Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Ligoninės sparnas => Temą pradėjo: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 06, 2009, 06:02:39 pm
-
Ši nedidukė patalpa buvo pasiekiama iš slaugės Pomfri kabineto. Senos ąžuolinės durys visad buvo pusiau praviros, mat pati slaugė čia lankėsi gana dažnai. Ant durų buvo ir iškaba - „Vaistų sandėlis - Tik personalui“. Nusileidęs vos keletą laiptelių žmogus atsidurdavo tarp trijų lentynų, užkrautų vaistais, daugiausia eliksyrais ir tepalais. Kiekvienas vaistas buvo padėtas abėcėlės tvarka, tad čia pasimesti praktiškai neįmanoma.
Cynthia apsigobusi tamsiai juodu, aukso sagomis išsiuvinėtu apsiaustu nusklendė pro koridorius žemyn į ligoninę. Ak, nereikėjo man klausyti to Sniego, dabar ne tik, kad pačią pykina nuo tos kaljanos, bet dar ir jis pats nesirodo.. Jos šilkiniai plaukai dbr buvo netvarkingai suglausti ant vieno šono, o Cynthia nepatenkinta vis burbėjo, kokie nešvarūs esti koridoriai prie ligoninės flango. Galiausiai ji priėjo plačias šviesias duris, o prie jų buvo mažesnės, bet taip pat gražiai išbraižytos durys, o ant jų buvo užrašas: "VAISTŲ SANDĖLYS - tik personalui" na, kokiam varniui tai gal ir būtų pretekstas neįsilaužti, bet aš juk vis dėlto klastuolė, doh. išsitraukusi iš kišenės savo pagaliau jai atsikųstą ypač retą ladzdelę skirtą sudėtingiems pavertimams ir viralams gaminti ji stumtelėjo duris. Jos buvo neuždarytos, tad Cynthia apsižvalgė: vaistai nuo a iki z.. apsinuodijimas.. ji akimirką sustojo. Apsinuodijimas nuo dūmų. Čiuptelėjusi buteliuką ji mauktelėjo didelį jo gurkšnį, jos gomurį aptraukė šlykšti plėvelė, bet galiausiai viskass nurimo. Fuj Fuj.. Sniegas gaus velnių. Reiks buteliuką pasilaikyt. užsikišusi buteliuką po apsiaustu ji atsargiai pravėrė duris, pažiūrėjo, ar aplinkui nieko nėra, o įsitikinusi, kad aplink tuščia, kaip švilpynės koledže, ji lėtu išdidžiu žingsniu nuėjo laiptų link.
-
Eidama pro vaistų sandėliuką, kuriame Cynthiai kartą jau teko būti ji prisiminė transfigūracijos pamoką, kurioje praktikavosiant minkštų daiktų ir prisiminusi namų darbą ji piktai susiraukė. Ak, reik greit visą tai užbaigt.. Tiesą pasakius, jai labiau norėjosi nusnausti, nes šiandien buvo rugsėjo pirmoji, t.y. vidurys mokslo metų, kurie jai jau spėjo prailgti, tačiau giliai širdyje radusi jėgų ji susikaupė ir apsižvalgė.
Cyn, susikaupk, atlik namų darbus ir būsi laisva. Po vienu suolu pasiėmė rastą akmenį, kuris, matyt, prilaikė suolo koją ir pastačiusi jį ant suolo, nuo kurio teko nukelti keletą buteliukų ji kiek atsitraukė ir iškėlusi lazdelę nusitaikiusi į akmenį sušuko:
- Limax! - Lydytos gumos svarve prasmirdo visas sandėliukas. - O fui, tikiuosi čia nieko nepadegiau,, fe, - apsižvalgiusi, ar nėra nukentėjusiųjų ji gailiai pažvelgė į akmenį, dabar jau kažkokį glitų lydynį, dvokiantį it guma. Visai nieko šyptelėjusi sau ji uždarė sandėliuko duris ir patraukė savo keliais.
-
Sanguinary neskubėdamas ėjo link vaistų sandėlio. Šįkart vyro išvaizda buvo tikrai keista, net ir burtininkų mastais. Jis buvo apsirengęs patogius žiobariškus rūbus: mėlynus džinus, baltą maikę, juodą džemperį ir apsiavęs juodais sportbačiais. Jam prie nugaros kabėjo jo artefaktinis lankas, prie kojos makštyse- kardas. Nuo abiejų artefaktų sklido juodoji magija sudarydama apvalkalą tarsi aurą. Vyras žinojo, jam šioje kovoje jam prireiks visko kas tik galėtų jį sustiprinti. Na ką gi.. Išmušė maksimalų išbandymų metas.. Dabar sužinosiu ko tu iš tikro verta Xantoria ir pasistengsiu laimėt.. Dar vieno pralaimėjimo jau nebegaliu sau leist..
Profesorius įžengė į vaistų sandėlį. Šis buvo didžiulis, magiškai praplėstas. Kitą jo galą ir lubas buvo tesiog sunku įžiūrėt. Lentynose buvo kalnas dėžių prikrautų įvairaus turto, pradedant vaistais, baigiant įvairiais daiktais naudojamais sunkiems sužeidimams gydyt. Sangu apsižvalgė, bet Xantorijos niekur nesimatė. Matyt aš pirmas, na ką gi. Gal ir neblogai.. Jis iš lėto nuslinko į sandėlio kraštą ir sustojo prie vienos lentynos, pasiruošęs reaguot į bet kokius netikėtumus, nors tikėjos jog kovos pradžia bus gana neskubi.
-
(( O man dzin, kad taisyklėms nusižengsiu, nes labai skubina mane))
Xan niūri kaip debesis mokyklos koridoriais nuplaukė į ligoninės fligelį. Netrukus rado ir vaistų sandėlį. Tiesą sakant ji visai nebetroško kovoti, bet užsispyrimas buvo užsispyrimas. O pabandyti pasikelti nuotaiką norėjosi labiau nei bet kada. Tylutėliai ji įžengė į begalinę aukštybių erdvę. Užsidarydamos durys girgžtelėjo, bet jei Sangu ir būtų atsisukęs, nebūtų nieko pamatęs. Xan be garso nėrė už artimiausios lentynos ir nuslinko stebėdama priešininką Tegu tai baigiasi greitai.. priartėjusi tiek, kad buvo vos už poros lentynų skiriančių ją nuo Black‘o, ji išsitraukė nudėvėtą lazdelę ir pro retortų kraštą nusitaikė į kitą pusę. Trumpas šnibžtelėjimas ir kerai suskaldė kelias kolbas. Bet moteriškė tingėjo tempti kovos pradžią. Ji vėl mostelėjo:
- Diffindo[/b]
Driokstelėjusios lentynos susiskaldė ir nuvirto ištaškydamos mikstūrose supiliotus vaistus ir sukeldamos didžiulį dulkių debesį.
Net nežiūrėdama, ar šitas paprastas burtas pakenkė priešininkui, moteirs žengė per nuolaužas ir mąsliai šypsodamasi linktelėjo galvą:
- Labas Sanguinary.
Rusvos akys buvo nuožmios, o ranka žaismingai supavo lazdelę.
-
[Mes abu laužom taisykles, bet mes nekalti mus skubino..]
Sugirgždėjus sandėlio durims Sanguinary atsisuko į jų pusę, bet nieko nepamatė. Kiba vėl koks Akilanda sklando.. Arba tesiog vėjas.. Kur ta Xantorija pradingo? Po kiek laiko vyras išgirdo dūžtančias kolbas. Jau darosi įdomu, jei čia kažkoks padaras neprašytas įlindo jam gero nelaukt.. O ir šiaip niekam čia ne vieta.. Dar po kiek laiko, po minutės, gal dviejų Sangu išgirdo tariamą burtažodį ir atskriejančius kerus, kažkur į lentynas, kurios iškart driokstelėjo sukeldamos aibę nuolaužų ir dulkių. Laimei nei kerai, nei visą kas liko po jų vyrui nepakenkė. Kerai sprogo šiektiek į šoną nuo jo. Rodos pasilinksminimas prasideda.. Na ką gi, pažaiskim.. Iš už dulkių išniro žmogysta, Sanguinary iškart ją atpažino, visgi jau ne kartą su ja matėsi ir bendravo. Tai buvo jo kolegė Xantoria Taraxanum. Sanguinary ją nužvelgė ir plačiai nusišypsojo.
-Sveika, Xantoria. Jus kaip visada smagu matyt. Atleiskit, bet nei šiltos arbatėlės, nei ko nors stipresnio nepasiūlysiu. Tiesa, atleiskit aš labai nemandagus, nesupažindinau su savo draugu.
Jis tvirčiau suspaudė lazdelę ir nukreipė ją, į spintos nuolaužas kurios kažkokiu stebuklingu būdų sprogdamos išliko pakankamai sveikos ir ant nieko iš burtininkų neužkrito.
-Draconifors
Iš lazdelės išsiveržė nedidukas raudonas kamuoliukas kuris apgaubė nuolaužas švytinčia raudoną aura. Nuolaužos iš lėto pradėjo kilt į orą formuodamos figūrą. Po kiek laiko figūra pradėjo įgaut aiškią formą. Po truputi figūra ėmė transformuotis į tikrų tikriausią drakoną. Staiga aurą supusi iki galo suformuotą būtybę išnyko. Nuolaužų vietoj tupėjo suaugęs ryškiai raudonas, su auksinais karčiais, Kinijos ugninis drakonas. Pradžiai tiks ir jis, galingesniam drakoniukui, nenoriu švaistyt jėgų pačioj kovos pradžioj.. Jis smalsiai nukreipė savo plokčiasnukę galvą, didelėm išsikušusiom akim į Xantorią tarsi mastydamas, ką su ją padaryt: iškart suryt ar dar pažaist prieš tai.
-Susipažinkit, tas mielas ir gražus padaras, tai mano naujas draugas atvykęs tiesiai iš Kinijos (nors įtariu jog mane apgavo) ir kiek suprantu jis nusiteikęs nelabai nedraugiškai jūsų atžvilgiu. Petrificus Totalus
Tai taręs Sanguinary staigiai pasišalino už už jo nugaros esančios lentynos net nežiūrėdamas ar jo kerai pataikė į moterį ir nelaukdamas smūgio atgal, nors jo ir nelabai galima buvo tikėtis. Sprendžiant iš garso, drakonas suriaumojo ir uodega nuvertė lentyna eilinį kart kažką sudaužydamas. Man tik įdomu kas turės visus nuostolius atlygint, ir šiaip kas bus jei seselė pamatys kas čia daros.. Ir ką ministerija masto leisdama nusiaubt sandėlį, nors gal ir nebloga idėja.. Gaila, jog aš neturiu pakankamai laiko pažiūrėt kaip Xan seksis. Nors tas padaras ne iš tų pavojingiausių drakonų, o ir šiaip kiek teko matyt Xantoria, tai neturėtų būt jai problema, bet tikiuosi ją nors trumpam sulaikys, bent tol kol sumastysiu kuo dar savo kolegę pradžiugint..
-
Moteris pašaipiai, bet kartu ir smalsiai nužvelgė Sangu kerus. Tiesiog tai buvo dar viena rūšis, kuriais ji nesidomėjo ir niekada nebandė. Kad kovai ji nusiteikusi visai apatiškai signalizavo tai, jog ji nė negalvojo, kad gal reikėtų susidomėti savo saugumu. Mintyse jai kilo klausimas, o kokį drakonai pavyktų sukurti jai? Aišku, gal tai nebuvo būtent tie kerai, bet ji žinojo panašią rūšį kaip Gynėjo- nežinai koks jis bus, kol neiššauki pirmą kartą. Tik rodos po kelių minučių ji krūptelėjusi greitu judesiu paleido skydinius kerus atmušdama paralyžių. Vos drakonas garsiau suriaumojo savo įkypas akis įsmeigęs į Xan, ją lyg perkūnas trenkė atsakymas. Pasirodo kartais daug reikia, kad susiprastum, jog visai kažko nenori ir nesi tam pasiruošęs. Xantoria paleido konjuktyvumo kerus drakonui ir nuskuodė paskui priešininką:
- Sangu! Ei, Sanguinary!- Jis sustojo kiek uždususi, po šokinėjimo per nuolaužas,- Žinai, aš visai nenoriu kautis. Kažin ar kada ir norėjau. Sveikinu su pergale, nes aš pasiduodu, geros dienos.
Moteris šyptelėjo ir apeidama tą vietą, kur stūgavo iš skausmo drakonas išėjo pro sandėlio duris.
-
Lilee tyliai bėgo link vaistų sandėlio.Buvo tamsu ir tylu,tik tolumoje gurdėjosi šiurpūs pelėdų ūkavimai.Mergaitė žinojo,kad reikia būti labai atsargiai...Bet visus jos pamastymus nutraukė pagaliau pamatytos durys su užrašu " Vaistų sandėlys.Tik personalui " .Bet Li buvo nė motais.Jai rūpėjo tik Ugninio drakono kraujas ir jo oda.Be galvodama Varnė įžengė į vaistų karalystę.Tikrąją to žodžio prasme...Čia taaaaaaaip gražu....Vis galvojo ji.Pasiėmusi reikalingų dalių Užtemimo gėralui,Lilee dar liko keliom minutėm apsižvalgyti.Bet išgirdusi žingsnius mergaitė spruko į jau ištuštėjusi bendrąjį kambarį.
-
Lurida lėtai bei tyliai šlubčiojo link vaistų sandėlio. Buvo naktis, pilį nušvietė tik deglai ir mėnulis. Praskiedimo kerai veikė puikiai, tačiau mergina vis tiek nesijautė jaukiai.
Galėtų bent jau debesys užstoti mėnulį, mažiau šviesos būtų, raukydamasi pagalvojo Lu.
Staiga klastuolė sustingo - į ją skrido Akilanda. Net sulaikiusi kvėpavimą laukė, kol tas praskris. Tik išgirdusi, kaip kažkas sunkaus dunkstelėjo ant žemės aukštu žemiau, Luri atsipalaidavo ir ėjo toliau, kol pasiekė reikiamas duris. Įsmukusi pro jas apžiūrėjo lentynas.
Turi būtų kažkur čia... mąstė, o skausmas kojoje vis stiprėjo.
Ji nežinojo, kokių tiksliai vaistų reikia, tad negalėjo pasinaudoti šaukiamaisiai kerais. Tai tikrai erzino, nes užtruko geras dešimt minučių, kol surado tai, ko, jos manymu, reikėjo. Mergina lėtai atsuko buteliuką ir pauostė - atsidavė amoniaku.
Na ką, reikia išmeginti, atsiduso ir patepė žaizdą kojoje, kuri jau buvo spėjusi įgauti keistą geltoną atspalvį. Koją pervėrė toks skausmas, kad Lu vos nesuriko. Tačiau šiaip ne taip susitvardė ir pamatė, jog žaizda apsitraukė. Net diktonai nebūtų suveikę geriau. Patenkinta Lu perbraukė per dar kiek jautrią odą, padėjo buteliuką į vietą ir tyliai išsėlino iš sandėlio, tikėdamasi nesusitikti Akilandos.
-
Mergaitė atėjo, nes išgirdo keistus garsus Iš vaistų sandeliuko. Į jį įėjusi mergaitė nuoširdžiai suglumo, jos lūpa buvo patemta, smakras atstatytas, o akys žiūrėjo į vieną tašką.
-Ko norėjai mergaite? Tu turi gulėti lovoje. - tarė seselė, kuri rankiojo įvairius buteliukus ir buvo pasilypėjusi ant ąžuolinių kopečių. Endė atsigręžė į seselę, kuri buvo jai už nugaros. Ji sumirkčiojo kelis kartus ir pagaliau atgavusi žadą atsakė:
-Aš tik išgirdau keistus garsus ir atėjau pažiūrėti.
Mergaitė ėmė trauktis atbulai, o seselė nulipusi žemėn nusivedė En.
-
Lexi užklydo čia su tikslu. Ji buvo tikra, kad čia bus tablečių nuo galvos skausmo, nes pastaruoju metu burtininkė galvojo, kad būtų geriau mirti, negu kentėti tokį skausmą...
Nuo viduriavimo... nuo vėmimo... hemorojaus... - murmėjo sau po nosimi šviesiaplaukė burtininkė ir stumdė įvairiausias vaistų dėžutes ir buteliukus - Aha! Nuo galvos skausmo!
Lexi nudžiugusi jau ruošėsi išeiti, kai pamatė, kad už jos stovi seselė.
- Sakyk, ką gi čia veiki?? Nematei, kad ant durų užrašyta 'Tik personalui'??
Ughhhh..... Kokia šlykšti landūnė!!! - burtininkė buvo tokia pikta, nes skausmas ją jau vedė iš proto...
- Man reikėjo vaistų nuo galvos skausmo, o kai man skauda galva, aš nežiūriu į jokius užrašus. - kandžiai atrėžė ši.
