nežinojo, kad ji tokias turi tris, o ne dvi, kaip manė daugelis. Ir niekas nežinojo, kad kraštelis jos širdies taip pat juodas. - Taigi sveika prisijungusi į kompaniją.
Niūriai pajuokavo juodaplaukė. Kesei ant nugaros taip pat pernai įsikūrė tokia tatuiruotė. Atrodė gana gražiai, nepaisant to, kad už ją lyg ir tturėtum žūti.
 - Dabar man įdomu, kodėl tas pats chuliganas persekioja Kateriną. Galit prisėst. Žiūriu, čia tokių krūmų gana nemažai, - tuo metu krėsliukai išnyko ir Klastuolė kaip lengvutis lašiukas paptelėjo ant žolės.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 23, 2015, 08:33:13 pm
Katerina išsigandusiomis akimis žiūrėjo į merginas. Ką gi man joms sakyti? Nebegaliu to daugiau slėpti..., pešėsi pati su savimi mintyse grifiukė.
-Na... Viskas prasidėjo prieš septynis metus, kai man buvo devyneri...-pradėjo pasakoti savo išgyvenimus. -Kai jis pirmą kartą manęs "atsikando"... Aš nežinojau, tuo metu, kas jis yra, maniau kad vampyras, bet parodžiusį vieną kartą jį tėvams, jie jo nematė. Jį pamatyti gali tik kažkuom apdovanoti. Tai aš supratau, kai jis man pats buvo pasakęs besiurbdamas mano krau... Na suprantat. - ji pasižiūrėjo į merginas liūdnomis akimis. -Jūs galvojat, kodėl jis geria mano kraują? Todėl, kad jis tik nuo jo pasisotina, ir kuriam laikui tampa nenugalimas. Neseniai sužinojau, kad esu sena siela. O jos būna vertingos, o tas kuris nužudo seną sielą kiekvienam jos gyvenime, pats tampa beveik nemirtingas, bet tik tol kol geria senos sielos kraują. Jis nežinojo, kodėl jis tampa toks galingas, bet vėliau suprato, tuo pat metu kaip ir aš, kas aš esu. Dabar jis vėl nori mane nužudyti. Anksčiau norėjo mane nužudyti todėl, kad... Kad... - niekaip negalėjo ištarti. -Todėl, kad aš iš jo pavogiau jam labai svarbų daiktą. Pati net tiksliai nežinau kas tai yra. O jis mane dėl jo ruošiasi nužudyti skausmingose kančiose...- pravirko Katerina. Ji net tyliai pakūkčiodavo, bet tarpais nutildavo, kad pasiklausytų ar jų neseka "prietranka". Tada pakėlė nuo žemės ašarotas akis ir pažiūrėjo tiesiai į Kasiopėjos. -O kodėl tu gali jį matyti? O tu Jekaterina?
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 23, 2015, 08:43:52 pm
Kasiopėja priėjusi apkabino Kateriną ir pasūpavo motiniškame glėbyje. Pati Kasiopėja nežinojo, kodėl ji jį mato, tačiau spėjimų buvo.
-Gal dėl tų nuodų? Manoji tatuiruotė nuo tos strėlės man gražiausiai per visą nugarą išsplėtė. O gal mes irgi turime kokių nors mitologinių dalykų,-bandė spėti Kasiopėja, žinodama, kad bent jau ji tai tikrai turi mitologinės būtybės požymį. Ir Jekaterina neatrodė tokia beginklė maža mergaitė.-Klausykit, įdomi ta mūsų trijulė. Katerina sena siela, aš sirena, Jekaterina irgi neatrodo iš kelmo spirta,-bandė pajuokauti Kasiopėja, tačiau nelabai vykusiai. Ji tik atsiduso ir pažvelgė į Jekateriną. Gal ši kažką pasakys.
Kasiopėja pakėlė galvą, stebėdama belinguojančias nuo vėjo medžių viršūnes. Ji beveik girdėjo melodiją vėjyje. Kasiopėja pažvelgė į skraidančius paukščius ir gal šimtąjį kartą atsiduso. Kaip lengva jai dabar būtų juos pasikviesti čia. Taip lengva.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 23, 2015, 09:05:09 pm
   Jekaterina kiek sutriko, kai merginos atsisuko į ją.
 - Nesu jau tokia beginklė, kaip ir sakei, nors kovoti man patinka rankiniu būdu. Nors jo žaizdos gyna greitai, bet manęs pritrankytas turėtų gal pamąstyti prieš galvodamas apie lengvą grobį, - gūžtelėjo pečiais Klastuolė. - Na, kad jau čia prisipažinimai vyksta, taigi esu metamorfmagė ir sergu Hipertimezija.
Mergaitė nutylėjo apie tai, kad pagauna gyvūnų siunčiamas žinias ir jas supranta. Panašiai kaip kalbėjimas su jais, tik kitaip. Gal pasakys vėliau, jei Kasiopėja prisipažins esanti animagė. Juodaplaukė vos ne išsišiepė, kai prisiminė save su įniršiu spardančią demono snukį. Pagalvojusi, jog gaila, kad Kasiopėja nematė, sėdėjo ant žemės. Nužvelgusi progumėlę įsitaisė patogiau.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 23, 2015, 09:14:10 pm
-Jekaterina, neįsižeisk, bet manau jau pusė Hogvartso žino kad tu - metamorfmagė. Tu iš tiewsų net nebandai to slėpti. Taigi...- pripažino Jekaterinai tiesą jos bendravardė Katerina. Tada atsisuko į Kasiopėją, nors vis dar buvo jos mažyčiame glėbyje. Stipriai ją apkabino ir padėjo savo smakrą jai ant peties.
-Palapalapalapala... Tu - sirena?- netekusi amo pasakė Katerina atsitraukusi nuo Kasiopėjos. -Lygiai kaip ir aš! Na aš nesu tikra sirena, bet visada turėjau jos balsą. Mano proproproprosenelė buvo sirena. O visos mano giminės moteriškos lyties atstovės paveldėjo jos balsą. Tiesa, kad ir tu gali žmones palenkti savo pusėn jiems paniūniavusi? - žybsinčiomis akimis užmėtė Kasiopėją žodžiais Katerina. Tada išgirdo iš už krūmų kažkokio lyg įpykusio buliaus šniokštimą. Tai žinoma buvo demonas. -Greičiau Kasiopėja, paleisk kokius njors tai teritorijos apgynimo kerus, dar ką nors,- pasakė ji Kasiopėjai. Pačiai Katerinai kilo isterija, tai ji atsisėdo ant žemės ir susisukusi į kamuoliuką ir pradėjo linguoti. -Kad tik jis mūsų nesurastų... Kad tik manęs nesurastų...-šnibždėjo sau po nosimi išsigandusi šeštakursė grifė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 23, 2015, 09:23:15 pm
   Jekaterinos kraujas užvirė išgirdus riaumojimą. Pamačiusi, kad Kasiopėja nelaiko šiuo metu rankoje lazdelės, Klastuolė žaibiškai atsisuko.
 - Monofabiolaurs Equtrin, - mėlynas laukas staigiai numušė demoną ir jis užkaukė. Kerai buvo be galo sudėtingi ir juodaplaukei ėmė dvejintis akyse. Jos kartais blyksėdavo raudonai.
 - Sprukit! Jam reikia Katerinos, - mergaitė jautė, kad ilgai netvers. Ji niršo. Kodėl draugės nebėga? Jekaterina parodė joms, kad dingtų, o pati vos nulaikė rankoje lazdelę, nes ši kaito.
 - Padėkit arba bėkit! - įniršio kupnu balsu suriko. Lazdelė tiesiog liepsnojo, nepratusi prie alios, nes demonas kažką darė skydui ir šis klaikiai vargino. Šaukdamas demonas skleidė magiją, bet net ir būdamas dūmu neprasibrovė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 23, 2015, 09:26:53 pm
-Na... Prieš save matai grynų gryniausią sireną. Keista, tačiau sirenos nėra tokios kaip įsivaizdavo graikai, bet dalis sirenų tikrai naudoja savo balsą blogiems tikslams. Bent jau aš nenaudoju,-Kasiopėja sukikeno. Mergina atsistojo ir pasirąžė. Sustingę raumenys nenoriai budo iš savo miego. Kasiopėja atsisuko į Kateriną.-Ir taip. Aš galiu manipuliuoti žmogumi vos tik paniūniavusi. Na su demonu jau kita šneka, tačiau pabandyti verta. O kol kas, man reikia prie ko priartėti,-ji gudriai mirktelėjo Jekaterinai ir įsibėgėjusi šoko į medžio pusę, šuolyje pavirsdama į stiprią lūšį. Įsikabinusi dideliais nagais į grublėtą kamieną, žvėris ramiai užlipo ant gana aukštos šakos virš demono, tačiau ant šakos, vietoje lūšies jau sėdėjo Kasiopėja. Apačioje girdėjosi Katerinos ir Jekaterinos balsai, kovos garsai ir riaumojimas.
Netrukus po mišką pasklido kerinti melodija, viliojanti kiekvieną. Nors paniūniavimo užtektų žmogui, neaiškios kalbos žodžiai pynėsi iš Kasiopėjos lūpų, bandydami pasiekti  demono ausis. Net visa gamta nutilo. Miške liko skambėti tik jos balsas.
Demonas sustojo, kažkiek apkerėtas sirenos burtu.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 23, 2015, 09:54:59 pm
Kateriną keistai užvaldė kažkoks ramybės pojūtis. Bet ji jau iš savo patirties suprato, kad jis netikras. Viskas aišku, juk Kasiopėja dainuoja. Katerina atsistojo nuo žemės ir jau buvo pasiruošusi klausyti Jekaterinos ir eiti iš ten, bet ji juk ne šiaip sau buvo paskirta į Grifų Gūžta. J ilrivalo būti stirpi ir drąsi, o svarbiausia neišduoti draugų. Ji priėjo prie Jekaterinos, iš kišenės išsitraukė Kasiopėjos lazdelę, bet nieko nedarė. Vėliau susikurpusi planą lėtai prisėlino ir įsiropštė į medį, kuriame gulėjo Kasiopėja. Žinoma lengva nebuvo, nes Kasiopėja juk gali pasiversti laukiniu gyvūnu, kuris turi nagus. O jie padeda išsilaikyti nenukritus nuo medžio. Taigi Katerinai užlipus ir atsigulus šalai Kasiopėjos ji jai mirktelėjo ir pradėjo jai pritarti, juk dvi sirenos yra stipresnės negu viena. Iš abiejų merginų lūpų ėjo niekam nesuprantami žodžiai. Demonas kiek aprimo, ir nieko nepadaręs nuėjo gilyn į mišką. Katerina lėtai įšsiropštė iš medžio, paskui save nusitempdama ir Kasioėpją. Paėmusi abi merginas už rankų ji joms tiesiai šviesiai pasakė į akis.
-Merginos, jūs turite dingti iš čia. Kol jis jūsų dar labiau nesužeidė. Aš pati kaip nors susitvarkysiu... - liepė merginoms. Jeigu jam reikia manęs negyvos, tokią mane ir gaus..., sau mintyse pripažino Katerina ir žengė link miško.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 23, 2015, 10:17:52 pm
-Aha. Dar ko. Tavęs aš čia nepaliksiu,-tvirtai pasakė Kasiopėja, stsistodama šalia Katerinos. Su Katerinos, kuri turi sirenos balsą, pritarimu, ji kiek apramino demoną, bet neilgam.
Kasiopėja ėmė niūniuoti, vis dar laikydama prietranką sireniškuose apžavuose. Mergina artėjo link padaro, vis garsiau skleisdama muziką. Priėjusi pusiaukelę, Kasiopėja šyptelėjo puse lūpų, ir nutilo. Ji pasirėmė ranka liemenį ir juodai sužaibavo akimis, atremdama demono žvilgsnį.
Praslinko kelios tylos minutės. Demonas pagaliau puolė. Nieko nelaukdama Kasiopėja pasivertė į lūšį ir kando prietrankai į koją, draskydama viską aplinkui dideliais nagais.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 23, 2015, 10:26:44 pm
   Jekaterina nuleido lazdelę ir užsimerkusi atsirėmė į medį. Merginos dainavo ir Klastuolė galėjo atsipūsti. Kažkokie nežinomi žodžiai plaukė pavėjui. Juodaplaukė nesuprato jų, bet kažkodėl esmė jau savaime švietėsi galvoje. Ant pirštų matėsi nudegimo žymės, bet kai Grifės nulipo, antrakursė jas nuslėpė, nors tai buvo rimta. Dvylikametė nenorėjo, kad draugės gaištų ją gydydamos. Išgirdusi Katerinos žodžius Jekaterina atsistojo r užsimerkė. Atrodė, kad ji smarkiai mąsto ir ėmė keistis. Po poros minučių progumėlėje stovėjo dvidršimties metų mergina tamsiais plaukais ir tamsiai mėlynomis akimis. Švelnių veido bruožų.
 - Taip, tada ten buvau aš ir žvengiau iš tavęs su Semu. O jei eisi tu, - parodė į Kateriną Jekaterina. - Eisiu ir aš.
Kasiopėja ėmė kovoti su demonu, tad įsikišo Klastuolė. Čiupusi demonui už rankų jas užlaužė ir prilaikydama kažkokiais burtais surišo magiška virve, o tuomet skėlė tokį smūgį, kad šiam akys apsiblausė. Padaras suplėšė virves. Staigiai tapusi savimi Klastuolė apsisuko ir spyrė demonui į veidą. Paskui apsisuko ir vėl spyrė. Trečią kartą spyrusi į smilkinį pargriovė demoną. Jam krintant trenkė. Porai minučių tas kvanka turėjo atsijungti.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Katherine Rivers Kovo 24, 2015, 07:46:43 pm
Jekaterinai atjungus demoną, Katerina atsisukusi į merginas paėmė jų rankas į savąsias.
-Tai tada... BĖGAM!!!- užriko ir kad pasileido bėgti iš tos vietos, kurioje dabar gulėjo snaudžiantis demonas, atgavęs savo žmogišką pavidalą. Katerina bėgo ir bėgo ir bėgo, nesustodama net atsikvėpti. Tik staiga pamiršo, kad paliko Kasiopėjos lazdelę pasileido bėgti atgal paleidusi merginų rankas. Greitai suradusi jos lazdelę pamatė, kad demonas greitai pabus. Jam šnipštelėjus, lyg ir suknarkus ji sudrebėjo ir pasileido bėgti taip, aki pdar niekad gyvenime nėra bėgusi. Per tą laiką, kol merginos su juo kovojo ir bėgo, jau ir sutemti spėjo. Dabar pranašumas demono pusėje, nes jis juk nakties padaras. Vėl grįžusi pas Jekateriną su Kasiopėja, stvėrė joms už žastų ir pradėjo tempti iš miško. To pačio, kuriame jų neturėtų būti...
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 29, 2015, 11:47:35 am
   Jekaterina pakreipusi galvą stebėjo, kaip laksto Katerina. Kai ji ėmė tempti merginas, Klastuolė pajuto, kad žino atsakymą, kaip dabar išgyventi, nes kitokiu atveju jos visos žus. Išgirdo, kaip kaukia demonas ir ruošiasi jas vytis. Sprukusi iš merginų gniaužtų nudūmė link kvankos kiek kojos leido. Niekas jos negalėjo pavyti. Daug kas pasakytų - savižudė. Šiuo metu juodaplaukė irgi taip manė ir žinojo, kad jei jos planas nepasiteisins - jos mirs visos, bet antrakursė vis tiek bandė. Sutiko demoną labai greitai, nes šis jau lėkė jų link.
 - Stok! - ištiesė delną mergaitė. Romulas nustebęs sustojo. Klastuolės akys ėmė žaižaruoti, o jos gebėjimas pagavo panikos paveikslėlius, kuriuos siuntė tas padaras. Sekundę mergaitė patikėjo jais, bet susitvardė ir pati jam nusiuntė grėsmingą žinią. Jos akys žiauriai žaižaravo. Viena žinia iš demono reiškė "Aš jus nužudysiu, o tave, maže ypatingai pasimėgaudamas". "Ne" šaltas Jekaterinos balsas aidėjo demono galvoje. Mergaitė pakreipė galvą lyg medžiotoja. Demonas skausmingai suinkštė.
 - Dink! - šešėliai atkartojo jos žodžius ir svaidė lyg žaibus į Romulą. Šis išplėtęs iš baimės akis stebėjo Jekateriną.
 - Kas tu, - inkštė. - Ko tu nori! - šaukė. Juodaplaukė liepė jam dingti dar kartą. Akys svaidė žaibus ir buvo juodos kaip derva, oda balta ir blausiai švytėjo - metamorfmagija. Bet visa kita buvo tikra. Siūsdama padarui klaikias žinias Klastuolė staigiai pakreipė delną. Psichologija suveikė - padaras sukliko ir parklupo. Mergaitė kovojo prieš jį beveik tuo pačiu būdu, kaip jis prieš jas. Tas monstras galvojo, kad jį žudo, nors tai buvo psochologija. Tiesiog jam buvo daug kas įteigiama, kaip kad jis įteigė paniką merginoms. Galiausiai Jekaterina patraukė ranką ir Romulas cypdamas dingo.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Gegužės 09, 2015, 11:01:21 pm
Kasiopėja lėtai vaikščiojo mišku, grožėdamasi gamta ir niūniuodama kažkokią dainą. Pakėlusi galvą, ji pažvelgė rudomis akimis į dangų. Jos akyse atsispindėjo keli debesėliai. Ji nusišypsojo, ir nudelbė tamsiai tamsiai rudas, beveik juodas, akis į žemę.
Ji nežinojo, kur einanti, nežinojo, kodėl einanti, ji tiesiog ėjo. Koja už kojos, ji ėjo miško taku, žvelgdama į dangų ir niūniuodama įvairias dainas, kokios tik šovė į galvą, Kasiopėja džiaugėsi pavasariu, tarsi tai būtų antros Kalėdos.
-Bitute, pilkoji, iš kur medų nešioji? Bitute... Au!-mergina nejučiom pradėjo dainuoti kažkokią seną dainelę, išmoktą vaikystėje, bet tik įsivažiavus į dainos bėgį, Kasiopėja užkliuvo už šaknies ir plojosi ant žemės. Suaimanavusi ji tyliai atsisėdo. Kad jas kur tas šaknis. Vis dar sėdėdama Kasiopėja pavalė nuo kačiuko (kuriais buvo margintas jos megztukas) purvą, bet dar labiau ištepliojusi, tyliai nusikeikė ir patraukė visą kupetą garbanėlių nuo akių.
-Kad mane perkūnas nutrenktų,-ji dar kartą keiktelėjo, dar labiau išterliojusi megztinį. Dejuodama septintakursė atsirėmė į šalimais esantį medį, jausdama pulsuojančius smilkinius.-Jau visai vaikščiot nebemoku, kėrėpla.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gegužės 15, 2015, 08:37:03 pm
  Dangumi tykiai judantys debesėliai George ramino. Ir išties, kas neramaus gali būti keliuose kondensuotų lašų kamuoliuose? Nieko. Nebent, suprantama, tie kamuoliai buvo įkrauti atvirkštiniais krūviais - tai yra, viršus teigiamai, o apačia neigiamai - ir grėsmingai plaukė virš tavo namų, tau skaičiuojant žaibavimo pradžią. Tačiau šie debesys buvo visai ne tokie; ne tik debesys, bet ir dangus nepranašavo artėjančios audros: švietė saulutė, žydrynę tesuteršdavo retsykiais praskrendą apuokai ir pelėdos bei karts nuo karto iš už horizonto išnyrantys debesys. Būtent dėl tokio gražaus oro George nusprendė pasivaikščioti.
  Tačiau kurgi eiti? Galimybių pasirinkimas buvo platus, ir vis dėlto vaikinas pasirinko vieną iš miško proskynų, nelankytų jau kaži kada. Eidamas jis tik ir galvojo apie tai, koks gražus oras ir kaip pagaliau galima pabūti vienam, kai - kaip netikėta (tarsi niekada negali pabūti vienas) - proskynoje pamatė mokinę. Jau ketino gręžtis, tačiau pamatė šią drimbant ir pribėgo padėti.
 - Ar nesusižeidei? - susirūpinusiu balsu paklausė ant žemės nudkritusios bei jau pasikėlusios Kasiopėjos.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Gegužės 15, 2015, 08:48:59 pm
Kasiopėja, vis dar sėdėdama prie medžio, mintyse toliau niūniavo tą pačią seną dainelę ir pagal jos ritmą stukseno pirštais į tą pačią nelemtą šaknį. Garbanė atsiduso žvelgdama į dangų.
Garbanė stebėjo skrendančią varną dangumi. Juodas paukštis tarsi plaukiojo dangaus platybėse. Juk dangus ir yra savotiškas vandenynas, debesys - savotiškos bangos o paukščiai - savotiškos žuvys. Kasiopėja šyptelėjo. Varna pasislėpė medžio viršūnėje, karksėdama, tarsi kviestų visą šeimyną.
Septintakursė pagaliau prisiruošė atsistoti. Sunkiai dejuodama, ji tingiai atsistojo iš tylaus medžio prieglobsčio, ir kažkodėl panoro apkabinti tą medį. Užuot tą medį apkabinusi, Kesė pasirąžė ir atsiduso. Būtų galėjusi ten sėdėti kiaurą dieną. Galiausiai nusprendusi kaip nors išsivalyti tas dėmes, puikiai puošiančias jos megztinį, Kasiopėja išsitraukusi lazdelę geras porą minučių kažką murmėjo ir baksnojo į dėmes, kurių buvo gana nemažai. Dar kartą pasirąžiusi, ji įkišo lazdelę atgal į kišenę.
Atsisukusi ji vos ne kaktomuša susidūrė su prie jos prilėkusiu vaikinu.
-Ne. Man viskas gerai, ačiū,-ji galiausiai ištarė, George paklausus ar ji sveika. Nejučia dešine ranka vėl palietusi vis dar tebepulsuojantį smilkinį, Kasiopėja kiek susiraukė.-Tikiuosi,-ji tyliai pasakė sau.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Gegužės 18, 2015, 08:37:46 pm
((Vaikinu? VAIKINU? Aš PROFESORIUS!))

  ,,Ach, ir kas gi pasidarė tiems šiuolaikiniems vaikams? Net pagalbos nesugeba priimti. Gi matosi, kad vaikas pridaužytas, bet va matai - išdidumas neleidžia, juk kaipgi čia dabar pasirodysi profesoriui, kad nesugebi savimi pasirūpinti?
  Jis nuolaidžiai nusišypsojo ir pasakė:
 - Duok, apžiūrėsiu.
  Jis pasiraitojo rankoves ir jomis suėmė Kasiopėjos galvą. Nubraukus plaukus pasimatė, kad esti nors ir nedidelės, bet ir kraujuojančios žaizdos. ,,Nu bet ir tikrai, kas tiems vaikams darosi? Kraujai plaukia upeliais, o tie tą laisviausiai ignoruoja. Vaje vaje, kaip greitai kinta kartos..."
 - Episkey! - pratarė jis ir žaizda užsivėrė, - Štai, turėtų būti geriau.

((Čia jeigu ką tai aš vis dar laikau rankas ant tavo galvos;D))
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Gegužės 18, 2015, 08:52:38 pm
((Sorry, bet pats sakei, jis jaunas :D Senberniu nevadinsiu gi :D))

