Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Megan Lanson Rugpjūčio 10, 2009, 08:46:09 pm
-
Tai - vienas iš Hogvartse esančių mergaičių tualetų, tačiau šis buvo ne toks kaip visi kiti. Pagrindiniu skiriamuoju ženklu buvo visados užrakinta kabina, kurioje 1943 metais žuvo Hogvartso mokinė - Mirta Elžbieta Warren, kitaip žinoma kaip vaitoklė Mirta. Šiame tualete yra ir dar maždaug penkios tokios pat kabinos, tačiau visos jos būna atviros. Kaip ir vaitoklės Mirtos kabina, visos buvo purvinos mat kabinose jau seniai niekas nesilankė - greičiausiai prisibijojo Mirtos. Taip pat šiame tualete buvo 6 kriauklės su veidrodžiais, viena iš jų vedė į paslapčių kambarį - čiaupas buvo pažymėtas gyvatės ženklu, ir atsukus iš jo netekėjo vanduo. Kaip atidaryti įėjimą? Gyvačių kalba pasakyti slaptažodį ir kriauklės atsitraukia, atverdamos laiptus vedančius žemyn.
Megan atsargiai pravėrė tualeto duris ir stumtelėjo į priekį Vanessą. Durys su skambiu dunkstelėjimu užsivėrė ir mergaitė turėjo progą apžvelgti Mirtos valdas. Tai buvo ganėtinai senas tualetas su trijomis kriauklėmis ir keletu melsvai dažytų kabinų, kurių spalvą vos galėjai įžvelgti kadangi puse dažų buvo nusilupę arba išpurvinti. Virš vienos iš kriauklių stovėjo veidrodis į kurį Megan įeidama žvilgtelėjo. Blyškiame stikle blausiai matėsi klastuolės veido bruožai bei šviesūs plaukai. Meg atsidususi pasisuko į Vanessą. Staiga krūptelėjusi Megan atsisuko į vieną iš kabinų, kurioje sėdėjo Mirta. Aimanuodama ji suko ratus aplink klastuoles vis kažką neaiškiai sumurmėdama ar tiesiog verkšlianančiu balsu skųsdamasi gyvenimu. Megan jos nesiklausė - svetimos problemos jai nebuvo įdomios, tad ji garsiai, perrėkdama Mirtą tarė:
- Štai čia gims geriausias pasaulyje planas chuliganas prieš grifus ir kitus varliagyvius teršiančius žmogaus vardą, - kilmingai pristatė visą dalyką Megan, gal būt šiek tiek persistengdama su punktu apie žmones. - Gal jau ką nors esi sugalvojusi? Na žinai, kokį planą ar šiaip gerą mintį, kuri padėtų šitam visam... dalyke.
Atsirėmusi į sieną Meg apžiūrėjo savo sijono, kuris kaip nekeista buvo susiglamžęs, klostes. Ji viltingai tikėjosi, kad Vanessa pakiš kokią mintį už kurios būtų galima kabintis, kokį mažą, bereikšmį pasiūlymą, kuris peraugtų į didelį planą ir kiek tik įmanoma būtų tobulas su kuo mažiau trūkumų.
-
Vanessa jėga buvo įstumta į tualetą. Ji tariamai suraukė nosį ir tarė:
- Dvokia grifais, neveltui jų tualetas buvo, turbūt niekas jo net tais laikais nevalė... O, legendinė Mirta. Ji bus vienintelė grifena, kuri bus ale prisidėjusi prie mūsų plano... - Vanessa sukikeno ir priėjo prie vienos iš kriauklių. Pasukusi kraną gerą minutėlę laukė vandens. Tuo metu žiūrėjo į Megan per veidrodį ir pliurpė toliau:
- Net nenutuokiu ką galim sugalvoti... Nebent ta lazda, - Vanessa sukikeno nuo minties apie lazdą, kurią jos apsvarstė bėgdamos į Hogvartsą. Pagaliau iš krano stipria čiurkšle pasileido vanduo. Rudas. Dar po gerų dviejų minučių jis pradėjo lėtai blukti ir tapo skaidrus.
- Liesti, ar neliesti... Klausimas iškilo... - Vanessa palaukė dar kelias sekundes ir pakišo rankas po lediniu vandeniu.
- Kaip gera... Nusiplausiu visus mikrobus nuo tos švilpės, nesvarbu, kad neliečiau, svarbiausia, kad mačiau... - Mergaitė nusipurtė ir užsuko kraną.
- Taigi. O tavo makaulėje sukasi kokia nors mintelė?
-
Megan pastebėjusi, kad Mirta nutilo ir įsižeidusi užsidarė tualete, lengviau atsikvėpė.
- Na taip, man galvoje sukasi tokia kaip ir idėja. Tiksliau, veiksmų planas. Visų pirma reikia pavadinimo, o Pagalio Power būtų kaip tik, nes a) sutrumpinimas gerai skamba: pp, b) kas mums ta blogoji grifės pusė jei mes turime PAGALĮ c) turėtume šūkį: Manai turi viską? Ne, tu neturi pagalio! Jis tai tikrai turi viską d) būtų jėga, - krestelėjusi galva Megan vieną po kitos dėstė mintis, kurios senai sukosi galvoje. - Toliau mums reikia narių, na nesakau, kad reikėtų labai daug, tiesiog patikimos grupelės. Na, o tada jau galvotume Didijį Poną Planą. Štai tiek aš ir esu išmąsčiusi daugiau viskas - vėjai.
Megan užsižiūrėjo į savo bato kulniuką bandydama dar ką nors sugalvoti, bet deja veltui. Na aš jau viską pasakiau, dabar Vankos eilė išmąstyt kokį nors šedevrą, ar bent jau jo dalį. Nusprendė klastuolė ir laukdama Vanessos atsakymo abejingai apžiūrinėdama kriaukles.
-
Vanessa atsirėmė į kriauklę ir atsisuko į Meg. Tada apsimetė labai rimtai mąstančia ir paslaptingai tarė:
- Pgalio... Power... Bet bet bet. Sutrumpinimas PP man primena GG, o tai laaaabai, net laaaaaaaaabai negerai. Nea. - Mergaitė lėtai papurtė galvą ir ėmė spoksoti į grindinį. Šaltos... Marmūrinės... Baltos... Kietos... Grindys... Traukia ir vilioja maaaaneeeeee... Mergaitė papurtė galvą ir pakeitė temą:
- Meg, tu kadanors matei kas yra lova, ir ar girdėjai, kas yra miegas? - Vaness apžiūrinėjo Megan patamsėjusius paakius ir susimojo pati pažvelgti į veidrodį. Vaizdelis buvo ne ką geresnis, tad mergaitė pridūrė:
- Aš tai ne... - Vaness akys pradėjo sunkti, tartum supratusios apie ką eina kalba. Mergaitė atsisuko į kriauklę, paleido vandenį ir lediniu vandeniu atgaivino savo veidą.
- Nemiegokit ponios ir ponai, šendien turime dar daug ką nuveikti... Tai vat. Pagalio power... - Šiuos du žodžius Vaness ištarė keliomis intonacijomis mąstydama ar jis tikrai tinka jų klanui. - Man kažkaip per daug plevėsiškai skamba... Pagalys, kaip koks... Nors gal ir nieko... Kolkas, manau, tiks, kai bus daugiau narių reikės aptarti šį klausimą dar kartą. - Vaness jautėsi kaip kokia diplomatė ir finalui treptelėjo koja.
-
Mettas oficialiai pakviestas įžingsniavo į žvygaujančios Mirtos tualetą ir metė žvilgsnį į nepažįstamą veidą, o tada su abejomis panelėmis pasisveikino.
- Sveikos,- tarė jis ir prisistatė blyškesniojo veido panelei.- Tu turbūt Megan,- nusišypsojo jis nes Vanka buvo apie ją šiek tiek pasakojusi.- Aš Metas.
Tada nusiėmė kuprinę nuo nugaros ir ištraukė iš pirmo žvilgsnio pasakų punšo, bet tada bakstelėjo lazdele į butelį ir jis pavirto „Ugnine“.
- Vankė davė mintį kad kažko atsineščiau,- pilstydamas tarė jis panelėms.- Pamaniau kad tai bus kaip tik,- šyptelėjo jis
Baigęs pilti padavė taureles merginom į rankas ir toliau prabilo:
- Eidamas nugirdau kažką apie lazdą, tai plano dalis?- suglumęs paklausė jis.
-
Staiga durys prasivėrė. O. Šitas. Vanessa prisiminė kaip siuntė jam pelėdą, kad nuskristų du metrus ir paduotų laišką.
- O, la. - Vanessa net neatsisuko į Mettą, ji spoksojo į veidrodį ir kažką įtemptai mąstė. Tada užuodė ugninės tvaiką ir susiraukė.
- Ne tą turėjau omeny... - Mergaitė užsikimšo nosį, - Šito tlamšto ragavau. Brolis vertė, tad dėkuj, nekartosiu. Jūs čia šliurpkit, aš jeigu ką parvesiu į požemį... - Vanessa suskikeno ir giliai įkvėpusi nutarė Mettui papasakoti visus Megan ankščiau minėtus faktus kuo gerai yra pagalio power.
- Nu va. Mūsų klanas turi pavadinimą, į kurio rinkimus tu katik pavėlavai. Tai yra Pagalio Power! -Mergaitė išpūtė krūtinę ir pavadinimą ištarė labai oficialiai ir iškilmingai, - Taigi, pagalio power tai yra pagalys, kurio mes beje neturime - ji piktai žvilgtelėjo į Megan, - Taigi, tas pagalys yra stebuklingas, nes jis varo piktąsias dvasiais iš. Gal papasakotume apie tokią žilagalvę Kairi, bet čia iš kitos operos. Nu gal ir iš šitos... Na, bet vistiek, su tuo pagaliu galime tvoti per Kairi makaulę ir iš jos išvaryti dvasias. Geriausia yra tai, kad daužyti teks daug, ir išvarysim ne tik piktąsias dvasias, bet ir galvą nunešim... Na neesmė, o mūsų šūkis yra: Manai turi viską? Ne, tu neturi pagalio! Jis tai tikrai turi viską. - suskandavo Vanessa ir kreipėsi į Megan:
- Bet man atrodo, tas ,,jis tai tikrai turi viską'' nelabai į temą... Galėtume nukirpti. - Tada mergaitė pažvelgė į Mettą tikėdamasi jo veide išskaityti nuomonę.
-
Megan šyptelėjo. Ji linktelėjo klastuoliui pasisvekindama ir išklausiusi viską ką Vanessa pasakė nusprendė ją šiek tiek pataisyti.
- Turim mes tą pagalį. Na, tiksliau susirasim. Gerai, galim išimti tą vietą su ''jis tai tikrai turi viską'', ji nelabai tinka. Man patiko ta vieta su Kairi makaulės nunešimu, turėtų būti veiksminga. O tu dar prieš tai abejojai Pagalio Power veiksmingumu, - mergaitė kilstelėjo galvą didžiuodamasi tokiu puikiu daiktu kaip Pagalys. - Bet žinot ką? Manau, kad jau yra planas. Mes su tuo nuostabiu, neeiliniu didvyrišku ir visai kitaip išliaupsintu daiktu (pagaliu) galėsim pagrasint Kairi, o jei ji, būdama tokia buka, nesupras koks jis pavojingas paleisim į darbą tą puikų medienos gabalą. Vat čia tai klasė bus. L-y-g-i-s!
Klastuolė nusišypsojo. Nežinia ar pats planas, ar buvimas Mirtos tualete vertė ją daug šypsotis, bet vis dėl to jos lūpų kampučiai dar nė karto nebuvo nusvirę žemyn peržiangus patalpos slenkstį.
- Beja, Vanka, kam tu dar spėjai išsiųst pakvietimų? - Meg žiūrėjo tai į Mettą, tai į Vanessą tikėdamasi, kad kuris nors atsakys. Mergaitė mintyse jau žymėjo vietas Hogvartso teritorijoje kur būtų galima rasti tą mirtiną ginklą, į kurį jau tiek laiko nebuvo kreipta jokio dėmesio iš aplinkinių pusės ir kuris turbūt netgi pats neįtaria kokią reikšmę turės ateityje.
-
Vanessa vėl ėmė kažką įtemptai svarstyti.
- Žinai ką, Mege, aš manau, kad nuo pagalio medienos taip pat daug kas priklauso... Geriausia sakyčiau būtų galiūno gluosnio, nes nereiktų vargintis su juo, pats pridaužytų... - Vanessa nusišypsojo ir įsivaizdavo kaip pagalys pats vanoja Kairi. Po to susimąstė kaip tą pagalį reikės gauti. Tai jai nepatiko, nes ji jau matė, kaip gauna į kaulus nuo medžio, bet noras gauti tą pagalį buvo stipresnis. Tada ji lyg pro miglą išgirdo Meg klausimą ir nuvijus mintis paskaičiavo.
- Kokiem penkiem... ne, keturiem sakyčiau... O gal trim? Visgi greičiausiai dviem. O, prisiminiau, vienam... - Vanessa nuliūdo, - kad aš daugiau kaip ir nieko nemačiau... O to pačio, kuriam nusiunčiau nė vardo nežinau... - Vaness sukikeno ir kreipėsi Mettą:
- Gal tu turi pažįstamų klastuolių čia? Mūsų klanas turėtų plėstis į plotį, aukštį ir ilgį... - Vaness nusijuokė ir laukė atsakymo.
-
Sniegas įžengė į Mirtos tuoaletą. Na jo.... Laiškas sakė kad su kažkuo reikia susitikti čia.... Ne labai viliojanti mintis susitikti kažkokiam vaiduokliuų ir žiurkių pilname tuoalete. Jis įžingsniavo giliau ir pamatė porą žmonių. Sniegas išsitraukė lazdelę ir nautaikęs į žmones pradėjo lėtai eiti link jų. Pamatęs kad ten pora merinų, pirmakursių ir dar iš klastunyno, jis lazdelę įsidėjo atgal į kišenę.
-Sveikos gyvos..... - Nieko nelaukęs prabilo - Aš Sniegas Ugninis. Gavau laiškelį kad čia vyksta kažkoks susirinkimas....? - Jis lėtai nužvelgė abi merginas spėliodamas, kuri gi visa tai organizuoja.
-
Durys vėl triukšmingai atsivėrė. Dar vienas. Klanas plečiasi...
- Labas, Aš Vanessa, čia Mettas, - Parodė į berniuką, - O čia Megan, - mostelėjo į Meg, - Taip, mes kuriame pagalio power klaną, kuris kovos prieš demonus įsikūrusius grifienos iškamšose... Tai vat. Megan, papasakok plačiau, mano gerklė baigia išdžiūti... - Vanessa norėjo gerti.. Ir jos akys nuslydo į ant žemės pastatytą taurę ugninės. Ne, Vane, jokiu būdu... Net negalvok! Nusisuk!! Tuojau pat! Mergaitė gailiai spoksojo į taurelę.
- Gal kas turit atsigert? Ko nors ne tokio baisaus, - galva linktelėjo ji į taurę ugninės...
-
Power pagalys, nieko nuostabesnio nesu girdėjęs Metas žvilgtelėjo į katik atėjusį klastuolį ir nužvelgė nuo plaukų iki apšiurusių batų, Jis tikrai pateko į klastūnyną ? ? ? uždavė klausimą pats sau ir susimąstė...
-Sveikas,- žiobtelėjo Metas ir nusisukęs į Vanką tarė,- aš Metas... Sakau tau tai gal tūkstantis devyni šimtai .. am.. Pirmą kartą.. Jo tikrai .. Tai va aš Metas.
- Pagalio power skamba puikiai, bet reiktų kad kiekvienas iš mūsų turėtų po power pagalį, nes ... Nes jei eisim koridorium ir išlys koks raudonas vištgaidis, tai yra grifas ir mums reiks jam vožti.. Ar ne ?
-Vanka, jei nori mineralinio negazuoto... Skonis šlykštus bet ką padarysi, tik siūlau.
-
Sniegas pastebėjo, kad ten be merginų yra dar vienas klastuolis. Pamatęs jį Sniegas vos susilaikė nesusijuokęs. Apgailėtina..... Tada išgirdo pristatomają kalba apie kažkokį klaną pavadinimu kuris tiesiog juokino. Na jau neeee..... Apseisiu gal aš be tokio klano.... Tada išgirdo Klastūniečio pastabas. O jis kvailesnis negu atrodo.... Nors ne... Tai nelabai įmanoma.... Tikiuosi jis viešumoj nesirodo....? Sniegas apsimetęs kad klauso kas šnekama, apaisuko durų link.
-Na gerai buvo smagu pakalbėti, bet manau aš atsisakysiu. - Sniegas dar atsisuko.
-Be to Mettai, patarimas, kol tyli atrodai protingesnis.... - Jis apsisuko ir išėjo pro duris.
-
Kas per nevykėlis, jis apgalėtinas spėju.. Net batų negali normalių nusipirkt.. Gaila man jo... Beje jo vardas kažkoks nevykęs, geltonas sniegas ar panašei.Prieš Sniegui išeinant Metas mestelėjo jam pora galeonų.
-Nusipirk bent jau kojines,- pastebėjęs kad jis jų neturi šūktelėjo Metas.
-
Vanessa atsiduso ir tvojo delnu per veidą sau. Jos ranka lėtai nuslydo veidu. Tada jau nebebuvo Sniego. Mergaitė piktai nužvelgė Metą ir suburbėjo:
- Ačiū... - Mergaitė nuėjo prie veidrodžio ir pasitaisė kaklaraištį.
- Vienu žodžiu, aš manau, kad nebėra ko čia bespręsti. Čiao. - Mergaitė žengė prie durų. Ar tai formulė? Kažkas butinai turi ką nors sugadinti? Pešasi čia kaip nuskusti grifai, visai nepanašu į klastuolius... Ech... Mergaitė uždarė duris. Po kiek sekundžių jos galvelė vėl įlindo į tualetą ir ji kreipėsi į Megan, tarsi Metto visai nematytų.
- Eisi? - Mergaitė laukė tarpdurį nuobodžiai svarstydama ką ji pasirinks- likti tualete su Metu Wow, Metas ir Megė, tualete... Grifų tualete..., ar eiti su Vanessa kažkur, nors Vaness galvoje sukosi beprotiškas sumanymas.
-
Megan tyliai stebėjo visą sceną. Ji vis labiau niaukėsi ir niaukėsi kol ramų, veidą gaubiantį šydą pakeitė įsiūčio kupina mina.
- Mettai, tau būtina buvo pradėt šitas nesąmones? Po velnių, jis gi klastuolis, o tai reiškia ne grifas, ne varnius ir tuo labiau ne švilpis, - Meg pavartė akis. - Kažkokios hormonų audros tau, mielas vaike.
Pagrūmodama pirštu mergaitė atsisuko į Vanessą. Ji pati jau norėjo spjauti į viską ir išeiti, bet tai pirmiau padarė Vanka. Durys užsidarė ir Megan vėl norėjo užrikti, bet staiga, gergždžiantis garsas išdavė, kad kažkas pasirodė. Išgirdusi klausimą klastuolė sudvejojo tik trečdalį sekundės.
- Aišku eisiu su tavim. Manau Pagalio Power liks tik su dviem protingai mąstančiom būtybėm. Sorr, Mettai, bet jei tu netramdai savo pykčio priepuolių ir taip visus vaikai tai... Hem, ką aš galiu pasakyt, - mergaitė gūžtelėjo pečiais. Ji priėjo prie Vanessos ir tyliai pasiteiravo. - Tai ką, kur dabar keliausim su vėėėjeliu? Žinai, aš tą tavo veido išraišką atpažįstu. Arba tu ką tik sugalvojai kažkokį super kietą planą, arba Mettas ne pats bukiausias klastuolis iš viso mūsų koledžo. - Kreiva šypsenėlė pasirodė Meg veide.
-
Vaness pyktis atslūgo, kai Megan sutiko eiti kartu, bet ji neitin džiaugėsi kai ji išplūdo Metą. Vanessa alkūne kirto Meg per šoną ir gestais liepė atsiprašyti. Aš dar stengiuos... Ji gi neatsiprašys...
- Ai, maunam, iki susitikimo Mettai, - pamojo ji pro durų plyšį ir išėjo, - Aš manau, akd turėtume gauti pagalį savo pagalio power klanui, bet dar manau, kad mes elgiamės kaip pašvinkę švilpiai... - Vaness paspyrė kažkokį akmenuką kuris nukrito nuo sienos. Gal užlekiam į požemius? Gal ten tupi koks klastuolis ir nuobodžiauja? Pagalio power klano skiltis- išgelbėk draugą, kužda man, kad reikia... Ai... koks skirtumas, ania? Vesk tu...- Vaness grakščiai ištiesė ranką ir užsimerkė.
-
Megan susiraukė nuo smūgio. Voldi su Voldžiukais, kiek dar kartų ji mane trankys?! Klastuolė suprato ko norėjo Vanessa, bet to neparodė. Mergaitė tik abejingai gūžtelėjo pečiais, o jos veido išraiška tapo klausiama. Visi bruožai tiesiog rėkė ,,už ką?"
- Vanessa Williams, jei mes planuojam vykdyti klano užduotį reikia tai daryti tuoj pat. Klastuoliukas požemiuose palauks. Nors aišku galime parodyti savo didžiadvasiškumą ir pulti priešą be pagrindinio ginklo. Ar taip, ar taip aš noriu eit į lauką, - Meg pradėjo sukioti plaukų sruogą aplink pirštą, mergaitė valiūkiškai linktelėjo galva į tą pusę, kurioje buvo išėjimas iš pilies. - Sutinki? Ar ne? Ar taip? Ar gal?
Tardama kiekvieną klausimą Meg kas kart suplodavo delnais. Iš viso to gavosi linksmas garsų chaosas. Prie viso to mergaitė dar pridėjo ir kojos dunkstelėjimą į mirtos tualeto kabiną. Visas šis triukšmas tęsėsi keletą minučių, kol liko tik nestiprus aidas primenantis kas vyko ką tik. Susikaupusi veido mina vėl apgaubė Megan veidą.
-
Vanessa maždaug dvi minutes žiopsojo į Megan visiškai jos neklausydama ir nė nebandydama susikaupti. Ji vis pritariamai linksėjo, kur reikia ir kur nelabai. Netrukus ji papurtė galvą ir buku tonu paklausė:
- Kažką sakei? - Mergaitės po truputį kulniavo koridoriumi tolyn nuo tualeto.
- Žinai, man atrodo, kad mes elgiamės kaip mažvaikės... Kodėl negalime būti rimtos ir skirti darželį nuo mokyklos? Bet kartais pagalvoju, juk tai pirmas kursas, mokykla pilna nuotykių, kodėl gi nepasilinksminus? Kam sėdėti koledžo kambaryje apsikabinus kokį vadovėli, jei galima pasilinksminti, ir gerai praleisti laiką... Kartais nežinau kuriuo keliu pasukti. Bet katik sužinojau. VAROM PRIE GALIŪŪŪNOOOO!!! - Suriko mergaitė ir pasileido bėgti.
-
Megan susierzinusi stebėjo Vanessą. Jos pasakymas ,,kažką sakei?" mergaitę tikrai supykdė ir ji tylėdama žingsniavo šalia jos.
- Vaje, vieną sekundės dalį jau maniau, kad pasielgsi kaip varnanangė. Na, bent jau pradėjai kalbėt kaip to koledžo asmenys. Išprotėt galima! - Meg sukikeno. - Okey, varom prie galiūno. Jaučiu grįšim kaip iš karo. Didžiosios patriotės, mat.
Klastuolė nusišypsojo pati sau. Ji manė, kad būtų tiesiog idealu pakeliui sutikti kokį nors grifą ir skaudžiai jam įgelti, žodžiu pasakyti kažką bjauraus. Mergaitę apėmė gana dažnai pasitaikanti būsena, kai viduje prisikaupia daug bjaurasties ir visą tą mėšlą ji išlieja ant kitų. Tai buvo lyg koks savaiminis ritualas, nes medžiaga viduje ilgainiui pradeda pūti jei nėra ,,persodinama'' kur nors kitur. Smalsiai žvalgydamasi aplinkuj, ir vis toldama nuo Mirtos tualeto Meg paklausė:
- Aš tiksliai nežinau kur tas medis yra, tad kaip bebūtų keista pasikliaunu tavimi ir oficialiai skelbiu, kad vedi tu!
-
Vaness nusišypsojo.
- Kartais jaučiuos kaip švilpė, elgiuos kaip grifė ir kalbu kaip varnanagė. Keista, manau, kad kažkas pripylė nuodų į mano maistą, o gal veikia aplinka ir mane supantys žmonės... - Supantys. Lopšyje. Vaness nusijuokė.
- Galiūnas. Kur tas reikalas yra? Man rodos, kažkur aplink mokyklą, eime, apsuksim ratą aplink pilį, tikiuosi tai netruks savaitės...- Vaness nusijuokė ir kaip kadaise griebė Meg už riešo ir pradėjo sparčiai lėkti išėjimo link.
-
Miriana atėjo į Mirtos tuoletą. Ji čia buvo pirmą kartą, tačiau apie šią vietelę girdėjo nemažai. Miirana priėjo prie kriauklės, atsuko čiaupą ir iš jo pradėjo bėgti tamsus vanduo.
- Kas čia per velniava?.. Turbūt seniai kas besinaudojo šia kriaukle,- numykė Miriana.
Greit vanduo tapo skaidrus ir švarus. Miriana nusiplovė rankas, ir ėmė apžiūrinėti tą vietą.
- Na, vietelė tikrai ne iš maloniausiųjų,- tyliai tarstelėjo Mi.
Įdomu, o kurgi ta vaitoklė Mirta? Būtų smalsu ją išvysti... Miriana išgirdo kūkčiojimus. Turbūt čia ir kūkčioja Mirta. Gal geriau man iš čia išeiti? Jai vienai čia bus geriau. Miriana nusisuko durų link ir nenorom išėjo.
-
Išgirdusi daug paskalų apie Mirtos tuoletą Am užimta smalsumo užėjo. Na ir šiurpi vietelė. Priėjusi prie kriauklės ėmė ją apžiurinėti. Ar tikirai šis tuoletas nenaudojamas tik dėl tos Mirtos?Staiga Am išgirdo kažką dainuojant.
Nejaugi tai toji Mirta?
-Mirta?- Amanda paklausė. Nors jautėsi siaubinga kvailė. Pasigirdo juokas.
Amanda apėjo visus kampus jos ieškodama . Pasigirdo baisus šurmulys gale. Am ten priėjusi nieko negirdėjo išskyrus tylą. Paspruko.
-Na jau.. Ir aš neliksiu čia viena. - Ir išskubėjo pro duris.
-
Pagaliau atėjusi mergaitė, nuskubėjo prie kriauklės,
ir pradėjo kažka burbėti panosyje.
Praplovusi dėmę, mergaitė atsisuko į Jane.
- Taigi, ką gi tu galvoji? Kad aš maža nevėkšla? Na jau ne, taip nebus... - pradėjo savo tikrąjį charakterį rodyti OResta.
-
Jane nuobodžiai laukė kol ji plovėsi dėmę. Tuo metu vaikštinėjo
ir žvalgėsi.
Mergina baigusi, atsisuko ir tarė būtent tai ką Jan galvojo bibliotekoje.
-Vaje vaikelis supyko. Aš niekada taip negalvočiau tu juk esi nuostabi.- Meiliu balseliu tarė Jan.
-Tik jūs mulkiai švilpiai esate tokie kvaili. - Tarė Jan klastingai nusišypsojusi .
-Ką mane užmuši? Vaje aš ne taip savo mirtį įsivaizdavau.- Neva baimindamasi šnekėjo Grifė.
-
-Žinai, aš mirties tau nelinkiu, bet mano tėvai linkėtų.
Na, bet aš per dauk į tėvus neatsigimiau,- kuo ramiausiai tarę Oresta,- nebijau nei tavęs, nei tavo minčių, nei pasakymų,-
mergaitės plaukai darėsi šviesesni.
O dieve, nereikėjo man to pasakyti... Mano plaukai jau šviesėja. Nesitikėjau, kad man gali būti kaip ir tečiui. Reikia baigti dialogą, su ta Jane, kurią tik į požemius uždaryti ir kaankinti, tol kol... Ką aš šneku? Dėl ko aš tokia bjauri?
Mergaitė atsisėdo ant kriauklės, ir pradėjo žiūrėti į grindis.
-
Nuobodžiai išklausiusi Jan nustebo, merginos plaukai pradėjo šviesėti.
-Oi, kol sugalvojai atsakymą ,pražilai?- Garsiai nusijuokė mergina.
-O gal baigėsi jaunėjimo eleksyro galiojimas?- Vis dar smagindamasi šnekėjo Jane.
-Tavo tėvai vaje vaje. Nekišk tų savo prakeiktų tėvų čia, man vienodai šviečia
ką jie pasakytų ką jie pamanytų. Tu esi čia, o tavo tėvų čia nėra. Taigi.-
Mergina nusišypsojusi atsirėmė į sieną.
-Aš dar stebiuosi kaip ta kriauklė nesulūžo, tokia karvė atsisėdo - nusistebėjusi jan lėtai papurtė galvą.
-
Oresta nelabai klausė, ką mergina sakė, bet išgirdusi paminėtus tėvus, ji dar labiau užpyko.
- Tu, žaliaake bjaurybe. Kaip tu drįsti su manimi kalbėti išviso? O kodėl nešvariame tualete stovi? Į bendrajį kambarį neįleidžia?
Draugų neturi? O gal mamytė neleido su draugais būti, o tik įžeidinėti kitos žmones?
-
-O kas tu tokia per ponia kad su tavim kalbėtis negalima?- nusikvatojo grifė.
-Vau, nežinojau kad skiri spalvas- paplojo jan- Šaunuolė, tu tokia gabi.
piktai nusijuokusi apsižvalgė.
-Visų pirma - Lenkdama vieną piršta tarė - tu taip pat šiame tuolete stovi nes kažkaip isipurvinai, gal jūsų švilpių bendrasis kambarys purvinas? O gal pirmą kartą maista pamatei ir apsidrėbei juo kad tėvam parodyt jog valgei?- lėtai palingavo galvą Jan.
-Draugų tu neturi, o aš nesu mulkių koledže ir tokių turiu. Tu net tarp tokių pačių idiotų nerandi sau vietos.-Nusišypsojo.
-
-Aš žinau, kad aš apsidrabščiau. Todėl ir sėdžiu. Aš draugų, neturiu, nes man pirma diena. Taigi, neįžeidinėk manęs,- kuo ramiausiai pasakė Oresta, - nes aš to nemėgstu. O tu stovi su manimi, kad galėtum paižeidinėti, ar kas yra?- dar ramiau paklausė.
Keisti čia žmonės. Tikiuosi nevisi tokie.
-
-Ha, nejaugi manai kad aš, draugaučiau su švilpe? Man draugai tik klastuoliai. Na o grifiai tik koledžo hm..pažįstami. Varnanagiai atsimokusios žiurkės. O švilpiai, na o švilpiai yra tikra priešingybė varnanagiams.- Nusišypsojo .
- Taip ko gi man dar čia reikėjo ateiti?
-Gal pažaist su tavimi slėpynių?- Nuobodžiu balsu tarė.
-
- Jeigu čia siūlimas pažaisti, tuomet ne. Ačiū.
Na nestovėk čia, jeigu as durna, kaip tu sakei.
Bėgute pas klastuolius tuomet. Susitiksime per kitą pamoką, kur mane ir toliau
įžeidinėsi. - tarė Oresta, ir nusiplovė rankas.
Gaila man tokių žmonių. Galbūt jai dėmesio trūksta? O gal ji draugų neturi? Na, bet man neturėtu
rūpėti. Ji mane įžeidė. Mano tėvus taip pat. Na, sėkmės jai...
-
Ėjęs pro ketvirto aukšto koridorius išgirdo kažką lyg ir barantis.
Įėjęs į Mirtos tuoletą išvydo Grifę ir Švilpę.
-Netrugdau? - Paklausė.- Tiesiog išgirdau kažką pykstantis. -Gūžtelėjo pečiais.
Apžiurėjęs mergaites , priėjo arčiau.
-Beto aš Tayloras.- Nusišypsojo jis.
-
Oresta stebeilijo savo batus, ir tuomet kažkas įėjo. Tas, kaip Oresta suprato grifas pagal aprangą, pasisveikino.
Oresta nužvelgė vaikiną ir pasisveikino.
- Labas.- tarė mergaite,- aš Oresta, o ten kaip matai Jane.
Oresta pasuko akis, ir vėl atsisėdo ant kriauklės.
O dieve, jeigu ir jis dar prisidės, tai neišeisiu is tualeto iki pat vakaro...
-
-Kvaiša čia nesiūlymas.- Pavartė akis Jan.
-Dar tu man čia paaiškink- Pradėjo grąsint . Ir tuomet įejo labai gražios išvaizdos berniukas. Oho..grifis.
-Sveikas. O ne mes nesipykstam..- Nusišypsojo plačiai .
-O aš esu Jane.- Hm.. - Tegu pati prisistato. - Skambiai nusijuokė.
((Minimum 5 eilės Oresta ;) ))
-
((kai pamaciau, jau buvau issiuntusi, nenorejau keisti jau.))
-
- Aišku- Tarė atsisėdęs šalia mergaičių.
-Šiurpoka vieta ar ne?
Poto atsistojo ir ėmė apžiurinėti tuoletą.
-Jūs seniai pažįstamos?- Nusišypsojo abiems.
-Bei esu įsitikinęs girdėjau jūs ginčijantis,jai ne mano reikalas galite nesakyti.- Plačiai nusišypsojęs vėl atsisėdo.
-
-Aš manau, kad nesiginčijom. Tiesiog ji mane pradėjo įžeidinėti ir tiek,- tarė.
Dabar tingiu viską pasakoti. Aš ją šiandiena temačiau per vieną iš pamokų.
Išviso,- apie ją žinau, kad tik tiek, kad grife, priekabi, ir vardu Jane.- paaiškino grifui,
ir vėl pradėjo stebeilyti į batų galus.
Šis žmogus, tikiuosi manęs įžeisti nebandys...
-
Jane įdėmiai stebėjo Taylorą.
-Tiesa sakant ne, šioje vietoje kiek jaukoka.- Mergina gūžtelėjo pečiais. ir dailiai nusišypsojo.
-Mes.. Na mes neseniai susipažinome .
-Taip tu teisus mes kiek pasypikome.- Tarė Jan.
Ir priėjo arčiau prie Tayloro.
-Man rodos kažkada tave mačiau bendrajame kambaryje.- Nusišypsojo grifė.
-
Į tualetą,kaip viesulas,įsiveržė Tora spigindama raudonas akis į tris pirmakursius. Kaip ir nujautė, čia buvo du grifai ir.. švilpė? Kaip įmanomas ginčas tarp šių koledžų? Grifas vaikinas atrodė nerūpestingai ir atsipūtęs. Jam ryškiai nerūpėjo,kad merginos viena kitą purvais drabsto. Piktai sužaibavusi į dvi mergaites, atsistojo priešais ir akivaizdžiai nužvelgė.
- Jūsų žiniai, gerbiamieji, čia Ketvirtas aukštas, dar nuo senų laikų uždraustas,o šis tualetas neveikiantis ir jame gyvena Mirta. Tad gal galėčiau sužinoti,ką čia veikiat? Ypač tu. Čia merginų tualetas, - kreipėsi į vaikiną. Tora,kitaip nuo Kairi, buvo vyresnė, aukštesnė ir atrodė nuožmiau, todėl tikėjosi šiokios tokios pagarbos.
-
Tayloras išklausęs Švilpę nustebo.
-Nemanau kad grifiai gali ką nors įžeidinėti, Grifiai laikomi ištikimais draugais ir taip toliau.- gūžtelėjęs pečiais paaiškino jis.
Priėjusi grifė dailiai nusišypsojo jam ir pasakė jog ji jau matė.
-Nesu įsitikinęs bet rodos tave taip pat esu mantęs.- Nusišypsojo jai.
Poto vėl atsisuko į švilpę ir laukė ką ji pasakys.
Priėjo kita Grifė.
-Hm tiesa sakant šis tuoletas neveikia, ir čia niekas neina todėl jau nebėra skirtumo kas čia ateina.- tarė jis.
-
Romantika... Juokas ima...
- Tai, ką, įsimylėjot balandėliai?- Oresta nusijuokė, nors ir pati to nesitikėjo.
- O kur bučinukai Jane?- nusišypsojo Oresta, ir pasitraukė, duodama balandėliams vietos.
Ji matė kai Jane spokso į Taylora. Oresta vis šypsojosi, matydama tą vaizdą.
Juokinga... Tualete flirtuoja... Nu gražu... O ta aplinka tokia romantiška...
O.. Dar vienas grifas... Čia jie veisiasi gal?
-Beje, as cia atejau tiktai demes issiplauti,- tare katik iejusiai grifei, ir parode slapia vieta ant apsiausto.
-
Išgirdusi apie meilę , Jan supyko.
-Klausyk tu, ne tavo reikalas. - Piktai iškošė.
Poto priėjo Grifė kita.dieve tuoi visi čia sueis. Ačiū dievui bent jau ne švilpė atėjo.
-O, atleisk taip išėjo kad šita - parodė pirštu į švilpę -apsidrabstė maistu ir aš nežinodama kur kitas tuoletas palydėjau ją čia. Mat aš esu naujokė.. O ji pradėjo mane įžeidinėti
Sakydama jog žino ką aš manau . Tarp mūsų kilo ginčas. O šis vaikinas parodė ranka į taylora - Atsitiktinai išgirdęs mūsų pokalbį atėjo.
-Jis katik atėjo. - Nusišypsojo grifei.
-
- Kiekviena šios pilies plyta turi savo istoriją ir taisykles,dar nuo Voldemorto laikų. Šis tualetas uždarytas ir jums nederėtų čia būti.
Pažvelgusi į vaikiną Tora viduje šyptelėjo. Šis bus nuostabus vyras,jau matau. Tuomet atsisuko į švilpę. Išklausiusi grifės atsakymą Tora nusišypsojo.
- Tu mandagi mergaitė. Man malonu su tavimi turėti reikalų, - tuomet atsisuko į švilpę. - O tu galvok ką šneki, nes aš esu karštakošė, dar imsiu ir pakabinsiu žemyn galva. Turiu puikių pažįstamų iš Švilpynės ir nė vienas nesielgia taip žeminančiai. Kaip tau ne gėda?
Baltaplaukė nurimo,kad viskas čia nerimta ir,kad lengvai išsispręs.
- Aš Tora. Atstovauju Grifų Gūžtai,kaip matot iš kaklaraiščio. Norėčiau,kad šis ginčas išsispręstų tyliai ir greitai, nes mano išlavinta klausa pagauna kiekvieną krebždėsį,kurio man kaip tik labai nereikia.
Nusišypsojusi nusilenkė pridėjusi delną prie krutinės,kaip reikalavo mandagumas ir išsitiesusi laukė tokio pat mandagaus prisistatymo.
-
-Ačiū- Jan nusišypsojo Torai. Kai ji pradėjo įžeidinėti švilpę,
Jane neiškentusi labai tyliai kad niekas negalėjo girdėti pradėjo kikenti.
Jan nusišypsojusi pridėjo delną prie krūtinės ir nusilenkė kaip padarė mergina.
Poto atsilošė ir nusišypsojo Taylorui Koks jis gražus.
Jane atsidususi atsisuko į Torą ir plačiai nusišypsojo.
Poto atsisveikinusi išbėgo iš tuoleto.
-
Išklausęs visų merginų, Tayloras pajuto
kad ne vietoje ir ne laiku atsirado netinkamoje vietoje.
Nusišypsojęs abiem grifėm o tuo pačiu mintyse pykdamas ant savęs.
Padarė kaip ir abi grifės. Pridėjo delną ant krūtinės ir nusilenkė.
Poto atsitiesė ir atsirėmė į sieną prie kurios stovėjo.
-
Mergaitė supratusi, kad grifai, bent jau kaikurie, nėra jau tokie geri, kaip turetų būti,
nusprendė atsisveikinti, ir eiti į bendrajį kambari. Visgi jau dėmė isdžiuvo.
-Iki jums,- kaip visada ramiu tonu pasakė Oresta, ir atsisveikinusi su tais kas buvo tualete,
išėjo į i kolidorių, ir pasuko koledžo kambario link.
Tikiuosi Švilpyneje, visi kitokie.
-
Tora buvo nustebinta,kad grifai pasisveikino senovės Japonijos stiliumi ir liko labai patenkinta. Tuo metu iš tualeto išėjo švilpė. Nusekusi merginą akimis, baltaplaukė atsiduso. Pasikąsiusi galvą atsipalaidavo ir vėl tapo ta paprasta mergaite. Nors vietos Kairi neužleido. Dar buvo daug nepabaigtų darbų, todėl reikėjo išlaikyti budrią sąmonę. Nusišypsojusi abiems grifams, mergina nuėjo prie kriauklės ir ant jos atsisėdo.
- Na, tai kuo jūs vardu? Malonu,kad mūsų koledže daugėja puikių žmonių.
Tabaluodama kojomis arba "supdama velnią ant kojų",Tora stebėjo kibirkštį tarp merginos ir to vaikinuko, kuris ir Toros akį traukė, tačiau ji tik šelmiškai šypsojosi. Ne jai kažin kokie meilės nuotykiai.
-
Tayloras nustebęs stebėjo išeinančią švilpę. Tada pajuto kad
įtampa atslugo ir visi tapo tokie kokie yra iš tikrų.
-Aš Tayloras. -Nusišypsojo Torai.
Visgi gražios tos grifės. Nusuko akis į i kriauklę. Galvodamas
ką pasakyti dar.
-O tu?- paklausė atėjusios grifės. Nes kitos jau vardą žinojo.
-
Tora sukikeno pastebėdama,kad grfias, kurio vardas pasirodo Tayloras, nusuko akis. Atsilošdama ir išsileisdama plaukus, Tora nusišypsojo,kaip tik mokėjo mieliau.
- Jau sakiau, kazanova. Aš Tora. Malonu susipažinti. Mūsų koledžui trūko vaikinų, ypač tokių akį traukančių, - nusijuokė ir pakreipusi galvą nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.
- Taigi, kokie vėjai tave atnešė į ketvirtą aukštą, ypač į šį tualetą? - susidomėjusi pasiteiravo, vis dar taip pat lengvabūdiškai tabaluodama kojomis.
-
Velnias ji juk buvo sakiusi savo vardą.
-Atleisk - Jis nusijuokė taip pat.
-Na kiek matau grifų gūžtoje netrūksta į akį traukiančių merginų. - Tayloras apžiūrėjo abi merginas.
-Vėjai, hm na užsimaniau pasivaikščioti ir. -Velnias, ne jau nebemoku žmogiškai kalbėti?.
- Tiesa ta kad nežinojau kad čia uždrausta eiti. - Dailiai nusišypsojęs atsakė.
Sudėjęs rankas ant krūtinės laukė ką atsakys mergina.
-
Tora sukikeno. O jis moka žaisti. Ne iš kelmo spirtas. Turbūt velnio neštas ir pamestas, mūsų merginų kompanijoje. Mergina sukrizeno iš savo minties ir užvertė akis į lubas. Mąstė daug ir smulkiai, tačiau praėjo tik minutėlė. O mąstė apie savo suknelę. Įdomu, jiems gal atrodo,kad aš kokia gotė? Arba sektantė? Nereikėjo eiti su juoda suknele į lauką. Kaip kokia mirtis atrodau... Ties šia mintimi jos akyse tarsi lemputė užsidegė ir Tora atsisuko į Taylorą.
- Kaip manai, man ši suknelė tinka? - paklausė, ignoruodama jo atsakymą. O kam rūpi,kaip jis čia atsidūrė? Juk Tora už tai žmonių nebaudžia..
-
Tayloras nusijuokė kartu su mergina.
Išgirdęs klausimą kiek nustębo.
-Atrodai labai gražiai- Mirktelėjo mergaitei. Dailiai nusišypsojęs. -Išskirtiniai. O man išskirtinumas patinka.
-Kiek supratau čia būti nelabai galima tai gal eime kur kitur? Prie ežero pakrantės tarkim.Nes tuoj ateis dar ir kokia mokytoja, ar mūsų koledžo vadovė.- Nusijuokęs pasiūlė.
-
- O! Dėkui, - apsidžiaugė baltaplaukė ir pamanė,kad baltų plaukų ir juodos suknelės kontrastas turėtų išties gerai atrodyti. O dar nerimavau..Pff! Nušokusi nuo kriauklės, atsisuko į sudaužytą veidrodį. Šis iškreipė merginos veidą ir jis atrodė ne tik išblyškęs, kaip jaunatis, bet dar ir subjaurotas, bei kraupus. Tačiau Tora išsitraukė lazdelę ir bakstelėjo ja veidrodį.
- Reparo, - tarė ir veidrodis tapo kaip naujas, o Toros veidas, žavus kaip niekad. Patenkinta savo magijos žiniomis, baltaplaukė atsisuko į vaikiną.
- Sakai pasivaikščioti? Na kodėl gi ne.. Ši vieta kraupoka, -pridūrė apsidairydama. Seniai neprižiūrėta patalpa buvo apaugusi voratinkliais, grindys nešvarios, šlapios, o kiekvienas daiktas atrodė įtartinai. Prisiminusi,kad sėdėjo ant kriauklės, net nusipurtė. Būtinai persirengsiu..
- O gal keliaujam į Bendrąjį kambarį? Man reikėtų persirengti, o ir į lauką..nederėtų eiti. Ilga istorija. Tad, galėsime šiltai pasisėdėti, suvalgyti vieną kitą sausainį ir pasišnekėti, - nusišypsojo ir nežymiai klausiamai pakėlė antakius.
-
Persirengti? Gal aš ką blogo pasakiau. O gal jai kaip tik nepatinka mano nuomonė. Tiekto. Nusišypsojęs merginai. Stebėjo kai ji į subjaurotą veidrodį ištarė burtažodį
ir jis virto gražiu , nesudaužytu veidrodžiu.
-Šaunu.- Nusišypsojo Torai.
-Gerai eikime į bendrajį kambarį.- Sutiko tayloras priėjęs arčiau prie mergaitės .
Poto priejo prie išėjimo ir laukė kol mergaitė prieis kartu. priejus mergaitei kartu išėjo iš mirtos tuoleto. O poto jau ir ketvirtame aukšte jų nebuvo matyti.
-
Lėtai žingsniais prie Mirtos tuoleto durų atžingsniavo Sara. Ir kur aš čia užklydau? Ar nebus čia Mirtos tuoletas? Lyg tais taip ir yra. Reikėtų įeiti į vidų. Taip pat lėtai kaip atėjo ji ir atidarė. Ten iš tikrųjų buvo Mirtos tuoletas. Toks senas, kaip ir Mirta kuri amžinai rauda, vaitoja ir kitaip dejuoja. Kiek tik Saros akys matė čia buvo pilna tualetų kabinų ir prausyklių. Atrodo lyg ir viskas normalu kol iš kažkurio tualeto neišlindo Mirta vaitodama, klykdama, cypdama ar kalbėdma. Jos nebuvo įmanoma suprasti. Sara į Mirtą žiūrėjo abejingu žvilgsniu. Ji neatrodė tokia sencacinga kaip visi kalba.
- Tikėjausi išvysti ką nors įdomesnio. - pasakė Sara lyg tais ir Mirtai. Bet ši per savo garsinimąsi nieko negirdėjo. Sara nusprendė palikti Mirtą vieną stūgauti. Na ir nepasisekė man čia užeiti. Galėjau ir kur nors kitur... Nieko nelaukus ji išėjo.
-
Miriana atėjo į Mirtos tuoletą. Ji Mirtą jau buvo mačiusi, kai vaitoklė kūkčiodama pralėkė pro grifukę. Šį kartą Miriana tikėjosi ją išvysti, tačiau šį kartą nenustebs ir neišsigas, nebent vaitoklė Mirta ims gana garsiai verkti. Tuomet Mirianai šokas - 50% ant 50%, kadangi mergaičiukei triukšmas ne prie širdies.
Miriana priėjo prie kriauklės, pasidėjo krepšelį ant kriauklės krašto, atsuko vandenį ir ėmė plautis rankas. Kai jos tapo tokios, su kuriomis galėjo sėstis prie stalo, mergina užsuko čiaupą, pasiėmė krepšį ir išėjo iš tuoleto. Įdomu, kurgi šiandien buvo Mirta? Nemačiau jos?.. O gal sėdėjo kabinoje užsidariusi?..
-
-Ka jus cia darot sitame neveikianciame tolete gal kaska rezgat klastuolei-pasakau as
mat ir man atsake
-dink is cia kvaily
((Daug gramatinių klaidų, bei per trumpas post'as, PATAISYK. Mett Flamboie))
-
Kairi stumtelėjo duris ir šios girgždėdamos atsidarė. Kadangi aplink šimto metro spinduliu nieko nebuvo, grifė nesijaudino, jog kažkas išgirs.
Mirtos tualetas šiuo metu buvo ramiausia vieta, todėl ilgai nereikėjo galvoti, kuomet merginos paliko biblioteką. Kol ėjo iki kitos slėptuvės, nieko nesutiko. Visoje pilyje buvo tylu ir tamsu. Kelis kartus Himurai pasirodė, kad iš paskos kažkas slenka, tačiau Bou sakėsi nieko nejaučianti. Kai merginos pasiekė savo tikslą, laikrodis ėmė mušti vidurnaktį. Ilga dienelė pasitaikė. Ir viskas prasidėjo nuo kelionės į Uždraustąjį mišką voro kiaušnio ieškoti. Štai dabar slėpsiuos apleistame tualete, kuriame vaidenasi, ir aiškinsiuos, kaip sukilti prieš Vyresniuosius. Geresnės dienos ir nesugalvotum...
Dabar, dvi jaunos japonės saugiai galėjo pavartyti atsineštą knygą. Kairi atmetė plaukų sruogą nuo veido ir ėmė vaikščioti pirmyn atgal. Paltas buvo dulkėtas ir purvinas, ir tai erzino merginą. Sustojusi ji nužvelgė save vedrodyje ir pasibaisėjo iškreiptu vaizdu.
- Reikia kažką daryti su plaukais, - pasigirdo Toros balsas ir Kairi atsiduso.
- Žinau, bet dabar yra svarbesnių ir pavojingesnių dalykų, nei šukuosena. Nors tiesiog gėda vaikščioti su tokiais plaukais. Regis atsirado kelios žilos sruogelės, - Himura liūdnai apžiūrinėjo savo plaukus. Tuomet trumpai užmetė akį į pilną išvaizdą ir padarė išvada: Aš turiu skonį. Kairi liko patenkinta ir tuomet atsisuko į Bou.
-Tai kas naujo? - paklausė ir atsisėdo ant kriauklės.
-
Bou tyliai įžengė paskui Kairi. Jos veidas buvo pakankamai nervingas. Ištraukusi knygą ir padėjusi ant kriauklės krašto, susiėmė už kaklo:
-Brol, tos profesorės mane išgąsdino....
Mergaitė susilenkusi nusižiovavo.:
-Tashita sako, kad tai tikriausiai senasis kodas. Na žinai, buvo naudojamas slaptai informacijai užrašyti. Tik va, kad per šitiek metų jis keitėsi ir keitėsi...-Bou pamostigavo ranka.
-Todėl, gali iškilti problemų jį skaitant.
Aš suprantu kas ten parašyta.-pasipiktino Tashita.
Taip, bet nežinai kaip išversti.-burbtelėjo Bounita.
-
- Apie tokį kodą niekada nesu girdėjusi.. - gūžtelėjo pečiais Kairi.
- Kažką panašaus esu girdėjusi, tačiau niekam nežinoma, kas paslėpta po tuo kodu, - tarė Tora.
Himura išsitraukė iš tašės sausainį ir įsidėjo į burn. Maonus imbiero skonis pasklido burnos ertmėje ir Kairi šiek tiek atsipalaidavo.
- Siūlau ir tau, - tarė tiesadam dar vieną sausainį į Bou.
- Tai kaip mes perskaitysim kas čia parašyta? Ir kas tai parašė?
Kairi nutilo, nes išgirdo kažką sukrebždant, tačiau netoli prabėgo tik žiurkė.
- Įdomu, kur Mirta? Ji vis dar čia vaidenasi? - pašnabždėjo Tora ir Himura apsidairė.
- Na, dabar jos nematyti, - atsainiai atsakė Kairi ir atsisuko į Bounitą.
- Nepatikėsi, tačiau turiu nedidelį, bet labai nedidelį, termosą su arbata. Galim pasidalinti po puse puodelio. Sušiltume ir mąstytųsi geriau.. - grifė mirktelėjo ir pasidėjo krepšį ant kelių, laukdama ar partnerė priims pasiūlymą.
-
Bou paėmė sausainį:
-Ačiū. Arbatą gerk pati, turi prasiblaškyti iš po tokios kelionės.
Atsikandusi sausainio mergaitė numykė:
-Tashita, turėtų sugebėti perskaityti kas ten užrašyta. Na tiksliau gal net sugebės išversti.
Priėjusi prie kriauklės Bou atsivertė knygą. Ir suspaudusi lūpas žiūrėjo į visiškai neaiškius ženklus. Supranti kas čia rašoma?-paklausė pirmakursė.
Atrodo... Čia parašyta kam ji priklausė.-zirzė Tashita.
-Ši knyga, gal tiksliau dienoraštis priklausė Seizai...
Bounita susikaupusi žiūrėjo į ženklus.
-Ji buvo viena iš Vyriausiųjų,-mergaitė pakėlė galvą į draugę.
-
Kairi su malonumu išsitraukė termosą ir įsipylė sau arbatos. Šilumos banga nuvilnijo per visą kūną ir grifė patenkinta užsimerkė. Giliai įkvėpusi atsiduso ir pridėjo puodelį prie lūpų. Kol Bou su Tashita aptarinėjo knygos turinį, Himura lėtai siurbčiojo arbatą. Kaip tik sausaini sutraškėjo tarp merginos dantų, kai Kairi išgirdo dienoraščio savininko vardą. Užspringusi ėmė kosėti ir greitai griebėsi arbatos. Po kelių gurkšnių pasijuto geriau ir giliai įkvėpė.
- Negali būti... Juk Seiza buvo viena iš pirmųjų Vyresniųjų. Ir tiesa pasakius, vienintelė moteris Taryboje. Visa karta ją laikė pačia geriausia, rūpestingiausia ir sąžiningiausia Vyresniąja. Tačiau niekas neatsimena, nežino arba nesako, kas jai ir kitiems šešiems Vyresniesiems nutiko. Kas parašyta jos dienoraštyje? - perdavė Toros mintis raudonplaukė ir nušoko nuo praustuvės. Už kelių žingsnių atsidūrė šalia švilpės ir per petį užmetė akį į knygą. Raštas tas pats, kvapas irgi.. Kairi nieko nesuprato.
- Juk Tashita gali pasistengti ir perskaityti, tiesa? Čia gali būti parašyta labai svarbi informacija. Aš įsitikinusi,kad čia parašyta svarbi informacija!
Himura per žingsnį atsitraukė ir ėmė vaikščioti pirmyn atgal. Ką gi daryti, ką gi daryti...? Net jei sužinosim, kaip nuversti Taryba, o visų pirma nugalėti Akuma, mes turėsim tą informaciją kažkaip perduoti saviems. Tačiau kaip tai padaryti..?
-
Gal vertėjo pasukti į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį?Taip būtų visiems geriau,o man labiausiai...Karmena lėtai pravėrė girždančias duris.Ji buvo tokia išvargusi,kad negalėjo patikėti,kaip dar sugeba pavaikščioti.Helovyno vakarėlis,voro kiaušinis,Trolis,kentauras,įtūžęs nežinomas padaras...Kas per naktis?Kažkokia neaiški...Dabar tikriausiai jau po pirmos...Bet miego nesinori.Durys prasivėrė iki pat galo.Border išsigando-viduje sėdėjo dvi mergaitės!Ji išsprogdino akis.Ankščiau manė,kad joks žmogus čia neina...Ir dar vidurnaktį!Ilgai mergina stoviniavo apstulbusi ir išsižiojusi.Jos kažką skaitė.Matėsi,viena grifė o kita švilpė...Grifė?
-Kairi?-dar labiau nustebo juodaplaukė.-Ką tu čia veiki?Tai yra,jūs?Vidury nakties!Pamanykit tik!Maniau,kad pasėdėsiu čia viena su vaitokle Mirta,o čia randu jus!
Karmenai pasirodė,kad mergaitės per daug nesidžiaugia matydamos,kad grifė įsiveržė į jų valdas.Ko jau ko,bet Kairi čia tikrai nesitikėjau...Tiesą pasakius,mergaitei pačiai nepatiko,kad čia sutiko kitas mokines.Turiu pasikalbėti su Ši...Jis man dar ne viską papasakojo!O čia visi galvos,kad esu beprotė...Dar įtars,neduok Dieve,kad tu,Ši,animagas...Iš kur man žinoti,gal jos moka skaityti mintis?Galvoje pasigirdo tylus balsiukas.Tau geriau dingti iš čia...
-Kas,Ši?-tylutėliai paklausė Karmen.Rodos,kad jai žodžiai išsprūdo su garsu.Balsas neatsakė,o mergina taip ir liko stovėti tarpduryje.
-
Kairi išgirdo,kaip prasivėrė durys ir greitai čiupo lazdelę, tačiau į tualetą įžengė ... Karmen? Grifė buvo ne mažiau nustebusi ir kurį laiką tiesiog susiraukusi žiūrėjo į naktinį svečią. Tuomet papurtė galvą ir įsidėjo lazdelę atgal.
- Sveika, kolega. Ramybės tau ir sekmės šią naktį. Įdomu kokie vėjai tave čia atpūtė? Kaip ir tu, mes nesitikėjom svečių. Turim svarbių ir neatideliotinų reikalų, kurie nestovi vietoje. O ir tu regis čia ne šiaip sau, - tarė Kairi, kuomet Karmen ištarė sakinį balsu ir šis buvo skirtas ne mokinėms. Su kuo ji gali šnekėti? Keistenybių čia netrūksta, bet jei ji kelia grėsmę.. Negalima jai leisti pamatyti knygos. Himura žengė kelis žingsnius link kolegos ir iš krepšio išsitraukė sausainį.
- Nori? - paklausė ir šypsodamasi ištiesė. - Jis imbierinis. Nebijok, neužnuodytas. Gal rasim bendrą kalbą tokioje situacijoje.
-
Bou baimingai pasuko galvą į duris ir instinktyviai mestelėjo knygą ant kriauklės krašto ir pati lengvai klestelėjo ant jos viršaus. Mergaitė išleido silpną šypsenėlę ir pasisveikino:
-Sveika...-sugergždėjo.
Velnias.-suurzgė Tashita.
Ramiai. Ji tikriausiai antrakursė. Kairi draugė.-šnopavo Bou.
O jei ji ką nors pamatys?-rėkavo būtybė mergaitės kūne.
Nieko nepamatys. Pati ji kažkokia...-Bounita sakinio nepabaigė.
Ji kreivai žvilgtelėjo į atėjūnę kai ji kažką tarstelėjo ir nuleidusi papurtė galvą.
-
Nejau aš ištariau sakinį...Garsiai?Ši,maldauju,atsiliepk.Čia tikrai kažkas ne taip.Manau,ne vien aš slepiu paslaptį.Jos man kažkokios neaiškios...Matosi,kažką slepia.Bet kas čia blogo,turėti paslapčių?Eei...
-Ši?-vėl mintyse ištarė mergaitė,bet atrodė,kad vėl pasakė garsiai.Velnias,kas čia daros?Nejau kai kalbuos su Ši girdint svetimiems žmoniems,visi girdi...O ar girdi,kai atsako Ši?Įdomu,labai įdomu...Karmena dėl viso pikto kištelėjo ranką į užantį.Savo voro ji neapčiuopė.Tuomet labai baisiai išsigando.Kur jis galėjo dingti?Nagi,kur?Karmen pabijojo kreiptis į Ši garsiai,o jei dar sykį svetimieji išgirs?
-Ačiū už sausainį,-virpančiu balsu padėkojo mergaitė ir pasiėmė sausainuką.Akimirksniu visą sukrimto ir tarsi tarp kitko atsisuko į duris.Kur jis galėjo dingti?Na ir sėkminga diena...Tai yra,naktis.Bet...Tuomet viskas aišku!Aš negaliu susišnekėti su Ši dėl to,kad jis yra toli nuo manęs!Savaime suprantama!Bet kur jisai pasidėjo...Kur?
-Tiesa,aš Karmen,-kiek suglumusi pasisveikino su švilpe grifė vėl atsigręžusi į mergaites.-Kokie vėjai?Baisūs vėjai...Veikiau stipri audra...Su žaibais,perkūnija ir šlapdriba,be jokių pragiedrulių...
Karmena nepajudindama galvos apžvelgė visą Mirtos tualetą.Nė ženklo,kad kažkur stovėtų voras.Ši man nesakė,kad kai jis toli nuo manęs mes negalim susišnekėti...Bent jau nesakė,kokiu atstumu.Tada būtų paprasčiau.Bet viena aišku-išvargęs voras negalėjo toli nuropoti...Pala,jis kažką minėjo,kad reikia iš čia dingti...Nesuprantu,kodėl?Ką jis tokio čia pajuto?Gal bijo vaiduoklių?O gal žmonių?Ką čia suprasi...Mergina žengelėjo vieną žingsnį į priekį ir apsidairė aplink visas kabinas.Tuomet draugiškai ir kaip įmanoma ramiau nusišypsojo.Na ir naktelė...Pilna keistenybių...Nesąmonė tikra.Iš kur tas Trolis?Tas kentauras?Tas galai žino koks padaras?Ar kartais tau neatrodo,kad pernelyg keista...A,tiesa,dar viena keistenybė,dingo Ši.Gal jis naktim atvirsta į žmogų?Neee..Juk pasakojo,kad trejus metus gyveno miške...Karmen buvo visiškai susipainiojusi.Dabar ji neišmanė,kur ieškoti voro.O gal verčiau reikėtų sakyti dėdės.Taip,juk dabar nulis šansų įrodyti,kad jos tėvas nenužudė savo brolio.Juk vien dėl šito skandalo jį atleido iš darbo.
Mergina dar sykį šyptelėjo ir ėmė nepastebimai kalenti dantimis.Nieks nebūtų supratęs-iš šalčio ar iš baimės.
-
Kairi viena akimi stebėjo,kaip Bou nervingai muistosi, o kita, kaip Karmen kažko ieško, kad net veidas bąla. Kas čia jums visiems pasidarė staiga? ėmė sukiotis grifė, nežinodama ko dabar griebtis: ar švilpei, ar grifei padėti.
- Ji atrodo išsigandusi, - pasigirdo Toros balsas.
- Ir pati matau... - atsakė Kairi, akimis sekdama Karmen. - Įdomu, ko ji taip blaškosi?
- Girdėjai, kuomet ji ištarė vardą Ši?
- Taip, ji tai pasakė balsu. Neatsargu. Tačiau ji tikrai atrodo sutrikusi. Gal jai padėti?
Kairi stovėjo vietoje ir tik sukiojo galvą tai į vieną, tai į kitą pusę. Niekas nešnekėjo, tik girdėjosi batų girgždesys. Galiausiai Himura atsigavo iš keistos hipnozės ir atsisuko į Bou. Gūžtelėjusi pečiais priėjo prie merginos.
- Tai ką, užsiimam savo reikalais? - paklausė ir atsisėdo šalia. Kurį laiką jos tik sedėjo ir žiūrėjo į grifę, kuri kažko įnirtingai ieškojo.
- Ką apie tai manai? - paklausė dviprasmiškai ir pažiūrėjo į kolegą. Kita ranka įsidėjo į burną sausainį ir lyg niekur nieko suvalgė. Himura jau pamiršo, ko iš tiesų jos čia atėjo, todėl netgi linksmai kojomis ėmė tabaluoti. Galvoje pasigirdo Toros niuniuojama melodija. Štai kokios tavęs aš buvau pasiilgusi šyptelėjo Kairi pati sau.
15. K
-
Mergaitės lūpa nervingai trūkčiojo:
-Na... Galim...
Jūsų vietoje palaukčiau, kol ji dings.-burbtelėjo Tashita.
Kaži ar ji pati supras.-atsakė vienuolikmetė.
Žinokitės.-toliau burbėjo.
Bou palingavo galva ir tyliai sušnabždėjo, kad girdėtų tik Kairi:
-Prie jos...?
Bounitos akys greitomis šokčiojo nuo Kairi prie atėjūnės Karmen.
-
Eva atėjo į tualeta. Nustebusi, nesuprato kas čia vyksta.
- Laabas... - išlemeno Evė. - Ką čia darote? - kilstelėjo antakį, bet akyse švietė susidomėjimo žiburėlis. Varniukė apžvelgė visus čia buvusius. Kažin, ką jos čia veikia? Na neišduočiau jų... Eva spoksojo į merginas ir laukė atsakymo, nekantriai raukydamasi. Galop, nusuko žvilgsnį į kabinas. Varnanagė apsidairė, bet nepamatė nieko įdomaus.
-
Varnanagei įžengus Karmen pavartė akis ir nevisai draugiškai rėžė:
-Kuo čia ypatinga ši naktis?Ko visi ir renkasi būtent Mirtos tualete?Neįmanoma normaliai pasišnekėti net su savo...-Karmena neužbaigė sakinio.Ji pajuto,kad Kairi ir Bou nori pačios vienos užsiėminėti savo reikalais.Nieko,dabar dingsiu,susirasiu Ši,ir išsiaiškinsiu,ką tos mergaitės slepia.
-Ačiū už svetingą viešnagę,-ironiškai tarė net nesusimąsčiusi,kad jos humorą ne visi gali suprasti.Mergina aukštai iškėlė galvą,tarsi norėdama pasakyti:"Aš karalienė".Ji pravėrė duris nepažvelgusi į varniukę,ir išėjusi iš tualeto jas su griausmu užtrenkė.
-
Bou kreivu žvilgsniu stebėjo Karmenos išėjimą ir vos nepradėjo kvatotis. Pažvelgė į likusią varnanagę:
-Žinai, atsargiau toje vietoje. Jeigu netyčia Mirta atlėktų, liktum visa šlapia. Ką jau kalbėti kokį ji skandalą padarytų dėl nelauktų apsilankymų.
Gal tiesiog pasakyk, kad dingtų iš čia?-bambėjo Tashita.
Mhm, ir poto neviena čia atlėks. Ne, ačiū.
Bet jeigu ji čia ilgiau trainiosis, aš pati su ja susitvarkysiu.-zirzė balsas galvoje.
Prašau.-Bou plačiai nusišypsojo.Galėsi daryti su ja ką nori. Kad ir suvalgyti.
Tada pasisuko į Kairi ir burbtelėjo:
-Tu vyresnė. Kodėl tau su ja nesusitvarkius?
Mergaitė juto kaip Tashita ima širsti. Ji tyliai nusijuokė.
(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti11.gif)
-
Kairi sukrizeno kuomet Karmen pakėlusi galvą išžygiavo iš tualeto. Freak show.... Grifė atsisuko į atėjusią varnanagę ir piktai nužvelgė.
- Dabar naktis ir šis tualetas neveikiantis bei apleistas, ką tu čia veiki? Siūlyčiau tuojau pat apsigręžti ir į savo lovą. Ir jokių 'kodėl..?'. Aš antrakursė, todėl šiuo atveju turiu didesnę teisę. Tiesa, mes irgi iš čia einame. Nėra ko tūnoti ten, kur vaidenasi.
Kairi atsisuko į Bou,priėjo,lyg niekur nieko paėmė knygą ir įsidėjo į krepšį.
- Kažkoks cirkas šiąnakt, einam kur nors kitur, - tarė ir pavartė akis. - Kas parašyta išsiaiškinsim vėliau. Šiknos dar nedega, tad turim laiko.
Pasiknaisijusi po savo krepšį, Kairi ištraukė paskutinį sausainį.
- Še, gal pakels nuotaiką, bei norą miegoti, - tarė tiesdama imbierinį sausainį varnanagei.
Himura dar kartą užmetė akį į veidrodį, pasitaisė plaukus ir priėjusi prie kolegos Bou įsikibo jai į parankę.
- Na ką, einam, - šyptelėjo. Tuomet linktelėjo kitai mokinei ir dar praeidama pro šalį priminė:
- Vidurnaktis ir tualetas, kuriame vaidenasi. Siūlyčiau sekti mūsų pėdomis ir grįžti į bendrąjį kambarį.
Kairi pastūmė duris ir merginos dingo iš akių.
-
Mergaitė su erzinančia šypsena žvilgtelėjo į varnanagę. Šiąnakt nevalgysi.
Paguodei...-zirzė Tashita.
Bou pažiūrėjo kaip Kairi įsidėjo knygą ir šiek tiek prisimerkusi nušoko nuo kriauklės krašto.
Kur dabar grūsimės?
Ji tavo draugė. Tu jos ir paklausk.
Kaži ar ji dabar kalbės.
O tu pabandyk.
Pasitaisė suknelę, kaip ir jos draugė, atsisuko į veidrodį ir apžiūrėjo auksinius plaukus. Apsisuko ant kulno. Pajutusi Kairi ranką kilstelėjo antakį ir nieko daugiau netarusi išėjo.
-
Eva susiraukusi stebėjo scenas.
- Kokios... - prunkštelėjo ir apsidairė. Pasirodžius Mirtai, Ev sukikeno. Akinuotė pagalvojo ir pasirąžė.
-Stok! - sucypė Mirta.
- Atstok, - atkirto varniukė nedraugiškai, ir Mirtai ją apliejus, suklykė. Paleidusi į Mirtą burtus, ir greit įsitikinusi, kad jie skrieja kiaurai, išsigandusi išbėgo.
-
Nicole atėjo į savo dvikovą.Panašu,kad čia nieko nebuvo.Nieko,išskyrus...
-Pasitrauk,karve,per tave nieko nematau!-kažkas sucypė.Nicole staigiai užsikimšo ausis ir netyčia slystelėjo ant šaltų ir drėgnų grindų.Jai virš galvos pasirodė Mirta.
-Kaip aš atrodau?-verkšlianančiu balsu paklausė ji.Nic truputį sutriko,tačiau vėliau susigaudė.
-Vėl bandei patvindyti tualetą,-rimtai tarė ir žiūrėdama vaiduoklei į akis atsistojo.
-Iš kur žinai,vėl?-susiraukė ir priskrido arčiau mergaitės.Ši suvirpčiojo lūpa ir pratarė:
-Patikėk,esi tokia garsi,kad apie tave mokomės Magijos Istorijos pamokoj,-rėžė ir pasitraukė arčiau kriauklių.
-Visi bijo Vaitoklės Mirtos,-ėmė ji verkšlenti.O varge...Ir būtinai turėjau čia užsiregistruoti...Būtinai Būtinai kautis Mirtos tualete!Kai ką tik išsiprausiau,tualete!Tik pagalvokit...Nice buvo nusivylusi.Ji piktai suriko:
-Dink iš čia!-ir nuėjo į šoną.Atsisėdo ant kriauklės ir greičiau ėmė laukti savo priešininko.
-
Luna labai atsargiai ir netgi kruopščiai pravėrė tualeto duris.Jos net gigžtelėjo.Mergaitė lėtai pasilenkė ir pamatė dar vieną švilpę.Uždariusi duris ji nusišypsojo.
-Labas,aš Luna.Tikriausiai atėjai į dvikovą?-paklausė.-Gal turėjai kovoti ir ne su manimi,bet kažkodėl atėjau aš...Matai,tam klastuoliui bėdos...-atsiduso.Tada išsišiepė.Atsistojo šalia Nicoles,bet tualete buvo mažai vietos,tad nelabai įmanoma kovoti.
-Tai ką,kuri pradės?-žaismingai nusišypsojo.Už nugaros pamatė Mirtą.
-Oj!Kodėl visada mokiniai turi skriausti vaitoklę Mirtą?Kodėl turi su ja kovoti?-pašėlo vaiduoklė.
-Mirta,mes kovosime ne su tavimi,o dviese.Tavęs kerai nelies,prižadu,-Gal-pagalvojo.Nelaukusi priešininkės atsakymo,pasiėmė lazdelę ir ja mostelėjusi tarė:
-Incarcerous!-iš jos lazdelės galo pasileido ilga virvė,kuri turėjo supančioti Nicolę.
-
Nicole pastebėjo atėjusią merginą.Gūžtelėjo pečiais ir tylėjo.Matė,kokia ji buvo linksma ir laiminga,krykštavo ir juokėsi.Keista ta švilpė...Nic nespėjo net susigaudyti,kai į ją trenkėsi ilga ir stora virvė.Ji supančiojo Nicę ir pririšo prie kriauklės.
-O tu stipri,-lyg tarp kitko tarstelėjo ir pažvelgė į priešininkę.Galvojo,kokį burtažodį pasirinkti.Norėjo išsitraukti lazdelę iš po mantijos,tačiau ši nukrito ant žemės.Mergina ėmė tampytis,raitytis po virves,kad galiausiai virvė atitrūko nuo kriauklės ir švilpė galėjo būti laisva...Na,nevisai laisva.Visa buvo supančiota mazgais,negalėjo deramai pavaikščioti.Jai pavyko pasilenkti,pasiimti lazdelę ir suradusi virvės galą,tarė:
-Transpa!-virvė virto poprierium,tačiau ne mažiau stipriu.Vienuolikmetė šokinėjo,kol perplėšė popierių,ir lėtai ištarė:
-Aguamenti!-iš jos lazdelės galiuko ėmė purkšti nestipri vandens srovė.Mergina net nežinia,kodėl panaudojo šį burtą,tik buvo aišku,jog Lunos veidas visas šlapias.Tikriausiai naudojo todėl,kad ji užsimerktų,nieko nematytų ir Nice galėtų panaudoti kitą burtą.
-Alande Ascendare!-sukaukė,tačiau nieko neįvyko.
-Po galais,ne taip tariu,Alandre Ascendare!!-suriko.
-
Luna stebėjo,kaip Nicole stengiasi atsipančioti iš virvių.Vienu tarpu jai pagailo pirmakursės,tačiau padėti negalėjo.Būtų padėjusi,tačiau net nežinojo kaip.Ir ošvis-tai-jos priešininkė.Luna tespėjo pajusti,kad jai į veidą plūsta vandens srovė.Vanduo buvo šaltas,tiesiog ledinis.Visas veidas tarsi apšalo ledu.Akių negalėjai atmerkti.
-Pro...Pro..Te..tego...-kažką sumurmėjo,bet nespėjo sulaikyti kerų,ateinančių į ją.Mergina staiga pakilo į orą ir smarkiai trenkėsi galvą į lubas,kad net nubirėjo tinkas.Luna skaudžiai dribo ant užpakalio.Svarbiausia,kad mergaitė net nesusigaudė,kad atsitiko.Ji pasitrynė skaudžiantčią galvą ir prasimerkė.Akyse svaigo,galva sukosi nuo tokio smūgio.Dabar Luna buvo silpna ir lengvai pažeidžiama,bet neketino nusileisti.