Seselė įdėmiai žvelgė į Lexi veidą. Regis suprato, kad ji nenusiteikusi juokauti. Atsiduso. Paėmė iš mergaitės rankos stiklinį buteliuką pilną tablečių ir išmetė jį į šiukšliadėžę. Burtininkei atvipo lūpa.
Aš. tuoj. pašėlsiu. - sukandusi dantis mintyse kartojo šviesiaplaukė.
Kai staiga ta pati senelyva močiutė atidarė spintelę viduje ir kažką paėmė. Tai buvo lygiai tie patys vaistai.
- Štai, - tarė seselė ir padavė Lexi buteliuką, - šie naujesni.
Mergaitė buvo sutrikusi ir susigėdusi. Juk elgėsi su poniute ne per mieliausiai.
- Labai ačiū, - nuoširdžiai padėkojo ir išėjo.
-
Šią tamsią naktį Grifų Gūžtos mokinys sėlino į Vaistų sandėlį. Atėjęs pamatė šviesią patalpą su langeliu, besidriekinačiu(gal ir netinkamas žodis, nes ta siena trumpesnė nei metras) per visą sieną, gan siaurią, tiesą sakant, netgi labai siaurą. Iš viso, šis kabinetukas buvo gan mažytis, maždaug 2x1, bet jūs nežinote mastelio, tad galvokit patys. O gal ir 3x1, svarbu, kad įėjus pro duris ir buvo tas visas 2 arba trijų kažko, gal metrų, ilgumas.
Prie sienos, nusėtos įvairaus dydžio buteliukais ir tabletėmis, grėsmingai, vienu žingsniu priartėjo tamsi figūra. Jis - tai buvo šeštakursis Grifų Gūžtos vaikinas, žinomas George Smith vardu - pasilenkė, ir pradėjo ieškoti vaisto. Tikslaus pavadinimo nepaminė, bet žinojo, kad radęs atsimins. O ar jums tik taip nebūna?
Netekęs kantrybės, greitu rankos mostu nubraukė nuo apžiūrinėtos lentynos visas tabletes ir buteliukus, apskritai, vaistus. Šie nukritę baisingai ėmė šnypšti, susimaišė, tabletės ėmė pukšėti, sproginėti ir laidytis po kambarį, atsimušdamos į sienos, o su kiekvienu savo atsimušimu išleisdamos gražų ,,pokšt" garsą(tas garsas buvo lyg koks įtaigus, greitas buteliuko arba stiklainio dangtelio atidarymas).
Kai galiausiai viskas nurimo, į orą iš magiškų vaistų mišinio pakilo dūminis žmogus, tačiau neturintis pilvo. Galėjai matyti plakančią dūminę širdį, keistai, neapibūdinamai judantį skrandį ir karts nuo karto beišsipūtinėjančius plaučius. Po kiek laiko šis žmogus ėmė greitu ritmingumu uostyti orą, matyt, nuo sal volatilio, George matyto lentynoje.
Po kelių akimirkų išgirdęs trumpus žingsnius ir gergždžiantį balsą ,,Niekas nebelies mano brangiųjų vaistų,", jis išsinešdino, palikdamas mitriai kvėpuojantį žmogų levituojančiomis kojomis kyboti ore.
-
Pamokos baigėsi.
Lilė slankinėjo koridoriais neturėdama ką veikti.
Beeidama pamatė medines duris su užrašu "VAISTŲ SANDĖLYS - tik personalui".Lilė apsidarė ar niekas į ją nežiūri. Ne, lyg ir nieko - tik besikeičiamtys laiptai, ir burbantys paveikslai kurie jos nei nepastebėjo. Lilė nusprendė aplankyti sandeliuką. Lėtai atidarė duris. Atidariusi dar kartą apsidairė - nieko. Lėtai uždarė duris. Lilė nesitikėjo išvysti tiek daug vaistų. Visi suskirstyti abecėles tvarka nuo A iki Ž. Tie kurie neturi pavadinimo suskirstyti stiprumu, norint pasiimti turi perskaityti aprašymą kam vaistas skirtas...
Margas vaistų pasaulis - daugiau niekaip neįmanoma pavadinti šios vietos.
-
O ne! Lilė už durų išgirdo žingsnius. Žmogus kuris ėjo buvo moteris, ji kažkur skubėjo nes jos batelių kaukšėjimas buvo greitas, tačiau vos tik atėjus prie vaistų sandėlio kaukšėjimas nutrūko. Lilei atrodė, kad jos širdis tuojau iššoks iš krūtinės.
O ne! Moteris atidarinėja duris! Kas bus dabar?- pagalvojo Lilė.
Į sandeliuką įžengė neaukšta, knygomis nešina moteris.
-Aš... Aš...- Lilė nerado žodžių jai kažką pasakyti.
-Aš žinau, Lile, mačiau kaip tu į čia įsmukai, jeigu prižadėsi niekam nesakyti apie šią vietą ir apie vaistus niekam neprasitarsi aš taip pat niekam nieko nesakysiu, bet jeigu...- ji sustojo nebaigusi sakinio,bet Lilė jį žinojo.
-Gerai, būsiu labai tyli, niekam neprasitarsiu.-tarė Lilė ir moteris išbėgo.
-
Tai buvo mažas kambariukas su lentynom visur. Jose tupėjo buteliukai, tabletes, vaistažolės. Kambariukas buvo ligoninės kampe. Vaikai į jį negalėdavo užeit į jį užeidavo tik seselė arba profiasoriai. Vaikam buvo smalsu tačiau ir kaip bandydavo ilysti nepasisegdavo nes pamatydavo seselė.
Naktimis jį užrakindavo o rakatą turėjo tik sesele ir raktininkas. Na o kartais ten kokio profesorio nusiraminimo vieta. Jį papildo kartai herbologijos mokytojas o kartais pati sesele. Sesele ten žinojo kur koks vaistas ,net negalvojus paimdavo. Vaikams labiausiai patikdavo tabletes nuo peršalimo, bet seselia sakydavo:
-jie beviaik nieko nepadeda!
Visi nuliūsdavo. Kiti galvodavo, kad vaistai laikomi kaškur požemiuos o ten tik tuoletas, bet jie klydo. Na jis tebegyvuoja iki dabar.
-
Mergaitė atmerkė akis. pakėlusi galvą pamatė, kad voliojasi ant grindų. Aplink buvo daugybė lentynų su visokiomis piliulėmis, buteliukais ir tabletėmis. Aplink nebuvo jokio žmogaus. Kaip aš čia atsidūriau? Prisimenu tik tiek, kad apalpau Mirtos tuolete budama su persikute. Tikriausiai ji čia mane atitempė.
Prometėja stengėsi atsistoti, bet galvą persmelkė smarkus skausmas. Jai teliko gulėti. nežinia kokiais būdais Prom nusnūdo vaistų sandėlyje gerą pusvalandį.
Sukaupusi jėgas mergaitė atsistojo ir įsikibo į lentyną, kad nepargriūtų. Už lentynos ji matė žmogaus šešėlį, kuris vis didėja. Kažkas ateina! Prom sumišo. Ji kaip įmanydama ieškojo vietos pasislėpti nuo nežinia ko. Po nesėkmingo bandymo ji tarė:
-Hannah, čia tu?
-
Taip...Iveta kaip visada prisidirbo. Šį kartą ji bėgo nuo gerokai didesnių už save vaikinų. Mat ji nenorėjusi vieno iš jų daiktus numetė į balą. Taigi kaip įprasta Iveta bėga...Ieško geros vietos pasislėpti. Prabėga biblioteką, tada ligoninę, pamatė vaistų sandėlį, kadangi nebuvo laiko galvoti ar tai gera mintis, nes ją vijosi vaikinai ji ten įlindo. Mato įvairiausius vaistus surikiuotu tikriausiai abėcėlės tarka. Išsigandusi, kad chuliganai gali praverti duris ji už durų rankenų užkišo dvi šluotas. Sėdi susirietusi ir laukia kol bus saugu išeiti, kol nebesigirdės vaikinų balsų, kad galės išeiti. Mato aplink įvairiausių vaistų, ji bijo kažką numesti, nuversti, paversti, net gi paliesti. Sėdi ramiai ir laukia kol galės išeiti, staiga vaikinai priėjo prie durų ir bando atidaryti Iveta išsigandusi nebežino ką daryti. Ir staiga ji išvertė vieną vaistų dėžutę ir viena iš tų vaistų tablečių pateko jai tiesiai į burną, ji prarijo ir nukrito ant žemės...Vaikinai nieko negirdėjo, nes juos apšaukė seselė ir išvarė. Iveta vaistų sandėlyje prabuvo apie valandą. Ji atsibudusi paėmė tuoj vaistus sutvarkė ir paskaitė kas čia buvo, ogi čia buvo tik migdomieji! Ivetai iškart palengvėjo. Viską sutvarkiusi ji ištraukė šluotas, padėjo į vietą, išėjo ir tylia, tyliai uždarė duris. Paslapčia nuėjo į savo koledžo miegamajį atsigulė į lovą žadėjo eiti miegoti, bet neiškentė ir nusprendė visą šį įvykį aprašyti savo dienoraštyje...
-
Teris po pamokos sliūkimno kolidoriais.Jo vienintėlis draugas guli palatos lovoje su sulūžusia koja, o kaip tik Teris ir ėjo ten.Staiga jis pamatė palatos duris ir išsišiepėpagaliau pamatysiu savo draugą...Bet jo šypseną sutrugdė garsus bumtelėjimas palatoje.Durys užsidarė,o Teris stypsojo prie jų kaip viščiukas.Vaikų koridoriuje nebebuvo, visi buvo jau pamokoje.Teris nei kiek neįšsigando,kad jo nebus pamokoje ir taip jis nemėgo.
Palatos durys pradėjo klibėti,Teris nežinojo kur slėptis,tad jis įlindo į vaistų sandėlį.Lindėjo ten kelias valandas,o gal tik kelias minutes,nes laikas slinko per nelyg ilgai.Teris pamatė daaauuuggg vaistų, bet vienas atrodė...
-Ką tu čia darai?-pasitiko Terį kažkieno balsas...
-
Gran tūnojo vaistų sandėlyje laukdama draugės,kuri pasirinko gan keistą vietą susitikti,kai staiga pro jo duris įvirto kažkas.Gran jau pagalvojo,kad tai jos draugė,bet kai žmogus atsisuko Gran pamatė,kad tai jos brolis Teris.
-Ką tu čia darai?-kiek įpykusi tarė vyresnioji sesuo,-Ar tau neturėtm būti pamokoje?
Gran tikriausiai jau suprato,kad Teris kai įprastai nuo kažko bėga,atsidususi ji priėjo prie brolio ir suvėlė jam plaukus tardama:
-Ir vėl nuo kažko bėgi?Sėsk,papasakok...
Ji atsisėdusi ant sandėlio grindų laukė, kol tai padarys brolis.Jo veidą apšvietė vos matoma blausi šviesa,tad Gran įsiėmusi lazdelė ji ištarė visiems žinomą burtąžodį:
-Lumos
Sandėlys kiek prašvesėjo,ji pasižiūrėjo į brolį ir tarė:
-Ir tu taip padaryk.
Gran tik stengėsi būti gera sese,kurios trūko Teriui,tik ji nežinojo , ar tai darė gerai...
-
Teris nustebo pamatęs ten Gran savo sesutę,kuri ir pati nebuvo pamokose...
-Sveika,Gran...
Teris atsiduso ir jau žinojo,kad turės viką pasakyti sesei,jis išsitraukė lazdelę,atsisėdo šalia sesers ir ištarė burtą:
-Lumos
Jo lazdelės gale pasirodė šviesa ir jis kalbėjo toliau:
-Na aš ėjau aplankyti savo geriausio draugo,kuri guli palatoje,-jis atsiduso,-po to išgirdau,kad kažkas nukrito,bet...Ištikrųjų ten kažkas buvo,pamačiau,kad tas kažkas nori išeiti ir aš čia įvirtau...O pati toliau jau žinai...O ir tu ne pamokoje?
Teris suprato,kas Grant tik nori būti gera sese,kurios jis neturėjo ištisus metus,tiesa jai sekasi tikrai gerai.Teris kai ką sumanęs ištarė kelis burtąžodžius
-Nox,Orchideous
Paėmęs gėlių puokštę jis ją davė sesei.Poto jis vėl pasiėmęs lazdelę ištarė tą patį burtą:
-Lumos...
-
Ji jau ne kartą buvo vaistų sandėlyje ligoninės sparne. Tačiau Nicolė vistiek jautė jaudulį skrandyje ir drebulį kojose. Varniukė ilgais pilkais plaukais sėlino palei koridoriaus sieną ir stebėjo, ar niekas neateina, ar aplink neslankioja kas nors iš mokyklos personalo ir ar neišlįs iš savo kabineto ar palatų seselė. Staiga iš palatos išlėkė pora trečiakursių grifiukų.
– Kur ta seselė, kai jos taip reikia...
– Einam į mokytojų kambarį, ten ji dažnai leidžia laiką su ta sukriošusia profesore, kaip ten ją...
Balsai nutolo. Regis, šie net nepastebėjo Nicolės, prisispaudusios prie sienos. Kelias laisvas. Galvą lyg kas peiliu pervėrė. Ji jau buvo pamiršusi, ko eina į vaistų sandėlį. Per nuodų ir vaistų pamoką jie darė kažkokį keistą eliksyrą, jo garai labai nuodingi. Niekam nematant, Nicolė sugalvojo pauostyti tą viralą. Kvapas buvo visai malonus ir viskas buvo gerai, tik paskui per herbalogiją mergaitė vos neapalpo. Jau norėjo eiti pas seselę, bet nedrįso. Kaip būtų pasiaiškinusi? Kad laisvalaikiu uostinėja pavojingus eliksyrus??
Pagaliau pasiekė sunkias apsilupusias sandėlio duris. Užrakinta. Ką gi, tereikėjo tik vieno vienintelio burtažodžio:
– Alohomora.
Durys atsivėrė. Nicolė įžengė į didelį, bet ankštą nuo prikrautų lentynų kambarį. Ji tiksliai nežinojo, ko jai reikia, tad nusprendė susirasti ančiuvių gleivių nuoviro, juo dažnai gydydavosi mama, kai galvos skausmas tapdavo nebepakeliamas. Apėjusi porą ratų ant antros lentynos pakopos su varlių kurkulais ir liepžiedžių antpilais rado porą senų apdulkėjusių buteliukų su reikiamu skysčiu. Negalvojusi varniukė griebė pirmą pasitaikiusį buteliuką ir įsikišo į didįjį kuprinės skyrių tarp vadovėlių. Tada tyliai išsliūkino ir uždarė duris.
– Ką gi aš matau – ar tik ne pilką varną, slampinėjančią ten, kur jai ne vieta? Ko čia ieškojai, slunke, gal prireikė diktonų esensijos keliems varžteliams ataugint, ar įnikai į kokį kitokį, stipresnį, viralą, ką?
Žiaurus balsas nusikvatojo. Nicolei už nugaros stovėjo bjaurus trečiakursis iš Klastūnyno, Merkelis Įžūlusis, kuris jau ne pirmus metus buvo ,,užsisėdęs" ant Nicolės.
– Ne tavo reikalas, pliurziau.
Mergaitės galvą vėl žiauriai pervėrė skausmas. Nebegalėjo ilgiau tverti, reikėjo kuo skubiau dingti. Tada ji pasisuko ir movė paknopstom koridorium, kol pasiekė jo galą ir išėjo iš ligoninės sparno. Merkelis dar kažką bjauraus jai šaukė, bet mergaitė neatsisuko ir nekreipė dėmesio. Na, operacija pavyko, bet susitikimas su tuo šmikiu viską ganėtinai sujaukė... Kad tik neįskųstų.
-
Atvilkusi silpną Prometėjos kūnelį, paguldė ant žemės, nes visos lovos buvo arba sujauktos, arba užimtos. Vaistų sandelyje buvo ganėtinai tamsu, kvepėjo įvairiomis žolelėmis ir smirdėjo tamsiais viralais. Užlindusi už medinių lentynų, pilnų spalvotų buteliukų, kaišiojo rankas kol surado reikiamą vaistą. Tyliai slinkdama siauru praėjimu, skiriančiu lentynas, tikėjosi, kad draugei viskas gerai ir dar nepabudo, nes kitaip panika paimtų viršų. O pasirodo, kad klastuolė jau prabudo.
-Taip, čia aš - Hannah. Nesijaudink ir truputi atsigerk,- sušnibždėjo ir sugrįžusi prie mergaitės, į šaukštuką įpyle nedaug permatomo skysčio,- pasijusi geriau,- nusišypsojo ir įdavė vaistus, kvepiančius jazminais Prometėjai- kaip jautiesi? Ar gali tvirtai stovėti?- paklausė ir leido mokinei įsikibti į jos ranką bei pajudėjo kažkur tolyn tarp lentynų.
