Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Ūdrų Žabangai => Temą pradėjo: Jane Abbott Birželio 22, 2012, 01:58:41 pm

Antraštė: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Jane Abbott Birželio 22, 2012, 01:58:41 pm
  Ūdrų Žabangai - miestelis, įsikūręs vidurio Anglijoje. Šioje gyvenvietėje yra kelios gatvės su vienodais mūriniais namais, kurie atrodo taip, lyg būtų nužengę iš ankstyvų dvidešimtojo amžiaus filmų. Nors miestelio gatves ir apšviečia pakankamai ryškios lempos, naktį šviesos trūkdavo taip, kaip benamiui namų. Bet nors pastatai ir nebuvo labai gražūs tose gatvėse, bet miestelis ties tuo nesibaigė. Neišeinant iš Ūdrų Žabangų teritorijos dar buvo galima rasti stovintį, jau nebenaudojamą malūną bei visai gražų parką, kuriame laiką leisdavo čia gyvenantys žmonės.
  Šiame mieste iki savo mirties gyveno Severas Sneipas, o vaikystėje - ir Lilė su Petunija. Taip pat šičia esančiame viešbutyje buvo slepiamasi nuo laiškų, kviečiančių Harį mokytis Hogvartse, burtų ir kerėjimo mokykloje.

Iš tamsios gatvės išnyrantis nedideli pastatai buvo nutvieksti blankios miesto žibintų šviesos. Vakare, buvo ramu, stiprus vėjas išnykęs, o ir nesimatė žmonių. Visi buvo kaip keista jau buvo užsidarė visas langines. Kiemai buvo prigrūsti žiobariškų daiktų, o tik keliuose matėsi, kad tai burtininkų šeimų namai, tokiuose kiemuose buvo apsiribota paprasta pavėsine ir paprastom jau užsimerkusiomis gėlėmis. Einant pro akis nepraslysta skelbimai kaip "Ieškomas", "Pabėgo kalinys". Turbūt vėl žiobarų pasaulyje prasidėjo vagių, plėšikų ir žudikų era. Vienintelė krautuvėlė, buvo uždaryta tokiu laiku, kai kituose miestuose būna pats pirkimo metas. Visad buvęs gausus žmonių miestas, buvo paskendęs kažkokioje baimėje. Jaunai merginai einant gatve, atrodė, kad visi pasislėpę ją stebi ir tai buvo tikėtina. Ji buvo apsivilkusi jau seniai iš žiobarų mados išėjusius džinsus ir džinsinį švarkelį.
-Apči,- nuskambėjo gatvėje. Keista, aš čiaudžiu tik nuo tų, kaip? Jooo žiobariškų svogūnų.Apsižvalgius supato, kodėl čiaudi, kur tik jų nebuvo Tik, kodėl jų pakabinta ant beveik kiekvieno namo. Negi vėl koks kvailas išsigalvojimas. Jane Abbott eidama žvalgėsi, kuo toliau ėjo tuo toliau šis miestelis darėsi baugesnis. Hmm...
Staiga prieš ją iššoko keista būtybė. Ką daryt, čia su burtais prisidirbsiu. Na dabar tikrai reikalai palauks. Iš lėto gyvis artinosi prie jos. Ir čia gyvena mano sesuo? Arba gyveno... Nuliūdusi nereikiamoje situacijoje pagalvojo. Įkišusi ranką į švarkelio kišenę ji tvirtai suspaudė lazdelę ir jau buvo pasirengusi mintyse ištarti kokį burtažodį skirtą padarui. Staiga už jos rankos kažkas patraukė ir iš visų jėgų timtelėjo namų pusėn. Atsisukusi spėjo pamatyti išbalusi, į ją panašų veidą.
- Anna?
Po minutės ji jau stovėjo name, su užstatytomis durimis.
- Kas ten buvo?
