Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Biblioteka => Temą pradėjo: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 04, 2009, 08:30:33 pm

Antraštė: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 04, 2009, 08:30:33 pm
Biblioteka buvo didelė. Tiesiog milžiniška. Didelėse lentynose stūksojo įvairios knygos. Nuo žinių apie augalus iki knygų apie psichus. Pačiame bibliotekos gale, apraizgytame voratinkliais buvo užrakintas įėjimas į uždraustajį skyrių. Niekam nevalia ten eiti...

Miriana iš pelėdyno artėjo prie bibliotekos. Ji nori pasitobulinti savas žinias. Įžengusi į biblioteką, girdėjo, kaip šnara mokinių, o gal ir profesorių skleidžiami lapai. Žmonių nebuvo labai daug, tačiau ir nemažai. Nusivilkusi apsiaustą, pakabino ant pakabos. Tuomet nuėjo prie lentynų, ir ieškojo knygos, pavadinimu "Juodasis Krištolas". Lentynose pagal pavadinimą knygos nerado, tačiau surado pagal autorių - Eduardą Remkinsą. Šio autoriaus knygos visuomet buvo prie širdies. Susiradusi knygą, nuėjo prie stalelio, patogiai įsitaisė ir pradėjo skaityti. Perskaičiusi kelis skyrelius, Miriana nuėjo prie bibliotekininkės, ir paklausė:
- Ar galėčiau šią knygą pasiimti?- bibliotekininkė visuomet duoda knygas išsinešti, tačiau vis vien reikia pasiklausti.
- Taip, žinoma,- tarė bibliotekininkė. - Tai.. Koks tavo vardas, ir iš kokio tu koledžo? - pasiteiravo Mirianos.
- Miriana Lendal, Grifų Gūžta,- atsakė Miriana.
Tuomet bibliotekininkė kažką pasižymėjo ir pasakė:
- Gerai, gali eiti,- šyptelėjo bibliotekininkė. Miriana įsidėjo knygą į rankinę, žusidėjo apsiaustą ir nupėdino į Didžiają salę užkąsti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: versapypce Rugpjūčio 19, 2009, 08:48:14 pm
Merej Harven reikėjo knygos "Visos istorrijos apie pelėdas" neradusi šios knygos parduotuvėje nusprendė pasižiurėti bibliotekoje.
-Labadiena- šypsodamasi pasisveikino Merė
-Sveika, gal padėti išsirinkti knygą a r ko nors ieškai?- pasiteiravo bibliotekininkė
-Taip, ieškau  Adelės Vanteros" visos pelėdų istorijos" ar turite šią knygą?
-O taip turime , eime- eidama kalbėjo Bibliotekininkė.
Priejusios istorijos skyrių abi sustojo. Bbliotekininkė kurį laiką ieškojo knygos, radusi padavė Merei.
-Na štai, eime užsirašysime- nusišypsojo bibliotekininkiė.
Priėjusios stalą bibliotekininkė pasiteiravo :
-Koks tavo vardas ir iš kokio koledžo esi- maloniai tarė.
-Merė Harven, Klastunynas.
- Klastuolė- nusišypsojo bibliotekininkė ir padavė Merej knygą.
-Ačiū labai- padėkojo Merė ir nubego i kolidorių nešina knyga.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mella Ferguson Rugpjūčio 20, 2009, 05:18:51 pm
Mella dvejodama įžengia į biblioteką,ir aikteli kiek daug čia knygų..
Man reikia Minos Marmarinos "Hogvartso paslaptys"
Mella šiaip ne taip suranda ir nuneša bibliotekininkei.
-Norėčiau pasiimti šią..
-Iš kurio koledžo?
-Varno Nagas..Mella Ferguson.-Nusišypso
-Taip.Gerai.
Mella išeina iš bibliotekos jau atsivertusi knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 02:25:42 pm
Atėjusi į biblioteka Ashley apsižvalgė, čia buvo tiek knygu! Kad net akys raibo:
- Vau...buteent šitiek knygu ir isivaizdavau,...kėkviena diena čia ateisiu ir perskaitysiu po viena knyga. Ashley nusišypsojusi nulėkė ieškoti kokios įdomios knygos. Po keliu minučiu Ashley jau sėdėjo prie vieno iš staleliu ir skaitė knyga pavadinimu "Neišaiškintos Hogvartso mįslės" ši knyga atrodo išties labai sužavėjo mergaitė. Ashley sėdėjo čia ilgai bet tikrai nenuobodžiai...Praėjus triejoms valandoms, ši jau buvo baigusi skaityti knyga, ja padėjo į vieta ir lėtu žingsniu išėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: versapypce Rugpjūčio 22, 2009, 05:55:18 pm
Merė įėjo į biblioteką, nešina knyga "Visos istorijos apie pelėdas" atėjo  norėdama gražinti ją  į biblioteką ir pasimti naujają. Apsižvalgė bibliotekininkės nes jos nebuvo. Hm. kur ji idomu..? gal vėliau ateisiu.. bet regis pora  mokinių sėdi gal palauksiu Truputi palaukus atskubėjo bibliotekininkė.
-Atleisk brangioji buvau išejus ar labai ilgai lauki?- paklausė bibliotekininkė.
-Nelabai, štai noriu gražint knygą ir pasimt naują. - nusišypsojo Merė.
-Ar patiko knyga?- pasiteiravo ji, kažką rašydama į lapelį.
-Taip labai , sužinojau daug ko naujo. ir labai noriu pelėdos.- atsakė merė.
- O, gal tau padėti ką išsirinkti?
-Taip, gal turite transfiguracijos įdomybių?
-Žinoma , ateik.- vesdama kalbejo bibliotekininkė. Puiku galėsiu daugiau ko sužinoti.. Mastė merė kol bibliotekininkė ieškojo knygos. Suradus padavė Merei. Knyga vadinosi "transfiguracija ir netik" atrodo įdomi..
-Štai daug ko sužinosi iš šios knygos - nusišypsojo ji Merei.
-Labai ačiū- Padėkojo Merė
-Prašau- atsakė bibliotekininkė o Merė nuskubėjo prie stalo skaityti naujosios knygos .
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liza Grew Rugpjūčio 23, 2009, 01:12:07 pm
Liza įejo i bibliotkeą, apsižvalgė. Biblioteka buvo jauki. Mokinių buvo nedaug. O prie stalo sėdėjo moteris.
Liza priįėjo prie moters.
-*Sveiki, noriu išsirinkti knyga ghal padėtumėte?- maloniai tarė
-*Žinoma kokios norėtum?
-*Ko nors įdomaus apie hogvartsą gal- susimastė Liza. Būtų neblogai sužinot kažką daugiau..
-* Žinoma ateik- vedėsi Liza bibliotekininkė
Paieškojusi , padavė Lizai knyga pavadinimu  "Hogvartso legendos"
-*Įdomi knyga tikrai- pakomentavo apie iknyga jai bibliotekininkė.
-* Pasakyk savo vardą ir koledžą.
-*Liza Grew, Grifų Gužta. - atsakė Liza
-*Štai, smagiai skaityk- Ir nusišypsojo bibliotekė.
-*Ačiū- padėkojo, ir nuėjo prie mergaitės žaliu ženkleliu  ant apsiausto. Regis iš Klastunyno..
-*Sveika, aš Liza o tu? - nusišypsojo mergaitei
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: versapypce Rugpjūčio 23, 2009, 03:04:36 pm
Štai čia sedėdama Merė išgirdo kažką traukiant kėdę. Apstulbusi pakėlė galvą.
Tai buvo Mergaitė. Raudona.. hmm iš grifų gūžtos..
Mergaitė pasisveikino ir prisistatė. Ji buvo Vardu Liza . Miela..
Merė Nusišypsojo mergaitei.
-Sveika,Aš vardu Merė - nusišypsojo jai.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ieva Rugpjūčio 30, 2009, 03:15:35 pm
Karmen pravėrė bibliotekos duris.Dauguma šalia stalų sėdėjo klastuolės ir klastuoliai.Iš savo koledžo ji pamatė tik tris merginas kiek vyresnes už ją pačią.
Karmen nužingsniavo prie knygų lentynų.Knygų buvo tiek daug,kad net sunku buvo išsirinkti patinkamą.Staiga akis užkliuvo už knygos "Hogvartso istorija",kurią parašė Hogvartso komanda. Karmen pasičiupo knygą ir nupėdino prie staliuko.
                          ***

-Atleisk,mergaite,-skyrių Pcihaų menas nutraukė malonus bibliotekininkės balsas.-Tu sėdi čia jau tris valandas,visi išsiskirstė.
-Oi!Atleiskit,-atsiprašė Karmen.-Aš Karmen Border,man labai patiko jūsų knyga.
-Hm...Meilute,tu gali pasiimti tą knygą.
-O!-vėl pašoko Karmen .-Nežinojau,kad galima...
-Tikrai galima,-patikino bibliotekininkė ir leido Karmen išsinešti Hogvartso istoriją.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: George Smith Rugpjūčio 31, 2009, 12:50:08 pm
George nuėjo į biblioteką ir pažiurėjo į ją. Jisai pradėjo kažko ieškoti, bet nežinojo, ko. Pagaliau jį patraukė knygą ,,Kaip sukurti Burtažodį". Paėmė ją į rankas ir atsivertė vidų. Knyga buvo sunki, todėl jisai nusprendė ją padėti atgal ir išvis išeiti iš bibliotekos. Beeidamas pamatė bibliotekininkę, įsisteibelijusią į jį. Tada skambiu balsu išdainavo:
 - Viiisooo gerooo...
 - Vaikeli, ar jokios knygos neimsi?
  Ji žvelgė klausiamu žvilgsniu. Akys išpūstos. Georgepasijuto nejaukiai, tad sugrįžo. Peržvelgė visas lentynas ir pasiėmė septynias knygas: ,,Kvidičas Amžių Bėgyje", ,,Kaip sukurti Burtažodį". Nuėjęs prie biblio tekininkės ir vėl pajuto jos nemalonų žvilgsnį. Tada, kol ši dar nepamatė knygų, kurias jis laikė, George nubėgo ir padėjo jas į lentyną. Tada greitai, neatsisukdamas išbėgo iš bibliotekos.
 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 31, 2009, 07:11:46 pm
Miriana atėjo į biblioteką. Ji iškart priėjo prie bibliotekininkės ir pasakė:
-Laba diena. Aš atnešiau knygą, kurią buvau pasiėmusi,- pasakė Miriana.
- Ir koks tavo vardas bei iš kokio tu koledžo? - paklausė bibliotekininkė.
- Miriana Lendal iš Grifų Gūžtos.
- Aišku. Kokią knygą atnešei?
- Tai Eduardo Remkinso knyga "Juodasis Krištolas",- pasakė Miriana ir padavė bibliotekininkei knygą.
Ji kažką pasižymėjo savo knygoje, o gal ir sąsiuvinyje ir nunešė knygą padėti į vietą. Gal dar kokią knygą pasiimti? Nors ir taip tingėsiu skaityti. Miriana apžvelgė biblioteką. Ten buvo daugoka mokinių, kurie mokėsi. Gal ir man pasimokyti? Ai, tingiu. Einu, geriau kur nors pabūvoti. Miriana apsisuko ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 06, 2009, 02:29:23 pm
Amanda įėjo į biblioteką, ir nusistebėjo kiek daug knygų ir vietos šioje bibliotekoje. Argi tai mokykla? Vojej... Turėčiau rast kažką paskaityt tikrai. Nusišypsojusi patraukė prie pirmosios lentynos.
Burtai... mhm.. Nieko gero.. Hogvartso paslaptys..augintinių priežiura... traukdama knygas sau kuždėjo. Magijos keistenybės..
mmm... būtų idomu.
Nešina knyga nuskubėjo prie stalo paskaityti knygos. Paskaitydama kas įdomiausia, ir kas labiausiai traukė Amandą nunešė knygą į lentyną. Jau stovėdama prie durų pamatė bibliotekininkę iš kažkur ateinant.
-Labadiena- pamojavo Amanda.
-Sveika. Ar isirinkai knygą?
-Aš jau čia paskaičiau. Gal kitą kartą ateisiu- nusišypsojo.
-Iš švilpynės esi?- Nusišypsojo Amandai.
-Taip- atidarydama duris atsakė - Viso- ir išėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Jane Wess Rugsėjo 18, 2009, 06:18:46 pm
Jan bevaikščiodama koridoriais užsuko į biblioteką.
Knygos.. Geriausios knygos uždraustajame skyriuje. Mergina klastingai nusišypsojusi pradėjo ieškotis knygos. Nuobodu, čia visos knygos tokios kurias be vargo gauname pamokose. Susimąstė mergina.  Nuėjusi prie durų išgirdo kažką šaukiant . Jan apstulbusi atsisuko. Tai  buvo bibliotekinkė.
-Ar isirinkai knygą?- Nusišypsojo ji.
-Ne- šaltai atrėžė. - Visos šitos knygos nuobodžios. - Dirbtinai nusišypsojusi išskubėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Oresta Rugsėjo 19, 2009, 03:37:21 pm
Oresta užėjo į biblioteką. Taigi, taigi, taigi... Kokia čia knyga įdomesnė būtų?Mergaitė perėjo lentynas ieškodama įdomios, bet nesugebėjo tokios rasti. Tuomet pradėjo ieškoti, kitame bibliotekos gale, vėliau kitame...Aš rasiu kygą ar ne? Oresta nepastebėjo, kaip į kažką atsitrenkė.


[[Qr: per trumpas post'as]]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Jane Wess Rugsėjo 19, 2009, 03:43:05 pm
Jan užėjo į biblioteką. Pamačiusi švilpę kurią kažkada
matė žiobarotyroi, nuėjo pas ją.
-Kažko nerandi?- Piktai nusijuokė.
-O tu ar žinojai kad geriausios knygos uždraustajame?- Išsiviepė Jan.
-Turbūt ne- Vaikiškai mielu balsu atsakė Grifė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Oresta Rugsėjo 19, 2009, 03:46:09 pm
Į ką aš atsitrenkiau?
- O labas. Nerandu nieko gero. Bet uždraustasis skyrius manęs netraukia. Mane labiausiai traukia nuotykių knygos. - šyptelėjo.
Bėje, gal žianai, kur čia artimiausias tualetas?-parodė į maisto dėmę mergaitė.- manreikia tą daiktą išsiplauti...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Jane Wess Rugsėjo 19, 2009, 03:49:34 pm
Dieve kokia nevėkšla. Pavartė akis mergina.
-O taip žinoma žinau. Jis 4-ame aukšte. -Klastingai nusišypsojusi tarė.
-Vojei atleisk pamiršau, jus regis nesate drąsūs kad eitumėte į uždraustajį, nebent- Susimąstė Jan.
-Daiktą...- Kur ji taip isipurvino? Nevėkšla Dar kartą mintyse pakartojo.
-Eime , į mirtos tuoletą.- Dirbtinai nusišypsojusi atsitraukė nuo mergaitės ir pradėjo eiti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Oresta Rugsėjo 19, 2009, 03:51:43 pm
Oresta kreivai pasižiūrėjusi į mergaitę, greičiausiai suprato, ką galvoja.
Ne... Jeigu ji galvoja, tai ką aš manau, jai geruoju tikrai nesibaiks...
Dar truputeli apsidairiusi, pasitaisiusi plaukus, mergaitė nuėjo paskui Jane.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Xantoria Taraxanum Rugsėjo 19, 2009, 04:35:28 pm
Oresta kreivai pasižiūrėjusi į mergaitę, greičiausiai suprato, ką galvoja. Ne... Jeigu ji galvoja, tai ką aš manau, jai geruoju tikrai nesibaiks... Mergaitė nuėjo paskui Jane.

[[[Šį kartą 2 eilučių nepakaks. Dar bent 3 turi prirašyti.]]]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Inkognito Rugsėjo 20, 2009, 01:17:30 am
Ozas stovėjo atsirėmęs į sieną, prie pat bibliotekos durų. Jo žavus veidas, buvo paslėptas sidabrinių plaukų, kurie slėpė jo veidą nuo viso pasaulio. Ozas pasitaisė plaukus, kad jie nekristų ant jo ramaus veido. Jo akyse, skirtingai nei veide, matėsi rūpestis ir kažkokia keista širdgėla, kuri netiko su jo idiotiškai linksmu charakteriu. Ozas, vis dar remdamasis į sieną, susmuko, padėdamas savo nuostabų užpakaliuką ant grindų. "Gyvenime yra akimirkų, kurios pakeičia visą gyvenimą." Taip man kartą pasakė Abelis. "Žinios, ne visada yra geras dalykais, kartais jos gali sužeisti ir netgi pribaigti žmogų." Taip man yra pasakęs tėtušis. Taigi atėjo laikas pasirinkti. Ar aš ir toliau stengsiuosi ignoruoti viską kas vyksta aplinkui mane. Juk turėjo būti priežastis išsiųsti mane į šitą mokyklą. Ozas iš lėto atsistojo ir paėjęs kelis žingsnius atsidūrė prie bibliotekos durų. Jis, pirštų galiukais švelniai palietė rankeną. Nuo pat atvykimo į šią mokyklą, aš gyvenau tarytum sapne, kuris niekaip nesibaigė, jeigu aš ir toliau save apgaudinėsiu, kad nesu burtininkas, tada sapnas virs košmaru. Tada aš nesuprasiu ką man norėjo pasakyti Abelis ir kas iš tiesų esu aš ir mano šeima. Prieš mane yra du keliai: pirmas, kad iš manęs niekad neišeis geras burtininkas, grįžti namo į įsivaizduojamai normalų gyvenimą, kitas, tai pripažinti kad esu burtininkas, suprasti aplink mane esantį pasaulį ir tai ką kiti nuo manęs nori nuslėpti, net jeigu galų gale būsiu įskaudintas. Taigi, kurį kelią pasirinkti? Ozas tyliai kikendamas pradėjo lenkti durų rankeną. Atleisk, Alisa, bet aš dar negrįšiu namo... Jis lengvai atidarė duris ir įėjo į biblioteką. Liūdnai ir rimtai nužiūrinėdamas knygų lentynas, mąstė apie tai, kaip pasikeis jo gyvenimas. Pirmiausia, turėsiu apsimesti idiotu, aš nenoriu, kad kiti mokiniai manytų, kad aš galiu tapti jų varžovu. Tokie dalykai, tik pridaro problemų. Antra, man reikės mokytojos, kuri mane išmokintų magijos, nes per pamokas negalėsiu labai reikštis. Aš noriu tapti galingu, bet taip, kad to niekas nesužinotų. Taip bus daug smagiau. Ozas pasiėmė kelias magijos knygas pradedantiesiems, jas užregistravo pas kažkokią seną bobą, kuri jam nepatiko ir tas jausmas buvo abipusis, ką jis nusprendė iš jos veido išraiškos. Vaje, vos nepamiršau. Man teks kiek pakeisti išvaizdą. Iš kišenės išsitraukė kvadratinius, storais rėmais akinius, kuriuos jam buvo padovanojęs tėtušis. Užsidėjo juos ir susišiaušė plaukus, paversdamas juos panašius į kupetą šieno. Patenkintas nauju moksliuko įvaizdžiu išėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brek Terrat Rugsėjo 24, 2009, 08:01:26 pm
Brek sau linksmai atskubėjo į biblioteką. Įejusi labai nustebo dar seniai tiek knygų nebuvo mačiusi vienoje vietoje. Dažniausiai skaytydavo mamos knygas kurias jai davė Teta.  Brek net neapsižvalgiusi į biblioteką iškarto nuskubėjo prie lentynos, užkliuvusi už kažkurios lentynos iškrito viena knyga, Brek pasilenkė paimti ir pamatė jog tai tą pati knyga kuria labiausiai mėgsta, kuri liko dar nuo tada kai mama ją skaitė, Brek nustebino tai kad iškrito būtent ši knyga ir būtent tai jog šioje bibliotekoje tokios senos knygos. Ji žinojo jog hogvartsas jau sena pilis, bet vistiek negalėjo sustabdyt virpulio pilve kuris džiugino ir tuo pačiu stebino. Padėjo knygą į vietą ir ėmė apžiūrinėti kitas knygas. Brek labai mylęjo knygas jautėsi lyg būdama tarp kažko pažįstamo ir mielo. Paėmusi pačią pirmą knygą kuri pasitaikė, pradėjo ją skaitinėti. Knyga vadinosi Baladės Norinės "Vėjai pamiškėje" Pradėjusi skaityti pradžią net nepastebėjo jog skaito jau aštuntą puslapį. Nuostabi knyga. Pamanė sau Brek šyptelėjusi nuėjo prie moters kuri sėdėjo prie stalo ir kažką įtemptai rašė , Brek nenorėjo trukdyt tad atsisėdo prie stalo ir atsivertė knygą.
-Na, Brangute jau išsirinkai?- nusišypsojo moteris.
-Taip, Vėjai pamiškėje, padėdama ant stalo knygą pasakė pavadinimą.
Moteris matyt kai Brek sėdėjo nematė iš kokio koledžo ši, tad paprašė prisisatyti.
-Vardas pavardė ir koledžas.
-Brek Terrat . Varno nagas.- Nusišypsojo šiltai Brek ir laukė kol bibliotekinkė rašėsi lapelyje. Užrašiusi padavė Brek knygą ir palinkėjo įdomiai skaityti.
-Labai ačiū ir iki pasimatymo.- Nusišypsojo ir iškubėjo pro duris nešina knyga.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: siga Rugsėjo 27, 2009, 12:15:03 pm
Kamilė įžengė pro duris.Apsidairė.Biblioteka buvo erdvi.Mergaitė nusičiaudėjo.
-Apči!
Uch,gal bibliotekai reikia valytojo?Tiek daug knygų,ir visos dulkinos!
Kamilė apėjo biblioteką ir sustojo prie lentynos,kurioje švytėjo užrašas:''Knygos pirmakursiams.''
-Aha,ką mes čia turime...Informacinė literatūra,mitai,grožinė literatūra...Aha!
Kamilė čiupo mėlyną knygą "Vėjas medžiuose",bet pamačiusi suplėšytą viršelį,padėjo atgal.Kitų įdomių knygų,jos manymu,nebuvo.Ji dėl viso pikto pasiėmė ploną knygą "Meilės sala" ir kiek storesnę "Nimfodėjaus puota".Mergaitė pasiėmė knygas ir tiesiu taikiniu nuėjo prie ežero,ketindama ten ramiai paskaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sara Parkinson Spalio 04, 2009, 05:49:54 pm
Gal ir nekokia mintis nueiti į biblioteką?? Hmmm, bet jau, kad atėjau tai užeisiu.. Neskubančiu rankos mostu Sara atidarė duris. Taki buvo bibliotekos durys. Purvinos nučiupinėtos bibliotekos durys. Iš kart pakėlus akis nuo tokių pačių purvinų bibliotekos grindų gailėjai pamatyti daugelį lentynų kurias užpildė įvairių įvairiausios knygos. Būtent tai ir pamatė Sara. Tik ji nežinojo ko čia atėjo. Jai nereikėjo nei knygos, nei ko nors kito. Betikslis vaikščiojimas ir tiek. Sara apsimetė, kad domisi knygomis ir apėjo knygų lentynas. Taip pat apsimetė, kad nerenda jai reikiamos knygos. Tad supykusi apsuko kulnus tiesiai į duris ir šovė lauk pro duris. Nesuprantu savęs kodėl aš taip darau?? Gal man pasimaišė ar ką? Nei iš šio nei iš to ji ėmė juoktis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 05, 2009, 09:09:10 pm
Miriana atėjo į biblioteką. Ten ji priėjo prie kėdės, užkabino ant jos mantiją ir ėjo ieškoti knygų. Man reikėtų knygų apie goblinus. Įdomu, kur jos yra.... Miriana priėjo prie lentynos ir ėmė ieškoti raidės „G“. G,g,g... Kur ji... Goblinai.... Štai. Miriana išsitraukė knygą, kurios pavadinimas buvo „ Goblinų valdžia“. Miriana greit pravertė knygą. Joje nebuvo daug paveiksliukų, tačiau jų užtenka tiem, kas moka naudotis knyga. Mergina paėmė knygą į rankas, nusinešė prie stalo, kur netoli kabėjo Mirianos mantija, atsivertė knygą, išsitraukė užrašų knygutę ir ėmė rašyti.
   Faktai ir bruožai apie goblinus:
•Goblinai yra gana irzlūs, lengvai supyksta.
•Goblinų dažniausia darbovietė – įvairūs bankai. Pavizdys – Gringotso bankas.
•Praeityje goblinai yra sukilę prieš burtininkus.
•Taika tarp burtininkų ir goblinų nėra stabili.

Tai užsirašiusi, Miriana nunešė knygą, užrašų knygutę įsidėjo į krepšelį, užsidėjo mantiją ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Megan Lanson Spalio 21, 2009, 07:31:58 pm
Megan pravėrė sunkias bibliotekos duris ir įėjusi burbtelėjo trumpą pasisveikinimą moteriai, sėdėjusiai netoli popieriais bei knygomis nukrauto stalo. Aha! Tai štai kaip atrodo panelė Blogas Burnos Kvapas ir jos dulkėse skendinti tvirtovė. Pamanė Meg ir dėmesingai apsižvalgė. Patalpa skendėjo prietemoje, deglai blausiai degė ant sienų parodydami krūvas dulkių skraidančių ore. Liepsnelės šokčiojo mergaitės akyse kol galiausiai ji sukruto veikti.
- Graži diena ateiti į biblioteką. Kaip kažkada sakė mano pažįstama: kai manai, kad labai labai nuobodžiauji - nueik į biblioteką ir iš karto pakeisi nuomonę! - Garsiai kalbėjo sau klastuolė paslapčiomis šnairuodama į bibliotekininkę. Pastaroji tik pavartė akis ir vėl įbedė savo kumpą nosį į knygelę priešais. Tik pamanykite, ,,Kaip rasti savąjį burtininką ant baltos šluotos"! Och, ta užkietėjusi senmergė tikisi rasti kokį nelaimėlį, kuris pasirašytų mirties nuosprendį ir susidėtų su ja? Šventas Voldi, reikės pasidomėti ar jos protėviai ne goblinai ar troliai. Klastuolė tyliai sukikeno ir rankos mostu nusiėmė apsiaustą, kuris greitu metu atsidūrė ant senos pakabos tarp daugybės kitų, su spalvotomis emblemomis priekyje. - Jums leidus einu pagadinti porą knygų.
Galantiškai pridūrė mergaitė ir greitu žingsniu atsidūrė tarp daugybės lentynų saugančių storas burtininkystės meno ir ne tik mokančias knygas. Pirštais braukdama per knygų nugarėles sekcijoje su raide ,,K" Megan staiga rado būtent tą kurios reikėjo. Tiksliau, kurią skaitė bibliotekininkė. Apynaujė knygelė šleikščiai rožiniu viršeliu ir sidabrinėmis raidėmis turėjo tikrai patraukti daugumos dėmesį. Čiupusi norimą skaitalą klastuolė atsisėdo prie stalo, viduryje bibliotekos, ir atsivertė pirmąjį puslapį. Rožė Van Miailina dėstė slapčiausias vyrų sužavėjimo paslaptis kaip tik galėdama aukštindama savo knygiūkštę. Pasak moters ,,Kam turėtų rūpėti goblinų karų trilogijos, vampyrų medžioklės ypatumai ar kitokie bulvariniai skaitalai, kai per tą laiką gražiausi ir nuostabiausi magai būna vedžiojami už nosies tikrų žiežulų? Griebkite šią knygelę ir galėsite drąsiai teikti, kad dalies savo gyvenimo nenuleidote vėjais. Rašydama šią knygą ir naudodamasi savais patarimais sudariau ilgiausią eilę jaunikaičių prie savo širdies, kurie dėl manęs būtų saulę ant lėkštutės patiekę." Purtydamasi nuo šleikštulio besikaupiančio burnoje Meg toliau skaitė veikalą. Tik akimirkai ji pakėlė akis ieškodama kokios nors mergaitės ar berniuko su kuriais galėtų persimesti pora žodžių. Megan ausis staiga pasiekė priepuolį varantis kikenimas iš bibliotekininkės lūpų. Įsikniaubusi į knygelę ji kvatojo vis žvilgtelėdama į tekstą ir valydamasi juoko ašaras. Bibliotekininkė murmėjo po nosimi neaiškius žodžius susijusius su viralais, nuostabiausiais burtininkais ir senais, sudarydama tikrą žodžių maišalynę. Neištverdama Meg prunkštelėjo priversdama moteriškę surimtėti, arba eiti išsijuokti į tualetą. Meg taip pat buvo ne pro šalį nueiti į tualetą. Neišsijuokti, o išsivemti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alisa Vandormon Spalio 26, 2009, 02:10:24 pm
Alisa sunkiai pravėrė stiklines duris.Jos netik sunkiai darėsi,bet Ali viena sveika ranka taip pat nepajėgė greitai suktis.Durys pagaliau prasivėrė,o mergaitė vos neišsitėškė ant šaltų bibliotekos grindų.Ta nukvakus Pomfri užraizgė man ranką bintais,visokiais skudurais ir dabar negaliu pasijunti!Grrrr...
Alisa nosies tiesumu nulėkė prie pirmakursiams skirtų enciklopedijų.
-Aha,gerai,prieš egzaminus man reika pasiimti knygą apie...Magiją!
Ko man reikia...Apie žiobarus.Jų aš niekaip nesuprantu.Žžž...Žvaigždės...Žvieglys.. .Ne,per toli nuėjau.Man reikia....Žio...Žio...Žiobarai,štai!Apie žiobarus Alisa rado dvi knygas.Viena vadinosi ''Pamąstymai apie žiobarus'' ir ''Žiobariška enciklopedija pirmakursiams".Nors mergina nenorėjo atrodyti kaip moksliukė,pasiėmė abi knygas.Pravers.Dabar dar vienas dalykas,kurio aš niekad nesupratau...ANJM.Netrukus klastuolės rankose atsirado dar kelios knygos:"Kokia tavo ateiris?","Stebuklingosios žolelės ir augalai","Limax ir kiti neįprasti burtažodžiai pirmai klasei",Paprastoji magijos teorija".
Ji, panaši į varnanagę ,priėjo prie bibliotekininkės,kui buvo neta koja išlipus iš lovos,ir su sunkiu nešiniu prisėdo prie vieno staliuko.Netrukus pastebėjo bevaikštančią klastuolę.
-Hei!-smagiai suriko.-Kokios knygos ieškai?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Megan Lanson Spalio 26, 2009, 03:19:09 pm
Megan pakėlė galvą nuo knygos. Prieš ją sėdėjo Alisa su keliais sunkiais skaitalasi ir bandė nevykusiai ją užkalbinti. Vangiai šyptelėjusi Meg apsidairė. Keli varniukai nekantriai diskutavo apie požemiuose vyksiantį Helovyno vakarėlį. Tai, sekundės dalį, nutraukė mergaitės mintis. Vakarėlis? Ar jie juokauja?! Kol aš čia tūnau vyksta kažkoks nuostabus party? Švenčiausioji Bellatrix, šalin knygas kai laukia linksmybės. Mhm, gal reikėtų ir ją pakviest... Klastuolės akys vėl nukrypo į Ali. Galiausiai mergaitė, po trumpos pauzės, nusprendė prabilti.
- Aš jokios knygos neieškau, kaip matai jau skaitau, - išsišiepusi pradėjo Megan sukdama plaukų sruogą aplink pirštą. - ,,Kaip surasti pasakų magą ant baltos šluotos". Supranti, bibliotekininkė parekomendavo. Mhm, o tu ką čia skaitai? Seki varnių pavyzdžiu ir kremti mokslus? - Klastuolė sukikeno ir atgalia ranka čiupo pašnekovės rankose esančią knygą. - Nuooobodu, ačiū gal kitą kartą.
Žiovaudama pasakė Meg ir padavė knygiūkštę atgal. Jos žvitrios akys žvelgė į mergaitę su susidomėjimu ir nepatiklumu. Jos galvoje kirbėjo begalės sakinių, žodžių, šauktukų ir kablelių, kuriuos ji greitai galėjo paversti į suprantamą kalbą. Meg pasidarė šiek tiek nuobodu sėdėti bibliotekoje tad ji norėjo jau skrieti iš patalpos kur nors kitur. Pirmoje vietoje buvo užrašytas paslaptingasis vakarėlis. Nelaukdama kol pašnekovė prabils mergaitė vėl prasižiojo kažką kalbėti.
- O tu žinai apie tą Helovyno vakarėlį? Kiek girdėjau jis vyksta, o aš baisingai noriu nueiti. Tiesiog nuostabu, kad spėjau iš namų atsivežti nesenai pasigamintą kostiumą - jis man puikiausiai tiks. Ach, turbūt dar neprisistačiau. Aš esu Megan, bet gali vadinti Meg ir jokiu būdu ne Mege, nes čia toks kaip ir v.i.p. pavadinimas, - garsus prunkštelėjimas nuaidėjo per visą, tyloje skendinčią biblioteką. Tas slegiančias tylos akimirkas skaidrino skardus mergaitės balsas, lyg tyras vanduo kokiam nors ištroškusiam nelaimėliui. - Ir kiek žinau tu dar nepasakei man savojo vardo, ar ne?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alisa Vandormon Spalio 28, 2009, 12:07:03 pm
Alisa padėjo galvą ant didžiulės knygų krūvos.
-Tikrai ne.Varnos tai kiekvieną dieną mokos,o aš noriu vistiek į kitą kursą pereit,tad tenka...-mergaitė išklausė,ką pabaigė sakyti Megan.
-O taaaip.Vakarėlis...Maniau,kad jiss vyko prieš kelias dienas!Ak taip...Grifė man melavo.Ir kai nuėjau pas kvailę Pomfri,tai aplinkuj nė gyvos dvasios!Išties,nebuvo jokios dvasios!O juk pasak jos,Helovynas...
-Tiesa,-Ali buvo supykusi ant grifukės.-Aš Alisa.Kaip matai,iš Klastunyno.Ir neturiu nė trupinėlio proto.
Jei išties tu įsitikinusi,kad Helovyno vakarėlis jau dabar,tai sutikčiau eiti drauge.Bet pirma turėsiu nueit į bendrąjį kambarį,kad pasidėčiau knygas,ir susirasčiau kokį kostiumą.Turiu vieną kažkokį,atrodo,bet nežinau,ar jis tinka.
Klastuolė dar apžvelgė biblioteką.Ten makalavosi kažkokie grifai ir vienas švilpis.
-Taigi,Meg,aš jau eisiu.Jei nori,einam kartu.Negaliu praleisti siaubo vakarėlio.Ir progos pagąsdinti dundukus švilpius,-tai pasakiusi ji pakišo koją švilpukui,bet šis pasuko kitu keliu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Megan Lanson Lapkričio 02, 2009, 02:57:14 pm
- Ate ate, Tinki Vinki. Ate ate, Lelia, atee... - Staiga Meg apsižvalgė pajutusi keistus žvilgsnius smingančius jai į veidą. Gash, ką aš čia nusišneku? Klastuolė nejaukiai permetė akimis auditoriją ir pastebėjusi, kad Alisos bibliotekoje jau nė kvapo mergaitė susiruošė eiti ir pati. - Bibliotekininke, ačiū už šiltą priėmimą!
Sumurmėjo Meg lėtai sėlindama prie išėjimo. Jos veido išraiška pasikeitė tik tada kai išgirdo piktą bibliotekininkės toną, liepiantį padėti paimtas knygas į vietą. Yeah, yeah. Suirzusi mergaitė nutėškė paimtą knygelę kur papuola ir greitu rankos mostu užsidėjo apsiaustą. Nuo medžiagos dvelkė maloni šiluma, kuri greičiau migdė nei šildė. Yay, į vakarėlį, nors ir pavėluotai. Pasitaisiusi apykaklę Megan užsisagstė paskutines sagas ir užsidėjo gobtuvą. Jo viduje vis dar buvo kažkokių neaiškių lapų bei žolių ir tai tikrai neteikė komforto.
- Knygą padėjau, nieko neimu, ačiū, viso, - blogo. - Gero!
Nusišypsojusi Megan greitu žingsniu pasileido bėgti iš bibliotekos į Helovyno vakarėlį. Apsiaustas plaikstėsi į šonus nors mergaitė ir prilaikė jo skverną. Posūkis. Dešinėn, kairėn. Vos neatsitrenkusi į sieną klastuolė dingo, palikusi mažas, nykias bibliotekos dureles gale.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: AmelijaGryn Gruodžio 02, 2009, 11:50:50 pm
Amelija linksma atšuoliavo i biblioteka. Reikia susirasti keleta knygu prieš prasidedant pamokoms, kad nuejusi i pamokas nesijausciau kvailesne už kitus - susimaste mergaite. Ji nubego prie nuodu/vaistu skyriaus ir surado knyga apie kulinarija. Kažin kaip ji cia pateko?
Mergaite atsiverte knyga:
Citata
Kaip paruošti tikrai skanius patiekalus nanaudojant magijos? Pono Knight'o patarimai:
  • Naudojimasis virykle
  • Gaisro gesinimas
  • Tikrinimas ar maistas neužnuodytas
ir kiti patarimai tik šioje žiobariško maisto gaminimo knygoje...
Hmm... gal ir įdomu susimastė mergaitė... užmiršusi ko čia atėjo pasiėmė knygą ir nuėjo prie stalo paskaityti...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Eva Gruodžio 29, 2009, 09:58:24 pm
Eva atskubėjo į biblioteką. Pasilabinusi, su keliais draugais, puolė prie lentynų ieškoti "Tūkstantis magiškųjų gyvūnų". Niekur nerasdama knygos, varniukė bumbėjo.
- Nėra...
Atsiduso ir priėjo prie paskutinės lentynos. Pagaliau Eva rado knygą. Pavarčiusi ją, Evė įsitikino, kad tai ta knyga kurios ieškojo. Padėjusi ją ant stalo, sutvarkė biblioteką. O kai atsisuko imti knygą, jos neberado. Apsidairiusi, Eva pamatė vaikiną, kuris jau ėjo prie išėjimo su jos knyga.
- Ei! - sušuko ji ir puolė prie berniuko. Atėmė knygą ir paaiškino, jog knyga jos. Susiraukusi mergina išėjo  iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nicole White Sausio 06, 2010, 10:07:40 pm
Persirengusi sausais drabužiais Nicole nusliūkino į biblioteką.Susirado knygą apie Trolių atakas ir ėmėsi nuobodaus,bet jai patinkančio darbo-skaityti.Mergaitei patiko knygos,bet ypač-romanai ir nuotykiai,iš kurių gali sužinoti plačiau magijos pasaulį.Švilpukė įsigilino į knygą ir nepajuto,kaip greit praėjo laikas.Mergaitei knyga pasirodė neperlabiausiai įdomi.Tuomet ji rausėsi lentynose,surado dar tris jai nelabai "kimbančias" knygas.Tai apie Drakonus ir slibinus,tai apie vandens gyvius,tai apie burtininkų buities gyvenimą.Ir pagaliau surado jai tinkančia-apie narsuolį Gorbotėjų,kuris,pasitelkęs savo drąsa ir gudrumu,sugebėjo apgauti juodosios magijos žinovus,kitaip tariant-blogį.Bėgo valandos,slinko lėtai,bet Nicoles netrikdė nei pašaliniai garsai,nei alkanas ir gurgiantis skrandis.Mergaitė žvilgtelėjo į laikrodį-beveik pietų metas.Ji išskaitė net 4 valandas!Švilpė užvertė knygą sustojusi įdomiausioje vietoje ir išgirdo lėtus žingsnius.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Soport Agneu Sausio 09, 2010, 06:01:20 pm
Soport išsidžiovinusi rūbus ir iš naujo apsirėdžius įslinko į biblioteką. Čia turėjo būti ir Nicolė. Iš lėto ir tyliai slampinėdama po biblioteką, mergaitė pamatė savo draugę sėdinčią ant vienos nušiurusios kėdės prie ilgo ir vientiso stalo, prie kurio buvo pristatyta ar ne dvidešimt kėdžių. Soport apsidžiaugusi pradėjo skubėti prie draugės, bet vienoj lentynoj pamatė ją sudominusią knygą apie fėjas, tad jos žingsnis sulėtėjo, ir galiausiai visai sustojo. Mergaitė pasiėmė tą knygą ir pajudėjo link draugės. Ši jau buvo užvertusi knygą.
-Labukas,- pasisveikino Soport ir šlestelėjo šalia,- taip ir maniau, kad jau būsi čia. Ar jau išsausėjai? Neskauda gerklės ar dar ko?
Soport akys nukrypo į užverstą knygą.
-Ką skaitai?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nicole White Sausio 09, 2010, 06:10:42 pm
Nicole išgirdo žingsnius.
-Labukas,-maloniai šyptelėjo ir atstūmė greta esančią kėdę.-Ką skaitau?Apie Gorbutėjų,drąsų magą,kuris kaunasi su kažkokių padaru...Nespėjau perskaityti.O tu ką pasiėmei?-mergaitė pasilenkė pažiūrėti,koks knygos viršelis.
-O!Fėjos!Juk tu irgi fėja,ar ne?Prie ežero nespėjai papasakoti apie fėjų gyvenimą...Gal galėtum dabar?Beto,tu klausei,ar nesušalau.Žinok,laimei,ne.
Nic atsilošė ir pasirąžė.Rankos ir kojos buvo sustirusios dėl ilgo skaitymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Soport Agneu Sausio 09, 2010, 06:20:33 pm
Soport susidomėjusi apžiūrinėjo mergaitė knygą, kol ta pasakojo apie ją ir padėjusi pasiėmė savo.
-Na ne visai aš fėja. Tik pusiau, jeigu man bus lemta, ar kaip ten, tiksliai net pati nežinau, tai septyniolikos metų, kai būsiu pilnametė gali būt, kad pavirsiu fėja. Fėjos, dėl išvaizdos, tai turi sparnus, su kuriais gali skraidyti, bet tik iki tam tikro amžiaus, pavyzdžiui, iki na penkias dešimt metų. Fėjo gyvena trumpiau negu burtininkai, ir jų gyvenimo ilgį lemia aplinka. Tarkim, kur šilta ir daug gamtos, ten fėjos gyvena ilgiau, o mes su mama gyvenam pakankamai šiauriau, todėl bent jau jos gyvenimas bus trumpesnis už tėvo. Fėjos turi savo magiją. Jos turi kitokių galių, jos gali bendrauti su gamta, supranta medžių kalbą, gyvūnų elgesį ir t.t. Jos moka neskriausdamos gamtos, gauti iš jos tokių gėrybių, apie kokius burtininkai tik gali pasvajoti, užtat fėjų eliksyrai, milteliai ir kitoki magijos pagalbininkai yra labai brangūs ir vertinami. Aš mamai parašiau laiškelį, kad atsiųstų, man kokių burtų fėjų, tai kai atsiųs galėsiu ką nors parodyti. Fėjos netgi turi kitokius burtažodžius, jos gali pagydyti sudėtingesnes žaizdas, negu burtininkai, priklausomai dar nuo fėjos galių, kai kurios fėjos-lyderės, gali prikelti iš mirties kai kurius augalus ir gyvūnus, deja ne žmones ar kitas fėjas. Fėjų gyvenimas yra labai platus, galėčiau pasakot ir pasakot, bet nežinau kiek tau tai įdomu ir ką norėtum sužinoti.- Soport  nusišypsojo. Jai buvo smagu kalbėti apie fėjas, nes pati labai troško kuo greičiau ja tapti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Sausio 09, 2010, 07:03:43 pm
Profesorė atėjo į biblioteką. Kadangi vienas mokinukas, Qranei einant iš Trijų šluotų į pilį vos nepataikė astronomikei į galvą, ji buvo nekokios nuotaikos. Ypač esant prie vaikų. Moris apžvelgė biblioteką. Ten buvo tik vaikai. Aišku, bibliotekininkės neminėsim. Ji taip pat atrodo tarsi vaikas. Omg... Nesamonė. Ir kur man dabar rasti tą knygą? Aišku, bibliotekininkė nežinos, nes ji, turbūt nėra net nosies įkišusi į Uždraustajį skyrių. Žinoma, ta knyga Uždraustajame skyriuje... Profesorė ilgai nestoviniavusi, greitu žingsniu ėjo prie Uždraustojo skyriaus, įsisukusi į savo mantiją. Jau darant skyriaus duris, tarp profesorės ir durų išdygo figūra. Tai buvo bibliotekininkė. Ji tarė:
- Na ką, pagaliau pagavau tave, mergyt.
- Ką čia man sakot? - pasipiktinusi pasakė Qrane.
- Jau daugelį kartų tave vis pastebėdavau, kaip vis čia įlįsdavai. Pagaliau tave sučiupau.
Astronomikė pasipiktino dar labiau, nusiėmė nuo galvos gobtuvą ir piktai dėbtelėjo į bibliotekininkę.
- Ak, atleiskit, sumaišiau jus su...
- ...mokine? - užbaigė moteriškės mintį. - Aš tikrai neturiu noro su jumis diskutuoti, tad tik pasakysiu, kad geriau įsitikintumėt, prieš apkaltindama profesorę. O dabar atleiskit, neturiu laiko. Turiu eiti.
Qrane apėjo bibliotekininkę ir įžengė į Uždraustajį skyrių. Prieš tai dar pamatė akies krašteliu, kaip bibliotekininkė susigėdusi nueina...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nicole White Sausio 11, 2010, 07:10:30 pm
Nicoles dėmesį trumpam nukreipė atėjusi astronomijos profesorė.Ji nejučiomis sukikeno,bet tikriausiai niekas to nepastebėjo.Tuomet bandė surasti savo atminty,ties kur baigė šnekėtis su Soport,ir galiausiai prisiminė.
-Na,taip,fėja būti tikriausiai labai įdomu...-ji niūriai pasižiūrėjo į savo apyrankė,ant kurios puikavosi šluotos atvaizdas.Gal jai pasakyti?Jau ilgą laiką bendrauju,nepastebėjau,kad ji kažkokia...kitokia.Kad gali būt paslapčių išplepėtoja...
-Ps,-tyliai sušnarpštė ir apsidairė.-Paklausyk.
Mergaitė vos girdimai atstūmė kėdę,atsistojo,apvaikščiojo visą biblioteką.Visuose koridoriuose apsisukiojo.Ir ne dėl to,kad ieškojo kokios knygos.Dėl to,kad tyrinėjo aplinką.Aplink buvo  tylu tylu.Net per nelyg tylu.Nicole kiek prisimerkusi vėl grįžo prie stalo,prisėdo greta Soport ir vos ne pašnibždomis ėmė kalbėti:
-Tau turiu papasakoti vieną dalyką.Atsimeni tą dieną,kai susitikome pelėdyne...Be abejo,atsimeni.Poto,kai mes išsiskyrėm,aš nuėjau į Švilpynės kambarius...Ir užmigau.Buvau baisiai išvargusi.Susapnavau,kad aš naktį bėgau iš pilies į mišką apsirengusi kvailu klouno kostiumu.Man susimaišė kojos ir kritau.Virš manęs atsklendė didžiulis juodas debesis...-mergina pritildė balsą.-Kažkoks balsas šaukė,kad atiduočiau Kartografą...Nesupratau,kas tai.Ir dabar,tiesą pasakius,nelabai...Aš tariau,kad neatiduosiu,o balsas pasakė,kad mane teks nužudyti...-Nic nurijo karčią seilę ir patylėjusi tęsė.-Tada atsibudau.Atsibudau,nuėjau į Kiauliasodį...Ten pamačiau vienoj kavinukėj,kaip mušos keturi burtininkai...Dėl kažkokios apyrankės...Įėjau į vidų,bet jiems buvo nė motais-kažkas svarbiau.Ten,viršum vieno staliuko,kabojo rožinis skritulys,kuriame buvo apyrankė...Nuojauta pasakėkad turėčiau ją pasiimti.Buvau kvaila,pasiėmiau...Gal todėl prie ežero ir atrodžiau keistai-viskas dėl šio papuošalo.Kai skilo ledas,po vandeniu man už rankos pačiupo Vandenis-šaukė,kad duočiau Kartografą...Nesuprantu...Griebė būtent už apyrankės...Suprantu,nereikėjo vogti svetimų daiktų,-švilpė giliai ir kaip įmanoma ramiau įkvėpė oro.Tada vėl užsižiūrėjo į apyrankę.
-Nesu tikra...Ne,tikrai nesu...Bet kodėl tas Vandenis čiupo būtent už tos apyrankės?Gal..Tiesiog sutapimas?O gal man jau akyse vaidenasi?
Nicole užmerkė akis ir švelniai papurtė apsunkusią galvą.Tada ją padėjo ant knygos ir ėmė kažką mąstyti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Soport Agneu Sausio 11, 2010, 09:14:21 pm
Soport nusišypsojo draugei. Tačiau ši sutriko. Staiga atsistojo ir ėmė vaikščioti po biblioteką liepdama klausyti jos. Soport jos ir klausėsi, tačiau nieko negirdėjo išskyrus mergaitė žingsnius. Šiai sugrįžus Soport patempė lūpą. Hmm... ko ji ieškojo? Ir ką man reikėjo klausyt? O gal ji patikrino ar nieko daugiau bibliotekoj nėr? Soport pašnairavo, kai jos draugė pasilenkus ėmė pasakot. Ji labai tyliai šnekėjo, tad Soport vos suprato viską, ypač, kad ji kalbėjo susijaudinus ir vos gaudydama kvapą. O jos istorija buvo tikrai neįtikėtina. Mergaitė papasakojo apie kažkokią tai stebuklingą apyrankę, kurią kiti vadina kartografu ir kaip ją baugina įvairiausi sutvėrimai. Soport pasibaisėjo.
-Kokio velnio tu ją vogei?! Dieve, tu dar tik pirmakursė, o jau vagi iš suaugusių burtininkų!-Soport pritildė balsą,- juk jie tave galėjo nužudyt, jei būtų pamatę... Bet...Įdomu.
Mergaitė akimirką susimąstė ir pasukiojo apyrankę ant draugės rankos.
-O tu išsiaiškinai, kodėl ji vadinama kartografu? Ar bent žinai, ką reiškia šitas žodis?
Soport įsižiūrėjo į šluotą nupieštos ant apyrankės.
-Gal čia koks stebuklingas daiktas, kurį galima paversti šluota. O gal čia slapta nešyklė, kuri bet kuriuo tai momentu tave gali kažkur nunešt. Gal tu jos geriau nenešiok ant rankos, o kur kitur saugiau įsidėk. Juk ji gali būti ir užkeikta, kad tave paveiktų juodoji magija, ar dar velnias žino kas. Juk skaitai knygas, matai ko tik nesideda šiam pasaulį.
Soport niūriai dėbtelėjo į draugę. Ji nebuvo patenkinta, kad Nicolė įsivėlė į kažkokią aferą, bet Soport jai privalėjo padėti, atskleisti paslaptį ir galbūt sunaikint ar grąžint kažkam apyrankę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Sausio 11, 2010, 09:44:09 pm
Profesorė, nešina knyga po pažastimi, atvėrė girgždančias dureles, kurios skiria biblioteką nuo Uždraustojo skyriaus. Išėjusi ir užvėrusi dureles, ji apžvelgė biblioteką. Niekas nepasikeitė. Dvi merginos, turbūt pirmakursės ar antrakursės šnibždėjosi, ten, gana tolėliau sėdėjo penketas moksleivių. Jie vartė knygas. Turbūt ruošiasi kokiai nors svarbiai pamokai... Atrodo kaip kokie šešto ar septinto kurso... Į astronomikę bibliotekininkė žvelgė baikščiai. Kai Qrane pagavo jos žvilgsnį, moteriškė iškart nuleido akis. Gėdyjasi... Ilgai nestoviniavusi, profesorė priėjo prie vienos lentynos, ant kurios buvo užrašyta: "Astronomija. IV - VII kursas". Gal pasiimt, kokį skaitalą paskaityt, prisimint senus, gerus laikus... Neee... O kam? Geriau, kai bus tam tikras laikas, teks išbandyti šią knygą - pažvelgė profesorė į knygą, kurią laikė po mantija.- Apie ją niekas neturi sužinoti. Nebent tas, kuris padėtų man ją atverti. Ir jau žinau, kas tai galėtų būti...
Qrane nusisuko, apimta minčių, su kuriomis negalėjo skirtis. Ilgai nestoviniavusi, ji apsisuko ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nicole White Sausio 12, 2010, 07:07:12 pm
-Nereikėjo,žinau,-piktai suurzgė.Tada pro nosį tarsi drakonas išleido "garus".
-Nežinau,kodėl ją pasiimiau!Neįsivaizduoju!Mane tarsi užvaldė piktoji dvasia!-išsiliejo ant draugės,bet po to nurimo.
-Žinai,tau vertėtų žinoti.Tokia jau aš esu.Noriu būt visad nuotykių ir naujienų viduryje...Kartais pasielgiu nekorektiškai...Kartais padarau kvailą darbą...Kvailai pasielgiu...Bet aš jau tokio būdo,-ji nutaisė vargšelės veiduką.
-Tik jau tu ant manęs nepyk,gerai?
Dar to betrūko...Juk man jokia draugė nepaprieštaraus...Turiu savo nuomonę...Kad ji būtų man sesė...Mama...Mama,kuri manimi rūpinasi ir myli...Nicole stipriai užsimerkė,vėl atmerkė apsunkusius vokus.
-Gal ir vertėtų ją nusimaut...Gal ir vertėtų...Gal...Gal...-Nic tarsi užstrigo lyg kokia plokštelė.Ji išspaudė šypsenėlę.Gal ir menkutę,bet nuo jos,kaip nuo kokios velos,lengvai galėjai tarsi užsikrėsti ir pats nusišypsoti.
-Neįsivaizduoju,kas tas Kartografas.Gal tai net nesusiję su apyranke...Su šia...-mergaitė įkvėpė gaivaus oro gurkšnį ir tuomet nusiviepė plačia plačia šypsena.Ji garsiai nusijuokė,tačiau neatrodė,kad natūraliai.
-Žinai,aš įsivaizduoju.Aš viską įsivaizdavau.Yra tik vienas paaiškinimas-mano begalo,begalo išlavėjo fantazija.Ne,išlakė...Išlakė...Ai,koks čia skirtumas,-mergina šyptelėjo jau kiek tikroviškiau.
-Faktas!Nėra čia ką aiškintis!-su trenksmu dėjo rankas ant stalo ir garsiai,vos ne paniekinamai nusikvatojo.Bet minčių gilumoj kyšojo vienintelė mintis-o kas,jei tai tiesa?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Soport Agneu Sausio 15, 2010, 07:02:12 pm
Soport išsigando, kad draugė nuo jos nusisuks ir užsiims šita nesąmone viena. Bandydama ištaisyti situaciją, pasitaisė plaukų sruogą, pakrapštė smakrą ir tarė:
-Neišsigalvojai tu, ir aš nepykstu ir nekaltinu tavęs. Atleisk man, jei tau taip pasirodė.
Soport nunarino galvą galvodama ką dar pasakyti. Ji jautėsi pavargusi. Nors buvo dar tik ankstus popietis. Kaip greit laikas prabėgo. Tik ką atrodo susitikom ant laiptų, o jau pabuvojom ir ežere ir štai sėdim sausos vėl bibliotekoj. O dar ta jos paslaptis. Reik kažką sugalvot. Ne veltui aš tam varno nage atsidūriau. Turiu išmastyt. Tyliai pasilenkusi prie draugės tarė:
-Čia sėdėdamos nieko neišmastysim, geriau eikim paieškoti žodyno ir išsiaiškinti kartografo reikšmę. Gal apie tai kokia legenda yra.
Soport paėmė draugės ranką ir ją draugiškai spustelėjo. Tuomet pažiūrėjus į jos akis pabandė išskaityti ką ši galvoja, deja jos akys buvo nusiminę, be jokių aiškių žiburiukų. Soport nusuko galvą, paleido draugės ranką, atsirėmė į stalą ir atstūmus kėdę atsistojo. Nuėjusi už posūkio atsirado prie užsienio literatūros knygų. Deja tai jos nedomino. Mergaitė praėjo. Praėjus dar kelis posūkius aptiko enciklopedijas. Išsitraukusi jų tiek, kad galėtų panešti pasiėmė ir nusinešė prie artimiausio stalo. Jei ką rasiu susirasiu Nicolę, o gal ji mane ras, jei ateis į šią vietą. Mergaitė ėmė skaityti turinį. Suradusi žodžius senovės prietaisai mergaitė atsivertė knygą. Ten buvo kalbama apie žvakes ir kitokias degančias medžiagas. Pravertusi kelis puslapius nieko nerado, tad užvertė knygą ir pasiėmė kitą. Taip prasidėjo nuobodžios, bet kartu ir įdomios paieškos. Soport vis rasdavo knygose pieštukais prirašinėtų burtažodžių, tad vis juos užsirašinėjo ant pergamento. Diena rodėsi niekad nesibaigs. Pravertusi enciklopedijas Soport jas padėjo į vietą ir ėmė ieškoti magijos istorijos knygų. Susiradusi reikiamas lentynas vėl prisikrovė krūva knygų ir nusinešusi prie stalo ėmė jas vartyti. Ten buvo rašoma apie nykštukų ir žiobarų susidūrimus, apie goblinų kovas, apie slibinus ir t.t. Mergaitė buvo pravertus gal aštuonias storas knygas, kol pagaliau vienoj rado žodį kartografas. Deja, nei apie jį nei nieko nebuvo parašyta. Tik tarp dviejų sakinių apie vandenius buvo lyg netyčiai įrašytas žodis kartografas. Hmm... keista... Mergaitė atidėjo knygą į šoną ir ėmė vartyti kitas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nicole White Sausio 16, 2010, 06:05:50 pm
Nicole su nenudildoma šypsena stebėjo Soprt.
-Hm,maniau,kad tau bus tarsi įžeidimas,jei paprašysiu pagalbos.O pasirodo,tu pati pirma imiesi iniciatyvos.
Soport padėjus knygą Nic ją dar kartą perversdavo,tiksliau,peržiūrėdavo turinį.Staiga jos akis užkliuvo už vienos knygos,kurią vartė varnanagė.
-Duokš!-skubiai suriko ir,vis dėlto mandagiai,pasiėmė knygą.Ten buvo nupieštas didis vandenis.Greta jo parašyti keli sakiniai.

Citata
Vandenių išpuoliai būdavo pavojingi žmonių,o ypač mokinių,gyvybėms.Vieni vandeniai būdavo silpnesni,kiti-stipresni ir greičiau susidorodavo su burtininkų kūnais,nes dažnai jie naudodavo Kartografus.
Vandeniai šešioliktame amžiuje buvo sukėlę maištą prieš žiobarus.Deja,žmonės išmirė,prieš tai papasakodami savo vaikams ir anūkams.Šie papasakodavo savo vaikams,o jų vaikai-savo.Taip ilgus amžius sklandė ne gandai,o tikros kalbos apie tokias būtybes tarp žiobarų.Burtininkystė dar nebuvo taip pažengusi,kad sugebėtų išplauti žiobarams atmintis.Bet to ir neprireikė.
Paprasti žmonės pasakydavo prieš mirtį savo palikuoniams visa tai.Bet kadangi tokios kalbos sklandė daugiau nei ketruirs šimtus metų,devynioliktajame amžiuje žiobarai vandenius įsiminė kaip pasakų būtybes.Kai žmonių vaikai paklausdavo kėblaus klausimo,į kurį burtininkas nežinodavo atsakymo,pridėdavo truputį meninės tiesos,kad kalbos skambėtų gražiau.
Šiaip ar taip,burtininkai žino,jog vandenių reikia saugotis kaip jokių kitų gyvių.

Nicole tylai pasiskaičiusi nepatikėjo.Skaitė dar,ir dar,ir dar,tarsi mėgindama suprasti,kur čia šuo pakastas.
-Naudodavo katografus...Naudodavo katografus...-mergaitė apsidairė,ar nieks nemato,ir iš knygos išplėšė visą puslapį,įsikišo į kišenę ir užvertė knygą.
-Tu nieko nematei,-ironiškai tarė.Bet juokauti laiko nebuvo.
-Žinai,aš manau,kad mes čia turėtumėme sugrįšti naktį.Kadangi knygoje rašoma:...kiti stipresni,jiems padėdavo Kratografai...nelabai panašu,kad ta apyrankė yra kovojanti pireš blogi.Priešingai.Manau,jos reikšmę surastume uždraustajame skyriuje.-Nic pakėlė abu antakius aukštyn.
-Tu su manim?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Soport Agneu Sausio 17, 2010, 02:41:50 pm
Soport stebėjo Nicolę, šiai skaitant Magijos istorijos knygą. Mergaitės akys karštligiškai bėgiojo po eilutes ir Soport atsistojus žvilgtelėjo draugei per petį.
-Hmm... Neaiškiai čia rašoma, paieškosiu daugiau,- ir kol draugė skaitinėjo knygą Soport pervertė dar kelias.
Nicolė išplėšė iš knygos puslapį ir tarstelėjo, kad reik naktį ateit į uždraustų knygų skyrių. Soport patiko nuotykiai, truputį, bet eiti į uždraustą skyrių tai buvo jau visiškas absurdas. Juk nebe reikalo jis pavadintas Uždraustuoju skyriumi. Soport papurtė galvą:
-Negi manai niekur daugiau nerasim apie juos informacijos?
Ir Soport lyg tyčia atsivertė dar vieną knygą, kurioje buvo nupiešti du burtininkai, o tarp jų virvutė. Soport nuleido akis ir perskaitė:
Citata
Xa. burtininkai K.Liccuim ir M. Narow nusprendė sukurti magišką daiktą, kuris padėtų burtininkams lengviau kovoti prieš žemesniųjų formų būtybes. Kadangi tuo metu vyravo tamsieji amžiai apie jų sukurtą daiktą žinojo vos vienas kitas burtininkas, bet ir tie niekam neprasitarė, nes bijojo būti išvadinti bepročiais. Magiškas daiktas buvo pavadintas kartografu ir buvo naudojamas sunaikinti piktiems namų elfams, nykštukams ir pan. būtybėms. Deja XVI a. kartografas pradingo. Daugiau duomenų apie tai nėra.
Soport padavė paskaityt draugei. Informacija buvo įdomi, bet pakol kas nenaudinga. 
-Nebent...-Soport lėtai ištarė,- būt galima susieti, kad XVIa. jį būtent ir pavogė vandeniai. O kas jei jie jį ir turi? Bet pala, sakei, kad jie reikalavo, kad tu jį atiduotum. Bet juk apyrankė nėra magiška. ar yra? Gal geriau ją nunešti patikrint kokiai profesorei?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nicole White Sausio 17, 2010, 03:56:42 pm
Stojo tyla.Nicole ilgai skaitė knygą,stengdamasi įsigilinti į žodžius.
-Sunaikinti piktiems namų elfams?-išsiviepusi paklausė.Tada pamąstė.
-Gal tu teisi.Gal kadaise ši apyrankė priklausė vandeniams...Bet neturiu nei žalio,nei raudono supratimo.Vienoje knygoje rašoma,kad vandeniai lengviau susitvarkydavo su burtininkų kūnais,o kitoje-kad buvo skirta naikinti blogį.Susimaišiau...Nicole ilgai ilgai galvojo ir kažką sugalvojo.Tylutėlai nustebusia veido mina ėmė šnekėti:
-O gal blogiems burtininkams jis padeda daryti blogus darbus,o geriems gerus?Nes abi knygos skirtingos...Ir jei ta apyrankė buvo pakliuvusi blogiui į nasrus,o dabar atiteko man...-mergaitė atsiduso ir apsidžiaugė tiek daug išnarpliojusi.
-Žinai,šiandienai bus per daug nuotykių.Gal nuesim kitą...Ne,dar kitą.Kitą savaitę...Iki tol stengsius kuo daugiau sužinoti apie tą Kartografą.Tai gal jau eime?Nes nuo knygų galvą skaudą,-nusišypsojo.

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti12.gif)
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Soport Agneu Sausio 18, 2010, 05:33:31 pm
Soport stebėjo beskaitančią draugę. Mergaitė atrodė nesuprantanti.Paskui pagaliau sumąstę. Soport jai atsakė:
-Na gal tiesiog nereikia mums suprasti, kad būtinai gėriui ar blogiui, gal buvo sukurta apskritai naikinti, sutvarkyti, o kas kam panaudoja, tai čia jau savininko reikalas. Kūrėjai galbūt galvojo taip sudrausminti blogiukus, vandeniai atrado, kad su ja gali naikinti žmones, na tai ir naudojo tam. Galbūt jis turi ir daugiau magiškų galių, kurias tu atrasi.
Soport nusižiovavo.
-Tu teisi, galim jau eiti į Didžiąją salę ir į koledžus, nes jau temsta,- mergaitė žvilgtelėjo pro langą.
Jos draugei pasakius, kad nuo knygų skauda galvą Soport pašnairavo. Švilpukė.
Mergaitė pakilo ir padėjo knygas į lentynas. paskui įsikibo draugei į parankę ir abi išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: eclipsea Kovo 14, 2010, 02:16:15 pm
Mergaitė įėjo į biblioteką ir vos vos nešūktelėjo iš nuostabos. Biblioteka buvo milžiniška!
Modetė nagalėjo tiksliai nusakyti kokio ji dydžio. Ji priėjo prie bibliotekininkės:
 - Laba diena.
 - Sveika. Ar kokios knygos ieškai? - paklausė šioji.
 - Ne, tiesiog užėjau apsidairyti, šiaip paskaitinėti. Nors tiesa sakan galėtumėt padėti. Norėčiau paskaityti "Hogvartso istoriją".
Bibliotekininkė paaiškino kaip rasti Modetės ieškomą knygą.
 - Ačiū.
Bibliotekoje Modetė praleido begalę laiko. Jai čia patiko. Ji visad jautė silpnybę knygoms. O čia jų tokia galybė! Artėjant darbo pabaigai mergaitė pasiėmė skaitytąją knygą ir išskubėjo į bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Luis May Kovo 21, 2010, 06:40:39 pm
   Luis nuskubėjo į biblioteką. Ji bus tikrai puiki, mąstė. Ne paprasta žiobarų, o nuostabi burtininkų biblioteka! Luis visad mėgo knygas. Jos visos turi kažkokią neapčiuopiamą vertybę, kurią, nors ir ne visi tačiau daugelis supranta. Galiausiai priėjusi biblioteką, Luis įžengė vidun. Į ją dvelktelėjo nuostabus senų knygų kvapas. Priėjusi prie malonios bibliotekininkės paklausė:
   -Sveiki, ar galėčiau gauti `Hogvartso istoriją`?- paklausė mergaitė. Ragana atsakė:
   -Žinoma. Tuoj pat surasiu... - ir nužingsniavo prie lentynų.
   -Štai... - netrukus pasakė ir padavė Luis knygą patenkinta Luis atsisveikino ir išėjo iš bibliotekos.
   -Čia geriau nei maniau... - laiminga sumurmėjo.
 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Luis May Kovo 24, 2010, 06:34:17 pm
   Šįkart Luis čia atėjo norėdama paruošti pamokas. TAI yra geriausia vieta ruošti pamokas, ne bendrasis kambarys ar ežeras, o biblioteka , pamanė Luis. Atsivertusi `Nuodus ir Vaistus` Luis jau visai lengvai galėjo parašyti klasės taisykles ir net sukurtį neblogos, tačiau turbūt neveikiančios miksūros receptą. Luis jau visai be jokių trukdžių galėjo paruošti žiobarotyrą, taip pat astronomiją bei transfigūraciją. Kerėjimą paruošiu vėliau, bibliotekoje juk nepasipraktikuosi Alohomora kerų. Susidėjusi daiktus Luis vis dėlto atsiminė, kad iš kerėjimo vis dėlto užduotas rašto darbas - reikia aprašyti Alohomora naudojimą ir keletą kerų. Paruošusi ji nusišypsojo bibliotekinikei ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rosa Fabes Kovo 28, 2010, 11:40:02 am
Rosa čia atėjo nes norėjo kažką rasti apie gyvūnus. Ji žioplinėjo ir žioplinėjo. Nežinojo kokią knygą rinktis. Prie jos priėjo bibliotekininkė.
- Ar ieškai ko nors? - paklausė
- Taip.. Ieškau kokios nors knygos apie pelėdas arba katinus. Žioplinėju ir viskas. Nežinau kokį net rinktis. Gal jūs žinot?
- Taip..- pasistiebė ir parodė knygą Rosai kuri stebėjo kaip juda bibliotekininkė. Jai įdavė sunkią knygą. Ji visa žibėjo. - šita knyga nauja.. Ji apie gyvūnus viską paaiškina. Tai ar imsi?
- Žinoma! - net negalvojus pasakė Rosa.
- Tai iš kur..
- Rosa Kaia Koul. Grifų gūžta.
- Na gerai gali eiti - nusišypsojo. Na žiūrim ką turim..
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Eleonora Waldorf Kovo 29, 2010, 03:00:47 pm
Eleonora mintyse nusijuokė iš Rosos , prašančios knygos apie kates ar pelėdas. Cha, naivuolė.
Praeidama ji pervėrė Rosą žeminančiu žvilgsniu,ir specialiai ją užkliudė,kad knygos iškristų.
-Kažkas nelabai knygas nulaiko,-tarė Eleonora ir nuskubėjo prie knygų lentynos, kuriose puikavosi juodąją magiją pristatančios knygos. Eleonora išsirinko "Juodosios Magijos pradmenys. Žingsnis po žingsnio." Ir nuėjo prie bibliotekininkės užsirašyti.
-Eleonora Waldorf, Klastūnynas.
Bibliotekininkė pakėlė akis ir nužvelgė smalsiu žvilgsniu.
Cha,tikriausiai kai kurie profesoriai jau pasiskundė,gavę tikrą klastuolę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emma Lu Bergeer Balandžio 17, 2010, 03:15:56 pm
Emma užėjo į biblioteką.Ji priėjo prie bibliotekininkės ir paklausė:
-Ar kartais neturite knygos ,,Pelėdų priežiuros vadovas''?
Bibliotekininkė atsistojo, pasirausė knygų lentynose, ir ištraukė seną, pageltusiu viršeliu knygą.
-Ar galima ją paimti?-paklausė mergaitė.
Bibliotekininkė linktelėjo galva.
-Emma Lu Bergeer, Grifų Gužta,-pasakė Emma.
Bibliotekininkė padavė jai knygą ir ji išėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lilė Fox Balandžio 27, 2010, 06:26:40 pm
Lilė jau buvo atidariusi bibliotekos duris, kai ji iš nuostabos išsižiojo. Biblioteka buvo didumo su lyg prekybos centru netoli Birmingemo, kurį matė kartą važiuojant pas tetulė Alex'są. Lilė vis dar stovėjo tarpduryje ir žvalgėsi. Nuostabu pagalvojo Lilė. Uždariusi dvivėres duris ji žengė į biblioteką. Įtraukusi pro nosį knygų kvapo iškart pajuto, jog čia tikrai nuostabi vieta. Ji pradėjo vaikščioti tarp lentynų ieškodama kažko apie Dvasias ateities būrimui ir kažkokios knygos pasiskaitymui. Žengdama tarp lentynų Lilė vis žvalgėsi į šalis. Negaliu patikėti, galvojo Lilė, čia daugiau knygų nei kada nors esu mačiusi. Nerasdama jai tinkamos knygos ji nuėjo prie bibliotekininkės. Priėjusi tarė:
- Labas vakaras, gal pasakytumėte kur rasti ką nors ateities būrimui apie Dvasias?
- Žinoma ,- atsakė bibliotekininkė, ir tučtuojau atsistojo,- eik tiesiai kol prieisi 43 knygų skyrių, tenai bus skyrelis apie Dvasias, galėsi išsirinkti ką nors tinkamą.
Lilė nuėjo iki tos vietos kur rodė bibliotekinikė ir įlindo į lentynas. Skyrelis vadinosi „Viskas apie Dvasias“. Lilė pradėjo skaityti sunkių tomų nugarėles kol rado tinkamą „Dvasios - ateities būrime. Spėjimai ir ženklai kurios reikia žinoti“.  Pasiėmusi storą tomą, ji grįžinėjo prie bibliotekininkės. Eidama greitai pasiėmė knygą paskaityti prieš miegą „Magijos šaknys ir ištakos“. Priėjusi prie bibliotekininkės ji padėjo ant stalo knygas ir tarė:
- Norėčiau jas pasiimti.- tarė Lilė.
- Žinoma, - atsakė bibliotekininkė , - iš kokio tu kolėdžo ir koks tavo vardas?
- Lilė Fox, Grifų Gūžta.
- Puiku, gali eiti, - tarė bibliotekininkė ir nusišypsojo.
Lilė paėmė knygas į glėbė ir žingsniavo į Grifų Gūžtos bokštą...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: martynazzz Birželio 08, 2010, 09:01:17 pm
Martynas įžengė į biblioteką ir pradėjo visur kuistis. Visi nustebę žiūrėjo į jį, nes nuvertė stalą su knygom ir Tomo namu darbais(kurie suplyšo). Atrodė susinervinęs ir neramus. Tomas žvilgtelėjo ir tarė :
- Kas yra brolau ?
- Nieko, skubiai reikia knygos apie nuodus ir vaistus nes liksiu po pamoku !!

Visa sale pradejo juoktis

Martynas apsidairė ir susigėdo. Nieko nelaukdamas išbėgo iš bibliotekos.



Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 10, 2010, 01:34:23 pm
Ana niekam nesakė radusi klastuolio dienoraštį. Tą neįkainojamą knygą ji paslėpė po pagalve.Daugiau klastuolio bibliotekoje nesilankė. Magija-nei juodoji, nei baltoji, jos nedomino. Juodąja užsiimti nenori, o apie baltąją prisiklausė iš tėvų. Beja, ji kartais galvodavo, kad burtams yra per kvaila. Daug labiau ją domino išgarsėjimo ir turtų galimybė....Tada ji galėtų nusipirkti tuos princesės batelius, apie kuriuos taip svajoja. Laimei klastuolis savo dienoraštyje jokių burtų nepaliko. Ten tebuvo išlieti jo jausmai. Anė skaitė per naktį. ačiau ji žinojo, kad tai vistik gali būti klastotė. Todėl norejo ten aprašytus įvykius palyginti su oficialiais.
-atsiprašau...-ji pakvietė bibliotekininkę- aš iš klastūnyno...gal turite...gal turite kokių nors duomenų apie Salazarą Klastuolį? Kad butų ne fiksas?
-manau galėtum paskaityti hogvartso istoriją,jei nesi skaičius
 O aš tuo metu paieškosiu ko nors...Pamokom?
-ne...bendram išsilavinimui
Ana išeina
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vanille Brooks Liepos 02, 2010, 11:02:30 am
Vanilė priėjo rie bibliotekininkės:
- Laba diena,- mandagiai pasisveikino.- Gal Galite padėti surast knygą '' Kvidičas amžių bėgyje''?
- Žinoma,- atsakė bibliotekininkė ir nutipeno į knygų džiugles. Po valandėlės grįžo su stora knyga, išblukusiu viršeliu.- Jei nori pasiimti, eime, užrašysiu tave.
Bibliotekininkė nusivedė Vanilę prie nediduko stalelio, net suklypusio nuo knygų naštos, ištraukė iš stalčiaus pergamento, plunksną pamirkė į rašalą ir išpyškino:
- Tavo vardas, pavardė, koledžas.
- Vanille Brooks, Varno nagas.
Plunksna bibliotekininkėsrankoje ėmė skrebenti pašėlusiu greičiu. Po akimirkos ji paėmė knygą, prisimerkė ir piktokai suburbėjo:
- Imk, Vaike, ir žiūrėk, saugok, nes jeigu rasiu nors vieną...
- Gerai, Viso gero,- pertraukė bibliotekininkės tiradą mergaitė ir pasileido į Varno nago bendrąjį kambarį. Pasiekus reikiamas duris ji pabeldė žalvariniu erelio formos belstuku ir belstukas prabilo:
- Kur patenka dingę daiktai?
- Visur..
- Puikus mąstymsas!- pagyrėbelstukas ir įleido į vidų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: ieva Liepos 21, 2010, 12:24:53 pm
Analia įėjo į biblioteką ,bet ji buvo  pustuštė . - Sveiki man reikia knygos apie magiškūjų gyvūnų priežiurą . - Gerai - bibliotekininkė nėjo  prie šusnio knygų - vardas , pavardė , koledžas. -Analia Monkada , grifų gūžta . -Tu man žiūrėk , kad nė įplėšimo nebūtų ...-Luktelkit ,o ar jūs turite dauk knygų apie apeities būrimą  ? Paklausė ji . - Na mes turime visokių knygų , nuo magijos iki žiobarių mokslų . -Puiku ,o turit knygų apie juodosios magijos mokslus  ? - Taip aišku , kiek tik nori ....palauk vaike tu mane maustai - susiprato bibliotekininkė . - Ne  tikrai ne panele , iki - Analia sau laiminga išėjo iš bibliotekos ..............
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Blair Bolder Liepos 26, 2010, 11:52:25 pm
  Blair pravėrė bibliotekos duris ir žengė vidun. Kai tik durys užsidarydamos tyliai trakštelėjo, mergaitė žengė pirmyn prie bibliotekininkės stalo. Moteris pakėlė galvą ir šiltai paklausė:
  - Ko ieškai, mieloji?
  Tada ji susigaudė, kokiam koledžui priklauso lankytoja ir jau atšiauriai tarė:
  - Jei ieškai "Šimto dvidešimt penkių patarimų, kaip nugalėti pabaisą", tai ta mergaitė, - parodė ji į išeinančią lankytoją pirštu ir susiraukė. - Paėmė paskutinį egzempliorių. Taigi...
  - Ne. Aš ne to. Aš ieškau knygų apie gamtą, - pertraukė Blair ir šykščiai nusišypsojo.
  Mergaitė žinojo, ko ieško. "Ten, kur daugybė juodų avių ganosi bakuose lankose. Daugybė moksliukų ant mažų kojelių šnibžda pasaulio paslaptis tarp kietų plokščių.
Ten pamatysi tai, kas pasakoja apie laukinę gamtą. Paimk tai.". Išvertus į žmogišką kalbą: nueik į biblioteką ir paimk knygą apie gamtą.
  - Ooo... Tuomet keliauk į kairę, - atsiduso bibliotekininkė ir parodė pirštu į lentynas.
  Blair burbėdama nukeliavo prie reikiamos lentynos ir, braukdama piršteliu per knygų nugarėles, skaitė pavadinimus:
  - "Nesuskaičiuojama galybė mirtį nešančių augalų". Ne. "Mirtis iki testralių". Ne... "Magiški gyvūnai. Anatomija". Nee...  "Magiškoji laukinės augalijos ir gyvūnijos enciklopedija. Saugokis, kad nesudraskytų". Tiek to...
   Blair ištraukė apdriskusią enciklopediją ir nė neatvertusi patraukė link išėjimo.
  - Viso geriausio, - sušnypštė bibliotekininkei ir patenkinta iškulniavo, visu kūnu jausdama piktą moters žvilgsnį.
   
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: sara Rugpjūčio 06, 2010, 01:24:33 pm
Cindy įėjo į biblioteką ir priėjo prie bibliotekininkės stalo .
 -Labas Cindy - nusišypsojo ji
 - Iš kur jūs žinote mano vardą  ? - mandagiai paklausė Cindy
 - Tavo tėtis dirba magijos ministerijoje .
- M.... taigi aš norėčiau knygos  * ATEITIES BŪRIMAS BE ŠYDO *
* Bibliotekininkė nutypeno prie šusnio knygų ir iš pačios apačios ištraukė seną knygą  .
- Prašau , tik žiūrėk , kad knyga nesuplyštų , nes ji tokia sena
 - Ačiū - mandagiai padėkojo Cindy
Ji jau ėjo prie durų ,bet dar nusprendė pasižvalgyti . Salė buvo didžiulė nors ten tebuvo kokie 4 vaikai . Lentynose tvarkingai buvo sudėtos knygos . Už bibliotekininkės staliuko buvo didelės durys . Cindy sumanė nutaikyti akimirka kai nieko nebus šalia ir ismukti tenai , tik ne dabar .
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Jemma Rugpjūčio 17, 2010, 04:58:26 pm
Pirmą sykį mergaitė pravėrė bibliotekos duris.Nežiūrėdama į bibliotekininkę(kažkodėl visada vengdavo bibliotekininkės akių)ji nudūmė prie lentynų ir ant savo tvirtų it plienas rankų užsikrovė šusnį knygų.Ach,ko tik ten nebuvo:"Mažoji LiLiTek","Profesoriaus nykščio labaratorija","Kaip mylėti tavo mamą",Burtininkas žurnale","Pienių Vynas"...Jemma visas knygas nusimetė ant vieno mažo skaityklos staliuko,kad šis vos nesulūžo,ir ėmė skaityti.
Skaitė valandą...
Dvi...
Atėjo gerokai po vidudienio,kokios dvi ar trys,o Jemma čia atėjo dar iš ryto.Tiesiog ji taip įsijautė į "Profesorių Nykštį",kad nebegalėjo akių atitraukt.O,kad būtų ji kada pagalvojus jog sėdės Hogvartse prie stalo visa apsikrovusi knygomis ir vieną po kitos versdama negalės atlipinti akių!Perskaičiusi dvi storiausias knygas pajuto,kad skauda pilvą,mat po ansktyvų pietų nieko nevalgė.Taigi mergaitė padėjo tas dvi perskaitytas knygas ,o kitas tris ir vėl užsikrovė ant savo plieninių plaštakų.
-Kur kur kur,mažoji,-išgirdo ji bibliotekininkės balsą,-negalima neštis tiek daug knygų!Romanus leidžiama tik tris,nes paskui neperskaitysi!
Jemma metė pirmą knygą nuo viršaus(tai buvo Mažoji LiLiTek) ir nė neatsisukdama jau buvo nužingsniavusi prie durų.
-Ei,panelyte,ką galvoji mėtydama knygas.Ateik,-ir bibliotekininkė sparčiu žingsniu prisivijo mergaitę,tačiau Jemma ėmė bėgti.Storom knygom užsikorusi sau veidą(tarp jų buvo Hogvartso istorija žymioji)grifė pasileido tekina pro bibliotekos duris.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: profesore Maljana Rugsėjo 02, 2010, 12:50:11 pm
Lilee įžengė į biblioteką.Ji atrodė kaip pasaka...O Lilee mėgo knygas.Nors mergaitė atėjo daryti pamokų ji pasiemė Kvidičą amžių bėgyje ir Hogvartso įstoriją pasiskaityti namie.Varniukė padarius pamokas įšėjo iš bibliotekos labai laiminga.Įbedusi nosį į knygą ji kažkaip sugebėjo dasigauti iki Didžiosios salės.Lilee pamačiusi kur atėjo vėl įbedė nosį į knygą ir atėjo...Nežinia kur.Apsidairiusi Varniukė pamatė jog tai trečio aukšto kambarėlis.Jis atrodė tikrai labai keistai...Ten buvo daug žiobariškų laikrodžių.Supratus,kad jai nereikėjo čia nueiti,mergaitė grįžo į biblioteką pasakyti Ninai.

[[ilgink]]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: profesore Maljana Rugsėjo 24, 2010, 02:31:24 pm
Rebecka užėjusi į biblioteką pakvietė ir Bela užeiti.
- Čia biblioteka,kaip supratai.Na,mano kabinetas dar neįrengtas,bet artimiausiu metu bus,- nusišypsojusi tarė.- Aš tavęs nebarsiu,nebijok,bet tavo tėvai paprašė,kad tave globočiau ir neseniai man kai kas pranešė,kad tau čia nesiseka ir tu nenori čia būti...Tai kaip,ar tai tiesa?- labai nuoširdžiu tonu pratarė.
Biblioteka buvo ištuštėjus,tad niekas jų pokalbio negirdėjo.Kaip gerai...Vis dar belaukdama,panelė Svan atsakys,Reb lasdele palietė arbatinuką ir jis pradėjo garuoti,bei šnypšti.Vakaras buvo ramus ir tylus,girdėjosi tik pelės tamsiuose kampuose.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Saulės Spindulėlis Spalio 01, 2010, 07:18:10 pm
   -Na, kai kurie mokytojai tikrai griežtoki... Bet nepasakyčiau, kad man čia nepatinka. Čia gana smagu, gaila, kad manęs neperkėlė į antrą kursą. Visi mano pažįstami dbar antrame kurse... Truputį liūdnoka. Dėlto perdaug nesigraužiu.
  Mergaitė pabaigė kalbėti ir apsižvalgė. Čia ramiai stūksojo daugybė knygų, pradėjo čirkšti arbatinukas, bet profesorė nekreipė dėmesio.
  -Na, tai ką man norite dar pasakyti?
 

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: profesore Maljana Spalio 10, 2010, 09:39:00 pm
Kol laukė atsakimo Rebecka apsižiūrėjo ir nuėmė jau užvirusi arbatinuką arbatos. Tai bedarydama ji išgirdo atsakymą:
 -Na, kai kurie mokytojai tikrai griežtoki... Bet nepasakyčiau, kad man čia nepatinka. Čia gana smagu, gaila, kad manęs neperkėlė į antrą kursą. Visi mano pažįstami dbar antrame kurse... Truputį liūdnoka. Dėlto perdaug nesigraužiu.Na, tai ką man norite dar pasakyti?
- Na, tiesiog manau tave sudominančia knygą. Tai - Afrikos užkeikimai ir apžavai. Kiek žinau mėgsti kerėjimo pamoką,- linksmai išsišiepė profesorė. Šiuo metu ji labai dažnai šypsojosi. Užkaitusi arbatos dar pridėjo:
- Jei nori imk knygą,išgerk arbatos ir į bendrąjį kambarį.

 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dūūūūūrnė Spalio 20, 2010, 07:55:11 pm
   Klastuolė grįžusi iš lauko nupėdino į biblioteką. Mintyse vis dar galvojo apie baltaplunksnę žuvėdrą. Tikrai, nuostabus paukštis. Maniau, kad jos baikščios, bet ši matau kitokia. Pravėrusi didžiules, auksu išpuoštas duris ji pamatė knygų pilnas lentynas. Šis kambarys buvo didžiulis, beveik, kaip didžioji salė. Per visas grindis buvo patiestas kilimas, su Hogvartso ženklu. Tai buvo Klastunyno - gyvatė, Grifų Gūžtos - tigras, Švilpynės - barsukas ir Varno Nago - varnas, juodaplunksnis varnas. Na, puiku, dabar reikia susirasti knygą apie juodąją magiją. Gerai, kur man ją dabar rasti?! Link Šorenos jau ėjo bibliotekininkė. Na jau ne, man pagalbos nereikia. Savęs jau tikrai nežeminsiu, juk esu Klastuolė, taigi turiu būti išdidi. Gmail pabėgo nuo moters ir jau sedėjo atsivertusi knygą...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lazar Spalio 29, 2010, 01:42:18 pm
Ir vėl visą dieną lijo. Pilki debesys, atšiaurus vėjas ir šlapia gamta. Net mokiniai ir mokytojai apsitraukę negatyvia aura slankiojo po mokyklą nelyginant zombiai. Visur tylu ir ramu, tik lašų kapsėjimas į langą..
Maxas sėdiniavo bibliotekoje ir ieškojo informacijos savo alchemijos eksperimentams. Užsimaukšlinęs akinius ant nosies ir atmetęs plaukus atgal, profesorius atrodė rimtai įsigilinęs ir susikaupęs, jog net bibliotekininkė kaip pelė po šluota sėdėjo ir nė nekrustelėjo. Nors visada simpatiškas ir žavingas vaikinas kėlė paskui save atodūsiu bangas, šį kartą jam niekas nedrįso trukdyti. Išsitiesęs, tačiau akimis įsisiurbęs į pergamentą, Lethal užsirašinėjo pastabas iš įvairių knygų. Po mirtinos valandos tylos jis pagaliau padėjo plunksną ir atsilošė. Atsidusęs nusiėmė akinius, pasitrynė akis ir išsitraukęs nosinaitę nusišluostė kai kur rašalu išteptas rankas. Jo romus žvilgsnis nuklydo už lango, kur savo simfoniją grojo Ruduo.
- Jums ko nors atnešti? - pasigirdo tylus, malonus balsas. Prie mokytojo stovėjo bibliotekininkė ir nuolankiai sudėjusi rankas laukė atsakymo.
- Taip, ačiū, žalios arbatos, jei jums nesunku, - nusišypsojo Maxas ir nulydėjo akimis skubančią moteriškę.
Man čia patinka pagalvojo ir vėl mintimis nuklydo toli toli.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2010, 01:56:58 pm
Rusas retokai vaikščiodavo į biblioteką. Čia, jo manymu, tvyrojo per daug slogi nuotaika. Visai kaip ir jo. Bet būdamas mokykloje retai kada išsisuksi nuo tokios begalės knygų – mokytojai liepia skaityti, domėtis jų dėstomu dalyku. O Aleksandrą domėjo tik praktika ir niekas daugiau. Kam skaityti, „dešimt būdų kaip apsiginti nuo vilkolakio“ jeigu gali žaisti pagal kitokias gyvenimiškas taisykles – „vienintelis būdas kaip išlikti gyvam.“
Klastuolis vaikštinėjo tarp knygų lentynų vis ieškodamas tos vienos vienintelės knygos. Pagaliau akys užkliuvo už rusvos knygos pavadinimu „Anatomija.“ Keista, kad tokia knyga buvo tik vienintelė. O dar labiau nuostabą kėlė, kad Hogvarste apskritai nėra tokio dalyko kaip anatomija. Nieko apie žmogaus kūną. Tik lazdelės, burtažodžiai ir viralai. Apsiginklavusi armija lazdomis, o be tų degtukų, apvalus nulis...
Aiškiai susinervinęs ir nepatenkintas savo radiniu, vaikinas paskubomis ieškojo nors menkiausios vietos atsisėsti. Kažkokiu svarbiu reikalu skubanti bibliotekininkė vos kaktomuša nesusidūrė su vaikinu.
-   Atleiskite – atsiprašė moteriškė.
-   Nieko tokio.
Vaikinas mandagiai praleido bibliotekininkę ir ieškojosi sau nors menkiausios vietos atsisėsti. Keista, bet kažkoks vyriškis jau sėdiniavo prie jo mėgstamo staliuko. Kažkur matytas... Rusas tyliai priėjo prie nepažįstamojo. Iš už nugaros stoviniuodamas vaikinas nesuprato, kur yra matęs šį vyriškį.
- Gal galima prisėsti? - dar vis neatpažinęs profesoriaus paklausė Aleksandras.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lazar Spalio 29, 2010, 02:06:11 pm
Kol Maxas mąstė, netoliese pasigirdo keli balsai ir profesorius sukluso. Ar tik negirdėtas akcentas? Bet negali būti,kad jis ateitų į biblioteką.. Į jį nepanašu..
- Gal galima prisėsti? - pasigirdo tas pats balsas tiesiai už nugaros ir Lethal net krūptelėjo.
- Žinoma, ponaiti Ryder, galite prisėsti, - šypsodamasis atsisuko ir mostelėjo ranka į laisvą vietą, kuri dar nebuvo apkrauta knygomis.
- Iš tiesų nesitikėjau tokiu metu čia ką nors sutikti, ypač tave, - tarsi teisindamasis dėl savo buvimo patalpoje tarė Maxas ir suprato,kaip tai kvaila, jog jis čia atėjo pirmas..  Nutilęs profesorius nužvelgė mokinį ir kažkaip demonstratyviai nusuko akis į langą. Ir ką man dabar daryti?  Gal tiesiog vėl grįžti prie darbo ir apsimesti, kad man visai nerūpi ar jis čia sėdės ar ne?... Maxas užsidėjo akinius, dar kartą atsisuko į Alexą ir kažkaip neaiškiai linktelėjęs palinko virš atverstos knygos norvegų kalba. Tačiau darbas nesiėjo. Jį vis trikdė akies kamputyje šmėžuojantis kūnas ir galiausiai vaikinas atsiduso ir vėl išsitiesė.
- Ko čia ieškai? - stengėsi užmegzti draugišką, nekaltą pokalbį, tačiau Ryder'io veido mina tiesiog sugniuždė profesorių ir jis nusisuko. Velnias, jaučiuosi nejaukiai..
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2010, 02:19:15 pm
Rusas tik įsitempė visas kaip smuiko styga išgirdęs vyriškio balsą. Kai nesiseka tai jau nesiseka. Knygų apie anatomiją praktiškai nėra, ir dar čia profesorius? Prašau, kas nors pažadinkite mane iš šio sapno. Prisėdęs vaikinas aiškiai jautė kažkokią nejaukią įtampą. Jį ne tiek erzino, bet trikdė profesorius. Pabandęs atsiversti turinį ir nužvelgęs visus skyrius vaikino akys laikinai apsistojo ties skyriu „raumenys.“
Aleksandras lengvai atplėšęs akis nuo knygos pasidairė kokios nors laisvesnės vietos, kur būtų galima prisėsti. Tačiau dabar būtų mažų mažiausiai nemandagu taip imti ir persėsti į kitą vietą. Juk reikėjo apsimesti, kad bent jau gali skaityti.
-   Aš? Visko, ką įmanoma sužinoti apie žmogaus kūną. – ganėtinai šaltai atkirto vaikinas. – o jūs? Tikriausiai kokius nors nuodus ketinate ruošti. – pasakė vaikinas lyg norėdamas pasakyti, kad nuodai būtų skirti jam.
Vaikinas susigriebė, kad pasakė ne taktą, klastuolis vėl įsmeigė akis į knygą atsiversdamas puslapį, kuriame buvo pavaizduoti rankų ir kojų raumenys.
- Ar šiaip tiesiog ruošiatės kitai pamokai? - dar bandė taisyti padėtį vaikinas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lazar Spalio 29, 2010, 02:34:25 pm
Matyt nejaukiai jautėsi ne vienas profesorius, nes užmetęs akį į šalia sėdintį kolegą šyptelėjo pamatęs, kaip jis irgi bando skaityti, tačiau ne kas ir gavosi. Pasitaršęs plaukus vaikinas apžvelgė stalą prie kurio sėdėjo ir lengvai gūžtelėjo pečiais.
- Nei viena, nei kita. Tiesiog nenustoju mokytis alchemijos. Dabar bandau rasti kokį burtažodį ar kitą būdą, kaip užantspauduoti gaivalą. Manau tai būtų didelis žingsnis visame moksle, jei žmonės imtų valdyti pasaulio gaivalus. Išvengtume šitiek katastrofų ir naudodami gamtinius išteklius sukurtume kažką...geresnio, - užstrigo Maxas supratęs, kad įsišnekėjo apie jam patinkančius dalykus.
- Trumpai kalbant, noriu išmokti valdyti ugnį, - leptelėjo ir pagaliau išvydo bibliotekininkę, kuri nešė didelį, žalią arbatinį ir du puodelius.
- Prašom, ponaičiai, mėgaukitės. Gero mokymosi, - nusišypsojo, linktelėjo ir grįžo prie savo stalo.
Lethal pripildė abu, smaragdo žalumu glazuruotus, puodelius ir vieną pastūmė link Alexo. Pats pirmiau įkvėpė aromato, pašildė rankas ir tik tada gurkštelėjo.
- Skanu... - išsikvėpė ir atsipalaidavo.
- O kodėl tave domina žmogaus anatomija? Tai ne itin.. magiškas dalykas. Kažkas uždavė perskaityti? Ar planuoji išstudijuoti žmogaus silpnąsias vietas? - kreivai šyptelėjo ir baugiai palinko arčiau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2010, 02:56:48 pm
Visa aplinka lyg ir sulėtėjo. Žmonės mažai tebejuda, o balsai tylūs, jog nieko nebesigirdėjo. Vis tebeįsmeigęs akis į knygą apsimetė, kad labai domisi rankos raumeniu. Atidžiai klausydamasis profesoriaus pasakojimo, jis kiek nustebo. Alchemikas... aš jų visada nemėgau...
- Kaip Prometėjas norite išmokti valdyti ugnį? Nejaugi jums neužtenka to, kad kai laikote prie ugnies rankas, ji jus šildo, kad kada ją norite paliesti, jis jus degina,  kai užpilate ant ugnies vandens, ši piktai ima šnypšti...  – vaikinas pagaliau pasižiūrėjo profesoriui į akis – Keista, kad esate profesorius ir norite išvengti katastrofų. Juk turėtumėte suprasti, kad karai, katastrofos mus stumia tobulėjimo link. Jeigu nebūtų viso blogio, nebūtų ir gėrio.
Rusas vis dar jautėsi taip pat nejaukiai ir subedė akis į knygą versdamas kitą puslapį. Piešinėlis su širdimi pasirodė toks keistas. Valdyti ugnį? Vandenį? Tai dar didesnė katastrofa negu galima įsivaizduoti. Visi anksčiau ar vėliau mirtų, nes žmonės – tai maži kenkėjai žudantys viską, kas gyva... mintyse pamąstė vaikinas.
Pakvipo arbata... Rusas kiek nustebo, kad profesorius lyg taiko ženklą pastūmėjo jam arbatos puodelį. O gal čia buvo kokia nors
- Hmz... anatomija... Atvirai pasakius manęs magija nedomina. Kas jūs būtumėt be lazdelės? Net apsiginti nemokėtumėt... Man anatomija reikalinga mokantis kovos stilių vadinamą Sambo. Ne, nepagalvokit, kad čia koks šokis ar panašiai... Čia ne samba, o sambo. Nemanau, kad apie tai būsit girdėjęs. - nutęsė vaikinas nejaukiai pasijusdamas, lyg atskleisdamas savo vieną svarbiausių kortų gyvenimo žaidime.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lazar Spalio 29, 2010, 03:15:08 pm
Lethal patenkintas mokinio įžvalgumu nusišypsojo ir gurkštelėjo arbatos. Taip, jis žino, kokiai prigimčiai pavaldus žmogus ir visas pasaulis, tačiau ..
- Visame kame yra ir gėrio, ir blogio. Tik nuo mūsų priklauso kurią iš šių savybių mes tobuliname. Aš noriu ne priversti gamtą man paklūsti, o prisidėti prie jos grįžtant į pačią pradžią. Alchemija yra įdomus ir teisingas mokslas, kaip ir anatomija. Visa tai mus moko pačių pagrindų, kurie ir suteikia pranašumą kovoje. Visada maniau, jog geriau kovos menus mokytis norint apsiginti ir apginti kitus, o ne užpulti. Tikiuosi, jog pasirinkai teisingą kelią, - pastatė puodelį ir kaip mokytojas, tiriančiai, nužvelgė Aleksą.
- Beje, be lazdelės aš puikiai apsiginčiau, - šyptelėjo ir atsikando iš kažkur atsiradusio kekso.
- Kurią nors dieną norėčiau pamatyti tavo gebėjimus. Nesu daug bendravęs su paprastais žmonėmis ir tikrai neišmanau jų ypatybių. O tu matyti esi kilęs iš geros, tradiciškos šeimos, kuri išugdė tavyje ryžtą, drąsą ir pasitikėjimą savimi. Tai puikios savybės. Esi puikus karys.
Maxas šiek tiek nukrypo į lankas kalbėdamas, tačiau jam prieš akis išniro senosios legendos apie didžius karžygius ir kruvinas dvikovas. Ir Alexas buvo panašus į vieną iš jų. Apsiblausiusiomis akimis profesorius gėrė arbatą ir apie kažką svajojo. Staiga tarė:
- Aš esu buvęs Rusijoje, Sibire. Ieškojau .. kai ko vertingo. Sutikau ten malonią moterį. Ją vadino Arisha. Išmintinga ir įstabiai graži moteris gyvenant vienui viena kažkur miške ir verdanti nuostabią arbatą. Tekę apie tokią girdėti?
Nukreipęs akis į Alexą, Maxas smalsiai laukė atsakymo ir gal kokios nors mistiškos istorijos apie miškų dvasią pasiverčiančia gražuole ir duodančia patarimus. Burna niekaip nenustojo žiaumoti kekso.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2010, 03:42:11 pm
Vaikinas ilgai žiūrėjo ir mąstė. Užsispyręs. Jaunas. Maksimalistas... Klastuolis tik dabar švelniai paėmė puodelį arbatos ir priglaudė prie lūpų. Vos vos gurkštelėjęs arbatos rusas vėl padėjo puodelį ant stalo.
- Gamta laukinė. Kas bus kai ją pažabosi? Ji taps ne tik nebeįdomi, bet ji nuvys kaip gėlė. Tačiau aš nebandau atkalbėti jūsų nuo tokių dalykų. Darykite kaip išmanote, tik po to nesiskųskite, kai nusvilsite nagus ir karčiai neraudokite prie namų židinio... – nutęsė vaikinas pažvelgdamas pro langą.
Lietus. Vėjas. Apsunkę nuo kasdieninės rutinos debesys. Tikriausiai jau ruduo dėl mus sūpuoja į savo karuselę, vis kartas nuo karto primindamas mažiems vaikams, kad jau pats laikas ant galvų mauti kepures ir pirštines. Jau metas apsirengti šilčiau, nes greitai pasitiksime žiemą. O jeigu mes nebeturėsime žiemos šio jauno profesoriaus dėka? Jeigu jis ištirpdys Sibiro sniegą, viską pavers vandeniu? Rusas kiek nerimąstingai pasižiūrėjo į Maksą.
-   Apsiginti be lazdelės kartais netgi lengviau negu su. – pritariamai linktelėjo vaikinas – tačiau ne visi tą meną supranta.
Suprasdamas, kad profesorius tikriausiai nejuokauja su savigyna, jis kiek sunerimo. Mat jis vis dar jautėsi taip nejaukiai, nors pokalbis ir rišosi visai sklandžiai. Bet vis reikėjo rinkti žodžius, kad nepataikytum ant kokios skaudesnės temos ir per daug neišsiduotum apie save. Aleksandras kiek neramiai sužiuro į profesorių besiklausydamas jo toliau.
-   Ką jūs turite omenyje normalią ir tradicinę šeimą? – Aleksas net nustebęs pasižiūrėjo į Maksą nesuprasdamas apie ją jis kalba ir kas per velnias ta tradicinė šeima.
Toliau lyg pasakos prieš miegą Aleksandras klausėsi profesoriaus, bet deja, jis nesnaudė.
- Rusijoje būvoti? Arisha... Hmz... – susimąstė vaikinas. – pats esu buvęs ne kartą Sibire, tačiau šita moteriškė mano kelyje nepasimaišė. Tikriausiai bus viena iš tų eilinių šamanių, kurios buria, gelbsti žmones, o po to lupikauja, prašydamos atsidėkoti už išgelbėtą gyvybę – su kartėliu pasakė Aleksas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lazar Spalio 29, 2010, 04:00:42 pm
Maxas priešais nosį pamosavo ranka ir papurtė galvą.
- Nesijaudink. Kai tik išmoksiu uždaryti ugnį į simbolį ir reikiamu momentu išleisti - būtinai parodysiu. Galėsi pasigrožėti. Nors numanau, kad tu ne itin sužavėtas mano idėja..
Maxas nusuko akis į bibliotekos kampą, kur buvo tamsiau ir veisėsi vorai. Deja, bet vorų ten nepamatė, užtat apgalvojo ar teisingai daro bandydamas pažaboti tokią stiprią stichiją. Gyvenimas jį nudegino ne vieną kartą ir jis išmoko klysti ir kentėti dėl savo klaidų, nes tai jį vedė link tobulėjimo. Nors vaikystės klaidos niekas neištaisys.. Susikrimtęs profesorius išgėrė arbatą ir įsipylė dar. Alexas palaikė pokalbį ir reiškė savo nuomonę išsakytom temom, bet Lethal garsus gaudė tik viena ausimi. Ar tikrai aš galiu kažką pakeisti? Ar per tuos metus aš pats nors kiek pasikeičiau? Turbūt, kad ne... Vardan mokslo vis dar paaukočiau viską, ką sukūriau. Ar labai man viso to reikia? Juk galėčiau mesti ir gyventi kaip bet kuris normalus burtininkas. Gal net sukurti šeimą... Staiga Maxo koja ėmė judėti ir į stalo koją mušti ritmą. Atsipeikėjęs vaikinas šyptelėjo prisiminęs savo gyvenimo mylimąją - gitarą Elisabeth. Seniai nelaikiau jos rankose. Būtinai turiu pasipraktikuoti. Gal net naują melodiją parašysiu. Galvoje tiek daug šiukšlių, jog viską reikia sutvarkyti geru ritmu.
- Taaaaip... Apsiginti galima įvairiai būdais. Aš nesu labai talentingas magijoje, todėl buvo laikas, kai treniravausi laisvu laiku. Nors tavęs nenugalėčiau, - nusišypsojo ir lyžtelėjo pirštą, ant kurio pastebėjo kekso trupinių.
- Normali šeima, tai tokia, kurioje tėvas dirba, mama sukiojasi namie, o broliai ir seserys per galvą lipa. Kažkas tokio.. Aš niekada tokios šeimos neturėjau, todėl sunku pasakyti ar teisingai ją įsivaizduoju, bet panašu, kad būtų taip. O dėl Arishos labai gaila. Norėčiau ją sutikti dar kartą. Nors iš manęs nieko neprašė, tačiau panašu, kad ji būtų buvusi šamanė. Tiesa, mėgsti muziką?
Maxas jautėsi vis laisviau ir laisviau. Jam patiko dalintis savo mintimis su šiuo jaunuoliu - juk dar neseniai jis pats toks buvo. Neaišku tik ar Alexas džiaugėsi šiuo susitikimu, bet kol nebėgo lauk, profesoriui viskas atrodė gerai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2010, 04:27:14 pm
Jis mokslininkas, sėdi tarp knygų. Tikriausiai daug išmano, nors dar toks jaunas. Kažin, ar Maksas parduotų savo sielą Mefistofeliui, kaip ir tu, brangusis Faustai, taip padarei? Klastuolis tiriamai pasižiūrėjo į vyriškį. Ak, Mefistofeli, kur tu, kai tavęs labiausiai reikia? Vaikino veidą papuošė šiokia tokia šypsenėlė. Ji buvo nuoširdi stebint profesorių. Niekada nebūtų pamanęs, kad jis siekia kokių slaptų tikslų, kad nors iš pažiūros santūrus ir ramus slepia tokių minčių. Aleksandrą pagavo banga nešanti jį į šio žmogaus vidų, norinti jam ne tik pakenkti, bet ir padėti. Galbūt kažkaip ištempti vyriškį iš gyvenimiškos rutinos.
- Nepasitikite savimi... Visgi galbūt neatsitiktinai pakliuvote į šią mokyklą ir čia mokytojaujate. Ir dar apsigynimą nuo juodosios magijos. Gyvenimas beveik kaip rusiška ruletė – nežinai kada kulka bus skirta tau – šyptelėjo rusas.
Normali šeima... Dėdės sadizmo išpuoliai treniruojant Aleksandrą, grūdinant ištvermę. Sutraumuota vaikystė. Visgi dabar Aleksandras žinojo, kad galima kankinti net paprasčiausiais vandens lašais, kurie atrodo nepavojingi. Vien pasakius profesoriui normalios šeimos apibūdinimą, jis susiraukė ir nuleido rudas akis žemyn, nelabai norėdamas prisiminti mažųjų kankintojų būrį. Tylėdamas jis lyg užsiblokavo, nes nebenorėjo kalbėti apie šeimą. Tikriausiai tada prasidėtų klausimai, o galiausiai tik apgailestavimas ir užuojauta iš profesoriaus akių. Šito jis nenorėjo.
-   Mėgstu... – nutęsę kiek nedrąsiai vėl prabildamas po ganėtinai ilgos pauzės. – o jūs?
Vaikinas kiek susigėdo nieko daugiau nebepasakęs nei apie šamanę, nei apie šeimą. Tik vėl lyg uždarė priėjimą į savo gyvenimišką istoriją ir gurkštelėdamas arbatos, Aleksas vėl atsivertė knygą, kuriame buvo nupaišytas Didysis kraujo apytakos ratas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lazar Spalio 29, 2010, 05:27:25 pm
Klausydamasis Maxas jau rašė galvoje akordus ir tyliai niuniavo melodiją. Šis priešais sėdintis vaikinas jam priminė, jog be mokslų yra ir kitų malonių užsiėmimų. Kaip Alexui tai pavyko - mįslė, tačiau profesorius paniro į savo miglotą kambarį, kur atsargiai laikydamas savo gitarą švelniai virpina jos stygas. Tai ko nematei niekada nedingo... Tai ko nejautei tavęs nepaliko... Ta naktis, kurioje pasiklydome niekada nebuvo tikra... galvojo žodžius Maxas. Pagaliau melodija galvoje nurimo, nutilo ir visai pradingo. Patenkintas vaikinas žvilgtelėjo į Ryder'į ir linktelėjo.
- Groju bosine gitara. Jau senokai.. Muzika padeda nusikelti į kitą pasaulį, kurį pats ir susikuri. Magiškiau nebūna. Bent jau man.. Jeigu viskas eisi pagal planą, tai gal net vėl pasirodysiu su savo grupe, per mirusiųjų šventę, - nusišypsojo ir nusuko žvilgsnį. Jam atrodė keista tai pasakoti Alexui, todėl nutilo ir daugiau neužsiminė. Pastatydamas puodelį ant stalo, Lethal užvertė knygas, padėjo į šalį ir suvyniojęs pergamentą įsidėjo ritinius į krepšį.
- Tikiu, kad dar daug ką galėtume aptarti, tačiau nenoriu tavęs laikyti ar versti su manimi bendrauti. Manau pirmas mūsų susitikimas buvo nemagus, šis ramesnis, o kitą kartą kartu ir alaus išgersim. Man jau reikėtų eiti. Būdamas profesoriumi turiu daugiau pareigų ir privalau jas atlikti. Sudiev, ponaiti Ryder.
Lethal linktelėjo, užsimetė krepšį ant peties ir kištelėjęs ranką į kišenę ištraukė miniatiūrinį buteliuką. Jame teliuskavo keli lašai sidabrinio skysčio. Maxas padėjo jį priešais vaikiną ir apsisukęs patraukė link durų. Pakeliui atsisveikino su bibliotekininke ir prieš išeidamas dar atsisuko ir pamojo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Zwei Eberhardt Spalio 29, 2010, 06:22:40 pm
Tylą pertraukė vėl Makso balsas apie muziką. Rusas net nebūtų patikėjęs, kad šitas vyriškis groja ir dar bosine gitara. Aleksandras lyg už mažo žaisliuko užsikabino, mat pats apie gitaras mažai težinojo. Vienintelis išmanymas buvo, kad instrumentas turi net 6 stygas.
- Tada teks ateiti. Ne kiekvieną kartą galima išgirsti grojantį profesorių – klastuolio akys sužibo pasakius šiuos žodžius.
Aleksas dabar prisiminė daug pasakojimų apie velnius. Blogio įsikūnijimai, šėtonai, nelabieji. Štai kiek puikių sinonimų galime rasti apibūdinti šiems išmestiems iš rojaus angelams. Tikriausiai profesorius bus pažadinęs ruso įgimtą smalsumą patikrinti.
O taip, ponas Lethal... Nepamiršiu to susitikimo. Ir nesijaudinkite, atsiimsiu už jį su kaupu. Lyg ir nedidelė keršto gaidelė nuskambėjo mintyse. Ne, ne tokio, kada tiesiog prilupi su kastetais. O tokia, kada duodi žmogui gyvenimišką pamokėlę. Nesvarbu, pikta ji ar ne, tačiau tenka pripažinti, kad ji egzistuoja.
- Malonu buvo pakalbėti. Kaip su žmogumi. Viso gero, profesoriau. Tikiuosi, kad kitą kartą bus taip, kaip sakote. O dabar sėkmės – palinkėjo Aleksandras be jokios pagiežos ar kokio nors gilaus sopulio širdyje.
Dar keisčiau, kad kažkoks buteliukas atsidūrė prieš pat jo nosį. Atvirai pasakius, jis niekada nesimokė rimtai nuodų ir vaistų, todėl iš karto neėmė buteliuko. Atsargiai žiūrėdamas į sidabro spalvos skystį, rusas laukė, kada pradės sklisti kokios nors dujos ar kažkas panašaus. Tačiau nieko. Po to atsargiai paėmęs į rankas buteliuką, pateliūskavo. Spalva nesikeitė. Atidaryti buteliuko Aleksas taip ir neišdrįso, nes nesuprato, kokio velnio paliko jam šitą skystį. nejaugi čia gyvsidabris, kurį deda į žiobariškus termometrus? Nuodingas ar nenuodingas, išsiaiškinsiu pas jį...
Vaikinas pabaigė visą, jau atšalusią, arbatą. Rusas nebegalėjo skaityti knygos, nes tiesiog susikaupti buvo nebeįmanoma. Pasiėmęs knygą, jis priėjo prie bibliotekininkės, užsirašė, jog pasiima šią knygą, nuėjo link durų. Moteriškė keistokai tik pasižiūrėjo į rusą ir nulydėjusi jį akimis surinko puodelius.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sayuri Yuki Lapkričio 30, 2010, 08:26:30 pm
Sayuri įkišo galvą pro duris.
-Biblioteka!-su palengvėjimu šnipšelėjo ji.
Įžengusi į seną patalpą, mergina apsidairė. Biblioteka buvo milžiniška. Krūvos seniausių knygų surikiuotos pagal dalykus, o paskui pagal abėcėlę. Daugybė knygų, vadovėlių visai nutriušusių arba beveik naujų. Sayuri tarsi skriejo tarp lentynų. Švelnūs merginos pirštai braukė per knygų viršelius. Ji dar niekur nebuvo mačiusi tokių knygų, o dar tiek daug. Merginos akys ir pirštai sustojo ties pačioje galinėje lentynoje (tai buvo neapsakomai toli nuo bibliotekos durų) esančia knyga. Ji kažkuo išsiskyrė iš kitų. Ne, ne išore. Iš pažiūros tai buvo tik sena apdulkėjusi knyga. Sayuri pirštai mikliai knygą ištraukė iš lentynos.
-"Raganiaus užrašai"-sukuždėjo mergaitė.
Knyga buvo nepalyginti senesnė už visas kitas čia esančias. Tačiau ji buvo beveik nenučiupinėta. Knygos viršelis buvo pusiau metalinis. Tarsi metalinės gijos rangėsi į kažkokį painų raštą. Sayuri nedelsdama, nunešė knygą bibliotekininkei.
-Aš norėčiau pasiimti šitą,- tarė ji.
-Gerai, tavo vardas, pavardė, koledžas?-pasiteiravo bibliotekininkė.
-Sayuri Yuki, Grifų gūžta,- burbtelėjo Sayuri.
-Gali neštis,- tarė bibliotekininkė.
Pasikišusi knygą po pažastimi Sayuri išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Stela Vy Lapkričio 30, 2010, 09:05:35 pm
Nu, bet kai suknista diena.. Ė, biblė.. Nesąmones kalbėjusi mintyse, Stela pasuko į bibliotela. Kojos nešte nešė..
Ė, o ko man čia? Ai pažiurėsiu gal ko geeeero bus.. Nuėjusi link romanų lentynos, užvertė akis į lubas ir tyliai suprunkštė:
- Pff.. Net lubose knygos kaba. Šakės..
Perbraukusi pirštu per knygas, tyliai tyliai nusikeikė.. Nu bet kai neįdomu..
Pasuko link magiškų gyvūnų knygų skyriaus. Pasiemusi vieną knygą atvertė. Rrr.. Stela kruptelėjo ir greitai užvertė knygą. Žiauru..
Už lentynos kaška sukikeno. Stela susinervavusi, šuktelėjo:
-Ko tu čia žvengi? Lyg pati rastum ką skaityt..
- Tišš. Čia mokiniai skaito,- bande nutildyt ją bibliotekininkė.
- Pati tu tišš..
Pirmą po ranka pasitaikiuse knygą, Vy sviedė į bibliotekininkę ir pataikė tiesiai į galvą.
- Muhahahahahahaha..
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sharlotte Lapkričio 30, 2010, 10:16:20 pm
- Muhahahahahahaha..- išgirdo Shar bibliotekoje. Šituos žodžius pasakė Stela Malėja Vy, Magiškų gyvūnų priežiūros mokytoja. Pasirodo ji knyga trenkė bibliotekininkei į galvą. Ka, ji kadangi Sharlottei buvo nusispjaut, ji patraukė ieškoti rūpimos knygos. Pagaliau susiradusi Viduržiemio jūros gyvius ir užkeikimus juos nukenksminti, priėjo prie madam Pensnė kuri trynėsi ant kaktos guzą.
- Noriu paimti kelioms savaitėms,- tarė.- Ir patariu arba Murlinukų užpilą, arba madam Pomfri pagalbą.
Po valandėlės priėjusi prie Vy, paklausė:
- Ar galėčiau pakalbėt su Šeinu?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: expresyte Gruodžio 05, 2010, 01:45:39 am
Marieta įėjo į biblioteką. Ji buvo didžiulė. Mergaitė norėjo paskaityti ir kartu pamąstyti apie šią dieną. Reikia paieškoti įdomios knygos.. Hmm, gal šita tiks?- galvojo mergaitė paimdama knygą apie mitines būtybes. Ir kodėl aš dar nesusiradau draugų? Matyt nieks nenori su manimi draugauti nes esu moklsliukė... Na taip aš graužiu knygas vieną po kitos... Kaip norėčiau turėti nor vieną tkrą draugą... - galvojo Marieta peržiurėdama puslapį apie cerberį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: augustea Gruodžio 31, 2010, 04:32:54 pm
  Hana atėjo į biblioteką pasiimti knygos "Magiškų gyvūnų priežiūra".Priėjusi prie to skyriaus kur galima pasiimti tą knygą ji staiga su savo labai gera klausa išgirdo kaška liūdinti.Ten buvo mergaitė.Jinai vos nevergdama,pašnibždomis sakė ,kad neturi draugų ,Hanai pagailo jos ir paklausė mergaitės vardo.O jos buvo vardas Mariana. Mariana suglumo ir nepratarė nei žodžio.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: expresyte Sausio 04, 2011, 12:59:22 am
Kiek patylėjusi Marieta pagalvojo Galbūt jau susiradau draugę... Merfaitė vardu Hana, Marietaii pasirodė labai maloni. Marieta tuoj pat užmezgė pokalbį:
 - Gal norėtum susidraugauti? Vos atvykusi į Hogvartsą panorau usirasti draugų, bet niekas nenori su manimi bendrauti, kadangi visi galvoja, kad be knygų skaitymo daugiau nieko neveikiu ir kad neturiu apie ką kalbėtis. Todėl ir noriu tapti draugėmis nes man siaubingai nuobodu ir noriu pagaliau turėti geriausią draugę.
 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: augustea Sausio 04, 2011, 07:32:12 pm
 Hana nieko nelaukdama atsakė:
-Tai žinoma norėčiau nes aš irgi knygų graužike ,žinoma jų negraužiu bet skaitau.Ir beje man irgi reikėtu draugės.
Pasakė Hana.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: expresyte Sausio 04, 2011, 11:01:09 pm
Marieta nusišypsojusi pasakė:
 - Tikiuosiu busim geros draugės!
Mergaitė užvertė knygą ir nutapsėjo prie kitos lentynos ieškoti ko nors apie hipogrifus.
Na pagaliau susiradau draugę.- Galvojo Marieta atsiversdama rastos knygos puslapį apie hipogrifų priežiūrą. Kiek paskaitynėjusi knygą, mergaitė nusprendė, kad ji neįdomi, ir nunešė ją atgal į lentyną. Tuomet pasiėmė knygą apie vilkolakius ir ėmė įdėmiai skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dūūūūūrnė Sausio 10, 2011, 09:28:08 pm
   Laaast christmas , I gave you my hear. But the very next day, you gave it away.This year, to save me from tears. I'll give it to someone special... Eidama mokyklos koridoriumi Šorena dainavo dainą iš savo mėgiamiausių dainų penketuko. Nieko nelaukusi, pradėjo net nebe mintyse dainuoti, o garsiai:
    - Laaast christmas , I gave you my hear. But the very next day, you gave it away.This year, to save me from tears. I'll give it to someone special...- staiga nutilo.
   O Juozapai Šventasis, ką aš čia darau? Dainuoju? Ir dar garsiai? Oho - ho.. Pasisukusi į dešinę, pamatė, kad stovi tiesiai prieš didingas bibliotekos duris.
   - Taip, taip.. Mano poilsiavietė numeris du... Gerai, reikia užeiti.
   Durys šaižiai sugirgždėjo, bet kažikaip atsivėrė. Šitoms durims skubiai reikia alyvos!
   Patekusi į milžinišką biblioteką iš karto nuėjo į kerėjimo skyrių.
   - Palaukite minutėlę.. Aš noriu skaityti romaną!
   Nulėkusi prie romanų skyriaus iškarto pasiimė Stephenie Meyer knygą "Saulėldis". Užsirašiusi bibliotekininkei išbėgo į savo poisiavietę numeris vienas - kabinetą.
 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: expresyte Kovo 13, 2011, 12:06:04 am
Marieta uždususi atskuodė į biblioteką - vieną iš savo mėgstamiausių vietų. Ji troško tik atsiversti kokią įdomią knygą ir nuvyti šalin blogos nuotaikos likučius, dar nepasitraukusius iš sąmonės. Mergaitė pasisveikino su bibliotekininke ir sparčiu žingsniu numynė prie lentynos. Pasikrapščiusi rado apdulkėjusią knygą, turbūt seniai mačiusią dienos šviesą. Knyga atrodė tokia sena, lyg šimtmečius pragulėjusi toje pačioje lentynoje. Ji vadinosi ''Senovės graikų dievai'', o šią temą Marieta ypač mėgo. Ji pavartė knygą, ir staiga iš jos iškrito kažkokie smulkiu raštu prirašinėti pergamento lapeliai. Marieta pakėlė juos nuo grindų ir permetė akimis. Ji suprato, kad tai kažkada buvusio dienoraščio lapeliai. Tai bylojo datos, tokios kaip Penktadienis, gegužės 15-oji Marieta pasekė akimis ar jos nestebi bibliotekininkė ir pakratė knygą. Iš jos pabiro dar daugiau pergamento skiautelių. Marieta surinka jas visas, sulankstė ir įsikišo į apsiausto kišenę. Tuomet pamiršusi ko atėjo išlekė iš bibliotekos į bendrąjį kambarį tyrinėti savo radinio.

Papildyta: Prieš 13 metus
Po pamokų Marieta iškarto nulėkė į biblioteką. Net nepažiūrėjusi į bibliotekininkę, kuri sėdėjo prie savo stalo, mergaitė nuskubėjo prie lentynos, kurioje rado paslaptingąją knygą su dienoraščio ištraukomis viduje. Priėjusi lentyną, Marieta iš karto čiupo knygą, kuri, matyt, net nebuvo paliesta nuo to karto kai ji ją ištraukė iš dulkinos lentynos. Marieta vėl pasekė akimis bibliotekininkę, ir įsitikinusi, kad jos nestebi papurtė knygą. Iš jos iškrito tik mažytė pergamento skiautelė. Mergaitė vėl įdėjo knygą į lentyną ir pakėlė skiautelę nuo grindų. Joje buvo paskrebenta: Viskas apie feniksus.. 34 lent. Marieta labai nustebo. Hmmm... Viskas apie feniksus.. Ir kas gi tai galėtų būti? Ir dar kas tas 34 lent.? Nieko nesupratusi Marieta išsiėmė ir šalia gulinčias knygas, jas taip pat papurtė, bet iš jų niekas neiškrito. Tada Marieta vėl susimąstė: Palauk.. 34 lent. galbūt bus 34 lentyna?.. Ir ji nuskuodė prie tos lentynos. Mergaitė ėmė žiūrinėti visų lentynoje gulinčių knygų nugarėles ( kurias pasiekė) ir staiga pamatė knygą. Ant jos nugarėlės švietė auksinis užrašas ''Viskas apie feniksus''. Marieta nieko nelaukusi čiupo knygą ir ja papurtė. Iš jos iškrito mažytė knygelė. Marieta čiupo ją ir išbėgo iš bibliotekos, vos nepartrenkdama kažkokios mergaitės.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: George Smith Balandžio 07, 2011, 08:58:28 pm
  Įbėgęs į vidų, George sumurmėjo kažką panašaus į: ,,Laba diena" bibliotekininkei, tada pradėjo ieškoti knygos ,,Kaip sukurti Burtažodį". Berniukas ją tyliai nusinešė prie bibliotekininkės. Tyliai, bet aiškai ištarė:
 - Laba diena, aš esu George Smith, varnanagis iš III kurso.
 - Gerai, vaikuti, - ir tada lyg sau tyliai pasakė, - jaunieji burtininkai.
  George nudžiugo, gavęs tai, ko norėjo. Dabar galės sukurti savo išsvajotajį burtą...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Moon Balandžio 08, 2011, 07:59:16 pm
Venera įėjo į biblioteką ir pamatė labai gražų vaikiną. Ji nuėjo ir pasiemė knygą "magiškų gyvūnų pažinimas III kursiams". Venera ją pasiemė ir padėjo ant bibliotekininkės stalo. Ji pažvelgė į to vaikino akis - jos buvo lyg ir nepatenkintos, bet Venera neprarado vilties ir tarė:
-Labas.. A-aš Venera,-šyptelėjo.,-O tu kas toks?
Ji pamatė, kad jis ne iš Klastūnyno. Jai nesvarbu buvo, ji tik laukė jo atsakymo.
-Na.. Gerai,-viduje liūdnai, bet drąsiai išrežė Venera.
Ji pagriebė knygą ir tarė:
-Ačiū, beje, kiek laiko galiu ją skaityt?
Bibliotekininkė pakėlė akis ir tarė:
-Aš kalbu su šiuo vaikinu, nematai?!
Venera susiraukė, nutrenkė knygą ant stalo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: George Smith Balandžio 09, 2011, 10:44:31 am
  George pamatė merginą, kurios niekada dar čia nebuvo matęs. ,,Klastūnynas, Aaa" jis pamanė. Nors iš tiesų neturėjo nieko prieš šį koledžą(tik prieš kai kuriuos jo narius, kurie buvo per dideli akiplėšos). Jis nusišypsojo ir tarė:
 - Labas, aš George,- pasakė šiltai, nes su kiekvienu elgėsi taip, kaip tik gali gerai.
  Staiga jis paraudo, nes pamanė, kad ji sakė ne jam... Bet lyg žiūrėjo į jį. Tai gerai.
 - Tu trečiakursė, tiesa? - ji maždaug taip atrodė, - Kaip sekasi? Ar turi draugų?
  Jis nusišypsojo ir laukė atsakymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Moon Balandžio 09, 2011, 06:06:06 pm
Ir kaip tik atsisuko vaikinas su kurį ji užkalbino. Jis pradėjo kalbėti.
- Labas, aš George. Tu trečiakursė, tiesa? Kaip sekasi? Ar turi draugų?
Venera nusišypsojo ir tarė.
-Labas, aš Venera,-tik tada ji susivokė, kad tai jau sakė ir sukikeno.,-Aš, taip, trečiakūrsė. Draugų?.. Ne. Aš tik vakar atvažiavau. Čia mokėsi mano mama. Seniai. Ir, mane čia irgi "ikišo",-šyptelėjo ji. (Aš ankščau jau dalyvavau Hoge, senokai, bet vistiek.;p),-O.. Aš iš Klastūnyno, tu tikiuos neturi nieko prieš prieš tai?,-nusišypsojo Venera.
O man jis atrodė gan nedraugiškas. Įdomu. Jo graži šypsena. Ką tu nusišnėki, antra diena mokykloje jau nesąmonės kalbi. Ach, ką aš bandau apgauti jis gražus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: George Smith Balandžio 11, 2011, 02:38:01 pm
 - Ne, žinoma, ne, - tarė jis draugiškai, nes pastebėjo, kad Venera lyg laiko jį nedraugišku, - Ką galiu turėti prieš tai, kad mus paskyrė į skirtingus koledžus. O man atrodo, kad Paskirstymo Kepurė dažnai paskiria mokinius į ne tuos koledžus, o dar sakoma, kad ji leidžia pasirinkti, - jis nusišypsojo, - Taigi, man jau reik eiti - bandysiu kurti naują burtažodį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po to neatsiudurčiau ligoninėje. O gal. Būtų įdomu. Geriau, negu saldžiai miegoti lovoje, kai naktį daug kas įvyksta.
  Ir išėjo, palikęs Venerą stypsoti bibliotekoje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Moon Balandžio 12, 2011, 08:06:24 am
Venera vos spėjo susivokti, kad jis išėjo. Viskas aišku. Venera pasiemė knygą ir tarė:
-Šitą pasiimsiu.
-Puiku.
Bibliotekininkė kažką parašė lapelyje ir padavė knygą.
Venera išėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gintaryte Balandžio 21, 2011, 04:45:11 pm
Lesli įėjo į biblioteką. Jos laimei ji dar nebuvo uždaryta. Ji ėjo pro lentynas ieškodama ko nors įdomaus. Galiausiai priėjo prie lentynos kurioje buvo Hogvartso Istorija.
Juk aš turiu tokią pat knygą, - pagalvojo ji, bet tada pamatė, kad čia buvo antra dalis. Tada ji pasiėmė knygą ir pradėjo skaitynėti ją. Jai buvo labai įdomu, bet tada priėjo bibliotekininkė ir pasakė, kad jau laikas uždaryti biblioteką. Ji padėjo knygą į vietą ir lėtai išėjo iš biblioketos. Išeidama uždarė duris.

[San: pasistenk ištempti dar bent vieną eilutę. Posto ilgis turėtų būt bent 5 eilutės :)]

Papildyta: Prieš 12 metus
Lesli įėjo į biblioteką. Ji buvo kiek liūdna, kad ta klastuolė sugadino jai ir jos draugei dieną. Lesli lėtai ėjo per biblioteką kol galiausiai priėjo tą lentyną, kurioje buvo Hogvartso Istorijos 2 dalis. Ji paėmė tą knygą ir atisėdo į artimiausią krėslą. Tada atsivertė knygą ir pradėjo skaityti. Jai buvo labai įdomu, tačiau nuotaika nepasitaisė, nes vis į galvą ėjo liūdnos Emės veidas. Ji nusprendė, kad perskaitys šitą skyrių ir eis pas ją. Ji toliau tęsė skaitymą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emilie Morgan Balandžio 22, 2011, 03:54:18 pm
Į biblioteką įėjo Emilie ir nuėjo prie didelės knygų lentynos ir susirado knygą apie ANJM. Tada netoliese pamatė Leslę ir pribėgo prie jos. Tada tarė:
- Na labas.
Tada paiimė knygą ir pradėjo skaityti. Kiek paskaičius vėl tarė:
- Kaip tau šita nelemta diena?
Ir padėjo knygą į šalį
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gintaryte Balandžio 22, 2011, 03:59:24 pm
 - Labas, - tarė ji ir labai apsidžiaugė, kad Emi atėjo čia.
Lesli palaukė, kol ji nueis pasiimti knygos ir kai grįžo išgirdo jos klausimą.
 - Nekreipk dėmesio, Klastuoliai visada buvo, yra ir bus didžiausi šūdžiai visame Hogvartse... - tarė ji Emei.
Tada ir ji pasidėjo knygą į šalį.
 - O tu kaip, viskas gerai? Jei ką galėsim nueiti pasakyti kokiai mokytojai, turėtų atimti į KL taškų, - tarė ji Emei.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emilie Morgan Balandžio 22, 2011, 04:13:35 pm
Emi keistai pažiūrėjo į Leslę ir tarė:
- Na jei tau ji nepatiko sakyk... Man kaip tik patiko per jos tą padarą galėjau pamatyti Hogvartsą iš aukštai.
Emilie vėl pasiėme knygą.
- Pala, ar tau viskas gerai? Tikrai nieko neskauda? Šeip jeigu ką galim nueiti pas seselę... - susirūpinusi pažiūrėjo į Leslę Emi.
Ji pradėjo pirštu piešti ratą ant stalo.
- Ką tu veikei per tą laiką? Kol manęs nebuvo? Ar tu bėgai čia?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gintaryte Balandžio 22, 2011, 04:19:52 pm
 - Na, nepyk, bet tikrai nepatiko, juk tu galėjai žūti, - tarė ji Emei.
 - Man ne, nieko neskauda, nereikia man pas jokią seselę, nenoriu, - tarė ji išgirdusi Emės klasuimą, - taip, aš atėjau čia ir paskaičiau šią knygą. Beje, o kokią knygą tu skaitai? Aš tai Hogvartso Istorijos 2 dalį, nes pirmą jau perskaičiau kai.... bet pala, juk aš tau jau tai pasakojau, atlesisk. Tai kokią tu knygą skaitai? Įdomi?
Ji pasiėmė knygą ir laukė, kol Emi atsakys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emilie Morgan Balandžio 22, 2011, 04:30:49 pm
Ji pažiūrėjo į Lesę ir tarė:
- Žūti? Nebūčiau jei jis būtu mane numetęs į vandenį aš išsigelbėčiau. Juk sakiau, kad turiu talentą.
Tada ji paimė knygą apžiūrėjo ją įdėmiau ir atsisuko į Leslę.
- Na jei tu jautiesi geriau tai neeik - šyptelėjo.
Ji trečią kartą paiimė knygą ir padėjo ją į šalį ir tiesiog pasakė:
-  Ai apie ANJM
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Balandžio 26, 2011, 07:58:59 pm
Atsiduso. Paėmė kerėjimų knygą.
Accio. Aprašymas: Labai dažnai naudojamas... Jis pritraukia pasirinktą daiktą. Turite būtinai aiškiai ištarti burtažodį ir ką norite pašaukti. Neteisingai ištarus burtažodį, gali jo negauti, arba gauti kažkokį netinkamą daiktą. Reiškia šaukiamuosius kerus. Endei šis straipsnelis labai patiko. Atsiduso. Nemėgo kalbėti. Pakėlė akis aukščiau:
Aparecium. Aprašymas: Dažnai naudojamas, kai rašai slaptą raštelį arba per pamokas. Norint išryškinti rašalą reikia garsiai vienu mostu ištarti burtažodį. Reiškia pasirodymą.
-Norėčiau šito mokytis. - pratarė garsiai. Pravertė kelis puslapius, nes buvo neįdomūs. Stabtelėjo, kaip tik tas, ko jai labiausiai reikėjo sužinoti:
Lumos. Aprašymas: naudojama labai dažnai naktimis, kai nori pasišviesti sau kelią. Reiškia šviesą. Šalia buvo parašyta, kaip reikia, kad lazdelė nebešviestų. Ištarti Nox. Mokinė padėjo gražiai knygą, atsistojo ant pirštų galiukų, jau norėjo išeiti, bet už akių užkliuvo Nuodų ir Vaistų knyga. Išėmė, parodė bibliotekininkei, ir, su palaiminga viltimi, eidama pro išėjimo duris įsigrūdo į kuprinę. Pagaliau kažkur skubėdama išropojo. Visgi Hogvartsas patiko labiau nei Londonas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mariè de Hemptinne Gegužės 08, 2011, 09:24:50 pm
Jau visai uždusus nuo bėgimo Marie užsikabanojo į aukštą, kur buvo įsikūrusi biblioteka. Vajergau, nejau mano pelės dingo.. Atvirai sakant susigraudinusi Marie įnirtingai žvalgėsi po patalpą, gal ką pastebės.
- Auu-uuu, - suūkė ji.
- Cip cip cip.. - pasigirdo krepždėjimas.
Marie sustingo vietoje. Įtempė ausis, iškėlė lazdelę ir įžiebus Lumos akylai stebėjo aplinką. Kur jos tyko.. Ir tada įvyko keletas dalykų.
Staiga, visai netikėtai, užu jos nugaros prasklendė Beveik Begalvis Nikas ir mosuodamas permatomu kardu nesavu balsu pradėjo klykti: - Ak tu maža susitraukėle, tu išverstaake klastūne, susirink savo žiurkpalaikes, susirink!
Ir tada iš kitos bibliotekos pusės pradėjo bėgti daug gausesnis būrys žiurkių negu Marie kada matė savo gyvenime. O Voldemortai, ką aš pridirbau..
- Kad čia ne mano pelės, patrauk jas nuo manęs! - išsigandusi pradėjo šaukt Marie, o pastarosios pelės pradėjo apsupti mergaitę. - Ooo atsitraukit, atsitraukit, - rėkė ji beviltiškai baksnodama lazdele. Kerėjimas nebuvo jos stiprioji pusė.
Vaiduoklis nujojo savo žirgu per visą žiurkių lauką pro bibliotekos sienas. Keista, bet dažniausiai labiausiai užkištas kambarys dabar buvo tuščias, jame net nebudėjo bibliotekininkė, o visos žvakės užsipūtė vos Marie įžengus į patalpą. Laukė ilga naktis...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Gegužės 08, 2011, 09:55:14 pm
Jordan nuobodžiai slankiojo pilies koridoriais. Prisiminęs, jog šiais mokslo metais dar nebuvo apsilankęs bibliotekoje, savo žingsnius nukreipė ta linkme. Buvo gan tamsu - šiaip šviesdavo žvakės. Tamsa lėmė nekažin ką gera. Jis sugniaužė lazdelę rankoje ir tyliai tarstelėjo.
- Lumos.
Silpna šviesa skverbėsi pro tamsą. Galiausiai Jordan išgirdo kažkokį cypimą. Priminė žiurkes. Vaikinas stipriau sugniaužė lazdelę ir lėtais žingsniais artėjo link bibliotekos. Pagaliau Jordan išvydo merginą, šiek tiek jaunesnę už patį, kuri buvo apsupta žiurkių. Greit susivokęs, ką daryti, Jordan nukreipė lazdelę į žiurkių būrį ir sušuko:
- Fiendfyre.
Ugnis pliūptelėjo iš vaikinuko lazdelės. Labai karšta ugnis pasiglemžė dalį susispietusių žiurkių. Deja, ne visas...