-
Išgirdus Persikutės balsą atslūgo nerimas.
-Jau maniau, kad palikai mane viena.
Profesorė von Peach surado ir atnešė Prometėjai vaistų. Mergaitė nesipriešino ir išgėrė juos. Vaistų kvapas tiesiog svaigino. Mintimis Prometėja nusikėlė į namus. Mama kas vakarą sėdėdavo prieš krosnį skaitydama knygą ir gurkšnodama jazminų arbatą. O kieme negalėdavai praeiti pro gėlių darželį, jazminai užgniauždavo tau kvapą.
Po kiek laiko Prom su Persikutės pagalba pabandė atsistoti. Mergaitė galėjo eiti palengva, neskubėdama.
-Atrodo tuoj kojos perluš pusiau, -nusijuokė.
Kiek paėjus mergaitė pervargo. Nusižiovaujusi prakalbo:
-Neseniai nusnūdau, o dabar vėl neatsisakyčiau pogulio. Tikiuosi nieko rimto nenutiko, -susirūpino Prom, kuri vis dar buvo išbalusi kaip baltas popieriaus lapas. -Manau dar nusnūsiu, nes iki miegamojo neužteks jėgų. Čia tikriausiai vaistai mane migdo. O tu gali eiti, jei tik nori. Manau susitvarkysiu, -šyptelėjo.
-
Camille žvalgėsi po ligoninės sparną. Tikėjosi pamatyti kokių lavonų, pacientų, kuriems slibinai ir kitokie gyviai nutraukė rankas ir kojas, šiaip kokių keistuolių su dar keistesnėmis problemomis. Deja, ligoninėje buvo ramu, durys į palatas uždarytos, tik viena kita seselė kartkartėmis šmėstelėdavo koridoriuje. Pastarojo gale buvo nedidukės, kiek mažesnės nei kitų palatų durys. Ant jų kabojo tokia lentelė, tarsi mokykloje, kur ant durų parašomas kabineto pavadinimas ir numeris, tik ant šių baltų durų buvo paprastai užrašyta ,,Vaistų sandėlys" ir, žinoma, perspėjimas, kad šių durų slenkstį gali peržengti tik ligoninės personalas.
Deja, Varno Nago globotinei iš Prancūzijos tai būvo nė motais. Tikėjosi, kad ras ten ką nors įdomaus, gal net kokį meilės eliksyrą, kurį galėtų sugirdyti tam vaikinukui, matytam Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete. Pirmakursė greitai įsitikino, kad nieko šalia nėra, ir pastūmė duris. Šios kiek sugirgždėjo, šalia buvusiai ir besistengenčiai kuo tyliau vaikščioti mokinei atrodė, kad net kiek per garsiai. Ji greitai uždarė duris ir apsižvalgė. Geležinės lentynos ant ratukų buvo nusėtos įvairiausiais gėralais, suskirstytais abėcėlės tvarka. Atrodė, kad čia buvo vaistas nuo absoliučiai kiekvienos ligos, net pačios keisčiausios.
-
Andromeda lėtai vaikščiojo po Ligoninės sparną. Nežinia dėl ko. Galbūt dėl to, kad šioje mokyklos vietoje dar nėra buvusi? O gal dėl to, kad žinotų kur lėkti jei susižeistų per varžybas, na arba tiksliau jei žinotų kur ją nuvestų jei susižeistų. Tačiau nespėjus prieiti ligoninės ji pastebėjo tamsiai raudonas duris, matyt pagamintas iš raudonmedžio. Ant jų kabojo lentelė su užrašu pranešdamas, kad čia yra Vaistų sandėlis. O žemiau jos tai pat kabojo užrašas, kad pašaliniams eiti draudžiama. Jis tik dar labiau traukė apsižvalgyti kas yra viduje. Gal Andromeda užtiks kokių įdomių ir negirdėtų vaistų ar eliksyrų. Klastuolė lėtai pravėrė girgždančias duris, mirtinoje Ligoninės sparno tyloje šis garsas buvo kraupus.
-
Camille apžiūrinėjo vaistus. Tiesą sakant, nieko įdomaus. Daug įprastų žiobarams vaistų, tik kitoje formoje, pavyzdžiui: buteliukas su skysčiu, o ant jo parašyta „vaistai nuo kosulio“ arba „vaistai nuo galvos skausmo“. Nuobodu! Gyvačiukė iš mokslo metų Hogvartse tikėjosi begalės nuotykių, kovų su trigalviais slibinais ir dar bala žino kokiais padarais, kvidičo žaidynių, gal net tokių pavojų kaip mirties valgytojai, apie kuriuos girdėjo tik legendose. Tačiau viskas čia panašėjo į paprastą internatą, tik tiek, kad čia mokiniai dar ir medinėm lazdelėm mosikuoja. Klastuolė atsiduso ir į rankas paėmė stiklinį buteliuką su ryškiai rožiniu skysčiu. Didžioji etiketės dalis buvo išblukusi, įmanoma perskaityti buvo tik „priešnuodis“.
-Priešnuodis nuo ko? Gal nuo nuobodulio?- garsiai išreiškė sarkastiškas mintis,- praverstų toks. a?- Kamilė kalbėjosi su savimi, ar bent jau taip manė, kol neišgirdo keisto garso. Atrodė, tarsi užsidariusios durys ir tylūs žingsniai. Žinoma, blondinė tikėjo, kad tai tik jos pasąmonės veikla, deja, smarkiai besidaužanti, tarsi norinti išlįsti širdis ir padažnėjęs kvėpavimas sakė visai ką kitą. Vos prieš keletą akimirkų besiskundžianti magijos mokykla, Camille apmąstė visus blogiausius galimus variantus, kurie gali nutikti, jei kokia seselė ar kas nors iš vyresniųjų ją čia suras, o išmetimas iš Hogvartso buvo pačiame sąrašo viršuje.
-
Negaluojantis pilvas tarsi savaime nešė kiek apsimiegojusią Lisetę į vaistų sandėlį. Klastuolė girdėjo, kad žiobarų mergaitėms dažnokai taip būna, bet, po galais, ji juk ne žiobarė! Basos rausvaplaukės kojos, susiliesdamos su šaltomis ligoninės grindimis, nekėlė jokio garso, tad ji visai nesunkiai išlio nepastebėta ir įsliūkino pro duris, šalia kurių parašyta „tik personalui“. Prieš tai sėlinusi it kokia katė, dabar jau atsitiesė pilnu, nors ir neypatingai dideliu ūgiu, ir puolė ieškoti šviesos jungiklio. Visgi jau gana vėlus vakaras, galbūt galima sakyti naktis. Kad ir kaip bebūtų keista, Lisetė jau net buvo spėjusi atsigulti į savo minkštą ir obuolių pyragu kvepenčią lovą, kurioje tikrai nesunku rasti pastarojo trupinėlių, ir gal net būtų išmiegojusi visą naktį, jei ne tas prakeiktas pilvo skausmas! Įsijungusi šviesą, Klastūnyno globotinė pradėjo ieškoti buteliuko su vaistais nuo skausmo. Tokių čia buvo gal šimtai! Ir visi skirtingų spalvų: tai žalias, tai gelsvas, tai dar bala žino koks. Ir kaip vargšei šešiolikmetei atsirinkti, kuris buteliukas turėtų išspręsti visas jos bėdas? O dar sandėliukas buvo tarsi koks šaldytuvas, tad net ir mylima rausva trumputė pižaminė sunkutė tikrai negelbėjo situacijos.
-
Apatišku žvilgsniu vėpsodamas į vieną tašką, tamsiaplaukis nuobodžiai sedėjo ant žemės. Natanielio nugara rėmėsi su kaži kokių rausvų vaistų buteliukų prikišta spintele, o dešinioje vaikinuko rankoje nyko prigesusi cigaretė. Kiek ironiška buvo rūkyti vaistų sandėliuke, tačiau patalpos neaukšta ir gal net keliais laipsniais žemesnė už nulį temperatūra sudarė palankias sąlygas dūmyti niekam netrukdomam berniokui. Lizertas nebuvo iš tų žalingųjų įpročių propoguotojų, tačiau retkarčiais mėgdavo slapčia naktimis pasivaikščioti po ligoninės sparną ir permąstyti svarbesnius dienos įvykius. Šiąnakt buvo gana giedra, žvaigždžių nesimatė, o juodas dangaus skliautas maloniai atstojo erzinančiai švytintį mėnulį.
Keliais švelniais pirštų judesiais Augustas nubraukė susidariusius pelenus ir prisidėjęs seilėtos cigaretės likutį prie apšnerkšnijusių nuo šalčio lūpų, įtraukė dar keletą dūmų. Užmerkęs skaisčiai mėlynas akis, mokinukas lėtai išpūtė kelis mėtomis atsiduodančius raitilus.
Jau beketindamas atsikelti nuo ledinių plytelių, strazdanosio ausis pasiekė senų durų cypimas, nuaidėjęs per visą nedidukę patalpą.
Ryškiai lempos šviesai pasiekus šeštakursio veidą, Natukas suraukė tankius antakius ir staigiu mostu užsimaukšlino klastuoliško džemperio kapišoną.
- Užgesink šviesą, - it po miego girgždančiu balsu, perspėjo svečią berniokas, tikėdamasis, jog šis paklausys.
-
Lisetė tarp pirštų sukiojo buteliuką, pusiau pripildytą žalio skysčio. Dar vienas „Nuo skausmo“. Daugiau nieko. Nei kaip gerti, kada gerti, kodėl gerti... O paskui taip ir būna, kad seselė ne tų vaistų davė. Kaip tada vargšė mokinė turėtų žinoti, kas jai galėtų padėti?
Negana to, kad Klastūnyno atstovei beprotiškai skauda pilvą ir ji nežino, kokie vaistai galėtų nuo to padėti, nes kažkas moka tik porą žodžių parašyti ant etiketės, iš vaistų sandėliuko gilumos pasigirdo balsas, privertęs šešiolikmetę nemenkai krūptelėti ir ant šaltų cemento grindų numesti buteliuką su skysčių. Sudūžusio stiklo gabaliukas įsitvirtino rausvaplaukės basoje pėdoje, o žalias skystis tikrai nebuvo draugiškas žaizdoms. Dėl didžiulio skausmo Lisetė neištvėrė ir iš jos burnos pasipylė lavina keiksmažodžių. Kai kurie jų buvo tokie, kurių nė ji pati negalėjo suprasti, gal išvis pirmą kartą girdėjo, bet puikiai tiko šioje situacijoje.
-Užsigesink!- piktu ir skausmo veriamu balsu surėkė šeštakursė. Žinoma, pasigailėjo. Nė neabejojo, kad klyksmas buvo girdėti už šių durų. O jei kas ateis, merginai toli gražu geruoju nesibaigs.
-Gal malonėsi atnešti savo kvailą užpakalį čia ir man padėti?!
-
Berniokui nesulaukus atsakymo, šis negrabiai atsistojo ir kiek apkiautęs pasvyrojo vietoje. Nuorūką tvirtai sukandęs dantimis, Natanielis lėtai žingsniavo judančio rausvo objekto link. Tikslius bruožus slėpė plati, senoka, riešutmedžio spalvos spinta, it skirianti sandėliuką į dvi dalis. Jau beketindamas niūriai prisėlinti prie žmogystos, sutrukdžiusios tokią mielą vienatvę, rusvaplaukis strazdanosis išgirdo dūžtančio stiklo garsą, nepaisant to, visai nemikliai vaikinukas galiausiai apėjo baldą ir išvydęs mergiotę tuojau pasigailėjo priartėjimu: prefekto ausis netikėtai užtvindė kiek pavėluota keiksmų lavina.
- Cigaretės? - ištraukęs iš burnos apkramtytą nikotino pagaliuką, Natas kištelėjo jį ryškių plaukų savininkei, tačiau greitai susikišo jį atgalios, mat ši galbūt neišgirdusi, o gal susierzinusi dėl sudaužyto, kaip dabar klastuolis galėjo aiškiausiai matyti, buteliuko su žalsvu skysčiu tiesiog rėkte aprėkė jaunuolį.
- Ne mano bėdos, kad esi žioplė, - kilstelėjo pečiais Augustas ir ramiai žingtelėjęs link durų, švelniai spustelėjo jungtuką, tai išjungdamas tą, įkyriai mirksinčią lempą. Vaistais ir smilkalais kvepianti patalpa maloniai paskendo visiškoje tamsoje. Perdėm apatiškas, drąsiai galėtume sakyti apsirūkęs, Lizertas lėtai vaga nušlepsėjo atgal prie rėksnės. Sukryžiavo rankas ties krūtine, atsirėmė į šešėlyje skendinčią spintą ir nuo galvos iki kojų nužvelgęs ne ką vyresnę mergiūkštę, melsvaakis mostelėjo savąja burtų lazdele.
- Antiriex teplopus, - burbtelėjo šeštakursis ir netrukus sudužusios stiklo šukės su visu skysčiu grįžo į pradinę būseną, o keletas įbrėžimų likę ant rausvosios niurzgos išnyko ir daili drobinė oda buvo it naujutėlė.
- Prašom, - vos vos kilstelėjo lūpų kampučius kaštoninių plaukų savininkas bei lediniu žvilgsniu skenuodamas vėlyvąją viešnią, pridūrė, - čia ne vaivorykštės šalis, vienaragiai visi jau miega, manau, tau jau seniai laikas grįžti į lovą, mažyle, ir toliau sapnuoti žaviuosius princus.
-
-Tu gal ką, šviesos bijai? O gal esi alergiškas lemputėms?- pašaipiai paklausė vaikino, kurio skausmo ašarose skęstančiomis mėlynomis akimis nepažino.
Tamsos apglėbtame vaistų sandėliuke buvo matyti tik cigaretės, įgrūstos tarp bernioko lūpų, ugnelė.
-Kodėl rūkai čia? Nejau nepagalvoji, kiek degių skysčių gali čia būti?- keistai, gal net kiek motiniškai barė nepažįstamąjį nenaudėlį. Visgi nepanašu, kad pastarajam būtų įdomios Klastūnyno globotinės pastabos. Tarsi nė negirdėjęs rausvaplaukės, vaikinas ėmė mosikuoti burtų lazdele, tarsi kokiu žaisliuku augintiniui. Deja, neilgai pykusi šeštakursė privalėjo išspausti tylų ačiū už sutvarkytą jovalą. Galbūt mergina ir pati būtų sumąsčiusi naudotis magija, jei tik nebūtų palikusi savo burtų lazdelės kokį tūkstantąjį kartą...
Nuo skruostų nusivaliusi ištekėjusias skausmo ašaras, mergužėlė ištiesė ranką šviesos jungiklio link, ir žibintas ant cementinių lubų kiek sumirgėjęs užsidegė.
-Nė nesumanyk išjungti,- klastuolė piktai dirstelėjo į vaikėzą ir pratęsė vaistų paiešką.
-
Vis dar niurzgančiai mergiotei diagnozavus alergiją lemputėms, tamsiaplaukis prunkštelėjo ir smuktelėjo ant žemės. Įtraukęs dar porą mėtinių dūmų, vaikinukas užgesino cigaretę ir kiek papurtęs tą nikotino lazdelę, ėmė sukinėti tarp pirštų.
- Mano pajuodę plaučiai kaifuoja vėsiu šios patalpos oru ir tavo žiniai, lėlyte, visi degūs skysčiai perkelti į požemius prie nuodų ir vaistų profesoriaus kabineto, - tuo prikimusiu ,,rytiniu" balsu ramiai paaiškino Natanielis rausvajai.
Netrukus malonusis strazdaniaus patamsis dingo ir sandėliukas ėmė skendėti erzinančioje ryškios lempos prieblandoje.
Instinktyviai užmerkęs smaragdinėmis rainelėmis padabintas akis, rusvaplaukis nerimastingai pirštais perbėgo per jau ir taip kiek išsivėlusias plaukų sruogas, riešu prisidengė rausvas lūpas ir užkrečiamai nusižiovavo.
- Jei viską susitvarkei, gali dingti, lėlyte, - po valandėlės tylos nevalingo snūduriavimo prabilo strazdanosis ir pakilęs iš vietos, kiek svyruodamas, stipriai prispausdęs blakstienas prie dėl šalčio vos raustelėjų skruostų, nušlepsėjo nelemtojo jungtuko link ir spustelėjo šį.
Vis dar jausdamas mergiotės būvį patalpoje, atsargiai krenkštelėjo:
- Pagal tragišką nerangumą galima pamanyti, kad tu švilpė, tad Varno Nagas tikrai atkrenta. Tačiau pagal išsišokimo ir akių draskymo lygį panašėji labiau į grifę nei į Švilpinės globotinę, - mįslingai nutęsė berniūkstis ir pagaliau pramerkęs žybsiančias katiniškas akis, įsistebeilijo į rožinę princesę, skenuodamas jos ganėtinai dailius veido bruožus ir mintydamas ar nėra kur anksčiau jų matęs.
