Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Kvidičo aikštė => Temą pradėjo: dianukas7 Rugpjūčio 07, 2009, 09:04:25 pm

Antraštė: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 07, 2009, 09:04:25 pm
 Tribūnos supo Hogvartso kvidičo aikštę. Vykstant kasmetinėms rungtynėms tarp koledžų, kiekvieną laisvą suolų centimetrą užimdavo mokiniai, susirinkę palaikyti savo bendrakoledžių, o tribūnas bei prie jų esančius bokštus puošdavo susitikusių komandų spalvos.
 Bet daugybę kvidičo fanų kartų matę tribūnos nelikdavo pamirštos ir eilinę dieną, kai čia ramybės ieškodami užklysdavo mokiniai. Vieni teigė, kad sėdint tribūnose jiems būdavo lengviau susikaupti, kiti ieškojo atokesnės vietos apmąstymams, o retkarčiais užklydę poros - privatumo. O štai ant nutrintų suolų galėjai rasti išraižytų nešvankybių, eilių ir meilės prisipažinimų, o po jais - purvo, saldainių popieriukų, gal dar kokią pamestą pirštinę ar prilipintą gumos gabaliuką.
 Ir taip kasdieną šios vienišos, nykios ir liūdnos tribūnos tyliai skaičiuodavo dienas iki sekančių rungtynių, kuomet jas vėl papuoš spalvomis ir pasigirs džiugus mokinių klegesys.

Oras pragiedrėjo ir iš už debesų išlindo saulė. Rebeca greitu žingsniu ėjo link tuščių tribūnų. Paskuj ją - Oliveris. Mergaitė kiek sulėtino žingsnį ir priartėjus varniukui, ji plačiai nusišypsojo. Kiek uždususi pasiekė paskutiniąją tribūnų eilę ir pradėjo grožėtis iš čia atsiveriančiu vaizdu. Kai šalia jos atsisėdo Oliveris, ji nusijuokė:
- Reikia pradėti sportuoti. Net negaliu palipėti kelis laiptelius.
Mergaitė atsisegė savo apsiaustą, užsimerkė ir atsigulė ant suolelio, galvą padėjus prie Oliverio kelių. Jos žandus glostė rudeninės saulės spinduliai, kurie puikiai kėlė nuotaiką. Ji nusišypsojo.
- Na štai. Ir pabūsiu tribūnose..
.. Ir dar su tavimi, užbaigė mintyse. Jai kažkas pasidarė. Širdyje kažkas kvirbėjo. Tą jausmą sukėlė pirmą kartą pamatytas berniukas. Nors jie bendravo tik kokią valandą ar dvi, jie jau spėju suartėti. Gal jis man kažko pripylė į arbatą? dingtelėjo Rebecai ir ji įtariai pažvelgė į rudas varniuko akis. Na taip. Žinoma. Tai viską paaiškina.. Tačiau viskas prasidėjo anksčiau. Ji užsimerkė, bandydama atsekti įvykių eiga. Šokoladas! Žinoma! Gal į jį ko pridėta? Rebecos galvoje pradėjo suktis kvailos mintys, kas jai įkišo tą šokoladą. O gal tai tik žmogiški jausmai? Mergaitė vėl pažvelgė į Oliverį, tačiau su švelnumu akyse. Tikriausiai dėl visko kalta pilnatis...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 08, 2009, 12:06:34 am
Oliveris bene visą laiką einant link kvidičo aikštės buvo įsitempęs. Tik atsisėdus, jis kiek atsipūtė.
- Man irgi reikia gerenės formos. - Bandė sakyti kažką, kad neįžeistų merginos.
Su svaiginančia įtampa berniukas žiūrėjo, kaip Rebeca nusiiminėja savo apsiaustą, ištiesia kojas ir atsigula išilgai tribūnos suolo padėdama galvą ant kelių. Berniukas žiūrėjo į tas gilias, nuostabiausias akis pasaulyje. Mergaitės žvilgsnis jam užėmė kvapą. Ji tiesiog... Tobula... Oliveris jautė tokį jausmą, kurio dar niekada nejautė. Bet jis jam buvo malonus. Norėjo justi jį visą laiką. Norėjo visą laiką, visą amžinybė taip ir prabūti su Rebeca.
Berniukas švelniais judesiais paglostė jai plaukus.
- Gaila, kad nemoku išburti minkštų, pūkinių pagalvių. Padėčiau tau po galva, kad būtų minkščiau. Dabar jauti diskomfortą? - Kiek liūdnokai paklausė Oliveris.
Jos švelnūs plaukai ir labai malonūs liesti plaukai driekėsi per visus Berniuko kelius. Tai ne tokie, kuriuos jis dažniausiai mato pas klastuolius - susiriebalavę ir išsiskietę į visas puses.
- Čia ir žiūrėsim pirmąsias rungtynes, gerai? - Svajojo Oliveris, jau įsivaizduodamas aikštėje ant šluotų skrajojančius žaidėjus, ir juos, sėdinčius šioje tribūnoje.
Po akimirkos, po Mergaitės žvilgsnio jis suprato, kad jam reikia užsičiaupti. Berniukas suprato, kad nereikia gadinti šios akimirkos. Jie abu žavėjosi saulėlydžiu, saule, pasislepiančia už kalnų ir tekančiu mėnuliu. Tai buvo nuostabus, tobulas jausmas, kurio Oliveris nenorėjo prarasti.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 08, 2009, 12:26:39 am
- Tai, galėsim sportuoti abu ir palaikyti savo fizinę būkle, - žvaliai pasakė Oliveriui.
Rebeca pakeitė galvos gulėjimo padėtį ant berniuko kelių, kad geriau matytų jo veidą ir tyliai tarė:
- Žinai, o man labai gerai ir taip. Nereikia jokių pūkinių pagalvių.
Jai darėsi šaltą. Dalis apsiausto šlavė žemę po tribūna. Pakėlusi drabužio skverną, labiau įsisuko į jį.
- Man visada patinkdavo, kai pindavo ir šukuodavo man plaukus. Tai taaip malonu, - užsimerkusi kalbėjo, jausdama varniuko pirštus tarp jos šviesių plaukų.
Prakalbus apie kvidičą, mergaitė nusuko akis į aikštę ir tarsi rungtynių komentatorė, prabilo:
- Ką aš matau? Varno nago gaudytojo rankose - auksinis šmaukštas! Varno Nagas laimėjo mokyklos čempiojų vardą! - ir sukikeno. Tada vėl atsisuko į Oliverį. - Gerai būtų, tiesa?
Netikėtai jis nutilo. Rebeca vėl užsimerkė.
- Papasakok ką nors, jei nenori, kad čia užmigčiau. Čia taip ramu, - mergaitė nežymiai nusižiovavo, tačiau nenustojo šypsotis..
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 08, 2009, 12:50:23 am
Į pasiūlymą sportuoti Oliveris atsakė galvos linktelėjimu. Jam pasidarė maloniau ir geriau, kai Rebeca pasakė, kad jai gera ir taip. Po kelių akimirkū berniukas suprato, kad mergaitei šalta, tad nusiėmė savo apsiaustą ir greitai apuostęs, apklojo bene sustirusią mergaitę. Tikiuosi jai nesmirdės... - šyptelėjo Oliveris. . Kai ši ištarė, jog jai malonu, kai liesdavo ar tampydavo jos plaukus, Oliveris truputį bandė daryti tai atsargiau ir švelniau. Jam vis rodės, kad išpeš kuokštą plaukų.
Kai Rebeca prakalbo apie kvidičą, Oliveris neatsakė, o tik nusišypsojo, kad nepasakytų nieko kvailo. Būtų visai nieko, tiksliau labai gerai, kad Varno nagas laimėtų. Po to nusprendė prabilti.
- Taip, viskas yra gerai, kai esi... - Oliveris nutilo. Nenorėjo kažko sakyti, tai, jo manymu, būtų per greita, ir mergaitė jį atstumtų. - Kai kalbi apie pergales... - Kiek nudelbė akis ir netikėtai nutilo.
Miegok, miegok, svarbu tu esi šalia manęs. Ką jai galėčiau papasakoti?
- Na, ir ką norėtum išgirsti? Hm. Kartą skrido paukščiukas. Atsitrenkė į medį ir jau daugiau nebegalėjo skraidyti. - Oliveris staigiai nutilo, supratęs, kad pasakė visiškai nepriderančia nesąmonę, nors jam ji pasirodė šiek tiek juokinga. - Na, gerai. Kartą gyveno berniukas ir mergaitė. Jie buvo burtininkai, labai gabūs, labai protingi. Susitikę jie vienas kitam labai patiko ir krito viens kitam į akį. Niekas jų negalėjo išskirti. Vieną dieną... - Vis papildydamas kalbėjo Oliveris. Mintyse sukurpė labai gražią ir jausmingą istoriją, kurią išdėstė Rebecai. - Jie gyveno ilgai ir laimingai. - Kiek tyliau buvę įmanoma nusižiovavo berniukas ir baigė pasakojimą.
Jis žinojo, kad jai pasaka patiko. Tai, ką ką tik Oliveris pasakė Rebecai, berniuko nuomone, tai suartino juos dar labiau.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 08, 2009, 01:15:01 am
Oliveriui pradėjus kalbėti apie paukščiuką, Rebeca nusijuokė. Kai jis netikėtai pertraukė savo pasakojimą, ji atsisuko į jį.
- Ko tu toks suikaustęs? Gal tau nepatogu? Aš, aš tik, - varniukė pakilo ir atsisėdo kaip pridera. - Atleisk, reikėjo iškart sakyti. Imk, tau ir bus šalta, - ir padavė jo apsiaustą. tada Rebecai toptelėjo. - O gal bijai nusišnekėti? - į ausį pasilenkusi sukuždėjo ji, tarsi tai būtų didžiausia paslaptis. - Nebijok. Netgi varnagiai nevisada šneka protingai, - atsitraukdama mirktelėjo, lyg sakydama: „Tai tik tarp mūsų“.
Oliveriui pasakojant kitą istoriją, jį pertraukė Rebeca.
- Ar man atrodo, ar šis pasakojimas labai panašus į du, man gerai pažįstamus žmones?
Ji truputį patylėjo, bandydama rasti atsakymą Oliverio veide. - Ar tai... sutapimas?
Tačiau jai buvo nesvarbu. Istorija buvo labai graži. Mergaitė padėjo galvą ant Oliverio peties ir įstebeilijo į rausvai nudažytą dangų. Pati to nesuvokdama pradėjo tyliai dainuoti:
- Purpuris vakaras varva. Lyg aplietas aviečių sultimis. Ant akmens šiąnakt dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės..
Buvo labai tikėtina, kad ji nusidainavo, todėl nuoširdžiai nusišypsojo Oliveriui. Tada vėl prabilo, visai netyčia parodant, kad ji puikiai gali nusišnekėti.
- Kartą skrido paukštelis. Netikėtai atsitrenkė į medį ir palaužė sparnelį, - kiek patylėjo, bandydama sukurti dar ką nors. - Jį rado katė. Juoda, visai kaip mano. Vargšelį surakino savo žabtuose ir parnešė namo. Ryte jį pamačiusi negyvą ant savo lovos, pradėjau spiegti, kol neatėjo tėtis ir jo neišnešė, - nusijuokė. - Va, skolą už pasakėlę atidaviau..
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 08, 2009, 05:31:32 pm
- Ne, ne, viskas gerai. - Tikino Rebecą Oliveris. Gavęs savo patie paltą jis vėl uždėjo jį mergaitei ant pečių. - Man ne šalta, aš užsigrūdinęs. - Bene kalendamas dantimis, tyliai ištarė berniukas. Jis nieko nepasakė tik į mirktelėjimą atsakė mirktelėjimu.
- Bijot nebijau, bet tu man visada šneki protingai. - Nusišypsojęs ištarė berniukas.
Olveris kiek sutrikęs po klausimo nieko neatsakė tik nusišypsojo.
- Gal taip, gal ir ne. - pasakė apkabindamas mergaitę per liemenį, kai ši padėjo savo galvą jam ant perties. O kurgi kitur jam reikėjo tą ranką dėti???
Išklausęs dainos tarstelėjo.
- Tavo labai gražus, tiesiog angeliškas balsas.
- Apie kokias skolas tu čia kalbi? Aš tau sekčiau pasakas kad ir kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. - Ką tik po Rebecos pasakojimo pro juokus jau rimčiau kalbėjo Oliveris. - Žinai, mūsų keistas humoras. Keistas, bet velniškai juokingas. - Ant galo liežuviu caktelėjo berniukas. Padaręs pauzę jis netikėtai prabilo. - O tu turi velniškai gerą skonį pasirinkdama vietas buvimui. Čia nuostabu. - Oliveris kalbėjo žiūrėdamas kaip dangus nusidažo vis gažesnėmis, sodresnėmis ir tamsesnėmis dangaus spalvomis. Spalvų galva buvo nepakartojama. - Šiandien giedra, ar ne? - paklausė nematydamas nė menkiausio debesiuko.
Medžiai tyliai šnarėjo, kai ledinis, tiksliau stingdantis vėjas kuteno medžių šakas, ir visus, kas pasitaikydavo jo kelyje. Nepaisant lengvo, bet šalto vėjo, oras buvo šiltas ir teisiog nuostabu. Viskas buvo tiesiog tobula. Oliveris iš galvos vis neišėjo besikartojantys žodžiai pasakyti nuostabaus Rebecos balsu: Ant akmens šiąnakt dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės...
- Ak, - Lengvai atsidūsdamas pasakė berniukas.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 08, 2009, 06:51:06 pm
- Ne, tikrai man jo nereikia. Man jau karštą. O vat tu, - švelniai pridėjo savo delną prie jo, - visas sušalęs.
Rebeca nusiėmė Oliverio apsiaustą nuo savo pečių ir padavė jam.
- Ir prašyčiau neatsikalbinėti, - griežtu tonu tarė mergaitė, tačiau greitai jos rimtą veido išraišką pakeitė šypsena.
- Manai, kad aš protingai šneku? - nustebo varniukė. - Na, tada tu pusę mano žodžių praleidi pro ausis.
Išgirdusi berniuko nuomonę apie savo balsą, Rebeca negalėjo nesijuokti.
- Na taip, žinoma. Kai dainuoju duše kaimynai mano, kad atskrenda angelas, - kiek pašaipiai tarstelėjo. - Ir baik saldžialiežuvauti taip, - vėl griežčiau tarė.
- Hm, mūsų humoras. O ko norėti? Mes anglai. Tokių pokštų kiti nesupranta. Gal dėlto ir daugelis mano, jog mūsų tautybės žmonės yra keisti...
Į Oliverio „Čia nuostabu“ atsakė tik linktelėjimu. Man visa tai primena filmą... Kiek patylėjusi, ji atsisuko į berniuką, kuris savingu žvilgsniu žiūrėjo į horizontą.
- Gal kiek įžulu to klausti, tačiau apie ką dažniausiai mąstai, svajoji?
Rebeca nusisuko, apsimesdama, kad jai visiškai nerūpi atsakymas. Tačiau ji laukė ištempusi ausis.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 09, 2009, 11:50:39 pm
Pavartęs akis Oliveris užsidėjo savo apsiaustą.
- Na tu ir kuklumo įsikūnijimas... -  Tarstelėjo nusišypsodamas berniukas, išgirdęs, kai Rebeca kuklinasi savo proto. - Mes juk Varnanagiai. Protinga nebūtum, protingai nešnekėtum, būtum kokia... kitokio koledžo...
Kai mergaitė gan griežtu tonu pasakė, kad berniukas mergaitei saldžialiežuvauja, jis kiek pasipiktino, nes kalbėjo visai rimtai, bet kartu ir šioks toks raudonis nudažė jo skruostus.
- Tavo žodžiuose yra tiesios. Tiksliau šimtaprocentinės tiesos... - pasakė Oliveris, Rebecai prakalbus apie anglus. - Visai neįžūlu, visai ne. Hm.. -Kiek susimąstė berniukas. Pasakyčiau apie tave, bet vėl sakytų, jog saldžialiežuvauju. - Žinai, visai pasiilgstu šeimos, kad ir kaip bebūtų keista... Čia nauja aplinka, nauji draugai, kiti veidai. Juk čia Hogvartsas, kad tave kur Merlino kelnes! Apie tai bene daugiausiai ir galvoju. Apie Hogvartsą ir apie kitus, echem, - kiek krenkštelėjo, - mokinius. Na o tu apie ką užsisvajoji?
Hm... Būtų visai įdomu sužinoti, apie ką galvoja mergaitės. Che che...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 10, 2009, 07:04:55 pm
- Aš ne kukli, - kiek įsižeidusi tarė Rebeca. - Tiesiog žinau, kad dažnai nusišneku. Pagyventum su manim kokią savaitę, ne, manau užtektų ir kokių keturių dienų, ir tavo nuomonė pasikeistų.
Danguje jau buvę belikę vos keli rausvi debesėliai. Po kokių dešimties minučių čia bus tamsu. Varnagė prisiminė, kai Trijuose šluotose prie jų staliuko priėjo profesorė ir perspėjo sutemus būti atsargiems. Tikriausiai, tai galėjo ir dabar. Rebeca atsistojo, pasitaisė šaliką ir apsiaustą ir atsisukusi į Oliverį tarė:
- Turėtume jau judintis iš čia. Greitai sutems, - ir pažvelgė į miško pusę, jausdama nedidelį nerimą.
Ką tada turėjo omeny profesorė? Gal kas siaučia aplink mokyklą sutemus? Ir vogia mokinius, kurie pasilieka lauke? Ir juos kankina, kol jie miršta? Atrodo, Rebeca per daug prisikaitė detektyvų..
Atsisukusi į Oliverį nusišypsojo, išgirdusi apie jo mintis. Apsisukusi jau iš lėto pradėjo lipti laipteliais.
- Na, o aš dažniausiai suku galvą, ką geriausiai būtų parašyti kokiame suknistame rašinėlyje namų darbams. Visada manau, kad niekad gerai nepadarau, nors dažniausiai dėl to klystu. Ir aš visai norėčiau pamatyti tėvus. Svajoju, hm.. Gal tau nepasakosiu savo svajonių, - ir atsisuko į Oliverį. - Dar galvoju, kad reikia susipažinti su kitais pirmakursiais, o nepažinoti jų tik iš matymo..
Rebeca įveikusi beveik pusę laiptelių, prisėdo ant vieno iš jų, laukdama, kol ją pasivys Oliveris.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 10, 2009, 09:44:27 pm
Oliveris jau nebe norėjo kalbėti apie Rebecos kuklumą. Jis žinojo, kad šitam 'žodžių kare' jis pralaimėtų. Kai mergaitė visai netikėtai atsistojo ir paragino eiti, Oliveris į pažiūrėjo į ją keistu žvilgsniu ir dar nenorėdamas pakilti nuo suoliuko tribūnose paklausė:
- Jau? Man buvo taip gera. - Atsidūsdamas ištarė.
Berniukas pakilo nuo suolo viena ranka švysteldamas apsiaustą. Jis žinojo, kad nors ir šis vakaras buvo įspūdingas tiek grožiu, tiek laiko praleidimu, naktis būtų buvus dar įspūdingesnė. Juk tada pasirodo didieji žvaigždynai... Oliveris lipo laiptais ir klausėsi Rebecos užsisvajojimų. Jis jai tikrai pritarė - daryti namų darbus kartais užknisa. Išgirdęs, kaip jai pasiilgo tėvų, Oliverį apėmė nostalgija, abipusis liūdnumas. Bet jis kiek pyktelėjo, kad mergaitė nepasakė savo svajonių. Bet gal taip tik geriau. Juk jos valia. Be to, viskas taip išlieka tik paslaptingiau. O į Rebecos pamąstymus apie pirmakursius jis tik lengvai atsiduso.
Oliveriui beeinant laiptais jis atkišo ranką mergaitei - kad jai būtų lengviau atsikelti. Jis net nepastebėjo, kaip jau buvo sutemę. Visai netikėtai, vaikams jau beeinant susikibus už rankučių [[ :D]], kažkas sustugo. Oliveris neabejojo dviems dalykais: pirma, TAI sklinda iš Uždraustojo miško, Antra - taip staugia arba šuo arba... Vilkolakis... Bet juk jų čia pina, ar ne? Berniukas ne juokais sunerimo. Jis pažvelgė į Rebecą. Vienas kito akyse neradę jokio atsakymo, jie pradėjo akyse Netrukus jie išgirdo: tamsoje buvo kažkokie žvilgsniai, netrukus paskui juos atėjo ir šviesa. Deja, tai tebuvo keli klastuoliai, nakčiai prasmukę iš Hogvartso. Jie juokėsi, džiaugėsi, gėrė kažką iš butelio. Ugninė, turbūt. Klastuoliai nuėjo į priešingą pusę ir pranyko aikštės tamsoje.
Bet jų neapleido nuojauta - kažkas čia netaip. Tamsa jiems visiškai nepatiko.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 10, 2009, 10:04:23 pm
Rebecos širdis pradėjo stipriau plakti. Žinojau, kad reikėjo anksčiau išeiti.. Ji stipriau suspaudė Oliverio ranką.
- Ar tu girdėjai tą patį? - šiek tiek virpančiu balsu paklausė berniuko.
Pamačiusi link jų artėjančią šviesą, mergaitė sustingo. Tačiau ją užplūdo šioks toks palengvėjimas išvydus klastuolius.
- Einam greičiau, ką?
Beki timptelėjo OLiverį ir sparčiu žingsniu patraukė pilies link. Gaila, kad tas kelias veda visai netoli pamiškės. Varnagė jautė į ją įsmeigtą kažkieno žvilgsnį, o atsisukusi į miško pusę išvydo nubėgantį siluetą.
- Matei? - parodė į medžių pusę.
Mergaitė išsitraukė lazdelę ir ištarus lumos lazdelės skleidžiamą šviesą nukreipė į miško pusę. Ten kažkas yra. Tikrai kažkas yra. Visai kaip paskutinėje mano skaitytoje knygoje.. Netikėtai iš pro debesų išlindo mėnesiena. Tas prakeiktas mėnulis, kuris neigiamai veikia Rebeca. Ji nukreipė savo ladelę į Oliverio veidą.
- Vadink mane baile, tačiau aš noriu iš čia dingti. Manau, tavęs nereikia mokyti, kad tokiomis naktimis, - ranka parodė į danguje švečiantį mėnulį, - siautėja vilkolakiai.
Mergaitės akys nukrypo į medžių tankmę, pro kurią švietė dvi didelės geltonos akys.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 10, 2009, 10:52:23 pm
Oliveris visą laiką tyliai šnopavo bei giliai alsavo. Tą nejaukią tylą vis pertraukdavo ledinis stipriai siaučiantis vėjas. Į jos visus ar girdėjai, ar matei, berniukas vis atsakydavo 'aha'. Jam buvo labai neramu. Kraupūs staugsmai, pro giedrą dangų įstabiai šviečianti pilnatis. Net ir mažas vaikas suprastų, jog tokiomis sąlygomis nedera vaikščioti. O kas baisiausia - keliukas suko pro pamiške.
Oliveris pasekė Rebecos pavyzdžiu -  išsitraukė lazdelę ir ištaręs lumos, nukreipė į mišką. Vaikai susisigluadė rankomis, prieš tai paleidę vienas kito rankas, nors ir to nenorėdami. Jie sukiojosi ir nukreipdavo lazdeles į visas puses. Bet kerai nebuvo pakankamai stiprūs. Netrukus jis TAI pamatė - didžiules ir geltonas vilkolakio, jis tuo neabejojo, akis. Berniukas tuo metu pradėjo žvalgytis kur bėgti, mąstė, ką daryti. Jiems čia pasilikti mažų mažiausiai nebuvo saugu. Oliveris kiek nusiminė ir nusivylė - gaila, kad juos nemokė daugiau kerų, kaip apsiginti nuo tokių padarų ir taip toliau. Jis paleido įvariaspalvių liepsnelių giją vilkolakio pusėn - vylėsi, gal atbaidys, bent jau kelioms akimirkoms.
- Bėgam ten! - Rodydamas pirštu į namelio pusę, kur degė šviesos ir rūko kaminas riktelėjo Rebecai Oliveris.
Ir jie pradėjo bėgti ir bėgti. Atsisukęs berniukas pamatė, kaip jų link artinasi neaiškus padaras didžiulėmis ir grėsmingomis geltonomis akimis. Jam iš nasrų dribo seilės. Padaras stūgavo ir lojo. Oliveris paleido skydinius kerus. Jie kiek padėjo - vilkolakis tarsi atsitrenkė į permatomą sieną.
- Tik neatsisuk! - šūktelėjo Oliveris.
Staiga vaikus sukrėtė baisus šaltis. Jų lazdelės apšvietė ...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 10, 2009, 11:26:07 pm
- Ką? Kas ten?
Rebeca bėgo paskui Oliverį, kuris lėkė link kažkokio namelio. Į „tik neatsisuk“ mergaitė nekreipė dėmesio ir žvilgtelėjo sau per petį. Ir tai buvo jos klaida.
- Aaaa, - pradėjo klykti ir dar greičiau pasileido bėgti.
Netrukus vaikai pribėgo namelį, kurį apšvietė Oliverio lazdelės skleidžiama šviesa. Tai buvo kažkokia pašiūrė ar sandėlys.
- Alohomora, - ištarė mergaitė nukreipusi lazdelę į spyną. - Gerai, kad mane kažko išmokė, - dar spėjo nusišypsoti Oliveriui ir paėmusi suspaudė jo ranką.
Duryse kažkas trakštelėjo ir jos prasivėrė. Vaikai įbėgo į vidų ir užrėmė duris.
- Lendam po stalu, gal mūsų tas padaras nepamatys.
Mergaitė tankiai ir negiliai gaudė orą. Namelyje kurenosi židinys, nors atrodė, kad čia paprastas sandelys.
- Nesuprantu, kur mes, - sušnabždėjo.
Rebecos širdies plakimas, regis suletėjo. Netikėtai kažkas įėjo pro priekines duris ir mergaitė krūptelėjo. Tai buvo Hogvartso ūkvedys. Mes išgelbėti, lengviau atsiduso...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 11, 2009, 12:09:50 am
Oliveris suprato, kad jis turi puikią draugę, labai protingą. Jie, įėję į sandėliuką, palindo po senu, mediniu, jau turbūt visko mačiusį  - tai galėjai spręsti iš apsilupusio lako, stalu. Jie tyliai šnopavo. Kai atgavo kvapą, vaikai užspaudė rankomis burnas, kad visiškai nesigirdėtų jų būties. Netikėtai pasigirdo žingsniai. Pirma jų buvo daug, bet staiga - vieni. Kažkas pradėjo rakinti duris. Truputį jas paklibinęs, įėjo ūkvedys.
- Tikriausiai mes esam pono Žiogo namelyje. - Tyliai tarstelėjo Oliveris. - Kiek girdėjau, jam nepatinka žmonės jo namuose. - Rebecai belendant iš po stalo jai tyliai į ausį pasakė berniukas. Jau buvo per vėlu.
Ūkvedys keistai į juos žiūrėjo. Jo žvilgsnis išdavė, kad jam nepatiko, kad vaikai trypė jo valdas. Bet kažkas vėlgi buvo ne taip. Jo akys netikėtai pasidarė geltonos. Tai buvo tas pats žvėris. Vaikai su pasidygėjimu ir siaubu stebėjo, kaip jų akyse iš Seno pražilusio mokytojo jis pavirto baisiu padaru.
- Bėgam! -šūktelėjo Oliveris.
Jie kelias akimirkas varginosi su spyna, kol padaras, kenčiantis skausmo agoniją, vis augo ir 'gaurėjo'. Alohomora ir vaikai išbėgo iš namo. Jie suprato, kad toli nepabėgs. Šalia pamatė krūva dėžių prie sienos. Vaikai, didelėmis pastangomis lipo įvairiais daiktais. Pasiekę stogą, jie lipo vis aukščiau.
Vaikai pradėjo laukti.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 11, 2009, 12:45:45 am
Rebeca su išgąsčiu žvelgė į besikeičiantį ūkvedį. Vėl išgirdo savo klyksmą ir pasileido bėgti kartu su Oliveriu. Tai, kas Rebecai visada atrodė per daug sunku, užkopti iki stogo, pasirodė visai lengvą, kai link jų artinosi vilkolakis. Netrukus vaikai jau sėdėjo ant stogo krašto.
- Vilkolakiai moka šokinėti? - virpančiu balsus paklausė Oliverio ir su baime pažvelgė siaubūno pusėn.
Ji kiek įmanoma stengėsi prisiminti pakankamai senai skaitytą tekstą apie šiuos siaubūnus, tačiau tokioje situacijoje tai buvo neįmanoma.
- Padėk man prisiminti, - tvirtai tarė Rebeca atsisukusi į berniuką. - Ko vilkolakiai bijo labiausiai? Kitaip sakant, kas išgelbės mūsų kailius? - jau su panikos gaidelė pradėjo mergaitė.
Kai atrodė, kad jiems jau galas, atėjo paskutinioji, netikėtai pilnaties skleidžiamą šviesą užstojo dideli kamuoliniai debėsys. Pabaisa, prieš minutėlę varvančią seilę žiūrėjęs į varniukus, pasileido atgal į miško tankmę ir iš ten pasigirdo jo staugimas.
- Tuoj pradės lyti. Tai turėtų sumažinti pilnaties veikimą.
Rebeca atsitojo ir įsitikinusi, kad vilkolakis jų nelaukia apačioje, pradėjo lipti dėžėmis apačion.
- Turime skubėti į pilį, kol tas padaras nesugrįžo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 11, 2009, 01:08:33 am
Oliveris žiūrėjo į dangų. Jis nebuvo tikras. Nuojauta jo neapleido. Kai Rebeca pradėjo lipti dėžėmis žemyn. Jis šūktelėjo:
- Palauk! - Iš miško pasirodė didžiulės geltonos akys.
Oliveris suprato, kad padaras tik ir laukė kol jie nulips. Oliveris staigiu judesiu viena ranka griebė už mergaitės rankos, o kito už jos liemenio. Padaras vis artėjo prie jų, greitai šoliuodamas. Berniukas užtempęs mergaitę, dešine koja nustūmė dėžes - kad būtų sunkiau užlipti ūkvedžiui.
- Jei ir moka tie vilkolakiai šokinėti, tai tikrai ne taip aukštai.
Padaro kažkaip neveikė nei debesys, užstojantys pilnatį, nei tuoj prapliupsiantis lietus. Vilkolakiui tereikėjo pilnaties, ir viskas. Oliveris bandė pašalint visus priėjimus prie jų. Kai nuspyrė visas dėžes, paleido ugnis, kurias pabandė padaryti tikros spalvos, tikroviškesnes, paėmė Rebecai už rankos ir abu jie įsikibo už kamino. Ir pradėjo laukti.
- Ką dabar darysime?
Bet berniukas jau žinojo atsakymą į savo klausimą. Laukti. Jie negalėjo nei keliauti oru, nei turėjo po šluotą.
- Bent skraidantis Aladino kilimas čia būtų... - Bandė netikusiai pašmaikštauti Oliveris. Ir giliai atsiduso. Vaikai stebėjo kaip nemokšiškai lipa siena ir atsikišusiomis atbrailomis vilkolakis ir mintyse paslapčia meldėsi.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 11, 2009, 12:58:08 pm
Oliveriui pradėjus griauti visus priėjimus prie vaikų, Rebeca pradėjo panikuoti. Jau ne pirmą kartą.
- Ką tu, po velniais, darai?? Kaip mes po to nulipsim nuo čia? Aš, tavo žiniai, skraidyti nemoku..
Rebeca su siaubu pažvelgė į žemę. Dabar jai buvo baisiau, kad jie čia tūnos per naktį.
- Mus sulis, mes mirtinai sušalsim, mus ras tik ryte sulestus varnų..
Mergaitė su neviltim pažvelgė į Oliverį ir priėjusi jį apkabino, tačiau nieko nesakė. Taip stovėjo kelias akimirkas. Tada nuėjo ir apglėbė šiltą ir suodiną kaminą, nuo kurio atrodė kaip kaminkrėtė. Ore tvyrantį laukimą persmėlgė žaibo blyksnis. Po juo dangumi nuaidėjo griausmas.
- Štai ir lietus, - ištiesusi delną ir rinkdama lašus tarė varnagė.
Nuo jos suodinų rankų pradėjo tekėti juodas lietaus vanduo, kuris greitai ją nuprausė ir ji vėl buvo baltaveidė mergaitė. Tik visa šlapia.
- Na, bent pasportavom, - kiek linksmiau tarė. Čia, ant stogo, nepaisant besiartinančio siaubūno, ji jautėsi pakankamai saugi.
- Gaila, kad mes tik pirmakursiai. Nemokam apsiginti... Nors gal ir gerai. Vilkolakiui mes būsim kaip kokie ėriukai - jauni, su švelnia mėsyte...
Rebeca jau neviltyje. Ji buvo visa permirkusi, kaip ir Oliveris, ir su siaubu laukė, kol vilkolakis užsiropš ir stovės priešais juos. Rebeca paėjo arčiau krašto ir pažvelgė į vargstantį padarą.
- Protego! - ryžtingai tarė, kai vilkolakis buvo jau visai arti. Siaubūną kerai nusviedė atgal ant žemės.
Tada grįžo prie Oliverio.
- Jei mes sujungtume jėgas, ar dar ką? Kartu išleistume kerus? - pasiūlė. - Ir dar.. Jei pabandžius jį transfiguruoti? Pameni Išnyk burtažodį? Man pavyko pradanginti grifę, tik kad jos kojos liko...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 11, 2009, 04:46:11 pm
Abudu apsikabinę it užburti amžinojo sulipinimo kerais, Rebeca ir Oliveris tyliai alsavo ant namelio stogo. Berniukas bene ignoravo mergaitės paniką. Juk tokioje situacijoje labai sunku išlikti blaiviai mąstančiam.
- Būtent. Lauksim aušros, tada ūkvedys jau nebebus vilkolakis, o mus tikrai kas nors suras ir nukels. Viskas bus gerai. Aš... aš prižadu. - Oliveris tarstelėjo. O dabar lipkim aukštyn prie šilto kamino, taip nesušalsim.
Berniukui buvo smagu, kad tokiomis aplinkybėmis jo kompanionė neprarado humoro jausmo, bet kartu ir budrumo. Oliveris girdėjo, kaip padaras nukrenta ant žemės, turbūt ant kokių nors dėžių ir gan iš aukštai. Metalo nuaidėjimas galėjo reikšti, kad siaubūnas kiek sužalotas. Bet jie žinojo - jis vis tiek neatstos nuo vaikų.
Bet Rebecos nauja idėja buvo jam it šviežio oro gūsis. Na, žinoma! Kaip gi aš nepagalvojau. Bet, sakai, išnyk? Aš nemoku! Olieveris truputį paieškojęs, surado TAI. Atsikišusią čerpę. Jis nusitaikė į ją, griežtu tonu pasakė išnyk ir jo burtai suveikė.
- Gerai. Pirmiausiai reikia jį apsvaiginti. Hm...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 11, 2009, 10:22:34 pm
- Neprastai, - tarstelėjo Rebeca, kai Oliveris sėkmingai pradangino kažkokią čerpė. - Nepamenu. Tu buvai transfigūracijos pamokoje?
- Ir kaip ketini jį apsvaiginti? - pažvelgė į varniuką ir nuėjo prie krašto pamatyti vilkolakio būklę.
Jis gulėjo ant kažkokių akmenų, atrodo buvo be sąmonės. Arba tai dar vienas jo vaidinimas, kuriuo Rebeca visada patiki.
- Man regis, kad jo jau svaiginti nereikia, - ir pamojo ranka berniukui, kad jis ateitų pasižiūrėti. Tačiau vilkolakis netikėtai pašoko ant kojų ir šoko link Rebecos, tačiau jam dar toli gražu pasiekti stogą. Iš išgąsčio mergaitė pašoko atgal ir nugriuvo ant nugaros. - Vis dėlto reikia jį kuo nors apmėtyti, - stodamasi tarė.
Rebecos akys užkliuvo už apskaldytos plytos, padėtos prie kamino.
- Gal tiks? - kreipėsi į Oliverį.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 12, 2009, 03:06:00 pm
Miriana atėjo į kvidičo aikštę, ir nuėjo link tribūnų. Priėjusi prie Grifų Gūžtos sirgalių bokšto, atsisėdo ant suoliuko. Čia taip jauku. Jaučiu, tiesiog jaučiu, jog čia sėdėjo labai daug Grifų. Hmm... Įdomu būtų surasti savo giminės knygą, sužinoti kas aš. Iš kur aš kilusi, gal man tai padėtų sužinoti, kas tas balsas. Miriana atsilošė. Buvo naktis. Lijo. Tamsoje nieko nesimatė.
- Tai kažkas... Iš vaikystės. Prisimenu tai,- tyliai tarė Miriana, prisimindama laiką tuomet, kai buvo uždraustajame miške. Tiksliau pakrašytyje.
-Jis... Buvo mūsų kieme. Tą medį turėjome savo kieme. Auginome jį kartu su tėvais. Tačiau... Jį nutrenkė žaibas, tuomet, kai žuvo mano tėvai. Ir aš per stebuklą likau gyva. O gal jie... nežuvo? Manau, jog atsakymo turiu ieškoti kaip tik prie to medžio,- tyliai tarstelėjo Miriana, prisimindama, kaip miške matė lygiai tokį patį medį, kaip ir augino savo kieme.
Tuomet Miriana atsistojo, ir pamatė, kaip toliau ant stogo stovintys du mokiniai ginasi nuo vilkolaikų. Geriau jau nešu kudašių. Žinau, jiems padėti reikia, tačiau dar nesu tokia gabi tam. Tuomet Miriana nubėgo į pilį.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 12, 2009, 05:28:55 pm
- Taip, tiks. - Kalbėjo plėšydamas sunkias molines čerpes nuo stogo.
Vaikai priėjo prie krašto. Rebeca jau norėjo mesti savo 'turtą' į padarą į padarą, bet Oliveris staiga sušuko:
- Ne! Vien plytomis neapsvaiginsi! Čia tau ne šiaip kokia laukinė katė... - Berniukas išsiėmė lazdelę. - Su lyg skaičiumi vienas. Ir taikyk tiesiai į galvą. - ištarė Oliveris ir sulaukęs atsako linktelėjimu palaukė kol Vilkolakis bandys vėl šokti link jų. Berniukas negalėjo atsistebėti vilkolakio ryžtu, energija ir tokiu tikslo siekimu. Vos tik siaubūnus vėl pamatė vaikus, jis pasidarė atkaklesnis, labiau skalijo.
- Trys... - prakaitas susimaišęs su lietaus vandeniu trukdė Oliveriui aiškiai matyti. - Du...
Ir vos tik padaras be galo aukštai pašoko, berniukas ištarė Protego ir atsitrenkęs į nematomą pertvarą jis staigiai nukrito žemėn smarkiai apsvaigintas, lyg būtų atsitrenkęs į asfaltą iš kelių kilometrų aukščio kritimo.
- Vienas! - Taip užstaugė Oliveris, kad bene susilygino su užpuoliko skalijimu.
Vaikai pradėjo mėtyti viską ką turėjo. Čerpes, plytas, nukritusias šakas - viską, kas pasitaikė jiems po ranka. Kartais nepataikydavo į objektą, bet pastarasis net nesusigaudė kas darosi. Kai vaikai nuniokojo bene pusę stogo, jie pamatė, kaip iš padaro tarsi bala plito raudonai žalias, tirštas siaubūno kraujas, kuris keistai žybčiojo namuke kūrenamo židinio šviesoje. Oliveris ir Rebeca, stipriu alsavimu išsiduodantys, kad jie jau labai pavargo, tarsi kiek atsipūtė, galvodami, kad jau viskas. Baigta.
- O jei mes jį nužudėme? - Į galvą šovė mintis Oliveriui.
Abu vaikai buvo persigandę. Juk ten buvo ūkvedys, o per miglotą protą jie apie tai visai pamiršo.
- Kas bus, jei mus... - Drebėjo lūpos berniukui. - Jei mus išmes???
Bet Rebeca ir Oliveris galėjo dar labiau atsipūsti, bet kartu ir sunerimti. Jie nenužudė vilkolakio. Tik stipriai apsvaigino. Ir tai skelbė padaro trūkčiojantis kauksmas.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 12, 2009, 07:01:32 pm
[Miriana atėjo, pasėdėjo, bet net nematė, kad mes ant stogo vilkolakį užmėtom  ;D]
Rebeca nustūmė savo šlapių plaukų sruogą prilipusę jai ant žando ir pasiėmusi plytą nuėjo paskuj Oliverį. Plyta po plytos, akmuo po akmens lėkė tiesiai ant vilkolakio. Kai buvo numesta paskutinė čerpė, padaras jau gulėjo paslikas.
- Mums pavyko, - tyliai sušnabždėjo atsisukusi į Oliverį ir rankomis apsivijo jo kaklą. - Mums pavyko! - netvėrė džiaugsmu. - Galim pagaliau nešdintis nuo čia.
Tačiau Rebeca išvydo susirūpinusį berniuko veidą.
- Musų neišmes. Mes tik gynėmės, - ramino varnių, tačiau jos širdyje taip pat kvirbėjo nerimas, sukeltas tos pačios nežinios. - Gerai. Su vilkolakiu susitvarkėm, atrodo, - ir dar kartą žvilgtelėjo apačion. - Tik kaip mes nulipsim nuo čia, jei nustūmėmė visas dėžes?
Per dangų nubildėjo griaustinis, tarsi paskutinis akordas, užbaigdamas audros simfoniją. Rebeca pažvelgė į didingą Hogvartso pilį.
- Šiandien mums nuotykių per akis. Nepamenu, kada anksčiau taip norėjau į mokyklą, - šyptelėjo Oliveriui. - Tikiuosi, pasieksime pilį..
Netikėtai iš apačios pasigirdo gailus vilkolakio inkštimas.
- Jis gyvas! Gal bandom Išnyk?
Rebeca išsitraukė lazdelę ir tvitai ją suspaudė delne. Vaikai stovėjo prie stogo krašto ir laikėsi susikabinę rankomis.
- Su trijais. Vienas... du, - giliai įkvėpė. - Trys! Išnyk!
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 12, 2009, 08:21:58 pm
[[ Jo, ta tai žiauri. Tokia nesusipratusi. Maždaug čia naktis, lyja, nors į akį durk, jai šviesu, šviečia saulė. FAIL  ;D ]]
Oliveris netgi drebėjo, nors nenorėjo to parodyti mergaitei. Jie kartu suglaudė rankas, laikė vienas kito lazdeles. Kai vilkolakis šiek tiek atgavęs sąmonę [[neužmušamas, koks tai...]] atsisėdo ant užpakalinių kojų ir prisiminė savo tikslą, vėl vėl šoko ant vaikų. Rebeca ir Oliveris vienu metu išrėkė išnyk ir vietoj to siaubūno teliko burbulas, kuris kilo į viršų ir švietė įvairiausiomis palvomis, tarsi būtų muilo burbulas. Berniukas lazdelės galu susprogdino burbulą. Pažiūrėjęs žemyn, jis suprato, kad jei jie būtų delsę, vaikai greičiausiai būtų negyvai uždrąskyti - taip aukštai buvo iššokęs vilkolakis.
Vaikai iš lėto nusileido išsikišusiomis plytomis, įvairiomis atbrailomis. Apsikabinę ir laimingi, kad taip viskas gerai išsisprendė jie nuėjo link Hogvartso pasišviesdami savo lazdelėmis.
Oliveris smagiai kalbėjosi ir bene juokėsi iš tokios patirties su Rebeca. Staiga jam pasidarė šalta. Berniukas susirūpino.
- Jauti tą šaltį? Ar tik man vienam čia taip?
Mergaitė jam linktelėjo. Oliveriui darėsi vis šalčiau ir šalčiau, vis liūdniau. Jis žinojo. Jis atsisuko. Ji irgi atsisuko.
- Psichas! -Abu tarsi susitarę šūktelėjo pamatę keistą figūrą, sklandančią ore, kuri skleidė tik šaltį ir neapykantą savo kelyje.
Rebeca pradėjo panikuoti, pasileido  ir nubėgo tiesiai į Uždraustąjį mišką.
- Ne! - šūktelėjo Oliveris. Ir išsisukęs dar nuo vieno siaubūno nusekė paskui ją, bet jo lazdelę nesugebėjo taip ryškiai šviesti, kad berniukas pamatytų Rebecą.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 13, 2009, 02:00:50 pm
[[ sorry. Tiesiog neskaičiau jūsų pranešimu. Dabar jau pataisiau :) ]]
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 16, 2009, 09:18:03 pm
Kairi atėjo į tribūnas ir apsidairė. Bou dar nesimatė, todėl geriau apsidairė po aikštę. Vėjas plaukuose Himurai priminė kvidičą ir senas geras magiškas dienas. Užsimerkusi ji leidosi į prisiminimus kaip skraidė. Giliai įkvėpusi atsiduso ir atsimerkė. Aikštė buvo nežmoniškai didelė, tribūnos aukštos, o lankai regis provokavo sėsti ant šluotos ir aplėkti porą ratų aplink juos. Kad jos nenuneštų prisiminimų banga, Kairi atsisėdo ir išskleidė skėtį. Saulė pastarosiomis dienomis stengėsi iš visų jėgų pradžiuginti žemę paskutiniais savo spinduliais. Šypsodamasi mergaitė įsivaizdavo žaidimą, rėkiančius fanus. Raudonas ir žalias, geltonas ir mėlynas vėliavas, aprangas. Vėjas čaižė Gaudytojų veidus, įtampa nedingsta jiems iš akių, o minia tiesiog šėlsta. Tačiau visa tai dingsta ir tribūnose pasilieka Kairi: vieniša figūra tuščioje aikštėje. Kada nors aš ten būsiu. Aš skraidysiu ir gaudysiu Aukso šmaukštą. Atsirėmusi viena ranka į suolelį mergaitė užsimerkė ir ėmė laukti Bou.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 16, 2009, 09:26:41 pm
Bou strakinėjo tarp suolų ir tyliai niūniavo. Kas nors gali mapanyti, kad tau truputį negerai...-pasigirdo Tashitos balsas. Mergaityė prukštelėjo:
-Lyg man tai labai rūpėtų. Tegul žmonės daugiau savęs žiūri, o ne kitų.
Ji laipsteliais užbėgo į patį viršų ir prisėlino kairi iš už nugaros. Tyliai atsisėdo ant suoliuko eile aukščiau ir apžvelgė aikštę. Lygi žalia žolė tyliai grūmėsi su vėju ir saule. Bou švelniai patapšnono kairi per petį ir stryktelėjo eile žemyn, kad sėdėtų šalia:
-Atleisk, kad ilgai užtrukau. Ant laiptų vos nenusisukau sprando,-pavartė akis ir pasirėmė smakrą ant sugniaužtų kumščių.
Mergaitė nužvelgė draugę nuo galvos iki kojų ir švilptelėjo:
-Šiandien labai gražiai atrodai. Tora tikriausiai labai patenkinta. Na žinai. Sijonas...-Bounita pasitaisė skarelę ir sukrizeno.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 16, 2009, 09:41:21 pm
Kairi šyptelėjo. Tora pajuto Tashitą jai tik pasirodžius, todėl buvo tik laiko klausimas, kol pasirodys ir pati Bou. Kairi sėdėjo užsimerkusi, nes žinojo, kad švilpė bandys ją išgąsdinti. O kas nebandytų? Kair Bou palietė jos petį, Himura net nekrustelėjo. Atsimerkusi pažvelgė į uždususią draugę ir nusišypsojo.
- Vargu ar paprasti laiptai sugebėtų nusukti tau sprandą, Tashita, - tarė Kairi, žinodama,kad yra klausomasi. Tuomet žvilgtelėjo į save.
- Taip, Tora trykšta laime ir noru išsiveržti, tačiau kol kas ją laikau, kol neišmoks padoriai elgtis, - atsakė į Bou pastabą, kad gerai atrodo. Nužvelgusi draugę tarė:
- O tu įpatingai paprastai atrodai, tačiau tau tinka. Ypač prie šviesių plaukų, - grifiukė nusišypsojo ir atsidususi užsimerkė.
- Šiandien naktį lijo.. Užuodi šlapios gamtos kvapą? Tai nuostabu...- tarė Kairi ir mintimis klajojo po kiekvieną žolės lopinėlį, medžio lapelį ir žemės centimetrą.
- Sakyk, - staiga atsimerkė, - kaip tau su Tashita sekasi? Ta prasme, ji tik tavyje tūno ar leisi jai gyventi?
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 16, 2009, 09:52:18 pm
Bou šyptelėjo:
-Jeigu tu lakstytum laiptais tokiu greičiau kaip aš, kaži ar net Tashita padėtų išvengti nelaimingų atsitikimų.
Išgirdusi pastebėjimą dėl drabužių sukrizeno:
-Man labiau patinka rengtis paprastai. Bet vat Tashita atrodo pasigavus kažkokį stilių. Žinai japoniškas kraujas, dažnai eina iki kraštutinumų.
Tyliai įkvėpė pilnus plaučius oro ir su palaima nusišypsojo:
-Taip ir nusėda praeities dulkės... O mum sekasi puikiai. Mokykloje nelabai noriu leisti jai šmirinėti. Visgi tas įvykis Trijose Šluotose. Aš prie to irgi prisidėjau, tai žinai. Tokius dalykus stengiuosi nutylėti, ypač dabar. Jeigu kas pagaus tave, gal bent aš padėti galėsiu,-ji draugiškai šyptelėjo.
-Nemanau, kad tos klastuolės sėdės rankas sudėjusios. Jos būtinai kažko imsis, kad tave pasičiuptų. Taigi tu, na gerai Tora, tokį antausį jai skėlė....
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 16, 2009, 10:19:27 pm
- Tuomet nėra ko lakstyti kaip akis išdegus, - nusijuokė Kairi, - aš juk niekur nedingsiu. O ką tu turi omenyje, sakydama 'eina iki kraštutinumų'?  Kaip jau rengtis norėtų Tashita? - Kairi vėl skambiai nusijuokė. Vėjas atnešė varpelių skambėjimą ir Himura nutilo. Tai nežada nieko gero pasigirdo Toros balsas. Žinau mintyse atsakė jai Kairi ir minutei sukluso. Bou neišgirdo tų varpelių ir toliau plepėjo. Mergaitė šyptelėjo.
- Kitaip nei tu, problemų nesibaidau. Regis jomis tik ir gyvenu. Todėl leidau Torai kartasi pagyventi mano gyvenimą, kaip asmenybei. Ji taip pat nusipelnė paprasto gyvenimo. Nors tiesa abejoju,kad tam ji buvo sukurta. Tikiuosi dėl per mažai taškų nenuspręs profesoriaus kokio nugalabyti, - Tora sukrizeno ir  leido suprasti,kad jei galėtų,taip ir padarytų, paliktų šlapią vietą vietoje mokytojo. - O klastuolių aš nebijau. Ką jie padarys? Juk dar pirmakursiai. O nuo visko apsaugos Tora. Ji nekantrauja vėl pamatyti Megan.
Kreivai šyptelėjusi vėl sukluso, tačiau varpelių nesigirdėjo. Šiek tiek aprimsi Kairi išsitraukė iš krepšio šokoladinį pagaliuką ir atsikando.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 16, 2009, 10:32:14 pm
Bounita patempė lūpą:
-Na nejau nematei. Dabar jos raudoni plaukai tik spygliuoti, prieš du metus toje vietoje buvo penkiolikos centimetrų kruvinas ,,mohaukas",-ji pavartė akis.-Na žinai, V-Kei skiauterė. Reikia pripažinti efektas būdavo geras.
Mergaitė palinksėjo:
-Jeigu ne aš tai ji tikriausiai lakstytų aplinkui su kokia juoda balerinos ar šiaip kokia gotikine suknele. Bet aš jos nekaltinu. Tokio amžiaus, kažkada turėtų susirasti savo stilių...
Bou atsilošė ir sukrizeno:
-Ramiai su mokytojais. Netik nuo jų prisidirbsi, tave gali išmesti iš mokyklos, o gal net į Azkabaną patupdyti. O dėl klastuolių...  Kaip klastuolių aš jų irgi nebijau. Tik jeigu jų suuosta informacija pasieks profesorių ausis, galim prisidirbti. Nekaltink manęs, aš visada stengiuosi apeiti problemas, kad poto jokie bjaurūs darbeliai nepasiliktų mano atmintyje. Poto Tashita mėnesių mėsesius neatstoja....-taukštelėjo delnu į kaktą.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 17, 2009, 10:53:13 am
Kairi įsivaizdavo Tashitą su skiautere ir lankstančią aplink dėvėdama gotišką balerinos suknelę,kai ėmė kvatoti kartu su Tora. Paleidusi skėtį mergina susiėmė už šonų ir pradėjo ritinėtis ant suolelio. Net ašaros nutekėjo jos skruostai. Tačiau Himura niekaip negalėjo atsikratyti to vaizdo ir atgauti kvapo. Šiaip ne taip susiėmusi atsisėdo ir nusišluostė veidą nosinaite.
- Tas vaizdas mane persekios visą gyvenimą, - tarė ir vėl ėmė juoktis. - Dieve, aš nebegaliu, tuoj patrūksiu. Och... Na ir fantazijos. Tashita, nejaugi tu tokia vėjavaikiška? Visada maniau,kad esi rimta ir tikra žudikė, o čia kažkaip viskas kitaip.
Kairi pakėlė skėtuką, persibraukė per sijonėlį ir nusišypsojo. Atgavusi rimtį tarė:
- Ir už ką mane turėtų uždaryti? Aš nieko nepadariau. Kur parašyta,kad negalima turėti antros savo pusės. Nesvarbu,kad ji pati galvoja ir gali pati gyventi, kol Tora nieko neskriaudžia - viskas gerai. O tas įvykis smuklėje.. Klastuoliai neskųs. Dabartinė karta mano,kad yra orūs, taigi tikrai nebėgs pas mamytę, kad mus apskųstu.
Persibraukusi plaukus sužiuro į aikštę.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 18, 2009, 07:30:22 pm
Bou nusikvatojo:
-Na ji šitaip neklastė, bet pafantazuoti galima...
-Ah taip juokitės..Labai juokinga. Bet aš niekada nenešiojau gotikinės balerinos suknelės.
Susiėmusi už pilvo toliau krizeno:
-Bet pripažink, žmonės tave, su ta raudona skiautere tikrai išsigąsdavo...
-Pffff...
Surintėjusi Bou pasitaisė geltonas sruogas ir paspardė gretimą suolą batuko galiuku:
-Na, bet tikrai nemanau, kad jie ramiai sėdės, rankas sudėję. Gal šoks visas būrys, bet manau, kad jie pakankamai vieningi šiuo atveju. Na žinai. ,,Grifė davė į snukį klastuolei" ir bla bla bla.
Piktokai pavartė akis ir dešinės rankos mažyliu piršteliu pabraižė smilkinį:
-Ta Megan ir ta kita...Na kaip ten jos vardas pamiršau. Na koks skirtumas. Net jeigu jos ir nekvies kitų, tai tikriausiai pačios bandys ,,susitvarkyti".
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 18, 2009, 07:41:15 pm
- Vanessa, - tarė Kairi. Kurį laiką ji tylėjo ir mąstė kokių veiksmų gali imtis klastuoliai, tačiau nieko rimto neįsivaizdavo. Ką jie besugalvotų, tai būtu vieni juokai net ir man. O ką jau kalbėti apie Torą. Jei jau atėmė žadą vien pleukštėldama per veidą, kas bus jei išsitrauks ginklą. Kad ir paprastą lazdą. Vargšai klastuoliai. Bum bam per galvas, iššoks gūzai ir jie užvers kojas. Visai kaip multike. Tačiau Kairi nekrizeno. Rimta veido mina žiūrėjo į seniai nepjautą aikštės žolę, per kurią lakstė nematomas vėjas.
- Man vienodai, Bou-chan. Tegu daro ką nori. Jei jos pradės pirmos, mes būsime niekuo dėtos. O jos tikrai pradės, todėl nesijaudinu. Vienu šūviu nušausime du fazanus.
Kairi išsitraukė iš po marškinių savo amuletą. Šis kaip visada spindėjo, tarsi jame degtų šilta, visą apšviečianti ugnis. Mažos kibirkštėlės, kaip žvaigždės naktį, lėtai judėjo tamsoje ir mergaitė nusišypsojo. Suėmusi į delną amuletą užsimerkė ir pridėjo ranką prie širdies. Ši ritmingai plakė ir Kairi atsiduso. Aš vis dar gyva pamanė nei šį nei tą. Tuomet atsimerkė ir susidėjo rankas ant kelių. Žiūrėdama į savo dailiai nulakuotus nagus, grifiukė tarė:
- Tačiau mums reikėtų pagalbos. Jei visada vaikščiosim tik dviese, nebus nieko gero, gali tiesiog kilti įtarimas. Mums būtina susirasti daugiau draugų,kad užtikrintume savo saugumą.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 18, 2009, 07:52:38 pm
Bou linktelėjo besijausdama gan kvailai:
-Hai. Jos tik pirmakursės.
Ji kreiva veido išraiška stebėjo Kairi ir jos amuletą, bet nepasakė nė žodžio.
-Bet Kairi-chan. Nejau tu visais taip pasitiki? Aš nenoriu pasakyti, kad tavo draugai gali išduoti ar ką, bet manau jeigu ieškoti, tai gal...
Prispaudė kumštuką prie burnos ir krenkštelėjo:
-Atsiprašau. Tai gal ieškoti, ko nors panašaus.. Į mus? Na, kad turėtų patirties, akd nebijotų.... Manau nemažai žmonių sužinoję, kad kalbasi su mergaite kurios kita sielos pusė yra šalta kraujė žudikė, į viską žiūrėtų šiek tiek skeptiškai...
Bou perkreipė lūpas ir išpūtusi žandus tyliai imitavo sprogimą.
-Įdomu kiek žmonių norėtų būti artimi su žudikėmis?
-Ah Tashita. Mes darėm ką privalėjome ir nedarysime to tol, kol nebus mirtinas atvejis. Yra ir žmonių kurie mus tikrai suprastų...Arba nuteistų...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 18, 2009, 08:04:29 pm
- Mums ir nereikėtų jais pasitikėti. Gerai tol, kol jie laikys mus draugėmis. Mes esame žudikės, mums nereikia draugų,kol iš jų negalima pasipelnyti, - Kairi rimtai pažiūrėjo į Bou. - O tokių kaip mes.. Vargu ar rasime. Tiesa, niekam ir nereikia žinoti, kas esame iš tiesų. Kartais geriau saldus melas, nei karti tiesa.
Šį posakį Himurai teko patvirtini šimtus kartų per jos trumpą gyvenimą, kol galų gale suprato, kad tai ne tik žeidžia, bet ir gelbsti. Šį kartą tai išties gali padėti. Bent jau kurį laiką paslėpti tiesą nuo pašalinių akių. Tiesa, aš jau prisidirbau. Per daug pašalinių akių matė Torą, kad galima būtų juos tiesiog pašalinti, bet.. Kairi staiga įsitempė tarsi styga. Akys išsiplėtė ir ji ėmė nežymiai virpėti. Dievaži, aš galvoju kaip Tora. Ne, netgi dar baisiau. Aš išties mąsčiau galimybę pašalinti liudytojus. Kas man užėjo? /i] Suglebusi Kairi sugniaužė kumščius taip stipriai, jog ištryško kraujas. Ištiesusi delnus nusivylusiomis akimis žiūrėjo,kaip kraujas teka jos delnais ir laša ant žemės. Kairi-san, žiūrėk ką darai! sušuko pasipiktinęs Toros balsas, tačiau Kairi nereagavo.
- Aš ne ką geresnė.. Aš ne ką geresnė... - tyliai šnabždėjo Himura, jau su įniršiu žiūrėdama į rankas.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 18, 2009, 08:27:17 pm
Bou mąsliai linktelėjo.
-Žinai aš tik tarp kitko čia sakiau...
Ji pažvelgė į kairi delnus ir aiktelėjo.
-Dievulėliau...
Išsitraukusi iš megztuko kišenaitės didelę baltą nosinaitę padėjo ant suoliuko ir staigiai persikūnijo į Tashitą. Jos smaragdinės akys greitai šokinėjo nuo Kairi veido prie jos delnų. Paėmusi nosinaitę jį lengvu mostu ją perlėšė į dvi dalis ir apvyniojusi Kairi delnus švelniai padėjo juos ant mergaitės kelių.
-Nedrįsk taip sakyti. Tau tik... Tau tikriausiai užėjo silpnumo akimirka...
Tashita atrodė šiek tiek sutrikusi. Jos raudonus plaukus vėjas aršiai šiaušė ir nešiojo ilgą švarką aplink kojas. Švelniai, ilgais juodais nagais ji kilstelėjo Kairi veidą ir pažvelgė į akis:
-Tu nekalta dėl tokių minčių. Kai tavo pilną sielą sudaro paprasta mergaitė ir žudikė, gali pagalvoti daug blogų dalykų.
Tashita nuleido rankas ir atsistojusi išsitiesė. Įkišusi ranką į kelnių kišenę įsitraukė cigarečių pakelį, bet kreivai į jį pažiūrėjusi sugrūdo jį atgal.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 18, 2009, 08:38:52 pm
Prieš Kairi akis šmėkštelėjo raudoni Tashitos plaukai. Nepraėjo nė minutė, o jos delnai jau buvo sutvarstyti. Balta nosinaitė iškarto nusidažė raudonai, tačiau tai buvo geriau nei nieko. Ilgi Tashitos nagai pakėlė Kairi veidą, tačiau mergaitė nesiryžo žiūrėti jai į akis. Nusisukusi atsiduso. Jos plaukus staiga pakėlė vėjas ir šie tapo sniego baltumo. Dailūs kaspinėliai atsirišo ir juos nunešė tolyn. Tora tylėjo. Jautė visą Kairi skausmą ir neturėjo ką pasakyti. Nė vienai iš jų. Tora pakėlė akis į moterį, kurią gerbė ir stebėjo, kaip ši išsitraukia cigarečių pakelį, bet neužsirūko.
- Anno anno... Net praėjo noras džiaugtis naujas rūbais, - pasiskundė Tora žiūrėdama į sniego baltumo sijonėlį. - Tashita-san, ar mums išties čia vieta? Ar mes sugebėsime pritapti? - pavarčiusi akis nudelbė žingsnį. - Na, bent jau turėtume padėti savo merginoms.
Patampiusi švarkelį jį nusiėmė. Greitai ir dailiai jį sulanksčiusi pasidėjo ant kelių. Nusirišusi tvarsčius panaudojo juos susirišti plaukams, nekreipdama dėmesio, kad šie kruvini. Kraujas vis dar lašėjo, tačiau žaizdos po truputį traukėsi. Atsirėmusi į suolelį, pasiėmė skėtį ir ėmė tabaluoti kojomis.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 18, 2009, 08:58:16 pm
Tashita sukryžiavo rankas ant krūtinės ir užkėlusi koją ant žemiau esančio suolelio atsiduso:
-Tora-san, ne mum čia reikia pritapti. Mes turėtume likti šešėlyje, saugoti Kairi ir Bou iš vidaus ir išorės. Ne mes laisvai vaikštome po mokyklą, o jos. Bet..
Ji atsisuko ir baltas švarkas susimetė į netvarkingas klostis ant jos juosmens:
-Mes negalime leisti mūsų prigimčiai mus valdyti. Tai pastatytų mergaites į didžiulį pavojų.
Tashita vėl nusisuko. Jos smaragdinės akys lėtai slinko aikštės žole, ir pakilusios sustojo tuščiame dangaus plote. Vėjas nešiojo raudonus plaukus aplink juodai dažytas akis ir raudonas lūpas.
-Mes tiesiog privalome tas saugoti, kol jos pačios sugebės nuo visko apsiginti. Nors tai neįmanoma... Jos su mumis užaugo, be mūsų jos sunkiai išgyventų..
Tashita nutilo. Po kelių akimirkų pauzės ji ir vėl prabilo:
-Aš nenoriu, kad Bounita užaugtų tokia kaip aš. Šalta, kraugerė, žudikė. Aš noriu, kad ji gyventų kitokį gyvenimą nei gyvenau aš. Gal skambės banaliai, bet... Aš myliu Bou. Myliu kaip savo dukrą, ir žadu jai padėti išgyventi visą skausmą, kuris nenumaldomai artėja ir manau pati tai žinai.
Mergina atsisuko ir šyptelėjo puse lūpų.
-Svarbiausia, kad jos būtų sveikos ir nebūtų aukų dėl to. O visa kita nesvarbu.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 18, 2009, 09:08:31 pm
- Nepamiršk su kuo kalbi, Tashita-san. Aš esu rimtumo išsikūnijimas,  - tarė Tora ir sukrizeno, - nors nereikia manęs nuvertini. Bet regis ir pati tuo įsitikinai. Aš irgi noriu,kad Kairi būtų saugi, bet vis dėlto, aš irgi esu asmenybė. Aš taip pat jaučiu ir turiu troškimų. Kodėl negalime nors kartą pagalvoti apie save?! - paskutinį sakinį Tora beviltiškai išrėkė pakildama nuo suolelio. Švarkelis nukrito ant žemės ir Tora netyčia jį primynė savo auliniu batuku. Jos veide atsispindėjo prašymas, neviltis, tokia pati kaip ir Kairi. Regis jos abi tuo metu žiūrėjo vienomis akimis. Tik norai jų buvo skirtingi. Toros baltus plaukus ir sijoną taršė vėjas. Ji stovėjo įsitempusi ir nenuleido akių nuo Tashitos. Kas jeigu aš taip pat noriu gyventi? Jei noriu mylėti ir būti mylima... Tashita-san.. Aš irgi žmogus, iš kūno ir kraujo.
- Pažiūrėk į save, Tashita-san. Tu stovi štai čia, tavo plaukuose vėjas,o galvoje tik tavo mintys.. Tik čia ir dabar tu gyveni ir iš tiesų egzistuoji.. Na ir kas, kad mes sukurtos žudyti, na ir kas, kad mums nebuvo ateities, - Tora purtė galvą. - Aš negaliu su tuo susitaikyti. Jei reikės, aš kovosiu už Kairi, ją ginsiu, tačiau negi tiek daug prašau mainais?
Tora nuleido galvą ir ėmė kūkčioti. Per skruostus bėgo ašaros, tačiau jai buvo per daug skaudu, dėl to kas yra. Man nebuvo leista pasirinkti.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Rugpjūčio 19, 2009, 10:16:54 am
Tashita atsiduso ir apkabino Torą per pečius:
-Aš nesakau, kad tu negali gyventi savo gyvenimo. Tu gali daryti ką nori. Gali gyventi pamainomis, ar visai užimti Kairi kūną. Aš jugi tavęs nevaldau.
Ji žengė žingsnį atgal ir įsirėmė rankomis į klubus:
-Mano atveju, viskas baigta. Aš atgyvenau savo gyvenimą, dabar Bou eilė. Iškęsti tuos penkis šimtus metų, yra šioks toks išbandymas.
Smargdinės akys akylai stebėjo Torą:
-Judvi dar galite gyventi, bet nejau nesupranti...
Uždėjo baltą delną ant Toros peties:
-Judvi niekada neturėsite atskirų gyvenimų, niekada negyvensite tik sau. Jums viską reikės dalintis.
Tashita papurtė galvą ir nutilo. Po kiek laiko vėl prabilo:
-Taip tu žmogus iš kūno ir kraujo. Ir gyvenk kaip jis. Neleisk kitiek valdyti nei tavo, nei Kairi gyvenimų.
Tada ji kilstelėjo antakius ir pridėjo kol Tora jos nepertraukė:
-Ir jokiu būdu, neimk manęs kaip pavyzdžio.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 19, 2009, 10:51:39 am
Tora tylėjo ir klausėsi ką kalba Tashita, tačiau ji nenorėjo jai pritarti. Viskas žymiai sudėtingiau, negu tu manai Kai Tashita ją apkabino, Tora virptelėjo. Nors ir draugiškas gestas, ją šiek tiek pabaidė. Dar niekas nėra jos guodęs, ypač šitaip. Jai atsitraukus mergina suklupo ant kelių. Ašaros vis dar tekėjo jos veidu, tačiau mergina nebeturėjo jėgų ką nors sakyti. Kai Tashita baigė kalbėti, Tora susivokė, kad beveik nieko negirdėjo. Čia ji susigūžė ir pasislėpė.
Kairi atsiduso ir pakėlė galvą. Jos rudos akys rimtai žiūrėjo į dangų, tačiau veidas atrodė nusiminęs.
- Tora, aš tave suprantu ir nuo šiol leidžiu gyventi kaip nori. Aš neprieštarausiu, - tarė garsiai ir atsistojo. Atsisukusi į Tashitą, kuri buvo žymiai aukštesnė už ją, nusilenkė.
- Ačiū tau už visą vargą. Tikiuosi Tora nekels daugiau tokių rūpesčių. Aš su ja pakalbėsiu ir tokios scenos tikiuosi nebepamatyti.
Pakėlusi nuo žemės švarkelį nupurtė nuo jo dulkes ir apžiūrėjo. Išpurvino.. O juk tik pirma diena.Ah.. Persimetusi per ranką švarką Kairi atsisėdo. Apžiūrėjusi savo delnus pastebėjo,kad žaizdos jau ir užgijo. Suskleidusi skėtį pasidėjo šalia. Išsileido plaukus ir tvarsčius įdėjo į švarko kišenę. Tuomet pakėlė galvą į Tashitą, tik šį kartą su šypsena, kad ir silpna.
- Tu jau man atleisk, bet aš turiu eiti. Nekaip jaučiuosi.. Persikūnijimai reikalauja nemažai energijos, - Kairi atsiduso, pakilo ir dar kartą šyptelėjusi patraukė tolyn nuo Tashitos. Dar su ja susitiks...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 08, 2009, 04:17:29 pm
Am užsukus į tribūnas, išvydo švilpę ir benueinančia grifę. O, švilpė.  Šiek tiek apsižiurėjusi aplink, nusprendė prieiti prie mergaitės. Atsistojo priešais.
-Sveika, Aš Amanda o tu?- Nusišypsojo mergaitei.
Atrodo draugiška mergaitė.
Amanda įkvėpė giliai per nosi , o poto atsisuko šonu į mergaitę ir ėmė apžiurinėti viską iš eilės.
-Tiekto jau bėgsiu iki.- Nusišypsojo mergaitei ir išbėgo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Inkognito Rugsėjo 20, 2009, 07:54:31 pm
Po ilgų klajonių ir ieškojimų, Ozas pagaliau atrado vietą, kur galėtų nieko netrukdomas mokytis. Kadangi nevyko jokios rungtynės tribūnos buvo tuščios ir aplink nesimatė, nei gyvos dvasios. Negyvų dvasių taip pat nebuvo, jeigu ką. Na ką gi, knygas turiu, ir iš jų galėsiu pasisemti teorinių žinių, bet su praktika bus sunkiau, man verkiant reikia bandymų žiu...partnerio. Kadangi nematau nieko tinkamo aplinkui, taigi tiesiog peržiūrėsiu kokias knygas pasiėmiau. Ozas iš savo kuprinės išsiėmė knygas, kuriose buvo surašyta magijos ABC. Jis sudėliojo jas ratu aplink save ir su švelnia išraiška veide peržiūrinėjo jų viršelius. Koks keistas jausmas, kiti jį, matyt, pavadintų nostalgija. Šios knygos atrodo tokios pažįstamos... Šitos knygos pačios nepersiskaitys, taigi man laikas pradėti... Ozas paėmė vieną knygą nuo žemės, kuri vadinosi "Kerėjimo pradmenys", atsivertė ir pradėjo skaityti, nusibraukęs nepaklusnius plaukus nuo veido. jis skaitė greitai, tačiau tai kas buvo svarbiausia pasilikdavo jo galvoje, naujos žinios apie magiją dūzgė kaip bitės jo galvoje. Perskaitęs tą knygą jis ėmėsi kitos, kurioje buvo rašoma apie transfigūraciją. Paskui trečios, kurioje buvo rašoma apie nuodus ir vaistus. Valandos tirpo, kaip sniegas pavarasį ir berniukas nepastebimai užmigo, laikydamas rankose knygą.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lauren Malign Spalio 29, 2009, 05:11:12 pm
Brooklyn lėtai žingniavo po tribūnas. Vaizdas iš čia buvo tiesiog pasakiškas, o krentanti dulksna visam šitam pasivaikščiojimui suteikė lengvos mistikos įspūdį. Nauja vieta, nauji žmonės, nauji potyriai... ir naujas gyvenimas. Mergaitė mėgdavo apie tai galvoti. Iš naujo ir iš naujo kartoti tai sau lyg sugedusi plokštelė. Ji tylėjo, tačiau jos galvoje sukosi daug minčių. Ant surištų, tamsiai violetinių plaukų krito maži dulksnos lašeliai. Ji sustojo, užvertė galvą. Net lietus čia atrodo... turi kitokį, savo kvapą. Brook šyptelėjo. Tiesą sakant, ji dažnai šypsodavosi sau. Tiesiog toks buvo įprotis - džiaugtis paprastai dalykais ir juos pastebi. Brooklyn persisvėrė per turėklus ir įsmeigė akis į aikštę. Kaip įdomu, kaip įdomu. Nekantrauju pamatyti kvidičo rungtynes. Toks aukštis, toks greitis... Ji atsitraukė nuo turėklų, nes nuo aukščio jai buvo truputi pradėjusi suktis galva. Ji žvilgtelėjo dešinėn ir aiktelėjo. Ant ne taip ir toli esančio suoliuko sedėjo berniukas. Nors sedėjimu būtų sunkiai galima tai pavadinti, jo galva buvo nusvirusi ant peties, veidas atsipalaidavęs. Lietus ėmė stiprėti. Dulksnos lašeliai kondensavosi, tapo vientisais, negailestingais lietaus lašais, pasiruošusiais iki paskutinio siūlo permerkti kiekvieną tavo drabužį. Brooklyn kurį laiką stovėjo nejudėdama, kiek pražiota burna. Ką daryt? Gal jis negyvas? Ji prisimerkė ir pamatė knygą, laisvai gniaužiamą jų nedidelių pirštų. Jis matyt... miega. Brooklyn ėmė eiti link miegančiojo. Jis nebuvo toli, tačiau tą akimirką Brukei atrodė, kad ėjo amžinybę. Prieėjo. Atidžiai įsistelbijo į jo veidą. Veidas, vos krutėjo. Berniukas kvėpavo. Brooklyn nedrąsiai papurtė jį už peties. Ir kažkodėl, visiškai nepaaiškinamai, ji krūptelėjo, atsisuko atgal ir visa išbalus nubėgo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Nicole White Gruodžio 05, 2009, 03:42:01 pm
Saulė iš lėto leidosi už horizonto.Vien varnėnų kliegesys skrodė malonią tylą.Kvidičo aikštė buvo visiškai tuščia,tikriausiai todėl,kad niekas nenorėjo skraidžioti ant šluotų dienai baigiantis.Tačiau vaizdas čia buvo nepakartojamas.Dangus tarsi dažytojo raudonai išdažytas,tarsi rausvomis juostomis išaustas.Nicolei patikdavo saulėlydžiai,jei tik pasitaikydavo proga,tą pačią akimirka atsistoja kur atokesnėje vietelėje,ir tylėdama žiūri.Žiūri ir svajoja.O kada dar gali pasvajoti,jeigu ne saulei leidžiantis?Tada atrodo,kad sunki diena praėjo taip lengvai,kad tiesiog praplaukė kaip sapnas,o kupina nuotykių truko visą amžinybę.Kartais smagu tiesiog apgalvoti rytdieną,sumąstyti darbus ir pasižadėti juos nudirbti.Nicole stovėjo ant paskutinio laiptelio ir rankomis laikydamasi į turėklus svajojo apie savo naują darbo vietą čia,Hogvartse.Vaikystės prisiminimai kankino jos mažą galvelę.Dar ir dabar pamenu,kaip pelėda man atsiuntė laišką,kad mokysiuos burtininkų mokykloje...Kaip aš džiaugiaiusi...Ir kaip aš mokiausi burtažodžius...Apsigynimas nuo juodosios magijos man labiausiai patikdavo...Pamenu lig šiol,kad norėjau tapti paprasta žiobarų dailininkė.Taip,kvaila buvau...Bet jei man nepasiseks,tikriausiai sugrįšiu prie piešinių,tačiau dirbti žiobarų pasaulyje...Na jau ne! Burtininkė apsidairė:liko kyšoti paskutinis Saulės spindulėlis.Pamažu temo.Nejau Nicole taip ilgai galvojo,kad nė nepastebėjo dingusios Saulutės?Prašau,Saulyte,nepabėk,aš dar noriu pabūti prie tavęs...Deja,Saulė nepaklausė ir visiškai dingo.Ragana atsiduso,tačiau jos atodūsis buvo ramus ir gana patenkintas.Nicole pamažu ėmė žingsniuoti atbulomis,žvilgsniu palydėdama šviesą ir palikdama akliną tamsą.