- Neaišku, nieks nežino, bet tai tik tai, būna ir baisiau pilnatimis. Dingsta žmonės, randami kūnai. Visi suglumę. Mes keli likę burtininkai suprantame, kad tai siaučia kažkokios grupuotės iš mūsų burtų pasaulio. Pranešėm magijos ministerijai, bet nieks neatsakė lyg laiškai būtų ignoruojami, kažkieno sekami. Stebiuosi kaip Tu čia patekai, ne daug kam pavyksta?!
- Pradžioje lyg nieko nebuvo keisto. Bet kodėl neįsikeli?
- Kažkas nepaleidžia...
- Kaip suprast?
- Kaip neįsivaizduoju. Dieną dar būna ramu, o vakaran pradeda mirksėti lempos, dinginėti elektra, ir atsiranda būtybės. Stebiuosi, kad pavyko išsisukt Tau, jos negailestingos, kaip ir mano vyrui...- Annos akyse pasirodė ašaros.
- Pšš...- padėjo ranka ant jos peties.
- Nevisi užklydėliai tai pastebi, kas vyksta, todėl nei žiobarai, nei magijos ministerija nieko nežino,- per ašaras toliau aiškino sesuo.
- Gal man pavyks pranešt?
- Ir mes bandėm, sakiau, nieko nepavyko, nežinau ar pavyks ištrukt ir Tau.
Staiga, sugirgždėjo grindis ir pasigirdo švelnus balselis:
- Mama kas čia vyksta?
- Nieko brangioji, Jane čia Sju, mano penkiametė dukrytė,- jos žvilgsnis žvelgiantis į Abbott, bylojo lyg nieko nesakyk. Tuo pačiu supratusi profesorė linktelėjo.
- Dukrele, čia mano sesuo Jane,- švelniai tarė mergaitei.
- Labas vakaras,- mandagiai pasisveikino mergytė.
- Sveika,- kuo ramiau pasistengė, atsakyt Abbott.
- Prašau eik miegučio, gerai, saulyt?
- Aha,- nusižiovavus pratarė ir nutipseno atgal iš kur buvo atėjus. Jauna mamytė mostelėjo iš kažkur jos rankose atsiradusia lazdele. Kambario duris užsidarė.
- An, eisiu, privalau.
- Prašau, ne.
- Galbūt, iki...- pasakė ir prasmuko pro jau atsirakinusias duris, sesuo suprato jos nesulaikaikysias.
- Sėkmės...- neramiai ištarė. Užsidarius durims kambaryje pasigirdo kūkčiojimas.
Lauke buvo dar tamsiau, o keistos būtybės nebebuvo. Aikštėje gulėjo sumaitotas žmogaus kūnas, lauke kraujas sruvo upeliu. Pribėgusi Jane išgirdo dūsavimą.
- Padėk...- pro kraujus iškošė vyriškis. Po šių žodžių jis užgeso. Pulso nebuvo,o ir buvo baisiai nukraujavęs. Mergina buvo susmegusi, nors ir svetimas žmogus, bet jau jautė aritimųjų skausmą. Ji negalėjo palikti, mirusio žmogau,čia ant kelio. Ką daryt...
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Jane Abbott Birželio 23, 2012, 04:50:52 pm
Žmonių lauke nesimatė. Ji buvo viena lauke visam mieste. Žinojo, kad Anna padėtų, tačiau nerizikuodama jos gyvybę, to labiau ji su maža dukrytę, ji nebandė nieko daryt. Bet pala... prie jos artinosi kažkoks vyriškas siluetas. Stipriai užgniaužusi lazdelę, ji pasiruošė gynimuisi. Nusprendė nesitrauks, tol kol neįsitikins, kad šio miestelio gyventojams nebegrės pavojus. Stiprus pakilęs vėjas, taršė jos plaukus, pradėjo mirksėti lempos ir dar labiau niauktis. Buvo dar tamsiau. Vėl verksmingas, jai pažįstamas balsas, pradėjo kviesti negyvą žmogų jo vardu. Pamačius jo ištraukiama lazdelę, šį taip pat atsistojo ir savają taip pogi nukrepė į jį. Atpažinusi asmenį, jos buvusį draugą Alfą ant kurio širšo labiausiai, ypač po to, kad bandė su juo susisiekti, bet tas ją ignoravo ir dingo. Dabar ji šgirdusi kaltinimus daugiau taip nebegalėjo.