- Sakyk, lėlyte, kaip tokios žiopliukės patenka į Klastūnyną? - valiūkiškai šyptelėjo Lizertas galiausiai padaręs išvadas ir prisislinko arčiau mergiotės.
-
Prakeiktas pilvo skausmas ir apatiniai, apvynioti milžinišku tualetinio popieriaus sluoksniu, kad tik ryte netektų pabusti kraujo klane, tikrai nebuvo pats puikiausias dalykas, o dar tas pasipūtėlis vaikėzas, tarsi ir taip bėdų maža...
-Ale tu matai, koks visažinis,- klastuolė užvertė mėlynas akis ir vėl perėjo prie vaistų ieškojimo. Jei neras tinkamo buteliuko sau, galės bet kurį iš jų paleisti į vaikiną. Žinos, kaip tokiu metu erzinti klastuolę.
Lisetė stipriai delnais patrynė žastus, kad šie bent kiek sušiltų, tačiau net ir tai sunkiai gelbėjo situaciją. Šešiolikmetė iki šiol nesuprato, kaip mokykloje, kur tiek daug vaikų, gali būti toks prastas šildymas.
Užkišusi rausvus plaukus už ausies, šeštakursė dėbtelėjo į vaikiną ir kilstelėjo vieną antakį. Nė nesureagavo į tai, kad jis kone išvarė ją iš čia, tačiau pro ausis „lėlytė“ tikrai neprasmuko. Tiesą sakant, keisti šiurpuliukai pervėrė merginos kūną. Žinoma, Lisetė ir dėl to apkaltino tą merginų dalykėlį.
Dar kartą išsijungus šviesai, Klastūnyno globotinė ištiesė ranką jungiklio link ir vėl ją įjungė. Nejaugi tas vaikinas toks savanaudis ir negali pakentėti bent tol, kol mergina suras ko ieškojusi? O gal bijo pamatyti savo atspindį viename iš buteliukų..?
-Ar nebijai, kad dėl tokio pasipūtimo vieną dieną imsi ir sprogsi?- prancūzaitė atsistojo priešais šviesos jungiklį ir nugara atsirėmė į sieną, tuo pačiu uždengdama ir jį. Gana žaisti dieną ir naktį.
-Kaip tu drįsti bendrakoledžę vadinti žiople?- visai nepiktai paklausė, pažinusi jaunuolį,- Natanieli Lizertai... juk žinai, kad žiopliai į Klastūnyną nepatenka. O gal nuvertini mūsų koledžą?- ranka perbraukė per susivėlusius rausvus plaukus, kvepiančius vanile.
-
Mergaičiukei grįžus prie tikslo siekimo, Natanielis gūžtelėjo pečiais ir patogiau įsitaisęs, smaragdinėmis akimis ėmė lakstyti rausvosios kūnu, it ją skenuodamas, it vertindamas galimą varžovę.
- Tu pati greičiau sprogsi nuo savo tauškalų. - drėbtelėjo septintakursis ir labiau pasisukęs į panelytę pridūrė, - beje ar valeisi dantis? Nes smirda iš tolo.
Valiūkiškas šypsnis sustingo rausvose strazdaniaus lūpose. Berniūkštis užvertė akis, mirksinčiai lemputei vėl sušvitus. Rodės, migrena mėgavosi skaisčiaakio skausmu, o užgesusios mėtinės cigaretės kvapas susimaišė su vaistais ir tapo perdėm aštrus Augusto nosikei, kad šis toliau kvėpuotų šiuo nedidelės patalpos oru. Tad rausvajai vėl prabilus, šį kartą kiek maloniau, rusvaplaukis striktelėjo iš vietos, pravėrė mažą langelį sandėliuko gale ir sugrįžęs vyptelėjo klastuolei:
- Kam tie oficialumai, lėlyte? Klastūnyno nenuvertinau niekad, juk ten visada pakliūna žaviausios mergytės, - žingtelėjo arčiau ilgaplaukės ir brauktelėjo nuo skruosto banguotą sruogą, - o jei jau tu tokia užsispyrusi ir neketini nusileisti, - stabtelėjo ir pūstelėjo šilto oro gūsio į prancūzaitės kaklą, - leisk tau bent padėti.
-
-Ak, Natai, tokie juokeliai net ir trečiakursiui švilpiui per žemas lygis,- pirštu nubraukė dulkes nuo šalia buvusios vaistų lentynos paviršiaus, bendrakoledžiui prabilus apie dantų valymąsi. Pats, jei ir toliau rūkys, geltonio nuo dantų tikrai niekaip nenugramdys...
Pirštais perbėgusi per rausvus plaukus, šešiolikmetė stebėjo, kaip Natanielis atidaro langą. Na, taip, susimaišę vaistų ir cigaretės kvapas tai ne ant palangės vėstantis obuolių pyragas, tačiau kvapą ištverti buvo galima, o šalčio - nelabai. Bent ne tada, kai Klastūnyno globotinės pižaminė suknelė vos dengė užpakalį. Pakako vos poros minučių, kad šaltas vėjas, sklindantis iš lauko, pasiektų merginos kūną ir priverstų kiekvieną plaukelį atsistoti piestu.
-Dar kartą pavadink mane lėlyte, ir aš tau trenksiu ten, kur skauda labiausiai,- (ne)maloniai šyptelėjo klastuolė bendrakoledžiui. Tai nebuvo grasinimas, labiau perspėjimas, juk negalėtų grasinti tokiam žavuoliui, ar galėtų? Šiam priėjus arčiau, prancūzės uoslės receptorius pasiekė silpnas cigarečių kvapas, beveik malonus nosiai.- Ačiū, aš kaip nors,- išrietė kaklą, pajutusi švelnų oro gūsį,- aš kaip nors pati.
-
Vaikinukas vėjavaikiškai šyptelėjo, išgirdęs tokį drąsų mažylės grasinimą ir apsimetęs, jog nieko negirdėjo, apglebė liauną rožinių plaukų savininkės liemenį.
- Ar tikrai nereikia pagalbos? - antrąkart pasitikslino Augustas, Lissete'i nesusidominus bernioko gerumo akcija ir belaukdamas šios pakitusio atsakymo, iš lėto pradėjo linguoti į šonus, kiek prikimusiu balsu niuniuodamas seniai girdėtą ar kaip tik improvizuojamą melodiją.
- Neįkąsiu, - numanydamas, kad šešiolikmetė gali priešintis, tarstelėjo Natanielis ir specialiai erzindamas pridūrė, - lėlyte, - tada sodriai nusijuokė ir tęsdamas keistą niunavimą, padidino lingavimo amplitudę bei padaręs netikėtą sukinį, kaire ranka vikriai trinktelėjo per jungtuką, eilinį sykį palikdamas vaistų sandėliuką skendėti malonioje tamsoje.
- Nebijok, Hogvartse pabaisų nėra, - kažkur vidury lėto siūbavimo ir ritmiško kvėpavimo, padrąsinamai prabilo tamsiaplaukis ir vangiai pridūrė, šnibžtelėdamas naktibaldai į ausį, - bet nesakiau, kad ir dėdžių Filų nereikia baimintis.
-
Pajutusi svetimą ranką ant savo liemens, Lisetė, tiesą sakant, nenustebo. Anksčiau ar vėliau tikėjosi panašių veiksmų iš bendrakoledžio. Nė nebanydama atitraukti vaikino rankos (abejojo, kad pavyktų, o ir kažkur giliai širdyje nenorėjo to daryti), šešiolikmetė kilstelėjo antakius ir žveldama tiesiai jam į akis tarstelėjo:
-O tu drąsus, Natanieli...- visgi rimtos veido išraiškos ilgai išlaikyti nepavyko - išgirdusi klastuolį dainuojant, rausvaplaukė nesusivaldė, ir jos lūpų kampučiai kilstelėjo aukštyn.
-Padėtum, jei uždarytum tą prakeiktą langą, kol aš visų galūnių nenušalau, ačiū,- pažvelgė į vaistų sandėliuko gale atidarytą langą, o tada vėl į vaikiną, demonstruojantį savo šokių judesius. Kad ir kaip stipriai stengėsi tvardytis, šypsena iš prancūzės veido beveik nedingo; džiaugėsi, kad bent neprapliupo juoktis.
Vaistų sandėliui vėl paskendus tamsoje, Klastūnyno globotinė atsiduso ir, paklausiusi Lizerto sapalionių, vėl įjungė šviesą. Švelniai pridėjusi vėsų delną prie strazdaniaus skruosto, nykštį padėjo ant kito ir suspaudė.
-Toks meškutis ir dar gąsdina,- nutaisiusi liūdną veidelį, paleido vaikiną ir paspruko iš jo glėbio. Nuėjusi uždaryti taip erzinančio lango, šaštakursė dar pridūrė,- ir ar nelaikas dar eiti miegoti? Maniau, kad tokiems kaip tu grožio miegas yra būtinas.
-
Vaikinukas vėjavaikiškai šyptelėjo rausvutei.
- Drąsa ne vienintelis mano privalumas, lėlyte, - mirktelėjo rusvaplaukis ir švelniai apglėbęs mergaičiukę per liemenį, toliau sau ramiai lingavo į šonus. Net nesiklausydamas prancūzaitės burbėjimo, Natukas užmerkė akis ir padėjęs sunkią galvą ant klastuolės peties, rodos, nejučiomis pradėjo snūduriuoti. Deja, poilsis netruko ilgiau nei penketą minučių, nes ta ambicinga rožinių plaukų savininkė spūstelėjo mygtuką užu nugaros ir spiritu dvelkiančios patalpos lubose sumirgėjo blausi švieselė.
Po dar keletos nevykusio valso parodijavimo kartų, Augustas kilstelėjo tamsiaplaukę makaulę aukštyn ir iš jo glėbio it tikra gyvatė išsirangė jaunoji la Claire, prieš tai valiūkiškai spūstelėjusi Lizerto strazdanomis nusėtus skruostus.
- Meškutis? Prašyčiau, negi esu toks storas, putlus ir plaukuotas? - dramatiškai suvaidinęs įsižeidusįjį, Natanielis papūtė lūpas it mažas, ką tik nuskriaustas berniukas.
- Grožio miegas? Širdele, aš ir be jo esu tobulas, - kaip kokia pamaiva mergiotė suklapsėjo blakstienomis rausvosios bendrakoledžis ir skubiai priartėjęs prie pižamą dėvinčios mėlynakės, vėl apglebė šią per juosmenį.
- Saldžių sapnų, lėlyte, - lyg kokiam vaikui pakštelėjo šeštakursei į kaktą Natukas ir neatsigręžęs nupėdino iki storų, didelių durų bei akimirksniu dingo tamsiame kolidoriuje, palikdamas Lizę vienut vienutėlę.
-
Turbūt tik pats vaikėzas žinojo, o gal ir nežinojo, kokių nuotykių prisigalvos tądien. Išties, po pilį pirmyn atgal slankioti buvo nuobodu, nors kiek jis slankiojo - apėjo vieno aukšto koridorius, grįžo į miegamąjį ir suprato, kad nebeturi vaistų nuo nemigos, kuriuos išrašė kažkoks daktaras kai būdamas visiškai kvailas ir aklai pasitikėdamas tėvais, papasakojo, jog naktimis sunkiai užmigdavo arba tai reikalaudavo daugybės pastangų.
Pas seselę eiti nedrįso, tačiau Montis buvo girdėjęs apie vaistų sandėlį, tad kuo ramiausiai patraukė jo link. Įėjimą rado greitai, bet šviesos jungiklio ieškojo ilgai ir nuobodžiai - o galop įsijungė tik keistokai kraupi, blausi lempelė prie pat lubų. Lėtai privėręs duris, Arenas pamažu ėmė skaityti pavadinimus ant buteliukų.
-
- Lumos, - panaudojo burtažodį esant vaistų sandėlyje. Tuo metu jis atėjo ne tam, kad pasigydyti ar ten užsidaryti kur nors ir pabėgti nuo visų kur tikrai nieko nebus. Ne. Tobijas aplankė šį vaistų sandėlį, kad išbandyti kai kuriuos vaistus kurie turi tam tikrą poveikį. Greitai peržiūrėjęs vaistus, vaikis surado kai kuriuos jam reikiančius ir nieko negalvojant, jis greitai juos panaudojo ir atsisėdo ant senos taburetės kuri buvo kažkur kampe.
Praėjo kažkiek laiko. Varno nago globotinis neįsivaizduoja ką veikia šioje patalpoje. Jis greitai apsižiūrėjo ir pastebėjo savo burtų lazdelę kuri voliojosi ant grindų ir skleidė šviesą. Wolfenshon ją paėmė ir su ją orientavosi kas vyksta. Kai suprato, kur esąs, berniukas atsipalaidavo ir suprato, kad nereikia pergyventi. Išgirdęs, kaip kažkas atidarinėja duris, brunetas tik panaudojo nox burtažodį, kad užgesinti šviesą.
Vokietis sėdėjo priešais tą nepažįstamąjį. Vaikėzas susikūprino, sukryžiavo rankas ir toliau stebėjo tą berniuką. Keista, kad jis nepastebėjo, kad vaistų sandėlyje yra dar kažkas. Nors, taip dar geriau. Tobijas tik nusišypsojo ir pradėjo apžiūrinėti berniuką, kiekvienas jo smulkmenas.
- Taigi, ką čia veiki? - It iš niekur nieko atsirado ir tarstelėjo. Mėlynakis atsistojo ir priėjo prie nepažįstamojo. - Tai gal tau kuo nors padėti? Ko ieškai? - Paklausė ir pirštu nubraukė dulkes nuo šalia buvusios vaistų lentynos paviršiaus, o tada atsirėmė į sieną.
-
Montis krūptelėjo kažką išgirdęs, o viskas kas tai buvo - tik nepažįstamas berniukas, tačiau kaip jis jo nepastebėjo? Blausi lempelė nedaug nušvietė pavadinimus, tad skaityti buvo palyginti sunku, o akis ėmė perštėti.
- Ieškau vaistų nuo nemigos, - atsisuko į vaikį bei petimi atsirėmė į lentynos šoną, - o tu ką čia veiki?
Arenas greitai nužvelgė berniuką, tačiau nieko neįprasto nerado, bet ar kažko tikėjosi? Ne. Išvis galvojo, kad greit susiras reikiamų vaistų bei dings lauk iš šios prietemos.
- Aš Montis, - prisistatė ir atsisuko atgalios į lentyną, - galėtum padėti surasti buteliuką su vaistais nuo nemigos? Labai pagelbėtum.
Berniukas šyptelėjo, pats nesupratęs kodėl ir kas jam darėsi. Turbūt bandė užmegzti draugystę, nors vis tiek jis viską sugadindavo - prisiminimai smegenų niekad nepalikdavo, o ypač tie, kuriuos bandė išmesti lauk.
-
Varno nago globotinis vėjavaikiškai nusišypsojo ir pradėjo akimis lakstyti berniuko kūnu, it jį skenuodamas, it vertindamas jį.
- Montis, reiškia, hmm. Įdomu, - papurtė galva, - mano vardas Tobijas, - ištiesė ranką Mončiui.
Apžiūrėjęs nedidukę patalpą kuri buvo tik truputi apšviesta, puikiai matėsi dulkės kurios apdengė visas lentynas, vaistus ir kiekvieną smulkmeną. Wolfensohn iškvėpė orą kurį buvo giliai įkvėpęs ir nuo tų dulkių vos nenusičiaudėjo. Pasikasęs nosį, pradėjo vaistų paieškas.
Buvo sunku surasti tam tikrų vaistų nuo nemigos, juk Merlino prakeikimas, yra visokių rūšių ir spalvų vaistai nuo nemigos. Ir kaip suprasti kuris būtent spalvos vaistas yra tinkamas berniukui?
- Am.. - Ištraukė įvairių spalvų vaistus kurie buvo nuo nemigos, - ar kuris nors iš šitų tau tinka? -Padavė kelis buteliukus ir su pirštų galiukais prisilietė prie juodaplaukio rankos. - Tikiuosi kuris nors iš šitų tau tinka, - sušnabždėjo berniukui ir tada nusišypsojo.
Mėlynakis nenorėjo, kad taip greitai viskas pasibaigtų. Ne, jis norėjo labiau pabendrauti su tuo nepažįstamuoju. Gal daugiau ką sužinoti, gal būti labiau artimais??
- Tai reiškia, turi problemas su miegu? - Šyptelėjo Arenui ir pažiūrėjo tiesiai į jo tamsiai pilkas akis. - O, kokios neįprastos spalvos tavo akys, - priėjo prie berniuko, - leisk labiau pažiūrėti, - dar labiau priartėjo, - labai gražios, - sušnabždėjo jam prie ausies ir tada atsitraukė nuo jo. - Ką dar gero pasakytum? - Nu ir pasirodymas mano ką tik buvo... Rudų plaukų atstovas visas pasibarstė raudoniu.