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti4.gif)
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lilith Sargon Gruodžio 16, 2009, 04:58:53 pm
Tashita apsisuko vėlei apžvelgdama aplinką. Šalti vėjo gūsiai piktai daužė veidą ir taršė plaukus. Būtybė pažvelgė į dangų ir tyliai atsiduso. Smaragdines akis užtemdė neįžiūrima tamsa. Plaukai nusidažė skaisčiu geltoniu. Bou nusipurtė nuo šalčio ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės greitomis nuėjo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: rulonaS Vasario 17, 2010, 01:09:09 pm
  Diena buvo keistai rami. Saulė švietė pro debesis. Vakarop ėmė lyti. Kelias minutes sustingusią žemę talžė ir kruša, kai kurie ledo gabalai buvo bemaž galvos dydžio - išmušė Kvidičo aikštėje kelias nedideles duobeles. Apie šeštą valandą vakaro ėmė temti. Nusileido saulė, išlindo menulis. Ėmė švelniai snygūriuoti. Pūtė silpnas vėjelis. Kvidičo aikštės danga pasidengė sniegu. Menesienoje žibėjo varvekliai - jų buvo visur, tačiau didžiausi styrojo ant kvidičo lankų. Matosi jog jau senai čia kažkas žaidė kvidičą, pamanė Ričis žingsniuodamas link tribūnų. Vėjui pūstelėjus smarkiau klastuolis susigūždavo ir stipriau susisupdavo į žieminį apsiaustą su klastūnyno herbu.
  - Čia, - vaikinas net nepajuto kaip jo suskerdėjusios lūpos tai ištarė garsiai. Apsidairė. Tribūnose nebuvo nė gyvos dvasios. O gal jis slepiasi? Jis ar ji? Be reikalo skelbimų lentoj nepažiūrėjau su kuo kovosiu. Jis išsitraukė lazdelę. Tas rudos spalvos pagaliukas jam nekėlė pasitikėjimo. Reikės nusipirkti ką nors geriau. Bet kai tingiu vilktis iki Skersinio skersgatvio tai ir teturiu tik šitą ploną ir ilgą šūduką, kuris gali perlūžti bet kurią sekundę.Klastuolis atidžiau apžiūrėjo lazdelę. Gal nesuluš. Bent šiandien. Rytoj, poryt arba kitais mokslo metais pirksiu geresnę.
  Pirmakursis įsitaisė tribūnose. Buvo kiek nejauku sėdėti vienam. Jis užsimerkė. Staiga pajuto jog jam visai nešalta. Greičiau! Greičiau! Kova vėluoja jau kokias dešimt minučių. Atmerkė vieną akį ir pakėlė prie jos kairę plaštaką. Pamėlus. Nušalau. Puiku kad lazdelę laikysiu kitoj rankoj. Tačiau vizitas pas seselę neįeina į mano planus, negerai, negerai... Paprašysiu gal Breslin nupjaus šitai... Na, ji sutiktų.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lala Vasario 17, 2010, 07:35:49 pm
 Kaja uždususi skuodė link kvidičo aikštės tribūnų. Ji vėlavo. Snigo, buvo slidu, todėl lėkdama kelis kartus vos nepersivertė. Pagaliau pasiekusi tribūnas ji pamatė savo priešininką. Kad iš Klastūnyno bus žinojo, bet, kad tas trenktas, kurį neseniai matė požemiuose tikrai nesitikėjo.
 -Hmm.. Labas,- šyptelėjo Kaja ir pagalvojusi, kad nemandagu būtų iš karto pulti prisistatė:- Aš Kaja.
 Taip bestovint pūstelėjo stiprus vėjas ir Kaja sudrebėjo.
 -Tai gal jau aš tave pulsiu, ok?- neva draugiškai retoriškai paklausė klastuolio.
 Nusimovė savo storas kumštines pirštines, nežiūrėdama kažkur jas sviedė ir išsitraukusi lazdelę bandė prisiminti kokį burtažodį. Emm... Ko ten ta Klastūnyno tvirkintoja mokė? Transva, transga... Et.. Moku tik kelis burtažodžius.
 -Capric!- šūktelėjo.
 Tai man laimėti tikrai nepadės...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: rulonaS Vasario 17, 2010, 07:59:17 pm
  ((Nu būk žmogus, jei parašai kerus tai parašyk ir ką jie reiškia  ;) ))
  Ričis besistengdamas išvengti kerų staigiai pasilenkė į priekį. Jie pralėkė pro galvą ir truputį apsvilino plaukus. Bus tų plaukų. Klastuolis atsisukęs į grifę suburbėjo:
  - Sustink!
  Ir žiūrėdamas kaip violetinis kerų spindulys lekia link oponentės, nusižiovavo. Čia ta isterikė iš požemių... Menesienos apšviestas Ričio veidas atrodė keistai. Akys užmerktos, nosis raudona (tikriausiai nuo šalčio), lūpos pamėlę, bet kampučiai pakelti į viršų.
  Pilies langai visi buvo tamsūs. Kažkur tolumoje pasigirdo vilko staugimas. Turbūt Dakota tik dabar susigaudė jog pabėgau ir stauga prieš mėnulį. O gal ne dėl to jog pabėgau, gal jai PMS. Tos moterys...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lala Vasario 17, 2010, 08:15:08 pm
((tie kerai iš kerėjimo pamokos))
 Klastuolis išsisuko nuo kerų.
 -Damnn..- atsiduso Kaja ir turėjo iš karto pulti į šoną, nes jis į ją paleido sustingdymo kerus.
 Tfuu... Kas būtų jeigu jis būtų pataikęs? Kaja atsistojo ir savo pamėlusiomis rankomis pradėjo ieškoti lazdelės, kurią griūdama kažkur pametė. Prisimerkusi ji bandė kažką įžiūrėti. Deja, buvo taip tamsu, kad nors į akį durk. Kažkur miške girdėjosi vilko staugimas. Vis dėlto, Kaja rado savo pirštines ir jas pasidėjo labiau matomoje vietoje. Atsiklaupusi apgraibomis ieškojo savo lazdelės, kartais pasisukdama į klastuolį, kad jeigu jis pultų, spėtų išsisukt. O Dieve! Jis visas mėlynas!
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: rulonaS Vasario 18, 2010, 07:13:41 pm
((Žinau, bet tingiu paieška naudotis  :())
  Mėnulis pasislėpė už debesies. Pasidarė visiškai tamsu. Ričis kiek apsvaigęs apsidairė. Mėnulis silpnai persišvietė per debesis ir atrodė keistai mažas. Pilnatis, kilstelėjo antakius Ričardas.
  - Ko tu nepuoli, kvanka, praloši, na, ką daryt, tokie jau tie grifai, - nusišaipė klastuolis.
  Ričis nutilo. Pastebėjo jog staiga pasidarė labai tylu. Kažkur netoliese krebždėjo Kaja, bet pirmakursis gerai jos neįžiūrėjo. Miškas neošė. Ežeru nekeliavo nė menkiausia bangelė.
  - Wingardium Leviosa, - tarė Ričis. Po to dar kartą ir dar kartą... Labiau susikaupęs iš penktos karto vaikinas pakėlė vieną iš suoliukų. Lazdele valdydamas suoliuką klastuolis jį nuskraidino link grifės, jai virš galvos ir staiga nutraukė sklandymo kerus. Gal neužmuš, mažas tas suoliukas. Ko ji nepuola? Užmigo? O gal jai pagailo truputį trenkto klastuolio? Keista... Ne veltui yra toks posakis: "Pasaulyje yra grifai ir normalūs žmonės".
  Tylu... Bet iš kažkur sklido tylūs fleitos garsai. Taip, išprotėjau, man girdisi nebūti dalykai, kas vakare grotų fleita. Nors normalių žmonių šioj mokykloj ne tiek ir daug kaip pastebėjau. O gal aš vienas nenormalus - kiti normalūs...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lala Vasario 18, 2010, 09:23:04 pm
 Kajai toliau ieškant lazdelės pasigirdo: "Ko tu nepuoli, kvanka, praloši, na, ką daryt, tokie jau tie grifai" ir ne už ilgo keli "Wingardium Leviosa". Pagaliau Kaja išvydo savo lazdelę po vienu suoliuku, tik jis pakilo... Pajutusi stiprų galvos skausmą Kaja suspiegė ir su žvaigždutėmis akyse bandė stotis.
 -Aš tik ieškojau savo lazdelės,- išlemeno.
 Akyse pasidarė tamsu. Kaja atsirėmė į suoliuką ir laukė, kada visa tai praeis. Jautė kaip kakta teka kažkas karšto.
 -Aaa...- suaimanavo supratusi, kad tai kraujas.- Jeigu nualpsiu, daugiau nemėtyk į mane suolų, ok?- paklausė klastuolio kai akyse prašviesėjus pamatė jo mėlyną veidą.
 Nors Kaja jau lyg ir normaliai matė, bet galvą skaudėjo vis stipriau. Reikia dėt jam atgal, bet suolo aš tikrai nesugebėsiu pakelt! Kaja drebančiomis kojomis atsistojo, nusibraukė kraują nuo kaktos, pasikėlė lazdelę ir šiek tiek svyruodama ėjo arčiau prie klastuolio. Iš tokio atstumo gal pataikysiu... Kaja bandė atsistoti ant suoliuko, kad būtų aukščiau, tik pati nežinojo, kodėl jai reikėjo būti aukščiau. Net nejautė kaip nusvyravo nuo suoliuko ir vėl plojosi. Lyg ir susitrenkė petį, bet drebančios kojos dar funkcionavo ir ji vėl stojosi. Šį kartą nusprendė prisėsti. Šalia rado savo pirštines ir paleido jas į klastuolį. Amm... To neužtenka..
 -Densaugeo,- mostelėjo į klastuolį ir toliau sėdėdama ant suoliuko apsiblaususiomis akimis stebėjo ar jam nepradės augti dantys.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: rulonaS Vasario 19, 2010, 06:41:13 pm
  - Tikrai nemėtysiu, - nusijuokė Ričis. Reikės įtraukti į dienotvarkę valandėlę be sarkazmo. O gal iš tiesų nemėtysiu. Klastuolis kiek sušilo ir jo veidas nebeatrodė kaip mirtinai sušalusio žmogaus. Dabar atrodė kaip tuoj mirtinai sušalsiančio žmogaus veidas.
  Grifei ištarus dantų padidinimo burtažodį Tozijeris nusikeikė. Tai buvo labai negražus žodis, tačiau jo girdėjosi tik pusė, nes Ričis suriko:
  - Protego!
  Kaios kerai atsimušė į vienišą voverę iki šiol laimingai graužusią kankorežį. Jei klastuolis būtų į ją atsisukęs gyvulėlio jam būtų išties pagailę.
  Kažkoks keistas jausmas. Ričis pasičiupinėjo dantis. Jie nebuvo labai ilgi, tačiau tikrai ilgesni negu anksčiau. Nejau įmanoma jog Protego atmušė ne visą burtažodį? Na, juk dantys per keletą minučių neužauga pusę centimetro... Pirmakursis nusprendė nepamiršti apie vizito pas seselę būtinybę. Susitvarkyti dantis. Dar žinoma paprašysiu Modeleksyro - kad merginos mane mylėtų ir kad mokytojos duotų daugiau taškų.
  Buvo išties šalta. Ričis nusprendė tuo pasinaudoti ir kilstelėjęs lazdelę šūktelėjo:
  - Aguamenti!
  Iš lazdelės galo išsiveržė silpna ir iš toli nepastebima srovelė vandens. Klastuolis atsiduso ir susikaupė. Galvoje neliko nė vienos minties. Susikoncentravo į vandenį. Įsivaizdavo vandenį. Ričis bandė netgi pasijusti vandeniu ir galų gale nučiurleno (iš tiesų žengė, bet kadangi bandė įsijausti į vandens vaidmenį, jis įsivaizdavo kad čiurlena lyg upelis) kelis žingsnius į priekį ir išdidžiai mostelėjęs lazdele pakartojo:
  - Aguamenti! - Iš lazdelės, nukreiptos Kajos pusėn, išsiveržė stipri šalto, bemaž ledinio vandens srovė.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lala Vasario 19, 2010, 07:47:00 pm
 Kajos užkeikimas nesuveikė arba suveikė labai silpnai. Šiaip ar taip ji beveik nieko nematė, nes per veidą tekėjo kraujas. Kaja girdėjo keiksmus, dar jai negirdėtą burtažodį Protego. Reiks pasinaudoti... Sėdėjo, lingavo... Priglaudė galvą prie šalto suolo Pagaliau galvos skausmas šiek tiek sumažėjo, Kaja galėjo normaliai galvoti, lyg ir kontroliavo save. Bet vistiek jautėsi kaip nesava. Girdėjo kaip mėlynveidis klastuolis kažką šūkavo. Dar kartą jam šūktelint Kaja pajuto šaltį. Tai klastuolis paleido ledinį vandenį į ją. Kaja pašoko nuo suolo ant savo dabar nelabai patvarių kojų. Bent jau galvą ne taip skaudėjo ir nuplovė jos kruviną veidą. Dar ir matyt galėjo. pastebėjo, kad klastuolio veidas nebe mėlynas, o violetinis. Kada jis spėjo pakeist spalvą? Ir vis dėlto buvo žiauriai šalta.
 -Taip nesąžininga!- pasipiktino Kaja.- Tu arba nori mane užmušt, arba mirtinai sušaldyt! Juk tam, kad laimėtum nebūtina žudyt...
 Patempusi lūpą Kaja pasiėmė pirštines, kurias sviedė į savo priešininką, užsidėjo jas ir pakėlė lazdelę.
 -Gal ir man į tave paleist kažką panašaus?- paklausė ji klastuolio ir nelaukusi atsakymo sušuko:- Obscuro!
 Gal kai jau nieko nebematys nusivers... Kaja svajingai pažvelgė į kvidičo aikštę, į kurią įsivaizdavo besiritantį klastuolį.