-Avis!-suriko ir daugelis mažų paukštelių iš jos lazdelės pasileio nusiteikę kovingai ir ėmė kapoti,taip,kapoti,Nicolę.Tuo tarpu Luna atsistojo ir kiek atsvaigo.
-
Švilpė net suriko ir suklykė tuo pat metu,kai pamatė,kaip skaudžiai į lubas atsitrenkė Luna.Ji susiėmė už burnos.Gerai,kad dėdė Rolandas mane mokina šitokių triukų,tačiau kad kova vyksta tualete,kuriame vaidenasi ir nėra vietos,lūžta dūžta lubos ir vaikai laužosi sprandą-na ir Hogvartsas...Mergina pripuolė prie Lunos.
-Ar viskas gerai?-tačiau suprato,kad greai,nes netrukus į ją pasileido paukščiukų virtinė.Nicole nubėgo į vieną tualeto kabiną,tikėjosi,kad paukščiai ten neparskris,tačiau paukštukai praskrido per viršų ir ėmė kapoti mergaitę.Ši,nežinodama,kur dėtis,vėl pribėgo prie tualeto durų ir lazdelę į paukštelius nukreipusi,tarė:
-Transva!-vienas po kito paukščiai virsdavo vandens balute,kurioje vis pasirodydavo viena kita plunksnelė.
-Skriskit kitur,niekingi paukščiai!-riktelėjo.Netyčia krito ant žemės.Vėl atsistojo,ir garsiai tarė:
-Tranga!-Lunos pėdos turėjo apsikaustyti geležimi.
-
Luna sudrebėjo.Kai jos kojos apsikaustė geležimi,mergaitčiukė išbandė visus būdus jų atsikratyti ir paversti kuo nors kitu,bet sukosi galva,lazdelė netvirtai laikėsi rankoje,atrodė,tuoj iškris.Kaip rodės,taip ir atsitiko.Lazdelė krito ant geležimi apkaustytų kojų ir dar perskilo.Luna beviltiškai sukniubždo ant grindų.
-Transva,-tyliai tarė.Geležis virto vandeniu ir užtvindė tualetą.Lunai tai nerūpėjo.Jai rūpėjo sveikata.Mergaitė pasikrapštė galvą.
-Nepaisduosiu...Be...Kovos...-tarė.Išleido kerus:
-Bombarda!
Durys išlūžo ir krito Nicolei ant galvos.Nors tai nieko nebereiškė.Reiškė tik vieną-tikriausiai ji pralaimėjo...Pradėjusi su tokia persvara,krito ant grindų...Kažką sumurmėjusi lėtai išslinko.
-Ate,-sumurmėjo ir nuleidusi galvą nuėjo.
-
Nicoles veidą papuošė plati šypsena ligi ausų.Galbūt ji būtų trukusi ir ilgiau,jei ne tas baisus "bum".Mergaitei į galvą trenkėsi beržo durys.Galva pasiliko vienoj durų pusėj,kūnas-kitoj.Nicole neįsivaizdavo,kaip ištraukti galvą,bet tuomet mergina trenkėsi į durų staktą neišlaikiusi liksvaros,ir durys lūžo pusiau.Ant kaklo pasiliko skausminga,raudona žymė,tarsikas būtų įkandęs,arba nuspaudęs.Švilpė pastebėjo išeinančią,taip lengvai pasidavusią Luną.Ar tai reiškia,kad aš?..Nicole akimirksniu pašoko į orą,sutabalavo rankomis ir džiaugsmingai suklykė,kaip pralaimėtoja.Švilpė ėmė šokti bugi-bugi,ir nekreipdama dėmseio,į Mirtos aimanavimus,jog šį kartą ne ji patvindė tualetą,bet apkaltins ją,Nic linksmai bėgiojo.Staiga kažkokia trauka,stipri jėga trenkė merginą į sieną.Ji išlaužė vienos kabinos duris,vos galva nepaniro į unitazą.Nicole pastebėjo,kad jos kūną valdo Kartografas.Visas keistai žvilgčioja ir tampo iš vienos pusės į kitą.Nicole vos sulaikė ranką.Atrodė iš šono keistai,tarsi kokie prasidėję traukuliai.Nieko,praeis...Svarbiausia,jog laimėjau!Ura!Staiga apyrankė vėl tėškė pirmakursę į sieną.Ši apgriuvo,bet užsigrūdinusi Nicole net nesudejavo.Tačiau vėl pasirodė tos keistos iliuzijos...Atiduok kartografą...Atiduok Kartografą...Atiduok Kartografą...Mintyse vėl girdėjosi baisus garsas.Akyse sumirguliavo.Išnirusi Vaitoklė Mirta susirangė ir patapo kažkokia dvasia,kuri tikriausiai ketino atimti apyrankę.Atiduok...Vėl prasidėjo traukuliai,tik žymiai skausmingesni.Nicolei pasidarė silpna,pasivaideno,kad net apsivėmė,ir staiga virto ant šono...
Atsimerkė.Vaizdas vėl buvo normalus.Mirta sėdėjo savo kabinoje.Nicole staigiai pravėrė jos duris ir sukliko:
-Mirta!Ar matei?Tu buvai tapusi pabaisa!
Vaiduoklė nusipurtė.
-Tu nesveika!Aš?Pabaisa?Taip ir maniau...-ėmė kaip nuolatos dejuoti.Nice pavartė akis ir dar sykį pažvelgė į Kartografą.Aš išsiaiškinsiu tai...Pamatysi,prižadu...Nicole išėjo.
-
Beskubėdama į bendrąjį kambarį Modetė nepasižiųrėjo į kurį tualetą įėjo. O įėjo ji į Vaitoklės Mirtos Tualetą. Labai greitai prisistatė ir tualeto savininkė.
- Sveika, - tarė Modetė, - kaip laikaisi? - Ji norėjo būti mandagi, bet iš tiesų mielai būtų bėgte pabėgusi nuo Mirtos.
- Labas, - pasisveikino Vaitoklė, - ach o kaip aš galiu jaustis? Sėdžiu čia viena ir nalabai kas teikiasi su manim pabendrauti.
- Na ką gi... Manau, kad galbūt galėčiau retkarčiais čia užsukti, bet nieko konkretaus, deja, negaliu pažadėti. O dabar gal galėtum praleisti. Man reikia į tualetą.
Mirta pasitraukė. Atlikusi savo reikalus mergaitė atsisveikino su vaiduokle ir išėjo iš tualeto.
-
Luis nubėgo į kažkokį tualetą ir net nepastebėjo, kad ten Vaitoklės Mirtos valdos. Kai suprato, kur atbėgo, jau norėjo sprukti, bet buvo per vėlu - Mirta jau prisistatė.
-Sv-veika, Mirta,- kiek mikčiodama pasakė, nes Mirtą matė tik pirmą kartą, ir ji, kaip Luis manė, buvo kaip visad liūdna.
-Ko nori?- nedraugiškai paklausė.
-Ko noriu? Čia tualetas, jei nori žinoti!- pasipiktinusi atsakė Luis.
-Mano tualetas,- pabrėžtinai tarė Mirta ir Luis jau žybtelėjo akimis ir buvo beatsikertanti, bet Vaitoklė nebekibo prie jos, taigi nieko neatsakė.
Nuėjusi Luis atliko savo reikalus ir išgirdo Mirtą kūkčiojant. Vargšė, pamanė, bet juk neis guosti vaiduoklio. Luis gana liūdna išėjo iš tualeto.
-
Adora atsitempė čia savo bendraklasę Zhanewą.
- Tu gal išprotėjai,ką?Prie pat ateities būrimo kabineto šnekėt apie tokius dalykus, - sušnabždėjo Ado.Mergaitė žinojo,kad Hogvartse tyko žmonės ir ne tik,kurie mėgsta pasiklausyti svetimų pokalbių, - šioj pilį sienos turi ausis, o durys - akis, - tarė Ado, - o ką jau kalbėt ką padarytų mum mokytoja jei sužinotų,kad pasiplovėm iš pamoks, - ramiai tarė mergaitė ir apsižvalgė.Tualetas buvo apleistas.Nuo sienų buvo nutrupėjusios plytelės,čiaupai užrudyje, o netoli mergaičių stūgsojo vandens balutė.Adora žinojo šis tuoletas buvo vaitoklės Mirtos valdos.Ado apie ją žinojo iš savo brolio Aarono,kuris turėjo nelabai malonų nuotykį su ja.Staiga iš už vienų tualeto durelių išlindo Mirta.
- Ko jum čia reikia? - Mirta piktai pažiūrėjo į varnanages, - tik jau nesakykit,kad atėjot aplankyti v-v-vargšės Mirtos,kurios niekas nesupranta ir nelanko, - sukūkčiojo vaitoklė ir pradėjo sklandyti aplink mergaites.
- Cha!Nesijaudink mes ir neatėjom pas tave, - tėškė Adora, o Mirta dar labiau pradėjo sriūbauti.Ir kaip galima būti tokiu žmogumi?Oi, ne žmogumi.Juk ji vaiduoklis.Cha,nenorėčiau jos įsivaizduoti kaip žmogaus.Tikriausiai galėjo užimti vietą labiausiai surūgusio žmogaus konkurse.PfffAdo tyliai prunkštelėjo.
- Ko čia purkštauji, - įsižeidusi paklausė Mirta, - beja, įdomu ką jūs veikiat čia per pamokas?Ydomu ar mokytojai žino, - pikdžiugiškai tarė vaitoklė Mirta.
- Netavo reikalas,Mirta, ką mes čia darom, - piktai tarė Adora, - o dabar dink iš čia, - pamojo ranka varnė,- o dar geriau eik nusiskandink...Ups,pamiršau tu juk jau senai negyva, - Adora nusijuokė, o įsižeidusi mirta išnyko klozeto gelmėse.Mergaiė atsisuko į Zhanewą.
- Na va, kai atsikratėme ta niurzga galime ir pašnekėti, - Ado apsižvalge ir nuėjusi prie kriauklės atsisėdo ant jos krašto, - eikš čia, - patapšnojo vietą šalia savęs Ado.Tada žvilgtelėjo į nuotrauką kurią turėjo jos draugė.Ten tikrai buvo jos tėvai,nes mergaitė buvo mačiusi jų jaunų nuotraukas.Tik šios,deja,niekada nebuvo regėjusi.
- Keista,mačiau daug savo tėvų nuotraukų iš Hogvartso tačiau šios - ne.Mano tėvai labai mėgdavo kišti jų paauglystės foto...Beja tu labai panaši į tą vyra, - Adora parodė pirštų į vaikinuką kuris stovėjo šalia jos tėvo, - pala,pala... - pagaliau Ado sudėjo du ir du, - ši nuotrauka...Reiškia...Negali būti...Tik dabar susiprotėjau, - mergaitė tai žvilgčiojo į nuotrauką tai į varnę sėdinčią šalia, - reiškia,kad mūsų tėvai buvo pažystami! - pergalingai sušuko mergaitė.
-
- Jei ir prie Ateities būrimo kabineto kalbėsimės, ar čia - vistiek Dion suos. Juk ji turi Vidinę Akį, cha cha!- prabilo Zhanewa. Adora ir Zhanewa keliavo į Vaitoklės Mirtos tualetą. Niekada ten nebuvau...
- Na ir skylė čia!- įėjusi į patalpą, kurios jau nebebūtų galima pavadinti tualetu, sušuko varniukė. Čia langai buvo apipeliję, sienos purvinai papilkę, o grindys... Jos buvo lyg ir iš plytelių, lyg iš akmens. Suskilusiame veidrodyje mergaitė žvilgtelėjo į savo atvaizdą. Tas apgamas... Tik staiga iš kabinos išlindo poltergeistas. Vaitoklė Mirta. Kaip ir visi vaiduokliai, ji buvo perregimai sidabrinė. Lyg migla ar kažkas panašaus.
- Koks tavo reikalas, ko mums su Ado čia reikia?! Ir mes tikrai ne tavęs atėjom palankyti.- pagiežingai tarė varniukė. Ir Mirta sriūbaudama dingo kabinoje.
Merginos nuėjo kartu prie sutrupėjusios kriauklės, atsisėdo ant jos krašto ir pradėjo aptarinėti Zhanewos rastą lobį.
- Taigi, kadangi čia buvo labai panašūs į tavo tėvus žmonės, tai paėmiau. O tik paskui pamačiau, kad apgamas ant šios merginos kaklo,- Zhan parodė į tariamą savo mamą.- labai panašus į manąjį.
- Beje, tu labai panaši į tą vyrą, - Adora parodė pirštu į vaikinuką, kuris stovėjo šalia jos tėvo, - Pala, pala... - pagaliau Ado sudėjo du ir du, - ši nuotrauka... Reiškia... Negali būti... Tik dabar susiprotėjau, - mergaitė tai žvilgčiojo į nuotrauką tai į varnę, sėdinčią šalia, - reiškia,kad mūsų tėvai buvo pažystami! - pergalingai sušuko mergaitė.
- Sakai, kad tai mano tėtis?- džiaugsmingai sušuko Adoros draugė.- Jei taip, tada jie iš tiesų buvo pažįstami!- apsidžiaugė Zhanewa.- Bet žiūrėk... Čia jie prisisegę prefektų ženklelius!- parodė į mažus, trikampio formos ženklelius su išraityta P raide ant kiekvieno apsiausto.- Jie tikrai jais buvo! Taigi dabar mums liko išsiaiškinti mano tėvų pavardes...- sušnibždėjo mergaitė, kadangi iš savo tualeto kabinos išlindo Mirta.- Mirta, eik iš čia! Oi, juk tu nemoki eiti... Tada sklęsk iš čia!- nusijuokė Zhanewa.
-
- Vidinė akis?Na,nemanau,kad ji veiktų dabar... - nutesė Adora, - ir nemanau,kad ji norėtų nujausti ką mes darom ar panašiai... - sudvejojo Ado, - tiesą pasakius nežinau kaip toji vidinė akis ištikrųjų veikia.Neteko susidurti su tokiais dalykais ir be to, mes ištikrųjų nežinome ar ji ją turi.Beja tuoj turėtų baigtis pamoka, - mergaitė žvilgtelėjo į laikrodį,kurį kadaise dovanojo jos mylimoji tetulė, - na, grįžtam prie tikriai svarbių dalykų, - paragino varnė ir vėl žvilgtelėjo į nuotrauką.Šalia jos tėvų stovintys jaunuoliai ištiesų buvo panašūs į Zhanewą.
- Keista,bet mano tėvai niekad nebuvo užsiminę apie šituos du, - parodė pirštų į galimus Zhanewos tėvus,- o jie labai dažnai šnekėdavo apie savo klasės draugus, - varnė susiraukė.Hm, gal kas nors įvyko tarp jų?Barnis? Ar dar kas?
- Žinai,aš galėčiau paklausti savo tėvų.Galėtumėm nusiųsti pelėdą ir paklausti ar jie pažinojo juos.Bet man tai kažkaip įtartinai visas šitas reikalas atrodo... - nutesė Ado, - mano tėvai niekada man nesakė,kad jie buvo prefektai.
Vaitoklė Mirta vėl atsirado tualete,tačiau dabar ji nebelindo prie mergaičių, bet užsidariusi savo kabinoje kūkčiojo ir kažką neaiškiai burbėjo.Jau tokios aukos niekada neteko matyti...Nenuostabu kodėl čia nieks neina.Tikriausiai bijo apsikrėsti depresija nuo Mirtos. Varnanagė pažvelgė į savo draugę.
- Kaip manai ar verta rašyti mano tėvams? - paklausė, - ar geriau varom į biblioteką ir pačios ieškom tavo tėvų pavardžių?Pala, o juk tu turi pavardę Rict...Kieno ji?Tavo globėjų ar šeip kieno? - susidomėjo Adora.
-
Zhanewos ir Adoros mokytoja vis dar neieškojo. Ji turbūt tikrai tos Vidinės Akies neturi, jei mūsų neieško. Arba... Suprato, kaip mums svarbu atlikti. Zhanewa žvalgėsi po tualetą. Nors ji čia praleido jau neblogą laiko tarpą, tačiau vis vien ši patalpa jai atrodė nenormali.
- Na, tada keliaukime į pelėdyną ir išsiųskime tavo tėvams laišką.- nutarė mergaitė.- Bet gal pirma nueikime į Ateities Būrimo pamokos pabaigą, nes po to papildomų taškų negausime... Kaip manai?- sukluso ir laukė atsakymo pirmakursė.
- Mergaiiiitės, arrrr nenoriiiiite pažaaaaisti suuu manimiiiii?- iš savo kabinos išlindo apsižliumbusi ir akiniuota žmogysta. Mirta...
- Ko tau dar reikia, ką?- piktai paklausė Zhanewa.- Mes ne žaisti atėjome!
- Štai jums! Jei nenorite žaisti su manimi, aš pažaisiu su jumis!- ir pabandė unitazo vandeniu aptaškyti merginas. Na, ne aptaškyti, o apipilti vandeniu kaip reikiant. Bet Zhanewos reakcija greita:
- Glacius.- visas vanduo, virstantis ant varniukių, sušalo. Kiekvienas lašelis virtu ledo kristalėliu. Žinoma, krito ant žemės ir skilo. Bet, ačiū Dievui, nepataikė į mergaites.- Sklęsk iš čia, Mirta. Mums nereikia tavo draugi...- nespėjo užbaigti Zhanewa, kai Vaitoklė dingo kanalizacijoj.- Ojjjjjjj Gaaaad, kaip ji mane nervina. Mano pavardė? Na, ji tikrai mano tėvų. Man taip sakė našlaičių prieglaudoje. Na gerai, jei sakai į biblioteką, tai varom į biblioteką, ten ir išsiaiškinsim, kur kas kaip.- sutiko Zhanewa. Prašau, kad tik surastume mano tėvus... Kokia puiki ta Ado.
-
Ado atsisėdusi ant kriauklės kraštelio siūbavo vieną savo koją.Tik tak, tik tak, tik tak...Kojos mano siubuoja...Adora susikaupusi žiurėjo į savo mataruojančia koją,tarsi joje būtų visi neišaiškinti šio pasaulio klausimai.Cha!Mokytoja mūsų neieško...Tikriausiai jai nerūpi...Arba mano vaidinimas buvo įtikinamas.
- Ką, sakai tėvams nusiust pelėdą? - varnanagė prabudo ir kilstelėjo akis į savo draugę, - na taip, tai puiki išeitis, bet nežinia ką parašys man tėvai...Nors man begalo įdomu... - mergaitė nušoko nuo kriauklės ir pasitaisė savo uniformą, - gera mintis...Reikia nueiti į pamoką, paskui dar užsisės ar užduos papildomai namų darbų, - Ado net susiraukė.Feee...Papildomi namų darbai, kiekvieno mokinio svajonė....Jooo... Iš tualeto kabinos vėl pasirodė Mirta.Šį kart ji norėjo su mergaitėmis pažaisti.Na, rodos ji gyvenimo tikrai neturi....Ką aš čia šneku, ji juk mirusi...Cha,tikriausiai ir gyva jo neturėjo.Varnė skeptiškai nužvelgė Vaitoklę Mirtą.Niekam nebuvo paslaptis,jog Mirta nėra Miss Psaulis.Vargšelė....Vaitoklė varnes norėjo aptaškyti kanalizacijos vandeniu, tačiau jai sutrukdė puikūs Zhanewos kerai,kurie vandenį sušaldė.Spindintys ledo gabaliukai pabiro aplink mergaites.
- Puikus darbas , - pagyrė drauge Ado, - na, o dabar gal lekiam į pamoką,ka?Atbūsim,jau nebe daug liko ir tada čiuožim į biblioteka, - Adora pagriebė nuo grindų savo kuprinę ir užsimetė ant pečio, - varom, į Ateities būrima, po to į biblioteka, o jei jau ten nieko nerasim, tai į pelėdyną, - Adora pagriebė Zhanewai už rankos ir išėjo iš Mirtos tualeto.
-
Cora buvo truputėli pasiklydusi,todėl ji nežinodama kur eina nužingsniavo į Mirtos tuoletą.Cora žinojo,kad tokia Mirta egzistuoja. Keista vaiduoklė “tūlike”..
- Kur mes einame?Gal išprotėjai?-paklausė Ketė Coros.
- Kete,nebijok,juk mes tik apžiūrim pilį!
- Bet,bet...juk tu bijai Mirtos,ar ne?-paklausė Coros kambariokė.
- Taip,bet iki Mirtos tualeto dar toli. Noriu tik įstikinti. – šyptelėjo.
- Ane? Ar jis čia?
Ketė nusitempė Corą į tualetą.
- Aš tuojau dingsiu iš čia,-sušnabždėjo Cora. Pamačiusi Mirtą net švilptelėjo.
- Kas čia?-pasigirdo verksmingas balsas.
- Čia... žinai tik varnagės..
- AHĄ!!Tu norėsi į mane sviesti knygą,taip?
- Pff.. Mirta tu vaiduoklis.
Cora žengė dar vieną žingsnį,poto dar vieną ir dar...ji palietė seną ir šlapią veidrodį pirštais,jos pirštai buvo šlapi nuo veidrodžio.
-Gal pakvaišai?-sušnabždėjo Ketė.
Bet Cora nekreipė į ją dėmesio.Ji pasitraukė šalia draugės.Iš tualeto išlindo galva.
- Kas tau???Išprotėjai?Mirta išsigąs. – susiraukė Ketė.
-Kch,kch,kch,-verkė Mirta – nieeeeekas manęęęęęs nemyyyyli!! – ir dingo..
Ketė išėjo iš tuoleto taukšėdama bateliais ant kulnų.
-Kas tau nutiko?Gal apkvaišai?Suspiegei per visą mokyklą.
-Na ir kas.Aš pagalvojau,kad man sutriko psichika. - nusijuokė
-k.k.k.kodėl tu taip manai? – šyptelėjo draugė -Nes sveikas žmogus tikrai nevaikščiotų po Mirtos tuoletą...
-cha cha cha,-nuoširdžiai nusijuokė Cora.-koks naujokas norėtų eiti į Mirtos tuoletą?
-Joks?
-Tai va.Tau viskas gerai.
Abi draugės išėjo toliau apžiūrinėti mokyklą.
-
Varnė, užsinorėjusi susipažinti su vaitokle Mirta, užėjusi į jos karaliaujamą tualetą pašaukė:
- Mirta!
Jokio atsako. Tikriausiai vėl kasnors nuleido ją į kanalizaciją. Staiga iš tualeto išlindo Mirtos galva ir isteriškai prakalbo:
- Ko nori? Iš manęs atėjai pasišaipyt?
Vanilė nesiteikė jai atsakyti. Pastebėjo legendinę kriauklę su maža gyvačiuke ir priėjo prie jos. Pasak kažkokių šaltinių tai įėjimas į paslapčių kambarį. Ohh... Kad mokėčiau šnipštėliškai. Galėčiau ten apsidairyt. Vistiek Bazilisko ten nebėr, visi žino, Supermenas Haris Poteris pasistengė. Staiga jai į galvą šovė ne pati geriausia mintis, bet ji vis tiek atsisukusi į Mirtą paklausė:
- Mirta kaip tu mirei? Ir kaip atrodė tas padaras į kurį tu pažiūrėjai?
- Ooo... Po mirties manęs ilgai nieks neieškojo.. Na, žinoma kas gi pasiges akiniuotės Mirtos? Kai vėliau kažkokia mergaitė čia įėjo aš ją taip išgąsdinau ir visalaik sekiojau, jog ji buvo išsiūsta į Šv. Mango Ligoninę...- Mirta regis išsišiepė nuo to prisiminimo.
- Gerai, Bet ar gali pasakyt kaip tu mirei?,- nutraukė Mirtos pasakojimą Varnė.
Mirta tai išgirdusi vėl puolė į isteriją:
- Netatktiška prie manęs kalbėti apie mirtį, bet žinoma, kam gi rūpi Vaitoklė Mirta? Niekam,- Mirta taip staigiai šoko į kanalizaciją, jog net vanduo išsipylė ir aptaškė Vanilę. Mergaitė suprato, kad daugiau nieko nepeš ir kiaurai permirkusi grįžo į bendrąjį kambarį.
-
Blair atsargiai pravėrė girgždančias tualeto duris ir cyptelėjo:
- Mirta, tu čia?
Su šiais žodžiais ji šmurkštelėjo pro tarpelį ir užtrenkė duris. Link jos plaukė vaiduokliškai permatoma spuoguotos mergaitės figūra.
- Ooo... - nutęsė Mirta. - Čia tu. Jau galvojau, kad tas kvėša, visaip bandantis mane išvaryti iš mano pačios tualeto.
Mirta suprunkštė ir pasuko link tualeto iš kurio išlindo.
- Ką gi. Daryk ką reikia, - toliau tęsė vaiduoklis. - Klastuoliams mažiausiai rūpiu.
Blair susiraukusi pažvelgė į peršviečiamą Mirtos nugarą ir dirbtinai švelniu balsu tarė nutolstančiai figūrai:
- Aš noriu kai ko tavęs paklausti.
- Žinau, kokie tie tavo klausimai, - piktai sumurmėjo Mirta ir, atsigręžusi į Blair, su nenuslėpiamu verkšlenimu balse pradėjo: - Kas čia per spuogai? Kaip tu mirei? Ir dar paslaptingas mergaičių šnibždėjimas viena kitai bei pašaipus kikenimas... Jūs visos ateinat tik pasišaipyti. Vis vien, koks gi skirtumas? A? Koks skirtumas, juk vaiduokliai neturi kūno. Ką aš galiu jiems padaryti? Aš tik vaiduoklis, bet jiems nusispjaut, kad turiu jausmus... Geriau eisiu.
Tada vaiduoklio akyse pasimatė ašaros ir ji, paskutinįsyk metusi neapykantos kupiną žvilgsnį, vėl apsisuko ir patraukė link pirmo tualeto durų. Blair žinojo, kad reiks pasistengti, tad, nuslėpdama kylantį susierzinimą, švelniu balsu tarė:
- Aš ne to atėjau. Man nesvarbu, kad tu spuoguota, - sulyg paskutiniu žodžiu pasigirdo garsus šniurkštelėjimas iš kabinos. - Nenoriu tavęs įžeidinėti. Man tik reikia kai ką sužinoti. Ne apie tave.
- Visi taip sako, o kai išlendu su gerais ketinimais... - užsikirto Mirta.
Blair nusprendė nebegaišti ir uždavė pirmą klausimą:
- Norėjau paklausti, ar tu nesilankai kur nors už pilies ribų? Tarkim, Kiauliasodyje.
- Ne, - nustebusi atsakė Mirta. - Mano vieta čia. Aš čia miriau.
Blair nusivylusi pažvelgė į kabiną, kur verkšleno Mirta ir uždavė kitą klausimą:
- O tu gali išeiti iš pilies?
Kažkas šiuose žodžiuose Mirtą užgavo ir ji vėl pradėjo garsiai verkti.
- Ne. Išeiti, - piktai pabrėžė antrąjį žodį. - negaliu. Tu juk prižadėjai, kad neįžeidinėsi. Pamiršau, aš juk tik vaiduoklis. Viso gero.
Blair išgirdo garsiai šliūkštelint vandenį ir, supratusi ką Mirta padarė, atsišliejo į duris. Vanduo iš klozeto šliūkštelėjo ant žemės ir po truputį plėtėsi.
- Ką aš pasakiau? - suburbėjo Blair, nustebusi dėl tokios reakcijos.
Mergaitė sutrikusi dar pastovėjo, bandydama suprasti, kas nutiko, bet galiausiai nusprendė, kad Mirta išprotėjo nuo vienatvės. Nieko nelaukusi, mergaitė išėjo iš tualeto, pažadėdama sau daugiau čia negrįžti.
Papildyta: Prieš 13 metus
Blair sugrįžo po minutės. Ji buvo tokia nustebusi Vaitoklės reakcija, kad net pamiršo, jog atėjo ne tik pasišnekučiuoti. Galų gale, Mirta nebūtų pasakiusi daugiau, nei Blair dabar žino. Bet bent kokia užuomina apie Kiauliasodyje ramiai, o gal ir nelabai, vaikštinėjantį padarą, būtų pravertę pasiruošimui. Gal tai viso labo burtininkas, bet nuojauta kuždėjo, kad tai šis tas mažiau ar daugiau. Kas žino?
Blair iš tiesų nerūpėjo, kodėl tam kažkam jos prireikė. Atrodo, jis puikiai žinojo, kam rašo. Dėl to, kad ne bet kas išdrįstų naktį pasprukti iš mokyklos į Kiauliasodžio kapines susitikimui su nežinomybe. Jis puikiai pasirinko.
Tai, kad Blair eis kartu su Emile, suteikė truputėlį daugiau drąsos, bet mergaitė buvo tikra, kad ir viena išdrįstų tai padaryti.
Blair apsisuko, paskui save uždarydama duris, ir sušnypštė du burtažodžius: "Colloportus" ir "Muffliato" , nukreipdama lazdelę į rakto skylutę. Tai tikrai nesustabdys profesorių, bet kai kuriuos mokinius sulaikytų. Telieka pasikliauti sėkme.
Blair, jau nesivargindama vaikščioti nekeldama triukšmo, nubėgo į paskutinę kabiną ir užsirakino tais pačiais Colloportus kerais. Nežinojo kodėl taip padarė, bet tai suteikė truputį daugiau saugumo ir laisvės. Žmogiškas privatumas buvo niekuo dėtas.
Blair suprato, jog liko kelios valandos eliksyrams paruošti, tad reikėjo paskubėti. Ji įkišo ranką į savo bedugnę kuprinę ir išsitraukė katilą. Prieš uždedama jį ant klozeto, užkūrė ugnį skylėje. Ugnis neužgeso prisilietus prie vandens, tad mergaitė uždėjo katilą ir iškart pripildė jį vandens. Tada plačiai atvertą kuprinę numetė šalia ir kibo į darbą.
Išsitraukusi "Nuodų ir vaistų" vadovėlį, griebė skirtuką vadovėlio šone ir atvertė apdriskusią knygą vos neperplėšdama jos per pusę. Mintyse Blair džiaugėsi, kad pavyko sklandžiai įsilaužti į nuodų ir vaistų kabinetą ir iš spintos pavogti reikiamų medžiagų. Tai lengviau nei lengva, ypač, prisiminus, kad šiandien turi pasimatymą su nežinomybe, bet tai galėtų būti ir pasimatymas su mirtimi. Žinoma, visada lieka viltis.
- Susiliejimo eliksyras, - burbtelėjo Blair ir skaitė toliau: - Šis eliksyras padės susilieti aplinka. Jis panašus į Praskiedimo kerus, bet jo stiprumas ir veikimo trukmė priklauso nuo to, kiek daug idėsite ropliažolių, bei, žinoma, kaip laikysitės nurodymų.
Šį eliksyrą Blair jau buvo ruošusi per nuodų ir vaistų pamokas. Jis turėtų paslėpti nuo priešo akių. Naktis tik padės.
SUSILIEJIMO eliksyras
Pirmas žingsnis
Blair įdėjo nesmulkintą spygliuotąjį lotosą. Tik įmetus į vandenį, katilo turinys suburbuliavo ir, tik nurimęs, įgavo skaidrų geltoną atspalvį.
Antras žingsnis
Blair penkis kartus pamaišė prieš laikrodžio rodyklę ir tris kartus pagal. Baigus, mišinys atgavo savo permatomą paprasto vandens atspalvį.
Trečias žingsnis
Blair sumetė beveik visas nesusmulkintas ropliažoles, kurias atsigabeno, palikdama tik tris žoleles. Viskas staiga užvirė ir eliksyras tapo žalia tiršta pliurze.
Ketvirtas žingsnis
Stengdamasi nepanikuoti, Blair laukė penkias minutes, kol pliurė suskystėjo.
Penktas žingsnis
Blair pagaliau pradėjo kvėpuoti ir ta proga dešimt kartų maišė į kairę - į dešinę po vieną ratą.
Blair supylė baigta eliksyrą į keturis krištolinius buteliukus ir užkimšo, o katilą ištuštino. Nieko nelaukdama atvertė kitą puslapį grubiai užlenktu kampu.
- Šviesioji tamsa, - sumurmėjo Blair aiškiai sunerimdama dėl eliksyro tikrumo ir saugumo. Kas per pavadinimas? Blair skaitė toliau: - Šio eliksyro išgėrusiam burtininkui net pati tamsiausia naktis tampa šviesia diena. Tai nekenksminga akims, bet, palaipsniui sklaidantis poveikiui, apytiksliai valandai pablogėja regėjimas. (Eliksyras pradeda veikti praėjus pusvalandžiui nuo pavartojimo).
ŠVIESIOSIOS TAMSOS eliksyras
Pirmas žingsnis
Blair į verdintį šviežiai pripiltą vandenį įmetė tris siauralapio kimino stiebelius. Vanduo suputojo ir įgavo rausvą spalvą.
Antras žingsnis
Blair maišė pagal laikrodžio rodyklę, kol masė sutirštėjo ir tapo panaši į rožinę krantomąją gumą.
Trečias žingsnis
Blair į lipnų viralą sumetė auksaakius vabzdžius ir palaukė, kol viskas suskystėjo ir gavo raudoną kraujo spalvą. Mergaitė pašiurpo ir meldė, kad pabaigus jis bus ne tokios šiurpios spalvos.
Ketvirtas žingsnis
Blair sumetė smulkintus žaliadumblių gniužulus ir mišinys nusidažė purvinai ruda spalva. Kabinoje pasklido keistas purvinas, tarpusavyje nederančių žolių kvapas.
Ketvirtas žingsnis
Blair tris kartus pamaišė prieš laikrodžio rodyklę ir tiek pat pagal. Pliurzė pašviesėjo ir tapo pilka. Mergaitė akimirką išsigando, kad tai betono skiedinys.
Penktas žingsnis
Blair palaukė kelias minutes ir "skiedinys" praskaidrėjo, leisdamas šiek tiek atsipūsti mergaitei. Iš katilo pradėjo veržtis dūmai, ritmingai judėdami spirale, sudarydami lygų trikampį sūkurį.
Šeštas žingsnis
Blair aukštai virš katilo iškėlė šešis nedidelius nasturtės žiedlapius ir paleido į trikampį. Vos žiedlapiai prisilietė prie prie viralo paviršiaus, šis įgavo visas pagrindinės spektro spalvas, jos maišėsi tarpusavyje, sudarydamos naujus junginius, bet, nespėjus nė mirktelėti, atsiskirdavo ir susiliedavo su kita spalva. Tai buvo užburiantis spalvų žaižaravimas.
Blair vos ne vos sugebėjo atitraukti akis nuo savo darbo. Ji pastebėjo, kad eliksyras pradeda trauktis, tarsi nykti, o gal tiesiog išsisklaidė aplinkui į nematomas spalvotas daleles, tad skubiai supylė į vėlgi du buteliukus ir atsargiai bei skubiai užkimšo, kad eliksyras neišnyktų. Kelias minutes stebėjo buteliukus, bet nieko
-
Wow...Negalvojau,kad tas Mirtos tuoletas toks šlykštus.Na,bet man tai visiškai nerūpi...,-galvojo Lilee.Ji atsisėdo ir pradėjo medituoti.Staiga ji pajuto kaip jos kūną užvaldo didžiulė jėga.Ir Lilee pradėjo valdyti...Valdyti orą...Ji tai darė labai atsargiai ir gražiai.
-Na pagaliau man pavyko!-sušuko Varnė.-Pagaliau!
Nieko nesusigaudžius mergitė išgirdo tylią harmoningą raudą.
-Kas tau pavyko?Vėl mane įžeist?-tas padaras pradėjo garsiai verkti.Tik tumet Lilee suprato,jog tai-Vaitoklė Mirta.
Kadangi tuolete vėl pasipylė vanduo,Varnanagė išsineždino iš ten baisiai nusivylusi,kad įžeidė Mirtą.
-
Šorena lakstė po visus tualetus, bet kaip tyčia visi buvo užimti. Dieve, ar šitoje mokykloje kadanors būna laisvų tualetų? Ilgiau kentėti jau ne - be - ga - liu. Gmail vis dar lakstė kaip paklaikusi. Na, ir mokykla, trūksta žodžių. Bebegiodama ji prisiminė senąjį Mirtos tualetą. Jeigu jau nebėra kur kitur eiti, tai eisiu į nebenaudojamą tualetą. Juk kitaip gali blogai baigtis! Taigi, dabar belieka susirasti Mirtutės tualetuką. Belaktydama aptiko senas, geleivėtas ir dulkėtas duris. Jos net rankenos neturėjo. Liestis tai jau tikrai nesiliesiu. Kalstuolė su koja pastūmė duris ir atsargiai atidarė duris, kd linkmuolė vaiduoklė kartais neapipiltų jos vandeniu ar dar blogiau - neapmėtytų kiaušiniais. Fu, koks netvarkjingas tualetas. Tualeto vyduryje stovėjo ratu sustatytos kriauklės, langelių nebuvo. Įėimo prie klozeto durys buvo taip pat be rankenų, jos buvo žalios ir žinoma - gleivėtos. Na, ką bent jau neatsitiks didžioji nelaimė. Įžengusi pro žaliąsias duris ji dar labiau pasibjaurėjo. Ant tokio klozeto mnau, kad niekas nenorėtų sėstis. O ačiū Marija Švenčiausia, kad bent jau tualetinio popieriaus yra, galėsiu nat dangfio pasitiesti ir atsisėsti. Šorė atsiplešė popieriaus ir apdėjo klozeto kraštus, tuomet atsisėdo.
Išėjusi ji nusiplovė rankas. Gerai, kad vanduo nesmirda ir plius yra šiltas, gal ir visai neblogas šis tualetas?
-
Sayuri įėjo į tualetą. Net pati nežinojo ką čia veikia. Pažvelgusi į tualeto vidų mergaitė nustebo. Čia nebuvo taip purvina, kaip buvo galima tikėtis.
-Kas čia?- sušuko Mirta ir pamačiusi Sayuri pridūrė.- Ko tau čia reikia? Ar ir tu ką nori ką nors draudžiamo čia gaminti?
Sayuri sutriko.
-Aš esu Sayuri. Grifė.- praleidusi dalį klausimo į kurį pati neturėjo atsakymo mergaitė kalbėjo toliau.- Ne, aš nenoriu nieko draudžiamo čia gaminti. Tiesiog norėjau paskaityti. O kitur klastuoliai iš manęs šaiposi.
Mirta suspaudusi lūpas nupleveno prie didelio susilusio veidrodžio kabančio ant sienos.
-Kodėl neskaitai bibliotekoje? Savo miegamajame? Ar dar kur nors? Tu atėjai pasišaipyti, tiesa? Jeigu taip, tai gali sau eiti, nes tave jau aplenkė. Gali džiaugtis!- apsiašarojusi rėžė ji.
-Ką? Ne, aš nenoriu pasišaipyti... Aš atėjau paskaityti. Juk jau sakiau.
Mirta rankos mostu parodė į sudužusį veidrodį, o kai ranka perėjo kiaurai per jį dar garsiau sukūkčiojo.
-Kurgi ne. Visi taip sako. Kaip ir ji. Ta klastuolė. Atėjo iš manęs pasišaipyti. Dar pasvaidė knygas.- nutilusi piktai įsispoksojo į knygą Sayuri rankose.- Ir veidrodį sudaužė.
-Šitai galima pataisyti,- švelniai tarė Sayuri ir išsitraukė lazdelę.
Mirta sukūkčiojo.
-Reparo. Matai? Viskas gerai.
Tačiau Mirta jau buvo dingusi.
-Na, regis aš čia nepageidaujama.- tarė Sayuri ir išėjo iš tualeto.
-
Jordan tyliai atslinko prie Mirtos tualeto durų. Kas per nesąmonė. Vaikinams kautis mergaičių tualete. Varnanagis, trumpai atsikvėpęs, pastūmė duris ir įžengė į Mirtos tualetą.
Vaizdas buvo nekoks. Matėsi, jog jis nebuvo labai dažnai lankomas. Tačiau vaikinas jautėsi nejaukiai - jis mergaičių tualete! Bet varnanagis atsikvėpė ir akimis dairėsi - stengėsi pažinti mūšio lauką. Taip pat su maža nerimo gyslele laukė savo oponento - Klastuolio Sanguinary. Jis priešininką žinojo tik iš matymo pamokose. Tuomet kišenėje sugniaužė lazdelę - priešininkas gali įsiveržti bet kada. Tuomet paėjo truputį tolėliau nuo durų ir sustojo kaip įbestas. Mintyse bandė prisiminti svarbiausius kerus, tačiau susivokė - jis vis tiek jų neprisimins. Tad galiausiai atsisėdo ant pirmo pasitaikiusio suoliuko, sutraškino rankų pirštų kaulus, atsipūtė ir ramiau dairėsi aplinkoje.
-
Sanguinary neskubėdamas ėjo į mūšio vietą. Nors atrodė jog laiko išmokt kelius mokykloje buvo užtektinai, bet dėl to jog nesilankė, tai ir sugebėjo pasiklysti. Galiausiai, praėjus daugiau nei planuota laiko praėjo kol vaikinas pasiekė tualetą. Na ką gi... Pažiūrėsim ką moka ir ką sugeba vietiniai mokiniai. Pažiūrėsim ko vertos Hogvartso pamokos, o ir man bus smagu prisimint pamokas išmoktas Durmštange per dvikovų pamokas... Laimei, o gal nelaimei, kai Sanguinary įžengė į neveikiantį, apdaužyta tualetą Vaituoklės Mirtos jame nebuvo, matyt maudėsi kur nors ežere. Bet tualete jau jo laukė priešininkas, varnanagis Jordan Storey. Sanguinary kaip buvo mokytas pasisveikino su priešininku jam nesulenkdamas, nukreipė lazdelę į priešininką ir netaręs nė žodžio puolė. Nėra ko laukti, užklupk priešininką netikėtai, jį nugalėk ir išeik iškėlęs galvą...
-Draco ignem.- dviem trumpais tyliais žodžiais, Sanguinary į priešininką pasiuntė nepaprastai kaitrią, ryškią liepsną. Ši sukdamasi bangomis, dideliu greičiu vilnijo link priešininko, tuo pačiu sklaidydamasi į šalis tarsi vėduoklė ir apribodama varnanagio judėjimo laisvę.
-
Tyla. Jordan visą laiką sėdėjo tyloje. Girdėjosi tik vandens lašų kapsenimas. Staiga pasigirdo dar vienas garsas. Ramūs, platūs žingsniai. Jis čia... Pamatęs, jog prasiveria durys, Jordan atsistojo iš savo šiltos vietelės. Linktelėjo varžovui ir šyptelėjo paslaptinga šypsena.
Kovą pradėjo Klastuolis. Na žinoma, damoms pirmenybė. Antriems panaudotiems kerams varnanagis nesirinko nieko ypatinga - paprasčiausius gynybos kerus - Protego. Oponento paleisti kerai buvo stiprūs, tad Jordan skydas įskilo, tačiau žalos nepadarė.
Atėjo varnanagio eilė. Jis pačioje pradžioje nesiruošė atskleisti savo geriausių kortų, tad puolė paprastais kerais.
- Duro.
Melsvas blyksnis išsiveržė iš vaikino lazdelės ir nuskriejo varžovo link.
-
Skydiniai kerai? Kaip nuobodu ir pasenę. Negi jis nieko geresnio nesugalvojo? Sanguinary stovėjo ramiai ir įdėmiai stebėjo priešininką, laukė varnanagio veiksmų, o jo paties galvoje skriejo mintys. Mintys apie tai kaip dar galima būtų užpult, kaip išnaudot aplinką, kaip užbaigt dvikovą greitai ir skausmingai. Ir štai Jordan puolė. Link Sanguinary blyksnis skriejo skausmingai lėtai, per tą laiką vaikinas sugalvojo mažiausiai dešimt būdų kaip nuo jo apsigint. Tačiau panaudojo paprasčiausia, ne ne skydinius kerus. Sanguinary nukreipė lazdelę į grindis, maždaug per vidury nuo blyksnio buvimo vietos ir paties Sangu.
-Bombarda Į ta vietą kur buvo nukreipta lazdelė nuskriejo raudonas rutulys ir sprogo. Sprogdamas išmušė didžiules grindų nuolaužas kurios pakildamos į orą susidūrė su Jordan kerais, taip sukeldamos dar viena sprogimą. Į orą pakilo tiek dulkių jog nieko nebebuvo įmanoma matyt. Visai neblogai sakyčiau, bet iš šito tualeto greit nieko neliks... Pažiūrėkim ką tu dar sugebi, o gal nesugebi?
-Axelo! - staigiu lazdelės judesiu Sangu į priešininką pasiuntė violetinę liepsną. Tai buvo firminiai Durmštango mokinio Antonio Dolohovai kerai. Jei pasiseks, kovą užbaigsiu čia ir dabar... Kol liepsna skriejo, o pro dulkęs nieko nesimatė Sanguinary paėjo gerokai į šoną, ten kur vaikiną užstojo viena iš kolonų ir paleido dar vienus kerus.
-Cruicio! Aš su tavim daugiau nebežaisiu...
-
Varnanagis menkai šyptelėjo, kai Sangu atmušė kerus. Bombarda... Paprasta, bet veiksminga. Tuomet jis prisimerkė, nes pro dulkes beveik nieko nematė. Tuomet, jam nespėjus nė susigaudyti, į jį pro dulkių debesį atskriejo violetinė liepsna. Ji parbloškė Jordan ant žemės ir suteikė tokį skausmą, kokio dar niekada nejuto. Atrodė, jog jo galva tuoj sprogs, negalėjo aiškiai mąstyti. Iš skausmo raitėsi ant žemės. Tačiau galvos skausmas nebuvo viskas. Dar prisidėjo dešinės rankos stiprus skausmas, jog jis net nejuto, kad turi tą ranką. Absoliučiai, negalėjo nė pajudėti. Jo galvoje buvo tik mintys, tik Sanguinary veidas, tik noras jam suteikti tokį skausmą, kokį jaučia pats Jordan. Jis negalėjo ištarti nė žodžio, jam skaudėjo viską... Finite Incantatem... Veikit, veikit! Finite Incantatem, Finite Incantatem! Varnanagiui pavyko atsikratyti nepakeliamo skausmo ir jis šiaip ne taip pakėlė galvą nuo žemės - tuo pačiu ir atsistojo. Tačiau nespėjo ilgai užsibūti, nes į jį buvo paleisti dar vieni kerai. Šliužas, kvailys, nedėkingas išpera! Kaip jis drįsta? Nedovanotinus kerus naudoti pilyje? Nesveikas. Tačiau laikas nelaukė. Jam reikėjo apsiginti. Ir tuoj pat. Nes varnanagis žinojo, ką daro šie kerai. Tad Jordan greit prisiminė kerus, išmoktus viename seminare.
- Sevondon,- kerai sukūrė tarsi dėžę, į kurią pateko klastuolio paleisti kerai.
Jordan šyptelėjo patenkintas, jog išvengė nukryžiavimo užkeikimo. Tada stipriau sugniaužė lazdelę rankoje ir ieškojo savo oponento. Galiausiai pamatė jo figūrą už kolonos. Bailys - slepiasi...
- Pertofoghus, Imperio.
-
Vieną akimirką Sanguinary jau buvo patikėjęs savo pergale. Varnanagis Jordan jau raitėsi iš skausmo tad reikėjo tik pribaigt. Deja, gal tai kad Sangu užsistovėjo ir nieko nedarė ir lėmė jog Jordan paleisti užvaldymo kerai pataikė. Penktakursio klastuolio sąmonė aptemo, rodos galvą aptraukė rūkas. Iš kažkur atskrido mintis, paklusk man, paklusk man, paklusk man ir nieko daugiau. Norėjosi padaryt, bet ką kad tik tas įkyrus balselis dingtų. Klastuolis net nepajuto kaip jį kojos išnešė iš už kolonų ir padarė atviru taikiniu, jis savęs nebekontroliavo. Neaišku kiek laiko tai tęsėsi, bet kažkurio momentu tarp įkyraus paklusk man... įsiveržė kitas balsas Ką tu darai? Susikaupk ir išstumk jį. Nugalėk. Neklausyk jo... Vienu metu rodės jog Sangu galva sprogs nuo dviejų balsų kovos ir visgi antrasis, toks panašus į jo paties balsą, nugalėjo. Viena, antra akimirka ir rūkas gaubęs klastuolio sąmonę išsisklaidė, dingo ir įkyrieji balsai ir jausmas jog kažkas kitas jį valdo. Vaikinas vėl galėjo blaiviai mąstyti. Tai štai kaip tai vyksta? Štai koks jausmas būt paveiktam užvaldymo? Kita kart žinosiu, bet šitas varnanagis padarė klaidą, nereikėjo bandyt manęs užvaldyt... Sanguinary kelias ilgas sekundes pastovėjo atsirėmęs į koloną, jam reikėjo atgaut jėgas, neaišku kodėl bet Jordan nieko nedarė. Šiek tiek atsigavęs Sanguinary vėl puolė, paleisdamas dar pliūpsnį juodosios magijos:
-Avada Kedabra. Sectumsempra.- Link Jordan nuskrido ryškiai žalios spalvos žaibas. Jį sekė kitas neperregimo juodumo. Dvėsk, arba dink iš čia ir taip per ilgai užsibuvai... Su lyg paskutiniu kerų pliūpsniu Sanguinary susmuko ant žemės, jėgų jam liko nebe daug. Visgi tai buvo vos antras kartas gyvenime kai jis kovojo naudodamas tokią stiprią juodąją magiją.
-
Jordan mėgavosi vaizdu. Vaizdu, kuriame šį kartą auka buvo Sanguinary. Jam patiko žiūrėti, kaip dabar kenčia jis. Varnanagio gyslose pliūptelėjo adrenalinas, kerštas, panieka ir pyktis. Taip jam nutiko pirmą kartą. Pirmą kartą jis pasijuto esąs viršesnis už kitą. Pirmą kartą jis nejuto užuojautos kitam žmogui. Pirmą kartą jis pasijuto blogu. Tačiau jo viršus netruko ilgai. Galiausiai klastuolis atsipeikėjo. Na, o per tą laiką, kol oponentas buvo nejaukioje padėtyje, Jordan ramiai ilsėjosi po pastarųjų Sanguinary kerų. Galiausiai atsigavo klastuolis ir paleido į Jordan kerus.
Velnio išpera. Pasigailėsi tu dar už šiuos kerus. Varnanagis susikaupė ir pasiruošė artėjančančiams kerams. Žalias žaibas vis labiau artėjo prie varnio. Jis nebesusigaudė, ką daryti. Tad galiausiai nukreipė lazdelę į netoliese buvusią didelę kolonos dalį ir tarė kerus.
- Accio koloną.
Kolona atskriejo prieš Jordan kūną ir atrėmė nedovanotinus kerus. Na, atrėmė - nelabai tinkamas žodis, kadangi kolona buvo ištaškyta į mažiausius šipulius. Tačiau tai dar nebuvo pabaiga. Į varnanagį staiga atskriejo dar vieni kerai, nuo kurių penktakursis nesugebėjo apsiginti, tad, pakirstas smūgio, griuvo ant žemės. Pravėręs akis pamatė kraujo balą. Pasirodo, jam perpjovė dešinę ranką. Jis nė nebandė jos pajudinti, nes ir taip jautė labai stiprų skausmą.
Šiaip ne taip atsistojo, kairiąja ranka laikydamas lazdelę. Jo sužeistoji ranka buvo nutįsusi, tarsi būtų... nebegyva. Susikaupęs, Jordan sunkiai nuplėšė savo mantijos skiautę, numetė ant žemės. Panaudojęs stiprių klijų kerus, užliejo vieną skiautės pusę. Tuomet ją nusiuntė prie Sanguinary veido. Pagal jo planą, ji turėjo prilipti prie klastuolio veido. Tačiau varnanagis tiek nebeįžiūrėjo. Tuomet paleido kerus.
- Tarantallegra.
Tada susikaupęs paleido pralinksminimo kerus ir susmuko ant žemės.
-
Sanguinary kerai vėl pataikė į Jordan. Vėl šį sužeidė, bet šis vėl išgyveno ir vėl puolė. Į klastuolį vėl skrido kerai ir vėl nuo jų reikėjo gintis. Ir vėl kartojasi ta nuobodi kovos eiga. Ir vėl... Na ką gi, panašu jog tas varnanagis greičiau nukraujuos nei pasiduos ir sutiks užbaigt viską... Kaip nori... Į Sanguinary atskrido kažkokia skiautė ir prisiplojo prie šio veido, o tiksliau prie burnos. Bet vaikinas jos net nebandė vengt, išsisukinėt ar dar ką nors daryt. Šitais draiskalais paskui atsikratysiu, o kol kas per daug netrukdo... Tai buvo menkas nemalonumas. Va, varnanagio paleisti kerai buvo rimtesnė kliūtis, kadangi Sangu negalėjo garsiai tart burtažodžių, jam teko pasinaudot bežodžiais kerais. Diflecto. Gal tai jog buvo panaudot be žodžių šie kerai, ne iki galo suveikė. Vietoj to, jog į Sangu paleistus kerus atspindėtų, dalį šių sugėrė ir nori nenori klastuoliui vos pavyko suvaldyt savo kojas. Bet palyginus su priešininko sužeidimais, tai buvo menka problema. Jei jis nenori pasiduot ir nereikia, bet aš šita dvikova vis tiek užbaigsiu... Kuo visa tai baigsis tau nežinau, gal koks vaiduoklis ras ir iškvies pagalbą kol per daug nenukentėjai... Fiendfire Iš Sangunary lazdelės galo pakilo liepsnelė, viena akimirka ir ši išaugo į didžiulę rimtą liepsną. Dar po keliu sekundžių iš jos pradėjo formuotis figūra ir liepsna įgavo gyvūno, didžiulio ugnies liūto formą. Klastuolis žinojo, jog panaudojęs šiuos kerus, jų niekaip nesuvaldys ir dėl to, jog buvo panaudota bežodžių kerų forma ir dėl to jog vaikinas buvo tiesiog per daug nusilpęs, ir dėl patirties bei elementariausių žinių trūkumo. Jis žinojo jog šie kerai per daug pavojingi ir juos gali naudot tik ypač stiprūs ir patyrę burtininkai. Bet noras pribaigt priešininką buvo stipresnis. Dėl visų šių įvairių priežasčių nekontroliuojama liūto pavidalo ugnis tiesiog ėmė siautėt degindama viska aplink. Klastuolis kol dar nebuvo per vėlu nusprendė atsitraukt ir dint iš kovos lauko. Suprato, jei nepaskubės mirs čia, bet taip pat žinojo jog tas jis dar nepasirengęs. Sekmės jei sugebėsi iš čia ištrūkt. Iki susitikimo pamokose arba pragare... Sanguinary nors ir visas nusilpęs ir vos pavilkdamas užburtas kojas, lėtai bet užtikrintai išėjo iš tualeto palikdamas ugnį nekontroliuojamai siautėt. Varnanagio likimas jo jau nebejaudino.
-
Jordan sunkiai alsavo, atsirėmęs į sieną. Kraujas kaip pašėlęs tekėjo iš jo rankos. O jis nežinojo, kaip jai pagelbėt. Beje, net kova nebuvo pasibaigusi. Jo kūnu bėgo prakaitas, susimaišęs su krauju. Jam vaizdas liejosi akyse. Vaikinas suprato, jog neteko baisai daug kraujo. Jis palenkė galvą ir pamatė didelę balą. Kraujo balą.
- Fak,- tyliai nusikeikė.
Tačiau varnanagis visą laiką tvirtai laikė lazdelę, kadangi Sanguinary vis dar buvo čia. Kažkur šioje patalpoje. Tačiau Jordan jo nematė. Galiausiai jis išgirdo klastuolį, tariantį kerus. O galiausiai vaikinas pamatė ugnį. Didelę ugnies pliūpsnį. Jordan žinojo tuos kerus. Pragariška ugnis... Jis nori mane sudeginti ligi pelenų. Tada Jordan nukreipė lazdelę į savo ranką ir užsimerkė.
- Peskipiksi Pesternomi.
Tai buvo skausmas. Šaltas skausmas, kuris ilgai netruko. Jo ranka buvo sušaldyta, tad bent galėjo lengviau vaikščioti ir bent šiek tiek blaiviai mąstyti. Ugnis vis labiau artėjo link varnanagio. Tada susirado kažkokią skautę. Aguamenti. Sudrėkinęs skiautę tais kerais, prisikišo prie savo kvėpavimo organų. Tuomet į sužeistąją ranką įdėjo lazdelę ir nukreipė į prie sienos buvusią silpnesnę ugnį. Aqua Eructo. Šiaip ne taip nušlubavo link tos vietos, kur ugnį užgesino vanduo. Tačiau grindys buvo slidžios, o Jordan tokiu metu nelabai laikė pusiausvyrą, tad paslydo ir smarkiai griuvo ant grindų, tuo metu stipriai susitrenkdamas galvą. Atrodo, jog jis pravėrė akis tuoj pat po griuvimo. Tačiau taip nebuvo. Kai jis pravėrė akis, pamatė, jog jo mantija apsvilusi - ugnis buvo šalia. Tad jis greit susigriebęs paleido tuos pačius kerus, tad ugnies šalimais nebuvo. Tačiau ligi išėjimo buvo dar geras kelio galas. Jo viena koja buvo nudegusi, o ranka - nejudinama. Tačiau jam pavyko nušliaužti iki išėjimo. Jis vos pajėgė atsistoti ir dingo tamsiuose pilies šešėliuose.
-
Sonora pravėrė jau, rodos, kelerius metus nevarstytas duris, kurios vedė ne kur kitur, kaip į šiurpiosios Vaitoklės Mirtos tuoletą. Kaip kadaise pasakojo žymi Hogvartso dėstytoja, kažkada pati sutaisiusi neprastesnį Multisulčių eliksyrą vienoje iš šio tuoleto kabinoje, Hermiona Įkyrėlė, čia neužklysta praktiškai niekas, kas turėtų rimtų reikalų šiame Hogvartso kambaryje. Čia užtiksi nebent kokią visai vietos nerandančią būtybę ar ponią Norris, kurią sugeba užkišti pirmakursiai, kai ši per dažnai landžioja ne į savo reikalus. Tad kai Sonora pravėrė šio tuoleto duris, į nosį tvėkstelėjo dulkių bei nešvaros, priplėkusių vamzdžių kvapas. Kažkur tolume, gal paskutinėje kabinoje girdėjosi graudi rauda, kurios negalėjai sumaišyti su niekuo - Mirtos verksmas. Ši jauna panelė jau gerą pusšimtį metų vis dar taip sielojosi savo mirties, kad bet kuris mirtingasis niekaip negalėjo suprasti. Varno Nago mergytė žengė vidun ir nenorom pažiūrėjo per petį, ar kas jos neseka. Nors visą laiką nenumaldomai kankino pojūtis, kad kažkas ją stebi. Tačiau, kai ji pradingo viduje, atrodo, niekas ir nesuuodė. Sonora stovėjo vidury salės, kurios viduryje stovėjo milžiniškas kriauklių rinkinys, o pasieniais buvo išdėliotos tuoletų kabinos. Ji priėjo prie vienos iš kriauklių ir tyliai nusiplovė rankas, prieš tai nutėškusi savo portfelį su knygomis ant grindų. Galop ji pradėjo purtyti rankas, kad šios kuo greičiau nudžiūtų ir pajutusi, kad kojos nuvargo, po visos dienos Hogvartse ji šlumštelėjo ant savo kuprinės, tyliai, kad neišgirstų Mirta. Sonora čia sėdėjo ir žvalgėsi, tiesa pasakius, jos galvoje šmėžavo keistos mintys apie tai, kad būtų visai smagu, jei kas ją čia užtiktų ir jei ji imtų ir prisidarytų bėdos.
-
Darja petimi pastūmė senas duris. Rodės, jos au kokį pusšimtį metų nevarstomos. Joms atsivėrus, Darja pamatė, jog tai tik paprastas tuoletas. Kodėl gi jis nenaudojamas? Kodėl nieks čia neina?...
Lyg atsakymas į jos klausimą, iš vienos kabinos pasigirdo kūkčiojimas ir išskrido mergaitė. Darja iškart suprato, jog tai vaiduoklė. Mergaitė buvo peršviečiama (kas būdinga visiems vaiduokliams, nesvarbu ką kažkada sakė amžinaatilsį Sneipas), surištais juodais plaukais ir užsidėjusi akinius storais rėmeliais, kurie taipogi buvo peršviečiami.
Vaiduoklė pastebėjo Darją. Ji prisklendė arčiau ir tarė:
- Kas tu? Ar tu?... - tada sukūkčiojo ir nusisuko,- taip. Ir tu atėjai šaipytis iš manęs. Visi taip daro.
Mergaitės veidu pasipylė perlinės ašaros.
- O, aš... Aš iš tavčs nesityčiosiu,- sumikčiojo Darja. Aš net nežinau kas tu - šmėkštelėjo jos galvoje.- Aš Darja. Iš varno nago.
Mergaitė nustojo verkti. Ji atsigręžė į Darja ir graudžiu balsu tarė:
- Mane tu žinai. Visi žino bjaurybę, spuoguotę Mirtą!- ji nežinia ko susigraudino ir šniurkštelėjo.
- Na, na, neverk.- ramino ją Darja, bet neįsivaizdavo kaip raminti vaiduoklį. nesugalvojusi nieko geriau, paklausė.- kaip tu mirei?
Mirta nustojo graudentis ir šnirpščioti. Ji sustojo. Tada nusklendė prie kabinų ir jos veidelį iškreipė šiurpi šypsena. Ne veltui ji šmėkla...
- O... Buvo siaubinga. - pradėjo pasakoti ji.- aš sedėjau tuolete ir verkiau, nes viena mergaitė tyčiojosi iš manęs. Tada išgirdau berniuko balsą. Atidariau duris ir norėjau sušukti "Lauk",- susiraukė Mirta.- bet tik pamačiau dvi geltonas akis ir... Miriau.
Mirta atrodė patankinta savo pasirodymu, todėl suvaitojo ir garsiai pūkštelėdama dingo kabinoje. Darja nusprendė, kad turbūt ji panėrė. Po kiek laiko ji suprato. Tiksliau, jos smegenys suformavo tokią informaciją, kad... Mirta ir yra nuo paslapčių kambario pabaisos mirusi mergaitė. Ir tai įvyko...
Darja pažvelgė į tuoleto kabinų eilę, į senas kriaukles, šlapias grindis... Ji apsisuko ir išbėgo iš tuoleto. Daugiau nei akimirkos nenorėjo čia likti.
-
Sonora lyg per keistą sapną stebėjo, kaip kažkokia mergaitė įlėkė į nenaudojamą Mirtos tuoletą, pasišnekėjo, rodos pati su savimi, visiškai neatkreipusi dėmesio į ją, paverkšleno, pasipyko su Mirta ir dingo. Sonora kaip stypsojo kambario viduryje, taip ir stypsojo.
Ar aš visai nematoma, po velnių? Na ir šiais laikais jaunimas! Nei laba diena, nei viso gero. Nei manierų, nei mandagumo. Sonora jautėsi kiek užgauta. Pasijuto kaip tuščia vieta. Šis tuoletas turėjo būti jauki, na gerai, gal jau ne tokia ir jauki, bet vistiek, bent jau slėptuvė pasislėpti. O čia pasirodo buvo kažkokia autostrada, per kurią lakstė moksleiviai, o tuoleto durys varstėsi kaip šlakbaumas. Nieko čia nebus, nerasiu nei ramios vietelės, nei ko nors paslaptingo. Metas dingti. Ji susirinko savo nukritusius daiktus ir pažvelgusi per petį paliko tuoletą mintyse pažadėdama sau čia grįžti nebent tik tada, kai dar kartą gerokai susisuks protas.
-
Rafaela tyliai tyliai pravėrė seniai nenaudojamo tuoleto duris. Durims lėtai atsivėrus, ji pastebėjo tik senas kabinas ir šlapias, priplėkusias grindis. Atsargiai įslinko į tuoletą ir uždarė duris.
Staiga išgirdo verkšlenimą pakutinėje kabinoje.
Kas gi ten galėtų būti? Nebent vaiduoklis...
Bet vis dėl to ji paklausė:
- Ė... Kas ten?
Ūmai verkšlenimas nutilo ir iš kabinos prie Rafaelos atskrido peršviečiama figurėlė. Po kiek laiko Rafaela suprato, jog tai mergaitės vaiduoklis.
Vaitoklė Mirta? Nežinojau, kad čia jos tuoletas...
- T...tu Mirta, taip?- suglumusi paklausė Rafaela vaiduoklės.
- Na taip. Ir kas iš to? Ko iš manęs nori?- kukčiodama atsakė ši.- kas pati būsi? Atėjai iš manęs pasijuokti, ką?
- Ne ne ne, aš net nežinojau kad čia... Tavo... Hm... Vaidenimosi vieta...
Ar galima to klausti vaiduoklio? Ar ji neįsižeis?
- Ak, tu nežinojai?- išpūtė akis Mirta.- aš tavim netikiu. Viso labo
Verksmingai suaimanavusi dingo kabinoje.
Uf... Gerai kad ji išskrido. Neturiu jokio noro pyktis su vaiduokliu.
Rafaela pravėrė vienos kabinos duris.
Fu... Na ir nešvara.
-Tergeo
Išvaliusi kabiną, Rafaela vietoj klozeto išsibūrė kedutę.
Mama sugebėtų jį pakeisti į krėslą... O maman...
Sėdus ant kėdės, Rafaela pradėjo mąstyti. Mąstyti apie Hogvartsą.
Visa bėda... Ak, kodėl manęs visi taip nemėgsta...
Nejučia ji pravirko.
Nagi, nagi... Negi pavirsiu antra Vaitokle Mirta? Vienos sriūbautojos užtenka.
Nusišluoščiusi akis atsiduso, ir išsitraukusi "Hogvartso istoriją" ėmė skaityti.
-
Aivy ieškojo tualeto. Ji patraukė koridoriumi. Iš pradžių vienu, paskui kitu. Tačiau net po metų mokslų ji dar neapsiprato klaidžiuose pilies koridorių labirintuose. Aivy jau visai buvo pasidavusi ir ketino eiti atgal keliu, kuriuo atėjo ir bandyti laimę kitur, kai dar kartą pasukusi į kairę atsidūrė tiesiai priešais duris, ant kurių puikavosi senas tualeto ženkliukas. Prie durų telkšojo balos ir Aivy dar susimąstė, ar jis iš tikro veikė. Tada, kai jau antrą kartą ketino apsisukti ir grįžti, ji išgirdo keistą garsą. Atrodė, kad kažkur viduje kažkas lyg ir verkė. Aivy prisiartino, pravėrė duris, bet verksmas kaip tik nutilo. Ji žengė vidun ir šūktelėjo:
-Čia kas nors yra?
-
-Čia kas nors yra?
Išgirdusi balsą Rafaela net išmetė knygą iš rankų. Greit ją pakėlusi ir įkišusi į kuprinę, pakėlė kojas ant kedės.
Kas ten... Kad tik ne mokytojas.
Pažvelgusi per durų tarpą nieko nepamatė, tik šlapias grindis. Staiga kažkas sujudėjo, ir Rafaela pamatė grifų gūžtos uniformą.
Grifė... Nereikia bijoti.
Nusiraminusi Rafaela atsakė.
- Yra ir ką?
-
Po ištartų savo žodžių Aivy išgirdo kažką plumptelint ant grindų. Jau manė, jog netrukus vėl ras ką nors nualpusį ir net ketino iškart bėgti kviestis pagalbos, kai išgirdo pažįstamą balsą.
- Yra ir ką?-Jei Aivy teisingai pasigirdo, tai buvo Rafaelės balsas.
Aivy jau drąsiau žengė į tualetą ir netrukus atsirado tarp kabinos, kur ant kėdutės sėdėjo Rafaela, durų.
- O, čia tu. Sveika. Tikiuosi atsimeni mane? Senokai nesimatėm... Kaip gyvuoji, jau pasveikai?-Išbėrė klausimų laviną Aivy, apsidžiaugusi sutikusį pažįstamą.
-
- O, čia tu. Sveika. Tikiuosi atsimeni mane? Senokai nesimatėm... Kaip gyvuoji, jau pasveikai?-Išbėrė klausimų laviną Aivy.
Kelias akimirkas Rafaela buvo apstulbusi. Papurčiusi galvą nusišypsojo mergaitei.
- Labas, labas,- tarė keldamasi nuo kedės,- pasveikau. Ir jaučiuosi gana gerai.
Na va, nebūsiu viena
- O kaip pati gyvuoji? Ir koks velnias tave atnešė į šitą...- Rafaela pakėlė antakius ir apžvelgė patalpą.- toletą?
-
- O kaip pati gyvuoji? Ir koks velnias tave atnešė į šitą...- Rafaela pakėlė antakius ir apžvelgė patalpą.- tualetą?
Aivy sukrizeno.
- Į šitą atnešė labai jau tikėtas reikalas – ieškojau veidrodžio, nes pasigedau jo bendrajame musu koledžo kambaryje. O iš namų neatsivežiau savojo. Taigi...-Aivy apžvelgė patalpą.
- O gyvuoju tikrai neblogai. –Ji vaikščiojo po patalpą apžiūrinėdama senas kriaukles, saugodamasi, kad neįliptų į balas, kurių čia buvo ne viena, mat didžioji dalis kriauklių buvo suskilusi, o vanduo vis lašėjo nesustodamas. Ji žvilgsniu sustojo prie Rafaelės.
- O ką tu čia darai?-Žvilgsniu sustojo prie klozeto virtusio kėdute.
-
- O ką tu čia darai?-Aivy pažvelgė į klozetą-kėdutę.
- Am... Šiaip sau sedėjau... Skaičiau... A...
Rafaela kalbėjo gan nerišliai, nes nenorėjo atskleisti tikrosios priežasties kodėl pasirinko šį toletą.
Nenoriu kad žmonės žinotų kokia aš iš tikrųjų jautri...
- Negi Grifų gūžtoje nėra veidrodžio? Kaip tai?
Rafaela nusišypsojo Aivy, bandydama nukreipti kalbą kita linkme.
Įdomu, kas būtų jei mus užtiktų...
-
- Am... Šiaip sau sedėjau... Skaičiau... A...-atsakė Rafaela, bet Aivy pasirodė, kad ji pasakė ne visą tiesą. Tačiau ji nenorėjo kamantinėti draugės, tad su mielu noru susitaikė su nukreipta tema.
- Negi Grifų gūžtoje nėra veidrodžio? Kaip tai?
- Na, tiesiog vakar vakare pora penktakursiu mokėsi kažkokius naujus burtažodžius ir jiems nelabai sekėsi. Dužo daug daiktų, tarp jų ir veidrodis prie įėjimo į koledžą...-Pasakojo Aivy.
- Beje, jei jau baigei skaitymus, gal einam kur nors kitur? Man čia nelabai patinka...
-
- Beje, jei jau baigei skaitymus, gal einam kur nors kitur? Man čia nelabai patinka...- tarė Aivy.
Man čia irgi ne svajonių šalis...Taigi...
- Mielu noru mausiu iš čia,- Rafaela užsimetė kuprinę ant pečių.- tik kur?
Šioje mokykloje pilna visokių vietų, nelygu ką norėsi veikti...
Rafaela nusišypsojo Aivy ir išėjo iš kabinos.
-
Įėjęs į profesoriaus kabinetą Bellus nuščiuvo, ir užsimetė plaukų sruogą už ausies, pajusdamas, kad jis be akinių...
Oooo Velniava....--persigando vaikis, stengdamasis nežiūrėti niekam į akis klausėsi dėstytojo pamokslo ir bausmių.
Ką? jis neduos nieko perrašyt??--gana nusiminęs galvojo Bellus, mat tikėjosi, kad perrašinėjant kokius vadovėlius atras ką nors naudingo savo ateities planams.
Išėjęs iš kabineto, pamatė mokyklos ūkvedį su savo kate..vis dar pergyvendamas, kad pamatė akinius Bellus sekė įkandin paskutinis eilėje...pirmasis sustojimas buvo vieruvė esanti kažkur tar pirmo auksto ir pusrūsio...Ten jie paliko Heleną, kurią pasitiko namų elfas.
Toliau jie pakilo į bala žino kurį mokyklos aukštą, nes Bellus vis dar nesigaudė tokioje daugybėje mokyklos koridorių ir laiptinių...eidami tamsiu holu, beveik neapšviestu deglais, vaikai girdėjo linksmą ūkvedžio dainelę, man šis buvo labai laimingas, vedžiodamas vaikus į bausmės vietas.
---Prašom ponaiti Falco-- nusišypsojo kreiva šypsena ūkvedys---tu, su manim--komandavo Gilbertui.
Bellus atsistojo prieš didelias sunkias duris, ant kurių kabojo lentelė su sunkiai įskaitomu užrašu.
Įėjęs rado didžiulį tualetą su galybę apkerpėjusių kriauklių ir senomis aptriušusiomis kabinomis...
---nu ir vietelė--šaltai tarė apžiūrinėdamas erdvę, jo akys užkliuvo už kibiro, skuduro ir kelių šluotų...--jūs turbūt juokaujate, --apžiūrėjęs daiktus išsityčiojo Bellus, prie jų radęs 156 metų senumo šveitimo miltelių pakuotę įmantriais užrašais...
---"ponios Mirit magiškasis šveitiklis"--perskaitė garsiai, galvodamas nuo kurio kampo pradėti imti darbuotis.
Pirmiausiai, nusivilko apsiaustą ir pasikabino ant švariausiai atrodančios atbrailos prie kriauklių, atsiraitojo iki alkūnių marškinių rankoves ir ėmė kraustyti kišenes ieškodamas virvelės, kuria visada nešiojosi plaukams susirišt.
---Lankelis,--tarė ir virvutė persilenkusi pusiau suformavo lankelį, užsidėjo jį, atitraukdamas nuo akių plaukus...prieš jį padūmavusiame veidrodyje stovėjo neatpažįstamo veido vaikis.
Ką gi...atsiduso mintyse ir griebėsi kibiro ir skuduro.
Šveisti pradėjo nuo lubų...šluota perbėgo visas pakampius, tuo labai papikdindamas vorus, kurie tualete buvo įsirengę visą miestą...toliau sekė kriauklės...tokios purvinos ir apleistos, kad jose susikaupusiuose nešvarumuose galėjai sodinti miniatiūrines gėlės. Iš pradžių Bellus gana ironiškai žiūrėjo į aptrušusią dėžutę su šveitikliu, tačiau po valandos šveitimo ir jokių rezultatų nepasirodymo galiausiai nusprendė pabandyt senieną.