Kasiopėja kiek žengtelėjo atgal, virpindama apatinę lūpą. Akys virpėjo.
-Nereikia, man tikrai viskas gerai. Bent jau aš taip manau. Man nieko neatsitiko,-puolė gintis grifė, bet, deja, nesėkmingai. Profesorius jau laikė jos galvą ir apžiūrinėjo tą smilkinį. Nu va tai tau... Bus tau tų bitučių pilkujų...
Kasiopėja kantriai laukė. laikas slinko lėtai, tarsi būtų pavirtęs kokiu vos paeinančiu senutėliu ligotu vėžliu, galinčiu bet kada sustoti. Mergina lėtai kvėpavo, stengdamasi nedūsauti.
Visą laiką nubedusi akis į žemę, septintakursė pagaliau jas pakėlė, profesoriui ištarus gydymo burtažodį.
-Ačiū,-ji nusišypsojo. Kasiopėja pakėlė ranką link smilkinio, norėdama apčiupinėti išgydytą vietą, tačiau jos pirštai veido odos neužčiuopė. Mergina, pajutusi, kad liečia ne ko kito, o prieš ją stovinčio George pirštus, išplėtė akis ir lėtai nuleido ranką.-Atsiprašau,-ji tyliai ištarė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: George Smith Birželio 09, 2015, 05:56:17 pm
  Kažkas palietė George pirštus. Kasiopėja. Kasiopėja savo pirštais palietė jo pirštus.
 - Atsiprašau, - sumurmėjo ji. Ir patį George išpylė prakaitas: staiga susiprotėjo, kad lietė savo mokinę.
  Neaiškiai kažką sumurmėjęs, jis mikliai atitraukė ranką bei šiek tiek užraudo. O po to  užėjo tyli bei nejauki pauzė, tokia, kai nutyla gamta, sustoja laikas ir širdis. O tada ir vėl pradeda daužytis. Stipriai. Galbūt iš nejaukumo, galbūt iš baimės. Galbūt tai širdies savininkas paniškai galvoja, ką čia pasakius.
 - Ką gi, tikiuosi, kad tau viskas gerai, - šiaip ne taip išstenėjo jis (vis geriau, nei kokia banali frazė apie gražų orą... Ne, oras negražus! Nustok man meluoti!), - žinai, jeigu kas blogai, tikrai gali man pasakyti, - veidu šypsodamas, o mintimis save keikdamas už tokius sentamentalius žodžius pasakė jis.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Birželio 09, 2015, 08:34:21 pm
Kasiopėja žengtelėjo atgal per porą žingsnelių. Jos veidas liepsnote liepsnojo - toks jausmas, tarsi grifė būtų išmaukusi visą kibirą ugninės. Širdžiai besidaužant kaip kolibriui, Kasiopėja išspaudė menką šypsenėlę.
-Man viskas gerai. O kodėl turėtų būti blogai? Viskas kuo puikiausiai,-suskubo prašnekti Kasiopėja, greitakalbe išpylusi žodžius kaip žirnius į sieną. Deja, ji šnekėjo kiek per greitai, kad galvotum, jog tai tiesa.-Bieko blogo pas mane nevyksta, viskas labai gerai. Nieko blogo,-ji kiek lėčiau prakalbo, tačiau vis dar per greitai. Sumosavusi kelis kartus rankomis (ir vildamasi, kad nesigirdi beviltiškai garsaus jos širdies plakimo) Kasiopėja dar kartą žengtelėjo atgal, bandydama išlaikyti tą šypsenėlę.-Na tai gal aš ir eisiu...-ji nutęsė, po labai nejaukios pauzės. -Buvo malonu jus sutikti,-Kasiopėja pašnairavo į šonus, lyg galvodama kur čia dingti.-Dar kartelį dėkoju ir atsiprašau. Geros dienos,-ji kuo ramiau atsisveikino, ir atbulomis lėtai pasišalino iš įvykio vietos.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Kyden Byrne Birželio 12, 2015, 10:13:13 pm
Sirėja tyliai dėliodama raudonais converse'ais apautas kojas, sliūkino gilyn į Uždraustąjį mišką. Kelis kartus atsigręžusi pasižiūrėti, ar Klara seka paskui, Sirėja vijosi vėles. Pati gerai nesuprato, ko jai iš jų reikia, tiesiog juto, kad reikia. Pasipainiojo voratinklis ir mergaitė piktai jį suardė ranka. Perbraukusi per kraujo raudonumo plaukus, užkišo sruogą už ausies, kad netrukdytų žvalgytis. Vėl priekyje sušmėžavo vėlė. Staiga mergaitė atsidūrė gana gerai mėnulio šviesos užlietoje miško aikštelėje. Išvydusi tą vaizdą, net prasižiojo. Proskynoje tyliai dejuodamos skraidžiojo daugybė vėlių. Dauguma buvo melsvai baltos, tačiau pasitaikydavo ir rausvų, ir žalsvų, netgi violetinių. Kelias minutes paspoksojusi, Sirėja atsisėdo aikštelės pakraštyje ir susimąstė: Ko jai, po velniais, čia reikia?
- Kiek jų daug... - sumurmėjo mergaitė.
Antraštė: Re: Miško proskyna
Parašė: Melody Rugsėjo 01, 2015, 04:48:34 pm
 Atsirėmusi šonu į didžiulį ąžuolą Melody dažnai čia užsibūdavo. Uždraustasis miškas yra puiki vieta stebėti raganių nuodėmes. Lėtai slenkančios vėlės tyliai dūsavo ir aimanavo. Mergina taip stovėjau jau porą valandų, kol staiga išgirdo kažką tyliai murmant: "Kiek jų daug". Melody suprato, kad ta raudonplaukė kalbėjo apie vėles, nekreipdama dėmesio ruošėsi smukti iš čia, bet kažkas ją sulaikė ir netikėtai jai išsprūdo:
 - Bet šios kitokios. Matai, vėlės yra klajoklės. Jos nuolat juda iš vietos į vietą, kol randa ramybę ir galiausiai iškeliauja anapus. Bet šios, naktų naktis slankioja čia ir niekad neiškeliauja. Tai lyg būtų sielų kalėjimas...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 28, 2015, 11:58:37 am
   Jekaterina tingiai, koja už kojos slampinėjo miške. Na, tas jos tingiai būdavo įvairus, žiūrint į tai, šešėlis ji tuo metu, ar ne. Taigi Klastuolė be garso žingsniavo palei medžius ir tyliai sau niūniavo. Bet ta tyli daina priminė medžių ošimą, tylų pelėdų ūbavimą ir upelio čiurlenimą. Per gausybes metų miškuose ji sugebėjo išmokti pamėgdžioti gamtos garsus, kas jai labai patiko, o kai viską sudėdavo... garsas būdavo pasakiškas jai.
   Vėlyvą naktį išsiruošusi panaktinėti po mišką ketvirtakursė priėjo vieną platesnį medį ir įsikibusi į jį užšoko ant šakos. Lengviau atsikvėpusi mergina šyptelėjo sau ir įsitaisiusi ėmė stebėti viską, kas buvo aplink - tarpais nukrentantį lapą, praskrendančią pelėdą ar prašuoliuojantį naktinį kiškį.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Noel Nathan Takemi Spalio 28, 2015, 12:14:36 pm
Naktis. Danguje viešpatavo pilnatis. Pažvelgus į dangų galėdavai visada pamatyti šiaurinę žvaigždę ir visas kitas arba tiksliau sakant - likusias. Miške įtartinai vyravo tyla. Nors šiandien buvo vilkų metas. Johnny neskubėdamas plačiais žingsniais ėjo į Uždraustąjį mišką. Jis net neįtarė, kad kažkur gali būti jos draugė Jekaterina. Netoliese buvo ir Jekaterina. Johnny gerai įsibėgėjęs tapo juoduoju vilku. Vos supratęs jog jau yra vilkas jis sustojo. Apsidairė. Netyčia užuodė žmogaus kvapą. Nužingsniavęs link vedamo kvapo. Jis įsibrovė į Jekaterinos slėptuvę. Vos pražengęs slenkstį atpažino draugę. Johnny paklaikęs traukėsi atgal. Jis nubėgo už medžio ir pabėgiojęs tol kol atvirto žmogumi. Jis greitai prisėlino link draugės slėptuvės. Ir garsiai paklausė:
- Ką čia veiki tokiu vėlyvu metu?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 28, 2015, 12:18:55 pm
   Jekaterina nuo medžio šakos stebėjo, kaip po proskyną laksto vilkas, kuris... tiesiai pasižiūrėjęs į ją dingo iš akiračio. Tai pasirodė tikrai keista, tad mergina nušoko nuo medžio ir atsargiai žingsniavo tolyn. Jos žingsniai buvo begarsiai ir nejuntami, visa juoda apranga įsiliejusi į aplinką. Juodaplaukė stebėjo, kaip vilkas kelis kart pralekia pro šalį ir staiga virsta žmogumi, kurio veido Klastuolė nespėjo įžiūrėti. Vilkatas... jo įkandimas gali smarkiai sužeisti demonus, toptelėjo ketvirtakursei. Iš kitos pusės išlindo Johnny.
 - Am, ir tau labas, - sumurmėjo tyliai. - Geriau reiktų paklausti, ką tu čia veiki?
Kilstelėjo antakį Jekaterina, prieidama visai arti. Negi kvapas tas pats... negali būti...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Noel Nathan Takemi Spalio 28, 2015, 12:28:27 pm
Johnny netikėdamas jog ten Jekaterina jis užsilipo ant medžio pasinaudodamas vilkato sugebėjimais. Štai ir jis jau sėdėjo ant medžio šakos tik ant kitos. Vaikinas tyliai sušnabždėjo:
- Labas, nesitikėjai jog aš čia kartais vaikštau. O taip mėgstu pavojų, - net išsirietęs melavo jis. Johnny bijojo jog draugė jo neatstumtų jo dėl to, kad jis yra vilkata. Tyliai nieko netaręs pastebėjo kaip bičiulė link jo artėja. Jis sunerimęs pradėjo bijot:
- Am. Viskas gerai tau? Pasižiūrėjęs iš šono tai nekaip atrodai, - nemeluodamas jis išlemeno. Ir jis pats save mintyse sukeikė.Po velnių, kodėl šiandien būtent reikalai prastėja. Vaikinas įsisvajojo jau apie šiltą lovą. Jam jau norėjosi miegučio. Jis pradėjo daryt triukus lyg ant turniko. Padarė salto leisdamasis nuo medžio šakos ir paklausė:
- Einam pasivaikščiot?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Olympia Brye Spalio 28, 2015, 02:35:42 pm
Atėjo ruduo.Mergaitė sumanė nueiti į mišką. Ji klimpo tarp spalvingų lapų. Vėjas buvo labai švelnus, jis kedeno Olympios  raudonus plaukus.
Eidama ji matė įvairių, šleikštulį keliančių augalų.Kai kurie buvo gyvi ir judėjo, kai kurie - ne. Jau sutemo.Mergaitei reikėjo pareiti namo. Buvo baisu.
Eidama mergaitė galvojo : Nepavirsk, žiūrėk kur eini.. Sklido gandai, kad sutemstant miške išlenda gyvos dvasios.Jos pasiima tą žmogų ir kankina.Aišku ji nenorėjo tuo patikėti, bet vis dėl to naktį ji buvo priversta tuom tikėti.. Alio, ar čia kas yra?- užlindusi iš už krūmo ji paklausė.Niekas nė kript.
Galiausiai mergaitei einant miško takelius prabėgo kiškis.Buvo tamsa ir ji neįmatė. Olympia pradėjo verkti..Ir staiga iš krūmų išlindo kažkokia būtybė, kurios ji negalėjo įmatyti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 28, 2015, 03:52:07 pm
   Jekaterina žiūrėjo tiesiai Johnny į akis, išskaitydama kiekvieną melo krislelį iš jo akių. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl vaikinas meluoja. Juk ji tikrai jam nenukąstų kokios rankos ar kojos. Ha ha, kaip juokinga, tikrai, Jeka. Visai prarandi humoro jausmą, bambėjo balselis galvoje. Bet Klastuolė gerai jam užvožė su keptuve per galvą ir nutildė. Grėsmingai artėdama prie Johnny jį apsikabino ir sukikeno, nes jo reakcija buvo verta šimto balų, kai pikta ketvirtakursė, rodos, kažką norėjo jam padaryt ir tuomet šiltai apsikabino.
 - Viskas man gerai, - šyptelėjo Jekaterina ir sunėrė Johnny ir savo pirštus. - Einam?
Jai labai į naudą buvo šiltos Johnny rankos, nes kaip demonės jos rankos buvo šaltos, o dar vėjo atšaldytos išvis ledinės. O vaikino rankos buvo šiltos ir jaukios.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Gruodžio 06, 2015, 10:26:51 am
 Siųsdamas vieną po kitos juodus varnus pas profesorę merginos kūnas judėjo miškan. Paukščiai palikę į dangų sukeldavo bjaurų krankimą ir plasnodami savo dervos spalvos sparnais skrido Hogvarsto link. Lindo per langus, plyšius, praviras duris, pynės į plaukus, kėlė sumaištį, bet visi ligi vieno keliavo pas Gabriella. Lysdamas gilyn į mišką sustojo, apsižvalgė ir kraupiai nusijuokęs pakėlė sveikąją ranką, prikišęs prie burnos nusikando bevardžio piršto dalį iki nago pabaigos. Išspjovęs piršto galiuką į lapų krūvą pradėjo rašyti ore su krauju "Aš čia. Ateik manęs sugauti, saulele" ir šie krauju sutepti žodžiai ore iškilo aukštai, šiek tiek žemiau debesų, taip, kad galėtų pamatyti, nes ir aklas. Dar vienas juoko pliūpsnis ir demonas pasileido bėgti į mišką.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 10:43:28 am
Gabriella ėjo paskui Adriano siunčiamus varnus.
- Klasiška, zuikuti, - pasakė von Sjuard. - Juodi varnai? Ir vėl? Ar taip ir savo naiviuosius mokinius į tą savo ordiną prisišaukdavai?
Profesorė jautė, kaip įžengus į mišką, iš jos buvo išsiurbtos bene visos jėgos, kas, tikriausiai, irgi buvo demono darbelis.
- Bijai pralaimėt, spinduliuk? - šviesiaplaukės veide įsižiebė paniekinama šypsena, iškreipusi jos veidą. Gabriellos krūtinė kilnojosi, o rankos drebėjo - visa tai sukėlė adrenalinas. Profesorė žinojo, kad lyg ir nieko negali padaryti, nes tokiu atveju ji sužeis Melody, o tai tikrai sugadintų jos, kaip profesorės, vardą ir reputaciją. O kas blogiausia, ji nužudytų dar vieną mokinę. Tad viską apsvarsčiusi, Klastūnyno vadovė nusprendė imtis saugaus kelio. Magiškai pradanginusi savo vestuvinį žiedą, mergina priėjo prie Melody ir atsistojo prie jos labai labai arti, ji netgi galėjo justi demono dvasią ir jėgą, besiveržiančią iš klastuolės vidaus.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Gruodžio 06, 2015, 11:40:17 am
 - Žinojau, kad tau patiks, Gabriella,- moters vardą tiesiog murkte išmurkė demonas. Pažvelgę iš šalies pamatytume tik mergaitę, susivėlusiais plaukais, basą, purviną, su suplyšusiu sijonu ir marškiniais, apdegusia ranka, ašarotu ir kraujuotu veidu, be vieno ketvirtadalio piršto, visą sustirusią, bet puolančio žvėries pozoj, urzgiančią ant profesorės,- Kas, saulele, jėgas praradai?- apsimesdamas susirūpinusiu paklausė. Tuomet skardžiai nusijuokė išgąsdindamas ramiai, ant šakų tupėjusias varnas.
 - Pralaimėjimo skonį pajusi tu, sevgilim,- *sevgilim - mano meile,- Aš pernelyg ilgai to laukiau.
 Profesorei priėjus prie pat, Melody veidas pasipuošė šypsena, kreiva, kraupia, bet vienintele kokią sugebėjo demonas išspausti, ji buvo nuoširdi:
 - Kodėl mane išdavei, kodėl palikai?- neapdegusia ranka glostė profesorei veidą,- Tu tokia nekalta ir tyra,- liūdnomis akimis žvelgė į blondinę,- BET JAU PRARADAI SAVO ŠANSĄ!  HA HA HA HAAA,- per visą mišką nuskambėjęs juokas privertė pasislėpti visus gyvus padarus. Ištiesęs ranką į vieną iš storesnių medžių nuleido metalinį narvą, kuris kabėjo ant grandinės. Nė nepriliesdamas Gabriellos, su dideliu vėjo gūsiu įmetė profesorę į jį,- Nepabėgsi šį kartą. Liksim kartų amžinai!- užtrenkęs grotas burtasi užkerėjo jas. Tuomet kaip beždžionė užlipęs virbais ant viršaus įsikibo į grandinę ir pradėjo suptis ant jos kaip ant supynių. Apdegusia, kairiąją ranka sukūrė nematomumo šydą penkiasdešimt metrų spinduliu aplink narvelį:
 - Amžinai! Amžinai!- šūkavo protarpiais besijuokdamas.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 11:56:16 am
Po velniais, kodėl tu toks stiprus, galvojo Gabriella, kramtydama lūpą. Paskui pakėlė savo žalias akis ir kaip įmanoma mieliau pažvelgė į Adrianą. Von Sjuard pasuko galvą ir neleido demonui jos net paliesti.
- Tu niekada nebuvai vertas mano meilės. Taip, aš tave apgavau. Tave taip lengva suvystyti, tu kaip kūdikėlis - vargšas, bejėgis, prieš mane, - Gabriella šypsojosi paniekinama šypsena, suprato klydusi, pasirinkdama lengvesnį kelią, tad nebeapsimetinėjo ir sakė tiesą į akis. - Geriau mirsiu, nei būsiu su tavimi. Tu niekada, niekada negausi manęs, aš niekuomet nebūsiu tavo, brangusis.
Mergina susirado medžio žievės gabalėlį ir paėmė jį į rankas ir persirėžė delną. Kraujas lėtai tekėjo iš delno, lašėdamas ant metalinių narvo grotų. Šviesiaplaukė prilietė kruvinu pirštu savo seno draugo lūpas.
- Kam tas narvas? Laikysi mane uždarytą kaip ir savo... pala, kaip ten jos vardas... Rouzę? Vargšė Rouzė, turbūt dar iki dabar kali tavo išburtame narve... - sumurkė Gabriella.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Gruodžio 06, 2015, 06:13:44 pm
 - Liek kraują kiek nori,- įsikibęs į narvo viršų keturpėsčiom siūbavosi demonas,- Nenumirsi, užkerėjau. Sukūriau tobulą erdvę. Kurioje niekas negimsta, niekas nemiršta, niekas neateina ir neišeina. Laikas neegzistuoja. Amžinybė reikš amžinybę!- nusijuokė dar labiau išsupdamas narvą.
 - Nekišk čia, Rauzės!- Įširdęs nušoko nuo narvo ant žemės ir sugriebęs virbus prisitraukė artyn savęs, tuomet vėl liūdną veidą prikišo prie Gabriellos,- Kaip tu nesupranti, tu esi vienintelė, ji buvo niekas,- tylos pauzę pertraukė staigiai pašokdamas.
 - Mums reikia muzikos!- Išbūres savaime grojančių instrumentų grupelę pašnibždėjo vienam į ausį, pastarasis pradėjo groti lėta, romantišką dainą,- Prisimeni šitą? Ar prisimeni, mano meile?- pagriebęs metalinius narvo virbus pradėjo sūpuoti į šonus, lyg šokdamas,- Na na na naa, na na na naa, pam pam paam,- niūniavo užsimerkęs,- ateik pašok su manimi!- sušuko demonas.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 06:27:38 pm
Aš ir taip nenumirčiau, sadiste tu nelaimingas. Susierzinusi, Gabriella numetė žievę ant žemės ir atsirėmė į narvo grotas nugara.
- Laikysi mane uždarytą kaip kokią princesę, kaip kokį paukštelį, ir žiūrėsi, kaip varva mano jaunystė, ar tau nebūtų skaudu žiūrėt į mane, kaip prarandu savo grožį, ak, Adrianai... - atsiduso mergina ir pavartė akis.
Kai mažas mergaitės kūnelis pradėjo siūbuoti narvą, von Sjuard akyse pirmą kartą per šį visą nesusipratimą, pasimatė baimė. Staiga Gabriella prisiminė, kad ant rankos visada turėjo žiedą, kuris turėjo parodyti jos vyrui, kad jai kažkas negerai.
- Tai žinoma, pašokime, - šyptelėjo šviesiaplaukė, trokšdama ištrūkti iš metalinio narvo, kuriame, pasak demono, ji turės praleisti visą amžinybę.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dakota Jackson Gruodžio 06, 2015, 07:20:45 pm
Tavaret, bandydama ištrūkti iš miško, kaip tik pateko į užburtą ratą: vėl atsidūrusi tarsi iššluotoje proskynoje, mergaitė pasidavė ir tiesiog susmuko po medžiu, trokšte trokšdama pailsėti. Apsižvalgiusi aplinkui ir akimis aplenkdama šešėlius, žiūrėdama tik į blausiai apšviestus mėnesienos šviesos ruožų plotelius, Tauridė norėjo tiesiog prasmegti. Tavarė buvo taip nusikalusi, ką jau bekalbėti apie nuėjimą iki lovos, ji net iki pamiškės nenusigaus. Norėdama galbūt sutikti Vivian arba kokį kitą žmogų, dabar tiktų net Bembis, Tav nuvargusi užsimerkė ir kažką piešė savo vaizduotėje. Štai gražus medis, po juo - suoliukas, geriausiai - juodmedžio.. Aplinkui vešli žolytė, pievelės vidurį kerta upelis, kuriame plaukioja ančiukai su antimis..
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Gruodžio 06, 2015, 07:29:28 pm
(( Gabriella, apsimesiu, kad nieko nesakei, nes  "Laikas neegzistuoja. Amžinybė reikš amžinybę!- nusijuokė dar labiau išsupdamas narvą." ))
 Išplėtęs iš netikėtumo ir džiaugsmo akis, demonas klastingai nusišypsojo:
 - Bet gali nesijaudint, be mano leidimo nepabėgsi,- viena ranka atvėręs dureles, kita griebė moterį už liemens ir nusitempęs ant drėgnais lapais padengtos žemės pradėjo šokti pagal ritmą. Prisiminė senus gerus laikus, kuomet be jokios muzikos, vidury nakties, sukdavo ratu Gabriella, kuomet dar buvo gyvas... Bet žinoma ji turėjo išduoti jį! Staigiai atstūmęs moterį į šalį išraudo iš pykčio:
 - Baigiam šias nesamones!- vienu rankos mostu įgrūdo moterį atgal į kalėjimą,- Mums reikia linksmybiųų!- Sušuko Adrianas,- Mums reikia ašarų, mums reikia klyksmų,- demonas pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal aplink narvą,- Žinai, juokinga, kad niekad nematei, kad aš medžioju naujus narius. Manau pats laikas,- suplojo delnais ir pradėjo juoktis kaip isterikas,- Štai,- bedė pirštu į po medžiu sėdinčią mergaitę,- Mėgaukis spektakliu.
Priėjo prie Gabriellos narvo ir priešais ją sukūrė kankinimų stalą. Tai buvo metalinis gultas, palenktas 130 laipsnių kampu, su odiniais dirželiais rankoms, kojoms ir kaklui. Tuomet parodęs iškeltus du nykščius von Sjuard, apsisuko ir patraukė ties pačia skydo riba, ištiesęs ranką staigiai ir netikėtai įtraukė mergaitę vidun, nespėjus, jai net atsitokėti sviedė ant stalo ir pririšęs atsistojo priešais mergytę:
 - Nesijaudink, aš tavęs nežudysiu,- po šių žodžių pasipuošė kraupia šypsena,- tiesiog sužeisiu. Labai. Labai skaudžiai,- pajutęs sklindančią baimės bangą nusijuokė savo firminiu šaltu juoku.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 07:42:22 pm
((Ups))
Gabriella apkabino mergaitę per liemenį, pasijuto keistai, kad šoka su mokine, bet paskui prisiminė Adrianą. Mergina užsimerkė ir įsivaizdavo, kaip šoka su Sorenu, savo vienintele tikrąja meile. Netrukus ji pajuto didelį vėjo gūsį ir vėl atsidūrė narve.
- Adrianai, prašau, nedaryk to... Kodėl tu taip elgies, dėl to tavęs niekada nemylėjau, - Gabriellos veidą persmelkė skausminga išraiška ir ši susmuko narve, visomis jėgomis stengdamasi apsaugoti mergaitę kerais. Pavyko, merginos veidą iškreipė skausminga, bet laiminga šypsena.
- Ko tu tuo sieki? Ko tau iš manęs reikia? Kodėl tu skriaudi visiškai nekaltus vaikus... Kodėl, Adrianai? - Gabriellos veidu nusirito ašara. Ji įsikniaubė į narvo grindis ir tiesiog kūkčiojo, melsdama, kad kas nors išgelbėtų vargšę Tavaret.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dakota Jackson Gruodžio 06, 2015, 08:29:18 pm
Gulėdama lyg sukaustyta, Tavaret išgirdo kažkokio vyro storą balsą, sakantį, kad ją sužeis labai, labai skaudžiai, ir praplėšė akis. Į ją žvelgė sudarkytas kažkokios pirmakursės veidas, lyg ją būtų apsėdęs kažkoks demonas. Vis dėl to žiūrėdama mergaitei vyro balsu giliai į akis, Tavarė greitai nusisuko ir pastebėjo kažkokią profesorę, tada kelis žiaurius šešėlius ir pajuto, kad negali pajudėti, nei užmerkti akių. Baimingai žvelgdama į šešėlius, kurie po truputį gumbavosi ir slinko prie jos, Tav suprato, kad tai ne paprasti šešėliai. Paprasti šešėliai jos tiek negąsdintų ir nešiurpintų. Paprasti šešėliai negalėtų vaikščioti patys, be žmonių. Juk jie tik juodi žmonių atspindžiai?.. Iš siaubo išplėstomis akimis ir sumažėjusiomis rainelėmis bei vyzdžiais mergaitė stebėjo kupiną siaubo sceną, bejėgiškai bandydama užsimerkti, o šešėliai tik varė dar daugiau siaubo, kol vienuolikmetė suprato, kad įsvarys gryną šešėlių fobiją (sciophobia) visam gyvenimui.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Gruodžio 07, 2015, 04:49:28 pm
 - O kiškeli, mes net nepradėjom,- su lyg šiais žodžiais visi pakampėm sklaidžioję šešėliai susibūrė aplink mergytę ir iššiepė savo trieiles, smailų dantų šypsenas. Jie visi pradėjo kišti artyn rankas, gnaibydami pirmakursės orą, tampydami gelsvas plaukų sruogas ir kitaip kibindami vargšą vaiką,- Yra vienas vienintelis būdas kaip galėtum pabėgti iš čia, Tavaret,- klastinga šypsena pasipuošęs kalbėjo demonas. Nė nelaukęs atsakymo tęsė,- Tavo paskutinė viltis, yra ji,- atsisuko į moterį narve,- Profesorė Gabriella Morris. Tau tereikia taip stipriai klykti, kad įtikintum ją pabėgti iš čia su manim visiems laikams ir niekad negrįžti,- dėstė savo planą vaikščiodamas pirmyn ir atgal,- Kitokiu atveju aš tave kankinsiu tol, kol manęs maldausi nužudymo, bet aš nesu toks žiaurus, paliksiu tave gyvą. Su visom baimėm, prisiminimais ir savo mintimis. Tokią suluošintą, kad kasryt pabudusi gailėtumeisi, kad išaušo nauja diena,- atsisukęs atgal į Tavaret nusijuokė,- ar supratai, aukseli? Viskas tavo rankose.
 - O tu,- sukeldamas vėją kreipėsi į Gabriella,- Jei mėginsi apgauti, ar priešintis, pradėsiu žudyti mokinius,- lėtu žingsniu priėjęs atsirėmė priekiu į narvą,- Jeigu netyčia laimėtų gėris, tai pasistenkit nepalikti manęs gyvo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 07, 2015, 05:55:10 pm
- Tu nieko jai nepadarysi, - įsakmiu tonu atsakė profesorė, stodamasi nuo narvo grindų. Šviesiaplaukė nusivalė dulkes nuo savo rusvo palto, pasitaisė plaukus ir jos galvoje užgimė dar viena idėja. Kadangi ji jau ir taip virš metų apsimetinėjo, kad myli Adrianą, jai buvo labai lengva įsijaust į tą vaidmenį. Vienintelė mintis, kuri trukdė jai apsimesti, buvo Sorenas - jos mylimasis. Ką pagalvotų jis, jei dabar pamatytų ją pataikaujant kažkokiai mergaitei. Ir dar ne bet kaip pataikaujant, bet sakant meilius žodelius. Visgi, ji nebesugalvojo ką galėtų dar padaryti, kad išsaugotų savo mokinių gyvybes.
- Zuikuti, prieik arčiau, mielasis.
Von Sjuard šiltai nusišypsojo ir ištiesė ranką, kad Melody a.k.a Adrianas prie jos prieitų.
- Daryk su manim ką tik tavo širdis geidžia, bet nevelk į tai mano mokinių.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dakota Jackson Gruodžio 07, 2015, 07:02:47 pm
Tavaret tuščiai spoksojo į šešėlius, šiepiančius savo šešėlinius ir smailius dantukus, kurie po truputį slinko prie jos.
-Ne,-bejėgiškai sušnabždėjo Tauridė, nors žinojo, kad tai nepadės.-Prašau.. Ne..
Aklai spoksodama akimis lyg lėkštėmis ir sumažėjusiais vyzdžiais, Tavarė patyliukais meldėsi, kad viskas būtų gerai. Pajutusi, kad gali pajudinti kairę ranką, mergaitė drebėdama ją tiesė, tačiau ji vis slydo oru ir negalėjo niekaip kažko padaryti. Pagaliau ištiesusi vis dar drebančią silpną ranką, lyg uždengdama profesorę nuo demono, Tav išvepeno:
-Nereikia,-patyliukais sukosčiojo dėl spaudžiamos gerklės dirželiu ir atsipūtusi nuleido ranką.-Ne.
Tvirtai įsitikinusi, kad susitvarkys, nors šešėliai vis tamsėjo, didėjo, baisėjo ir vis labiau slinko prie jos, lyg pasiruošę ją griebti, varniukė dar laikėsi šiaudo, nors ir skendo. Pagaliau "sugniaužusi šiaudą" vos dviem pirštais, ji pasidavė ir vos nepradėjo klykti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Gruodžio 08, 2015, 06:11:18 pm
 Adrianas nusišypsojo ir palikęs išsigandusią Tavaret išėjo prie profesorės:
 - Ir ką gi man pasiūlysi?- demonas nesitikėjo, kad viskas truks taip ilgai, manė, kad Gabriella bus daug labiau prieinamesnė, juk vis tiek be makonių ji čia nieko daugiau neturėjo,- Baikim visus šios žaidimus,- mestelėjo ranka į drebančią mergaitę ant gulto,- senai supratau, kad Hotvartse jau nebėra nieko gero, likę tik purvakraujai neūžaugos,- vyras buvo išvargęs ir nieko nebenorėjo daryti, bet puikiai žinojo viena,- Aš neišeisiu, kol negausiu savo,- Demonas prisiglaudė prie narvo grotų ir su meilės ir rūpesčio pilnom akim, tokiom kokiomis žvelgdavo anksčiau, tyrinėjo moterį. Niekaip negalėjo suprasti, kas pasikeitė, kodėl ji tokia šalta ir uždara. Vyras buvo šventai įsitikinęs, kad tokių jausmų, meilės, niekaip neįmanoma suvaidinti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 08, 2015, 06:23:02 pm
Didysis, niūrusis, visad ir visur besistengiantis būt Sorenas, klaikiai sunerimęs skuodė į Uždraustąjį mišką. ,,Mėšlas, mėšlas, mėšlas, mėšlas..." - keikėsi jaunas kvailys beveik nejudančiose mintyse. Jau per paskutinę savo Nuodų ir Vaistų pamoką vyriškis pajuto pavojingai raustantį savo žiedą, užmautą ant kairės rankos, kaip ir vestuvinis. Ilgokai, per ilgai mąstęs vyras prisiminė, kad tai buvo Džeinės dovana sutuoktiniams vestuvių proga, o raudona šviesa reiškė įspėjimą. ,,Šūdas...". Po pamokos žiedas staiga atgavo savo spalvą, bet Sorenas nulėkė pas žmoną į kabinetą, o ten - o šventas šūdvabali- ant stalo gulėjo abu merginos žiedai, ir vestuvinis, ir Džeinės dovanotas, kurių Gabriella niekada nepalikdavo.
Sorenas begarsiai įlėkė į mišką, ir padusęs pradėjo dairytis Gabriellos. ,,Susikaupk, po velnių...". Hogvartso mokytojas it pasiutęs elnias žvalgėsi po mišką ir atidžiai klausėsi, įsilipęs į vieną jau pamėgtą aukštą medį.
Pagaliau - PAGALIAU - vampyriška Soreno ausis pagavo mylimosios balsą, dialoge su kažkokiu grėsmingu, nemaloniai skambančiu balsu. Vyras atsikvėpė kiek ramiau ir už savęs palikdamas tik vėjo ūžesį, nusidangino tiksliai te, kur girdėjo žmoną. ,,Šokti viršum, ar būt ramiai? Geriau ramiau..." - žaibiškai sprendė Sorenas, ir lyg ir nelabai garbingai pasislėpė už kažkokio medžio, kad pasiklausytų pokalbio ir nuspręstų, kur dėtis toliau.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 08, 2015, 06:48:49 pm
Gabriella vėl nugara atsirėmė į narvo grotas ir užvertė galvą į viršų. Bandė apsimesti ramia, bet nepavyko, rankos ir balsas drebėjo, krūtinė netolygiai kilnojosi sulig kiekvienu įkvėpimu.
- Khe khem, - atsikrenkštė Gabriella ir įsikabino į narvo grotą. - Šiaip aš maniau, kad tave nužudžiau, pasirodo, kad ne, tu nelaimingas lavone. Ir dabar tu tikrai nepabėgsi gyvas. Tuo labiau, su manim. Ak, ko žiūri, spindulėli? Nebematai tų meilės žibirkštėlių akyse, ar jau mano šypsena tau neatstoja saulės šviesos?..
Mergina pažiūrėjo į Adrianą nekaltomis angeliškomis akimis. Vis dėl to, žvilgsnis buvo negyvas ir nieko nereiškiantis.
Ir staiga jos klausa užfiksavo garsus, kurie, regis, buvo jos mylimojo. Tik tada jos akys nušvito ir širdyje atsirado vilties kibirkštėlė pabėgti iš čia gyvai ir be sužeistų mokinių.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Gruodžio 08, 2015, 09:00:35 pm
 - Ką galiu pasakyt, aš ne tik žavingas, bet ir sunkiai žudomas. Visų merginų svajonė,- jau visiškai nekreipdamas dėmesio į Tavaret kalbėjo Adrianas,- Nepatarčiau juokauti tokioj situacijoj, spindulėli,- nepriimdamas nieko ką kalbėjo Gabriella rimtai tęsė demonas,- O žinai, gal ir gerai, kad mums nieko neišėjo. Visad būsi vienintelis,- ypač pabrėžė paskutinį žodį,- dalykas kurio nepasiekiau. Kaip saulė,- su ironijos šypsenėle kalbėjo vyras.
 - Na, gerai, nereikia čia visiems taip sumigti!- šūktelėjo pasisukęs į Tavaret demonas,- Ar žinai kas yra Lordas Voldemortas?- nelaukęs atsakymo kalbėjo toliau,- Tai ką skaitei vadovėliuose yra šlamštas. Manau aš tau suteiksiu puikią gyvenimišką pamoką,- prišokęs staiga prie mergaitės atraitojo jai rankovę,- Aš tau paliksiu dovanėlę, nebijok, jokiais burtais nepagydomą,- su lyg šiais žodžiais atkišo apdegusios rankos rodomąjį pirštą kuris smilgo, kaip ką tik užgesęs degtukas,- Papuošiu tave simboliu. Bet ne šiaip tatuiruote, o ypatingu ženklu, kuris tau nuolat šnibždės, kad metas rinktis. Metas pasirinkti tamsą, laikas byra,- visai prikišęs veidą prie mergytės šnibždėjo,- Kapt, Kapt, Kapt, Kapt,- pamatęs išsigandusias akis prajuko per visą mišką sukeldamas šurmulį.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dakota Jackson Gruodžio 08, 2015, 09:13:03 pm
Išsiplėtusiomis akimis Tavaret stebėjo demoną. Ištiesusi kruvinai nutrintą riešą, Tauridė net nepajautė, kaip prilietė riešo vidine puse demono smilkstantį ištiestą pirštą. Ten išsiraitė kažkoks juodas judantis kaukolės ženklelis. Tavarė tuščiai stebeilijo į kruviną riešą su žymele ir aiktelėjo. Mergaitės smilkiniu nutekėjo šilto prakaito srovelė, palikdama menką pėdsaką. Šviesaplaukė įsispitrijo į demono mergaitės kūne akis. Jose spindėjo persigandusios mergytės atvaizdas. Ne, ne jos. Nusukusi akis, varniukė pažvelgė į judančią žymelę: juoda kaukolė spjaudėsi ugnies liežuviais. Visą rieša dilgino, neskaitant to, kad antrankis kruvinai nutrynė ir vis dar žalojo. Panorusi kuo greičiau ištrūkti iš čia, Tavaret apsižvalgė.Bet kur.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 08, 2015, 09:29:55 pm
Mhm, žavingesnio pasaulyje nesutiksi, pavartė akis mergina ir žvilgsniu bandė ieškoti Soreno.
- Ach, tau dabar atrodo, kad aš kalbu nerimtai? Tu galvoji, kad aš galėčiau tyčiotis ir žaisti su tavimi? - Gabriella nutaisė kokį tik galėjo dramatiškesnį balsą, pradėjo dūsauti ir svaičioti kaip kokia senmergė. - Ak, kaip galėjau pamiršti, koks tu geras man buvai, - kai tau nepaklusdavau, arba mūsų nuomonės nesutapdavo, tu taip tobulai kankindavai mane, kol prarasdavau visas jėgas. Bet tada buvau tik paprasta mirtingoji, o aš galiu daugiau, Adrianai, daugiau... vis dėl to jos balse girdėjosi, nors ir labai menkai, bet girdėjosi, sarkazmas ir mergina net pati nusivylė savo sugebėjimais pataikauti. - Aš tau dar kartą kartoju - nedaryk nieko mergaitei, žaliapūke rupūže. Arba aš niekur neisiu su tavim iš čia. Ką, tarp kitko, jau svarsčiau padaryti, - Gabriella atsiklaupė ant narvo ir bandė bent kažkaip padėti Tavaret, nors suvokė, kad nieko doro ji negali padaryti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 08, 2015, 10:02:43 pm
Sorenas atatupstas kuo tyliau pasitraukė už medžio, tada tyliai tik medžiojanti gyvatė įsliuogė į varganą, bet šiaip tai maskuotei tinkančią seno medžio lapiją. Išvydęs keistą žmogų artinantis prie iš kažkur atsiradusios hogvarstietės mokinukės, Sorenas mintyse plūdo save - juk galėjo ramiai nutraukti pamoką, išleisti moksleivius ir atsinešdinti čia kuo greičiau. ,,Bet vėlu." - Sorenas išsitraukė lazdelę ir paleido tylią, perregimą srovę iš medžio šliaužti link moksleivės ir ją apgaubti - ir bent minimaliai sumažinti pavojų. Apsižvalgė darsyk - o ant žemės išvydo augančius paparčius, o po paparčiais sumėtytus nedidelius medinius baslius.
Staiga išvydęs keistas to kito žmogaus akutes ir iltis, Sorenas išpūtė savąsias akis. ,,Iš kur čia tų demonų priviso kaip barsukų?" - pamintijo, prisiminęs magizoologijos studijas Rusijoje. Skubiai užleidęs ant moksleivės klaidinamosios vizualizacijos kerus, dažnai naudojamus prieš paprastesnius demonus, Sorenas nušoko iš medžio, tyliai pasiremdamas ranka į žemę. Kažką po paparčiu rastu kuolu nubraižė į žemę, o tada praskleidė paparčius, kad tai geriau matytųsi Ženklas. Ir oplia - gana nemaža, skubota, tačiau pakankamai tiksli pentagrama, naudojama demonų iškvietimui/ gaudymui/ valdymui, pasirodė visu gražumu. Lazdele sukūręs ugnį, Sorenas susikaupęs išdegino penkiakampės žvaigždės smaigalius ir centrą, o tada kažką sumurmėjęs tyliai, iškėlė lazdelę į demoną.
- Aš tave valdau, o tu man paklūsti. Tu turi dingti į ten, iš kur atėjai. Tu demonas, paklūstantis man. Paleisk visus, ką čia surakinai ir grįžk į savo tamsųjį pasaulį. Grįžk atgal. Grįžk.- aišku, lotynų kalba prabilo taip Sorenas į bjaurastį, apsėdusį vieną iš mėgstamiausių ir gabiausių moksleivių. Demoną magija iškėlė aukštyn ir nešė artyn pentagramos. Sorenas numetė šalia pentagramos baslį, su kuriuo raižė ženklą, o tada, galbūt per vėlai, suprato, kad tai - vampyrų medžiotojų populiariausias įrankis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Gruodžio 09, 2015, 02:54:48 pm
 - Baik ožiuotis!- sušuko Adrianas,- Kaip tu nesupranti, kad kuo daugiau tu priešinsiesi, tuo daugiau mirs mokinių,- nežmogišku balsu šaukė demonas. Apimtas didžiulio įsiūčio pasisuko į Tavaret norėdamas išdeginti jai širdrį, tačiau pajuto apsunkimą, nuovargį ir dezorentaciją. Atrodė, kad mergaitė guli prie pat, tetrūksta rankos sieksnio, bet ją ištiesęs neapčiuopi nieko. Bandai prieiti arčiau, tačiau įkaitė nejudėdama slenka tolyn. Taip, daužydamasis į medžius, braižydamasis kojas Adrianas klaidžiojo aplinkui, kol pajuto kažką ypatingo. Tokį balsą, kuris jus žadina rytais, bet rimtą ir įsakmų, kaip mokytojo, tačiau tuo pačiu ir stebuklingą, lyg senutė pasakojanti jums ateitį vos užmetusi akį į jūsų delną. Norisi atsisukti, klausyti, regėti ir mėgautis tuo. Tai ir buvo didžioji ir paskutinė šiame gyvenime Adriano klaida, jis pavėlavo. Seną, tamsią sielą siurbė lyg psichas kažkoks galingas raganius. Galiausiai, kai paskutinis trupinėlis paliko klastuolės kūną, įsivyravo keista tyla. Nutilo net lapai, besisupantis nuo vėjo. Adrianas Pawelas vis dar kažkur egzistavo, bet niekaip nebegalėjo žeisti aplinkinių. Lygiai taip pat ir susmukusi ant šaltos, lapais padengtos žemės egzistavo Melody. Jos sužeistas, sušalęs, bejėgis kūnelis atrodė kaip miške rastos stirnos dvėselienos, tačiau krūtinėje, už krūtinkaulio, ant diafragmos gulėjo maža, mergaitės kumščio dydžio širdelė, kuri karts nuo karto tuktelėdavo sakydama, kad taip lengvai nebus nugalėta.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dakota Jackson Gruodžio 09, 2015, 03:11:35 pm
Tavaret aiktelėjo ir pažiūrėjo į mergaitę susmukusiu laibu kūneliu. Pajutusi, kad grandinės dyla, tačiau antrankiai - ne, Tauridė atsiplėšė nuo gulto ir tekina nubėgo prie mergytės, atrodo, mirštančios. Tavarei kaupėsi ašaros. Ji suprato, kad kažkas ne taip. Mergaitė (Adrianas ar kaip) buvo visa sudarkyta ir susižeidusi. Kažkodėl prie Tav mergaitės atsiklaupti negalėjo. Pajutusi didelį dilginimą kairės rankos rieše, mergaitė suprato, kad tai ne dėl kruvino nutrynimo ir atsisukusi į von Sjuardus, drebančiu balsu aiškiai ir tyliai ištarė:
-Veskit ją pas madam Pomfri, prašau.. Aš matau, jai blogai.. Meldžiu..
Prakaito srovelei vėl nutekėjus nuo smilkinio, varniukė vėl pajuto tą dilginantį skausmą, ir, laimė, per antrankį ženklo nesimatė.
Nes jei matytųsi, jai būtų kaput.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 09, 2015, 03:28:55 pm
- Per vėlu, Adrianai, per vėlu, - pakraipė galva Gabriella, stebėdama kaip iš už medžių pasirodo vyro figūra.
Jai tarsi koks akmuo nuo krūtinės nusirito ir profesorė galėjo lengviau atsidusti. Tiesa, neilgam. Ji žvilgsniu nužiūrėjo Melody kūną, apsėstą demono. Nors jos vyras puikiai susitvarkė su demono išvarymu, klastuolės būsena buvo nekokia...
Von Sjuard žaibišku greičiu išsilaisvino iš narvo, jau nebeaptraukto burtais. Šviesiaplaukė mostelėjo burtų lazdele ir nuo Tavaret riešo išsyk dingo ženklas, skaičiavęs jos dienas. Paskui mergina priklaupė ant vieno kelio ir uždėjo ranką and Melody riešo.
- Pulsas yra, bet pas madam Pomfri ją tikrai reikės nuvest, - ji susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į Soreną ir blausiai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 09, 2015, 06:46:28 pm
Sorenas tyliai susikaupęs stebėjo, kaip tamsus, beveik perregimas šešėlis pateko į pentagramos valią, o tada - lyg prasmego, lyg išgaravo - žodžiu, pranyko, ir tikėkimės, visiems laikams. ,,Koks kvailys galėjo žaisti su iškvietinėjimais?" - atsiduso Sorenas. Pats, kaip bebūtų keista, būdamas gana nežmoniškos ir nežemiškos prigimties, demonų itin bijojo... bet tik ne tada, kai Gabriellai grėsė toks pavojus. Įsitikinęs, kad piktoji būtybė išnyko, Sorenas kiek lengviau atsikvėpė, tada priklaupė, nutrynė delnu pentagramą ir vėl užklojo paparčių lapais.
Atsistojęs vyras atsiprašydamas pažvelgė į Gabriellą.
- Atleisk, kad anksčiau nesupratau. Būtumėm šito išvengę, jeigu būčiau susizgribęs anksčiau,- Sorenas susiraukęs nuleido akis.- O tau viskas gerai? Kas ten per dvasia buvo?
Sorenas pažvelgė į Tavaret ir išvydo kruvinas rankas - nuo ženko, sukėlusio mergaitei pavojų, jo kerai neapsaugojo, nes profesorius nebuvo demonų iškvietinėjimo/ išvarinėjimo ir kovos prieš juos specialistas - juk tokie atvejai labai nekasdieniški, bet Gabriella kaukolę jau buvo panaikinusi. Sorenas laikė rankose lazdelę, bet nesumanė, kaip ją panaudoti - tad kruvinus, šlykščius antrankius negalvodamas atsargiai sulaužė ir nuėmė plikomis rankomis
- Tavaret, o tau viskas gerai?- paklausė nuodų ir vaistų mokytojas mergaitės, kuri mokėsi lyg ir Varno nage. Tada pasisuko į Gabriellą.- Gabenkim Melody pas madam Pomfri. Ji pati tą demoną iškvietė?..
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dakota Jackson Gruodžio 09, 2015, 06:54:33 pm
-Viskas gerai, ačiū,-tarė Tavaret ir stebėjosi profesoriaus stiprumu, kad sulaužė turbūt geležinius antrankius. Papurčiusi rankas ir puolusi trinti kruvinai nutrintus riešus, mergaitė džiaugėsi, kad bent jau prakeiktos nervinančios juodos žymelės nebeliko. Kiek suraukusi antakius, varniukė švelniai atsiduso ir dar energingai trynė riešus, nors ir buvo nusilpusi.Pasisukusi į profesorę, netikrai nusišypsojo ir pridūrė.-Ir Jums ačiū, profesore. Gal galiu eiti kartu? Su.. šita mergaite?
Sukryžiavusi pirštus, kad leistų, juk vis dėl to ji norėjo rūpintis nukentėjusi mergaite, Tauridė žvilgtelėjo į kruvinai nutrintus riešus: ten jau buvo spėjusios iškilti bjaurios kruvinos pūslės, tačiau Tav nerūpėjo. Jai dabar rūpėjo ta antrakursė arba pirmakursė mergaitė, kurios gyvybė kabo ant plauko.
-Prašau?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 09, 2015, 07:16:59 pm
- Ne, tu visiškai nekaltas, čia mano kaltė, kad kaip visada įsivėliau į Adriano pinkles... Vis tas mano charakteris padėt visiems, net nesupratau, kad tai gali būt tik apgaulė, - nudelbė žvilgsnį į žemę šviesiaplaukė. - Man... man viskas gerai, - Gabriella delnu užsidengė prapjautą riešą. - Ta dvasia.. Hm, ilga istorija, papasakosiu, kai nugabensim Melody pas madam Pomfri, negi mes leisim tam... gaut tai, ko jis nori. Nemanau, kad ji pati kvietė, nes, hmm, Adrianą ne taip lengvai iškviesi, plius, jis mane persekiojo jau nuo tada, kai man buvo... Penkiolika, berods.
Gabriellos atmintyje šmėstelėjo prisiminimas, kai vieną rytą atsikėlus iš lovos ir praskleidus užuolaidas, ant langų pamatė užrašytus grasinimus krauju. Paskui tie ženklai vis persekiodavo ją kasdienybėje.
- Turėjau susiprast, kad tai jis... - mergina atsiduso. - Einam pas Pomfri.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 28, 2015, 01:46:23 am
Jesse Diamond, septintakursis vaikinas iš Grifų Gūžtos, be tikslo slampinėjo po Hogvartso teritoriją ir netyčia, o gal ir tyčia, užklydo į Uždraustąjį mišką. Braudamasis per tankias medžių šakas ir beveik jas visas kliudydamas savo paltu, vaikinas pasidengė nemažu sniego sluoksniu. Pagaliau priėjo prie bent kiek tuštesnės vietos ir nusivalė savo paltą. Kelis kartus nusikeikęs ir baksnodamas lazdele į šlapiausias drabužio vietas, grifas šiaip ne taip išsidžiovino.
Tiesa, septyniolikmetis čia atėjo ne šiaip sau, o su tikslu - norėjo pabėgti nors akimirkai nuo įkyrių merginų, maišančių jam protą. Vaikinas nugara atsirėmė į medį ir žaliai gelsvą žvilgsnį nusuko į dangų. Žydrynėje nebuvo nei vieno debesėlio, bet sniegas iš dangaus krito. Vaikinas suraukė antakius.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 28, 2015, 02:06:14 am
Džeinė Meko, pabėgusi nuo pokylio šurmulio ir pakeitusi savo baltą šokių suknelę į kur kas patogesnę aprangą- juodą odinį švarką, juodus džinsus ir juodus "matins" batus, atklydo į Uždraustąjį mišką. Jai iš paskos tarytum šėšėlis kaip visada atsekė ir merginos juodoji pantera Naktis. Pokylis ir taip jau ėjo į pabaigą, tad devyniolikmetė paliko jį ir nusprendė prisimindama senus gerus laikus Hogvartse išėjo pasibastyti į Uždraustąjį mišką. Mergina nė negalėjo suskaičiuoti, kiek kartų buvo čia išsmukusi, kai dar mokėsi Klastūnyne. Staiga Naktis pripaudė ausis prie galvos, pritūpė tarytum ruošdamasi puolimui ir suurzgė, aiškiai užuodusi nepažystamos būtybės kvapą. Aurorų vadė kaipmat krestelėjo savo juodus plaukus, ir po akimirkos vietoj merginos stovėjo baltoji tigrė vaiskiai žaliomis akimis. Ji prisėlino prie nepažystamojo, kai prisiminė, kad vaikiną jau buvo mačiusi pokylyje. Džeinė tuoj pat atsivertė į žmogų tiesiai jam prieš nosį ir sunėrė rankas ant krūtinės. Jos juodoji pantera vis dar įtariai spoksojo į vaikiną.
-Atleisk, jei išgąsdinau. Aš esu Džeinė Meko,-tarė aurorų vadė.-nemanau, kad tau čia galima būti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 28, 2015, 02:31:52 am
Džesis išgirdo netoliese šiugždant sniegą ir kažką ateinant. Vaikinas pavartė akis ir atsirėmė į medžio kamieną, tikėdamasis įvertinti situaciją ir suprasti kas ir iš kur ateina. Amt jo kaltos iš kažkur užkrito maža apledėjusi šakelė ir jis nusikeikė. Šiaip, nesitikėjo prieš save išvysti profesorę.
- Amm, - septyniolikmetis pasimetė ir pasikasė pakaušį. Susivėlė plaukus. - Neišgąsdinot, profesore... Eee, Meko? - netvirtai paklausė jaunuolis nužvelgdamas profesorę.
Šįkart moteris nebuvo apsirengusi vestuvinės suknelės ir, tiesą pasakius, dabar atrodė gana neblogai. Tokios badass, hmm, mano skonis sakyčiau.
- O ką jūs, profesore, čia veikiate tokiu metu? - nekaltai paklausė septintakursis, nutaisydamas mielą šuniuko žvilgsnį.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 28, 2015, 02:49:20 am
Džeinė šyptelėjo.
-Jokia aš profesorė. Esu aurorų štabo vadovė, čia atvykau tik atlikti tyrimą per mokslo metus. Vadink mane Džeine,-tarė juodaplaukė.
Devyniolikmetė gūžtelėjo pečiais.
-Pokylis ir taip jau baiginėjasi, be to, ten nieko nevyksta, nuobodu-vien tik porelės burkuoja ir prakaito kvapas tvyro ore. Išėjau pasivaikščioti, šiaip ar taip, kai buvau mokinė, čia eidavau kone kiekvieną naktį, tad šį mišką pažystu tikrai neblogai,-pasakė juodaplaukė.
Mergina pažvelgė į vaikiną.
-Žinai, tu vis dar nepasakei man savo vardo ir ką čia veiki,-kilstelėjo antakį Džeinė.
Mėnulio šviesoje ką tik iškritęs sniegas žibėjo ir atrodė, tarytum žemė ir medžių lapai būtų nusagstyti daugybe miniatiūrinių deimančiukų. Aurorė atsirėmė į medžio kamieną.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 28, 2015, 01:42:14 pm
- Tai buvai profesorė, koks skirtumas, niekuo nesiskiria, - atsakė vaikinas ir šyptelėjo. - Haha, tu, Džeinute, vaikščiojai čia, kai buvai mokinė, tad kodėl negaliu aš? - paklausė jis ir nusivaipė. - Žinau, kad nepasakiau, bet jei jau labai nori žinoti... Džesis. Džesisi Diamond, neveltui aš toks brangus.
Septyniolikmetis nusijuokė žavinčiu juoku. Vaikinas iš tiesų nejautė nei gėdos jausmo, nei jautė ribų pasitikėjimui savimi.
- O jūs ką, panele, čia veikiate? - paklausė jis, sumurkdamas ir žaismingai prilietė merginos ranką, nors ji ir nebuvo nusiteikusi tokiam bendravimui.
Apskritai, juodaplaukė vakaro prieblandoje atrodė tikrai neblogai. Vaikinas negalėjo nuo jos figūros atplėšti akių ir jis prikando lūpą. Jo galvoje užgimė pašėlusi mintis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 28, 2015, 01:53:52 pm
Džeinė šyptelėjo ir kilstelėjo antakį, išgirdusi mažybinę pravardę.
-hm, o tau pasitikėjimo savimi, žiūriu, nestinga, Deimančiuk?-šiek tiek pašiepė jį aurorė.-Taip, gal ir eidavau į Uždraustąjį mišką, tačiau laikai pasikeitė. Mokiniai dingsta, burtininkai dingsta, netgi aurorai dingsta. Patarčiau būti atsargesniam.
Juodaplaukė gūžtelėjo pečiais.
-Sakykim, mane visada labiau traukė naktis, o ne diena. Pasivaikščiojimai čia man jau tapo įprastas dalykas. O be to, ką man daryti salėje, pilnoje apsiseilėjusių porelių? Ne, dėkui. Šiais metais netgi klastuoliai suminkštėjo.
Džesiui prilietus jos ranką, mergina prunkštelėjo.
-Iš to, kaip elgiesi, galiu tvirtai nuspręsti, kad tu grifas, tiesa?-kilstelėjo antakį ji.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 28, 2015, 02:01:47 pm
- Oi, ne, tikrai nestinga, mažyt, kai prie manęs prieina tokia mergina, žinai, retkarčiais protas sudurniuoja, ką padarysi, toks jau aš esu, - pamerkė jis akį ir šyptelėjo. - Merginoms tokie patinka, - dar pridūrė jis ir nusuko žvilgsnį į šalį.
Pasakojimo dalį apie pavojus jis praklausė, nes nei jam rūpėjo jo gyvybė, nei jam patiko klausytis apie kažkokius pavojus, kurie tyko miškuose.
- Jei nežinojai, tai ir tarp žiobarų tokios pačios nelaimės.
Džesis apkabino aurorų vadę per liemenį, kitos rankos pirštus sunėrė su savaisiais ir lėtu valso žingsniu pradėjo lėtai šokti pagal galvoje kuriamą ritmą.
- Na, jei jau nepašokom puotoje, tai gal galiu pakviesti jus šokiui čia, madam? - sumurkė jis, pažvelgdamas į jos smaragdo žalumo akis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 28, 2015, 02:14:07 pm
Džeinė nusijuokė.
-Žinai, kad aš dvejais metais už tave vyresnė. Kokią senę čia kabini?-sukikeno juodaplaukė.
Nors jis ir buvo pasipūtėlis, flirtuojantis su visomis iš eilės, kažkuo jis buvo įdomus. Tad kai Jesse pakvietė ją šokiui, mergina šoko kartu su juo. Po kojomis girgždėjo sniegas ir juos nušvietė mėnulis. Džeinės apranga visiškai nederėjo prie valso šokio, tačiau šokti ji mokėjo-vis dėl to, tris metus praleido Biobetonse. Jesse šokių sugebėjimais nenusileido žaliaakei.
-Svarstau, kiek mokinių išdrįstų flirtuoti su aurorų vade viduryje Uždraustojo miško? Nemanai, kad galbūt darai klaidą?-paklausė Džeinė.
Aurorė buvo šokusi daugelyje vietų, tačiau Uždraustajame miške šoko pirmą kartą. Juodaplaukei dingtelėjo, kaip keistai atrodytų, jei kas nors čia ateitų.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 28, 2015, 04:56:04 pm
- Oho, du metai... - sumurmėjo vaikinas. Tarsi Kasiopėjai nebūtų tiek pat, kiek ir tau, o su ja mes jau daug toliau pažengę esam. pagalvojo jis, bet visgi tai nutylėjo ir neparodė, ką galvoja ((čia iš anksto, kad paskui manęs vėl neužsipultum :D))
Taigi, septyniolikmetis vedė savo partnerę ir tęsė šokį.
- Kokia muzika tau patinka? - paklausė jis, apsukdamas Džeinę ratu. - Čia tavo gyvūnas?
Kadangi neatpažino jo nakties tamsoje, norėjo apsidrausti ir nepavadinti jo begemotu, taip užsipelnyti nelabai gerą žadantį juodaplaukės žvilgsnį.
- Gal ir darau klaidą, bet pas mane dažniausiai tokios išsitaiso savaime, - paslaptingai atsakė septintakursis ir nusijuokė. - O ką tavo vaikinas pasakytų, jei pamatytų? Turbūt man pavydėtų, ne? - lengvai pašiepė aurorų vadės mylimąjį.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 28, 2015, 05:25:21 pm
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Nelabai mėgstu šiuolaikinę burtininkų muziką. Labiausiai mėgstu ac dc, Melanie Martinez ir Troye Sivan. O kokios muzikos tu klausausi?-pasidomėjo juodaplaukė.
Jesse metė žvilgsnį į Naktį, tupinčią medžių šėšėlyje.
-Čia mano juodoji pantera Naktis,-tarstelėjo mergina.-nesijaudink, tavęs ji nepuls. Kol nesuerzinsi jos. Arba kol jai neliepsiu.
Žalios jos akys žybtelėjo tamsoje. Buvo šiek tiek keista, kad Jesse dar neišsigando. Džeinė neketino jam nieko daryti, tačiau dauguma jau būtų bent sudrebėję.
-Aš neturiu jokio mylimojo ar vaikino,-šyptelėjo aurorė.
Kone visos jos draugės jau turėjo vaikinus, Gabriella jau netgi buvo ištekėjusi už Soreno, o visą aurorų štabo vadovės laiką surijo darbas, o ir pati nesistengė įsimylėti ar susirasti vaikino.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 29, 2015, 12:00:30 am
- O tai Troye Sivan ir Melanie Martinez nėra šiuolaikiniai žiobarų atlikėjai? - paklausė jis. Kad tik nebūtų čia taip, kaip su ta vestuvine suknele... pagalvojo vaikinas ir iš savo minčių nusikvatojo. - Rokas, metalas, žinai, kaip ir visi kiti. Nesu klasikos gerbėjas.
Vaikinas įsižiūrėjo į šalia medžio tupintį gyvūną. Tikrai, dabar jis nebebuvo panašus į begemotą, dabar aiškiai matėsi didžiosios katės kontūrai.
- O ne, aš jaudinuosi, kad ji mane užpuls, - suvapėjo vaikinas ir nusijuokė. - Man rodos jūs, Džeine, jos bijote labiau nei aš, - pasakė septyniolikmetis, šiek tiek atlošdamas merginą. - Oho, tokia nuostabi panelė dar vis neturi savo gyvenimo palydovo. Gal senmerge likti nori? - pasišaipė šviesiaplaukis ir prikando lūpą.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 29, 2015, 12:17:41 am
((Ehhh norėjau parašyt burtininkų, o ne žiobarų! :DD pataisiau))
Džeinė prunkštelėjo.
-Abejoju, ar galėčiau bijoti jos, jei augu su ja nuo pat vaikystės,-mirktelėjo Jesse juodaplaukė.
Mergina nusijuokė, išgirdusi septintakursio pastabą apie senmergystę.
-Mieliau likčiau senmerge, nei susituokčiau su pirmu pasitaikiusiu,-prunkštelėjo.-ir abejoju ar aš jau tokia "nuostabi".
Džeinė pastebėjo, kaip vaikinas prikando lūpą.
-Klausyk, Jesse... Žinau, kad "kabini" kiekvieną pasitaikiusią merginą. Kodėl?..-paklausė aurorė.
Jos galvoje šmėstelėjo mintis, kad galbūt tai kaukė. Dar vienas būdas kažką nuslėpti. Arba tas vaikinas tiesiog yra visiškas vakarėlių liūtas ekstravertas. Tik ką vakarėlių liūtas ekstravertas veiktų čia, Uždraustajame miške, kai dar vyksta puota?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 29, 2015, 12:50:21 am
Džesis prunkštelėjo.
-Tai ji jau greit padvėst turėtų, ne? - nekaltai paklausė jis ir pažvelgė į Džeinę savo šviesiai žaliomis akimis.
Septyniolikmetis išklausė Džeinės samprotavimus apie vaikinus. Pasirodo, jų nuomonės šiuo klausimu visiškai išsiskyrė. Jis norėjo patirti kuo daugiau ir vis su kitom merginom, na, o jo pašnekovė vaikiną norėjo rinktis ilgai ir nuobodžiai.
-Nes mano toks charakteris, mergyt, - atsakė jis, nesileisdamas į kalbas. Septintakursis dar kartą apsuko šokio partnerę ratu ir net nusistebėjo, kaip ši gerai šoka ir grakščiai atrodo. - Kuo daugiau malonumų jauname amžiuje, tuo mažiau nesusipratimų šeimyniniame gyvenime.
Džesis pasilenkė prie Džeinės ir sušnabždėjo jai vienai tegirdimus žodžius ir sumurkė, tarp jų dviejų palikdamas nedidelį tarpelį, musei praskristi.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 29, 2015, 09:58:47 pm
- Supratau, - linktelėjo vaikinas ir susiglostė išsitaršiusius plaukus. - Įdomi čia ta magija.
Džesis bandė iš merginos akių kažką įskaityti, apie ką ji galvoja, bet deja vaikinui nepavyko. Septyniolikmetis dar kartą apsuko merginą, šįkart labai arti, prie jos prisilenkdamas.
- Nori pabandyt, mane visos įsimyli, - pasitikinčiai nusišypsojo grifas. Gal ir rizikinga buvo taip kalbėti su aurorų vade, tačiau jam tai nerūpėjo. - O aš myliu tik vieną merginą, Kasiopėją, - atsakė jis ir įsižiūrėjo į Džeinės akis.
Džesis paskutinį kartą nusilenkė prieš merginą ir nusišypsojo. Kaip tik reikiamu momentu išsisuko nuo devyniolimetės bučinio ir pamerkė akį.
- Ne šiandien, mažute. Aš čia savo merginos laukiu.
Džesis paleido merginą ir nuėjo savais keliais, galvodamas apie būsimą nuostabų vakarą su astronomijos mokytoja Kasiopėja Evers.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 29, 2015, 10:04:14 pm
Tyliai eidama mišku, rankose laikydama Češyra, Kasiopėja kikeno ir kalbėjo su savo katinu.
-Na, man tikrai nederėtų šnekėtis su nepažįstamaisiais,-nusijuokė Kasiopėja, pakeldama katiną ir pažiūrėdama jam į akis.-Bet mes buvome susitikę anksčiau.
Priglaudusi Češyrą prie krūtinės, Kesė pasileido mišku sukdamasi ir dainuodama Once upon a dream, galutinai išgyvendama visą tą Sleeping Beauty. Šypsodamasi ir vis dar dainuodama tą pačią Disnėjaus dainą, ji staigiai sustojo, išgirdusi balsus. Pažvelgusi į tą pusę, iš kurios jie sklido, Kasiopėja prisėlino ir pažvelgė pro medžius į situaciją.
Pažinusi abu žmones (o kaip jų nepažinsi) garbanė žiūrėjo kas tarp jų vyksta. Neatlaikiusi ji nusisuko, kai Džeiė lenkėsi bučiuoti Džesio, tačiau jo žodžiai privertė Kesę nusišypsoti.
Nuleidusi akis, ji nuslydo medžio kamienu žemyn, niūniuodama tą pačią dainą, ir glėbyje spausdama Češyrą.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 29, 2015, 10:08:07 pm
Džeinė nusišypsojo ir atsitraukė.
-Aww Kasiopėja? Kažin ką ji pasakytų, jei pamatytų kaip flirtuoji su visomis merginomis?-nusijuokė aurorė.
Juodaplaukė nuoširdžiai džiaugėsi, kad Kasiopėja pagaliau susirado vaikiną. Tik... Bijojo, kad jos neįskaudintų. Kasiopėja merginai visada atrodė lyg trapi, graži gėlė. Ir ji bijojo, kad tos gėlės nenulaužtų vėjas. Nueidama Džeinė pamerkė Jesse akį.
-Visos... Nesakyčiau, kad visos tave įsimyli,-ji tik paslaptingai šyptelėjo nueidama.-aš neįsimyliu nieko.
Po kelių žingsnių žaliaakė vėl pasivertė baltąja tigrę. Pasipūtęs, besinaudojantis žmonėmis, drąsus, savimi pastikintis, koketuojantis... Kai kas pasakytų, kad jis yra mano berniukiškas atspindys. Juodoji pantera ir baltoji tigrė nušuoliavo Hogvartso link.
(Uuuu YASSS FINALLY DRAMOS :D )
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Jesse Diamond Gruodžio 30, 2015, 12:04:37 am
-Iš kur žinai, kad ji nežino? - arogantiškai klausimu į klausimą atsakė vaikinas, lengvai pašiepdamas aurorų vadę.
Džeinei nuėjus, Džesis ją palydėjo žvilgsniu. Septyniolikmetis atsiduso ir pažvelgė į dangų. Jis tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime turėjo galimybę džiaugtis ir didžiuotis savo veiksmais - juk Džeinė buvo pirmoji jo atstumta panelė. Šviesiaplaukis kažkur netoliese išgirdo iki kaulų čiulpų įstrigusį balsą ir bandė nustatyti iš kur sklinda garsas. Prasibrovęs pro medžių šakas, netoliese išvydo ir balso savininkę. Ne ką kitą, kaip Kasiopėją Evers.
-Labas, Kess, - sumurkė jis ir apkabino garbanę iš už nugaros, švelniai priglausdamas savo lūpas jai prie kaklo. - Nepyk, kad nepranešęs išėjau iš puotos, bet kaip atsiprašymo dovaną... Einam į vieną vietą. Tikiuosi, kad tau patiks mano staigmena.
Vaikinas šyptelėjo ir pabučiavo Kasiopėjai į skruostą. Dabar jis ypatingai pasitikėjo savo jėgomis ir tikriausiai šio vakaro jis nepamirš niekada. Ne tik dėl Džeinės, bet ir dėl to, kad septyniolikmetis pirmą kartą susirado rimtą merginą, ne vienai nakčiai, ne keliom dienom, bet ir ilgesniam laikotarpiui. Džesis šyptelėjo pats sau ir nusivedė astronomijos profesorę gilyn į mišką.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 30, 2015, 12:20:13 am
Kasiopėja akimis nulydėjo tigrę ir panterą, glostydama katiną ir dainuodama tą pačią dainelę. Paleidusi Češyrą, kuris jau buvo bepradedąs spurdėti, Kasiopėja nusišypsojo pati sau.
-Mmm,-nutęsė ji, kai prisėlinęs Džesis ją apkabino ir apdovanojo jos kaklą bučiniu.-Labas,-nekaltai pasisveikino garbanė, atsisukdama į vaikiną.-Man rodos, nusipelnei arešto, ar ne,-viliojančiai nusijuokė Kasiopėja, tačiau greitai nusisukusi, atsigrežė ir nekaltai nusišypsojo ((žinai kaip tai turi atrodyt xd)). -Kur eisim?-smalsiai paklausė garbanė, žvelgdama į vaikino akis, tarsi neišgirdusi kad tai turėtų būti staigmena. Nutaisiusi Pūkio akeles, ji pažvelgė Džesį apsikabindama jo ranką, šitaip laukdama atsakymo ir eidama šalia.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melody Vasario 01, 2016, 09:08:54 pm
 Mergina išėjo temstant, tiesiog taip gavosi, nauji mokslo metai, šusnis namų darbų ir pilni koridoriai moksleivių. Dar susitarusi su pirmakursiu, mat profesorė reikalavo užduotį atlikti poromis, klastuolė patraukė miško link. Melody nebūtų Melody jei žinoma pastarąją valandą nebūtų pratūnojusi bibliotekoje ir kambaryje skaitinėdama apie augalą kurį reikia dabar surasti. Pasinaudojus burtų lazdele pasišvietė sau kelią ir lįsdama gilyn į mišką pasiekė proskyną.
  Atsisėdus ant vieno iš kelmų atrėmė galvą į medžio kamieną ir pradėjo laukti. Gėlės yra baikščios, tad taip paprastai nebūtų galima rasti, jos turi priprasti prie aplinkos. Pirmakursį vaikiną mergina nukreipė sklandančiais akmenukais, kurie sekė iki pat čia.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 02, 2016, 09:19:32 pm
Tamsią naktį Hogvartse, apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė Gabriella von Sjuard nežmonišku greičiu nubėgo į Uždraustąjį mišką, tikėdamasi čia gauti vakarienę (kitaip sakant, ieškojo kažko, iš ko galėtų išsiurbti kraują ar bent jau jo dalį). Mergina buvo apsisiautusi juodu apsiaustu ir ir aptemptomis kelnėmis, kad kokia nors palaidesnė suknelė nevaržytų jos judesių, juk medžioklėje reikia patogių drabužių. Savo vampyriška klausa ji bandė užfiksuoti bent menkiausią garselį, kuris praneštų apie netoliese esančią auką, tačiau nieko, kas paviliotų ją, kol kas neišgirdo. Žaliaakė brovėsi pro šakas ir ėjo tolyn į miško gilumą. Saugiausia medžioti čia buvo naktį, kai miške nesilankydavo jokie mokiniai ir niekas negalėdavo jos įtarti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 02, 2016, 09:32:46 pm
Rochell norėjo pasprukti nuo viso šurmulio esančio bendrajame kambaryje. Todėl užsidėjo amuletą, kurį neseniai pasigamino ir nulėkė į uždraustajį mišką. Eidama mergaitė klūpčiojo už kupstų, kelmų ir šakalių tamsoje. Per didelė baimė būti pagautai jos neslėgė, mat amuletas ją saugojo nuo baimių. Pirmakursiams buvo draudžiama eiti į uždraustajį mišką, tuo labiau naktį. Prasibraudama pro šakas ir patekdama į miško proskyną, sidabraplaukė sudrebėjo nuo šalčio ir labiau susisiautė į apsiaustą.
-Lumos,- tyliai sušnibždėjo ir lazdelės galė įsišvietė šviesa.
Įsiklausė į garsus, kurios skleidė miškas ar aplink mišką esantys gyvūnai ar panašiai. Štai tankiai ošė medžiai, krankė varnos, čiurleno miško šaltinis. Vis dar su šviečiančia rankose, Roch keliavo gilyn į mišką, kai išgirdo tankų kvėpavimą sau už nugaros ir medžių. Baimė buvo maža, nes ją gynė amuletas, bet vistiek atsisukus ir pamačius žmogaus siluetą, jos širdies dūžiai padažnėjo...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 02, 2016, 09:45:11 pm
Gabriellos rega netrukus užfiksavo švieselę, greičiausiai, sklindančią iš kažkieno lazdelės galo. Jai nebuvo labai svarbu ar tai buvo pirmakursis, ar septintakursis, o kad tai bus koks nors profesorius, jai net į galvą tokia mintis neatėjo. Netrukus šviesiaplaukė užuodė ir šviežią vaiko kraują, kas paskatino jos visus instinktus vėl pradėti reikiamai funkcionuoti.
- Oi negerai negerai, mergyt, darai, - pamačiusi varniukės veidą ištarė mergina, o jos veide užsižiebė sadistiška šypsenėlė. Kai ji buvo alkana, jos charakteris visiškai pasikeisdavo ir ji nebesivaldydavo. - Ar žinojai, kad po miškus pavojinga vaikščioti? - ji apėjo aplink išsigandusią mergaitę ir nusijuokė savo skardžiu juoku. - Girdžiu, kaip plaka tavo širdis.
Vampyro žmona nusiėmė gaubtą nuo galvos ir leido Rochellei pamatyti josios veidą.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 03, 2016, 04:55:51 pm
Žmogus, greičiausiai mergina arba išviso kokia profesorė, buvo su gobtuvu. Rochell stipriau suspaudė amuletą, esantį ant kaklo, rankose. Jos baimės lygis nebuvo aukštas, bet pati jautė, kad ji šiektiek kirbždėjo kūne. Išgirdusi gergždinti ir pažįstamą balsą, sklindantį iš po gobtuvo, mergaitė susiraukė:
-T-taip,- mergaitė sudrebėjo, bet ne dėl baimės, bet dėl šiurkštaus balso ir šalto oro.
Merginai nusiėmus apsiausto gobtuvą, Rochell vos širdis link kulnų nuriedėjo. Bet tuoj pat sugrįžo į vietą, nes amuletas ją gelbėjo. Profesorė Gabriella?! Ką ji čia veikia? Dabar man šakės... Ji gali atimti taškus, arba dar blogiau - pasakyti direktorei, o ši išmestų iš mokyklos... Nežinodama kur dėtis, mergaitė panaudodama "Nox" kerus, užgesino švieselę ir užlindo už medžio. Pirmakursei pasirodė, kad ji vampyrė, bet per daug nekreipė dėmesio į tai. Žinoma, ji viską galėjo matyti, bet Rochell neklausė savo nuomonės ir bėgo tolyn. Traškėdamos šakos po kojomis, išdavė kur ji randasi, bet varniukė toliau bėgo. Na štai...Mergaitė užkliuvo už kupsto ir parvirto... Dabar man tikrai šakės...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 03, 2016, 07:12:58 pm
Gabriella sadistiškai šyptelėjo ir staigiu rankos judesiu išplėšė amuletą mergaitei iš rankų. Tokie kvaili daikčiukai paskui ir išduoda, kad naktį kažkas įvyko ir dar padeda išsiaiškinti įvykio kaltininką.
- Ir, tikiuosi, tu nemanai, kad pabėgsi nuo kažko, kas yra žymiai greitesnis už tave? - paklausė mergina. - Nors, žinai, gal taip ir geriau, o įdomiau tai tikrai.
Gabriella apsilaižė apatinę lūpą ir stebėjo, kaip mergaitė nubėga. Juk reikia suteikti aukai vilties, kad ji dar gali pabėgt, ar dar kažkas. Šviesiaplaukė, praėjus kelioms minutėms, tiesiog šviesos greičiu atskriejo iki parklupusios mergaitės. Paprastą dieną ji būtų susirūpinusi ir pakėlusi ją, paklaususi ar šiai viskas gerai ir kaip ji jaučiasi, bet šiąnakt jai rūpėjo tik kraujas. Švelniai pakėlusi tamsiaplaukę, Gabriella ją atrėmė į medį ir apsimetė, kad ji tokia pati gera ir nekalta mergina, kokia būdavo visada.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 03, 2016, 08:19:46 pm
Širdis šokinėjo iš baimės, kadangi amuleto šalia ji nebeturėjo. Vos pakėlusi akis, šviesiaplaukė ją stipriai prispaudė prie medžio.
-Profesore von Sjuard, ką darote?- sužnibždėjo sidabraplaukė.
Atsakymo nesulaukė. Gal tai sapnas? skaudžiai įžnybus į savo kairę koją, suinkštė ir suprato, kad tai ne sapnas. Na žinoma, bravo Rochell, tu ir vėl pakliuvai į bėdą. Bravo, bravo, bravo. Ir kodėl būten man? Kokio velnio aš išviso čia ėjau?! Tikra varnanagė būtų pagalvojus, o tu? Mielas, bet bailus švilpis. Kas daugiau? Dabar ir išsisuk pati... pirmakursė skaudžiai atremta į medį, sau plojo. Bet juk bėdos po vieną nevaikšto... Šįkart taip pat... bandydama rankomis nustumti profesorę tolyn, vis baiminosi tolesnių jos veiksmų. Deja, jai nepavyko jos nustumti, ir taip musilpusi ir pavargusi mergaitė suinkštė ir išspaudė ašarą
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 04, 2016, 08:50:22 am
((Jei tu sidabraplaukė, pataisyk savo aprašymą :DD ))
Gabriella tvirtai pirštais suėmė mergaitės kaklą ir kaip reikiant stipriai atrėmė į medį. Kitos rankos pirštai pasigavo palaidą sidabraplaukės sruogelę ir pradėjo nestipriai sukti.
-Įpratai prie mano profesorės - rūpestėlio įvaizdžio? - su pašaipa balse paklausė vampyrė. - O jūs, mokiniai, esate tokie beviltiškai naivūs, kad galvojat, jog profesoriai - tai tarsi iš dangaus nusileidę angelai.
Tikriausiai varniukė nelabai ką nutuokė apie vampyrus. Jie gražūs, greitai bėga, tyliai vaikšto, turi gerą klausą ir yra be galo stiprūs, tad kiekvienas bandymas kaip nors pabėgti ar atsikratyti, vampyrę džiugino ir kėlė šiokį tokį pasitenkinimą medžiokle. Klastūnyno vadovės juokas kraupiai nuskambėjo nakties tyloje, o šiurpus aidas jį padarė dar baisesniu ir kraują stingdančiu. Po savo kaire ranka Gabriella juto stipriau pradėjusį pulsuoti aukos kraują ir šyptelėjo.
-Sako, su maistu žaisti negalima, bet, - ji šaltai pažvelgė pirmakursei į akis. - ...tu net neįsivaizduoji, kaip miela žiūrėti į bejėgės aukos besikeičiančius jausmus.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 04, 2016, 03:50:09 pm
((Aš esu iš naujo parašius aprašymą, ar būtinai reikėjo taisyt? :DD))
Stipriai prispausta prie medžio, pirmakursė verkė ir kaltino save. Maniau, kad klastuoliai geresni, nei pasakoja knygose ir t.t. Aš ja pasitikėjau!
-Aš taip nemaniau! Profesoriai taip pat buvo, kokie ir mes dabar... Niekada, negali žinoti, kuo jie taps...,- sidabraplaukė varniukė suklykė išgirdusį klaikų klastuolės juoką...
-Ir ką tu su manim nori daryti?- susitaikiusi su gresiančiu likimu, Rochell paklausė.
Jaunoji varnanagė taip pat šaltai, kaip Gabriella į ją, žiūrėjo į klastuolių vadovės akis. Jose šmėžavo tik vampyrų mintys. Kas daugiau... Nusilpusi mergaitė suinkštė:
-Palik mano plaukus!- įpykusi Rochell, stengėsi kuo ramiau kalbėti, bet baimė jos krūtinėje nepasidavė ir toliau vykdė savo pareigą.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 04, 2016, 05:27:52 pm
((Ohh, nemačiau, sorry :D ))
Gabriella ramiai, šaltu žvilgsniu stebėjo verkiančią mergaitę. Paprastą dieną jai būtų jos gaila, ji bandytų kaip nors tą varniukę paguost, tačiau šiandien... buvo viena tų dienų, dėl kurių mergina paaukojo savo gyvybę Sorenui.
- Oi taip, tikrai, niekas nežino, kas tu būsi po penkių minučių, - nusijuokė šviesiaplaukė ir pradėjo lenkti pirštus. - Lavonas, dvasia, maža vampyriukė, o gal tiesiog menka išsigandusi mergaičiukė, bėganti nuo ją užklupusios didžiulės bėdos. Tikriausiai, kad lavonas.
Profesorė von Sjuard šaltai pažiūrėjo į Rochell akis ir suspaudė lūpas.
- Nenervink manęs, - iškošė pro dantis ji. - Tavo gyvenimas gali baigtis greičiau, nei tu tikiesi.
Gabriella vaizdžiai suėmė už juodaplaukės kaklo ir lėtai jį pasuko, tačiau ne taip, kad visiškai nusuktų galvą ar labai smarkiai sužalotų.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 04, 2016, 06:53:18 pm
((Nieko  :D :D))
-Jau geriau mirsiu, nei čia kankinsiuos,- sudėjavo mergaitė.
Pajautus skaudų kaklo pasukimą į šoną, mergaitė bandė spirti klastuolei, bet bandymas buvo nesėkmingas. Pabandė dar, tik dar pablogino situacija. Su dideliu kankinamu skausmu, sidabraplaukė varniukė, pro ašaras jautė, kad tuoj nualps. Taip ir atsitiko, bet kadangi profesorės stiprios rankos ją laikė, ji susmuko ant jų ir leidosi, kad su ja darytų ką nori. Dabar, Rochell tai nebuvo per labiausiai svarbu, kas bus, kas buvo ir taip toliau. Nieko nejausdama, nei baimės, nei skausmo, nei liūdėsio dėl likimo, jaunoji varnanagė, sau ramiausiai nualpusi gulėjo ant Gabriellos rankų. Tegu ji ir galvoja, ką su ja daryti ir kaip elgtis...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 04, 2016, 09:30:07 pm
- Tai, sakai, nebijai mirties? - nusišypsojo Gabriella, skvarbiai pažvelgdama į mergaitės akis. - Ką gi.
Nors ir nelabai įdomu gerti kraują iš nualpusio žmogaus, kuris nejaučia skausmo ir nieko nežino, tačiau vampyrei vis tiek reikėjo pasimaitinti. Auka pasispardė paskutinį kartą ir galiausiai nualpo.
Gabriella staigiai prakirto jos kaklo odą toje vietoje, kur kraujas buvo aktyviai varinėjamas širdies iš vienos vietos į kitą. Mergina godžiai trūktelėjo kraujo ir, galiausiai, pajutusi, kad visgi jo jau užteks, profesorė atsitraukė ir atžagaria ranka nusivalė lūpas.
Šviesiaplaukė nugara atsirėmė į medžio kamieną ir laukė, kol varniukė pagaliau pabus. Nors galvą dar vis buvo užvaldžiusios vampyriškos mintys, Gabriella po truputį pradėjo mąstyti blaiviai.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 04, 2016, 09:45:55 pm
Rochell po truputi pabusdama iš savo nualpusios būsenos, suinkštė. Vos pasukus galvą, ji pajautė stiprų ir aštrų skausmą, kaklo odos srityje. Pasimuisčiusi, pamatė Gabriellą, kuri šalia jos buvo atsirėmusi į medžio kamieną ir suklykė. Kada ji spėjo?
Staigiai pašokusi iš vietos, bet ir vėl nukritus, nes jos kojos, neatlaikė jos kūno, sidabraplaukės varnanagės kūnų perėjo tas pats aštrus skausmo jausmas. Pasislinkusi toliau nuo Klastūnyno vadovės, atsirėmė į šalimais esantį medį ir atsiduso. Ką toliau daryti? Kaip elgtis? Bėgti? Sėdėti? Ar iš viso stovėti?! išsiblaškiusi nuo baimės ir skausmo, naujoji pirmakursė bandė stotis. Po kelių nesėkmingų bandymų, sidabraplaukė parklupus, pasidavė...Rochell nužvelgė vampyrę ir sudėjavo, juk dabar ji gali tapti nuolatiniu Gabriellos kraujo šaltiniu..
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 07, 2016, 07:04:04 pm
Kai paukščiui pašauna sparną, jis kankinasi, negali skristi ir matyti nuostabaus pasaulio iš aukštai. Nemato gamtos grožio, miestų šurmulio - nieko, kas jį pradžiugintų. Taip, kaip atrodo pamuštas paukštelis, atrodė ir mergaitė. Gabriella po truputį atgavo savo blaivų, o ne kraujo troškimu apsėstą protą. Ji tyliai panosėje kažką sumurmėjo ir atsiduso, trenkdama sau per kaktą. Varniukė atrodė sutrikusi ir baili, nors tai yra savaime suprantama, kad Rochell bijo jai ką tik kraują nuleidusios merginos.
- Nebijok, - sausai tarė ji, krimsdamasi dėl ką tik padarytų veiksmų. - Pažvelk man į akis.
Vampyrė kelias sekundes palaikė akių kontaktą su juodaplauke prieš pradėdama jai keisti atmintį.
- Tu buvai miške naktį, užkliuvai už šakos ir susižeidei kaklą. Daugiau niekada vakarais neisi į mišką, o tvarkingai būsi savo koledžo bendrajame kambaryje. Dabar pakartok tai, - nusišypsojo profesorė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Kovo 11, 2016, 12:43:43 pm
Rochell su baime žiūrėjo į vampyrės akis, kol abi sudarė akių kontaktą. Kas čia vyksta? Ach, žinau...  Varnanagė susipratus, ką šioji profesorė čia "gamina", prisiminė, kad šiandien ji be akinių, bet su akių lęšiais. Teks vaidinti... Pirmakursė tikrai pasižymėjo gera vaidyba, tad šįkart jai tai pravers.
-Aš buvau miške naktį, užkliuvau už šakos ir susižeidžiau kaklą. Daugiau niekada vakarais neisiu į mišką, o tvarkingai būsiu savo koledžo bendrajame kambaryje,- įtikinamai pasakius, Roch "pamiršdama" savo amuletą apsaugantį nuo baimės, žygiavo Hogartso pilies pusės link. Po kojomis traškėdamos šakos, baugino varnanagę ir ši su malonumu įsivaizdavo, kad yra ne kur kitur, bet Varno Nago bendrajame kambaryje, prie laužo šildo kojas ir valgo keksiukus su arbata. Ji norėjo kuo greičiau grįžti vidun, nes buvo labai sustirus ir labai skaudėjo kaklą. Vos dėliodama ir vilkdama savo kojas, mergaičiukė nuleidusi akis lėtai kėblino vidun. Pagaliau pasiekusi slenkstį ji ilgokai, bet sunkiai atsiduso ir keliavo link Varno Nago bokšto, bendrojo kambario...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Birželio 03, 2016, 10:28:41 pm
Gabija Poter vaikščiojo po Uždraustąjį mišką, ieškodama ramybės. Profesorė buvo pavargusi. Labai pavargusi. Štai kas būna, kai pradedi profesoriauti Hogvartse tais metais, kai ten didžiausias naujų mokinių kiekis. Atrodo ramu čia miške, gražu viskas, kol šviesiaplaukė suprato užkliuvusi už šaknies ir išsitiesusi ant žemės. Tipiška aš. Nepargriūti negaliu. Ji prisiminė visus gėdingiausius kartus, kai buvo išsitiesusi ant žemės. Devyniolikmetė atsistojo, nusivalė purvus nuo drabužių (Nors ant jos mėgstamiausių juodų džinsų liko didžiulė dėmė) ir atsisėdo ant išgriuvusio medžio. Iš atminties vėl atsklendė prisiminimas apie susitikimą su Christina d'Ark (Lyg ir tokie buvo mergaitės vardas ir pavardė). Nors viskas vyko seniai, prieš šešis metus, tačiau Gabija prisimina viską lyg būtų vykę tik vakar, tik merginos vardą primiršo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 05, 2016, 12:29:44 am
Gabriella išėjo iš pilies norėdama susidėlioti mintis į stalčiukus ir juos sandariai užrakinti atminties saugykloje. Merginos nuotaika tikrai nebuvo pati geriausia - buvo supykusi ant savęs, tą dieną jai viskas nesisekė, o, negana to, skaudėjo galvą. Tad dabar kiekvienas, pasitaikęs šviesiaplaukės kelyje, galėjo nukentėti ne vien morališkai, kiek ir fiziškai. Von Sjuard ėjo miško takeliu, kol užkliuvo už kažkokio minkšto daikto ir parklupo. Pamačiusi, kad po ja guli kita profesorė, Gabija Poter, Gabriella iš įpročio nusišypsojo. Kad ir kokia prasta būtų diena, mergina negali pamiršti ir mandagumo su šypsena.
- Sveika, Gabija, nemačiau tavęs, atsiprašau, - pasakė stodamasi Gabriella ir ištiesė ranką kolegei, kad ši galėtų lengviau atsistoti.
((Nepyk, kad taip vėlai. Tik dabar namo grįžau. Sakykim, kad Gabriella atėjo tau nespėjus atsistot ;D ))
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Birželio 05, 2016, 01:07:53 pm
Gabija pažvelgė į besišypsančią kolegę.
- Dėkui. Kokia aš vėpla... Lygiame kelyje pargriuvau.
Profesorė dar bandė nuvalyti tą didžiulę dėmę, bet pamačiusi, jog nieko nepeš nustojo.
- Kokiais vėjais, Gabriella? Juk turi būt kažkokia priežastis. Čia be priežasties vaikšto tik mokinukai.
Šviesiaplaukė pažvelgė į savo rankas, kurias nežmoniškai skaudėjo. O priežastis labai aiški: rankos buvo subraižytos iki kraujo. O pats nuostabiausis visų draugas kraujas tekėjo per ranką, riešą, delną, pirštus ir galiausiai nukapsėdavo žemėn.
- Ot faina. Tikriausiai geriau nė būti negali.
Mergina išsibūrė rankšluostį, tačiau jis maža ką gelbėjo: kraujas vistiek tekėjo lyg vampyro laukdamas. Galiausiai devyniolikmetei perbraukė lazdele per žaizdas, nusivalė rankas ir lazdelę.
- Šitaip daug geriau.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 05, 2016, 02:38:20 pm
 - Nėra už ką, - dar kartą maloniai nusišypsojo von Sjuard ir nusivalė rankas į odines kelnes. Atėjau paslėpt dar vieno lavono, sarkastiškai pagalvojo mergina, tačiau nuo jos veido šypsnis nedingo. - Norėjosi pakvėpuoti grynu oru, kur nedaug žmonių. O tu kodėl čia?
Žiūrėk, tik nenukraujuok mirtinai, panelyt, būtų nesmagu pranešti dar vieno burtininko mirtį Hogvartso teritorijoje... Žinoma, Gabriella jau seniai ore užuodė tą saldų ir išsiilgtą, šviežią žmogaus kraujo kvapą ore. Vampyrė apsilaižė lūpas, bet žiūrėjo į Gabijos veidą, tyrinėjo bruožus, bandė suvaldyti save nuo dar vieno neapgalvoto nužudymo.
 - Taip, tikrai... - nežinia, ar sarkastiškai, ar paprastai pritarė žaliaakė. Gabriella jau žinojo, kas laukia Gabijos po kelių valandėlių.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Liepos 04, 2016, 10:57:13 am
Gabijai nepatiko Gabriellos veido išraiška. Galbūt ji tiesiog bijo kraujo, o gal...? Poter bijojo šitą žodį net mintyse ištarti. Šviesiaplaukė būtų mielai apsisukusi ant kulno ir išsinešdinusi iš čia, tačiau prisiminė, jog ankstesnė Gabija, ta, kuri dar buvo tik mokinė, nebūtų taip greitai pabėgusi nuo pavojų. Todėl profesorė nepastebimai perbraukė su lazdele per žaizdą, taip ją atverdama. O tada su apsimestinu pykčiu ir nuostaba tarė:
- Kas per velnias darosi tai lazdelei? Savavališkai elgiasi. Matyt teks pakeisti.
Tačiau šįkart mergina žaizdos neišgydė. Ji tik nepatikliai stebėjo kolegę. Nežinojo ko laukti: Gabriellos nualpimo ar kažko kito. Gabija nesupranta kaip tose žiobarų knygose tos "varnos" gali ramiai reaguoti kai joms kas nors pasako, kad yra vampyras.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 08, 2016, 12:49:52 am
Gabriella pernelyg apatiškai stebėjo kraujo lašus, tykštančius ant žemės, tarsi laukdama lėto savo kolegės nukraujavimo. Tačiau nepraėjus net kelioms akimirkoms, rankose pasukinėjusi savo lazdelę, buvusi profesorė šyptelėjo ir nebyliais kerais užgydė Poter žaizdą. Kas jau kas, bet aš tikrai negersiu iš delno, ką gali žinot, ką jis lietė.
- Nėra už ką, - maloniai nusišypsojo auksaplaukė. - Visada malonu padėti, kolege.
Gabriella von Sjuard užsikišo lazdelę ir vėl pažvelgė Gabijai į akis. Žinoma, vampyrė puikiai suprato, ko siekia mergina, tad ir pati nusprendė su ja žaisti jos pačios žaidimu.
- Juk tu nepamanei, ka aš kokia... Hmm, vampyrė? - tyliau, tarsi pati bijotų šių būtybių, paklausė Gabriella.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Liepos 19, 2016, 08:56:45 am
Gabija iš pykčio pasipūtė lyg kalakutas. Ką ji čia vaidina? Mačiau jos žvilgsnį. Mačiau žvėries alkį, kuris jokiu būdu negali priklausyti žmogui. Profesorė bijojo. Bijojo išeiti, pasilikti, pažvelgti į Gabriellą ir bijojo mirti. Patekau į situaciją be išeities. Išeisiu - mirsiu, pasiliksiu irgi mirsiu. Šviesiaplaukei jau skauda galvą nuo mąstymo. Tada jai atėjo kita mintis, ta, kuri slėpėsi giliai jos smegenyse: O kas jeigu aš suklydau ir ji nėra vampyrė. Ištikrųjų, tai labai rimtas kaltinimas, o aš nei gerai nepagalvojus priskyriau jį buvusiai Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos mokytojai. Kokia aš kvaiša...
- Ne, žinoma nepagalvojau. Toks žmogus kaip tu tiesiog negalėtų būti vampyras.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 07, 2016, 04:48:49 pm
- Taip, suklydai... - su paslaptingu šypsniu veide pakartojo Gabriella von Sjuard.
Tarp merginų stojo keletos minučių tyla. Buvusiai apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė labiau užsinorėjo kraujo, nebegalėjo suvaldyti savo žmogiškumo. Dabar Gabija Gabriellai atrodė tarsi baikšti, negalinti apsiginti stirna. Šviesiaplaukė staigiai ir tvirtai prispaudė Gabijos riešą prie medžio kamieno ir užčiaupė burną kita ranka. Žinoma, Gabija priešinosi, tačiau vampyrei tai neberūpėjo.
Nepraėjus net dešimt minučių, Gabijos nebebuvo gyvųjų pasaulyje, o Gabriella mėgavosi pasakiškais pietumis. Mergina sutvarkė lavoną, gerai paslėpė, kadangi "įkalčių" nebuvo, von Sjuard buvo įsitikinusi, kad jos niekas neįtarinės. Galiausiai ministrė atgavo savo jausmus ir suvokė, kad ką tik įvyko.
- Sudie, Gabija... - teištarė vampyrė, o jos gerklėje užstrigo paskutiniai žodžiai, kuriuos ji norėjo pasakyti. Galiausiai apsisukusi ji žaibiškai greitai nubėgo prie ežero.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gvendolina Linder Spalio 31, 2016, 03:52:26 pm
Diena pasitaikė visai maloni būti lauke, nors nestiprus, bet šaltas vėjas gnaibė nosį ir žandus, prisidengusi žaliai baltu Klastūnyno šaliku antrakursė nusprendė ištrūkti iš pilies. Užsikišo lazdelę už sijono liemens ir pagalvojo, jog lauke kai atsibos ir jau bus pravėdinusi galvą nuo Hogvartso, išsitrauks ją pakartos kelis jai patinkančius burtažodžius.
Jau pasiekus Uždraustąjį mišką, kur žalios aukštos eglės bado dangų ir vaiduokliški uosiai veja šalin, priėjusi medžių proskyną Gvendolina nusirišo šaliką nuo kaklo ir pasidėjo ant drėgnos žolės, kad atsisėstų. Tuo tarpu kai užpakalis jau buvo ant žemės ir lazdelė jau buvo ištraukta, Gvendolina už kelių medžių pamatė artėjančią žmogystą. Mergaitė suraukė juodus antakius ir įsižiūrėjo. Tai matyta mokyklos varnanagė žingsniavo link miško. Tai greičiausiai ta su kuria Gvendolina bendrauti nenori, be to apskritai visažiniai, protinguoliai varnanagiai ją erzino, tačiau jai tuo pat metu buvo įdomu su jais bičiuliautis. Ji pakėlė užpakalį nuo šaliko, jį užsimetė ant kaklo atgal vėl užsikišo tiesią lazdelę už liemens. Kažin ar antrakursė pasinaudos galimybe pasikartoti burtažodžius, bet kad pasinaudos kitokia galimybe tai tik buvo klausimas. 
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Rosemarie Mortimer Spalio 31, 2016, 04:23:48 pm
Dar vienai dienai iš lėto slenkant pro šalį, varnanagė, apsitūlojusi keliais sluoksniais drabužių, išėjo iš pilies. Gal normaliam žmogui ir nebuvo taip jau šalta, tačiau mergaitė, retkarčiais šiurpstanti net vasarą, pamanė, kad papildomas sluoksnis nepakenks. Apskritai, ar gali būti per daug šilumos? va būtent, kad ne.
Mintydama apie panašias gyvenimo tiesas, Rosemarie net nepastebėjusi priėjusi uždraustąjį mišką. Ne itin dažnai jai tekdavo ten apsilankyti, tad tai buvo dar viena priežastis, paskatinusi ją žengti giliau į medžių paunksmę. O paskui dar toliau, dar toliau ir dar toliau, kol priėjo proskyną tarp medžių ir pamatė mergaitę iš lėto stojantis nuo drėgnos žemės. Vieną akimirką Rose praleido mąstydama, ar buvo pastebėta ir ar verta slėptis už artimiausio krūmo, tačiau kitą tik piktai pasišaipė iš savęs ir liepė nesielgti juokingai. Žinoma, ją pamatė, dėl kokios kitos priežasties toji klastuolė galėjo pakilti nuo tokio patogaus žemės lopinėlio?
Šiaip ar taip, kad ir kaip būtų nenorėjusi šiuo metu susitikti net ir paprasčiausio kiškio, varniukė net nekryptelėjusi iš kelio nužingsniavo priekin bei likus keletui metrų, kilstelėjo ranką.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gvendolina Linder Spalio 31, 2016, 04:52:22 pm
Varnanagė greičiausiai supratusi, kad liko pastebėta artėjo link Gvendolinos, o išlindusi iš medžių pakėlė ranką sveikindamasi. Gvendolina šyptelėjo ir vertino ateinančios vyresnios mergaitės išvaizdą. Varno nago mokinė buvo gerokai prisivilkusi taip lyg dabar būtų žiema ir pūstų stiprus vėjas. Kelių sluoksnių drabužiai darė ją apkūnesne, bet tai nebuvo minusas nes mergina buvo graži ir tai negadino vaizdo. Sekundę klastuolė prisiminė ir savo išvaizdą. Palyginus su varnanage ji buvo tik su vienu megztuku ir sijonu, batai buvo netvarkingai užrišti ir šiek tiek aukštesni nei čiurna lygio. Paltas kuri ji buvo apsivilkusi buvo šiltas ir to pakako, o šalikas kuris šiuo metu nebuvo apviniotas aplink kaklą vaidino puošmenos vaidmenį. Mergaitė nusprendė susipažinti.
- Labas. Kaip čia taip susitikom. - pakėlusi antakį pasakė Gvedolina. - Sedėjau čia ir pamačiau tave. Kaip matau esi iš varno nago. Netyčia čia užklydai?
Nežystamoji (o gal jau ir pažistamoji) atrodė nusiteikusi visai draugiškai tad Gvedolina pamanė preleisti kiek nors laiko su ja.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Rosemarie Mortimer Spalio 31, 2016, 05:29:12 pm
Galiausiai įveikusi tuos kelis likusius metrus, Rosemarie sustojo priešais klastuolę. Ši iš pažiūros buvo kiek jaunesnė ir, jei atmintis varniukės neapgauna, porą kartų matytą koridoriuose. O gal ir nematyta - negalei būti tikra, kai kiekvieną dieną matai būrius mokinių. Net ir su geriausiai norais nesudėliosi jų į atskirus skyrelius savo galvoje, kad vėliau galėtum prisiminti.
- Nesakyčiau, kad jau taip netyčia, - persimetusi varinius plaukus, paprieštaravo. - Išėjau pasivaikščioti ir kojos atvedė čia. Tikriausiai, giliai pasąmonėje, aš pati čia norėjau ateiti. Beje, aš vardu Rosemarie, o tu?
Varniukė apsidairė aplinkui. Bandė pamatyti koks skirtumas tarp miško pavasarį ir rudenį, tačiau nieko išskirtino nepastebėjo. Na, galbūt tik lapai būna ne tokie plieniniai.
- Nori pasivaikščioti? - apvedusi ranka visą proskyną, pasiteiravo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gvendolina Linder Lapkričio 02, 2016, 07:35:34 am
Mergina prisistačiusi kaip Rosemarie, rodos visais mėgsta plepėti, o Gvendolina tam ir nusiteikusi.
- Aš Gvendolina. Atėjau čia nes norėjau ateiti. - lyg pasakiusi juokingiausią pokštą prunkštelėjo mergaitė. - Būtų smagu pasivaikščioti, nes žemė šalta ir šiaip oras nekoks ramiems pasisėdėjimas. Reikėtų pajudėti. - užbaigė ji.
Tai štai jos patraukė pramintu miško takeliu, kuriame galėjo tilpti abi. Einant girdėjosi jų žingsniai, o aplinkui, dabartinio vėjo supamas miškas, atrodė palyginus ramus. Gvendolina eidama dešinės kojos batų priekiu spardė šalint akmenukus besimėtančius ant takelio. Staiga paspyrus vieną blyškiai raudoną akmenuką, lyg kas atsitiko jos viduje. Ji sustojo šio keisto jausmo įbesta ir žvilgtelėjo į savo draugę. Rosemarie į klastuolę žiūrėjo taip lyg klaustų ''kas atsitiko?'' , o Gvendolina šiek tiek persigandusi stovėjo ir žiūrėjo į varnanagę, bei laukė kas bus toliau.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Rosemarie Mortimer Lapkričio 02, 2016, 11:17:37 am
Rosemarie sukikeno iš to galbūt ir ne itin vykusio juokelio, tačiau tikslesnio, nei visi kiti galimi atsakymai. Šiandiena ji buvo neregėtai geros nuotaikos, tad vis dar šypsodamasi lūpų kampučiais, krestelėjo galvą pritardama Gvendolinai. Tikrai nebuvo šilta, mat net pro jos drabužių sluoksnius spėjo prasiskverbti šiokia tokia vėsa. Žinoma, ji nebuvo itin nemaloni, tačiau mergaitei labiau patiko šiluma, todėl, be abejo, laukė nesulaukė, kol pagaliau pasirodys pavasaris. Tikras pavasaris.
Iš apmąstymų varniukę pabudino kažkoks dunkstelėjimas. Pažvelgusi žemyn pamatė, kaip Gvenės užkliudytas, išblyškusios kraujo spalvos, akmenukas ritasi tolyn ir atsitrenkia į medį. Jis atrodė kažkoks keistas, tarsi pradėjęs tirpti, nykti, tarsi šviesa jį apeitų ir panardintų į nežinia iš kur atsiradusius šešėlis. Tarsi jis pats būtų šešėlis. Bet šešėliai nebūna spalvoti ir jų negalima paspirti.
Nukreipusi akis nuo jo apsidairė. Norėjo paklausti klastuolės, ar ir jai jis atrodo kažkoks ne toks, tačiau pastarosios, bent iš pradžių, niekur nepamatė. Rosemarie jau buvo spėjusi supanikuoti, tačiau akys netikėtai pagavo kažin kokį judėjimą. Tai ir buvo Gvendolina. Tokia pat neryški ir išblukusi kaip tasai akmenėlis.
- Tu atrodai kaip vaiduoklis, - išsprogdinusi akis sušnabždėjo ir vėl dirstelėjo į akmenį. Įdomu, ar jai irgi taip atsitiktų, jei jį pakeltų? Per ilgai nesvarstydama mergaitė nuėjo ten, kur nuspirtas gulėjo akmenukas, bei jį pakėlė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gvendolina Linder Lapkričio 03, 2016, 11:41:57 am
Kai Rosemarie sušnibždėjo Gvendolinai, kad ji vaiduoklis, Gvendolina vis dar stovėjo stabo ištikta ir negalėjo patikėti jos žodžiais. Klastuolė tankiai mirksėjo bei bijojo žvilgtelėti į save vietoje to ji stebėjo Rosemarie. Ne... Ką ji daro?! - panikavo galvoje ir norėjo sustabdyti draugę, tačiau išorėje net nekrustelėjo. Varnanagė priėjo prie nuspirto akmenuko ir jį pakėlė. O ne... Rosemarie oda pradėjo blykšti, tamsi plaukų spalva blukti, o ji pati rodėsi liko lyg peršviečiama, geriau įsižiūrėjus pro ją galėjai matyti tolumoje esantį mišką, visas jos kūnas liko be kontūro, atrodė, kad bet kas gali ją deformuoti, bet akys likusios tokios pat skelbė, kad šiame reikale yra netikrumo. Suvokusi šią realybę Gvendolina išsižiojo ir pradėjo mikčioti.
- M... Mes vai... vaiduokliai. - ji pradėjo nirti į vidinį panikos monologą. - Rosemarie tu atrodai kaip aš. Oi... Palauk... Gal aš atrodau kaip tu? Ne, ne, ne. Tai yra mes atrodom kaip vaiduokliai. Nors... Gal mes neatrodom, gal mes jais esame? Ak taip juk pirmai sakiau jog mes vaiduokliai... - šnekėjo ji tylinčiai Rosemarie. - Atleisk. Šiek tiek nusiraminsiu. - giliai įkvėpusi tarė ji. - Kaip tu jautiesi dabar?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Rosemarie Mortimer Lapkričio 03, 2016, 04:49:11 pm
Mergaitės viduriuose kažkas truktelėjo it užmetus meškerę, o oda nusirito šiurpuliukai. Žinoma, šiuos potyrius būtų galima priskirti susijaudinimui ir vėsiam orui, tačiau Rose nematė, kad jai kūnu vaikšto pagaugai nuo paprasto vėjelio. Ji nė neabejojo, kad dėl to kaltas tas keistasis akmenėlis.
Pakėlusi rankas priešais akis, įsižiūrėjo. Jos atrodė tarsi išblukusios nuo per didelio skalbimo, tačiau niekur nedingusios. Pagniaužiojus pirštus puikiai juos jautė, todėl prielaida apie vaiduoklius atrodė keistoka. O iš kur žinai, kad šmėklos savęs nejaučia? Gal jiems atrodo, jog jie būtų gyvi, - šnabždėjo neramus balselis Rosemarie viduje, tačiau ji jį nuvijo.
- Neee, mes ne vaiduokliai, juk nemirėme, tiesa? – nuleido rankas bei priėjusi prie Gvendolinos, suėmė šią už rankos. – Matai? Galime viena kitą liesti. Galbūt tame akmenyje slypi kažkokia silpna nematomumo kerų forma, - atsargiai dalinosi savo spėjimais ir staiga išpūtė akis. – Bet kaip mes vėl grįšime į... į... – nerado tinkamo žodžio šiai padėčiai apibūdinti, - į pradžią?
Tarsi norėdama įsitikinti, kad jos tikrai netapo vaiduokliais ir galės viską sutvarkyti, varniukė nutipeno prie medžio bei į jį atsirėmė. Neprasmegusi kiaurai, lengviau atsikvėpė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gvendolina Linder Lapkričio 03, 2016, 05:42:41 pm
Kai Rosemarie pateikė nenuginčijamų faktų Gvendolina pradėjo jaustis ramiau. Dabar ji ramiai nužiūrinėjo draugę ir save. Abi peršviečiamos, keistai atrodančios, viduryje miško, vienos ir nežinančios ką daryti su tokia savo būsena.
- Nežinau Rosemarie... - atsiduso klastuolė. - Gal savaime, po kurio laiko, mes grįšime į pradinį būvį. Nors nemanau, kad tai nematomumo kerai. Juk tu mane matei kai man pirmai tai atsitiko.
Gvendolina pridėjo liaunus pirštus prie smakro taip lyg įtemptai galvotų, tačiau jos galvoje buvo tuščia, netiesiogine žodžio prasme. Staiga ji pradėjo kalbėti.
- Greičiausiai mes tokios likti nenorime. Be to išblukusios spalvos dabar ne madoje. - kvailai pokštavo ji. - Gal mums reiktų pabandyti kažką su tuo raudonu akmenėliu, o gal kur nors surasti kitą akmenėlį ir pabandyti su juo? O gal kažką nuveikti su šia būsena ir tuomet grįšime atgal?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Rosemarie Mortimer Lapkričio 03, 2016, 07:38:31 pm
Vis dar atsirėmusi į medį, mergaitė pasikasę galvą. Ji tikrai nenumanė, ką juodvi galėtų padaryti, jog atsikratytų šių kerų, kad ir kokie jie būtų
- Kodėl gi ne? Juk naudojantis šiais kerais, net ir galingiausias burtininkas negali tapti visiškai nematomas, o jei čia tik silpna jų forma, tad ir rezultatas turėtų gautis panašus į tai, - su šiais žodžiais Rosemarie mostu apėmė ir save ir Gvendoliną.
Šiaip ar taip, tikriausiai nebuvo labai svarbu žinoti, kokie tiksliai čia yra kerai - joms tai vargiai padėtų. Dar kiek palūkuriavusi, varniukė vėl nupėdino prie jau du kartus numesto akmenuko. Tiesa, ne itin troško dar kartą jį paliesti (ką gali žinoti, gal tai tik viską pablogintų), tačiau galiausiai paėmė jį į rankas. Dabar jau pastebėjo, jog ne tik jo išvaizda keista, bet ir tai, jog buvo šiltas. Ne labai šiltas, bet užteko, kad tai pajaustum rudeniškoje vėsoje.
- Galbūt čia tiktų finite incantatem atšaukimo kerai? - pasikuitusi tarp visų žinomų burtų, paklausė bei žvilgtelėjo klastuolei į akis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Gvendolina Linder Lapkričio 04, 2016, 12:18:19 pm
Varnanagė tikriausiai kalbėjo teisingai. Gvendolina nebenorėjo ginčytis ir nusprendė lygiai taip pat kaip Rosemarie. Finite incantatem tikrai galėtų padėti. Klastuolė nebuvo gerai įvaldžiusi šių kerų, bet geriau bandyti negu nieko nedaryti. Ji išsitraukė lazdelę iš po sijono liemens, nusuko lazdelę į save ir maldavo, kad jai pavyktų. Vis dėl to šiek tiek pasipraktikuosiu su burtais. - pamanė klastuolė.
- Finite incantatem.
Deja, mergaitei iš pirmo karto nepavyko. Ji pažvelgė į Rosemarie ir atsiprašomu žvilgsiu ir bandė vėl.
- Finite incantatem. - nieko nepavyko ir vėl. - Atleisk. Man nelabai sekasi. Be to sunku susikaupti, vis dar nervinuosi. - suspaudė lūpas Gvendolina lyg apgailestaudama. - Geriau pabandyk tu. Manau, tau pavyks. - nusišypsojo ji.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Rosemarie Mortimer Lapkričio 04, 2016, 05:03:40 pm
Mergaitė netgi kiek nustebusi žiūrėjo, kaip Gvendolina keletą kartų pabandė panaudoti jos pasiūlytus kerus. O nustebusi todėl, jog šioji nė nebandė paprieštarauti. Na, gal tai ir neturėtų taip stebinti, tačiau Rose jau buvo pripratusi, kad beveik visais atvejais neapsieinama be nuomonių prasilenkimo. Regis šį kartą, praleidusios bereikalingas kalbas, jos apsisuks šiek tiek greičiau.
Antrą kartą per šią dieną varniukė nustebo, kai klastuolė taip užtikrintai, lyg nenuginčijamą faktą, išsakė savo tikėjimą jos sėkme. Tai buvo... hmm... kiek netikėta. Pati Rosemarie nebuvo taip optimistiškai nusiteikusi, tad nuo to šiek tiek raustelėjo, bet galiausiai užmetusi ant skruostų kelias plaukų sruogas, išsitraukė lazdelę.
- Finite incantatem, -  mostelėjo lazdele į Gvendoliną.
Kadangi šį burtažodį buvo naudojusi ir ne kartą, tad trečiąsyk dienoje nustebti nebeteko. Tą patį atlikusi su savimi, mergaitė dirstelėjo į tolėliau gulintį akmenėlį.
- Kaip manai, mums jį derėtų čia palikti? - kraipydama galvą pasiteiravo, tačiau net nelaukusi atsakymo apsisuko ten, iš kur buvo atėjusios - laimė jos šiandien išsisuko be didesnių nuotykių. O gal nelaimė - čia jau kaip kam.
Nusukusi akis nuo jo, Rosemarie žvilgtelėjo į Gvendoliną, tarsi klausdama ar eina. Netrukus mergaitės, žengdamos tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo, paliko miško proskyną bei nužingsniavo vakaro žaros apgaubtos pilies link.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 14, 2016, 05:40:07 pm
Tądien Caroline buvo labai prastai nusiteikusi. Nervino moktojai, nesutarė su draugais, o dar tas tėvų laiškas, kuris ragino nepamiršti mokslų ir nesišlaistyti pamiškėm. Jo jo, jų pasiklausius, atrodo, kad nieko aš nebeviekiu, tik ir šlaistausi visur. O gal...
Kas gi geriau atvėsins, negu smagus taisyklių sulaužymas. Caroline kilo mintis apsilankyti Uždaustąjame miške. 
Kaip tarė, taip ir padarė (Ar ne taip sakoma žiobarų pasakose). Apsisiautusi apsiaustu Caroline patraukė prie miško. Prieš žengiant po pirmaisiais medžiais galvoje sukrebžėjo mintis, kad tai draudžiama, bet grifiukė ją tuoj pat nuvijo šalin.
 - Lumos,- tarė Caroline, įžengusi į pačią medžių tankynę. Atvirai tariant, mergaitė neturėjo jokio tikslo, tik norėjo pasivaikščioti. Deja, kaip kažkada geria pasakė draugė Ginta tik "pasivaikščioti" Uždraustąjame miške dar niekam nėra pavykę. Nepavyko ir jai.
Staiga medžiai pradėjo retėti. Tarsi iš nakties įžengtumei į dieną. Pamačius jaukią proskyną Caroline nurimo. Prisėdusi ant žemės mergaitė užsimerkė ir mėgavosi saulės spinduliais, glostančiais veidą.
Pabodus taip sėdėti, grifiukė nutarė pasidairyti aplink. Žengusi porą žingsnių į tankumą Caroline už kažko užkliuvo ir parkrito.
 - Lumos,- tarė ji, norėdama apžiūrėti žaizdą. Kraujuoja nemenkai, bet bijau bandyti Episkey. Burtažodį žinau, bet bandžius nesu.
Apšvietusi tą vietą, kur krito, Caroline pamatė tarsi didelės amforos nuolaužą. Pasičiupusi ją grifiukė greitai, kaip tik leido sužeista koja, grįžo į šviesiąją proskyną.
Nusiplėšusi apsiausto apačią (Kaip kvaila būti pirmakursei - burtininkė, o kojos susitvarkyti negaliu) ir apsirišusi žaizdą mergaitė nutarė apžiūrėti radinį. Atrodo kaip amforos šukė, bet šis daiktas, kaip amforai, per didelis...
Kokias dešimt minučių laužiusi galvą mergaitė prisiminė - šukė buvo panaši į inchutų, senosios burtininkų civilizacijos dirbinį, vadinama Goodplace. Ten dėdavo aukas įsivaizduojamoms dievybėms : grūdus, maistą, audinius ir pan.
Nutarusi radinį nunešti profesorei von Peach, mergaitė atsistojo ir šlubčiodama patraukė pilies link.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Bethany Landworth Lapkričio 16, 2016, 11:56:11 am
   Elena jau pėdino tarp tankių medžių, atsargiai keldama kojas per šaknis, išsiraižiusias viršum žemės. Ji nors ir grifiukė, tačiau jai buvo kiek baugu, vis gi pirmakursė. Nors ir ėjo į mišką dieną, jame buvo tamsu, lyg naktį ir jai, kaip ir daugeliui pirmą kartą įžengusių į pavojingą lapuočių saugomą zoną, tai buvo keista. Tačiau juk ji pati ir norėjo čia ateiti, tad neverta dejuoti.
   ,,Gerai, dabar tai jau tikrai nieko nematau''.
   - Lumos,- sušnibždėjo ji.
   Apšvietusi nemažą plotą, mergaitė atsargiai žengė kelis žingsnius. Paskui dar kelis. O tada įsitikinusi, kad kelias laisvas, pradėjo eiti daug sparčiau. ,,Maniau, kad bus įdomiau, linksmiau, o čia kas...Tik milžiniški medžiai ir tamsa...'' - nusiminė. Ji ėjo vis giliau ir giliau ir manė, kad čia nieko nebebus, bet staiga medžiai ėmė retėti, o tamsą pakeitė šviesa. Pamačiusi keistos formos akmenį Elena nedvejodama pribėgo ir atsisėdo ant jo. Ji jautėsi pavargusi, nors neatrodė, kad nuėjo 30 kilometrų. Apžiūrinėdama šią vietą ji pamatė daug keistų daiktų, panašių į kažkokias nuolaužas, tarsi anksčiau čia kažkas gyveno. Elena staigiai pašoko nuo akmens. ,,Pala pala, taip ir yra! Tas pagaliukas panašus į šaukštą, o tas...daiktas tarsi lovos rėmas, o šis akmuo...šis akmuo...tik dabar pamačiau, koks jis plonas...kaip akmeninės durys''. Eleną užklupo energijos antplūdis. ,,O dieve, nejaugi aš atradau...Negaliu patikėti...Pasiimsiu tą šaukštą kaip įrodymą ir nunešiu jį profesorei Peach. Ji manimi labai didžiuosis... Jeigu patikės, aišku. Reikia įsiminti, kur šita vieta yra.''.
   Mergaitė bėgo per mišką vis kliuvinėdama už iš žemės išlindusių šakų, tačiau jai tai nerūpėjo, ji tik norėjo savo radinį parodyti profesorei. Gal būt ji atrado senovės burtininkų gyvenvietę, ar ką panašaus. O tai sužinojusi profesorė labai apsidžiaugs, juk turės galimybę ištirti tą gyvenvietę bei papildyti savo magijos istorijos žinias. Elena labai tikėjosi, kad taip ir bus.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Melisa Arin Lapkričio 26, 2016, 11:59:19 pm
Atrodė kiek ironiška, kad kaip namų darbų ar net egzaminų praktikos atlikimo vietą Melisa kartais pasirenka būtent Uždraustąjį mišką. Juk mergaitė nėra nei augalų, nei kraupių gyvūnų, nei nejaukių vietelių gerbėja. Tačiau šią popietę, tiesą sakant, tamsiaplaukė visai neketino nusigauti į tokią gilumą. Sakė sau, kad tik pavaikščios aplink, pasižiūrės, gal ras kokią šaką ar akmenį, tinkamą prietaiso gamybai, bet, deja, nejučiomis ėjo į mišką vis giliau, kartais atsitrenkdama į kokį visai ne vietoj ir ne laiku išdygusį medį, netrukus susiprato, kad pilies nebesimato. Nerūpestingą ir kažko įdomaus ieškantį žvilgsnį pakeitė nerimastingas. Nervingai sukikenusi, Melisa apsidairė, Ją supo vien keisti augalai ir medžiai, ir, nors kai kur pro jų viršūnes ir prasiskverbė pasiklydęs saulės spindulėlis, mergaitė tikrai nesijautė atsipalaidavusi ir apsupta gamtos harmonijos kaip kurie veikėjai iš neseniai skaitytų knygų. Iš pradžių kilo mintis pasiųsti aukštyn kokią švieselę ar šaukti, bet to neleido mintis, kad šalia gali būti koks nedraugiškas gyvis. Atsidususi klestelėjo ant minkštos žolės ir įsitaisė lotoso poza. Maža mergaitės sielos dalelė tikėjosi, kad kas nors ją ras, ir nusprendė išnaudoti laiką tinkamai. Beeidama buvo prisirinkusi visai neblogų šakelių, net ir kažkokį neaiškų medinį diską - juk buvo sukorusi iki čia tokį kelią. Nuo pečių nusiėmė kuprinę (džiaugėsi, kad čia turėjo šalia) ir išsitraukė nedidelį sulankstomą peiliuką. Varnanagė nebuvo tikra, ar čia tokie leidžiami, o ypač trečiakursiams, bet tai nebuvo blogiau už faktą, kad ji pasiklydo Uždraustajame miške. Atlenkusi įrankį, pirštais švelniai perbraukė per ašmenis. Pasidėjusi medinį diską priešais save, kurį laiką žvelgė tai į jį, tai į peiliuką, tarsi visai pamiršusi savo padėtį. Neturėjo atsinešusi jokio vadovėlio, horologiumą ketino gaminti vien pagal užsilikusį jo paveikslėlį atmintyje. Pirštu pastuksenusi į diską, jo centre padarė duobutę, o kraštuose išraižė atsitiktinių simbolių, o kai kurie jų priminė ir vadovėlyje matytus. Tada iš kuprinės ištraukė maišelį su keletu sugedusių kompasų, iš jų išlupo rodykles, ir susmaigstė į išskobtą centrą. Paklibinusi, ar laikosi daugmaž tvirtai, patenkinta nusišypsojo ir pavartė prietaiso modelį sau prieš akis, kad galėtų atidžiau apžiūrėti. Nusprendusi, kad kažko trūksta, nuo dar veikiančio ir gana didelio kompaso (panašaus dydžio į miške rastąjį diskelį) nusuko gaubiamąjį stiklą ir uždėjo ant horologiumo modelio. Kad tvirčiau laikytųsi, dar apvyniojo kuprinėje rasta mėlyna juostele. Atsidususi apžiūrėjo daikčiuką - atrodė neblogai, ar bent Melisa taip manė. Atsargiai įdėjo jį į iš anksto paruoštą dėžutę ir paguldė kuprinės dugne.
Tačiau buvo likusi dar viena problema - per visą tą laiką neišgirdo jokių žingsnių ir nepastebėjo nė vienos gyvos būtybės. Tamsiaplaukei nesinorėjo visą naktį pratupėti tokioje atviroje ir pavojingoje vietoje. Deja, horologiumo modelis nebūtų padėjęs, tačiau prisiminė, kad ne visi atsitempti kompasai neveikė. Vienas dar buvo sveikutėlis, tik be apsauginio stiklo. Pamėgino pasinaudoti mėgstamų keliautojų patarimais ir nustatyti pasaulio šalis. Šįkart medžiai buvo jai malonūs ir leido pasinaudoti samanų teikiama informacija, be to, kažkoks vidinis nerimas pakuždėjo, kurioje pusėje jau pasiilgtas Hogvartsas, ir, pasinaudojusi kompasu, pasileido reikiamon pusėn trokšdama kuo greičiau padėti prietaiso modelį ant mėgstamos profesorės stalo ir patogiai išsidriekti šiltoje bei mišku nekvepiančioje lovoje.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kyden Byrne Sausio 01, 2017, 07:04:19 pm
Ir vėl, ir vėl ji miške, kaip vietos sau nerandanti dvasia klaidžioja po pilies apylinkes vietoj to, kad eitų į pamokas. Kartais stebėdavosi, kaip jos neišmeta po tų siaubingų pasirodymų egzaminuose. Tačiau egzaminai dar toli, nėra reikalo apie juos galvoti, yra šią akimirką daug svarbesnių dalykų.
Sirėja žingsniavo spardydama šlapius pernykščius lapus, raudoni nepakeičiami sportbačiais apsinešė purvu ir permirko kartu su kojinėmis ir kojos ėmė šalti, bet ak, argi tai svarbu, kai vis  tiek nori mirti? Paėėjusi gerą galą gilyn į mišką, pagal seniau paliktus ženklus ji atkako į proskyną miške, vietą, kurią buvo išsirinkusi prieš keletą mėnesių, tačiau vis atsirasdavo kokių nors nebaigtų reikalėlių, dėl kurių negalėdavo ateiti čia užbaigti savo apgailėtino gyvenimo; ar bent jau pabandyti tai padaryti, eilinį kartą. ir dabar buvo nebaigtų reikalų, tikėtinai savo nusižudymu būtų sugriovusi vienos mergaitės gyvenimą, tačiau jau nebegalėjo tverti.
Kartą labai maloningai pasielgė Karasuna Mei, kurios raudonplaukė varnė paprašė ją pasmaugti, tačiau šis planas neišdegė, kaip neduso, taip neduso. Aišku, paskui keletą mėnesių vaikščiojo su baisiomis mėlynėmis ant kaklo ir keikė kvailas šeimos tradicijas, reikalavusias suteikti jai amžiną vampyrės gyvenimą vos gimusiai. Ir nors jau seniai nebepraktikavo vampyrizmo, vos kartais paigaudavo kokį nekaltą žvėrelį, gyvenimo galas kaip neartėjo, taip neartėjo, nepadėjo jokie būdai.
Tad ir šis kartas veikiau buvo tik eksperimentas. Sustojusi vidury laukymės ėmė apžiūrinėti jos pakraščiais augančius medžius, rinktis patogiausią šaką. Lazdele iš oro išsibūrė ilgą, stiprią virvę, ėmė megzti užsiveržiančią kilpą viename jos gale, tuo pat metu svarstydama, kokiu būdu pririšti kitą galą prie pasirinktos šakos.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 01, 2017, 07:35:27 pm
Beatrice Sandra Riddle žingsniavo uždraustojo miško link. Salėje ir taip jau daug padarė su tuo stalo papuošimu, o ir nuotaika subjurusi, todėl tik minutėlę pasisukiojusi prie grifų gūžtos stalo po grįžimo nuo klastūnyno erdvės, koledžo, kuriam ji priklausė tiek pat, kiek ir grifų gūžtai, tiksliau kadais priklausė, išžygiavo lauk, ketindama nieko nelaukusi imtis savo tolimesnių žingsnių. Vis dar buvo viena, tačiau ieškojo jo, įtemptai ieškojo, kniso kiekvieną savo galvos kertelę, nors, rodės, kad dabar visi jo prisiminimai priklauso jai, tarytum būtų jos pačios išgyventi. Tris jau ėmė apie save galvoti lyg būtų vyras. „Ne ne ne! Hey, Tom, sugrįžk, kitaip man gresia koks nors asmenybės susidvejinimas, arba apskritai užsimanysiu pakeisti lytį.“ Nervinosi mergina, tačiau puikiai žinojo, jog tam, kad jį susigrąžintų, turi prarasti savitvardą, papulti į kokią nors ekstremalią situaciją, kurioje jai grėstų rimtas pavojus ir to reikėjo  pasiieškoti kuo greičiau, kol pusdvėsė sieliūkštė, įkalinta jos galvoje netapo visdvėse. Atrodo ir šįkart penktakursei buvo paskirtas hipokratinis vaidmuo.
-hey! Mergaite! Kam čia pini šią virvę? – pasiteiravo ji raudonplaukės su mėlynu, varno nago šaliku, skelbiančiu, jos koledžą. Išvydo šią būtybę vos patekusi į uždraustojo miško proskyną, varnanagė lazdele bandė susimegzti sau kilpą. – gal gyvent nusibodo? – pridūrė ir staigiu lazdelės mostelėjimu pradangino bet kokius virvės ar mazgų pėdsakus.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kyden Byrne Sausio 01, 2017, 07:51:25 pm
Na štai, to ir buvo galima tikėtis. Virvė slystelėdama pranyko, lyg jos niekad nebūtų buvę, o Sirėja sunkiai atsiduso. Atsigręžė ir pavargusiu žvilgsniu nužiūrėjo grifę nuo galvos iki kojų, nuo kojų iki galvos, į akis nekrito jokie ypatingi bruožai, žmogus kaip žmogus. Ak, palaukite, juk tai tik paviršius, nieks negali žinoti, kokias tamsias paslaptis ši Sirėjos vienmetė nešiojasi savyje. Raudonplaukė trumpai skėstelėjo rankomis, lazdelę sukišo į mantijos kišenę, vis tiek, kol grifė nepasišalins, pasikarti neišeis niekaip, būtų per prievartą nukabinta, atgaivinta ir nuskraidinta į ligoninę, kurioje paskutinio savo apsilankymo neprisiminė.
- Ak, kokia tu nuovoki, - paikai paplonintu balseliu suvebleno. - Nusibodo, dar ir kaip. Įsivaizduoti negalėtum, kiek kartų bandžiau užspausti sau gerklę, kad joks garselis neišsprūstų. Nė vienas neišėjo, man kažkaip nelemta uždusti, - jau normalia tonacija tęsė Sirėja, taip, tarytum viskas būtų iki kaulų smegenų įgrisę. - O ką pati čia veiki?
pamanytumėt, paklausė ne iš mandagumo, nuoširdžiai buvo smalsu, ar kartais mergina nevaikštinėja kiekvieną dieną po kelias valandas miške ir neieško pakaruoklių, kuriuos būtų galima atgaivinti ir pasmerkti didžiausiai kančiai - gyvenimui - o paskui tikėtis kažkokio dėkingumo. Jeigu taip, planą 'šaka ir virvė' tektų vykdyti kur kas atsargiau.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 01, 2017, 08:52:06 pm
Beatrice stovėjo it iš akmens nukalta skulptūra, kol varnanagės akys skanavo ją. Išgirdusi klausimą ką veikianti čia, uždraustajame miške, kiek susimėtė, tačiau tuoj pat atsakė.
-ammm... na puošėme tuos kalėdinius stalus žinai, didžiojoje salėje, mat ministerija ubagėja su kas diena, ir negali tiesiog atsiųsti magiškų papuošalų, neįperka. Belieka išnaudoti vargšus Hogvartso mokinius kaip darbo jėgą. Dar atskrido tas nususėlis Akilanda, nukosėjo koledžų vėliavas, ir atsiimk, kad gudrus. Suplušau, suvargau, tai va, nusprendžiau tyru miško oru pakvėpuoti. – baigė savo kalbą ir įbedė akis kažkur tolyn, į pačią miško gilumą. – tai kodėl gi tau gyventi taip blogai ką? Hogvartse mažai valgyti duoda, ar tiesiog nekenti savęs už ką nors, o gal kas nors nuskriaudė? – spėliojo ilgaplaukė visokiausias galimybes, kodėl priešais ją stovinti mergina nebenori gyventi. „Kažin kur Delphini?“ mąstė Beatrice, tebežvelgdama į savižudę. „ar miške? O gal kur nubėgusi iki artimiausio žiobarų miestelio stiprinasi? Visgi neužpuldinėsi čia Hogvartso mokinių, kad ir vienai vampyrei, o išsimaitinti reikėjo, jau vieno švilpio žūtis sukėlė nemažą skandalą, buvo iššukuoti visi miškai, tačiau Phini tuo tarpu, sau ramiausiai mankštinosi kažkokiame Godriko daubos parke.“ Taip bemintydama tamsiaplaukė šaudė akimis, čia nuo medžio, ant kurio užtiko raudonplaukę darant sau kilpą, tai į pačią savižudę, tai vėl į miško glūdumą.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kyden Byrne Sausio 01, 2017, 09:12:16 pm
Kilstelėjo ranką prie veido, piršteliu mąsliai baksnojo į skruostą, kol grifė dėstė, kokie vėjai ar ne vėjai ją užnešė į mišką, galvojo, kaip jai pasisekė, kad anei akilandos nukosėtų vėliavų nereikėjo matyti, anei stalų puošti, ir taip vargiai prisiminė, kada paskutinį kartą viešėjo didžiojoje salėje, kažin, ar viskas ten labai pasikeitę.
Bendraamžei užklausus, kokios gi jos žudymosi priežastys, atsiduso taip, tarytum pasakotų jau nežinia kelintą kartą, atrodytų, išvis galėjo neprabilti. Tačiau lūpas pravėrė ir gana sklandžiai pasipasakojo:
- Ak, na, žinai, kaip būna, visokios nelaimingos meilės ir panašiai. Ir pati tapau kažkieno meilių seilių objektu, kaip apgailėtina, vargšelė kabinasi į mane tarsi į paskutinį šiaudą, o dar matydama vos ne kasdien kankinasi, tai pagalvojau, užsibaigsiu ir paskaudės šiek tiek, o paskui užmirš, susiras ką kitą... Aha, dar irgi, pati širdutėmis vietoj akučių blizginu į tokią vieną klastuolę, Junko, gal pažįsti? Na, nevisai Junko, greičiau jau jos kūne įsikūrusią būtybę, ar kaip čia pavadinti, kuri kartais nutaria pažaisti mažosios Junko kūnu ir pasirodo... Taigi. Cha, nelaiminga meilė, kaip kvaila. - Sirėja atsiduso, kelioms sekundėms nutilo. Galvojo, negali būti taip lengva ir paprasta visiškai nepažįstamam žmogui imti ir išpasakoti slapčiausias savo gyvenimo detales, bet kas gi, juk ir neketina dar kažkada su ja kalbėtis, o priešų kaip ir neturi, negali būti, kad grifė pažinotų ką nors, kas norėtų jai pakenkti.
- O žinai ką, man kažkaip nesiseka nusižudyti, aš nemirštu. Nebesuskaičiuočiau, kiek kartų buvau situacijose, kur kitas būtų pakratęs kojas, ir man niekaip, velniai rautų, niekaip... - neviltis užplūdo staiga, kažkaip neprognozuotai, kažkur virš nosies pajuto spaudimą, akys nežymiai sudrėko. Tik ašarų ir tetrūko.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 01, 2017, 09:59:41 pm
-meilė? Tu rimtai?! – net spygtelėjo Beatrice ant viso miško. – aš galvojau, jog tik mažvaikės dėl tokios žudosi. Nėr kvailesnės priežasties žudytis nei meilė, tu juk varnanagė, protinga, juolabiau turėtumei suprasti. – aukštaūgė tamsiaplaukė vis kraipė galvą negalėdama patikėti ką išgirdo: „Varnanagė žudosi dėl meilės... va tai tau...“ – kartais ne Karasuną Mei įsimylėjai? – prisimerkė Beatrice – kaip tik su ja kalbėjausi salėje prieš išeidama, na tiksliau mudvi mandagiai apsižodžiavome, gaila, jog toji mergiotė taip greitai nešė kudašių, man dar visai norėjosi su ja pažaisti. O ką, Karasuna tavęs nemyli? Man pasirodė, ji myli visus. – pasitikslino penktakursė ir vėl nužvelgė miško tankmę. – tai gal tu vampyrė ar vilkolakė, kad tavęs galai neima? Greičiau sakyčiau vampyrė, tokiu atveju galėčiau tau rasti greitą būdą kaip nusižudyti, tačiau jei viso to priežastis tik meilė, tai gyvenk toliau. – pasakė tarsi nuosprendį, tarsi įsakymą. – juk Karasunai reikia mylimo žmogaus, kad pagaliau vieną kartą nustotų kabinėtis prie visų iš eilės, o apie tave ji, rodos, irgi galvoja... užmačiau jos mintyse tavo paveikslėlį, kai ėjau pas ją prie klastūnyno stalo šnektelėti, juk gi nėra taip blogai, ką? – Beatrice darkart nužvelgė varnanagę, daili, protinga atrodo, tai kam dėl tokių niekų gyvybę iš savęs atiminėti? Visi kiti tik veržiasi gyventi. – o tą, kuri tavęs nepaleidžia tiesiog pasiųsk ant trijų raidžių į miško glūdumą ir ten ji tikrai gaus galą, kokią tamsią naktį, juk tu jos nemyli, tai ji turėtų ieškoti laimės mirties prieglobstyje, bet ne zaraza, kabinasi į gyvenimą nagais ragais, stumdama visus kitus lauk, mainais savo asmeninės gyvybiūkštės...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kyden Byrne Sausio 01, 2017, 10:18:36 pm
Sirėja kažkaip kaltai palinksėjo, puikiai suvokdama savo piržeasčių kvailumą, na bet ką gi gali padaryti, jeigu jos išties varo norą atgulti po žeme ir nesivartyti karste kaip kokiai...
- Taigi, ir aš sakau, kad per kvaila dėl to mirti, tačiau man atrodo, kad ir daugiau kažkas man sunkina gyvenimą, tik va, nelabai galiu pasakyt kas, tiesiog, kokia prasmė? - nudelbė akis į žemę ir šlapio purvino sportbačio galu pernykščiais lapais ir spygliais nuklotoje žemėje išrausė duobelę. - O dėl Karasunos... Pagrindinė priežastis ir yra, manyčiau, tai, kad ji myli visus, kaip pati sakei. Kam jai kažkokios vienos niekingos padugnės meilybės? Apskritai, kam jai ta meilė? O dar didesnis keblumas tas, kad ji neturi savo nuosavo kūno, be to, kaip tu galėjai užmatyti mane jos mintyse? Legilimantija ar kas? - įtariai primerkusi žalias akis įsižiūrėjo į grifę. Velniai rautų, jeigu legilimantija, tai kam ji čia išvis pasakojasi, juk Sirėja galėtų grifei kaip atversta knyga būti. Atsiduso, perbraukė ranka per raudonus plaukus, patrynė antakį, tarytum skaudamą.
- Sakiau, tu baisiai nuovoki. Vampyrė, taip galima vadinti, bet jau kiek to vampyriškumo many liko? Nebent dantukai, cha.
Sirėja išsitraukė lazdelę ir pamosavusi sukūrė rausvų gėlyčių lietų, jos pasklandžiusios šaltame ore nubyrėjo ant miško paklotės ir kažkaip beviltiškai pasiliko ten gulėti.
- Bet rimtai, neįmanomas daiktas, kad apie mane galvotų Karasuna Mei, aš juk jusčiau kažkaip, ne? Ir be to, per žiaurus likimas būtų tąjai mažytei numirti miške šitam, tegul gyvena, jos ateitis vis tiek šviesesnė už mano.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 02, 2017, 08:51:16 pm
Beatrice stovėjo ir klausėsi raudonplaukės varnanagės.
-na bet jei tu vampyrė... kodėl tada tavo akys žalios, o ne geltonos ar raudonos? Arba dar geriau, juodos? – pasmalsavo mergina, tada pratęsė kalbą apie Karasuną Mei – na taip, legilimantija, esu ištobulinusi šį dalyką ir šiaip, man sekasi. Taip, mačiau tave jos mintyse, kaip tik mąstė, jog šiandien dėvi raudonus sportbačius, tokius, kaip matė pas Sirėją spintoje, juk tu Sirėja? Ar pasiskolino iš tavo spintos... ai, jau nebeprisimenu, buvau nejuokais įtūžusi, todėl mažai kreipiau, kas ten jos toj keistoj galvelėj darosi. Bet žinai, galėtum dar nenusižudyti ir pakovoti dėl tos rusvaplaukės, ji ieško to kažko vienintelio, kam galėtų pasiūlyti kažką amžiną, tačiau gerai nesuspėjau užmatyti ką, mat Karasuna yra daugiau negu žmogus, ir taip pat geba nuslėpti savo mintis. O dėl kūno... nesijaudink, man rodos, joms ir to vieno pakanka, o jei reikės toji būtybė gaus ir kitą, bet nemanau, jog to prireiktų, turiu gana didelį įtarimą, kad jiedvi su Junko Enoshima kaži kaip be galo tvirtai susiję, nedalomos, tačiau nežinau kaip, jau minėjau, Karasuna sugeba pasislėpti, na o Junko, nesugeba pritraukti mano dėmesio. Dažniausiai tą panelę pastebiu kai būna rusvais plaukais ir šviesiomis akimis. – baigusi tokią nežmoniškai ilgą tiradą grifė giliai įkvėpė tyro miško oro, kažkur tolumoje lyg ir užuodė salsvą kvapą, reiškiantį, kad Delphini esanti miške, tačiau... gal tik pasivaideno.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kyden Byrne Sausio 02, 2017, 09:18:09 pm
Palinksėjo galva, atsiduso keletą kartų, vis dėl to buvo visai neprastas jausmas šitaip stovėti ir kalbėtis su absoliučiai nepažįstama grife, kuri kažkaip nesąmoningai (tikriausiai) stengėsi nušviesinti varnės ateities vizijas. Pranešimas, kad vis tik jos slaptas ginklas yra legilimantija, šiek tiek nugąsdino, bet, regis, šiuo metu Sirėjos mintys buvo paliktos ramybėje.
- Na ką aš žinau, kodėl mano akys žalios, tiesiog tokios yra. Kas man, jeigu netiki, kad aš vampyrė, juk nieko, a? - burbtelėjo. Kalbomis apie mei mintis kažkaip nelabai patikėjo, bet juk nebūtina to žinoti grifei, ar ne? - Sirėja, taip, Sirėja Valin, koks tavo vardas? - užklausė kažin kaip smalsiai įsižiūrėdama į grifės veidą, vis tik neketino pati būti žinoma ir nežinoti. Kažkaip nesaugiai dėl to jautėsi, be to, vardai gali praversti ateityje, grifė gi buvo užsiminusi, kad žino būdą (ar net kelis) kaip užbaigti gyvenimą vampyrui.
Atsiduso, kulnu įtrėškė jau apvysti spėjusias gėlytes į žemę ir žvilgtelėjo į penktakursę.
- Kodėl man atrodo, kad tu kažko čia ieškai, šitam miške?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 02, 2017, 10:25:00 pm
-aš tikiu, jog tu vampyrė, tiesiog sudomino akių spalva, visai neįprasta šiai rūšiai, galbūt esi kokia pusiau, vampyro ir žmogaus kūrinys ar dar kas nors... – nutęsė Beatrice. – malonu susipažint Sirėja, aš esu Beatrice Sandra Riddle, arba tiesiog Tris. – paprastai, kasdieniškai atsakė ji. Nei pati nejuto, kaip buvo pasiilgusi tokio paprasto lengvučio pašnekesio, ir ši mergina... visai nepažįstama... viskas taip lengvai grifiukę atpalaidavo, jog šioji būtų galėjusi pakilti ir nuskristi viršųm debesų. Žinoma ji galėjo skristi be šluotos, tą leido horokruso suteiktos galios, kaip ir Phini tėviškas paveldas, tačiau mergina dabar nenorėjo sklesti kaip šikšnosparnis, ji norėjo verčiau skristi kaip angelas, kaip feniksas, ką tik pakilęs iš pelenų. Sirėjos žodžiai tuč tuojau grąžino tamsiaplaukę ant žemės, įsmeigusi į raudonplaukę savo tamsiai rudas akis pakreipė galvą.
-jo? Ir kodėl gi tau taip atrodo? Na ieškoti, tai aš čia tikrai nieko neieškau, galbūt ir susitariau susitikti su drauge, tačiau jos man nereiks ieškoti, turim sutartą vietą. – paaiškino Tris, kad varnei nekiltų papildomų klausimų, o jei ir kiltų, mergina neabejojo sugebėsianti pateikti į juos kokius nors „Arti tiesos“ atsakymus, juk vis ne melas. Akys vėl šovė į miško gilumą, bet ten buvo tokia medžių tankumynė, jog vidury baltos dienos tegalėjai matyti juodą irštvą, kurią anie taip glaudžiai augdami sukūrė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Vasario 06, 2017, 02:04:58 pm
Smalsumas gali pražudyti. Tą Emilijana žinojo nuo pat mažų dienų, apie tai galvojo ir dabar sparčiu žingsniu leisdamasi pilies laiptais. Jai buvo tvirtai įskiepyta, kad NEGALIMA kišti nosies kur nereikia. Kartais ji suabejodavo, ar jos tėvai (arba merginą užauginę žmonės - kaip pavadinsi taip nepagadinsi) tikrai buvo tokie svetimi burtų pasauliui ir abejingi jos tikrajai kilmei. Galbūt ir viską žinojo, gal dėl to ir žuvo (o gal buvo nužudyti) vos tik Emi įstojo į Hogvartsą. Nekišk nosies kur nereikia. Jei ko nežinai, tai ir turi nežinoti. Priešingu atveju nukentėsi. Merginos mintyse iki šiol skamba šie tėvų/patėvių žodžiai. Girdėdama "nukentėsi" ji suvokė kaip fizinį skausmą. Dabar supratau, kad fizinis skausmas yra nulis palyginus su nežinia. O ji kaip tik ir užklupo. Dar būtų nieko, jeigu turėčiau kam pasipasakoti. Deja...
Kai Emilijana atitoko iš savo filosofijų, suvokė, kad atsidūrė kiek per toli nuo pilies. Tiesą sakant - gerokai per toli. Ir ne bet kur, o Uždraustajame miške. Emi prisėdo ant žolės ir patenkinta suvokė, jog čia niekas niekada nesilanko. Gal ir gerai - ramu, nieko nėra, nereikia kas pusvalandį ryškinti akių kontūro. Nuskambėtų kaip kvailos madų sėkėjos žodžiai, į lauką nepasidažiusiai eiti nevalia. Iš tiesų Emi visomis tomis priemonėmis naudojosi tik dėl to, kad nors kiek išryškintų veidą ir atrodytų panašesnė į žmogų - kad ir kaip keista būtų apsimetinėti tuo, kuo nesi.
Palaimingai užsimerkusi ji keletą minučių sėdėjo ramiai. Vėliau nežmogiškos juslės ėmė kažką fiksuoti. Emi atsimerkė ir atsistojo. Kiek pasidairiusi ji nepastebėjo nieko įtartino - miškas buvo tuščias ir ramus. Nutarusi, kad jai pasivaideno mergina vėl atsišliejo į medžio kamieną, bet keistoji nuojauta niekur nedingo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 06, 2017, 03:36:34 pm
"...Veidai labai gerai atskleidžia vidinę žmogaus būseną."-prisiminė Igoris Izaac pasakytus žodžius Švilpynės Bendrąjame kambaryje, šokteldamas ant medžio šakos, ir atsidusęs užsimerkė. "Kartais, netgi kai itin trokštame paslėpti..."-Aidint profesoriaus balsui, švilpio galvoje, ketvirtakursis staigiai atsimerkęs atsistojo ant storos šakos. Vaikinas apsižvalgė aplinkui. Supratęs, kad miškas ir vėjas tyli, stryktelėjo arčiau esančios šakos.
Švilpis po  pokalbio su Švilpynės vadovu, nusprendė prasiblaivyti, ir pakvėpuoti gryno oro, kuris nėra persimelkęs negatyviais jausmais. Jaunuolis tam vietą pasirinko Uždraustojo miško proskyną. Tačiau ir dabar- treniruodamasis šokinėti nuo vienos ant kitos šakos-  taip bandydamas daugiau lavindamas savo laipiojimo įgūdžius ir "išslaisvinti" nuo visų savo problemų, nepavyko niekaip prasiblaivyti.
" ...ir užgniaužti savo jausmus..."- Izaac balsas dar labiau aidėjo Igoris galvoje. Vaikinas pasiekęs šaką, įsikirto savo stipriais pirštais į šaltą ir dar apledėjusią medžio žievę. Lėtai iškvėpė anglies dioksidą. Atsipyręs kojomis nuo šakos, keturiolikmetis atsipyrė ir tyčia krito žemyn, taip bamdydamas patikrinti savo reakciją. "...mūsų išdavikai kūnai išsyk viską išplepa."- ir pasibaigė prisiminimas apie profesoriaus tirdą švilpio galvoje, kai Lorijanas-Greywindas krisdamas, pasinaudojęs savo vilkolakiška reakcija ir jėga, žaibišku greičiu pačiupo kitą, įsikišusią, apačioje esančią šaką ir įsikando į liežuvį. Kūno svoris ir kritimo jėga užgulė jauno burtininko ir vilkolakio rankų raumenis.  Raukydamasis nuo savo masės ir nusilpusios fizinės jėgos, vargais negalais Igis prisitraukė prie šakos. Švokšdamas iš nuovargio, bei keikdamas pats save, kodėl būtent taip jis kvailai pasielgė, Igoris atsisėdo ant išsiraitusios spygliuočio šakos. Atsirėmė į kamieną ir greitai kvėpuodamas, užisimerkė.
Vėjas tyliai kaukė tarp galingų Uždraustojo miško medžių. Kai kur girdėjosi rudakailių voverių nagučių čežėjimas, mat šios pūstauodegės taipogi laipiojo - kaip ir Igoris.
Apačioje, žolės patale, pasigirdo greiti graužinkų trepsėjimai. Ir taip, visas miškas kvepėte kvepėjo artėjančiu pavasariu. Pavasaris.... -atsiduso Igoris ir prasimerkė. ....Tai metas, kai visas pasaulis pameta galvas. Ir taip pagalvojęs, vis dar neatgavęs savo jėgų, švilpis nušoko ant žemės, kuri buvo vargiai apsidengusi žiemos patalu. Vis dėl to, švilpis neitin aukštai laipiojo ir šokinėjo ant medžių, tad šokimas žemyn neprailgo.
Nusipurtęs sniegą nuo uniforminių kelnių ( taip, uniforminių), Igis nužingsniavo kur akys vedė. Tačiau be tikslis ėjimas greitai pasibaigė, kai ketvirtakursis išgirdo dar vienos būtybės- žmogaus egzistavimą, čia- proskynoje. Lorijanas-Greywindas nusivylęs jau gal trečią sykį atsiduso ir velkdamas kojas nuėjo link garso šaltinio, kurio dar nepasigavo pavojingasis aidas.
Tačiau pasiekus tikslą Igis  sustojo it stabo ištiktas. Jis matė kaip viena antrakursė švilpukė atsišliejo į medžio kamieną. Jaunuolis pasimetė nedėlto, kad pamatė mergaitę čia, tačiau dėl to, kad ji kvepėjo nekaip žmogus, o kaip atgamtiškoji būtybė. Igorio kvėpavimas padažnėjo. Kiek dar Hogvartse yra atgamtiškų asmenų? Nustebo vaikinas. Bet... nenorėjo tikėti Igis dar labiau įsižiūrėdamas į antrakursę. Emilijana? Kokia čia nesąmonė vyksta? Emi, kaip aš tavęs neužuodžiau Didžiojoje salėje, kai puošėme Švilpynės stalą? Sutriko švilpis. Emi, kodėl tu? Netikėtai Igorį perliejo išgąsčio banga. Jei tai tiesa, tai reiškia, kad tu žinai kas aš.-Suprato vaikinas ir vos ne susivirduliavo, bet susitvardęs, bei giliai įkvėpęs, bandydamas nusiraminti, priėjo prie Emilijanos McWelle'ės.
-Labas,-įprastu balsu pasiveikino garbanius su bendrakoledže, tramdydamas jausmų bangų mūšą savo širdyje ir prote.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Vasario 06, 2017, 04:20:51 pm
Įsitaisiusi prie medžio (be kita ko - išlakaus ąžuolo) Emilijana vėl atsidėjo savo filosofijoms, ar kaip kitaip jas galima dar pavadinti. Kodėl taip gerai girdžiu mišką? Juk negalėjau tapti kokia kitokia. Juk iš Sirenų paveldėjau tik išvaizdą..? Ar ne? Mergina užsimerkusi mintyse piešė miško paveikslą - ir tai jai atrodė visai lengva. Mmm, kas čia daros? Juk mano regimoji atmintis nėra geriausia... Emi svarstė apie kažką, ko pati nesuvokė. Atmintyje šmėžavo tik atrastas ir dingęs brolis, tikroji šeima, kurios mergina taip ir nepažino. Ji prisiminė vaikystės sapnus - taip ryškiai, tarsi tai būtų nutikę vakar - moteris perlų baltumo oda ir blyškiais plaukais. Dar maža Emi jos rankose. Besidrumsčiantis vaizdas. Kita moteris - Emilijanos mama. Vėliau - senas rankraštis, pasakojantis epą apie karžygį ir jo nuotykius - įskaitant pakvailiojimus su Sirenomis. Mergina tai apsvarstė išsamiai, po detalę, bet nieko nerado - ničnieko naujo.  Arba tik dėjosi svarstanti - apgaudinėjo pati save. Iš tikrųjų ji gaudė kiekvieną, net menkiausią garselį ir bandė suvokti kas dar be jos yra šiame miške. Hmm, užuodžiu... žvėrį? Vau, Emi, na ir išmonė - miške yra žvėrių? Amžiaus atradimas pasišaipė iš savęs mergina. Bet kažkas vis tiek nedavė ramybės, kažkas buvo ne taip kaip visada. Galiausiai Emilijana atsimerkė - negalėjo apgaudinėti savęs, kad nieko nėra. Ir ji kažką pajuto - gyvybę, visai arti savęs (iš kur šitie jutimai - velnias žino, bet jie yra). Ką daryt? Kas čia toks? Tai... ne žmogus... Emi pati nežinojo, kaip tai nustatė, bet kažkokiu būdu tiesiog jautė. Jai besvarstant atsigręžti ar ne tas kažkas prabilo. Sprendžiant iš balso, buvo vyras.
Emilijana pašoko ir atsisuko į vaikiną.
 - Igori..?- mergina savo smaragdo žalumo akimis skenavo bendrakoledžį nuo galvos iki kojų. Prisiminė jį iš stalų puošimo - buvo vienas iš vaikinų. Bet tada jis atrodė... kitaip.- ką čia veiki? Ir...- Emi nežinojo, ar galima to klausti, bet galiausiai prabilo.- Kas tu?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 06, 2017, 05:11:35 pm
Igoris jau nebeslėpdamas nuostabos žvelgė į Emi. Ir...  Laukė kokio mergaitės veiksmo. Sutrikęs švilpis stebėjo merginos akis, veidą, lyg ten būtų paslėpta tiesa. Tiesa, kuri nenori būti atskleista. O gal ir nori?
-Aš tiesiog...-išlemeno ketvirtakursis,-laipiojau medžiais ir....-nutilo,-Ir pastebėjau tave čia.
Jaunuolis nenusigaudydamas  žvilgtelėjo į smaragdo žalumos Emilijanos akis. Troško, kad visa tai būtų sapnas. Visgi, norai lieka norais, ir Igis išgirdo žodžius, kurių bijojo visą savo gyvenimą-"kas tu?".
Išmuštas iš vežių, rudaplaukis garbanius susvirduliavo ir atsirėmė nugara į to pačio ąžuolo kamieną, į kurį buvo atsišliejusi bendrakoledžė. Susmuko. Emi ištikrųjų yra atgamtiška būtybė, antraip ji to neklausinėtų. Panardinęs savo pirštus, esančius visados šiltus, į savo garbanas, išsigandęs atsiduso. Daužančia iš baimės širdimi, Igoris užismerkė ir bandė nusiraminti. Turi tai pasakyti. Turi. Antraip... Mintys švilpio galvoje buvo padrikos ir nerišlios. Igori...Galbūt ji tai žinodama padės išsikapstyti iš užkeikimo, kurį užkeikė Slapstūnas, kai jo priverstas nužudei tuos keturis ar tris Ilvermonio mokinius miške? Pasimetęs galvojo šis. Juk ji iš to pačio koledžo, kaip ir tu. Kodėl tu negali? Emilijana nepanaši į tuos, kurie iškalba visas paslaptis. Gal pasirinkdamas šį sprendimą viskas išsispręs? GERAI neviskas, bet... Kalbėjosi su savimi mintyse  ketvirtakursis. Taip begalvodmas, Lorijanas-Greywindas su viena ranka patikrino ar yra žetonas kišenėje. Atsimerkęs, sulenkė kojas ir rankas sukėlė ant sulenktų kelių. Giliai iškvėpė ir įkvėpė. Igoris jau buvo apsiprendęs. Rankose, tarp pirštų vartaliodamas ką tik iš kišenės ištrauktą žetoną, mėlynai pilkų akių savininkas bandė galvoje susidėlioti žodžius.
-Prižadėk, Emi, kad niekam nesakysi, ir laikysi tai paslaptimi. Gerai? Ir beje, spėsiu- tu sirena, tiesa? Tai supratau, kai pamačiau tave. Tu tarsi baltas kleckas tamsių spalvų natiurmorte. Visa tai panašu ir čia. Tu netinki miško vaizde, jo karalijoje. Vien pažvelgus į tave, prisimenu jūrą, bangų ošimą, jūros uolas, kirus, žuvėdras, žuvų dvoką, perlus, koralus....-pasakojo rudaplaukis ir nusuko žvilgsnį į tarp medžių šakų nardančias sniegenas. Giliai atsikvėpęs atsiduso- Emilijana, aš...Vilkolakis.
Ir su tais žodžiai, žetonas nukrito ant sniego, su ta puse, kurioje- pavaizduota vilko galva, o šio žvėries kaktoje- iškaltas kuo tikriausias safyras.
-Ir beje, aš nevienas toks, Emilijana.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Vasario 06, 2017, 06:17:44 pm
Tik uždavusi šį klausimą Emilijana jautė, kad sulauks pribloškiančio atsakymo.
 - Ak tai laipiojai. Tarsi kiekvienas keturiolikmetis žaibo greitumu karstytųsi medžiais. Taip, aš čia dažnokai ateinu pasivaikščioti ir pagalvoti,- apie tai, kas aš esu mintyse pabaigė mergina.
 - Igori? Viskas gerai?- Emi kiek susinervino pamačiusi vaikiną prisišliejusį prie medžio - galbūt reikėjo taip neklausti iš karto - šiaip tai nelabai mandagu...
Kol Igoris bandė susidėlioti savo mintis, Emilijana kovojo su saviškėmis. Kaas čia, dėl Merlino dedasi??? Ar jis žino? Kodėl aš tokia? Kas aš esu? Ir kas yra jis? Ar tai kaip nors susįję su avarija ar kas ten per nesąmonė įvyko? Stebėdama vaikiną Emi turėjo pripažinti, kad jis turi kažką kitokio. Atrodė lyg ir paprastai, kaip bet kuris kitas keturiolikmetis, bet kartu labai išsiskyrė. Be to, nuo jo dvelkte dvelkė kažkuo nežmogišku, antgamtišku. Galiausiai Igoris prabilo.
 - Taip, žinoma laikysiu tai paslaptyje. Neturiu kam papasakoti,- Emi kiek pritilo ir galiausiai apstulbo.- Taip, esu sirena, nors dar nevisai. Man reikia jūros vandens, kad galutinai ja tapčiau,- mergina kiek suirzusi įsidėmėjo žodžius "kleckas" ir "žuvų dvokas", nors to ir neparodė. Jai jūra asocijavosi su gelmėmis, kaip vėliau ir pasakė vaikinas "perlais ir koralais". Žodžiu, dėl skonio nesiginčijama. Vienas iš sirenų pranašumų yra maskuoti jausmus ir slėpti juos, kaip ir pykčius - juk jūra puikiai nuslepia nuo smalsuolių savo gelmes.
Ją iš filosofijų ištraukė Igoris - Emi pamatė krentančią monetą ar kažką panašaus. Vilkolakis. Vilkolakis. Vilkolakis. Tai buvo daugiau nei netikėta, bet kažkas Emilijanos viduje kuždėjo aš numaniau.
 - Na kaip gi kitaip... Tu greitas, gali šokinėti medžiais, ir... tavo energija ar kažkas panašaus sklinda kitaip.
Mergina paslenkė prie daikto, nukritusio ant sniego. Tai buvo ne moneta. Žetonas su vilko galva. 
 - Kas čia?- paklausė ji Igorio pakėlusi žetoną.- Tu ne vienas? Tai kas dar?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 06, 2017, 08:57:03 pm
Stebėdamas kaip moneta guli ant baltut baltutėlio sniego, Igoris klausėsi Emi kvėpavimo. Jaunuolis girdėjo, kai sutankėdavo ar sustodavo. Igoris žinojo, kodėl taip vyko. Paslaptys.
Garbanius priglaudė savo galvą prie šalto ąžuolo žievės ir atsisuko į McWelle pusę. Mat laukė ko nors kas galėtų reikšti blogą pradžią ar apsiprendimą, sprendžiant apie paslapčių atskleidimą. Tačiau to Igis nesulaukė. Emilijana, kaip ir numanė vaikinas, buvo supratinga, tad šis trupučiuką lengviau atsikvėpė.
Girdėdamas bendrakoledžės balsą, kuriame buvo galima pajusti nuostabą, švilpis plikais dešinės rankos pirštais pasiėmė sniego ir padėjo į kairės rankos delną. Šiems vos pastebiamai pradėjus tirpti, keturiolikmetis, būdamas kažkur toli-  savo mintyse, savo apmąstymuose, dvejonėse, atsipalaidavo raumenis. Iš toli išgirdęs, kad Emi niekam nieko nesakys, Lorijanas-Greywindas pajuto kaip nuo širdies nusirito toną sveriantis akmuo ir iš palengvėjimo atsiduso.
-Ačiū,-gregždančiu balsu pasakė Igis ir blausiai nusišypsojo.- Taip aš greitas, galiu šokinėti medžiais...Tačiau tą gali padaryti ir paprasti žmonės, bet tu nežinai ant kiek aš esu greitas ir šoklus,-šyptelėjo,- Dėl enegrijos...-nutilo, nusisuko nuo Emiljanos ir pažvelgė į delne gulintį sniegą, kuris vos ne neištirpo ir nepavirto į  vandenį. Šis veiksmas papasakojo daugiau negu išsakyti žodžiai. Nusivalęs delną su žieminės mantijos kraštu, švilpis atsistojo.
-Tai žetonas. Apie šį daikčiuką papasakoti plačiau negaliu- užsiriš liežuvis,- nes Jie nenori, kad aš tau tai pasakočiau. Bet galiu pasakyti tik viena- kai manęs reiks, sutelk mintis į žetoną ir aš pabandysiu atskubėt kuo greičiau,-kalbėjo vilkolakis.- Taip, aš nevienas,-pridūrė,-tai atsitiko per Antrąjį Hogvartso mūšį, kai tada buvo pilnatis. Ežero pakrantės apylinkėse pasiverčiau vilkolakiu ir nusivijau vieną varnanagę- Elną Klumpar,-nutilo jaunuolis nutylėdamas kai ką.
Švilpis prisiminė visus gandus apie karą, pasiruošimą, Bethany, pirmakursę klastuolę vardu Nikita, Elną, ketvirto aukšto koridorius ir visą mūšį...Igis nusipurtė. Bandydamas išsikabaroti iš prisiminimų spąstų, greitai prakalbo:
-Kai ją nusivijau prie pat Uždraustojo miško, Elną paverčiau vilkolake...Taigi... -ir nurijo seiles.
Mėlynai pilkų akių savininkas nežinojo ar blogai padarė šitaip sunaikindamas Elnos gyvenimą, tačiau žinojo tik vieną- šią varnę, kaip ir žadėjo, saugos, gins ją. Nežinodamas ką dabar mano Emi, kaip ši įsivaizduoja jį, Igoris liūdnu žvilgsniu nužvelgė žetoną švilpės rankose.
-Baigiam kalbėti apie mane,- nutraukė šneką apie savo atgamtiškąją pusę Igis,-Sakei, kad dar nevisai sirena. Kodėl taip yra?-paklausė šis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Vasario 07, 2017, 12:51:28 pm
Laukdama atsakymų ir tuo pačiu bandydama apdoroti gautą informaciją Emilijana žvelgė į sniegą. Tuo jai ir patiko žiema - ji mažiau išsiskyrė iš aplinkos, nes sniegas - tai sušalęs vanduo, o mergina draugavo su vandens stichija. Oras buvo dar nieko, bet žemė - Emilijana sunkiai galėjo tverti toli nuo jūros ar vandenyno, bet turėjo. Tai buvo jos prigimtis, kol kas dar pilnai neišlaisvinta, bet jau primenanti apie save. Kalbant apie sniegą žaliaakei buvo įdomu stebėti ką su juo išdarinėja Igoris. Mintyse dar sunkiai sekėsi apie vaikiną galvoti kaip niekur nieko - juk vis dėlto ne kasdien išgirsi tokias... pavadinkime naujienas, kai nėra geresnio žodžio. Emilijanos žinios apie daugumą antgamtinių padarų buvo iš žiobariškų siaubo ar kažkokių kitokių filmų. Juk Sirenos yra palyginti mažai išnagrinėta rūšis tiek magiškosios, tiek žiobariškosios fantastinės kriptozoologijos, o apie jas prikurta nemažai pasakojimų. O ir pagalbos nelabai rasi - sirenos buvo labai neseniai pripažintos kaip egzistuojanti antgamtinė rūšis, nes anksčiau buvo laikomos fikcija.
 - Na, tikiuosi kada gyvenant tai sužinoti,- šyptelėjo mergina klausydamasi Igorio.- Įtariu, kad mane pralenktum. Bent jau ant žemės,- nusijuokė ji.
Išgirdusi vaikiną kalbat apie žetoną Emi atsigręžė ir susidomėjusi vėl žvilgtelėjo. Aišku, jai labai norėjosi sužinoti tikrąją reikšmę, bet jeigu jau nesako, tai tiek to. Gal koks vilkolakių stebuklingas daikčiukas?  Emi pačiupinėjo savo ant grandinėlės esantį pakabuką - mažytį medalioną. Gal kaip mano šitas? Ai, koks skirtumas.
Elną Klumpar Emi pažinojo tik iš matymo - varnanagę ji buvo keliskart susitikusi pamokose, koridoriuose, bet artimiau pabendrauti niekuomet neteko.
 - Tai taip paprasčiausiai ėmei ir pavertei? Ir įmanoma su šio daikčiuko pagalba,- Emi maktelėjo galva į žetoną.- bus įmanoma jus prisišaukti?-gerai tiems vilkolakiams mintyse užbaigė Emi. Jiems nors aišku ką daryti, kaip gyventi. Veikalų, straipsnių apie juos pilna visur. O štai man sudėtingiau. Tenka kliautis intuicija. Kuri retsykiais klaidina.
Emi galvoje kirbėjo mažiausiai milijonas klausimų - juk apie tikruosius vilkolakius buvo girdėjusi tik puse ausies, bet Igoris aiškiai uždarė šią temą. Mintyse pasižymėjusi taip visko nepalikti ir dar kiek savarankiškai pasikapstyti apie tą Elną Emi kiek sutriko ir tarstelėjo:
 - Nelabai taip ką papasakosiu. Jeigu nori, reikia klausytis visos ilgos ir nuobodžios kurios tikrai netrokšti išgirsti. Aš apie Sirenas nieko nežinau - tik išvaizdą, kad man pavaldi vandens stichija nors kaip ją valdyti neturiu supratimo ir kad man reikia jūros. Sirenai reikia to vandens, kad atnaujintų galias. Manosios dar "neaktyvuotos". Ir nežinau kaip tai padaryti,- Emi smaragdinės akys buvo liūdnos.- Nežinau už ko užsikabinti. Nieko nežinau, nepažįstu nieko panašaus į save.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 09, 2017, 09:38:28 pm
Igoris pasiražęs dirstelėjo į Emi. Negatyvūs jausmai po truputį traukėsi nuo garbaniaus veido, tad Igio akys vis labiau ir labiau spindėjo gera nuotaika. Tačiau visados yra bet. Išgirdęs sakinį "Na, tikiuosi kada gyvenant tai sužinoti", Igorio nuotaika subjuro ir tiesmukiškai išrėžė tiesą:
-Kai tai sužinosi tau grės mirtis arba lemtis, kuri yra dar labiau baisesnė už iškeliavimą anapilin, Emilijana,-dusliu balsu kalbėjo švilpis,-Tu sužinojusi tai, ir dėl to niekada jau nebgyvenis normalaus gyvenimo. Tad patariu naudokis tik šiuo žetonu ir nesigilink kaip, kur, kada, kokiu būdu ar panašiai... Gerai? Nenoriu, kad tu nukentėtum,-išpyškino,- Taip, tu teisi. Tačiau vandenyje mane pralenktum.- konstatavo faktą jaunuolis ir nutilo.
Igoris atsiduso ir stebėjo kaip antrakursė čiupinėja savo pakabutį, kaip ji panyra į savo mintis. Tačiau švilpiui teko greitai atsikvošėti, kai mergaitė paklausė, žvelgdama susirūpinusi žvilgnsiu į savo medalioną.
-Taaaip...-nutęsė šis,- Negi norėjai, kad aš Elną sudraskyčiau?- susiraukęs savo antakius atsakė Lorijanas-Greywindas,-Įmanoma. Aišku  su žetonu pasikviesi tik mane vieną, ne daugiau.
Igorio žvilgsnis įsmigo į belapį, tačiau didingą ir stiprų ąžuolą. Švilpis patempė lūpą. Vaikinas taip laukė pavasario, tos žalumos, paukščių čiulbėjimo... Neveltui Igiui šis metų laikas buvo pats mieliausias iš visų esamų. Juk tada nebūna taip jau karšta kaip per vasarą ir nebūna taip šalta kaip per-žiemą....
Vėpsodamas į vos vėjo judinamas medžio šakas, Igoris prisiminė, kad šio vadinamojo medžių karaliaus glėbyje pavasarį apsigyvens porelė paukštelių, kurie susuks lizdą ir išsiris maži paukštukai. Tėvai ir vaikai. Tėvai... Igiui suspaudė širdį. Jaunuolis nunarino galvą. Kur jo tėvai? Ne patėviai, o tikrieji tėvai? Kur jie dabar bastosi po pasaulį? O gal jau atsidūrę anapilin? Ketvirtakursis suraukė antakius. Igis numanė tik viena- tėvai jį paliko vien dėl to, kad esą vilkolakis. Logiškas paaiškinimas. Juk šiais laikais šios būtybės diskriminuojamos, laikomos pavojų ar kitą grėsmę keliančiais padarais. Švilpis atsisuko į Emi. Bet kaip sirenos? Igis šį tą žinojo apie šias būtybes, tad kėlė hipitezę, kad šias atgamtiškasias asmenybes laikytos pavojingomis. Kur nelaikysi, kai šios gražuolės savo gražiais balsais pražūdydavo jūrininkus? Garbanius guldė galvą, kad bendrakoledžė turėjo ar vis dar tebeturi kokį nors vaikiną. Nors blogiausiu atveju krūvą simpatizuojančių jai avigalvių. Tačiau, jaunuolio manymu tokiam Emi amžiuj turėti meilės reikalų su kuo nors kitu- dar nevalia. Vis dėlto tai pasirinkimas ką daryti ir ko nedaryti....
Milijonų milijardų kartų atsidusęs  Igoris prabilo, kreipdamasis į antrakursę:
-Emi, neliūdėk,-paguodė, pamatydamas švilpukės liūdesį akyse,- Sakyk. Kiek galėsiu tau padėsiu reikalais su sirenomis. Papasakosiu tiek kiek žinau apie šias būtybes- apie jas kažką nutuokiu, nes mano pamotė yra magizoloogė. Jei ką, parašysiu jai, kad tau pagelbėtų. Ir taip, Emi, tu nepažįsti jokių sirenų, nes visos atgamtiškosios būtybės slepiasi- tiek nuo paprastų žmogelių, tiek nuo savų, kad apsisaugotų nuo bereikalingų susidūrimų,-kaip užsuktas kalbėjo garbanius,- Beje, gal į tarpą kai pasakosi, pasivaikščiojam? Galbūt nuo to, kaip nors mes abudu prasiblaivysim nuo niūrumo ir kitų negatyvių jausmų? Nes aš nenoriu visą likusią dieną pravaikščioti surūgęs it būčiau suvalgęs rūgščių vynuogių.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Vasario 10, 2017, 05:55:11 pm
Vartydama rankose savo pakabuką Emilijana mintyse svarstė apie motiną. tą neapčiuopiamą, antgamtišką būtybę, apie kurią merginai pasakojo tik sapnai. Matyt, paskutinį kartą ją matė taip seniai, jog moters paveikslą užfiksavo tik pasąmonė. Nebuvo likę jokių nuotraukų, nieko. Kažkodėl Emi vistiek liūdėjo dėl ją užauginusios moters lemties. Ji buvo mirusi - arba tiesiog kažkur dingusi. Emi manė, kad sužinojusi, jog Adrija ne jos biologinė motina nebe taip liūdės, bet klydo - tamsiaplaukė moteris sirenos atmintyje ir išliko kaip tikroji mama. Toji tobula blondinė iš sapnų teliko kaip prisiminimas apie tą prakeiksmą. Sirenos galias.
Merginos ausis pasiekė kažkokie žodžiai. Teko prisiminti, kad laukymėje ji neviena. Tai buvo šiurkščiai išsakyta tiesa. Emilijana kiek prikando lūpą ir pažvelgė į Igorį tuo mergaitišku žvilgsniu iš po blakstienų, kuris sakyte sako "tu rimtai?!"
 - Gerai. Suprantu, kad apie tai kalbėti nenori, tai patylėsiu. Bet aš esu stipri - manęs neįbauginsi. Jeigu tikrai yra ko bijoti - tyliu, bet jei norėsi apie tai kalbėti - visada klausau. Ką gi, džiaugiuosi, kad nei tu, nei Elna nesate vieni. Neįsivaizduoju blogesnio scenarijaus, kaip tapti nežinia kuo ir neturėti už ko užsikabinti.
Vaikinas, regis, apie kažką užsigalvojo, tad Emilijana pasinaudojo proga apžiūrėti jo išorę. Buvo paprastas, mielas vaikinas, taip merginai pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Po teisybei, Emi pirmiausia ir domėjosi išore, bet tapimas sirena išgydė bent vieną žmogiškąją ydą.
 - Na, stengiuosi, bet man sunku,- Emi nepajuto, kaip sutikusi ją išklausantį žmogų pradėjo kalbėti; paprastai ji tylėdavo.- Nežinau kaip elgtis, kaip "aktyvuoti" tas galias ir kaip išgyventi be jūros. Man jos reikia, bet negaliu mesti mokslų. Mano tėvai... na, žmonės, kurie mane užaugino... jei žuvo avarijoje man baigus pirmą kursą. Tada pradėjau domėtis savo kilme. Tai negali būti sutapimas, bet iš magijos pasaulio nieko nesužinojau. Niekas su manimi nesusisiekė,- mergina kalbėjo ir kalbėjo, vis greičiau ir greičiau. Buvo nuostabiai gera turėti žmogų, kuris tave išklauso. Su kuriuo gali pasikalbėti, kuris išklauso. Kuriam (atrodo) Emi rūpėjo. Tai buvo keistai malonus jausmas.
 - Ačiū, bet tu neprivalai to daryti. Aišku, pasikalbėti su kažkuo, kuri bent ką nors žinotų apie mano kilmę ar ką nors apie tai, kas man darosi ar kaip pažadinti galias būtų labai puiku. Va šitame,- Emilijana pasukiojo pakabuką.- yra lašelis jūros vandens. Negaliu nusiimti jo. Jei nusiimčiau, atsitiktų kažkas negero. Gal nemirčiau, bet jėgų netekčiau tai jau tikrai. Man...- žaliaakė nemėgo pripažinti silpnumo, bet vis tiek tai padarė.- man tavęs reikia. Reikia pagalbos.
Emi atsistojo, perbraukė per baltus plaukus dar baltesniais pirštais ir tarstelėjo:
 - Gerai, galime eiti. Pasivaikščiokim.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 17, 2017, 06:57:50 pm
Igis pakėlė abudu atnakius. Nustebo.
-Aš ir nenoriu tavęs įbauginti,-gūžtelėjo pečiais šis,-Pasikalbėti su surištu liežuviu?-suskikeno,- Emi, tikrai  nemaniau, kad turi tokį subtilų humoro jausmą,- šnekėjo švilpis, nė nemanydamas nei nė nebandydamas pašiepti ar sumenkinti Emilijanos. -Taip, žinau. Tai pats žiauriausias dalykas po nuovargio. Ir taip mirtis tikrai nėra žiaurus dalykas, kaip nuovargis ar tavo nusakytas nežinojimas. Mirtis gali būti išsigelbėjimas arba palaima.
Igoris užvertė galvą į dangų, į ošiančias medžių viršūnes, kurie it kokie botagai švytavo mėlynumo aukštybėse. Palengva iškvėpė anglies dioksidą ir toliau pradėjo klausyti Emilijanos.
-Niekam nebuvo lengva,-atsisuko į draugę Igoris, šypteldamas,- Kaip elgtis, kaip aktyvuoti galias, kaip elgtis be jūros- tau pasakys tavoji atgamtiškoji prigimtis. Visgi, jos reikia atsargiai klausytis. Nes, pavyzdžiui, mums vilkolakiams, prigimtis verčia žudyti dėl žudymo. Taigi...O kaip sirenoms- šio dalyko nežinau. Gal jūs jaučiate potraukį būdamos šalia jūros suviliot žmones ir juos nudobti ar panašiai. Nesu dėl to tikras,-nutilo,- Gera žinoti, kad aš nesu vienas, kuris nepažįsta savo tikrųjų tėvų,-liūdnai šyptelėjo ir nunarino galvą ir susiraukė, bandydamas nuvyti mintis apie savuosius,- Suprantu tave, Emilijana ir tau padėsiu kaip galėdamas,-užtikrino bendrakoledžę garbanius,- Kai turėsiu laiko, iškart susisieksiu su pamote Greywind,- ir taip pasakęs, Lorijanas-Greywindas atsitiesė,- aišku. Nieko, sužinosim šio pakabučio su jūros vandeniu reikšmę,- ir su šiais žodžiais apsidairė aplink Uždraustojo miško proskyną.
Mėgavosi tyla, apsnigto miško grožiu. Tačiau šią tylą nutraukė Emi, prisipažinimas, kad jai reikia pagalbos. Igis atsisuko į ją.
-Aš tau visada padėsiu   , tačiau dabar eikime pasivaikščioti,- ir patraukė link miško tankmės.
Žengdamas per žemę, kuri vis dar buvo įšalusi dėl žiemos šalčių, kieta, Igoris žvelgė į medžius. Jaunuolis mylėjo mišką. Mylėjo jos florą ir fauną.
-Papasakosiu tau apie sirenas,-tarė,- Sirenos jau buvo žinomos ir Antikos laikais. Jas pirmasias pamatė ir aprašė senovės graikai. Šios būtybės atrodo kaip pusiau moterys, pusiau žuvys, tačiau labiau žmogiškesnės. Jos tarsi yra undinių patobulinimas. Šios abidvi būtybės vilioja ir pražudo žmones. Bet tavoji rūšis, Emi, be šių dviejų panašumų su undinėmis, labai skiriais nuo pastariųjų-tik deja neprisiminu kuom jos skiriasi. To reika paklausti mano pamotės,- pritilo, bet toliau tęsė,- Bet nesvarbu, kad sirenos žudė, jos turėjo ir šviesiąją pusę. Senovės graikai sirenas laikė, kaip saugotojas nuo nelaimių, jas dažnai vaizduodavo antkapiuose. Sirenos  yra gražuolės, melodingą balsą turinčios merginos- tą manau turėjai jau žinot,-atsisuko švilpis į smulkaus sudėjimo Emilijaną.
Ketvirtakursis atsiduso. Kas tiesa- tas tiesa. Emi ištikrųjų graži. Beveik balti plaukai, it porceleninė oda gražiai derėjo su žiemos spalvomis, o žalios it katės akys merginą darė dar labiau angeliška. STOP, STOP, IGORI. Kur tavo protas!? Gavok ką mąstai!-sudraudė save Igis, suprasdamas, kad jo mintys ir žvilgsnis vis linksta prie Emi.
Tu negali apie ją galvoti...
-Tai tiek ką žinau apie sirenas,-po pertraukos prakalbo jaunuolis ir galiausiai nusisukdamas nuo bendrakoledžės, kuri su savo tobula išvaizda vis užburdavo švilpį.
Medžiai vis tankėjo, tačiau krentanti švesa pro be lapes šakas, trugdė įsivyrauti baugumo, tylumo ir tamsumo įvaidžiui. Ir tuo mėgavosi Igis. Lėtai ir tyliai vaikščiodamasis, vaikinas susikišo rankas į kišenes iš įpročio, stengdamasis negalvoti apie antrakursę.
Tačiau, kaip bebandydamas nuvyti mintis apie Emilijanos išvaizdą, Igoriui vis nepavykdavo.
O tai reiškė tylą prieš audrą.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Vasario 19, 2017, 05:58:31 pm
Emilijana įdėmiai klausėsi Igorio. Matai subtilų humoro jausmą... Hmmm. Įdomiai čia jisai. O nuovargis? Na nebent jis turi galvoje emocinį nuovargį. Kažkaip Emi neįsivaizdavo, kodėl fizinis nuovargis turėtų labai kliudyti - tik galbūt tada, kai labai reikia jėgų o jų nebėra.
Igoriui pradėjus kalbėti mergina stengėsi klausytis, bet daugiau mažiau žinoma informacija smegenis pasiekė tik dalinai - kažkodėl švilpiukė labiau koncentravosi į patį vaikino balso tembrą, jo judesius, gestus. Kažkodėl merginą tai keistai ramino. Jis irgi nepažįsta savo tėvų? Tai va ką reiškia "pamotė Greywind" Bravo, Emi. Amžiaus išvada pasišaipė iš savęs mergina. Pakilusi ji nusekė paskui Igorį į miško tankynę. Emi nelabai patiko tamsa. Na, bet pro šimtamečių medžių šakas prasiskverbė pakankamai šviesos, kuri dryžiais krito ant žemės ir pačios Emilijanos.
Igoriui nutarus pravesti trumpą teorinę paskaitėlę Emi susidomėjusi klausėsi. Matosi, kad pamotė magizoologė. Kaip iš enciklopedijos... įspūdinga turint galvoje, kad sirenomis pradėta domėtis visai neseniai.
Po kiek laiko vaikinas nutilo ir jo žvilgsnis ar nuotaika, ar dar koks dalykas pasikeitė - Emi visada tokius dalykus jausdavo. Kiek nustebusi ji nežymiai kilstelėjo antakius: suprask "kas nors atsitiko?" ir pažvelgė į sniegu nuklotą žemę. Balti it porcelianas pirštai nevalingai nusėlino prie grandinėlės ant kaklo ir ją sugniaužė. Igoriui kiek atsitraukus Emilijanos įtarimai tik pasitvirtino, tačiau garsiai kažko sakyti mergina nedrįso, todėl tiesiog žaliomis katės akimis žvelgė į vaikiną tikėdamasi, jog jis pats panorėjęs viską paaiškins.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 28, 2017, 07:53:16 pm
Igis akimis nardydamas po medžių kamienu, apšviestus saulės šviesos, tylėjo. Švilpis atsisuko į sireną ir prakalbo, taip stengdamasis nuvyti jau įkirias mintis apie šalimais vaikščiojantı angelą:
-Pasiilgsti jūros?-nutraukdamas tylą, paklausė šis, prisimindamas, kad Emi nė žodžio nepratarė, jiems bevaikščiojant,- Emilijana, tu ką nors prisimini iš savo praeities? Ką nors, kad būtų susiję su tavo rase?-klausinėjo garbanius,- Ir beje, būkim biedni, bet teisingi, man reikia apakti,-nusišypsojo, atsisukdamas į bendrakoledžę ir nužingsniavo toliau.
Pečiams ritmingai judant, kojoms taip pat, mėlynai pilkų akių savininkas dar labiau užvertė klausimais. Juk jei patylėjom trupučiuką- galim ir toliau tęsti pokalbį.
-Prisimeni kaip sužinojai, kad tave užauginę žmonės žuvo autoavarijoje? Tau netikrieji tėvai pasakojo apie sirenas? Žinojo, kad tu nesi žmogus? Slėpė tai?- Igoris vis sakė "netikrieji tėvai", "tave užauginę žmonės" mat nerimavo, kad jei juos pavadins patėviais, būsimoji trečiakursė gali įsižeisti,- Jūs buvote kartu prie jūros? Jei taip, kaip reagavo tave užauginę žmonės? Kaip iš vis jie reaguodavo kai išgirsdavo žodį "jūra"?- kamantinėjo garbanius,- Ar tave seniau traukdavo jūra? Jei taip, tu prašydavai, kad jūs kartu nukeliautute tenai? Kaip taviškiai reaguodavo?- vos ne uždusęs nuo klausinėjimo, Igoris nutilo, mat pagalvojo, kad jau užteks klausimų.
Tačiau visada yra išpūstas "bet".
-Ieškojai informacijos apie sirenas bibliotekose?- ir plačiai, plačiai nusišypsojo,- Tikiuosi, ateityje, tu manęs  taip su klausimais neužsipulsi,- nusijuokė ketvirtakursis, ir išsitraukęs rankas iš kišenių, jas sunėrė ant krūtinės.
Tikiuosi- atsiduso šis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Kovo 13, 2017, 09:26:19 pm
Žalios akys šaudė nuo vieno medžio prie kito. Emilijanai patiko miškas. Taip tylu, ramu ir gera. Taip gera, jog net užmiršo, kad reikia kalbėti. Švilpiukė labiau mėgo tylėti, jai patiko klausytis kitų. Išsipasakoti panorėdavo tik retais išimtiniais atvejais.
Sniegas žybčiojo po kojomis, o Igis tuo metu pradėjo savo ilgą ilgą klausimų litaniją.
 - Gal galėtum man užrašyti?- ištarė mergina pusiau juokais, pusiau rimtai.- Jeigu manai, kad viską atsiminsiu, tai labai labai klysti. Ir tikrai žadu tave ateityje dar ne taip apipilti klausimais. Ruoškis,- Emi šelmiškai nusišypsojo ir žybtelėjo savo katiniškomis akimis vaikino pusėn. Visgi reikėjo paandyti atsakyti bent į dalį vaikino pateiktų klausimų. O šie buvo sunkesni nei matematikos ar fizikos egzaminas. Bent jau dauguma jų. Apie kai kuriuos dalykus Emilijana net nebuvo susimąsčiusi. Gal kartais, retai, labai retai ir nujautė, jog kažkas ne taip, bet išsamiai tikrai nenagrinėjo.
 - Ką gi. Jūros pasiilgstu labai. Buvau Koukvorte, ten labai labai gera. Kai reikėjo išvykti, atrodė, jog širdis liko ten, pajūryje. Buvo sunku iškeliauti. Nors buvau ten vos pusdienį,- Emi skausmingai šyptelėjo.- Nepamenu nieko. Nieko, išskyrus sapną,- mergina kiek padvejojo ar verta pasakoti. Pirma, neišvengiamai apsiverks, o tada jausis pažeidžiama. Antra, tai buvo gana asmeniška, bet Igis turėtų suprasti. Turėtų.
Giliai įkvėpusi ji kalbėjo toliau:
 - Sapne mane ant rankų laiko baltaplaukė moteris. Tokia kaip aš. Tada vaizdas susidrumsčia  ir atsiranda Adrija - moteris, kuri mane augino. Tai sapnavau daugybę kartų. Gal tai pasąmonės išdaigos, gal dar kokia nesąmonė. Nežinau. Tiesiog tai man vienintelis kabliukas. Daugiau niekas neliudija apie mano kilmę. Nieko neatsimenu, tarsi laikotarpį iki trejų metų kažkas būtų išnaikinęs. Nėra nuotraukų, nėra atsiminimų, niekas nepasakojo,- mergina nejuto, kaip baltais skruostais švelniai ritasi ašaros. Tobulos lašo formos.
Po akimirką trukusios tylos pasipylė dar daugybė klausimų. Mergina net kilstelėjo rankas į viršų.
 - Jei po šito išgirsiu dar bent vieną klausimą, pirmą proga išmaudysiu. Žinai, kad nejuokauju,- Emi išteisė delnus ir susikaupusi palaikė minutę. Sniegas aplink ją ėmė tirpti.- Galiu keisti vandens būseną. Tai vienintelis dalykas, kurį moku,- paaiškino ji.
 - Nepamenu,- tęsė ji "egzamino" klausimų atsakinėjimą.- tada buvau tarsi šoke. Buvo baisu, nes likau viena. Visiškai viena,- jei pirma Emi buvo kiek pralinksmėjusi, dabar visai įsiverkė. Tiesa, pati to nejuto. Tiesiog kalbėjo, pasakojo viską negalvodama kas bus vėliau.- Apie Sirenas man niekas nieko nepasakojo, nes kaip jau minėjau, jos ilgai buvo laikomos fikcija. Ir apskritai - jie nemėgo magiškųjų padarų. Gal jie ir žinojo, nes kai paklausdavau kažko apie savo kūdikystę nieko neatsakydavo. Greitai pakeisdavo temą,- Emilijana pajuto verkianti tik tada, kai ašara nukrito ant sniego. Nusibraukusi ranka šlapius skruostus ji nusisuko.
 - Nepyk, tuoj susitvarkysiu,- kelis kartus giliai įkvėpė ji ir vėl pradėjo kalbėti.- Jūra mane traukė visada, tik kažkodėl Adrija nenorėjo prie jos keliauti. Sakė, nemėgsta tenykščio klimato. Vykome prie ežerų, upių ir visur kitur, bet tik ne prie jūros. Jie net apie ją kalbėti nelabai mėgo. Tiesiog žodis "jūra" tuose namuose nebuvo labai vartojamas. Knygų apie magiškuosius padarus irgi nebuvo,- prisiminimai apie namus Londone Emilijanai buvo paskutinis lašas. Jau apdžiūvusios akys vėl sudrėko. Mergina vėl nusisuko.
 - Nepyk, daugiau nebegaliu,- ištarė tyliai. Buvo gėda, kad yra tokia silpna.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 09, 2017, 05:36:11 pm
Igis nusišypsojo.
-Ne, negaliu,- nusijuokė švilpis, atlaidžiai nužvelgdamas sireną.
Visgi, jaunuolio veide kažkam ištrynus šypseną, pasirodė perdėtai rimta mimika, kuri buvo tarsi atsakas Emilijanos teiginiui.
-Pati ir ruoškis,- nei piktai, nei rimtai, o greičiausiai juokais atkirto Igoris,-Nes tau nebus itin lengva tardant mane,- ir su šiais žodžiais patraukė eiti tolyn, apsimesdamas, kad nepamatė šelmiškai blizgančių Emi akių.
Tačiau švilpiui teko sustoti ir atsisukti į bendrakoledžę. Pirmas jo užduotas klausimas jau gavo atsaką, ir Igio smegenys pradėjo veikti, nagrinėjant Emilijanos problemas.
-Kodėl tau nenuvykus dar sykį į Koukvortą?- paklausė šis, artėdamas link žaliaakės,- Gal ką nors prisiminsi be sapno, pajausi?-pridūrė, išgirdęs, kad mergina nieko neprisimena išskyrus sapną.
Rudaplaukis sustojo visai arti, priešais Emi, ir gaudė kiekvieną merginos žodį, nes juto, kad kulminacija jau netoliese.
-Ne, Emi, tai ne tavo  pasąmonės išdaigos,-tyliai sumurmėjo, sunerimęs Igoris stebėdamas, kaip per Emilijanos skruostą nurieda ašaros.
Švilpis pakėlė ranką ir nykčiu nušluostė tobulo lašo formos ašaras, kurios papuošė sirenos skruostus. Lorijano-Greywindo širdyje pasisėjo užuojauta merginai, nes jis puikiai suprato kaip jaučiasi Emi.
-Tavo tikroji motina tave paliko...-nedrąsiai suniurnėjo šis, nusukdamas akis nuo Emilijanos, mat nenorėjo pamatyti josios akių,-Antraip tavęs nebūtų užauginusi Adrija...-paaiškino, stebėdamas melancholiškai linguojančias medžių viršūnes.
-Žinau, kad išmaudysi...-nutesė švilpis, atsitraukdamas nuo sirenos. Ne iš baimės, o iš nežinojimo ką daryt.
Viskas buvo rimčiau, nei viską įsivaizdavo iš pradžių. Klausydamasis Emilijanos atsakymų, Igoris galiausiai atsisuko į ją. Žvelgė į jos katiniškas akis ir  stengėsi kuo greičiau, kaip nors paguosti bendrakoledžę, nes garbanius tarsi jautė pareigą paguosti šią atgamtišką būtybę.
Vis viena, kita ausim klausydamasis Emilijanos balso, Igis priėjo prie merginos, kuri kaip įmanydama stengėsi susitvardyti ir...apkabino. Stipriai apkabinęs rankomis nusisukusę švilpę, vilkolakis padėjo savo smakrą ant Emi galvos.
-Aš suprantu tave ir nepykstu.
Ir užsimerkė, nė nebandydamas pasakyti, ką manantis apie tokį Emilijanos patėvių elgesį- nekalbėjimą apie merginos praeitį.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Balandžio 13, 2017, 04:17:21 pm
Žalios akys kiek sušvelnėjo ir jose užsižiebė žiburiukai. Tai buvo bene gražiausia Emi dalis - besijuokiančios akys, gyvai žybsinčios tarsi du smaragdai.
 - Aš kantri,- Emilijana šyptelėjo.- Kai kuriose srityse net per daug. Taigi... Nebus lengva, bet ištrauksiu,- sirena susiraukė išgirdusi žodį "tardyti".- Juk ne teismas,- nusijuokė ji.- Tikiuosi, apsieisim ir be to.
Miškas atrodė ramiai. Kartais mergina pavydėdavo medžiams - jie tvirtai žinojo savo vietą, kur ir kaip augti. O štai jūra nuolat juda - nerami. Kaip ir turi savo vietą, bet tos vietos tarsi per maža, norisi daugiau. Todėl ir nerimsta, banguoja.
 - Nuvykstu, kai tik turiu laiko. Savaitgaliais. Per atostogas. Nenoriu grįžti į Londoną, tad stengiuosi būti ten. Nemanau, kad ką prisiminsiu,- tęsė ji.- Net nežinau, ar noriu. Noriu sužinoti kas aš, bet bijau judinti senus klodus.
Tai kaip blogai sugijusi žaizda - gyventi galima ir taip, bet norint viską sutvarkyti reikia ją krapštyti, ardyti, o tai skausminga. Mergina nežinojo, kiek dar pakels skausmo. Kiek norės pakelti. Žmogaus prigimtis tokia - pakelti, ištverti galime daug ką. Tik ne visada norime. Tad kartais pasitraukiame, gyvename su ta blogai sugijusia žaizda. Nes bijome skausmo. Bijome ją judinti.
Šviesiaplaukė ant skruosto pajuto kažką kito. Ne ašarą. Pajuto Igorio ranką. Net keista. Prie švelnių prisilietimų mergina nebuvo pratusi, net kartais bijojo. Bet dabar... jautėsi saugi, rami. Nebijojo kalbėti ir tai nebuvo taip jau sunku, kaip galvojo. Nes pradėjus visada lengviau. Sunkiausia pradėti.
 - Ne ne ne ne...- tarsi užsispyręs, kažko negavęs vaikas kartojo Emi. Ji nenorėjo tuo tikėti, kad ta tobula moteris iš sapnų, ta gražuolė baltais plaukais galėjo ją palikti. Savo kūdikį. Savo vaiką. Netilpo į galvą. Galiausiai Emi į galvą atėjo mintis, jog Igoris vis mini "pamotę Greywind". Kas atsitiko jo motinai?
 - Igi... Nepyk kad klausiu, bet kas nutiko tavo tėvams?
 - Nebijok, dar nesiruošiu,- vėl šyptelėjo Emi stebėdama atsitraukiantį vaikiną. Jos nuotaikų kaita buvo siaubinga - vieną minutę verkia, kitą jau linksma. Taip čia ir suprasi. Kaip jūra. Ne veltui sakoma "tyla prieš audrą". Lyg prieš tai buvusi rami mergina dabar sunkiai laikėsi neverkusi.
Emilijana giliai kvėpavo. Bandė susitvardyti, bet negalėjo. Iš krūtinės vis tiek veržėsi rauda. Tiesiog norėjo atsidurti toli toli. Toli ne nuo Igio ir ne nuo miško. Toli pati nuo savęs. Nors minutei savo asmenybę išmainyti į bet ko kito. Trumpam. Štai ir antrą kartą per šią popietę Emilijana buvo nustebinta švelnumo. Pastaruoju metu ne kiek jo gaudavusi Emi sutriko. Vieną minutę Igoris rodės dar stovi kaži kur, o po akimirkos jau buvo šalia merginos. Ji dar kartą giliai įkvėpė ir atsisuko į vaikiną. Tiesiog nebegalvojo, ką daro. Tiesiog priglaudė savo šviesiaplaukę galvą Igiui prie krūtinės. Klausėsi širdies plakimo. Tai keistai ramino. Ašarų žymės gan greit paliko sirenos skruostus. Liko tik sielvartas viduje.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 17, 2017, 02:01:38 pm
-Aš tikiu, kad esi kantri...-šyptelėjo Igis, akių nenusukdamas nuo besijuokiančių, žalių Emi akių, kurios aiškiai primimė jūrą- neramią, siautulingą, bet svajingą ir gražią,-Na, pagyvensim- pamatysim. Pažiūrėsim ar bus teismas, ar ne,-ir Igis nutilo, sekdamas, ką kalba Emilijana,-Bet pabandyk dar kartą nuvykti. Nepabandžius nieko nesužinosi,- pasakė nusukdamas akis į pavasarinėjantį dangų, kuris kaip tik puošėsi puriais, baltais it vata debesimis.
Šie plaukė dangumi, besąlygiškai paklusdami šilto ar šalto vėjo srovėmis.
-Nesužinosi kas tu, jei nepajudinsi savo savo žaizdų,-šiek tiek prislopusiu balsu kalbėjo švilpis,-Kiekvienas savęs ieškojimas sukelia savitus sunkumus. Ir manau nereikia dėl to vengti, kaip miško žvėriui- ugnies.
Įsivyravo trumpa tylos pauzė.
-Taip, Emilijana,- suniurnėjo šis,-Kartais suaugusieji taip daro bandydami apsaugoti savo vaikus arba daro tai dėl kitų priežasčių....
Garbanius suraukė antakius.....bandydami apsaugoti savo vaikus arba daro tai dėl kitų priežasčių....Širdis nukrito ligi pat kulnų. Negi jis taip pasakė? Lorijanas-Greywindas giliai įkvėpė. Viena smegenų dalis rėkte rėkė apie priežastį kodėl jis- Lorijanas- užaugo Greywindų šeimoj, tačiau penktakursis visaip įmanydamas tai ignoravo. Kodėl? Nes tai gali būti susiję su Jais.
Mėlynai pilkų akių savininkas krūptelėjo nuo sirenos klausimo. Taip, ji palietė gan opią ir skaudžią Igorio širdies vietą. Igio akys apisniaukė iš nežinomybės  skausmo ir dvejonių, hipotezių.
-Nežinau...-sumurmėjo, pėda sulaužydamas trapią medžio šakutę,- Galbūt jie mirė, žuvo, arba buvo nužudyti...-ir nunarino galvą, paslėpdamas akis savo rudomis garbanomis.
Koja paspyrė  šakelės nuolaužas. Vaikinas giliai atsiduso ir vėl pakėlė savo galvą. Tačiau nežiūrėjo į gražiąją sireną, o tik vėpsojo į tolį, į vieną tašką, pro Emi petį.
Gyvenimas- tai žiaurus mokytojas ir draugas. Tu nežinai kada jis iškrės kokią šunybę ar kokią kitą nesąmonę, kuri bus skirta  tau. Gyvenimui kaip ir Likimui nesvarbu ar tu nori kentėti, ar nori džiaugtis. Jiems visi lygūs. Nėra išimčių. Tai suprato Igoris, kai pajuto kaip Emilijana priglaudė savo galvą prie jo krūtinės. Jis tai suprato, kai šiandien klausėsi bendrakoledžės džiugių, šelmiškų, sielvartingų, skaudžių kalbų. Švilpis suspaudė lūpas. Nors jo akys buvo užmerktos, visgi, jos kažkiek nors skleidė optimistiškumą. Menkai, tačiau geriau negu nieko. Mums pavyks, Emi. Išsiaiškinsim viską. Viskas bus gerai. - mintyse galvoji Igoris, norėdamas tai išsakyti garsiai švilpei, tačiau jaunuolis to neišsakė, o tik dar labiau apkabino Emilijaną. Visgi, kam reikia kalbėti jei yra kūno kalba?
Igoris atsimerkė.
-Kokia tavo mėgstamiausia spalva?-"iš oro", paklausė penktakursis, norėdamas labiau pažinti sireną, bet taip pat pakeisti temą, mat nenorėjo toliau skęsti ir skandinti Emilijanos negatyvių jausmų liūne. Nes kiek galima? Čia ne koks bėdų turgus!
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Gegužės 08, 2017, 10:27:46 pm
Kartais Emi imdavo svajoti, Įsivaizduoti, kad viskas, kas vyksta su ja, yra ne jos gyvenimas. Mergina tiesiog patekusi į kažkokį realybės šou, ir viskas, kas vyksta netikra. Tiesiog po kelių akimirkų ji atsimerksianti, būsianti namie, Londone, tėvai sėdėsią šalia, o merginos plaukai būsią... juodi, kaip mamos, o ne balti tarsi skenduolės. Tos minutės, silpnumo akimirkos, tik jos padėjo Emi išgyventi ir neprarasti proto. Visgi tai tarsi narkotikai - numalšina skausmą ir gerą savijautą garantuoja tik trumpam. O vėliau  - tik blogiau. Bet visgi Emilijana nemokėjo gyventi kitaip. Vis įsivaizduodavo, tikindavo save, kad tėvai gyvi. Tačiau ilgainiui ėmė pati savimi abejoti. Ir teko pažvelgti teisybei į akis. Tiek ilgai tolintas skausmas išsiverždavo fontanu. Kažkodėl mergina nepasimokė, kartojo tą klaidą vėl ir vėl. Vien tam, kad kelias dienas jaustųsi geriau. Nors truputį. Igis tikino nebijoti judinti savo žaizdų vardan tiesos. Vardan supratimo apie save. Gal jis ir buvo teisus. Bet mergina bijojo. Tiesiog bijojo skausmo, bijojo viską išgyventi vėl. Visgi niūrokas švilpio veidas ją privertė susimąstyti apie tai, kad šis vaikinas per savo penkiolika metų matė daug daugiau nei Emi, ir tikrai žino ką reiškia skausmas. Vien ką reiškė jo dviguba pavardė. Scenarijų galėjai prisigalvoti n ir dar kelis. Sirena mielai būtų patenkinusi savo moterišką smalsumą ir išklausinėjusi Igio dabar pat. Bet nesiryžo. Jautė, kad net norėdamas vaikinas mažai ką papasakos.
 - Užjaučiu...- Emilijana krūptelėjo nuo šakelės traškesio.- Igi, tikrai nežinau ką pasakyti... - liežuvį degino milijonai ir dar keli klausimai. bet prieš savo valią trylikametė juos nurijo. Bendrakoledžio išraiška rodė, jog geriau neklausinėti.
Igoriui nuleidus galvą Emi akimirką padelsė, tada kiek dvejodama ištiesė baltutėles vėsias rankas ir kilstelėjo jo smakrą taip, kad mėlynai pilkos akys susidurtų su smaragdų žalumo.
 - Žinau, nenori apie tai kalbėti, bet jeigu kada norėsi... Jeigu tau kada reikės išsipasakoti, aš išklausysiu,- kalbėjo ji pašnibždomis, nors apart medžių, krūmų ir taip toliau, proskynoje daugiau nieko nebuvo.
Mergina atitraukė rankas; pirštai dilgčiojo nuo šiltos odos. Visgi gera buvo jausti apkabinimą, žmogišką šilumą. Net keista, kaip gali to pasiilgti per kelis mėnesius. Emi tikrai nebuvo iš tų, kuriai patiko glėbesčiuotis ar panašiai, bet dabar tai net džiugino. Ramino.
Kurį laiką vyravo tyla. Jei pro šalį eitų koks prašalaitis, tikriausiai nustebtų. Mat apsnigtoje laukymėje pamatytų du paauglius, vieną vaikiną, gaubiamą kažkokios nežemiškos auros, ir merginą, kuri savo bruožais priminė skenduolę. Apsikabinusius, bet visgi ne tokius, kaip kiti. Tarsi idiliškas vaizdelis, tinkamas parodai "Iš jaunimo gyvenimo", bet visgi emocija, kuri gaubė bendrakoledžius, prašalaitį glumintų. Ji buvo... nenusakoma. Suprantama tik tiems, kurie savo kailiu ją patyrė.
Išgirdusi klausimą Emilijana net prajuko - buvo netikėta. Tylą laukymėje išsklaidė skambus, tyras juokas, tarsi gurgenantis vanduo.
 - Amm, pabandyk atspėti,- šelmkiškai nusišypsojo ji.- Nebus sunku,- mirktelėjusi pridūrė ir paklausė,- O tavo?
Merginai net patiko, kad pokalbio tema pasikeitė: tik dabar suvokė, kaip keista, kad apie žmogų, kuriam ji išsakė didžiąsias savo paslaptis, beveik nieko nežino.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Gegužės 18, 2017, 10:44:26 pm
Juodaakis padaras tylomis nutipeno per medžio šaką ir nunarino galvą, vėpasodamas apačioje esančius Atgmatikus. Žvėriūkštis prisimerkė ir šelmiškai išsiviepė. Jo juodos akys žibėjo taip, tarsi jis būtų išnarpliojęs sąmokslą ar painią bylą. Nors tai buvo dalis tiesos.
-Syrenus vorg Vus Lorgerus  leive gotu dela,- sugriežė šiurkštus padaro balsas, kurį nusinešė šiltas vėjas, taip, kad niekas (išskyrus patį balso savininką) neišgirstų.
Ir dingo.
Tik šaka, ant kurios tupėjo padarėlis susiūbavo vienišai.