- Dabar ir mane nužudysi, nestebėčiau jei tu čia prie to prisidėjęs,- jos akys piktai sužaižaravo,- lyg ne aš žudikė, kuri turėtų drąsos pavyzdžiui nužudyti magijos ministerijos darbuotoją ir dar daug nusipelniusį, supratau, tai buvo tavo darbas, gaila kiti kvailiai nieko nesuprato.
- Jei nesupranti, kad tai nemano darbas, tai dink iš čia avigalvį, susitvarkysiu pati.
- Mieste siautėja grūpuotės, o tas kaltina mane,- suburbėjo sau mergina.
Visiškai užsiniaukus dangui, ir dar kart mirktelėjus gatvės žibintams, kažkas atsirado gatvės gale. Visas kraujuotas, sulinkęs. Dabar žmogysta pakankamai gerai matėsi. Ten buvo žmogus, kažkiek sužvėrėjęs, matėsi kaip iš kišenės kyšojo burtų lazdelę. Staiga užmačius juos jis pasileido bėgti dideliais šuoliais, tarsi vilkas, bet bėgo ne į mergina, o į Alfą. Su dideliu pikčiu. Atsiradęs prie pat, šis aukštu balsu prabilo:
- Cha, cha,- kraupiai nusijuokė,- pats prisistatei, norėjai pavakarieniaut, mūsų plote,- atsisukdamas į merginą tarė.
- Žavi pupytė.........Tai kuo busi vardu,- kreivai šyptelėjo.
Ši tik sugniaužė lazdelę rankoje. Dabar jau buvo nesvarbu nei žiobarai, nei kas, ji buvo pasiruošusi burtams, nors ir pažeis labai svarbią taisyklę. Pajutus šaltą, nagų prisilietimą, kuris prunkštelėjo per jos odą, Jane ištarė:
- Alandre Ascendare,- vilkolakis pakilo,- prie manęs nelysi,- ištarusi, tėškė jį į artimiausio namo sieną.
- Rimta pupytė,- vėl nusijuokė atsistojęs.
- Dar taip mane pavadinsi,- grasinamai pasakė, mimble wimble , mintyse ištarė.
- T-t-t-u-u-ū!- per vemimą, mikčiodamas pasakė.
- V-iii-y-sss-ka-ka-kas!- pratarė blogiukas. Ką darė Alfas nesimatė, o mergina juokėsi, nejuokingoj sutuacijoj, norėdama suerzint pašnekovą. Periculum,- ištarė žinodama, kad jos žiežirbos kitokios, ryškiai violetinės ir deginančios. Iš lazdelės pasipylė žiežirbų gausa ir nuskriejo link blogiuko padegdamos jo drabužius. Bent atrodė efektingai. Dabar stipriai supykęs niekšas jau žiojosi sakyti uždraustąjį užkeikimą:
- A-v-v-v-kv-ad-raa-a Ke-ba-baba-ra!- Surėkė šis, o iš jo lazdelės nukrito keli pelenai. Staiga mergina pradėjo smarkiai kvatotis. Akmuo nuo širdies nuriedėjo, bent trumpam.
- Neištari,- dar smagiau nusijuokė mergina. Ji buvo čia pat prie fontano. Greitai pasileido pusiau-žvėris į ją, atkišdamas savo ilgus, aštrius nagus ir  reklamuodamas savo iltis. Likus pusę metro nuo jos, profesorė lupomis, be garso ištarė burtažodį ir pakilo aukštai į viršų, padarydama nuostabų salto danguj. O padaras nespėjęs sureaguot įkrito į fontaną.
- O pagaliau nesmirdėsi...- iš viršaus, jau leisdamasi tarė.