8. U
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: rulonaS Vasario 20, 2010, 09:27:55 am
  Ričis staiga apako. Tačiau tai jo labai nesutrikdė, vaikinas apgraibom susirado suoliuką ir ant jo atsisėdo. Tada ėmė į visas puses laidyti Melofors kerus. Jie paverčia taikinį moliūgu. Klastuolis norėjo kai akių užrišimo kerai baigsis, JEIGU jie baigsis, pamatyti vietoj grifės Kaios didžiulį moliūgą. Didžiulį, oranžinį moliūgą... Tačiau Ričis jo nevalgytų, ne vien dėl to jog neapkentė moliūgų skonio. Tozijeris vis dar atsiminė Dakotos paskaitėlę apie kalinius galbūt paverstus vištomis. Žinojo jog tai netiesa tačiau ta paskaitėlė vistiek jam padarė įspūdį.
  Klastuolis sulaikė kvepavimą. Įsiklausė.  Visai netoli, per porą žvilgsniu nuo savęs išgirdo Kaios kvepavimą. Ričis sunkiai atsikėlė ir taip greitai kaip tik galėjo pribėgo prie jos, klupinėdamas (bus mėlynių, šmėkštelėjo juodaplaukėje galvoje), neskaudžiai dūrė lazdele į grifės pilvą (kad įsitikintų jog iš ties užkeri ne orą) ir ištarė:
  - Sustink!
  Nematė ar kerai suveikė ar ne. Ričis vėl atsisėdo ant suoliuko ir suėmė rankom galvą, smilkiniuose karaliavo skausmas. Nuovargis kvietė atsigult ant suolelio ir užmigti... Tačiau jis didvyriškai laikėsi, galbūt dėl klastūnyno, o galbūt todėl jog vaikiškas išdidumas neleido "nulūžti" vidury (o gal jau gale?) kovos su mergaite.  Apytikslis laiko pojūtis klastuoliui skelbė jog jau devynios valandos vakaro. Noriu... valgyti.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lala Vasario 20, 2010, 09:39:25 pm
 Kai apakęs klastuolis pradėjo į visas šalis svaidytis Melofors kerus, Kaja išsigando, kad pavirs moliūgu ir drebėdama, svyruodama, bei aimanodama pasislėpė už suolo. Kaukšėdama dantimis palietė savo viršugalvį. Jo jau nebeskaudėjo. Turbūt užšalo... Nieko skysto nesijautė. Ji jautė kažkį ledo gabalėlį labai gražiai apgaubusį plotelį aplink žaizdą. Eina sau! Kaja pažvelgė į savo ilgus rudus plaukus. Jie jau buvo nebešlapi, o suledėję. Nejaugi aš visa padengta ledu? Kol Kaja nesirūpino klastuoliu jis jau spėjo priartėti. Neaišku kaip jis ją rado. Gal jos dantų kaukšėjimas išdavė ją... Šiaip ar taip, jis smeigė savo lazdelę tiesiai į pilvą, Kajai net užėmė kvapą, galvojo, kad bando ją nudurti. Ir vis dėlto, nors ir nuo to lazdelės dūrio Kajai norėjosi staugti, klastuolis dar ir sustaugė:
 -Sustink!
  Kaja beveik sustingo, galėjo tik vartyti akis ir šaukti "šūdas!".
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: rulonaS Vasario 21, 2010, 05:31:04 pm
  - Nesikeik, - susiraukė klastuolis.
  Kaios užkeikimas bemaž išsivadėjo. Kova buvo baigta. Niekas nugalėtojo nepaskelbė, bet Ričiui tai beveik ir nerūpėjo. Iš galvos išplaukė visas užsidegimas ir fanatizmas kovoti už klastūnyną. Tamsą gaubusią regėjimą pakeitė šviesa. Ir keistas vaizdas. Ant uždraustojo miško medžių tupėjo begalės varnų. Šimtai... O gal net ir tūkstančiai. Ričis nesivargino jų skaičiuoti ir nubėgo į pilį, šūktelėjęs Kajai:
  - Atia! Kova baigta, tikiuosi jog tavęs čia nieks neras!
  Tozijeris bėgdamas šnopavo. Jam viską skaudėjo ir atrodė jog tuoj pargrius, bet vis vien laikėsi ant laibų kojų. Viens, du, trys, įkvėpt, iškvėpt, minam - minam, važiuooojam, viską skauda, bet reikia atkentėt už minkštą lovą ir kitos dienos karštus pusryčius...
  Vienoj vietoj pusnis buvo tokia gili, jog Ričis įsmigo net iki pažąstų. Prireikė nemažai laiko, maždaug penkių minučių, kad išsilaisvintų. Jau atsargiau vienuolikmetis nusivilko iki pilies. Skausmas dar labiau kankino nei bėgant. Pagaliau jis atidarė duris ir įžengė į vidų. Atrodė jog Hogvartsas jį prarijo
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Lala Vasario 21, 2010, 06:44:03 pm
 Kajai besikeiksnojant klastuolis bandė ją sudrausmint. Keistokas klastuolis... Jis paspoksojo į tolį ir nekreipdamas dėmesio į tai, kad kruvina ir sušalusi Kaja visdar negali pajudėt nulėkė į pilį šaukdamas:
 -Atia! Kova baigta, tikiuosi jog tavęs čia nieks neras!
 -Eik tu naa....- nutesė Kaja. Jis, aišku, to turbūt net negirdėjo ir toliau sėkmingai griūdamas į pusnis bėgo į pilį.
 -Ei tu! Riči, ar koks ten, grįžti čia ir atkeiki mane! Taip nesąžininga! Grįžk čia!
 Deja, jis laimingai dingo iš jos akiračio ir Kajai kalendama dantis kartais iškalendavo kokį keiksmažodį. Tai ką? Mirsiu? Nu blyyyn! Man TIKRAI laaaabai šalta! Nors ir klastuolio nesimatė, Kaja vistiek užklykė:
 -Užmušiu tave!
 Bestaugdama Kaja pradėjo siūbuot ir nugriuvo. Tik dabar suprato, kad stingdymo užkeikimas jau seniai nebeveikė ir, kad ji žiauriai susimovė. Nu ok... Vis dėlto buvau įšalus...
 -Lumos,- sušnypštė Kaja ir bandė atšildyti ledą nuo savęs. Išsidžiovinusi ir plaukus, Kaja nusprendė pasivaikščiodama pamiške grįžti į pilį. Juk toks gražus oras, o aš jau nebesustingdyta...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Luis May Kovo 21, 2010, 06:02:03 pm
     Luis susijaudinusi ir skubiai užkopė į tribūnas. Pirmosios kvidičo rungtynės Hogvatse... pamanė ji. Į aikštę plūdo vis daugiau mokinių. Galiausiai komentatorius tarė:
     -Sveiki susirinkę į kvidičo rungtynes - Grifų Gūžta prieš Klastūnyną...- Tada jis pradėjo vardinti pavardes ir galiausiai tarė.- Kapitonai, paspauskite vieni kitiems rankas.
      Netrukus žaidėjai pakilo. Luis žavėdamasi stebėjo žaidimą - tikrose rungtynėse dar nebuvo, tačiau lauke ji kartais - ištikro tai visą vasarą - su broliu Karoliu ir sesėmis Žana ir Faustina pažaisdavo. Netrukus įmetė grifukas ir ji su kitais skandavo:
      -Grifų Gūžta! Grifų Gūžta!...
      Luis nekantraudama laukė rungtynių pabaigos...  Bet vis dėlto nesulaukė, mat prisiminė, kad dabar ji turi būti kitur, taigi išėjo iš aikštės.   
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vanessa Williams Kovo 21, 2010, 06:04:58 pm
[[Per kiek vietų tu čia esi? Tribūnos, mažas staliukas... Paskaityk taisykles, preš teršdama forumą. Ačiū. {{Prfff... Rungtynės...}}]]
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 13, 2010, 09:33:20 pm
Max'as ramiai įžengė į aikštės valdas ir sustojo. Diena buvo rami: švietė saulė, per dangų plaukė keli debesys, mesdami šešėlius ant pievos, kartais pūstelėdavo vėjas, nešdamas rudeninę žvarbą. Persimetęs per kaklą juodai raudoną šaliką, vaikinas susigūžė ir nupėdino per tribūnas. Jam tai pirmos dienos magiškoje mokykloje ir dar profesoriaus pareigose. Nusiskundimų neturėjo, bet jautėsi... vienišas? Vėl sustojo ir susimąstęs atsisuko į aikštę. Akys nieko nematė, ausys nieko negirdėjo, bet kūnas lengvai virpėjo jausdamas net drugelio plazdėjimą. Staiga galvoje šmėstelėjo kažkoks vaizdas ir Max'as sutrikęs apsidairė, tačiau daugiau tribūnose nieko nebuvo. Kas tik ką čia buvo? Prisiminimas? Vaizdinys? susikaupęs dar bandė atgaminti prarastą mintį, bet nieko iš to nesigavo. Atsikvėpęs vaikinas atsisėdo ir pagaliau nuo peties nusiėmė gitaros dėklą. Niekur neskubėdamas patraukė užtrauktuką ir pasauliui pasirodė jo mylimoji Tina. Paėmęs juodą,kaip naktis, gitarą į rankas, Max'as pačiu švelniausiu žvilgsniu ją nužiūrėjo, apkabino ir užkabino pirmą stygą. Žemas garsas nuvilnijo tarp eilių ir iš malonumo Lethal užsimerkė. Įkvėpęs gryno oro, ėmė lėtai kurti meną ir atsiribojo nuo viso pasaulio. Niekas nepriversdavo jo jaustis geriau, nei muzika.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vivian de Havilland Rugsėjo 13, 2010, 09:53:25 pm
Ana ėjo pasivaikščioti lauke ( tą darė kas vakarą, dėl nervų), kai išgirdo kažką grojant. Daina buvo pakankamai graži, ir HOvard iš kart pagalvojo, kad ji karalienė, o jai dainuoja koks Kulpeperis. Taigi ji patraukė ten, kur grojo muzika. Drabužių buvo apsirengus ne per daugiausiai ( chalatas ir šlepetės), todėl atrodė kaip lunatikė.Kai užlipo į tribūnas dar pabandė pašokinėt. Galiausiai pataikė į suklypusią lentą ir vos neišsisuko sprando. Kažkur nukrito jos šlepetė ir Ana nuvirto per laiptus ( tiesiogine ta žodžio prasme) jos ieškoti. Tamsoje kvidičo aikšte atrodė kažkaip keistai ir nežemiškai. Cikadų svirpimas girdėjosi per muziką. Hovard surado šlepetę kažkokiam urve. dar rado lėlės galvą ir sugalvojo ją paiimt..Kol ji grožėjosi lėlės kūno dalim,Iš urvo išlindo barsukas ir ją užpuolė. Sukeldama didelį triukšmą panelė pradėjo rėkaut spygaut ir trankyti į tribūnas.
-GELBĖKIT NUO BARSUKO.

Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Dorota Grand Rugsėjo 13, 2010, 10:14:58 pm
Švelnios it šilkas rankos spaudė voką. Voke glūdėjo didžiausia paslaptis, su kokia tik teko susidurti Jetei.
Nuo Dorotos Taraxanum...
Netgi mintys šešiolikmetės galvoje skambėjo su aidu, lyg atsimušdamos į kietą ir nepralaužiamą metalą. Eos apsidairė. Jos tamsiai raudoni plaukai vilnijo nuogais pečiais per juodą palaidinę iki liemens, kur ilgo spalvoto čigoniško sijono pradžią buvo apsivijusios kelios į kaseles supintos plaukų sruogos. Basos kojos tyliai judėjo per stadioną.
Žinoma, šitaip apsirengus Hogvartse būti negalėjai. Eos spjovė į uniformas, tad jai dar klius. Bet jau geriau išpažinti savo tikėjimą, savo mintis ir savo pomėgius negu paklusniai risnoti kaip šuniukui.
Mergina pakėlė akis į greitai temstantį dangų. Visiškai juodose jos akyse atsispindėjo dar blausūs žvaigždžių atspindėliai, kurie pulsuodami pasakojo istoriją nieko negirdintiems žmonėms. Jet'ė šyptelėjo puriam debesėliui, kuris buvo pakeliai kylančiam mėnuliui.
Klastuolė apsidairė. Iš tikrūjų tai ji ieškojo mielos vietos pagaliau atidaryti tą nelemtą voką, taip paslaptingai atsiradusį ant jos lovos... Tačiau čia ji sutiko daugiau gyvybės nei kur kitur. Eos refleksiškai tūptelėjo šiek tiek palinkus į priekį kuomet išgirdo griozdišką bruzdesį, kurį kėlė besiritanti nuo laiptų mergaitė. Suktelėjus galvą ji grakščiai išsitiesė ir pasirąžė. Akies kampučiu mergina pastebėjo dar vieną figūrą. Tai buvo vaikinas.
Raudonplaukės veido išraiška nepasikeitė. Ji tik nežymiai linktelėjo, nepaleisdama iš akių gitaros, blizgančios prieblandoje. Mechaniškai sunėrus rankas, penktakursė atsiduso ir užmerkė akis. Iš tikrųjų nežinia ko.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 14, 2010, 01:17:45 pm
Žemi garsai plaukė pažeme ir virpino suolus. Kartais pakildavo aukščiau ir užkabindavo orą, bet po to vėl leisdavosi ir sukiodavosi aplink Max'o kojas. Vaikino pirštai lėtai glamonėjo gitarą ir ši maloniai murkė. Jis taip dar būtų grojęs, tačiau neaiškus triukšmas sudrumstė ramybę. Neskubėdamas Max'as nustojo groti ir pažvelgė į tą pusę, kur kažkas šaukė. Išsitraukęs lazdelę jis tarė:
- Faurus!
Iš lazdelės išsiveržė šviesos kamuolys ir nulėkė link garsų. Tai nieko negalėjo sužeisti, bet jam į ką nors atsitrenkus, šviesa blykstelėdavo apšviesdama perimetrą.
Staiga pasidarė šviesu kaip dieną ir Lethal išvydo jaunąją Hovard. Atsidusęs nusuko akis ir pamatė kitą figūrą, kiek tolėliau. Galvoje blykstelėjo užmiršta mintis.
Koridorius. Mokiniai. Jis eina iš Didžiosios salės ir jo akių kamputyje šmėstelėjo raudona splava. Jis atsisuka ir susiduria su nežemiška būtybe, raudonais kaip kraujas plaukais, kurie lengvai juda jai einant. Ji atsisuka, regis pagauna jo žvilgsnį, bet tą pačia akimirką nusisuka. Viena sekundė truko kaip amžinybė...
Eos nuskambėjo vardas jo galvoje ir aikštę vėl apgaubė sutemos. Kelis kartus sumirksėjęs Max'as nusuko žvilgsnį ir įdėjo instrumentą į dėklą. Užsimetęs jį ant peties patraukė link mokinės.
- Ar dera tau tokiu metu būti čia? - stovėdamas šalia paklausė. Jis tyrinėjo priešais sėdinčią merginą ir stengėsi perprasti, nes suprasti nepavyko.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vivian de Havilland Rugsėjo 14, 2010, 04:37:24 pm
Ana pamojavo ranka:
-Ei..pone profesoriau. Aš čia.
Ji pabandė kopti tribūnomis, bet pamačiusi negyvą barsuką ( kurį pati ir trenkė į laiptus) nusprendė palaukti, kol profesorius ateis pats. Hovard žvilgsnį taip pat užkliudė kita mergaitė. Kokia baidyklė..Mirčiau, taip neatrodyčiau. tada pamatė, kaip profesorius prieina prie jos. Kas per...? Ana pasileido į tą pusę, tai greitai, kaip atrodė dar nebėgo.
-Milorde...tai yra profesoriau...milorde- uždususi rėkavo. Galiausiai atsidūrė prie pat jo ir Eos.- Ką jus čia darot su ta...bitch

"Žaibo" kotas padarytas iš beržo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Dorota Grand Rugsėjo 14, 2010, 05:37:29 pm
Wadjet įsitempė pajutus prie savęs... Sakykim kitą biolauką. Ji kilstelėjo galvą kad galėtų žvelgti profesoriui į akis. Pirštų galiukus durstė karštos adatėlės, o mergina tik nežymiai krustelėjo lūpas.
-Jei nebūčiau mokinė, iš tiesų jūsų paklausčiau to paties. Bet gal šį vakarą padarom vienu iš begalybės ir metame oficialumo pagrindus?
Ji tykiai sunėrė rankas už nugaros kur už sijono apvadų užkišo keistąjį voką. Visai begarso jis nuslydo jos oda ir pasiliko saugiai ten gulėti kol jojo šeimininkė neapsigalvos.
Tačiau visus momentus turi kažkas gadinti. Šį kartą tai buvo Ana. Klastuolė-kaliausė, kaip Eos buvo girdėjusi. Grožio gal ir yra, bet smegenų - nulis. Maloniai linktelėjus mergaitei, Jetė kiek pasilenkė kad susilygintų su mažyle, kuri jai buvo ligi smakro.
-Pametei pliušinį meškiuką? - paklausė rimtu veidu, ignoruodama neteisingai mažės pavartotą žodį, - neturėtum čia barsukais svaidytis. Dar susižeisti gali.
Mergina vėl atsitiesė ir sekundę žvilgtelėjo į Maxą. Gūžtelėjo.
Keista. Juk tiek patirties turėjau su vaikais... Gal ir kruvinos, bet... Pro saldžias lūpas nuvilnijo atodūsis.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 14, 2010, 05:59:21 pm
Maxas fiksavo kiekvieną merginos judesį,krustelėjimą, todėl pro akis nepraslydo jos rankos už nugaros. Kažką slepia..Chm. Ir kodėl man turėtų rūpėti?
- Aš kalbu su žmonėmis atsižvelgdamas į jų socialinį statusą, net jei esama už tam tikrų to oficialumo ribų... - rimtai atsakė ir atsisuko į Hovard.
- Eik į mokyklą, kitaip paskųsiu koledžo vadovei, jog slankioji sutemus ir dar taip išsirėdžiusi, - nutvilkė ją griežtu žvilgsniu ir vėl atsisuko į Eos.
- Tavo pavardė Wadjet, tiesa? - atsakymo nelaukė. - Eime pasivaikščioti, darosi šaltoka, o tu menkai apsirengusi.
Nusiėmęs šaliką užvyniojo jį merginai apie kaklą, lyg tai darytų kasdien. Būdamas toks pat abejingas jis dar kartą apžvelgė apylinkes. Tamsioje sieloje paliktos pėdos..Ten vilnijo jos ugniniai plaukai.. Daugiau nieko netardamas Maxas tiesiog praėjo pro mokines ir patraukė link išėjimo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vivian de Havilland Rugsėjo 14, 2010, 06:34:34 pm
Jis jai užrišo kaspiną??Jis jai...O Dieve..O Dievuli..jis grasino mane paskųsti. Ana šniurkštelėjo nosim.
-Kaip jūs drįstat taip su manim elgtis- riktelėjo ji nueinančiam profesoriui. - Jūs..jūs..elgiatės su manim, kaip su mažu vaiku. Kodėl jūs toks beširdis.
 Ji žvelgė į nueinantį profesorių. Norėjo bėgti iš paskos, apsikabinti, ar dar ką nors padaryti, bet nepajėgė. Jautė , kad jam tas nesvarbu. Jis nuėjo. Nuėjo į ją net neatsigręžęs. Išėjo iš jos gyvenimo.Ji norėjo pradėti spiegti ir rėkti nesavu balsu, bet kažkas ją sulaikė. Tai buvo pirmą kartą prabudusi jos savigarba. Aišku ta savigarba negalėjo sulaikyti jos nuo neapykantos Eos.
-Tu...čigonpalaike- Hovard nužvelgė ją niekinamu žvilgsniu- Aš tavęs nekenčiu. - Akimis ritosi pykčio ir skausmo ašaros- kavišele durnele. Kvaila.- Ana pradėjo kukčiot- tuoj gausi, ko nusipelniusi.- tu blogesnė ir už Liusę.
Hovard greitai pribėgo prie raudonplaukės ir stumtelėjo ją nuo laiptų.Tada nusikvatojo ir nubėgo į pilį. Pakeliui rado bomžo paliktą buteliuką acetono ir išgėrė.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Dorota Grand Rugsėjo 14, 2010, 08:53:44 pm
Raudonplaukė kiek sutriko pajutusi ant savo odos profesoriaus šaliką. Pirštu perbraukus švelnų audinį, nusekė vaikiną žvilgsniu ir šyptelėjo tamsai. O šešėliai, mano brangūs draugai ir priešai. Štai ir išaus valanda kai tu būsi svarbus akimirkai, o akimirka svarbi tau. Esame mes šios planetos gyventojai - dulkės. Nepakeisi tu nieko žvelgdamas pro purpurinius vartus...
Ir tik tuomet ji pajuto nestiprų stumtelėjimą. Mirktelėjus dingstančiai figūrai ji grakščiai suktelėjo kulkšnį ir sustabdė kritimą ant kito laiptelio. Mėnulis išlindo kaip tik tą akimirką kai jos svoris šiek tiek persinešė atgal ir raudoni plaukai nuslydo nuo pečių nugara žemyn. Vaiski šviesa privertė spalvą degti.
Čigonė... Vargšelė, dar nemačius gyvenimo. Eos ėmė eiti paskui tolstantį siluetą išėjimo link. Jos basų kojų šnaresį palydėjo svirpliai netikėtai sučirškę šviesoje. Kur ne kur užsižiebė jonvabaliai ir dar keli magiški vabzdžiai, pulsuojantys ryškiai violetine spalva.
Stadionas ir vėl liko tuščias, vienas rymoti nakties tamsoje ir laukti brėkštančios aušros.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Saulės Spindulėlis Rugsėjo 24, 2010, 05:36:40 pm
  Bela atėjo pasižvalgyti po Hogvartso apylinkes. Priėjo Kvidičo aikštės tribūnas. Kaip norėčiau per artimiausias rungtynes ne sedėti čia kur visi, o žaisti su Švilpyne... Svajojo Svan. Aš norėčiau būti gaudytoja... Sugaučiau Aukso Šmaukštą nespėjus kiriems pasakyti "VALIO". Sraidyčiau ant šluotos, kaip tikra profesionalė. Tapčiau komandos kapitone.. Bet tai tik svajonės, kurioms nelemta išsipildyti.. Staiga ją užvaldė kažkoks pyktis. Ji pradėjo bėgioti, kaip išprotėjusi...
  -Kvailos, nieko nevertos svajonės!-iš visos gerklės Svan.
  Pradėjo spardyti akmenis, nesuprasdama ką daro...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Stela Vy Rugsėjo 24, 2010, 05:52:21 pm
Stela ramų vakarą, vaikščiojo po kiemą. Nuejusi prie kvidičo aikštelės, išgirdo kad kaškas rėkauja. Stela isigandusi pasileido begte ton pusen. Bet.. Ten buvo ta švilpinukė Bela Svan.. Ji begiojo ir svaide akmenukus į visas šalis. Atrodė kaip beprotė. O taip. Turbūt gerai pasedėjo po pamokų.. Sukikeno. Vy nuėjo prie jos, bet liko už trijų metrų nuo švilpinukes.
- Ei, Svan.. Ko čia tokia isiaudrinusi? Edvardas paliko?
Nusijuokė.
- Beprotė.
Juokiasi iki nugriuvimo Stela.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: profesore Maljana Rugsėjo 24, 2010, 07:35:03 pm
Reb atėjusi pamatė dvi mergaites.Abi pažinojo,bet jai reikėjo tik vienos.
- Stel,- pašaukė ji.- Prašau,ateik čia.
Kiekvieną kartą,kai tik ji nueidavo į Kiaulasodį,dėdavosi keisti dalykai.Tikrai tikrai.Todėl į profesorės galvą,atėjo stulbinama mintis,kuri nustebino net ją pačią.Kai Stela priėjo Rebecka ištarė,taip sakant pakylėtu balsu.
- Einam su manimi į Kiauliasodį?Norėčiau su tavim pakalbėti Vy.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Stela Vy Rugsėjo 24, 2010, 07:41:52 pm
Stela visdar juokesi. Bet netikėtai išgirdo kad ja šaukia. Atsisukusi pamate Profesore Jams. Ji pašaukė:
- Stel, prašau, ateik čia.
Stela pakluso jos kiekvienam žodžiu, nes mane kad ji geriause mokytoja. Priejusi Stela, tarė:
- Labas vakaras, profesore.
- Einam su manimi į Kiauliasodį?Norėčiau su tavim pakalbėti Vy,- paklause profesorė.
- Nežinau. Ar mums nebus bėdos? Juk vakaras! Ai tiek to, eime..
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: profesore Maljana Rugsėjo 24, 2010, 07:49:00 pm
Išgirdusi paskutinius Vy žodžius,Reb atsakė:
- Mums nieko nebus,nes tu su manimi.
Paėėjusi su Stela,Rebecka perspėjo:
- Nors žinai ką?Gali būti jog ten,- bedė ji Kiauliasodžio pusėn,- mūsų tykos pavojus.Jei nenori ir nemėgsti tokių dalykų,bėk atgal į pilį.Jei ne,tuomet einam,tik išsitrauk lasdelę.
Kažkokiu metu į profesorės širdį dinktelėjo,kad jau prasideda.Mirtis atėjo ją pasiimti,bet ji taip lengvai nepasiduos...Ne...

[ Stela ačiū,dėl profesorės,net paraudau...Toliau susitinkam Kiauliasodžio parke,jei sutiksi dėl pavojų. ]
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Stela Vy Rugsėjo 24, 2010, 07:58:29 pm
{ Nera už ką)}
 
- Mums nieko nenutiks, nes tu su manim.- tarė profesorė.
Stela kiek paraudo. Kokia aš kvailė, kad taip pasakiau.. Durnė. Pagalvojo Stel. Jos pradejo eiti. Paejusios sustojo.
- Nors žinai ką?Gali būti jog ten,-  profesorė bedė ji Kiauliasodžio pusėn,- mūsų tykos pavojus.Jei nenori ir nemėgsti tokių dalykų,bėk atgal į pilį.Jei ne,tuomet einam,tik išsitrauk lasdelę.
- Ar jums aš atrodau kaip bailė? Jus ką?..
Stela ryžtingai isitraukė lazdelę, ir nukreipė į profesorė:
- jeigu jūs taip galvosite, aš jus užkeiksiu. Žinau nuostabiu, sau naujų kerų.. Nors aš čia tik pajuokavau.
Nusijuokė Stel, ir atitrauke lazdele. Jos ryžtingos nužygiavo į tamsą.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: profesore Maljana Rugsėjo 24, 2010, 08:16:43 pm
Pamačiusi Stel reakciją,Reb papyko:
- Ne,aš čia rimtai.Mane persekioja kažkoks kvėša,bet kaip nori,- nenorėdama vėl būti viena pramurmėjo Rebecka.
Naktis buvo gan žvarbi,galėtum sakyti,net šalta.Kažkur tolyje ūkaliojo pelėdos.Merginos praėjo pro pelėdyną,paskui ežerą,truputį Uždraustojo miško,kuris pasitiko jas šiurpiais garsais.Bet nepaisant visko,jos priėjo vartus kurie skelbė Kiauliasodis.Vos spėjus joms koją padėti jas persekiojo kažkieno paleisti kerai.Susigaudžius Reb ištarė:
- Vy,bėk į Kiaulasodžio parką,gerai pasislėpk ir lauk menęs.Anapneo!Korbis Oblivate!- riktelėjo profesorė.
Stela,jau buvo išnykus,bet Rebeckai panūdo nieko nedarius sekti paskui ją.Jos baimė nugalėjo,ir žinoma ji taip padarė...

[ Kitas postas tavo,Kiauliasodžio parke Stel. ]
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Dūūūūūrnė Spalio 13, 2010, 07:52:06 pm
   Štai Klastuolė jau ir čia. Norėčiau čia žaisti... Ir ji aplėkė aplink tribūnas tarsi skristų šluota ir ieškotų Aukso Šmaukšto. Ji rankomis kažką pačiupo ore, lyg tai būtų Šmaukštas.
   -Klastunyno gaudytoja Šorena Gmail sugavo Aukso Šmaukštą! Klastunynas laimi!!-labai įsijautusi sušuko mergina.
   -Vis dėl to, tai būtų nuostabu, aš būčiau komandos narė... Echhhhhhhh... Nieko iš to nebus.-nuleido galvą ir nupėdino prie suolelio. Ji atsisėdo ir dabar įsivaozdavo, kad ji Klastunyno sirgalė.
   -Valio!!!! Mes nugalėtojai, nugalėtojai!!!-sušuko ji.
  -Ne taip nuostabu, kaip įsivaizdavau, būti komandoje daug daug daug kartų įdomiau ir tuo pačiu linksmiau. O teisėja įdomu būtų smagu pabūti? Reikia pabandyti.
  Ji susikaupė ir iš visų jėgų šuktelėjo:
   -Klastunyno gaudytoja vejasi Aukso Šmaukštą ir ji jį sugauna! Nuostabus žaidimas, Klastunynas laimi!- mergaitė nuleido galvą.
    -Ne, ne, ne taip irgi neįdomu. Niekas neprilygsta komados narei.
   Baigusi svajoti Šorė vėl atsisėdo ant žemės (nes jai patikdavo sedėti ant žemės) iš rankinuko išsitraukė knygą apie meilę ir pradėjo skaityti.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Stela Vy Spalio 25, 2010, 10:59:47 pm
Bloga Stela, bloga. Tu esi bjauri gyvatė. Šlykšti kaka.. Pilnatis šį vakarą atrodė tikrai nuostabiai. Kaškur ukavo pelėdos, šlamėjo medžių lapai.
Apskrytame, sidabro spalvos menulio šviesoja švytėjo gryžiukės šviesios garbanos. Ši sedėjo tribūnose, susirietusi į mažą kamuoliuką, ir keikė pati save. Staiga pakėlusi galvą, nusišluostė ašarotą veidą. Bet juk aš galiu pasitaisyti. Galiu būt geresnė.
Nuleidusi galvą, Vy ant veido išriedėjo dar viena ašara. Bet ką aš noriu apgauti.
Vėl pakėlusi galvą, Stela kvidičo aikštelėja pamatė tamsia žmogaus figūrą. Jis ėjo tiesiai pas ją. O ne. Juk manęs dabar čia tikrai neturėtų būti. Va tai tau, Stelute.  Šlykšti kaka, Stela. Prisidirbo bėdos...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Kobis Spalio 25, 2010, 11:28:41 pm
Kobis nenorėdamas miegoti, įšėjo pasivaikščioti. Kadangi beveik visur buvo buvęs, patraukė link kvidičio aikšteles. Tik priėjas ją, Kobis mintyse išgirdo sirgalių ryksmus, kojų ir rankų beldenimus, švilpuko aidus.
Šaltas nakties vėjas praužė pro gryfiuko ausis, pataršydamas jo ,,blondiniškus dredus''. Tik tada jis išgirdo tylu kukčiojimą. Pažvelgęs į garso pusę, pamatę šviesias garbanas, kuriose kaip tyčia atsispindėjo menulis.
Vaikinukas patraukė link mergaites, kuri atrodo buvo gryfiukė. Pamatęs, kad ji pakėlė galvą, Kobis užsidėjo apsiausto gaubtuvą. Bet regis mergina jo nepastebėjo. Toliau žingsniavo link jos.
Šioji dar kartą pakėlė galvą, ir regis dabar pamatė jį. Jis jai nusišypsojo, bet nakties tamsa uždengė jo baltą, dantytą šypseną.
Kobis pradėjo kviepuoti tankiau. Lipant laiptais į viršutinę lože, pradėjo diegti šonus. Pagaliau užlipęs, jis atsisėdo prie jos. Ji regis pajuto, kad jis prisėdo prie jos. Kiek patylėjas, Kobis tarė:
- Sveika.
Mergina kruptelėjusi, pakėlė galvą ir pažiurėjo į jį. Jos melynos, apverktos akys atrodė pasakiškos. Tai buvo jam pažystamos akys. Tik dabar jis suvokė kas ji.
Pagaliau atitraukęs savo žydras akis nuo jos veido, Kobis apžvelgė tamsę naktį. Jis mintyse gryžo į vakarus gimtajame mieste. Atsiduses jis tarė Stelai.:
- Graži naktis,- Akies karšteliu žvilgtelėjas į ją, šyptelėjo.- Tokia gražia naktį neturėtum verkti.
Kobis atsilošė į suolo atramą ir užvertė akis į menulį.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Stela Vy Spalio 25, 2010, 11:47:28 pm
Tik išlik rami. Nepakelk galvos. Po neilgai trukusios tylos, nepažystamasis tarė:
- Sveika.
Kiek kruptelėjusi, Vy pakėlė galvą ir žiurėjo į jį. Nakties tamsa nepaslėpė jo žydrų akių. Jis žiurėjo į jos, o ji į jo akis.
Vienu kartu patraukė vienas nuo kito akis, jie isižiurėjo į tamsą. Stela užsimerkė. Dabar jai rupėjo sužinoti tik jo vardą.
- Graži naktis. Tokia gražia naktį neturėtum verkti.,- Išgirdo balsą šale savęs Vy.
Jis atsiložė į suolo atramą ir isižiurėjo į menulį. Stela visdar susirieturi į kamuoliuką pajuto šalty. Nepastebėjo kaip pradėjo drebėti.
- Aš neverkiu,- pamelavo Stela.
Kurgi ne. Ji pasižiurėjo į savo gražiosios nakties pašnekovą ir tarė:
- Tu man esi matytas.
Ji taipat atsirėmė į atramą, ir taipat isižiurėjo į nakties žibintą.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Kobis Spalio 26, 2010, 12:14:06 am
- Tu man esi matytas,- Tarė žavioji Stela.
Kobis nusijuokė.  Jis pažiurėjo į ją. Ši drebėjo kaip lapelis.
- Gali būti,- Atsakė Kobis.- Juk aš gryfiukas. Beje mano vardas Kobis. Kobis Mačakas.
Vaikinukas nusivilkės savo kaininį apsiaustą, padavė Stelai.
- Apsigaupk. Sušilsi.
Mergina šyptelėjo ir užsidėjo apsiaustą. Kobis isižiurėjas į Stelos garbanas, nepajuto kaip pirštai patys jas užčiuopė. Kelis kartus perbraukęs per jas, jis susitvarde. Atitraukęs pirštus nuo jos švelniujų plaukų, susigėdęs išraudo ir tarė:
- Atsiprašau. Aš tiesiog negalėjau susitvardyti nepalietes tavo gražiujų plaukų.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Elena Cholmondeley Gegužės 30, 2011, 04:27:22 pm
Endė pamatė Keitę, tačiau nekreipė į ją mažiausio dėmesio. Mergaitė ėjo žiūrėti varžybų su viltimi, kad sutiks Rūtą ar
Aną. Ji atsisėdo ant šlapios ''grifiukų'' tribūnos ir vėpsojo į tuščią aikštę. O, norėčiau žaisti šį žaidimą... suvaitojo.
Endė išsitraukė sąsiuvinį ir ėmė daryti namų darbus, nė nesuvokdama, ką rašo. Mintys sukosi apie kvidičą. Ji nusprendė
nueiti į biblioteką ir paimti kelias knygas apie šį nuostabų burtininkų žaidimą. Tačiau darant namų darbus (tokioje neįprastoje
vietoje - tribūnose) ji suprato, kad mintys turi ne tik skrieti aplink žaidimus, bet ir apie mokslus. Na, ką gi tu išmokai? Atsakymas
 - aišku, kad nieko... Tu per pamokas klysti ir mažiausiai keli ranką, o turi tik dešimt taškų. Kokia gėda tau prieš Rūtą...
Endė
save kankino klausimais, apie kuriuos ji net nenorėjo kalbėtis, bet baigus minčių kalbai mergaitė turėjo pripažinti savo Hogvartso
pamokų silpnumą. Lėtai atsikėlusi nuo suoliuko ji nužingsniavo prie  pilies.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Mere For Smit Birželio 01, 2011, 08:07:28 am
Merė kopdama stačiais laiptais į Švilpynės tribūną galvojo. Šis žaidimas toks nuostabus. Laimėjus visi tave sveikina,o pralaimėjus paguodžia. Turi begalės draugų. Kaip būtų nuostabu prisijungti prie komandos,deja nesugebėčiau išsilaikyti ant šluotos. Tad būtų didelis BUM. Ah... Priėjusi savąją tribūna ji prisijungė prie kitų ir ėmė skanduoti savo koledžo pavadinimą:
- Švilpynė!
  Švilpynė!
  Švilpynė !
  Švilpynė!
  Švilpynė laimės ir nugalės!!!
 
Deja,taip šaukdama ji negalvojo apie dabar vykstantį žaidimą ,jos mintys skriejo apie naujosios šluotos nusipirkimą ...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Emille Ann de Flores Birželio 24, 2011, 03:45:28 pm
Emilė, užsimetusi kuprinę ant pečių, bėgo iš pilies, nukurnėjusi per visą kvidičo aikštę pagaliau atsidūrė tribūnose. Nutėškusi kuprinę ant vieno iš suolelių atitraukė ją ir išsitraukė butelį rapsų aliejaus. Tuomet nusišypsojo savo nedoro žmogaus šypsena, kuri paprastai nieko gero nežada, ir išpylė visą aliejų ant grindinio. Baigusi visą procesą išsitraukė iš vidinės apsiausto kišenės juodo guašo buteliuką ir kelias pelėdos plunksnas. Jas užkišo už ausies ir įvėlė į plaukus. Pamirkiusi į guašą du pirštus perbraukė sau per žandus padarydama du indėniškus brūkšnius. Tuomet ištraukė iš kišenės kažkokią pintą juostą ir apsirišo galvą.
- Accio veidrodį,- Sušuko.
Iš kuprinės išlėkė mažas veidrodėlis sidabriniais krašteliais. Pakraipiusi veidrodėlį Emilė įsispitrijo į savo atvaizdą veidrodyje. Puiku, priešą tai turėtų sugluminti... Išsiviepė maniakiška išraiška. Įgrūdusi veidrodėlį atgal į kuprinę stvėrė ją, užkišo už suolelio, kad nesimaišytų, ir ėmė dairytis sau slėptuvės. Eidama nepastebėjo aliejaus, kurį pati ir išpylė, ir neišlaikiusi pusiausvyros aukštielika nusirito per visas tribūnas žemyn. Žnegtelėjo ant šviežiai nupjautos vejos. Visą kūną gėlė. Gyvenimo išmintis. Nepilk kitam aliejaus, nes pats paslysi... Klastuolė palengva atsikėlė ir ėmė kabarotis suoleliais aukštyn, nepastebėjo jog už pusmetrio yra įtaisyti laipteliai užlipimui. Užsikabarojusi aukštyn, dar vis tebegaudydama kvapą Emilė pasislėpė už artimiausio suolo, išsitraukė iš apsiausto lazdelę ir ėmė budriai laukti savo priešininkės.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Rosa Fabes Birželio 24, 2011, 10:22:46 pm
 Rosa atėjo niekur neskubėdama. Praeita kova su kita klastuole, visiškai liepė nebepasikitėti tom kovomis. Mat jos užtrunka daug dienų. Ir bemiegių naktų. Ai..
Taigi grifė ėjo,ėjo,ėjo. Beeidama plauksu pakeitė į blondinę ždž, kaip avril lavigne. Nusišypsojusi veidrodžiui, ji ejo toliau. Pamatė klastuolę. Atsiduso.
-   na, ką nusimato fyfutė... – sudejavo ji.
Klastuolė krito Rosos akyse, o mergaitė šypsojosi. Puiku, puiku.. Pirmas žingsnis – ji pati susižalojo.. Ak.
Bet dėl viso ko, ji susikūprinusi ėjo tyliai pro tribūnas, lipdama, kad jos nepamatytų. Tada būtų šakutės. Tuomet palipusi aukščiau už klastuolės, atsistojo visu ūgiu, ji nusitaikė lazdelę į klastuolės nugarą ir tyliai pasakė :
- Sustink!
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Emille Ann de Flores Birželio 24, 2011, 10:47:36 pm
Emilė dar vis spoksojo pro suolo tarpą. Kai po dešimties minučių susopo kelius nutarė pagaliau atsikelti. Atsistojusi (žinoma stodamasi susitrenkė galvą į suolo kampą) sumanė užkąsti. Tačiau nebegalėjo prisiminti kur nukišusi savo kuprinę. Mergaitė staiga susilenkė norėdama patikrinti vieną pasuolę kai virš galvos praskriejo raudonas žaibas. Klastuolė iš netikėtumo antrą kartą trenkėsi į suolą ir gailiai sustugo iš skausmo. Viršugalvį nežmoniškai skaudėjo. Ji visai be nuovokos pažvelgė ton pusėn iš kurios pasileido raudoni žaibai. Priešais ją stovėjo Rosa.
- Tu!- Piktai sušnarpštė Emilė.
Klastuolė įkišo ranką kišenėn. Lazdelės nebuvo. Kelis kartus perkračiusi visas kišenės mergaitė visgi turėjo pripažinti, jog jos ten tiesiog nėra. Turbūt kuprinėje... Atsiduso. Ji atsitūpė ir kniūbščia ėmė slinkti dairydamasi kuprinės. Už kelių metrų ją pamatė. Šįkart labai atsargiai atsistojusi, prieš tai dar patikrinusi ar vėl kurnors nesitrenks, perlipo per vieną suolelį ir pasičiupusi kuprinę rado lazdelę. Nutėškusi kuprinę ant žemės klastuolė atsisuko į Rosą ir žengė žingsnį arčiau, tačiau vėl plojosi ant žemės. Kuprinės petnešos buvo susipynusios tarp kojų. Emilė šiaip ne taip atsitiesė. Nuo įvairiausių sutrenkimų maudė kiekvieną kūno narelį. Ji užtruko apie penkias minutes kol pagaliau išsivadavo iš kuprinės gniaužtų. Vėl atsisuko į grifę, mąstydama kokiais kerais ją pulti.
- Pasiruošk, aš tave tuoj bandysiu užkerėti,- Perspėjo Rosą ir davė jai kelias minutes, kad galėtų pasislėpti.- Furniculus!
Iš lazdelės šovė violetinis spindulys ir nuskriejo link grifės.
- Kaip tu? Nesusižeidei?- Susirūpinusi paklausė Emilė bėgdama link grifės. Per skubėjimą ir savo nerangumą mergaitė eilinį kartą plojosi ant suolo. Šįkart susitraukė tik užpakalį. Papūtusi lūpas liko sėdėti, tarsi nieko nebūtų nutikę. Galbūt ana,- žvelgdama į Rosą susimąstė klastuolė,- Nematė tokio gėdingo epizodo į kurį kątik įsivėliau... Emilė susimąstė kokius kerus kitąkart galėtų panaudoti, tačiau neatėjus jokiai išganingai minčiai mergaitė taip ir liko kiurksoti ant suolelio.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Rosa Fabes Birželio 25, 2011, 11:41:15 am
-   Tu!- Piktai sušnarpštė Emilė.
-   Taip, aš. – šypsodamasi pasakė Ros. – Manei, kad Begalvis Nikas? O taip... O gal Akilanda? – išpūtė akis. – Ne mano mados.
Grifė su užuojauta žiūrėjo į klastuolę. Tiesą sakant, tuo labiau tamsėjo, tuo labiau baisiau darėsi, todėl mergaitė dėl visa ko pasakė lumos! ir žiūrinėjo į vieną galą, tai kitą, pasišviesindama. Krūptelėjo nuo klastuolės žodžių.
-   Pasiruošk, aš tave tuoj bandysiu užkerėti. Furniculus!
Rosa greitai krito į kitą suoliuką žemiau. Kerai atšoko ir dingo. Mergaitei pasirodė, kad klastuolė vėl susižeidė, todėl tyliai pasakė episkey! ir tie kerai pakliuvo į klastuolę. Gal būt... pamanė ji. manau, kad šitie kerai jai padės ir galėsim normaliai kovoti. Rosa greit čiupo savo lazdelę ir metė tiesiai į Emilės kojas :
- Tarantallegra

Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Emille Ann de Flores Birželio 25, 2011, 02:14:11 pm
Besėdėdama ant suolo klastuolė pamatė žybtelint kažkokią švieselę. Emilė pasitrynė akis mat buvo truputį užsnūdusi. Švieselė sklido iš Rosos lazdelės galo. Staiga Emilė pajuto lyg kažkas būtų švelniai perbraukęs per plaukus. Susitrenkta vieta užkaito, bet po kelių akimirkų ūmiai atšalo. Nieko nebeskaudėjo. Mergaitė sutrikusi apsižvalgė, tikėdamasi išvysti kas gi jos gelbėtojas, tačiau nieko įtartino nepamatė. Atsisukusi į priešininkę tik spėjo sužiūrėti kaip Rosa išsimoja lazdelę ir pajuto kaip kerų šuoras kirto klastuolei į kojas. Šios iškart ėmė nevaldomai trepsėti ir šokinėti. Po kelių minučių ėmė šokti stepą. Emilė juokėsi pati iš savęs net pilvą susiėmusi. Tačiau po kiek laiko užsiėmimas visai pabodo ir nuovargis po truputį ėmė mausti pėdas.
- Gana, nustokit,- Subarė mergaitė pėdas, tačiau nieko neįvyko. Emilė vėl piktai šnirpštelėjo ir tik nusitaikiusi lazdele suprato, jog nežino jokio atkeikimo ar burto, kuris padėtų tokiu atveju. Dar vis trypdama, Emilė nutaikė lazdelę į grifę, norėdama atsikeršyti:
- Avis. Oppugno.- Sumurmėjo pirmą galvon šovusį burtažodį. Ūmiai iš niekur atsirado pulkelis paukščių ir visi vienu metu puolė Rosą.
Emilė tuo metu, dar vis trypdama, bet jau visai nuilsusi nutrepsėno prie kuprinės.
- Locomotor Mortis!- Nutaikė į kojas. Šios suglebo ir trypimas liovėsi.
Puiku... Mintyse nusišypsojo sau mergaitė ir pabandė atsistoti. Tačiau kojos regis neklausė klastuolės ir buvo kaip švininės. Gūžtelėjusi Emilė pasičiupo kuprinę ir ištraukusi keletą kreminių pyragaičių vienu metu susikišo į burną. Tuomet dar kartą pabandė atsistoti. Pavyko. Truptį drebančiom kojom mergaitė atsisuko pažiūrėti kaip sekasi Rosai su paukščiais.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Rosa Fabes Liepos 02, 2011, 09:31:47 pm
Grifė žiūrėjo kaip toliau šoka Emi, kol pati pradėjo iš jos juoktis. Mat šoko tikrai juokingai. Tada lyg iš niekur atsirado DAUG paukščių ir jos puolė Rosą.
- At...šokit! - ji suriko.
Paukščiai jos neklausė. Puolė dar įnirtingiau, pradėjo pešti plaukus. Rosa juso baidė rankomis, tačiau nesėkmingai. Bandė mintyse prisiminti kokį nors normalų burtažodį. Tačiau jai galvoje sukosi ką sumesti priešininkei už tai.
- Sustink! - sušukusi ji metė priešininkei.
Tada mergaitė paėmė paukštį vieną, iš kišenės pasiėmė kišeninį peiliuką, ir Rosa saditiškai dūrė į paukščio pilvą, pasipylė kraujas.
- Ir jūs taip norit? - paklausė sadiškai paukščių, grifė. Jie kaip mat iškrido, bijodami tokio likimo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 03, 2011, 10:16:50 am
Atsisukusi į Rosą klastuolė nesusilaikė nepasididžiavusi savo sugebėjimais. Iš oro išburti Emilės paukšteliai skraidžiojo apie grifę ir matyt bandė išpešti kuo daugiau plaukų. Staiga palei kairę ausį praskriejo raudonų žiežirbų spiečius. Kad ir kas tai buvo per kerai, Emilei visiškai nepatiko, jog Rosa taip kovingai nusiteikusi. Negana to, po kelių akimirkų grifė iš kažkur ištraukė peilį ir dūrė paukščiui į pilvą. Šis Rosos rankose suglebo. Kiti paukšteliai pabūgę tokio pat likimo vėl pasileido link Emilės. Mergaitė padūko spiegti, rėkti ir nukurnėjo tribūnomis žemyn. Atsidūrusi ant vešlios kvidičo aikštės žolės stabtelėjo ir kelis kartus giliai įkvėpė. Nuo bėgimo buvo gerokai uždususi. Nejučiomis žvilgtelėjo į tribūnas. Visi paukšteliai, supratę, jog yra laisvi, vienu metu šovė į vaiskų dangų ir nuplasnojo link uždraustojo miško. Klastuolė, supratusi, jog vienas priešas išvestas iš rikiuotės lengviau atsiduso. Vėl užsikabarojusi į tribūnas (eilinį kart nepastebėjo, jog šalia yra laiptai) susirado kuprinę ir išsitraukė butelį moliūgų sunkos.
- Nori gert?- Maloniai paklausė.
Nesulaukusi atsakymo Emilė užsivertė butelį ir vienu ypu išmaukė pusę butelio.
- Imk jei nori,- Nežinia kodėl dar pasakė ir padėjo butelį ant vieno iš suolelių arčiau Rosos.
Išsitraukusi iš apsiausto lazdelę ėmė svarstyti kokiais kerais pulti grifę.
- Aquamenti,- džiugiai sušuko.
Vandens srautas, nešovęs Rosos link, davė tiesiai mergaitei į veidą. Emilė ėmė kosčioti ir springti, mat vandens papuolė į plaučius. Atsimerkusi klastuolė pastebėjo, jog laiko nukreipusi lazdelę ne į priešininkę, o į save. Negana to, nuo veido kapsėjo juodi lašai.
- Accio veidrodį,- Sunerimusi sumurmėjo ir iš kuprinės atlėko veidrodėlis.
Mergaitė, nežinodama ko tikėtis iš savo išvaizdos, nedrąsiai pažvelgė į veidrodį. Visa jos maskuotė buvo nuėjusi per niek. Plunksnos jau seniai iškritusios, brūkšniai, ištepti guašu, susimaišę su vandeniu išpurvino visą veidą.
- Valyk,- Emilė paliepė lazdelei.
Nieko neįvyko. Kvailas pagalys... Mintyse sušnypštė ir įgrūdo veidrodėlį bei lazdelę kišenėn. Pasišovusi dar kąnors iškrėsti Rosai tiesiu taikymu nutipeno prie kuprinės ir iš jos ištraukė keletą sutižusių, nuo vakarykščių pusryčių likusių pyragaičiu su kremu.
- Vingardium leviosa,- Grakščiai mostelėjo lazdele ir pyragaičiai nusklendė link Rosos veido. Emilė sau po nosimi tyliai sukikeno.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Rosa Fabes Liepos 04, 2011, 07:41:51 pm
Rosa ilgai nežinojo ką daryti su mirusiu paukščiu. Valgyt? Nunešt pelėdom? Mest į klastuolės kuprinę? Mąstė. Galvojo ir jį su koja paspyrė miško link. Ant suolų buvo DAUG kraujo, o ant Rosos rūbų kraujas tėškėsi ant tribūnos grindų.
Mergaitė žiūrėjo kaip kvailioja ta klastuolė. Kaip išprotėjusi bėgo nuo tų paukščių. Tada.. Rosa palipėjo žemiau ir griūvo ant kraujo.
-   Susilaužiau koją. – pasakė rimtai
O klastuolė kaip dundukė į ją metė  pyragėlius. Tada grifė pratrūko.
- GAL BAIGSI ČIA? NUGABENK MANE Į LIGONINĘ, KOJĄ SUSILAUŽIAU.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 05, 2011, 08:51:21 pm
Emilė iš tolo matė kaip Rosa paspyrė negyvą, kraujais aptekusį paukštį. Palipėjusi žemiau Rosa dingo iš akiračio, tik pasigirdo duslus jos balsas:
- Susilaužiau koją.
- K... Kas?- Sumikčiojo klastuolė. Pyragėliai sklendę link grifės patys neteko pusiausvyros ir tėškėsi ant suolo. Tuomet Rosa prapliuto šaukti. Klastuolė nelabai suprato ką ji ten šūkialioja, tik tarėsi supratusi pavienius žodžius: Čia, koją, sulaižei.
Širdis ėmė tankiau plakti, Emilė negalvodama pripuolė prie Rosos.
- Aš tau sulaužiau koją?- Gailiai sudejavo.- Galiu išgydyt. Episkey!
Klastuolė atsargiai palietė Rosos koją ir visai iš nevilties susmuko. Koja buvo visiškai minkšta, sakytum kas būtų sutrupinęs visus grifės kaulus.
- Rosa nepyk,- Suinkštė.
Ilgai galvodama Emilė pagaliau padarė vienintelį logišką dalyką: permetė Rosos ranką sau per petį ir pastatė ant kojų. Šiaip ne taip vilkdama šitą svorį nušlepsėjo link ligoninės.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 13, 2011, 09:47:28 pm
Nikolajus sėdėjo tribunose ir svajojo api tai kaip pakliūs į kvidičo komanda. Atata kaip būtu gerai padaryčiau geresni įspudi Amelijai. O gal Amelija čia atsivesti? Manau jau susitiko su drauge.Nikolajus atsistojo pasiražė ir išsitraukes lazdele nusitaikes į dangu sušuko:
-Wiggardium levioza!- Kerai nuskriejo į dangu ir dingo debesyse.Kaip gražiai atrodo laisvi kerai lyg paukščiai debesyse.
-Avis.- Dabar iš Nikolajaus lazdelės išskrido tikri pauksčiai. Staiga Nikolajus pamatė prie jo artėjanti pavidala.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dream Rugpjūčio 13, 2011, 09:59:51 pm
   Amelia sėdėjo tribūnose ir valgė sumuštinį, kuri nuglvelbė iš didžiosios salės. Chi, tikiuosi, kad profesorius nematė, kad nugvelbiau sumuštinį nuo jo stalo. Chi! Sukikeno mintyse ji. Vy dairėsi, gal yra kokių pažįstamų mokinių. Ir... Buvo! Nikalojus! Visa švytinti, Ami greitai sušlamštė sumuštinį ir atsikėlusi nuo suolo ėjo link Zyberkauzo.
   Likus gal kokiems penkiems metrams iki tikslo, mergaitė sušuko:
   - Labas, Nikai!
   Priėjusi visai šalia apsikabino. Gal geriau jo nebučiuosiu... Tegu pats bent kartą susipranta! Šiek tiek nusijuokusi iš savo minčių, Amelia dar kartą pasisveikino:
   - Labutis! Ką veiki čia vienas? Vėl buri?- nusijuokė,- Ei, aš turiu moliūgų sulčių ir purpurinio pudingo. Gal norėtum?
   Nusišypsojusi ir net nelaukusi atsakymo, Vy išsitraukė butelį moliūgų sulčių ir dėžutę purpurinio pudingo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 13, 2011, 10:23:33 pm
O Amelija kaip gerai.Nikolajus taip pat ją apsikabino ir pabučiavo.
- Labukas Amelija. Ačiu sulčiu nenoriu. Kaip sekasi? Beje kerėti niekada nepamaišo dabar ruošiausi savo demona iškviesti.
 Nikolajus atsisėdo kartu pasodindamasi ir Amelija. Jis darkarta ją pabučiavo.Pasaka ne gyvenimas geriau ir būti negali tik tas oras.
- Kaip mokslai?
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dream Rugpjūčio 13, 2011, 10:58:26 pm
   O, gerai, kad susiprato... Amelia prisėdo šalia Niko.
   - Na, jei nenori sulčių,- susigrūdo jas vėl į krepšį,- Tai gal pudingo?- nusišypsojo.
   Nesuprantu. Ko jis visada šitaip buria? Ką, gal jis burtomanas? Nusijuokė, bet greitai nutilo, kad Nikas nepagalvotų, jog ji kokia kvaiša. Bet nepavyko... Amelija pradėjo dar labiau juoktis. Tik ji pati, nežinojo iš ko juokiasi. Paskui pažvelgė į jį ir nutilo.
   - Atleisk, kad praeitą kartą taip greitai turėjau išeiti. Turėjau aptarti kelis reikaliukus su drauge. Beje, jos vardas Katerina. Katerina de Klaud,- nusišypsojo,- Beje, kodėl tu visą laiką taip nori parodytitą demoną?- bet šito paklausdama pasigailėjo Susimoviau... Juk jei jis bus baisus, galėsiu apkabinti Niką!- Tai , aš norėčiau, kad parodytum savo demoną. Norėčiau kai ko paklausti... Bet man turėsi būtinai atsakyti. Taigi, kodėl aš tau patikau? Ir net nebandyk išsisukinėti nuo klausimo.
   Baigusi kalbėti, Amelia atsiduso ir žiūrėjo tiesiai į Nikalojų.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 14, 2011, 12:15:33 am
Nikolajus pasiraitė rankoves ir nubrėžė magišką rata savo lazdele.
- Turi eiti į ratą tik šiukštu nepaliesk jo nes pasekmės bus baisios,- Nikolajus ir pats įėjo į ratą. Kai Amelija taippat įėjo jis ištarė burtažodžius.-Ex nihilo esse, libertate exercitum, invito te in mundo Dohandhan.
 Blykstelėjo žaibas ir toje vietoje kur jis kirto atsirado Nikolajaus demonas Dohandhan'as.
- Sveiki mano šeimininke. Gal neperbaisus pavidalas?- Dohandhan'as buvo pasivertes savo iprastiniu pavidalu tik turėjo raudonas akis.
- Nemanau bet jei tu nori Amelija jis gali pavirsti kitu. Dohandhan'ai  pavirsk baltu vilku man taip labiau patinka gerai?
- Žinoma šeimininke.- Ir Dohandhan'as pavirto baltu kaip sniegas vilku.
- Ameija susipažink su mano džinu Dohandhan'u.
- Laba,- Dohandhan'as apsižiurėjo kad sužinotu ar dabar diena ar naktis.- Diena. Turbūt jums atrodo keistai kalbantis vilkas bet džinai tokie kaip aš gali betkuo pasiversti.
- Amelija kaip jis tau? užduotis vykdo greitai ir puikiai.- Nikolajus nusyšipsojo Dohandhan'ui ir abučiavo Amelija.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: dream Rugpjūčio 15, 2011, 12:39:00 am
 Amelia šiek tiek išsiganao tokio demono. Galėjo ir nebūti tų raudonų akių... O Dieve, kokių padarų šiais laikais nebūna! Jėzau, dar tos raudonos akys! Galėjo būti kokios geltonos ar bent jau oranžinės. O dabar. Raudonos! Šitaip apmąsčiuri galimybes, Amelia vėl išsitraukė savo moliūgų sultis. Nuo šitų baisybių,aš kažkodėl labai ištroškau.
   - Atleisk, Nikai, juk aš galiu atsigerti?- net nesulaukusi atsakymo, Amelia išgėrė gal tredždalį sulčių.
   Jau darėsi tamsu ir Ami pamanė, kad bent kartą prieš savo vaikiną, galėtų paburti pati.
   - Lumos- šį burtą mergaitė mokėjo puikiai, taigi, galima sakyti, kad sumurmėjo kažką sau po nosimi ir viskas.
   Aplink iš karto pasidarė šviesiau.
   Pagaliau demonas jau nebebuvo baisus. Dabar jis buvo gražus, baltas, tarsi sniegas vilkas. Žiemą tokio net nepamatytum.
   Po bučinio, Amelia vėl jautėsi, kaip devintame danguje. Po jo, ji apsikabino Niką ir nebepaleido. Prisiminusi, kad dar negavo atsakymo į savo vieną klausimą, paklausė dar kartą:
   - Nikai, aš rimtai. Kodėk aš tau patinku? Kas tau manyje patinka?- ir kaip visada, nusišypsojo savo tobula, plačia šypsena.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 15, 2011, 12:48:21 am
Užsispyrėlė.pagalvojo Nikolajus ir nusyšipsojo.
- Kas tą meile supaistys. Dohandhan'ai pakeisk akių spalva į smarakdo žalumos labai tiks,- Nikolajus darkarta šyptelėjo.- Gal galima,- Nikolajus parodė į moliūgu sultis.- Demono iškvietimas taippat vargina kaip ir demonui skauda. Beje Dohandhan'ai ar šį kartą tau skaudėjo? Ir padaryk kad būtu šviesiau.
- Žinoma šeimininke.- Dohandhan'as vilko pavidalu pritupė lik nusilenkdamas ir iškarto tapo šviesiau.
- Dohandhan'ai susipažink su mano drauge.- Nikolajus galva parodė Amelija.
- Gal norėtum kad mano džinas atneštu tau konors? jis gali padaryti viską tad nesikuklink.
- Beveik viską šeimininke.- Pataisė džinas.
- Nesvarbu na tai kaip ko norėtumei?- Tik staiga Nikolajus prisiminė kad jam reikia eiti.Velniai grieptu.
- Atleisk negalėsiu ilgiau pasilikti. Džine dink iš čia.- Nikolajus atsisveikinimui pabučiavo Amelija. O kai džinas dingo Nikolajus nubėgo tekinas į pilį.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 29, 2012, 01:07:50 am
Elena atsivilko į tribūnas. Susmuko kėdėje. Norėjo pabūti viena, o gal tiesiog pasipraktikuot, pasimokyti. Ji atsivertė kerėjimo vadovėlio puslapį. Ėmė skaityti:
Flagrantia
Padaro, kad daiktas nudegintu odą, kai jį paliečia. Reikia ore nupiešti trigubą kryžių. Mintyse įsivaizduoti poveikio ilgumą. Ištarti burtažodį.

Visai įdomu.
- Flagrantia!
Lazdelę nutaikė į pamestą šaliką. Pabandė jį priliest. Jis smarkiai nudegino.
-Geriau jau eisiu. - pagalvojo Elena ir nuėjo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Grace Nicholson Birželio 28, 2014, 09:22:37 pm
Grace ir Eleanor sudribo tribūnuose ir stebėjo kaip Airon tartum beprotis suka ratus aplink aikštę. Berniukas klykavo, susidarydamas kvailelio įvaizdį.
-Jis TIKRAI pateks į Grifų Gūžtos komandą,- suprunkštė El ir kaip ir Grace atsivertė kerėjimo vadovėlį.
Grace norėjo pasipraktikuoti, nes jai taip ir nepavyko priversti savojo dubens mirgėti. Grace pagriebė nukritusį klevo lapą ir pabandė:
[b-]Marlota![/b]
Nieko.Dar kartelį.Nieko.Dar.Dar.Ir dar.
-Marlota!,- sušuko ji visiškai susierzinusi. Nieko. Tada iš Grace burnos pradėjo ristis keiksmai, kurių geriau neminėti...
Mergaitė nusprendė pasipraktikuosianti vėliau ir tiesiog prunkštė iš Airon kuris bevaizduodamas legendinį Viktorą Krumą vos nenudribo nuo šluotos.
Berniukui baigus pasiskraidymą, draugai pasuko link pilies. Grace nusprendė atlikti dar vieną bandymą su naujaisias kerais.
-Marlota!
Ir-jei galima tuo patikėti-pavyko! Ant žolės gulėjas šalikas suspindėjo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 20, 2014, 07:17:07 pm
Fasas pro sutrūnijusius, apsilaupiusiais dažais vartus įžengė į didžiuuuulę Kvidičo aikštę. Įėjęs atidžiai apsidairė ir užlipo į žiūrovų tribūnas. Buvo matyti, kad kadaise aikštė buvo nepaprastai graži, tačiau dabar visiškas senovinis griozdas, nusilaupiusiai dažais ir aplūžusiais vartais ir suolais. Aikštė buvo visiškai tuščia ir gaubiama nusėdančio rytinio rūko. Fasas nusprendė nueiti į biblioteką ir paieškoti burtų, padedančių pataisyti aikštę. Jam norėjosi adrenalino, kuris padėtų prasiblaškyti, kuris leistų gerai praleisti laiką, ir tokį adrenaliną suteikti galėjo tik Kvidičas.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Brielle Siri Devers Rugsėjo 23, 2014, 03:00:18 pm
Luelė atėjusi atsisėdo tribūnose ir nutaisiusi piktą veidelį ėmė spoksoti, kaip Džeinė Meko, penktakursė klastuolė skradžioja ant savosios šluotos ir išsidirbinėja darydama visokiausius Vronskio simuliavimus, kūlversčius ir panašiai. Luelė galvojo, kad būtų lkabai puiku turėti savo šluotą, kad ir paprasčiausią pasenusį Žaibą. Taip, būtų nuostabu. Tačiau tėvai jai nepirks jokios šluotos, taip jai jie pasakė dieną prieš išvykimą į Hogvartsą. Luelė labai prašė, tačiau nieko nepešė. Kvidičas labai pavojingas, taip Luelei sakė jos tėvai.
Luelei pasidarė šalta, tad ji tvirčiau susisupo į savo apsiaustą ir nutraukusi savo skaudžius apmąstymus vėl įsispoksojo į Džeinę Meko.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Luna Poter Lapkričio 01, 2014, 01:00:21 pm
Šaltą rudens vakarą Rožė tyliai tipeno per pilies kiemą iki kvidičo aikštės. Ten treniravosi jos broliai Danielis, Setas ir Aleksas. Ji užlipo į tribūnų viršų ir ėmė stebėti. Danielis buvo gynėjas, Setas - puolėjas, o Aleksas gaudė Aukso šmaukštą. Jie puikiai skraidė.
- Nagi, Setai, įmuši kada nors, ar ne? - erzino Danielis Setą, kuris bandė įmesti Kritlį.
Netrukus pradėjo lyti ir žaidimas turėjo baigtis, nes lietus labai trukdė.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Katherine Rivers Sausio 31, 2015, 04:21:03 pm
Užlipę į aukščiausią vietą tribūnose, Semas su Katerina atsisėdo, ir ši pradėjo pasakoti:
-Na aš vaikščiojau Vokietijoje, Berlyno gatvėse. Kaip tik ieškojau vietos persikraustyti, juk žinai, kad vienoje vietoje per ilgai neužsibūnu? - klausiamai pažiūrėjo ji į Semą, kai šis apdorojęs informaciją linktelėjo, katerina pasakojo toliau,- tai štai, vaikščiojau, o kai pasukau, ten kur nereikia. Ruošiausi paklausti žmonių kokia ten vieta, bet mano lūpos buvo surakintos, negalėjau kalbėti. Tada kažkokia paslaptinga jėga pradėjo mane vesti savęs link. Aš negalėjau valdyti savo kūno. Okai pasukau į kažkokį skasgatvį, iš už kampo išlindo Jis...- vis dar drebančiu balsu pasakojo Katytė. - Jis man kažką pasakojo, grasino man. Sakė, kad aš dar atsiimsiu, kad nuo jo bėgau. Bet tuo momentu, pro mus praėjo kažkoks keistai apsirengęs žmogus, ir išgelbėjo mane. Regis Jiedu buvo pažystami, bet ne gerąja prasme. Jiedu atrodė kaip priešai. Kai Jis atkreipė dėmesį į nepažystamąjį, aš išsivadavau iš jo kerų, pasiverčiau pantera, ir pabėgau. Keli žmonės norėjo mane medžioti, bet aš spėdavau pabėgti. Palikusi visus daiktus, tik pasiėmusi kelionmilčių atkeliavau į Kiauliasodį. Tuomet pasiunčiau tau pelėdą. Jis ir vėl mane medžioja. Viskas prasideda iš pradžių...- ir ji vėl prapliupo verkti. Semas laikė ją apglėbę per pečius. Sakydamas raminamus žodžius.
- Taigi, aš turiu planą. Pirma, tu nusiperki namą Kiauliasodyje, antra, tu kiekvieną dieną susitinki su manimi po pamokų, aš tave mokinsiu ANJM ir trečia, tu turėsio pakeisti savo išvaizdą, kad niekas tavęs neatpažintų. Supratai?- tvirtu balsu tarė Semas žiūrėdamas savo seseriai į akis...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Keidi Heron Vasario 15, 2015, 03:38:16 am
Keidi atsisėdo kvidičo aikštės tribūnose. Mergina peržvelgė šešis lankus ir lyg per miglą prisiminė, ką Tomasas pasakojo apie kvidičą- regis, keturi kamuoliai... ar penki... na, velniop. Kam rūpi tas kvidičas. Svarbiausia, kad čia nieko nėra.
Keidi atsegė savo kuprinę ir išsitraukė coca-cola buteliuką, pripiltą juodo atspalvio burbuliuojančio skysčio. Atsukusi mergina gurkštelėjo. Gėrimas buvo ledinis, bet nurydama mergina šalčio gerklėje nepajuto. Užtat smegenyse pasidarė taip šalta, kad Keidi vos spėjo užsukti kolos buteliuką prieš atsilošdama kėdėje ir paleisdama buteliuką iš atsipalaidavusios rankos.
Po akimirkos Keidi atsimerkė ir pažvelgė į tolį. Tada pasilenkė ir pakėlusi buteliuką nuo žemės pažiūrėjo, kiek skysčio dar liko. Buteliukas buvo  beveik pilnas, lyg nugertas būtų koks centimetras nuo viršaus.
-Velnias,- tyliai tarstelėjo Keidi. Praėjo tik savaitė, o ji jau sunaudojo visą litrą. Tomasas juk aiškiai pasakė- po gurkšnį, kai įtampa užkyla arba vaizdas dvejimasi, kitaip bus blogai..
Mergina įkišo buteliuką atgal į kuprinę ir apsidairė. Viskas buvo ryšku. Labai ryšku. Keidi beveik galėjo suskaičiuoti Hogvartso langus.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 29, 2015, 12:00:55 pm
   Jekaterina tyliai niūniuodama muziką po nosimi užkilo į tribūnas ir patogiai atsisėdo ant suolų. Išsitraukusi nedidelį piešimoalbumą ir pieštuką ėmė piešti. Kažkodėl trūko kažko, kas praskaidrintų nuotaiką, tad juodaplaukė išsitraukė ausinukus. Aišku, magiškus, nes kitaip jie neveiktų ir įsikišusi į ausis pasileido muziką. Muzika grojo garsiai, tad Klastuolė nieko nebegirdėjo aplinkui ir tyliai dainavo su atlikėjais. Piešė gamtovaizdį, kalnus bei saulę. Blausiai šypsodamasi ir vedžiojo pieštuku po baltą lapą ir tyliai dainavo tą dainą, kurią klausėsi. Jautėsi esanti viena, nes septintą ryto visi arba miega, arba sėdi valgykloje, o ne tribūnose kvidičo aikštėje. Tai buvo vienas tų rytų, kada mergina labaio troško pabūti viena su savimi.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 29, 2015, 12:35:57 pm
Gabriella atėjo pasivaikščioti į kvidičo aikštę, vistiek nemiegojo ir neturėjo ką veikti. Atėjusi ji pamatė kažkokią žmogystą, sėdinčią tribūnose. Įdomu, kas tai galėtų būti... pagalvojo mergina ir nuėjo link tribūnų. Priėjusi taip, kad jau įmatė ir nuspėjo, koks tai žmogus, šviesiaplaukė šyptelėjo ir priėjo prie Jekaterinos.
- Labas, - pasisveikino profesorė iš vienos ausies išimdama ausinuką. - Ką čia veiki taip anksti? Oo, gražiai pieši! Nemaniau, kad mėgsti piešti, kai dar mokiausi Hogvartse, nei karto nemačiau tavęs piešiančios.
Gabriella Morris iš rankinės (nežinia kodėl ją buvo pasiėmusi) išsitraukė šokolado plytelę ir pasiūlė Jekaterinai. Paskui pati atsilaužė gabaliuką ir įsidėjo į burną.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Liepos 29, 2015, 03:57:29 pm
   Jekaterina vis dar tyliai dainavo piešdama tą gamtovaizdį. Kalnai buvo viena jos mėgstamiausių vietų. O juo labiau slėniai, tad tarp dviejų kalnų įpaišė slėnį su krioklių. Ten pripiešė įvairių gėlių ir kitokių grožių. Žinoma, tokioje vietoje jai patiktų apsilankyti ir net gyventi. Mintyse ji kartais sudarinėdavo planus ką darys vėliau. Po to, kai vėl mirs. Ji net pašoko iš vietos, kai kažkas išėmė ausinuką ir pasisveikino. Refleksiškai užvertusi piešimo sąsiuvinį, kuriame buvo nemažai jos piešinių, Klastuolė nurimo. Tai buvo tik Gabriella, o ne koks smalsus pirmakursis.
 - Labas, - kažkaip kol neprasidėjusios pamokos, tai nėra labai ką veikti, - šyptelėjo puse lūpų juodaplaukė. - Matei? Hm, ačiū... galbūt dėl to, kad ne itin mėgstu užsiiminėti tokia ir panašiomis veiklomisprie kitų, - nervingai pasakė ji ir galiausiai visiškai nurimo. Priėmusi šokolado atkano gabalėlį. - O tu ką veiki tokį ankstų rytą? - paklausė draugės/profesorės.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 31, 2015, 12:41:50 am
Gabriella atsilošė ir padėjo savo rankinuką šalia savęs.
- Tai kokios bėdos kamuoja, ko nemiegi? - nusijuokė profesorė, suprasdama, kad kuo toliau, tuo labiau ji praranda savo humoro jausmą, kuris, kaip nekeista, visada buvo klišokas. - Turi gražų balsą, - pagyrė šviesiaplaukė, atsilauždama dar vieną plytelę šokolado.
Gabriella užsimerkė, mėgaudamasi lengvu vėjeliu, kuris švelniai taršė jos auksinius plaukus. Netrukus mintimis nuklydo į nelabai linksmą praeitį, apgalvojo savo, kaip pirmakursės ir antrakursės gyvenimą.
- Kaip greitai bėga laikas... Atrodo, ką tik mokėmės Hogvartse kartu, o dabar aš jau profesorė, tu jau visa mergina. Ir kai pagalvoji, kiek mes klaidų padarom, kai nesuprantam ir nežinom, kaip reikėtų pasielgt. Susimaunam, klystam...
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 01, 2015, 01:17:05 pm
   Jekaterina išjungė muziką iš ausinukų ir juos pilnai išsiėmė, kad netrukdytų. Šyptelėjusi iš Gabriellos pokšto (mat prajuokinti ją šimtu procentu buvo misija neįmanoma, kurios pastaruoju metu niekas neįvykdydavo dėl gana prastos merginos nuotaikos) Klastuolė patogiau atsisėdo.
 - Balsas kaip ir balsas. Savęs vis tiek negirdėjau, - šyptelėjo juodaplaukė turėdama omenyje, kad muzika skambėjo per garsiai, jog ji pati save girdėtų.
 - Nuo gyvenimo nepabėgsi, - miglotai atsiliepė juodaakė ir nubraukė ant akių krintančias juodų plaukų sruogas. Mintyse kikeno iš to, kaip atrodytų, jeigu dar ir lūpas juodai dažytų. Tuomet jau tikrai jos visi šalintusi. Nostalgiškas rytas matyt Gabriellai, paporino jau seniai negirdėtas draugas galvoje.
 - O tu kodėl nemiegi ar nevalgai salėje? - paklausė Jekaterina nieko kito nebeišmąstydama.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 01, 2015, 01:27:15 pm
Gabriella su ilgesiu pasižiūrėjo į kvidičo aikštę - kiek daug įvykių čia buvo nutikę, kiek smagių akimirkų patirta... Profesorę užgriuvo prisiminimai. Iš kažkur atėjo jos katytė Plunksna ir pradėjo glaustytis prie kojų nemažai išgąsdindama profesorę, kuri buvo atsijungusi nuo išorinio pasaulio.
- O, čia tik tu, Plunksna - tarstelėjo profesorė, paimdama katę ant rankų, o ši iš karto pradėjo murkti. Paskui profesorės žvilgsnis nukrypo į Jekateriną. - Į abu klausimus galiu atsakyt tuo pačiu atsakymu. Nei maisto, nei miego man nereikia. Kaip matai, turiu šokolado, kurio skonis nebe toks, koks būdavo anksčiau. Bet vistiek, tai vienas mėgstamiausių mano desertų - paprastas juodas kartusis šokoladas. O tu kodėl nepusryčiauji?
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 01, 2015, 01:44:55 pm
   Jekaterina šyptelėjo išvydusi Gabriellos kačiuką ir pasvarstė, ar jos Devonė ateis iš apačios, nes kačiukė kažkur plavinėjo apačioje. Buvo baltai ir pilkai aina bei su tokio mielumo akytėmis, kad galėjai gauti mielum priepuolį. Deja tiems, kas norėdavo jai pakenkti tos akys užhipnotizuodavo ir įvarydavo panikos priepuolį. O katytė nesirodė. Klastuolė išklausė Gabriellos vis dar žvelgdama žemyn, ar tik neateina jos katytė didelėmis ausimis ir ilga uodega.
 - Nes tiesiog ir tingiu ir nenoriu ir šiaip. Yra visokių priežasčių, kurias atrandu nenorėdama eiti į didžiąją salę, - vyptelėjo juodaplaukė. Nebuvo nedraugiška, tieisog kiek anarchiška, kaip kad jai ir sakė Zara. O ji tai tikrai išmanė tokius dalykus, nors ir pirmakursė.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 04, 2015, 10:02:28 am
Gabriella paėmė ant rankų Plunksną ir pradėjo ją ramiai glostyti. Katytė išrietė savo nugarą ir įsitaisė ant profesorės kelių. Murklė atsipalaidavo, išsitiesė visu ilgumu ir pradėjo monotoniškai murkti.
- Supratau, - linktelėjo Gabriella Morris iš rankinės skyriaus ištraukdama termo puodelį su kava. - Nesupyksi, jei aš čia kavos atsigersiu? - nusišypsodama paklausė profesorė. - Papasakok, kaip tau sekasi? Naujų draugų susiradai? Neiškaršei kailio kokiam grifui ar švilpiui? Kaip su naujokais pirmakursiais? Žiopli, ar jau bent kiek mąsto savo galva? - profesorė apipylė klausimais Jekateriną ir gurkštelėjo karšto gėrimo - mėgstamiausios karamelinės latte. Paskui pasižiūrėjo į rytinį dangų, jame plaukiančius debesis, skraidančius paukščius.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 04, 2015, 11:37:18 am
Mokykloje dar naujokė Mal vaikščiojo po mokyklos kiemą kol nejučia priejo tribūnas. Vaikščiojo viena be savo pelėdos Cruella'os de Vil. Apsirengus buvo savo mėgstamiausia apranga: juodos, odinės aptemptos ir ties keliais plėšytos kelnės, tamsiai violetiniai (Mal mėgstamiausia spalva) marškinėliai trumpom rankovėm ir juoda, odinė striukė su šviesiai žalios ir tamsiai violetinės spalvos įdrėskimais, bei kniedėm.
Taigi net ir norėdama nesuprastum iš kokio ji koledžo. Mal bevaikščiojant pamatė dvi figūras- viena buvo su juodais it varno plunksnos plaukais, kita su aukso spalvos plaukais. Priejusi arčiau išgirdo, kad auksaplaukė juodaplaukės klausinėja apie pirmakursius. Tyliai nulipo tribūnom ir kuo tyliau atsisėdo šalia auksaplaukės.
-Aš esu naujokė pirmakursė, bet lyg ir nesu žiopla, ar esu?- Mal perbraukė ranka per savo tamsiai violetinius, trumpus ir šiek tiek garbanotus plaukus.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 04, 2015, 06:49:25 pm
   Klastuolė vis dar nuleidusi akis ieškojo Devonės apačioje. Kažkur šmėstelėjo šešėlis ir mergina jeigu būtų turėjusi katino ausis, garantuotai būtų jas pastačiusi. Sustingusi įsiklausė. Ar jai pasigirdo, ar tikrai kažkas eina link jos ir Gabriellos?
 - Ne, gerk į sveikatą, - šyptelėjo juodaplaukė pagaliau nuoširdžiau, nes paprastai išspausdavo paprastą ir dirbtinę šypsenėlę, kuri buvo per ilgą gyvenimo tarpą nežinia kiek kartų vaidinta. - Man sekasi kaip ir dažniausiai, nes kol kas nėra jokių pokyčių Hogvartse. Buvau išvykus porai mėnesių, bet neatsilikau ir šiek tiek pasistūmėjau į priekį su burtažodžiais ir viskuo. Kelis draugus suiradau tiek čia, tiek už Hogvartso ribų kelionės metu. O jeigu būtų galima švilpiais arba grifiais pavadinti porą būrių mažylių harpijų ir dar būrį suaugusių, kurios norėjo tave užmušti, tai iškaršiau ir dar kaip, - nepajutusi sarkastišką toną nutaisė Jekaterina. Aišku, visiškai, hm, netyčia? - Pirmakurisiai labai keisti šiais laikais. Užleisi kokius kerus, tai dar ir pažvengs, arba apsiverks. Bet čia jau Gabi reikia klausti, ji dažniausiai naujokėlius krikštija, - vyptelėjo juodaplaukė. - Žiopli tai nėra, bet dauguma tikrai labai nedrąsūs, - dar pridūrė ji, klausydamasi žingsnių. Žinoma, kažkas atpėdino ir išgirdo jų pokalbį.
 - Man irgi malonu susipažinti. Nežinau, nemačiau, kaip elgiesi po tradiciško pakabinimo už kojų, - prunkštelėjo sarkastišku tonu juodaakė.  -O jeigu rimtai, tai jeigu nenubildėjai laiptais kaip viena mano pažįstama pirmakursė, tai greičiausiai ir nesi, - žinoma, tikroji priežastis buvo ta, kad toji nepažįstamoj priėjo kalbinti dveijų žmogystų, kurių visai nepažinojo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 05, 2015, 11:25:51 am
- Taigi, kaip supratau, Gabi pirmakursiams daro neoficialias krikštynas? - sukikeno šviesiaplaukė.
Gabriella nužvelgė atklydėlę nuo galvos iki kojų. Šios plaukai taip pat buvo keistos, nenatūralios spalvos. Ir kur dingsta natūralumas šiais laikais... pagalvojo Gabriella, sukdama plaukų sruogelę ant piršto.
- Negražu klausytis kitų žmonių pokalbių, - sudraudė mergina šiek tiek suraudama antakius. - Ką gi, panelės, man metas eiti, - mandagiai atsiprašė profesorė į rankas pasiimdama savo rankinuką. Kitoje rakoje ji laikė termo puodelį ir gurkštelėjo kavos. - Iki, susitiksime pamokose, kurias, tikiuosi, lankysite, - pasakė paskutinius žodžius ir nostalgiškai apžvelgusi kvidičo aikštę, išėjo iš jos. 
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 05, 2015, 11:48:23 am
 - Ooo, taip, - linksmai atsiliepė Jekaterina, nors ir nesijuokė bei nesišypsojo. Ilgai ją pažįstantys žmonės jau buvo pripratę prie tokio šalto erginos būdo. Klastuolė akimirkai peržvelgė atėjunę. Ji buvo visa violetinė, bet jau trečiakursė nenustebo. Pažinojo žmonių natūraliais mėlynais, žaliais, violetiniais šviesiais, purpuro ir laimo spalvomis, tad jau nebesistebėjo. O pati natūraliai juoda būdama visa, išskyrus kraujo raudonumo lūpas ir kristališkai baltą oda, nesiskundė.
 - Iki, - atsisveikino paprastai juodaplaukė ir atsisuko į atėjūnę nieko nereiškiančiu ir juodu kaip smala žvilgsniu. Kiek palaukusi pamanė, jog reikėtų prisistatyti, jeigu jau taip. - Jekaterina, - ramiai pasakė ji. Neminėjo, kad iš Klastūnyno. Tiesiog šiaip sau. O jos koledžą galėjo liudyti juodi džinsai, juodi sportiniai batai, juoda maikutė ir juodas odinis švarkelis. Tipiškai priminė šiek tiek anarchišką gotę, bet tokia nebuvo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 05, 2015, 12:13:35 pm
Mal nulydėjo akimis išeinančia profesorę ir jai pavymui šūktelėjo:
-Aš jūsų pokalbio specialiai nesiklausiau tiesiog šeip nugirdau. Iki!
Tada atsisuko į juodšę.
-Sveika Jekaterina, aš Mal.- violetinplaukė šyptelėjo.
Šeip Mal retai buvo draugiška su nepažįstamaisiais nebent jie būna su ja nors kiek draugiški.
-Mmmm... Atleisk, kad taip įsiveržiau į jūsų pokalbį,- staiga pamatė bloknotą,- ooooo... Pieši? Aš irgi piešiu, tik kiek kitaip,- Mal šyptelėjo ir iš sitraukė iš kišenės nedideli buteliuką- grafitti dažus. Tamsiai violetinės Mal plaukų spalvos. Mergina pasidėjo dažus atgal,- o tu su pieštuku pieši, ar ne?
Mal pasižiūrėjo į dangų tada į aikštę. Staiga lyg iš niekur atskrido ir !al ant rankos nutūpė balta pelėda su juodom dėmėm. Mal atrodė lyg ji būtų apsisiautus dalmantinų kailio kailiniais.
-Cruella! Sveika, kur buvai?- staiga Mal atsisuko į Jekaterina,- čia mano pelėda Cruella de Vil. Žinai filmuką "101 dalmantinas"? Tai ten buvo tikia Cruella de Vil,- Mal sukikeno ir pamėgdžiojo Cruella iš filmo,- "These dogs will make a lovely fur coat!"
Mal labai mėgo mėgdžioti tą Cruella, nes jai labai gerai sekdavoso nutaikyti balsą.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 05, 2015, 12:22:48 pm
   Jekaterina stebėjo Mal elgesį ir suprato vieną dalyką - ji tikrai labai keista. O keistų žmonių demoniukė pažinojo labai daug, tad Mal jos visiškai nestebino, kaip kad būtų galima pamanyti.
 - Ficent? - dėl bajerio paklausė Klastuolė net nenumanydama, kad tai gali būti pavardė tos nepažįstamosios. Kaip ir visada ramus bei šaltas josveidas neišdavė jausmų, nes jeigų išduotų, tai būtų ne kažką.
 - Taip, užsiimu grafika. O tu grafiti, kiek žiūriu, - pastebėjo juodaplaukė. - Ar ne dėl tavęs kartais Grifų Gūžta neteko kelių taškų? Eidama čia pažvelgiau į brangakmenių laikrodį su taškais. Arba kitas grifas prisidirbo, - ramiai kalbejo juodaakė ir pasižiūrėjusi į bloknotą pilnai užvertė bei įsidėjo į magiškai padidintą kišenę.
 - Taip, žinau. Ir tavo pelėda panaši į dalmantiną, - linktelėjo Jekaterina. Kol kas jai enlabai sekėsi būti draugiška su ja, nes, matyt, jos nuotaikų svyravimas mušė Klastuolę iš vėžių.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 05, 2015, 12:48:14 pm
Jekaterinai pasakius Mal pavardę, mergina susiraukė.
-Aha,- burbtelėjo,- dabar sujunk mano vardą ir pavardę, kas gaunasi?- Mal visai paniuro.
Užsiminus apie atimtus taškus Mal įtraukė savo skruostus į vidu. Ji dažnai taip darydavo kai ant kažko supykdavo ir norėdavo tvardytis.
-Na, galbūt aš, o galbūt ne aš,- Mal gūžtelėjo pečiais ir paglostė Cruella.
-Cruella, kaip tau vardas Dalmantinė?- Mal paklausė savo pelėdos, bet toji tik pašiaušė plunksnas,- žinojau, kad tau nepatiktų. Skrisk į pelėdyną,- pasakė Cruellai ir ištiesė ranką, kad toji galėtų išskristi.
Po kelių sekundžių pelėdos jau nebuvo matyti, o Mal pradėjo vaikščioti suolais. Kadangi mokėjo puikiai išlaikyti liksvarą jai net rankų nereikėjo ištiesti. Taip ir vaikščiojo suolais tylėdama ir laukdama gal Jekaterina kažką pasakys.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 05, 2015, 01:34:35 pm
   Jekaterina kilstelėjo antakį - jos pavardė Ficent? Na tuomet tikrai keista.
 - Piktadarė. Hm. O tu tokia esi? - nutaisiusi nors kiek ne tokį priešišką toną pagaliau ramiau pasakė Klastuolė Mal. O jos vardas ir pavardė sudarė vieną gražų vardą. Bnet jau tokios nuomonės buvo Klastuolė.
 - Na, taip, dabar vaikšto grifai visur, kur tik pasisuki. Bet va Varnanagių žymiai daugiau, - pasakė juodaplaukė naujai pažįstamai. Net nežinojo, draugės jos ar šiaip tiesiog pažįstamos.
 - Jai netiktų šiaip, turiu pasakyti. Tik atrodo, kad Cruella jau pasipjovė tuos dalmantinus ir kailius apsivilko, - leptelėjo Jekaterina Mal apie jos pelėdą, nors absoliučiai neturėjo minties nieko įžeisti. Galbūt iš prigimties taip kalbėdavo.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 05, 2015, 01:51:47 pm
Mal atsisuko į Jekaterina ir nušokusi nuo suolo atsisėdo šalia jos.
-Šitai man labiausiai ir nepatinka, kad mane vadina Piktadare, na gerai gal aš tokia ir esu, bet negi taip sunku mane vadinti Maleficent? Man taip daug gražiau skamba.- Mal nepajuto kaip įsijautė, šitokių dalykų ji ničniekam nepasakojo tad tuoj pat užsidengė burną.
Replika apie grifus ir varnanagius Mal tuoj pat praleido.
-Šeip aš labiau norėčiau būti ne Grifų Gužtoje, o Klastūnyne. Jau vien Klastūnyno spalva man labiau patinka...
Išgirdusi komentarą apie pelėda Mal iš karto nusijuokė.
-Aha, aš irgi visada galvodavau, kad ji dėvi dalmantinų kailinius! Dėl to ją šitaip ir pavadinau- Cruella de Vil! O tu turi kokių nors gyvūnų?- Mal akyse žybsėjo nuoširdaus susidomėjimo ugnelės.
Antraštė: Re: Tribūnos
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 05, 2015, 07:51:13 pm
 - Maleficent gražus vardas, - miglotai pasakė Jekaterina ir kažką prisiminusi nusišypsojo. Ir tai buvo įsimintinas įvykis, nes ji retai šypsodavosi nuoširdžiai. Buvo galima įžvelgti dirbtinumo elementų, bet ji nusišypsojo. - Pažinojau merginą vardu Maleficent  ir jai patikdavo, kai ją vadindavo piktadare, - vėl šalta kauke pasidengė Klastuolė ir žinojo, kad yra tik vienas klausimas ir švelnūs žodžiai, bei ji galėjo verkti.
 - Nieko čia blogo. Yra tokių Klastuolių, kurie nenori būti Klastuoliais. Patikėk, puikiai žinau ką reiškia būti ne savo kailyje, - atsiduso juodaplaukė.
 - Turiu. Katę Devonę. Ji magiška. Taip pat ir testralė Mei, pelėda Sokokė ir arklys-drugelis Gwyrithiel. Be to, mane mėgsta vienaragiai, kaip bebūtų keista, - papasakojo mergina.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 01, 2015, 08:39:39 pm
Kažko eilinį kartą atsibastęs (šį kartą į kvidičo aikštės tribūnas) vilkas slampinėjo šen ten, kol nusprendė, kad susirangys po suolu tribūnose. Kadangi mokykloje nieko nevalgydavo ir apskritai stengėsi niekam per daug nekristi į akis,tai reiškė, kad galėdavo ištrūkti į lauką vidurnaktį. Gyvulėlis atrodė nusikamavęs: kailis ne toks tankus, vietomis nuplikęs, nebe toks vešlus ir žvilgus; tamsios rudos akys praradusios spindesį, nublankusios. Apskritai jis buvo suskrebęs. Jo išsišiepusį snukį ne dažnai nušviesdavo šypsena: ką jau kalbėti apie varniuką žmogaus tapatybe. Dan kuo greičiau reikėjo valgyti, nes galiausiai kauliukai, ir tie, subyrės į pelenus. Slapčia svajodamas sugauti nors balandį, Daniel išgirdo sparnų šnaresį, nutilo ir pasistengė nejudėti.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Gruodžio 01, 2015, 09:10:43 pm
Olivija negalėdama užmigti, apskrido kone visą Uždraustajį mišką. Skrisdama atgal, jau ir pavargusi pamatė kvidičo aikštę ir tribūnas. Nusprendusi pirma pailsėti ir tik po to skristi atgal į Švilpynės mergaičių miegamajį, Liv nusileido link tribūnų. Patogiai atsitūpusi, apsižvalgė. Pavojų nesitikėjo, tikrai jų nesitikėjo. Olivija pažinojo beveik visus Uždraustojo miško gyventojus. Pažvelgė į dangų. Naktis buvo graži. Švietė pilnas mėnuo. Tikriausiai dabar vilkolakių virsmo metas. Taip pat švietė žvaigždės. Liv pradėjo vardyti žvagždynus. Didieji grįžulo ratai, mažieji, šiaurinė žvaigždė...,- vardijo mintyse. Pajutusi šiokį tokį snaudulį, pasikišo snapą po sparnu ir užsnūdo. Nedaug trūko,  kad ir užmigtų.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 01, 2015, 09:26:11 pm
Vilko akys sužybsėjo žaliai, pastebėjusios baltą kaip sniegas balandį, tupintį visai gretimoje vietoje. Su saugumu jam keblumų nekilo, paukščiukas tupėjo pakišęs snapą po sparnu. Gyvūnas greitai išpuolė ir jau žadėjo griebti balandžiuką,tik.. Jis išslydo iš letenų. Pats Dan sakė "slėptuvė", tačiau jo akys sakė "ėst". Galiausiai palindęs po suolu, Daniel dievagojosi, jeigu tas gyvūnas ir animagas,kad tik jo nepastebėtų. Susimąstęs trylikmetis galiausiai vėl tapo žmogumi, kas sukėlė triukšmo:lyg lūžtų kaulai. Prisidėjo dar du minusiukai: po suolu likti buvo nepatogu, jį galėjo pastebėti, ir, be to, jis atrodė kaip zombis: visai įdubę skruostai, vaiduokliškai balta oda ir varnų juodumo plaukai.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Gruodžio 01, 2015, 09:41:59 pm
Karvelis pajutes letenas tuoj pat pakilo į viršų. Vilkas kažkodėl vėl grįžo po suolu, todėl sutrikusi Olivija atvirto atgal į žmogų.
-Žinai, medžioji taip pat beviltiškai kaip ir sena, pusiau akla šarka,- Liv nusijuokė.
Staiga pasigirdus triukšmui tuoj pat nušoko žemyn ir pasižiūrėjo kas ten. Tai buvo maždaug Olivijos amžiaus vaikinukas. O prieš jį stovėjo 13 metų, šviesiaplaukė mergina su žydrom akim. Tiesa sakant, ji atrodė keistai: balta, senoviška suknelė ir ilgas, raudonas apsiaustas su gobtuvu. Olivija atrodė kaip Raudonkepuraitė.
-Sveikas, Dieve, lįsk iš ten dar susilaužysi kažką. Kaip matau tu irgi animagas, ar ne? Aš Olivija Grim, o tu kas? Anksčiau tavęs čia nemačiau.
Olivijos klauskmai pasipylė kaip iš kibiro. Seniai su kuom nors šnekėjo, nes draugų čia per daug neturėjo
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 02, 2015, 07:18:53 pm
Pliaukštelėjęs sau per kaktą, išblyškęs ir įdubusiais skruostais vaikinas išlindo ir atsistojo. Šluostydamas dulkes nuo apsiausto (kurio, turbūt, niekas visame Hogvartse, apart mokytojų, jo nenešiojo) ir tykiai, pelėdos ūbavimo balsu prabilo.
-Dan, jeigu kas klaustų. Nematau būtinybės nurodyti pavardės,-jam kalbant jo įdubę skruostai šokčiojo, o vaiduokliškai balta oda labai švietė tamsoje. Daniel  niekada neatrodė toks sublogęs.-Ir, dėl Dievo meilės, ką noriu, tą darau, kad ir kaip akla puskvaišė varna ar ragana barbė devyndarbė. Tokioms sesers lelytėms galvas nuraudavau.
Trylikametis stipriai sugniaužė kumščius, bet greit atleido. Švelniai atsidūsėjęs Daniel susmuko į kėdę. Nuleidęs galvą, klastuolis įnirtingai galvojo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Gruodžio 04, 2015, 09:36:17 pm
Olivija vėl švelniai nusijuokė.
-Ak, nebūtina ta pavardė. Tai tik dar vienas tikrinis daiktavardis, bendriau paprastas žodis, beje, gali mane vadinti Liv.
Tiesa sakant Liv buvo šiek tiek jaudinosi dėl Dan, jis atrodė lyg skeletas. Deja, nuo kitų jo žodžių jos akys apsiniaukė, neverkė, bet nedaug iki to tetrūko.
-Aš ne lėlė ir nieko blogo nenorėjau. Atleisk, jeigu ką ne taip pasakiau.
Pastebėjusi, kad ir Dan nekokia nuotaika, nusprendė pasistengti neverkti. Atsisėdusi įdėmiai į jį pažiūrėjo.
-Ar... ar viskas gerai? Gal galėčiau... galėčiau kažkuom padėti?
Staiga Liv šaižiai sušvilpė ir iškėlė ranką. Ant jos tuoj pat nutūpė varną. Olivija ją užsidėjo ant peties ir kai ką sugalvojusi sukikeno.
-Aš dabar būsiu sena, kuprota ragana,- Liv apsimestinai susikūprino ir vėl nusijuokė.
Tiesa sakant, Olivija taip padarė, nes norėjo šiek tiek pralinksminti Dan.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 04, 2015, 11:39:23 pm
-Ne,-trumpai drūtai nukirto Dan.-Visiškai nieko nereikia.
Mintyse dainuodamas kažkokią dainą, Daniel pravėrė burną ir kažką neaiškiai sumarmaliavo.
-We'll be a perfect family.. Pose with your brother..
Susmukęs suole, vilkas peržvelgė savo kaulėtas rankas ir pažiūrėjo į netoliese esančią vandens balą. Pamatęs savo įdubusius skruostus, pamėklišką odą ir juodus, riebaluotus varnų spalvos plaukus. Taip pat pastebėjo, koks jis sulysęs: grynas kaulų rinkinys. Pamėkliška oda buvo spėriai aptraukusi kaukolę. Vis dėl to išgirdęs, kaip mergaitė bandė jį pralinksminti, animagas nusprendė, kad galbūt nereikėjo taip atšiauriai elgtis su šviesiaplauke. Atsidusęs Dan nebesuvokė, kas su juo darosi.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Gruodžio 05, 2015, 11:09:51 pm
Išgirdus griežtą "Ne" iš vaikino lūpų, Olivija tik gūžtelėjo pečiais.
-Gerai, bet tu manęs iš čia neišvarysi.
Tai pasakius Liv mažai tebeatkreipė dėmesio į Dan ir tik  plepėjo su savo varna Žana d'Ark. Išgirdusi kaip Dan padainavo dalį Melanie Martinez dainos "Dollhouse", Liv pašoko.
-Oooo, aš irgi žinau šitą dainą!
Trumpam užsimerkė nortdama prisiminti kiek galima daugiau dainos žodžių. Prisiminusi šiek tiek uždainavo.
-Hey girl, open the walls
 Play with your dolls
 We'll be a perfect family
 When you walk away
 Is when we really play
 You don't hear me when I say
 "Mom, please wake up
 Dad's with a slut
 And your son is smoking canabis"
 No one ever listens, this wallpaper glistens
 Don't let them see what goes down in the kitchen
 Places, places, get in your places
 Throw on your dress and put on your doll faces
 Everyone thinks that we're perfect
 Please don't let them look through the curtains
 Picture, picture, smile for the picture
 Pose with your brother, won't you be a good sister?
 Everyone thinks that we're perfect
 Please don't let them look through the curtains
 D-O-L-L-H-O-U-S-EI see things that nobody else sees
 D-O-L-L-H-O-U-S-EI see things that nobody else sees.
Galiausiai baigusi šyptelėjo.
-Šita gera daina, bet man labiau patinka kita.
Ir vėl nusišypsojo. Dan jai pradėjo patikti. Nors ir atrodė lyg koks skeletas, vis tiek kažkuom ją žavėjo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 05, 2015, 11:48:01 pm
Skeletas tik krūptelėjo ir bejėgiškai linktelėjo. Kaip vilkas ir žmogus, Daniel buvo labai nusilpęs, kad galėtų padaryti kažką apart stovėjimo, sedėjimo, kalbėjimo, kvėpavimo ar galvos judinimo - vilkas dažniausiai negalėdavo pajudėti. Pasistengęs atsidusti, Dan vėl susmuko, lyg tokios mažos pastangos būtų pakirtusios jo jėgas. Pasistengęs taip beviltiškai neatrodyti prieš mergaitę, animagas traukėsi ir pavirto vilku. Nusprendęs artimiausiu laiku jau eiti, gyvūnėlis dar apžvelgė personą, kurios nesiruošė vadinto vardu. Sedėdamas kedėje gailiai susmukęs, Daniel pradėjo švokšti, bet prisivertė užsičiaupti. Uh-oh she's going to the attic. Plastic.Go back to being plastic. Suniūniavęs kelis posmelius, Dan dar beviltiškai susmukęs sedėjo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Vivian DarkBloom Gruodžio 06, 2015, 05:11:36 pm
Olivija atsiduso. Ir dar kartą. Ir antrą. Ir trečią. Nė pati nepajuto, kad tik bando atkreipti Dan dėmesį. Galiausiai atsibodus dūsauti prabilo:
-Varge vargeli... Atrodai lyg anoreksikas.
Tai pasakiusi iš karto pasigailėjo. Greičiausiai jis dabar išrėš koks man skirtumas kaip jis atrodo. Iš tiesų jai pradėjo patikti Dan. Jis buvo kažkuom žavus.
-O tau patinka būti animagu? Man tai labai, kai buvau maža mane tėtis pamokė kaip tapti animage.
Pastebėjusi, kad jis jau nori išeiti nuliūdo.
-Neišeik dar arba aš eisiu su tavimi!- tai pasakiisi Liv pasivertė į balndį ir nutūpė jam ant nigaros, o jos varna nuskrido link pelėdyno. Vilko kailis buvo labai minkštas ir tai Livei labaiiii patiko ir mintyse pasižymėjo dažniau keliauti vilkui ant nugaros.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 06, 2015, 05:50:57 pm
Tik dusliai atsidusęs vilkas pajuto aštrokus nagus ant jo nugaros, ir, nesulaikęs lygsvaros, tiesiog krito, stengdamasis, kad balandžiui neskaudėtų. Nebeturėdamas jėgų stotis, Daniel tik apžvelgė aplinką ir po truputį merkė savo blausias akis. Rankoje lyg ir jautė skausmą bei maudimą ir jautė, kad lūžo mažiausiai pora kaulų, juolab rankos, tačiau nesikėlė. Negalėjo. Tiesiog gali pabūti ir sulūžusia ranka. Taip beviltiškai įsitempęs, Dan gulėjo ir klausėsi plepančio balandžio. Būdamas išsekęs, jis negalėjo net laidyti liaupsių arba šaipytis,  ką jau šnekėti ir apie paprastą kalbėjimą, tad tik bejėgiškai klausėsi ir paslapčia vylėsi, kad balandis nuskris savo keliu, manydamas, kad su juo šnekėti tas pats, kas lėkti į sieną ir bandyti ją pramušti su savo mažyliu pirštu.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Adira Floris Vasario 21, 2016, 12:43:44 pm
Adira tiksliai nežinojo, ar galima eiti prie tribūnų, kai nevyksta kvidičo rungtynės. Bet ji buvo įsitikinusi, kad čia nieko nebus, o to jai kaip tik ir reikėjo. Oras buvo nemalonus: smarkus vėjas, dulksna, kuri krito tiesiai mergaitei į veidą. Bet Adira skaitė, kad toks oras augalui reikalingas.
Ji išsitraukė lapelį, kuriame buvo užsirašius visas rastas sąlygas augalui, ir skaitė:
-Kvėpuoti?-su savimi kalbėjosi.-Augalui reikia kvėpuoti grynu oru? Na ir keista...
Ji vėl įsikišo lapą į kišenę ir, priėjusi prie suoliuko, atsisėdo.
Nuo tada, kai Adira palaistė Omnibulus Efxacsius, augalas paryškėjo ir pagyvėjo. Mergaitė džiaugėsi ir tikėjosi, kad augalas išgyvens iki kitos pamokos.
Taip mergaitė sėdėjo valandą. Tada jau pagalvojo, kad augalas normaliai prisikvėpavo. Net pati jautė, kad galva palengvėjo nuo gryno oro.
Mergaitė aukščiau užsegė užtrauktuką ir pasiėmė augalą su abiejomis rankomis. Tada greitai išėjo tikėdamasi, kad niekas jos nepamatė tribūnose.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: zaibas2000 Gegužės 20, 2016, 03:16:55 pm
Buvo labai giedra naktis, todėl Urtė ir išėjo iš saugaus mergaičių miegamojo. Ji drožė per visą aikštę, o paskui lipo iki aukščiausios tribūnos kol buvo beveik pačiam viršui. Ji nusprendė truputi atsipūsti mat bėgo visą kelią nuo pilies. Išsitraukusi savo užrašus ėmė vartyti.
Dvynių žvaigždynas
Dvynių žvaigždynas paprastiems žiobarams reiškia žvaigždeles išsidėsčiusiias tam tikra forma, tačiau iš tiesų yra burtažodis priverčiantis tą žvaigždyną išspjauti viską ką yra matęs per paskutinias dvi naktis. Šį žvaigždyną sudaro dvidešimt septynios žvaigždės, todėl burtažodis kartojamas tris kartus (27:9=3)...