Pasiėmęs dėžutę atvertė nugarėlę, kurioje turėjo būt parašyta naudojimo instrukcija...Praleidęs dalį, kurioje pasakojama , koks nuostabus šis šveitiklis, perėjo prie keturių mažų eilučių apsitrynusiu banguotu šriftu.
...Grindim šveisti: 3 arbatiniai šaukštai vienam standartiniam kibirui...Kriauklėm ir keramikai: užpilti ant nešvarumų, pašveisti 20 min ir nuplauti vandeniu. perskaitė, kiek sugebėjo.
Po poros valandų, kriauklės beveik švytėjo, veidrodžiai irgi nebeatrodė tokie murzglini, tačiau vaikui jau skaudėjo pirštus ir pečius.
Perėjus prie tualetų, Bellui susuko skrandį...Grindys buvo apibėgusios rūdimis nuo amžiais besiliejančio vandens, patys tualetai murzini ir dulkėti.
--Kad tave kur!--suriko koja paspirdamas kibirą ir šis nusirito per visą tualetą išpildamas savo turinį paskui. Bellui trūko kantrybė--Jautėsi neteisingai nubaustas.
Tačiau greit susigriebė, ir pradėjo galvot kaip greičiau pabaigt duotą darbą su mažiausiu laiko ir jėgų sąnaudų nuostoliu.
Pirmiausia ant grindų ir tualetų nubarstė visą likusį šveitiklį, ir prisileidęs išpylė dar mažiausiai 5 kibirus vandens...tada pasiėmė šluotą ir ėmė šveist... nugarą skaudėjo siaubingai,per ją žliaugė prakaitas.
bet po truputi grindys darėsi švaresnės, o vanduo išpiltas ant jų, juodesnis.
Tada pasiėmęs skudurą vaikis ėmė valyt vandenį, ir gręžt jį į kibirą, kol grindys liko sausos ir švarios.
Beveik baigus darbą iš vienos kabinos šliūkštelėjo vanduo užpildamas praėjimą.
--Ei--riktelėjo Bellus--į palubėje kabaliuojantį neišvaizdžios mergaitės vaiduoklį-- gal gali negadint mano darbo? --paprašė.
--Atsiprašau,--- sukūkčiojo vaiduoklė, atrodė gan gerai nusiteikus--tu žinai, kad čia mergaičių tualetas? berniukams čia negalima.
--Žinau--tarė vaikis šluostydamas išlietą vandenį--tačiau aš atlieku bausmę, už nebūtus nusikaltimus, dėl to, ir tvarkausi.
Mirta lyg nepastebėjusi pasikeitimų aplink ją įsižiūrėjo į vaikį ir beveik sustingo palubėj...
--e, ---tarė ir nėrė žemyn išdygdama Bellus beveik prieš pat nosį, ir įsistebeilydama jam į akis---o tu simpatiškas--jos veide nušvito plati šypsena...
O ne--tepagalvojo vaikis, pagraibomis nusiimdamas lankelį, kuris vėl virto virvute, ir užsileisdamas ant akių plaukus...
--nebijok, vaiduoklių neapžavėsi--tarė Mirta, pusė jos kūno buvo po grindimis...
--tikiuosi--tarė baigdamas darbus.--nes tai niekam ne į gerą. žinai, visai nesmagu, kai tave sekioja burys mergaičių.
Mirta vėl buvo palubėje. O Bellus baiginėjo tvarkytis ir rinktis daiktus...
Pagaliau tualetas vėl panašėjo į tualetą, o ne į sąšlavyną.
---Mirta,--kreipėsi į vaiduoklę berniukas--Būk gera, bent jau kurį laiką nenardyk į tualetą--nusišypsojo.
---Nieko nepažadu-tarė ji sukiodamasi ratais.
Bellus uždarė tualeto duris ir patraukė link profesoriaus kabineto norėdamas pranešti apie sėkmingą užduoties užbaigimą, nors už lango jau buvo tamsu ir danguje švietė žvaigždės.
-
Dovydas ėjo ilgu koridoriumi. Pasuko į dešine. Po posūkio koridorius buvo patvinęs vandeniu. Tikriausiai Mirta vėl iš sielvarto atsuko visus kranus,- pagalvojo.- Na kur tas Adam? Jis jau turėjo čia laukti. Gal vielos? Dovydas White pravėrė žalsvai nudažytas tualeto duris ir pamatė žliumbenčią mirtą.
- Kas atsitiko? Ko verki?
Mirta nieko neatsakė. Dovydas nuėjo užsukti kranus kol dar neužtvindė visos mokyklos. Tada ėmė laukti Adam. Mirta nėrė į tualeta ir aptaškė Dovydą.
- Ėėė! Žiūrėk žmogus stovi! Tai gal nebūtina taškytis?
-
Keitė įkišo galvą pro duris. Nė nenutuokė, koks čia kambarys, bet tai tik dar labiau kurstė jos smalsumą. Ji turėjo naują savo taisyklę: nežinai, koks kambarys- nežiūrėk į lentelę, tiesiog kyštelk nosį pro duris ir melskis, kad tai nebūtų kokio mokytojo kabinetas ar berniukų tualetas.
Ir apskritai pastaruoju metu Keitė pasidarė keistai drąsi. O vos tik pati apie tai pagalvodavo, mintyse iš karto nesąmoningai pasisakydavo: Na, gal nesutiksiu besivaikštinėjančių akromantulų, o vienintelis mokykloje basiliskas jau seniai nugalėtas...
Keitė nežinojo, kas lėmė tos keistos kvailos drąsos atsiradimą, bet dabar įkišusi nosį į patalpą suvokė, kad jai neturėtų grėsti pavojus.
Tai buvo tualetas, bet, atrodo, sugedęs. Supratusi, kur atsidūtė, Keitė linksmai nusišypsojo- Vaitoklės Mirtos tualetas!
-Mirta!- šūktelėjo ji.-Ei, Mirta!
Ilgai laukti nereikėjo. Vaitoklė Mirta pakilo iš vienos iš kabinų.
-O, čia tu,-murmtelėjo ji.
-Mes nepažįstamos,-pasakė Keitė.-Na, aš žinau, kad tu- Vaitoklė Mirta, bet tu nežinai, kas aš...
-Vaitoklė? Vaitoklė?-sukukčiojo Mirta.-Tu šitaip mane vadini? Žinai, man visai nebūtina žinoti, kuo tu vardu, kad žinočiau, kokia tu!-Sušuko Mirta ir nėrė į tualetą. Keitė pripuolė prie jo.
-Mirta? Mirta!-šūktelėjo Keitė.- Atsiprašau! Nenorėjau įžeisti! Aš atsiprašau, Mirta!
Ko gero, ji dar būtų kokią valandą atsiprašinėjusi, bet nuskambėjo varpas, ir Keitė, paskutinį kartą šūktelėjusi Mirtai, nubėgo į pamoką.
-
Gabi įžengė į pasakojimais ir legendomis apipintą Mirtos vaitoklės tualetą. Iš pradžių Gabi dairėsi vaiduoklio, tačiau Mirtos tuo metu tuealete nebuvo. Kažkas sakė, kad Mirta mėgsta panardyti tualeto vamzdžiais, nusijuokė Gabi sau. Tualetas buvo apleistas, senas, tačiau visai jaukus. Gabi numetė prie kriauklių kuprinę ir padėjo ant grindų bronzinį katilą. Išsitraukė nuodų ir vaistų vadovėlį. Gal pravers?
Gabi vaikštinėjo po tualetą laukdama Jekaterinos ir rezgė mintyse planus apie tai, kokį eliksyrą jos virs ir kam jį naudos.
- Bet jei čia kas nors užeis? - kalbėjosi su savimi Gabi. - Reikės užsirakint kurioje nors iš kabinų, - nusprendė ji.
Laukdama draugės mergaitė pavartė nuodų ir vaistų knygą, vėliau išsitraukė gražius krištolinius buteliukus ir juos apžiūrinėjo.
-
Jekaterina apsižvalgė, ar niekas nemato ir įsmuko į Mirtos tualetą. Išvydusi Gabi Klastingai šyptelėjo.
- Sveika. Atsinešiau įvairių medžiagų ir katilą, pasitreniravau reikiamus burtus, - mirktelėjo ji klastingai šypsodamasi ir iš oro ištraukė katilą. Prieš metus jai reikėjo tą burtą įvaldyti. Tai buvo nematomos kelionės burtažodis. Klastuolė katilą nuskraidino į vieną iš tualetų ir užbūrusi, kad ugnis jame degtų, uždėjo katilą. Įpylusi kažkokio skysčio iš vieno Gabi atsineštų buteliukų laukė, kol užvirs ir išvydo ant barjero tarp tualetų sėdinčią Mirtą.
- Sveika, Mirta, kaip tualetas? - draugiškai pasiteiravo.
- Lyg tau rūpėtų! Bet jei nori žinoti, tai kaip ir visada. Kažkokie vaikai irgi antrakursiai taip pat šiame tualete kažką virė katile, - purkštaujančiu tonu atsiliepė Mirta. Jekaterina norėjo jai būti draugiška.
-
- Labas, - nusišypsojo Gabi. - Turbūt jo nebeprireiks, - nusijuokė ir mestelėjo žvilgsį į savo bronzinį katilą. - Kaip tu savo katilą atskraidinai? Gal man išeitų saviškį nuskraidinti atgal į miegamąjį?
Gabi pamatė vaitoklę Mirtą. Skundalė, pagalvojo. Nekreipė į ją jokio dėmesio.
- O kokį eliksyrą gaminsim? Aš čia pažiūrėjau eliksyrų iš vadovėlio. Galima būtų pagaminti kokį sprogstamąjį, ką dabar ir mokysimės per nuodų ir vaistų pamokas, - mąstė Gabi, - o tada pakišti jį grifams.
Gabi degte degė išmokti gaminti įvairius eliksyrus. Būtent eliksyrai, o ne burtai lazdele, Gabi žavėjo labiausiai. Nes pakišus kam nors eliksyrą, jis net nenutuoks, kas gali atsitikti, klastuoliškai šypsojosi sau mergaitė.
-
((Visų profesorių prašau nesikišti į šį reikalą. Leiskit pasismaginti. Prižadu, kad su savo šposais nuo savo kūrinių tikrau gausim į kaulus, tad tik skaitykit ir žvenkit, bet palikit ramybėj :) ))
Jekaterina mostelėjusi lazdele pradangino Gabi katilą ir įbėrusi keistai atrodančių žolių į katilą šyptelėjo kitai Klastuolei.
- Na, nieko gaminti neišeis, nes viską jau sumaišiau. Galim pabandyti ką nors sukurti, nors ie be alchemijos pagrindų, - mirktelėjo antrakursė ir įspėjo draugę žvilgsniu, kad nesirautų ant Mirtos, nes ši galėjo už tai ko nors pridirbti. Klastuolė pamaišė katilą ir iš kuprineės išsitraukė Salazaro Klastuolio rankraštį apie galingiausią magiją ir burtus.
- Kai negaminsim eliksyrų, galėsim mokytis tik Klastuoliams prieinamos magijos, - klastingai išsišiepė Jekaterina. Ką nori, tą sakyk, bet ji sparčiai keitėsi.
-
Gabi pamatė, kaip pradingo jos katilas, bet nesuprato, kaip.
- O kokie tai kerai? Aš ir noriu išmokti, - nusijuokė.
Tada mergaitė stebėjo, kaip Jekaterina į katilą įbėrė keistų žolių.
- Na, tebūnie, kuriam, - atsakė Gabi, žiūrėdama į katilą. - Ir aš kai ką įbersiu, - tarė ji ir ėmė kuistis kuprinėje.
Gabi iš kuprinės išsitraukė mėnulio akmens miltelių, kurie jai atordė kažkuo tokie ypatingi, paslapingi ir kupini visokių galių. Mergaitė įbėrė 10 gramų miltelių. Katile esantis turinys akimirkai sublizgėjo ir šiek tiek pašviesėjo. Gabi viską pamaišė samteliu, kurį irgi išsitraukė iš kuprinės.
Jekaterina iš kuprinės išsitraukė kažkokį rankraštį. Gabi apžiūrėjo.
- Oho, tai juk Salazaro Klastuolio rankraštis! - su nuostaba tarė ji. - Turbūt čia surašyti tikri lobiai, - gėrėjosi.
-
Jekaterina stebėjo, kaip keičiasi eliksyras ir žymėjo sudedamasias dalis užrašinėje, kurią buvo užkerėjusi Salazaro Klastuoliu užrakinimo kerais. Niekas nebūtų atrakinęs.
- Tai perkelimo kerai. Galėsiu vėliau pamokyti. Taip, čia Salazaro Klastuolio rankraštis. Jame yra tokių burtų, kad akys ant kaktos iššokti gali. Imk, atversk, daryk ką nori, net gali deginti, - pasakė Klastuolė ir padavė draugei tą užburtą knygą. Tai buvo tarsi Tomo Ridlio dienoraštis - nesunaikinamas. Juodaplaukė nuvijo šią mintį šalin, o paskui atsistojusi pamaišė viralą ir įmetė penkias uogas, kuriomis prekiaudavo žmonės tik juodojoje rinkoje, bet Klastuolė jas rado Uždraustame Miške. Sudėjusi jas žiūrėjo, kaip katile susidaro raudonas verpetas. Mergaitė susidomėjo tuo keistu reiškiniu.
-
Gabi paėmė į rankas Salazaro Klastuolio rankraštį. Jai kilo klausimas, iš kur draugė jį gavo, bet paklausti nedrįso. Negi jis tikrai nesunaikinamas, svarstė Gabi. Galima net deginti.
- Bombardo! - sušuko Gabi.
Pasigirdo sprogimas, rankraštis skriejo į viršų, tačiau nukritęs ant žemės atrodė visiškai sveikas.
- Oho, - tarė Gabi ir jį pakėlė.
Mergaitės dėmesį patraukė katile susidaręs raudonas verpetas. Ji suraukė antrakius. Iš susidomėjimo.
- O kokios čia buvo uogos? - paklausė ji Jekaterinos.
Gabi vos nepradėjo pliurpti apie tai, kaip prisirinko visokių gėrybių Uždraustojo miško pradžioje ir ką su visu tuo darys, bet pamanė, kad geriau su Jekaterina pasidalins visu tuo, kai jau turės eliksyrus ir tada jos galės pasilinksminti.
-
Jekaterina išsigando, kai pamatė Salazaro Klastuolio rankraštį. Juk ji davė savo užrašinę! Knyga liko sveika ir Klastuolei pakirto kojas iš laimės.
- Dyjos uogos. Labai retos ir uždraustos, - verpetas iškilo aukščiau ir dabar ant raudono eliksyro paviršiaus sukosi tarsi kruvinas tornadas, spjaudydamas raudonus purslus. Antrakursei jį palietus lazdele, tornadas sprogo ir aptaškė raudonu skysčiu ją ir visą tualetą.
- Valyk! Tergeo! - visas kruvinumas nedingo. Klastuolė staigiai čiupo rankraštį ir greitai versdama lapus ieškojo burtažodžio. Jos akys fiksavo tik reikiamus žodžius, o rankos puslapius vartė didžiuliu greičiu. Knyga buvo plona, bet užkerėta. Be kerų rankraštis būtų buvęs neįmanomo storumo. Radusi, ką reikia, Jekaterina nudžiugo.
- Sachmae Iklhas! - lediniu balsu ištarė. Akys akimikai blyktelėjo raudonai, kai Klastuolė brėžė ore S raidę, kuri galuose užsibaigė gyvatės galvomis. Skystis nuo sienų pasišalino. Balta veido spalva dingo ir Klastuolė pasižymėjusi užrašinėje kažką į viralą įbėrė Kaviho miltelių. Eliksyras tapo žalios spalvos ir šaudė sidabro kibirkštis. Klastuolei patiko.
-
Fu, kaip bjauru! - sušuko Gabi, kai viskas apsitaškė raudona spalva. Ji, kaip ir kita klastuolė, naudojo Tergeo burtažodį, bet šis visai nepadėjo. Kai Jekaterina tarė kitą burtažodį, viskas atrodė baugokai. Čia gali būti ir juodoji magija, mąstė Gabi. Vėliau jos dėmesį atkreipė jų viralo spalva.
- Kaip manai, gal tokį ir paliekam? - paklausė Gabi. - Klastuolių viralas, - nusijuokė. - Žalia ir sidabrinė.
Gabi žiūrėjo į jų verdamą skystį ir galvojo, jis pavojingas ar ne. O gal čia paprasčiausiai nieko vertas viralas, leidžiantis kibirkštis. Net jei taip ir būtų, vis tiek merginos kažką pasiekė - juk žalia ir sidabrinės spalvos - tai jų spalvos.
Gabi pasėmė šiek tiek viralo samteliu ir supylė jį į kriauklę. Norėjo pažiūrėti, kokią reakciją tai iššauks. Tiesą pasakius, ji tikėjosi, kad eliksyras pragrauš kriauklę, bet nieko panašaus nebuvo - jis paprasčiausiai nugarmėjo vamzdžiais, bet ant kriauklės liko šviesti šiek tiek sidabrinės spalvos.
-
Jekaterina stebėjo Gabi ir priėjusi prie eliksyro įpylė mėnulio šviesos. Skystis ėmė žaižaruoti. Lyg išprotėjusi Jekaterina pasėmė šiek tiek viralo ir nepaisydama sveikos nuovokos išgėrė nemažą gurkšnį. Iškart pajuto, kaip keičiasi. Visas kūnas tarsi tižo. Klastuolė norėjo suakmenėti iš siaubo, bet negalėjo, nes tapo žalios ir sidabrinės spalvos tešla. Greitai ėmė kilti ir įgauti kitą formą. Veikiai prieš Gabi stovėjo penkiolikos metų mergina švytinčia, sidabrine oda. Klastuolės ausys buvo smailos lyg kokio elfo, plaukai žali, tiesūs ir siekė žemė. Rankų ir kojų oda buvo žalsva ir švytinti. Akys žalios. Ji visa švytėjo. Perbraukusi ranka per orą paliko žalios ir sidabrinės spalvų švytinčią juostą. Mergaitės bruožai buvo smulkūs ir dieviškai gražūs. Jekaterina atsisuko į Gabi akimis klausdama, kaip atrodo.
-
Gabi dar norėjo sustabdyti Jekateriną, kad nieko daugiau nepiltų į eliksyrą.
- Pala, paliekam, kad nepakeistų spalvos! - sušuko ji, bet nespėjo.
Laimei, eliksyras po mėnulio šviesos spalvos nepakeitė ir Gabi jau svarstė, ką su juo daryti - gal supilti į krištolinį buteliuką ir nešti parodyti klastuoliams, o gal pabandyti iškrėsti kokią nors išdaigą. Bet jos mintis atitraukė netikėtas dalykas - Jekaterina ATSIGĖRĖ skysčio!
- Oo! - sušuko Gabi. - Tu virsti į tešlą! - nusigando Gabi. - Finite incantatem! - sušuko ji. - Neveikia!
Šie kerai turėjo panaikinti kitus jerus.
- Kodėl neišeina? - paklausė Gabi tešlos. - Juk čia ne kerai... O eliksyras...
Nežinau, kaip panaikinti, sunerimo Gabi. Bet ilgai nerimauti nereikėjo. Jekaterina pavirto keista švytinčia būtybe. Ji pažiūrėjo į Gabi.
- Am... - tarė ji ir nusijuokė. - Net nežinau, ką pasakyti... Einam kur nors iš čia? Pagąsdinsim ką nors.
Likusį eliksyrą Gabi supylė į krištolinį buteliuką ir greitai burtų pagalba viską aptvarkė.
-
Jekaterina juokėsi iš Gabi reakcijos į jos pasikeitimą. Ji kikeno iš jos išraiškos ir paimė lazdelę ilgais, grakščiais, žalsvos spalvos pirštais. Prisidėjusi prie smilkinio pajuto keistą norą ištarti keistą žodį tai padariusi Katenka atvirto į save.
- Negalime nieko gąsdinti. Žinai,:kas bus, jei pamatys koks profesorius, o ir mūsų taškų persvara dings akimirksniu, - pasakė Klastuolė ir beveik perdėtai rūpestingai įsidėjo į kuprinę užrašinę su Salazaro Klastuolio rankraščiu. Pradanginusi daiktus, kurių nebereikės, susirinko žoleles ir suvyniojo į laikino poveikio nematomo apsiausto gabalėlį bei susidėjo į kuprinę. Nuvaliusi grindis ir kitas vietas apsižvalgė ir net nepastebėjo, kad jos pirštai vis dar gan ilgi ir žalsvos spalvos, o oda kibirkščiuoja. Pamojusi, kad Gabi ir ji jau eitų išėjo iš tualeto ir patikrinusi, ar nieko nepaliko, užrakino. Dėl viso pikto.
-
Gabi nuliūdo, kad Jekaterina nesutiko ko nors pagąsdinti. Juk jeigu niekas nesuuostų, kad tai jų darbas, tai nieko ir nebūtų. O jei ir nubrauktų kelis taškus, tai nieko baisaus. Juk dabar Klastūnynas pirmauja! Tačiau juk pas Gabi liko buteliukas su ypatinguoju eliksyru. Gabi išsibūrė lapuką su tušinuku ir užrašė "Klastuolio eliksyras". Lapuką užklijavo ant buteliuko. Šito tikrai neduosiu grifams, pamanė. Čia mūsų, šypsojosi. Įsidėjo buteliuką į kuprinę. Ant kriauklės dar liko sidabrinių žymių, Gabi jas nuvalė su servetėle. Iš įpratimo. Ir nežinojo, ar jai iš savęs juoktis, ar subarti. Klastuoliams tikrai nedera šluostyti kriauklių su servetėlėmis, subarė save ir pasižadėjo pasistengti daugiau nesielgti žiobariškai. Išėjo.
-
Venera ilgai galvojo kur yra geriausia vieta praktikuotis gynėjo iššaukimo kerus. Venė jau buvo bandžiusi iššaukti gynėją ant stogo su Jekaterina prieš kelias dienas ir jai neblogai pavyko. Dabar Venera treniruosis iššaukti gynėją su švilpe iš pirmo kurso. Hogvartse buvo pilna nuostabių vietelių kur galima bandyti kerus, ir Venera tiesiog pasuko į pirmą pasitaikiusią. Tai buvo Mirtos tualetas. Šiame tualete beveik nieks nesilankydavo. Venė prisėdo ant marmurinio laipto kuris ėjo aplink ratu sustatytas kriaukles ir ėmė laukti savo draugės. Pažiūrėjo į laikrodėlį ir nusprendė kad atėjo per anksti. Venė išsitraukė iš kuprinės knygą ir atvertė. Pilkos akys bėgiojo po pageltusius puslapius. Rankoje Venera gniaužė lazdelę.
-
,,Tikriausiai ji bus pas Mirtą. Mes taip buvome susitarusios! Gal , sakyčiau, per anksti atėjau? Tualete lyg ir nieko nėra. Turbūt mes ten būsime vienos? Labai tikiuosi. Nenoriu, kad mokymąsi nutrauktų kažkokių kitų mokinių mokymasi.''
Taip galvodama ji priėjo prie Mirtos tualeto. Ten daugiausiai jokios mergaitės nesilankydavo, nes jas išgąsdindavo Mirtos klyksmai. Tikrai kažkas žiauraus.
Staiga Kleo pamatė Venę.
-Sveika, Venera! Tai ką, jau pasiruošei?
Venera nieko nesakė. Galbūt per daug įsigilino į knygą ir negirdi manęs? Na, tikriausiai. Kleo prisėdo prie Veneros, išsitraukė burtažodžių knygą ir ėmė vartyti. ,,Kur E raidė, kur E raidė?''
-Štai! ,,Gynėjo kerai naudojami apsigynimui nuo psichų!''
-
Venera pakėlė galvą išgirdusi kažkieno žingsnius. Tai buvo jos draugė Kleo. Ji pasisveikino ir taip pat išsitraukusi knygą ėmė skaityti. Venera pamatė kad mergaitė atsivertė puslapį apie gynėjo kerus apsyginimui nuo psichų. Venė sugrūdo knygą į kuprinę ir džiugiai tarė:
-Sveika! Na, neskaityk čia per daug, nieko labai įdomaus nerašo,-nusijuokė.-Bandyti iškviesti gynėją žymiai įdomiau. Ar tau yra pavykę iškviesti gynėją? Man vieną kartą pavyko. Jausmas nuostabus.
Venera dalinosi įspūdžiais ir šypsojosi. Tuomet paėmė knygą Kleo iš rankų ir padėjo į šoną. Tuomet Venė tvirtai atsistojo ant žemės ir sušuko burtažodį. Iš lazdelės galo išlindo kažkas panašaus į labai labai išplaukusį vilką, bet Venė liko patenkinta.
-Dabar tu bandyk!
-
Kleo išsitraukė iš kuprinės seną lazdelę, naudotą jos brolio. Pabandė iššaukti Gynėją šypsodamasi:
-Expecto Patronum!!!
Pasirodė kažkoks neaiškus gyvūnas, bet geriau įsižiūrėjusi galėjo pamatyti baltajį tigrą.
-Dar reikės pasitreniruoti. Expecto Patronum!
Ir vėl pasirodė tas pats tigras, dabar jau panašesnis į liūtą.
- Mano Gynėjas liūtas! - suriko ir paraudonavo iš gėdos.
Tada pasakė:
-Kaip manai, Venera, gal jau pakaks? Dar 1 kartą?
Nesulaukusi atsakymo, ji pabandė:
-EXPECTO PATRONUM!!!!!
Tada jai pasirodė tas pats Gynėjas, tik truputį ryškesnis.Nuo sunkaus darbo ji suprakaitavo ir jos trumpi, juodi plaukai susivėlė. Nusibraukusi plaukus nuo kaktos paklausė Venės:
-Na, kaip? Dar reikia mokytis ar viskas jau gerai?
-
Venera spoksojo kaip Kleopatra bando iškviesti gynėją. Jai pavyko nuostabiai. Iš pirmo karto mergaitė iššaukė kūnišką gynėją. Venera išsižiojo. Iš pradžių tai buvo tigras, bet paskui Venera suprato kad tai liūtas.
-Nuostabu! Tau pavyko iškviesti kūnišką gynėją iš pirmo karto! Aš bandžiau kokį šimtą kartų kol pavyko kūniškas vilkas!
Venera atsilošė, nusiramino, susikaupė ir atkišusi lazdelę į priekį riktelėjo:
-Expecto Patronum!
Iš lazdelės iššoliavo didelis gauruotas vilkas. Jis iškišęs sidabrinį liežuvį apskriejo aplink mergaites ir ištirpo ore. Vilkas visdar buvo išplaukęs, bet Venerai vis geriau pavykdavo iškviesti gynėją. Mergaitė nusišypsojo Kleopatrai ir tarė:
-Dar bandysi?
-
-Pabandysiu!
Kleo patogiai atsistojo, iškėlė lazdelę virš galvos ir susikaupė. Šį kartą jai turi pavykti galutinai.
-Expecto Patronum!!!!!!!
Pasirodė labai ryškus liūtas, galėjai matyti jo geltonai sidabrines akis. Aštrūs, dideli dantys ir ilgi, rudai auksiniai karčiai. Jis buvo labai didelis. Vikriai apskridęs aplink mergaites, palengva išnyko.
-Man pavyko!!-nusišypsojo Kleo.
Labai džiūgaudama ji paklausė Veneros:
-Gal jau eime daryti Nuodų ir Vaistų namų darbus?
Pasiėmė savo knygą, lazdelę, katilą (buvo išsitraukusi, jei prireiktų) ir susigrūdo juos atgal į kuprinę.
-Iki!! - suriko Kleo Venei, - Tikiuosi, greitai susitiksim!!
Išeidama apžvelgė visą tualetą ir pažvelgė į Mirtą. Vienuolikos metų mergaitė su akiniais į Kleo trumpai pažvelgė, nusisuko, spruko į kabiną ir pradėjo verkti.
-
Buvo apie devintą valandą vakaro. Po vakarienės Gabi kartu su visais grįžo į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Kiek pasėdėjusi su kitais klastuoliais, mergaitė nutipeno į klastuolio biblioteką. Ten ji rado labai ploną knygutę, pavadinimu "Žalieji eliksyrai". Kiek pavarčiusi knygą, Gabi ją nusinešė į miegamąjį. Kambaryje tada nieko nebuvo. Mergaitė į kuprinę kažkaip sugrūdo nedidelį bronzinį katiliuką, samtį, pasiėmė kelis buteliukas eliksyrams pilti. Įsimetė tą knygutę, o visas priemones, kurios reikalingos eliksyrams, ir taip kuprinėje nešiojosi. Turėjo Gabi jų daug. Pamiškėje visokių gėrybių prisirinko ir, kad ir kaip širdį skaudėjo, šiek tiek nugvelbė iš nuodų ir vaistų profesoriaus, kai virė stebuklingo dangaus eliksyrą.
Viską susikrovusi mergaitė išėjo iš Klastūnyno ir atsidūrė čia - vaitoklės Mirtos tualete. Išjungė šviesas. Šiek tiek pagalvojusi, mergaitė nusitaikė į duris ir tarė:
- Colloportus.
Durys užsirakino.
- Lumos, - tarė ir lazdelė apšvietė tai, ką reikia.
Gabi nuėjo į vidurinę tualeto kabiną. Ne, šįkart tikrai nereikia, kad kažkas ją užkluptų. Jau ir taip vieną kartą buvo įkliuvusi, o dabar dar tik vakaras, ne naktis. Daug mokinių bastosi po pilį. Pirmakursė iš kuprinės išsitraukė knygelę ir pradėjo ją vartyti. Pastebėjo, kad visi eliksyrai buvo skirti krėsti eibėms. Ne veltui žalieji eliksyrai iš klastuolio bibliotekos, mintyse sukikeno. Čia buvo klampios masės eliksyras, kuris padengia grindis ir negali niekur eiti, nes klimpsti į tą masę; taip pat buvo žalių dujų eliksyras, kurį panaudojus patalpa ar laukas prisipildo žalių dujų, kurios siaubingai dvokia; taip pat buvo žalio kūno eliksyras, kurio išgėrus odos spalva tampa žalia ir tepa viską, prie ko prisiliečia. Bet labiausiai klastuolės dėmesį atkreipė sprogstamasis eliksyras. Per nuodų ir vaistų pamoką bandėme virti sprogstamuosius eliksyrus, prisiminė Gabi, bet nieko nesigavo, buvo kažkokia katastrofa, suprunkštė.
Sprogstamasis eliksyras, kurio aprašą ir receptą mergaitė dabar žiūrinėjo, vadinosi žaliųjų snarglių eliksyru. Jam sprogus visa patalpa, laukas ar tiesiog pasirinktas plotas apsipila šlykščia, bjauria mase, kuri ir atrodo, ir dvokia kaip snargliai. Masė yra gliti ir žalsva. Fuuu, pagalvojo Gabi, bet buvo išsišiepusi iki ausų. Šįkart mergaitė pasiryžo turbūt pačiai pačiausiai metų išdaigai.
Gabi paliko atverstą puslapį, kuriame buvo aprašytas eliksyras.
Žaliųjų snarglių eliksyras
Jeigu esi tikras išdaigininkas arba švelnus kerštautojas, šis eliksyras - kaip tik tau! Kai išvirsi eliksyrą, mesk jį su visu buteliuku aukštyn į orą ir kerais susprogdink. Nebijok, eliksyras jau virimo procese užburiamas taip, kad jį susprogdinus visos stiklo šukės ištirptų, tad niekas nenukentės. Kai eliksyras susprogdinsi, plotas, virš kurio tai padarei, pasidengs žaliais snargliais. Bus tikrai šlykštu, patikėk manim, be to, kai tavo aukos eis nusiplauti snarglių, nebus taip lengva, nes jie per kelias sekundes pridžiūva prie kūno!
Receptas
Ingredientai:
5 ml drakono seilių;
10 ml trolio snarglių;
8 vienetai žiurkių nagų;
3 gr džiovintų čekeškos šakelių;
Stiklo šukė;
2 ml citrinos sulčių;
20 ml fesleko vandens.
Gaminimo būdas
Pirmiausia užvirk fesleko vandenį ir pakaitink dvi minutes; tada supilk drakono seiles ir maišyk tris kartus pagal laikrodžio rodyklę; po to sudėk trolio snarglius ir leisk eliksyrui užvirti. Sudėk žiurkių nagus, maišyk apie keturias minutes, kol jie ištirps. Tada sudėk čekeškos šakeles, jas maišyk irgi iki tol, kol jos ištirps. Paimk stiklo šukę, įmesk ją į eliksyrą. Maišyk devynis kartus prieš laikrodžio rodyklę. Tada šukę su dalim eliksyro pasemk samčiu ir į samtį sulašink tą šlakelį citrinos sulčių. Stiklas turi akimirksniu ištirpti. Samtį su ištirpusia šuke atsargiai panardink į eliksyrą ir pamaišyk minutę. Viskas!
Gabi skaitė receptą bei gaminimo būdą ir stebėjosi. Stiklo šukė, čia dabar, nelabai suprato, kam jos reikia, bet paskui pagalvojo, kad turbūt dėl to, jog sprogdinant eliksyrą ištirptų ir buteliuko šukės. Bet Gabi neturėjo vieno dalyko - citrinos sulčių. Tokio dalyko eliksyro virimui niekada nebuvo prireikę ir neteko skaityti, kad kur nors reiktų, mąstė mergaitė. Trolio snarglių ir drakono seilių gauti taip pat nebuvo lengva, bet ji jų pasiėmė iš profesoriaus. Kada nors atiduosiu, pamanė Gabi. Tikrai, kai apsilankys Skersiniame Skersgatvyje, pirmas dalykas, kurį jį darys, tai susipirks visko, ko tik gali prireikti eliksyrų gamybai. O kai užaugsiu, pati susirasiu tai, ko nusipirkti negalima. Čia jau labai pavojingiems eliksyrams, tvirtai nusprendė ji. Bet dabar iš kažkur reikėjo gauti citrinos sulčių. Mergaitė išėjo iš vaitoklės Mirtos tualeto ir koridoriuje išsikvietė elfą. Paprašė stiklinės tikrų citrinos sulčių. Matėsi, kad elfas buvo nustebęs. Natūralių citrinos sulčių, kurių gerti vienų nelabai įmanoma ir dar vidury koridoriaus? Turbūt elfas pamanė, kad mergaitė visai išsikraustė iš proto. Tačiau kad ir ką jis bebūtų pamanęs, mergaitė netrukus turėjo sultis.
Gabi pradėjo virti eliksyrą. Užvirė fesleko vandenį ir pavirė jį dvi minutes. Paprasčiau ir būti negali. Supylė drakono seiles ir pamaišė, kaip parašyta. Niekas nepasikeitė - skystis buvo šviesus, tik vos vos patirštėjo. Tačiau viskas pasikeitė sudėjus trolio snarglius. Kol eliksyras užvirė, jis pakeitė spalvą. Dabar buvo šviesiai gelsvas. Be to, tikrai tirštas. Atrodė kaip tikrų tikriausi snargliai. Kai mergaitė sudėjo žiurkių nagus ir juos pamaišė apie keturias minutes, eliksyras pakeitė spalvą dar kartą - įgavo žalsvą atspalvį. Be to, pradėjo klaikiai dvokti. Ištirpinus čekeškos šakales nenutiko nieko. O dabar liko įdomiausia dalis - stiklas. Kaip aš nepagalvojau? Iš kur man gauti šukę, nusigando Gabi. Šiek tiek pasvarsčiusi ji sudaužė vieną stiklinį buteliuką. Įmetė jo šukę, maišė kaip parašyta, paskui pasėmė su samčiu. Įlašino tas sultis ir tikrai - stiklas iškart ištirpo. Samtį su visu turiniu Gabi panardino į katilą ir maišė lygiai vieną minutę. Regis, eliksyras išėjo - tikrai atrodė kaip snargliai. Ir dvokė.
Kol eliksyras atvėso, pirmakursė susitvarkė savo darbo vietą - surinko šukes, iššluostė tai, ko pridrabstė, visa, kas liko, susidėjo į kuprinę. Tada eliksyrą supylė į buteliuką, įsidėjo jį kuprinėn. Katilą ir samtį išsiplovė, taip pat šiaip ne taip sugrūdo į kuprinę. Išėjo iš tualeto, uždarė jo duris. Išgirdo, kad Mirta grįžo, bet jos nesusitiko - Gabi tyliai ir ramiai nužingsniavo į Klastūnyną ir ėjo miegoti - jau buvo maždaug vienuolikta valanda vakaro.
-
Luna Įkyrėlė žingsniavo į Mirtos tualetą. Luna sulaikė kvapą. Stebėjo ar kas niekas jos nestebi. Tada ji įsmuko į tualetą. Luna pasisveikino su Mirta. Toji tik sriūbavo. Tad žydraplaukė gūžtelėjo vien tik petimis...Kas gi atsitiks jeigu pasriūbaus... Luna nejuto gailestingumo Mirtai. Ji išsitraukė burtų lazdelę, nukreipė į balas ir kerėjo :
- Valyk balas ! - beregint visos balos išnykos. Luna pabūrė sienas į visų koledžų spalvas. Paskui grindžių spalva tapo juoda. Luna išnaikino beveik visus unitazus. Bet paliko tik du. Luna pašalino kaip niekur nieko kriaukles. Paliko tik dvi kriaukles. Patogumui išbūrė dar kelias sofas, palubėje lempas. Buvusio ,,Tualeto'' gale išbūrė klasišką baseiną. Luna nusijuokė ... Gal biški per daug... Luna taip užsijuokė, kad nieko nebegirdėjo...
-
Kai David įžengė į tualetą į jo nosį lyg kokia bomba dvoktelėjo baisi smarvė. O ko aš tikėjausi - gaivaus lelijų aromato? - pagalvojo David ir prunkštelėjo. Vaikinas apžiūrėjo tualetą, kuris visai nebuvo panašus į tualetą. Nuo kada tualetuose baseinai, bei sofos yra? - paklausė savęs vaikinas. Staiga jis išgirdo juoką ir pamatė jo savininkę. Klastuolė, - suprato tamsiaplaukis pažiūrėjęs į jos uniformą. Jis priėjo prie merginos, kuri vis dar juokėsi taip, jog net jo nepastebėjo. Reiktų ją išgąsdint, žinos kaip kelt triukšmą.- pagalvojo David.
- O žinojai, jog reikėtų elgtis tyliau, nes ateis "perfektai" ir šakės bus tau. - David nusijuokė. Jam labai patinka atsėlinti iš nugaros ir gąsdinti visus.
-
Luna neišsigando priešingai dar nusijuokė. Bet paskui nustojo. Paskui išgirdo berniukišką garsą. Balsas lyg ir perspėjo lyg ir grasino. Bei išgirdo juoką. Luna mikliai atsistojo ir žaibiškai visa atsisuko į bernioką. Luna pamatė, kad tas vaikinukas mokosi kur Drakas mokosi. Luna prabilo :
- Sveikas, kas tu ? Koks tavo vardas ? Aš esu Luna Įkyrėlė. Gal nori su manim draugauti ? Aš nieko prieš. Turi brolį ar seserį ? Aš jo. Draką. Jis tavo bendakursis bei iš tavo koledžo. Galėsi su juo draugaut. Norėsi leistis į naktinį žygį ? Aš tik siūlau pramogauti. Buvai kada nors kažkur išėjęs pasivaikščioti ir panašiai ? Aš ne vieną kartą. Palauk manęs aš bėgsiu nusipraust, - Luna tai tarusi nubėgo į kabiną, persirengė, išėjo iš kabinos, šoko į baseiną. Panardė panardė ir išlipo iš baseino. Vėl nubėgo į kabiną persirengt. Persirengusi išėjo iš kabinos. Ir sako vaikinukui :
- Einam, - tai pasakius klastuolė išėjo iš buvusio tualeto ...
-
David labai nustebo kai mergina greitai susakė visus klausimus, o jų tiek daug, kad vaikinas net pasimetė. Ir stengėsi prisiminti visus klausimus, bei atsakyti į juos.
- Aš David Redbird. Neturiu nei sesės, nei brolio. O kur eitume? Aš dažniausiai miegu 2-4 valandas, tai kaip manai ką aš veikiu?
Grifas ir pats suprato, jog ne į visus klausimus atsakė. Vis tiek nepastebės. Kai klastuolė nuėjo maudytis, tamsiaplaukiui pasidarė nesmagu todėl pradėjo žiūrėt į savo batus. Tada išgirdo kažką atskrendant ir pamatė, jog tai jo pelėda Emi. David perskaitė laišką
David Redbird,
Jos eilė jau buvo. Gali greit būt ir tavo, jeigu
Vaikinas pamatė, jog toliau laiškas sugadintas. Kas per rupūžė neplautomis akimis sugadino laišką? Pirmakursis suplėšė laišką ir numetė į kampą, o Lunai nieko nesakė apie tai. Lunai apie laišką nesakysiu. Tai mano problemos.
-
Pasibaigus pamokoms Emily neturėjo ką veikti, tad nusprendė pasivaikščioti. Priėjusi neveikiantį tualetą mergaitė akimirkai sustojo svarstydama eiti ar ne. Klastuolė žinojo, kad šitas tualetas neveikia nuo tada, kai čia buvo nužudyta grifiukė Mirta ir kad dabar ten yra jos valdos. Staiga supratusi, kad dar nepažįsta vienintelio vaiko - vaiduoklio Hogvartse, antrakursė pagaliau apsisprendė užeiti ir susipažinti. Įėjusi į jau seniai apleistą patalpą mergaitė apsidairė. Ji pastebėjo keletą kabinų (kažkada dažytų mėlynai, bet dabar beveik visi dažai buvo nusilupę), tris kriaukles aprūdijusiais vamzdžiais ir virš vienos iš jų kalbantį purviną veidrodį. Tačiau ilgai dairytis neleido iš kabinos sklindantis vaitojimas. Klastuolė nedrąsiai priėjo prie kabinos ir pabeldusi į ją paklausė:
- Tau viskas gerai?
Iškart po to kiaurai duris iš kabinos išlindo pati vaitoklė.
- Čia niekas neateina ir aš priversta čia tūnoti viena, - atsakė vaiduokliukė.
- Dabar aš čia. Atėjau su tavimi susipažinti ir pabūti kartu, - guodė nelaimingąją antrakursė. - Mano vardas Emily, o tu, kiek žinau, Mirta?
Susipažinusios mergaitės ėmė šnekėti apie šį bei tą, apie viską ir kartu apie nieką. Po kurio laiko klastuolė išgirdo kažką praveriant tualeto duris ir atsisuko pasižiūrėti.
-
I wanna lose my mind, like a maniac
And cross the line, never looking back
We're on the loose, getting crazy
And we've gone cuckoo
Gonna party 'til they take us away
I'm swinging off of my hinges
I'm cocked and I'm ready to go
Go on and pack up your thingses
And the crazy train is ready to roll, oh!
Walk that walk
Like you don't give a fuck
You got a right to turn it up and get down
Electric shock, no I can't get enough
'Cause tonight we're taking over the town, hey
Tai buvo Vivian. pagaliau grįžusi po vasaros atostogų į Hogvartsą. Kaip visad vaikščiojo sau po pilį su savo nedidute palyda. Staiga jos juodas labradoro retriveris Tobis pribėgo pri, rodos tuoleto...? Kad ir kas tai bebūtų Tobis norėjo ten įeiti. Degu Bella tuo metu tupini ant peties irgi rodos norėjo ten patekti. Vivian apsiimdama saugumo priemonių (tikrai nenorėjo ten surasti kokio trolio ar dar kokio velnio) šiek tiek pasiklausė. Išgirdusi, kad ten yra jos draugė Emily, Vivian tekina pasileido pro duris ir įbėgo į tuoletą.
-Em, pasiilgau tavęs!- sušuko Vivian.
Iš džiaugsmo pradėjo vėl dainuoti Adam Lambert dainą CUCKOO:
-I wanna lose my mind, like a maniac
And cross the line, never looking back
We're on the loose, getting crazy
And we've gone cuckoo
Gonna party 'til they take us away
O tuo metu prie Emily prioko Tobis ir pradėjo glaustytis lyg katinukas, o Bella šeip vaikščiojo po tuoletą.
-
Atsargiai įėjusi į tualetą, Hinata garsiai sušniurkščiojo. Atrodo, lyg ir nieko nėra.. Eidama link laisvos tualeto kabinos, Hina žvilgčiojo šen ir ten. Pagaliau jos žvilgsnis užkliuvo už kabinos, kurioje kažkokia mergaitė bandė šnekučiuotis su vaitokle Mirta. Paniekinamai prunkštelėjusi, pagaliau sulaukusi dėmesio, staigiai užraudonijo. Susipratusi, kad ji įbedusi žvilgsnį į mergaitę, prieš metus matytą Salazaro Klastuolio salėje, nusuko akis link kriauklių.
-Err.. Labas..
Dėmesio nesulaukusi, nes mergaitė bandė vėl šnekučiuotis su Mirta. Ignoruojama Hinata klektelėjo liežuviu ir nuskubėjo į kitą kabiną. Ant durų nebuvo užrakto, na, tik spynos sutrūnyjęs galelis. Uždariusi duris kiek galima geriau, uždarė unitazo dangtį, ir nuvaliusi kelis dulkių sluoksnius, klestelėjo ant sėdynės ir atsitraukė kuprinę. Ištraukusi lazdelę ir sandariau uždarius duris, pridėjo prie užrakto lazdelę ir.. Užmiršo burtažodį.
-
Arisė, linksmai nusiteikusi, strikinėjo koridoriumi. O kodėl turėtų būti kitaip? Juk nauji mokslo metai! O čia Hogvartsas - svajonių mokykla. Deja tikriausiai ne visi taip manė.
Netoliese išgirdo vyrstelint duris ir kažką šniurkštelint. Pasileido link to garso ir staigiai sustojo. Visokio šlamšto prigrūsta kuprinė dunkstelėjo į nugarą. Mergaitė stovėjo priešais Mirtos tualetą. Lėtai atvėrusi duris žengė į vidų ir dar spėjo pamatyti vienoje iš kabinų dingstančia nugarą. Žvilgtelėjusi šonan kiek nustebo išvydusi dvi mergaites, bet per daug nemąstydama priėjo prie durelių, už kurių matė dingstantį vaiką. Suėmusi už rankenos ir gan staigiai pravėrusi duris vos neatsitrenkė į pirmakursę mergaitę, nutaikiusią lazdelę tiesiai jai į pilvą. Varniukė iš pradžių nustėro, bet netrukus suvokė, jog greičiausiai, prieš jai atidarant duris ji bandė jas užrakinti.
- Colloportus,- tarė įsisprausdama į kabiną, kuri, jos nuostabai, nebuvo tokia jau maža, ir uždarė duris.- Nesakau, jog manau, kad pamiršai burtažodį ar ką, bet... Na, dėl viso pikto,- kiek sutriko, bet tuoj pat atsigavo.- Na pirmyn, pabandyk,- padrąsino.- Be to, aš Arisė, Varno Nagas, o tu kas būsi?
-
Atsisukusi mergaitė pamatė Vivian ir taip pat kaip ir ji labai nudžiugo ją susitikusi.
- Aš taip pat tavęs pasiilgau, - iki ausų išsišiepusi atsakė antrakursė.
Ji apsikabino draugę ir paglostė prie jos besiglaustantį labradorą.
- Jis labai mielas, - pasakė varniukei dar vis braukdama ranka per šuns keterą. - Primink, kuo jis vardu?
Staiga, suvokusi, kad šalia dar vis yra mergaitė - vaiduoklė ir galbūt jaučiasi užmiršta, paklausė:
- Tu turbūt jau pažįsti Mirtą? Aš su ja susipažinau tik šiandien, bet būtinai ateisiu pas ją ir dažniau, jei tik ji neprieštaraus.
Mergaitė reikšmingu žvilgsniu nužvelgė vaiduokliukę, tarsi bandydama iš jos žvilgsnio nuspręsti, laukiama ji bus čia ar ne. Išties klastuolė jau suprato, kad Mirtos tualete yra laukiamas kiekvienas, kuris yra pasirengęs išklausyti ilgus vaitoklės skundus ir dejones.
Pilna įvairiausių emocijų Emily ne iškart pastebėjo, kad į tualetą įėjo dar viena mergaitė - Hinata, kurią praeitais metais irgi buvo susitikusi toje keistoje salėje. Klastuolė atkreipė į ją dėmesį tik kai ši prunkštelėjo, o vėliau, neaišku dėl ko kiek sutrikusi, pasisveikino.
- Sveika, - atsakė jai antrakursė ir vėl pasisuko į vaitoklę bei Viv.
Užsiėmusi pokalbiu su šiomis dvejomis mergaitėmis Emily nepastebėjo nei kur nuėjo Hinata, nei kad į tualetą įėjo ir būdelėje dingo leidinių gynėja Arisė.
-
-S-sveika, aš Hinata, iš Klastūnyno..-kalbėjo Hinata po truputį tildydama balsą. Dar niekada šitaip nebuvo apsikvailinusi. Ji pasiėmė lazdelę, kostelėjo ir pradėjo. Išsitraukusi nereikalingą, šiurkštų ir sutrūnyjusį pergamentą, pasidėjo ant valytojos reikmenų vežimėlio ir susikaupusi, aiškiai ir droviai ištarė:
-Vinggardium Leviosa.
Pergamento lapelis pakilo. Kiek išgalėjo, pabandė ramiai ir tolygiai kelti lazdelę, valdančią pergamentą. Staiga kažkas barkštelėjo, ir Hinata, neišlaikiusi lapelio, tiesiog atleido jėgas leisdama jam nukristi. Ji pagavo jį krentantį ir pagalvojo.: Kaip? Nuo to laiko, kai susipyko su kita mergaite, ji nebesitreniravo šiuo burtažodžiu. Tačiau staiga kažkaip Atskleidė? savo gebėjimą tolygiai valdyti savo jėgas per lazdelę. Tada, negalėdama patikėti, vos vos murmtelėjo burtažodį ir vėl pabandė. Tolygiai, susitelkusi ties popieriumi ir lazdele, truputį keldama ją aukštyn. Mergaitė užsimerkė
Garsai, kurie paprastai turėjo girdėtis garsiai, vos vos pasiekė jos ausis. Gal tai varnanagei tas pats, kas jai? Nuleidusi pergamentą, dabar jau sėkmingai, vėl klestelėjusi ant klozeto dangčio droviai šyptelėjusi vos girdimai pasiūlė :
-Gal dabar pabandyk tu?
-
Arisė atsirėmė į duris ir susimąsčiusi stebėjo klastuolę, bandančią pakelti tą pergamento skiautelę. Tai darydama mergaitė atrodė keistai - tarsi nuklydusi į kita laiką ir vietą. Iš prigimties gan smalsi varniukė, vos nepaklausė kas gi jai nutikę, bet nusprendusi, jog nenori kištis į ne savo reikalus, susilaikė.
Jai bežiūrint, lapelis antrą kartą sėkmingai kilstelėjo nuo vežimėlio ir Arisė džiaugsmingai nusišypsojo. Hinatai pasiūlius pabandyti jai, atsitraukė nuo durų ir prisiartino prie vežimėlio.
- Vinggardium Leviosa,- tai sakydama padarė dailų riešo mostą ir pergamento skiautelė šovė viršun. Jai tai buvo paprasta - juk vis dėl to nebe pirmakursė.
Hmm, o kas jeigu..,staiga į galvą šovė mintis ir ji suskubo pabandyti.
- Gal galėtum nulipti?- klausiamai parodė į klozetą ir priėjo arčiau.- Ačiū.
- Impervius,- tarė nukreipdama lazdelės galiuką į kairės rankos smilių. Pakėlusi klozeto dangtį sutramdė pasišlykštėjimo drebulį ir į įmerkė tą pirštą į vandenį. Pajuto vėsą. Dar palaikiui keletą akimirkų ištraukė ir iškėlusi parodė klastuolei. Šis buvo sausas.
- Geras, ką?- nusijuokė.- Vanduo prie jo tiesiog neprilipo.
-
Pamačiusi, kad varnanagė žiojosi kažko klausti, tačiau pabūgo, Hinata, patylėjusi valandėlę, nepažiūrėdama į mergaitę, mestelėjo :
-Gali neklausti, nė pati nežinau, -pagaliau akies kampučiu žvilgtelėjusi link trečiakursės atsargiai šyptelėjo Hina. - Ką čia žadėjai veikti atėjusi? Paburti?
Nelaukdama atsakymo, iš kuprinės išsitraukusi žiobariškus pieštukus, pradėjo atidžiai žiūrėti į varnanagę. Klestelėjusi liežuviu, kaip visada, ir užlipo ant to pačio purvino, prišnerkšto valytojos vėžimelio. Stengdamasi prie jo kuo daugiau neprisiliesti, sužiuro į mergaitę ir luktelėjo, ką parodys ji. Pamačiusi jos burtus, Hinata nuostabos pilnu veidu nušoko nuo vežimėlio ir susiraukė.
-Dabar pažiūrėk šitai,-Hina tarstelėjo.- Luktelk, aš pabandysiu ir tavo kerus, bet noriu tau dabar parodyti.
Atsargiai ir susikaupusi nukreipė lazdelę link pieštuko.
-Dabar geriau atsitrauk, -palaukė jos veiksmų Hinata. -Dabar gerai.
-Bombardo!
Pusė pieštuko nestipriai sprogo.
-Štai ką aš treniravausi visus tuos mėnesius, -mestelėjo Hina. -Gal dabar papasakok apie save.
-
Vivia pamačiusi, kad Emily patinka šuo išsišiepė ligi ausų.
-Jo vardas Tobis. tu irgi jam patinki.
Pamačiusi kažką įlekiant Vivian žvilgtelėjo link pastarųjū ir nusisukusi apsimetė, kad nieko nematė.
-O, tavo vardas Mirta?- Vivian išplėtė akis,- koks gražus! Toks... a! Žinai filmą "Vabalų sultys"? Ten buvo tokia mergina, pamiršau jos vardą, tai ji buvo tipo gotė, nes rengėsi juodai, kalbėjo apie juodumą ir mirtį ir pnš.,- Viv pastebėjo, kad Mirta pradeda sriūbauti,- na, bet tai labai gražus vardaas. Aš pati tokio labai norėčiau. Mano juk toks nuobodus... na, žinai toks senoviškas. Tai va.- Vivė nuo ši tiekos kalbėjimo net užduso.
kurį laiką taip ir sėdėjo bandydama atgauti kvapą. Staiga pastebėjo, kad nėra jos degu Belos.
-Eiii! Bela! kur tu?
Po kelių minučių atbėgo padarėlis labai panašus į pelę, tik kiek didesnis. padarėlis greit užšoko Viv ant peties ir ten įsitaises tarp plaukų užmigo.
-
Emily stebėjo, kaip draugė pasikvietė mažą padarėlį vardu Bela pas save.
-Juk tai degu, taip? - pasitikslino mergaitė.
Ji dar vasarą stebėjo šitą gyvūnėlį ir bandė mintyse atspėti kokia jo rūšis. Po kelių dienų nuo susitikimo miške mergaitė atsivertė knygą apie griaužikus ir ties pavadinim "Degu" rado labai į Belą panašų sutvėrimą.
- Ji turbūt labai tave myli, jeigu taip tavęs klauso, - garsiai mąstė klastuolė. - Toli gražu ne visi griaužkai tokie klusnūs - dauguma jų net nekreipia dėmesio į savo šeimininkus...
Paskui antrakursė pasisuko į vaiduoklę:
- O tu ar kada nors turėjai kokį nors augintinį? - paklausė.
Vėliau, dar kartą apsidairiusi po apleistą patalpą, pridėjo:
- Beja, jei jautiesi tokia vieniša čia, kodėl niekada neišeini pasivaikščioti po Hogvartsą? Gal išsitempiam ją kur nors? - jau pasisukusi į Viv paklausė mergaitė ir mirktelėjo vieną akį.
Iš tiesų, tai ji neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip reiktų "išsitempti" vaiduoklę - juk už rankos jos nepaimsi, o ir išnešti tikrai nepavyktų. Tačiau klastuolė tikėjosi, kag Mirta pati norės kažkur išeiti. Gal pradėjusi daugiau bendrauti tiek nebedejuotų ir nesiskųstų savo gyvenimu? - samprotavo antrakursė. Nors tiesą sakant, tai jai visai patiko šita vaitoklė, net kai verkšleno ir skundėsi. Juk vis geriau nei pasikėlusios visažinės - galvojo ji.
-
- Paburt? Tiesą sakant, iš pradžių apie tai nė nepagalvojau. Tiesiog pamačiau tave įsmunkant čia ir mane suėmė smalsumas, o paskui... kažkaip viskas savaime,- šyptelėjo.
Arisė žiūrėjo kaip Hinata išsitraukė žiobarišką pieštuką ir padėjo ant to pačio murzino vežimėlio. Atsitraukė tolėliau nenuleisdama nuo jos žvilgsnio spėjo pamatyti jos panaudotų kerų pasekmes - pieštukas nestipriai sprogo. Varnanagė pati sau linktelėjo ir priėjo arčiau. Ji buvo mačiusi šiuos kerus, bet pati niekad taip ir nepabandė.
- Apie save?- perklausė.- Kad nėra ką pasakoti,- tai sakydama iškėlė lazdelę ir nusitaikė į pieštuką.- Nuobodu. Esu iš žiobarų šeimos, tad apie visa tai,- pamosavo lazdele į susprogusi pieštuką ir padėjo naują,- sužinojau tik gavusi laišką. Turiu jaunesnę sesutę ir manęs nemėgsta katės. Hmm, nors katę turiu - Maleficentą, kuri vienintelė manęs per daug nedrasko. Sakiau - nuobodu,- galiausiai pabaigė kalbėti ir vėl pažvelgė į naujai padėtą pieštuką.- Bombardo,- ramiai pratarė, o ant pieštuko atsiradus tik mažyčiam įtrūkimui susiraukė.- Bombardo, bombardo, bombardo,- iš eilės ištarė ir atsiradus dar keliems įtrūkimas, pieštukas galiausiai silpnai sprigtelėjęs, perlūžo.- Be to, pati apie save ne kažin ką papasakojai.- Mergaitė susimasčiusi pakramtė lūpą ir vėl atsisuko į klastuolę.- Ai, dar kai kas. Jei nori paburti, gal derėtų paėjėti ir susirasti labiau tam tinkamą patalpą?.- nespėjus Hinatai atsakyti varniukė atsisuko į duris.- Alohomora,- nieko nelaukusi žengė iš kabinos ir pasuko link durų į koridorių.- Žinai kambarį iki pareikalavimo?
-
-Ne žinok, nežinau, -įkyriai šyptelėjusi išsigrūdo iš kabinos Hinata. Užsiėmusi nosį dėl stipraus tualeto kvapo, truputį atsikvėpė ir vėl tęsė. -Dėl ko jo reikia? Ta prasme, kokiam būtent dalykui mums jo reikia.
Matydama, kad mergaitė aiškiai nesuprato, kaip visada klektelėjo liežuviu ir galvodama pradėjo mindžikuoti. Žiūrėdama žemyn, suprato, kad mergaitė taip ir liko nesupratusi, skubiai paaiškino :
-Na,aišku, galėtume nueit ir į Klastuolio salę, bet nemanau, kad žmogus ne iš Klastūnyno galėtų į ją įeiti. Tai gerai, kuriuo laiku?
Laukdama atsakymo susikrovė daiktus ir nusekė mergaitę, kuri žadėjo kažkur eiti.
-Manau man jau laikas daryti namų darbus, na, susitiksime kambaryje iki pareikalavimo, aš jau eisiu į bendrąjį kambarį,-ir nutipseno koridorių.
-
Išklausiusi vaiduokliukės "atmazą" kodėl ji neturėtų palikti savo buveinės mergaitė nusprendė kol kas palikti ją ten kur yra. Žinoma - iš tualeto Mirtą vistiek išsives, bet gal kitą kartą. Pažvelgusi į laikrodį klastuolė susigriebė, kad liko vos kelios minutės iki pietų. Ji pajuto, kad pilvas jau gan garsiai kalbasi su išoriniu pasauliu, mat buvo pripratęs tokiu laiku gauti maisto. Emily pasisuko į vaitoklę ir apgailestaudama prabilo:
- Deja mums jau greitai pietūs, todėl dabar turime tave čia palikti. Tačiau, nežinau kaip Vivian, o aš tai būtinai dar ateisiu tavęs aplankyti, - pažadėjo mergaitė.
Tuomet palinkėjo naujajai draugei sėkmės ir pasuko išėjimo link.
- Eini? - atsisukusi dar paklausė Vivian ir išėjo pro duris.
*************************************************************************
Atsisveikinusi su Ksaveri vaiduokliukė visu greičiu nuskriejo Mirtos tualeto link. Visu greičiu tam, kad niekas jos nespėtų pamatyti. Nors dar vis buvo naktis, tačiau mergaitė žinojo, kad Hogvartse naktibaldų turbūt daugiau negu miegančiųjų. Taigi, rizikuoti Emily nenorėjo. Kiaurai grindis įskridusi į mergaičių tualetą šmėkla pasisveikino:
- Sveika, Mirta. O, tu tik neišsigąsk, - dar pridėjo pamačiusi vaitoklės reakciją. - Taip, žinau, aš dabar vaiduoklis. Na, kaip ir mirusi, bet nesirūpink. Viskas gerai. Juk taip netgi linksmiau. Klausyk, gal galėčiau pabūti pas tave kurį laiką? Na, dviese juk linksmiau.
Mergaitė berte išbėrė žodžius slėpdama visus neigiamus jausmus. Ji dar nepažinojo Mirtos taip gerai, kad galėtų žinoti ar ji patikima, tad nieko asmeniško nenorėjo pasakoti. Bet kuriuo atveju, vaitoklė ir neklausinėjo. Ji atrodo netgi nudžiugo, pamačiusi Emily tokią ir su entuziazmu priėmė jos pasiūlymą. Vėliau mergaitės ėmė kalbėtis. Emily kalbėjo mažai - jai dar reikėjo susivokti, viską apmąstyti, nuspręsti, ką darys toliau. Tačiau Mirta kalbėjo daug. Ji pasakojo apie Hogvartso vaiduoklius ir apie savo dienas mokykloje, kol dar buvo gyva. Pasakojo apie tai, kaip anksčiau bijojo Kruvinojo Barono, tačiau jis pasirodė nesąs toks jau blogas. Na, bent jau vaiduokliams.
- Bet kokiu atveju, tau nėra ko bijoti, - drąsino naująją šmėklą vaitoklė. - O ypač žinant, kad buvai klastuolė. Manau, jūs net gi sutarsime.
- Tikėkimės, - ramiai atsakė mergaitė.
Ji iš tikrųjų visai norėjo sutarti su Baronu. Na, ar bent jau su juo nesipykti. Nors ir vaiduoklė, ji vis dar jautėsi klastuole ir ketino likti ištikima šitam koledžui. Bent dalinai.
Vėliau mergaitės dar ilgai kalbėjosi ir Emily pasijuto truputį geriau. Galbūt nėra taip jau blogai būti vaiduokle. Tačiau visą amžinybę... Na, būdų numirti ji dar paieškos. Tiksliau išnykti - numirti jai turbūt jau nebeprireiks...
-
Laira norėjo pabūti viena kažkur toliau nuo triukšmo. Kadangi lauke buvo dargana mergaitė nusprendė susirasti atokesnę vietą pilyje. Beklaidžiodama koridoriais ji užtiko nenaudojamą tualetą ir nusprendė eiti būtent ten. Nors ji ir žinojo, kad ten gyvena vaiduokliukė vardu Mirta, mat buvo skaičiusi " Naujausių laikų Hogvartso istoriją ", tačiau buvo tikra, kad ten nebus nieko iš mokinių. Įėjusi į vidų mergaitė pastebėjo tualeto viduryje sėdinčios dvi dvasias. Pradžioje mergaitė tiesiog pamanė, kad vienas iš mokyklos vaiduoklių atėjo Mirtos aplankyti, tačiau geriau įsižiūrėjusi į vienos iš šmėkla veidą klastuolė staiga sustingo ir baisiai išbalo. Ji žinojo šitą veidą. Ir žinojo jį ne kaip vieno iš vaiduoklių, bet kaip gyvos mokinės veidą. Ji prisiminė šviesiaplaukę mergaitę sėdėjus pamokoje visai netoli jos. O dabar ji yra... Vaiduoklis? Kaip tai atsitiko? Ir kas per vieta yra Hogvartsas, jeigu jame dedasi tokie dalykai?
-
Emily išgirdo prasiveriant duris. Atsisukusi pamatė į tualetą įeinant pirmakursę, kuri ją pamačiusi sustingo ir išbalo. Vaiduokliukė priskrido prie mergaitės.
- Nurimk, viskas gerai, čia tik... Aš... Na... man nepasisekė numirti. Bet nėra ko bijoti. Tikrai. Prašau, nurimk.
Vaiduoklė nežinojo ką pasakyti. Ji suprato, kad pirmakursė bijo ne vaiduoklio, o fakto, kad Emily mirė. Kad tai įvyko čia - Hogvartse. Tačiau nežinojo, kaip mergaitę nuraminti.
- Tu gal prisėsk, - dar pasakė ji mergaitei, mat matė, kad toji jaučiasi nekaip. - Sakyk, kuo tu vardu? Matydavau tave klasėje, bet tavo vardo taip ir nesužinojau...
Vaiduokliukė prisėdo šalia mergaitės ir laukė kol ji atsigaus ir galiausiai prabils. Ji žvelgė į klastuolę rūpesčio pilnomis akimis ir kartu svarstė, ką pasakyti, kad toji pasijustų geriau.
-
Klastuolė išklausė vaiduoklę ir jai pasiūlius atsisėdo ant šaltų tualeto grindų. Taip. Jai to reikėjo. Kiek atsigavusi Laira prisiminė, kad Emily jos klausė koks jos vardas. Mergaitė užsidengė burną abejomis rankomis taip parodydama, kad ji nekalba. Tai nebuvo ženklas iš gestų kalbos, bet Laira žinojo, kad šitas ženklas daugumai žymiai suprantamesnis, nei prie lūpų pridėtas mažasis pirštukas. Pirmakursė manė rūpestį Emily akyse, todėl išsitraukusi iš mažos kuprinytės dailią užrašų knygutę ir pieštuką užrašė:
Man viskas gerai
Mergaitės veidas jau baigė atgauti natūralią spalvą, o ir ji pati jau jautėsi gerai. Tik niekaip negalėjo suprasti kokie baisūs dalykai galėjo nužudyti šitą mergaitę. Nors jos ir nepažinojo, matė, kad ji geros sielos ir nesuprato, kam ji galėjo taip nepatikti. O gal ji buvo uždraustąjame miške? Tačiau ji nepanaši į tą, kuri laužytų taisykles. Ką ji ten būtų veikusi?
-
Emily suprato, kad Laira nekalba, tad daugiau nieko neklausė. Vėliau ji stebėjo vienuolikmetę išsitraukiant iš kuprinytės užrašų knygutę su pieštuku ir jai ten kažką užrašius perskaitė dailia rašysena užrašytus žodžius. Ji žvelgė į pirmakursę mąstydama, ką dar jai pasakyti, bet rūpestis jos akyse niekur nedingo. Ji nujautė, kad klastuolė nėra nebylė ir kad nutilti ją privertė kažkokie įvykiai jos gyvenime. Ji įžvelgė mergaitės akyse liūdesio gaidelę ir labai norėjo ją apkabinti. Deja, kaip dvasia, nelabai galėjo tą padaryti. Todėl tik sėdėjo ir žiūrėjo rūpesčio pilnomis akimis. Tai truko kurį laiką ir nors niekas neištarė nei žodžio, tai buvo savotiškas pokalbis. Kadangi abi mergaitės buvo pripratusios prie tylos ji netrikdė.
-
Laira kurį laiką žiūrėjo į mėlynas akis ((tikiuosi jos buvo mėlynos)). Į ją niekas nebuvo žiūrėjo su tokiu rūpesčiu. Niekada. Net kai jai to reikėjo... Neatlaikiusi Emily žvilgsnio mergaitė nusisuko. Jos akyse kažkodėl ėmė tvenktis ašaros. Ji galėjo be ašarų atlaikyti didžiulius sunkumus, bet truputis gėrio ir jos tapdavo tiesiog nesuvaldomos. Mergaitė stengėsi jas paslėpti, bet žinojo, kad nepavyks.
Man viskas gerai
Dar kartą brūkštelėjo ant lapelio mergaitė. Vėliau kiek nurimusi dar pridėjo:
Man praeis.
Ji nenorėjo, kad vaiduoklė klaustų kas jai atsitiko, juo labiau, kad Laira net ir norėdama sunkiai būtų galėjusi paaiškinti viso šito priežastį. Vietoje to ji būtų mielai išklausiusi kas nutiko Emily, bet suprato, kad klausti kaip ji mirė būtų negražu. Atvertusi naują puslapį mergaitė užrašė.
Mano vardas Laira
Jai tai buvo didelis žingsnis, nes apart kelių per mokslo metus užrašytų žodžių Laira Hogvartse su nieko nebuvo kalbėjusi. Taip - net raštu...
-
((Taip, jos mėlynos))
Emily pamatė, kad mergaitės akys sudrėko. Pirmakursė nusisuko, matyt mėginama tai nuslėpti, tačiau deja nesėkmingai.
- Nagi kas tau? - paklausė vaiduoklė.
Tiesa atsakymo jai nė nereikėjo. Pati dažnai panašiose situacijose apsiašarodavo, todėl puikiai suprato naująją draugę. Tai buvo vienišo, apleisto ir niekam nereikalingo žmogaus požymis. O tai jau reiškė, kad nieko gero. Visai nieko gero.
- Neverk, mergyte, nurimk. Aš šalia. Aš visada būsiu šalia kai tau reiks. Gali ateiti čia bet kada, girdi?
Emily žinojo, kad tokie žodžiai turi didelę reikšmę tam, kuriam to reikia. Ji matė kaip mergaitė pamažu rimsta. Vėliau toji atvertė naują puslapį ir užrašė savo vardą.
- Laira. Gražus vardas,- vaiduokliukė nusišypsojo. - Mano vardas Emily. O ten Mirta, - mergaitė parodė į netoliese sklandančią vaitoklę.
Išgirdusi save minint Mirta taip pat atskrido prie mergaičių ir atsisėdusi šalia ėmė kažką plepėti. Kurį laiką Emily klausėsi Mirtos, bet vėliau nuklydo į savo mintis. Mergaitė prisiminė vieną dalyką, kuris neramino ją nuo pat tada, kai kaip vaiduoklis grįžo į Hogvartsą. Tai buvo profesorė Gabriella. Pradžioje vaiduokliukė manė, kad bus geriausia, jeigu ji vengs susitikimo su vampyre, tačiau vėliau suprato, kad kada nors tas susitikimas vis vien neišvengiamai įvyks, jei jau ji ruošiasi likti Hogvartse. Tokiu atveju buvo geriau, kad mokytoja pamatytų ją būdama viena, kad netyčia neišsiduotų savo reakcija kitiems, kad prisidėjo prie antrakursės mirties. Taigi, geriausia būtų ją informuoti pirmą.
- Klausyk, Laira, - nutilus Mirtai kreipėsi į draugę mergaitė, - galbūt galėtum padaryti man paslaugą? Reiktų pranešti klastūnyno vadovei, kad aš čia. Kaip nors... Švelniai...
-
Klausydamasi Mirtos plepėjimo mergaitė pralinksmėjo. Jis leido jai pamiršti savo mintis ir tiesiog pasiduoti vaiduoklės minčių tėkmei. Vėliau išgirdusi Emily prašymą mergaitė iškart sutikdama linktelėjo galvą ir į užrašų knygutę įrašė.
Žinoma pranešiu.
Ką tiksliai nori kad jai pasakyčiau?
Jai buvo gera, kad gali būti kažkuo naudinga. Išklausiusi vaiduoklės atsakyną mergaitė dar kartą į rankas paėmė pieštuką ir užrašė:
Galiu eiti dabar?
Ar man ateiti čia su profesore?
Išsiaiškinusi viską ką jai reiks padaryti mergaitė atsistojo ir nuėjo link išėjimo. Jai buvo kiek neramu eiti pas profesorę , bet vardan naujosios draugės galėjo viską. Mergaitė jau ruošėsi daryti duris, bet tada suprato, kad išeina neatsisveikinusi ir grįžo to padaryti.
-
Emily nustebo, kad mergaitė taip lengvai sutiko. Kita vertus, to ir reikėjo tikėtis.
- Tiesiog pasakyk, kad aš... Na, kad esu vaiduoklis. Ir kad esu Mirtos tualete. Ji neprivalo pas mane ateiti. Tik jeigu nori.
Vėliau perskaičiusi naują raštelį mergaitė atsakė:
- Žinoma, jei tik tau nesunku, eik dabar. O dėl atėjimo. Na, aš norėčiau pasikalbėti su profesore dviese, jeigu neprieštarausi. Bet tu gali pas mane ateiti bet kada vėliau, gerai? Ačiū tau labai.
Vaiduoklė stebėjo, kaip mergaitė pakilo ir patraukė durų link. Staiga prisiminusi, kad nepasakė vieno, turbūt pačio svarbiausio, dalyko Emily kone sušuko:
- Palauk! Pamiršau tau kai ką pasakyti, - vėliau pritildžiusi balsą paprašė. - Jei gali, nesakyk niekam, kad čia mane matei ir šiaip, kad aš tokia esu, gerai? Ir pasistenk, kad nieko nebūtų šalia, kai praneši viską profesorei.
-
Grįžusi mergaitė vėl išsitraukė savo užrašų knygutę ir pieštuką. Atvertusi naują puslapį (mat senasis jau buvo pilnas) klastuolė užrašė:
Tavo paslaptis liks saugi.
Pažadu.
Bėgu.
Ateisiu aplankyti.
iki
Ir nupiešė dailią širdutę apačioje. Tuomet parodė savo raštelį Emily ir Mirtai, o kai jos pažiūrėjo užvertė knygutę ir pasiėmusi ją į rankas vėl patraukė durų link. Šį kartą knygutės į kuprinytę neįsidėjo - vis tiek tuojau reiks. Dar kartą atsigręžusi į paliekamas naująsias drauges Laira pravėrė duris ir išėjo pranešti žinios profesorei. Eisiu per ketvirtą aukštą - bus greičiau - pagalvojo mergaitė ir patraukė laiptų link. Nors visas šis įvykis buvo keistas ir liūdnas, bet Laira jautėsi keistai laiminga - juk ji susirado draugę. Net gi dvi drauges, nors jos ir vaiduokliai...
-
Gabriella skubėjo eiti link Emily buvimo vietos. Ji šiek tiek jaudinosi, bet didžiausią jos jausmų dalį dar vis užėmė sąžinės graužatis ir kaltė. Vargšė Emily, vargšė mergaitė. Visas gyvenimas prieš akis jai buvo... O aš... Aš tokia žiauri, neklydau sakydama, kad tapsiu skerdike. Gabriellos veidu nusirito sūri ašara. Greitai atėjusi prie tualeto, kur jau girdėjosi Mirtos svaičiojimai, profesorė pamatė ir Emily Arcanus vėlę.