                       ******
Igoris suraukė antakius.
-Tau nereikia atsiprašinėti. Gi nieko nepadarei,-suniurnėjo panosėje, ir užsimerkė. Giliai įkvėpęs, taip nusiramindamas savas mintis, atsimerkė.
Švilpis neitin mėgo sulaukti iš kitų asmenų klausimų apie jį. To tikrai visa širdimi neapkentė, tačiau Emilijana to nenumanė, tad garbaniaus širdis bandė jai atleisti. Šis noras dar labiau sustiprėjo, kai sirenos laibos, lengvos, elegantiškos, bet kartu ir stiprios rankos palietė vaikinuko smakrą. Igis žvilgtelėjo į Emilijanos katiniškas akis ir tvirtai sukando dantis. Merginos veidas buvo angeliškas, lyg šviesa lyginant su jo įbrolio Džeimso Greywindo tamsa- tuo Lorijanas-Greywindas buvo šimtu procentu įsitikinęs.
-Gal...-sumurmėjo būsimas šeštakursis, taip atsakydamas į bendrakoledžės teiginius, kurie kvepte kvepėjo pagalbos suteikimu.
Vilkolakis atsitraukė, kai Emilijana nuleido savo sireniškas rankas. Šiek tiek vangiai šyptelėjo, kai miško paslaptingą tylą išsklaidė merginos panašios į skenduolę juokas: užkrečiantis ir gydantis
-Hmmm....Mėlyna spalva ir jos atspalviai?-"netvirtai" t.y juokaudamas paklausė Igoris, o paskui pridūrė,- Man patinka rudos atspalviai, tamsiai mėlyna, juoda ir sidabrinė,- vardijo.
Tačiau mėlynai pilkose Igorio akyse greitai atsiradus linksmumo kibirkštims, greitai vietą užėmė nuostaba sumišusi su nerimu.
Miško garsus perskrodė nerimastingas pelėdos sparnų mostai. Delta..-susivokė penktakursis, ir atsuko į savo auginintinę, kuri skrido link abiejų švilpių.
Uralinė pelėda atrodė sutrikusis, sunerimusi ir pasimetusi. Tačiau nei pati, nei pats Igoris negalėjo paskyti kodėl taip yra. Pelėdai nutūpus ant švilpio peties, rudaplaukis garbanius žvilgtelėjo į Deltos akis. Jaunuolis atsargiai paglostė augintinės viršugalvį ir tyliai sumurmėjo:
-Kas yra, Delta? Kas nors blogai?
Delta pasipurtė it elektros nukrėsta ir pasuko galvą į tąją šaką, ant kurios sedėjo nežinomasis padaras su juodomis akimis- tačiau to nežinojo nei vilkolakis, nei pelėda, nei galbūt pati Emi. Visgi, buvo viena aišku- pelėda kažką pajuto ir tas kažkas buvo čia, ir stebėjo abu švilpius.
Igoris prismerkė ir nusisuko. Tikrai ne Jie. Ir tikrai ne Jų jos-geležnapės, geležnagės ir geležsparnės, violetinių akių ferumos.
Vis dar tupint Deltai and jaunojo burininko peties, Igis greitai iš kišenės ištraukė popieriaus skiautę ir pieštuką.  Mikliai sukeverzovęs raštelį pamotei Greywind apie sirenas, įdavė jį uralinei pelėdai- juk gera naudotis palankiomis progomis.
-Nešk, Delta,- tik tiek te pasakė Igoris savo augintinei, kai ši atsiplėšė galingais mostais nuo jo peties.
Tolstant pilkai margai pelėdai,  Lorijanas-Greywindas mintyse pasižymėjo dar vieną reikalą prie kitų reikaliukų, kuriuos reiks išnarplioti netolimojoje ateityje.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Emilianne Mcwelle Birželio 07, 2017, 02:52:27 pm
- Juk tu puikiai žinai ko nori, Emi? Laikykis, tau puikiai sekasi. Nebijok,- rausvos lūpos judėjo švelniai, pašniždomis, tarsi  kas klausytųsi.
 - Mama? Ką čia veiki?- Emilijanos balsas kiek užlūžo.- Juk tu... negyva? Ko aš noriu? Aš nieko nežinau....- nors baltaplaukę moterį mergina matė pirmą kartą, tačiau net nekilo abejonių kas ji tokia.
 - Aš čia tam, kad tau padėčiau. Atleisk man. Už viską. Aš visada liksiu gyva tavo mintyse - juk tu Sirena. Tu žinai. Tau patinka tas vaikinukas.... Atleisk, pamiršau vardą. Juk esi Sirena, žinai ką gali padaryti. Tau tereikia panorėti.
 - Ką čia kalbi? Ne, aš nenoriu, ne! Tavęs čia apskritai būti neturėtų. Kaip aš su tavim kalbuosi?- Emi klausimai liejosi greitai, bet nuo to aiškiau tikrai nebuvo.
 - Kada nors man padėkosi. Nepamiršk, ką sakiau. Tavo galios tavo rankose. Panorėjusi gali padaryti daug ką. Aš būsiu šalia, jei prireiks pagalbos.
 - Nemanau. Bet ačiū. 