Švilpė pažvelgė į dangų. Iš jos esamos vietos šio žvaigždyno nesimatė. Ji ėmė lipti truputi sukdama kairėn mat žvaigždynas buvo rytuose. Lengvai užšokusi paskutinius laiptelius ji pažvelgė į dangų ir išsižiojo. Iš čia dangus buvo dieviškas, mat ji stovėjo antroje iš aukščiausių Hogvartso vietų.
Mergaitė nusistatė Dvynio žvaigždyną ir atsigulė ant nugaros, nes taip lengviau burti nei užvertus galvą.Koks tas burtas? Ji jau išsigando, kad pametė, bet ją išgelbėjo Lumos.
Burtažodį Marfilijus sudaro du žodžiai Mar ir Fil. Šie abu žodžiai paimti...
Taigi, Marfilijus, patys pravarčiausi kerai ne tik astronomijai, bet ir magiškai policijai. Na teks bandyt... Pasiryžo Urtė ir sumurmėjo Marfilijus pirmą kartą, antrą kartą, trečią kart, kol galiausiai pavyko.
Ji atsimerkė ir pajuto jog žiūri iš dangaus. Taip ji kabėjo pora valandų kol nutraukė burtą. Ji išėjo ne ką pamatyti, o tik pasipraktikuoti, tiek pilnai užteko. Švilpė pajuto kaip rąžosi ir nuskuodė atgal į pilį dar nors kiek pamiegoti.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Adira Floris Birželio 06, 2016, 01:46:40 pm
Adira greitai atliuoksėjo prie kvidičo aikštės tribūnų ir pagalvojo. „Kodėl jau nebevyksta šis žaidimas? Dar niekada neteko stebėti rungtynių“. Vis dėlto mergaitė čia atėjo ne apie kvidičą galvoti, o daryti Kerėjimo namų darbus. Adira knietėjo daugiau sužinoti apie tą Oreliją Oli. Greitai atsivertusi knygą ji ir vėl skaitė:
-O. Oli gyvenimas buvo sunkus. Vos tik gimusi ji pateko į vaikų namus, be to, neturėjo gimimo liudijimo, todėl niekas nežinojo jos tikrosios pavardės ir vardo. Vaikų namų globėjai jai oficialiai davė vardą Orelija Oli. Vaikas pasižymėjo stipria ištverme, galia, protu,-sustojo Adira ir giliau įkvėpė oro. Tada nusprendė jau pradėti rašyti ir daugiau papildyti.
Išsitraukusi tvarkingą lapą su linijomis, mergaitė pradėjo rašyti:
Adira Floris
II kursas

Ochnium burtažodis sustiprina gynybinį lauką ir taip neleidžia įeiti antgamtiškiems padarams į tą vietą. Burtažodį sukūrė moteris slapyvardžiu Orelija Oli. Ši burtininkė nuo pat gimimo gyveno vaikų namuose neturėdama gimimo liudijimo, todėl ten dirbantys žmonės turėjo jai sugalvoti vardą ir pavardę. Taip Orelija ir nesužinojo savo tikro vardo.
Oli yra viena iš vienuolikos moterų, kurios sukūrė burtažodį (tai puikiai parodo, jog burtažodžių kūrime stipresni yra vyrai). Orelijos gyvenimas buvo sunkus. Vienuolikos metų gavo kvietimą į burtininkų mokyklą, niekas iš darbuotojų to nežinojo. Oli prieš pat mokslo metus pabėgo iš vaikų namų ir, kito burtininko pagalba, susirado Kings Kroso stotį. Hogvartse mokytis jai sekėsi nekaip, ir baigus mokyklą ji vis dar privačiai mokėsi. Sulaukusi 42 metų ji sukūrė Ochnium burtažodį, kuris yra naudojamas iki šių dienų.