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mariè de Hemptinne Gegužės 08, 2011, 10:05:35 pm
Gausus būrys kraujo ištroškusių raudonakių žiurkių spietėsi aplink Mari iškišusios savo aštrius it titnagas dantukus.
- Dept.. ahu.. Nectarium.. ne, rimtai, nors vieną burtažodį! Prisimink, Mari! - paklaikus taršėsi mergaitė stebėdama jai jau kojomis lipančius padarus.
- Lumos, - kažkoks garsas pasigirdo netoliese, tylus, vilties garsas. Marie entuziastingai, trumpu balseliu pradėjo spygauti, - Aš čia čia! ėėė ėėėėė, - galiausiai pradėjo mykt, nes kelios riebios žiurkės jau nugraužė vieną trečdalį jos bato. Marie net spėjo pagalvot, kokios išties jos yra kietos.
Neilgai trukus jos pusėn atbėgo išvaizdus jaunuolis, kurio Mari negalėjo nepastebėti. Ak, tai turbūt dėl to, jog už jo tarsi siena sulipo dar bent kelios dešimtis šimtų riebių baltų žiurkių, taip išryškindamos kiekvieną net labiausiai į bezdžionę panašaus vaikino bruožą. Nespėjus jam kažkokį burtažodį pasakyt ir sudegint keletą žiurkių, sieną užu jo pradėjo judėti.
- Ėj, atsargiai, apsisuk, jos spiečia mus į kampą, joms ugnis nebaisi!
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Gegužės 09, 2011, 08:14:42 pm
Net nespėjus vaikinui susivokti, jog jo kerai nepadarė jokios žalos, jis buvo įsipiestas į kampą, kartu su kita mergina. Varnanagis net nežinojo ką daryti.
- Fak,- tyliai nusikeikė.
O keiktis buvo kodėl. Nes ant jo lazdelės buvo viena žiurkė. Jis bandė purtyti visaip lazdelę, tačiau iš to nieko neišėjo, tad bandė trankyti į sieną. Girdėjosi kažkoks tylus trekštelėjimas, tačiau tikriausiai tai ne lazdelė, o žiurkės, nes jos kandžiojo jo batus. Mano nauji odiniai batai! Tik šią vasarą nusipirkau. Ir už savo uždirbtus pinigus! Vaikinas nusivylusiu žvilgsniu žiūrėjo į batus. Tuomet jam dingtelėjo mintis - trypti žiurkes.
- Em... Nežinau, ar tai gera idėja, bet mano galva dar nespėjo iš kur nors ištraukt kokį burtažodį, kuris sunaikintus tuos kenkėjus, tai manau... Patrypsiu jas,- visai nejuokingai nusijuokė ir ėmė pamažu jas trypti. Gal ir sutrypė kelias, tačiau jų vis labiau daugėjo.
Jis nežinojo ko griebtis, tad viltingu žvilgsniu pažvelgė į merginą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mariè de Hemptinne Gegužės 09, 2011, 08:55:22 pm
Balto princo ant žirgo metafora vaikine išblėso iškart po to, kai nieko nesumojęs vaikinas pradėjo trypti baltuosius padarus. Ir viskas? Daugiau jis nieko nesugeba? Marie net pabalo.
- Daryk ką nors, čia tu man pavyzdį turėtum rodyti, ėė.. koks tavo vardas, - sumojo Marie paklaust vaikinuko vardo pačiu tinkamiausiu metu, nes už jos staiga nukrito gigantiška užuolaida ir dalis žiurkių įsimaišė po atlaso klostėmis.
- Naudojamės proga ir sprunkam! - sušuko Marie ir pakėlusi koją pradėjo pakatuot ją tol, kol nuo jos nukrito paskutinė žiurkė.
- Accio burtažodžių žodynas! - Nukreipusi sidabrinę lazdelę į lentynas sušuko mergaitė ir akimirksiu atskridus knygai užšoko ant aukščiausios lentynos, kurią galėjo pasiekti.
- Sulaikyk jas, turim porą minučių, kokių burtažodžių man ieškoti? - riktelėjo Marie berniukui, kuris kaip įmanydamas vis trepsėjo odiniais batais.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Gegužės 09, 2011, 09:34:28 pm
Jordan pasinaudojo proga ir bėgtelejo toli, kiek galėjo.
- Aš Jordan,- bandė šyptelėt, tačiau tokioje situacijoje nelabai tiko šypsena. - O kuom tu? - greit tarstelėjo.
Tuomet išsitraukė šiek tiek apgraužtą lazdelę, nukreipė į purvinas žiurkes ir tarė:
- Aguamenti.
Iš lazdelės pasipylusi čiurkšlė sušlapino graužikus. Jordan nežinojo, ar pavyks, tačiau tarė kitus kerus.
- Glacio.
Tai, kas buvo aplieta vandeniu, staiga sustingo - visa tai pavirto į ledą.
- Ieškok ko nors veiksmingo ir stipraus ir... kad veiktų dideliam plote. Greičiau! Jos greit prasiverš,- susirūpinęs tarstelėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mariè de Hemptinne Gegužės 09, 2011, 09:50:52 pm
Išties bendras bibliotekos vaizdas atrodė ap-gai-lė-ti-nai.
Išvartytos knygos, sulaužytos kėdės, nuplėštos užuolaidos, užvirtusi lentyna ir gal pusė tūkstančio žiūrkių. Vau, verta nuotykio.
- Gerai, gerai am.. - pamačiusi, kad žiurkės sustingo, Marie sumojo jas susprogdinti. - Ieškosiu kokio sprogstamojo burto.. prie S raidės.. susiaurėjimo burtas.. susitraukimo burtas.. susprogimo burtas, - vedė pirštu per žinyną Marie, - rodos, radau!
Vienoje rankoje laikydama sidabrinę lazdelę, kitoje, aukštai iškėlus knygą, Marie keletą kartų perskaitė burtažodį ir ryžtingai sušuko;
- Prisidenk veidą! Confringo! - žalios spalvos blyksnis nušvietė patalpą ir baltų pūkų pluoštas pasklido iki pat lubų. Įsivyravo ramybė ir Marie nušokus nuo lentynos pribėgo prie Jordan.
- Ar tu sveikas? Aš - Mari iš de Hemptinne giminės.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Gegužės 10, 2011, 08:32:59 pm
Jordan darė kaip palieptas, mantija ir rankomis užsidengė veidą. Jis išgirdo sprogimą.
- O čia neblogai pavarei,- nusijuokė. - Taip, sveikas. Bent iš pirmo žvilgsnio,- kritiškai pamąstė.
Tuomet trumpai apžvelgęs aplinka, tarė:
- Sakau, gal bėgam iš čia, kol jos dar neatsigavo? - ironiškai šyptelėjo, čiupo merginos ranką ir bėgtelėjo kiek tolėliau.
Nejau niekas negirdėjo sprogimų, viso to triukšmo?.. Tačiau bėgti nebebuvo kur. Žiurkės pasirodė iš vienos ir kitos pusės. Prisimink, prisimink ką nors... Taigi tai nėra taip sunku... Staiga jam dingtelėjo vienas burtažodis. Nukreipęs lazdelę į parbėgančių žiurkių burį, tarė:
- Duro.
Iš lazdelės pliūptelėjo melsvas žaibas, kuris perskrodė žiurkių būrį ir pavertė jas akmenimis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mariè de Hemptinne Gegužės 10, 2011, 09:55:44 pm
Žaliaakis vaikinas atrodė sveikas, Marie atsikvėpė, suvokusi, kad dar nieko nenužudė. Apsižvalgė. Viskas atrodė ramu.
- Nesakyk taip, aš kerėjime visiška nevykėlė, matai, kad be žodyno neišsisuku, cha. Kiek juokinga kaip klastuolei, - šyptelėjo ji ir susitvarkė apsiaustą.
Vaikinas dar kažką pasakė, tačiau Marie nenugirdo ir staigiai truktelėjęs ją už rankos pasivedė link durų.
- Ėj, iš kur jų daugėja? Sustabdyk jas! - sušuko Marie ir pravėrė duris. - Bėgam, užversiu!
((sorry nesirašo:)))
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Beatrice Mae Peck Gegužės 11, 2011, 08:19:46 pm
[[ Jis pilkaakis. Bet nesvarbu :D ]]

- Na, bet šį kart pavyko,- šyptelėjo ir apsižvalgė.
Jų vis daugėjo ir daugėjo. Jis neįsivaizdavo - iš kur? Apie tą patį pagalvojo ir Marie.
- Tai gal jos čia taip sparčiai dauginasi? - garsiai mąstė vaikinas.
Tiesą sakant, tai visai įmanoma. Ypač, jei šios žiurkės turi ko nors magiško... Vaikinas nespėjo ilgiau galvoti, nes išgirdo merginos šaukimą. Jis greit šūktelėjo kerus, kuriuos staiga prisiminė.
- Expulso.
Ir tuomet užbėgo už durų, jas staiga užvėrė. Už jų girdėjosi smarkus sproginėjimas - jo kerai pavyko. Tik jam buvo kraupu pagalvoti, kaip dabar atrodo biblioteka.
- Bėgam iš čia! - šūktelėjo merginai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Gegužės 21, 2011, 10:41:14 am
Endė atėjo. Biblioteka buvo kaip po karo.
-Nejuokinga... - sukikeno. Po valandėlės grifė raitėsi iš juoko ant žemės. - Surimt... Ha ha ha! - sužvengė. Mergaitė atsipeikėjo po trijų minučių, tai buvo gana trumpai. Ji iš kuprinės išsitraukė knygą ir suradusi raidę H įgrūdo ją į lentyną.
-Man reikia raidės A, N, L, B ir taip toliau. - subambėjo. Lėtai žvalgydamasi mokinė ištraukė herbalogijos, Hogvartso istorijos, mokslinių ir legendų knygas. Priėjusi prie skaityklos ji ėmė skaityti Hogvartso istoriją, kuri buvo jai įdomiausia.
-Hogvartso legendos... Hogvartso direktoriai...  Hogvartso paslaptys... Hogvartso įkūrėjai... Įkūrėjai. - Endė sustojo prie įkūrėjų skyriaus, ėmė skaiti. Perskaitė tik pusę, nes jai reikėjo eiti. Įsimetusi visas knygas į kuprinę mokinė išbėgo iš bibliotekos pagrindinio skyriaus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Gegužės 31, 2011, 07:37:47 pm
Merė patyliukais atsliūkino į biblioteka. Kaip tylu čia... O tyla man patinka...  :-X  Ji ėjo prie raidės Ž,nes buvo susitarusi ten susitikti. Galiausiai suradusi ko ieškojo, mergaitė ėmė žvalgytis. Kiek daug knygų,tai neįprasta. Na,kad ir Liucijos Žeimenos ,, Žiobarų žodynas", stora,bet kažkuo įdomi,gal vertėtų ją pasiimti pasiskaityti,kol Endė ateis prie raidės Ž. Tad galiausiai,Merė pasiėmė savo surastąją knygą ,,Žiobarų žodynas" ir atsivertusi,pradėjo jį skaityti (tiksliau vartyti,nes žiobarų abecelė truputi skiriasi nuo burtininkų abecelės) .
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Gegužės 31, 2011, 07:43:28 pm
Endė kaip visada įsiveržė į biblioteką ir linksmai pasišokinėdama ji atbėgo prie Ž raidės. Pamatė Merę, pirma jai šyptelėjo,
o vėliau linktelėjusi tarė:
-Labas, aš esu Endė Green, iš pirmo kurso, mokausi Grifų Gūžtos koledže. Nemanau, kad jei esame ne iš to pačio kurso,
turime būti didžiosios priešės. - kandžiu balseliu  pridūrė. - Ką skaitai?,,Žiobarų abėcėlę?''- mergaitė pasilenkė, kad pama-
tytų knygos pavadinimą. - Dar tokios neskaičiau, - susigėdo. Ji atsisėdo ant kėdės ir maloniai pažvelgusi į Merę  tarė: -
Dabar viską klok. Savo biografiją. - šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Gegužės 31, 2011, 07:53:43 pm
Mergaitė net nepastebėjo kaip prie jos išdygo Endė.
- O,sveika. Net nepamačiau tavęs,- atsiprašinėjančiu tonu tarė Merė,- taip,skaitau ,,Žiobarų žodyną",pati ką tik ją radau,tad tikrai nieko keisto,jog tu taip pat neskaitei,iš viso,šios knygos gal net niekas neskaitė,nes ji apie žiobarus...
M.Smit nusijuokė. Hm... Endė iš pažiūros miela,nuoširdi ir draugiška mergina. Gal ir galėčiau jai papasakoti savo istoriją,savo skaudžią istoriją... O gal ne. O gal tiesiog pasakyti,jog čia ne jos reikalas. Ne,tokia šiurkšti aš niekados nebuvau ir nesiruošiu būti. Bet ar verta, dar visai nepažįstamai mergaitei išsakyti slapčiausias savo mintis. Taip,verta,nes tu Mere esi stipri ir jei kas užsišarvuosi stipria kantrybe.
- Ah... Ende,ar tikrai nori išgirsti ilgąąąąą ir skaudžią mano praeities istoriją? - dėl viso pikto paklausė Merė. Nes gal jai bus neįdoimu?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Gegužės 31, 2011, 07:59:24 pm
Endė pažiūrėjo į Merę keista veido išraiška.
-Ji skaudi? Taip... Norėčiau... - pasakė jau širdyje užjausdama ''švilpiukę''. Tuo pat metu į langą pabarbeno Endės
pelėda, ji nešė voką. Mergaitė abejingai paėmė laišką ir perskaitė jį mintyse:
Citata
Sveika Ende,
Yra kelios geros ir kelios blogos naujienos... Pradėsiu nuo gerosios: aš jau supirkau vadovėlius kitiems mokslo metams ir
gavau naują darbą. Kita gera naujiena: aš patvirtinau tavo prašymą į  kiauliasodį. Blogos naujienos: atostogas (visas)
tu praleisi Hogvartse, o kita bloga naujiena... Tavo tėvą nužudė.

Viso geriausio,

Tavo motina.

Endė lėtai linktelėjo ir tarė Merei:
-Taip, aš tavęs klausau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Gegužės 31, 2011, 08:27:25 pm
Merė smalsumo kupina žviltelėjo į Endės gautą laišką. Jai parašė mama,mama kurios aš neturiu… Toliau mergaitė net nežvilgtelėjo,nes jai buvo skaudu skaityti toliau.
 Galiausiai Merė atsiduso, ir  pro ašaras pradėjo pasakoti savo skaudžią praeitį:
-. Viskas prasidėjo kai dar nebuvau gimusi. Mano tėvai pradėjo pyktis ir galiausiai išsiskyrė. Dar tada nebuvau išvydusi pasaulio. Bet neseniai turėjau gimti. Tad po kelių mėnesių atsiradau aš. Viskas buvo gerai,kol man suėjo trys metai ir pradėjau eiti į darželį. Tada mama rytais mane ten nuvesdavo,o mane su limuzinu paiimdavo mamos nuolatinis vairuotojas. Tik vieną dieną,kai man buvo penkeri metukai,mama pasakė,jog tą dieną turėsiu grįžti viena namo,nes ji ir jos vairuotojas,važiuoja į geologų konferencija. Aš sutikau. O tas mano sutikimas,buvo didžiausia mano gyvenimo klaida,todėl,jog mamos taip ir neišvydau, niekada (svarbiausia ji niekada man neparašė,nepasiteiravo kaip gyvenu). Na,gerai,atėjo laikas kai reikėjo išeiti iš darželio ir grįžti namo. Žygiavau niūnuodama kažkokią dainelę ir sutikau JĮ . Savo tėvą. Aš jį pirmą kartą mačiau,bet suvokiau,kad jis kažką primena. ,,Juk tai aš,jis turi mano žalias akis, riestą nosį…” Ir tada jis tarė:
,,-  Labas,mano mažyle,kaip ilgai tavęs nemačiau. O kaip pasiilgau… Gal norėtum jog tau aprodičiau man mėgstamą kavinę.
Aš kažkodėl tik linktelėjau ir pasiklioviau juo. Mes nuėjome į kiaurą katilą. Ir tik tada supratau,jog mano mama yra Žiobarė,o tėtis pats tikriausias burtininkas,dirbantis Magijos Ministerijoje. Juk aš tada gyvenau žiobarų pasaulį ir nenutuokiau,jog egzistuoja žiobarai ir burtininkai. Kai jis man viską papasakojo,išsivedė į burtininkų pasaulį ir mamos daugiau nebemačiau,tik pačia paskutinę dieną,prieš išvykstant į Hogvartsą. Tad dabar pas mane namuose vyksta pragaras! Mama su tėčiu aiškinasi santykius,o manęs lyg nebūta. Nei vieno laiškelio,nei žinutės nieko. Jie mane pamiršo,tik tokią prielaidą turiu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Gegužės 31, 2011, 08:38:43 pm
-Užjaučiu, - liūdnai tarė ir įsispoksojo į sieną. - Mano daug linksmesnė, net neįdomu bus klausytis... - tarė. - Tai va.
Gimiau Londone. Buvau iš burtininkų šeimos. Turėjau tėtį, jis vadinosi Dobiu, apgailėtinas vardas, tačiau jo tikro vardo
nežinau, nes jis rašosi tik Dobis. Motina Lisa. Ji nekalba su tėvu, o tėvas - su ja. Po kelerių metų reikalai pašviesėjo.
Jie susitaikė. Visus metus gyvenau taip pat - eidavau į žiobarų mokyklą, darželį.  Tačiau aš buvau jiems tikras spuogas ant galinės vietos. Vos gavau pakvietimą į Hogvartsą, jie mane ten ištrėmė. Ištrėmė, nė neatsiklausė, ko aš noriu. Visada taip būdavo.Ir tos baisos akys... Jas sapnuoju kiekvieno mėnesio tryliktą dieną, kai būnu namuose, o Hogvartse man to neatsitinka, gal todėl, kad čia jaučiuosi daug geriau.  Rašiau laiškelius tėvui ir motinai, bet atrašydavo tik mama. Perskaičiusi šį popierėlį, - Endė parodė į laišką, - Sužinojau, kad mano tėvo nebėra. Ačiū Dievui, pagalvojau, nes mes su juo nebuvome artimi, man jis buvo nepakenčiamas, jo nekenčiau. Sakydavau, kad būtų geriau būti išmestai į gatvę, nei su tuo šašu gyventi... - tai štaip Endė baigė savo istoriją pilna neapykantos savo tėvui.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Gegužės 31, 2011, 09:45:29 pm
- Ooo... Istorija tikrai įdomi... Bet taip pat liūdna... Mes panašios,net labai. Su mano tėvais problemos,ir su tavaisiais taip pat ne ką geriau..- susimąsčiusi tarė Merė.
Ji galvojo ar tai atsitiktinumas ar kažkas suplanavo,jog abi susitiktume Žiobarotyros kabinete,paskui pasipasakotumėme ir sužinotume,jog gyvenimo istorijos vos ne tokios pačios.. Labai jau keista,bet man reikėtų džiaugtis,kad susiradau nors vieną tokią artimą sielos draugę (jei galima ją taip pavadinti).
- Ką dar galėtum apie save papasakoti..?- dar pasiteiravo susimąsčiusi Merė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Birželio 01, 2011, 05:31:15 pm
Endė šyptelėjo. Susimąsčiusi tarė Merei For Smith:
-Ką ir tu... Na... Tavo įdomesnė istorija, tiesą pasakius... Tiesa, gal tu apie save pasakyk, nes aš net nežinau nuo ko man
pradėti... Pavyzdžiui... Plaukų spalva, tačiau tai neturi nieko bendra... - pasiklydo mergaitė. Keista istorija, kažkaip,
atrodo, kad čia kipšas mums kiša koja, bando viską sugriauti, vos tik susipažinus... Tačiau jokių požymių... Jokių keiste-
nybių nematyti...
pagalvojo Endė ir pažiūrėjo į šalia vis dar tupinčią pelėdą.
-Skrisk į pelėdyną, - paliepiau jai ir ji išskleidusi savo sparnus nuplasnojo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 01, 2011, 06:39:09 pm
- Kaip matai mano plaukų spalva... Kaštoninė.... Akys žalios, esu 164 cm, menkesnė už kitus nes turiu žiobarų kraujo, esu gana keista palyginus su kitais,nes mėgstu daug skaityti,bet ne per labiausiai mokytis...  @) ,- pradėjo pasakoti Merė,- kaip sakiau gyvenau žiobarų pasaulį, Šveicarijoje, paskui atkeliavau mokytis čia. Ah... Namuose turiu mažą šuniuką,tik kyla klausimas kas juo dabar rūpinasi,nes tėvai kaip sakiau užsiėme savaisiais reikalais. Hm...
Merė pradėjo mąstyti Ką čia dar Endei pasakius..? Lyg ir viskas...
- Na,dabar jau tu papasakok apie save daugiau. Viską ką aš pasakiau tik apie save...  ;)
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Birželio 01, 2011, 07:33:51 pm
Endė delsė. Tada tarė:
-Esu Endė Green, man vienuolika metų, esu vienturtė, mano mėgstamiausia spalva raudona, mėgstu skaityti knygas,
gyvenu Londone, pačiame centre, nemėgstu keltis į visokiausius ginčus, tačiau mėgstu patirti nuotykius, man patinka paprastas
stilius, tik motina sako, kad tai gryna nesąmonė. Esu išblyškusi, rudų akių, tamsių plaukų, namuose aš turiu akvariumą su viena
žuvele, mokslai man ne kaip sekasi, kaip matai... Na, tiek jau apie mane, - tarė Endė ir šyptelėjo. Tada atsistojo ir nubėgusi toliau
paėmė knygą ,,Žiobarų pasaulio įsimintiniausios vietos" ir grįžusi atvertė Londoną, parodė paveiksliukus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 02, 2011, 05:28:57 pm
- Žinai,iš paveiksliukų tas Londonas atrodo gana gražiai,gal man vertėtų ten apsilankyti?- klausiamai į Endę pažiūrėjo Merė.
 Ji pasiėmusi iš Endės rankų knygą,vartė Londono paveiksliukus,nuotraukas...  Miestas nuotraukose labai gražus,bet ar realybėje taip yra ištikrųjų? Nes,jei taip,tai Londonas gražesnė vieta net už Havajų salas...  :o  Merė vartė knygą ir stebėjosi : Na,jau miesto gražumas,tai nerealu .... Visur prisodinta gėlių, o gėlės tai man patinka...
- Ende, jei kada galėsi,tai būk gera,pasiimk ir mane kartu į Londoną ,- pradėjo maldauti Merė draugės,- aš nesudarysiu tau jokių keblumų, apsistosiu viešbutyje, o kitą dieną aprodysi man miestą...? 
Paskui Merė dar labiau pagalvojusi nusprendė,jog vertėtų vėl pakeisti pokalbių vietą:
- Klausyk, čia mes jau daug priplepėjom,gal vėl pakeičiam vietą ir pašnekėkime.., -Merė pradėjo galvoti,taip ir nieko nesugalvojusi ji tarė,- Hm... Manau dabar tu pasakyk vietą kur šnekėsimes,nes aš jau sakiau, kad susitiktume bibliotekoje,o dabar tavo eilė siūlyti...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Birželio 02, 2011, 06:08:43 pm
-Na, vieta kur šnekėsime? Aišku, kad Londonas... Jei nori, galima nuvykti dabar, nes po kelių dienų savaitgalis ir
atostogos... - Endė šyptelėjo.- Kad ir dabar, - sumurmėjo ir atsivertė knygą.-O ŠVEICARIJA? Kokia ji? Kaip ten?
Yra kokia nors TAU  nuostabi vieta? - paklausė mergaitė ir suieškojo žodyne Š raidę. - Štai čia, Šveicarija. - per-
braukė pirštu. - Matai, ir čia taip pat, kaip Londone, tai pat gražu, nuostabu, įdomu, fantastiška... Kada nors
čia tikrai atvažiuosiu, - tarė ji ir pažvelgė į Merę. - Aš apie  Londoną ir apie Šveicariją kalbu kuo  rimčiausiai... Aš
tikrai trokštu su tavimi ten nuvykti, - Endė šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 02, 2011, 07:40:09 pm
- Nuostabu! Norėčiau su tavimi nuvykti į Londoną. Deja, šį savaitgalį nieko neįšeis,- susiraukusi atsakė Merė.
-O Šveicarija... Ji labai nuostabi šalis. Gražus senamiestis, taip pat ir centras,tik ten jau man viskas pabodę,- ir vėl susiraukė Merė. Žinai,tau reikėtų mažiau raukytis, o tai po kelių metų būsi kaip senutė...
Merė galvojo: Nuvykti su Ende į Londoną būtų fantastiška,tik suderinti laiką kada kartu nuvykti būtų labai sunku... bet gal ir kažkas pavyktų...
- Klausyk, davai jau kitą savaitę pirmadienį vykstam į Londoną,- pasiūlė Merė,- šią savaitę negalėsiu,bet kita būtų SUPER! Na,kaip tau?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Birželio 02, 2011, 09:10:40 pm
Endė apsidairė.Pažiūrėjo į savo kišeninį laikrodį:
-O ne, jau beveik dešimta... Turime eiti... - mergaitė šyptelėjo.
Tikrai labai norėčiau su Mere nuvažiuoti į Londoną ar Šveicariją... Būtų nepasakomai nuostabu.
-Pala, tikrai, galėsime kitą savaitę nuvažiuoti į Londoną, būtų labai smagu, o... Gal norėsi į kiauliasodį? Na, man jau
reikia eiti ruošti namų darbų, ate, viso, iki pasimatymo, bye! - sušuko  Endė ir pamojavusi išėjo.
 

[Atleisk, bet turiu kai ką padaryti :[ ]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 03, 2011, 03:06:01 pm
 Mergaitė dairėsi aplinkui...
Biblioteka,tokia nuostabi vieta... Tiek knygų,lentynų,vaikų... Joje susitinka ir draugai, ir mokytojai, ir šiaip užsukę žmonės...
Merė privalėjo nutraukti savo apmąstymus,nes išgirdo,jog Endė prasitarė,kad turinti eiti,nes jau dešimt....
- Jau dešimta?- nusistebėjo Merė,- taip greitai su tavimi laikas lekia... Na gerai,jei turi eiti,tai eik,negi sulaikysiu... Na, iki...
 Endė yra labai nuostabus žmogus, su ja laikas bėgai taip greitai... Ah... Galbūt ir man jau  laikas grįžti į kambarį,nes paskui prisidarysiu visai nereikalingų nemalonumų ... Ir Merė pakilo nuo grindų ant kurių jau spėjo nusedėti  savo sėdimąją vietą.
- Viso geriausio,- dar spėjo atsisveikinti Merė su bibliotekinke.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 14, 2011, 01:39:05 pm
Albertas įėjo į biblioteką. Jos viduje kvepėjo pušimi, senais rankraščiais ir spausdinimo dažais. Berniukas apsidairė, biblioteka buvo didžiulė patalpa, kurioje atovėjo dešimtys knygų lentynų. Ties kambario langai stovėjo ganėtinai seni skatymo stalai. Bibliotekos dešinėje , atskirtas auksine grandine buvo uždraustasis skyrius, prie jo tarsi nemezidė stovėjo bibliotekininkė. Albertas priėjo prie madam Pensė ir paklausė:
- Atsprašau, galbūt galite man pasakyti kur bibliotekoje yra laikomi žurnalai?
- Publicistikos skyrius yra bibliotekos gale, - šaižiu balsu atsakė bibliotekininkė.
Vaikinas nuėjo nurodyta kryptimi, nuėjęs iki galo rado lenteną, kurioje buvo įvairiausi magiški žurnalai, tokie kaip "Namų šeimininkė", "Magijos istorijos naujienos", "Transifigūracijos gidas", bet Alertui jie nerūpėjo, jis ieškojo vieno specialaus. Pasikuitęs žurnalų krūvoje, berniukas pagaliau rado išsvajotajį "La philosophie de l'art", tai buvo vienintelis vaikinui žinomas, profesenalus magiškas žurnalas apie meną. Jau iš pavadinimo buvo aišku, kad žurnalas prancūziškas. Albertui tai nesukėlė problemų, nes prancūziškai jis kalbėjo be priekaištų. Atsisėdęs prie skaitymo stalo vaikinas įsižiūrėjo į žurnalo viršelį. Ant jo turėjo būti pavaizduotas žymus dailininkas, bet kadangi žurnalas buvo truputį sulamdytas, žmogus, pavaizduotas ant viršelio, nė ketino rodytis, bet berniukas suprato kas yra pavaizduotas ant žurnalo, nors matėsi tik pusė veiso, Albertas visur būtų pažinęs žmogaus ūsus. Tas žmogus - Salvadoras Dali. Vaikinas atsivertė žurnalą, peržiūrėjo turinį ir nusprendė skaityti straipsnį, temoje kaip gerai nupiešti žmogaus rūbus, apie taisyklingą viktorijos laikų mados vaizdavimą tapyboje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Birželio 14, 2011, 02:31:04 pm
Elena, kaip visomis dienomis paniurusi, žinojo kitų veiksmus vien švytuoklės pagalba. Ji specialai planavo nueiti į biblioteką, bet kaip jau ji išbūrė, Albertas čia bus. Mergaitė specialiai ėjo pro atsargines duris. Ji atėjusi nepastebėta nuėjo prie ateities spėjimo skyriaus, skaitytoja iš lentynos išėmė storą knygą.
- O, "Senieji pasaulio aiškiaregiai", parašyta Miu Chau Fhu. - Elena sekundę palaukė, o po to į biblioteką įskrido pelėda, nešdama dailiai supakuotą laišką.
-Dryže? - sukliko mergaitė, kai pamatė motinos augintinę. Ji nemandagiai sučirškė ir numetė laiškelį.
Citata
Elena,
Aš persigalvojau. Norėjau pasakyti, nesu tavo mama. Turėjau anksčiau pasakyti. Po kiek laiko suprasi. Aš iškeliauju. Palieku tave vieną. Per atostogas galėsi likti Hogvartse, pasirink tu. Kaip Merė, Rūta, tu? Tikiuosi jūs visos sutariate? Atsakymo, būk gera, nerašyk. Dryžę palieku tau. Saugok ją. Beje, ji vegetarė. Nemaitink jos mėsa, tik riešutais.  Raktas yra padėtas laiške, namus nugrioviau, pastačiau geresnius ir prabangesnius. Jei jūs su draugėmis važiuosit ten, bus gera ir labai linksma!
Neatrašyk, iki.
Elena pagalvojo: taip, kurgi ne, atvažiuosim su draugėmis! Bus nerealiai linksma įsivaizduoti ką nors!
 Dar kartą perskaičius laišką, ji nuėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 14, 2011, 02:38:57 pm
Po kiek laiko į biblioteką savais reikalais užsuko Merė. Ji skubiais žingsniais praėjo pro bibliotekininkę,taip pat pralenkė skyrių kur buvo padėti žurnalai,beto ten sedėjo kažkoks berniukas,bet mergaitė nespėjo geriau įsižiūrėti,nes labai skubėjo prie K raidės. Galiausiai surado to ko ieškojo. Lentyną kurioje buvo sudėtos knygos iš K raidės. Merė nedelsdama ėmėsi ieškoti skaitalo apie kilminguosius. Jį buvo parašęs Džekas Marfalis. Knyga vadinosi ,, Pasipūtę ar ne,tie Kilmingieji?''. Šis pavadinimas mergaitę buvo sužavėjęs.
Jeigu pavadinimas atitinka knygoje rašomą pasakojimą,tai bus nesunku suprasti ar Albertas pasipūtęs,arogantiškas,ar tiesiog,kaip dabar pastebėjau,šiek tiek išsiblaškęs,mielas vaikinukas... Aišku,aš nieko blogo apie jį nemanau,bet atsarga gėdos nedaro...
Taip galvodama Smit išsitraukė tą lyg ir įdomią knygą iš lentynos ir atsisėdusi ant akmeninių grindų,ėmėsi ją skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 14, 2011, 08:11:48 pm
Albertas užvetė žurnalą "La philosophie de l'art" ir nuėjo padėti atgal, jam beeinant pamatė prie knygų lentynos rymančią Merę. Berniukas patraukė jos link. Mergaitė buvo įsigilinusi į kažkokią knygą.
- Labas Mere, ką čia skaitinėi, - draugiškai paklausė vaikinas.
Mergaitė atsisuko į jį, truputuką išraudo ir pabandė paslėpti knygą, bet Albertas vis tiek pamatė pavadinimą ,, Pasipūtę ar ne,tie Kilmingieji?''.
- Žinai, aš šitą knygą skaičiau,- pradėjo berniukas- ir manau, kad ji neatitinka tikrovės. Jeigu nori kažką sužinoti apie kilminguosiu , - atsisėsdamas šalia tarė vaikinas - klausk manęs.
Albertas įsižiūrėjo į Merės akis ir laukė atsakymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 14, 2011, 08:56:45 pm
Švilpiukė pamatė kaip prie jos prisiartino klastuolis... Jis jai pasiūlė savo pagalbą atsakymais apie kilminguosius. Beto,mergaitė pastebėjo,kad jis pamatė kokią ji knygą čia skaitinėja...
Ah...Jis pamatė kokią knygą skaitau... Na vis dėl to,ir kas čia tokio... Aš tik norėjau apie jį daugiau sužinoti... Na,gal reikėtų sakyti ne apie jį,o apie pačius kilminguosius...
- Neatitinka tikrovės... Na,galbūt tu teisus,-susimąsčiusi tarė Merė,- na,jei jau siūlai savo pagalba klausimu apie kilminguosius,tai norėčiau paklaust... Ar visi kilmingieji nuo pat gimimo mokomi gražaus,mandagaus elgesio? Beto,ar visi jie gyvena dvaruose,pilyse ar dar bala žino kur?,ar jie gali gyventi ir būtų patenkiti gyvendami kokiame kaime,troboje,kurioje maistas iš daržo,o ne iš kažkokios kinietiškos virtuvės? Beto, kodėl daugelis kilmingųjų patenka į Klastunyną? ( pripažink, šis koledžas na,nelabai jau geriems mokiniams). P.S. ir išviso nesuprantu,kodėl tu patekai kaip tik į Klastunyną?
Galbūt uždaviau per daug kvailų klausimų? Na, bet vis tiek atsakymus bus įdomu išgirsti.
Mergaitė įdėmiai pažvelgusi į Albertą,laukė jo atsakymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 14, 2011, 09:13:55 pm
- Gražaus elgesio? Net nežinau, tiesiog nuo mažens tave mokina etiketo. Pavyzdžiui aš turėjau korepetitorių. Dvaruose, nebūtinai visi gyvena kiti gyvena pavyzdžiui tiesiog dideliame, patogiame name. Troboje gal nebūtinai norėtų gyventi, bet šiaip dauguma kilmningųjų dvarų ir namų yra kamo vietovėje.- Albertas bandė viską paaiškinti Merei - Kinietiška virtuvė? Net nežinau iš kur ištraukiai šitą nesamonę. O šiaip tai šaliai dvarų beveik visada yra šiltnamiai bei daržai. - berniukas įkvėpė oro.
- Dėl klastūnyno tiesą sakant nežinau. Tiesiog klastuolis labiau nei kiti koledžų steigėjai, iškėlė kraujo grynumo klausimą. - vaikinas pažiūrėjo Merei į akis - O kodėl aš esu klastunyne? Nes esu kerštingas (kartais), kai kurių žmonių šiaip nemėgstu, nemėgstu rodyti savo jausmų, galvoju apie būsimas pažintis ir šiaip esu galbūt šiek tiek klastingas.
Albertas nusišypsojo ir tarė:
- Be to man patinka gyvatės, moku šnipštėliškai (mano giminės bruožas), nors ir nesu tiesioginis klastuolio įpėdinis. Ak, Mere, dabar tikriausiai tau ne taip patinku, ar ne? - paklausė vaikinas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 14, 2011, 09:35:35 pm
Ooo... Apie jį sužinojau daug naujo...
- Atsakymai mane patenkino... Visi buvo gana išsamūs. Beto,man labai keista girdėti,kad tu gali būti kerštingas,nors ir truputį... Iš išorės atrodai,toks mielas,tikrai ne klastingas,- mergaitė gūžtelėjo pečiais.

Merė įsižiūrėjo į klastuolio akis.
Aš net nepagalvočiau,kad jis gali būti kerštingas,nemėgti žmonių,ir tai jog jis gali mokėti šnipštėliškai.
- Albertai,o koks buvo tavo pirmasis įspūdis apie mane, ir kaip jis pasikeitė kai susipažinai su manimi artimiau,- iškilusį klausimą uždavė Smit.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 14, 2011, 09:49:18 pm
Pirmas įspūdis... Hmm.. kažin ką aš pagalvojau pamatęs Merę...
- Pirmas įspūdis keista, gerąją prasme, mergaitė su gražiais auskarais, - šyptelėjo Albertas.
Berniukas pasižiūrėjo į mergaitę ir nusišypsojo, ant Merės veido, pro langą kritanti šviesa, paryškino veido broužus.
Ak... būtų smagu ją tokią nutapyti pagalvojo Albertas
Savo pasiūlymą jis išsakė Merei:
- Žinai visai norėčiau tave nutapyti...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 14, 2011, 09:54:39 pm
Keista? Čia geras bruožas..? Na,jei jis taip mano,tai galbūt... Jo... Tie auskarai,kurie derinasi prie mano akių,šitą jau buvau užmiršusi...
Praėjo gana daug laiko kol Merė išgirdo Alberto pasiūlymą,ją nutapyti.
- Na,nežinau... Man būtų sunku vietoje nusedėti ir nejudėti,o tau judančią mane būtų sunku pavaizduoti... Tad,nelabai įsivaizduoju kaip mums turėtų pavykti,- sumišusi atsakė Smit,- bet jei tau nesunku galim pamėginti... Bet per tą laiką mes kalbėsimes,taip? Nes tyla man nelabai patinka...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 15, 2011, 10:03:54 am
Būtų sunku nekalbėti... Hmmm... nieko tokio aš ją galėčiau kalbinti - mąstė Albertas.
- Nesirūkink Mere, jai tau sunku bus ištylėti, aš su tavimi paklabėsiu.
Berniukas atsistojo padavė ranką mergaitei, padėjo jai atsistoti.
- Nu tai gal grąžink tą knygą į vietą, - pasiūlė Albertas rodydamas į ,, Pasipūtę ar ne,tie Kilmingieji?''.
Vaikinas nuėjo prie skaitymo stalo ir atsisėdo, kai Merė padėjusi knygą ėmė jo ieškoti, jis šūktelėjo:
- Aš čia Mere, prisėsk šalia manęs.
Žinoma, Albertas užsitraukė piktą bibliotekininkės madam Pensė žvilgsnį, bet tai jam nerūpėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 15, 2011, 11:38:20 am
Merė priėjo prie skaitymo stalo. Jis buvo nukrautas kažkieno knygomis. Ji greitai tas knygas padavė bibliotekininkei ir sumurmėjo ,,Padėkite jas kur reikia". Tada atsisėdo priešais Albertą ir ėmė laukti.
- Tu bandysi mane nutapyti čia? Bibliotekoje? Sedėdamas prie skaitymo staliuko?- išplėtusi akis paklausė mergaitė,- na,gerai... Bet jeigu ištęsėsi savo pažadą mane kalbinti,tai tada galim ir pamėginti.
Ji ramiai laukė kol berniukas kažką pradės jos klausinėti...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 15, 2011, 01:20:27 pm
Albertas nusijuokė.
- Mere, kaip aštave nutapysiu, - sukrizeno berniukas - taigi neturiu priemonių. Ne dabar tavęs netapysiu, galbūt vėliau.
Vaikinas įsižiūrėjo į Merę ir paklausė:
- Bet jai nori, kad kažko paklausčiau, tai puiku. Štai ko senai tavęs norėjau paklausti. Ar tau patiktų kokią savaitę per kalėdų atostogas praleisti Prancūzijoje?
Albertas nusišypsojo ir laukė Merės atsakymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 15, 2011, 01:32:15 pm
Hm... įdoimus ir netikėtas klausimas...
-Na,net nežinau... Galbūt ir norėčiau,tik nelabai suprantu,kodėl tu šito klausi?- įtartinu žvilgsniu pažiūrėjo Merė.
Ji įsižiūrėjo į Albertą...
Kad tik jis nieko nesumanytų... Na,pažiūrėsim kaip čia bus... Žodžiu,pabendrausim pamatysim... Vis dar juo gerai nepasitikiu...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 15, 2011, 03:39:16 pm
Albertas nusišypsojo Merei.
- Turiu savų priežaščių, - tarė vaikinas ir sukrizeno - be to, kol kas tai paslaptis. O man paslaptys patinka.
Berniukas pasimuistė kėdėje, nes saulė švietusi jam į veidą pasislėpė už debesų. Kambaryje iš karto pasidarė vėsiau.
Brrr... šaltoka - pamanė Albertas
Tuomet išsistraukė lazdelė, apsidairė ar niekas nemato ir išbūrė mėlyną ugnį, kurią burti mokinosi per kerėjimo pamoką.
Vaikinui iš karto pasidarė šilčiau, kadangi ugnis nedegino berniukas ją laikė rankoje.
- Hmm.. Mere? Žinai aš varčiau knygą ,- Albertas parodė jai storą leidinį -  " Tarpatauninė geneologija". - ir radau keistą dalyką, todėl noriu paklausti, ar kartais tu nesigiminiuoji su vokietijos For Smitai ar italijos Fon Smitais. - paklausė vaikinas atversdamas storą knygą ties viduriu su vokietijos For Smitų geneologiniu medžiu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 15, 2011, 04:14:17 pm
Ar aš tikrai galėčiau giminiuotis su For Smit'ais.
- Žinai,Albertai,turbūt galėčiau su jais giminiuotis,nes visos savo giminės nepažystų,- gužtelėjo pečiais Merė,- tad galbūt tie kurių nepažįstų ir yra čia pavaizduoti knygoje...
Mere,čia tikrai gali būti tavo giminės.... Tu gi nepažįsti  savo tėčio giminės,jo brolių,seserų,dėdžių,tetų... Ir kitų. Juk pažįsti,tik mamos kuri yra žiobarė,gimines... O dieve,čia tikrai bus mano dėdė.
Smit bedė pirštu į vieną nuotrauką ir tarė:
-Žiūrėk,matai,šis vyras labai panašus į mano tėtį... Tad galbūt jie yra broliai,o gal pusbroliai..?
Taip ištardama žodžius ji greitai išbėgo iš bibliotekos. Greitai nubėgo į Pelėdyną,nes turėjo tėčio pasiteirauti dėl šios knygos ir dėl jo giminės.
                                                        ***
Po kelių minučių Merė grįžo į biblioteką ir vėl prisėdo prie Alberto.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 15, 2011, 04:22:19 pm
- Nu matai, ir t ugalima sakyti kilminga, - nusišypsojo Albertas.
Berniukas nusijuokė. Apsidairė, link jų lyg furija artėjo madam Pensė. Vaikinas greitai užgesino mėlynąją ugnį. ir palaukė, kol prieis bibliotekininkė.
- Šššš... Bibliotekoje nekalbama, - kaip gyvatė sušnypštė ji.
Albertas pasižiūrėjo į Merę ir abu vaikai nusijuokė:
- Prisidirbsim Mere , - juokaudamas tarė vaikinas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 15, 2011, 04:38:18 pm
-Prisidirbsim? Ne-a,- klastingai nusišypsojusi ištarė mergaitė,- madam Pense,supraskit mes diskutavome apie įvairių žmonių kilmę...
Smit parodė į knygą. Paskui vėl neužsičiaupusi pradėjo tauškėti:
- Na,tai va. Mes labai įsijautėme ir pradėjome garsiai diskutuoti... Juk,mes norėjome tik gero, ir tiesiog praplėsti žinias...
Mergaitė nekaltu žvilgsniu žvilgtelėjo į bibliotekininkę.
Ši linktelėjo ir pasitraukė nuo jų,vėl atsisėsdama prie savo darbo stalo.
 Merė pasižiūrėjo į Albertą ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 15, 2011, 04:43:51 pm
- Kokia tu gudri , - šyptelėjo Albertas - šaunuolė.
Berniukas užvertė storą knygą. Atsistojo, pasirąžė. Apsižvalgė, bibliotekoje be jo ir Merės, dar buvo trys žmonės, keistas, nematytas suaugęs žmogus, tikriausiai profesorius, uždraustąjame skyriuje, madam Pensė, lyg Anglijos karalienė vaikštanti po biblioteką ir maža pirmakursė, bandanti tyliai paruošti namų darbus.
- Hmmm... čia labai ramu, be to praalkau, laukiu nesulaukiu puotos, - tarstelėjo Albertas - žinai, dėl tos nuotraukos knygoje, turėtum paklausti savo tėčio.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 15, 2011, 05:20:25 pm
Merė linktelėjo:
- Taip. Aš jo jau paklausiau. Tiksliau nusiunčiau laišką. Tai vis dar laukiu atsakymo. Suprask,jis dirba Magijos Ministerijoje,tad turi darbo iki kaklo...
Ji taip pat apsižvalgė...
Čia man per daug ramu....
- Klausyk,gal eime į virtuvę? Ten pašnekėsime,nes čia per daug jau įsisvyravo tyla,tad kiti gali mus girdėti,- susiraukusi pasiūlė Merė.

 [ [ Persikelkime į virtuvę,ten pakalbėsime. Žinoma,jei tau tinka. ] ]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Loras Lanisteris Birželio 15, 2011, 05:31:55 pm
- Sutinku, be to man žarna žarną ryja, - pasakė Albertas.
Nors pusryčiams jis buvo ir gerai prisišveitęs, bet valgyt berniukui greitai užsinorėdavo. Bet nors ir valgė labai daug, iš šono to nebūtum galėjęs pasakyti. Kaip jo mama mėgo skayti, tai ir yra vienas iš kilmingumo bruožų.
Vaikinas pakilo nuo stalo ir tarstelėjo Merei:
- Palauk manęs prie bibliotekos durų, aš turiu padėti paimtus daiktus.
Albertas nuėjo ir padėjo "Tarptautinę geneologiją" prie panaudotų knygų stalo, nuo kur ją tuoj pat čiupo madam Pensę, ruošdamasi padėti atgal į vietą. Berniukas nekreipdamas į ją dėmesio nuėjo prie žurnalų skyriaus padėti "La philosophie de l'art". Tuomet patraukė prie durų kur jo laukė Merė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Birželio 15, 2011, 05:37:20 pm
Merė sutikdama linktelėjo galva.
-Gerai,palauksiu prie durų,- sutiko Smit.
Ir nuėjo prie bibliotekos įėjimo. Ten sulaukusi Alberto,jiedu abu patraukė link virtuvės.
Na,pagaliau pavalgysiu. Nes nuo vakar vakaro,nieko burnoj neturėjau... Pagaliau...
Mergaitė sau pačiai nusišypsojo.


[ [ rašome jau virtuvėje, čia jau baigiame. ] ]

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Birželio 18, 2011, 06:18:51 pm
Mergaitė nedrąsiai paspaudė žalsvą, su įmantriais išraitymais rankeną ir įėjo į vidų. Ir apstulbo... Čia buvo labai daug knygų. Jai iš šonų ėjo spintos su lentynomis, pilnos knygų. Buvo labai daug lentynų. Brigita bijojo kažką daryti, bijojo žengti ors žingsnį ir sudrumsti tą bibliotekos ramybę. Bet bibliotekoje nebuvo visai ramu. Patalpos gale sėdėjo keli žmonės ir rašė, dar keli skaitė. Ir Brigita panūdo susirasti kažką skaityti.
_______________________________________ _______________________________________ ________________

Beklaidžiojant tarp lentynų, Brigita išgirdo kuždesį. Ėmė klausyti, ir jos klausa nuvedė ją prie sekančios lentynos. Palenkusi galvą, ji išgirdo, kad tai kuždasi knygos. Kaip keista.
_______________________________________ _______________________________________ ________________

Ji nerado kažko įdomaus, todėl nuskubėjo prie senyvos moters, kuri buvo apsirengusi tamsiai žalią apsiaustą ir truputį susigarankščiavusią nosį buvo pabalnojusi akiniais. Tokia išvaizda darė moterį atgrasią. Bet pasirodo, ji buvo viasai malonaus būdo moterėlė.
-Sveika, mergaite. Gal ieškai kokios knygos?
-Laba diena. Taip ieškau. Tai būtų Aleko Nolgirdėjaus ,,Transfigūracijos pagrindų: nuo degtuko pavertimo adata iki buivolo pavertimo namu" ir Alisos Krausk ,,Eriko Snaudulio nuotykiai slibinų šalyje".
-Palau, tuoj jas surasiu.
Bibliotekininkė trumpa, pradingo ir grįžo nešdama dvi knygas.
-Dabar man pasakyk, koks tavo vardas, pavardė ir iš kokio kurso esi?
-Aš esu Brigita Rudė is Grifų Gūžtos. Ačiū už knygas.
Ir ji, nelaukusi atsakymo, nuskubėjo iš bibliotekos į kiemą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Liepos 04, 2011, 04:54:58 pm
Mergaitė lėtai atžingsniavo. Atsisėdo ant stalelio ir išsitraukė pirmą pasitaikiusią knygą - žiobarų romaną. Ėmė skaityti.
Citata
Vis dar nieko nesuprantu galvojo Clotilde maišydama puodelį kakavos. Džesika ją ramiai stebėjo.
-Neskanu, - pareiškė Clotilde vis dar ją maišydama. - Per mažai cukraus.Teta, atnešk man ir Džesei daugiau pieno. Jo taip pat
nėra. Gerokai mažai. Neskanu. - mergina iš pykčio tvojo kumščiu per stalą, puodelis suskambo ir nukrito ant žemės. Stiklo šukės su-
smigo Maritei į kulkšnį, o karšta kakava nudegino jai ranką.Ji ėmė verkti. Džesė atsitraukė. Ji to ir tikėjosi. Jos geriausia draugė
nemėgo savo sesers nuo pat gimimo.
-Aš turiu eiti, - tarė ji ir susirinkusi daiktus nubėgo. Clotilde piktždiugiškai šyptelėjo ir nubėgo paskui Džesę. 
Elena vos paskaičiusi vieną puslapį įsidėjo knygą į kuprinę ir nubėgo į uždraustąjį skyrių.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 17, 2011, 01:07:47 pm
Užsisvajojusi ir gerai nusiteikusi bibliotekos laiptus pasiekė Sonora Peštukė. Jai dar neteko čia būti, bet perskaičius "Hogvartso istoriją" ji puikiai žinojo, kur rasti šią didingą vietą. Bibliotekoje stūksojo šimtai lentynų. Krūvos staliukų, ant kai kurių iš jų stovėjo žibalinės lempos, reikalingos tiems, kurie ilgais žiemos vakarais lindėdavo prie sunkių namų darbų užduočių. Sonora ataidama čia neturėjo jokių planų mokytis ar kažką zubrinti. Tačiau rietuvės knygų spalvotais ir apdulkėjusiais viršeliais sugundė ją ir ši atsistojusi prie pirmosios lentynos pradėjo ją nuodugniai skanuoti. Viršuje, ten kur akys vos įmatė raides, o jei norėjai kažką perskaityti reikėjo gerokai pakelti ir užversti galvą, stovėjo didžiausios knygos, su storiausiu dulkių sluoksniu, matyt, mažai kam žinomos ar skaitytos. Leidžiantis į apačią knygų viršeliai buvo vis labiau aptrinti, nusmurgę, o knygelės dydžiai įvairuodavo nuo lagamino dydžio iki kelių pirštų skersmens. Tai bent galybė... Sonoros mintys šuoliavo tai šen tai ten. Neapsispręsdama nuo kur pradėti ji skaitė knygų viršelius, kurie buvo jos akių aukštyje. Jos akis patraukė viena vidutinio dydžio knyga aptraukta aksominiu viršeliu. Sonora pasistiebusi gražiai ją išsitraukė iš knygų eilės ir apžiūrėjo jos dailų viršelį, kuriame buvo išsiuvinėtos auksinės raidės, skelbiančios pavadinimą: "Sustok akimirka žavinga, arba tiesiog kaip sustabdyti ir įamžinti svarbiausias jaunojo burtininko akimirkas". Kai perskaitė pavadinimą, knyga virptelėjo jos rankose, lyg norėtų būti perskaityta. Sonora šyptelėjo. Gal tai kaip tik, ko man labiausiai dabar reikia? Apsidairiusi aplink, ties vienu dideliu langu, bibliotekos kampe ji pamatė laisvą staliuką. Nusinešė ten savo rastą knygą ir įsitaisė taip, kad šviesa kristų tiesiai ant aksominės knygos. Atsivertė pirmąjį knygos lapą ir pasimėgaudama ėmė skaityti. Jos susikaupimo ir žvilgsnio niekas neblaškė, išskyrus tik tuomet, kai kažkas išlindo iš už lentynos ir begėdiškai ėmė į ją spoksoti.

{Kviečiu prisijungti ir pratęsti nuotykius :)}
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Liepos 17, 2011, 02:31:00 pm
((Ir vėl aš pratęsiu :) ))

Išlėkęs iš už knygų lentynos pamate savo draugę Sonorą.Jis apipylė ją klausimais:
-Sonora! Šimtas metų! Kaip gyvenimas Hogvartse?Kaip sekas pamokos?Kaip gyvuoja tavo pelėda?Kuo ji sakei vardu?Em....Nora?
Susigėdęs pakeitė temą:
-Ką čia veiki tokiu vėlyvu metu?
Atsakymą suprato pats:Ji laike knygą pavadinimu:"Sustok akimirką žavinga"
Jis stipriau suspaudęs "Šelmiškus triukus šelmiams" ėmė klausyti jos atsakymų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 17, 2011, 03:09:20 pm
 - OOO, čia tu! - Sonora net šūktelėjo. - Nustebinai mane. Jau pamaniau, kad koks klastuolis tyko, ir dvejoja, kokiais kerais užversti pirmakursę. - Sukikeno, užvertė knygą ir maloniai tarstelėjo:
 - Hogvartse, jau kur kas smagiau, tiesa pasakius, - ji sumirksėjo, - nebe pasiklystu eidama į pamokas, o jau ir kelis pažįstamus turiu vyresniokus. - Ji pagarbiai nutilo.
 - Turėjau pirmąsias visų dalykų pamokas, tai buvo nenusakomai nerealu. Nuodai ir vaistai tikrai bauginantys, bet kaip man ten patiko, - ji net užsimerkė, lyg ragaudama skaniausią gardėsį. - Taip pat nusprendžiau lankyti Žiobarotyrą. Kaip žiobarų vaikui, jaučiu, kad galėsiu pasižymėti šiose pamokose.
 Ji pasitaisė į kasą supintus plaukus ir šnekėjo toliau:
 - Nora, mano pelėdžiukė, kažkaip visai manęs nepasiilgsta, - suniurnėjo, - atskrenda tik tuomet, kai gaunu, ar turiu išsiųsti laišką. Tikriausiai ji taip pat neleidžia laiko veltui ir išdykauja su kitomis pelėdomis. Žiūrėk, kad tik nebūtų įkūrusios kokio dvikovų klubo, - tarė ji ir nusijuokė. - Vaje, aš ir vėl tauškiu niekus.
 - O ką tu veiki bibliotekoje? Nėra pamokų? Ir kad tave po perkūnais, kaip ilgai užsiskaičiau, - ji net šoktelėjo savo vietoje, kai pasižiūrėjo į rankinį laikroduką. - Na dar turim valandėlę, tikiuosi madam Pensė mūsų neišvarys. Būtų nesmagu 'užsirauti' ant jos. Girdėjau, kad sena žiežula ji. Filčas suka apie ją ratus. Ot tai bus juoko, kai susimes...
Sonora pasižiūrėjo kairėn ir dešinėn per petį ar niekas negirdėjo ir toliau šnekėjo su Alfu padėjusi ranką ant savo skaitytos knygos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Liepos 17, 2011, 03:20:37 pm
((Sorry jei nerišlus tekstas bus,ką tik po baliaus grįžau :) ))

-Tai tau ir smagu,-nusišypsojo jis.
-Aš turiu kelis draugus:Du pirmakursius ir vieną penktakursį : Prefektą!-Pasakė jis su pasididžiavimo gaidele,kurią retai išgirsi.
-Na aš pasirinkau:Žiobarotyrą,transfiguraciją ir magiškuosius gyvūnus,o taip ta pamoka man patinka,-Sukikeno jis.
-Mano pelėda,keista,bet jau negrįžta kelias savaites...Įdomu gal testraliai ją sugavo?-Lėtai užbaigė jis.
-Na mūsų Pensė neišgrūs...O jei išmes,tegul gailisi tai padarius!-Ir sumojavo kumščiu.
-Na,o apie Filčą...Vis pagalvojo,kad tarp jo ir Pensės kažkas yra...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 17, 2011, 06:30:02 pm
 - Oho, - pagarbiai nusistebėjo Sonora. - Prefektą sakai, čia tai bent, - šyptelėjo. - Gera pradžia pusė darbo. Turėsi pažinčių, tarp aukštesnybės. - Tarė ji ir nusijuokė.
 - Gėda ir prisipažinti, tačiau turbūt net nežinau savo kurso prefekto. Visai neatkreipiau dėmesio, kas lydėjo mus po pirmosios vakarienės į bednrąjį kambarį. Kad tave kur, turbūt negerai nežinoti tokių dalykų, - ji surimtėjo ir susirūpino.
 - Ar žinai, kad tavo apsiaustas išsipurvinęs? - Tarė ji ir atsistojo bei pačiupo Alfo apsiausto skverną ir pirštu parodė į didžiulę dėmę. - Beje, ir atrodai kiek pavargęs. Ar kartais nerengėt kokio slapto vakarėlio, grifiukai? - Ji paklausė keistai panašiu balsu į profesorės Makgonagal. O po šio pamėgdžiojimo valiūkiškai nusišypsojo ir paklausė kiek pritildžiusi balsą:
 - O jei rimtai, vyksta čia kokie vakarėliai ar pasibuvimai? Nes manajame bendrajame kambaryje visad ramu, visi skaitinėja, na ir, žinai, mokosi kažką. - Sonora susimąstė ir pažvelgė pro didžiulį langą, pro kurį matėsi lopinėlis ežero. Saulės vakariniai spinduliai palengva nyko ir tarsi pėdsakai gulėsi ant skaidraus ir romaus ežero paviršiaus. - Koks gražus vakaras... - Tyliai pratarė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Liepos 17, 2011, 07:46:45 pm
-Sakai išsipurvinęs?O ne!Tai pasukų punšas...Ką gi...Teks nešti namu elfam,-Šyptelėjo jis.
 Ji klausia ar nerengėm kokio vakarėlio?Hm...Sakyti ar nesakyti?-Pagalvojo jis
 Ji mano gera drauge,taigi pasakysiu,-nusprendė jis!
- Naaa...Tiesą pasakius rengėm.Šventėm prefekto gimtadienį ir tiek.-Pasakė jis.
Laisviau atsipūtęs įsikišo knygą į kuprinę ir paklausė:
- Kada tavo gimtadienis?-Ir pridūrė:
- Šiandien gražiai atrodai,-Užkaito jis...
Įdomu ar mergaitės užskaito tai kaip komplimentą?- pagalvojo Alfas
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 17, 2011, 07:56:22 pm
 -  Cha, - pergalingai sušuko Sonora, o po to greit apsidairė, ar niekas neišgirdo šio nenumatyto emocijų proveržio, - pro mano akis niekas neprasprūsta, - ji šį kartą daug tyliau sukikeno.
 - Tai sakai, prefekto gimtadienis? Vaje, kaip jums smagu. O kada tavo? Tikiuosi į šį vakarėlį kviesi ne tik savo koledžo draugus, - ji pasakė ir patylom nuleido akis ir truputį susigėdo.
 Po to, lyg stengdamasi nuslėpti savo susigėdyjimą, ji žvaliai tarė:
 - Aš savo gimtadienį švenčiu vasarą, Rugpjūtį. Todėl dažniausiai visi pamiršta tą dieną, arba tiesiog atostogauja su savo šeimomis kur nors. Žinoma, broliai ir sesės visad man ištaiso ką nors smagaus. Bet dažniausiai tik tuo tenka ir džiaugtis, - postringavo ji, kiek liūdnoku žvilgsniu.
 Kažkoks mokinys atėjo pasiimti knygos būtent ten, kur jiedu su Alfu šnekučiavosi. Sonora nutilo, nes nenorėjo, kad kas nugirstų jų pokalbį. Kai moksleivis užkėlė savo knygą į vietą (Winggardium Levioza kerais) ir kai jau nebesimatė nė apsiausto skvernų, Sonora vėl prabilo, tiesa, šį kart visai nedrąsiai:
 - Gal norėtum su manim sėdėti kartu per Žiobarotyrą? - tarė ji ir tirštai nuraudo. Dangus už jos nugaros dažėsi lygiai tokia pat spalva. Sonora suko kasos plaukus apie pirštą ir nudelbusi akis laukė atsakymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Liepos 17, 2011, 08:11:56 pm
[Koks dabar mėnesis? :D]
- Na mano gimtadienis rugsėjį...Dvidešimt ketvirtą dieną,-Pilnai apsakė viską.
- Jei tavo gimtadienis jau buvo...Turėčiau tave pasveikint!
- Orchideous!,- Sumurmėjo jis nusisukęs.
Įteikęs gėlių puokštę pradėjo niūniuoti :
- Su gimimo dienąąąą.Su gimimo dienąąąą!
Išsišiepęs atsakė į klausimą:
- Na taip norėčiau su tavim sedėti per Žiobarotyrą,-ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 17, 2011, 08:30:40 pm
[Apsimesim, kad dabar Rugsėjo pradžia ;D]

 - O Die, tikrai nereikėjo, - Sonoros akys žybtelėjo iš nuostabos ir pasitenkinimo. - Koks tu, eee, mielas. - Ji plačiai nusišypsojo ir priėmė gražią ir spalvotai didelę puokštę gėlių.
 - Bet ir smagu, visgi, švęsti gimtadienius, - ji vis dar besišypsodama tarė. - Tikiuosi, neišmes mūsų už visus šituos cirkus, - ji truputį surimtėjo.
 - Labai smagu, kad sėdėsime kartu. Jaučiu, kad gausime abu gerus pažymius, juk abu Žiobariškų reikalų profesionalai, - ji išsišiepė. Gal reiktų pasiieškoti kokios literatūros apie tai? Pirmoji pamoka buvo apie žiobariškus daiktus, tad įdomu ko sulauksime kitose pamokose. Kažkur mačiau įdomią knygą, - ir su lig tais žodžiais Sonora, pasidėjusi gėlių puokštę ant stalo, prie kurio sėdėjo, pakilo ir žengė prie artimiausios lentynos. - Ak, štai ji. - Mostelėjo ranka į viršų. Po kelių sekundžių ir apsiausto vidinės kišenės išsitraukė savo burtų lazdelę, dailiai prižiūrėtą ir tokią pat smulkutę, kaip ji pati, ir garsiai ištarė jau visiems ne kartą girdėtus ir mokėtus žodžius:
 - Winggardium Levioza!
 Knyga nenoromis išsiveržė tarp dviejų storų tomų ir palengva drėbtelėjo į Sonoros glėbį.
 - Štai, Alfai. Kalbėjau apie šią knygą, - ir ji pakėlė ją taip, kad Alfas galėtų perskaityti pavadinimą. "Žiobarų gudrybės ir keistenybės".
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Liepos 17, 2011, 08:52:16 pm
- "Žiobarų gudrybės ir keistenybės"? Tokios negirdėjau..Reikės pasiimti ir paskaityti.
Jis paėmęs knygą iš jos rankų pasklaidė ją,paskaitė ir atidavė Sonorai.
Pamatęs kiek valandų Alfas išsigando..
-O...mes čia užsisedėjom.Bent jau aš..Aš dar nebaigęs transfiguracijos namu darbų.
-Na nieko...tikiuosi arešto negausiu.
Negalvodamas ką daro Alfas šiltai apkabino Sonorą.
Tarstelėjęs kažką panašaus į:
- Atsiprašau.
Užraudęs laukė ką ji pasakys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 17, 2011, 09:11:40 pm
Sonora buvo maloniai nustebinta tokiu Alfo jausmų proveržiu. Bet pati atsakė lygiai taip pat šiltai. Maloniai paplekšnojo jam per nugarą ir tarė:
 - Tikrai labai ačiū tau už gėles, kaip visada buvo malonu pasišnekučiuoti, - ji šyptelėjo. - Bet ir sekasi mums, susitinkam, rodos vedžiodami vienas kitą, - ji atmetė  kasą už nugaros. - Ką gi, jaučiu, kad vėl susitiksim greitu metu, na arba bent jau Žiobarotyroj, per kurią sutarėm sėdėti, - ji nedrąsiai užkaito.
- Iki pasimatymo, Alfai, - pamojo laisvąją ranka, nes kita jau gniaužė gėlių puokštę. Sonora nesivargino grąžinti knygos į vietą. Net gi nelabai gerai atsiminė, iš kurios lentynos ją išsitraukė. Žinojo tik viena - madam Pensė, mintinai mokanti visų knygų vietą, tikrai susitvarkys su šia užduotimi.
Sonora dar kartą dailiai nusišypsojo Alfui ir prasilenkė su juo, kol šis gražino burtų lazdele žiobarišką knygą į vietą. Apsiaustai vos nesusipynė, kai vėjo šuoras nulydėjo Sonorą ir ši dingo tarp lentynų. Palikusi Alfą vieną, kuris jau žengė jai iš paskos.
 Prieš pat išeidama iš Bibliotekos, ji atkreipė dėmesį, kad madam Pensė iškalbingai kostelėjo ir labai jau akivaizdžiai žvilgtelėjo į didžiulį sieninį laikrodį, kuris po mokiniams numatytų lankymosi valandų nustodavo rodyti normalų laiką ir valandų rodyklė nukrypdavo į juodai nuspalvotą lauką, kuris neva turėjo sakyti kažką panašaus į "mokiniams tokiu metu jau seniai metas gulėti šiltose lovutėse". Sonora drąsiai apsisuko ant kulno ir išrėžė nepatenkintai bibliotekininkei:
 - Aš tikriausiai čia būsiu šiandien prieš paskutinė. Vienas berniukas, jau eina paskui mane, prašom ant jo nepykti, kad mes susivėlinome. Na žinote, mokykliniai reikalai, - tarė ji, ir su rūgščia veido mina išnyko laiptų arkos šviesoje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 29, 2011, 01:48:49 pm
Rafaela pirmą kartą per mokslo metus atėjo į biblioteką. Čia buvo pilna įvairių knygų - nuo "Burtininkų Aristokratinės Geneologijos" iki "Hogvartso istorija" ir "Tūkstantis nuodingų vaistų ir grybų".
Kaip ir visada, paskui Rafaelą tipeno jos katė Laiza. Šiandien ant Laizos kakliuko puikavosi šilkinis raudonas kaspinėlis.
Linktelėjusi madam Pensnė, bibliotekinkei kumpa erelio nosim, Rafaela nuėjo knygų labirintu prie pirmo pasitaikiusio staliuko.
Na, galbūt čia man Pensnė netrukdys, ir galėsiu ramiai paskaityti... Nemanau kas tokioje bibliotekoje rastum žiobarų knygų...
Kaip ji ir manė, čia nebuvo nei vienos žiobariškos knygos. Aišku, Rafaela buvo pasiėmusi savo mėgstamą Šekspyrą, ir, Laizai susirangius ant šalia esančios kedės, ji išsitraukė "Romeo ir Džiuljetą".
Įdomu, ar dažnai čia lankosi mokiniai? Nematau nei vieno...
Rafaela apsižvalgė. Ir iš tikrųjų, bibliotekoje be jos daugiau mokinių nebuvo, arba nesimatė.
Staiga sudundėjo griaustinis ir už lango prapliupo lietus.
Fu, liiiiija... Nekenčiu lietaus. Kaip ir Laiza.
Mergaitė žvilgtelėjo į katę, kuri nirko nepaisydama toliau ramiai miegojo.
Rafaela atsivertė " Romeo ir Džiuljetą" ir ėmė skaityti.
Romeo:
Jinai kažką pasakė.
Prabilk, prabilk, o angele skaistus!
Tu sušvitai viršuj manęs tamsoj
Tarsi dangaus pasiuntinys sparnuotas,
Kuris ūmiai iš debesų tingiųjų
Erdvių platybėn išneria – ir žmonės
Juo gėrisi nustėrusiom akim
Ir žvelgia aukštumon užvertę galvas.

Džuljeta:
Romeo! O, kodėl gi tu Romeo?
Išsižadėk tėvų, rask kitą vardą
Arba, jei to nenori padaryt,
Prisiek mane mylėti amžinai,
Ir aš nesivadinsiu Kapuleti.

Už lango su žaibais ir vėtra siautėjo audra. Bibliotekoje švietė žvakės ir visoje mokykloje tvyrojo tyla.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Daniel Raion Liepos 31, 2011, 07:57:55 pm
Daniel pro milžiniškas duris įžengė į mokyklos biblioteką. Tai buvo pirmasis jos vizitas joje. Matyt, mergaitė pirmą kartą matė tokią didelę ir seną patalpą prikrautą knygų. Ji ėjo lėtai ir dairėsi. Sienos buvo apkabinėtos įvairiausių paveikslų įrėmintų auksiniuose rėmuose. Žinoma, visi paveiksluose pavaizduoti žmonės judėjo. Štai, kažkokios jaunos panelės atvaizdas patraukė Raion dėmesį. Ji priėjo prie jo. Į ją žvelgė dailus apvalus veidelis, net iš paveikslo matėsi, jog merginos oda yra daili ir švelni. Akys tamsios ir gilios, žvilgsnis rimtas, paslaptingas ir kartu žaismingas. Skruostai atrodė kiek padažyti raudoniu. Paveiksle ji sėdėjo ramiai, žiūrėjo į vieną tašką. Dan pažvelgė į paveikslo apačią ir ten buvo parašyta Gabrielle Callidora įdomu, kas ji tokia... Galėtų ji būti kokia vampyre ir man papasakoti savo istoriją, tada taip labai greitai atlikčiau ANJM namų darbus, o dabar reikės ilgai knistis knygų krūvoj, kad rasčiau būtent to, ko man reikia. O jei ji ir ne vampyrė gal ji buvo su kuo nors iš šitų naktinių padarų susidūrusi? Tada būtų pasakiška. Vis šis tas daugiau negu nieko Ji dar kartą žvilgtelėjo į paveikslą ir šyptelėjo merginai ir jau buvo pasiruošus nueiti prie bibliotekos darbuotojos.
- Kažko norėjai?- staiga išgirdo Dan švelnų balsą, kuris rodos skambėjo, kaip tūkstančiai varpelių,- Gali nebijoti, klausk,- dar kartą prabilo tas pats balsas. Mergaitė apsidairė. Aplink ja nebuvo nieko. Tik kiek toliau sėdėjo bibliotekos darbuotoja, kuri buvo labai įnykusi į kažkokią knygą, tarp lentynų irgi vaikščiojo tik keli vaikai, tačiau Daniel buvo įsitikinusi, jog niekas iš jų negalėjo kalbėti tokiu balseliu ir tuo labiau, kad taip puikiai jis girdėtusi.
- Mergaite? Ar girdi?- ji išgirdo kikenimą, - pakelk savo vaikišką galvelę. Aš kalbu su tavimi,- šiek tiek naiviai šįkart prabilo balsas. Daniel pakėlė akis. Su ja kalbėjo ne kas kitas, o mergina iš paveikslo. Ji nuraudo.
- Atsiprašau, aš dar kiek nepratusi kalbėtis su... piešiniais,- Dan pasijuto nejaukiai ir susikišo rankas į kišenes. Ji taip daro pastaruoju metu tada, kai jai kažkas nepatinka ar norėtų kad kas nors pasikeistų.
- Tai gal kažko norėjai? Labai ilgai čia stoviniuoji ir apie kažką mąstei, manau,- Gabrielle nusišypsojo ir juos skruostuose atsirado duobutės,- Čia ,bibliotekoje, matyt, niekada ramiai nepasėdėsi. Visada tiek smalsuolių atsiranda, kurie prieina ir stebi kiekviena paveikslą. Aš nesu bjauraus būdo. Pasisekė,- ji atsiduso ir ranka pamojo į gretimą paveikslą, kuriame buvo jau pagyvenusi moteris,- o jei stebi ją, tada geriau bibliotekoje nesirodyti kelias savaites. Ji pikta,- mergina nusijuokė,- taigi pakartosiu savo klausimą dar kartą: gal kažko norėjai? - ir ji įsmeigė savo gilų žvilgsnį į Dan.
- Aš... aš atėjau į biblioteką ieškoti informacijos savo namų darbams apie vampyrus. Reikia parašyti apie žymią vampyrų šeimą,- mergaitė įkvėpė,- net nežinau nuo ko pradėti. Tikiuosi, kad čia rasiu knygą, tiksliau, pats profesorius teigė, jog čia bus įvairiausio plauko knygų apie juos, taigi. O čia stoviniuoju, nes tu labai graži,- grifukė nedrąsiai šyptelėjo,- Tu, Gabrielle Callidora, ragana, profesorė, kas tu buvai?
- Tai sakai atėjai atlikti apsigynimo nuo juodosios magijos namų darbų? - ji sukikeno,- pavyzdinga. Tavo mokytojas spėju bus Dante Arcari? Taip, jis,- ji nutilo ir pradėjo kalbėti kiek tyliau,- man jis kartais atrodo keistas, kai vaikštau po paveikslus ir matau jį koridoriuose arba kai jis ateina čia. Aišku, tai nutinka labai retai,- skubiai pridūrė,- kartais,- ji jau pradėjo šnabždėti,- galvoju, kad jis yra...- ji nutilo ir išsigandusi prisidengė savo burną ranka,- Mergyt, aš buvau burtininkė, paprasčiausia burtininkė. Na, nelabai prasta, vis dėl to kabu čia, bet pasitaikiau nereikiamoj vietoj, netinkamu laiku. Skaudėjo,- ji greitai išlemeno viską vienu atsikvėpimu ir dingo iš paveikslo. Daniel dar kiek pastoviniavo ir nuėjo tolyn. Keista, išgirdus apie ANJM ji išsigando. Matyt, tai nebuvo jos mėgstamiausia pamoka Daugiau mergaitė apie ją nemąstė, kodėl ji paspruko ir ko ji išsigando, nes jos mintys buvo sukoncentruotos tik į ANJM namų darbus. Tik dabar ji pastebėjo, kokios didelės lentynos ir kiek ant jų prikrautą storų, apdulkėjusių knygų. Atrodė, kad bet kuriuo momentu lentynos gali lūžti nuo sunkaus svorio. Toleliau buvo vartai ir užrašas: Uždraustų knygų skyrius. Prie plačių medinių stalų sėdėjo būrelis vaikų ir kažką labai intensyviai rašė. Po kelių minučių Daniel priėjo prie stalelio, kur sėdėjo bibliotekininkė.
- Atsiprašau, aš norėčiau pasiimti kelias knygas apie vampyrus,- tyliai tarė mergaitė. Bibliotekininkė jau buvo pagyvenusi moteriškė. Akiniai nusmaukti ant paties nosies galiuko.
- Vampyrai, vampyrai, vampyrai,- burbėjo,- kas jums visiems su jais yra. Eik čia!- pamojo ji ranka ir atsistojusi nuo stalo patraukė link vienos lentynos. Daniel nuėjo jai iš paskos.
- Še, imk,- sušvokštė ir įkišo mergaitei į rankas knygą,- dar viena,- ant viršaus padėjo antrąja. Nuėjus į kitą skyrių dar padavė Daniel kelias knygas,- koks sakei tavo vardas ir iš kokio koledžo?
- Daniel Raion iš Grifų Gūžtos, antra...
- Žinosiu, žinosiu,- piktai numojusi ranka į mergaitę ji nuėjo prie savo stalo. Įdomu moteriškė. Jeigu ji visada šitaip, tada tikrai čia lankysiuos rečiau Dan šyptelėjo ir patraukė link stalų.
Atsisėdusi ji pradėjo vartyti storas knygas. Na, ką nors įdomaus gi vis teik turėčiau rasti... Štai! "Kruvinoji grafienė". Skamba įdomiai... mergaitė atsivertė nurodytąjį puslapį. Ten buvo grafienės biografiją Puiku, bet reikia apie jos šeimą. Kur rasti apie ją?... Hmmm...dar vardus. Ilgai sėdėsiu prie šio namų darbo... Daniel pasirėmė ranka galvą ir vartė storas dulkėtas knygas.
Supratusi, jog nespės šiandien atlikti tiek, kiek ji planavusi Dan palikusi knygas gulėti ant stalo, išskubėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 14, 2011, 07:26:35 pm
Bibliotekoje buvo tylu. Nors ir vaikščiojo daug mokinių niekas nekalbėjo arba kalbėjo taip, kad kitiems jų plepalai netrukdytų kitiems žmonėms kurie čia ieškojo medžiagos pamokoms, mokėsi ar tiesiog skaitinėjo.
Gilbertas įėjo į biblioteka ir iš karto patraukė į savo mėgstamiausia, magijos istorijos, skyrių. Jis, kaip ir visi kiti, buvo milžiniškas. Daugybės lentynų su daugybe knygų kurių jis net regėti neregėjo. Namie jis turėjo milžiniška biblioteka sukauptu knygų, tačiau jo šeima nebuvo tokia turtinga, kad galėtu sau leisti nusipirkti visas pasaulio knygas.
Eidamas skyriais jis pastebėjo to ko jam šiuo metu labiausiai norėjosi. Jis išsitraukė milžiniška knyga apie didžius pasaulio burtininkus ir jų biografijas su labai smulkiais aprašymais geriausiu burtu ar pasiekimu kuriuos jie pasiekė per visą savo gyvenimą.
Atsisėdęs atokiau prie milžiniško lango jis skaitė norėdamas užsimiršti po ilgos, nenusisekusios dienos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 14, 2011, 07:38:14 pm
Po gerų 20 min ėjimo beveik bėgant Bellus uždusęs pasiekė dideles bibliotekos duris. Giliai įkvėpęs jas atsidarė ir žengė vidun. Iš pradžiū net nusčiuvo pamatęs tokia erdvę prikimštą knygų.
Didžioji biblioteka jo namuose atrodė kaip sandėliukas šluotoms. Ilgainiui pastoviniavęs tarpduryje, pagaliau atgavo žadą ir lėtai patraukė tarp lentynų ieškodamas pačio atokiausio kampo...
Noriu ramybės...noriu tik ramybės....
Pamatęs didelį laisvą stalą prie lango paspartino žingsnį. Numetęs daiktus ant suolo atsikvėpė, ir nusišypsojo...
Gal bent jau čia rasiu ko reikia..
Šiuo metu Bellus dirbo prie vieno eliksyro karybos...gal ir keista būtų mažamečiui užsiiminėti tokiais dalykais, tačiau kai tavo tėtis ir visa giminė eleksyrų meistarai, kurti kažką naujo ir eksperimentuoti kai tau 11 neatrodė nieko neįprasto...tiesa visi ikišioliniai jo eksperimentai buvo pasibaigę nesėkmėmis, per paskutinę jų katė Mira savaitę kaip chameleonas keitė spalvas.
Tačiau dabar, kai prieš Bellus buvo tokia begalybė knygų nesėkmes šansas atrodė daug mažesnis.
Šiaurės jūros magiškieji augalai....senosios Mesopotamijos antpilai...Rytų Europos magiškos žolės...mintyse skaitė pavadinimus ir apsidžiaugęs pasičiupo paskutinę knygą...

grįžęs prie savo stalo nuščiuvo, keli vyresnės klasės vaikinai buvo užėmę jo stalą ir jau traukė jo daiktus...
--atsiprašau,--staiga prakalbo vienas jų,--- bet ar negalėtum susirast kitos vietos?--paprašė vienas itin mandagiu tonu.
---tai didžiausisias stalas šiame skyriaus kampe, ant kitų nesutalpinsime knygų---tarė kitas virtęs vaikštančia knygų kruva.

Bellus nieko netarė ir susirinko savo daiktus, pasibrukęs po pažastimi "rytų Europos magiškąsias žoles" nupėdino ieškotis kampo darbui.
Staiga, jau visai kitame skyriuje pamatė stalą prie kurio sėdėjo vaikis raudonais plaukais, pasirodė kažkur matytas.
----atsirašau--tarė tykiai, kaip ir pridera kalbėt bibliotekoje, ---prisijungsiu, jai neužimta, kitur nėra vietos.
ir nelaukdamas atsakymo, atsisėdo beveik priešais, išsitraukė savo knygutę odiniais viršeliais ir pradėjo ieškoti medžiagos savo naujiems eksperimentams.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 14, 2011, 08:09:32 pm
Klastuolis buvo giliai įsiskaitęs į Galerino Karebarti istoriją:
-Jo žymiausias pasiekimas buvo nematomumo eliksyro sukūrimas. Manoma, kad tai iki šiol laikomas vienas iš sudėtingiausiu pagaminamu eliksyru visame burtininku pasaulyje. Dauguma dalyku kurie reikalingi tam eliksyrui jau nebeegzistuoja mūsų pasaulyje arba tiesiog neįmanomą gauti. Be to žinoma, kad jį pagaminti užtrunka ilgiau negu 10 metų, todėl nedaug burtininku ryžtasi bandyti ji kurti. Šiais laikais tai jau laikoma kaip mitas.
Dar vienas iš įdomiu jo išradimu buvo pasislepiantis rašalas. Parašius ką nors juo tas daiktas atsiranda iš tikrųjų. Aišku nematomas. Tai vis dar laikoma misterija, nes niekas neišsiaiškino, kaip tai sukuriama. Deja...

Gilberto mintis pertraukė vaikino balsas
-atsiprašau,-tarė tykiai, kaip ir pridera kalbėt bibliotekoje,- prisijungsiu, jai neužimta, kitur nėra vietos.
Raudonplaukio nuostabai vaikinas šmestelėjo savo užpakalį ant kedės nelaukęs atsakymo, kas truputėli suerzino vaikiną.
-hmph,- suprunkštė jis.- Nenuostabu, kad šiais laikais vaikai nemoka net elementaraus etiketo. Neklausk arba tylėk.
Atrėžė jis vaikinui toliau įnikdamas į savo knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 14, 2011, 08:42:26 pm
Belllus akimirkai pakėlė akis nuo knygos ir pažvelgė į raudonplaukį...
O ne... pagalvojo...čia tas, iš magijos pamokos, kad jį kur velnias.

---ne aš pirmas, ne aš paskutinis-- subambėjo po nosimi Bellus versdamas knygos lapus, tačiau pakankamai garsiai,kad girdėtų Gillbertas.
Po 5 minučių tylos Bellus pagaliau paklausė:
--Beja, kaip tau šovė į galvą mintis, Helenos nepavykusius kerus perkelt į vazą? negi nebuvo aišku, kad tokio stiprumo nevaldomi kerai pridarys žalos??

Klausimas buvo paprastas ir užduotas grynai iš smalsumo, nes Bellus tokie iracionalūs poelgiai buvo nesuprantami logiškai...
..tačiau ramus ir savimi pasitikintis tonas galėjo daug ką suklaidinti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 14, 2011, 09:01:38 pm
Jis nemėgo tokiu pasipūtusiu vaikinu kaip pasirodė jam Bellus. Jis nekreipė dėmesio į vaikino murmėjimus, tačiau išgirdo klausima skirta jam
--Beja, kaip tau šovė į galvą mintis, Helenos nepavykusius kerus perkelt į vazą? negi nebuvo aišku, kad tokio stiprumo nevaldomi kerai pridarys žalos??
Jis pakėlė savo raudonas akis į vaikina ir pažiūrėjo ar jam tikrai įdomu ar šiaip iš jo tyčiojasi. Tada prabilo:
-Man įdomiau ar tu būtum leidęs, kad tie kertai būtu tiesiog "meiliai" užsmaugę tą vaikį?- klausimu atsakė varnanagio berniuko klausimą.
-Gilbertas Rosmarriell. Būtu visai malonu išgirsti bent vardą to su kuriuo bendrauju.
Ramiai atsakė jis nusišypsodamas savo klastinga šypsenėlę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 14, 2011, 09:19:17 pm
Bellus kurį laiką pagalvojo, ką atsakyti Gilbertui...
Nors iš prigimties nebuvo piktybiškas, šį kartą jam norėjosi įgelti...tačiau susivaldė ir bandė atsakyti plačiau pateikdamas tuo metu susidariusios situacijos eigos galimybes.

--Visų pirma, --giliai atsikvėpė--dažniausiai tokie nekontroliuojami kerai, ypač nepatyrusio jauno burtininko būna labai pavojingi...tad bet koks kito magijos naudotojo įsikišimas gali būt pražūtingas, ypač jai tai ir nepatyręs burtininkas, kuris naudoja sudėtingesnius nei pirmo lygio kerus....Nesakau, kad reikėjo leisti tam vaikiui uždusti...bet ten juk buvo profesorius, kuris būtų viską sutvarkęs ir be mūsų trijų įsikišimo...o dabar visi turime pasilikt po pamokų ir velniai žino kiek reikės nurašinėt kokių nors knygų tomų...
Antra..--tęsė Bellus stebėdamas keistai pakitusį Gilberto veidą, lyg tas norėtų įsikišti---Wingardium Leviosa kerai, kuriuos panaudojau, klasifikuojami kaip neutralūs, vieni lengviausių kerų, dėl to jie negali sukelti grandininės reakcijos nei tavo panaudotieji, beto juos gana lengva valdyti ir tiems, kas nevisiškai valdo magiją...---aškino be atokvėpio Bellus...--taigi...tiesiog reikėjo viską palikti profesoriui...

po ilgos kalbos vaikis ištiesė per stalą ranką.
--Mano Vardas Bellus Falco, Varno nagas --nusišypsojo vos pakeldamas lūpų kampučius.

Haaaa.....
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 14, 2011, 09:58:39 pm
-Hoooo~ O gal nežinojai, kad paprasčiau buvo panaudoti ne Wingardium Leviosa, o Confringo. Juk tie kertai tiesiog susprogdina daiktą. Taigi tai buvo nenusisekimas iš jūsų pusės.- Pamatęs, kad jau ji norėjo pertraukti vaikinukas garsesniu tonu tesė savo kalbą,- IR jeigu būtumėme išsprogdinę kabinetą jau iš tikrųjų nemanau, kad tai būtu pridarę daugiau žalos nei nuo jūsų su Helena poelgio.
Gilbertas nebuvo iš tų kurie nusileis jeigu ji vadina kaltu ir tikrai neleis, kad sakytu jo išdaigų burtai yra silpni.
Klastuolis prisiminė kai dar būdamas keliais metais jaunesnis išmoko jų iš tėčio knygos. Nuo tada tai tapo jo mėgstamiausiu įrankiu prieš tetulę Sofija. Kelis kartus jis buvo taip sukeitęs jos lagaminą traukinių stotyje. Po to teko po kelias valandas jų ieškoti.
Atrodė, kad raudonplaukis klastuolis visai pamiršo apie šalia sėdinti vaikiną.
-Taigi nereikia čia ieškoti kaltu ten kur jų vis tiek nerasime. Tad pamiršk. Vis tiek pas profesorių jau visus tris iškvietė, kad susitaikyk ir žiūrėk į tai kaip į iššūkį, o ne bausmę,- atsakė jam daug negalvodamas Gilbertas
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 14, 2011, 10:18:59 pm
--tsss---nušilpė Varnanagis--Confrigo... būtų smagu pažiūrėt kaip tie kerai būtų ne tik išsprogdinę kabinetą, bet ir nutraukę kelias galūnes keliems mokiniams---Beveik atvirai šaipėsi Bellus iš tokio neracionalaus mąstymo.---Tavo mąstymas..."no Damage-no fun"

Bellus nutilo, pamatęs kad no nesiklauso, nebenorėjo toliau aušinti burnos..ir palinko prie knygos aiškindamasis retų augalų pavadinimus...
Tss.. Confrigo....--mintyse juokėsi Bellus--dar pridėkim nevaldomą magiją ir išsprogdinkime profesoriaus kabinetą.. just for fun. Ir su kuo jie galvoja..."

Taigi nereikia čia ieškoti kaltu ten kur jų vis tiek nerasime. Tad pamiršk. Vis tiek pas profesorių jau visus tris iškvietė, kad susitaikyk ir žiūrėk į tai kaip į iššūkį, o ne bausmę--išgirdo sakan Gilbertą..

Ir staiga vos nepratrūko aiškinti, kas būtų kaltas tokioje situacijoje....bet prikando liežuvį.
---Iššūkis perrašinėjant knygas...-įdomi mintis sakyčiau,---pažiūrėkime po kiek valandų tau nukris ranka ir ar po to ją subėsi prisiauginti.
Čia Bellus pats nusišypsojo nuo savo tokio komentaro, bandydamas įsivaizduot Gilbertą panikuojantį ir gainiojantis savo ranką po profesoriaus kabinetą...tačiau sumojo, kad tai neįmanoma...tačiau mintis vis tiek atrodo patraukli.
Po kiek laiko Bellus apsidairė ir nusiėmė akinius, pasidėjo juos ant stalo...pasitrynė nuspaustą nosį...
--Dievaži..Confrigo---vis dar burbėjo sau po nosimi toliau sąsiuvinyje besižymėdamas galimai reikalingus augalus tolimesniems jo bandymams.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 14, 2011, 10:40:39 pm
-O kur "fun" sėdėti ir griaužti knygas nieko nedarant ir neišbandant? Duh.. Falco. Neaiškinsiu dabar aš tau visko ką galvoji ir nesijausiu kaltas, dėl to ką padariau. Taigi. Apsiramink
Gilbertui tikrai šiandienai jau buvo pakakę nesėkmių. Keistu demonų, skraidančiu raiščiu. Dar betruko, kad skraidantis kilimai ir krikštamotės fėjos aplink jį pradėtu lakstyti, tada jau tikrai eitu užsikąst kur uždraustam miške.
Tfu viska
Tfu visus
Tfu visiems
pagalvojo sau Gilbertas ir pagalvojo, kad būtu jau laikas kažkaip užtildyti vaikį, kad galėtu toliau skaityti. Pažvelgęs ant stalo jis pamatė, kad vaikinas buvo pasiruošęs darbui, kad nusprendė tai jam ir prikišti
-Klausyk. Tu čia atėjai ne tam, kad draugų susirasti, aš irgi. Tai jeigu neprieštarautum norėčiau toliau grįžti prie savo knygos,- vaikinas atsiduso nusiimdamas akinius pasitrinti jau pavargusias akis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 14, 2011, 11:21:06 pm
Bellus nurijo skaudžia dalį apie draugus ir neatitraukdamas akių nuo knygos tarstelėjo:
--Žinoma.

Bet giliai viduje jautėsi užgautas, nes toks dalykas kaip draugai jo gyvenime neegzistavo, jai jais neskaitysime sakalės Luksės.
Visą savo gyvenimą Bellus gyveno vienas, su tėčiu retai matydamas mamą, ir knygos bei nesuskaičiuojamos valandos klajojant po girią, gaudydamas įvairius magiškus gyvius, ir buvo vieninteliai jo kompanionai iki tol kol negavo pakvietimo mokytis magijos.
Tačiau, kas keista, Gilbertui Bellus nejautė jokios pagiežos, nes  pripažino, kad anas buvo teisus...na bent dėl kažkurių dalykų.
po poros valandų tylos, Bellus pagaliau pakėlė galvą nuo knygos, ir pasitrynė ranką per riešą...maudė nuo rašymo.

Jai tik būčiau namie,--svarstė--tėčio "visų atvejų kremas" tikrai padėtų.
pažiūrėjęs į langą, pamatė, kad po truputi temsta. Virš miško tolumoje kilo rūkas...bibliotekoje ėmė vyrauti prieblanda.
Gilbertas vis dar buvo įsikniaubęs į knygą storais viršeliais.
Bellus giliai atsiduso, susirinko savo daiktus ir dingo su knyga tarp lentynų...
prie stalo liko tik Gilbertas, kuris net nepastebėjo Bellus dingimo ir Bellus akiniai storais sunkiais tamsiais rėmais.





Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 15, 2011, 03:54:21 pm
Po kiek laiko Gilbertas pagaliau susivokė, kad lauke buvo jau labai sutemę, o jam reikėjo eiti pas profesorių. Nieko nelaukdamas jis atsistojo nuo stalo
-Velniava,-  piktai sumurmėjo jis sau
Pasiimdamas knygą jis pastebėjo, kad ant stalo liko Falco akiniai. Pasiėmęs juos apžiūrėjo. Nuimdamas savo pažiūrėjo kokia turėtu būti jo rega, bet pasirodė, kad Bellus rega buvo tobula. Gilbertas pro jo akinius nič nieko nematė.
-Ir kokiam velniui jis juos nešioja jeigu jie nėra naudingi?- svarstė vaikinas
Nusiėmęs akinius jis užsidėjo saviškius. Vėl matė pasaulį. Jis įsidėjo vaikino akinius į saviškiu akinių dėklą ir pasitaikius progai juos ketino gražinti. Apžiūrėjęs savo vietą ar nieko nepaliko nuskubėjo padėti knygos į vietą ir dingti iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 02:00:36 pm
Į biblioteką tyliais ir lėtais žingsniais įėjo Merė. Ji niekur neskubėjo,turėjo daug laisvo laiko,tad nutarė jį praleisti su knyga rankose.
- Laba diena,panele,ko nors ieškote?- pasiteiravo bibliotekinkė mergaitės.
Smit kiek pagalvojo ir tarė:
- Taip. Ieškau knygos apie meilės burtus. Na tarkim Famel Sarkin " Apie meilę ir jos burtus".
Bibliotekinkė nusišypsojo or pasakė:
- Meilės burtai... Įsimylėjai? Na gerai. Ši knyga štai ten,- tai tarusi ji bedė prištu link trečios lentynos.
Švilpiukė pasuko,ten kur bedė bibliotekinkės pirštas. Įsimylėjau..? Cha,tai ne jos reikalas. Tai niekieno reikalas,tai turiu žinoti tik aš. Ir jis. Antrakursė šyptelėjo. Ji pasiėmė knygą kurios iškojo ir atsisėdo prie laisvo stalioko,kad paskaitytų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 02:15:28 pm
Nikolajus įėjo į biblioteką ir priėjo prie bibliotekininkės. Kai ji pastebėjo kad Nikolajus eina link jos pakėlė galva nuo savo rašliavų ir pasiteravo:
- Ko ieškai vaike?- Kad bent mandagesnė būtu tai ne baisi nemandagi ir panašiai.Nikolajus jau gerai žinojo ko ieško todėl nedvejodamas tarė:
- Ieškau konors apie džinus.
- Mėgsti demonus? Na gerai ten yra.- Bibliotekininkė bedė pirštu į viena iš daugybės knygu. Nikolajus nuskubėjo ten ir net nežiurėdamas pasiėmė knyga.Povelnių ką staliuko nėra laisvo?Nikolajus ėmė dairytis pažystamu bet jų nepamatės pasuko prie kaškokios švilpės.
-SVeika galima? Aš Nikolajus Zyberkauzas pirmakursis. Otu kastokia būsi?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 02:30:54 pm
Mertgaitė įsigilinisu skaitė istorijas apie meilę. Visos jos labai jau panašios į pasaką. Negali būti tikrovė. Tikrai ne. Deja,jos mintis pertraukė prie jos priėjęs berniukas.
- Sveika galima? Aš Nikalojus Zyberkauzas pirmakursis. O tu kas tokia būsi?- pasiteiravo nepažįstamasis.
- Laabas,- nutęsė Merė,- taip,gali prisėsti. Esu Merė. Merė For Smit. Antrakursė. Ką dar norėtum sužinoti?
Ji įdėmiai pažvelgė į berniuką prisistačiusį kaip Nikalojus. Brunetas.  Nepasakyčiau,kad labai aukštas,bet nežemas... Iš pirmo žvilgsnio, berniukas kaip berniukas. Nieko neišsiskiriantis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 02:42:09 pm
Jėga gavau kur prisėsti.Nikolajus atsisėdo ir pasidėjo knygą kurios pavadinimas buvo ''kaip iškviesti džiną?''Ji buvo visa nutriušusi ir be kelių puslapių.Bus įdomu paskaityti.
- Sakai Merė For Smit kaškur girdėta esi,-Bet man tai nelabai įdomu.- Kaip sekasi mokslai? Ką skaitai?
 Nors man tai nesvarbu nes turiu įsigilinti į savo džiną.Nikolajus patogiau įsitaisė ant kėdės ir atsivertė turinį. Ohoho nieko neįskaitysiu kai taip sudraskytas turinys.Tada Nikoaljus ėmė vartyti knyga ir kaip nustebo pamates kad visi paveikslėliai niekiek nenublukę.Įdomu, įdomu. Greičiau atsakytu ta Smit knyga atrodo perdauk įdomi kad laukčiau ilgai.Ir Nikoalajus nesusilaikes perskaitė pirmą sakynį:''Džinai arba demonai gali būti geručiai ir nesikandžioti bet kartais pasitaiko džinų kurie viską niokoja ir net nužudo savo šeimininką jei tik pasitaiko toka galimybė.'' Geras tai galima prisijaukinti džina reikia būtinai perskaityti šitą knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 02:52:31 pm
Ohoho.... Nors ir neskaitau kitų žmonių minčių,bet jaučiu,kad jis nenori su manim turėti jokių reikalų. Tiesiog nori paskaityti savąją pasiimtą knygą. Na ką,gerai. 
- Klausyk, Nikalojau ,- paniekinamai sušnypštė Merė,- jei tau kas nors nepatinka gali eiti kitur. Nes aš tikrai nenoriu susigadinti dienos,klausydama tavo klausimų,kuriuos užduodi tik iš mandagumo. Matau pasiiėmei knygą apie džinus, ir nori tik apie juos sužinoti,o užduodi klausimus : kaip sekasi mokslai? Ką skaitai?. Juk tau mano atsakymai net neįdomus,tad neverta apsimetinėti mandagiu,nes tau tai mažiausiai sekasi.
Smit šyptelėjo. Ne,ji nesišypsojo,kad buvo laiminga,ji nusišypsojo ta šypsena kuri reiškė: " Rinkis,bendrauji su manim nuoširdžiai, arba dink iš čia."
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 03:09:33 pm
Hm įdomu.Nikolajus atitraukė akis nuo knygos ją užvertė ir padėjas į šalį darkarta paklausė:
- Gal visdėlto pasakysi kokia knyga skaitai?- Nikolajus nusišipsojo.Tiekto reikės pasiimti knyga ir eiti vėliau į bendrajį kambarį.
- Jei manai kad mandagumas yra blogai tada puiku mes galime susirieti dar nepakenktu kokia dvikova,-Nikolajus padarė reikšminga pauze.- Bet tik jei šito nori nes aš paprastai nesipykstu su savo koledžo nariais.
Kietaktė, bet įdomi.Nikolajus pasiražė ir pasakė:
- Beje aš šiandien kovoti nenusiteikias o ir išeiti nelabai noriu čia yra geras stalas o bendrajame kambaryje nėra.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 03:16:30 pm
Pasidarė nors kiek mandagesnis...  Beto, jam šiandien nesinori kovoti... Mat kaip. O aš tam nusiteikus. Bet šįkart pažiūrėsiu kaip čia bus,bet nenuleisiu nuo jo akių. Dar nors vienas netinkamas žingnsis,bibliotekoje prasidės, kaip iš žiobarotyros žinau buvo du pasauliniai karai, šįkart prasidės trečias pasaulinis karas,jei jis su manim susipyks. Pažadu.
- Kokią knygą skaitau... Pfff... Žinau,kad pagalvosi,jog esu kažkokia kvaila višta,bet skaitau : Famel Sarkin knygą " Apie meilę ir jos burtus". Na,ką manai?- kilstelėjusi antakį jau šiek tiek mandagiau pasiteiravo švilpiukė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 03:17:08 pm
Alfas šypsodamasis įėjo į biblioteką.Jis linktelėjo galvą madam Pensei ir nuėjo išsirinkti knygos.
-Hm..."Juodoji magija priešams" taip,paimsiu šitą,-burbtelėjo po nosim Alfas.
Jis nuėjo tarp lentynų ir atsisėdo ant kedės išsitraukė "Deluxe" plunksną ir skaitydamas pradėjo ją čiulpti.
Na ir kvaila.Ne knyga,o kažkoks niekalas.Kas drįso ją netgi išspausdinti?Kvaila knygšė...
Berniukas jau buvo benešąs knygą,tačiau išgirdo piktą,pažįstamą balsą.Jis tyliai nusliūkino prie stalo kur išgirdo balsus.
Kvailys Nikolajus ir gražuolė Merė.Ką gi jie čia veikia?
-Sveiki Mere,-linktelėjo jis mergaitei. - Nikolajau.Ką gi čia veikiate?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 03:24:31 pm
- Kaip žinai Alfai nėra laisvų vietu bet gal tu radai kokia? Jei taip tai galite čia flirtuoti o aš persėsiu nes tikrai nenoriu su niekuo pyktis. Beje Mere knyga visai normali,- Nikolajus atsistojo pasiėmė knyga ir dar tarė.- Beje gal aš geriau eisiu į bendrajį kambarį jei kam manes reikės nors labai abejoju kad taip bus tai žinosite kur mane rasti. Gaila Mere kad taip trumpai tepakalbėjome. Beje Alfai reikės kadanors nueiti ir pataisyti grindis kur mes kovėmės,- Nikolajus dar praeidamas pro Alfa pasakė taip kad niekas negirdėtu tik jis.- Nepamiršk kad aš išgelbėjau tave nuo pliurzio nes avada panaudjus jis būtu ant taves užkrites.
  Nikolajus iš patirties nepastebimai išsitraukė lazdele gali būri kad prasidės karas o to Nikolajus tikrai nenorėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 03:29:46 pm
Prie jų netikėtai priėjo Alfas. Tas mielas berniukas iš grifų gūžtos.
- Ooo.... Alfai. Sveikas,seniai nesimatėm. Klausi ką mes čia veikiame,- Merė pažvelgė į Nikalojų ir vėl prakalbo,- nieko. Buvom gana gerai susipykę. Bet tikiuosi viskas pasidarė aišku...
Ji vėl žvilgtelėjo į Nikalojų.
- Beto,prisėsk, Alfai... Bus smagu mums viesiems trims pabendrauti,- šyptelėjo mergaitė.
Alfas... Taip seniai jo nemačiau... Labai smagu sutikti nors vieną veidą,kuris žino kokia esu,ir kas tokia...
Netikėtai Nikalojus pakilo nuo stalo ir ruošėsi įšeiti į bendrąjį kambarį.
- Eii... Nikalojau,kur dabar susiruošei..? Aš dar norėjau su tavim pakalbėti,- Smit įdėmiai pažvelgė į pirmakursį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 03:40:56 pm
- Mere galite vieni pasikalbėti netrukdysiu,- Nikolajus jau buvo beveik prie išėjimo.- Beje alfai reikės reikalus išsiaiškinti kadanors.
Tikrai reikės ir nekaip kitaip o burtais.
- Ir Mere kai baiksite galėsi ateiti į bendrajį kambarį jei tikrai taip nori pasikalbėti. Bet aš dar negaliu išeiti,- Lyg ką prisimines tarė Nikolajus.- Juk dar nepasikalbėjau su Alfu Seneriu. Drauguži Seneri kaip gyvenimas po ligoninės atsigavai?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 03:44:58 pm
Ar man atrodo..? Ar Nikolajus vėl supyko. Negi jis nori karo?
- Nikolajau,ar aš girdžiu tavo balse įžeidinėjimus. Atleisk,bet senų draugų aš neleidžiu įžeidinėti. O Alfas ir yra mano,senas,geras,patikimas draugas. O su tavim aš tik neseniai susipažinau...
Smit truputį supykusi pažvelgė į Nikolajų.
Įžeidinėti mano artimus draugus... Bloga mintis. Labai bloga. 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 03:46:15 pm
-Nikolajau,grįžk ir pasėdėk.Matosi,kad norėtum išsikalbėti.Išleisk visą garą,-nusikvatojo Alfas.
Jis atsisuko į Merę.Ji taip pat žiūrėjo į jį.Pagaliau susiprotėjęs,kad vis linko arčiau prie jos berniukas atsitraukė.Na ir kvailys aš.Negi tokia panelė norės draugauti su tokiu kaip aš?
-Mere,kaip atostogos? Ar gerai jas praleidai?-paklausė Alfas mergaitės. - Be to Nikolajau - jei nežinojai Hogvartsui priklausančios lubos,sienos,durys ir grindys - susitaiso automatiškai,-šyptelėjo jis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 03:51:10 pm
Ah... Prasideda. Ir vėl susipyksime,ir vėl viskas išnaujo.
- Alfai,Nikolajau. Jei norit pyktis ir vienas kitą įžeidinėti,aš negaliu jums sutrukdyti. Bet į tą jūsų karą aš taip pat įsiterpsiu. Ir taip bus,kad visi trys liksim VISIŠKAI be draugų. Noriu,kad Alfas būtų mano geras draugas,taip pat aš noriu,kad ir Nikolajus būtų mano draugas. Deja,jei pyksimės aš liksiu visai be draugų. O jei jūs šito norite,gerai kariaujame,- gūžtelėjusi pečiais,gana liūdnu,bet supykusiu balsu išrežė Merė.
Ah... Ginčai,pyktis,blogis.... Visą tai,man be galo įgrįso. Bet ar aš galiu pakeisti čia įsisiautusią atmosferą..? Jų pyktis yra nenumaldomas,bet juk man vertėjo nors pamėginti juos sutaikyti,o ar tai man pavyko... Nežinau.
Švilpiukei taip viskas atibodo,kad jai net susisuko galva.  Ji įsivaizdavo,jog Alfas ir Nikalojus yra geriausi draugai. Ji su jais taip pat. Kad viskas yra begalo pasakiška...
Deja,tai buvo tik vaizduotės padarinys. TIK vaizduotės padarinys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 03:55:08 pm
-Mere,atsiprašau.Nenorėjau.Nikolajau,tikrai-užbaigiam kvailą nesantaiką.Reikia tapti draugais.
Jis ištiesė ranką ir Nikolajus ją paspaudė.
-Na gerai.Taigi kaip praleidote vasarą?Papasakokite jūs-papasakosiu aš,-šyptelėjo jis.
Alfas pažvelgė į Nikolajų tada į Mere ir nusišypsojo:
-Nenorite kalbėtis?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 16, 2011, 04:05:05 pm
Rafaela tyliai slinko tarp knygų lentynų. Ir išgirdo balsus.
Hm... Įdomu kas čia?
Iškišusi galvą iš už lentynų pamatė tris vaikus - Alfą, Nikolajų ir dar kažkokią nepažystamą Švilpiniukę.
Įsiterpt? Cha, cha, kad nutraukčiau pokalbį ir vėl tapčiau paniekos objektu? Nieko, aš pripratus.
Dar pamąsčiusi, Rafaela visa išlindo iš už lentynos.
- Sveiki. Ką čia veikiat?
Ji nusišypsojo ir gan draugiškai apžvelgė vaikus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 04:06:23 pm
Nikolajus taip nustebo kai Alfas pagriebė jo ranką ir paspaudė kad akimirką užmiršo pagieža. Bet po kelių sekundžiu tarė:
- Na gerai nesipykime bet aš tikrai nekalbėsiu su tuo kuris norėjo mane nužudyti,- Nikolajus mokėjo puikiai susitvardyti.- Mere tai tik dėl to kad tu paprašiai bet nepagalvok nieko aš tiesiog mandagumo laikausi. Alfai mes dar išsiaiškinsim nors ir ne šiandien. Alfai tu tikrai nori sužinoti kaip praleidau atostogas? Na tada puiku  nes aš neturėjau atostogų arba dirbau žiobariškus darbus arba rūpinausi sesute bet kadangi joks atsiprašymas neišperka tavo kaltės tai aš daugiau nieko ir nepasakosiu.- Nikolajus pritūpė ant grindų ir atsirėmė į siena kad būtu kuo toliau nuo Alfo. Jis tarsi nepastebėjo Rafaelos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 04:08:37 pm
Prie jų priėjo mergaitė.
- Klausyk,tavęs aš nepažįstu ir nenoriu pažinoti. Įsiterpti į mūsų pokalbį buvo gana nemandagu. Bet jei tau tai patinka,kaip nori,daryk tai ir toliau,- visiškai sugniuždyta,kad kažkokia mergaitė įsiterpė į jų smagų pokalbį,Merė apalpo.
Ji nugriuvo ant grindų,ganėtinai švelniai,bet vis teik skaudžiai. Jai nepatiko,kad iš kažkur išdygusi mergaitė pertraukė jų pokalbį, Merė tiesiog norėjo,kad ji iš čia kuo greičiau dingtų.Nepatiko ir tai,kad Alfas su Nikalojumi pykstasi. Tad jai teliko apalpti. Pasitraukti nuo viso šito chaoso...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 04:14:03 pm
Nikolajus pastebėjo kaip Merė apalpo todėl priėjo prie jos iškėlė lazdele jai virš galvos ir mostelėdamas ištarė:
-Rennervate.- Kai Merė atsimerkė Nikolajus nuėjo į savo kampa ir pasakė Rafaelai:
- Nesijaudink Merė visą laiką manau tokia,- Kai rafaela išsigandusi pažiurėjo į Mere Nikolajus jai pasakė.- Ji dar nieko negirdi po kelių sekundžiu atsigaivalės.
Hm Rafaela kaškodėl labai rami šiandien.
- Rafaela kodėl tokia tyli?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 04:17:24 pm
Nikalojus sakė,kad Merė nieko negirdi, ne,jis buvo neteisus... Ji girdėjo viską. Viską ką jis Rafaelai sakė.
- Nikalojau,- taip tyliai sušnipštė Merė,kad net sudvejojo ar berniukas išgirdo,- Nikalojau...
Mergaitei sukosi galva. Taip stipriai,kad net pamiršdavo kas esanti ir kas tie vaikai aplink ją. Tik turmpomis akimirkomis,ji atsipeikėdavo ir suprasdavo aplinką,kurioje ji susmukusi ant šaltų,akmeninių grindų gulėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 16, 2011, 04:17:40 pm
- Rafaela kodėl tokia tyli?- paklausė Nikolajus.
- Pats pagalvok kodėl,- piktai atšovė ši.- jei vos priėjus ir pasisveikinus žmonės alpsta ir nenori tavęs matyti.
Įdomu kaip pats elgtumeis.
Kiek nusiraminusi ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir paklausė:
- Kas čia buvo? Nekokia atmosfera.
Pašaipiai pažvelgė į mergaitę, rodos, Merę ir atsirėmė į sieną.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 16, 2011, 04:21:08 pm
-Rafaela,tikrai nebuvo puiku kai tu mus pertraukei,-atžarokai tarė Alfas.
Jis pažvelgė į klastuolę ir tarė:
-Jei turėtum mandagumo galėtum dingti iš čia.Bet...Klastuolė,-giliai atsiduso berniukas.
Mere,jei atsikelsi aš prisipažinsiu,Mere atsikelk prašau!
-Rennervate!
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 04:23:40 pm
- Tikrai atspėjai nekokia atmosfera supranti Alfas per mūsu dvikova naudojo nedovanotinus kerus taigi dabar pykstamės,-Nikolajus nukreipė žvilksni į Merę ir pasakė jai.- Patylėk tau negalima kolkas kalbėti,- Nikolajus apsidairė aplinkui ir nusitaikė Merei į veida.- Manau tai turėtu padėti Aguamenti,- Merės veida permerkė vanduo.- Na šta dabar turėtum jaustis geriau. Rafaela Merė ne dėl taves apaalpo,- Nikolajus atsisuko į Rafaela ir nusyšipsojo.- Alfai tu nevisproti jai dar labiau skaudės galva nuo dviejų kerų. Beto Ragaela nieko blogo nedarė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 16, 2011, 04:26:34 pm
- O, pasirodo stebiu tragišką meilės istoriją,- vyptelėjo Rafaela.- kartais nuo tos meilės vemt verčia.
Dar kartą pažvelgusi į Merę, ji atsitiesė.
- Matau manęs čia nereikia... Bet, kaip Alfas sakė, esu Klastuolė, todėl dar patampysiu jaums nervus.
Rafaela teatrališkai atsiduso ir atmetė plaukus, ruošdamasi stebėti, kas bus toliau.
Nu ir pasikarkit jūs, kad jus kur velnias...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 16, 2011, 04:33:05 pm
Nikolajus pasižiurėjo į rafaela kritišku žvilksniu bet ta atrodo to nepastebėjo.
- Na ką mere tau reikia keltis ir pramankštinti raumenis kad nenukristu kokia ranka ar koja tai šalutinis šių kerų efektas o dvi kerų porcijos lygu dar stipresnis pašalinis poveikis. Ir Rafaela baik elktis kaip kiaulė nes jei nematai jau visiems bloga nuo atves juk niekas negali būti amžinai mandagus?- Nikolajui galutinai trūko kantrybė kai ji išsišiepė kaip kokia kvaila beždžionė.Karvė reikės ją pamokyti.
- Mere ei Mere laikas keltis. Alio- Nikolajus nejuokais sunerimo kai ji neatsikėlė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 16, 2011, 04:38:00 pm
Merei begalo skaudėjo galvą. Ji viską girdėjo,kas vyko aplink ją.
- Kokią nesąmonė,- tyliai,taip tyliai pasakė Merė,kad turbūt net ir aplink ją stovintys vaikai nieko neišgirdo.
Nikalojus,Alfas,Merė. Ar iš jų išeitų gerų draugų kompanija..? Kažin... 
Smit pabandė atsistoti. Drebančiomis kojomis ji pakilo nuo grindų ir... ...ir vėl susmuko. Atsirėmė į stalo koją,kad galėtų nors turputį pasedėti,nes nuo gulėjimo ant kietų grindų,jai paskaudo nugarą.
- Man bloga,- tylutėliai ištarė mergaitė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 16, 2011, 05:44:31 pm
Gilbertas po Arcari pamokos šovė tiesiai į biblioteką. Jis buvo įsiutęs ir tikrai nenorėjo laukti kol dėl kažkokio žioplio wannabe princo Focus jos pusseserė mirs. Atvėręs duris jis įlėkė vidun. Pribėgęs prie knygų jis žiūrėjo kur yra apie demonus. Radęs viena po kitos traukė knygas guldydamas jas ant žemės ir versdamas puslapius. Labai greitai ir labai aiškiai skaitydamas viską kas juose buvo svarbiausia. Ten nieko nebuvo. Nič nieko tokio ko jam reikėtu
-aš isitikinęs, kad tai demonas. Tokius pat žodžius tarė profesorius ir per demonų iškvietimo pamoką.
Jis vis vartė ir vartė kol pagaliau suvokė, kad jis ir pats gali išsikviesti demoną. Jis nieko nelaukęs įkišo ranką į kišenę.
-Neeeee. Aš palikau lazdelę.
Vaikinas jautėsi blogiau nei visada. Jis sumetė bet kaip knygas atgal ir išlėkė atgal į profesoriaus kabinetą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 17, 2011, 01:03:55 pm
biblioteka buvo visiškai tuščia ir tyli...vidurnaktis.
tarp lentynų tyliai šliaužė neaiškus šešėlis rankomis liesdamas senas lentynas pilnas knygų.
Berniukas atrodė pervargęs, išsitaršęs ..tačiau ramus.
Nuo pat vaikystės, po kiekvieno kivirčo su tėvais ar šeip kokios nelaimės, jis bėgdavo į namų biblioteką..ten susirasdavo patį tamsiausią kampą ir išsitraukdavo seną legendų knygą...Tą knygą susirast čia, tokioje daugybėje atrodė beviltiška..tačiau jau pats knygų kvapas jį ramino.
Susidadęs kampą kažkokiokam nuošaliam skyriuje, atsisėdo ant suolo apmušto gobelenu, ir atsirėmė į sieną.
Atlošė galvą ir apsikabino kelius...jautėsi ramus, vidinis sumišimas slopo, nors vis dar jautė skausmą...staiga suurzgė pilvas. prisiminė, kad jau antra diena be kąsnio burnoj...pro didelį langą švietė vis dylanti pilnatis...Bellus užsimerkė.

sapnavo keistą sapną, tarsi kažkada skaitytos legendos iliustraciją, kaip jis ėjo mišku, o šalia jo tykino didžiulis, jo pečius siekiantis auksinio kailio vilkas. Jis atrodė toks keistai pažįstamas ir artimas..ir jam norėjosi suleist pirštus į vilko kailį..tačiau jie abu tik ėjo greta, paskui save palikdami šviesos taką.

kai Bellus pabudo, lauke jau švito...vaikas greit išsibudino, ir vis dar švininėmis kojomis patraukė link koledžo kambario persirengt.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 23, 2011, 02:51:17 pm
Į biblioteką įžengė profesorius. Pasisveikinęs su už stalo sėdėjusią dama jis sustojo prie lentynų eilės ir apsidairė. Nelabai žinojo, kur pradėti ieškoti, tačiau tiesiog stoviniuoti negalėjo. Pradėsiu nuo dešinės pusės. Manau tai turi būti susiję su magiškais daiktais. Įdomu, kur rasti tokią knygą? Dante įsliūkino į vieną tarpą ir ėmė dairytis bei skaityti viršelius. Jo pirštas braukė per nugarėles, o akys šaudė nuo vieno pavadinimo prie kito. Po nosimi jis tyliai vardijo knygų turinį ir bandė susieti su jo ieškomu dalyku. Neradęs nei ten, nei kitose lentynose Arcari atsiduso ir grįžo ten, nuo kur pradėjo.
- Sakykite, ar turi knygų susijusių su magiškais daiktais arba užkeikimais? - pasiteiravo bibliotekininkės.
- Vaikeli, čia visos tokios knygos, - nusijuokė ji, bet atsistojo ir nusivedė profesorių tarp tolimiausių lentynų.
- Štai, "Magiški ženklai", "Užkeikimų vadovas" ir "Uždrausta magija" - nelabai žinau ko ieškote, ponaiti, - padavė tris knygas ir klausiamai pažvelgė į Dantę.
- Bandau surasti legendinius raktus, - šyptelėjo, nes apie juos buvo pasakojamos tik legendos.
- O! Tai ko iš karto nesakei, - nudžiugo moteriškė ir atsiėmusi knygas pati viena dingo kažkur kitur.
Nustebęs Arcari stovėjo ir laukė kol ši sugrįš.
- Na štai. Jau seniai niekas nesidomėjo jais. Pamenu dar kadaise buvo tokia panelė, kuri irgi skaitė tokias legendas, bet jau seniai baigė mokyklą. Dar aš tada buvau jauna, - nusikvatojo ir padavė profesoriui ploną, nedidelę knygutę tamsiai raudonu viršeliu.
- "Legendos apie senąją magiją", - perskaitė pavadinimą ir susidomėjęs nuėjo prisėsti kur tyliau ir atokiau. Iš paskos bibliotekininkė dar suriko "Nėra už ką!", bet profesorius jau visa galva buvo knygoje. Būtent pusė jos užėmė istorija apie legendinius užkeikimų raktus. Dante palinko virš puslapių ir ėmė lėtai skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 24, 2011, 01:09:50 pm
Bellus niekieno nepastebėtas prasinko į biblioteką.
Buvo keistai perbalęs, nors jautėsi palyginti gerai...tačiau per pamokas jį kankino miegas ir velniai žino kokios mintys.
Beto laukė laiško iš senelio...
Susiradęs vietą kažkur pačiam bibliotekos kampe, galvojo, kad Helena vėl primygtinai bandys jį įtikinti šnipinėti Acari...
tačiau jam tas dabar rūpėjo mažiausiai. Jis instinktyviai jautė, kad tas žmogus gali jam padėti...
Beto svarstė, ar jo ir jo galių sąjunga gali būt kažkuo pavojinga jo asmenybėj...kažkodėl jis tuo abejojo.

Atsirėmęs į sieną laukė Helenos...Užsimerkė, tačiau net ir užmerktom akim, pro keistai balkšvą rūką matė bibliotekos kampą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 24, 2011, 01:27:12 pm
-Labas, - prisėdo prie Bellus nežinia iš kur atsiradusi Helena.
Ji iš kuprinės išsitraukė kelias knygas ir jas padėjo priešais Bellus. Žvelgdama į berniuką ji svarstė nuo ko čia pradėti. Tada ištraukė iš kuprinės naują magijos žinių numerį. Nusprendusi, kad tai pakankamai svarbu ji ėmė pašnibždomis skaityti.
-Turbūt tai didžiausias šių metų skandalas. Iš Hogvartso mokyklos paslaptingai dingsta mokiniai ir niekas nežino kas už to slepiasi. Visgi nepaisant akivaizdžių faktų mokyklos direktorė Arwen Evenstar neigia visus šiuos gandus ir patikina, kad nieko panašaus nevyksta. Visgi kelių vaikų tėvai jau parašė magijos ministerijai skundus apie Hogvarste vykstančius negerus dalykus. Kas už to slepiasi niekas nežino. - Helena padėjo į šalį laikraštį. - Manau, kad tai Arcari darbas. Jis šiandien labai keistai elgėsi per magijos istorijos pamoką. Toks jausmas, kad jam kažkas nepavyko. Gal tai jis tą ir padarė? Arba jam nepavyko kokio mokinio įvilioti į savo spąstus. Tau ką nors pavyko apie jį sužinoti?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bellus Falco Rugpjūčio 24, 2011, 03:10:04 pm
Per biblioteką nuskambėjo šiurpus stiklinis juokas.
--Tu turbūt juokauji--iki ausų nusišypsojo Bellus vis dar neslėpdamas linksmybės.---Va čia tai sąmokslo teorija. Tai absurdiškai juokingas, iš piršto laužtas kaltinimas---jau surimtėjo Bellus, tikėdamasis, kad niekas negirdėjo jo juokiantis.
--Abejoju, kad auroras būtų kaltas dėl vaikų dingimo. Jis gal ir keistas žmogėnas, sunkiai suvaldantis savo charakterį ir nuotaikų svyravymus, bet grobt vaikus ir nežinia kur juos nudagint...abejoju ar nos sveiko ar nesveiko proto piktadarys imtusi tokio darbo... Kur tu manai mes esam? žiobarų mokykloj?

Bellus surimtėjo nujausdamas kažką nemalonaus...tačiau kažkur blykstlėjo melsva šviesa.
Staiga jam virš galvos praūžė keistas juodas paukštis ir suplasnojo didžiuliais sparnais, kurie vos tilpo tarp lentynų.
--Mardagai--Apsidžiaugęs nusišypsojo Bellus ir nurišo šiam nuo kojyčių pailgą odinę tūtą su vaškiniu antspaudu, kuriame puikavosi beveik toks pat sakalas.---Šis gražuolis priklauso mano seneliui, čia kaip ir savotiškas tarp šeimyninis paštas, kuriuo naudojasi mano šeima nuo velniai žino kada.
Vaikis pirštu paglostė sakalą ir šis tyliai sucypė, Bellus , jau spėjęs užsidėt savo odinę pirštinę, pasitubdė paukštį ant rankos... nuo atneštos tūtos nusukęs  mažą kapsulę, jos turinį išmetė kuo aukščiau į ora, į visas puses pažiro žydros dulkės...
----Celestin Corin Falco---tarė, o paukštis nėrė į dulkes ir suliepsnojus melsvai liepsnai dingo.

---Tai senas šeimos išradimas--paaiškino Helenai Bellus--tam tikri kelionmilčiai....tačiau jie skirti tik sakalams, jie neveikia jokios kitos būtybės ir tave randa bet kuriam pasaulio krašte., tai pat susiradusio portalo neveikia jokie Ginybiniai kerai, nes jis tiesiog per mažas, kad jį būtų įmanoma susekti..tačiau paukštį parsiųst pas savininką reikia kuo greičiau, kol pilnai neužsidaro portalas.
Bellus pakėlė akis į mergytę, kuri atrodė nustebusi, tikėdamasis , kad jį supras.
--Tikiuosi tu neprieštarausi--pakėlė akis į mergytę rodydamas laišką.
Ranka nulaužė antspaudą ir ištraukė smulkia rašysena prirašytą pergamentą.
---aš parašiau seneliui -tarė aiškindamasis--ir paprašiau, kad papasakotų plačiau apie močiutę, kaip susitiko ir taip toliau...
nutęsė ir ėmė greitai skaityt.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 25, 2011, 08:56:03 am
Arcari sau ramiai skaitė, kai pasigirdo skardus juokas išmušęs jį iš vėžių. Pakėlęs galvą nuo knygos profesorus apsidairė, bet garso šaltinio nepastebėjo. Mokiniai.. nusišypsojo ir vėl ėmė skaityti.
- Septyni raktai..pasaulio sutvėrimas..harmonija..užkeikimai..- tyliai vardijo tai, kas jam atrodė svarbu. - Tik kur juos rasti?
Pakėlęs galvą apsidairė lyg lobis slypėtų bibliotekoje, bet neradęs už ko užsikabinti vėl palinko virš knygos, kai pasigirdo negarsus pokštelėjimas ir paukščio siluetas sušmėžavo tarp lentynų. O dabar tai keista atsistojo ir paėmęs viską su savim patraukė į tą pusę. Balsai buvo labai pažįstami, o kai išvydo pirmąjį veidą nebeliko jokių abejonių. Sustojęs kiek tolėliau ir prisiglaudęs prie lentynos Dante sukluso. Nežinojo, kodėl tai daro, bet nuojauta kuždėjo, kad tas pokalbis labai svarbus. Bet ar verta dėl to šnipinėti? Kol svėrė savo moralę praėjo kelios minutės. Tuomet spjovės į tai apie ką šnabždasi mokiniai patraukė atgal, bet iš tos lentynos, į kurią buvo atsirėmęs nukrito kelios knygos. Nusikeikęs Dante pasilenkė jų pakelti ir padėjo į vietą. Negaliu dabar lyg niekur nieko iš čia pasišalinti. Po velniais.. Suėmęs save į rankas profesorius lyg niekur nieko išėjo į atvirą plotą ir atsiprašė už numestas knygas.
- Ar radote tai, ko ieškojote? - pasiteiravo bibliotekininkė.
- Taip, ačiū. Ar galėčiau šią knygą pasiimti?
- Žinoma, vaikeli!
Ji uždėjo magišką antspaudą ir dabar Dante galėjo ramiai išeiti. Pasisukęs į duris jis nenorom žvilgtelėjo į Heleną ir Bellus.
- Sveiki, - pamojavo ir patraukė link durų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 25, 2011, 04:42:15 pm
Nukritus knygoms grifiukė sukluso. Ji jau norėjo kažką sakyti Bellus, bet iš karto nutilo. Jos ausis po kelių sekundžių pasiekė pažįstami balsai.
-Negali būti. - Net išsižiojo Helena pamačiusi profesorių Arcarį.
Kiek jis girdėjo jos ir Bellus pokalbio mergaitė net neįsivaizdavo. Išsigandusiomis akimis Helena linktelėjo išeinančiam profesoriui ir tada pasilenkė dar labiau prie į laišką įnykusio Bellus.
-Matei, jis mus šnypinėjo. Gal mes kitos jo aukos? Ką gali žinoti. Reikia jį pasekti. - Helena atsistojo. - Na eime.
Mergaitė nieko nelaukusi tyliai nusekė paskui profesorių Arcari.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Albertas Homniris Rugpjūčio 25, 2011, 07:52:37 pm
Albertas Įbėga Į Biblioteka Ieškodamas Knygos "Elfų Rūšis" Ir Tyliai Kalba
-Accio... Elfų Rūšis.
Knyga Atbėgo pas Albertą , Albertas pasiimė ją ir Pagalvoja
-"Keistas tas pasaulis jeigu knygos ateina pas burtininkus"-nusijuokia
Albertas Nueina Pas bibliotekininke.
-Laba Diena ar galiu pasiimti šia knyga?
-Taip-Tarė bibliotekininkė
Albertas Pasiima Knyga ir Išeina iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 25, 2011, 07:53:34 pm
Merė įėjo į biblioteką. Ne,ji neieškojo knygos,ji tiesiog norėjo pamąstyti,apgalvoti mintis.
- Sveika,panele,ar ieškai knygos?- paklausė Smit bibliotekinkė.
- Aaa,- švilpiukė pasimetė,- aš pati susirasiu,dėkui.
- Kaip nori,- burbtelėjo senoji.
Truputį pamąstysiu ir eisiu.
Už pilies sienos švietė saulė. Ji šildė visur kur tik galėjo pasiekti jos spinduliai. O biblioteka buvo tokia apkrauta lentynomis ir spintomis,jog saulės šviesai,čia nelabai ir teliko vietos,tad bibliotekoje kabojo ir degė šviestuvai. Tuo tarpu,Merė jau sedėjo ant kedės,pasirėmusi galvą ir mąstė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Albertas Homniris Rugpjūčio 25, 2011, 08:03:07 pm
Albertas Grįžo Į Biblioteka,Sustojo,Pagalvojo
-"įdomu labai įdomu"-Albertas sustojo prie 5 skyriaus
Albertas pamato viena skraidančia knyga ir pagalvoja ir vėl
-"Įdomu"
Albertas Pasižiuri į Knygų pavadinimus

((Lu: Bent 5 eilutės ;)))
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 25, 2011, 08:08:32 pm
Mergaitė pakėlė galvą. Netoli jos,sustojo berniukas,iš jos koledžo.
- O sveikas. Nemačiau tavęs. Esi naujokas,beto,kokia aš nemandagi,esu Merė For Smit,gali vadinti tiesiog Mere,- Smit šyptelėjo,- o tu kuo vardu?
Jis toks keistas,net kraupu. Kažkaip net ir keista,jog iš Švilpynės.
O berniukas kaip tylėjo taip ir tylėjo.
- Alio,ko neklabi,- švilpiukė pažiūrėjo į berniuką,jis stovėjo kaip įbestas ir lyg nesuvokė kur esantis,- Alio.


 [[ Smit: Albertai,reikia rašyti minimum 5 eilutes,tavo parašytos 2,nieko nereiškia. Taisyk.  ;) ]]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Albertas Homniris Rugpjūčio 25, 2011, 08:16:51 pm
Albertas Pasako
-Mano vardas Albertas Homniris, gali mane vadinti , Albertu.
Albertas pasako
-mano tėvai yra iš švilpynės
Albertas pasižiuri į skradančias Knygas ir pagavoja "Argi knygos vien neskraido dėl accio ar Wingardium Leviosa?"
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 25, 2011, 08:54:13 pm
Albertas... Kiek daug šis vardas man suteikia prisiminimų. Bet jis buvo iš Klastunyno ir buvo priešingybė,šitam žmogučiui.
Smit žvilgtelėjo į berniuką.
- Malonu susipažinti,Albertai. Tai... Kaip sekasi?- Merė kilstelėjusi antakį paklausė švilpiuko.
Kodėl jis toks nekalbus. Galėtų ko ir paklausinėti. O gal... ...gal jis nenori su manimi bedrauti?
- Klausyk,gal aš tau trukdau? O gal nenori su manimi bedrauti dėl savų priežasčių,tik pasakyk kodėl ir viskas,- jaunoji burtininkė nusuko akis nuo pirmakursio ir laukė kol šis atsakys.

[[ Smit: taisyk klaidas,Albertai. ]]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Albertas Homniris Rugpjūčio 25, 2011, 08:58:54 pm
Albertas Atsako
-aš nesu tylus tik šiendien į hogvartsa atvykau aš tik susijaudines
Albertas pasako viena paslaptį
-mane išmokė tėvai keliu Burtažodžių
Albertas pasižiuri į skraidančias knygas ir pasiklausia
-kaip tos knygos skraido?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 25, 2011, 09:03:22 pm
Albertas mergaitės paklausė:
- Kaip tos knygos skraido?
Merė net žioptelėjo. Kaip tos knygos skraido? Aaa.. Kas čia per klausimas?
- Na,juk tu supranti,kad jos užkerėtos. Panaudoti tam tikri burtažodžiai ir viskas,- Smit šyptelėjo,- beto,kokia čia paslaptis,kad tėvai išmokė porą burtažodžių. Manau,daugelis mokinių tėvų išmoko nors vieną burtažodį savąjį vaiką. Tad... tiek. Tai kaip tau sekasi? Juk taip ir neatsakei į šį klausimą...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Albertas Homniris Rugpjūčio 26, 2011, 08:50:13 am
Albertas Atsako
-man sekasi gerai
Albertas Žvilgtelėjo už nugaros pamates knyga "Burimas" ir pagalvoja
-"na šitoje knygoje bus daugiau Butažodžiu"-Nusijuokia
Albertas paima knyga

[[Jo: gramatika, skyryba bei LT raidės. Taisom]]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 26, 2011, 09:03:59 am
Man sekasi gerai... Ir. Viskas? O kur jo mandugamas atklausti to pačio..? Turėjo jis patekti į Klastūnyną,o ne į Švilpynę. Užtrauks mūsų koledžui gėda... Ir už ką mums taip. Juk ir taip mažai taškų trūksta,o dar čia jis išdygo... Ah...
- Klausyk,Albertai... Gal aš jau eisiu,neturiu labai didelio noro bendrauti su mandagumo neturinčiu žmogumi,- Smit šyptelėjo,- deja,aš nemėgstų tokių žmonių.
Štai taip,viską tiesiai šviesiai pasakiusi Merė,atsistojo ir įšėjo. Įšėjo taip ir palikdama berniuką,ten stovėti,ir rodos vėl nesuprantantį kur esąs.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Albertas Homniris Rugpjūčio 26, 2011, 09:09:21 am
Albertas nueina pas Bibliotekininkė
-Ar galiu pasiimti šia knygą?
-Žinoma...-Atsakė Bibliotekininkė
Albertas Ušsimastė
-"Kokia Magija kad muzka išauktai..."
Albertas Išeina
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sonora Peštukė Rugpjūčio 31, 2011, 10:26:50 pm
  Sonora pripampusi skanios vakarienės, prieš miegelį nusprendė dar kartą prašukuoti visą penkto aukšto koridorių, kuris vedė į biblioteką. Jei kas, visai nelankantis Transfigūracijos, būtų pamatęs ją besidairančia šen bei ten visą gerą dieną, tikriausiai pagalvotų, jog mergina visai iš proto išėjo. Tačiau ne vienas veidelis šiandien keistai dairėsi beveik po visą mokyklą bei jos apylinkes. Profesorius sugalvojo tokią užduotėlę, kad o lia lia. Po pilį slapstėsi tuzinas skulptūrų - animagų, ir surask juos kad gudrus. Sonora šiandien jau dairėsi visur, kur tik ėjo, ir vakariniame bokšte, ir kieme, Hagrido trobelę apieškojo, bet taip nieko ir nesurado. Galop nusprendusi, jog geriau eisis ieškoti pilnu skrandžiu, ji nuėjo vakarieniauti, o dabar štai čia stovėjo penktame aukšte, bandydama nieko nepraleisti pro akis bei dedama viltis, jog šįkart jau ką nors suras. Penktasis aukštas skendėjo deglų šviesoje, nes Rugsėjį jau greit temo. Sonora pažvelgė į savo rankinį laikrodėlį ir įsitikino, jog vis dar saugu vaikščioti po pilį, jog tik už geros valandos reikės grįžti į bendrąjį kambarį. Tad ji koja už kojos nupėdino į Biblioteką, kiekviename kampe bei mažiau apšviestame koridoriaus gabalėlyje ieškodama skulptūros, pati net nežinojo kokios. Madam Pensė nužvelgė Sonorą kreivu žvilgsniu, kai ši mandagiai tarstelėjo: "Labas vakaras" ir pasistengė kuo greičiau dingti iš šios akių. Ji kaip Cerberis saugojo Hado karalystės vartus. Sonora nuo šios minties visada sukikendavo. Kadangi bibliotekoje jau buvo prieblanda ir visur degė žibintai, Sonora sumurmėjo: Lumos, kad jos lazdelės gale atsirastų šviesa. Šiai atsiradus, pasidarė kur kas geriau matyti. Sonora ėjo tolyn, prasilenkdama su kai kuriais mokiniais ir laisvąja ranka braukė per lentynas ir knygų nugarėles. Mintys nuo susikaupimo pradėjo klaidžioti kažkur toli, nulėkdamos tai prie vakarienės stalo, ar simpatiško matyto grifiuko. Tik staiga akyse kažkas šmėstelėjo. Nee, man tik pasirodė. Sonora papurtė galvą ir piktai pasitrynė akis. Nuo šito ieškojimo per visą dieną, nebegaliu nė žmoniškai susikaupti ir matyti tikrus realius dalykus. Sonora vėl pajudėjo tolyn, kai staiga tarp lentynų vėl kažkas šmėstelėjo. Šįkart Sonora buvo tikra, kad tas kažkas jai nebepasivaideno. Nebent ten galėjo būti vaiduoklis. Bet Sonora buvo tikra, kad vaiduokliai šitaip greit nesklando. Ar tai galėtų būti tai ko aš ieškau? Neee, negali būti, visą dieną nieko nesuradau, o dabar pykšt, ir skulptūra mano rankose? Ne, būtų per didelė sėkmė. Sonora lazdele pasišvietė būtent ten, kur prieš tai pamatė kažką nulekiant. Ji judėjo šalia vienos labai aukštos lentynos ir kažkas viršuje ant jos cyptelėjo. Sonora tuoj pat lazdelę nukreipė į viršų ir ten šmėstelėjo uodegytė. Mergina dabar jau buvo visai tikra, kad tai ko ieškojo, jau buvo visai šalia. Sonora tyliai sucakcėjo liežuviu: cak cak. Padarėlis viršuje, rodos, sustojo ir įsiklausė. Sonora pakartojo: cak cak cak. Lazdelė vis dar nukreipta į viršų vėl apšvietė kažkieno mažą snukelį. Rodos, tas garsas, kurį Sonora mokėjo, gyvūnėliui patiko. Cak cak cak. Gyvūniukas sliuogtelėjo ir po sekundėlės atsirado apačioje ant vienos iš žemesnių lentynų. Prieš Sonoros akis išniro labai maža, vikri ir visa akmeninė voverytė. Jos uodega buvo iškelta į viršų, lyg antenėlė, o akis, nors ir būdamos akmeninės keistai spindėjo. Sonora negalėjo patikėti, kad pagaliau rado savo pamokos tikslą. Buvo nuostabus jausmas! Cak cak cak. Sonora ištiesė delniuką ir mažoji draugė drąsiai ant jo užsilipo.
  - Sveika mažyle, - Sonora tarstelėjo, - ar norėtum riešutuko? - Voverytė viltingai uodė orą. - Eime, manau, kad bandrajame kambaryje dar turiu keletą tokių skanių užsilikusių...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ema Evans Rugsėjo 14, 2011, 09:53:53 pm
Evans atidarė sunkias medines bibliotekos duris ir akim peržvelgė patalpą. Ji buvo milžiniška, tačiau Evans tuo jau nebesistebėjo, ji tiesiog akim ieškojo savo kampelio, kur visada skaitydavo, norėdama patikrinti, ar niekas jo neužėmė. Merginos laimei, jos slapta viečiukė buvo tuščia, kaip visada. Evans greitai nebėgo ten netverdama smalsumu. Klestelėjusi ant patogaus pofiko, kurį ji buvo atsinešusi nuo gretimo stalo, ji išsitraukė iš kišenės laišką. Drebančiomis rankomis jį atplėšusi, išvyniojo ir nusistebėjo. Daili močiutės rašysena buvo išmarginusi visą lapą tokiom smulkiom raidėm, kokiom tik ji pati sugebėdavo rašyti.
Ech tie genai..
Nuvydama šalin pašalines mintis, Ema pradėjo skaityti.
Citata
Brangute,
Visų pirma noriu pasveikinti, jog turi tokią nuostabią ir ištikimą pelėdą. Ne kiekviena galėtų mane surasti šioje girioje, kur dabar gyvenu, ir ne kiekviena galėtų įveikti ją supančią magiją, tačiau išties, Krona juk nėra paprasta pelėda. Šiuo metu gyvenu puikiai. Atleisk, kad man taip retai pavyksta ištrūkti, tačiau negaliu pernelyg naudotis tuo, jog esu paprastas žmogus, gyvendama tarp elfų. Taip, teisingai, gyvenu dabar Oukvudo girioje su elfais. Kodėl? Na.. čia ilga istorija, tačiau aš pamėginsiu ją tau perpasakoti taip išsamiai, kaip tik įmanoma. Kai aš buvau jauna, neseniai pabaigusi Hogvartsą, išsirengiau į žygį. Nemėgau namų, nekenčiau rutinos, todėl ir pasirinkau keliautojos dalį. Visus savo žygius aprašinėdavau ir nusiųsdavau namo į saugyklą (kurią tu, spėju, netyčia atradai). Vieną kartą man bekeliaujant, sutojau prie ežero pailsėti. Įkūrusi stovyklavietę, nuėjau pasisemti vandens, kai pamačiau jį - nuostabų elfą, kuris tuo metu pylėsi vandenį į savo gertuvę. Savo magija jis valdė vandenį taip, kaip niekada joks kitas paprastas žmogus negalėtų to daryti. Jo juokas kaip krištoliai varpeliai aidėjo visa paežere. kai bandžiau prie jo prisiartinti, jis staiga nutilo ir įsmeigė savo nuostabias mėlynas akis į mane. Tas žvilgnis mane sukaustė - tai kartu buvo ir baimės, ir nuostabos, ir smalsumo mišinys. Iškart supratau, kad jis buvo kitoks. Žiūrėjome vienas į kitą amžinybę, kol jsi atsistojo ir priėjo prie manęs. Pradėjome kalbėtis. Tai buvo mano pirmas sutiktas elfas, aš buvau pirmas jo sutiktas žmogus. Neužilgo tarp mūsų užsimezgė ryšys. Tas ryšys mane paskatino keliauti su juo į elfų gyvenvietes ir ten gyventi keleris metus. Mes buvome du įsimylėjeliai, kuriems gyvenimas buvo nuostabus. Tai buvo iki tol, kol pradėjau lauktis tavo mamos. Nežinojau, kieno savybes ji paveldės, tad nuo jos priklausė mano tolesnis gyvenimas. Ji buvo žmogus. Po ilgų diskusijų su Langrieliu nusprendėm, kad bus geriau, jei ji augs tarp savų. Aš pažadėjau grįžti, kai Džinė sukurs šeimą, o jis pažadėjo laukti. Tačiau paprašė nepasakoti savo dukrai, kad jis egzistuoja. Nieko. Todėl džinė užaugo nežinodama, kad jos tėvas yra elfas. Vienintelė to paguoda buvo ta, kad ji savo tėvo galių nepaveldėjo. Jau buvau visai apsidžiaugusi, kad nereiks nieko aiškinti, tačiau tėvo trūkumas ją padarė tokią, kokia ji yra dabar - uždarą, tylią, atsidavusią darbui, o ne šeimai. Kai ji ištekėjo už Viktoro, aš pasakiau, kad vėl iškeliauju ieškoti ko nors naujo. Po kiek laiko grįžau pas Langrielį. Šiuo metu su juo ir gyvenu. Po savo grįžimo tik du kartus buvau sugrįžusi aplankyti Džinės. Pirmą kartą tu buvai dar kūdikis, tačiau panaudojusi iš elfų išmoktą magiją, sužinojau, kad paveldėjai elfų genų. Mane tai labai šokiravo, tačiau nieko nesakiau Džinei. Tikėjausi, kad jei nežinosi apie tai, tos galios niekada ir nepasireikš. Tik dabar supratau, kaip klydau. Vengiau šeimos, prisirišau prie elfų, tačiau pasiryžau prieš šešis metus vėl atvykti. Kai Džinė negirdėjo, padainavau tau porą elfiškų dainelių, matyt vieną iš jų ir prisiminei per pamoką. Tačiau negalėjau ilgiau pasilikti, labai daug laiko praradau gyvendama be Langrielio, todėl veržiausi atgal. Džinė manė, jog aš jos nebemyliu, todėl visiškai užsisklendė nuo manęs, nebeturėjau progos vėl tavęs pamatyti. Todėl niekas labiau nenustebino kaip laiškas nuo Kronos. Manau, kad jau supratai, kodėl tau pavaldi senoji kalba, senoji elfų magija. Siūlyčiau iškart atvykti ir pradėti apmokymus, tačiau nenoriu, jog praleistum mokslą Hogvartse. Tad manau per vasaros atostogas sulauksi svečių. Net neįsivaizduoji, kokia aš laiminga jaučiuosi, kad vis dėlto susisiekei su manimi. Jei dar kils kokių nors klausimų, rašyk. Jei šiaip bus liūdna, rašyk. Juk žinai, kaip tave myliu. Atra du evarínya ono varda, Ema.
Deidara
Evans kelis kartus perskaitė laišką su neblėstančiu nuostabos žvilgsniu iš akių.
Aš? Turiu elfų kraujo? Bet juk tai.. neįmanoma.. Kodėl tada mama neturi? Kodėl aš? Kodėl?
- Biblioteka užsidaro, - pasigirdo madam Pensės balsas, nuo kurio Ema krūptelėjo.
Damn, turiu dingti iš čia..
Susimąsčiusi klastuolė išsliūkino iš bibliotekos ir nuėjo bendrojo kambario link.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 07, 2011, 06:50:07 pm
Elena susigūžusi rinkosi knygą bibliotekoje. Jai buvo nejauku tarp daugelio žmonių.Ji permetė akimis kelias eilutes vienos knygos. Tai buvo
eliksyrų knyga. Ji kaip tik rado tą eliksyrą, kurį reikėjo pataisyti. Atvertė turinį.
Citata
Turinys
Miego eliksyras ....................3
Multisulčių eliksyras..............22
Draugystės eliksyras ...........33
Elena nudžiugo. Draugystės eliksyras. Galės pabandyti su Mere. Bet jos šypsena dingo perskaičius:
Citata
Padeda tik susidraugauti. Jei koks nors burtininkas buvo tavo draugas, tai eliksyras nepadės.
Tačiau grifė vis tiek paėmė knygą. Toliau paieškojo MGP, ANJM ir žiobarotyros knygų.
Citata
Žmonių pamokos
Žmonės taip pat turi savo mokyklas. Tik jų pamokos kitokios.
-Mat, galvojau, kad jie ne tokie sumanūs. - tarė perskaičius žiobarotyros vadovėlio pirmą puslapį.
***
Tiksėjo laikas. Elena skaitė, skaitė, skaitė... Ji dirstelėjo į laikrodį. Reikia eiti. Ji susirinko daiktus ir knygas, greitu žingsniu beeidama atsidūrė
prie besikeičiančių laiptų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Amanda Snowlock Lapkričio 13, 2011, 04:23:50 pm
Amanda tyliai pravėrė duris ir įėjo. Pamačiusi tik knygų, net žengtelėjo žingsnį atgal.
- Ohoho! - tyliai aiktelėjo mergaitė. ir kaip čia rasti būtent tą knygą, kurios reik? Amanda nejučiomis išsišiepė, nežinia dėl ko. Atmetė juodus kaip anglis plaukus ir pradėjo vaikščioti tarp lentynų, žiūrinėti įvairias knygas. Skaitė knygų autorius bei pavadinimus. Galiausiai užtiko knygą. " Nakties Paslaptys" Knyga buvo labai stora, tačiau Amanda kaip knygų mėgėja, net neabejodama paimė knygą iš lentynos. Jos žalios akys net sužibėjo. Ji greitai išėjo iš lentynų ir nuėjo atsisėsti ant minkšto raudono pufo. Pasidėjo kuprinę šalia savęs. Įdėmiai perskaitė apie tris skyrius, poto pažvelgė į laikrodį ir išgirdo kaip sugurgėjo pilvas.
- Uch, - atsiduso. Nuėjo iki bibliotikininkės su knyga.
- Atsiprašau, ar būtų galima pasiskolinti šią knygą? Poryt ją atnešiu,- pamirksėjo savo išsiplėtusiomis, žaliomis akimis. Moteriškė nusijuokė.
- Žinoma, galima. Domiesi mistika? - mirktelėjo.
Mergaitė tik nejaukiai pasimuistė.
Bibliotekininkė vėl šyptelėjo.
- Koledžas? Vardas, pavardė?
- Amanda Snowlock, Klastūnynas,- nedrąsiai ištarė mergaitė.
- Tu per gera, būti klastūne, - nusišypsojo moteris. -Prašau, sekmės skaityti, sunki knyga!
- Ačiū, - linktelėjo Amanda ir greitai grįžusi prie pufo, griebė striukę bei kuprinę ir išdūmė iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Jane Abbott Lapkričio 17, 2011, 05:01:36 pm
Jane priėjo prie bibliotekininkės stalo prie kurio stovėjo mergaitė kurią kamantinėjo smalsioji bibliotekininkė. Jane suburbėjo:
-Ir vėl ji su savo klausimais, paliks kada nors mus ramybėje...
Jane jau priėjo prie stalo ir padėjo visas turėtas knygas ir norėjo nutraukti pokalbį, tik to neberekėjo mergaitė dūmė pro duris. Švilpiukė sušaukė jos pavijimui, bet mergaitė nubėgo, net neatsigrežusi.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Amanda Snowlock Lapkričio 17, 2011, 08:48:13 pm
Amanda atėjo. Priėjo prie bibliotekininkės.
- Prašau, čia Nakties Paslaptys, knygą norėjau grąžinti, - pasakė mergaitė. Bibliotekininkė linktelėjo, ir kažką pasižymėjo. Tada Amanda pažvelgė į švilpę ir šyptelėjo. Atsisėdo į vieną iš suolų ir pradėjo skaityti kažkokią laisvalaikinę knygutę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Jane Abbott Lapkričio 19, 2011, 03:21:11 pm
Jane keliavo kolidoriumi į biblioteką. Pagaliau ji jau buvo prie durų. Atėjusi padavė vieną storą knygą, kuria buvo pasiėmusi neseniai. Jane nužingsniavo ieškoti lengvai skaitomos knygos. Pasiėmė "Linksmos istorijos" ir nuėjo prie bibliotekininkės. Prie bibliotekininkės stovėjo mergaitė. Jane kažkur ją matė... Tai buvo ta pati mergaite kurią sutiko seniau bibliotekoje. Janei ji šyptelėjo.  Klastuolė nuėjo prie suolu atsisėsti ir išsitraukė knyga paskaityti. Jane padavė knyga bibliotekininkei kuria norės skaityti. Nuėjusi nuo stalo ji patraukė į mergaitės pusę ir šalia atsisėdo. Jane tyliai ištarė:
-Sveika.   
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Amanda Snowlock Lapkričio 20, 2011, 04:22:35 pm
-Oh, -nustebusi atsisuko. - Sveika, - pasisveikino mergaitė. Kai su ja pasisveikino ji kruptelėjo nes buvo įsijautusi į knygą. Apsižvalgė. Buvo neįtikėtinai tylu, o beto, kojos šalo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Jane Abbott Lapkričio 21, 2011, 03:26:49 pm
Jane pasijuto kalta.
-Atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti,- patylėjusi tarė,- Aš Jane, o tu?
Švilpė padėjo ant suoliuko rankoje turėta knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Lapkričio 23, 2011, 02:44:03 pm
Elenai truko draugų. Ji vis galvojo ką jai daryti ir užėjo į biblioteką. Ten pasirinko knygų. Tada pamatė dvi mergaitės.
-Labas, tu iš švilpynės? - paklausė mergaitė. - Aš gerai sutariu su švilpynės mokiniais, - įspėjo, mat ilgai draugavo su Mere. - Tik... - ji nužvelgė
klastūnyno mergaitė. - Mhm... klastuoliai man nė karto nebuvo padėkoję. - tarė ir nusisuko. Tada vėl atsisuko ir susidėjusi visas knygas į
mokyklinį krepšį atsisėdo ant fotelio. Ji tyrinėjo nustebusias mergaites. Elena sumišo ir pasijautė nemaloniai.
-Tikiuosi, tai nebuvo planuota? - išlemeno.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sunshine Rofel Lapkričio 23, 2011, 09:10:36 pm
Nuobodžiaudama Sunshine įslinko į biblioteką ir susiradusi tuščią kampą numetė ten savo knygas. Atsisėdusi į girgždančią kėdę ji prisitraukė vieną iš knygų ir atvertusi ją išėmė iš ten laišką, kurį neseniai gavo nuo sesers. Ji prašė kuo greičiau jai atrašyti, tačiau Sunshine visai neturėjo ko pasakoti, tad tik padėjo laišką šalin. Atsivertusi knygą apie pelėdas ji įkišo į ją nosį.