***
Krūptelėjusi Emilijana atsimerkė. Kad ir kas tai buvo, buvo netikra. O gal kaip tik, labai tikra? Gal jau protas pavažiavo nuo visų šitų nesąmonių? Ne. Negali būti. Čia kažkas ne taip. Kažkodėl žodžiai, kuriuos ištarė mama, ar Emi vaizduotės padarinys, merginai įstrigo. Gal tikrai tai tiesa? O gal ne? Keturiolikmetė nelabai klausėsi draugo išvedžiojimų. O gal tik atsakymų? Buvo paskendusi savo mintyse. Ar tas paralelinis pasaulis, kuriame ką tik  lankėsi, tikras? Ar jau tikrai kraustosi iš proto? Retsykiais ji linktelėdavo, kažką sumurmėdavo, bet iš tikrųjų pokalbyje nedalyvavo. Kodėl ji matė mamą? Net keista buvo taip vadinti moterį, kurią matė nebent ankstyvoje vaikystėje. Kurios neprisiminė. Tačiau vis tiek jai jautėsi labai artima. Labai. Jos žodžiai... Emi labiausiai bijojo pasiklysti savyje. Neberasti kelio į tikrąją save. Tapti kažkuo, kuo ji nenori. Viskas taip sudėtinga...
Merginą pažadino paukščio sparnų plazdėjimas. Kas čia? Emilijana klausiamai pažvelgė į Igorį. Regis, jis irgi pastebėjo. Pelėda, matyt, buvo jo - atsitūpė vaikinui ant peties.
 - Delta? Gražus vardas,- lyg ne savo balsu pratarė Emilijana. Bet juk reikėjo kažką pasakyti. Nors neįsivaizdavo ką. Kiek atsainiai mergina stebėjo vaikino nebylų pokalbį su augintiniu. Matyti, jog juodu siejo tikras ryšys. Galiausiai Igoris išsitraukė rašymo priemones ir įdavė augintinei laiškelį.
 - Ką parašei? Kam?- vėl nei į tvorą, nei į mietą paklausė Emi. Akimis nulydėjo paukštį, skrendantį tolyn. Ak, kad ji taip galėtų - trumpam išskristi, pabėgti nuo visko. Ypač nuo savęs. Nuo savęs pirmiausia.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Birželio 15, 2017, 12:22:31 pm
Mėlynai pilkos akys žvelgė į subuojančias medžio viršunes. Jaunuolis susiraukė.
Prieš kelias minutes išskridus Deltai su laišku pamotei, Igoris nuklydo į savas mintis: prisiminė sapną, knygą iš Uždraustojo skyriaus... ir... Emi akis.
-Žinau,-nė nemąstydamas per daug atsakė švilpis, nė nepastebėdamas, kad bendrakoledžė, galima sakyti, nė nedalyvavo pokalbyje.
Vilkolakis atsisuko į sireną, bet šį kartą pro jo akis nepraslydo tai, kad mergina yra sutrikusi ir pasimetusi.
-Kas nors netaip?-suraukęs kaktą paklausė, prieidamas arčiau Emilijanos,-Emi, kas nutiko?- pakartojo garbanius, kurio balse buvo galima pajusti nerimo gaidelę.
Lorijanas-Greywindas žvelgė į tobulą sirenos veidą, bei į jos katiniškas, žalias akis, ir jose, kaip ir veide, ieškojo paaiškinimų kogi Emilijana tokia pasimetusi.
Nagi, jos veide nieko nerasi-ji kaip jūra, tad nevark su tais ieškojimais...pasakys jei norės, o jei ne- tai ne.
-Parašiau savo pamotei dėl sirenų,- atsakė Igoris, vis dar stebėdamas atgamtikės veidą,-Nenorėjau gaišinti iki paskutinės minutės- geriau dabar, negu vėliau,-paaiškino Igis ir atsiduso.
-Tai iki kito susitikimo, Emilijana,-atsisveikino Lorijanas-Greywindas linksteldamas,- Jei reiks manęs, pasišauk per žetoną- atskubėsiu kuo įmanoma greičiau. Ir kai gausiu atsakymą iš savo pamotės, pasikviesiu tave,-pridūrė.
Vilkolakis šyptelėjo ir dingo iš bendrakoledžės (o gal jau draugės?) akių, taip palikdamas žaliaakę merginą vieną, nors giliai širdyje to nenorėjo padaryt.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Irish wolfhound Liepos 04, 2017, 10:55:26 am
Mori vis dairėsi aplinkui stengdamasi neišklysti iš kelio. Radusi kokią gražią vietelę ši mintyse susidarydavo žemėlapį, kad ir kitą kart galėtų ten užsukti. Žemėlapį sudarydavo keisti objektai, pavyzdžiui, palinkę medžiai, melsvos samanos, ryškiaspalviai vijoklių žiedai.
Praėjusi pro du susiraizgiusius ąžuolus ir ryškiai oranžinėmis kerpėmis apaugusį storą kelmą. Pasiekė savo tikslą prieš ją atsivėrė nedidelė miško proskyna, atvirkščiai negu visame uždraustajame miške, čia prasiskverbė keli saulės spinduliai. Kira susigūžė slėpdamasi nuo saulės. Na, bent jau Dawn turėtų čia patikti...
Kartais klastuolei atrodo, jog saulė tik ir laukia progos paliesti merginos odą, vis tik ši trumpam pamiršta įkyrią savo draugę ir mėgaujasi debesuotomis, lietingomis dienomis, saulės spinduliai vėl kėsinasi ją paliesti. Tai jau pradeda ne juokais erzinti. Dabar ši vieta Mori atrodė ne tokia jau ir smagi, kokia buvo pamačius ją pirmą kart. Tuomet ji neturėjo progos gerai ištyrinėti proskynos, beskubėdama į pilį pietų mergina tik užmetė akį ir įisiminė, kur proskyna yra. Nors tiesą pasakius nieko įpatingo čia nėra. Eilinė proskyna miške, kurių apstu net ir žiobarų giraitėse.
Prisiminusi, jog varniukei dar nieko nepasakė ir nepristatė šios vietos, iškilmingai pranešė:
- Taigi, prieš tave miško proskyna, žinau, nedidelė, bet gan jauki, - pagalvojusi, jog ir Strain turbūt mėgsta saulę, pridūrė,- čia net saulė šviečia...,- Na, galvoje šis sakinys skambėjo geriau...
Kira pažvelgė į rudakę savo pašnekovę vildamasi, jog ši nenusivylė. Mat trečiakursė bijojo, jog Dawn tikisi kažko daugiau, tačiau geresnės vietos neprisiminė, o ir pačiai norėjusi čia užsukti.
Bandydama ir pati save įtikinti, jog ši vieta tikrai ne prasta, atrado dar vieną pliusą. Varnei kaip tik reikėjo įdomių augalų, na, o čia galėjai rasti tiek smulkiažiedžių pievos gėlių, tiek spalvotų kerpių ir ko tik nori.
- Na, kaip tau?
Klastuolė klestelėjo ant žolės, kuo toliau nuo saulės ir klausėsi varniukės.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dawn Strain Liepos 04, 2017, 05:51:55 pm
Dawn mėgavosi šviežiu miško oru bei įvairiausiais gamtos kvapais. Žolės kvapas jai sužadindavo prisiminimus, į kuriuos dar mielai norėtų sugrįžti. Jos akys matydavo vis kitokius medžius, kurie išsiskyrė savo aukščiu, išvaizda. Ausys imdavo nežymiai krutėti tarsi laukinio gyvūno, išgirdus kokį trakštelėjimą ar kitokį įdomesnį garsą, tačiau galų gale tai tebūdavo šalia einančios draugės sukeliami garsai. Dawn jautėsi gyva ir ji jokiu būdu nenorėjo, kad tai baigtųsi. Netrukus medžiai pamažu ėmė retėti ir ji suprato, kad atėjo į tą vietą, į kurią Kira norėjo Dawn nusivesti. Proskyna gerokai skyrėsi nuo pačio miško savo medžių retumu bei, kai kuriuose vietose, būdavo samanuota žemė. Ji įžengė į proskyną ir nuėjo į patį vidurį, kad galėtų apžiūrėti kiekvieną kampelį, norėdama pažiūrėti, ar yra kokių augalų. Šis miško lopinėlis nebuvo didelis, kas varniukei labai patiko - mažos patalpos dažniausiai jai labiau sukeldavo jaukumo jausmą, nei klaustrofobiją. Dawn pajuto lengvumo jausmą, tačiau tie nelemti batai su kiekvienu žingsniu merginai, atrodo, vis labiau spaudė kojas, tarsi jie neturėtų čia būti. Jos ausis pasiekė klastuolės balsas ir Dawn, norėdama atsakyti į užduotą klausimą, nutaisė nusivylusią miną.
-Tiesą sakant, ši vieta užknisa,-šiurkščiai pasakė Dawn ir teatrališkai susiraukė. Padariusi pauzę, ėmė kalbėti toliau.-Aš tikėjausi, jog čia stovės didžiulė pilis, o aplinkui skraidys penki drakonai. Ir dar norėjau, jog čia stovėtų stalas su įvairiausiais valgiais bei man patarnautų elfas, kuris taip pat darytų ir visus mano namų darbus.
Piktai tarusi, ši nutilo, bet tuoj pat, nesulaikiusi juoko, ėmė prunkšti.
-Aš tik juokauju! Man ši vieta labai patinka,-linksmai pasakė ir pribėgusi prie juodaplaukės, nestipriai jai kumštelėjo.-O ir augalų čia apstu, tad galėsiu imtis darbo.
Dawn tikėjosi, jog ji neįžeidė Kiros. Vis dėl to, negalėjo pakeisti savo "visai ne varniško" būdo. Trečiakursė tuoj pat suprato, jog žaliaakės ši visai nepažinojo. Vis dėl to, nežinojo kaip Kira į jos pokštą reaguos ir kaip bendraamžė jaučiasi dabar. Tad Dawn greitai įsitaisė ant žalios žolytės priešais sėdinčią Kirą ir įdėmiai į ją pažvelgė.
-Papasakok ką nors apie save. Ar turi augintinių? Tavo tėvai - burtininkai?
Dawn užplūdo klastuolę įvairiausiais klausimais, nekantriai laukdama, kol ji prabils.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Irish wolfhound Liepos 06, 2017, 12:17:26 pm
Kira stebėjo besidairančią Dawn ir laukė kokio ženklo, nuomonės apie šią vietą. Staiga varnė atsisuko ir pradėjo rėžti ilgą savo monologą apie tai, kokia ši vieta klaiki. Nežinia kodėl, Mori rudakė buvo panaši į tas išliapusias mergaites, kurios nori atrodyti vyresnės. Tad klastuolė tik šyptelėjo. O šypsena jos veidą retai kada puošdavo.
Tiesą pasakius mergina nežinojo ar Strain kalba rimtai ar sarkastiškai. Bet buvo linkusi manyti, jog tai tik kelios sarkazmo kupinos frazės, man nors Dawn antakiai buvo suraukti, ši vis tiek retkarčiais šypteldavo. Būtų keista, jog varniukė taip staiga imtų ir pasikeistų. Nusimestų, ta atrodo tokią tikrą kaukę ir taptų viena tų pasipūtusių paskalų nešiotojų. Nors... Pabaigusi savo kalbą Strain pradėjo juoktis ir išsklaidė visas jos abejones.
Draugei paklausus apie šeimą šiek tiek suglumo. Tamsiaplaukė galėjo laisvai kalbėti apie orą, pamokas, Hogvartsą ar Skersinį skersgatvį, skaniausius saldumynus. Tačiau šeima... Tai buvo itin asmeniška. O Kira labai saugojo savo asmeninę erdvę. Nemėgo kalbėti apie asmeninius dalykus. Gal varnė ims ir viską išplepės pirmai pasitaikiusei hogietei ir apie jos visą nevykusį gyvenimėlį žinos visa mokykla. Mori niekad niekuo nepasitikėjo ir niekam apie savo šeimą nepasokojo, tad ir šį kart išimties daryti nežadėjo. Bet žvilgtelėjusi į rudas, tokias skaidrias ir šiltas varnės akis nusprendė, jog ji tikrai nuoširdi ir niekam nieko nepasakos. Bet vis tiek pabandė išsisukti nuo klausimo apie tėvus.
- Turiu didelį juodą šunį, jo vardas Demonas. Būdama jaunesnė turėjau dvi auksine žuvytes, tačiau jos ilgai negyveno. Teisa, nesenai brolis padovanojo pelėdą. O tu? Turi augintinių?
Kira nuskynė šalia augusią gėlę. Ji kažkuo priminė žibutę, nors žiedlapiai buvo sodriai raudonos spalvos. Nors atrodė tokia nedidelė ir trapi savo ryškia spalva patraukia akį. Labiau atkreipia dėmesį, negu įdomiai susiraizgę vijokliai ar pastelinių spalvų žiedai, kurie išties atrodė didingai, tačiau juos nustelpdavo kiti augalai. Pasiukiojusi gėlę tarp pirštų atidavė varniukei:
- Sakei, jog ieškai augalų. Šios gėlės anksčiau nebuvau mačiusi, tad, manau, ji gan reta...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dawn Strain Liepos 06, 2017, 10:03:12 pm
Dawn pamatė, kad Kiros veido išraiška šiek tiek pasikeitė paklausus apie jos tėvus. Strain susikrimto, kad palietė galimai netinkamą arba netgi skaudžią temą, ir tai galbūt pakeis nuotaiką į nemaloniąją pusę. Tačiau merginą taip pat neramino tai, jog juodaplaukė visiškai ignoravo šią klausimo dalį. Gal atsitiko kažkas siaubingo, ko ji man nenori pasakoti? Regis, ji manimi taip nepasitiki, kad galėtų apie tai pasakoti. Ši mintis šiek tiek nuliūdino Dawn, tačiau ji nieko negali tikėtis iš pilnai neužsimezgusios draugystės, tad trečiakursė stengėsi per daug žaliaakės nespausti.
-Aš? Ak taip..-regis, užsigalvojusi Dawn net nepastebėjo, kad į ją buvo kreipiamasi,-Katę. Aš turiu katę. Ji taip pat juoda. Juodesnė už anglį. Jos vardas Sfinksė,-pridūrė. Akyse iškilo mylimos katės paveikslas.-Juodos katės ne visada neša nelaimes, jos mielos,-greitai pasakė ir nusišypsojo. Frazė, kurią visada sakydavo žmonėms. Jos pačios gyvenimas buvo pilnas nelaimių, tad viena juoda ir pūkuota "nelaimė" Dawn gyvenimą tik padarė geresnį. Trylikametė ėmė stebėti, kaip Kira nuskynė kažkokią neaiškią gėlę ir ištiesė ją varniukei. Strain, paėmusi gėlę, apsimetė ją apžiūrinėjanti, tačiau neturėjo nė menkiausios idėjos, ką jai reikia apžiūrinėti ir kokių augalų jai reikia, kadangi pamiršo su savimi paimti herbologijos vadovėlį. Tyčia? Taip, nes reikėjo preteksto nedaryti namų darbų. Dawn pasukiojusi gėlę delne, įsidėjo ją į maišelį ir ėmė šnekinti Kirą.
-Minėjai savo brolį. Ką jis veikia? Ar yra baigęs Hogvartsą?
Strain pasijuto tarsi tardytoja, tad greitai atsistojo ir ėmė vaikščioti aplinkui, apžiūrinėti aplinką, tuo pačiu klausydamasi klastuolės.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Irish wolfhound Liepos 07, 2017, 12:03:56 pm
Dawn vis gi suprato, jog Kira ne atsitiktinai praleido pirmą klausimo dalį. Ir kaip ir kiekvienam žmogui, tiek burtininkui, tiek žiobarui, jai pasidarė įdomu, smalsu. Tačiau Mori nežada pradėti atvirauti ir dalintis savo šeimos istorija. Gal kada nors, bet ne dabar.
Dažnai visi klausinėja apie šeimą, nes tave sieja su ja. Tu nesi atskiras individas, o dar viena šeimos sudedamoji dalis. Tai nervino. Jei ji turėtų nuobodžią eilinę šeimą, gal į tokio pobūdžio klausimą net dėmesio neatkreiptų. Tačiau dabar... Įdomu, ar kada nors visi liausis klausinėję apie šeimą? Juk žmogus nebūtinai turi atsigimti į savo šeimą, būti siejamas su ja. Jis tiesiog, yra dar viena asmenybė turinti savo unikalias mintis.
Trečiakursė nenorėjo tiesiog tėkšti, jog jos tėvų nebėra. Tokiu atveju Strain pradėtų jos gailėti ir vis tiek varnei išsprūstu koks klausimas, pavyzdžiui, "Kas jiems nutiko?".
Dėja, tamsiaplaukei nepavyko išvengti varniukės susidomėjimo jos šeima. Šį kart išsisukti nepavyks.
- Jo vardas Magnusas. Taip, jis jau senokai baigęs Hogvartsą ir tiesą pasakius jam čia ne itin patiko. Be darbo, miegojimo ir valgymo daugiau nieko neveikia. Net tiksliai nežinau ką jis dirba. Žinau tik tiek, jog veikia kažką nuobodaus Magijos ministerijoje. Mes ne itin bendraujame, ypač, kai būnu Hogvartse,  - na štai, gal tokios informacijos ir pakanka apie jos šeimą. - O tavo šeima? Turi brolių, seserų? Papasakok apie save, - užvertė klausimais Dawn.
Saulės spinduliai vis dar šildė, o tiksliau bandė iškepti, žolę. Retkarčiais saulė lyžteldavo ir pašnekovės nugarą. Tačiau šiai tau buvo nei motais. Kira pradėjo rinkti netoliese esančias gėles ir įdomesnius vijoklių lapus. Visą gėlių margumyną bandė sukomponuoti į puokštę, kurioje galėjai atrasti visus raudonos ir melsvos spalvos atspalvius. Retkarčiais pakliūdavo ir kokia geltona gėlė. Aplinkui jau nebuvo nieko, ko Mori nebuvo panaudojusi puokštėje. Tad teko atsistoti. Prie kažkokio sutrūnijusio kelmo augo į rožę panaši gėlė, tačiau žiedas buvo labai nedidelis ir tamsiai mėlynas. Primenantis vakarą. Kuomet saulė dar nebuvo spėjusi nusileisti, tačiau šiaurinėje pusėje jau įsivyravo naktis. Beskindama augalą įsipjovė į aštrų lapo kampą, buvo šiek tiek keista, jog gėlė turi aštrius lapus. Apžiūrėjusi negilią žaizdą nulaižė kraują nuo piršto. Nykštys vis dar tvinkčiojo ir buvo paraudęs. Kraujas dar tekėjo nedidele srovele sudarydamas kontrastą su pamėlusia oda. Kraujo lašas užtiško ant vakaro dangaus mėlynumo rožės. Klastuolei neskaudėjo, jai tik buvo apmaudu, jog augalas išteptas krauju.

Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dawn Strain Liepos 07, 2017, 01:29:40 pm
Mergina pritūpusi apžiūrinėjo keista forma pasižymėjusį augalą. Paėmusi už lapelio, pauostė, tikėdamasi užuosti malonų kvapą, tačiau Dawn suraukė nosį užuodusi srutas ir snarglius. Strain greitai patraukė savo veidą nuo augalo ir stengėsi įkvėpti kuo daugiau kvapnaus oro, kadangi šis augalas užgniaužė merginai kvapą. Varniukei staiga kilo mintis paimti augalą su savimi, galvodama, jog šis augalas puikiai tiktų gyventi kitų nepakenčiamų mergaičių pagalvėse. Dawn nusišypsojo, tarsi koks velniukas galvotų už ją, ir išrovusi augalą, įsidėjo jį į maišelį. Reikėjo geros minutės, kol mergina atgavo kvapą ir ėmė blaiviai mąstyti.
-Na, mano mama yra žiobarė, kas padaro mane pusiau burtininke. Vyresnysis brolelis su savo mergina keliauja po visą pasaulį. Taip pat turėjau ir seserį kokias 2 minutes. Ji mirė tik gimus,-bejausmiai pasakė Dawn,-Nesuprask manęs neteisingai, man gaila, kad taip nutiko, tačiau pati buvau kūdikis. Na, žinai, nieko neprisimenu,-pridūrė.
-Prieš atvykstant į Hogvartsą gyvenau žiobarų kvartaluose, tad esu gerai susipažinusi su žiobarišku gyvenimu.
Mergina turėjo milijoną klausimų Kirai, tačiau nenorėjo leptelti ko nors netinkamo. Tad Dawn nutilo ir ėmė atidžiau apžiūrinėti augalus, tikėdamasi, kad atras daugiau tokių smirdančių gėlių. Trečiakursė pajuto, kad saulė kaitina jos kojas, ėmė autis batus. Ištraukus kojas iš batų, gaivus vėjelis į jas papūtė ir Strain užkart pasidarė geriau. Žemė buvo minkštut minkštutėlė. Žolė švelniai badė pėdas, o Dawn pajuto lengvumo jausmą. Ji ėmė vaikščioti basomis, jausdama kiekvieną akmenėlį ant žemės. Strain žiūrėjo į savo kojas, kad neužliptų ant kokios šakos ir nepersidurtų pėdų. Viena akimi matė, ką darė juodaplaukė. Regis, ši taip pat ėmė rinkti gėles. Dawn tuo metu džiaugėsi oru. Džiaugėsi žeme. Stengėsi visa tai pajusti, kol dar turi galimybę. Mergina norėjo kažką sakyti žaliaakei, tačiau jos žvilgsnį patraukė kraujas, sunkiantis iš piršto. Džiaugsmas užkart išblėso ir ši sugrįžo į realybę.
-Tu kraujuoji,-pastebėjo akivaizdų dalyką. Dawn pribėgo prie Kiros ir atsiklaupė, norėdama pažiūrėti į žaizdą. Pirštas neatrodė taip, kaip turėtų atrodyti įsipjovus peiliu ar popieriaus lapu - tai trylikametė tikrai žinojo, kadangi ne vieną ir ne du kartus jai taip buvo atsitikę. Pirštas ėmė mėlynuoti ir tinti. Staiga mergina pamatė ir gėlę, ant kurios upele tekėjo kraujo lašas. Rožė buvo nepaprastai graži, tačiau labai apgaulinga, tuo žmonės patraukdama į savo pinkles. Dawn greitai ištraukė gėlę iš Kiros rankų ir numetė ją ant žemės, kad ši nesugalvotų sužeisti bendraamžės dar labiau.
-Šiltoji Fenelė,-sušnabždėjo Dawn,-Dažniausiai vadinama nuodingąja rože.
Dawn nekentė herbologijos, visiškai nesidomėjo augalais, tačiau ėjimas į pamokas ir namų darbų darymas vis duodavo kažkokios naudos, o ypač dabar - kai draugės gyvybė buvo pavojuje. Varniukė stengėsi kalbėti ramiai, tačiau baimės gaidelė šiek tiek girdėjosi jos balse.
-Kira...Ar gerai jautiesi?-įdėmiai paklausė Dawn.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Irish wolfhound Liepos 07, 2017, 10:22:25 pm
Dawn šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų šeimų. Tad ji nesuprato, kodėl klastuolė nenori kalbėti apie savąją.
Strain nusiovė batus ir basa nardė tarp žolės stiebų. Mergina atrodė tokia laiminga ir atsipalaidavusi. Nors artėjo vakaras, tačiau saulė nei neketino nusileisti, atvirkščiai, vis labiau brovėsi pro tankių medžių šakas. Lyg grmtųsi su amžinu priešu. Žaidė su rudaplaukės plaukais ir šildė veidą. Kodėl mano odą ji degina, o kitų šildo? Kira, kaip ir tankus miškas, matyt, buvo amžinas saulės priešas. O gal, jos nebuvo priešės. Gal tiesiog nemėgo viena kitos. Saulės spinduliai dažnai norėdavo lyžtelti ir Mori veidą, tačiau ši neleisdavo. Neleido ir dabar. Susirietė į kamuoliuką ir veidą paslėpė po tamsių plaukų kupeta. Jos pirštas jau ne taip smarkiai kraujavo. Tačiau saulėje tviskantys kraujo lašai vis tiek krito ant žolės.
Klastuolė nenorėjo, jog žaizdą pamatytu draugė. Tuomet ji sunerimtų ir nebūtų tokia nerūpestinga kaip dabar. Mori tik sukeltų papildomų rūpesčių dėl menko įpjovimo. Galų gale, varnė vis tiek pažvelgs į trečiakursę ir pastebės kraują. Pirma į galvą šovusi mintis - pirštus panardinti į mantiją. Tačiau ši išsipurvins ir rytoj mergina turės į pamokas eiti su kruvinais drabužiais. Tad dar kart nulaižė kraują sau nuo piršto, ant liežuvio galo jusdama geležies skonį, kuris tiesą pasakius nebuvo bjaurus. Tiesiog, ne visi prie jo pripranta. Bandė paslėpti ranką už nugaros, tačiau nespėjo. Strain atsigręžė ir pastebėjo įpjovimą.
- Tai tik menkniekis. Greitai praeis, - nespėjus pašnekovei nieko pridurti atsakė ši.
Tačiau tai nenuramino Dawn. Na, kuomet draugė pasakė augalo pavadinimą ir pati Kira sunerimo. Jai atrodė, jog svaigsta galva. Rankos buvo sudrėkusios, tačiau šaltos. Sveikąją ranką prisidėjusi prie kaktos suprato, jog gali ir temperatūros turėti. Žinoma, žaliaakė neketino skųstis skaudančia galva ar temperatūra. Visus simptomus galėjo sukelti ir koks peršalimas ar tiesiog jie atsirado psichologiškai, Kirai supratus, jog augalas nuodingas. Tačiau tiesiai į akis sakyti, jog jai viskas gerai taip pat negalėjo. Nes puikiai matėsi, jog klastuolei ne viskas gerai.
- Šiek tiek maudžia galvą, bet šiaip viskas gerai.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dawn Strain Liepos 08, 2017, 09:34:22 pm
Kiros išvaizda pasakė daugiau, negu pati klastuolė. Dawn susiėmusi už galvos ėmė mąstyti, ką daryti toliau. Diena ėjo į vakarą. Tai nėra geras ženklas, kadangi Kiros savijautai pablogėjus, bus sunku sugrįžti į pilį tamsoje. Visa ši diena ėmė panašėti į siaubo filmo scenarijų.
-Gerai,-greitai ištarė,-Stokis, eisime į ligoninės sparną.
Mergina pasijuto atsakinga už draugę, tad darė viską, kad jai viskas būtų gerai. Palikti Kirą merdėti miške būtų pats siaubingiausias dalykas, apie ką Strain net nebūtų pagalvojusi. Varniukė greitai atsistojo ir atsitiesė. Jau norėjo tiesti ranką ir pagelbėti bendraamžei, tačiau prisiminė, kad kitame proskynos gale stovi jos batai, tad ši greitai nustrikseno iki tos vietos. Palengva audamasi batus, ėmė galvoti apie būsimą herbologijos pamoką, kuriai visiškai nebus pasiruošusi. Būtų šaunu, jeigu tiesiog galėtume naudoti kerus ant profesorių. Obliviate kerai būtų patys tinkamiausi. Patikrinus, kad koja gerai įtvirtinta bate, mergina pribėgo prie Kiros.
-Na, eime?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Irish wolfhound Liepos 09, 2017, 06:55:21 pm
Saulės spinduliai išsikvėpę nebelietė miško proskynos. Vakarų pusėje dar buvo matyti kyšanti saulė, tačiau rytuose kildamas mėnulis su savimi tempėsi tamsią nakties maršką. Netrukus ateis metas vakarienei. Nežinia kodėl aptingusi Mori pradėjo galvoti apie pilyje slankiojančius hogiečius. Kurie pagaliau pasibaigus pamokoms šnekučiuojasi bendrajame kambaryje ar kartu aiškinasi namų darbų užduotis jaukiai susispietę aplink židinį. Nerūpestingi ir linksmi dalinasi paskalomis ar apkalbinėja vieną kitą mokinį ar mokytoją. Kiti pasitaikius progai išdūmė rašyti laiškus Pelėdyne ar paklaidžioti netoli ežero.
Strain akivaizdžiai buvo išsigandusi. Ir dėl to buvo kalta Kira. Kokio velnio ji nepaslėpė kruvino piršto  po mantijos rankove. Juoda mantija paslėptų kraują ir matytųsi vos vos tamsesnė dėmelė, kuri niekam nekristų į akis. Jei kas ir pastebėtų pagalvotų, jog mergina išsipurvino drabužį per pietus gerdama moliūgų sultis. Klastuolė nesijautė klaikiai blogai, tad net nematė reikalo grūstis į ligoninės sparną. Mergina tik graužė save, kad privertė nerūpestingą rudakę taip jaudintis. Jei galėtų atsukti laiką atgal...
Kokia nevykėlė sugriovė tokį gražų vakarą. Gal dabar varnė net akyse jos matyti nenorės, mat Kira kelia tik daugiau problemų. Nors tamsiaplaukė žinojo, kad dėl to įvykio Kambaryje iki pareikalavimo Dawn kaltino save, bet gal kalta buvo klastuolė, kuri ne iš šio ne iš to nusprendė užsukti ir pasisveikinti su drauge. Gal tuomet Strain net nebūtų ėjusi gilyn į kambarį ir nebūtų pasiklydusi tarp krūvos šlamšto. Viskas būtų daug ramiau. Jeigu trečiakursė nebūtų pakvietusi Dawn pasivaikščioti ši turbūt sėdėtu su krūva knygų ir šnekučiuotusi su savo koledžo drauge. Visai kaip kiti hogiečiai. Dabar nesijaudintų dėl menkos merginos žaizdos. O visgi buvo taip smagu sėdėti ir kalbėtis, nors kai kurie klausimai ir nebuvo malonūs merginai.
Kira vis dar klupėjo netoli dangiško grožio rožės. Draugė teisingai sakė, visas jos grožis tik apgaulė, po kuria slepiasi niekas kitas tik nuodai. Argi nepanašiai ir yra visame pasaulyje? Ir ne tik tarp augalų, gyvūnų, bet ir tarp žmonių. Užsidedame savo kaukes ir niekas nežinome kas dedasi mūsų viduje.
- Nemanau, jog man reikia į ligoninės sparną. Aš turbūt tik pavargau, dėl to prastai jaučiuosi. Bet, kadangi temsta galime grįžti į pilį. Netrukus vakarienė, o aš kaip tik išbadėjusi, - bandė bent kiek nuraminti varnę.
Kol ši avėsi batus Mori svirduliuodama atsistojo, jai ne juokais svaigo galva, tačiau apie tai neketino prasitarti rudaplaukei. Augalo nuodai amžinai neveiks, tad jai reikia tik pailsėti. Trečiakursė greitu žingsniu ėjo paskui Strain bandydama prisiminti visus posūkius, apsamanojusius kelmus ir kitus orientyrus, kurie padėtų greičiau iš čia išeiti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dawn Strain Liepos 11, 2017, 11:17:52 am
-Gal tu ir teisi...-susimąsčiusi tarė Dawn. Gal varniukė klydo ir augalas nėra toks nuodingas? O gal tai visai nėra Šiltoji Fenelė? Mergina ėmė nepasitikėti savo protu. Na, visi darome klaidas. Aš nesu išimtis ir tikriausiai niekada nebūsiu. Strain stebėjo, kaip Kira stojasi ir ruošiasi eiti į pilį. Klastuolė buvo baltesnė už kreidą, o paakiai tamsėjo bene sekundėmis. Dawn širdis iš baimės ėmė tankiau plakti, tačiau stengėsi to neparodyti.
-Na, jeigu tau pasidarys blogiau, pasakyk man,-perspėjo draugę.
Merginos ėmė keliauti gilyn į mišką. Dawn viena akimi vis žvelgdavo į paskui einančią Kirą, norėdama įsitikinti, kad ši neguli ant žemės negyva.
-Taaai, mes esame bendraamžės, tiesa? Na, tu trečiakursė, aš trečiakursė. Kaipgi aš tavęs nepastebėdavau prieš tai...O tu norėjai būti Klastūnyno koledže? Ar žmonės ten draugiški?-mergina šokinėjo nuo klausimo prie klausimo, norėdama vis palaikyti kalbą su Mori.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Irish wolfhound Liepos 12, 2017, 09:31:16 am
Dawn prasklaidė nejaukią tylą krūva klausimų. Tiesą pasakius tokios klausimų atakos Kira nesitikėjo. Tad kurį laiką tylėjo mąstydama ką atsakyti.
- Mhm, mes bendraamžės. Nesu nusistačiusi prieš kokį koledžą, tad ir neturėjau tikslo patekti būtent į Klastūnyną. Tačiau kiek pamenu, beveik visi mano šeimos nariai ten mokėsi. Tad būtų keista jei aš vienintelė patekčiau į kokią Grifų gūžtą. Kiekvienam koledže gali atrasti draugiškų mokinių. Ai, tiesa, tu sakei, jog anksčiau manęs nepastebėjai. Manau, tai dėl to, jog manęs niekas nepastebi. Beveik visose pamokose sėdžiu paskutinės eilės paskutiniame suole kuo toliau nuo lango. Net jei ir dalyvauju pamokose ne visada atsakau į teorinius klausimus, nes nemėgstu spėlioti. Retai kada kalbuosi su hogiečiais, tad nieko keisto, jog manęs nepastebėjai anksčiau. O tu, norėjai pakliūti į savo koledžą? - išbėrusi visą monologą jautėsi pavargusi, tad atsiliko nuo varnės per kelis žingsnius ir vilko kojas atsiremdama į medžių kamienus. Atsigręžusi atgal suprato kiek ne daug jos nuėjo. Geriau įsižiūrėjus dar buvo matyti miško proskyna.
Danguje jau nebuvo nei vieno saulės spindulėlio, nors dangus ir nebuvo visiškai tamsus. Tokiu metu, dar šviesdavo saulė, nors ir labai menkai. Bet šiandien visas dangus apsitraukė pilkais debesimis ir visur pasklido prieblanda. Greitai turėtų pradėti lyti ir ne krapnoti, o pilti kaip iš kibiro. Mat Mori išnaršiusi visą, kiek tik akys aprėpia, dangų nematė nei vieno šviesesnio debesėlio ar kokio saulės šešėlio. Merginoms reikėjo pasiskubinti. Lengva sakyti, Kira žengdama kiekvieną žingsnį jautėsi kaip bėgdama maratoną. Nors kalbėjo rišliai ir liežuvis nesipynė, o tai jau gerai, mąstyti buvo vis sunkiau. Suradusi minkštą apsamanojusį kelmą ir atydžiai jį apžiūrėjusi, kad ir čia koks nuodingas augalas nesipainiotų, atsisėdo ir pašaukė Dawn:
- Gali šiek tiek palaukti?
Mergina nužvelgė įpjautą pirštą. Jis jau nebetvinkčiojo, bet vis tiek buvo raudonas. Kraujas sukrešėjo, o tai jau gerai. Žaizda gijo. Žaliaakė norėjo Strain pasakyti, jog tas nuovargis tikrai ne peršalimo ar kokios kitos užkrečiamos ligos pasėkmė. Bet žinojo, jog taip draugė susijaudins ir nieko gero iš to neišeis. Mityse dar kartą permetė visus simptomus: maudžiančią galvą, šaltą prakaitą, ir begalinį silpnumą, skaudančius raumenis. Nors... Tai tikrai galėtų būti stiprus peršalimas. Bet klastuolė jautėsi kitaip negu sirgdama peršalimu ir to jausmo, savijautos apibūdinti negalėjo.
Užsimerkusi sėdėjo ant kelmo ir suprato, jog turbūt neatsistos. Buvo taip sunku pajudinti švinines kojas. O joms liko kokios dvidešimt minučių kelio iki tol kol išeis iš miško. Atsigręžusi vis dar matė prieblandoje skendinčią miško proskyną.
Ji jautėsi bejėgė. Tai pats blogiausias jausmas iš visų. Kai tu supranti, jog nieko padaryti negali. Niekas nuo tavęs jau nepriklauso. Gali tik sėdėti ir laukti kokio stebuklo. Kuo toliau mąstė tuo labiau įsitikino, jog ši padėtis tiesiog beviltiška. Tamsiaplaukė nebent būtų nušliaužusi iki miško galo. Jei ji nepasiskubins, trečiakursę užklups ne menkas lietus, o skubėti su taip skaudančiu kūnu tiesiog neįmanoma.
- Manau, tu turėtum eiti, aš tave pasivysiu. Jei visą laiką eisi tiesiai, tikrai greitai iš čia išeisi.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dawn Strain Liepos 12, 2017, 03:20:22 pm
  Dawn įdėmiai klausėsi Kiros, tuo pat metu žingsniuodama per mišką ir apeidama kiekvieną kelyje pasitaikiusį medį.
-Na, ta istorija su koledžais man kai ką primena..-susimąstė,-Žinai Sirijų Bleką? Magijos Istorijoje gal kai ką ir minėjo apie jį, tačiau Sirijaus šeima buvo vien grynakraujai klastuoliai. Jis pateko į Grifų Gūžtą, o taip pat nepritarė ir jų grynakraujų giminės pratęsimui, tad buvo išsižadėtas šeimos. Gana liūdna istorija,-tyliai tarė,-Bet nemanau, kad tavęs kas būtų išsižadėję vien dėl tavo koledžo,-greitai pridūrė. Būtų siaubingas dalykas.
Menkas pokalbis šiek tiek atitraukė mintis nuo dabartinių problemų ir ji pasijautė geriau.
-O mano tėvai tikėjosi, jog pateksiu į švilpynę. Na, žinai, ko tikėtis iš mielos ir žaismingos mergaitės? Nei proto, nei drąsos, tiesa? Tik gerumas ir tolerancija,-pasišlykštėjusi pasakė. Merginai labai patiko sumurkdyti tėvams į veidą tą faktą, jog pateko į Varno Nagą. Jie šiek tiek buvo nustebę, tačiau vis tiek palaikė mergaitę - ką geri tėvai turėtų daryti.
  Strain pastebėjo, jog pasidarė šiek tiek tamsu. Pažvelgusi į dangų, pamatė nė kruopelytės saulės gabalėlio - tarsi visas dangus būtų "išjungtas". Tyla. mergina girdėjo tik savo kvėpavimą ir žingsnius. Kaip sekasi Kirai? Vien apie tai pagalvojus, Dawn išgirdo, kad ją šaukiasi. Atsigręžusi pamatė ant kelmuko sėdinčią juodaplaukę. Strain krūptelėjo, pamačiusi Kirą tarsi gyvą lavoną. Netgi merginos žalios akys taip nespindėjo, kaip visada. Jos buvo apsiblaususios. Dawn didžiulėmis akimis žvelgė į gležną kūną.
-Ak...Kira...Mums reikėjo pirmu taikymu eiti į ligoninės sparną,-susirūpinusi šnabždėjo varniukė,-Ir ne, aš tavęs tikrai čia nepaliksiu, net negalvok apie tai,-šiek tiek susierzinusi pridūrė vien dėl to, jog Mori siūlė šitokį variantą. Negi Kira galvojo, kad Dawn yra toks baisus žmogus ir šitaip pasielgtų? Pasisukiojusi akimirką, mergina ėmė mąstyti, ką daryti.
-Gaila, jog nemoku keliauti oru..-tyliai burbtelėjo,-Aišku, tai nepavyktų, kadangi Hogvartso teritorijoje negalima keliauti oru, tačiau būčiau tave nugabenusi bent į žiobarų ligoninę...Bet tada reiktų tave nugabenti toli toli nuo mokyklos, kad galėčiau kažkur nukeliauti...-beprasmis murmėjimas tęsėsi, tačiau Dawn nieko tuo nepasiekė. Tinkamų kerų nuodams pašalinti iš kūno ji nežinojo, savijautai pagerinti - taip pat nežinojo. Tuo metu mergina jautėsi beviltiškai.
-Ar gali atsistoti?-tačiau atsakymo jai net nereikėjo, kadangi vien iš išvaizdos, suprato, kad Kira savo kojoms pajudinti neturi jėgų. Dawn priėjo prie juodaplaukės ir paėmusi jos vieną ranką, užsidėjo ant pečių, aplink kaklą. Stipriai apglėbusi Kiros kitą šoną, mergina iš visų jėgų stengėsi padėti klastuolei atsistoti. Galiausiai jos abi stovėjo ant žemės, o varniukė stengėsi išlaikyti pusiausvyrą, kadangi ją slėgė Kiros svoris ((ak, tik nepagalvok, kad aš čia tave stora vadinu :D)). Dawn stipriai laikė ranką, apsivijusią aplink varniukės kaklą, kad Kira neatsidurtų ant žemės.
-Na gerai, dabar, jeigu gali, padėk man tave nugabenti į pilį,-uždususi tarė Dawn ir ėmė eiti toliau link pilies, su savimi temdamasi Kirą. Staiga Strain pajuto, kaip ant jos nosies nukrito vandens lašelis.
-O velnias..-murmtelėjo Dawn, supratusi, jog bus tik baisiau.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Irish wolfhound Liepos 13, 2017, 10:45:09 am
Kira niekaip negalėjo susikoncentruoti ir išklausyti varnės pasakojimo. Viskas ką ji girdėjo buvo nuotrupos, sakinio dalys. Klastuolės mintys užkliuvo už to, jog Sirijaus Bleko išsižadėjo šeima, vien dėl to, jog įstojo į Grifų gūžtą. Strain pridūrė, jog merginos šeima taip nepasielgtų. Ką gali žinoti... Jei turėčiau daugiau šeimos narių ar giminaičių galėčiau būti tikra, jog manęs tikrai niekas nepaliks likimo valioj. Tačiau kas ten žino, kas būtų susišvietę broliui jei įstočiau į kitą koledžą... Ši mintis Kirai nedavė ramybės. Tokia pesimistiška ir niūri. Tik dar labiau kliudė sukaupti visas jėgas ir pasiskubinti. Mori puikiai tai suprato ir stengėsi nuvyti įkyrią mintį šalin. Bet visad lengviau pasakyti negu padaryti. It kokia musė ta mintis skrajojo aplink trečiakursę ir lindo jai į akis.
Tamsiaplaukė tikrąja to žodžio prasme užgriuvo ant Dawn. Dėl to jai buvo gėda ir nesmagu. Tačiau pati būtų praradusi pusiausvyrą ir tiesiog kritusi ant žolės. Bet dar vienas dalykas Kirai buvo tiesiog nesuvokiamas. Kodėl Dawn nusprendė jai padėti? Na, gal kokiam hogiečiui ir graužtų sąžinė, jog paliko draugą, bet juk pati Mori leido Strain eiti. Mat draugė ir pati buvo susivokusi, jog netrukus lis. Ji jau buvo įsitikinusi, kad be priežasties niekas nieko bėdoje negelbėja. Tokį altruistišką poelgį išvysi nebent kokiam žiobarų filmuke. Tad peršasi paprasta išvada. Kaip ir visi šiame pasaulyje, taip ir varnė, nori kažko iš klastuolės. Mergina žvilgtelėjo į rudas draugės akis, kurios prieblandoje atrodė juodos it angliukai. Jos skrodė visą mišką ir siekė savo tikslo. Turbūt kaip niekas kitas Dawn atrodė nuoširdi ir nieko neslepianti. Gal taip ir yra, o gal paprasčiausiai tamsiaplaukė nori, kad taip būtų. Smalsumas nugalėjo skaudančius raumenis ir ši paklausė:
- Kodėl tu man padedi? - nors balsas šiek tiek trukčiojo buvo tvirtas ir tiesmukas.
Atsigręžusi jau nematė nei lopynėlio miško proskynos. Tad jos bent kiek pasistūmėjo. Lietus jau įsilijo, tačiau Mori dabar ne tai buvo svarbiausia. Ji gal jau kokį dešimtą kartą stengėsi susikaupti ir nebūti velkama Strain.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dawn Strain Liepos 13, 2017, 04:03:19 pm
Lietaus lašai ėmė kristi vis dažniau. Vėsus vanduo žliaugė kaklu. Dawn susigūždavo kiekvieną kartą lašui pataikius jai ant galvos, tačiau tuo pačiu stengėsi ir išlaikyti Kiros svorį, ir nenugriūti ant žemės. Strain žinojo, kad peršalimo tikrai neišvengs, kadangi buvo visa šlapia ir drebėjo. Tačiau mergina stengėsi savęs negailėti, kadangi Kirai buvo žymiai blogiau nei šlapūs drabužiai ar vandens pilni batai. Praėjo bene amžinybė, tačiau merginos dar nepasiekė pilies. Dawn juto, kad jos kojos ėmė tirpti, o rankos tiesiog degė. Varniukė niekada nebuvo geros formos, tad jai tai buvo kažkas nauja. Dawn išgirdo Kirą kažką murmant, tačiau trečiakursei buvo šiek tiek aišku, ką ji turėjo omeny. Strain nuo tokio klausimo šiek tiek susimąstė, kadangi nežinojo, ką į tai atsakyti.
-Todėl, nes tu man esi svarbi. Taip pat, kiekvienas turim šokią tokią moralę, tad negalėčiau tave palikti miške mirti, jog pati grįžčiau į pilį sausut sausutėlė. Tai tiesiog nežmoniška,-trumpai atsakė Dawn, retkarčiais atsikvėpdama. Gal vis dėl to turėjau patekti į Švilpynę? Nee.. Mergina vos nepradėjo juoktis iš tokios minties.
-O ir šiaip gražu iš tavo pusės, jog atsivedei mane į šią vietą. Na, nepaisant to, jog ši diena pasisuko įdomia kryptimi, man čia patiko,-šmaikščiai tarė trečiakursė, bandydama kuo daugiau kalbinti klastuolę, jog ši neprarastų sąmonės. Krūmokšniai ir medžiai ėmė retėti, tad trylikametei tai buvo didžiulis palengvėjimas, kadangi jos jau yra prie miško pabaigos (O gal pradžios?).
-Mes jau netoli,-drąsino draugę,-Tik stenkis neužmigti, gerai?-sušvokštė Dawn.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Irish wolfhound Liepos 14, 2017, 09:56:33 am
Dawn nugara drebėjo po Kiros ranka. Nors tamsiaplaukė nejautė nei šalčio, nei lietaus suprato, jog dabar ne vien jai blogai. Norėjo paguosti draugę, bet žodžiai jos nesušildys, tad tik klausėsi Strain monologo. Turbūt tik Mori toks altruistiškas poelgis atrodė keistas. Mat jos draugei atrodė nesuvokiama kaip galima palikti kitą kažkur vidury miško. Ji nepasitikėjo žmonėmis. Gal dėl to, jog kažkada ją nuvylė. Nežinia kodėl Mori jautėsi nejaukiai.
Tiek laiko eidama jau apsiprato su skausmu, tad klastuolei atrodė, jog nieko taip smarkiai neskauda, bet nepaisant to, jos kojos vis tiek buvo it švininės. Teko prisiminti kaip išvis reikia dėlioti kojas, kad būtų galima eiti. Nes šios vis pynėsi tarpusavyje. Jau nebemaudė galvos, ne taip pylė šaltas prakaitas, bet visą kūną vis tiek gėlė. Maži vaikai susižeidę stengiasi ignoruoti skausmą, kad taip neskaudėtų. Bet šis metodas Mori nepadėjo.
Varnei visai patiko miško proskyna ir nepaisant visos šios nesąmonės visa ši išvyka buvo nebloga. Bent jau tai gerai. Kodėl kiekvieną kartą joms kur nors išsiruošus turi kažkas nutikti? Į šį klausimą klastuolė tiesiog neturėjo atsakymo.
Galų gale jos atsivilko prie pilies ir Mori pradėjo įtikinėti Dawn , jog jai tikrai nereikia į ligoninės sparną. Ta balta ir visiškai sterili palata trečiakursei kėlė šiokią tokią baimę. Mergina ten tikrai neužmigs. O ką jau kalbėti apie visokias neskanias arbatas ir kitus vaistus...
- Manau, man tereikia pailsėti ir tikrai nebūtina eiti į ligoninės sparną. Tai užtruks daugiau laiko, o tu ir taip pavargai. Beje, ačiū, kad padėjai,- vos įėjus į pilį plūstelėjo šilumos banga. Kira atsiplėšė nuo varnės ir šiek tiek susvirduliavo, bet didžiam jos džiaugsmui nenukrito. Gal visgi tos nuodingos rožės nuodai ne taip jau ilgai veikia?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Claudie Amneta Rugpjūčio 22, 2017, 01:06:33 pm
 Laikas... Jis bėga greitai, tik kartais negailestingai. Dar atrodo viskas buvo neseniai... Bet ne. Užteks postringaut apie laiką. Šiandien užteks ir filosofuoti. Nes tokios įpatingai gražios progos būna nedažnai. Bet saldi grifų pergalė... Su ja Clau rodos keliavo visus metus. Visus metus apie ją galvojo ir dėl jos stengėsi. Ji širdyje jautėsi grife ir kovojo už savo mylimą koledžą - Grifų Gūžtą. Ir laimėjo.
 Kaip ir susitarė su kitais grifais, keliavo link uždraustojo miško. Prieš ją burtų pagalba skrido tortas, viršūnėje turintis tamsiai raudoną cukrinę gėlytę, virš kurios liepsojo skaičius keturi. Taip, iš liepsnos. Liepsos kuri nieko nenusvilins ir nepadegs. Taip pat aplink tortą, lėkštėje taip pat buvo dar kelios mažesnės gėlytės, kurios skleidė tik liepsną. Be jokio ketverto. Prie papuošimų tamsiaplaukė turėjo padirbėti, bet ko gi nepadarysi dėl tokios pergalės? Kitoje rankoje nešė maišelį su arbatžolėmis. Puodukukų ir arbatinį su vandeniu galima išsiburti vietoje, bet arbatžolių burt nerizikavo. Gal dar nepavyks. Tik tiek jos pastangų. Grifai prieš pat atostogas, po egzaminų visi vieningai nusprendė atšvęsti pergalę. Ir ne kokioje nors klasėje, kur visi sėdi, paplepa, pavalgo ir gal šiek tiek pašoka. O uždraustąjame miške. 
 Greitai, su šypsena veide Claudie žingsniavo nuo Hogvartso, dar sykį peržvelgdama savo aprangą. Nežinia ko gali tikėtis iš grifų. Vieną dieną šoks, o kitą vos ne karstysis medžiais, norėdami įrodyt kokie yra drasūs. Dėl to teko praleisti nemažai laiko renkantis drabužius. Su kelnėmis būtū patogu judėti, bet jei užsimanysi šokti - pasijusi ne kaip. Suknelė aktyviai veiklai netinka... Vis gi medžiais su ja nelaipiosi. Tai prie spintos įvairiai galvojant teko praleisti nemažai laiko. Vis dėl to išsirinko auksinės spalvos gan ilgą, platėjantį sijoną, kuris kiek blizgėjo ir raudonos (pagrindinės koledžo) spalvos palaidinę be rankovių. Plaukus paliko palaidus. Dėl batų nesuko galvos - raudoni bateliai su dirželiu ir patogūs, ir gražūs. Baigiant svaigti apie išvaizdą, verta paminėti, kad užsisegė liūto formos auksinį pakabutį ir įsisegė mažučius auskarus. Tikėkimės, kad laipioti medžiais ir bėgioti neteks.
 Link proskynos ji nuėjo gan greitai, gal kiek smulkesniais nei visada žingsniukais. Skubėdama, kiek pagreitindama kvėpavimą ir rankoje spausdama lazdelę. Visų pirma dėl torto, antra dėl pačios saugumo. Nors čia greit bus saugiau, nes susirinks daugiau mokinių, bet ką gali žinoti kas iššoks ir pagrąsins. Pastangos ateiti greitai pasiteisino. Atėjo ji pirma, dar nieko nebuvo. Atsargiai padėjusi tortą ant žemės išbūrė nedidelę pakylą ir ant jos užkėlė tortą. Juk nereikia pernelyg smalsių skruzdėlyčių torte. Tada apsidairė, išbūrė nemažai raudonos, tada auksinės spalvos vėliavėlių ant retų medžių. Paskui išbūrė arbatinį, karšto vandens ir įbėrė arbatžolių. Puodukų išburs pamačiusi kiek yra mokinių. Tada atsiduso, apsidairė ir pradėjo laukti kitų Grifų Gūžtos mokinių.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fiona de Treebook Rugpjūčio 22, 2017, 08:41:05 pm
Beatrice žygiavo miško takeliu. Į jos naujojo, o gal ir nelabai naujo koledžo šventę. Pirmakursė nekantravo pamatyt, kokie koledžo nariai ten susirinks, mat net per visus mokslo metus nesugebėjo jų visų įsimint. Ji norėjo ateiti pirma, nes po to kai ją pažindins su jau atėjusiais, per didelis informacijos kiekis nieko gero nežadėjo. Na, juk nelengva visų vardus įsimint. O kai visi, po vieną po du ateis, tai po truputį tuos vardus mokinsis.
 Pole buvo apsirengusi paprastai, didelei šventei ji neturėjo tiesiog rūbų. Tad, ji užsimovė aptemptus tamsiai mėlynus džinsus, ir marškinėlius, su žodžiais- Avada Kedavra! Tie marškinėliai buvo jos mėgstamiausi.
 Ir Kaipgi į šventę be vaišių? Mergaitė nusprendė nunešti visiems vaikams (ir ne vaikams) cukrinių lazdelių, pusseserės mėgstamiausių šokoladinių varlių ir kaipgi be kaprizingųjų Berti Bots gamybos įvairių skonių pupelių. Na, tai ne šiaip pupelės, o saldainiai, ir tu niekada nežinai koks skonis bus. Tai juoko būna!
 Šviesiaplaukė strazdanė žygiavo tol, kol pastebėjo tarp medžių raudonas vėliavėles. Kažkas jau atėjo pirmas! Na, bent jau ruošti visko nereiks... Pirmakursė žvilgtelėjo iš už medžių, ir pamatė trečiakursę Claudie - ją mergaitė prisiminė kuo puikiausiai. Tos keistos ir draugiškos būtybės nepamirši. Ir dar pusseserė su ja yra geros draugės. Išėjusi iš už medžių mergaitė pasisveikino:
-Sveika, čia bus šventė?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 22, 2017, 08:52:11 pm
Per visus trejus metus, kuriais Klarė mokėsi Hogvartse, Grifų gūžta nė sykį neužleido taurės kitam koledžui. Stebuklai magijos mokykloje, matyt, vis dėl to vyksta.
Juokas aidėjo trečią kursą sėkmingai užbaigusios keturiolikmetės galvoje. Šypsena liejosi per skruostus, papuoštus raumenų sutrumpėjimo sukeltomis duobutėmis. Taurės laimėtojai nusprendė švęsti užburtame miške. Diena buvo šilta, o mokslo metai jau baigėsi. Aprangos kodas nebebuvo suvaržytas uniformos, todėl išsitraukė sportinius šortukus, šie buvo juodi, tačiau turėjo raudonas juosteles ir puikiai derėjo prie paprastos raudonos berankovės palaidinės, o ši su juodais sportiniais bateliais ir raudona juosta, įrišta į plaukus sudarė visai grifiškai padorų derinuką. Paskutinį sykį žvilgtelėjusi į veidrodį ji pačiupo didelę dėžę ir išbėgo lauk.
Sportinė apranga leido Klarei judėti laisvai, o niekada negalėjai žinoti, ką sugalvos draugai ir šiaip, kiti bendrakoledžiai. Išėjusi iš pilies pasileido ristele, buvo malonu jausti vėją, braukiantį beformiais pirštais, per jau saulės spėtą nubučiuoti veidą. Šviesią odą spėjo papuošti dar didesnis būrys strazdanų, palikdamas menkus plotelius ant smakro ir kaktos šviesti lyg mėnuliui vidurnaktį.
Keliaudama mišku stengėsi neužkliūti už susipynusių šaknų. Keliaujant su tokia didele dėže buvo sunku. Klarė buvo paruošusi staigmeną draugams ir tikėjosi ši jiems patiks. Tai buvo tik žiobariška tradicija, bet maloni.
Tolyje ėmė šviesti proskyną žymėjusi šviesa. Raudonos vėliavėlės puošė laukymę, du siluetai stoviniavo pačiame viduryje. Priėjusi arčiau pamatė ir ant nedidelės pakylos stovintį tortą. Vieną iš koledžo merginų ji jau pažinojo. Claudie... Kurso draugė matyt buvo kalta ir dėl vėliavėlių ir torto.
- Kaip sekasi? - Tarė prakišdama dėžę tarp medžių, apkarsytų vėliavėlėmis.
Priėjusi prie pakylos padėjo dėžę.
- Joms mums prireiks vėliau. - Įsirangė ant žolės, paskleisdama rankas ir kojas kur papuola, kad sugertų saulės spindulius. - Ar žinot kur kiti?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Edgar Jeffter Rugpjūčio 23, 2017, 10:57:27 am
Dar vieni metai pralėkė akimirksniu. Laimėta dar viena metų taurė ir dėl to rengiamas dar vienas grifų vakarėlis, pergalei paminėti.
Jeffter'is ar jam verta dalyvauti ar ne. Paprastai jis vienas pirmųjų būna dalyvių sąraše, tačiau šiais metais per daug jam nutiko. Pergalės vakarėlis turėjo vykti uždraustojo miško proskynoje, o uždraustasis miškas su geromis emocijomis juodaplaukiui neasocijavosi.
Visgi prieš paskutiniai metai liko Hogvartse ir norėjo būti ten, kur kiti grifai apimti džiaugsmo. Pats puikiai žinojo, kaip kiti bendrakoledžiai krimstųsi, jei kažkas neateitų. Ar ateitų liūdnas. Na, svarbiausia ateiti, o Edgar'as savyje gal buvo ne liūdnas, o labiau dar neišlipęs iš apmąstymų. Buvo per daug paskendęs į tai kas įvyko.
Būsimasis paskutinio kurso mokinys paskutinėmis minutėmis sugalvojęs, kad visgi dalyvaus šventėje. Nieko nelaukdamas prisitempė savo pirštinę ir pasičiupo apsiaustą. Keleias sekundes spoksojo į apsiaustą galvodamas, ar bus jis jam reikalingas. Žvilgtelėjus pro langa ir neišvydus apniukusio dangaus, mestelėjo ką laikė rankoje ant savo lovos. Vis dėl to jau vasara ir tikrai nesušals. Tuomet čiupo savo šluotą, kurią retai naudoja. Aplamai, tikriausiai Hogvartse nebuvo labai madinga skraidyti šluotomis, nes retą išvysi su šluota.
Vos tik išbėgęs laukan šoko ant savo transporto priemonės ir pasileido kiek tik išgalėjo Uždraustojo miško. Pro šonus greitai lekiantys vaizdai ir vėjas, glostantis veidą bei veliantis plaukus, kėlė keistai malonų jausmą. Kodėl aš šį daiktą laikiau numetęs kampe galvojo apie šluotą, kuri šiuo momentu teikė kažkiek malonumo.
Priartėjus prie miško nebeaplankė jokie išskirtiniai jausmai, kaip kad būdavo anksčiau. Matomai pamokos vykusios šiais metais čia, jau užgrūdino. Nebekėlė jam nerimo, kad kažkas gali rasti tą vietą anksčiau laiko, kurioje turėjo kovą. Grifas buvo jau visai arti vietos, tą galėjai suvokti matydamas keletas raudonų vėliavėlių plevėsuojančių ant medžių. Dar keli staigūs pranėrimai tarpo medžių ir štai - proskyna. Joje jau buvo keletas merginų. Apsukęs ratą aplink nedidukę aikštelę lėtindamas savo magišką skraidyklę, galiausiai sustojo.
- Sveikos. Su dar viena pergale,- ramiai mirktelėjęs koledžo draugėms nušoko nuo šluotos ir paėjęs tolėliau atrėmė ją į medį, pats parimdamas į kitą, stovintį greta ir sekė akimis, kas vyksta.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fiona de Treebook Rugpjūčio 23, 2017, 05:21:31 pm
Claudie nespėjus atsakyt, iš už medžių pasirodė Clau amžiaus mergaitė. Ji bubo apsirengusi tikrai sportiškai. Trumpi šortukai, maikutė. Ir dar be rankovių! Beveik visiškai nederėjo prie Beatrice aprangos, juk ilgi džinsai ir trumpi šortai nelabai draigauja. Klarė Konė (toks pasirodo buvo jos vardas) buvo apsirengusi vasariškai. O Pole rudeniškai ar išvis pavasariškai.
 Karter- ji buvo atsinešusi dėžę- padėjo ją ant pakylos, įsitaisė ant žolės, ir ėmė gaudyti šiltos vasaros saulutės spindulius. Į klausimą kaip sekasi, Beatrice Pole atsakė greitai:
-Tai aišku kad puikiai! Egzaminai išlaikyti, mano naujieji namai ir šeima laimėjo... O kaip tau einasi?- optimistiškai mąstė pirmakursė.
- Kur kiti, tai nežinau, bet artimiausiu metu juk turėtų pasirodyti, tiesa?
Tarsi burtų lazdelei mostelėjus, oras sušvilpė, ir virš medžių pasirodė vyriausias vaikinas jų tarpe, na, kol kas, kol dar kiti pasirodys. Jis skrido šluota, ir tai buvo tarsi pramoga mergaitei, kuti dar neturėjo savo šluotos. Jis apsuko ratą aplink miško proskyną, ir nusileido. Atrėmęs šluotą į medį, ramiai, be jokio džiaugsmo pasveikino trijulę su pergale.
- Ačiū, ačiū,- sumurmėjo Bea.
- Kuo vardu būsi? Bet pala, tu man toks matytas... Ach, taigi tu prefektas. Edgar, ane? Jei taip, tai vardus prisimint nėra taip jau sunku, kaip įsivaizdavau.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugpjūčio 23, 2017, 05:41:21 pm
   Taip staiga ir pasibaigė tretieji metai Hogvartse... Triukšmingai, triuškinančiai, neįprastai - įvairiausiomis šių neįspūdingų žodžių prasmėmis. Grifai turbūt neužmirš šių metų, nes, ko gero, pirmieji net ketverius metus savose rankose - o gal veikiau reikėtų sakyti, kad savoje rankoje - išlaikė Metų taurę. Ketvirtąsyk nugalėjo. Na, o von Sjuardų šeimai šie metai tapo įsimintini ne tik dėl to, kad jos galva buvo sėkmingai laiminčio koledžo vadovas ir abu sūnūs - jo nariai, bet ir dėl dviejų kur kas svarbesnių ir neįtikėtinai skausmingų bei netikėtų priežasčių. Ko gero, ir po Hogvartsą pasklisti spėjo - todėl Fasiras vis sulaukdavo mokykloje užuojautos kupinų žvilgsnių. Jie jį mažumėlę erzino - na, gerai, ne mažumėlę. Kas iš tos užuojautos - ji jau nieko nepakeis. O galbūt yra kitaip... Gal jis pats yra dar niūresnis ir liūdnesnis, negu įprastai? Gal savitvardai smogė tokia netektis...
   ,,Fasirai, juk žinai, kad tas smūgis yra per didelis, kad galėtum abejoti savo savitvardos kokybiškumu." - nedrąsiai ir mažumėlę pašaipiai tarė balsas mintyse. Žingsniuodamas mišku Fasiras tyliai suniurzgėjo, o ant jo peties nutūpė varnas. Jaunasis von Sjuardas krūptelėjo ir vėl suniurzgėjo.
   ,,Galėtum ir įspėti, kad leidiesi, Muninai." - tarė jis paukščiui.
   ,,Kai išgąsdinu, tavo niūrios mintys išsiblaško. Tu juk eini į balių. Turėtum pralinksmėti." - tarė jis, snapu švelniai pakedendamas susivėlusius Fasiro plaukus virš dešiniosios ausies.
   ,,Bus laikas - bus ir vaikas, ar kaip te..."                                                                               
   ,,O tu neapsimetinėk, o tikrai pralinksmėk. Net tėtis su tuo baigia susitaikyti, o tu kaip..." - papriekaištavo varnas. Fasiras tyčia nebekreipė dėmesio. Taigi... Toji užuojauta jau nieko nebepakeis. Nesugrąžins mamos ir sesutės. Jau nebe.

   Fasiras įžengė į miško proskyną, iškart išvydo ir besibūriuojančius grifus. Pamatė, kad jie apsirengę spalvingai - mažumėlę sutriko, nes pats kaip visada buvo juodas kaip varnas - juodom kelnėm, juodais marškiniais ir viena juoda pirštine ant dešiniosios rankos. Na, ir su grifų kaklaraiščiu. Ir jis taip rengdavosi ne tik per gedulą - beveik visada. Todėl artimesni jam žmonės net neišsyk sužinojo, kad mirė jam svarbūs žmonės - o tik iš gandų.
   ,,Įdomu, ar Ravenas ateis..." - pusiau paklausė, pusiau teigė Fasiras. Varnas atsakė neiškart.    ,,Manau, kad ne. Huginas dėl jo sunerimęs, jam dar sunkiau išgyventi."
   ,,Žinau." - atsidusęs atsakė Fasiras ir priverstinai plačiai ir draugiškai nusišypsojo žingsniuodamas prie grifų. Varnas šoko nuo jo peties ir nuskrido kažkur į mišką.
   - Sveiki, su pergale, - plačiai šypsodamas pasveikino jis draugus. O, ir pamiršau paminėti, kad dešiniojoje, pirštinėtoje rankoje vaikinas nešėsi uždengtą raudona skara pintinę. Tik tada, kai ją pastatė grifiukų būrio viduryje ir nudengė, visi pamatė, kad tai ne skara, o Grifų Gūžtos vėliava su centre stovinčiu liūtu (tiesą kalbant, jis šiuo metu sėdėjo ir giliai alsavo - matyt, pavargo). Fasiras be žodžių pakabino ją ant šakos - tiesą sakant, nesumetė, kur dar ją padėti, o numesti ant žemės būtų buvę ne itin pagarbu. Kita vertus, ja uždengti pintinę, irgi nepagarbu... Na, nebent pintinėje sudėti ne bet kokie, o grifiški daiktai.
   - Tėtis... Na, profesorius von Sjuardas... - Fasiras mažumėlę sutriko, nes ir per trejus metus Hogvartse vis dar nežinojo, kaip prie kitų mokinių vadinti savo tėvą. - Paruošė staigmeną... Prašė jus pasveikinti su pergale ir perduoti linkėjimus, nes visgi pats nusprendė mokinių šventę palikti mokiniams. Ir, kaip sakiau, staigmena nuo jo, kaip nuo vadovo... - Soreno sūnus vėl užsikirto. - Drąsos išbandymas.
   Pintinė buvo pilnut pilnutėlė prikrauta įvairiausių buteliukų su eliksyrais (vertėtų paminėti, kad jie buvo sudėlioti labai tvarkingai). O krepšio centre buvo didelis butelis su skaisčiai raudonu skysčiu - kalbant atvirai, Fasirui ši spalva priminė ne tai, kas iš tikrųjų tai buvo.
   - Tame butelyje priešnuodis. Užtenka nedidelio gurkšnio. O eliksyrai... Visi skirtingi. Tėt... von Sjuardas tiksliai nepasakė, ką jie daro. Bet pažadėjo, kad bus smagu. Čia kaip kada norėsim, tada ir išmėginsim, - gūžtelėjo pečiais vaikinas.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Claudie Amneta Rugpjūčio 23, 2017, 08:09:31 pm
 Kiek palaukus atėjo pirmosios mokinės. Viena pažįstama, kita ne. Šyptelėjusi, kad tikrai ne visus pažįsta, apdovanojo nepažįstamąją šypsena.
 -Sveika. Kuo būsi vardu? Nepastebėjau tavęs anksčiau, gife,- tada nemačiomis žvilgtelėjo į atėjusios mergaitės aprangą, kuri skyrėsi nuo Clau kaip diena ir naktis. O ir Klarė buvo apsirengusi visiškai kitaip, nei Amneta. Prašoviau. Kodėl? Kodėl negalėjau apsirengti ko nors kito? Atsargiai perbraukė ranka auksinę ir kiek blizgančią sijono medžiagą ir dar syk ant savęs burbtelėjo. Balta varna.-Labas,- gal kiek vėlokai pasisveikino su Klare. Bet geriau vėliau negu niekada.
 Netrukus su vėjo gūsiu ir šluota, viso to kaltininke atkeliavo ir šauniausias, geriausias ir nuostabiausias koks tik gali būti prefektas Edgar'as. Tamsiaplaukė nusišypsojo ir jam. Na, tiesą sakant taip pat ir žvilgtelėjo į torto liepsnas, kad kartais jų nesugadintų.
 -Labas. Ačiū,- tegul ir kitais metais laimėkim pabaigą pridūrė mintyse ir vos savęs neužmušė dėl ,,labas". Jis. Yra. Prefektas. Ir. Turi. Jam. Rodyti. Daugiau. Pagarbos. Šitokie pasibarimai su savimi jau buvo kasdienybė. O su grifės žodžiais apie prefektą, ji vėl prisiminė tą miegojimą bibliotekoje ir slaptažodžio pamiršimą ir keistus Edgar'o žodžius, kurių ji visai nesitikėjo. Lyg klausiamu žvilgsniu į jį pažiūrėjo, bet jos dėmesį nukreipė kitas grifas. Tamsiai apsirengęs ir gan retai matytas. Panašus į mylimiausio dalyko - Nuodų ir Vaistų profesorių bei koledžo vadovą. Ravenas. Balsas nuskambėjo mintyse, bet jį tuoj pat pertraukė kitas. Fasiras. Abu von Sjuardai, grifai, profesoriaus sūnūs, tik bėda - panašūs. Lyg galvodama kuris yra kuris, Clau palydėjo akimis nuskrendantį varną.
 -Sveikas,- nusišypsojo ir jam, nes čia ne niūrus pasisėdėjimas prie stalo, kurį taip mėgsta vyresni žmonės, o šypsenos užteks visiems.- Su pergale.
 Tada sunkiai, lyg ir pačią sietų užgriuvo prisiminimai, sukrėtę Hogvartsą. Mokyklos hilerės mirtis. Visai laukta ir netikėta, graužianti ją, kad galėjo nuoširdžiau išreikšti užduojautą dėl abiejų... Mirčių. Motina ir sesuo. Kaip susitaiko? Vogčia žvilgtelėjo į Fasirą, kuris gal būt buvo Ravenas. Juk jau ne kart šiam post'e minėta - juos nelabai atskyrė. Ir kadangi žinojo, kad tokie dalykai dažnai tik pasunkina situaciją, nusišypsojo šypsena, kuri trumpam buvo dingusi. Tada įsmeigė žvigsnį (na, prkeltine, o ne tiesiogine prasme) į pintinėlę, kurią grifas (ar jo tėvas) buvo uždengęs Grifų Gūžtos vėliava. Eliksyrai? Puikiai sugalvota. Clau pagavo daugybę minčių apie jų veikimą. Tada prisiminė tortą ir su palengvėjimu pažvelgė į jį. Viskas su tuo tortu buvo gerai. Bent jau išoriškai.
 Amneta išsitraukė lazdelę ir ja mostelėjo, tvarkingiau pakabindama Grifų Gūžtos vėliavą. Kad ir kaip gražiai pakabinsi, bet magija gerai atlieka savo. Tikiuosi, kad jis neįsižeis. Gal kiek per vėlai pagalvojo ir klausėsi viso aiškinimo apie eliksyrus. Iš mūsų porfesoriaus to buvo galima tikėtis. Smalsiai priėjo prie krepšelio su buteliukais ir atsisėdo šalia jo, ant žemės. Drąsos išbandymas? Nieko konkrečiau? Lyg paslaptį bandė įminti. Bet man jo prireiktų. Nes dabar dar kiek... Neatsigavau po tos ANJM pamokos.
 -Drąsos išbandymas...- sumurmėjo po nosimi vis dar žiūrėdama į eliksyrus. Tada lyg ieškodama sau tinkamiausio, bandė išskaičiuot buteliukus ar bent kaip nors vieną išsirinkti. Ranka jau beveik tiesėsi prie skysčių, bet grifė ją priglaudė prie šono, neleisdama griebti pirmo pasitaikiusio buteliuko. Pažiūrėjo į čia esantį von Sjuardą ir, kad ir kaip nenorėjo pasirodyti nekantri, paklausė klausimo, kuris jau kurį laiką sukosi ant liežuvio galo, o jį patvirtino žvilgsniu, rodančiu ko ji nori.- Galima?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 23, 2017, 09:30:37 pm
Dar kartą perbraukusi šepečiu juodas garbanas, kurios, kad ir ką bedarytum, gulė taip, kaip joms tuo metu labiau norėjosi, Caroline atsidusi ir pažvelgė į veidrodį. Nelabai troško eiti į šventę. Juk per šventes visi linksminasi,tačiau linksmintis mažiausiai norėjosi. Neateiti būtų buvę nemandagu, o mergina dar nebuvo taip toli nuslydusi į tamsią duobę, kad visai nebesirūpintų aplinkiniais. Nesinorėjo savo abejingumu gadinti šventės kitiems. Į Carol žvelgė juodaplaukė mergina pavargusiomis akimis. Būtent - dar ne abejingomis visam pasauliui, o pavargusiomis. Neitin patenkinta šituo savo sprendimu, mergina visgi gavo iškeisti pamėgtą juodą spalvą į raudoną ir auksinę. Na, juk tai grifų spalvos. Būsima abiturientė buvo užtektinai abejinga, kad nesuktų galvos dėl to, jog vakarėlis vyks miške - be jokių dvejonių apsiavė raudonas aukštakulnes basutes su dirželiais. Per aptemptą suknelę galėjai skaičiuoti šonkaulius, ir tai nei kiek nebuvo sunku - valgymas ir miegas (tai išdavė plaukų tamsumo paakiai) prioritetų sąraše atsidūrė paskutinėje vietoje.
 Metai bėgo kaip vanduo - greitai ir veržliai. Jau beveik septyniolika. Pilnametystė. Juk tai reiškė, jog mergina jau bus suaugusi. Pati už save atsakinga. Kad ir ką žadėjo Edgar'ui, vos tik sugrįžęs Ašas, dar net neprabilęs vėl kontroliavo Caroline. Ir tat jai nėmaž nepatiko, tačiau neturėjo kito pasirinkimo.
Prieš išeidama iš kambario, šešiolikmetė greitai pakišo ranką po čiužiniu ir išsižvejojo tablečių buteliuką. Dėl viso pikto.
Netrukus miško medžiai apglėbė merginą iš visų pusių. Vis gylyn ir gylyn į tankmę. Po kelių minučių žingsniavimo (kulniukai smigo į samanas, tačiau juk niekas to nepastebėjo), Caroline išgirdo balsus. Nedidelėje proskynoje jau laukė būrelis moksleivių.  Kaip ir galima tikėtis iš grifų, vieta buvo papuošta vėliavėlėmis, o netoliese kabėjo ir Grifų Gūžtos vėliava su didingu liūtu. Šešiolikmetė greitai apžvelgė pažįstamus veidus: Klarė, linksmuolė mergaitė (jau visa mergina), pažįstama kaip nenuoramos juodosios katytės šeimininkė, dailutė Claudie, kuri sukinėjosi šalia pakylos su tortu, kažkokia nematyta mergaitė, plepanti su Clau, vienas iš koledžo vadovo ir eliksyrų mokytojo Soreno von Sjuardo dvynių - Fasiras ir... Na, negalėjo tikėtis, kad koledžo prefektas praleis šventę. Tačiau Carol nelabai norėjo susidurti su Edgar'u. Gyvos rudos akys buvo tarsi apsitraukusios ledu - tarsi beužšąlantis tvenkinys - nuo krantų jau slenka ledas, tačiau pati gelmė dar stengiasi nepasiduoti.
 - Sveiki visi,- tyliai ištarė mergina ir persibraukė ranka juodas garbanas.
Visi grifai buvo susispietę prie krepšio šalia Fasiro. Priėjusi arčiau Caroline pamatė, jog šis pilnas įvairiausių buteliukų su skirtingais skysčiais. Dar spėjo nugirsti ir vaikinuko aiškinimo pabaigą - jog tai koledžo vadovo dovana. Nenuostabu, jog pats Sorenas nenorėjo rodytis šventėje. Na, viena priežastis - leisti jaunimui pašėlti, tačiau juk šiemet jis neteko ir žmonos, ir dukters. Vogčiomis metusi žvilgsnį ir jaunąjį von Sjuardą, Carol piktokai pabarė save - štai kas turi teisę liūdėti. Netekęs šeimos narių.
 O ji - juk tai tėra išsidirbinėjimas. Tačiau lengviau buvo pasakyti, nei padaryti. O savigrauža tikrai nepadėjo. Na, eliksyrininkui būdingas pasveikinimas su pergale. O žinant, jog mes grifai... nejučia nusipurtė šešiolikmetė, pagalvojusi apie tai, ką galėtų daryti šitie marmalai. Na, nors bus smagu. Tikėkimės. Bent jau kitiems.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 24, 2017, 01:37:59 pm
Pešiodama įvairias viešioje pievelėje augusias žoles, žaliaakė stebėjo kaip iš už medžių viršūnių leidžiasi dar vienas pažįstamas veidas. Užsispoksojusi į medžių viršūnes net nesuvokė atsakyti į jauniausios mergaitės esančios proskynoje klausimą kai į medžių apsuptos aikštelės pakraštyje pasirodė dar vienas Klarės kurso mokinys. Vienas iš koledžo vadovo sūnų. Juos atskirti nebuvo taip sunku, kai jie buvo dviese. Tačiau kol kas laukymėje pasirodė tik vienas iš Karter bendraamžių dvynių, tačiau greit dėmesį patraukė ne pats paauglys, o tai ką jis atsinešė.
Klarė tingiai pakilo nuo žolės, kad pati galėtų pažiūrėti kas taip sudomino kitus grifus. Tamsiaplaukiui nutraukus vėliavą su magiškai judančiu liūtu atsidengė geras šūsnys tvarkingai sudėliotų talpelių. Bendrakursiui emus daugiau kalbėti, paauglė atpažino brolį. Tai buvo Fasiras. Ravenas nebūtų taip užsikirtęs prie visų...
Koledžo vadovo sugalvota pramoga viliojo. Matyt, liūto figūra vėliavoje pasipuošusio koledžo mokiniams tikrai buvo būdingas noras viską išbandyti. Juolabi buvo aišku, jog profesoriaus išgalvota pramoga tikrai nepakenks, šis tikrai nekenktų mokiniams. Tačiau Klarė tikrai nebūtų buvusi pirmoji, kuri išbandys eliksyrus, juk taip nenumaldomai smalsu, kas nutiks išgėrus eliksyro. Idomiau pamatyti, o tik vėliau ir pačiai išbandyti.
Nieko nelaukdama Claudie jau norėjo išbandyti eliksyrus ir kaštonplaukė susijuokė, jos draugė visada parodydavo drąsą pirmoji. Peraugėlė strazdanė buvo kiek atidesnė ir mėgo stebėti iš šono.
Viską pertraukė dar viena figūra. Atsargiai pro medžius prasibrovė Caroline. Vyresnėlė atrodė dar labiau sumenkusi nei anksčiau, tačiau net ir ji buvo pasipuošusi grifų spalvomis. Klarės veidą papuošė kreivas šypsnys. Keturiolikmetė suprato, kad tokios šventės turėtų praskaidrinti nuotaiką ar bent prablaškyti net ir rūškaniausią veidą ir priėjusi prie garbanės tarsi palaikydama atsistojo šalia ir nieko netarusi nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Edgar Jeffter Rugpjūčio 24, 2017, 05:50:48 pm
Atėjo ir dar keli Grifų Gūžtos nariai. Visus juos Edgar'as lydėjo akimis. Visi pradžioje sveikino vieni kitus su pergale. Bet ko norėti, tai juk ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko visi grifai rinkosi čia.
Vaikinas džiaugėsi, kad jo komandos nariai puikiai darbuojasi. Matydamas ir Claudie indėlį į šią šventę galėjo būti ramus dėl savo sprendimo perleisti jai savo pareigas. Netrukus priėjus.. Naujokei? Kurios nė regėti nebuvo regėjęs juodaplaukis, jis tik linktelėjo primerkdamas akimis ir patvirtindamas, kad mergaitė neapsipažino. Tačiau jo bendrakursė kiek nustebino būsimą septintakursį. Ji atrodė ganėtinai pavargusi. Stebino ir tai, kad nepriėjo prie jo. Nors ko gi stebėtis, gal tiesiog mergina jau pakankamai atsibendravo su juo. O gal vis gi permąstė jo žodžius pasakytus pakrantėje, apie tai, kad jis tik yra grėsmė. Taip jis įvardijo save, kaip grėsmę, bet dabar dėl to kiek graužė save, nes taip gali būti atbaidęs vieną galbūt paskutinių savo draugių. Bet taip bus geriau sumerkęs akis, bandė stumti mintis, traukiančias į liūdesio liūną, šalin.
Visiem apsibūriavus aplink lauknešėlį atgabento vieno iš von Sjuardų sūnaus, vienas iš vyriausių čia susirinkusių burtininkų lėtai patraukė kitų link, po truputėlį skverbdamasis artyn krepšio.
- Jei davė, tai ir pasinaudokim,- trukteldamas pečiais ir be jokios papildomos emocijos pasakęs, grifas pasičiupo butelaitį su raudonai juodu skysčiu, tartum Darth Maul'o veidas ir patraukė braukdamas kojas per žolę, atgal prie medžio, prie kurio stoviniavo iš pradžių.
Nuspriktavus kamštį nuo stiklinės talpos į orą ėmė plūsti dūmai, tokių pat spalvų, kaip ir pats eliksyras. Ką jis daro? bandė suprasti. Žinojo, kad Drąsos išbandymui. Tuomet, tai reiškia, kad kažkas vaidentis turėtų. Jei taip, tai kažin ar atsiras laiko išgerti priešnuodžio. Kaip bebūtų, nusprendė, kad bet kokiu atveju susitvarkys, todėl nieko nelaukdamas užsivertė ir viską į save. Tik išgėręs pajuto, kartų skonį burnoje, vos galėjo ryti seiles. Lyg springdamas nusikosėjo ir pasitrynęs mažumėle užašaravusias akis, išsprogdino jas laukdamas kažkokio rezultato, kurį turėjo pateikti stebuklingai kartus gėrimėlis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugpjūčio 24, 2017, 06:30:07 pm
   Fasiras linktelėjo ir šyptelėjo vienai bendrakursei, gan simpatiškai mergiotei - Claudie Amnetai, vėliau tyliai asmeniškai pasisveikino ir su Caroline, ir su Klare, ir su Edgaru. ,,Galbūt kvailas įprotis? Iš pradžių pasisveikinti su visa kompanija, o tada - su kiekvienu atskirai. Kita vertus, gal nėra blogai kiekvienam suteikt dėmesio. Ir geriau įsižiūri, kas yra susirinkę, bei, ko gali tikėtis...". Netikėtai nutraukęs savikritiškų minčių giją, grifas žvilgtelėjo į Claudie ir pagavo sutrikusį jos žvilgsnį. ,,Kodėl ji galėtų sutrikti, žiūrėdama į mane?" - paklausė savęs Fasiras ir apsvarstė, ką galėjo jos akivaizdoje nuveikti ne taip ir ją sugluminti. Grifas nemanė, kad ją būtų nustebinusi Soreno staigmena - taip nustebinusi, kad šioji taip į jį stebelytųsi. ,,Oo..." - staiga suprato vaikinas, kame šuva pakastas. Bent pamanė, kad suprato.
   - Ir, beje, aš Fasiras, ne Ravenas, - pridūrė jis, ir vėl pamintijo, kad verčiau būtų patylėjęs - galbūt visai niekam tai neįdomu. Bent nutylėjo priežastį, dėl kurios jo linksmasis broliukas šiandien netaps šventės dūšia. Ir taip von Sjuardo vyriausiasis sūnus jautė iš grifų atsklindančią užuojautą - nebylią, bet vis tiek. Kreiva, liūdna Claudie šypsenėlė. Niūrokas vogčias Caroline žvilgsnis. Fasiras nejučia susigūžtė, bet vėl įspyręs sau atitiesino nugarą. Ačiū dievams, prefektas ir dar viena grifiukė į jį niekaip neatkreipė tokio dėmesio, arba mokėjo tai nuslėpti.
   - Galim, - kreivai šyptelėjo jaunasis von Sjuardas ir pasekė prefekto pavyzdžiu, griebdamasis gelbėjimosi šiaudelio. Apsidairė į kitus grifus, tada priėjo, priklaupė ir kyštelėjo ranką į pintinę. Pačiupo patį pirmą pasitaikiusį butelaitį - jame buvo auksinės spalvos eliksyras. Vaikinas atsistojo, atkimšo ir atitraukė jį nuo savęs, tikėdamasis, kad iš šio irgi ims virsti dūmai, kaip ir iš Edgaro išsirinktojo. Bet taip nenutiko ir įsidrąsinęs būsimasis ketvirtakursis prikišo nosį prie skysčio - o jis buvo absoliučiai bekvapis. Fasiras, dar stovėdamas prie pintinės, nemąstydamas užsivertė eliksyrą ir pamakalavo burnoje skystį. Tas buvo gana tirštas, tačiau irgi - neturėjo visiško skonio. Skysčiui slenkant rykle grifas jau ėmė laukti poveikio. Susigriebęs atsitraukė nuo pintinės, kad užleistų kitus grifus.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Claudie Amneta Rugpjūčio 24, 2017, 08:04:01 pm
 Jei ne šiokia tokia nuojauta, Claudie tikriausiai nebūtų pastebėjusi Caroline. Ji kaip ir praeitą kartą - nežymiai įslinko į vakarėlį. Ir buvo gan pasikeitusi nuo jau seniai seniai vykusios pamokos, kai dirbo su Džeimsu ir Caroline, o didžioji katė pagražino Carol nugarą kruvinais dryžiais. Tuo metu Amneta buvo... Gal antro kurso? Transfigūracijos ir žiobarotyros integruota pamoka jai visai nesisekė. O jei kalbant apie pasikeitimus - nežinat, kad čia ji, turbūt neatpažintum. Sugavusi pavargusių akių žvilgsnį, nusišypsojo būsimai septintakurei. Iki ko mes ritamės? Miršta hilerė, tada von Sjuardo dukra. Edgar'as nori perduoti savo pareigas, o Wilding išvis beveik sunyko. Klarė prarado vaikystės draugą ir labai sielojosi. O aš? Kokia tragedija aplankė mano namus? Jokia. Kodėl visiems tenka tiek daug iššūkių? Clau nesuprato gyvenimo neteisybės. Pastoviai įvykstantys dalykai aplenkdavo Amnetą. Sakytumėt, kad reikia džiaugtis, jog nelaimė nepasibeldė į jos duris? Bet ji negalėjo matyti, kaip kitiems yra blogai. Ji tiesiog norėjo... Kad visi būtų laimingi. Štai kokį norą sugalvodavo jau nuo dešimto gimtadienio pūsdama žvakutes ant torto. Kad visų namus aplankytų laimė... O dabar atrodė, kad visi bando užsimiršti kažką skaudaus ir pasilinksminti, bet širdis kausto sunkios grandinės su daugybe užraktų. Jos lyg pačią grifę slėgė, tik ji nesuprato kas dar slepiasi už šios paslapčių sienos, tai, ko ji nežino. Lyg ką nors nuo jos slėptų. Bet ji nenorėjo rodyti kitiems liūdesio. Tik suprato jog čia ne tik laimė ir džiaugsmas.
 Išgirdusi žodžius, pabirusius lyg iš niekur nieko, būsima trečiakursė kiek nuraudo ir prikando skruostą, lyg tai kuo nors padėtų. Taigi, čia Fasiras. Kažkaip taip ir maniau. Bet... Kad neatrodytų sutrikusi atsistojo, žvilgtelėjo į buteliukus ir kadangi nelabai matė skirtumo apart spalvos, pagriebė vieną oranžinį. Juk sakė, kad visi skirtingi, o dabar pagal spalvą nelabai ką atspėsi. Tada priėjo prie Fasiro, kuris jau išgėręs eliksyrą laukė poveikio.
 -Fasirai?..- tyliai tarė, bet buvo aišku, kad sunkiai sudėlioja sakinius.- Atleisk na... Tu ir Ravenas esat panašūs ir... Neatpažinau,- nežinodama ką pridėti atkimšo išsirinkto eliksyro buteliuką. Pasklido keistas, panašus į apelsino kvapas. Tik tamsiaplaukei jis tikrai neatrodė malonus, kad ir kaip mėgtų apelsinus, nes buvo specifinis. Iš buteliuko pradėjo plūsti baltai oranžinės putos, kurios keliavo buteliuko išore, bet sustojo likus keliems milimetrams iki rankos. Tada visos greit pridžiūvo prie stiklinės sienos, palikdamos tik lipnius miltelius. Daugiau nelaukus  Clau užsivertė buteliuką ir vos visko atgal neišpurškė poros metrų spinduliu. Bet susitvardė, nes galėjo kliūti ir šalia esančiam profesoriaus von Sjuardo sūnui. Ir kaip tada skambėtų? ,,Tėti, mane Claudie Amneta apipurškė tavo virtu eliksyru"? O pykti dėl tokio skonio buvo galima. Glitnus, saldus, bet kiek kartus skonis. Skystis labai tirštas ir pasiliekantis ilgam skonis.(( Kažkada gėriau tokius siaubingo skonio vaistus nuo temperatūros. Gal dar rasiu pavadinimą, bet skonis iš ties žiaurus...)) Nurijusi mokinė net susiraukė. Tada žvilgtelėjo į Edgar'ą, paskui į Fasirą, kurie anksčiau išgėrė eliksyro. Rodos, kad dar nieko.Negi taip greit jį išgėriau? Kiek pagalvojo ir ėmė pati laukti poveikio. Kurį, pajuto netrukus. Dilgčiojimai, lyg būtų nutirpęs visas kūnas. Ir duoda suprasti, kad tai - ne pabaiga.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 24, 2017, 11:48:31 pm
Kiek iš nuošalesnės pozicijos būsima ketvirtakursė stebėjo, kaip vienas po kito draugai traukė įvairiais skysčiais pripildytus buteliukus. Jokio užrašo ant buteliukų nebuvo, matyt tai ir turėjo išmėginti jaunųjų grifų drąsą.
Pirmasis, kaip prefektui ir priklauso eliksyrą čiuptelėjo Edgar'as. Keistas garuojantis skystis veržėsi pro atkimštos talpos kraštus garų pavidalu. Sprendžiant iš vyresnėlio reakcijos, eliksyro skonis nebuvo malonus. Ir didelio poveikio išsyk nebuvo matyti.
Pasekę iš paskos, nieko nelaukdami iš pintinės eliksyrus išsitraukė ir apie savo tapatybę pranešęs Fasiras su tarsi pernelyg miškui tviskanču sijonu išsipuošusia Claudie.
Kad ir kaip nenorėjo išsiduoti, didelio pasitikėjimo eliksyrai mergaitei vistiek nekėlė. Žinojo, kad koledžo vadovas tenorėjo sugalvoti įdomų nuotykį. Tačiau Klarei labai nepatiko kai kažkas nepriklausė nuo jos veiksmų. Ji negalėjo užtikrinti koks eliksyras jos laukė, koks bus jos poveikis ir ar tai nepaveiks jos reputacijos.
Reputacija buvo labai svarbus dalykas keturiolikmetės paauglės galvoje. Juk paauglų gyvenime svarbiausias dalykas - draugai. O čia stovi bent keli, kuriuos Konei Karter teks matyti dar bent metus. Bet kokias patyčias jaunam organizmui būtų sunku ištverti, o erzinančius nutikimus visi pamiršta įtin sudėtingai.
Nelaukdama kol kas pastebės, kad Klarė dar negėrė eliksyro, ji atsitraukė nuo kitų ir atsėdo ant žemės, stebėdama visumą. Kaip reta šviesų dangų, gyvą miško šnaresį ir draugus, kurie suprato eliksyrus, kaip nepavojingą nuotykį. Šitiek eliksyrais besinaudojančių vienoje vietoje? Kaip reta atsargi Klarė stebėjo jau išgėrusius eliksyro draugus. Poveikiai galėjo keistai susimaišyti tarp draugų ir sukelti nenumatytas pasėkmes. Kojomis trindama žolėje properšas, tarsi ledlaužis, skindamas laivams kelius, atidžiai žvelgė kiekvienam grifui į akis, bandydama suprasti ar eliksyrų veikimas jau prasidėjo. Laisvai prie šono tabaluojantys pirštai pakilo prie nugaros, persimetė ilgą kasą per kaklą ir ėmė nagrinėti galiukus, išsipešusius iš raudono kaspino. Tai bylojo apie Klarės nerimą.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Edgar Jeffter Rugpjūčio 25, 2017, 03:32:47 pm
Dar pasiraukęs dėl nedingstamo kartumo burnoje, vienas iš vyriausių moksleiviu išsitiesė pilnu ūgiu. Apsidairė, prieš akis pavartė savo delnus lyg ir nieko. Tik kūną persmelkė keista šiluma. Tuomet nukreipė žvilgsnį į kitus bendrakursius, kurie taip pat pasičiupo viralus. Aišku, tai padarė ne visi iš susirinkusiųjų. Iš atkimšusiųjų savus buteliukus buvo matyti, jog viralai yra skirtingi, vieni putoja, kiti garuoja, o treti iš vis neturi jokios reakcijos su aplinka.
Vieno iš draugų eliksyras veikiausiai buvo ne itin skanus, kaip ir pačio Edgar'o, kadangi jis pastebėjo, kaip ją sutampė, vos išgėrusios viralo. Grifų prefektą net privertė susiraukti ir neišpasakytai išsiviepti, kai supykinta būsima ketvirtakursė atrajojo kažkokį žalią, net neturintį pačio eliksyro spalvos, glitų skystį. Kas svarbiausia, jog rodėsi, kad šioji nenustos vėmusi. O iš tikrųjų, svarbiausia buvo tas, kad merginą tik supykino ir ji nevėmė, o tai jau buvo pačio juodaplaukio vaizduotės vaisius, sukeltas pačio pavartoto gėralo.
- Gal Jūs jai padėsit?!- sušnairavo į kitus grifus, kurie sau, kas sėdėjo, kas stoviniavo be jokios reakcijos. Net labai keista buvo matyti jaunąjį von Sjuardą, nedarantį nieko, kai jam vos nevemia ant kojų. Pačiam juodai apsirengusiam burtininkui ėmė nežymiai suktis galva. Pirštais pasitrynęs akis vėl pažvelgė, kur spitrijo ir prieš tai. Dabar jau galėjo suprasti, kad kažkas ne taip. Visos organizmo nepriimamas turinys iš Claudie liejosi tartum iš krano, ir sėmė aikštę. Štai Klarė jau net sėdėjo šleikštulį keliančioje masėje, kiti stovėjo joje ir nedaug trūko jai pasiekti žaliaakį. Norėdamas išvengti batų ištepliojimo čiupo už greta stovėjusios šluotos ir stryktelėjęs ant jos pakilo į orą. Pakilimas nebuvo visai sklandus, tačiau išlaikė pusiausvyra, kuri dar ir šiam momentui nebuvo stabili.
- Ar man čia negerai? Ar Jums?!- kiek sutrikusiu balsu ėmė klausti kitų, nes viskas šiam momentui buvo jau atitrūkę nuo realybės ribų, tačiau tai uždraustasis miškas ir nežinia kas šioje magiškoje vietoje gali nutikti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 25, 2017, 09:20:20 pm
Jeigu miške susirinkusi būtų šiaip kokia draugų grupelė, dar būtų galima nusistebėti, kaip visi puola ragauti neaiškios kilmės (na gerai, kilmė aiški) ir poveikio eliksyrų. Tačiau kadangi aikštelėje susirinko grifai, tai nėra ko stebėtis, jog dauguma nedvejodami patraukė pasiimti eliksyrų. Pats pirmasis buvo Edgar‘as. Na, to ir reikėjo iš jo tikėtis. Vaikinui atidarius buteliuką iš jo pradėjo virsti garų tumulai, o sprendžiant iš žailaako mimikos, ir pats gėralas nebuvo labai panašus į skanų. Sekdama akimis koledžo prefektą Caroline prisiminė ir jo žodžius, pasakytus tada prie ežero. Nusipurtė. Ne, taip negalima. Kokia iš manęs draugė, jei net išklausti kas negerai nesugebu? Jam tai kažkaip pavykdavo. Tik neįsivaizduoju kaip. Aš taip nemoku. Toliau prie krepšio žengė vienas dvynių, kaip pats pasakė – Fasiras. Vaikinui pakliuvo auksinės spalvos skystis. Na, kaip eliksyrininko sūnui, visokie gėralai marmalai neturėjo būti naujiena, tačiau ir jo veide neatsispindėjo labai didelis užikrintumas ar kažkas panašaus. Sprendižiant iš Fasiro mimikos, eliksyras buvo skanesnis nei Edgar‘o. Arba bent ne toks bjaurus. Trečioji eilėje prie krepšop buvo Claudie. Keturiolikmetė nedvejodama pasičiupo oranžinės spalvos gėrimą. Kuris, beje, neatrodė labai skanus – matėsi, jog jei būtų Clau valia, šioji mielai būtų spjovusi viską lauk.
Caroline ramiai stebėjo visus grifus, po truputėlį laukiančius eliksyrų poveikio. Kažkodėl pati bandyti labai netroško. Klarė, keturiolikmetė grifė, taip pat neskubėjo prie krepšio. Lyg dvejodama, lyg nesiryždama, Carol po truputuką nužingsniavo prie pintinės nusiteikusi pasiimti pirmą pasitaikiusį buteliuką. Permetusi akimis visą nemenką krepšio asortimentą galiausiai išsirinko baltą. Keista, kai paprastai visa merginos esybė spinduliuodavo juodai. Tačiau balta simbolizavo tuštumą, o būsima septintakursė būtent taip ir jautėsi – tuščia. Ne liūdna. Ne bejėgė – tiesiog tuščia.
Balto tiršto skysčio pinas buteliukas vartaliojosi Carol rankose kontrastuodamas su juodomis garbanomis, o mergina taip ir nesiryžo jo atsukti. Tačiau gana greitai atsirado dingstis padėti buteliuką į šalį – pirmojo išgėrusiojo (tai yra Edgar‘o) eliksyras pradėjo veikti. Bent jau taip atrodė.
 - O kam mes turime padėti?- kiek sutrikusi paklausė Caroline ir greitai permetė akimis visus dalyvaujančius: kaip ir visi buvo sveiki.
Nespėjo juodaplaukė ir apsidairyti, kai prefektas šoko ant šluotos ir pakilo viršun.
 - Ei, ar jau mus palieki? Juk viskas gerai?- staiga teiginys virto klausimu, nes Carol nebuvo tikra. Apsikritai, nelabai ką pastebėdavo. Ir niekada nesijautė tokia kalta kaip pastarosiomis dienomis.
Pasukiojusi rankose savąją dozę kažkokio neaiškaus marmalo, mergina kaulėta ranka kilstelėjo jį ir pamėgino atsukti. Na, akivaizdu, kad nebeliko jėgų net ir atsukti varganam butelaičiui. Susikaupusi ji pagaliau įveikė indą ir užsivertusi išgėrė. Pusiau ištuštintas buteliukas iškrito iš rankos. Tirštas baltas gėralas nebuvo saldus. Nebuvo ir sūrus. Nebuvo kartus ar rūgšus, aštrus. Bet skonį jis turėjo. Liesutė figūrėlė paprasčiausiai nukrito ant samanų paklotės. Atmerktos sustiklėjusios akys skaičiavo sekundes, kurios juodaplaukei merginai tarsi neegzistavo. Jau nebe. Viena, dvi trys, keurios, penkios. Ji pakilo – tarsi už virvučių traukiama marionetė. Po kelių akimirkų aikštelėje pasigirdo švelnus, jau seniai negirdėtas Carol juokas. Linksmas, veržlus, tarsi išlaisvinantis iš liūdesio. Ir tik labai, pabrėžiu, labai labai atidus ir puikiai mergina pažįstąs klausytojas galėtų pasakyti, jog tam juokui trūko kažko, kažko žmogiško.
 