-Tikriausiai baigta,-laimingai tarstelėjo Adira ir dar peržvelgė lapą. Pradžioje rašinėlio pridėjo: O. Oli gyveno 1148-1196. O tada perlenkė lapą per pusę, atsistojo ir nuėjo link bibliotekos.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Azalea Muriel Evards Birželio 17, 2016, 08:42:17 pm
Dienos bėgant virto savaitėms savaitės mėnesiais. Tik regis, čia Akihiro vienintelis nesikeitė. Saulėtą dieną po pamokų jis nusprendė kiek prasigroti ir prasidainuoti. Tad jis pasiėmė akustinę gitarą ir patraukė link kvidičo aikštės. Varnius buvo girdėjęs apie kvidičą. Neveltui buvo paskirtas į Varno Nagą, gi tiek daug skaito. Tačiau ne taip gerai mokosi. Gal dėl to jog jo šeimoje jis ir jo tėvas yra burtininkas, o broliai su mama žiobarai. Tačiau jis nesigėdijo, netgi didžiavosi jais. Greitai priėjęs tribūnas, jis užlipo jomis ir rinkosi vietas. Visur tuščia nematyti ir negirdėti jokios dvasios. Vaikinukas suderino gitaros stygas ir ėmė dainuoti grodamas įvairiausius akordus:
- Waiting I'm always waiting. To be a shoulder you can cry on...
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lėja Laputė Birželio 17, 2016, 08:53:34 pm
Užlipusi iki tribūnų, klastūnyno mokinė atsisėdo į pačią paskutinę eilę. Lėja mėgo būti nepastebėta, todėl stengėsi įsitaisyti kuo toliau nuo triukšmo.
Atsisėdusi ant suoliuko mergaitė iš kuprinės išsitraukė knygą. Atvertusi pirmą puslapį jau ketino pradėti skaityti, kai jai kažkas sutrukdė savo keliamu triukšmu.
Pakėlusi galvą nuo skaitomos knygos klastuolė geriau įsiklausė. Tai buvo ne triukšmas, o iš kažkur ateinanti.. tiesiog dieviškai graži melodija. Tą akimirką Lėja pamiršo savo knygas ir apsidairė, ieškodama, kas skleidžia šią nuostabų garsą.
Ilgai mergaitei ieškoti neteko. Visai netoliese ji pamatė berniuką, grojantį akustine gitara. Mergaitė įsmeigė žvilgsni į jį ir leidosi nešama muzikos.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Azalea Muriel Evards Birželio 17, 2016, 09:11:04 pm
Japonų vaikinukas visą dėmesį sutelkęs į dainavimą ir grojimą nepastebėjo jog paskutinėje eilėje sėdi mergaitė su knyga rankose. Šitaip galėjo atsipūsti nuo realybės, rūpesčių ar slegiamų naštų. Galiausiai baigęs skambinti, Akihiro nusišypsodamas apsidairė bei pastebėjo kažkur netolimiese sėdinčią Klastūnyno mokinę. Jis sušuko:
- Sveika, ką veiki čia? - draugiškai jis žvilgtelėjo į merginą ir pakilo. Japonas ėjo link būtybės. Klestelėjęs jis ištiesė ranką:
- Aš Akihiro. Koks panelės vardas? - nusišypsojęs jis mandagiai paklausė jos. Akihiro atsargiai pastatė gitarą ant žemės bei prilaikė. Jis užmetė akį ant Hogvartso apylinkių bei tyrinėjo vietoves iš akies. - Gražu čia, ar ne? - kiek pasigrožėjęs jis atsiduso. Kažko čia trūko, tačiau jis nenumanė ko trūko.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lėja Laputė Birželio 17, 2016, 10:34:27 pm
Pamačiusi, kad vaikinukas žiūri į ją, klastuolė skubiai nusuko žalių akių žvilgsnį, bet jis jau ėjo link jos.
- Labas - irgi padavė ranka Lėja - Turi gražų ir įdomų vardą, manasis ne toks gražus. Aš Lėja
Klastuolė nusišypsojo Akihiro ir nužvelgė jo gitarą.
- Gražiai groji. Galbūt lankei kokią nors muzikos mokyklą?
Išgirdusi klausimą apie Hogvartsą, mergaitė vėl šyptelėjo
- Taip. Čia tikrai nuostabu. Labai graži vieta parinkta mokyklai. Džiaugiuosi, galėdama čia mokytis.
Išsiilgusi nuostabiosios vaikinuko atliekamos muzikos mergaitė palietė jo petį
- Gal.. galėtum pagroti vėl? Tu groji tikrai nuostabiai, vos tik išgirsti tavo atliekamą muziką, užmiršti visus rūpesčius ir tik ir nori jos klausytis kad ir visą gyvenimą.
Svajingai atsidususi mergaitė vėl pažvelgė į Akihiro.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Azalea Muriel Evards Birželio 18, 2016, 05:30:14 pm
Vaikinukas kiek atsilošęs vėl pažvelgė aplinkui, jam viskas nauja ir nepažįstama. Taip jau būna visiems pirmakursiams ir pirmakursėms. Akihiro taip pat buvo vienas iš jų. Japonų berniukas kiek atsisuko į priešais jį sėdinčią merginą kuri prisistatė jog esanti Lėja:
- Na, ačiū. Tavo taip pat gražus vardas, - kiek mirktelėjo jis. - Japonijoje žmonės gana kūrybingi, - nusišypsojo jis. Čia ir yra faktas. Japonų žmonės ir yra gana originalūs. Niekada nekopijuoja iš kitų, bent taip jau apie savo gimtinę ir vietinius jis taip mąstė. - Na ačiū ir antrą kartą. Taip, lankiau muzikos mokyklą. Prieš Hogvartsą dar lankiau. Dabar ne. Taip pat lankau ir dainavimą. - jis nusišypsojęs vėl suderino gitaros stygas ir leidosi grojamas su nuosava gitara, kurią leido vežtis tėvai, kad nepamirštų akordų ir taip toliau.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lėja Laputė Birželio 18, 2016, 06:26:15 pm
- Mano vardas nieko neišsiskiriantis ir neįsimintinas - atsiduso Lėja - mano nuomone, jis net kiek nuobodus.
Klastuolė švelniai perbraukė gitaros stygas, sukeldama tylią, kiek šaižią melodiją.
- Aš irgi lankiau muzikos mokyklą. Seniau. Prieš Hogvartsą. Ėjau į fortepiono ir dainavimo pamokas. Tiesa, man jos patiko, bet teko mesti dėl Hogvartso. Matyt, jau viską pamiršau. - šyptelėjo vaikinukui
Toliau klausant muzikos, klastuolei pasirodė, jog šita melodija ir daina jai yra kažkur girdėda. Norėjo irgi pradėti dainuoti, bet neišdrįso. Dainavimas viešai buvo viena iš didžiausių klastuolės baimių.
Nukreipusi žalių akių žvilgsnį į besileidžiačią už horizinto saulę, Lėja pamatė, kaip gražiai vaizdai dera su garsas. Tai leido pasijusti lyg nuostabiame filme.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lilith Toujou Sausio 08, 2017, 11:50:21 pm
Apsigobusi lengvu tamsiu apsiaustu ir niūniuodama Lilith atėjo į tuštut tuštutėlę kvidičo aikštę ir su neslepiamu pasimėgavimu įkvėpė šalto ir traškaus žiemos oro. Maži deguonies kamuoliukai kilo iš jos burnos ir nosies, tarsi garas iš kokio traukinio, pūškuojančio visu greičiu pirmyn. Papurtė savo švelnius kaip kašmyras melsvus plaukučius ir dailiai išsitraukė lazdelę. Metė žvilgsnį į didžiules tribūnas priešais ir kukliai šyptelėjo; bus puiku pasipraktikuoti ant tokių didžiulių ir patogių koledžo vėliavų tuos spalvų keitimo kerus Transfigūracijos pamokai. Giliai įkvėpusi mergina ištarė burtažodį--
- Colorius , - balsas nuaidėjo per aikštė, o iš šeštakursės lazdelės paleisti kerai buvo tokie stiprūs, kad išsyk Klastūnyno vėliavoje esančią žalią spalvą pakeitė raudoną, o Grifų Gūžtos auksinę pakeitė į gražiai spindinčią ir blyksinčią sidabrinę. Patenkintai sukikeno sau švilpė ir kitu mostelėjimu pakeitė spalvas atgal ir, vis dar niūniuodama, nuėjo atgal link pilies vidaus.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 07, 2017, 10:58:28 am
Lorisa po ilgo ėjimo susivokė atėjusi į kvidičo tribūnas. Užlipusi jomis viršun, prisėdo ant vieno iš suoliuko. Visur buvo tuščia, o tai mergaitei pasirodė dar jaukiau, nei prieš tai. "Gal vienuma ir nėra tokia bloga?"- šmėstelėjo mintyse.
Papūtęs vėjas pradėjo plaikstysti jos blondiniškus plaukus į visas puses. Skaidrus mokinės juokas pasklido po tuščią patalpą. Pirštais sugaudžiusi laisvas sruogas, Lorisa luktelėjo, kol oras nurimo ir atsilošė kėdėje. Kuo toliau, tuo labiau Lorisa jautėsi tuščia.
"Dėl vienumos atrodo klydau,"- liūdnai atsidususi ji tarė. Bet vos ji nuleido akis, danguje klyktelėjo pelėda.
-Luna!-Nieko nelaukusi, mergaitė pašoko nuo kėdės ir sukrykštė iš džiaugsmo.
Pelėda tankiai plasnodama savo dideliais sparnai, nusileido ant mergaitės peties ir ištiesė nagučių sugniaužtą voką.
Paėmusi laišką Lorisa išsišiepusi suglaudė jų kaktas ir paglostė pakaušį. Pelėda žaismingai snapeliu sugavo jos pačios plunksnas, įpintas į Lorisos plaukus.
Išėmusi iš mantijos skanėstuką- mestelėjo Lunai. Įdomu, ką šį kartą parašė mama.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Česteris Wan Gerietis Kovo 16, 2017, 03:21:08 pm
Teris sedėjo už tribūnų ant žemės ir klausėsi ką kalba jo draugas Robis ir jo draugė Bonie.Bonie jo nepažinojo,tiesa,jis irgi ne tik girdėjo jos vardą.Teriui patiko klausytis,kad jo magiškasis draugas,siūlėsi pasiskraidinti savo draugę.Česteris šypsdamasis išlindo iš už tribūnų ir priėjo iš už nugaros prie Robino.
-Ką čia veikiam ,balandėliai?-šypsodamasis savo šelmiška šypsena paklausė grifas.-Sveika ,Bonie,aš Česteris,arba Teris.
Bonie Teriui pasirodė gan patraukli,bet...Bet ji jau buvo Robino.Česteris atsisėdo prieš balandėlius.Jis šiek tiek pavydėjo Robiui,juk Česteris buvo nusižiūrėjęs Bonie, o Robis ją pasiėmė jam iš po nosies.Atsidusęs Teris vėl pasižiūrėjo į balandėlius....
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Česteris Wan Gerietis Kovo 18, 2017, 06:39:46 pm
Grifas kiek persigando,kai Bonies nervai liejosi laisvai,jis kaip visada galėjo įsiterpti,bet tikriausiai tai būtų blogai bagėsi.Pagaliau prabilo ir Robinas,tad Teris iš abiejų sulaukė to paties klausimo,ką jis čia veikia?
-Na,Robis man prieš pamoką sakė,kad po jos eis susitikti su kažkuo,na jis nesakė su kuo,tad man reikėjo pasižiūrėti su kuo,-jis vėl nusišypsojo ir tesė toliau,-Taigi po pamokos nudūmiau į kvidičo aikštę kurioje jau laukei tu,Bonie,o kai pasirodė Robis ir na jūs čia norėjos skraidyt,aš pasirodžiau.Taigi mano istorija tokia.
Staiga po to,kai jis papasakojo,dėl ko čia atėjo jis iškart pažvelgė į savo geriausią draugą,kuris kažką mąstė ir atrodė mąste apie Bonie ir jį,negi ji jam nebepatinka,negi Bonie jo?Nuvijas tokias mintis tolyn,jis nusiteikė kažkam nuotykingam.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Adelaidė Kondwani Liepos 30, 2017, 09:13:09 pm
Šaltas pavasarinis vėjas darkė šviesius Adelaidės plaukus, vis pačiupdamas po naują sruogą kėlė juos į orą ir vėlė. Mergaitė, užklupta netikėtai didelės laimės, paknopstom bėgo kalva žemyn, tolyn nuo pilies. Pati nejusdama ji nulėkė iki pat kvidičo aikštės ir negalvojama į ją įsiveržė. Dėkui Dievui, kad tuo metu ten nevyko jokios treniruotės, mat pašaliečiai tikriausiai būtų palaikę Adę pamišusia. Atbėgusi iki aikštės vidurio ji atmetė rankas į šalis ir, garsiai šaukdama, pradėjo suktis it vilkelis, o paskui krito nugara ant smėlio ir, nebeturėdama balso šaukti, tiesiog liko baisingai išsišiepusi. Šiek tiek virpančiomis rankomis prie krūtinės ji spaudė užrašinę juodu odiniu viršeliu. Adelaidė atsisėdo ir įsistebeilijo į tą knygelę kažką mąstydama. Ji suspaudė lūpas ir keistai šyptelėjo, o tada pasiremdama atsistojo ir, kiek svirduliuodama, nuslinko iki tribūnų bei užlipo senais girgždančiais laiptais viršun. Sudribusi kėdėje kažkur galinėse eilėse sėdėjo tuščiu žvilgsniu žvelgdama į aikštę, karts nuo karto pro praviras lūpas išleisdama atodūsį, skvernu persibraukdama akių kampučius. Mergaitė vėl nuleido akis į užrašinę ir pradėjo versti puslapius, akimis glostydama kiekvieną posmą, kiekvieną eilutę ar žodį. Jos kūnas pradėjo virpėti - nežinia, ar nuo žvarbaus vėjo, ar nuo besiveržiančio verksmo, o keistas šypsnis nuo lūpų taip ir nedingo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: 1234567890 Liepos 30, 2017, 11:16:40 pm
Amija jau daug laiko slimpinėjo po Hogvartso apylinkes. Štai, užėjo į Uždraustąjį mišką, štai grįžo, ir aplankė pelėdas Pelėdyne. Juodaplaukei oras pasirodė keistai magiškai gražus ir vis traukė kur nusliūkinti. Nors ir pavasaris, vėjas šiltumu nelepino, bet mergaitės tai nestebino. Į apsiausto kišenėlę įsibrukusi mažutę fantastinių  pasakų knygutę, ėmė strakalioti vienu takeliu. Strik pastrik, oras nuostabus! Vėjas taršė nesurištus juodus plaukus bei vėlė juos, nors šie ir taip jau atrodė susivėlę. Netoliese kažkas sukaukė, o gal pasivaideno. Neatkreipusi dėmesio, mergaičiukė lengvai pašokdama į pavasarišką, vėsų orą, toliau skynė takelį. Et, galėjau gumytę pagriebti išlėkdama! Sustojo pakelti žavaus, marmuro spalvomis išdabinto akmenuko, nuo veido pirštais vis traukė į akis lendančius plaukus. Dabar pasigirdo lyg senos kėdės ar tribūnos girgždėjimas ir varnanagė tik dabar pastebėjo, iki kur ji atšoliavo. Pakėlusi galvą ir leidusi vėjui ant pusės jos veido užpūsti plaukus, Amija pastebėjo tribūnas.
  Kvidičo aikštė. Du žodžius sumurmėjo smalsus ir linksmas balselis galvoje, o piktasis tuo metu tikriausiai miegojo, nes būtų ką nors leptelėjęs. Aš tik pažiūrėsiu, o gal ir knygutę dvidešimtą kartą paskaitysiu. Drąsiai žengė tribūnų link. Jei čia vyktų treniruotė, būtų girdėjusi kai pakėlė ir į kišenę įsibruko akmenuką. Pro įėjimą matėsi tuščios tribūnos. Girdėjosi menkas kėdžių garsas, kurį išleidžia gyvenimo mačiusios tribūnų kėdės. Nieko negalvojusi, Amija puolė bėgti į patį vidurį aikštės ir daryti taip mėgiamą ,,saulutę". Tačiau šis kartas nebuvo pats sėkmingiausias ir mergaitė šleptelėjo tiesiai ant užpakalio, o šalia kristelėjo knygelė.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 01, 2017, 09:02:42 pm
Adelaidė pakėlė sudrėkusias akis, kai kažkas lyg džiaugsmingas viesulas įsiveržė į kvidičo aikštę. Staigiai nurijusi kylančią raudą(kas jau kas, bet Adė retai leisdavo sau prie kitų žmonių nevaldyti emocijų) ji ištempė kaklą pažiūrėti, kas tas ramybės drumstėjas. Nors pamokose į šią mergaitę Adė nebuvo atkreipusi dėmesio, iš uniformos buvo matyti, jog jos iš to paties koledžo. Gal bendraamžės, gal toji panelytė metais vyresnė, bet ne daugiau. Iš tiesų, pirmakursė netgi būtų pasakiusi, kad šioji persona jaunesnė, tik logika vertė atmesti šią idėją - sunku Hogvartse rasti jaunesnį, nei pirmakursiai. Kiek skeptiškai stebėdama sceną, kai juodaplaukė padarė saulutę ir šlumštelėjo ant žemės, Adelaidė paslėpė užrašinę po apsiaustu ir atsistojo. Tada vėl atsisėdo. Susigūžė ir vėl pasitempė. Atrodo, mergaitės galvoje vyko kova. Galiu atsigulti tarp suolų ir garantuotai likti nepastebėta. Arba galiu tiesiog likti sėdėti ant kėdės ir melstis, kad ji manęs nepamatys. Arba... Nejučia ji krestelėjo galvą, tarsi nusikratydama minties. Dar ko, - purkštelėjo. Kurį laiką ji tiesiog įdėmiai stebėjo juodaplaukę mergaitę. Galiausiai, nustebindama net pati save, ryžtingai atsistojo, dar kartą dėl visa pikto nusišluostė akis ir nusileido laiptais žemyn - tiesiai į kvidičo aikštę.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: 1234567890 Rugpjūčio 10, 2017, 02:11:08 pm
Amija pakėlė akis link tribūnų pusės, kurioje girdėjosi brūzdimas. Žemyn leidosi mergaitė. Nežinia ar vyresnė, ar tokio pat amžiaus.
- Ei, - sušuko nepajėgdama atsistoti. - Netrukdau? Aš Amija. Amija Derlotan. Jei kas, galiu eiti. Nemėgstu trukdyti žmonėms. Matei saulutę? - nuraudo. - Atleisk, tai nebuvo pats sėkmingiausias bandymas iš viso mano gyvenimo.
Rankomis atsirėmusi į švelnią, drėgną žolę, mergaitė pasistengė atsistoti. Beveik atsirėmusi kojomis į veją, ši paslydo ir tekštelėjo dar sykį. Plaukai užkrito ant akių, o kauliuką užpakalyje ėmė mausti. Nusivaliusi drėgnas rankas į uniformą, žinodama, kad tai nėra gerai, atrėmė delnus į žolę ir lyg vijurkas pakilo ant kojų. Iš netikėtumo Amija susverdėjo, tačiau išsilaikė. Rankomis nubraukė suveltus, juodus plaukus ir susigėdusi nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 02, 2018, 08:16:57 pm
Jau atrodė, kad gyvenimas taisosi, viskas tik gerėja, džiaugsmas ir laimės pojūčiai grįžo... Deja, tai buvo tik trumputė gyvenimo akimirka. Ta akimirka buvo gaivus oro gūsis tvankumoje, lašelis vandens leipstančioje gyvybėje.
Ruduo tądien dar nesižnaibė šaltuku, tad su šviesiais, melsvais džinsais ir baltais trumparankoviais marškinėliais, Auksė kuo greičiau troško palikti pilį. Ją spaudė erdvė, o vidinis pasaulis ėmė dužti taip pat greitai, kaip praeitų mokslo metų gale. Visai kaip paprastas kortų namelis. Bet kur. Kur niekas nematytų. Negirdėtų. O apie rūpestį kalbėti nereikia, vis vien niekam nerūpi. Marietta sustojo prie pat pilies išėjimo. Kažkokia dalelė suabejojo, ar verta kišti nosį laukan, tačiau ji tik giliai įkvėpė ir išlindo lauk. Iškart ją pasitikęs vėjo gūsis privertė pašiurpti rankas. Megztinio tikrai negrįšiu. Keliais pirštais trylikametė užkišo trumpų plaukų sruogą už ausies. Ir pajudėjo pirmyn. Ji jau buvo susigalvojusi slapta vietelę, kurią kaip tik rengėsi aplankyti. Nors kvidičo aikštės tribūnos nebuvo gana slapta vieta, tačiau tuo metu niekas joje nevyko, o ir lankytojų pasitaikyti neturėjo. Mariettai darėsi sunku laikyti ir tramdyti emocijas, tad beveik nužingsniavusi pusę kelio, nutarė nebelaikyti. Kairiuoju skruostu nuriedėjo viena ašara, kurios Auksė net nepajuto. Na štai. Aikštė. Ir daugybė tribūnų. Pajutusi nedidelį azarto pliūpsnį, ji užsikabarojo iki pačiame viršuje buvusių kėdžių, o per kelias kėdes netgi perlipo ir ant vienos atsistojo. Auksė pagaliau gavo progą susitikti su jausmu, kai jautiesi mažas ir beprotiškai vienišas. Trylikametė blaškėsi po visas puses stovėdama ant kėdės, žvelgė kur tik galėjo. Marietta jautė kaip vidinis pasaulis skyla po menką gabalėlį, o dar vieną pasirodžiusią ašarą ji tiesiog nuvalė. Ir tada paleido garsų balso pliūpsnį iš gerklės, aidas sklido tolyn ir tolyn. Nulipusi nuo kėdės ji atsisėdo ant kitos ir užvertė galvą aukštyn.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Sebastianas Azrielis Herondeilas Birželio 09, 2018, 01:27:03 pm
Pagaliau pasibaigė vasara. Sebastianui ji ir vėl nebuvo linksma. Riešas dar ir dabar sutvarstytas, nes vieną dieną tėvas taip jį užlaužė, kad kažkokie raumenys buvo patempti. Štai tokia atsisveikinimo dovanėlė. Dar vienas dalykas, kurį Azas atrado šią vasarą yra sportas. Jei berniukas turės daugiau jėgos galės apsiginti.
Rudens diena buvo visai šilta, todėl, pasinaudojęs proga, Sebastianas apsirengė sportine apranga ir išbėgo pabėgioti į kvidičo stadioną. Į nedidelį buteliuką buvo įsipylęs vandens, o sutvarstyta ranka nebekėlė problemų. Apibėgęs kelis ratus pakėlė galvą į viršų. Tribūnose sėdėjo žmogus. Velnias. Vaikinukas kiek prisimerkė ir pabandė įžiūrėti kas ten sėdi. Žinoma, galimybė, kad tą žmogų pažįsta buvo minimali, bet  vis tiek norėjo įsitikinti. Jis įkvėpė. Galimybė tokia maža. Sebastianas neskubėdamas nupėdino link tų pačių tribūnų kur sėdėjo žmogysta. Tikrai negali toliau bėgioti, kai jį tikriausiai stebi pora akių. Užkopęs visais laipteliais pagaliau pasiekė suoliukus ir priėjęs prie mergaitės klestelėjo šalia.
  - Labas,- ištarė,- kaip praėjo vasara?
Ech, jis turbūt niekada neišmoks normaliai bendrauti. Kiekvienam garsiai ištartam žodžiui reikėjo nemažai pastangų, o ir tie garsiai nuskambėję sakiniai atrodė lyg būtų išspausti per skausmą.
  - Gal žinai kodėl mūsų keliai vis susikerta?- šyptelėjo. Netikėta, bet šio klausimo nespėjo sulaikyti mintyse.                                                   
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 09, 2018, 07:15:04 pm
Ji, rodos, atrodė pasimetus savyje, savo gyvenime ir visur kitur, kur tik buvo įmanoma. Dangaus žydrynėje pasirodžiusi saulė degino akis, vertė jas ašaroti ir perštėti. Auksė nuleido galvą ir apsidairė. Mergaitė vis dar buvo viena. Pakilusi nuo kėdės, ji atsistojo ant jos ir apsisuko aplink savo ašį.
- Breaking down, let the words fall from my mouth, - tylomis pasigirdo jos mylimos dainos priedainio žodžiai, - All the things I've never shown, all the things you'd never know, - šnabždesys netilo, nors balso ji netildė, bet tikrai nenorėjo, kad kas nugirstų jos dainavimą, - Hear me out 'cause I never made the sound, - neišlaikiusi pusiausvyros, ji susvyravo, - Couldn't keep it locked away, couldn't take it to the grave.
Nutilus balsui, Marietta neišlaikė pusiausvyros ir krito nuo kėdės. Garsas nebuvo stiprus, tačiau trylikametė pakankamai susitrenkė dešinįjį kelį. Nuostabu, Mare, nuostabu. Pasistengusi neišleisti jokių dejonių, ji pasiremdama į aplink buvusius kėdžių atlošus, pabandė stotis. Mergaitė buvo spėjusi tik atsiklaupti ant kairiosios kojos, o dešiniąją pastatyti, kai pamatė berniuką aikštėje. Vaje, tikiuosi tai ne... Iš to netikėtumo Auksė palyginus greitai atsisėdo ir net nenumanė reikalo nuleisti akių nuo jo. Pradžioje Hale mintijo ką galėtų pasakyti nepažįstamajam ir pirmą kartą matomam burtininkui, bet šiam ėmus lipti artyn jos buvimo vietos, suprato, kas jis. O ne... Beveik pažįstamajam priartėjus prie jos, Auksė apsimetė, jog jo nematė ir į jį nežiūrėjo. Lyg tai nebūtų taip akivaizdu...
- Labas, - menkai šyptelėjo, nes tokio draugiškumo visiškai nesitikėjo, - pakankamai gerai, tačiau įvyko daugybė dalykų, kurie praktiškai viską pakreipė blogosios linkmės link. O kaip tavoji?
Nors nebuvo šalta, Auksė pašiurpo. Šalta buvo jos viduje, ji jautė, kad dedasi kažkas baisaus ir negero, bet turėjo tai slėpti. Nenorėjo ir negalėjo niekam sakyti, kitaip būtų išjuokta. Žinojo tai.
- Neturiu net menkiausio supratimo, - dar kartą šyptelėjo, bet jautė, kad tai sukėlė deginantį skausmą. - Turbūt gyvenimas mėgsta pokštus.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Sebastianas Azrielis Herondeilas Birželio 11, 2018, 01:35:34 pm
  - Jei atvirai, tai manoji vasara buvo visiškai šūdina,- liūdnai šyptelėjo ir nejučiomis žvilgtelėjo į sutvarstytą riešą, kuris privertė vėl viską prisiminti iš naujo. Sebui aptemo akyse. Kiek galėdamas greičiau jis patraukė ranką už nugaros tikėdamasis, kad mergaitė nieko nepastebės. Dangus, lyg pajautęs varnų nuotaiką, apsiniaukė. Azrielis tvirčiau įsikniaubė į sportinį bliuzoną. Tyla. Tik vėjas nesiruošė tylėti. Sebastianas pažvelgė į Auksę. Akys tyrinėjo mergaitės bruožus. Per ilgai,- sušnypštė vidinis balselis ir Sebas kaipmat nuleido akis nuo Mariettos veido. Spėjo kai ką pastebėti - ji visa tirtėjo.
  - Ar tau šalta?- išgirdo tariant save. Jis nenorėjo pasakyti tokių žodžių. Žinoma, tai nieko blogo, bet Sebastianui jautėsi toks nevykęs. Elgdamasis gerai jautėsi lyg meluodamas. Ne tik kitiems, bet ir sau. Tu supuvęs. Nepamiršk priminė jis sau.
  Nei iš šio, nei iš to išsitraukė lazdelę, kuri pamiršta gulėjo specialiojoje kišenėlėje palaidinės šone. Jis nusivilko sportinį megztinį ir sumurmėjo kažkokį burtažodį. Drabužis iš karto pasivertė į milžinišką juodą pledą. Vaikinukas atsargiai apklojo mergaitę visomis išgalėmis stengdamasis prie jos neprisiliesti. Tiesa, apklotas buvo toks didelis, kad ir pats juo apsiklojo. Atstumas tarp varnų sumažėjo, bet, visa laimė, nepranyko. Sebastianas nesuprato kas jam darosi. Kokio velnio taip pasielgė? Nevykėlis. Kvailys. Bjaurastis. Šlykštynė.                                                                 
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 11, 2018, 01:58:04 pm
Šūdina. Mm, manoji, kad ir kaip nenorėčiau pripažinti, buvo geresnė. Auksė toliau sėdėjo ant kėdės, jausdamasi keistai, kvailai ir tarsi jusdama tvyrančią įtampą. Ji matė raištį ant jo rankos, tačiau nieko klausti nedrįso. Mergaitė žiūrėjo į tolumoje buvusias kėdes, pastebėjo, jog vienos atlošas nulaužtas. Bet net ir nepasisukusi į Sebastianą, jautė jo žvilgsnį, nagrinėjantį jos bruožus. Tokio jausmo Marietta neapkentėt, tačiau tą akimirką, tai šildė jos esybę viduje. Ir staiga, viskas akimirksniu užšalo. Akyse pasirodė tamsa, užsibuvusi vos vieną, dvi sekundes. Susvaigusi galva, atrodė, tuoj nusvirs į kažkurį šoną, tačiau viskas greitai pasibaigė ir trylikametė sėdėjo toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.
- N... - jau norėjo neigti, bet suprato, kad vėlu, o ir meluoti nebuvo noro, - taip.
Ji akimis stebėjo kiekvieną berniuko judesį. Vidinis šaltis ir bejausmė tuštuma stengėsi nukreipti Auksės akis šalin, tačiau mergaitė nesugebėjo pasipriešinti pati sau ir toliau žiūrėjo į Sebastianą. Kvailė. Išvydusi juodą pledą nusišypsoti nepajėgė, nes skausmas su vidinio pasaulio duženomis veržė džiaugsmą, bet jeigu berniukas pajėgė pastebėti, jos akys akimirką sužibėjo. Mergaitė pati tai juto. Kai Sebastianas Mariettą ėmė glėbti pledu, ji uždengė kairiosios rankos  plaštaką, kuri buvo papuošta daugybe randų. Randų, kurie trylikametei ilgai primins, kaip tetos miestelio vaikai, šaipydamiesi iš jos, pastūmė ją link spygliuoto krūmo.
- Ačiū, - sušnabždėjo minkštai medžiagai apglėbus jos pečius, nugarą ir rankas.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Sebastianas Azrielis Herondeilas Liepos 17, 2018, 05:31:18 pm
Na, gerai, kad ji bent atsakė jog jai tikrai šalta. Kitaip situacija atrodytų dar keisčiau. Jų bendravimas tikrai keistas. Abu tyli ir išsteni vos žodį. Ar tai dėl to, kad abu varniai dar nelabai gerai pažįstami? Ne, tikriausiai dėl to, kad Sebastianas nemokėjo bendrauti. Galbūt dėl to kaltas jo tėvas, o galbūt jis tiesiog toks yra. Lengva būt su tais, kurie kalba nesustodami. Tada užtenka tik linksėti galva ir pridurti keletą „mhm“ ir „aha“. Staiga Azrielio akys pastebėjo Auksės ranką. Nespėjęs pagalvoti jis paėmė jos riešą ir pirštais perbraukė per randus. Tiesą sakant, supratęs ką padarė norėjo prasmegti skradžiai žemę, bet jau per vėlu. Todėl perbraukė dar kartą. Skruostai tikriausiai buvo panašūs į burokėlius, bet tikėjosi, kad šaltis bent kiek paslėps raustančius skruostus.
- Kas atsitiko?- liūdnai pažvelgęs mergaitei į akis pratarė. Jo širdis plakė kokius tris kartus greičiau nei įprastai. Apsiramink, žioply,- subarė save. Kas jam darosi? Juk pirmame kurse dar puikiai mokėjo save valdyti. Buvo visai paprasta žavingai nusišypsoti, perbraukti pirštais plaukus, pamerkti kam nors akį ir dar pasityčiot. O dabar. Pamanykit, vaikiūkštis suskydo. Dabar jam buvo gėda. Na, jau ir taip keista, kad kažkoks berniokas klausia apie randus, bet, visų pirma, tai ne jo reikalas.
- Aš atsiprašau,- dar pridūrė.- Nežinau kas užėjo,- šyptelėjo. Juk tikrai nereikėjo klausti.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 17, 2018, 07:07:44 pm
Pagaliau palikusi ramybėje ranką, papuoštą randais, Auksė nubeldė akis žemyn. Ji vėl prisiminė kaip viskas vyko. Būrelis vaikų iš pasalų, goždami kikenimą, užpuolė ją. Pradžioje pastumdė, juokėsi. Vienas metė plytą, tik gerai, kad prametė - mergaitė spėjo pasilenkti. Tačiau vėliau ji buvo nustumta į krūmą ir bejėgė, aplipusi spygliais, buvo palikta. Marietta labai norėtų tai pamiršti. Mergaitė pakėlė akis nuo žemės til kai pajuto kaip kažkas prilietė randais išmargintą kūno dalį. Net pati nepajuto, kaip šyptelėjo. Vos keli Sebastiano judesiai sugebėjo pristabdyti dužtantį vidų ir net šiek tiek suteikti džiaugsmo. Pagavusi jo žvilgsnį, sunkiai, tačiau išvengė dar vieno, to paties prisiminimo vaizdinio.
- Šią vasarą buvo nustumta į spygliuotą krūmą, - atsiduso, - spygliai smarkiai apraižė ranką.
Daugiau ji nesakė. Išvis, net netikėjo, jog to paklaus. Niekas neklausė. Teta neklausė, net tada, kai grįžo su visa kruvina ranka. Hale žinojo, kad visiškai nerūpėjo tetai. Jau buvo pripratusi tapti rakštimi.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Sebastianas Azrielis Herondeilas Liepos 17, 2018, 07:32:45 pm
- Aš atsiprašau,- pratarė.- Neturėjau klausti. Tai ne mano reikalas,- išsakė savo mintis. Sebastianas jautė, kad mergaitė nelaiminga. Tiesiog jautė. Bet juk niekuo negalėjo pagelbėti, tiesa? Keletą akimirkų jie žvelgė vienas kitam į akis. Šėlstantis vėjas išlaisvino trumpų mergaitės plaukų sruogą ir ši užkrito jai ant akių. Varnas kiek padvejojęs suspaudė pabėgėlę pirštais ir nubraukė sruogą taip, kad ši pasiliktų mergaitei už ausies. Jis kiek šyptelėjo. Galvoje atsirado mintis. Mintis, o gal labiau suvokimas. Suvokimas, kad jis jaučia kažkokius anksčiau nepažintus jausmus savyje. Galbūt, galbūt jis jaučia Auksei simpatiją. Bet juk taip negali būt. Neįmanoma. O kodėl ne? Tiesiog. Juk jis negali jausti simpatijos menkai pažįstamam žmogui? Galbūt. Ne. Bet kodėl tada jaučia kažką keisto viduje kai atsiduria šalia varnės? O tada atsitiko kažkas keisto. Jis tiesiog pasilenkė arčiau mergaitės ir lūpomis visiškai švelniai palietė mergaitės. Nežinojo, ar ji atsakys į bučinį, bet kam rūpi. Tikrai ne Sebui. O gal kaip tik jam?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 18, 2018, 02:49:43 pm
Auksė puikiai žinojo, jog galėjo nieko nepasakoti, bet kaži kodėl prabilo. Nesvarbu, kad pastebėjo Sebastiano nenorą žinoti ar kištis į svetimus reikalus. Žinoma, ne.
- Kiekvienas gyvenime bent porą kartų pasakome, padarome ar paklausiame, dėl ko gailimė ar nusprendžiame, jog imame kištis į svetimus reikalus, - norėjo pasakyti kuo paprasčiau, tačiau tarstelėjusi suprato, kaip filosofiškai tai skambėjo. Tokie dalykai tikrai neturėtų būti sakomi paprastos mergaitės. Tikrai ne.
Sugrįžęs ar pakilęs iš miegų, vėjas sutaršė plaukus ir paleido prispaustą sruogą, plaikstydamas ją tiesiai prieš akis. Jau norėjo pirštais nustumti šalin, tačiau tik sustingo stebėdama, kaip berniuko pirštai atsargiai patraukė plaukų sruogą šalin. Pamačiusi jo šypseną, šyptelėjo pati. Keista, bet šypsnis nutvieskė šiluma, lengvumu ir tikrumu - ko labiausiai Auksei šiuo metu trūko. Apie keistus jausmus žinojo senokai, bet pajuto nesenai. Prieš keletą dienų. Apie meilę ir simpatijas Marietta buvo prisiklausiusi daugiau, nei reikėjo, bet pajusti ir suprasti sugebėjo tik dabar. Ji pamiršo, kad jai liūdna ar kad viduje sudužo visas jos pasaulis, kuriame jautėsi šiek tiek geriau ir laimingiau. Kai Sebastianas pasilenkė, Hale jau žinojo, kas nutiks, bet nesitraukė. Trumpas lūpų susijungimas truko vos keletą sekundžių - ji atsitraukė. Truputį patyrinėjo berniuko veido ruožus, vos sekundei akys pakrypo link akių. Auksę suėmė juokas, bet įstengė tik nusišypsoti. O vėliau - atsakyti į bučinį tokiu pat trumpų sujungimu.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Sebastianas Azrielis Herondeilas Rugpjūčio 04, 2018, 05:51:58 pm
Garbės žodis, atrodė, Sebastiano širdis tiesiog iššoks iš krūtinės. Ne gana to, kaip sušiktai dabar jautėsi ir skendo gėdoje, ji pasitraukė. Vaikinukas beveik iš karto pajautė kaip visas dar likęs kraujas toliau plūsta į skruostus. Juk jie ir taip buvo raudoni, taigi, kokios spalvos jie dabar? O tada jos lūpis sugrįžo prie berniuko. Šį kartą atsitraukė Sebas. Nes tikriausiai, jei būtų pasielgęs kitaip, jo širdis tikrai sustotų. Nežinia kas nutiktų. O ką dabar daryt?
  - Ammmm,- nutęsė. Nežinojo ką pasakyt. Dieve, kokia nejauki situacija,- aš... hmmm... nežinau ką pasakyt,- gūžtelėjęs pečiais pripažino žvelgdamas kažkur tolyn. Sebastianas perbraukė delnais per kelnes. Kiek laiko dar taip sėdės?
  - Žinai, manau, kad turėčiau eiti,- tarstelėjo ir atsistojo. Tada visai tylomis pridūrė,- Atleisk,- ir nupėdino laipteliais žemyn. Norėjo tiesiog greičiau grįžti į kambarį ir užsidaryti. Tiesą sakant, berniukas nesijautė labai nelaimingas. Juk Auksė jam atsakė į bučinį, tiesa? Tiesiog... jis buvo sumišęs. Negi gali būti, kad jis kažkam patinka? Ir jam kažkas patinka. Taip stengdamasis išmesti visas mintis iš galvos jis pasiekė vaikinų miegamajį.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugpjūčio 09, 2018, 02:46:51 pm
Auksė net nežinojo, ar išprotėjo, ar sapnavo, ar grimzdo į dar didesnį liūdesio liūną. Atrodė, kad viskas sukosi arba siūbavo, o ji pati svaigo ir mėgavosi tuo keistu ir paleisti nenorėjusiu svaiguliu. Antrasis bučinys baigėsi, bet keistas jausmas, užvaldęs ją visą, niekur nedingo. Galva sprogo nuo minčių, jausmai pynėsi su emocijomis, širdis daužėsi it pašėlusi, kraujas pagreitintai varinėjo po kūną, o šiluma skruostuose tik didėjo. Raudonio nuslėpti nebepajėgė, tad tik sėdėjo prikandusi apatinę lūpą, žvelgė kažkur į tolį ir vis labiau ir labiau skendo keistame jausmų, emocijų ir padrikų minčių liūne ar upėje, galbūt leidosi nuo stataus krioklio. Marietta nepastebėjo tos nejaukios tylos. Buvo prie jos pratusi, be to, pati jautėsi ne per jaukiausiai. Neištarė nė žodžio, tik nuleido akis iki savų, ant kelių sudėtų rankų. Hale norėjo, kad jis dar pasiliktų. Norėjo pakalbėti su juo, tačiau pasakyti tai buvo per vėlu.
- Aš suprantu, - vos girdimai išspaudė ir leido Sebastianui išeiti. Galbūt dar kada nors susitiksim. Širdies dūžiai rimo, mergaitė atsistojo suvokusi, kad laikas grįžti ir nežinia kiek laiko sėdėjo viena bei spoksojo į vieną tašką. Vos pakilo ant kojų, suprato, jog vis dar gniaužė pledo medžiagą, kuri iš tiesų turėjo priklausyti berniukui. Jeigu pasiges, susiras. Stipriau apsigobusi pledu, mergaitė pamažu nusileido laipteliais žemyn ir patraukė pilies link.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Spalio 18, 2018, 07:22:09 pm
  Visai neseniai, kvidičo rungtynėmis pasibaigus ir jau saulei besileidus, tribūnuose galima buvo pastebėti du siluetus - vieną primenančia jau atletiško ir suaugusio vyro kūną, o kitą kiek liesesnę ir mažesnę primenantį paauglį.
 - Kaip jau ir supratai, - pažiūrėjo į aikštę, - čia vyksta visos kvidičo rungtynės. Na, kokie dabartiniai  rezultatai yra tai puikiai nežinau, bet rodos, tavo koledžas pralaimi. - It mini ekskursiją padaręs tarstelėjo Dorianui visai pamiršęs, kad kažkada tas "koledžas" buvo ir jo irgi.
 - Tai kaip tau Hogvartse? Ar pasiilgai jau Durmštrangą? - Atsisėdo link vienos kėdės, norint trumpam pailsėti nuo ilgų pasivaikščiojimų kuriuos šiandien turėjo. - Sėsk čionai irgi. - Mostelėjo ranka.
  Buvęs Klastūnyno mokinys net negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą jis čia buvo. Bet jį užpuolė įvairūs prisiminimai į kuriuos taip ir norėjosi grįžti. 
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lisette la Claire Spalio 18, 2018, 08:29:46 pm
     Po paskutiniųjų kvidičo rungtynių su Varno Nagu praėjo maždaug savaitė. Tiesa, panašu, kad klastuoliai visko labai į širdį neėmė, o ir Lisetė, nors ir artėjo paskutiniosios rungtynės, nei treniravosi, nei rengė taktikas, nei kitaip joms ruošėsi. Bet ir mokytis nesiruošė, juk kvidičo sezonas, kaip komandos puolėja gali skirti laiko namų darbams...
     Saulei pradėjus leistis, šešiolikmetė išsitempė raudonplaukę draugę į tribūnas. Buvo nusprendusi, kad bendrakoledžės seniai ramiai dviese nesikalbėjo, o po Grifų Gūžtos ir Švilpynės kvidičo rungtynių, kurios baigėsi gal prieš valandą, tikriausiai nėra tylesnės vietos už kvidičo aikštę.
-Kvailas kvidičas jau gerklėje stovi,- sukišusi rankas į pilko ir itin šilto palto kišenes skundėsi prancūzė,- jei ne Natanielis, prikalbėjęs dalyvauti, ramiai sau rungtynių metu gulėčiau lovoje, na, arba palaikyčiau jus,- gūžtelėjo pečiais.
     Lisetė jau ruošėsi prisėsti ant suoliuko, tačiau visai netoliese pamatė porelę žmogystų. Geriau įsižiūrėjusi, klastūnė vos nepradėjo cypti - už kelių metrų nuo jos buvo seniai nematytas ir labai pasiilgtas draugas.
-Krisai!- surėkė ir už rankos nutvėrusi Morganą, nusitempė ją pas buvusį klastuolį.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dorianas Darvinas Raveras Spalio 18, 2018, 08:50:29 pm
Susikišęs rankas į palto kišenes Dorianas žingsniavo šalia senai pažįstamo draugo. Jis prisiminė kaip kažkada manė, jog niekada daugiau nesutiks jo. Kai Kristoferis paliko Durmštrangą Dorianas dar buvo tik vaikas. Turėjo pripažinti, kad gana pavydėjo šiam. Ilgai vienas pats turėjo kankintis su tais iš pačio pragaro išlipusiais profesoriais. Dar niekad nesidžiaugė palikęs tą skylę šiaurėje. Nors galbūt ir patys profesoriai taip pat džiaugėsi dėl to. Bet dabar visos problemos liko praeity, o draugai galėjo pagaliau normaliai pasidalinti prisiminimais.
-Nejaugi? O tai kas laimi?-į vaikino pasakymą jis tik nusijuokė. Jam visas tas rungtyniavimas tarp koledžų atrodė gana kvailas ir beprasmiškas laiko švaistymas.
Prisėdęs ant suoliuko jis patrynė vėsias rankas ir nužvelgė aikštę. Stengėsi prie visko per daug nepriprasti. Juk viso labo jam nedaug beliko mokytis ir jei vėl užknis visus profesorius jam gal netgi teks kraustytis į Prancūziją ar Ameriką, savo gimtinę. Durmštrange jam prireikė maždaug penkerių ar šešerių metų, kad būtų išspirtas. Dorianui netgi atrodė įdomu kokia Hogvartso profesorių ir mokinių kantrybė.
-Tu juk žinai, kad neįmanoma pasiilgti tos vietos,-patraukė pečius vaikinukas. Norėjo ir toliau papasakoti kaip jam ten sekėsi, bet viską sugadino kažkoks mergaitiškas rėkimas. Dorianas pakėlė galvą susierzinęs, norėdamas pamatyti kas drįsta šitaip rėkti.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 19, 2018, 02:06:09 pm
  Morganai plyšo galva iš skausmo. Vienintelis dalykas kurio ji norėjo, tai gulėti šiltoje lovoje ir skaityti kokį nors lėkštą romaną, deja prakeikta rausvaplaukė ją išsitempė į lauką. Garbanei dar buvo kilusi mintis ar tik ši nenori atkeršyti už sniego gniūžtę, kurią buvo paleidusi kvidičo rungtynių pradžioje, tačiau pasirodo, kad ši tik norėjo pasikalbėti ar pabūti kartu. Tai buvo kvaila ir visiškai nevykusi mintis, nes jos nelabai turėjo apie ką kalbėti, o Morgana ir pati nelabai norėjo būti šalia, kai jos jausmai Lisettei dar neišblėso.
- Hmm,- pritariamai numykė ugniaplaukė, kai Lizė prasitarė apie kvidičą, Šiai prakalbus apie Natanielį garbanė išvis atsijungė nuo šalia einančios klastuolės. Ji nenorėjo klausytis apie jos vaikiną, na,  apskritai apie jos meilės reikalus.
   Nuo įkyrių minčių ją atitraukė garsus Lisette'ės klyksmas. Na, ji labiau rėkė seniai girdėtą vardą. Ugniaplaukė vos spėjo pakelti smaragdo žalumo nustebusias akis, kai kita klastuolė pačiupusi Morganą už rankos nusitempė prie dviejų žmogystų. Lizė jau buvo užsikabinusi Robertui ant kaklo, tad garbanė pakėlusi antakius, su šokia tokia šypsena pažvelgė į Kristoferį. Tik po kelių akimirkų ji susigaudė, kad šalia yra dar vienas vaikinas. Iš šio žvilgsnio ji pastebėjo, kad vaikis susierzinęs, kas kiek pakėlė Morganos ūpą. Ji bent ne viena tokia buvo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Spalio 19, 2018, 07:01:50 pm
 - Rodos, Varno Nagas? - Spėliojant pakėlė vieną antakį.  - Nors, taip. Nesvarbu. - Suprasdamas, kad jaunuoliui tokie dalykai yra neįdomūs, tik nustojo apie tai kalbėti ir pakeitė temą. - Na, ten yra pamokos kurių nebus Hogvartse. Tai jas kai kada ir buvau pasiilg... - Jo plepalus nutraukė gan pažįstamo balso klyksmas. Jo šokoladinės nukrypo į tą pusę ir išvydo gan labai malonu siurprizą, juk ten buvo Robertui dvi artimos draugės - Morgana ir Lisetė.