-
Montis kilstelėjo antakius išgirdęs nepažįstamojo vardą ir spustelėjo jo ranką. Trumpai, žymiai trumpiau, nei visados.
- Įdomu? - susidomėjo, - kažkaip to nepasakyčiau.
Arenas skaitė pavadinimus, o nuo to skaitymo akys perštėjo, smegenis spausti pradėjo. Berniukas tikrai nesuprato iš kur ir taip greitai, Tobijas ištiesė keletą buteliukų - šis greitai atpažino tą, kurio ieškojo. Prisilietimas pasirodė keistas, varnius suraukė antakius.
- Šis, - parodė į vieną buteliuką, - šis man tinka. Jo ir ieškojau.
Tobijaus balsas pasirodė kažkoks keistas, ypač tas šnabždesys, tačiau jis pats nepastebėjo, kaip nustojo raukytis ir pats švelniai šyptelėjo. Montis paėmė buteliuką ir įsidėjo į kišenę, o kitus pastatė į pirmą pasitaikiusią lentyną.
- Taip, - nuleido akis iki kojų, vis dar kvailai vypsojo su sava šypsena, žvilgsnis pakilo ir nužvelgė berniuką, - didelės problemos, jeigu jau vaistų pagalbos reikia.
Arenas pagavo Tobijaus žvilgsnį ir nežinodamas kodėl, leido įsižiūrėti į savąsias. Prikandęs lūpą iš vidaus, jis bandė išlaikyti bent šiokį tokį atstumą tarp savęs ir Tobijaus, bet nesugebėjo atsitraukti tiek, kad šis puikiai neįsižiūrėtų į akis.
- Ką gero pasakyčiau? - pakėlė antakius, - nieko gero nepasakysiu, - nepasakysiu. - Leidžiu kalbėti tau.
Arenas žengė atgal ir atsimušė į dėžę. Apsisukęs ją pamatė, pasilenkė pastūmėjo arčiau lentynos ir atsisėdo.
-
Wolfensohn plačiai nusišypsojo berniukui.
- Na ir puiku, jeigu šie būtent tinka. - Nuleido akis ir dabar jisai žiūrėjo į žemę.
Dabar vaistų sandėlyje du Varno Nago globotiniai kvailai šypsojosi be jokios priežasties. Vokiečio veidas buvo visas raudonas it burokėlis ką tik nuskintas nuo daržo. Bet jis negalėjo nustot nei šypsotis, nei nustot raudonuoti. Tobijas pats pradėjo jaustis, kad esąs ligoniu.
Ta scena su akimis tikrai buvo nejauki. Bet Monty kažkaip keistai sureagavo? Kaštoninių plaukų savininkas pakėlė vieną antakį ir pradėjo dar kartą keistai žiūrėti į berniuką. Jo įtarimai vis didėjo ir didėjo.
- Ak, kaip gaila. - Papūtė lūpas it mažas, ką tik nuskriaustas berniukas. - Ką aš pasakyčiau? Hmm. Gal, kad man patinka ši patalpa. Tokia jauki, maža. - Ramiu balsu tarstelėjo.
Strazdanosis sau galvoje sugalvojo vieną eksperimentą. Jis norėjo įsitikinti dėl savo įtarimų, kurie pas jį atsirado, kai buvo toji scena su gražiomis akimis. Berniukas priėjo prie Monty ir atsisėdo šalia tos dėžės krašto ir dabar berniukai vėl randasi labai arti vienas kito.
- Kojos pavargo. - Nusijuokė. - Žinai man rimtai patinka tavo akys. - Su veidu dar labiau prisiartino ir su ranka prisilietė prie jo veido. Užmerkė akis ir pabučiavo.
Vėliau berniukas atsitraukė nuo juodaplaukio ir išvis atsistojo.
- A-at-leisk. - Pasidarė labiau raudonesniu.
-
Montis sėdėjo ant dėžės ir stebėjo Tobijų. Jis nesuprato, kodėl taip kvailai jautėsi ar vypsojo išsišiepęs.
- Nemėgstu mažų patalpų. Nors jos visai nieko, jeigu apšvietimas geras, - dirstelėjo link tos blausios ir vienišos lempelės palubėje. Diena negalėjo būti keistesnė, o varnius dar keisčiau pasijuto, kai berniukas atsisėdo šalia. Dabar tikrai norėjo numirti vietoje, tik nežinia kodėl. Tobijui nusijuokus, jis pats švelniai nusijuokė. Truputį. Nedaug. Niekas Areno akių šitaip nebuvo gyręs, tad nieko neįtardamas veidu pasisuko link nelabai pažįstamo burtininko, kurio tik vardą žinojo. Pats savo akių margumo niekad nesureikšmino - kodėl turėtų? Kai Tobijaus ranka prilietė veidą, pasijuto taip, tarsi smegtų skradžiai žemę. Tai buvo tarsi keistas nuvilnijimas, toks, koks pasitaiko įkišus mergaitišką segtuką į rozetę. Kas vyko toliau, Mončio smegenims buvo visiškas sprogimas - bučinys. Akimirką berniukas net sulaikė kvėpavimą, galėjo kaltinti tą netikėtumą. Vos tik Tobijas atsitraukė, pats švelniai raustelėjo. Kaži, kaip reaguotų jo vietoje kas nors kitas? Atsakymo varnius nežinojo. Bet ką sakyti irgi nesumojo. Tik prikando lūpą ir nuleido akis.
-
Tobijas su ranka perbraukė per savo plaukus, kurie buvo nukritę ant jo mėlynų akių, kas jį labai erzino. Stovėjo jis neilgai. Jo liesa figūra surado dar vieną kampą, kur galima puikiai įsipatoginti. Atsisėdęs, jis sukryžiavo kojas ir tik atsiduso. Daugiau nieko nekomentavo dėl jo poelgio. Tik atsiprašymas. To užtenka. Netgi per daug. Varno Nago globotiniui visai nereikėjo atsiprašyti. Dabar jis pradėjo visaip save keikti, koks jis esąs durnium. Vis dar sėdint, šis toliau raudonavo ir nežinojo ką daryti. Šiandien jam nakties jau pakanka. Daugiau nebenori tokių nejaukių momentų. Jam jau užtenka taip, kad iki gerklės tai jau. Tai tik buvo bandymas, ar kitaip sakant, eksperimentas, dėl ko jis greitai išsiaiškino, tai ką norėjo. Wolfensohn tik dar kartą nusišypsojo nepažįstamui kurį pažinojo tik šį naktį, bei daugiau nenorėjo būti šioje patalpoje nei su šiuo žmogumi šalimais..
Mėlynakis paliko šią patalpą ir daugiau net nesiruošė čia grįžti, arba bent jau kokiam mėnesiui, dviem.
-
Šlapi batai slydo žole. Po to pilies koridoriais. Du kartus raudonplaukis plojosi ant žemės. Šį įvykį, žinoma, palydėjo ne patys maloniausi žodžiai.
Ne, Dafydd skubėjo ne į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Jo tikslas buvo ligoninės sparnas. Tiksliau, ten esantis vaistų sandėlis. Klastuolis pajuto, kad neplanuotas pasiplaukiojimas gali baigtis liūdnokai, tad skubėjo išgerti kokių nors vaistų, kurie galėtų tam užkirsti kelią.
Skriste įskridęs į vaistų sandėlį, velsietis staigiai sustojo. Tik dabar suvokė, kad nė neįsivaizduoja, ko tiksliai jam reikia. Tačiau reikėjo ne mąstyti, o ieškoti. Tad Dafydd nuskubėjo prie artimiausios spintelės. Beeidamas paslydo ant kažkokių išpiltų vaistų ir dar kartą pargriuvo.
- Protego duo! - automatiškai šūktelėjo berniukas, pagalvojęs, kad yra vėl puolamas. Žinoma, skydo išburti nepavyko, tačiau ir nebuvo reikalo: tuo momentu jis vis dar buvo vienas.
Deja, vos tik atidarė spintelę, pamatė kerų spindulį, įskriejantį pro duris. Davydd staigiai pasilenkė, tad kerai nepataikė. Tačiau pataikė tiesiai į vaistus ir šie ištiško į visas puses. Kai kurie buvo klaikiai deginantys, tad Dafydd pajuto baisų skausmą.
- Aaaaai! - riktelėjo jis. Skubiai pakėlė lazdelę ir dar kartą pabandė: - Protego duo!
Panašu, kad šį kartą pasisekė geriau. Šiokį tokį skydą pavyko išburti. Deja, nauji kerai, atkrieję iš elfo lazdelės, atšoko nuo skydo ir pataikė į kitą vaistų lentyną. Ten buvę buteliukai, žinoma, taip pat išsilakstė į visas puses. Velsietis pradėjo galvoti, ar jam reikia saugotis elfo, ar vidur besitaškančių vaistų. Tad jis kelis kartus pakartojo burtą, norėdamas būti visiškai tikras, kad į jį nepataikys nei kerai, nei koks nors deginantis skystis.
Po kelių akimirkų, per kelias elfas paleido gal keliolika kerų žaibų, mažylis taip pat nukentėjo. Į jį, ko gero, pataikė kažkokia rūgštis, nes ant odos tuojau pat iššoko didžiulės pūslės. Namų elfas pradėjo klykti ir pabėgo. Dafydd patenkintas išsišiepė. Tačiau apsižvalgius šypsena dingo. Vaistų sandėlis atrodė kaip po karo. Ko gero, patalpoje neliko nė vieno sveiko vaistų buteliuko ar dėžutės. Tačiau Dafydd, savaime aišku, neketino nieko tvarkyti. Tad jis, žengdamas kuo didesniais žingsniais, paliko ligoninę. Pastebėjo, kad eidamas palieka žalios spalvos pėdsakus, tačiau to nepaisė. Nutarė, kad geriau grįš į klasę, pasakys, kad baigė, o tada jau rūpinsis sveikata. Tikėjosi, kad per tą laiką kas nors sutvarkys vaistų sandėlį.
-
Dilgėlei rytas tikrai nebuvo labas, pajutusi žemiau liemens nemalonią šiltą drėgmę, mergaitė pabudo nepadoriai anksti. Prabudusi ši dar kelias minutes pragulėjo nejudėdama ir neatmerkdama akių, bandydamą sukramtyt ir nuryt užplūdusią gėdą, deja, gėda nėra kokia obuolių tyrelė kuri lengvai slystu stemple, kol pasiektu skrandi ir būtų suvirškinta.Gėda- šlykšti tasi masė, kuria labai lengvą paspringti, o apie jos suvirškinimą nėra, net ką kalbėti. Mergaitė prisivertė atsimerkti tik prisiekusi sau, jog daugiau niekada gyvenime prieš miegą nebesusigundis, net mažiausia moliūgų sulčių stikline. Ismei pagaliau atsimerkus , apgraibomis atsistojus ir pažvelgus į “suterštus” patalus šalti baimės pirštai sugniaužė vienolikmetės širdį, suvokus, kad šiltos dregmės žemiau liemens kaltininkas buvo ne šlapimas, o tamsus kraujas.
Klastuolė nė nepajuto kaip atsidūrė ligoninės sparne, vaistų sandėliuke ieškodama vėlniai žino ko, kas padėtų užkišti tą kraujuojančią skylę. Basai, nuo praikaito sulipusiais plaukais, sukruvinta naktinia suknele mergaitei nė nekilo minties kreiptis į kažką pagalbos, mat buvo primokyta senelės, kad tos “apatinės” vietelės negalima JOKIU BŪDU kažkam rodyti.
-
Mažoji Felicia jau antrą naktį leido ligoninės sparne. Dykaduoniaudama bendrajame Klastūnyno kambaryje, mergaičiukė sugebėjo susilaužyti dešinę ranką bei susitrenkti savo ir taip ne pačią protingiausią galvą. Tikras talentas, argi ne taip? Aišku, trumpos atostogos skambėjo visai smagiai, tačiau šitoje Hogvartso pusėje visiškai nebuvo ko veikti. Šokoladinių akučių savininkė jau suskaičiavo visus jos palatos sienų ir lubų plyšius, net vardus kiekvienam davė. Cerise vis prašydavo sesutės, kad leistų pasivaikščioti, bet kur tau, vis atsakydavo: „pagulėk“, „pailsėk“. Alio, moterie, aš čia, tavo žiniai, daugiau nieko ir nedarau,- vis piktai pamintydavo vienuolikmetė, tačiau per daug neatsikalbinėdama ir toliau likdavo savo vaistais smirdinčioje lovoje.
Vakar rytą stebėjusi, kada tiksliai keičiasi dieninė pamaina keičia naktinę, mažoji gyvatėlė, pasinaudojusi tomis keliolika minučių, kuomet visame ligoninės sparne be ligonių ir valytojų nieko nėra, išsliūkino paslampinėti po šią dar neištyrinėtą Hogvartso pusę. Aišku, argi Felicia būtų Felicia, jeigu nepultų ten, kur aiškiai, dideliomis raidėmis parašyta „Tik personalui“? Aišku, kad nieko nelaukusi palenkė durų rankeną ir šmurkštelėjo į vidų.
Oho, kokia vaistų gausybė. Tik tarp tų vaistų dar ir nedidukė mergaičiukė šmirinėjo. Visa laimė, kad Bonheur šeimos palikuonė pažino bendrakoledžę, tikrai buvo mačiusi ją Klastūnyno valdose. Juk klastuoliai neskundžia vieni kitų, tiesa? Priešingu atveju, Feli stipriai gaus į skūrą ir vėl bus nuvaryta į nepatogią smirdančią ir girgždančią lovą.
-Ššš,- pridėjo pirštuką prie lūpų žiūrėdama tiesei kitai gyvatėlei į akis.
-
Nuo rausimosi po apatines medikamentų spintelės lentynas vienolikmetės stuburas visai sumedyjo ir įskaudo. Vaje kiek vargo buvo statmeną nugarą kojų atžvilgiu vėl sugražinti į 180 laipsnių poziciją. Vos išsitiesusi mergaitė pajuto nemalonios drėgmės antplūdį kelnaitėse, du tiršto, šilto kraujo lašai nuvarvėjo maža vidine šlaunimi ir kaptelėjo ant mūrinio grindinio- visą šį veiksmą vainikavo Ismės beviltiškas atodūsis ir buko žvilgsnio įbėdimas į kraują ant grindinio. Vienuolikmetės galvoj dūzgė milijonai minčių, bet paklausta niekaip negalėtų atsakyt apie ką mąstanti. Apdujusios galvos nė kiek neblaškė žvarbus nakties vėjas pro pilnai neuždarytą langą įsisukęs į vaistų sandėliuką. Nelaimėlė taip buvo užsisvajojus, jog neišgirdo tyliai suinkščiant durų vyrius ir kažkam įeinant į patalpą, susiprato esanti neviena tik pajutusi kažkieno šešėlį šalimais, instinktyviai pasuko galvą, kad pamatytų šį naktinį siaubūną, visgi už kraują lovoje nieko blogiau jau būt gi negali.
Vos pasukus galvą Dilgėlės žvilgsnis sutiko su kitos klastuolės migdolo formos akimis, akių kontaktas netruko ilgai, Ismė netrukus suprato, jog atrodo apgailėtinai- išsitaršę plaukai, kruvini naktiniai, apimta gėdos greit nuleido savo mažą galvelę.
-Kas, kaas tu esi?- Drebančiu balsu išlemeno Dilgėlė. - Ir ką čia veiki?
Laukdama atsakymo Ismė dar žemiau nulenkė galvą, kad nesimatytų gėdos raudoniu nudažyti skruostai, prakaituotais delnais sugniaužė baltus naktinius.
-
Pro mažytį langelį vaistų sandėlio gale pamažu skverbėsi kylančios saulės spinduliai, apšviesdami įvairiaspalvių skysčių buteliukus ir nepažįstamosios veidą. Nors kokia ten nepažįstamoji, tikrai ne kartą matyta bendrajame klastuolių kambaryje, tik vardo ar tai išvis nežinojo, ar tiesiog neprisiminė.
-Vaje, moterie, ramiai,- truputėlį suraukė savo tankius antakius Felicia,- nereikia manęs bijoti, ne žudyti tavęs čia atėjau. Sprendžiant pagal tavo ne kokią,- kaip visada tiesiai šviesiai rėžė viską, ką galvojo,- šiandienos išvaizdą, spėju, jog ir tu norėjai tiesiog ištrūkti iš tų kvailų palatų, taip? Kodėl tave paguldė?- šiek tiek kilstelėjo savo gipsu supančiotą dešinę ranką, kad bendrakoledžei nekiltų tas pats klausimas, ir įbedė savo rudas akis į mergaitę, stovėjusią šalimais. Žinoma, nuo prancūzės žvitrių ir smalsių akučių nepabėgo nei krauju ištepti naktiniai, nei šaltos vaistų sandėliuko grindys, papuoštos krauju.