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugpjūčio 25, 2017, 09:31:33 pm
   Fasirui kažkodėl pasidarė šalta, išrasojo kakta. ,,Čia toks turi būt poveikis? Ar žaidimo pradžia, pasiruošimas?" - pasvarstė vaikinas. Staiga keistai užveržė nosį - jis ja galėjo tik kvėpuoti, o miško kvapo nebejautė. Kai priėjo Claudie, grifas nužvelgė ją - keistai apgailestaujančią.
   - Nepažinai? - nusišypsojo merginai eliksyrininko sūnus. - Nieko baisaus, dažnas reikalas. Bet tėvų jau nebegalim apmauti, skiria... - vaikinas staiga nuleido akis ir pasitaisė: - Tai yra, tėčio. Ir šiaip artimųjų, - ,,Kokių artimųjų, ką čia svaigsti?" - subarė save. Vėl žvilgtelėjo į Claudie, bet ši jau gėrė eliksyrą. Tuomet Fasirui akyse pradėjo mirguliuoti - taip ryškiai ir bjauriai, kad grifas užsimerkė. ,,Kas per velniava?" - spėjo pamintyti jis, dar pasišaipęs, kad paskutinis jo matytas gyvas padaras buvo Claudie Amneta. Bet čia buvo dar nepabaiga - staiga Fasui susuko pilvą taip, kad vaikinas susirietė dvilinkas. Taip kankinosi vaikis maždaug dešimt sekundžių, kol galų gale parvirto ant žemės. Kai jautėsi kaip įprastai, Fasiras išgirdo piktą koledžo prefekto šūksnį, atsimerkė ir atsiklaupė - nevaliojo iškart atsistoti. Nustebęs sumirksėjo - akyse suraibuliavo ir aplink Fasą staiga viskas užtemo. Grifas nustebęs darsyk sumirksėjo - akyse ėmė vėl raibuliuoti, tik šįkart jaunuolis jau matė - tik vaizdas jo akyse buvo padaugintas tris kartus.
   - Edgarai, ko tu ten stūgauji... - sumurmėjo vaikinas savo krikštatėviui ir vaizdas jo akyse tapo vienas, o prefektui priaugo vilko galva ir šis ėmė staugti. - Oooo, ne tai turėjau galvoje...
   Jeffter vėl tapo paprastu grifu, skrendančiu ant šluotos ir dėl kažko garsiai rėkiančiu. ,,Čia tai bent..." - sukrizeno Fasiras: - ,,Taip nerėkdavo nė mano sesuo..." - pamanė ir pasisuko į Claudie, kad patikrintų, ar šioji jau išgėrė eliksyrą. Bet vietoj Claudie stovėjo... von Sjuardas išpūtė akis.
   - Solveiga? - nustėręs paklausė jis sesers. - Čia tu negali būti...                                                   
   Solveigos vaizdinys pranyko, vėl atidengdamas Amnetą. Fasiras nesusigaudydamas atsistojo, susvirduliavo, bet pusiausvyrą išlaikė. ,,Aš kaip girtas, ar čia toks eliksyro poveikis?" - lyg ir blaivia galva pamintijo Fasiras. Paspyrė kažką su koja - lyg ir sudužusį degtinės butelį. Apsidairęs žolėje rado ir viskio, ir konjako butelius... ,,Tėtis nebūtų davęs mums tokių..." - paneigė nustebintas von Sjuardas ir stiklo tara išnyko. Vyriausiasis Soreno sūnus jau buvo bepradedąs kažką suvokti, bet vėl apsidairė sesers - ir ją išvydo sėdinčią ant žemės (realybėje tai buvo Klarė) - ir tai, ką buvo besuprantąs, pamiršo.
   - Solveiga, Ravenui... ar Venui rodeisi? - paklausė jis ir išvydo skrendantį ant šluotos savo brolį. ,,Ar čia neskrido krikštatėvis?" - nepatikliai nužvelgė dvynį Fasas. - Mes norime juos apgauti taip? Tik manęs neįspėjo... VENAIIII! LAPELI TU, KO NEĮSPĖJAI? - užriko vaikinas ant to, kuris dabar jam rodėsi Ravenas. Brolis atsisuko ir iškišo jam liežuvį. Pagautas įkarščio Fasiras pribėgo prie broliuko, nors šis jau skriejo su šluota į kitą pusę.
   - Venai! Tu žinai, kad sesutė?.. - šūktelėjo Fasiras, vydamasis skrendantį brolį ir visaip mėgindamas jį nutempti nuo šluotos. Nusispjovė. ,,Kad jį kur velnias..." - keiktelėjo vyresnėlis ir atšoko atgal, smarkiai įsirėždamas į kažką, kaip tyčia stovėjusį už nugaros - greičiausiai Claudie. Taip išsigando raudono raguoto ir uodeguoto padaro, atsiradusio priešais. ,,... nujotų..." - netyčia užbaigė Fasas ir išvydo, kaip ši būtybė užšoko jo broliui ant pečių ir atsisėdo - kaip ant geriausio žirgo.
   - Venai... - nervingai sukrizeno Fasiras. - Tau ant pečių... žinai... toks raguotas sėdi...
   O tada Fasui iš šono atsklido klaikus mergaitiškas juokas. ,,Čia kaip kokia žiobarų ragana iš filmų..." - pakraupo grifiukas ir, pasisukęs į tą šoną, staiga išvydo aukštą, nors pakumpusią, ilganosę bjaurią raganą, kuri dabar kvatojosi skambiu mergaitės juoku.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Claudie Amneta Rugpjūčio 26, 2017, 08:50:24 pm
 Claudie kad ir kaip norėjo, nebegalėjo blaiviai mąstyti. Kažkur toliau lyg girdėjo balsus, šūkavimus, bet kūnu sklido keista dilgčiajanti šiluma, kuri vertė Hogvartso mokinę užsimerkti. Jai įvykdžius nurodymą, pajuto kažką naujo. Na, panašiai kaip mes jaučiame rankas ir kojas, ji pajuto dar kai ką. Eliksyras turbūt jau įpusėjo darbą, nes visi medžiai, aplinka įgavo rožinį atspalvį. Nežiūrėdama į kitus, ji išgirdo Fasiro balsą, sakantį, kad nieko tokio baisaus kaip ji įsivaizdavo nenutiko. Jei būtų susiprotėjus, atrinktų, kad tuos žodžius jis sakė prieš porą minučių. Bet dabar tik žvilgtelėjo per petį ir pamatė skaidrius su rausvu atspalviu sparnelius. Ir va - prieš visus stovi nebe Clau, o kažkokia kita asmenybė. Fėja. Charakteris ir mąstymas visai pasikeitė, o mokinė (būtų tiksliau sakyti, kad fėja) jautėsi visiškai kitaip. Žvilgtelėjus į plaukus pamatė, kad jie yra rausvesnės spalvos, o drabužiai... Ankstesnių, liudijančių jos buvimą senąja Claudie Amneta nebeliko. Raudoni laiveliai (anksčiau ji buvo su kitokiais bateliais), trumpesnis nei realybėje išdrįstų pasirodyti sijonas buvo raudonas, lyg... Iš didelių rožių žiedlapių? Ne, iš milžiniškų žiedlapių. Palaidinė - kitas, tik rausvas rožės žiedlapis pervertas auksinės spalvos virvele, kuri vijosi aplink kaklą. O ir pati mokinė fėja jautėsi..? Trapesne... Lyg lengvesne... Taip pat, dar kartą kartoju - čia nebe Claudie Amneta. Šis asmuo turi kitokį mąstymą. Tiesą sakant, vaikišką.
 Keistus jos apmąstymus nutraukė šūksniai ir juokas. Ir lyg... Stumtelėjimas? Mažoji fėja nebesigrožėjo savo dailiais sparneliais ir žvilgtelėjo link šūksnių. Ten kovėsi... Du vienaragiai? Du šampaninės spalvos gyvūnai su paltelinės vaivorykštės spalvų uodegom ir karčiais. Mano vienaragiukai! Claudie Fėja lyg mažas vaikas ėmė priiminėti skubotus ir keistus, vaikams įprastus sprendimus. Pastebėjusi, kad vienas vienaragis yra didesnis už kitą, dar kiek pamislijo ir padarė išvadą. Didysis vienaragis skriaudžia mažąjį vienaragiuką! Mažasis vienaragiukas dar kažką sakė didžiajam vienaragiui, bet ji girdėjo tik neaiškų pypsėjimą. Nors ne, panašiau į trūkinėjantį garsą. Būsiu saldainių princese ir išgelbėsiu mažąjį vienaragį! Priėmė svarbų sprendimą, bet tuo metu išgirdo juoką. Kaip ir mažasis vienaragis, pasuko galvą į garso šaltinį. Ten stovėjo princesė! Tikrų tikriausia, su karūna, rožine suknele ir pasipuošusi daugybe skanių saldainių. Mažoji fėja beveik apsilaižė, tik tada pastebėjo, kad vienaragiukas nelabai patenkintas ją matydamas. Mažojį greitai lyg pasišokinėdama, lyg bandydama skristi atsidūrė tarp abiejų vienaragių. Tada atsisoko į didesnį ir iškošė savo kiek spigiu balseliu:
 -Tu esi didelis ir blogas! Negalima skriausti mažesnių!- tik tada pastebėjo, kad didysis vienaragis pakilęs kiek virš žemės. Opa... Tai čia ne paprastas vienaragis. Galiu turėt bėdos.. Bet visas gelbėjimo process jai rūpėjo labiau, tad lyg patvirtindama savo žodžius ir parodydama Edgarui Didžiajam vienaragiui, kad palaiko kitą pusę, apkabino Fasirą mažąjį vienaragiuką. Tada lyg netyčia pamatė žaliai apsirengusią, atrodančią vyresnio nei mažosios fėjytės amžiaus fėją su žaliais drabužiais. Labai neatkreipė dėmesio į jos tamsius plaukus, tik pamatė daugybę vijoklių, besiraizgančių Didžiosios Fėjos rankomis, kojomis ir kaklu. Dabar klausimėlis - ką darytumėte pamatę vienaragį? Taip, mergytė su sparneliais paglostė jo blankios vaivorykštinės spalvos karčius ((tikiuosi, kad žmogus karčių neužsiaugins :D). O jie, pasirodo, kad buvo labai švelnūs. Taip, turbūt jai pavyko išgelbėti savo vienaragiuką.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Edgar Jeffter Rugpjūčio 27, 2017, 09:20:35 pm
Liko vos keli mokiniai dar nevartoję eliksyrų. Visi kiti panaudoję jo po truputėlį ėmė veikti ir rodyti savo turimą galią. Iš pirmųjų trijų moksleivių pavartotų gėralų, buvo galima daryti išvada, kad jie yra keliantys haliucinacijas ir visiškai skirtingas. Žinoma, iš daugybės pintinėje tūnojusių butelaičių buvo šansas, rasti ir kažkokį kitokį efektą keliančio nuoviro. Bent jau to tikriausiai buvo galima tikėtis.
Taip. Mane veikia stebuklingas gėrimas leido sau suprasti, kai tik išgirdo Caroline šūksnius, besiteiraujančius, ką grupelė turėjo pamatyti. Čia ir Fasiras jau gainiojo Edgar'ą vadindamas Ravenu ir kliedėdamas apie savo seserį. Šis sukeltas eliksyro poveikis jaunajam von Sjuardui, kiek sutrikdė ant šluotos užsikarioblinusį vaikiną ir privertė jį stingti ore. Kažkaip bandė pagauti rimtį, nes suvokė, jog toks eliksyro poveikis gali sukelti nemažai emocijų tris kursus baigusiam moksleiviui po to, kai šis nustos veikti. Kaip bebūtų rimties užfiksuoti nepavyko. Pernelyg svaigo galva, o vaizdas akyse temo. Logiškos mintys pynėsi su sukeltais ką tik vaizdiniais. Savyje septyniolikmetis tarsi buvo plėšomas. Kupinas savo apmąstymų ir minčių automatiškai blokavo atsipalaidavimą leidusį pilnai veikti išgertam gėralui, o šis savo ruožtu bandė užvaldyti organizmą sukeldamas nemalonius pojūčius.
Suklapsėjus žalių akių vokams dar kelis syk, vaizdas visiškai aptemo. Ir jis tik girdėjo balsus, bet šie jau nebekėlė emocijų. Girdėjo Claudie peikiančią kažką. Tas kažkas, aišku, buvo pats Edgar'as tik šiuo metu to nesuprato. Galiausiai ausis pasiekė ir skardus geriausios draugės juokas.
- Aš nieko nematau,- sukuždėjęs ėmė leisti žemės link. Galvos svaigimas tik sustiprėjo ir likus porai metrų iki žemės jis tiesiog nukrito, trenkteldamas paslėpta metaline ranka į Klarės atneštą dėžę, kurią nežymiai aplamdė. Ir tuo momentu joje pasigirdo keletas nežymių sprogtelėjimų šiek tiek nugandinusių grifą.
Kadangi Jeffter'is krito ne iš aukštai jam neskaudėjo, jam neskaudėjo, tačiau liko tįsoti žolėje laukdamas prašviesėjimo akyse.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fiona de Treebook Rugpjūčio 28, 2017, 08:11:04 pm
Beatrice stebėjo, kaip į miško proskyną atžygiuoja Nuodų ir Vaistų profesoriaus sūnus. Regis, jo vardas Fasiras. Fasiras von Sjuardas. Von Sjuardų šeimai šo šventė nebuvo tokia linksma. Ji neteko dviejų narių, dviejų moterų savo šeimoje. Tikriausiai Fasirui, jo broliui Ravenui ir profesoriui Sorenui tai buvo stiprus smūgis. Juk ne kiekvieną dieną netenki brangaus žmogaus? Bent jau Beatrice taip dar nebuvo pasitaikę.
 Fasiras buvo apsirengęs juodai juodai, juodai kaip anglis, juodas kaip mirtis, juk gedulo spalva juoda... Jis pasveimino visus su švente, ir padėjęs savo krepšą ant žemės pradėjo pasakoti, kaip jo tėtis, na jų koledžo vadonas Sorenas paruošė jiems staigmeną - drąsos išbandymą. Nuo šitų žodžių mergaitė sudrebėjo- ji bijojo. Ji išsigando to, kas gali jai nutikti išgėrus vieno iš eliksyrų, esančių krepšelyje. Šalia stovėjo butelys priešnuodžio, bet pirmakursė vis tiek nenorėjo rizikuot. Pro medžius įslinko Caroline, bet į ją dėmesio beveik niekas nekreipė. Matėsi, kad ji jau stebėjo buteliukus, ir svarstė kurį išgėrus. Edgar pirmasis griebė buteliuką, pradarė jį, ir šliūkštelėjo sau į burną. Mergaitė jau nebenorėjo žiūrėti kas nutiks toliau. Ji movė pro medžius kuo toliau nuo tos vietos. Į pilį. Į saugų jos kambarį.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 28, 2017, 08:17:54 pm
Ir tada viskas išnyko - Ašas, skausmas, net randai ant nugaros, rodės, išsilygino. Į akis grįžo gyvosios ugnelės, o gyvenimas, kaip ir anksčiau, atrodė linksmas, smagus nuotykis. Tarsi kokia milžino ranka gyvenimo laikrodžio rodykles būtų nerūpestingai pasukusi atgal į ketvirtą kursą. Į tą patį smagų gyvenimėlį. Profesoriaus Soreno von Sjuardo dovana - eliksyras padovanojo šešiolikmetei kelias dienas gyvenimo, be Ašo, skausmo ir baimės.  Šypsodamasi Caroline nežinojo kurion pusėn pulti - visur smagu, visur įdomu. Ir visgi kažkokia keistoka nuojauta nedavė ramybės, tarsi mergina būtų pamiršusi kažką svarbaus. Kažką, kas pakeistų viską. Tačiau greitai nuslopinusi šitą keistą nuojautą Carol ėmė dairytis ir stebėti nuo eliksyrų apkvaitusius bendrakoledžius. Fasirui eliksyras tikriausiai nebuvo iš maloniųjų. Kalbėjo jis su kažkokiais žmonėmis - čia Klarę, čia Claudie pavadindamas Solveiga, o padangėje skraidantį Edgar'ą šaukdavo Veno vardu. Prireikė laiko, kad Caroline susigaudytų, jog Solveiga - žuvusi Fasiro sesutė, o Ravenas - dvynys brolis. O tuo tarpu Claudie atrodė labai linksma ir laiminga, tuo pačiu glėbesčiuodama ir patį jaunąjį von Sjuardą. Khem, kas čia dabar darosi? Kokia čia istorija? Clau, na ir nusitaikei - profesoriaus sūnų... tyliai pati sau kikeno Caroline. Kaži koks marmalas pakliuvo keturiolikmetei draugei, akivaizdu, kad nekurie grįžo į vaikystės stadiją. Na, sprendžiant iš frazių.
Linksmai žybsėdama akimis Caroline beveik pasišokinėdama nukeliavo prie Klarės, vis dar sėdinčios ant žemės.
 - Labukas. Ko tu nepabandai eliksyrų? Žinok, visai geras jausmas. Tik nesuprantu, ką manasis padarė man. Gal kažką užmiršau...- akimirkai kitai susimąstė Carol ir nusijuokė.- Na, tai nesvarbu. Kaip laikosi tavo katytė,- prisiminė šešiolikmetė ir pati sau šyptelėjo, pagalvojusi apie mielą gyvūnėlį. Tačiau su šiuo prisiminimu buvo susijęs kitas. Tačiau koks, mergina niekaip negalėjo suprasti. Net susiraukusi bandė prisiminti, tačiau nepavyko.
Nubraukusi vis į akis lendančias juodas garbanas, Caroline smalsiomis rudomis akimis apžiūrinėjo proskyną tarsi pirmą kartą matydama. Juk čia taip gražu! o kodėl anksčiau to nepastebėjo? Tačiau ne visai idilišką idilę (na, pertraukiamą linksmų Claudie šūksnių ir neramaus Fasiro murmėjimo) sudrumstė kažin koks garsas, primenantis švilpiantį vėją. Staigiai atsigręžusi ton pusėn Carol pamatė besileidžiantį Edgar'ą. Kažkodėl tas žmogus jai atrodė labai svarbus, tačiau nenutuokė kuo. Na žinoma nenutuokė, nes visas ryšys su vaikinu buvo grįstas Ašu, baime ir neramumais. Skausmingas, bet svarbus.
 - Edgar!- gana džiugiai sušuko Carol, kai staiga, likus vos porai metrų iki žemės, bendrakursis žnektelėjo ant žolės.
Mergina susiraukė išgirdusi, kaip kažin koks metalas atsitrenkė į dėžę. O metalas iš kur?
 Gi Edgar'as ne koks terminatorius?
Ir vėl kažkokia skylė galvoje. Niekaip negalėjo prisiminti šito dalyko, nors buvo tikrai, kad žino.
Nebesukdama galvos bėgte pasileido prie gulinčio vaikino. Nors kartą išgelbėjo liesumas - nuo tokio lėkimo siauros suknelės siūlės būtų neatlaikiusios.
 - Ei, gyvas?- tyliai paklausė pritūpusi šalia. Atsargiai paplekšnojo per skruostą.- Edgar, kas nutiko?- žvitrios rudos akys žvelgė nustebusios ir kiek sunerimusios. Tačiau vis tiek gyvai žybsėjo.- Negąsdink! Edgar, girdi mane?- pro linksmumą prasiveržė šioks toks neramumas.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 29, 2017, 12:42:59 am
Eliksyrų poveikio ilgai laukti nereikėjo. Vienas po kito raudona spalva pažymėto koledžo mokiniai ėmė neadekvačiai elgtis. Būtent neadekvačiai. Edgar'as šūkaudamas galėjo prišaukti visą Hogvartso personalą, o tai švęsti sumaniusiems grifiukams nebūtų į naudą, juolab, kai įveltas ir pats koledžo vadovas. Sumaištis pakeitė ir Caroline veidą. Tiesa, ši dar negėrė skysčio iš pintinės. Tačiau neilgai. Vos Klarė spėjo nusukti akis į kitus, tamsiaplaukė garbanė užvertė ir savo eliksyro buteliuką, kuriame teliuškavo kažkoks drumzlinas marmalas, primenantis muilo gabaliukų pritarkuotą vandenį. Žaliaakė itin atidžiai stebėjo tamsias būsimos abiturientės akis, dauguma žinojo, kad sulysusios tamsiaplaukės plaukai, gobdami veidą slėpė ir tamsią nuotaiką. Suvodama, kad eliksyras gali suveikti bet kaip, Klarė nenuleido nuo jos akių. Tačiau po kelių sekundžių akimirkas skyrusią tylą pertraukė skambus juokas. Skardus Wilding balsas lėmė tai, kad būsima ketvirtakursė nebespėjo sužiūrėti visų proskynoje esančių koledžo draugų.
Staiga prie aukštaūgės pribėgo koledžo vadovo sūnus sapaliodamas kažką apie sesę. Paauglė net nespėjo sureaguoti, kai jis kalbėdamas su neaiškiais žmonėmis, šeimos nariais, kurių čia nebuvo. Su šeimos nariais, kurių net nebuvo šioje žemėje... Keturiolikmetės nuotaika staigiai pakito, jai buvo gaila bendrakursio, stojosi norėdama jau čiupti priešnuodį, tačiau Fasiras atsitrenkė į jau savu protu nepasižyminčią kurso draugę. Ši blaškėsi po laukymę tarsi nuo pasaitėlio nutrūkęs šuniukas, šūkavo kol atsisukusi kažin kodėl susidomėjo tamsiaplaukiu bendrakursiu.
Besišypsanti Carol, bent taip ją kviečiant girdėjo draugus, priėjo prie kaštonplaukės ir ėmė nerūpestingai kviesti pasinaudoti įdomia pramoga. Tačiau Klarė suprato, kad jei bent vieno "blaivaus" čia neliks, viskas gali baigtis didele nelaime. Nespėjus net atsakyti į klausimą, kuriam atsakymo ieškojo žaliaakė, tamsiaplaukė mergina jau teiravosi apie Marsę, juodą, smulkią katytę, kuri per magijos istorijos pamoką vos neuždirbo abiems grifų gūžtos koledžo narėms arešto.
- Katytė laikosi gerai, paskutinį sykį kai ją mačiau, tyliai snaudė ant miegamojo palangės... - Nukreipdama kalbą nuo sumaištį keliančių eliksyrų Klarė tikėjosi, kad staiga pralinksmėjusi vyresnėlė užkibs ant mielo gyvūno kabliuko. Keturiolikmetei sukant galvą ką atsakyti, Caroline staigiai ėmė bėgti į pamiškės vidurį, kur nusukusi akis žaliaakė jau matė ant žemės nuo šluotos nukritusį Edgar'ą. Šis atsitrenkė į dėžę su žiobariška staigmena, kurią ji atsinešusi, viduje sukilę sprogtelėjimai privertė jį krūptelti. Per daug prikišta dėžė buvo niekam nemotais, kai koledžo prefektas susmegęs voliojosi ant bent kiek smūgį sušvelninusios miško pievos. 
Norėdama vienintelė blaivia galva įvertinti kas įvyko, bandė pribėgti prie draugų, tačiau čia kelią pastojo Claudie, iš kurios švelnumo priepuolio apimtos fizionomijos dar nespėjo ištrūkti Fasiras. Užsikabinusi už seno girios medžio šaknies, nepalikusios miško aikštelės ramybės, Klarė neišlaikė pusiausvyros ir sviduliuodama kaip katžolės apsivartojęs katinas krito. Aišku, mergiotė nebūtų savimi jeigu neprisidirbtų. Ilgą, ploną koją, bandydama išlaikyti pusiausvyrą strazdanė iškėlė į orą ir nejučia kliudė jaunesnį koledžo vaikiną, pataikydama į nugarą, tarsi koks vilkas iš pasalų.
Nuraudusi būsima ketvirtakursė nekreipdama dėmesio į savo parkritimą ir nubalnotą dešinį kelį puolė atsiprašinėti koledžo draugų už savo nerangumą, net nebandydama atsiginti, jog galbūt kaltas buvo medis, leisdamas savo šaknims vilnytis mokinių pamėgtoje proskynoje. Keliantis šiek tiek susvaigo galva, tačiau tai buvo tik pasekmė to, kad per staigiai pakilo nuo žemės. Nereikia net eliksyro.. Suraukusi veidelį dėl nekenčiamo nerangumo galvą purtė valydama žoles nuo apsivėlusių plaukų.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugpjūčio 30, 2017, 04:01:50 pm
   Fasiras von Sjuardas paklaikęs žvilgtelėjo į besikvatojančią grifę, kuri jam šiuo metu atrodė kaip baisi, šlykšti, sena varna ragana. Grifiukas žingtelėjo atatupstas ir už kažko vėl užkliuvo, atsigręžė ir išsitiesė ant žemės. Kažko ėmė spausti galvą - Fasiras smiliais pamasažavo sau smilkinius, užsimerkė ir atsisėdo ant žemės. Viskas jam čia pradėjo atrodyti keista, nors jis kažkodėl nedrįso ar nenorėjo sau to pripažinti. Apdujęs jaunasis von Sjuardas atsistojo ir žvilgtelėjo aukštyn - Ravenas, jo brolis, vis dar skraidė ant šluotos ir į jį nė nežiūrėjo. ,,Jis gi paprastai to nedaro, a..." - pamintijo būsimasis ketvirtakursis su keista nuoskauda viduje. Vaikinas vėl susiėmė už kaktos ir nuleido galvą, o tada kažkas ant jo užgriuvo ir labai šiltai apkabino. Nustebęs Fasiras pasisuko į tą didelį šiltą objektą ir išpūtė akis. Solveiga jį apkabino dar šilčiau ir švelniai paglostė plaukus - vampyriukas bemaž sumurkė. Tik jam pasidarė keista, kad Solveiga kvepėjo žmogiškai ir buvo šilta.
   - Viskas gerai, sesut? - paklausė jis, nepaleisdamas jos iš glėbio. Patylėjo dar šiek tiek, nurijo seilę, tvardydamasis užsimerkė. - Solveiga, kodėl tu taip keistai kvepi? Ar vėl darei, ko tėtis neleidžia?
   Tuomet koledžo vadovo sūnus išgirdo keistą vėjo švilpimą ir atsimerkė - pačiu laiku. Fasas išsmuko iš Solveigos glėbio ir negalvodamas nukūrė prie nuo šluotos krentančio brolio. ,,Vaikine, lėčiau... Visi įspės, kas esi..." - sustabdė jį balsas iš pasąmonės. Von Sjuardas nejučia apsidairė, bet, atrodo, visi buvo užsiėmę savais reikalais. Fasiras susvirduliavo ir jau lėčiau prikrypavo prie brolio dvynio.
   - Venai, viskas gerai? - grifiukas delnu papliaukšėjo jam per žandą. Panašu, kad jo brolio nesėkmė patraukė ne vien jo dėmesį - artyn atėjo ir Klarė, ir Caroline. Fasiras sumirksėjo, žvelgdamas į Caroline veidą ir jis tapo panašus į mamos. Von Sjuardas kilstelėjo antakius iš nuostabos, o tada susiraukė. - Mama? Kas čia nutiko?.. Kodėl jūs neįspėjot?.. Ir tėtis, ir Venas... Ar jūs susitarėt taip?.. - sukliedėjo Fasiras ir atsigręžė į toliau dar stovinčią seserį, pamojavo ir šūktelėjo: - Solveiga, ateik...
   Tai, kas vyko, Fasirui jau nebetilpo galvoje. Vaikinas atsistojo, o jam į nugarą vėl kažkas trenkėsi - ,,Šventas Godrikai, kas čia vėl darosi?" - pamintijo Fasas tyliai. Sumurmėjo, pasitrindamas nugarą, žvilgtelėjo į Raveną, o tada atsigręžęs išvydo Klarę. Kažkodėl ji jam atrodė visai be pusiausvyros. Pats svirduliuodamas grifiukas ištiesė jai ranką ir šyptelėjo.
   - Viskas gerai? - paklausė jis. Tuomet vėl išgirdo juoką ir ten, kur ką tik stovėjo mama, išvydo tą pačią bjaurią kvatoklę raganą. Negana to, kad ji buvo susivėlusi ir apaugus karpom, jai ant galvos pradėjo augti du didžiuliai riesti ragai. - Apsaugok... Vladai... - sušnabždėjo Fasas, tebelaikydamas ištiestą ranką Klarės pusėn.
   ,,Kažkas čia negerai..." - toptelėjo Fasui į tuščią nuo siaubo galvą. ,,Mano šeima manęs nemaustytų, o aš matau mamą ir seserį... Kodėl jos gyvos? Kodėl dabartis pavirto į siaubo filmą?" - paklausė jis savęs. Prieš vaikiną išdygo vyras raudonais plaukais ir balta spirale nudažytais skruostais. Jis dėvėjo klasikinį kostiumą, bet... rankose laikė du kruvinus kirvius. ,,Kas buvo prieš tai?" - perskrodė Fasiro galvą mintis. Vaikinas prisimerkė, kažką įtemptai galvodamas ir svarstydamas - kažką svarbaus jis pamiršo. ,,Grifų balius... Kodėl grifų balius virto į tokią klaikią nesėkmę?" - paklausė jis savęs ir vėl. Priklaupė prie brolio, pabandė padėti jam atsistoti. Tas svoris rankose jam kai ką priminė - ogi tai, ką jis tempė į mišką. ,,Pintinė su eliksyrais" - staiga suvokė eliksyrininko sūnus. ,,Aš pataikiau išgerti haliucinatą. Mano realybės matymas iškreiptas...". Von Sjuardas suprato, ko jam reikia, o tada visur aplink jį atsirado krūvos pintinių, kurių viduryje buvo priešnuodis.
   - Prašau, padėkite... - sušvokštė Fasiras labai tikėdamasis, kad jį išgirs - beveik žinodamas. Kai jis išgėrė eliksyrą, aplink jį buvo dar keli grifai, bet vienas galės jam surasti ir paduoti tikrąjį priešnuodį, nes vienas jis jų neras. - Padėkite... Priešnuodžio... - paprašė Fasiras ir ištiesė ranką į priešais jį stovinčią pintinę - vieną iš tūkstančio. Grifo ranka perskrodė orą - ką gi, pabandyti vertėjo, bet tai tebuvo viena haliucinacija iš dar tūkstančio. Kuri pintinė buvo tikra, vaikinas nežinojo.                                                                                                                                         
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Claudie Amneta Rugpjūčio 31, 2017, 12:43:20 pm
 Lyg į gelbėjimosi ratą, mažoji fėja stipriau įsikibo į matomą vienaragį. Stipiau apsikabino. Rodės, kad viskas yra tobula - fėjytė turi savo draugą vienaragiuką ir lyg taip gyventi galėtų šimtą dvidešimt ar daugiau metų. Ir rodės, kad apkabintas gyvūnėlis irgi buvo laimingas. Bet viskas nukrypo tokia linkme, kurios ji nesitikėjo. Kai vienaragis paklausė (taip, jie kalba) sesers ar jai viskas gerai. Sparnuotoji mintyse prisiminė visus matytus veidus. Ir kito vienaragio, apart to, su kuoriuo jis pykosi nematė. Tai aš jo sesutė? Mergaitė žvilgtelėjo į save ir jį. Aš net ne vienaragis! O norėčiau juo būti... Mintyse atsiduso ir toliau klausėsi kitų žodžių. Taip ir sužinojo, kad jos vardas Solveiga. Bet pati fėja net neabejojo, kad jos vardas yra koks nors kitas, bet ne Solveiga. Bet patikėjo broliu prisistatančio žodžiais. O kaip aš turėčiau kvepėti? Mažoji fėja nežymiai apsiuostė, ar kartais nesmirda. Ne, nesmirdžiu man rodos. O ko jo tėtis vienaragis arba fėjinas neleidžia? Apmąstymams nebeliko laiko, nes draugas tiesiog pabėgo iš glėbio. Nepasakytum, kad ji buvo labai tuo patenkinta, bet ką padarysi. Verta paminėti, kad bėgo labai greitai. Labai labai greitai. Bet ko gi tie vienaragiai nemoka? Tylokas pokšėjimas ir kažkieno kritimas privertė atitraukti akis nuo pastelinės vaivorykštės spalvos plevėsuojančių karčių. Nukrito didysis vienaragis, kurį ji ką tik apšaukė. Iš to kojas užvertusio vienaragio vaizdo ji vos nepradėjo juoktis. Ar jis ko prisigėrė? Čia taip veikia raudonųjų uogelių vynas? Lyg iš kažkur ištraukė keistą gėrimą ir stebėjo kas bus. Fėjytė nesitikėjo, kad prie jo bėgs žalioji fėja, saldainių princesė ir vienaragiukas. Gal didysis vienaragis ir nėra toks blogas? Juk jam eina padėti visi... Nežinia kodėl, bet ji toliau stovėjo vietoje. O didysis vienaragis taip ir gulėjo. Jos apkabintas vienaragiukas dar kažką šūkčiojo, bet ji pati nelabai atrinko žodžius. Gal dėl to, kad būdama Clau atrinkdavo savo vardą, dabar išgirdo ,,Solveiga, ateik". Na, turbūt vis vien pirma pamatė vienaragiuką, mojuojantį kanopėle. O jūs matėte vienaragį, kuris mojuoja? Tiesa, atrodė labai keistai, bet ji neišsidavė. Tai aš esu Solveiga. Arba turėčiau ja būti. Visiškai nesuprasdama, ką jis iš tikro mato, sparnelių savininkė nelabai norėdama priėjo prie kitų asmenų. Žmonėmis jų nelbai pavadinsi, gyvūnais ar padarais irgi. Ji matė vienaragiuko pastangas bandant pakeltį draugą/priešą/kitą vienarągį. Bet rodos, kad ir pačiam gelbėtojui nelabai sekėsi. Žvalgėsi lyg su baime, lyg matytų dar kažką, ko mažė nemato. Tai privertė fėją suraukti nosytę. O įsivaizduokit, kaip ji nustebo, kai jis kanopa lyg kažko ieškojo... Perbraukė per orą. Kadangi fėja nieko nesuprato, apsidairė. Maždaug ten, kur vienaragis bandė kažką rasti ir kažko parašė, tik toliau buvo krūmas. Atrodo, lyg būtų paprastas krūmas, bet jis buvo apkarsturas saldainiais. Ne, atrodė ne taip, kad jie būtų tiesiog užmesti. Jie augo ant krūmo. Vienaragiukas nori saldainio! Mažoji susiprotėjo ir greitai nubėgo (jau spjovė į bandymą skristi) link paminėto objekto. Jo jis buvo gražesnis ir atrodė skaniau nei žiūrint iš toliau. Mergaitė vos susitvardė neatsiplėšus didelio gabalo rausvos cukraus vatos, kuri atstojo krūmo lapus. Susitvardė ir neprisižėrus mažų saldainukų į saujas. Ji iškart gerai apžiūrėjo patį didžiausią saldainį. Jis buvo panašus į tas kalėdines lazdeles, tik buvo daug didesnis ir tiesus. Apvyniotas raudona folija ir net nematant paties buvo labai skaniai atrodantis. Nuskynusi jį, mažoji fėja nusišypsojo vienaragiui ir nužingsniavo prie jo. Pritūpė, ištiesė saldainį ir negalėdama atsispirti pagundai, paglostė įvairių spalvų karčius.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Edgar Jeffter Rugsėjo 02, 2017, 10:06:08 am
Aplink nukritusį vaikiną ėmė rinktis draugai, bet pastarieji, visi iki vieno, buvo paveikti eliksyrų ir visi, na išskyrus Caroline reagavo į aplinką, kaip  ši iš tikrųjų ir atrodė.
- Caroline?- pasimetusiu balsu tarstelėjo Edgar'as, - Juk niekada nedrįsčiau tavęs išgąsdinti,- atsiduso,- Tiesiog nieko nematau. Aklina tamsa ir galvos svaigimas,- pasakęs apie savo savijautą sukluso. Dabar buvo girdėti Fasiras.
- Visgi, Ravenas ir gi čia?- pasiteiravo, bet ko, kas buvo aplinkui. Vėliau ketvirtakursiui pačiupus už rankos, juodaplaukis nė nesileido, jog būtų jam padedama atsistoti.
- Kas iš to, kad mane pastatysit, jei aš nieko nematau,- sulig šitais žodžiais, jis kažką pamatė. Tik tai, ką matė buvo galvoje sukeltas vaizdinys ir pats tą suvokė. Jis matė panašią aikštelę, tik šioji buvo apsupta tankių medžių. Ir nereikėjo visiškai laiko, kad susivoktų, kas tai per vieta.
- Tik ne vėl,- jam vaizdinių ir sukeltų haliucinacijų, su tais vaizdiniais, apie įvykį nutikusį dar šiais metais, buvo per daug.
- Taip! Priešnuodį!- sušaukė išgirdęs, kaip von Sjuardo sūnus paminėjo, atoveiksmį, skirtą prieš eliksyrus. Tada nutilo. Nutilo ir pasinėrė į galvoje matomą reginį. Matė klastuolę draugę, kuri stovėjo it įbesta, tarsi akmuo ar koks vaiduoklis, kuriuo iš tiesų ji ir tegalėjo būtų. Pačio grifo išorinės emocijos neplūdo, tačiau viduje gniaužė kvapą. Sunku buvo prisiminti, tokiu aiškiu vaizdiniu, tai, ką ir taip prisimena kiekvieną dieną. Dėl ko ir taip save kaltina be paliovos. Sėdėdamas išplėstomis akimis ir realiai spoksodamas į niekur, suėmė šalia buvusios bendrakursės plaštaką. Tai padarius bent kvėpuoti šiek tiek buvo lengviau. Juodaplaukė jam buvo reikalinga, be galo reikalinga, ypač tokiais momentais.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugsėjo 02, 2017, 10:13:03 pm
Aikštelėje vyravo visiška maišalynė, kuri, Caroline akimis, atrodė labai gyva ir džiugi. Na, juk tai vakarėlis - metas linksmintis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau, šitas palaimingas svaigulys kažkuo nervino. Vos tik mėgindavo kažką prisiminti, Carol pasitikdavo visiška skylė galvoje. Lydėdavo gana dažnai - tarkime, kodėl beveik nieko neprisimena iš praėjusių metų? Ir kada spėjo pasidaryti vieni kaulai ir oda? Kodėl Edgar'ui krintant džeržgė metalas? Ir ką, po velnių, prie jos šono veikia baltakriaunis ginklas? Rodės, į visus šituos klausimus yra atsakymai, tačiau kažkodėl mergina jų negalėjo prisiminti. O gal ir nenorėjo - juk jautėsi tokia be proto laiminga. Gyvenimas gražus, ar ne? Ir vienintelis jį temdantis dalykas šiuo metu - tai lyg be sąmonės gulintis ant žemės draugas. O kuo toks svarbus jai šis žmogus, Caroline nesugebėjo prisiminti.
 - Taip, čia aš. Labai blogai?- kiek sunerimusi paklausė. Kažkodėl apėmė neaiškus deja vu jausmas, tarsi jau kažkada tokią ar panašią situaciją būtų išgyvenusi.- Ne, Raveno čia nėra,- apidairiui proskynoje pridūrė Carol. Čia šmirinėjo tik nuo eliksyrų poveikių apkvaitę tie patys grifai, kurie dalyvavo šventėje nuo pradžių. Mergina pasigedo tik kažkokios nepažįstamos mergaitės. Tačiau labai galvos nesuko.
Akimirką septyniolikmetė stebėjo Claudie, kuri, dėl jai vienai žinomų priežasčių, čiulbėjo vaikišku balseliu. O tuo tarpu Klarė, skubėdama prie šalia prefekto susispietusių draugų, kažkokiu būdu sugebėjo paslysti ir dar trinktelėti Fasirui nugaron. Oho tyliai mintyse nusistebėjo Caroline tokius vaizdus ne kasdien pamatysi.
 - Priešnuodžio?- dar perklausė mergina. Matė, kaip Clau iš pintinės išsitraukė kažkokį butelį ir padavė Fasirui, tuo pačiu jį paglostydama. Net ir nuotaikos netemdant beprotybei ir panašiems dalykams, iš Carol eliksyrų meistrė buvo kaip iš karvės balerina.
 - Klare?- kreipėsi mergina į šiuo metu arčiausiai esančią (ir šiaip jau, vienintelę) sveiko proto būtybę.- Klausyk, gal galėtum paduoti priešnuodžių? Bijau, kad tikrai nesugebėsiu atskirti. Aha, baigdama Hogvartsą net paprasčiausių priešnuodžių neatpažinsiu. Tarsi būčiau pamokų nelankius. O gal taip ir buvo, tik nepamenu? Tikrai, kažko nepamenu. Tačiau dėl kažkodėl skilusios atminties nebebuvo kada jaudintis - mintis išblaškė Edgar'as. Vaikinas sėdėjo įsitempęs ir tarsi žvelgdamas į kažką, kas matoma buvo tik jam vienam. Atsargiai pamosikavusi ranka prefektui  prieš akis, Carol įsitikino savo hipotezės teisingumu. Netrukus jos ranką suspaudė Edgar'o plaštaka. Ir vėl deja vu. Tarsi tas jausmas jau buvo praeityje. Ir vėlgi Caroline neprisiminė nieko. Atsakydama mergina spustelėjo draugo ranką.  Bendrakursio išraiška rodė, jog tai, ką jis mato, tikrai nėra labai malonu.
 - Edgar? Girdi mane?- kiek sunerimusi palinko arčiau septyniolikmetė.
Staigiai atsisuko į proskyną ir kaip visada turėjo vaduotis iš regos lauką apgaubusių juodų garbanų.
 - Klare!- jau desperatiškai šūktelėjo Carol draugei viltingai spoksodama į buteliukus. Juk kažkuris jų turėtų pagelbėti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 03, 2017, 06:53:35 pm
- Aha, viskas gerai. - Nekreipdama dėmesio į bendrakursio ranką, ji dar labiau išraudo. Pirmąją rausvumo bangą sukėlė saulė, kuri spinduliais kutendama strazdanotą Klarės veidą jau spėjo palikti dažnai kvailų žiobarų sveikomis vadinamas dėmes. Mintis, kad kažkas matė jos, nors ir eilinį, pusiausvyros iškrėstą pokštą, vertė gėdos pilnas akis nusukti į žemą ir šįsyk kraujas padėjo skruostams užsipildyti skaisčia, burokine spalva. Tarsi per tamsus miško aikštelei sportinis batelis taršė žolę šalia šaknies, už kurios sugebėjo užsikabinti keturiolikmetė.
Neįprastai pasimetusi stebėjo vyresnio grifo situaciją iš šono. Tolimiau. Sumaištis dar palyginus jaunai paauglei kėlė didelį nerimą. Proskyna svaigo ne nuo kokio nors spalvoto magiško gėralo, tačiau nuo streso gaminamo kortizolio, kuris veikė smegenis, nutildydamas bent pusę aplink esančių aplinkos veiksnių. Miškas sukosi aplink tarsi audra avilyje. Tik čia siautė ne bitės, o pergalę šventę grifai, prisilakę koledžo vadovo užsiundytų eliksyrų. Jų gerti niekas nevertė, tačiau vienas iš koledžo bendrų bruožų - drąsa. Todėl grifiukai ilgai nesilaužė. Čiupo įvairiaspalvius skysčius slepiančius butelaičius ir apsinešę lakiojo tarp šakų.
Tik po gerų kelių minučių, kurios žaliaakės galvoje lėkė tarsi blakstienas vos suliečiantis mirksnis, ji suprato, kas vyksta proskynoje. Mokiniai negalėjo patys rasti priešnuodžio. Eliksyrų poveikis nebuvo pats taikiausias žaidimas. Fasiras klaidžiojo ratais apie pintinę, čiupinėjo orą, matyt haliucinacijų apimtas buvo tarsi kaip girtas žiobarų taksistas iš seno anekdotų, bandė apvažiuoti ne tik medį, bet ir nerado kelio į tiltą. Tačiau iš tam tikro transo ilgaplaukę prižadino ne jis. O vyresnėlė Carol. Ji budėjo šalia ant žemės nepasikeliančio Edgar'o. O šis nepaleido jos rankos, tad ji negalėjo pasitraukti prie pintinės, slepiančios išsigelbėjimą iš dirbtinai sukeltų kančių.
Nieko nelaukdama ištįsėlė per žolių gniaužtus skynėsi kelią iki pat pintinės. Joje nebebuvo prieš tai egzistavusios tikslios tvarkos. Eliksyrai buvo išsisklaistę po visą pintinę. Emocijų užpulta Klarė vos sugebėjo prisiminti, kad vos ne dvigubai už kitus didesnė stiklinė talpa, keturkampe apačia buvo priešnuodis. Edgar'ui esant tolėliau, pirma butelį ištiesė savo bendraamžiui. Reikėjo dar sekundės, kad suprastų, jog koledžo vadovo sūnus nesugeba atskirti realybės. Klarė priėjo artyn ir įspraudė butelį tiesiai tamsiaplaukiui į ranką. Tačiau nepaleido dugno, nenorėdama išversti vienintelės priemonės, grąžinsiančios blaivas mintis draugams grifams.
- Gurkštelk, čia priešnuodis. - Kalbėjosi su toli gražu ne visą realybę suprantančiu Fasiru.
Nelaukdama kol priešnuodis suveiks, tiesiai su buteliu ji jau žymiai atsargiau lėkė prie atokiau esančių Carol ir Edgar'o. Žinodama, kad prefektas pasitiki garbane, įstūmė butelį jai į rankas. Ir atsitraukė atokiau, nenorėdama sukelti efekto, kurį žmonių minia sukelia per žiobarų filmus. Caroline atrodė pakankamai sąmoninga, nors ir pati buvo truktelėjusi iš vieno iš butelaičių.
Niekada gyvenime... Nusipurtė akies kampu spitrijant į pintinę. Nenorėjo stebėti kitų grifų, kurie, tikėjosi, greitai atgaus protą ir tam tikras jusles. Klarei kilo siaubingas noras nuspirti tą medinę dėžę kuo toliau nuo visų. Tačiau žinojo, kad kitiems, nors ir paveiktiems eliksyrų, šis būsimos ketvirtakursės noras būtų ne visai prie širdies. Didžiausias veiksnys, sulaikęs Klarę nuo naikinančio žingsnio buvo pagarba nuodų ir vaistų profesoriui, kuris vadovavo raudonai auksiniam koledžui.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 13, 2017, 10:10:28 pm
   Fasiras von Sjuardas visą laiką paniškai dairydamasis į šalis netyčia kluptelėjo ant kiek padžiūvusios, nevešlios miško proskynos žolės. Dešiniąja ranka susiėmė už dilgsinčios kaktos, lėtai perbraukė per ją ranka ir pakėlė galvą. Prieš jį teberiogsojo begalybė pintinių pintinėlių, kabančių ant medžių ir krūmų šakų, parvirtusių gulinčių šalia draugų grifų, įžūliai spoksančių iš pačių labiausiai apšviestų proskynos vietelių, padėtos ant žemės ar žolės kupstelių, ir... ir... ir... Vaikinas atsitraukė atgal, žvilgtelėjo į brolį Raveną su pagalbos maldaujančiu žvilgsniu, atsisėdo ant šlapios žemės, na, tiksliau, drėgnos žolės, ant kurios mažyčių stiebelių pūpsojo rasos lašeliai. Vaikinas nuleido galvą. ,,Čia tai gebėjo primąstyti, švenčiausias Heimdalai... Troškimų eliksyras? Įdomu, kaip jį vadina, jei haliucinacijas sukeliančius vadina haliucinatais... Gal... Troškučiais?" - tyliai pasišaipė ir pats sau sukrizeno Fasiras.
   Nedaug tebuvo juodaplaukis vaikis taip nuleidęs galvą žemyn, o staiga kažkas jam prie nosies kažką prikišo. Grifiukui tai buvo taip netikėta, kad jis atšoko atgal, o tada išvydo Claudie Amnetą, rankose laikančią kažkokį gyvį. Jaunasis von Sjuardas įsižvelgė į neįprastai naivias merginos (ar mergaitės?) akis, o tada nuleido žvilgsnį į tai, ką jinai tiesė jam. Žioptelėjo iš netikėtumo.
   Amnetos rankose rangėsi kuo tikriausias trumpu kūnu, bet neregėtai drūtas ir šlykštus šimtakojis su gigantiškais, daug ką pasakančiais žabtais. Juodos gyvio akutės Fasirui buvo panašios į kokio nors apsėstojo akis (tokių gali va tiek ir tiek prisižiūrėti šiuolaikiniuose siaubo filmuose).
   - Tu čia ką... - tyliai nutęsė Fasiras, stebėdamas, kaip žabtai sučeksi. Kaip bebūtų keista, mergaitės akyse trečiakursis nematė jokios baimės - o juk paprastai mergiotės nė su tūkstančiu eurų nepriverstum tokio padaro į rankas paimti. ,,E, bet juk jie nuodingi, ką? Ir tas kinų raudongalvis, kurį pasitelkė į žiaurų kankinimą vienam filme, ir tie iš ,,Raitelio be galvos"..." - pamintijo tuomet moksleivis. Pamažu iliuzijų užvaldytam vaikinui pasidarė aišku, kad kažkas su šia iliuzija negerai. Jis tikrai netroško susitikimo su šimtakoju... ,,Kita vertus, netroškau ir pamatyti klaikių raganų..." - paneigė savo mintį jis pats. ,,Tai čia ne troškimų eliksyrai... Čia prisišaukimo eliksyrai..." - toptelėjo drąsuolių koledžo nariui. Bet vis tiek daiktas Claudie rankose visiškai negalėjo būti susijęs su tuo - Fasiras net nemąstė apie tokius padarus. O gal... Haliucinacinis eliksyras šitaip reaguoja į priešnuodžius? Juk vaikinas prašė priešnuodžio...
   Von Sjuardas sunkiai atsiduso.
   - Pasitikėsiu tavim šįsyk, - murmtelėjo jis ir paėmė šlykštų šimtakojį į savo rankas. Mažos kojytės ėmė kutenti jo delnus. Jeigu tai tikrai yra priešnuodžio buteliukas, jam reikėtų jį priglausti prie... Vaikinas automatiškai kietai sučiaupė lūpas.
   - Joptvaju... medelis... - tyliai keiktelėjo jis. Juodos šimtakojo akutės įžūliai vėpsojo į jį, o jis pats tiesiog neišmanė, ką daryti. Atsiduso darsyk, greitai priglaudė šimtakojo žabtus prie savo lūpų ir pajuto, kaip į burną teka balažin koks saldžiarūgštis skystis. ,,Tikiuosi, tai ne šimtakojo seilės." - niauriai pamanė Fasiras, o tada šimtakojį - priešnuodžių buteliuką iš jo paėmė Klarė Konė Karter. Fasiras užsimerkė, skrandžiu aukštyn ėmė kilti kažkas šlykštaus - bet kaip staiga pradėjo, taip ir pasibaigė. Grifiukas pramerkė vieną akį, o tada kitą... Pintinės buvo išnykusios, Raveno vietoje gulėjo Edgar...
   - O Solveiga?.. - per garsiai ištarė vyriausiasis koledžo vadovo sūnus ir susipratęs užsičiaupė.
Būtų buvę geriau, jeigu jam meluotų pasaulis, o ne eliksyras.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Claudie Amneta Rugsėjo 23, 2017, 10:08:32 pm
 Mažoji fėja žiūrėjo į Fasirą vienaragį ir laukė, kol jis paragaus saldainio. Neesmė tame, kad vienaragiai neturi pirštų kaip žmonės ir jiems sunku ką nors paimti. Lyg kažkuo abejodamas, gyvūnas kažką sumurmėjo. Ir pagaliau paėmė saldainį. Tik jos dėmesį nutraukė kažkoks garsas. Atsitraukusi per žingsnį, ji apsidairė ir pamatė... Rožinę kengūrą! Tarp kengūros ir vienaragio atsirado vaivorykštė, ryškesnė už karčius. Daugybė debesų nusileido ir sudarė patalą. Juokingai šokinėjanti kengūra peršoko vaivorykštę ir atsidūrė prie vienaragio. Kengūra nuskriaus vienaragį! Toptelėjo į mažą galvelę mintis, kuri išsipildė. Rožinė atėmė saldainį! Tik keista, kad nuskriaustasis neatrodė liūdnas. Hm... Fėjytė apsidairė ir pamatė, kad rožinė Kenga (ogi kas sutrugdys sugalvot vardus, a?) šuoliavo prie... Sparnuotoji porą kartų mirktelėjo, kad įsitikintų ar viskas taip, kaip ji mato. Saldainių princesė sėdėjo prie kažko kito. Lygais vienaragio... Anksčiau matytas Didysis vienaragis po lopinėlį tamsėjo. Greitai, kad mažė pastebėtų skirtumus. Netrukus jis tapo visas juodas. Tamsūs karčiai su šviesiais lopinėliais, primenančiais žvaigždes draikėsi papūtus vėjui. Jis tikrai gražus... Fėja žvilgtelėjo į debesis, kurie supo vaivorykštę. Nelabai ką suprasdama, ji toliau žiūrėjo, kaip jie tamsėja ir tampa juodais, beformiais padarais. Vaivorykštė tamsėjo, tapo visiškai juoda su keistais tamsiai violetine švytinčiais simboliais. Žvilgtelėjus į saldainių princesę ir kengūrą pamatė tą patį. Viskas tamsėjo. Saldainių princesės oda blyško, suknelė tamsėjo, o kengūra apskritai neatrodė nė lašeliu draugiška. Gal būt. Na, ji patapo anksčiau matyta fėjų karaliene. Išdidžia, su žalia suknele ir atrodančia labai protingai. Bent jau ne juoda. Mažoji baugščiai, bijodama išvysti pasikeitimus žvilgtelėjo į vienaragį. Na, į mažąjį vienaragiuką, jei jau susipainiojote. Ir jis buvo nepasikeitęs. Kad matytumės tą linksmą šypsenėlę, pamačius, kad jis savo vietoje! Vaikišką šypsnį nutraukė vėjas. Ne toks, lyg kiek įprastai pūstelėtų, bet tikrai stiprus vėjas. Jis pakėlė kelis juoduosius debesis, jie išsipūtė ir tapo juodais, beformiais padarais, grasinančiais ką nors padaryti. Fėja niekaip nesuprato, kodėl kiti jų rodos, nemato. Ir tada jie pradėjo ją vytis. Vienaragis žiūrėjo į visai kitą pusę, todėl (manydama, kad elgiasi ypatingai gerai) timptelėjo už karčių, atkreipdama dėmesį. Jei kas nežinotų šio ,,kilnaus" tikslo, turbūt palaikytų ją pakvaišusia. Na, bet kas jau kas, bet mažoji buvo per daug išsigandusi, jog pastebėtų vienaragio sumišimą. Fėjytė tik bėgo ratu aplink savo mažąjį draugą ir stengėsi pabėgt nuo keistų juodų padarų.
Maža maža fėja bėga ratu...
Maža maža fėja bėga nuo siaubų.
Maža maža fėja ims ir nuskris.
Maža maža fėja nelaimėj nepaliks.

 Keistoka dainelė aidėjo galvoje, netrukus išsikraipydama ir paliko mažės lūpas:
-Maža maža Claudie bėga tolyn.
Maža maža Claudie slėpsis po pušim.
Maža maža Claudie grifė nėr tikra.
Maža maža Claudie vaaarnų dukra.
 Na, tiesą sakant, sparnuotoji galėjo garantuoti, kad apie jokią Claudie nedainavo. Juk ji dainavo apie mažą mažą fėją. Pala... Bet juk aš esu fėja! Aš galiu skraidyti! VALIO!
Aš pabėgsiu nuo siaubų
Ir nuo pykčių didelių.
Vienaragio aš sesuo,
Laimės, džiaugsmo šis mėnuo.