- Bj-j-j-j-au-uu-rybė,- išdrėbė šis nesklandžiai.
- O ką be žudymo burtažodžio daugiau nieko nemoki,- pasijuokė ši stovėdama tvirtai ant žemės ir žiūrėdama į apgailėtiną, šlapią veidą fontane. Geriau ir nemokėtų, kvailys. Gale gatvės pasirodė ir daugiau jo draugužių. Prisikalbėjau.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Emille Ann de Flores Birželio 24, 2012, 06:05:32 pm
Emilė, apsigobusi apsiaustu kiūtino pagrindine miestelio gatve. Nors buvo užsivilkusi kelis megztinius, storą kelioninę mantiją ir dar apsivyniojusi kelių metrų ilgumo vilnoniu šaliku, miestelio žvarba smelkėsi į kiekvieną kūno ląstelę. Eidama mergina neramiai dairėsi, mat nuojauta kuždėjo, jog kažkas nuolat ją stebi. Ir tikrai, vos tik pasisukdavo atgal kažkas sušlamėdavo, sučežėdavo ar pasigirsdavo duslus bėgimas tolyn. Tačiau, kad ir kas per padaras tai buvo, Emilė net neabejojo, jog nežmogus. Labiausiai varnę gąsdino tai, jog aplink nebuvo matyti jokių žmonių, visos durys užrakintos net keliom spynom, užuolaidos užtrauktos. Daugumoj langų net šviesa nedegė. Nors dar ir nebuvo labai vėlus vakaras, dangus buvo visiškai juodas, gatvelėse nedegė nei vienas žibintas. Vienintelis šviesos šaltinis buvo blausi šviesa, krintanti pro užuolaidų tarpelį viename iš langų. Besitrankančia širdim Emilė kišenėje tvirčiau suspaudė lazdelę, bet žinojo, kad šiuo atveju ji nieko nepagelbės - už mokyklos teritorijos nepilnamečiams draudžiama naudoti magiją. Mergina dar paspartino žingsnį, aplink buvo tylu, tik apsiaustas čežėdamas šlavė žemę. Eidama Emilė mintyse be perstojo keikė save, už bukumą ir už šitą beprotystę, kad sugalvojo apsilankyti miestelyje būtent šįvakar, kad negalėjo ramiai išsimiegoti pilyje ir atkeliauti ryt iš ryto. Vis dar neramiai žvilgčiodama atgalios staiga pasuko į kairę, į siauresnę gatvelę, vedančią link bažnyčios ir kapų. Emilei kaip tik ten ir reikėjo, šiandien buvo jos tėčio, tikrojo tėčio, apie kurį visai neseniai sužinojo, mirties dešimtosios metinės. Varnė jau visą savaitę kaulijo savo koledžo vadovės, kad ją išleistų išvykti iš pilies, aplankyti tėčio kapo. Dabar jau gailėjosi, kad profesorė ją išleido. Staiga, kažkur už savęs išgirdusi tą patį duslų bėgimą, tik vis artėjantį, Emilė spjovė į visą atsargumą - peršoko tvorą ir atsidūrė kažkieno kieme. Pasislėpusi begonijų krūme, visa tirtanti iš šalčio ir išgąsčio, pro lapų proskyną stebėjo kas dedasi gatvėje. Garsas vis stiprėjo ir Emilė net žagtelėjo iš baimės, kai visai pro pat ją prabėgo gauja kažkokių padarų. Mergina nelabai spėjo susigaudyti kas jie tokie, mat matė tik menką gatvės lopinėlį ir trumpai sušmėžavusius šešėlius. Paklaikusios iš siaubo Emilės smegenys pasielgė taip, kaip elgdavosi kiekvienoje kritinėje situacijoje - tiesiog atsijungė. Jai nualpus visas kūnas nuknebo ant begonijų, kuriose ji ir lindėjo. Atsipeikėjusi maždaug po kokio pusvalandžio, nelabai