Citata
"Pelėdos protingas, tad supranta, kada su jomis elgiamasi netinkamai. Kas naktį leiskite savo pelėdai paskraidyti lauke , pamedžioti, nes kitaip ji liks baili lepūnėlė ir turėsit ją maitinti iš delno..."

Pakraipiusi galvą Sunshine nustūmė knygą į šoną, mat ji visai nebuvo įdomi. Visai neturėdama ką veikti ji padėjo galvą ant rankų ir ėmė svajoti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Lapkričio 24, 2011, 02:24:46 pm
Elena nesulaukusi atsakymo piktai nužvelgė mergaites ir atsistojusi nuėjo prie ''H'' raide pažymėto skyriaus. Ji išsitraukė didelę storą knygą

ir atsivertusi patį galą, kur visada būdavo parašyta apie ką knyga, perskaitė jos aprašymą:

''Šioje knygoje yra 101 augalas, kuris gali išgydyti nuo sunkių ligų bei susižeidimų. Taip pat šioje knygoje yra pateikti detalūs apra-

šymai, kurie padės jums labiau pažinti šį nuostabų kūrinį.''

eElena atsiduso ir įsikišo knygą į kuprinę. Atsigręžė į Sunshine, šyptelėjo jai. Tada lėtai nusliūkino link durų ir dar ilgesingai žvilgtelėjusi į bi-

blioteką, lyg būtų ką pamiršusi, išėjo iš šios nuostabios patalpos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rouse Doth Gruodžio 07, 2011, 03:02:52 pm
Vakaras. Už lango buvo tamsu, nors dar buvo tik šešta vakaro.
Beatkris slankiojo koridoriais. Mokykloje nebuvo tylu. Visur buvo pilna zujančių mokinių: juk vakarienė jau buvo prasidėjusi.
Tačiau mergaitė neturėjo apetito, taigi nusprendė užsukti į biblioteką.
Bibliotekoje buvo pilna vaikų. Jie sėdėjo aplink stalus, ant palangių, stovėjo ir sklaidė knygų lapus. Mokinė rado ramesnė kampelį ir peržiūrėjusi knygų lentyną išsitraukė ''Hogvartso istoriją''..
Mergaitė prisėdo prie stalo ir pradėjo skaityti.
Už savęs išgirdo žingsnius..
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rūta Allen Gruodžio 07, 2011, 03:22:52 pm
Vakarienė.. kažkaip nenoriu, jau prisivalgiau šokoladinių varlių. Ir šiaip labai daug darbo. Pamąstė mergaitė ir nusprendė keliauti į biblioteką atlikti Magiškujų gyvūnų priežiūros namų darbų, profesorius uždavė tiesiog didžiulį rašinį. 2 ritinėlių ilgio. Sėkmingai atvykus, Rūta iškart nupėdino prie bibliotekininkės ir paklausė:
- Labas vakaras madam, galbūt turite knygą " XVII amžiaus drakonai" ? - Rimtai išpoškino grifė. Bibliotekininkė atsakė:
- Žinoma, luktelėkite, tuojau atnešiu. - Taip mergaitė ir padarė. Sulaukusi knygos, ji ėmė žingsniuoti link vienišos mergaitės, sėdinčios šalia lango ir skaitančios "Hogvartso istoriją". Norėdama pasirodyti mandagi, Rūta santūriai pasisveikino:
- Sveika Beatkris, galiu prisėsti?- Rūta sustojo laukdama atsakymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rouse Doth Gruodžio 07, 2011, 03:29:30 pm
Jai pasidarė keista. Juk ji nulindo į patį užmirščiausią bibliotekos kampą. Beatriks atsisuko pasižiūrėti kas vaikšto už jos. Tai buvo mergaitė. Ji žinojo ją, ji mokėsi antrame kurse, nes sėdėdavo kartu su Beatriks pamokose. Ir ji buvo iš Grifų Gūžtos. Ant jos apsiausto buvo išsiuvinėtas vardas Rūta Allen. Į akis Beatkris krito Rūtos nešulys. Savo rankose ji turėjo ''XVII amžiaus drakonai" pavadinimu knygą. Ji buvo tokia didelė ir stora. Mergaitės nusišypsojo viena kitai ir Rūta pirma pradėjo pokalbį:
- Sveika Beatkris, galiu prisėsti?- Rūta sustojo laukdama atsakymo.
Beatkris nusišypsojo.
-Žinoma.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rūta Allen Gruodžio 07, 2011, 03:36:15 pm
Beatkris nusišypsodama atsakė grifei:
- Žinoma. - Mergaitė pasirodė gana draugiška, tai Rūta pabandė suregzti pokalbį:
- Bet tas Magiškųjų Gyvūnų rašinys - tikra tragedija, tiesa? Neįsivaizduoju kaip jį reikės pabaigti ligi antradienio. - Atsiduso Rūta. Ji žinojo, kad varnanagiai gana protingi ir išmanūs, tai daugiau nenorėjo nieko sakyti. Nenorėjo pasirodyti kvaila. Mat apie drakonus mergaitė nieko nenutuokė. Jai teks gerokai paplušėti. Reikės perskaityti visą " XVII amžiaus drakonai" knygą, kad nors kiek pasivytų bendraamžius.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rouse Doth Gruodžio 07, 2011, 03:39:53 pm
Rūta prisėdo šalia Beatkris. Rūta pradėjo pokalbį:
- Bet tas Magiškųjų Gyvūnų rašinys - tikra tragedija, tiesa? Neįsivaizduoju kaip jį reikės pabaigti ligi antradienio. - Atsiduso Rūta.
-Na, jei nori galiu padėti tau rašyti rašinį. Savąjį aš jau pabaigusi, tačiau vis dar tobulinu. - nusišypsojo mergaitė. - Rašinys buvo visai nesunkus. Prieš pradėdama, galvojau, kad bus sunkiau. Beje drakonai, - Beatkris parodė pirštu į Rūtos atsineštą knygą, - labai jau keisti padarai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rūta Allen Gruodžio 07, 2011, 03:44:33 pm
-Na, jei nori galiu padėti tau rašyti rašinį. Savąjį aš jau pabaigusi, tačiau vis dar tobulinu. - nusišypsojo mergaitė. - Tuo metu Rūtai atrodė, kad pats Dievas atsiuntė čia Beatkris. Jai pagalbos reikėjo daugiau nei ko kito. Nespėjus Rūtai atsakyti, prie jų stalo priėjo V kurso blogai pagarsėję klastunyno mokiniai. Mergaitės be žodžių susižvalgė. Jau ruošėsi eiti, kai vienas iš vaikinų grėsmingai subaubė:
- Na mergaitės, kur einat? Mes tik spėjom atsisėst, o jūs jau bėgat. - Susižvengė jis. Rūtai tas keistas juokas visai nepatiko, jis kėlė mergaitei šiurpą. Jos intuicija skelbė - viskas geruoju nepasibaigs. Visi pažinojo tuos bernus, ir visi, prie kurių jie pristodavo arba likdavo užkeikti, arba kitaip sužaloti. Tačiau visi šiaip ar taip atsidurdavo seselės kabinete.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rouse Doth Gruodžio 07, 2011, 03:54:08 pm
Rūta norėjo kažką sakyti, tačiau nespėjo. Prie mergaičių stalo priėjo berniukai. Jie buvo ne šeip sau berniukai, o klastūnyno mokiniai. Ne viena nosis yra nukentėjusi nuo jų. Per pertraukas jie ''antakių vešlumo'' kerais užburia mokinius ir žvengia kaip arkliai per pamokas. Mergaitės susižvalgė. Tie bernai buvo mokyklos siaubas.
Mergaitės pakilo ir jau ruošėsi pristumti kėdes, kai vienas iš jų prisėdo ant stalo ir savo storu balsu lyg trolio pradėjo ''baubti'':
- Na mergaitės, kur einat? Mes tik spėjom atsisėst, o jūs jau bėgat. -savo keistu juoku nusijuokė jis.
Beatkris apsidairė, visur pilna mokinių, kaikurie netgi žvelgė į jų pusę su baime akyse. Ji manė, kad jie nieko nedrįs daryti, kai aplink sukiojasi bibliotekininkė. Tai Beatkris suteikė drąsos.
-Ne, ačiū, mums jūsų draugijos nereikia,- liuoptelėjo ji.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rūta Allen Gruodžio 07, 2011, 04:01:55 pm
Viskas vyko labai greitai. Tik Beatkris spėjus oriai tarti:
-Ne, ačiū, mums jūsų draugijos nereikia,- Klastunyno vaikėzai supyko ir paleido kerus į mergaitę. Beatkris nespėjus susigaudyti, Rūta veikė staigiai:
- Expelliarmus!- Šūktelėjo ji. Kitą sekundę grifė jau laikė to juokdario burtų lazdelę. Tai Beatkris sugebėjimas jiems atkirsti, Rūtai suteikė drąsos imtis drastiškų priemonių. Šį kartą mergaitės išsisuko, jos šį įvykį prisimins visą likusį gyvenimą. Tai ir tapo mergaičių ilgos ir tvirtos draugystės pradžia. Rūtai Beatkris tapo pirmąja čia susirasta drauge. Staiga Hogvartsas tapo daug mylimesnė ir šiltesnė vieta, nei kadanors buvo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rouse Doth Gruodžio 07, 2011, 04:06:28 pm
Keletą sekundžių Beatkris tikrai nesuprato kas vyksta. Regis, kažkuris iš tų trolių į Beatkris paleido kerus.. Beatkris buvo pasiruošusi viskam. Ir ilgiausiems antakiams ir būti priklijuota prie sienos ar lubų. Beatkris užsimerkė ir įkvėpė oro. Tačiau.. Nieko. Mergaitė nedrąsiai ir atsargiai atsimerkė. Rūta stovėjo prieš berniukus ir laikė kažkurio iš jų lazdelę. Ar ji.. Ją išgelbėjo?
Berniukai greit atėmė iš Rūtos savo lazdelę ir besispjaudydami į visas puses puolė iš bibliotekos.
Beatkris nusipurtė ir atgavo amą. 
-Wooowww.. -nusijuokė ji. - Neveltui tu iš grifų gūžtos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rūta Allen Gruodžio 07, 2011, 04:09:54 pm
Vaikinai atsiėmė savo draugo lazdelę ir dingo mergaitėm iš akių. Beatkris atsipeikėjo.
-Wooowww.. -nusijuokė ji. - Neveltui tu iš grifų gūžtos.

- Dėkui, net pati nežinojau, kad taip moku. Man niekada nesisekė burtai. Bet gerai, kad išsisukom be rimtų sužeidimų.- Rimtai susakė mergaitė.- Tai kaip apie tą rašinį... ?  - Nusišypsojusi smagiai tarė Rūta. Ji pirmą kart pasijuto naudinga. Pirmą kart pasijuto nevieniša, ir pirmą kart pasijuto kaip turėtų jaustis kiekvienas vaikas - šiltai. Šį kartą siųsdama pelėdą namo, Rūta turės ką parašyti, turės kuo pasigirti. Mat mergaitės mama jau buvo ganėtinai susirūpinusi Grife. Mergaitės mama manė, kad Rūta labai vieniša, ji buvo teisi. Bet jau nebe. Keistas atsitikimas suvedė dvi draugiškas mergaites. Beatkris su Rūta.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rouse Doth Gruodžio 07, 2011, 04:12:03 pm
- Dėkui, net pati nežinojau, kad taip moku. Man niekada nesisekė burtai. Bet gerai, kad išsisukom be rimtų sužeidimų.- Rimtai susakė mergaitė.- Tai kaip apie tą rašinį... ?  - Nusišypsojusi smagiai tarė Rūta.
Visai kaip aš.- mintyse nusišypsojo Beatkris. Mergaitė iki šiol nelabai turėjo draugų. Galbūt dėl to, kad buvo labai nedrąsi ir pirma bijodavo pradėti pokalbį?.. Bet su Rūta viskas kitaip. Ji kaip antra aš.
Tai kaip apie tą rašinį... ?  - Nusišypsojusi smagiai tarė Rūta.
O, Beatkris buvo visiškai pamiršusi savo pažadą.
-Tada, galbūt susirandam kokią ramią vietelę?- nusišypsojo Beatkris.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rūta Allen Gruodžio 07, 2011, 04:14:10 pm
-Gal susiraskim kitą ramią vietelę, kur nereikėtų naudoti burtų lazdelių?- nusišypsojo varnanagė. Abi draugės susižvalgė, ir Rūta be jokių dvejonių tarė:
- Žinoma! juk reikia man kaip nors pabaigti tą nelemtą rašinį. Ačiū už viską Beatkris, be tavęs tikrai nebūčiau išdrįsusi taip pasipriešinti tiems nevalyviems idiotams!  - Taip dvi mergaitės ir nupėdino ežero link. Ten jas nuvedė paukščių čiulbesys ir medžių ošimas. Tokios gražios dienos Rūta seniai nemate, o gal jai tik taip atrodo. Jos nuotaika buvo nuostabi. Mergaitės pačios nesuprato kaip jos nesusipažino ankščiau, juk jos vienam    kurse - turėjo begalę pamokų kartu. Visdėlto grifė viduje džiūgavo, likimas mergaites suvedė kartu, ir nors pačios to dar nežino, ilgai neišskirs.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sanguinary Black Gruodžio 07, 2011, 05:25:40 pm
Rūta ir Beatkris, redaguokit savo postus ir marš skaityt taisyklių, post`o ilgis turi būt ne mažesnis kaip 5 eilutės. Italic šifru rašomos tik veikėjų mintys. Sekantį kartą pamatysiu per trumpą post`ą ištrinsiu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Tom Giff Gruodžio 08, 2011, 03:04:28 pm
Toma's įėjo į biblioteka. Šaltai ir išdidžiai pažiūrėjo i Grifus. Išsirinkes knyga ,,Nebūk žalias užkeikimuose ir atkeikimuose'' Nuėjo prie bibliotekininkės. Ji kažką rašė. Nenorėjas trukdyti Klastuolis kostelėjo tarsi perspėjas kad jis laukia.
-O labas vaikeli, nepamačiau taves. Na kokia knyga nori pasiimti?
-Labadiena. Štai šią. - Ir jis atkišo knygą.
-O taip šita knyga labai įdomi - pasakė bibliotekininkė - Koks vardas ir koledžas?
-Tom Giff iš Klastūnyno. - Kukliai bet tvirtai pasakė Toma's
-Mhm klastuolis. - Ji pasižymėjo kažką pergamente ir tarė - Štai gali eiti
-Viso gero...
Ir klastuolis ėjo link išėjimo
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rouse Doth Gruodžio 14, 2011, 06:11:41 pm
Profesorės Doth kulniukai garsiai kaukšėjo į medines koridorių grindis. Ji priėjo biblioteką.
Bibliokoje buvo ramu. Pakampiais sėdėjo tik keli vaikai su knygomis, kai kurie, tikriausiai, ruošė namų darbus. Nes aplink jų, ant stalų mėtėsi keli suglamžyti pergamento lapų gniūželiai. Bibliotekos kamputyje sėdėjo senoka bibliotekininkė, ji pildė kažkokius sąrašus. Profesorei įėjus ji pakėlė galvą ir savo malonia šypsena nusišypsojo Rous.
-Laba diena, profesore.
-Laba diena.- kaip visada savo tykiu balsu, lyg bijodama kažką prižadinti, atsakė profesorė.
Ji ėjo per skyrius, ir stebėjo lenteles. Nejaugi šitoje bibliotekoje nėra žiobariškų knygų?
Ne, žiobariškų knygų visgi buvo. Ir dar kiek! Tūkstančiai, milijonai tomų.. Turbūt šis skyrius ir buvo pats didžiausias, po skyriaus ''Magijos istorija''.  Profesorė priėjo patį paskutinį skyrių. Žiobarų literatūra
Šis skyrius buvo visiškai tuščias. Nieko nelaukdama, profesorė įniko į knygos paieškas. Jai nelabai sekėsi, nes žiobarų bibliotekose, raidės reiškė autoriaus pavardės pirmąją raidę. O štai čia, reiškia vardo pirmą raidę.. Kur W?.. Štai. Be sunkių ir ilgų paieškų ji rado tai ko ieškojo.
Ji vėl nuovokiai akimis slinko knygų lentyna, kuri buvo pažymėta W raide. Štaai.. Waris Dirie. Jos rankose atsidūrė paprasto dydžio, pusstorė knygutė. Ant jos viršelio pozavo stulbinančio grožio juodaodė moteris- Waris Dirie. Knygą ji pasiėmė ir priėjo prie bibliotekininkės. Ji ėjo lėtai, tyliai. Nenorėjo trukdyti čia sėdintiems vaikams.
-Koks knygos autorius ir pavadinimas?- bibliotekininkė pasiėmė naują pergamento lapą ir pamirkiusi plunksną į rašalą, pažvelgė į Doth.
-Waris Dirie, Dykumų gėlė.- savo prancūziško akcento nepaslėpdama išbėrė lyg žirnius į sieną, profesorė.
-Puiku,- bibliotekininkė akimis perbėgo per savo užrašą, patikrindama ar nėra klaidų,- Geros dienos.- dar kartą nusišypsojo savo miela, senučiukės šypsena bibliotekininkė.
Rouse knygą įsimetė į rankinuką ir grakščiai išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adam Monte Gegužės 20, 2012, 03:33:25 pm
Stefanas jautėsi pakylėtas tik vienoje vietoje - bibliotekoje. Čia tarp knygų buvo įmanoma daug ką nuveikti: mokytis naujų tirpalų, kerų, skaityto apie nuodingus ir naudingus augalus. Bet labiausiai Stefanui patiko būti ten, kur retas moksleivis užsukdavo - į žiobariškos literatūros skyrių. Ten berniukas praleisdavo valandas. Jis skaitydavo nuo paprasčiausios pasakos apie slibinus iki ganėtinai sudėtingų tekstų apie gyvenimo prasmę. Būtent knygos padėdavo grifiukui suprasti daug dalykų tiek apie žmogaus psichologiją, apie muziką, apie žmonių mąstymą. Kas baisiausia, kad burtnininkai tiesiog ignoruoja šią literatūrą, iškeldami aukščiau visko savas knygas apie magiją, transfigūraciją, kerėjimus.
Kitiems gali atrodyti, kad berniukas tiesiog yra ne kas kita, kaip kažkoks keistuolis besitrinantis bibliotekoje, nes jis nesugeba susirasti draugų. Tačiau tai nei velnio nebuvo tiesa. Stefanas tiesiog vengė artimesnio kontakto su žmonėmis vien dėl to, kad nematė būtinybės. Tie patys tuščiažodžiavimai apie drabudžius arba buitį, berniuką varė iš kantrybės. Negana to, kad jo motina buvo linkusi dažnai kalbėti apie kasdienybę bet dar ir mokykloje jis nesugebėdavo rasti ramybės.
Vartydamas ka-kokios keistos puslapius berniukas užmetė akį į knygos pavadinimą: "1964". Kažkur girdėtas pavadinimas, Matyt, koks žiobaras kažkada bus prakalbęs gatvėje apie šia knygą.
Atvertęs pirmą knygos puslapį Stefanas pajudo tą naujos knygos kvapą. Matyt, knyga pragulėjo čia metų metus, bet deja niekas jos savo pirštais nelietė.
Stefanas patogiai įsirangę tarp knygų lentynų ir pirštu pradėjo vedžioti pirmąsias knygos raides, pradėjo dėlioti žodžius, sakinius, pastraipas, kol galiausiai pradėjo ryškėti tekstas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: David Lockwood Gegužės 20, 2012, 04:15:47 pm
Mane bibliotekininkė užmuš. Aš knygą vėluoju gražinti tris mėnesius. Gal pasakyti, kad buvau išvykęs? Ne nepatikės... Žinau aš tiesiog padėsiu tą knygą ir greit pabėgsiu, bet ne. Nesiskaitys, kad gražinta. Ai... Nunešiu ir viskas...
Bibliotekininkė nieko nesakė. Tikriausiai išgėrus ugninės. Dovydas nuėjo ieškoti sau tinkamos knygos... Gal paskaityti "Hogvartso istoriją"? Antram kurse ją reikės skaityti o aš jau būsiu perskaitęs... Dar niekada nebuvau žiobariškos literatūros skyriuje. Sako, kad ten lankosi tik keistuoliai. Vistiek užsuksiu. Gal tie žiobarai įdomiai rašo? Dovydas nuėjo į patį bibliotekos galą. Ten buvo žiobarų literatūros skyrius. Knygų lentynos buvo nuklotos storu dulkiu sluoksniu. Retai čia kas lankosi... Tik dabar pastebėjo, kad prie stalo sėdi grifiukas.  Pasirodo vis dėlto kažkas skaito žiobarišką literatūrą.
-Sveikas, ką čia skaitai!
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adam Monte Gegužės 20, 2012, 04:30:31 pm
Stefano mintis nutraukė kažkoks nepažįstamas balsas. Staiga visos vizijos, kurios buvo sukurtos skaitant knygą, išbluko ir žalios vaikino akys ganėtinai nemaloniai nusmeigė nepažįstamąjį. Paprastai čia niekas nesilanko. Ko šiam švilpiui čia prisireikė? Stefanas greitai užvertė knygą ir pasimatė tik viršelis us užrašu "1964". tačiau ir viršelį Stefanas greitai paslėpė, tam, kad atėjūnas nieko nepamatytų.
Atrodė, kad grifiukas išbalo labiau nei paprastai. Kiek pajuodę paakiai išdavė, kad Stefanas jau antrą parą negalėjo užmigti. Taip, jis buvo iškamuotas nemigos vien dėl to, kad naktimis jis dirbdavo su eliksyrais, o dienomis buvo priverstas keliauti į pamokas. Vakare namų darbai, o naktį papildoma veikla. Ir nespėdavo jis niekur, kur jam reikėdavo, todėl dabar išvagotos juodos žymės paakiuose tik dar labiau pabrėžė veido baltumą.
Juodi plaukai sutvisko blankioje šviesoje, kai Stefanas nusuko akis nuo Dovydo. Iš pirmo žvilgsnio grifiukas nebuvo linkęs bendrauti su nepažįstamaisiais, nes būtent jie dažniausiai būdavo didžiausia nelaimių ir problemų kaltė.
- Nieko neskaitau. Pamiršk, ką matei. - trumpai atšovė Stefanas užgulęs stalą.
Visgi, neradęs patogios vietos ant stalo, Stefanas nukreipė savo pavargusį žvilgsnį į Dovydą, lyg laukdamas kažko negero.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: David Lockwood Gegužės 20, 2012, 05:07:27 pm
Grifiukas žiūrėjo į Dovydą keistu žvilgsniu lyg laukdamas kažko negero. Dovydas nesupratęs keisto Stefano elgesio nusisuko ir ėmė ieškoti įdomios knygos. Jo galvoje sukosi įvairių knygų pavadinimai: "Kaip atsikratyti baimių", "Psichologija", "Pelenė"... Pelenė? Girdėjau čia garsi žiobarų pasaka. Dovydas jau norėjo sėstis, bet pamatęs didelį dulkių sluoksnį sušuko:
-Tergeo!
Stalas pradėjo blizgėti.  Dovydas prisėdo ir pradėjo skaityti, bet jis negalėjo susikaupti jam rūpėjo tas grifiukas. Kodėl jis slėpė tą knygą? Nejaugi jis skaitė knygą iš uždraustojo skyriaus? Būtų gan logiška skaityti tokiam skyriuje kuriame niekas nesilanko. Dovydas nesusilaikė ir paklausė vis dar slepiančio knygą grifiuko:
-Kodėl slėpi tą knygą? Nejaugi ji iš uždraustojo skyriaus?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adam Monte Gegužės 20, 2012, 05:30:28 pm
Everte Statum - Naudojamas priešininko nugriovimui.
Grifiukui nepatiko, kad Dovydas per daug nori žinoti. Būtent čia pasirodė Stefano impulsyvumas ir dar vaikiškas nepatyrimas. Jis nervingai sėdėjo savo vietoje vis bandydamas mąstyti, ką būtų galima padaryti. Ne, jis negali žinoti, kad aš čia kažką slėpiau ar skaičiau. Privalau ištrinti jo atminti... Berniukas išsitraukė iš vidinės kišenės saldainį, kuris buvo šiek tiek pamirkytas "Pamiršimo eliksyre", todėl saldainio funkcija buvo aiški - ištrinti Dovydo atmintį.
- Gal nori pasivaišinti? - ramiai ištarė grifiukas.
Po to sekė klausimas apie knygą. Tarsi strėlė klausimas badė Stefano paširdį. Vis kirbėjo kažkas negera, neramu. Vaikinas apsiblausė dar labiau, išbalo kaip drobė ir jo rankos pradėjo drebėti.
- Knyga... Knyga.... Ne. Ji ne iš uždraustojo skyriaus. - Kiek susinervinęs atkirto Stefanas.
Pamažu vaikinukas išsitraukė lazdelę, nes nepasitikėjo Dovydu. Kuo toliau, tuo labiau šis nepažįstamasis kėlė pavojų ir šiokią tokią baimę, kad jis išpliurps visiems apie jo ganėtinai slaptus apsilankymus čia, bibliotekoje.
Galiausiai, palikęs knygą ant stalo berniukas tiesiog paskubomis išlėkė iš bibliotekos. Priešais Dovydą liko knyga: "1964".
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Julitū Gegužės 29, 2012, 04:24:27 pm
Julie nusprendė pirmą kartą apsilankyti bibliotekoje. Perėjusi kelis plačius koridorius ji pasiekė dideles, senas, ir girgždančias bibliotekos duris. Jai atrodė, kad durys labai sunkios, bet atsidarė lengvai. Pirmiausia Julios akys nukrypo į knygų lentynas. Ji pirmą kartą mato tokias dideles ir aukštas lentynas. Jos buvo iki lubų, o lubos buvo taip pat be galo aukštos. Julie norėjo pasiimti knygą apie Magijos istorija. Ji ilgai klaidžiojo tarp milžiniškų lentynų kol pamatė seną ir apdulkėjusią knygą. Jai pasidarė smalsu, tad nuvaliusi dulkes nuo knygos ji išvydo užrašą "Magijos istorija". Julie labai apsidžiaugė: pagaliau radau! Ji nuskubėjo prie bibliotekininkės ir atkišo knygą.
-Laba diena - tarė Julie.
-Laba diena, pasiėmei labai įdomią knygą. Kaip mat ją perskaitysi! O dabar pasakyk savo pavardę ir koledžą. - pasakė miela moteriškė.
-Julie Elekes iš Grifų Gūžtos - tarė Julie.
-Štai tavo knyga. Sėkmės! - palinkėjo jai bibliotekininkė
-Ačiū viso gero. - atsisveikino Julie.
Biblioteka pirmą kartą sudarė jai labai gerą įspūdį. Bibliotekininkė buvo tokia miela moteriškė! Julie būtinai apsilankys ten dar.


Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Moon Birželio 09, 2012, 09:11:34 pm
Venera užėjo į biblioteką. Čia buvo šviesu, buvo keli vaikai, o bibliotekininkė sėdėjo ir nekreipė į nieką dėmesio. Venera prisėdo ant palangės. Tikiuosi už tai negausiu pylos. Įdomu kada ateis Stefanas?.. Ką jam pasakysiu? Reikia su juo pasikalbėti apie tai kas nutiko, o gal ką nors sugalvoti kitą? Venera žvelgė tuščiomis akimis į nieką.
-Ej, tu!-į ją kreipėsi klastuoliai.
Tie patys.. Įdomu ar Stefanas juos pamena. Kokie nevykėliai, kurie vaidina kažką.
Venera piktai pažvelgė į juos, bet nepratarė nė žodžio. Šie nusijuokė ir paliko ją ramybėje. Taip ir reikėtų elgtis.. Stefanai, kurgi tu? Turbūt nenori su manim susitikti.. Bet tenka, nes neatstoju. Šis pokalbis bus paskutinis.
Venera pažvelgė į duris laukdama vaikino, kuris buvo vienintelė jos atrama. Bent jau iki šiol.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adam Monte Birželio 09, 2012, 11:43:32 pm
Stefanas neskubėdamas žingsniavo link bibliotekos. Jis rankoje nešėsi kažkokią keistą knygutę, į kurią neprisimena, kad kažką būtų rašęs ar braižęs kažkokias keistas schemas. Žinoma, jis suprato, kas ten buvo nubraižyta ir kur tai buvo galima pritaikyti, bet vieno loginio linko jis taip ir nebepagavo – kodėl jis visa tai darė. Jam dar keisčiau buvo matyti krūvas buteliukų savo švarke, kurių turinio nė negali pasakyti. Vaikiną apėmė kažkokia baimė, kad jis ruošėsi karui, o dabar nė pats nežino, kas yra jo priešas.
Galiausiai  berniukas pamatė tą pačią merginą, kurią matė nuodų ir vaistų pamokoje. Jis kiek nervinosi, nes etiketė „Klastūnynas“ jam kėlė nepasitikėjimą ir savotišką baimę. Tikriausiai dėl to jis kiek privengė klastuolių, nes veikė toks jausmas kaip savisauga – niekada nežinai, kada vienas ar kitas klastuolis tau gali susmeigti peilį į koją arba įkišti tave į klozetą vien už tai, kad esi iš Grifų gūžtos.
- Sveika. – šaltai pasakė Stefanas žiūrėdamas į Venerą tokiu pačiu šaltu žvilgsniu. – Klausau tavęs.
Grifiukas rankoje kiek tvirčiau suspaudė knygutę, kurią laikė rankose ir įdėmiai, bet labai atšiauriai stebėjo kiekvieną Veneros judesį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Moon Birželio 09, 2012, 11:49:48 pm
Venera atsisuko Stefano link. Tai lyg jų pirmas susitikimas. Venera prisiminė, kaip jis ją pabučiavo. Jis buvo toks nuoširdus. Ant jo kaklo buvo jos duotas pakabukas.
-Klausai? Aš tavęs klausau. Tu norėjai susitikt, tiesa?-sunerimusi tarė Venera.
Ji nežinojo kaip elgtis. Ką jis ten turi? Jau mačiau šią knygelę. Gal ten bus kas nors, kas primins jam mane?
-Ką ten turi?
Venera turėjo vilties, kad ta knygelė ją išgelbės. Nenoriu tavęs pamiršti..
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adam Monte Birželio 10, 2012, 12:01:38 am
 Vaikinas pasirėmė į nedidelį staliuką ir pats nė nejausdamas vartė ją. Joje buvo visi Stefano užrašai, schemos, kurias jis ruošė dar tada, kada viską prisiminė. O dabar jam iš viso šito buvo mažą naudos. Berniukas pasižiūrėjo į Venerą žaliomis akimis vis perversdamas ją nepasitikėjimo pilnu žvilgsniu. Dabar jis bijojo merginos, nes grifiukas prisiminė, kaip ji nužudė tą raudonplaukę, kurios jam buvo gaila.
- Na, turiu tau keletą klausimų. Ką mes veikėme miške? – lyg koks detektyvas paklausė Stefanas vis apsidairydamas, ar aplinkui nėra jokių žmonių ar smalsuolių, kurie norėtų pasiklausyti pokalbio. - O štai čia turiu kažkokią knygelę, kurią neprisimenu, kada pilčiau. Schemos, viralai ir visi kiti reikalai. Nežinau, kam man jų reikėjo.
Berniuką apėmė vėl kažkoks deja vu. Toks jausmas, lyg jis čia būtų buvęs ir nuveikęs kažką svarbaus, bet ką konkrečiai būtų daręs Stefanas negalėjo prisiminti.
- Na, antras klausimas, matyt, būtų, kas buvo visi tie žmonės. – ledinis Stefano balsas buvo girdimas tik Venerai.
Vaikinas nevalingai pasitaisė uniformą, ant kurios puikavosi Grifų gūžtos atributika.
- Ir trečias klausimas, kodėl man šiandien per pamoką atsiuntei tą paveikslėlį? – vaikino balso tonas išliko vis toks pats šaltas.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Moon Birželio 10, 2012, 12:26:07 am
Venera sėdėjo ant didelio, seno krėslo. Buvo be galo minkšta, šilta ir čia ji jautėsi saugi. Jos uniforma buvo lengvai sulamdyta, plaukai, kaip dažniausiai - susivėlę, žydros akys. Ji buvo panaši į piktą, negailestingą klastuolę, kuri gali žudyti be jokio pasigailėjimo. Venera nuleido akis. Ji lengvai kvėpavo per nosį. Jos lūpos buvo padažytos raudonai, o spalva priminė kraują. Kvepėjo senomis knygomis. Ji pažvelgė į Stefaną. Jis buvo labai gražus. Iš išorės galbūt jis atrodė lyg vaikas, bet vidumi Venera jį pažinojo. Jis buvo protingas, draugiškas, neapsakomai traukė ją savo charakteriu. Venera lengvai nebendraudavo. Šis vaikinas buvo išskirtinis, todėl jo ji paleisti nenorėjo. Venera pažvelgė į jo akis ir ėmė pasakoti lengvu, kiek prikimusiu balsu:
-Susipažinome mes ne taip ir seniai. Iš pradžių abu vienas kito atsargiai vengėme, bet vis, lyg netyčia susitikdavome.-šyptelėjo Venera.-Tu visad buvai paslaptingas, ir pasakojai man, kad klastuolių tu prisibijai. Mes vis atviriau bendravome.
Venera jautė, kaip vaikinas pagaliau po truputį atsipalaiduoja, nėra toks įsitempęs, o tada tęsė:
-Aš turėjau misiją. Yra toks Dovydas. Jis yra kažkaip užkeiktas ir tam, kad prakeiksmas būtų panaikintas reikia viralo, o tam viralui reikia vaikino. Taigi. Iš pradžių tu man buvai lyg masalas, bet kai netyčia atsidūrei miške.. Aš neleidau Styvui tavęs nužudyti. Po to mes dar labiau suartėjome, bet Styvas man ėmė siųsti žinutes, ėmė persekioti.. Tu..-rimtai tarė mergina.-Aš tau sakiau nesikišti, bet visko tu nepalikai taip. Visad buvai šalia, žinau, kad kūrei viralus, ruošeisi karui. Kai aš ieškojau vienos gėlės.. Styvas ir Lauren, raudonplaukė, mane užsipuolė. Žinai, visad maniau, kad mes galim bendrauti mintimis. Ir tada aš prisišaukiau tave. Viskas buvo.. Jau atrodė galas, o tada Lauren man liepė tave nužudyti.. Ir aš nužudžiau ją.. Aš gailiuosi.. Bet ką galėjau padaryti?!-pro ašaras ištarė Venera.-Tokia būti aš ne-no-riu. Tuo metu Styvas atėmė tau atmintį.
Venera suprato, kad nepapasakojo kai ko svarbaus. Ji atsistojo, priėjo prie pasimetusio vaikino, ištraukė pakabuką ir tarė:
-Štai. Trust-aš tavimi pasitikiu. Šį tau daviau, kai tu buvai nuliūdęs ir žvelgei į visus kaip į idiotus pamokoje. Tu esi toks..
Venera nuleido akis. Ji paleido pakabuką.
-Dar kai kas. Tu mane pabučiavai. Štai šitaip.
Tada Venera pabučiavo Stefaną. Bet šį kartą jai nerūpėjo ar kas nors mato. Ji tiesiog įsisiurbė jam į lūpas palikdama raudono lūpdažio pėdsakų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adam Monte Birželio 10, 2012, 01:01:48 am
Stefanui visa ši istorija atrodė įtikinama. Ji puikiai užpildo visus trūkumus, kuriuos vaikinas bandė suvesti iki šios dienos. Knygutė, pakabukas, miškas, mažai pažįstami žmonės – viskas atrodė dabar suprantama, bet, deja, neprisimenama.
Grifiukas pats negalėjo patikėti Veneros pasakojimu. Nejaugi aš buvau toks idiotas? Kokio velnio aš lindau kažkur dėl merginos, kuri vargu ar man patiko. vaikinas vis mąstė tokias mintis, kol galiausiai Venera pasižiūrėjo į jį ir grifiukas sudrebėjo. Oda visa pašiurpo dėl kažkokių nežinomų priežasčių.
Vaikinui vis akyse vaidenosi ta pati raudonplaukė, kai ji dega. Visur matoma raudona, oranžinė ar geltona spalva vis primindavo liepsnojantį nepažįstamosios kūną. Jau kelios dienos jis nesugebėjo jos išmesti iš galvos tos degančios moters, jos degėsių kvapo. Toks jausmas, kad būtent tai paliko jo gyvenime neišdildomą pėdsaką ir jam dar teks prisiminti visa tai gana ilgai.
Stefanas nukreipė akis į savi nedidelę knygutę, dar pavartė viralus. Ir iš kur tokių idiotiškų minčių man kilo? Žalios berniuko akys vedžiojo schemas, skaitė netvarkingą, sunkiai suprantamą raštą.
Visgi, berniukas jautėsi kiek saugiau su Venera. Nežinia kodėl, bet ji kėlė pasitikėjimą ir ramybę. Kažkodėl visas tas chaosas, kuris vyravo šiomis dienomis aprimo ir Stefano vidinis pasaulis lyg ir harmonizavosi.
- Aš tikrai nieko... – tarsi bandė išsiginti berniukas, bet Venera jį pabučiavo.
Širdis plakė kaip išprotėjusi, kraujas po kūną dar niekada taip greitai nebėgiojo. Jam buvo keista, kad mažai pažįstama mergina jį bučiuoja. Bet šį kartą toks artus merginos prisilietimas, bučinys buvo tarsi kruopelės laimės.
Stefanas nusivalė raudoną lūpdažį. Ar aš visai pamišęs buvau ar ką? Anksčiau niekada man nerūpėjo meilė, merginos. Nejaugi pablūdau? Buvo aiškiai matyti, kaip dreba vaikino rankos, įkaista jo žandai, kvėpavimas kiek padažnėjo. Stefanas žiūrėjo į žydras Veneros akis ir ilgą laiką tylėjo. Jis tiesiog nebežinojo, ką sakyti, ką daryti. Bėgti, žinoma, būtų kvaila, nes jis kažkodėl nenorėjo pažeminti ar įskaudinti Veneros. Kažkur širdies gilumoje ji rūpėjo berniukui.
- Jeigu kerai atėmė mano atmintį... reiškia, kad privalau kažko paprašyti, jog mane atkerėtų... – net mikčiodamas kalbėjo Stefanas.
Jo rankos vis dar drebėjo, kojos taip pat linko. Bet berniukas vis stengėsi neprarasti šalto proto. Visgi tas pats protas iš kažkur iškapstė tas auksinius plaukus, kurie jam atrodė tokie matyti ir tokie dailūs lyg rugių laukas.
- Aš... nebeturiu... ką... pasakyti..... – vis mikčiojo Stefanas. - Žinai, anksčiau juokdavausi iš tų, kurie elgėsi būtent taip, kaip mes dabar elgiamės. O dabar pats toks patapau... Aš nebežinau, ką daryti, ką galvoti... Aš tiesiog nieko nebežinau. Po velnių, aš pasimetęs ir pirmą kart gyvenime nebežinau, ką daryti.
Berniukas apkabino Venerą per liemenį ir padėjo galvą ant jos peties.
- Padėk man... Aš nebežinau, kas esu...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Moon Birželio 10, 2012, 01:11:04 am
Veneros akys sužibėjo. Ji pajautė Stefano šilumą. Mergina jautėsi kaip niekad drąsi. Taip, aš irgi juokdavausi iš tokių žmonių.. Tai atrodė šlykštus dalykas. Bet Venera nesišypsojo. Ji buvo lengvabūdė paauglė, kuri jau jautėsi kaip suaugusi. Stefano ranka švelniai glostė jai nugarą. Ji pajautė jo sugrįžusią meilę.
-Aš tau padėsiu. Prisiekiu. Mes ką nors sugalvosim. Visad sugalvojam.
Venera ir Stefanas atsisėdo ant didelio krėslo. Jie abu tylėjo, galvodami ką daryti. Buvo tamsu. Bibliotekininkė jau buvo išėjusi. Venera padėjo galvą ant Stefano krūtinės ir užmigo. Artėjo rytas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adam Monte Birželio 10, 2012, 02:12:27 pm
Vaikinas nemiegojo. Kažkodėl visi šios dienos įvykiai jam atrodė mažų mažiausiai kvaila. Jis nesuprato, ar mergina daro jį tokiu idiotu, ar jo atminties praradimas padarė jį visiškai nukvešusiu ar dėl to, kad jis dar per jaunas kažką įsimylėti.
Berniukas visada mąstė, kad meilė yra bereikalingas dalykas. O ypač jauname amžiuje. Jis nuolatos mintyse tyčiodavosi iš tų Santa Barbaros istorijų, kurios dažniausiai pavasarį papuošdavo kiekvieną mokyklos kampą.
O dabar jau ir rytas išaušo. Stefanas pasižiūrėjo į miegančią Venerą ir ne juokais sunerimo. Kažkodėl jis išsigando, kas čia įvyko. Jis vis mąstė, kaip tai galėjo įvykti praeityje, vis dėliojosi loginius linkus. Viskas lyg ir rišosi, tačiau jis vienu dalyku niekaip negalėjo patikėti – kaip jis galėjo pabučiuoti merginą. Stefanui atrodė, kad jis dar vaikas (nors toks ir buvo), todėl rimtesnės draugystės su merginomis jam mažų mažiausiai turėjo būti tabu.
Visgi, vaikinas atsikėlė ir pasižiūrėjo į dar vis miegančią Venerą. Buvo ganėtinai vėsu bibliotekoje. Berniukas nusirengė savo Grifų gūžtos švarką ir juo apklojo merginą. O pats ėmėsi šniukštinėti aplink langus, nes durys buvo užrakintos. Galiausiai šiaip ne taip atsidaręs  langą berniukas pasižiūrėjo žemyn. Tikriausiai tik idiotas galėtų iššokti iš bibliotekos lango.
- Accio šluotą. – berniukas tyliai ištarė pro langą, kad nepažadintų merginos.
O varge, varge. Jeigu užsimušiu, tai užsimušiu. Berniukas mintyse galvojo, kad dabar buvo pats laikas išmokti skraidyti šluota. Jis užlipo ant lango ir atsisėdo ant šluotos. Jis tvirtai atsispyrė nuo palangės ir pakilo į orą. Kreivoku zigzagu jis leidosi žemyn kol galiausiai kažkoks duslus bumbtelėjimas nuskambėjo lauke ir skardus keiktelėjimas sekė po jo.
Ber visgi berniukas nusileido gyvas, bet nelabai sveikas. Ištrūkęs iš bibliotekos jis nukulniavo kažkur į pilį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Moon Birželio 10, 2012, 02:19:54 pm
Venera pramerkė akis. Ją išgąsdino kažkoks bumbtelėjimas. Kas čia nutiko? Kur Stefanas? Mergina ėmė dairytis. Labai skaudėjo kaklą,bet vis dėl to ji buvo laiminga. Venera pažvelgė į pravirą langą. Buvo vėsu. Ant jos kelių gulėjo Stefano švarkas. Kvailiukas.. Šakęs. Venera sulankstė jo švarką ir pajautė Stefano kvapą. Nuodai, eliksyrai.. Ech, Stefai. Venera atsistojo, pasitvarkė susilamdžiusią uniformą ir tyliai išėjo iš bibliotekos.

((E: mažiausiai 5 eilutės))
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Birželio 17, 2012, 06:37:07 pm
Mergina įbėgo į biblioteką, ir, prisiminusi, kad čia bėgioti uždrausta, stabtelėjo. Giliai įtraukusi senu pergamentu ir juodomis rašalo raidėmis atsiduodančio bibliotekos kvapo, Brigita nusiramino, ir nusprendė atsisėsti. Prisitraukusi kėdę, mergina ėmė dairytis, ir galvoti apie, atrodo, jai vienai rūpimus dalykus. Už lango buvo šviesu, maži lietaus lašai smulkiai barbeno į langą, ir, kaip matėsi iš saulės, pasirodžiusios iš už debesies, netrukus turėjo pasirodyti vaivorykštė. Negalėdama nustygti vietoje, trečiakursė atsistojo ir patraukė palei ilgas, knygų pilnas lentynas, norėdama surasti tik jai vienai žinomą nuodą. Mergaitė buvo susitarusi bibliotekoje susitikti su gera drauge Emile, ir, nekantraudama, ji braukė per knygų pagalvėles, skaitydama jų pavadinimus. Kaip jis man atsibodo.... Toks pasipūtęs, arogantiškas, visiškas plavėsa...- galvojo mergina, ir netyčia per stipriai pastūmė knygą, ir knygų lentyna susvyravo. Oj, per jį dar ir sudaužysiu bibliotekos lentyną... Nu visiškas, visiškas... Nerandu žodžio... Ot aš jam parodysiu... Tai mes su Emile jam parodysim... Kur gi ji?- galvojo grifiukė, ir, išgirdusi, kad atsidaro bibliotekos durys, iškišo galvą iš už lentynos.
-Sveika, Emile,- pasisveikino su drauge, ir ši jai atsakė tuo pačiu. - Atsimeni tą dalyką apie kurį kalbėjau?- apsidairiusi aplink, kad niekas neišgirstų (o ausų bibliotekoje buvo daug; prie lango sėdėjo keli penktakursiai, kurie dabar susidomėję stebėjo merginas, taip pat netoli jų sėdėjo vienas švilpis ir kažką labai greitai skrebeno į pergamėnto lapą), grifė pasilenkė prie varno nago mokinės ausies ir sušnibždėjo:
-Apie tą nuodą, kuriuo mes norim kažką padaryti tam pasipūtėliui Nikolajui... Eh, neprisimenu jo pavardės... Lygtais Zyberkas, Zaberksas... Whatever... Taigi, aš apėjau kelias lentynas, kuriose buvo sudėlioti įvairųs tomai apie eliksyrų gaminimą, bet neradau nieko, kas mums galėtų padėti. Kaip manai, gal reikėtų paieškoti kitur?- pagaliau atsitiesė grifė, ir, nupurčiusi tariamas dulkes nuo rankos, kinktelėjo galva į Uždraustąjį skyrių.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emille Ann de Flores Birželio 17, 2012, 07:07:29 pm
Emilė lėtai sliūkino bibliotekos link. Žinojo, jog jau vėluoja ir ko gero Brigita jos jau laukia mažiausiai dešimtį minučių, bet tiesiog negalėjo priversti savo kojų bent kiek paspartinti žingsnį, taigi taip pasyviai ir vilkosi tuščiais pilies koridoriais. Sustojusi prie aprasojusio nuo lietaus, surūdijusio apvalaus langelio, žvelgdama į tolį, kur vėjas talžė uždraustojo miško šakų viršūnės ir kur ne kur pro tamsius debesis prasiskverbdavo menki saulės spindulėliai Emilė pasijuto nepaprastai vieniša. Atrodo visa pilis buvo nusiteikusi prieš ją priešiškai, jai rodės, kad sienos tik ir alsuoja atžagarumo ir žvarbumo, o  visi žmonės tik ir laukia kol mergina pagaliau išvažiuos namo. Aišku, tai buvo tik Emilės fantazijos, tačiau jos varnei užėmė tokią svarbią vietą, jog ji pati neretai įsitikėdavo, kad tokia ir yra tiesa. Šiomis dienomis, gal dėl prasto oro ir nenumaldomai artėjančios žiemos, ją dažnai apimdavo nepaaiškinamas liūdesys ir depresija. Emilė prisėdo ant drėgme ir pelėsiais atsiduodančio langelio palangės, patraukusi apsiausto rankove į save ja nuvalė apmūsijusį, aprasojusį stiklą ir tokiu tuščiu buku žvilgsniu užsispoksojo pro langą. Nors ir niekad neatitraukė žvilgsnio, iš tikrųjų net nematė ir nežiūrėjo kas dedasi lauke. Staiga susivokusi ko išvis čia ėjo pašoko lyg nuplikyta ir trenkėsi galvą į lango rėmą.
- Auč.- Sukliko pro ašaras.
Susiėmusi už galvos paėjėjo kiek tolėliau nuo žudikiško lango. Skausmui nuslopus Emilė mintyse keikdama visus šios pilies langus ir neabejodama, kad ryt ryte pabus su kiaušinio didumo kuzu galvoje, pagaliau pasileido link bibliotekos. Duris pasiekė visai uždususi taigi prieš patekdama į vidų dar turėjo apsiraminti, mat žinojo kaip bibliotekininkė baudžia visus, kurie bent menkiausiu krebžtelėjimu drįsta sudrumzti bibliotekos tylą ir rimtį. Giliai pakvėpavusi mergina nusivalė ašaras ir pasitaisiusi plaukus tyliai pravėrė girgždinčias duris, stengdamasi per daug neatkreipti į save dėmesio. Po savęs uždariusi duris Emi apsidairė po patalpą ir prie vienos iš knygų lentynų pamačiusi Brigitą tiesiu taikymu nulėkė ten.
- Sveika.- Truputį sumišusi pasisveikino.- Atsiprašau, kad vėluoju, pilyje buvo trugdžių.- Kažką miglotai sumalė. Tuomet iš kišenės ištraukė susilamdžiusį pergamento gabalėlį ir pasididžiuodama perskaitė.
Citata
Amileptiko eleksyras (B kategorijos nuodas)

- Apie šitą nuodą tiesa?- Žibančiomis iš pasitenkimo akimis sušnibždėjo Brigitai.- Išsiaiškinau jo pavadinimą, pamaniau taip bus lengviau surasti.- Emilė apsidairė po biblioteką.- Nejaugi, tu naivuole, tikiesi jį rasti čia?- Tyliai suprunkštė iš Brigitos.- Juk tai B kategorijos nuodas.- Pasakė pabrėždama paskutinį žodį.- Jo niekas nelaikytų ten, kur gali pasiekti bet kokia neatsargaus ar visur savo ilgą nosį mėgstančio kišti, pirmakursio ranka. O taip turėsim prasibrauti ten.- Pavartė akis žvelgdama uždraustojo skyriaus link.- Tik kaip padaryti tai nepastebėtom?- Jau visai prie pat Brigitos ausies sušnibždėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Birželio 17, 2012, 07:36:19 pm
- Sveika.- Truputį sumišusi pasisveikino Emile.- Atsiprašau, kad vėluoju, pilyje buvo trugdžių.- Kažką miglotai sumalė Emi, grifiukė visiškai ją suprato. Visiem būna,- pagalvojo Brigita. - Pavyzdžiui, man, šiandien lekiant į biblioteką, ant galvos užkrito didžiulis voras. Atsimenu, klykdama vos neatsitrenkiau į koloną. Klausydama Emile's, Brigita pasitraukė ir prisėdo ant kėdės, šalimais vieną pastūmė ir Emilei. Netrukus Em išsitraukė lapelį, ant kurio, dėkui Dievui,- kaip pagalvojo Brigita, ji buvo užsirašiusi nuodą, kurio merginos ketino ieškoti. Perskaičiusi, kad tai B kategorijos nuodas, Brigita suprato, kad bergždžiai savo jėgas naudojo jo ieškodama čia, ir, nepriklausomai nuo įdėmių bibliotekininkės ir kitų vaikų žvilgsnių, Brigės akys vis krypo į tas Uždraustąsias duris, į raudoną virvę, kuri juosė tikrai labai magišką pasaulį nuo paprastos, kiek nuobodokos Hogvartso atmosferos.
Žinodama, kad knygos, kurioje rašoma, kaip pagaminti Amileptiko eliksyrą, reikės ieškoti Uždraustąjame skyriuje, Brigita vis tiek klausė Emile žodžių ir, kai mergina pasakė, kad joms reikės prasibrauti į uždraustą vaikams be leidimo vietą, trečiakursė šelmiškai šyptelėjo, ir sulinksėjo galva.
-Manau, kad reikėtų atitraukti bibliotekininkės dėmesį. Tik kaip?- mergina nejučia pasikasė kaklą. - O negeriau būtų čia atslinkti vėlokai vakare, kai nebus tiek daug smalsių akių, ausų ir dar balažin ko?
Nors šnekėjo priešingai, grifė pajudėjo link Uždraustojo skyriaus virvės, šalia kurio stovėjo ir bibliotekininkės kabinetas. Ši gana vanagišku žvilgsniu stebėjo hogvartso mokines, ir Brigita sumirksėjo.
-Arba yra ir kitas būdas,- pasakė ir ištiesė prieš kelias akimirkas išburtą lapelį.

Aš, prof. Jane Abbot, leidžiu Brigitai Rudei ir Emille Lindsay apsilankyti Uždraustąjame skyriuje ir pasiimti knygą, kurios joms reikės.

-Negaliu rašyti knygos pavadinimo, nes, nors žinau daug knygų, apie blogus ir gerus eliksyrus, bet jie visi yra šiąpus tos raudonos virvės. Žinau kelias knygas tame skyriuje, bet tikrai mums nepadės- kinktelėjo Brigita ir ištiesė lapelį Emille.
-Einam dabar arba atslenkam naktį,- Brigita pakėlė rankas, padarė vaiduoklio grimasą ir, subaubusi:
-Būūūūū....
sukrizeno.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Neal Faris Birželio 21, 2012, 07:18:24 pm

Vos kelios dienos naujoje mokykloje ir šitiek pirmų kartų. Ną, gal labiau ne mokykloje, o milžiniškoje pilyje, mokykla šitą vietą bus galima vadinti tada kai prasidės pamokos. Pirmiausia ką turiu padaryti, tai susitaikyti su mintimi, kad turiu raganiško kraujo ir pasiimti keletą knygų apie raganas, kad įsigilinti ką šioje mokykloje teks veikti.
[
Bet kokiu kitu atveju tokia įspūdingai milžiniška ir paslaptinga biblioteka būtų nustebinusi Neal, tačiau vos per keletą valandų praleistų Hogvartse tokie dalykai jau nebestebina.
(http://api.ning.com/files/OJhUlRjjylbq4SEhnOXaXNemtQ4Dhmw3ZwD*Ct-43YqyxmbjeZWqsUMWj6uva6XOaCnzvhHphouIci2W3UiDJmF1OqxP4X9n/L_Harry_Potter_Library_Oxford_Oxfordshire_England_06092008014302130.jpg)

Neal apsižvalgęs ir mokinių tarpe išskyręs kiek vyresnę (ną gal keliskart vyresnę už kitus bibliotekos lankytojus) moterį, nuėjo jos paprašyti literatūros.
-Laba diena, aš naujas mokinys
-Sveikas atvykęs, aš Irma Pince, bibliotekininkė, tikiusi puikiai sutarsime ir negadinsi mano knygų ? Šokoladas ir bet koks kitas maistas bibliotekoje draudžiamas. Kaikurių knygų mokiniams liesti negalima, taip pat kaikurios knygos yra užkerėtos, tačiau jos padėtos nuošaliau, taigi netyčia jų tikrai nepaliesi. Gražiai elgdamasis čia tikrai esi visiškai saugus, - tarsi maldą išpeldė moteriškėlė.
- Supratau. Šiandien norėjau paprašyti keletos pagrindinių knygų, kurias turi perskaityti kiekvienas, pradedantis burtininko kelią.
-  Ne problema, tuoj keletą knygų tau ir duosiu, dažnai pirmakursiai tokių dalykų prašo.
Bibliotekininkė dingo už knygų lentynų, o po poros minučių pasirodė, tačiau jau glėbyje laikė 3 kietais viršeliais knygas. Neal Faris paėmęs knygas pasuko link išėjimo, pavymui dar išgirdo "Nepamiršk grąžinti laiku".

"Su knygomis keliausi tiesiai į koledžo kambarį. Šiandien tikriausiai jau nebeskaitysiu, išsimiegosiu ir rytoj tęsiu naujos vietovės tyrinėjimą".
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emille Ann de Flores Birželio 22, 2012, 02:01:03 pm
Emilė įdėmiai klausėsi draugės svarstymų ir siūlymų kaip būtų galima patekti į Uždraustąjį skyrių.
- Ne, manau su tuo lapeliu nieko nebus.- Papurtė galvą žvilgsniu rodydama į lapelį Brigitos rankose, ant kurio buvo parašyta, jog profesorė Jane Abbot leidžia merginoms skaityti uždraustąjame skyriuje.- Bibliotekininkė juk saugo šituos visus lapelius, o kas jei į biblioteką užeis profesorė Abbot ir pažiūrės, juk iškart supras, kad mes ją apgavom.- Visai tyliai prie pat Brigitos sušnibždėjo Emilė.- Ne, turi būt kitoks būdas...- Nutilo pagavusi budrų bibliotekininkės žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į Emilę ir Brigitą.
- Sėsk.- Kumštelėjo varnė Brigitai ir įbruko jai į rankas pirmą pasitaikiusią knygą.- Mes keistai atrodom, apsimesk, kad skaitai.- Pasilenkusi prie grifės, Emilė apsimetė labai įsigilinusi į tą knygą. Goblinų sukilimai XVI amžiuje Mintyse perskaitė. Na ir nuobodybė. Varnė tyliai pastūmė kėdę ir atsisėdo šalia Brigitos.
- Geriausia būtų kažkokiu būdu atitraukti jos dėmesį.- Sušvabždėjo draugei. Ir staiga kišenėje užčiuopė lazdelę.- Na žinoma.- Pliaukštelėjo sau per kelį.- Planas toks.- Palinko arčiau Brigitos, kad ši viską girdėtų.- Kuomet bibliotekininkė nueis į kitą galą apsimetam, kad išeinam lauk, bet iš tiesų pasislepiam va už tos lentynos.- Linktelėjo galvą link vienos storai knygų prikimštos lentynos, stovinčios arčiausiai durų. Ideali slėptuvė.- Gerai? Tuomet reducto kerais parverčiam vieną lentyną. Kilus sumaiščiai ji,- Maktelėjo galvą bibliotekininkės pusėn.- Tikrai mūsų nepastebės ir negalės apkaltinti, juk atrodys taip lyg mes jau būtumėm seniausiai išėjusios.
Emilė staiga pašoko.
- Pasiruošus?- Paklausė žiūrėdama į Brigitą su akyse atsiradusia ugnele, kuri atsirasdavo visad, kai tik Emilė planuodavo daryti kažką, kas prieštarauja mokyklos taisyklėm. O tai atsitikdavo gana dažnai.
- Tvarka.- Apsidairė aplink. Emilė paėmė tą nuobodžią knygą, kurią jos apsimetė skaitančios, ir įkišo atgal į lentyną. Linksmai pasišvilpaudama apsimetė, kad išeina iš bibliotekos, pakeliui dar pamojo Brigitai eiti paskui. Staiga prie pat durų Emilė pasuko kairėn ir šmurkštelėjo už vienos iš lentynų su savim kartu nusitempdama ir Brigitą. Niekas iš aplinkinių nepastebėjo, kad dvi mergaitės dingo dar nepasiekusios durų.
- Gerai, išsitrauk lazdelę.- Atsisuko į Brigitą.- Burtažodis reducto, bet tu turbūt ir pati žinai.- Pavartė akis. Išsitraukusi iš kišenės lazdelę Emilė atsargiai kyštelėjo galvą pasižiūrėti.- Kai pasakysiu jau, sprogdinam ir bėgam.
Emilė atidžiu žvilgsniu stebėjo bibliotekininkės nugarą, kai ši nutolo beveik iki kito bibliotekos galo Emilė negarsiai riktelėjo "jau". Su šiais žodžiais dvi kerų strėlės šovė į lentyną, visos knygos pabiro žemyn. Pasinaudojusi sąmyšiu Emilė nėrė iš už lentynos ir perbėgusi bibliotekos salę peršoko per virvę, juosiančią uždraustąjį skyrių pasislėpusi už kampo vėl iškišo galvą laukdama pasirodant Brigitos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Birželio 26, 2012, 12:54:03 pm
Dar net neišigirdusi Emilės žodžių. Brigita suprato, kad lapelis su prof. Jane Abbot leidimu atrodys keistai, ir kad nieko nepasiseks. Dar žvilgtelėjusi į draugę, grifė įsikišo lapelį į kišenę ir netrukus jai buvo į rankas įkišta knyga. Biblliotekininkė stebėjo mergaites, lyg nujausdama, kad jos darys ką blogo, mokinėms nepatiko tas žvilgsnis, todėl jos apsimetė, kad skaito knygą.
-Goblinų sukilimai XVI amžiuje,- balsu perskaitė Brigita ir užsiėmė delnu burną. Aš netyčia,- pagalvojo mergina, ir sužiuro į bibliotekininkę, kuri keistai vėrė grifę akimis.
Besiklausant draugės minties, kad jos eis link bibliotekos galo, ir, kai niekas nematys, šmurkštelėję už storos lentynos, reducto kerais parvers vieną lentyną, ir tada kai maus į Uždraustąjį Skyrių, Briigta pašiurpo, o tada staigiai sušilo. Įsižiebusi ugnelė akyse ir širdyje paskatino merginą pašokti beveik su Emille, ir, tempiamai už rankos, beeinant iš bibliotekos, šmurkštelėti už lentynos. Išsitraukusi lazdelę, grifiukė, sulaukusi tylaus Emille ,,Jau'', šovė kerais į artimiausią entyną, ir, pamačiusi, kad bibliotekininkė skuba prie mergaičių, pradėjo skuosti link Uždraustojo skyriaus. Peršokusi raudoną virvę, mergina pasitraukė už vienos iš tamsių lentynų, ir, susiradusi Emille, apsidairė.
-Kaip čia gražu... O koks kvapas,- sušnibždėjo mergina.

[[Dabar rašom Uždraustąjame skyriuje, gerai, Emille?]]
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 30, 2012, 11:42:07 am
Buvo vakaras. Gražus, šviesus vakaras, susitvenkęs virš Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos. Tokį gražų ir ramų vakarą, vietoj to, kad eitų pasivaikščioti į lauką, viena varno nago mokinė pasuko į mokyklos biblioteka, kuri tokiu metu turėtų būti tuščia.
Anasthasia tyliai it pelytė, ieškanti sūrio, įslinko į biblioteką.
- Labas vakaras,- mandagiai tarė bibliotekininkei. Ši net nežvilgtelėjusi į mergaitę linktelėjo galva.
- Mhm... Sveika...- sumurmėjo ir vėl įniko skaityti kažkokią knygą, ant kurios viršelio buvo parašyta "Chrinomantijos pradmenys. Atrask ir valdyk savo likimą". Lengvai šyptelėjusi Nastė nusisuko nuo bibliotekininkės ir apžvelgė biblioteką. Čia sėdėjo keli mokiniai - du švilpukai - vieną Nastė pažinojo, su juo nesenai susitiko virtuvėje, jis berods buvo Henris, o kito mergaitė nepažinojo. Taip pat kitame salės gale, prie lentynos pažymėtos "C" raide, palinkęs prie knygos sėdėjo berniukas su juodu apsiaustu, ant kurio žibėjo grifų gūžtos herbas. Tyliai priėjusi prie jo, Anasthasia tarė:
- Ką skaitai? Sveikas, aš Anasthasia. Arba tiesiog Nastė,- mergaitė šiltai šypsojosi, tikėdamasi jog berniukas atsakys tuo pačiu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Maikas Homelis Liepos 30, 2012, 06:13:01 pm
Maikas atėjo į biblioteką. tiesiog norėjo truputį paskaitinėti. Maikas nustebo nuo šitokios gausybės knygų. Tuomet Maikas nuėjo link knygų lentynų. Pradėjo ieškoti kokios įdomios knygos. Vis vartė, vis žiūrinėjo. neišsirinko galbūt ne todėl jog jos būtu neįdomios ,bet todėl jog jų buvo tieg daug ir visos tokios įdomios. Maikas pasižiūrėjo į ,,Pabaisiška pabaisų knyga'' ir ją pasiėmęs nuėjo link stalų prisėsti ir paskaitinėti.
    Maikas atsisėdo ir atsivertė knygą. Pradėjo ją skaityti. Maikas taip įdėmiai ją skaitė jog net nebekreipė dėmesio kas vyksta aplinkui. Jis tiesiog skaitė knygą
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Anasthasia Queen Liepos 31, 2012, 12:38:18 pm
-Nastė? Na, nežinau geriau būk Anasthasia. O skaitau...Skaitau knygas jeigu nori žinoti. Konkrečiau tai būtų šį niekalą,tačiau nesvarbu,- atsakė berniukas, o varnanagė droviai linktelėjo. Tiesą sakant, ji nebežinojo ką jam pasakyti, ar paklausti, bet jis pratęsė savo kalbą.- Aš Alfas,jeigų ką. Ketvirtakursis. Malonu susipažinti. Hmm..Taigi,ko čia atėjai..? Na, koks aš kvailas,juk čia biblioteka... Knygos ar ne?
Ištikrųjų, ko aš čia atėjau? Juk net pati nežinau. Tik trukdau kitiems skaityti...
- Tiesą sakant... Tiesą sakant ne,- nutęsė atsakymą mergaitė ir nuleidusi akis susiglostė apsiausto klostes.- tiesiog vaikščiojo po mokyklą ir nusprendžiau užsukti... Na, pasižvalgyti ir šiaip...
Anasthasia vėl šyptelėjo berniukui. Jis už mane vyresnis. Ir žymiai. Galbūt aš jam trukdau?
- Aš tau netrukdau? Jei ką, galiu išeiti, man nesunku...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Anasthasia Queen Rugpjūčio 01, 2012, 03:47:04 pm
-Pasivaikščioti po mokyklą ir užsukai į biblioteką? Na,keistoka...- tarė berniukas ir nušoko nuo stalo.
- Galbūt. Ir aš pati esu kiek keistoka... Greičiausiai,- mergaitė šyptelėjo.
Berniukas, vardu Alfas, pradėjo kalbėti apie knygas. Juk knygos nėra šlamštas. Jas rašo protingi žmones. Nors, kas žino... Kiekvienas turi savo nuomonę.
-Nesvarbu, kad aš vyresnis. Priprasi. - Šyptelėjo Alfas - Ir taip,aš legimantas jei dar nesupratai,kad aš skaitau tavo mintis. Tačiau ne visas. Tik tas kurias pasidalini su visais.
- Tu... Tu legimantas?- nustebusi išpūtė tamsias akutes Anasthasia. Negi ketvirtakursis gali juo būti? Aš... Oj, jis juk mato ką galvoju... Ar girdi? Dieve mano, jaučiuosi stebima... Nastės mintys vis lėkė ir lėkė, o mergaitė stovėjo it stabo ištikta. Po kiek laiko ji susivaldė ir paklausė.- o tu tai paveldėjai ar išmokai? Manau tai greičiau prakeikimas nei laimė, ar ne? Juk ne visada nori matyti kitų mintis?-savo mamos tikrai nenorėčiau. Ar mokytojų... kartais smagu... Kaip įmanoma tai? Visos mintys skamba galvoje? Išprotėti galima...- kaip susitvarkai su svetimomis mintimis?-oj, gal nereikėjo to klausi... Ir išvis per daug klausinėju...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rusnytė Rugsėjo 08, 2012, 08:42:01 pm
Burbėdama kaip nemėgsta Hogvartso klaidžių koridorių Rusnė užklydo į biblioteką. Na, šitas radinys buvo įdomiausias iš visų rastų. Vis geriau, negu koks kabinetas su permatomais stiklainiais, kuriuose plaukioja įvairaus plauko šliužai... Mergaitė prisiminus tą reginį nusipurtė ir įžengė į biblioteką. Visų pirmiausia, Rusnė apsidairė... "Čia daug daugiau knygų negu tėvo bibliotekoje... Ir erdviau... Ir gražiau..."
Ji priėjo prie pirmosios knygų lentynos ir peržvelgė knygas. "Šią skaičiau, šią skaičiau, šią skaičiau..." Ir štai. Knyga rožiniu viršeliu. Mergaitė paėmė ją į rankas. Šioji vadinosi 'Toli nuo namų'. Viršelis buvo šiurkštokas, sodrios rožinės spalvos, tačiau nebjaurus. Keliose vietose popierius buvo įdriskęs ar susipurvinęs. Pavadinimas mergaitei pasirodė labai artimas, nes ji begalo ilgėjosi namų. Labiausiai Rodžio ir jo kakakvos... Mergaitė apsidairė. Visoje bibliotekoje knibždėjo daug mokinių, sėdėjo netgi keli profesoriai, o vienas iš jų kažką pasakodamas į taktą lingavo galvą. Rusnė nusipurtė ir grįžo į realybę. Dar kartą žvilgtelėjusi į knygą, mažais žingsniukais nutipsėjo prie bibliotekininkės.
- Vardas?
- Rusnė Rush.
Bibliotekininkė staigiai nuo savo raštų atsisuko į ją ir pažiūrėjo įdėmiu žvilgsniu. Rusnė trupučiuką susikrimto. Bibliotekininkė kažką murmėdama vėl nusisuko ir nuleido galvą į savo raštus. Plunksna sukeverzojus mergaitės vardą ir pavardę, nemandagiai iš rankų išplėšė knygą ir lyg poterius pakartojo, kaip reikia elgtis su knyga, taisykles.
Mergaitė įkvėpė ir pasitraukė nuo bibliotekininkės lentynos. Vos Rusnei nėujus, ši nenuleisdama nuo jos akių pakilo nuo savo kėdės ir nudūmė į kažkokį tai skyrių. Rusnė atsiduso. "Na ir keistuoliai!" Ši patraukė link išėjimo ir visas savo jėgas bandė sutelkti prisimindama, kaip nusigauti iki Varno Nago bendrojo kambario... "Ach, tie klaidieji Hogvartso koridoriai!"
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 26, 2012, 11:03:19 pm
Tylėdamas atvėrė bibliotekos duris ir įžengė į ją. Biblioteka buvo milžinišką, rodos nebuvo tokios knygos kurios čia nerastum. Na bent jau taip atrodė. Žinoma žiobariškų knygų čia nerasi. O Velinui gi jos taip patiko... Tos visos istorijos ir kiti pasakojimai. O čia viskas tik mokslams ir mokslams. Tikras skausmas. Nors buvo iš Varno nago tikrai nejautė noro mokytis. Žinoma namų darbus padarydavo, bet... Prie knygų niekada pernelyg daug nesėdėdavo. Apsižvalgė. Visur pilną žmonių. Rodos nebėra vietos kur galėtu pabūti vienas. Atsisėdo prie laisvo staliuko ir pradėjo barbenti pirštais į stalą niuniuodamas dainelę apie Londono tiltą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Spalio 27, 2012, 05:54:45 pm
Mergina praleido kažkokį nepažystamą vaikinuką į biblioteką, ir pati negarsiai trinktelėjusi durimis, tyliai nušiurėjo grindimis prie vienos iš lentynų. Taip man reikia kažko čia...- galvojo mergina, vartydama akis ir stengdamasi aprėpti visą lentyną, kurioje ji ieškojo vieno priešnodžio. - Na gi, nebent vieną mažą užuominą...
Staiga merginos žvilgsnį patraukė tas nepažystamasis, paskui kurį mergina atskubėjo į biblioteką. Visiškai pamiršusi priešnuodį, o dar mažiau rūpimą užkeikimą, mergina ėmė tyrinėti akimis vaikinuką. Mėlynakis, juodaplaukis... Jo plaukai kaip varno plunksnos. O tai gerai, nes man patinka varnai,- pagalvojo mergina. Būtų įdomu susipažinti.
Truputuką palūkėjusi, kad niekas neatkreiptų į ją dėmesio, mergina patraukė prie vienintelio laisvo staliuko, prie kurio ir sėdėjo varnanagis, kaip paaiškėjo iš jo aprangos. Įdomu, įdomu...-pagalvojo Brigita.
-O, aš irgi žinau šitą melodiją!- tyliai pasakė mergina, iširdusi, kaip moksladraugis niūniuoja dainelę apie Londono tiltą. - Iš kokio tu kurso? Oi, atleisk, neprisistačiau. Aš Brigita,- mirktelėjo mergina, ir prisilietė prie vaikinuko rankos. Kažkokia energija plūstelėjo į Brigita, ir ji greitai atitraukė ranką. Ir vėl mano jėgos...
-Ups, atleisk...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 27, 2012, 06:02:19 pm
Niekada nebūtu pamanęs kad sudomins tą mergaičiukę kurią matė prie durų, tad toliau niūniavo dainelę ir barbeno pirštus į stalą. Gaila kad katės nėra. Labai gaila. Turėtu dabar ką veikti, galėtu glostyti juodąją katę. O dabar tik niūniuoti tegali, ir taip visada tai daro. Netrukus pajuto kad toji mergaitė į jį žiūrį. Nepatiko Velinui kai į jį taip žiūrėdavo, labai nepatikdavo. Tad nutilo, deja grifė jau sėdėjo šalia jo staliuko. Išgirdęs jos žodžius, nė kiek nenustebo, vis dėlto kiekvienas anglas žino tą melodija. Pačiupo savo užrašų knygelę ir brukštelėjo su tušinuku keletą žodžių.
,,O kaip atrodo?'' buvo klausimas viename iš lapelių, o kitame lapelyje buvo vaikinuko vardas ,,Velinas''.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Spalio 27, 2012, 06:19:26 pm
Berniukas buvo tikrąja to žodžio prasme keistas. Atrodo, jam nepatiko merginos draugija, tad Brigita jau norėjo stotis ir išeiti, nes kam gi varginti žmones, kai pamatė, kad vaikinukas pasiėmė užrašų knygelę ir kažką paskrebeno. Tuomet kyštelėjo Brigitai panosėn, ir grifė perskaitė kelis žodžius: ,,O kaip atrodo?'' bei ,,Velinas''.
Aha, Velinas,- pagalvojo mergina, ir šyptelėjo. - Na jeigu taip, tai taip.
Visai nenorėdama pasišaipyti, o tiesiog pagauta smalsumo, kaip viskas vystysis toliau, mergina atrašė, išsiėmusi savo plunksną, nors visai šalia gulėjo Velino.
,,Atrodao vyresnis, negu esi. Spėju kad antro - trečio kurso. Nes ankščiau čia tavęs nemačiau. Teisingai spėjau?''
bei po apačia dar priskrebeno
,,Gražus vardas''.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 27, 2012, 06:31:27 pm
Pamatęs kad šioji nusprendė su juo tai pat bendrauti raštu, šyptelėjo. O tai buvo reta, deja jau taip išėjo kad nesugebėjo sulaikyti to šyptelėjimo. Perskaitė jos parašytus žodžius. Kilstelėjo antakius. Oho... O jau manė kad jį palaikys mažu pienburniu, nors tiesa, tada būtu kiek supykęs, nes žinoma ir neatrodė kaip mažas šunytis vos atsikabinęs nuo motinos. Paskiau dar perskaitė kitus du žodžius. ,,O ką daugiau ir sakysi?'' - pamanė ir brukštelėjo keletą žodžių. Žinoma tai buvo klausimas apie katę.
,,Gal matei juodą katę?''
Laukdamas kol šioji atrašys, pradėjo tyrinėti Brigitos veidą. Gal ir visai nieko mergaičiukė. Apie kursą spręsti negalėjo. Nes neatrodė ji nei vyresnė nei ką. Paklaus vėliau, nors tiesa nelabai tai jį domino.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Spalio 27, 2012, 06:41:52 pm
Greit rašo,- mergina netrukus skaitė sekantį klausimą: ,,Gal matei juodą katę?''. Netrukus, kiek pagalvojusi, tiesiu raštu išvinguriavo: ,,Nea, nepažystu tokių, kurie turėtų juodą katę, tačiau planavau per atostogas važiuoti į Skersinį Skersgatvį ir ten nusipirkti gyvūną. Tikriausiai tai būtų katė''. Nors ką aš čia pasakoju, nei jam įdomu, nei ką,- taip pagalvojusi, mergina pakėlė akis, ir netyčiom nuraudo. Greit po garbanomis paslėpusi savo raudonus skruostus, susimastė, ko čia dar paklausus. ,,O kam tau katė?''
Atsitiesusi, mergina ėmė dairytis po biblioteką. Atgalia ranka stumtelėjusi lapelį, mergina pamojo keliems bendrakursiams, lėtai prašliaužusiems pro jų stalą. Stengdamiesi perskaityti, kas užrašyta ant lapelio, jie ištempė kaklus, ir mergina sušnabždėjo:
-Nelįskit kur nereikia.
Nors kalbėjo tyliai, žinojo, kad jos žodžiai palies juos. Grifams pasišiaušė plaukai, ir, žybčiodami akimis nužvelgę merginą, nuskubėjo link durų. Va taip va,- mintijo mergina, žvelgdama pro langą ir laukdama, ką gi atrašys Velinas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 27, 2012, 06:49:46 pm
Perskaitė jos atrašimą.  Ir nesitikėjo kad ji bus mačiusi jo katę, nes šioji turbūt ne mokykloje vaikštinėja, o kaip jau ir manė - miške. Bet kiek nustebo kad niekas čia nelaiko juodų kačių, visdėlto juodosios buvo gražios ir kaip tiko magijai, bent jau taip pas žiobarus galvojama. Nejaugi burtininkams patinka žiurkės? Pfff. Geriau šikšnosparnį laikytų, negu tas laboratorines žiurkiūkštes. Apie visą tai galvodamas žiūrėjo į merginą, tad pamatė kad šioji nuraudo. Nejaugi šioje mokykloje jis mergaitėms bus tikras saldainiukas? Keista. Bet tokia mintis jį pamalonino. Permetė akimis grifiukus kurie priėjo prie jų staliuko. Neskyrė jiems daug dėmesio, nes neatrodė labai įdomus. Brukštelėjo su tušinuku kažką.
,,Tavo draugai?'' - parašė, apie savo katę pasakot net nežadėjo, nebent toji pati pas jį ateitu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Spalio 27, 2012, 06:57:08 pm
,,Tavo draugai?''
,,O kaip atrodo?''- atrašė Brigita, bet pagalvojusi, užbrūkšniavo žodžius, tuo atkreipdama visų dėmesį, ir prirašė: ,,Ne, veikiau pažystami''. Mergina, matydama, kaip vaikinukas kažką įtemptai mąsto, nusprendė pasidomėti, apie ką gi taip jau. ,,Ką galvoji?''. Tiesmukiškas klausimas, bet vistiek,- šmėkstelėjo mintis Brigitos galvoje, tačiau ši nekreipė dėmesio į ją, ir ėmė dar kartą apžiūrinėti vaikinuką. Atrodė, kad jos įdėmus žvilgsnis varnanagiui nepatinka, tad Brigita tik dar plačiau šyptelėjo, blykstelėdama akimis, ir neatitraukė žvilgsnio nuo jo judančios rankos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 27, 2012, 07:03:14 pm
Perskaitė josios lapukus. Norėjosi juoktis iš jos. Tuo buvo panašus į klastuolius irt taip visada manė kad neturėjo tapti Varno nago mokiniu, tik už protą. Nes turėjo didžiausia klastuolišką bruožą - pašaipą. Deja, buvo žiobaras tad klastuoliu būti neįmanoma. Jį ten visi suėstu. Bet ar Velinui skaudėtu? Ne. O gal? Kartais skauda, kai pernelyg daug galvoja, bet visas tas skausmas būtu niekas kitas tik silpnybės įrodymas, tad skaudėti jam negalėtu, taip bent jau Velinas galvojo. Atsiminęs kad  turi atrašyti į jos klausimą, į tą kitą klausimą, kur mergina pasidomėjo ką Velinas galvojantis. Aišku savo minčių neišduos tad...
,,Apie tave'' - atsakė tušinuku į jos klausimą, aišku tai buvo savotiškas pasišaipymas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Spalio 27, 2012, 07:17:33 pm
,,Ir tu manai kad aš patikėsiu? Dar ne tokia durna kaip kartais atrodo'' su pašaipia gaidele mintyse atrašė mergina ir ėmė mąstyti apie Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Apie krėslus, patį minkščiausią iš jų prie židinio, apie liepsną, kuri nušviečia veidą, ir kuri maloniai sušildo, tačiau gali ir sunaikinti net ir menkiausią viltį... Tikra grifė aš,- galvojo mergina. Staiga Brigitai kilo klausimas... ,,Kodėl tave paskyrė Į Varno nagą? Labiau tiktum Klastūnynui, priežastis pats žinai.''
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 27, 2012, 07:21:04 pm
,,Žiobaras aš'' - parašė. ,,O tokių į klastūnyną nepriima'' - dar pridūrė ir pradėjo glostyti švelnų juodą kailiuką kuris gulėjo Velinui ant kelių. Kailiuką... Pažiūrėjo vaikinukas apačioje ir pamatė kad juodoji katė atėjo pas jį. O kaip gi kitaip? Paėmė jis katytę ir padėjo ant stalo. Pasirodo ji turėjo pasigavusi pelę. Šioji padėjo pelytę ant stalo prieš šeimininką. Vaikinas paglostė savo katę, ignoruodamas pelę. Laukė kol atrašys Brigita. Ją beveik pamiršo, dabar rado ko reikėjo. Savo katę, bet nesakė kad su mergina nebuvo gerą bendrauti. Pirmą kartą po tiek laiko su kažkuo rašinėjosi.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Spalio 27, 2012, 07:27:00 pm
,,Būtų bent šiokia tokia permaina rutinoj...'' brūkštelėjo mergina, ir, netikėtai vaikinui užkėlus ant stalo katę, paglostė jai galvą.
-Ji tavo?- paklausė grifė, tačiau prisiminusi jų bendravimo būdą, Brigita pridūrė: ,,Graži katė''. Nesugalvojusi ko paklausti, prirašė: ,,Kaip jauties Hogvartse? Patinka atmosfera?''. SUprasdama, kad tai eiliniai klausimai, mergina pastūmėjo lapuką ir pakratė galvą. Subangavo rudos garbanos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 27, 2012, 07:47:16 pm
Šyptelėjo ir pakštelėjo savo katei į kaktą. Uostė jos kailiuką. Vis gi su savo kate elgėsi it su mergina. O kas žino, gal toji katė buvo animagė? Ar kokia nors dingusi Velino sesutė. Akies krašteliu permetė raštelius ir brukštelėjo atsakymus.
,,Gerai, nesiskundžiu, o tau?''
- Hera, tave pavadino gražia, - tyliai pasakė savo katei į ausį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Spalio 27, 2012, 08:02:47 pm
Matydama, kaip varnanagis glosto ir myluoja katę, mergina ir pati užsinorėjo kažką paglostyti, paniurkyti. Subaltakiavusi akimis, ji perskaitė atsakymą ir parašė: ,,Kad kažkaip nuobodoka''.
Jau norėjo atiduoti lapelį, kai išgirdo tylų balsą:
- Hera, tave pavadino gražią.
,,Cha, taigi tu moki kalbėti'' brūkštelėjo prisitūmusi prie savęs lapelį ir įsistebeilijo į katę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 27, 2012, 08:29:16 pm
Katė pajutusi merginos žvilgsnį liuoktelėjo nuo stalo ant grindų. Nepatenkinta mataravo uodega. Bet nei miaukė, nei murkė, nei šnypštė, tiesiog tylėjo. Velinas pažvelgė į savo katę, paskiau į Brigitą. Žvilktelėjo į lapelį. Na ir kas, kad šioji sužinojo kad moka kalbėti?  Vis vien kalba tik su tais žmonėmis... Um... Gyvūnais kuriais gali pasitikėti.
,,Žinoma, kad moku, nejaugi manei kitaip?'' - parašė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 28, 2012, 02:47:54 pm
Suskambėjo varpas, pranešantis pamokos pabaigą. Elena turėjo pusvalandį nubėgti į biblioteką ir susirasti reikiamų knygų apie vidutinio lygio sunkumo kerus. Ji susimąsčiusi kulniavo koridoriumi, kol galiausiai pasiekė tvirtas ąžuolines bibliotekos duris. Keista, pagalvojo Elena, mat bibliotekos durys būdavo uždarytos, kai vykdavo svarbūs pasitarimai. Mergina prikišo ausį prie durų. Už jų spengė mirtina tyla.
Visgi Elena tyliai pasuko rankeną. Spyna garsiai sucypė, durys tyliai atsivėrė.
- O, taip ir maniau, kad jokio posėdžio nėra. - Elena numetė savo kuprinę ant fotelio, šalia stalo, kur sėdėjo Velin ir Brigita.
-Sveika, Brigita, - pasisveikino ir tipiškai nužvelgė nepažįstamąjį. Išsitraukė šūsnį pergamento lapelių, vadovėlį, namų darbus ir burtų lazdelę. Atsivertė ketvirtą skyrių. Jame namų darbams buvo užduoti keli klausimai. Elena kostelėjo, užsimojo lazdele. Žiojosi kažką sakyti, bet ūmai užsičiaupė. Jai kilo išganinga mintis. - Gal norite pasipraktikuoti? - pasiūlė gana draugiškai. Akis nukreipė į Velin, ką šis pasakys. - Man kaip tik reikia atsakyti į kelis klausimus. - ji norėjo susipažinti su ateiviu. Jau numanė, kas jis toks būsiąs.



Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 28, 2012, 03:33:07 pm
Laukė kol Brigita atrašys, berods ji neteko žado. Ar tiesiog nesugalvojo ką rašyti ir vėl pradėjo niuniuotį dainelę apie Londono tiltą, taip ir neleisdamas bibliotekai tapti visiškai tyliai. Nors pats tylą ir mėgo, bet šiandien Velinui buvo nuotaika. Belaukdamas kol grifė atrašys, pamatė dar vieną grifę. Šioji pasisveikino su Brigita. Tuo tarpu vaikinas atėjūnę nužiūrinėjo. Visai patraukli. Stebėjo kaip ji išsitraukę įvairius daiktus iš kuprinės. Išgirdęs klausimą, net nesiruošė atsakyti balsu, greitai parašė savo atsakymą į lapelį.
,,Kokiai pamokai reikia?'' - parašė.
Kol šeimininkas bendravo su merginomis, Hera vis dar nepatenkinta mataravo uodega. O gi atėjo čia kad jis jai dėmesį skirtų, o ne joms. Katė buvo pasipiktinusi. Atsigulė ant grindų ir susirietė į kamuoliuką. Klausėsi bibliotekos garsų, nes jie buvo gan neįprasti katės ausiai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 28, 2012, 03:58:43 pm
-Tavo katei trūksta dėmesio, - nusijuokė Elena, greitai perpratusi katės elgesį. - Tokią panašią aš jau turiu... - staiga grifė pažvelgė į lapelį. Ji truputį sutriko, bet, supratusi, kad Brigita ir nepažįstamasis jau daug laiko bendrauja tik lapeliais (tai buvo galima spręsti iš ant žemės besivoliojančių suglamžytų pergamento lapelių), atrašė: Tai aišku, kad kerėjimo pamokai. Kokiai gi daugiau. Iš kokio tu koledžo? Koks tavo vardas? Elena pasistengė rašyti kuo tvarkingiau ir gražiau. Pabaigusi tyliai stumtelėjo atsakymą Velin pusėn. Susimąsčiusi ji pakilo nuo kėdės ir švelniai paglostė katės ausytes.
-Koks jos vardas? - paklausė, nesitikėdama atsakymo. Jį Velin ko gero užrašys ant lapelio.



Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 28, 2012, 04:14:45 pm
Akies krašteliu žvilktelėjo į savo katę. Jau supyko katytė ant jo. Tad ir nekvies Velinas jos ant kelių atsigulti. Ritmingai subarbeno savo pirštus į stalą. Perskaitė lapelyje esančius žodžius ir atsiduso. Jis tikras dėmesio centras. Jau antra mergina domisi juo. Na bet Velinas nesiskundė tuo. Bruktelėjo keletą žodžių į lapelį.
,,Gal manau transfiguracija tau nelabai sekasi? Lyg aš žinočiau... Aš Velinas, o iš kokio koledžo esu... Gi matai pagal kaklaraištį, ar grifai jau akim nebemato?''
 Išgirdęs klausimą atsiduso. O gi galėjo tą klausimėlį lapelyje parašyti, dabar teks vėl rašyti. Bruktelėjo keturias raides į kitą lapelį.
,,Hera''
Katė pradėjo murkti, kai Elena paglostė jos ausytę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 28, 2012, 05:56:44 pm
Elena viena akimi greitai perskaitė atsakymą. Daugiau į jį nebežiūrėjo. Dar kartą paglostė Herą ir nuėjo ieškoti
kerėjimo knygos.
Bet jau taip išėjo, kad Elena grįžo su pilnu glėbiu vadovėlių. Juos tyčia nušveitė ant stalo. Ėmė skaityti namų darbą: ,,Išmokite naujus burtažodžius. Pritraukite kokį nors daiktą, padarykite jį neperšlampamu, paleiskite
vandenį iš lazdelės.  Turite išmokti taisyklingai panaudoti kerus, teisingai judinti lazdelę, suvaldyti vandenį.''

Mergina atsiduso. Sumurmėjo pritraukimo burtą, tačiau jis nepavyko.
-Accio knygą! - pakartojo ji, šįkart dailiai kilsteldama lazdelę ir ją nutaikydama į knygą stalo gale. Ši
flegmatiškai , tarsi nenorėdama pakilti, "atsiplėšė" nuo stalo paviršiaus ir nusklendė oru prie Elenos. Ji sugriebė
knygą, priplojo ją prie stalo. Lazdele sudavė per kietą viršelį, ore nupiešė į raktą panašų ženklą ir vėlei nutaikė į
knygą. Ši, tarytum apsitraukė migla. Elena padarė pertraukėlę. Ji užsirašė burtą.
- Gerai, pabaikim šį reikalą. - tarė ir ore nubrėžė bangeles, lazdelę nukreipė į migla apsitraukusį vadovėlį. Pasipylė
vanduo, stambūs lašai krito ant vadovėlio. Tačiau jam nieko neatsitiko! Jis tarsi "sugėrė" visą vandenį.
Vėl sučežėjo pergamentas. Elena įnirtingai rašė rezultatą.
-Na štai, - ji patenkinta atsilošė kėdėje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Spalio 28, 2012, 07:59:33 pm
-Sveika, sveika. Seniai matyta.
Stebėdama Velin ir Elenos bendravimą, Brigita neturėjo kur įsiterpti. Netrukus lapelis liko nepaliestas, ir gulėjo vidurį jų tsalo, tad Brigitą parašė prie Velin atsakymo, kuris buvo adresuotas jai: ,,Taip, aš taip maniau.'' Tegu pagalvoja.
-Keistas bendravimas, ar ne?- šyptelėjo Brigita Elenai, po to Velin.
-Taigi, kaip jau matau, išmokai ką reikėjo?- paklausė grifė grifės, ir susimąsčiusi sužiūro pro langą. -Žiūriu, tau visai neblogai sekasi. Gal norėtum kada pasivaikščioti po,- mergina pagriebė lapelį, prie kurio tiesė rnaką Velin, bet apsigalvojusi, pasiėmė savąjį ritinėlį ir parašė ,,...po Hogvartso apylinkes?'' ir stumtelėjo Elenai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 28, 2012, 08:17:30 pm
Elenos akys sužaibavo. Ji staigiai prisiminė skaudžią praeitį. Na, bet nieko, tebūnie taip. Ji - nebe mažas vaikas,
laikas pamiršti viską, kas buvo, metas susirasti naujų draugų, nes iki to laiko ji buvo vieniša ir atsiskyrusi. Elena dailiai išraizgė raides pergamento ritinėlyje:
"Žinoma! Ačiū už pasiūlymą. Gal šiandien? Arba rytoj? Žinau vieną gerą vietelę prie ežero. Ten galėsime surengti pikniką."
Bet Elenai staiga kilo gera mintis. O jei... jie trys truputį paįvairintų liūdną ir nuobodoką Hogvartso gyvenimą, kurį reikia praleisti prie krūvos vadovėlių ir šūsnio popierių?
- Velin, negi tu nemoki  kalbėti, ar ką? Mat turiu idėją, kurios tikrai neužrašysiu ant riebaluoto popiergalio! Mes galime surengti Helovino vakarėlį. Jis išsiskirs tuom, kad mes jį surengsime prie ežero! Na, ką manote?
"Praaaaaaašau! Sakyk taip!!!" dar spėjo užrašyt. Laikrodis rodė trečią valandą. Suskambėjo varpas, pranešantis visų pamokų pabaigą. O, ne. Praleidau kelias pamokas! Bet gal nieko...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 28, 2012, 08:20:40 pm
Stebėjo kaip Elena atlieka namų darbus. Rodos šioji grifė mėgsta namų darbus. Bent jau taip pamanė Velinas ir visa tai įsiminė. Išgirdo kad Brigita jo bendravimą pavadino keistu, na jis ir buvo keistas, ką čia ir be pasakysi. Netrukus pamatė kad šios dvi pradėjo susirašinėti, o Veliną visiškai ignoruoti. Na ir gerai... Jam nereikia kad į jį kreiptų dėmesį. Pradėjo niūniuoti dainelę apie Londono tiltą, neapsikentęs tylos. Nustojo niuniuoti, išgirdęs kad pagaliau jo paklausė apie vakarėlį ir paprašė jo kalbėti, o ne rašyti. Atsiduso. Taip senai bekalbėjo su žmonėmis. Na bet bus garbė mergaičiukėms išgirsti jo balsą. Šyptelėjo.
- Gerai, kalbėsiu, bet tik šį kartą, - pasakė. - Gerai, galėsime ką nuskandinti, tik žiūrėk kad nepradėtu lytį, - abėjingu tonu pasakė ir kone su pašaipa.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 28, 2012, 08:42:47 pm
Elena negalėjo nenusišypsoti. Jos dėmesį patraukė mergaitė, kažką daranti prie bibliotekos lentynų. Ji dėvėjo tradicinę korėjiečių suknelę, kas sukėlė didelį smalsumą. Ką žinai - gal ji ir yra korėjietė, atvykusi iš rytų Azijos, arba tiesiog paprasta anglė, kuri šeimoje buvo auklėjama kitaip. Po to ja dar pasidomės. 
- Na, - staiga atgijo grifė, - lietūs mums negręsia. Burtažodžių turiu daug daugiau, negu numanai. Planas toks: burtų pagalba mes ten pristatysime dekoracijų, stalų su vaišėmis, palapinių. Gal net užsakysiu kokį vaidinimą iš kiauliasodžio. Bus ir saldainių, keičiančių balsą... na... tų, iš magiškų Vizlių šunybių.
Elena atsitiesė. Ėmė braižyti planą, kaip viskas maždaug turėtų atrodyti.
- Gal žinote kokį moliūgų burtą? Be to, Velin, kodėl nemėgsti bendrauti su kitais žmonėmis? Ei, tu! - draugiškai pakvietė Kim Eun Ae, - Mergaite! Kuo tu vardu? Aš esu Elena, o tu?
Ji peržvelgė mergaitę nuo galvos iki kojų. Na, kad ir kiek keistai, bet ir labai gražiai ji buvo apsirengusi - kaip į kokį balių. Bet Helovino šventė irgi balius. Ji taip pat galės mums palaikyti kompaniją. Gal artimiau su ja susipažinsiu...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 28, 2012, 08:56:18 pm
O jis tai nekreipė dėmesio į Kim Eun Ae. Ji jo nedomino, na jis jos nematė tiesiog buvo sutelkęs dėmesį į tas dvi mergaičiukes. Klausėsi Elenos plano ir vėl atsiduso. Užsakys vaidinimą... Kodėl gi jiems patiems nepadarius vaidinimo? Netrukus Velinas išsakė savo mintis:
- Manau galime patys suruošti vaidinimą, nes ši mokykla spėju voratinkliais apaugo, nes čia taip nuobodu, - pareiškė. - Su mielu noru kam nors įvaryčiau infarktą, - ištarė ir išmetė pašaipią šypsenėlę. O taip varnanagis buvo geros nuotaikos šiandien, kad net keista. Turbūt jį veikia mergaičių dėmesys. - O, nejaugi grifai skelbia visiems savo paslaptis? - išgirdęs Elenos klausimą, nusišaipė.
Na dabar šiek tiek atkreipė dėmesį į tą keistai apsirengusia mergaitę. Nužvelgė ją. Gal ir visai nieko. Tiesa... Velinas nebuvo labai išrankus. Tad jam beveik visos mergaitės atrodė savaip gražios. Bet ilgai nežiūrėjo jis į Eun Ae, netrukus akimis vėl grįžo prie Elenos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 28, 2012, 10:28:12 pm
-Oh? Aš? Atleisk... na... taip. Netyčia. Užsisvajojau.  - Eli paraudo. Atsivertė naują sąsiuvinio lapą ir užsirašė burtažodžius, kurie turėtų praversti. - Vaidinimą sugalvosime ten, kur vyks ta šventė. Ir sugalvojau naujovę - apibrėšime kelis apskritimus, kuriuose žmonės tarsi valdomi turės kažką daryti, pavyzdžiui... šokti. Taip. Toliau. Knygą paversiu viščiuku. Jį galėsim išsikepti ant laužo. Jau numanau, kaip viskas atrodys. Greit eisime, turiu jums aprodyti vietą ir pasakyt, kaip kas bus. - tik minusas buvo tas, kad Elena per daug kalbėjo. Ji jau turbūt baigė galvą išūžt savo planais, bet ne, kol kas Velin ir Brigita dar tvardėsi.
- Aj. Atleiskit, kad per daug kalbu. Taip norisi viską gerai suplanuoti... - grifė kelis kartus kostelėjo. Daugiau nebesireiškė. Savo mintis išsakė tyliai savyj. Tuo metu, įsiviešpatavus mirtinai tylai, Elena bandė atsiminti kuo daugiau svarbių akimirkų iš savo gyvenimo: ji sėdi tetai ant kelių, mažytė, liūdna ir nusiminusi, dėl savo tėvų netekties. Šaliajos sėdi mergaitė ir pasakoja savo kelionės įspūdžius. Tai... Eli neprisiminė jos vardo, tik žinojo, kad tai jos draugė iki Hogvartso.Dar viena akimirka. Ji sėdi bibliotekoje, šalia jos, draugiška daili mergaitė, kuriai pasisekė gyvenime. Eli niekada jos nepamirš  - tai jos pirmoji draugė Hogvartse, kurią atėmė du kartus. Ir paskutinė... ji sėdi čia, tarp savo naujų draugų.
Grifę iš vėžių išmušė skambantis varpas.
- Ilgokai mes čia...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 28, 2012, 10:40:30 pm
Vis dėlto po tylos kauke slėpėsi gan plepus vaikinas, o dabar tai sužinojo šios merginos.
- Na tikrai neičiau į tą apskritimą, - ištarė. - O man keista kad tau ne gaila viščiuko bus... Ar knygos, nes tipiškos mergaičiukės cypia, klykia kaip nekenčia kai mano katytė ėda tuos mielus padarėlius, - pasakė. - Na mums pasakei kaip maždaug viskas bus, ar dar ne? Tikiuosi bus normalios muzikos, nes jūsų burtininku muzika mane jau iš proto vedą, jeigu negausit - padainuosiu pats, nes jūsų muzika yra tragiška, - nė kiek nestabdydamas reiškė savo nuomonę. - Tu manai kad mes ežero pakrantės nematę? Oi, pasakiau ,,mes'' nežinau kaip jūs, bet aš esu matęs ežero pakrantę, bet padėsiu, ką čia jau su jumis darysi... - atsiduso.
Į varpo skambesį nekreipė dėmesio. Ėjo į tas pamokas kurios jam.... Na galima sakyti patiko arba tariant eidavo tada kai jis norėdavo. Vis gi niekas jo nevertė eiti ar neiti. Tėvu neturėjo, o tetos... Ką ta teta? Iš namų išmestu, gyventu gatvėje pats, jam nerūpėtu. Svarbu būtu laisvas paukštis. Darytu ką nori, bet buvo ramaus charakterio tad per daug sau neleido.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 29, 2012, 10:40:26 am
Net ir per savo kalbą išgirdo kad kažkas didelis nukrito. Pakreipė galvą garso link ir pamatė krūvą knygų. O... Tos knygos buvo prispaudusios žmogų. Apsižvalgė. Niekas tam vargšui žmogui net nesiruošė padėti. ,,Šiandien aš per geras...'' - pamanė ir atsiduso. Pakilo nuo kėdės ir nuėjo prie tos nelaimėlės. Nužvelgė knygas. Jos visos buvo apie burtininkus. Tada pažvelgė į tuščia lentyną. Ji buvo visiškai tuščia, it koks traktorius į ją būtu atsitrenkęs.  Kietai sučiaupė lūpas. Netrukus vėl grįžo akimis prie šusnio knygų ir išvydo ranką. Pačiupo ją ir ištraukė iš po knygų mergaitę. Išsitraukė savo užrašų knygutę ir tušinuką. Bruktelėjo keletą sakinių.
,,Turėtum būti atsargesnė, gali sugadinti mokyklos turtą ir susižeisti. Matau kad esi naujokė, kuri spėjo prisigerti pirmą dieną mokykloje.'' ir atkišo tą lapelį mergaitei prieš nosį, nes dar nepamatys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 29, 2012, 11:40:13 am
,,Kokia dėkinga, net ačiū nepasakė'' - pamanė ir nužvelgė mergaitę. Kilstelėjo antakį, ji buvo keistai apsirengusi. Na pats tai pat negalėjo vadintis nekeistu, bet bent jau buvo apsirengęs normaliai. Pažvelgė į jos lapelį ir nieko nebe atrašė. Žvilktelėjo į knygų krūvą ir kreivai šyptelėjo. Tai maždaug turėjo reikšti, kad ji pati viską rinks. Netrukus jau buvo grįžęs prie stalelio kur sėdėjo Elena su Brigita. Pradėjo barbenti pirštais į stalą ir stebėti kaip toji mergaičiukė susitvarkys su knygų krūva.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 29, 2012, 12:14:01 pm
Elena draugiškai pažvelgė į mergaitę. Tada į Veliną. Visą tą laiką, kai jis varstė akis į ją, grifė ramiai sėdėjo ir kažką susimąsčiusi galvojo.
-Nesikabinėk, - sudraudė Veliną. - Kuo tu vardu? - paklausė mergaitės. Pamanė, kad ji bus iš Švilpynės - šalikas buvo geltonos ir baltos spalvos.
Elena prisiminė, kad jai reikia rasti bibliotekoje knygą apie Venecis ir Cholmondeley šeimas. Ji lėtai atsikėlė ir nuėjo prie išverstų knygų krūvos.
Jas sudėjo atgal į lentynas, po to grifė nužingsniavo prie raidės ''C''.
-A, b, c, d, e... oj, praleidau. - ji grįžo atgal kelis skyrius, pasiėmė kopetėles ir prabraukė pirštu pro ''Cho'' raides žyminčias lentynas. Apačioje buvo surašyti žanrai.
-Romanai... ne... fantastinės... mokslinės... ne. Istorinės... šilčiau... biografinės. - Elenos žvilgsnis užkliuvo už storos knygos, drobiniu viršeliu, išmargintu auksinėmis raidėmis, kuriomis buvo parašyta: ''Cholmondeley''. Mergina ištraukė iš lentynos knygą ir nulipo nuo kopetėlių. Nuėjo į
patį bibliotekos galą, nes ten buvo galima rasti daugiausiai biografinių knygų su ''V'' raidėmis. Tačiau kad ir kaip ieškojo, Venecis biografinės knygos nerado. Nusiminusi ji grįžo atgal pas draugus.
-Na? Ką gero nuveikėt, kai manęs nebuvo? - paklausė ir nutrenkė ant stalo knygą. - Gal jau eime ten, kur vyks Helovino vakarėlis? Nori
prisidėti? - paklausė Kim Eun Ae.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 29, 2012, 12:26:44 pm
Nebežiūrėjo jau į Kim, nes šioji nieko nedarė. Nedėjo knygų į lentynas, būtu padėjęs, bet gi ačiū mergaitė nepasakė, vadinasi ji yra nedėkinga švilpė. O Elena baisingai draugiškai su ja elgėsi, nors faktas buvo tas kad Eun Ae jos net nepastebėjo. Ritmingai subarškėjo pirštais. Dabar jau stebėjo Eleną ir vien tik ją. Nes ji čia vienintelė kažką veikė. Galiausiai ši nuėjo į patį bibliotekos galą ir netrukus grįžo. Paklausė ką šie nuveikė, o gi nieko... Ką gi galėjo nuveikti per tokį trumpą laiką? Pačiupo savo užrašus ir bruktelėjo.
,,Einam, manau ta mergiotė net nenorės eiti kartu su mumis'' - parašė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 29, 2012, 07:40:41 pm
Elena stvėrė gulinčią lazdelę ant staliuko. Ji perbraukė per jos paviršių, vos liesdama lygut lygutėlę medieną. Tai pastarosiomis dienomis buvo it ritualas prieš kiekvieną lazdelės naudojimą.
- Locomotor knygos. - grifė oriai mostelėjo lazdele. Knygos atsiplėšė nuo žemės ir susiėjo į vieną krūvelę. Galiausiai jos padarė lanką aplinkui ir sustingo virš Kim Eun Ae galvos. Elena atleido lazdelę ir knygos akimirksniu nukrito žemyn, į Kim rankas.
- Patys paprasčiausi kerai. Jais gali pakelti nelabai sunkų daiktą.Prie burtažodžio Locomotor pridėk daikto pavadinimą. Prieš sakydama burtažodį, įsivaizduok, kaip tu tą daiktą pakeli ir / ar kažkur įdedi, pavyzdžiui, į lentyną. Norėdama atleisti, tiesiog nustok galvoti ir mostelk lazdelę į šalį. Na, pabandyk! - Elena atsilošė kėdėje. Apsižvalgė: visur buvo prikrauta krūvos knygų - ant palangių, ant žemės, ant stalų, kėdžių... Toks vaizdas grifei buvo dieviškas. Kartais ji net pagalvodavo - kodėl ji grifų gūžtoj, o je varno nage...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 29, 2012, 07:59:51 pm
Į jį niekas nebekreipė dėmesio. Na dabar galės padainuoti. Vienas iš tų dainų kur klausosi jo jaunoji tetulė (22 metų.).
- Come, listen to this sad story. Come, don't forget to prepare a handkerchief. It seems that there was a Witch in a land and it seems that she fell in love with a Prince, - pradėjo dainuoti dainą ,,Witch'' nors ta daina buvo japoniška, atsiminė tik angliškus tos dainos žodžius. Aišku jo niekas nesiklausys, nors ir turėjo klausą ir gražų balsą. Turbūt niekas nebus girdėjęs šios ramios dainos. - Let's forget about the magic that stops time. Now is a time of joy..., - ir netrukus pradėjo dainuoti dainos priedainį, kuris Velinui kone labiausiai patiko. - Held by the cross, I look up at the sky. Repent! Repent! Erase the voice of prayer. Dedication reduced to nothing. If you call this love black magic, Repent! Repent! then light the flames of hatred, Death is weighing  upon us! - išdainavo priedainį. Kaip jam patiko kai jo beveik niekas negirdėjo ir galėjo kone savo balsą aidu girdėti. Turbūt bibliotekininkei tai nepatiko ir kitiems skaitytojams. Na, Velinui patikdavo erzinti žmones. O dabar jam kaip tik buvo ta nuotaika.
( daina ~> http://www.youtube.com/watch?v=cpJtSKfbQdM )
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 29, 2012, 08:09:14 pm
- Ach, tai buvo fantastika! Tos knygos taip gražiai išlakstė kas sau... - Elena susigriebė už galvos. - tai buvo lyg koks šmaukštas. Tik, gaila mes ne Kvidiče, o bibliotekoje. Šaunuolė. Puikiai sukrovei knygas burtų pagalba. Kitas burtažodis...  na, tarkim tu labai tingi eiti pasiimti knygos. Accio knyga. - knyga, kaip magnetas prisitraukė artyn, prie Elenos. - pabandyk. Tai labai lengvas burtas. Ir lengvai įsimenamas... - grifė vėl pademonstravo viską iš pradžių. Tik staiga prisiminė, kad norėjo vykti į kiauliasodį. Ir kai ko paklausti Kim. - Na, siūlau Jums nuvykti į Kiauliasodį, į kavinukę... ten ir pasipraktikuosime burti. Ir aptarsime reikalus  Ir apsipirksim. Ir pasikalbėsim.. ir... einam. - sulig tuo žodžiu ji išskriejo pro langą, šūkteldama:
-Susitiksime tenais!!!
(einu aš į kiauliasodį parašysiu, ten ir eisim, ok?)
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 29, 2012, 08:18:41 pm
Nustojo dainuoti. Taip ir nepabaigė dainos, nes išgirdo kad Kim pradėjo kalbėti su juo. Atsiduso. Pažvelgė į ją. Be garso pasakė ,,Ačiū'' ir atsisuko į Eleną ir netrukus šioji dingo. ,,Moki keliauti oru...?'' - pamanė ir atsiduso. Kaip tingėjo kur nors eiti. Pakėlė savo miegančią katė nuo grindų. Eun Ae su galva parodė kad ši sektu jį, nes dar pasiklys. Tylėdamas išėjo iš bibliotekos. Turbūt Elena pamiršo kad Brigita miega ant stalo. na ką gi... Turbūt grifė nepasiklys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brigita Rudė Lapkričio 03, 2012, 10:37:07 pm
(šeip negalima rašyti apie kitą žmogų, ką jis veikia, šiam pačiam neparašius)

Brigita klausė apie ką šnekėjo vaikai. Kadangi buvo gana pavargusi, nusprendė padėti galvą ant rankų, ir netyčiomis... užsnūdo. Galiausiai pasijuto pažadinta mažo kumštelėjimo į šonelį. Atrodo, kad ją netyčia pabaksnojo maža mergaitė iš švilpynės, kuri kaip tik kėlėsi eiti paskui Velin. Brigita greit pašoko, nusipurtė nematomas dulkes, ir nuskubėjo paskui Kim, dar spėjusi paklausti:
-Sveikutė, koks tavo vardas?- žiūriu, mūsų kompanija prasiplėtė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Lapkričio 22, 2012, 10:52:18 pm
Elena kilstelėjo magijos žinių laikraštį ir suraukė antakius.
-Matyti veidai, - merginos veido linijos šiek tiek atsileido ir ji nusiėmė akinius, kurie atrodė keistokai ant jos mažo veidelio. Ant stiklinio staliuko garavo šilta kava, kurios parūpindavo bibliotekininkė kiekvienam dažnam lankytojui. O Elena ir buvo tas dažnas svečias. Ji bibliotekoje praleisdavo beveik visą laisvą laiką: skaitydavo knygas ar laikraščius, plepėdavo su bibliotekininke, draugais, rašydavo laiškus... netgi kaktusus, ir tuos laistė! Tai tapo jos antraisiais namais... ne... Grifų Gūžtos koledžo kambariukai jos netraukė.
Elena pasisveikino ir jaukiau įsitaisiusi fotelyje, garsiai prabilo:
-"Vos tik aną penktadienį atsidariusi nauja kavinė ,,Bjaurioji ragana Rozmilda" sulaukė daug apkalbų. Žmonės sako, kad baro dekoracijos - griaučiai ir kaulai - yra tikro žmogaus. O savininkas toks paslaptingas ir bjauraus būdo."Panašu, kad atėjo čia su kažkokiu piktu tikslu..." tikina miestelėnai.
Sekmadienį Kavinukėje ,,Pas Madam Lepečkojė" šviesos languose neišsijungė iki pat keturių nakties. Miestelio gyventojai kūrė slaptus planus ir tarėsi, kaip daugiau sužinoti apie baro savininką.
Magijos Ministerija neiškentė ir įsikišo - pateikė kaltinus Vilhelmui Burokui. O kitas įtariamasis - Paulas Petražolė dar ieškomas. Magijos Ministerija garantuoja, kad už tai bus atlyginta..."
Elena įsižiūrėjo į nuotrauką. Vyras nebuvo matytas. Mergina pliaukštelėjo liežuviu ir gurkštelėjo skanios kavos. Užvertė laikraštį ir iškarpė gražų balandį. Jis skrajojo ir skrajojo aplink klasę, vis sukdamas ratus, atrodo, pagal Elenos dainuojamą melodiją. Širdį glostė švelnūs painūs prancūziški žodžiai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 22, 2012, 11:15:15 pm
Įsėlino į biblioteką. Atėjo rinkti informacijos apie vilkolakius ir įvairius nuodus, vis dėlto ruošėsi eiti į medžioklę. Bet... Pilnaties nebuvo, jeigu gerai pamena. Bet kitą savaitę šioji jau bus ir vadinasi galės eiti medžioti vilkų vienas pats, nes gyvatė kitaip jį prarys....
Pradėjo žiūrinėti knygų lentynas, ieškojo, bet nieko įdomaus nerado. Beieškodamas klausėsi bibliotekos garsų, kitų žmonių šnapždėsių. Tik staiga... Išgirdo žodžius ,,griaučiai ir kaulai - yra tikro žmogaus''. To Velinui pakako susidomėti, atsisuko į tą garso šaltinį ir išvydo Eleną. O, mieloji grifė. Niekada nemanė, kad ją sutiks skaitant apie žmogžudystes, vis gi Elena atrodė tokia mielą būtybė... 
Prisėlino prie jos ir atėmė ,,Magijos žinias''. Permetė akimis tą straipsnį ir kiek susiraukė. Tikėjosi žmogžudystės, o dabar gavo kažkokį belenkaip išdidinta įvykį. Žmogaus kaulai dekoracijos, cha, jie juokauja, neišsidegė šviesos... Lyg atostogų negalėtu kas nors pasiimti. Atsiduso, bet į tą naują kavinukę gal ir nueis, nustebtu jeigu valgiaraštyje rastu žmogaus kaulų sriubos, ar akių pudingo, ar žarnų spagečių. Tai būtu tikrai malonus atradimas. Padėjo laikraštį.
Akies krašteliu žvilktelėjo  į  Eleną, šioji jau buvo iškarpiusi balandį iš ką tik jo skaityto laikraščio. Iš tokio jos poelgio suprato, kad merginos tai pat nedomino naujienos. Atsisėdo šalia stalelio prie kurio ir sėdėjo grifė. Pradėjo barbenti pirštais į stalą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Lapkričio 23, 2012, 12:04:32 am
Elena pro akis praleido Veliną, kol susiprato, kad laikraštis ir vėl jos rankose. Didžiulėmis raidėmis buvo išryškintas straipsnio pavadinimas - ,,Magijos Ministerija pripažino žiobarų magiją." Čia jau kur kas įdomiau... pamanė  Elena ir atsivertė straipsnį.
"Magijos Ministerija visais būdais stengėsi pagerinti jaunųjų burtininkų mokymosi galimybes Hogvartse, todėl keletas pasiuntinių nukeliavo į Londono mokyklas, stebėjo, kaip mokosi vaikai. Lentos, projektoriai ir kompiuteriai... "Tai - magija" stebėjosi vienas iš žvalgų. "Naujos mokymosi priemonės laukia Hogvartso."
Nauja įranga bus atvežta jau po kelių savaičių!"
Elena šyptelėjo ir gurkštelėjo kavos.
- Seniai taip reikėjo. - sumurmėjo ir atsisuko į Velin, norėjo šaukt: " Ką čia veiki!?", bet susilaikė. - Labas, - neutraliai tarstelėjo ir dirstelėjo į Lexi. Tuomet atsivertė vadovėlį ir akimis permėtė naujus burtus. Grifė krenkštelėjo ir švelniai mostelėjo lazdele į knygą. Ši staigiai, kaip žaibas nulėkė į sieną.
- Tai - apgaunomųjų kerų rūšis. Mostas lengvas, bet jėga stipri. Mokysitės septintame kurse. - vyptelėjo. Ir vėl išbandė burtus. Trys iš trijų knygos buvo išplyšusiais lapais ir sulenktais kampais, o puodelis su kavos tirščiais - ištaškytas į visas puses.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 23, 2012, 01:18:58 pm
Be garso ištarė ,,labas'' ir šyptelėjo. Stebėjo merginą. Šioji atsivertė vadovėlį ir išbandė burtažodį. Knyga į kurią bakstelėjo su lazdele Elena nuskrido it žaibas į sieną, sukeldama vėją. Vaikinas net nesureagavo, tik kiek susinervino, kad mergina žino kiek daugiau už jį, bet nieko nesakė. Jos kaip ir pašaipos negirdėjo, bent jau apsimetė negirdys, nes stebėjo kaip šioji laido knygas.
Išsitraukė savo užrašų knygelę ir brukštelėjo klausimą.
,,O koks burtas leidžia išburti gyvatę?'' - parašė.
Leis pasijusti merginai protingai, nes rodos ši tik ir telaukia progos pasipuikuoti. Žinoma, jam tai nelabai terūpėjo, nes lengvai galėjo pasikviesti gyvatę, bet mokykloje rodos jų nerasi. O jeigu ir būtu, tai josios nekviestu, todėl kad būtu atskleista dar viena Velino paslaptis. O Elena žinoma viską paplatintu, kaip ir tą faktą, kad vaikinas moka kalbėti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Lapkričio 23, 2012, 01:42:25 pm
Mergina sukando dantis. Ji nenorėjo kalbėtis su Lexi, kai Velinas buvo šalia. Elenai tai buvo vienintelė priežastis pasimokyti. Gal ir jie susiburkuos? Tada jau tikrai įkurs ,,Velino Vauhelt gerbėjų klubą''. Mergina šyptelėjo nuo tos minties ir tvarkingai sudėjo visas knygas į krūvelę, atsivertė nuodų ir vaistų vadovėlį, pastvėrė plunksnakotį ir pergamentą. Reikėjo paruošti vilkolakius atbaidantį eliksyrą. Elena tyliai perskaitė užduotį: 1) Į apvaliadugnę kolbą supilkite paruoštą vilkolakius atbaidantį eliksyrą. Atneškite į nuodų ir vaistų pamoką. 2) Sąsiuvinyje užrašykite visą eliksyro gaminimo eigą ir sudedamąsias dalis. 3) Parašykite, koks kiekvienos sudedamosios dalies poveikis.
Elena iš kuprinės išsitraukė keistai dvokiančių žolelių ir lazdelių. Jas tvarkingai išsidėliojo ant stalo, kad viskas būtų po ranka. Šalia esančioje krosnyje/židinyje užkūrė ugnį ir ant jos užkėlė katilą. Grūstuvėje sumalė žoleles ir vilkolakio kaulo nuotrupas, parašė jų poveikį ir kelias saujeles mišinio įmetė į katilą. Lydytą sidabrą įmetė į katilą ir gerai pamaišė. Palaukė kelias minutes, kol mišinys galiausiai buvo gatavas. Jį supylė į kolbą ir atsargiai įsikišo į kuprinę. Į Velino klausimus nekreipė dėmesio, mat geriausiai perprato varnanagio elgesį.
-Ach, tu nori sužinoti, kaip išburiama gyvatė? - vyptelėjo ir staiga ėmė trauktis. Susitraukė iki gyvatės dydžio, pamažu įgavo žalią su geltonu atspalvį. Sušnypštė...
...Elena ėmė sunkiai gaudyti orą. Ji vėl atgavo žmogaus pavidalą. Ir vėl buvo ta senoji Elena. Tik dabar laukė ''įspūdingo'' Velino pasirodymo. Apsimesdama, kad jai tai visiškai nerūpi, ji atsivertė kitą vadovėlį, kuriame buvo rašoma apie planetų dydžius ir judėjimus. Užduotyje buvo prašoma aprašyti Venerą. Elenos plunksna ''smagiai'' suskrebėjo. Ji greitai pabaigė namų darbus. Visus. Ir baigusi nebežinojo, ką daryti. Hm... Draugauti su Velin? Ne, jis tikrai daugiau bus užsiėmęs bubių krapštymu iš nosies, nei pašnekesiais su kvailute Elena. O ir Lexi sėdi komos būsenoj. Ach, kokia aš naivi. pamanė Elena ir suraukė antakius.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 24, 2012, 12:31:58 pm
Rodos mergina, net neskubėjo atsakyti. Na, tada pasidomės, ką ji dabar daro. Ištempė kaklą ir žvilktelėjo į knygą. Mintyse perskaitė ir vyptelėjo. Vilkolakiai. O gi žadėjo Elenos paklausti dėl jų medžioklės, ar eis šioji medžioti, bet neklausė. Nieko nesakė. Tiesiog tylėjo. Per pilnatį jis pats eis medžioti vilkolakių, nes pažadėjo gyvatei atsilyginti vilku, o jeigu ne... Kitais metais ji prarys jį. Tokia mintis Velinui nebuvo labai maloni. Vis dėlto būvimas šnypštūnų gali turėti šiokių tokių minusėlių, nors... Vaikinas pats kaltas, kad davė tą pažadą milžiniškai gyvatei.
Begalvodamas apie tai, visai pamiršto tą savo klausimą kurį uždavė Elenai ir net nepastebėjo kad šioji jau pagamino eliksyrą atbaidanti vilkolakius. Tie vargšai šuniukai ir taip merginos išsigąstu. Velinas prunkštelėjo nuo tokios, staiga atėjusios minties. Pažvelgė į grifę, kaip tik tuo metu kai šioji jam kažką pasakė. Mergina akimirksniu susitraukė ir pavirto gyvate. Vaikinas kilstelėjo savo abu antakius, dabar žinos, kad Elena yra animagė ir gerai, net negalėjo susilaikyti nešyptelėjęs. Toks kvailas jos poelgis jam atrodė, bet turbūt tik jam, nes keletas mokinių žiūrėjo į ją apstulbę.
Varnanagis brukštelėjo klausimą lapelyje ir mestelėjo link Elenos.
,,Gražu, ką dar moki?'' - parašė.
Mergina turbūt tą lapelį pamatys, nes berods nieko nebeturėjo veikti, o su Velinu ji nebuvo nusiteikusi bendrauti. Vaikinas tai matė, jam tai kėlė juoką, nes Elena jam atrodė bendraujantis žmogus, tiksliau labai plepus, o dabar sėdėti su ja tyloje... Keista. Ir vėl pradėjo nužiūrinėti grifę. Taigi, jis ja buvo susidomėjęs, to neslėpė, turbūt ir pati mergina tai jau spėjo pajusti. Tik deja, nerodė vaikinas jai tokio dėmesio, kaip Izzei ar Eun aei, nes ta pati jį atstumdavo, bet dėl to Elena ir buvo įdomiausia.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Lapkričio 24, 2012, 06:00:00 pm
Elena sužaibavo akimis. Jai tai kas - ji jau septintakursė ir kitais metais skris iš mokyklos! Juo geriau. Ji nebematys brangių žmonių, bet sutiks
 Merę. Ir draugaus su ja, kaip kad draugavo... ir visgi Elena norėjo užmiršti. Viską. Tėtį, mamą, vaikystę... Hogvartso pirmuosius ir trečiuosius
metus su Mere. Penktuosius metus su Brigita. Šeštuosius ir septintuosius - su Velinu ir Lexi, Kim... Visas gyvenimas buvo ne taip suriestas,
 ne iš tų malkų sustatytas, ir dėl ko? Dėl jos pačios. Kodėl visiems žmonėms taip blogai? Negi jie neturi nei svajonių ir nė truputėlio ramios
sąžinės? Negi jiems negėda už jų pačių darbus? Ir po to skundžiasi? Kenkia kitam? Ne, to Elena nesuprato.
Bet užtat ji buvo kitokia. Ji tikrai norėjo draugauti su visais - su pasauliu. Norėjo pažinoti kiekvieną, esant nelaimei paguosti, pakalbėti... Bet
kaip gali pažinoti visą pasaulį, jei nepažįsti savęs? Nori džiaugtis kiekviena akimirka, bet vaidini šikanti katiną, jei liūdi - tai parodai ir kitiems
būna liūdna. Tačiau kokia žiurkė laukia už kampo, norėdama sujaukti kito gyvenimą?  Bet Elena buvo naivi ir nesuprato, kad tas kenkėjas ir
stovėjo prie jos. Pirmiausia su ja susidraugavo, o po to ją žeidė. Psichiškai. Bet mergina buvo tokia naivi, kad nesuprato - rėkti ar muštis,
staugti ar juoktis, verkti ar daužyti galvą į sieną. Ar net sakyti tiesą.
- Kokia ta tiesa? - palingavo galva Elena. Dabar Džiaugsmas virto pykčiu, po to - liūdesiu. Merina net nežinojo, ko nori. Valgyt, miegot?
Meilės, laimės? Turtų? Kaip kiti gali išgyventi Azkabane, jei net mokykloj baisu?
Elena pasijuto skysta. Labai skysta. Galva apsunko, pečiai nusviro. Ji atrodė labiau pavargusi, negu nuliūdinta.
- Klausyk, aš nesuprantu, kas tu - žmogus ar šėtonas? Vedi į gėrį ar į blogį? Nemoki kalbėt, esi keistas ir susirašinėji lapeliais? Šaipaisi iš
kitų? Tai gal ir sutartis kokias sudarinėji?
Paskutinis sakinys nuskambėjo kaip nenuvykęs pokštas. Bet Velinas vis tiek juoksis. Blogąja žodžio prasme. Taip jai ir reikia! Juk ji tokia
netikelė!
Elena dabar norėjo apkabinti bet kokį brangų žmogų. Tėtì, kuris ant šluotos atskris iš kapų? Veliną, kuris žvengia iš jos? Sofą!? Knygą!?
Mergina stvėrė knygą - o taip. Kaip "miela"! Pagaliau ji susirado draugę, kurioje gyvena visiškai kitas pasaulis?
Tik dabar grifė pastebėjo lapuką. Nusuko akis. Neatsakys, oj ne... ji daug ką moka. Tik neketina eilinį kartą apsijuokti. Juk jai tai būdinga!








Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 24, 2012, 07:59:28 pm
Po tėvų mirties Velinas nekentė visko -  garsų, žmonių, gyvūnų ir žinoma Dievo. Todėl vaikinas nebekalbėjo, todėl jis nieko neprisileido artyn. Jis norėjo nusižudyti, tik todėl kad taip visų nekentė, kad patektų į pragarą, bet teta jam taip neleido. Niekada neleisdavo. Ji jį išgelbėjo, bet Velinas niekada nebuvo pernelyg jai dėkingas. Niekada ir nebus, nes dabar brangina savo gyvybę. O varnanagis nenorėjo jos branginti, jis nekentė kad yra gyvas, bet dabar neišdrįstu nusižudyti, nebent jį užmuštu kas. Turbūt todėl dažnai ir rizikuoja savo gyvybę, draugauja su gyvatėmis, žaidžia su peiliais, eina į uždraustąjį mišką ir galiausiai ruošiasi eiti medžioti vilkolakius pats vienas.
Išgirdęs, kad Elena jį pavadino šėtonu, pasijuto it gavęs nuostabų komplimentą. Geresnio komplimento nebuvo girdėjęs gyvenime. Turbūt mergina net nesuprato, kaip tai pradžiugino Veliną. Žinoma, kad nesuprato, kas gi džiaugtus gavęs tokį ,,komplimentą''? Niekas, na išskyrus Veliną. Jis buvo ganėtinai, hm... Žiaurus, sadistiškas, bet tik savo viduje, o to niekas nežinojo. O gal žinojo? Bet to niekam nerodė ir nesakė, tad tai yra tiesiog neįmanoma. Pradėjo niūniuoti dainelę apie Londono tiltą, taip išreiškė savo gilų mąstymą ir bandymą save nuraminti. To Elenai negalėjo parodyti. Netrukus jisai nutilo ir skardžiai nusikvatojo. Bruktelėjo atsakymą į merginos nerimtą klausimą. Žinoma rašė tiesą, bet ta tiesa mažai kas tikėtu, suprastu kaip juoką, nes jo veidas buvo toks pašaipus rašant tai...
,,Šėtonas? Ne... Aš demonas. Puolęs angelas pavirtęs demonu, vedu į blogį, galiu jame paskandinti. Gali su manimi sudaryti sutarti, kokios nori? Nori išpildymas? Žmogžudystė?'' - parašė.
Mestelėjo lapelį grifei ir pašaipiai žibtelėjo akimis. O taip. Tai juokinga. Turbūt žmones jis tikrai varo į depresiją ir jį žmonės varo į deprseiją. Viskas Veliną erzina, bet to neparodo, rodo tik pašaipą, tai jo antras veidas. Nuostabu. Nors ne, tai buvo vaidyba. Po šiomis kaukėmis slėpėsi palūžęs berniukas, praradęs savo šeimą per gaisrą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Cholmondeley Lapkričio 24, 2012, 08:01:46 pm
Mergina slapčia dirstelėjo į Veliną. O gal jis visai gražus? Pirmiausia pamanė, ir susigėdo, ką buvo pikto pasakiusi. Bet tas noras iš visų jėgų tėkšti Velinui į snukį, vis dar liko.
Elena atsistojo ir susvirduliavo - kadangi kojos buvo nutirpusios, perėjo baisus skausmas per visą kūną.  Ji sustojo prie lango. Tykioje naktyje pasigirdo skardus vilkolakio kauksmas. Pilnatį dengė keli pilki debesėliai. "Eisim medžioti vilkolakių... tikrų." prisiminusi šiuos žodžius, ištartus Dante lūpomis, Elena ko netikėtai krūptelėjo. Taip, tai ta naktis. Ji eis į medžioklę.
Mergina jau gurkšnojo ketvirtąjį kavos puodelį. Į Lexi ir Velin ji mažiausiai kreipė dėmesį. Užmiršo tas visaaaas kančias ir kitus gyvenimo nesusipratimus. Ji, pabaigusi kavą, jau norėjo dar ir penktojo puodelio, bet ūmai sustaugė vilkolakis ir atrodė,taip arti, visai čia po langu. Elena negalėjo leisti sau praleisti tokios puikios progos, tad pasiėmė peiliuką, lazdelę, sidabro peilių ir šakučių. Užsirišo apsiaustą ir sportbačius, kad būtų patogiau. Kuprinę paslėpė po foteliu - nors tai ir rizikinga, bet grifė tikrai neturės laiko ją nešti į koledžo kambarį. Ji dirstelėjo į laikroduką. Išmušė devintą. Ooo taip, turbūt medžioklė tuo ir prasidės. Ji skubiai atsisveikino su Velin ir Lexi, pamojavo bibliotekininkei ir išlėkė į šaltą vakaro tamsą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 24, 2012, 09:25:27 pm
Jis norėjo tęsti temą apie šėtoną, bet mergina pasišalino. Nepatenkintas kaukštelėjo dantimis. Jam patiko ta tema, jau buvo pasidarę įdomu, bet visas įdomumas buvo sugadintas. Visas įdomumas. Atsiduso.
Tada suprato, kodėl mergina taip greitai išlėkė. Pasigirdo vilko kauksmas... Ne... Vilkolakio. Vaikino akys žibtelėjo. Turbūt grifė išėjo medžioti vilko. O taip, TAIP. Jis eis jo medžio tai pat. Bus nuostabu. Kraujas, organai, žarnos, dantys, seilės, nuostabu... Išžudys visą bandą vilkų, jeigu tik pats nemirs. Bus puota, puota gyvatėms. Jo mieloms draugėms.
Taip begalvodams išėjo iš bibliotekos, su niekuo neatsisveikino, nes nebuvo su kuo. Lexi jam nedraugė, bibliotekininkė irgi, išvis, pagal viską jis yra nebylys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alice Sweety Sausio 31, 2013, 10:02:38 pm
Alice pasižiūrėjo į ateities būrimo namų darbus šiek tiek nustebo, bet namų darbai yra namų darbai. Ji dar karta perskaitė užduotį ir pasiėmė puodelį jame išvirė žolelių arbatos. Truputį palaukus ir pagalvojus skystį išpylė į kriauklę. Pradėjo stebėti žoleles. jos buvo panašios į daugybę dalykų. Pirmiausiai ji pamatė katiną pažiūrėjo į vadovėlį atrodo jis reiškė šilumą ir mielumą, vėliau pamatė moters figūrą atrodo ji reiškė kažką apie kruopštumą tvarkingumą. Mergaitė sukikeno jai darėsi nuobodu. Ji vėl pabandė susikaupt, viską ką pastebėjo užsirašinėjo. Kad ir antį, arba medį, arba kiškį, viskas ją linksmino. Kuo ilgiau ji žiūrėjo į puodelį, tuo daugiau visko pastebėjo. Jai tai patiko labai labai. jai pasirodė, kad puodelį mato kraupą, bet tada nusiramino, tai tik jos beribė vaizduotė. Ji šiek tiek pavargo pažiūrėjo ritinėlį, jis buvo beveik pilnas ji perskaitė jį iš naujo ir nusprendė pataisyti. Alice apsižiūrėjo, ji ne viena dirbo su ateities būrimo. Kiti vargo nosį sukišę į puodelius, bandė įžiūrėti ką nors, bet tai sunku be vaizduotės. Tik keli vyresnėliai ėmėsi rutulio. Jie vis pažiūrėdavo į rutulį ir vis užsirašydavo ką nors. Mergaitė vėl pasižiurėjo į puodelį ir pamatė dar pavidalų. Matė ir miškinių gyvūnų. Alice mintimis nuklydo į uždraustąjį mišką. bandė pamatyti vienaragį ar kitus gyvunėlius, bėgiojo paskui juos. Staiga ji prisimenė ką daro ir užsirašė paskutinius sakinius į savo ritinėlį. Vėl perskaitė visa savo rašinėlį ir užduotį. pagaliau susirinko savo daiktus ir nuėjo į bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Maria Huler Vasario 09, 2013, 11:41:51 am
Maria radusi laiko nusprendė nueiti į biblioteką . Kai atidarė dideles bibliotekos duris , pamatė didžiulį kambary . Jame buvo labai daug knygų . Ir maria nusprendė pasiimti knygą ,, Apsiginimas nuo juodosios magijos . Papildinys ,, . Ir nuėjo prie skyriaus ,, Pamokos ,, . Ten turėčiau rasti ją . Paieškojusi kelias minutes pagaliau ją rado . ,,Tai turbūt man padės geriau mokytis ,, . Pagalvojo Maria ir nusišypsojo . Vartydama knyga artėjo prie stalelio kur sėdėjo moteris . Ji nieko nelaukusi padėjo knygą ant stalo ,,Laba diena norėčiau pasiimti šitą,, ir nusišypsojo . Moteris pakėlė galvą ,,Labas , gerai koks vardas ir koledžas ?,, pasakė moteris. Maria maloniai atsakė,,Maria Huler , Varno nagas ,, pasakė išdidžiai .Ji kažką užsirašė ir  atidavė jai knygą . Maria ją pasiemus paraukė prie mergaičių kambario .
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sedrikas Bone Balandžio 02, 2013, 07:22:39 am
Nusprendęs ,kad galbūt pats metas apsilankyti bibliotekoje, Sedrikas įėjęs į holą iš lauko iškart patraukė link bibliotekos.
-Laba diena , - pasisveikino įėjęs su bibliotekininke, kuriai rodės neegzistuoja niekas tik knyga priešaky.
Sedrikas nužvelgė biblioteką ir nuėjęs prie grožinės literatūros ėmė vartyti kelias knygas.  Pirmoji buvo H.Linkolnas ,,Žemės herojai". Ties pasakius ši knyga nelabai sudomino Sedriką, tad jis greitai padėjęs knygą į vietą ėmė ieškoti kitos. Antroji knyga, patraukusi Sedriko dėmesį buvo Hario Poterio biografija. Pervertęs kelis puslapius jis nuėjo prie bibliotekininkės stalo, kuri vis dar skaitė knygą.
-Norėčiau pasiimti knygą, esu Sedrikas Bone, Iš varno nago.
-Gerai , - užrašė knygą į kortelę bibliotekininkė.
-Viso gero , - išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Severia Fry Gegužės 05, 2013, 11:15:30 pm
Tuščia biblioteka atrodė išties niūriai. Visos tos knygos, kurios dulkėjo niekieno neskaitomos, kėlė Severiai liūdnas mintis. Labiausiai liūdino tai, kad net labiausiai stengdamasi ji nebūtų perskaičiusi nė šimtadalio bibliotekos archyvuose saugomų knygų. Tai reiškė, kad visos magiškojo pasaulio sukauptos žinios, ilgus amžius rašomos juodu ant balto ir saugomos būtent čia, Hogvartse, niekada neatsiskleis visu grožiu. Bent jau Severiai.