 Kaip ir aną kartą, tikros mergaitės lūpas paliko visiškai kitoks garsas.
-Grifų aš jau nekenčiu.
Myliu varnas - nuostabu!
Myliu varnas aš spalvotas,
Ryžavotas ir dryžuotas...
 Gal ,,ši miela dainelė", kurios Clau neapsvaigus nebūtų padainavus prasitęstų, bet juk jos išradingumas svarbesnis. Mergaitė po truputį įsitikino, kad moka skraidyti ir atsistojo prie medžio. Šoko link jo ir norėjo skrist taip, kaip būna filmuose - pakyla stačiu kampu. Tik staiga viskas akyse aptemo...
                                                                                                                               
 ...Vaivorykštė... Vienaragis ir rožinė kengūra... Jie šokinėja per vaivorykštę... Vienaragis atsitrenkia į kengūrą... Fėjos širdies ritmas greitėja... Vienaragis nugriūva ir miršta... NE!!!!!!!!!!!!! TIK NE TAI!!! Vaivorykštė susprogsta ir tuo pačiu nusineša kengūros gyvybę.
    Pasaulio medis... Visi laimingi... Atskrenda vaivorykštė... Viskas sprogsta... Sugriūva... Lieka mažas vienaragiukas... Jis verkia... Ilgisi žuvusių draugų...
    Narnija... Visur šalta... Vienaragis su kepure eina per šią šalį... Jį į ledo gabalą paverčia pikta ragana...
    Vienaragių kambarys... Klounas su didele raudona nosimi... Jis ją nusiima... Lieka be nosies... Viskas aptemsta...
    Dingsta...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Edgar Jeffter Rugsėjo 30, 2017, 02:29:55 pm
- Girdžiu,- atsakė Edgar'as draugei, - Tik vis dar laukiu priešnuodžio, jei tokio iš tiesų turime,- priminė dar ir apie priešnuodį, kurio laukė, jau kuris laikas. Vaizdas kylantis galvoje darėsi vis stipresnis ir ryškesnis, tačiau tai juodaplaukio neglumino. Žinojo, kad matymas to, ką mato dabar yra netikra, nes tai buvo tik vaizdas, be jokio garso. Vienintelis garsas, kurį girdėjo, tai buvo keliamas aplinkui esančių grifų šurmulys. Pastarieji atrodė gerokai apšutę dar nuo savo gėrimo, tiksliau didžioji jų dalis. Nors ir šalimais esanti draugė buvo apkvaitusi, tačiau tai buvo sunku pastebėti pačiam vaikinui, mat šios eliksyro poveikis buvo kitoks. Buvo girdėti ir kažkur netoliese esančio Fasiro balsas, kuris netrukus visiškai nutilo ir nebebuvo girdėti mokinuko svaičiojimų apie čia nesančius asmenis. Išgirdęs būsimos ketvirtakursės eilėraštį ir ypač eilutę, sakančią, jog šioji nekenčia grifų, kiek savyje pyktelėjo septyniolikmetis už tai, bet to daryti visiškai nevertėjo. Tą ir pats greitai suprato, suvokdamas, jog jaunesnioji grifė yra veikiama eliksyrų.
- Taip, jei būtų galima duok jo greičiau,- nepatenkintas, kad nieko negali regėti, pritarė šalimais esančiai draugei, kreipdamasis ir pats į Klarę.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Caroline Elase Wilding Spalio 08, 2017, 11:49:48 am
Kartais keista nesuvokti to, kas esi pats. Carol atmintį dabar buvo galima sugretinti su kažkokiu senu palaikiu skuduru, kuriame daugiau skylių nei audinio. Iš savo gyvenimėlio ji atsiminė visiškai nedaug. Vietomis negalėjo prisiminti tik valandos ar dviejų, tačiau viena skylė žiojėjo per keletą mėnesių. Iš kur randai ant rankų? Kodėl šita mėgstama grifiškų spalvų suknelė dabar kabo kaip maišas? Gerai, kad miško aikštelėje nebuvo veidrodžių ar kažko panašaus į juos - pamačiusi save Caroline tikriausiai būtų minkštai nukritusi ant šitų dailių samanų.
Juolab, kad dabar tuo rūpintis nebuvo laiko - susirūpinusi mergina akimis sekė Klarę, kuri, pasiekusi pintinę su eliksyrais ir ištraukusi kažkokį nemažos talpos butelį, pradėjo nelengvą kelionę visų apkvaitusiųjų link. Realybėn sugrąžinti jaunąjį von Sjuardą kilo keblumų - šis su nepasitikėjimu žvelgė į Klarės rankose esantį butelį. Greičiau gi tu... beviltiškai pasimuistė Carol, tačiau nusiramino pamačiusi, kad Edgar'ui ne taip jau ir blogai. Bent jau kol kas. Fasiras, regis į realybę grįžo, tačiau tuo pat metu septyniolikmetės ausis pasiekė dainelė.
 - Claudie?- klausiamai atsisuko mergina. Taip, ketvirtakursė grifė, džiugiai lakiodama po proskyną, dainavo dainelę, kurios žodžiai visiškai prieštaravo jos pačios asmenybei. Ko Sorenas von Sjuardas pridėjo į tuos eliksyrus, ką? Kitavertus, koks velnias buvo mano pačios buteliuke? Juk niekas nepasikeitė, tik... neatsimenu. Užsižiūrėjusi į Clau Carol pajuto, kaip jos rankoje atsidūrė priešnuodis. Vėsus stiklas keistai kažką priminė, tačiau mergina neturėjo nei laiko, nei noro mąstyti ką.
 - Edgar,- palinko Caroline arčiau vaikino, ranka nubraukdama juodas garbanas, kad nekristų jam ant pečių. Visgi kelios nepaklusnios sruogos sugebėjo nuslysti.- Edgar, čia priešnuodis,- kalbėjo mergina, paduodama butelį draugui, ir tuo pačiu prilaikydama. Pati kažkodėl gerti priešnuodžio nenorėjo - kad ir kokio marmalo užgėrė, ypatingo poveikio nejuto.
 - Geriau,- kreipėsi į Edgar'ą, kol akys užfiksavo krentančią Claudie. Nežinia, ką įsivaizduodama mergina pašoko taip aukštai, tačiau nusileidimas tikrai nebuvo maloniausias.
Metusi žvilgsnį į draugą ir įsitikinusi, kad šis trumpam apsieis ir be jos, Carol nulėkė prie ketvirtakursės grifės.
 - Claudie, kas tau?- čiupusi merginą už rankos mėgino pabudinti septyniolikmetė.- Kas atsitiko?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 25, 2017, 02:01:14 am
Viduje spurdanti Klarė iš šono atrodė tarsi statula. Atrodo, kad bent kai kuriems koledžo draugams atgavus sąmoningumą nuo eliksyrų turėtų palengvėti. Tačiau nebuvo lengviau. Sugrįžimas į realybę buvo sunkus. Tarsi pabustum iš sapno vidury nakties, nesuprasdamas nei ką matei, nei kiek realu tai buvo. Bent jau taip atrodė taip eliksyrų neišbandžiusiai ketvirtakursei.
Vaizdelis proskynoje atrodė, tarsi būtų ištrauktas iš nevykusios melodramos, filmo, kurio realybė kur kas hiperbolizuota. Norėdama išlaikyti sveiką protą žaliaakė turėjo prisėsti. Kitaip, matant savo mokyklos šeimą, žmones, su kuriais praleido tris kartus daugiau laiko nei su savo biologine šeima, neriantis iš kailio, greičiausiai būtų ėmusi klykti.
Tuo pat metu, kai užsimerkė ir susikaupė ties vaizdu Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje: raudona spalva, jaukiu židiniu ir draugais, dažniausiai besijuokiančiais ne nuo haliucinacijas keliančių eliksyrų, o pokštų ir kvailionių. Ramybė tęsėsi neilgai. Išgirdusi keistą dainą, ji net neturėjo atsimerkti. Suvokti kam priklausė balsas nereikėjo didelių pastangų. Jį girdėjo tūkstančius kartų - per pamokas, koridoriuose, net tame pačiame mergaičių miegamajame tik pabudus, kartu ruošiantis į pamokas. Claudie. Kol atsipeikėjo iš neįprasto greit veikti įpratusį kūną suėmusio stingulio jau matė, kaip lėtai draugės kūnas susmenga. Kaip nuo dinamito susmegęs pastatas, ne, draugė buvo žymiai trapesnė, kaip kortų namelis. Tačiau sąstingio įprastai kamuojama Caroline buvo greitesnė. Iki skausmo lieknos kojos pasiekė bendraamžę žymiai greičiau, nei tai galėjo atletiškos Klarės. Tačiau ir ši keliomis akimirkomis vėliau atsirado prie merginų.
Nedrįso liesti nei bendraamžės nei vyresnėlės. Pati dažnai ką prilietus sulaužydavo, o čia žalos, padarytos vien grifų asmenybėms, jau užteko. Priklaupė šalia ir tiesiog žiūrėjo. Buvo pasiruošusi padėti, jei tik kas pasakytų ką daryti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Fasiras von Sjuardas Lapkričio 09, 2017, 07:33:00 pm
   Fasiras apdujęs sėdėjo ant žolės - realybė savo karštu alsavimu jam į veidą pūtė deginantį orą it drakonas ar ugnikalnis. Net pasvarstė, ar geriau gyventų piktame raganų ir šimtakojų pasaulyje su Ravenu ir Solveiga, ar liktų realiajame, jeigu gautų pasirinkimą. ,,Ką tu mąstai, kvaily..." - supeikė tada save, prisiminęs tėvo pasakojimus apie žmones, priklausomus nuo haliucinatų. Aišku, vampyrus toji priklausomybė pavytų lėčiau, bet... Fasiras nužvelgė priešnuodžių buteliuką ir sunkiai atsiduso. ,,Pats metas su tuo susitaikyti, brolau." - tarė sau. Širdį vėl nudiegė. Ar dar teks jam broliu pavadinti savo brolį, o ne kiek stambėlesnę jo versiją, kurią kasdien matys veidrodyje? Kad ir tą blukų puskraujo vampyro siluetą, kuris regėsis visuose šviesą ir atvaizdus galinčiuose atspindėti paviršiuose... Von Sjuardas atsistojo, nužvelgė grifus - ką dar kliedinčius, ką - gulinčius be sveikatos ant žemės.
  - Kiek nepavykęs balius, a? - su apgailestavimu ir ironija balse paklausė Fasiras jau išsiblaiviusių grifų. Tuomet jo dėmesį patraukė ten toliau sėdinti ir nerūpestingai nesąmones tauškanti raudonųjų prefektė. Svirduliuodamas pasilenkė, paėmė nuo žemės kažkodėl ten gulintį priešnuodžio buteliuką, sunkiai nukėblino prie jos.
   - Nesupyksi? - paklausė tyliai. Rankos dar drebėjo, nors tas drebulys mažėjo - matyt, nebuvo išsivalęs visas haliucinatas iš kraujagyslių. Vaikinas atkimšo butelaitį ir greitai, bet švelniai priglaudė prie ketvirtakursės, atrodo, lūpų, o tada užvertė. Nemėgo daryti taip, kaip mėgo jo tėvas - šiurkščiai atlošti galvą ir sugirdyti reikiamą eliksyrą. Nors, ko gero, kartais tai buvo neišvengiama. Bet vis tiek tėvas turėjo tą keistą pomėgį.
   Grifiukas atitraukė priešnuodį nuo Claudie, užkimšo, žvilgtelėjo į ją. Per smakrą varvėjo vienas auksinio priešnuodžio lašelis - ech, matyt, nebus viso prarijusi. Nors priešnuodžio dozės grifų vadovas nurodęs nebuvo, kiek jo sūnus dabar atsiminė. Fasiras iškėlė ranką prieš Claudie akis, pamojavo.
   - Matai mane? - paklausė jis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Claudie Amneta Lapkričio 14, 2017, 06:25:51 pm
 Ačiū Dievui, visos baisybės su tais mirštančiais vienaragiais baigėsi. Mažoji fėja atsipeikėjo ir sukikeno, nes aplink ją buvo susirinkę gan daug įvarių... E... Personų. Tai aš kažkam rūpiu? Paklausė savęs ir dar sykį sukikeno. Greitai atsistojo ir nekreipė dėmesio į aplinkui susirinkusius. Nupurtė saldainių princesės ranką ir kiek pasišokinėdama nukeliavo prie kito medžio. Neesmė, kad galvą skaudėjo siaubingai, visas pasaulis sukosi (Vienaragių planetoj taip yra. Jėga!), ši susidvejinusi asmenybė klestelėjo ir atsirėmė nugara į galingo medžio kamieną. Kažką panosej burbuliavo apie vienaragius ir kaip jiems reikia pagalbos, kol pamatė ateinantį mažąjį vienaragiuką. Šis buvo draugiškai nusiteikęs, visai nebepyko, kad kengūra iš jo neseniai atėmė saldainį ir išvaikė visus tamsius debesis, kurie taip įkyriai gaudė ją anksčiau. Arkliukas su ragu jos kažko paklausė, bet ji į tai nelabai kreipė dėmesio - žvilgsnį prikaustė jo rankoje laikomas buteliukas su raudonųjų saldainukų limonadu. Nežinia kodėl, bet vienaragis neatrodė užtikrintas.
 Vis dėl to sparnuotoji gavo to limonado. Viskas pradėjo dar greičiau suktis, galva svaigo ir viskas keitėsi. Žolė tapo žalia. Bemojuojantis vienaragis tapo... Fasiru? Claudie kelis kartus stipriai sumirksėjo.
 -Matau matau,- atsakė į grifo klausimą.- Kas čia, po šimts vienaragių nutiko?
 Amneta greitai apžvelgė visą proskyną ir akys grįžo prie von Sjuardo. Vėl mintyse jį norėjo pavadinti vienaragiu, bet net užsikosėjo viską supratus. Ar. Jūs. Norit. Pasakyti. Kad. Vienaragiukas. Iš. Tikro. Yra. Fasiras? Galva niekaip neišnešė kas čia nutiko. Bet pintinėje buvo keletas tuščių eliksyrų buteliukų ir jie viską paaiškino. TainegibuvauapsikabinusvonSjuardosūnų? Mintyse viską išpyškino kuo greičiau, kad tik mažiau apie tai galvotų.
 -Ko von Sjuardas pridėjo į tuos eliksyrus? Nes po velnių, galiu prisiekt, kad Fasiras buvo vienaragis,- susipratusi kaip kvailai viskas nuskambėjo, pabandė nuslėpti gėdą ir atsiskraidino tortą.- Ar jau visi atsipeikėjo?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Edgar Jeffter Lapkričio 25, 2017, 04:08:29 pm
Grifas sugriebė jam palei nosį prikištą buteliuką ir gurkštelėjo.
- Am.. Tikriausiai,- atsakė draugei Edgar'as, nors iš tiesų dar nieko nejuto. Tas pats jausmas, kuris buvo sukeltas eliksyro. Caroline kažkur nulėkė, šalia jos nebejuto trumpaplaukis. Po gerų penkių minučių kažkas jau lyg tai ir ėmė akyse šviesėti. Tuo momentu moksleivis ėmė mirksėti akimis ir su kiekvienu mirksniu vaizdas darėsi vis aiškesnis ir aiškesnis. Dar keli sykiai ir atrodo viskas grįžo į savo vėžias. Nors proskyna ir apsupta medžių ir į ją nepateko itin daug šviesos, bet tiek kiek jos buvo, mažumėle dirgino vaikino akis, kurios dar nespėjo apsiprasti. Prisimerkęs ir atrodydamas, jog būtų kažkuo nepatenkintas, apsižvalgė. Bet netrukus vos nebuvo priverstas susijuokti, kai išvydo visus vienoje vietoje girdančius eliksyrą Claudie.
- Jau visus baigiat išgelbėti?,- pasiteiravęs iškart šovė ir komentarą į Fasiro klausimą, - Pavykęs dar ir kaip, tik vadovas per rimtus gėraliukus užtaisė. Manyčiau ypač per rimtus jums,- sakydamas paskutinįjį sakinį nužvelgė visus jaunesniuosius Grifų Gūžtos narius.
- Rodos, taip,- atsakęs į prefektės klausimą priėjo prie jos ir jos atsiskraidinto torto, kurio nelaukęs pasičiupo gabalėlį ir krimstelėjo.
- Visai neblogas,- mirktelėjo akimi ketvirtakursei, atgabenusiai šį skanumyną ir apsisuko takelio vedančio iš proskynos link. Tuomet iškėlė ranką laikančią jau apkramsnotą gabalą torto į viršų.
- Smagiai jums visiems pasibūti, o aš atsiprašysiu, nes metas grįžti pilin, tačiau nebepatarčiau naudoti eliksyrų bei ilgai čia užsibūti, jog vėliau netektų eiti jūsų ieškoti,- davęs šiokius tokius nurodymus bendrakoledžiams, toliau skanaudamas patraukė link pilies.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 26, 2017, 01:16:22 pm
 Visi turbūt sutiks, kad žiema yra gražiausias metų laikas. Nebūtina ją mėgti, kad matytum jos grožį, kai visas pasaulis tarsi užsiklojęs storais sniego patalais, skendi baltame rūke. Prie viso to gražumo dar prisideda ir šventės: metas išties magiškas, kai net žiobarai pradeda tikėti stebuklais. Žinoma, mūsų moksleiviai stebuklus mato ir patys juos kuria kiekvieną dieną, tačiau tai nė kiek nesilpnina džiaugsmo, atėjus Kalėdoms.
 Kažkaip jau taip susiklostė aplinkybės, jog šiemet beveik visi Varno Nago mokiniai nusprendė likti Hogvartse, užuot šventę šventes savo namuose, su artimaisiais. Turbūt jau taip vieni prie kitų priprato, jog koledžas daugumai ir atstojo šeimą – visgi mokykloje praleisdavo tiek laiko, neįmanoma nesuartėti su bendramoksliais.
 Ir štai atėjo Kūčių vakaras – metas, kai, pasak legendos, prabyla gyvūnai. Varniukai nebūtų varniukais, jeigu imtų ir taip patikėtų senoviniu pasakojimu, patys neįsitikinę jo tikrumu. Todėl nutarė patys sužinoti, ar tikrai miško gyventojai prakalbs tą stebuklingą naktį. Suvalgę šventinę Kūčių vakarienę, varniukai pilnais pilvais patraukė miško pusėn. Naktis buvo giedra – nė vienas debesėlis neužstojo beveik pilno mėnulio ir skaisčiai kaip niekad šviečiančių žvaigždžių. Iki vidurnakčio dar buvo likę laiko. Šaltukas gnaibė jiems nosis ir žandus, visi paraudę stoviniavo po medžiais, šildydami jau sušalusius delnus.
 Gotfreinei irgi buvo šalta, kaip, beje, visada. Per savo trumpą gyvenimą jau spėjo išmokti, kad puikiausias būdas sušilti žvarbią dieną, yra judesys: mama visada sakydavo, kad reikia bėgioti, lakstyti, tada joks šaltis bus nebaisus. Nors prefektei gal ir nederėjo būti labai išdykusiai, tačiau tą naktį jai tai buvo nė motais – pagriebė į rankas saują sniego, padarė iš jos beveik tobulai apskritą gniūžtę ir paleido ją į netoliese stovinčią varnių grupelę.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Mireille Thalassa Lelièvre Gruodžio 26, 2017, 02:50:39 pm
Daugelis galėtų pasakyti, jog žiema – gražiausias laikas per visus apvalainus metus. Tarp jų būtų ir Leliana. Kad ir kaip mergaitė žavėjosi bundančiu gamtos grožiu pavasarį, tačiau žiema visuomet jai buvo kažkas stebuklingo, kažkas kerinčio. Rodos, net oras tapdavo apčiuopiamas, nors čia jau greičiausiai nuo odą žnaibančio bei kvapą stingdančio šaltuko. Bet užtat kokio šaltuko! Tik jo dėka kiekvieną paviršių padengdavo puraus sniego patalai, į kuriuos vos pamačius iškart norėdavai pasinerti it į į pūkų debesį. Lelijos, ir turbūt ne vien jos, širdį pavergė šis metų laikas. Jei būtų priešingai, tuomet tikrai negirdėtų sniego girgždėjimo abipus jos, kuomet kitų varnanagių žingsnius atremdavo baltų snaigių paklotas.
Visi varniukai, iškilmingai apsimuturiavę mėlynai bronziniais šalikai bei pirštinėmis, užsisagstę mantijas iki pat smakro, pasinėrė uždraustojo miško tankmėn. Juk tokia naktis! Jie nieku gyvu negalėjo praleisti šios progos, pasitaikančios tik kartą metuose. Ir galbūt ši toji vienintelė. O jei ir nebus, tai Lija vis tiek ne itin suko galvą. Pakvailioti su koledžo draugais, veik tapusiais antrąja šeima, visuomet buvo nuostabiai smagu, o dabar, kai dar kvėpavo kažin kokios senovinės magijos persunktu oru, išvis rodėsi nepakartojama.
Tačiau šias jos mintis netrukus pertraukė iš tamsos atskriejusi gniūžtė. Juodaplaukė krykštelėjo bei šokčiodama nuo kaklu nuslinkusio šalčio, apsižvalgė. Netoliese pamatė iki pat ausų išsišiepusią Gotfreinę. Leliana pasilenkusi čiupo saują sniego, paskubomis šią sugniaužė, nusviedė prefektės link ir nė nežiūrėdama, ar pataikė, tuojau pat nėrė šalin. Beklupčiodama per pusnis, delnais it kokiais grėbliais svaidė sniegą į visas puses, kol galiausiai užlindo už storo medžio proskynos pakraštyje. Tenai susigūžusi šiek tiek atsikvėpė, bet vos tik kilstelėjo galvą aukštyn, tuojau pat išplėtė akis. Priešais ją, parimęs prie gretimo kamieno, įraudęs pūškavo kažin koks pilvotas seneliukas. Mergaitė dar būtų pamaniusi, kad gal koks profesorius spėjo prisiliuobti kalėdinio vyno ir išklampojo kiek įkvėpti šviežio oro atokiau nuo visų, bet kad nelabai prisiminė tarp mokytojų esant bent ką nors į jį panašių gabaritų.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 26, 2017, 04:31:01 pm
 Got paleista gniūžtė pataikė į vieną iš jaunesnių varniukių. Išsišiepė – buvo beveik tikra, kad gniūžtė praskries pro šalį, neužkliūdžiusi nei vienos iš stoviniuojančių mergaičių, pasipuošusių koledžo šalikais. Tamsiaplaukė greitai atsakė Gotfreinei, šioji pabandė pasitraukti iš kelio skriejančiam sniego kamuoliui, tačiau koja, matyt, atsitojo ant apledėjusios šakos, nes mergaitė paslydo ir drėbėsi visu kūnu į didžiausią sniego pūsnį. Užuot supykusi pati ant savęs, prapliupo garsiu juoku. Atsirado nenumaldomas noras padaryti kokį angelą sniege ar nulipdyti sniego senį: puri balta masė prašyte prašėsi išnaudojama.
 Kol ji voliojosi minkštuose pataluose, kelios varniukės įninko į jos iniciuotą sniego karą: balti kamuoliai tik skrajojo nuo vienos iki kitos varniukės. Guviai pašokusi ant kojų puolė slėptis, geriausiai tam tiko miškas ir jame esantis storakamieniai medžiai: už tokių galėjai slėptis kaip už tvirtovės mūrų, o esant reikalui, visada buvo galima ir užsikabaroti aukštyn.
 Jos žvilgsnis užkliuvo už didžiulio žmogėno visai šalia Lelianos. Jau buvo beišsigąstanti, kad pilvūzas sužeis mažąją kvidičininkę, tačiau jis tikrai neatrodė grėsmingai, net atvirkščiai – veidas spinduliavo džiaugsmą ir gerumą, geranoriškumą. Visgi seniukas atrodė susirūpinęs.
 – Atsiprašau, pone? – nedrąsiai kreipėsi į senelį, – Ar kažkas atsitiko?
 Raudonu paltu apsitaisęs barzdočius atsisuko į ją. Jis pasirodė jai labai matytas, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kur galėjo būti jį sutikusi.
 – Hohoho, – anaiptol ne džiugiai nusijuokė senuliukas, – Mano elniai pabėgo ir niekaip negaliu jų sugauti!
 Senelis garsiai pūškavo, vos galėjo pakalbėti. Matyt, bandė pats pasivyti neklaužadas ir pavargo, užduso. Geroje Got širdelėjo iš karto atsirado noras padėti, ypač, kad jau susivokė, kas per vyrukas stovi prieš ją.
 – Ar jūs esat Kalėdų senelis? – nedrąsiai pasiteiravo ir, gavusi teigiamą atsakymą, nudžiugo, – Mes galėtume jum padėti!
 Nė nelaukusi senelio atsakymo, puolė prie kitų varnių, vis dar besidžiaugiančių sniegu ir jo teikiamomis linksmybėmis.
 – Mergytės, klausykit, – kreipėsi į varnanages, vos išlindusi iš miško, – Pabėgo Kalėdų senelio elniai! Mes turime jam padėti!
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 26, 2017, 04:40:19 pm
Stora mantija šildė kūną, kepurė taikėsi užkristi ant akių bei paskandinti akeles tamsoje, o šalikas neturėjo noro paklusti ir retkarčiais atsiviniodavo. Tačiau šios visos menkos problemėlės šią stebuklingą žiemos naktį mergaičiukei atrodė visiškas niekis.
Pirmiau, ši, jaunutė varnė į mišką žengė viena. Tai nebuvo pirmas kartas, tačiau naktį atrodė baugoka. Nors, nedidelės pusnys ir netrukus pasigirdę balsai, Bethany privertė pasijusti ramiau ir galbūt šiek tiek jaukiau.
Betaisydama krintantį šaliką, kuris jau beveik siekė pusnis, Bethany priartėjo prie kitų varnių.
- Tikrai pabėgo elniai? Mes neturime jam padėti, mes privalome! - suskambo mergaičiukės šūksnis, - na, aš tik sakau...
Mergaičiukė nutilo ir stovėdama šalia pažįstamų varnų, apsidairė bandydama pastebėti kiekvieną šešėlį netoliese.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Reyna Grimm Gruodžio 26, 2017, 05:28:27 pm
  Reyna buvo laiminga. Jos koledžas pademonstravo vienybę ir šiąnakt visi varniukai, apsimuturiavę mėlynais ir bronziniais šalikais, kepurėmis ir pirštinėmis, su žibintais rankose išskubėjo į Uždraustąjį mišką. Visi triukšmavo, kalbėjosi, mėtėsi gniūžtėmis, pasigirdo net kelios kalėdinės dainos. Visi buvo linksmi ir nusiteikę nuotykiams. O kas sakė, kad varniukai nemoka linksmintis? Dar ir kaip moka! Ir dar kaip! Kad ir šiandien, varniukai nusprendė padaryti kai ką neįtikėtino - sužinoti ar gyvūnai per Kalėdas iš tiesų kalba. Štai kodėl visas Varnanagės koledžas išėjo į Uždraustąjį mišką.
   Šviesiaplaukė šypsodamasi ėjo būryje su kitais varniukais ir jau buvo miško proskynoje kai į tamsiaplaukę mergaitę, stovinčią šalia jos pataikė gniūžtė, mesta penktakursės varniukės. Visi varniukai akimirką stovėjo išsižioję ir tada įsisiūbavo tikras Sniego karas. Girdėjosi tik skriejančių gniūžčių garsas, juokas ir kartais keiksmai. Taip viskas vyko kokią minutę ir tada iš miško išlindo toji, sniego karo kaltininkė rusvaplaukė su šalia stovinčiu raudonai apsirengusiu storu barzdotu vyru. Mergina pranešė, kad šis yra Kalėdų senelis, kad jo elniai pabėgo, ir kad juos reikia bandyt surasti. Reyna dar nespėjo kaip reikiant susivokti, kas nutiko, o jau Varno Nago auklėtiniai vėl pradėjo judėti į Uždraustąjį mišką. Šįkart jau kurdami planus, kaip pagauti tuos ištrūkusius išdykėlius elnius.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Mireille Thalassa Lelièvre Gruodžio 26, 2017, 05:52:15 pm
Leliana taip įdėmiai spitrijo į tą šniokruojantį storiuliuką, jog nė neišgirdo, kaip už gretimo medžio užlindo ir Gotfreinė. O gal visus magiškos nakties garsus tiesiog užgožė anaiptol nemagiškas astminis seneliuko švokštimas – visko gali būti. Šiaip ar taip, tąjį pūškavimą netrukus nutraukė žodžiai. Pirmiausiai susirūpinęs, visuomet pagalbon pasiruošusios bėgti prefektės balsas, o tuomet jau ir pridusęs, kiek gergždžiantis. Lelija pati neišleido nė garselio, užtat puikiausiai girdėjo šalimais vykusį trumputį pokalbį. Išgirdusi, kad tasai senelis yra ne šiaip sau paprastas, bet pats Kalėdų Senelis iš didžiosios raidės, akimirką juodaplaukė nepatikėjo. Mergaitei taip ir norėjosi prieiti bei patampyti už tokios pats baltos kaip ir sniegas jo barzdos, tarsi tikėtųsi, jog šioji bus pritvirtinta ant gumelės. Visgi ji susilaikė ir, tiesą sakant, tuo netgi didžiavosi. Retai kada užgniauždavo savo norus ką nors padaryti.
Nepaisant to, jau netrukus Lija išlindo iš už medžių ir paskui nekantraujančią Gotfreinę nutapsėjo proskynon. Girdėjo už nugaros šnarančias šakas bei girgždantį sniegą, todėl padarė prielaidą, jog ir Senis Šaltis atšiūravo joms iš paskos. Nors vis dar nebuvo įsitikinusi jo tikrumu, tačiau varniukė neatsilaikiusi nejučiomis pasidavė įsivyravusiai nuotaikai ir ėmė net spirgėti iš nekantrumo. Kad ir kaip bebūtų, nelabai ir svarbu, ar tikras jis, ar ne, svarbiausia, jog šioj nakty jų laukė nuotykis.
–  Tatai kodėl vis dar stoviniuojame? Kolei mes čia kalbame, tie elniai kažin kur gali nušuoliuoti, – nekantriai prabilo ir Leliana, o tuomet apsigręžė atgal į senelį. – Seneliuk Kalėdų, kur link matei juos nubėgant, prieš užvirsdamas ant to medžio?
–  Štai ten, – jau nebe taip stipriai šnopuodamas, mostelėjo ranka sau už nugaros, kiek po dešine. – Nusivijo kažkokių keistų gyvių, pusiau arklių, pusiau žmonių, bandą. Galgi išgirdę kanopų bildesį pamanė, kad tolimi pusbroliai – velnia... oi, šventoji dvasia ten žino, kas jiems užplaukė. Šio miško atmosfera kažin kokia keista.
Daugiau nė nebesiklausydama, ką tasai senelis sau kalba (tik pradėk klausyt, tai niekad tos kalbos ir nepasibaigs), nuskuodė nurodyta kryptimi. Apžvelgusi sniegą netrukus pastebėjo ir pėdsakus.
– Čia čia čia! Matau! Pėdsakai veda miško tankmėn.
Viskas susiėjo kuo puikiausiai. Galbūt, jeigu suras elnius iki vidurnakčio, dar spės patikrinti ir to senovinio Kūčių nakties pasakojimo tikrumą. Na, ji to labai tikėjosi. Nieko nebūtų puikiau, nei išvysti prakalbančius paprasčiausius gyvūnus.
Sekdami visai šviežiais pėdsakais, visas pulkas varniukų nėrė miško glūdumon, apleisdami jau išmintą proskyną. Kiek girdėjosi, senelis mėgino spūdinti iš paskos, tačiau jo šniokravimas netrukus pritilo, o galbūt tiesiog atrodė nebe toks garsus tarp visų tų medžių galiūnų, nudengtų baltu sniegu.


((RPG tęsinys: http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=1519.msg116393#msg116393 (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=1519.msg116393#msg116393)))
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Sausio 29, 2018, 08:12:16 pm
Pirmieji mokslo metai Dominykui prasidėjo linksmai, žinoma namų darbų dar nebuvo daug, taškų irgi neuždirbo labai daug koledžui. O dabar šis panoro atsipūsti nuo prasidėjusių mokslo metų ir nueiti pirmą kartą į uždraustąjį mišką, kur  pirmakursiams draudžiama eiti,bet  Dominykas nuo seno nesilaikė taisyklių, o šioji taisyklė nebuvo išimtis.
Pirmą sykį einant į mišką, berniukas šiek tiek bijojo eiti vienas, sutikti kokį nors žvėrį ir būti jo užpultas. Pirmakursis lėtai ėjo truputėlį pramintu taku, dairėsi į visas puses, žiūrėdamas pavojų ir tvirtai laikydamas rankoje, nuo rankų šilumos jau spėjusią sušilti burtų lazdelę, kurią neseniai įsigijo skersiniame skersgatvyje. Einant vis giliau į mišką, medžių daugėjo, o pavojų taip pat, kurių dar nesimatė,bet juk visur gali pasitaikyti jų.
Sebastijanas ėjo neilgai, tik maždaug dešimt minučių, kas berniukui nesijautė. Taip einant vienuolikmetis priėjo nedidelę proskyną, kuri puikiai tiko įvairioms reikmėms,pavyzdžiui mūšiui, iškylai ir panašiems dalykams. Proskynoje nebuvo labai patogu sėdėti ant žemės, ypač dabar,kai šalta. Varnis pats vilkėjo varno nago šiltą šaliką uniformą ir dar apsiaustą, kuris šildė kūną, tačiau viduje dar buvo šalta. Šaltį kėlė liūdesys dėl draugų neturėjimo tiek vaikų globos namuose, tiek čia,Hogvartse.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 03, 2018, 12:12:13 pm
Bethany stovėjo priešais veidrodį miegamajame bei bandė šviesius plaukus susukti į kuodą. Segtukų krūvelė nuo spintelės vis mažėjo, o galop, kai liko tik vienas vienintelis, mergaičiukė suprato, kad baigė tvarkyti plaukus. Pagriebusi šaliką bei storesnį megztinuką, varniukė išlėkė iš miegamojo. Koridoriuosee buvo pakankamai tylu. Girdėjosi tik jos pačios batelių kaukšėjimas.
Nors Bethany vilkėjo tik storas, kūno spalvos pėdkelnes, juodą, kelius siekianti sijonuką, storą, žydrą megztinį, o ant viršaus storesnį apsiaustą, kuris uždengė sijono medžiagą, nejautė šalčio. Tik vėsumą, kuri sklaidėsi mergaičiukei bežingsniuojant. Šoninėje kišenėje buvusi lazdelė retkarčiais susiliesdavo su koja, šitaip primindama apie savo egzistavimą. Nors Bethany nebuvo iš tų, kurie mėgdavo nesilaikyti taisyklių, vis tiek šiandien degė noru antrą kartą apsilankyti miške, kuriame tiesą pasakius, negalėjo net kojos pastatyti. Takelis vedė pirmyn, o visiškai neginkluota varniukė žingsniavo pirmyn. Miškas artėjo, pasirodė pirmieji medžiai. Ji nesustojo. Net nežadėjo sustoti. Bethany laikydama galvą tiesiai, judėjo pirmyn kartais nužvelgdama aplinką.
- Ei, - įžengusi į proskyną, pastebėjo siluetą, kurio nesistengė įžvelgti, - kas tu?
Varniukė buvo pakankamai arti, tačiau neturėjo lazdelės rankoje, visiškai ramiai stovėjo ir laukė atsakymo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 10, 2018, 05:52:42 pm
Atsidūrus Uždraustojo miško proskynoje, netoliese esančių medžių šakos subraškėjo, berniukas dar stipriau suspaudė rankose esančią burtų lazdelę. Į proskyną įėjo neaukšta, šviesių plaukų savininkė, mergaitė buvo arba pirmakursė, arba antrakursė. Mergaitė rankose nelaikė burtų lazdelės. Kaip neprotinga.-pagalvojo pirmakursis. ir ne pernelyg garsiai atsakė į ore pakibusį klausimą:
-Mano vardas Dominykas, o tavo?-atsakęs varnius atidžiau nužvelgė neseniai į proskyną įėjusią mergaitę.
Šioji vilkėjo apsiaustą, kuris uždengė jos odą ir turbūt po juo esančius kitus drabužius. Jai einant jos apsiaustas nuo nedidelio vėjo smagiai plėveseno ore. Po apsiausto pastebėjimo, Sebastijanas pamatė, kad jos plaukai gana dailiai susukti į kuodą, o iš jo kyšojo keletą vos tamsoje matomų segtukų.
-Jei ne paslaptis, ką veiki čia vienui viena, neskaitant manęs?-nedrąsiai paklausė, pirmakursis niekada nebuvo labai drąsus ar labai pasitikintis savimi.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 11, 2018, 08:40:48 pm
Bethany pajautė kaip vėjo gūsis bandė ištraukti plaukų sruogeles, kurias vis dar sugebėjo išlaikyti segtukai. Ji tebestovėjo vietoje ir žvelgė į berniuką, retkarčiais pažiūrėdama į jo rankose buvusią lazdelę.
- Bethany, - gan šaltai ištarė savo vardą. Mergaičiukės rankos vis dar buvo nuleistos ir tuščios. Miškas, atrodė, tik dar labiau troško, kad varniukė paniurtų, o tai, pakankamai gerai veikė. Šviesių plaukų mergaitė neturėjo geros nuotaikos, lyg matydama aplink save aurą, kuri it ežiukas, pilna aštrių spyglių. Bet visgi, mergaičiukė menkai šyptelėjo, nors ir išlaikė šaltą veido mimiką, o ją, be to, taip pat transliavo rusvos akelės.
- Tiesą pasakius, nežinau, - menkai atsiduso leidusi balsui išreikšti liūdesio natą, - o tu? Na, turbūt atėjai vedinas smalsumo, - spėjo ir pasidarė. Akelės užkliuvo už nuvirtusio, vos tamsoje matomo rąstigalio. Neabejodama, kadangi jis gulėjo vos už keletos žingsnių, atitipeno bei atsisėdo.
- Atėjau, nes norėjau pabėgti nuo minčių. Žinau, skamba keistai, - balsas suvirpėjo ties paskutiniu žodžiu, - tačiau mano galvoje tiek dalykų, kuriuos norėčiau pamiršti, bet negaliu...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 13, 2018, 08:10:29 pm
Berniukui stebint mergaitę, šioji šaltai ištarė savo vardą, lyg jo nemėgtų arba nenorėjo pirmakursiui jo atskleisti.Tačiau Dominykui jis pasirodė gražus, nors to neparodė, užgožė jausmus ir išliko su ta pačia veido išraiška.
Bethany bandė spėti Sebastijano apsilankymo Uždraustajame miške priežastį...ir atspėjo, o kas gi neatspės tokios priežasties kaip smalsumas?
-Taip, smalsumas atvedė.-tyliai tarstelėjo ir nežymiai šyptelėjo, pamatęs, kaip mergaitė atsisėdo ant netoliese rąstigalio. Jis būtų mielai irgi prisėdęs, bet nenorėjau, kad Bethany blogai apie jį pagalvotų, todėl tiesiog arčiau priėjo ir liko stovėti, o vėliau įsiklausė į sutiktosios situaciją.
-Manau, kad visiems taip būna.-nelabai garsiai pasakė, o vėliau įsidrąsinęs pridūrė:-O kokios tos mintys nuo kurių nori pabėgti? Pavyzdžiui aš gyvenau vaikų globos namuose ir nepažinojau savo tėvų, o dabar trokštu, kad kada nors juos bent viena akimi pamatyčiau.-Pasidalino savo patirtimi, kiek padrąsindamas mergaitę, sėdinčią ant rąstigalio.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 17, 2018, 08:31:55 pm
Bethany sėdėjo ant rąstigalio ir žiūrėjo pirmyn. Nedaug ką matė, viską pamažu ėmė slėpti tamsa. Ji jautė kaip jos kojos vėso, šalo, tačiau nesiskundė. Netgi pavasaris dar nebuvo toks šiltas, o rankų pirštai sunkiai lankstėsi. Aprimusi mergaičiukė padėjo delnus ant savo kelių.
- Jeigu nori, - prabilo šiltesniu, malonesniu balsu ir pakėlė akeles į Dominyką, - gali prisėsti. Nematau tame nieko blogo.
Varniukė gūžtelėjo pečiais. Pirmakursei nebuvo itin smagu matyti kaip naujasis draugas, o gal tik pažįstamas, stoviniavo, kol ši, nors ir nelabai patogiai, bet sėdėjo.
- Užjaučiu, - negarsiai sušnabždėjo kai išgirdo, kad jis net tėvų nėra matęs, - mano motina mirė kuomet man tebuvo treji. Visi aplink, kurių klausiau, sakė, kad tai liga. Kad ją pasiglemžė liga. Tačiau mano abejones sustiprino vienas slapta perskaitytas laiškas : jame buvo minima, kad ją nužudė. Turbūt kvailai darau, jog apie tai galvoju. Juk tiek laiko praėjo...
Bethany nutilo. Jos akelės nusileido žemiau ir dabar žvelgė į pirštus, kurie pamažu stingo. Patraukusi aukštyn apsiausto rankoves, paslėpė pirštukus medžiagoje, kuri menkai šildė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 18, 2018, 12:43:24 am
Dominykui stoviniuojant naujoji bičiulė šiltu balsu pasiūlė atsisėsti šalia, jis tai įvertinęs nusišypsojo ir  atsisėdo ant rąstigalio.
Netrukus Bethany pasakė, ką visi sako sužinoję apie berniuko tėvus, pavyzdžiui "užjaučiu", "užuojauta", "apgailestauju" ir panašius, o kam to reikia?
-Užuojautos nereikia, patys kalti, kad paliko mane. Tereikia džiaugtis, kad esu gyvas ir sveikas, o kas praeityje, tas ir lieka praeityje. Žinoma kartais pasiilgstu jų, bet, kaip sakiau reikia džiaugtis tuo ką turi šiuo metu.-nežymiai šyptelėjo iš savo pasakytų žodžių, jam atrodė, kad pasakė kažką svarbaus, kažką reikšmingo.
Mergaitei pradėjus pasakoti apie savo motinos mirtį, sugraudino, ypač apie mirties priežastį. Juk kaip neteisinga slėpti nuo mirusiosios dukros kaip mirė?Kam to reikia, kad dar labiau įskaudintų mergaitę?
-Nekvailai darai, juk kiekvienam reikia išsikalbėti, netgi vyrukams.-šyptelėjo tamsoje.
Tyla. Ta nejauki tyla, atrodo sugriausianti viską. Tyla nepatiko Dominykui:
-Gal nutraukime tą tylą, ką? Gal geriau papasakok truputį apie save.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 18, 2018, 01:28:44 am
Bethany net pati nesuprato, kodėl sušnabždėjo užuojautą išreiškiantį žodį. Juk pati nemėgdavo, kai jai pačiai tai sakydavo dėl motinos mirties, tačiau net šiurpas nukrėtė pagalvojus, jog pasielgė taip kaip kiti. Galbūt turėjo būti keista, tačiau mergaičiukė netgi šyptelėjo kuomet Dominykas prisėdo šalia. Tuomet rankovių medžiagą patraukė aukštyn ir leido pirštams vėl pasiekti kelius. Jo pozityvūs žodžiai ir požiūris keistai, į smagesnę pusę nukreipė jos mintis. Vėjo, atrodė, kurio nebuvo ištisą amžinybę, nedidelis dvelksmas pasiekė kūną, plaukus, kurie visgi buvo surišti... Varniukė daugiau tylėjo ir klausėsi negu stengėsi įsiterpti ar kalbėti.
- Kiekvienas yra žmogus, turintis ribotas kančių ir kantrybės taures, kurios laikui bėgant, sprogsta, - pasisuko į Dominyką. Pati nepajautė kaip pamačiusi gal ir nedidelę jo šypseną, pati šyptelėjo. Tačiau dabar kur kas drąsiau bei labiau. Natūraliau. Tyla. Ją pertraukė kažkur toli suplasdėjusio paukščio sparnai ar bent jau taip įsivaizdavo Bethany. Tylos kupinas jausmas, keistumas, nejaukumas niekuomet nebuvo mėgiamiausi šios varnės dalykai. Ji lengviau atsikvėpė, kai nemalonius jausmus žadinanti naktinė tyla buvo nutraukta. O, kad vėl netektų klausytis nakties tamsos ir miško, mergaičiukė turėjo prabilti. Tačiau tai nebuvo taip sudėtinga.
- Na, kaip sakiau, aš Bethany, - nežinojo nuo ko pradėti, - esu iš Varno Nago, man vienuolika metų ir kaip priklauso, esu pirmakursė. Gal ir spėjai pamatyti prieblandoje, kad mano plaukai šviesūs, nors vietomis yra ir tamsesnių, auksinių sruogelių, - tarsi gėdingai nuleido akeles žemyn bei žvelgė į tamsią žemę, pasimuistė, mat ėmė mausti uodegikaulį ar kaip ten jis vadinamas, - mėgstu šokti. Esu svajoklė, skaitau daugybę knygų. Bandžiau net keletą kartų šokio pastatymą sukurti, bet viskas baigėsi tuo, kad nukrypau nuo muzikos. Šiaurės Anglijoje, savo namuose, kambaryje auginu keletą augalų, - praleido, jog būtų galima pasakyti dešimtį, - prieš pat išvykimą į Hogvartsą, kambarį paverčiau beveik šiltnamiu, kiekviename tarpelyje pastačiau vis kitokį augalą, - suprato, kad išsiplėtė, - na, o kaip tu? Ką galėtum papasakoti?
Ji vylėsi, jog nieko tokio, kad taip staigiai nutraukė pasakojimą apie save. Bet, šis berniukas žadino jos smalsumą, tad apie jį taip pat troško žinoti šį bei tą. Per ilgai užsižiūrėjusi į tamsią žemę, Bethany pakėlė akeles aukščiau. Ne iki dangaus, ne iki medžių vidurio, tačiau tiek, kad bet kurią akimirką galėtų į jį pasisukti bei pažvelgti Dominykui į akis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 18, 2018, 08:59:40 pm
Kai kurios mano kantrybės taurės mažos, o skausmo beveik perpildytos.-Tik pagalvojęs, bet garsiai neištaręs, berniukas nuleido galvą žemyn. Po tylos Dominykui paprašius naujosios bičiulės papasakoti apie save, ši drąsiai pradėjo pasakoti, o varnis atidžiai klausytis.
Varno nagas. Pirmakursė. Šviesūs plaukai. Šokiai. Svajonės. Knygos. Šokio pristatymas. Augalai. Kambarys - šiltnamis. Visais tais išsireiškimais Bethany apibūdino save. Įdomi asmenybė.
-Tai tave traukia herbologija? Koks mėgstamiausias augalas? Sakai, kad esi svajoklė, tai apie ką svajoji, jei tai per daug neasmeniška?-susidomėjęs uždavė keletą klausimėlių pažinties pradžiai.
Netrukus turėjo papasakoti apie save ir Sebastijanas. Jam niekada nesisekė pasakoti apie save, jis niekada nenorėjo atskleisti per daug.
-Esu Dominykas Sebastijanas Smitas, taip ilgas vardas.-tyliai nusijuokė.-Mokausi Varno Nage, esu pirmakursis. Kaip minėjau gyvenau vaikų globos namuose, tėvų nepažinojau, tikiuosi, kad turėjau bent sesę ar brolį ir juos kada nors sutiksiu, o gal ir pabendrausiu. Knygos manęs labai nežavi, bet galiu jas skaityti. Esu pakankamai didelis muzikos gerbėjas, nuo pat mažens mėgau klausytis ramių dainų, dabar šiek tiek greitesnes melodijas pamėgau. Minėjai, kad esi svajoklė, na aš turbūt irgi esu svajoklis, jeigu pasvajoju apie artimųjų sutikimą, taip? Bet mano svajonės nėra vien tokios, kažkada svajojau apie muzikanto profesiją, tačiau dabar net nebežinau kuo norėčiau tapti.
Dominyko nuomone, jis nepasakė per daug asmeniškų dalykų, juk jie dar nėra labai artimi, kad berniukas dalintųsi tuo, kad kažkada seniau, nors ir būdamas mažas norėjo mirti. O kas nenorėtų mirti, kai neturi draugų, tavęs engia, sužinoję, kad jis burtininkas? Dominyko nugyventi metai nebuvo lengvi, bet dabar jis bent truputį džiaugiasi gyvenimu, džiaugiasi, kad pagaliau jis tikruosiuose savo namuose.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 19, 2018, 01:38:52 am
Bethany tik šią akimirką suvokė, kaip mėgo pliurpti. Ji galėjo šnekėti apie daugybę dalykų valandų valandas, tačiau tai paaiškėjo tik dabar. Galbūt šiek tiek apmaudu, tačiau ši mergaičiukė mielai pasiskutuotų daugybe temų.
- Manau, kad herbologiją galėčiau vadinti mėgstamiausiu dalyku iš visų, kuriuos teko mokytis, - tai tebuvo vienas iš faktų, reikalavęs tai pripažinti, - iš augalų, man labiausiai patinka aguonos ir levandos. Koks užburiantis levandų kvapas! O koks aguonų žiedlapių raudonumas! - pakėlė akeles aukštyn. Mergaičiukė sugebėjo įžvelgti tamsų, naktimi pasipuošusį dangų. Medžiai tarsi be gyvybės ženklų pastatyti nenulenkdavo jokios šakelės, nejudėjo joks menkutis lapelis.
- Dažniausiai svajoju apie žvaigždes, kurių danguje galybė, nugirstas istorijas ar perskaitytas knygas bandau paversti realybe, taip pat kartais pasvajoju su banglente per Majamio bangas perčiuožti, - menkai krūptelėjo supratusi kaip kvailai skambėjo jos svajonės. Tačiau kas pasakyta, tas paleista vėjais. Ir tuomet Bethany nutilo. Ėmė klausytis Dominyko, kuris pasirodo (!) turėjo netgi du vardus ir jie abu jai pasirodė itin gražūs. Išgirdusi jo juoką varniukė bent kažkiek šyptelėdavo pasisukusi į jį.
- Svajonės gali būti įvairios... Nėra vadinamų ,,rėmų". Kiekvienas susikuria savas. Išties, muzikanto profesija skamba šauniai. Norėčiau būti šokėja, bet vargu ar to pasieksiu, - ištiesė kojas pirmyn, nes jos sulenktos po rąstu jau ėmė tirpti.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 19, 2018, 02:01:36 am
Dominykui uždavus tuos kelis klausimus, mergaitė atsakė pernelyg išplėstinai. Šioji truputį pakalbėjo apie herbologiją, apie aguonų grožį, užburiantį levandų kvapą ir daugiausiai apie svajones.
-Man vaikystėje patikdavo naktį išsliūkinti iš vaikų globos namų, atsidurti ant stogo ir atsigulus stebėti į mėnulį, žvaigždes, sudaryti iš žvaigždžių įvairiausius dalykus, kaip arklius, karietas, puodelius, supykusią auklėtoją ir panašius dalykus. Tai buvo vienas iš mano mėgstamiausių dalykų, kurį dariau beveik kas naktį.
Tamsoje vos buvo matyti, kad berniukui nusijuokus, Bethany atsisuko į jį ir taip pat nusišypsojo. Ir vėl pamąstymų laikas. Bendro koledžo mokinių pokalbyje vyravo gilūs ir gana svarbūs pamąstymai, o juk jie tik pirmakursiai, iš kur tokios mintys.
Bičiulei pasakius, kad turbūt savo svajonės nepasieks, Dominykas jautė, kad šioji nusiminė, nors to gal ir neparodė, juk dauguma slepia savo jausmus.
Pirmakursis atsistojo nuo rąsto, padavė ranką Bethany.
-Tu pašok, o aš pamušiu ritmą.-nusprendęs pasilinksminti prakalbo ir liepė daryti tai kas sakoma. Berniukas ritmingai pradėjo delnais mušti rąstą, o vėliau sustojo, pamatęs, kad varnė nešoka ir paragino:-Nagi.-linksmai tarstelėjo ir vėl pradėjo delnais mušti rastą, nuo mušimo nekilo labai garsus garsas, bet to užteko, kad išgirstų tiek Dominykas, tiek Bethany.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 19, 2018, 02:21:26 am
Kaip tokios jaunos asmenybės galėjo turėti tokių filosofinių minčių? Tiesa, Bethany tokio klausimo sau neuždavė. O ir neturėjo nei minties, nei pagrindo, nei noro. Ir visiškai pamiršo, jog visiškai sutemo. ,,Jeigu čia niekas dar neatėjo, reiškias, nepasigedo", - trumpai pamintijk tuomet vėl įsitraukė į pokalbį, nors pirmiau tik klausėsi.
- Netgi aš nesugalvojau iš žvaigždžių kurti įvairių dalykų. Bet dažnai bandydavau rasti žvaigždynus ar suskaičiuoti tą begalybę virš galvos, - suprato, kad kiekvieną dalyką išplėtė, vietoj to, jog pasakytų glaustai. Bent jau išsakė visą savo nuomonę, o tai jai ir buvo svarbiausia. Nakties tamsoje dažnai nedaug ką mergaičiukė įžvelgė, tačiau puikiai matė kaip Dominykas atsistojo ir ištiesė jai ranką. ,,Cur non?", -lotyniškai paklausė savęs, kodėl gi nesutikus su šiuo pasiūlymu? Kelias akimirkas varniukė dar vis sėdėjo ant rąsto bei žiūrėjo į Dominyko pusę, kiek sugebėjo įžvelgti tamsoje. Tuomet staigiai atsistojo ant kojų bei apsidairė. Neatrodė, kad čia būtų buvę šakų, už kurių ji galėjo užkliūti, bet vis tiek jos kūną siekė dvejonės. Ritmas, kurį sukūrė naujasis draugas, buvo toks kokio jai ir reikėjo - ne per greitas, bet ir ne per lėtas. Žingsniukas į šoną, ranka aukštyn. Tuomet kairiau, apsisukimas, kita ranka aukštyn, viena koja šiek tiek pritūpė, galvą pakėlė aukščiau. Ir visa tai nuo pradžių...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 19, 2018, 12:57:49 pm
Bethany dar pasisakė apie žvaigždžių stebėjimą, kaip danguje ieškodavo žvaigždynų arba kaip skaičiuodavo žvaigždes.  Įdomu, kiek suskaičiuodavo tų žvaigždelių. Berniukas pamislijo.
Pakvietus naująją draugę pašokti, berniukas laukė, jau įsivaizdavo, kaip Bethany atsisako, o pats Dominykas pasirodo, kaip kvailys. Bet ne. Pirmakursė šiek tiek sudvejojo, bet sutiko su pasiūlymu. Ji atsistojo, o juodaplaukis iš naujo pradėjo delnais mušti ritmą, kuris bičiulei pasirodė nei per greitas, nei per lėtas, kitaip sakant, buvo tinkamiausias.
Šaunu. Mergaitė pradėjo judėti - šokti, prisitaikydama prie aplinkos ir Dominyko mušamo ritmo. Josios judesiai buvo prisitaikę prie mušamo ritmo, sušokusi keletą judesių, jie pradėjo kartoti, nors tai Smitui nepasirodė labai svarbu. Svarbu, kad ji darė, tai kas jai patiko, tai kas ją vertė jaustis laisva(turbūt).  Net ir tamsoje buvo matyti, kad Bethany jaučiasi laiminga, bent taip atrodė iš toli.
Berniukas nė nepajusdamas pagreitino melodijos tempą, tai supratęs ji nustojo mušti delnais rąstą ir laukė, kol mergaitė sustos šokusi. Belaukdamas šis dar išbandė naują ritmą, bet greitai ir sustojo mušęs.
-Tu šokai nuostabiai,-pagyrė ir nusišypsojo draugei.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 19, 2018, 09:39:47 pm
Žolė po kojomis nežymiai šnarėjo, o po truputį įsidrasinusi Bethany šoko laisviau. Ji ėmė jaustis bent šiek tiek linksmesnė bei tarsi nepriklausytų niekam. It būtų pabėgusi nuo visų minčių, bėdų... Ir visų kitų dalykų, kurie turėjo didesnę neigiamą pusę, nei teigiamą. Melodija pagreitėjo, o mergaičiukė kartu su ja. To ji net nepajuto. Tačiau puikiai pajautė kažkur nulėkusius, iš plaukų per sukinį išskridusius segtukus. Plaukų sruogos lengvai plaikstėsi naktiniame ore. Nutilus ritmui varniukė sustojo tik po akimirkos ir išvengė atsitrenkimo į medį. ,,Artis chorus est", - lotynų kalba nuskambėjusi mintis priminė, jog šokis - tai menas. Mergaičiukė nusišypsojo. Nežinia, ar tai puikiai matėsi tamsoje, bet šypsena buvo nuoširdi ir pilna tikrumo, nesuvaidinta, net privertusi sužibėti rusvas akeles. Bethany matė, jog pernelyg nuo naujojo draugo nutolo, tad stengdamasi išvengti šakų, mergaičiukė atžingsniavo iki Dominyko.
- Ačiū, - tesugebėjo išspausti ir nuleisti akis žemyn. Ji taip visuomet elgdavosi kai sulaukdavo komplimentų. ,,Νύχτα", - tylus balselis sušnabždėjo žodelį. Bethany dar nežinojo kokia jo reikšmė. Dar nebuvo pažinusi graikų kalbos. Talentas kalboms buvo viena iš tik skleistis pradėjusių jos sričių. Mergaičiukė pakėlė akis nuo tamsios žolės, nuvijo klausimą ką tas žodis galėtų reikšti. Ji tik žymiai vėliau suvokė, jog jis reiškė nakties sąvoką.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 20, 2018, 01:36:44 am
Dominykui pagyrus naujosios bičiulės šokių judesius, ji tik tarstelėjo padėkojimą. Jis norėjo kažko daugiau, gal prasidėjusio pokalbio apie šokius ar kažko panašaus. Jis to tikėjosi lyg būtų labai geras Bethany draugas ir žinotų, ką ji galėtų padaryti.
Varniukei nustojus šokti, ši vos neatsitrenkė į medį, bet sustojus ji priėjo arčiau berniuko. Ir vėl...tyla. Tyla, kuri buvo palyginus nesenai, o gal tik jam tai atrodė. Tyla vyravo kelioliką minučių, kol pirmakursis nusprendė tieiog ją nutraukti.
-Taigi ką veiksime dabar? Kaip tau sekasi su burtažodžiais?-nežinodamas ką jie veiks toliau, jis pasiteiravo. Jeigu jis nebūtų berniukas, jis nebūtų pagalvojęs apie dvikovą. Bet še tau, kad nori! Dominykas paklausė tokių klausimų, nes užsimanė panaudoti savo burtų lazdelę, kuri nuo Bethany sutikimo patogiai gulėjo kišenėje.
Netikėtai varniuką užpuolė energijos pliūpsnis, kuris ir paaiškino tą norą kautis, dabar atrodė, kad šis berniukas galėjo nukauti net dešimtis priešų.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 20, 2018, 01:54:19 am
Bethany net buvo pamiršusi apie lazdelę savo kišenėje. Burtažodžiai jai sekdavosi tarsi sviestu pateptą, tačiau taip būdavo pamokose. O kaip realiame gyvenime - štai  klausimas. Ir į šį klausimą mergaičiukė mielai sutiko pabandyti atsakyti. ,,Ο αγώνας είναι ένας τρόπος εμφάνισης σοφίας", - greitai pasigirdo dar vienas kitos kalbos sakinys, kurio išversti varniukė dar nesugebėjo, tačiau jo mintis buvo, jog kova - tai išminties parodymo būdas.
- Su burtais man neblogai. Žinoma, pamokose. Tikram gyvenime nesu tikra, ar taip puikiai, - ištraukė iš kišenės lazdelę, - na, o tau?
Mergaičiukė nežinojo kur galėjo nuvesti burtų treniravimasis, tačiau skambėjo ši veikla, palyginus šauniai. Energijos antplūdis tik sustiprino norą išmėginti savo jėgas.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 20, 2018, 02:35:10 am
Energijos pliūpsnis pas Dominyką vis didino norą kautis, tad šis nieko nelaukęs išsitraukė kišenėje buvusią burtų lazdelę.
-Šiais mokslo metais per nelyg aktyviai nedalyvavau pamokose, labiau pratinausi prie Hogvartso mokyklos ypatumų, pavyzdžiui, laiptų.-berniukas bandė nuraminti savyje esantį norą susikauti su pirmakurse.-Na taip, visa teorija ir praktika, kuri mokoma pamokose,neprilygsta gyvenimo patirtims.- Energijos antplūdis pažadino ne tik norą susikauti,bet ir vėl tas filosofines mintis, kurios kartais apsunkindavo Dominyko gyvenimą, tos mintys kartais neleisdavo jam užmigti.
-Kaip gal nori pasitreniruoti su burtais?-Tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų paklausė ir tikėjosi teigiamo atsakymo. Tuo tarpu s varnanagis apžiūrėjo žemę, kad ant šios negulėtų jokių šakų ar iš po žemės išsikišusių medžio šaknų.
-Lumos,-apšvietė nedidelį plotą aplink, kad šviesa sklindanti iš burtų lazdelės padėtų tinkamai paruošti aplinką dvikovai, nors pirmakursis dar nežinojo ar Bethany atsakys teigiamai.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 20, 2018, 02:49:35 am
Bethany laikė lazdelę rankoje bei žiūrėjo į jos kiekvieną trūkumą, įbrėžimą ar ornamentą. Apie kovą turėjo ir minčių už, ir prieš. Tarsi viena, geroji jos pusė to nenorėtų, o kita - visiškai atvirkščiai. Išgirdusi apie tokį ypatumą, kaip pratinimasi prie laiptų, mergaičiukė patraukė žvilgsnį nuo lazdelės bei pakėlė antakius tarsi pagalvojusi kažką pernelyg kvailo.
- Žinoma, - nesudvejojusi sutiko, o tuomet pasitiko begalę dvejonių, tačiau jas sugebėjo palyginus greitai nuvyti arba išjungti.
- Lumos Solem! - nukreipė lazdelę aukštyn bei leido neaukštai, net medžių viršūnių nepasiekusiam šviesos žybsniui, nušviesti visą teritoriją, kurioje stovėjo. Tai mergaičiukei pasirodė geresnis būdas negu po mažutį gabaliuką su šviečiančiu lazdelės galu žvalgytis aplink.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Sara nikolė Keyes Vasario 20, 2018, 02:40:12 pm
Laukdamas Bethany atsako Dominykas vien tik su lumos burtažodžiu apžiūrinėjo žemę, nors tai nebuvo labai patogu, bet vis geriau negu nieko. Šakų ant žemės nebuvo labai daug, o jau su išsikišusiomis medžių šaknimis - kitas reikalas. Šaknų buvo daugiau nei nukritusių, nulūžusių medžio šakų.
Varniukės atsakymas buvo teigiamas.Valio.
Netrukus pasigirdo dar vienas burtažodis, kuris šį kartą išsklido iš naujosios bičiulės lūpų. Jos ištartas burtažodis apšvietė didesnį plotą, tad nieko nelaukęs berniukas užgesino šviesą burtų lazdelės gale.
Mergaitei apšvietus teritorijoje, kurioje buvo vaikai, Sebastijanas matė kur kas geriau, tai buvo tik Bethany dėka.
Atsakymas į varniuko užduotą klausimą, tad nieko nelaukęs šis nuėjo toliau nuo pirmakursės, stipriai delne laikė savąją burtų lazdelę ir buvo pasiruošęs dvikovai.
Berniukas dar niekada nebuvo kovęsis, tad jo viduje kirbėjo jauduliukas ir baimė susižeisti, nors ir tikėjo, kad Bethany jo nesužeis. O gal...