- Emily... - teištarė Gabriella, susmuko ant grindų ir įsikniaubė rankomis į veidą. - Nereikėjo man... nereikėjo to daryti... Aš atsiprašau, Emily, atleisk man, - paprašė profesorė, nors net jei ir Emily atleistų jai, mergina pati sau gyvenime neatleis. Jos nuomone tai buvo žiaurus ir netoleruojamas poelgis.
-
Lairai išėjus Emily pasisuko į Mirtą:
- Žinau, kad neturėčiau tavęs to prašyti, bet aš negaliu iš čia išlysti, kad manęs nepamatytų tie, kuriems dar anksti viską sužinoti ir man tikrai reikia dviese pasikalbėti su profesore, - žodį "dviese" mergaitė ypatingai pabrėžė, - Taigi... Gal galėtum kai ji ateis kelioms minutėms palikti mus vienas?
Mirta kurį laiką tylėjo. Vėliau kiek neužtikrintai atsakė :
- Na, bet kokiu atveju seniai buvau išlindusi iš tualeto. Man praverstų apsidairyti ir pažiūrėti kas naujo Hogvartse. Be to seniai mačiau Niką. Na, taip, manau galėčiau.
- Ačiū!!! - sušuko Emily ir apsikabino vaiduoklę.
Keista, būdama vaiduoklis ji galėjo apkabinti kitą vaiduoklį, bet negalėjo žmogaus. Vėliau mergaitė ėmė mąstyti apie profesorės atėjimą. Ji žinojo, kad toji ateis, nors ir sakė, kad ateitų "tik jei pati to nori". Tačiau mergaitei buvo neramu kaip viskas bus. Ir su kiekviena laukimo akimirka tas nerimas stiprėjo.
Pagaliau durys prasivėrė ir pro jas įėjo profesorė. Mirta, supratusi, kad jai jau laikas pasišalinti nėrė žemyn į apatinį aukštą ir paliko vampyrę vieną su vaiduokle. Pamačiusi mokytoją verkiant Emily sutriko. Ji atsiprašinėjo mergaitės, nors vaiduokliukė jautėsi pati kalta dėl to kas įvyko ir ketino atsiprašyti profesorės. Juk ji pati tiesiog reikalavo, kad ją nužudytų... Emily nuskriejo prie profesorės ir atsiklaupusi ant grindų uždėjo savo vaiduokliškas rankas ant mokytojos pečių.
- Profesore... - Tyliai ištarė mergaitė, bet jis balsas kažkodėl lūžinėjo. - Nurimkite, Jūs dėl nieko nekalta. Juk aš pati... Aš pati to norėjau. Kas galėjo pagalvoti, kad aš prisikelsiu... Kad tapsiu vaiduokliu... Nurimkite. Viskas gerai. Aš... Aš tik norėjau, kad žinotumėte, kad esu čia.
-
- Ne, čia aš kalta, juk jei nebūčiau tavęs paklausiusi, tu dar vis būtum gyva... O dabar... dabar... tu vaiduoklis, Emily, vaiduoklis. Nebėra tos mergaitės su vilties kupinomis akimis. Ir viskas yra mano kaltė. Kodėl aš tai padariau, Emily, kodėl... - kūkčiojo profesorė ir tikėjosi, kad niekas jos tokios nepamatys. - O jei kas nors išsiaiškins.. Atia atia, senas mielas Hogvartsai... Sudie, mokiniai, sudie, tobulas gyvenime.. Jei nebūčiau burtininkė, nežinau kas būčiau. Nebūčiau vampyrė, nebūčiau sutikusi daug nuostabių žmonių, nebūčiau įsimylėjusi ir susituokusi. Nebūčiau nužudžiusi tavęs...
Gabriella vėl nuleido pečius ir pradėjo tyliai kūkčioti.
- Atleisk man, Emily, aš tikrai gailiuosi... Ką man padaryt, kad... Ne, vis dėlto negalėčiau niekaip atpirkti savo kaltės.
-
- Jūs dėl nieko nesate kalta. Dėl nieko. Visiškai. Ir niekas niekada neišsiaiškins kas įvyko. Aš jiems to neleisiu. Todėl nurimkite. Taip, aš vaiduoklis. Bet tai juk iš esmės tas pats, tarsi būčiau gyva. Tik dar galiu vaikščioti per sienas ir skraidyti... Visada norėjau skraidyti... Ir naktimis dažnai sapnuodavau, kad skrendu. Be šluotos, be sparnų... Tiesiog taip. O dabar tą galiu. Ir tai yra nuostabu.
Žinoma, mergaitės noras numirti niekur nedingo, tačiau pamačiusi, kad gali būti reikalinga Lairai vaiduokliukė išties ėmė truputį džiaugtis, kad įvykiai pakrypo tokia vaga. Juo labiau, kad ji vis dar tikėjo, kad tikrai yra būdas sunaikinti vaiduoklį. Tereiks pasiskaitinėti bibliotekoje. O kadangi dabar ji gali eiti kiaurai sienas, tai niekas nesukliudys jai skaityti knygas nors ir uždraustąjame skyriuje. Taigi iš dalies mergaitė buvo net gi laiminga.
-
- Ačiū tau, Emily, - pilnomis dėkingumo akimis, tarstelėjo Gabriella ir nusišluostė ašaras. - Jei tau taip geriau, tad ir man... Turbūt geriau.
Profesorė atsitiesė ir apsikabino kojas per kelius - taip, kaip sėdėdavo, kai buvo mažytė. Įsitaisydavo patogiai fotelyje ir žvelgdavo pro langą, matydavo gatvę, skubančius į darbą žmones. Ir pati mergaitė bandydavo įsivaizduoti kas bus užaugusi, ką veiks, kokį darbą dirbs. Von Sjuard niekada nebūtų pagalvojusi, kad profesoriaus Hogvartse, mokys apsigynimo nuo juodosios magijos, burtų ir panašių įdomių dalykėlių.
Merginos dar žalesnės akys žvelgė į tolį, lyg norėdamos pradeginti sienoje skylę. Profesorė buvo susikaupusi ir, rodos, apie kažką mąstė.
- Niekam nesakyk, kas čia įvyko, gerai? - paprašė šviesiaplaukė. - Papasakok, kaip tu išgyvenai?
-
- Nėra už ką, - atsakė mergaitė ir nusišypsojo. - Ir tikrai niekam nieko nepasakosiu - tai liks tik tarp mūsų.
Vėliau mergaitė kurį laiką stebėjo profesorę. Ji sėdėjo apsikabinusi kelius ir, nors buvo suaugusi, kažkuo priminė mažą mergaitę. Tokią, kokia buvo ji ir Laira ir visi kiti jaunesniųjų klasių mokinukai. Vėliau, mokytojai uždavus klausimą, mergaitė kiek sutriko.
- Nežinau. Nežinau kodėl išgyvenau. Nors vargu ar žodis "išgyvenau" čia tinka. Nežinau, kodėl tapau vaiduokliu. Sako, kad jais tampa tie, kurie Žemėje turi nebaigtų reikalų. Galbūt todėl.
Mergaitė pati tik dabar susimąstė kaip viskas įvyko, bei kokios buvo to priežastys. Galbūt ji negalėjo ramiai numirti, nes nesugebėjo atleisti sau ir mamai, I galbūt todėl, kad nemirė sava mirtimi. Bet kokiu atveju - kaip įvyko - taip. Jau nesvarbu kodėl.
- O kaip Jūs tapote vampyre? - netikėtai paklausė mergaitė
-
- Supratau, - pasakė Gabriella von Sjuard ir susimąstė. - Nenori aplankyti savo šeimos? - po ilgokos pertraukos paklausė.
Išgirdusi klausimą, Gabriella nusišypsojo. Rodos, net akys šypsojosi iš laimės ie dar kai ko daugiau.
- Kaip tapau vampyre... - pradėjo ji. - tuomet man buvo septyniolika metų, kartu su Sorenu dalyvavome savo išleistuvėse. Tą patį vakarą jis nusivedė mane į balkoną ir... pavertė, - nusišypsojo profesorė, prisimindama vyro žvilgsnį. Tokį, kuriuo jis žiūri tik î vieną ją. - Bet tai buvo mano pasirinkimas, aš pati norėjau tapti vampyre. Aš bijojau, kad jei toliau būčiau žmogumi... Bijojau, kad jis būtų palikęs mane. Paaukojau savo gyvybę dėl jo. Bet negalvok, kad tai buvo blogas sprendimas, aš nesigailiu. Jei reiktų dar kartą rinktis, pasirinkčiau tokį gyvenimą.
-
Išgirdusi klausimą mergaitė puse lūpų nusišypsojo. Nebent, jei norėčiau jiems įvaryti infarktą. O gal ir noriu... Bent jau mamai. Tačiau tai buvo netiesa. Iš tikrųjų mergaitė nenorėjo pakenkti savo tėvams, net ir po visko, ką patyrė. Bet matyti jų juo labiau nenorėjo. Juolab, kad jie ir buvo priežastis, kodėl ji tapo vaiduokliu, kodėl negalėjo ramiai išeiti ir kodėl iš viso norėjo savo mirties.
- Mano šeima yra čia - Hogvartse. Jie yra viskas, ko man kada nors reikėjo. O tie, pas kuriuos aš gimiau... Na, sakykim ne veltui norėjau savo mirties... Bet jei kada turėsiu galimybę būtinai nusiųsiu jiems namų elfą. Vis vien abejoju ar skirtumą jie pastebės.
Vėliau kiek patylėjusi vaiduokliukė jau žymiai tyliau tarė:
- O kaip Kasiopėja? Na, ar ji žino, kad aš miriau? Kaip ji? Nežinau ar ji kam nors sakė, bet dalį šios vasaros gyvenau pas ją ir ji manimi labai rūpinosi... Ir galbūt aš jai buvau svarbi... - kiek patylėjusi mergaitė pridėjo. - Ir Jakaterinai tikriausiai...
-
- Kasiopėja nepasakojo, kad tu pas ją gyvenai, - įtariai tarė Gabriella, kilstelėjusi vieną antakį. - Įdomu, kodėl nepasakojo, juk mes geriausios draugės. Man rodos, kad ji nežino, bet galiu pasakyt, kad tau viskas gerai. Gal pati norėtum su ja susitikti? - pasiteiravo nusišypsodama. Dabar šviesiaplaukė jautėsi žymiai geriau, įsitikinusi, kad mergaitė jos nekaltina ir jai atleidžia. Žinoma, giliai viduje ji dar vis kaltino save, bet kartu ir džiaugėsi, kad klastuoliukei dabar gerai, nors ir menkai tuo tikėjo. Koks vienuolikametis vaikas norėtų mirti? šmėstelėjo mintis jos galvoje, bet Gabriella ją kol kas nustūmė į šalį ir visą dėmesį sutelkė į mergaitę. - Kaip jautiesi? Jei reikės mano pagalbos, visada gali nusiųst raštelį ir padėsiu tau kaip tik išmanydama.
-
Viskas gerai? Mergaitė kreivai šyptelėjo. Kažin ar Kasiopėja bus linkusi manyti, kad man "viskas gerai". Tačiau Gabriellai nieko į tai nepasakė.
- Nemanau, kad dabar būtų gera mintis su ja susitikti. O vėliau, manau šiaip ar taip susitiksime. Neketinu čia visą laiką tūnoti , - atsakė Emily ir reikšmingu žvilgsniu nužvelgė Mirtos tualetą.
Nors Mirta ir buvo visai nebloga kompanionė, tačiau ilgiau nei kelių dienų su šia neužsičiaupiančia ir dėl menkniekių sriūbaujančia mergaite vaiduokliukė nebūtų ištvėrusi. O ir pati aplinka - šaltas ir purvinas tualetas - galbūt tiko Mirtai, bet Emily nekėlė gerų emocijų.
- Manau, aš dar pasimokysiu Hogvartse kaip mokinė, žinoma, jei mokytojai man leis. Ir susirasiu kokią jaunesnę vietelę gyventi. Galbūt, jeigu Jūs ir Kruvinasis Baronas neprieštarausite, pabūsiu klastūnyne kurį laiką.
-
- Nereikėjo man tavęs žudyti, - vėl pradėjo gailėtis Gabriella. - Buvai tokia jauna, miela šviesiaplaukė mergaitė, o dabar iš tavęs - tokios nuostabios mergaitės - liko tik dvasia. Džiaugiuosi, kad nepasikeitei vidumi, dar vis tebesi tokia pati visiems padedanti, mokanti užjausti... vaiduoklė, - kažkaip keistai pabaigė sakinį von Sjuard ir nudūrė žvilgsnį į grindis. - Žinoma, gali ir Klastūnyne gyvent, gali ir lankyt mano pamokas, nemanau, kad norą mokytis galima uždrausti, - šyptelėjo puse lūpų šviesiaplaukė. - Nors iš praktikos turėčiau mokėti pasirūpinti vaiduokliais, bet nė velnio. Juk nepasiūlysi dabar tau "gal nori arbatos?". Gal tau kaip nors padėt? - nuoširdžiai pasidomėjo apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė.
-
Mergaitė nusijuokė išgirdusi apie arbatą. Tik kažkaip nelinksmai - jos juoke galėjai užtikti net gi liūdesio gaidelę. Vėliau antrą kartą išgirdusi klausimą ar profesorė gali jai kuo nors padėti nedrąsiai tarė:
- Būtų gerai kaip nors švelniai supažindinti mokytojus ir mokinius su tiesa, kad dabar esu vaiduoklis. Nes kai išlysiu iš tualeto daugeliui gali būti šokas mane tokią pamačius. Geriau būtų, jei žinotų tą jau iš anksto... Tačiau aišku nebūtinai. Jei kas klaus, sakysiu, kad neatsimenu nuo ko miriau ir kaip tai įvyko. Galėčiau pasakyti, kad nusižudžiau, bet jei kas ras mano kūną... Na įrodymai byloja ką kita...
Mergaitė tyliai žvelgė į profesorę. Numanė, kad tai padaryti jai nebus labai lengva. Kita vertus - tai buvo būtina, taigi...
-
"Velnias, ji liūdi, ji tikrai pyksta ant manęs, tik to nepasako garsiai. Et, ta moterų logika. Ką man padaryt, kad ji neliūdėtų, kodėl aš ją žudžiau, kodėl klausiausi jos žodžių..?" galvojo Gabriella, susiėmusi delnais už galvos.
- Emily... - pradėjo mergina, bet atsidususi ji nebepratęsė nei žodelio. - Pasakysiu mokytojams. Kaip nors sugalvosiu pranešti. Sakysiu, kad susitikom su tavimi, o tu manęs paprašei jiems pranešti. Bet ką jiems pasakyti, juk nusižudymas tikrai neskamba labai įtikimai. Nelaimingas atsitikimas taipogi. Nužudymas? Žvėris? Tuomet tu turėjai būti Uždraustajame miške ir prasižengei taisyklėms. Savižudybe tikrai nepatikės, - beveik garantuotai pasakė profesorė ir susimąstė.
-
- Nužudymas? Žvėris? O ko Jūs sukate galvą? Jūs nieko nežinote apie mano mirtį - ir negalėtumėte žinoti. Tiesiog pasakykite jiems kaip buvo - Laira pasakė Jums, kad esu Mirtos tualete ir kad kviečiau Jus. Jūs atėjusi bandėte išsiaiškinti kas nutiko, bet aš nieko neprisiminiau. Štai ir viskas. Nieko daugiau jūs ir neturite žinoti. O ar jie ras mano kūną - dar tik klausimas. Galbūt ten jį jau sudraskė kažkoks žvėris...
Staiga mergaitė nutilo. Paminėjus kūną ir tai, kas jam galėjo atsitikti ją apėmė nepaaiškinamas skausmas. Kodėl ji nežinojo, tiesiog pasijuto labai nekaip. Mergaitė suprato, kad dar vis yra stipriai prisirišusi prie savo kūno ir nenorėjo, kad jam kas nors atsitiktų. Vis dėlto profesorei nieko apie tai nepasakė.
- Turbūt būtų geriausia tiesiog pranešti visa tai direktorei. Ji pati padarys viską kas reikalinga.
-
- Ką pranešti direktorei? Juk tu supranti, kad jei aš prisipažinsiu tave nužudžiusi, nebegalėsiu nei mokyti mokinių, nei čia daugiau lankytis, mano vieta bus Azkabane. O išeiti iš čia aš nenoriu. Nenoriu grįžti pas savo šeimą. Čia - mano šeima, kaip ir tavoji... - prisipažino Gabriella vaiduoklei tiesą, kurios dar nėra niekam sakiusi. - Ką aš daryčiau, jei ne Hogvartsas... Čia mano namai, mano geriausios dienos ir vaikystė prabėgo. Čia noriu pasilikti visą gyvenimą, - tyliai pasakė profesorė. - Nenori tiesiog eiti su manimi kartu ir visiems pasakyti, kad tu dabar vaiduoklis ir kad nežinai, kas nutiko? - paklausė žaliaakė. - Dabar koridoriuose mažai mokinių, nemanau, kad kils kažkoks šurmulys dėl tavo pasirodymo. Ir apskritai, jau būtų laikas visiems pasirodyti...
-
Mergaitė net nusipurtė išgirdusi kaip mokytoja suprato jos žodžius:
- Aš ir neturėjau omenyje pasakyti direktorei tiesą. Jokiu būdu! Tiesiog pasakykite jai, kad Lairos pakviesta atėjote čia, pamatėte mane tokią ir nežinote kaip tai įvyko - nieko daugiau. Siūlote man eiti kartu? Nežinau. ..
Mergaitė neturėjo jokio noro eiti visiems pranešti kas nutiko, žvelgti į jų veidus, kai jie pamatys ją tokią, galbūt netgi matyti siaubą jų akyse supratus, kad Hogvartsas toli gražu nėra saugi vieta mokiniams. Net jeigu tai ir nėra visiškai tiesa... Mergaitė tiriamai žvelgė į profesorę. Taip, ji žinojo, kad prašo nepaprastai daug. Tačiau labai vylėsi, kad vis dėlto mokytoja sutiks eiti viena, nors ir žinojo, kad anksčiau ar vėliau visiems pasirodyti vis viena reikės.
-
Gabriella parėmė galvą delnu.
- Sugalvojau! Juk žinią gali pranešti Kasiopėja, ji - geriausia mano draugė, labai gerai pažinojo tave,57 pas ją netgi gyvenai! Nesakysiu jai, kad dabar čia gyvena tavo dvasia, bet manau ir patariu, kad tau vertėtų jau pranešti, kad vis dar įmanoma su tavim kažkaip sukontaktuoti. Na, o dabar, man jau metas eiti, aplankyk mane kadanors; ateik į mano kabinetą, jei iškils kokia problema, arba tiesiog šiaip norėsi su manim pasikalbėt, paplepėt...
Profesorė atsistojo nuo grindų ir pažiūrėjo į vaiduoklę. Kažkokia ne tokia, pasikeitusi buvo Emily ir viskas įvyko tik Morris "dėka". Dar kartą atsiprašiusi, kad taip nedovanotinai pasielgė, Gabriella sugrįžo į koridorius ir nuskubėjo į savo kabinetą.
-
Emily nusišypsojo išgirdusi profesorės pasiūlymą. Ji džiaugėsi, kad nereikės pačiai eiti kartu, tik buvo truputį neramu kaip šią žinią priims profesorė Evers. Tiesa Gabriella suklydo sakydama, kad Kasiopėja gerai pažinojo klastuolę - nors mokytoja buvo labai gera ir priėmė mokinę į savo namus ir kartu gyvendama mergaitė dažnai su ja kalbėdavo, tačiau retai kada ji būdavo atvira ir ne daug ką pasakojo. Visgi profesorė jai tikrai buvo vienas artimiausių žmonių (kas nebuvo labai keista, mat Emily neturėjo daug artimųjų) ir vaiduokliukė visai džiaugėsi, kad šią žinią kitiems praneš būtent ji.
- Gerai, - te pasakė mergaitė.
Vėliau ji išklausė Gabriellos atsisveikinimą ir pasiūlymą užeiti į jos kabinetą. Klastuolei kažkodėl atrodė, kad mokytoja išties visai nenori vaiduokliukės matyti bent kurį laiką, tačiau galbūt jai tik pasirodė. Mergytė ramiai atsisveikino su profesore ir nulydėjo ją žvilgsniu.
-
Tai mergaičių tualetas. Suknistas, purvinas, neveikiantis ir dar su besivaidenančia šmėkla mergaičių tualetas. Jeigu tik Džeisonas nebūtų prakišęs lažybų, jis nebūtų čia net kojos kėlęs. Tiesą pasakius, jį klasiokas turėjo stumte įstumti į patalpą - randuotasis taip priešinosi, kad rodos ir patį slibiną būtų sugebėjęs nudaužti. Vis tik, pats to nežinodamas, bendrakursis panaudojo prieš septintakursį jo silpnybę - sugriebė už pečių, ir šiam vėl pradėjus save graužti dėl rando, greitai įstūmė į tualetą.
Atsidusęs Džeisonas atsirėmė į kriauklę, stebėdamas savo atvaizdą pajuodusiame ir suskilusiame veidrodyje. Kelis kartus perbraukęs per plaukus pirštais, jis nunarino galvą žemyn, beviltiškai juokdamasis. Grifas net nežinojo iš kur pas jį tiek žymių ant kaklo, juk tos padarytos oloje turėjo būti seniai išnykusios, o šios šviežios kaip paskersto gyvulio mėsa.
Nusivylęs savo atmintimi, jis vėl pakėlė žvilgsnį į veidrodį.
-
Gabriella vaikščiojo Hogvartso koridoriais, kol jos itin jautrias ausis pasiekė kažkokie garsai. Regis, juokas. Pašaipus juokas. Profesorė sugavo besityčiojantį vaikiną, jam atskaitė moralą ir dar paskyrė areštą. Nusprendusi, kad reikia nuraminti ir nuskriaustąjį, ji tyliai nuėjo prie Mirtos tualeto durų. Mergina tyliai įėjo į patalpą ir nustebo, pamačiusi ten ne kokį pirmakursį ar antrakursį berniuką, bet patį mylimiausią Džeisoną. Atrodė, kad jam buvo skaudu. Ji net nesuprato, kodėl tamsiaplaukis taip pergyvena dėl savo rando. Žaliaakei jis atrodė patrauklus, nes bylojo apie vaikino drąsą. Visgi, tyliai, be garso atsirėmusi į duris, Gabriella stebėjo, kaip elgiasi Džeisonas ir kaip jis stebisi žymelėmis ant kaklo.
-
Džeisonas lėtai atsiduso, kratydamas savo atmintį bandydamas atgaminti iš kur gi tos žymės. Atsidusęs jis per galvą nusitraukė marškinėlius, žiūrėdamas kaip žymės dar teberaudonuoja ant kaklonir raktikaulių, kelios matėsi ant krūtinės. Susiraukęs jis dar kartą pavėlė plaukus, šį kart žiūrėdamas į randą.
Randas prasidėjo nugaros pusėje ir dailiai lanku perėjo į krūtinės pusę. Tiesą sakant, tai net nebuvo vienas randas - tai buvo trys išilgos žaizdos, viena prie kitos prasidėdamos skirtinguose aukščiuose ir nelygiagrečiai, tačiau nesusiliesdamos keliaudamos tolyn. Iš dalies tai priminė ,,Monster" energetinio gėrimo logotipą, ta čiau randas buvo kur kas didesniu masteliu. Švelniai pirštais perbraukęs per randą, Džeisonas suvirpėjo.
-
Gabriella tyliai nusijuokė, kai Džeisonas atrodė visiškai pasimetęs savo atmintyje. O kurgi nebūsi, kai į tavo galvą ir mintis įsiveržia magija. Iš dalies šviesiaplaukė jautėsi kalta dėl to, ką padarė, bet iš kitos pusės ji padarė gerai, priėmė gerą sprendimą. Juk kitaip grifas būtų (ir jau buvo) supykęs ant jos, pats sau ką nors prikišinėdamas dėl rando ar dar ko nors. Nors žaliaakė nesuprato, kodėl jis taip dėl jo pergyvena, nusprendė prie jo apie randą daugiau neužsiminti. Vaikinui nusivilkus marškinėlius, devyniolikmetė prikando lūpą, o jos akys šiek tiek prisimerkė, sudarydamos raukšleles, padarytas nuo šypsenos.
- Gražiai atrodai, - pasigirdo ramus merginos balsas, o paskui iš už durų išlindo ir ji pati.
-
Vis dar pirštais bandydamas vos ne paslėpti randą, Džeisonas krūptelėjo ir atsisuko.
-O tu šventa Marija švenčiausia,-keiktelėjo jis, dėdamasis atgal marškinėlius ir bandydamas įtraukti kaklą, kad nesimatytų žymių. Jeigu net pats nesugeba prisiminti kas jas paliko, tai gal Gabriella apskritai būtų pagalvojusi, kad jis apgaudinėja ją (ironiška: juk ji apgaudinėja savo vyrą). -Išgąsdinai,-nusijuokė jis, tikėdamasis, kad visas tas kaklo įtraukimas nesusiformavo į dvigubą ar trigubą smakrą, mat kitaip jis atrodytų kaip bjauri asmenukė ,,Snapchat" programėlėje.- Ką čia darai?-jis paklausė akimis parodydamas į patalpą. Ko jau ko, bet dangiškosios Gabriellos tokioje skylėje visiškai neįsovaizdavo.
-
- Aš ne Marija, aš tik paprasta mirti... Gabriella, - pasakė ji ir silpnai šyptelėjo.
Pastebėjusi, kad jis bando nuslėpti žymes ant kaklo, mergina tik paslaptingai šyptelėjo, tačiau nieko nesakė. Nusprendusi patikrinti tamsiaplaukį, ji iš nugaros priėjo prie jo, apsivijo jo kaklą rankomis ir pasistiebusi pabučiavo į skruostą. Nagais braižydama apskritimus ant jo kaklo ji prie pat ausies sušnabždėjo:
- Iš kur tiek daug dėmelių? - ji šypsojosi, bet, akivaizdu, vaikinas negalėjo to pastebėti, nes ji jam stovėjo už nugaros. Jos kremine spalva lakuoti nagai kuteno rausvas, melsvas ir gelsvas žymeles ant jos kaklo, priversdama jas šiek tiek sudirgti ir parausti. Nors žinojo, kad grifas tikrai neatsimins, iš kur atsirado žymelės, ji norėjo išgirsti atsakymą.
-
-Paprasta tavęs tikrai nepavadinčiau,-šyptelėjo Džeisonas, galvodamas tinkamą būdvardį.-Nuostabi, taip. Nepakartojama, sutinku visu šimtu procentu. Pasakiška, visom keturiom už tai. Bet paprasta, sori, brangute, tu gerokai per gera būti paprastai,-plačiau nusišypsojo Džeisonas, žiūrėdamas į ją taip, kaip į karūną žiūrėjo Mis Kolumbija, per Mis Visatos rinkimus, dar prieš Styvui Harviui paskelbus, kad jis suklydo. Deja, toks momentas turėjo atsitikti - juk vis dėl to, Gabriella nebuvo jo mergina, ji buvo profesoriaus von Sjuardo žmona, kaip ir karūna priklausė ne Mis Kolumbijai, o Mis Filipinams.-Kad aš žinočiau, pasakyčiau,-Džeisonas, pagaliau ištiesdamas kaklą, jau supratęs, kad Gabriella vis tiek žymes pastebėjo.
-
Sulig kiekvienu vaikino žodžiu, šviesiaplaukės šypsena vis didėjo ir galiausiai jam baigus savąjį monologą, Gabriella priėjo prie jo iš priekio ir apdovanojo aistringu, daug ką reiškiančiu bučiniu.
- Tu irgi neeilinis, - tik tiek sumurmėjo profesorė, pastebėdama ant Džeisono marškinėlių savo raudono lūpdažio dėmę. Jei jis pastebės... dingtelėjo į galvą tokia mintis žaliaakei, tačiau ji ją it kokį debesėlį nuvijo šalin ir nusišypsojo žaviam tamsiaplaukiui. Nors jie nesimatė tik kelias valandas, Gabriella jau buvo spėjusi jo pasiilgti.
- Mm, mat kaip, - sumurmėjo ji, švelniai pabučiuodama į jo lūpų kamputį ir nagais nučiuožė jo pilvo raumenimis žemyn. Nors ji norėjo pasakyti tiesą vaikinui, bijojo, kad jis vėl blogai pasijus, tad tylėjo.
-
Džeisonas, maloniai nustebintas, atsakė į bučinį, uždėdamas rankas ant jos liemens ir prisitraukdamas artyn. Visgi, ne dėmės jam galvoj buvo (ypač tos, kurių pats nepastebėjo), o Gabriella, saldžiai bebučiuojanti jo lūpas. Nusišypsojęs jis pažvelgė į ją, nusijuokdamas.
-Nu ačiū, ačiū, kam tos gėlės,-darkart nusijuokė jis, šįkart tyliau, kol toji Vaitoklė Mirta neišlindo iš kabinos (jei ji čia buvo) ir nepradėjo verkti apie savo mirtį. Stipriau suspaudęs jos liemenį, Džeisonas šyptelėjo, paimdamas jos ranką ir pabučiuodamas pirštus.
Džeisonas paleido jos ranką ir, rodos, net minutei nepraėjus, grifas juto Gabriellos kreminius nagus slystant jo pilvu žemyn. Instinktyviai įtempęs raumenis, jis šyptelėjo, žiūrėdamas į Gabriellą, viena ranka paveldamas savo plaukus ir palikdamas juos styroti į visas įmanomas puses.
-
Vis dėlto buvo tiek daug įrodymų, kad porelė buvo kartu, bet Džeisonas, ačiū Dievui, buvo apsėstas Gabriellos, tad viską praleido pro pirštus. Netgi tai, kad profesorės marškiniai, plaukai ir visa kita kvepėjo cinamonu ir obuoliais, lūpos buvo nubučiuotos (nors tai galėjo būti ir Soreno darbas), plaukai susivėlę, tačiau vistiek visai neblogai atrodantys.
Šviesiaplaukė netikėtai prisiglaudė prie Džeisono ir galėjo garantuoti, kad jo marškinėliai kvepia pavasarinėmis gėlėmis ir gaiva. Gabriella šyptelėjo. Mergina dar vis nebuvo pripratusi prie gėrio ir blogio kovos vaikino viduje - vieną akimirką jis buvo nekaltas džentelmenas, o kitą - jau lyg ką tik iš liepsnojančio pragaro grįžęs velnias. Gabriella šyptelėjo ir jos ranka nuslydo vaikino šlaunimi žemyn.
-
Džeisonas tvirtai apkabino Gabriellą, uosdamas jos plaukus.
-Mmm,-nutęsė jis, net sučepsėdamas.-Kaip visada, kvepi nuostabiai. Pavasarinės gėlės...-vėl nutęsė jis, užuosdamas šiokią tokią priemaišą.-Ir...-jis susimąstė, bandydamas atspėti, koks tas kitas kvapas.-Obuoliai su cinamonu,-galiausiai pasakė jis, kiek praplėsdamas akis.
Obuoliai ir cinamonas? Ne, negali būti. Gal čia...? Nežinau, blynai su klevu sirupu. Arba spraginti kukurūzai su sviestu. O gal ledai su šokoladiniu padažu. Bet ne, visgi Džeisonas žinojo, ką užuodė jos plaukuose. Gal ćia ką tik persigėrė mintyse nusprendė Džeisonas, pats suprasdamas, ką per nesąmonę jis čia sumąstė.
Suvirpėjęs nuo jos prisilietimo, Džeisonas nuleido ranką žemiau, nerūpestingai palikdamas ant šviesiaplaukės sėdimosios.
-
Gabriella jau žiojosi sakyti dėkui, bet Džeisono ištartas jungtukas ją užčiaupė ir ji vos ne sustingo vietoje.
- Dž... - pradėjo ji, bet prikando liežuvį ir pabučiavo vaikiną į lūpas, pasivogdama jo lūpą ir krimstelėdama kaip kokį guminuką.
Nesuprantamos šviesiaplaukei jėgos veikė, kai ji buvo šalia Džeisono. Tuomet išsijungdavo sveikas, blaivus protas ir ji apie nieką kitą nemąstydavo, tik apie jo kūną ant savojo. Nors jie ir nebuvo pora, tačiau elgėsi kaip pora - vaikinui rūpėjo Gabriellos savijauta, sveikata, jis ją saugojo ir mylėjo, gerbė kaip didžiausią vertybę. Tą patį darė ir mergina. Ji jį mylėjo ne ką mažiau, nei jis ją pačią. Tačiau vienintelis būdas - jų meilės išreiškimas - skyrėsi. Gabriellos oda pašiurpo nuo vaikino tvirto delno prisilietimo ir ji išsilydė.
-
Džeisonas nusijuokė, pasinerdamas gilyn į bučinį, leisdamas savo rankai švelniai retkarčiais spustelėti kūno dalį, ant kurios ji buvo padėta. Kiek sudejavęs, bejausdamas kaip Gabriella kamdžioja jo lūpą, grifas šyptelėjo per bučinį.
-O tu...-prabilo jis, vis negalėdamas suformuluoti normalaus sakinio, mat Gabriellai jo lūpos buvo kaip kramtomoji guma ar koks tai ledinukas.-Pašėlus,-galiausiai pabaigė jis, keikdamas save dėl žodžio ir komplimento pasirinkimo. Well played, Jason nuskambėjo jo mintyse, tačiau nustūmęs tokias mintis į šoną randuotasis toliau mėgavosi bućiniu.
Kiek kilstelės jos ranką, šįkart jis nuleido ją ant nugaros, traukdamas profesorė arčiau savęs ir taip pagilindamas bučinį.
-
Gabriella vis pasimuistydavo, kai Džeisonas ką nors (hehe) tvirčiau suspausdavo delnu.
- Žinau, - atsakė ji per bučinį ir nusišypsojo. - O tu... Velnias su angelo sparnais, - nenutraukdama bučinio pasakė mergina, o jos ranka, tarsi kokios barbės, buvo uždėta ant tamsiaplaukio nugaros. Ji tvirčiau apkabino jį ir atsilošusi už kažko užkliuvo, kad susverdėjusi vos nenusitėškė ant grindų, bet, laimei, iškart už jos buvo veidrodis ir kriauklė. Gabriella savo minkštąja nusileido ant kriauklės krašto. Visai patogu jai ten buvo, tad ji net nenustojo bučiuoti Džesono ir liko sėdėti ant kriauklės krašto. Vienintelis jos budrumą sužadinęs dalykas buvo tas, kad garsas nebūtų per didelis ir kad Mirta jų neišgirstų, nors jautė, kad čia jos nėra.
-
Džeisonas tik suniurzgėjo, nieko nebeatsakydamas, tik bučiuodamas Gabriellą, glostydamas jos auksines garbanas, uosdamas pavasarines gėles sumišusias su obuoliais ir cinamonu ir karts nuo karto atsitraukdamas įkvėpimui (c'mon, jam deguonies gi reikia).
Vis tik, per tą mažytį Gabriellos fiasko, Džeisonas plaćiai atsimerkė, pavėluotai tiesdamas rankas Gabriellai pagauti.
-Tau viskas gerai?- paklausė jis, priglausdamas savo delną prie jos skruosto ir bandydamas jos akyse įžvelgti kas jai galėtų būti ne taip. Žalios akys spindėjo kaip visuomet, gal netgi ryškiau, nei įprasta.
Atsakymui gavęs dar vieną bučinį, Džeisonas giliai gerklėje suaimanavo. Žinoma, geriausias atsakymas buvo bučinys, geresnio atsakymo nieks bebūtų sumąstęs.
-
Per septyniolikmečio atokvėpio akimirkėlę, Gabriella slapta palinko prie vaikino marškinėlių ir įkvėpė pavasarinių gėlių kvapo. Įdomu, kaip jis nepastebėjo... Pagalvojo mergina ir suraukė antakius.
Ji vėl saldžiai ir karštai pabučiavo jį į lūpas, jo klubus apsivydama savo kojomis ir prisitraukdama arčiau. Jos galvoje kirbėjo tik viena mintis - ar tualetas yra tikrai gera vieta tapti moterimi. Nusprendusi, kad su Džeisonu galėtų būti nors ir sąvartyne, Gabriella tęsė šou, delnais glostydama jo pilvo presą. Paskui pakėlusi jo marškinėlius, ji kiekvieną pilvo preso kubelį apibėgo ir paglostė, pakuteno lūpomis. Tačiau kadangi Gabriellai patiko vaikinai, besiimantys iniciatyvos patys, visą likusį darbą ji paliko tamsiaplaukiui.
-
Švelniai krimstelėjęs jos lūpą, vis suvirpėdamas nuo jos šalto prisilietimo prie jo pilvo, Džeisonas nusišypsojo per bučinį, vis dar nenorėdamas jo nutraukti. Deja, jis tik mirtingasis, o tokiems kaip jis, deguonis yra būtinas, tad ir atsitraukimai nuo nuostabių dar nuostabesnės Gabriellos lūpų taip pat buvo būtinybė.
Iš jos kūno kalbos šį tą supratęs (ne durnas gi), Džeisonas nusitraukė savo juodus marškinėlius per galvą ir vėl pabučiavęs Gabriellą, pradėjo lėtai, visai neskubant atseginėti ir jos marškinius, erzindamas tiek ją, tiek save patį. Palikęs juos atlapus, Džeisonas uždėjo vieną delną ant krūtinės, pabučiuodamas raktikaulį, kaklą ir dešinįjį Gabriellos petį, vėl grįždamas prie josios lūpų.
-
Gabriellai patiko savotiškas vaikino santūrumas. Koks kitas vaikinas jau seniai būtų nuo jos nuplėšęs visus rūbus, o, štai, Džeisonas buvo kitoks. Jis mėgdavo pasilikti intrigą ir sau, ir merginai. Nors šviesiaplaukė galėjo teigti, kad su kiekvienu jų pasimatymu, tamsiaplaukis darosi vis drąsesnis ir nebe toks santūrus. Tyliai suaimanavusi ir sušnabždėjusi Džeisono vardą jam pačiam į lūpas, žaliaakė suleido nagus į jo kubelius ir atsilošė, apnuogindama savo kaklą, raktikaulius, pečių juostą bei krūtinę. Grifo kūnas ją taip viliojo kaip bites viliojo žiedų nektaras, kaip uodus viliojo kraujas. Šviesiaplaukė apsikabino rankomis vaikiną per liemenį ir į jo užpakalines kelnių kišenes sukišo savo rankas.
-
Džeisonas tyliai sudejavo į Gabriellos lūpas, joms vis dar susijungus ir jo rankai vis dar klaidžiojant kažkur po jos krūtinę. Grifas, žinoma, gal kažkur viduje ir jautėsi nejaukiai, mat glamonėjosi su profesore, tačiau per daug to į galvą neėmė, tiesiog toliau bučiavo auksaplaukę, tarsi gyvenime jos daugiau nebeišvystų. Dar kartą tingiai suaimanavęs į jos lūpas, Džeisonas vėl pradėjo kloti šlapių bučinukų taką jos pečių juosta, kaklu ir raktikauliu, žinoma, nepraleisdamas ir krūtinės, rankomis lėtai nuėmęs (nenuplėšęs - kam jau kam, bet jam draiskanų nereikėjo) jos marškinius, numetė netoli savo taip pat numestų marškinėlių.
Pajutęs kur atsidūrė merginos rankos, jis šyptelėjo, pirštais prabėgdamas per jos nuogą nugarą.
-
Nors Gabriellai visiškai nebuvo šalta, jos oda vistiek buvo pašiurpusi. Šviesiaplaukė nusišypsojo per bučinį, jausdama šiltus delnus ant jos krūtinės.
- Mm, Džeisonai, - sumurkė ji, ištraukdama delnus iš kišenės. Jos rankos pakilo vaikino juosmeniu aukštyn, slinko nugara, nagai negiliai susmigo į jo kaklą, o jos lūpos prigludo prie jo lūpų kampučio.
Profesorė tyliai kažką sumurmėjo jam į ausį ir klodama skaudesnių bučinukų takelį link jo krūtinės, žaliaakė šnabždėjo kaip stipriai ji mylinti septyniolikmetį. Mergina padėjo savo šviesią galvą vaikinui ant peties. Su juo ji visada jautėsi saugi, tamsiaplaukis buvo labai romantiškas ir visada su ja elgdavosi labai švelniai. Nors turėjo ir ugnelės viduje, jo veiksmai niekada neperžengdavo proto ribų.
-
Išrietęs nugarą (ir tuo pačiu išryškindamas kubelius, užsitarnautus per metų metus sportavimo, po to dar ir peštynių su mirties šmėklomis) Džeisonas kiek kilstelėjo galvą, prikandęs lūpą (neduok Dieve, dar išgirs kas nors iš tualeto besikartojantį Gabriellos vardą) ir kovodamas pats su savimi, kad neparverstų jos ant grindų ir nepadarytų taip, kad po to savaitę negalėtų atsistoti.
Vis tik, Džeisonas save laikė nykstančios rasės atstovu - džentelmenu - tad bet koks seksualinis, o gal ir ne, veiksmas nukreiptas prieš merginą jam buvo visiškai nepriimtina. Grifas žinojo, kad gražiausios gėlės atsiskleidžia paskutinės - jeigu kvaištėlėjusios namų šeimininkės sulaukia to momento, tai septyniolikametis galėjo neabejoti sulauksiantis ir merginos.
Gabriellai padėjus galvą mat jo peties, Džeisonas kiek įsitempė, mat tai buvo jo randuotas petys, tačiau vis tiek apkabino merginą.
-
Gabriella sumurkė, kokį velniškai gražų angeliuką turi šalia savęs. O jau tie raumenys... Uch, saldūs ir juos taip norisi išbučiuoti... Profesorė stryktelėjo nuo kriauklės ir išbučiavo vaikino kubelius kiekvieną po kito, leisdamasi žemyn link jo kelnių užtrauktuko. Tačiau visgi sugalvojusi, kad nereikia eiti taip toli, nes gali išgąsdinti ar kaip nors kitaip įsilaužti į tamsiaplaukio komforto zoną.
- Mm.. - pradėjo Gabriella, bet supratusi, kad myliu žodelį ji kartoja labai dažnai, tiesiog pabučiavo vaikinui į kaklą, palikdama jam raudoną žymelę.
Jaukiai įsitaisiusi ji buvo padėjusi jam galvą ant peties ir glostė nugarą rankomis, bet prisiminė, kad ji turi pamoką. Greitai atsistojusi ir atsisveikinusi, mergina vos neišlėkė iš tualeto be marškinių.
- Omg, Džeisonai, - sumurmėjo ji. - Paduok marškinius, būk geras.
-
Džeisonas tyliai sudejavo, kai Gabriella bučiavo jo presą, dar garsiau sudejuodamas, šiai palikus žymę ant kaklo.
Nusijuokęs jis lėtai pakėlė jos marškinius ir savo marškinėlius, šiuos vėl apsivilko, tada atsisuko į Gabriellą, iškeldamas jos marškinius aukštyn.
Gal Džeisonas norėjo Gabriellą pralinksminti, gal norėjo ją paerzinti, o gal tiesiog norėjo ilgiau paganyti akis į šviesiaplaukės kūną, pats Džeisonas nelabai žinojo. O gal jis tik stengėsi kuo ilgiau išlaikyti šalia savęs.
-Užsidirbk,-nusijuokė jis, laikydamas jos marškinius virš galvos, kaip palaikymo komandos šokėja laiko tuos kutus šaukiant "GO BULLS GO!". Nusišypsojęs jis prisimerkė, stebėdamas Gabriellą ir jos galimus judesius, grifas iškišo liežuvį.
-
Gabriella į marškinius žiūrėjo kaip šuo į kaulą, beždžionė į bananą, katė į šiltą židinį, bet nieko negalėjo padaryti. O gal ir nenorėjo? Ji uždėjo rankas ant klubų, taip dar labiau išryškėjo jos moteriška figūra - smėlio laikrodis. Atmetusi garbanas ant pečių ir apnuoginusi kaklą, kuris vėl kaip didelė balta drobė buvo be jokios žymelės, profesorė murkdama paklausė:
- Džeisonai, prašau? - ji nutaisė mielos katytės snukutį ir nuslinkusi prie jo, apsivijo jo kaklą rankomis. Tikriausiai būtų keista matyti apsirengusį mokinį ir pusnuogę profesorę kartu, tačiau čia gi Hogvarstas - čia neįmanoma tampa įmanoma. Gabriella nučiuožė jo ranka aukštyn ir bandė pasiimti savo juodus, nugaroje nėriniuotus marškinius, tačiau Džeisonas buvo gerokai už ją aukštesnis.
-
Vis tyliai sau besijuokdamas ir žiūrėdamas į profesorę. Po kiek laiko, jis pakeitė ranką, dabar laikydamas marškinius dešiniąja ranka.
-Leisk pagalvoti,-nusijuokė jis, jausdamas nėriniuotą medžiagą pirštais. Bet jo širdis tiesiog neleido ilgai, kad ir taip beviltiškai, kankinti Gabriellos - vien tik dėl jos akučių, jis galėtų viską atiduoti. -Vaje, vaje kokie gražūs,-vis tik, kiek nepiktai pasišaipydamas, pavartė marškinius prieš šviesą Džeisonas, apžiūrinėdamas nėrinių raštą. Nusijuokęs jis nuleido marškinius, laikydamas už apykaklės virš jos galvos.-Imk,-nusijuokė jis, ir būtent tuo momentu, kai šioji norėjo juos pagriebti, Džeisonas vėl kilstelėjo kuos aukštyn. -Gerai, dabar rimtai imk,-vėl nusijuokė jis, užmesdamas marškinius jai ant pećių.
-
Gabriella saldžiu balsu tyliai suaimanuodama, jusdama karštą kūną prie savo šaltos krūtinės.
- Man pamoka, Džeisonai, - suvapėjo ji, pagalvodama, kas bus, kai į klasė ji įžengs sutaršytais plaukais, nubučiuotom lūpom ir dar tinkamai marškinių neapsivilkusi. Gandai pasklistų po visą burtų jr magijos mokyklą ir netrukus jau galėtum laukti saldžiosios Hogvartso porelės - Soriellos - skyrybų.
Pabandžiusi pasiimti marškinius, bet tik apgauta greito Džeisono judesio, šviesiaplaukė tik šyptelėjo. Galiausiai atgavusi rūbą, Gabriella nekaltai pakštelėjo vaikinui į žandą. Greitai apsivilkusi marškinius ji nuskubėjo į apsigynimo nuo juodosios magijos klasę, o beeidama bandė tvarkingai užsisegti sagutes. Laimei, niekas jos nepastebėjo.
-
- The call I'll send,, - niūniavo šokinėdama ir sukinėdamasi visur žemesnė už daugelį trečiakursių japonė Chinatsu. Glėbyje ji tempėsi milžinišką šūsnį knygų ir dainuodama bei tarpais švilpaudama, kur nemokėjo žodžių kulniavo šviesiu koridoriumi iki Mirtos tualeto. Ji ruošėsi suskurti paslapčių skrynelę, ar kad ir kaip ji ten vadinosi. Klastuolė mąstė, kokią paslaptį galėtų ten įdėti. Greičiausiai tai būtų buvusi ta istorija, kai pas mergaitę atvyko daug svečių ir ji taip draugiškai kažkaip virtuvėje gaminant virėjai Kogoshi sukeitė cukrų su druska.
Klastuolė išsitraukė obuolį iš kišenės ir kramsnodama pravėrė duris į Mirtos tualetą.
- Aliooo, ar čia kažkas yra, ar aš vėl atsidūriau, kur nieko nėra? - nutęsė japoniukė.
-
Klaidžiodama Hogvartso kolidoriais ir negalėdama atsidžiaugti, kad čia yra, Klara užklydo į Mirtos tualetą. Jai tiesiog buvo smalsu, ar ji čia tebėra. Jį sušuko:
- Ei, ar tu esi čia?
Atsakymo ji nesulaukusi, kiek palūkuriavusi, nusprendė keliauti iš čia... Bet vos palietusi duris, jį išgirdo bruzdėsi ir juoką... "Nieko sau" - pagalvojo. Ir atsisukusi pamatė vorą, kuris buvo maždaug tokio dydžio, kaip jos galvą. Nors dauguma merginu ir net vaikinu, bijo vorų, Klara ne iš tokių. Jai vorai labai mieli ir gražus padarai. Vorui prakalbus, nors ir neturėtų stebėtis, juk ji magijos pasaulyje, ji nusistebėjo, nes dar niekada nebuvo girdėjusi kalbančio gyvūno. Voras klausia jos:
- Ei, ar tu girdi mane?
- Oi, atleisk, žinoma girdžiu. - atsakė ji.
- Tu čia naujokė, taip? - uždavė dar viena klausimą jis.
- Na taip, naujokė. Teisingas tavo pastebėjimas, - tarė vis dar nustebusi Klara.
- Na kadangi nepabugai manęs, kaip dauguma. Aš tau prisistatysiu. Aš esu Gilbertas, o tu raudonplauke kas busi? - pasidomėjo voriukas.
- Malonu susipažinti Gilbertai, turiu pripažinti tu mano pirmas pažįstamas čia,- maloniai pasakė ji ir tesė,- o aš Klara, Klara Antigonė.
- Man taipogi malonu, Klara.- pasakė jis ir pratėsė,- atleisk, bet aš turiu skubėti, manęs laukia mažoji mano sesutė Floja. Dar susimatysim. Iki.
- Iki, Gilbertai,- atsisveikino mergina.
Ir palydėjusi akymis voriuką, pati patraukė toliau tyrinėti Hogvartso...
-
Jau buvo vakaras ir Emily skubėjo ruošti namų darbų. Kadangi kerėjimui reikėjo sukurti savo paslapčių skrynelę, o tam reikėjo nemažai susikaupimo, tai mergina pasirinko vieną nuošaliausių patalpų Hogvartse - Mirtos tualetą. Nepaisant prisiminimų, kuriuos kėlė ši vieta, čia buvo tylu ir ramu, žinoma tik tada, kai nesiūbaudavo Mirta.
Mokinė užėjo į vaitoklės buveinę ir garsiai pasisveikino :
- Labas, Mirta. Čia Emily. Kur tu?
Klastuolė nustebo viduje ne išvydusi draugės, bet dar labiau ją stebino, kad šioje vietoje jau buvo kita mergaitė. Įsižiūrėjusi Emily pažino gerokai pasikeitusią mokinę su kuria rodos dar taip neseniai dar žaidė kvidičą.
- Chinatsu? Sveika. Ką čia darai? - pasilabino ketvirtakursė. - Mirtos nematei?
Mergina jau buvo benusimenanti, kad nepavyks ramiai užsiimti dėžutės gamyba, kai jos žvilgsnis užkliuvo už viršutinės trečiakursės atsineštos knygos - ji rašė apie skirtingus būdus išsaugoti paslaptis.
- Nejaugi tu irgi žadi paslapčių dėžutę daryti? - apstulbo klastuolė. - Jei taip, tai aš mielai prisidėčiau. Kaip tik to čia ir atėjau.
-
- Japšikiet! - išsigandusi šūktelėjo Chinatsu, kai išgirdo balsą virš savęs, klausiantį apie Mirtą ar kažką panašaus. Japonė lengviau atsiduso pamačiusi, kad tai tik jau pažįstamas vaiduoklis (ar poltergeistas - mergaitė neprisiminė, mat vaiduokliai lyg ir negalėjo liesti daiktų, ar galėjo? Ji dar nebuvo pažengusi burtų pasaulyje).
- Ne, jos čia nebuvo, man atrodo, kad nėrė į klozetą kai atėjau... lyg ir, - pasikasė galvą japoniukė, stovėdama su glėbiu knygų rankose.
- O, būtų puiku! Matai, nelabai aš čia moku su tomis dėžutėmis elgtis, galvojau, niekas neužklysta, pasėdėsiu per naktį ir kaip nors padarysiu, jei neužmigsiu, žinai, kaip kartais būna. Būtų išties gerai, jei prisidėtum, tikrai, - energingai palinksėjo galva mergaitė.
-
- Na, tiesą sakant, aš irgi tokį daiktą pirmą kartą gyvenime darysiu, - pripažino vaiduoklė. - Bet tikiu, kad kartu mums kas nors išeis. Taigi, nuo ko pradėsime? Beje, ką žadi ten dėti, jei ne paslaptis? M?
Klastuolės veidą vėl nutvieskė spindinti šypsena. Jai buvo gera bendrauti, buvo gera dirbti kartu, jai patiko profesorės skirta užduotis ir galimybė kažką padėti, paslėpti, išsaugoti ir kartu atsikratyti, palikti, užmiršti. Jai patiko ši diena, šis vakaras, ši vieta. Vieta, kuri tiek daug priminė - pirmąsias jos vaiduokliškas dienas, ilgus pokalbius su Mirta, Lairą, profesorę von Sjuard... Ir jos senąjį gyvenimą, gyvenimą, kada dar buvo kažkas, dar gyva, dar kvėpavo, dar... Galėjo numirti... Numirti - argi ne toks buvo planas? O kaip viskas išėjo... Ji viską būtų atidavusi kad vėl galėtų būti mirtinga, bet buvo per vėlu. Jai liko tik tai - prisiminimai, kokie jie bebūtų. Prisiminimai, kurie kėlė skaudžią šypseną, vėl baigiančią palikti jos peršviečiamą veidą. Ji pažvelgė į Chinatsu, tarsi norėdama kažką pasakyti, bet joks žodis nepaliko jos burnos. Vietoj to ji išklausė trečiakursės pasiūlymus ir nurijo netikėtai sukilusius jausmus.
-
- Aš irgi, - energingai linktelėjo galva mergaitė. Išsitraukusi iš kišenės nedideles druskinę ir cukrinę ji sukikeno ir šyptelėjo vaiduoklei. - Dėsiu šiuos du. Pagrinde mano paslaptis tokia, kad sumaišiau druską su cukrumi atėjus svečiams virtuvėje ir tuomet su patiekalais buvo tikras fiasko, žmonės valdė saldžius sushi ir sūrius desertus. Nepasakyčiau, kad buvo neskanu, bet visgi žinai kaip būna. Tai va. Pirmiausia reikia įdėti daiktą, paskui užkeikti dėžutę mąstant apie paslaptį, manau. Padėsi? Žinai, aš ne itin gabi tuose reikaluose, kai reikia atlikti kažką, kas susiję su burtais.
Japonė čiauškėjo neužsičiaupdama ir galiausiai nutilo, dėdama cukrinę ir druskinę į dailią medinę dėžutę. Ji buvo paprasta, bet atrodė kruopščiai padaryta.
-
Mergina stebėjo draugę dedant cukrinę ir druskinę į savo dėžutę. Tu tarpu ji pati į būsimą paslapties skrynelę įdėjo stačiakampę juodą dėžutę aptrauktą švelnia medžiaga. Ji neaiškino Chinatsu ką slepia toji dėžutė, nei dėl ko būtent ji buvo pasirinkta, mat šis daiktas ar bent jau prisiminimas, kurį jis kėlė, išties buvo nemaža paslaptis. Emily uždarė medinę dėžutę ir išsitraukė savo burtų lazdelę.
- Na ką, mėginam? - paklausė ji atsisukusi į klastuolę ir mėlyni burtų siūlai ėmė vytis aplink saugiai paslėptus prisiminimus.
Kervirtakursė susikaupė ir sukonsentravo savo mintis ties vieninteliu dalyku - dvejose dėžutėse paslėptu ir raudonu audeklu apgaubtu sidabriniu durklu. Jis turėjo būti paslėptas - ir ne tik nuo aplinkinių akių, bet iš dalies ir nuo jos pačios.
-
Chinatsu metė smalsų žvilgsniuką į Emily dedama daiktą, bet pernelyg neklausinėjo prikąsdama liežuvį, kad visgi neišpsrūstų koks klausimas. Nors jai ne taip jau ir toli buvo iki keturiolikos metų, bet vis tiek ji elgėsi kaip ta pati vienuolikmetė prieš kelis metus. Japoniukė mostelėjo lazdele kelis kartus ir mėlynos gijos lėtai vyniojosi aplink medinę dėžutę skandindamas savyje nedidukes cukrinę ir druskinę. O, kiek ji laiko dirbo ties mažinimo burtažodžiu! Mat taip jau gavosi, kad dėžutė nebuvo labai didelė, o didinimo burtažodis atrodė pernelyg sunkus. O kur dar galimi atvejai, kai dėžutė taps griozdu, jau geriau tegul keli daiktai pranyksta prastai sumažinti, negu kad susprogdina mokyklą.
- Kaip manai, pavyko? - nedrąsiai paklausė Klastuolė. - Manau, reiktų pabandyti atrakinti, kad sužinoti. Alohomora!
Šie kerai buvo dar pirmo kurso, bet niekam neįvykus trečiakursė išsišiepė - kerai pavyko!
-
Emily nustebo, pamačiusi, kad Chinatsu mažina savo skrynelę. Pirmiausia klastuolei kilo klausimas kurių velnių ji tai daro, tačiau neilgai trukus ji jau stebėjosi kodėl pati to nesumąstė - juk tai taip sumanu! Mergina jau ruošėsi ir pati pasekti trečiakursės pėdomis, tačiau nenorėdama kopijuoti draugės sumanė šį tą įdomesnio. Ji vėl nukreipė lazdelę į užburtą dėžutę ir, magijos paliesta, skrynelė pamažu ėmė keisti savo formą, kol galiausiai tapo mielu pūkuotu pliušiniu žaislu - dabar ketvirtakursė galės pasidėti dėžutę kad ir ant lovos miegamajame, ir jaustis saugiai jog toji savo paslapties neatskleis. Mergina su šiokiu tokiu nepasitikėjimu pažvelgė į Chinatsu - juk ši, panorusi išsiaiškinti ką slepia pliušinis sfinksas, puikiai žinotų ko ieškoti. Tačiau nusprendusi, jog draugai vienas kito nešnipinėja, nusišypsojo ir su palengvėjimu sušuko:
- Viskas - baigta! Mūsų paslaptys saugios! Tikėkimės... - dar pridėjo kiek tylesniu balsu.
Tuomet susirinko atsineštus daiktus ir išėjo.
-
Chinatsu prikando liežuvio galiuką ir baigė savo nedidelį darbelį, kai galiausiai skrynelė buvo tokia nedidelė, kad tilpo į itin smulkų mažytės japonės delną. Ji išsišiepė ir įsidėjo savo paslaptį į kišenę, ten ją saugiai ir palikdama. Smalsiai dirstelėjusi į Emily ji suformavo lūpomis "o" formą ir šyptelėjo - transfigūracija niekada nebuvo jos stiprioji sritis, mergaitei lengviau sekėsi kerėjimas ar Magiškų Gyvūnų Priežiūra, bet tik ne tokie sunkūs dalykai kaip Transfigūracija ar Ateities Būrimas (ką norit, tą sakykit, bet tai žiauriai sunkus mokslas ir būtent jį Chinatsu vertino kaip mokslą, o ne kaip kažką, kas nevertas dėmesio. Jeigu jau jis yra, tai yra, koks skirtumas gi).
- Čia taigi tik skrynelių pakaitalas, tikrosios jos labai pavojingos... bet gal ir apsaugos nuo ko nors, manyčiau, kad koks profesorius lengvai galėtų prasilaužti, taigi nieko ypatingo nedėjau... galime eiti, manau, - atsistojo mergaitė ir pasiėmusi tą šūsnį knygų, kurias atsinešė, svirduliuodama iškeliavo iš Mirtos tualeto.
-
Nematydama kelio per ašaras, Sofi įsmuko į pirmą pasitaikiusį tualetą. Ji nusiplovė veidą prie kriauklės ir tikrai patikėjo klastuolių žodžiais. Ji pradėjo raudoti, bet ją pertraukė keistas šnarpimas. Staiga iš čiaupo išsiveržė balsva migla. Sofi nejučiomis aiktelėjo. Tai buvo Vaitoklė Mirta.
-Aš tokia baisi, kad mane pamačius reikia aikčioti, -prasėjo verkti ji. Sofi nežinojo ką ir be sakyti.
- Ne, tu tikrai nebaisi aš tik išsigandau...tu taip netikėtai atsiradai... - mikčiojo Sofi.
-Aišku, Mirta kalta, Mirtai išviso riekia niekam nesirodyti, kad jų neišgąsdintum.... -pradėjo plyšauti ji. Sofi nežinodama ką ir be daryti tyliai išsmuko į koridorių...
-
Margo grįžusi apie ketvirtą valandą numigo gal valandą. Praplėšė akis ir daugiau neįstengė net užsnūsti. Dabar, pusė septynių paraudusiomis akimis lėkė koridoriumi. Lėkė ir lėkė. Atrodė, kad jis nesibaigs, bet pagaliau prieš Varnos akis iššoko Mirtos tualeto durys. Mergina visu kūnu pastūmė jas ir įvirtusi į apleistą patalpą užšoko ant ilgai nenaudotos, voratinkliais apaugusios kriauklės. Įsitaisiusi padėjo pilka izoliacija apvyniotą Visažinę knygą ir piktai į ją dėbtelėjo. kad nors Junko ilgai neužtruktų...
Klastuolė neprivertė ilgai laukti. Mirtos tualeto durys dar kartą prasivėrė ir pro jas įžingsniavo kita pirmakursė.
-Tu neįsivaizduoji kas buvo. - net neleidusi jau besižiojančiai Junko prabilti. -Vakar net nepersirengusi nuvirtau lovon ir užmigau per pusę sekundės. O knyga pasirodo nukrito šalia lovos ir atsivertė. Šiaip atrodo nieko baisaus, bet kai kas nutiko... - išbėrė nekvėpuodama ir nepastebimai palietė tamsią žymę ant kaklo.
Šiaip būtų tęsusi, bet nutilo. Gal Junko irgi turi ką pasakyti.
-Labas, beje. - pamojavo pirštais.
-
Nepajėgusi sumerkti akių po to, kai grįžo iš po naktinių pasivaikščiojimų su varnanage, Junko sutartu laiku lėtomis, kartais nuo karto apdairiai apsižiūrėdama aplink, ar nieko netyčiomis nesutiks, pėdino link Mirtos tualeto. Tingiai atvėrusi patalpos duris, jau pastebėjo jos belaukiančią Margo. Viena randa užsidengdama bežiovaujančią burną, kita klastuolė atsainiai mostelėjo, lyg pasisveikindama - vienaip ar kitaip neatrodė, kad varna būtų leidusi jai net prabilti, todėl nesivargindama įsiterpti į šios žodžius pirmakursė tiesiog nusprendė susirasti patogią pozą, kad atsiremti į apdulkėjusią ir tikriausia nenaudojamą kriauklę be vėliau juntamo skausmo. Žiovaudama gal jau dvidešimtąjį kartą nuo tada, kai išėjo iš savo koledžo miegamojo, Junko bandė sukoncentruoti pavargusias ir miego negavusias akis į aplinkos matymą ir apskritai regėjimą, tikėdamasi, kad taip jai kažkaip padėtų greičiau "prasibudinti" iš geros paros nemigos stadijos. Viena ausimi besiklausydama varnanagės greitai beriamų žodžių, mergina tuo pat metu bandė sugalvoti kokį veiksmingą būdą, kad nebebūtų tokia leisgyvė iki pamokų pradžios.
-Labas, labas..-Dar vienas žiovulys atsirado iškart su klastuolės žodžiais, taip sukurdamas trumpą pauzę,- O aš net neužmigau, tad jaučiuosi tokia pavargusi, kad dievai apsaugo tegu mane. Taigi, kas nutiko tau ir knygai?
-
-Aš truputį miegojau, bet ši bjaurastis sugadino ir tą trumputį poilsį. - dėbtelėjo į knygą. -Žodžiu, aš užmigau, o ji atsivertė ir įsibrovė į mano sapną, kurio net nebuvo. Taigi išeina, kad ji privertė mane sapnuoti.
Varna pasimuistė.
-Aš sėdžiu prabangiame krėsle. Mano kojos ir rankos nepririštos prie ranktūrių ar kojų, bet negaliu jų pajudinti. Burna irgi neužklijuota, bet negaliu prakalbėti. Visur aklina tamsa, neleidžianti nieko įžiūrėti. Tik menkas šviesos spindulys krentantis ir apšviečiantis mane. Iš tamsos išnyra dar juodesnės, bet žvilgančios aštuonkojo kojos, tik be čiuptuvų. Jos slenka manimi iki kaklo ir pradeda smaugti. Aš jau prarasdinėjau sąmonę, bet pabudau ir praplėšiau akis. Tos besirangančios kojos sulindo į knygą. Visi puslapiai buvo tušti, tik tame į kurį susigėrė tamsa atsirado kreiva, grasinanti rašysena. "Tu vis tiek mirsi. Manęs nesunaikinsi. Aš sugrįšiu ir atsiimsiu tai - kas man priklauso. Savo rankomis - per tavo kūną". Ir žinai kas kraupiausia? - pirmakursė patraukė megztinio rankovę. Ant riešo buvo mėlynė. Tik kiek šviesesnė - kraujas buvo silpniau užspaustas. -Mano rankos, bei kojos iš tikrųjų buvo surištos. - Margo kilstelėjo tą pačią ranką ir patraukė savo garbanas, taip atidengdama tamsias dėmes ant kaklo.
-Ta būtybė iš tikrųjų mane smaugė. Ji - mane - smaugė. Ir tik dievai žino kodėl to nepadarė iki galo! - mergaitės akyse kaupėsi baimės ašaros, bet ji jas suvaldė ir neleido išvysti rytmečio šviesos. -Nežinau, nenoriu būt savižudė. Reikia sunaikinti knygą. Kaip nors reikia ją sunaikinti! Nemanau, kad lipni izoliacinė juosta ilgai ją sulaikys. Ir kažkas man kužda, kad Baltosios raganos siela trokšta keršto.
-
Margo piktai bekalbant apie savus naktinius nuotykius su knyga, klastuolė pasiėmė tą tiek daug nesąmonių sukėlusią knygą, atsargiai nuplėšdama izoliacija, kuria ši buvo stipriai apklijuota ir gan nuobodžiu žvilgsniu ją pervertė. Tai, ką pamatė privertė ją iškarto atsibusti, tačiau Junko nusprendė leisti varnanagei pabaigti su savu pasakojimu, o tik tada kažką sakyti tolimiau. Na, jeigu tai tos Baltosios raganos kerštas, ji tikrai nėra originali..
-Taaip, jeigu ji kelią grėsmę mums, ypač jei ta grėsmė reali, tai knyga tikrai reikia atsikratyti,- nutęsdama pasakė Junko, nykščiu ir rodomuoju pirštu pasirėmusi smakrą,- Manau, geriausia būtų ją sudeginti arba kur nors labai giliai užkasti žemėje, arba pririšti akmenimis ar kažkuo sunkiu ir mesti į vandens pilną vietą..
Matydama, kaip Margo bando susilaikyti nepakvaišdama iš juntamos baimės, klastuolė bandė galvoti logiškai ir greitai, taip tikėdamasi bent minimaliai nuraminti varnanagę. Tačiau nesugebėjo nuo šios nuslėpti kitos gan svarbios detalės, todėl tikėdamasi, kad Margo neišsigąs dar labiau negu yra dabar, klastuolė tęsė:
-Be to, dar tikriausia turėtum pamatyti tai. Kiek spėju, knygos po naktinio įvykio nebuvai atsivertus, nes..- padarydama pauzę, pirmakursė pakėlė knygą akių lygyje, lengvai praversdama pro visiškai tuščius knygos puslapius, kuriuose nebuvo nė menkiausio įrodymo, kad kažkada čia buvo prirašyti puslapiai - išskyrus viename, kuris atrodė prirašytas pamišusios žmogaus. Juodu rašalu, vienoje vietoje ryškiau, kitoje ne taip, dar vienur buvo prirašyta taip storai, kad tas pats sakinys užėmė visą puslapį,- Nemanau, kad knyga, ar toji Ragana, ar dar kas juokauja prirašydami "Tu jau miręs" kokį trilijoną kartų. Mums reikia atsikratyti knygos, ir tuojau pat - blogiausiu atveju turėsim praleisti kurią pamoką ar jos pačią pradžią, bet veikti turim dabar.
-
-Naikinti, deginti, pjaustyti, sprogdinti, nepalikti nė menkiausio įrodymo, kad ji egzistavo. - pamišėliškai iškošė pro dantis. -Nebijok - neišprotėjau, bet jeigu ta ragana būtų gyva savo rankomis ją nužudyčiau, atgaivinčiau ir dar kartą nužudyčiau.
Margo nučiuožė nuo kriauklės. Atitraukė rankovę į vietą, kad nesimatytų bjaurios mėlynės.
-Gal pirma bandom deginti? Dedam knygą į kriauklę, kažkur turiu degtukų ar žiebtuvėlį. - pritūpė ir atsegė ištikimą, juodą kuprinę. Kiek pavarčiusi knygas, apžiūrinėdama tarpus tarp jų, apieškojus visus kampus ir kerteles Varna tyliai atsiduso. Kur jie?! - vos ne pro ašaras pamąstė, bet merginos smegenys patyrė nušvitimą. Kvaiša! Taigi kuprinė turi dar vieną kišenę! - suriko balselis ir pabeldė į kaukolę. Margo susilaikė neužvožusi pati sau. jau ir taip kūnas nusėtas mėlynių, iki tobulo šedevro betrūksta dar vienos. - ir nieko nelaukdama atitraukė mažesniojo skyrelio užtrauktuką.
-Turiu ir degtukus ir žiebtuvėlį. - pranešė užsegdama kišenėlę. Vienuolikmetė pačiupo degtukus, priėjo prie kriauklės ir užbraukusi degtuką metė ant knygos. Išnyk.
-
Aha.. Ir kuria dalimi, sakyk, tu dar neišprotėjai? Nepatikliai pažvelgdama į Margo pamanė klastuolė, tačiau nepratarė nė žodžio. Nenorėdama gadinti varnos pernelyg įtempto ugnies ieškojimo pranešimu, kad pati Junko turi žiebtuvėlį ir degtukų, mergina nusprendė neseniai nuimta izoliacija ir vėl saugiai užklijuoti knygą - o per tą laiką Margo ir atrado reikiamų sudeginimo priemonių. Numetusi knygą į sausutėlę kriauklę klastuolė susirado savo pačios degtukus.
-Nenorėjau gadinti tavo ypatingai įtempto ugnies ieškojimo, tai nieko ir nesakiau. Be to, ir pati paskui atradai ugnies,- sumurmėjusi pasakė pirmakursė, pasekdama varnanagės pavydžiu ir numesdama uždegtą degtuką ant knygos.
Palaukusi dar kelias akimirkas, klastuolė vienu mostu uždegė keturis degtukus, ir šiek teik palaukusi, kol šie geriau degs, apdėjo skirtingose knygos vietose taip tikėdamasi, kad ir knygą greičiau susidegins.
-Kas per..?- sutrikusi sumurmėjo pirmakursė, pamačiusi, kad po gerų penkių minučių liepsnojimo knyga neparodė nė menkiausio degėsio požymio. Karčiai nusijuokusi, Junko pašaukė kitą merginą, kad prieitų arčiau,- Margo, ateik pasižiūrėti. Atrodo, kad ta velnių knyga nesinori būt sunaikinta.
-
Margo nušveitė vieną degtuką. Antrą. Dar keletą. Lipni juosta turėtų degti. - mintimis atsiduso.
-Dek, išnyk, pragaro šiukšle. - piktai sumurmėjo braukdama dar vieną degtuką. Nuo pernelyg įtūžusio mergaitės mosto degtukas lūžo. Vienuolikmetė tik dar stipriau suraukė ir taip nelaimingus antakius ir atsainiai mestelėjo lūžusį pagaliuką ant knygos.
Nieko netarusi tik užbraukė dar vieną degtuką, įkišo jį tarp knygos puslapių ir nusisukusi sutingo. Po milijono sudegusių žvaigždžių trukmės minutės Varna žengė savo aukso spalvos sportbačiais per prieš šimtmetį buvusias baltas, tuomet dar nepriklaususio Mirtai tualeto plyteles. Pagriebė kuprinę ir išsitraukė paprastą žiebtuvėlį. Gerai, kad tu niekuo neypatingas. Ypatingas, bet man negaila tavęs. Gali manyti, kad buvai sutvertas būtent tam. - peržvelgė žiebtuvėlį. Atskriejus Klastuolės žodžiams Margo pasisuko ant kulno.
-Giliai širdyje tikėjausi, kad knyga ims ir supleškės, bet ta ragana tikrai turėjo pasivarginti, kad neišnyktų kartu su pelenais virstančiais knygos puslapiais. Turiu dar vieną idėją, - iškėlė žiebtuvėlį iki akių lygio ir su vos pastebima klastinga, kiek kreiva šypsenėlė atskriejo iki laužavietės. Suėmė plastikinį žiebtuvėlio korpusą ir prikandusi apatinę lūpą kruopščiai palenkė tarp pirštų pasislėpusį buteliuką. Šis trakštelėjo tarsi sušukdamas "Tavo laimė!"
-Va, - tarė išpildama visą žiebtuvėlio turinį ant knygos. Paskutiniam skaidraus skysčio lašui pasiekus tikslą pirmakursė pajuto deginantį perštulį. -Oh, būsiu persipjovus delną. - tepasakė žvelgdama į raudoną dryžį, visu grožiu švytintį įstrižai rankos. Dar vienas degtukas pasitarnavo pagal paskirtį ir pasiekęs balą ant knygos staigiai užžiebė nemažą ugnį.
-Kažin, gal mūsų snieguolė ištirps?
-
Rimtai, Margo, kuria dalimi tu dar neišprotėjai? Pakartodama tą patį ką tik manytą klausimą savoje galvoje, Junko tyliai atsiduso. Na, koks skirtumas. Dabartinis prioritetas yra atsikratyti knygos, nesvarbu, nuo to savu noru nušoksi nuo sveiko proto tiltelio ar ne. Žiūrėdama, kaip varnanagė perlaužia žiebtuvėlį ir jame esantį degų skystį užpila ant knygos, pirmakursė žengė kelis žingsnius tolyn, leisdama Margo "pasilinksminti" su knygos naikinimu. Atsirėmusi į tolimiausios kriauklės šoną kaire ranka prisidengė ir vėl atsiradusį žiovulį. Na va, sveikas sugrįžęs mieguistume ir nuobodulį, jūsų tikrai nepasiilgau.
-Vėliau kažkuo dezinfekuok žaizdą, nes vėliau ji tik labiau įkyrės,- sutramdžiusi antrojo žiovulio bangą pratarė klastuolė, žiūrėdama į Margo, kuri tikrai linksminosi su savo atliekamais veiksmais. Ji būtų gan puiki klastuolė, tai dėl kurios priežasties pateko pas varnus? Tokiam klausimui šmekštelėjus jos mintyse, Junko nepastebimai pasukiojo galvą į abejas puses. Nors koks man skirtumas, čia jos, o ne mano reikalas.