-Tu kraujuoji,- išpūtė šokolado spalvos akis Bonheur šeimos atžala. Klastūnyno globotinė nelabai žinojo, ką reikėtų daryti. Geras žmogus, matyt, nuvestų mergaičiukę pas jau turbūt į savo pamainą atskubėjusią seselę, bet tai reikštų, jog Felicia vėl turės grįžti į kietą kaip cementas lovą, o dar turbūt ir velnių gaus, jei pasakys, jog sužeistą mergužėlę rado vaistų sandėlyje, į kurį, aiškiai parašyta, eiti pašaliniams draudžiama.
-
Ismė rodos buvo visai užsimiršusi, jog naktis turi pabaigą, jog po jos visada išaušta rytas. Pirmosios linksmos paukščių gaidos vargais negalais prasiskverbusios pro mūrines sienas visiškai nesiderino su nejaukia prieblanda tvyraujančia sandeliuke.
- Aš visiškai rami.- Vos, vos mykdama, pamėlavo Dilgėlė ir tai labiau sau ,nei priešais stovinčiai mergaičiukei. Vienuolikmetė pakėlė išraudusį veidą, kad geriau įsižiūrėtų su kuo kalbanti. Jau ruošėsi atsakyti ką veikianti ligoninės sparne, kai taip staiga suspazmavo pilvą, lyg kas perdėtai smailiu peiliu būtų jį perdures.
- Aš, aš, aš visai netyčia… nežinau kas vyksta,- karštos ašaros kaupėsi mergaitės akių kampučiuose, ji jautė turinti pasiteisinti kodėl kraujuoja,- matyt mirštu.- Paskutiniai žodžiai taip ir liko kabėti ore. Netikėtai viskas pasidarė taip apsurdiška: kraujas, rytas, šaltas grindinys, mirties grėsmė ir tai jog čia esanti ne viena.
Viskas taip beprasmiška- su šia mintim mergaitė krestelėjo ant akmeninių grindų ir prapliupo isteriškai juoktis, netrukus juokas virto rauda
-Kas su manim negerai?- Giliai šnuopodama bei trukinėjančiu nuo žliumbimo balsu išlemeno Dilgėlė. -Kodėl tai vyksta būtent su manimi?- dar stipriau apglėbė rankomis keliu, įtraukė riebų snarglį ir šiek tiek apsiraminus klausiamai pažvelgė į šalia stovinčia mergaitę sugipsuota ranka.
-
Buvo po komendanto valandos, kai Avery-Ying išsmuko iš Švilpynės mergaičių kambario ir paslapčia nusliūkino į ligoninės sparną. Susivėlę juodi plaukai buvo tvirtai surišti į tvirtą kuodą, dešiniame delne - sugniaužta burtų lazdelė. Ying nesinaudojo lumos, būtų tuoj pat išsidaviusi benaktinėjanti. Tyliai nuleidusi durų rankeną, įsmuko į vaistų sandėlio vidų ir atsargiai nulipo laiptais žemyn. Patalpoje karaliavo aklina tamsa, "penkiolikmetė" keikė save už tokį pasirinktą laiką. Ką daugiau galėjo bedaryti? Rytoj prasidės pamokos, naktys pataps užverstoms namų darbais - daugiau neras laiko iki čia atšliaužti. Stengdamasi kažko neišversti, nesudaužyti, lėtai žingsnis po žingsnio, mergina tikrino buteliukų etiketes.
Kaskart krūpteldavo išgirdusi neaiškų balsą - bijojo, jog slaugė užtiks ją bevogiant eliksyrus. Laiko pačiai išsivirti eliksyrų nebuvo, o ir nepažinojo naujosios nuodų ir vaistų profesorės - tikrai nenorėjo nuo pirmų dienų užsirauti jos nemalonės. Bet kam gi jai reikėjo tos profesoriūkštės bijoti? Ying pabandė prisiminti rugsėjo pirmosios dienos puotą. Tą vakarą Katy Valdorf atrodė jauna moterėlė, atrodo, tik ką tik pati baigiusi Hogvartsą ar profesorių studijas.
Ying vyptelėjo. Ne, Katy nereikėjo bijoti.
Pasičiuopo du buteliukus: vienam teliukšavo arbatžolių spalvos skystis, ant jo etiketės žodžiai bylojo apie priešnuodį nuo įprastų nuodų, kitam - bespalvis skystalas, ant kurio buteliuko buvo užrašyta: "Meilės eliksyro priešnuodis".
Ying skubiai sukišo buteliukus į kišenes ir kaip vijurkas išlėkė iš sandėlio, tačiau užmiršdama kaip užmaskuoti savo apsilankymą čia - lentynose buteliukai stovėjo netvarkingai: vienur buvo sugrūsti kaip silkės statinėje, kitur - buvo tuščia.
-
Su rugsėjo pabaiga pasirodė ir ligų puokštė. Kam vidurius paleido, kas apdovanojo draugą vėmalų srove, o koks nelaimėlis tiesiog siaubingai persišaldė ir dabar turėjo kentėti toje visokių skysčių jūroje. Vargšė seselė lakstė pirmyn ir atgal su buteliukų krūvomis, apleisdama kitus, ne tokius svarbius, darbus, o Liucija tebuvo kaip papildoma rankų pora. Atnešk tą ir aną, reikia ir popierius užpildyti, dar patikrink ar tas varnius trečioje lovoje vis dar klejoja ir tik spėk nusisukti, o jau reikia kažkam keisti paklodę...
Po pietų mokinių srovė nurimo ir slaugė iš nuovargio užmigo savo kėdėje. Švilpė nekaltino jos - mergaitė ligoninės sparne praleido vos kelias valandas, o jau pati sunkiai pastovėjo ant kojų. Pakišusi benrakoledžiui švarų dubenį, Liucija dingo vaistų sandėlyje - kai kurių eliksyrų atsargos jau ėjo į pabaigą, o su tokiu darbo krūviu seselė apie tai tikrai pamirš.
Žvilgtelėjus į lentynas su vaistais baltaplaukė matė, kad kai kur buteliukai net nepaliesti (priešnuodžio eliksyrui nuo meilės laikas ateis pavasarį), o kitų buvo likę vos keli. Akimis permetusi sąrašą, Liucija patraukė prie pirmosios lentynos. Kur tie vaistai nuo karščiavimo...
-
Vienišas pasivaikščiojimas lauke lyjant - tokia buvo Mark neįprastai blogos savijautos priežastis. Vaikinukas, galima sakyti dar berniukas, dažnokai eidavo laukan lyjant, bet niekada po pasivaikščiojimo ir pabuvimo su savimi tamsiaplaukis taip nesijautė. Klastuoliui keistai maudė visą kūną, jį purtė tarsi po dar vieno panikos priepuolio, o kažkur giliai viduje tūnojo tuštuma, nuo kurios skaudėjo. Kad ir kaip rudaakis nenorėjo, vidinio balso prikalbintas pirmakursis patraukė ligoninės link. Lėtais žingsniais po dvidešimties minučių priėjo ligoninę. Ten nieko neradęs, Mark greitai išsinešdino. Jau būtų pasukęs į Klastūnyno bendrąjį kambarį, bet jis greitai apsigalvojo ir nusprendė pasivaikščioti po pilį. Blogiau tikrai nebus. Eidamas koridoriumi, esančiu netoli ligoninės, klastuolis pro praviras duris pamatė labai daug buteliukų ir kažką judant. Praėjo šiek tiek laiko, kol garbanius susiprato, kad tas kažkas judantis - labai šviesūs neaukštos merginos plaukai.
- Labas, - ištarė ir susiprato, kad prabilo labai ne laiku, nes mergina tikriausiai kažko ieškojo ir jis dabar jai sutrukdė.
-
Popierėlyje jau puikavosi trys skaičiai - kiek eliksyro nuo karščiavimo buvo sunaudota, kiek liko ir kokiu kiekiu reiktų papildyti. Patenkinta savo darbu, Liucija brūkštelėjo dar kelis skaičiukus ir patraukė prie kitos lentynos. Būdama dar ne suaugusio žmogaus ūgio, mergaitė sunkiai pasiekė aukščiau buvusius buteliukus, tad iš kampo atsitempė kėdę. Persirišusi plaukus į kuodą, švilpė užlipo ant savo pagalbininkės. Vaistai nuo viduriavimo dabar buvo tiesiai jai prieš nosį. Ištiesusi ranką, baltaplaukė siekė paskutinių eliksyro buteliukų, kai berniuko balsas ją išgąsdino ir mergaitė kaukštelėjo pakaušiu į lentyną.
-Oi oi oi...-trindama sumuštą vietą, Liucija nulipo nuo kėdės. Kelis kartus mirktelėjusi, nužvelgė klastuolį ir nepatenkinta suburbėjo:
-Skaityt nemoki? Parašyta: tik personalui,-geriau pažiūrėjus į berniuką, Liucija atpažino tą akių blizgesį, kuris pasirodydavo pakilus temperatūrai.-Ei, tau viskas gerai? Lygtais karščiuoji.
Neįspėjusi, švilpė dideliais žingsniais prilėkė prie klastuolio ir pridėjo delną jam prie kaktos.
-Žinai ką, sėskis va ten, rasiu tau gėralo,-mergaitė mostelėjo į suklypusią taburetę kampe ir nukulniavo prie ankščiau skaičiuotų eliksyro atsargų.
-
Mark išgąsdino bumbtelėjimas, iš kurio garso buvo galima spręsti, jog mergaitei tikrai skaudėjo.
- A-aa-aš labai atsiprašau dėl šito,- nuoširdžiai apgailestaudamas išvebleno klastuolis.
Į šviesiaplaukės retorinį klausimą, ar jis moka skaityti, pirmakursis nieko neatsakė, nes buvo įsmeigęs tamsiai rudas akis į ilgus sniego baltumo plaukus, kuriuos ji buvo susirišusi į kuodą. Garbanius nespėjo mergaitei pameluoti, kad jaučiasi puikiai, kai ji labai greitai atsirado prie vienuolikmečio ir jis pajuto švelnų prisilietimą prie jo kaktos. Mark paklusniai atsisėdo ant taburetės kuri, rodos, vos pastovėjo ant kojelių.
- Kuo tu vardu? Ir... ir iš kokio tu koledžo? - paklausė berniukas, atidžiai stebėdamas kiekvieną mergaitės judesį.
Na, netaktiška būtų jos klausti apie amžių.
-
Liucija vėl dairėsi lentynoje. Mergaitė abejojo, kad tokia savivale užsiimti gerai, bet nenorėjo žadinti pervargusios hilerės, o ir padėti klastuoliui reikėjo. Peršalimas - nieko sudėtingo.
-Liucija, švilpė, antrakursė,-delnuose šildydama eliksyrą išbėrė baltaplaukė. Hm... Negi jam ir su regėjimu blogai, kad nemato geltonos ant mano uniformos?
-Koks tavo vardas? Žinai, reikės įrašyti į popierius,-Liucija grįžo prie berniuko. Gal reiktų jam temperatūrą pamatuot pirma? Nusprendusi, kad tai - žymiai geresnė mintis nei aklai bandyti atitaikyti eliksyro dozę, švilpė išsitraukė lazdelę.
-Accio termometrą,-mostelėjusi, Liucija ištarė teoriškai ketvirtame kurse išmokstamą burtažodį. Na, bet besisukiodama Ligoninės sparne mergaitė išmoko visokių naudingų dalykų. Stiklinis termometras gražiai nugulė švilpės rankoje ir ji ištiesė jį klastuoliui:
-Pasimatuok. Taigi, kas dar darosi? Kosėji, čiaudi? Tikiuosi, kad neviduriuoji, mat to eliksyro atsargos eina į pabaigą. Kada susirgai? Kaip? Nuo ko nors užsikrėtei ar pats čia?
-
Mergaitė vėl kuitėsi tarp lentynų ir kažko tikrai ieškojo, o Mark nenuleido nuo jos akių. Išgirdęs labai greitą šviesiaplaukės prisistatymą, rudaakis stengėsi pagauti Liucijos žvilgsnį.
- Aš Mark Fraceller, klastuolis, pirmas kursas, - garsiai prakalbo jis kažkur giliai įsitikinęs, kad švilpė jo nesiklauso.
Kai antrakursė klastuoliui padavė termometrą, jis pagaliau iš arti pamatė nuostabias dangaus mėlio akis.
- Man viskas gerai, tik truputį purto ir viską skauda,- mikliai sušvelnino simptomus tamsiaplaukis. - Nieko rimto, neverta jaudintis, - Mark užslėptai siekė ilgesnio pokalbio. - Aš gal jau eisiu? Nenoriu tau trukdyti.
Ji tokia rūpestinga... Ir jos akys tokios gražios... O plaukai - jie taip nuostabiai spindi...
-
-Malonu susipažinti,-nusišypsojusi tarė Liucija. Jai ne kiek reikėjo klastuolio vardo dokumentams, bet kiek ir pačiai buvo smalsu, koks žmogus lįstų į vaistų sandėlį. Ir kad ir kaip Mark bandė ją įtikinti, kad čia nieko rimto, tik termometras galėjo pateikti objektyvų jo būklės įvertinimą. Švilpė mąstydama vis dar sukiojo eliksyro buteliuką tarp delnų. Gali būti, kad klastuolį užpuolė kažkas stipriau nei peršalimas, mat su tokia liga dažniausiai nieko neskauda, na, nebent gerklę ar galvą. Bet ne viską. Gripas? Tada tikrai reiktų seselei parodyti, mat reikia tokius nelaimėlius skaičiuot.
-Niekur tu neisi, sėdėk,-tvirtai padėjusi ranką ant klastuolio peties, Liucija nenorėjo leisti jam atsistoti.-Hm, tavo miegamajame kas nors pastaruoju metu sirgo gripu? Gal sėdėjai prie sirguliuojančio vaiko per pamokas? Į paprastą peršalimą nepanašu, jei tikrai viską skauda. Ir duok termometrą, pažiūrėsiu, ką toliau daryt.
Liucija patraukė ranką nuo Mark peties, tikėdamasi, kad šis nebandys stotis ir tiesiog atiduos termometrą. Kad tik ir šis klejoti nepradėtų...
-
Liucijos šypsena Mark'ui praskaidrino visą gyvenimą. Jis norėjo, kad ta akimirka niekad nesibaigtų, nes tas keistas emocijos prasiveržimas šviesiaplaukės veide privertė jį pasijusti laimingiausiu žmogumi pasaulyje, tad garbanius visiškai nekreipė dėmesio į negalavimus. Staiga vienuolikmetis nusuko savo žvilgsnį žemyn. Aš tikrai turiu eiti, jei ne, ji mane išvarys. Pajutęs švelnų spaudimą ant dešiniojo peties, klastuolis pakelė savo tamsiai rudas, beveik juodas akis ir pradėjo atsakinėti į klausimus.
- Ne, niekas mano miegamajame neserga, pamokų metų taip pat aplink save nemačiau nieko negaluojančio, - išbėrė Mark, prieš tai giliai įkvėpęs. - Nesijaudink, nieko man nėra, - pabandė nuraminti pirmakursis ir ištiesė kairį delną, kuriame spindėjo termometras.
Trumpai žvilgtelėjęs į nuostabias dangiško mėlio akis, tamsiaplaukis suprato, jog nebejaučia delno ant savo peties, tad stipriai nuliūdo, lyg būtų miręs jo geriausias draugas.
Ji sakė likti, tad niekur neik, Mark! suriko balselis klastuolio galvoje, kai jis jau stojosi nuo suklypusios taburetės.
-
Užteko vieno žvilgsnio į termometrą ir Liucijos akys iššoko ant kaktos. Trisdešimt devyni laipsniai! Klastuolis rimtai persišaldė, o dar kaip durnius spyriojasi. Ši kartą šiurkščiau pasodinusi berniuką ant kėdės, švilpė papurtė galvą:
-Jeigu tu karščiavimą vadini nieku, tai tuoj pradėsi klejoti ir bastytis koridoriais kaip šmėkla.
Atkimšusi eliksyro buteliuką, mergaitė ištiesė jį Mark. Nuo šilumos rausvą spalvą įgijęs tirštas skystis savo kvapu jai priminė palatas.
-Išgerk visą. Šiek tiek numuš temperatūrą. Klausyk, nemanau, kad čia paprastas peršalimas, todėl vaistų neduosiu. Turėsi seselei pasirodyti pats. O dabar, kol suveiks eliksyras... Ai, nori sausainių? Regis dar turiu kelis kišenėj.
Liucija atsargiai apsičiupinėjo apsiausto kišenes ir, radusi dailiai suvyniotus ir sveikus sviestinius sausainius, ištiesė juos klastuoliui.
-Pati iškepiau. Jie padeda pasveikti.