Lubas siekiančios lentynos, pilnai prikrautos įvairaus storumo, senumo ir įdomumo raštų, driekėsi ilgomis eilėmis nuo salės vidurio. Kiekvienos eilės gale į lentyną rėmėsi kopėčios, naudojamos pasiekti aukščiau sudėtoms knygoms. Šimtai, tūkstančiai, milijonai kūrinių, parašytų tiek burtininkų, tiek žiobarų, laukė, kada bus išlaisvinti iš stingulio. Jie nesiskundė kęsdami tamsą, nuobodulį ir sunkesnių kaimynų spaudimą, priešingai nei kai kurie pretenzingesni kūriniai Uždraustajame skyriuje.

Iš tikrųjų Severia bibliotekon atėjo ne išsirinkti knygos, o ramiai paskaityti savo mėgstamiausiame kampelyje salės kampe. Dabar greitu žingsniu eidama tarp lentynų ji nė nesidarė į šonus, ką paprastai darydavo kone instinktyviai. Vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų buvo knygų peržiūrėjimas bibliotekos lentynose, kad patikusias vėliau galėtų įtraukti į sąrašą. Sąrašas - tai užrašų knygutėje tvarkingai surašyti šimtai knygų, kurias Severia planavo perskaityti, kai tik ras tam laiko. Kažkodėl perskaitytųjų skaičius buvo neproporcionaliai mažas palyginus su nuolat į sąrašą įtraukiamomis naujomis. Kadangi šiuo metu užrašų knygutė gulėjo ant rašomojo stalo mergaičių miegamajame, mergina stengėsi nepasiduoti pagundai bent akies krašteliu nužvelgti lentynoje gulinčias knygas. Nebūtų sau atleidusi, jei sudominusi knyga pasimirštų dar prieš užrašant jos autorių ir pavadinimą į sąrašą. Vis dėlto pagunda buvo per stipri (o gal knygos nugarėlė per daug traukė dėmesį), bet Severia staiga sustojo poezijos skyriuje, prie kraštinės lentynos, pažymėtos didele juoda "N" raide. "Neruda, Pablo" - perskaitė pasilenkdama arčiau ir atsargiai ištraukė plonutę, kone sąsiuvinį primenančią, knygelę. Ant juodo viršelio raudonu šriftu buvo užrašytas pavadinimas - "Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina". Atsivertusi pirmą pasitaikiusį puslapį mergina ėmė skaityti. Dažniausiai taip ir nuspręsdavo, ar verta skaityti toliau, ar geriau negaišti laiko. Šįkart perskaityta eilutė ją sužavėjo ir įvertinusi knygelės storį (ji nesiekė ne šimto puslapių), nusprendė iš karto ją pasiimti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elanora Herbera Mildness Gegužės 25, 2013, 07:04:05 pm
Elanora uždususi įlėkė į biblioteką. Sustojusi prie įėjimo, ji stengėsi atgauti kvapą. Pagaliau ji atsitiesė ir nuskubėjo prie lentynų. Ji naršė jas akimis, bet to, ko jai reikėjo, nepastebėjo. Tačiau staiga, žvilgsniui slystant knygų viršeliais, ji pamatė kažkokią nepaprastai senai atrodančią knygą. Nora priėjo prie lentynos ir ištraukė tą knygą. Ji buvo sutrinta ir nulinkusiais kampais, bet pavadinimo raidės spindėjo tiesiog neįtikėtinai ryškiai. Pavadinimas buvo užrašytas kažkokiais simboliais. Tai tikriausiai runos, pamanė Nora. Šiek tiek pagalvojusi, ji nusprendė pasiimti tą knygelę. Tuomet nuėjo ir susiieškojo runų žodyną. Šis buvo mėlynas, su įmantriai išraitytomis aukso gijomis. Nora šiek tiek nustebo, kad kažkas taip puošė runų žodyną. Staiga ji prisiminė, ko čia atsibeldė. Pasiėmusi knygas į vieną ranką, kita braukė knygų pavadinimus ir juos murmėjo. Pačioje knygų eilės pabaigoje, ji rado "Hogvartso istoriją" ir patenkinta savimi priėjo prie bibliotekininkės.
- Norėčiau pasiimto šias knygas, - pasakė Nora.
- Vardas, pavardė, koledžas?
- Elanora Mildness, Varno Nagas.
- Prašau.
Elanora susidėjo knygas į kuprinę ir šypsodamasi išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 13, 2014, 08:28:55 pm
Fasas įėjo į biblioteką. Keista, bet ji buvo visiškai tuščia, tik savo kabinete sėdėjo bibliotekininkė. Pasisveikinęs su ja, Fasas nuėjo ieškoti ko nors įdomaus paskaityti. ,,Kaži, ar yra pavyzdžiui, grožinės literatūros skyrius?"- pamanė jis. Bet bibliotekininkei tokio klausimo užduoti nedrįso. Tyliai praėjo kelias bibliotekos lentynas, kol jo žvilgsnis užkliuvo už storos, nenaujos knygos ,,Magiški gyvūnai". Pavartė. Ji buvo visai įdmi, tad pasiėmė. Tada pabandė dar paieškoti. ,,Bardas Bidlis. Biografija. Poringės.", ,,Kaip atpažinti užkeikimus", ,,Kaip po mirties virsti vaiduokliu", ,,Namų magija"... įvairiausios knygos, kurias Fasas pervertė, bet nesusidomėjo. Pagaliau rado, kas išties buvo verta paskaityti: ,,Hogvartso istorija". Ir patenktintas nuėjo prie bibliotekininkės. Šiai užrašius knygas, Fasas išėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 14, 2014, 10:40:40 pm
Tekinas Fasas atlėkė į biblioteką. Prabėgo visus skyrius, tikėdamasis rasti naujausios spaudos lentynas. Deja, bibliotekoje to nerado. Nusivylęs pirmakursis sustojo ties biografijų lentyna. Apie jokią Dorotą Grand ten nerado. Pyktelėjęs prisėdo ant fotelio, esančio bibliotekos kampe. Dorota Grand yra buvusi magijos ministrė, buvusi Hogvartso mokinė, o vėliau - Klastūnyno vadovė. Reiktų tik išsiaiškinti, ką ji dėstė. Nusikeikęs berniukas išėjo į koridorių.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 12, 2014, 10:31:00 pm
Liusė tylomis įžengė į biblioteką. Daugybė lentynų, kuriose daugybė knygų. Varnė jau ne pirmą sykį čia užsuka. Tik šį kartą ji atėjo su tikslu.
Peržvelgusi vos ne pusę visų lentynų galiausiai jau buvo suradusi kelias knygas, kurios buvo jai reikalingos. Mergaitė nešėsi keletą knygų apie magiškuosius gyvūnus, magijos rūšis. Viena iš jų buvo apie animagiją. Viena apie užkeikimus ir prakeiksmus. Liusė surado tuščią bei jaukų kampelį, pasidėjo knygas ir pradėjo vieną jų skaityti. Gal kovoti ji gerai ir nemoka, bet skaityti tikrai gali.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nikki Abbey Rugpjūčio 13, 2014, 01:22:46 pm
Nikki įėjo į biblioteką ir apsidairė. Staiga pamatė Liusę kuri sėdėjo prie stalelio ir skaitė knygą. Aplink ją buvo sudėta gal penkios knygos. Tikriausiai bando kažką sužinoti apie prakeiksmą. Varnė nuėjo prie Liusės ir tarė:
-Sveika. Gal tau padėti? Būtų greičiau!

(Ilgink postą, ne mažiau 5 eilučių!)
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 13, 2014, 05:23:57 pm
Netikėtai prie Liusės priėjo Nikki, kurios miegai dar ne visai buvo išsisklaidę. Varnė skaitydama kiek užsimiršo ir šiek tiek krūptelėjo ją išgirdusi.
-Labas, kaip pamiegojai?- tarė pakėlusi nosį nuo knygos.- Aš jau kaip ir baigiu peržiūrėti tas knygas, tik šita teliko.
Mergaitė greitai apsidairė. Perverstos knygos buvo kiek netvarkingai sudėtos ant žemės. Varnanagė pažvelgė į Nikki.
-Gali man padėt nunešt šias knygas atgal į lentynas,- pasiūlė Liusė rodydama į knygas ant žemės ir pakildama nuo krėslo, kuriame jau nežinia kiek laiko prasėdėjo skaitydama.
Mergaitė nelaukdama Nikki atsakymo susirinko knygas ir nužingsniavo prie lentynų. Varnė žinojo, jog kiek nedraugiškai pasielgė, bet taip pat gerai žinojo, jog pati gali viską susitvarkyti. Jos kojos buvo apsunkusios nuo laiko, praleisto jai skaitant fotelyje, bet varnanagė to nepaisė.
Sudėjusi knygas atgal į lentynas, Liusė tyliai išėjo iš bibliotekos ir patraukė vienu iš koridorių. Šiandien ji daug sužinojo, bet nebuvo tikra, kad tai pagelbės.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 23, 2014, 04:53:14 pm
Atėjusi į biblioteką Keitė įsitaisė žaliame krėsle kuo toliau nuo tos vietos, kur kadaise su Fasu ir Grace diskutuodavo apie Draugų namelį.
Kodėl?
Atsakymas paprastas: ta vieta jai siejosi su tais laikais, kai jie tiesiog sunerimę pliurpdavo apie prakeiksmą. Jokių kelionių įligoninę, jokių pranašysčių, jokių animagysčių, jokių pykčių, jokios Džeinės.
Jei ji nueitų ten, atsirastų kitokių prisiminimų. Dar prastesnių. Daug prastesnių.
Taigi, ji įsitaisė čia.
Sudribusi krėsle ji kilstelėjo lazdelę.
-Accio... Sally Green. Pusiau Blogas.
Po keliolikos minučių knyga nukrito jai ant kelių. Keitė atsivertė vietą, kurią jau skaitė tiek kartų, jog jau mokėjo mintinai.
-Nesukti galvos yra ta gudrybė,-kuždėjo.-Vienintelė gudrybė. Bet taktikos reikia labai daug. Labai daug. Visada ko nors lauk. Visada. Ir tai nesunku. Nes nėra daugiau ką veikti. O ko laukti? Ko nors. Bet ko. B et ko. Klaidos. Šanso. Neapdairumo. Pačios menkų menkiausios Baltosios raganos iš pragaro klaidos. Nes klaidas ji daro. O taip. O jei iš tos klaidos nieko nebus, lauk kitos ir dar kitos, ir dar kitos. Kol tau pavyks. Kol būsi laisvas.
Toliau Keitė nebemokėjo. Taigi tiesiog tyliai skaitė toliau.
Netrukus ji pajuto, kaip kažkas pasitrynė jai į ranką. Nuleidusi knygą išvydo Naktį, Džeinės panterą.
-Labas,-pasisveikino ir pakasė šiai paausius.
Tyla.
-Na regis, tie Hogvartso įkūrėjai suprato, kad gyvūnai svarbūs ne tik tada, kai iš tiesų jie-animagai,-sumurmėjo po kiek laiko.-O ir tu gudruolė. Palikti savo kopiją vietoj savęs... gudru, labai gudru. Tai kas dar naujo?
Keitė dar kartą pakasė Nakčiai paausius. Užsimerkė.
-Taip, jis neatstos,-patvirtino.-Tu teisi.
Jis norės tavęs,-išgirdo Keitė. Mergina tylėdama linktelėjo.
Užpuolikui nepakaks Džeinės ugnies. Jam reikės Grifės galios.
O Fasas... jis animagas. Tačiau šioje situacijoje animagas būtų ne "net", o "tik". Fasas tik animagas. Tik kliūtis tarp to kvaišos ir Džeinės bei (tikriausiai) Keitės. Tik kliūtis, kurią reikia pašalinti.
Užpuolikui reiks jo mirties.
Akimirką Keitė dvejojo. Buvo beveik tikra, kad Fasas jos nekenčia.
Tačiau ji Grifė. Nesavanaudė. Nuolankioji, jei pagal divergentę.
Ji negali jo palikti.
Negali leisti jam likti tokioje padėtyje.
Galop, prakeikusi savo Grifo kraują, ji paprašė:
-Naktie, būk gera, atnešk man kokī nors Faso daiktą. Tokį, kad nepasigestų.

Po kokio pusvalandžio Naktis sugrįžo su Faso apsiausto skiaute. Keitė labai abajojo, jog Fasas nepastebės iškąstos skylės savo apsiauste, bet patylėjo. Paėmusi skiautę nusiėmė pirštinę ir išsitraukusi kišeninį peiliuką brūkštelėjo sau per delną. Keli kraujo lašai nuriedėjo ant audinio.
-Mano kraujas už jo,-sukuždėjo Keitė. Netrukus mergina pajuto galių antplūdį. Įkvėpė. Baigta.
Ji pasisuko į Naktį.
Žinai, ką turi padaryti,-nugirdo. Varnė linktelėjo.
-Obliviate,-sukuždėjo Keitė ir pridėjo pirštus Nakčiai prie kaktos.
Taip. Ji nieko nebeprisimena.
Netrukus pantera išlėkė pro duris.
Atsidususi Keitė susikišo peiliuką ir Faso apsiausto skiautę į kišenę, užsimovė pirštinę ant dešinės rankos ir vėl sugrįžo prie knygos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 24, 2014, 09:01:30 pm
Fasas įžengė į biblioteką. Turėjo tam kelias paprasčiausias priežastis: ištesėti pažadą Ahadui nusivesti jį į čia. Pasiimti knygų vasarai.
- Štai čia biblioteka. Knygų šventovė,- pristatė Fasas salę Ahadui.
- Supratau... įdomu čia..- nustebęs žvalgėsi ligeris. Fasas šyptelėjo. Pasiėmė kelias knygas iš senų lentynų, Fasas priregistravo jas pas bibliotekininkę ir susikrovė į kuprinę. - Galėsi mane išmokyti skaityti?- staiga paklausė plėšrūnas. Fasas nusijuokė.
- Žinok, bus gana sudėtinga. Bet turbūt taip. - ir staiga Fasas pajuto norą panaudoti vieną senokai nenaudotą burtažodį. Vaikinas ištiesė burtų lazdelę į sieną ir tarė:- Memoriam murum.
Ir sienoje atsirado nespalvoti reljefai, vaizduojantys salės istoriją. Fasas drąsiai nužengė prie to, kuris vaizdavo paskutinius įvykius. Ir nustebęs išvydo Keitę. Ir šį tą suprato. ,,Ji legilimantė. Ji kažką kerėjo su savo galiomis. Jos galios yra tik juodosios. Ji pabaisa." - iškart padarė išvadas Fasas, stebėdamas visą judančio reljefo sceną. Ir vis dėl to kažkas neleido tuo patikėti. Fasas panaikino kerus, išėjo iš bibliotekos su knygomis ir lagaminais. Tiesiai į Hogvartso Ekspresą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 13, 2014, 07:57:50 pm
Atėjusi giliai įkvėpė. Ir poto nusičiaudėjo. Nusičiaudėjo ir dar kartą. Ore baisiai daug dulkių.
-Dulkės...-ji nejaukiai atsiduso ir patraukė tarp lentynų. Smalsiai pažvelgusi į Uždraustąjį skyrių, ji pasuko prie storų knygų, mat ji vis dar nesuprato kas tas kvidičas, ir ji tikrai norėjo sužinoti kas tai. Ji net nežinojo kaip tie kamuoliai vadinas. Ir net nenutuokė kiek jų yra. Tik žinojo apie šluotas. Dar kartą nusičiaudėjusi, ji pradėjo ieškoti knygų apie kvidičą, vis dar čiaudėdama.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 15, 2014, 09:12:44 pm
Fasas kaip visada, tyliu, bet tvirtu žingsniu įžengė į Hogvartso biblioteką. Priėjęs prie bibliotekininkės, grąžino senokai pasiimtą ,,Hogvartso istoriją", o tada nuėjo ir įlindo tarp lentynų. Juodasis prieš pat pakratydamas kojas jam perdavė itin svarbų prisiminimą... požemis... Fasas prisimerkė, mintyse atkurdamas ryškesnius kriptos kontūrus. Vaikinas nupėdino prie lentynos, kurioje jo žvilgsnį patraukė neaptriušusi, bet apdulkėjusi ir pageltonavusi knyga. Vaikinas pervartė ją ir nusprendė pasiimti. Ant viršelio puikavosi keista arka su paklypusiais laipteliais. Šalia arkos iš abiejų pusių buydėjo giltinės su dalgiais. Fasas ramiai apžiūrėjo knygą, o tada pasiėmė ir įsidėjo į kuprinę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugsėjo 16, 2014, 09:55:55 pm
Vaikinui šį vakarą biblioteka tikrai nebuvo poilsio kampelis, kur jaunuolis galėtų atsipalaiduoti skaitydamas kokią nors knygą apie įdomius Gilgamešo politinius sprendimus ar apie intriguojančią Dumbldoro gyvenimo istoriją. Šį vakarą švilpiui teko praleisti prie neįdomios, tačiau visai naudingos knygos apie magiškus augalus ir jų savybes.
Pasiknisęs lentynose švilpis šiaip ne taip surado reikiamą knygą ir apsidžiaugęs, kad nereikės trukdyti į jį piktai šnairuojančios bibliotekininkės, jaunasis burtininkas atsisėdo ant senos, nusėdėtos kėdės, prie daug ašarų mačiusio staliuko, pasidėjo plunksna bei pergamento ritinėlį kurį matyt išleis savo juodraščiui tiesiai prieš akis, paėmė knygą į rankas ir ėmė gilintis į Kaistžolių aprašymą bei paveikslėlį.
Jaunasis magas spėjo prirašyti dvejas pėdas teksto apie kaistžolę, deja jo krupštų darbą pertraukė pasipūtusi, bei pikta bibliotekos vedėja. Ji norėjo pranešti, kad skaitykla užsidaro ir moksleiviui reikia kuo greičiau nešdintis, mat kaip ji sakė: „Net bibliotekos žiurkėms reikia miego“. Net kai švilpis suskubo susidėti daiktų piktoji moteriškė nenuleido nuo jo savo maitvangiškų akių ir įkyriai stebėjo kaip beveik išpildamas juodą it degutas rašalą vaikinas ima dar nespėjusią nudžiūti pergamento skiautę ir kiša į savo mažają kuprinėlę. Vaikinas pasijuto veik išgrūstas per jėgą iš bibliotekos į kurią taip nenoriai atsigrūdo ir nusprendęs pritaikyti savo žinias apie Kaistžoles nusprendė išeiti į mokyklos kiemą, galbūt uždraustajį mišką, pabandyti surasti bent vieną Kaistžolę bei pasigrožėti pilnatimi.

((Parašysiu tau rašinį į PM Georgijau, o žinutę apie tai kaip ieškau žolės kieme jei rasiu laiko paskrebensiu rytoj))
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liuse Paik Rugsėjo 19, 2014, 06:46:59 pm
Liusė įžengė į biblioteką. Čia kaip visada sėdėjo bibliotekininkė ir kažką sau skaitinėjo, šiandieną ji nelabai žiūrėjo kas įeina ar kas išeina iš bibliotekos. Mergina patraukė gylyn tarp apdulkėjusių knygų lengynų. Lentynose, stovinčiose arčiau durų ji nieko nerado, buvo tik kažkokios paprastos knygos apie Hogvartsą ar burtininkus. Bet greitai ji priėjo skyrių, kur buvo daugiau jai dabar reikalingų knygų apie herbologiją ar augalus. Liusė ištraukė vieną iš storiausių knygų ir perskaitė pavadinimą. "Magiškųjų vaistinių augalų enciklopedija"- skelbė  antraštė. Mergina pasiėmė ją ir patraukė toliau. Po kiek laiko rado ir knygas apie deginančiuosius ir pavojinguosius augalus. Ji tikėjosi šiose knygose rasti daugiau apie tą bumblotį, apie kurį ji turėjo parašyti rašinėlį. Liusė patraukė prie kėdės, ketindama pradėti ieškoti informacijos. Bet jos žvilgsnis užkliuvo už dar vienos knygos ir ji ją taip pat pasiėmė. Ši buvo apie keistuosius augalus, bet mergina nelabai tikėjosi joje rasti bumbločių. Nors gal, juk jis neatrodė labai paprastai. Liusė numetė knygas ant nedidelio stačiakampio stalelio ir jos garsiai subildėjo. Mergina atsisėdo ant nušiurusios kėdės ir išsitraukė pargamentą, plunksną bei rašalą. Atsivertė vieną iš knygų, enciklopediją ir pradėjo ieškoti.
Po kiek laiko, užsirašiusi kelis faktus mergina ėmėsi vartyti kitą, apie pavojinguosius augalus. "Reiktų tokią turėt po ranka, kai vaikščiosiu po miškus,"- pagalvojo. Radusi truputėlį informacijos ir joje, Liusė atsivertė knygą apie deginančiuosius augalus. Ši buvo nelabai didelė, bet nors joje ir buvo aprašytas bumbločius, ji nieko naujo nerado.
Palikusi tą knygą, mergina atsivertė paskutinę jai likusią, pusstorę knygą rausvu viršeliu apie keistus augalus. Kiek pavartinėjo, paskaitinėjo ją, rado detaliai aprašytą augalėlį ir baigė rinkti informaciją. Buvo prirašiusi gal lapą pergamento (įskaitant ir bumbločiaus piešinėlius). Liusė susirinko knygas ir sudėjo jas į vietas. Praėjusi pro jau savo knygutę baiginėjančią bibliotekininkę mergina išėjo pro duris.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Spalio 15, 2014, 07:17:25 pm
BAM!- knygos į stalelį trinktelėjo taip stipriai, kad Keitė išsigando, jog jis luš. Laimė, šis nelūžo.
Mergina atsisėdo į melsvą krėslą, sukryžiavo kojas ir atsivertė pirmąją knygą.
Keitė atėjo į biblioteką iškart išėjusi iš Didžiosios salės. Kai kurie porelėmis ieškojo kokių romantiškų vietų, kai kurie nukūrė miegoti ar dar truputėlį pasimokyti prieš miegą- bet ne bibliotekoje. Knygų šventovėje šiuo metu nieko nebuvo, įskaitant ir bibliotekininkę. Ko gera, išlėkė į puotą. Ir gerai. Jai neprošal būtų kiek pasilinksminti. O Keitei jos nebuvimas nekliudė. Na, kai ieškai informacijos tokia tema, o tuo labiau, kad esi vienintelis žmogus bibliotekoje, neišeisi neatkreipęs nereikalingo dėmesio.
Pirmojoje knygoje nebuvo nieko naudingo. Antrojoje buvo, bet kiek per žiaurus burto variantas. Jai nereikia tiek daug. Jai reikia daug paprasčiau, lengviau ir tik kuriam laikui.
Pervertusi trečią knygą (irgi nenaudingą) Keitė atsiduso. Velniai griebtų.
-Žinai, dabar tikrai praverstų tavo pagalba,-sumurmėjo mergina, patapšnojusi per fotelį.-Nors gal tu nepritartum. Tau ji atrodydavo lengviau prognozuojama. Bet tada bent jau žinočiau kažkieno nuomonę. Dabar aš viena. Ir neturiu nieko.
Keitė atsitiktinai nuleido ranką sau ant kišenė ir kažką pajuto. Mergina suraukė antakius ir įkišusi ranką kišenėn ištraukė paslaptingąjį daiktelį.
Medalionas.
Tas pats mėlynas medalionas su įrėžtu ereliu. Tas, kuriame ji rado raštelį nuo "Godriko Grifo".
Mergina nejučiomis nusišypsojo. Ji klydo. Gal jo ir nėra čia, bet ji nėra viena.
Mergina atsiduso, gražino knygas atgal į lentyną ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 21, 2014, 08:54:38 pm
Luelė šaip ne taip susirado Hogvartso biblioteką, išsiklausinėjusi ir sunervinusi bent pusę Hogvartso mokinių. Saujoje ji laikė suspaudusi pergamento skiautelę su užduotimi. Ten buvo parašyta, kad jai teksią susikauti su povandenine hidra. Deja, Luelė neturėjo supratimo, kas toji hidra, todėl ir klaidžiojo po visą pilį ieškodama bibliotekos.
Pagaliau, sunervinusi ir iš kantrybės išvedusi visus bibliotekoje esančius žmones, ji rado skyrių su knygomis apie stebuklinguosius gyvūnus. Braukdama pirštais per knygų nugarėles ir murmėdama jų pavadinimus ji pagaliau surado knygą, kuri teikė vilčių - ,,Povandeninės magijos pasaulio pabaisos". Atsivertusi pirmąjį puslapį atsiduso. Ji buvo pamiršusi, kad Anglijoje jai teks skaityti angliškai, vadinasi vargti dvigubai daugiau nei Prancūzijoje. Luelė dar kartą atsiduso, atsisėdo prie stalo, mostelėjusi lazdele uždegė lempą. Susirado turinį ir atidižiai jį išnagrinėjo. Užtruko gal pusvalandį, nes knyga buvo baisiai stora ir didelė. Po galais, juk ten sutalpintos ir išsamiai aprašytos visos povandeninių pabaisų rūšys, egzistuojančios šiame pasaulyje.
Galiausiai suradusi skyrių apie hidras, Luelė atsivertė reikiamą puslapį ir trumpam atsitraukė nuo knygos. Atsilošė, pastatė kėdę ant dviejų kojų ir ėmė suptis laikydamasi stalo krašto, kad nenuvirstų. Staiga kažkas riktelėjo ir Luelė išsigandusi paleido stalo kraštą. kėdė, žinoma, nuvirto, o su ja ir Luelė. Prancūziškai keiktelėjusi Luelė nukėlė kojas nuo kėdės, pasivertė ant šono ir pasirėmusi rankomis atsistojo. Vis dar keiksnodama ji nusipurtė nuo sijono dulkes ir pakėlusi kėdę vėl atsisėdo prie stalo. Ji galėjo prisiekti, kad tą akimirką, kai nuvirto, atrodė neapsakomai kvailai ir toli gražu ne etiketiškai.
Šiek tiek apsiraminusi ji sukikeno ir palinko prie knygos.
Hidros – devyngalvės jūrų pabaisos. Jos paprastai mėgsta sūrius šaltus vandenis, ir gyvena giliai ant dugno, tik retkarčiais iškyla į paviršių. Hidros yra beveik nemirtingos, kiekviena nukirsta, išsprogdinta, ar kaip nors kitaip suniokota viena iš devynių hidros galvų atauga. Vienintelis nugalėjęs hidrą žmogus yra pusdievis Heraklis. Ištaruka iš sneovės Graikijos tekstų:
Gavęs karaliaus Euristėjo paliepimą, Heraklis sėdo į karo vežimą ir išvažiavo kartu su giminaičiu Jolaju. Jie surado hidros urvą, ugnies strėlėmis privertė išlįsti laukan ir Heraklis puolė hidrą, mosuodamas kuoka. Kad ir kiek besistengė, bet jam nepavyko įveikti pabaisos, nes vos tik numušdavo vieną galvą, tuoj jos vietoje atsirasdavo dvi naujos. Hidrai padėti atropojo milžiniškas vėžlys Karkinas ir įsikibo Herakliui į koją. Sutrypęs vėžlį Heraklis paprašė sūnėno Jolajo pagalbos. Jolajas vėžlį pribaigė. Jolajas padegė mišką, Heraklis degančiais medžių rąstais pridegino hidros kaklus ir galvos nebegalėjo ataugti. Liko tik nemirtingoji galva. Heraklis ją numušė, užkasė ir ant tos vietos užritino uolą. Hidrą sukapojo ir jos tulžyje (kai kur nurodoma, kad kraujyje) suvilgė savo strėles.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Spalio 21, 2014, 08:59:23 pm
Sorenas von Sjuardas nedrąsiai žingsniavo keistu koridoriumi, kurio sienos buvo nukabinėtos paveikslais. Paveiksluose nutapyti anglai su neslepiamu priešiškumu kitataučiui žvelgė į durmštrangiškį. Be abejo, buvo ir tokių, kurie į jį žvelgė smalsiai, bet net per paveikslą ir dažus puikiai galėjai įžvelgti beprotystės požymius: neįprastai šviesios akys, mažyčiai vyzdžiai, drebančios ausys ir panašiai. Sorenui vos ne vos, padedamam kelių kikenančių trečiakursėlių, pagaliau pavyko surasti biblioteką. Į ją jis įėjo nedrąsiai, visų pirma įkišdamas lazdelę. Toks įprotis buvo išlikęs po mokymosi Durmštrange: jeigu pirmiausia kištum galvą, ji galėtų nuriedėti ant grindų ir atsidurti Kraujo Damos kolekcijoje. O į lazdeles visi žvelgė pagarbiai.
Taigi, radęs biblioteką, Durmštrango penktakursis įėjo į ją ir praėjęs į jos priekį, stabtelėjo apsidairyti. Hogvartso biblioteka buvo įspūdinga ir didžiulė. Durmštrangiškis matė kelias kikenančias ir rodančias į jį hogvartsietes pirmakurses, bet tereikėjo į kišenės ištraukti ilgą, gumbuotą ir galingą savo skroblo lazdelę. Kokia buvo jos šerdis, Sorenas niekada ir niekam neminėdavo, nenorėdamas girtis. Apskritai nesgirdavo beveiok niekada - saugumo dėlei. Pirmakursės išsilakstė, o vaikinas apžvelgė knygų šventovę. Ji buvo erdvi ir pilna visokiausių knygų. Nuo viršelių raibo akys. Sorenas priėjo prie keleto lentynų ir ėmė traukti paeiliui visas knygas. Nežinojo, nė nuo ko pradėti. Staiga virš galvos kažkas sušlamėjo, o prieš vaikino kojų nukrito vokas. Jį išlankstęs, durmštrangietis perskaitė.
Citata
Ponaiti Sorenai,
Auksinė spalva jus nuneš į beribius laukus kuriuose išauga maistas, kitaip vadinamas auksas. Turėsite susikauti su oro plėšrūnu - marguoju auksasparniu.
- Na, Spaikai, kelkis. Metas padirbėti,- rusiškai sušnabždėjo Sorenas ir bakštelėjo į kišenę. Iš jos išropojo apsnūdęs voras.- Margasis auksasparnis.
,,Čia kuris: tasai pasiutęs feniksas, plumis ex auro? Ar geltonas drakonas Aurum squamis?"
- Išmok juos atskirti, susimauni ne pirmą kartą, Spaikai.- pasakė Sorenas, ieškodamas knygų apie gyvūnus, lentynos.- Ir gal pabandyk paskaityti Aristotelį? Tau neprošal pagauti logikos. Kas duotų kautis su feniksu?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Spalio 21, 2014, 10:55:48 pm
Keitė įlėkė į biblioteką ir nė nestabtelėjusi nučiuožė prie lentynų. Viskas. Šį kartą reikia padirbėti iš peties. Kažką padaryti. Bent kažką surasti. Jiems padėti reikia.
Taigi, taigi, taigi,-sumurmėjo Keitė mintyse.-Užkeikimai, užkeikimai, užkeikimai...
Mergina pasuko už lentynos ir vos nesusidūrė su Sorenu.
-O!-aiktelėjo Keitė.-Sveikas! Ką čia veiki? Kaip sekasi? Kokios naujienos dėl pirmosios užduoties? Kaip manai, susitvarkysi?
Ar ne per daug smalsauji?-prikišo Keitei vidinis balsas. Užsičiaupk,-atšovė ji. Užsičiaupk, užsičiaupk... paminėsi mano žodį- smalsaujantys žmonės niekam nepatinka,-neatstojo balselis. Žinai, kas dar niekam nepatinka? Balseliai galvoje,-regis, po šio teiginio balselis užsičiaupė.
Sorenaui iš kišenės išropojo jo voras. O štai ir smegeninė,-sau pamanė Keitė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Spalio 22, 2014, 04:15:48 pm
Sorenas von Sjuardas pamankštino rankas. Hogvartso biblioteka buvo nedidesnė už Durmštrango, bet rodos, su knygų paėmimu iš trijų metrų aukštyje esančių lentynų problemėlių rasis. Durmštrango lentynos buvo  sspecialiai sutvirtintos moksleivių narsuolių, mėgstančių karstytis be burtų lazdelės, labui. Vienam stipriam trečiakursiui pavyko užsikabaroti net iki šešių ar daugiau metrų aukščio. Aišku, kažkoks trenktas piktavalis suklykė moksleiviuko vardą: ,,Torai!" ir tasai su trenksmu ir stuburo lūžiais nubildėjo žemyn. Čia vėlgi laimė: mokykloje dirba specialiai apmokytas healeris. Jis palieka tik dalį randų kaip nesėkmės žymių. Dabar tasai trečiakursis turėjo žvirblio galvos dydžio randą ant riešo: toje vietoje, kur per odą buvo išlindęs lūžęs kaulas. Oi, koks puikus bilietas į populiarumą visam mėnesiui buvo tas randas...
Sorenas jau nepirmąsyk pagavo save skęstant neblogulse prisiminimuose iš  Durmštrango. Vaikinas su keistu ir netikrovišku dabarties matymo ir suvokimo jausmu žvelgė į visą didžiulę knygų apie magiškus gyvūnus sekciją. Radęs gyvūnų skraiduolių lentynas, priėjo prie jų. Staiga ramų ir susimasčiusį jį sutrikdė angliškas hogvartsietės balsą. Pasukęs galvą išvydo Keitę Moris, merginą, kurią kvietė į šokius.
- O, Zda... Labas,- ne mažiau nustebęs pasisveikino ir šyptelėjo Sorenas.- Ėškau informacijos. Jūsų biblaitieka didelė, bet viskas anglijskij jazik. Sudėtinga... Jei įdomu, turėsiu susikauti su marguoju auksasparniu. Tasai drakonas...
Sorenas nutęsė. Voras vėl nulipo į kišenę: gal nemėgo merginų?...
- Manau, susitvarkysiu.- tvirtai tarė vaikinas. Tada susigriebė pasakojąs tik apie save.- O tu ką čė veiki? Kaip ty.. tau seėkasi?
Sorenas iškėlė ranką, turėdamas omenyje margąjį auksasparnį. Staiga iš aukštai nukrito, tiksliau gražiai į ranką nusileido stora knyga. Aha, vis dėl to laipioti ar gaudyti knygas su burtais nereikės.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Spalio 22, 2014, 07:51:36 pm
Keitė šyptelėjo. Ką gi,-pamanė mergina,-ieškoti užkeikimų nepavyks. Na, bent jau galima jam pagelbėti...
-Man sekasi visai neblogai. Nieko nevyksta, vienintelis įdomesnis įvykis- Burtų Trikovės Turnyras, nors ir nedalyvauju,-aha, žinoma...- Sakai, margasis auksasparnis? Tu tikras, jog tai drakonas?  Tiesiog neįtikima, kad lieptų kautis su drakonu, net jei būtum septintakuris. Margasis auksasparnis... velnias. Per daug populiarus pavadinimas.
Keitė perkratė galvą. Nagi, kas dar vadinamas marguoju auksasparniu?  Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokų žinios, Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokų žinios, kur jūs, Keitei jūsų reikia...
Štai. Drakonas, feniksas, voras, sparnuotoji medūza, šikšnosparnis... dar kažkoks augalas. Ne, pala, dar kažkas...
-Manau, ten galim rasti informacijos,-ji mostelėjo į bibliotekos gilumą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Spalio 22, 2014, 08:29:20 pm
Sorenas von Sjuardas linktelėjo galva Keitei, nulydėdamas žvilgsniu kišenėje dingstantį juodąjį vorą. ,,Kur mini? Negi dar neatsimiegojai, Spaikai?" - mintyse pašaipiai paklausė vaikinas. ,,Vis vien aš tau nieko gero nepadėsiu. Tarp kitko, pasisaugok tos anglės. Turi legilimantijos įgūdžių." - tarė voras ir perspėjo. ,,Dėkui. Gi man nepakenks ji." - mintyse šyptelėjo durmštrangiškis. Voras nusijuokė mintyse, o paskui nutilo: greičiausiai užmigo.
- Margasis auksasparnis, manyčou draghonas. Iš vidutiniškųjų slybinų klasiės, ylgis nuo snukio iki uodegos galuo - dvylyka su puse metro. Pakankamai nedidelis. - pasakė Sorenas. Jo tėtis dirbo su slibinais, todėl vaikinas tai žinojo.- Žinai, kad raiktų muštis su fenėiksu, net nelogyška, nebent paukštis sirgtų. Ta kažkokha mėdūza pernelyg taiki. O kytokių rūšių tokiu pavadynimu lyg ir nėra? Labai jau paini anglijskij... anglų kalba, vienas žodis gali atytykti douuug reikšmyų. Rusų arba lotynų kalbose kitaip.
Sorenas pasiėmė knygą į rankas ir pažvelgė į viršelį. ,,Didieji slibinai". Kaži, ar pravers. Bet vis vien gali prireikti tos informacijos. Sorenas nuėjo į tą pusę, kur parodė Keitė, tada stabtelėjo palaukti jos.
- O tavo nuomone, su kuo mums gali tekti susikauti?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Spalio 22, 2014, 10:27:27 pm
Keitė kilstelėjo antakius. Medūza taiki? Na, nebent jis būtų nieko prieš atbūti akmeniu pusantro šimto metų.
-Nežinau, jei atvirai,-atsakė mergina į Soreno užduotą klausimą.-Teisėjų fantaziją būna beribė. Bet viskas priklauso nuo užduoties pateikimo ir klimato. Supranti, manau, Durmštrange ar Biobetonse užduotys būtų kitokios vien dėl klimato ir vietovės skirtumų. Tarkim, abejoju, ar čia pateiks užduotį susikauti su kokia dykumų pabaisa, nes čia ji ženkliai susilpnėtų, jai čia būtų per šalta. Beje, su feniksu muštis būtų net labai logiška, ypač jei kalbame apie Margąjį auksasparnį. Net ir paprastieji feniksai- toli gražu ne minkštas riešutėlis, kai reikia kautis, o Margieji auksasparniai... na, aš mieliau pasirinkčiau kautis su drakonu. Dar yra voras, bet su tuo voriuku kautis tikrai būtų nesamonė. Nuodingi ant tiek, kad nugaištum per sekundę, padengti tarsi rūdijančiu metalu, su sparnų raštais, bet siaubingai maži. Garbės žodis, vos matomi.
Keitė apsidairė. Aplinkui lakstė keli moksleiviukai, ko gera, turintys atlikti namų darbus per penkias minutes.
-O kaip buvo pateikta užduotis, Sorenai? Jau sakiau, tai turi įtakos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Spalio 23, 2014, 05:49:28 pm
Sorenas von Sjuardas šyptelėjo. Kažkuris iš jųdiejų primaišė pavojingų ir ne tokių pavojingų magiškųjų gyvūnų rūšių. Kažkaip įdomu, kas jas labiau maišo: Durmštrango moksleivis, kasdien dirbantis ar bent jau susiduriantis su gyvūnais iš pavojingų magiško pasaulio kampelių, ar Hogvartso moksleivė, greičiausiai daug tokių pamokų neturinti, ir jeigu tikėsime per koridorius sklinančiais stereotipais, knygų graužikų koledžo mokinė? Knygose irgi ne visuomet rašoma teisybė.
- Man pelėda atnešė laišką su užduotimi.- tarė Sorenas, traukdamas iš kišenės lapelį. Trumpam stabtelėjo abejodamas, bet paskiau suvokė, kad konkurencijos dėl užduočių nebus, o kad čempionams būtų draudžiama pasakoti kitiems apie užduotis ar prašyti pagalbos, nebuvo minėta. - Taigi. Kiek žinau, tavo minėti vorai laukuose negyvena. Ypatingosios Medūzos, jei neklystu, taipogi. O feniksai ir drakonai - taip. Kaip manai?
Sorenas abejodamas pritilo. Trumpam susimąstė, purtydamas iš atminties kampelių dėžėse sukrautus prisiminimus. Dilkėmis apkloti jie nebuvo labai aiškūs.
- Ir dar,- pridūrė durmštrangietis,- Ar nemaišai margojo auksasparnio fenikso su dėmėtuoju auksasparniu? Man rodosi, kad margieji yra taikūs, o dėmėtieji piktesni. Su kažkuriuo, rodos pastaruoju, koviausi Už... pamokose.
Iš smalsumo Sorenas be priekaištų kalbėjo angliškai, tik dar kur nekur ne taip sukirčiuodavo. Pažanga,- pagyrė pats save mintyse.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Spalio 23, 2014, 06:35:36 pm
Keitė papurtė galvą.
-Dėmėtieji ir ne zefyriukai, bet margieji dar prasčiau. Ypač jei kažką gina. O jei susipykai su feniksais, nesvarbu kokiais, tai venk testralių, nes bus visai prastai. O testralių čia... daugoka. Patikėk, pikti feniksai, talkinami testralių, plius tu, bandantis juos nugalėti, lygu tavo lavonui.
Keitė įtarė, kad Sorenas nusijuoks. Visi taip darydavo. O tas kas juokiasi garsiausiai, paprastai nukenčia skaudžiausiai...
Varnė prisiminė tą vakarą. Jai buvo penkeri, dar nepasibalnojusi nosies akiniais. Mergytė, neseniai išmokusi skaityti, šeimai ir pusbroliams skaitė apie feniksus. Perskaitė, kad jie gali nužudyti. Visi, buvusieji kambaryje, nusijuokė, garsiausiai- pusbrolis Bertramas.
-Nei feniksai, nei testraliai nėra blogi, Keite,- pasakė jis.-Čia kalta knyga. Prikimšta nesąmonių, kaip ir visos kitos. Mesk ją.
-Tu visai kaip Gastonas,-atšovė Keitė tada. Bet knygą padėjo į šalį. Ir neužbaigė. O dabar gailėjosi.
-Aš rimtai,-sumurmėjo Sorenui.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Spalio 23, 2014, 09:37:07 pm
Sorenas giliai atsiduso. ,,Dar viena panelė, kurios galvoje prikimšta Aldo Veblelio nesąmonių apie feniksus ir testralius."
- Vienyntelė feniksų rūšis, kuri sutara su tėstraliais, yra plykagalviai feniksai. Tu juk turėtūm žinoti, kad feniksai yra yštikimi žmogui, o testralai - nė. Vienynteliai feniksai plikagalviai atsyspiria tai fenyksų taisyklei. - ramiai, be šypsenos tarė Sorenas.- Aišku, kad Feniksai ir testraliai gali būti pavojyngi... bet tik ne visos jų rūšys tarpusavyje sutaria.
Durmštrango moksleivis kilstelėjo galvą ir pažiūrėjo į Keitę Moris.
- Gal jūsų bybliotekoje yra rusiškos mokslinės literatūros? Pavyzdžiui, Teldiro Musorgskio?- paklausė Sorenas. Jo žvilgsnį užkliudė kita knyga, labai nutrintu viršeliu. Jis buvo toks nutriušęs, kad nė pavadinimo nesimatė. Atsivertęs knygą, vaikinas pamatė, kad tai antrasis magiškųjų skraidūnų ir elgesio su jais tomas. Ją irgi pasiėmė prie ,,Didžiųjų slibinų" knygos. ,,Reikės nemažai paskaityti angliškai. Bus sudėtinga..." - pamanė sau tyliai Sorenas. Tada pasisuko į Keitę. Ji atrodė įdomus žmogus, be to - moksliukė. Ir rodos, ne ,,paviršiutiniškojo mąstymo", kaip kai kurie išlepėliai burtininkiūkščiai. Pavyzdžiui, Soreno konkurentas iš Durmštrango, nepatekęs į Burtų Trikovės Turnyrą. Tik įdomu, kiek dabar valandų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Spalio 23, 2014, 11:10:20 pm
Keitė atsiprašomai šyptelėjo.
- Nepyk, nežinau. Niekada neprireikė, nesuprantu jūsų kirilicos,- sumurmėjo mergina. Nutarė nesiginčyti dėl testralių. Jie iš tų padarų, kurių elgesį reikia panagrinėti. Tūkstantį kartų aiškino tai Fasui ir Džeinei. Bet a) ne Sorenui b)be rezultato. Neverta nė pradėti. Jei juos nustums į ežerą, testralis nori jus nužudyti, velniop, kad visas laukas dega. Žmonėms testraliai nepatinka ir taškas. Nė nebandyk aiškinti kitaip, būsi neteisus. Testraliai blogi. Testraliai nelemti. Testraliai neša mirtį. Testraliai žudikai. Testraliai gyvatės.
- Gal žinai kokių blokuojamųjų užkeikimų?-paklausė Keitė Soreno, mėgindama nuvyti pykinančias mintis.- Man reikia vienam namų darbui.
Varnė kilstelėjo antakius ir atsivertė vieną knygą. Margieji auksasparniai, feniksai. Gali su savimi padegti viską aplink save penkių metrų spinduliu. Aršiai gina gyvenamąją vietą.
Keitė užvertė knygą nieko naudingo. Viską matė realiai.
-Gali pamėgint šitą,- ištiesė Sorenui.

Surašytus ant pergamento rašalu
Nunešk į padangių salę.
Ten pilna sparnuotų vėjų,
Jie surašytus nuneš už marių.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 24, 2014, 08:46:27 pm
Luelė atsiduso. Perskaityti tą trumputę ištrauką iš senovės Graikijos tekstų jai prireikė kone valandos su puse. Mergina visiškai nusikamavo. Dar kart atsidususi Luelė užvertė knygą ir pasirėmusi ant alkūnių įsistebeilijo į priešais esančią lentyną su knygomis apie magijos ir burtų pasaulio gyvūniją. Gabriellės žvilgsnis slydo žvilgančiomis ir nušiurusiomis knygų nugarėles, tyrinėjo jų dydį ir bandė įskaityti pavadinimus. Ant naujų ir žvilgančių tomų ryškiai matėsi sidabrinės arba auksinės raidės, ant senų knygų šiaip ne taip galėjai įžvelgti nuo amžių apsitrynusias ir savo spindesį praradusius raides bei įvairius papuošimus ir inkrustacijas. Luelės akis patarukė viena sena, bet visiškai neapčiupinėta ir, rodos, nenaudota knyga. Nagi nagi... Kas gi čia? Gabriellė priėjo prie lentynos ir pagauta smalsumo ištraukė knygą. Ant brangakmeniais inkrustuoto viršelio šiek tiek apsitrynusiomis sidabrinėmis raidėmis buvo išraityta: Ad decem decies vias ad compescendos hydra summersus Luelė atsiduso. Kodėl lotyniškai? Kodėl ne prancūziškai? Jeigu Anglijoje yra lotyniškų knygų, kodėl negali būti prancūziškų? Luelė nutrenkė knygą ant stalo ir krūptelėjo. Garsas nuaidėjo milžiniškos bibliotekos skliautais. Keletas netoliese skaičiusių mokinių nedraugiškai dėbtelėjo į merginą. Ši atsiprašomai šyptelėjo ir atsisėdo. Staiga Luelei į galvą šovė mintis. Ji lazdele parsiskraidino plunksną ir rašalo, brūkštelėjo trumpą laiškelį su pagalbos prašymu ir kažką sumakalavusi lazdele ištarė:
- Avis volaret.
Pergamento skiautelė susilankstė į nelabai dailų paukštuką, mat Luelė ne itin gerai mokėjo šiuos kerus, be to, jie praversdavo tik tais atvejais, kai adresatas yra netoli. O dabar Luelė neabejojo, kad Leila bastosi po Hogvartsą. Ką ji daugiau galėtų veikti?
Paukštukas suplasnojo sparneliais ir šiek tiek svyruodamas išskrido iš bibliotekos. Luelė nulydėjo jį akimis ir atsidususi vėl įniko į knygą apie hidras.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 24, 2014, 09:35:41 pm
Ji bastėsi po Hogvartso sales, koridorių ir viską. Kol negavo žinutės.
Mažytis popierinis paukščiukas skraidė netoli Leilos plasnodamas gležnais sparneliais. Jis nebuvo itin dailus, bet Kesė jį pagavo ir išlanksčiusi ėmė daryti tai vienas, tai kitas duris. Kol pagaliau atrado. O atrodo ji išnarstė visą Hogvartso pilį. Biobetonse ji užsimerkusi būtų radusi biblioteką. Ir dar skyrių, kurio ji ieškotų.
Ji įžengę į tylos tvirtovę. Bibliotekoje buvo taip tylu. Kasiopėja nejaukiai sumirksėjo ir pasipurtė. Nors Kesė Nejaukiai mindžikavo bibliotekoje pirmyn atgal, ji vis dar šypsojosi. Juk ją pakvietė į šokius, vis dėl to. Ji landžiojo tarp lentynų, vis dar mintimis klajodama po Hogvartso koridorius. Ypač po balkonus. Tiksliau viename balkone. Kuriame vis dar stovėjo Džeimsas. Klastuolis, pakvietęs ją į šokius. Ji nusišypsojo.
Pūkis ėmė įkyriai miauksėti.
-Kas yra?-Kasiopėja grįžtelėjo į katiną, kuris toliau miauksėjo. Kesė ėjo tarp letynų su knygomis apie magiją ir gyvūnu. Ji pažvelgė į priekį ir pamatė paukštuko siuntėją. Ji nusišypsojo Luelei.
-Sveika. Kas pas tave per bėdos?-ji atsistojo šalia.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 24, 2014, 09:55:59 pm
Gabriellė spoksojo į knygos puslapius. Ir bandė suprasti, kas parašyta. Tačiau jai nesisekė. Ji tą pačią vietą skaitė gal jau penkis kartus ir nieko nesuprato. Arba jos smegenys tiesiog atsisakė suprasti. Galiausiai mergina susinervinusi garsiai užvertė knygą ir užsidengė akis. Atsilošė kėdėje ir vėl pastatė ją ant dviejų kojų. Tik šįkart atsargiau, nes vėl rizikavo nukristi. Deja, taip ir nutiko.
-Sveika. Kas pas tave per bėdos?- Staiga paisgirdo nepriekaištinga anglų kalba tariami žodžiai. Luelė krūptelėjo, paleido stalo kraštą ( ir vėl) ir nukrito su visa kėde. Ji dabar jau normaliai, riebiai prancūziškai nusikeikė:
- Baise!- nukėlusi kojas nuo kėdės, Luelė atsistojo ir nusipurtė nesamas dulkeles nuo sijono. Vis dar keiksnodama pastatė kėdę ir mostelėjo lazdele norėdama iškviesti dar vieną kėdę Leilai, bet vietoj to iš lentynos ėmė viena po kitos kristi knygos. Luelė persigandusi nukreipė lazdelę į krantančias knygas ir sušuko:
- Finite Incantatem!
Knygos nustojo kristi iš lentynų ir mergina atsargiai lazdele jas suvarė atgal į lentyną. Tada taip pat atsargiai nuėjo prie gretimo stalo ir bedė lazdelę į kėdę ištarusi:
- Locomotor Kėdę.
Kėdė tvarkingai pakilo nuo žemės ir Luelė nusivarė ją prie savo stalo. Tada lengviau atsidususi mergina atsisėdo ir galiausiai pažvelgė į Kasiopėją:
- Ar mioki liotynių kalbią?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sorenas von Sjuardas Spalio 24, 2014, 10:00:42 pm
Sorenas von Sjuardas šyptelėjo.
- Nėko baisaus, bus prouga pasigylinti į jūsų anglijs... anglų kalbą,- tarė vaikinas. Tada linksmai, nuoširdžiai, bet nežinia, ar juokaudamas, ar iš rimtųjų paklausė:- O gal norėtum pasimokyti rusų kalbos?
Sorenas žvilgtelėjo į knygų lentyną. Pamatė knygą pavadinimu ,,Magiškieji skraidūnai ir susidorojimas su jais". Skambėjo ne kaip, bet Sorenas vis vien paėmė tą knygą. Gal Keitė apie jį nieko blogo nepagalvos.
- Što... Ką reikėtų blokuoti?- paklausė pasitikslindamas Sorenas.- Puolamuosius užkėikimus, skrydžius oru ar ką nors kita?
Sorenas paėmė knygą iš Keitės rankų. Nė neskaitęs jos pavadinimo, atsivertė knygą. Puslapis, kuris išniro, buvo apie mėlynuosius žaibuoklius. Durmštrangietis trumpam užmetė akį į tekstą ir į iliustraciją.
Citata
,,Mėlynieji žaibuokliai yra perkūnijos paukščiai, pasirodantys tik susidarant tam tikromis audros sąlygoms: mėlynam dangui ir rudai geltonam vėjui. Žaibuokliai yra labai greiti ir"
Neblogai. Nebloga informacija.
- Ačiū,- tarė Sorenas Keitei. Pajuto, kaip raudonojo Durmštrango uniforminio apsiausto kišenėje ant kito šono apsivertė Spaikas. Jis buvoypatingas voras: kur tu rasi kitą tokį vorą, miegantį ant šono? Staiga Sorenas pastebėjo ateinant Biobetonso merginas. Kažkodėl jam nelabai patikdavo jų draugija. Tiek tos..
- Gal eikim į tą kampelį? Matau, yra keli foteliai ir staliukas,- pasiūlė Sorenas von Sjuardas hogvartsietei Keitei.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 24, 2014, 10:08:16 pm
Ji gūžtelėjo nuo baisingo triukšmo. Gabrielle nukrito nuo kėdės. Leila atsidususi atsirėmė į knygų lentyną. Mama ją mokė nesisupti nuo kėdžių. Dabar Kesė matė pasekmes.
-Baise!-Leila sukikeno nusikeikus Luelei. Kasiopėja juokais pagrūmojo pirštu Luelei.
-Na, na, negražu keiktis,-ji pamokslaujančiu tonu pasakė.
Ji krūptelėjo ir instinkto vedama kiek pasilenkė. Laiku, nes kitaip, knyga būtų kaukštelėjus jai per galvą. Ir atrodo pakankamai sunki. Lamei, Luelė suvarė jas atgal į lentynas. Leila klestelėjo šalia Luelės. Ši, rodės buvo nelabai patenkinta. Luelė lengviau atsiduso.
-Ar mioki liotynų kalbią?
Leila atsisuko į Luelę, užuot tyrinėjusi kažkokią storą knygą. Ji nusišypsojo. Luelės anglų nebuvo tobula, bet suprasti buvo galima. Gal jai vertėjo vietoj apyrankės jai įgrūsti žodyną.
-Moku. O ką?-ji atsakė ir pakasė katinui paausius.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Spalio 24, 2014, 10:49:56 pm
Keitė pastebėjo į biblioteką įeinančias biobetoses. Hm.
Sorenui pasiūlius nueiti į kažkokį bibliotekos kampelį su foteliais, Keitė iškart pagalvojo apie vietą šalia tos lentynos, kur jie su Fasu ir Grace aptardavo namelių reikalus, bet Sorenas kalbėjo apie kitą kampą- ten ji oficialiai susipažino su Leila. Ji buvo su Luele. Kaip susipažino su Luele, nepamenė. Ji atkeliavo jau po namelių reikalų, net po (atrodo) Jakslio. Anksčiau visų pažinčių priežastis būdavo: "išraižė savo vardą ant namelio sienos". Vėliau viskas pasikeitė.
-Galim eiti. Tik minutėlę,-tarstelėjo ir, pagriebusi bet kokias knygas iš lentynos, apglėbė tiek, kiek pajėgė. Tada nusišypsojo Sorenui or patraukė link fotelių. Mintyse kvatodama pagyrė save.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 25, 2014, 07:53:41 pm
-Moku. O ką?- Leilai atsakius teigiamai, Luelė nušvito ir pakišo Biobetonso pirmakursei po nosimi knygą su lotynišku pavadinimu. Tada viltingai pažvelgė į Kesę ir paklausė:
- Gal galėtūm man padėty? Aš paty trūpūtėly mokū, bet ne tiek geriai, kad sūpraasčiau, kas čia parašyta. Gal galėtūm pasakyti, apie ką ši knyga? ( Šimtas būdų, kaip pažaboti povandeninę hidrą)- Luelė nusišypsojo Leilai ir išdėstė, kodėl jai prireikė tos knygos:
- Ma première tâche est la suivante: je aurai avoir à se battre contre l'hydre d'eau. Ainsi, pendant environ deux heures, je suis assis dans cette dans cette bibliothèque anglaise et la recherche d'informations. Malheureusement, je ne sais pas comment très bien l'anglais, donc ... Et maintenant, je trouve ce livre latine et comprends que quelques mots: cent hydre. Donc, je pensais que vous pourriez me aider, peut-être parce que, dans ce livre, je trouvais ce que je voulais. (Mano pirmoji užduotis yra tokia: aš turėsiu susikauti su povandenine hidra. Taigi, jau maždaug dvi valandas aš sėdžiu šitoje šitoje anglų bibliotekoje ir ieškau informacijos. Deja, aš ne itin gerai moku anglų kalbą, taigi... O dabar radau šitą lotynišką knygą ir suprantu tik keletą žodžių: šimtas ir hidra. Taigi, pamaniau, kad tu galėtum man padėti, nes galbūt šioje knygoje aš rasiu tai, ko man reikia.)- Luelė giliai įkvėpė, mat visą šią žodžių tiradą išbėrė nė kart neįkvėpusi. Ji šyptelėjo. Merginai daug lengviau buvo kalbėti prancūziškai ir ji džiaugėsi, kad gali kalbėti neužsikirsdama, ir taip, kad ją bent kas nors suprastų. su viltimi pažvelgė į kesę ir uždavė trumputį klausimą;
- Ar galime kialbėty prancūzyškiai?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 25, 2014, 11:45:18 pm
Leila atsargiai paėmė knygą iš Luelės. Sena, kiek padulkėjusi knyga, inkrustuota keliais brangakmeniais buvo sidabru, deja šiek tiek apsitrynusiu, knyga skelbė ,,Ad decem decies vias ad compescendos hydra summersus". Leila šyptelėjo ir atsivertė kygą. Pageltę puslapiai slinkdami sudarė dulkių kamuolį, ir Kesė nusičiaudėjo. Ji užvertė knygą, vis dar čiaudėdama.
-Oui, nous pouvons(taip, mes galime),-ji pasakė nusišypsojusi Luelei. Kasiopėja vėl pažvelgė į knygą.-Ils titre(jos pavadinimas)... -ji stabtelėjo mintyse prisimindama lotynų kalbą. Taip, žinios grįžo.-Une centaine de façons de freiner hydre sous-marine(šimtas būdų, kaip pažaboti povandeninę hidrą),-ji nusišypsojo ir vėl atsivertė puslapius. Visas tekstas buvo surašytas lotyniškai. Kažkas net nepasivargino, bent jau gale parašyti bent jau anglišką reikšmę.
-Mais ici tout est en latin(bet čia viskas lotyniškai),-Kasiopėja užvertė knygą pažerdama dulkes.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 26, 2014, 01:04:34 pm
Luelė stebėjo, kaip leila paėmė knygą su logtynišku pavadinimu ir atsivertė ją. Pakilo dulkių debesėlis ir prancūzė nusičiaudėjusi užvertė knygą. Luelė sukikeno ir nudelbė žvilgsnį į stalą.
- Ils titre... (jos pavadinimas...)- Kesei prakalbus, Luelė toliau su baisiu susidomėjimu tyrinėjo stalo paviršių, ir, atrodo, net nesiteikė klausytis, bet iš tiesų ji visa spirgėjo iš nekantrumo.- Une centaine de façons de freiner hydre sous-marine(šimtas būdų, kaip pažaboti povandeninę hidrą),- Leilai ištarus pavadinimą Gabriellė stryktelėjo nuo kėdės ir sušuko:
-Oui! étonnante! ( Taip! nuostabu!)
- Mais ici tout est en latin...(bet čia viskas lotyniškai...), - Pasigirdo užverčiamos knygos garsas. Luelė atsiduso. Nuo merginos veido iškart dingo šypsena. Jeigu viskas lotyniškai... Ką dabar daryt? Akivaizdu, juk net Leila, kalbų profesionalė, neskaitys visos knygos lotyniškai... O gal... Luelė nušvito. Ji vėl pašoko nuo kėdės ir ėmė minti pirmyn atgabe tikslo mosuodama lazdele. Iš lentynų dribtelėjo keletas knygų, o lazdelei paleidus žiežirbas, viena net užsidegė. Laimė, Luelė tai pastebėjo ir riktelėjusi ,,Aquamenti'', užgesino smilkstančią knygą. Susivaldžiusi mergina nuleido lazdelę ir vėl prisėdo prie Leilos. bet tuoj pat vėl atsistojo ir pagriebusi lotynišką knygą atsvertė paskutinįjį puslapį. Radusi, tai ko ieškojo, šūktelėjo:
- C'est! ( štai)- Užmiršusi, kad gali kalbėti prancūziškai, išbėrė:
- Žiūrėk, čia yra tūrynys, tū skaityk skyriūs, o aš pasakysių, kūrys būdas man atrodo geriausias. Tada tū perskaitysy jy, geriai?
Luelė padėjo knygą Kesei pieš nosį ir viltingai į ją pažvelgė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 28, 2014, 09:46:39 am
Ji atsiduso ir paėmė knygą, atverstą ties turiniu.
-Bon(gera),-ji ėmė skaityti.-Introduction(Įvadas),-ji stabtelėjo ir šyptelėjus skaitė toliau.-Comment reconnaître hydre sous-marine(kaip atpažinti povandeninę hidrą),-ji stabtelėjo pakėlusi akis.-Le principal moyen de tuer une hydre sous-marin( pirminis būdas, kaip nugalabyti povandeninę hidrą), 15 façons d'utiliser des sorts magiques contre Hydra(15 būdų, kaip panaudoti kerus prieš hidrą), 10 moyens de lutter contre l'hydre avec le feu(10 būdų, kaip pažaboti hidrą su ugnimi), 15 recettes pour aider à combattre l'hydre (15 receptų, padedančių kovoti su hidra), 10 façons de dompter l'hydre (10 būdų kaip prisijaukinti hidrą),-ji prunkštelėjo nuo šito. -25 façons d'attraper l'hydre (25 būdai, kaip sugauti hidrą) 25 autres moyens de lutter contre l'hydre (25 kitų būdų, kaip pažaboti hidrą),-ji atisduso ir paskaitė paskutinį skyrių.-Merci (padėka).
Kasiopėja baigė skaityti ir pažiūrėjo į Luelę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 28, 2014, 11:49:46 am
Leilai atsiduso taip, jog galėjai pamanyti, kad atėjo pasaulio pabaiga arba Voldis (kaip visi draugiškai jį vadina net ir Prancūzijoje) prisikėlė iš miruisųjų. Luelė šyptelėjo. Žinoma, jeigu Leila nenori skaityti, tegul neskaito, Luelė susirasianti kitą knygą... Bet didžiam Luelė džiaugsmui Leila paėmė knygą ir ėmė skaityti. Kai kurie būdai atrodė pernelyg bebrotiški, kad būtų realūs, kaip antai dešimt būdų kaip prisijaukinti hidrą... tai gali rūpėti nebent kokiam išprotėjusiam pabaisų mylėtojui. Mergina atsiduso. Jeigu ši knyga jai nepadės, kitas turnyro užduotis prancūzė matys kaip savo ausis be veidrodžio.
- Lire dans la dernière section. (paskaityk paskutinį skyrių.)- Paprašė Luelė. Nenoriu Leilos varginti... Jeigu skyrius bus beprotiškai ilgas, neversiu jos skaityti, tiesiog sugrąžinsiu knygą į lentyną ir toliau suksiu galvą, kaip tą hidrą nugalėti ar bent jau sutramdyti. Luelė pažvelgė į Leilą. Mergaitė atrodė ne mažiau pavargusi už pačią luelę, tačiau jos akyse žėravo tarsi kokios džiaugsmo kibirkštėlės.
- Cassiopeia, vous ne devez pas lire. Si vous ne le faites pas, alors ne lisez pas. Par ailleurs, ce qui est arrivé à vous si heureux? (Kasiopėja, tau nebūtina skaityti. jeigu nenori, tai neskaityk. Beje, kas nutiko, kad tokia laiminga esi? )- Luelė draugiškai pamerkė Leilai akį ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 28, 2014, 12:06:37 pm
-Bon à lire(gerai, perskaitysiu),-ji atsivertė ties tuo puslapiu. Išgirdusi klausimą ji skaisčiai nuraudo.-Je fus invité à la danse(mane pakvietė į šokius),-ji sušnabždėjo ir krenkštelėjusi ėmė skaityti.-pour limiter l'utilisation de la pierre de bézoard hydre. En voyant la pierre, ils rétrécissent. Hidora ne pas comme la pierre, il est toxique pour eux.  Une façon d'utiliser cette pierre, le jeter dans la gorge de l'Hydre. Méthode 2 - pierre à frotter autour des narines Hydra. Méthode 3 - nuaštrintu pierre a coupé le cou de l'Hydre. 4 voies - avec une pierre mis sur les yeux. Méthode 5 - bézoard pierre courir dans son cœur.(kaip pažaboti hidrą naudojant bezoaro akmenį. Hidros labai nemėgsta šio akmens,  jis joms nuodingas. Pamačiusios šį akmenį, paprastai jos traukiasi. 1 būdas naudojant šį akmenį, įmesti jį hidrai į gerklę. 2 būdas - akmeniu patrinti aplinkui hidros šnerves. 3 būdas - nuaštrintu akmeniu perkirsti hidros kaklą. 4 būdas - su akmeniu išdurti jai akį. 5 būdas - bezoaro akmenį paleisti jai į širdį.),-ji perskaitė dalį skyriaus. Pakėlė akis į Luelę laukdama atsakymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 28, 2014, 01:36:30 pm
Luelė išsišiepė ligi ausų, išgirdusi Leilos laimės priežastį. Mergina jau žiojosi paklausti, kas tas laimingasis, bet nespėjo - Leila ėmė skaityti. Išklausiusi viską iki galo, Luelė minutėlę susimąstė. Gal ir visai nebloga mintis yra tas bezoaras... Tik abejoju, ar man pavyks prieiti prie hidros, jai nespėjus nurauti man galvos. Bet manau, būtų verta pabandyti. Tik iš kur gauti tą akmenį? Luelė pažvelgė į Leilą. Akimirkai užmiršusi hidrą ir bezoarą paklausė kupina smalsumo:
- Qui est-ce de la chance, vous invitant à danser? ( Kas tas laimingasis, pakvietęs tave į šokius?)- Nusišypsojuis Luelė pamerkė mergaitei akį ir staiga surimtėjo. Atsistojusi užvertė lotynišką knygą ir padėjo ją atgal į vietą. Paskui pasileido tarpu tarp knygų lentynų ir murmėdama po nosimi jų pavadinimus ieškojo kokios nors knygos apie įvairiausius kerus. Taip beslinkdama palei lentyną pasiekė kitą skyrių ir pasuko į jį. Po minutėlės mergina grįžo ir tylutėliai pakvietė Leilą eiti kartu. Paskui vėl dingo kitame skyriuje.
Luelė, pasiekusi skyriaus vidurį išsitraukė iš lentynos paprastą knygą, niekaip nepapuoštą, įrištą į papraščiausią žalią odą. Juodimis niekuo neišsiskiriančiomis raidėmis išraitytas pavadinimas skelbė: ,, Juodoji magija ir kaip nuo jos pasisaugoti" Nieko nelaukusi mergina atsivertė turinį ir susiradusi skyrių apie tamsos gyvūnus ėmė skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 28, 2014, 03:53:46 pm
-Džeimsas Korneris,-ji sušnibždėjo ištraukdama bet kokią knygą. Jos žandai buvo skaisčiai raudoni, kaip rožės. Ji pasitrynė delnu žandus ir pažvelgė į knygą. Kaip prisijaukinti magiškuosius žvėris iškilmingai skelbė knygos pavadinimas. Ji vaizduodama susidomėjusią atsivertė knygą ties viduriu. Čia buvo nupieštos vienaragio kūno dalys. Didelė informacijos dalis buvo skirta jo ragui. Vienaragio rago milteliai dažnai kenkia povandeniniams gyvūnams. Nesvarbu, ar jis turi žvynus, ar odą, dažniausiai, po miltelių jiems atsiranda pūslės, taigi dėl šios priežasties nepatartina auginti vienaragį kartu su povandeniniais žvėrimis. Ypač tada, kai vienaragiai keičia ragą. Pala, Kesė pagalvojo. Juk hidra tai povandeninė. Gal tai kiek padės?
Ji pagal turinį susirado povandeninių žvėrių skyrių, ir atsivertė ties hidra. Kas galėtų auginti tokį padarą, Kasiopėjai buvo nesuprantama. Ji sklaidė puslapius, kol rado skyrelį su užrašu : Dėmesio! Jeigu jūs nusprendėte auginti povandeninę hidrą, būtina atsikratyti šių veiksnių - 1. Bezoaro akmens. 2. Vienaragių. 3. Salamandrų. Ypač didelį poveikį kelia ugnis. Nuo ugnies hidros oda išsausėja, tai gali tapti  hidros mirties priežastimi.
Kasiopėja džiaugsmingai pakišo knygą Luelei po nosimi.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Spalio 29, 2014, 03:36:41 pm
Luelė atšlijo, kaip Leila pakišo knygą jai po nosimi. Dėbtelėjusi į mergaitę, Luelė užvertė knygą, kurią skaitė ir paėmė atkištąją. Vos tik perskaičiusi pirmus žodžius iškart įniko skaityti. Versdama puslapį po puslapio mergina pasileido tarpu tarp lentynų, po pažastimi pasikišusi knygą apie juodąją magiją ir kaip nuo jos apsisaugoti. Kadangi buvo įkišusi nosį į knygą, nebematė nieko aplinkui. Dėl šios priežasties kelis kartus atsitrenkė lentyną ir vieną kartą net pargriovė kažkokią mažą Hogvartsietę. Sumurmėjusi atsiprašymą Luelė pasuko už lentynų kampo ir paėjėjusi kelis žingsnoius atsidūrė prie stalo, ant kurio buvo palikusi storą ir senč knygą apie pasaulio povandenines pabaisas. Neatitraukdama akių nuo knygos puslapių mergina atsisėdo ir skaitydama parsėdėjo gerą valandą. Luelė visai pamiršo Leilą. Prancūzė rado nuostabią knygą apie hidras. Sužinojo, kas joms patinka, ko jos nemėgsta ir panašių dalykų.
Po geros valandos sedėjimo įsmeigus akis į puslapius su raidėmis, Luelė garsiai užvertė knygą. Krūptelėjusi nuo garso, nuaidėjusio bibliotekos skliautais, prisiminė, kad kažkur yra Leila. Apsidairiusi mergina pamatė ją tyliai sėdinčią šalia. Gabrielle šiltai nusišypsojo Leilai ir  tarė beveik nesuprantama anglų kalba:
- Ašiū. Liabai tau ašiū. Šy knygią noustiaby. Diabar man reikia tyk pasitrenyrouty kerėty ir hidra bus negyva.
Luelė atsistojo ir staga prisiminė: Juk šiandien Helovynas. Įdomu, ar Hogvartsiečiai rengia kokią nors šventę?
- Šaindien Helovynas,- tarė prancūzė Kesei.- Einam pažiūrėty, ar ogvarsešiai ką nors rengia?- kaip visada nesulaukusi atsakymo Luelė nužingsniavo tarp lentynų ir šiaip ne taip susirado išėjimą iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Spalio 29, 2014, 04:20:34 pm
Ji stebėjo skaitančią Luelę. Ši atsitrenkė į kelias lentynas, ir dar į kažkokią pirmakursę. Kasiopėjo padėjo knygas į vietą, kurios buvo išbyrėjusios kai Luelė atsitrenkė į lentynas. Penktakursė taip garsiai užtrenkė knygą, kad Leila su glėbiu knygų krūptelėjo ir atsisuko. Luelė žiūrėjo į Kesę taip, lyg būtų ją pirmą kartą pamačiusi.
- Ašiū. Liabai tau ašiū. Šy knygią noustiaby. Diabar man reikia tyk pasitrenyrouty kerėty ir hidra bus negyva,-Luelė ėmė dėkoti, o Leila nesuprato pusės žodžių. Ji žiojosi sakyti kažką panašaus į ,,Ei, gal geriau šnekėk prancūziškai" ar ,,Manau čia turėtų būti anglų-prancūzų žodynas, paieškokim", bet susičiaupusi ji įkvėpė.
-Žinoma. Be problemų,-Kasiopėja pasakė Luelei, stengdamasi tarti raiškiai ir aiškiai.
Giebriellai pradėjus kažką makalioti apie helovyną, Kesė nudžiugo. Ji mėgo helovyną. Kiekvienais metais ji kažkuo persirengdavo. Pavyzdžiui praeitais ji buvo vienaragis, o užpraeitais ji buvo fėja. Kasiopėja perbraukė ranka per sijonėlį.
-Manau, rengs. Man atrodo čia angliška tradicija. O gal amerikietiška?-ji suglumo sekdama paskui Luelę. Šiais metais ji buvo pasiryžusi tapti kate. Ji šyptelėjo ir nusekė Gabriellę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Luna Poter Spalio 31, 2014, 05:00:03 pm
Po sočios vakarienės Didžiojoje salėje, Rožė nusprendė nueiti iki bibliotekos. Ją domino knygos apie slibinus. Bibliotekos prietemoje Rožė susirado skyrių, kuriame buvo šios knygos. Tada išsitraukė pirmą už akių užkliuvusią knygą įdomiu odiniu viršeliu, susirado jaukią vietelę skaitymui ir atsivertė pirmąjį puslapį. Staiga iš kažkur išdygo Akilanda ir griebė knygą.
- Grąžink ją tučtuojau, Akilanda, arba baigsis blogai!
- Tikrai? - išsiviepė poltergeistas. - Nejaugi?
Akilanda sviedė knygą ant stalo ir dingo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Eovyn Secret Gruodžio 29, 2014, 10:52:22 pm
Eovyna įėjo į biblioteką apsidairė ir nustebo, bei pagalvojo: Paprastai bibliotekoje būdavo šurmulys, o dabar... o dabar keistai tylu...Į biblioteką Eovyna atėjo vienu tikslu: susirasti įdomią knygą apie augalus ir magiškus gyvūnus. Tad nepaisant visko, ji ėjo į skyrių, kuriame galėjo rasti knygų, kurių jai reikia. Radusi to skyriaus lentynas ji ėmėsi darbo. Eovyna išieškojo visas lentynas, bet jose nerado nei vienos įdomios knygos. Tuomet atsisėdo ant prie staliuko stovinčios kėdės ir atsiduso: Tikriausiai čia nerasiu sau patinkančios knygos,- pagalvojo ji. Paskui pakėlė galva aukštyn ir viršuje pamatė keistai ir kartu paslaptingai atrodančią knygą. Neatitraukdama žvilgsnio nuo jos, ji stojosi ant staliuko ir bandė pasiekti knygą. Atrodė, kad jau nebe daug liko, kad tuoj ją pasieks, bet tik pirštų galiukais pabandė pasitraukt link savęs ir knyga krito ant žemės. Knyga stipriai trinktelėjo į žemę, bei sujaukė keista ir nejaukia tyla. Visi sužiuro į ją, o ji paraudus kaip burokas atsiprašė:
- Atsiprašau, aš netyčia,- ir droviai nusišypsojo
Ir visi vėl grįžo prie savų darbų. Eovyna greitai pasėmė nuo žemės knygą ir nuskubėjo į bendrąjį koledžo kambarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Gilbert Gruodžio 30, 2014, 04:02:21 pm
Gilbert pasisveikino su bibliotekos prižiūrėtoja, ir rankoje tebegniauždama mėlynąjį akmenį, nuėjo link aukštų lentynų. Jų, kaip ir knygų skyrių, čia buvo koks... Milijonas. Užvertusi galvą viršun ieškojo skyriaus, panašiu pavadinimu į magiškos uolienos, ar kažkas... panašaus.
Gamta: uolienos
Štai, kaip tik to Elenai ir reikia. Ji pradėjo skaityti kiekvienos knygos pavadinimą. Galiausiai ištraukė storą knygą, žaliu viršeliu, pavadinimu "Magiškųjų uolienų faktai ir istorijos". Mokinė atvertė knygą ir nustebo dėl teksto smulkumo. Raidelės buvo tokios mažos, o puslapių tūkstantis.  Elena atsivertė turinį ir, vesdama pirštu pradėjo skaityti. Staiga už jos pasigirdo stiprus dunkstelėjimas. Mergina išsigandusi triukšmo atsisuko, o ant žemės sėdėjo mokinė. Ji buvo stipriai išraudusi, tačiau vistiek atrodė simpatiška. Mokinė greitai visų atsiprašė, ir paėmusi kažkokią knygą į rankas, išskubėjo pro duris.
Elena vėl pradėjo tyrinėti turinį. Atsivertė septynis skyrius, tačiau nė viename iš jų nerašė apie mėlynąjį akmenį, kuris dabar saugiai gulėjo jos apsiausto kišenėje. Pavarčius dar kelias knygas, ji nuleido rankas ir nuėjo link išėjimo. O galbūt jis išvis niekuo ypatingas, pamąnė. Žinoma! Kaip aš anksčiau nepagalvojau apie Uždraustąjį skyrių!
Ji niekada ten nebuvo, tačiau girdėjo istorijų apie šią vietą. Istorijų, kurios gąsdino. Bet noras sužinoti viską apie akmenį buvo didesnis, nei baimė. Tik dar reikia nuspręsti, kada Elena ten apsilankys. Ir žinoma, pasiruošti, juk nesinori būti sučiuptai...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 13, 2015, 03:57:11 pm
Jekaterina tingiai atpėdino į biblioteką. Ji norėjo padaryti MGP namų darbus apie Juoduosius vienaragius, tad prisirinko šūsnį knygų ir skaitė skaitė. ... Juodųjų vienaragių kraujas yra mėlyna rūgštis, deginanti viską aplinkui... skaitė ji. Vėliau užsirašė ir tokią citata: apsirišus vienaragio plauką aplink riešą gėryje laukia pražūtis, o blogyje - išsigelbėjimas... Ji šiek tiek prisnūdo, tačiau greitai pabudo.
 - Biblioteka uždaroma! - išgirdo bibliotekininkės balsą. Susidėjo visas knygas į kuprinę ir išdūmė į mergaičių kambarį - ten viską perskaitys ir paruoš namų darbus. Greitai grįžo visa išraudusi, pasičiupo knygą "Juodųjų vienaragių prisijaukinimas ir priežiūra" ir išlėkė laukan, atsisveikinusi su bibliotekininke. Buvo metas eiti rašyti MGP namų darbų rašinį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 20, 2015, 10:07:47 pm
((BTT))
Gabrielė Devertes, Biobetonso čempionė žingsniavo tarp Hogvartso bibliotekos lentynų. Nieko skaityti neketino, be to, skaitymas prancūzės nė kiek netraukė, nes angliškai skaityti, o paskui dar ir suprasti, reikėtų daug laiko, o laiko Gabrielė, nors ir turėdama į valias, nenorėjo eikvoti paprastam skaitymui.
Susiradusi vietelę, kur buvo nedaug mokinių, nesigirdėjo verčiamų knygų puslapių šnarėjimo, šešiolikmetė atsisėdo prie plonu dulkių sluoksniu padengto stalo, ir nubraukusi dulkes rankove, priešais save atsargiai pasidėjo stiklinį rutulį, pilną raudonos švytinčios bei sūkuriuojančios miglos. Atsilošusi kėdėje mergina suraukė antakius ir kritiškai įsistebeilijo į rutulį. Tai vadinasi, iš šito neaiškaus daikto turiu suprasti, kokia bus ir kur vyks antroji užduotis? Ką gi, bandykime. Pasilenkusi prie rutulio mergina pasižiūrėjo į viduje nerimstančią raudoną miglą. Ei, o gal čia kaip ateities būrime? Gal reikia įjungti ,,vidinę akį"? Gabrielė nejučia sukikeno. Ateities būrimo ji niekada nelaikė rimtu mokslu. Šiaip ne taip susitvardžiusi prancūzė užsimerkė ir vėl atsimerkusi pasižiūrėjo į rutulį. Niekas nė nemanė keistis, migla ir toliau sūkuriavo stikliniame rutulyje, regis nė kiek nekreipdama dėmesio į kažkieno pastangas ją suprasti. Gabrielė užsigulė ant stalo ir ant rankų pasidėjusi smakrą reikalaujančiu žvilgsniu veizėjo į rutulį. Po kelių įtemptų minučių biobetonsietė pakilo i piktu žvilgsniu nužvelgusi savo ,,lobį", rastą ežero dugne, pavartė akis. Paskui dešine ranka paėmė jį ir pakėlusi į akių aukštį piktai sumurmėjo:
- Eiiii, malonėėėk... Tavęs priklauso mano sėkmė.
Bet migla nereagavo. Gabrielė nuleido ranką su rutuliu ir pažvelgė į knygų lentyną tarsi prašydama pagalbos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 23, 2015, 08:13:31 pm
Po įvykio su keliais mokiniais, Jekaterina nesilankė bibliotekoje kelias dienas, nors būdavo kasdieninis svečias. Įėjusi į biblioteką atgavo kvapą, nes čia jausdavosi saugi ir rami.
 - Krų vadovas, kerų vadovas, - murmėjo ji braukdama knygas per visas lentynas. - Va, radau! Hm, reidė B, raidė B... Štai - kerai Bombardo. Taigi, pažiūrėkime, kas čia parašyta:
Citata
Kerai Bombardo yra susprogdinimo kerai, neretai naudojami, kai nepadeda kerai Alohomora. Gana lengvi kerai, iškstami pirmuose kursuose. Pavojingi naudojant prieš žmogų.
- Vaje, viską jau žinojau, bet vistiek ačiū šiai knygai, - padėjusi ją ėmė ieškoti kitos. Radusi gana apdulkėjusią knygą išsitraukė ir perskaitė pavadinimą: "Burtažodžiai, skirti įsilaužimui". Nekoks pavadinimas, man nepatinka, tačiau reikės pažiūrėti - juk Bombardo kerai gali būti naudojami įsilaužimams. Taigi, kur čia tie burtai... Ak, taip, buvau teisi, čia. Ji atsivertė knygą ir atsidususi ėmė skaityti:
Citata
Bombardo kerai žinomi kaip sprogdinimo kerai, todėl gali padėti įsiveržti į kokį nors pastatą, jei nesitikima nepalikti jokių pėdskų. Šie kerai susprogdina norimą daiktą. Vagysčių atveju dažnai pastebimas šis burtažodžiais. Jis buvo naudojamas tokiuose garsiuose apiplėšimuose, kaip pirmasis įsiveržimas į Gringotso banką. Burtininkai, brovęsi į Fenryro Pilkanugario namą jam sulaikyti taip pat naudojo kerus Bombardo.
Na, gerai, informacija naudinga, tačiau visiškai nuklydusi į lankas nuo to, ko man reikia. O, štai! Sprogdinimo kerų vadovas. Reikia paskaityti...
Citata
Kerai Bombardo yra žymiausi sprogdinimo kerų. Juos išrado burtininkas ir profesorius bei žiobarų mokslo daktaras Liujilius Cinkva. Suderinęs žiobarišką mokslą ir magiją norėjo sukurti tokius kerus, kurie padėtų kažką atidaryti nepadarant žalos, tačiau kerai Alohomora jau buvo sukurti, todėl atsirado eilė efektyvesniems, tačiau paliekantiems pėdsakus kerams. Vargęs kelis metus jis sukūrė kerus Bombardo, kuriuos pažįstame kaip sprogdinimo kerus. Jų kūrimo konsistencija buvo gana paprasta, todėl jų išmokstama dar pirmuose kursuose. Būtent tokius juos ir norėjo sukurti Cinkva. Jie buvo naudojami ilgą laiką, bet neužpatentuoti, tačiau kai tai įvyko, tarp burtininkų prasisuko didžiulis perversmas. O dabar apie kerus. Kaip jau minėjome, jie naudojami kam nors išsprogdinti/susprogdinti. Jie kerai yra tariami su ryžto gaidele balse ir energingai mostelint lazdele, kas yra gana lengva. Elegantiškumas šiems kerams nebūdingas. Juos reikia priversti paklusti, todėl jauniems ti yra lengva, nes dažnai kai kurie būna arogantiški, o šis bruožas padeda jiems sukaupti reikiamą tašką, į kurį bus paleisti kerai. To nepadarius, kerai neveiks. Viskas skamba sudėtingai, tačiau taip nėra. Gerai kerus įvaldęs burtininkas/ragana gali nebenaudoti anksčiau minėtų patarimų. Kuo burtininko/raganos lygis stipresnis, tuo burtai smarkiau veikia.
Viskas, užteks, pasiimsiu šią knygą paskaitinėti ir einu iš bibliotekos - reikia dar ir kitus namų darbus padaryti... Linktelėjusi bibliotekininkei Jekaterina ramiu žingsniu patraukė link durų ir ištipeno iš bibliotekos - gavo tai, ko norėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Izabela Wait Sausio 27, 2015, 12:51:41 pm
Izabela užėjo į biblioteką. Tokia pat nuostabi ir įspūdinga kaip ir maniau... pamanė Grifiukė. jai labai patinka knygos. Ji svarsto ar tik nereiktų čia susirasti kokio lengvo skaitalo, bet tada jos akys užkliūna už storos knygos, ji didelė (knyga), taip pat ir sunki. Knyga padėta aukštai lentynoje, tikriausiai tam, kad jos nepasiektų kokie neatsakingi vaikai... sumąstė Izabela. Man labai knieti, apie ką ji..., ji pamaniusi, greitai nuėjo paprašyti aukštesnių moksleivių, kurie jai padėtų... Tačiau visi užsiėmę skaitymu, arba tiesiog užsiėmę, kad jai pasidaro nejauku prašyti kitų pagalbos, ir palieka visus ramybėje...
-Gal paprašyti bibliotekininkės pagalbos? - garsiai mąstė Grifiukė. Taip ir padarysiu..., galvojo ji, bet išlaksčiusi visą biblioteką, jos niekur nerado... Ji nusprendė knygą pasiekti pati... Tačiau kaip...

Po geros valandos šokinėjimo ir trypčiojimo, ji pasidavė ir nusprendė susirasti kitą knyga, o ėią pasimsianti kitą kartą, gal kai truputį ūgtels... O gal rytoj ateis su savo nauja "drauge" Kasiopėja, o gal su Itanu... Jie juk daug aukštesni už ją... Taip nusprendusi, nuėjo ieškoti kitos knygos... Bet nieko nepešusi išėjo iš bibliotekos ir nuėjo Didžiosios salės link...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 28, 2015, 07:33:32 pm
((BTT))
Gabrielė bukai spoksojo į knygų lentyną, bandydama išmąstyti, ką jai reikia daryti su rutuliu, pilnu miglos. Jis jai priminė krištolinį rutulį, iš kurio aiškiaregiai išskaito ateitį ir žmonių likimus, bet prancūzė laba abejojo, ar su jos turimu rutuliu galima padaryti kažką panašaus. Pro bibliotekos langus tvieskė blaus saulės šviesa ir merginos smegenys atsisakė galvoti. Gabrielė, spoksodama į knygų lentyną ėmė pamažu snūduriuoti. Po kelių minučių užmigo atsilošusi kėdėje, galva nusviro ant krūtinės. Rutulį laikius ranka atsipalaidavo ir jis, nukritęs ant žemės, nuriedėjo kažkur po stalu. Gabrielės akių vokai sutrūkčiojo, ji ėmė sapnuoti. Prancūzė ėjo nesibaigiančia didele sale. Aplinkui ją, visur ant grindų gulėjo daugybė išblukusių aksominių pagalvėlių, o ant jų - krištoliniai rutuliai. Visuose juose sukosi iš miglos sudaryti pavidalai, sklido vos girdimas šnabždesys. Gabrielę, nežinia kodėl vilkinčią XL dydžio baltus marškinius ir baltas timpas, patraukė vienas blausiai mėlynai švytintis rutulys. Per daugybę pagalvėlių su rutuliais peršokavusi mergina atsidūrė prie mėlynojo rutulio ir paėmė jį į rankas. Rutulyje iš miglos sudarytas kažkoks pavidalas leidosi žemyn ir ištiško. Paskui tas pats vaizdas kartojosi dar kelis kartus. Staiga prancūzės delnai pasidarė labai slidūs ir ji neišlaikė rutulio. Šis nukrito ant žemės ir sudužo. Iš stiklo šukių pakilo mėlynos miglos pavidalas ir ėmė kristi. Pasiekęs žemę išsisklaidė, kartu su jo išnykimu pasigirdo šnabždesys: ,,sudaužyk... sudaužyk..."
Gabrielė pabudo. Minutę nesuvokė kur yra. Galvoje sukosi tik sapne girdėti žodžiai. Staiga ji atsitokėjo ir suvokė, kad rankoje nėra rutulio. Pašokusi nuo kėdės mergina apsidairė, lyg tikėdamasi išvysti vagį. Staiga jai dingtelėjo nepaprastai logiška mintis: rutulys nuriedėjo po stalu. Sukikenusi iš savęs, Gabrielė pasilenkė ir po stalu aptiko dulkėse gulintį rutulį pilną raudonos švytinčios miglos. Minutėlę žiūrėjo į jį. Sudaužyk, sudaužyk, sudaužyk... sukos merginos galvoje.
- Sudaužyk... Man reikia jį sudaužyti. Tada sužinosiu, kas slypi toje migloje! - prancūzė ėmė kalbėtis su savimi, - bet reikia būti laba tyliai, nes kitaip neišgirsiu, ką migla pasakys. Bibliotekoje per daug šurmulio, per daug. Reikia eiti kitur.
Gabrielė stryktelėjo į viršų. Stipriai spausdama rankoje rutulį išstriksėjo iš bibliotekos ketindama susirasti tylią vietelę, kurioje nebūtų nei vieno žmogaus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Katherine Rivers Vasario 13, 2015, 12:46:31 pm
Katerina užėjusi į biblioteką su Pytu, nieko nelaukdami nėrė į patį atokaiusią kampelį. Gerai, kad šiandien čia mažai lankytojų..., pamanė Ketė. Susiradę atokią vietą, jie apsimetė ieškantys kažkokios knygos, kad kas nors einantis pro šalį neatkreiptų dėmesio.
-Taigi tu man sakai, kad tai vyksta ir vėl?- ryte rydamas Katerinos pasakytą informaciją, klausė Pytas. Ketė tik linktelėjo.
-Mums reikia iš čia dingti, pasislėpti, taip pat paslėpti ir Kasiopėją su Semu...- Pytui nebaigus sakinio, Katerina jį pertraukė.
- Nejaugi nesupranti!? Jie nenustos, kol mes visi nebūsim žuvę. Mums reikia stoti į kovą, tiksliau man reikia. Nes tai niekeno kito, kaip tik mano reikalas. Na gal ir Kasiopėjos, bet ji nekalta...- įrodinėjo Pytui Katė. - Aš nenoriu, kad tu žūtum. Tavęs laukia dar visas gyvenimas, šeima...- Katerina paėmė Pytą už rankos. Pytas tik papurtė galvą. -Pytai...- maldavo jį susitaikyti su šia tiesa. Bet jis nesiruošė pasiduoti.
-Katerina, aš tave myliu, ir negaliu leisti tau žūti...- liūdnu balseliu kalbėjo Pytas. Jis nepriklausė Hogvartso mokyklai. Jis buvo iš Durmštrango, bet pabėgo, kad pagelbėtų Katerinai. Katerina jį taip pat mylėjo, besalygiškai. Taip jiems bekalbant, pro šalį praėjo porą mokinių, bet nei vienas nesustojo pažiūrėti, kas čia vyksta. Katerina pagaliau tarė paskutinį žodį:
-Matai kas čia parašyta... - Katerina ištiesė Pytui laiškelį, kuriame buvo parašyta:
Citata
Šiandien tu mirsi...
-Aš su tuo jau susitaikiau, man tik reikia, kad tu padarytum tą patį...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Vasario 15, 2015, 11:53:58 pm
Svelė Džastin įėjo į biblioteką. Po īvairiausių ieškojimų visiems reikia pailsėti- o kur geriau pailsėsi, jei ne bibliotekoje, mielame fotelyje tarp knygų, skaitydamas ką.nors įdomaus?
Svelė įsitaisė violetiniame fotelyje ir atsivertė knygą. Tai buvo viena tų retų grožinės burtininkų literatūros knygų, viena Svelės mėgstamiausių, pavadinta "Burtininku tarp žiobarų". Mergina skaitė ją gal dešimtą kartą eilinį kartą gailėdamasi, jog visi burtininkai sutartinai mano, kad daug svarbiau rašyti vadovėlius ir istorines knygas, o ne grožinę literatųrą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 16, 2015, 12:06:57 am
Kasiopėja lėtai atslinko į biblioteką. Bibliotekininkė dėbtelėjo į Kasiopėją - darbuotoja buvo glaudžių pažiūrų, tad matymas grifę be uniformos ją siutino, mat Kasiopėja eilinė kartą vilkėjo raudoną suknelę. Kasiopėja atsiprašomai šyptelėjo ir nuėjo link lentynų.
Kasiopėja vaikščiojo tarp lentynų, ieškodama kokios nors įdomios knygos, pasiskaitymui prieš miegą. Seniai jau ir beskaitė grožinę literatūrą, tad buvo pats metas vėl panirti į romanus, apysakas ir tragedijas. Kadangi poemos Kasiopėjai nebuvo prie širdies, mergina slankiojo tarp romanų, ieškodama pavadinimo, kliudančio akį.
Kasiopėja ėjo priekin, braukdama per knygų nugarėles ir priekyje pamatė kitą mergaitę. Ši buvo atsivertusi ,,Burtininku tarp Žiobarų". Kasiopėja šyptelėjo. Ji buvo skaičiusi tą knygą.
-Jeigu tau patinka ta knyga, turėtų patikti ir šita,-Kasiopėja greitai ištraukė knygą iš lentynos ir ištiesė varnei knygą ,,Animagas".
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Vasario 16, 2015, 12:19:20 am
Svelė pakėlė galvą. Mergina priešais padavė jai kažkokią knygą. "Animagas". Matytas viršelis, bet.neskaityta. Bus gerai.
-Mm... ačiū,-padėkojo. -Aš, hm, Svelė. Svelė Dž... Svelė Džastin.
Vau,-pagalvojo sau mergina.-Antrras pokalbis per dieną. Svele, muši rekordus. Tiek su nepažįstamais nekalbėjai nuo..  pradinės?
-Amm... žinai, burtininkams trūksta, hm, grožinės literatūros knygų,- sumurmėjo Svelė. Nesugalvojo, ką dar būtų galėjusi pasakyti, bet kažkodėl norėjosi atsisti ir nuėjus trenkti  galvą į vieną taip kad ji suskiltų. Akivaizdu, kad bendrauti ji nemoka, bet juk netgi antisocialūs žmonės sugeba pasakyti šimtą dvidešimt žodžių nenorėdami prasiskelti galvos į sieną.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 16, 2015, 12:25:18 am
-Kasiopėja Evers. Gali mane vadinti Kese, jeigu tau patogiau,-ji mirktelėjo Svelei. Varnė regis nelabai mokėjo užmegzti pokalbį, tad garbanė tik sukikeno.-Dažnas burtininkas dabar negali suregzti normalaus sakinio, nes neskaito grožinės literatūros,-ji šyptelėjo nieko nenorėdama įžeisti.
Kasiopėja vėl atsistojo tarp lentynų, šį kartą žiūrinėdama Antikos literūrą. Ją nuo mažumės traukė graikų mita, tad ji stovėjo čia ir svarstė. Kodėl gi jai eilinį kartą nepaskaičius kokio Heraklio? ,,Katininė boba", kaip ją vadindavo jos nemėgstantys žmonės (Hogvartse Kasiopėja buvo pagarsėjusi kaip ta, kuri tiesiog apsėsta kačių), Ištraukė seną dulkėtą Antikos mitų knygą. Regis, kurį laiką nieks net nesiruošė jos skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Vasario 16, 2015, 12:46:30 am
-Grožinė literatūra ne itin ką padeda,- tyliai sumurmėjo Svelė. Buvo beveik tikra, kad Kesė neišgirs, taip gal net būtų geriau. Kita vertus, šita garbanė pasirodė kažkokia jauki- nors, ko gero, ji tiesiog stovėjo vidury bibliotekos ir buvo pasiūliusi neblogą knygą (nes grožinė burtininkų literatūra savaime yra gera.
-Mmm...iš kokio tu, hm, koledžo?-paklausė varnė. Reikia palaikyti pokalbį,-sukosi galvoje. Visi žino, kad.žmogui daug geriau, kai jo paklausia tam tikro dalyko, nei kai pasitikslina. Taip tarsi parodai žmogui, kad jis pats gali sudaryti savo įvaizdį prieš tave.
Vis dėlto Svelė beveik norėjo nežinoti. Norėjdabar pakišti po knyga špygą ir melstis, kad Kesė atsakytų "Varnanagės".
Tačiau ji to daryti negalėjo. Būtų apsimetinėjusi pati prieš save
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 16, 2015, 12:47:48 am
Į biblioteką įžengė Elizabeth. Eidama tarp lentynų matė Varnę Svelę, kuri nelabai mokėjo bendrauti su žmonėmis, o ypatingai su tokiais kaip ji ir dar kažkokią nematytą Grifę. Fleur akys lėtais verpetais sūkuriavo, nes lauke nesiautė baisus vėjas. Jos balti plaukai gulėjo sau ant nugaros neblaškomi vėjo. Daug kas pasakytų, kad tai gerai, bet kambaryje pirmakursė nesijausdavo gerai. Tai buvo faktas, nes mergaitė buvo keistuolė, nors mokėsi dar tik pirmus metus ir ūgiu panėšėjo į trečiakursę. Jos žvilgsnis užkliuvo už storos knygos pavadinimu "Kaip sutarti su švarios sielos burtininkais". Ji vos nesukikeno, todėl šyptelėjo. Kaip tik jai tokios knygos ir reikėjo, nors labiau čia turėjo būti aprašoma ji. Kaip ir visuomet Varnė nemezgė pokalbio. Ji tik atsakinėdavo į klausimus ir iš reikalo pati juos užduodavo. Atsisėdusi į mėlyną fotelį atsivertė pirmą knygos puslapį ir ėmė skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 16, 2015, 12:56:17 am
Kasiopėja aklai pažiūrėjo į Svelę ir keletą kartą sumirksėjo. Jos koledžas buvo akivaizdus - jos suknelė buvo raudona, dirželis auksinis, tankios garbanėlės priminė liūto karčius, o iš paskos visą laiką valkiojosi liūtas ir katė.
-Iš Grifų Gūžtos. Tu varnangė, ar ne?-ji dar kartą nusišypsojo.
Kasiopėja žvilgtelėjo į dar vieną atėjusią mokinę ir šyptelėjo. Biblioteka buvo viena dažniausių susitikimų vietų. Jeigu ne biblioteka, Kasiopėja nepažinotų Luelės, neturėtų vaikino ir net neįsivaizduotų, koks pavojus jai gresia. Biblioteka suveda jaunų žmonių gyvenimus.
Grifė įdėjo knygą atgal į lentyną ir apsisukusi ištraukė pirmą po ranka pakliuvusią knygą. Viršelis skelbė ,,Žiobare". Kasiopėja pamanė, kad pavadinime įsivėlusi klaida. Bet vėliau susivokė. Pavadinimas parašytas kreipiniu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Vasario 16, 2015, 01:14:12 am
-Varnanagė,-patvirtino Svelė. Ji šyptelėjo pamačiusi Kasiopėjos nustebimą- jis galutinai įrodė, kad šioji siekė drabužiais nurodyti svo koledžą. Išvada: į tarpkoledžinį susitikimą, kur nieko nepažįsti, reikia eiti užsidėjus žalius batus, mėlynas kelnes, geltoną megztinį ir raudoną šaliką.
Staiga Kesė išsitraukė knygą. Svelė negalėjo nusakyti, kokią emociją įžvelgė grifės veide, tačiau jos išraiška nereiškė nieko gero.
-Kas nutiko?- paklausė Svelė. Galvoje sukosi daugiau klausimų- kokia ten knyga? Kas su ja ne taip? Kodėl Kesė taip reagavo? Kas ten?
Panašūs klausimai galvoje netilo, tačiau daugiau žodžių Svelė neištarė, tik kantriai laukė, kol Kesė atsakys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 16, 2015, 01:22:04 am
Jekaterina ramiai įėjo į biblioteką. Iškart nematė žmonių, bet atsidūrė gana patogioje vietoje iš kurios matė, kad yra jau ketvirta bibliotekoje. Tiesa, viena baltaplaukė atrodė kaip visiškai ne prie ko. Ji pamatė ir dar nematytą Varnę ir savo džiaugsmui - Kasiopėją.
 - O, sveika, - pasisveikino ir priėjo. - Kas čia per knyga?
Ji, kaip ir Kesė pagalvojo, kad knygos pavadinime klaida. Greitai suvokusi esmę pasisuko į Varnė.
 - O kas tu tokia būsi? - draugiškai pasiteiravo. Ji vėl kiek šnairavo į baltų plaukų savininkę mėlyname fotelyje, bet ši nekreipė į Jekateriną dėmesio. Pirmakursė nusprendė, kad taip tikriausiai ir geriau. Ji pasiėmė pirmą po ranka pasitaikiusią knygą. Pažiūrėjusi į pavadinimą susiraukė. "Kaip atpažinti žiobarus" skelbė knygos pavadinimas. Smulki juodaplaukė padėjo knygą atgal ir išsitraukė "Runų karus". Susidomėjusi perskaitė anotaciją ir jai knyga patiko. Pasiėmusi ją į rankas atsisuko į merginas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Vasario 16, 2015, 01:25:28 am
Ji parodė knygos viršelį.
-Pamaniau, kad čia klaida įsivėlusi,-ji eilinį kartą šyptelėjo.-Bet čia kreipinys,-ji atsisuko į ką tik atėjusią Jakateriną.-Sveika,-ji šyptelėjo.
Kasiopėja vėl  pažvelgė į knygą. Ji nebuvo išvaizdi. Tiesiog smulki, juoda knygutė su nusitrynusiomis raidėmis išraižytu pavadinimu ,,Žiobare". Grifė pravertė knygą. Ir geriau ji būtų to nedariusi.
Knyga niekino žiobarus. Tiksliau, pagrindinis veikėjas. Daug kraujo, negyvų žiobarų ir vinintėlis gyvas žiobaras, bandantis pabėgti nuo kvaištelėjusio burtininko. Kasiopėja suraukusi antakius padėjo knygą į vietą. Na ir keisti tais laikais buvo autoriai.
Mergina ištraukė kitą knygą su daug šviesesniu pavadinimu (,,Ar matei mano vienaragį?") ir ėmė ją vartyti, švelniu balsu niūniuodama ,,Perfect together".
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klerė Hikari Vasario 16, 2015, 01:39:01 am
-Aaa... Svelė. Džastin. Svelė Džastin,-kiek nervingai prisistatė Svelė Jekaterinai ir pasislėpė už "Animago" per knygoa viršų žvelgdama į Kesę. Kad ir kas toje knygoje- tai negerai, matyti vien iš jos veido. Ir vis dėlto Svelė neišdrįso nieko pasakyti- Akažin, ar ir šiaip būtų išdrįsusi, o dabar dar ir prisidėjo Jekaterina. Tad Svelė tik pasislėpė už knygos ir spoksojo į Kesę savo firminiais susirūpinusiais žvilgsniais, kol knygao, regis, atsibodo būti tiesiog priedangos objektu, tad ji nutarė įtraukti Svelę į  savo pasaulį. O Kesė nemelavo- ji iš tikrųjų buvo gera.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Džeinė Meko Vasario 16, 2015, 12:41:43 pm
((Svele, pailgink savo postą paskutinį. Ir pasistenk rašyti bet 600 simbolių postus. Simbolių skaičius rašomas po postu kai jį rašai.))
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Džekas Black Vasario 24, 2015, 04:13:17 pm
Džekas tipeno į biblioteką. Pagriebęs burtų knygą ėmė ją skaityti. Tačiau atėjo ketvirtakursiai ir konfiskavo iš jo tą knygą. Ai koks skirtumas, vis tiek neįdomi., pagalvojo. Ketvirtakursiams išėjus Džekas ėjo į kitos knygos paieškas, ir pamatęs lentyną su knygomis apie magiškuosius gyvūnus, pastvėrė vaikišką. Nes jis nemėgo skaityti, ir jam patiko sutrumpinti knygų variantai - mažai skaitai, daug žinai. Bei ketvirtakursiams tokios knygos nerūpi, tad tai savotiška apsaugos priemonė. Susirado patį jaukiausią kampelį ir prisėdo. Jis tą knygą perskaitė gal per kokias dešimt minučių, tad skaitė vis iš naujo ir iš naujo, kol ta informacija įstrigo jo galvoje. Na, tikiuosi bent per Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką nesusimausiu...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Katherine Rivers Kovo 11, 2015, 01:15:51 pm
Katerina užėjo į biblioteką su Pytu pašonėj. Ji jau senokai čia nebuvusi, tad reikia atsiimti už prarastą laiką. Grifė greitai nubėga link aukščiausios lentynos, nes joje visada būna pilna knygų, kuirų Katerina dar nėra skaičiusi. Ji viena ranką tempia Pytą, o kita ranką stveria knygą, pavadinimu: "Viduramžiai. Laikas". Ši knyga buvo mažytė, ir jai paisdarė aišku, kad ši knyga tikriausiai žiobariška. |Na bet jos būna ir labai įdomios, nesvarbu koks žmogus tai rašė. Tad ji paėmusi knygą, pastebėjo, kad Pytas dingo.
-O. Kur mano ciucikas dingo?- pasišaipė iš jo šeštakursė.Padėjusi knygą pradėjo jo ieškoti, turbūta pėjo visą bibliuoteką, bet jo nerado. Yra galimybė, kad jis iš viso išėjo, bet Katerina tuo abejojo. Ji dar kelis kartus apėjo biblioteką, ir kelis kartus tyliai pašaukė jį vardu, kad neužrūstintų biblioterkininkės. O galiausiai jį rado šnekučiuojantis su labai  gerai pažystamu ir mieliausiu visame pasulyje žmogeliuku.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 11, 2015, 01:24:22 pm
Tyliai sukdamasi tarp lentynų, Kasiopėja glėbyje laikė antikos mitų knygą. Sustojusi prie K raidės, ji ištraukė pirmą po ranka pakliuvusią knygą, Stivano Kralino ,,Saugok". Paskaičiusi aprašymą, septyniolikmetė pasiėmė ir ją, ieškodama kitų grožinės literatūros knygų.
Galų gale, su penkiomis knygomis glėbyje, ji patraukė link bibliotekininkės, norėdama pasiimti knygas, tačiau vos ne kaktomuša susidūrė su Pytu.
-Pytai! Aš labai atsiprašau, nežiūrėjau kur einu...
-Kese,  neužgavau? Atleisk, nemačiau tavęs...-vienas per kitą ėmė atsiprašinėti.  Kasiopėja sukikeno, ir nusisuko į lentyną, ištraukdama senovės anglų sakmes ir padavimus.
Kasiopėja skaitinėjo knygų aprašymus, šnekučiuodamasi su Pytu. Kažkur turėtų būti ir Katerina,  mat Pytas niekur be jos neina. Pamačiusi šeštakursę, Kasiopėja apkabino Kateriną kaip kokia didelė ir pūkuota panda.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Katherine Rivers Kovo 11, 2015, 01:32:45 pm
Kasiopėja apkabino Kateriną kaip kokią savo nuosavybę. Niekas net nesitikėtų, kad pas Kasiopėją yra šitiek jėgų, bet Katerina tai patyrė nuosavu kailiu.
-Taip taip, labas Kasiopėja, labas labas,- sarkastiškai pasakė Katerina, taip pat apkabindama septintakursę Grifę. Tada atisuko į Pytą. -O tu ponuli, greitai pasiaiškink. Kur buvai? Aš tavęs ieškojau visoje bibliotekoje,- tyliai šnypštė anty jo kaip kokia gyvatė. Tada pėmė už ausies ir nustempė link foeliuko. Pasodino ant jo ir sukryžiavusi rankas rūsčiai žiūrėjo į jį.
-Na, tai atsakysio ar ne? Kur TU buvai?- vis dar proi sukąstus dantis košė ji, nors visai nebuvo tokia supykusi, bet rėkti bibliotekoje juk negalima.
-Na ąš tik pamačiau Kasiopėją ir nuėjau su ja psisveikinti,- pasiteisino Pyteris. Katerina atsisuko į Kasiopėją ir laukė jos patvirtinimo, kad Pytas nemeluoja.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 11, 2015, 01:47:52 pm
Kasiopėja atsitraukė nuo Katerinos. Jau tikėjosi išgirsti kokį firminį jos pokštą,  tačiau, viskas ką ji pasakė buvo skirta Pytui, mat šis nuėjo jai nieko nepasakęs. Kasiopėja tyliai juokėsi iš porelės, kai Katerina už ausies nutempė Pytą link fotelių.
-O...taip, žinoma,-ji pamelavo, mat pati nelabai žinojo, matė jis ją ar ne. Juk ji ėjo skaitydama, ir, tiesą sakant, nelabai kreipdama dėmesį į aplinką. Mergina atsirėmė į lentyną, niekiek nebijodama, kad ši parvirs, mat šita lentyna, matyt buvo labiausiai apkrauta knygomis visoje bibliotekoje.-Kur Semą padėjai? -ji draugiškai pasiteiravo Katerinos,  vis dar stebėdama jų šeimyninį konfliktą. Toks jausmas, kad Pytas kaip šuo - visiškai, absoliučiai kontroliuojamas ir priklausomas nuo Katerinos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Katherine Rivers Kovo 11, 2015, 02:20:06 pm
-Jau pasiilgai jo? Juk šiandien per visas pamokas sėdėjot kartu.- paerzino Kasiopėją Katerina. -Dar pakankamai neatsiglėbesčiavot? O šiaip tai nežinau, man regis paskutinį kartą jį mačiau einant link ežero tau reiktų jo paieškoti, ir laikyk jį už trumpo pavadėlio, kitaip,- parodė į Pyterįš, kuris vis dar laikėsi už skaudančios ausies ir inkštė,- bus kaip man su šituo... Uhhh... Ką man su tavim daryti?- paklasuė ji savo berniokėlio, kuris žiūrėjo į ją su mažo šunyčio veideliu, nuo kurio Katerinai visada apsąla ir suminkštėja širdis. Ji laisviau atsistojo, išskėtė rankas ir pakvietė Pytą. -Ateik čia tu mano meiluti... Atleisk... Aš nenorėjau tavęs nuskriausti, bet daugiau šitaip nesielk...- kalbėjo tokiu tonu, kokiu kalba mamos su savo kūdikiais. Tada jie pasibučiavo, kaip ir visada po tokių dramų, bet jis truko neilgai, juk jie viešoje vietoje. Jiem teko staigiai atsiplėšti vienam nuo kito, nes už jų pasigirdo švilpavimai ir plojimai.Jiems atsisukus į garso šaltinį, jie abu paraudonavo. Pytą sveikino jo draugeliai ir vis pasakojo, koks jis žvėris, o Katerinos pažystamos vis kartojo, kaip miela. Jie abu atsitraukė vienas nuo kito ir Katerina atsiosuko į Kasiopėją, kol Pytas plepėjo su savo draugeliais.
-Kokie vėjai tave čia atpūtė?- pasiteiravo jis Ketė, bet pamačiusii jos rankose laikomas knygas, nelaukusi atsakymo, bandė užglaistyti savo neapdairumą. -Pasiūlysiu tau tokią nuostabią knygą... Jeigu jos žinoma niekas dar nepaėmė,- papasakojo Kasiopėjai, bevesdama ją link tos pačios lentynos, prie kurios ir pradėjo savo kelionę po biblioteką.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 11, 2015, 04:48:44 pm
Gabriella įėjo į biblioteką ir ramiai nužingsniavo prie knygų lentynų. Ji puikiai žinojo ko ieško. Ji narstė pro lentynas kaip paukštis pro debesis, kol pamatė knygą kurios jai reikėjo. Bent jau atrodė, kad jai jos reikia. Septintakursė pasiėmė storą, auksiniais viršeliais kaustytą knygą ir pradėjo vartyti. Bet jos akys nebuvo įsmeigtos į knygą. Jos akys žvelgė į tolumoje esantį skyrių. Ji naudojosi savo tobula rega ir bandė pažiūrėti į spyną ir kokiu raktu ją reikia atrakinti. Deja, jos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos. Ji dar pavartė knygą ir padėjo į vietą. Gabriella žengė tolyn link Uždraustojo Skyriaus. Pakeliui sutiko kelis mokytojus ir kelis mokinius. Pamačiusi Kateriną ir Kasiopėją, mergina joms linktelėjo šypteldama ir nuėjo toliau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kasiopėja Evers Kovo 11, 2015, 05:19:25 pm
-Susiraskit kambarį,-nusijuokė Kasiopėja, po audringų hogvartsiečių ovacijų. Dalis jau buvo išsiskirčiusi, kita dalis dar spoksojo į trijulę.-Jūs neturit kas veikia?-ji pažiūrėjo į ketvirtakursius. Kasiopėja blykstelėjo akimis, ir švilpiai išsilakstė kas sau. Mergina vėl atsisuko į porelę, šypsodamasi lyg niekur nieko. -Kas naujo?-Kasiopėja paklausė Katerinos.
Septintakursė nusisuko į lentynas, akies krašteliu pastebėdama Gabriellą Morris. Klastuolė linktelėjo grifėms, ir nuėjo į uždraustąjį skyrių. Mergina timptelėjo Katerinai už rankovės ir galva mostelėjo Gabriellos pusėn, rodydama ženklą eiti paskui. Kasiopėja lėtai nuslinko paskui Gabriellą,  atsigręždama pažiūrėti ar Katerina eina paskui.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Katherine Rivers Kovo 12, 2015, 11:26:15 am
Katerina nusišypsojo Klastuolei, kuri tikriausiai nepastebėjo, nes ėjo uždraustojo skyriaus link. Kasiopėja timptelėjo Ketei už rankovės, ir parodė sekti Gabriellai iš paskos. Katerina ėjo pirmesnė, nepatebimai aplenkusi Kasiopėją, o už jos ėjo Kasiopėja. Kasiopėja dar apsisuko patikrinti ar Katerina eina jai iš paskos. Katerina prunkštelėjo, taip atkreipdama Kesės dėmesį. Ketė padėjo Kasiopėjos knygas ant žemės, prieš tai be žodžių, tik lūpomis pasakiusi: Vėliau. Jai buvo labai įdomu kodėl septintakursė nenori kad kas pamatytų, kad ji eina į uždrautąjį skyrių. Gal ji neturi leidimo?, pagaliau toptelėjo šeštakursei grifei. Šiandien jos galva visiškai neveikė, tad teks kliautis Kasiopėjos protu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 14, 2015, 12:30:39 pm
Gabriella ėjo lėtai, bet užtikrintai. Galvą apgobė gobtuvu. Klastuolė ėjo pro skyrius vis žvalgydamasi atgal. Puiku, manęs niekas nestebi. Mergina priėjo prie paskutinės knygų lentynos. Ji išsitraukė pirmą pasitaikiusią knygą. Septintakursė nupūtė nuo jos dulkes ir atvertė. Magiškų gyvūnų ypatybės ir galios ant knygos viršelio buvo užrašyta sidabrinėmis raidėmis. Knyga buvo stora ir sunki, bet Gabriellai tai buvo nė motais. Ji žiūrėjo į knygą ir jos akys greitai bėgiojo po eilutes. Kaip man praslinkti į Uždraustąjį Skyrių? mąstė mergina. Klastuolė dar kurį laiką apsimetė skaitanti knygą, o vėliau ją padėjo ir paėmė kitą. Septintakursė niekaip negalėjo sugalvoti kaip jai atidaryti duris niekam nepastebint.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 16, 2015, 09:21:32 pm
Jekaterina iškart po pamokos įlėkė į biblioteką. Tai buvo keisčiausias faktas, nes paprastai Klastuoliai nedarydavo namų darbų, nes tingėdavo, o Jekaterina pasitaikius progai lėkdavo į biblioteką kiek kojos neša. Ir štai ji čia ėmė ieškoti informacijos apie kristalus. Žaibo greičiu susiradusi knygą "Kristalinga ateitis" atsirėmė į lentyną ir staigiai bėgo akimis per knygos puslapius.
Citata
Hefaisto kristalas yra vienas stipriausių ir galingiausių kristalų, skirtas tik įnoringiems žmonėms, kurie nebijo darbo. Tik tokiems žmonėms kristalas atskleidžia visiškai tikslią ateitį, bet dažnai užslėptą, nes šie žmonės nebijo darbo, kurį reikės įdėti aiškinantis įvairias savo ateities reikšmes. Šis kristalas dažnai būna metalo spalvos, keistai pilkai sidabrinis, nors pasitaiko ir vario spalvos. Yra aptiktas vienas stebuklingiausių žaibo spalvos (t.y. švytintis nesuprantama spalva) kristalas, kuris lig šiol pripažintas geriausiu Hefaisto kristalu. Šis Olimpo dievas taip pat yra ugnies dievas, todėl šis kristalas tinka ir karštakošiams bei mėgstantiems smarkiai leisti laiką. Šis kristalas tokiems žmonėms būna labai abstraktus, gali tikti net ir tokiems, kurie charakteriu netinka prie šio dievo. Hefaisto kristalą, kaip ir daugelį kitų, atrado Nanas Hofšnogeris, kuris visą gyvenimą užsiimė ateities būrimu bei ieškojo naujų ir lengvų būdų jai nustatyti. Nano tikrasis vardas yra Kjelifnisas, bet jam šis vardas atrodė labai negražus, tad jis jį pasikeitė. Hefaistas yra amatininkų dievas, tad jis palankus ir žmonėms, kurie daug dirba, yra geri ir nesukčiauja dėl to. Ypatingai jis mėgsta kalvius, tad kaip tik šie žmonės, kurie turi visas šiam dievui tinkančias savybes, turintys Hefaisto kristalą gali tapti tikrai galingais žmonėmis, bet kol kas nė vienas toks žmogus nėra užfiksuotas, nes daugelis gerų kalvių netiki, kad ateities būrimas yra vertas dėmesio dalykas, o kiti pernelyg bjaurūs žmonės, kad Hefaisto kristalas jiems labai padėtų ir paverstų galingais bei visiškai padėtų spėti ateitį.
Jekaterinai užteko. Jai patiko toji knyga, tad įsidėjusi ją į kuprinę mergaitė išbėgo iš bibliotekos tokiu greičiu, tarsi jai akys degtų. Bibliotekininkė Klastuolei skuodžiant lauk piktai sušnarpštė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nancy Opbhurst Kovo 18, 2015, 10:12:01 am
Nancy pastriuokomis atbėgo į biblioteką. Klastūnynui žūt būt reikėjo taškų, tad pirmakursė norėjo ateiti atsiskaityti pas Ateities Būrimo profesorių atsiskaityti, nors ir ne itin lankė jo pamokas. Ji žinojo namų darbus, tad nusprendė susiieškoti informacijos apie kristalus. Greitai išsitraukusi pirmą knygą apie kristalus pataikė ant Persefonės kristalo.
Citata
Persefonės kristalas būna oranžinės spalvos, nes dažnai simbolizuoja nuodingus vaisius jos sode. Ji kartu yra ir atbundančios gamtos deivė, tad jos kristalai gali būti pastelinės žalios spalvos. Taip pat Persefonė yra mirusiųjų pasaulio deivė, tad jos kristalai, manoma, gali būti juodi, nors juodi akmenys yra atrasti tik trys ir niekas nežino, ar jų yra daugiau. Persefonės kristalu buriantis žmogus gali jausti atlaidumą, bet silpną pyktį, nes neretai požemių pasaulio valdovo Hado karalystėje minima Persefonė, mat ji yra jo žmona, tačiau per prievartą. Šį kristalą atrado Mahima Šakaladai. Ji buvo žiobarė ir laipiodama po kalnus atrado tą kristalą. Atidavusi vietiniam šarlatanui ji pati nežinodama atrado dar vieną kristalų rūšį, tai yra Persefonės kristalų.
Na, man užteks jau visiškai. Eisiu geriau dabar pas profesorių. Padėjusi knygą į lentyną mergaitė išbėgo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gabi Meyl Kovo 18, 2015, 02:31:13 pm
   Gabi atlėkė į biblioteką. Ji nenorėjo, kad ją kas pamatytų, tad nei nesidairė į šonus ir pasuko prie lentynos, kurioje buvo knygos ir vadovėliai apie eliksyrus. "Eliksyrai ypatingoms progoms", "Naudingiausi eliksyrai", "Eliksyrai, praskaidrinantys dieną". Ilgai netrukus Gabi susiėmė kalną knygų apie eliksyrus ir prigriebė knygą apie sudedamasias dalis eliksyrams - kur jų rasti, kokios kitos jų galios ir panašiai.
   Gabi dar pasivaikščiojo po biblioteką dairydamasi, ko dar gero čia yra, nes Hogvartso bibliotekoje buvo pirmą kartą. Akys nukrypo uždraustojo skyriaus link. Tada jos susitiko su bibliotekininkės akimis ir Gabi toliau ėmė dairytis po knygų lentynas. Hogiečiai turbūt žino, kaip ten įsmukti, pamanė Gabi. Gal kada prireiks ten ir man, turbūt ten yra pačių galingiausių eliksyrų receptų, svajojo.
   Mergaitė išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Venera Tonks Kovo 18, 2015, 05:44:24 pm
Venera vilkdama kojas įėjo į biblioteką. Grifų gūžta atsiliko nuo klastūnyno taškų skaičiumi taigi mergaitė norėjo uždirbti bent kelis taškus savo koledžui. Venei reikėjo informacijos apie kristalus. Grifiukė ėjo ties lentyna kurioje buvo išdėliotos knygos apie ateities būrimą. Mergaitės rankoje atsidūrė knyga pavadinimu "Magiškieji kristalai". Tiks. Pagalvojo ji ir įsitaisė prie stalo stovėjusio greta lentynos. Venė atsivertė storą knygą. Akimis perbėgo skyrių sąrašą ir rado ko ieškojusi. Venera tingiai nusibraukė netvarkingą mėlynų plaukų sruogą nuo akių. Atsivertė reikiamą puslapį ir pasirėmusi ranka galvą pradėjo skaityti.
Citata
Persėjo kristalas
Persėjo kristalas paprastai būna tamsiai raudonos arba žalios spalvos, kurios simbolizuoja kraują ir medūzą, kuriai Persėjas nukirto galvą. Šiuo kristalu gali burti kiekvienas, bet geriausiai sekasi ypač ryžtingiems, siekiantiems savo tikslo žmonėms. Kristalas tinka pradedantiesiems. Jei ruošiatės kokiam nors žygiui arba dideliam nuotykiui šis kristalas jums tikrai pasakys ar verta leistis į žygį ar nuotykį. Su šiuo kristalu lengva burti jauniems žmonėms.
Venera užvertusi knygą įgrūdo ją į kuprinę. Mergaitė lėtai išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gabi Meyl Kovo 21, 2015, 04:37:14 am
   Gabi atėjo į biblioteką. Visų pirma, gražino bibliotekininkei krūvą knygų apie nuodus ir vaistus. Visa, ko jai dar prireiks, ji užsirašė pergamente. Dabar mergaitė ieškojo kito dalyko - kokios nors informacijos apie kristalus, nes ateities būrimo pamokai gavo namų darbą susirasti informacijos apie kokį nors kristalą. Kas keisčiausia, pristatinėti teks žodžiu. Tai Gabi nelabai patiko.
   Mergaitė rado knygą apie graikų dievų kristalus. Nuėjusi prie suolo, ji atsisėdo ir ėmė skaityti.

Citata
Akeso kristalas
   Akeso buvo gydymo, gijimo deivė. Jos kristalas yra šviesiai gelsvos spalvos. Šiuo kristalu lengviau burti pagyvenusiems burtininkams, nes jie turi daugiau ligų nei jauni žmonės. Akeso kristalui kartais sunku tiksliai ką nors nusakyti jaunam žmogui, nes jo sveikata paprastai geresnė nei seno žmogaus, o jeigu žmogus dar neturi talento matyti ateitį...
   Jeigu žmogus turėtų susirūpinti dėl savo sveikatos, kristalas ima tamsėti. Rodant silpnas ligas jis patamsėja nedaug. Kuo liga didesnė, tuo kristalas pasidaro tamsesnis, kai yra laikomas delne. Gali patamsėti iki oranžinės spalvos. Tada jau reikėtų tikrai sunerimti.
   Jei kristalas spalvos nepakeitė, tuomet jis nieko daugiau neparodys. Vadinasi, su jūsų sveikata yra viskas gerai. Tačiau jeigu kristalas nors kiek patamsėjo, vertėtų palaukti. Netrukus jis turėtų imti rodyti graikiškus žodžius, kurie apibūdina jūsų ligą.
   Gavus ligos apibūdinimą kristalo nevertėtų padėti. Žodžiai turėtų išnykti, o kristalas atgauti natūralią spalvą. Tada kristale pasirodo graikiški žodžiai su patarimais, kaip būtų geriausia jūsų ligą gydyti.
   Tarp burtininkų šis kristalas yra labai retas, bet tie, kurie jį turi, labai džiaugiasi, nes daugeliui burtininkų jis išgelbėjo nuo sunkių ligų.

   Gabi šį tą užsirašė ant pergamento, paskui padėjo knygą į vietą ir nuskubėjo į ateities būrimo profesoriaus kabinetą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gabi Meyl Birželio 26, 2015, 05:40:17 pm
   Astronomijos namų darbams buvo skirta užduotis parašyti rašinį apie Saulės sistemos planetas. Astronomijos vadovėlyje informacijos daug nebuvo, tad Gabi nutipeno į biblioteką jos ieškoti. Mergaitei visai nesinorėjo knistis tarp knygų, tad atsisėdusi prie vieno suolo ji nusitaikė burtų lazdele į visas knygas ir tarė:
- Accio knygas apie Saulės sistemos planetas.
   Ant suolo, prie kurio sėdėjo Gabi, suskrido visa krūva knygų, kad visas stalas buvo jomis nukrautas, ir visos jos gražiai susidėliojo. Tačiau jų buvo per daug. Gerokai per daug. Gabi pajuto piktą bibliotekininkės žvilgsnį.
- Atsiprašau, - sukikeno Gabi.
   Dabar ji suprato, kad visas knygas teks nunešti į savo vietas. Prisidarė daugiau bėdos negu naudos. Atsidususi mergaitė ėmė ieškoti tų knygų, kurios jai reikalingos, ir jas radusi pradėjo pergamente rašyti astronomijos rašinį apie Saulės sistemos planetas.
   Kai Gabi parašė rašinį, ji dar neketino dingti iš bibliotekos. Ant to suolo buvo tiek knygų apie Saulės sistemos planetas, kad visa tai įdomu buvo pasiskaityti šiaip, be to, daug kas turėjo praversti astronomijos pamokose, nes rašinyje pagrinde atsispindėjo, kas ir kaip pirmieji atrado, aplankė planetas, kokios yra planetos, tinkamos gyventi ir panašiai, o čia buvo daug informacijos apie kitus įdomius dalykus - planetų temperatūrą, palydovus ir taip toliau. Mergaitė pasiėmė dar pergamento ir, pamirkiusi plunksną juodame it naktis rašale, šį bei tą užsirašė:

Citata
Pagrindinės Saulės sistemos planetos žiobarų pasaulyje yra aštuonios, o burtininkų pasaulyje - aštuonios tos pačios ir dar dvi, kurios nėra žinomos žiobarams. Tai: Merkurijus, žiobarams nežinoma Auksė. Taip pat Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir žiobarams nežinomas Magijosanas.
Planeta, kuri yra arčiausiai Saulės, yra Merkurijus, kur dieną būna apie keturis šimtus laipsnių šilumos, o naktį - apie šimtą šešiasdešimt laipsnių šalčio. Para trunka apie šimtą septyniasdešimt penkias Žemės dienas. Žiobarai mano, kad palydovų Merkurijus neturi, tačiau iš tiesų turi vieną palydovą - žvaigždinę planetą Auksę.
Auksė yra Merkurijaus palydovė, tačiau pati priskiriama visiškai atskirai planetai. Ji yra žvaigždės formos, o pačią ją sudaro auksinės dulkės. Ji turi begalę palydovų - aplink ją išsidėsčiusių mažų auksinių žvaigždelių.
Venera ir Marsas yra priskiriamas tai pačiai planetai, nors dabar tarp jų yra Žemė. Venera ir Marsas anksčiau buvo viena planeta, tačiau tai atskira istorija. Dabar Veneroje temperatūra yra be proto karšta, karštesnė nei Marse. Veneros danga labai kieta, o viršuje yra debesys, trukdantys tyrinėti Venerą. Iš tiesų Venera palydovų neturi. O Marsas yra šalta planeta, kurioje temperatūra dieną siekia apie septyniolika laipsnių šilumos, o naktį net apie šimtą keturis laipsnius šalčio. Marse, kaip ir Žemėje, keičiasi metų laikai. Marso paviršius yra raudonas. Čia kažkada buvo vandens, bet dabar jo nebėra. Marse, kaip ir Veneroje, buvo, o gal ir yra gyvybė, sakoma, kad yra malami raudoni akmenys, kurie virsta raudonu vandeniu. Marsas turi nemažai palydovų. Deimą ir Fobą, kurie žinomi žiobarams, ir Jopą, Laumą, Detrį bei Vaniolaną.
Žemė yra pagrindinė gyvenamoji planeta, kurioje, kitaip nei visose planetose, yra ir žemės, ir vandens, tad ji yra palanki gyvybei megztis. Čia gyvena ir žiobarai, ir burtininkai.
Jupiteris yra pati lengviausia planeta, sudaryta iš debesų, kurie keičia spalvą, ten būtų galima linksmai šokinėti. Ji yra šalta ir turi labai daug palydovų.
Uranas. Labai šalta planeta, neturinti palydovų. Tikriausiai sudaryta iš ledo, tad būtų galima joje slidinėti.
Neptūnas - planeta, sudaryta tik iš vandens, joje para trunka apie penkiolika valandų. Turi labai daug mažyčių palydovų, kurie irgi sudaryti iš vandens.
Magijosanas - tai Flailo Kamenso sukurta planeta, kuri nėra matoma žiobarams. Į šią planetą gali teleportuotis labai patyrę magijos pasaulio atstovai. Kol kas Magijosane temperatūra yra natūrali žmogui iš Žemės, apie dvidešimt laipsnių šilumos. Palydovų neturi.

   Gabi perskaitė tai, ką užsirašė. Dar pavartė tas įvairias knygas. Paskui sėdėjo išsižiojusi, nes niekuomet nemanė, kad planetose dedasi tiek keistų dalykų ir kad jos apskritai yra tokios keistos! Viskas visai kitaip, nei galvoja žiobarai, pamanė mergaitė. Reikia perrašyti rašinį. Gabi suglamžė savo ilgą parašytą rašinį ir viską perrašė kitaip. Būtent taip, kaip rado tose įdomiose knygose. Dabar Gabi tikrai patinka astronomija. Pasirodo, kad yra ketinimų kai kurias planetas paversti kurortais. O juk tai atrodo visiškai neįmanoma, bet, pasirodo, yra įmanoma!
   Mergaitė susipakavo savo daiktus ir tyliai ėmė pėdinti durų link, bet ją sustabdė bibliotekininkė.
- Penelyte, kur eini? - piktai paklausė ji ir dėbtelėjo į Gabi paliktą krūvą knygų.
   Gabi grįžo prie suolo. Ne gana to, kad pusę dienos čia prabuvau, tai dabar dar kitą pusę praleisiu nešiodama knygas, niūriai pagalvojo ir ėmė nešioti visas knygeles į savo vietas. Tai padariusi išėjo iš bibliotekos net neatsisveikinusi su bibliotekininke.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 06, 2015, 08:06:17 pm
Luna Įkyrėlė ėjo į biblioteką paruošti astronomijos namų darbus. Ji įžengė ir tyliai pasisveikino su bibliotekininke.  Luna paklausė kur yra knygos apie saulės sistemos planetas. Luna gavo nuorodą. Žydraplaukė nuėjo prie Uždrausto skyriaus šalia esančias Lunai reikiamas knygas. Ji naršė. Galiausiai rado knygą kuri vadinosi : ,, Žiobarų ir burtininkų atrastos planetos''. Luna atsivertė skyrių nuorodas :
1 skyrius. Žemė
2 skyrius. Venera.
3 skyrius.Marsas.
4 skyrius. Merkurijus.
5 skyrius. Uranas.
6 skyrius. Jupiteris.
7 skyrius. Saturnas.
8 skyrius. Neptūnas.
9. skyrius. Burtininkų atrastos planetos.

Luna atsivertė skyrius iš eilės . Pasiėmė rašalą, pergamentą, plunksną ir rašo :

Saulės sistemos planetos

Pagrindinės Saulės sistemos planetos žiobarų pasaulyje yra aštuonios, o burtininkų pasaulyje - aštuonios tos pačios ir dar keturios, kurios nėra žinomos žiobarams.Burtininkai nelabai apie jas žino. Tai : Žirgius jis įsikūręs už Jupiterio. Mažius Rojus po Marsu. Popieržmogis virš Urano. Suknelčius  šalia Saturno.
Planeta, kuri yra arčiausiai Saulės, yra Merkurijus, o toliausiai Neptūnas. Merkurijus įkaista iki 430 °C. Naktį nukrenta iki -163 °C. Para trunka
175 žemės dienas. Masė 18 kartų mažesnė negu Žemės. Merkurijus neturi palydovo. Ši planeta yra uolinė.
Venera antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Ši planeta, turinti kietą dangą, kartais dar vadinama Žemės seserimi dėl dydžio ir sudėties panašumo. Venerą nuolat dengia storas nepermatomas, gerai šviesą atspindintis debesų sluoksnis, todėl įprastomis sąlygomis negalima pamatyti jos paviršiaus. Veneros atmosfera yra tankiausia iš Žemės tipo planetų, ją sudaro daugiausia anglies dioksidas, o atmosferos slėgis planetos paviršiuje yra 90 kartų didesnis nei Žemėje. Ji neturi palydovų.
Žemėje yra gyvybė. Žemės amžius yra apie 4,57 mlrd. metų. Ji turi palydovą Mėnulį. Mes jį matome tik tada kai ateina naktis.
Marsas turi 2 gamtinius palydovus burtininkams 3 – Fobą, Deimą ir Mažių Rojų.Mažius Rojus taip vadinamas, nes visko yra ko tik trokšti. Burtininkams žinoma, kad kažkada žiobarai skris gyventi į Marsą, bet bus nelengva.Marsas yra šalta planeta, kurioje temperatūra dieną siekia apie 17 laipsnių šilumos, o naktį net apie 104 laipsnius šalčio. Marse, kaip ir Žemėje, keičiasi metų laikai. Marso paviršius yra raudonas. Čia kažkada buvo vandens, bet dabar jo nebėra.
Jupiteris yra didžiausia planeta Saulės sistemoje, Paukščių take. Jupiteris dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą.Aplink Jupiterį skrieja 63 gamtiniai palydovai, keturi didieji matomi pro nedidelį teleskopą arba net stipresnį žiūroną: Ganimedas, Žirgius , Kalista, Ijo ir Europa. Trys iš jų didesni už Mėnulį, o Ganimedas – net ir už Merkurijų, Žirgius už Žemę. Ši planeta Žirgius pavadintas todėl, nes joje gyvena vien žirgai, kumelės, arkliai, mustangai, poniai.
Saturnas (senovės lietuvių vadintas Sėlija) – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta (tarp Jupiterio ir Urano). Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės. Saturnas turi mažiausiai 62 palydovus, iš kurių 53 turi oficialius pavadinimus. Keli jų: Titanas, Panas, Atlantas, Prometėjas, Suknelčius. Ši planeta pavadinta taip, nes šioje planetoje marga .Saturno žiedas susidaręs iš ledo gabaliukų.
Uranas. Planetos pusiaujo posvyris į orbitą beveik 90° laipsnių, todėl Uranas rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną, tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga diena, kitoje ilga naktis.Žinoma, kad planeta turi bent 27 gamtinius palydovus. Didieji palydovai sudaryti iš ledo ir uolienų, paviršius nusėtas tarpekliais ir krateriais. Vienos planetos palydovas vadinasi  Popieržmogis. Iš tiesų tas palydovas atrodo žmogaus formos ir popieriaus spalvos.
Neptūnas. Neptūno skersmuo – 49 500 km. Jo paros ilgumas – 16 valandų 7 minutės,o metai trunka 165 Žemės metus. Iš kosmoso Neptūnas atrodo mėlynas, nes jo atmosferos metanas sugeria raudoną šviesą.Neptūnas turi 14 žinomų gamtinių palydovų. Didžiausias jų – Tritonas.