Klastuolei beklajojant savose mintyse mergina net nepastebėjo, kaip gerai buvo spėjusi įsidegti knyga, liepsnai apimant visą kriauklę ir paliekant juodus ugnies dryžius ant šios šonų.
-Net jei ir knyga sudegs ir liks pelenai,- Dar vienas žiovulys užklupo pirmakursę vidurį sakomo sakinio, taip priversdamas padaryti trumpą pauzę per kurią jai kilo gan logiškas sakinio galas, kurį mergina nutylėjo - jei knyga sudegs, nors tai skamba labai kvailai ir neįmanomai,- vistiek nebus galima čia jos palikti, ir reikia kur nors dar atsikratyti. Užkasti, paskandinti ežere, įdėti į kokį voką ir išsiųsti į kokią Afriką.. Vien sudeginimo neužteks.
-
-Žinai jeigu būčiau pamišėlė imčiau šokti aplink. - sukrizeno Klastuolei. -Bet gal negąsdinsiu žmonių.
Knyga smarkiai liepsnojo, viršeliai apanglėjo. Ugnies liežuviai akimirksniu sumažėjo per pus, bet kraujo trokštanti knyga vis tiek degė.
-Aha, - nykščiu patrynė apdžiuvusį kraują. -Man atrodo dar turiu mamos įduoto tepalo... - įsmeigė žvilgsnį į jau vos rusenančią knygą.
Taip pat staigiai kaip užsiliepsnojo, knyga ir užgeso. Po perkūnais! Nenori taip greitai išnykti, ar ne? - mergaitės veide atsirado kreiva, neapykanta padabinta šypsenėlė. Na, bet kokiu atveju yra daugiau būdų ką nors pasiųsti pragaran negu ugnis.
Varna spragtelėjo pirštais, norėdama atkreipti žiovaujančios bendrakursės dėmesį.
-Visa problema ir yra tame, kad knygai iki pelenų dar tolokai. Be to Afrikai ir taip užtenka negandų. - tarė perbraukdama pirštu per juodą viršelį ir staigiai atitraukė ranką. -Ožkos šūde, ta knyga apanglėjo nė neįkaitusi! Šėtono sutvėrimas... - žaibiškai išsitraukė iš kišenės savo peiliuką ir jau ketino suvaryti jį į knygos širdį.
-
-Aha..-nutęsė klastuolė ne itin įtikintu balsu. Kažkuria prasme pavydžiu, kad savo neapykantos ir keršto jausmą ji sugeba paversti kuru. Kaži, ar labai įkyru būtų, jei pradėčiau kažkam kurstyti neapykantą, ar daugiau iš to papildomų jėgų, kad kasdieniškai pasikrauti be miego?
Kiek nuklysdama su savomis mintimis į tolimas lankas, Junko neitin kreipė dėmesį į tai, kas tolimiau vyko tualete. Išgirdusi kažkokį spragtelėjimo, galimai pirštų, garsą nukreiptą tiesiai į ją, Junko kiek krūptelėjo iš netikėtumo ir akimirką pajustos baimės. Atsipeikėjusi ir kiek prasibudinusi, mergina plačiai atmerkė savo rudas akis, jomis rodydama gan didelį nepasitenkinimą Margo veiksmais. Žiūrėdama, kaip šioji išsitraukia peiliuką ir kėsinasi į knygos, erm, gyvybę, klastuolė tik suniurnėjo:
-Nemanau, kad tai gan gera mintis. Žinoma, badyk ją kol nusiramins tavo pakrikę nervai, bet,- gavus dar vieną žiovulio priepuolį, klastuolė šiek teik pavartė akis. Jis jau tampa gan įkyria našta, net neleidžia man pilnai pabaigt sakinių. Na ir pasikėlęs žiovulys.- Bet nemanau, kad ir tai ją realiai sunaikins. Geriausia tada, na, gal būtų gerai ją užkasti? Pati knyga niekaip negalėtų išsikrapšyti iš po žemių, žinai, o jeigu surasim gerą kasimo vietą tai nemanau, kad kas ją ir atkas.
-
Sniegas įžengė į Mirtos tuoaletą. Na jo.... Laiškas sakė kad su kažkuo reikia susitikti čia.... Ne labai viliojanti mintis susitikti kažkokiam vaiduokliuų ir žiurkių pilname tuoalete. Jis įžingsniavo giliau ir pamatė porą žmonių. Sniegas išsitraukė lazdelę ir nautaikęs į žmones pradėjo lėtai eiti link jų. Pamatęs kad ten pora merinų, pirmakursių ir dar iš klastunyno, jis lazdelę įsidėjo atgal į kišenę.
-Sveikos gyvos..... - Nieko nelaukęs prabilo - Aš Sniegas Ugninis. Gavau laiškelį kad čia vyksta kažkoks susirinkimas....? - Jis lėtai nužvelgė abi merginas spėliodamas, kuri gi visa tai organizuoja.
Man atrodo, kad daugtaškis susideda iš triejų taškų... Arba pirma turi eiti klaustukas ar šauktukas ir po to DU taškai...
-
Margo sustingo. Minutėlę lyg susimąstė ką daro, o tada nevaldomai drebančiais pirštais užlenkė peiliuką, nepajudindama nė vieno kito raumenėlio apart rankų. Mergina žvelgė į raižytą peiliuko rankeną bei ant jos kabantį pilkšvą simbolį apie turimas galias kurių šioje situacijoje nė velnio nepanaudosi. Ji suraukė antakius, taip bandydama sulaikyti jau bandančią pasirodyti sūrią baimės ir neapykantos ašarą ir susmuko ant šaltų, nunešiotų tualeto plytelių. Atsišliejo į ledinį kriauklės marmurą ir užvertė galvą, tarsi ten, ant lubų slypėtų atsakymas.
-Ah, neeikvosiu energijos tam kas nepadės. Tas ledokšnis nebijo ugnies, todėl jeigu toliau bandytume deginti mus ištiktų Titaniko likimas... - lėtai dėstė nenuleisdama akių nuo lubomis skubančio voro. -Tikriausiai jau praleidom apie pusę pirmos pamokos... Tai kur kasam? - pagaliau nukreipė savo vyno atspalvio akis į Junko. -Ir kiek vėliau primink man, kad norėjau kai ko paklausti tavęs dėl savo galių. - trumpam šyptelėjo į įbruko peiliuką atgal į kišenę.
-
Labai dramatiška, be galo be krašto mintyse nusivaipiusi klastuolė pradėjo spoksoti į savo panages, kol Margo toliau dramatiškai žiūrėjo tai į savą peiliuką, tai dar dramatiškiau krito ant grindų. Kažkodėl šįryt Junko nesijautė taip, lyg norėtų būti draugiškąją ar "normaliąja" savimi - nors kas galėjo ją kaltinti, vis dėl to buvo pats rytas, o mergina per likusią nakties dalį nesugebėjo sumerkti akių.
-Bent jau šitame teisingai mąstai,- padarydama šiokią tokią pauzę, pirmakursė pasekė varnos žvilgsniu, mesdama nuobodžiaujantį žvilgsnį voro pusėn, lyg norėdama juo patapti ir tokiu pat skubiu vorišku bėgimu iš čia nešdintis,- Ta-aip, kažkur apie tiek laiko ir praėjo, nors tikriausia dar nepilnai puse jos praėjo.
Vėl nutildama, klastuolė privertė savo sunkiai judantį kūną atsiplėšti nuo kriauklės ir be galo tingiai, aiškiai parodydama kaip įkyru tai yra nužingsniavo prie įėjimo - šiuo atveju, išėjimo iš Mirtos tualeto.
-Nagi, eime. Man atrodo, kad prie, na, labiau po ežeru yra kažkokia grota, gal ten išeitų ją ir pakasti.
Praleisdama varnanagės žodžius apie kažkokį galių priminimą - kadangi buvo visiškai tikra, kad pati tai užmirš, Junko dar kelias akimirkas pastoviniavo toje pačioje vietoje laukdama, kad Margo atsistotų, kolei pajuto, kaip galvon lyg per prievarta peršasi viena mintis. Giliai atsidususi, ji greitomis žengė kelis žingsnius link kriauklės, kurioje piktavališkai ilsėjosi knyga - patikrinus ir įsitikinus, kad šioji nesiruošia sukelti jokių nudegimų, rudaplaukė stipriai suėmė šią nykščiu ir rodomuoju pirštu, laikydama kiek atokiau nuo savęs. Nusprendusi, kad jau užtektinai priragino varnanagę, tiesiog išžingsniavo iš tualeto teritorijos ir skubomis patraukė ežero link.
-
Pirmakursė atžingsniavo į patį kraupiausią tualetą visoje mokykloje. Beje, ji net pati sau tikino, kad ši vieta yra prasta kažką kerėti - nors ir vaikai čia nesinaudoja tualetu, bet visi žino apie šią vietą ir dažnai čia lankosi (Adira nesuprato, ką čia galima veikti - juk čia taip baisu ir šalta!).
Mergaitė atsakingai aiškinosi apie dvi transfigūracijos pamokas, kuriose nebuvo. O dabar juk egzaminas ant nosies! „Reikėjo man eiti į tas pamokas. Antrame kurse eisiu“ nusprendė ir padėjo visus atneštus daiktus ant plytelių.
Ji taip pat atsisėdo šalia visų daiktų ir atidarė stiklainėlį. Jame tupėjo du raudonieji vabalai (antrą pasiėmė jei atsitiktų netikėtas atvejis - pavyzdžiui, kitas vabalas pabėgtų). Adira išėmė vieną ir švelniai suspaudė delną, kad šis niekur nenulėktų. Tada išsitraukė lazdelę iš apsiausto vidaus ir žvilgtelėjo į šiek tiek apglamžytą popieriaus lapą.
-Reikia susikaupti ir galvoti apie taurę,-pasakė sau. Ir taip, šiandien pirmakursė atliks vieną iš lengviausių burtų.
-Vera verto,-sušnibždėjo mergaitė ir pamosavo lazdele, bet nieko neįvyko. Mergaitės lūpose vis skambėjo šie žodžiai, bet jai nepavyko. „Tikriausiai vabalas šiam dalykui netinka“ atsiduso Adira ir toliau bandė kažką padaryti, nes laiko juk mažai, o kito burto ji nežinojo! Tai viskas, ką Adira išpešė iš praeitų pamokų. Na taip, jai dar buvo likęs tas kerėjimas su rankų šiluma, bet mergaitė šio neprisiminė.
-Nagi, vera verto!-garsiau lyg "prašė" Adira ir pajuto ašaras akyse. Ji greitai nurijo seiles.
-Vera verto,-ramiai laikė lazdelę ir stebėjo vabalą vis lipantį link Adiros pečių. Ši greitai jį paėmė ir padėjo ant nešvarių plytelių.
-Vera verto,-normaliu tonu sakė ji. „Turėjau nueiti į pamoką, tikriausiai nežinau kažkokios paslapties ir man nepavyksta“ pesimistiškai nusiteikusi rėžė mintyse ji kol nepamatė mažo pasikeitimo vabale. Vabalo akis "persidažė" balta spalva ir atrodė kaip ledas, bet tai buvo stiklas. Tikrai stiklas!
-Vera verto!-žaismingiau sušuko ji ir jau galėjo įsivaizduoti ateinantį profesorių ir išvarantį ją iš šio tualeto. Bet vabalas pavirto į taurę! Deja, labai labai mažą (kaip tik į tokią, koks ir buvo pats vabalas).
„Įdomu, ar yra kokie padidinimo kerai? Už šį darbelį gaučiau dar daugiau taškų“ pasvajojo ir iš kart numojo mintis tolyn - tokio burtažodžio ji tikrai nežino.
Mergaitė patenkinta išleido antrą vabalą ant plytelių ir, susirinkusi visus savo daiktus, iškeliavo profesoriaus kabineto link.
-
Įsliūkindama į tualetą, rudaakė iškarto apsidairė, ar nieko, net ir šios vietovės savininkės, Mirtos, nėra šalia ir tik tada uždarė duris pati visu kūnu atsiremdama į šias. Greitu judesiu su ranka nusviesdama gana talpią kuprinę į šalį, pati mergina durimis nuslydo žemyn, rankomis smarkiai apkabindama kelius. Pati Junko buvo visiškai išbalusi ir šiek tiek drebėjo, o ir veide ėjo įskaityti siaubo ir baimės išraiškas - ir visa tai vien dėl ANJM egzamino, kuriam susiruošti ji turėjo prašyti proseneles pagalbos, o tai, na, nebuvo gera idėja - prosenelė norėjo, kad ne tik šios proanūkė turėtų sunkiausią užduotį iš visų pirmakursių, bet kad ir geriausiai pasirodytų, o tai nebuvo geros žinios, kadangi klastuolei ilgai teko su šia ginčytis, kad jai nebūtų atsiųsta kaukas. Išvis, ko Junko bijojo labiausiai? Ji nei žinojo, nei norėjo sužinoti.
Galiausiai tarp pirmakursės ir senolės buvo susitarta dėl keturių doksių, kurie dabar laaabai smagiai tupėjo uždaryti į medinę dėžutę, kuri buvo prosenelės užburta, kad šie nesugebėtų jos atidaryti patys, o dėžutė ilsėjosi toje pačioje kuprinėlėje, kurią mergina sumetė šalin.
-Flipendo, Flipendo, Flipendo..-tylomis sau panosyje pasikartodama burtažodį, kurį turės kartoti ir kartoti, Junko sunkiai ir kiek svyruodama atsistojo ant kojų ir priėjo prie kuprinės, iš šios ištraukdama svarbiausius dalykus - savo burtų lazdelę, dėžutę su doksiais ir nei didelę, nei mažą juodą, puoštą nėriniais vėduoklę.
Dėžutę pastatydama ant grindų, mergina kelis kartus giliai įkvėpė - aišku, jaudinosi ne vien dėl to, kad doksiai buvo nuodingų dantų turėtojai, bet ir dėl to, kad jai teks bandyti panaudoti labiau pažengusį antrakursių burtažodį - vien tai skambėjo neįmanomai.
Kelis kartus giliai įkvėpusi ir pasitrynusi pirštus, kad nebūtų tokie lediniai ir sustirę, klastuolė į vieną ranką suėmė lazdelę - taip smarkiai, kad pirštai pabalo, o ir buvo įdomu, kaip lazdelė nesulūžo - ir išskleistą, naudojimui paruoštą vėduoklę. Galiausiai save ir padrąsinusi, ir išpeikusi už bailumą, su koją lengvai spyrė į dėžutę, ją taip atverdama ir išlaisvindama keturias greitas pabaisėles.
Vos užmačius doksius, rudaplaukei pranyko balsas - aišku, ji jau buvo šiuos mačius, bet iš arti regimas jų juodai plaukuotas mėlynas kūnelis, papildomos kojos ir rankos ir šlykštūs sparneliai vertė šiurpti odą. Dar gerai, kad šie nenuspręndė nusišypsoti ir parodyti eiles aštrių ir nuodingų dantų - klastuolė tikriausiai būtų nualpusi vietoje.
Negalėdama pasinaudoti lazdele dėl gerklėje įstrigusio balso, Junko neliko kitos išeities kaip tik vėduoklės sukurtu vėjeliu nuvėduoti juos nuo savęs - aišku, tam vėduoklė ir buvo skirta. Sukūrusi kelis vėjo debesis, maži ir tikriausiai lengvi jų kūneliai nuskriejo nuo pirmakursės, ir ji gavo laiko išrėkauti burtažodžiui, kuris juos dar labiau nustūmė nuo šios.
-F-flipendo, Flipendo, Flipendo, Flipendo!- rėkdama tą vieną žodelį į visas puses iš eilės ir mėlynai švieselei sekant į tas puses, mergaitė nuvijo juos dar labiau nuo savęs, ne kartą jų kūnelius nupūsdama į kokius kietus objektus ir šie trumpam prarasdavo sąmonę, taip leisdami jai uždirbti papildomo laiko.
Nusprendusi pabandyti dar vieną dalyką, apie kurį jai užsiminė prosenelė, Junko pabandė sukaupti savo magiją lazdelės gale, laukdama, kol ta mėlyna švieselė pataps į keistą mišinį tarp raudonos ir violetinės - nors ir pasisekė tai padaryti iš pirmojo karto, keistoji spalva apsireiškė vos kelioms sekundėms, ir net nespėjusi nutaikyti lazdelės į doksius pati mergina buvo nusviesta į kitą pusę, o jos nugara trankiu garsu rėžėsi į duris. Bent jau gerai, kad sugebėjo atsispirti instinktui paleisti ir vėduoklę, ir lazdelę iš rankų, nors nesusivaldė neužmerkdama akių.
Tarsi per prievartą vieną pramerkusi, rudaakės gerklėje įstrigo riksmas - visi keturi doksiai iššieptais dantimis skrido tiesiai į vienuolikmetę, ir ji tik po kelių akimirkų susiprasdama ką reiktų daryti, pradėjo intensyviai mosuoti vėduokle - tikriausiai tiek jėgos, kiek ji įdėjo į vėjo kūrimą vėduokle būtų sunaudojama smarkiai sportuojant. Akies krašteliu pastebėdama, kad ne tik nuvijo ketveriukę nuo savęs, bet du ir netyčiomis supainiojo per sparnus vieną su kitu, Junko nedvejojo - net jeigu pati pilnai jautė, kaip jos visi nugaros kauleliai, raumenėliai, kraujagyslės ir viska, kas ten buvo jos neapsikentė už duotą skausmą, vis tiek turėjo bandyti pakartoti tą patį - tai buvo tobula galimybė, ir jos nebuvo galima švaistyti.
-Flipendo!- kiek kimiu balsu riktelėjo, prieš tai būdama tikra, kad mėlyna švieselė persidažė į violetiškai raudoną - nors tai vistiek tebuvo kaip stiprus vėjo smūgis, stumiantis atgalios, jis abiejų susipynusių doksių vidurį padarė skylę, ir trumpai paplasnoją ore, jiedu krito ant grindų.
Bandydama sulaikyti savo džiaugsmingus jausmus savyje, vis dėl to, dar buvo du likę, mergina giliai atsidususi ėmėsi akimis ieškoti likusių dviejų - užmačiusi vieną plaukuočių visai netoli, susikaupusiai žiūrintį į kritusius draugus net nedvejojo ir veikė tarsi instinktyviai.
Tylomis priartėjusi prie doksio, klastuolė viena ranka atsargiai, bet agresyviai sučiupo už šio kojų, ir vienu staigiu judesiu nuplėšė šio šlykščius sparnelius - išleidęs kažkokį garselį, kuris tiesiog neužsifiksavo merginos ausyse, jis buvo numestas tiesiai į tą pačią dėžutę, iš kurios atkeliavo - Junko mintyse užsirašė sau, kad siųsdama jį atgalios močiutei pridėtų sarkazmu persipildžiusį laiškelį.
Dairydamasi pačiojo paskutinio, ketvirtojo šlykštaus padarėlio, mergina ėmė nerimauti - jo buvimo požymių niekur nebuvo, ir į galvą norom nenorom ėmė lysti mintis kaip "gal jis pamatė kitus mirštančius ir gelbėjo save", kas privertė ją kiek atsipalaiduoti ir davė bent akimirką nusiraminti - todėl užmačiusi aštrius dantis tiesiai priešais savo akis, mergina garsiai ir spigiai klyktelėjo ir krito ant grindų, iškarto bandydama trauktis atgal.
Net nepajutusi, kad pakelei išmetė vėduoklę, nugara galiausiai ir vėl atsitrenkė į sieną - bent jau gerai, kad lazdelę liko pas savąją šeimininkę.
-Flipendo..- kiek išdžiūvusiu balsu, nuo nesibaigiančio to paties žodžio rėkimo ir ką tik buvusio klyksmo pratarė mergina, mėlyna šviesa nupūsdama mažąjį skraiduolį nuo savęs. Ir vėl bandydama savąją laimę, mergina, turėdama kelias sekundes saugaus laiko, ėmė bandyti kaupti magiją burtų lazdelėje - šią jau iškarto laikydama nukreiptą į doksį. Kiek pro akis praleisdama patį tobuliausią momentą, vistiek sugebėjo burtą iššauti kaip ir reikia, o šis pataikė tiesiai į sparnuotį, šį sunaikindamas. Nors ir pati mergina pajuto šiokį tokį skausmą, kadangi ir taip besiremdama į sieną ji buvo sviesta kiek atgal, bet didžiavimasis savimi laimėjo labiau, ir merginos veidą papuošė šypsena.
Dar kelias minutes praleisdama nepasijudindama iš vietos, pirmakursė pradėjo kiek ramintis - net nebuvo pastebėjusi, kad jos širdies plakimas taip suintensyvėjo ir pagreitėjo, o rankos drebėjo kaip pamišusios. Bet jai pavyko, o tai buvo svarbiausia. Galiausiai sunkiai pakeldama savo kūną viršun, mergina kiek susiraukė iš skausmo - aišku kaip dieną, kūną turėjo papuošti ne viena mėlynė, bet ką padarysi.
Susirinkdama savo daiktus, kartu į kuprinę įsimesdama ir dėžutę su besparniu padarėliu, klastuolė dar kiek pasibuvo tualete, pati stebėdamasi, kad visai nedaug ir beveik neregimos žalos čia padarė, bet galiausiai pravėrė duris ir išsmuko į koridorių, palikdama šią ir taip gyvos egzistencijos neturinčią vietą dar vienišesnę.
-
Švilpiukė šiandien nusprendė pasimokyti kokių naujų burtažodžių ar kerų, tad nutipeno į pačią tyliausią Hogvartso vietą (neskaitant to, kad ten sriūbauja Mirta) - Mirtos tualetą.
Ji buvo savo plaukus susipynusi ir susisukusi į žemą kuodelį, apsirengusi juodą suknelę ir juodus batelius ir į plaukus susikišusi kelias medžio šakas, kurios turėjo jai atstoti elnio ragus (rimtai, tai jai visiškai normalu). Dešinėje rankoje ji nešėsi katilą, kuriame buvo sukrautos visos knygos, reikalingos burtų mokymuisi, o kairėje rankoje lengvai mosavo lazdelė su fenikso plunksna.
Sustojusi prie tualeto durų seniai užmirštame koridoriuje Morgan nuleido galvą ir pažvelgė į pro durų tarpelį pratekėjusį vandenį. Tada, pakėlusi smakrą aukštyn, pasitaisė šakas plaukuose ir atsargiai pravėrė duris.
-
Ilgos kojinytės, juodi bateliai, tamsiai mėlynas sijonas, balti marškinėliai ir raudona kaklaskarė jau tapo skiriamuoju Chinatsu ženklu mokykloje. Ji buvo įsimylėjusi japoniškas uniformas, tad Hogvartse net neketino šito atsisakyti.
Tataigi šią nuostabią vėlyvo pavasario pavakarę ši mergaitė išsiruošė pasimokyti burti. Žinoma, visas įkvėpimas magijai atsirado baigiantis mokslo metams. Būtent tuomet ir ne anksčiau, mat Chinatsu buvo šiek tiek nusivylusi savo mokymosi pažanga. Bent jau uždirbo kažkiek taškų savo koledžui.
Patraukusi koridoriumi tolyn Klastuoliukė išvydo, kaip kažkokia mergaitė varsto vaitoklės Mirtos tualetą. O gal... toptelėjo jai ir mergaitė pasileido priekin.
- Eee, palauk! Žinai ką, galim eit...
Slystelėjusi japonė atsitrenkė į duris ir pasipurčiusi atkuto.
- Aš kaip tik ketinau čia ateiti šiek tiek burti, - žvaliai pasakė ji, pasivalydama dulkes nuo sijono.
-
Švilpiukė krūptelėjo kažkokiai mergaitei atsitrenkus į duris ir kiek sutriko.
- Taau.. viskas gerai? - numykė mergaitė, o kai šitas klausimas nuskambėjo ne taip, kaip turėjo, pasitikslino, - ta prasme, ar nesusižeidei ir panašiai?
Morgan dar kartelį pasitaisė šakas plaukuose ir patikrino, ar kuodelis laikosi pakankamai tvirtai, kad neišsileistų. Tada išlygino suknelės klostes ir vėl atsargiai pravėrė duris, nes kai ta nepažįstamoji atsitrenkė į duris, Mo iš išgąsčio spėjo jas uždaryti. Pravėrusi duris tiek, kad ji pati sugebėtų pralįsti, šviesiaplaukė greitai smuko vidun ir užtrenkė duris. Kol turėjo laiko pasislėpti nuo ateivės, Mara įčiuožė į vieną platesnių tualeto kabinų, uždengė tualeto dangtį ir ant jo prisėdo, šalia pasidėdama savo katilą ir pasiremdama galvą rankomis. Dabar pabūsi asociali psichopatė ir su ja nešnekėsi. Sėdėsi šitoje kabinoje tol, kol ji pasišalins.
-
Chinatsu klausiamai išlenkė antakį nugirdusi klausimą, o paskui linksmai mostelėjo ranka ir pražydo šilta ir valiūkiška šypsena - kaip ir nuolatos kad turėjo būti.
- Man viskas gerai, labai jau dažai atsitrenkiu kur nors ir vis kažką tokio pasidarau, tai tikriausiai pripratau... šiaip visiems pasitaiko, bet aš pernelyg nerangi...
Kol mergaitė išdėjo tai, ką norėjo pasakyti, toji mergaitė jau spėjo dingti ir pasislėpti tualete. Patempusi lūpą japonė apsižvalgė ir gūžtelėjusi pečiais įdardėjo į tualetą slysteldama ant drėgnų grindų. Laimei, dabar ji jau nenukrito ir patogiai atsitiesusi nusišypsojo.
- Aš nežinau, galbūt tave išgąsdinau, bet man nuolat taip nutinka kad nukrentu... kur tu esi? Žinai, aš tikrai draugiškas žmogus, tik daugelis to nemato.
Chinatsu skėstelėjo rankomis stebėdama save veidrodyje.
-
Morgan sulaikė kvėpavimą, kai ta mergaitė įgriuvo į tualetą. Šviesiaplaukė mąstė, kaip neišsiduoti, kad ji čia sėdi sulaikiusi kvėpavimą ir neaišku, kiek dar išsilaikys be deguonies.
- Manęs čia nėra, - išsireiškė ji pačiu kvailiausiu būdu, kuris prieš tai atrodė gana protingas, ir tik tada suprato, kad žmogus toje vietoje nebūdamas, negali šnekėti. - Tai yra, aš čia esu, bet manęs čia nėra, nes būdama čia galiu tuo pačiu ir nebūti čia, arba nebūdama čia galiu čia būti.
Kas čia per košė makalošė, pamintijo Mara ir susigūžė ant tualeto dangčio. Prašau, prašau, prašau, išeik iš čia, prašau, prašau. Mo ramiai pasitaisė šakas ant galvos ir įsivaizdavo, kaip kvailai atrodo būdama su tomis šakomis ant galvos ir bandydama pasislėpti. Aišku, kad tavo ragai matosi pro kabinos viršų.
-
Įėjusi klastuolė prieš veidrodį pasimaivė ir persišukavo į žuvies uodegą. Kažkas prilašino jai į batus vandens. Prisvilinta rupūžke, išlysk pagalvojo, o paskui tai pakartojo garsiai. Mirtai buvo vienodai, ji keršijo visiems klastuoliams.
-Tu, kvaile, dar išdrįsk prie manęs prilįst tai nusuksiu sprandą, nors ir permatoma kūtvėla esi!- sušuko Frankė. Ji norėjo su ja susidraugauti, bet tokiomis aplinkybėmis.. ji rado priešą.
Mirta išnėrė iš 3 tualeto ir sustugo:
-Atsiprašauuuu, aš nenorėjau.
-Kurgi ne,- suniurkė klastuolė.
Bet jos laukė nemalonus penkto tualeto turinio dušas. Mirta pasidarbavo už įžeidžiančius žodžius, nors pati pradėjo.
-Tik tiek gali, pelkių vanda?- pašaipiai tarstelėjo Frankė. Spragtelėjus pirštams jos rūbai nebesmirdėjo ir išdžiūvo. Lyg nieko nebūtų buvę. Pasikvėpinusi ir "iškvėpinusi" (juk negalima vaiduoklio pakvėpinti, bet Frankė taip ją norėjo įskaudinti) Mirtą ji pasuko link durų. Lėtai ir užtikrintai. Ir pridūrė:
-Lauk manęs,-išsišiepė.-Su "bombeškėmis" ir fejerverkais,- su tais žodžiais jos akys sublizgėjo lyg žiobarų transporto priemonės bembo (kaip jie vadina) priekiniai žibintai. Bučkis, tualetų princese. Ohhh, atleisk, karaliene,- nusikvatojusi ji atseit pasitaisė ir išėjo.
Bet girdėjo kaip Mirta pradėjo žliumbti ir spygalioti. Pati prisiprašė. Lauk manęs
-
Atostogos. Daug vaikų išvažiavę namo, tad Hogvartse daug ramiau nei įprastai. Ginta anksti ryte atsikėlusi iš lovos, apsirengė ir nuėjo bendrojo Grifų Gūžtos kambario link. Čia išlipusi pro storulės portretą ji pasuko ilgu koridoriumi. Praėjusi pusę koridoriaus ji surado tai ko norėjo- Mirtos tualetą. Jis tai vadinosi, nes jame apsigyveno mergaitės vardu Mirta šmėkla. Kadangi į šį tualetą daug kas neidavo Ginta su Andrea čia sumanė virti įvairius eliksyrus ir mokytis įvairių burtų. Andrea buvo Gintos bendrakursė ji mokėsi Varno Nage, bet su Ginta vis vien sutarė. Šiandien ji turėjo atsinešti burtų knygą iš bibliotekos. Tad Ginta atsisėdo ant nešvarių grindų ir jos laukė. Staiga iš antros kabinos išlindo vaiduoklė Mirta. Ginta jau buvo pripratusi , kad ji staigiai išlenda iš kabinos ir priskrieja jai prie veido, bet kiekvieną sykį tai buvo nemalonu.
- Eik, turiu reikalų!-šūktelėjo Ginta.
Mirta piktai žiūrėdama nuskrido į tualeto kabiną. Ir štai pro duris įžengė Andrea.
-
Atsikėlusi ryte,Andrea apsirengusi,greitai,kiek tik kojos nešė,nubėgo į Didžiąją salę,kur skaniai papusryčiavo.Po kelių neilgų minutėlių,ji paskubomis nuėjo į pilies viršų,kur buvo Hogvartso biblioteka.Priėjusi prie durų,ji nesmarkiai pasibeldė,ir atidarė duris.Prie stalo sėdėjo bibliotekininkė.Varniukė vis dar nesulėtindama žingsnio,nurūko,prie vieno skyriaus,kur buvo abecėlės tvarka sudėliotos visokios knygos,kurios buvo apie įvairius eliksyrus,viralus ir pan. Tuomet paėmė vieną storą knygą,ir atvertusi ją,šiek tiek peržvelgė.Taip,šita tinka,-pagalvojo antrakursė.Ji pasiemė knygą ir nuėjo prie bibliotekininkės.Ši kažką paslapčiomis padarė,ir padavė knygą.Andrea su knyga,kad niekas nematytų,paslapčiomis nuskubėjo per koridorius.Tada atvėrė duris,ir iėjo į vaitoklės Mirtos tualetą.Čia jos laukė,besišypsanti bendrakursė,Ginta.O virš vienos kabinos,pasirodė tualeto persona - Mirta. -Sveika,Ginta,sveika,Mirta,-į abi pažįstamas pažvelgė Andrea. -Taigi,kas pas mus šiandienos dienai? - paklausė Gintos,ir įdėmiai į ją pažvelgė Andrea.
-
-Labas,- tarė Ginta įėjus Andreai,- ką šiandieną veiksim priklauso kokią knygą atsinešei,- šyptelėjo ji,- Bet to, ėjai pusryčiauti, kad pavėlavai? Gal "pavogei" ką nors ir man?- nenustojo kamantinėti Ginta.
Šį rytą ji buvo energinga. Tad turbūt Andrea neapsidžiaugė, niekas nesidžiaugia kai ji būna per daug aktyvi. Ginta greit atsistojo nuo grindų ir pasivalė savo uniformą nuo nešvarių grindų. Jai atsistojus vaitoklė Mirta vėl išlindo iš savos kabinos.
- Ar gali netrukdyti!?- nors Ginta būdavo geros nuotaikos jai vis vien nepatikdavo Mirto šmėžavimas.
Mirta vėlgi piktai į ją pasižiūrėjusi lėtai "nuplaukė" į savo mėgstamą antrą kabiną. Kai vaitoklė pasislėpė Ginta priėjo prie Andreos. Ji rankose laikė storą knygą.
- Taigi, kokia čia knygą?
-
Andrea atsirėmė į sieną ir prabilo: - Taip,buvau pusryčiauti,-kalbėjo varniukė.- Žinoma,nugvelbiau kelias bandeles.Tau ir sau,juk nuo darbo kažkiek pavargsim,tad reikės pasistiprinti,- išspaudė šypseną antrakursė ir parodė,bandeles esančias madžiaginiame maišiuke.Tada Andrea pažiūrėjo į knygą ir tarė: -Paėmiau kažkokią knygą,rodos,kad ji labai sena,- paslaptingai kalbėjo varniukė. - Tą spėju,nes ant jos viršelio vos įskaitomas pavadinimas! Nagi,pabandykime kažkaip perskaityti...Andrea susiaurino akis,kad tik geriau pamatytų.. -Magiški..vi..ralai,-pamažėl skaitė antrakursė. - Ir eliksyrai.Štai,ji vadinasi " Magiški viralai ir eliksyrai",taigi pažiūrėkime,ko čia prirašyta..Andrea vertė ir vertė puslapius,bet sustojo. -Ginta,gal tiktų šis?-parodė pirštu į vieną prirašytą puslapį.
-
Andrea atsirėmė į sieną ir prabilo: - Taip,buvau pusryčiauti,-kalbėjo varniukė.- Žinoma,nugvelbiau kelias bandeles.Tau ir sau,juk nuo darbo kažkiek pavargsim,tad reikės pasistiprinti,- išspaudė šypseną antrakursė ir parodė,bandeles esančias madžiaginiame maišiuke.Tada Andrea pažiūrėjo į knygą ir tarė: -Paėmiau kažkokią knygą,rodos,kad ji labai sena,- paslaptingai kalbėjo varniukė. - Tą spėju,nes ant jos viršelio vos įskaitomas pavadinimas! Nagi,pabandykime kažkaip perskaityti...Andrea susiaurino akis,kad tik geriau pamatytų.. -Magiški..vi..ralai,-pamažėl skaitė antrakursė. - Ir eliksyrai.Štai,ji vadinasi " Magiški viralai ir eliksyrai",taigi pažiūrėkime,ko čia prirašyta..Andrea vertė ir vertė puslapius,bet sustojo. -Ginta,gal tiktų šis?-parodė pirštu į vieną prirašytą puslapį.
Andrea atsirėmė į sieną ir prabilo: - Taip,buvau pusryčiauti,-kalbėjo varniukė.- Žinoma,nugvelbiau kelias bandeles.Tau ir sau,juk nuo darbo kažkiek pavargsim,tad reikės pasistiprinti,- išspaudė šypseną antrakursė ir parodė,bandeles esančias madžiaginiame maišiuke.Tada Andrea pažiūrėjo į knygą ir tarė: -Paėmiau kažkokią knygą,rodos,kad ji labai sena,- paslaptingai kalbėjo varniukė. - Tą spėju,nes ant jos viršelio vos įskaitomas pavadinimas! Nagi,pabandykime kažkaip perskaityti...Andrea susiaurino akis,kad tik geriau pamatytų.. -Magiški..vi..ralai,-pamažėl skaitė antrakursė. - Ir eliksyrai.Štai,ji vadinasi " Magiški viralai ir eliksyrai",taigi pažiūrėkime,ko čia prirašyta..Andrea vertė ir vertė puslapius,bet sustojo. -Ginta,gal tiktų šis?-parodė pirštu į vieną prirašytą puslapį.
-
Ginta apsidžiaugė pamačiusi Andreos ištrauktas bandeles.
- Kaip gerai, kad jų atnešei!
- Magiški viralai ir eliksyrai? Na gerai, kaip tik buvau čia palikusi savo alavinį katilą. Turėtų tikti, jeigu Mirta nieko nepadarė...-jau pašnibždomis kalbėjo Ginta.
Ji nuėjo į penktu numeriu pažymėtą kabiną.
-Ah, taip. Jis čia. Sveikas.
Ginta išlindo iš kabinos laikydama savąjį alavinį katilą. Jį padėjo ant grindų šalia kriauklių.
- Na štai,- atsitiesusi išstenėjo Ginta.
Tuo metu Andrea vartinėjo savo atsineštą knygą. Atradusi kažką įdomaus pakvietė ir Gintą pažiūrėti.
- Aha, nėra labai sunkus, bet ir ne per lengviausias. Tiks!
Knygoje buvo aprašytas eliksyras kuris gali pakeisti žmonių balsus. Padaryti juos juokingus ar panašiai. Ji perskaitė ingredientus.
- Lyg ir visus turime...Pradedam?
-
Andrea palaukė kol Ginta priėjo ir pažiūrėjo ten kur varniukė rodė,ir nudžiugo kai bendrakursė sutiko. - Na va,dabar jau žinome ką veiksime.Beje,vos nepamiršau paklausti,tu įsitikinus,kad tikrai viską turime? Gal geriau vėl apsižiūrėkime ar ko nors nereikės,nes geriau,bent jau aš taip manau,kad pasirūpinti viskuo iš pradžių,nei po to ieškoti reikiamo ingrediento,- kalbėjo Andrea bendrakursei.
-Taigi..Pirmiausia..Taip,taip,katilą mes turime,vandens turėsim taip pat..Hamm..pažiūrėkime ko dar reikės..viską turim,bet..nėra Kalnų vijoklio! Tiksliau yra,bet ne pas mus.. - Ką dabar darysim? Iš kur jį gausime? Štai,sugalvojau! Kadangi atostogos,mokinių mažai,visi išvažiavę,galima paslapčiom nueiti į Herbologijos kabinetą! Bet jei norime tą padaryti,reikia kuo skubiau ten nulėkti,juk jau po ryt,nauji mokslo metai!- kalbėjo Andrea. - Reikia plano..Beje,kas eis į kabinetą? Gal abi? Kaip manai? O gal abiem bus nesaugu? Tad..ką darysim?- antrakursė laukė atsako,ir laaaabai susijaudino,nes nenorėjo eiti į kabinetą,tuo labiau viena.
-
- Gal ir gerai sakai, perskaityk dar kartelį ar tikrai viską turime.
Andrea sušuko, kad neturime Kalnų vijoklio.
- Ah, tu teisi, neturime Kalnų vijoklio! Gerai, kad dar kartą patikrinai ko neturime. Net nežinau ką daryti...O jei paprašytumėm mokytojos, kad duotų? Bet gi atostogos. O duoti ar taip ar taip nelabai norėtų...Pasiimti pačioms manau geriausias būdas, galėtumėm eiti dviese. Vienai baugu. O tu žinai kur jis padėtas? Ta prasme vijoklis? Nes nieko nežinant galime įkliūti, o to aš mažiausiai norėčiau...- nutęsė Ginta,- Na gal kaip nors,- pasiryžo ji,- kada einam? Gal dabar? Manau dabar geriausias metas, visi dar pusryčiauja. Sutinki?
Ginta vėl paėmė savo alavinį katilą ir nunešė į penktąją kabiną.
-
- Hmm..mokytojos prašyti nevertėtų,dar įkliūtumėm,kai paklaustų kam mums Klanų vijoklis..Taip,man irgi atrodo,kad eiti dviese,reikėtų,-pasakė Andrea. -Ginta,nejuokauk! Iš kur aš galėčiau žinoti? Na,bet manau,kad rasti nebūtų sudėtinga,juk prisimink,kai per pamokas,Herbologijos mokytoja,viską traukdavo,nuėjusi..ten,kur yra šalia jos stalo kažkokios durelės.Tikėkimės,kad nebus užrakinta..-nutęsė mergaitė.Antrakursė žiūrėjo,kaip jos draugė,nutempė savo Alavinį katilą į penktąją kabiną,ir sugrįžo prie jos. - Na,Ginta,nemanau,kad vertėtų dabar eiti.Gali pasitaikyti mokinių,kurie bus papusryčiavę,nes kai ėjau iš Didžiosios salės,su manimi išėjo keletas švilpių. Gal geriau eime vakare,kai visi vakarieniaus.Dabar gi,Hogvarte,atostogų metu,žibintai išjungti,tad galėsim nepastebėtos nusmukti į kabinetą.Okey?
-
- Hmm..mokytojos prašyti nevertėtų,dar įkliūtumėm,kai paklaustų kam mums Klanų vijoklis..Taip,man irgi atrodo,kad eiti dviese,reikėtų,-pasakė Andrea. -Ginta,nejuokauk! Iš kur aš galėčiau žinoti? Na,bet manau,kad rasti nebūtų sudėtinga,juk prisimink,kai per pamokas,Herbologijos mokytoja,viską traukdavo,nuėjusi..ten,kur yra šalia jos stalo kažkokios durelės.Tikėkimės,kad nebus užrakinta..-nutęsė mergaitė.Antrakursė žiūrėjo,kaip jos draugė,nutempė savo Alavinį katilą į penktąją kabiną,ir sugrįžo prie jos. - Na,Ginta,nemanau,kad vertėtų dabar eiti.Gali pasitaikyti mokinių,kurie bus papusryčiavę,nes kai ėjau iš Didžiosios salės,su manimi išėjo keletas švilpių. Gal geriau eime vakare,kai visi vakarieniaus.Dabar gi,Hogvarte,atostogų metu,žibintai išjungti,tad galėsim nepastebėtos nusmukti į kabinetą.Okey?
- Hmm..mokytojos prašyti nevertėtų,dar įkliūtumėm,kai paklaustų kam mums Klanų vijoklis..Taip,man irgi atrodo,kad eiti dviese,reikėtų,-pasakė Andrea. -Ginta,nejuokauk! Iš kur aš galėčiau žinoti? Na,bet manau,kad rasti nebūtų sudėtinga,juk prisimink,kai per pamokas,Herbologijos mokytoja,viską traukdavo,nuėjusi..ten,kur yra šalia jos stalo kažkokios durelės.Tikėkimės,kad nebus užrakinta..-nutęsė mergaitė.Antrakursė žiūrėjo,kaip jos draugė,nutempė savo Alavinį katilą į penktąją kabiną,ir sugrįžo prie jos. - Na,Ginta,nemanau,kad vertėtų dabar eiti.Gali pasitaikyti mokinių,kurie bus papusryčiavę,nes kai ėjau iš Didžiosios salės,su manimi išėjo keletas švilpių. Gal geriau eime vakare,kai visi vakarieniaus.Dabar gi,Hogvarte,atostogų metu,žibintai išjungti,tad galėsim nepastebėtos nusmukti į kabinetą.Okey?
-
- Tikrai... Gi gali būti užrakinta! Turi segtukų? Plaukams? Reikia gi būti užtikrintoms,- greit pridėjo ji pagavusį baimingą Andreos žvilgsnį,- taip...Ko dar reikės? Žibintuvėlių! Turi? Aš lyg ir buvau įsidėjus į lagaminą. Atsinešiu. Taigi viskas. Susitinkame čia... Kada prasideda vakarienė? Ah taip, po šešių penkiolika susitinkame čia, gerai?- viltingai paklausė ji.
Susitarusios ką atsineš ir kur susitiks Ginta tarė:
- Na gerai...Išeinu. Tik nepamiršk ateiti!
Ji nuėjo prie durų. Ir kaip nekaista vėlgi atskrido vaitoklė Mirta!
- Mirta!- išsigandusi šūktelėjo,- mes išeiname, vakare grįšime niekam nepasakok ką šnekėjome su Andrea!- sudraudė ją Ginta,- Andrea, dar kartelį ate.
Šį kart Ginta tikrai išėjo iš tualeto.
-
Kažkur tolumoje, tarsi mistiškai skimbtelėjus laikrodžiui, mergina tąją modelių eisena, ištiesusi nugarą ir su linksma, žaisminga šypsenėle veide pravėrė medines duris, atvedančias į Mirtos valdas. Liežuviu caktelėjusi per dantis, kiek pavarčiusi akis ir draugiškai platforminių batų padu įspyrusi į kiekvieną kabiną, kurios viduje žmonės turėtų atlikinėti savus žarnyninisu reikalus, mergina išleido nedidelį atodūsį, persipildžiusį nuoboduliu.
Sugrįžusi prie kriauklių, ant ir taip įskilusios mestelėjo juodą šiukšlių maišą, savyje laikantį kažkokį kampuotą turinį, kol pati įsitaisė ant kitos, švaresnės ir labiau patvarios kriauklės atbrailos. Sukryžiavusi dailias kojas, ant kurių baltokos odos žibėjo mėnesienos metama šviesa, klastuolė vieną ranką ilsino ant kelių, kita lengvai pasiremdama skruostą ir smakrą.
Laikui bėgant, nieko nevykstant, mergina kažką murmtelėjo panosyje, kaltindama kažkokią, jai dar nepažįstamą varnanagę, kuri netgi nesugeba pasirodyti laiku. Dievai terauna, gi raštelį, kurį spėjo brūkštelėti per kelias sekundes ir įmesti į vieną jos knygų aiškiai rašė, kas ateitų kelios minutės po vidurnakčio, o kažkokia nenuorama netgi nesitiki čia atnešti savo subinės laiku.
Nukėlusi ranką nuo kelių, ilgais raudonais nagais pradėjo barbenti į marmurinį kriauklės paviršių, sukeldama nedidelį garsą, pasiekiamą visų gyvų ir negyvų ausų, esančių šitoje patalpoje. Pakeldama pilkas akis į mėnulį, smagiai pasirodžiusį tiesiai prieš nedidelį langelį tualeto viršuje, mergina išgirdo durų atidarymą. Pavarčiusi akis, nesustodama ritmiško barbenimo, rausvaplaukė patingėjo atsisukti į kitą antrakursę, kuri dabar turėjo įžengti į šią patalpą, leisdama jai pasigrožėti savo nugara dar kelias akimirkas.
-
Pasakykite man, kas per sveiko proto sutvėrimas sugalvotų surengti susitikimą vidury nakties apleistame tualete, priklausančiame vaiduokliui? O kas per sveiko proto sutvėrimas, užuot paklusniai miegojęs, net negalvodamas eitų į tą susitikimą vidury nakties apleistame vaiduoklio tualete? Taip pastarojo klausimo atsakymas yra Margo. Nors iš tiesų, kas čia tokio? Viso labo tualetas kuriame nenusileidžia vanduo. Raudonakė vidurnakčiais ne tik į tualetą užsukdavo ir dar tikrai užsuks. Ši klozetų alėja buvo tarsi ranka pasiekiama lentyna palyginus su ežero pakrante, ar net pačiu Uždraustuoju Mišku, kuriame gali smagiai pabuvoti, jei tik žinai kelią atgal, kaip ir kadaise nutiko mūsų maištingajai antrakursei.
Varnos siluetas nepastebimai slinko tarp mėnulio sidabro telkinių ir langų rėmų metamų besielių šešėlių. Kruvinas žvilgsnis gudriai blyksčiojo sutemų apglėbtame koridoriuje. Senos ketvirto aukšto koridorių plytos dusliai alsavo nakties vėsoje, kai nematoma ranka pravėrė medines duris leisdama pamatyti tik paskutinę drabužio klostę išnykstančią tarpduryje ir pasklindančią patalpoje.
Ah, labai graži nugara. - nukreipė vyno atspalvio žvilgsnį į dangų. Na, šioje situacijoje į nešvarias Vaitoklės buveinės lubas.
-Taip, taip tavo apdaro labai graži nugara. - truputį irzliai atsiduso. -Aš ją pamačiau, dabar jau gali atsisukti. Tik vėl nenerk pro duris. Kai ėjom iš bibliotekos vos neiššokai pro langą. - vėl pavartė akis užgniauždama šiokį tokį žiovulį.
-
Dar kelias akimirkas palaukusi - žinot, dėl dramatiškumo - mergina pagaliau atsisuko veidu į svečią, regis, vardu Margo - ar bent jau tą sakė raudona užrašų knygutė, savyje laikanti visą reikalingą informaciją, nors Shima norėjo ją pažinti kiek labiau asmeniškai - ar tą teks jau padaryti nori ar nenori - negu vien klausytis bereikšmių Junko išvedžiojimų.
Dviems arklio uodegėlėms žaismingai linkstant į visas puses kartu su kiekvienu grakščiu judesiu, leisdama rausvų plaukų judesiu dar kiek pasigrožėti - gal sau, gal varnanagei, gal vaiduokliams - klastuolė pagaliau pravėrė kiek paryškintas ir sulėlintas ((T.y, priversdama atrodyti kiek mažesnėmis ir putlesnėmis)) lūpas.
-Taip, o vėluoti irgi labai malonu,- irzlus balsas, visiškai neatitinkantis džiaugsmingo veidelio atsimušė į tamsias tualeto sienas, kurias apšvietė tik mėnesienos metama šviesa.
Nušokusi nuo kriauklės ir pasirodžiusi visu aukščiu su neįprasta Junko, o mėgstama sau apranga - raudonu kaip nagai sijonėliu, juodu nedideliu ir plonyčiu megztiniu papuoštu tokiu pat raudonu kaspinu, laisvu ir ilgu, tarp šlaunų besimakaluojančiu kaklaraiščiu ir aukštais, kiek kerziniais batais su aukštu platforminiu padu. Nesustojamu modeliniu žingsniu, eidama koja į koją, pilkaakė priėjo prie kitos kriauklės, kur mėtėsi šiukšlių maišas. Pakėlusi jį, kiek pasvėrė rankoje, nukreipdama žvilgsnį į atėjusią personą.
-Einu tiesiai prie esmės,- staigiu judesiu, vis dar ganėtinai suirzusiu balsu, Shima mestelėjo šiukšlių maišą į merginos pusę,- tu nutuoki, kas čia, argi ne?
-
Margo nė nepasijudino, kai į ją, lyg kino filme, sulėtintais kadrais skrido vidury nakties į apleistą tualetą prišaukęs, pridususio plastiko šiukšlių maišais dvokiantis šiukšlių maišas ir visas niekingas (jei toks nebūtų, nebūtų ir mėtomas apleistame tualete įsuktas į smirdantį šiukšlių maišą) jo turinys.
Kietas ir kampuotas šlamštas (su šlamštu tokia pat situacija kaip ir su niekingu, vienu žodžiu jis čia nesimėtytų, jeigu neatitiktų šių reikalavimų) dusliai trinktelėjo į sireną ir kiek garsiau plojosi į šaltas ir aiškiai nešvarias plyteles. Niekinamai nuleidusi žvilgsnį nuo draugės prie to šiukšlių gniužulo, ji trumpai ir nepastebimai, bet pasibjaurėjimu trykštančiai vyptelėjo. Dar silpnai paspyrusi ir šiaip atgrasiai pabaksnojusi daiktą bato nosimi, pastarosios pagalba praskleidė tamsius ir nosį riečiančius juodo ir klaikiai šiugždančio (šiugždėjimas kvapo neaplenkė) apdaro gniaužtus.
-Kokiems velniams iškasei tos kalės knygą? - suraukė antakius, dėl visa koja prispausdama knygą, kad kartais nesumanytų atsiversti ir nužudyti niekam nematant ir negirdint šioje pamirštoje patalpoje. Jeigu taip nutiktų, mus tikriausiai surastų tik tada, kai imtume pūti ir prasmardintume visą koridorių. -Nepatartina iškasinėti lavonų kuriuos pati prieš pusmetį užkasei gyvus. - truputėlį prieštaringai pažvelgė į draugę. -Jeigu nori sukurti kažką panašaus į Frankenšteino monstrą reikia normalaus lavono, ne kažkokios, pasikartosiu, kalės, uždarytos knygoje.
-
Papūstam sijonui, kuris buvo per trumpas, o sakant per trumpas, turėjau galvoje tarsi viliojančios klientus prostitutės sukėlus nedidelius vos ausiai pasiekiamus virpesius, kol medžiagos gabalu apsirengusi mergina tylomis žengtelėjo pirmyn. Keista, bet storiems platforminiams batams nesukeliant ypatingai didelio triukšmo ganėtinai tylioje patalpoje, klastuolė sugebėjo it vaiduoklis prisiartinti prie varnės, kuriai buvo nusišikt ant mokyklos taisyklių ir nevaikštinėjo naktiniu metu.
Margo - rodos, toks buvo priešais stovinčios merginos vardas - užmačius turinį, slypintį šiukšlių maiše, ir pati rusvaplaukė susiraukė.
Pilkomis akimis įdėmiai spoksant į merginą, kuri rodos, jai ėmė visai patikti savo kalbėjimo stiliumi, palaukė ir įsiterpė tik šiai pabaigus savo tiradą.
-Žinai,- pasitraukimas į šalį, apsisukimas ant batų kulnų ir dramatiškas rankų mestelėjimas į šonus,- viskas būtų gana gerai, bet yra du dalykai..,- pauzė, pasirėmimas ant kriauklės, kuri rodos, kad dar kelių tokių agresyvių pasirėmimų nenulūždama nepriims,- pirma.
Dar viena pauzė, dar vienas apsisukimas aplink, šį kartą taip, kad vėl žvilgsnis būtų įsmeigtas į priešais esančią mergina. Žingsnio žengimas pirmyn, vėl mažinant tarpą.
-Aš nė velnio nenutuokiu, kas čia vyksta. Mano žinios šiuo atveju yra visiškai minimalios. Net mažesnės, negu profesoriaus Syberg'o meilė mokiniams. Antra,- dar vienas žingsnis, šį kartą agresyvesnis, platforminiai batai sukėlė kokį nors girdimesnį garsą, menkai nuaidėjusį ausyse,- šita kalė bandė mane nužudyti. Žinai, koks suknistas jausmas, kai darai savo "chillin' like a villian" reikalus, ir kažkokia supista knyga tave puola it pasiutusi? Ta prasme, jesus, čia gal ir magiška mokykla, bet kokio velnio knyga geba pulti personas?! Kažkoks nupušimas, žinai! Žodžiu, kur aš buvau.. Ai, taip! Tai va, turiu mėlynę per tą pasaulio idiotizmo kūrinį, ir kad ir kiek spardyčiau, ji tiesiog nedingo nuo ežero teritorijos. Arba dar, dar! Bandau sau bestiją nuskandinti, geras dešimt minučių pralaikau batu prispaudus, tai ta man įkanda, palikdama skylę bate ir iššoka iš vandens! Net ir peilių po kurio laiko atsikrato. Atgabenau čia tik todėl, kad kirvį suvarius buvau.
Ritmingai ir agresyviai žingsniuojant iš vietos į vietą, kartais padarant kokią dramatišką pozą, balsui pasidarant klykiančiam ar itin tamsiam, bet visais atvejais - itin greitam ir vos pagaunamais žodžių junginiais dėl greičio, kuriuo jie skriejo iš Shimos burnos. Neleisdama varnanagei įsiterpti nė kartelį per savo kalbėjimą, o net jei ir šioji bandė - ją nutraukdama ir tęsdama savo murmėjimo sesiją, mergina galiausiai pilnu kūnu atsisuko į Margo, žvilgsniu leisdama jai pagaliau prabilti.
-
Prisiminusi tas nelemtas mėlynes kruvinojo žvilgsnio savininkė nejučia pasitrynė riešą. Prisiminus tos nelemtos (blogąją prasme) beprotės ir kūtvėlos bandymą nužudyti ir visus kitus nenormalius grasinimus gerkle ėmė kilti kažkoks šleikštulys. Kas jau kas, bet ši mergelė tikrai dar nenorėjo mirti. Nes, juk dar nė karto neprisirijo cukraus vatos iki žemės graibymo, nesužinojo kiek ledų indelių gali ištuštinti per valandą, netgi nesivoliojo ant grindų prie mokytojų kambario. Sąrašas galėtų tęstis ir tęstis. Pavyzdžiui įsibėgėjimu ir pasileidimu ant pilvo boulingo takelyje. Galėtų su kuo nors susilažinti, kad numuštų visus iki vieno kėglius.
Kol viena ausimi klausėsi truputėlį nesavos Junko kalbų, kitai ausiai priklausančia smegenų dalimi galėjo toliau tęsti šimtamylį sąrašą.
-Ooo, nežinojau, kad apibūdinti nežinomybei naudojami ir minusiniai skaičiai. - išplėtė akis, kai klastuolė pagaliau baigė savo vienarolį spektaklį. -Ir per tą "pasaulio idiotizmo kūrinį" taip pat turėjau mėlynių, prisimeni? Na bato neprakando, bet vis vien. - nuleidusi pasibjaurėjusį žvilgsnį knygon minutėlei nutilusi susimąstė. -Nebeįsivaizduoju kur kišt šitą mėšlo krūvą. Nedega, palaidota gyva atsikasa, plius, išsimaudo, kad sugrįžtų švari "because I'm lady", užsilaižo visas žaizdas nuo peilių kaip koks Koro Sensei, neskęsta... Dūra, gal negirdėjo apie Prosperą "Bibliotekininkuose"? Nežinau, gal bandom įsiurbt į kokį pokeball ar išsiunčiam į kitą dimensiją? - pasiūlė. Juk kažkiek tai ir jos bėda.
-
Susinervinimas, apėmęs merginą, nuslūgo - veidas iš kažko, perpildomo įkyrių tamsių susierzinimo emocijų draugiškai nuplaukė neregimais vamzdžiais, paliekant draugišką šypsenėlę ir žybsinčias akis. Ar rausvaplaukė vis dar buvo susinervinimusi dėl tokių menkniekių kaip tai, kad turėjo mėlynę, ar šios batas nuėjo velniop, ar kad reikėjo aiškintis esant - ar verčiau, neesant, Junko? Tai aišku, kad ir koks koks skirtumas, kad pastarasis nenervino Margo. Ar tai trukdys jai pasidžiaugti kiekviena akimirka visko suknisimo su šita mergina? Nė velnio.
-Žinaaai,- draugišku tonu nutęsė, pakeldama lūpų kamputį,- Jeigu nei tau, nei mielajai Junkytei nepavyko atsikratyti knyga, kodėl tiesiog nesustojus?
Dirstelėjusi į varnanagę, ji dar kartą šyptelėjo. Koks skirtumas, jeigu po kurio laiko tai gali pradėti erzinti? Tada galvos tada, o dabar tai skamba kaip nebloga išeitis. Pasilenkė, ranka pasičiupo knygą nuo žemės, suimdama ją į delnus. Bjaurybė pradėjo kaisti, verčiant norėti ją paleisti iš rankų, ar nusideginti delnus bandyt įrodyti savo kietumą. Pravėrusi kažkur vidury visų puslapių, Shima greitu judesiu perplėšė šią pusiau, nieko nelaukdama numesdama ją ant grindų, užmindama vieną dalį batu - koks ten skirtumas, kad tai nė kiek nepadėjo knygos atsigavimo proceso sustabdyme.
-Tada mes galim ją sunaikinti. Per naujo, ir naujo, ir naujo - gal knygai pačiai pabos tada eiti prie mūsų? O ir mes galėsim turėti kaip amžiną kankinę, argi ir tai neskamba nuostabiai?- lėtai ir pritylintu bals užbaigė mintį, leisdama akyse sužibėti žvaigždutėms, šypsenai patampant tiesiog brūkšniu veide. Tai skambėjo kaip planas - tai skambėjo kaip kažkas, kas atneštų ne tik veiklos, gal net ir šiokio tokio jausmo! Kodėl gi ne? Galėtų gal net sugalvoti kažką įmantraus, kaip įkišti knygą į vestuvininkų tortą, kad būtų siurprizas, ar pačirškinti ją elektra, o gal net apdovanoti kokiu avada kedavra? Ar verčiau, sakant draugiškiau, praktikuotis burtą, dėl kokio galbūt reikalingo dalykėlio ateityje.
-
Žinot, ši mergaičiukė tikrai nemėgsta stereotipų. Pavyzdžiui, kad varnanagiai - pavyzdingi mokiniai, viską darantys protingai ir taip toliau. Ir šis, jau turbūt eilinis pasiirstymas tviskančia, tamsiais šešėlių vingiais tekančia mėnesienos upe gana gerai tai įrodo. Tuo labiau, kad nėra jokios taisyklės, nuostato, draudimo, prigimtinės teisės, ar verčiau neteisės, jog būnant protingu negalima ar neįmanoma būti ir dar kokiu nors. Tuo labiau. Ši kygose paskęstanti varnė neatsisako ir šiokių tokių kovų (tik, kad pati vos nemiršta po tokių. Atsimenat tą keistuolį parke, į kurį velnio nešta ir pamesta Margo papuolė? Tai va, po to kai dingo iš to psicho pabučiuotojo akiračio ėmė klupinėti, atsitrenkė į kažkokį uniformuotą padarą su elnio galva grojantį pianinu, sutiko kalbantį neoninį abrikosą ir vos nušliaužė iki vaistinės. Ten šiaip taip gavo ko norėjusi ir surijusi bent penketą analgino tablečių, kaip tyčia pasitaikiusiu autobusu parsirado mokyklon. Žaizdų gydytis nesiėmė (nereikia prisivirti dar daugiau košės) visą likusį savaitgalį merdėjo nesikeldama iš lovos. Daug neatskleistų detalių, bet visko rezultatas - bent jau jos akyse susmukdytas kažkokio "aš vyresnis todėl ir kietas" ego, šiokia tokia treniruotė (galvos neapleido mintis, kad vis dėl to dėl vaidinimo nebūtų atsiradęs tas keistas vjuuu vjuuu jausmas) ir suknistai suknistas dvi savaites dilgčiojęs nevaldomas petys.), iššūkių ar keblumų, sutinka nepaklusti taisyklėms (juk tam jos ir sukurtos! Kad jas laužytum).
-Palą, "mieląja Junkyte"? - bet neišgirsta nuleido tai vėjais, ar, tinkamiau šiai situacijai - klozete besisukančiu vandeniu.
Ištobulinta klastinga šypsenėlė perbėgo naktinėjančiu veidu.
-Ar tu galvoji tą patį, ką ir aš? - žvelgdaa iš po truputėlį suartėjusių blakstienų kilstelėjo antakį. -Nes, jei taip... - ji, lyg pritardama sau kelissyk nežymiai linktelėjo.
-
(( Nuodų ir vaistų egzaminas ))
- Šitas turėtu tikti,- tarė Ginta skaitinėdama demonų išvijimo eliksyrus.
Nuodų ir vaistų egzaminui ji pasirinko Depresijos demono išvijimo eliksyrą. Visus reikiamus eliksyro išvirimui daiktus ji jau turėjo, tad viską susirinkusi nuėjo į mergaičių tualetą. Kitaip dar vadinamą Mirtos tualetą. Čia pasistačiusi katilą ir pasidėjusi recepto knygą perskaitė ruošimo būdą:
Depresijos demono išvijimo eliksyro ingredientai ir kur jie randami.,
1. Trys šaukštai citrininių alyvuogių. (Asirijoje, Ambikoje)
2. Keturi gramai karčiųjų saulės piliulių. (savo darže)
3. Penki akinėjo lapai. (Saulinėje)
4. Devyni arbatiniai šaukšteliai Arikos žievės. (Irijoje)
5. Citrinos sultys.
Visus ingredientus gali rasti ir maisto parduotuvėsę.
Ginta pirma išspaudė tris šaukštus citrininių alyvuogių. O po to viską dėjo iš eilės kaip surašyta.
- Na štai. Ir citrinos sultys. Baigta!
Eliksyras buvo sodriai raudonos spalvos. Ginta jį įpylė į plastikinį buteliuką, išvalė savo katilą ir jau ruošėsi išeiti iš tualeto kai prieš jos nosį išdygo Vaitoklė Mirta.
- Ką tu čia darai? Lysk į savo kabiną!- piktai sušuko. Ji nepakęsdavo kai Mirta vis skūsdavosi kaip jai blogai ar kažkas panašaus. Ji dar sau po nosimi piktai suburbėjo, bet pasitraukė iš kelio,- Ačiū!- ironiškai pasakė Ginta ir išėjo iš mergaičių tualeto. Iš ten ji pasuko link nuodų ir vaistų mokytojos kabineto atiduoti buteliuko. Ir tikėjosi gauti bent vidutiniškai (V).
-
Ahh, kokie gi buvo džiaugsmingi angelais, kokie geručiai demonėliai ir kiti mistiniai padarėliai, apšvietę ją tokia nuostabia, ryškia, net akinančia šviesa, nukreipdami pastarąjį ir į kiek pamišusią varnanagę! Karasunai iš to džiaugsmo norėjo smarkiai save pačią apsikabinti rankomis, lyg duodant smaugiantį apkabinimą, bet tik sau - smarkiai suspausti glėbyje, lyg per kokį ištvirkaujantį anime iškišant aukštai krūtinę, dar pridėti vieną kitą spigų klyksmą ir pasišokinėjimą vietoje, lyg būtų pamatyta mylima garsenybė..!
Ak, tobula, tobuliau, tikrų tikriausiai tobuliausia! Net keista, kaip gerai viskas ėjosi.
-Tavo minčių aš neskaitau, Marguti, bet idėjų turiu užtektinai,- apsimesdama kitų kurtais personažais, padarė įprastinį vadinamąjį mielą galvos pakreipimą šonan, išleidžiant draugišką, nekenksmingą šypsenėlę, pirštus suglausdama taip, lyg mėgdžiotų poną Degėlą. Trūko tik piktdžiugiško "excellent!" ir keistos neplikiškos plikės,- Tačiau turiu užtektinai savų idėjų, ir kalbant ką lengvesnių, kad pradžiai.. Na... - džiaugsmingai sprigtelėjo pirštais, pastaruosius suformuodamas į dar keistesnius pirštinius šautuvus. Pilkos akys džiaugsmingai žybtelėjo, ir mergina nešvaistė tolimesnės sekundės - greitai knygą suvyniojo kaip reikia, kad ši būtų ir sutramdyta, ir patogi, ir nekeltų nereikalingų mėlynių ant jos tobulai švelnios (leiskit gi merginai pafantazuot, ką) odos, kita ranka čiuptelėjo varnanagei už rankos. Apgailestaudama, kad nėra Shiva, Ganesha, ar Vishnu, su spyriu atvėrė duris - gal kiek nereikalingas veiksmas, galų gale, buvo vėlu, aplink miegojo ne tik geručiai žmogučiai, mokytukai, paveiksliukai, direktoriukai ir žvėriukai, bet tikriausiai ir visa suknista pilis, bet būtų šiokia tolia neviltis, jeigu jas dabar prigautų, kas irgi būtų smagu!- Mieloji babutės konditerija, tikiuosi, kad paruošei mums smagių torčiukų, ar tai valgymui, ar daiktų kišimui!
It banaliai ir dažnai prisikelianti iš mirusių gėlė dar viena šypsena - ar tai pikta, ar keistai skausmingai šypsena pražydo klastuolės veide, kurią greitai pakeitė vienas kitas garsus (gal net kiek įkyriai spigus) nusijuokimas, pasklidęs ištuštėjusiuose koridoriuose. Viena ranka sugniaužusi knygą, kita smarkiai sugriebė Margo už riešo, pastarąją tempdama paskui save, kol pati Karasuna Mei skubiais, gal ir pačiam Sonikui pavydą keliančiais žingsniais išskubėjo iš Mirtos tualeto, traukdama tolimiau tamsiu, naktimi atsiduodančiu koridoriumi, kuriame tarsi aidas atsimušdavo nesulaikytas krizesys kitas.
-
Hann vilkte vilko savo nuvargusias kojas savo kabineto link. Saulė jau buvo nusileidusi, mokiniai varomi miegoti, o niekieno nevaržomi profesoriai šniukštinėjo Hogvartso koridoriais. Jaunoji Von Peach kartu su savo juodu, o gal labiau jau nebematomu šešėliu, keliavo tamsiais ir užgesintų deglų koridoriais.
-Lumos,- šnypštelėjo varno nago atstovė ir peržvelgė susiraukusius, neseniai prabudusius paveikslus. Greitai atsiprašiusi ir išjungusi burtų lazdelės šviesą, mergina pradėjo lėtai slinkti palei sienas. Hann nežinojo kur yra ir tokios tamsos nešama atsidūrė mergaičių tualete. Teks būti ir miegoti čia kol prašvis... nepatenkinta paveikslų niurzgimu dėl šviesos, profesorė atsirėmė į šaltą baltų plytelių sieną, mėnulio apšviestoje patalpoje, kuri buvo pilna vandens balų.
-
Sofi dar spėjo pamatyti oranžinės spalvos uodegą, dingstančią tarpduryje. Ji dar nebuvo buvusi čia, bet katiną surasti reikia, juk paklojo už jį paklojo nemažai pinigų. Sofi atsargiai įžengė vidun, tarsi tikėdamasi išvysti vampyrą Mortą taikančią perkąsti jai kaklą. Bet tualete buvo ramu.
-Kic kic, Vėdryne, kur tu? - pašaukė mergina, bet katinas buvo dingęs kaip į vandenį. Ji lėtai atidarė vieną po kitos visas kabinas, bet Vėdryno ten nebuvo.
-Ir kur tu pasidėjai? - lyg tikėdamasi atsakymo, paklausė ji. Kažkur lauke suūkavo pelėda. Sofi gerai išnaršė visą patalpą, bet gražuolio katino čia nebuvo nė ūso.
-Ech, ir kodėl tu toks nepaklusnus! - vėl lyg sau tarė ji ir pasuko į koridorių, nes ši vieta ėmė kelti šiurpą.
-
Emilija Dumboldor norėdama pailsėti nuo koridorių šurmulio nuėjo į bet kurį tualetą. Žinoma Emilija pamiršo, kad viename iš tualetų gyvena Mirta!
Emilija nuėjusi prie tualetų durų atsisėdo . Ji išsitraukė savo užrašų knygutę ir tušinuką. Šiek tiek pagalvojusi ji pradėjo rašyti, o kiek vėliau ir piešti pradėjo.
Emilija išgirdo kažkokį garsą ir išsigando. Susidėjo savo daiktus ir tuo metu išlindo... Mirta! Emilija tik dabar prisiminė Mirtą. Semolina ją pamačiusi iš karto pabėgo.
-
Prom piktu veidu įžengė į tualetą, kuris skendėjo balose. Mergaitė pastebėjo kampe stovinčią kosminę persikutę. Jos veidas nušvito šypsena.
-Persikute!- Prom pribėgo ir puolė glebėščiuotis. -Kaip seniai matėmės! Ar patinka mokytojauti? -pabėrė klausimą smalsi pirmakursė.
Besiklausant Hannos atsakymų, Prometėja apėmė nostalgija. Ach... Kaip gera turėti su kuo pasikalbėti. Prisimenu kaip kartu su Eimile stebėdavome žvaigždes, kažin kur ji dingo? Neabejoju, kad Hann nepamiršo savo mielos draugės pirmakursės.
-Sakyk man, ar nesusiktum per atostogas pastebėti žvaigždžių? Esu pamišusi dėl astronomijos, dėja ne visada lankausi pamokose. Noriu ir pailsėti nuo mokslų. Laukiu, nesulaukiu atostogų.
-
Nors Helovinas jau praėjo, Margareta Ganė vis dar gyveno šios šventės nuotaika. Mergaitė svarstė, kaip sunku yra pasidabinti realistiškai atrodančiomis netikromis žaizdomis, kai staiga galvon šovė mintis. O galbūt yra eliksyras, kurio išgėrus kūnas tampa nusėtas žaizdomis, tačiau jokio skausmo nejauti? Pagauta smalsumo, pirmakursė, greitai pervertusi kelis leidinius, tokį gėralą išties rado:
Netikrų žaizdų eliksyras
Ingredientai:
1. Trečdalis marinuoto slieko širdies
2. Keturlapis dobilas
3. Žiupsnelis druskos
4. Putpelės plunksna
5. 7 mililitrai magiškojo gyvūno seilių
Gamyba:
1. Susmulkinti trečdalį marinuoto slieko širdies
2. Gautą medžiagą sumaišyti su 7 mililitrais magiškojo gyvūno seilių
3. Virti tris minutes
4. Į katilą sumesti likusius produktus
5. Virti dar 13 minučių
6. Eliksyras paruoštas
Vos perskaičiusi receptą, Margareta nulėkė į savo kambarį pasiimti katilo, o dabar jau sėdėjo ant šaltų Mirtos tualeto grindų bei marmaliūzino itin keistą atsitempto indo turinį. Praėjus porai dešimčių minučių, mergaitė galėjo didžiuotis, eliksyrą išvirusi. Tiesa, ji nebuvo tikra, ar jis veikia. O kaip kitaip patikrinsi, jei ne išbandydama? Gurkšelėjusi gėralo, pirmakursė susiraukė. "Na ir bjaurastis", - pamanė. Šiuos žodžius tądien jai teko pakartoti dar kartelį, tik šįsyk - garsiai, vos po kelių akimirkų žvilgtelėjus į savo kūną.
-
Jau švito ir balose tysojo saulės spinduliukų atspindys. Pramerkusi vieną užsimiegojusią akį, Hann nustėro, nes ją apkabinusi buvo ne kas kitas, o senoji draugė Prometėja! Dar vis per naktį nemiegojusios varno nago atstovės akys buvo paraudusios ir nieko gero neįmatė, tik ryškiai baltus klastuolės plaukus.
-Sveika, sveika,- pusę lūpos nusišypsojo Hannah ir mintyse suburbėjo: Kokio velnio Tu čia atsibeldei, a? Dabar esu visai nenusiteikusi bendrauti. Eik šalin ir leisk grįžti į kabinetą ir saldžiai pamiegoti, nepamiršti susapnuoti ir gražaus sapno. Juk širdyje aš dar vaikas, trečiakursė varniukė.
-Per atostogas būsiu išvykusi į Islandiją, nemanau, kad kokiu nors būdu mums pavyktų susitikti, kad ir kaip norėčiau,- tada pridūrė, kad ir pati laukia, bet ir pagaliau greitai sulauks atostogų...
-
-Na, tau gerai, esi mokytoja ir nėra jokio streso dėl egzaminų, -šie tiek nusiminusi kalbėjo. -Geriau skirsiu savo atostogas kartojimui.
Hmmm... Ji niekad neminėjo, kad turi giminių Islandijoje. O gal ne pas gimines važiuoja? Reikėtų paklau... Ne, neklausiu. Šiandien ji ne nuotaikoje. Prom pakilo nuo žemės, kur jos sėdėjo ir emė suktis ratu į šoną ištiesusi rankas.
-Ateik ir tu! Jugi smagu, ar ne?