 - Kokie žmonės. - Trumpam nusijuokė, o po to tik šypsojosi. - Jūs visiškai nepasikeitėte. Tu, - pažiūrėjo į Lisette, - vis dar pasilikai tokia žemytė truputį primenančią lėlytę, o tu, - dabar pažiūrėjo į garbanę, - vis esi tokia niūri. Ko tokia nepatenkinta? - Pasiteiravo žaliaakės, o tada prisiminė, kad Dorianas šias dvi klastuoles dar nepažįsta.
 - Oj, atsiprašau! Dorianai, čia Lisetė, o čia Morgana. - Trumpai pristatė senus draugus vaikėzui. - Jos irgi iš Klastūnyno. - Dabar pažiūrėjo į merginas. - Panelės, čia Dorianas. Visai neseniai tik atvyko į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lisette la Claire Spalio 19, 2018, 11:06:01 pm
-Nekalbėk taip, tarsi paskutinį kartą mane būtum matęs prieš dešimtį metų,- nusijuokė Lisetė ir pažvelgė į nepažįstamą maždaug jos amžiaus vaikiną, laukdama supažindinimo. Tiesa, vaikėzas neatrodė patenkintas, gal netgi kiek suirzęs. Vaje,- užvertė melsvas akis ir atsisuko į Morganą.
-Moooooterie,- nutęsė,- pralinksmėk, tiek laiko nematei draugo, o surūgusi it keletą savaičių šaldytuve stovėjęs pienas. Tu irgi,- pažvelgė į, panašu, naują Klastūnyno globotinį.
-Prieš tave stovi klastuolės - veteranės, jeigu tik ko nors reikės, būtinai kreipkis,- su didžiuliu entuziazmu kalbėjo rausvaplaukė, tačiau didelio noro bendrauti su nepažįstamuoju neturėjo. Šešiolikmetei labiau rūpėjo ilgą laiką nematytas Kristoferis.
-Žinai, jau maniau, kad visai mus pamiršai,- sukryžiavo rankas,- nei siunti laiškus, nei aplankai... Gal jau kokią paną susiradai, a?- kilstelėjo kairįjį antakį, erzindama bernužėlį,- nagi, pasakok viską!- Lisetė plačiai šypsojosi, visai pamiršusi šalia stovinčius Morganą ir Dorianą.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dorianas Darvinas Raveras Spalio 20, 2018, 11:43:22 am
-Ar reikia šitaip rėkti?-sumurmėjo panosėj ir giliai atsidusdamas Dorianas atsistojo ir nužvelgė merginas. Net nesistengė prisiminti ar buvo jas matęs ir ar turėtų jas pažinoti. Nuo visų tų naujų veidų ir vardų jam, rodos, galva grasinosi per pusę perplyšti. Susikišęs rankas į kišenes net nebandė su jomis pasisveikinti. Tikėjosi, kad šios greitai nueis.
Deja, jo viltys greitai žlugo. Atrodė, kad šioji trijulė buvo gana geri draugai, nematę vienas kito ilgą laiką. Viską tik dar labiau blogino tasai džiugus rausvaplaukės balsas. Ji atrodė kaip koks sprogti žadantis laimės, rausvas burbulas. O šalia jos stovėjo visiška priešingybė šiam burbului. Dorianas nesusilaikė nešyptelėjęs. Rodos, ne jis vienas čia kankinsis.
-Ką? Pavyzdžiui padarytum mano namų darbus?-nusijuokė šis iš merginos, siūlančios pagalbos. Nujautė, kad ji tai darė tik iš mandagumo, mat iš karto pamiršo apie visą kitą ir pradėjo šantažuoti Kristoferį. Jam netgi pagailo savo draugo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 21, 2018, 09:43:17 pm
  Klausydamasi kaip kalba du jos seni draugai Morganos galvą ir vėl užėmė snaudulys. Ji lėtai nusižiovavo ir kiek pasirąžė, tačiau dar po kvidičo neatsigavusius raumenis suskaudo.
- Aš nežinau, kodėl tu šito šūdo klausi beveik kiekvieną kartą kai mes susitinkam?- ugniaplaukė pakėlė smaragdines akis į Kristoferį ir jas pavartė.- Susitaikyk, aš taip visada atrodau. Jei dar tarsi kokį nors žodelį apie mano išvaizdą, nusuksiu galvą.- ji nedaugžodžiavo, nebuvo nusiteikusi apsimest, kad viskas yra gerai ir, kad ji geros nuotaikos.
  Ir Lisette'ei prasitarus apie Morganos nuotaiką ji tik nudelbė ją nieko gerą nežadančiu žvilgsniu ir su nykščiu parodomai perrėžė sau per kaklą, rodydama, kad jiems tuoj baigsis blogai. Rausvaplaukei nukreipus temą nuo Morganos, link to žydraakio vaikio, klastuolė pradėjo savo kišenėse ieškoti cigarečių pakelio. Šį suradus ji iš kart išsitraukė vieną ir užsidegė. Įtraukus nuodingus dūmus ji nužvelgė keturis šešėlius, kurie krito ant suoliukų. Jos akys ir vėl nuslinko prie dar nematyto veido. Garbanei nelabai patiko nauji žmonės, ji buvo tvirtai prisirišus prie tų savo kelių draugų, ir kitų žmonių beveik neprisileido, tačiau jai patiko tyrinėti kitus žmones. Vaikinas, kurio vardo nelabai ji prisiminė stovėjo kiek susikūprinęs, su paika šypsenėle veide. Išgirdusi šio atsakymą Lisette'ei ji kiek šyptelėjo.  Tada iš kišenės išsitraukusi pakelį cigarečių atkišo jam:
- Rūkai?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Spalio 21, 2018, 11:44:31 pm
 - Bet vis tiek gi, seniai nesimatėm. - Linktelėjo Lisetei, o tada atsisuko ir į Morganą. - Na, čia jau turbūt tokia tradicija yra man ir Natui, aj tiksliai, - pažiūrėjo į Lisettę, - o tai kaip tau sekasi reikalai su Natu? - Jaunuolio paskutiniai prisiminai buvo tik tada, kai visa jų šaika buvo susirinkusi laužavietėje. Tada jis ir sužinojo, kad šie du balandėliai rezga kažką kartu. Bet tada jis juos paskutinį kartą ir matė.
 - Stabdyk arklius, žmogau. - Juokais tarstelėjo Dorianui. - Jeigu jau taip ir darysi, tai nesakyk to atvirai. - Mirktelėjo bernužėliui, o tada Lis užpuolė buvusį Klastūnyno globotinį įvairiais klausimais.
 - Na, dabar kaip ir aplankiau. Kaip čia pasakius, labiau tai tik kaip atsitiktinumas, juk man reikėjo parodyti Dorianui ekskursiją. Bet vis tiek! Tai skaitosi. - Kilstelėjo antakiais, kai išgirdo kitą ateinantį klausimą. Bet šis tik nusijuokė.
 - Kokios merginos. Juk žinai mane, aš nesu linkęs į tuos santykius. Beje, juk dabar esu rimtas suaugęs vyras. Turiu dirbti, prie to, dar gyvenu vienas, tai galva apkrauta tik tuo, kaip man reikės mokėti tuos prakeiktus mokesčius. - Kiek pasiskundė savo sunku gyvenimu. - Beje, geras klausimas. Morgana, Dorianai, o jūs turite poras? - Pasiteiravo į tuos du surūgėlius kurie vis tyli ir nieko nesako. Neskaitant to, tik kai Morgana ištraukė cigarečių pakelį ir pasiūlė vieną Dorianui. Klastūnynas jam tik blogą įtaką padarys. Bet pats Robertas dabar nerūko, todėl pažiūrėjus į cigaretes, tik prarijo seiles.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lisette la Claire Spalio 22, 2018, 07:47:01 pm
Lisetė apsimetė negirdėjusi visai nejuokingo naujo mokinio „prikoliuko“ ir toliau, nutaisiusi plačią šypseną veide, tęsė pokalbį su Kristoferiu.
-Puikiai,- linktelėjo rausvaplaukė,- mano gyvenime daugiau nėra jokių nuobodybių, kiekvieną dieną po naujieną, bet juk mes kalbam apie Natanielį, anokia čia paslaptis, jog tas dailus bernužėlis prisimąsto visokiausių dalykų,- nusijuokė šešiolikmetė ir užkišo rausvą plaukų sruogą už kairiosios ausies.
-Ot ir ne. Visai nesiskaito. Nė nesu tikra, kad būtum sugalvojęs užsukti pas mus po to, kai to,- akis nusuko į Dorianą,- eksursija baigtųsi. Bet tiek to, šį kartą atleisiu,- sukikeno Klastūnyno globotinė ir žvilgtelėjo į surūgėlių porelę. Šie buvo tylūs it pelės po šluotą, ko retai tikėtumeisi iš temperamentingosios Morganos. Na, bet josios nuotaika šią akimirką nebuvo iš puikiausių, o gal ir pati prancūzaitė nelabai leido įsiterpti; klastuolė gūžtelėjo pečiais.
-Aha, tau labiau vienadieniai nuotykiai, tiesa?- sukikeno ir kumštelėjo draugui į petį. Mergina jau buvo besiruošianti priminti apie Kristoferio išdykavimus dar mokyklos laikais, tačiau šis, Lisetei nespėjus nė pradėti sakinio, kreipėsi į Morganą ir Dorianą.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dorianas Darvinas Raveras Spalio 22, 2018, 09:57:38 pm
Dorianas prikando lūpą stengdamasis nesijuokti kai toji raudonplaukė pradėjo grasinti abiems draugams. Ši neatrodė kaip visos tos paprastos, mielos merginos. Nors jam buvo įdomu ar jos grasinimai kada nors buvo ne tik šiaip žodžiai. Nors kažkodėl, nujautė, kad atsakymas būtų teigiamas.
-Rimtas suaugęs vyras? Kas tu toks ir ką padarei mano draugui?-išgirdęs Kristoferio pasiteisinimus rausvaplaukei, perdėtai pasibaisėjo vaikinas. Nespėjus jam net išsižioti šis iškart atkeršijo jam gana nekaltai skambančiu klausimu. Ne, poros jis neturėjo ir nežadėjo skubėti. Visa ta drama ir kitos nesąmonės... Tai jį tik pykino.
-Užsičiaupk, Krisai,-vaikinas tik pavartė akis ir atsisuko į raudonplaukę, kuri kišenėse kažko tai ieškojo.-Jis ką, ilgai jau toks nuoboda?
Mergina išsitraukė cigarečių pakelį ir vieną užsidegė. Greitai pakvipo dūmais. Tada ji atkišo pakelį Dorianui. Šis tik nužvelgė klausiamai pakeldamas vieną antakį. Kažkada bandė rūkyti ir jam netgi tai gana patiko. Aišku visa tai baigėsi kai grįžo namo, o nuo jo drabužių dvelkė dūmų kvapas... Nuo šių prisiminimų net šiurpas nukrėtė, bet jis tik kreivai šyptelėjo išlaikydamas tą pačią atsipalaidavusią veido išraišką.
-Ne, man dar kol kas patinka gyvenimas,-pasakė ir atsisuko į Kristoferį, kuris tik keistai žvelgė į juos.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 23, 2018, 09:33:52 pm
  Morgana kelias akimirkas paspoksojo į tamsiaplaukį vaikį ir tada nusisuko į Kriso pusę. Šis išties atrodė šiek tiek pasikeitęs, labiau suvyriškėjęs, suaugęs, nebetoks mažvaikis kaip Natanielis. Morgana ir vėl pasisuko į Doriano pusę.
- Ko tu manęs klausi, aš su juo nesimačiau beveik visus metus.- ji gūžtelėjo pečiais.
  Priėjusi prie Kristoferio Morgana šyptelėjo ir pasistiebusi išpūtė cigarečių dūmus.
- Tiesą sakant turiu vaikiną,- ji prikando lūpą ir vaidinančiai mirktelėjo Kristoferiui.- Ir jis stovi priešais mane, toks žavus, suaugęs vyras, bet totalus nuoboda, todėl nyk iš čia su tokiais klausimais.- garbanė pavartė akis ir nusisukusi nuo trijulės paėjo kiek toliau į šalį.
  Po kojomis pasitaikė kažkoks ledo gabalas, kurį Morgana paspyrė iš visų jėgų, deja šis buvo prišalęs prie medinių grindų ir, garbanei tik suskaudo koja.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Spalio 24, 2018, 04:34:54 pm
  Vaikinas tik galėjo pasidžiaugti, kad pas Lisetę ir Natanielį viskas gerai. Todėl jai trumpai papasakojus apie jų santykius, nusišypsojo ir linktelėjo.
 - Neee. Skaitosi, skaitosi. - Mirktelėjo klastuolei ir tada atsisuko į Morganos pusę, tuo metu kai ji atsisėdo šalia jo ir išpūtė dūmus. - Įdomu, kas čia per vaikinas toks. Na, tarkim, prieš mane tai sėdi tik gan sena draugė, su kurią buvau pridaręs labai daug bėdų ir tuo pačiu metu nuotykių. Tik draugė. - Pusiau rimtai pasakė, tokie Morganos "juokeliai" jam nelabai patiko, dar žinodamas, kai Lisette vis tikėjosi, jog šie du bus šmūtkėse.
  Jaunuolis stengėsi ignoruoti Doriano nepatenkintą veidą. Todėl kai jis kažką pasakydavo, tik pažiūrėdavo į jį ir nieko nesakydavo.
  Išgirdus prancūzės klausimą apie tuos naktinius nuotykius, bernužėlis tik nejaukiai nusijuokė ir pats pasimetė - nežinojo netgi kaip atsakyti. Gal tai ir buvo tiesa, juk ką žinai, ką tas Krisas paauglystėje galvojo. Bet juk dabar ne taip, tiesa?
 - Kol kas visiškai jokių santykiu nenoriu. Net ir tų nuotykių. Kaip ir sakiau, dabar galvoju vien tik apie darbą. - Su tokiais žodžiais pabandė "išsisukti".
 - Tai, nežinau, man reikėtų toliau vesti ekskursiją Dorianui. Jeigu norit, galite prisidėti. Na, arba išvis padaryti visą darbą už mane. - Panašiai pajuokavo kaip ir Darvinas su namų darbais.
  Buvęs Klastūnyno globotinis atsistojo ir trumpam apsižvalgė. Jam dar pasiliko parodyti ežero pakrantę ir jo darbas bus pabaigtas. 
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Lisette la Claire Spalio 25, 2018, 08:03:33 pm
     Pamačiusi kvailoką Morganos elgesį ir išgirdusi nuviliantį Kristoferio atsakymą, Lisetė tik vyptelėjo. Meluoti mergina negalėjo, ji nuoširdžiai vis dar tikėjosi, kad šie du kada nors susieis. Juk atrodė, kad kone vienas kitam nulieti būtų, o gal tai tik didžiulis rausvaplaukės noras padėti draugei susirasti porą dėl kaltės, kurią giliai širdyje jautė po to įvykio nuodų ir vaistų pamokoje.
-Na, nenori tai ir nepasakok,- gužtelėjo pečiais šešiolikmetė ir, dėl rūkalų smarvės įkišusi nosį į šiltą pilką šaliką, atsisuko į naujoką bei raudonplaukę, rukančią šalia.
-Pats tu nuoboda,- pavartė mėlynas akis,- tavo metų Kristoferis buvo tokių niekų pridaręs, kad ojojoj,- sukikeno Lisetė, žvilgtelėdama į draugą.
-Arba gal Morgana užbaigia tavo darbą, o mudu žingsniuojam į pilį pas draugus?- kilstelėjo antakius mergaičiukė,- negali dingti nepasisveikinęs su visais. Labai jau nemandagu, ponaiti,- nusijuokė rausvaplauė ir dar kartelį atsisuko Morganos pusėn, kone nekreipdama dėmesio į jos nelaimę:
-Juk aprodysi šitam naujam jaunikaičiui mūsų nuostabias apylinkes?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dorianas Darvinas Raveras Spalio 27, 2018, 02:12:59 pm
Dorianas kurį laiką nuobodžiaudamas tylėjo, nors jam buvo įdomu kas tarp jų visų įvyko. Galiausiai rausvaplaukė atsisuko į jį pasišaipydama. Į jos žodžius jis atsakė žudančiu žvilgsniu.
-Jei būčiau nuoboda kaži ar čia sėdėčiau su jumis,-nors jo veido išraiška sakė visiškai ką kita, jo balsas liko toks pat. Jis greitai pavargo nuo šios merginos ir išvis panoro nueiti kur nors toliau. Į pilį grįžti taip pat nesinorėjo. Taigi nusprendęs, kad jo eskursija baigta jis atsistojo ir pasirąžė. Jau žiojosi atsisveikinti, bet Kristoferis jį aplenkė, o paskui jį ir ta mergina, kurios vardą jis negalėjo prisiminti. Giliai atsiduso ir nužvelgė savo draugą.
-Čia tau ne kokie namų darbai, kad būtinai turėtum dabar viską padaryti. O ir ji,-pažvelgė raudonplaukę, kuri rodos susižeidė koją spirdama į kažką,-kaži ar norės su manimi praleisti ilgiau nei vieną minutę.
Tiesa, jam sunkiai sekėsi įsivaizduoti ją kaip Hogvartso gidę. Jau greičiau jis bus paskandintas ar uždusintas nei supažindintas su apylinkėmis.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 31, 2018, 09:54:49 pm
  Vis dar susiraukusi dėl skausmo, kurį pati sau sukėlė Morgana pasisuko į senus draugus. Keistai iškreipusi veidą ji prišlubavo prie jų. Brunetas jau buvo atsistojęs ir rodos žadėjo kur nors eiti, tačiau jo veido mimika nieko gero nežadėjo. Ugniaplaukė būtų pajutusi palengvėjimą, jei ne keisti ir nieko gerą nežadantys Lisette'ės ir Kristoferio žvilgsniai. Kiek sumišusi ji atsistojo prie rusvaplaukės ir pažvelgė į abu draugužius.
- Kas čia vyksta? Gal jau einame atgal į pilį?- ji paklausė, ir nė neleidusi niekam ištarti nė žodžio vėl prakalbo.- Taaaaip, grįžtame į pilį, ten bent šilta ir galėsiu pagaliau normaliai atsigauti po kvidičo.
  Ji apsimestinai šyptelėjo ir nusižiovavo, nors visa tai ir buvo vaidyba. Morgana jautėsi kiek geriau ir gyviau po neseniai pajusto skausmo ir kažkokia maža kruopelytė norėjo ką nors, veikti, tačiau jos principai neleido to parodyti.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Lapkričio 02, 2018, 09:57:22 am
  - Oj, tai jau tikrai. Kai čia mokiausi, linksminausi taip stipriai kiek galėjau, - truputį gėdijosi, kažkiek gyrėsi, bet labiausiai prisiminus tokius prisiminimus tai Kristoferis Robertas Remarkas jautė nostalgiją. Bet ar norėtu jis grįžti atgal į Hogvartsą? Gal..
   Atsisėdus šalia Lisetės ir vėl, Remarkas žvilgtelėjo į Morganą.
  - Hm, nežinau. - Dabar žvilgtelėjo į Dorianą, o po to jo žvilgsnis ir vėl nukrypo į Morganos pusę. - Morgana, ar nebūtum prieš pravesti Dorianui ekskursiją? Jam dar liko ežero pakrantė. - Prisiartino prie ugninių plaukų atstovės ir šyptelėjo. - Vėliau galėsiu atsidėkoti kaip norėsi, - mirktelėjo stazdanei ir paplekšnojo jai per petį, o tada atsistojo ir vėl. Jo žvilgsnis dabar krito ant Lisettės.
  - Manau, jie susitvarkys patys. - Nusijuokė ir kaip džentelmenas padavė ranka mažylei, - na, tai einam? - Nusišypsojo. Prieš išeinant, jaunuolis pamojavo Dorianui ir Morganai, o tada jau nulipo laiptais žemyn ir paliko tribūnas eidamas link Hogvartso pilies nekantraujantis aplankyti visus savo draugus bei kitus.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dorianas Darvinas Raveras Lapkričio 03, 2018, 08:45:14 pm
-Ne, nu Krisai, ar tu rimtai?-sudejavo nueinančiam draugui. Bet šis tikriausiai buvo per toli ir neišgirdo. Dorianas dramatiškai atsiduso užversdamas galvą į pilką dangų. Tikrai nenorėjo leisti laiką su charakteriu į jį panašią, gal kiek baisiau, mergina. Nors dar gerai jos nepažinojo, nujautė, kad blogų dalykų gali nutikti būnant kartu vieniems patiems. Pavyzdžiui gali iškilti grėsmė jo gyvybei.
-Žinai, neprivalai daryti to ko jis nori. Gali eiti aš čia dar pabūsiu,-kreivai šyptelėjo jai tikėdamasis, jog nereiks kartu eiti prie ežero.-Ypač abejoju ar žiemą ten galima kažką įdomaus nuveikti,-pridūrė nukreipdamas žvilgsnį į nuplikusius medžius tolumoje.
Bet jo pastangos nuėjo perniek. Net keista kodėl šioji nusprendė praleisti laiką su juo. Kažkodėl abejojo ar jos tikslai buvo geri. Nors ką gali žinoti. Pirmas įvaizdis gali būti klaidingas. Vaikinas atsistojo ir rankomis nuo kelnių nubraukė nesamas dulkes.
-Na gerai,-pasidavė.-Rodyk kelią, ponia,-pasakė ir ranka mostelėjo jai eiti pirmai.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Morgana Buterfield Lapkričio 04, 2018, 06:59:25 am
  Morgana kiek nustebusi ir išplėtusi akis stebėjo kaip tie du šmikiai palieka ją vieną su naujoku ir nė nesivargindami išeina iš tribūnų. „Jie net suknistai neatsiklausė ar aš galiu tai daryti. Idiotai.“- kiek susinervinusi pagalvojo ji ir tada prikandusi lūpą pažiūrėjo į tamsiaplaukį. „Nors... jis naujokas, galima kiek pakankinti su Hogvarsto ypatybėmis.“- pamintijo šiek tiek.
- Eime, nesėdėsi čia vienas. O Hogvartse visada yra ką veikti,- keistai nusišypsojusi ji pamojo vaikinui ranka, kad jis ją sektų, nors to ir nereikėjo, pats vaikinas „veržte veržėsi“ į priekį.
  Nusijuokusi iš jo tokio pasyvaus entuziazmo mergina tik tvirčiau susirišo plaukus, kurie lindo ne tik į burną ar akis, bet ir į nosį. Rausvaskruostė nusileido tribūnomis žemyn, ganėtinai toli matė du siluetus, kurie ėjo Hogvartso pilies link. Prisimerkusi pasiuntė juos velniop, o tada pasisuko pažiūrėti į vaikiną, kuris sekė iš paskos.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Yura Natayaki Vasario 16, 2019, 02:27:56 pm
Yura nuėjo į tribūnas ne vien dėl to, kad norėjo pakvėpuoti grynu oru, bet ir todėl, nes norėjo pažiūrėti švilpynės komandos treniruotę. Be to, mergaitė dievino kvidičą, bet jį žaidžiančių draugų neturėjo. Ji sekė kiekvieną švilpynės kvidičo komandos žaidėjų judesį. Grifė laukė nesulaukė hogvartso kvidičo taurės.                                                             
 Vakarėjo. Dangus nusidažė rausvais ir oranžiniais atspalviais.Gražu... pagalvojo pirmakursė. Mergaitė toliau žiūrėjo ir švilpių judesius. Jie tikrai neblogai žaidė. Na jau ne... Grifai nenusileis nei švilpiams, nei varnanagiams, nei, juolabiau, klastuoliams pamanė mergaitė.
 Tai buvo puiki proga Yurai pabūti su savim ir savo mintimis.     
 Pirmakursė nusiledo iš tribūnų ir išėjo paskui švilpynės komandą.
 -Mes jums nenusileisim,- tyliai ištarė mergaitė ir nuėjo į pilį.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Ella Moon Vasario 16, 2019, 05:54:25 pm
Prieš vakarienę, Ella su knyga rankose išžingsniavo į kvidičo aikštę, stebėdama kaip krinta snaigės. Ji laikė knygą pakišusi po apsiaustu, kad nesušlaptų. Pagaliau mergaitė lipo laiptais į aukščiausią eilę ir nusivaliusi sniegą rankove, prisėdo. Valandėlę ji tiesiog stebėjo besileidžiančią saulę ir lėtai krintančias snaiges. Iš svajonių Ellą prikėlė sparnų plasnojimas. Tai pelėda, snape laikė laišką ir laukė. Mergaitė paėmė laišką. Tai buvo piešinys nuo jos sesutės Stelos. Ji nusišypsojo. Piešinėlyje švietė saulė, o mažytė mergaitė mojo rankele. Ella sulankstė piešinį ir įsikišo kišenėn. Ištraukusi knygą, atvertė pirmą puslapį ir pradėjo skaityti.
  Pasigirdus varpų dūžiams mergaitė pasileido bėgti. Ir kaip gi ji galėjo pamiršti vakarienę?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 14, 2019, 03:41:14 pm
Nepaisant to, kad dar nebuvo nė vienos pamokos, kurioje Dafydd būtų ką nors daręs, klastuolis jautėsi pavargęs. Tikėtina, kad jį nuvargino paties pyktis bei jaunesnių mokinių keliamas triukšmas. Vienaip ar kitaip, Dafydd buvo tokios nuotaikos, kai prie jo tikrai geriau nesiartinti. Žinoma, šis žmogus retai kada būdavo tokios nuotaikos, kai prie jo artintis yra saugu. Tačiau šį kartą raudonplaukis buvo dar piktesnis negu paprastai.
Kaip visada tokiais atvejais, velsietis paliko Klastūnyno bendrąjį kambarį ir patraukė į lauką. Nežinojo, ką ten veiks, tuo labiau, kad buvo šalta. Tačiau lauke visada buvo didesnė tikimybė nesusitikti kokio nors mažvaikio, kuris dar ir labai užknis. Dafydd niekaip negalėjo suprasti, kodėl šitoje mokykloje mokosi vieni mažiukai. Atrodė, kad vyresnių mokinių čia iš viso nėra. Negi jie visi sėdi savo kambariuose? paklausė savęs Dafydd, traukdamas kvidičo aikštės link. Jis susimąstė apie savo koledžą. Ten net ir bendrajame kambaryje vyresnio amžiaus mokinių buvo itin nedaug. Ir tai buvo labai blogai. Labai.
Klastuolis priėjo kažkokią tribūną. Atrodė, kad čia seniai niekas nebuvo lankęsis. Tokia vieta šešiolikmečiui buvo kaip tik. Jis užlipo ir atsisėdo ant vienos iš kėdžių. Raudonplaukis sėdėjo ir stengėsi apie nieką nemąstyti. Deja, į galvą nekviestos lindo mintys apie vieną konkretų žmogų. Žmogų, kuris mokėsi šioje mokykloje.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 16, 2019, 11:27:06 am
Guramis turėjo planą, ir tas planas buvo iki galo pažinti Hogvartsą ir jo apylinkes. Jau buvo susitaręs su Malia dėl ekskursijos po jai žinomus pilies užkampius, bet ji irgi buvo pirmakursė, kuri dar neturėjo progos visko ištyrinėti. O draugų tarp vyresnių mokinių klastuolis neturėjo. Tad teliko vienas būdas - tiesiog viską apeiti, kaišiojant nosį pro kiekvienas duris ir karts nuo karto pasukant į dar nematytą koridorių. Užduotį sunkino tai, kad tas pats koridorius ne visada vedė į tą pačią vietą. Šiandien Guramis ketino apžiūrėti kvidičo aikštę. Kaip dažnai būna itin šaltomis dienomis, spigino saulė, ir jos spinduliuose tribūnos atrodė gana įspūdingai. Susisukęs į apsiaustą ir sukišęs rankas į kišenes, berniukas nužiūrinėjo šią legendinę vietą. Ar man irgi reikėtų dalyvauti kvidičo rungtynėse? Jis pagalvojo apie savo smulkų sudėjimą ir lengvai papurtė galvą. Greitai tapčiau muštukų mėsa.
Staiga klastuolis ant kėdės pamatė sėdinčią vienišą figūrą, ir nusprendė, kad būtų nemandagu nepasisveikinti. Priėjęs arčiau, pažino gerokai vyresnį vaikiną, su kuriuo buvo prasilenkęs pilyje. Guramis stengėsi prisiminti, ką buvo apie jį girdėjęs, bet veltui. Per pirmas dienas Hogvartse jis buvo sutikęs tiek žmonių, kad vardai, veidai ir faktai pynėsi galvoje.
- Sveikas, - kilstelėjo ranką Guramis, ir užmetė akį į tuščią kvidičo aikštę, - kas laimi?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 17, 2019, 09:33:16 am
Dafydd buvo toks susimąstęs, kad ne iš karto suprato, kad kažkas čia atėjo. Jis lyg ir girdėjo balsą, tačiau ne iš karto suvokė, kad tai kalba realus žmogus, realiai stovintis visai šalia. Deja, klausimas jau pasiekė velsiečio smegenis. Ir tada raudonplaukis klastuolis supyko. Ir vėl jo vienatvė buvo sutrikdyta. Pažvelgęs į atėjūną šešiolikmetis pamatė iš karto dvi blogybes: jis buvo klastuolis, be to, mažvaikis.
- Ko tau čia? - sau įprastu tonu paklausė Dafydd. Maža to, kad tie mažiai paverčia bendrąjį kambarį tikru pragaru, dabar dar ir čia jį persekios?! Ne, velsietis šito neleis. Tik ne šiandien. Kai jam tikrai reikia pamąstyti. Tiesą sakant, Dafydd nemąstydavo itin dažnai. Dėl to tas retas atvejis, kai smegenys tikrai norėjo padirbėti, buvo itin keistas. Tačiau tam reikėjo, kad smegenims niekas netrukdytų. Ypač kažkoks prakeiktas mažius. Raudonplaukis giliai atsidusęs atsistojo.
- Labai rimtai tau patariu, - sušnypštė Dafydd. - Geriau nešdinkis iš čia gražiuoju. Neturiu tam nuotaikos, tačiau jeigu reikės, padėsiu tau tą padaryti.
Raudonplaukis vėl atsisėdo į savo vietą. Jis puikiai žinojo, kad dažniausiai tokie prašymai nelabai veikia. Tačiau dabar tikrai neturėjo entuziazmo kapotis su šituo vaiku. O jo matyti čia visiškai nesinorėjo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Guramis Zveris Rugsėjo 17, 2019, 12:25:09 pm
Vaikino atsakymas Guramį truputį išmušė iš vėžių, nes tokio priešiškumo nesitikėjo. Vis gi jis pasisveikino maloniai, ir abu turėjo šį tą bendro: koledžą ir plaukų spalvą. O plaukų spalva raudonplaukiui nėra vien tik plaukų spalva. Tai yra nuosprendis, įtakojantis visą vėlesnį gyvenimą ir charakterio vystymąsi. Tačiau buvo panašu, kad kitas klastuolis jokios sielų giminystės nejautė.
Dalis Guramio norėjo paklausyti vaikino patarimo ir nešdintis iš tos situacijos kuo greičiau. Nepažįstamasis buvo tiek amžiumi, tiek stotu daug didesnis už Guramį, ir iš balso matėsi, kad jis nejuokavo. Tačiau užgaulios gaidelės jo balse sulaikė Guramį. Pirmakursis pajuto, kad jei nusileis šitam bjaurybei dabar, niekada sau neatleis. Staiga jis prisiminė, ką buvo girdėjęs apie šį vaikiną. Tai negalėjo jo išgelbėti nuo muštynių, bet žodžiais irgi galima sužeisti. Guramis tik šiek tiek išbalo, žengė žingsnį atgal ir kišenėje sugniaužė burtų lazdelę. Na ką, ko gero teks gauti į kaulus.
- Tribūnos tau nepriklauso. - nors visi plaukai ant jo kūno stovėjo piestu, balsas nuskambėjo šaltai ir abejingai, ir mintyse Guramis save pasveikino - jei apėmė liūdesiukas dėl to, kad teks Hogvartse pasilikti iki gyvenimo galo, yra ir kitų vietų paverkti.
Jam prireikė visos stiprybės, kad apsisukęs nepabėgtų atgal į pilį, tačiau trauktis dabar nebebuvo kur.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 26, 2019, 07:46:51 am
- Jos, mano mielas, nepriklauso ir tau, - atkirto Dafydd. Nespėjo daugiau nieko pasakyti, kai mažius pridūrė dar kai ką. Kai ką, kas privertė velsietį susimąstyti. Negi visa mokykla žino, kad jis antrus metus mokosi penktame kurse?! Gal ir galima suprasti, kad tą žino vyresni mokiniai. Taip pat ir Miona pakraupo Dafydd. Tačiau iš kur, po velnių, tai žino šitas mažvaikis? Negi visi tik ir pliurpia apie tai, kad Dafydd Carwyn Llewellyn kartoja kursą? Negi nėra įdomesnių temų pokalbiams? Tai privertė susimąstyti.
- Man paverkti tikrai nereikia, ačiū, - ironiškai pasakė Dafydd. - Žiūrėk, kad pačiam neprisireiktų nosinaitės.
Kiek pasvarstęs raudonplaukis atsistojo ir priėjo prie berniuko.
- Nešdinsies gražiuoju?
Nebuvo panašu, kad mažius būtų nusiteikęs tai padaryti. Ką gi, Dafydd kartais gali būti malonus ir apdėti žmonėms. Jis suėmė berniukui už pečių, jį apsuko ir stipriai pastūmė tolyn nuo savęs.
- Tas jaunimas šiais laikais... - piktai suburbėjo raudonplaukis. - Net išsinešdinti patys nesugeba...
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Sho Ishi Gegužės 02, 2020, 07:43:44 pm
Sho lyg akis išdegus įlėkė į tribūnas sužinojusi, jog kaip tik dabar vyksta grifų gūžtos kvidičo treniruotė.
-Taip! Suspėjau.-sušnibždėjo mergina ir įsitaisė tribūnoje.
Ji įsitempusi stebėjo kiekvieną žaidėjų judesį vis bandydama kvidiča prilyginti žiobarų tinkliniui. Deja, nesėkmingai. Ji toliau neatitraukė dėmesio nė nuo vieno žaidėjo.                       
-O jūs kietai...-sumurmėjo sužavėta pirmakursė.                   
Sho stebėjo kaip žaidėjai nardo ore, prisimindama teoriją iš knygos, kurią prieš kiek laiko skaitė bibliotekoje. Taip... Vienu metu aikštėje septyni žaidėjai... Pala, iš viso komandoje septini žaidėjai! Jie neturi atsarginių! Nagrinėjo žaidimą jaunoji grifiukė.
Ėmė vakaroti ir oras pradėjo vėsti. Juodaplaukės nugara perbėgo šiurpuliukai ir ji jau pradėjo gailėtis, kad nieko neužsimetė ant plonyčių žalių Izumitate pradinės tinklinio klubo marškinėlių, bet nusprendė nekreipti į tai dėmesio ir išbūti iki treniruotės pabaigos.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 18, 2020, 08:42:09 pm
Šiandien popiet vyko Varno Nago kvidičo treniruotė, Nikolė nusprendė pastebėti treniruotę, nes labai mėgo kvidičą ir ketino žaisti Varno Nago komandoje. Taigi, kai Nikol užsiropštė į tribūną, treniruotė buvo prasidėjusi ir visi žaidėjai jau buvo ore. Mergaitė truputi nusivylė, kad nespėjo pamatyti pradžios, bet džiaugėsi kad vis dėl to atėjo čia. Varniukė išsitraukė užrašus ir ėmėsi žymėti kaip treniruojasi žaidėjai, ypač tai ko pati nežinojo ar nebuvo išbandžiusi (mergaitė namie su tėčiu praktikuodavosi žaisti). Ji taip įsijautė į žaidimą (na gal tiksliau į jo stebėjimą), kad daugiau nieko nematė ir negirdėjo aplink, tad kai kažkas palietė jos petį mergaitė baisiai garsiai suklykė, ji buvo išsigandusi. Nikol suklykė taip garsiai, kad net pristabdė treniruotę ir visas dėmesys kliuvo į ją.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Ariella Annė Brown Lapkričio 19, 2020, 10:46:54 am
Žana Mokslinčė šiandien po pietų visiškai neturėjo ką veikti. Mergaitė beeidama prisiminė, kad šiandien vyksta kvidičo treniruotė. Mergina visiškai nesidomėjo kvidiču, tačiau neturėdama ką veikti atėjo ten. Žana užsiropštė į tribūną ir pastebėjo mergaitę, berods iš Varno Nago koledžo.Žana prisiminė, kad ten Nikol. Žana Mokslinčė nežinojo, ką daryti, kad neišgąsdinti mergaitės, todėl tiesiog švelniai patapšnojo jai per petį. Varniukė pradėjo klykti.
-Nusiramink. Dar visa mokykla išgirs tavo klykimą, beja aš Žana. Buvome susitikusios bibliotekoje.
Po kelių minučių Žana draugės paklausė klausimo:
-Na, o ar tau patinka kvidičas, mačiau, kad viską užsirašei. Man tai kvidičas nebuvo prie širdies, bet rungtynes stebėti būna įdomu. O tau?
Tikiuosi, kad jos pernelyg neišgazdinau, nenoriu turėti blogos reputacijos mokykloje.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 20, 2020, 06:53:04 pm
Apsisukusi Nikol pamatė Žaną, ir iškarto prisiminė jų pirmąjį susitikimą bibliotekoje. Mergaitė mekeno kokias porą minučių, kol pradėjo aiškiau, suprantamiau kalbėti:
- A... Tuuu... Kaa... ciiiaaaaaa....Asss... A... As...Aš (pagaliau ištarė pirmą žodį)... Čiiia...Maaaattttai... Laaabbbai išššsiigggggganndau... - ji smarkiai mikčiojo, nes buvo labai išsigandusi, bet po kiek laiko ji pratęsė, - Aš... Tu manne išggggazdinai, nnepyykstu! AAtsipraaaššau...
Nikolė nuraudo, ji nežinojo ar ją kažkas suprato. Bet po kiek laiko, kai Žana sėdėjo šalia ji jau įnirtingai pasakojo apie savo įstoriją su kvidiču.
- Kvidičas - tai tarsi dalis manęs, mano gyvenimo. Mano tėvas - kvidičininkas, jis žaidžia kvidiče gynėju, taip pat su juo mes drauge lankomės daugelyje rungtynių, nekantrauju kada prasidės skraidymo pamokos, nes aš tikra kvidičo fanė ir manu tikrai žaisiu Varno Nago kvidičo komandoje, ir, nenoriu girtis, bet galbūt per kvidičo pamokas būsiu viena iš geriausiu. Na o kaip tau kvidičas? - ji daugiau stebėjo kvidičo treniruotę negu Žaną, bet į ją atsisukdavo. Manu, kad Žana supranta, kad man labai rūpi kvidičas ir per daug nepyksta, kad į ją nekreipiu tiek daug dėmesio kiek į kvidičą... svarstė mergaitė.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Ariella Annė Brown Lapkričio 20, 2020, 07:17:28 pm
Nikolė pradėjo mikčioti. Tiesa sakant Žana nieko nesuprato, bet neprasitarė, gi nesinori, kad Nikol pagalvotų, kad ji kvaila. Kai Nikolė pagaliau pradėjo šnekėti normalia kalba Žana irgi tarė žodį:
-Kaip įdomu, kad tavo tėvas kvidičininkas. Tikriausiai būtų įdomu gyventi su žmogumi, kuris viską išmano apie šią sporto šaką, gal tada ir man kvidičas patiktų, bet yra, kaip yra.
Tvyrojo nemaloni tyla. Žana mąstė, ką pasakyti ir pagaliau sugalvojo:
-Na, o kuo tu būsi kvidičo komandoje? Gal aukso šmaukšto gaudytoja, o gal atmušėja? Gal imsi pavizdį iš tėvo ir būsi garbinga gynėja? Labai nekantrauju pamatyti tave visose varžybose, jeigu tu, būsi ten tai ir aš pasirodysiu.
Tikiuosi neperdaug pašnekėjau. Tikiuosi Nikol greitai atsakys, nes atsiprašau, bet daugiau nieko nebesugalvosiu.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 20, 2020, 07:43:11 pm
- Naaaaaaaaaa... nežinau - ir įsivyravo tyla, tarp mergaičių žinoma, kvidičininkai toliau sau treniravosi su garsais. Po kelių minučių Nikolė tarė: - Tiesą sakant dar nelabai galvojau, kas būčiau, bet buvo pasvarstymų. Kai buvau maža įsivaizdavau save gaudytoja, paskui maniau, kad turiu būti puolėja, dar kažkada - gynėja, bet dabar net nežinau. Bet bet jau vieną žinau - nebūsiu atmušėja. Na o kaip tu, kodėl kvidičas tau ne prie širdies?
Nikol nesuprato, kaip kvidičas (ar dar blogiau, skraidymas ant šluotos) gali nepatikti. Staiga pradėjo lyti, bet kividičininkams tai netrukdė, bet Nikol tai nelabai patiko, nes ji nebegalėjo visko užsirašinėti. Ji nusiminė, bet staiga prisiminė Impervius ir panaudojo jį ant užrašų ir šie tapo neperšlampami.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Ariella Annė Brown Lapkričio 20, 2020, 09:34:55 pm
Žana ramiai stebėjo dangų ir staiga prapliupo lietus, Žana jį dievino!!!
-Neesu didelė kvidičo mėgėja dėl kelių priežasčiu, manau, kad tai agresyvus sportas ir nenorėčiau susižeisti bežaizdama ir dėl to, kad taip ir neišmokau puikiai skraidyti ant šluotos, o patikėk treniravausi labai labai labai daug laiko. Na gal aš tiesiog neesu sutverta tam. Bėja puikūs kerai, tu labai protinga, nes sugalvojai juos panaudoti, -svarstė Mokslinčė
Žana atsiduso ir toliau stebėjo varžybas, pro jos kojas prasliūkino katinas. Na ir keisti tie Hogvartso mokiniai, savo augintinių visai neprižiūri.
-Beja, ar parašiai savo egzaminus??? Labai sunkūs buvo? Nes man asmeniškai neatrodo, kad buvo sunku, nes kiek žinau viską mokėtės -nusišypsojo Žana.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 30, 2020, 12:57:48 pm
Staiga Žana užsiminė apie egzaminus ir Nikolė užsimanė pasidalinti savo įdomiomis (nors gal ir neįdomiomis) patirtimis:
- Man tai jie buvo visiškai lengvi. Nieko sudėtingo. Tik ant apsiginimo nuo juodosios magijos truputi pastrigau, o šiaip tai lengva. Nekantrauju sulaukti rezultatų. O tu?
Tada vienuolikmetė dar pažvelgė į dangų. O, kaip norėčiau mokėti pakeisti orą... pasvajojo ji. Tada dar žvilgtelėjo į Žaną ir galiausiai vėl paniro į kvidičą. Po kiek laiko komandos kapitonas pareiškė, kad treniruotė baigta ir visa komanda sutartinai nusileido ant žemės, ištaškydami purvus. Tada varniukė dar paskutinį kartą pažvelgė į Žaną, tikėdamasi ką nors išgirsti, ir atsisveikinusi nukurnėjo žemyn. Visa permirkusi, kiaurai šlapia.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Ariella Annė Brown Lapkričio 30, 2020, 04:44:35 pm
Žana Mokslinčė ramiai žvelgė į visus vaikus bežaidžiančius kvidičą. Išgirdusi mergaitės vardu Nikolės atsakymą Žana nusijuokė:
-Na, o aš irgi visai neblogai parašiau. Na tikiuosi, kad gerai. Labai tikiuosi.
Žana labai linksmai pažvelgė į dangų ir išsitraukė savo skėti, kuris buvo su Žanos Mokslinčės inicialais. Skėtis buvo pastelinės rožinės spalvos ir turėjo daug sidarbrinių blizgučių. Mergina išsiskleidė skėti ir paslaptingai kalbėjo:
-Na, kadangi priminei apie egzaminus eisiu padarysiu namų darbus jog reikia pasiruošti kitiems šauniems egzaminams. Žana nusijuokė ir pakiliai nuėjo į didžiąją salę ir ruoštis visoms pamokoms. Na, kokia šauni mergaitė ta Nikolė...pagalvojo Žana.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Evelina Džonson Kovo 16, 2021, 03:12:10 pm
Išaušo garži diena daugelio manimu ideali kvidičui. O, kaip tik tą dieną vyko kvidičo varžybos. Švilpynė ir Grifo Gūžta nekantravo pradėti. Visa mokykla vos po pusryčių Didžiojoje salėje, patraukė link Kvidičo aikštės.
Dieninė saulė spigino į akis. Žolė sušlapusi nuo rasos spindėjo ant batų. Evelina kartu su kitais grifiukais ėjo prie Grifo Gūžtos tribunos. Evelina rankoje laikė raudona velevėle su Grifo Gūžtos herbu. Aplinkui girdėjo šurmulį. Ji kaip ir visi labai jaudinosi. Visų pirmą tai buvo jos pirmosios varžybos (ji neturėjo žaisti, tai jos pirmos žiūrimos rungtynės). Antrą jose varžysis jos koledžas, tad nereikėjo rinktis už kokį kitą koledžą balsuos. Jie beveik pasiekė aukštas tribunas. Į jas įėjo pro aikštės galą, nes ten buvo laiptai užlipti į jas. Buvo apie milijonas laiptelių, bent jau Evelinai taip atrodė, juk tribunos turėjo būti labai aukštai. Užlipusi išsirinko vietą arčiausiai aikštės. Norėjo gerai matyti kas vyksta. apsižvalgė aplinkui viskas atrodė taip aukštai. Evelina sudrebėjo - ji kiek prisibijojo aukščio. Pažvelgė į laikrodėlį ant rankos. Iki rungtynių buvo likusios dešimt minučių. Kodėl taip skubėjau išeiti?.. Pasižvalgiusi danguje nuleido akis žemyn į aikštę.
Iš kišenės išsitraukė žiuronus. Su jais ėmė dairytis po aikštę. Ji buvo milžiniška. Persirengimo kambariuose ruošėsi komandos. Žolė burtais nuskusta taip, kad tekyšojo mažučiai stagarėliai, bet vis tiek buvo žalią. Staiga pamatė kažką ko ten neturėjo būti. Priartino žiuronus ir... O, ne! Ant žolės stovėjo fenekas.
- Morfi!.. - Evelina negalėdama patikėti akimis žvelgė į savo feneką.
Jis vaikščiojo po aikštės apačia niekeno nepastbimas.
- Kaip jis ten..? - Ir Evelina suprato, kad tikriausiai bus prasigraužęs narvelį ir iššokes lauk. Pigus žiobarų šlamštas pamanė Evelina. Ji apsidairė. Nebeliko laiko laukti. Iki rungtynių dešimt minučių, o ten apačioje vaikšto jos augintinis. Tai nelogiška. Paskubomis ji nubildėjo laiptais žemyn nuo tribunų. Kur jis?.. Kur jis dingo? O jei ji jo neras? Kas tada. Juk negali prarasti savo numilėto Morfio. Apsisukusi nubėgo paskui tribunas stengdamasi jog niekas jos nepastebėtu. Juk niekas nesakė, kad mokyniai gali vaikščioti prieš rungtynes po kvidičo aikštę. Nerimaudama skubėjo pro keliolikos metrų aukščio tribunas. Kur jis?
- Nagi Morfi! - šnypštelėjo.
Niekas neatsiliepė. evelina jau pradėjo pykti ant jo. Kam jis nuėjo į Kvdičo aikšte? O, gal jis ėjo paskui ja? Evelina jau nebe taip pyko ant jo. Tikriausiai ji dėl to kalta. Bet jis juk niekada nebuvo pabėges iš narvelio. Ji juk to nežynojo. Staiga iš už kampo išniro pusta uodegėlė.
- Morfi, - iškart sušuko Evelina.
Gyvūnėlis atsisuko ir iškart nuskubėjo pas šeimininke. Tikriausiai ne savo noru čia pateko. Evelina apsidairė ir paslėpė augintinį po apsiaustu. Poto nubėgo link savo vietos. Rungtynės turėjo tuoj prasidėti. Po apsiaustu ji juto šiltą gyvūno kailiuką.

Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Quentin Yann Beaux Gegužės 03, 2021, 10:09:52 pm
  Vėsus, vakarinis pavasario vėjelis švelniai vėlė tamsius plaukus, tačiau vaizdas vis vien buvo nuostabus. Pro tribūnas matėsi besileidžianti ir su diena atsisveikinanti saulė, dangus buvo nusidažęs rausva spalva ir jos atspalviais, danguje retkarčiais praskriedavo ir savo dainomis pradžiugindavo įvairūs paukščiai.
  Puota šį vakarą buvo ypatinga, graži ir į vaikino atmintį puikiai įsirėžusi vieta, renginys, tačiau ir šis, ir pati Heidi pritarė, kad jaunųjų burtininkų triukšmo puotoje jiems buvo per daug, nors ir kaip nuostabu ten buvo. Šokiai, muzika, šypsenos, glėbyje laikoma mergina, gera nuotaika ir puikiai besiklostantys įvykiai, o kas svarbiausia – Heidi, pavertė šį vakarą tokiu, apie kurį Quentin svajodavo dar tada, kai viskas nebūdavo taip, kaip yra dabar. Apie tokį vakarą vaikinas svajojo dar prieš įvykstant visiems žiauriems gyvenimo įvykiams ir pokyčiams...
  Kaip bebūtų, šį vakarą jis labai džiaugėsi turėdamas šalia tokį... Žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti ir šalia kurio galėtų bent vienam vakarui grįžti į senąjį save, pabūti tokiu, kokiu turbūt nebebus niekada. Tiesa, Yann'as vis dar neturėjo drąsos pavadinti Heidi savo drauge net mintyse, niekam negirdint. Nors šis vakaras ir buvo nuostabus, privertė kiek labiau pasitikėti mergina, su kuria dar visai neseniai susipažino, tačiau to pasitikėjimo vis dar trūko. Vaikinas vis dar nedrįso jos pavadinti drauge, papasakoti apie tai, kodėl jis tapo tokiu šaltu, nesavu ir niekuo nebesidominčiu vaikinu kuriam niekas nerūpi, nedrįso atsiverti ir tiesiog, nenorėjo pasikeisti į gerąją pusę, tobulėti ties savimi ar leisti kažkam ties tuo padėti. Tačiau šį vakarą visa tai buvo nesvarbu. Šį vakarą, tik šį vakarą, vaikinas buvo kitoks ir džiaugėsi tuo...
  Šiltas Quentin delnas bandė sušildyti šaltą vampyriukės delną, tačiau šis puikiai žinojo – tai neįmanoma. Tačiau tai per daug netrukdė, sėdėjimas tribūnose, gryname ore, davė nuostabų vaizdą į gamtą, kas tik pagerino šį vakarą. Čia nebuvo jokios muzikos, jokių užkandžių ir gėrimų, jokio besilinksminančių jaunuolių būrio, tačiau ši vieta buvo dar geresnė ir ypatingesnė už puota. Beaux tiesiog žinojo, kad ji geresnė ir tikėjosi, kad taip pat atrodė ir Heidi.
  - Aš tikiuosi, kad labai neprašoviau atsivesdamas tave čia ir tau čia patinka, - vyptelėdamas ir nusiimdamas švarką, uždėdamas šį merginai ant pečių bei apglėbdamas ją per pečius, prisitraukė arčiau, - Aš žinau, kad tai tau nieko nepadės, bet tiesiog... Negaliu žiūrėti kaip mergina sėdi su suknele, kai lauke nėra labai šilta.
  Negaliu žiūrėti kaip būtent tu taip sėdi...
  Drovus, tačiau tikras ir laimingas šypsnis švietė grifuko veide. Kad ir kaip šis vakaras prasidėjo, šis žinojo, kad jis baigsis daug geriau, negu tikėjosi.
  Ar aš turėčiau... Taip, tai Heidi, ji manim pasitikėjo, tad šį vakarą, tik šį vakarą galiu pasitikėti ir ja.
  - Taigi, norejai, kad papasakočiau apie save...? Dabar tavo proga, klausk, papasakosiu viską, ką nori žinoti, - visiškai nesigailėdamas tokio sprendimo tarė ir kiek kryptelėjo galvą ir žvilgsnį Mollson link...
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 04, 2021, 08:36:30 am
  Saulėlydis, vėjelis ir artimas žmogus, buvo nuostabus vakaro derinys. Švelnus oro gūsis, vertė trumpus Heidi plaukus lįsti į akis, kas šiek tiek erzino, tad šioji pasistengė juos nustumti į šalį. Tačiau greitai jie vėl atsidūrė priešais, tad nusprendė su nepaklusniais plaukais neprasidėti. Nors saulė ir nebuvo labai malonus dalykas kūnui, tačiau mergaitė nusprendė, bent šį vakarą leisti sau pasigrožėti saulėlydžiu.
  Laikydama šiltą Quentin delną, jaunoji vampyrė bandė susišildyti savąjį, nors ir žinojo, kad tai yra neįmanoma, tačiau bent buvo malonu taip galvoti. Atsirėmusi į šilumą sklindantį vaikino kūną, žalsvos spalvos akių savininkė susimąstė, koks jausmas yra būti žmogumi ir jausti viską kaip jam. Nors šioji, vampyre dar nebuvo labai ilgą laiką, tačiau jau nelabai prisiminė, kaip žmonės jaučiasi įvairiose situacijose. Vienaip ar kitaip, buvo malonu taip stovėti ir mėgautis tyluma, kurios netrukdė jaunuolių skleidžiamas šurmulys ir pakankamai garsi muzika.
  -Ne, viskas gerai, man patinka šita vieta, -šyptelėjo tamsiaplaukė, išgirdusi šio susirūpinimą dėl vietos pasirinkimo.
  Pajutusi, kad kažkas yra dedamas ant jos pečių, klastuolė atsisuko ir pamačiusi, kad tai yra švarkas kiek nustebo. Nors ir nebuvo apsirengusi labai šiltais rūbais ir stovėjo tik su trumpų rankovių suknele, tačiau  šalčio nejautė. Tikriausiai žmogaus genus turintis asmuo, būtų šalęs ir tik laukęs kol grifiukas pasiūlys savo švarką, tačiau Heidi to nereikėjo, jai tiesiog buvo malonu leisti laiką kartu su juo.
  -Gerai, -linktelėjo mergaitė, sužinojusi dėl ko Quentin taip daro, -ačiū.
  Jaunosios vampyrės veidą papuošė šypsena ir šioji prisiglaudė prie vaikino dar arčiau. Stebėdama karštą ir žemyn besileidžiančią saulę, žalsvos spalvos akių savininkė, neįsivaizdavo ką galėtų pasakyti, tačiau tyla buvo ir taip maloni. Išgirdus, kad žalių akių savininkas, nori pasidalinti savo išgyvenimais, žalsvos spalvos akių savininkė, nustebo. Nors ir buvo įdomu sužinoti, kodėl jis yra toks, koks yra, tačiau nesitikėjo, kad šis rišis tai daryti kaip tik dabar. Buvo sunku sugalvoti klausimą, kuris nenuliūdintų jo, o taip pat ir pasakytų apie jį kažką, kas paaiškintų šio būdą.
  -Kodėl tu toks? Na uždaras, -kiek nedrąsiu balsu, žvelgdama į Quentin akis, paklausė tamsiaplaukė.
  Neįsivaizdavo ar tai geras klausimas ir ar jis iš viso vertas paklausimo, tačiau tikėjosi, kad vaikinas sugebės į jį atsakyti. Padėjusi galvą ant šio peties, klastuolė ėmė laukti ir tuo pačiu nelaukti atsakymo. Neįsivaizdavo kaip jausis grifiukas išgirdęs klausimą, o taip pat ar jis noriai tai daro, ar yra verčiamas kažko, kas yra šio viduje. Jeigu būtų buvęs antrasis variantas, Heidi jaustųsi blogai, kadangi nenorėjo, kad kitiems atsakinėti būtų nepatogu ir jie to nelabai norėtų daryti.
  -Šalta? -pajutusi didesnį oro pasikeitimą, Quentin pasitikslino mergaitė. Nenorėjo, kad šis būdama džentelmeniškas šaltų, o ypač tuomet, kai šilto švarko, jei net nereikia.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Quentin Yann Beaux Gegužės 04, 2021, 12:36:15 pm
  Vaikino žvilgsnyje atsispindėjo laimės žiburėliai, o veide švietė platoka ir kas svarbiausia, tikra šypsena. Turbūt bet kuris kitas žmogus iš šono pamatęs Heidi su Quentin būtų palaikęs juos miela, besiglaustančių ir besimeiluojančių paauglių porele, bet tai toli gražu nebuvo tiesa. Vaikinas vis dar nedrįso Heidi pavadinti savo drauge, tačiau ir pats nesuprato, nežinojo, kodėl jam visai patiko tokios pakankamai mielos, tikrai įsimintinos akimirkos su mergina.
  - Džiaugiuosi, kad tau patinka, - prisipažino grifukas ir šyptelėjo, kol akys skanavo laimingą vampyriukės veidą.
  Kas galėjo pagalvoti, kad vienas susitikimas, per kurį Quentin vos nebuvo užpultas ir nužudytas jaunos, dar savo galių nesugebančios suvaldyti vampyriukės, jos kvailas pažadas ir vaikino ne pats maloniausias ir draugiškiausias elgesys su ja, galėjo atvesti į kitą vakarą, kuriame viskas buvo tarsi apsisukę 120 laipsnių kampu. Šypsenos, juokas, šokiai, meilus laikymasis už rankų, išsipasakojimai ir sėdėjimas apsikabinus. Tai buvo per daug neįprasta ir nerealu, kad būtų realybė, tačiau deja, tai buvo visiška realybė.
  Išgirdęs merginos užduotą klausimą, kurį iš tiesų ir tikėjosi išgirsti, vaikinas atsiduso, žvilgsnį nusuko į jau baigiančią už horizonto pasislėpti saulę ir galvojo kaip apie tai pasakyti.
  - Na, tai labai ilga istorija... - garsiai nurydamas susikaupusias seiles ir aiškiai jaudindamasis, su jau dingusia šypsena iš veido, pradėjo kalbėti, - Viskas turbūt prasidėjo nuo mano gimimo. Tėvai labai laukė manęs, tačiau mamai mane gimdant, įvyko komplikacijos ir ši mirė, o aš likau gyvas. Nuo tos akimirkos tėvas pradėjo gerti, vartoti, buvo momentų kai namuose nė neturėdavom maisto, nes tėvas viską išleisdavo ant alkoholio ir narkotikų, bet kaip tai bebūtų, aš turėjau tėvą, turėjau viltį gyventi ir turėjau kažką šalia. Tačiau viskas pasikeitė vieną pavasario dieną, per velykų atostogas, praeitais metais. Kaip ir kiekvienas normalus Hogvartso mokinys aš grįžinėjau iš mokyklos į Londono stotį. Tačiau viskas nebuvo taip laimingai, kaip tikėjausi. Nuėjęs į stoties tualetą aš pamačiau tėvo lavoną, kabantį ant vamzdžių... Jis pasikorė... - Šaltu balsu ir veidu, spoksodamas į vieną vietą danguje ir nenorėdamas rodyti savo jausmų, nenorėdamas rodyti, kad jam skauda, tarė.
  - Man buvo šokas. Atrodė lyg širdis dužtų į mažus gabalėlius ir ji vis dar yra tokia, niekas nesugeba jos sudėti į vietas. Galiausiai atėjo ir tėvo laidojimo diena. Jo laidotuvėse eilinį kartą buvau vienas. Tik aš ir mano tėvo lavonas, kuris jau guli po žeme kartu su mama. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad aš patekau į vaikų namus, likau vienas ir niekam nereikalingas. Tiesiog praradau priežastį ir norą gyventi. Aš neturiu nieko, kam man dar verta egzistuoti šioje žemėje? Visi žmonės vis vien mane palieka, aš niekam nereikalingas, o kadangi aš niekam nerūpiu, man taip pat niekas nerūpi. Tu irgi mane paliksi, Heidi, aš tai žinau, tad ir bijau prie tavęs prisirišti. Visi žmonės yra suknisti savanaudžiai, - nebeturėdamas nė trupučio jausmų likusių jo veide, tačiau vis vien nepaleisdamas Heidi iš savo glėbio, kaip tik tik kiek smarkiau ją suspausdamas jame, tarė Yann'as. Baigęs savo pasakojimą vaikinas pasuko savo žvilgsnį į Mollson ir šis kaip mat sušvelnėjo, jame pasirodė šiek tiek liūdesio.
  - Nesijaudink, man viskas gerai. Man nėra šalta. Turi dar klausimų? - kiek liūdnoku, tačiau švelniu balso tonu tarė.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 04, 2021, 01:13:28 pm
  Saulė po truputį leidosi, o Heidi sėdėjo ir klausėsi Quentin. Buvo liūdna, klausytis istorijos, kuri buvo panaši ir tuo pačiu atveju skirtingas nuo josios. Nors mergaitės mama ir nemirė gimdymo metu, tačiau ji jos beveik nepažinojo ir šią prarado keletas mėnesių po to. Su tėčiu buvo visai panašiai, nors jo ir nerado pasikorusio, kas jau ir taip skambėjo baisiai, tačiau jį prarado tuomet, kada jai jo labiausiai reikėjo - prieš pirmus mokslo metus. Neįsivaizdavo kuriuo atveju tėvą yra prarasti baisiau, bet spėjo, kad vaikino. Jaunoji vampyrė neįsivaizdavo kaip elgtųsi, jeigu pamatytų, kad jai artimas žmogus, pasikorė gražią pavasario dieną, dar prieš jai grįžtant namo.
  Pasibaigus liūdnam, net gi per daug liūdnam pasakojimui, žalsvos spalvos akių, savininkė nuliūdo. Jai buvo labai gaila vaikino, o ypač todėl, nes jis buvo praradęs viltį gyventi ir bandė sau įrodyti, kad yra niekam nereikalingas. Pakilusi nuo suoliuko ir gražiai ant jo, palikusi švarką, tamsiaplaukė pakildino ir grifiuką, o tuomet, šiam atsistojus ant kojų, šį stipriai apsikabino.
  -Nedrįsk taip sakyti. Aš tavęs nepaliksiu, -bandydama nutaisyti piktesnį balsą, liūdnomis akimis, žvelgdama, į aukštai iškilusi, Quentin veidą, pareiškė klastuolė. -O jeigu taip atsitiks, tu turi visą teisę į mano gyvybę, -tvirtu ir savimi pasitikinčiu balsu, ignoruodama tai, kad ši idėja yra pakankamai prasta, pareiškė Heidi.
  Priglaudusi galvą prie šio širdies, mergaitė klausėsi šios plakimo. Nesinorėjo paleisti vaikino iš savo glėbio, o ypač tuomet, kai išgirdo, kas atsitiko šio tėvui ir bijodama, kad jis nepadarytų taip pat. Jaunoji vampyrė per tas kelias dienas, per daug smarkiai prisirišo prie jo ir to kartais net nesuprasdama, ėmė juo rūpintis, tad tikriausiai nebūtų labai lengvai išgyvenusi dar vienos netekties.
  -Prisiek, -pradėjo, žalsvos spalvos akių, savininkė, -prisiek, kad nedrįsi palikti šio pasaulio, taip kaip tavo tėvas ir mirsi natūralia mirtimi.
  Žvelgdama į žalias akis, tamsiaplaukė truputį pasistiebė ir pakštelėjo šiam į žandą, lyg norėdama parodyti, kad jis jai yra svarbus. Glausdamasi prie šiltų grifiuko marškinių, klastuolė nenorėjo jo palikti, tik ne po to, kai sužinojo jo istoriją. Būtų su mielu noru, taip praleidusi dieną ir naktį, tačiau nujautė, kad to padaryti nepavyks. Išgirdusi, kad šiam nėra šalta, Heidi šyptelėjo.
  -Ne, neturiu, -atsakė mergaitė, o tuomet kiek atsitraukusi, pažvelgė į šio veidą.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Quentin Yann Beaux Gegužės 10, 2021, 02:27:12 pm
  Nors žvilgsnis ir buvo sušvelnėjęs, tačiau šis giliai savyje slėpė liūdesį, skausmą, ką buvo tikrai sunku pastebėti paprastam, vaikino nepažįstamam žmogui. Šis tikėjosi, vylėsi, kad Heidi nepastebės jo jausmų, neįsiskverbs į jo sielos žibintus – akis ir nepajaus to, ką Quentin jautė dabar. Šis tikėjosi, kad ši nesupras ir tiesiog pamanys, kad jis grįžo į senąjį, šaltąjį save, nors tai ir neatrodė labai jau įtikinama.
  Merginai pakilus nuo suoliuko, o galiausiai nuo jo pakėlus ir vaikiną, šis paklusniai atsistojo ir vėl įsitraukė tamsiaplaukę į savo glėbį. Vienišas, juodas švarkas gulėjo ant tribūnos suoliuko, tačiau tai atrodė teisinga, tai atrodė taip, tarsi turėtų taip būti.
  Kad ir kaip bebūtų keista, liekno sudėjimo merginos laikymas savam glėbyje, buvo keistai malonus ir artimas. Tai leido trumpam, bent vienai sekundei užsimiršti, pasijusti svarbiu ir rūpimu, dėl ko grifukas tik dar tvirčiau suspaudė ją savam glėby, prisitraukė šią dar arčiau savęs. Kad ir kaip Heidi būtų norėjusi pasprukti iš glėbio, ši jau turbūt nebebūtų turėjusi šansų.
  - Heidi, nebūk naivi. Visi kažkada palieka, visi siekia tik naudos, o kai jos nebelieka, dingsta iš akiračio ir palieka. Visi išeina kai jiems tai būna geriau, kai tik randa tinkamesnę progą. Aš nenoriu prisirišti ir likti vėl įskaudintu, atleisk, - Kiek šaltoku, tačiau švelniu balso tonu, tarė vaikinas, - nenusišnekėk. Niekad negalėčiau tavęs sužeisti, nuskriausti ar tuo labiau pasikęsinti į tavo gyvybę.
  Yann'a buvo iš tiesų nepatenkintas tokiu klastuolės išsireiškimu, bet stengėsi nesukti dėl to galvos, nesugadinti jau ir taip ne pačia geriausia kryptimi pasisukusio vakaro ir tiesiog, praleisti jį kitaip negu būtų tai daręs įprastai.
  - Aš negaliu to prisiekti, Heidi. Aš neturiu prasmės gyventi, nenoriu prisiekti to, ko galiu neišpildyti, - žalsvu, giliu žvilgsniu žvelgdamas tiesiai į akis, rimtai, kiek apgailestaujančiai tarė. Tačiau sekantys tamsiaplaukės veiksmai ne tik nustebino Quentin'ą, tačiau ir privertė jo veide atsirasti menkutei, keistai patenkintai šypsenai. Jam net pačiam buvo keista, kad tokie mažyčiai ir dar niekad nejausti jausmai, gali priversti nevaldyti savo jausmų, šypsenai pačiai atsirasti veide, nustebti.
  - Nemaniau, kad panelė Heidi, tikroji šio vakaro čempionė, šiandien sugeba ne tik sužavėti visus salės berniukus, bet ir dalintis bučiniais, - įgaudamas kiek žaismingumo, su vis dar patenkinta ir laiminga šypsenėle veide, erzinančiai tarė grifukas žvilgsniu žvelgdamas žemyn, į vampyriukę, ir laukdamas jos reakcijos.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 10, 2021, 08:09:45 pm
  Stebėdama Quentin akis, Heidi bandė įžiūrėti tai, kas dabar dėjosi šio galvoje. Nors ir matė, kad jis į ją žvelgia švelniai, tačiau spėjo, o galbūt net gi ir žinojo, kad viduje taip nėra. Netverdama tokio didelio kiekio liūdesio, mergaitė vėl prisiglaudė prie jo, padėdama galvą virš šio širdies ir ėmėsi klausytis jos plakimo. Laukdama vaikino atsakymo į tai, ką dar prieš kelias akimirkas pasakė ji, jaunoji vampyrė bijojo. Bijojo netekti net tos mažytės pasitikėjo kruopelytės, o dar labiau bijojo netekti pačio tamsiaplaukio ir likti viena. Aišku, žalsvos spalvos akių, savininkė vis dar būtų turėjusi Sabriną, bet tai nebūtų buvę tas pats. Jaunoji von Sjuard buvo keli tūkstančiai kilometrų nuo jos ir vargu ar dabar būtų galėjusi suteikti tai, ką suteikė grifiukas.
  Išgirdusi vėl tuos pačius, tačiau kiek perfrazuotus žodžius tamsiaplaukė susiraukė. Jai labai nepatiko toks jo mąstymas, o tuo labiau, kad ir kiek juokingi pažadai, nieko nepakeitė. Klastuolei norėjosi šaukti, imti įtemptai aiškinti, kad Quentin yra bukaprotis taip galvodamas, tačiau ji to negalėjo, ji tiesiog nežinojo kaip tai padaryti, o tuo labiau kaip tai turėtų atrodyti. Tad dabar tik spinduliavo šiek tiek pykčio, kuris sugebėjo pasprukti iš už užrakto, po kuriuo slėpėsi neigiamos emocijos.
  -Dėl manęs, prašau, -išgirdusi, kad šis nenori prisiekti, liūdnu balsu paprašė Heidi. -Aš neįsivaizduoju kaip turėčiau elgtis, jeigu prarasčiau ir tave.
  Mergaitės akyse iš lėto pradėjo kauptis liūdesio ir rūpestingumo ašaros, tad šioji jas pabandė grąžinti atgal, tačiau tai tik labiau paspartino procesą. Vienas po kito, vandens lašeliai tekėjo skruostai, krisdami labiau ant vaikino marškinių, negu ant žemės, kur jie ir turėjo atsidurti. Truputį atitraukusi galvą, kadangi nenorėjo, kad šis sušlaptų, jaunoji vampyrė nusibraukė ašaras ir pažvelgė į tamsiaplaukio akis.
  -Jeigu, ponaitis Quentin nebeliūdins panelės Heidi, šioji apsvarstys galimybę žavesį palikti tik jam, na ir jeigu elgsis labai gerai, galbūt duoti dar vieną bučinį, -šyptelėjo, žalsvos spalvos akių savininkė, džiaugdamasi, kad draugiškas gestas šiek tiek praskaidrino šio nuotaiką.
  Jeigu ne tai, tamsiaplaukė tikriausiai būtų ėmusi gailėtis savo veiksmų, tačiau dabar net gi ir džiaugėsi, kad tokia maža ir gerai neapgalvota veiksmų seka, pakeitė vakaro nuotaiką.
  -Tikiuosi, kad neturi legilimantės merginos, kuri supyktų dėl šito, -pabandė pajuokauti Heidi. Mergaitė pirmą kartą pajautė, kad yra įkalinta šiltuose gniaužtuose ir kad vargu ar sugebėtų išsilaisvinti iš jų be pagalbos. Tai jaunajai vampyrei davė vilčių, kad galbūt tai, ką sako vaikinas, ištikrųjų nėra tiesa ir jis taip bando daryti nenorėdamas, suartėti su ja dar labiau. Tokia mintis ir džiugino, ir kiek liūdino ją, kadangi neįsivaizdavo, kodėl šis norėtų ja atsikratyti, jeigu ji jam tikrai rūpėjo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Quentin Yann Beaux Gegužės 12, 2021, 10:32:48 am
  Kad ir kaip bebūtų, vaikinas savo mąstymo negalėjo, nenorėjo ir nesugebėjo pakeisti. Praeities įvykiai buvo smarkiai, tikrai labai smarkiai paveikę vaikiną ir niekaip neišlindo iš šio galvos, vis priminė apie baisias patirtis, baisius įvykius ir apie tai, kad šis niekuo negali pasitikėti, kad šis liko vienas ir niekam nerūpimas šiame kvailame pasaulyje.
  Bet aš jau pradėjau pasitikėti... Ar aš turėčiau nustoti...?
  - Heidi, ar tu verki? - kiek sunerimęs, išsigandęs ir mintyse kartodamas įvairius keiksmažodžius, keikdamas save, tarė vaikinas. Šiek tiek atitraukęs tamsiaplaukę nuo savęs šis sunerimusiu žvilgsniu nužvelgė jos ašarotą veidą. Viena vaikino ranka pakilo ir šis švelniai uždėjo delną ant merginos skruosto, perbraukė per jį, taip paglostydamas.
  - Gerai, aš pažadu. Dėl tavęs pasistengsiu, bet prašau, daugiau neverk, - sunerimusiu balsu tarė Quentin ir vėl įtraukė į savo šiltą glėbį.
  Vaikinas niekad nebūtų pagalvojęs, kad po tokių įvykių savame gyvenime dar sugebės prisileisti kažką bent kiek arčiau, bet pasirodo, kad Heidi buvo sėkmingas žmogus. Na, arba Quentin buvo sėkmingas žmogus, kad atrado Heidi, o tuo pačiu atrado bent mažą viltį gyventi, mažą tikslą, mažą pasitikėjimą ja...
  Tačiau galvoti daugiau ir nereikėjo. Liekno sudėjimo mergina jau stovėjo įtraukta į tamsiaplaukio glėbį ir rodosi, kad šis niekad nenorėjo jos iš jo paleisti, norėjo ją laikyti amžinai glėbyje ir pasitikėti tik ja. Šis keistas ir nepažįstamas jausmas, vampyriukė, jam leido pasijusti savimi, rodyti jausmus, nebebūti šaltu ir tik egzistuojančiu gyvu organizmu šiame plačiame pasaulyje.
  - Ponaitis Quentin pasistengs būti labai geras berniukas, kad šiam tai pavyktų, - besišypsodamas ir žvilgsniu stebėdamas Mollson, tarę Yann'as. Veide atsispindėjo laiminga, patenkinta, tačiau nežymi šypsenėlė. Vaikinas šią akimirką neatpažino savęs, šis niekad nebūdavo toks, koks buvo dabar, tačiau tuo nesiskundė, buvo kiek nustebęs ir net kiek džiaugėsi tuo.
  - O tau panašu, kad aš turėčiau merginą, panele Heidi? Man merginos nereikia, kai turiu tokia nuostabią draugę kaip tu. Negalėčiau pasitikėti niekuo kitu, kaip tik tavimi, - pagaliau garsiai pripažindamas tiesą, pasakydamas, kad laiko klastuolę savo drauge ir jau pradėjo šiek tiek pasitikėti ja, tarė grifukas. Šis tikėjosi, kad šis džiaugsmas bent kiek pradžiugins merginą ir ši nebeliūdės dėl prieš tai pasakytų jo žodžių...
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 12, 2021, 11:57:43 am
  Heidi glaudėsi prie Quentin ir tai tikriausiai buvo vienintelis dalykas, kurį ji būtų norėjusi daryti tokioje situacijoje. Jeigu tai būtų buvęs kitas žmogus, mergaitė tikriausiai būtų atsistojusi kiek toliau ir taip nesistengusi pakeisti jo nuomonės. Tačiau šioje situacijoje, ji buvo pasiryžusi, dėl to padaryti viską, ką leido šios jėgos.
  -Nebe, jau viskas gerai, -šyptelėjo jaunoji vampyrė, viduje džiaugdamasi, kad ji jam rūpi. Išgirdusi prisiekimą, žalsvos spalvos akių, savininkė, kiek nusivylė savimi. Šioji labai nenorėjo, kad jos ašaros pakeistų šio nuomonę apie tai ir vaikinas prižadėtų tik dėl to, nes nenori matyti jos verkiančios. -Gerai.
  Tamsiaplaukė tikriausiai buvo laimingiausia mergina pasaulyje vien dėl to, nes turėjo tokį draugą kaip grifiukas. Kuris šią ne tik paguosdavo, tačiau ir suteikdavo artumo, ko ji vargu ar būtų gavusi iš kito žmogaus. Klastuolė neįsivaizdavo, ką ji dabar būtų dariusi, tikriausiai sėdėtų kambaryje ir liūdėtų dėl anksčiau patirtų įvykių. Taip pat tai jei išėjo į naudą, kadangi dabar ji jautėsi kiek drąsiau ir savimi pasitikėjo žymiai labiau.
  -Na va, dabar atrodai žymiai gražiau, -pakėlusi galvą ir išvydusi šio veide nežymią šypsenėlę, pagyrė vaikiną Heidi. Šioji džiaugėsi, kad ji prisidėjo prie tokio pasiekimo, kuris tikėjosi, kad bent šiek tiek pakeis tamsiaplaukio požiūrį į pasaulį. Nes mergaitei nors ir patiko toks grifiukas, koks jis buvo dabar, tačiau jai mieliau būdavo, kai šis buvo laimingas.
  Išgirdusi atsakymą į savo keistą ir ne klausimo forma pateiktą klausimą, jaunoji vampyrė kiek nustebo išgirdusi, kad šis ją oficialiai laiko savo drauge. Nors, žalsvos spalvos akių, savininkė ir laikė šį draugu jau keletą dienų, tačiau abejojo, kad šis jai jaučia tą patį, tačiau tai patvirtino, kad yra kitaip.
  -Na nežinau, pasaulis keistas, tad pamaniau, galbūt kartais turi ir aš to tiesiog nežinojau, -nusijuokė, žalsvos spalvos akių, savininkė. -Aš irgi džiaugiuosi, kad kaip tik tu esi mano draugas, -padariusi nedidelę pauzę, pratarė.
  Maloni tyla vėl įsitvyrojo tarp jų ir nebuvo panašu, kad kuris nors iš jų planuotų šią sutrikdyti ir norėjo tik mėgautis patiriama akimirka. Papūtė šaltesnis vėjelis ir nors tamsiaplaukė šalčio nejautė, tačiau spėjo, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo prieš pora minučių, o jos iš einantis šaltis vargu ar labai padėjo.
  -Quentin, -pradėjo klastuolė, -išmokyk mane pykti, -kiek tylokai ir žvelgdama į šio akis, paprašė Heidi. Prašymas skambėjo kiek keistokai, tačiau mergaitė norėjo mokėti reikšti emocijas, kurios ne visada buvo teigiamos.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Quentin Yann Beaux Gegužės 18, 2021, 01:02:44 pm
  Tamsi merginos suknelė puošė ją ir jeigu ne ji, vaikinas būtų visai pamiršęs koks svarbus šis vakaras jai buvo ir, kad būtent šį vakarą vyko burtų trikovės turnyro puota. Tačiau puota jam visiškai nerūpėjo. Nors ji ir liks gražiu, šiltu, širdžiai mielu ir svarbiu prisiminimu, dėl kurio Heidi ir Quentin pradėjo suartėti, tačiau jam svarbiausia buvo ne puota. Jam labiau rūpėjo tas šiandien atsiradęs menkas ryšys ir pasitikėjimas, kurį vaikinas vis dar prisibijojo parodyti, bet šis vis vien buvo. O šią akimirką svarbiausia buvo tai, kad Heidi stovėjo jo glėbyje, abiejų jaunuolių veiduose švietė menkutės, tačiau daug reiškiančios šypsenos, o pačio vaikino širdis keistai, dar niekad nepatirtai, tačiau džiaugsmingai plakė. Šalia merginos jis jautėsi gyvas, o ne egzistuojantis.
  - O sakai, kad aš prieš tai neatrodžiau gražiai? Kaip man tai suprasti? - kiek draugiškai paerzindamas merginą ir plačiau vyptelėdamas paklausė, savo žaliomis, kiek spindinčiomis nuo keistų jausmų akimis, pažvelgė į Heidi gražias, gilias ir geras, šiltas emocijas skleidžiančias akis.
  Tiesą pasakius, grifukui net buvo keista, kad toks geras, šiltas ir mielas žmogus kaip ši vampyriukė, nori bendrauti su juo, užsidariusiu, šaltu, dažniausiai emocijų nerodančiu, su nekokia praeitimi ir vienišu vaikinu. Tačiau atrodo, kad Heidi ne tik norėjo su juo bendrauti, tačiau sugebėjo ir prasiskverbti pro jo visas  šaltumo ir užsidarymo sienas, paskatinti parodyti bent šiek tiek jausmų ir elgtis laisviau šalia jos, ką ir pats Yann'as pamažu pradėjo daryti savo noru.
  - Nejaugi panelė Heidi pavydi? Nebijok, tikrai neturiu merginos ir nemanau, kad turėsiu, o jeigu ir turėčiau, tikrai nepamirščiau tavęs ir skirčiau tau laiko, - nepraleisdamas progos dar kartelį paerzinti tamsiaplaukę, silpnai šyptelėjo.
  Saulė jau buvo nusileidusi už horizonto, o jos vietą danguje perėmė kitas žemės palydovas – mėnulis. Pilnatis bei žvaigždutės aiškiai nušvietė dangų ir aplinką, suteikė jaukumo bei ramybės jausmo. Kažkur netoliese vis pasigirsdavo kokio nors gyvūnėlio žingsniai, kalbėsena ar lapų šnaresys. Nors Quentin ir nebuvo be galo didelis gamtos mylėtojas, tačiau šį kartą čia buvo gražu, labai gražu ir jauku, ką tik pagerino gamta.
  - Heidi, viskas su laiku. Pažadu, aš išmokysiu tave pykti, bet tu turi man padėti ir pati to norėti. Bet ar tu pati to nori? - švelniai paglostydamas juodus klastuolės plaukus, tarė. Iš tiesų, vaikinas nė negalėjo įsivaizduoti merginos pykstančios, tačiau jeigu ji tikrai norėjo to išmokti, jis jai padės.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 18, 2021, 01:58:55 pm
  Nuostabus vakaras, nuostabios draugystės pradžiai. Heidi net po truputį ėmė pamiršti, kodėl tiek ji, tiek jis yra apsirengę šventiniais rūbais. Tačiau praplaukiantis ir plaukus bei drabužius kedenantis vėjas, tai primindavo, o tuomet mergaitė su džiaugsmu ir liūdesiu prisimindavo pralaimėjimą. Vienaip ar kitaip, šioji džiaugėsi, kad taip atsitiko, tad ji nebuvo verčiama ten būti ir galėjo laiką leisti čia.
  -Ne, aš to neturėjau omenyje, -kiek parausdama pratarė jaunoji vampyrė, -turėjau omenyje, kad šypsena tave pagražina. Tačiau gali būti ir taip kaip tu sakai. Viskas priklauso nuo tavęs, -nusijuokė, žalsvos spalvos akių, savininkė, švelniai stumtelėdama vaikiną už nusišnekėjimą.
  Nors pačioje jų susitikimo pradžioje, tamsiaplaukė šio ir ne per labiausiai mėgo ir net gi po pakvietimo kiek gailėjosi, tačiau dabar buvo dėkinga savo neapgalvotiems sprendimams. Jeigu visą tai būtų pasakiusi praeities sau, dar prieš susitikimą, šioji vargu ar būtų tuo patikėjusi ir net gi galbūt palaikiusi ją beprote, kuri pabėgo iš psichiatrijos. Tačiau dabar šioji galėjo tik džiaugtis, kad tai yra realybė ir dėkoti kam tik galėjo už to atsitikimą.
  -Panelė Heidi nepavydi ir nepavydės, nebent ponaitis Quentin ims galvoti, kad šioji nebėra tokia svarbi jo gyvenime. Tuomet teks jo nepaleisti ir uždaryti kažkur kitur, kol pakeis savo nuomonę ir mąstymą, -apsimestinai gąsdindama, dar stipriau apkabino, lyg norėdama parodyti, kad šio neketina paleisti, nesvarbu kas.
  Pajutusi paskutinius saulės spindulius besislepiant už miško, klastuolė kiek pakėlė galvą, nužvelgdama dangų puošiančius kitus dangaus kūnus. Heidi žvaigždės kartu su mėnuliu atrodė žymiai gražiau, negu saulėta vasaros diena ir tikriausiai būtų padariusi bet ką, kad toks dangus būtų dažnesnis.
  -Aš to tikrai noriu ir padėsiu tau, -patvirtindama savo žodžius, linktelėjo mergaitė. Nors dar gerai neįsivaizdavo, kam jos arsenale reikia tokios emocijos, tačiau manė, kad tai turėtų būti pravartu. Visas neigiamas emocijas ji išliedavo verkimu, kas kuo toliau, tuo jai ėmė nepatikti, o tuo labiau nenorėjo pasirodyti silpna prieš Quentin. Tad tokia pamoka, jaunosios vampyrės nuomone, buvo gyvenime labai pravartus dalykus.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Quentin Yann Beaux Gegužės 21, 2021, 09:52:14 pm
  - Žinoma, Heidi, kad tu neturėjai to omeny. Tai ką, tu turėjai omeny, kad aš visad tau atrodau gražus? - toliau sėkmingai, tačiau draugiškai erzindamas draugę, tarė vaikinas, nežymiai vyptelėjo, bet vis vien dar nesielgė per daug laisvai, šiek tiek varžė save, savo veiksmus, elgesį ir ištartus žodžius.
  O ji atrodo dar mieliau kai rausta...
  Nors Quentin mintyse ir nuskambėjo šis sakinys, tačiau jis pats jo garsiai ištarti nedrįso, neleido sau visiškai atsipalaiduoti, būti savimi ir sakyti tai, ką mano. Jaunuolis jau ir taip buvo padaręs tikrai didelį pasiekimą, kurio kaltininkė buvo Heidi. Vaikinas vis dar nesuprato, ar toks žymus pasikeitimas jo elgesyje ir pačiame jame, būnant šalia vampyriukės, jam patinka. Anksčiau šis tikrai nebūtų taip elgesis, būtų išlikęs šaltas, nerodantis emocijų, galbūt net grubus šalia merginos, tačiau dabar jis pripažino. Ši tamsiaplaukė, privertė jį kiek pasikeisti būnant šalia jos ir jam rūpėjo, nors garsiai to ir nesakė.
  - Nejaugi? - mėgindamas paslėpti tai, kad šiam patiko klastuolės atsakymas į jo klausimą, švelniai paglostydamas jos tamsius plaukus, kurie jam patiko, paklausė.
  Sekundėlei vėl nusukęs žvilgsnį į jau žvaigždutėmis padengtą ir apšviestą dangų, greit grąžino žvilgsnį į šį gamtos grožį stebintį merginą. Pasinaudodamas proga, kad ji to nemato, Yann'as nužvelgė tamsiaplaukę ir dar kartelį pasigrožėjo tuo, kaip šį vakarą ji buvo pasipuošusi. Ji nebuvo persistengusi, kaip kai kurios kitos Hogvartso merginos. Heidi išliko paprasta, miela, tačiau žavi, kas buvo būdinga jai.
  - Gerai. Pažadu, kad tave išmokysiu pykti, bet ne šį vakarą. Kitą kartą. Nenoriu, kad šis vakaras baigtųsi blogai, kas gali nutikti tave mokant. Negadinkim šio vakaro ir praleiskim jį kartu čia, gerai? - švelniu, sau neįprastu, tačiau visai jaukiai skambančiu balso tonu, prakalbo, menkai, tačiau tikrai šyptelėjo, taip tarsi įvirtindamas, kad laikysis savo duoto pažado.
  Tiesa pasakius, skirtumas tarp dviejų jaunuolių ūgio, iš šono turėjo atrodyti labai mielai. Ypač tada, kai jie buvo susiglaudę, taip arti vienas kito ir jis puikiai matosi. Ūgių skirtumas nebuvo nė per didelis, nė per mažas, tačiau mergina buvo vis vien žymiai žemesnė už grifuką, kas atrodė mielai ir net pačiam jam patiko.
  - Heidi, kodėl į šokius pakvietei būtent mane? - pasidomėjo žalių akių savininkas ir švelniu žvilgsniu pažvelgė į lygiai tokių pat, gražių ir išraiškingų akių savininkę.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 24, 2021, 11:31:53 am
  -Na, kad draugai ir nėra gražūs, reikia sakyti, kad yra kitaip, -nusijuokė Heidi, šiek tiek erzindama atsikirto Quentin. Mergaitė džiaugėsi, kad bendraudama galėjo per daug nemąstyti ir kalbėti sarkastiškai, nebijodama, kad bus suprasta klaidinga. Aišku visada buvo galimybė, kad atsitiks taip, kaip buvo manoma, kad nebus, tačiau tai buvo per daug retas atvejis ir šioji abejojo, kad tai greitu metu nutiks.
  Jaunoji vampyrė mąstė apie vaikino atsakymą, susijusį su tuo, kad jis neturi poros. Nors jis ir nelabai nustebino, tačiau vistiek buvo šiek tiek keista, kad išvaizdus ir tik šiltų emocijų, neturintis grifiukas neturi poros. Žalsvos spalvos akių, savininkė, buvo labai įsitikinusi, kad jis bent turi turėtų keletą merginų, kurios yra jį įsižiūrėjusios, tačiau iš šio atsakymo nebuvo panašu, kad taip yra. Ir nors tai buvo kiek liūdnoka, tačiau tai tuo pačiu metu reiškė, kad tamsiaplaukis, greitu metu neplanuoja palikti savo draugės.
  -Ačiū, -stipriau apkabindama Quentin dėl to, nes šis sutiko ją išmokyti pykti, padėkojo tamsiaplaukė. -Gerai, -linktelėjo, apsidžiaugdama, kad bent vienas iš jų dabar yra mąstantis ir nesiruošia iš karto pradėti mokymosi sesijos. Nors klastuolė ir abejojo, kad gali atsitikti kažkas blogo, tačiau tuo pat metu nesinorėjo atmesti tokios galimybės ir taip sugadinti mielą vakarą.
  Sulaukusi netikėto klausimo, į kurį nežinojo atsakymo, Heidi susimąstė. Kviesdama vaikiną į šokius nieko per daug nesitikėjo ir tiesiog manė, kad kažkaip pavyks smagiai praleisti laiką. Aišku viena iš priežasčių buvo ta, kad šioji net neįsivaizdavo ką galėtų pasikviesti be jo, kas skambėjo liūdnokai, bet tai buvo tiesa ir tikriausiai dalykas, kurį turėjo pateikti kaip atsakymą.
  -Aš neįsivaizdavau ką galėčiau kviesti be tavęs, todėl pasirodei kaip tinkamas žmogus draugijai. Jeigu nebūčiau sutikusi tavęs prie ežero, vargu ar būčiau iš viso ėjusi į puotą, -kiek liūdnokai prisipažino jaunoji vampyrė. Aišku tai, kad ji neturi draugų, buvo daugumai žinomas ar bent numanomas faktas, tačiau tamsiaplaukė vistiek jautėsi keistai, kalbėdama apie tai.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Quentin Yann Beaux Birželio 07, 2021, 11:15:34 am
  - Tai tu vadini mane negražiu? - apmestinai įsižeidusiai paklausė, tačiau iš tiesų tikrai nebuvo įsižeidęs, piktas ar jautė kokius nors panašius jausmus. Vaikinas puikiai suprato, kad Heidi tik juokauja, taip pat erzina jį, kaip ir šis erzino ją, tad neturėjo prasmės pykti ar įsižeisti. Kaip tik, šis ir toliau sėkmingai erzino merginą, kas buvo neįprasta ir pačiam Quentin, tačiau ši jo pusė jam visai tiko ir patiko.
  - Neturi dėkoti, Heidi. Jeigu tai tau svarbu, reiškiasi, kad tai yra svarbu ir man. Man nesunku tau padėti. Sunku pripažinti, bet tu man vienintelis likęs artimas ir svarbus žmogus. Noriu, kad tu būtum laiminga, kad ir kokia tos laimės kaina, - tarė vaikinas, paskutinius du sakinius sumurmėdamas labai tyliai, tarsi nenorėdamas, tačiau tuo pačiu metu ir norėdamas būti išgirstas. Atsakydamas į merginos veiksmus, vaikinas taip pat tvirčiau spustelėjo ją savo glėbyje, tačiau stengėsi nepersistengti, kadangi nenorėjo šios sutraiškyti, per daug suspausti, o jėgų turėjo daug.
  Išgirstas atsakymas iš merginos lūpų privertė kiek nusiminti, nusivilti, tačiau vaikinas buvo dėkingas už tai, kad vampyriukė sakė tiesą, o nemelavo tiesiai į akis, nors ir buvo aišku, kad grifukas tikėjosi kiek kitokio atsakymo. Stengdamasis neparodyti savo nusivylimo, Yann'as trumpam pažvelgė į šalį, tačiau tuoj pat ir vėl grąžino žvilgsnį ties tamsiaplauke mergina.
  - Džiaugiuosi, kad mes tada ten susitikom. Jeigu ne, kažin ar aš bebūčiau gyvas. Nors tas susitikimas ir nebuvo pats maloniausias, bet jeigu ne jis, aš nepažinočiau tavęs ir dėl to tikrai gailėčiausi, - atvirai kalbant tarė tamsiaplaukis ir patvarkė švarką, kuris jau norėjo nusmukti nuo Mollson pečių.
  Iš tiesų, vaikinukas nesuprato kaip sugeba taip atvirai kalbėti, būti toks atviras ir jaustis laisvai esant šalia kažko, o ne būnant vienam. Tiesą pasakius, Beaux nesijautė savimi, laisvas net būnant pats su savimi, tačiau rodosi, kad su Heidi viskas buvo kitaip. Šalia jos šis sugebėjo tarsi persiprogramuoti, būti paprastu savimi ir tiesiog, elgtis laisvai ir atvirai ir parodyti bent šiek tiek jausmų.
  Supratęs kokia svarbi ši klastuolė tapo jam per tokį trumpą laiko tarpą, vaikinas menkai šyptelėjo ir paleido ją iš glėbio. Tačiau ilgai netrukus, šis sukabino judviejų rankų pirštus, taip sudarydamas bent šiokį tokį artimesnį kontaktą.
  Turbūt bet kuris jaunuolius pamatęs žmogus palaikytų juos pora, nes per šį vakarą jie elgėsi gan panašiai kaip ji, tačiau tai nebuvo tiesa. Jaunuoliai buvo tik paprasti draugai, kurie gal ir elgėsi kaip pora, tačiau ja nebuvo, tiesiog jautė artimą ryšį. Nors tiesą pasakius, nors vaikinas tai slėpė nuo paties savęs, tačiau šis nebūtų supykęs, jeigu jiedu būtų pavadinti pora.
  - Manau jau turėtumėm judėti. Neužilgo pradės švisti, o miego mums bent šiek tiek taip pat reikia, - menkai šyptelėjo Quentin ir tvirčiau spustelėjęs šaltą vampyriukės ranką, lėtai išsivedė ją į tamsą, Hogvartso pilies link. Jaunuoliams kelią nušvietė ryški mėnulio šviesa ir žvaigždės, kuriuos už valandėlės ar kelių turėjo pakeisti iš po lėto į dangų grįžtanti, viską apšviečianti ir šildanti saulė.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Heidi Mollson Birželio 08, 2021, 11:00:32 am
  Erzindami vienas kitą kaip maži vaikai, jaunuoliai linksmai leido laiką. Dar atrodo, prieš kelias akimirkas išlindęs mėnulis, jau buvo įpusėjęs savo kelionę ir dabar atspindėdamas šviesą, apšvietė šiuos. Buvo keista tuo patikėti, kadangi atrodė, kad laikas slenka pakankamai lėtai, tad buvo liūdna žinoti, kad šie jau netrukus turės eiti į savo koledžų kambarius ir ten praleisti likusią nakties dalį. Vienaip ar kitaip, nieko nebuvo galima pakeisti ir nors ryt ir nenusimatė kažkokių svarbių dalykų, kaip pavyzdžiui pamokos, šiems vistiek reikėjo gauti miego, o būdami čia, vargu ar jie būtų jo gavę.
  Išgirdusi, kad mergaitės užpuolimas išgelbėjo šiam gyvybę, šioji apsidžiaugė. Jaunoji vampyrė spėjo, kad šio galvoje prieš tai sukosi mintys, susijusios su ne per geriausiais dalykais, tad buvo smagu žinoti, kad bent kažkiek prisidėjo prie to, bent dalino dingimo.
  -Smagu girdėti, kad tavęs vos nenužudydama išgelbėjau gyvybę, -nusijuokė, žalsvos spalvos akių savininkė, -galbūt reiktų atidaryti savo firmą, kurioje gelbėčiau kitų gyvybes tokiu pačiu būdu.
  Naktis jau buvo per daug įsirėžusi į tamsiaplaukės mintis, kad ji sugebėtų kalbėti taip, kaip dienos metu. Nors mintys ir buvo pakankamai geros, tačiau buvo sunku suformuluoti sakinį, kuris neskambėtų bent kažkiek kvailai, tad klastuolė tiesiog tylėjo, džiaugdamasi akimirka. Kadangi aplink juos buvo pakankamai tylu, Heidi susimąstė kiek ji reiškė jo. Nors ir spėjo, kad tai nėra paprasta draugystė, kuri būtų pasibaigusi po kelių dienų, savaičių ar tuomet, kai vienam ar kitam būtų atsibodę bendrauti su vienas kitu, tačiau tai nepadėjo su bandymu išsiaiškinti, kiek ji yra svarbi šiam. Vienaip ar kitaip, šią naktį tikrai nereikėjo bandyti to išsiaiškinti ir likusį laiką praleisti ramiai.
  -Gerai, -išgirdusi pasiūlymą judėti pilies link, linktelėjo mergaitė. Nors ir kaip nesinorėjo dar eiti, tačiau suprato, kad tam jau yra metas. Šiek tiek atsitraukusi ir sunėrusi judviejų pirštus, jaunoji vampyrė nusekė Quentin, tikėdamasi, kad tai nebus paskutinis kartas, kai jie taip praleis laiką kartu.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dori Mendel Birželio 20, 2021, 06:19:25 pm
Dori stengėsi kuo daugiau nagrinėti pilį ir jos paslaptis, tačiau į lauką išlįsti beveik nerado kada, nebent reikėdavo per pamokas.
Šiandien buvo graži, saulėta savaitgalio diena. Klastuolė atliko visus namų darbus ir jau vakarėjant nusprendė išlįsti laukan. Viskas čia buvo tiesiog neaprėpiama. Dori akį patraukė didžiulė kvidičo aikštė ir ji nusprendė pažiūrėti, kaip ji atrodo iš tribūnų. Užlipusi bene į pačią aukščiausią vietą mergaitė atsisėdo. Oho! Kiek erdvės! Kaži, ar šiais metais vyks kvidičo rungtynės?
Dori sėdėjo ir mąstė apie kvidičą, bandė įsivaizduoti, kaip atrodytų rungtynės. Žiūrėdama aukštyn į lankus, stebėjosi, kas gali taip rizikuoti ir norėti žaisti tą žaidimą.
Tačiau atsisėsti ant šluotos būtų visai įdomu. Dori dar niekada neteko to daryti. Mergaitė žiūrėjo į tolį, bet, regis, nieko nematė, nes įsivaizdavo, kad pati skrenda aikštėje.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Violeta Lestrange Birželio 21, 2021, 11:43:58 pm
Vakaras Violeta vis vien neturėjo ką veikti ,tad nusprendė išeiti į lauką. Po kelių minučių jau ėjo link Kvidičo aikštės. Svajoju pati kada žaisti Kvidičą tuo labiau jeigu ten žaistų kokie purvakraujai tada aš jiems parodyčiau. Dar kelias minutes Lestrange ėjo tiesiog taip ji svaijojo ir mąstė apie Kvidičą ir kitus dalykus. Dar po kiek laiko mergaitė priėjo Kvidičo aikštę kur vykdavo rungtynės ir treniruotės. Gerai taigi kur man dabar eiti aikštė ,juk  didžiulė ? Ir dar labai tikiuosi ,kad nesutiksiu kokių nors purvakraujų . Taigi Violeta nusprendė užsilipti į tribūnas ji norėjo pamatyti viską iš viršaus lyg tai būtų rungtynių metu.  Užsilipusi kiek įmanoma aukščiau Lestrange atsisėdo. Po kiek laiko pasukusi galvą klastuolė išvydo savo koledžo draugę kurios dar labai gerai nepažinojo ,nes kita mergaitė buvo dar tik pirmakursė. Sekundėlę tai ,juk ideali proga mums abejoms artimiau susipažinti. Violetos veide pasirodė šypsena mergaitė pribėgo prie draugės ir kiek patylėjusi tarė:-
Sveika aš Violeta Lestrange labai žymių mirties valgytojų dukra ir beje mes iš to pačio koledžo.- Viską greitai išbėrė Violeta. Minutę reikia ,juk ir jos kažko paklausti ar leisti jai kalbėti. Baigusi savo mintį Lestrange vėl tarė:- O tu kuo vardu? Ir koks tavo kraujo statusas? Aš tikiuosi tu ne purvakrauje kaip dauguma čia esančių.:- Baigusi kalbėti klastuolė ramiai sėdėjo ir laukė kokio nors atsakymo ar reakcijos.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dori Mendel Birželio 22, 2021, 08:24:25 am
Dori iškart pastebėjo klastuolę mergaitę, kiek vyresnę nei ji pati. Pirmakursė ėmė viltis, jog klastuolė prieis prie Dori. Ir nesuklydo! Toji mergaitė pasirodė draugiška ir linksma, ji su šypsena priėjo prie Dori ir pasisveikino bei prisistatė.
Mirties valgytojų? Dori buvo girdėjusi apie Mirties valgytojus, kad tai kažkokia labai pavojinga juodųjų magų bendruomenė, bet tik tiek. Tačiau mergaitės tai kažkodėl visai neišgąsdino, jai kaip tik pasidarė smalsu.
- Labas, aš esu Dori, - šyptelėjo atsakydama.
O ne! Violeta klausia, koks mano kraujas! Negrynakraujus ji laiko purvakraujais. Gal man jai pameluoti? Ne, aš negaliu, ji juk vis tiek sužinos iš kitų!
- Na, o dėl kraujo... eee... tai iš tikrųjų aš nieko nežinojau apie magų pasaulį, deja... iki šiol... Na, tikriausiai supranti, koks mano kraujas, bet... Aš tikiu, kad kepurė ne šiaip sau paskyrė mane į Klastūnyną ir... - kažką mykė.
O siaube, kaip man dėl to gėda! Aš negaliu, kažką padrikai galvojo.
- Gal tu galėtum daugiau papasakoti apie Mirties valgytojus?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Violeta Lestrange Liepos 09, 2021, 02:40:32 pm
Lestrange aiškiai nustebo, kad Dori buvo purvakraujė ir dar klastunyne kaip tai buvo įmanoma Violeta negalėjo suprasti. Juk ji atrodė visai normali ne purvakraujė maniau bus tokia pati kaip aš Grynakraujė,na blogiausiu atveju puskraujė, bet tikrai ne tokio kraujo. Lestrange buvo šokiruota, bet tiesiog tylėti, tad ištarė - Manyčiau, kad paskirstymo kepurė padarė klaidą dėl tavo paskyrimo į Klastunyną. Violeta tylėjo, juk dar ir tas faktas, kad Dori nieko nežinojo apie mirties valgytojus ir Klastuolė niekaip negalėjo suprasti kaip, bet nusprendė papasakoti mergaitei, tad pasakė:
-Na taip kaip tu purvakraujė bus labai sunku papasakoti, juk tu nieko nežinai apie burtų pasaulį... Taigi buvo toks Valdovas Voldemortas arba dar kažkada buvo žinomas kaip Tomas Marvalo Ridle jis mano tėvas na, o mama Voldemorto dešinioji ranka ir labai žinoma mirties valgytoja Belatriksė Lestrange šiaip jau kažkada buvau Ridle, bet pagaus mama nusprendė pakeisti pavarde. - Violeta atsiduso jai dar niekada neteko kam nors pasakoti apie savo tėvus, bet vis tik nusprendė kai ko paklausti Dori. - O kaip dėl tavo tėvų?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dori Mendel Liepos 13, 2021, 02:43:10 pm
Dori jautė, kaip jos balti it popierius skruostai nusidažė švelniu raudoniu. Mergaitė išklausė Violetos pasakojimą. Nežinojo, tikėti ar ne. Galbūt ji mane mausto, pamanė. Tačiau mergaitė nenorėjo, kad bendrakoledžiai laikytų ją prastesne. Išgirdusi klausimą apie savo tėvus Dori sutriko.
- O mano tėvai... o mano tėvai tiesiog žiobarai, - su pykčio gaidele nurėžė.
Pirmakursė atsiduso. Ji norėjo įrodyti, kad yra verta klastuolio vardo.
- Prašau nevadinti manęs purvakrauje, - rimtai tarė ji. - Be to, aš nemanau, kad paskirstymo kepurė suklydo, - Dori sekundei kietai sučiaupė lūpas. - Žinai, aš galiu tau įrodyti, jog esu verta klastuolės vardo, - sužaibavo akmis. - Duok pasiūlymą nuveikti ką nors klastuoliško ir aš tikrai sutiksiu.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Violeta Lestrange Liepos 14, 2021, 10:09:16 am
Tai gi Violeta sėdėjo ir laukė kada Dori jai papasakos savo istorija apie tėvus ,juk apie žiobarus Lestrange mažai ką žinojo. Bet deja Dori atsakė tik tiek ,kad jos tėvai žiobarai šį faktą klastuolė žinojo todėl patiištarė:
- Šitai aš žinau ,bet papasakok apie juos ką nors daugiau taip kaip aš. - Violeta šyptelėjo nors purvakraujų ji vis tiek nemėgo. Nors aišku mano tėvams tikrai nepatiktų ,kad aš bendrauju su purvakrauje ir dar noriu daugiau sužinoti apie jos tėvus. Kiek laiko Lestrange mąstė ,o paskui vėl ištarė:
- Kodėl negaliu  nevadinti tavęs purvakrauje? Juk aš nė kiek nemeluoju tu ,juk ir esi purvakraujė ir aš apskritai su tokiais nebendrauju tik tu vienintelė purvakraujė. - Visus šiuos žodžius Violeta pasakė kiek su pašaipa ,juk ji iš tiesų nekentė tokių ir jos šeimoje tai nei kiek nedera. Lestrange nusijuokė išgirdusi paskutinius Dori žodžius ir juokdamasi tarė:
- Gerai dėl kepurės nesvarbu dabar jau nieko nepadarysi yra kaip yra ,bet dėl tavo įrodymo aš sutinku pažiūrėsim ką gali tokia purvakraujė klastuolė, Taigi ką veiksime?  Galime sukelti kur nors nedidelę sumaištį arba ką nors padaryti kitiems purvakraujms iš kitų koledžų. Ką manai?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dori Mendel Liepos 15, 2021, 08:57:26 am
Dori nesuprato, kaip ji išdrįso, bet sužaibavo akimis ir sušuko:
- Nes purvakraujė yra įžeidimas! Žinau, kad mano kraujas nėra grynas, bet nieko negaliu padaryti! Tokia jau gimiau! - nervinosi.
Violeta norėjo ką nors išgirsti apie Dori tėvus. Pirmakursė dvejojo, ar pasakoti, ar ne. Beveik buvo tikra, kad grynakraujė iš jos išsityčios. Tačiau nuo savo šaknų nepabėgsi, pamanė Dori, tad koks skirtumas.
- Mano tėvai... - jau švelnesniu tonu tarė, - na, mano mama dirba buhalterijoje. Tai reiškia, kad ji skaičiuoja žiobariškas sąskaitas. Žinai, tai tikriausiai panašu į darbą Gringotse. O tėtis... O tėtis remontuoja automobilius.
Mendel širdyje suvaitojo. Ką tik pajuto tokį nepasitenkinimą. Po velnių, ir kodėl jos tėvai turėjo gimti žiobarais?!
- Galim padaryti bet ką, - šaltai pasakė. - Žinai, gal turi kokį užkeiktą daiktą ar panašiai? Galėtume kam nors pakišti. O gal moki kokius nors baisius kerus?
Pati Dori nelabai turėjo minčių, ką ji pikto kitam galėtų iškrėsti. Vis tik buvo ką tik atėjusi iš žiobarų pasaulio.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Violeta Lestrange Liepos 15, 2021, 07:37:36 pm
Violeta tiesiog sėdėjo ir laukė klastu4s atsakymo ,bet riksmo ji tikrai nesitikėjo ir pati Lastrenge suriko:
- Klausyk ramiau gerai!? Aš tau nieko blogo tikrai nepasakiau tai ką pasakiau ir man visai Į tai nusispjaut ir tu neturi teisės ant manęs šaukti prisimink ,kad kalbi su mirties valgytojų dukra turėtum jausti ribas purvakrauje!- Lestrange dar niekada ant nieko taip nešaukė , tačiau Violeta tikrai nenorėjo leistis niekieno žeminama ypač kvailos purvakraujei. Manyčiau aš tuoj ką nors padarysiu jai negu mes kartu  kitiems prakeiktiems purvakraujams. Vis tik po kiek laiko klastuolė vis tik sugebėjo nusiraminti ir ramiai klausėsi Dori pasakojimo apie tėvus. Kai Dori baigė kalbėti Lestarnge pati ištarė:
- Nu aišku vienu žodžiu nieko įdomaus.- Violeta labiausiai laukė kada Dori pasiūlys kokia gera idėja ką joms drauge smagaus nuveikti. Po kiek laiko Lestrange pagaliau gavo atsakymą ir pati ištarė:
- Dėl kerų tai žinoma be galo nuostabi mintis tiesa pasakius ,o kokius kerus moki tu pati ? Na ,o dėl užkeikto daikto nežinau aš pati šito nemoku čia jau reikėtų skaityti ar ko nors paklausti kaip tai reikėtų padaryti aišku aš esu apie tai girdėjusi ,bet ne per daugiausiai.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Dori Mendel Liepos 16, 2021, 04:10:42 pm
Violeta taip pat pradėjo ant Dori šaukti. O kaip kitaip, juk čia Klastūnynas, pamanė vienuolikmetė jausdama, kaip vėl rausta žandai. Tačiau Violeta nurimo ir Dori nusprendė tai praleisti pro ausis. Matė, kad bendrakoledžė tikrai pasiryžusi ką nors iškrėsti. Dori negalėjo praleisti tokios progos. Galbūt taip pateisinsiu klastuolės vardą, pamanė mergaitė, ir ji daugiau nevadins manęs purvakrauje?
- Gerai, Violeta, - atsiduso. - Aš nenoriu su tavimi pyktis, vis tik esame iš vieno koledžo, - rimtai pasakė. - Aš tau įrodysiu, jog esu verta mokytis Klastūnyne. Įrodysiu, kad galiu būti geresnė už kitų koledžų grynakraujus, - aukštai iškėlė galvą.
Į klausimą apie kerus Dori neatsakė. Po velnių, juk kol kas ji nemoka beveik jokių.
- Aš kažką sugalvosiu, - pažadėjo.
Klastuolė atsistojo ir nužingsniavo pilies link.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Arletė Russell Liepos 23, 2021, 12:09:56 pm
  Pirmakursė varnė kiekvieną vakarą vaikštinėdavo po pilies apylinkes. Būnant lauke ji apmąstydavo, dažniausiai, greitai pralėkusios dienos sprendimus, nuotykius, planuodavo veiklas, kurias žadėjo nuveikti išaušus rytui. Nors seniau tai darė su Ailanu, marso sakalo jau nesimatė mėnesį, tad mergaitė buvo praradusi savąsias viltis tiek eliksyro gaminime, tiek paukščio atsiradime. Dar nenutuokė, kaip viską paaiškins Anyai, tačiau artėjančios Kalėdų atostogas, kurias Arletė tikrai praleis su mama, pranešė, kad tai pasakyti tiesiog privalės. Būnant pernelyg atvira asmenybe tokius dalykus tarstelėdavo visai netyčia, o retkarčiais to net nepastebėdavo.
  Burtininkė slampinėjo prie tribūnų, jos šviesius plaukus taršė žvarbus vėjas ir dažniausiai rausvi skruostai buvo visiškai išbalę. Regis, buvo apsirengusi taip, kaip ir turėjo, tačiau šaltis apgaubė ją. Visa laimė, kad kuprinėje buvo sulankstytas pledas nuo susitikimo su Švilpynės koledžo mokinuke Luna, tad mergaitė užkopė į tribūnas, nenorėdama savo kuprinės išpurvinti, numesdama jos ant pievos.
  Užlipusi į tribūnas šviesiaplaukė atsisėdo ant suoliuko ir išsitraukė pledą, apsigaubusi juo apsižvalgė ir pastebėjo spalvotais plaukais išsiskiriančią panelę. Pasižymėjo geru regėjimu, tad suprato, jog ji yra panašaus amžiaus. Na, bent jau nebus taip sunku bendrauti, juk vis tiek privalau nueiti pasisveikinti, - gūžtelėjo pečiais ir priėjo prie bendraamžės.
  - Sveika, ką čia veiki? - šiltai šyptelėjo jaunoji magė.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Violeta Lestrange Liepos 26, 2021, 09:27:39 pm
Kurį laiką Violeta stovėjo tiesiog  mąstydama ir laukdama ką pasakys Dori. žinoma aš įsivaizduoja, kad mes galime į kliūtį, bet tegul, gerai tegul ta purvakraujė įrodo, kad net būdama purvakraujė gali mokytis klastunyne. Lestrange pašaipiai šyptelėjo Dori. Ir kurį laiką tiesiog klausėsi ką sako Dori. Po kiek laiko išklausiusi viską ką pasakė mergaitė šyptelėjo ir tyliai sužnapždejo :
-Mes dar pažiūrėsim Dori..- Po to klastuolė liko viena ir kol laukė ką sugalvos Dori Violeta mąstė. Ir štai po kiek laiko prie jos priėjo kita mergaitė kurios Lestrange nepažinojo. O viešpatie dar viena purvakraujė.. Kiek galimą.? Lestrange pažiūrėjo į mergaitę ir ištarė:
-Na ko dar tau reikia Purvakrauje?- Po šių žodžių Violeta vėl pašaipiai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Arletė Russell Rugpjūčio 01, 2021, 07:23:33 pm
  Ko jau ko, o tokių žodžių, iš prieš pat jos žalsvas akutes stovinčios mergaitės, Arletė nesitikėjo. Net jos laki vaizduotė nebūtų sukūrusi panašios situacijos, taip mėgindama varniukę išgąsdinti ir priversti nė nekelti kojos šalia klastuolės.
  Tačiau, kad ir kaip būtų buvę, Arletė nė nemėgino sutikti su kvailu stereotipu, jog visi gyvačių herbu išsiskiriančio koledžo mokinukai buvo nedraugiški. Žinojo, kad kiekvienam koledže yra visko, ir tai jos nė kiek nestebino.
  O galbūt aš ją ne taip supratau? - toptelėjo burtininkei ir ši nusprendė laikytis tokios tiesos. Visgi retkarčiais ji ši tikro nesusigaudydavo ką sakydavo girdintieji, taip pat suvokdavo juos neteisingai. Dalis žodžių tiesiog skambėdavo labai panašiai. Dėl to netkarčiais neapkentė anglų kalbos, ir privalėjo tie, kas ją kūrė sugalvoti tiek daug painių, Arletei sunkiai išsiaiškinamų, žodžių?
  - Jeigu tu neprieštarauji, aš čia prisėsiu, - lyg retoriškai, lyg ir ne, tarstelėjo vienuolikmetė, - ir aš, šiaip jau, esu grynakraujė, - su minimalia pagieža sumurmėjo, net pati to nesuvokdama.
  Mergaitė įsitaisė ant suoliuko tribūnose ir pažvelgė į horizontą. Tolumoje regėjo palengva plasnojančias pelėdas, kurios buvo įdarbintos laiškų nešiojime nuo burtų ir kerėjimo mokyklos iki vaikų tėvų gyvenamosios vietos ir atvirkščiai. Retkarčiais, o gal ir dažniau, šviesiaplaukei pasidarydavo gaila šių paukščių. Juk jų niekas nepaklausė ar jos troško nešioti laiškus tiek dieną, tiek naktį... O tai skambėjo, kaip nelengvas darbas. Kaip pelėdos iš vis gebėdavo atskristi iki reikiamo adreso? Atrodė, kad tai buvo labai sunku.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Violeta Lestrange Rugsėjo 06, 2021, 09:09:10 pm
Ilgą laiką Violeta stebėjo ką tik atėjusią mergaitę ir tiesiog mąstė. Po šimts žiobarų eilinė purvakraujė kiek jų iš vis šioje mokykloje yra ?  Šita mokykla grynas pragaras su jais kaip tik tie tėvai žiobarai juos čia leidžia ? Po kiek laiko kita mergaitė kažką pasakė , bet lestrange tai beveik praleido pro ausis , bet vis tik pati ištarė:
- Tu bent kiek įsivaizduoji su kuo tu kalbi mergiukšte? Aš Violeta Lestrange jeigu tau tai ką nors pasako,  purvakrauje. - Tai pasakiusi klastuolė pašaipiai nusijuokė supratusi , kad taip greitai sugebėjo rasti auką jos ir purvakraujės Dori planui. kai pagaliau nustojo  juoktis Violeta iškarto suprato ką daryti. Priėjusi prie varniukės Lestrange nutraukė nuo jos paklodę ir pasitraukė kelis metrus nuo mergaitės ir po kiek laiko pagaliau ištarė :
- Šita pasiliksiu sau purvakrauje, ir bėjė kuo tu vardu ? - Kaip visada pašaipiai paklausė klastuolė jai nei kiek nebuvo  gaila Varno nago mokinės kaip ir visų kitų Lestrange manymu šioje mokykloje esančių purvakraujų.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Nikolė Parker Gegužės 24, 2022, 09:32:04 am
     Gražus oras traukė merginą į lauką - kvepiantis pavasaris labai viliojo, o ypač neseniai iš depresijos ištrūkusiai Nikolei, kuri šiuo metu žibėjo visomis gyvenimo spalvomis ir troško atsigriebti už prarastą laiką nieko neveikimo. Pagaliau, kai išaušo ankstyvas savaitgalio rytas, rožinių plaukų savininkė, tiesioginė ta žodžio prasme, spindėdama iš džiaugsmo, nes džiaugsmas buvo toks begalinis, kad net oda ėmė spindžioti kaip koks veidrodis, nušviestas saulės šviesos, iššoko iš lovos, pasirausiusi lagamine susirado kadaise tėčio specialiai jai pagamintą šluotą (kuri, deja, bet vis dar priminė neseniai įvykusį išsiskyrimą su tėčiu...), užsivilko kvidičo aprangą ir apglebusi brolį per juosmenį, kuris šiuo metu ir  užsikrėtęs sesers džiaugsmu, taip pat džiūgavo, išlėkė į taip savo pamiltą Kvidičo aikštę.
     Palikusi Lorenuką persirengimo kabinoje, kad niekas neaptiktų jo ten, ir prisaikdinusi niekur neiti ir netriukšmauti (bet ką tu prisakysi poros metų berniukui, kuris trokšta tyrinėti pasaulį?) pati susirišo plaukus, kurie nuo jau kylančio azarto žaibiškai keitė spalvą į tvirtą kuodą ir giliai įkvėpusi išėjo į aikštę.
     Užuodusi šviežiai nupjautos žolės kvapą, Nikolės džiaugsmas dar labiau padidėjo - tai jos taip mylimas kvapas! Užsėdusi ant savosios šluotos, Parker visu greičiu šovė į viršų, mėgaudamasi kiekviena akimirka ir kiekvienu šaltu vėjo gūsiu, pūtusiu jai į veidą. Tai buvo tai, ko jai reikėjo. Tai buvo jos pašaukimas.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Bonė Aneta Iden Gegužės 25, 2022, 08:13:41 pm
 Buvo vienas tų retų, auksinių, pasakiškų gegužės rytų. Viskas tiesiog tryško pavasario džiaugsmu ir energija. Saulės spinduliai palengvėle dažė dangų nuostabiomis, pastelinėmis saulėtekio spalvomis, švelniai kuteno medžių viršūnes ir šildė žemę.
 Alisa, kaip visada, anksti pakirdusi, klaidžiojo Hogvartso kieme, mėgindama išblaškyti sunkius, galvą ir širdį slegiančius naktinius košmarus. Ji rinko žydinčias gėles, braidžiojo aksominės žolės kilimu ir mėgavosi priešaušriniu vėjeliu.
 Vaikšinėdama Uždraustojo miško pakraštyje, netoli apgriuvusios Hagrido trobelės, mergaitė netikėtai išvydo didelį, plyną lauką. Aplink jį ratu ėjo tribūnos, o kiekviename lauko gale stovėjo stulpai. Prisimerkusi, pirmakursė išvydo danguje dėmę - didžiuliu greičiu ant šluotos lekiančią figūrą.
 Alisa nuskubėjo aikštės link. Ji pati skraidyti netroško, ne sautė, jog vos tik pakilus į orą, drebančios rankos išdavikiškai slystelts nuo koto ir ji ims kristi, kristi, kristi... Visai kaip savo sapnuose.
 Tačiau mergaitė nekantravo pažiūrėti, kaip atrodo tikri, profesionalūs kvidičo žaidėjai, padangių asai, žmonės, kuriems kvidičas ir aukštis nedaro jokių kliūčių ir nenubraižo ribų.
 Taigi, švilpynukė atskubėjo prie tribūnų, įsitaisė kiek galima žemesnėje vietoje ir, stengdamasi nenuleisti akių žemyn, ėmė stebėti danguje lakstančią figūrą. Pirmakursė neįžiūrėjo jokių jos veido bruožų, tačiau matė, kad tai gana smulki, kokių šešiolikos metų mergina iš Varno nago. Šeštakursė skraidė išties meistriškai. Ji žaibiškai keitė kryptį, sukosi ratais ir vėl apsigręždavo.
 Alisa visa tai stebėjo su nuostaba ir pagarbiu susižavėjimu. Staiga jai atėjo į galvą, kad varniukė gali ją pastebėti. Netikėtai užraudonijusi ir mintyse siusdama ant savęs už žioplumą, mergaitė pasilenkė ir lyg koks katinas, susirietė ant grindų. Atrodė gan keistai, ir patogu nebuvo, tačiau bent jau skrajūnė jos nematė.
 Švilpynukė, dar labiau užraudusi, kietai užsimerkė iš baimės ir jaudulio.
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Nikolė Parker Birželio 06, 2022, 12:07:52 pm
     Nikolė jautėsi kaip devintame danguje, skraidydama ant šluotos ir atlikinėdama įvairius meistriškus triukus, kurių buvo išmokusi iš tėčio - vieno geriausių pasaulio Kvidičo žaidėjų. Baisiai užgniauždavo širdį ir tiesiog gniuždydavo pagalvojus, kaip negailestingai ir be jokio pasigailėjimo jis atsikratė Nikolės su Lorenu, kaip paliko juos likimo valioje. O jo ištarti paskutiniai žodžiai... Jie nuolat šiurkščiai skambėdavo metamorfmagės galvoje: „Jūs man būsite tik kliūtis. Be Žanos jūs man niekas.“ O tuomet apsigręžė, susirinko daiktus ir dingo lyg niekur nieko... Na, bent jau šluotas, kurias buvo padirbęs specialiai savo dukrai, paliko. Jos buvo vienas iš tų įrankių, kuriais Parker kabinosi iš gilios duobės, kurią paliko abiejų tėvų netektis.
     Tačiau dabar visa tai jau buvo praeitis - šiuo metu Nikolė tiesiog džiūgavo, džiaugėsi kiekviena akimirka, nes žinojo, kad gali ją prarasti. Apsivertusi ore, tarsi padariusi salto su šluota aukštai aukštai ore, jį smigo visu greičiau žemyn. Tas krytis su šluota ir šaltas vėjas, „glostantis“ kvidičininkės veidą, buvo tiesiog nuostabi akimirka! Likus porai metrų iki žemės, rožinių plaukų savininkės gerai ištreniruotas instinktas užvertė šluotos galą ir šluota, taip pat prisidėdama su savo gerais gebėjimais, staigiai pakilo aukštyn, neleisdama jos savininkei rėžtis į žemę. Po sėkmingo dar vieno triuko, Nikolė garsiai sušuko laimės kupiną šūksnį ir apskriejo ratą aplink vieną iš tribūnų.
     Būtų ir toliau nuskirdusi mėgautis Kvidičo akimirkomis, tačiau kai kas užkliudė jos akis. Staigiai stabdydama šluotą, Nikolė nusileido arčiau tribūnų suolų ir suprato, kad jai nepasivaideno - ten tikrai gulėjo susigūžęs kažkoks vaikas. Ar jam viskas gerai? sunerimo Nikolė, kol kas nesuvokdama, kad tie balti plaukai jai pažįstami. Nusileidusi šalia suoliukų ir nulipusi nuo šluotos, ji padėjo tam vaikui atsistoti.
    - Kas tau nuti... - norėjo klausti Parker, tačiau iškart pažino merginą, su kuria susipažino vienoje pamokoje. - Alisa! - džiaugsmo pagauta sukliko Nikolė. Nepajuto, kaip jos plaukai nusidažė baltai, mėgdžiodami draugės išvaizdą. - Alisa, kaip gera tave matyti! - ji stipriai apglėbė draugę, o tuomet atsitraukė ir jau rimtu veidu paklausė. - Alisa, o kas tau nutiko? Kodėl tokia išsigandusi? Kodėl slėpeisi susigūžusi po tais nepatogiais suolais?
Antraštė: Ats: Tribūnos
Parašė: Bonė Aneta Iden Rugsėjo 13, 2022, 10:02:05 pm
 Alisos kojos jau ėmė tirpti, tačiau ji nedrįso pasitraukti iš po savo medinio skydo, sergstinčio išraudusį veidą nuo priekabaus pasaulio. Mergaitė nenorėjo, kad varniukė padangių asė ją pastebėtų, tad, pajutusi tylų ūžtelėjimą ties viršugalviu tik dar labiau susigūžė. Staiga visa šiluma, kurią ji jautė nuo pat tos akimirkos, kai išlindus iš pilies jos veidą pasitiko gegužės spinduliai, kažkur prapuolė. Atrodė, tarsi džiaugsmo upė, netrukdomai tekėjusi visą rytą, būtų patvinusi ir užtvenkta šaltų ledo lyčių.
 Tačiau nemalonusis jausmas tuoj pat išnyko, vos tik švilpynukė išgirdo pažįstamą melodingą ir švelnų tarsi vėjelis balsą.
 - Ni-Nikole? Negalėdama patikėti savo ausimis paklausė ji. Varvekliai krūtinėje tuoj pat ištirpo, kojos atgavo įprastą būseną. Pirmakursė, dėkinga už šiltas ir lanksčias draugės rankas, apsivijusias aplink vis dar sustirusius pečius, pakilo nuo žemės. Ji negalėjo sulaikyti šypsenos, nušviečiančios išbalusį ir randuotą veidą  beveik taip pat, kaip toji saulė, šviečianti danguje.
 - Ni-Nikole! K-Ką tu čia veiki? Ne... Nejaugi ten tu skraidei? Ak, žinoma, kad ten buvai tu, - vienuolikmetė mintyse subarė save už kvailus klausimus, - B-Bet iš kur? M-Merline, tai buvo nuostabu... Nuostabu! Kaip tu skraidei ir sukiojaisi... Tiesiog klasiška! Ir...
 Tačiau Alisa nespėjo nieko daugiau pasakyti, nes Nikolė staiga karštai ją apkabino. Mergaitė suvirpėjo, krūtinė užvirė nepažįstamu, bet neabejotinai nuostabiu jausmu. Jos dar niekas... Niekas niekada gyvenime nebuvo taip apkabinęs. Atrodė, kad jos glėbesčiojasi visą amžinybę ir, rodos, net saulė danguje staiga tapo ryškesne.
 Kai, atrodo, po šimtmečių, merginos atsitraukė viena nuo kitos, pirmakursė nejučia šnirpštelėjo iš nepasitenkinimo, bet jos veidą tuoj pat nušvietė šypsena, mat prieš ją stovėjo Nikolė, pasipuošusi... Jos pačios plaukais.
 -O, jau pamiršau, kad tu šitaip gali! - tarė vienuolikmetė, žiūrinėdama baltas garbanas ir džiugesiu spindintį veidą, - Kaip keista matyti save aukštą. Atrodo, kad žiūriu į milžiną.
 Alisa ir vėl šyptelėjo, tačiau džiugesys jos veide tuoj pat užgeso, kai mergaitė išgirdo Nikolės klausimą. Bejėgiškai mėgindama išlaikyti nekaltą veidą, pirmakursė nuleido akis ir apsimetė labai susidomėjusi ne vietoje atsiradusiu šapeliu. Tačiau jos vaidyba greitai žlugo, nes blyškus veidas išdavikiškai nušvito raudoniu.