Luna baigius rašyti sudejavo tyliai. Luna savo daiktus bei pergamentą į kuprinę įdėjo atsargiai. Knygą padėjo į vietą. Atsisveikino su bibliotekininke ir šmurkštelėjo pro duris ...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 20, 2015, 09:58:38 pm
Gabriella užtikrintu žingsniu žengė per koridorius, eidama tiesiai link tikslo - bibliotekos. Už jos tipeno varniukas Benedict. Atvėrusi dideles salės duris, profesorė įėjo į knygų pilną patalpą. Pasisveikinusi su keliais mokiniais ir šnektelėjusi su profesoriais, Gabriella gavo galimybę eiti toliau. Nuėjusi prie lentynų su knygomis apie juodąją magiją, pradėjo ieškoti.
- Benedict, - braukdama pirštais per knygų nugarėles, tarė profesorė. - Reikia knygos apie magiškus amuletus (žinau, mokėmės apie juos šiais metais, man jos reikia asmeniniais tikslais). Dar reikia Amandos Rūpestingosios knygos apie gydymo burtus. Kitas knygas tikriausiai susirasiu pati. Darbas nėra labai sunkus, ar ne? - paklausė berniuko. - Kodėl sumanei ateiti būtent pas mane?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 21, 2015, 06:36:46 pm
Benedict ramiai žingsniavo paskui profesorę iki pat bibliotekos. Pagaliau ten įžengęs, berniukas senu papratimu apsidairė. Bibliotekoje žmonių buvo ne per daugiausia - gana keista, nes kaip tik buvo mokslo metų galas, artėjo egzaminai, todėl, varniuko įsitikinimais ir vyresniosios sesers teigimu, visi turėtų būti sulindę į knygas, kam geriausia, ramiausia ir labiausiai susikaupimui tinkanti vieta - biblioteka.
-Knygos apie amuletus ir Amandos Rūpestingosios Gydymo Burtus. Viskas aišku,-pirmakursis jau dabar akimis pradėjo ieškoti minėtųjų knygų. Pasigirdus klausimui, Benedict sutriko. Jis ir pats nelabai težinojo atsakymą, bet truputį pamąstęs, atsakė:
-Na, tikriausiai dėl to, kad jūs esate jauna, todėl su jumis galima laisviau kalbėti bei geriau suprantate savo mokinius, esate linksma, neatrodote taip, lyg norėtumėte mane suėsti tikrąja arba perkeltine to žodžio prasme, nesate panaši į kokį vampyrą ar vilkolakį, be to, Jūsų šypsena labai graži,-berniukas pats nusišypsojo, viską išdėstęs, vėliau pridėjęs kone svarbiausią dalyką.-Ai, ir dar man patinka Jūsų pamokos. Tik tiek.
Viską iškalbėjęs pirmakursis nebelaukė, kol profesorė sureaguos į žodžių laviną ir tyliai nužingsniavo prie lentynos su užrašu "Magiški Daiktai". Knygos tikriausiai prisiskaito prie magiškų daiktų. Ir kas gi čia... Amuletų poskyris. Taip ir sakiau! Berniuko veide nušvito šypsena. Šventieji amuletai, užkeiktieji amuletai, prakeikti amuletai, kaip pasigaminti amuletą, amuletų rūšys... Pernelyg siaura sritis. Nagi... Štai. "Viskas apie amuletus". Gana stora, manau, profesorei užteks. Tamsiaplaukis atitempė kokią toną, kaip pats manė, sveriančią knygą.
-Tiks, profe... Norėjau pasakyti, Gabriella?-su šypsena veide paklausė varniukas. Na štai, pusė darbo jau ir atlikta.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 22, 2015, 12:41:35 pm
Aš jauna, linksma ir nei kiek nepanaši į vampyrę? Tai štai ką daro vampyrų apžavai, kad greičiau maisto susirastų... niūriai pagalvojo Gabriella, linktelėdama galva.
- Kasiopėja irgi ir linksma, ir jauna, ir visiškai nepavojinga. Tik kai supyksta, gali ir suėsti (perkeltine to žodžio prasme), - nusijuokė profesorė. - Šiaip ar taip, ačiū, kad padedi, viena tikrai nebūčiau susitvarkiusi taip greitai, - nusišypsojo malonia šypsena.
Ji perėjo per kelias knygų lentynas, pasiėmė knygas apie psichus ir apsigynimą nuo jų, pasiėmė kelias plonas knygeles, nuo kurių net ir pavadinimai buvo nusitrynę, nesimatė apie ką jos.
- O, ačiū, - padėkojo. - Ji tikrai sunki, nepervargsi? Ar labai stiprus tu? - nusijuokė šviesiaplaukė, eidama link bibliotekininkės. - Tu paimk šitas knygas mano vardu, o aš einu dar paieškosiu vienos knygos, kurios neradau...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 22, 2015, 04:14:37 pm
Benedict tik nusišypsojo, lyg atsakydamas į profesorės klausimą, kodėl nėjo pas Kasiopėją. Tiesą sakant, jis ir pats to nežinojo.
-Nėra už ką. Panešiu,-dar kartą šyptelėjo berniukas.-Tiesa, dar neradau knygos apie gydymo burtus!
Bet tai ne problema. Varniukas laisvąja ranka išsitraukė lazdelę.
-Accio Amandos Rūpestingosios "Gydymo burtus"!-pirmakursis šį burtažodį buvo išmokęs prieš kelis metus, kai sirgo ir niekas nesiteikdavo jam paduoti knygų. Per kelis metrus nuo tamsiaplaukio šleptelėjo mintoji knyga. Beveik - žinoma, galėjo būti ir geriau, bet gyveni ir mokaisi. Benedict kažkokiu būdu ją užkėlė ant knygų kalno, jau esančio rankose ir nužingsniavo link bibliotekininkės.
-Laba diena, profesorė Gabriella Morris mane įgaliojo paimti šias knygas jos vardu,-pareiškė berniukas, pažerdamas knygas ant stalo. Bibliotekininkė nepatenkinta dėbtelėjo pro akinių viršų, bet knygas užrašinėti pradėjo. Varniukas kantriai laukė, kol bibliotekininkė baigs ir grįš profesorė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sandra Įkyrėlė Rugpjūčio 27, 2015, 06:14:03 pm
Sandra įžengė į biblioteką... OHO kiek čia daug knygų!,-pagalvojo ji,-Gal eisiu apsidairyti... Norėčiau kašką paskaityti vakare..
Ji pasivaikščiojo po biblioteką, ir pamatė labai labai storą knygą pavadinimu "Hogvartso istorija". Kadangi jai patinka skaityti, ji ją ir pasiėmė. Beeinant iki bibliotekininkės, į ją atsitrenkė kaškoks berniukas. Ji pametė knygą. Berniukas iškart puolė atsiprašinėti, ir pakėlė Sandros knygą. Sandra tik nusijuokė.
-Neaatsiprašinėk, aš pati kalta.. Užsisvajojau ir nemačiau kur einu.
-Visai ne! Juk aš į tave atsitrenkiau.-pasakė berniukas.
-Nieko tokio. Tiesiog pamirškime viską.-pasiūlė Sandra.
-Na gerai. Tai kuo tu vardu?-paklausė berniukas.
-Aš Sandra,-atsakė ji,-o koks tavo vardas?
-Haris. Malonu susipažinti Sandra.-Linksmai tarė Haris.
-Man taip pat.-Nusijuokė Sandra.
-Iš kokio tu koledžo?,-pasiteiravo Haris.
-Iš Grifų Gūžtos.-Atsakė Sandra,-O tu, kaip matau iš Klastūnyno, tiesa?
-Taip...-šiek tiek nuliūdęs atsakė jis.
-Nieko čia tokio! Neliūdėk...,-pasakė ji.
-Na gerai,-pralinksmėjas atsakė berniukas,- iki aš jau turiu bėgti, susitikime ryt čia 14h.
-Gerai. IKI!
Haris nuėjo pas draugus, o Sandra besišypsanti nubėgo iki bibliotekininkės ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liuslė Vizli Rugpjūčio 29, 2015, 11:33:47 pm
Iejusi i biblioteka Liusle apstulbo   :laugh: :laugh: :laugh: :laugh: Tokios grozybes ji dar nebuvo maciusi . Graziai israizytos knygu lentynos , lubas puosiancios arkos ..... Tai absoliutus grozis . Vis dar negaledama atsigrozeti biblioteka , Liusle nusprende surasti bibliotekininke.
      - Laba diena ar jus bibliotekininke ?-paklause Liusle
      -Taip ,tai as.O ko norejai , brangioji ?-tare bibliotekininke
      -Kokia knyga man rekomenduotumete?- paklause Liusle
      -Na.... Paziurekime ka turime.... Manau tau tiktu 10 dalyku kuriu niekas nezino apie Hogvartsa,viskas apie peledas arba Hogvartso gidas-tare bibliotekininke
      - Tai as visas sias knygas ir imu ,-tare Liusle
     
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Melody Rugsėjo 13, 2015, 09:45:14 am
 Mergina čia buvo pirmą syk, tai nustebino ir ją pačią. Tiesiog kažkaip anksčiau apsilenkdavo su šia vieta, lyg ir norėdavo nueiti, bet vis kas nors nutikdavo. Melody manymu nėra nieko žavingesnio už bibliotekas, tuo labiau tokias. Ši buvo milžiniška, žavinga, sena ir pilna prisiminimų, ne jos, bet knygų. Iš pradžių mergina nardė po lentynas žvalgydamasi reikiamų knygų, bet vis sustodavo pavartyti kokią įdomesnę ir visiškai nesusijusią su pamoka. Galiausiai supratusi, kad vargiai tai padaryti pasiseks vienai pagalbos paprašė bibliotekininkės:
 - Atleiskite, aš ieškau knygų apie apsigynimą nuo juodosios magijos.
 - Ooo... Profesorės Morris mokinė, malonu, visad malonu,- kalbėjo bibliotekininkė vaikščiodama ir rinkdama knygas,- štai "Juodoji magija ir kaip nuo jos apsisaugoti", "Juodieji magai ir jų gyvenimas", bei "Gynybinės magijos teorija".
 - Dėkui,- padėjo klastuolė susirinkdama knygas. Bet neskubėjo išeiti iš čia, susiradusi nuošalesnę bibliotekos vietą įsitaisė ir išsitraukusi pergamentą ir rašalą su plunksną pradėjo vartyti knygas vis ką nors pasižymėdama, ar parašydama į pergamentą. Baigusi rašinį mergina įsidėmėjo porą geresnių patarimų kuriuos rado knygose, susitvarkė darbo vietą, grąžino knygas ir atsisveikinus išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lily James Rugsėjo 16, 2015, 06:43:47 pm
Lily įsidėjo į kuprinę pergamento, rašalo ir plunksną ir įšėjo į biblioteką ruošti Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos namų darbų.                                                 -Reikia pagaliau juos pabaigti.-Išlįsdama pro portreto angą tarė Lily.                                                                                                                                  Mergaitė priėjo biblioteką ir atidarė duris. Stovėjo šimtai lentynų, o gal ir tūkstantis.                                                                                                   -Atsiprašau,-tarė Lily bibliotekininkei.-aš ieškau knygų Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamokai.                                                                                    -Eime,parodysiu tau jas,-tarė bibliotekininkė ir nusivedė Lily tarp knygų lentynų.                                                                                                            -Štai knygos,-mostelėjo madam į keletą lentynų,- už kampo yra stalelis, ten gali ruošti namų darbus.-pasakė bibliotekininkė ir nuėjo.                         -Ačiū!-šūktelėjo jai Lily ir ėmė ieškoti knygų.                                                                                                                                                               Lily perėjo didžiulius knygų tomus,senas,apiplyšusias ir nusitrynusiais viršeliais knygas.                                                                                               Pagaliau Lily priėjo keleta knygų,kurios atrodė tinkamos Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos namų darbams atlikti.                                                      Juodoji magija ir kaip nuo jos apsisaugoti,Apsigynimo nuo juodosios magijos iškilimas ir nuosmukis.                                                                            -Nee,ji netinka.-ir Lily ją padėjo atgal į lentyną.                                                                                                                                                          Juodosios magijos apsisaugojimo pradžiamokslis ir panašių pavadinimų knygos.                                                                                                       Lily pasiėmė knygas ir nuėjo prie stalo,išsitraukė pergamentą,rašalą,plunksną ir pradėjo rašyti rašinį profesorei Morris.                                               
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aistė Meow Rugsėjo 16, 2015, 07:03:54 pm
-Ak,kaip aš galėjau pamiršti? Juk rytoi reikia įteikti rašinį profesorei Morris!-persigando Aistė. Apsigynimas Nuo Juodosios Magijos viena iš mėgstamiausių Aistės pamokų.-Nereikėjo padėti tą vakarą į šalį namų darbus.-atsiduso Aistė.                                                                                      Susidėjusi plunksną,rašalą ir pergamentą Aistė išėjo iš Kambario ir beveik bėgte nubėgo į biblioteką ieškoti informacijos Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamokai.                                                                                                                                                                                                        -Man reikia informacijos profesorės Morris pamokai,-uždususi išpyškino Aistė bibliotekininkei.                                                                                         -Atleisk,vaikeli,nelabai supratau,viską taip sumalei.-tarė bibliotekininkė.                                                                                                                      -Man reikia informacijos Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamokai-lėtai ištarė Aistė.                                                                                                       -Na va,iškart reikėjo taip sakyti-atsakė bibliotekininkė.-Toje pusėje-mostelėjo ji į dešinę pusę.-Visa Apsigynimui Nuo Juodosios Magijos pamokai reikalinga informacija.                                                                                                                                                                                                      Aistė nuėjo į tą pusę,kurią nurodė bibliotekininkė,bet knugų ten buvo visokiausių ir koks tūkstantis toje eilėje.Aistė ilgai klaidžiojo toje eilėje kol rado keletą knygų kurios galėjo tikti ANJM pamokai.                                                                                                                                                             -Teks ieškoti šiose knygose tarė Aistė ir pradėjo vartyti knygas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 11, 2015, 06:55:08 pm
   Jekaterina glėbyje laikė gal penkias ar net daugiau storų ir sunkių knygų. Ir visos buvo apie Hogvartsą, kruopščiai studijuojamą ketvirtakursės Klastuolės. Pastaruoju metu jos absoliučiai niekas nebematydavo, mergina buvo tarsi užsidariusi bibliotekoje atskirai nuo kitų. Lankydavosi pamokose, darydavo namų darbus ir skaitydavo. Diena iš dienos jos susidarytas sąrašas tirpo lyg sniegas saulės atokaitoje, bet galop jis pasipildydavo dar dešimčia knygų. O tuomet ji atrasdavo dar kelias įdomias, jų nebeužsirašydavo ir šitokiu būdu ketvirtakursė pakliuvo į uždarą ratą, iš kurio negalėjo ištrūkti.
   Pasidėjusi knygas ant stalo mergina atmetė juodus plaukus ir pasiėmė vieną iš jų ,,Paslapčių kambario legenda prieš du šimtus metų". Pravertusi padėjo į lentyną, mat ši pasirodė nei trupučio neįdomi. Į rankas pakliuvo ir kiek kartų skaityta ,,Hogvartso istorija", bet ir ši buvo atmesta. Galiausiai po visa šūsnimi Klastuolė atrado kai ką įdomaus: ,,Nedsinėjaus ir Hogvartso ryšiai". Ativertusi tą knygą Jekaterina tingiai mostelėjo lazdele, prisišaukdama dar ištisą krūvą knygų apie Nedsinėjų. Šitaip apsikasusi knygomis ji įniko skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Spalio 11, 2015, 07:08:14 pm
Torhilda sukdama ant piršto juodų susivėlusių plaukų sruogą lėtai tipeno tarp knygų lentynų. Biblioteka buvo didelė ir mergaitė nesugebėjo išsirinkti, ką skaityti. Apskritai apie magijos pasaulį žinojo tik tiek, keik pasakojo motina, o tai nebuvo labai daug, nes pati ji Hogvartse nesimokė.
Šitaip beklaidžiodama Torhilda atsidūrė tarp knygų apie Hogvartsą ir kitas magijos mokyklas visame pasaulyje. Lėtai žingsniuodama ji sukiojo galvą į visas puses skaitydama knygų pavadinimus ant nugarėlių. Staiga siauro koridoriaus viduryje išdygo anksčiau nepastebėtas stalas apkrautas knygomis iš visų pusių. O tarp jų lindėjo vyresnė mergina iš Klastūnyno.
Torhilda lėtai prisiartino ir ėmėsi tyliai ardyti knygų sieną, slepiančią klastuolę nuo varniukės akių. Staiga viena didelė ir sunki knyga išsprūdo pragaro gyventojai (Helvetes išvertus iš norvegų kalbos reiškia pragarą) iš rankų ir su trenksmu nukrito žemėn. Išsigandusi Torhilda pasilenkė jos paimti ir lėtai atsistojo. Iš siaubo išsiplėtusios mėlynos akys įsmigo į klastuolę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 11, 2015, 07:32:12 pm
   Juodaplaukė buvo taip susikaupusi ir sustelkusi ties studijuojamomis knygomis, kad nesiklausė nei artėjančių žingsnių, nei knygų šiurenimo garso. Tik kažkam garsiai subildėjus Jekaterina pašoko iš vietos kaip įgelta ir vos neišbarstė visos krūvos knygų (baisu pagalvoti, kiek laiko būtų prireikę joms sukrauti į lentynas ar bent sudėti į krūveles). Pakėlusi akis išvydo dar nematytą mergaitę. Na, jei tiksliau, žvilgsnį reikėjo nuleisti, nes Klastuolė nebuvo tokia jau ir žema kaip keturiolikmetė.
 - Hm, labas... naktis, - pasisveikino juodaplaukė, nes už lango jau buvo tamsu. Tiesą pasakius, ėmė leistis snaigės, ką pastebėjo mergina. Sniegas lapkritį? Uhu, bus šiltas pavasaris ir šalta žiema... toptelėjo jai. Žiema buvo jos mėgstamiausias laikas, Jekaterina labai laukdavo to meto.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Spalio 11, 2015, 07:43:09 pm
Torhilda vis dar spoksojo į klastuolę išplėtusi akis. Staiga susivokė, kad šioji nežada jos nei užkerėti, ne primušti, nei dar ką padaryti, tad nusiramino ir atsargiai padėjusi knygą ant stalo atsakė:
- Labas, - tyliai ir droviai ištarė vienuolikmetė. Akies krašteliu žvilgtelėjusi pro didelį langą, išvydo tamsą. - Jau tamsu, - sumurmėjo ir šytpelėjusi paklausė:
- Ką čia veiki?
Hm, o ką galima veikti bibliotekoje, mintyse paklausė Torhilda savęs šiek tiek nurausdama, kad sugalvojo tokį kvailą klausimą. Deja, nieko geresnio tuo metu jos galvoje nebuvo. Ėmė snigti. Varniukė nusisuko į lango pusę ir ėmė stebėti besileidžiančias snaiges. Paprastai sniegas jai reikšdavo nušalusius kojų ir rankų pirštus, amžiną slogą ir garą iš burnos kvėpuojant, tačiau šiemet galėjo būti rami, kad nei kojos, nei rankos nenušals, o sloga susirgs nebent visą naktį gulėdama sniege. Net šilta pasidarė nuo to.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lukas Linkolnas Spalio 11, 2015, 08:11:24 pm
Klastuolis įžengė į biblioteka ir ėjo ieškoti knygos o ką daugiau darysi čia pasisakė sau Lukas. Knygų buvo pilna, pasirinkimų irgi pilną, bet Lukas nerado to ko jis ieškojo. Jis ieškojo knygos apie apsiginimą nuo juodosios magijos. Ilgai jis ieškojo kol galiausiai pamatė pagaliau, bet neilgam jis nespėjo pajimti knygos nes kažkas kitas pasijemė ir nubėgo tolyn. Ir vėl ieškot, puiku. Klastuolis buvo labai sunervintas ir piktas, kad norėjo net rėkti, bet susilaikė ir ieškojo toliau. Po poros minučių jis rado knyga kuri buvo panaši į kitą jis pasiėme ir ėjo prie stalo isitraukė rašalo, pargamento ir ėmė rašytis. Pasirašė nemažokai informacijos abejojo jis ar isikals kažką. Padėjo knygą ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 12, 2015, 07:13:04 pm
   Jekaterina nejučiomis ėmė sekti krentančias snaiges ir vėjo gūsius, plaikstančius juos į visas puses. Toks jausmas, kad jau Kalėdos, pusnys susidaro vos per vieną naktį. Klastuolė nejučiomis nusišypsojo. Sniegas, žiema, Kalėdos... tokie gražūs ir jaukūs dalykai.
 - Ieškojau informacijos apie Hogvartso ryšius su mažiau žinomomis magijos mokyklomis. Tiksliau, ieškojau kažko naujo apie Hogvartsą ir radau apie kitas mokyklas ir jų ryšius. Net čia nesvarbu, - iškvėpė orą ketvrtakursė ir išgirdo durų trinktelėjimą. Tą pačią akimirką šviesos užgeso ir viską apgaubė tamsa.
 - Kas per... - sumurmėjo ji ir nubėgo prie durų. Laimei, turėjo tą taip mylimą naktinę regą, visgi buvo tamsos ir nakties padarėlis. Radusi duris išbandė įvairiausius burtažodžius, bet durys neatsirakino. Lyg būtų užkirstos.
 - Lumos. Lumos, - du šviečiantys kamuoliukai pakilo, tik bėda, kad jie kilo į palubę ir tokiu atveju beveik nieko neapšvietė. - Manau, jog tai naujas uždraustojo skyriaus apsaugojimo būdas. Tikriausiai turėsim sėdėti iki pat ryto.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Spalio 13, 2015, 08:38:57 pm
Stebėdama snaiges Torhilda supratingai linktelėjo. Žinojo, kad Hogvarstas ne vienintelė burtų mokykla, šiaip ar taip, motina mokėsi Norvegijoje. Varniukė pakėlė ranką prie plaukų ir perbraukusi, ėmė sukti ir taip jau susivėlusias sruogas ant piršto. Akys svajingai sužibo, mergaitė ėmė linguoti į šonus. Tačaiu nespėjus Torhildai kaip reikiant įsisvajoti, užgeso šviesa. Ji spygtelėjo ir instinktyviai griebė vyresnei klastuolei už rankos. Apsidairė atmerktomis akimis, tačiau matė tik tamsą. Pajutusi, kad klastuolė nueina tolyn, apgraibomis nusekė iš paskos. Staiga šioji sustojo ir Torhilda užlipo merginai ant kulnų. Tačiau ji lyg ir nepastebėjo. Netrukus palubėn šovė menkai ką teapšvienčiantys šviesos kamuolėliai. Klastuolei konstatavus faktą, kad teks nakvoti bibliotekoje, Torhilda gūžtelėjo pečiais. Klaustrofobija negresia, biblioteka juk didelė.
- Kuo tu vardu? - paklausė varniukė sumirksėdama mėlynomis akimis. ir taip balta jos oda melsvoje šviesoje atrodė dar baltesnė, veidas skendo kaip naktis tamsiuose plaukuose.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 15, 2015, 08:55:04 pm
   Jekaterina absoliučiai nejautė jokio noro nakvoti bibliotekoje. Ji buvo naktinė būtybė, naktimis nemiegodavo ir siausdavo kur tik galėdavo, kur jėgos leisdavo, o dabar... mergina tikrai nesirgo jokia klaustrofobija, bet suvaržymų vis vien nekentė. Pabandžiusi elinį kartą sutvarkyti išsitaršiusias juodas priekines plaukų sruogas, kurios bangavosi abipus veido, ketvirtakursė baigė prarasti kantrybę. Jos visuomet išlįsdavo iš už ausų ir ,,vyniodavosi aplink kaklą", kaip jai sakydavo sesuo. Nutipenusi prie savo mėgiamo fotelio Jekaterina atsisėdo į jį.
 - Jekaterina. O tu? - paklausė mergina trumpai. Jeigu jau ketina su nepažįstamąja praleisti visą naktį, tai bent susipažinti tikrai turi. Tikrai. Kitaip jau ir greičiausiai neišeis, nebent pirmomis susipažinimo sekundėmis jos velniškai susipyktų ir nuėjusios į skirtingus bibliotekos galus nelįstų viena prie kitos visą naktį. Jekaterina net prunkštelėjo sau mintyse apie tai pagalvojusi.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Spalio 17, 2015, 04:38:15 pm
Emily skrido tiesiai į biblioteką. Už lango jau buvo tamsu ir vaiduokliukė pagalvojo, kad tokiu laiku tikrai nieko tenai nebus. Nors  melsva būtybė neketino daryti nieko blogo (na nebent tektų apsilankyti uždraustajame skyriuje) , tačiau vis dėlto nenorėjo niekieno būti pastebėta skaitanti tokią knygą. Taigi sulaukusi nakties mergaitė įskrido į biblioteką. Tiesa, durys buvo užrakintos, tačiau buvusi klastuolė to net nepastebėjo, mat įskriejo kiaurai duris, kaip jau buvo spėjusi įprasti. Prieš pat įžengdama į biblioteką dėl visa ko mergaitė dar pasivertė nematoma (to ją buvo išmokiusi Mirta - pasirodo, visi vaiduokliai taip gali). Atsidūrusi viduje Emily apsidairė ir patraukė tiesiai prie knygų lentynų. Tik po kurio laiko dvasia pastebėjo, kad visgi ji nėra viena. Gerai, kad bent knygos pasiimti nespėjau - atsiduso mergaitė. Ji vėl pasivertė matoma ir nuskriejo pasisveikinti su Jakaterina, visai užmiršusi, kad toji dar jos tokios nebuvo mačiusi.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 21, 2015, 03:10:46 pm
   Jekaterina jautė, kaip švelnus vėjelis pūstelėjo netoliese ir nejučia suirzo. Kodėl neįmanoma tokiems, kaip aš ir mano šeima užblokuoti jutimų... nervina, toptelėjo Klastuolei. Ir akimirką prieš ją sužibėjo melsvas vaiduoklis. Iš pradžių nesupratusi, kas čia dabar, ketvirtakursė geriau į ją įsižiūrėjo.
 - Emily? - aiktelėjo juodaplaukė. Tarsi koks geras smūgis jai į galvą vožė suvokimas, kad Emily, ta miela ir geraširdė mergaitė, taip kentėjusi praeityje dabar yra... vaiduoklis. Šmėkla. Dvasia. Vėlė. Vėlė, jei tiksliau, nes ir vaiduoklis, ir šmėkla, ir dvasia skyrėsi. Klastuolė žiūrėjo kelias minutes išplėtusi akis į mažąją. - K-kas tau atsitiko?
Mergina buvo pasiryžusi išpešti iš draugės tiesą. Jeigu kas nors ją nužudė... aš prisiekiu... neužbaigta mintis nutrūko jos galvoje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Spalio 22, 2015, 06:02:38 pm
- Man? Nieko, nesirūpink - atsakė vaiduokliukė puikiai suvokdama kaip kvailai tai skamba. - Tiesiog... Na, taip įvyko. Aš... Na... Tai... Viskas painu... Aš pati neatsimenu kas atsitiko. Tiesiog... Pabudau štai tokia... Tiek ir težinau... Geriau sakyk kaip tu gyveni? Ir ką čia veiki tokią vėlybę?  - paklausė ji.
Mergaitė visiškai nenorėjo tęsti pokalbio šia tema. Taigi ėmė klausinėti Jakateriną. Aišku Emily ir nesitikėjo, kad geriausia draugė nepastebės klastuolės vengiant šitos temos, bet... Na, bet kokiu atveju ji turi neblogą pasiteisinimą - vaiduokliukė tiesiog nieko neatsimena. O galų gale, ji turbūt ne vienintelė vaiduoklė, kuri nenori kalbėti apie savo mirtį. Nors ir dėl skirtingų priežasčių,vis dėlto daugelis mirusiųjų vengia šitos temos, taigi Jakaterina turėtų ją suprasti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 26, 2015, 01:53:57 pm
   Jekaterina klausydama šiek tiek kilstelėjo antakį. Atseit, manęs taip lengvai neapgausi, bet šįkart paleidžiu, nors ir neturėtum tikėti, kad paleisiu taip rimtai. Vis dėlto mergina nejautė didelio noro tokią naktį klausytis, kas ir kaip. Tad tiesiog lengviau atsidususi juodaplaukė suspaudė lūpas ir tiek.
 - Gyvenu gana gerai, visą laiką aukoju šokiams ir kitoms menų mokyklos veikloms... o esu čia, nes durys užsikirto ir nebegaliu išeiti. Am, čia Torhilda. Torhilda - Emily, mano draugė, - kaip ir supažindino mergaites Klastuolė. Tokių susipažinimo ir draugiškumo akcijų vykdyti Jekaterinai tikrai nepatiko, bet kad atsirado Emily, naujosios pažįstamos Torhildos ketvirtakursė negalėjo tiesiog išmesti iš akiračio. O ir nenorėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Spalio 26, 2015, 03:59:01 pm
Mergaitė nužvelgė nepažįstamąjį, su kuria supažindino Jakaterina.
- Um... Labas, Torhilda, - nusišypsojo vaiduokliukė. - Tu pirmakursė, tiesa? Iš kokio koledžo?
Žinoma, susipažinti su naujais žmonėmis visada smagu, nors dažniausiai ir kiek neramu - juk niekada nežinai, kaip tave priims. Juo labiau abejonių kilo Emily, kuri dar pati galutinai neapsipratusi su mintimi kad yra vaiduoklė labai bijojo ir aplinkinių reakcijos. Po to, kai persimetė keliais žodžiais su Jakaterinos drauge, nuskriejusi prie durų klastuolė iš abiejų pusių jas atidžiai apžiūrėjo ir grįžusi pas mergaites vėl prabilo:
- Sakai užsikirto? Gal man ką nors pakviesti? Bibliotekininkę ar ką nors iš mokytojų. Galėtų jus išlaisvinti... Beje, o burtus bandei? - vėliau pažvelgusi į draugę pasitaisė. - Na žinoma bandei, nebūtum gi viena protingiausių mokinių kuriuos pažįstu... Taigi, ar norite, kad ką nors pakviečiau?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sydney Rain Vasario 03, 2016, 09:56:14 pm
                             
Sydney lėtai pravėrė sunkias didžiąsias bibliotekos duris. Ji nedrąsiai apsižvalgė - tokiame pasakiškame kambaryje ji dar niekada nėra buvusi. Per visą milžinišką salę driekėsi didžiulės lentynos iki lubų, kuriuose buvo milijonai knygų.                       
               
Mergaitė lėtai nužingsniavo prie vieno iš skaityklos stalų ir patogiai įsitasė. Išsitraukusi plunksną ir pargamento lapelį ji pradėjo rašyti: Vis dar negaliu patikėti kad aš čia - Hogvartse. Jaučiuosi lyg sapne. Čia viskas daug nuostabiau negu įsivaizdavau. Bijau, kad pasbaigus mokslo metams nenorėsiu išvykti, nes ši mokykla taps mano antraisiais namais. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip jaučiausi. Lyg kažkur priklausyčiau. Aš priklausau čia, burtininkų mokykloje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adrian Mike Vasario 04, 2016, 02:19:06 am
Adrian laisvu laiku mėgdavo skaityti storas knygas apie Magijos istorija. Būdamas grifų gūžtos kambaryje jis nutarė surasti mokyklos biblioteką. Jis ėjo į šeštąjį mokyklos aukštą kur ir buvo didžioji biblioteka. Jis perėjo per visas girgždančias grindis, laiptus ir pagaliau priėjo Magijos istorijos skyrių. Jis pamatė padalintą jį į dvi dalis viename buvo parašytą "Tikroji magijos istorija" Kitame šiek tiek kitaip parašyto stiliaus "Išgalvotoji magijos istorija" . Jis norėjo pasiimti tikrąją, bet šį kartą norėjosi išbandyti kažko naujo. Traukė apdulkėjusia knygą, kad net nebesimatė jos pavadinimas. Patraukė knygą arčiau lūpų ir nupūtė visas dulkes. Ir ant jos buvo parašytą "Magijos šaltasis karas". Iš pradžių jis pakraupo, bet vėliau jis susidomėjo kas gi ten yra parašyta? Kokia toji istorija. Pasidėjo knyga po pažastimi ir nusinešė prie skaityklos. Atvertęs pirmąjį puslapį jis išvydo kaip didis burtininkas šauna kerus į blogąjį burtininką jis nustatė, kad šauna ne paprastas burtininkas o ypatingas tik todėl, nes jis vilkėjo slibino audinio amuletą. Amuletas simbolizavo tik drąsų ir labai ryžtingą asmenybe. Tai buvo labai gražus paveikslas pirmame puslapyje. Toliau pradėdamas skaityti knygą jis suprato, kad tai yra apie berniuką nes pirmieji sakiniai buvo "Sename kaimelyje gyveno berniukas vardo Andys" tai bus aprašytą jo gyvenimo istoriją knygoje kurioje jis mokėsi Hogvarste ir kovojo už laisvą magijos pasaulį už gėrį. Beskaitydamas susidomėjo šia knyga perskaitęs pirmus trisdešimt puslapių buvo aprašoma sunki Andžio vaikystė sunkiai dirbo iki 11 metų. Nes tėvų jis neturėjo duonai užsidirbdavo dirbdamas sunkius darbus tikrai ne vaikams skirtus. Buvo labai savarankiškas, kūryšikos bei išrankios asmenybės žmogus. Vos būdamas mažas jis galėjo pasisiūti sau vieną kitą rūbą darbui nusipirkti įvairių dalykų. Netyčia berniukas nusprendė paprašyti darbo Magijos ministerijoje gal jiems kokius popierius reiks pernešti popierius nešuliais ir panašiai. Nuėjo prie raštininko jis nedrąsiai pasakė savo situacija ir paprašė darbo. Raštininkas pasakė darbo tu negausi piktu balsu jis pasakė. Berniukas nusiminė bet po kelių sekundžių raštininkas pasakė "Tu gausi šiltą pastogę, išsilavinimą, maisto, lova ir ko tik reikia berniukui tokiam kaip tu" Andys labai nustebo jis nesuprato nieko kaip svetimas vyras gali imti ir taip viską dykai duoti jis nesuprato. Tada paprašė paaiškinti raštininkas pasakė įduosiu tave vaikų namas o vėliau pats isivaikinsiu. Jis vėl nieko nesuprato ir pasakė "Bet aš tik paprastas berniukas kūrio ne pažistate" Raštininkas atsakė "Prieš 10 metų tūrėjau sūnų bet nieko kito, gyvenau ...
LAUKITE TESINIO :) (GG2) (GG2) (GG2) (GG2) (GG2) (GG2) (GG2)
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adrian Mike Vasario 04, 2016, 05:14:00 pm
"gyvenau skurdžiai neturėjau iš ko gyventi tada sutikau savo būsimąją žmona ji buvo lygiai tokia pati kaip ir aš nieko neturėjo. Mes susipažinome prie užeigos kurioje ji ir aš kartais prašydavome išmaldos duonai. Na mes pradėjome kalbėtis tada nutarėm susitikti čia vėl po to dar kartą dar kartą kol galiausiai viens kitą pamilome. Po penkerių metų draugystės mes susilaukėme vaikelio berniuko, bet tuomet buvo tamsus laikai ir iš mūsų jį atima. Praradome viltį gyventi po pusės metų susiradau darbą
čia pradirbau penkerius metus po jų mano žmona mirė. Mirties valgytojas ją nužudė. Po to sau pažadėjau, kad atkeršysiu ir surasiu mūsų vaiką. Iš pradžių supratau būdamas vargšas nieko nepadarysiu tad atidirbau dar 1 metus uždirbau pinigų baigti mokslą ir čia įsidarbinti. Įsidarbinau bet nei sūnaus nei žudiko neradau..." Berniuk tu labai primeni man savo sūnų tau 10 metų prieš tiek dingo maniškis. Berniukas nesuprato jis tiesiog pasakė "Jūs manote kad aš esu jūsų sūnus" Raštininkas atsakė "Taip, nes tu turi savo motinos akis" Berniukas labai nustebo ir apsidžiaugė...

PO VIENERIŲ METŲ...

Andys mokėsi pirmuosius metus hogvarste jam labai patiko ten praleisti laiką.

Adrian perskaites šiuos knygos pulapius suprato, kad toliau skaityti nebegali jis tiesiog padėjo knygą atgal kur ir turėjo būti...
Adrian jau girdėjo šią istoriją jis joje dalyvavo kaip Andys...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Victoria Hilfiger Vasario 05, 2016, 10:29:42 am
Besijuokiančios visos trys draugės, Viktorija, Karolina ir Neringa. Neringa juokėsi labiausiai, eidamos buvome smarkiai įsijautusios į mūsų pajuokaujančią temą, užgaubta pilna fantazijos. Ėjome iki bibliotekos, Karolina mėgsta skaityti, vis norėjo kažką įdomaus, bei neįprasto perskaityti. Į biblioteką ėjome pirmą kartą, per šiuos porą savaičių trūkstančių mokykloje. Perėjome visą leidžiamą biblioteką, priėjome prie uždraustojo skyriaus. Karolina pamanė, gal tiesiog negalima į biblioteką, bet mėginome rizikuoti.. Įėjusios, visos lentynos buvo pilnos dulkių, vorų ir tamsos. Juokas iš mūsų veidų dingo. Tyliais žingsniukais nuėjome iki pirmųjų lentynų, ir Karolina pamatė knygą ''Stipriausi vaistai, ir nuodai'' , ši knyga jai patiko, todėl kuo greičiau norėjome įšeiti. Ir jau netoli durų, tik už peties pajutome traukimą. Tai buvo Sneipas......

Gabė: žinutė turi būti rašoma trečiujou asmeniu, t.y., ne ,,aš nuėjau", o ,,Viktorija nuėjo"
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 08, 2016, 09:57:21 pm
Junko greitu žingsniu įžengė į biblioteką, tuo pat metu apsidairydama ir patvirtindama, kad nors jau greitai laikmetis, kai visi mokiniai turi būti savo kambariuose bibliotekoje vis dar tebebuvo žmonių. Nekreipdama į juos dėmesio, Junko kuo tyliau ir nematomiau pradėjo ieškoti knygų, kuriuose turėjo būti jai reikiama informacija. Atvirai, nesitikėjo pilnai, kad ras tai ko ieško, nes apie tai skaitė žiobarų knygose, bet kažkuria prasme tai "mistika" ir apskritai mitologija - tai turėtų būti bent kelios knygos apie tai ir čia, tiesa?! Staiga akims užkliuvo knyga pavadinimu "Viskas apie Ragnaroką - istorija ir reikšmė burtininkų pasauliui", ir tai buvo kaip tik tai, ko jai reikėjo. Apie patį Ragnaroką yra skaičiusi viską, ką tik buvo radus - bet užmiršo kažkokią svarbią detalę ir ją tai vedė iš proto. Bet ši knyga, jeigu ji yra burtininkų požiūriu, tai turėtų kažkuo skirtis nuo žiobarų parašytos istorijos.. Radusi patogią vietą kuo tolimiau nuo kitų bibliotekoje esančių žmonių ji ten ir įsitaisė - nors knyga ir atrodė storoka, daugumą dalykų ji jau turėtų žinoti, o jei ko nespės perskaityti nusineš į savo kambarį. Įsitaisė kuo patogiau ir pakreipė knygą taip, kad būtų gerai apšviesta, ir džiaugsmingai patrynus rankas puolė skaityti knygą, kuri slėpė ją dominančią istoriją.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Svajoklis Coelum Vasario 08, 2016, 10:14:03 pm
Svajoklis įžengė į biblioteką. Jo žingsniai aidėjo tarp aukštų kambario sienų, skambėjo tarp knygų lentynų. Sustojo, bet žingsniai dar tyliai girdėjosi pačiame bibliotekos gale. Žengęs dar porą žingsnių sustojo prie didelio, medinio stalo pačiame kambario centre, nuo jo į šonus buvo išsidėsčiusios visos knygų lentynos. Svajoklis net nesiruošė tarp jų vaikščioti. Namų darbai buvo padaryti, beje, reikėtų pastebėti, kad klaidingai, nes kaip tikram svajokliui priklauso, sugebėjo sumaišyti herbologijos ir magiškų gyvūnų priežiūros namų darbus, o kalbant apie magijos istoriją, kad ir kaip jam patiko ši pamoka, gavo vidutinišką įvertinimą. Nieko, pasitaisys, gal dar spės šiek tiek pakilti mokytojos akyse, gal išeinant dar pasiims kokią istorinę knygą paskaityti, bet dabar jis turi ir kitos veiklos. Sudunksėjo ant stalo numetamos knygos, kurios skaičiavo jau ne vieną dešimtį metų. Svajoklis dar taip gerai nepažino Hogvartso, tad nutarė apie jo istoriją, vietas, įvykius jame ir paskaityti, bet kad ir kaip jis gilinosi į knygą, susikaupti negalėjo...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vilmena Garnet Vasario 10, 2016, 08:38:22 pm
   Staiga mergaitė išplėšė jam iš rankų knygą ir išsišiepė.
-Labas , Grife,-ji pavaizdavo , jog nusiėmė prieš jį skrybėlę.Tada juokdamasi kaip beprotė atidavė jam knygą ir išsinešdino , kol šis nepastebėjo ,jog ji jam pakišo Algonso Keistojo knygą ,, Kaip nebūti bukagalviu asilu". Ne , ji nenorėjo jo įžeisti , tik mėgo visus erzinti. Tai buvo jos pašaukimas.Tą rimtą visiškai neįdomią knygą ji numetė kažkur ant grindų ir išgirdusi skubius žingsius, vos tvardydamasi nesusijuokti nubėgo kažkur link herbologijos skyriaus.Jei tai tas berniukas , jei niekas negrėsė , bet jei bibliotekininkė rado tą suplėšytą knygą apie žuvis tai jai šakės.Vilmena neišlaikiusi ėmė kikenti, įdomu grifiukas pasiliko tą knygą ?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Svajoklis Coelum Vasario 11, 2016, 08:53:54 am
Svajoklis atsisuko į bibliotekos durų pusę ir dar spėjo pamatyti nubėgančios klastuolės, turbūt pirmakursės, uniformą. Jis greitai apžiūrėjo knygą, pavartė, paieškojo užrašyto vardo ar pavardės, nieko neradęs nutarė pasivyti tą mergaitę, bet bibliotekininkė, sedėjusi arčiau durų, jau stovėjo atvėrusi bibliotekos duris, akimis ieškodama mergaitės, kuri sudrumstė tylą. Porą kartų apsidairiusi ir kažką paburbėjus sau po nosim ji grįžo į savo darbo vietą. Berniukas sedėjo svarstydamas, kad turbūt mergaitė pati yra perskaičius šią knygą, o dabar neturi kaip ja atsikratyti, tad čia jam ir atnešė. Svajoklis atsistojo ir pradėjo klaidžioti tarp knygų lentynų ieškodamas vietos šiai knygai. Karts nuo karto dar paimdavo į rankas kokią knygą, pavartydavo. Priėjęs prie magiškųjų gyvūnų priežiūros skyriaus pasiemė enciklopediją apie pagrindinius gyvūnus ir toliau klaidžiojo ieškodamas vietos Algonso Keistojo knygai...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 13, 2016, 04:39:43 pm
Junko ir vėl buvo bibliotekoje, ieškodama tos pačios knygos kaip ir praeitą kartą. Ji ir vėl užmiršo svarbią detalę, o jos pamiršimas ją vedė iš proto. Tyliai praeidama pro kelis prie stalų įsitaisiusiu mokinius ji skubiai pradėjo ieškoti praeitą kartą skaitytos knygos. "Viskas apie Ragnaroką - istorija ir reikšmė burtininkų pasauliui", kur ji, kur ji.. Va! Suradusi knygą, ji atsisėdo ant grindų, pasidėdama knygą ant kelių. Atsivertusi ją piktai ir greitai pradėjo vartyti knygos puslapius, ieškodama to, ką užmiršo, kad netgi nepastebėjo su puslapio lapu įsipjovusi pirštą. Piršte, kurį negiliai įsipjovė, pradėjo kauptis mažyčiai kraujo lašeliai, kai kurie netgi įsigėrė į laikomos knygos puslapio šonus, bet mergina to net nepastebėjo - piktai akimis lakstė po raides ar žodžius, ar versdama kitą puslapį ieškodama to, ką užmiršo. Ausų būgnelius pasiekė atsidarančios - o gal užsidarančios? - bibliotekos durys, bet ji ir į tai nekreipė dėmesio, toliau vartydama knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 13, 2016, 05:59:48 pm
Pirmakursis, nors ir nelabai mėgo skaityti knygas, nusprendė apsilankyti bibliotekoje ir apsižvalgyti, kaip ji atrodo, mažą kas gal kada nors prireiks kokios nors knygos ateityje.
Pravėręs duris berniukas išvydo neapsakomai daug milžiniškų lentynų, kuriuose puikavosi dar daugiau įvairiausių skaitinių. Vaikščiodamas tarp skyrių jis užmatė mergaitę intensyviai vartančią knygos lapus. Priartėjus jam arčiau jos akies krašteliu nužvelgė ją ir knygą. Klastuolė.. Na, ir sekasi man susitikti akis į akį beveik vien su šio koledžo nariais kol kas, pamąstė vienuolikmetis. Jis iš tiesų būtų ėjęs ir praėjęs mergaitę, tačiau jam užkliuvo šiek tiek kruvini jos vartomos knygos lapai ir jos pirštai, tad negalėjo nueiti nepasidomėjęs: - Ar Tau viskas gerai? Nevertėtų apsilankyti Ligoninės sparne?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 13, 2016, 06:26:31 pm
Mergina girdėjo tylius link jos einančius žingsnius. Taipogi girdėjo ir kažkieno balsą, nors abudu garsai nebuvo iškarto užfiksuoti jos smegenų, ir ji apskritai į juos nekreipė dėmesio, toliau vartydama knygą.  Po kelių akimirkų tylos, kuri atrodė, kad tesėsi kelias minutes, ji suprato, kad žodžiai buvo skirti jai, todėl pakėlė galvą ir pamatė ją užkalbinusį žmogų. Jeigu vien pastarasis dalykas nebuvo neįprastas, tai mokinys taipogi buvo iš Grifų Gūžtos, kas ją dar labiau nustebino.
-Man? Man viskas gerai... Ak.
Tik dabar ji pastebėjo sukruvintą pirštą ir tuo pačiu krauju ištepliotus knygos puslapius. Gražiausia, ką dabar daryti.. Ji negalėjo pakęsti žmonių, kurie naikindavo knygas jas plėšydami ar purvindami, o dabar ir pati tą padarė. Prisiminus, kad tokio atsakymo grifiukui gali neužtekti pridėjo:
-Ne, atrodo, kad kraujas jau nustojo bėgti, ir apskritai čia nieko baisaus. Panelės Pomfri vėliau galėsiu paprašyti pleistro. Tiesa.. ačiū už susirūpinimą, bet man tikrai viskas gerai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 13, 2016, 06:47:30 pm
-Na, nėra už ką dėkoti. O svarbiausia, kad viskas gerai, jei iš tiesų taip ir yra,- sušnabždėjo Edgar'as ir nenorėdamas trukdyti klastuolės jis kiek pažingsniavo toliau ir sustojo. Jis nusprendė pasiimti ir permesti akimis kokią nors knygą, nes jam buvo įdomu, kaip čia jos atrodo. Pasistiebęs ant pirštų galų tiesdamas ranką aukštyn vienuolikmetis vargais ne galais išsitraukė knyga iš lentynos, kuri buvo gerokai virš jo, bet ir tai ne pati aukščiausia. Žinoma, jam buvo galima tiesiog dėl apžiūrėjimo pasiimti ir kiek žemiau esančia knygą, bet dėl to vaikiško kaprizo pasirinko sunkesnį variantą lyg mesdamas sau kokį tai iššūkį. Gan ilgą laiką nenaudota knyga, pagalvojo grifas braukdamas dulkes nuo storo knygos viršelio.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 13, 2016, 07:08:31 pm
Grifiukui paėjus toliau, ji ir toliau jį stebėjo. Nors ir visas pokalbis tebuvo kelių sakinių ilgio, tai vistiek buvo kažkoks pokalbis. Taipogi, ją kažkas užkalbino pirmas, kad ir įsitikinti, kad viskas gerai. Tiesa! Aš nepadėkojau už tai, kad pažadino mane iš viso to ieškojimo, kitaip būčiau dar labiau viską iškruvinusi.. Be to, nors tapimas draugais nėra tikėtinas, reiktų bent paklausti vardo.. mintyse galvojo klastuolė. Nors pirma reikia sutvarkyti visą šitą kraują, ir atsiprašyti bibliotekininkės už sugadintą knygą, tik tuomet galima apie tai galvoti. Palikusi knygą atverstą tame pačiame puslapyje, Junko nuėjo iki bibliotekininkės, paaiškindama situacija ir nuoširdžiai atsiprašydama už sunaikintą knygą. Taipogi paklaususi, kur būtų galima rasti sudrėkintą medžiagos gabalėlį, nuėjo į nurodytą vietą jį pasiimti - vis dėl to, pati pridirbo viską, pati ir turi sutvarkyti. Su sudrėkintu skuduru nuėjusi atgal prie lentynų pradėjo atsargiai valyti kraują, kai kur net prikibusį prie medinių grindų. 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 13, 2016, 07:46:43 pm
Juodaplaukis pavartė knygą, kelias eilutes iš jos vidurio perskaitė, bet tai jo pernelyg nesudomino ir su garsu ją užvertęs, vėl stiebdamasis bandė ją padėti į vietą, tačiau nesėkmingai, ir kai jau, rodės, kad kraštelis jos pasidėjo ant lentynos, jis ją paleido ir ši kaip mat atsidūrė ant žemės. - Kas per velniava,- sugurmojo panosyje grifiukas. Pakėlęs knygą vėl nuo žemės eilinį  sykį stiebėsi į viršų bandydamas ją padėti į vietą, jo veidas visas piktai persikreipė, bet šiaip ne taip užstūmė ją. - Pagaliau,- lengvai atsiduso Edgar'as ir pradėjo žingsniuoti atgal iš kur atėjo. Eidamas pro šalį besitvarkančios mergaitės momentu sustojo lyg ir norėdamas pasiteirauti ar nereikia jai pagalbos, bet pamatė, jog ji baigia ir pati tvarkytis, tad ėmė pėdinti toliau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 13, 2016, 08:16:06 pm
Kuo švariau nuvaliusi grindis, kad neliktų nė lašelio jos kraujo, Junko švelniai su tuo pačiu drėgnu skuduru pabandė apvalyti sukruvintas vietas knygoje, stengdamasi sugerti kraują į skudurą, bet nesušlapinanti knygos. Pamačiusi, kad nieko neišeina atsiduso ir vėl pasidėjo knygą ant grindų - vienaip ar kitaip, ji vistiek nesusirado ko ieškojo. Pakėlus galvą ir apsidairius aplinkui suprato, kad ją užkalbinęs Grifų Gūžtos berniukas jau nuėjo, todėl tiesiog gūžtelėjo pečiais nekreipdama dėmesio. Atsistojusi pradėjo eiti link šiukšliadėžės, kuri radosi prie bibliotekininkės stalo. Staiga akies krašteliu pastebėjo tą patį grifiuką, kuris ją užkalbino einantį prieš bibliotekos durų, ir greitai apgalvojusi, kad paprasta padėka ir vardo paklausimas neužims daug laiko, greitu žingsniu vis dar tebelaikydama skudurą nuėjo link jo, laisva ranka griebdama už apsiausto, ir net nespėjus grifiukui apsisukti aplink pradėjo kalbėti:
-Atleisk, jei trukdau, bet tiesiog noriu dar kartą padėkot. Jei ne tu, tikriausia būčiau dar labiau visą sukruvinusi. Jei galima paklausti, kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 13, 2016, 08:43:04 pm
- Kas..?! - išsigąstelėjęs net pašoko berniukas, pajutęs kažką tempiant už jo apsiausto. Atsisukęs ir pamatęs tą pačią klastuolę atsidusdamas tarė: - A, čia Tu.. Nereikia tik šitaip gąsdintis. Ir nėra už ką dėkoti, tų knygų gi ir taip čia apstu, tik spėk skaityti. Žiūrėk tik savęs daugiau nebežalok.. Ir kas jei negalima sužinoti kuo aš vardu? - klausimu į klausimą atsakęs žaliaakis šmaikščiai nusijuokė. Pasitvarkęs save gobiantį apsiaustą, ir kiek kvailokai besišypsodamas sušneko dar. - Juokauju. Edgar'as mano vardas, o Tave kaip vadinti?
Dingtelėjus minčiai grifiuko galvoje dėl tokio mergaitės iš klastūnyno dėkingumo neramiai užklausė: - Ar Tu tikrai iš to koledžo esi? Ar čia nugvelbei kokio nors klastuolio uniformą?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 13, 2016, 09:03:49 pm
Išgirdusi grifiuko klausimą klastuolė pradėjo nepaliaujamai juoktis, ir nors ir bandė nusiraminti, ir užsispausti burną delnu, kad nesigirdėtų, vistiek niekaip nesustojo iki kol pasidarė sunku kvėpuoti. Vėl pabandė nusiraminti įkvėpdama ir iškvėpdama pagal ritmą, ir nusivalė akių kampučiuose susidariusias juoko ašaras.
-Klastuolė aš, tikrai klastuolė, ir jokios uniformos tikrai nevogiau. Na, bet net jei ir esi klastuolis, tai nereiškia, kad negalima nepaisyti mandagumo taisyklių, net jei ir esi iš "piktojo" koledžo,- Junko su žodžiu "piktojo" parodė kabutes ore. Klastūnyno ji tikrai nevadintu piktu, gal tiesiog kažkiek atgrasiu kitiems žmonėms,- Be to, visas mandagumas man kaip į galvą įkaltas - niekaip jo neatsikratysiu, net ir norėdama. Be to, esu Junko. Malonu susipažinti, Edgar'ai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 13, 2016, 10:05:18 pm
Kas jai čia taip juokinga dabar, pagalvojo Edgar'as stebėdamas besikvatojančią mergaitę išpūstomis akimis lyg tol, kol ši aprimo. - Šaunu, jog esi mandagi ir man taip pat malonu susipažinti,- sušnabždėjo jis. Gerai, eisiu aš jau, nes buvau užsukęs tik apsidairyti čia, kaip kas atrodo. Iki,- dar pridėjęs nužvelgė be galo didžiulę bibliotekos salę, apsisukdamas ir taip sukeldamas vėjo gūsį, kelis kartus perbraukė sau per plaukus lyg norėdamas įsitikinti, kad yra nesusivėlęs ir tik tuomet pačiupęs už senos metalinės durų rankenos pravėrė girgždančias bibliotekos duris ir jas greitai užvėręs iš kitos pusės pustekinomis nuskuodė į savo koledžo kambarį, kur grįžęs žadėjo prigulti ir pasiilsėti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 13, 2016, 11:01:35 pm
-Viso,- atsisveikino Junko, iškarto grįždama prie savo pradinės užduoties - tai yra išmesti tą skudurą, kurį jau geras penkias minutes laikė rankoje. Neatsisukdama pažiūrėti atgal, ji nuėjo prie šiukšliadėžės, kur pagaliau juo galėjo atsikratyti. Eidama link tarp lentynų paliktos knygos ausų būgnelius pasiekė užsidarančių durų garsas, bet ji į tai nebekreipė dėmesio. Grįžusi prie knygos atsargiai pradėjo ją vartyti - tikrai nenorėjo dar kartą įsipjauti ir vėl viską sukruvinti. Tyliai versdama po puslapius jos mintyse sukosi mintys apie ką tik vykusį pokalbį - tai jie, kaip ir sakant, dabar yra draugai ar tiesiog pažįstami? Vienu ar kitu atveju, bent jau pažinos ką nors pamokose, kas visuomet geras dalykas.
-Va!- staiga nustebo Junko,- Vienintelis Hodimimiro miškas buvo nesunaikintas Surto kardo, ir net ir dabar patys galingiausi burtininkai gali į jį patekti naudojant uždraustuosius kerus, ir kaip aš tą pamiršau..
Atsikvėpus, kad pagaliau surado ką užmiršo, klastuolė padėjo knygą atgal į vietą ir patylomis išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kamile Vizgaudyte Vasario 18, 2016, 10:26:30 pm
Kamilė nelabai mėgo skaityti knygas, bet kadangi tada nebuvo ką veikti norėjo pasiieškoti knygos apie ,,Uždraustąjį mišką". Kamilė ilgai ieškojo knygos, bet pagaliau rado. Ji nuėjo į kampelį knygoms skaityti ten ji buvo viena. Kamilei taip patiko ta knyga, kad ji paklausė bibliotekininkės:
-Atleiskite, bibliotekininke, ar yra antra dalis šios knygos? (Kamilė parodė knyga) Bibliotekininkė nustebusi atsakė:
-Yra antra ir trečia dalys. Kamilė pasiėmė knygas ir nuėjo jas skaityti. Knygos buvo labai storos, kad jas Kamilė skaitė gal 2-3 val. Nuo to laiko Kamilė pamėgo skaityti knygas ir ėjo į biblioteką kiekvieną dieną.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 18, 2016, 11:57:57 pm
Vis gi dabar pravers, jog kiek anksčiau buvau apsilankęs bibliotekoje žingsniuodamas į knygų karalystę svarstė Edgar'as, nes dabar tai jam gali padėti surasti partnerį namų darbams, kadangi ten dažnai lankosi nemažai mokinių. Patyliukais įsliūkinęs į biblioteką, kad netrukdytų kitiems, nors gal kiek pastoviai girgždančios durys ir atkreipė dėmesį į jį, jis atsisėdo prie suolo netoli įėjimo, kad galėtų stebėti įeinančius veidus, taip tikėdamasi pamatyti kažką, kas dalyvauja toje pačioje pamokoje kartu su juo ir galbūt tas asmuo neturės partnerio namų darbams atlikti. Tačiau niekam iš pažįstamų veidų neįžengiant į biblioteką pradėjo sukinėtis aplink dairydamasis ar nepamatys kokio bendraklasio jau esančio šioje vietoje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 19, 2016, 12:16:15 am
Į biblioteką tamsiaplaukė tiesiog įlėkė su susitaršiusiais plaukais ir šiek tiek suirzusi. Pirmakursė gal valandą vartėsi lovoje bandydama užmigti, bet niekaip negalėjo pagaliau nukeliauti į sapnų šalį, todėl nusprendė ateiti į biblioteką. Bendrasis kambarys skendo triukšme, o bibliotekoje visada galima rasti tylų prieglobstį tarp knygų, kurias Aretha taip mėgdavo skaityti.
Šią dieną žmonių čia buvo kiek daugiau nei įprasta, bet visi jie buvo nepažįstami ir nematyti. -Turbūt jie keliais metais vyresni mastė mergaitė.
Prie pat durų ji pamatė pažįstamą veidą, juk jie kartu lankė kerėjimo ir kitas pamokas. Aretha priėjusi prie pirmakursio prisėdo šalia tardama:
-Sveikas, tu turbūt Edgar'as, taip? Aš Aretha. Mes kartu lankome kai kurias pamokas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 19, 2016, 01:11:42 am
Edgar'as pamatęs įbėgusią matytą pamokoje mergaitę nudžiugo ir jau norėjo šnekinti, bet kai pamatė, kad ji sėdasi šalia jo, jis staiga užčiaupė savo burną droviai išpūsdamas žandus. - Taip Edgar'as. Malonu, Aretha,- kiek susijaudinęs išlemeno vaikas pridurdamas dėl kartu lankomų pamokų, - Taip, žinau.
Kokią minutėlę įbedęs savo ryškiai žalias akis spoksojo į kiaurai ją tartum būtų išskridęs kažkur, tačiau jis buvo susimąstęs, kad kol kas su kuo jam tenka bendrauti mokykloje beveik visi yra klastuoliai. Keista jam buvo ir tai, kad ji pirmą kartą užkalbino kažkas kitas, o ne jis pats. Ir dar daugiau nuostabos pridėjo, kad tas kažkas kitas buvo klastūnyno atstovas ir dar mandagiai šnekantis iš pirmo žvilgsnio.
Grifiukas mikliai susimarkstė ir supratęs, jog buvo paskendęs savose mintyse nurausdamas kukliai nusišypsojo, - Tai gal Kerėjimo namų darbų partnerio Tu neturi?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 19, 2016, 01:28:12 am
Stebėdama berniuką Aretha linktelėjo jam pritardama, jog jai taip pat malonu susipažinti. Edgar'as pasirodė šiek tiek drovus, bet tikrai neatrodė, jog būtų nedrąsus. Šią klastuolės teoriją tik įrodė jo kaklaraištis numargintas grifų gūžtos spalvomis, bet visgi tai tik pirmasis įspūdis.
Aretha nudžiugo išgirdusi klausimą apie partnerį kerėjimo pamokų namų darbams atlikti ir džiugesys tik pasitvirtino jos šyptelėjime.
-Taip, taip, taip. Jau galvojau teks vienai užsiimti namų darbais,- Aretha greit išbėrė žodžius lyg žirnius į sieną.
-Mums tikrai prireiks kažkokių knygų dėl skrynelės darymo instrukcijos.
Užsigalvojusi pasakė kaštoninių plaukų savininkė, numetė savąją tašę su keliais sąsiuviniais ir pargamento lapeliais viduje ant žemės ir griebusi berniuką už rankos nuėjo prie knygų lentynos pavadinimu kerėjimas. Jos manymu jie tikrai turėjo tam rasti tinkamų knygų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 19, 2016, 02:03:41 am
Edgar'as nespėjo net susigaudyti, kad mergaitė sutiko atlikti kartu su juo namų darbus, kai viską labai greit susakiusi ji jį pradėjo temptis šiam net nespėjus padoriai susitvarkyti apsiausto. Na ir energinga pagalvojo berniukas jau stovėdamas prie kerėjimo knygų lentynų. - Gerai pažiūrėkim ką mes čia turim,- pusbalsiu pasakė jis ir pradėjo dairytis knygų. Užkeiktos Skrynios, Dėžučių Sugyvinimas,- netinkamų knygų pavadinimai vis pakliūdavo į juodaplaukio akiratį. - Pala! Čia radau kažkokią knygą pavadinimu "Skrynelių Užrakinimo Burtai", manau ji turėtų mums praversti,- pranešė savo kolegei grifiukas. - O Tu radai, ką nors naudingo ar nieko?,- pasiklausęs klastuolės dar pats bandė šmirinėti tarp knygų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 19, 2016, 02:20:53 am
Knygų įvairovė buvo tokia didžiulė, jos buvo visur kur tik akys matė. -Kaip čia iš vis įmanoma rasti reikiamą knygą? mąstė Aretha vaikščiodama tai į dešinę pusę lentynos, tai į kairę.
-Ar radai ka..,- mergaitei net nespėjus tinkamai suformuluoti klausimo grifiukas jau pasakė radęs knygą kuri galės jiems praversti dirbant.
Klastuolė žvilgtelėjusi į jį papurtė galvą lyg atsakydama, jog jos paeiškos kolkas nedavė jokių vaisių ir toliau dairėsi skaitydama knygų pavadinimus.
-Štai!,- Aretha pakvietė Edgar'ą rankos mostu skatindama ateiti arčiau.
Ji ištraukė knygą storu odiniu viršeliu, ant kurios puikavosi pavadinimas "Slapti ir nematomi ženklai bei raidės"
-Galėtume tai panaudoti kurdami kažkokią tai paslaptį kurią patalpinsime skrynelėje,- pasakė klastūnyno koledžo atstovė atmesdama užkritusias netvarkingas plaukų sruogas nuo veido.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 19, 2016, 02:44:41 am
Edgar'as priėjo prie Arethos, jos pakviestas. - Puiku,- jis džiaugėsi jos radiniu. - Lyg ir turime viską dabar ko mums reikės norint užkerėti pačią dėžutę ir paslėpti paslapčiai. Tačiau yra vienas BET.. Ir jis toks, kad mums dabar reikia iš kažkur gauti pačią skrynelę,- kiek nemalonia gaida ir sutrikusiu žvilgsniu jis stebėjo mergaitę. Tikriausiai teks eiti nusipirkti ją. Ir iš vis, kaip aš apie tai anksčiau negalėjau pagalvoti. Dabar vien per tai kiek laiko susigaiš piktinosi grifiukas savimi dėl neapgalvotų dalykų tuo pačiu metu akimis šniukštinėdamas akimis per knygas ir vildamasis, jog gal kur netyčia bus tokia, kurioje aprašoma, kaip būtų galima susikurti skrynelę burtų pagalbą, nors tikėjo, jog tikimybė menka.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 19, 2016, 03:14:52 am
Aretha padėjo rastą ir jiems reikalingą knygą ant vieno iš bibliotekos stalų, taip pat paiimdama berniuko rastą knygą ir padėdama ją šalia. Mergaitė kaip tik spėjo atsisėsti kai Edgar'as užsiminė apie skrynelę. Vos nepradėjusi panikuoti ji išgąsčio kupinu žvilgsniu pažiūrėjo tai į knygas, tai į savo bendraklasį.
-Tiksliai!,- net šūktelėjo Aretha. Prisiminusi esanti bibliotekoje šiek tiek susigėdo sulaukusi kitų esančių bibliotekoje žvilgsnių. -Man tikrai reiktų nepamiršti kur aš esu.
Palikusi berniuką stovėti ji nuėjo pasiimti savo prieš tai paliktos tašės.
-Aš juk vistiek galvojau viena darysianti užduotį, kol nesutikau tavęs, todėl...,- tai pasakiusi Aretha lyg kokį laimėtą trofėjų iš savo milžiniškos kuprinės ištraukė mažą, nedidelę skrynelę, kuri dar buvo išpuosta geltonos spalvos ornamentais. -Visgi pravertė ją prigriebti skersiniame skersgatvyje perkant niekučius pagalvojo tamsiaplaukė pati savimi didžiuodamasi.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 19, 2016, 03:43:18 am
Be galo Edgar'ui palengvėjo, kaip kad koks akmuo nuo jo, dar labai jaunų, pečių nuriedėjęs būtų, kai klastuolė iš savo tašės išsitraukė mielai atrodančią skrynukę. - Nuostabu,- sužnabždėjęs prisėdo šalia jos. - Kadangi viską turi galime kibti į darbus. Tu aiškinkis, kaip užkoduoti paslaptį, o aš mėginsiu surasti užrakinimo burtažodį,- tai pasakęs žaliaakis pradėjo ieškoti moksleiviams reikalingų kerų. Velnias! Mes dar juk neturime paslapties, kurią galėtume užšifruoti sušmėžavusi mintis pertraukė berniuko paieškas, tačiau nenorėdamas per daug gaišti laiko ir taip pat Arethai trukdyti su jos užduotimi, jis spontaniškai linktelėjo link bendrakursės ir pakštelėjo jai į skruostą. - Tai bus mūsų paslaptis,- juodaplaukis jausdamas kaip kaista žandai, visas išraudonavo it koks burokas, tik dabar susivokdamas kas ką tik įvyko, ir kad už tai tokį neapgalvotą poelgį dar gali kliūti nuo kolegės, todėl palengva nusisuko link savo knygos tęsti paieškų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 19, 2016, 04:10:35 pm
Edgar'ui prisėdus šalia mergaitė padėjo skrynaitę prie knygų, taip pasiruošdama darbui. Klausydama ir stebėdama berniuką kalbant, šį kartą daugiau atkreipė dėmesį į veido bruožus, pastebėdama jog jo akys taip pat žalios, tik tamsesnės spalvos, nei jos ir daug gyvesnės, nei galėjai pamanyti.
Aretha linktelėjo arčiau savęs pasistūmusi knygą ir atversdama turinį pradėjo ieškoti kaip parašytą tekstą paversti nematomu bei kaip įvairiais simboliais užkoduoti tą patį tekstą. Vesdama pirštu nuo puslapio viršaus iki apačios, ji skaitė atmesdama nereikalingas temas.
-Pratarmė - ne, Nematomumo burtų kūrėjai - ne,- skaitydama sau po nose burbėjo klastuolė.
Taip kruopščiai beieškodama informacijos pirmakursė net nespėjo susigaudyti kai grifiukas spėjo pabučiuoti ją į skruostą ir atsitraukti. Akimirką Aretha pasimetė, bet galiausiai supratus kas įvyko, šiek tiek nusuko veidą į kitą pusę nenorėdama parodyti skaisčiai paraudusių skruostų. -Po galais, susiimk lyg įsakymą sau mintyse davė klastuolė.
-Man patinka tokios paslaptys,- pasakė mergaitė taip, jog tik berniukas galėtų girdėti ir toliau įniko į knygą turinyje ieškodama temos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 20, 2016, 12:26:05 am
Viskas Edgar'ui atlėgo ir šyptelėjęs truputį papurtė gal savo galvą juoku atsidusdamas, kai mergaitė pareiškė, jog jai tinka tokios paslaptys. Peržvelgęs knygos turinį berniukas susirado jam tinkančią temą pavadinimu "Netikrųjų skrynelių spynų užrakinimas". Atsivertęs reikiamą puslapį bandė įdėmiai skaityti, karts nuo karto vis suskersuodamas akis į Arethą, kiek jausdamasis vis dar nepatogiai dėl pastarojo įvykio. - O štai jis radęs burtą,- sau sušnabždėjo trumpaplaukis radęs tiek kerus, tiek reikalingų mostų instrukciją. Pasisukęs į klastuolės pusę norėjo, jai pasigirti radęs skrynelės užbūrimo burtą, bet kažkodėl pasirėmė ranka savo galvą ir įsistebėjo, mintimis dingdamas kažkur toli, toli, į pasišiaušusią pirmakursę, kuri įnirtingai bandė rasti informacijos apie paslapties užšifravimą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 09:23:40 am
Pagaliau temų gausoje radusi jai reikiamą, ji nieko nelaukusi atvertė 165 puslapį ir greit permesdama akimis perskaitė apie rašto pavertimą nematomu. -Juk negali būti taip paprasta suraukusi kaktą mastė Aretha.
Iš tašės išsitraukusi nedidelį pargamento lapelį pabandymui ir patį paprasčiausią rašalą, ji sukeverzojo padrikus, niekuo nesusijusius žodžius. Dar kartą mesdama akį į knygą pasitikslinti burtažodžiui, ir į grifiuką sėdėjusį šalia, mergaitė nukreipė lazdelę pamosykuodama ja ore į lapelį ir tarė:
--Invisibility
Negalėdama patikėti savo akimis stebėjo kaip juodas rašalas dingsta ir lapelis atrodo lyg tuščias!
Kadangi jau kurį laiką klastuolė jautė berniuko akis įsmeigtas į ją, jai nereikėjo atkreipti jo dėmesio, todėl tiesiog pastūmė lapelį jo pusėn parodydama kaip jai pavyko jos užduotis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 20, 2016, 10:51:10 am
Arethai pastūmus link Edgar'o jau užburtą lapelį, jis greitai pakraipydamas galvą sugrįžo iš savo susimąstymų. - Oho, puikiai susitvarkei.,- leptelėjo klastuolei toliau klausdamas, - Tai čia jau toji paslaptis, kurią dėsim į dėžutę?
Laukdamas atsakymo grifas stebėjo, kaip paskutiniai žodžiai baigia išnyksta iš pergamentinės skiautės. - Ką gi.. Tuomet dar truputėlį pasirepetuosiu užrakinimo kerų mostus,- knygoje stebėdamas kringeliuką kažkokį šnekėjo, juodaplaukis grifas. Mosuodamas lazdele suprato, jog užrakinimui, taip pat, kaip ir jos atrakinimui, pabaigoje reiks lazdelės galu priliesti spynos šerdį, nes kitu atveju, jos tikriausiai nepavyks užrakinti, kaip kad ir nepavyko atrakinti pamokoje pasitelkus vien mosavimą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 11:14:19 am
Edgar'ui pagyrus jos darbą mergaitė kiek suglumusi tarė:
-Nuskambėjo gan sarkastiškai,- tai pasakiusi nervingai nusijuokė.
-Ne, tai buvo tik pabandymui, dabar užrašysiu tikrąją paslaptį,-Aretha atsakė berniukui.
Bendraklasiui pradėjus treniruotis su užrakinimo kerais, ji pasiėmė naują pargamento lapelį ir pagalvojusi kaip suformuluoti žodžius, ta pačia plunksna kaip ir anksčiau pradėjo rašyti jų paslaptį. -Galbūt ši paslaptis profesorei atrodys kiek keista susimastė pirmakursė raitydama raides lapelyje apie grifiuko bučinį jai į skruostą. Ši mintis privertė ją sukrizenti, bet per daug nesukusi sau smegenų, baigė rašyti ir pagriebusi lazdelę ištarė kerus:
-Invisibilty.
Žodžiai kaip ir prieš tai pradėjo blukti ir lapelis atrodė, jog prieš tai net nebuvo naudotas.
-Štai,- padėjusi ir šį pargamento lapelį prie Edgar'o tarė tamsiaplaukė,- galėsi įdėti į skrynelę.
Nusišypsojusi berniukui, ji atstojo paiimdama knygą, iš kurios ji ir traukė informaciją, ir nunešė ją į vietą. Sugrįžusi, vėl prisėdo šalia, stebėdama kaip vyksta procesas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 20, 2016, 11:33:23 am
- Bet aš sakiau tai be sarkazmo,- tarstelėjo grifiukas Arethai.
Padavus mergaitei lapuką su tikrąją paslaptimi Edgar'as baigė daryti judesius lazdele, kuriuos jau manė tikrai bus įvaldęs, nes daug repetavo, kol bendrakursė slėpė paslaptį. Sulankstęs pergamento lapą iki mažo kvadratėlio dydžio pirmakursis jį įdėjo į geltonumu tartum saulė tviskančią nedidukę skrynelę ir ją uždarė. - Mhm.. Štai jis,- suburzduliavo žvelgdamas į knygoje esantį užrakinimo burtažodį. Matydamas, kad jis yra stebimas bendro darbo kolegės, Edgar'as bijojo susimauti, tad truputėlį susijaudinęs ir rimta veido išraiška sukėlė nedidelį vėjo gūsį ryžtingai tardamas: - Colloportus!,- ir paėmęs spynelę pradėjo vartalioti ją tikrindamas ar neatsidaro šioji. - Atrodo viskas gerai. Gali pati patikrinti,- atkišdamas skrynukę mergaitei tarė žalių akių savininkas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 12:10:34 pm
Visą laiką stebėjusi kaip pirmakursis dirba, Aretha paėmė iš jo rankų užrakintą paslapčių skrynukę, kuri net pasunkėjo arba mergaitei tik vaidenosi, nes viduje buvo tik nedidukas lapeliūkštis. Dėl visa ko ji ją pakratė, lyg tikėdamasi, jog viduje bus kažkas daugiau.
Kelis kartus Aretha pabandė atverti ją, bet spynutė buvo tvirtai užrakinta ir visi mėginimai buvo nesėkmingi.
-Mums pavyko!,- džiaugsmingai pasakiusi Aretha suplojo rankomis plačiai šypsodamasi.
Pirmakursė apkabino grifiuką, greitai jį paleisdama ir šiek tiek susimąsčiusi ar šis jos veiksmas jam nepasirodys kiek kvailas, pasitaisė savo uniformą šiek tiek šyptelėdama ir lyg norėdama nukreipti temą tarė:
-Galbūt derėtų nunešti šį pabaigtą namų darbą mokytojai,- pati sau pritardama linktelėjo tamsiaplaukė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 20, 2016, 12:28:44 pm
- Valio!,- sušuko grifiukas džiaugdamasis, kad viskas pavyko sėkmingai. Jo akys išsprogo mergaitei jį apkabinus ir jo veidą perkreipė patenkinta šypsena. Jis stebėdamas kalstuolės akis pritarė jai: - Taip reikia, bet gal Tu galėsi nunešti jį ir paduoti profesoriai?,- susigėdusiai šyptelėjo ir pasiėmęs sunkią knygą nunešė ją atgal į lentyną. Grįžęs vėl prie Arethos sukikeno: - Na, manau galime jau eiti, pasišiaušialę.
Ir pradėjus eiti link išėjimo grifiukas už savo akiračio paliko suolą prie kurio dirbo, krūvas knygų stūksančių dideliuose lentynose ir kitus moksleivius, besimokančius ir skaitančius knygas. Priėjus prie durų vienuolikmetis mandagiai pravėrė duris laukdamas, kol pro jas praeis jo naujoji draugė ir galiausiai pats apleido patalpą nužingsniuodamas į savo koledžo bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Aretha Leverett Vasario 20, 2016, 12:50:03 pm
Aretha nusijuokė, patikindama berniuką, jog be problemų galės nunešti skrynutę į profesorės kabinetą, nes jai vistiek pakeliui, kadangi ruošėsi eiti prie ežero. Kol Edgar'as nešė knygą į lentyną, ši pasiėmusi savo milžinišką tašę su įvairiausiais daiktais, įsidėjo į ją plunksną ir kitus reikmenis kuriuos naudojo prieš tai. Jam pasakius pastabą apie Arethos plaukuoseną, ši šiek tiek suraukė antakius, bet puikiai žinodama, jog jis tai pasakė tikrai nesiekdamas įžeisti ji tik papurtė galvą nusijuokdama ir greitu žingsniu patraukė paskui grifiuką link išėjimo.
Eidama greitais rankos mostais suėmė savo netvarkingus plaukus ir surišo juos į aukštą kasą.
-Dėkoju,- tarė Aretha padėkodama už pravertas duris ir greitai išdundėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Arianne Cervera Vasario 21, 2016, 06:43:40 pm
Arianne tyliai pravėrė sunkias bibliotekos duris. Vos tik įėjus mergina pajuto senų knygų kvapą, ir tas jai patiko. Klastuolė tyliai, lyg vėjas slinko pro bibliotekos skyrius, ieškodama knygų susijusių su herbologija. Biblioteka buvo tuštutukė. Tik eidama koridoriais, Arianne sutiko pora matytų veidų. Pagaliau suradusi išsvajotąjį skyrių, Arianne įsilinko tarp knygų lentynų. Omnibuliaris Fati, Omnibulrito Cutum, Omnibulto Sotolus, o štai! Omnibulus Efxacsius. Mergina ištraukė storą seną knygą. Nupūtusi dulkes nuo storo odinio viršelio merginaįsitaisė ant žemės, nes tai buvo tiesiog patogiau, nei dar kažkur eiti, ieškoti. Atsivertus knygą, mergina pasijuto lyg nukeliavus kelius dešimtmečius atgal. Ji atsargiai vartė lapus, ieškodama to, ko jai reikia. Štai. "Kaip rūpintis Omnibulus Efxacsius". Mergina ryte rijo parašytus žodžius. Ji turbūt niekada nebuvo taip įsijautusi į herbologijos knygą. Retkarčiais išnešti į gryną orą, nelaikyti tiesioginėje saulės šviesoje, kartą per mėnesį tręšti Humulumbus trąšomis, laistyti švariu vandeniu kartą per dvi dienas. Informacijos užtektinai.
-Reikia tave palaistyti- tarė ji žiūrėdama į augalą savo žvitriomis, mėlynumo sulig žiedais, akimis. Arianne pasikėlė nuo žemės, šiek tiek nuvalė savo apsiaustą ir pasilenkė paimti knygos. Šią senolę padėjo atgal iš ten, kur ją ir surado. Nuo žemės taip pat pasiėmė ir savo brangujį augalėlį. Dabar jos misija - rasti stilinę vandens. Arba tiesiog stiklinę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 22, 2016, 02:57:18 pm
Iškarto po herbologijos pamokos su rankose laikoma Omnibulus Efxacsius, pirmakursė klastuolė nuskubėjo į biblioteką. Jau geriau bent žinočiau, su kuo prasidedu, nes gėlėmis rūpintis nemoku.. Lėtai eidama per biblioteka mergina dairėsi kur galėtų būti knyga, aprašanti nuodingojo augalo norus, kuriuos klastuolė turės tenkinti iki kitos herbologijos pamokos, melsdamasi, kad šis nenuvystų. Priėjus prie skyriaus, kuriame tikriausia rastų reikiamos informacijos apie knygą, pamatė ten sėdint kitą pirmakurse su augalu šalia jos, ir nusprendusi netrukdyti Junko pasuko link knygų, kurios tiesiog trumpai aprašė visus augalus iš eilės.Susiradusi reikalingą lentyną pradėjo lengvai braukti per knygų nugarėles, ieškodama reikalingos. Va, "Nuodingieji augalai ir jų priežiūra"! Pasidėjusi augalą ant žemės, klastuolė tyliai pradėjo vartyti knygos puslapius, ieškodama reikiamo pavadinimo. Taigi, jį laistyti kartą per dvi dienas, tyras oras.. bandyti nelaikyti vietose, kuriose jaučiama neigiamos emocijos? Kas čia per velniava? Bet tuomet gal reiktų pradėti nuo tyro oro.. Galvojo klastuolė, dėdama knygą į savo vietą ir eidama iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 25, 2016, 11:48:28 am
Edgar'as pats netikėdamas tuo, jau kelintą sykį atsliūkino į biblioteką. Tik šį sykį nebeapsidairyti, ar kažko skaityti, o tiesiog tam, kad ramiai galėtų aprašyti, kaip sekasi prižiūrėti augalą. Jis atsisėdo prie jau nebe pirmos jaunystės stalelio, kuris matėsi, jog buvo švelniai nudėvėtas. Pasidėjo jo kamputyję savo rašalą su plunksna ir išsivyniojo tuščią pergamento lapą priešais save ir į jį berniukas kas kartą vis pamąstydamas po truputėlį dėliojo sakinius.
Prižiūrėti augalą, imant visumą, sekasi iš tiesų puikiai, tačiau žinoma nėra išvengiama ir tam tikrų keblumų. Nors dažniausiai ši gėlė stūkso mano kambaryje prie lovos, kartkartėmis ją pasiimu drauge į mokyklos kiemą, kad šioji gautų daugiau deguonies, kuris jai tikrai reikalingas, nes tai akivaizdžiai matosi, kai po lauko jos žiedlapiai lyg atsišviežina, tad pastoviai laikant ją kambaryje greičiausiai ji nuvystų, nepaisant to, kad lyg ir daugiau gauna visus kitus reikalingus dalykus jai augti.
Kiekvieną dieną ji gauna po pusę puodelio vandens ir nedaugiau, nes pirmosiomis dienomis, kai ji buvo lepinama vandeniu, iškilo problemų. Jos žiedlapiai ėmė gelsti, o vėliau ir džiūti. Išsiaiškinus kame problema ir pradėjus vandenį dozuoti, kaip reikia, pageltę žiedai jau sekančią dieną, kaip mat atsistatė. Deja, nudžiūvusių išgelbėti nepavyko, juos teko pašalinti. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, kaip sakoma, nes tuomet sužinojau apie tam tikrus miltelius, kurie yra lyg vitaminas šiai gėlei. Sumaišius juos su vandeniu ir palaisčius augalėlį, jam pamažėle iš, jo žaizdotų vietų atauga nauji žiedlapukai. Jau dabar Omnibulus Efxacsius pavyko atsiauginti juos, nors dar ne didelius, bet pradžia rodo efektyvų rezultatą.
Gal atrodo ir keistai, bet kartais mes su šia gėlyte dar ir pasikalbam. Taip ji negali šnekėti, bet atrodo, jog jis reaguoja į Tavo klausimus ar pasakytus žodžius. Net pats nesuvoki kaip tai vyksta, tačiau atrodo, jog retkarčiais net ir gauni reikalingą atsakymą. O gal tai tik įsivaizduojama, kai šitiek laiko jau praleidęs esi su juo.

Pirmakursis išraitęs popieriuje, ką tik galėjo, suvyniojo savo darbą į ritinėlį ir tikėdamasis, jog profesoriai tiks jo rašinys nuskubėjo jai pristatyti savo darbo sugirgždindamas, senas ir besiprašančias sutepti su alyva, bibliotekos duris, už kurių liko daug magijos pasaulio išminties saugančių knygų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Margo Diuken Vasario 25, 2016, 04:45:00 pm
 Praklaidžiojusi aplinkiniais koridoriais nesuvokiamą pusvalandį, Margo galiausiai atsidūrė priešais bibliotekos duris. Viena ranka spausdama prie šono vazonėlį su augalu, laisvąją pastūmė medines duris su užrašu „BIBLIOTEKA“. Praslinkusi pro keletą lentynų Varna klestelėjo į minkštą, dailiu audiniu apmuštą kėslą. Pastačiusi gėlę, kurią praminė Kempingėle, ant gretimai stovinčio žemo kavos staliuko. Atsirėmusi alkūnėmis į kelius, o plaštakomis pasirėmusi galvą išleido bejausmį atodūsį ir pakilo iš krėslo.
 Priėjusi prie knygų lentynos kuri skelbėsi esanti apie stebuklingus augalus, Mar perbraukė pirštu per knygų nugarėles. Akimis perbėgusi visą lentyną sustojo prie raide „O“ pažymėtos knygų eilės.
 -Omnibulus Efxacsius... Oommmnibulus Efxacsiusss... - murmėjo toliau braukdama pirštu per knygų nugarėles. Pirštas sustojo prie gana storos knygos pilkšvai žaliais viršeliais, kurių tiesiog neįmanoma pavadinti samaniniais. Abejomis rankomis nusikėlusi knygą, pirmakursė grįžusi prie krėslo, padėjo knygą prie vazonėlio su Kempingėle. Atvertusi ėmė patyliukais skaityti skaityti.
 -Omnibulus Efxacsius mėgsta minkštą vandenį... Patalpos kuriame auga gėlė turi būti vėdinamos...
 Taip įsigilinusi į knygą, Varna pamiršo, kad egzistuoja kažkas panašaus, kaip einantis laikas. Taigi pagaliau atplėšusi akis nuo knygos ir pažvelgusi į ant sienos kabantį senovinį laikrodį, suprato, kad bibliotekoje pratūnojo kažkur dvi valandas.
 Užvertusi pilkai žalia, bet ne samaninę knygą ir grąžinusi ją į vietą Margo pagriebė vazonėlį su Kempingėle. Murmėdama:
 -Tau reikia minkšto vandens..! - Varnanagė išėjo iš bibliotekos. Nesukdama aplinkkeliu, es tam nebebuvo laiko, mergaitė ištipeno iš pilies.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adira Floris Kovo 03, 2016, 06:53:05 pm
Adira įžengė į vieną mėgstamiausių vietų pilyje ir apsidairė. Čia buvo tuščia lyg biblioteka būtų užsidariusi. „Ir kodėl čia mokiniai dažniau neapsilanko?“ nesupratusi pamąstė, bet atsakymo nesugalvojo.
O ji atėjo šį kartą ne paskaityti, bet pasiimti vieną knygą, kurios jai prireiktų. Kažko apie burtus, nes tai Adirai nesisekė labiausiai.
Mergaitė lėtai slinko pro lentynas, ieškodama vieno skyriaus žodžiu ''BURTAI IR KT.''
Radusi ji braukė pirštą per knygų nugarėles ir greitai skaitė pavadinimus. Labiausiai ją pritraukė „Burtažodžių paslaptys“. Perskaičiusi aprašymą ji suprato, kad šioje knygoje yra mažai ir daug naudojamų burtažodžių, jų išradėjai ir panašiai. „Galbūt prireiks ir namų darbams“ gūžtelėjo ji ir pasiėmė knygą kartu prižadėdama ją vėl atnešti čia mokslo metų pabaigoje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emilija Dumboldor Kovo 23, 2016, 03:44:33 pm
     Emilija mėgo skaityti knygas. O labiausiai ji mėgdavo fantastines knygas.
     Taigi mergaitė nuėjo į biblioteką. Ji buvo visiškai tuščia ir Emilija pagalvojo:
  - Reikės kitiems papasakoti apie biblioteką.
     Bet Emilija prisiminė, dėl ko ji čia atėjo. Ji norėjo pasiimti kokią nors knygą.
     Emilija ėjo per lentynas ir žiūrėjo knygų nugarėles nubraukdama pirštu nuo jų dulkes. Ji pamatė knygą su keistu pavadinimu, paėmė ją ir nupūtė nuo jos dulkes. Bet Emilijai ši knyga pasirodė per daug keista.
     Ji taip ir toliau vaikščiojo ir žiūrėjo, kol...
     Emilija pamatė visą dulkėse paskendusią knygą. Ją paėmė ir nupūtė dulkes nuo jos viršelio. Šios knygos pavadinimas buvo labai įdomus ir pati knyga buvo labai įdomi. Taigi mergaitė šią knygą pasiėmė.
     Prieš išeidama Emilija pasakė bibliotekininkei, kad knygą grąžins, kai perskaitys.
     Perskaičiusi šią knygą Emilija pasiūlė ją draugei.     
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lilė Tonks Kovo 31, 2016, 12:25:48 pm
Gražus vakaras Hogvartse. Pamokos baigėsi. Lilė nusprendė nueiti į biblioteką. Eidama sutiko labai daug nuvargusių mokinių. Atėjusi į biblioteka Lilė nieko nerado. Nusprendė aptvarkyti biblioteką. Nuejusi prie pirmo skiriaus pamatė didžiulę betvarkę. Apie keturiasdešimt knygų buvo nukritusios. Lilė ėmėsi darbo - rinko knygas. Pagaliau liko tik vienas knygų skyrius. Norėdama pailsėti Lilė atsisėdo ant kedės. Tačiau ant jos galvos nukrito knyga. Kaip ji galėjo nukristi, juk viskas sudėta tvarkingai?Kol kas tai nesvarbu. Lilė nužvelgė knygos viršelį - jis buvo juodas be jokiu simboliu bei visas dulkėtas. Nušluoščiusi dulkėta knygos paviršių Lilė nusprendė pažiurėti apie ką ši sena knyga. Ji atvertė knygą ir iš jos išbyrėjo keli puslapiai. Lilė pasilėnkė paimti iškritusius puslapius. O dieve! Kaip Hogvartso bibliotekoje gali atsidurti knyga su uždraustaisiais burtažodžiais!
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Iveta Stončiūtė Balandžio 01, 2016, 01:46:12 pm
      Iveta pravėrė dvi milžiniškas duris ir pamatė Biblioteka. Nepaprasto dydžio Biblioteką. Joje buvo tiek daug lentynu, yvairios knygos, viršeliai tokie švelnūs, kitos knygos netgi skraidė. Iveta vienu momentu pagalvojo, kad apalps. Ji pribėgo prie vienos lentynos ir ištraukė didelę, storą knygą. Pasidėjo tą knygą ant stalo ir atsivertė pusllapį. Tame puslapyje rašė apie Išminties akmenį, bet tuo momentu lig tyčia suskambėjo mokyklos varpas ir reikėjo eiti į pamokas. Iveta atsistojo ir bėgo prie Bibliotekos durų. Tada apsisuko ir pamatė kaip ta knyga pati nuskrido į savo vietą. O Iveta vėl apsisukusi išbėgo į klasę...

 (GG2)

Gabė: žinutė turi būti bent 600 simbolių ilgumo (jų skaičius rodomas po rašymo laukeliu). Taip pat rpg (role playing game - rolių žaidimas) temose skelbiamose žinutėse nenaudojame šypsniukų ir kitokių ženklų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rosė Saulėlydė Balandžio 18, 2016, 10:47:27 pm
Pasisotinusi gardžia vakariene varnanagė atskubėjo į biblioteką. Vos pravėrusi duris jos nosį pasiekė taip senai užuostas knygų kvapas. Apsidairiusi Rosė matė daugybę milžiniškų lentynų su šimtais knygų. Toliau ji pastebėjo užtvertą praėjimą tarp lentynų. Ant pakabintos grandinės kybojo užrašas skelbiantis, kad tai "Uždraustasis skyrius". Nuo tokio reginio smulkų Rosės kūnelį nukratė šiurpas. Mergaitė nukreipė akis ir pradėjo klaidžioti per lentynų užrašus. Jos žalios akys sustojo ties "100 stebuklingųjų eleksyrų receptų". Ji paėmė storą knygą ir pavartė dulkėtus lapus, pasidėjo ją ant staliuko ir vėl pradėjo ieškoti kažko, kas ją sudomintų. Po kelių akimirkų varnanagė stabtelėjo išvydusi knygą "Transfigūracijos pagrindai". Rosei prireikė nemažai pastangų ištraukiant knygą. Ji buvo taip suspausta tarp kitų knygų! Rosė pavartė knygą ir ilgai negalvojusi, kartu su knyga apie eleksyrus pasikišo ją po apsiaustu. Mergaitė išskubėjo iš bibliotekos, nenorėdama būti joje nedarbo laiku.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: liusinda Balandžio 19, 2016, 10:39:20 pm
Liusinda iš karto po pamokų nuskubėjo į biblioteką. Ji buvo didelę. Liusindai atrodė, kad biblioteka milžiniška.Tai didžiausia biblioteka kurioje aš esu buvusi pagalvojo Liusinda žvalgydamasi po knygų lentynas. Ji ieškojo knygos apie viralus, nes mėgstamiausia jos pamoka buvo Nuodai ir vaistai. Liusinda jau ėjo paskutine lentyna ir manė, kad nieko gero ten neras kaip jos žvilgnis užkliuvo už knygos, tamsiai raudonu viršeliu. Ji nebuvo apie viralus, bet Liusindai ji pasirodė įdomi. Keista, bet knyga neturėjo pavadinimo ir skyrių pavadinimų. Tai buvo tiesiog ištisas tekstas. Knyga nestora ir atrodo įdomiai. Liusinda nuėjo prie bibliotekininkės ir pasisveikinusi išsinešė knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Regina Phalange Balandžio 23, 2016, 10:24:17 pm
OHO. Tai vienintelis žodis, kuris atėjo Reginai į galvą, kai tik ji įžengė į biblioteką. Regina mėgo skaityti ir darė tai nuo mažų dienų, bet tikrai nebuvo net susapnavusi tokios gausybės knygų. Tėtis pasakojo, kad ši biblioteka įspūdinga, bet kad tokia.. Regina vaikštinėjo tarp lentynų, glostė knygų nugarėles su keisčiausiais pavadinimais. Kai kurios knygos murkė it katės, kitos sučiulbėdavo kaip paukščiai pavasarį. Mergaitės veide švietė šypsena. Nuo šiol čia mano mėgstamiausia vieta visoje pilyje, užsimerkė ji Regina ir įkvėpė senų knygų kvapo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Megan5 Balandžio 28, 2016, 04:28:28 pm
Roksana Ryan norėjo apžiūrėti biblioteką, nes nėra jos mačiusi. Ji manė, kad tai bus jauki patalpa, bet ji stipriai apsiriko. Priešais ją atsivėrė didžiulis kambarys pilnas knygų. Aukštai ant lubų kabėjo milžiniškas, akį rėžiantis šviestuvas. Lentynos buvo perpildytos knygų. Ir naujų ir senų. Roksana iš lentynos išsitraukė knygą ir ėmė ją skaityti. Staiga prie jos priėjo linksma mergaitė ir pasisveikino. Mergaitės susidraugavo...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ginta Tauškalė Gegužės 06, 2016, 07:51:33 pm
Gintai laisva pamoka, nes nebuvo Žiobaratyros. Ji nusprendė prasmingai praleisti šią laisvą pamoką. Nuėjo į biblioteką. Ginta mėgo magiškus gyvūnus ir niekam nuo pat vaikystės neleisdavo jų skriausti. Kaip tik buvo užduoti namų darbai bibliotekoje paieškoti informacijos apie magiškų gyvūnų skriaudimus.
Štai ji jau bibliotekoje. Ginta nuėjo prie lentynų su užrašu- "Magiški gyvūnai". Bibliotekininkė turbūt nespėjo sutvarkyti knygų...- pamanė, kai niekaip negalėjo rasti norimos knygos. Pavargusi ieškoti ji paprašė, kad bibliotekininkė padėtų surasti knygą apie magiškų gyvūnų skriaudas. Ji tik pasakė:
-Accio "Gyvūnų skriaudos"
Ir knyga " Gyvūnų skriaudos" jau atsidūrė Gintos rankose. Kaip nepagalvojau. ,- nusišaipė iš savęs. Bibliotekininkė nuėjo toliau, o Ginta pasidėjo knygą ant stalelio prie lango.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: zaibas2000 Gegužės 07, 2016, 03:10:25 pm
Urtė įėjo į gyvūnų skyrių.
-Hmm, knygos apie sultenius, apie žiobarų gyvūnus, Dieve, kur jos? Fiii knygos apie gyvūnų skrodima!? Kam tai gali būti įdomu? Tiksliai aš gi ne toj lentynos pusėj. Čia visos knygos apie gyvūnus iš uždraustojo skyriaus.
Ir po gero pusvalandžio mergaitė atsivertė reikiamą knyga "Piktnaudžiavimas gyvūnų kryžminimu ir bausmės už gyvūnų teisių pažeidimus" A A A...  Alisijus, Alisijus... Negi nieko? Ir vėl? Ir vėl? Ir taip geras tris valandas švilpė prasikankino ieškodama Alisijau Nenaudelio pavardės. Ji matė kaip vakar jis padarė baisų nusikaltimą prieš gyvūnus, bet kad jį paskūsti reikia surasti daugiau informacijos apie nešvarius jo darbelius.
Nieko neradusi ji išdrožė iš bibliotekos. Teks ateiti rytoj ir knistis po tas dulkėtas knygas kol visiškai nieko nebematys.

Gabė: nebūtina kiekvienai lentynai kurti atskirą temą, galima parašyti bibliotekos temoje, kad priėjote prie lentynos su knygomis apie gyvūnus. Temas sujungiu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: zaibas2000 Gegužės 08, 2016, 10:19:25 am
-Alisijus, Alisijus, Nenaudelis, Alisijus Nenaudelis. Infine!!!(pagaliau;versta iš italų kalbos)
Pagaliau ji rado ką jai reikėjo. Urtė vos nepradėjo šokti iš laimės, bet susilaikė. Ji pusbalsiu ėmė skaityti rastą straipsnį iš lygiai penkių metų senumo "Magijos žinių"
-Gegužės aštunta diena, penktadienis, 2011m.
Šendiena Dvyliktą valandą Alisijui Nenaudeliui turėjo paskirti bausmę už netinkamą elgesį su gyvūnais, rašo specialioji mūsų korespondentė Rita Nepasėda.Tačiau tas baisus žmogus pabėgo. Tai buvo magijos ministro klaida samdant jo prižiūrėtojus kurie garanuotai ir padėjo Nenaudeliui pabėkti. Minėtas asmuo labai pavojingas ir nesibaido žudymo. Mums tik verta susimastyti kodėl magijos ministerija nesodino asmens šiurkščiai nužudžiusio gobliną Šnibžduolį į askabaną, o tik uždarė magijos ministerijos požemiuose. Dabar asmuo ,jau nepirmą kartą žudęs, vaikšto po jūsų gatves ir skriaudžia gyvūnus. Nužudytojo asmens šeima reikalauja nedelsiant pagauti vagį ir paskui nuversti magijos ministrą kuris jau nesirūpina magijos pasauliu (apie Ministro nesirūpinimą daugiau 7 psl.). O "žinios" ragina žmones balsuoti renkant naują ministrą.

Urtė išart sėdo rašyti laiško juodraščio. Ji stengėsi per daug visko neišpūsti, mat pažstant Ritulės  rašymo stilių galima garantuotai sakyti, kad ji viską gerokai pagražino.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: liusinda Gegužės 09, 2016, 03:19:12 pm
Kai baigėsi pamokos Liusinda nuskubėjo į biblioteka daryti namų darbų.
- Gyvūnai... Juk žita biblioteka milžiniška kaip aš čia kažką rasiu?- Liusinda apsidairė. Priėjo prie pirmosios lentynos.
- Gyvūnai! Radau!- mergaitė pradėjo ieškoti tinkamos knygos.
- Na turėtų tikti ši, ta ir ana.
Liusinda pasiėmė iš lentynos tris knygas ir nuėjo prie stalo. Pirmoji knyga buvo apie sukryžminimo kerus. Liusinda atsivertė turinį.
- Na štai radau. Penktas skyrius.
Ji atsivertė tinkamą puslapį ir pradėjo skaityti:
- Draudžiami kerai sukryžminant gyvūnus,- tai perskaičius Liusinda nusišypsojo, nes to ji ir ieškojo.
Liusinda tą skyrių perskaitė porą kartų ir ramiai laukė draugo su kurio turi daryti namų darbus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 09, 2016, 03:25:52 pm
Edgar'as patraukė eilinį sykį į Hogvartso biblioteką, kai gavo namų darbų užduotį, kurią reikia atlikti ne vienam, nes visada vietoje, kur būdavo daugiausiai knygų rasdavo sau partnerį atlikti užduočiai. Tik įžengęs į knygų karalystę nužingsniavo prie knygų lentynos, kurioje puikavosi daugybė knygų apie neteisėtai naudojamus kerus. Nuodugniai akimis vesdamas per knygų šonus puošiančius pavadinimus, grifiukas stabtelėjo ties plonyte, raudona knyga su pavadinimu "Neteisėti burtai naudojant gyvūnus". Pasiėmęs ją iš lentynos nusėlino prie vieno iš bibliotekos suolų, į kurį atsisėdęs atsivertė knygą ir pradėjo skaityti turinį ieškodamas reikiamos temos, bet staiga prisiminė, jog dar nesusirado kolegos darbui ir nieko nelaukdamas pakėlė galvą dairytis pažįstamų veidų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ginta Tauškalė Gegužės 09, 2016, 06:46:15 pm
Atsisėdusi Ginta atsivertė pirmąjį puslapį ir prisiminė, kad jai reikia darbo partnerio. Gintai pasirodė, kad berniukas iš jos klasės taip pat ieško, tad užsivertė knygą ir tvirtu žingsniu prie jo nužygiavo. Su juo niekada nebuvo bendravusi. Bet jokio skirtumo..Gi namų darbus reikia padaryti? Atėjusi prie Edgaro ( toks buvo jo vardas, keista, kad Ginta atsiminė) ji šiek tiek susidrovėjo.
-Ahm,- krenkštelėjo,- matau darai magiškų gyvūnų priežiūros namų darbus? Jei dar neturi poros gal norėtum daryti drauge?
Ginta tik mintyse galvojo: Sutik. Sutik. Kitaip atrodysiu kaip kvailė. Jos žandai ( bent Gintai taip atrodė) paraudonavo. Nuo to negeriau. Taip stovint su sunkia "Gyvūnų skriaudos" knyga pagaliau išgirdo atsakymą.
 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 11, 2016, 02:11:57 pm
Edgar'as besidairydamas pastebėjo, jog link jo atžingsniuoja viena bendrakursė. Gal ji norės kartu atlikti namų darbą pagalvojo iškart juodaplaukis, nes buvo ją pastebėjęs Magiškų Gyvūnų Priežiūros pamokoje, tačiau nei vardo nei ko apie ją daugiau nežinojo, nes anksčiau lyg jos ir nebuvo regėjęs. Bet pasirodo pirmakursiui nieko ieškoti net nereikėjo, mat žingsniavusi grifė link jo, vos tik prisiartinusi, pati pasiūlė daryti tą užduotį drauge.
- Na, šiaip aš jau pasidaręs tad nieko neišdegs,- rimtai, bet juokaudamas atsakė jaunasis grifas ir greit šyptelėjęs pridėjo, - Juokauju! Žinoma, kad galime daryti tai drauge ir laisva ranka parodė į laisvą vietą greta jo. Pats berniukas kiek širdyje džiaugėsi, kad pagaliau turi progą pagaliau susipažinti su kažkuo iš savo koledžo, ko nepavyko padaryti per visus šiuos mokslo metus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ginta Tauškalė Gegužės 11, 2016, 06:47:51 pm
Jis sutiko. Jam mostelėjus ranka į kėdę Ginta prisėdo.
- Taigi..,- pradėjo pokalbį Ginta,- aš taip pat turiu pasiėmusi knygą "Gyvūnų skriaudos". Gal tu ieškok savoj knygoj, o aš savoj ir vienas kitam papasakosime ką sužinojome?
Edgar'as  lyg ir linktelėjo, tad Ginta "įkrito" į knygą. Perskaitė jau pusė knygos. Buvo daug aprašyta apie magiškuosius gyvūnus ir daugiausiai naudojamus burtus prieš juos. Ji nusprendė paklausti kaip sekasi jos kolegai, bet pasukusi galvą į jį pamatė, kad jis įteptai skaito ir pagalvojo, kad geriau netrukdys jo. Štai jau perskaityta visa knyga.
- Na aš jau baigiau...O kaip tu?
Jei Ginta gerai pastebėjo jam dar buvo likę kokie trys puslapiai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 11, 2016, 07:51:19 pm
- Taip ir padarykim,- sutiko su darbo drauge grifiukas ir vėl įniuko į savos knygos turinį. Štai, ko man reikia šmėstelėjo Edgar'ui galvoje radus temą Neteisėti Gyvūnų Kryžminimai. Atsivertęs vos ne knygos galą vienuolikmetis palengva pradėjo skaityti gilindamasis į medžiagą. Jam įpusėjus jo darbą pertraukė mergaitės balsas. Pakėlęs galvą ir išpūstomis akimis pažvelgęs į grifę tik papurtė galvą į šonus duodamas suprasti, jog dar nebaigė.
- O Tu taip greitai viską suspėjai?- pasiteiravo ir dar nesulaukęs atsakymo greitai pranešė ką pats kol kas radęs yra, - Aš kol kas sužinojau, jog prieš porą šimtmečių stipriai būdavo nusikalstama kryžminant gyvūnus. Bet dar neišsiaiškinau, kaip konkrečiai. Ir pasak knygos žymiausias tokio tipo nusikaltėlis buvo kažkoks Armid'as Safrum'is, kuris atliko daugiausiai gyvūnėlių kryžminimų, neatitinkančių taisyklių.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ginta Tauškalė Gegužės 11, 2016, 09:01:03 pm
Išgirdusi Edgar'o klausima Ginta atsakė:
- Moku greit skaityti,- nusijuokė,- taigi ką aš sužinojau. Sužinojau, kad sunkiausia yra nuslėpti kai kryžmini didelius gyvūnus. Kiekvienas svarbesnis gyvūnas yra registruojamas pvz.: jei sukryžminsi vienaragį gresia netgi mirties bausmė. Vos neužmiršau kryžminant gyvūnus reikia ministerijos leidimo, be jo kryžminant gali susilaukti piniginės baudos jei mažesni gyvūnai. Na ką dar...Ah, štai gyvūnus kryžmina dažniausiai mokslininkai kuriems vienokia ar kitokia priežastimi leidimas nesuteikiamas. O tas Armid'as Safrum'is kartai ne mokslininkas? Pažiūrėk gal parašyta..
Ginta galvojo ar nieko nepamiršo, bet lyg ir ne.
- Tai užteks tiek informacijos ar paimti dar vieną ar dvi knygas paskaitinėti?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 12, 2016, 08:19:22 pm
Grifiukas gūžtelėjo pečiais prieš atsakydamas:
Nežinau ar mokslininkas. Gal dar toliau bus parašyta apie tai, o dėl daugiau informacijos, jei tau reikia gali pasiskaitinėti, bet man manau užteks ir to ką iš Tavęs išgirdau ir ką sužinosiu iš knygos savosios knygos, - ir toliau įsmeigęs savo akis knygon, jomis raižė joje išmėtytus sakinius. Beskaitant kartkartėmis berniukas mintimis nuklysdavo į šoną apie artėjančias atostogas, bet visąlaik susivokęs, kad susikoncentruoja net ten kur reikia, vėl grįždavo prie skaitymo. Taip vargais ne galais ją užbaigęs tik lengvai šyptelėjo ir atsigręžė į šalia sėdinčia į draugę iš to paties koledžo:
- Aš irgi jau baigiau,- pasisakė ir iškart užklausė nenorėdamas bereikalingai šnekėti, - Nori dar sužinoti, ką perskaičiau ar Tavęs tai nelabai domina?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ginta Tauškalė Gegužės 12, 2016, 08:45:05 pm
- Gal visgi kitą kart kai neturėsiu veiklos ateisiu paskaitinėti, dabar jau pavargau,-tarė Ginta.
Ji tyliai sėdėjo ant kedės kol Edgar'as baigė skaitinėti. Jis Gintai tarė:
- Aš irgi jau baigiau. Nori dar sužinoti, ką perskaičiau ar tavęs tai nelabai domina?
- Žinoma pasakok kuo daugiau žinosime tuo geriau..Taigi ką sužinojai dar? Nors palauk! Kol tu skaitei aš vėl greit perverčiau knygą ir pamačiau ką buvau praleidusi: seniau Aurorai galėjo gyvūnus kryžminti, kad ir be leidimo tai buvo visiškai legalu. Kad ir sukryžminsi didelį, stiprų gyvūną- tu negausi jokios bausmės. Bet tai vyko nuo 1689-1822m. Na dabar gali pasakoti tu,- pagaliau baigusi tarškėti pasakė Ginta.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 12, 2016, 09:11:15 pm
Edgar'as tik pakėlė vieną savo antakį į viršų:
- Tu tuo įsitikinus? Ir kur tai radai? Nes aš neaptikau jokios informacijos, jog kryžminimas būtų aplamai draudžiamas,- nenorėjo su savo bendraklase sutikti Edgar'as.
- O aš perskaitęs išsiaiškinau, jog Safrum'is nebuvo mokslininkas, o tiesiog kažkoks kryžminimo pamišėlis, kuris kryžmino net ir su kryžmintus gyvūnus. O visu tuo siekė sukurti galingą gyvį, kuris galėtų pridaryti daugybę žalos. Bet viena pagrindinių priežasčių dėl ko jo veiklą pripažino neteisėta buvo ta, kad daugkartinis perkryžminimas kelia gyviems padarams skausmą, kuris gali tapti nepakeliamas ir jie tiesiog žūsta, - apibendrinęs ką dar sužinojo vienuolikmetis užvertė knygą ir pakilęs iš suolo kilstelėjo ranką, pamodamas ja Gintai, - Dėkui, jog sutikai padirbėti kartu. Tam kartui iki,- galiausiai atsisveikinęs nunešė knygą atgal į vietą, iš kurios ją pasiėmė ir iš knygų karalystės išsliūkino atgal į savo koledžo kambarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ginta Tauškalė Gegužės 13, 2016, 02:39:54 pm
Edgar'as nebuvo įsitikinęs dėl vieno Gintos rasto fakto:
Seniau Aurorai galėjo gyvūnus kryžminti, kad ir be leidimo tai buvo visiškai legalu. Kad ir sukryžminsi didelį, stiprų gyvūną- tu negausi jokios bausmės. Tai vyko nuo 1689-1822m.
Bet Ginta tikrai žinojo, kad šis faktas teisingas- gi negalima be leidimo kryžminti gyvūnų. Edgar'as dar papasakojo ką sužinojo ir atsistojęs nuėjo.
- Iki,- dar spėjo pasakyti Ginta.
Susitvarkiusi nuėjo prie knygų lentynų ir padėjo knygą " Gyvūnų skriaudos". Eidama ji vis dar galvojo ką išmoko, kad per pamoką nepamirštų. Štai ji jau atsidūrė prie storulės portreto ir pasakiusi slaptažodį įžengė į bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rokas Sviper Gegužės 13, 2016, 04:39:11 pm
Rokas atėjo į biblioteką ir norėjo pasiimti knygą. Nes savąją jau buvo perskaitęs. Jis išsirinko dvi : ,,Senosios Kiviridikepenų kaimo raganos" ir ,,Pingvinai dingo. Nežinios labirintų nebėra" jis jau buvo beeinantis pas bibliotekininkę, tačiau staiga pamatė Liusindą ieškančią knygų apie gyvūnus.Ji tikriausiai daro namų darbus.Rokas su ja pasisveikino:
 – Labas.
Ir nužingsniavo tolyn. Bet pala. Juk aš irgi nepadariau, magiškųjų gyvūnų priežiūros namų darbų. Jis grįžo atgal.
 – Gal nori magiškųjų gyvūnų priežiūros namų darbus daryti kartu? Mokytoja sakė, kad galima daryti dviese, – paklausė varniukas.
Tikiuosi ji sutiks ir nereiks vėl ieškoti kažko su kuriuo turi daug dirbti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Frankė Bildukė Gegužės 23, 2016, 04:40:56 pm
Frankė ieškojo knygų apie kerėjimą, bet užklydo į gyvūnų skyrių.Paieškosiu info apie ančiaragį Kuitėsi ji po visas lentynas ir neberado. Kol galiausiai kažką panašaus užtiko: "Kaip nulaužti ančiaragio ragą".. pavarčiusi suprato, jog tai kažkoks gyvūnas su vetingu ragu. Passimsiu. Dar norėjo sužinoti apie kriaukliavandenius. Nereikėjo ilgai ieškoti. Frankė rado "Kriaukliavandenių gyvenimo" kokius 500 žurnalų. Susišlavusi dešimt ir pasiėmusi knygą priėjo prie bibliotekininkės stalelio. Gavusi leidimą Frankė iššuoliavo iš bibliotekos. Jos plaukai nusidažė rožine spalva (ji bu o metamorfamagė), nes buvo pavargusi ir nulėkė į kambarį..
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 25, 2016, 08:50:59 am
Vos įžengusi į biblioteką Lėja kai ką prisiminė. Tai , ko negalėjo prisiminti anksčiau. Tai , kas galėjo padėti jai surasti tėvus.
-Profesore ,- atsigręžė į ją Lėja - prašau , palaukite manęs čia ,aš kai ką turiu , tai gali padėti.
Lėja labai skubėjo , todėl nelaukė atsakymo. Ji kaip tik įmanydama greitai skuodė į Klastūnyno bendrajį kambarį šaltais pilies koridoriais. Kelias iki požemio truko ištisą amžinybę ( bent jau Lėjai taip atrodė ).
Vos tik įbėgusi į jį , ji iškart nubėgo į mergaičių miegamąjį kambarį. Iškart nuėjo prie savo lovos ir iš po jos pasiimė savo lagaminą. Keikdama save , kam jo nesutvarkė anksčiau , ji pradėjo jį kraustyti. Lagaminas vis tuštėjo , o to , ko klastuolė ieškojo niekaip negalėjo rasti. Staiga greta samanų spalvos palaidinės ilgomis rankovėmis ji rado. Rado tą seną pageltusio popieriaus voką . Ji į voką įkišo ranką , ir užčiuopė kažką šalto. Jis viduje.
Sukrovusi savo daiktus bet kaip ( bus darbelio prieš išvykstant ) ji išbėgo iš klastūnyno bendrojo kambario.Greit nuskuodė laiptais ir atsidūrė bibliotekoje.Iškart pribėgo prie klastūnyno vadovės
-Štai...aš...jį..radau - bandydama atgauti kvapą sunkiai alsavo Lėja. -Štai..Jis..buvo..kartu su..mano laišku...
Ji ištraukė iš voko sidabrinę grandinėlę su žaliu medalionu , ant kurio buvo išgraviruota didelė raidė ''R'' .Lėja pravėrė medalioną. Jo viduje buvo sidabrinė klastūnyno gyvatė.
-Manau...jis galėjo priklausyti mano tėvams..
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Luna Moonlight Gegužės 31, 2016, 09:14:48 pm
Vasara... Pagaliau atėjo vasara... Nuostabiausias metų laikas... Gražiai paprašius, direktorius, tiems kurie nori, leido pasilikti Hogvartse. Luna nusprendė patapti tarp jų. Pasilikusi atostogas leisti čia, mokykloje, ji nusprendė jas praleisti vertingai, nuveikti ką nors naudingo. Tad ji nuėjo į biblioteką. Pirma mergaitė pasuko į Juodosios magijos skyrių. Ne, nepagalvokit ko nors blogo. Šio skyriaus knygos nerašė jokių Juodosios magijos burtažodžių. Šio skyriaus knygos nemokė Juodosios magijos, ne, jokiu būdu. Šio skyriaus knygos pasakojo apie nelegalius Juodosios magijos naudojimus, Juoduosius magus, kaip nuo šios magijos apsiginti. Štai, ką jos rašė. Luna nužvelgė kelias apgailėtinas lentynas pilnas knygų ir akimis susirado savo mėgstamiausią - "Viduramžių ir šių laikų Juodųjų magų palyginimai". Pasiėmė dar kelias storokas knygas, ir pasuko į Magiškųjų gyvūnų skyrių. Pasiėmė kelias knygas ir nužvelgė pirmąsias šešias lentynas. "Magiškieji gyvūnai ir kur juos rasti". Štai ko jai reikėjo. Grifė nedelsdama ją pasiėmė. Jau turėjo nemažą knygų krūvelę rankose. Bet tai menkniekis. Vis dėl to mergaitei patiko skaityti. Ji galėdavo skaityti nesustodama. Jai net pačios neįdomiausios knygos buvo įdomios. Luna jau žadėjo visas knygas nešti bibliotekininkei, bet jos akis užkliudė žiobariškų knygų skyrius. Milžiniškas knygų skyrius akis viliojo. Mirgu margu... Ne taip, kaip magiškų knygų lentynos. Mergaitė pamatė dvi lentynas su Hario Poterio knygomis. Visomis dalimis. Štai, ką skaito žiobarų vaikai... Luna pasiėmė skirtingas septynias Hario Poterio dalis. Ji pasiėmė dar kelias knygeles, ir patraukė prie bibliotekininkės. Daug darbo turėjo moteris, kol visas knygas užrašė... Visas jas užrašė burbėdama. Luna žinojo, kad bibliotekininkė jos nemėgsta. Bet vis dėl to juk neuždrausi vaikui skaityti knygų... Kai bibliotekininkė užrašė visas, Luna patraukė į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Somin Ishii Birželio 02, 2016, 05:49:41 pm
Atostogos.Jau tik kelios dienos belikę iki naujų mokslo metų.Andrea kaip visada nuobodžiavo.Ir vis nesumąstė ką nuveikti.Dauguma išvykę..Antrakursė nežinojo nei kur nueiti,nei..Aplamai,kaip niekada neturėjo nuomonės.Tik kiurksojo Bendrąjame kambary ir viskas.Bet mergaitei nusibodo tupėti,tad ji nusprendė,tiesiog nueiti į biblioteką,ramiai pasižiūrėti knygas,pavartyti jas,paskaityti.Varniukė atsistojo ir nulekė prie durų ir pro jas išbėgo.Tada nuskubėjo vienu koridoriumi ir pakilo laiptais,iki viršaus,kur buvo biblioteka.Po neilgos minutėlės,ji jau buvo bibliotekoje.Šmirinėjo lentynose esančias knygas,ir ieškojo sau tinkančios.Tada nusprendė pasiimti vieną,kuri vadinosi " Burtininkų pasaulio paslaptys".Andrea'ai tokio žanro knygos labiausiai "lipo".Tada mergaitė pasiėmė raudoną pagalvėlę,susirado nuošalią vietelę ir patogiai įsitaisė.Bėgo laikas,o varniukė vis dar buvo laaaabai įsijautusi į knygą,nes ji ją neįtikėtinai sudomino.Po ilgų valandų skaitymo,atėjus vakarui bei baigus skaityti knygą,Andrea ją įkišo į tą pačią lentyną ir nuskubėjo į apačią,link Didžiosios salės,vakarienės.
Gabė: po taškų ir kablelių dedame tarpą.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lėja Laputė Birželio 05, 2016, 09:56:52 am
Klastūnyno mokinė jau buvo suplanavusi, ką veiks . Jai reikėjo padaryti kerėjimo namų darbus, o kur gi rasi geresnę vietą jeigu ne bibliotekoje .Ji tyliai įžengė į dabar jau pustuštę  biblioteką ir iškart nužygiavo pas bibliotekininkę.
-Sveiki - išdrožė jai mergaitė - norėjau paklausti, ar turite kokią knygą apie burtažodį -,,ochnium"?
Bibliotekininkė kažką sumurmėjo po nosimi ir ranka parodė į vieną iš begalybės čia esančių knygų lentynų.
-Dėkoju - vis vien pasakė Lėja ir nužingsniavo prie jai parekomenduotos lentynos .
Ranka perbraukė per dulkių sluoksnį , dengiantį lentyną
-Kodėl geriausios knygos visad būna apdulkėjusios ? -pati sau sušnabždėjo Lėja
Ji išsirinko ne tokią jau storą knygą, ant kurios didžiulėmis raudonomis raidėmis buvo užrašyta ''Garsiausi burtininkai ''
Tikriausiai šį burtažodį išrado koks nors garsus burtininkas, antraip apie tai nesimokytumėme
Ji paėmė knygą, padėjo ją ant stalo ir atsivertė rodyklę pačiame knygos gale
O raidė, reiškias  ochnium
Ten buvo daug žodžių ir burtažodžių iš O raidėsd , bet nė vieno kažkaip susijusio su kerėjimo namų darbu , o juo labiau su ochnium kerais . Nusivylusi mergaitė padėjo knygą į lentyną ir ėmė dairytis naujos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Minevra Keitigal Birželio 05, 2016, 11:02:46 am
Minevra džiaugėsi, kad pagaliau prasidėjo nauji mokslo metai, ir nuskubėjo daryti namų darbų. Kažkaip buvo įsiminusi vienus namų darbus.
-Reikia susirasti informacijos apie burtažodį ochnium iš kerėjimo pamokos,- kalbėjo ji sau.
Štai ji pasuko į biblioteką. Priėjo prie bibliotekininkės ir mandagiai paklausė:
-Laba diena. Gal žinote, kur galėčiau rasti informacijos apie burtažodį ochnium? Man namų darbai iš kerėjimo pamokos.
Bibliotekininkė nusišypsojo ir parodė į lentyną, prie kurios susiraukusi stovėjo... Lėja Laputė. Minevra priėjo prie Lėjos.
-Sveika, -pasisveikino Minevra. -tu turbūt taip pat iešai informacijos apie burtažodį ochnium, ar ne?
Minevra matė susiraukusį Lėjos veidą. Ji turbūt nerado reikiamos knygos. Minevra nežinojo ką pati sugebėjo, bet visada rasdavo reikiamą išeitį, ar reikiamą daiktą. Ji perbraukė akimis per knygų lentynas. Staiga jos akys sustojo... ties knyga. Knygos pavadinimas buvo "OCHNIUM! ir apie" Minevra paėmė, pavartė knygą. Ten sugrūstos raidės šokinėjo "klastuolės" akimis. Paveiksliukų nė kvapo, užtat ten buvo daug informacijos apie burtažodį ochnium. To Minevrai ir reikėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Andy Myracle Birželio 05, 2016, 05:21:19 pm
Andy labai patiko ieškoti įvairios medžiagos, knaisiotis po bibliotekos lentynas ir skaityti šimto metų senumo rankraščius. Kai mokytoja pasakė kad užduotį galima atlikti su draugu, arba vienam, Andy iš karto apsisprendė jog viską darys vienas, juk jam patiko vienatvė. Jis nuskubėjo tiesiai į biblioteką, ten tokia gausa knygų ir įvairiausių rankraščių. Jis paklausinėjo bibliotekos vedėjos apie šį burtažodį, tačiau ji nieko nežinojo, išskyrus žmogų, kuris labai domėjosi šiuo burtažodžiu, taip pat kaip ir Andy, tik tai vyko prieš kelis šimtus metų, o bibliotekos vedėjos šeima čia tvarkėsi jau  daug daug metų, nuo kartos į kartą. Andy sužinojo to vaikinuko vardą, pavardę ir visus kitus duomenis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lėja Laputė Birželio 06, 2016, 11:06:40 am
-Aha , ieškau - Lėja pažvelgė į Minevrą - kerėjimo namų darbai
Mergaitė atsiklaupė prie lentynos ,kuri ėjo palei žemę ir pradėjo skaityti ant nugarėlių užrašytus pavadinimus.
-Žinai , jeigu ieškom to paties , tai galim ieškoti kartu .Kaip tau tai ?
Mergaitė iš lentynos vėl ištraukė knygą . Šį kartą jos rankose buvo ''burtažodžių kūrėjų biografijos ''
-Manai , čia galėtų kas nors būti ?
Klastuolė žvilgtelėjo į rankose laikomą knygą ir ją kelis kartus pavartė
-Na ,nepabandęs juk nesužinosi , tiesa ?
Ji nusinešė knygą prie stalo ir laukdama Minevros atsivertė knygą.
-Radau
Ji atsivertė skyrių apie burtus ir , galima sakyti be jokių pastangų surado burtažodį OCHNIUM.
- Štai , burtažodis sukurtas 1978 metais ,jis buvo skirtas..taip, taip...va : jo sukūrėjas - E. Keistuolis.Na ir keista jo pavardė.
Iš švarko kišenėlės klastuolė išsitraukė popierėlį ir tušinuką .Ir tada visą rastą informaciją tvarkingai sutalpino lapelyje
''OCHNIUM, sukurtas 1978 metais rugsėjo šeštąją dieną .Jo sukūrėjas - garsus magas E.Keistuolis''
Ji gražiai sulankstė popieriaus lapelį ir įsidėjo į kišenę
-Viską radom
Ji paėjo knygą atgal ir dar nuvalė dulkes nuo visos lentynos .
-Eime ? Na, kerėjimo namų darbai jau baigti.


Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Minevra Keitigal Birželio 06, 2016, 01:25:48 pm
Minevra žvilgtelėjo į Lėją.
-Atrodo, radau geresnę knygą. -pasakė "klastuolė" ir parodė Lėjai knygą, kurios viršelis buvo papuoštas dideliu auksiniu užrašu "OCHNIUM! Ir apie". Ji atvertė knygą ir atsikosėjo. Knyga buvo pilna dulkių. Tikriausiai neliesta šimtus metų. Minevra nuvalė nuo puslapių dulkes ir garsiai perskaitė:
-Taigi... "Ochnium, tai burtažodis atrastas X a., bet pradėtas naudoti 1978m. Jį sukūrė garsus burtininkas ir išradėjas E. Keistuolis (Edvardas Keistuolis)"... Tikrai keista pavardė. -pridūrė ji ir skaitė toliau. -Šis burtažodis Naudojamas prieš: Gamtą. Kam jis reikalingas?: Šis burtažodis nuskina gėles, nulaužia šakas, šakeles, nurauna žoles (žiūrint į ką nukreipiate lazdelę), o pašnibždėjus šį burtažodį lazdelei, ji gražiai nupjaus jūsų veją, ar apkirps krūmus. Ką dar galėtume pridurti, tai šio burtažodžio pats išradėjas neišbandė, jį išbandė 1968 gimęs berniukas vardu D. Kretinis (Dedmundas Kretinis). Nuo šio berniuko ir prasidėjo ochnium evoliucija. Štai kodėl dabar vos ne pas visus burtininkus veja graži, krūmai apkirpti, medžiai nugenėti, nudžiūvusios gėlės išrautos".
Minevra pergalingu žvilgsniu pažiūrėjo į Lėją ir viską užsirašė.
-Dabar jau galim ir eiti. -tarė Minevra ir išėjo iš bibliotekos, bet prie durų paklausė:
-Draugės?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lėja Laputė Birželio 06, 2016, 02:02:59 pm
-Kur radai šitą knygą ?
Klastuolė paėmė knygą iš Minevros
-Tai netiesa . Šis burtažodis naudojamas ne prieš gamtą. Čia irgi netiesa-'' Šis burtažodis nuskina gėles, nulaužia šakas, šakeles, nurauna žoles (žiūrint į ką nukreipiate lazdelę), o pašnibždėjus šį burtažodį lazdelei, ji gražiai nupjaus jūsų veją, ar apkirps krūmus ''
Ji pavartė knygą
-Ne , juk per pamoką aiškino , kad tai lyg ir gynybinio lauko kerai , kurie atbaido visokias būtybes . Na , tačiau , kad jis naudojamas prieš gamtą , knyga neklydo
Jeigu knyga galėtų jausti , ji būtų pajutusi klastuolės deginantį žvilgsnį .Už tai , kam bandė pateikti joms klaidingus atsakymus.
Ji padėjo knygą ir jos išėjo iš bibliotekos
-Aišku , draugės - mergaitė nusišypsojo naujajai draugei
Ir jos abi išejo link savo bendrųjų kambarių.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Juliet Dark Birželio 07, 2016, 07:56:44 pm
Juliet kaip viesulas įlėkė į biblioteką .Mergaitė norėjo kuo greičiau baigti kerėjinmo namų darbus, nors  ši pamoka ir buvo viena jos mėgstamiausių.
Klastūnyno mokinė susirado laisvą skaitymo staliuką bibliotekos pakarštyje - prie pat lango . Šalia staliuko buvo pilka ir nutriušusi bibliotekos kėdė.
Ką gi, bent bus ką veikti, kol lauksiu to grifiuko - pamanė mergaitė
Juliet atsisėdo pilkąją į kėdę ir atsilošė. Ji įsispoksojo į pilkas bibliotekos lubas.
Nieko neveikimas pirmakursę klastuolę labai vargino, todėl dar sykį pažiūrėjusi, ar Collins Moretti neateina į biblioteką, paliko kėdę ir prižingsniavo prie netoli esančios medinės knygų lentynos.
Juliet pasilenkė prie knygų ir pradėjo iškoti ko nors, kas padėtų.
Ji išsirinko knygą - ''visi burtažodžiai kuriuos tau reikia žinoti ir dar daugiau''
Na , blogiau tai tikrai nebus -atsiliepė jos galvoje
Ji atsinešė knygą prie staliuko, atsisėdo į kėdę ir, atvertusi knygą pradėjo skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: CMCK Birželio 08, 2016, 10:30:45 am
 Po pamokų Collins vaikščiojo po Hogvartso koridorius. Pirmakursis norėjo apžiūrėti visą mokyklą, bet susiprato, kad pažadėjo bibliotekoje ruošti namų darbus su Juliet. Grifiukas  nuskubėjo į biblioteką. Joje prie staliuko sėdėjo Juliet. Collins priėjo ir tarė:
 - Labas. Atleisk, kad vėluoju, buvau užmiršęs, kad šiandien susitarėm kartu daryti namų darbus,- Collins nusišypsojo ir atsisėdo šalia klastuolės.- Ar jau radai knygų kuriomis galėtumėme pasinaudoti?
 Pamatęs, kad Juliet turi tik vieną knygą nuėjo prie knygų lentynos ir išsiėmė porą knygų, kurios pasitaikė po ranka. Apžiūrėjus knygas dvi iš jų padėjo atgal į lentyną, nes jose nebuvo reikiamos informacijos. Berniukas atsisėdo šalia klastuolės ir pradėjo vartyti atsineštą knygą.
 - Čia gana daug informacijos apie šio burtažodžio sukūrimą. Tu perskaityk šiuos du straipsnius, o aš per tą laiką nueisiu ir paklausiu bibliotekininkės gal ji parodys kur yra daugiau informacijos apie šį burtažodį.
 Collins atsistojo ir nuėjo prie netoliese sėdėjusios bibliotekininkės.
 - Laba diena. Gal galėtumėte man parodyti kur galėčiau rasti knygas apie burtažodį Ochnium. Bibliotekininkė ranka parodė netoliese esančią lentyną. Joje pirmakursis rado dar dvi knygas su reikiama informacija ir nuėjo prie klastuolės.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Juliet Dark Birželio 08, 2016, 10:45:13 am
Sėdėdama prie knygos klastūnyno pirmakursė net nepajuto, kaip išgirdo Collins Moretti balsą.
Ji atsisuko ir grifą deginančiu žvilgsniu
- buvai pamiršęs?
Bet netrukus nesusilaikė nenusišypsojusi. Klastingos vaidinti jai visai nesisekė.
- Ai, aš čia pradėjau nuobodžiauti, taigi iš tos lentynos - Juliet parodė ranka į lentyną - pasiėmiau knygą. Nežinau, ar ji padės, bet, manau, paskaitinėsiu.
Išgirdusi, kad grifiukas ketina paprašyti pagalbos iš bibliotekininkės, Juliet pažvelgėį jį jau neįprastai dėkingu žvilgsniu. Ji nelabai mėgo kalbėtis su visiškai nepažįstamais žmonėmis, o jau labiau prašyti jų pagalbos. Ir dar su namų darbais.
Ji skaisčiai mėlynomis akimis nulydėjo grifą. Kai jis pradėjo pokalbį su bibliotekininke, ji įniko į knygą. Netrukus ji rado truputį informacijos.
-Collins! Radau! - sušuko ji per visą biblioteką ir tuojau nutilo.
Klastuolė paliko kėdę ir pasiėmusi knygą nubėgo prie grifo
- Žiūrėk. Radau tai, kad jis sukurtas 1885 metais. Daugiau nieko apie šį burtažodį neparašyta. Niekos svarbaus, kas galėtų mums padėti.
Mergaitė atsiduso ir vėl atsisėdo į kėdę
-Bet gal kartu ką nors surasim..
Šyptelėjo ji žvelgdama į berniuko atneštas ir ant stalo priešais ją padėtas knygas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: CMCK Birželio 08, 2016, 11:10:00 am
 Collins pradėjo vartyti ką tik atsineštas knygas. Jose taip pat nebuvo labai daug informacijos iš jų sužinojo, kad burtažodį sukūrė kažkoks senukas Adolf Raizgaci.
 - Čia viskas,- liūdnai tarė pirmakursis. Gal tu kažką radai? Juk negali mūsų namų darbai būt vardas pavardė ir sukūrimo metai. Juk dar turėtų būti kažkas šiose knygose... Gal Reikia nueiti ir paklausti bibliotekininkės gal čia yra šio žmogaus biografija ar kažkas panašaus.
 Grifas dar kartą nuėjo prie bibliotekininkės ir paklausė:
 - Laba diena. Norėjau paklausti gal turite knygų apie Adolf Raizgaci?
 Bibliotekininkei parodžius vieną iš tolimiausių lentynų Collins nupėdino ieškoti knygos. Po gana ilgų ieškojimų grifiukas rado reikiamą knygą ir nuėjo pas Juliet. Pamatęs, kad klastuolė nieko nerado jo prieš tai atneštose knygose pasisiūlė jas nunešti į vietas. Kai nunešė ir jau ėjo atgal Collins'o žvilgsnis užkliuvo už gan keistos knygos. Kai pirmakursis atsivertė knygos turinį labai nustebo kai pamatė skyrių pavadinimu A. Raizgaci. Šią knygą grifas nusinešė prie stalo ir atsivertęs knyga suprato, kad ši knyga turbūt vienintelė, kurioje labai daug reikiamos informacijos.
 - Juliet, skaitom šią knygą joje tikrai pakankamai informacijos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Juliet Dark Birželio 08, 2016, 11:26:24 am
Juliet tokiu pačiu liūdnu žvilgsniu pažvelgė į grifiuką
-Sakai Adolf Raizgaci ? Palauk ,tuoj..
Klastūnyno antrakursė iš kuprinės išsitraukė ploną sąsiuvinį linijomis, paėmė tušinuką ir atvertė pirmą knygelės lapą. Ir pačiame viršuje gražiai ir tvarkingai didelėmis raidėmis užrašė '' Kerėjimo namų darbas '' o tada apačioje kiek mažesnėmis raidėmis - '' burtažodis Ochnium ''
- Kaip tu ten sakei? Adolf Raizgaci?
Juliet užrašė '' 1885 šį burtažodį sukūrė Adolf Raizgaci ''
- Viskas - klastuolė užvertė sąsiuvinį - visa mūsų surinka informacija. Gal gausim bent Vidutiniškai..
Bet mergaitė nusišypsojo pamačiusi , kad grifiukas taip lengvai nepasiduos. Ji paėmė jo atneštą knygą ir į ją įniko.
- va, žiūrėk. Jo kūrėjas buvo garsus magas. Garsus..herbatologas?
Ji užrašė šią informaciją į sasiuvinį ir pradėjo skaityti toliau
- ''Jis jį sukūrė po to , kai buvo užpultas vampyro. Laimė , vampyras Adolf sužeisti nespėjo. Jam pavyko pasprukti . Bet kai vampyro puldinėjimai padažnėjo , jis nusprendė kad reikia sukurti burtažodį, kuris atbaidytų antgamtines būtybes ''
Ji viską žodis į žodį surašė į savo užrašinę.
- Manai , užteks? Nes šioje knygoje daugiau nieko nėra. Na , tik kad jis dar išveisė naują pupelių rūšį , bet labai abejoju, ar tai į temą.



Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: CMCK Birželio 08, 2016, 11:43:23 am
 - Užteks. Nors tikrai negausim dešimtukų bet...
 Collins atsistojo pasižiūrėjo į lubas ir nuėjo link išėjimo.
 - Eini?
 Grifas ėjo toliau. Po kelių žingsnių atsisuko pasižiūrėti aš Juliet eina. Pamatęs, kad seka paskui nusprendė jos palaukti. Sulaukęs toliau nuėjo link išėjimo. Išėjęs Collins patraukė link grifiukų kambarių. Kai buvo jau pusiaukelėje prisiminė, kad lapą su namų darbais paliko ant stalo. Kai pirmakursis nuėjo prie stalo, namų darbų ten jau nebebuvo. Grifiukas išsigando, bet paskui pamatė, kad jo namų darbai nukrito ant kėdės. Jis laimingas juos pasiėmė ir apsidairė ar daugiau kažko nepaliko. Juk jis tikrai nenorėjo dar kartą grįžti į biblioteką pasiimti daikto. Įsitikinęs, kad nieko nepaliko nuėjo į grifų kambarius.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adira Floris Birželio 11, 2016, 02:48:25 pm
Antrakursė šią vėjuotą dieną paskyrė namų darbams, savo vietelės Varno Nago miegamajame tvarkymuisi. Susitvarkiusi visą savo lentynėlę, paklojusi lovą, Adira iš karto atėjo į biblioteką. Žinojo, jog jos laukia neišvengiami transfigūracijos namų darbai, kurie jai, beje, nelabai sekėsi. Tik šį kartą darbas atrodė kiek lengvesnis. Be to, dar pati galėjo pasirinkti burtažodį, kurį nori išnagrinėti. Todėl varniukė pasirinko Flintifors. Praeitais metais apie tai kažką mokėsi, galėjo prisiminti, kad burtažodis daiktus pakeičia į degtukų dėžutę. Bet kam jis naudingas ir naudojamas, tamsiaplaukė nežinojo ir nesuprato. Tikėjosi sužinoti šiandien, čia pat bibliotekoje.
Lėtai vilkdama kojas mergaitė jau nusprendusi nuėjo prie F raide pažymėtos lentynos ir išsitraukė L. Firil knygą „Kai sutinki burtus“. Pavadinimas keistas, bet knyga pilna žinių ir įdomių teiginių, o tai viskas, ko reikia transfigūracijos namų darbams. Ir dar knyga neatrodė dulkėta, tai reiškė, kad mokiniai (arba profesoriai) ją dažnai skaitė.
Nuėjusi prie vieno iš dešimties staliukų, varna atsivertė knygos pradžią ir pamatė: Kerėjimas, Apsigynimas nuo juodosios magijos, Transfigūracija. Daugiau Adira net neskaitė, iš karto atsivertė reikiamą transfigūracijos skyrių ir ten išvydo dar vieną rodyklę, kuri nurodė kokį šimtą burtažodžių. Gal daugiau. Greitai radusi Flintifors, ji pervertė knygą ir pagaliau rado reikiamą temą. Iš karto išsitraukė plunksną iš tamsiai žalsvos kuprinės ir įmirkdė plunksną į ant stalo gulintį rašalo buteliuką (taip jau buvo, kad ant bibliotekos pagrindinių stalų buvo po buteliukas rašalo, kad mokiniams patiems nereikėtų jo pirkti). O tada įdėmiai įsiskaitė į tekstą, tada nurašė svarbiausius sakinius pakeisdama kai kuriuos žodžius, kad neatrodytų labai profesonaliai.

Flintifors
Flintifors - burtažodis, kuris pakeičia MAŽUS daiktus į degtukų dėžutę (pavyzdžiui kaip savaržėlė, plunksna). Burtažodis kilęs iš tuo metu nepopuliarios valstybės Danijos. Flintifors išrado Leonardas Gilintis, kuris labai domėjosi transfigūracijos mokslu, bet, deja, pats žmogus kaip tyrinėtojas nebuvo populiarus. Pats Leonardas pasakoja, kad išrado burtažodį vos po mėnesio darbo! Tai vienas jo nusisekusių ir greičiausiai išrastų darbų. L. Gilintis ir buvo pats pirmasis žmogus, kuris išbandė ir panaudojo burtažodį ant, kiek žinoma, našlaitės žiedo.
Pats burtažodis yra dažniausiai naudojamas neturtingų burtininkų ir raganų, kurie masiškai verčia mažus daiktus į degtukų dėžutes, o paskui parduoda žiobarams.