Prom krykštavo, sukosi, kol galiausiai ją supykino. Mergaitė nustojo suktis, jos veidas persikreipė. Prom užsiėmė už burnos ir nubėgo į tualeto kabiną. Na ir gėda! Apsivemsiu kosminės persikutės akivaizdoje. Nubėgusi į kabiną Prom nesijaudino dėl šalia esančios draugės. Ją baisiai pykino.
Išėjusi iš kabinos pirmakursė vos pastebimai šyptelėjo ir apalpo.
-
Hannah pasitrynė mieguistas akis ir atsistojo nuo šlapių grindų. Atsirėmusi į tą pačią sieną, kur buvo prieš tai, devyniolikmetė gyliai atsiduso ir ilgai žiūrėjo į Prometėją.
-Stresas tai tikrai yra,- nusijuokė varno nago atstovė,- juk dar reik spėti juos ištaisyti,- staiga klastuolė pradėjo suktis ratais ištiesus rankas, o Hann tik pamojavo galva ir niekur nėjo iš savo dabartinės būvimo vietos. Kai mergaitė pradėjo bėgti į neveikiantčio tualeto kabiną, profesorė iš paskos, nes manė, kad jai yra labai blogai. Prometėjai išėjus iš vienos iš žalių kabinų, Von Peach vos spėjo pagriebti gležną mergaičiukės kūną, nes šioji apalpo. Rankomis gaivindama išbalusią draugę, devyniolikmetė pakėlė klastuolę ir pradėjo nešti ją į ligoninės pusę. Gražu...Nespėjau net sumirksėti, o ji jau ir apalpo. Ir kodėl reikėjo suktis ratais, nepasimokė vaikystėje, ar ką?
-
Mary-Kate ir Mou slampinėjo Hogvartso kolidoriais palengva šnekuočiuodamos. Norėjo apsižiūrėti mokyklą, o tai per pastariasias savaites nebuvo laiko. Mergaitės buvo girdėjusios apie Mirtos tualetą, bet kažkaip pro viena ausį įėjo - pro kitą įšėjo. Mary norėjo užeiti į mergaičių tualetą pro kurį ėjo pro šalį. Įėjusi priešais iš karto pamatė veidrodį, prie kurio priėjo susišuokuti savo plaukus. Pro veidrodžio kampelį pastebėjo Mou, kurios veidas buvo išblyškęs bei pasimetęs. Mary-Kate atsisuko, ir pamatė Mirta. Mary yra drąsesnė už savo draugę, todėl ji neišsigando, tuolab, žinojo, kad yra Mirtos tualetas, tiesiog buvo išskridęs iš galvos.... Mirta burbuliavo sau panosei,o tada Mary nusprendė pašnekinti ir susipažinti su negyvąją.
- Labas, Mirta, aš esu Mary-Kate Olsen. Norėčiau su tavimi susipažinti, ir galbūt sužinoti ko nors, kas vyko Hogvartse prieš mūsų erą. Kiek tu metų jau čia ,,gyveni''? ,- tikėdamasi draugiško atsakymo drąsiai paklausė Mary, kai tuo tarpu jos draugė tik ir rijo seiles nežinodama ko tikėtis.
-
Melsvaplaukė po transfigūracijos, pasidėjusi vadovėlį su pergamentu ir plunksna nusprendė patyrinėti pilį. Nė nepajutusi užsuko į senajį Mirtos tualetą. Kadangi ji naujokė čia, mieko apie tai nežinojo. Uždariusi duris ji pažvelgė į patalpą. prieš akis - didžiulis praustuvių ratas, šonuose tualetai, daugybė langų.. Mtosi, šviesi patalpa. Tik įdomu, čia toks senas tulikas ar kažkas užmiršo jį valyti? Vien voratinkliai.. Mergaitė apsuko ratą aplink praustuves, kai staiga ižgirdo lyg kūkčiojimą, bet jis staigiai nutilo. Keista.. Labai keista.. Kelias minutes pasiklausiusi, Izabelė nieko neišgirdo, tad nusprendė kad jai tik pasivaideno. Galiausiai atsisėdo prie labiausiai apšvistos, ir švariausios sienos, išsėimė iš kišenės raudonmedžio lazdelę ir išsitraukė iš vidinės švarko kišenės pergamento lapą. Prilietusi lazdelės galiuku pergamentą, ji ištarė:
-Ištikimai prisiekiu krėsti eibes.
Pergamentas išsilankstė ir išryškėjo vaizdas. Aha.. Kaip keista. Šį pergamentą radau koridoriuje, kai ėjau pro Grifų Gūžtos bendrajį kambarį. Buvo pamestas netoli durų. Ant jo buvo priklijuotas raštelis su užrašu: "Jei radai, PASILIK". Galvojau: "Nu ir pasiimsiu" Kitoje pusėje buvo pasakyta, kad jei ištarsiu šiuios žodžius, pergamentas atsivers man. Bet jo.. O va! Net rodo kur kas vaikščioja.. Po keliasdešimties minučių, Izabelė išgirdo varpo skambesį, pranešantį pietų pertrauką. Ji vėl pridėjo lazdelę prie pergamento ir ištarė:
-Eibė iškrėsta.
Pergamente viskas išnyko ir jis susilankstė. Ji jį įsidėjo į vidinę kišenę. Lazdelę įsidėjo į kišenę taip pat, ir išėjo iį tuoleto. Kažkada reikės vėl čia užsukti.
((Prisijunkit, prašau, man reik galeonų bei draugų biške ;dd))
-
Na va. Praėjo jau dvi savaitės ir Claudie manė, jog jau gerai pažįta pilį. Taip manė. Bet klydo. Kartą užsimanė į tuoletą. Artimiausias buvo tas, kur gyveno Mirta. Žinoma, kaip ir visada, varniukė to nežinojo. Bent jau taip nemanė, nes katik iš ten išėjo mergaitė. Melsvais plaukais, varno nago uniforma. Rankoje ji laikė pergamentą.
Claudie pamažu atvėrė duris. Ji buvo įpratusi pažiūrėti kas yra patalpoje tik jas uždarius. Bet tai buvo jos klaida. Pamačiusi voratinklius ir dulkes siaubingai išsigando. Bet ne tik dėl to. Iš vienos kabinos sklido raudos. Jos ką tik prasidėjo. Mokinė buvo labai smalsi, tad nusprendė pažiūrėti kas ten šitaip gailiai rauda. Bet labai nustebo ir dar labiau išsigando. Taip verkė vaiduoklė.
Mergaitės vidinis balsas sakė: bėk kuo greičiu. Bėk. Jo mokinė ir paklausė. Bėgdama ji girdėjo, kad Mirta jai kažką sako, bet žodžių nesuprato.
-
Savannah dar nebuvo įpratusi prie tųjų judančių laiptų, kurie per greitai keisdavo poziciją ir neleisdavo susiorientuoti, kur jai dabar reikia eiti, tad pakliuvo į visai kitą vietą, negu turėjo, ir dabar klaidžiojo po koridorius, už kiekvieno kampo pasiruošusi sutikti pavojų, kurio, dėkui dievui, nebuvo. Koridorių sienos buvo keistai tuščios, tik šen bei ten kažkuo lyg ir apšviestos, o kadangi švilpiukė kaip visada buvo paskendusi mintyse ir svajonėse, to nė nepastebėjo - nors, tiesą sakant, toms sienoms mintyse bandė sukurti kokio nors papuošalo, tarkime, kokių violetinių balionų ar dar kokio gimtadienio dekoracijų. Netrukus koridorių tuštumas perėjo į vietą su per daug tankiai sustatytais portretais - ar, kaip sakytų Sav, - durimis, jog atrodė, kad čia įvyko kažkoks nesusipratimas ir tie per tankiai ir per arti sustatyti portretai turėjo būti pastatyti toje sienų tuštumoje, tačiau su tuo jai nebuvo jokių problemų. Pabandysiu patikrinti visas iš eilės duris, gal tai kažkuo man pagelbės. O kas, jei aš čia atsidūriau ir man tereikia surasti tą vietą, kur man reikėjo būti? Nors vienuolikmetė buvo tikra, kad pasiklydo, bent kibirkštėlę vilties, išlikusią savyje, gera buvo turėti.
Patikrinus daugybę durų iš eilės, pasirodė, kad nė vienos durys nebuvo vartai į tą stebuklingąją vietą, kur jai reikėjo patekti, kuri tikriausiai buvo žiobarotyros kabinetas, tačiau dabar ji netyčia pasiklydo mintyse ir nebeprisiminė, koks buvo jos kelionės tikslas. Šiaip ar taip, ji apsistojo labiausiai jai prie širdies esančioje patalpoje ir save bandė įtikinti, kad į žiobarotyrą nueis kitą kartą, o kol kas apsieis ir su jos tikriausiai nauja mėgstamiausia vieta (nors, tiesą sakant, praėjusios ji nė nebuvo radusi). Tada pirmakursė įsiveržė į paslaptingąjį apleistą tualetą ir įbėgo į pirmą pasitaikiusią kabiną išklypusiomis durimis, nors tikėjosi, kad tos durys bent bus užrakinamos, kad ji galėtų pabūti viena su savimi ir galbūt kažko pripiešti ant pergamento ar padaryti nuodų ir vaistų namų darbus. Pasirodo, durys šiokį tokį užraktą turėjo, tad Savannah jį užstūmė, o durys sprigt ir užsirakino. Tada mergaitė nuleido tualeto dangtį ir ant jo atsisėdo, bet pasistengė per daug nekrutėti, nes tualetas sustenėjo, ant žemės numetė savo katilą su visomis knygomis ir šiaip medžiaga, reikalinga pamokoms, ir išsitraukė naują pergamentą bei plunksną, pasiruošusi rašyti ir piešti, kas tik kirbės jos galvoje. Gal išeis kažkas gražaus ar bent padarysiu nuodų ir vaistų namų darbus, šyptelėjo Savannah ir visai netrukus jau nardė savo mintyse bei mataravo kojas, kurios nesiekė žemės, pirmyn ir atgal.
-
Leliana, iena ranka temdama keletą reikalingų priemonių, o kitą – knygą, kurios pavadinimas skelbė „Keltų ritualai“, jau geras pusvalandis šniukštinėjo koridoriuose. Taip taip, ji būtų galėjusi viską susidėti į kuprinytę bei nebijoti ko nors pakeliui pamesti, tačiau tiesa ta, kad tašių ji apskritai nemėgo. Geriau jau viską nešdavosi saujose, sterblėje arba pasikišusi po pažasčia, nei susikrovusi krepšin. Be to, tai buvo puikus būdas išmoksti tiksliai susiplanuoti veiklą bei atsirinkti tik pačius reikalingiausius daiktus.
Galiausiai nusileidusi į pirmą aukštą, mergaitė nužingsniavo pirmą kartą užtiktais koridoriais. Ji niekaip negalėjo rasti ramios ir nuošalios vietelės, kur galėtų nieko netrukdoma išbandyti keletą senųjų receptų. Vienas jai buvo ypač įdomus – aprašas skelbė, kad naudojant gautą tirštą, kiek į tepalą panašią masę per tam tikrą ritualą, galima pasiekti kitą sąmonės lygmenį. Na, kiek šia informacija galima pasitikėti, įmanoma sužinoti tik išbandžius. O Lelija buvo linkusi išbandyti viską.
Staiga mergaitė stabtelėjo prie vienų durų, ant kurių prikalta lentelė skelbė, jog tai – mergaičių tualetas. Koridorius atrodė ganėtinai nuošalus ir visiškai tuščias, tad varniukė, nusprendusi, kad tualete nieko nebus, atidarė jo duris. Šios silpnai girgžtelėjo, tarsi retai būtų varstomos, tačiau atsidarė be jokių trikdžių.
Apmetusi akimis patalpą, Lija patenkinta nusišypsojo ir nušlepsėjo prie kabinų. Ėmė vieną po kitos stumdyti duris tikrindama, ar tikrai yra viena, tačiau jau prie trečiųjų teko sustoti, mat jos neatsidarė. Iš pradžių lyg ir nieko neišgirdusi, ėmė galvoti, jog galbūt jas užrakino dėl santechninių gedimų, bet įsiklausiusi atidžiau, anapus sienelės išgirdo tylų brūžavimą, tartum kas mojuotų rankomis ar tabaluotų kojomis.
– Čia kas nors yra? – švelniai pabeldusi į tas duris paklausė bei tuojau pat nutilusi vėl įsiklausė.
-
Savannah sustingo, kai išgirdo pamažu artėjančius žingsnių garsus ir kažkieno batų padus. Ji nė nedvejojusi kuo greičiau susikėlė kojas ant klozeto dangčio, tačiau jau buvo per vėlu - ateivė ją pastebėjo ir pasiteiravo, ar ten kas nors yra. Tiesą sakant, švilpė būtų pasistengusi atsakyti, tačiau balso stygos spėjo surūdyti, ir kiekvieną kartą, kai ji bandė prisiversti kažką pasakyti, tik keistai žagtelėdavo it užkimusi kiaulė. Trylikametė susiraukė ir toliau skrebeno plunksna, įdėmiai stebėdama rašalą, kuris pamažu įsiskverbia į mažyčius pergamento šerius ir palieka (gal ne tokią ir amžiną) žymę. Kingsleigh vertė knygos puslapius ir vis kažką pasižymėdavo popieriuje, kol jis buvo beveik primargintas, ir tik tada prisiminė nelauktąją už tualeto durų, kurias, panorėjusi, galėtų su burtais susprogdinti, išlaužti ar tik šiaip stumtelėti, mat surūdijęs užraktas jau atitarnavo visą savo gyvenimą, bei nusprendė atsakyti.
- Čia aš, - lyg neaiški varlė karktelėjo Savannah ir staigiai nutilo. Tik tada pirmą kartą ji išgirdo nutolusias Mirtos raudas, kurios aidėjo visose kabinose iš eilės.
-
Lelianai teko itin pasistengti, kol supratau, jog tą gergždžiantį garsą skleidžia anapus durų sėdinčios mergaitės balso stygos, o ne jos kerzai, besitrinantys į šaltas, kiek vandeniu aplietas plyteles. Balselis buvo toks menkas, jog varniukė užtruko dar keletą akimirkų, kol suprato, ką jisai šnabžda. Tai tebuvo du menki žodeliai, iš kurių ne kažin ką buvo galima atspėti.
Lelija prispaudė nešamą knygą tarp kairiosios savo alkūnės bei liemens, jog dešinioji ranka liktų laisva. Juk ne itin mandagu norint atverti duris ir toliau jas spardyti, ypač turint omeny, jog jos batai ne iš lengvųjų ir keliamas triukšmas gali gąsdinti.
– O ar tas „aš“ turi vardą? – kilstelėjusi (nors to, anapus esanti mergaitė nė negalėjo pamatyti) užklausė dar vieno klausimo.
Lija pakėlė delną prie durų rankenėlės, ketindamas jas tiesiog atplėšti, tačiau pakeliui sustojo. Nusprendė geriau susivaldyt ir nesiardyti bei palaukti – galbūt toji mergaitė pati atsibarikaduos.
-
– Neturi, - kiek kandžiai atsikirto Savannah ir toliau bandė rasti sielos ramybę darant nuodų ir vaistų namų darbus. Mergaitė, nuleidusi akis į popierių, pamatė, kad jis jau pilnai prirašytas ir ji nė nepastebėjo, kad rašė visus likusius žodžius rašė ant žodžių, kurie jau buvo parašyti.
Antrakursė atsiduso ir įmetė rašalo buteliuką, plunksną bei pergamentą į katilėlį, tačiau pergamentas nuskrido truputėlį toliau, tad teko pasilenkti, jį paimti, suglamžyti ir tada mesti į katilėlį. Visą tą ritualą atlikusi dvylikametė atsikėlė nuo klozeto ir atrakino surūdijusį užraktą, kuris skleidė gana keistus garsus, ar čia ir vėl buvo tik Mirtos raudos? Šiaip ar taip, dabar mergelė stovėjo tiesiai prieš ateivę ir buvo pasiruošusi bėgti.
-
Mergaitės antakiai šovė dar aukščiau, kai netikėtai išgirdo tokį įžūlų atsakymą. Tas atsakymas visiškai nesiderino su vos prieš keletą akimirkų skambėjusiu gergždžiu ir palyginti nedrąsiu balseliu, tad Lelija ėmė mintyti, kokia musė bus įkandusi esančiajai už tų durų. O gal ji pati ką nors ne taip padarė? Na, nieko nederamo iš savo pusės varniukė prisiminti nesugebėjo, o ir tokie apmąstymai jai nebuvo būdingi, tad galiausiai tik gūžtelėjo ir kiek atsitraukė atgal. Tikrai neketina jos spausti, jei nepažįstamoji to nenori. Dėl Lelianos galėtų kad ir amžinai tame tualete tupėti. Kas jai darbo. Visiškai nieko.
Besipinančias varnės mintis nutraukė girgžtelėjusios bei netikėtai atsivėrusios kabinos durys. Priešais save Lija išvydo tamsiaodę garbanę, spiginančią akutėmis tiesiai į ją, bei, regis, nežinia ko laukiančią. Gal Dievo apraiškos, o gal geresnio rytojaus ar pasaulinės taikos – kas čia žino.
Šiaip ar taip, stovėti viena priešais kitą amžinai negalėjo, tad Lelija žengė žingsnį į šoną, atverdama tiesų kelią, bei stebėjo, ką toji afro mergaitė darys. Jai patiko stebėti. Visas pasaulis, visas gyvenimas, jai buvo tarsi vienas didelis eksperimentas.
-
- Ir ko atėjai? - kiek prašviesėjo mergaitės veidas, tik po šių žodžių sekė gilus atodūsis, nes pasirodė, kad ateivė lyg ir stebėjo, ką Savannah nori daryti toliau. - Nespigink į mane, atrodo, kad tuoj akimis perpjausi.
Antrakursė jautėsi kiek nepatogiai su mergelės stebėjimu ir pastebėjo, kad ji pasitraukė truputį toliau, tad ji griebė daiktus, kuriuos ji jau buvo spėjusi ir pasiimti, ir vėl nuleisti ant žemės, ir išdūmė iš tualeto kabinos prie kriauklių. Švilpė žadėjo atsukti čiaupą ir nusiplauti rankas, mat ant rankų buvo daugybė rašalo žymių, tačiau nebuvo muilo, o ir abejojo, ar apleistame tualete apskritai dar būtų vandens. Nebent sriūbaujančiai Mirtai kažkam jo prireiktų, gal save nuleisti į kanalizaciją, ką čia žinosi.
Kingsleigh taip ir liko stovėti prie kriauklių, ištiesusi rankas link čiaupo ir stebinti savo atspindį veidrodyje, užsisvajojusi ir visai pamiršusi apie nepažįstamąją, kuri tikriausiai vis dar ją stebėjo.
-
Leliana, pakreipusi galvą kiek šonan, nusekė akimis pro šalį smunkančią mergaitę. Tuomet, visai nesirūpindama dėl to, kad nepažįstamoji negalėjo jos matyti, šyptelėjo bei gūžtelėjo pečiai. Alkūne prie šono prispausta knyga ėmė slysti, tad varnė ją suėmė patogiau, nors ir vėl neteko laisvosios rankos. Ką padarysi.
- Norėjau šį bei tą išbandyti, - galiausiai atsakė.
Jos mąslus žvilgsnis šiuo metu bandė aprėpti atsineštus daiktus, mat jai rodėsi, jog kažko trūksta. Po geros minutės galiausiai susiprato, kad pamiršo pasiimti po lova pastą katiliuką. Ką padarysi.
Lija gailiai atsiduso, nuturseno kriauklės, esančios greta afro mergaitės, link bei suvertė tuos daiktus į ją. Be abejo, tik knygą padėjo atsargiai, jog į kokią miniatiūrinę balutę nekyšteltų nė kampiukas.
- Gal galėčiau pasiskolinti tavo katilėlį? – jos akys nukrypo į tąjį nuodų ir vaistų pamokai skirtą indą, kuriame dabar ilsėjosi švilpės daiktai. Lyg ką prisiminusi, dar paskubomis pridūrė: - Žinoma, jei tik pačiai jo nereikia, ir nesiruoši ko nors virti.
-
Ir štai, mokslo metų pabaigoje, Donaldas Rokas Ridlis atsitempė mergaitę, sutiktą mokslo metų pradžioje, į mergaičių tualetą. ((taip, žinau, skamba creepy, bet ką jau padarysi.)) jie nesimatė per visus metus, tačiau berniūkštis visgi sugebėjo nutverti klastuolę ant laiptų ir pažadėjęs nerealią staigmeną atsivesti iki garsiojo Vaitoklės Mirtos tualeto.
-nebijok, - tarė jis juodaplaukei bendrakursei – staigmena tikrai nėra vaitojančios mergaitės vaiduoklis. – ir pašaipiai nusikvatojo. Dabar vaikai jau buvo tualete ir jaunasis Donas krapštėsi prie kriauklės tarsi ko ieškodamas. jo, jai turėtų būti truputėlį keista, kaip vienąkart matytas berniukas nei iš šio, nei iš to pribėgęs pakviečia eiti kartu į mergaičių tualetą. mąstė grifas sukiodamas čiaupą. stebiuosi, kaip ji išvis dar čia ėjo, matyt nugalėjo klastuoliškas smalsumas bei nutrūktgalviškumas. suradęs mažutę išraižytą krane gyvatėlę pažvelgė į šalimais stovinčią Mariną, tada vėl atsigrįžo į raižinėlį ir sušnypštė: „Atsiverk.“ Po to viskas nutiko lygiai taip, kaip aprašyta HP antroje knygoje, kriauklė ėmė suktis, galiausiai išnyko, atsirado vamzdis, didžiulė anga įlįsti žmogui.
-tai ką, eime? – tarė mergaitei, valiūkiškai krestelėdamas savo tamsiai rudus gaurus. Žinojo, kaip keistai dabar atrodo: grifas, su raudona koledžo uniforma, atidaręs Klastuolio buveinę, jos koledžo įkūrėjo buveinę.
-
Pasirodo, Užkandinę teks sutikti antrą kartą. Vaikai iš vis nesimatę visus mokslo metus, bet Marinai tai mažai rūpėjo. Neketino, neketina ir nektins ieškoti to mažojo garbaniaus liūtuko, kuris tikrai ėmė asociuotis su užkandine, taip ir dėl vardo panašumo, ir dėl to, kad pastarasis turėdavo maisto. Bent jau tąsyk traukiny, kai pirmą sykį išvydo vieno kito sunkučius. Tačiau, nors ir nemanė seksianti Doną, tauškantį apie bala kokią staigmeną, su visomis fanfaromis nusekė paskui, šį gerokai aplenkdama vos suprato kur sukama. Garsusis Vaitoklės Mirtos tualetas.
- O tu drąsus brautis pas mergiotes. Nesi jų matęs, a? - nusijuokė nuo veido nubraukdama tamsius plaukus, banguojančius kaip jūra,- Tai žinau, kad ne ji,- nusipūtė dar vieną nenuoramą sruogą, sumaniusią užkristi ant akių,- ta vaitoklė ne staigmena, kiekvienas ją žino.
Griausmingai atlapojo duris, pakanpėn nusviedė rankose turėtus Magijos istorijos ir Magiškųjų gyvūnų priežiūros vadovėlius, kitus sąsiuvinius. Tikėkimės profesorės Hannah von Peach ir Margareta Givens neužpyks. Nors tiksliai, pastaroji negyva- šis gandas greitai apskrido mokyklą, visas pakampes ir visus tūlikus, o artėjančiai profesorių atrankai, daugelį apėmė smalsumas kas dabar užims Magiškų gyvūnų priežiūros kėdę. Kažkas turintis melanizmą? Bendraamžis pašaipiai nusikvatojo, o mergaitė tik pavartė akis, susidėdama rankas ant krūtinės.
- Na, rodyk tą staigmeną, Užkandine,- įžiūliai paprašė dairydamasis po tualetą, kol grifiukas krapštėsi prie kriauklės nežinia ko. Pirmąsyk čia buvo, tad dairėsi lyg kaimietė atsiboginusi į miesto centrą. Čia vyravo prietema, nemalonus, nevalytos išvietės kvapas ir spengianti tyla, kurią įkyriai užmušinėjo vaikų kvėpavimai ir kalbos. Ir tik išgirdusi šnypštimą krūptelėjusi Marina Lilė pašoko, akys išsiplėtė ir akimirksniu tarp pirštų atsirado eglės lazdelė.
- Gyvatė?- cyptelėjo it maža, naivi mergiūkštė. Tiesa ta, kad ji nepernešė gyvačių, jos jai nepatiko. Paklaikiusiomis akimis dairėsi sau po kojomis, šaudė į pakampes, bet dar didesnis sumišimas apėmė, kai kriauklė triukšmingai ėmė suktis, atsivėrė, išnyko ir atsirando tamsi anga, besileidžianti žemyn.
- Tu,- susivokė, lazdelę nukreipdama į berniūkštį. Prunkštelėjo. Atsargiai nuleido pagalaitį,- šnypštūnas. Ridlis. Na, žinoma. Turėjai būti Klastūnyne, taip būtų buvę sąžiningiau,- po to išsišiepė papurtydama galvą, o tamsias akis primerkė. Net ir supratusi kas stovi jai prieš akis, nenusileido ir nesižemino. O taip, buvo girdėjusi apie Ridlius, bet kam? Kam žemintis? Neverta. Susidomėjusi nužiūrinėjo trylikmetį, svąrstydama ar juo pasitikėti berniuku, grifu, kuris atvėrė jos koledžo, Salazaro Klastuolio buveinę, Paslapčių kambarį. Šypsena niekur nedingo. Nuotykiai prasideda.
- Tai ne, žinok, stovime,- taip tarusi įsibegėjo ir pirma šoko į kiaurymę, spėdama suspiegti, nusijuokti, o po to vėl suspiegti.
-
Jam patiko, kad mergiotė neišbėgo lauk spiegdama supratusi kas jis yra, arba neparklupo ant kelių su žodžiais: „O, mano valdove,“ ji tebevadino jį užkandine. ką gi, jeigu jai taip labiau patinka, nieko nepadarysi, juk pamėginęs užčiaupti čiauškančią babulenciją nieko nepeši, nebent tai, kad ji ims dar labiau amsėti. mąstė Ridlių atžalėlė. Jo savimeilę paglostė ir tie žodžiai, jog turėtų būti buvęs klastuolis, tai reiškė, kad juodukė jį priima, priima kaip sau lygų. Donaldas papurtė gaurus, išgirdęs Marinos spygčiojimus vamzdyje, pasiruošė šokti. Prieš pasileisdamas vamzdžiu žemyn sušnypštė: „Užsiverk.“ Ir pagalvojo apie Grindelvaldo dukterį, kuri bijo gyvačių. kaip keista, juk klastuolė... cha, kada nors reiks tuo pasinaudoti. pasileidęs rankomis pajuto čiuožęs žemyn, tai nebuvo nieko keisto, ta pati čiuožykla kaip ir anksčiau. Berniukas jau priprato prie tokio linksmo būdo patekti namo, namo, kur laukė tėtė ir mama, meiliai žiūrintys vienas į kitą, galų gale į jį, laukiantys su šilta vakariene ant stalo ir šilumos kupinais glėbiais, nekantraudami kuo greičiau priglausti savo vaikutį prie krūtinės. Ak, ir ką Rokas būtų daręs be šios šilumos? Niekaip nesuprato, kaip juodukė galėjo taip gyventi, bet nieko, tai greitai baigsis, labai greitai baigsis. Mergaitei tikrai nebereikės daugiau grįžti į tuos purvinus skersgatvius, jis daugiau nebeišvys jos su tais purvinais kaltūnais vietoj dailių garbanų, tomis didžiulėmis juodomis akimis, žvelgiančiomis su alkiu bei nebyliu prašymu. Nuo šiandien viskas bus gerai, dėl to turi būti dėkingas savo tėvams, o labiausiai mamai. Beatričė Džordžiana Riddle nieku gyvu negalėjo palikti Marinos likimo valiai, kai jis jai apie ją papasakojo, tuč tuojau pasikvietė tėvą ir įtikino jį, kad priglausti Grindelwaldo dukterį naudinga.
-
Rebecca kaip įprastai vaikščiojo po pilį. Juk tai jos mėgstamiausias užsiėmimas! Saulė skverbėsi pro langus ir grifė pastebėjo labai apleistą vietą. Ji priėjo arčiau ir iškart suprato, kad tai Vaitoklės Mirtos tualetas. Rudaplaukė buvo girdėjusi daug pasakojimų apie šį tualetą, bet niekda neteko jame lankytis. Pagaliau atėjo ta galimybė. Atrodo trečiame kurse iššniukštinėsiu visą Hogvartsą! Rebeca įėjo į tualetą ir iškart pajuto neaiškų dvoką. Tualete buvo kelios kabinos nusilupusiais dažais ir nelabai daug kriauklių. Mergaitė visiškai neturėjo noro jų išbandyti. Ji dar kartą apžiūrėjo visą patalpą ir suprato kodėl čia niekas nesilanko. Nuo lubų kapsėjo vanduo, sienos buvo dažytos, bet ir tie dažai nežinia kada nusilupę. Rebecca vaikščiojo vandens prisigėrusiomis grindimis. Tai tikrai labai bjauri vieta. Staiga trečiakursė pastebėjo, kad aplinkui niekur nesimato Vaitoklės Mirtos ir nesigirdi jos vaitojimo. Grifė suprato, kad jau pakankamai šiame tualete visko pamatė ir Vaitoklės Mirtos tikrai nenori sutikti, todėl paskubomis movė lauk iš tualeto.
-
Tualetas pasitiko savita keista ir kiek šiurpoka ramybe. Retai kada išgirsdavai kokį garsą iš jo, bet tai puiki vietelė padaryti ką nors, ko iš tiesų nelabai ir būtų galima.
Bethany atsisėdo ant šaltų grindų ir priešais pasidėjo katilą. Vaistų ir šiaip viralų gaminimas nebuvo viena stipriausių varnės pusių, tačiau tai jai nebuvo svarbu.
Iš nedidelio krepšelio Bethany ištraukė knygą, norėdama pažiūrėti ar turi visus reikiamus ingredientus. Žinoma, jų turėjo krepšyje, tačiau pradėti viralo viena, be laukiamos draugės, nenorėjo.
Grimdiadrinis eliksyras
Reikės :
57 g. Dronažolės
34 g. Vandens iš upelio
1 vnt. Drakono akies
89 g. Kurniaropio sėklų
13 vnt. Meino Meškėno plaukų
4 vnt. Saldymedžio šakelių
3 g. Raudonosios kalendros
2 g. Baltojo cinamono
Į gaminimą Bethany žiūrėti dar nenorėjo. Tačiau vylėsi, kad šis marmalas pavyks.
-
Po susitikimo su Bethany nenaudojamoje klasėje, jos ilgą laiką nesimatė, todėl pagaliau jos nusprendė susitikti, gal šiek tiek keistokoje ir kiek šiurpokoje vietoje, varnanagių susitikimo proga buvo grimdriadinis eliksyras
Laiku atėjusi į Mirtos tualetą, Sarą pasitiko tualetų smarvė, mergina šiek tiek suraukė nosį ir pajudėjo link kažkieno silueto ir pamačiusi Bethany atsivertusią knygą, kurioje merginos nuomone, buvo eliksyro receptas, o šalia kai kurie ingredientai gulėjo šalia varniukės, katilo ir atverstos knygos. Lėtai prisėlinusi penktakursė pasisveikino,gal šiek tiek išgąsdindama Bethany:
-Sveika. Pasiruošusi?-paklausė ir vėliau dar prie to paties pasiteiravo apie paprastus dalykus, kaip mokslai ir panašiai:-Tai kaip sekasi? O kaip tie mokslai? Ar sekasi pamokose?
Pasiteiravusi mergina atsisėdo ant šaltų tualeto grindų šalia varniukės ir tada prasidėjo nejauki tyla, kurią kas kelias sekundes sudrumsdavo varvantis vanduo iš kriauklių čiaupo.
-
Visiškai to nenorėdama, Bethany menkai krūptelėjo išgirdusi Saros balsą.
- Viskas paruošta, - šyptelėjo ir tik tuomet pajautė keistą smarvę. Ingredientai užėmė nemenką plotą šalia katilo, kelios atverstos knygos išdavė kelis, skirtingus viralo paruošimo būdus.
- Pamokose sekasi išties neblogai, labai džiaugiuosi tuo. Mokslai manęs dar niekad netraukė taip, kaip dabar. Na, o kaip tu? - kilstelėjo aukščiau lūpų kampučius akelėmis stebėdama katilą, kuriame jau beveik virė vanduo. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį šio marmalo gaminime mergaičiukė jau buvo spėjusi padaryti. Tuomet Bethany paėmė į vieną ranką knygą, kurioje paruošimo būdas atrodė lengviausias ir pradėjo skaityti :
Grimdiadrinio eliksyro paruošimas :
1. Įkaitinkite katile vandenį iš upelio. Kai šis ims garuoti, pereikite prie kito punkto.
2. Nustokite kaitinti katilą. Suberkite baltąjį cinamoną ir raudonąją kalendrą į dar karštą vandenį katile.
3. Maišykite septynias minutes į kairę pusę, tuomet tris į dešinę. Eliksyras įgaus gelsvai oranžinę spalvą.
4. Atskirame inde sumaišykite dronažoles, kurniaropio sėklas. Turi išeiti vientisa masė.
5. Išspauskite drakono akies sultis į dronažolės bei kurniaropio sėklų mišinį, maišykite viską dvi minutes į dešinę.
6. Mišinį iš atskiro indo suberkite į katilą. Maišykite dar šešias minutes į kairę. Kai eliksyras ims rusvėti, daugiau maišyti nereikia.
7. Į katilą suberkite Meino Meškėno plaukus bei saldymedžio šakeles.
8. Pakaitinkite ir maišykite tris minutes į dešinę. Galutinė eliksyro spalva bus žalsvai gelsva.
Ir kas keisčiausia buvo varnei, tai jog čia lengviausias gaminimo būdas.
- Laukia darbelis, - sumurmėjo ir padėjo knygą ant grindų.
-
Išklausiusi Bethany atsakimus į klausimus, mergina po minutės papasakojo ir apie savo reikalus, kaip sėkmė moksluose ir panašiai.
-Ammm...-padelsė ir pradėjo kalbėti:-Man su mokslais sekasi gana gerai, uždirbau nemažai taškų varno nagui. Be to, šventės jau atėjo, palyginus greitai, tad tiek nuotaika šventinė, tiek elgiuosi gana šventiškai.
Šiek tiek pasimuisčiusi ant tualeto grindų, pasiėmė knygą, kurioje buvo eliksyro gaminimo eiga, perskaičius ją, mergina tarė:
-Kažkaip lengva eliksyro gaminimo eiga, taip nemanai, ką?
Ištarus mergina vėl pravėrė burną ir prakalbo:
-Taigi, pradedam.-pasakius mergina paėmė upelio vandenį ir supylė visą į katilą, ir pradėjo laukti, kol šis užgaruos ir galės pereiti prie kito punkto.-Na va, dabar tereikia palaukti.
Belaukiant, netoli trečiojo tualeto kažkas sukrebždėjo, Sara nelabai išsigando, ji žinojo, kad šiame tualete niekas nebesilanko, dėl Vaitoklės Mirtos, todėl čia merginos ir susitarė gaminti viralą, kad niekas nesužinotų.
-Žinok, aš nelankau Nuodų ir Vaistų pamokų, dėl to, nemanau, kad galėsiu labai kuo padėti gaminant eliksyrą.-šyptelėjo.
-
- Na, gaminimo eiga ne tokia jau ir sunki, - šyptelėjo stebėdama kaip Sara supylė vandenį ir šis pamažu ėmė burbuliuoti. Gavusi laisvo laiko iki kito punkto, mergaičiukė dar kartelį žvilgtelėjo į knygą.
Iš katilo pamažu ėmė kilti garai ir Bethany nustojo jį kaitinti. Paėmusi nedidelį indelį su baltuoju cinamonu, drąsiai supylė į vidų. Kažkas katile supoškėjo, o varnė tik gūžtelėjo. Kas žino, gal taip ir turi būti? Reikėjo pereiti prie kito punkto, o jame reikėjo pakankamo laiko tikslumo ir nesusimaišymo.
- Na, aš net į požemį, kur vyksta Nuodų ir Vaistų pamokos, nebuvau nusileidusi, - sukikeno, nors žinojo, kad dėl šito dalyko, šis keistas eliksyras buvo paverstas eksperimentu, - svarbu, kad bent kažkas gautųsi.
Sakydama paskutinius žodelius, Bethany neatkreipė dėmesio į krebždesį tualete ir tepaėmė keisto metalo, jau beveik pilką, šaukštą.
-
Įvykdžius pirmą ir antrą punktus, trečias reikalavo laiko tikslumo, o mergina prabilo:
-Čia rašo, kad reikia maišyti septynias minutes į kairę ir tris į dešinę, žinok, aš kažkur turėjau laikrodį.-Pasakė ir pradėjo kuistis po varno nago uniformos kišenes, po keletos sekundžių, ji jį rado, ir parodė varniukei.-Neseniai jį gavau, tad turėtų veikti. Nieko prieš, jei paimsiu tą šaukštą?-Paklausė, tačiau nesulaukusi atsakymo paėmė metalinį šaukštą iš varnanagės rankos.
Įdėjusi šaukštą į katilą, pasižiūrėjo į laikrodį ir pradėjo maišyti į kairę pusę. Sarai laikas bemaišant prailgo, atrodo, kad visa tai trunka visą amžinybę.
Pagaliau.-Apsidžiaugė, vėl pasižiūrėjo į laikrodį ir pradėjo maišyti į dešinę pusę tris minutes.
Laikas prailgo ir vėl, tačiau trys minutės maišant prabėgo greičiau nei septynios minutės maišant į kairę pusę.
-Na štai, išmaišyta, tačiau nematau gelsvai oranžinės spalvos. Gal tu įmatai?-paklausė ir dar šiek tiek pamaišė į abi puses, ir galiausiai nustojo maišyti eliksyrą, patraukė pirštus nuo šaukšto.
-
Išties, šio marmalo gaminimas nekėlė didelio džiaugsmo mergaičiukei, bet nebuvo taip jau blogai. Ji net šiek tiek džiaugėsi, kai Sara paėmė šaukštą iš jos rankų.
- Mhm, - pažvelgė į katilą rankose laikydama indą, o jame maišė dronažoles bei kurniaropio sėklas, - va, jau ima gelsvėti, o gal oražinėti.
Deja, bet Bethany klydo. Pradėjęs įgauti ir beveik įgavęs reikiamą spalvą, skystalas tapo visiškai raudonas. Na, varnė tai pastebėjo tik subėrusi atskirą mišinį į katilą. Tuomet gėralas visiškai ėmė nebepriminti eliksyro, spalva pasikeitė į melsvai žalsvą.
- Ką manai? - sėdėjo ir spoksojo į pukšintį marmalą katile ir bandė mąstyti ką iš tiesų ji čia daro, - gal reiktų paragauti bei taip įsitikinti? Skaičiau knygoje, kuomet lindėjau bibliotekoje, kad skonis turi priminti gumą, žemuoges ar kažką malonaus, bet ne kartaus.
Bethany menkai tikėjo, kad šis eliksyras nėra sudirbtas ar kažkoks nevykęs. Bet visgi, smalsumas suteikė ir truputuką pozityvumo.
-
Bemaišant viralą, Bethany pastebėjo reikiamą spalvą, tačiau ji galiausiai pavirto į melsvai žalią spalvą, kuri tikrai neprinešė į reikiamą spalvą, kuri turėjo pranešti, kad viską gerai padarė, o spalva tikrai neprinešė tinkamos.Išgirdus apie eliksyro skonį, mergina neturėjo jokio noro paragauti to marmalo, netrukus, ji išreiškė tą norą:
-Atvirai kalbant, neturiu jokio noro ragauti šitą eliksyrą. Be to, manau, kad knygoje rašomas koks turi būti pabaigtas eliksyro skonis, o mes man atrodo, kad nebaigėme jo. Bet vis dėl to galėtume paragauti, tik tu pirma, jei nieko prieš esi.-išsakė savo nuomonę, kitaip sakant, pasakė viską tiesiai šviesiai, į akis.Sarai šiek tiek palengvėjo išsakius savo nuomonę, anksčiau ji niekada drąsiai nereiškė savo nuomonės, juk kadaise ji buvo nedrąsi, apkūni mokinukė, o pažiūrėkit, kokia ji dabar.
-
Bethany gūžtelėjo pečiais įmetė į katilą tuos kelis katino plaukus bei saldymedžio šakeles bei užsiėmė katile esančio viralo maišymu. Gana keista varniukei buvo tai, kad nebuvo jokio sklindančio kvapo. Mergaičiukė ištraukė nedidelę stiklinaitę iš savo krepšio ir įpylė šaukštelį viralo į ją. Skystis buvo šiltas, tad skaidraus stiklo stiklinė užrasojo, geriau įsižiūrėjus buvo galima įžvelgti ir kylančius garus.
- Na ką gi, - sumurmėjo nukreipdama akeles į stiklinę, - į sveikatą.
Tai sumurmėjusi, Bethany arčiau nosies prisikišo stiklinę. Skystis įgavo keistoką prarūgusių žemuogių kvapą, bet vistiek viliojo. Stengdamasi nemąstyti apie pasekmes, mergaičiukė vienu sykiu išgėrė visą šaukštą iš stiklinės. Tai tebuvo labai didelis gurkšnis.
Nurijusi, mergaičiukė ėmė mąstyti, kaip galėtų apibūdinti skonį.
- Pirmiausia jaučiasi keistoka rūgštis, lyg kas būtų prarūgęs, bet tuomet jaučiasi žemuogės, - kalbėdama pasijautė it degustatorė, - velnias.
Bethany gomurį užliejo kartumas, tad mergaičiukė staigiai atsikėlusi skriete nuskriejo iki pirmojo pasitaikiusio čiaupo bei ėmė iš jo gerti. Varniukei nerūpėjo, kad šis vanduo gali būti keistas.
-
Bethany išgėrus stiklinę įsipilto viralo, jai išgėrus mergina paėmė iš jos stiklinę ir pati įsipylė eliksyro.
Paėmusi į rankas stiklinę, iškėlė ją į viršų ir su nerimu širdyje, kuris matėsi ir varnanagės akyse pasakė:
-Iki dugno.-Ir išgėrė vienu gurkšniu, lyg būtų kokia nors girtuoklė.
Pačiomis pirmomis sekundėmis Sara pajuto avietinės gumos skonį, tačiau netrukus jis pasikeitė ir pavirto į kartumą, kurio penkiolikmetė dar nebuvo ragusi, jutusi.
-Fui...-tyliai sumurmėjo, vėliau dar pamatė, kaip mergaitė nulėkė iki tualete esančių kriauklių čiaupo.
O štai, mergina nenorėjo rizikuoti gerti nešvaraus vandens, kuri turėjo būti šimtu procentu užterštas. O mėlynaplaukė visada, jei neužmiršdavo nešiodavosi įsipylusi vandens į buteliuką atsargai. Ir štai, dabar vanduo jai pravertė. Juk sakoma: "Atsarga gėdos nedaro", nors pirmais mokslo metais, kai turėdavo įsipylusi vandens, jai buvo gėda. Tačiau, dabar ji labai džiaugėsi, kad nors šiandien ji turėjo įsipylusi švaraus, gėlo vandens.
-Ar tau viskas gerai?-pasiteiravo varniukės, esančios prie čiaupo ir geriančios vandenį. Nikolei buvo šiek tiek neramu dėl jos, nes gali būti, kad tas nešvarumas ar gal šiek tiek keistas vanduo jai pakenks.
-
Bethany užsuko švara nepasižymintį čiaupą. Burnoje dar vis jautėsi kartumas, bet dabar jis nebuvo toks didelis kaip pirmiau. Galvoje nei vienas smegenų vingis nemąstė apie galimą nešvarų ar užterštą vandenį.
- A, taip, - rankove apvalė lūpų kampučius, - viskas gerai. Keista, juk skonis atrodė visai geras iki... - dėmesį patraukė trečioje tualeto kabinoje pasigirdęs miauksėjimas, - iki kol atsirado tas prakeiktas kartumas.
Bethany lėtai ir atsargiai nutipeno iki trečiosios kabinos. Miauksėjimas pasikartojo. Su itin dideliu atsargumu, varniukė pravėrė pakrypusias duris ir pakėlė antakius iš nuostabos. Į mergaičiukę žvelgė rausvas, minkšto kailiuko bei puria, pakelta uodega, suaugęs katinas.
Bethany pasilenkė ir į rankas paėmė gyvūną. Šis leidosi paimamas, jo snukutis rodė, kad jam galbūt tai patiko.
- Matai? - glostydama rausvą kailiuką, Bethany atsisuko į Sarą, - Sara?
Varnė sumišo. Saros nesimatė, tualetas atrodė visiškai tuščias. Netrukus ėmė keistis aplinka, o vaizdas pasirodė blankus bei netikras. Katinas mergaičiukės rankose tyliai sumurkė.
-
Po Saros užduoto klausimo ir Bethany atsakymo, kartumas merginos gomuryje padidėjo, o po varniukės atsakymo, ši nuėjo link vienos kabinos, poto Nikolė jos jau nebematė. Mėlynaplaukė staigiai pakilo ant kojų ir šaukdama pradėjo ieškoti bendrakoledžės:
-Bethany!Kur tu? Ar tu vis dar čia?
Uždavė keletą klausimų, tačiau ji kalbėjosi tik su sienomis, o po jos kliausiamųjų šauksmų liko tik prakeikta tyla, protarpiais pasigirstantis durų girgždesys.
Po kelių minučių nuo pilnai nebaigto gaminti eliksyro atsigėrumo, po eliksyro saldumo, kartumo ir po užduotų klausimų aplinka prieš varnanagės akis ėmė sukdamasi keistis.
Po sekundės, dviejų ar net trijų aplinka pasikeitė. Nebuvo labai didelių pasikeitimų, mergina atsidūrė patalpoje, kuri buvo panaši į tualetą, kur šioji neseniai buvo. Tik spalvos pasikeitė, daiktų formos. Pavyzdžiui, kabinos iš stačiakampių pasikeitė į rutulio formą, kriauklės į kvadratus,o štai grindys, kurios neseniai buvo lygios, pasidarė su įvairaus gylio duobėmis, kur nukritus tikrai nebeišlipsi. Dar kartą apžiūrėjus aplinką mergina pamatė katilą, tik šis nebebuvo įprastos spalvos ir formos, aukščio, dydžio, netoliese jo gulėjo keletas įvairiaspalvių, minkštakailių kačiukų, kai kurie buvo ir suaugę.
Kokie mieli!-pagalvojo, nusišypsojo ir tiesiu taikymu nulėkė prie gyvūnėlių.
Kiekvieną kačiuką, katiną paėmė į rankas, kiekvieną paglostė, pasidžiaugė jų minkštu kailiuku, įvairiomis jų kailių spalvomis ir žinoma puriomis uodegomis.
Kad tik Bethany būtų čia,jai patiktų šie kačiukai.-pamąstė ir vėl pradėjo džiaugtis kačiukais, o su suaugusiais katinais pradėjo žaisti.
-Smagu čia su jumis.-tarė kačiukams ir pasiėmė vieną violetinio, minkšto kailio savininką.
-
Vaizdas pasidarė nebeišblėsęs, bet Bethany šiek tiek paskaudo akeles. Viena ranka laikydama katiną, o kita jį švelniai glostydama, mergaičiukė apsidairė. Nebuvo nė gyvos dvasios, o aplinka priminė miegamąjį. Miegamąjį, su itin didele lova, karališkais apartamentais bei daugybe rožinių, blizgių papuošimų.
- Ir kur aš papuoliau, - sumurmėjo paleisdama katiną, mat šis jau taikėsi sprukti iš glėbio, - Sara?
Bethany žinojo, kad beviltiška šaukti vyresnę varnę, bet kodėl gi nesigriebus šiaudo, kuris atrodė paskutinis.
Akeles skaudėti pamažu liovėsi ir atsargiai bei sparčiai nutipeno iki vienintelio ne rožinio daikto - baltų durų. Jas pravėrusi Bethany sustingo. Priešais ją stovėjo būrelis kačių. Jos ilgesingai žvelgė į mergaičiukę, o ši bandė įsitikinti, kad akys neapgauna, mat dvi iš penkių kačių buvo ryškiai žalios. Visis kitos trys - rausvos. Dar vis bestovėdama tarpduryje, Bethany pamatė dar keistesnį dalyką : išdidžiai koridoriumi pražingsniavo Siamo katė it kokia sargybinė, o ant jos taip pat išdidžiai kniurksojo keistas padarėlis, primenantis smulkų graužiką, švelniai rusvu kailiuku.
- Kad ir kur aš, reikia rasti Sarą ir kelią namo, - peržengė per kates, - atgal į Mirtos tualetą.
-
Bežaisdama su kačiukais, mergina praleido nemažai laiko, penkiolika minučių ar net pusvalandį, laikas nebėgo, kaip amžinybė, kai maišė eliksyrą Mirtos tualete. Laikas bėgo greitai, lyg mirktelėjimas ir jau praėjo minutė ar dvi. Taip tą laiką praleido su kačiukais ir katinais, bet norėjo,kad ir Bethany būtų šioje vietoje, kur kačiukų pakankamai. Sara buvo garantuota, kad ir varniukei patinka katinai. Kam gi nepatinka kačiukai ar katinai? Žinoma, yra tokių žmonių,kurie mėgsta auginti žuvis, šunis, vorus, ar netgi gyvates. Bet gauti mažą pūkuoto kailio kačiuką ir jį išauginti į neapsakomo grožio, minkštakailį katiną, visas tas laikas auginant jį yra nuostabu. Ir ji pati žiobarų pasaulyje turėjo katę, vardu Murkę, tačiau penktakursė Murkės neatsivežė į Hogvartsą.
Tokiame kačių būryje, ji pasigedo savo Murkės ir šiek tiek nusiminė.
Tačiau laikui bėgant mergina norėjo vėl būti su Bethany ir gaminti tą netikusį eliksyrą. Todėl ši nusprendė išeiti apsidairyti, gal kur suras varniukę. Ji ir vėl paėmė violetinio kailio kačiuką, atsistojo ir išėjo pro tualeto duris, kurios buvo kitokios formos, dydžio, spalvos. Kačiukui būnant Saros glėbyje, jis tyliai kelis kartus sumurkė.
-
Tamsios rausvos spalvos koridorius atrodė, net nenorėjo atskleisti kur jo pradžia ar pabaiga. Gal dvidešimt minučių Bethany ėjo keistoku, prieblandoje skęstančiu, rausvu koridoriumi, lėtai braukdama pirštukais sienas, prie kurių spalvos ji visiškai nebuvo pratusi.
Pro šalį praslinko dar vienas būrelis kačių. Prie jų Bethany trumpam stabtelėjo ir pritūpusi pastebėjo kaip jos čia atsidūrė, nes aplik nesimatė jokių kambarių ar durų.
- Jūs juokaujat, - pastebėjo vieną, į lauką padedančią išlįsti nedidelę angą, o tiksliau laisvai atidaromas dureles. Pro jas lengvai landžiojo katinai. Kol Bethany mąstė ką dabar darys, jai ant kelių užšoko melsvas ir labai minkštą kailiuką turintis mažytis kačiukas.
Su kačiuku rankoje, stengdamasi jo nesuspausti, mergaičiukė ėmė šliaužti pro menkutes dureles lauk, nors į ją žiūrėjo daug kačių. Ir labai daug kitų smalsių akelių. Pralindusi ir atsistojusi, varniukė visų pirma paglostė katuką ant jos rankų bei apsidairė. Priešais ją atsivėrė didelio sodo vaizdas.
-
Sarai įžengus į įvairių spalvų, rombo formos koridoriuką, kačiukas merginos rankose dar kartą garsiais sumiauksėjo ir per sekundę spėjo pasprukti iš varnanagės gniaužtų.
-Kur tu bėgi,katuk?-paklausė gyvūnėlio, šis atsisuko ir pakilnojo vos matomus antakius, taip parodydamas penkiolikmetei sekti paskui.
Merginą mielutis katinėlis labai sudomino, todėl ši nusekė paskui jį. Kačiukas pradėjo bėgti greičiau, kad net Sara vos spėjo jį vytis.
Ei!Taip nesąžininga, kačiuk, tu turi keturias kojytes, o aš tik.-mintyse tarė katinukui ir paspartino žingsnį.
Jiedu ėjo neilgai, tik kokias dešimt minučių, kol priėjo dvi duris:vienas didžiules duris, kad net milžinas pratilptų pro jas ir antras, kurios buvo visai mažytės, Sarai praeiti būtų reikėję net susilenkti.Ji nežinojo pro, kurias eiti, kad grįžtų pas Bethany, tačiau sugebėjo mąstyti, kaip tikra varnanagė, kuria pasijautė, tik dabar, tik pakliuvus į tokią situaciją.
Išėjimas nebūtų pro tas duris, pro kurias lengviausia praeiti, tad išėjimas turėtų būti praėjus pro mažytes dureles.-Pagaliau nusprendė, surietė nugarą ir pradėjo lysti pro dureles. O kur kačiukas dingo, turbūt pagalvojote? Katinėlis jau seniausiai laukė anapus durų, turbūt nuobodžiavo arba seniausiai pasišalino, kad nereikėtų laukti mėlynaplaukės.
Pagaliau pralindus pro duris, prieš akis Sarai atsivėrė normalių spalvų, proporcijų, formų sodas, kuris tik ir traukė pasivaikščioti po jį, pasigėrėti įvairių rūšių gėlių. Mergina patraukė link raudonų rožių, kad galėtų jas pauostytų, netrukus irMurkius(pavadino kačiuką savo katino žiobarų pasaulyje vardu)pribėgo prie rožių, o Sara, ir vėl paėmė jį į ranka, ir paglostė jo švelnų, purų, violetinį kailį.
-
Šiltas oras ir lengvas vėjelis kvietė žengti žingsnius link sodo. Žydėjo obelys, sklido saldūs bei malonūs aromatai, krito balsvi, vėjelio paliesti žiedelių lapeliai, svajingai apkerėdami grožiu.
Bethany žingsniavo šviesiai rusvos spalvos dirvos takeliu, jame buvo įsispaudusios dešimtys mažyčių pėdučių. Būreliai katinukų murkė ar kniaukė. Katinukas iš mergaičiukės rankų troško būti paleistas ir pabandęs suleisti nagučius į varnės rankas, galop ištrūko iš glėbio. Tačiau toli nenuklydo, laikėsi šalia bei kuo arčiau mergaičiukės kojų.
- Reiktų rasti Sarą, - pastebėjo kačiuko klausiamų akelių žvilgsnį, - kaip manai, galėčiau čia rasti draugę?
Katinukas pasitrynė į Bethany koją ir sumurkė.
- Tikiuosi, tai reiškia taip, - pasiekė tankesnę sodo dalį bei nebematė jo pradžios.
-
Įžengus į sodą, priėjus prie raudonų rožių vis dar laikydama Murkių pakėlė šiek tiek gėlės žiedą ir pauostė, ant merginos nuosies užkrito geltonos žiedadulkės
-Skaniai kvepi, rožyte.-tarė rožei, o merginos pirštai nuslydo gėlės stiebeliu, netrukus jos pirštai palietė stiebo dyglius.
Auč!Negera rožė.-pirštų pagalvėles palytėjo skausmas, o varnanagė tyliai sudejavo ir išbarė gėlytę.
Mergina dar sykį apsidairė po sodą, nuėjo giliau, į patį sodo vidurį, iš jo tikėjosi pašaukti Bethany ir ją galiausiai surasti, o vėliau grįžti ir į tualetą, gal net su kačiuku.
Sodo viduryje žydėjo daugybė gėlių, įvairių augalų, kai kurie Sarai buvo nematyti ir nepažįstami.
-Bethany!Ar tu čia?-sušuko draugės vardą, tikėdamasi, kad šioji atsilieps ir abi grįš sveikos, gyvos į Hogvartse esantį Mirtos tualetą.
Tikiuosi tu čia, Bethany.-mintyse tarė varniukei ir paglosčiusi katinėlį atsiduso.
-
Mergaičiukę pakerėjo krentantys balsvi, mažučiai žiedeliai sukėlė keistą vasaros apgaubtą nuotaiką, jaučiamą vėlyvais rugpjūčio mėnesio vakarais, besileidžiant saulei.
Apsisukusi aplink savo ašį rateliu, Bethany toliau žingsniavo rusvu takeliu. Sustoti privertė netoliese išgirstas balsas, visiškai neatrodęs pažįstamai.
- Juk sakiau, kad šį sodą reikia naiktinti, - mergaičiukė prisispaudė prie aukštų vijoklių ir įdėmiau įsiklausė į kitos lyties asmens balsą, - reiktų pradėti nuo aukštų, šį saldų kvapą skleidžiančių medžių, baltais žiedais. Jie tuoj mane uždusins.
Bethany nesuprato su kuo tas asmuo kalbėjo, bet to ir nereikėjo.
- Tik tyliai, - pritūpusi sušnabždėjo katinukui, kuris buvo jos vienintelis čia susigaudantis draugas, - lekiam iš čia.
Per pusę pasilenkusi mergaičiukė greitu žingsneliu pasileido takeliu, ranka prilaikydama savo šviesius plaukus.
- Čia kažkas yra, - pajuto kaip krūptelėjo išgirdusi tą patį keistą balsą. Bet ji vistiek nesustojo. Atsikvėpė tik nutolusi ne per toliausiai - už kelių storesnių medžių. Šalia buvęs katinukas ėmė kniaukti ir pakeitė savo kailiuko spalvą į visatos spalvų margumyną, it vienos Hogvartso profesorės. Mergaičiukė paėmė į rankas gyvūnėlį bei pažvelgė atgal. Kalbėjusio kažko nesimatė, tačiau atrodė, jog netoliese pažįstamas siluetas.
-
Pagalvojusi apie Bethany, atsidusus, mergina vėliau kelis kartus sušuko draugės vardą ir dar sykį apsidairė po nepakartojamai atrodantį sodą, šis Sarą vis viliojo pasivaikščioti, ir užmiršti visus rūpesčius, nebekreipti į visus jausmus, kurie susikaupė per visus mokslo metus, visas nuovargis, stresas.
Nors ir kaip sodas viliojo pasivaikščioti, penkiolikmetė jau vargino visas šitas nepažystamas sodas, ir visa kita. Ji tik norėjo kuo greičiau surasti varniukę, grįžti į tualetą, gal pabaigti virti eliksyrą ir išsiskirti, žinoma, dar Sara parsives kačiuką atgal į miegamąjį, ir slapta juo rūpinsis.
Tačiau, tada mergina turėdama menką vilties žiburėlį surasti Bethany, išvydo ir išgirdo kažkur matytą figūrą, ir kažkur girdėtą balsą.
-Bethany? Tu čia?-tyliai, kad girdėtų netoliese esantis žmogus paklausė, tačiau ne taip garsiai, kad išgirstų pašalinės ausys.
-
Atrodė, kad tas siluetas artėjo. Vėjelis dar kartelį lengvai sujudino medžio, už kurio slėpėsi Bethany, šakas, mažas ir dideles, o rausvo atspalvio prisotinti smulkus žiedeliai krito žemyn. Rausvos medžių gėlės ne tik nuklojo žalią žolės apklotą bei uždengė jį. Taip pat šie žiedeliai įsipainiojo į mergaičiukės plaukus, tačiau varniukė to nepastebėjo. Jos dėmesys buvo sutelktas visai kitur.
Šiek tiek surauktas žvilgsnis, aiškiai sutelktos rusvos akelės bei įsitempęs veidas. Štai taip Bethany stovėjo už vieno iš stipresnių medžių šiame sode ir laukė. Laukė kažko, apie ką pati negalvojo. Galvoje minkšti minčių debesėliai sprogo, palikdami visiškai tuščią makalynę.
- Taip, tai aš, - sušnabždėjo bei pajautė prisiglaudusį šiltą katinuko kūnelį prie krūtinės bei rankomis jį dar labiau apglėbė. Iš kitos sodo pusės artėjo tas pats siluetas, kitos lyties, prieš tai išgąsdinęs mergaičiukę savo šnekomis. Vien kelių išgirstų sakinių pakako, kad imtų jį, nesvarbu kas jis toks, laikyti visišku narcizu, arba kitaip savymila.
- Sara, - viena ranka laikė katinuką bei jautė jo švelnų it pūkas kailiuką, o kita rėmėsi į medžio žievę, - Sara, mes turime grįžti į tualetą, kol mūsų čia niekas nepamatė.
Šnabždesys patraukė savymilos pravardę gavusį siluetą. Mergaičiukė pametė jį iš savo rudų akelių stebėjimo zonos.
- Ei! - tas pats silueto balsas suskambo netoliese. - Ei!
Bethany nugarą perėjo šiurpuliukų ataka. Už jos stovėjo tariamas narcizas ir dabar garantuotai kreipėsi į ją. Galbūt jis nematė Saros, mat mergaičiukė nepastebėjo jos pati. Tačiau varniukė jautė savąją draugę šalia bei to pakako. Bethany abejomis rankomis priglaudė kačiuką prie savęs. Silueto žingsniai dusliai skleidė artėjimo garsus, o mergaičiukė stengėsi išlikti kuo ramesnė.
-
Dar kartą paklausus, mergina išgirdo tylų balselį, tačiau nors ir koks tylus jis buvo, Sara atpažino, kad tas balselis buvo Bethany, ji norėjo kuo greičiau atsidurti šalia draugės, tačiau draugei bekalbant Sara netoliese, jai svetimą balsą. Penktakursė pasislėpė už dekoratyvinio krūmo, laukė nepažįstamojo, tikėjosi, kad balso savininkas bus gerai nusiteikęs, tačiau, jei ne, Nikolė jau turėjo rankose savo burtų lazdelę ir pasiruošusi ja pasinaudoti.
Svetimas balsas vis artėjo link Bethany, kuri buvo prisiglaudusi prie medžio, su kačiuku rankose.
Ir ji turi katinėlį.-pagalvojo, bet iš karto stipriau suspaudė burtų lazdelę ir, kol nepažįstamasis neatėjo iki Bethany, tyliai, tik jai pasakė:
-Tyliai, lėtai ateik iki manęs.-pasakė, su ranka parodė eiti link jos, po sekundės, varniukė pradėjo judėti link Saros.-Greičiau, nepažįstamasis jau netoli.-paragino ir buvo pasiruošusi bėgti link durelių, pro, kurias atėjo į sodą.
-
Atrodė, kad šias sekundes skaičiavo širdies dunksėjimas. Beglostydama ir prie savęs bespausdama kačiuką, Bethany nėrė į šalia buvusius krūmus bei persvertė kūlvirsčiu. Mergaičiukė tai padaryti sugebėjo paskutinę akimirką. Netrukus siluetas stovėjo būtent ten, kur pirmiau buvo varniukė. Bet dabar, šiuo metu, ji, tupėjo krūmuose prisispaudusi prie žemės, laikė rankose virpantį gyvūnėlį, o pro didesnį, tačiau vistiek nedidelį tarpelį tarp krūmo šakų bei lapų, stebėjo aplinką. Tuomet Bethany pastebėjo netoliese stoviniuojančią Sarą, su lazdele rankose. Matydama besidairantį, nepatenkintą nepažįstamąjį, mergaičiukė pritūpusi žygiavo it ančiukas draugės link.
- Turim sprukti, - pasiekė ją bei išsitiesė, - jis neatrodo nusiteikęs draugiškai.
Bethany žvilgtelėjo į gyvūną jos rankose. Nuostabaus, blizgančio kailio katinukas žvelgė savo žydromis akimis lyg bandydamas padrąsinti bei parodyti savo bejėgiškumą, nors tuo pačiu metu ir viltį.
- Viskas bus gerai, Fliore, - sušnibždėjo katinukui, kai šis vėl priglaudė galvelę prie varniukės krūtinės, - reiktų eiti. Sodas manęs visiškai nevilioja, - šnabždėjo draugei, - pilyje galėtume rasti kelią. Bet tik ne šiame, svaiginančiame, sode.
-
Bethany atėjus, gal tiksliau, atšliaužė, atžygiavo pasakė apie nepažįstamojo nusiteikimą, jis tikrai, varnanagių nuomone, nebuvo gerai nusiteikęs, todėl draugės nusprendė pasišalinti iš maloniai kvepiančio, viliojančio sodo ir grįžti į pilį, o vėliau ir į tualetą.
-Na greičiau,-paragino varniukę ir pati su katinu nubėgo link pilies, pavymui dar sušuko Bethany:Paskubėkim, gal to balso savininkas ir nenusiteikęs labai gerai, bet manau, kad reikėtų paskubėti ir išnešti sveiką kailį iš sodo jam nesučiupus.
Sušukus draugei viską ką pamanė apie nepažįstamąjį, nuskubėjo link durelių pro, kurias atsidūrė sode. Pribėgus dureles, mergina paleido katinuką, kad šis prabėgtų, o vėliau ir ji pati išlindo į keistą koridorių, netrukus, šalia Saros pasirodė ir varniukė.
-Na štai, tikiuosi jis nebeseks iki pilies. Einam iki tualeto, jis čia buvo, tik kitoks.-Ir nuėjo link tualeto, kas kelias minutes tikrindama ar Bethany seka iš paskos.
-
Atrodė, kad sekundės bėga lėtai. Jos lyg stingo šioje keistoje visatoje, planetoje ar dar kur nors kitur. Bethany kvėpavo giliai ir pakankamai sunkiai, tačiau vistiek laikė katinuką prie savo krūtinės. Galbūt nesiruošė jo auginti, tačiau dabar buvo su juo pajutusi ryšį. Taip pat, neketino palikti vargšo gyvūnėlio vieno šiame sode, be to gero nežadėjo vis dar bešūkaliojantis siluetas. Nors kas jis ištikrųjų, mergaičiukė visiškai nenorėjo žinoti. Varniukė jau tikėjo, kad jis visiška save aukštinanti savymila, tuo pačiu ir be širdis narcizas vyriškos lyties esybėje.
Galvelė jau ėmė svaigti nuo visų aplinkinių medžių grožio bei keisto tobulumo, saldžių aromatų, švelnaus vėjelio, krentančių žiedų lapelių bei pačių žiedelių, įstrigusių plaukuose. Bet visgi, tariamas narcizas artėjo, o Sara jau buvo spėjusi pakankamai nutolti, tačiau jos neryškų siluetą mergaičiukė vis dar matė, tad atėjo laikas judintis. Bethany bėgo taip, kaip dar nebuvo. Ji jautėsi it gyva giltinė atėjo jos pajauti su dalgiu šiame tobulame sode, kuris puikiai tiktų nurodyti pragaro išvaizdą. Varniukė lyg ir girdėjo Saros žodžius, bet visgi nebuvo tikra ar teisingai išgirdo, tačiau suprato, jog kalba eina apie vieną dalyką. Pasiekusi dureles, ji sudvejojo dar kartelį. Akeles nuleido į katinuką, pagavo jo žvilgsnį bei paskutinį sykį suspaudė prie savęs, jausdama tą nuostabią gyvasties šilumą bei esybę. Galop, atsisveikinusi su katinėliu, mergaičiukė jį paleido bei įlindo pro dureles. Tikėjosi, jog čia šios, pro kurias lindo Sara, mat įsitikino, kad jų čia visa galybė, o gal ir dar daugiau.
- Tikiuosi, kad jis bent kažkiek pasiklys, - pilis savitai glumino, - einam.
Dabar Bethany stengėsi nevėpsoti ir kuo mažiau dairytis. Pasiklysti šioje pilyje, kuri neaišku kokio dydžio, neatrodė labai malonu.
-
Bėgant nuo šūkaliojančio nepažįstamojo, abi varnanagės prabėgo pro tas mažytes dureles ir jos pagaliau atsidūrė pilyje.
Sara su Bethany kurį laiką klaidžiojo įvairių spalvų, formų koridoriais, kurie priminė Hogvartso koridorius, tik šiose koridoriuose retai kada pasitaikydavo koks paveikslas, dar rečiau normalios formos paveikslas. Visuose portretuose buvę žmonės turėjo kitokias spalvas, pavyzdžiui portretų žmonių oda paveiksluose buvo oranžinė, purpurinė, violetinė negu, kaip įprasta odos spalva. Bestebėdama retai pasitaikančius paveikslus(dažniausiai portretus), pagaliau priėjo tą keistąjį tualetą, kuriame vis dar tebebuvo katilas ir jame esantis keistasis eliksyras.
-Na štai, pagaliau pasiekėme tualetą.-lengviau atsiduso ir priėjusi prie katilo, atsisėdo, o Murkius netrukus atsigulė šalia merginos, ir garsiai sumurkė.-Kaip galėtume iš šitos keistos pilies ištrūkti? Galvoju, gal reikia gurkštelėti dar kartą šito viralo.-pasiūlė idėją ir parodė į katilą, kuris buvo visai šalia penktakursės.
-
Kiekvienas koridoriaus kampas atrodė keistas. Kažkuo savitas ir nepaprastas. Tuo pačiu gluminantis bei klaidinantis. Bethany nežiūrėjo į šalis. Viskas ją jau ėmė nervinti. Labiausiai mergaičiukei nepatikęs dalykas buvo sodas. Iš pirmo žvilgsnio tyras, nekaltas, kerintis, pasakiškas sodas. Dabar jis tekėlė šleikštulį.
- Nemanau, jog buvo gera mintis gaminti eliksyrą, - paveikslai ant sienų nedomino visiškai, - ši vieta graži, nuostabi. Tačiau jos keistumas mane trikdo. Na, žavus katinukai niekad nepamaišė.
Sarai prabilus apie tualetą, mergaičiukė nežymiai kilstelėjo vieną antakį. Netrukus pati jame stovėjo. Aplinka atrodė panaši į tą patį Mirtos tualetą, kuriame nedaug kas lankėsi, tačiau vistiek kitokia. Daugiau papuošimų, spalvų, visko, kas buvo būdinga šiai piliai ar planetai. Bethany prisėdo šalia savo draugės bei nukreipė akeles link katilo.
- Įdomus faktas, bet kai atsidūriau šioje pilyje, - nežinojo kaip kitaip pasakyt, - aš atsiradau miegamajame. Tiesiogine to žodžio prasme. Bet tikiuosi, kad kai grįšim, atsirasim abi tame pačiame tualete.
Mergaičiukė net nenorėjo pagalvoti kieno ar kokiame miegamajame galėjo atsidurti grįžusi į Hogvartsą.
- Manau, sutiksiu su tavo mintimi, - linktelėjo, - kito būdo tikriausiai nėra.
Tiesą sakant, šis katilas bei ramiai jame buvęs gėralas visiškai neviliojo varniukės, tačiau tai buvo praktiškai vienintelė viltis grįžti atgal.
-
Prieš įeinant į tualetą Bethany šiek tiek, trumpam pravėrė burną ir prakalbo, o Sara dar paantrino, kai kuriuos sakinius:
-Taip, mintis nebuvo iš geriausių, be to, sakiau, kad neinu į nuodų ir vaistų pamokas, ir nemoku virti eliksyrų.-paminėjo eliksyrą ir jos nelankymą šio įgūdžio tobulinimo pamokose ir pridūrė:-Kad jau prakalbome apie kačiukus, tai jie niekada nepamaišys, ypač, jei jie maži, mieli, pūkuoti ir kaip tu sakei, žavūs.-prakalbo apie kačiuką, o vėliau pažvelgė į netoliese einantį 'katuką'.
Varnanagėms įėjus į tualetą, mergina atsisėdo, šalia jos prigulė ir kačiukas, o naujoji draugė, tikrai ne sena draugė, bet ir nenauja, tiesiog draugė įėjus į tualetą, šioji pradėjo pasakoti, kur pati atsidūrė normaliame Mirtos tualete išgėrus eliksyro. Papasakojus apie atsiradimą, kažkokiame miegamajame, varnė sutiko su Saros idėja paspurkti iš šios planetos, pasaulio ar apskritai, kažkokios keistos pilies panašios į burtų ir kerėjimo mokyklą, kurioje Sara mokosi jau penktus metus.
-Aš iš tiesų ir vėl neturiu jokio noro ragauti šio viralo, gal šiek pasikeitęs, kartesnis pasidarė.-išreiškė savo nuomonę ir paėmė samtį, įsipylė į jį šiek tiek keistos spalvos eliksyro ir kažką nežymiai sumurmėjo, ir išgėrė.Išgėrusi tik tarstelėjo:-Na, dabar tavo eilė.-ir galva parodė į katile esantį eliksyrą.
-
Visa ši keista pilis kėlė kažkokį virpuliuką krūtinės ląstoje. Aplinka atrodė visiškai neįprasta, nors sodas, matėsi, buvo kažkas panašaus į normalų lauko peizažą. Bet pernelyg netikrai tobulas savais kvapais bei žiedais. Ir viskuo kitu.
- Na, aš irgi nevaikštau į pamokas. Bet vistiek, nesuprantu kodėl pagal knygą darant, kopijuojant punktus nepavyko, - gūžtelėjo, - katinukai yra pats geriausias dalykas šioje pilyje, sode ar kaip kitur bepavadinsi.
Tualeto šaltos grindys suteikė jausmą it sėdėtų tame pačiame Mirtos tualete. Tik aplink girdėjosi kniaukimas, bet tai nemaišė. Bethany net pamąstė, apie galimybę, gauti katinuką dovanų. Minkšto kailiuko, mielą, žavų bei puikiai suprantantį, katinuką. Apie šį gyvūną mergaičiukė būtų svajojusi ir svajojusi. Palaukusi, kol vyresnioji, to pačio koledžo mokinė, atsigers šio viralo katile, pati suėmė samtį į ranką. Pasėmusi iš indo skysčio, lūpoms prilietus skystos būsenos medžiagą, nežymiai siurbtelėjo bei nurijo.
- Na, ką gi, - paleido samtį, - laukiam grįžimo.
Bethany vylėsi, kad neatsiras kokiame nors miegamajame, nors jei atsidurtų savame, neprieštarautų. Bet, Hogvartso pilyje, tikrai daugiau nei vienas miegamasis.
-
Sarai išgėrus pagamintą viralą, kačiukų kniaukimas, murkesys trumpam nutilo, tačiau netrukus vėl pasigirdo. Merginos galva trumpam pradėjo svaigti nuo vaizdo, kuris neseniai pradėjo suktis, o visos keistosios spalvos susiliejo į katinėlių garsų visumą. Penktakursė dar išgirdo kelis bendrakoledžės žodžius ir lyg nugrimzdo į negilų sapną, kuriame nieko nebuvo, tik varnanagės mintys, garsiai skambėjusios nemalonioje tyloje.
Vaizdų, garsų susiliejimas truko neilgai, tik kelias, greitai praėjusias, minutes. Viskam tam pasibaigus, spalvos atgavo tikrąjį pavidalą, o Sara stipriai suklupo ant šaltų, tualeto grindų, o šalia vis dar buvo katilas su jame esančiu stebuklinguoju viralu.