((Įsivaizduok, kad parašiau su Dominyku.))
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 20, 2018, 06:58:40 pm
Kol žybsnis švietė danguje tarsi žibintas, Bethany spėjo greitai apsidairyti. Kelias šakeles ji tikrai pastebėjo, o šaknų visai ne. Turbūt todėl, jog neatkreipė dėmesio ar tiesiog išblėsęs šviesos žybsnis per greitai išnyko. Akys nespėjo priprasti prie ryškios šviesos, tad grįžusi tamsa tapo vaiski atgaiva akelėms, kurios jau po truputį norėjo ašaroti. Kai atsitraukė Dominykas, mergaičiukė kelis žingsnelius žengė į kairę - šiek tiek laisvesnį plotą, be medžių aplink. Varniukė būtų laukusi toliau, tačiau žinojo, kad neverta, o pabandyti kažkam teks. Sumąsčiusi burtažodį, kurį ne tik girdėjo, bet ir buvo šiek tiek pramokusi, suspaudė lazdelę tvirčiau. Kojomis tarsi įsirėmė į žemę ir sušuko :
- Stupefy!
Iš lazdelės iššovusi jėga netgi keliais žingsniais privertė atgal paėjėti Bethany. Atkeikiamojo burto nemokėjo itin gerai, tad vylėsi, jog bičiulis išsisuks.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 20, 2018, 08:29:09 pm
Šviesa iš Bethany burtų lazdelės virš pirmakursių buvo neilgai, tad išnykus šviesai ir atėjus tamsai, berniuko akys vos pripratus prie šviesos dabar lėtai pratinosi prie neseniai grįžusios tamsos. Ilgą laiką nė vienas neištarė nei žodžio, nei vieno burtažodžio. Atrodė, kad nė vienas nenori pradėti ar sužeisti dvikovos partnerio.
Laikui bėgant, dvikova prasidėjo, pirmąjį užkeikimą paleido varnanagė. Tai buvo 'stupefy' kerai. Dominykas po Bethany paleisto burtažodžio, staigiu judesiu pasisuko į kairę pusę. Išvengęs užkeikimo, grįžo į pradinę padėtį, atsistojo tiesiai, pakėlė lazdelę pirmakursės link ir ištarė pirmąjį savo burtažodį šioje dvikovoje:
-Arresto momentum,-pakankamai garsiai ištaręs burtažodį, burtažodžiu bandydamas sulėtinti varniukės judėjimą, o vėliau dar iš berniuko lūpų išėjo dar vienas užkeikimas,-Expelliarmus!-Pabandė nuginkluoti priešininkę.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 20, 2018, 08:48:22 pm
Kaip mergaičiukė galvojo, taip ir nutiko - draugas išsisuko nuo kerų pliūpsnio. Jėga, kuri sklido iš lazdelės bei nubloškusi ją pačią toliau, pridėjo keistą apdujimą. Visgi, Bethany tik tvirčiau suspaudė lazdelę, o ši išleido keletą kibirkščių. Varniukė pasiruošė atsakymui į jos puolimą. Išgirdusi užkeikimą, mergaičiukė nėrė staigiai už medžio aplenkdama kerų pliūpsnį. Tuomet atsargiai išlindo ir suvokė, jog pasielgė kvailokai - expelliarmus burtažodis išmušė iš rankų lazdelę bei nubloškė ją kitan šonan. Bethany tarsi pametusi galvą ėmė bėgti lazdelės link ir parkritusi, tačiau laikydama ją rankoje sušaukė :
- Levicorpus!
O tuomet nuleido lazdelę ir šiaip taip atsistojo nematydama ar Dominykas spės išsisukti nuo šio burto.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 20, 2018, 10:12:11 pm
Pavyko! Dominyko paleistas užkeikimas nuginklavo priešininkę. Bethany lazdelė nulėkė į kitą šoną, o mergaitė netekusi lazdelės nedelsdama bėgo pasiimti burtų lazdelės ir parkrito, tačiau nieko turbūt nepagalvojusi nukreipė lazdelę link berniuko ir ištarė burtažodį, nuo kurio Dominykui nepavyko išsisukti, tad šis pakibo ore ir dar aukštyn kojom. Pirmakursis kol suvokė, kas nutiko prabėgo keletą sekundžių, šios sekundės tikroje kovoje galėjo kovoti net gyvybę.
Sebastijanas stengėsi nepaleisti lazdelės iš rankos, atsisukęs ginklą į save šis tyliai sušnabždėjo atkeikimą:
-Liberacorpus,-ištarė ir pakankamai skaudžiai nukrito ant šaltos žemės, šiek tiek susitrenkdamas galvą, o pati lazdelė nuriedėjo į kairę pusę. Berniukas nieko nelaukdamas atsistojo ant kojų ir pasileido burtų lazdelės link. Paėmęs ginklą berniukas ištarė burtažodį:
-Impedimenta,-ištaręs užkeikimą, tikėjosi, kad burtažodis pavyks ir sulėtins Bethany judesius.-Expelliarmus!-pabandė nuginkluoti dar sykį, po gal pavykusio mergaitės judesių sulėtinimo,-Stupefy.-pakankamai garsiai ištarė užkeikimą ir laukė rezultato.
Pasipylus burtažodžių lietui iš Dominyko lūpų, šis greitu žingsniu nuėjo prie medžio ir pasislėpė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 21, 2018, 12:31:49 am
Jėgų antplūdis ėmė nykti staigiau, nei ji tikėjosi ar troško. Vos sugebėjusi atsistoti, tvinksinčiais keliais, mergaičiukė negalėjo patikėti tuo, ką pamatė - Dominykas atsibūrė užkeikimą, kuriuo ji visai sėkmingai berniuką pakabino aukštyn kojomis. Deja, vienas jos bandymas kovoti paleidžiant vieną burtažodį, tapo silpna grandimi. Išgirdusi kažkokį žodį, turbūt užkeikimą, Bethany pašoko aukštyn, tačiau nesugebėjo išsisukti nuo kerų - jie pataikė į dešinę koją. Nusileidusi ant žemės, mergaičiukė negalėjo greitai judėti. Toks jau buvo tų kerų principas. ,,Non deficere. Niekada nepasiduoti", - šitaip pabandė sugalvoti kokį nors burtažodį bei tik paskutinę akimirką sušuko, išgirsdama dar vieną burtažodį iš draugo lūpų :
- Locomotor mortis!
Vos tik švystelėjo kerų pliūpsnis iš varniukės lazdelės, expelliarmus kerai ją išmušė iš rankų. Nepamačiusi, ar sušauktas burtažodis surakino jo kojas, lėtais ir ją pačią erzinančiais judesiais bandė kuo greičiau pasiekti lazdelę, bet vėl išgirdo žodį. Bethany nurijo seiles. Viskas tvarkoje. Tokia buvo paskutinė jos mintis, o tuomet stupefy burtas ją sustingdė bei nubloškė tiesiai į spygliais apaugusį krūmą, dar toliau nuo kažkur besimėtančios lazdelės. Auč.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 21, 2018, 12:32:05 pm
Dvikova vyko pakankamai greitai, negali pasakyti, kuriam sekėsi blogiau, kuriam geriau, bet juk sėkmė aplanko netikėčiausiose vietose. Impedimenta kerai suveikė ir Bethany judesiai sulėtėjo, mat burtažodis pataikė į mergaitės koją. Paleidus nuginklavimo užkeikimą, jis taip pat pavyko, nors prieš Bethany lazdelei ištrūkus iš jos rankos, ji paleido užkeikimą, nuo kurio Dominykui nepavyko pasislėpti ar apsiginti, tad dabar jis tiesiog stovėjo, negalėdamas pajudėti iš vietos.
Stupefy kerai ir šį kartą pavyko. Na, man dabar ir sekasi.-dvikovoje spėjo ir apsidžiaugti, ir dar pagalvoti ne apie burtažodžius. Pirmakursė nuo stupefy kerų poveikio, ji dabar gulėjo sustingdyta spygliuotame krūme.
Reikia nueiti kaip nors pas ją. Tie ar tie kerai? Dominykas mintyse galvojo, ką daryti pabandyti atsišaukti sau kerus...dar sykį, jei nepavyks bus kitas variantas.
Vis dar rankose laikydamas lazdelę, ją lėtu judesiu atsuko į save ir nedrąsiai ištarė kažkur girdėta gal teisingą, gal neteisingą burtažodį.
-Finite incantatem,-ištarus burtažodį kažkas įvyko, bet berniukui pabandžius paėjėti jis su veidu griuvo į purvą. Pfe-pagalvojęs berniukas pabandė nusivalyti purvą nuo veido, tačiau nuvalė tik pusę veido ir tai ta pusė turėjo šiek tiek rudos spalvos.
Beliko Sebastijanui antras variantas.
-Accio Bethany,-pirmakursis nežinojo ar tai suveiks, bet ne pamėginęs nesužinosi. Su viltimi  laukė ar pavyks, ar ne.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 21, 2018, 01:30:21 pm
Bethany matė vien tik šakas aplink ir skaudžiai jautė į jos rankas, veidą bei kitas apnuogintas kūno dalis besirėžiančius krūmo spyglius. Au. Au. Au. Auč. Mergaičiukė nieko aplink nenugirdo, išskyrus keletą (tikėjosi, kad burtažodžių) žodžių. Pajudėti neįstengė, kad ir kaip stengėsi. Tik akimis varstė viską, ką tik sugebėjo įžvelgti. Neaiškus kerų blyksnis praskriejo tiesiai virš jos galvos, ji netgi spėjo nulydėti akimis. Tačiau kito burto varniukė nenugirdo, bet pagal tai, jog burtažodis ją iškėlė iš krūmo bei nusviedė iki berniuko, priėjo savo spėjimą. Accio kerai. Skaudžiai nusileidusi ant žemės (jau antrą kartą!) Bethany pamatė šalimais buvusį bičiulį, kurio kojas buvo surakinusios grandinės. Jeigu ji nebūtų sustingdyta, atkerėtų, tačiau dabar galėjo tik gulėti ir žiūrėti tik tiek, kiek pajėgė akimis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 21, 2018, 01:47:31 pm
Sušukus accio užkeikimą, jis Dominykui pavyko. Nors berniukas vis dar gulėjo veidu į purvą, apsidžiaugė.Netrukus šalia jo gulėjo Bethany, o jos kai kuriose vietose oda buvo apibraižyta spygliais.
-Accio Bethany burtų lazdelę,-nusprendęs viską sutvarkyti, jis burtažodžio pagalba susigrąžino draugės lazdelę, kad ši nepasimestų miške, o vėliau tikėdamasis, kad burtas pavyks, pabandė atkerėti bičiulę:-Rennervate,-pakankamai garsiai ištarė burtažodį, kuris buvo skirtas atkerėti po sustingdymo kerų (stupefy).
Vildamasis, kad burtai pavyko, Dominykas netoliese gulėjusią Bethany burtų lazdelę laisva ranka stumtelėjo lazdelę bičiulės pusėn, kad ši atgijusi galėtų atkerėti ir patį Dominyką.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 21, 2018, 08:44:18 pm
Bethany ne itin patogiai sustingusi gulėjo ant kietos žemės po savimi jausdama keletos medžių šaknis ir žvelgė į tamsų, blausų bei menku debesų šydu apgaubtą nakties dangų. Akys vos sugebėjo nukrypti tai į vieną pusę, tai į kitą. Nedaug ką įžvelgė, būtų pamačiusi daugiau, tačiau trukdė sustingdytas kūnas. Mergaičiukė pajautė kaip nutirpo jos kairė ranka dėl nepatogios pozos. Varniukė išgirdo, kuomet šalia buvęs bičiulis (nematė ar jis gulėjo, ar sėdėjo, tačiau priėjo išvadą, kad surakintas grandinių tikrai nestovėjo) kerų pagalba pasikvietė jos lazdelę ir jei tik būtų galėjusi, būtų pakėlusi aukštyn antakius, tačiau deja, nebuvo idėjų kaip stupefy kerams pasipriešinti. Lazdelė atskrido kažkur netoli, bet ji jos pamatyti neįstengė. Atstingdyta, o tiksliau, tarsi atgaivinta Bethany it pabudusi po košmaro staigiai atsisėdo bei pravira burna įkvėpė gurkšnį oro. Kairė ranka dilgčiojo, nes buvo nutirpusi, o su visa kita atrodė puiku, neskaitant krūmo spyglių paliktų įdrėskimų, kurių beveik mergaičiukė nejautė. Bethany dėmesį atkreipė link jos pastūmėta lazdelė. Paėmusi ją į ranką, nei garsiai, nei tyliai, ištarė :
- Finite incantatem!
Varniukė vylėsi, jog pavyko, mat kitų kerų, galinčių šiuo momentu padėti, ji nežinojo. Jėgos seko bei menko, o sėdėdama mergaičiukė giliai ir tankiai kvėpavo bei tuo pačiu žiūrėjo į draugo pusę.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 21, 2018, 09:49:01 pm
Pavyko. Dominykui sustingdymo kerų poveikio panaikinimas sėkmingai pavyko, nors ir pirmą sykį naudojo jis puikiai pavyko, juk sėkmei tereikia vilties ir noro tai daryti ar ne?
Šalia buvusi draugė paėmė berniuko pastūmėta lazdelę ir pabandė atkerėti pirmakursį. Finite incatatem kerai išsklido iš Bethany lūpų ir jautiesi viltis, kad grandinės nuo Dominyko kojų išnyks. Berniukas pabandė pažiūrėti į kojas. Valio, jo kojos jau nebebuvo suvaržytos geležinių grandinių.
Varniukas atsistojo ir nusivalė tą nelemtą purvą nuo veido, ir pagaliau pasijautė bent truputį švaresnis.
-Atleisk, kad taip nutiko. Turiu omeny, nederėjo tiek užkeikimų paleisti tavo pusėn.-Ištarė bičiulei, pasigailėjęs savo paleistų burtų ir nutarė atsisėsti ant rąsto, ant kurio sėdėjo prieš pradedant šokti, prieš prasidedant bičiulių dvikovai.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 22, 2018, 12:01:34 am
Bethany vis dar sėdėjo ant žemės ir sunkokai alsavo. Jos akelės nuklydo nuo Dominyko ir žvelgė kažkur. Lyg tais į medį, o gal dar kur nors - tamsoje vangiai ką įžvelgė. Po truputį mergaičiukės kūnas ėmė rimti, kairė ranka nebedilgčiojo bei nugalėjo tirpimą.
- Viskas gerai, - menkai šyptelėjo pirštų galais nuo kaktos nubraukdama užkritusius, susivėlusius plaukus, - svarbu, jog abi pusės sveikos.
Varniukė sugebėjo išpešti tik tiek savo kalbos. Jai nereikėjo jo atsiprašymo, nors ir rankos bei veidas buvo apibraižyti bei žaizdoti. Lėtais judesiais, neskubėdama Bethany atsistojo. Tuomet menkais žingsneliais artėjo prie rąsto. Po keletos minučių jį pasiekusi, atsisėdo tarsi net nebuvo sėdėjusi ar sustingusi.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 22, 2018, 01:42:38 am
Dominykas net pats nesuprato, kodėl atsiprašė, juk dvikova yra dvikova, visada kas nors joje susižaloja. Bet šioje kovoje Bethany susižalojimai dėl spygliuočio krūmo, o Dominyko mėlynės ant kojų nuo grandinių, kurios palyginus, dar neseniai veržė pirmakursio kojas.
Netrukus ir Bethany atsisėdo šalia berniuko ir vėl tyla, ir vėl nežinia dėl veiklos.
-Taigi...ką veiksime? Nemanau, kad dar norėtum tęsti dvikovą. Beje, jei nesupyksi duosiu patarimą, turėtum labiau išlavinti reakciją ir svaidytis ne vien po vieną burtažodį, o kelis iš eilės.-Jam pačiam nepatiko, kai duodavo patarimus, jeigu ir būdavo jei geri ir argumentuoti, bet ne...Dominykas beveik niekada jų nesiklausydavo, tik kartais jei protas ar nuojauta paliepdavo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 22, 2018, 03:12:25 pm
Akimirką, vieną vienintelę akimirką, mergaičiukei pasirodė, jog tai sapnas, kad dvikova tebuvo kvailokas, pirmas į galvą atėjęs žaidimas, kad jos pačios čia nebuvo ir ji nesėdėjo ant rąsto suveltais plaukais (kuodo jau beveik nebuvo matyti) bei subraižytomis rankomis. Tačiau tai buvo tikrovė, o vienoje vietoje Bethany sugebėjo įžvelgti skylę kūno spalvos pėdkelnėse, bet tai nebuvo svarbu.
- Žinau, žinau, - apie reakcijos lėtumą ji jau girdėjo ne kartą, - mano reakcija visuomet buvo lėtesnė, net nežinau kodėl. Ir taip, jau supratau, kad reiktų naudoti po keletą kerų vienu sykiu, - lengvai sukikeno. Stojo tyla. Kažkur sušlamėjo lapai, galbūt iš savo lizdo pakilo paukštis į dangų.
- Nežinau net, - galop prabilo pradžioje ignoravusi pirmą klausimą, - sunku ką nors sugalvoti.
Bethany užvertė galvelę į medžių viršūnes. Tamsoje jie tapo tamsiais šešėliais, didingais ir tarsi grūmojančiais dėl neaiškių priežasčių. Supratusi, kad kol kas lazdelės neprireiks, įbruko į kišenę bei delnus padėjo sau ant kelių. Jai pagaliau nebuvo šalta, netgi šilta, tačiau jėgų gausa nedžiugino. Tarsi Bethany vos paršliauštų iki pilies, ir tai, klausimas ar iki bokšto bei savo miegamojo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 22, 2018, 09:10:48 pm
-Manau, kad reakciją įmanoma išlavinti, manau tau reikėtų daugiau pasikauti su kitais ir manau, kad išmoktum reaguoti į viską greičiau.Ir žinoma vadovautis nuojauta ar lysti iš slėptuvės ar dar ne.-Taip jis iš tikrųjų ir manė, jo ir pačio reakcija kartais būdavo lėta, bet šį kartą berniuko reakcija buvo pakankamai greita.- O dėl kerų, kartais gerai ir panaudoti po vieną burtažodį, o kartais ir po kelis, visada dvikovoje reikia išnaudoti netikėtumą savo pusėn.
-Jeigu nesugalvojam ką veikti, tai gal jau einam į mokyklą. O kitą sykį dar čia susitiksim išlavinti tavo reakcijos?-nusišypsojo ir atsistojo.
Tvirtai atsistojęs ant žemės, atsisuko į mergaitę ir lyg džentelmenas pasiūlė parankę pirmakursei.
-Eime?- dar palūkėjo ir nuėjo link Hogvartso žiburių link...
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 24, 2018, 06:53:28 pm
- Viską, jeigu tik trokšti viskuo, ką tik aprėpia troškimas, galima išmokti, išlavinti ir taip toliau, - atsakė į Dominyko pasakymą. Išties, mergaičiukė neįsivaizdavo, ar galėjo ateityje kilti koks karas, kuriame jai tektų kovoti. Bet ji greitai nuvijo šias mintis šalin.
- Pasikauti kitais... Ne itin gerai bendrauju su žmonėm, kurie norėtų treniruotis kautynėms, - menkai atsiduso, - neįsivaizduoju, ar tokių yra.
Gal jį įžeidžiau? Varniukė klausėsi draugo patarimų. Kovos niekados jos netraukė, o kartais tai primindavo nevykusią vienos pamokos praktiką, kuomet viską sukniso ne tik sau, bet ir savo gerai draugei.
- Žinoma, - pakėlė savo akis nuo rankų bei menkai šyptelėjo, - eime.
Bethany pakilo nuo rąsto. Kūnas tarsi vėl atrodė sustingęs, tačiau bent sugebėjo judėti. Žvelgdama į medžių viršūnes, pamažu traukė link pilies.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 02, 2018, 09:03:28 pm
Jau nežinia kelintą kartą susisupusi į šiltą pledą Morgana išsmuko iš Hogvartso kiemo ir pasuko link Uždraustojo miško, kuris nebe atrodė toks uždraustas, kai klastuolė kone kiekvieną naktį į jį įsmunka.
  Nužingsniavusi iki pamėgtos vietelės, mergina akimirką kitą užvertė galvą ir pažvelgė į dangų, uždangstytą medžių lapų, pro kurį matėsi pavienės žvaigždės. Morgana atsiduso ir priėjusi prie milžiniško gluosnio, atsisėdusi ant žemės, į jį atsirėmė.
  Taip dažnai Morgana ir sėdėdavo, neįprastai ramiai, niūniuodama mėgstamų dainų melodijas ir kartas nuo karto skaičiuodama medžių lapus. Net ir jai pačiai būdavo keista, kad sugebėdavo būti tokia rami, prie kitų ji visada trykšdavo energija, daug juokdavosi, niekada nepavargdavo, o čia ji buvo viena su savimi.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 02, 2018, 09:20:51 pm
 Jau seniai jam pabodo įvairios paauglių dramos, intrigos ir kitokios nesąmonės. Retkarčiais, pro praėjimo pro mokyklos koridorius pertraukų metu, Kristoferiui pradėdavo trūkti sveikatos nuo nesustabdamo kiekio pliurpalų ir kitokio visokio šlamšto, kuris šviesos greičiu skriedavo iš amžiais atvertų vaikų lūpų. Taip kartais norėdavosi prigriebti kokį vaiką, surišti jį, užkimšti burną obuoliu, kaip kokio tai paršelio, ir nugrūsti kur giliai į rūsį. Deja, tokia prabanga buvo ne klastuoliui.
 Patyliukais išskubėjęs iš Hogvartso pilies, klastuolis patraukė link Uždraustojo miško. Bala žino, kodėl vos ne kiekvieną mokinį traukia Uždraustasis Miškas, bet būtent tuo metu, Krisas norėjo truputi tylumos arba, kad tiesiog galėtu pabūti vienas. Nors visi žino, kad Uždraustajam Miške, visada galima ką nors sutikti.
 Kaip ir dabar, nematyti Kristoferiui vienumos. Netoliese, pastebėjo dar vieną pažįstamą.
- Ar nežinojote, kad Uždraustasis Miškas yra uždraustas? Ką čia veiki? - Paklausė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 03, 2018, 12:38:17 pm
Morgana kruptelėjo išgirdusi žemą balsą. Prisimerkusi ji pažiūrėjo į atvyklėlį ir tada nusisuko.
- Tai ką tu čia darai, jei Uždrastasis miškas yra uždraustas?- klastuolė pavartė akis tai sakydama ir užsimerkė. Garbanė kiek įsitempė ir po pledu iš pižamos kišenės išsitraukė suspaudė lazdelę, dėl visa ko.- Tu gal aklas? Sėdžiu. Atsirėmusi į medį.
  Gana šaltoku balsu ji atsakė ir tada vėl pasisuko į žmogų kuris stovėjo prie jos. Morgana prisimerkė mėgindama apskaičiuoti kaip greitai ji sugebėtų nukenksminti vaikiną, jei šis bandytų pulti. Nebuvo daug galimybių, bet ir tos menkos galėjo būti sėkmingos. Strazdanė pradėjo muistytis taip truputi pramankštindama sustirusias kūno vietas.
-O tu ką čia darai?- galiausiai paklausė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 03, 2018, 06:41:55 pm
- Man, brangutė, kas neleistina - leistina. - Pašaipiai kilstelėjo antakį. Įsižiūrėjęs į kažkur matytą mokinę, Krisas šyptelėjo. - Ak, kaip juokingai atrodai, kai tokia pikta esi. - Sau prieš nosį sumurmėjo. - Ar aš tave pažįstu? - Paklausė.
 Kristoferiui buvo linksma stebėti, kaip ta simpatiška mergina muistėsi ir lyg kažkuo įtarinėjo klastuolį. Tyluma ir noras pabūti vienam, palauks. Dabar klastuoliui čia yra kažkas įdomesnio.
- Ak, galiu atsakyti taip pačiai - vaikštau po Uždraustąjį Mišką, nesimato? Nors, o gal aš ieškojau gražių panelių su kuo pabendrauti? Bet deja, mane čia atvedė Hogvartso šurmulys ir pastovus kitų mokinių burbėjimas. Norėjau pabūti vienas, bet sutikau tave. - Pasakė ir prikando lupą.
 Jau nesinorėjo būti vienam, Kristoferis surado sau naują veiklą - paerzinti garbanę. Rodos, tai atrodė linksmai. Vaikinas priėjo prie merginos ir šalia jos prisėdo, padėjo savo ranką jai ant nugaros.
- Tai kuo tu vardu? - Silpnai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 04, 2018, 08:42:45 am
Morgana kelis kartus žadėjo įsiterpti jaunuoliui bekalbant, tačiau leido jam išsilieti. O kai šis prisėdo prie jos ir padėjo ranką, jau buvo tikrai viršūnė. Garbanė suspaudė lūpas pažvelgdama į kažkur matytą vaikino veidą. Nuleidusi kelis jo sakinius negirdomis Morgana ištarė:
-Visų pirma, manęs neliesk.- ugniaplaukė ištarė ir nusipurtė vaikio ranką, ir kiek tolėliau pasislinkusi ji, ir vėl nusisuko į miško pusę.- Pažinot gal pažįsti, esu gana populiari mokykloje, gal kažkur matei ar girdėjai apie mane, Morgana aš, o tu kas būsi?
Laukdama vaikino atsakymo garbanė labiau susisupo į pledą, nes vis dėlto nakties šaltis nebuvo pats maloniausias. Klastuolė savo rankoje vis dar spaudė burtų lazdelę, taip stipriai, kad bijojo jog sulaužys.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 05, 2018, 07:47:06 pm
- Kokie mes pikti. - Taip pasakydamas pabandė 'paerzinti' ugninių plaukų savininkę. Bet visgi, ranką savo nuleido nuo merginos liemens. - Tu populiari? Nah. - Susiraukė ir pasistengė nekreipti į tai dėmesio. Vaikinas nenorėjo sutikti su jos žodžiais, bet gal jis klysta?
- Malonu susipažinti, Morgana. Jaučiu pažinojau tave, kai mėtėmės gyvatėm per pamokas. Tiksliai, tu ir buvai ta, kuri viską ir pradėdavo ten. - Nutilo, bet prisiminė, kad pats pamiršo prisistatyti.
- Aš tau galiu būti, kad ir tavo būsimu vyru. O apskritai, esu Kristoferis. Daug kas mane vadina Krisu arba Robiu, nes antras mano vardas yra Robertas. - Prisistatė Morganai ir šyptelėjo. - Beje, gal jau paleisi savo burtų lazdelę ir atsipalaiduosi? Neįkasiu gi. - Kaip Robertas galėtu erzinti klastuolę, jeigu jinai tokia įsitempus? Kad net Morgana gali paleisti 'netyčinį' burtažodį į Kristoferį, jeigu klastuolis kažką padarys ne taip. Pernelyg rizikinga.
 Vaikinas išėmė pakelį cigarečių iš savo kelnių kišenės ir iš pakelio ištraukė dvi cigaretes, vieną padavė klastuolei.
 - Nori? - Pasiteiravo merginos. Išėmus žiebtuvėlį, jis padegė savo cigaretę ir įtraukė dūmą. Įtraukęs dar porą mėtinių dūmų, vaikinukas užgesino cigaretę ir kiek papurtęs tą nikotino lazdelę, ėmė sukinėti tarp pirštų.
- Tai ir ką tokiai žavingai merginai veikti Uždraustajame Miške, taip vėlai? Sakyti man, kad čia atėjai tiesiog pasėdėti atsirėmus į medį, netinka. Juk turi būti kokia nors priežastis, kad atvykti į mišką? Mano priežastį jau žinai, tai gal ir savo papasakosi?
 
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 10, 2018, 04:52:12 pm
 Įtariai dar kartą nužvelgusi šalia atsisėdusį vaikį Morgana papurtė garbanotą galvą ir atsiduso bei atsipalaidavo.
- Kurgi ne,- prunkštelėjo ugniaplaukė,- Mano būsimas vyras, na ir pajuokavai.- ji netikrai nusijuokė, o tada ir vėl sukluso.- Vardas pažįstamas, tačiau tavo veidas nelabai įsiminė. Remarkas būsi, tiesa?- įsikišdama lazdelę į apsiausto skverną Morgana pratarė ir tada pasičiupo vieną cigaretę.- Dėkui.- murmtelėjo ir prisidegusi įtraukė nuodingų dūmų.
  Pirmą kartą rūkant, garbanė stipriai užsikosėjo, o cigaretę pasinorėjo iškart išmest, tačiau negalėjo sugadinti savo įvaizdžio. Nusibraukusi kelias ašaras kurios ištryško nuo akis griaužiančių dūmų ji ir vėl užtraukė.
- Aš čia šiaip pasėdėti, kartais neprošal pabūti ir vienai. Pavargstu nuo žmonių.- gūžtelėdama Morgana ištarė kartu išpūsdama dūmus.
  Nežinia, gal dėl visko buvo kaltas pilnas mėnulis, kuris kybojo virš Morganos ir Kristoferio, o gal garbanei tiesiog pasimaišė protas, bet štai netrukus klastuolė, ir vėl įtraukė dūmų į plaučius, greitai persėdusi ant vaikino kelių, cigaretę pametusi kažkur šalia, rankomis suėmusi už klastuolio veido, sekundę dvi pažvelgė į šio akis ir prisitraukusi pabučiavo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 10, 2018, 05:33:02 pm
  Buvo linksma žiūrėti, kaip mergina stengiasi padaryti 'kietą' įvaizdį bandydama rūkyti. Robertui buvo pastebima, kad jinai niekada nerūkė. Bet jam patiko žiūrėti, kaip ji tai daro. Patiko žiūrėti, kaip merginos iš išvaizdos atrodančios visai geros ir tada jos bando laužti kokias nors taisykles.
 - Aišku. - Šyptelėjo Morganai. Klastuoliui tai buvo pažįstama, kai pavargsti nuo žmonių ir nori būti vienam. Netgi ir dabar, vaikinas ta pačia priežastimi dabar Uždraustajam Miške. Jis tiesiog pavargo nuo žmonių, kad net po tarpiais įsivaizduoja, kad kvailų žmonių egzistencija tiesiog išnyksta.
  Bandęs erzinti klastuolę, ši jį pabučiavo. Kristoferis niekada nesitikėtų tokio poelgio iš ko nors, taip netikėtai. Dažniausiai, kai klastuolis bando erzinti merginas, šios supyksta ir nori muštis, todėl Krisas tikėjosi kažką panašaus ir iš Morganos, nors tokiai reakcijai irgi buvo ne prieš. Atvirkščiai, Remarkui
buvo įdomu, kas toliau bus.
  Vaikinas padėjo savo rankas klastuolei ant liemens ir pabučiavo ją atgal. Net nežinojo ant kiek ilgai jis truko, gal minutę, o gal daugiau. Bet bučinys truko neamžinai ir jam pasibaigus, atsitraukė ir pažiūrėjo į Morganą kiek nustebusiu žvilgsniu.
 - Hmm, įdomu. - Tarstelėjo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 10, 2018, 05:48:29 pm
  Nežinia kiek laiko truko bučinys, rodos, kad galbūt kelias valandas, tačiau tik kelias sekundes. Pajutusi vaikino rankas ant liemens Morgana kiek įsitempė, tačiau netrukus ir vėl atsipalaidavo. Vaikinui atsitraukus ugniaplaukė pasijuto tarsi iš jos kas būtų atėmę saldainį. Neprieštarausiu, Morganai visada patiko bučiuotis, vos tik pirmą kartą pasibučiavo ji suprato, kad turi šiokią tokią silpnybę. Bučiniai jai visada suteikdavo keistą jausmą.
  Pamačiusi Kristoferio išraišką Morgana garsiai ir nuoširdžiai nusijuokė. Vaikinas tikrai nesitikėjo tokio merginos veiksmo.
- Tai jau, kad tikrai.- klastuolė ištarė su šypsena veide ir prikando lūpą.
Jei jau pabučiavau, tai kodėl nepabandžius dar vieno dalyko? Vis tiek viskas links tarp šių medžių.“- Morgana pagalvojo ir perbraukė per tiesius vaikino plaukus. Kita ranka, kuria vis dar buvo suėmusi už vaikino veido, su nykščiu perbraukė lūpas.
  Kelias akimirkas dar paabejojusi vėl prisispaudė prie Kristoferio, šį kart su aistra ir šiokiu tokiu grubumu, o atsitraukdama ji švelniai sukando klastuolio apatinę lūpą ir ją patraukė. Nustojusi bučiuotis Morgana atsitraukė ir pačiupo dar vos vos rusenančią cigaretę ir įtraukė jos dūmų.
-Visada norėjau taip pabandyti, jei klausi.- Morgana ištarė gūžtelėdama pečiais.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 10, 2018, 07:45:10 pm
  Pirma mintis buvo, kad Morgana turbūt yra susirgusi arba jinai dabar paveikta kokių nors mėnulių fazių. Nes iš niekur nieko normalus žmogus nelįstu bučiuotis. Nors, gal tai viską ir paaiškina? Gal Morgana yra kažkokia nenormali?
  Dėl tokių minčių vaikinas silpnai nusijuokė. Bet jis vis tiek dar nebuvo supratęs, kodėl Morgana taip elgiasi, todėl nesusilaikęs, paklausė to.
 - Tai, kas tau čia užpl.. - Nespėjo pasakyti, nes klastuolė perbraukė per Kriso lūpas, o vėliau susilaukė dar vieno bučinio. Šis buvo labiau rimtesnis ir aistresnis. Pirmo bučinio jis nesitikėjo ir jautėsi nustebęs, bet jau antrą kartą vaikinas labiau buvo atsipalaidavęs ir.. Atsidavė aistrai?
  Antras bučinys trūko ilgiau, bet jam pasibaigus, vaikinas jau pats norėjo dar daugiau. Bet deja, pasistengė to neparodyti ir, ir vėl padarė 'nustebusią veido išraišką'.
 - Visada norėjai tai padaryti? - Pakartojo. - Na, prašom už paslaugas? - Tarstelėjo. 
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 10, 2018, 08:57:05 pm
  Morgana kiek pasimuistė ir užtraukė cigaretės dūmų, kurie šį kart pasirodė visai malonūs.
-Taip, visada norėjau.- klastuolė linktelėjo ir nusišypsojo.
  Iš po lėto rūkydama cigaretę Morgana užvertė galvą ir pažvelgė į tamsų dangų, kuris vos vos matėsi pro medžių lapus. Vis dar jausdama Kristoferio rankas ant jos liemenio Morgana užgesino cigaretės nuorūką į medžio kamieną ir pametė kažkur į šoną.
- Tikiuosi, kad vėliau mūsų susitikimai nebus keisti ar nejaukūs, nes tikrai nenoriu nemalonumų ar kažko panašaus.- tarstelėjo Morgana pažvelgdama į Remarką ir padėdama savo šaltas  rankas ant vaikino pakankamai šiltų.
  Patraukusi vaikino rankas nuo savo liemens ji truputi jas palaikė, taip stengdamasi sušildyti savo delnus, o tada visiškai nulipo nuo vaikino. Vėl atsirėmusi į medžio kamieną ji prasitarė:
- Nežadu daugiau tavęs bučiuoti, nes atrodai labiau nustebęs, nei kad tau patiko.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 10, 2018, 11:55:08 pm
  Tai, kad Morgana tiesiog norėjo pabučiuoti Kristoferį, tai jam nepaaiškino vis tiek jos poelgio. Nes su tokiu požiūriu, Krisas jau seniai būtu su visomis gražiomis panelėmis prisibučiavęs ir net dar.. Blogiau.
 - Hmm. Na, gerai. - Sumurmėjo sau prieš nosį ir pradėjo labiau apžiūrinėti Morganą.
  Kriso žvilgsnis krito ant Morganos lūpų. Į jas žiūrint, jis vos nepraklausė ką sakė Morgana.
 - Tikiuosi, kad kiti mūsų sutikimai bus labai panašūs. - Šelmiškai nusišypsojo. Kai klastuolė padėjo savo rankas ant jo, jis pajautė ant kiek jos buvo šaltos. - Tau derėtu rengti pirštines, kai tavo rankos tokios sušalusios. - Tarstelėjo ir toliau laikė jos rankas.
 Merginai nulipus nuo klastuolio, šis atsisėdo truputi patogiau ir visgi arčiau klastuolės ir dar kartą į ją pažiūrėjo.
 - Kas sakė, kad man nepatiko? - Paklausė ugninių plaukų savininkės. - Aš būčiau ne prieš dar, bet.. Jeigu sakai, kad daugiau taip nedarysi, tada puiku. - Su sarkazmu pasakė ir ištraukė iš pakelio dar vieną cigaretę ir uždegus ją, įtraukė keletą nuodingų dūmų.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 11, 2018, 03:02:08 pm
  Morgana įsisupo į pledą kuris ją vos vos šildė. Pasisukusi į Krisą ji pašaipiai šyptelėjo ir nusivaipė, dar kartą.
-Abejoju ar mes dar kada susitiksim.- paprastai pasakė trūktelėjusi pečiais.
  Pajutusi sarkazmo gaidelę vaikino balse, ugniaplaukė kilstelėjo antakius, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pilnai pasisuko į Kristoferį.
- Tai štai kaip? Sakai, kad esi nieko prieš, tačiau bučiuotis atsisakai? Tai ką, reiškia, kad esi jau toks vaikinas, kurį mergina visada turėtų bučiuoti? Na nieko sau...- Morganai net pritrūko žodžių išreikšti menkam pasipiktinimui dėl paprasto bučiavimosi.- Esu nuoširdžiai nustebusi,- pridūrė dar ir pažvelgusi į cigaretę tarp vaikino lūpų ji, nuodingą pagaliuką perėmė ir pati užsirūkė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 11, 2018, 03:21:46 pm
 - Abejoji? Brangutė, mes esam tam pačiam kurse ir tam pačiam koledže. Tai, kad niekada nesusitiksim tiesiog neįmanomas dalykas. - Atrėžė klastuolei.
  Kaip keista, kad apie minutę atgal klastuoliai aistriai bučiavosi, o dabar jau jų pokalbis vos nepereina į pykčius. Vaikinui tai buvo ironiška ir juokinga vienu metu.
 - O kodėl gi ne? - Paklausė. - Ar kas nors galėtu paprieštarauti tokiam kaip aš? - Sekundei nusijuokė. Kristoferis negalėjo suprasti, kodėl Morgana pradeda pykti ant jo. Juk čia ji pabučiavo klastuolį ir dabar pati ir kelia visas dramas. Kuo toliau, tuo įdomiau. - Mat kaip. - Tarstelėjo ir dar kartą pažiūrėjo į Morganą.
  Jau norėjęs dar kartą parūkyti, mergina perėmė Kriso nikotino lazdelę ir pati užsirūkė. Kilstelėjęs antakius, vaikinas nesuprato jos poelgio, todėl priėjo prie jos ir pats atėmė cigaretę sau iš Morganos lūpų, neįsivaizduojant kodėl taip padarė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 11, 2018, 06:49:41 pm
- Jeigu iki šio vakaro mes buvom susitikę tik vieną ar du sykius, tai po šio vakaro dažniau nesusitiksim,- savo ruožtu Morgana taip pat atrėžė vaikinui.
  Sužvairavusi į vaikiną kai šis vėlei atėmė iš ugniaplaukės nuodų pagaliuką, mergiotė burbtelėjo kelis žeidžiančius komentarus Kristoferio pusėn.
- Taip, galėtų paprieštarauti.- Morgana susiraukė ir suspaudė lūpas į tiesą liniją.- Pavyzdžiui aš.
  Leisdama įtraukti dar kelis nuodingus dūmus Kristoferiui, klastuolė ir vėl pasilenkusi į priekį atėmė cigaretę iš vaikino.
- Gaila tau? Taigi turi visą pakelį.- pasakė jam, nė neleisdama užprotestuoti dėl dar kartą atimto nikotino pagaliuko.
  Žvelgdama į Kristoferį Morgana nusivaipė, kyštelėjo liežuvį, o tada įtraukė cigaretės dūmų. Jai buvo įdomi vaikino reakcija, todėl kas kartą kai klastuolis krustelėdavo jos akyse žybtelėdavo liepsnelės.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 11, 2018, 08:14:32 pm
 - Nors sutinku. Išvis, neduok Dieve man dar kartą su tavim susitikti. Gal kitą kartą bus dar blogiau? - Pabandė su tokiais klausimais labiau paerzinti garbanę. 
  Remarkas net nežinojo, dėl ko jie pradeda pyktis. Gal jis padarė klaidą, kad taip į ją žiūrėjo ar padarė klaidą, kad per daug nusišnekėjo ir galėjo kažkaip ją įžeisti. Bet deja, tuo metu jis net nepagalvojo apie tai, kad čia jis kažkuo kaltas. Jam atrodė, kad klastuolei tiesiog trūksta dėmesio arba nori kažkaip pasirodyti prieš Kristoferį.
 - Nejuokink manęs. - Atrėžė. -  Mane lobiau kitos merginos domina. Tokios kaip Dionė ar Džeinė, Lisetė, kitos. Todėl, tavo nuomonė kažkaip nelabai rūpi. Man šios nakties pilnai užteks jau. - Pabandė įžeisti ugninių plaukų savininkę
  Žaidimas 'atimk cigaretę iš kito žmogaus lūpų' po truputi vis erzino jaunuolį. O būtent tuo metu, kai Morgana antrą kartą jau atėmė iš vaikino lūpų. Susiraukęs ir ištraukęs dar vieną legalaus narkotiko, Robertas įtraukė kelis dūmus, o vėliau kilstelėjo antakius pažiūrėjęs kaip Morgana kyštelėjo liežuvį. Be komentarų. Susiraukė ir pasistengė į tai nekreipti dėmesio.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Balandžio 12, 2018, 09:09:39 pm
  Morganos veidas persikreipė iš pykčio kai išgirdo palyginimą. Ji kelias sekundes stengėsi susitvardyti, vis sukąsdama liežuvį, tačiau iš to išėjo tik šnipas. Garbanė susiraukė, suspaudė rankas į kumštukus, stengdamasi neprarasti savitvardos ir ne iš šio nei iš to netrenkti vaikinui antausio.
- Jeigu tave domina kitos merginos, kaip Lisetė, Džeinė ar kas dar ten tai ko tu čia atsivilkai? Ko nėjai pas jų, ką? Ir kokio velnio tu išvis prie manęs prisitrynei? Galėjai paprastai praeiti ir viskas. Nešdinkis!- ugniaplaukė net išraudusi iš pykčio kone rėkte išrėkė šiuos žodžius.- Aš tavęs neprašiau prie manęs prieiti, o tuo labiau užkalbinti. Net nenorėjau, kad būtum šalia manęs, bet vis tiek lindai, tad dabar gali atsiknisti ir eiti pas merginas kurios tave domina, o mane palikti ramybėje.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 16, 2018, 10:45:14 pm
  Žiūrėti kaip Morgana tuoj pervers pykčiu, Kristoferiui buvo tik juokinga. Visa tai, jam atrodė kaip labai įdomus žaidimas, kur klastuolis labai užsižaidė ir jam reikėtu nustoti. Gal ir gana jau čia lysti prie klastuolės, bet na dar truputi..
  Klastuolė buvo tokia pikta, kad Krisui pasirodė, kad būtent taip ji atrodo.. Miela? Dar kartą padėjęs savo rankas ant jos liemens jis šelmiškai nusišypsojo ir jau pats ją pabučiavo. Bučinys nebuvo pernelyg aistrus, jis buvo paprastas ir trumpas.
 - Gal nori dar? - Paklausė idiotišką klausimą, net nežinodamas kodėl būtent tai tarstelėjo. Mintyse nusijuokęs pagalvojo, kad jis turbūt irgi ką tik buvo paveiktas 'mėnulių fazių', kad pasielgė taip keistai ir kvailai.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 03, 2018, 11:36:07 am
Pajutusi vaikino delnus ant savo liemens Morgana piktai į jį atsisuko. Ji jau žadėjo žiotis ir sakyti, kas jis patrauktų savo letenas nuo liemens, tačiau kai jis ją pabučiavo visos blogos mintys tarsi išgaravo.
Brunetui greitai atsitraukiant Morgana susiraukė, tačiau pasistengė neparodyti savo nepasitenkinimo.
Išgirdusi Kristoferio klausimą ji tik prunkštelėjo ir nusisuko nuo jo. Nuleidusi akis į cigaretę ugniaplauukė pastebėjo, kad ši jau seniai užgesusi ir nusivylusi ją numetė kažkur toliau.
- Gal ir noriu, gal ir ne.- pasakė ji garsiai, žaismingu tonu.- Ką žadi dėl to daryti?
Tada ji atsisuko į jį su šypsena veide, kiek prisimerkusi. Klastūnyno globotinė atsistojo nuo šaltos žemės ir kiek pasirąžė. Ant liemens ji vis dar jautė šiltas Kristoferio rankas.
- Jei mane pagausi, galėsi bučiuoti kiek tik širdis geidžia, jei ne... na pats žinai, grįšime į savo kambarius ir šitos nakties daugiau nebeprisiminsime.- Morgana gūžtelėjo pečiais ir su paskutimuu sakiniu pasileido bėgti.
 
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Spalio 15, 2018, 06:03:16 pm
Atėjus vakarui Luna įsitaisė ant savo lovos ir švelniai glostė Kingą, kuris patogiai susirangęs ant merginos kelių snaudė. Nors rudaplaukė ketino šįvakar niekur neiti, tačiau priešakį dar laukė ilgas vakaras, kuris nė iš tolo neatrodė įdomus likus kambaryje, tad atsargiai nukėlusi savo augintinį ant lovos ir užsimetusi juodą apsiaustą, kabojusį ant spintos rankenos, Luna nužvelgė savo atspindį veidrodyje. Priešais stovėjo juodai apsirengusi mergina, kurios vienintelės akys traukė dėmesį savo išskirtine spalva, visa kita slėpė juoda tamsa. Nusisukusi nuo veidrodžio mėlynakė žvilgtelėjo į miegantį katiną ir išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario. Eidama koridoriumi mergina jautė, kaip prie diržo prikabintas kardas daužosi į kairės kojos šlaunį. Šyptelėjusi rudaplaukė žengė į lauką ir netrukus pajuto gaivų vakaro vėją, kuris ėmė kedenti merginos plaukus. Paslėpus savo plaukus ir veidą po apsiausto gobtuvu Luna žingsniavo Uždraustojo miško link. Ji nė pati nenumanė, kodėl ją taip traukė tas miškas, galbūt giliai viduje tūnantis žvėris troško atsidurti miške, o galbūt tai buvo vienintelė vieta, kurią daugelis aplenkia ir būtent joje gali pabūti vienas. Eidama mišku mergina stebėjo besikeičiančius medžius, kol galiausiai atsidūrė miško proskynoje. Čia medžiai augo kur kas rečiau, o aplinka atrodė net gi šiek tiek jaukesnė, tačiau mėlynakė nujautė, jog tai tik apgaulė. Uždraustasis miškas buvo vien pavojingiausių vietų Hogvartse, tad Luna atidžiai viską nužvelgė ir įsiklausė. Aplinkui tvyrojo ramybė. Atsisėdusi šalia augančio medžio rudaplaukė kilstelėjo galvą į dangų. Šviesiai melsvą dangų jau spėjo pakeisti tamsi skraistė, kuri buvo nusėta žvaigždžių.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Demerianas Silverstein Spalio 18, 2018, 05:10:48 pm
  Dar nepratęs prie šaltų koridorių ir tuo labiau pačio magiško pasaulio Demerianas buvo patraukęs link miško. Jis nežinojo, kad ten eiti yra draudžiama, kai kažkokia nusususi ragana pasakojo apie taisykles vaikinas miegojo, nors net jei ir yra draudžiama, jis vis tiek būtų ėjęs.
  Susiradęs kažkokią proskyną jis įsitaisė atsisėsti prie medžio. Taip jis galėjo matyti netaisyklingo stačiakampio formos laukymę iki pat jos galo. Iš tamsiai rudos, odinės striukės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. Betraukiant cigaretes jam iškrito maišelis su smulkinta žole. Demerianas lyg niekur nieko jį pakėlė ir vėl įsikišo į kišenę. Pasiliks vėlesniam laikui. Užsidegęs cigaretę jis užvertė galvą į viršų. Pro nuplikusias medžio šakas matėsi dangus, tačiau net ir šis atrodė kitaip nei įprastame pasaulyje. Brunetas nemėgo magijos, jis nenorėjo turėti su ja nieko bendro, nes taip priminė jo tėvus, kurie sušiktai paliko jį vaikų namuose. Iš kur jis tai žinojo? Kartą besiknaisiodamas po sandėliuką, bandydamas ieškoti kokių nors tablečių, kurias ryja vaikų namų prižiūrėtojos, rado aplankalą su savo vardu. Jame buvo raštelis su jo vardu, pavarde ir gimimo diena, bei buvo pridėtas laiškelis su kvailu paaiškinimu kodėl jo tėvai jį paliko. Nuo to laiko jis jų nekentė ir nenorėjo nieko daugiau sužinoti, tačiau, likimas susiklostė taip, kad jis sužinojo daugiau nei pats norėjo. Demerianas ir toliau būtų gyvenęs žiobarišką gyvenimą, jei nesusiklosčiusios aplinkybės, kurių geriau neminėti. Rudakis nusuko žvilgsnį nuo dangaus. Cigaretė jo rankose buvo užgesusi. Atsidusęs jis numetė nuorūką kažkur į šalį ir atsistojęs apsižvalgė. Demerianui reikėjo nusičiurkšti. Ir staigiai. Dideliais žingsniai paėjęs kelis metrus gilyn į mišką, vaikinas prasisegė juodas kelnes.
  Grįžtant atgal į proskyną jis jau nebebuvo vienas. Kažkas jo vietą prie medžio buvo užėmęs.
-Sakyčiau visai nemandagu pavogti užimtą vietą.- priėjęs arčiau nepažįstamiosios Demerianas ištarė ir vėl užsidegė cigaretę.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Spalio 18, 2018, 10:16:55 pm
Ateidama į proskyną Luna buvo užsigalvojusi, tad į aplinkinius garsus ir kvapus visiškai nekreipė dėmesio. Žinojo, jog Uždraustajame miške retai kas eina, o jei kas ir buvo, ji jau seniai nebejautė baimės jausmo. Įsitaisusi šalia medžio mergina tik po kurio laiko užuodė cigarečių dūmus. Supratusi, jog neseniai čia kažkas buvo mėlynakė nužvelgė miško proskyną. Netrukus išvydo artėjantį siluetą. Dėkinga už naktinį matymą Luna nužvelgė nepažįstamąjį. Regis, šis buvo vos metais jaunesnis arba vienmetis su rudaplauke. Vaikinui priėjus pakankamai arti mėlynakė kilstelėjo galvą. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į jaunuolį.
-Man atėjus, tavęs čia nebuvo, tad ši vieta neužimta,-šyptelėdama atsakė mergina. Išvydusi, kaip vaikinas išsitraukia cigaretę ir ją prisidega, rudaplaukė klausiamai pažvelgė į nepažįstamąjį.
-Nemanai, jog esi per jaunas tam?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Demerianas Silverstein Spalio 19, 2018, 02:21:05 pm
  Iš viršaus nužvelgęs tamsiaplaukę, vienintelį dalyką, kurį galėjo labai gerai matyti tai buvo jos ryškiai mėlynos akys.
- O tu ne per jauna, kad pradėtum burbėti kaip sena boba?- atsikirto vaikinas šį kart atsisėdamas priešais tamsiaplaukę ir išpūsdamas į ją dūmus.
  Tiesą sakant, jis tai padarė visai netyčia, norėjo į šoną juos išpūsti, tačiau gavosi kaip gavosi. Akimirką ar dvi, spoksodamas į nepažįstamąją jis ištiesė ranką.
- Aš Demerianas, o kuo tu vardu?- prisistatė ir šį kart pasukęs galvą į šoną išpūtė cigarečių dūmus.
  Laukdamas merginos atsakymo jis kiek pasisuko į šoną. Kažkur netoliese jis išgirdo kaip sutraška sausos medžių šakos, kokiam gyvūnui ant jų užlipus. Be to jokio garso daugiau nebebuvo.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Spalio 19, 2018, 03:39:33 pm
Išgirdusi vaikino klausimą Luna linksmai šyptelėjo.
-Taip, šiek tiek per jauna, kaip ir tu,-atsakė mergina stebėdama, kaip jaunuolis įsitaiso tiesiai priešais ją. Tiesa, šiam išpūtus dūmus į ja, mėlynakė trumpam sulaikė kvėpavimą. Ji nemėgo dūmų kvapo, o vilkolakio uoslė visus kvapus ir pojūčius, tik sustiprindavo, tačiau šįkart rudaplaukė nieko nebesakė. Vaikinui prisistačius mergina nusiėmė apsiausto gobtuvą atidengdama savo veidą ir plaukus. Nors žinojo, kad jaunuoliui vistiek bus sunku ką nors įžvelgti tamsoje, tačiau slėpti veido mėlynakė neturėjo prasmės.
-Luna,-spustelėjo ištiestą vaikino ranką ir kryptelėjo galvą išgirdusi šakų trakštelėjimą. Kažkur miške vaikštinėjo žvėrelis. Net būdama čia ji girdėjo jo širdies plakimą, tiesa, ji girdėjo ir tai, kaip plaka Demeriano širdis. Atitraukusi ranką mergina žvilgtelėjo į vaikiną.
-Ką veiki naktį Uždraustajame miške ir dar vienas?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Demerianas Silverstein Spalio 22, 2018, 09:32:17 pm
  Pajutęs kiek per stiprų ir labai šiltą merginos paspaudimą vaikis pakėlęs antakius tiriamai ją nužvelgė, tačiau greitai ir vėl nusuko žvilgsnį. Turbūt visos merginos magiškajame pasaulyje taip paspaudžia rankas, jos vis dėlto skiriasi nuo žiobarių, ne vien tik savo grožiu.. Lyg per miglą išgirdęs mėlynakės vardą jis linktelėjo ir vėl į plaučius įtraukė nuodingų dūmų. Demerianas kiek sukluso išgirdęs kitą tamsiaplaukės klausimą ir pažvelgęs į ją garsiai nusijuokė. Tokie keisti klausimai. Jis nebuvo prie jų pratęs. Na, išvis nebuvo pratęs prie klausimų.
- Norėjau išbandyti savo motociklą, deja tik visai neseniai sužinojau, jog čia neveikia joks žiobariškas prietaisas, todėl porą metrų jį pastūmęs ir vėl parstūmiau atgal. Ir šiaip, norėjau apsižvalgyti po apylinkes. Pati ta Hogvartso tvirtovė pernelyg niūri ir akmenuota.- jis gūžtelėjo pečiais, tada vėl tiriamai pažvelgė į Luną.- O tu?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Spalio 22, 2018, 11:18:56 pm
Pajutusi vaikino žvilgsnį mergina nusuko akis į miško pusę. Naktį miške, regis, karaliavo tyla. Ne tik mokiniai pilyje miegojo, bet ir visi Uždraustojo miško gyventojai. Išgirdusi Demeriano atsakymą mėlynakė atsisuko į vaikiną ir linktelėjo.
-Turbūt tai viena iš Hogvartso magiškųjų savybių,-šyptelėjo rudaplaukė. Ji ir pati ilgėjosi žiobariškų daiktų ir prietaisų. Tiesa, nenaudojo jų itin dažnai, tačiau buvo pratusi prie jų. Orui lauke vėstant varnanagė būtų mielai sutikus pasidaryti šiltos, garuojančios kavos iš naujausio kavos aparato. Vaikinui uždavus klausimą Luna kelias akimirkas pamąstė.
-Planavau vakarą praleisti kambaryje, bet galiausiai nusprendžiau, jog vakaras praleistas miške bus kur kas įdomesnis ir neklydau,-šyptelėjo rudaplaukė ir šįkart nenusuko žvilgsnio pajutusi, jog vaikinas tiriamai į ją žvelgia.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Demerianas Silverstein Spalio 29, 2018, 07:33:13 pm
  Susirėmus Lunos ir Demeriano žvilgsniams, brunetas kažkaip vaikiškai užsispyrė ir nusprendė jų nenusukti. Tai buvo kažkas panašaus į akių kontakto žaidimą tik iš vienos pusės.
- Sakyčiau čia visada kas nors vyksta, neturėtų būti ir taip nuobodu.- brunetas kiek patempė lūpą ir gūžtelėjo pečiais. Jo akys vis dar buvo įsmeigtos į Luną.- Visgi čia Hogvartsas, magiškasis pasaulis, ne toks kaip žiobariškasis, nors tiesą sakant ir ten netrūksta nuotykių.
  Demerianas kiek užsigalvojo apie savo senąjį gyvenimą, bet nepraėjus nė akimirkai atsikratė visų minčių ir kiek palinko į priekį, Lunos link.
- Papasakok ko čia turėčiau išvengti ir labiausiai, ko turėčiau tikėtis šitoje...- jis jau žiojosi pasakyti „skylėje“, tačiau susiėmė.- vietoje?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Spalio 30, 2018, 10:37:38 am
Supratusi, jog Demerianas neketina nusukti žvilgsnio mergina nežymiai šyptelėjo ir tarsi maža mergaitė užsispyrusi pasiruošė daryti tą patį. Stebėdama priešais sėdintį vaikiną, mėlynakė atidžiai nužvelgė jo veido bruožus sustodama ties aštriu žandikauliu, o tuomet kilstelėjo savo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į rudas Demeriano akis.
-Ne visada čia būna įdomu, tačiau magija prideda nemažai pliusų,-šyptelėdama atsakė rudaplaukė. Vėsus nakties vėjelis ėmė kedenti palaidus merginos plaukus kartu vėsindamas šiltą veido odą. Vaikinui palinkus į priekį mėlynakė labiau prisiglaudė prie medžio kamieno, tačiau netrukus ir vėl išsitiesė išgirdusi rudaplaukio prašymą.
-Na, priklauso nuo to ką jau žinai, tačiau turėtum vengti visų įmanomų nemalonumų, o ypač neklaidžioti naktimis po Uždraustąjį mišką, nes čia gali sutikti ir antgamtinių būtybių,-šyptelėjo Luna.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Demerianas Silverstein Lapkričio 01, 2018, 04:21:36 pm
  Rudaplaukei kiek atsitraukusi nuo vaikino, Demerianas pagalvojo, kad ši jo išsigando todėl ir pats kiek atsitraukė, tačiau žvilgsnio nuo jos neatitraukė, ir iš ties jautėsi kiek pamalonintas, kad mergina jį nužiūrinėjo. Jis prie žvilgsnių buvo pripratęs žiobarų pasaulyje, tačiau kai atsirado Hogvartse panoro pasislėpti šešėliuose, todėl kai Luna jį nužvelgė jis pajuto keistus šiurpuliukus.
  Vėjui pradėjus stipriau pūsti ir kedenti Lunos tamsius plaukus Demerianui kiek pašiurpo oda. Buvo šalta, o mergina sėdinti priešais jį atrodė taip plonai apsirengus, kad jis net pasibaisėjo. Iš po lėto nusitraukdamas odinę striukę vaikinas klausėsi ką Luna jam pasakojo, šiai pabaigus jis prabilo.
- Tau turbūt labai šalta, ir man baisu į tave žiūrėt tokią išsinuoginusią.- jis lėtai ištarė ir vėl pasilenkęs prie brunetės ant pečių švelniai uždėjo odinę striukę. Šaltais pirštais vos akimirkai prisilietus prie Lunos kaklo odos Demerianas pajuto kokia ji šilta. Nustebęs jis greitai atitraukė rankas nuo merginos. - Tai turėtų tave sušildyti.- Po to jis nutilo ir kiek atsikrenkštė.
   Jam tai pasirodė kiek nejauki akimirka. Demerianas nebuvo pripratęs prie merginų, todėl jis būdamas prie moteriškosios lyties atstovių dažnai pasijusdavo nejaukiai. Dar nejaukiau buvo, kai prisilietus prie Lunos, neatrodė, kad jai turėtų būti šalta, atvirkščiai, karšta.
- Jeigu negalima klaidžioti po Uždrastąjį mišką, tai kodėl tu čia? Nebijai antgamtiškų būtybių?- jis paklausė stengdamasis nutraukti tylą, o tada tarsi pajuokaudamas,- O gal pati esi viena iš jų?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 01, 2018, 07:54:57 pm
Ryškiai mėlynų akių savininkės žvilgsnis nuo rudų Demeriano akių nukrypo prie jo striukės, kurią jis lėtai nusitraukė nuo savo pečių. Klausiamai žvilgtelėjusi į vaikiną netrukus Luną pasiekė rudakio balsas.
-Ne, man nešalta, viskas gerai,-tačiau Demerianas tarsi nesiklausydamas uždėjo savo striukę ant merginos pečių. Varnė užuodė vyriškus kvepalus susimaišiusius su cigarečių dūmais.
-Ačiū, bet man tikrai ne...-rudaplaukio pirštams palietus Lunos kaklą mėlynakė užsičiaupė. Ji atidžiai stebėjo vaikiną, kuris liko nustebęs pajutęs, kokia šilta jos oda. Mergina giliai įkvėpė ir ištraukusi plaukus iš po striukės nuleido žvilgsnį į žemę. Užsispyrimas pirmai nenusukti žvilgsnio buvo dingęs. Luna nė nenumanė, kaip reaguos į visą tai priešais sėdintis vaikinas. Juk lauke jau karaliavo šaltasis ruduo, o rudaplaukė sėdėjo su plona juoda palaidine ir apsiaustu. Turbūt kiekvienas ją pamatęs būtų pakraupęs, tačiau mėlynakė nejautė šalčio, žinoma, jei būtų įkritusi į ledinį vandenį, be abejo būtų sušalusi, bet tik ne dabar. Galiausiai kilstelėjusi galvą rudaplaukė pažvelgė į priešais sėdintį vaikiną.
-Nebijai, kad davęs man striukę gali nerasti cigarečių?-šyptelėdama paklausė Luna ir išgirdusi sekančius Demeriano žodžius tik dar labiau kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Manau, atsakymas jau aiškus,-žvelgdama į rudas vaikino akis atsakė mergina. Lunos akys spindėjo tamsoje tarsi du maži mėlyni žiburiukai.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Demerianas Silverstein Lapkričio 03, 2018, 11:49:04 am
  Jis kiek susiraukęs nežinojo kur dėti rankas, o tuo labiau kur žiūrėti, todėl galiausiai nusprendė tiesiog žiūrėti į savo ir merginos priešais sėdinčios batus. Buvo nejauku, jis vis dar nelabai suprato kodėl mergina yra tokia šilta. Demerianas dar nebuvo pratęs prie magiškojo pasaulio, o štai atsiranda dar daugiau suktybių bei mįslių. To jam buvo per daug.
- O ką tu veiksi su tomis cigaretėmis?- jis pakėlė galvą ir į klausimą atsakė klausimu.- Be to, visada galiu nusipirkti naujų, ne naujiena.- atsainiai gūžtelėjo pečiais.
  Jis vėl žvelgė į merginos veidą, dabar ji šypsojosi, o mėlynos akys keistai žybtelėjo. Jis suspaudė lūpas, ne, atsakymas dar nebuvo aiškus.
  Paskendęs mintyse jis pradėjo galvoti apie visas galimas galimybes. Na, ji tikrai buvo ragana, bet ir dar kažkas. Vampyrė? Ne, jos kūnas per daug šiltas, o kiek pats vaikinas žino, vampyrai yra šalti kaip lavonai. Elfė? Abejotina, iš knygų ir filmų yra girdėjęs, kad elfai nežemiškai gražūs, o Luna, na, ji buvo graži.
- Manau, kad žinau kas esi, bet labai tuo abejoju. Gal norėtum pati pasisakyti?- jis prisimerkęs palinko į priekį, tačiau dar prieš tai mestelėjo žvilgsnį į dangų. Buvo jaunatis.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 03, 2018, 03:42:18 pm
Išgirdusi Demeriano klausimą mergina vos kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Dar nesugalvojau,-atsakydama mėlynakė žvilgtelėjo į rudas vaikino akis. Tabako kvapas Luną veikdavo daug stipriau, nei kitus. Dažnai galva imdavo svaigti, tad varnė stengėsi vengti žmonių, kurie rūko, tačiau dabar sėdėjo priešais Demerianą ir jam šypsojosi. Rudakiui prakalbus Luna prikando apatinę lūpą. Vaikinas atrodė sutrikęs ir mėlynakė nenorėjo dar labiau jo trikdyti ar gąsdinti, bet juk pati apie tai ėmė kalbėti, tad trauktis nebuvo kur. Pasekusi vaikino žvilgsnį mėlynakė linktelėjo.
-Taip, aš vilkolakė...-Lunos žvilgsnis vis dar buvo įsmeigtas į aukštai šviečiantį mėnulį. Atmintyje iškilo nakties, šviečiant pilnačiai, jausmas, kurį jautė būdama žvėrimi, buvo nenusakomas. Nusukusi žvilgsnį nuo mėnulio Luna nusiėmė nuo pečių vaikino striukę ir ištiesė ją rudakiui.
-Žinau, kad norėjai padėti, tačiau bus geriau, jei ją užsidėsi tu, nenoriu, kad dėl mano kaltės susirgtum.-Šyptelėjo mergina. Rudaplaukė nė pati nesuprato, kodėl taip visais rūpinasi. Juk turėtų būti šalta ir bejausme, kokią dažniausiai visi ją ir mato. O gal alfos instinktai vertė merginą ne tik rūpintis gauja, bet ir kitais?
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Demerianas Silverstein Lapkričio 04, 2018, 07:36:12 am
  Kai Demeriano ausis pasiekė Lunos atsakymas, jis kiek atsilošė. Jo spėjimas buvo teisingas. Akimirką jo kūną užvaldė menka baimė ir jis kiek pasislinko nuo tamsiaplaukės, tačiau greitai susivaldė. Tai turėjo atrodyti nekaip merginos atžvilgiu, tačiau matyt ji jau buvo prie to pripratusi.
- O tai ko dar yra šiame pasaulyje?- jo akys pasiklydo kažkur už merginos, miško tankmėjė.- Vampyrų? Elfų? Zombių? Demonų ar angelų?
  Pajutęs merginos judesį, kaip ji nusiima odinę striukę ir ją paduoda, jis kiek krūptelėjo. Sukeikęs save mintyse, kokio velnio jo kūnas taip sureagavo, jis tik linktelėjo ir pasiėmė striukę. Ši buvo šilta, todėl netrukus ir jam pasidarė šilta, nors prieš tai ir nebuvo taip šalta, tačiau šaltukas buvo spėjęs pažnaibyti Demeriano odą.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 04, 2018, 12:29:09 pm
Kaip Luna ir tikėjosi, Demerianas atsitraukė nuo jos išgirdęs atsakymą. Ramiai stebėdama vaikiną varnė leido jam apsiprasti su mintimi, kad jis sėdi Uždraustajame miške tiesiai prieš vilkolake.
-Na, dėl zombių ir angelų nežinau, vargu ar jie klaidžioja po magiškąjį pasaulį, tačiau vampyrų, demonų, elfų, sirenų, vilkolakių tikrai gali čia sutikti,-vos kilstelėjo savo lūpų kampučius mėlynakė.
-Nurimk...Neketinu tavęs skriausti,-žvelgdama į rudas Demeriano akis šyptelėjo rudaplaukė.-Nesu panaši į tuos vilkolakius, kuriuos vaizduoja žiobarai. Be to, kad pakeisčiau pavidalą, man reikia pilnaties,-Luna tikėjosi, jog bent šiek tiek vaikiną pavyks nuraminti.
-Beje, ar susiradai draugų?-bandydama pakreipti pokalbį kita tema paklausė mėlynakė.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Demerianas Silverstein Lapkričio 04, 2018, 12:37:44 pm
  Vaikinas kiek nusivylė išgirdęs atsakymą, jog vargu bau ar rasi čia zombių ir angelų. Jeigu jau magiškasis pasaulis, tai galėtų būti bent tokių dalykų, ne vien tik banalybių.
- Dėl vilkolakių žinau, tačiau vis tiek baugu sėdėti prieš tave, žinant kas tu esi.- brunetas atsakė vėl pažvelgdamas į vilkolakę.- O as virsmas skauda ar atvirkščiai? Esu matęs daug įvairių filmų su vilkolakiais ir beveik kiekvieno virsmas būdavo skirtingas.
  Jis įdėmiai žvelgė į merginos akis, tarsi tikėdamasis, ar net trokšdamas pamatyti plėšrūną, deja, ši atrodė nė musės nenuskriaustų.
- Ne, dar nesusiradau. Esu čia visai neseniai. Atvykau per mokslų metų vidurį, ir visi čia per daug nosis užrietę.- gūžtelėjo pečiais vaikinas.
Antraštė: Ats: Miško proskyna
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 04, 2018, 01:33:19 pm
Išgirdusi vaikino žodžius mergina linksmai nusijuokė.
-Būtų baisiau, jei žinotum, kokia žiauri ir šalta galiu būti,-nuleidusi žvilgsnį į žemę tarė rudaplaukė. Atmintyje iškilo prisiminimai, kai po brolio mirties įskaudinta mėlynakė išžudė ištisus kaimus. Luna puikiai žinojo, kad brolio mirtis ją pakeitė. Pavertė žiauria, šaltakrauje žudike. Demerianui susidomėjus apie virsmą mergina kilstelėjo galvą.
-Skausmas, kai lūžtą visi tavo kaulai-siaubingas ir nepakeliamas, atrodo, jog net mirtis tuo metu nėra baisi, tačiau jausmas, kurį galiu jausti vėliau yra nuostabus,-šyptelėjo mėlynakė.
-Gal dar nesutikai tų, kurie yra draugiški ir nepasikėlę,-žvilgtelėjo į rudas Demeriano akis rudaplaukė.