-Tai štai kodėl jis toks populiarus,-sumurmėjo sau ir padėjo tašką sakinio gale, o tada nuvalė rašalą nuo plunksnos servetėle. Darbas atrodė gana gerai, Adirai pasisekė be papildomų linijų tiesiai parašyti. Juk transfigūracijos mokytojas mėgo tvarką (ji taip manė).
Gražiai suvyniojusi popierių, varniukė apvyniojo gumele (kad popierius neatsilankstytų), ir pakilusi nuo kėdės susirinko savo daiktus, tada išėjo iš bibliotekos link Varno Nago bendrojo kambario. Dabar jos laukė ateities būrimo namų darbas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Birželio 13, 2016, 09:47:25 pm
Pirmąją savo mokslo metų dieną Elizabeth norėjo apsidairyti bibliotekoje. Tačiau jos klajonės truko neilgai, nes mergaitė nusprendė, kad padaryti transfigūracijos namų darbus ir taip padaryti gerą darbą – uždirbti taškų - savo koledžui yra daug naudingiau negu tiesiog be tikslo klaidžioti tamsiais ir nepažįstamais koridoriais. Tyliai pravėrusi duris, baltaplaukė draugiškai pasisveikino su su bibliotekos darbuotoja ir patraukė link knygų apie transfigūraciją. Priėjusi prie daugybės senų knygų aptriušusiais viršeliais, klastuolė pasijuto kaip namie, mat jos močiutė taip pat turėjo ne vieną milžinišką lentyną, prigrūstą senove dvelkiančių knygų. Nors Veneros Maier turimos knygos daugiausiai buvo apie juodąją magiją, šios nekaltutės knygos sužavėjo pirmakursę. Pirštais švelniai per jas braukdama, Elizabeth neturėjo nė menkiausio supratimo, nuo kurios pradėti. Jos veide šmėstelėjo pergalinga šypsena, kai išvydo knygą su dar įskaitomu užrašu „Transfigūracijos istorija. Pradedančiųjų burtai“. Atsargiai, prilaikydama ir netoliese esančius rankraščius, mergaitė ištraukė savo „laimikį“ ir padėjo jį ant stalo. Bet staiga Elizabeth akys užkliuvo už kažko, blyškesnio net už jos pačios odą. Baltaplaukė jau žiojosi sveikintis, tačiau keistas pavidalas pranyko. Vieną akimirką pirmakursei dingtelėjo, kad galbūt praranda savo galias, tačiau kita mintis, kad  dvasios šioje mokykloje Elizos dar tiesiog bijo, nuramino. Mergaitė jau norėjo eiti atgal į bendrąjį kambarį ir jaukiai kartu su Bethe susirangyti ant sofos, bet kad jau atėjo čia tokį kelią ir prisiruošė būti naudinga, negali visko mesti dėl paprasčiausio išsiblaškymo. Negaliu nuvilti močiutės ir pasirodyti kaip visiška tinginė. Luanna tyliai klestelėjo ant kėdės ir atsargiai, lyg bijodama suplėšyti ar sutepti, atsivertė knygos turinį. Atidžiai perskaitė kiekvieną ten užrašytą burtažodį, bet visi atrodė tarsi užrašyti svetima kalba. Dar kurį laiką bukai paspoksojusi, baltaplaukė užsimerkė ir, kelis rastus virš knygos apsukusi pirštu, dūrė.
-Lerus,- tyliai perskaitė.
Akimirką Elizabeth suabejojo, ar burtažodis neims veikti, bet prisiminė, jog rankoje net nelaikė burtų lazdelės.  Lėtai, atsargiai versdama vieną puslapį po kito, ji galiausiai atsivertė reikiamą – du šimtai šeštąjį.
Citata
Lerus kerai pirmą kartą buvo panaudoti ir paviešinti XVI amžiuje, kai Federikas Teisusis užsigeidė įrodyti savo naują teoriją, kad bet kokį daiktą galima paversti paprasta medžio šaka. Šis iššūkis kilo po ginčo su broliu.  F. Teisusis pirmą kartą Lerus kerus išbandė su duonos rieke. Vėliau sekė ir kiti daiktai bei maisto produktai, kol galiausiai dėl savo keisto hobio vyras išprotėjo.
Svarbiausius faktus Elizabeth pasižymėjo baltame sąsiuvinyje, paskirtame transfigūracijos pamokoms.  Baltaplaukės raidės buvo kiek pasvirusios į kairę pusę, o atitinkamas raides bei mintis užbaigdavo nedideli, bet aiškūs taškeliai.
Pirmakursė atsiduso ir, susirinkusi daiktus, pasuko link išėjimo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Minevra Keitigal Birželio 21, 2016, 06:34:06 pm
Minevra įžengė į biblioteką be galo keistai nusiteikusi. Turbūt pirmą kartą gyvenime ji neturėjo ką veikti ir nežinojo, ko nori. Iš tiesų veikti nebuvo ką: į lauką išeiti nesinorėjo, namų darbų nebuvo, vaikščioti po pilį nuobodu. Pagaliau sugalvojo eiti į biblioteką. Ji įžengė į biblioteką palikusi paskui save praviras duris. Įžengė išplėtusi savo smulkias akis ir nužingsniavo prie magiškųjų gyvūnų knygų lentynų. Gražu. Storiausios knygos įrištos į grubią odą. Minevra perbraukė rankomis storus tomus. Staiga sustojo. "Magiškųjų gyvūnų vadovas. Kur ir kada galima rasti namuose auginamus gyvūnus? Ką reikia daryti, kai pas tave apsigyvena nekviesti svečiai? Tokie ir panašūs klausimai kankina tave dienų dienas? Atsakymus rasi tik Magiškųjų gyvūnų vadove!" Mergaitė pasiėmė knygą ir apžiūrėjo dulkiną viršelį.
-Imu, -tarė. Paskui pažiūrėjo puslapių skaičių. -Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devyni... Užteks ir vienos tokios.
Ji pasiėmė knygą ir nucimpino prie bibliotekininkės, besirausiančios pergamentų krūvoje.
-Aš noriu imti šią knygą. -tyliai sumurmėjo. Tada pamačiusi, kad bibliotekininkė neišgirdo, pasakė garsiau. -Aš noriu imti šią knygą.
-Ką? O, taip, vaikeli... -Ji pagaliau susirado vieną vienintelį pergamentą, pabučiavo jo viršų, pasidėjo prieš save ir užrašė Minevrai knygą. Ši padėkojo ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Maria Clark Liepos 04, 2016, 01:26:24 pm
Saulėtą penktadienį Maria pirmą kartą užėjo į biblioteką. Kadangi mergaitė pirmakursė ir Hogvartse praleido vos kelias dienas, dar nebuvo čia atėjusi. Ji mėgo skaityti, netgi labai. Turbūt tai paveldėjo iš prosenelės kuri savo namuose turėjo nemažai senovinių knygų. Daugiausia jų buvo apie gyvenimą senovėje, aprašymai apie seniausius žymius pastatus.. Na, viskas apie senovę. Daugeliui tos knygos nebūtų patikusios, bet Marią jos labai žavėjo.
Šį kart Maria patraukė prie knygų apie magiškuosius gyvūnus. Peržiūrėjusi keletą lentynų išsirinko dvi, storas, apvilktas odiniais viršeliais knygas.
Mergaitė užsimanė dar vienos knygos, bet kitokios. Ji nužingsniavo prie knygų apie transfigūraciją. Priėjus prie pirmos lentynos jos akį patraukė stora, rudai žalia knyga ,,Transfigūracija pradedantiesiems''. Mergaitė pasiėmė ją ir nušlepsėjo prie bibliotekininkės. Ji užrašė Mariai knygas ir ji su savo "grobiu" išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mareilė Khaning Liepos 06, 2016, 07:57:14 pm
Gal pagaliau perskaityti Hogvartso istoriją?- pradėjo mąstyti Mareilė įkritusi į krėslą esantį Varno Nago kambaryje. Bet aš nežinau kur biblioteka...Ech, gal kaip nors surasiu. Khaning šiaip taip atsistojo ir iškišo galvą į koridorių. Gal čia? Ir ji pasuko į kairę pusę. Kelis kart eidama paklydo, bet po kokių dešimties minučių Mareilė pagaliau atrado biblioteką. Čia ji atidariusi duris išvydo daug lentynų ir staliukų. O kampe sėdėjo pati bibliotekininkė. Priėjusi prie jos Khaning tarė:
- Labas vakaras, gal galėčiau sužinoti kur yra Hogvartso istorijos knyga?
Bibliotekininkė nebyliai parodė į lentyną viduryje.
- Ačiū.
Atėjusi prie lentynos į kurią rodė tos moters kaulėta galva išsitraukė pačią storiausią jos knygą. Tai ir buvo jos ieškoma knygą. Tad įsitvėrusi ją į glėbi nuėjo link staliuko ir pradėjo skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Džeinė Meko Liepos 06, 2016, 08:23:48 pm
Džeinė skaitinėjo knygą apie animagus. Ji norėjo sužinoti, kokia bausmė laukė neteisėto animago. Nenuostabu, kad tuo domėjosi- jau trejus metus mergina lengvai galėjo pasiversti į baltąją tigrę. Juodaplaukė susikaupusi, suspaudusi savo raudonas lūpas vertė puslapius, ieškodama atsakymo. Ji susiraukė- niekaip negalėjo rasti, ko ieškojo. O nuo ilgo sėdėjimo graži raudona klastuolės suknelė jau susiglamžė. Džeinė nusivylusi atsiduso ir su dideliu trenksmu užvertė knygą. Visi, buvę bibliotekoje, akimuoju atsisuko.
-Kas? Ko spoksot? Norit nuotraukos?-mestelėjo ji.
Nė vienas nieko nesakė, netgi bibliotekininkė nutylėjo. Staiga Džeinės juodoji pantera Naktis, iki tol tik taikiai gulėjusi prie merginos kojų, urgztelėjo. Juodaplaukė pakėlė savo skaisčiai žalias akis ir pamatė varniukę, atsisėdusią šalia ir vartančią Hogvartso istoriją.
-Švaistai savo laiką. Ta knyga- niekų maišas. Šiuolaikiniai burtininkai gerokai ją pakoregavo, kad viskas atrodytų gerokai didvyriškiau, nei buvo iš tikrųjų. Viskas buvo tikrai ne taip,-ji tingiai šyptelėjo.-Beje, aš Džeinė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mareilė Khaning Liepos 06, 2016, 10:19:24 pm
Skaitinėjant knygą Mareilės mintis pertraukė mergaitė sėdinti šalia.
- Šlamštas? Na, nežinau. Draugė sakė, kad verta perskaityti. Pačiai taip pat buvo įdomu. O pati esi skaičiusi Hogvartso istoriją? Ak, taip. Aš Mareilė.
Antrakursė įsiminė puslapio skaičių kur baigė skaityti ir užvertė knygą.
- Mačiau tu skaitei apie animagus. Domiesi jais? O gal iš transfigūracijos namų darbų uždavė? Beje, iš kokio koledžo esi ir kelintame kurse mokaisi?
Mareilė džiaugėsi, kad ją užkalbino, nors ir nelabai įprastai. Kol kas Hogvartse dar neturėjo draugų išskyrus savo pusseserę. Bet ir iš to jokios naudos. Ji mokėsi Grifų Gūžtos koledže. Varno Nago pamokos niekada nebūdavo sujungtos su Grifų Gūžta. Mareilė su ja galėdavo pasikalbėti tik per pertraukos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Džeinė Meko Liepos 06, 2016, 10:35:12 pm
Džeinė šyptelėjo.
-Taip, esu. Originalą. Jei norėsi, galėsiu tau vėliau paskolinti,-atsakė mergaitei juodaplaukė.
Išgirdusi tiek klausimų, klastuolė nusijuokė.
-O, varge, kiek klausimų! Tu tikriausiai mokaisi varno nage?-ji perbraukė ranka savo plaukus.-na, tikriausiai reikia į juos visus atsakyti. Taip, domiuosi. Aš... Esu viena iš jų. Tiesa, būčiau dėkinga, jei niekam apie tai nepasakotum. Neeee, transfigūracija man viena nuobodžiausių pamokų. Aš iš Klastūnyno. Mokausi šeštame kurse.
Mergina užsigalvojusi ėmė glostyti panterą ir įdėmiai nužvelgė mergaitę.
-O tu? Skaitai savo malonumui? Iš kokio koledžo esi? Kelintame kurse mokaisi?-pasiteiravo Džeinė.
Ji padėjo knygą apie animagystę į šalį. Ten grynas šlamštas. Atsakymo ten klastuolė tikrai neras.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mareilė Khaning Liepos 06, 2016, 11:18:02 pm
- Būtu puiku! Labai ačiū,- šyptelėjo Mareilė.
Ji pasilenkė prie savo kuprinės ir išsitraukė visokių skonio pupelių įpakavimą.
- Norėtum? Uoj, atsiprašau, kad apibėriau klausimais,- šiek tiek susigėdo mergaitė,- ir taip tu teisi,- pagaliau šyptelėjo,- mokausi Varno Nage, nors manau labiau būčiau tikusi Švilpynėje...Viena iš animagių?!- Mareilė suprato, kad tai pasakė per garsiai,- kuo gali pasiversti? Niekada neteko pažinti animago. Kai vertiesi koks jausmas?- jau daug tyliau kalbėjo Khaning.
Atsakiusi Džeinė uždavė klausimų ir Mareilei.
- Taip. Skaityti mėgstu, bet skaitau tik kai negaliu išeiti į lauką ar pritrūksta lapų/minčių tapymui. Tai nėra viena pagrindinių veiklų. Mokausi l kurse. Varno Nage,- dar priminė ji.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Džeinė Meko Liepos 06, 2016, 11:34:23 pm
Džeinė išklausė Mareilės, tuomet paėmė keletą pirmakursės pasiūlytų saldaininių pupelių. Mėgo iššūkius, tad paėmė juodą, raudoną ir pilką pupeles. Tuomet, apsidairiusi, ar niekas nemato, tylut tylutėliai sumurmėjo burtažodį. Netrukus į šeštakursės rankas nusileido sunki, į juodą odą įrišta knyga, ant kurios viršelio puikavosi auksinės raidės, skelbiančios: "Hogvartso istorija. Parašyta remiantis Helgos Švilpynės, Godriko Grifo, Rovenos Varnanagės ir Salazaro Klastuolio užrašais." Juodaplaukė įteikė veikalą naujai savo pažįstamai.
-Gali laikyti, kiek reikės. Esu skaičiusi Hogvartso istoriją ne vieną sykį.
Išgirdusi mergaitės klausimą apie animagystę, Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Mano gyvūno pavidalas- baltoji tigrė. Tam tikra prasme visada jaučiu ją savyje, o supykus mano dantys gali pasmailėti. Be to, dėl animagystės mano akys tapo labai ryškiai žalios. Man persikeitus, jos beveik nepasikeičia,-pasakojo klastuolė.
Ji suvalgė raudoną pupelę. Aitrusis pipiras. Žaliaakė šyptelėjo pati sau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ginta Tauškalė Liepos 07, 2016, 01:03:14 pm
Šis komentaras buvo ištrintas
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mareilė Khaning Liepos 07, 2016, 01:03:51 pm
- Paėmei pačius neskaniausius,- nusijuokusi tarė ir laukė Džeinės reakcijos jų paragavus. Pati labiausiai mėgdavo žalios ir rudos spalvų pupeles,- O! Ačiū,- šūktelėjo Mareilė pamačiusi staiga iš niekur nieko atsiradusią knygą. Tai buvo žadėta Hogvartso istorija,- remiantis Helgos Švilpynės, Godriko Grifo, Rovenos Varnanagės ir Salazaro Klastuolio užrašais,- garsiai perskaitė. Varniukė pastebėjo, kad ši knyga buvo plonesnę už aną kurią skaitė prieš tai,- tai gal šioje knygoje nėra aprašytas Hogvartso mūšis? Sprendžiu iš užrašo...
Mareilė įkišo ranką į dėžutę ir ištraukė geltonos, rudos ir mėlynos spalvos pupeles. Atkandusi geltonos ji nusivaipė.
- Man atrodo čia ausų siera. O tau kas kliuvo?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Seidė Kopas Liepos 07, 2016, 07:12:26 pm
   Sadie priėjo prie milžiniškų knygų lentynų iš tamsaus medžio, kurios stovėjo viena šalia kitos savyje laikydamos didžiausias būrimo paslaptis. Mergaitė pirštais keliavo per įvairiausių knygų nugarėles, skaitydama gražiomis raidėmis išraitytus pavadinimus. Daugiausia knygos buvo senos, su nublukusiais viršeliais ir kai kur nusitrynusiais puslapiais, bet čia galėjai rasti ir ką tik išspausdintų knygų, kurių kvapas taip patiko Sadie. Ji lėtai žingsniavo po įspūdingą Hogvartso biblioteką, nuo vienos lentynos prie kitos, peržiūrinėdama nesuskaičiuojamas autorių pavardes ir keisčiausius pavadinimus. Visi mokiniai atėjo čia arba mokytis, arba skaityti, nė vienas nedrįso gadinti aplink tvyrančios tylos, kuri dažniausiai pasakydavo daugiau nei bet kas kitas, ir ta tyla Sadie pasirodė keista, nes ji visą laiką praleisdavo triukšmingų grifiukų apsuptyje.

   Galiausiai Sadie išsitraukė nutriušusią ir apkramtytą knygą su auksinėmis raidėmis ir kampeliuose išraitytais keistais ženklais.

- Fergion Ciresa „Nepasitikėk Halo krištolu“, - sau panosėje sušnabždėjo Sadie ir nusišypsojo.

Būtent apie šią knygą pasakojo senelis! Mergaitė stipriai prispaudė prie savęs knygą ir linksmai nužygiavo toliau, turėdama dar vieną tikslą.

- Beliko rasti Rosselos Rhea „Paskutinę slibino ašarą“ ir galėsiu lėkti atgal į Bendrąjį kambarį...

   Sadie susikaupusi jau pusvalandį žiūrinėjo visas lentynas, bet jų buvo per daug ir mergaitė arba praleido knygą, kurios ieškojo, arba jos laukia dar ilgas darbas peržiūrinėjant likusias knygas. Bet staiga ji pastebėjo berniuką, kuris rankose laikė, būtent „Paskutinę slibino ašarą“. Sadie suraukė antakius ir nužingsniavo tiesiai to berniuko link.

- Sveika, Sadie, - linksmai tarė Jason.

- Man reikia šitos knygos, - Sadie visiškai neturėjo nuotaikos leistis į kalbas.

- Kaip gaila, kad ją pirmas paėmiau aš, tiesa?

Berniukas kreivai šyptelėjo ir apsisukęs nupėdino tolyn nuo apstulbusios ir įsižeidusios Sadie.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Morgan Mara Swan Liepos 14, 2016, 06:38:44 pm
Morgan jau kelias dienas nuobodžiavo, sėdėdama bendrąjame ir mergaičių miegamąjame kambariuose, neįstengdama pasijudinti ir šiaip ne taip nusivilkti iki bibliotekos, kadangi visos knygos jau buvo perskaitytos mažiausiai po septynis kartus. Tačiau žingsniuojant pro biblioteką mergaitė nebesusilaikė ir nusprendė ten užsukti, gal pasirinkti naujų įdomių knygų ar susipažinti su kitais žmonėmis. Bene įplasnojus į taip seniai lankytą vietą Mor pasijuto lyg apsilankiusi seno gero draugo namuose, kuriuose nebuvo daugybę metų. Nuskuodusi prie knygų lentynų, už kurių girdėjosi lyg ir garsai, Mara užlindo už vienos iš jų ir dar kiek pasiklausė, kol išgirdo ir pamatė dvi merginas šnekantis, tada kiek nedrąsiai išlindo iš po lentynos ir sunėrusi rankas už nugaros nedrąsiai prižingsniavo artyn.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Zara D'arco Liepos 14, 2016, 08:04:14 pm
Ilgai kalidžiojusi koridoriais Zara pagaliau atrado ilgai ieškota biblioteka, mergaitė žinojo ,kad ramybe lygiai kaip ir namuose atras tarp jos geriausiu draugių - knygų.Gal ir negražu taip imti ir pabėgti nuo naujų daraugų bet nuo jų visų zirzimo jei jau skauda galvą.                                                           
 Daugelis jū labai panašūs į mano seseris ,tokie pat triukšmingi ir aktyvūs.Žinoma tai nera blogai bet greičiuasiai kaip ir namuose aš nepritapsiu kad ir  kokie jie draugiški.Tokios ir dar liūdnesnės mintys sukosi Zaros galvoje.Bet staiga galva ji pajuto kažka kieto turbūt ir vėl į kokį daiktą atsitrenkiau. Tačiau pakėlusi akis ji pamtė kažkokią žmogysta įtariai žiūrinčia kadngi jei buvo tamsiausiame bibliotekos kampe ji neįžiūrėjo kaip jis atrodo bet iš silueto spėjo kad tai vaikinas greičiausiai su glėbiu knygų . Ji jau žiojosi jo atsiprašyti  už savo nerangumą bet jis prakalbo pirmas   
       - Tau viskas gerai ? ,- paklasę jis taip išsklayžidydamas visus įtarimus dėl lyties                                                                                     
       -  Aaa taip,atsiprašau,kad atsitrenkiau į tave ,-šeip ne taip išstenėjo ji                                                                   
       - Nieko tokio,- šyptėlėjo jis 
       - Bėja aš Erikas,-tarstelėjo                                                                                                           
       - Zara malonu susipažinti ,- išstarė ji tuomet stojo nelabai jauki tyla ,todėl mergaitė nusprendė jog metas išeiti nes ji nelabai mokėjo palaikyti pokalbį                                             
      - Tai aš turbūt jau eisiu reikia pasiimti knygas ,kol dar nemetas meigoti                               
      - Ak tikrai jau labai vėlu geriau paskubėk
      - Tai iki,- skaubiai ištarė ji ir nusisukusi išėjo.Gal ir nelabai mandagu bet juk šendien ji nebuvo labai mandagi....                                                                                                                 
                 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugpjūčio 27, 2016, 10:09:46 am
Pirmoji naktis po grįžimo į hogvartsą buvo įprata ir varniukė vos atsikėlus turėjo pilną planų ką nuveikti šiandienai. Ji pradėjo nuo bibliotekos. Ir ką gi kitą veikti kai saulės spinduliai vos vos prasiskleidę ir visi varnanagiai, kaip ir daugelis kitų koledžo mokinių dar saldžiai miega ir mėgaujasi paskutinėmis atostogų dienomis, rytais bei vakarais, o senajai pirmakursei tenka ieškoti senų senų vadovėlių, kad šiemet mokytusi už tris kursus ir jau kitais mokslo metais pasivytų savuosius draugus. Biblioteka tuštut tuštutėlė, o ir bibliotekininkė dar snaudžia pusė kūno. Susiradusi reikiamą knygą pradžiai ji ją pasiėmė paskaityti varno nago bendrąjame kambaryje, tik labai ilgai užtruko, kol sena bibliotekininkė viską užsirašė ir dar teko gana ilgokai  su ja pakalbėti, papasakoti kur buvo ir taip toliau, na o jai vos tarančiai žodžius mergaitė norėjo taip... Hm kažką nelabai gero padaryti, nes ji labai trikdė jos planus laike. Pagaliau ištrūkusi iš bibliotekininkės "gniaužtų", Hannah nuskubėjo į varnanagiečių bendrąjį kambarį paskaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 31, 2016, 02:18:51 pm
Viena iš vietų Hogvartse, kuią labai norėjo pamatyti Caroline, buvo biblioteka. Ją visados traukė knygos. Namie, Londone, negalėjo skaityti ir mokytis labai daug, todėl vos po vakarienės puolė ieškoti bibliotekos. Pravėrė duris ir sekundėlę stovėjo sustingusi. Tiek knygų vienoje vietoje nebuvo mačius per visą savo gyvenimėlį.                                             
 - Ei,  mergaite,- pašaukė bibliotekininkė.
 - ...                                                                                                                                       
 - EI !!!
 - O. Atleiskite. Užsisvajojau,- atsitokėjo Caroline.
- Norėjai knygos?
 - Taip, man reikėtų "Mirtis buteliuke. Kaip ją suvaldyti" Norėčiau pasiskaityti apie priešnuodžius, paprašė Caroline.
 Tiesa sakant, Caroline abejojo, ar gaus tą knygą;ji buvo apie labai stiprius vaistus, bet bibliotekininkė tik pasuko į  dešinę.
 - Atleiskit, bet kaip jūs susigaudot tokioj gausybėj? pasiteravo Caroline.
 - Matosi, kad naujokė. Vaikeli, tarp šitų lentynų aš užaugau. Dirbu jau 30 metų.
 - Dėkui už knygą.
 - Visada prašom, mergaite. Knygos mokosi iš mūsų, o mes iš jų,- atsisveikino bibliotekininkė.
Caroline turėjo daug ką apmastyti. labai daug. Bet pirma paskaitys knygą, kurios ieškojimas atėmė daug laiko. Bet pagaliau ją gavo. taip.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rafaela Ginoble Rugsėjo 13, 2016, 10:53:33 pm
Pasibaigus pamokoms, Dalli pasileido tiesiai į biblioteką. Spėjo tik užbėgti į didžiąją salę, pasičiupo kažką valgomo - net nežiūrėjo ką, ir tekina nubėgo prie knygų. Tik kad knygų jai reikėjo ne mokslams ir ne laisvalaikiui. Na, gal ir pasiims šį bei tą pasiskaityti tarp pamokų ar po jų, tačiau šįkart atėjo čia turėdama tikslą.
 Jau kelios savaitės ramybės jai nedavė blyški šviesa Uždraustajame miške. Pirmąkart pamatė ją vos tik atvažiavus į Hogvartsą, savo pirmąją naktį tamsiame Klastūnyno miegamajame. Vėliau matė ją dar keliskart. Tačiau atrodė, kad kiti mokiniai bei mokytojai to ne nepastebi. Kai mergaitė norėjo apie blankią pašvaistę pakalbėti su bendramoksliais, jie tik nužvelgdavo ją keistu žingsniu ir nueidavo tolyn. O paskutiniosiomis dienomis matė ją vis dažniau ir dažniau.
 Tad žaliaake nusprendė išsiaiškinti pati. Būtent tai ir buvo jos šiandienos kelionės į biblioteką tikslas. Nė nežino, ko ieškoti. "Hogvartso istoriją" buvo perskaičiusi visą, tačiau jokios užuominos apie galimą šviesą miške ji nerado. Tikėjosi, kad bent jau nereikės lįsti į uždraustųjų knygų skyrių, nes tikrai būtų pagauta - na, agentė iš jos buvo nekokia.
 Priėjusi prie lentynos, rado skyrių apie Hogvartsą ir jo apylinkes. Tarp daugelio lentynų rado vieną su nusitrynusiu, vos pastebimu užrašu "Uždraustasis Miškas". Ėmė atidžiau žiūrėti į ten esančių knygų pavadinimus. "Miško gyventojai", "Miško augalija", "Miško istorija"... "Miško paslaptys"! Šita gali praversti. Išėmė iš lentynos didžiulę, storą knygą. Deja, čia tebuvo trečias tomas, tad reikias išnaršyti dar pirmą bei antrą. Susiradusi pirmą tomą - seną, apdulkėjusią knygą, išsitraukė ją. Atsisėdo prie lentynų, sukryžiavusi kojas. Ėmė vartyti knygą, bandydama rasti ką nors, paaiškinančio paslaptingą šviesą Uždraustajame Miške. Po gero pusvalandžio ji buvo peržvelgusi tik pirmą skyrių, o mergaitei jau paskaudo kojas ir rankas.
 Priėjusi prie bibliotekininkės, paprašė išduoti knygą. Tiesa, ją ji vos galėjo išlaikyti. Na, knyga nebuvo iš lengvųjų, o ir mergaičiukė buvo liesa, silpnoka. Susirūpino, jog neturės kaip parsinešti knygą į miegamąjį. Stipriai apkabino knygą ir prisispaudė prie krūtinės. Išėjo iš bibliotekos pasiryžusi rasti atsakymą į savo klausimą - kas vis dėlto yra tame miške?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugsėjo 28, 2016, 08:11:09 pm
Vos nuskambėjus skambučiui iš Magijos Istorijos pamokos Caroline bėgte nubėgo į biblioteką. Mama kažkada minėjo įdomią knygą apie Elvadoho mūšį, bet mergaitė jautė, kad bibliotekoje jos gali nebūti, tad norėjo patikrinti ir, jei kas, kuo greičiau pasiųsti pelėdą namo. Vos pravėrusi bibliotekos duris grifiukė iškart nurimo. Lėtai nužingsniavusi iki raidės "E" Caroline ėmė naršyti lentynas. Esmeralda Wens... Etika... Efrono Mūšis... Nejaugi nebus... Knyga skambiu pavadinimu " Visos Elvadoho mūšio paslaptys, arba Ko Tikrai Nemanei" buvo nukišta į patį galą.Tai nebuvo toji Caroline mėgstama knyga, bet apie tą patį mūšį, tad gal tiks. Grifiukė trūktelėjo knygą iš lentynos ir klestelėjusi prie stalo puolė ją sklaidyti. Daugiausia buvo paminėti faktai, kuriuos mergaitė jau žinojo, kaip mūšio data (1400 metai) arba vieta (netoli Elvadoho upės), taip pat nieko naujo nepasakė skyrius apie pasėkmes (Teigiamos : patobulinti skydiniai kerai, Neigiamos : žuvo daug žmonių, tarp jų ir Žiobarų), išskyrus... Taip, Caroline žinojo, kad mūšyje žuvo Žiobarų, bet tiesiog manė, kad vargšeliai atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Iš tikrųjų žymusis karvedys de Morte užvaldymo kerais privertė mūšyje dalyvauti daugybę žiobarų. Tai ir buvo pagrindinė jo strategija. Tiesa, kažkam buvo atseikėta gerokai aukso, už tai kad tylėtų. Taip taip, pone de Morte. Niekuo nekaltus Žiobarus privertei tave pridengti prieš Alison Weris kariauną. Kvailys.. Caroline kiek subjurusi skaitė toliau. Vėl stabtelėjo prie sudominusios pastraipos
Karvedys de Morte ėmėsi nesąžiningo kovos būdo: ne tik privertė Žiobarus jį pridengti, bet ir žymiai pasunkino mūšuo sąlygas užleisdamas krušą, kas to meto mūšiuose buvo griežtai uždrausta. Nepaisant to, laimėjo teisybė. Nors per didelius nuostolius, bet karvedė Alison Weris ir jos Trikampinio išdėstymo strategija parengta kariauna paėmė viršų ir nugalėjo. Deja, žuvo beprotiškai daug žmonių, tarp jų ir karvedys de Morte
Jau sutemus Caroline pakėlė akis nuo knygos. Mergaitė tarsi iš naujo atrado Elvadoho mūšį. Ji pasičiupo knygą ir nustraksėjo prie bibliotekininkės stalelio, kad galėtų ją pasiimti. Juk dar visos neperskaitė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elna Klumpar Spalio 01, 2016, 01:31:37 pm
Mergaitė lėtu žingsniu žingsniavo į biblioteką. Ji norėjo pasiimti kokį nors lengvą ir įdomų skaitalą. Kolidoriuose buvo mirtina tyla, nes visi buvo pamokose.Tačiau Elna nebuvo Nuodų Ir Vaistų pamokoje, nes jai skaudėjo galvą. Nuėjusi į ligoninės sparną mergaitė gavo leidimą praleisti paskutinę pamoką.
  Todėl šiuo metu ji yra bibliotekoje ir žiūrinėja įvairias knygas.Pamačius ant kažkokios knygos nugarėles raides "Hogvartso Istorija" Klumpar akys sužibo. Štai ko jai reikia!Tai kažkas istorinio,lengva skaityti ir svarbiausia įdomu.Varniukė priėjus prie knygos paėmė ją iš lentynos.Viršelis buvo tamsiai rudas,gerokai apsitrynęs,auksinėmis raidėmis buvo parašyta "HOGVARTSO ISTORIJA".Mergaitė jau buvo skaičius šią knygą, bet senokai todėl norėjo viską prisiminti.Jos manymu tai galėtų padėti pamokose ar darant namų darbus.Pasikišusi po pažastimi knygą pirmakursė nutipeno prie bibliotekininkės stalelio.Priėjus mergaitė pasisveikino:
-Laba diena.
-Laba diena,pasakyk savo kursą,koledžą,vardą,pavardę,knygos kurią imi pavadinimą ir kiek maždaug laiko žadi tą knygą turėti,-ramiai tarė bibliotekininkė.Mergaitė šiek tiek nustebo, kad reikia ne mažai pasasakyti.Atsitokėjus pradėjo vardint:
-1 kursas,Varno Nagas,Elna Klumpar,Hogvartso Istorija,turbūt turėsiu apie savaitę,-Elna visiškai nesuprato kodėl bibliotekininkė nieko nesirašo,bet žvilgtėlejus į šoną pamatė, kad viską rašosi bibliotekininkės automatinė plunksna.Kai plunksna baigė rašyti bibliotekininkė žvilgtėlejo į pergamento ritinėlį ir linktelėjusi tarė:
-Viskas gali eiti.Viso gero.
-Viso geriausia,-su šiokia tokia šypsenele tarė Klumpar ir išėjo iš bibliotekos.Laiminga, kad iki pamokos pabaigos visos 40 minučių mergytė nužingniavo į Varno Nago bendrajį kamabarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elna Klumpar Spalio 02, 2016, 02:02:21 pm
Praėjo tik dvi dienos,o mergaitė jau žingsniuoja triukšmingu kolidoriu į biblioteką grąžinti knygos.Palenkus rankeną ir įėjus į biblioteką išgirdo knygų puslapių šnarėjimą ir kai kurių mokinių šnabždesius.Elna tik pavartė akis.Jai nepatiko tie prislopinti garsai jai patikdavo tik dideli garsai arba iš vis jokių.Mergaitė žvilgtėlejus į bibliotekininkės stalelį pamatė, kad prie bibliotekininkės stovi švilpė kuri įnirtingai kažko prašė.Klumpar tyliai atsiduso ir nukurniavo prie stalelio šalia lango.Ramiai atsisėdo ir padėjo knygą ant stalelio.Palaukusi geras penkias minutės mergytė atsigręžė pažiūrėti ar jau švilpė nuėjo.Kaip tik švilpė apsisukusi išeidinėjo iš bibliotekos.Elna šyptėlejus atsistojo ir nuėjo prie bibliotekininkės stalelio.
-Laba diena,-droviai tarė varnangė.
-Sveika.Atėjai grąžinti knygos ar ne?-paklausė bibliotekininkė.
-Na taip.
-Pasakyk savo kursą,koledžą,vardą pavardę,knygos kurią gražini pavadinmą,kiek laiko žadėai ją laikyti, bet kiek iš tikrųjų laikei,-išvardino bibliotekininkė.
-1 kursas,Varno Nagas,Elna Klumpar,"Hogvartso Istorija",žadėjau apie savaitę,grąžinu po dviejų dienų.
Mergaitė eilinį kartą nustebo kodėl bibliotekininkė nebando rasti jos lapelio.Bet staiga lapelis pats išsitraukė iš stalčiaus ir gražiai atskrido ant bibliotekininkės stalo.Ji tik užmetė akį vos matomai linktėlejo ir tarė:
-Padėk knygą ant mano stalo ir gali eiti.
Elna gražiai padėjo knygą ant stalo ir tyliai sumurmėjo:
-Viso gero.
Bet bibliotekininkė kuo puikiausiai ją išgirdo ir atsakė:
-Iki susitikimo.
Varnangė išėjusi eilinį kartą šyptelėjo kadangi bibliotekininkė atspėjo, kad Elna ateis čia dar kartą ir dar kartą, o paskui ir dar kartą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Jay Reye Lapkričio 06, 2016, 07:01:39 pm
Andromeda jau seniai troško pamatyti Hogvartso biblioteką. Knygos ją viliojo. Ir štai, pagaliau atėjus tinkamam momentui ji pasiryžo surasti šią vietą. Padedama sero Kadogeno - pasipūtusio riterio ant palšo rubuilio ponio, ji surado biblioteką - storas, sunkias ąžuolines duris su bronzine rankena ir nusitrynusia lentele virš durų : ,"Biblioteka". Andromeda paspaudė rankeną ir pastūmė duris. Atsivėręs vaizdas atėmė grifiukei žadą : sustatytos eilės milžiniškų lentynų, o jose tūkstančiai knygų.
- Oho, - sušnabždėjo mergaitė nupūsdama nuo akių karamelės spalvos sruogą. Nuo knygų kilo kažkokia keista, nematoma migla. Ji žengė per slenkstį, uždarė duris ir pasisveikino su bibliotekininke. Andromeda pasuko į keliuką tarp dviejų ne tokių aukštų kaip prie įėjimo raudonmedžio lentynų. Lėtai ėjo apžiūrinėdama senų, paslaptingų knygų nugarėles. Staiga pastebėjo keistą knygą numestą ant žemės. Juodą, pagražintą nusitrynusiais žaliais ir sidabriniais ornamentais. Klastūnyno spalvos... Pakėlė knygą, pažvelgė į viršelį. Viršelyje buvo išraižyta gyvatė, bet pavadinimo nebuvo. Atsitūpusi atvertė šios knygos vidurį. Ten buvo išraitytu raštu parašyta:
Citata
Mano paslapčių kambarį galės atverti tik mano įpėdinis. Jis pabaigs mano pradėtą šlovingą darbą. Visi purvakraujai turės gulėti po mano kojomis - ten, kur jiems ir vieta...
Daugiau Andromeda nebeskaitė, išmetė knygą drebančiomis rankomis. Pajuto baimės, nešvarumo jausmą. Mano abu tėvai - žiobarai! Aš ir esu purvakraujė... Pirmakursė mergaitė, dar nepažįstanti Hogvartso, bet suprantanti, kad tai - Salazaro Klastuolio - klastūnyno koledžo įkūrėjo dienoraštis, nutarė knygą padėti į lentyną. Tiesė ranką paimti kitos knygos, bet koridoriaus gale išvydo žalsvą šviesą. Smalsumas nugalėjo atsargumą ir Andromeda nutykino prie tos šviesos lyg peteliškė prie žvakės. Pamatė dar vienas duris apšviestas žaliai degančių žvakių. Užrašas skelbė - ,"Uždraustasis skyrius".
-Chu, tai tik uždraustasis skyrius. O aš jau pamaniau, kad dar vienas Salazaro Klastuolio daiktas, kuris nieko gera nežada, - atsiduso grifiukė ir išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sara Nikolė Keyes Lapkričio 11, 2016, 06:02:19 pm
Sara sugalvojo nueiti į biblioteką ir kažką įdomaus paskaityti.Pravėrusi bibliotekos duris,žengė pirmąjį žingsnį lentynų link.Peržvelgusi lentynas pilnas knygas,mergaitė greitu žingsniu nuėjo į patį bibliotekos galą,pasuko į dešinę pusę.Tenai matėsi daugybė voratinklių su taip pat daugybe vorų,pasišlykštėdama su ranka nuėmė voratinklius nuo knygų.Pastebėjusi apdulkėjusią ir storą knygą su rudai raudonu viršeliu.Nupūtusi dulkes Sara vis tiek nepamatė pavadinimo.Tad nusprendė bent paskaityti knygos turinį,atsivertusi pirmąjį puslapį mergaitė pamatė tik rašalo dėmes ant nežinomų žodžių,vis bandė pamatyti žodžius be rašalo dėmės.Kol pamatė nubrauktus žodžius:...tą dieną įvyko netikėta nelaimė.Niekas nežinojo,kaip tai įvyko..Ši mažytė ištrauka Sarą sudomino labiau negu Magijos istorija,galiausiai prisiminė,kad netrukus bus jai pamoka.Sara staigiai užvertė knygą,nuėjo padėti knygos ir išlėkė iš bibliotekos.Pro duris išbėgusi Sara dar pasižiūrėjo atgal ir nubėgo link kabineto.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rokas Sviper Lapkričio 22, 2016, 02:43:53 pm
Rokas atėjo į biblioteką daryti ateities būrimo egzamino užduoties. Varnis nebuvo jau labai didis menininkas, taip pat ir ateities būrėjas nekoks, bet norėjo gauti taškų. Pirmiausia mokinys iš kuprinės išsitraukė seną neveikiantį žadintuvą, lapą popieriaus ir žirkles. Varniukas  iš popieriaus išsikirpo kelias rodykles ir su Momento klijais (kuriuos jam atsiuntė tėvai) prilipdė jas prie laikrodžio. Kai jos pakankamai prilipo, jis išsitraukė dažų ir pradėjo dažyti laikrodį.Laikrodžio sienas trečiakursis dažė žaliai, o priekį geltonai. Rodykles jis dažė įvairiomis spalvomis. Kol dažai džiuvo, hogietis skaitė nuodų ir vaistų vadovėlį, o kai jie nudžiuvo varnis nunešė holorogiumą mokytojai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Victoria Meschino Gruodžio 14, 2016, 06:11:33 pm
Mary atėjusi į biblioteką buvo visiškai nežinanti kokios knygos nori. Nori akių neatitraukiančios knygos, bet tuo pačiu, kad tiesiog paskaityti, mokytis ji jau pavargo... nori atostogų.
Mary priėjo prie bibliotekininkės, norėjo užklausti, gal turi ką pasiūlyti.
- Sveiki, norėčiau kokios akių neatitraukančios knygos, galbūt turite ką pasiūlyti?
- Sveika, galime pamėginti rasti kažką, kas tau būtų įdomu. Parodysiu knygas, kurios labiausiai patinka mokiniams. - šyptelėdama atsistojo nuo savo patogaus krėslo.
- Štai, pirmoji, kuri patinka mokinams, tai: ,,Slapčiausi Hogvartso kampeliai''. Gali pamėginti paskaityti trumpinį knygos gale.
Mary vos išgirdusi knygos pavadinimą jai tapo įdomu.
- Gerai, man šita tinka. Man patinka Hogvartsas, būtų tikrai labai įdomu sužinoti daugiau apie mokyklą. - Su įžiebimu akyse sakė Mary-Kate.
- Tu nori ją pasiimti, ar skaityti čia? - paklausė su šypsena veide bibliotekininkė, nes iš kart įtiko mokinės norui.
- O galima ir pasiimti? Būtų labai puiku, norėčiau paskaityti prieš miegą.
- Žinoma, eime su manimi prie stalo, užsirašysiu, kad pasiemei.
Nuėjusios prie stalo, Mary visą kelią žiūrėjo į knygos viršelį, vien tas jau traukė jos dėmesį.
- Taigi, iš kokio tu koledžo?
- Grifų gūžtos. - atsakė Mary.
- Vardas, pavardė?
- Mary-Kate Olsen.
- Kiek laiko skaitysi knygą? Man reikia užrašyti datą, kada tu ją atneši.
- Dviejų savaičių bėgyje, nes turiu ir labai daug namų darbų. Gal ne kasdien turėsiu laiko jai skirti...
-Gerai, lauksiu tavęs, Mary-Kate. Gero skaitymo! - atsisveikino bibliotekininkė šyptėlėjusi.
-Labai jums ačiū. Geros dienos.
Įsidėjusi knygą į rankinę, nuėjo į didžiąją salę ko nors užkąst.


Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Milisenta Saldžialiežuvė Gruodžio 18, 2016, 07:53:11 pm
Niekam, gerai pažįstančiam Milisentą, nebuvo nuostabu, kad ji tiek laiko praleidžia bibliotekoje. Ne, ji nebuvo knygų graužikė, iš tiesų, jei būtum paklausęs net paprasčiausio klausimo iš kurios nors knygos, ji nebūtų atsakius. Ji tiesiog mylėjo knygas kaip kažkokį gyvūną, kažkokį stebuklą. Mergaitei patiko knygų puslapių kvapas, ji mėgo paprasčiausiai versti lapus vieną po kito ir klausyti jų šiugždėjimo. O smagiausia būdavo tada, kai knygos būdavo dailiai iliustruotos arba jų šriftas būdavo ypatingai dailus.
Nors jos draugės ir žinojo, kad Milisenta bibliotekoje, ten jos beveik niekad nematydavo, nes ji rado į patingą plyšį tarp lentynų, pro kurį pralindus gali tūnoti arkoje prie lango ir tavęs niekas nepastebės. Čia ji stebėdavo lauke tarsi skruzdėles lakstančius mokinius, darydavo namų darbus ar paprasčiausiai svajodavo. Iš tiesų ji buvo tokia svajoklė, kad labai tikėjosi, jog yra Svajoklio profesija.
Taigi, biblioteka Hogvartse Milisentai buvo pati jaukiausia vieta.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: BettyEvans Gruodžio 29, 2016, 01:45:13 pm
   Atėjus vakarui klastuolė skubėjo į biblioteką. Po visų pamokų mergaitės galvoje virė milijonas minčių, tad ji ieškojo vietos, kur galėtų atsipūsti, ramiai apgalvoti savo praleistas dienas Hogvartse ir be abejo - paskaityti. Betty'ė seniai troško aplankyti mokyklos biblioteką, tad nieko nelaukus ten ir nuėjo.
   Bibliotekoje buvo susirinkę nemažai moksleivių. Vieni skaitė, darė namų darbus, kiti apžiūrinėjo knygas, tyliai kalbėjosi ir kikeno, o kalbant apie pačią biblioteką - ji buvo tiesiog milžiniška. Betty'ei nuo knygų kiekio pradėjo suktis galva, jai net kvapą užgniaužė! Čia galėjai rasti kokių tik nori knygų: įvairių pasakų, istorijų, senų ir naujų vadovėlių...  Žaliaakė ilgai šmirinėjo tarp lentynų kol pagaliau surado seną, apiplyšusią knygą pavadinimu "Hogvartso istorija". Mergaitė seniai troško perskaityti šią knygą, tad susiradusi jaukią vietelę ant palangės ji įknibo į knygą.
   Be abejo, mokyklos biblioteka tapo mėgstamiausia Betty'ės vieta mokytis, skaityti, pailsėti ir... susirasti naujų draugų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sofija Dykaduonė Sausio 04, 2017, 10:21:46 pm
Sofija  Hogvartse dar neturėjo jokių draugų todėl pertraukas leido viena. Kad nebūtų taip nuobodu grifiukė nutarė apsižvalgyti po pilį. Pirmiausia ji nutarė aplankyti biblioteką ir šiuo sprendimu ji nenusivylė. Įėjusi į biblioteką ji apstulbo :
- Kokia ji didžiulė,- pagalvojo ji ir nusišypsojiusi tyliai pasakė,- manau man čia patiks.
Šioje bibliotekoje knygos buvo ne tokios kaip žiobarų pasaulyje. Mergaitė vaikščiojo po biblioteką dairydamasi į knygų lentynas:
- Kiek čia daug knygų ir kokie įdomūs jų pavadinimmai,- stebėjosi ji.
   Galiausiai  bibliotekos kamputyje prisėdusi Sofija  į rankas buvo pasėmusi vieną ją labai dominančią knygą. Jos pavadinimas buvo ,,Kvidičas amžių bėgyje". Mergaitė buvo girdėjusi apie Kvidičą, tačiau  labai nedaug, todėl nutarė paskaityti, galbūt šis sportas jai patiks.
   Mergaitė bibliotekoje praleido visą pertauką, čia praleido ir likusį laisvą dienos laiką, o galiausii sukaupusi drąsą ( mat buvo gana drovi) ji nuėjo prie bibliotkininkės ir paprašė leidimo pasimti,,Kvidičas amžių bėgyje" į kambarį.  Ši knyga jai begalo patiko, ji negalėjo atitraukti nuo jos akių, o galiausiai suprato įsimylėjusi kvidičą. Sofija netvėrė iš laimės galvodama kaip pirmą kartą ji paskraidys ant šluotos, tačiau tada jos nelaimei ji prisiminė, kad pirmakursiams draudžiama turėti savas šluotas ir priklausyti kvidičo komandai:
- Taip neteisnga,- pamanė ji, tačiau sutramdė  pyktį ir paniurusi nukėblino į Grifų gūžtos bokštą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Claudie Amneta Sausio 05, 2017, 10:42:29 am
Vos atvykusi į mokyklą Claudie norėjo aplankyti biblioteką. Šiandien po pamokų ji taip ir padarė. Ji jau labai ilgai apie ją svajojo, nes mergaitė tiesiog dievino knygas.
Atėjusi į biblioteką ji apsidžiaugė, nes tai buvo iš pirmo žvilgsnio didelė patalpa. Mergaitė norėjo perskaityti kuo daugiau knygų. Ji pradėjo žiūrinėti lentynas apie Hogvartsą. Varnanagė buvo naujokė, tad ją domino viskas apie šią mokyklą. Apžiūrėjusi lentyną mokinė išsirinko vieną storą knygą pavadinimu ,,Hogvartso istorija". Atvertusi knygą Claudie nusičiaudėjo, nes knyga buvo seniai nevartyta ir apdulkėjusi. Mergaitė taip įsijuatė į knygą, kad nepastebėjo, kaip prabėgo valanda. O knyga buvo pačiame įdomume! Todėl mergaitė nuėjo pas bibliotekininkę ir pasiskolino knygą.
Naktį varniukių miegamąjame sėdėjo mergaitė. Ji buvo užsidegusi burtų lazdelės galiuką. Jis švietė šviesiai mėlyna spalvą. Ant mergaitės kelių buvo padėta sena knyga. Claudie ją skaitė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sara Nikolė Keyes Sausio 06, 2017, 11:26:19 am
Sara pravėrusi seniai matytas Hogvartso bibliotekos duris,vėl išvydo didžulią,seną ir jaukią biblioteką,pilną lentynų su įdomiomis ir neįdomiomis knygomis.Bet Sara atėjo čia pasigrožėti ne knygų lentynomis,o pasipraktikuoti Transfigūracijos kerų.
Nuėjusi link gale esančios nuošalios lentynos,kurios gale ant grindų stovėjo stalas,su keliais puodukais ir po jais lėkštutėmis
Sara klestelėjo ant netoliese esančios kėdės.
Išsiėmusi iš savo Varno Nago uniformos savo burtų lazdelę,priėjo prie staliuko mergaitė įžiebė spalvos pakeitimo kerus:
-Colorius,-ketvirtadalis stalo nusidažė raudona spalva.
Mėlyna,mėlyna.
-Colorius,-mergaitė pagalvojo apie mėlyną spalvą ir paleido colorius burtažodį.
Varniukė staiga atsargai pasižiūrėjo už knygos lentynos ar nieko nėra ir toliau dirbo.
Sara vėl pagalvojo apie raudonumą ir jai ištarus burtažodį priešpaskutinis stalo ketvirtadalis nusidažė raudona spalva.
Varnanagė ir vėl pagalvojo apie jūros mėlynumą,ir vėl ištarė spalvos pakeitimo burtažodį,ir vėl stalo ketvirtadalis nusidažė visai kita spalva.
Ir jau visas stalas pasikeitė vien į raudoną ir mėlyną spalvą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: anomė Sausio 07, 2017, 11:33:41 pm
Tą lietingą vakarą Queenee nusprendė nueiti į biblioteką, nes Hogvartso biblioteka buvo viena iš nedaugelio vietų kurioje ji dar nebuvo. Kai įėjo, suprato, kad tai tikrai yra didžiausia biblioteka kokią pirmakursė yra mačius. Panelė Reins pasisveikino su bibliotekininke ir nuėjo prie pirmos pasitaikiusios lentynos. Jos žvilgsnis užkliuvo už senos, gan storos knygos. Niekas nebuvo jos paėmęs jau ilgai. Ją dengė storas dulkių sluoksnis. Kai mergaitė ją paėmė iš knygos iškrito senas pergamento lapelis. Ten buvo prirašyta kažkokia senovine kalba, kurios Queenee nebuvo mačiusi. Įdomu, kas čia parašyta? Panelė Reins susirado knygą apie senovės kalbas, atsivertė ir pradėjo ieškoti šios nežinomos kalbos. Radau! Bet išvertus pagal pateiktą abėcėlę gavosi visiška nesąmonė. Deja kitos panašios kalbos šioje knygoje nebuvo. Queenee padėjo lapelį į tą pačią knygą, kurioje rado. Tada padėjo abi knygas į lentynas, atsisveikino su bibliotekininke ir išėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaspijanas Blekmitas Sausio 10, 2017, 08:36:15 pm
Bibliotekoje buvo įdomių knygų kurios padėdavo pamokose, tai kadangi Kasparo mėgstamiausia pamoka buvo nuodai ir vaistai tai jį domino skyriai apie herbalologiją magiškuosius gyvūnus ir viską kas jam galėjo padėti šiose pamokose.

((Eliza: RPG temose žinutės ilgis turi būti bent 600 simbolių.))
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Amy Miles Sausio 14, 2017, 11:33:12 pm
Pasibaigus pamokoms, Amy paruošė namų darbus ir niekur neskubėdama bei besižvalgydama po mokyklą, nusprendė nueiti į biblioteką. Amy visada labai patiko knygos. Labiausiai ją domino knygos, kuriose nuotykiai susipynę su moksline fantastika. Taip pat jai labai patiko ir istorinės knygos, bet ji jų neskaitydavo su tokiu užsidegimu ir noru. Priėjusi bibliotekos duris ir jas pravėrusi, Amy iškart pamatė labai malonaus veido moteriškę ir suprato, jog tai turbūt yra bibliotekininkė. Nukreipusi žvilgsnį į biblioteką Amy buvo labai nustebinta ir pakerėta šios vietos didumo ir didingumo. Vos priėjusi pirmąsias lentynas, Amy iškart užuodė tą nuostabų knygų kvapą ir net pati to nesuprasdama užsimerkė nuo tokio malonumo. Bevaikščiojant po tokią nuostabią patalpą ir viską apžiūrinėjant, jai už akių užkliuvo sena, didelė, padengta storu dulkių sluoksniu knyga, užkritusi tarp dviejų milžiniškų lentynų. Pribėgusi ir pasiėmusi ją į rankas Amy pamatė, jog tai "Hogvartso istorija". Suintriguota dėl tokio radinio, varnanagė tuoj pat nuėjo prie bibliotekininkės ir ją pasiėmė. Parlėkusi į bendrąjį kambarį iškart puolė skaityti. Praėjus šešioms valandoms, mergaitė baigė paskutinįjį puslapį ir užvertusi knygą pastebėjo, jog visi jau miega ir aplink nėra nė garso, apart jos kvėpavimo ir židinio liepsnos spragsėjimo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Claudie Amneta Sausio 21, 2017, 10:14:38 am
Bibliotekoje Claudie buvo dažna. Jai vis prireikdavo kokių nors knygų. Kartais lengvų skaitalų (tokius ji ypač mėgo), kartais sudėtingesnių knygų. Šįkart jai reikėjo atlikti apsigynimo nuo juodosios magijos darbą. Ji nežinojo magiškų vandens savybių, o norėjo gero pažymio. Todėl po pamokų nuskubėjo į biblioteką.
-Laba diena,-pasisveikino su bibliotekininke. Šįkart ji vilkėjo melsvą kostiumėnį ir avėjo tamsiai mėlynus aukštakulnius.
-Sveika, Claudie. Kuo galėčiau padėti?
-Manau paprašysiu pagalbos užburtosios lentynos,- ir mokinė nusišypsojo. Prisiminė įvykį, kai išsigando paprastai atrodančios lentynos.
Nuėjusi prie užburtosios lentynos pagalvojo:
-Man reik knygos apie vandens magiškąsias savybes.
Ant lentynos atsirado krūva knygų. Claudie išsirinko jai patraukliausią. Tada nuėjo ir atsisėdo prie suolo ruošti namų darbų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Charlotte Faun Sausio 30, 2017, 04:52:47 pm
Varniukė tiesiogine to žodžio prasme įvirto į biblioteką. Manė, kad baisiai vėluoja susitikti su savo sese Alisa, tačiau, kaip pamatė įbėgusi į biblioteką - Alisos čia dar nebuvo. Hm, keista. Sesė niekada niekur nevėluoja. Na, nieko, palauksiu., - taip pagalvojusi, Charlottė atsisėdo į vieną iš bibliotekoje esančių suolų. Be jos bibliotekoje buvo ir daugiau vaikų, visi jie kažką veikė. Tik ji viena sėdėjo ir nieko neveikė apart to, kad tyrinėjo aplinką. Kai Charlottei atsibodo žiūrėti į tokias pačias lubas ir sienas, ji pakilo iš suolo ir nuėjo prie knygų lentynų.Ką nors paskaitinėsiu belaukdama, - pamanė.
Priėjusi prie vienos iš lentynų, tyrinėjo jos turinį. Lentynoje autorių pavardžių abėcėlės tvarka buvo sudeliotos knygos. ,,Burundukiniai juokai'', ,,Užkerėta meilė'', ,,Tipinis burtininko gyvenimas''... Hm, nieko įdomaus. O, o kas čia? ,,Hogvartsas: bailiai, juokdariai, nedorėliai ir geradariai''. Atrodo įdomiai. Gal niekas nesupyks, jeigu dabar trumpai pavartysiu, - iš lentynos atsargiai ištrauką knygą apduklėjusiu, nusitrynusiu tamsiai žaliu viršeliu, buvusią tarp knygų ,,Tipinis burtininko gyvenimas'' ir ,,Didžiausios burtininkų nesėkmės''.
Charlottė sugrįžo į suolą, kuriame sėdėjo prieš tai, ir atsivertė ką tik pasiimtą knygą. Pirmame puslapyje buvo turinys:
Citata
2 - 59 Didžiaiusi bailiai Hogvartso istorijoje
60 - 90 didžiausi juokdariai Hogvartso istorijoje
91 - 150 - garsiausi geradariai Hogvartso istorijoje
151 - 210 didžiausi niekadariai Hogvartso istorijoje
121 - 130 direktoriai
131 - 150 profesoriai
Hm, bailius praleisiu, geradariai ir niekadariai nedomina, apie diretorius ir taip viską žinau, o profesoriai... Gal geriau kitam kartui. Taigi, kas liko? Ak, taip! Juokdariai. Nagi nagi, įdomu, kas čia bus parašyta.
Varniukė atsivertė devyniasdešimt pirmąjį puslapį ir įniko į knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alisa Faun Sausio 30, 2017, 08:48:34 pm
Alisa vis žvilgtelėdama į savo laikrodį bėgo kuo greičiau link bibliotekos po gulėjimo savo lovoje ir vartant senus nuotraukų albumus. Ji žinojo, jog vėluoja susitikti su savo sesute Charlotte. Ji buvo už ją metais vyresnė, bet ji nesijautė, kad būtų protingesnė, geresnė ar vyresnė. Charlotte jai buvo kaip draugė, geriausia draugė kuri visados padeda. Iš prasegtos kuprinės staiga iškrito nuotrauka dėl kurios ji vėluoja. Ji kai ką labai ilgai svarstė ir norėtų pasitarti su savo seserimi. Alisa staigiai atsigręžė ir pagriebė nuo grindų nuotrauką kurioje šypsojosi grupelė vaikų. Ji su nuotrauka delne perbėgo laiptais į dar vieną aukštą ir atidarė duris. Čia kaip visada bent jau jai buvo jauku. Ji su seserimi susitikinėdavo čia, nes jos buvo iš skirtingų koledžų.Ne aš kalta, kad mūsų tėvai mokėsi skirtinguose koledžuose ir aš esu labiau panaši į tėtį.- visados sakydavo sau Alisa. Žinoma, ji nepeikė ir savo tėvų.
Alisa rado savo seserį prie stalo įnikusią į kažkokią knyga. Ji klestelėjo į vietą šalia jos.
-Sveika, labai labai atsiprašau, kad vėluoju.- tariau stengdamasi normaliai kvėpuoti.- Mane kai kas labai sudomino...
Aš pažvelgiau į Charlotte vartomą knygą. Tai buvo knyga apie Hogvartso mokinius. Švilpiukė nekreipė į ją dėmesio ir toliau šnekėjo:
-Matai šią mergaitę?- paklausė antrakursė pirštu rodydama į mergaičių būrelio viduryje stovinčią rudaplaukę. Dvi iš kairiojo šono mergaitės galėjai akivaizdžiai atpažinti yra Faun šeimynos.- Žinau, kad iš dešiniojo šono mergaitė yra antros eilės pusseserė iš Amerikos. Bet niekaip negaliu prisiminti tos vidurinės, bet man atrodo labai keistai matyta.-primerkė Alisa akis ir jas patrynė. Ji apvertė kitą nuotraukos pusę ir ten buvo užrašas "Charlotte, Alisa, Victoria ir pusseserė            " galas buvo nusitrynęs.
Alisa bent jau žinojo, kad tai pusseserė.Ai, gal tiesiog suku galvą be reikalo. Rytoj parašysiu mamai laišką ir paklausiu.- pagalvojo antrakursė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Charlotte Faun Sausio 30, 2017, 11:56:58 pm
Netikėtai prie Charlottės atsisėdo jos vyresnioji sesuo Alisa. Ji atsiprašė, kad pavėlavo, o varniukė draugiškai atsakė:
-Ej, nieko tokio! Pagalvok, kiek kartų aš esu vėlavusi.
Pagaliau atgavusi kvapą, švilpiukė parodė Charlottei seną fotografiją. Joje buvo grupelė mergaičių, toje grupelėje ji iš kart atpažino save. Dieve, kokie atsikišę tada buvo mano dantys! - pagalvojo ji. Jeigu kas nors, neskaitant šeimos, pamatytų tokią mano nuotrauką, greičiausiai mirčiau iš gėdos. Tačiau netrukus nebeliko laiko galvoti apie tai, kaip ji kažkada atrodė, nes jos sesuo jai parodė kai ką už tai svarbesnio. Ji parodė vieną mergaitę, ir pasakė, kad šioji jai kažkur matyta. Keisčiausia buvo tai, kad ir varniukė tą mergaitę kažkur tikrai buvo mačiusi. Deja, niekaip neprisiminė, kur.
Kitoje fotografijos pusėje buvo parašyta: ,,Charlottė, Alisa, Victoria ir pusseserė..". Gaila, tačiau toliau viskas buvo nusitrynę. Na ir kodėl, kodėl visada tai, kas svarbiausia, nusitrina, ir to nebesimato?
Kelias minutes tarp sesių buvo visiška tyla. Abi galvojo apie paslaptingąją mergaitę ir tai, kas galėtų būti toji pusseserė, o tada tylą nutraukė Charlottė:
-Žinai, įdomu. Kažkodėl tą mergaitę tikrai esu mačiusi ir aš. Tik nežinau, čia, ar kur kitur. O jeigu... Jeigu pasiūstume tėvams pelėdą ir paklaustume, kas toji mergaitė ir ar ji galėtų būti mūsų giminaitė? Juk negalime tiesiog iškabinėti šių nuotraukų po visą mokyklą su užrašu ,,Ieškome šios mergaitės, ji turbūt mūsų giminaitė, jeigu kas rasit, pasakykit". Tad kitos išeities kaip ir nelieka.
Laukdama, ką pasakys Alisa, varnė ir vėl įsistebeilijo į fotografiją. Ne, rimtai. Tą mergaitę aš tikrai kažkur mačiau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Amy Miles Sausio 31, 2017, 12:40:08 am
Per visą laiką, kol buvo šioje mokykloje, Amy tik kelis kartus buvo bibliotekoje, tačiau tai jau tapo jos mėgstamiausia vieta. Kadangi atlikusi visus namų darbus mergaitė iki vakarienės dar turėjo kelias valandas, ji nusprendė nueiti būtent ten. Įžengus į salę, mergaitę iškart apgaubė nuostabus knygų kvapas ir jauki šviesa. Prisirinkusi daugybę knygų su pasakomis, legendomis, mitais, pasakojimais ir panašiais dalykais bei nulėkė prie vieno iš jaukių staliukų. Vos mergaitei atsisėdus, ji atsivertė pirmąją knygą ir pasinėrė į dar magiškesnį pasaulį, nei jis yra ištikro.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Charlotte Faun Vasario 16, 2017, 02:01:33 am
Eidama link bibliotekos, Charlottė galvojo, ko prireikė tai mergaitei, atsiuntusiai jai raštelį per pelėdą. Gal ji nori kartu dalyvauto kokioje nors pamokoje?- pagalvojo. Tačiau greitai ji atsisakė šios minties, nes suprato, kad paprastai mokiniai iš anksto nežinino, kokius darbus darys per pamokas. Nežinodama, kad nuo dabar jos gyvenimas kiek pasikeis, varniukė įžengė į biblioteką.
Keli suolai buvo užimti, prie jų sėdėjo mokiniai iš įvairių kursų ir koledžų. Apsidairiusi rudaplaukė suprato, kad mergaitės, parašiusios jai raštelį, bibliotekoje vis dar nėra. Na, niekur neskubu. O be to, gal net atėjau per anksti.
Vietoj to, kad atsisėstų į vieną iš suolų, ji nužingsniavo prie knygų lentynų. Šiek tiek pavaikščiojusi po jas surado vieną knygą, kuri patraukė jos dėmesį. Ji buvo gana plona, raudonu kietu viršeliu, o ant nugarėlės puikavosi auksinis užrašas: ,,Gražinamės naudodamos magiją"
Ji apsidairė ir, įsitikinusi, kad į ją niekas nežiūri, iš lentynos ištraukė šią knygą. Ant jos viršelio buvo pavaizduotas paprastas plaukų šepetys, mažytis veidrodėlis ir burtų lazdelė. Tokios pačios auksinės raidės kaip ant nugarėlės, tik gal kiek didesnės skelbė tą patį ką ir užrašas amt nugarėlės. Knygos viršutiniajame dešiniajame kampelyje buvo pavaizduota vienuolika mažesnių ir didesnių auksinių žvaigždučių. Na, dizainas man patinka,- pagalvojo varnė.
Stengdamasi, kad niekas nepamatytų, kokią knygą ji nešasi ( jai noras atrodyti gražesniai atrodė kaip nuodėmė ), ji greitais žingsniais nuėjo prie vieno iš suolų, esančių dešinėje patalpos pusėje, ir prisėdo.
Atsivertusi knygos turinį jį peržvelgė. Susiradusi skyrių ,,Plaukai", ėmė ieškoti tos temos, kurios jai reikėjo. Kirpimas... Ne, kol kas ne. Lengvesnis šukavimas, -  ne tai, ko ieškau. Va! Plaukų dažymas burtais. 79 puslapis.
Atsivertusi 79 puslapį, mergaitė pradėjo skaityti. Susiradusi svarbiausią dalyką, kurio jai reikėjo, ji nusišypsojo. Tai buvo burtažodis, kuris pakeičia plaukų spalvą į tokią, kokios nori pats žmogus. Perskaičiusi viską, kas buvo parašyta toje temoje, ji pasiėmė paprastą Žiobarišką rašiklį ir paprastą baltą lapuką ir jame parašė: Coloriuomo
Kam jai to reikėjo? Na, ji sugalvojo, kad gal būt, tik gal būt, jai derėtų šiek tiek pakeisti savo plaukų spalva. Bet varnė dar nebuvo tuo tikra, todėl nesiruošė čia ir dabar keisti savo plaukų spalvos.
Ji nunešė ką tik pasiimtą knygą į tą lentyną, kurioje ją rado, ir sugrįžo į savo suolą. Belaukdama ją pasikvietusios mergaitės rudaplaukė įsispoksojo į ant lapelio užrašytą slaptažodį ir ėmė svarstyti, kokia spalva norėtų nusidažyti savo plaukus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Claudie Amneta Vasario 16, 2017, 08:08:27 am
Claudie į biblioteką ėjo pačiu laiku. Ji buvo kupina laimės. Šį rytą pamatė, kaip rudosios pelėdos atneša laiškelius. Vadinasi, sesutės laiškelius gavo. Į biblioteką ji vos ne skrido, nes labai norėjo susitikti su sesėmis, kurios gali būti yra jos pusseserės. Peržengusi bibliotekos slenkstį apsidairė.
Bibliotekoje buvo jai įprastas tylus šurmulys. Buvo gan daug mokinių. Daugiau nei pusė ruošė namų darbus. Todėl palengva eidama, ji apžiūrėjo mokinius. Kai kurie kalbėjosi su klastuoliais ar grifais. Žinoma, Claudie labai norėjo prisidėti, bet prisiminė, kodėl čia atėjo. Apžiūrėjusi visas mokines, pastebėjo vieną varnanagę, kuri sėdėjo viena. Hm, gal tai ji? Nelabai prisimenu jos. Pala, paklausiu. Šiek tiek drąsesnė nei įprastai, pirmakursė priėjo prie mergaitės ir tarė:
-Sveika, tu Chalottė?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Charlotte Faun Vasario 16, 2017, 12:28:42 pm
Begalvodama, kokios spalvos plaukų norėtų, Charlottė net nepastebėjo, kad prie jos priėjo kažkokia mergaitė. Tik šiai pasisveikinus ir uždavus klausimą, varniukė pakėlė akis į ką tik prie jos atėjusią mergaitę.
-Labas. Taip, tai aš. O tu turbūt esi Claudie? - supratusi, kad tai greičiausiai ta pati mergaitė, kuri jai parašė laišką, Charlottė nusišypsojo. - Apie ką norėjai su manimi pasikalbėti?
Laukdama mergaitė atsakymo, Charlottė pastebėjo ant jos apsiausto esančią Grifų Gūžtos emblemą. O, įdomu. Per šiuos metus Hogvartse dar nebendravau su nei vienu grifiuku. Smagu, kad dabar bus proga pabendrauti,- pagalvojo.
Tačiau tuoj pat varnė pastebėjo ir kai ką daugiau - šioji mergaitė turėjo žydras akis ir kaštoninės spalvos kiek banguotus plaukus, o jos veido bruožai buvo šiek tiek panašūs į mergaitės, kurios nuotrauką jos sesė Alisa jai bibliotekoje parodė prieš kelias savaites. Negi tai... Ne, negali būti. Turbūt man jau maišosi žmonių veidai - ją ko gero tiesiog mačiau Hogvartse ir supainiojau su ta pussesere iš fotografijos. O be to, juk daug žmonių turi rudus plaukus ir žydras akis. Tai tikrai negali būti ji, - keistas mintis iš galvos bandė išmesti varniukė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alisa Faun Vasario 16, 2017, 12:59:09 pm
Alisa Faun atėjo į biblioteką ir pastebėjo savo seserį besikalbančia su kažkokia mergaite. Gal tai ji? Gal čia toji Claudie?- svarstė antrakursė.
-Na, jei nepaklausi nesužinosi.- tyliau sau po nosia pasakė švilpiukė. Kai ji priėjo arčiau dviejų mergaičių ji pamatė Claudie veidą. Pala, nejaugi tai ji?- Alisa galvojo apie mergaitę kurią rado šeimyninėje nuotraukoje prieš kelias savaites. Buvo visai kaip ta mergaitė iš nuotraukos. Tik aukštesnė ir vyresnė.- galvojo mintyse Alisa.
-Labas, tu Claudie?- paklausė garsiai Alisa. Išgirdusi atsakymą švilpė nustebo ir pažvelgė į savo sesę. Jų abiejų žvilgsniai bėgiojo tai šen, tai ten nieko nesuprasdami.
-Gal atsisėskime?- pasiūlė mergaitė. Alisa paskubomis išsitraukė iš kuprinės tą nuotrauką. Nuo tada ji pati nežinodama kodėl nešiojosi tą nuotrauką. Juk Hogvartso pilis didelė, nežinai kada pamatysi būtent tai ko ieškai...
Jos šiek tiek linksmai pasišnekučiavo ir priėjo prie rimtesnės temos.
-Bet mes nesame tikros, kad būtent tu esi mūsų pusseserė.- logiškai paklausė Alisa. Ji pažiūrėjusi į abiejų mergaičių akis suprato, kad visos galvoja tą patį.
-Galbūt reikėtų paieškoti įrodymų.- vienintelė ką nors pasiūlė Alisa.- Turiu pas save kambaryje giminės medį, bet nepilną. Galbūt juo galėtume pasinaudoti?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Claudie Amneta Vasario 16, 2017, 01:16:46 pm
-Sveikos. Taip, aš Claudie. Kaip supratau, jūs esate Charlottė ir Alisa. Taip, aš dėl to jus ir pasikviečiau. Matot, aš neseniai buvau susižeidus ir ligoninėje praradau sąmonę. Tada pasirodė mano mama ir pasakė, kad aš turiu dvi pusseres. Prisipažino, kad yra ragana, nors anksčiau to neminėjo. Ir dar... Prieš dingdama pasakė, jog viską sužinosiu ten, kur viskas paslėpta. Aš nes neįsivaizduoju, kur galėtų tai būti...- Po ilgos litanijos Claudie nurijo seilę.- Gal jūs turit tokių minčių?
Grifė atsargiai paėmė Alisos atsineštą nuotrauką. Tada šiek tiek pagalvojo. Galiausiai atidavusi tarė:
-Taip, tai turbūt buvau aš. Vaikystėje lygiai taip pat šypsojausi. Taip, kad dantukai būtų šiek tiek matomi. Tik klausimas- kodėl nieko neprisimenu?
Kodėl? Juk nepamenu jų visai. Gal kas nors ištrynė mano atmintį?- Tada mergaitė prisiminė apie giminės medį.
-Alisa, nemanau, kad ten būsiu. Jei jau vienuolika metų nuo manęs visa tai slėpė, tai turbūt apsisaugojo. Kad tik žinočiau, kur yra viskas paslėpta...
Claudie labai susijaudino. Jos pulsas padažnėjo bent dvidešimčia tvinksnių. Pandydama jį nuraminti, grifė stengėsi ritmingai kvėpuoti.
-Bet dėl viso pikto gal atnešk žemėlapį. Tada tikrai įsitikinsim.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Charlotte Faun Vasario 16, 2017, 05:09:44 pm
Pamačiusi, kad į biblioteką atėjo ir jos vyresnioji sesė Alisa, Charlottė nustebusi išplėtė akis. O kai ji priėjo prie jos ir mergaitės iš grifų gūžtos, jai galvoje šmėstelėjo mintis, kad ir jos sesė buvo pakviesta susitikti. Nieko nesuprasdama varnė klausiamu žvilgsniu žvilgtelėjo į savo seserį.
Netrukus grifiukė pasakė, kad jos vardas Claudie. Trys mergaitės draugiškai pasišnekučiavo, o tada pradėjo kalbėti apie tai, dėl ko Claudie jas pasikvietė. Netrukus visoms paaiškėjo, kad gal būt jos iš tiesų yra pusseserės. Iš jų visų kiek sutrikusių žvilgsnių buvo galima suprasti, kad nei viena neįsivaizduoja, kaip išsiaiškinti tiesą.
Alisa pasisiūlė atsinešti giminės medį, bet Claudie pasakė, kad greičiausiai jos jame nebus.
-Hm.. Gal tavęs jame ir nebus, bet gal būt jame bus kokie nors bendri mūsų giminaičiai. Turbūt tik taip galėsime išsiaiškinti tiesą. - trumpai pagalvojusi, varnė kalbėko toliau, - Arba galėtume parašyti mūsų visų tėvams, bet abejoju, kad  jie ką nors paaiškins. Jeigu tavo mama, - kreipėsi į Claudie, - norėjo, kad tu pati išsiaiškintum tiesą, turbūt nieko nesakys ir mūsų tėvai. - kiek pagalvojusi, dar pridūrė, - Žinote, ne tiek įdomu tai, ar mes tikrai pusseserės, nes manau, kad visos pastebime tam tikrus giminės panašumus, tad galime būti beveik tikros, kad esame giminės. Nea, įdomiausia tai, kodėl, - ji pabrėžė šį žodį, - tėvai tai nuo mūsų slėpė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alisa Faun Vasario 16, 2017, 09:01:51 pm
Išklausiusi kitų mergaičių nuomonių Alisa atsiduso. Nejaugi viskas taip sunku???
-Taip, aš irgi manau, kad gal rasime bendrų giminaičių... - pritarė Charlottei Alisa.
Ji patrynė akis ir pažiūrėjo į Claudie. Gerai įsižiūrėjus matosi jų panašumai. Tokia pat plaukų spalva, akių spalva. Bet nuvijusi tokias mintis ir galvodama, kad tik fantazuoja ji atsistojo ir palikusi visus išbėgo pro duris. Ji lėkė per pilį lyg vėjas ir lėkdama galvojo visokias net pačias keisčiausias mintis apie tai ką pasakė Charlotte. Ką jie galėjo nuo mūsų slėpti?- galvojo Alisa. Ji nė nepajautė kaip jau ir vėl sėdėjo šalia sesės ir Claudie.
-Štai taip... Šito medžio kraštai nusitrynę, bet vis šis tas. Bet nuo ko pradėti? Mes nė nežinome iš kurios pusės tu esi mums pusseserė, Claudie... Galbūt reikia ieškoti pagal koledžą.... Ta prasme žiūrėti kokiame koledže mokėsi mūsų seneliai ir t.t.- išsakė savo mintis Alisa.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Claudie Amneta Vasario 16, 2017, 09:26:11 pm
Pamačiusi, kad giminės medis jau atneštas, Claudie nuliūdo.
-Aš nežinau kokiame koledže mokėsi mano mama... Gal pirma parodyk, kur jūsų motina. Gal kaip nors atseksim.
Kad aš žinočiau, kur viskas paslėpta... Tada viskas būtų daug aiškiau...
-Gal jūs žinot, kur viskas paslėpta? Būtų visą informaciją rasti lengviau. Nors... Manau mūsų lauks nuotykis.
Grifė neturėjo ką pasakyti. Bet paskui prisiminė:
-Ar žinot, aš turiu seserį. Ji kitais metais pradės eiti į Hogvartsą. Ir... Manau ji turi Klastūnynui būdingo charakterio. Jei... Jei pasirodytų, kad mes esam pusserės, o ji patektų į Klastūnyną, tai... Manau būtų gan keista.
Supratusi, kad nieko gero nepasakė, pirmakursė užsičiaupė. Geriau patylėsiu ir neprsisidarysiu gėdos... Ir taip jau mane įsiminė kaip labai plepią...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Charlotte Faun Vasario 17, 2017, 09:21:00 pm
Charlottė tyrinėjo ką tik sesės atneštą giminės medį. Prisiminė, kad kažkada jau yra jį mačiusi, tačiau visada mėgdavo ir vėl į jį pasižiūrėti. Claudie parašė parodyti, kuri iš medyje pavaizduotų moterų yra jų mama.
-Ši, - ji bedė savo pirštu į vieną nuotraukoje jaunai atrodančią moterį. Jos siauros lūpos šypsojosi. Mėlynos akys buvo prasimerkusios kiek daugiau negu įprastai, nosis buvo iškelta į viršų. Jos rudi stambiomis garbanomis sugarbanoti plaukai krito jai ant pečių, ir fotografijoje jų mama atrodė kaip tikra karalienė. Varniukė pajuto, kad labai jos pasiilgo.
-Ji mokėsi Varno Nago koledže, - nusišypsojo.
-Kur viskas paslėpta? Ne, nežinau. Kiekvieno žmogaus mintyse? - supratusi, kad pasakė nesąmonę, mergaitė susigėdo. - Na, tikrai neįsivaizduoju.
Netrukus Claudie pasakė, kad turi sesę.
-Ne, nebūtų nieko keisto, jeigu ji patektų į Klastūnyną. Juk gebų ir charakterių būna įvairių. Beje, būtų netgi įdomu. Viena grifiukė, viena švilpiukė, viena klastuoliukė ir viena varniukė - giminės, - šelmiškai nusišypsojo.
Pasakiusi viską, ką norėjo, ji įsispoksojo į giminės medį. Kuo daugiau žiūrėjo, tuo labiau suprato, kad jau beprotiškai pasiilgo namų. Ak, jau tuoj egzaminai... O tada atostogos. Tikėkimės, kad namai nebus per daug pasikeitę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Claudie Amneta Kovo 01, 2017, 04:48:27 pm
Grifė žvilgsnį nubedė į Charlottės parodytą moterį. Ji buvo panaši į mamą, tik šiek tiek skyrėsi veido bruožai, o galimos pusseserės motino lūpos buvo šiek tiek plonesnės nei jos. Gal... Gal tikrai jos yra mano pusseserės? Tikrai nenustebčiau. Mes gan panašios...
-Jūsų mama,- prabilo Claudie.- Ji panaši į mano mamą. Tik maniškės lūpos šiek tiek storesnės, o veido bruožai kampuotesni. Bent jau man taip atrodo. Gaila, kad nežinau iš kokio koledžo mano mama. Klastūnynas ir Grifų Gūžta beveik visiškai skirtingi...
Šaunuolė, Claudie. Tiek daug kalbėjai ir rodos dar nenusišnekėjai. Retai taip būna. Na, reikia stengtis toliau.
Kadangi nebeturėjo ką pasakyti, ji ramiai sėdėjo ir galvojo. Nors ir buvo apie ką mąstyti, kartais mintys nulėkdavo šiek tiek kitur. Ji galvojo apie mamą. Kodėl gi ji nepaliko užuominos? Hogvartsas... Taip. Gal ji čia paliko užuominą? O kas, jeigu... O jeigu užuomina čia pat, mums po nosimis, bet jos mes nepastebime? Pirmakursės akys krypo į knygų lentynas. Ten buvo daugybė knygų, bet viena patraukė jos dėmesį. Ji buvo ryškiai bordinės spalvos. Iš tolo švietė užrašas ,,HOGVARTSO ISTORIJA". O jeigu...
-Klausykit, aš sutinku, kad skamba gan keistai, bet gal tai susiję su Hogvartso istorija? Gal būtent bibliotekoje mes ir gausime atsakymą?
Belaukdama sesučių atsako ji nervinosi. Atrodė, kad pasakė nesąmonę. Bet gal tai pravers?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kia Scarler Kovo 02, 2017, 04:03:56 pm
Iki mokslo metų buvo telikusios kelios dienos ir per tas dienas Sky norejo kuo geriau išnagrinėti visą mokyklą. Su tėvų prašymu ji pasiliko mokykloje iki mokslo metų pradžios. Šiandien ji norėjo aplankyti biblioteką.
Vos užėjus į vidų jos nosį pripildė knygų ir pergamento kvapas ir aplinkui tegirdėjai tylų puslapių vartymą, šnabždesius ir batų cypsėjimą. Pati biblioteka atrodė visai jauki, vienintelis trūkumas buvo tai, kad beveik kiekviename žingsnyje grindys sugirgždėjo. Sky pradėjo vaikščioti tarp lentynų, kol pamatė labai keistą skyrių - jis buvo žymiai tamsesnis už kitus ir keisčiausia buvo tai, kad į jį neleido įeiti milžiniška spyna, pakėlusi akis į viršų mergaitė pamatė užrašą "Uždraustasis skyrius". Apsisukusi mergaitė į kažką atsitrenkė, pakėlusi akis pamatė su kuo susidūrė - savo koledžo vadovu! Ji jam nusišypsojo ir padėjo surinkti knygas, nukritusias ant grindų. Surinkusi visas knygas Sky atidavė jas vadovui
-Štai jūsų knygos...- visa išraudusi mergaitė išėjo iš bibliotekos.  Na ir pirmą įspūdį padarei...Atsargiau kitą kartą pagalvojo sau mergaitė ir nužingsniavo toliau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alisa Faun Kovo 07, 2017, 03:39:00 pm
Alisa ramiai klausėsi sesers ir Claudie pokalbio. Alisai kilo toks pats klausimas kaip ir Claudie: Kur viskas paslėpta? Pirmoji Švilpiukei į galvą atėjusi mintis buvo Kambarys iki pareikalavimo,  bet kur ten ieškoti? Tačiau netrukus išgirdo Claudie žodžius.
-Su Hogvartso istorija? Gali būti. - pasakė Alisa.- o gal kartais žinai kelintais maždaug metais tavo mama lankė Hogvartsą?
Alisa nuėjo prie knygų lentynų. Po pat akimis jai pasimaišė sena, apdulkijusi knyga "Burtininkų giminių istorija".
-Gal tai galėtų pagelbėti?- atsisuko rudaplaukė ir parodė Charlottei ir Claudie knygą. Alisa atsisėdo šalia jų ir atvertė knygą. Pirmiausia ėjo turinys, kuris buvo labai ilgas. Pagal abėcėlę Švilpiukė nuėjo ligi F raidės. Faulan, Faulicius, Faumanin, Fenonsius...
-Kodėl čia nėra Faun? - nustebusi apžvelgė mergaites Alisa.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Charlotte Faun Balandžio 03, 2017, 11:53:56 am
|Šiame RPG aš vis dar rašau kaip mokinė|

--

Charlottė sėdėjo ir klausėsi ką kalbėjo Claudie ir jos sesutė. Tiesa, pati Charlottė beveik nieko nekalbėjo. Jos galvoje. žinoma, sukosi įvairios mintys. Negi.. negi kažkokia knygiūkštė gali mums padėti išsiaiškinti savo šaknis? Tai skambėjo labiau negu neįtikėtinai. Galimybė, kad išsiaiškins ar yra pusseserės iš Hogvartso istorijos yra lygi tam, kad Charlottė kada nors susirastų vaikiną. Taigi, galimybė lygi mažiau negu minus dvidešimt penkiems tūkstančiams procentų. Nors, žinoma, dažniausiai knygos tik padeda ieškoti atsakymų, bet pačios jų nepasako. Visai kaip kai kurie žmonės...
Išgirdusi, kad Faun pavardės knygoje nėra, garbanė sutriko. Kaip tai nėra? Negali būti.
- Ką? Ta prasme, nėra? Duokš man, pasižiūrėsiu, - lyg žvėris iš sesės rankų pačiupo storą Hogvartso istoriją.
Atsivertusi reikiamą puslapį, tamsiaakė ėmė pirštu braukti per kiekvieną pavardę iš ,,F'' raidės. Ir tikrai, Faun pavardės nebuvo. Kas, po galais, čia dedasi?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Grantacija Gerietė Balandžio 14, 2017, 01:35:05 pm
Gran įėjusi į biblioteką puolė prie stalo ir metusi kuprinę ant kedės išsitraukė dienoraštį,ne savo,o kažkieno kito,mergaitė dar neisiaiškino kieno.Atsivertusi kitą puslapį,ten kur pabaigė ji pradėjo skaityti.
Citata
1967m. Kovo 18d.
Tai,tu grįžai pas mane?Ar ne?Šiandiena,mes su draugais iš Grifų Gūžtos susirinkome bibliotekoje prie penktos lentynos.Ji vadinama šnibždesių lentyna,žinai kodėl?Nes toje lentynoje sudėtos knygos pasakoja savo istorija,išreiškia jausmus,kūriuos išreiškė ir skaitytojai.
Mergaitė atsisuko į vietą,kur yra lentynos.Pasižiūrėjusi į vietą,kur tusi būti penkta lentyna ji nieko nepamatė.Jokios lentynos...Tik takas praėjimui į kitą lentyną...Mergaitė nusiminė,kad jos jau nebėra...Tad toliau skaitė.Bet jos dėmesį kažkas patraukė.Kažkas buvęs bibliotekoj.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rokas Sviper Balandžio 14, 2017, 09:31:35 pm
Varnis atėjo į biblioteką. Kuprinėje nešėsi dvi knygas, vieną grožinės literūros ir vieną žinyną. Pirmiausia vaikinas nuėjo prie lentynos kurioje buvo žiobarų literatūra ir pradėjo rinktis knygą. Šita turėtų būti įdomi, bet gaila, kad pirmos dalies nėra. Tikriausiai kažkas paėmė. Juodaplaukis žengė žingnį ir apžiūrinėjo kitą lentynos šoną. paimsiu šitą. Tada Rokas nuėjo prie ketvirtos lentynos, kur buvo sudėti žinynai, enciklopedijos, atlasai ir kita mokslinė literatūra. Varnanagiui reikėjo susirasti runų knygą, norėjo pramokti bakidi runų ir ieškojo knygos prie raidės B. Radęs knygą pasiėmė ją į rankas ir jau norėjo eiti prie bibliotekininkės stalo, bet staiga į jį kreipėsi kažkokia mergaitė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Grantacija Gerietė Balandžio 24, 2017, 02:58:45 pm
Mergaitė pamatė vaikinuką stovintį prie bibliotekinininkės stalo ir krepėsi į jį.
-Ei tu,taip tu.Ateik truputėli.
Gran nenorėjo atrodyti nemandagi,bet jai pasirodė,kad ji tokia ir buvo.Grant prikando lūpą ir tęsė toliau.
-Klausyk,nenorėjau pasirodyti nemandagi,bet man reikia pagalbos,kur čia penktoji lentyna,jeigu įdomu kam,tai štai,-mergaitė varniui atkišo dienoraštį,kurį skaitė.
Mergaitė nužvelgė vaikinuką ir atsiduso,turbūt pasirodė kvailai ir visiškai neprotingai.Gal jai tiesiog atsiprašyti ir pasiėmus dienoraštį pabėgti?O gal pasilikti ir išklausyti ką atsakys?Gran nusprendė pasilikti ir suspaudusi kumsčius po stalu ji laukė tolimesnio vaikino atsakymo.Ji nurijo seiles ir pasiruošė pašaipiui atsakymui.

 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Melisa Keyes Birželio 07, 2017, 12:33:11 am
Basomis pėdomis Melisa įžengė į biblioteką. Merginos nosį pasiekė senų knygų kvapas, o ausis lapų šnarėjimas. Žingsnis po žingsnio ir garbanė priartėjo prie aukštos lentynos, kurioje sudėtos knygos apie augalus. Pasistiebus ji pabandė pasiekti vieną knygą, bet jai tai nelabai pavyko.
-Man prireiks kėdės,-tyliai sumurmėjo Melisa ir pradėjo dairytis kokios nors kėdės.
Pamačiusi paprastą, ąžuolinę kėdę iškart ją paėmė ir pastatė šalia lentynos. Užsiropštusi ant jos, pabandė dar kartą pasiekti knygą, kurios jai reikėjo, bet pajuto, jog krenta ir neturėdama už ko pasilaikyti, pagriebė už keleto knygų su kuriomis krito žemėn.
-Auč,-suinkštė ir su skausmu nugaroje atsistojo.
Gražiai sudėjus knygas į krūvelę ant stalo, pastatė kėdę į vietą. Dar kelis kartus bandė pasiekti knygą, kurios jai reikėjo, bet ir vėl nesėkmingai. Praradus viltį, kad jai pavyks pasiimti tą knygą, Melisa prisėdo ant kėdės, kuri buvo prie stalo ir rankomis pasirėmė galvą.
-Gal paprašyti kieno nors pagalbos?-klaustelėjo savęs mergina.
Garbanė apsižvalgė aplinkui, bet nepamatė nė vieno mokinio ar profesoriaus. Ar šioje bibliotekoje nieko nėra? Ak, taip, gali būti už kitų lentynų. Melisa atsistojo ir pradėjo ieškoti žmogaus, kuris jai padėtų. Kol kas ji sutiko tik porą pirmakursių mergaičių, kurios buvo labai žemos ir nebūtų suteikusios jai jokios pagalbos. Paėjusi dar keletą žingsnių, ji pastebėjo vaikinuką, kuris atrodo buvo vyresnis už ją.
-Ej, vaikine, gal galėtum padėti man paimti knygą? Aš per žema, todėl nepasiekiu,-priėjusi arčiau paklausė ir tikėjosi sulaukti teigiamo atsakymo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Birželio 07, 2017, 01:18:24 pm
Kajus ramiausiai skaitė apie magiškuosius gyvūnus, kai išgirdo bumbtelėjimą. Jau kažkas išmetė knygas... Šlykščiausia, kai žmonės nebegeba gerbti knygų. Mėto kur papuola. Trumpam užvertęs knygą, prieš tai įdėdamas į ją skirtuką, jis susirado knygą dėl kurios čia ir atėjo. "Senovinė magija". Šeštakursis žinojo, jog seniau žmonės naudojosi elementų ir/ar gamtos magija, jiems nereikėjo mosuoti pagaliukais. Tačiau Kota privertė jį apie tai paskaitinėti plačiau.
Išgirdęs mergaitišką balsą kviečiantį vaikiną, varnanagis pakėlė akis. Mergina, raudonais garbanotais plaukais ir žaliom akim, buvo atėjusi link jo, tad, matyt, kvietė jį.
- Išbandyk galūnių tempimą. Turėtų padėti. - tarė rudaplaukis, bet greitai papildė. - Kur ta knyga? Ir kitam sykiui žinok, jog mano vardas Kajus, o ne vaikinas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Melisa Keyes Birželio 07, 2017, 09:00:19 pm
Melisa suraukė savo antakius, kai vaikinas leptelėjo apie galūnių tempimą. Susilaikė nuo kandaus atsako ir patylėjo, bet netrukus pasigirdo kitas jo komentaras, jog jį vadinti reikėtų Kajum, o ne vaikinu. Antrą kartą susilaikiusi nuo kandaus atsako vaikinui, garbanė tarė:
-Knygą yra ketvirtoje lentynoje, štai ten,-parodė pirštu į lentyną.-Eime, vaikine,- specialiai taip kreipėsi į Kajų, norėdama jį paerzinti,-Man tikrai reikia tos knygos,-susierzinusi tarė raudonplaukė.
Jeigu jis dar kartą tars ką nors kas mane suerzins, prisiekiu, nurausiu jam nuo galvos plaukus! Iš kur tokie atsiranda? Galėjau ką nors kandaus pasakyti, bet susilaikiau, nes nenori atrodyti labai nedraugiška. Nuvijusi savo mintis šalin, Melisa nustriksėjo iki lentynos ir laukė vaikino pagalbos.
-Beje, aš Melisa,-draugiškai šyptelėjo mergina.-Taigi, ar padėsi man, Kajau?-patempė lūpą Melisa ir parodė į knygą, kurios jai reikia.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Birželio 07, 2017, 11:20:55 pm
- Einu, mergiote. - atsiduso Kajus. - Man irgi daug ko reikia.
Andersonas pagriebė savo knygas. Jis ėjo link nurodytos lentynos, mąstydamas apie tai kaip greitai susierzina toji raudonplaukė. Na, bet taip smagiau.
Tamsiaplaukis be jokio vargo paėmė knygą. Pavartęs rankose, perdavė tai pikčiurnai.
- Prašau, raudonplauke mergiote, vardu Melisa. Viskas aišku, kodėl tave traukia prie žolių. Gal arbatos pasiūlysi?
Ksanderis susidėjo knygas į kuprinę, nes kam skaityti kai gali paerzinti tokius žmones kaip Melisa?
- Tu pirmam ar antram kurse? - paklausė jis ir piktdžiugiškai šyptelėjo. Varnanagis spėjo, jog laukia gan įdomus pokalbis su ta karštakoše. Kaži ar ji labai pyktų, kad taip skriaudžiu mažas mergaites. Jai visada visi rūpėjo, ji rūpinosi visais.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Melisa Keyes Birželio 07, 2017, 11:44:31 pm
-Dėkoju,-Melisa dėkodama apkabino vaikiną, bet greit atsitraukė.-Oj, atsiprašau,-kiek susigėdusi tarė garbanė ir nuleido akis.
Pasidėjusi knygą ant stalo, prisėdo ant kėdės.
-Žinoma, kad galiu pasiūlyti, turiu kambaryje nemažai melisų arbatos rūšių,-menkai šyptelėjo mergina ir nusuko žvilgsnį nuo rudų Kajaus akių.
Melisa juto kaip jos skruostu nusirito kelios ašaros. Melisų arbata buvo vienas iš merginos prisiminimų su jos mirusiu broliu.
-Esu trečiakursė,-silpnai tarė garbanė.-Atsiprašau, mane užplūdo prisiminimai,-atsiprašė už sugadintą atmosferą.
Mergina atsistojo ir prisiminė, jog ji basom kojom.
-Oj, man reikėtų kojinių,-nelinksmai nusijuokė.-Beje, aš ne mergiotė, o mergina-susiraukė vėl ir žaismingai trinktelėjo Kajui į ranką su savo nedidele plaštaka.
 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Birželio 08, 2017, 07:52:15 pm
Kajus kelis kartus tik sumirksėjo, kol suprato, kad buvo apkabintas.
- Nėr už ką ir nieko tokio.
Tamsiaplaukis taipogi prisėdo.
- Kada nors galėsi. Pala, tu verki?
Jam buvo keista, jog kažką galėtų pravirkdyti arbata. Sako, prisiminimai. Na žinoma, jie mėgsta ateiti per keisčiausius objektus.
- Pavyzdžiui, per akmenukus. - tarstelėjo balsas galvoje.
- Taip, pavyzdžiui, per akmenukus. - atsakė jam šeštakursis.
Varnanagis pažvelgė į jos kojas. Basos. Kodėl visos merginos vaikšto be batų?
- Taip tau jų reiktų. Ir kodėl jūs visos, merginos, vaikštot be batų?
- Nu ko tu mušies? - nutaisęs mergaitišką balsą paklausė Andersonas. O tada pavaizdavo tiranozauro mušimosi stilių, aišku, merginos nė nepriliesdamas. Ne jo lygiui mušti mergaites.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Melisa Keyes Birželio 08, 2017, 08:22:08 pm
Melisa keistai pažvelgė į Kajų ir prabilo:
-Turiu jausmus, ar tai keista?-užsimerkė ir giliai įkvėpė ir iškvėpė orą.
Pajutusi, kad šąla jos kojos ji užšoko ant kėdės ir dabar buvo aukštesnė už vaikiną.
-Vaikščioju be batų beveik visą savo gyvenimą, nebent apsiaunu žiemą ir šiaip, kai būnu kokiam miesto centre ar viešajam transporte,-greitai susakė viską Melisa.-Be batų jaučiu gaiva savo pėdoms,-pridėjo mergina.
Pasitvarkiusi savo ilgą juodą suknelę ir perbraukus ranka per plaukus ji pamėgdžiojo vaikiną su juokingu mažos mergaitės balseliu:
-Nu ko tu mušiesi?-nusijuokė iš vaikino keistų tiranozauro mušimosi judesiukų ir iš viršaus pavėlė Kajaus plaukus.-Turi brolių, seserų?-uždavė klausimą Melisa ir nušokusi nuo kėdės ant jos atsisėdo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Birželio 09, 2017, 10:41:00 pm
Kajus liūdnai šyptelėjo ir tarė:
- Tau ne, mano atveju būtų keista.
Melisai pavėlus jo juodus plaukus, kurie visad būdavo būtent taip kaip jis norėdavo ir niekad kaip nenorėdavo, Andersonas tik nusijuokė ir suvėlė jos raudonas garbanas. Po to pabandė sutvarkyti savo plaukus be veidrodžio, bet tai jam dažniausiai pavykdavo.
- Akis už akį, plaukai už plaukus. O šiaip, kad žinotum, tai mano plaukai turi neliečiamumą, - mirktelėjo jai vaikinas. Raudonplaukei uždavus klausimą apie šeimą, jis trumpam sutriko. Šeštakursis nemėgo kalbėti apie savo šeimą. Kurgi mėgsi, jei praktiškai nėra ką šnekėti apie tai. Tačiau vis dėlto atsakė:
- Mm, kaip ir turiu sesę. O tu?
Varnanagio nuomonė apie Melisą kiek pasikeitė. Pradžioje ji jam atrodė vaikiška blogąja prasme, bet dabar jos vaikiškumas atrodo netgi mielai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Melisa Keyes Birželio 10, 2017, 01:23:48 am
Melisa draugiškai nusišypsojo Kajui ir tarė:
-Verkdami vaikinai parodo, jog nėra beširdžiai padarai,-mergina sudarė akių kontaktą su vaikinu.-Man asmeniškai, kai vaikinas gali išspausti bent vieną ašarą yra mielas, netgi labai,-nusijuokė garbanė.
Kajui pavėlus jos plaukus, Melisa nusišypsojo. Atsistojusi ji pabandė sutvarkyti jo plaukus taip kaip buvo, bet jai tai nelabai pavyko, tad jis padarė tai pats.
-Atleisk, daugiau jų neliesiu,-susikrimto mergina.
Išgirdusi, jog jis kaip ir turi sesę, norėjo paklausti kaip suprasti, bet patylėjo nenorėdama kištis į ne savo reikalus.
-Aš? Brolį,-Melisa pajuto kaip jos rankos pradėjo drebėti, o akių vokai apsunko, pasidarė sunku kvėpuoti.-Turėjau,-sunkiai pridūrė ir klestelėjo ant kėdės giliai įkvėpdama.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Rosalie Wong Birželio 13, 2017, 10:29:35 am
Sparčiai žingsniuodama Rosalie pagaliau pasiekė savo tikslą - biblioteką. Pastūmusi sunkias, medines duris ji pateko į tikrą knygų rojų. Tyliai sliūkindama prie lentynų mergina linktelėjo bibliotekininkei taip pasisveikindama. Bibliotekininkė nusišypsojo Rosalie ir toliau skaitė kažkokį romaną. Apsidairiusi klastūnė suprato, jog be jos čia nieko nėra. Taip, negi lindės bibliotekoje tokiu gražiu oru. Ji žvilgtelėjo pro langą. Kieme ryškiai švietė saulė, buvo šilta. Tikriausiai visi mokiniai dabar kieme leidžia laiką su draugais. Rosalie dar nesusirado draugų. Visi jai atrodo pasipūtę ir nedraugiški, todėl nė nesistengė susidraugauti su jais. Nors... Jai į akį krito toks vienas berniokas iš Klastūnyno. Jis atrodo labai įžūlus ir piktas, bet jo akys... Jose nematyti nė lašelio pasipūtimo, paniekos ar ko kito... Jo akys tyros ir sklidinos gėrio. Rosalie, valdykis. Papurčiusi galvą, tarsi iškratydama visas mintis, nutipeno prie lentynos apie žiobarus. Rosalie jie visada atrodė įdomūs. Nors ji ir turėjo kelis žiobarų kilmės draugus, žinojo labai nedaug apie jų gyvenimą ir istoriją. Išsitraukusi aptrintą knygą iš lentynos ji toliau lėtai žingsniavo prie kitų lentynų. Mergina kaip įbesta sustojo vidury kelio. Jos akys buvo įsmeigtos į berniuką. Tai buvo tas pats berniukas, kuris krito jai į akį. Berniukas lėtai vaikščiojo įdėmiai žiūrėdamas į kiekvieną knygą. Susivokusi, kad į ją keistai žiūri bibliotekininkė, kuo skubiau nulėkė prie artimiausios knygų lentynos ir apsimetė, kad ją labai domina knyga apie žvaigždynus. Pro lentynos tarpelį mergina pastebėjo, kad berniukas patraukė į tą pusę, kur stovi ji. Nusiramink,
 jis tikrai praeis pro mane. Net nepastebės, jog esu čia.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ashley Shaw Liepos 13, 2017, 10:50:42 am
Buvo vakaras. Paukščių giesmelės nors ir ne taip gerai, tačiau vis dar buvo girdimos. Tamsius koridorius vos vos nušviesdavo ugnies fakilai. Mokiniai jau tikriausiai gulėjo savo lovose. Tačiau ne grifė.
Ashli kartu su vakarinėmis paukščių giesmelėmis linksmai straksėjo Hogvartso koridoriais. Pagaliau ji surado laisvo laiko bibliotekai. Taip seniai ši glostė užburiančių knygų nugarėles, kalbėjo su jomis. Pro akis praskriejo gal dešimtis durų, tačiau vis dar ne tos, kurių ieškojo rudaakė. Tų, ypatingųjų su niekuo nesupainiosi. Storos, platesnės nei kitos, girgždančios bibliotekos durys - vartai į kitokį pasaulį, galimybė pabusti iš gilaus miego. Pagaliau pirmakursė išvydo tai ko ir strakaliodama ieškojo. Vos palietus šaltą bibliotekos rankeną, kurios juodi dažai jau nusitrynę, pajauti tankesnį širdies plakimą. Vienuolikmetė pravėrė duris ir apsižvalgė - daug eilių įvairiausiomis knygomis nukrautų lentynų, kas ir taip aišku, sietynas, bibliotekininkės stalas ir pati bibliotekininkė. Įprasta biblioteka, tačiau nepaprasta vieta. Mergina peržengė slenkstį ir užvėrė duris. Žmonių buvo ne per daugiausiai ( vis dėl to vėlus vakaras ). Grifiukės žvilgsnis pakrypo į vieną užrašą. Uždraustasis skyrius. Paslaptingas skyrius viliojantis kiekvieną trumpam ar ilgutėliau užsukusį į biblioteką, tačiau net nereikia klausti ar ten galima
užeiti - visi ir taip žino, na, o jei ne, tuomet ir pats pavadinimas byloja, kad negalima. Kad ir kaip ten bebūtų, Ashli čia užėjo ne taisyklių laužyti. Ji priėjo prie vienos lentynos ir šiek tiek pakreipusi galvą kairėn pusėn, pirštų galiukais glostė senų, apdulkėjusių knygų nugarėles, tartum jas prisijaukindama.
Sakoma nespręsk apie knygą iš jos viršelio, tačiau jis daug ką pasako. Jei knyga sena, suplyšusi, tai nereiškia, kad ji yra kažkuo prastesnė, neįdomi... Atvirkščiai. Sena - seniai parašyta ir išlikusi, nes įdomi. Suplyšusi - keliavusi per tiek daug rankų ir jau spėjusi sudilti, nes sena ir įdomi. Tiesą sakant, ilgaplaukę žavėjo ne naujovės, naujieji laikai, ar net tos pačios naujos knygos, o senovė, galimybė ją pajausti. Mergina atiduotų kažin ką, kad galėtų sugrįšti porą šimtų metų atgal, tačiau ji juk neturi laiko atsuktuvo. O gaila... Galėtų...
Taigi ji pirštų galiukais glostė įvairiausias knygas, bei nuskaitydavo jų pavadinimus. Mergaitės žvigsnis užkliuvo už vienos. "Quadratus facies". Toks buvo jos pavadinimas. Lotyniškas. Lietuviškai būtų - kvadratinis veidas. Ką tai galėtų reikšti? Ji buvo stipriai įsprausta tarp kitų dviejų knygų, tačiau nepaisant to Ashli ją ištraukė ir nupūtė per tiek metų susikaupusias dulkes. Mergina net pati nežinojo kuo ši knyga tokia ypatinga, tačiau ji buvo ypatinga ir todėl pirmakursė knygą pasiėmė.
Grifiukė skubėjo į merginų kambary, kad galėtų kuo greičiau pradėti skaitinėti. Kvadratinis veidas. Įdomu. Ir apie ką ji galėtų būti? Tačiau ankščiau laiko mergina knygos neatvėrė, kad ir kokia bebūtų pagunda. Jau tuoj. Tuoj sužinosiu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 03, 2017, 08:47:23 pm
Grifiukė po ilgos ir sunkios dienos žingsniavo ilgu koridoriumi, susimasčiusi apie namų darbus ir pati nežinodama kur eina. Staiga, toliau, ji išgirdo durų girgždėjimą, ten matėsi kaip mokiniai ir mokytojai varsto bibliotekos duris. Bibliotekos durų girgždėjimą buvo galima išgirsti būnant už kelių metrų. Ir Kaylie mintis apie namų darbus išdūmė ir paspartinusi žingsnį ėjo link bibliotekos durų. Ilgai eiti mergaitei nereikėjo iki bibliotekos jei buvo likę keliasdešimt žingsnių, pasiekusi biblioteką grifiukė pastūmė duris ir išvydo daug lentynų, kuriose buvo prikrauta įvairiausių knygų nuo informacijos apie augalus iki juodosios magijos. Kaylie uždarė bibliotekos duris ir pati net nenumanydama nuo ko pradėti vaikščiojo nuo lentynos prie lentynos ir stebėjo judančias knygas. Mergaitę domino visos knygos, kurios judėjo ir kažką šnabždėjo, bet labiausiai ją sudomino storą, apiplyšusi knygą, grifiukė iškart pagalvojo, ši knyga turbūt yra labai skaitoma, nors yra ir pasakymas nespręsk apie knygą iš jos viršelio. Kaylie priėjo arčiau ir paiimė ta knygą į rankas, knyga nenuvaldomai imė judėti, mergaitė išsigandusi, kad pames ar suplėšis knygą įdėjo ją atgal į lentyna ir daugiau nelabai norėjo ką liesti bijodama, kad ką nors pridirbs ji juk buvo tokia išsiblaškiusi, bet mergaitė prisiminė, kad kai knygos juda reikia jas paglostyti ir jos nustoja judėti. Grifiukė paiimė tą pačią knygą, kurios pavadinimas buvo "Pabaisiška pabaisų knyga" paglostė jos nugarėlę ir ji nustojo spurdėti. Mergaitei pasidarė net lengviau, kad šį kartą ji turbūt nieko nepridirbs. Mergaitė pasiėmusi tą knygą, dar kartą apėjo visas lentynas, bet nieko įdomaus nepastebėjo. Kaylie nuėjo link tuščio stalo ir atsivertusi pirmąjį knygos puslapį imė skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 03, 2017, 09:31:34 pm
Adelaidė jau kurį laiką vaikščiodavo kiek sunerimus, - juk egzaminai jau ant nosies! - ir šiandien, kaip ir paprastai, nejučia nuklydo iki bibliotekos. Pravėrusi kiek girgždančias duris ji apžvelgė senas neaprėpiamas skaityklas ir šyptelėjo senai bibliotekininkei, kai ši šelmiškai pamerkė akį mergaitei.
Per dažną lankymąsi šios dvi knygų graužikės savotiškai susidraugavo - tai padiskutuodavo apie neįprastą Galijaus Mauro kūrybą, tai tyliai skaitydavo šalia viena kitos, porą kartų bibliotekininkė net pasikvietė pirmakursę į savo kabinetą išgerti arbatos!
Taigi taip patyliukais įslinkusi į savo oazę Adė nuvinguriavo tarp lentynų link Magiškų gyvūnų skyriaus, šįkart ketindama labiau įsigilinti į Niuto Miglapūčio "Fantastinių gyvūnų ir kur juos rasti" skyrių apie sfinksus. Protingi padarai, nieko nepasakysi, - mintijo mergaitė.
Priėjusi prie reikiamų lentynų ji vedžiojo akimis per kiekvienos knygos nugarėlę, po nosimi tyliai murmėdama keisčiausias rašytojų pavardes. Akiai užkliuvus už reikiamos, Adelaidė skubiai čiupo skaitalą ir, švystelėdama plaukais, apsidirė aplinkui, ieškodama kur atsisėsti. Pačiame tolimiausiame kampe, prieblandoje, stovėjo sunkus ąžuolinis stalas, prie kurio kol kas buvo prisėdusi tik viena skaitytoja. Mhm, tai bent knygų skonis. Iš pažiūros anksčiau nematyta mokinė prie Pabaisiškos knygos atrodė kiek komiškai.
Atsistumdama kėdę prie to paties stalo, Adelaidė keletą kartų žvilgtelėjo į stalo kaimynę, tarsi klausdama, ar galima šalia prisėsti, o tada droviai nuleidusi akis klestelėjo į savo vietą ir susiieškojo norimą knygos skyrių.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 03, 2017, 10:01:06 pm
Kaylie ši stora baisi knygą sunkiai skaitėsi, nėra ji itin įdomi- pamąstė grifė ir užvertusi knygą, pažvelgė į šalia atsisėdusia mergaitę, kurios grifiukė dar nebuvo mačiusi, ji buvo taip įnikusi į knygą, kad Kaylie pamanė, kad ji yra tikra knygų griaužikė. Kaylie buvo labai nedrąsi tad šį syk ji pabijojo užkalbinti mergaitę ir grifiukė nieko nelaukusi atsistojo ir nužengė prie lentynos, kur buvo padėta šį suplyšusi knyga apie pabaisas ir nusprendė susirasti kažką įdomesnio ir šiek tiek reikalingesnio, jau ne už kalnų artėjantiems egzaminams, kurie mergaitę labai gąsdino, nors jau jai buvo ne pirmieji. Kaylie vaikščiojo nuo lentynos prie lentynos nežinodama, ką pasiimti. Bet staiga toptelėjo mintis juk grifiukės mėgstamiausia pamoka yra magijos istorija, gal reikėtu paieškoti kažko panašaus į tai? - klausė savęs mergaitė. Kay norėjo istorijos egzaminus išlaikyti aukščiausiu įvertinimu, tad ji imė ieškoti knygos "Magijos istorija", kurios autorė buvo Batilda Maišinė. Grifei ieškoti sekėsi sunkiai, gal tik apėjusi biblioteką tris kartus ji pastebėjo seną, storą knygą ir ant knygos buvo parašyta "magijos istorija" mergaitė apsidžiaugusi, kad pagaliau rado tai ko ieškojo, įsibruko knygą po pažastimi ir nužengė link savo suolo prie kurio sėdėjo nematyta, paslaptinga mergaitė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 03, 2017, 10:48:06 pm
Adei prisėdus nepažįstamoji pakilo iš savo vietos ir privertė mergaitę pasijusti kiek nejaukiai. Ar ji išėjo, nes atėjau aš? Tarp pirmakursės antakių susimetė raukšlelė ir ji kiek labiau panarino galvą. Ji įsižiūrėjo į dailų sfinkso paveikslėlį ir švelniai  perbraukė pirštu palei jo kontūrus. Mhm, kad ir kaip ten bebūtų, ne pats žaviausias sutvėrimas esi, - tarsi su pačiu sfinksu mintyse kalbėjo Adelaidė.
 - Ir vis dėlto ne grožyje esmė, - murmtelėjo ji, kai priartėjo žingsniai ir kažkas, šaižiai atstūmęs kėdę, prisijungė prie "skaitovų klubo". Nepakeldama galvos nuo knygos, Adė pro užkritusius ant akių plaukus žvilgtelėjo į kaimyną. Į savo vietą sugrįždama ta pati mergaitė, vilkinti Grifų gūžtos uniformą, nuramino pirmakursės graužatį. Lengviau kvėpteldama ji kiek šyptelėjo, pastebėjusi, jog tamsiaplaukė sugrįžo jau su kita - ne tokia erzelį keliančia knyga. Atrodo, ne vien Adelaidės mintis buvo užgriuvusios baimingos mintys apie egzaminus.
Greitai vėl nukreipus savo mintis į sfinksus, ji užsikišo erzinančią plaukų sruogą už ausies, išsitraukė iš apsiausto kišenės užrašinę ir pasklaidė jos puslapius, ieškodama dar neprirašyto. Tada, lyg iš oro ištraukusi pieštuką, greitai nusipaišė sfinkso eskizą ir užsirašė:
Citata
Kas įmins mano mįslę
Apie mirtį ir gyvastį
Tas gyvenimo galo
Nebijosiąs išvysti.
Adė atsiduso ir atsilošė kėdėje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 03, 2017, 11:19:35 pm
Kaylie šį istorijos knygą buvo daug įdomesnė už pastarąją apie pabaisas. Kaylie perskaičiusi kelis skyrelius ir vis žvilgčiodama į mergaitę sėdinčią šalia, grifiukei buvo įdomu sužinoti iš kurio ji koledžo yra. Ir tuomet, kai Kaylie galvoje spurdėjo mintis iš kurio koledžo, tikrai ne grifiukė- pagalvojo Kaylie, niekada nesu jos mačiusi mergaičių miegamajame, tada mergaitė truputėli krustelėjo ir pasimatė Varno nago koledžo ženkliukas. Kay suprato, kad šalia jos sėdi varniukė. Bet grifiukė turėjo ruoštis egzaminams ji pasiėmusi popieriaus ir išsitraukusi pieštuką savo mintis gražinusi prie magijos istorijos užsirašė informaciją apie istorijos epochas ir visokeriausias smulkmenas turbūt daug kas bus reikalinga egzamine - pamanė Kaylie ir pradėjo rašytis:
Citata
Istorijos epochos yra skirstomos pagal svarbius nutikusius dalykus, mokslo pasikeitimus ir taip toliau.
Kay buvo sunku mokytis, kai ji vis norėjo užkalbinti šalią sėdinčią mergaitę, bet jai vis pritrūkdavo drąsos, bet šį syk grifiukė sau mintyse pasakė grifai yra drąsus ir turiu būti drąsi, nes kitaip ką galėčiau veikti Grifų gūžtoje po šių minčių grifei net akyse prašviesėjo, ji pajautė savo drąsa ir sutelkusi savo jėgas Kay tarė:
- Sveika, ruošiesi artėjantiems egzaminams? - Ir grifę išpilė karšio banga, nes ji nežinojo ar mergaitė jai atsakys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 03, 2017, 11:47:44 pm
Kai nepažįstamoji grifė prakalbo kreipdamasi į Adę, šioji lengvai krūptelėjo, tarsi iš pasalų užkluptas žvėrelis, mat nesitikėjo būsianti prakalbinta. Ji pažvelgė į klausiančiąją ir tarė:
 - Taip, turbūt galima ir taip sakyti...na, bent jau ruošiausi, dabar gal tik nukrypau truputėlį į lankas, - mergaitė droviai šyptelėjo. - Matai, sfinksai išties įdomūs padarai, stebiuosi, jog jų nėra mūsų kurse, - lyg su savim, lyg su pašnekove kalbėjo Adelaidė. Staigiai vėl susipratusi ji kilstelėjo galvą, klausiamai žvelgdama į grifiukės knygą, - o tu, - vėl pažvelgė jai į akis Adė. - tu matyt irgi būsi sunerimusi dėl žinių patikrinimo? Mhm, matai, metų gale daug kam padai svyla.
Ji šyptelėjo ir atmetė savo banguojančius plaukus ant nugaros. Kadangi Adelaidė daug su žmonėmis nebendraudauvo, kartais jai būdavo sunku palaikyti pokalbį. O kartais paprasčiausiai jai susišviesdavo, jog kažką ne taip pasakė ar prikalbėjo nesąmonių ir ji savanoriškai "užsiraukdavo". Taip ir šį kartą - nebeturėdama ką pasakyti ji keletą sekundžių bukai spoksojo į pašnekovę, o tada keletą kartų greitai sumirksėjusi išpyškino:
 - Žinai, kad aš turbūt jau eisiu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 04, 2017, 12:10:46 am
Kaylie pasidarė geriau kai mergaitė jai atsakė, nes grifiukė buvo išsigandusi, kad mergaitė per daug įsigilinusi į knygas ir jos negirdi, bet grifės mintis nepasiteisino ir mergaitė, kurios vardo Kay nežino prakalbo. Kaylie pagaliau prisiruošė atsakyt, nes mat jos galva  niekada nebūna tuščia vis pilną įvairių minčių ir klausimų:
- Taip po truputį ruošiuosi, nors mintis bala žino kur skraido, - Kaylie nusišypsojo ir stengėsi palaikyti pokalbį, kad mergaitė, kurios vardo Kay nežino nepabėgtu, juk grifė tris mokslo metus svajojo susirasti draugę. - O kuo tu vardu? - šyptelėjo Kay ir mąstydama gal mergaitei nepatikau, kad ji nori taip greitai pabėgti, o gal mano įvaizdis pasirodė jai per prastas - Kay galvojo sukosi įvairiausios mintis, kurios tiesą sakant retkarčiais suglumindavo. Grifei staiga kilo mintis, o jei pabandysiu mergaitei pasiūlyti ruoštis egzaminams drauge? - bet ne, gal  ją taip dar labiau sugluminsiu, Kay norėjo atsiplėšti nuo savo minčių ir ji nusprendė kas bus tas pasiūlysiu:
- Gal tu norėtum mokytis kartu? Gal būtų lengviau? - grifiukė pažvelgė mergaitei į akis ir mirktelėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 04, 2017, 10:49:07 am
Adelaidė sutriko - dar niekas iš mokinių nėra jos pakvietęs mokytis drauge. Jos galvoje pradėjo suktis pačios įvairiausios mintys. Ką atsakyti? Kaip nepasirodyti įžūlia? Ar ji man siūlo pagalbą, nes atrodo, kad esu per kvaila, kad pati susitvarkyčiau su informacija? O gal man paprasčiausiai pabėgti? Taip stovėdama lyg stabo ištikta ji keistu tiriamu žvilgsniu stebėjo grifiukę. Ši mergaitė atrodė gana paprasta ir žemiška. Gal ne ta, kuri mokėtų išsirinkti tinkamą knygą, bet visi mes darom klaidų. Adė kiek pasitempė ir kažko pakimusiu balsu tarė:
 - Na, nesu įsitikinusi, kad galėčiau tau kuo padėti, mat atrodai už mane vyresnė. Galiu paprasčiausiai nežinoti jūsų kurso mokomųjų dalykų. - Mergaitė krenkštelėjo ir nusuko akis į savo užrašų knygelę. Susimąsčiusi ji atsiduso. - Bet, jei norėtum, galiu padėti susirasti reikiamą informaciją ir parodyti, kaip gali mokytis greičiau.
Adė vėl atsisuko į pašnekovę ir šyptelėjo.
 - Beje, esu Adelaidė Kondwani, -tiesdama paspausti ranką ir lengvai linktelėdama galva tarė pirmakursė ir kiek atsipalaidavo. Sveikinu, gal po visų mokslo metų susirasi bendramintę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 04, 2017, 11:11:00 am
Kaylie truputėli sutriko nesitikėjo tokio atsakymo. Grifei galvoja krebždėjo mintis gal dabar man jau išeiti, gal pasirodžiau jei per paprasta ir ji nenori su manimi bendrauti. Kay nežinojo ką daryti, ji nelaukė tokio atsakymo, bet turbūt esu per jautri, manė grifiukė. Nors mergaitė ir neklausė grifės vardo, ji norėjo prisistatyti:
- Malonu Adelaide, mano vardas Kaylie. - Šyptelėjo Kaylie ir nukreipė žvilgsnį į knygą. Bet Kay mokytis nedavė vis į galva plustančios mintis, grifė jautėsi visiškai nedrąsi, kam išvis klausiau ar ji nori su manimi mokytis, turbūt pasirodžiau įžuli, suraukusi kaktą barė save grifė. O gal tiesiog kaip nors užtęsti pokalbį ir jau nebe užsiminti apie mokymasi kartu? įvairiais klausimais kamavo save Kay. Ko paklausti, ko paklausti? O jei vėl pasirodysiu įžuli, ach ką man daryti? O gal tiesiog mokytis ir nieko nebesakyti? Dabar Kaylie jau nebežinojo ką daryti ir ką galvoti, ji atsidūso ir toliau žiūrėdama į knygą kankino save įvairiais klausimais, kol apsisprendė. Gal paklausti iš kurio ji kurso? Atsisukdama į Adelaidę, mintyse klausė savęs grifė. Taip, paklausiu, kas bus tas, aš noriu draugų, apsisprendė grifė ir norėdama palaikyti pokalbį paklausė varniukės:
- Iš kurio koledžo esi? Ir dar, jei pasirodžiau kvaila pasiūliusi kartu mokytis, atsiprašau. - Šyptelėjo grifė Adelaidei ir nukreipė žvilgsnį į knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 04, 2017, 11:46:37 am
Adė jautė, kad jos kvailas elgesys trikdo grifiukę. Buvo matyti, kad šioji mergaitė, lygiai kaip ir Adelaidė, nebuvo pratusi prie bendravimo su žmonėmis.
 - Mhm, žavus vardas, iš kur esi kilusi, jei ne paslaptis? - nežinia, ar pati Adė norėjo tai sužinoti, ar tiesiog senu papratimu, perimtu iš savo šeimos, domėjosi kitų kilme.
Kai buvo užklausta, kuriam koledžui priklauso, pirmakursė kaip tik įmanoma labiau išsitiesė ir atmetė atgal užkritusius plaukus, išdidžiai parodydama, jog vilki Varnanagės uniformą. Ji išties buvo patenkinta, priklausydama varniams - jokios tuštybės, tik žinios bei protas.
 - O tu, kaip matyti, esi iš Grifų gūžtos, jei neapsirinku, tiesa? Didingas koledžas, išties. Ir vis dėlto, man artimesnės Varnanagės vertybės, ne Grifo. Na, žinai, kaip sakoma, kiekvienas skirtingas, kiekvienas reikalingas.
Po keletos bendravimo minučių Adelaidė šiek tiek atsipalaidavo, taip nejučiomis pašnekovei parodydama palankumą. Ypač, kai kalba pakrypo į mokymąsi - mergaitė apie šią sritį galėdavo diskutuoti valandų valandas.
 - Kchem, - prunkštelėjo ji. - Nemanau, kad kas nors siūlydamas mokytis yra pasirodęs kvailu. Mielai padėsiu, kuo galėsiu.
Adė nuoširdžiai šyptelėjo Kaylie ir linktelėjo jos skaitomos knygos pusėn.
 - Na, tai gvildeni istoriją? Gal domiesi kuriuo konkrečiu įvykiu? Man regis, kad Maišinė buvo šauni moteriškė, tik vat kad į gyvenimo galą nukvako, tai jei skaitysi jos vėlesnius leidinius, siūlau atsargiai rinktis informaciją - visko ji ten prisapaliojusi yra.
Pirmakursė šiek tiek pasilenkė į Kay, taip parodydama, kad yra pasirengusi padėti, ir parėmė galvą ranka, žaismingai žvelgdama į pašnekovę, tarsi laukdama geros diskusijos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 04, 2017, 12:24:54 pm
Kay pasijautė daugiau atsipalaidavusi, kai Ade imė su ja bendrauti. Kaylie buvo drąsi tik tuomet jei su žmogumi randa bendrą kalbą, grifiukė gali kalbėti nenustodama. Grifė išgirdusi mergaitės klausimus šyptelėjo ir nieko nelaukus imė atsakinėti:
-Iš grynakraujų burtininkų šeimos, o šiaip aš iš Anglijos, o tu? - Kay jautėsi labai atsipalaidavusi ir nejausdama jokios baimės norėjo bendrauti su varniuke:
- Taip esu iš grifų gūžtos, o tu matyti esi iš Varno Nago irgi didingas koledžas, - šyptelėjo Kaylie ir toliau tęsė pokalbį, - Kelintas kursas? Aš jau III-čiame. - Kay apsidžiaugė sutikusi mergaitę, kuri yra panaši į grifiukę. Ade buvo labai kalbi, kas Kay labai džiugino, nes ji bijojo, kad mergaitė yra pasikėlusi ir pasipūtusi ir nenorės bendrauti su grife, bet Kay mintys nepasiteisino. O kai išgirdo Adelaidės klausimus apie Magijos istoriją labai apsidžiaugė, juk čia mėgstamiausia mano pamoka, pamanė mergaitė ir imė labai plačiai atsakinėti:
- Istorija mano mėgstamiausia pamoka, aš ja ne tai, kad gvildenu aš ja domiuosi man įdomus visi įvykiai, kurie vyko ankščiau nors keletą jau žinau iš tėvų pasakojimų, o daugumą sužinojau čia - su džiaugsmu atsakė grifiukė ir tęsė toliau - Batilda, taip buvo keista moteriškė aš jos knygom tiesą sakant nelabai ir domiuosi, tik magijos istorija. - šyptelėjo varniukei ir norėdama palaikyti pokalbį tęsė nenorėdama pasirodyti nedrasi - O tu čia ką skaitinėji, domiesi magiškais gyvūnais, nors ir pati esu skaitinėjusi šią knygą, Feniksai nuostabūs paukščiai, tiesa? - su susidomėjimo ką atsakys užklausė Kay.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 04, 2017, 01:00:23 pm
 - Aha, taip ir maniau, kad esi porą kursų už mane vyresnė. Matai, aš dar tik pirmakursė, absoliuti šviežieną, - plačiai nusišypsojo Adelaidė. Ji prisistūmė kėdę arčiau stalo ir stumtelėjo savo užrašinę su "Fantastiniais gyvūnais ir kur juos rasti" į šalį. Kaylie atrodė išties guvi, tačiau iki jos reikėjo "prisikasti". Na, man regis, rasim bendrą kalbą. Tarp pirštų sukdama plaukų sruogą ji tęsė:
 - Aš taip pat esu kilmingo kraujo, tačiau tai labiau rūpi visai likusiai mano giminei. Man pačiai yra įdomūs ir žiobarai. Supranti, dažniausiai traukia tai, ko niekada neturėjai, nežinojai ir panašiai. O šiaip mano giminė kilusi iš šiaurinės Anglijos dalies, netoli Lankasterio įlankos yra ir mūsų šeimos dvaras.
Kai pokalbis įsivažiavo, Adelaidei darėsi vis lengviau ir lengviau šnekėtis. Žodžiai tiesiog liete liejosi, nes buvo taip gera su kuo nors nerūpestingai pasikalbėti.
 - Mhm, magijos istorija išties įspūdinga...žinai, kad Batilda Maišinė taip pat yra parašiusi ir Hogvartso istoriją? Na taip, žinoma, kad žinai, juk tai buvo jūsų pirmo kurso vadovėlis...kartais man tikrai trūksta nuovokos, - lengvai nusijuokė ir išraudo mergaitė. Laibais pirštais ji perbraukė per vis ant akių užkrentančią plaukų sruogą.
 - Aš pati Magijos istoriją jau keletą kartų skaičiau, dabar tiesiog norėjosi kažkokio atokvėpio... Supranti, rūpintis gyvūnais man nepatinka, tačiau juos stebėti yra išties žavu. Kiekvienas skirtingas ir kažkuo savaip įpatingas. Va, kaip tik skaičiau apie sfinksus - siaubingai nepatrauklūs savo išvaizda, tačiau minties galia tiesiog užburia, tiesa? Juk žinai, jie užduoda nuostabias mįsles...o tau feniksai labiau patinka? - mergaitė susidomėjusi kryptelėjo galvą. - Aišku, jie dailūs paukščiai. Ir proto jiems nestinga, išties. Gaila tik, kad dėl jų įpatingųjų savybių jie yra gaudomi ir kišami į narvus.
Adė sunkiai atsiduso, užsigalvodama apie Airijoje matytą vargšą feniksą - apipešiotą, sublogusį. Nenorėdama įsileisti slegiančias mintis į širdį ji pasistengė nukreipti tą.
 - O tau ar patinka mįslės? Jei nori, galiu užduoti vieną iš sfinksų mįslių. - pirmakursė viltingai pažvelgė į Kay ir prikando lūpą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 04, 2017, 01:24:23 pm
Taip ir maniau, Ade yra šauni mergina, tik reikėjo prie jos kažkaip prieiti - mintyse sau su šypsena lupose tarė Kay. Nors ir aš tokia pati, krykštelėjo grifiukė. Adelaidei patinka sfinksai, keisti padarai, nėra jie žavus, bent jau man - pagalvojo Kay. O feniksai nuostabūs paukščiai, protingi ir turintys ašarose gydomųjų galių, taip, gaila, kad jie yra gaudomi - tarė sau mintyse grifiukė. Ir nebenorėdama galvoti apie feniksus, pradėjo savo mintis spurdančias galvoje reikšti garsiai:
- Taip, gaila, kad feniksus gaudo jie juk tokie nuostabūs paukščiai, - su grauduliu, kalbėjo grifė, tačiau nebenorėdama liūdinti savęs ir Adelaidės ji pakeitė temą.
- Nieko tokio Batildos, Hogvartso istorija perskaičiau jau daug sykių, nors ir pati turbūt viską žinai apie Hogvartsą, juk pirmo kurso knyga - šyptelėjo Kay ir tęsė toliau:
- taip mįslės man patinka, ankščiau, kai buvau mažesnė tėvai uždavinėdavo jas, - šyptelėjo grifiukė. - Ir labai norėčiau, kad užduotum kokią vieną, reik truputį pasukti galvą, nes artėjantys egzaminai niekaip neišeina iš galvos.- Šyptelėjo varniukei.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 04, 2017, 03:10:37 pm
Adelaidė skambiai nusijuokė ir staigiai nutildė balsą prisiminusi, kad jos abi sėdi bibliotekoje.
 - Nemanau, kad kas nors išties žino VISKĄ apie Hogvarstą. Čia gi pilna paslapčių. Ir jei vis dėlto yra toks žmogus ar padaras, tai tikrai nesu aš.
Už lango jau buvo sutemę, prie stalo tvyrojo prieblanda. Vienintelė žibalinė lempa tik šiek tiek apšvietė jaukų kampelį, kur abi mokinukės buvo įsitaisiusios. Palaidi Adelaidės plaukai metė šešėlį ant jos veido, o didelės akys stebėjo tarp lentynų šmirinėjančius mokinius, skraidančias knygas.
 - Mhm, kad taip apsigyvenus šioj paslapčių pily...galėčiau gyventi bibliotekoj, - metė slaptingą šypsnį mergaitė. - Ir virtuvėje, žinoma. - Vėl šelmiškai krykštelėjo ji.
 - Kaip šaunu, kad tavieji tėvai su tavimi spręsdavo mįsles. Žinai, maniškiai labiau mėgdavo, kai aš tiesiog kaldavau faktus iš vadovėlių. Nuobodoka, tiesa? Na o dėl mįslės - štai ji: kas ryte vaikšto keturiomis, diena dviem, o vakare trimis kojomis?
Santūriai stebėdama mąstančią draugę ji vėl paslėpė savo užrašų knygelę po apsiausto skvernu ir pasikišo po pažastimi "Fantastinius gyvūnus ir kur juos rasti". Pirmakursės pilvas tyliai sugurgė, lyg duodamas ženklą ieškoti grobio. Ji lėtai iškvėpė orą ir tarstelėjo:
 - Žinai, kalbant apie virtuvę, tiesą sakant, esu siaubingai alkana. Tad gal tu pamąstyk apie šią mįslę ir atsakymą man pasakysi kitąkart, o dabar aš atsiprašysiu, - tai sakydama ji kuo tyliausiai atsistojo ir pristūmė kėdę prie stalo, kur ir buvo jos vieta. Tada atsisveikindama linktelėjo Kaylie ir paskubomis nužingsniavo knygų lentynų koridoriais link sunkiųjų ąžuolinių durų, o tada jas pravėrusi išsmuko laukan.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 04, 2017, 03:45:49 pm
Išėjus Adelaidei, grifiukei mintyse sukosi varniukės užduota mįslė, ji tikrai sudėtinga, manė Kay. Kas tai galėtu būti, a? Galvojo mergaitė, tėvai niekada neduodavo tokių sudėtingų mįslių, nusišypsojo grifė.
Ach,- krimstelėjo mergaitė susimąsčiusi. Ade labai protinga uždavus tokia mįslę, nors Kaylie yra vyresnė, bet mįslė susuko galvą. Gerai pabandom iš naujo tarė mergaitė sau mintyse, kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviems, o vakare trimis? Turbūt ši mįslė man per sunki manė grifiukė ir niekada jos neiminsiu. Negi reiks pasirodyti kvailai prieš Ade? Suraukė savo kaktą ir mąstė toliau. Gal eidama link savo kambario, ilgumi koridoriumi susiprasiu. Užvertusi knygą, įsikišo  ją po pažastymi, pastumė kėdę, atsistojo ir nužingsniavo prie lentynos padėti knygą į jai skirtą vietą, juk dar reiks čia ateiti, pamanė Kay ir atsisveikinusi su bibliotekininke, paliko biblioteką.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 08, 2017, 04:36:10 pm
Biblioteka buvo tiesiog milžiniška. Didžiausia matyta biblioteka Morganos gyvenime. Čia buvo tūkstančiai knygų apie burtus, magiškuosius gyvūnus, magiškuosius auglus, net apie blogio padarus. Rusvaplaukė iš nuostabos net išsižiojo. Čia buvo tiek daug knygų pasirinkimo, kad ji net negalėjo apsispręsti į kurį skyrių nueiti. Ji išvaikščiojo beveik visą biblioteką ir tada priėjo Uždraustąjį skyrių. Jis buvo užtvertas ir užrakintas, tačiau Morganai vistiek knietėjo pažiūrėti. Todėl mergiotė priėjo prie vartų ir kelis kartus juos trūktelėjo, bet nieko neįvyko. Niekas neatsidarė. Morgana nusvylusi atsiduso ir tada pradėjo žiūrėti pro mažas skilutes į Uždraustojo skyriaus vidų. Ji buvo tokia susikaupusi, kad nieko nei matė nei girdėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 08, 2017, 07:33:19 pm
Kaylie po sunkios dienos nusprendė užbėgti į biblioteką ir pasiimti kokią knygą susijusią su augalais, nes ryt herbologijos egzaminas ir reikia pasiruošti, mąstė mergaitė.
- Ach tie egzaminai. - dustelėjo grifė. Ir toliau žingsniavo koridoriumi, kol pagaliau priėjo bibliotekos duris. Grifė jas stumtelėjo ir įsliūkino į biblioteką.
- Sveiki,- šuktelėjo Kay bibliotekininkei ir nubėgo prie knygų. Grifiukė knaisėsi po visas lentynas, kol pagaliau pamatė knygas skirtas herbologijai. Bet imant knygą iš lentynos Kaylie dėmesį atkreipė mergaitė stovinti prie uždraustojo skyriaus durų ir ten kažką šniukštinėjanti. Grifė pagalvojo, negi ji nežino mokyklos taisyklių ir nori įkliūti? Kaylie tyliai, žingsnis prie žingsnio, sėlino prie mergaitės, stovinčios prie uždraustojo skyriaus durų. Kay priėjusi arčiau klaustelėjo:
- Ka čia išdarinėji? Gal nežinai mokyklos taisyklių ir nori būti išmesta? Turėtum man padėkoti, kad nesu skundikė ir tavęs neįskusiu, o jei ne aš bučiau pamačius? - Grifė šyptelėjo mergaitei.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 08, 2017, 08:53:49 pm
Morgana kruptelėjo ir greitai atsisuko į merginą. Širdis atrodė, kad tuojau pat iššoks iš krūtinės.  Šioji buvo beveik visa galva aukštesnė už klastuolė ir dar grifukė. Ji maloniai šypsojosi, bet rusvaplaukė nepasitikėjo ta šypsena, Morgana žinojo, kad grifiukai gali meluoti tai pat laisvai kaip ir klastuoliai. Ha. Neapgaus ji manęs taip paprastai. Žinau, kad ji gali meluoti, o ir vaidinsiu, kad man nerūpi. Nors išties taip ir yra. Morgana sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsistiprijo akimis į merginą stovėjusią priašais.
–Žinojau, ir ką? Tai vistiek nieko nepakeis, o dar geriau, kad ir neišskųsi. Be to vistiek jau mokslo metų pabaiga, nieko blogo nenutiks.– klastuolė įžūliai pasakė rudaplaukei grifiukei ir kiek išsiviepė.
Ir ką gi ši grifiukė atsakys..?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alenya Ryan Rugpjūčio 10, 2017, 08:31:07 am
Rebecca norėjo pasiimti knygų vasaros atostogoms, todėl tiesiu taikymu nudrožė į biblioteką. Tai tikriausiai buvo jos mėgstamiausia vieta Hogvartse. Antrakursė įžengė į biblioteką ir iškart pajuto bibliotekos knygų kvapą. Jis jai taip patiko! Atėjusi į biblioteką Rebecca pasijaučia kaip namuose. Čia tylu ir jauku - visai kaip jos namuose. Rebecca vaikščiojo po didžiulę biblioteką inirtingai ieškodama sau knygos. Grifė net nepastebėjo kaip priėjo Uždraustųjų knygų skyrių. Rebeccai kilo didžiulė pagunda atsiversti knygą tame puslapyje, bet susitvardė, nes žinojo kuo tai jai gali baigtis. Ji apsisuko ir tvirtu žingsniu nuėjo kuo toliau nuo šio knygų skyriaus.
Dar šiek tiek paieškojusi rado knygą su receptais ir knygą apie kerėjimą. Turėtų būti įdomu, - pagalvojo mergaitė
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ashley Shaw Rugpjūčio 22, 2017, 10:16:57 pm
Išaušo nuostabus penktadienio rytas. Saulutė linksmai bučiavo ir taip raudonus grifiukės skruostus. Tiesa, mergaičiukė vis dar raičiojosi lovoje. Iškėlusi vieną koją, tada kitą, apsivilkusi mantiją, rudaakė nutipeno prie didelio merginų kambaryje stūksančio veidrodžio ir pasišukavo savo garbanotus plaukus. Kitos grifės dar vis miegojo, tad ilgų plaukų savininkė stengėsi išsėlinti kuo tyliau, nenorėjosi tokio ryto sugadinti grifiškais merginų barniais.
Koridorius. Antrakursė sau linksmai straksėjo kur akys vedė. Ji tiksiai nežinojo kur atklys, tačiau laikas parodys. Pagaliau Ashli žvilgsnis nukrypo į šone įsitaisiusias duris. Bibliotekos duris. Nusprendusi, jog pats laikas ją aplankyti, kaštoninių plaukų savininkė įlindo vidun. Nebuvo nė gyvos dvasios. Ko galima tikėtis, juk toks ankstus metas, gal kokia penkta ryto. Priėjusi prie vienos lentynos, tikriausiai daugiausią svorį tempiančios, mergaičiokė nužvelgė visas knygas. Galiausiai įsistebeilėjo į ant vienos nugarėlės didelėmis, šiek tiek į dešinę pasvirusiomis raidėmis išraižytą pavadinimą - "Mirties sala". Palaukusi sekundėlę, Ashley ištraukė ją iš kitų ir nupūtė dulkes. Atvertusi pirmą puslapį ji rado laišką su antspaudu. Visiškai nepaliestas. Iš išvaizdos stovėjo gal penkiasdešimt metų. Priėjusi prie stalelio, grifė pasidėjo knygą ir atplėšė laišką.
Citata
Mielas (-a) burtininke,
Rašau šį laišką norėdamas perduoti tau savo žinias apie Mirties salą. Ši sala nebereikalo taip pavadinta. Sakoma, kad prieš tūkstančius metų grupelė burtininkų atrado nepaprasto grožio salą, su galybe aukso, tačiau juos užpuolė nežmoniška pabaisa. Liko gyva tik viena ragana. Amanda. Bet ji taip ir neatsigavo po tokio reginio. Pasak moters, jos kolegas nukankino milžiniška pabaisa, su trisdešimt akių, bei trylika rankų. Pati salos vieta yra nežinoma, tačiau jei nori ją rasti, teturi pažvelgti vidun ir suprasi - atsakymas prieš nosį, tačiau ne tokia forma kaip mes visada tikimės. 
                                         Nuoširdžiai,
                                         Bardas Amelijus Stounas
Kaip suprasti "ne tokia forma, kaip mes visada tikimės"? Ką visa tai reiškia? Mergina buvo netekusi žado. Ji tikrai neketino visko taip palikti ir nueiti lyg niekur nieko. Ashley ne tokios mados. Prisėdusi ant suolelio ji atvertė dar kartą pirmąji puslapį.
                                 