Varnanagė staiga apsidairė ieškodama bičiulės ir dar šūktelėjo jos vardą tuščiame Mirtos tualete.
-Bethany! Ar tu čia?-mergina įsiklausė,juk gal kur išgirs kompanionės žingsnius ar balsą.
-
Stevie visus pirmus metus praktiškai neklaidžiojo po mokyklą. Kiekvieną laisvą minutę ji lėkdavo į lauką, o šaltuoju metų laiku nekišdavo snapo iš bendrojo kambario. Tačiau antriesiems mokslo metams persiritus į antrą pusė grifiukė nutarė, kad atėjo laikas geriau patyrinėti ir pilį. Mergaitė nė kiek neabejojo, kad čia yra daug įdomybių, tačiau anksčiau ji teikė pirmenybę didžiausiai savo meilei - gamtai.
Kurį laiką Stevie tiesiog klaidžiojo po koridorius, tačiau nieko labai įdomaus nepamatė. Tačiau galiausiai ji priėjo mergaičių tualetą.
- Neveikia, - tyliai perskaitė Stevie. - Kažin kodėl...
Antrakursė susidomėjo, kas gi gali būti ten negerai, kad jau jis neveikia. Kiek padvejojusi grifiukė atidarė duris ir nelabai drąsiai įžengė. Netrukus ji susiprato: Juk čia legendinis Mirtos tualetas! Puiki vieta nelegaliems eliksyrams virti!
Mergaitė jau kurį laiką puoselėjo mintį pagaminti kokį sprogstamąjį eliksyrą, tad nutarė, kad tai būtų galima padaryti čia. Žinoma, su savimi ji nieko - nei vadovėlio, nei medžiagų - neturėjo, tad nutarė, kad reikės įsiminti kelią ir grįžti čia vėliau. O dabar galima bent jau apsižiūrėti, kaip gi atrodo ypatingasis tualetas.
-
Nihal nebuvo iš ramesnių vaikų, todėl klaidžioti po pilį jai buvo tikras malonumas. Kur ji nėra buvusi, praktiškai visur, na gal ir ne visur, bet dauguma vietų už mokyklos ribų ji tikrai aplankiusi, tad dabar, tokia šiltą popietę norėjo apžiūrėti pilį ir nueiti ten, kur nieko nėra ir būtų tik ji viena. Kažko pridirbt labai nesinorėjo, juk kiekvienas nusižengimas, gali baigtis išmetimu iš Hogvartso, bet nuveikus kažką įdomaus dėl savęs tai... kodėl gi ne? - mįslijo mergiotė žingsniuodama mokyklos koridoriais. Taip, taip, Mirtos tualetas, kaip jį galėjau pamiršti, juk apie jį skamba tokios legendos.. - paspartinus žingsnį prisiminė grifė. Priėjusi tualeto duris, apsidairė ir jas pravėrė, išties šiurpu.. - pirmos mintys, kurios ateina į galvą pamačius tualetą.. tačiau puiki vieta, virti eliksyrus.. Visu pirma ką darė Nihal uždarė duris ir pilnai įžengė į vidų.. bet buvo ne viena, priekyje mėlynplaukės buvo galima matyti dar kažkokią mergiotę:
- Labas, - judėdama link merginos tarė Eris, tačiau galvoje mintys virte virė, kas ji tokia? Ką ji čia veikia?
-
Išgirdusi pasisveikinimą Stevie net pašoko - ir vėl sugriauta jos galimybė pabūti vienai... Tačiau panašu, kad paslaptingoji vieta traukia ne tik ją. Atėjusioji buvo lyg ir šiek tiek vyresnė mergaitė, Stevei net nematyta. Hm... Kas ji tokia? Sakyčiau, gyvenime jos nemačiau... Galiausiai Stevie atsiliepė:
- Labas...
Kažkas ant vienos iš kabinų durų buvo pažymėjęs, kad tai - garsioji Mirtos kabina. Stevie nedrąsiai pravėrė tas duris, tačiau jai buvo baugoka pažvelgti vidun - o jeigu Mirta tebėra ten? Mergaitė, vilkindama laiko, atsisuko į atėjusiąją ir pratarė:
- Nesu čia buvusi. Užklydau netyčia klaidžiodama. Puiki vieta nelegaliems eliksyrams gaminti, ar ne?
Stevie šyptelėjo, bet vis dar nedrįso pažvelgti į kabiną. Vis dėlto, nenorėdama atrodyti bailė, mergaitė įžengė vidun, tačiau staiga klykdama išpuolė lauk.
-
Nihal pažvelgė dar kart į mergiotę, kuri atrodė šiek tiek jaunesnė už ją, tačiau ant jos apsiausto buvo matyti Grifų Gūžtos ženkliukas, tačiau Eris neteko jos nė kart matyti.. o gal tiesiog nepastebėjo.. Buvo galima matyti, kad ta mergiotė norėjo eiti į Mirtos kabiną, tačiau gal šiek tiek ir pabijojo.. Tačiau staiga atsisukusi į Nihal pradėjo bendrauti, negi suradau bendramintę, negali būti.. - nužvelgdama grifę pamįslijo mėlynplaukė.
- Taip, taip, tikrai puiki vieta gaminti eliksyrams, man irgi neteko čia dar būti, bet beklaidžiodama koridoriais prisiminiau, kad yra čia tokia vieta, atsipūtimui. Žinai, eidama čia tą patį galvojau, sakau puiki vieta eliksyrams gaminti. - Šypsodamasi tarė Nihal. Bet staiga mergiotė atidarė Mirtos kabina, tačiau netrukus išbėgo iš ten rėkdama, kas ten buvo?
- Kas nutiko? - susidomėjus paklausė grifė.
-
Stevie staiga susigėdo savo reakcijos, kuri jai dabar atrodė gerokai perdėta. Dabar ji pamanys, kad aš esu visiška bailė atsiduso Stevie, stengdamasi neparodyti, kaip dabar nervinasi dėl savo klyksmo. Kita vertus, o koks man skirtumas? Nei aš ją pažįstu, nei ką. Per beveik dvejus metus matau ją pirmą kartą. Gal daugiau vėl nematysiu. Mergaitė intensyviai mąstė, ką gi atsakyti. Paaiškinti, ko gi ji išsigando, Stevie negalėjo - tai buvo didžiausia problema.
- Gal nori užeiti? - apsimestinai linksmai paklausė Stevie.
Atseit, manyk, kad aš tik suvaidinau, norėdama tave paerzinti. O gal taip ir buvo? Antrakursė pati nebesuprato, ar ji tikrai kažko toje kabinoje išsigando, ar tai buvo tik kažkas netikėto. Tačiau ji suprato, kad dar kartą į tą kabiną lįsti neišdrįs. Na, bent jau ne šiuo momentu.
- Realiai ten nieko baisaus. Tik... Kažkas netikėto. Ne taip ir išsigandau, - stengėsi užglostyti situaciją Stevie. - Verta užeiti, tikrai. Kiek gali būti verta užeiti į tualeto kabiną.
Mergaitė šiek tiek nervingai sukikeno ir su tam tikru smalsumu laukė, ką gi darys nepažįstamoji.
-
Nihal jau nieko nebesuprato, ar ta mergina apsimetė, kad išsigando, nes kaži ar siūlytu užeiti, jei ten būtų kažkas labai baisaus, tačiau Eris smalsumas buvo be ribų, žinojo, kad jei ten nenueis nervuosis visą laiką ir po kelių valandų teks grįšti, o be to prieš nepąžystamą merginą pasirodyti baile būtų labai negražu, nes dažniausiai pirmas įspūdis įstringa amžiams.. Kažkokia keista baimė buvo užgulusi krutinę, tačiau koks skirtumas.. Nihal nebuvo labai kukli ar ten tyli mergaičiukė.. bet.. kartais irgi kažko pabijodavo..
- O kodėl gi ne? - besišypsodama pažvelgė į grifę ir nusuko link Mirtos kabinos. Nusytvėrusi rankeną mėlynplaukė pravėrė duris, jos širdelė ėmė vis smarkiau kalti, tačiau išsigąsti ji labai neišsigando, na gal biškį..
- Mirta.. - tyliai pažnibždėjo mergiotė ir pažvelgė į ją, ji buvo vos matoma, su akinukais ir atrodė tokia keista būtybė, vaiduoklis.. tačiau Nihal užvėrė duris ir pasisukė į nepąžystamają.
- Na taip, ji tikrai šiurpoka, tačiau labai jau neišgąsdino.. juk Mirta, esu girdėjusi legendą apie ją.. - norėdama palaikyti pokalbį kažką burbėjo mėlynaakė. - Tiesa aš Nihal, Nihal Eris, - norėdama susibendrauti ir labiau pažinti grifę bandė užmegsti pokalbį.. - Koks tavo vardas? - Su šypsena veide ir dar šiokiu tokiu išgąščių norėjo susidraugauti su mergina stovinčia šalimais.
-
Stevei patiko, kad vyresnioji mergina sutiko eiti į kabiną. Mergaitė jautėsi visiškai susipainiojusi, tad tikėjosi, kad viskas paaiškės.
- Na, taip. Ji nėra labai baisi, - atsiliepė Stevie šyptelėdama. - Aš, ko gero, tiesiog nesitikėjau, kad ji ten bus. Tai buvo paprasčiausiai netikėta.
Mergaitė jautėsi taip, tarsi tiesiog bandytų nepasirodyti tokia nevykėlė, kokia jautėsi. Vis dėlto mergina atrodė nusiteikusi susipažinti, tad Stevei kiek atlėgo širdis ir ji draugiškai atsakė:
- Aš Stevie. Stevie Green. Kelintame tu kurse?
Mergaitė pajuto, kad Nihal yra draugiška, tad ji tikėjosi, kad galbūt pagaliau pavyks susibendrauti. Nes bent jau dirbdama poromis Stevie nuolat jautėsi nejaukiai, tad vylėsi, kad tokia netikėta pažintis bus linksmesnė.
- Tarp kitko, gal tikrai išsiverdame kokį eliksyrą? - pasiūlė Stevie, tikėdamasi, kad mergaitė sutiks.
-
Nihal matė, kad mergina šiek tiek pasimetusi, tačiau džiaugėsi, kad ji sutiko susipažinti, o ne užvėrusi duris pabėgo. Grifė matė, kad Stevie šypsosi ir tai jau sudarė daug šiltesnę aplinką, nes būti aplinkoje, kur žmonės yra susirauke yra tiesiog nesmagu ir nejauku, nes dažnai galima jaustis nesuprastam.
- Aš trečiame kurse, - su šypsena veide tarė Nihal, - o tu?
Išvirti eliksyra Mirtos tualete būtų tikrai smagu, - pamįslijo mergina, kai išgirdo grifės pasiūlymą, tačiau vėl nusižengti tokioms taisyklėms, juk negalima virti eliksyrų ne pamkose, tačiau laužyti taisyklss dar smagiau.. mąstė grifė prieš atsakydama Green.
- Gera mintis, tikrai sutiksiu, juk šiais mokslo metais dar nespėjau nusižengti taisyklėmis, - nusijuokė mėlynplaukė pažvelgusi į mergiotę šalimais. - Tik kokį verdam? Tiksliau kokį norėtum?
-
- Aš antram kurse, kas, deja, reiškia, kad nesu labai protinga, - atsakė Stevie. Jai kažkuo Nihal patiko ir mergaitė apsidžiaugė, kad ji bendrauja. Stevie prisiminė, kaip kartą dirbo poroje su mergina, iš kurios ir žodį buvo sunku išpešti...
- Hm, - nutęsė Stevie. - Gaila, kad neturiu savo mamos talento, tada galėčiau išvirti bet ką. Deja, patirties turiu mažai, gabumų irgi. Vis dėlto seniai noriu kokį sprogstamąjį eliksyrą išvirti. Jeigu išmanai šituos dalykus, gal pabandom?
Mergaitė gudriai žvilgtelėjo į Nihal ir vėl prabilo:
- Aš niekad apie tai nemąsčiau kaip apie taisyklių laužymą. Tačiau nemėgstu būti gera mergaitė, tad kodėl gi ne? O ir čia virdama išmokčiau daugiau negu per pamokas, - kreivai šyptelėjo Stevie. Po kiek laiko pridūrė: - Aš galiu greit nubėgti atsinešti knygos, nes nežinau jokio recepto. Tačiau jeigu tu moki mintinai, kodėl ne.
Mergaitė kiek išsigando savo pasiūlymo ką nors susprogdinti. Apžvelgusi patalpą, ji vėl prabilo:
- Nors... Gal geriau pradėti nuo ko nors linksmo? Na, kokio juoko eliksyro. O ką nors sprogdinti jau po to?
-
Nihal džiaugėsi, kad mergina nėra labai už ją jaunesnė, tik vienas kursas skyrė merginas, tad grifė džiaugėsi ne tik dėl to, bet, kad ir Stevie moka bendrauti ir nereik pešt žodžio po žodžio.
- Tavo mama buvo puiki eliksyrų gamintoja? - su susidomėjimu paklausė Eris. - Man su eliksyrų gamyba sunkiai sekasi, nelabai mėgstu aš... bet dabar net įsinorėjau kažką išvirti, juk smagu bus..
Nihal suprato, kad sutiko merginą, kuri irgi yra šiek tiek padikusi ir mėgsta palaužyti taisykles, nes tai yra smagu..
- Taip, kodėl gi ne - nusišypsojo grifė, pažvelgdama į Green. - Būtų labai gerai jai atsineštum knygą, nes atmintinai tikrai nemoku. Nebent tu kažką žinai tada gali neit.. Būtų labai gerai, kad pirmą kartą kažką virdamos nieko nesusprogdintumėm ir neišgąsdintumėm Mirtos, nes žinai, - nusijuokė Nihal ir tęsė toliau. - O gal norėtum išvirti kokį linksmą eliksyrą.. kad galėtume pasilinksminti, aš nelabai žinau kokių ten yra, bet pavyzdžiui, kaip siūliai juoko.. - mįslingai pažvelgė į Stevie.
-
Stevie buvo be galo laiminga. Ji ketino pirmą kartą kažką iškrėsti. Pagaliau. O ne vienai vis tik buvo drąsiau. Tad mergaitė lėkte nulėkė pasiimti knygos ir netrukus vėl buvo Mirtos tualete. Ji atsivertė knygą, atsisėdo ant grindų ir pakvietė Nihal prisėsti šalia.
- Taip, mano mama labai mėgo gaminti eliksyrus. Jai labai patiko Nuodai ir vaistai. Man net keista, kad ji neina mokyti, - pratarė Stevie, prisiminusi, kad naujoji draugė buvo paklaususi. - Bet man šita magijos šaka yra tamsus miškas...
Stevie be tikslo pervertė kelis lapus ir vėl prabilo:
- Tiesą sakant, nežinau, ar yra toks juoko eliksyras. Bet kas nors tokio juk turėtų būti? Būtų smagu kokiam pikčiurnai profesoriui duoti atsigerti.
Stevie nusijuokė, nes vien jau mintis apie tai buvo smagi. Netrukus akis užkliuvo už vieno užrašo ir Stevie atsivertė tą puslapį.
- Juokas iki ašarų, - garsiai perskaitė ji. - Manau, kaip tik mums!
-
Nihal pamatė, kad mergina labai apsidžiaugė sužinojusi, kad ir Eris prisideda prie šitos veiklos. Juk ir taip aišku, kad dviese yra daug smagiau, negu vienam. Stevie greit nubėgo ir atsinešė knygą, kur surašytą viskas kaip išsivirti eliksyrus ir jų receptai. Tačiau, kad ir su receptais grifė vistiek sunkiai gaudėsi, jai buvo daug lengviau paimti burtų lazdelę ir kažką iškrėsti su ja, negu sėdėti prie katilo ir virti kažką, kas niekada neišeina. Green pakvietus mergaitę prisėsti šalia, grifė nieko ilgai nelaukė ir tuptelėjo ant žemės kartu su ja. Nihal stebėjo viską, kas ten surašyta. Ir kokių eliksyrų tik nėra.
- Pikčiurnai profesoriui tikrai reiktu, tik kaži ar gertu, - pakankama garsiai nusijuokė Nihal ir pažvelgė į šalia sėdėjusią mergaitę. Kokiu čia tik eliksyru nėra. - kilstelėjo antakį mergaičiukė ir užmetė akį ten, kur buvo parašyta "Juokas iki ašarų".
- Taip, tai tikrai mums, tačiau neprižadu, kad gausis, nes iš manęs nekokia eliksyrų gamintoja. - nusišypsojo Nihal, pažvelgdama į instrukciją ir ko prireiks gamybai.
-
Stevie su pasitenkinimu pradėjo ruoštis gamybai. Ji paskaitė reikalingų ingredientų sąrašą ir net pati nustebo: visi žodžiai buvo pakankamai suprantami.
- Nežinau, kaip mums seksis, - pratarė Stevie. - Jeigu tu nesi gera eliksyrų gamintoja, nes man tai tiesiog tragedija. Bet kas nedirba, tas neklysta, ar ne?
Mergaitė kartu su knyga buvo prigriebusi ir katilą, tad darbą buvo galima pradėti. Tačiau antrakursei iš karto iškilo klausimas.
- Gal moki užkurti ugnį? Aš nežinau, kaip tą padaryti, o juk kiekvieną eliksyrą reikia užvirti. Ar bent jau pakaitinti.
Stevie nagrinėjo, ką gi reikės padaryti, norint išvirti jų išsirinktą eliksyrą, kol jai į galvą šovė dar viena mintis.
- Klausyk... Mes kai kurių sudedamųjų dalių tikrai neturėsime. Ar reikės laužtis į profesoriaus von Sjuardo sandėliuką? Tiesą sakant, aš prisibijočiau tą daryti...
-
Darbui po truputį imant įsivažiuoti Nihal jau pasidarė neberamu.. ji viską suprato kas buvo parašyta knygoje, bet neįsivaizdavo, kaip viską įgyvendint.
- Tiesa sakant ir aš nelabai nutuokiu, nes tikrai nesu eliksyrų specialistė, - šypsodamasi atsakė grifė ir ilgai netrukus išgirdo antrą klausimą apie ugnį ir katilą. - Taip, moku, nors šitai tai moku, - nusijuokė trečiakursė ir tęsė darbą.. Paimė katilą, išsitraukė lazdelę..
- Incendio - ir tą pačią akimirką atsirado ugnis lazdelės gale.. ji užkūrė ugnį ir padėjo ant jos katilą.
- Na štai trečdalis darbo jau manau padaryta, - žvilgtelėjo toliau kas ten parašyta. O iš kur mes gausim tų žolių ar ko ten, - pažvelgusi į kažkokį keistą pavadinimą mįslijo grifė.
- Taip taip, ką tik apie tai pagalvojau, o kodėl gi ne? Ne, juokauju, nežinau ką daryti, juk kitaip mums nepavyks.. arba gausis kažkas ne taip, o paskui jau galim atsidurti pas seselę.. - su nerimu žvilgtelėjo į Stevie.
-
Vasara pralėkė nepastebimai. Lengva it pienės pūkelis, pripildyta knygų, fortepijono skambesio, nuostabaus sodo gėlių aromato, Europos juoko aido. Žinoma, pastarasis nesklido iš niekur nieko – Florencija niekada nemanė, kad laiką namuose galima praleisti taip linksmai. O dar ir tėvai buvo sumanę išvykti! Darsių dvaras tokio šurmulio dar nebuvo regėjęs.
Nebuvo matęs ir dar kai ko. O rusvaplaukei teko, nors ir negalėjo patikėti tuo, ką išvydo. Ir visai nenorėjo. Viktorija Darsi, grynaukraujė burtininkė, išdidi garbingos šeimos atstovė, išsilavinusi, elegantiška moteris, tą paskutiniąją atostogų dieną įgavo ir dar vieną titulą, tiesa, visai nešlovingą. Sodininko meilužės. Ji drįso kartu su juo sėdėti ant sūpuoklių kieme, šalia rožyno, drįso padėti galvą ant jo peties, drįso ją kilstelėti suknistam bučiniui ir būtent tada, kai Florencija užsimanė žvilgtelėti pro langą. Tiesiog neišpasakyta sėkmė! Kaip ir tai, jog tėtis buvo porai dienų išvykęs sutvarkyti, kaip kad pats sakė, poros darbo reikalų. O jo šaunioji žmona labai šauniai tvarkė kitus reikalus.
Keturiolikametė negalėjo patikėti, kad jos motina šitaip pasielgtų. Nors gal tik pasirodė? Gal tai buvo kita moteris tokiomis pat garbanomis ir tiesiog spinduliuojanti išdidumu? Kur buvo dingęs tas išdidumas, kai sodininkas laikė vyresniosios Darsi ranką? Išgaravo kaip lašas nuo rožės žiedų? Tų pačių, pamerktų motinos kambaryje. Rusvaplaukė nebežinojo, ar tą moterį tebegali laikyti mama. Ji privalėjo pasakyti tėčiui, bet ar tikrai tai būtų atnešę ką nors gero? Išardyta šeima. Sužlugdyta šlovė. Užtenka ir sugriauto jos pačios pasaulėlio, – mąstė Florencija Heilė, žvelgdama į savo atvaizdą apleisto tualeto veidrodyje. Regėjo porą melsvų akių, pernelyg panašių į Viktorijos Darsi, taip pat riešutų spalvos garbanas. Jų neturėtų būti, – galvojo varnanagė, iš juodo švarkelio kišenės traukdama žirkles. Rankos drebėjo. Mano motina bučiavo sodininką.
Žirklės trenkėsi į veidrodį, jo šukės, kurių kiekvienoje atsispindėjo keturiolikmetės veidas, pabiro į kriauklę. Florencija jau labai seniai verkė, o ši vasara buvo geriausia jos gyvenime. Susinėrusi virpančias rankas virš galvos, varnanagė giliai įkvėpė.
-
Nauji ir kaip visada laukti mokslo metai prasidėjo. Išsiilgti klastuoliai grįžo į mokyklą po vasaros atostogų. Žinoma, pati Europa irgi ne visą vasarą lindėjo pilyje, o pirmą kartą per keturiolika metų turėjo atostogas! O praleido jas pas visai netyčia sutiktą varniukę, kurią vis laikė keistuole (kas, po velnių, taip išsigąsta, kai būna užkluptas valgantis saldainius?). Žinoma, kad jokių rimtų ketinimų draugystėms baltapūkė neturėjo, na, bent iki viešnagės Florencijos namuose, kur įprastai susiraukusiai klastuolė šypsojosi tiek daug, kiek per visus metus nesišypsojo, o ir bent kuriam laikui pamiršo iš niekur nieko atsiradusią mamą.
Pasibaigus pamokai prieš pietų valgymą, ketvirtakursė gyvatėlė pėdino didžiosios salės link. Visai pakylios nuotaikos Europa buvo, nors kaip gi nebūsi, kai vos už poros minučių sėsi prie stalo, nukrauto gardžiausiais valgiais. Liko tik nusiplauti rankas, juk nežinia su kokiais skysčiais teko dirbti per nuodų ir vaistų pamoką. Kas, jei netyčia keistas eliksyras paliko pėdsakų ant pilkaakės rankų, ir dėl to jai, prisilietus su nešvariomis rankomis prie maisto, vėliau užaugs asilo ausys ar kiaulės uodega? Nevalia rizikuoti.
Vos pravėrus, taip vadinamojo Mirtos tualeto duris, Europėlę pasitiko stiklo dužesys. Hogvartse visokiausių keistenybių buvo, tad galbūt mergaičiukė nė sureagavusi į tai nebūtų, jei ne tos rusvos pažįstamos garbanos kiek tolėliau.
-Florencija?!- susirūpinusi surėkė ir pribėgo prie varnės,- Ar tau viskas gerai?- pažvelgė į kriauklę su veidrodžio šukėmis, o tada į bendraamžę.
-
O iškvėpti visai nesinorėjo, tiesą sakant. Ar tikrai būtina? Gali amžinai čia pasilikti sustingusi, palaikytų kompaniją Mirtai, ir jos galėtų kartu vaitoti per amžius. Nereikėtų ir namo grįžti! Namo... Florencija nemanė, kad mokslo metų pabaigs šįmet lauks taip pat, kaip ir ankstesniais metais. Negalėtų mam-- Viktorijai pažvelgti į akis. Visa laimė, kad šioji nesiteikė išlydėti dukters į stotį, mat turėjusi svarbesnių reikalų. Įdomu, kokių? Keturiolikmetė abejojo, ar tikrai norėjo šitai sužinoti.
Lėtai nuleidusi rankas, varnanagė išgirdo pažįstamą bei mielą balsą ir krūptelėjo. Instinktyviai atsigręžusi, išvydo atbėgančią Europą. Bet kurią kitą dieną Florencija Heilė būtų be galo apsidžiaugusi, tačiau tik ne dabar, ne tada, kai mažytis, saugus ir tobulas jos pasaulėlis vos prieš porą dienų sudužo į šipulius. Ką ji galėtų pasakyti draugei? Labas, gal jau netyčia žinai, ką veiksi per vasaros atostogas, ir norėtum mažiausiai trims mėnesiams tai veiklai pasikviesti ir mane?
– Taip, – tepratarė, balsas užlūžo. Netinkamas laikas verkti, netinkamas, o kada tinkamas?
Ketvirtakursė tvirtai sugniaužė kumščius, nagai smigo į delną. Užsiaugins ilgesnius, – nusprendė. Kad būtų skaudžiau. Skausmas išblaško.
– Atėjau apsikirpti, bet kliudžiau veidrodį, todėl ir išsigandau, – rusvaplaukė sugebėjo išberti beveik neužsikirsdama.
Tiesa, greičiausiai pati nebūtų tuo patikėjusi, tačiau negalėjo papaskoti draugei, kas iš tiesų nutiko. Juk tai reikštų didžiausią gėdą! Be to, ar akys anądien tikrai neapgavo? O gal reikėtų apsimesti, kad viskas gerai, net ir plaukai visai netrukdo? Atspindžiai ant šukių, deja, teigė visai ką kita.
– O ko tu čia slankioji, juk jau pietų metas, ar ne? – mergaitė skubiai persibraukė pirštais akis ir pamėgino nukreipti temą.
-
Europa susirūpinusi žvelgė į Florenciją. Kas žino, ko ta keturiolikmetė mergužėlė būtų prisigalvojusi, jei Klastūnyno globotinė nebūtų laiku atėjusi į Mirtos tualetą. Atrodė, kad pats likimas čia atvedė keturiolikmetę, juk įprastai šios keistos ir bauginančios vietos vengdavo, o pati Mirta, tiesą sakant, ją netgi kiek nervindavo. Tiesa, kur ji?- susimąstė ir akimis apibėgo tualetą, ieškodama keistosios vaiduoklės.
-Na, taip. Pietų metas,- kiek susiraukusi į Florenciją žiūrėjo baltapūkė,- atėjau tik rankų nusiplauti, bet pamačiau tave. O tu, sakai, atėjai... apsikirpti?- kilstelėjo vieną antakį.- Aš tau padėsiu, juk tam ir yra draugai?- nenuoširdžiai šyptelėjo, juk puikiai suprato, kad bendraamžė visai ne šukuosenos atbėgo į tualetą darytis.- Kur gi tos žirklės?- pasilenkė prie kriauklės ir iš jos ištraukė žirkles.- Tu tik visai nesijaudink. Vaikų namuose...- sukando liežuvį. Europa buvo visai pamiršusi, kad taip ir nepasakė Florencijai, kur visą tą laiką prieš Hogvartsą gyveno,- dažnai kirpdavome plaukus viena kitai. Gali vadinti mane kirpėja Ziegler. Europa Ziegler,- tarsi rankose laikydama šautuvą, kaip buvo mačiusi filmuose, papūtė į žirkles. Bandė ir Džeimsą Bondą kopijuoti, tik nebuvo įsitikinusi, jog Varno Nago globotinė supras. Gal niekada nė nebuvo mačiusi?- Na, tai kokios šukuosenos, panele norėsite?- žinoma, plaukų rusvaplaukei klastuolė nekirps (nebent ji pati to norėtų), viskas buvo tik tam, kad Florencija pasakytų, ką gi iš tikrųjų čia veikė. Taip pat Europa norėjo ir pralinksminti mergužėlę, visgi jautėsi dėkinga už tai, jog parodė, ką reiškia leisti vasaros atostogas kur nors kitur.
-
Minčių aidas liepė nagus ne šiaip užsiauginti, bet ir nusilakuoti, tarkim, raudonai. Gal plaukus irgi? Viktorija pasius! Tebūnie.
– Kad jau pietų, tuomet skanaus, – beveik nuoširdžiai palinkėjo Florencija, negalėdama sau pripažinti, kad norėjo draugės atsikratyti. Tik trumpam. Tik tol, kol susidėlios mintis ar atras būdą visai nebegalvoti. – Vėliau prisijungsiu, pirmiau sutvarkysiu tai, – varnanagė žviltgtelėjo žemyn į kriauklę ir iš karto pasigailėjo. Ar visuomet atrodė taip prastai? Gal tik dabar? Šiaip ar taip, netinkamas metas rodytis viešumoje.
Mergaitė stengėsi giliai kvėpuoti, nebežiūrėti į veidrožio šukes, kalbėti kuo trumpesniais sakiniais, kad tik neprasiveržtų rauda. Norėjo būti stipri, žiūrėti tiesiai Europai į akis, gal net taip spiginti, kad ji nusuktų žvilgsnį ir nepastebėtų, kaip arti verkimo ribos varniukė buvo. Net ir šypsenėlę pamėgino išspausti.
Klastuolės veiksmas atrodė netikėtas. Pati Florencija tikrai nebūtų taip pasielgusi, nežinia, ar tikrai būtų vien išdrįsusi nusirėžti plaukus, bet gal ir neblogai, kad pasitaikė tokia ryžtinga siela?
Išgirdusi apie vaikų namus, keturiolikmetė žioptelėjo. Kaip draugė galėjo tai nutylėti? O ar kitu atveju dabar tikrai būtų galėjusi vadintis drauge, – sukirbėjo klausimas. Mergaitė mėgino suvirškinti gautą informaciją. Vaikų namai jai visada atrodydavo prastos reputacijos vieta, juk kokie tėvai galėtų palikti savo atžalą? O kas, jei savo nevykusius genus perdavė ir vaikui?
Tačiau priešiškumo Europai nesugebėjo pajusti. Juk ji ir liko tokia pati. Tiesa, negatyvumo visai ir nenorėjo; abejonių keliantys klausimai daugiausiai sukosi aplink žirkles. Ar ji leis šiai mergaitei iš vaikų namų kažką daryti su plaukais? Nežinia. Ar būtų leidusi prieš porą minučių? Tikriausiai. O ką reiškė tas keistas gestas? Ar Florencijai reikėjo to išsigąsti?
((– Išlaisvinkite savo vidinį šnai, kirpėja Ziegler, – kone uždainavo varniukė.))
– Tu, oi, jūs profesionalė, jūs ir spręskite, kirpėja Ziegler, – pabrėždama kreipinį leptelėjo gerokai anksčiau, nei spėjo apsispręsti, ir kietai sučiaupė lūpas. Ar tik paskui neteks gailėtis? – Rėžk iki pečių, jei tik turi ūpo, – šypsnis pavyko labiau atsiprašymo nei linksmas. O kad jau pradėjo, tai iki galo.
-
Bendraamžės Varno Nago globotinės atsakymas kiek suglumino baltapūkę. Rusvi Florencijos plaukai atrodė išpuoselėti ir branginami, tarsi iš puikiausių šukuosenų katalogų ištraukti. Nejaugi keturiolikmetė tikrai buvo pasiruošusi juos nusirėžti iki pečių vien tam, kad nereikėtų Europėlei išplepėti savųjų bėdų?
-Na, tuomet puiku,- gūžtelėjo pečiais ir poros burtų lazdelės mostų pagalba sutvarkė veidrodį.- Laikyk galvą šitaip,- švelniai pasukiojo Heilės ilgaplaukę galvą, kad šioji būtų idealioje pozicijoje.- Ar tu pasiruošusi?- paėmė į rankas žirkles ir lėtai artino jas prie rusvų garbanų,- jau tuooooj,- vis vilkino, duodama draugei laiko sugrįžti į sveiką protą,- aš tai padarysiu, juk žinai,- laikė žirkles taip, kad reikėjo tik suspausti rankenėles ir ilga sruoga nukristų ant šaltų tualeto plytelių,- kerpu,- Europa neblefavo ir nukirpo vieną sruogą. Nebėra kur trauktis, šitaip juk nepaliksi - ką tik įgytas kirpėjos statusas būtų visai sutryptas!
-Tikiuosi, kad patinka,- šyptelėjo, baigusi savo... šedevrą. Negalėjai sakyti, kad atrodė klaikiai, priešingai, juk tiek metų pati sau kirpusi plaukus (ha, nejau manėte, kad tokią puikią šukuoseną Europai daro brangiame salone?) keturiolikmetė įgijo patirties, tik, na, atrodė keistai. Juk klastuolė vis grožėdavosi riešutų spalvos garbanomis, kurios dabar negrįžtamai gulėjo po mergaičių kojomis.
-Eisime pietauti ar nori pabūti čia ir... pasikalbėti?
-
Iš tiesų Florencija dar nelabai suvokė, kas vyksta. Yra žirklės? Puiku, vadinasi, reikia kažką kirpti. O kas kliūva pirmiausiai? Ilgi plaukai. Nagi dar puikiau! Jei tą akimirką mergaitė nuoširdžiai nekentė savo rusvų garbanų, kas čia tokio jomis nusikratyti? Velniop vėliau pasibelsiančią savigraužą. Priimdami tokius sprendimus ilgai mąsto tik silpnieji, o argi tokia buvo jaunoji panelė Darsi, ryždamasi tam, kas itin supikdytų motiną?
Varnanagė vangiai stebėjo, kaip Europa tvarkė veidrodį, tiesa, žvilgsnis buvo sutelktas vien į draugės rankas, jos lazdelę, bet tik ne į patį veidrodį. Ne, Florencija visai nebuvo pasiruošusi; pastaruoju metu atrodė, kad viskas lekia mažumėlę per greitai. Ji, keturiolikmetė, nebuvo pasiruošusi motinos išdavystės faktui, ir kuo labiau į tai gilindavosi, tuo didesnė neviltis apimdavo. Kad tik ašaros nepasirodytų! Nors gal tuomet ir gerai, kad bičiulė iš Klastūnyno čia atsirado pačiu laiku? Jei neklausinės netinkamų dalykų, galbūt rusvaplaukei pavyks nuvaikyti ne pačias linksmiausias mintis.
Kurį laiką Florencija Heilė dar abejojo, ar Europa išdrįs pasikėsinti į plaukus, tačiau, akimirką nejučiomis žvilgtelėjusi į veidrodį, pamatė, kaip rusva jos plaukų sruoga žemyn. Dar beveik norėjo paprieštarauti, bet žodžiai užstrigo šiek tiek praviroje burnoje, bet tuomet buvo nurėžta ir visa kita. Varnanagė nebevirpančia ranka persibraukė plaukų galiukus. Tai buvo beprotiškai keistas jausmas, ir mergaitė nemanė greitai priprasianti prie tokio pasikeitimo.
Tačiau amžinai vėpsoti Florencija negalėjo, mat šalia tebestovėjo bendramokslė, kuri, regis, buvo kur kas gyvybingesnė. Žinoma, varnanagė bent kol kas nieko nesiruošė jai pasakoti, nors tai ir atrodė mažumėlę neteisinga jos, kaip draugės, atžvilgiu.
– Papietauti, – tesugebėjo leptelėti keturiolikmetė, tebespoksodama į savo atvaizdą. Vis dar apstulbusi ji pasukiojo galvą, ir plaukai it skraistė sukosi kartu. – Šaunus darbas, kirpėja Ziegler, – jau linksmiau pridūrė. Juk valgant jai nereikės kalbėti, o čia jau geras dalykas. Taip pat vylėsi, jog kitą dieną Europa galbūt nė nebeprisimins, kaip labai sutrikusią varnanagę čia aptiko.
-
Europa akylai stebėjo Varno Nago globotinės veido išraiškas. Pastarosios nepriminė pasišlykštėjimo ar nusivylimo, tad gal visgi Florencija nesigaili savo sprendimo leisti klastuolei nukirpti tas dailias riešutų spalvos garbanas, dabar jau gulinčias ant šaltų tualeto plytelių.
-Na, tai kaip?- kilstelėjo antakį baltaplaukė,- gal kada nors sulauksiu dar vieno jūsų vizito Europos Ziegler grožio salone?- šyptelėjo Klastūnyno globotinė ir jau buvo besiruošianti visam laikui sunaikinti ką tik nukirptus Heilės plaukus, tačiau nusprendė pirma atsiklausti draugės,- nori šias,- ranka mostelėjo į nukirptas sruogas,- pasilikti prisiminimui ar galiu jas išmesti?
Dar sekundėlę, kitą apžiūrėjusi naują šukuoseną, Florencija visgi nepanoro išsilieti draugei, tad neliko nieko kito tik pėdinti į didžiąją salę ir prisikišti pilvus.
-Papietauti, tai papietauti,- gūžtelėjo pečiais ketvirtakursė ir, pačiupusi varnanagės riešą, nusitempė ją ten, kur ant stalų jau, ko gero, buvo sukrauti gardžiausi Hogvartso pilies šefų valgiai.
-
Ana visiškai neturėjo ką veikti, tad sugalvojo aplankyti Mirtą. Ji norėjo šiek tiek parizikuoti. Nuėjusi į Mirtos tualetą ji pašaukė Mirtą:
- Mirta gal galėtum ateiti? Aš norėčiau tau palaikyti kompaniją ir pasišnekėti su tavimi.
Mirta išlindo iš tualeto, perskriejo kiaurai mane ir piktu žvilgsniu įsispitrijo į mane. Aš tariau jai:
- Nežiūrėk taip piktai į mane, aš tesiog neturėjau sau veiklos ir pamaniau gal su tavimi pasišnekučiuosiu.
Mirtos žvilgsnis tapo ne toks piktas ir ji aukštu balseliu prašneko:
- Tai apie ką norėtum pasišnekėti? Gal apie draugus? Gal apie pamokas? Gal apie Hogvartso istoriją? O gal apie mane ar tave?
- Ne, ne, ne. Norėčiau paklausti kodėl tu visą laiką būni būtent čia, tualete?
- Šito tau nesakysiu!- atrėžė ji.
Ana susimąsčiusi išėjo iš Mirtos tualeto.
-
Luna turėjo ilgus, rusvus, garbanotus plaukus kurių nekentė, tačiau tėvai jei draudė juos nusikirpti, nes galvojo, kad su trumpais palaukai ji jausis nepatogiai. Hogvartse tėvų nebuvo, todėl ji sugalvoju nusikirpti plaukus. Ji nuėjo į vaiduoklės Mirtos tuoleta. Aišku Mirtą ji matė pirmą kartą. Lunai Mirta patiko. Ji tokia paprasta galvojo Luna. Luna pradėjo plaukų kirpimo procesa. O pabaigus ji tiesiog pasidžiaugė ir atsiveikino su vaiduoklia Mirta.
-
Kaip ir kiekvieną dieną, Augustas slampinėjo koridoriais. Jis tikėjosi per metus apvaikščioti visą pilį ir sužinoti daug dalykų, bet nutarė, kad padaryti tai per tokį trumpą laiką nepavyks, nes pilis buvo milžiniška.
Berniukas netikėtai pamatė duris, kurių niekada ankščiau netekę matyti. Jis atsargiai pravėrė gan mažas duris ir išvydo daugiau nei pusę tuzino kriauklių, stovinčių ratu. Tamsiaplaukis apsidairė, norėdamas įsitikinti, kad nieko nėra. Staiga iš vienos kabinos išskrido vaiduoklė ir graudžiai pravirko. Ethanas išsigandęs paslydo ant šlapių grindų ir pergriuvo.
- Ha ha, - nusijuokė mergaitė. - Esu Mirta. O tu ką čia veiki? Nerandi berniukų tualeto? Norint jį pasiekti reikia...
- Iš kur tu čia atsiradai? - Pertraukė ją dvivardis.
- O kvaily, aš čia gyvenu! - Šaižiai nusikvatojo Mirta ir įlindo į tą pačią kabiną. Nespėjus susivokti kas vyksta, pasigirdo tylūs žingsniai.
-
Vyyyrst... pro duris įėjo Stella. Net žado netekusi prasižiojo.
-Kas tu?- prabilo mergaitė.
-Iiirr... ką tu čia veiki?
Mergaitei kilo klausimų, kodėl jis mergaičių tualete... Tarus žodį ir prisistačius nepažįstamajam ji atsirėmė į kriauklės kraštą ir pasakė Augustui.
-Aš čia užeinu kiekvieną dieną, mat daugiau čia niekas neina, nes šiame tualete yra vaiduoklė Mirta, tikriausiai susipažinai su ja?!
-Beje aš Stella, malonu susipažinti. Na, o iš kokio tu koledžo? Aš iš Grifų Gūžtos.
Kadangi Stella buvo labai plepi, bei smalsi ji klausinėjo Augusto daug ir be perstojo, o šis turėjo atsiminti visus klausimus, kad vėliau į juos atsakytų.
-
Pirmakursis taip ir liko stovėti, kai į patalpą įsiveržė nepažįstama grifė.
- Turbūt mokinys, - nedrąsiai išlemeno dvivardis. - Na, greičiausiai taip. - tarė ir apsisuko pažiūrėti į kažkur kabinoje verkšlenančią Mirtą. Jis niekada ankščiau nebuvo regėjęs tokios drąsios ir be sustojimo kalbančios mergaitės, tad jam buvo gan sunku susivokti ką kalba atvykėlė.
- Aš esu iš Švilpynės, ir eee... Mano vardas Augustas Ethanas. - Berniukas neprisiminė, ar buvo to klaustas, todėl tiesiog linktelėjo po šių žodžių ir sumanė kažko paklausti Stellos, kad neatrodytų nuobodus ir bendrauti nenorintis vienuolikmetis. - Ar tu iš grynakraujų giminės?
Jis nusisuko ir apsimetė einąs pažiūrėti kur slepiasi Vaitoklė Mirta. Pastarosios daug ieškoti nereikėjo, ji lindėjo toje pačioje tualeto kabinoje.
-
Viskas aišku.- pasakė mergaitė. Ir prisiminusi berniuko klausimą nedelsiant į jį atsakė.
-Na taip, aš grynakraujė, o tu ar grynakraujis?
Bet mergaitei vistiek knietėjo sužinoti ką jis veikia mergaičių tualete, tad nedelsiant pakartojo klausimą į kurį jis taip ir neatsakė.
-Taigi... ką gi veiki mergaičių tualete?
Stella žvilgtelėjo į Augustą ir pamatė, kad jis nenoriai ir net truputi susigėdęs atsakys į klausimą, todėl suprato jog tikriausiai netyčia čia atklydo, norss staiga pagalvojusi, gal jam čia reikėjo kažko?, bet laukė kol Augustas atsakys.
Grifė norėjo paklausti kažko, nes jai buvo smalsu tačiau nebežinojo, nei ką, bei norėjo kad jis ko nors užklaustų Stellos, nes mergaitė tiek priklausinėjusi pasijuto nejaukiai, lyg rinktų kažkokią informaciją apie berniuką...
-
- Aišku. Turbūt įdomu augti burtininkų šeimoje, - kiek palaukęs tarė. Jis kaip ir visada, kai pagalvodavo apie burtininkų šeimose augančius vaikus, prisiminė, kad ir jis būtų galėjęs taip gyventi, jei mama nebūtų pabėgusi ir dingusi visam laikui. - Aš esu maišyto kraujo. Nors iš tikrųjų, laikau save labiau Žio... Žiobaru. - Pagaliau prašneko jis ir kurį laiką po to abu tylėjo.
Staiga tylą nutraukė atvykėlės klausimas. Berniukas visai pasimetė, juk jis atklydo čia visai netyčia, tik norėdamas ištyrinėti visą pilį.
- Aš... Na... - Augustas jautė kaip jo skruostai dega, ir neabejojo, kad grifė tai mato. - Aš... Netyčia atėjau.
Iš gėdos jis norėjo prasmegti skradžiai žemę, tik deja, nežinojo tinkamo burtažodžio tam padaryti, todėl stovėjo ir apsimetė apžiūrinėjąs savo apsiausto rankovę.
Jo dėmesį patraukė Mirtos balsas iš tualeto kabinos, tik šįkart ne iš tos, kurioje amžinai lindėdavo. Vaitoklė šūkčiojo kažką panašaus į „ neša”, „priliesk” ir „ateik”. Ethanas nebuvo tikras ar gerai išgirdo žodžius, dėlto norėjo bėgti ir pažiūrėti kas ten yra, bet privalėjo tęsti pokalbį su Stella.
-
-Akk... gaila, kad netekai artimo žmogaus, bet juk visko būna...
Mergaitė truputį pakeitė savo veido išraišką į liūdnesnę, bandė savo veidu paguosti Ethaną, bet atrodo tuo met jis nepažvelgė į Stellą, o buvo giliai susimastęs.
Po kelių sekundžių staiga grifė pamatė, jog į ją truputį paraudęs žiūrėjo berniukas ir bandė išlementi kažkokį žodį iš ž raidės. Pagaliau Stella išgirdusi atsakymą, jog jis maišytas ėmė kilti klausimas, kodėl jis mykčiojo? Ar bijojo pasakyti jog jis gyvena ne burtininkų namuose, o žiobarų? Po kelių sekundžių mergaitė pastebėjo, kad į ją dar labiau paraudęs žiūrėjo Augustas, kuris taip pat mikčiodamas atsakė į Stellos anksčiau paklaustą klausimą. Išgirdusi, kad Ethanas netyčia atklydęs į tualetą ji net nežinojo ką jam toliau atsakyti, ar be paklausti, todėl, kad pamačiusi ,jog jis jau paraudęs, ji pati susigėdo, nes pagalvojo lyg norėtų ištraukti informaciją iš Augusto tiek daug klausdama, todėl nieko neklausė ir nežinodama ką atsakyti pakartojo tą pačią frazę:
-Viskas aišku.
Staiga jų pokalbį nutraukė Mirtos šūkčiojimas, bet ne iš to tualeto kuriame ji būdavo, o iš gretimo.
Stella greitu žvilgsniu pažiūrėjo į berniuką ir pastebėjo, kad šis į ją. Na taip mergaitė drąsi, bet be Mirtos verkimo ji negirdėjo, kad kada nors Mirta šūkčiotų ir per kūną nuėjo drebulys. Mergaitė girdėjo tik tylą... ir staiga pasigirdo vaiduokliukės balsas: neša, ateik, paliesk.
grifė žengė žingsnį priekin ir iš lėto, tyliai priėjo prie tualeto durų.
-
Kada aš sakiau, kad jos netekau? Ir išvis ji nebuvo tokia artima, kokia turėjo būti - mąstė, pykdamas ant savęs ir viso pasaulio.
- Na, taip. - Tesugebėjo išspausti Augustas.
Minutėlę jam pasirodė, kad Stella kalba lyg užprogramuota, bet jis iškart nuvijo tokias mintis ir iš lėto sekė paskui Stellą, galvodamas ką ten išvys.
Nieko ypatingo ten nebuvo. Klozetas, šiukšlinė, be galo šlapios grindys, ir viršum jų skraidanti Vaitoklė Mirta. Tiesa, ten taip pat gulėjo sutriušusi tamsiai žalia knyga, kuri buvo peršlapusi.
- Kas tai? - Tarp kitko paklausė, ir truputį suabejojęs paklausė: - Paimkim? Tik... Vienu metu, nes bijau, jei bus užkeikta, ar kažkas panašaus. Supranti, tada nuodai pereitų abiems po nedaug.
Ethanas nebuvo tikras, ar Stella sutiko paimti knygą kartu, tad lėtai leido ranką knygos link. Kai jie abu stipriai suspaudė knygą, vaizdas pradėjo suktis. Akyse pasidarė balta, paskui juoda, ir taip kelis kartus, kai jis po kojomis jau jautė žemę.
Berniukas atsargiai apsimerkė, ir išvydo ant žolės gulinčią knygą, o šalia jos - grifę, su kuria susipažino šiandien.
- Tai Nešyklė! - Neslėpė nuostabos Augustas. - Negaliu patikėti. Kur mes?
-
-Na gerai. Paimkime šią knygą.- sušuko mergaitė.
Staiga Stellai viskas ėmė galvoje suktis lyg būtų galvos sutrenkimas, o galvos viduje viskas išsimėtę, kaip bardakas.
Tuomet mergaitė prisimerkė ir nespėjusi sumirksėti atsidūrė kažkokiame vien tik žolių plikame lauke. Paklausus Augustui kur mes? Grifiukė tiesiog tylėjo ir visur žvalgėsi, kaip kad būtų be sąmonės. Staiga atsitokėjusi prabilo:
-Kas čia per vieta? Kur mes?- drebančiu balsu ir kaip visada su daug burnoje esančių klausimų paklausė Stella?
Ji matė, kaip Ethanas nesuprazdamas žvalgėsi, o jo galva dirbo kaip traktorius į vieną ir į kitą pusę. Staiga mergaitė kažką labai toli išvydo ir parode berniukui pirštu.
-Tik pažvelk, ten lyg koks žiburys tolumoje!- spiegenčiu balsu sušaukė mergaitė ir nedelsiant atsistojo nuo žolės.
Tuomet laukė kol ką nors pasakys Augustas, ką dabar daryti ir kur eiti?
-
Oras buvo gan vėsus, pūtė šiltas vėjelis. Danguje debesys buvo niūrūs ir tamsūs - artėja audra. Laukymėje, kurioje jiedu stypsojo, nebuvo nė mažiausio kalnelio ar įdubos.
- Na... - pradėjo Augustas, vis dar neatsigavęs po pirmosios kelionės Nešykle. - Mus kažkur nunešė šita Nešyklė, - parodė į nešvarią knygą. - Palauk!
Jis čiupo knygą ir ėmė ją vartyti. Daugelis popierių buvo prirašyti neaiškia kalba, kai kur buvo paveikslėliai, bet jie nieko nereiškė. Ethanas įpykęs sviedė knygą per laukymę ir iš karto pasigailėjo ją ten numetęs. Grįžti prie jos būtų buvę labai kvaila, tad jis taip ir liko stovėti.
Audros debesys artėjo žaibišku greičiu, o žiburys tolumoje galėjo padėti, tad jis pradėjo bėgti nė neatsisukęs į Stellą. Pagaliau po kelių minučių jis pavargo, bet švyturys jau buvo netoli. Pabėgęs dar keletą metrų, berniukas sustojo. Prieš jį stūksojo senas, nelabai prižiūrimas namas. Virš durų degė lempa, kuri ir priviliojo du pirmakursius. Augustas atsargiai pabeldė į duris ir laukė atsako. Nieko. Jis pažvelgė į šalia stovinčią grifę, ir visai nenoromis pravėrė duris.
-
Stella tiesiog stovėjo ir žiūrėjo ką daro Ethanas. Mergaitė visiškai nesuprato kas darosi taigi tiesiog stovėjo ir laukė kol kažką pasakys Augustas. Staiga jis pradėjo bėgti, o grifiukė palaukusi keletą sekundžių leidosi bėgti paskui berniuką. Žiburys spindėjo vis ryškesne spalva. Jie bėgo lygiu žolės paviršiu, kol po kojomis pasimatė akmeninis takelis. Jis buvo labai nešvarus ir nelygus. Pakėlusi galvą Stella išvydo didelį į dvarą panašų namą. Lauke spindėjo lempa, kurią grifė pavadino žiburėliu. Stella pamatė, kai į ją atsisuko ir žvilgtelėjo Ethanas ir nedrąsiai prieidamas prie durų pabandė jas praverti. Mergaitė iš susižavėjimo ir šiek tiek baimės žengė žingsnį link durų ir priėjo Augustui prie pat nugaros. Vaizdas nebuvo koks, tai neprižiūrėtas namas kuriame buvo pilna įvairiausių daiktų ir labai daug dulkių. Pirmakursiai taip ir liko stovėti tik įžengę pro duris.
-
Pagaliau supratęs, kad tiesiog stovi vietoj ir nieko nedaro, atsargiai žengė per dulkėmis nuklotas namo grindis. Iš lauko žiūrint, tai būtų atrodę lyg nuostabus dvaras, bet viduje buvo panašu į lūšnelę. Kambariuose buvo pakankamai tamsu, todėl tam reikėjo šviesos.
- Lumos. - Berniuko lazdelės galas užsidegė nelabai ryškia šviesele ir jis žingsniavo toliau. Pasiekęs laiptus, Augustas atsisuko į mergaitę.
Nespėjus nieko padaryti, iš viršaus atbildėjo senas namų elfas. Turėjo nukarusią, nešvarią paklodę vietoj rūbų. Kiauliškas veidas, atrodo, džiaugėsi matydamas svečius.
- Oo... Pas Urvį atėjo svečių! Urvis džiaugiasi matydamas žmones! - Spigiu balseliu prabilo elfas.
- Mes eee... Už lango audra, - pradėjo Ethanas, - atėjome pastogės.
Elfas nukurnėjo laiptais viršun nieko neatsakydamas.
- Taigi... Ką dabar darysim? - Klausiamai pažvelgė pirmakursis.
-
Mergaite pastebėjo jog Ethanas žvalgėsi ir ėjo tolyn per purvinas ir dulkėtas dvaro grindis. Grifė išgirdo tariant Ethaną burtažodį Lumos ir prieblandoje pasidarė šviesiau. Netikėtai atbildėjęs namų elfas priėmė pirmakursius kaip svečius. Augustas atsisukęs paklausė Stellos ką dabar darysim, bet Stella tik pajudino pečius ir nieko neatsakė.
- Nagi, prisėskite fotelin, tuojau išvirsiu arbatos ir paplepėsime.- su nuotaika atsakė namų elfas. Grifė bandė galvoti kaip iš čia išeiti ir išvis, kaip grįžti į Hogvartsą. Na, jau mergaitėi pradėjo lysti visokios mintys, o jeigu mes nebegrįšime į Hogvartsą, o jeigu...Staiga grifiukė pradėjo iš susijaudinimo minkyti savo rankas, lyg jas teptusi kremu. Akys pradėjo blizgėti. Po kelių minučių drebančiu tyliu balseliu Stella prabilo.
-Tai ką mes dabar darysim? Kaip grįšim į Hogvartsą, o jei išvis negrįšim?- mergaitė pasakė ką mastė, o Ethanas tikriausiai suprato jog ji nerimauja.
- Man kilo idėja!- pasakė grifė. - Galėtume palaukti kol baigsis audra ir paklausti elfo, galbūt jis žino, kaip grįžti į Hogvartsą? Na, ką manai?
Pasakiusi savo nuomonę ir kol laukė atsakant berniuko Stella susimąstė: kurgi po galais užtruko elfas? Negi jis taip ilgai verda arbatą? Bet nesvarbu, taip dar geriau, mudu galėsime aptarti kaip grįžti namo. Stella šiek tiek nusiramino, jos akys nebe taip blizgėjo, ji laukė kol prabils Augustas.
-
Elfui iškurnėjus virtuvėn, Augustas nedrąsiai klestelėjo ant kieto fotelio. Jis apsidairė, lyg ir ieškodamas Urvio šeimininko.
- Aa... Ką? - Išsiblaškęs sumurmėjo, - Aišku, kad grįšim. Džiaukis, kad mes čis ne vieni, o yra tas elfas. - Berniukas net nepagalvojo, kad jie gali niekada negrįžti į Hogvartsą.
- Aš kaip tik tą ir ruošiausi daryti, - pridūrė jis.
Iš kito kambario atbildėjo namų elfas, rankoje jis nešė padėklą, o jame kiurksojo trys nedideli puodeliai su garuojančiu skysčiu. Elfas šypsodamas pažvelgė į pirmakursius ir taip pat įsiropštė į krėslą.
- O kur tavo šeimininkas, Urvi? - Nerūpestingai paklausė Ethanas.
- Urvio šeimininkas, ponaiti, išvyko kelionėn. - Valandėlę palaukęs tarė.
Dvivardis klausiamai pažvelgė į grifę.
-
Grifė ilgai mąstė ar ragauti šios arbatos ar geriau ne, bet taip ir neišdrįso, tik mažą mažą gurkšniuką iš mandagumo. Elfas nuvedęs juos kuribu viename šone maža lova ir kitame šone maža lova. Liepė pamiegoti tačiau Stella niekaip negalėjo užmerkti akių, ją kankino nerimas. Išsitraukusi savo burtų lazdelę ištarė ,,Lumos" ir kambaryje truputi prašvito žibančia, mėlyno atspalvio šviesa. Pridengdama ranka, kad neprikeltų Ethano mergaitė dairėsi po kambarį ir aptiko knygų lentyną. Joje rado knygą užrašu ,,užburk mane" ir pirmakursę sudomino ši begalo stora žalia knyga. Vertė ir vertė puslapius, nieko įdomaus nerado... staiga Stella sustojo ir perskaitė užrašą ,,TELEPORTAVIMAS IR KAIP JUO NAUDOTIS".Buvo labai daug prirašyta ir ties vienu stulpeliu sustojo. Tyliai priėjo prie Augusto ir pradėjo jį žadinti.
-Eii...kelkis!... Augustai kaiką radau.- mergaitė pašvietė su burtų lazdele jam į akį, jis prasimerkė.
-Klausyk radau kai ką! -Užburkite šią knygą burtažodžiu ,,Teleportizimo Telehomoro" ir su burtų lazdele ją palieskite, kai sužibės ryški žalia šviesa. Tuomet pasakykite kur norite keliauti ir ji nukels ten kur reikia, kol neištarsite kur norite nukeliauti tol ji žybės savo ryškia akinančia šviesa.
-Na, pabandom?- pakėlusi akis nuo knygos tarė berniukui.
-
Pagaliau pragaras, pavadinimu "Transfigūracijos pamoka" baigėsi. Kad ir kaip Fiadh stengėsi, ši pamoka nebuvo nė kiek geresnė už pirmąją. Nė per nago juodymą. Mergaitė tikėjosi, kad treniruotė šiek tiek padės jai jaustis drąsiau. Kur ten. Nesėkmės griuvo viena po kitos, o paniška profesoriaus Greywindo baimė nesėkmes, atrodo, padidino bent kelis kartus. Grifiukė puikiai žinojo, kad jeigu ne tas žmogus, tos pamokos nebūtų tokios nesėkmingos. Tačiau pasitikėjimo savimi stoka neleido Fiadh nė trupučio atsipalaiduoti.
Po pamokos šviesiaplaukė keliavo savo kambario link. Ji norėjo pasislėpti ten, užsidaryti ir daugiau niekada neišlįsti. Laimei, motina pernelyg nesidomi, kaip jai sekasi pamokos, svarbiausia, kad egzaminų pažymiai būtų kuo geresni. Neaišku, kaip viskas baigtųsi, jeigu mama sužinotų apie visas nesėkmes. Apie tai mąstydama Fiadh su siaubu suvokė: juk šiais mokslo metais teks laikyti egzaminą pas profesorių Greywindą. Jau galima įsivaizduoti, kaip jai ten seksis. O šitai mama sužinos... Mergaitė susigraudino ir galiausiai pravirko. Per ašaras nieko nematė, kol beeidama atsitrenkė į duris. Dėl kažkokių priežasčių pamanė, kad ji jau Grifų Gūžtos bokšte. Tad tyliai sumurmėjo slaptažodį ir įėjo. Tik tada suvokė, kad yra visai kitur. Apsižvalgiusi pamatė, kad yra tualete. Neatrodė, kad jis būtų itin dažnai naudojamas. Fiadh pagalvojo, kad ji tikriausiai legendiniame Mirtos tualete. Ji čia nebuvo buvusi. Galbūt būtų buvę smalsu, tačiau dabar buvo daug svarbesnių dalykų. Visų pirma, ji norėjo išsiverkti. Tad mergaitė atsisėdo į kampą ir nustojo tramdyti ašaras. Tos, tarsi tik to ir telaukusios, iš karto pasileido nevaldomais upeliais.
-
Sunkiais žingsniais mergaitė žingsniavo iš Transfigūracijos kabineto. Ji buvo tokia pavargus, kad vos išsilaikydavo ant jų. Cornet norėjo būti, bet kokiame kitame koledže tik, kad jo vadovas nebūtu profesorius Greywindas. Nuo jo per kūną bėgdavo šiurpuliukai, o jo veidas šaltas. Taip atrodo lyg gyvenime jis nieko gražaus nematė. O apie egzaminus pas tą profesorių net baisu pagalvoti. Bijosi paklausti, nes klausimas tai tiesus ir greičiausias kelias tapti nevykėle. Bet klastuolei labai norėjosi prasmukti į uždraustą bibliotekos skyrių. Svarbiausiai jos plane nepasitaikyti ant profesoriaus, nes iš kart ji važiuos namo. Šviesiaplaukė žinojo, kad jis nelabai žiūri klastuolius, nes kai mokinė negrįžo naktį į savo kambarį nieks, net nepastebėjo. Staiga ji pamatė legendinį Mirtos tualetą. Įsiveržusi į tualetą, Camilla pamatė mergaitę vyresnę už ją. Ji verkė. Nežinojus ką daryti ji tik tarė:
- Labas. Neverk?
Cornet niekada nematė verkiančių žmonių ir visiškai nežinojo, ką daryti. Nors klastuolė galėjo ant jos užrėkti ir išvaryti iš tualeto, bet tuo metu klastuolė žinojo, kad tai ne laikas. Ji tik paklausė:
- Čia dėl profesoriaus?
-
Ašaroms liejantis nesustabdoma srove kažkas trinktelėjo. Fiadh pakėlė galvą ir pamatė, kad į tualetą įsiveržė kažkokia mergaitė. Berods matyta ką tik pasibaigusioje pamokoje. Grifiukė bandė nusišluostyti ašaras, tačiau tik nubraukus, jas kaipmat pakeisdavo kitos, kol galiausiai šviesiaplaukė suprato, kad tai bergždžias reikalas.
Fiadh bandė pasisveikinti, tačiau vietoj normalaus žodžio pavyko tik kažkoks neaiškus cyptelėjimas. Kaip kokia pelė pagalvojo mergaitė ir nuo šios minties net nusipurtė. Susimąstė, kad dabar ji bijos pelių, tačiau tikrai ne dėl tos priežasties, dėl kurios jų bijo nemaža dalis žmonių.
Labiausiai šiaurės airė norėjo, kad klastuolė eitų savo keliais. Grifiukė čia atsidūrė visai netyčia ir tikrai nejuto poreikio su kažkuo bendrauti. Ypač dabar, kai niekaip negali sustabdyti ašarų tėkmės.
- Ne, - galiausiai pavyko atsakyti į klausimą. Buvo tikra, kad jaunesnė mergaitė nepatikės, tačiau tai Fiadh ne itin rūpėjo. Galiausiai ašaros nustojo tekėti iš akių. Fiadh atsistojo ir priėjo prie kriauklės. Pirmasis čiaupas pasirodė neįtikėtinai purvinas, tad ji patraukė prie tolimesnio, ant kurio buvo išraižyta maža gyvačiukė. Šis neveikė. Net vandens nesugebi pasileisti? paklausė savęs grifiukė ir vėl vos nepravirko. Galiausiai trečiasis čiaupas leido mergaitei nusiprausti veidą. Ji nepasijuto nė kiek geriau, tačiau vis tik atsisuko į klastuolę ir paklausė:
- Ką čia veiki?
-
Cornet žiūrėjo visus mergaitės veiksmus. Neturėdama ką pridurti ir dar labiau įskaudinti mergaitės ji tiesiog žiūrėjo. Po to kai šviesiaplaukė plovė veidą klastuolė priėjo prie tos kriauklės iš kuriuos nebėgo vanduo. Pamačiusi išraižyta maža gyvačiukė ji pradėjo truputi suprasti, kad po jomis yra požemiai ir ne kokie ten paprasti. Kai mergaitė paklausė jos Camilla neiškart atsakė:
- Na atėjau apgalvoti kai kokio plano, bet suradau kai ką įdomesnio.
Mergaitė nebuvo įsitikinus, kad po jais tie požemiai. Ji toliau apžiūrinėjo kriaukles. Vis dėl to seniai nebuvo įsipainiojus į nuotykius Po valandėlės mokinė pasiteiravo:
-Žinai nežinau ar taip iš tikrųjų, bet man rodos po mūsų yra didelės gyvatės skeletas...
-
"Planas" šiek tiek sudomino Fiadh. Panašu, kad ši klastuolė yra iš tų, kurie mėgsta visur veltis. Kitaip kam jai eiti į tualetą, kuriame normaliai niekas nesilanko, kad tą planą suregztų? Pati grifiukė nebuvo itin didelė nuotykių mėgėja. Jai labiau prie širdies buvo ramiai tūnoti kur nors kamputyje. Kad tik jos niekas nejudintų. Kad tik nereikėtų bendrauti. Kad ji galėtų būti viena su savimi. Ką gi, panašu, kad šį kartą nepasisekė. Iš viso Hogvartsas nebuvo tokia vieta, kurioje yra lengva išvengti nuotykių. Šviesiaplaukei teks su tuo susitaikyti. Tuo labiau, kad ji kažkokiu būdu pateko į Grifų Gūžtą, kur, atrodo, nuotykių mėgėjai yra visi.
Tokios mintys iškėlė klausimą: kuriame koledže ji turėtų mokytis? Juk netinka nė į vieną. Kaip ir visada - ji niekur netinka... Jau norėjo nusiminti, kai išgirdo paskutinius klastuolės žodžius.
- Skeletas? - perklausė Fiadh. - Ar tu tikra?
Vienintelis dalykas, kurį būtų norėjusi apie tą skeletą išgirsti Fiadh, buvo tas, kad jis ten yra nepasiekiamas, kad jos jo tikrai nepamatys ir taip toliau. Deja, nepanašu, kad jaunesnė mergaitė galvojo taip pat. Iš spindinčių akių buvo akivaizdu, kad ji mielai patyrinėtų daugiau. Ne! mintyse suklykė mergaitė. Labai norėjosi sprukti iš čia. Bet juk Grifų Gūžtoje mokosi drąsuoliai. Ji negalėjo parodyti Klastūnyno mokinei, kad bijo. Fiadh svarstė, ką daryti. Ji apėjo visas kriaukles. Daugiau nė vienos gyvatės nepamatė. Tad grįžo prie neveikiančio čiaupo ir pratarė:
- Kad ir koks būtų atsakymas į šią mįslę, jis turi slypėti čia.
Po galais...
-
Nors Camilla nėra didelė nuotykių magėje, bet šiandien lyg jei kažkas trinktelėjo per galvą ir klastuolė užsinorėjo kažkur lysti kur negalima. Mergaitė vaikščiojo į priekį ir atgal ieškodama ko nors kas atrodo įdomiai:
- Taip aš esu tikra, kad po mumis yra skeletas.
Pirmakursė atsakė, bet nebuvo visiškai tikra tuo. Tada Cornet pamatė vienam iš tualeto kabinoje kažkokią knygutę. Ji gulėjo prie pat tualeto. Vienuolikmetė paėmė knygute ji buvo apdraskyta viršelis padarytas iš odos. Drebančiomis rankomis šviesiaplaukė perbraukė odinį knygutės viršelį. Maža klastuolė kelis kartus apžiūrėjo knygute, bet nerado kas gi jos savininkas. Pagaliau mėlynakė atvertė senos knygos puslapius. Jie buvo geltoni apdraskyti ir net kai kurie suplėšyti. Bet juose niekas nebuvo parašyta. Mergaitė nusikeikė, kad nieko įdomaus nerado. Dėl to ji tiesiog numetė dienoraštį prie grifės kojų. Cornet atsisuko į trečiakursę ir abejojančiu, truputi mikčiojančiu balsu prabilo:
- Emm... žinai gal aš galėčiau tave apginti kai profesorius vėl tau kažką nemalonaus pasakys gal but aš... aš galėčiau apginti tave.
Viena klastuolės pusė norėjo, kad ji neišgirstu todėl po pauzės dar paklausė:
- Tavo vardas Fiadh? Aš neklystu?
-
Tai, kad po kojomis galimai gulėjo skeletas, švelniai tariant, nepradžiugino Fiadh. Vargšė mergaitė ir taip buvo išsigandusi po pamokos, o čia dar tokios naujienos?! Kai kuriomis akimirkomis grifiukė visiškai nenorėjo mokytis šioje mokykloje. Tai paprasčiausiai buvo ne jai.
Panašu, kad naujoji pažįstama buvo daug drąsesnė nei grifiukė. Pamačiusi kažkokią knygutę, ji nieko nelaukdama patraukė tiesiai ten. Fiadh tokiu atveju būtų apsimetusi, kad nieko nemato. Ir dar pasistengusi, kad ir niekas kitas to daikto nepastebėtų.
Ko gero, nereikia stebėtis, kad kai Camille numetė knygutę šiaurės airei po kojomis, ji vos ne stryktelėjo. Šiaip ne taip susivaldžiusi žengė žingsnį toliau. Ir paklausė:
- Iš kur žinojai, kad ta knygutė nėra pavojinga?
Vidury klausimo klastuolė prabilo. Pasirodė, kad ji kalba kiek nedrąsiai. Iš pradžių Fiadh pagalvojo, kad jai pasigirdo. Kaip kažkokia jaunesnė mergaitė gali ją apginti nuo profesoriaus Greywindo? Taip, jis yra šios mergaitės koledžo vadovas, tačiau neatrodo, kad jam pačiam tai itin rūpėtų.
- Kaip tu galėtum tą padaryti? - kiek sutrikusi paklausė šviesiaplaukė. Įsivaizdavo, kad transfigūracijos profesorius tik dar labiau išsityčiotų, jeigu trečiakursę pradėtų ginti pirmametė... Kita vertus, Fiadh daugiau gyvenime neis į tas pamokas, tad nebus progos nei prie jos kabinėtis, nei reikės ją ginti.
- Taip, tu teisi, - į naują klausimą atsakė mergaitė. Ji vėl pažvelgė į knygutę. Ilgokai dvejojusi paėmė ją į ranką ir nunešusi įmetė į klozetą. Atrodė, kad nieko baisaus neįvyks, kai staiga vanduo pakilo ir tualete kilo tikras potvynis.
-
Mergaitė net akmuo nuo širdies nukrito kai ji atspėjo vartą:
- Na nežinau ar tą knyga nepavojinga,- Camilla nusprendusi truputi pagąsdinti Fiadh dar pridūrė,- o gal šita knygutė pačio Voldemorto.
Bet staiga klastuolė pajautė, kad kojos pradeda šlapti ir atsisuko į šviesiaplaukę. Pamačiusi, kad iš tualeto bėgą vanduo Cornet užpuolė panika. Ji nebuvo kažkokia baisi, bet merginos kūnas sustingo. Bet į pirmakursės galvą įlindo idiotiška mintis atsisukusi į naują pražystama Mil ją igarsino:
- Žinai jei nori atidaryti požemius tai jie atsidaro tik jei moki gyvatės kalbą,- mergaitė labai garsiai kvėpavo,- o tu juk nemoki, na ir aš tai mes galim išburti gyvate.
Mergina turėjo omenį serpensortia
Nieko nelaukdama ji išsitraukė užrašų knygutę ir perskaitė:
- Tai va, kad gerai išeitu kerai reikia padaryti nubrėžti ratą ir paryškinti skiemenų Sor.
Cam pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į o`Ceallachain.
-
Ko gero, pirmą kartą gyvenime Fiadh neišsigando. Neaišku, ar jai jau buvo niekas nebebaisu, kai profesorius Greywindas buvo pakankamai toli, ar ji tiesiog suprato, kad klastuolė ją gąsdina, tačiau mintis, jog knygutė gali būti Voldemorto, grifiukės neišgąsdino. Ji jau norėjo ironiškai ką nors pasakyti, tačiau nespėjo, nes iš tualeto pasipylė vanduo. Fiadh pastebėjo, kad Camille sustingo, tačiau nežinojo, ką daryti.
- Tau... Viskas gerai? - spėjo paklausti šiaurės airė, kai jaunesnė mergaitė pradėjo kažką sapalioti apie gyvates. - Klausyk, aš suprantu, kad tu esi iš Klastūnyno. Bet kam tau šiuo momentu yra reikalinga gyvatė?
Šviesiaplaukė suprato, kad Camille nori patekti į tą požemį, tik niekaip nesuprato, kodėl. Jeigu ten yra skeletas, ten, po velnių, tikrai nėra ką veikti!
- Aš to burtažodžio net nežinau, - pratarė Fiadh, nors buvo kažką girdėjusi. - Geriau pasakyk, kaip išnaikinti vandenį.
Grifiukė nepaisė to, kad ji yra vyresnė ir bent teoriškai turėtų žinoti daugiau burtažodžių. Fiadh patraukė link klozeto, iš kurio plūdo vanduo. Knygutės nebesimatė. Šviesiaplaukė atsisuko į klastuolę ir pratarė:
- Ta tavo paslaptingoji knygiūkštė išplaukė į platesnius vandenis.
-
Mergaitė nusijuokė iš paskutiniu Fiadh žodžių:
- Na gal tą knygutė turės geresnį gyvenimą negu prieš,- nustojus juokti klastuolė dar tarė.- Bet aš nežinau kaip padaryti taip, kad vanduo nebėgtu iš klozeto.
Camilla visiškai nebuvo išsigandus, nors ir nebuvo kuo čia reikia išsigąsti. Kojos buvai jau visos permirkusios. Reiškia požemius mes neatidarysime. Ai na ir kam to reikia mergina numojo ranka. Bet šio metu yra tik viena problema kai gi sustabdyti ta bėganti vandenį iš to purvino klozeto. Cornet labai tikėjosi, kad grifė viską sutvarkys, bet supratusi, kad reikia ja tai paskatinti padaryti Cami pasakė Fiadh:
- Žinai jeigu mes nesutvarkysime šio klozeto tai ateis Transfigūracijos profesorius ir pasius mus į azkabaną...
-
Panašu, kad klastuolė buvo daug drąsesnė už Fiadh. Na, gal nereikia stebėtis - ko gero, bet kas buvo drąsesnis už Fiadh. Taip pagalvojusi mergaitė nusiminė. Juk ji iki Hogvartso nebuvo bailė. Taip, pasitikėjimo savimi trūko, tačiau ji nebūtų atsisakiusi įlįsti į kokį nuotykį. Tad kodėl dabar, praėjus keleriems metams mokykloje, ji šitaip pasikeitė? Kas atsitiko? Žinoma, visą kaltę būtų galima suversti profesoriui Greywindui. Jis bet ką galėtų išgąsdinti. Tačiau juk tas žmogus čia dėsto dar tik pirmus metus. Net ir jo įtaka negali būti tokia didelė, kad šitaip paveiktų mokinę. Ne, čia turi būti kažkas kitkas...