-
Išsipūtusios šviesiaplaukės akys Mark sukėlė nerimą. Ar viskas tikrai taip blogai? Skaudžiai priremtas prie lūžtančios taburetės, klastuolis išgirdo, kaip ši tyliai girgždėdama sudejavo. Kai prieš tamsias Mark akis sužibėjo eliksyro buteliukas, pripildytas kažkokiu švelniai rožiniu skysčiu, jis suprato, jog nori jis to, ar nenori, tą skystį reiks išgerti. Klausydamasis Liucijos nurodymų ir garsiai reiškiamų minčių, pirmakursis prisiminė pamoką, kurioje ją pirmą kartą pastebėjo.
- O, ačiū, - padėkojo Mark pačiupęs vieną nuostabiai gražiai supakuotą sausainį.
- Liucija, - kreipėsi į švilpę pirmakursis. - Kodėl tu čia? Ką čia veiki? Kodėl tau galima čia užeiti, o man ne? - išbėrė savo klausimus klastuolis ir atsikando sviestinio sausainio.
-
Klastuolis bent jau dėl eliksyro nesispyriojo. Kai rausvas skystis paliko savo stiklinę buveinę, mergaitė atsiėmė tuščią buteliuką atgal ir įsimetė jį į apsiausto kišenę - ne bjaurus žiobariškas plastikinis, galima panaudoti dar kartą. Sausainių Mark irgi neatsisakė, kas pradžiugino Liuciją ir jos šypsena dar labiau paplatėjo.
-Aš esu papildomos rankos ir kojos ligoninės sparne. Matai, kai prisirenka tokių kaip tu, vienas žmogus net ir su magijos pagalba nelabai viską suspėja, tad aš valau bliūdus, keičiu patalynę, padalinu eliksyrus ir prižiūriu, kad mažiukai per daug nesispyriotų. Taip pat su jais pakalbu, kad nesijaustų vieniši. Žodžiu, pagalba. Todėl aš čia dabar irgi padedu - skaičiuoju atsargas, todėl ir galiu užeiti. Beje, kaip jautiesi?
Mergaitė pridėjo delną prie berniuko kaktos, bet nelabai galėjo pajusti skirtumą, mat jos rankos buvo įšilę. Prisiminusi, kaip tokiu atveju temperatūrą matuodavo jos mama, pasilenkė ir švelniai priglaudė lūpas prie klastuolio kaktos. Atsitraukusi, šyptelėjo.
-Kaip jautiesi?
-
Sausainiai Mark pasirodė beprotiškai skanūs. Reikės paprašyti, kad Liucija jų dar iškeptų arba duotų receptą. Šviesiaplaukės šypsena neprasprūdo pro tamsiai rudas akis.
Išgirdęs, kiek darbų čia dirba švilpė, pirmakursis nustebęs išpūtė akis. Gal aš paprašysiu recepto ir pats išsikepsiu tų sausainių. Tada man nereikės varginti šios nuostabios, rūpestingos būtybės.
- Oho, tu labai daug dirbi, - prabilo garbanius ir greitai užsičiaupė.
Antrakursei prilietus savo delną prie Mark kaktos, per jo kūną perbėgo švelnūs, malonūs šiurpuliukai. Kai švelnios jos lūpos prisilietė prie vietos kur ką tik buvo delnas, klastuoliui visiškai iš galvos išgaravo sausainiai ir jis nejučia prikando liežuvį, tad pajuto tą nemalonų geležies skonį.
- Dabar jaučiuosi tikrai geriau, - sunkiai prakalbėdamas ištarė tamsiaplaukis. - Ačiū, - ir, suvokęs, kad dar nepasidomėjo pašnekovės būsena, pridūrė, - o kaip tu jautiesi? Ar nepavargsti?
Gal jai pasiūlyti savo pagalbą?
-
Eliksyras jau buvo pradėjęs veikti, tad Mark kakta nebebuvo tokia karšta. Bet berniuko būklė vis tiek neramino Liucija, mat kuo ilgiau su juo kalbėjosi, tuo keisčiau jis ir elgėsi. Gal per daug eliksyro sudaviau, o gal čia kokia keista reakcija? Negi kažką pridirbau?
-Ak, dėl darbo niekis. Manęs niekas neverčia, aš ten pati savo noriu. Kai baigsiu mokyklą, tapsiu hilere. Išankstinė praktika,-švilpė sukikeno. O katalikų šventieji, negi Mark serga žymiai sunkiau, nei Liucijai iš pradžių pasirodė? Nustūmusi klausimus apie jos savijautą, baltaplaukė pritūpė, uždėjo savo šiltus delnus ant jo dar šiltesnių žandų ir, atidžiai žiūrėdama į akis, paklausė:
-Tau tikrai viskas gerai? Labai keistai elgiesi. Ir pulsas padažnėjęs. Nenori į ligoninę nueiti? Žinai, man neramu, gal tikrai tau ne peršalimas, o kas rimčiau?
-
Neramus mėlynakės žvilgsnis privertė Mark pasijusti dar keisčiau - drebėjimas nesibaigė, bet prie jo prisidėjo dar ir užslėptas pykinimas. Čia tik tavo vaizduotė, raminkis ir palik Liuciją ramybėj.
- O, nuostabūs ateities planai, - be jokios ironijos šyptelėjo tamsiaplaukis. Ji verta pasiekti visko, ko nori.
Tamsiai rudų ir dangiškai mėlynų akių žvilgsnių susidūrimas suspaudė smarkiai plakančią garbaniaus širdį. Kažkas neįprastas klastuolio viduje stengėsi priversti jį daryti tai, ko jis pats nenorėjo. Tas jausmas kankino pirmakursį.
- Ačiū už pagalbą, Liucija, man tikrai viskas gerai, - nejausdamas, ką sako, išmikčiojo Mark stengdamasis pastatyti ant kojų šviesiaplaukę ir stodamasis pats.
Matydamas, jog abu pakankamai stabiliai atsistojo (nors rudaplaukio kojos vos laikėsi stabiliai po pakankamai ilgo pasisėdėjimo), vienuolikmetis kažką sumurmėjo po savo neilga nosimi ir pasidavė tam jausmui, kuris niekaip nenustojo jo kankinti. Tamsiaakis pažvelgė į baltus švilpės plaukus ir ją švelniai suspaudė glėbyje. Niekas viduje nebandė jo sustabdyti - niekas nepriminė jam, kad jis prieš kelias akimirkas tirtėjo lyg būtų apipiltas lediniu vandeniu, niekas jam nepriminė, jog jis galimai serga. Tą sekundę, kai klastuolio rankos apsivijo liesą antrakursės kūną, visi jo negalavimai dingo. Tuštuma pirmakursio viduje, taip įkyriai lindusi jam į akis, prisipildė džiaugsmo. Klastuolis nesuprasdamas, ką daro, švelniai pakštelėjo į dešinį Liucijos skruostą.
- Aš labai atsiprašau, labai, - greitai išbėrė Mark. - Nežinau, kas man nutiko. Tikrai, labai atsiprašau, - pasisuko durų link.
-
Liucija vis tiek netikėjo, kad Mark jau viskas gerai. Net jeigu eliksyras ir suveikė, jis tik šalina simptomus, bet ne ligą. Bent raštelį, atleidžiantį nuo pamokų, gyvačiokas pasiimtų!
Klastuoliui bandant stotis, mergaitė irgi pašoko ant kojų, laikydama berniuko rankas, kad jis, vos pakilęs, nenusiverstų ant plikų ir šaltų sandėlių grindų. Bet tas stiklinis žvilgsnis ir keistas elgesys vis tiek neramino mažąją švilpę. Ak, kokia ji bejėgė jautėsi! Gal todėl ir nieko nesakė, kai Mark rankos apsivijo ją. Liucija tik norėjo padėti bendramoksliui.
Bet štai va šitam niekas negalėjo jos paruošti. Mergaitės veidas per kelias sekundes paraudonavo ir dabar susidarė gražus kontrastas tarp melsvų jos akių, baltų plaukų ir paraudusios odos. Liucijos smegenys visiškai sustojo. Ji net negirdėjo visų berniuko atsiprašymų ir tik šiam pasukus durų link iškvėpė nejučiomis sulaikytą oro gurkšnį.
-Mark, palauk!-pasivijusi, švilpė pačiupo berniuką už rankos.-Tu vis dar prastai jautiesi. Leisk man tave nuvesti pas seselę. Ir, nebijok, niekam apie tai nesakysiu. Tiesiog... Nežinau. Niekada nebuvau tokioje situacijoje. Leisk man tau padėti. Prašau,-baltaplaukė prašydama žiūrėjo į klastuolį.
-
Kai Liucija sušuko Mark vardą ir paprašė (jam pačiam atrodė, kad visgi liepė) palaukti, klastuolis viduje pajuto keistą šilumą, kurios negebėjo suvaldyti, o antrakursei pačiupus jo ranką tas kažkas užėmė viršų ir tamsiaplaukis nebegalėjo pats blaiviai mąstyti. Toliau sekę jos žodžiai tą jausmą tiesiog sužlugdė. Ne, ne tie apie ligoninę ir seselę (ši mintis pirmakursį erzino, bet jis jau nebekreipė dėmesio), o tie kiti. Garbanius tikėjosi, kad šviesiaplaukė jį apkabins ar pasakys kažką meilaus, pats nežinodamas, kodėl to nori ir tikisi. Kažkas man negerai.
Paraudę švilpės skruostai nuostabiai jai tiko. Tikra gražuolė.
- Liucija, aš esu beprotiškai dėkingas už pagalbą, kurią suteikei ir dar siūlai,- nuoširdžiai kalbėjo Mark šiek tiek pritūpęs, kad galėtų dar aiškiau matyti dangaus mėlio akis, ir įdėjo Liucijos delnus į savo, norėdamas jausti, kad viskas vis dar tikra. - Bet nebesirūpink, man viskas gerai, prisiekiu,- klastuolis atkakliai purtėsi pagalbos. - Dar kart atsiprašau už... pati žinai ką... Ar gerai jautiesi?
-
Liucijos širdis pamažu rimo. Mergaitė negalėjo sakyti, kaip jaučiasi? Ar tai jai patiko? Vargu. Dabar švilpė jautėsi nepatogiai, net nelabai norėjo pažvelgti į Mark, bet vis tiek melsvomis akimis sekė kiekvieną berniuko judesį. Baltaplaukė suprato, kad jeigu nori padėti žmonėms, turi išmokti dirbti nepatogiose situacijose, nors dabar mielai būtų pasirinkus penkis privemtus bliūdus ir krūvą pridergtų paklodžių vietoj šios košės. Klausydamasi Mark, mergaitė stengėsi išlaikyti kuo neutralesnę veido išraišką, nes nelabai žinojo, kaip reaguoti į klastuolio žodžius.
Liucija, nieko neatsakiusi, ištraukė savo delnus iš berniuko ir priėjo vieną prie jo kaktos. Temperatūra jau buvo nukritusi.
-Aš tau duosiu eliksyrų nuo peršalimo. Vieną į dieną, guli lovoje ir neini į pamokas. Jeigu ką, sakyk, kad taip daryti liepė seselė, aš sutvarkysiu popierius,-tuo balsu, kuriuo kalbindavo visus ligonius palatose, papasakojo visas instrukcijas mergaitė ir grįžo prie lentynų. Paėmusi tris plonus buteliukus su melsvu skysčiu, įgrūdo juos Mark į rankas.
-Eik pasiilsėti,-kažkaip dirbtinai šyptelėjo mergaitė. Viskas buvo keista, net per daug keista.
-
Mark judėjo itin lėtai. Klastuolis sunkiai juto savo kūną, todėl pakeisti bet kokios kūno dalies būseną buvo klaikiai sunku. Bet dar sunkiau buvo matyti, kaip Liucija jo nepastebi. Arba bent stengiasi nepastebėti. Kaip ten bebūtų - situacija slėgė. Garbanius pastebimai virptelėjo. Šaltis nekrėtė, bet keistas jausmas keliavo kūnu, keldamas šiurpuliukus.
Baltaplaukės rankos jau buvo dingusios iš įkaitusių tamsiaplaukio delnų, o tai vertė vaikinuką jaustis dar blogiau. Jis net nepajuto švelnaus prisilietimo prie kaktos - visos mintys buvo sutelktos kitur, tiesą pasakius - į nieką.
Visai netikėtai pirmakursiui atėjo suvokimas - jis nebeturėjo jėgų ir noro atkaliai kratytis pagalbos, o jos jam tikrai reikėjo.
- Gerai, - sumurmėjo žvelgdamas į tarp lentynų besikuičiančią antrakursę. Jos plaukai nuostabiai spindėjo ganėtinai blausioje šviesoje, tik nežinia, ar taip buvo iš tiesų, ar tas vaizdas buvo tik viena iš daugelio Mark minčių, kuriose jis skendo.
- Ačiū, - ištarė garbanius, suspausdamas buteliukus delne, ir nenatūraliai nusišypsojo. Liucijos šypsena jam atrodė keistai panaši į jo pačio. - Na, tikiuosi, kad dar susitiksime, - išbėręs keletą žodžių, susidėjusių į kažkaip nemaloniai nuskambėjusį sakinį, užlipo laiptukais. - Viso, - pasimetęs iš nežinojimo ką sakyti tokiomis situacijomis, kreivai šyptelėjo. Garbaniaus kvaila šypsenėlė beveik visad turėjo vieną ir tą pačią reikšmę - jis jaučiasi nepatogiai.
Klastuolis prasižiojęs jau ruošėsi kažką sakyti, bet greitai užsičiaupė ir nuskuodė koridoriumi į savo miegamąjį - laukė ilgas dienos įvykių apmąstymas.
-
Viskas kažkada baigiasi, taigi itin nemalonios situacijos irgi amžinai negalėjo tęstis. Stebėdama Mark, kuris elgėsi keisčiau nei jų susitikimo pradžioje, Liucija jautėsi prastai dėl to, kad berniuką privertė taip elgtis. Juk galėjo išvyti iš sandėlio ir viskas būtų pasibaigę! Ne, kuo labiau stengiesi padėti kitiems, į tuo gilesnę duobę juos stumi.
-Prašom,-automatiškai į padėką atsakė baltaplaukė.-Iki susitikimo, Mark.
IKi susitikimo, kuris, tikiuosi, niekada neįvyks.
Klastuoliui išėjus iš sandėlio, Liucija nusipurtė. Kažkodėl pasijuto visai bjauriai, tarsi būtų nesimaudžiusi kelias savaites. Ir eliksyrų surašymas staiga tapo itin atstumiančiu darbu. Mergaitė norėjo tiesiog tingti iš sandėlio, uždaryti jo sunkias duris ir pamiršti, kad kada nors sutiko tokį Mark iš Klastūnyno.
Taip ir padarė. Trumpam užsukus pas hilerę, paliko jai savo nebaigtą darbą ir, kažką sumalusi apie namų darbus, Liucija grįžo į Švilpynės kambarius.
Tik štai, minčių apie keistuolį klastuolį mergaitei niekaip nepavyko palikti tarp eliksyrų buteliukų.
-
Einant merginai gana gerai pavyko ignoruoti Violetą, net nežinojo kodėl taip daro. Dažniausiai net ir su nepažįstamaisiais būna draugiška ir mandagi. Nors giliai širdyje žinojo, kad prisistatyti ir susirasti naujų draugų nori, jei ne draugų tai bent pažįstamų. Bet kažkas, galbūt norėjimas pasirodyti, pavaidinti prieš jaunesniąja mergaitė, to neleido.
Kur ligoninės sparnas buvo, žinojo todėl ėjo kiek toliau priekyje. Žinojo, kad pagal idėją vesti ją turėjo tamsiaplaukė, bet norint išvengti nejaukios tylos ir vėl norint pasirodyti tvirtesnei teko eiti ten kur žinojo. Todėl tik atsidūrusi maždaug pačio ligoninės centro pakraštyje ji sustojo palaukti Violetos.
- Aš Žaneta. Vardas nesitrumpina tai net nebandyk. - Žinojo, labai aiškiai žinojo, kad paskutinis sakinys buvo visai nebūtinas. Ir tai prisistatė tik dėl to, nes pagaliau suvokė, kad elgiasi kiek vaikiškai ir, kad tylėdama verčiau parodo nesubrendimą ir kvailumą negu taip trokštama tvirtumą ir drąsumą. Na laiko atgal jau nebe atsuksi todėl nustačiusi švelnesnį balsą ir nelaukdama atsakymo tarė toliau. - Na, tai kur toliau. - Ir vėl iki mandagumo buvo toli, bet, grifės nuomone, pažanga padaryta.
-
Mergaitė ėjo kiek atsilikusi nuo jos. Net ir nebandė jos kamantinėti ar lįsti į akis. Tik sekė jai iš paskos. Gerai buvo ir tai, kad šviesiaplaukė žinojo kur eiti, tai buvo geras pliusas. Karts nuo karto vis žvilgtelėdavo į savo turimos knygos viršelį bei vėl pažvelgdavo į kelią.