Citata
Mirties sala

Bardas Amelijus Stounas
Antrasis puslapis.
Citata
Turinys

Mirties sala.................................3
Legenda................................ ......12
Amandos pasakojimas..............18
Tai ką turėtai žinoti.....................26
Raktas................................. ........32
Keista.. Knyga tokia stora, o tik tiek puslapių.. Tada Ashley pravertė visą knygą. Likusieji puslapiai buvo tušti.
- Parodyk savo paslaptį, - tarė burtažodį grifė ir lapuose ėmė ryškėti raidės, paveikslai..
Lapuose buvo pavaizduota nežmoniška pabaisa, jo aukos.. Tikriausiai aukos. Ir... kažkokie žodžiai.. "Per farium per atra". Kas tai? Ilgaplaukė neturėjo žalio supratimo kas vyksta. Šie žodžiai jai buvo kažkur matyti. Taip! Tai senovės motujų kalba! Iš mantijos išsitraukusi pergamento lakštą su įvairiais žodžiais, bei jų paaiškinimais, mergaičiukė tuoj pat sudėliojo sakinį -  Sustok įžvelk ir suprask. Nutarusi, jog šiandienai jai gana, antrakursė užvertė knygą, padėjo į lentyną ir išėjo su mintimi, kad grįš rytoj.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ema Filch Rugpjūčio 25, 2017, 09:53:59 pm
Buvo vidurdienis. Ema vaikštinėjo iš vienos vietelės į kitą, kol nusprendė užeiti į biblioteką. Pravėrus dideles, sunkias, metalines duris išvysti nemažą patalpėlę su galybe nuo knygų lūžtančių lentynėlių, nedidukę žilstelėjusią bibliotekininkę su gana tikrai ilgoku rausvu sijonu ir kiek šviesesne palaidine, dailiu vėriniu ant kaklo, bei nedidukais akinukais, pačiame kambario viduryje - didžiulį sietyną, ant sienų kelis portretus ir fakilus.
Apsižvalgiusi merginėlė užėjo vidun. Priėjusi prie atsitiktinės lentynos, ji pradėjo knygų apžiūra. "Magiškosios varlės", "Amžinasis prakeiksmas", "Arbatos puodelis su Vilijamu von Doniu", "Stebuklingieji eleksyrai"... Nei viena nepatraukė mergaičiukės žvilgsnio. Ši priėjo prie sekančios lentynėlės. "Troliai ir neatskleistos jų galios". Taip vadinosi knyga, kuri buvo Emos ištraukta iš kitų vis dar laukiančių kol kas nors jas pavartys, nupūs jau seniai susikaupusias dulkes, gal kur puslapį suklijuos. Antrakursė priėjo prie palangės ir ant jos atsisėdusi pradėjo skaityti pirmąsias raides, iš jų dėlioti žodžius, sakinius, ištisus tekstus..
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ashley Shaw Rugpjūčio 25, 2017, 09:59:53 pm
Ashley vis nerimo. Jai ramybės nedavė tas knygoje rastas Bardo Amelijaus Stouno laiškas apie Mirties salą. Naktį taip pat nesimiegojo, į galvą lindo tūkstančiai minčių. Šiaip ne taip užmigusi, Ashley ir sapne nepailsėjo nuo dienos įvykių. Mergaičiukė sapnavo neaukštą, vidutinio sudėjimo, kiek žilstelėjusį vyrą. Jis tiesė ranką link grifės. Staiga viskas pradėjo suktis ir prieš akis išdygo milžiniškas siaubūnas su dvidešimt akių ir trylika rankų. Šis pačiupo rudų akių savininkę ir nusinešė urvan. Ten narvuose gulėjo negyvi žmonės. Siaubūnas ilgaplaukę uždarė narvan ir tada.. Ashley išpilta šalto prakaito pabudo.
Atsibudus rytą Tonks nusprendė pravėdinti galvą ir išėjo laukan. Oras buvo puikus. Kažkur skubėjo keletas mokinių, vis praeidami pro grifę. Nei vienas nepakelė galvos. Visi buvo pasinėrę į savasias problemas. Ne išimtis ir pati antrakursėlė. Ji vis mąstė apie Bardo Amelijaus Stouno žodžius. "Pati salos vieta yra nežinoma, tačiau jei nori ją rasti, teturi pažvelgti vidun ir suprasi - atsakymas prieš nosį, tačiau ne tokia forma kaip mes visada tikimės". Ashley knietėjo viską išsiaiškinti. Staiga ji atsitrenkė į vieną vaikinuką. Tikriausiai šis buvo antrakursis, o gal trečiakursis. Jo knyga gulėjo ant žemės. Susigėdusi, jog yra tokia kerėpla, Ashley išraudonavo ir pasilenkusi pakėlė knygą. Merginukės žvilgsnį patraukė viršelis. Ši prisiminė, kad ant knygos "Mirties sala" viršelio buvo keistas įdubimas su rombo figūros simboliu. Atidavusi knygą, bei atsiprašiusi, ji tuoj pat nubėgo tolyn.
Biblioteka. Ashli grįžo prie tos pačios lentynos ir ištraukė tą pačią knygą. Paskubomis trenkusi ją ant stalo, antrakursė atidžiai apžiūrėjo knygos viršelį ir radusi tą patį keistą simbolį, jį spustelėjo. Jis įsispaudė tarytum seno televizoriaus pultelio mygtukas, tačiau į pradinę padėtį negrįžo. Netrukus pradėjo garsėti lėta melodija ir pasigirdo trakštelėjimas. Toks, koks būna atidarius skrynelę. Ir ištiesų tai buvo kažkas panašaus į skrynelę. Knygos viršelyje atsivėrė nedidelės durelės ir Ashley išvydo stalčiuką, kuriame gulėjo.. Laiko atsuktuvas. Tikrų tikriausias laiko atsuktuvas. Šalia jo - laiškelis. Atplėšusi mažytį vokelį, nedidukė mergaičiukė perskaitė jame suraitytus žodžius.
Citata
Radai. Reiškiasi nenuleidai rankų ir ieškai tiesos. Tikriausiai būsi grifas, antraip ko gi tau čia reikėtų? Prieš tave laiko atsuktuvas. Tereikia pasukti du kartus prieš laikrodžio rodyklę ir nusikelsi į... Pats pamatysi. Ieškok atsakymo, jis arti.
Vis dar viltingai,
Bardas Amelijus Stounas
Akimirkai sustingusi ilgaplaukė atsigavo ir į rankas paėmė laiko atsuktuvą. Pasuko du kartus prieš laikrodžio rodyklę. Visos spalvos ėmė lietis ir ilgakasė atsidūrė kažkokiame kambaryje. Prie rašomojo stalo sėdėjo vyriškis ir paskubomis kažką rašė. Tikriausiai Amelijus Stounas.
- Pone, ar jūs Bardas Amelijus Stounas? - pasiteiravo raudonskruostė.
- Pavyko.. Man pavyko. Iš tiesų pavyko! - šiek tiek pamišėliškai tarė vyras. - Tu tikriausiai iš ateities, ar ne? Radai mano laišką ir laiko atsuktuvą? - vis dar taip pat pamišėliškai kalbėjo jis.
-  Taip, tikriausiai aš iš ateities. Ar jūs žinote kur Mirties sala? Kas per pabaisa ten slepiasi ir iš kur tiek žinote apie šią vietą? - šiek tiek nejaukiai pasijautusi paklausė Ashley.
- Deja, nežinau kur ta sala. Visą gyvenimą jos ieškojau, o dabar mano mielas vaike, pagaliau sulaukiau tavęs. Aš esu Amelijos von Stoun sūnus. Prieš dvidešimt metų ji išsiruošė į ekspediciją ir netyčia atrado keistą salą. Visi suvokė, jog tai gali būti legendose apsakyta Mirties sala. Ir tai tikrai buvo ta pati sala. Joje stūksojo krūvos aukso, tačiau svarbiausia, ko laiške nepaminėjau, ten buvo magiškų gėlių, veikiančių kaip prisikėlimų akmuo. Juk tu žinai kaip veikia prisikėlimų akmuo? Taigi jie jau buvo besirengiantys išvykti, kai pasirodė milžiniškas siaubūnas. Iš mamos pasakojimų atkūriau jo išvaizdą ir nutapiau, tikriausiai knygoje radai jį, - akimirkai sustojo Bardas.
- Bet ko jums reikia iš manęs? Aš tik vedama smalsumo pasinaudojau laiko atsuktuvu, nieko daugiau, - kiek pradėjo baimintis, jog nereikėjo kištis į visą šitą reikalą mergina.
- Tu, mano mielas vaike, man padėsi. Aš noriu, kad pasianudotum laiko atsuktuvu ir nusikeltum į tą vietą. Į mirties salą, - pašnibždomis kalbėjo vyriškis.
- Kam jums visa tai?
- Man reikia vienos gėlės. Tik vienos magiškos, sumautos gėlės! Tik vienos, - tai nuleisdamas, tai pakeldamas toną tęsė šis.
- Ir kas iš to? - stengėsi neparodyti išgąsčio antrakursė ir nuo spintelės tyliai paėmė laiko atsuktuvą, bei buvo pasiruošusi grįžti namo.
- Mama.. Mano mama.. Ji mirė praėjus trylikai naktų nuo to kraupaus įvykio. Aš noriu ją susigražinti. Nors trumpam, - šis nusisuko nuo rudaplaukės, o tada vėl pažvelgė į ją. - Tu man padėsi..
- Norėčiau, bet aš negaliu. Negaliu. Tiesiog negaliu. Atleiskit..
- Tu man padėsi! - pakėlė toną vyras.
Supratusi, kad jau laikas, grifiukė pasuko laiko atsuktuvą du kartus palei laikrodžio rodyklę. Spalvos vėl ėmė lietis ir ši atsidūrė bibliotekoje. Atsidususi mergaičiokė įsidėjo prietaisą kišenėn, pažvelgė į tą nelemtąją knygą ir kartu su laišku ją sudegino. Amžiams.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Bela Black Rugpjūčio 27, 2017, 05:05:37 pm
 Belai reikėjo knygos ,,Tamsios burtų pasaulio paslaptys". Mergaitė žinojo, kad ši knyga yra ir neuždrautajame skyriuje, todėl buvo rami. Įėjusi į biblioteką klastuolė ramiai apsižvalgė. Nieko nebus...
Čia tiek knygų, kad reikės prašyti bibliotekininkės pagalbos, norint surasti reikiamą....
galvojo ji.
 - Atsiprašau, gal galite padėti rasti knygą ,,Tamsios burtų pasaulio paslaptys"? - paprašė bibliotekininkės.
 - Tu turbūt iš Klastūnyno, kad tokios knygos domina?
Bela linktelėjo. Bibliotekininkė greitai rado knygą, padavė mergaitei ir paklausė:
 - Vardas ir pavardė?
 - Bela Black.
Pasiėmusi knygą Bela nudrožė tiesiai į bendrajį kambarį. Išsitiesė ant lovos ir įniko skaityti...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Lovegood Rugpjūčio 31, 2017, 01:10:42 pm
Mergina, šviesiai rudais mažomis garbanėlėmis nusietais ilgais plaukais sedėjo Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje ir iš neturėjimo ką veikt buku žvilgsniu spoksojo į židinį. Nusibodus į jį žiūrėti, mergina pakilo nuo fotelio ir išėjo į koridorių. Elena brovėsi pro vaikus, klaidžiojo po koridorius, kol pagaliau priėjo tai, ko ji ilgai ieškojo. Elena įėjusi į mokyklos biblioteka išplėtė akis.
,,kiek čia knygų?"-pagalvojo ji ir net nenorėdama vargintis nutipeno link bibliotekininkės.
 -Atsiprašau, gal galite padėti surasti knygą pavadinimu ,, Hogvartso istorija"?, - nedrąsiai paklausė Elena.
 -Žinoma, visiems pirmakursiams reikėtų žinoti Hogvartso istorija,- maloniai nusišypsojo bibliotekininkė ir padavė Elenai knygą, kurios ji ieškojo -  būk gera, primink savo vardą ir pavardę.
 -Elena LoveGood.
 Pasakiusi savo vardą ir pavardę, mergina pasiėmė knygą ir išėjo ir bibliotekos. Grįždama atgal į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį taip neklaidžiojo kaip pirma kartą. Po kiek laiko ji guli mergaičių miegamajame ir skaito knygą ,,Hogvartso istorija".

((Eliza: naujos temos pavadinimas turi būti vieta. Šioje žinutėje, kiek matau, apie jokią anksčiau nesukurtą ir neminėtą vietą neužsimenama, todėl perkeliu į biblioteką.))
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Elena Lovegood Rugsėjo 29, 2017, 01:44:56 pm
Šiltą rytą Elena gulėjusi lovoje nusprendė apsilankyti bibliotekoje ir pasiimti kažką susijus su Transfigūracija. Pagulėjusi kelias minutes nusprendė keltis. Po kokių trisdešimt minučių ji jau buvo susiruošusi ir lipo į bendrąjį kambarį, kuriame tikėjosi surasti Klarisą. Tačiau jos viltys greitai išblėso, nes kambaryje buvo labai daug vaikų. Nutarusi jos neieškoti, Elena patraukė į biblioteką. Brunetė ėjo ir siaurais, ir plačiais, tamsiais, šviesiais koridoriais. Pagaliau ji priėjo biblioteka. Tik užėjusi ji patraukė link didelės knygų lentynos, ieškoti ko nors, kas susija su Transfigūracija. Vis ieškojo akimis knygos, kol pagaliau surado ,,Transfigūracijos burtažodžiai". Nuėjusi prie bibliotekininkės pasakė kuria knygą pasiėmė ir patraukė atgal į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lusy Koper Gruodžio 26, 2017, 02:24:27 pm
Tai buvo šaltas žiemos vakaras. Gabriel pasibaigus pamokoms žingsniavo kolidoriumi . Pamačiusi bibliotekos duris ji be abejonės jas atidarė . Bibliotekoje buvo tamsu ir niūku. Prie lentynų stovėjo vos keli mokiniai. Mergaitė patraukė ieškoti knygų apie kerus. Surado didžiulę raudonu viršeliu knygą , o ant jos buvo parašyta ,,Kerai''. Burtažodžių buvo begalybė nuo accio iki Wingardium Leviosa deja jos jie nedomino jai reikėjo skyriaus apie nedovanotinus kerus. Na ir štai juodas puslapis ant jo buvęs užrašas tik jau nusitrynęs.Apie vieną burtažodį prirašyta apie du puslapiai.Kas jaus naudojo, jų poveikis ir t.t. Gabriel išgirdusi žingsniuojančią bibliotekininkę užvertė knyga ir įstūmė į lentyną kurioje ji buvo.
-Pagaliau ji nuėjo,-atsiduso mergaitė.                                                                                         
Ji susirinko visus daiktus ir išėjo iš kur buvo atėjus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Hazel Oakwood Gruodžio 30, 2017, 01:38:17 am
Flavia žingsniavo ilgu koridoriumi pirmajame aukšte ir koridoriaus gale pamatė didingas, senovines ir puošnias medžio duris. Pravėrusi jas, mergaitė apako iš susižavėjimo. Čia kvepėjo mediena ir senu pergamentu, didžiulės tamsaus medžio spintos buvo prikrautos knygų. Buvo taip tylu, kad galėjai išgirsti tik kaip kampe sėdintis mokinys susikaupęs plunksna kažką rašė ant popieriaus lapo. Flavia trinktelėjo durimis, ir keli bibliotekoje esantys mokiniai pakėlę nuo knygų akis pažvelgė į ją.
-Atsiprašau, - Flavia susigėdusi pajuto, kaip jos skruostus užliejo raudonis.

Mergaitė žingsniavo tarp lentynų, susižavėjimo pilnomis akimis žvelgdama į knygų viršelius. Ir kaip jai išsirinkti iš tokios begalybės? Ji atėjo čia ieškodama knygos apie herbologiją, tačiau dabar ją labiau domino transfigūracija... O gal magijos istorija? Ne, apsigynimas nuo juodosios magijos... Juodoji magija. Flavia visuomet žavėjosi, tačiau ir bijojo šio dalyko. Ji žinojo, kad nieku gyvu niekada jos nepraktikuotų, tačiau smalsumas visuomet ją traukė sužinoti apie šį subjektą daugiau. Mergaitė lėtai nužingsniavo link skyriaus, kurio pusėn vedė medinė lentelė ant kurios buvo išraižyta "Juodoji Magija ir kaip nuo jos apsiginti". Ji iškart pastebėjo, kad čia knygų nugarėlės buvo kitokios... Tamsesnės. Tamsiai žalia, kraujo raudona, juoda lyg nakties dangus. Bet Flavios dėmesį patraukė viena maža, apsitrynusi knygelė. Ji ištraukė ją iš lentynos ir nužvelgė jos seną viršelį. Jis buvo apsitrynęs ir tuščias. Nei autoriaus, nei knygelės pavadinimo. Keista, pagalvojo Flavia. Atvertusi knygelę ji išvydo, kad visi knygelės puslapiai taip pat buvo tušti. Tik paskutiniame puslapyje, pasviru ir netvarkingu šriftu lyg paskubomis buvo parašyti keisti žodžiai. Lyg burtažodis - "Queo Aratus". Mergaitė pajuto, kaip nemalonus šiurpas perbėgo per visą kūną, ir ji įgrūdo knygelę atgal į senąją vietą. Tada apsisuko, ir nusprendė, kad vis dėl to jausis jaukiau herbologijos skyriuje skaitydama apie žiaunažoles ir panašius augalus. Tik kaip tarp tiek lentynų rasti kelią atgal?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klarisa Horasija Gruodžio 30, 2017, 02:14:06 am
Jau ne pirmą sykį Klarisa užsuko į biblioteką, pačiaisiais pirmaisiais mokslo metais, ji vos nepasiklydo šioje milžiniškoje bibliotekoje, kuri buvo pilna įvairių knygų. Mergina čia jautėsi,kaip namie, kaip rojuje.
Penktakursės apsilankymo priežastis nebuvo labai svarbi, tiesiog ši norėjo apžiūrėti kas gero bibliotekoje, gal kokių pasikeitimų yra, kaip naujos knygos.
Tačiau, pasikuisusi po mėgstamiauskas bibliotekos lentynas nieko gero nerado, bet rado švilpę, kuri buvo tarp aukštų, su daugybę knygų lentynų.
Varnanagei pasirodė, kad mergaitė šiek tiek pasimetusi ir šiek tiek išsigandusi. Mergina stengėsi pasirodyti paslaugi ir mandagi, todėl pasisveikino:
-Sveika. Kuo tu vardu? Tu naujokė, taip? Nesu mačiusi tavęs čia nei bibliotekoje, nei Hogvartse. Gal pasiklydai?-paklaususi apie vardo, Klarisa iš karto paklausė apie pasiklydimą,juk tai buvo didžiulė tikimybė. Tarp tokių milžiniškų lentynių, tarp tiek knygų ir dar tokia didelė patalpa, turbūt daugumą naujokių gąsdino. Todėl, penkiolikmetė ir paklausė apie paklydomą, paklaususi dar šiek tiek apsidairė po biblioteką, ir jos aukštas, medines lentynas su daugybę knygų apie magiškuosius mokomuosius dalykus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Hazel Oakwood Sausio 01, 2018, 09:18:30 pm
Nors ir bandė, Flaviai niekaip nepavyko iš galvos išmesti tos keistos knygelės ir nusikratyti nemalonaus ir gąsdinančio jausmo, kurį ta knygelė jai suteikė. Beieškodama kelio atgal Flavia išgirdo vyresnės mokinės iš Varno Nago draugišką balsą.
-Sveika, - atsakė, - taip, aš naujokė... Aš Flavia, - šyptelėjo.
Mokinė atrodė maloni ir draugiška, tad Flavios galvoje švystelėjo mintis, kad galbūt ji galėtų tapti jos drauge. Flavia niekada neturėjo daug draugų, tiesą sakant, niekada ir nesistengė jų turėti, tačiau mokantis Hogvartse būtų visai smagu turėti kažką, su kuo galėtų dalintis įspūdžiais.
-Tiesą sakant, - nedrąsiai ištarė Flavia ir šyptelėjo, - aš pasiklydau... Galbūt žinai, kaip rasti išėjimą?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klarisa Horasija Sausio 03, 2018, 07:11:04 pm
Paklausus mergaitės apie paklydimą, apsidairius po biblioteką mergina iš karto išgirdo naujokės atsakymą į klausimą ir trumputį prisistatymą apie tai, kad ji naujokė, ir apie tai,kad jos vardas Flavia.
-Taigi, Flavia, tu pasiklydei.- Klarisa konstatavo faktą ir pasuko dešinėn, beeinant iš knygų lentynų labirinto, penkiolikmetė dar sykį prakalbo.-Taigi, kaip tau Hogvartsas?Turi daug draugų?-uždavus porą klausimų Flaviai, merginos lūpų kampučiai truputį, kitaip tariant, mergina nusišypsojo.
Vėliau, gal po penkių minučių palydint naujokę trumpaplaukė trumpiai papasakojo apie patirtį mokyklos bibliotekoje:
-Tai čia šiek tiek sunku rasti kelią link bibliotekos durų, tačiau, kai mokaisi čia jau penktus metus, kaip aš, išėjimas nėra toks sunkus, kaip atrodo. Manau, kad galėčiau net užsimerkusi pusę kelio nueiti iki išėjimo.-penktakursė tyliai, šalie švilpės nusijuokė, jos juoką tikrai išgirdo naujoji draugė.
-Beje, kodėl atėjai į biblioteką?-varnanagė paklausė, nors numanė, kad naujokė tikrai neatsakys į klausimą ir pasijus nejaukiai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Hazel Oakwood Sausio 04, 2018, 08:04:28 pm
Flavia džiaugėsi, kad sutiko tokią malonią Hogvartsietę, nes dabar nušvito šansas rasti kelią iš bibliotekos. Pirmas bibliotekos įspūdis Flaviai buvo galima sakyti... Keistas. Iš pradžių, biblioteka jai pasirodė didinga ir akinanti, tačiau dabar šios knygų lentynos ir pritemdytas apšvietimas gąsdino pirmakursę.
-Hogvartsas man labai patinka, - prabilo Flavia, - labai laukiau kol galėsiu čia pradėti mokytis. Bet kadangi nesenai čia atvykau, dideliu draugų būriu pasigirti dar negaliu...
Mergaitės ėjo painiais bibliotekos takeliais ir Flavia po truputį jautėsi jaukiau.
-Į biblioteką užsukau, nes norėjau apsižvalgyti. Dievinu skaityti knygas, - šyptelėjo Flavia, - ar tu mėgsti skaityti? Beje, kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klaudija Prada Sausio 05, 2018, 09:21:48 pm
Buvo lietingas penktadienio vakaras. Klaudija slankiojo po mokyklos koridorius. Tada nusprendė, kad reikėtu parašyti laišką seneliui ir taip jos žvilgsnis pakrypo prie bibliotekos durų. Biblioteka buvo milžiniška. Pilna lentynų, daugybę knygų ir stalų skirtų skaitymui.Klaudija atsisėdusi prie nedidelio stalelio su knygų krūvele ir lango, liūdnai žvelgė į lietų. Tada pradėjo rašyti laišką. Ji taip darydavo kai pasiilgdavo žmonių, kurių daugiau nebematys. Taip jos mintys sukosi apie senelį. Ji jo daugiau nepamatys. Klaudija net nepajuto, kaip nuo iš akių išbėgo ašara, o po to ji kamputyje pradėjo verkti...

((Eliza: sujungta su ankstesne tema.))
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klarisa Horasija Sausio 05, 2018, 10:37:16 pm
Paklausus apie Hogvartsą, mergaitė greitai atsakė, atidžiai išklausius, mergina nenustebo, net pati Klarisa būtų panašiai atsakius, apie draugų būrį būtų pasakiusi lygiai tą patį.
-Na žinai, man Hogvartsas irgi patinka, o per penkerius mokslų metus pažįstu keletą žmonių, dabar turiu jau savo draugų būrį.-prisiminusi ką pasakė švilpynės atstovė, varnanagė dar prie savo pasakytų sakinių pridūrė:-Štai...dabar turi jau draugę, kuri pagelbės, net išeiti iš bibliotekos.-prakalbo ir nutilusi, nusijuokė.
Beeinant klaidžiais 'koridoriais', kuriuos sukūrė knygų lentynos, gal kai kuriems visa tai atrodė, kaip labirintas, iš viršaus pažvelgus, tai tikrai turėjo atrodyti, kaip klaidus knygų lentynų labirintas.
-Aš nuo mažumės pamėgau skaityti knygas, man jos tarsi prieglobstis, pabėgimas nuo visos tos realybės, kaip rūpesčiai. Ai, klausiai apie mano vardą. Aš Klarisa Horasija.-pažvelgus į švilpę, nuoširdžiai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Lyric Daley Kovo 01, 2018, 09:26:09 pm
Lyric, vis dar būdama naujokė Hogvartse, neturėjo didelio noro su kažkuo bendrauti, tad nusprendė patraukti į biblioteką ir ramiai paskaityti. Bibliotekoje buvo nemažai žmonių, tačiau ji jau matė jaukią vietą skaitymui. Dabar tereikėjo išsirinkti knygą. Apsižvalgiusi pradėjo naršyti pro lentynas, vildamasi surasti kažką. Ir surado. Įdomiai atrodanti knygelė patraukė jos akį. Tai buvo knyga apie Azkabano kalinius, viskas, ką norėtum žinoti. Tapatybės, buvimo tenai priežastis bei kalėjimo laikas. Ne daug kas būtų nusprendęs paskaityti tokią šiurpą keliančią knygiūkštę, bet Lyric ir nebuvo tokia kaip kiti. Ištraukusi knygą iš lentynos, ji pastebėjo mažą rankenėlę, ir apsižvalgiusi, ar niekas nemato, patraukė ją. Spintos viena dalis lengvai pasitraukė į šoną, o už jos pasirodė durys. Pravėrusi duris Lyric išvydo mažą kambarį, tik su keliais foteliais, mažu staliuku bei daugybę žvakių. Lyric čia patiko, ir ji nusprendė niekam nepasakoti apie šią vietą, kad turėtų vietą, kur kiti jai netrukdytų. Uždariusi duris Lyric išgirdo, kaip už jų esanti knygų spintą vėl pasislenka, tik šįkart į savo vietą. Mergina truktelėjo pečiais ir nuėjo atsisėsti. Pradėjusi vartyti visdar rankose esančią knygelę, mergina sužinojo tai, ko visai nesitikėjo. Jos akys skaitė nežinomų žmpnių pavardes, kol staiga sustojo prie kažko pažystamo. Berghsonas La Misoy. Jos senelis. Senelis, kurį galvojo esant mirusiu. Netgi nuotrauka buvo jo. Bet Lyric nenorėjo tuo tikėti. Juk tėvai sakė jai, kad senelis Berghsas mirė autoavarijoje, susidūręs su sunkvežimiu. Juk tėvai negalėjo jai meluot. Juk... Juk jei nėra reikalo meluoti, tiesa? Kas čia tokio, jog jis kaleime? Tada Lyric perskaitė priežastį, dėl ko jis ten. Nužudė Normay La Misoy, jos senelę. Bet tai irgi negalėjo būti tiesa, juk senelė visdar rašydavo savo anūkei laiškus bei gaudavo juos atgal. Nors... Lyric seniai buvo pastebėjus, kad senelės raštas, humoras, bei rašomi dalykai pasikeitė ir supanašėjo į Lyric mamos. Supratusi, jog tėvai jai siaubingai melavo, Lyric prisitraukė kelius prie krūtinės, apsikabino juos, ir pradėjo verkti.   
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klarisa Horasija Kovo 10, 2018, 11:39:10 pm
Po susitikimo su Bethany Londone Klarisa beveik kiekvieną dieną ėjo į biblioteką, tikėdamasi pamatyti jos veidą tarp aukštų lentynų, kuriose buvo pilna įvairios formos, žanro knygų. Ši diena nebuvo išimtis. Šį kartą mergina ėjo į biblioteką ne tik dėl bičiulės sutikimo, bet ir dėl atsipalaidavimo prieš naujų mokslų metų rūpesčius, pamokas ir panašus dalykus.
Užėjusi į biblioteką, šešiolikmetė negaišdama pasisveikino su viduje buvusiais burtininkais ir greitu ėjimu nužygiavo į lentynų galą. Klarisa atsirėmė į sieną, kuri buvo prie lentynų pabaigos.
Turbūt pirmą sykį trumpaplaukė įžengusi į biblioteką, neapžiūrinėjo knygų, tik pro kai kurias lentynose buvusius tarpus, stebėjo įeinančius, besirenkančius knygas magus. Tik po penkiolikos beviltiško stovėjimo ir apie nieką negalvojimo, mergina nusprendė bent apžiūrėti dešinėje esančioje lentynoje buvusias knygas. Ji nesitikėjo rasti mokslinės fantastikos ar nuotykių knygų šioje vietoje. Apžiūrint knygas šeštakursė išgirdo artėjančius, palyginus lengvus, žingsnius.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Kovo 11, 2018, 06:23:15 pm
Vasaros šurmulys pasibaigė per greitai. Tokio jausmo, kaip tarytum netikėti susitikimai Kiaurame Katile, Londone, Bethany paleisti visiškai nenorėjo. Mergaičiukė, net ir beveik neturėdama laisvo laiko (pernelyg į mokslus nekibo, bet į tą dalelę, į kurią nėrė stačia galva, mokėsi nuodugniai ir kruopščiai) atrado po keletą minučių knygoms.
Atradusi dar vieną laisvą popietę, sprogstančia galvele (per daug bandė į galvą įsikalti įvairių dalykų faktų) antrakursė pajudėjo link bibliotekos. Skubėti, neskubėjo. Visiškai neturėjo ko. Biblioteka traukė it bitutę saldus nektaras. Iškart nužingsniusi prie fantastinių knygų lentynos, Bethany atrado ko ieškojo, antrąją trilogijos dalį bei įsikibusi į knygą, ėmė ieškoti vietos. Vietos aplink buvo pakankamai, tačiau mergaičiukė pastebėjusi pažįstamą siluetą, prie kitos lentynos ir nedvejodama patraukė artyn jo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klarisa Horasija Kovo 17, 2018, 11:51:39 pm
Žingsniai artėjo link merginos, kol ji atpažino juos. Juk tai Bethany žingsniai. Taip! Netrukus Klarisa pastebėjo bičiulės veidą.
-Sveika,-kiek per garsiai pasisveikinusi mergina iš karto užsičiaupė nenorėdama sutrukdyti kitiems skaityti ar kažko kito daryti.
-Na tai kaip sekasi? Kaip nauji mokslo metai? - Turbūt kaip visada Horasija susitikimo proga paklausė poros klausimų apie mokslo metus ar kažko panašaus. Ji nebūtų ji, jei to nepadarytų. - Ką gi, kokią knygą skaitai šiuo metu? Kokie įspūdžiai?
Kad jau varnanagės buvo bibliotekoje, tai kaip neuždavus klausimų apie knygas?
-Aš pati šiuo metu neskaitau. Matai esu šeštame kurse, tad reikėtų mąstyti apie tolimesnę ateitį, bet žinoma, ateityje tikrai skaitysiu knygas, gal ateities pradžiai uždarbiausiu kokioje nors bibliotekoje. O tu mąstai apie ateitį?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Kovo 18, 2018, 09:58:45 pm
Laikydama vienoje rankoje knygą, su šypsena veide, ji stabtelėjo. I can feel pain, I can feel hope, just show me how to love and how beautiful you are...
- Laaabas, - kiek nutęsė savąjį atsaką į pasisveikinimą. Mergaičiukė atsargiai pažvelgė į knygos, kurią laikė viršelį. Vis dar neatsikratė jausmo, jog pasičiupo ne tą.
- Nauji mokslo metai - naujos galimybės. Iš tiesų, šiek tiek sunkiau, nei maniau, jog bus. Ne visuomet susikaupiu, kartais pro ausis praleidžiu vieną, kitą pastabėlę už netinkamai ar išvis neatliktą namų darbelį, - pasitaisė plaukų sruogą ir vyptelėjo, - na, o tau, Klarisa? Turbūt esi ganėtinai apsikrovusi mokslais.
Bethany žvelgė į šalia stovėjusią lentyną. Nei viena knyga, padėta toje lentynoje nesudomino, visgi jau buvo išsirinkusi skaitalą, kurio troško netgi dalį vasaros. Laikau nuostabios knygos tęsinį rankose. Ir man to pakanka.
- Skaitau Dimeraldos Kniuvers, bestselerio ,,Deimantų karalystė" antrąją knyga, tęsinį, - pasižiūrėjo ar gerai ištarė knygos autorės vardą ir pavardę, - fantastiška, įtraukianti knyga.
I want to feel it again. To see you again. Akimirką Bethany tarsi dingo iš šio pasaulio. Ją pasivijo praeities šešėliai, prisiminimai, kuriuos troško pamiršti. Bet niekaip nesugebėjo pamiršti to pirmojo širdies kirbulio, tarsi pranešusio, kad rado savo antrąją puselę. Tačiau deja, viskas pakrypo kiek kitaip ir dabar ji stovėjo bibliotekoje, nors kartais naktimis ją pasivydavo košmarų baisumas.
- Apie ateitį kartais pamąstau, - nubeldė akis į grindinį, tuomet pakėlė, - tačiau jau ilgokai apie tai nesukau galvos. O būtent apie ką galvoji susijusio su ateitimi?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klarisa Horasija Kovo 25, 2018, 02:19:32 am
-Teisingai, nauji mokslai ir naujos galimybės. Na, o aš...labai daug nesu apsikrovusi darbais, bet kai esi šeštame kurse, tai ir namų darbų daugėja, o apie jų sunkumą nė nekalbu,-lengvai nusijuokė, prisiminusi kokius darbus atlikinėjo šiame kurse.
Netrukus Bethany paminėjo savo išsirinktą skaitalą, apie kurį mergina nė nebuvo girdėjusi.
-Knygos pavadinimas skamba įdomiai, reikės ir man paskaityti Dimiraldos kūrinių.
Šešiolikmetė kurį laiką pagalvojo, ar yra girdėjusi Kniuvers pavardę, o gal girdėjusi "Deimantų karalystė" knygos pavadinimą. Ne, bet nusprendė, kai tik atras laiko knygoms pasidomės Kniuvers skaitalais.
-Dabar man augant, kaip minėjau, reikia pradėti mąstyti ką veiksiu gyvenime. Kai rimtai pagalvoju apie ateitį, net neįsivaizduoju kokia profesija užsiimsiu.-Dar kartelį nusijuokė.-Neįsivaizduoju savęs kaip Magijos Ministerijos darbuotoja ar profesore Hogvartse. O tu įsivaizduoji mane sėdinčią prie profesorių stalo?
-Sveiki visi, šiemet jums dėstysiu apsigynimą nuo juodosios magijos, esu Klarisa Horasija.-Varnanagė atšlijo nuo sienos ir pavaizdavo esanti santūri profesorė, kuri pradeda pirmąją pamoką, ir trečią sykį per susitikimą nusijuokė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Kovo 31, 2018, 05:22:42 pm
Bethany mindžikavo vietoje. O ką daugiau beliko daryti? Juk nepaliksi pažįstamos, to pačio koledžo merginos. Na, jeigu pabėgsi, turėsi kaskart išvydus ją, slėptis, tačiau mergaičiukė tam visiškai nesiruošė. Rankos laikyta knyga traukte traukė atversti pirmąjį puslapį, pasinerti į fantazijų pasaulį ir pamiršti tai, kas vyko aplink, realiame pasaulyje ar gyvenime. Varniukė nusijuokė, kuomet Klarisa pavaidino profesorę.
- Aš, išties, - bandė tramdyti juoką, - norėčiau kokius vienus, kitus metelius pabandyti kažko išmokyti kitus. Hm, man patinka daugelis dalykų, tačiau vis dėlto nežinau ar tikrai norėsiu būti profesore, - atsirėmė į lentyną. - O Magijos Ministerijoje, man, turbūt nebūtų ką veikti. Arba, mane pašalintų dar pirmąjį mėnesį. Už... - apsimetė, kad mąstė ir žinojo, kad tai atrodė juokingai, - turbūt už mano vaikišką būdą ir nenustygimą vietoje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klarisa Horasija Balandžio 02, 2018, 11:12:29 pm
Klarisa apsidžiaugė, kad suvaidinusi profesorę prajuokino bičiulę.
- Jeigu taptum profesorę, kokį dalyką dėstytum? Apsigynimą nuo juodosios magijos? Herbologiją? Žiobarotyrą? Magijos istoriją? - Bandė spėlioti, o merginos nuojauta kuždėjo, kad atspėjo. Galbūt.
- Aš Magijos Ministerijoje būčiau pašalinta už tingėjimą...turbūt, - ramiai išsakė savo nuomonę varnanagė.
Šeštakursė tik dabar pastebėjo, kad bičiulė mindžikavo.
- Tu turbūt nori skaityti, kad taip nenustygti vietoje, - bandė atspėti mergina, ji puikiai žinojo tą jausmą, kai norisi pradėti skaityti knygą, bet yra užimta ar yra trukdoma. Tas jausmas labiausiai persekiojo ją varno nago bendrajame kambaryje ar koridoriuose, šis jausmas Klarisą persekiojo beveik nuolatos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Balandžio 07, 2018, 10:38:05 pm
Bethany apsimetė, kad užsidėjo nematomus akinius ant nosies, o kartu čepsėjo, kramtydama gumą. Viskas jai atrodė taip juokinga.
- Hmm, - susimąstė ir gumos bei akinių nebeliko, - galbūt norėčiau Herbologiją arba Apsigynimą nuo juodosios magijos, - net nežinojo ką atsakyti. Abi pamokos skambėtų įdomiai. Bet ką pasirinkti? Vieną tikrai tektų. Klausyk, tau tik dvylika. TIK. Tad ramiai, gana.
- Tingėjimas, - atsirėmė į lentyną, - hm, manau dėl to jau gaučiau skundą pačią pirmą darbo dieną.
Gera nuotaika ją lydėjo tik tą akimirką. Iš tiesų, mergaičiukė negalėjo normaliai miegoti, ilsėtis ar susikaupti. Tarsi nebuvo savyje. O dabar atsigavo. Pamažu, bet ėmė vėl džiaugtis ir juoktis.
- Ak taip, - paleido lentyną ir vėl pažvelgė į knygą, kurią pasiėmė, - nekantrauju ją pradėti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Klarisa Horasija Balandžio 08, 2018, 07:57:31 pm
- Būtų įdomu pamatyti tave Herbologijos ar Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete...kaip profesorę, - nutilo. - Taip, tingėjimas labiausiai tikėtina priežastis skundui, - mergina sukikeno.
Betheny nusukus žvilgsnį į knygą Klarisa pagalvojo apie kažką. Gal tiksliau apie tuštumą. Tokios mintys prasidėjus paauglystei pradėjo lankytis vis dažniau ir dažniau. Tačiau, kad ir kokioje situacijoje varnanagė atsidurdavo, ją visada iš tikrovės išvaduodavo knyga. Pasakojimuose ji, kaip sakant, pasiklysdavo, atsidurdavo tarp veikėjų, jų pasakojimuose ir atsipalaiduodavo. Tai Klarisą ir išgelbėdavo. Knygų pasaulis.
- Tai turbūt nebetrukdysiu ir eisiu, - jau ruošėsi eiti, nors ir norėjo dar pasilikti, bet mergina labai gerai pažinojo tą jausmą, kai norisi pasinerti į knygą ir pradingti. Ji jausmą puikiai pažinojo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Teodoras Meiden Birželio 19, 2018, 07:21:37 pm
Koks prastas oras – ir vėl lyja. Apsiniaukęs dangus kabėjo virš grifų bei varnų bokštų, o drėgmė pasiekė net klastuolių požemius. Nepatenkintas antrakursis atsistojo nuo žalsvos sofos ir kiek nepatenkintas, kad į biblioteką neįleidžia jo su smuiku, pasiėmė kartografijos priemones. Tik ten, net, jei ir groti negali, visada buvo ramiausia.
 Įėjęs į malonaus knygų kvapo apsuptą patalpą, atsisėdo atokiame bibliotekos kampe. Aplinkui niekas nešmirinėjo, tad buvo tylu ir ramu. Priešais pasiguldęs storą žemėlapių knyga, puolė viską perbraižynėti. O ką dar veikti tokią dieną, kai smuikas uždraustas bet kokiame koridoriaus kampelyje, o ne itin supratingi bendrakoledžiai draudžia juo pasinaudoti net drėgme atsiduodančiame bendrajame kambaryje?
 Berniukas buvo talentingas kartografijoje. Tačiau pats tingėjo braižyti iš galvos, lyg laiko švaistymas, kai galima daug greičiau vaizdą pamatyti knygoje.
 Žinoma, jei bibliotekininkė leistų atsinešti ir imbierinės arbatos su citrina bei meduolių trapumo moliūgų pyrago, Teodoro gyvenimas taptų dar šaunesnis. O dabar tenka tenkintis vien malonia veikla be jokio saldumo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leonas Hollandas Birželio 19, 2018, 10:19:00 pm
Tereikė pažvelgti pro langą, kad Leonas iškart nudžiugtų. Lietus - buvo pats mėgstamiausias gamtos reiškinys, kuris tik gali papuošti mūsų žalią žemę. Berniukas pasitaisė savo smulkius akinukus ir, plačiai nusišypsojęs, pirštais suėmė savo pakabuką - varno nagą. Papuošalą jis pasidarė pats. Žinoma, nagas nebuvo tikras - tik menkas modelino gabalėlis.
Apsivilko šiltą megztinį, paslapčia į žiobarišką kuprinukę įsimetė termosą, pripildytą karštos imbierinės arbatos su citrinomis, bei tyliai patraukė koridoriais, kurie kol kas Leoną priėmė kaip svetimkūnį. Na, bent jis taip jautėsi.
Priėjęs duris, už kurių turėtų būti mokyklos biblioteka, jis sustingo. Ranka nedrįso pakilti ir palenkti rankeną. Juk už šių durų gali būti daugybė žmonių, kurie taip pat yra burtininkai ar raganos. Leonui tai būtų per daug. Jis dar nesugebėjo apsiprasti su mintimi, kad pats yra toks, o čia dar bendrauti su tokiu pat? Oi ne...
- Giliai įkvėpk, - paragino pats save.
Įvykdęs savo paraginimą, išsitiesė ir palengva atvėrė duris. Iškart pajuto senų puslapių kvapą. Akimis apibėgo patalpą ir pabandė vaikščioti kuo atokiau nuo kitų. Rankos naršė po kiekvieną lentyną, tikėdamos rasti lobį.
Ėjo sekundės, minutės, o kažko ypatingo berniukui nesisekė rasti. Negalėdamas atitraukti akių, jis pradėjo eiti atbulomis, akimis rydamas kiekvieną knygų lentyną. Ir tada jis atsitrenkė į kažką kito. Akimirką Leono kūnas apmirė. Po kelių sekundžių jis lėtai pradėjo gręžtis. Pilnai atsigręžęs, jis išvydo berniuką. Vargšelis tik nurijo seiles ir sugebėjo išlementi tik tai:
- Atsi... pra... šau.
Iškart tai pasakęs, akis nudelbė į savo kojas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Teodoras Meiden Birželio 19, 2018, 10:37:13 pm
 Ranka, dailiai slysdama ilgu pergamentu jau spėjo perbrėžti pusę žemėlapio, tačiau...šįkart ir vėl yra sutrukdomas, rašalui, varniuko dėka, išsipylus ant darbo. Klastuolis pavartė akis, tikėdamasis pamatyti savo mylimąsias smegenis, išgirdus menką pirmakursio atsiprašymą.
 – Sveikinu, Leonai, – niūriu veidu peržvelgė į Hollandų atžalą, – sugadinai mano ir taip blogą nuotaiką.
 Berniukas įkvėpė.
 – Ar čia imbierinė arbata? Ne, nieko nesakyk, ir taip žinau, kad ji
Su citrina. Tu čia ką, specialiai atėjai, ar kaip? – visiškai nepatenkintas susitvarkė darbo vietą.
 – Nežinojau, kad be manęs yra berniukų, kurie lankosi bibliotekoje, – pajuokiamai tarė, knygą dėdamas į lentyną, – ak, taip, tu gi varnanagis, o tokie kaip tu turi būti protingi, – Teodoras Šermanas Tomas vėl pavartė akis. Nujautė, kad blogesnė diena dar gali išaušti. Štai ir ji.
 –Vienas tavo bendrakoledžis skaito komiksų knygeles, o tu kuom domiesi?
 Kad ir kaip ten bebūtų su Theo nuotaika, berniukas stumtelėjo atėjūną ant sofos.
 – Leisk atspėti, – klastuolis įdėmiai pažvelgė į Leoną, – Tu skaitai įvairią literatūrą. Kas tu per žmogus? Juk neįmanoma visko mėgti vienu metu? – antrakursis sukryžiavo ranka, atsiremdamas į knygų lentyną su istorinėmis knygomis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leonas Hollandas Birželio 27, 2018, 10:46:49 pm
Tespėjo pamatyti šalia savo kojų atsiradusią kitą porą, kai ausis pasiekė niūrus balsas, tariantis jo vardą. Vaikinukas nustebo. Nejau pažįstamą nebe sutiko? Tačiau pakėlus akis, visos svajos dužo į daugybė stiklo gabalėlių.
Leonas pabandė suraukti savo nosį, tačiau jis buvo iš tų, kurie pykti visai nemokėjo. Na... Beveik nemokėjo. Vaikinukas turėjo šiokią tokią problemėlę. Jis visą turimą pyktį kaupė savyje, neleido nė lašeliui prasmukti laukan. Tačiau toks kaupimas jam buvo tik į blogą. Susikaupęs pyktis karts nuo karto prasiverždavo. Tada tereikėdavo melstis, kad Leonas tavęs nepastebės ir neišsilies.
- Aš gi atsiprašiau, ko tu dar nori?
Užuodus nepažįstamajam imbierinę arbatą, klastuolio akys sublizgėjo. Tikriausiai ir jis buvo jos mėgėjas. Varniukui šovė geniali mintis, tačiau jis nespėjo jos išdėstyti, kai priešais stovintis berniukas vėl pradėjo kalbėti, kaip užsuktas.
- Ar tu nustosi kalbėti, kaip užsuktas? - išklausęs jį, greitai tarė varnius ir krestelėjo ant kėdės priešais klastuolį. Ant stalo padėjo termosą. - Tikriausiai per mažai čia lankaisi, kad nežinojai to. Deja, bet neatspėjai. Mėgstu tik grožinę literatūrą. Nuo mokslinio skaitalo mane jau vimdo. Tikriausiai toks mano būdas laužo varniaus stereotipus, bet man nusispjaut į juos. Gyvenimas mane tokį sutvėrė, tokiu ir būsiu.
Giliai įkvėpė ir mostelėjo klastuoliui ranka sėstis, nes jis jau spėjo stryktelėti iš savo vietos.
- Padarom taip. Pamirškime visą šią betvarkę ir atsigerkime šiltos arbatos. Ką manai? Tave toks pasiūlymas tenkina? Plius, dar kartą atsiprašau už... Oooo, - užmetė akį į tai, ką sugadino. - Nejau būsi mažasis kartografas? Kaip šaunu.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Teodoras Meiden Birželio 28, 2018, 08:44:08 pm
 Vaikinas nepatenkintas nužvelgė varnanagį.
 – Atsiprašymo niekada neužteks, tik ne man, – žvilgsniu nuvėrė berniuką.
 Atrodo, kad klastuolio kalbos nežavėjo varniaus, o Teodoras pergalingai nusišypsojo. Kodėl? Šiaip sau. Ir neatsakė jam. Nieko.
 – Tu teisus, nesilankau čia. Turiu savo knygų, ne taip kaip, – antrakursis pirštu parodė į Leoną, – Tu! Man nereikia kažkokios bibliotekos, kad skaityčiau, turiu daugiau knygų nei manai. O tu, ne ne ne, tau tikrai patinka įvairios knygos. Matosi, kad apsiskaitęs, gal tu pats net nežinai ką mėgsti? – berniukas vėl sukryžiavo rankas, pavartė akis ir atsisėdo šalimais Hollando.
 Nors arbatos kvapas ir skonis Teodorą Šermaną Tomą kiek viliojo, berniukas papurtė galvą.
 – Negeriu arbatos su kitais. Ir neatleidžiu, – klastuolis sarkastiškai šyptelėjo. Paslėpė daiktus po stalu, – kartais detektyvams praverčia kartografija. Ir joks aš ne mažasis! – Sher atkirto, žvilgtelėdamas į knygų lentyną.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leonas Hollandas Birželio 28, 2018, 10:38:24 pm
Ir štai. Varniukas ramiai sėdėjo, galvą pasirėmęs ranka, ir klausėsi klastuolio, kuris pasirodė vaikinukui šiek tiek neišauklėtas. Leonas juto, kaip jo kūnas siurbia visą pykti į save. Tad, kol dar buvo likę keli pykčio lašeliai, jis tuo pasinaudojo ir neleido jų sugerti.
- Na, tada tai ne mano problema, kad to tau nepakanka. Aš atsiprašiau, o atleisti ar ne tai jau tavo reikalas.
Išgirdęs, kad pašnekovas net nemano nurimti ir atsigerti arbatos kartu, tiesiog pažvelgė į jį, pavartė akis bei pats sau įsipylė karštos arbatos. Rankomis apsivijo puodelį ir,pakėlęs prie lūpų, nugėrė saldų gurkšnį. Arbata taip maloniai nutekėjo jo gerkle, kad Leonas vos nesumurkė.
- Atleisk, bet aš ne kaltas, kad mano tėvai žiobarai ir todėl namuose neturime šio pasaulio, - mintyse turėjo magijos pasaulį. - Knygų. Žinoma, aš labai džiaugiuosi, kad tu turi savo nuosavų knygų.
Baigęs kalbėti, Leonas tiesiog dar kartelį gurkštelėjo arbatos ir stryktelėjo nuo kėdės. Nieko nesakė ir, palikęs termosą, patraukė link knygų lentynų. Eiti daug nereikėjo, nes vaikinukui iškart į akį krito gan stora knygą su kraujo spalvos viršeliu. Iškart ištiesė į ją ranką ir perskaitė pavadinimą.
- Trijų imperijų giesmė.
Atsirėmė į lentyną, ant pustuštės lentynos pasidėjo puodelį bei atsivertė pirmuosius knygos puslapius. Iškart įniko skaityti, visai pamiršęs savo pašnekovą ir puspilnį termosą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Teodoras Meiden Birželio 28, 2018, 11:10:00 pm
 Berniukui, kaip niekada kitus kartus, patiko šis pokalbis. Turėjo ir pranašumą, ir veiklos – ginčytis bei pyktis. Šypsena. Pašaipa veide.
 – Nevartyk akių, smegenų tai neturi, tai ir pamatyt ko neturi, – sukrizeno klastuolis.
 Ko gero, varnanagis tikrai jo nemėgsta. Tik nežinia, ar pokalbio, ar pačio berniuko. Greičiausiai abiejų. Štai jis ir pasitraukė iš vietos. Nemandagu.
 Dabar Teodoras Šermanas Tomas galėtų nepastebimai išeiti. Bet tada jis bus nemandagus. Nors, tiesą sakant, čia Varnius turi išeiti, kadangi antrakursis atėjo pasimokyti kartografijos bei paskaityti, o šis tik sugadino nuotaiką. Ir atsiprašė per daug kartų. Vadinasi, tokie žmonės nepatikimi. Patvirtinta. Todėl Meiden ir neatleido. Jei atleistų, įsiveltų kaip musė į didelį, šlykštų voro tinklą. Gal ir ištrūktų. Teo liks Teo. Bet varnanagio gi nepaliksi ant ledo. Kvailystė. Klastuoliui reikia nusileisti ant žemės iš dangaus karalystės. Dabar.
 – Viršelį pavadinčiau Kraujo Spalvos Etiudu. Kaip ir mano mėgstamiausias apsakymas, – pertraukė skaitymą, priėjęs jam iš už nugaros, – Teodoras, – pridūrė.
 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leonas Hollandas Birželio 29, 2018, 10:34:17 pm
Citata
Smūgis iš dešinės, smūgis iš apačios, spyris į pilvą - tokia serija smūgių pasipylė iš gležnos merginos kūno. Vaikinas net nespėjo apsiginti, nes to tikrai nesitikėjo iš tokios pilkos pelytės kaip Kaliopės.
Kitame arenos kampe stovėjo Miša, vyriausiosios šventikės numylėtinis. Rankose jis laikė porą kirvių, kuriuos jam nukalė pats Herstas - pusdievis kalvis. Miša pasukiojo kirvius ir pasileido link kitų dviejų kovotųjų.
Kaliopė šoktelėjo į šoną, bandydama išvengti aštraus Chano kalavijo, kuris kėsinosi perkirsti ją pusiau. Akys lakstė po areną lyg pašėlusios. Mergina bandė surasti išeitį, kuri padėtų nugalėti du iki galvų ginkluotus vyrus.
- Reikėjo pasirinkti geresnį ginklą nei helišą.
Helišas tai bambukinė lazda, kurios galai yra papuošti aštriomis geležtėmis. Mergina jį buvo įvaldžiusi kuo puikiausiai, tačiau Chanas jos ginklą perpjovė pusiau.
- Aaaaaaa... - sukriokė Miša, iškeldamas kirvius virš Chano.
...
Leonas buvo taip įsitraukęs į šią istoriją, kad net neišgirdo, kaip klastuolis priėjo prie jo. Jį iš knygos ištraukė tik tas balsas. Pakėlęs akis, varnius vėl tikėjosi išgirsti kokį pašiepimą ar panašiai, tačiau vietoje to vaikinas prisistatė.
- Amm... Malonu susipažinti, Teodorai. Mano vardą jau žinai, bet vis tiek pasisakysiu. Esu Leonas Hollandas, - ramiu balsu tetarė. - Kraujo spalvos etiudas sakai? Mhmm... Nejau patinka Arthur Conan Doyle kūryba?
Pasakęs išsišiepė iki ausų. Tikriausiai turime kur kas daugiau bendrų pomėgių, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Teodoras Meiden Birželio 29, 2018, 10:59:35 pm
 Knyga Teodoro nedomino. Per daug...ne jo stilius. Kvailystė, kaip mažasis mėgsta sakyti. Nuo knygos nėjo jokia jaudinanti žinutė. Tekstas, parašytas netobulai, beveik be emocijų, tik šaltos raidės, juodos, banalios. Tačiau ir Kraujo Spalvos Etiudas nebekibo. Prarado žavesį. Negalima tokio nuostabaus pavadinimo sugadinti šiuo tekstu. Tikrai ne.
 – Jau atsiimu savo žodžius. Iš viršelio tikrai negalima spręsti apie knygą. Daugiau niekada, – atsiduso klastuolis, – Artūras Doilis. Kūryba. Jis pats yra kūryba. Talentas.
 Antrakursis perėjo lentyną knygų. Tik kitoje rado, ko norėjo. Dingęs pasaulis – skelbė raidės tamsiame fone. Viena geriausių Konano mokslinės fantastikos knygų. Geras laikas praleisti su knyga, tarsi Leono nėra šalia.
 – Kodėl manei, jog aš žinau, m? – sutraukė antakius Teodoras Šermanas Tomas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leonas Hollandas Liepos 01, 2018, 07:27:36 pm
Išgirdęs, kad klastuoliui knyga nepatiko ir jis nesiruošė daugiau nė karto spręsti apie jas iš viršelio, atsigręžė į jį. Leonui knyga kaip tik patiko. Ji nebuvo parašyta sudėtingai, nebuvo aprašymų, kurie užimtų kelis puslapius. Knyga buvo paprasta.
Vaikinukas pasiėmė nuo pustuštės lentynos savo arbatą ir godžiai atsigėrė. Arbata taip maloniai pripildė varniuką šiluma.
Paskutiniai pašnekovo žodžiai privertė Hollandą pasimesti. Jis tik kvailai pažvelgė į jį ir... Pasitaisė plaukus.
- Ta prasme? Juk kai atsitrenkiau į tave, pats kreipeisi į mane mano vardu. Štai kodėl taip manau.
Knygą padėjo atgal į lentyną ir, atsigėręs dar arbatos, pridūrė:
- Gal grįžkime prie stalo? Arbata juk garuoja, - neramiai pirštu pabarbeno į puodelį. - Ir jei norėtum, galėtum atsigerti arbatos vienas. Aš kartu negerčiau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 07, 2018, 06:36:07 pm
 Berniukas atsargiai vartė senovinius puslapius. Visiškai nenorėjo, jog jie dabar imtų ir sutrupėtų į dulkeles, išnyktų. Sugrįždamas atgal ir atsisėdęs, keistai dėbtelėjo į Leoną.
 – Vaje, o aš maniau, jog tu kvailas, kaip žiobaras. Nors iki šiol neklystu.  Ir ačiū ne, – antrakursis suraukė veidą.
 Mintyse prisirinko daugybę šaltų žodžių, kuriuos gali įrašyti į sąsiuvinį ties varnanagio vardu. Ko gero, išeis ne pastraipa, o visas rašinys, gal net monologas.
 – Tu vienturtis, tiesa? Keista, jog nori kažkuom dalintis. Matyt, tik vienu oru su manim nelabai. Ar aš kažkuom kitoks, kad toks nepatenkintas? Vaidinti moki. – berniukas patogiai atsirėmė ir pagalvojo, kas, jei dar užsikels kojas ant stalelio.
 Jis sugebėjo įsiskaityti į greitai besiverčiančius knygos lapus, nardyti tarp savo minčių ir kalbėti su kitais – jis nepasimeta, iš to jis ir sudarytas.
 – Gal nori eiti kitur? Man greitai nusibosta viena veikla, darosi nuobodu, nepyk, – vyptelėjo klastuolis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leonas Hollandas Liepos 16, 2018, 09:12:37 pm
  Leonas išties keistai jautėsi, kai šalia jo buvo tas vaikėzas. Jis kažkuo siutino berniuką, erzino jį, tačiau varnius valdė savo pyktį. Grūdo jį kuo giliau ir giliau. Nenorėjo dabar iškrėst kokio nors veiksmo, dėl kurio tektų vėliau gailėtis.
  - Kaip žiobaras? Prašyčiau neteršti jų. Jie yra tokie pat sumanūs kaip ir jūs, - nedrįso priskirti savęs prie magiškojo pasaulio.
  Jis matė, kad čia jam ne vieta. Čia jautėsi kaip atstumtasis. Jis čia nepritapo. Niekas jo čia nenorėjo, niekam jis nebuvo svarbus. Nei draugo, nei draugės vaikinukas neturėjo. Jam buvo liūdna, bet jis bandė sau įdiegti mintį, kad taip nėra. Deja, nesėkmingai. Žmogus be geros kompanijos gal ir išgyvena ilgiau nei be maisto ir vandens, bet vis vien padvėsta.
  - Taip, - neišsiplėtodamas patvirtino jaunuolio teiginį.
  Jis nejaukiai pasimuistė, įdėmiau pažvelgė į Theo ir pasirėmė veidą delnais.
  - Nepatenkintas? Nejau? Ir kodėl gi turėčiau būti nepatenkintas? Viskas gerai. Tiesiog tobula.
  Greitai išspjovė šiuos žodžius. Susipakavo savo daiktus, paskutinį kartą pažvelgė į klastuolį ir susiraukęs patraukė link išėjimo. Jis negalėjo likti čia nė minutės daugiau. Jautė, kaip venomis pyktis pradėjo kilti. Berniukas jo ilgai neišlaikys.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 16, 2018, 10:44:05 pm
 Nuo Leono, kaip berniuko, sklido keistas žavesys. Atrodė, jog moka valdyti emocijas ir jausmus. Iš šalies taip atrodo visiems. Bet žinant, jog Theo kitoks, vos pamatęs varnanagį bibliotekoje nusprendė, kad šis ilgai su klastuoliu netupės vienoje patalpoje. Lengva atpažinti.
 Keista lyginti abu berniukus. Ne koledžais, ne amžiumi, ne vardais. Ne protiniais sugebėjimais. Kalbėjimo manieromis. Leonas stengėsi nedaugžodžiauti, mintį pateikti vienu žodžiu. Theodore atvirkščiai. Jam būdingas argumentavimas ir greitas kalbėjimas, vienas po kito byrantys žodžiai, frazės, sakiniai.
 Į varnio atsakymus pirmakursis beveik nekreipė dėmesį. Net nuotaika subjuro (nors ir taip buvo prasta), pabodo versti tuos senus Doilio knygos lapus. Atsiduso. O berniukui išėjus, vyptelėjo.
 – Žiūrėk, kad gyvenimui traumos nepalikau! – dar šūktelėjo pavymui ir pats susirinkęs savo kartografijos reikmenis, knygą pasiėmęs išėjo iš senoviniu kvapu persmelktos bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 03, 2018, 03:14:16 pm
  Ameli net pati nepastebėjo, kad skaitydama knygą bibliotekoje ji užmigo ant stalo. Kaip tai galėjo nutikti? Gal tai paaiškins tai, kad ji naktį buvo prasibrovusį į biblioteką ir norėjo tas knygas pavogti, bet kažkaip įvyko, kad ji tas knygas pradėjo skaityti sėdint šalia stalo ir tik ji padėjo galvą ant stalo, užmerkė akis ir kai tik jas ji atmerkė, jau buvo ankstyvus rytas!
  Mergaitė greitai su ranka sutvarkė savus plaukus, surinko visas knygas ir norėjo jas padėti atgal į lentynas. Likus paskutinei knygai, Clemencija padėjo knygą atgal į lentyną ir pastebėjo kaip netoli lentynos yra dar viena mergaitė. Praėjus pro ją, Ameli nepamiršo manierų, kad negalima nepasisveikinti.
 - Sveika.... - Nusišypsojo. - Tu Bethany.. taip? - Paklausė ir dar kartą nusišypsojo stengdamasi neparodyti savas dantis. - Tikiuosi, tu nematei čia nieko.. - Nekaltai sukikeno.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugpjūčio 03, 2018, 10:08:49 pm
Po to nejaukaus atsitikimo vieno koledžo slaptoje bibliotekoje, Bethany nusprendė lankytis tik visiems bendroje ir prieinamoje bibliotekoje. Naktį leido sau pamiegoti, tačiau su žadintuvo pagalba iš minkštų patalų pakilo paryčiais. Ir taip buvo aišku kur ši varnė trauks. Paprasčiausiai į biblioteką, juk visų knygų nesugebėjo perskaityti.
Koridoriai paryčiais nebebuvo tokie paslaptingi. Pėdinant, mergaitė dar lankė snaudulio debesėlis, tačiau vos tik tyliai įslinko į daugybę knygų saugančią patalpą, susprogdino snaudulį laimės pliūpsniu. Medutis tyliai praslinko pro užsnūdusią mergaitę. Kadangi nelabai rūpėjo kas ji, tai taip ir neatkreipė dėmesio. Varnė jau buvo spėjusi pasirinkti lentyną pėdindama link šios vietos, tad stabtelėjo prie pasirinktosios. Šviesiaplaukė paėmė knygą sudominusiu pavadinimu ir atvertė vidurį, mat skaityti pradėdavo nuo vidurio. Šįkart akimis permetė tik paskutinę puslapio pastraipą.
Citata
Ji bėgo mišku ir stengėsi neatsisukti atgalios. Pilnas mėnuo nušvietė naktyje pasislėpusias medžių šakas ir viršūnes, žiogai čirškė palyginus toli, o ir garsas tolo. Širdis daužėsi kaip pašėlus, panika valdė merginos kūną, rusvos akys klaidžiojo po krūmus. Net nepastebėjusi Cicilija įšoko tiesiai į voratinklių sūkurį, o besimuistydama atklydo ir nukrito spygliuoto krūmo viduryje.
34
Daugiau perskaityti mergaitė nespėjo - buvo užkalbinta. Pakėlusi akis nuo teksto, užvertė knygą ir nusišypsojo.
- Labas, - tarstelėjo. - Taip, Bethany. Medutis, Beth, ką tik sugalvosi, - nusijuokė. - Atleisk, nelabai pamenu tave. Tik tavasis vardas iš c raidės. Ar aš klystu? - atsirėmė į lentyną, - net jei ir mačiau, niekam nesakysiu, - mirktelėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 03, 2018, 11:58:16 pm
Mergaitė gūžtelėjo pečiais. Ji nenorėjo patrukdyti Medučiui skaityti knygą, todėl tiesiog nusišypsojo jai ir praėjo pro ją, bet Clemence išgirdo sekantį klausimą.
 - Oj ne. Mano vardas tikrai neprasideda iš c raidės. - Truputi susinervavo, juk Clemencija labai stengiasi slėpti savo vardą. Visiems žmonėms prisistato kaip Ameli ir netgi mokytojams. - Mano vardas Amelija. - Šyptelėjo blondinei. - Esu Ameli Martes. Malonu susipažinti, tikiuosi susibendrausime.
  Išgirdusi sekančius žodžius, mergaitė tik nekaltai nusijuokė, lyg ji nieko nežinotu. Tai turbūt dar vienas dalykas kurį Ameli labai laiko paslaptyje - ji turi keistą priklausomybę vogimui. Na, Martes nebuvo tokia gera, ji tikrai turėjo daug paslapčių kuriuos norėjo paslėpti, o būtent dabar ji atrodė taip, lyg ją galima buvo pamatyti kiauriai. Truputi supanikavusi, pasistengė pakeisti temą.
 - Amm.. Tai kas naujo gyvenime? - Visai pamiršo, kad ji trukdo Varno Nago globotinei skaityti knygą ir taip ją blaško. - Oj, ar aš tau netrukdau skaityti knygą? Jeigu taip, tai labai atsiprašau! - Truputi atsitraukė nuo Bethany.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugpjūčio 04, 2018, 12:39:25 am
Ta nedidukė, paskutinė trisdešimt ketvirtojo puslapio pastraipa taip sudomino, kad net užsigeidė perskaityti visą knygą, nuo pradžios iki galo. Bethany tik kilstelėjo antakius ir pritariamai linktelėjo, išgirdusi tikrąjį ją užkalbinusios ir užmigti sugebėjusios mergaitės vardą. Net nebūčiau pagalvojusi.
- Tiesiog taip nugirdau, - užkišo sruogą plaukų už ausies, - malonu, Ameli. Norėčiau pagaliau su kažkuo bendrauti, o ne visą laiką jaustis viena. Kad ir bibliotekoje, tokiu metu, - sukikeno.
Mieguistumas iš pasalų it siaubo filme iškviesta dvasia sliūkino atgal prie Medučio ir galop apglėbė savo didelėmis rankomis. Kiekvienas akių mirksnis traukė prisnūsti. Mergaitė tik papurtė galvą ir apramino mieguistumą, nors jis niekur nedingo.
- Na, nelabai kas naujo, - gūžtelėjo, mat tikrai neturėjo ką pasakyti, - ne, netrukdai, - ėmė neigti, nuleido ranką, o joje vis dar laikė, - kiekvieną kartą, kai paimu, perskaitau atsitiktinį puslapį viduryje. Ar bent pastraipą. Tas padeda nuspręsti, ar knyga verta dėmesio, - puikiai suprato, kaip kvailai tai atrodė iš šalies, - ai, kol nepamiršau, girdėjai naujai pasklidusius gandus apie vieną Varno Nago mokinę? - pabandė sudominti, - Eleiziją. Negirdėjai?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 04, 2018, 01:14:57 am
 Martes net pati nepastebėjo kaip prasidėjo mergaičių dialogas.
 - Įdomus būdas suprasti ar knygą įdomi ar ne. - Pataisė savo garbanotas plaukų sruogas ir užkišo jas už ausų. Clemencijai vis buvo nejauku prie Bethany, o ypač, nes ji matė kaip rudaakė užmigo bibliotekoje. Taip, tai sunku įsivaizduoti ir galima paklausti kaip tai įmanoma? Bet Ameli nėra knygų mėgėja, turbūt jai taip buvo nuobodu, kad net užmigti sugebėjo.
  Pradėjus žiovauti, pagalvojo, kaip neblogai dabar būtu atsigulti lovoje ir pamiegoti. Rodos, ne tik ji to norėjo. Taip pat ir medutis norėjo miegoti. Logiška, juk ji taip anksti ryte čia bibliotekoje, galima suprasti jos norą. Bet Amelijos ne, juk ji pamiegojus ir ne kur nors patogioje lovoje, o netgi bibliotekoje!
 Jau klastuolė norėjo išeidinėti iš čia, bet Varno Nago globotinė sugebėjo ją sudominti. Martes atsisuko ir kilstelėjo antakiais. Nusišypsojo.
 - Kokie gandai? Aš ją kaip ir žinau, esu mačiusi Hogvartse ir kai kuriuose pamokose. O kas būtent su ją ne taip? - Paklausė blondinės kuri sudomino Clemenciją gandais.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugpjūčio 04, 2018, 12:58:34 pm
Šis būdas ne visados veikė, bet buvo šiek tiek geriau negu trumputis, nieko neduodantis, aprašymas, gale knygos.
- Daugelis tiesiog vypteli, jog taip sužinomas visas knygos vidurys, bet mano nuomone, tai žymiai geriau už tą beveik nieko neduodantį aprašymą, - šyptelėjo, nežinodama ką daugiau pridurti. Bethany pavartė knygą ir nužvelgė viršelį. Niekados ji nebuvo gandonešis, bet paplepėti niekas nedraudė. Juk nežadėjo sakyti kažko žiauraus, tik teisybę. Gal šiek tiek pagražintą, nes Medučiui pačiam visa tai atskleidė kitas burtininkas.
- Na, gal tai nėra tokie jau baisūs gandai, bet vis vien, - padėjo knygą į lentyną, atsirėmė šoneliu ir sukryžiavo rankas, - neturiu nieko prieš ją, tačiau niekaip nesuprantu, kaip ši sugeba nuo vieno vaikino rit prie kito. Ir dar šitaip greitai, - labai stengėsi nedramatizuoti, bet išėjo kaip išėjo. Išties, Bethany su ja nelabai bendravo - kartą dirbo pamokoje, matė koridoriuose ar dar kur.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 10, 2018, 03:54:48 pm
  Amelijai kaip ir nerūpėjo ta mergina apie kurią Beth pasakojo. Išvis kažkaip keista, kad iš niekur nieko dvi mergaitės pradėjo pletkauti. Bet turbūt kitų temų, kad pakalbėti, nėra, juk jos beveik nepažįsta vieną kitą.
 - Nejaugi? - Pakėlė vieną antakį. - Aš tik žinau, kad ji turėjo ilgalaikius santykius su vienu klastuoliu. Tai dabar jau su kažkuo kitu? Ot.. - Pabandė parodyti susidomėjimą. - Žinai, man išvis įdomu, kaip čia mokiniai įlenda į įvairias dramas, kai tuo metu jiems reikia galvoti apie mokslus ir egzaminus kurie
visgi artėja. - Pasirodė kaip kokia moksliukė, nors tikrai tokia nebuvo. Tiesiog, nežinojo ką dar galėtu pasakyti, o apkalbinėti ir kaltini kitus visada linksma.
 Clemencija atsirėmė į vieną iš tų lentynų ir iškvėpė orą kurį buvo giliai įkvėpusi. Pasistengė kaip nors išsiblaškyti, nes mergaitė jautė, kad tuoj užmigs. Akys merkėsi, o pati žiovauja vos ne kas kelias minutes. Negaliu taip daugiau, negaliu! 
 - Tai gal dar ką nors įdomaus pasakytum? - Stengėsi blaškytis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugpjūčio 10, 2018, 09:50:57 pm
Bethany niekad nebuvo iš tų, kurie galėjo pasakoti ir pasakoti galybę gandų apie kitus - tiesiog nesugebėjo. O ir dabar nesuprato, kas jai pačiai darėsi.
- Taigi, - apsimetė, jog liūdi dėl gandų, nors iš tiesų - visai ne, - tokia ta realybe. Išties, kartais kai pagalvoji... Kaip visi vis kažkur dalyvauja, o tu tik sėdi prie knygų ir kali kažkokią medžiagą į galvą, kad bent kažką parašytum egzaminų metu.
Varnė apsidairė. Tylu, ramu. Nieko daugiau nebuvo, bent jau neužmatė akys, bet tai nebuvo svarbu.
- Daugiau apie ją man niekas nėra pasakojęs, - akimirką nusivylė, kad to burtininko nepasiklausė šiek tiek ilgiau, - ir... - paėmė tą pačią knygą, - jeigu neprieštarausi, norėčiau lėkti į miegamąjį, kol nesirodo bibliotekininkė. Kartais gerai išsinešti vieną, kitą knygą to nepažymėjus.
Medutis šyptelėjo, apėjo mergaitę, atsisuko bei pamojavo ir dingo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 06, 2018, 11:41:59 pm
  Praklaidžiojęs aplinkiniais koridoriais nesuvokiamą pusvalandį, Jupiteris galiausiai atsidūrė priešais bibliotekos duris. Viena ranka spausdamas vazonėlį su gan keistu augalu, o su laisvąją pastūmė medines duris su užrašu „BIBLIOTEKA“.
  Diavalis įžengė į biblioteką. Jo žingsniai aidėjo tarp aukštų kambario sienų, skambėjo tarp knygų lentynų. Sustojo, bet žingsniai dar tyliai girdėjosi pačiame bibliotekos gale. Žengęs dar porą žingsnių sustojo prie didelio, medinio stalo pačiame kambario centre, nuo jo į šonus buvo išsidėsčiusios visos knygų lentynos. Jaunuolis net nesiruošė tarp jų vaikščioti. Namų darbai buvo padaryti, beje, reikėtų pastebėti, kad klaidingai, nes kaip tikram Jupiteriui priklauso, sugebėjo sumaišyti herbologijos ir magiškų gyvūnų priežiūros namų darbus, o kalbant apie magijos istoriją, kad ir kaip jam patiko ši pamoka, gavo vidutinišką įvertinimą. Bet šiandien į biblioteką jis atėjo tikrai ne dėl pamokų. Tam buvo visai kita priežastis.
  Klastūnyno globotinis apsidairė per visą knygų karalystę. Kaip jam ir reikėjo tikėtis, egzaminams artėjant, mokinių šioje patalpoje buvo tikrai daug. Publika - viskas ko Jupiteriui tada reikėjo. Padėjus vazonėlį šalia esančio stalo, vaikėzas staigiu mostu užsimaukšlino klastuoliško džemperio kapišoną, "dėl viso pikto", kad nieks jį neatpažintų, o jeigu kas nors ir atpažins jį, tai jau visai ir ne pirmą kartą apsimes esąs Marsu.
  Išsitraukęs iš savo uniformos vidinės kišenės burto lazdelę, Diavalis mostelėjo ją link augalo, kuri staiga pavirto visai kitu. Tokiais "triukais" jis mokėsi turbūt vos ne visas savo vasaros atostogas ((ką galima būtų tikrai vertinti, juk pabandyk priversti strazdanių kažką daryti!)). Dabar jau ištraukius degtukus iš kelnės kišenių, jis iš pirmo karto padegė tą "daiktą" kuris ankščiau turėjo augalo įvaizdį - jis bibliotekoje padegė fejerverką.
 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 07, 2018, 12:57:59 pm
Keistoka, senamadiška suknute apsirėdžiusiai piratei visuomet patiko skaityti. Woah, tai lyg televizorius galvoje, - vos geriau įvaldžiusi šitą meną, sakydavo Antuanetė ir neatplėšdama nuo įdomesnės knygiūkštės savo bronzinių, it karamelizuoti migdolai spalvos, akučių, mėgaudavosi kiekvienu puslapiu. Tik atvykusi į Hogvartsą mergaitė, rodos, kiek primiršo savo mėgstamą hobį, bet štai dabar, galiausiai kiek apsipratusi su pilimi ir naujais veidais, vėl nusprendė jį atgaivinti.
 Įsitaisiusi pačiame, viename iš erdvios bibliotekos viduryje stovinčių suolų, Juno akutėmis mylavo vienos prancūziškos fantastinių nuotykių istorijos eilutes, visgi reikėjo atgaivinti ne tik senąjį pomėgį, bet ir primirštą bene gimtąją kalbą, (nors mažoji Toni gimė Anglijoje, šeimoje tarpusavy bendraudavo tik prancūziškai, tad šią kalbą ir laikė gimtąja), kai staiga pastebėjo po to paties koledžo spalvomis išmargintu gobtuvu pasislėpusį berniukiško sudėjimo siluetą pačiame bibliotekos centre bedegiantį fejerverkus?
 Tamsių dredų savininkė jau buvo besiruošianti mestelti kokį komentarą, tačiau nusprendė nekreipti dėmesio į tą pamaivą ir tik susirinkusi knygas nuo suolo, patraukė į kitą bibliotekos kampą.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 08, 2018, 09:18:26 pm
  Sprogimas!
  Niūrią ir nuobodžią biblioteką ką tik buvo papuošę vaivorykščių spalvos ugnelės. Per visą šią patalpą galima buvo išgirsti ne tik triukšmą kurį sukėlė fejerverkai ar žmonių žingsniai kurie kuo greičiau stengiasi evakuotis, bet ir Jupiterio kikenimą kurie priminė it kokį asilo ar arklio skleidžiantį garsą.
  Ot, Marsas pats kaltas, kad dabar nenorėjo eiti kartu. - Pasimėgavęs tokiu menu, sau priminė, kad kai sutiks kitą kartą savo kiniečių darbo kopiją būtinai pasigirs jam, ką šiandienai jis buvo pridaręs. Ir ne tik pasigirs, bet ir pasistengs jam sukelti pavydą, o ant galo dar galima būtų ir kažkiek jį paerzinti. Na, o ką?
   Biblioteką palikę žmonės dingo turbūt po kelių sekundžių po fejerverkų sprogimo. Vaikėzas nežino, ar jie nuėjo skųstis kas čia vyko ar nubėgo kuo greičiau kviesti pagalbos. Bet kol kas, šiuo metu, šioji knygų karalystė buvo tuščia. Arba bent jau taip jaunuoliui atrodė. Pradėjus linguoti į visas puses, taip išreikšdamas savo "laimę", šokoladinės spalvos akių kampučiai pastebėjo vėlyvąją viešnia. Diavalis šyptelėjo ją pastebėjus, nors ir truputį susierzino, juk kokio velnio ji vis dar pasiliko bibliotekoje?
  - O kur plojimai? - Prieinant prie panelės su juodos kavos spalvos akių žvilgsniu nuskenavo jaunuolę ir pridūrė, - ar čia tu tik tiesiog esi labai apstulbusi, kad net negali pajudėti? - Toliau su akimis ėmė lakstyti ties dredų savininkės kūnų, it ją skenuodamas, it vertindamas galimą varžovę.   
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 08, 2018, 10:45:48 pm
Garsus triokštelėjimas, mokinukų sukelta nedidelė panika ir staigi evakucija bei tas klaikus, klaikus kikenimas neišmušė taip sakant iš vėžių prancūziško kraujo savininkės ir ši, kiek liaunu delniuku, pamosikavusi sau prieš riestą nosikę ir porąkart kostelėjusi, liko sėdėti tolimesniame erdvios bibliotekos salės kamputy bei tęsti tikrai intriguojančios knygos skaitymą.
 Tik tam pačiam, gobtuvu užsidengusiam vaikiui priėjus arčiau ir užkalbinus mažylę, Antuanetei teko užversti prieš tai, žinoma, pažymėtąjį puslapį ir pavarčius karamelinėmis rainelėmis pasidabinusias akutes, atsigręžti į strazdanių.
- Tu visada toks kvailas ar šiandien ypatinga proga? - sarkastiškai suplojusi porą kartų įžūliam berniokui prieš nosį, netikra šypsena vyptelėjusi, retoriškai klaustelėjo Juno ir vėl atsivertusi knygą, laukdama, na, labiau tikėdamasi, kol jis nueis, akimirką kilstelėjusi migdolines akutes, pridūrė, - nesijaudink, daugelis žmonių taip pat neturi talento.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 09, 2018, 12:39:26 am
  Vaikinukas prikando apatinę lūpą.
 - Ha! Nagi, taigi čia buvo menas! - Papūtė lūpas it mažas ką tik nuskriaustas vaikas kuris negavo saldainio. - Brangutė, aš, - parodė pirštu į save, - esu talentas. - Toliau bevaidindamas įsižeidusįjį, berniukas kiek palingavo galva ir tada jo akių žvilgsnis nukrypo į knygų lentynas.
  Laimei, vaikėzo pokštai nė kiek nepakenkė knygomis. Ne, ne, Jupiteris tikrai nepergyveno būtent dėl knygų. Tiesiog, šis dar puikiai galėjo prisiminti kokį turėjo paskutinį savo areštą už daiktų gadinimą. Nors jeigu ir jaunuolis dabar dažniau praleidžia laiką areštuose, o ne pamokose, vis tiek, jis nenorėtų kai kuriuos areštus pakartoti. Ačiū, ne. - Nusipurtė.
  Klastūnyno auklėtinio žvilgsnis grįžo link liesos figūros. Šiai belaikant rankose knygą, bernužėliui kilo viena idėja. Dar kol mokytojai neatėjo į biblioteką, strazdanosis leis sau pasilinksminti dar truputėlį.
  Jam priėjus arčiau prie rusvų akių savininkės, prancūzas staigiu mostelėjimu atėmė jos knygą, bandydamas kaip nors atkreipti dėmesį į save.
 - Na, na ir ką čia jūs skaitot? - Greitai apžiūrėjo jos skaitomą knygą darant kelis žingsnius atgal. "Dėl viso pikto" brunetui padarius atstumą tarp jo ir mergaitės, šis erzinančiai pradėjo skaityti knygos pavadinimą, o atvertus pirmą pasitaikusį puslapį nuo knygos vidurio, Diavalis pradėjo vaidybiškai juoktis. 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 10, 2018, 12:42:15 pm
Vaikinukui vis tik neatstojus nuo ilgaplaukės dredų savininkės, romėnų pagrindinės deivės bendravardė nusprendė negirdomis nuleisti pastaruosius strazdaniaus komentarus ir tik nužvelgė bernioką tuo awkward žvilgsniu, tęsdama skaitymą. Na, kaip tęsdama, vos permetusi savo egiptietiškos katės akutėmis porą eilučių, Juno darbas tuo ir pasibaigė. Mat visą knygiūkštę iš liaunų delniukų plėšte išplėšė tas pats akiplėša bachūriukas. O, kai tik Antuanetė tiestelėjo ranką, atsiimti tai, kas jai priklauso, garbanius, it žinodamas, atsitraukė porą metrų tolėliau.
- Accio! - pakilusi nuo suolo ir pasitaisiusi to Kalipsės - jūrų deivės iš serijos „Karibų piratai” - stiliaus suknutę, nemokėdama dar pakankamai manipuliuoti hipnozės runomis - mergytė vis nenustygsta vietoje, laukdama, kol pagaliau pasireikš pirmieji medžiotojos gebėjimai - Juno mostelėjo iš gebenės išdrožta savąja burtų lazdele ir atgavusi knygą, pergalingai iškišo liežuvį.
- Vargšelis nevertėlis, - dar pasišaipė iš žavaus berniūkščio ir vis tik nusprendusi, kad šiandien nebeišeis ramiai paskaitinėti, švelniai linguodama, bene nuplaukė iki tolimesnių lentynų, grąžinti pasiimtos knygos, kartu per petį kelissyk klastingai žvilgčiodama ar vaikinukas seka paskui.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 10, 2018, 07:54:54 pm
  Toliau beskaidydamas dredų savininkės knygą, nors ir nieko nesuprasdamas apie ką ji buvo, garbanius vis tiek toliau stengėsi teatrališkai bevaidinti nustebusį juokdarį. Kai kada susiraukdavo, kai kurias frazes perskaitydavo balsu, kai kada žiūrėdavo į jaunuolę tokiu žvilgsniu it ją teisindamas.
  - Eii! - Nespėjus perskaityti iki galo sakinį, kaip jau knyga buvo iš Jupiterio atimta. Mergaitei kažkiek atgal pajuokavus iš Diavalio, berniūkštis palaukė, nieko neatsakė. Tik mergaitei jau einant link knygos lentynų ir palikdama klastuolį, jis atgal parodė jai liežuvį ir kažkiek nusivaipė, nors ir buvo tai tuo pačiu metu kai toji mergiūkštė atsisuko patikrindama ar vaikėzas eina kartu su ją. Klastūnyno globotinis trumpam paraudonavo ir jau viduje norėjo iššokti tuo pačiu metu nuo lango. Bet nusipurtė. Dar ko, juk niekas nesugeba priversti strazdanių gėdytis!
  - Tai kaip sekasi ieškoti lobius? - Juokais pakomentavo merginos aprangą sekdamas paskui ją ir toliau ją skenuodamas. Arčiau priėjus prie jos ir labiau apžiūrėjus jos veiduką, šyptelėjo.
  - Hmm, kažkaip nemačiau čia šalimais piratų laivo. O kur tavo draugai? - Atsirėmė į vienų iš knygų lentynų beklausinėdamas jaunuolę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 10, 2018, 10:59:26 pm
Akimirką mažoji Juno galėjo prisiekti, kad vaikinuko strazdanuotuose skruostuose pastebėjo mielą raudonį, tačiau atsigręžusi antrąkart pokštininko veidukas jau buvo atgavęs tą pačią, nieko gero nežadančią miną.
- Mano įgula seniai jau yra jį radusi, - atitarė į jau prisiartinusio ir taip akivaizdžiai ją apžiūrinėjančio garbaniaus komentarą de Lante bei naudodamasi proga, taip pat įdėmiau žvitriomis akutėmis nuskenavo dailųjį bernužėlį.
- Hmm, kažkaip nemačiau čia šalimais cirko. O kur tavo klaunai? - Taip pat šypsena apdovanodama garbanių, klausimu į klausimą vėlei atsakė pieno baltumo veidelio savininkė ir stabtelėjo prie vienos iš bibliotekoje esančių didesnių spintų. Atsargiai pasistiebė ant pirštų galiukų it kokia balerina, stengdamasi gražiai atgal grąžinti kietaviršelę knygiūkštę į šiosios vietą, tačiau (π)Tonei vis tik pritrūkus ūgio ir mergytė pabandžiusi pakartoti tą patį darbą dar kelis kartus, netekusi kantrybės bei, žinoma, sugalvojusi geresnę idėją, atsigręžė atgalios į vaikinuką.
- Pakelk mane, - entuziastingai šyptelėjusi ir, gal kiek per daug, išplėtusi karamelines akutes, paprašė, na, gal labiau paliepė prancūziško kraujo atstovė. - Pakelk mane ir aš tau parodysiu, kur paslėptas prakeiktasis piratų lobis, - it kokia ragana iš sudužusio laivo, bandydama užkerėti paklydusį praeivį, pridūrė Juno ir prikando ir taip bene iki kraujo apkramtytą apatinę lūpą.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 11, 2018, 12:00:39 am
  - Mano klounai, - prisiminė apie Marsą, - dabar turi išeiginę ir deja, šiandien negalėjo dalyvauti šiame nuostabiame fejerverkų šaudyme. - Gūžtelėjo pečiais, bandydamas parodyti nuvylimą, nors ką čia, Jupiteriui juk reikėtu atvirkščiai, džiaugtis. Dabar jeigu šalia jo brolis būtų, tai strazdanosis net nesugebėtų paerzinti jaunuolę. Tada juk iškarto būtų visokie juokeliai apie tai, kad kažkas kažkam patinka. O dar žinant, kad Diavalis darė tą patį, be abejonių, Rafaelis norėtu atkeršyti taip pačiai.
   Su savo šokoladinių akių žvilgsniu vaikinas įdėmiai stebėjo kaip mažylė bando pasiekti lentyną. Į tokį vaizdą žiūrint ir daili šypsena atsirado ant garbaniaus veido. Netgi buvo sunku sugalvoti ką ir pakomentuoti.
  - Gal kam reikia daugiau gerti pieno? - Vos, vos susilaikė, kad nenusijuoktų ir aišku, pašaipomis tarstelėjo komentarą merginos pusėn. O iš jos išgirdo visai kai kitą. - Ką?? - Kilstelėjus antakiais paklausė. Klastuoliui pasidarė gėda labiau nei kada jam nors buvo. Ne už ką!
  - Na.. Gerai. - Netgi burnojo pasauso. - Tik po to tu turėsi man ištrinti atmintį, kai pakelsiu tave. Ačiū. - Arčiau priėjęs prie dredų savininkės, pritūpė, su rankomis "apglėbė" jos kojas ir tada iš lėto, pasistengė pakelti. Berniūkštis taip išsilaikė apie dešimt sekundžių. O kai jėgos jau išsęmo, nusileido.
  - Tokios paslaugos turėtų būti mokamos. Bet šiandien ypatinga diena. - Mirktelėjo klastuolei ir atsisėdo ant grindų, atsirėmus į bibliotekos lentyną, tikėdamas, kad ir ji prisės šalia. - Dabar reikėtų pakalbėti apie tavo mitybą, juk reikia sužinoti, kodėl esi tokia nedidukė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 11, 2018, 10:55:52 am
Berniūkštį, rodos, vėl išmušė raudonis ir mažoji piratė tik tyliai susijuokė iš susigėdusio bendraamžio, nors, teko pripažinti, pati slėpė kiek sukilusį nejaukumą, kuris, dėkui die, pasireikšdavo ne rausvėjančiais skruostais, o sustingstančia įkyria šypsenėle, išryškinančia mielas duobutes tamsių lūpų kampučiuose.
- Nebuvo taip jau ir blogai, kad tektų trinti atmintį, tiesa? - Strazdaniui atsargiai kilstelėjus, suknytės sklostes labiau prie kojų, maža ką tie berniukai gali padaryt ar tuo labiau pamatyt, - mintijosi Juno, prisiglaudusią mergytę iki reikiamo aukščio ir šiai vos spėjus įsprausti knygelę tarp kitų, prieš vėl nusileidžiant atgal ant saugaus žemės paviršiaus, leptelėjo prancūzaitė.
- Merci, - į berniūkščio mirktelėjimą dailiu reveransu atsakė Antuanetė ir kiek apsivaliusi suknės sijono dalį, klestelėjus šalimais berniuko, dėkingai pakštelėjo šiam į skruostą ir užsikišo vieną išlindusią sruogą už smailėjančios, jau keliais žiediniais auskariukais pravertos ausies.
- Nuu, dar pamatysi, tave praaugsiu, - žaismingai kumštelėjo garbaniui petin ir ištiesė languotom pėdkelnėm padengtas plonytes kojas.

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 11, 2018, 12:49:14 pm
  Viskas buvo dar blogiau negu tikėjausi, - nusipurtė berniokas prisiminus kaip jis turėjo ją kelti, kas buvo gal tik kelias minutes atgal. Jeigu tada ir pradeda dingti nejaukumo jausmas, greitai atsiranda kažkas naujo, dėl ko Jupiteris pradeda gėdytis.
  - Est-ce que tu parles français? - Prancūziškai paklausė tikėdamas, kad jau surado dar vieną prancūzakalbį, tuo pačiu metu kai toji jaunuolė davė lengvą bučkį strazdanosiui į skruostą. Klastuolis nuo to dar labiau paraudonavo, su savo delnu uždengė tą skruosto pusę kur ji pakštelėjo ir netgi kažkiek atsitraukė nuo jos, kad padarytų šiokį bei tokį atstumą. Jo mintys apie prancūzų kalbą visiškai išnyko, dabar šis galvojo apie šalia esančią mergaitę kurią vaikėzas tik šiandien sutiko.
  - Na.. T-t-taip. S-sėkmės pe-rau-gti mane. - Jau pradėjus mikčioti, vaikėzas tik dar kartą užsimaukšlino savo klastuoliško džemperio kapišoną, kad uždengtu savo veidą ir nerandant sau vietos, vis keitė sėdėjimo pozas.
  - Tai koks ten tavo vardas? - Stengdamas nesimėtyti žodžiais paklausė, tuo pačiu metu imdamas random knygą iš lentynos kurioje Diavalis buvo atsirėmęs, bet ištraukiant knygą iš lentynos iškrito dar kelios.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Lapkričio 12, 2018, 06:48:15 pm
- Oui, monsieur, - minutėlę nustebusi, kad ir berniukas laisvai plepa ta pačia, Antuanetės bene gimtąja kalba, taip pat prancūziškai atitarė ilgakasė dredų savininkė ir kiek liūdnokai nuleido rusvas akutes žemyn, strazdaniui mažumėlę pasitraukus nuo jos tolėliau. Pašnekovui ėmus nerišliai burbėti ir slėpti savo veidą klastuoliško džemperio gobtuve, mažoji piratė rauktelėjo tankius, tamsius antakius nesuprasdama, kas gi čia darosi.
Gal man smirda iš burnos? - Savikritiškai susimintijo ir nemačiomis pridėjusi delniuką prie kiek apkramtytų, kraujo raudonumo spalvos lūpų, nežymiai pūstelėjo į jį. Nu lyg ir ne...
- Eem... Juno... Antuanetė... Emm... - Garbaniui staiga nei šio, nei što klaustelėjus mergytės vardo, greitai atitraukusi rankytę nuo burnos ir pasivaliusi į suknutės sklostes, it prigauta nusikaltimo vietoje, šiek tiek sumišusi, atsakė prancūzaitė ir norėdama pratęsti bent kiek užsivedusį pokalbį, labiau pasisukusi į vaikį, klaustelėjo to paties, - o tu kuo vardu?


Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Lapkričio 12, 2018, 10:32:20 pm
  - Aišku. Juno, Antuanetė, emm. - Juokais nusišaipė iš Antuanetės ir pats tada pagalvojo, kokiu vardu jam prisistatyti. - Na.. Jupiteris Diavalis Olivjė. - Nė nepažiūrėjus mergaitės pusėn klastuolis ištiesė jai ranką kuri it simbolizavo naująją pažintį.
  Merde! - Numintijęs berniūkštis tik viduje nusikeikė, kai norėdamas paimti pirmą pasitaikusią knygą, nuo jos nukrito dar kelios. Vaikėzui prikandus apatinę lupą, šis su savo nepatenkintu veiduku paskubėjo greičiau surinkti visas knygas, vis dar nepadarius nors vieno juodos kavos akių spalvos žvilgsnį link jaunuolės. Knygą už knygos ir jau dedant paskutinę knygą ant lentynos, garbanius prarijo seiles ir kiek nuleido savo lūpų kampučius. Pažiūrėjo į Juno.
  - Jaučiu, jau mokytojai tuoj ateis. Man reikia bėgti. - Pasakius, net nežinojo kaip reikia atsisveikinti. Tad priėjus, trumpam „paglostė“ jos galvą ir dar labiau sugadinęs situaciją, Jupiteris atsitraukė nuo dredų savininkės ir tik nejaukiai pamojavo jai, o tada nusisukus greitai nuskubėjo kuo toliau nuo bibliotekos, vis galvodamas kokio velnio jis taip droviai elgėsi šalia mergiūkštės, nes juk toks elgesys jam nebūdingas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 02, 2018, 08:07:54 pm
  Pirmoji naktis po grįžimo į hogvartsą buvo įprata ir gyvatė vos atsikėlus turėjo pilną planų ką nuveikti šiandienai. Ji pradėjo nuo bibliotekos. Ir ką gi kitą veikti kai saulės spinduliai vos vos prasiskleidę ir visi klastuoliai, kaip ir daugelis kitų koledžo mokinių dar saldžiai miega ir mėgaujasi paskutinėmis atostogų dienomis, rytais bei vakarais, o senajai trečiakursei tenka ieškoti senų senų vadovėlių, kad šiemet mokytusi už tris kursus ir jau kitais mokslo metais pasivytų savuosius draugus.
  Biblioteka tuštut tuštutėlė, o ir bibliotekininkė dar snaudžia pusė kūno. Susiradusi reikiamą knygą pradžiai ji ją pasiėmė paskaityti, tik labai ilgai užtruko, kol sena bibliotekininkė viską užsirašė ir dar teko gana ilgokai  su ja pakalbėti, papasakoti kur buvo ir taip toliau, na o jai vos tarančiai žodžius mergaitė norėjo taip... Hm kažką nelabai gero padaryti, nes ji labai trikdė jos planus laike. Pagaliau ištrūkusi iš bibliotekininkės rankų, Clementine nuskubėjo prie vieno iš bibliotekos didelių stalų pradėti mokytis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edison Bernardinelli Gruodžio 02, 2018, 09:43:45 pm
Tik nubudusi Edison pašoko iš lovos ir lėtai nutapseno koridoriumi, vis dar apsirengusi naktiniais, bet neturėjo laiko į tai atkreipti dėmesio. Jai nebuvo kur skubėti, tačiau vis tik nenorėjo į biblioteką patekti tuo dienos metu, kai jame spiečiasi įkyrūs vaikiūkščiai (nors ji nuo jų, tiesą sakant, ne daug kuo skyrėsi; vis dėl to ji vis dar buvo trečiakursė) ir klausytis, kaip bibliotekininkė ant jų šnypščia, bandydama nutildyti.
Mergaitė taip užsisvajojo, kad nė nepajuto, kaip atsidūrė bibliotekoje ir jau žengė senų lentynų, nukrautų dar senesnėmis knygomis link, tol, kol bibliotekininkė pusiau miegodama pasiteiravo jos, ką gero nuveikė per atostogas. Edison nusisuko, kol neleptelėjo kažko kvailo atgal. Ji niekada nemėgo bendrauti su bibliotekininke, tačiau turėjo silpnybę malonioms močiutėms. Kad nebūtų pagundos apsisukti ir įsivelti į bereikšmį pokalbį, mergytė ryžtingai nudrožė lentynų link ir ėmė braukti pirštus per knygų nugarėles. Anksčios saulės šviesoje, sklindančioje pro langus, lėtai ir chaotiškai dūko dulkių kamuoliai.
Mergelė iš susispietusių knygų ištraukė pirmą pasitaikiusią ir nuėjo atsisėsti prie arčiausiai stovinčio stalo, kuris, kaip ji pamatė tik trenkusi knygą ant jo, jau buvo užimtas mergaitės, kuri atrodė maždaug jos amžiaus. Netyčia pažiūrėjusi jai į akis ir sutikusi žvilgsnį atgal, ji jį išlaikė kiek galima ilgiau, ir tik tada žvilgterėjo į knygos viršelį. Magijos istorija. Edison tyliai numykė ir susimąstė, ar reikėtų jai pakilti ir pasiimti kitą knygą. Prakeikimas. Na, ką jau darysi, man kaip tik reikėtų jos pasimokyti, atsiduso varniukė ir akimis permetė pirmąjį knygos puslapį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 02, 2018, 10:33:35 pm
  Apsigynimas nuo juodosios magijos. Vienas iš nemėgstamiausių klastuolės pamokų. Apart nuo to, kad Clementinei maloniau būtų mokytis pačią juodąją magiją, jai ši pamoka labai nepatinka dėl jos sunkumo, išmokti visus tuos pavojingus padarus mintinai Klastūnyno globotinei atrodė it kokia kompiuterinio žaidimo neįmanoma misija. O dar per prievartą mokytis yra sunkiau. Mokytis blondinė išvis nemėgo, bet pasilikus trečiam kurse antrą kartą, tikrai nėra geras ženklas.
  Pavarčius kelis knygos puslapius bandydama vaizduoti, kad Clem viską supranta ir taip ji mokosi, jos akies kampučiai pastebėjo dar vieną nelauktą viešnią bibliotekoje kuri atsisėdo dar ir prie to pačio stalo kur ir škotė yra atsisėdusi. Jų žvilgsniams susitikus, mergiotė tik kreivai ir pašaipiai šyptelėjo jai ir toliau pradėjo skaityti ir bandyti nors ką nors išmokti šiandien. Po dar kelių bandymų, riestanosei kantrybei pasibaigus, ši nuskubėjo prie pačios arčiausios lentynos ir pakeitė knygas. Einant atgal prie savojo stalo, ši ir vėl pašaipiai šyptelėjo tos mergaitės pusėn.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Edison Bernardinelli Gruodžio 02, 2018, 10:56:52 pm
Edison staigiai pakėlė akis, išgirdusi kėdės čiuožimą per grindis, tačiau pamatė tik ten sėdėjusią poniutę, einančią pasikeisti knygos į kitą. Nors mergaitei ji nė nerūpėjo ir nuleidusi akis tik stebeilijo į tą pačią eilutę tol, kol rodos, išmoko ją atmintinai, ji vis tiek atsargiai žvilgterėdavo į ją, kai manė, kad ji nematė. Mergaitė ją intrigavo, ir Edison nemanė, kad gerąja prasme.
Kai paslaptingoji mergaitė grįžo ir drėbėsi ant kėdės, kaip tik tuo momentu varniukė žvelgė jai į veidą ir pastebėjo pašaipų vypsnį, išdarkiusį jai veidą. Kažkodėl vien dėl šio vypsnio ji labai įniršo ir jau ruošėsi kažkaip mergaitei pakenkti, tačiau susilaikė ir nusprendė tik kandžiai nusijuokti. Susijuokusi mergelė užtrenkė knygos viršelį, ir, užsilipusi ant stalo, ant jo prigulė, tuo pačiu stengdamasi paspirti ateivės knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Frailė Luelė Martes Gruodžio 28, 2018, 12:49:10 am
  Tuščia biblioteka atrodė išties niūriai. Visos tos knygos, kurios dulkėjo niekieno neskaitomos, kėlė Frailei liūdnas mintis. Labiausiai liūdino tai, kad net labiausiai stengdamasi ji nebūtų perskaičiusi nė šimtadalio bibliotekos archyvuose saugomų knygų. Tai reiškė, kad visos magiškojo pasaulio sukauptos žinios, ilgus amžius rašomos juodu ant balto ir saugomos būtent čia, Hogvartse, niekada neatsiskleis visu grožiu. Bent jau Frailei.
  Lubas siekiančios lentynos, pilnai prikrautos įvairaus storumo, senumo ir įdomumo raštų, driekėsi ilgomis eilėmis nuo salės vidurio. Kiekvienos eilės gale į lentyną rėmėsi kopėčios, naudojamos pasiekti aukščiau sudėtoms knygoms. Šimtai, tūkstančiai, milijonai kūrinių, parašytų tiek burtininkų, tiek žiobarų, laukė, kada bus išlaisvinti iš stingulio. Jie nesiskundė kęsdami tamsą, nuobodulį ir sunkesnių kaimynų spaudimą, priešingai nei kai kurie pretenzingesni kūriniai Uždraustajame skyriuje.
  Su ranka per braukydama per kelis knygos viršelius, klastuolė atsiduso. Suprato, kad čia ji dar ilgam pasiliks. Todėl norėdama parinkti sau kokias knygas skaitymui, mažą rankinuką paliko ant stalčiaus. Kad netrukdytų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Andromeda Fomalhaut Gruodžio 28, 2018, 01:23:02 am
   Šaltasis metų laikas jau buvo pradėjęs rodyti savo principus, tad Andromeda nė nenorėjo kišti nosies į lauką, kai pylė kaip iš kibiro, o vėjas galėjo vienu gūsiu nupūsti tamsiaplaukę. Tamsiaplaukė lėtai pajudėjo dar nešildomais pilies koridoriais bibliotekos link. Tikėjosi, kad ten ras kokią nors įdomią knygą paskaityt, na, tos kurios nebuvo skaičiusi, o turbūt vienintelės knygos kurių ji neskaitė - uždraustajame skyriuje.
  Tyliai pravėrusi duris ji linktelėjo sukriošusiai senelei, kuri sėdėjo prie informacijos skyriaus. Andromeda greitai pajudėjo link kosmologijos skyriaus. Paskutiniu metu ji pradėjo labai domėtis žvaigždynais, nors į tam tikras pamokas ji visiškai nesiruošė eiti. Kartais klastuolei iškildavo mintis, kaip jos dar neišmetė iš mokyklos už pamokų nelankymą? Paskendusi mintyse ji nejučia atsitrenkė į kėdę, kuri buvo visai netoli mergaitei reikiamo skyriaus. Ant stalo ji pastebėjo rudos spalvos rankinuką. Rodos savo šeimininką jis jau buvo pametęs. Rudakė nurijo seilės ir pradėjo gniaužyti kumščius, jos delnai nuo įtampos prakaitavo. Ji kovojo su vidine savimi ar pasiimti tą rankinuką ar ne, vis tiek tas kas jį turėjo nelabai rūpinosi, kad paliko tokioje vietoje. Tai ne jos kaltė, tiesa?
  Andromeda greitai kyštelėjo ranką ir kitą akimirką rankinukas jau buvo jos delnuose. Greitai pasiekusi savo skyrių ji pravėrė rankinuką. Šiame ji nieko įdomaus nepastebėjo apart kelių pamokų knygų, kosmetinės, šokolado ir kažkokios užrašinės. Mergiotė greitai atplėšė šokoladuką ir įsidėjo jo gabalėlį į burną pajusdama saldų skonį, tada paėmė tą užrašinę ir atsivertė pirmą puslapį. Ant jo gražiu šriftu buvo užrašytas vardas.
- Frailė Luelė Martes,- tyliai perskaitė, o tada atsivertė pirmąjį puslapį ir sukikeno.- Sumautas dienoraštis. Tik pamanykit, nugvelbiau sumautą dienoraštį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 28, 2018, 01:39:54 am
Auksė negalėjo savimi patikėti. Negi vietoj gulėjimo lovoje ji susiruošė į biblioteką šiek tiek prablaškyti sustingusių smegenų kažkieno parašytais tekstais? Skambėjo keistai, ypač jai pačiai. Mergaitė jau ilgai savęs neperprato, gal visgi knygų skaitymas nebuvo toks blogas dalykas, kaip nuolatos vaizdavo sau?
Marlena žengė pro bibliotekos duris. Iškart uoslė užčiuopė seno popieriaus, dulkių ir visokių kitokių kvapų. Rietė nosį, tačiau buvo galima įprasti. Prefektė nežinojo, ko ieškojo tarp šitokios galybės knygų. Dabar tiesiog maklinėjo tarp lentynų, užmesdama žvilgsnį tai prie vienos, tai prie kitos knygiūkštės. Galbūt būtų susiradus kokį lengvą skaitalą, bet jos dėmesį patraukė pašaliniai garsai, kurie, pagal jos logiką, turėtų net neegzistuoti šioje milžiniškoje patalpoje. Pakėlusi akis nuo knygų bei lentynų, Hale išvydo kažkokią mergiūkštę, knisusią daiktus. Pagal šios veido mimikas ir keletą komentarų, mergaitė nusprendė, kad tie daiktai nepriklausė besikuitusiajai.
- Ei,- išlindo priešais ir pati akimirką nustebo savo drąsa, - tai nėra tavo daiktai, - žvilgsniu parodė į iškraustytą rankinės turinį, tad malonėk grąžinti juos, nesišaipyti ir nedrumzti tylos!
Šitai išbėrusi Auksė puolė atimti nekaltosios dienoraščio iš mergiūkštės rankų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Frailė Luelė Martes Gruodžio 28, 2018, 01:47:11 am
  Baisu! Tik grįžusi mergaitė prie stalo jau su krūvą knygų, kai pastebėjo, kad ją apvogė! O prieš darant išvadas, ji visą stalą apžiūrėjo. Po to ir kas po stalu. Po to dar ir aplinkui, šalimose vietose kiekvieną detalę apžiūrėjo. Širdies ritmas vis stiprėjo. Ten juk yra jai visi svarbūs daiktai! Blondinei kilo didžiulė panika. O juk žioplumas jaunai vienuolikmetei niekada nepasižymėjo. Ji visada buvo puikiai išauklėta, atidi ir tikrai nemokėjo pametinėti daiktus. Ir štai, ji pirmą kartą dabar yra nusikaltimo auka. Kaip nesistengtų mergaitė, bet ji save valdyti tada jau nebegalėjo. Pro šalį ir buvo pasakius visai nekrikščioniškus žodžius.
  Bet visgi, rudaakė galėjo padėkoti, kad šioji biblioteka buvo tokia tyli. Ten kalbos yra draudžiamos, o jeigu kažkas prakalba, tai be abejonių gali viską girdėti. Ir aišku, ji išgirdo kaip kalbos eina apie jos rožinį (Ar Andromeda vyras, kad serga daltonizmu?) rankinuką. Jos žingsniai pradėjo sekti garsą kuris sklido visai netoliese.
  Pamačiusi, kaip kažkokia aukšta ragana laiko klastuolės dienoraštį, Frailė tuo pačiu metu norėjo tiesiog numirti. Jai buvo bloga. Gėda. Nejauku. Gal tokioje situacijoje jai tiesiog pabėgti? Bet kur jau, juk jai reikia atimti dienoraštį!
 - Aš esu Frailė.. Nenorėtum jį man atiduoti? - Iš pradžių pabandė draugiškai paprašyti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Andromeda Fomalhaut Gruodžio 28, 2018, 01:58:45 am
  Tamsiaplaukė spėjo perskaityti tik porą sakinių, kai prieš akis jai išniro štamsiaplaukė mergiotė. Šiai pradėjus kaltinti Andromeda vagyste ji tik iškėlusi antakius pradėjo gintis.
- Nedrįsk manęs vadinti vagile.- piktokai atkirto.- Čia yra mano daiktai ir aš su jais darau ką noriu. Eik lauk iš čia netrukdžiusi man.
  Ji jau žadėjo nestipriai stumtelėti varnę, tiesą sakant, tai buvo bene pirmas kartas kai ją kas nors pagavo taip elgiantis, anksčiau ji buvo labai atsargi, tad ir pati negalėjo patikėti savo veiksmais, bei tos pačios mergiūkštės. Kai ši puolė atimti dienoraštį Andromeda tik nestipriai šią stumtelėjo atgal, o pati iškėlė jį aukštyn. Laisvas megztinis kurį buvo užsimetusi, kad paslėptų savo kaulėtą figūrą susiūbavo ir šiek tiek pasikėlė. Nors mėlynakė esanti priešais ir buvo ganėtinai aukšta, ji negalėjo pasiekti dienoraščio, net jei ir būtų pasistiebusi.
   Staiga už kampo išlindusi smulkiai blondinei klastuolė norėjo trenkti su per veidą. Na ir prisivirė ji košės. Savo subinę iš tokios mėsmalės abejotina ar sveiką ištrauks.
- Labas Fraile, ne, tiesą sakant nenorėčiau, nes dabar jis priklauso man.- paprastai pasakė iš aukšto pažvelgdama į blondinę.- Tu jį paprastai palikai ant stalo, tai neverkšlenk.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 28, 2018, 12:27:37 pm
Auksė suirzo. Niekad negalėjo pakęsti tokių, šitiek sau galėjusių leisti personų. Norėjosi joms vožti per veidą, aprėkti, kad atsibustų iš savo svajų pasaulėlio ir pagaliau grįžtų į normalų pasaulį. Giliai širdyje ji žinojo, jog tai nepadės, tad šitaip neeksperimentavo.
- Klausyk, - suburzgė, - tai, kad laikai rankose, nereiškia, kad tavo. O, beje, - pažvelgė į pasimetusios daiktų savininkės pusę bei pašnairavo, - iš aplinkinių matyti, kad vogi ir net gėdos nejauti!
Bėda buvo ta, kad Marlena buvo neaukšta, o mergiūkštė gal dvidešimčia centimetrų aukštesnė.
- Argi taip pridera elgtis? - pakraipė galvą sukryžiavusi rankas, mat nesiruošė it šuniukas strakalioti prie jos iškeltos rankos. - O prefektų negerbti irgi negalima? - išsitiesė. Prefektė nesiruošė trauktis, net jeigu tektų susipešti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Frailė Luelė Martes Gruodžio 28, 2018, 01:01:41 pm
  Košmaras kažkoks. Apart nuo to, kad jos daiktai yra pavogti, tai dar tuoj visi sužinos baisiausias Frailės paslaptis. O ji juk tik pirmam kurse, dar visi kiti kursai bus priekyje. Ir kas dabar? Visus šiuos metus kuriuose ji bus, visi žinos kas Luelei ten dedasi galvoje?
  Jos liūdesys ir gėdos jausmas, po truputį pradėjo pereiti į pyktį.
 - Atiduodi! - Supykusi riestanosė suirzo. - Juk aš irgi iš Klastūnyno. Nejaugi iš kolegų dabar eisi tyčiotis? - Pyktis vis kilo ir kilo. O viltis jau norėjo pasiduoti. Gražiuoju rudaakė tikrai nieko nesulauks. Jeigu toji aukšta ragana netgi ir prefektų nesiklauso. Ir kokią bausmę ji gaus po šio įvykio, jeigu ji ir toliau it užsispyrusi ožka nesiklausys? Juk viskas, ji yra pagauta nusikaltime.
  Blondinės viltis jau dingo. Todėl, ji tik priėjusi prie tos kitos klastuolės, šioji pabandė atimti jėga savo dienoraštį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Andromeda Fomalhaut Gruodžio 28, 2018, 04:32:47 pm
   Andromeda pajuto kaip pradeda nervintis. Dažniausiai ji būna šaltų nervų, tačiau šios dvi nesubrendėlės nervino ją kaip reikiant. Ji švilptelėjo ir pažvelgė į viršų. Tamsiaplaukė laisvai galėjo pasiekti beveik vienas iš paskutinių lentynų, tad ji šiek tiek pasistiebė ir dienoraštį padėjo ten. Nuleidusi ranką ji ją papurtė, nuo to laikymo iškėlusi ši šiek tiek suskaudo, tada suspaudusi lūpas įrėmė rudas akis į mėlynakę tamsiaplaukę.
- Man nusispjaut ant prefektų, tarsi jus galėtumėt ką nors padaryt,- ji vos nenusispjovė, o tada pasisuko į žemaūgę blondinę, ji kažką priminė, tačiau tiksliai nežinojo ką. Žemų blondinių Hogvartso pilyse buvo pilna.- Pasiimk!- taip pat garsiai atkirto ir sudėjo delnus ant krūtinės taip rodydama, kad tikrai nepasitrauks iš vietos, o tuo labiau neduos dienoraščio.- Kas tau sakė, kad aš tyčiosiuosi iš tavęs?- staiga ji taip pat suirzo.- Neprisimąstyk nesąmonių, tarsi kam būtų įdomios tavo mintys, o jei kas ir sužinotų, būtų nusispjaut, nes tokia kaip tu - niekam neįdomi.
   Mergaičiukei puolus prie klastuolės visai netikėtai, Andromeda pajuto tik nestiprų stumtelėjimą, tačiau ir to užteko, kad ji paeitų kelis žingsnius į atgal. Ji nebuvo peštukė, tikrai ne, niekada nėra smurtavusi prieš nieką, tad ir dabar nežadėjo, nors rankas labai niežtėjo skelti tai mažai šunsnukei antausį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 29, 2018, 08:02:00 pm
Biblioteka buvo ta erdvė, kurioje visad turėjo karaliauti tyla. Susikaupimas. Kitokios rimtos velniavos.
Auksė plano neturėjo. Turbūt tiktų tikslesnis žodis - nebeturėjo. Visgi, reikėjo tik šiek tiek didesnio triukšmo - tuomet pristatytų bibliotekininkė ir viskas būtų baigta. Bet deja, kad ir kaip visas reikalas garsėjo, ta moteriškė, tikriausiai, skradžiai žemėn prasmego. Ji užvertė akis. Ir taip valdėsi, mat norėjo nagais akis tai kvailai mergiūkštei imt ir išdraskyt. Marlena jautėsi įsitempusi, net neįsivaizdavo, kaip viskas baigsis. Žinojo tik vieną dalyką - dabar bus blogai.
Prefektei nusibodo visa ši drama - ji tik pavartė akis, atsiduso, atmetė plaukus atgal ir jau buvo besiruošianti traukti savais keliais, bet, deja, tos dvi puolė viena kitai į atlapus.
- Ei, ei, ei! - balso tonas kilo ir piktėjo, - galit, po galais, nusiramint?! - visaip bandė įsiterpti tarp mergaičių. Nepavykus, atsiduso. Kvailės.
- GANA! - suklykė joms ir apsisukusi ėmė greitu žingsniu kėblinti tolyn. Nereikia pagalbos? Gelbėkis pati, bet aš kaip visiška kvailė nestovėsiu šalia! Prefektė supykusi pasuko už vienos lentynos ir atsisėdusi ant grindų, pro plyšį tarp knygų, ėmė stebėti, kas gi vyko tarp tų dviejų kvailelių.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Emma Purvakraujė Gruodžio 29, 2018, 09:05:15 pm
Emma nedrąsiai, bet tvirtu žingsniu įeina i biblioteką ir aikteli nuo knygų gausybės.
- Ak.... Kiek daug čia knygų, manau man čia patiks. Šnekėjosi su savimi Emma.
- Čia yra knygų apie herbariumius, nuodinguosiuos augalus, pavojingiejį slibinai ir dar daugiau. Toliau kalbėjo Emma, tačiau jos žvilgsnį patraukė viena knyga be pavadinimo. Ir Emma atvertė knygą, per biblioteka nuskambėjo nepakeliamas klyksmas. Išsigandusi Emma greitai užvertė knygą. Netikėtai Emma pastebėjo, kad yra uždraustajame skyriuje, ji suprato jeigu ją čia pastebės bent vienas mokytojas jai bus riesta. Tad ji nusprendė knyga paslėpti po apsiausto skvernu ir eiti į augalų skyrių. Iš augalių skyriaus pasiėmusi knyga apie žvynabude, nuėjo į knygos apie slibinus skyrių. Ten pasiėmė dvi knygas apie Raguotajį Šnipštūna ir Spygliuotajį Žaliaskūrį. Ir išėjo...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ana Miler Gruodžio 30, 2018, 08:30:46 pm
 Ana įėjo į biblioteka. Ji buvo milžiniška! Įvairiausių knygų... Ana priėjo prie lentynos, kurioje buvo sudėliota daug knygų storais viršeliais, ji nubraukė nuo knygų dulkes ir ėmė ieškoti, labai reikalingos knygos. Knygos apie herbologiją. Herbologija - buvo labai sunki pamoka Anai, taigi Ana norėjo pasimokinti daugiau apie ypatingai, keistus augalus. Staiga į biblioteką įlėkė Anos geriausia draugė Karina.
 -Ana, tave kviečia herbologijos mokytoja,- pranešė Karina.
Ana linktelėjo, iš lentynos ištraukė pačią storiausią knygą apie augalus ir išbėgo iš bibliotekos link herbologijos kabineto.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Eliuzija Minol Vasario 07, 2019, 07:13:04 pm
Eliuzija turėjo laisvo laiko, tad nusprendė nueiti į biblioteką ir paskaityti. Įžengusi ji tyliai šoktelėjo  - biblioteka buvo milžiniška! Knygų buvo begalė. Ji apsidairė, čia buvo gan daug mokinių, vieni skaitė, vieni darė namų darbus, kiti mokėsi. Bibliotekoje buvo labai tylu, bet ore tvyrojo jauki atmosfera. Ji lėtai priėjo prie knygų lentynos, ir lėtai ėmė skaityti jų pavadinimus. Knygos buvo apie mokslą, tad ji patraukė prie kito skyriaus. Ten buvo knygos apie mokyklos istoriją, ir ji vėl patraukė prie kito skyriaus. Jame buvo daug knygų, bet jos buvo be pavadinimų. Eliuzija nustebo, ir jau norėjo pačiupti kurią nors knygą, bet nusprendė pasitikrinti, kokiame ji skyriuje. Pamačius užrašą, pirmakursė kiek išsigando, išraudo ir nuėjo prie kito skyriaus. Tos keistos knygos be pavadinimų buvo uždraustajame skyriuje. Sekančiame skyriuje ji pagaliau rado tai kodėl norėjo - fantastinę knygą. Pačiupusi knygą nuėjo prie laisvo staliuko ir pradėjo skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Idena Trejo Vasario 08, 2019, 07:39:03 pm
Idena nedrąsiai įžengė į biblioteką ir aiktelėjo "Oho...Geras! Tada Idena nuėjo prie knygų spintos, kurioje yra knygos apie visokius gyvūnus. Susirado  vieną knygą, kuri, atrodė, kad turėtų jai patikti. Pervertė kelis puslapius ir tikrai pamatė, kad šita knyga bus jos mėgstamiausia. Šiek tiek užtruko kol susirado bibliotekininkę.
-Norėčiau pasiimti šią knygą.
-Kuris koledžas ir kokia pavardė?
- Švilpynė, Idena Trejo.
-Gerai. Knyga tavo.
-Ačiū,-nusišypsoji ji.
Idena išėjo iš bibliotekos ir pasuko link Didžiosios Salės, norėdama kuo greičiau pradėti skaityti knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Cora Winslow Vasario 10, 2019, 02:36:49 pm
Cora pasiėmė knygą apie vandenynus ir atsisėdusi ruošėsi skaityti. Kai jau norėjo atversti knygą bibliotekininkė sušuko:
-Tavim dėta to nedaryčiau!
Bet Cora tik pakraipė akis ir atvertė knygą. Iš knygos pradėjo veržtis vanduo. Cora negalėjo užversti knygos, nes srovė buvo per stipri. Jai padėti subėgo visas koridorius! Kai pavyko užversti knygą visi ten esantys kreivai žiūrėjo į Corą.
-Atsiprašau...daugiau taip nedarysiu...-išbėgo ji.
 (ŠV2)                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     .
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Megan Čeis Vasario 13, 2019, 04:47:28 pm
Megan nusprendė apžiūrėti mokyklą. Mokykla aišku buvo milžiniška, todėl buvo nelengva rasti norimas vietas. Bet galiausiai Megan užtiko biblioteką. Ji buvo tokia didelė, graži ir pilna įvairiausių knygų. Bibliotekoje buvo tylu netgi biškį baugu... Bet apsipratusi su šia vieta ji nusprendė surasti skyrių apie magiškuosius gyvūnus. Ji ieškojo ilgai. Ji matė daug visokių knygų pobūdžio skyrių, bet vis nerado apie magiškuosius gyvūnus. Ji mėgo gyvūnus todėl ir domėjosi jais. Bet kaip tyčia ji niekur nerado tinkamo skyriaus. Po kokios pusantros valandos ji pagaliau rado magiškųjų gyvūnų knygų skyrių. Jis buvo didelis. Daug visokiausių knygų ir didelių ir mažų. Kokių tiktais nori apie jų priežiūrą, apie jų gyvenimą ir dar begalė kitokių. Ji pasiėmė gana stora knyga kurios pavadinimas buvo "Įviariausios gyvūnų rūšys ir jų gyvenimas". Ji knyga skaitė gana ilgokai kol atėjo komendanto valanda. Ji nebaigė knygos todėl pasiėmė ją į savo bendrabutį ir nusprendė ją tenais perkskaityti...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kim Jun Yeong Vasario 13, 2019, 10:42:32 pm
*Ryte*
Ryte atsikėlusi iškarto apsirengiau, nusiprausiau ir nubėgau į biblioteką kur turėjau susitikti su Varanasi. Pagaliau aš susiradau draugę- galvojau. Kai nuėjau į biblioteką radau prie stalelio šalia lango jau manęs laukiančią Varanasi
-Sveika,- pasisveikinau aš su Varanasi.
Varanasi manęs nepastebėjo ir labai išsigando ir tepasakė:
- O DIEVAI!!!
Aš tik nusijuokiau. Aš prisėdau šalia jos ir Varanasi paklausė:
-Ar galėtum ką nors apie save papasakoti? Kadangi mes tik vakar susitikome nelabai turėjome laiko pasikalbėti.
-Žinoma,- atsakiau aš kaip visada linksmai. - Tai kaip matyti esu kilusi iš Korėjos, mano tėvas buvo žiobaras tačiau mirė auto avarijoje. Mama yra ragana, ji nėra pati stipriausia ar silpniausia ragana. Tai visą gyvenimą nuo tėčio mirties gyvenau su mama kol negavau laiško į Hogvartsą. Na o dabar papasakok apie save,- atsidususi nuo nuovargio pasakojant savo istoriją tariau draugei.
- Jeigu atvirai tai aš nemoku valdyti savo pykčio taip pat labai bijau kažką įsimylėti, esu per daug drąsi ir akiplėšiška. Aišku tik priešams esu akiplėšiška, bet draugams- ne. Deja aš tėvų nepažinojau tad užaugau vaikų namuose, ir esu grynakraujė. Manęs niekada neišleisdavo iš kambario nes buvau jiems keista, turėjau gimimo žymę ant veido ir dėl mano akies.
Kai Varanasi baigė pasakoti apie save aš su ja pakalbėjau apie burtus, magiškus eleksyrus ir dar daug ką. Mes taip užsikalbėjome jog net nepastebėjome jog jau lakas bėgti mums į pamokas. Gerai kad pirma pamoka buvo sujungta Grifų Gūžta su Švilpyne.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ella Moon Vasario 16, 2019, 05:27:34 pm
Vieną jaukų vakarą Ella susiruošė į biblioteką. Mergaitė tyliai pėdino šaltais koridoriais, kol pamatė milžiniškas duris. Jos buvo šiek tiek pravertos. Tiek, kad liesas Ellos kūnelis galėtų pro jas pratilpti. Mergaitė aiktelėjo pamačiusi tokią šūsnį knygų. Lentynos iki lubų buvo prikrautos visokiausių knygų, o kai kuriose vietose stovėjo senos medinės kopėčios. Ji atsargiai nukiūtino paieškoti reikiamos knygos. Kiekviename skyriuje sedėdavo po vieną ar du žmones. Jie atsisėdę tyliai versdavo lapus ir kažką žymėdavosi savo knygelėse. Suradusi skyrių „Gyvūnai”, Ella pradėjo skaityti pavadinimus. Mergaitei reikėjo knygos apie gyvūnus, mat nesenai įsigijo Siamo veislės katytę. Pirmakursė dar nebuvo apsisprendusi dėl katės vardo, taigi vadindavo ją tiesiog „Kate”. Nors, tiesą pasakius, nedažnai ir reikėdavo ją kviesti. Katė arba miegodavo, arba veikdavo kažką viena.
 Ella pakeldavo tai vieną, tai kitą knygą, bet nei viena jos neužkabino. Staiga pamatė seną, purvinai žalią, apiplyšusią knygą su užrašu „Ką verta žinoti apie Siamo kates”. Mergaitė nelaukusi nustvėrė knygą ir nunešė ją senai moteriškei su akiniais. Nieko nelaukusi ji drąsiai paklausė:
— Atsiprašau, ar galima išsinešti knygą iš bibliotekos?
 Moteriškė nužvelgė Švilpiukę ir nusišypsojusi linktelėjo galva. Ella išbėgo iš bibliotekos su šypsena veide.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Alisa Blanche Kovo 02, 2019, 12:15:55 am
Alisa pirmu taikymu nubėgo į biblioteką. Pamačiusi visas knygas ji apstulbo. Jų buvo milijonai. Ji išsitraukė vieną knygą iš milžiniškos lentynos. Ji buvo apie magiškus gyvūnus, tai mėgstamiausia Alisos tema. Ji prasidėjo knygą ant stalo, atvertė pirmą pasitaikiusį puslapį. Jame buvo aprašyti Testraliai. Alisa buvo apie juos girdėjusi, bet niekada jų nematė. Staiga ant jos peties atsirado ranka. Tai buvo mergaitė, tik ji buvo ne pirmakursė:
- Testraliai?  Ar kada juos matei?
Alisa nė nespėjus atsakyti mergaitė ir vėl prakalbo:
- Aš juos galiu matyti. Mano tėtis mirė tiesiai ma  prieš akis. Beje tie Testraliai gražūs gyvūnai.
- Na aš jų nemačiau, bet galiu įsivaizduoti, kad jie labai gražūs, - atsakė Alisa. Bet toji mergaitė jau buvo dingus. Alisa pamanė, kad toji mergina elgėsi nelabai maloniai. Bet ji daug apie tą mergaitę negalvojo. Ji atsivertė kitą puslapį apie namų elfus. Jų namuose toks irgi buvo. Jo vardas Toris. Jis nelabai malonus, bet Alisa jį suprato, juk vis dėl to jis tvarkė visus namus. Alisa pagalvojo apie savo šeimą. Ji bandė spėti ką veikia jos mama, tėtis, brolis su sese... Ir vėl eilinį kartą jos mintys nukrypo. Alisa padėjo knygą atgal į lentyną ir grįžo į Švipynės bendrąjį kambarį...

Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mia Moon Kovo 02, 2019, 02:45:39 pm
Mija užėjo į biblioteka. Ji buvo milžiniška. Mergaitė priėjo prie didelio bet tuščio stalo. Ant jo padėjo mėlyną rašiklį. Po to Mija paėmė iš lentynos žalią knygą ir pradėjo skaityti. Jai nebuvo svarbu ką skaityti. Ji tiesiog norėjo paskaityti ką nors įdomaus. Knyga vadinosi ,,Gyvūnai''. Mija nusišypsojo, nes galvojo, kad ši knyga bus apie magiškus gyvūnus. Mija atsisėdo prie stalo ir pradėjo skaityti. Pirmas 5 minutes jai labai patiko, bet po to atsibodo. Ji nusprendė toliau skaityti, nes pagalvojo, kad po to gali būti įdomiau. Taip praėjo 10 minučių. Mija vis dar skaitė:
- kiek tu gali skaityti šia knyga?- Mija pakėlė galvą ir pamate prieš save mergaitė.
Mija nieko nepasakė ir skaitė toliau. Tada kažkas palietė knygą. Mija vėl pakėlė galvą:
- Jai nori įdomaus paskaityti apie gyvūnus, šita knyga tau netinka.- pasakė mergaitė.
- Na... nežinau,- lėtai pasakė Mija.
- palauk.- Mergaitė atsistojo ir nuėjo į kitą skiriu.
Po kelių minučių mergaitė grįžo su knyga. Davė Mijai ir pasakė:
- Šita daug įdomesnę pati skaičiau.
- Ačiū- Mija apžiūrėjo knyga.- O apie ką jį?
- Apie visus magiškus gyvūnus.
- Ačiū
- Aš gerai žinau apie knygas
- Žinau dabar į ką kreiptis dėl knygų- nusišypsojo Mija.
- Mano vardas Kamila.-prisistatė mergaitė
- Mija,- dar pridūrė- esu iš švilpynės
- Aš tai iš Grifų Gužtos
- Gal nori draugauti- drebančiu balsu paklausė Mija.
- Būtu labai smagu.
 Mija su Kamila buvo iki pat vakaro bibliotekoje.   
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Neli Blue Kovo 03, 2019, 09:07:48 am
Turėdama laisvo laiko Neli nusprendė nueiti į biblioteką.Skaityti išmoko būdama ketverių ir visą vaikystę tai buvo jos mėgstamiausias užsiėmimas.Bet dabar, didėjant įvairių darbų skaičiui, ji nelabai spėjo skirti laiko knygoms.Bet čia, Hogvartse, teks gan nemažai rytų, dienų ir naktų praleisti prie knygų, bent jau taip pasakodavo jos broliai.Artėjant koridoriais prie bibliotekos, Neli pamatė tikrai nemažai mokinių, zujančių pro ją.Čia buvo visų koledžų atstovų.Dauguma iš jų buvo vyresniokai, tikriausiai ruošėsi egzaminams.Neli pamatė ir keletą pirmakursių, tiesiog stovinčių bibliotekos viduryje ir besistengiančių viską aprėpti akimis.Mergaitė jų nekaltino - biblioteka buvo tikrai įspūdinga - gal milijonai, gal milijardai (kas ten žino!) knygų, sustatytų aukštose, atrodo nesibaigiančiose lentynose.Neli pajuto, kad stovi taip pat kaip ir tie kiti matyti pirmakursiai ir tiesiog spokso į viską iš eilės.Staiga pro ją prabėgo kažkoks vyresnių kursų mokinys ir tai ją pažadino iš apmąstymų.Švilpiukė nusprendė apžiūrėti knygas.Dauguma jų buvo senos, sudriskusios, net suplyšusios, kai kurių net pavadinimų nesimatė per jas užklojusį dulkių sluoksnį, bet buvo ir keletas naujesnių, žvilgančiais viršeliais.Neli išsiėmė vieną knygą, atvertė pirmą puslapį ir pasilenkė įkvėpti to nuostabaus senų knygų kvapo.Pažiūrėjo, kokia tai knyga."Hogvartso istorija".Labai stora.Neli nežinojo, ar turės laiko ją perskaityti, bet smalsumas nugalėjo ir ji nuėjo link bibliotekininkės stalelio.Oficialiai pasiėmusi knygą iš bibliotekos ji prisėdo prie stalelio, kur sėdėjo pora mergaičių.Jos netriukšmavo, tad Neli nusprendė, kad čia galės ramiai paskaityti.Atsivertusi knygą ėmė skaityti.
Knyga buvo įdomi ir labai įtraukė, tad Neli net nepastebėjo, kaip perskaitė porą šimtų puslapių.Mergaitė nusprendė, kad šiandienai skaitymo bei naujos informacijos užteks ir patraukė į koledžo bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Suzu Nakashima Balandžio 07, 2019, 08:43:24 pm
Ir kur gali būti saugu nuo tokių mažų būtybių? Suzu skuodė kaip galėjo greitai ir išmąstė, kad būtent tokia vieta yra biblioteka. Na, juk elfai protingi, neišdrįs sutrugdyti savo kerais tokios tylios ir ramios vietos, ar ne? Taigi, su tokiu mąstymu vaikinukas įbėgo į biblioteką ir geriau apsidairė.
Žmonių nebuvo, bent jų berniukas nematė, kadangi vyko pamokos, bibliotekininkė taip pat buvo kažkur išėjusi. Suzu galėjo daryti ką nori, bet kas tokioje vietoje gali būti įdomaus? Knygos ir dar kartą knygos... Grifiukui tai pasirodė visiškai neįdomu, skaityti jis tingėjo. Toliau svarstydamas, ką turėtų nuveikti, berniukas žengė kelis žingsnius ir vėl sustojo. Jam pasirodė, kad kažkur yra elfas, bet tai, regis, buvo tik jo vaizduotė. Atsikvėpęs ir save nuraminęs, kad viskas gerai, vaikinukas žengė dar kelis žingsnius, jis norėjo patrauki jau žinomo skyriaus link, kadangi suprato, kad be knygų skaitymo daugiau nieko gero bibliotekoje nuveikti negalės. Bet, deja, elfas nenorėjo, kad Suzu per Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamokas skaitytų žiobariškas knygas, tad kaip tik tuo metu atsirado prie išėjimo ir žiūrėk, vėl į vaikinuką skrenda kažkokie tai kerai.
Kadangi berniukas buvo nusisukęs sureaguoti jis nespėjo ir kerai pataikę į jį suveikė. Burtų lazdelė vėl išskrido iš vaikinuko rankų, šis nusikeikė ir pripuolė pasiimti burtų lazdelę. Keista, kaip niekad nesikeikiantis berniukas pradėjęs lankyti Hogvarstą tų keiksmų labai greitai išmoksta nė nesuvokdamas, iš kur.
-Protego,-jau pasiėmęs burtų lazdelę ir atsisukęs į elfą vaikinukas panaudojo skydinius kerus tikėdamasis, kad šie suveiks. Jo laimei suveikė, kerai atsitrenkė į skydą ir Suzu liko nepaliestas jų. Man pradeda pavykti!
Apsidžiaugęs, kad po truputį tobulėja su vienu burtažodžiu vaikinukas apsidairė ir nėrė kažkur tarp lentynų tikėdamasis kažkaip pabėgti nuo elfo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Megan Čeis Birželio 09, 2019, 12:53:10 pm
Buvo graži, saulėta diena. Pamokos buvo jau seniai pasibaigę. Megan neturėdama ką veikti, nusprendė nueiti į biblioteką ir pasiimti kokią įdomią knygą. Bibliotekoje buvo tiek daug knygų, kad ji negalėjo išsirinkti kokios temos, stiliaus ir pobūdžio knygos ji nori. Galiausiai nusprendė sužinoti įdomių dalykų apie žiobarus. Todėl nuėjusi į ta skyrių susirado knygą "Idomybės apie žiobarus...?" Pasiėmusi knygą nuėjo iki bibliotekininkės jos užsiregisruoti. Atėjusi prie jos stalo, rado tik kazkokia maža vėja kuri zujo aplink stalą sudėtas knygas. Taigi Megan reikia palaukti kol ateis bibliotekininkė. Na jos teko palaukti bent gerą pusvalandį. Užsiregistravusi knygą galvojo, kur  jai eiti ja paskaityti: "Grifų Gūžtos kambaryje bus tuščia ir aš jausiuosi vieniša. Bibliotekoje labai karšta nors yra labai jauku. Na bet lauke visai geras oras, šilta saulytė šviečia. Kaip tik man tinkamas laikas atsipalaiduoti ir paskaityt įdomią knygą apie žiobarus... Dar apsižvalgiusi, įsidėjo knygą į kuprinę ir išėjo iš bibliotekos...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Camille Cornet Liepos 12, 2019, 10:50:51 am
Cornet užėjo į didelę biblioteką. Nuo tiek daug knygų ji apstulbo. Norėjosi perskaityti viską. Po valandos mergaitė pagaliau atsitokė ir prisiminė kokiu tikslu atėjo. Priėjusi prie lentynos kur aprašomi burtažodžiai ji įsitraukė viena. Ką mažiausiai žino klastuole apie magijos pasaulį tai burtažodžiai dėl to norėjo užsirašyti kelis. Ieškodama gerus naudingus kerus mergaitė pamatė kaip Biblioteka tuštėja. Už lango darosi tamsu. Pažvelgus pro Hogvartso langą pirmakursė pamatė pilnatį. Mėnulis buvo toks didelis, kad atrodė lyg galima ji priliesti. Staiga ji suprato, kad esa viena bibliotekoje. Padėjusi atgal knyga gražiai sustūmus kėdes. Su lapeliu kur parašyta keli burtažodžiai. Išėjusi iš bibliotekos mergaitė nuėjo į klastunyno kambarį
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Sofija Orel Liepos 21, 2019, 10:34:43 pm
Sofija susirado kampelį bibliotekoje. Tokį kokių paprastai ir ieškodavo – kur gali pasislėpti, likti nematomas, o pats matyti. Ji ištiesė pergamentą ant stalo kampe, priešais pasidėjo lazdelę, dar rašalinę ir plunksną. Ji sėdo rašyti laiško, virš savęs išbūrusi nedidelį šviesos rutuliuką. Balta plunksna švilpė pamažu raitė raides. Kelis kartus sutsojo ir perskaitė ką buvo parašiusi, tada be jokio garso ar veido išraiškos pokyčio tęsė toliau. Galiausiai pasirašiusi apačioje atsitiesė ir padėjo plunksną į šalį. Tuomet jos veide kažkas pasikeitė, tik akimirkai, vargu ar ji pati pastebėjo.
 Atsistojusi ji nužingsniavo prie lentynos su knygomis apie burtų lazdeles ir jų veikimą. Pavarčiusi rado pasakojimų, istorijų, žinomų ir kažkur girdėtų faktų, gamybos vadovą ir daugybę kitokios informacijos, bet niekas jai netiko. Antrakursė pažvelgė į lazdelę gulinčią ant stalo, atrodė paprasta, kaip ir visos kitos.
Ėmė temti. Jau ir taip tamsiame bibliotekos kampelyje pasidarė dar tamsiau. Nedidelis šviesos rutuliukas virš galvos tapo pagrindiniu šviesos šaltiniu. Švilpė nužingsniavo atgal prie stalo. Atsisėdo ir dar kart perskaitė pergamente parašytą tekstą, sulankstė ir pastūmė į šalį. Vėliau išsiųs. Tuomet giliai atsiduso ir tyliai, kad niekas neišgirtų apsiverkė. Tai truko labai trumpai, greitai susitvardžiusi ji toliau vartė knygas kol galiausiai pavargusi pakilo ir skubiai išbėgo iš bibliotekos nešina viena knyga ir laišku. Nespėjęs paskui ją šviesos kamuoliukas atsitrenkė į duris ir pakilęs pakibo palubėje.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Giliai Rugsėjo 28, 2019, 08:53:46 pm
 Pavargus po mokslų dienos varnanagė traukė į biblioteką. Ji nesijautė labai pavargus, bet norėjo pailsėti. Vakaras su knyga Lėjai atrodė kaip tik. Nors mergina per pamokas pavargo ir žinojo, kad reikėtų pailsinti akis, ar gal būt išeiti į lauką, ji be galo mėgo skaityti ir negalėjo atsispirti pagundai nueiti į biblioteką.
 Lėja netrukus pasiekė biblioteką ir įėjo į patalpą. Apsižvalgiusi mergina nuėjo prie gražiau atrodančios knygų lentynos (iš ties visos knygų lentynos Lėjai atrodė gražios). Varnanagė pradėjo galvoti kokią knygą išsirinkti, o nieko įdomaus nesugalvojus prisiartino prie lentynos ir ėmė pirštais braukti per knygų nugarėles. Mergaitei į akis krito storoka knyga tamsiai mėlynu viršeliu. Lėja ją ištraukė ir su džiaugsmu pamatė, kad tai knyga apie magiškus gyvūnus. Mergina atsisėdo ir atvertus knygą ėmė skaityti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gerda Marqeen Rugsėjo 30, 2019, 11:36:14 pm
Gerda su sunkesne kuprine, nei sveria pati, nupėdino į biblioteką. Kodėl tiek daug namų darbų?! Mergina sunkesnės dienos nebuvo turėjusi... O kur dar tas namų darbų kalnas? Gerda galvojo, kad ši diena ją pribaigs. Pabaigus namų darbus, mergina pradėjo ieškoti kokios nors knygos, tinkančios skaityti laisvalaikiu. Ilgai ieškoti nereikėjo, vos po poros minučių Gerda rado tai, ko ieškojo. Tai buvo sena, apdriskusi, juoda, runomis parašyta knyga. Jos viršelyje auksiniais dažais buvo įspaustas kažkoks, runomis parašytas sakinys. Mergina nieko nelaukdama pradėjo versti runas. Jai bedirbant, į biblioteką įžengė Varno Nago mokinė. Tai buvo Lėja Vils, jos dar nebuvo bendravusios. Gerda toliau tęsė savo darbą. Galiausiai ji suprato apie ką ši knyga. Tai buvo knyga pilna istorijų, kaip burtininkai neatsargiai naudodamiesi magija, nukentėjo. Ši knyga tikriausiai skirta pamokyti pirmakursius ar antrakursius. Šiek tiek pamąsčiusi, Gerda toliau tęsė darbą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Giliai Spalio 03, 2019, 10:50:35 am
 Lėja pamatė kitą merginą. Ši įėjus į biblioteką ėmė ieškoti knygos. Galiausiai išsitraukus juodą knygą ši pradėjo skaityti. Rudaplaukė geriau pasižiūrėjo į merginą netoliese, ji merginai pasirodė matyta. Lėja pradėjo sukti galvą kur matė šią, regis truputį jaunesnę merginą. Galiausiai prisiminė, kad ją matė didžiojoje salėje, per mokslo metų pradžios šventę. Ji pasikąsė galvą ir dar kartą pasižiūrėjo į merginą, ji Lėjai pasirodė labai matyta. Ai, taigi ji buvo paskirta į varno nagą! Čua nauja varnanagė! galiausiai susiprotėjo antrakursė. Ją užplūdo šiltas jausmas kitai varniukei. Lėja priėjo prie merginos.
- Labas, aš Lėja Vils. Regis buvai paskirta į varno nagą, aš irgi varnanagė. Sveikinu patekus į šį koledžą! - Pasakė rudaplaukė ir draugiškai pasižiūrėjo į jaunesnę varnanagę.
- Beje, kuo tu vardu? - po keleto sekundžių paklausė Lėja.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gerda Marqeen Spalio 06, 2019, 10:47:21 pm
Gerda sustojo versti knygą. Akis vėrė didžiulis skausmas. Turbūt jau laikas miegoti... Nuo knygos atsiplėšti buvo be proto sunku, žinant, kad Gerda knygas tiesiog dievino. Staiga priėjus merginai, kurią Gerda matė anksčiau, pirmakursė pradėjo atsakinėti į klausimus.
- Sveika, Lėja! Džiaugiuosi su tavimi pagaliau susipažinusi! Taip,  aš iš Varno Nago.
Gerda linksmai nusišypsojo  ir užkišo savo plaukus už ausies, prieš tai juos apsukusi aplink pirštą, tai buvo tapę jos specifiniu ženklu.
- Aš Gerda, Gerda Marqeen. Aš po tokios sunkios dienos jau pavargau. Ar norėtum kartu grįžti į bendrajį kambarį? Ten galėtume pasišnekučiuoti. Be to, aš dar vis pasiklystu. Ar sutinki?
Ir ji meiliai nusišypsojo.
- Tik sekundėlę, pasiimsiu šią knygą su savimi,- Gerda parodė į juodą knygą savo rankose.- Be jos aš neištversiu nė minutės,- ji vėl nusišypsojo.
Biblioteka dar kartą parodė savo gerąją pusę. Biblioteka - nuostabių pažinčių rojus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Giliai Spalio 12, 2019, 08:54:25 am
Lėja žiūrėjo į varniukę. Ji džiaugėsi, kad pašnekovė nusiteikusi draugiškai.
- Gražus vardas. - Mandagiai pasakė mergina, net negalvodama ar šis vardas jai iš tiesų gražus. Paskui pagalvojus apie savo sakinį tikrai pagalvojo, kad pašnekovės vardas jai patinka. Lėja šyptelėjo sau. Antrakursė dažnai pirmiau pasakydavo, o tik vėliau pagalvodavo. Gerai buvo bent tai, kad tai ką ji pasakydavo net jai tai būtų jos nuomone netiesa, skambėdavo tinkamai.
- Taip, galėtumėm gryžti į bendrajį kambarį. - pritarė Lėja. - Aš irgi pavargau, be to skaityti galima ir lovoje, - nusišypsojo ji. Rudaplaukė žiūrėjo, kaip jaunesnė varnanagė ima knygą. Taip, skaitymas irgi mokymasis. O juk mes varnanagiai. Pamanė ji.
- Aš irgi pasimsiu knygą. - Tarė mergina. - Be to, apie ką tavoji, atrodo įdomiai. - Šyptelėjo Lėja ir pasisuko į pašnekovę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Gerda Marqeen Lapkričio 02, 2019, 07:07:46 pm
- Ačiū, - tyliai padėkojo Gerda Lėjai. - Taviškis man labai patinka, - tai pasakiusi, ji nusišypsojo.
Pirmakursė pradėjo į kuprinę dėtis vadovėlius. Šie buvo neįprastai sunkūs. Kai su vadovėliais galiausiai buvo susitvarkyta ir mergina šiaip ne taip užsidėjo ant pečių kuprinę, pokalbis galėjo tęstis.
- Tai kažkokia sena knyga, parašyta runomis. Pavadinimo pasakyti negaliu, nes jis paprasčiausiai nusitrinęs. Apie šią knygą galiu pasakyti tik tiek – tai knyga, pilna pasakų, skirtų pamokyti jaunesnius burtinininkus ir raganas, kad reikia atsargiai elgtis su magija., - trumpai papasakojusi apie skaitinį kaštonplaukė nutilo.
Pasitaisiusi kuprinę, vienuolikmetė nejusdama atsiremė į artimiausią lentyną, o tada tik... BUM! Ką aš padariau? Daugiau nei pusšimtis knygų nubildėjo žemyn, sukeldamos lyg griaustinio garsą. Ką aš padariau? Gerda greit čiupo tvarkyti knygas, kol nesibaigė blogai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Giliai Lapkričio 03, 2019, 01:25:39 pm
 Gerdai papasakojus apie savo knygą Lėja šypyelėjo.
- Mano knyga apie magiškus gyvūnus, - tarė ji. - žinai, man labai patinka gyvūnai, - pridūrė ji ir nuo akių nusibraukė plaukus. Tuo metu pašnekovė atsirėmė į knygų lentyną ir iš jos pabiro knygų griūtis. Gerda pradėjo paskubomis  jas rinkti, o Lėja prišoko jai padėti.
- Jm... Nemažai knygų... - nutęsė antrakursė. - na manau nieko labai blogo neatsitiko, - pasakė antrakursė dėliodama knygas atgal į lentyną. Po kiek laiko knygos tvarkingai gulėjo savo vietose. Pagaliau. Mintyse pasakė Lėja giliai įkvėpdama oro. Varnanagė apsidairė žiūrėdama ar nepaliko kokios knygos.
- Na, tai eime į bendrajį kambarį, - linktelėjo naujajai draugei rudaplaukė. Ir kartu su pašnekove išėjo iš bibliotekos.