Nespėjusi surasti atsakymo į šį sudėtingą klausimą Fiadh išgirdo Camilles žodžius. Jeigu klastuolė tikėjosi, kad vyresnė mergaitė pradės tvarkyti klozetą, ji padarė labai didelę klaidą: paminėjo profesorių Greywindą. Fiadh vien nuo minties, kad jis čia gali pasirodyti būtent šią akimirką, kūnas nuėjo pagaugais. Grifiukė nutarė padaryti kitaip.
- Profesorius mūsų neras, jeigu mūsų čia nebus, - pratarė ji. - Tu kaip nori, bet aš nešu iš čia muilą.
Fiadh nežinojo, ar Camille eis iš paskos, ar ne. Tačiau visų svarbiausia buvo išvengti susitikimo su profesoriumi Greywindu. Nepaisant to, kad logika tarsi šnibždėjo, kad profesoriui čia nėra ką veikti, panika pradėjo imti viršų. Tad šviesiaplaukė patraukė link tualeto durų. Jas atidariusi skubiai išėjo ir bėgte pasileido Grifų Gūžtos bendrojo kambario link.
-
Camilla sustingo vietoje kai Fiadh išbėgo, o ji liko čia. Merginą panikavo kas dabar bus, bet jau ir jei atrodė, kad ateis profesorius ir jei duos areštą, Vanduo buvo visur klastuolės batuose buvo pilna vandens. Susigriebusi už galvos ji galvojo ką dabar daryti. Bėgt, o jeigu bus dar blogiau reiks suversti ant tos grifės, bet ji niekuo nekalta, o gal kalta, o jeigu visas Hogvartsas paskęs, o jeigu mes visim mirsim ir vien tik dėl to, kad Fiadh įmėtė tą prakeiktą knygutę, nesąmonė, kam aš čia iš vis užėjau galvoja sukosi panikos mintis. Nežinodama ką daryti ji uždarė tualeto dureles, nors tai buvo beprasmiška. Cornet taip pat kaip ir nauja pražystama pasileido bėgti, bet tiktai pamačiusi suaugusi žmogų ji pasakė, kad matė ten daug vandens ir, kad apie tai nieko nežino.
-
- Na mergaičių tualete lygiai taip pat.
Atsakius vaikinui klastuolė pradėjo apžiūrinėti. Staiga Camilla suprato, kad tai yra Mirtos tualetas. Pliaukštelėjus sau per veidą antrakursė atsisuko į vaikiną ir jau su nieko gero nežadančia šypseną tarė:
- mes Mirtos tualetas, bet,- mėlyna plaukė norėjo sustabdyti, kad Guramis neišeitu todėl tarė,- jeigu čia pabūsime tai galėsim jau išeiti normaliai o ne į tą koridorių.
Cornet galvojo ką galima tokio nuveikti todėl tarė:
- Gal nori praktikuoti kerus arba kokias mažas muštines su kerais.
Milla ištraukė lazdelę ir parodė vaikinui. Net jeigu pirmakursis nesutiks tai mėlynakė net nepyks, o tik nusijuoks. Klastuolė atsirėmė į palangę ir laukė berniuko atsakimo.
-
Kai Camille pasakė, kad jie - Mirtos tualete, Guramis jau ruošėsi žengti atgal. Mirta, kiek žinojo, buvo mergaitiškas vardas, o jei jis būtų užtiktas mergaičių tualete, tikrai susilauktų bėdos. Tačiau klastuolės balsas jį sulaikė. Panašu, kad ji žinojo būdą ištrūkti iš šios keblios (Guramiui - ypač keblios) situacijos. Tada ji išsitraukė lazdelę, ir Guramis sustingo vietoje.
- Aš, a, na..., - ypač kebli situacija staiga tapo dvigubai keblesne. Jei nesutiks užsiimti kerėjimu, atrodys kaip bailys. Jei sutiks, kas žino...
- ...mano lazdelė! Aš kažkur palikau savo burtų lazdelę. - Guramis sugriebė sau už kišenių. Vienoje jų pajuto jovaro lazdelės svorį, kuris paprastai jį ramino, bet dabar buvo visai nepageidaujamas. Klastuolis neramiai nužvelgė Camille veidą. Ar to užteks? Tada jis nusisuko ir apsimetė tyrinėjantis pilko akmens sienas ir didelius praustuvus. Atsuko seną žalvarinį kraną, tačiau iš šio nebėgo vanduo. Mirtos tualete tvyrojo mirtina tyla.
- Bet jei mums reikia čia palaukti, galėtum man parodyti, ko jūs išmokote antrame kurse. Pavyzdžiui, - jis mostelėjo į ant grindų telkšėjusią balutę - pradžiai galėtum paversti tą siaubingą dvoką kuo nors malonesniu.
-
Smalsumas vis tik paėmė viršų. Tiesą pasakius, Maëlys pačiai buvo netikėta, kad ji yra smalsi. Anksčiau šiam charakterio bruožui nebuvo progos ištrukti, mat mulatės gyvenimas buvo ištisa rutina. Iki Hogvartso tebuvo miegas, pusryčiai, knygos skaitymas, pietūs, piešimas, vakarienė ir vėl miegas. Pirmi metai, jau einantys į pabaigą irgi itin įdomiai nepraėjo. Savo pačios išprusimui - juk tiek metų nežinojo apie magijos pasaulio egzistavimą, buvo pastoviai užstrigusi pagrindinėje mokyklos bibliotekoje ir skaitė knygas apie magijos pasaulį. Tačiau nugirdusi du mokinius kalbant apie Mirtos tualetą, panelė Agrest vis tik susidomėjo. Kodėl visi bijo nuolat vaitojančios mergaitės? Gal jai tiesiog reikia pagalbos, ką? Kelis sykius pasiklydusi pilyje, prancūzaitė vis dėlto pasiekė šią "išgirtą" patalpą. Tualetas nebuvo kažkuo ypatingas, tik buvo netvarkomas. Fe, ir kaip čia išvis gali kas nors lankytis? Sutriko Barbara. Nebuvo mėgėja pati pradėti pokalbį, drovumas visad ėmė viršų, tačiau dabar reikėjo sužinoti, ar čia kur nors slepiasi ta pati vaitoklė Mirta.
- Salut, ar čia kas nors yra? - Tyliai paklausė, tikėdamasi, kad kas nors išgirs.
-
Vėl Gerda vaikščiojo pilies koridoriais. Tiesiog nebuvo kitos veiklos. Kadangi kaštonplaukė nenorėjo su kuo nors bendrauti, pasuko link artimiausios jai žinomos vietos, kurioje niekas nenorėjo lankytis - Mirtos tualetą. Puiki vieta pabūti vienai su savo mintimis... Ai, juk ten bus dar ir vaitojančios paauglės šmėkla. Na, kentėti įmanoma. Ne retas mokinys būtų palaikęs žalsvai pilkų akių savininkę visiška keistuole - kam lįsti į kažkokią nežinomą vietą, kurioje kažkas amžinai verkia? Kaip tai gali padėti susikaupti? Bet jai pačiai taip toli gražu netrodė. Marqeen dar vaikystėje buvo keista ir prie nieko nepritapo, ką jau kalbėti apie dabartį - gyvenimą Hogvartse, kuriame daugiausia burtininkai ir retai pamatysi žiobarą - tokį, kaip Gerda.
Galiausiai vienuolikmetė priėjo patalpą, kuri buvo merginos tikslas, bet durys jau buvo pravertos. Keista... Ar čia kas nors įėjo? Tikrai taip, ten tikrai kažkas įėjo. Ir ne kažkas, o kaštonplaukės bendraamžė. Ir kai Gerda geriau įsižiūrėjo, suprato, jog ten - klastuolė. Veltis į pokalbį, ar ne? Na, gal verta pabandyti. Varniukei bemąstant ji išgirdo klaustuolės klausimą, ar yra kas nors įvairiausių gandų apsuptame Mirtos tualete.
- Sveika! Aš - Gerda. Kuo tu vardu? - Tikiuosi, kad pavyks susidraugauti.
-
Jau buvo beveik supykusi. Matyt, kažkas tiesiog tyčia pajuokavo, kad kažkoks vaiduoklis gyvena šiame tualete. Ha, taip juokinga, kad net ašarėlę išspaust galima. Vis gi betvarkė čia tikrai buvo - tualeto patalpa jau seniai apleista. Jau ruošėsi eit lauk iš čia, kai išgirdo kažko balsą. Pradžiai pagalvojo, kad tai ir buvo tas pats vaiduoklis, jau net kiek apsidžiaugė pamatysianti kitą vaiduoklį. Tas Kruvinasis baronas, pastoviai besilankantis ten, kur ir pati Barbara, jau baigė užknist, o kitų koledžų vaiduokliai net nesiteikė bendrauti su klastuole. Tačiau pamačiusi tikrą žmogų, mulatė pavartė akis. Matyt ne ją vienintelę apgavo su kalbomis apie vaitojantį vaiduoklį vardu Mirta. - Aha, labas. Aš Maëlys ir jei atėjai čia ieškot vaiduoklio, tai tave apgavo.
-
Sutiktoji klastuolė kažko įnirtingai ieškojo tualete, kuriame nebuvo nei gyvos, nei mirusios dvasios, be dviejų pirmakursių.
- Malonu susipažinti, Maëlys. Ne, neieškau aš čia jokio vaiduoklio, - garsiai nusikvatojo Gerda. - Spėju, kad jokio vaiduoklio čia niekas nėra matęs mažiausiai dvidešimt penkis metus, bet tai - tik hipotezė, - kaštonplaukė šyptelėjo. - Tai... tu čia ieškai kokio nors, pirmo pasitaikiusio vaiduoklio ar kažko tikslingai?- paklausė Gerda. - Bet kokiu atveju galiu tau padėti. Tik negalvok, kad Hogvartsą pažįstu puikiai, aš žiobarė, žinau tik keletą pagrindinių dalykų ir viskas, - nusišypsojo žalsvai pilkų akių savininkė ir atsisėdo ant žemės, nes nebuvo vietos tą padaryti kitur.
-
- Ir nuo kada tu moki tokį žodį kaip hipotezė? - Prancūzė prisiekė, jei nešiotų akinius, tikrai dabar šiuos pasitaisytų it kokia mokytoja. Melsvai žalių akių, kurios šią akimirką prietemoje toli gražu neatrodė nei melsvai nei žalios, o labiau kažkokios tamsiai pilkos su kruopelyte mėlynos, savininkė nužvelgė varno nago uniformą dėvinčią mokinę. Pasijuto kiek išskirtine asmenybe šioje mokykloje dėl vienos priežasties - tiesiog nekentė žalios spalvos savo uniformoje, tad retai dėvėjo ir mieliau rinkosi žiobariškus rūbus bei paprastą, darbinį apsiaustą ant jų. - Merde. Matyt veltui patikėjau kvailais pasakojimais ir gandais apie basilisko žvilgsniu nužudytą Mirtą Warren. Jei Hogvartso puikai nepažįsti, tai vargu ar kuo man padėsi, Gerda. - Įsiminė šios vardą.
-
Vaikinukui pabodo vaikščioti nuo vieno kambario kampo iki kito, tad vaikinas persirengė savo pižamą į normalius drabužius. Jis ilgai nemąstė kur eiti ir galiausiai nusprendė, kad eis į Mirties tualetą. Galbūt jis ten suras vaiduoklį? Tada dieną iš karto pasidarytų linksmesnė. Nesvarbu, kad tas tualetas yra mergaičių, bet vaikinukas labai nori pabandyti surasti vaiduoklį. Jeigu tai ir mitas paieškoti bus vistiek smagu. Taigi vaikinas pagriebė žibintuvėlį, miltų(nežinia iš kur jis jų gavo) ir pasiklojęs lovą išėjo iš kambario. Jis greitai pasiekė Mirtos tualetą. Vaikinas apsižvalgė ir kadangi nieko nebuvo aplink atvėrė tualeto duris. Jis lėtai padėjo koją į priekį ir peržengė tualeto slenkstį. Čia buvo tuščia arba jis nieko nepastebėjo, bet jam nieko ir nereikėjo. Čia buvo tamsoka, tad vaikinas įsijungė žibintuvėlį. Jis pradėjo eiti į priekį ir žvalgytis. Kol kas nieko labai įtartino neužtiko. Turbūt tas vaiduokliukas yra tik kvailų kvailiausias pramanas pamąstė vaikinas atsidūsdamas. Turbūt jam reikėjo eiti kur nors kitur, nes panašu, kad vaiduoklis tik pramanas arba jam reikia toliau ieškoti, tad vaikinas nusprendė, kad jam reikia susikaupti ir ieškoti toliau.
-
Fiadh nusiminusi keliavo koridoriumi. Nežinojo, nei kur eina, nei ko. Žinojo tik viena: nori būti kuo toliau nuo visų žmonių, kurie tik ir ieško progos ją paerzinti. Susidarė įspūdis, kad visas Hogvartsas yra nusiteikęs bent penkis kartus per dieną pravirkdyti Fiadh. Tai šiaurės airės, žinoma, neguodė. Jau geriau būti niekam nežinoma mokine, į kurią niekas nekreipia dėmesio. O čia, atrodo, vos tik susimauni, iš karto visa mokykla pastebi.
Sustojusi ir apsižvalgiusi šviesiaplaukė susivokė esanti prie Mirtos tualeto. Kartą ji čia jau buvo. Nereikia ir sakyti, kad nuotaika nebuvo iš puikiųjų: tada ji čia atėjo iš karto po transfigūracijos pamokos, be to, dar ir sugebėjo susitikti kažkokią keistą mergaitę... Vis dėlto ši vieta paprastai būdavo tuščia, tad gal ir neblogas variantas tuo atveju, kai ašaros laukia, kada joms bus leista įeiti į sceną. Tad Fiadh priėjo ir atidarė duris. Net ne iš karto pastebėjo, kad viduje kažkas yra. O kai pastebėjo, gavo gerokai nustebti: tai tikrai nebuvo mergaitė.
- O tu ką čia veiki? - paklausė grifiukė. Tikėjosi, kad balsas skambės griežtai, tačiau juto, kaip jis virpa. Kas žino, gal čia kažkoks vaiduoklis, senas geras Mirtos draugas?
-
Vaikinas patikrino visas tualeto kabinas. Jis nerado čia nieko. Visiškai nieko. Vaikinukas trumpai atsidūso ir dar kartą apžiūrėjo visas kabinas. Panašu, kad vaiduoklių medžiotojo titulo jis negaus. Gal Ryan'as ir visai norėtų tokio titulo, bet tam pirma reikia sugauti vaiduoklį, o jo čia nėra. Kadangi berniukas nusprendė, kad galėtų grįžti čia rytoj ir patikrinti ar vaiduoklis netyčia neateis čia kai jo nebus, jis pradėjo barstyti miltus visur. Po maždaug dešimtiem minučių vaikinukas baigė savo darbą. Ryan dar kartą apžvelgė patalpą. Vilties pamatyti ir surasti vaiduoklį jis neprarado, nors ji ir buvo menka. Man vis dar gali pavykti. Jeigu to norėsiu ir stengsiuosi tai įgyvendinti man tikrai turi pavykti. pamąstė vaikinukas, bei dar kartą atsidūso. Jis jau ruošėsi išeiti, bet išgirdo balsą. Balsas pasirodė rimtas.
- Ar tu esi vaiduoklis? - paklausė išsigandusiu tonu berniukas, bet vėliau pasigirdo šioks toks balso sudrebėjimas. Vaikinukas nuėjo prie durų ir pamatė merginą.
- Sveika, - pratarė jis prieidamas truputėlį arčiau. - Ką čia veiki? - paklausė jis su šiokiu tokiu susidomėjimu vos girdimu jo gana ploname balse.
-
Fiadh pamanė, kad jai pasigirdo.
- Kodėl aš turėčiau būti vaiduoklis? - tyliai paklausė ji. Klausimas buvo skirtas jai pačiai, tad mergaitė tikėjosi, kad berniukas, kažką vis dar veikiantis mergaičių tualete, jos neišgirs.
Grifė spoksojo į jaunesnį vaikinuką ir svarstė, ką jai dabar daryti. Labiausiai šiaurės airė norėjo pabūti viena. O kadangi anas neplanavo iš čia išeiti, tikriausiai nešdintis reikėtų jai pačiai. Bet juk čia mergaičių tualetas! liūdnai pagalvojo Fiadh. Turbūt teks įsidrąsinti ir griežčiau pasakyti, kad berniukas iš čia išeitų. Šviesiaplaukė sukaupė visą drąsą ir įkvėpė. Ir nespėjo nieko pasakyti, nes berniukas priėjo prie jos arčiau ir paklausė paties kvailiausio įmanomo klausimo.
- O ką galima veikti tualete? - klausimu į klausimą atsakė Fiadh. Beliko tikėtis, kad šitas berniukas to, kas paprastai yra daroma tualete, čia neatlikinėjo. Tokia mintis buvo itin bjauri, tačiau Fiadh nebegalėjo sustoti apie tai galvoti.
-
Greitai berniuko adresu atkeliavo merginos klausimas.
- Na, aš tiesiog taip pamaniau. Galvojau, kad galbūt netyčia tu būsi vaiduoklis, kurio aš ieškojau, - sumurmėjo vaikinas pažvelgdamas į merginą. Nors klausimas buvo tylus vaikinas jį išgirdo. Jo klausa buvo iš tiesų labai gera, tad kartais jis girdėdavo labai tylius garsus jei to norėdavo. Vaikinukas žinojo, kad čia yra mergaičių tualetas, tad suprato kodėl mergaitė taip į jį žiūri. Jis juk buvo berniukas mergaičių tualete. Vaikinukas atsidūso išgirdęs kitą mergaitės klausimą.
- Na, pavyzdžiui aš atėjau čia ieškoti vaiduoklio. Labai norėjau jį sugauti, tad atėjau į mergaičių tualetą ir apibarsčiau viską miltais jeigu vaiduoklis netyčia nuspręstų čia ateiti kai manęs nebūtų, bet šiaip tualete galima veikti daug dalykų, - tarė Ryan'as nejaukiai pasikasydamas savo pakaušį ir paveldamas savo violetinės spalvos plaukus.
- Taigi, kas tave atvedė į šį tualetą? Vaiduoklio paieškos ar atėjai čia atlikti visų reikalų. Na, žinai. Jeigu atėjai to tai aš išeičiau, - labai nejaukiai pasakė vaikinas tyliai atsidūsdamas. Iš tiesų ši situacija nebuvo vieną iš maloniausių.
-
Fiadh visai sutriko. Apie kokius vaiduoklius galėjo kalbėti berniukas? O gal jam tiesiog stogas pavažiavo? Gala ir nebūtų pernelyg keista, jeigu jis jau lankosi mergaičių tualetuose.
- Ne, čia nėra jokio vaiduoklio, gali keliauti sau, - bandė griežtai pasakyti grifiukė, tačiau puikiai jautė, kad apgailėtinai nieko neišėjo. Jos "griežtas" tonas buvo panašesnis į bandymą neapsiverkti... Nors verkti čia tikrai nebuvo ko, Fiadh paskutiniu metu dažnai jautėsi taip, tarsi ašaros lauktų komandos, leidžiančios bėgti. Tai ją labai erzino, bet nežinojo, kaip galima situaciją pakeisti.
- Tualete galima veikti daug dalykų? - perklausė šiaurės airė. Kažkokiu būdu reikėjo negalvoti, deja, tai buvo itin sunku. - Ir kokius dalykus tu čia planuoji? Na, vaiduoklio neradai, bet vis dar esi čia.
Šviesiaplaukė nutilo. Kilo įtarimas, kad šitam berniukui tikrai yra ne visi namie.
- KIEK TAU DAR REIKĖS KARTOTI, KAD MAN TAVO VAIDUOKLIAI NEĮDOMŪS?! - staiga pratrūko Fiadh ir pati nustebo dėl tokio poelgio. - Ne tavo reikalas, ko aš čia atėjau. Bet jeigu jau taip nori, prašom, būk.
Ji įėjo į vieną iš kabinų ir garsiai užtrenkė duris. Dabar praėjo jaustis labai kalta, kad taip apšaukė vargšą berniuką.
-
Iš tiesų vaiduoklių ieškojimas buvo labai keistas užsiėmimas. Iš šono Ryan turbūt atrodė labai keistai ir kvailai, bet jam kažką veikti reikėjo ir plius jis kažkur girdėjo, kad čia Mirtos tualete yra vaiduoklių ar ko nors kito. Dabar jam buvo iš tiesų labai gėda, kad čia ayėjo mergaitė ir užtiko jį šitame tualete.
- Gerai, aš išeinu, - tarė vaikinas, mat jis šiek tiek bijojo vyresnių už save. Mergaitė nepasirodė labai draugiška, tad Ryan nusprendė, kad išeis iš čia. Nors jos balsas ir šiek tiek drebėjo ji vistiek buvo vyresnė už jį, o Ryan nuo pat mažumės buvo mokomas, kad vyresnių reikia klausyti.
- na, taip tualete galima veikti daug dalykų, - pratarė vaikinas lėtai. Jis pats tualete verkdavo ar grąžindavo savo riešus. - Čia aš nieko neplanuoju veikti, tad išeinu. Esu todėl, nes nesusirinkau visų daiktų, - pasakė vaikinas pagriebdamas žibintuvėlį, kuris kažkaip iškrito jam iš rankų. Ryan atsidūso.
- Man nereikia to kartoti... Aš labai atsiprašau, kad tave sutruukdžiau, - sumurmėjo berniukas kadangi jį aprėkė. Jam nepatiko kai ant jo būdavo rėkiama.
- Ne, nenoriu. Nežinau. Galbūt tau kažkas nutiko, kad čia atėjai, gal vaiduoklio atėjai ar net nežinau, - pasakė vaikinukas ir mergaitei dingus kabinoje jis nuėjo prie durų.
-
Tai ir eik pagaliau užuot kartojęs, kad išeini suirzo Fiadh, kai berniukas pasakė, kad išeina, bet, rodos, neketino niekur eiti. Nepaisant to, kad buvo vyresnė ir galimai gąsdino keistuolį, mergaitė jautėsi itin nejaukiai.
Kai berniukas akivaizdžiai sutriko nuo to, kad buvo apšauktas, šiaurės airė pasijuto dar nejaukiau. Juk ji visai nenorėjo gąsdinti kažkokio mažo vaiko, kuris, atrodo, ir pats nežino ką daro. Tad ji stovėjo užsidariusi kabinoje ir nežinojo, ką daryti.
- Nenoriu? Nežinau? - tyliai pakartojo sau išgirstus žodžius Fiadh. Ji niekaip negalėjo suprasti, ar tas berniukas yra tiesiog itin keistas, ar nežino, kur atsidūrė, ar jam kažkas negerai. Iš garso atrodė, kad jis pagaliau išties eina link durų. Tai buvo tarsi mergaitės pergalė, bet ji vis tik norėjo išsiaiškinti, kokios problemos kamuoja tą berniuką. Tad ji skubiai atidarė kabinos duris ir pratarė:
- Palauk... Atsiprašau, nenorėjau tavęs apšaukti.
-
Ryan sunkiai atsidūso ir susirinkęs daiktus išėjo iš tualeto. Jis kažkos kvailys, nevisprotis. Iš viso jam reikia nebežiūrėti kvailų žiobarų sukurtų filmų, serialų ir panašių dalykų apie ateivius bei vaiduoklius. Juk jų nėra net nėra. Jų nėra! O jų ieškodamas vaikinukas atrodo lyg koks kvailys, keistuolis ar nevisprotis. Ryan išleido liūdną atodūsį. Jis visai norėtų paverkti, bet tualete buvo mergaitė ir ji aprėkė jį bei liepė išeiti iš tualeto. Vaikinukas būtinai turėjo tai padaryti ir nepasirodyti dar didesniu kvailiu prieš grifų gūžtos koledžo narę. Jones tiesiog priėjo prie šiukšlių dėžės ir išmetė miltus, bei keletą kitų dalykų, kurie buvo skirti vaiduoklių gaudymui. Jis pasiliko tik savo žibintuvėlį, nes juk jis reikalingas ne tik vaiduokliams. Greitai jis vėl išgirdo mergaitės balsą. Ryan sugrįžo atgal į tualetą.
- Nėra už ką atsiprašinėti, aš pripratęs, kad ant manęs rėkia nors man ir labai nepatinka, - tarė vaikinukas sunkiai atsidūsdamas. Jis buvo šiek tiek liūdnas, bet nesvarbu. Jeigu rėkia tai rėkia.
-
Fiadh išgirdo žodžius ir suprato, kad berniukas tebėra tualete. Ar tai vėl atėjo į tualetą. Ką gi, gal ir gerai. Gal jai jau būtų laikas išmokti mažiau verkti? Tiesą pasakius, kiek galima? Juk vis dėlto jau ne mažas vaikas. Tokios mintys tik sugraudino šiaurės airę. Jeigu ji jau nėra maža, atrodo, turėtų nebepaisyti motinos keistų reikalavimų. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad ji savo gimdytojos paprasčiausiai bijo. Ir to pakeisti ji niekaip negalėjo. Kita vertus, o kas jos nebijotų?!
Išlindusi iš kabinos Fiadh bandė apsimesti, kad ji nenori verkti, kad yra geros nuotaikos ir kad čia esantis berniukas jai visiškai netrukdo. Gal reikia pradėti elgtis kiek draugiškiau?
- Ar ant tavęs dažnai šaukia, kad tu esi prie to pripratęs? - nustebusi paklausė šviesiaplaukė. Juk net ir ji nesugeba priprasti prie fakto, kad motina niekada nėra patenkinta. Kai tai įmanoma?! Ji priėjo arčiau berniuko ir susimąsčiusi žvelgė į vieną tašką. Nesuprato jo noro ieškoti kažkokių vaiduoklių, nebent... Gal jis ieškojo tos legendinės Mirtos? Tada gal ir būtų suprantama. Fiadh puikiai žinojo: jeigu jie čia iš tikrųjų ras kokį nors vaiduoklį, ji taip išsigąs, kad daugiau gyvenime nebenorės eiti į jokį tualetą. Vis dėlto ji negarsiai paklausė:
- Kokio tu vaiduoklio ieškojai? Gal tau padėti?
Žinojo, kad skamba idiotiškai, tačiau norėjo pasistengti būti bent kiek draugiškesnė.
-
Vaikinukas pradėjo mąstyti. O jeigu jis kažkada parašytų kokią nors knygą apie vaiduoklių gaudymą bei apie ateivius, kuriuos sutiko per astronomijos pamoką? Ne, jis nerašys jos. Juk niekas nepatikės tuo, o ir būti kaip tėtis vaikinas nenorėjo. Juk jo tėtis rašytojas ir gana žymus, tad jeigu vaikinas kadanors ir parašytų knygą visi knygų vertintojai pasakytų, kad čia jis ją išleido vien tėčio dėka. Berniukas tyliai atsidūso ir papurtė galvą, kad išvytų šias mintis.
- Taip, ant manęs dažnai šaukia mano sesuo ir mama kai esu namie. Mama šaukia todėl, nes mėgstu pasidaryti visokių nesąmonių, o sesė šaukia todėl, nes ji vyresnė ir tipo turi teisę, - pasakė vaikins ir pavartė savo gintariniai rudas akis. Jam tai labai nepatikdavo, bet jis susitaikė, kad sesuo ir mama tikrai rėks ant jo. Berniuko galvoje vis dar sukosi mintys apie vaiduoklius. Jis norėjo surasti tą vaiduoklį, bet abejojo, kad jam pavyks.
- Na, aš ieškojau Mirtos apie kurią sklando aug legendų. Atrodo, kad viską jau padariau, bet jeigu nori gali man padėti ieškoti kokios nors svirtelės ar ko nors. Na, žinai kaip per įvairius filmus rodo, - tarė vaikinukas ir šyptelėjo.
-
Fiadh susimąstė. Tai, kad ant berniuko namuose šaukė, žinoma, nebuvo smagi naujiena. Vis dėlto... Gal geriau kai šaukia negu kai niekina tyliai? Juk jos mama garsiai nė žodžio nepasakys, tačiau mergaitė nuolat jaučiasi taip, tarsi būtų tik niekam nereikalinga šiukšlė...
- Jeigu tavo sesuo vyresnė, tai nereiškia, kad ji turi teisę šaukti, - pratarė grifė. Pati būdama vienturtė gal ir nelabai suprato, ką reiškia turėti brolį ar seserį, tačiau viena žinojo puikiai: jeigu turėtų jaunesnę sesutę ar broliuką, jį tikrai mylėtų, o ne šauktų... Tai buvo visiškai nesuprantama.
Netrukus berniukas patvirtino mintį, kad jis ieško ne ko kito, o Mirtos. Tai buvo šiek tiek nejauku, Fiadh pradėjo svarstyti galimybę tiesiog iš čia išeiti. Tai buvo nejauku, o jeigu Ryan'as nori ieškoti, ką gi, prašom. Bet ji į tai nesivels.
- Am... - nutęsė ji. Ką tik pasisiūlė padėti, o dabar ieško, kaip išsisukti? Ką gi, apgailėtina. Tačiau šviesiaplaukė puikiai žinojo, kad vaiduoklio rasti ji visiškai nenori. - Pagalvojau... Aš geriau eisiu ruoštis egzaminams, tikrai dar yra ką veikti.
Fiadh suprato, kaip apgailėtinai tai skamba. Berniukas tikrai supras, kad ji tik išsisukinėja. Deja, nieko protingesnio mergaitė nesugalvojo, tad tik murmtelėjusi "iki" išėjo iš tualeto. Tyliai uždarė duris ir skubiu žingsniu nuėjo Grifų Gūžtos bokšto pusėn.
-
Domantas atėjo prie mergaičių tualeto durų. Tas tualetas dar vadinamas Mirtos tualetu. Pasak legendos prieš 50 metų šiame tualete žuvo mergina Elžbieta Waren ir nuo to laiko niekas neatlikinėją savo gamtinių reikalų dėl Vaitoklės Mirtos šmėkslos. Domantas būdamas didelis smalsuolis atėjo į šį tualetą pasižiūrėti kaip jis atrodo. Įėjus pro duris galėjai pamatyti baltą kriauklę pro ją buvo įėjimas į paslapčių kamabarį. Paskui budeles su tualetais. Tualete buvo šlapia ,o aplinkui skraidė Vaitoklė Mirta.
-Sveika Mirta kaip sekasi?,-paklausė Domantas.
Bet Mirta nieko neatsakė ir nuskrido savais keliais. Buvo šalta ir tamsu juk visgi vakaras.
-Lumos.
Lazdelės gale užsidegė lempelė ir pasidarė daug šviesiau nei ankščiau.
-
Mergaitė eilinį išlindo iš megaičių kambario tik todėl, kad vėl pasiklystų. Tada bent su kuo nors pabendrauja ir nėra tokia vieniša. Aišku ji turi vieną tikrai gerą draugę. Su Liucija ji sutaria galima sakyti puikiai, bet viena draugė juk mažai.Galbūt aš vistik esu netinkamame koledže? Galbūt man nelemta būti čia. Galbūt paskirstymo kepurė suklydo?mąstė mergaitė lipdama laiptais aukštyn. Zoey nuotaika buvo subliuškusi jeigu taip galima sakyti. Ji nieko nenorėjo ir manė, kad jai nevieta Hogvartse. Juk per transfigūraciją ji pavadino salamandrą gyvate, o vėliau ji dar ir pabėgo nuo mergaitės. Aišku ją transfigūruoti pavyko, bet juk ji padarė net dvi dideles klaidas. Greitai ji priėjo atrodo Mirtos tualetą. Čia buvo kažkoks septintakursis.
- Kąą tu veiki mergaičių tualete? - paklausė mergaitė drąsiu balsu. ji vyresnių nebijojo.
-
Domantas išgirdo klausimą. Išsitraukė lazdelę ir staigiai atsisuko į žmogų. Tai buvo mergaitė tikriausiai pirmakursė.
-Tavo žiniai čia senai ne be mergaičių tualetas jis pramintas Mirtos tualetu todėl čia gali lankytis ,kas tik nori. Domantas pažino mergaitę tai buvo Zoey Ritcher Grifas su ja buvo susitikęs kambarėlyje po laiptais. Domantas dar pasakė:
-Ir aš čia atėjau apsižvalgyti planuoju ateiti čia mokytis.,-Su liūdesiu balse atsakė Domantas.
Jam juk tai paskutiniai metai mokykloje ,bet Domantas negalėjo nieko pakeisti.
-Ar tu iš Švilpynės koledžo?,-paklausė Domantas.
Domantas dar pridūrė:
-Prisimini mane aš Domantas Varnanagis mes buome susitikę kambarėlyje po laiptais.
Tik tuomet Domantas įsidėjo lazdelę į apsiaustą nenorėjo gasdinti mergaitės.
-
Greitai į mergaitę atsisuko su atstatyta lazdele. Zoey reagavo gana greitai ir taip pat išsitraukė savo lazdelę ir atstatė ją prieš berniuką. Ji žinojo, kad septintakursis moka žymiai daugiau kerų, bet mergaitė sugebės kažkaip apsiginti.
- Na, taip tai Mirtos tualetas, bet ankščiau jis buvo mergaičių, - pasakė Zoey gana drąsiu tonu. Vaikinas jai buvo kaip ir matytas ar pažįstamas. Atrodo jie buvo susitikę kambarėlyje po laiptais, bet mergaitė nebuvo šimtu procentu tikra dėl to.
- Mokytis? O kodėl pasirinkai būtent šią vietą? - paklausė mergina ir susirišo savo plaukus į arklio uodegą. Ji kaip ir visada nešiojosi gumytę ant savo riešo, kad prireikus galėtų panaudoti.
- Taip, aš mokausi Švilpynėje nors nemanau, kad šis koledžas man tinkamiausias, bet nesvarbu. O tu atrodo iš Grifų Gūžtos? - paklausė Zo norėdama pasitikslinti.
- Taip, pamenu. tada atrodei kiek jaunesnis, bet bijau suklysti, - pratarė mergaitė kiek pasimesdama.
-
-Galėtum lazdelę ir nuleisti neketinu tau nieko daryti.,-maloniai pasakė Grifas.
Domantas išgirdo ir kitą klausimą.
-Čia ramu,šalta ir niekas nesipainioja po kojomis aport Mirtos.,-Maloniai atsakė Grifas.
Domantas išgirdo ir kitą klausimą. Kas jai yra ,kad tiek vienu kartu klausinėja.
-Taip aš iš Grifų Gūžtos.,-Atsakė su menku pykčiu Grifas.
Išgirdo ir dar vieną klausimą. Kiek galima?
-Suklydai nebuvau jaunesnis.,Maloniai atsakė Grifas.
Domantas jautė ,kad darosi daug švelnesnis visiems. Gal man jau baigiasi paauglystė? Savęs klausė Domantas. Ir labai tuo džiaugėsi jei tai iš tikrūjų tiesa.
-Kaip sekasi kaip mokslai?,-Paklausė Grifas mergaitės.
Domantas prisiminė.
-Žinai kaip gali sužinot ar prikluasai tikrai tam koledžui?
-
- Ohhh atleisk, pamiršau nuleisti ją, - pratarė mergaitė ir nuleido lazdelę. Tada įsidėjo lazdelę į kišenę.
- Supratau, - tarė mergaitė išklausiusi vaikinuko pasakojimo kodėl jis mokysis čia. Jai patiko bendrauti su vaikinu. Buvo įdomu klausyti apie ką jis kalba.
- O, na, tada gerai, - pasakė mergaitė. Ji girdėjo, kad vaikino tonas buvo piktas, tad nutilo ir nieko nebesakė. Po jos prisiminimų nepasitvirtinimo ji tik linktelėjo galva.
- Mokslai sekasi tikrai neblogai, o tavieji? - vistik paklausė mergaitė ir pasitvarkė savo plaukus. Jie buvo arklio uodegoje, bet kelios neklusnios sruogos vistiek krito ant akių.
- Nežinau, bet bent aš kažkur giliai širdyje it jaučiu, kad man netinka koledžas. Nelabai lyg ir pritampu savo koledže. Tau nebūna tokio jausmo? - Pasidomėjo mergaitė. Galbūt rado bendrasielį nepritampantį savo koledže.
-
-Man sekasi gerai mokslai ištikrūjų galėtų būti ir geriau.,-Atsakė Domantas.
Domantas išklausė mergaitės žodžių.
-Tiesa sakant būna taip ir man atrodo lyg turėčiau priklausyti Klastūnynui ,bet jaučiu ,kad vistiek man vieta Grifų Gūžtoje.,-Pasakė Domantas.
Domantas džiaugėsi ,kad mergaitė įsidėjo lazdelę į kišenę. Na bent esu įsitikinęs ,kad ji nieko man nepadarys. Domantas atsisėdęs atsirėmė į baltąją kriauklę tiksliau ten yra įėjimas į Paslapčių kambarį. Grifas prisiminė ,kad pirmame kurse buvo atėjęs į Paslapčių kambarį. Domantas nusprendė pakelnoti daiktus su lazdele. Tad asistojo ir išsitraukė lazdelę.
-Tau nieko nedarysiu nebijok.,Atsisukęs į mergaitę su nuleista lazdele.
Grifas susirado knygą savo krepšyje. Nukreipęs lazdelę pasakė.
-Wingardium Levioza.
Knyga pakilo į viršų. Domantas skraidino knygą po tualetą. Užsižiopsojęs Grifas pajuto kaip kerai nutrūko.
-Au.,-Trindamas galvą iš skausmo.
-
- Supratau, - pratarė mergaitė išklausydama viską ką sakė berniukas.
- Amm, o kodėl galvoji, kad labiau tiktum Klastūnyno koledžiui? - pasidomėjo mergaitė. Ji visada būdavo smalsoka, tad ir šį kartą nesusilaikė nepaklausus. Dabar mergaitė tik stebėjo berniuką, o gal labiau vaikinuką. Jis ėjo prie kriauklės. Tada išsitraukė savo lazdelę.
- Gerai. Aš nebijau tavęs, - pasakė mergaitė ir draugiškai nusišypsojo berniukui. Pati atsirėmė į sieną, kadangi nenorėjo sėdėti ant grindų. Tada ji stebėjo kaip berniukas kerais kelė knygą ir ji užkrito jam ant galvos. Zoey norėjo sukikenti, bet ji priėjo prie vaikino.
- Ar tau labai skauda? Kaip man tau padėti? - paklausė Zoey rūpestingu tonu. Ji visada stengdavosi visiems padėti.
-
-Na...Aš turiu labai daug Klastuoliškų savybių.,-Maloniai atsakė Domantas.
Tuo metu Grifas pasikuitė savo krepšyje prieš tai įsidėdamas knygą. Ir išsitraukė du obuolius.
-Nori?.,-Tiesdamas ranką su obuoliu.
Grifas išgirdo klausimą. Kokia ji gera. Labai tiktų Grifų Gūžtoje.
-Ne, neskauda nereikia pagalbos.,-Nusišypsojo draugiškai mergaitei.
Grifas atsikando obuolio. Ir susiraukė.
-Koks rūgštus.,-Išpsjaudamas į delną obuolio dalelę.
Nukreipęs lazdelę į obuolį tarė:
-Evanesca
Obuolys dingo.
-Nežinau galbūt tavo obuolys bus saldus.,-Nusišypsojo Grifas.
Ir pridūrė:
-Valgyk tai obuolys ir bėje gal nori į Paslapčių Kambarį atidaryčiau ,nes esu Šnypštūnas.
Na aš jau ir pagyrūnas. Plius tai dar viena Klastuolio savybė.
-
- Supratau, - pasakė mergytė ir nusišypsojo. Ji galvojo apie tai, kad tikrai neturėtų būti švilpynėje kadangi nėra tokia kaip visi švilpiai.
- Neatsisakysiu. Ačiū, - pasakė Richter pavardės savininkė ir nusišypsojo berniukui. Jis buvo tikrai draugiškas.
- Hmmm gerai, bet gal dėl visą ko pašaldyk sumušimą, kad vėliau nebūtų guzo, - pasiūlė mergytė ir vėl nusišypsojo. Tada mergaitė atsikando obuolio. Jis buvo skanus, bet gal kiek neprinokęs.
- Na, obuolys kurį davei man yra gana skanus tik gal kiek neprinokęs, - pasakė. TAda stebėjo kaip berniukas pradangina obuolį kerais.
- Kiek pastebėjau tau labai gerai sekasi kerėti, - pratarė mergaičiukė. JAi burtai nelabai gerai sekėsi. Ji norėjo, kad jai sektųsi kerėti taip kaip sekasi Domantui.
- Į paslapčių kambarį? uuuu tikrai labai įdomu. Norėčiau ten nueiti, - pasakė ir nusišypsojo mergytė.
-
-Na taip...Sekasi ,bet nežinau kodėl.,-Maloniai atsakė Domantas.
Grifas atsisuko į baltają kriauklę.
-Sakai nori į paslapčių kambarį...Gerai.,-Maloniai pasakė Grifas.
Domantas ištiesė ranką prieš kriauklę. Domantui sumurmėjus šnypštūniškai įėjimas atsidarė.
-Tikiuosi nesu Klastuolio įpėdinis ir nepakenksiu Hogvartsui.,-Su nerimu balse pasakė Grifas.
Ir dar pridūrė:
-Tikiuosi tai nėra gerieji tavo rūbai ,nes viduje labai nešvaru.
Grifas jau ruošiesi leistis į paslapčių kambarį ,bet reikėjo pasukti galvą kaip reiks iš jo išeiti. Skraidyti nemoku, teleportuotis nemoku, lieka tik ascendio norint iš ten išeiti.
-Moki Ascendio kerus?.,-Paklausė Grifas stovėdamas ant įėjimo slenkčio.
Ir įšoko. Po kiek laiko jau atsidūrė Paslapčių Kamaryje.
-
Vaitoklės Mirtos tualetas - buvo vieta kur galima pasilėpti, aišku jeigu tau netrukdo Mirta. Vanesai tikrai ne, ji netrukdo. Jos "geros drugės" (taip manė Mirta). Elizabet bent vieną kartą per savaitę užsukdavo aplankyti Vaitoklės. Ji papasakodavo klastuolei kas per savaitę čia lankėsi, kas įdomaus nutiko ežero dugne ir vis užsimindavo apie savo mirtį, kuri pirmakursei jau pabodo, bet ką darysi, teks priprasti.
Šiandien po pamokų Elizabet nukurnėjo pas Vaitoklę Mirtą. Ji labai nustebo įžengusi į tualetą ir neradusi Mirtos, juk ji visada tokiomis valandomis būdavo čia, niekur neidavo (nes ją tą valandą nužudė). Vanesa iš pradžių pamanė, kad tai mergaitės pokštai, bet po pusvalandžio šios minties atsikratė. Ji pradėjo nerimauti, Kas gi nutiko Vaitoklei?
-
Pabuvusi Pėpos šeimininkė paslaptingajame kambaryje, iš karto išėjo iš jo ir ieškojo kitos vietelės kurioje galėtų ramiai pabūti kartu su savąja varlyte. Išėjusi nuliūdusi mergaitė, galvojo, jog reikėtų nueiti į vaitoklės Mirtos tualetą, tenai ji buvo kelis kartus, pasikalbėti su pačia Mirta ir dar buvo užėjusi vidury pamokos, kad greičiau praeitų pamoka. Veronica ėjo link tualeto, kol galiausiai atėjo. Jame nebuvo labai nešvaru, buvo tvarkinga kriauklė ir tvarkingi tualetai. Atėjusi, iškart varlytę metė į kriauklę ir pradėjo prausti, nes pabuvusi paslaptingajame kambaryje, tikrai buvo nešvari.
- Pėpa, tebūk vėl švari ir žalia kaip žolė, nereikia man čia tokių murzių. - Šnekėjo prausdama varlytę, Veronica.
Kol plovė Pėpą, klastuolė nugirdo kažkokį verksmą. Atsisukusi ji, pamatė pažįstamą mergaitę Adelę.
- O, sveikutė, ko tokia be nuotaikos? Gal koks bernelis išdavė, ar kokia bitė įgėlė?- Pasišaipydama paklausė Spellman.
Veronica tik nusijuokė ir atgal priėjo prie kriauklės, kurioje gulėjo Pėpa. Ją apvalė savo mėgstamiausios spalvos, žaliu rankšluosčiu ir įsidėjo į permatomą dėžutę kurioje buvo daug oro. Mergaitė dar kartą pabandė pakalbinti nuliūdusią klastuolę ir kaip nors pralinksminti.
- Nu tai sakyk, kas yra? Beje, čia mano varlytė Pėpa, labai draugiška ir miela. - Ištiesė varlę prieš pat Adelės akis, Veronica.
Pėpa labai mėgdavo kur nors užšokti, šį kartą užšoko ant Adelės galvos.
- Ahahaha, sakau ji tokia juokinga ir miela.
Jei jai nepatiks Pėpa, tuomet neįsivaizduoju kas per burtininkė ji yra..
-
Kažkokiu stebuklingu būdu per tas kelias pilnas siervarto minutes Adelė nenumirė ir štai dabar girdėjo kažkokios šlykštynės balsus. Jai jokių draugų nereikėjo, mergaitei reikėjo tik katytės, daugiau nieko pasaulyje, tik jos.
- Ką tu čia kliedi...- nepabaigusi sakinio ir nebesuprasdama, kas vyksta paklausė kažkur matytos mergaitės. Vardo ji tos antrakursės tikriausiai neatsiminė arba daug tokių panelyčių ji buvo regėjusi. Ir dar tos varlės! Adelė nebuvo varlių mylėtoja, tačiau ir jos buvo kažkoks gyvūnas, tad mielai būtų paėmusi vieną į ranką, vis gi išbandyti vieną dalykėlį. Mokslinčės motina jai vaikystėje pasakojo tokią pasaką, kaip princesė pabučiavo kažkokį varlių ir tada pati pavirto varle. Tai būtų buvusi didžiausia mergaitės svajonė, juk nereikėtų trintis tarp žmonių ir galėtų būti su tikraisiais draugais - gyvūnais. Na, tiesą sakant abejojo, ar degė noru būti būtent varle, tačiau nepabandžius nesužinosi. Aišku, mieliau būtų buvusi švelnus ir mielas kačiukas, toks pat, dėl, kurio dabar liejo ašaras, tačiau buvo beveik įsitikinusi, kad tai beveik neįmanoma.
- Am...dingo Snaige, kažkur...- nesugebėdama daugiau nieko pasakyti sumurmėjo ir leidosi į katinėlio paieškas, vis dar negalėdama nieko įmatyti, per ašaras melsvose akyse ir tuoj pat pridūrė: - Ji atsiliepdavo į savo vardą, tačiau dabar ji neatsiliepė, suprask, jeigu mes jos nerasime aš paprasčiausiai neišgyvensiu, ji man svarbesnė už viską...
- Padėk tu tą savo rūpūžę į šalį ir padėk man surast mano katę! - pikčiau ištarė ir tuoj pat susivokusi kokiu tonu visa tai pasakė ištarė žodį „atsiprašau“.
-
Šioje vietoje būti su nemandagia klastuole, nebuvo linksma, Veronica atsuko piktą žvilgsnį ir tarė:
- Visų pirma, čia ne rupūžė! Visų antra, nedrįsk šaipytis iš mano Pėpos! Visų trečia, man ta tavo katė visiškai nerūpi. - Griežtai atsakė ji.
Mergaitė nuėjo prie kriauklės ir pamatė ne ką kitą, o gražią katytę. Pirma mintis kuri šovė mergaitei į galvą, tai buvo tai, jog čia ta pati klastuolės katė.
- Va, ta tavo katė... ir.. ir ji drasko mano varlę! - Sušuko Spellman.
Ši su koja nustūmė katę toliau ir pasiėmė savo varlytę. Varlytė buvo smarkiai sužeista. Veronica iš viso pykčio spyrė su koja į kriauklę, o iš nervų pradėjo bėgti ašaros.
- Pėpa, ar tu sveika? Pėpa! Tu.. tavo ta buka katė, aš... aš tave ir tavo katę užmušiu!
Aš nebegaliu, kaip ji mane nervuoja ir kaip nervuoja ta jos katė! Viskas, jei jau taip.. tai.. bus mano varlytės ir tos Snaigės dvikova.. pažiūrėsim kuris gyvūnėlis nugalės ir pažiūrėsim kuri ištvers muštynes.. Nes, aš taip tikrai ne paliksiu, mano Pėpai vos juda rankelės.
-
Adelė vis dar kūkčiodama pažvelgė į jaunąją Spellman, kol ta dėstė savo mintis, ne kam kitam, o pačiai Adelei. Ir, kaip Varonica turėjo suprasti, kad klastuolei nei rūpėjo, kad ta jos rupūžė ne rupūžė, nei rūpės? Ispanė kiek bijojo, pasakyti visą tiesą bendrakursei į akis, tad nutarė šį faktą nutylėti arba palikti tam laikotarpiui, kai jos katytei bus viskas gerai. Juk tikrai bus arba... Mergaitei pasidarė šalta vien tik pagalvojus, kad buvo galimybė, nebelungo daugiau išvysti jai niekada nepavyks. Dvylikametė net nebūtų žinojusi, ką daryti tokioje situacijoje.
Žodis „katė“ rudaplaukės ausis pasiekė labai greitai, tad ši savo žvilgsnį nukreipė į Veronicą. Taip, jos katė gyva ir tai svarbiausia. Aišku, panelė nežadėjo žemintis taip, kad padėkotų klastuolei, tad tiesiog atsistojo ir priglaudė Snaigę prie savęs. Ji jos taip pasiilgo, nors nuo jos išgaravimo, lyg į vandenį praėjo ne daugiau, nei pusvalandis. Ir, kaip tai buvo įmanoma? Mokslinčės mintyse vis dar skraidė tokios mintys, tačiau apie tai mergaitė galėjo pagalvoti ir vėliau.
- Mano katė su tuo tavo gleivėtu padaru tik žaidė, nors mielai būtų jį surijusi, - nusišluosčiusi paskutines ašaras nuo veido tarė ir šyptelėjo. Kai viskas gerai mergaitė galėjo paerzinti tamsiaplaukę ir labai lengvai, tad ir žadėjo tai padaryti. Rudaplaukė perbraukė per Snaigės pilką kailiuką ir nurimusi apglėbė ją dar stipriau. Aišku, ne per stipriai, nenorėjo uždusinti savo gyvenimo prasmės pati.
- O žinojai, kad Snaigė daro ką jai paliepiu? Tad, jei panorėsiu ji iš tikro suės tavo šaltakraujį gyvūną, - persibraukė per palaidus plaukus ir laukė Veronicos atsakymo. Jau nujautė koks jis bus, tačiau vylėsi kokios staigmenos, ko nors įdomesnio nei „tada aš pasiskųsiu pirmam sutiktam profesoriui arba pradėsiu klykti“.
-
Pasidarė tik didelė, didelė bala. Visa apsiašarojusi, laikė Pėpą ir ją prausė savo ašaromis. Varlytė vos judino kojytes, buvo žiauru. Nors mergaitė turėjo ir Senjorį, Laną, Albertą ir kitas varlytes kurioms dar nebuvo davusi vardo, tačiau Pėpa buvo mylimiausia, varlė kuriai skyrė daugiausiai meilės. Ši meninė asmenybė tik išsitraukė savo firminį butelį šampano ir atsisukusi kamštelį, gėrė, daug. Jai buvo nusispjaut ar ją kažkas mato su alkoholiu ar ne, tiesiog buvo beviltiška.
- Atsiknisk.
Mokinei visiškai nerūpėjo ta jos prakeikta katė, kuri vos nenužudė Pėpos. Vieninteliai norai buvo pas klastuolę, šokti arba gerti, bet šokti tokioje būsenoje tikrai nesiruošė. Gerdama šampaną net apsipylė savo juodus marškinius, kurie buvo patys naujausi. Galva pradėjo svaigti, o kūnas drebėti. Mergaitė atsisuko vos gyva į klastuolę ir vėl prakalbo.
- Žinai? Aš esu aiškiaregė, pranašė... dar kitaip tariant, būrėja, išpranašauju viską, matau visokias vizijas, galiu atskleisti, bet ką, norėtum išbandyti? Nemokamai.
Nors mokinė ir buvo šiek tiek girta, tačiau kalbėjo rimtų rimčiausiai. Dar ji laikė vienoj rankoj Pėpą kuri šoko pas katiną tiesiai į nasrus. Mirtis?
-
Mergaitės katinėlis tyliai murkė jos glėbyje. Ak, kaip Adelei patikdavo tokios akimirkos, kai jautė, kad viskas, ko jai reikia buvo šalia, nereikėjo be reikalo jaudintis ir tiesiog buvo galima mėgautis savo gyvenimu. Ji ramiai perbraukė per Snaigės pilkšvą kailiuką pastebėdama, kad žalio, atspindičio Klastūnyną mėgztinio rankovė buvo permirkusi. Po galais! - pagalvojo ir apsižvalgė aplinkui, ir kaip ta rankovė galėjo nepastebimai permirkti? Burtininkė pažvelgė į šalimais kūkčiojančią Spallman. Viskas aišku...- pamintijo ir mąstė, ką pasakyti klastuolei, kai jos ašarų buvo tiek daug, kad tiesą sakant atrodė, kad prilijo daug lietaus lašelių ir susidarė skaidri bala. Adelė nieko nesakė, pasiliks šį įvykį, kaip įžeidimą vėliasniam laikui. Tada bendrakursė neturės pasiteisinimo ir Adelė galės džiaugtis maža pergale antrakursės gyvenimėlyje. Bus linksma...- be šypsenos veide pagalvojo, ir stengėsi tokios neparodyti. Kas būtų, jeigu Veronica suprastų Adelės kėslus?
- Ooo...kas prakalbo..- šaižiai ir labai nemaloniai net savo ausiai atsakė, į tamsiaplaukės komentarą nesugalvodama ką geriau galėjo sumurmėti, ir atsistojo tuo pat metu. Pastebėjusi, kad megztinio rankovė jau buvo beveik išdžiuvusi šyptelėjo. Laikas lėkė nepaprastai greitai arba kažkas paleido kažkokius kerus į Mokslinčę. Na, pirmas variantas atrodė ir buvo logiškesnis, tad tokios nuomonės mėlynakė ir laikėsi.
- Tai tu iš tikro nori, kad Snaigė suvalgytų tą tavo rupūžę? – nemaloniai šyptelėjo ir persibraukė per tamsios rudos spalvos plaukus, ramiai kvepuodama ir jau beveik pamiršusi, kas įvyko prieš keliasdešimt minučių. Jau norėjo eiti, tačiau pagalvojo – neverta, gal ta klastuolė dar sugalvos pasakyti ką nors ir „protingo“ ir įdomaus išgirsti ir ką bus galima panaudoti prieš ją pačią.
-
Iš tiesų, tai jau nelabai antrakursei ir rūpėjo, ta mergiotė tikrai buvo pasipūtusi, o ginčų Veronica jau nebenorėjo.
- Prakalbo daili vampyrė, na panašu, tu tik ir turi savo tas apgailėtinas kates, o, kad mano varles nori nužudyti, tau visiškai nerūpi, ir tu iš tikro manai, jog norėsiu prarasti savo šeimą per kažkokią Snaigę? Tai jau ne, viskas, mane tu sunervinai.
Mergaitė mielai būtų išgėrusi visą iš jos kraują, bet nenorėjo, juk taip ji tik užbaigtų mergaitės kančias. Nekreipusi dėmesio ir toliau nuobodžiaudama, atsisegė kuprinę ir ieškojo visur savo gertuvės kurioje turėjo būti kraujas.
- Gal... Gal matei kur nors mano gertuvę? Tokia ruda su juodais blizgučiais, ai nesvarbu.
Toliau ieškodama savo gėrimo, vis ieškojo, kol nepamatė savo Pėpos katino nasruose. Atsargiai priėjusi prie katės, ištraukė iš burnos savo varlytę. Ach Pėpa, manei leisiu tau numirti? Tu mano turtas.
- NU PO GALAIS KUR KRAUJ.... GERTUVĖ?
Nebesusivaldžiusi, trinktelėjo iš visų jėgų į kriauklę, o ji tik tvarkingai sulūžo. Oho, dar ir stipri patapau.
-
Adelė grakščiai stryktelėjo, nieko neatsakius Veronicai. Kaip ji galėjo regėti kažką, ko net nebuvo šioje patalpoje? Mergaitė susimąstė ir vis gi apžiūrėjo teritoriją, kurioje vis dar trypčiojo. Nesimatė jokios gertuvės, kuri iš Spellman pasakojimų turėjo būti purvo spalvos ir kažkokiais blizgučiais. Mergaitės galvoje gertuvė atrodė šlykščiai, tačiau šia tema nusprendė nebe užsiminti. Antrakursės mąstymu buvo apsimokiau dar kartą vandenyną primenančiomis atspalviu akimis apžiūrėti teritoriją, kurioje stoviniavo.
- Ką nori pasakyti? - paklausė suprasdama, kad greičiausiai įvyko baisus nesusipratimas. Kraujas?
Apsisukusi jau norėjo ištrūkti iš šios vietos, tačiau pirma pribėgo ir pasigriebė Nebelungą. Snaigės nepaleis visą likusią dieną. Tikrai. Ji juk buvo dingusi, stebuklingai atsiradusi, o antrakursė pamiršo skirti jai dėmesio dar daugiau. Tragedija!
Mergaitė negalėjo patikėti savo akimis. Ar bendrakursė vienu mostu suskaldė kriauklę? Kas jai negerai...
- Bet tu supranti, kad privalai sutaisyti? - tarė Adelė piktdžiugos persmelktu balsu. Gal Veronica irgi nemokėjo kerėti? Būtų buvęs įdomus spektaklis, o tokį Adelina mielai būtų pažiūrėjusi. Kad ir, kaip viskas vyko, Mokslinčė pasišokinėdama išlėkė iš Mirtos tualeto, pietūs Didžiojoje salėje skambėjo labiau viliojančiai, negu stebėti bendrakursę darančią nežinia ką.
-
Ajajai, kriauklė mirė. Antrakursė atsisėdo šalia sulūžusios kriauklės ir virktelėjo. Buvo toks nemalonus jausmas, kad norėjo rėkti. O ir gertuvė kurioje buvo reikiama kraujo dozė, gulėjo ne toli Adelės. Mergaitė pabandė kažkaip sutvarkyti tą kriauklę.
- Aš gi žinau ką turiu padaryti, nevaidink tu čia.- Atsakė įžūliai Veronica.
Kriauklės dalėles suklijavo kerų pagalba, o kitas dalėles padėjo kur ir buvo, per daug tingėjosi kažką daryti, o ir be kraujo buvo silpna. Suradusi savo gertuvę, priėjo prie jos ir viską išgėrė kas buvo viduje, o lūpų kraštai buvo šiek tiek apsipylę krauju. Nusivaliusi ranka, kad niekas nepastebėtų, užvertė akis ir net neatsisveikinusi ruošėsi išeiti iš Mirtos tualeto, turėjo juk planų bendrajame kambaryje, turėjo pabaigti savo knygą apie vampyrus, kuo toliau, tuo daugiau apie juos domėjosi. Už penkiolikos minučių, Mirtos tualete nieko nebebuvo, tik sudaužyta kriauklė, tiksliau, pusiau suklijuota.
-
Šiandiena Katherine nedalyvavo pamokose, priežasties ir pati nežinojo. Jau pati norėjo mesti burtų ir magijso mokyklą - Hogvartsą ir keliauti ramiai su švaria sąžine namo. Bet net namų neturėjo į kuriuos šiltai grįžtu vargšė mergaitė. Žinoma, galėjo sugrįžti kur gyvena jos tėvai - Vaduce, bet ten nesijautė namai ir šilta dvasia, kurioje norėjo būti ištisas paras. Jau būtų mieliau praleidžiusi laiką fontane su gyvatėmis, kurios pasiliko šį sezoną namuose.
Motyvacija mokytis pranyko, kaip ir viltis nustoti vagiliauti. Tai buvo kaip saldainis, kurį vieną kartą paragavus, negali sustoti. Lengvi pinigai su nuodėme Katherine's rankose. Ar jautė sąžinės graužaties? Visiškai ne. Ji visgi nebuvo savanaudė, kad galėtų vogti, tik sau. Padėdavo vargšėm gyvatėm. Padarėliams, kuriuos brangino labiau, negu save.
Silverstone supratimu, gyvatės buvo ta vienintėlė šeima, kuria galėjo pripažinti. Jautė iš jų emocinį palaikymą, šilumą ir nuostabu santykį, tarp jų, nors ir nemokėjo kalbėti susti jų, bet jomis ir suprasti, ką jos šnypščia, bet giliai širdyje norėtų būti šnypštune. Einant link tualeto, kaip tik savo rankose turėjo dvi mielas gyvatėles, kurios turėjo nuostabia, gilia ir įdomia istoriją.
Viena gyvatė ant kaklo užsikabarojus, kita ramiai dešinėje rankose laikėsi, o kairėje rankoje laikė maišiukas padėvėtų naujų rūbų.
Mirtos tualetas. Buvo tylu ir ramu. Gyvačių mergaitė jau iš anksto žinojo, kad nieko čia nebus išskyrus vaitoklės Mirtos. Mirta jau pažinojo baltaplaukę, karts nuo karto bendraudavo. Na bent jau stengėsi Katherine išmokti gerų manierų, bendraujant su vaiduokliais ir besalygiškais žmonėmis. Bet po paskutinio karto apsilankymo trečiakursė su Mirta susipyko, dėl menkniekio. Gyvačių. Kai pagaliau vagilė pirmą kartą atsinešė gyvatėles į tualetą, parodyti, kokios jos ypatingos. Bet viską iškėlė į skandalą.
Mergaitė atsargiai apsižvelgė, ar nėra prakeiktos vaiduoklės, kuria norėtų išbaidyti, kad nelįstu prie jos. Greitai prilėkė prie kriauklių. Šalia pasidėjo daiktus ant šaltų grindų, paleido gyavtėles. Atsitūpė. Ir pradėjo nusimautis batus. Pasirodo batai buvo užrišti keliais mazgais. Taip, taip grifė net batų negalėjo užsirišti. Pradėjo burnoti sau po nosimi, o plaukai krito įkyriai į akis.
-
- Alanai mes jau čia,- tvirtu balsu pasakė Gloria atidariusi tuoleto duris. Tuoletas atrodė beveik nieko išsiskiriantis nuo kitų, bet atidžiau pažiūrėjus buvo galima pamatyti neypatingai daug purvo.Na tikrai reikėjo pasiimti valymo priemones. Nustebusi pagalvojo mergaitė ir atsisėdusi ant šaltų grindų apžvelgė tuoletą. Apie tą tuoletą ji žinojo iš vyresnių mokinių pokalbių ir tuo pačiu žinojo, kad šiame tuolete turėtų būti vaiduoklė Mirta. Kurios tada nebuvo nei kvapo. Varniukė neišgirdo Alano klausimo ir dėl to pradėjo savo kalbas:
-Gerai nuo ko pradėsime ? Ai be to perspėju, kad gali pasirodyti tokią vaiduoklė jeigu žinai vardu Mirta. Bet aš nežinojau kitos vietos ir čią mergaičių tuoletas.
Paskutinius žodžius antrakursė pasakė labai tyliai ir nuleidusi galvą, bet paskui pridūrė:
- Gali nebijoti čia mergaitės neateis.
Arba gali ir bijoti, svarbiausia yra išaiškinti tas runas.
-
Įdomus pasirinkimas. Mintyse šypsojosi berniukas sėsdamasis šalia Glorios. Grindys buvo šaltos ir gal lipnios. Bet šiaip vieta buvo gera. Niekas čia jų neužtiktų.
- Žinau apie šią vietą. - Trumpai pasakė. Žinoma žinojo. Juk praeitais metais su Dori lankėsi paslapčių kambaryje ir vos ten negavo galo. Gloria nežinojo, kad Alanas yra šnypštūnas ir dabar jis netroško jai pasakoti to nuotykio. Svarbiausia, kad šiame tualete jų nepasiektų senas bjaurus Salazaras Klastuolis. O tai juk žinoma neįmanoma.
Jis išsitraukė knygą, padavė vieną iš žodynų savo bendrininkei. Dar davė jai kelis lapus užrašams ir tušinuką užsirašyti. Tada išsitraukė lazdelę.
- Geminio. - Padaugino pasakų knygą su reikalingu puslapiu ir kopiją padavė jai. Taip patogiau bus versti.
- Na ką gi, pradėkim. - Pasakė ir įniko į darbą. Ir jau po kokio pusvalandžio ėmė dūsauti. Po galais, neišvertė nei trijų eilučių.
-
Vos gavusi lapą į rankas Gloria pradėjo versti paslaptingasias runas. Nors ir kaip mergaitė stengėsi, bet per pusvalandį išvertė tik kelias eilutes. Tokiais tempais nieko nebus. Pagalvojo garbanė ir pažvelgė į Alaną kuriam irgi nekaip sekėsi bei jis pradėjo dūsauti.
- Kiek išvertei,- norėdama prasiblaškyti ir patraukti akis nuo runų paklausė varniukė, bei vėliau pridūrė,- įtariu, kad ne daug aš pati tik kelias eilutes.
Galimai jis neišvertė daugiau negu aš ne bent jis turi kažkokių galių ir gali viską padaryti greičiau negu kiti. Arba aš pati esu tikra nevykelė. Kilo kvailoka mintis rudaplaukei ir ji toliau pradėjo versti. Praėjus
maždaug valandai dvylikametė jau buvo išvertusi pusę lapo ir ten buvo parašyta:
Auksinis laikas skrieja vargonų žarnomis ir kalbos
gal joms padeda. Žmogus viską stebi ir akys nebegali išvysti žaisliuko. O tuomet flamingas galvojo apie melsvus batukus kurie tada skrido į pasaulį. Visi šie sakiniai gali nuskraidinti žmogų į kai kurių žmonių nelauktą ir kai kurių žmonių išsvajotą vietą.
Kokios čia nesąmonės ? Sutrikusi savęs paklausė jaunoji Mechel ir tyliu balsu paklausė Alano:
- Kokius sakinius gavai išvertęs ? Aš tai visiškas nesąmones.
-
Ką išverčiau? Nieko.
- Nieko gero. - Pasakė Alanas ir vėl įniko kažką rašinėti. Po kokio pusvalandžio suprato, kad jis tiesiog paišinėja bele ką ir viskas.
- Nekenčiu tokių kruopščių darbų. - Sumurmėjo jis. Dar po kurio laiko Gloria paklausė ką gi jis turi.
- Parodyk ką ten tokio gavai. - Paprašė jis. Paties Senklerio lape tebuvo ne kažin kas. Nes mintys vis lėkė kažkur kitur. Jis jau pripaišė pusę puslapio. Paišė tiesiog bet ką, ir lapelyje atsirado neaiškūs ženklai ir ornamentai.
Na, bet buvo ir kai kas naudingesnio, jei taip galima pasakyti. Nes tie sakiniai buvo be sąryšio. Matyt nemoku gerai versti runų, tai gaunasi kaip kokiam Google vertėjui. Nusišaipė pats iš savęs.
Taip, nors buvo grynakraujis burtininkas, dėl savo draugysčių su žiobarais žinojo apie jų naudojamas technologijas, internetą ir visa kita.
Taigi, jo vertimas atrodė taip.
Aš esu vėjo nešamas. Laikas skamba kaip švytuoklė be vėjo. Dulkėtą naktį, kalbos turi pasklisti po pasaulį.
Jis nevertė nuo puslapio pradžios, nes juk tada jie su Gloria verstų tą patį. Taigi, ėmė tai daryti nuo vidurio. Alanas ištiesė jai lapelį, kad galėtų paskaityti kas parašyta.
- Į tuos kraigaliojimus nekreipk dėmesio. - Pasakė apie savo pripieštas nesąmones.
-
Suprantu tave. Pagalvojo Gloria išgirdusi Alano nusiskundimus. Jai jau irgi buvo pabodęs šis darbas ji norėjo veikti kažką kitą, kažką įdomesnio. Bet kadangi garbanė buvo iš tų žmonių kurių pabaigia pradėtus darbus suprantama ši situacija nebuvo nieko kitokia. Išgirdusi, kad grifas nori išvysti jos išverstas nesąmones mergaitė nusipurtė. Gal ji geriau dar sykį pagalvoja. Bet vis dėl to varniukė parodė lapelį kur buvo išversti sakiniai ir pusbalsiu pasakė:
- Žinau, kad čia nesąmonės, bet tik taip aš galėjau išversti,-perskaičiusi ką parašė Alanas šiek tiek nudžiugo.Na bent jau aš ne vienintelė gavau tikras nesąmones,- na.... aš manau, kad čia iš tikrųjų yra parašytos nesąmonės ir nors ir kaip jas verstum jos vis tiek išliktų nesąmonėmis.
Bet jos turi kažkaip normaliai išversti ? Ar ne ?
-
Alanas perskaitė tai, ką pavyko išversti Gloriai. Neatrodė geriau nei jo rašliava. Bet buvo šiokių tokių bendrumų. Kažkas apie kalbą ir laiką...
- Manau, kad mudu nemokam versti runų. Ne veltui jų mokoma ne nuo pirmo kurso ir šiaip... Yra skiemenų žodynas, yra įvairaus senumo runos, kurių reikšmė gali skirtis. Mes kažką darom ne taip. - Gal reikia kam nors išsiųsti tą lapelį, kas moka ir gerai supranta runas. Svarstė berniukas.
- Manai, kad verta tęsti šį vertimą? Jis neturi reikšmės, jis bevaisis. Man atrodo, reikia rasti ką nors, kas supranta runas ir gerai jas išmano. Tik nežinau kas galėtų pagelbėti. - Šeimos dvaro bibliotekoje buvo knygų su runomis. Bet kišti čia savo tėvų jis netroško. Gal reikia viską tiesiog palikti ramybėj? Išmesti tą lapą ir tiek?
- Galime pabandyti sugrįžti į tą kambarį už spintos. Aišku, ten yra psichas. Bet gal kaip nors? Mums reikia pasitreniruoti gynėjo kerus, tada gal ir gausis kas nors. Gal tame kambaryje kažką aptiktume? Kaip manai? - Bet mums tik dvylika metų. Ar tokio amžiaus burtininkai gali iškviesti gynėją? Alanas tuo abejojo.
-
- Pritariu tau, nes tikrai gaunasi tikros nesąmonės,- dar sykį skaitydama savo tekstą pasakė Gloria ir šiek tiek pagalvojusi pasakė,- gal netyčia pasiėmei knygą kurioje rašoma kaip taisyklingai versti runas ? Nes manau, kad tokia turėtų būti.
Iš tiesų ir nors kokia buvo smalsi mergaitė, varniukei labai nusibodo tas runų žaidimas. Ji tuomet tetroško grįžti į savo kambarį ir paskaityti ar netgi atsigulti į lovą ir pamiršti visą runų reikalą. Deja, deja mintyse nuskambėjo įkirus močiutės balsas. Mieloji Gloria visus pradėtus darbus reikia visada užbaigti. Ir tuomet garbanės galvoje iškilo močiutės figūra. Palik mane ramybėje juk tu mirus. Nusipurčiusi mintyse pasakė dvylikametė ir jau galėjo toliau ginčytis su įsivaizduojama močiutę, bet prabilo Alanas.
- Na nežinau, kiek žinau šie kerai labai sunks ir ne mokiniams kurie tik lanko antrą kursą. Bet gal reikėtų pabandyti,- savo mintimis pasidalino Mechel.
-
Runos įgriso iki gyvo kaulo. Alanas pastūmė viską į šoną. Nusibodo ir sėdėti ant šaltų nevalyvo tualeto grindų. O gal tiesiog jis neturėjo tokiems dalykams kantrybės.
- Tokios knygos nepaėmiau. Turiu tik žodynus. - Pasakė. Štai mintis mokytis iškviesti gynėją viliojo kokį tūkstantį kartų labiau, nei bet kokie vertimai.
- Gal šiandienai gana? Aš vis galvoju apie tą gynėjo reikalą. Galėtume susirasti kokią tuščią klasę ir pabandyti. Būtų neblogai turėti kauką, tada turėtume psicho pakaitalą. Na, o jei kada nors mums pavyktų iškviesti gynėją, galėtume dar kartą apsilankyti tame keistame kambaryje. Žinai, kol mes išmoksim jį iššaukti, pralėks daugybė laiko. Taigi, galėsime dar grįžti ir prie šių runų. - Alanas tiesiog degė nekantrumu lėkti iš čia.
-
- Gaila, būtume gal daugiau pasistūmėje į priekį jeigu turėtume tokią knygą,- nusivylusiu balsu pasakė Gloria.
Nors ir mergaitės balsas skambėjo liūdnai, bet ji kaip tik džiaugėsi, kad nereikės toliau versti runų. Kurios tikrai buvo labai įgrisusios. Tikriausiai ilgą laiko tarpą nebenorėsiu daugiau pažvelgti į runas. Pagalvojo garbanė ir išgirdusi Alano pasiūlima nė abejodama pasakė:
- Gerai tinka, man labai atsibodo tos runos. Bet dėl to gynėjo nežinau,- juk antrakursiai negali iškviesti gynėjų, bet pala Haris Poteris iškvietė gynėją būdamos trylikos. O labai greitai mums su Alanu irgi sueis tryliką, gal reiktų pabandyti. Po ilgos pauzės per kurią varniukė tarėsi su savimi pagaliau pasakė,- geriau pagalvojus aš sutinku mokytis gynėjaus užkeikimo dar nelabai žinau iš kur gausime kauką, bet kažką sugalvosime. Ir kada nori pradėti pamokas ? Šiandien ar kitą dieną ? Man jokio skirtumo nėra.
Viską pasakiusi dvylikametė pradėjo krautis daiktus ir tvarkytis tikėdamasi kuo greičiau išeiti iš to nejaukaus tualeto.
-
Ačiū dievui. Atsidūsėjo Senkleris ir ėmė krauti viską atgal į kuprinę.
- Gal ne šiandien? Gal kada vėliau? Jau vėloka. - Pasakė dėl ginėjo pamokų.
- Iš pradžių sugalvokim kur tai galime daryti. O aš pagalvosiu iš kur ištraukti kauką. - Dabar Alanas norėjo sugrįžti į savo kambarį. Atsigulti į lovą ir klausytis muzikos. Tada dar prisiminė Dingą. Šunį būtinai dar reikės išvesti laukan. Taigi berniukas suskubo keltis.
- Na ką, tai gal susitiksime vėliau? Arba susirašysim jei kas. Gerai? - Jis pakėlė kuprinę nuo žemės ir užsidėjo ją ant pečių. Vienoje iš kabinų išgirdo kažką lyg ir raudant. O ne, matyt Mirta. Pagalvojo jis. Dabar dar labiau užsikepė išeiti. Gaila žinoma, kad jiems nieko gero neišėjo išversti, bet tam yra dar daug laiko.
- Einam? - Paklausė jis.