- Gerai, - tarė, matomai linktelėdama, lyg duodama ženklą, kad suprato. Jos sekantys žodžiai kur toliau, privertė kiek apsižvalgyti. Violeta vos matomai apsidžiaugė, kad žinojo vos kone net ir laikus kada kur eina seselės būtinu laiku. - Eime, - tarė bei įsiveržė į priekį. Regis, jau prarado baimės jausmą. Eidama koridoriumi, vis pažvelgdavo atgal ar Žaneta neatsiliko bei pasuko kairėn. Galvojo, kad spėtų nueiti į kokį nors kabinetą, bet nuvijo šią mintį šalin. Šitaip rizikuoti nebenorėjo. Pakako ir to, jog vienai mergaitei padėjo dingti iš palatos. Be einant, galiausiai pastebėjo reikiamas duris. Pažvelgė vėl atgal ar ji eina irgi. Palaukė kelias sekundes, o tada nuėjo prie tų durų. Jas atidariusi, įėjo vidun. Tik Žanetai įėjus vidun, staigiai uždarė duris.
-
Mergina ėjo paskui aiškiai žinančią kelią Violetą. Keista, nors ir šiose erdvėse lankydavosi gana dažnai į kambarį, ar tiksliau sakant patalpą, kurios duris pravėrė mėlynplaukė, įžengė pirmą kartą. Patalpa buvo nedidelė, galėtų būti skirta šluotoms ir kitoms valymo priemonėmis sudėti. Norėdama geriau apsižvalgyti, merginai teko išsitraukti lazdelę ir pasišviesti burtų pagalba. Vis dėl to buvo vėlyvas metas, ir taip pat neatrodė, kad šis sandėliukas būtų labai ryškiai apšviestas ir dienos metu. Lazdelės gale atsiradus šiokiam tokiam šviesos šaltiniui Žaneta pagaliau galėjo apžvelgti patalpą. Nieko ypatingo nebuvo, tačiau trys vaistų ir kitokių gydymui skirtų priemonių pilnos lentynos buvo tai ko jai dabar labiausiai reikėjo. Vieta buvo saugi, mažai lankoma ir praktiška, viskas ko galėtų prireikti buvo čia.
Tai buvo viena iš tų vietų kuriuose viskas atrodė chaotiškai ir netvarkingai, tačiau viskas - savo vietose. Tau tik reikėjo žinoti ko tau reikia, ir viską rasi lengvai.
- Na, atrodai lyg viską čia žinotum. - Atsisukusi atgal į mergaitę tarė grifiukė. Jau nustojo vaidinti šaltą ir pasikėlusią, bet draugiška dar irgi nebuvo, laikėsi tos šaltos emocijos su mandagumo prošvaistėm. - Gal tada ir žinosi kaip man padėti?. - Šyptelėjusi iškelė vis dar sužalotą ranką. Tiesą sakant skausmas jau buvo aprimęs ir kraujas nebebėgo, tačiau bukas pulsavimas dar jautėsi. Taip pat prisidėjo ir įkyrus niežėjimas, žinojo, kad tai galėtų būtų užkrato požymis, bet tikėjosi geriausio ir bandė į niežulį nekreipti dėmesio.
-
Kai uždarė duris, buvo kone aklina tamsa. Rankomis sienoje bandė rasti jungiklį šviesai, sienoje. Žanetai burtų lazdele apšvietus kambariuką, pakėlė akis. Surado jungiklį, kuris pasirodo buvo kiek aukščiau nei mergaitė tikėjosi. Numanė, kad nesilankė čia jau kuris laikas. Nuspaudus jungiklį, šviesa apšviečia kambariuką. Nors ir blausiai, tačiau buvo pakankamai nesunku ką nors įžvelgti. Dar kai šviesiaplaukės lazdelė pagelbėjo.
- Taip, - tarė trumpai ir aiškiai. Nuėjusi prie lentynos, ištraukė vieną iš nemažų dėžių bei padėjo ant grindų. Pradėjo joje kuistis. Rado binto, reikiamo skysčio, žirklių. Trūko tik vatos, kurios rasti šioje dėžėje negalėjo. Atsistojusi paėmė kitą dėžę, bet koją pastatė ne ten ir vos nenukrito. Trumpam sustingo vietoje, bandydama suprasti ar nieko nenutiko. Kai tik grįžo lyg į savo vėžias, padėjo dėžę ant grindų, šalia, kitos dėžės. Rado vatą, kurios ir reikėjo. Paėmė reikiamą skystį, kuris turėjo padėti nesiplėsti infekcijai ar dar kam nors, bei vatos. Atsistojusi, nuėjo prie Žanetos.
- Gali skaudėti, tiksliau perštėti, todėl man reikia, kad nesukeltum jokių garsų, jog niekas neišgirstų, kad mes čia, - tarė žvelgdama vyresnei mergaitei į akis.
-
Kol mėlynplaukė mergina dirbo ties jos ranka ji buvo sukandusi savo megztuko rankovę. Kaip ir sakė, žaizdą peršėjo, jeigu būtų neįsikandusi megztinio, tikrai būtų neištvėrus ir ėmusi klykti. Štai ir baigėsi mano tvirtumo įrodymas. Žviegiu ir cypiu kaip maža mergaitė. Susiimk! Akys irgi nepadėjo, ėmė nevaldomai ašaroti. Žaneta labai stengėsi nepastebimai su rankove, ta pačia kurią buvo įsikandusi,nusivalyti išbėgusias ašaras. Tačiau kadangi šiam veiksmui reiktų paleisti iš dantų megztuką, ji nusprendė ašaroms nevaldomai tekėti jos skruostais. Tik pasisuko visu kūnų, tikėdamasi, kad Violeta dar nepamatė jos rausti pradedančių akių.
Merginai pabaigus darbą, grifiukė atsistojo ir greitai nužengė į kitą mažos patalpos galą. Ištraukusi ranką iš žabtų ji staigiai nusivalė akis ir tik tada atsisuko į mėlynplaukę. Prieš prabildama nužvelgė savo ranką. Ši buvo gražiai aptvarstyta, nors kraujas dar po truputį sunkėsi, skausmo ji nebejuto. Tik keistą, buką maudimą.
- Ačiū. Neblogai aptvarstyta. Iš ties labai gerai kaip burtininkų mokykloje besimokančiai merginai. Iš kur moki tokius dalykus? - Suprato, kad ją kamantinėja ir, tiesą sakant, nelabai maloniai ar mandagiai. Bandydama ištaisyti savo situaciją ji greitai išbėrė. - Nepyk tik, kad taip agresyviai bendravau.
-
Tvarkant žaizdą, pastebėjo, jog mergina nebuvo susilaikiusi bei tekėjo ašaros iš akių. Tą galėjo aiškiai matyti ir šalia esančius lašiukus. Nebuvo sunku pamatyti. Juk ir pati nebūtų sulaikiusi to skausmo savyje ir norėtų viską išrėkti. Todėl kuo puikiausiai suprato, bet nieko taip ir nesakė. Baigusi, kiek atsitraukė, bet akių nuo Žanetos nenuleido.
- Nėra už ką, - šyptelėjo gan draugiškai. - Na, dažnokai lankausi ligoninės sparne, todėl jau spėjau perprasti čia viską, - patrūkčiojo pečiais. - viena seselė išmokė, kai jis neturėjo laiko, - papildė atsakymą. Išgirdusi lyg kokį atsiprašymą, tiesą sakant, mergaitė šiek tiek tikrai nustebo. Nemanė, kad to sulauks, bet ir apie tai nebuvo pagalvojusi. - Nepykstu, juk aš pasimaišiau tau ne vietoj ir ne laiku, - tyliai atsiduso pasakiusi. Kaip ir visad, Violeta gan greitai kitiems atleisdavo, nors tai buvo šioks toks minusas jai pačiai.
-
Paskutinis garsas kurį laiką buvo Violetos sunkus atodūsis. Šią nejaukią tylą ji ir skyrė apmąstymams ką jis (atodūsis) galėjo reikšti. Ar tai buvo savęs gailėjimo, pavargimo, ar Žanetos niekinimo atodūsis. Nežino kodėl, bet mergina niekaip negalėjo išmesti šios minties iš galvos. Jos laikėsi įsikibusi kaip šuva į kaulą, tai buvo vienintelė priežastis kodėl jai nereikėtų pratęsti pokalbio. Niekada nemokėjo gerai bendrauti su bendraamžiais, tiksliau ir su jaunesniais bei vyresniais nelabai sekėsi. Jai labiausiai patiko bendrauti su garbaus amžiaus asmenimis. Jie matę daug ir juos nustebinti gali labai mažai. Jiems nereikėjo ir pastovaus pokalbio, su jais galėdavai ir jaukiai mėgautis tyla. O dar jų begalinės gyvenimo istorijos. Ir štai ji sėdėjo ant žemės prieš jaunesnę už ją merginą. Verta paminėti, kad ir daug draugų ji neturėjo. Ir ne tai nebuvo blogas dalykas, iš prigimties grifiukė buvo vienišė. Bet šiandien viskas kitaip. Kadangi jau sėdi viename kambaryje, ar tiksliau sandėliuke, su nepažįstama mergaitę, kodėl gi nepabendravus. Kartu jos jau patyrė šiokį tokį nuotykį. Ir jei pokalbis nueis šuniui ant uodegos, ji visada galės likusius metus vengti šios mokinukės. Hogvartsas didelis ir jei labai norėtų, tikrai galėtų pasislėpti ir visus likusius kursus. Na, bet nereikia nusistatyti, pasistenk. Bent viena kartą, juk neskaudės. Šviesiaplaukė ėmė mąstyti ir galvoti jai žinomų pokalbių pradžių. Nieko gero nesugalvojo, todėl paklausė pirmo dalyko kuris šovė jai į galvą:
- Ką skaitei? Hmm... Tada, prie laiptų.
-
Tokia nejauki tyla, ne visai mergaitei patiko, tačiau, kad ką nors pasakyti taip pat nežinojo. Todėl ir tylėjo. Kaip kad dažniausiai ir darė. Tuo ir nesiskundė. Kartais būdavo pleputė, o kitą kartą jau nežinodavo ką galėtų pasakyti. Todėl Violeta sunkokai susirasdavo draugų. Regis, galima buvo pagalvoti, kad ji tėra rami ir tyli, kol kas nors nuspręsdavo pažinti geriau mėlynplaukę.
Galiausiai nusprendė kiek apsitvarkyti, vis dėl to padarė šiokią tokią netvarką. Atsitūpusi pradėjo viską dėti atgal į dėžutes bei norėjo viską sudėti tvarkingai. Sulaukusi klausimo, tvarkymosi procesas nutrūko. Atsistojo bei atsisuko į Žanetą.
- Na, tai viena iš pasakų, kurios yra gan populiarios, - šyptelėjo atsakydama į vyresnės mergaitės užduotą klausimą. - mėgstu labiau originalus, o ne iškraipymus, kaip kad kartais pasitaikydavo, - patrūkčiojo pečiais. - Ar pati skaitai knygas? - paklausė. Mat dar nesinorėjo taip greitai nueiti savais keliais.
-
Atsakymas buvo kiek keistokas. Pasakos. Pati labai senai skaitė kažką panašaus į pasakas. Negalvojo, kad mergina yra keista, tiesiog pasirodė šiek tiek keista. Na, bet kas ji tokia, kad galėtu teisti, apie savo skaitomas knygas geriau nė nepradės. O gal ir pradės. Paklausta klausimo mergina buvo įspausta į kampą. Buvo tragiška melagė, ir taip greitai nebūtų sugalvojusi nieko įtikinamo. Klausimas buvo atviras ir žinojo, kad paprasto taip ne atsakymo neužteks. Todėl kiek ilgiau pratęsusi tylą ji galvojo savo atsakymą.
- Pagalvokim. Trumpai tariant taip, skaitau. Kokias knygas čia jau kiek keisčiau. Domiuosi herbologija todėl dažnai skaitau šias temas, taip pat magijos istorij... - Į galvą ėmė lysti visai ne malonūs prisiminimai. Pamoka jau vyko gana senai, bet ji vis dar negalėjo to išmesti iš galvos. Tiek kraujo. Greitai susiėmusi, mintyse save papurtė ir tęsė toliau. - Nesvarbu. Taip pat mėgstu žiobariškus detektyvus. Na, o tu skaitai tik pasakas? - Norėjo nuskambėti charizmatiška, bet bijojo, kad kaip dažniausiai, nuskambėjo tiesiog pikta. Norėjo ištaisyti situaciją (vėl) todėl greitai griebėsi už siūlo galo ir sugalvojo pokalbio tęsinį. - Kuriame tu kurse? Neprisimenu tave mačiusi.
-
- Aišku, - tarė linktelėdama daugiau nesiruošdama nieko klaust. Norėjo pridurti lyg kokį faktą, kad nėra keista skaityti norimas knygas. Tačiau to nesakė, mat pati sulaukdavo komentarų, jog būdavo keista. Dažniausiai dėl plaukų spalvos ar dėl to, kad Violeta labiau renkasi būti viena nuošalyje ar tiesiog dažniausiai yra tyli, lyg atrodytų, kad kažko nesako. To mėlynplaukė nelabai suprato, kodėl kai kurie taip mąsto, bet per labiausiai to negalvodavo.
- Ne, ne tik pasakas... Dar ir įvairias istorijas, tiek magijos pasaulyje, tiek žiobarų pasaulyje, - vos vos menkai šyptelėjo, bet ta šypsenėlė gan greitai dingo. Neturėjo noro šypsotis kažkodėl. Gal labiau turėjo šiokį tokį nepasitikėjimą vyresne mergaite ir šiek tiek bijojo per daug ko papasakoti, to labiausiai vengė. - aš antrame kurse, - atsakė galiausiai į užduotą klausimą.
-
Nuo dar vienos vampyrės atsiradimo jau buvo praėjusios kelios dienos, tačiau Heidi vis dar nesusitaikė su ta mintimi, kad dėl jos kaltės, atsirado tokia bjauri, tos pačios rasės atstovė. Vos ne kiekvieną dieną, mergaitė bandė sugalvoti būdą, kuris padėtų jai išvengti tokių įvykių. Logiškiausia būtų buvę naudoti gyvūnų kraują, tačiau jau kitą dieną, jaunoji vampyrė suprato, kad jam gali atsispirti labiau, negu naujam augalui, kas gero nelabai žadėjo kažką gero. Tai taip pat reiškė, kad tamsiaplaukė turės iš kažkur gauti žmonių kraujo, kurį galės naudoti mokymams. Šitai supratusi klastuolė ėmė galvoti iš kur jo galėtų gauti.
Viena ir vienintelė jai žinoma vieta buvo - Ligoninės sparnas, o tiksliau vaistų sandėlis, kuriame pagal viską turėtų būti bent nedidelis indelis kraujo, jeigu kuriam mokiniui, jo kartais prireiktų po muštynių ar kitokio, raudono skysčio reikalavusio dalyko. Juk Hogvartse bent kartą per savaitę įvykdavo didesnio ar mažesnio masto muštynės, kurių metu vienas iš dalyvių, būdavo šiek tiek sužeistas.
Pakilusi nuo minkštos ir patogios lovos, Heidi patraukė sparno link. Praėjusi pro daug durų, vedančių į įvairias vietas, mergaitė pasiekė savo tikslą, prie kurio trumpam sustojo, mąstydama ar tikrai nori tai daryti. Nors tai ir nebuvo kažkoks labai didelis nusikaltimas, tačiau jaunajai vampyrei buvo kiek sunku ties tuo apsispręsti. Nors tamsiaplaukė ir norėjo apsisaugoti nuo tolesnių įvykių, tačiau nenorėjo naudoti žmonių kraujo šitam tikslui, o ypač tuomet, kai nuspėjs, kad bent keletas lašų papuls į burną, kas klastuolei nelabai patiko. Susitaikiusi su tokia mintimi, Heidi dar šiek tiek laiko praleido prie durų, geriau apmąstydama savo sprendimus.
Praėjo dar keletas minučių ir mergaitė pagaliau pravėrė duris, vedančias į kabinetą, o po to ir medžio gabalą, kuris slėpė vaistų sandėlį nuo pašalinių akių. Nenorėdama būti užklupta, jaunoji vampyrė greitai skaitė ant indų užklijuotas etiketes ir ieškojo raudonos spalvos skysčio, kuris buvo uždarytas kokioje nors taroje. Nepraėjo nei kelios minutės, nuo paieškų pradžios, kai tamsiaplaukė sugebėjo rasti tai ko ieškojo, tad paėmusi nedidelį indelį, beveik iki viršaus pripildytą kraujo, patraukė išėjimo link. Klastuolė ketino mokymąsi pradėti šiandien ir nenukelti jo į tolimesnę ateitį.