                           *

              RPG uždarytas
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 04, 2019, 03:22:26 pm
 Po pamokų dauguma Hogvartso mokinių sėlindavo į biblioteką ieškodami ramesnės vietelės namų darbų atlikimui. Mayra irgi būtų pasislėpus tarp milžiniškų knygų lentynų, jei ne gautas laiškas iš motinos, kuris privertė klastuolės kraują užvirti. Smarkiai užtrenkus bibliotekos duris ir taip noromis ar nenoromis atkreipdama daugumos dėmesį, ji nukulniavo prie laikraščių spintos, kur buvo laikomi senesni įvairių magiškų dienraščių numeriai. Prisimindama motinos ,,viltis", kad Magijos Ministerija pagaliau ,,suvaldys tuos žvėris" ir kad ,,juos visus reiktų izoliuoti ir išnaikinti" Mayra tramdė ašaras. Ne todėl, kad ji priklausė tiems, kuriems dabar grėsė pavojus nuo valdžios, bet todėl, kad ji puikiai žinojo tą jausmą, kai kiti laiko tave pavojingu ir nori izoliuot bei uždaryt. Tik šįkart tai vyko daug didesniu mastu. Laikraščiuose pateiktos istorijos užgesino paskutinę viltį, kad viskas galėjo būti tik išpūsti gandai - visada ir visur, net ir besiginantys kitų rasių atstovai buvo pavojingi blogiečiai. Sukilėliai, griaunantys tobulą nusistovėjusią Magijos Ministerijos tvarką. Pasičiupusi laikraštį su naujausia istorija, Mayra atsistojo ir kėdės ir tėškė jį į stalą. Duslus garsas nuskambėjo per visą patalpą ir atsimušdamas nuo skliautuotų lubų nuaidėjo dar toliau. Dėmesys atkreiptas. Laikas būti įtaigos meną įvaldžiusia sektante.
-Kaip ilgai mes tai ignoruosim!-parodydama į numestą laikraštį, kurio šūksminga antraštė rėkė apie sukilėlius, garsiai, bet ne šaukdama, tarė Mayra.-Magijos Ministerija įsivaizduoja, kad jie valdo visą magiškąjį pasaulį. O jų magiškojo pasaulio vizijoje egzistuoja tik burtininkai. Kaip ilgai mes ignoruosime jų tironiją? Tol, kol mes patys neatsidursim priešininkų pusėj, pavadinti ,,sukilėliais, tai yra tais, kurie nepalankūs Ministerijai ir jų subinlaižiams? Dabar jie nori išnaikinti magiškąsias rases, kurių atstovai vaikšto tarp mūsų net nepastebimi! O toliau kas? Manot ir patys burtininkai saugūs? Tuoj legilimantai, animagai ir aiškiaregiai, kurie nesutiks dirbti Ministerijai patys bus apšaukti pavojingais! Jiems reikia, kad mes bijotume. Bijotume tų kitų, kurių nepažįstame. Manot jie šiaip sau nemokina mūsų apsiginti nuo magiškų būtybių užpuolimų? Dauguma burtininkų neapsigintų vienas nuo kito! Bet ar visi burtininkai pavojingi? Tai kodėl mes nurašom visus, su bent lašeliu kitos magiškos rasės kraujo?! Ar jūs tokie akli ir silpni? Ar jūs visiškai nemąstot ir tikit viskuo, ką jums Ministerija sumaitina sidabriniu šaukšteliu? Atsibuskit! Pamatykit tikrąjį šio magiškojo pasaulio skaldymo tikslą!
Mayra gale rėkaudama priduso, bet vis dar pykčio varoma drąsiai stovėjo ant kėdės ir akimis peržvelgė kiekvieną mokinį bibliotekoje, kurį matė. Ką žinai, gal atsiras prieštaraujančių?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gruodžio 21, 2019, 12:58:37 pm
Tą kartą jis sėdėjo bibliotekoje, skaitydamas transgigūracijos knygas. Vos neprarasdamas vilties tapti animagu, jis ieškojo atsakymų į savo klaidas. Taip ir per tuos dvejus metus neišdrįso paklausti Džeimso...
Kažkas tėškė kažką lengvo ant stalo. Raudonplaukė galva pakilo, juodas žvilgsnis nukrypo į garso šaltinį. Juodaplaukė šešiolikmetė klastuolė drąsiai rėžė ką galvojo, nemąstydama apie pasėkmes, tuo labiau, kad biblioteka yra skirta mokslui, o ne pykčio išliejimui. O gal gi ir ne?
Septintą kursą kartojantis Wintersas mikliai pašoko, atgalia ranka užversdamas anksčiau skaitytą knygą. Nužergliojo link klastuolės.
-Ei,- Kajus susiraukė, širdis šoktelėjo link gerklės, - Tu tik matai vieną pusę, kurią ir nori matyti,- ramiai, šiek tiek virpančiu balsu kalbėjo (nutuokė šios temos jautrumą pačio jo gyvenimui), -Magijos Ministerija nevaldo mūsų. Tai....Eh...Tai sudėtinga...Klausyk. Niekas nieko nenori išnaikinti, viskas yra susiję su tuo Ianu, kuri aplink save buria savo sekėjus. Jie griebiasi prievartos, o smurtas negali būti kelias, kai ką norima pakeisti. Jei kas jiems nepatinka, tegul sėdasi su Magijos Ministerija prie derybų stalo ir tegul tariasi, o dėl šito,- švilpis dirstelėjo į laikraštį,- Juk žinai, kad Magijos Žinios dažnai perkreipia tiesą, net kai jau nebėra Ritos Nepasėdos. Jei nori aiškintis, eik pas Magijos Ministrą. Žmogiškai pasišnekėk su juo,- atsiduso.
Nutuokė, kad ant jo užgrius lavina kontrargumentų. Mintis, kad iki šiandienos vakaro sukurps naują planą kaip tapti animagu, pasidarė tolima svajone.
-Emocijos čia nieko nepadės. Galvok racionaliai. Kur tavo argumentai? Dabar, kiek galima suprasti, tu tik pradėjai putotis tik dėl antraštės. Ar žinai, kad kartais antraštės nesutampa su visu straipsnio turiniu? - Kajus siekė apgalvoto, svaraus ginčo, greičiau debatų su šia juodaplauke. Kažin, ar jam pavyks?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 25, 2019, 12:29:52 am
 Kažkokiam švilpiui atsiliepus į jos provokaciją, Mayra patenkinta šyptelėjo ir šoktelėjo žemyn nuo kėdės.
-Akivaizdu, kad gyveni gerą gyvenimą,-išklausiusi vaikiną, Mayra atsisėdo ir sukryžiavo kojas. Klastuolė girdėjo tą menka balso virptelėjimą, kaip švilpis į ją kreipėsi, o tai žadėjo įdomų bei smagų pokalbį. Ankščiau užsiplieskęs pyktis taip pat greitai ir praėjo.
-Yra eliksyras, padedantis suvaldyti likantropiją. Turbūt tai žinai, nepanašus į ketvirtakursį ar kvailį. Bet eliksyras... Na, jis nėra pigus, o pasigaminti pačiam yra pakankamai sudėtinga, todėl jo labai sunku gauti. Ar ką nors Magijos Ministerija dėl to daro? Ne. Vilkolakis, be eliksyro pagalbos, praranda kontrolę ir įvykdo nusikaltimą. Kas kaltas? Aišku, vilkolakis. Kadangi Ministerijai svarbiau burtininkai, jie nieko nedaro, kad tam užkirstų kelią. Ir tada gaunasi užburtas ratas,- Mayra pirštu ore lėtai nubrėžė apskritimą,-Dauguma vilkolakių neturi galimybės gauti eliksyro, po transformacijos praranda savikontrolę, įvyksta įvairūs incidentai, laikraščiai išpučia iš to burbulą, burtininkai pradeda bijoti vilkolakių ir jais nepasitikėti, vilkolakiams sunkiau susirasti darbą, jie neturi pinigų eliksyrui ir taip viskas kartojasi... Neminint ir kitų apribojimų, ar tai atrodo teisinga?
Klastuolė atsirėmė į alkūnėmis į stalą ir vėl nusišypsojo švilpiui.
-Todėl ne tik vilkolakiai nori perversmo, bet ir kitos magiškosios būtybės. Per ilgai jas Ministerija ignoravo. Ir jie nieko nenorėjo keisti, todėl, kartais, pokyčiui pradėti, prireikia jėgos. O Magijos Ministerija visada ją lengviausiai suprasdavo. O derybos... Kokios derybos? Kol neatsirado grėsmės, niekas apie derybas net nenorėjo girdėti!
Mayra pakreipė galvą ir smalsiai nužvelgusi vaikiną, susirado jo vardą ant uniformos. Švilpiams klastuolė nejautė priešiškų jausmų, bet galėjo prisiekti, kad kartais ten būdavo sumetami kvailiai, šventai įsitikinę sava tiesa. Kajaus nenorėjo prilipinti prie tos grupės, nes jis jai patiko vien dėl to, kad atsakė į jos piktai išrėžtą monologą. Net jei ir nepatrauks vaikino į savo pusę, Mayrai buvo įdomu sužinoti, kaip jis mąsto.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gruodžio 26, 2019, 01:22:31 pm
Kajus gūžtelėjo pečiais.
-Tarkim taip, bet negaliu pasakyti, jog visados taip buvo.
Klastuolei atsisėdus, švilpis pasekė jos žingsniu - klestelėjo prieš ją. Dar prisistovės.
-Žinau, Antivilkinis eliksyras,- sunkiai atsiduso,- Tas tai yra tavo tiesa, Magijos Ministerija turėtų kažką daryti, jog vilkolakiams būtų lengviau gauti šio eliksyro, tačiau negaliu sakyti, jog jiems rūpi tik burtininkai. Nenoriu minėti jokių vardų, tačiau turiu pažįstamą kitarasį, dirbantį Magijos Ministerijoje. Tas nesiskundžia darbo aplinka. Wintersas stengėsi atskleisti, jog kalbėjo apie Melijandrą, tyčia "pakeitė" jos lytį. Dabar, Kajus kietai sučiaupė lūpas.
-Žinai, jei žmonės laiko vilkolakius pavojingais, nemanau ar jiems reiktų griebtis smurto. Jie tik tai dar labiau pateisintų jiems priskirtą etiketę kitų akyse. Vilkolakiai turėtų civilizuotai protestuoti. Kuo daugiau smurto, tuo daugiau kliūčių pasiekti tikslą. Gal su smurtu būtų greičiau, bet to pasėkmės visiems būtų žiaurios. Smurtas negali būti kelias pasiekti tikslą. Tu labai žvelgi kraštutiniškai. Seniau? Šis magijos ministras yra palyginant jaunas ir visai neseniai išrinktas. Būtų netikslinga jį kaltinti už tai ką darė ankstesni ministrai, tačiau, taip, jis šį reikalą turi išspręsti ir nuo šios atsakomybės jis nėra atleistas,- juodos akys įsmigo į Mayros tamsiai rudas. -Ką manai?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 31, 2019, 11:51:02 am
 Mayra su susidomėjimu klausėsi Kajaus. Kiti žmonės bei jų mąstysena ją visada domino, bet retai kada galėdavo taip padiskutuoti su kuo nors. Šypsenėlė niekur nedingo nuo klastuolės veido, kai ši atidžiai stebėjo kalbantį švilpį. Jam nutilus, Mayra atsiduso.
-Gal ir dirba Magijos Ministerijoje, bet ar apie jo rasę žino kiti darbuotojai? Galbūt tai nėra jų reikalas, bet dauguma burtininkų, na, jie nelabai palankiai žiūri į tai, o paslaptys, kuo ilgiau laikomos, tuo smarkesnės pasekmės dėl jų būna. O magijos ministras... Jo bėda ir yra ta, kad jis jaunas. Kaip jis ten išvis papuolė būdamas, kiek, aštuoniolikos? Jam trūksta patirties. Tai irgi etiketė. Per jaunas. Pavojingi. Etikečių mes neužsidedam, o kai ją ant tavęs užklijuoja dauguma... Tiesiog pavargsti priešintis. Nesvarbu, ką darysi, visi tave laikys būtent tokiu ir tikėsis blogiausio. Buvo vilkolakių protestų, prašymų. Viskas buvo ignoruota ir paslėpta. Todėl visi pavargo priešintis. Priešintis visuomenės nuomonei ir nusistatymams. Jeigu iš tavęs tikisi žiauraus žvėries, kodėl jo neparodžius? Vis tiek visi mano, kad tu toks jau esi. Tai nėra ir niekada nebuvo teisinga, bet Magijos Ministerijai teisingumas niekada ir nerūpėjo. Ar galėjo būti daugiau anti-diskriminacinių įstatymų? Žinoma. Griežtesnės bausmės? Kodėl ne? Bet nieko nebuvo. Ir neapykanta įleido šaknis giliau nei bet kas kitas. Tai kodėl tuo nepasinaudojus? Tuo įvaizdžiu, kurį sukūrė už tave?
Mayra nepajuto kaip bekalbėdama pasilenkė į priekį. Jai patiko išsakyti savo nuomonę, kai jos kažkas klauso. Net jeigu tas žmogus ir prieštarauja. Vis tiek, svarbu išklauso.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Kajus Arno Wintersas Sausio 29, 2020, 10:54:09 am
Mayros šypsenai neketinus pradingti, Kajus paslapčiomis susiraukė. Jautėsi šiek tiek nejaukiai.
-Negaliu atsakyti,- švilpis apie Melijandros santykius su kitais Magijos Ministerijos darbuotojais nieko nenutuokė, ši tema retai iškildavo į viršų Lorijanų namuose. Kita vertus, niekas nemėgo pasakoti apie savo darbus,- Na...šiame dalyke nesijaučiu kopetetingas, tačiau kas jau kas, dėl etikečių galiu ginčytis. Man nepriimtina tiesiog imti ir pasiduoti - tai tavo gyvenimas ir yra tavo pareiga pasauliui įrodyti, jog esi daug geresnis, nei kiti tave įsivaizduoja. Tai ką pasakei - tai neturi tapti pasiaiškinimu, norma jog dėl to gali žudyti, kankinti kitus,- Kajaus balsas pakilo viena nata aukštyn, tačiau greitai susitvardė,- Negalima į problemą žiūrėti iš vienos pusės - iš juodos ar baltos, todėl nekoretiška sakyti, jog Magijos Ministerijai niekados nerūpėjo teisingumas, nei vienas, nei kitas nedirbame Magijos Ministerijoje ir apie negalime iš tikrųjų ginčytis. Vėl, jei naudosiesi klaidingais įsitikimais, tai yra dar pavojingiau - tu tik dar labiau įsitvirtinsi kitų galvose kaip pavojingas žvėris ir kitų nuomonę bus dar sunkiau pakeisti.
Staiga, suskambo varpas, Kajus žvilgtetelėjo į laikrodį, kabantį ant sienos. Švilpynės prefektas skubiai pašoko ant koju. Atsiprašančiai skėstelėjo rankomis.
- Atleisk, turiu lėkti į ateities būrimą, bet, jei dar norėsi pasiginčyti, pranešk man. Pabandysiu surasti laisvą akimirką,- vyptelėjo ir išlėkė iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Amanda Adler Vasario 01, 2020, 03:35:39 pm
 Įžengusi į biblioteką Amanda aiktelėjo. Mergaitė mėgo skaityti knygas ir buvo perskaičiusi jų šimtus, tačiau bibliotekos didybė ir knygų skaičius ją tiesiog priboškė.
 Žengusi dar kelis žingsnius Amanda sustojo ir apsidairė. Knygų lentynos siekė salės lubas. O knygų spalvų ir pavadinimų įvairovė būtų nustebinusi net ir žiobarą. Lentynose stvėjo nuo laiko nušurusios geltonos, mėlynos, žalios, rudos ir juodos spalvos knygos, su įvairiausiais pavadinimais. Nuo slibinų ir sfinksų iki kvidičo ir psichų. Amanda suabejojo ar koks nors burtininkas yra perskaitęs jas visas.
 Ji nežinojo nuo kurią knygą skaityti, tad paiėmė arčiausiai mergaitės buvusią mėlynos spalvos knygą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Nora Kühnemund Balandžio 13, 2020, 02:48:40 pm
 „Kilti aukštyn“.
 Na, Nora tai mokėjo – savo šluotą pažinojo geriau negu bet kokį kitą žmogų, o ir naudotis ja moka tikrai gerai, nesigiriant. Tačiau buvo tikra, kad neužteks tiesiog apžergti šluotkočio ir leistis vėjo nešamai. Būtų pernelyg paprasta, o kvidičininkė jau spėjo suprasti, kad šiame turnyre niekas nebūna paprasta. Net atvirkščiai – užduotys būna taip supainiotos, kad iš užuominų nelieka nieko, jokios prasmės.
 Taigi ir kliautis jomis nelabai verta – ta viena frazė „kilti aukštyn“ gali turėti bent trečdalį milijono skirtingų reikšmių, o galiausiai bus parinkta ta, apie kurią niekas nė nebūtų pagalvojęs. Ypatingai Nora. Nesąmonė.
 Be to, net jei ir nebūtų galimybės pasinaudoti šluota, mažoji žinojo bent keletą levitacinių kerų, galinčių padėti pakilti aukštyn tiek jai, tiek kitiems objektams. Be tradicinės „leviosos“ buvo dar lokomociniai kerai ir prišaukiamieji. Šitokios krūvelės tikrai turėtų pakakti.
 Galbūt dėl to kvidičininkė nutarė laikytis antrosios užuominos dalies. Požemių būtybės. Hm.
 Žinojo, kad burtininkų ghuliai – kitaip negu tie minimi žiobarų mituose – nemito šviežia žmonių dvėseliena, tad vargu, kad buvo kalbama apie juos. Su mirtimi dar artimi buvo testraliai, bet būtų keista, jeigu pasinaudota būtų gyvūnais, kuriuos ne visi mato.
 Bet gal esmė visai ne mirty? Gal bus kažkas tiesiogine prasme susijusio su požemiais? Olomis?
 Būtent tokią knygą vartė Nora bibliotekoje, tikėdamasi rasti kažką naudingo. Veltui – dauguma po žeme gyvenančių padarų buvo nekenksminga ir negrėsminga, mažoji netikėjo, kad užduoty tokios būtybės bus panaudotos. Ne, čia reikėjo ieškoti kažko ypatingo sunkumo. Tačiau nieko tokio neužmatė.
 Tiesa, visai netyčia į akis pakliuvo kita knyga. „Bežodžių kerų valdymas“. Žinojo turėję eiti tuos kerus šiemet, tačiau kol kas nieko tokio nesimokė, tad gal būtų neblogai pasimokyti pačiai? Galų gale, galės pulti iš pasalų.
 Pradėjo vartyti knygą. Joje buvo nemažai patarimų, kaip susikoncentruoti bei išmokti valdyti kerus ne tik be žodžių, tačiau ir be burtų lazdelės ar kitos pagalbinės priemonės. Aišku, to Nora net nenorėjo mokytis – formulės buvo be proto sudėtingos, jai tikrai neįkandamos.
 Be to, buvo dar viena bėda. Mažoji nemokėjo susikoncentruoti. O jei retkarčiais ir pavykdavo susikaupti, tai visas dėmesys buvo labai lengvai išsklaidomas, užtekdavo ir šalia praskriejančios peteliškės, kad Noros koncentracija iškart dingtų.
 Greitai parašė raštelį draugei, prašydama susitikti ir, laukdama reikiamos valandos ar jos atsakymo, nutarė padirbėti ties koncentracija.
 Vienas iš pratimų liepė atsisėsti ir tiesiog kvėpuoti, žiūrint į vieną tašką. Nora taip ir pasielgė: įbedė žvilgsnį į artimiausioje lentynoje gulinčią knygą raudonais viršeliais. Ir žiūrėjo į ją ilgai ilgai, taip ilgai, kad net pamiršo kvėpuoti. Prisiminė, kai jau teko gaudyti orą.
 Taigi, tikėdama, kad viską padarė teisingai, pašoko ir nubėgo tolyn.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 15, 2020, 10:05:59 pm
 Liucija, vis dar už rankos laikydama Dorotėją, įgriuvo į biblioteką. Bibliotekininkė iškart, kaip kokia gyvatė, sušnypštė, liepdama mergaitėms būti tyliai. Pastebėjusi, kad varnės ranka vis dar jos delne, švilpė ją paleido.
-Atsiprašau, nenorėjau, kad apkurstume,-tyliai atsiprašymą sušnabždėjo baltaplaukė, bet nuo jos sklindančius garsus išgirdusi bibliotekininkė sušnypštė dar garsiau.
 Hogvartso biblioteka buvo išties įspūdinga. Čia galėjai rasti knygų visokiomis temomis, nors pavojingesnės žinios slėpėsi už Uždraustojo skyriaus vartelių. Senos, galingos lentynos, laikančios tūkstančių metų žinias, beveik siekė lubas. Knygos įvairiausiais viršeliais glaudėsi viena prie kitos. Vietomis prie stalų sėdėjo vyresni mokiniai, kartodamiesi seniai užmirštas temas ar semdamiesi žinių.
 Liucija bibliotekoje lankėsi jau antrą kartą, bet pirmojo pro ašaras neprisiminė, tad mergaitė galėjo susižavėjusiomis akimis gerti patalpos didybę. Vien nuo minties apie šitokį kiekį žinių vienoj vietoj apsisukdavo jau galvą. Kišenėje tyliai barkštelėjus dėžutei su kiaušiniu, Liucija prisiminė, kokiu tikslu atėjo į šią žinių tvirtovę. Atsisukusi į Dorotėją, klausiamai linktelėjo lentynų link. Nenorėjo, kad bibliotekininkė jas abi išmestų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 16, 2020, 10:44:09 am
Dora įkvėpė senų, apdulkėjusių knygų kvapo. Būdama mažesnė ji užvedė sąrašą "Geriausi kvapai pasaulyje". Senos knygos buvo antros, iškart po kavos. Ji laiminga apsižvalgė aplinkui. Pagaliau ji savo stichijoje. Lentynų lentynos knygų. Plonų, storų, visai naujų ir tokių kurios atsirado kartu su pasauliu ir net norėdamas jų nesunaikintum. Švilpei palaidus jos ranką mergaitė kiek susigėdo. Negi jos laikėsi visą kelią? Net nepastebėjo. Gal ir nebus taip sunku priprasti prie žmonių prisilietimų, pamanė ji.
Liucijai linktelėjus į lentynas, varnė asitokėjo.
-Knygų apie paukščius yra paskutinėse lentynose, - pastebėjusi bibliotekininkės žvilgsnį Dorotėja pritildė balsą. -Tačiau jeigu iš to, na žinai, kiaušinio, išsiris ne paukštukas, manau būtų verta pasidairyti ir magiškų gyvūnų skyriuose. Gal net drakonų?
Pirmakursė pati išsigando tokios minties. Jei iš to rudo lukšto išsiristų drakoniukas, jos ne tik pažeistų taisykles, bet ir keltų pavojų visiems aplinkiniams. Ne, geriau tikėtis, kad čia koks mielas užsienietiškas žvirbliukas. Dora pasuko link galinių lentynų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 16, 2020, 11:22:45 am
 Dorotėjai užsiminus apie drakonus, Liucija susiraukė. Laiške, regis, buvo aiškiai parašyta, kad čia paukščiukas - turbūt koks sakaliukas. Tyliai iš kišenės išsitraukusi pergamentą, švilpė dar kartą jį perskaitė ir priėjusi prie Dorotėjos, pamiršdama, kad švedų jai turbūt tokia pat kaip paukščių kalba, bedė pirštu į sakinį ir pašnabždomis tarė:
-Rašo, kad sakaliukas, štai čia. Ir drakonų kiaušiniai didesni.
 Baltaplaukė nenorėjo prisipažinti, kad vaikystėje vieną greičiausiai buvo čiupinėjus. Štai ir patvirtintas kaltinimas. Puiku, Liucija, tikrai sau padedi. Metusi trumpą žvilgsnį į bibliotekininkę, kuri, regis, norėjo mergaites vietoje sunaikinti, baltaplaukė švelniai timptelėjo Dorotėją lentynų link.
-Parodyk, kur tos knygos,-tyliai paprašė varnanagės.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 16, 2020, 11:56:00 am
Dorotėja tik susiraukė pamačiusi laišką. Jis ne tik buvo išterliotas rašalu, bet dar ir parašytas užsienietiškai, greičiausiai kokia slavų kalba. Ji nesuprato, nei žodžio.
-Na, jei tu taip sakai bus paukštis.
Vernė nusivedė Liuciją per lentynas iki vienos atokiausių, kurios knygos turėjo būtų kelių šimtų metų senumo.
-Jei tas kiaušinis žinomas, apie jį tikrai rašys čia. Na ko stovi? Knygos pačios neatsivers, - paragino ji švilpę, o pati prišoko prie artimiausios lentynos. -Pelėdos, pelėdos, pelėdos... Čia viskas apie pelėdas!
Ji sparčiu žingsniu apėjo visą koridoriuką. Ji žinojo, jog knygų apie kitos rūšies paukščius nėra tiek daug, bet nesitikėjo, jog jų išvis nėra. Galiausiai pilkaakei pavyko atkasti vieną neypatingai storą tomą pavadinimų "Magiški paukščiai iš viso pasaulio" ir jį pasidėjo ant palangės.
-Pradėsim nuo šito. Kažką randi?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 16, 2020, 06:52:01 pm
 Liucija paklusniai nusekė paskui Dorotėją prie lentynos, kurioje, pasak varnės, turėjo būti knygos apie paukščius. Mintyse aiškiai matydama paslaptingąjį kiaušinį, kuris dabar saugiai tupėjo dėžutėje, švilpė skaitė knygų viršelius. Tikrai, kad visur pelėdos. Švelniai pirštų galiukais braukdama per knygų nugarėles, baltaplaukė patraukė tolyn.
 Buvimas bibliotekoje mergaitę veikė raminančiai, kaip ir, turbūt, bet kurį kitą žmogų. Knygų viršeliai buvo įvairių spalvų ir iš įvairių medžiagų, tad iš tokio margumyno ką nors išsirinkti buvo sunku.
 Galiausiai Liucijos akys užstrigo ties plona, raudonos odos viršeliu aprengta knygute. Ant jos nugarėlės nesimatė jokio pavadinimo, tad susidomėjusi mergaitė paėmė knygą į rankas. ,,Marso sakalai - mitai ir tiesa". Laiške žodis sakalas buvo minėtas, tad švilpė grįžo pas Dorotėją, rankoje laikydama knygutę.
-Tik šita užkliuvo,-vis dar spausdama knygą prie savęs, Liucija pažiūrėjo, ką atsinešė varnė,-Čia pagal ką skirstomi paukščiai? Nes reiktų pradėt nuo sakalų.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 16, 2020, 08:37:54 pm
Varnė įdėmiai pažiūrėjo į Liucijos atsineštą knygutę. Ji atrodė kažkur matyta, tačiau tarsi tik probėgšmiais. Gal susapnavau? Su tiek daug informacijos smegenyse užkraunamos profesorių visai nenuostabu būtų, jei ji jau knygas sapnuoti pradėjo. O gal čia jos tėvo intuicija veikia? Tėtis Dorai dažnai pasakodavo, jog turi tokį šeštą jausmą ir dažnai numano dalykus. Mergaitei paklausus ar gali būti, jog jis mato ateitį, tėtis tik nusijuokė. "Susikirtau ateities būrime", tada pasakė jis. Bet paaugusi ir ji pati pastebėjo, jog turi tą keistą nuojautą, greičiausiai tą pačią kurią apibūdino jos tėvas. Tik ar jis klysta teks išsiaiškinti pačiai.
-Taip, jei turim reikalą su sakaliuku, čia greičiausiai bus viskas ko reikią. Tu pabandyk surasti sakalų kiaušinio nuotrauką, o aš dar dėl viso pikto pavartysiu šią gražuolę, - pusiau nurodė, pusiau paprašė švilpynukės Dorotėja.
Ji atsivertė apdulkėjusius "paukščius iš viso pasaulio" ir greituoju skaitymu permetė akimis tyrinį ir skyrius kurie pasirodė naudingi. Akys užkliuvo už švediškųjų karakarų.
-Pažiūrėk štai čia, man rodos raštas ant kiaušinio primena šį!
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 17, 2020, 07:12:16 pm
 Liucija abejojo, kad savo pasiimtoje knygoje ką nors ras. Bet silpnas vidinis balselis vis tiek stūmė į priekį. Žvilgtelėjusi į Dorotėjos pasidėtą knygą, švilpė atsivertė savąją.
 Puslapiai buvo švelnūs, o ir iš šrifto matėsi, kad knyga - sena. Arba tik taip atrodė, nes ją parašė viduramžių laikotarpio apsėstas autorius, ką teigė ant paskutinio puslapio pakeverziotas raštelis. Raidės buvo rašytos ranka, kaligrafiškai, su puošmenomis, todėl švedei kartais būdavo sunku skaityti. O titulinis puslapis aiškiai sakė - 1945m. Ir apsunkink tu kitiems šitaip gyvenimą.
 Įžanga kalbėjo apie Marso sakalų didybę ir kaip šie paukščiai yra (vėl parašyta) didingi. Tekstas atrodė kaip parašytas haliucionuojančio lunatiko (kas, greičiausiai, ir buvo tiesa).
 Greitai pervertusi knygą, Liucija apsistojo ties sakalų dauginimusi. Štai ten, kuo detaliausiai magijos pagalba buvo atvaizduotas kiaušinis. Tie patys tamsiai rudi raštai ir sprendžiant iš aprašymo - dar ir panašus dydis. Dorotėja kažką pasakė, bet Liucijos smegenys to garsų kratinio neapdorojo - visas dėmesys buvo skirtas kiaušinio nuotraukai. Priėjusi prie varnės, mergaitė padėjo savo atsineštą knygą ant palangės, dūrė pirštu į kiaušinio nuotrauką ir tarė:
-Šitas. Marso sakalas. Mano tėvas tiktai išprotėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 17, 2020, 09:18:35 pm
Dorotėja greitai užvertė savo knygą. Nors ir koks panašus į jų turimą kiaušinį buvo karakarų kiaušinis, paveikslėlyje kurį rodė Liucija kiaušinis buvo identiškas. Paveikslas net nepriminė paveikslo, greičiau dėžutę, į kurią tuoj pat įkištum ranką ir galėtum paglostyti rudą lukštą.
-Taigi Marso sakalas. Kodėl būtent jis? Ar jis dažnas ten iš kur tu kilusi?- užklausė varnė mergaitės.
Švilpė atrodė kaip panirusi į nedidelį šoką, o Doros galva tiesiog negebėjo suvirškinti fakto, jog šitai vyksta. Jai atrodė, jog tuoj atsibus savo nedidelėje lovoje apstatytoje mamos parinktais augalais, ir kaip paprastą rytą išeis į balkoną pasižiūrėti oro. Tiesiog nuostabu kaip prieš mažiau nei metus i net neįtarė, jog padės beveik nepažįstamai pirmakursei baltais plaukais tvarkytis su greičiausiai nelegaliu kiaušiniu.
-Gerai ir kas dabar? Tarkime žinome teorinę dalį apie jo auginimą, galime pagal dydi išsiaiškinti kada išsiris ir kaip tai atrodys, tačiau slėpti paukščiuką bus tikrai sunkiau nei begarsį, nejudrų kiaušinį, - garsiai samprotavo pilkaakė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 18, 2020, 11:57:53 am
 Rudas mažas kiaušinis. Liucija ranka švelniai palietė kišenėje buvusią šiltą dėžutę. Šiek tiek pakreipusi galvą, mergaitė klausėsi Dorotėjos. Apie Marso sakalus nebuvo daug girdėjus, vadinasi, jie turėjo būti prie retesnių gyvūnų.
 Atsivertusi pirmą knygos skyrių, švilpei viskas susidėliojo į vietas.
 Ta sakalė, su kuria tėvas niekada nesiskirdavo.
-Mano tėvas turėjo Marso sakalę, gal ir norėjo, kad ir aš šį paukštį turėčiau. Šiaip jie pakankamai reti,-pirštu braukdama per teksto, po paukščio paveikslu, eilutę kalbėjo baltaplaukė. O toliau... Liucija taip toli į ateitį nenorėjo galvoti. Išties - kas sužiūrės ar vienu paukščiuku daugiau ar mažiau? Tik reikės juo pasirūpinti. Problemų kils nebent grįžus į vaikų namus, bet tada jau kaip nors susitvarkys. O ir paukščiukas bus paaugęs.
-Manau niekas nepastebės. O ir pasakysiu, kad dovana, ir per daug nesigilins. Kitiems nesame tokie svarbūs, kaip įsivaizduojame,-vartydama knygą ramiu balsu kalbėjo mergaitė. Žmonės lengvai ignoruoja tai, ko nenori matyti ar žinoti. Pavyzdžiui, auklėtojos vaikų namuose kuo puikiausiai ignoruoja Liuciją. Vargu ar pastebėtų, jei ši parsitemptų paukštį. Ir jeigu dar ji pasipraktikuos maskavimo kerus, galės Hogvartse prie lovos įsirengti paukščiukui buveinę, o vaikų pragare atokių kampų per akis. Mintis, kad pagaliau nebebus viena, džiugino švilpę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 18, 2020, 12:11:04 pm
Varnė pastebėjo kaip greit pasikeitė Liucijos nuotaika supratus, jog tokį skalą turėjo ir jos tėvas. Dingo didžioji dalis nerimo iš jos veido, akys praskaidrėjo. Jai kalbant apie tai, kaip mes nesame tokie ypatingi Dorotėja susimąstė. Jog iš tiesu, jos stresavo visai be reikalo. Gi Hogvartse neuždrausta nei gyvūnai, nei dovanos iš tėvų. Šita visa panika kuria jos sau sukėlė per praėjusias porą valandų buvo visiškai bereikšmė.
-Taigi lakstėm pirmyn atgal kaip galvų netekusios visai be reikalo,- nusišypsojo ji švilpei. -Čia gi sakalas, o ne slibinas. Tu tikra, jog galėsi juo pasirūpinti pati viena?
Nors ir kaip jai palengvėjo, jog kiaušinyje nesislepia nedidelis krokodiliukas, pilkaakei visai patiko bendrauti su Liucija. Kažkaip atrodė, jog jeigu nebėra jokio pavojaus ir viskas išsisprendė štai taip, akies mirksniu, jos daugiau nesikalbės. Staiga pagerėjusi Doros nuotaika vėl subjuro.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 18, 2020, 01:44:35 pm
 Dėl rūpinimosi paukštuku... Liucija nebuvo užtikrinta, kad sugebės viską padaryti viena. Reikės paukščiuką maitinti, nešti jam maistą, kol pats išmoks skraidyti, reikės šiltos, ramios buveinės bei, galbūt, papildomos kišenės apsiauste. Vien tik jos mažajam draugui ar draugei. Dar nežinia, kada sakaliukas išsiris. Ant laiško datos nebuvo.
 Dorotėjos kompanija baltaplaukei patiko. Mergaitė džiaugėsi, kad varnė jos varpinėje nepaliko vienos. Be jos vargu ar būtų susitvarkiusi. Ir, vis dėlto, rudaplaukės netikėtai subjurusi nuotaika švedei neprasprūdo pro akis.
-Nežinau, vienam jau su visom priemonėm sunku paukštuku rūpintis, o aš dar nieko nežinau,-rimtai tarė Liucija, užversdama knygą ir priglausdama ją prie savęs. Ji žinojo, kad į biblioteką sugrįš dėl šito dar ne kartą.
-Ačiū už pagalbą,-Dorotėjai nusišypsojo Liucija.-Gal norėtum kada kokių keksiukų užvalgyt? Švilpiai visada jų turi,-mirktelėjusi varnei, linksmai tarė mergaitė. Galbūt Anglija nebuvo vien tik skausmo ir netekčių šalis. Galbūt atšiaurioje saloje gyveno dar vienas dalykas - viltis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 18, 2020, 02:54:20 pm
Varnei šiltai nusišypsojo ir linktelėjo atsakydama į keksiukų klausimą. Iš ties didžiavosi savimi. Išėjusi ieškoti nuotykių viena į pili jį grįžo su beužsimezgančia draugyste. Na ir su daline atsakomybe už sakalo kiaušinį, bet ne tame esmė. Ji negalėjo nustoti šypsotis, nes mintys vis sugrįždavo į prisiminimus koki atšiauri Liucija buvo pirmomis jų susipažinimo akimirkomis ir lygindavo ją su dabartine, visiškai paprasta ir šilta mergina, kurią ji turi galimybę pažinti.
-Ir man buvo malonu bendradarbiauti,- nusijuokė Dora. -Tai turbūt viskas...? Praneši man kai reikės kokios pagalbos gerai?
Ji mažiausiai norėjo, jog švilpei tektų leisti dienas vienai, ypač dėl to nes pati rudaplaukė gerai pažinojo tą jausmą, kai neturi su kuo pasikalbėti. Vis dėl to mergaitė tvirtai tikėjo, jog nuo šiol taip jausis vis mažiau.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 18, 2020, 04:12:37 pm
 Viskas prasidėjo vėjo košiamoje varpinėje ir pasibaigė mirtinoje bibliotekos tyloje. O gal tai nebuvo pabaiga, o tik kažko pradžia? Pradžia paukščiuko gyvenimo, pradžia draugystės... Galbūt net ir ne vienos.
 Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
 Liucija taip pat pasiėmė ir Dorotėjos atneštą knygą apie magiškuosius paukščius nuo palangės. Apie Marso sakalus informacijos sunkiau rasti nei, tarkim, apie kokias pelėdas. Jau ką, bet pelėdas burtininkai myli. Ir apie jas knygų rašo šimtais.
 Pasiseks, jei švilpė nenumarins savo sakaliuko.
-Kai išsiris, būtinai tau parašysiu. Galėsi aplankyt. Ir... Padėt surast maisto. Keksiukais nemaitinsiu, gi,-šyptelėjusi, Liucija savotiškai pažadėjo, kad varnę dar tikrai susiras.
 Atsisveikinusi, baltaplaukė priėjo prie bibliotekininkės stalo ir užsirašė knygas. Nuo šiol tikrai turės ką veikti, tad nieko nelaukusi, tyliai uždarė bibliotekos duris ir patraukė ieškoti ramesnio kampelio skaitymui.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dorotėja Hopes Balandžio 18, 2020, 07:40:53 pm
-Būtinai ateisiu aplankyti tavęs ir tavo augintinio, jis jau tokia pati mano atsakomybė kaip ir tavo. Partneriai nusikaltime,- nusijuokė varniukė. Ji jautė, jog judviejų su Liucija nuotykiai dar nesibaigė ir su tuo sakaliuku bus reikalų ateityje. Kiek jos dar turi laiko? Savaitę, dvi? Ir kiek laiko užtruks kol jis užaugs? Tiek daug neatsakytų klausimų tik dar labiau žavėjo Dorą. Nors ir kokia namisėda ji mėgo nuotykius.
Liucijai išėjus iš bibliotekos ji dar kiek laiko pasivaikščiojo tarp lentynų ieškodama ko naudingo, pavyzdžiui, kaip nenumarinti ką tik išsiritusio paukštuko. Galiausiai dar pasiėmė lengvo skaitalo sau apie varlių kojų panaudojimą eliksyruose ir išsiregistravusi patraukė paskui draugę. Čia dar ne pabaiga.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: domutis Gegužės 18, 2020, 08:27:51 pm
Po pamokų Domantas keliavo į biblioteka daryti namų darbų ir pasiskaitinėti ir pasikartoti ,nes rytoj Domantas laikys egzaminą.Biblioteka buvo netoli reikėjo eiti tik keletą metrų.Įžengęs į biblioteką pamatė daug Hogvartso mokinių.Klastūnyno mokiniai sukiojiosi uždraustajame skyriuje.Domantui knietėjo eiti paklausti ar jie turi leidimus ,bet Domantas susilaikė.Atlikęs namų darbus.Keliavo prie knygų apie Hogvartse mokomus dalykus Domantui reikėjo pasikartoti tik Herbologiją tuo metu į biblioteką įžengė Domanto draugė Armandas jis paklausė ką Domantas veikia bibliotekoje Domantas atsakė jog jam reikia pasikartoti keista bet Armandui taip pat atėjo pasikartoti bet daug daugiau dalykų.Po to Domantas su Armandu patraukė į didžiają salę.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lémery Rugpjūčio 20, 2020, 09:40:30 pm
Vincentas Lemery buvo mažas ir naivus pirmakursis, kuriam ant galvos uždėti per dideli ir per sunkūs pakelti, ką jau kalbėti apie nešimą, motinos lūkesčiai. Jis turėjo būti naujasis Merlinas, visų laikų didžiausias magas, puikus kerėtojas ir eliksyrininkas. Mažasis Vincentas jautėsi išsunktas, pervargęs ir nebetenkantis vilties ties transifigūracija. Egzaminas artėjo, o vienuolikmetis varniukas, tokiame amžiuje aukojantis neįprastai daug miego valandų sėdėjimui prie magiškų vadovėlių ir mojavimui lazdele naktį Varno Nago bendrajame kambaryje, slankiojo po biblioteką užtinusiomis akimis.
Jo rudi plaukai prarado žvilgėjimą ir buvo truputį per daug susivėlę (jiems būtų pravertę švelnūs Liucijos pirštai ir kasytės), rudos migdolinės akys rodėsi it aptrauktos migla ir laikomos atmerktos vien vis labiau senkančia minties ir pasiryžimo galia.
Vincentas sustojo ties viena iš daugelio bibliotekos knygų lentyna ir įsispoksojo į knygų nugarėles. Bibliotekoje tvyrojo tyla, iš aukštų langų sklido blausi vakarinės saulės šviesa - artėjo naktis, o paskutiniuose spinduliuose tykiai skraidžiojo dulkės. Vincentas labai norėjo miego.
Jo apsiaustas buvo susiglamžęs nuo užsnūdimo minkštame fotelyje, o kaklaraištis užrištas kreivai ir išvirkščiai. Iš vienos kišenės pavojingai link grindų linkstanti lazdelė, o vieno bato raišteliai buvo surišti į neįmanomą mazgą. Joks vienuolikmetis neturėtų taip atrodyti, neturėtų vaikščioti su megztinio rankovės įspaudu ant skruosto, atsiradusiu ten po nepatogaus užmigimo. Vincentas buvo ant ašarų slenksčio.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Ryan Jones Rugpjūčio 22, 2020, 05:04:42 pm
Jaunasis švilpis keliavo bibliotekos link. Šiandien jis keliavo į biblioteką neskaityti savo tėvo knygų kaip įprastai darydavo, o mokytis. Jo ateities būrimo žinios buvo lyg ėjimas plonu lynu, kuris bet kada galėjo suplyšti. Jam ateities būrimas gerai sekėsi tik tada kai buvo kalbama apie jam jau žinomus būrimus. O nežinomi būrimai tai tamsus miškas jam.
 Po kelių akimirkų Jones jau buvo vietoje. Berniukas atidarė bibliotekos duris. Jos sugirgždėjo atsidarydamos. Švilpukas įėjo į biblioteką ir iš karto nuėjo prie skyriaus apie ateities būrimą. Jis pradėjo ieškoti knygos apie būrimus iš juodosios gulbės plunksnų. Ženklų berniukas išsiminęs nebuvo, o ir pamoką jis prisiminė labai miglotai, tad jam teks gilintis į šią temą. Burtininkų buvo labai mažai. Visi vaikai matyt jau buvo savo kambariuose ar domėjosi kažkokia savo veikla. Bibliotekoje buvo telikę vos keturi žmonės: mergaitė iš Klastūnyno, bibliotekininkė, berniukas iš Varno Nago koledžo ir Ryan'as. Jones atsiduso, kadangi nežinojo į ką kreiptis pagalbos su šiuo būrimu, tad tik atsisėdo ant žemės ir pradėjo skaityti viską kas tik buvo parašytą apie tą būrimą.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Vincent Lémery Rugsėjo 11, 2020, 11:19:11 am
Ašarų slenksčio Vincentas vis dėl to neperžengė. Braukdamas pirštais per nutrintas nugarėles nė nepastebėjo, kaip netoliese palei grindis su knyga rankose įsitaisė jo bendraamžis, pasidabinęs geltonais švilpynės akcentais. Ak, net jei ir būtų pastebėjęs, varniukas greičiausiai jau ir neįstengtų kaip nors kitaip, nei apsiblaususių akių žvilgsniu pastebėti ir pripažinti kito egzistencijos.
Jis užvertė galvą į aukštesnes lentynas, į lubas, pirštai kilo prie akių ir timptelėjo besimerkiančius vokus aukštyn. Gal yra kokie nors kerai, kurie padėtų išlaikyti akis atmerktas? mintyse pasvarstė Vincentas. Guodė tik mintis, kad ši naktis - paskutinė, o tada jis galės miegoti ir dykinėti kiek tik norės.
Staiga kažkas tyliai klaktelėjo ant grindų, pasigirdo ridenimosi garsas. Vincas nudelbė akis žemyn. Tai jo lazdelė, prieš tai pavojingai kyšojusi iš apsiausto kišenės, galiausiai atsidūrė ant grindų. Vincas tūptelėjo idant ją pakeltų, tačiau nespėjo - pagaliukas prasprūdo pro jo ilgus pirštus ir dingo tarpelyje tarp grindų ir knygų lentynos. Varniukas tylutėliai ir nelabai baisiai nusikeikė. Neliko kitos išeities kaip tik pačiam plotis ant grindų ir mėginti lazdelę iššžvejoti lauk.
Kadangi jo mokyklinio apsiausto būklė ir taip buvo nelabai gera, Vincentas nebesijaudino, kas nutiks, kai šis susitiks su dulkėmis ir batų paliktais nešvarumais. Varniukas beveik nedvejodamas atsidūrė ant pilvo, prisislinko prie pat lentynos ir prikišęs veidą prie to nedidelio plyšio viena akim mėgino įžiūrėti, kurgi jo lazdelė. Transifigūracija iš jo galvos išgaravo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Laura Brack Zurita Lapkričio 17, 2020, 09:44:35 am
Prasidėjus egzaminams Laura nežinojo ką daryti. Didžąją dalį pamokų ji praleisdavo arba nesiklausydavo ką mokytojai sako. Ji buvo visiškoje neviltyje. Bijojo, kad jų neišlaikis ir pasiliks tame pačiame kurse arba netgi dar blogiau... Bus išmesta. Viena iš varno nago mokynių pasiūlė Laurai nueiti į biblioteką ir ten paieškoti informacijos.
Laura klaidžiojo koridoriais kol galų gale pastebėjo nemažas medines duris. Pro jas įeidinėjo ir išeidinėjo mokyniai. Ji greitai suprato, kad tai yra biblioteka tad greitais žingsniukais priėjo prie durų ir jas atidariusi įžengė į patalpą su begalybe lentynų ir knygų jose. Laurai reikiamas knygas rasti buvo nelengva, nes ji retai kada užsukdavo tenai. Galų gale radusi knygas ji atsisėdo ant kėdės ir pradėjo vartyti ir skaityti knygas. Po valandėlės vis tiek nieko nesupratusi nusprendė negaišti laiko ir eiti atgal į bendrąjį kambarį ir bandyti paprašyti kitų pagalbos.
Antraštė: Biblioteka
Parašė: Viktrorija Secret Gruodžio 03, 2020, 08:25:10 pm
Vieną hogvartso rytą aš pabudau mokyklos tualete. Tada man  buvo labai sunki diena, susipykau su savo draugais ir pablogėjo mano pažymiai. Tą dieną nusprendžiau jog nenoriu nieko matyti todėl išėjau mokintis mergaičių tualete. Atsimenu, kad kai pabudau viskas buvo užlieta vandeniu, turbūt prakiuro vamzdis arba vaiduoklė bus kažką pridirbusi. Atsistojusi pamačiau jog mano knygos kiaurai šlapios. Supratau jog reiks eiti į biblioteką ir pasiimti naujų knygų. Ieškodama man reikiamų knygų netyčiomis užėjau į uždraustą knygų skyrių. Tos knygos mane labai sudomino todėl buvo labai smalsu jas paskaityti. Pradėjusi skaityti knygas prasidėjo labai keisti dalykai. Viskas pradėjo drebėti, visos knygos krito nuo lentynų ant žemes, o iš jų pradėjo lysti visokie padarai. Tada į galvą kilo mintis jog perskaičiau užkeikimus. Gerai, kad tada su savimi turėjau burtų lazdelę, nes nežinau kaip būčiau iš ten ištrūkus. Greitai išbėgau iš uždraustų knygų skyriaus, pasiėmiau knygas kurių man reikėjo ir grįžau į mokyklą. Po to karto niekada ten nebeėjau.
Antraštė: Biblioteka
Parašė: Katerina Petrova Gruodžio 03, 2020, 08:42:55 pm
Vieną mokslu metų dienos popiete mergaitė nuėjo į mokyklos biblioteka, nes jai reikėjo gauti informacijos magisjos istorijos darbui. Eidama ji į biblioteka sutiko drauge kuriai tai pat reikėjo knygų. Na tai jos abi nuėjo į biblioteką. Atėjusios į biblioteka nuėjo ir pasiememė joms reikalingas knygas. Kai jau ruošėsi išeiti nugirdo dviejų berniukų pokalbi. Jie kalbėjo apie žmogų vardu Nikolas Ugninis. Tai jos pradėjo jų klausytis, bet tuo tarpu su jomis pasisveikino mokytoja ir nutraukė mergaičių klausimasi dviejų berniukų pokalbio. Tuomet mokytoja mūsu paklausė:
-Kokias knygas pasiemėte ?
Na ir jos pasakė:
-Pasiemėme knygas. Jų mum reikia magijos istorijos pamokai.   
Kai mokytoja jas abi paliko tų berniukų jau nebebuvo. Na tuo met jos nieko nelaugdamos grįžo į varno nago bendrajį kambarį. Bet joms vis knietėjo sužinoti kas tas Nikolas Ugninis ir, kodėl jie ape jį kalbėjo. Bet Katerina pasitarė su drauge, kad rytoj pajieškos informacijos bibliotekoje. Kai išaušo antras rytas nieko nelaukdamos mergaitės per laisvą laika nuėjo į biblioteka ir pradėjo jieškoti informacijos. Bet deja jos tik laika sugaišo daugiau nieko. Nieko jos nerado ir nieko, nesužinojo. Tuomet nusivylusios mergaitės ėjo į bendrąjį kambarį. Tuomet mergaites  užkalbino vienas berniukas iš jų koledžo, ir jis tikriausiai žinojo ko jos jieškojo bibliotekoje, nes berniukas pasakė :
- Tai ką norite rasti nebutinai turi būti tarp tų knygų tarp kurių jieškojote, bet gal būtu uždraustajame skyriuje...
Mergaites tai sudomino tad jos nusprendėme, kad šia naktį esi į uždraustajį skyrių ir pajiškos. Atėjo ta laukta naktis ir mergaitės susiruošė į uždraustajį skyriu. Ten jos nieko nerado tik rado knygas kurio staugė arba nieko nedarė. Kitą ryta berniukas jas vėl pasitiko ir pasiteravo :
- Ar radote ko jieškojusios ?
 Na ir jos įpykusios pasakė:
- Dėja, bet ne!
 Ir tai ką jis pasakė toliau mergaites šiek tiek sutrigdė. O jis pasakė :
- Taip, kad ir neturėjome ten nieko rasti.
Jos aišku sumišo. . Tuomet berniukas iš po nugaros išsitraukė knygą ir padavė mums ir atvertė šimtą devinioliktąjį puslapi ir bedė pirštu. Na ir mergaites pradėjo skaityti,o ten viskas aiškiai buvo parašyta kas tas Nikolas Ugninis. Jos taip džiaugėsi, kad pagaliau jų klausimas išsprestas ir jos žino kas tas Nikolas Ugninis. Tik vienas klausimas dar buvo kiles. Kodėl tie berniukai kalbėjo apie jį ? Na į šį klausimažą taipogi jos gavo atsakimą. Jos tiesiog per vakariene priėjo ir paklausė. Ir gavo labai aškų atsakymą....
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Evelina Džonson Vasario 28, 2021, 05:55:00 pm
Hogvartse biblioteka buvo didelė. Čia buvo ne tik knygu apie Hogvartsą, vadovėlių, kerėjimo knygų ar išminčių, bet buvo ir meilės romanų, knygų apie žiobarus nuotikių knygų ir patikėkite - dar daugybe. Bibliotekoj taip pat buvo galima mokytis kadangi bibliotekininkė visad reikalaudavo tylos, čia mokytis būdavo netgi lengviau. Prie įvairiausių lentynų stovėdavo stalai prie kurių galėdavai skaityti. Kiekvieno tipo knygos turėdavo savo skyrių kuriame galėdavai jas rasti.

Grifiukei Evelinai biblioteka buvo turbūt, mėgstamiausia vieta mokykloje. Čia ji galėdavo pasinerti į knygas ir užmiršti tikrąjį pasaulį. Evelina kaip tik buvo baigusi "Džordžijos nuotykiai trolių šalyje" ir dabar ketino pasiimti naujų knygų. Bibliotekoje ji iškart nuėjo link nuotykių knygų lentynos. Jai praeita kartą dar nematytą knygą, kuria ji ketino skaityti, buvo kažkas paėmęs, tad mergaitė ėmė žvalgytis naujos. "Praeities paslaptys" - ne. "Bramlio paštas" - ne. "Penelopė ir Ugnies drakono širdis". Knyga pasirodė įdomi ir Evelina ištraukė ją iš lentynos. Knygos viršelis buvo nusitrynęs, bet jame dar galėjai įžiūrėti mergaite apsikabinusia drakonui kaklą. Knygos viršelis judėjo kadangi knyga - iš burtininkų bibliotekos. Pervertusi knyga mergaitė pamatė, kad joje nėra paveikslėlių (beveik visose burtininkų knygose būdavo piešinėlių). Gūžtelėjusi pečiais grifiukė nušjo prie bibliotekos stalo ir atsisėdo prie jo. Pradėjo skaityti. "Braun Hilio miestelyje švietė saulė. Penelopė sėdėjo prie rašomojo stalo savo kambaryje...Evelina patogiau įsitaisė ant kėdės ir palinko virš knygos. Žodžiai vienas po kito vis "įdomėjo". Mergaitė kokias geras dvidešimt minučių sėdėjo nejudėdama. Jos kojos tabalavo nuo kėdės. Girdėjosi tik blausios bibliotekos lankytojų kalbų nuotrupos ir evelinos knygos perverčiamų lapų šiugždėjimas. Pagaliau grifė pajudėjo. Atsitiesė ir atsikvėpė nuo skaitymo. Istorija jau buvo spėjusi istrigti galvoje ir atsitiesimas nutraukė visą dėmesį. Evelina apsidairė biblioteka buvo beveik ištuštėjusi, kadangi lauke jau temo ir vakarėjo. Mergaitė taip pat nusprendė grįžti į Grifo Gūžtos bendrabutį, pasikišo knygą po pažastimi ir įšėjo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Shiro Spiderfig Gegužės 15, 2021, 04:39:15 pm
Dienos bėgo, o baltapūkis dar nespėjo susipažinti su nauja mokykla. Buvo tiek daug dalykų, kurių nežinojo. Kaip gimusiam žiobarų pasaulyje, ir pratusiam prie žiobariškų fizinių dėsnių ir įrankių, matyti besisukančius laiptus, skraidančius vaiduoklius ir judančius paveikslus buvo neįtikėtina. Nors gyveno Švilpynės koledže jau keletą dienų, tačiau vis dar buvo sunku prisitaikyti. Kitiems šis magijos ir stebuklų pasaulis buvo kasdienis, niekuo neįprastas, tačiau vaikinas stebėjosi kiekviena smulkmena.

Shiro iš prigimties buvo smalsus vaikis. Mėgo domėtis tuo ko nesupranta, ir kišti savo išblyškusią nosį į ten kur papuola. Todėl ne paslaptis, jog vienas iš pirmųjų Hogvartso užkampių, kurį ketino aplankyti buvo biblioteka. Juk tai pagrindinė mokslo ir žinių vieta, čia galės paskaityti daugiau apie magų pasaulį ir sužinoti naujos informacijos apie savo magiškus augintinius, kurių turėjo net tris.

Vos įžengęs pėdą į biblioteką plačiai išplėtė akis nužvelgęs neapsakomą jos dydį... Knygos driekėsi tolyn kiek akys matė, buvo net sunku suvokti kaip dabar teks atrasti norimų knygų. Nejau teks kalbėti su bibliotekininke? Vaikis geriau vengtų kontakto, gal nebent paskutiniu atveju, jeigu savarankiškos paieškos taps bergždžios. Pasukus akis prie lentynų matėsi stalai, su savaime judančiom plunksnom, kažką rašančiom į popieriaus lapus. Kiek tolėliau prie kitų stalų sėdėjo ir mokiniai iš įvairių koledžų, kurie atvyko mokytis, skaityti, o gal net atlikti namų darbų. Shiro šiuo atveju tyliai prisėlino prie vienos iš lentynų ir nuleidęs akis į grindis atsargiai prapėdino pro kitus mokinius, tarsi ketindamas būti nepastebimu.
- Dabar esu s-saugus, ar ne? - sumurmėjo sau panosėj pakeldamas vieną iš savo rankovių ir išleisdamas voriuką-augintinį į laisvę.
- Bičiuliai, padėkit man atrasti knygą pavadinimu "Šimtas stebuklingų voragyvių", - tyliu, tačiau ramiu balso tembru išlemeno komandą, ir iš rankovės išlindo dar du maži voriukai, kurie nieko nelaukę kartu su trečiuoju pradėjo ropštis ant knygų lentynų tarsi ieškodami reikiamos knygos.
- Nagi, turėčiau ir pats pradėti ieškoti, kitaip užtruksiu visą dieną - susimąstęs apie galimas pasekmes kibo į darbą rausdamasis tarp įvairiausiu lentynų, visgi nepažįstant bibliotekos tai buvo gan sunkus iššūkis. 
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Luna Evanns Gegužės 17, 2021, 04:52:12 pm
Na ką gi nauja diena , o tai reiškė , kad vėl reikėjo eiti į biblioteka . Luna su šypsena tiesiog bėgo į biblioteka   tiksliai žinojo , kad tikrai ten ką nors ras. Na ką gi ko ieškoti šiandien? Po sau mintyse užduoto klausimo Evanns nusišypsojo Taip šiandien tikrai be galo nuostabi diena. Švilpė bene dainuodama toliau sau žingsniavo į biblioteką ir svarstė apie šį bei tą. Ir štai dar pora žingsnių ir jau matėsi bibliotekos durys. Praėjo dar kelis žingsnius mergaitė tas duris atidarė. Užėjusi į vidų pamojavo kitiems tenai esantiems mokiniams ir nuėjo ir ko nors ieškojo.  Radusi lentyną su jos mėgstamiausiomis knygomis Luna Evanns jau ėjo prie lentynos galo paimti knygos.Šitos dar tikrai neskaičiau esu visiškai įsitikinusi Su šia mintimi jau siekėsi knygos , bet štai pamatė kai ką be galo siaubingo....Vorus. Na ir kas kokio velnio čia juos atsitempė?Švilpė jau norėjo tuos vorus užmušti su knyga , bet staiga persigalvojo. Sekundėlę juk aš tokiu atveju įvykdyčiau žmogžudyste , o juk aš nesu bloga mergaitė.Pirmakursė pasitraukė nuo tų padarų. Derėtų surasti šitų vorų šeimininką ar šeimininkę .Evanns pradėjo eiti.Šiek tiek paėjusi pamatė lyg ir berniuką lyg ir mergaite tiksliai švilpė negalėjo suprasti. - Labas , gal žinai kas ten vorus paleido? Aš beje Luna....Luna Evanns iš švilpynės koledžo ,o tu?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Shiro Spiderfig Gegužės 17, 2021, 06:45:21 pm
Stebuklingų voragyvių enciklopedijos paieškos tęsėsi sunkiai. Nepažįstant bibliotekos nė nenutuokė kurioje lentynoje norima knyga galėtų būti. Negana to, kai kurios knygos driekėsi tiek aukštai, jog vienuolikmečiui pirmakursiui pasiekti viršutinius skyrius buvo tik dar vienas didelis išbandymas. Apsidairęs savo kompanionų voriukų jau nebematė, turbūt šie užsiropštė ant kitų lentynų taip praplėsdami paieškos perimetrą.

Ir štai tolumoje išgirdo linksmą dainą, atrodė net pati patalpos atmosfera pakilo nuo geros naujai įžengusios personos nuotaikos. Atsisukęs į durų pusę pastebėjo jauną geltonplaukę mergaitę. Ji atrodė panašaus amžiaus kaip ir Shiro, tad berniukas droviai nuleido akis ir toliau tęsė knygos paiešką. Vengė veltis į pokalbius su kitais moksleiviais, iš praeities patirčių žinojo kokie nedraugiški bendraamžiai gali būti, todėl labai retai kažkuo pasitikėjo... Tačiau batų taukšėjimas tik garsėjo, o staiga net vienas iš voriukų baikščiai parbėgo atgal pas Shiro pasislėpdamas po vaikio apykakle.
- Kas nutiko? - sušnibždėjo savo augintiniui tarsi tikėdamasis sulaukti atsakymo, tačiau išgirdo tik švelniai skambantį balsą sklindantį iš visai kitos pusės. Pakėlęs akis išvydo, jog ta pati geltonplaukė mergaitė dabar stovėjo priešais vaikį ir teiravosi apie vorus.
- Ah, šitie? Jie m-mano, - pasimetusiu ir kiek tyliu balsu atsakė į merginos klausimą, - Aš Shiro Spiderfig... Švilpynės koledžas...
Vaikinas prisistatė tyliu balsu, jo žvilgsnis dirstėsi į šonus mėgindamas vengti akių kontakto. Jaunuolio veidas atrodė išblyškęs, paakiai juodoki, o lūpos apdžiuvusios, šiuo metu devėjo juodą darbinį apsiaustą, tačiau be smailios kepurės mat ją paliko Švilpynės koledžo miegamajame.
- Čia Gervuogė, ji gana drovi, - patapšnojęs savo apykaklę pakvietė pasislėpusį voriuką išlysti pasisveikinti, tada rodomuoju piršto gestu nusuko link lentynų, - Tenai ropoja Serbentas... O ten Pipiras, jie mano augintiniai...
- Malonu susipažinti, L-Luna, - droviai ištarė mergaitės vardą, - Ar ko nors reikėjo? Aš dabar bandau surasti knygą...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Luna Evanns Gegužės 18, 2021, 07:20:14 pm
Luna dar ilgai žiūrėjo į berniuką kaip jai pavyko suprasti, Shiro. Vorai? Gal jam visai galvoje negera?Švilpė nusišypsojo ir tarė:- Oh be galo mieli voriukai ir jų vardai.- Sumelavo mergaitė.Manau jis ne iš pačios turtingiausios šeimos, be to greičiausia iš žiobarų šeimos.Po trumpo pamąstymo Evanns vėl nusišypsojo nepaisant keistos berniuko išvaizdos jis pirmakursei pasirodė pasirodė visai mielas. Po kiek laiko vėl šypsena pasirodė Lunos veide. Nu po šimts žiobarų kas man yra? Kodėl negaliu nustoti šypsotis?] Dar kiek pagalvojusi Evanns apsižvalgė lyg čia būtų pirma kartą. Paskui pradėjo tyliai dainuoti savo mėgstamiausia daina lyg, Shiro čia nė nebūtų, paskui lyg niekur nieko paklausė;
- Sakei ieškai kažkokios tai knygos? Gal tau reikia pagalbos?- Kiek patylėjusi tarė:
- Beje nelabai gerai jog čia nešiesi savo vorus juos reikėtų palikti kambaryje.   
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Shiro Spiderfig Gegužės 19, 2021, 05:08:18 pm
Netikėtas komplimentas privertė berniuką parausti. Gervuogė tuo tarpu supratusi geltonplaukės žodžius pasijuto daug saugiau, tad užsiropštusi ant vaikio peties vikriai apsisuko keletą kartų taip mėgindama parodyti pasitenkinimo ir dosnumo gestą.
- Gal ir jai patinka vorai? - Shiro susimąstė mintyse mėgindamas suprasti ant panelės veido tviskančią plačią šypseną.
Staiga priešais jį stovinti bendrakursė pradėjo žvalgytis, tad Shiro toliau tęsė knygos paiešką. Buvo malonu sutikti draugiškų žmonių, retai su kažkuo bendraudavo mokykloje. Tačiau savo pagrindinio tikslo dar nepamiršo, "Šimtas stebuklingų voragyvių" turėjo būti kažkurioje iš šių lentynų ir vaikinas privalėjo tai surasti. Netrukus du kiti paleisti voriukai nepešę nieko nusprendė grįžti atgal pas šeimininką, ir laukti tolimesnių nurodymų. Luna atrodė kažką tyliai dainavo prieš atsisukdama atgal į vaikiną ir pasiteiraudama apie jo ieškomą knygą.
- Gražus balsas, - tyliai pagalvojo, tačiau garsiai to nedrįso pasakyti, o tai per daug susigėdytų.
- Taip... Ji pavadinimu "Šimtas stebuklingų voragyvių", tai knyga apie magiškus vorus: jų rūšis, mitybos būdus, gyvenamąsias vietoves, panaudojimus eliksyruose ir daug kitų privalumų, - šiek tiek užsivedė pasakodamas apie savo pomėgį, tačiau vos susipratęs kiek ilgai kalba staigiai užsičiaupė.
- Uhm... A-Atsiprašau... Būčiau labai dėkingas, - atsakė į mergaitės pasiūlymą padėti nuoširdžiai padėkodamas. Tokių geranoriškų žmonių sutikti reta, tad baltaplaukis džiaugėsi šiuo pokalbiu.
- Kambaryje..? Bet juk jie maži, ir nesikandžioja... Pažvelk, - bandė nuraminti pašnekovę parodydamas kaip paglosto savo augintinį, prikišdamas smiliaus pirštą prie vieno iš voriukų, tik šis padaužiškai krimstelėjo tiesiai į piršto galiuką. Shiro veide buvo galima įžvelgti nežymų akies virptelėjimą iš skausmo.
- Na, išskyrus Pipirą...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Luna Evanns Gegužės 24, 2021, 08:44:23 pm
Kai Luna pamatė vorą kuris apsisuko kelis kartus Evanns visai sutriko Gerai dabar štai kas tas Shiro ir jo vorai yra be galo keisti, bet ką padarysi visokių žmonių turim. Kiek vėliau atėjo dar du vorai žinoma švilpė dėl šito labai sutriko.- Taip turėčiau suprasti, kad šitie trys vorai ne vieninteliai tavo turimi? Šiek tiek su baime , bet stengėsi tai padaryti kuo ramiau. Po kiek laiko berniukas atsakė į Lunos dar vieną klausimą.Aha taip ir maniau knyga apie vorus kaip gi kitaip galėjo būti? Ir manau žinau kur ji yra. Bet vos tik mergaitė pradėjo pasakoti vis daugiau apie savo ieškoma knygą.Negi Shiro tikrai mano , kad man patinka tie prakeikti ir šlykštūs vorai? Garsiai savo minčių Evanns dėstyti nedrįso.-Žinai ką nesvarbu apie ką ji , bet manau žinau kur ta knyga ir galiu tau padėti. Luna nusijuokė pamačiusi kaip voras įkanda berniukui.- Gal atsargiau su šituo mažiuku? Švilpiukė nusijuokė.- Na gerai nesvarbu kaip ten bebūtų jeigu nori surasti ta knyga turėtumėm paskubėti paskui mane. Ir  Luna pradėjo eiti ir  iš galo žiūrėdama ar Shiro seka ją Gerai turim surasti tą knyga ,o tiesa pasakius net neatsimenu ko čia atėjau pati per tuos prakeiktus vorus ir taip ir negalėjau pasiimti tos knygos. Žinoma mielas berniukas , bet vorai tai tikrai viršūnė!  
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Liepos 23, 2021, 10:35:00 am
Buvo rami penktadienio pavakarė. Po pamokų Dori nupėdino iki bibliotekos. Keista, kad pirmakursė taip retai joje lankėsi, vis tik knygos buvo vienas mėgstamesnių jos hobių. Tačiau Hogvartse laukė tiek įdomybių, kad vienuolikmetė nelabai kada ir spėdavo paskaityti savo malonumui. Skaitymo ji turėjo daug, tačiau visas jis buvo skirtas mokslams, o ypač - magijos istorijai. Tad Dori lankėsi bibliotekoje tik mokymosi tikslais, na, o visą laisvą laiką užimdavo veikla, susijusi su magija.
Šiandien mergaitė nusprendė neieškoti nuotykių ir Hogvartso paslapčių, todėl užsuko į biblioteką šiaip sau, panaršyti po knygų lentynas, paieškoti kokio gero skaitalo, atsipalaiduoti. Mokyklos biblioteka nebuvo tokia, kokios esti įprastos žiobarų bibliotekos. Čia tiesiog dvelkė paslaptimi ir mistika, tartum lentynose gulinčios knygos ne tik slėptų keisčiausius įdomius dalykus, bet būtų gyvos. Atrodė, lyg jos alsuotų.
Klastuolę nukrėtė šiurpas, tačiau mistiškai malonus, o ne baugus. Ji iškėlė galvą į didžiules, beveik lubas siekiančias lentynas, ir nežinojo, nuo kur pradėti dairytis, visko čia buvo tiek daug. Sutikusi nepatenkintą bibliotekininkės žvilgsnį trumpaplaukė pasuko prie pirmos pasitaikiusios lentynos.
Prašmirinėjusi tarp lentynų apie pusantros valandos, mergaitė glėbyje jau laikė keletą knygų. Ji pasiėmė skaitinį apie pravarčius kerus, dar vieną storą knygą apie pilies paslaptis ir kažkokią nesąmonę pavadinimu „Meilės burtai: sužinok, kaip pritraukti tau patinkantį burtininką“. Šioje bibliotekoje buvo daug įdomiau nei visose kitose, kokiose Mendel yra tekę lankytis. Kai kurių knygų viršeliai juos palietus keitė spalvą, kitos knygos kažką murmėjo, dar kitas atvertus iš jų pasigirsdavo muzika ar pasklisdavo koks nors kvapas, pavyzdžiui, pradėjus skaityti gardžiausio šokoladinio kekso receptą mergaitė pajuto gundantį šio kepinio aromatą, kad net seilės burnoje susikaupė.
Einant prie nuošalesnio stalo Dori akys pakrypo į vis tamsesnes ir keistesnes knygų lentynas. Galėjo galvą guldyti, kad iš ten kažkas sušnabždėjo. Netoliese matėsi ir uždraustasis skyrius, kur nedegė nei viena lempa, kad tik niekas nesusigundytų ten užsukti, be to, uždraustasis skyrius buvo užtvertas.
Klastuolė dar ilgai spoksojo į vieną tamsesnių lentynų, ne uždraustajame skyriuje, bet šalia jo. Galiausiai palikusi ant stalo tris savo knygas, kurias išsirinko, Mendel pasuko tos lentynos link.
- Įdomiausi ir netikėčiausi eliksyrai istorijoje, - pašnibždom perskaitė užrašą virš lentynos.
Pff, bene man jų reikėtų, pavartė akis mergaitė pagalvojusi apie tai, kaip jai nesiseka nuodų ir vaistų pamoka ir kaip ji amžiais susimauna bandydama išvirti bet kokį eliksyrą. Tačiau Dori vis tiek žiūrinėjo lentyną, nes čia slėpėsi daug įdomybių, pavyzdžiui, eliksyrų vadovėlis, kaip atrodyti bepročiui arba eliksyrai, kurie išaugina gyvūnus. Kai kurios knygos tikrai atrodė įdomios ir netikėtos.
Klastuolės akys užkliuvo už knygos juodu viršeliu tamsiai žaliomis raidėmis, kurių krašteliai buvo pasidabruoti. Klastuolio klastos, mintyse perskaitė Dori paėmusi knygą į rankas. Daugiau nieko jai ir nereikėjo, mergaitė grįžo prie stalo ir atsivertė šį storą skaitalą. Kaip palenkti kitus į savo pusę? Pasigamink nuolankumo esencijos, toliau mintyse skaitė Dori. Išgerk mililitrą magiško gėralo ir nebūk sučiuptas sukčiaujant; užsitarnauk savo priešų pasitikėjimą prie užnuodyto ugninės stikliuko; lengvai pasisavink norimus daiktus aukas apšlakstęs vagimo tirpalu; atsikratyk bėdų per...
- Vagimo tirpalu?! - garsiai paklausė knygos.
Susizgribusi greitai apsidairė, ar niekas neišgirdo, ir akimis grįžo prie minėtojo tirpalo. Prabėgom paskaičiusi jo paskirtį ir receptą, Dori ir vėl sušuko:
- Davidas!
Griebusi knygą tiesiog išrūko iš bibliotekos ant stalo palikusi kitas tris knygas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 06, 2021, 04:27:05 pm
- Aš vaikštinėjau koridoriais, na, žinai, kaip visada, ir pamačiau Diną, - Dori, eidama koridoriais su Meg, ėmė atsakinėti į jos klausimus. - Jis kažkaip užlindo už tos statulos, na, ji jam atsitraukė, ir įėjo į slaptą klasę. Man buvo įdomu, tad įsliūkinau iš paskos. Ir ten mes pamatėme tą keistą gyvūnėlį. Jis sakė, kad jį matė taip pat pirmą kartą, bet aš nežinau, ar tai tiesa. Uždėjo jam Apelsino vardą. Na, Apelsinuko, bet juk žinai, kaip nemėgstu to saldumo, - pavartė akis. - Meg, einam į biblioteką, mes turime ką nors išsiaiškinti apie tą gyvūną, - pasiūlė draugei ir pradėjo eiti bibliotekos link. - Dinas su tuo gyvūnu žaidė, nors prieš tai jis jam įkando. Iš pradžių viskas buvo gerai ir ta žaizda net nelabai kraujavo. Paėmiau ir aš į rankas tą gyvūną, manęs jis nepuolė. Galiausiai Dinui pasidarė negera, jo žaizda ėmė kraujuoti, pasipylė kraujas iš nosies, ausų, ir išbėgęs į koridorių jis nualpo... Ir tada atėjai tu, - baiginėjo pasakoti jau visai netoli bibliotekos durų.
Mergaitės įėjo į biblioteką.
- Tas gyvūnas buvo pūkuotas, - dabar jau pašnibždom kalbėjo. - Oranžinės spalvos, su rožiniais ir mėtiniais taškeliais. Žinai, jis atrodė labai mielas. Manau, kad reikėtų pabandyti čia paieškoti kokios nors informacijos apie jį. Na, o suradus, žinoma, nueiti pas tą padariūkštį.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 06, 2021, 04:52:19 pm
Eidama į biblioteką su Dori, Meg klausėsi jos pasakojimo.
- Prisiekiu Merlino barzda, - švilpiukė papurtė galvą. - Tą vaikiną vieną dieną pražudys jo meilė gyvūnams. Aš ir pati mėgstu gyvus padarėlius, tačiau tai visai kas kita! Dėl dievo meilės, pamatė naują gyvūną, apie kurį nieko, ničnieko nežinojo, ir vis tiek ėjo prie jo? O kai įkando net nepasivargino nueiti į ligoninę. Dėl mėgstamiausių Merlino trumpikių! Kai Dinas sustiprės, dar atsiims nuo manęs, oj, kaip jis atsiims. - burnojo rudaplaukė sliūkindama į biblioteką.
Atsidūrus viduje švilpiukei teko kiek nurimti, kad nebūtų išvaryta. Tačiau mintyse Meg toliau keikė Diną, kol Dori nutraukė jos mintis pasakodama, kaip atrodė tas padaras. Rudaplaukė atsiduso ir nukiūtino prie knygų lentynų. Bibliotekoje lankėsi jau ne pirmą kartą todėl žinojo, kur eiti. Po keleto minutėlių Meg jau laikė rankose knygą "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti". Tačiau rudaplaukė ja nepasitenkino ir nuskubėjo į kitą bibliotekos galą pasiimti knygą "Magiški gyvūnai ir jų ypatumai". Tada dar nuėjo ir pagriebė "Gyvūnų nuodai ir keliami pavojai" bei "Gyvūnų nuodų enciklopedija". Laikydama knygas Meg nuėjo prie laisvo staliuko ir padėjo jas ant jo.
- Kaip ten tas padaras atrodo? - paklausė klastuolės. - Ieškojau knygų su iliustracijomis, nes pavadinimo greičiausiai nežinai, ar ne? Žodžiu, jei tas padaras yra žinomas ir nėra kažkokios naujos rūšies, kažkurioje iš šių knygų turi būti paminėtas. Jei nebus aprašytas knygose apie gyvūnus, tikrai surasime enciklopedijoje apie nuodus. Nes tokį įkandimo poveikį matau pirmą kartą gyvenime, čia aiškiai kažkokie nuodai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 08, 2021, 09:13:51 pm
Dori šyptelėjo klausydamasi, kaip draugė barasi dėl Dino elgesio. Klastuolei, jei atvirai, buvo nei šilta, nei šalta. Ji Dino dar nepažinojo, todėl ir širdies jai neskaudėjo. Juk nerimė, pagalvojo vienuolikmetė. Ji žinojo, kad toks požiūris buvo klastuoliškas, na, bet juk būtent iš šio koledžo ir buvo pirmakursė.
Mendel stebėjo, kaip Meg rausiasi lentynose ir vieną po kitos ima knygas apie gyvūnus. Čia mergaitę ir vėl suėmė kartėlis. Jeigu būčiau gyvenusi ne su žiobarais, tikrai daug daugiau žinočiau apie magiškas knygas, raukėsi ji. Knygos Dori labai patiko, bet bibliotekoje, turėjo pripažinti, mergaitė per visus mokslo metus lankėsi ne itin daug kartų. Tik nuodugniai tyrinėjo mokyklinius vadovėlius ir kelias pasiimtas knygas, skirtas magijos pasaulio pradidinkams, na, žinoma, ir vadovėlį apie klastuolio klastas.
Dori klestelėjo ant kėdės.
- Na, tas gyvūnas išties atrodė labai mielas, - gūžtelėjo pečiais. - Jis buvo ryškiai oranžinis ir turėjo rožinės bei mėtinės spalvos dėmes, - dar kartą papasakojo tamsiaplaukė. - Žinai, su manim jis buvo mielas, o su Dinu ne iškart. Dinas paminėjo, kad galbūt jis taip elgiasi todėl, kad yra patinėlis, na, tas gyvūnas. Bet aš nežinau. Išvis, man jis pasirodė toks keistas, kad vienu metu pagalvojau, gal tai nėra natūrali jo spalva? Gal kažkas iš mokinių jį nudažė? - svarstė Mendel vartydama draugės atneštas knygas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 09, 2021, 03:59:07 pm
Meg atsisėdo ant kėdės šalia Dori ir klausėsi padaro apibūdinimo. Tada pagriebė pirmą pasitaikiusią knygą ir ėmė ją sklaidyti, apžiūrinėdama paveikslėlius ir ieškodama ko nors panašaus į gyvūną, kurį nupasakojo klastuolė.
- Jei kažkas nudažė tą padarą, jis turi turėti natūralią spalvą, o tuo pačiu ir būti tikras, tai yra, žinomos rūšies. - garsiai svarstė rudaplaukė. - Jei jis yra nudažytas, ką tada primena? - paklausė. - Kokį tikrą gyvūną?
Švilpiukė pervertė dar vieną lapą, kai jos mintyse kažkas susijungė.
- Tai negali būti nudažytas gyvūnas. Aš manau, kad tai kažkokia nežinoma rūšis, nes netgi Dinas apie tą padarą nieko nežinojo, o jis tikrai mokėtų suprasti, kada gyvūnas yra nudažytas. Be to, gyvūnai irgi turi savo specifinį kvapą, o Dinas pagal kvapą atpažįsta visus. Turbūt ir tau rodė savo sugebėjimus? Dėl Merlino meilės, jis pagal kvapą skiria emocijas, tai jau gyvūną atpažinti tikrai mokėtų. Todėl galiu garantuoti, kad susidūrėme su mums nežinomu gyvūnu.
Meg nutilo ir vėl ėmė sklaidyti knygos puslapius. Gal kiek per daug išaukštinau Dino sugebėjimus... Bet aš nemelavau - jis iš kvapo mokėtų atpažinti gyvūną. Nors protelio jam kiek trūksta - net nesusimąstė nueiti iki ligoninės. Na bet tiek to, vėliau ir su juo pasikalbėsiu. Rudaplaukė, peržiūrėjusi "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" ir nieko neradusi, paėmė "Gyvūnų nuodų enciklopediją" ir ėmė vartyti ją. Švilpiukės mintys buvo gerokai toliau už bibliotekos ribų, tačiau smegenys vis tiek sąžiningai dirbo ir fiksavo akių siunčiamą informaciją. O iš tų siunčiamų signalų, vienas pasiekė rudaplaukės smegenis pažymėtas (bent jau ji taip mane) dideliu raudonu šauktuku. Meg sumirksėjo, bandydama susikoncentruoti, ir dar kartą pažvelgė į knygą. Paveikslėlyje, į kurį ji žiūrėjo, buvo pavaizduota dantų padaryta žaizda, labai panaši į Dino. O kitame puslapyje buvo nupieštas kažkoks padarėlis.
- Dori! - kumštelėjo Meg draugę ir bedė pirštu į knygą. - Ar čia ne tas padaras?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 10, 2021, 04:03:14 pm
- Na, tas gyvūnas... - galvojo Dori. - Jis priminė tartum... šuniuką? Jo snukis buvo mielas būtent kaip šuniuko, o akys labai didelės, - suformulavo sakinį. - Tačiau pats stovėjo ant dviejų kojų. Jo priekinės letenos buvo labai labai ilgos... Uodega atrodė lyg prikaišiota plunksnų, - bandė smulkmenas prisiminti Dori.
Dori nebuvo tokia tikra dėl Dino gebėjimų kaip Meg. Jeigu tas vaikinas tikrai užuodžia visokius tokius dalykus, tuomet kaip jis nesuprato, jog padarėlis ant jo pyksta? Juk jis pyko, ar ne? Kitaip nebūtų kandęs... Nebent... nebent Dinas jaučia tik žmonių emocijas? Tačiau klastuolė nežinojo, ar garbanius apskritai kažką panašaus jaučia. Gal jis melavo? Juk akivaizdu, kad Dori susigėdo, jog berniukas suprato, kad ši jį sekė. Akivaizdu, kad jaudinosi tiek dėl gyvūno, tiek dėl jo paties, kai šis pasakė mergaitei kelis komplimentus. Mendel Dino praktiškai nepažinojo, tad sunku buvo daryti prielaidas, tačiau pažinojo Meg, todėl pasitikėjo draugės nuomone. Ji jau ne kartą įrodė, kad moka kritiškai mąstyti.
Pirmakursės mintis pertraukė Meg kreipimasis į mergaitę vardu. Dori žvilgtelėjo knygon ir pamatė jį. Tik jis atrodė kiek kitaip. Nuotraukoje buvo padarėlis, labai panašus į tą keistą gyvūnėlį. Tik čia jis buvo pilko kailiuko su tamsesnėmis dėmėmis. Snukis buvo toks pat, tačiau akys atrodė kitaip. Nuotraukoje žvilgsnis buvo piktas. Ir letenos. Priekinės letenos. Visai kitokios, nei hogiečių sutikto gyvūno. Neilgos. Taip pat matėsi uodegos kraštelis ir ant jos nebuvo jokių plunksnų.
- Kandamonas, - garsiai perskaitė Dori. - Kandamonas yra žinduolių rūšies gyvūnas, atsiradęs XX amžiuje, - toliau skaitė Dori. - Gyvūną išveisė Eloizas Maklaiveris norėdamas nuo vagių apsaugoti namus. Kandamonas, kaip jau tikriausiai supratote iš pavadinimo, yra linkęs kąsti. Jis turėjo kandžioti vagišius, tačiau ilgainiui kandamonas pradėjo kąsti ir savo šeimininkams, todėl apsauginis taip ir neišpopuliarėjo. Yra ypatingas tuo, kad kąsdamas ne tik sukelia didelį kraujavimą, tačiau ir įvairiose kūno vietose padaro įvairių formų rėžius, tartum būtų išraižyta peiliu. Tai atsitinka maždaug po valandos nuo įkandimo. Rėžiai nėra pavojingi, jie turėjo tiesiog išgąsdinti vagišius.
Dori skaitė ir nežinojo, ar stebėtis, ar baisėtis.
- Yra entuziastų, bandžiusių nukenksminti kandamoną ir paversti jį naminiu gyvūnėliu, - pabaigė skaityti. - Meg, ten tikrai buvo kandamonas! Tikriausiai jį kažkas bandė nukenksminti! Bet... bet kodėl tada jis įkando Dinui? - sukluso. - Arba... arba kažkas jį su kuo nors sukryžmino?
Dori ėmė sklaidyti lapus ieškodama informacijos apie tai, kaip gyvūną nukenksminti, tačiau nieko nerado.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 11, 2021, 12:36:47 pm
Meg klausėsi Dori skaitomos informacijos apie kandamoną. Merlino barzda, su kokiu gyvūnu mes čia susidūrėme?
- Viskas sutampa. - tarė rudaplaukė, kai klastuolė baigė skaityti. - Įkandimo pobūdis, nuodų poveikis... Nors ne. Čia rašo, kad kandamonas įkandęs iš karto sukelia didelį kraujavimą, o Dinas pradėjo kraujuoti po kokių penkiolikos minučių, ar ne?
Meg nutilo ir įsispoksojo į vieną tašką.
- Palauk, o ar kandamonas atrodo taip, kaip čia pavaizduota? Nes man atrodo, kad apibūdinai jį kiek kitokį. Tokiu atveju būtų visai įmanoma, kad kažkas sukryžmino du gyvūnus. Pavojingus gyvūnus. - rudaplaukė atsiduso. - Štai taip didingai baigėsi mano pasiruošimas egzaminams. - tarė ji ir nuėjo ieškoti knygos apie gyvūnų kryžminimą.
Po valandėlės ji vėl sėdėjo prie stalo ir sklaidė knygą "Gyvūnų kryžminimo pasekmės". Atrodė, kad nieko nepeš, tačiau pamačius vieną iš paskutinių puslapių Meg akys nušvito.
- Dori, paklausyk. - rudaplaukė pakėlė knygą ir ėmė skaityti: - Istorijoje yra žinoma atvejų, kai žmonės bandė nukenksminti kandamoną (žr. "Gyvūnų nuodų enciklopedija 55psl.), tačiau tai sulaukdavo nepageidautinų pasekmių. Niekam nepavyko patobulinti kandamono iki 1993m. Tų  metų balandį Olandų mokslininkas Aronas Vlonbergas sukryžmino kandamoną su raguotuoju fahetu ir taip pasaulį išvydo naujas gyvūnas - fanagekas. Fanagekas vis dar buvo kenksmingas, tačiau sugirdžius jam tam tikrą eliksyrą, jis netektų savo nuodų. Deja, fanagetų rūšis išnyko. Niekas nežino, kas tiksliai nutiko, tačiau šios rūšies atstovų niekas jau seniai nematė. Daugiau informacijos apie šiuos įdomius gyvūnus galite rasti knygoje "Fanagetų istorija".
Meg baigė skaityti ir pasisuko į Dori.
- Atrodo, mes suradome išnykusią rūšį. - ištarė ji keistu, neatpažįstamu balsu.
Rudaplaukė net pati nesuprato, ką jautė. Ji tiesiog buvo sutrikusi. Norėdama pabėgti nuo nepatogios situacijos, Meg atsistojo ir nuėjo surasti knygą apie fanagetus. Prieš nueidama tarė Dori:
- Pabandyk surasti ką nors apie raguotuosius fahetus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 23, 2021, 02:06:29 pm
Dori ir klausėsi, ką pasakoja Meg, ir skaitė, ir nuotraukas žiūrėjo, tačiau kuo toliau, tuo viskas jai atrodė painiau. Aš jau nieko nebesuprantu...
Atsidususi klastuolė ėmė tiesiog raustis lentynose ieškodama informacijos apie raguotuosius fahetus. Galiausiai pavyko šį tą rasti, tačiau nieko ypatingo parašyta nebuvo.
- Meg? - kreipėsi į draugę. - Tie raguotieji fahetai, apie juos rašo tik tiek, kad buvo sukryžminti su kandamonais ir taip atsirado fanagetai... Ir vėl nukreipia būtent į istoriją apie fanagetus... Mes turim rasti tą knygą...
Mergaitė ir toliau ieškojo kokios nors informacijos skyriuje apie retus, neįtikėtinus padarus, tačiau apie fanagekus kol kas nieko nesimatė. Bet Dori žvilgsnį patraukė juoda knyga, ant kurios buvo pavaizduotas šešėlis panašus į tuos, kuriuos mergaitės sutiko kambaryje be durų. Laiko nagrinėti nebuvo kada, tad klastuolė tik pasikišo tą knygą po pažastimi ir toliau ieškojo kokios nors informacijos apie fanagekus.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Meghan Natali Pritz Rugpjūčio 27, 2021, 05:17:42 pm
Meg išklausė, ką Dori pasakojo apie raguotuosius fahetus ir atsiduso.
- Apėjome ratą ir vėl sugrįžome į pradžią. Ką gi, niekur nesidėsi, reikia surasti tą "Fanagetų istoriją".
Ir švilpiukė ryžtingai patraukė biblioteka į skyrių apie fantastinius gyvūnus. Nors ir keistas, tačiau fanagetas vis dėlto buvo gyvūnas, todėl mergaitė tikėjosi ten ir surasti jo istoriją.
Rudaplaukė braukė pirštais per knygų nugarėles eidama vis gilyn į biblioteką. Ji nuklydo toliau nei bet kada ir vėl gavo nusistebėti, kokia milžiniška yra Hogvartso biblioteka. Meg ėjo vis tolyn, atrodė, kad jos tiriama lentyna niekada nesibaigs. Švilpiukė baigė prarasti viltį surasti savo ieškomą knygą. Tačiau jos ryžtas davė vaisių.
Pačiame lentynos gale, kur dulkių sluoksnis buvo didesnis nei bet kur kitur, kur saulė beveik neužšviesdavo, Meghan pamatė nedidukę knygą, kurios ji ir ieškojo. "Fanagetų istorija" buvo kiek didesnė už mergaitės delną ir maždaug dviejų pirštų storio. Knyga buvo išblukusios raudonos spalvos su sidabrinėmis raidėmis užrašytu pavadinimu. Rudaplaukė lėtai ištiesė ranką ir ištraukė knygą. Ji mergaitei pasirodė kažkokia keista. Kuo keista ilgai aiškintis nereikėjo, užteko ją atversti. Knygą, kurią surado Meg, sudarė tik jos viršelis. Nebuvo nei vieno puslapio. Turbūt nereikia nei sakyti, kokį nusivylimą patyrė mergaitė. Visos jos pastangos nuėjo perniek. Meg įtūžusi suspaudė "Fanagetų istorijos" viršelį ir nubėgo atgal prie staliuko.
- Dori! - uždususi šūktelėjo švilpiukė ir kaip mat susivokusi nuleido balsą. Juk visgi ji buvo bibliotekoje - šūkauti draudžiama. Laimei, kad bibliotekininkė jos, matyt, neišgirdo. - Radau "Fanagetų istoriją". - jau pusbalsiu tarė Meg. - Tačiau nesidžiauk - jos tėra viršelis. Kažkas išplėšė visus puslapius lauk. Manau, reiktų nueiti į tą klasę, kur judu su Dinu ir radote tą padarą. Norėčiau jį pamatyti. Be to, jei toje klasėje jis gyvena, gal ten surasime ir knygos puslapius? - garsiai svarstė rudaplaukė. - Taip, taip ir reikia padaryti. - nelaukdama Dori sutikimo ar prieštaravimo, Meghan atsistojo ir pasikišo knygos apie fanagetus viršelį po pažastimi. - Kadangi čia tėra tik viršelis nemanau, kad reikia užregistruoti šios knygos paėmimą. - šelmiškai nusišypsojo mergaitė ir pasisuko į draugę. - Nagi, rodyk kelią.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 28, 2021, 11:37:09 pm
Dori ir toliau ieškojo tos istorijos apie fanagetus, tačiau rasti nieko nepavyko. Klastuolės paieškas pertraukė Meg balsas, kad Dori net krūptelėjo. Akimirką Mendel apsidžiaugė, nes Meg rado reikiamą knygą, tačiau paaiškėjo, kad pačios knygos čia nei kvapo. Ten tik viršelis...
Dori pajuto, kaip jos skruostus nudažo lengvas raudonis. Tačiau draugė davė labai gerą mintį. Galbūt knygos turinys tikrai yra toje klasėje? Mergaitei buvo šiek tiek baisu grįžti į tą klasę. Žinoma, ji to tikrai nepasakys, į klasę eis ir stengsis atrodyti ramiai. Tačiau iš tikrųjų širdis ėmė plakti tankiau.
- O taip, - stengėsi ištarti nerūpestingai. - Tikrai turėtume nueiti į tą klasę, galbūt išsiaiškinsime daugiau, - šyptelėjo. - Eime, - ir mergaitės išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 19, 2021, 02:47:30 pm
Dori atpėdino į biblioteką. Praeitais metais ji dar save karts nuo karto grauždavo, kad nebebūdavo dienų, jog čia klastuolė ateitų tiesiog su tikslu rasti kokį nors skaitalą savo įdomumui, bet dabar jai jau buvo tas pats: pomėgis skaityti buvo kažin kokia praeitis.
Vaikštinėdama tarp pilnų lentynų Dori prisiminė praeitus metus, kuomet jos su Meg ieškojo informacijos apie fanagetus. Ak, kokia tada dar Dori buvo maža ir naivi. Dabar ji juk visiškai kitokia, ar ne? Na, bent jau taip mergaitei atrodė.
Tam tikri dalykai trylikmetę tikrai užgrūdino, pirmiausia, žinoma, svarstymas Magijos Ministerijoje, dar didesnis ir jau tikriausiai visiškai nebepataisomas atšalimas tarp jos ir tėvų, na, ir galiausiai visas šitas reikalas su Juzefu. Juk praeitą rudenį mergaitė čia ieškojo tiesiog informacijos apie Hogvartse netikėtai atrastą įdomų gyvūną. O dabar? O dabar jai grasinama nužudymu, jeigu ji kam nors prasitars apie siekėją, kuris gulėjo Mendel kišenėje šalia Džo, ir prie viso to ji ir Levanda yra įpareigotos nudžiauti iš šiltnamių kažkokio tai augalo lapus, nors net nėra aišku, kas tai per augalas, ir ar jis išvis bus tuose šiltnamiuose. Nors, pasak Juzefo, turėtų.
Taigi, šią akimirką Dori stovėjo ir spoksojo į didžiulę lentyną apie augalus laukdama Levandos ir svarstydama, kuriame iš šių veikalų galėtų būti kas nors apie krameblijas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 19, 2021, 04:38:17 pm
Levanda labai retai lankydavosi bibliotekoje, nors ši jai visada atrodė didinga, bet tuo pat metu ir labai jauki. Klastuolė, nors ir buvo švelniai pamišusi dėl knygų, tačiau šių jai visada prisiųsdavo šeimos nariai. Mama dažniausiai jai parūpindavo klasikinės literatūros, o tėtis dažnai atsiųsdavo kokią biografiją apie kvidičo žaidėją ar kokį kitą įžymų žmogų. Labiausiai jai patiko brolio siunčiamos knygos, nors šis ją retai jomis lepindavo. Tai būdavo nuotaikingos istorijos, kur veiksmas rutuliodavosi žaibišku greičiu, o pagrindiniai veikėjai neretai būdavo tikri superherojai. Tad ir dabar į Hogvartsą ji atkeliavo su solidžia aštuonių knygų krūvele.
Mergina, ieškodama Dori, lėtai pėdino pro apdulkėjusias ir milžiniškai aukštas knygų lentynas. Mokslo metų pradžioj biblioteka buvo apytuštė. Joje tik retkarčiais galėdavai išgirsti puslapių šnaresį ar plunksnos skrebėjimą. Keli mokiniai, akivaizdu, čia susirinko pasnausti per kokią velniškai nuobodžią pamoką, o likę, buvo veikiau susidomėję vienas kito pliurpalais, nei tuo vadovėliu, kuris taip ir neatverstas gulėjo ant jų stalo.
Lengvoj prieblandoj, besižvalgydama tarp bibliotekos lentynų, ji iš tolo pastebėjo tamsiaplaukę, kuri atrodė, kaip reikalas, susimąsčiusi. Klastuolė, prisėlinusi prie Mendel, pasisveikino:
- Sveika, gal kartais jau radai kokių knygų? Aš prieš tai buvau nusižiūrėjusi vieną... - panosėj burbtelėjo mergina nenorėdama sugriauti bibliotekos ramybės ir tuo pat metu akimis ieškodama apdriskusio storo melsvo tomelio. - Štai, manau šita tiks.
Merginos, pastovėjusios dar geras dešimt minučių prie lentynos ir prisirinkusios gerą glėbį knygų, patraukė prie artimiausio stalo. Raudonplaukė, sudėjusi visą savo mantą ant kiek apšepusio stalviršio, uždegė menkai te šviečiančią lempą žaliu gaubtu. Merginos galvoj iškilo mintis, jog jei nebūtų Juzefo, jos dabar galėtų kartu su Dori ramiai sėdėti bibliotekoje, nagrinėdamos kokią pamokai reikalingą medžiagą ir be jokių rūpesčių šnekučiuodamosi apie nuobodžius dalykus. O dabar, jos turi sukti galvą, kaip po velnių nugvelbti to nelemto augalo lapus ir atsikratyti prakeikto diedo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 22, 2021, 02:45:21 pm
Dori klestelėjo ant kietos kėdės ir atsiduso. Merginos buvo tiesiog apsikrovusios knygomis.
- Nežinau, kaip mes tarp tiek skaitalų rasime kažką apie krameblijas.
Kažkodėl trylikmetei šis pavadinimas priminė jūros augalus, galbūt dėl to, kad jis kėlė asociacijas su krabais. Tačiau jog tai bus kažkas, susiję su vandeniu, Dori išties labai abejojo. Tiesa, kažkokia vyresnė mergina minėjo, kad krameblijos yra vadinamas pagirių augalas, kad jis kažkuo susijęs su narkotinėmis medžiagomis. Dori tuo nepatikėjo, todėl tiesiog išmetė tai iš galvos.
- Galėjo Juzefas bent kažkiek plačiau papasakoti apie tas krameblijas, - suniurnėjo trečiakursė. - O dabar turime ieškoti pačios net nežinodamos, kas tai, ar gėlė, ar medis, ar dar bala žino kas. Žinome tik tai, kad toji krameblija turi lapus ir kad mums tų lapų reikia...
Mendel ėmė sukti galvą, kad jeigu herbologijos šiltnamiuose krameblijų bus, ar tai bus visas augalas ir lapus reikės nusiskinti, ar tai bus kokie nors džiovinti lapai ar dar kažkas. Iš patirties per herbologijos pamokas mergaitė žinojo, kad gauti kokią nors augalo dalį ne visada būna taip jau lengva. Tačiau niekur nedingsi, norint bent kažką truputėlį suvokti apie krameblijas, privalu išsiaiškinti, kas jos per paukštelis.
Dar dar kiek padūsavusi Mendel ėmė vartyti knygų lapus. Pasijautė panašiai kaip ir per magijos istorijos areštą praeitais metais. Skaitinejo knygų turinius, tačiau nieko naudingo kol kas nesimatė.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 22, 2021, 03:57:18 pm
Mergina sėdėjo galvą pasirėmusi ranka ir viena po kitos vartydama ant stalo sukrautas knygas. Krameblijos ieškojimas tarp augalų žinynų prilygo adatos ieškojimo šieno kupetoj. Klastuolė jau išnaršė visą tomelį apie jūros žoles, medžius ir krūmus, bei itin retus augalus, tačiau nevartytų knygų ant stalo beveik nesumažėjo, o jokios informacijos, atrodė, jos ir su žiburiu neras.
Levandai nuo sėdėjimo susirietus paskaudo nugarą, o dešinė koja visai nutirpo. Žinoma, nieko keisto, mat ši nejudėdama praleido geras dvi su puse valandos, jei ne daugiau. Raudonplaukė jau buvo beprarandanti viltį, kažką surasti. Tad tylutėliai pakėlusi sustingusią sėdynę nuo nepatogios kėdės ir palikusi Mendel prie blausiai apšviesto stalo, pirmyn, atgal žingsniavo pro herbologijos skyrių.
- Gal šis augalas - itin pavojingas ar sunkiai randamas? Jau peržiūrėjau tris knygas ir niekur net žodeliu apie Krameblijas neužsiminta, - tarstelėjo raudonplaukė lėtai lenkdamasi atgal, norėdama pramankštinti stuburą, - Žinai, gal Juzefas iš vis bele ką mums suskiedė? O gal mes blogai prisimenam to augalo pavadinimą?... - garsiai svarstė ji.
Levandai, herbologijos knygų lentyna, atrodė dar didesnė, nei prieš tai, o knygų joje buvo neaprėpiama galybė. Net labai norėdamos, jos niekaip per savaitę nespės kiekvienos knygos peržiūrėti. Gerai, jei knyga turi rodyklę ar turinį, bet itin senos knygos padriskusiais viršeliais retai ką panašaus teturėdavo.
Staiga, besirąžydama ir dairydamasi aplinkui, ji pastebėjo tamsią knygutę auksinėmis raidėmis: "Stebuklingi Herbologijos hibridai". Nors pavadinimas buvo tikrai nevykęs, tačiau ant viršelio puikavosi besišypsantis augalas, kurio kiekvienas lapas atrodė vis kitoks. Merginai žūt būt reikėjo prasiblaškymo, tad ši, nieko nelaukusi, sugrįžo į savo nepatogų guolį, pradėjo vartyti gausiai iliustruotus knygos puslapius.
- Žiūrėk! - net pati išsigando savo spygaus, vaikiško ir kiek per garsaus šūksnio.
Ji nutėškė knygiūkštę Dori priešais nosį ir pabaksnojo į paveiksliuką, panašų į viršelio iliustraciją. Jame puikavosi, jau kur kas realistiškiau atrodantis augalas, kurio lapai, anot antraštės, keičiasi priklausomai nuo padaro, kuris prisėlina prie Krameblijos.
Levandai laukiant, kol jos kompanionė perskaitys visą informaciją, ši negalėjo nustygti vietoj iš to džiaugsmo ir palengvėjimo, jog, praėjus kelioms valandoms, per visišką atsitiktinumą, jos rado tai, ko ieškojo.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 23, 2021, 02:03:10 pm
Dori ir Levanda ieškojo informacijos apie krameblijas jau gerokai virš dviejų valandų, tačiau nei vienai iš merginų kol kas nepavyko nieko panašaus rasti.
- Jeigu jis būtų vienas pavojingesnių augalų, greičiausiai būtų aprašytas veikale apie pavojingiausius pasaulyje augalus, ar ne? - pabaksnojo į jau peržiūrėtą knygą, padėtą tolėliau. - O kad Juzefas mums ko nors priskiedė arba mes neįsidėmėjome augalo pavadinimo, na, šitie variantai išties logiški, nes aš jau prarandu viltį ką nors surasti, - atsiduso ir padėjo į šalį dar vieną peržiūrėtą knygą.
Mendel atlošė galvą ir kelioms sekundėms užmerkė akis, kurias jau buvo pradėję skaudenti, o ir galva kuo toliau, tuo labiau sunkiau veikė.
Levanda tuo metu buvo kažkur nuėjusi. Netrukus Dori ramybę sudrumstė raudonplaukei nebūdingas entuziastingas šūksnis. Dori net šoktelėjo. Trylikmetė paėmė iš bendrakoledžės knygą ir įsispoksojo iš pažiūros į linksmą augaliūkštį. Pradėjo garsiai skaityti.
- Krameblijos yra kramalo ir bleilijos hibridas. Šį augalą 2010 metais atrado Slovėjus Baknoitas. Išradėjas turėjo problemų su žiobariškomis priklausomybėmis ir jų negavęs bandė kryžminti magiškus augalus stengdamasis išgauti efektą, panašų į žiobarų narkotines medžiagas, - skaitant Dori antakiai vis labiau kilo į viršų. Vadinasi, toji mergina jai nemelavo. - Galiausiai Slovėjui pavyko gauti augalą, kurio lapus rūkant pasidaro linksma, yra sukeliamos haliucinacijos. Deja, toks malonumas yra mirtinas. Po metų išradėjas sunyko. 2015 metais Sibilijus Makvaidas ėmė nagrinėti krameblijas ir atrado kitokią jų savybę. Įpylus šio augalo lapų nuoviro į alkoholinį gėrimą išnyksta visos pagirios, todėl krameblijų nuoviras buvo pradėtas plačiai naudoti vakarėlių metu, tačiau vis tik jis suteikdavo salstelėjusį skonį, dėl ko ši priemonė nuo pagirių einant laikui pasimiršo. Taip pat Sibilijus atrado savybę, kad į tepamuosius eliksyrus dedant džiovintų krameblijų lapų, eliksyras paskleidžia nerimą ir baimę, todėl krameblija tapo siekiamybe juodiesiems magams. Tačiau krameblija neauga natūraliai, todėl ją turi pasodinti įgudęs herbologas. Beje, po viešų pasisakymų apie krameblijų ir juodosios magijos sąsają Sibilijus Makvaidas paslaptingai dingo.
Dori reikėjo sekundėlės atsikvėpti. Ji pakėlė akis nuo knygos ir pažvelgė į penktakursę.
- Žinai, Levanda, labai abejoju, kad Matthew užsiima juodąja magija. Tačiau pagirias sumažinti galbūt ir neatsisakytų, ar ne? Kaip manai, ar jis turės kur nors pasisodinęs krameblijų?
Dori ir vėl pažvelgė į knygą ir skaitė toliau:
- Krameblijos turi storą kotą ir iš jo dailiai augančius lapus. Įdomu yra tai, kad lapų išvaizda nuolat keičiasi ir tą patį lapą žmonės kartais mato kaip skirtingos išvaizdos net ir tą pačią akimirką. Todėl niekas negali tiksliai nusakyti krameblijos išvaizdos. Taip yra dėl krameblijų lapuose besikaupiančių haliucinacijoms skirtų elementų.
Baigusi skaityti Dori negalėjo atsigauti. Tai kas tas Juzefas, narkomanas, girtuoklis ar juodasis magas?
- Tikriausiai tas eliksyras mums kėlė nerimą ir baimę, - samprotavo trylikmetė. - Turbūt krameblijos tam ir skirtos, kad susidėję su Juzefu kiti bijotų jį išduoti arba pasiplauti. Kaip manai tu?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 26, 2021, 06:42:17 pm
Levanda, nors ir bandė susikaupusi klausytis visko, ką jai sakė kompanionė, vis tiek mažai ką teįsiminė. Jai dažnai nesiseka ilgai sutelkti dėmesį ir klausytis ilgų pliurpalų, ypač tada, kai tai svarbu. Tad paklausta Dori nuomonės, ji, žinoma, nelabai turėjo, ką atsakyti. Tačiau būti be nuomonės, blogiau nei klysti. Mat, jei klysti, bet sugebėjai apginti savo nuomonę, vadinasi, tu, nors ir buvai tvirtas, tačiau šįkart tau nenuskilo, o, jei net nesugebi išreikšti savo minčių, tu silpnas ir be stuburo. Mergina manė, jog geriau būti užsispyrusiai, nors ir neteisiai, nei būti skystai ir amžinai linksinčiai galvą.
Tad nutaisiusi susirūpinusį, bet savimi pasitikintį veidą ir patylėjusi, ne vien dėl to, jog tai atrodo išmintingai, iškrapštė iš makaulės kelis sakinius:
- Na, šiltnamyje dar ir ne to gali rasti, tad nesistebėčiau, jei ir kremablijų būtų. Šiaip ar taip, tas senis mums nukirs galvas, jei jų ten nebus... Tačiau, nemanau, jog nėra jokio kito būdo, kurį pasitelkęs Juzefas, gali sukelti baimę ar nerimą. Kodėl jam būtinai reikia šio augalo? Nors jis ir pakvaišęs, tačiau, atrodo, įgudęs burtininkas, kuris rastų ir lengvesnių būdų, kaip pažaboti savo pakalikus. Bijau, jog jam tų kremablijų reikia kokiam dar baisesniam tikslui, - Levanda, pasijuto kaip niekad protinga, ir tuo pat metu baiminosi, jog jos žodžiuose gali glūdėti ir krislas tiesos.
Klastuoles apgaubė nemaloni tyla. Nors biblioteka visada skendi tyloje, tačiau ši dažniausiai būna jauki ir raminanti, persmelkta lengvo šnarėjimo, lietaus lašų dūžio į langus. O dabar įsivyravusi tyla buvo persmelkta ne vien tik baimės. Ji buvo persmelkta dar kažko, ko mergina negalėjo įvardyti. Gal tai nevilties ar lemties, nuo kurios neišsisuksi, tvaikas?
- Reikia laukti artimiausios herbologijos pamokos ir bandyti rasti tą augalą. Ką manai? - tarstelėjo raudonplaukė, dėliodama knygas atgal į lentynas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 28, 2021, 11:58:50 pm
Dori išklausė, ką sakė Levanda.
- Taip, galbūt tu ir teisi, - atsakė bendrakoledžei. - Bet gal ir nesvarbu, kokiam tikslui Juzefui reikia krameblijų lapų. Mes turime jam juos pristatyti, nes kitaip mums bus šakės, - trumpam prikando lūpą. - Gerai. Herbologija bus poryt. Žinok, Turner manęs nekenčia, - susiraukė. - Mes su Meg jam pridarėme tiek bėdos. Garantuoju, kad jis mane stebės. Bet gal dar ir geriau, - samprotavo. - Kadangi jis iš manęs tikisi bet ko, jei aš šmirinėsiu po šiltnamį, jis tik galvos, kad noriu ko nors pridirbti. Nesupras, jog susiruošiau iš jo kažką pavogti, ar ne? Mes padėsime viena kitai, - su ryžtu tarė. - Jei reikės, nukreipsime Matthew dėmesį viena nuo kitos. Mums pavyks, Levanda. Pamatysi. Mums tikrai pavyks, - Mendel išspaudė šypseną, nors širdis dunksėjo tankiau nei įprastai.
Staiga Dori pajuto, kaip siekėjas kišenėje ėmė kaisti. Nejaugi Juzefas jautė, kad merginos apie jį kalbėjo? Trečiakursė išsitraukė iš kišenės tą rutuliuką.
- Dėl Merlino barzdos, koks šitas daiktas įkaitęs, - stebėjosi. - Tikrai, dar niekada toks nebuvo. Paliesk, - atkišo ranką su siekėju raudonplaukei. - Ar ir tavo toksai?
Tačiau nespėjus Levandai paduoti siekėjo, šis šovė kažkokią bespalvę energijos srovę. Srovė pataikė į netoli esančią knygų lentyną. Toje lentynoje esančiose knygose ėmė rastis skylės.
- Kas, po velnių, čia vyksta? - išsižiojo Dori.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 29, 2021, 11:40:55 am
Dori išdėstė visą savo planą, kuris, atrodė pakankamai paprastas ir skambėjo visai įtikinamai. O ir pati klastuolė, atrodė pasitikinti savo jėgomis, atvirkščiai nei Levanda.
Raudonplaukė, jau mintyse lekianti į Didžiąją salę ir ryjanti kokį skanų piemenų pyragą, užsigerdama moliūgų sultimis, staiga pastebėjo, jog Mendel vėl sunerimo. Kompanionės stiklinis rutuliukas kaip reikiant įkaito, o merginoms net nespėjus išsižioti iš nuostabos, kažkokia srovė ėmė šaudyti į knygų lentynose gulinčias knygas. Vienintelė mintis, kuri dar neapleido išsigandusios penktakursės makaulės, buvo iš pykčio pažaliavusios bibliotekininkės veidas. Ji jau drebino kinkas įsivaizduodama, kokią bausmę jos užsitrauks, jei tuoj pat visko nesutvarkys.
Kai merginų veidai jau buvo panašūs į Munko paveikslą "Klyksmas", viską griaunantis žaibas aprimo. Padariniai buvo kiek mažesni, nei Levanda įsivaizdavo, tačiau kelios knygos dabar pūpsojo su kumščio dydžio skylėmis. Mergina, pasijutusi kaip šešiametė, sudaužiusi mamos servizą, paskubomis pradėjo naikinti įkalčius, grąžindama suplėšytas knygas į lentynas ir vildamasi, jog niekas nieko nepastebės. Klastuolė vis dar nesugebėjo nieko paporinti kompanionei, mat jos galvoje dabar sėdėjo baimės monstras, užgožiantis visas mintis. Juk už tai jos gali būti išvarytos iš mokyklos!
Paskubomis dėliodama knygas, ji pastebėjo, kad viena jų sveikutėlė gulėjo vidury praėjimo tarp lentynų. Knyga atrodė taip, lyg niekas kitas jos net nebuvo prieš tai vartęs. Švytinčios auksinės raidės įspaustos burgundiškos spalvos odoje. Levanda pagriebė knygą, net neperskaičiusi jos pavadinimo, ir pagaliau sugebėjo išspausti kelis žodžius, atsisukusi į Dori:
- Lekiam, kol niekas nieko nepamatė ir nesuuodė, - pašnibždomis sušnypštė Levanda, griebdama trečiakursę už parankės.
Sėlinant link durų, kastuolė prisiminė, jog jos stiklo kamuoliukas liko merginų miegamajame.
- Velnias! Dabar mums tikrai sprandą nuraus! - graudžiu isterišku balsu burbtelėjo raudonplaukė, - Aš savo rutuliuką palikau merginų miegamajame. Tu įsivaizduoji kas dabar ten darosi! Galiu garantuoti, dabar jau visas mergaičių kambarys pilnas profesorių! Kas bus, jei jie suras tą daiktą?!
Levanda kaip reikalas pradėjo panikuoti, vis stipriau gniauždama bendrakoledžės ranką. Jokia savigarba jai dabar buvo nei motais, vien pagalvojus apie tai, kas jų laukia.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 29, 2021, 10:11:56 pm
Dori įdėmiai spoksojo į knygų lentyną ir negalėjo suprasti, kas čia vyko. Nejau tai yra juodoji magija? Skylės knygose? Levanda paėmė knygą, kuri, regis, buvo sveika. Daugiau tokių nesimatė, na, bent jau Dori akys to nepastebėjo. Penktakursė griebė tamsiaplaukę už parakės ir ėmė tempti iš bibliotekos. Gal ir gera mintis iš čia nešdintis, nes dabar merginos jau tiksliai žinojo, kas yra krameblijos ir bibliotekoje daugiau nebebuvo kas veikti. O kad niekas nepastebėtų sukelto šaršalo, geriausia būtų išnešti iš čia kudašių.
Siekėjo karštis jau ėmė mažėti, jis buvo vos vos šiltas. Dori įsikišo jį į kišenę. Eidama bibliotekos išėjimo link Mendel norėjo paklausti bendrakoledžės, tai kaip gi jos siekėjas, ar nesidarė nieko keisto, tačiau Levanda prabilo pirmiau. Pasirodo, jos siekėjas buvo... mergaičių miegamajame! Dėl Merlino barzdos, kodėl Levanda ten jį paliko?! Dori širdis ėmė stipriai daužytis. Levanda stipriai spaudė jos ranką. Merginos skubėjo. Bet... bet čia akimirkai trečiakursė sustojo. Kažkas atsitiko. Kažkas buvo ne taip. Nemalonus jausmas. Bloga nuojauta.
Juodaplaukė išsilaisvino nuo Levandos ir sustojo. Ištraukė žaliai švytintį siekėją, visiškai nekarštą, ir negyvą Džo.
- Velnias, - tarė šaltai.
Dori akys į jį taip pat žiūrėjo šaltai. Atrodė, kad trylikmetė bejausmė. Bet niekas, tik ji pati, galėjo suprasti tč skausmą, kurį jautė čia ir dabar. Tačiau neketino jo rodyti. Galbūt net nebūtų išėję. Trečiakursė įsidėjo voriuko lavonėlį atgal į kišenę. Tačiau siekėją persimetė į kitą.
- Dingstam kuo grečiau. Nežinia, ką tas siekėjas gali dar pridaryti.
Dori ir Levanda išėjo iš bibliotekos.
Antraštė: Biblioteka
Parašė: Majami Džekson Gegužės 10, 2022, 06:21:16 pm
Oho!
   (: Hogvartso pilies biblioteka yra tikrai nepaprastas kambarys. Ten pilna visko. Netrūksta ir griežtos bibliotekininkės. Svarbiausia, jei kažkas valgo šokoladą bibliotekininkės akivaizdoje... Tikrai būna riesta. Ir ne tik riesta. Bibliotekininkė tari pavirsta į išbadėjusį hipogrifą. Tada jau nieko gero nelauk ir iš ūkvedžio. Tuoj pat reikėtų atrinkinėti šliužus. Grįžtame prie bibliotekos... Be piktos bibliotekininkės ten yra ir knygų. Jose parašyta beveik viskas. Taip pat yra ir uždraustasis skyrius į kurį nevalia eiti be mokytojo ar mokytojos leidimo. Šiame skyriuje laikomos pasiučiausios knygos kurios naktimis rėkauja ir stūgauja. Bibliotekoje yra senų ,,Magijos žinių" iškarpų. Jose surašyti visų laikų įvykiai. Kol kas tiek apie Hogvartso pilies biblioteką. (:
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leticija Mendel Sausio 09, 2024, 09:59:51 pm
Kaip dažnai būdavo pasikvietė Oliverį ruošti namų darbų. Nemėgo bendrojo kambario. Ten tiesiog amžinai buvo triukšminga. O dar ir kambariokių savo nekentė. Taigi vengė to kambario. Mėgo ruošti namų darbus bibliotekos tyloje.
Už lango snigo. Visai norėjosi dar kokios kakavos, pleduko. Susisukti krėsle ir skaityti ką nors.
- Nuo ko pradedam? - Paklausė berniuko ant vieno iš stalų išsidėliodama daiktus. Prie tų vakarų bibliotekoje taip įprato. Tai buvo vienas maloniausių Hogvartso suteikiamų dalykų.
- Šiandien taip tingiu rašyti tuos rašinius. - Nusijuokė. - Šalta. Ne ta visai nuotaika. - Ji susisupo į savo šiltą megztinį. Ir patogiau įsitaisė ant kėdės.
- Dar tie egzaminai. Daraisi kokius konspektus? Aš tai kažką pradėjau, paskui nutraukiau. Tada vėl pradėjau. - Kai jie kartu ruošdavo namų darbus kažkaip užsimiršdavo tai, kad Kalėdas leido čia viena. Tiesiog tai buvo jaukūs vakarai.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 10, 2024, 08:45:46 am
Vis dar nebuvo aišku, kodėl Leticija jį kviesdavo kartu daryti namų darbų. Ir arkliui aišku, kad jis Hogvartso mokslams per kvailas. Gali sėdėti prie rašinio tris valandas ir jį netgi visai neblogai parašyti. Bet štai pradėjus kažką atlikti praktiškai vis tiek nieko nepavykdavo. Tai Oliverį labai gniuždė, ir jis naktimis vis dažniau verkdavo. Bet nenorėdamas prarasti šio bendravimo ir galbūt netgi draugystės kaskart sutikdavo su pasiūlymu kartu pasimokyti. Tik, žinoma, nesakydavo, kad po to namų darbą nusirašys ir Eliotas. Jau seniai pastebėjo, kad Leticija jo brolio nemėgsta, o ir pats brolis neatrodė laimingas, jeigu tekdavo bendrauti su šia mergaite.
- Aš nesuprantu Aurio namų darbo, - prisipažino. Tiesą sakant, beveik niekada jų nesuprasdavo. Aurio ir profesorės Eliadės namų darbai buvo kažkokia tragedija. O pastarosios dar būdavo baisu ir klausti. Kita vertus, ir Aurio klausti gėda - nenorėjo tėčio draugui pasirodyti esantis visiškai kvailas.
Pats mokytis irgi nelabai norėjo, bet atrodė, kad jeigu to nedarys šiandien, nepadarys ir rytoj, o tada dar labiau atsiliks.
- Reikia mokytis, - sumurmėjo ir suprato tikrai esąs nuobodus. Ne veltui Eliotas nuolat kažkur laksto su Džefu, o ne veikia ką nors su juo. - O egzaminams nepradėjau ruoštis. Aš jų bijau...
Paėmė apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlį ir jį atsivertė. Skaityti taip ir nepradėjo - galvoje sukosi per daug minčių. Norėjo kažko paklausti, bet tai padaryti buvo drovu. Taip ir liko sėdėti ir nieko nematančiomis akimis spoksoti į vieną tašką.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leticija Mendel Sausio 16, 2024, 02:56:17 pm
Letė nenorėjo ruošti Aurio namų darbų. Juos visada darydavo be galo atsainiai. O profesorius rašė jai nulius, daugiausia trejetus. Jei kokie kiti mokiniai taip tragiškai mokėsi, ji nekart pastebėjo, kad jisai su jais kalba, klausia kodėl. Net padeda. Bet į ją išvis nežiūrėdavo. Niekada neužvesdavo kalbų kaip su kitais blogai besimokančiais mokiniais. Letiicijai buvo labai įdomu kodėl. Bent jau tada, kai nesijausdavo apatiška. Bet jau vienas dalykas buvo aišku. Šitas profesorius Mendel nemėgsta. Ignoruoja tyčia. Na, pats kaltas. Ji ir toliau ketino susikirtinėti per jo pamokas, tada teks jo dalyką kartoti, o jam teks ją matyti, tada gal kada nors ims su Lete kalbėtis. Juk nusibos Senkleriui amžinai matyti Leticiją savo klasėje ir vis kartojant tą patį kursą.
- Reikia palyginti užkeikimus ir prakeiksmus ir parašyti kuo tai skiriasi. Bet juk niekuo. Tai tas pats, bet kažkodėl suskirstyta į dvi kerų grupes. Ar tu matai kokį skirtumą tarp užkeikimų ir prakeiksmų? Žinau, kad reikia mokytis. O vien dėl to, kad bijai egzaminų ar dėl jų jaudiniesi ir reikia konspektų. Galėsiu tau paskolinti tai, ką jau susirašiau. Jei norėsi galėsi persirašyti. Taip net lengviau būtų, jei paskui pasikeistume savo konspektų dalimis. - Ji tikrai nesiruošė gilintis į Aurio namų darbą. Bet Oliveris tai norėtų. Todėl atsikėlė ir ėmė ieškoti ko papildomo paskaityti. Aptiko kažkokią ploną knygelę. Paėmė ją todėl, kad labai patiko paveikslėlis ant viršelio. Kažkokie kalnai, o jų viršuje pilaitė. Kažkokia vaikiška knyga. Pagalvojo. Pilaitė buvo graži, kaip iš pasakos. Letė suprato, kad ji meduolinė, kaip pasakoje. Atidžiau apžiūrėjusi knygą suprato, kad nėra pavadinimo.
- Geras. Žiūrėk, radau knygą be pavadinimo. JI gulėjo lentynoje su knygomis apie prakeikimus. Matyt kas supainiojo. Juk ji vaikiška kaip manai?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 22, 2024, 07:54:18 pm
Leticija kalbėjo protingai. Iš tiesų užkeikimai ir prakeiksmai tarsi niekuo nesiskyrė. Tiksliau, jeigu jau Auris sakė, kad skyrėsi, taip ir yra, tik jis per kvailas tą skirtumą suprasti.
- Gal kažkurį galima panaikinti, o kito - ne? - pasiūlė, nors tai buvo tik spėjimas. Iš pradžių teorija sekėsi puikiai, tik su praktinėmis užduotimis buvo sunkiau. Deja, dabar ir teorija darėsi vis sunkesnė. O gal jos buvo tiesiog per daug.
- Galime pasidalinti, - kiek pradžiugo. Buvo tvarkingai susirašęs visą kerėjimo ir herbologijos informaciją, tad tikrai mielai ja pasidalins su Leticija. Ir visai ne tam, kad kažką gautų iš jos. Tiesiog labai norėjo būti draugas.
Mergaitei nuėjus prie lentynos Oliveris bandė pradėti skaityti vadovėlį. Kokį sakinį netgi įveikė, bet tada Leticija atnešė įtartiną knygą. Taip, ji atrodė vaikiška, bet...
- Jeigu ji buvo prakeikimams skirtų knygų, gali būti pavojinga, - svarstė. - Man nepatinka, kad ji neturi pavadinimo.
Eliotas, aišku, būtinai atsiverstų tą knygą ir pradėtų tyrinėti. Jis čia matytų nuotykį. Deja, Oliveris norėjo paprašyti, kad Leticija padėtų knygą į vietą. Taip ir neišdrįso to padaryti, tad tik mintyse prašė mergaitės nedaryti jokių nesąmonių. Nuotykių visiškai nenorėjo. Taip, gal jis ir nuobodus, bet yra kaip yra...
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leticija Mendel Sausio 29, 2024, 07:34:21 pm
- Gal ir taip. Gal užkeikimai ilgai trunka ir jų arba nepanaikinsi arba sunkiai panaikinsi. O prakeiksmai trumpalaikiai. - Kiek abejingai pasakė, mat Senklerio pamokos buvo šimtojoje vietoje pagal svarbumą.
- Puiku, tada pasidalinsim. - Čia jau buvo įdėta daug daugiau entuziazmo.
- O tu nemanai, kad ji toje lentynoje atsirado per klaidą? - Svarstė mergaitė. Bet tada pasakė. - Tikrai keista, kad nėra pavadinimo. Ar magijos pasaulyje tai ką nors reiškia? - Oliveris tikrai už ją daugiau išmanė apie šį pasaulį. Bent jau Letė taip manė.
- Gerai, aš gal ją padėsiu į vietą. - Tikrai tą ir norėjo padaryti. Bet rankose laikoma knyga ėmė kaisti.
- Ai, ji karšta. - Aiktelėjo ir iš netikėtumo ją numetė ant stalo. Iš knygos į juos abu sušvito melsva šviesa ir Letė užsimanė ją paliesti. Nieko nepagalvojusi tą ir padarė ir staiga kojos paliko žemę ir ji žemyn galva smego į nežinią.
Neilgai krito, bet gana skaudžiai aukštielninka plojosi ant žemės.
Mergaitė lėtai atsisėdo. Susitrenkė galvą.
- Skauda. - Sumurmėjo. Suprato, kad yra ant žemės, kad sėdi ant akmenų kalno papėdėje.
- Oliveri, - Baimingai pašaukė berniuką.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 13, 2024, 12:29:05 am
Mintyse pasižymėjęs būtinai per pamoką paklausti Aurio, kuo skiriasi užkeikimai ir prakeiksmai, Oliveris dabar tik gūžtelėjo pečiais. Jam čia buvo tikrai per sudėtinga. Gerai, kad Leticija sugalvojo puikią idėją pasimainyti užrašais. Tai tikrai bus naudinga.
- Nemanau, kad tai klaida. Bibliotekininkė būtų padėjusi ją į vietą, - gerokai sunerimęs atsakė į klausimą. Nebuvo tikras, ar pavadinimo nebuvimas tikrai labai blogai, tačiau atrodė, kad būtent taip ir yra. Tik kad visai nenorėjo pasirodyti esąs bailys.
- Neliesk, - skubiai ištarė, kai bendramokslė labai jau eliotiškai nutarė lįsti prie įtartinos šviesos. Ir lygiai taip pat eliotiškai išnyko. Dabar jau Oliveris nuoširdžiai persigando ir neįsivaizdavo, kaip turėtų suktis iš situacijos. Atsitraukė kiek toliau nuo knygos taip tikėdamasis nepakliūti į jos spąstus. Deja, neilgai trukus užėjo itin didelis noras tą šviesą paliesti. Mintyse kartodamas sau, kad to visai nenori, kad tai padarytų Eliotas, berniukas vis tiek žengė artyn ir įkišo ranką į tą šviesą.
Ir jau visai netrukus kažkur nukrito. Kad ir kur jis buvo, tai tikrai ne Hogvartso biblioteka. Nejaukiai apsidairęs pastebėjo Leticiją. Gerai bent tai, kad bus kartu. Tai mergaitei viskas sekasi žymiai geriau nei jam, tad gal sugebės ištrūkti?
- Ar tau viskas gerai? - susirūpinęs paklausė ir atsistojo. Kiek prisitrenkė ranką, bet priėjo prie Leticijos ir uždavė patį svarbiausią klausimą: - Kur mes?
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leticija Mendel Vasario 17, 2024, 01:39:33 pm
Oliveris atsirado šalia ir tai ramino. Bet paskui jis ėmė klausinėti ir ji tikrai išsigando.
- Nieko, truputį susitrenkiau, bet nesvarbu. O kaip tu? Aš nežinau. Nežinau kur mes. - Baimingai apsidairė. Galėjo arba traukti priekin į aukštą kalną. Arba eiti atgal kažkokiu akmenuotu keliu.
- Kaip manai jeigu šauktume garsiai ar mus kas išgirstų? Kas nors iš mokyklos? - Kaip galima įkristi į knygą? Imti ir įkristi. Kaip knygoje gali tilpti tikras kalnas, kelias? Juk tai sapnas? Pamanė. Bet skausmas rodė, kad ne. Skaudėjo sutrenktą galvą. Pakaušyje kilo gumbas.
- Padėkit! Kas nors! Ponia bibliotekininke! - Ėmė garsiai šaukti tikėdamasi, kad balsas sklis iš knygos. Tada įsiklausė. Nieko negirdėjo. Tik kažkodėl pradėjo smarkėti vėjas. Jis buvo šaltas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 26, 2024, 06:50:05 am
Kaip jis sugebėjo įsipainioti į tokią situaciją? Kodėl čia neatsidūrė Eliotas? Va jis tai tikrai būtų baisiausiai patenkintas. Bet ne - kentėti teks pačiam. Oliveris apsidairė, bet vis dar neįsivaizdavo, kur jie yra.
- Man viskas gerai, - atsakė į Leticijos klausimą. Paties skausmas ar nepatogumas nelabai net ir rūpėtų. Kažkaip reikėjo grįžti į Hogvartsą. Tik kaip tą padaryti? Bendramokslės pasiūlytas metodas visai nepatiko - garsiai šaukdama ji dar labiau jį išgąsdins. Norėjo pasakyti, kad rėkauti neverta. Nežinojo, ar taip ir yra, bet prisipažinti, kad tai jį gąsdintų, nesiryžo. Deja, iš viso nespėjo nieko pasakyti - Leticija pradėjo šaukti. Oliveris instinktyviai atsitraukė toliau nuo jos ir apsižvalgė ieškodamas tėčio. Jo, žinoma, čia nebuvo. Dar ir vėjas pakilo.
- Ar tau nešalta? - prisivertė paklausti berniukas ir pakėlęs galvą bandė įžiūrėti kalno viršūnę. Nepavyko, bet užėjo labai stiprus noras pabandyti užlipti. Vienoje pusėje kalnas turėjo kažką panašaus į laiptelius, tad Oliveris nužingsniavo ten ir pradėjo lėtai lipti į viršų. Protas kuždėjo, kad elgiasi kvailai, bet nepavyko sustoti.
- Leticija? - baugiai kreipėsi jis vildamasis, kad mergaitė ateis, ir jis šioje baisioje vietoje neliks vienas.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leticija Mendel Vasario 26, 2024, 10:31:19 am
Šūkavimai nepadėjo ir Leticija pabūgo, kad ji ir sukėlė tą vėją.
- Šalta. O tau? - Tiesą pasakė ji. Buvo labai šalta. Vėjas kaukė vis labiau, ledinis, atšiaurus. Jis smelkėsi pro rūbus ir siurbė šilumą.
- Kur eini? - Letė pamažu pradėjo virpėti nuo šalčio. Oliveris atrodo greitai ir ryžtingai nuėjo link kalno. Ji nusekė paskui. Išvydus kaip tik puikiai kopimui tinkančius laiptelius apėmė tiesiog begalinis noras lipti. Visai kaip ir įlįsti į šviesą.
Sąmonė kaukė, kad jau taip buvo ir jie įkrito į knygą. Protas sakė grifei, kad jie neturėtų lipti. Bet mergaitė negalėjo sustoti. Kojos tiesiog veržėsi lipti patogiais laiptais.
O vėjas kaukė vis aršiau. Bet apėmus tam beprotiškam troškimui kopti Mendel tiesiog nebejautė šalčio. Nors šiaip jau visa drebėjo.
Laiptai pamažu vis siaurėjo, darėsi vis labiau aptrupėję. Kartais dedant koją ant jų nukrisdavo akmenėlis ar net didesnis akmuo. O viršūnė, į kurią jie taip veržėsi atrodo vis neartėjo. Akys sakė, kad ji jau čia pat. Bet jie lipo ir lipo niekaip nepasiekdami kelio pabaigos. O dar kažkur priekyje pasigirdo kikenimas. Jis neatrodė linksmas, labiau piktą lemiantis.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Oliveris Llewellyn Kovo 02, 2024, 07:33:03 pm
Eliotui šita nesąmonė atrodytų kaip kuo puikiausias nuotykis. O štai jo broliui buvo klaikiai baisu, ir nuotaiką šiek tiek gerino nebent tai, kad buvo čia ne vienas. Tiesa, Oliveris labai stengėsi negalvoti, kad tik per Leticiją čia atsidūrė. Pats knygos be pavadinimo, dar esančios užkeikimų ar prakeikimų knygų lentynoje, nė už ką nebūtų ėmęs. Bet mergaitė negalėjo to žinoti, tad dabar reikia iš čia išsikapstyti.
- Šalta ir man, - atsakė ir toliau lipo vis nejaukiau atrodančiais laiptukais. Atrodė, kad jie tuoj tuoj subyrės, bet kaip vaikai nenukrito, taip nenukrito. Tik tas pasigirdęs kikenimas Oliveriui visai nepatiko. Šiaip ne taip prisivertęs sustoti ištarė Leticijai:
- Kažkas nori, kad mes čia eitume. Privalome grįžti atgal. Lipame žemyn.
Deja, pats nepakluso savo nurodymams - taip ir liko stovėti ant tų laiptukų. Nepastebėjo, kaip iš kalno išlindo ranka. Ji, tarsi telaukusi, kol du smalsuoliai atklys į šią vietą, įtraukė Oliverį į kalno vidų. Berniukas nespėjo nė klyktelėti.
Antraštė: Ats: Biblioteka
Parašė: Leticija Mendel Kovo 12, 2024, 11:45:02 am
- Taip, nereikia čia eiti. - Pritarė kažkaip vangiai, jau keldama koją ant aukščiau esančio laiptelio. O tada, visai netikėtai įvyko beprotiškai nugąsdinęs dalykas.
- Oliveri! - Šūktelėjo. Liko viena. Akyse pradėjo kauptis ašaros. O kas baisiausia kojos ir toliau nešė aukštyn. Mendel negalėjo sustoti, norėjo lipti ir lipti, nors jau ir pavargo. O viršūnė neartėjo, ji vis viliojo artumu, bet jos vis nepasiekė. O dar ir liko viena. Oliveris kažkur. Kažkur. Kažkas kikenantis jį pasiėmė. Ta mintis vis trankėsi pro beprotišką norą lipti.
Mergaitė pabandė pasipriešinti. Atsisėdo ant laiptų ir įsikibo į juos. Iš po pirštų tuojau pat ištrupėjo akmenys, ji norėjo šliaužti aukštyn, bet priešinosi. Tada akmenys ant kurių sėdėjo irgi pradėjo čiuožti žemyn. O mergaitė ėmė čiuožti su jais.
- Lipk, tu turi lipti aukštyn. - Prabilo tas pats kikenantis balsas labai džiugiai.
- Negalima sėdėti.
- Gerai, gerai, tuojau atsistosiu. - Pro ašaras atsakė ir kai taip pasakė akmenys nustojo kristi ir apsibrozdinusi Leticija atsistojo ir pabandė vėl lipti. Dabar jau per visai apskilusius laiptelius.
- Kur Oliveris? - Klausinėjo to balso. Bet tasai nieko nesakė, tik juokėsi.
Viskas baigėsi tuo, kad mergaitė paslydo ant tų ištrupėjusių akmenų, juk tie, kurie ėmė dardėti jai atsisėdus negrįžo atgal. Taigi ji paslydo, nukrito ir pataikė tiesiai į plyšį. Ji irgi nugarmėjo vidun, kaip ir Oliveris.