susigaudė kas čia vyksta. Vieną akimirką dar baudėsi, kad viską sapnavo, tačiau pažvelgus į gatvę sugrįžo visi baisūs vaizdai, matyti šįvakar. Nuo nepatogaus gulėjimo abi Emilės kojos buvo nutirpusios. Šiaip ne taip atsistojusi mergina įdėmiu žvilgsniu apsižvalgė aplink. Viskas ramu, lyg prieš gerą pusvalandį čia nieko nebuvo įvykę. Emilė vėl perlipo atgal per tvorą ir paklaikusiomis akimis dairydamasi į šalis, stengdamasi nesukelti nepageidaujamo triukšmo, nuslinko bažnyčios link. Jei jau tiek iškentė ir atvyko į šitą nelemtą Ūdrų Žabangų miestelį, tikrai neketino pasiduot. Atsargiai tipendama priėjo kitą atsišakojimą ir staiga išgirdo klyksmą. Emilė vėl negalvodama pasislėpė, šįkart už didžiulio kukmedžio ir įsistebeilijo ton pusėn kur girdėjo rėkiant. Pamatė prieky stovinčią žmogystą, jai prie kojų lyg ir kažkas gulėjo, bet iš taip toli Emilė negalėjo įžiūrėti kas. Link tų dviejų šešėlių artinosi trečias. Varnė iš tolo stebėjo, kaip jie lyg ir šnekasi, tačiau kuo toliau tuo jų balsai vis stiprėjo.
- Sakyk, kas jam atsitiko. GREITAI!- Išgirdo rėkiant kažkurį.
Kurį laiką vėl pasidarė tyku, tad Emilė movė iš už kukmedžio ir jau beveik bėgdama pasuko link tų žmonių, norėjo kuo greičiau pasiekti kapines, po to bažnyčią, ten permiegoti ir anksti ryte reaktyviniu autobusu grįžti į mokyklą. Taip begalvodama, mergina vėl pamatė tuos pačius padarus sėlinančius link tų, gatvėje besiriejančių žmonių. Emilė jau norėjo šūktelt "atsargiai", bet bijojo išsiduot, taigi tik užspaudė burną, kad neišleistų kokio nepageidaujamo riksmo. Suakmenėjusi iš siaubo mergina stebėjo kas vyksta priešais gatvėje. Regis, abu jie buvo iš magijos pasaulio. Vienas, kiek įžiūrėjo Emilė, buvo burtininkas, kita ragana. Tik trečiasis per visą šitą laiką nė kiek nesujudėjo, Emilei į galvą dingtelėjo nemaloni mintis. Jis negali būti...miręs. Varnė toliau be žado spoksojo pasislėpusi už medžio, kaip viena mergina bando įveikti tokią gaują. Ūmiai vienas tos gaujos atstovų, lyg kažką užuodęs pasileido bėgt tiesiai į kukmedį, už kurio ir stovėjo tirtanti varnė. Spjovusi į visą atsargumą Emilė movė iš už medžio ir visa gerkle klykdama pasileido bėgt tiesiai į tą padarą. Šis regis minutėlei suglumo, dėl tokio neįprasto elgesio ir Emilė spėjo sužiūrėti, jog tai ko gero vilkolakis. Kaip kulka prašovusi pro jį Emilė pasileido priekin ir pirmą kart iš arti pamatė tą trečiąją žmogystą. Jis tikrai buvo negyvas. Nukraujavęs, aplink visur telkšojo tamsiai raudonos kraujo dėmės, dar nespėjusios įsigerti į žemę. Emilė susvyravo, jai pasidarė bloga. Visad taip pasidarydavo, kai tik išvysdavo bent menkiausią kraujo lašelį. O čia juk jo buvo ne lašelis. Pasilenkusi per šoną mergina apsivėmė. Jai taip svaigo galva, jog net negalėjo stovėti. Staiga vienas vilkolakis šoko ant jos, Emilė užuodė į nosį tvoskiant baisią kraujo ir prakaito smarvę, bet nepajėgė iš kišenės išsitraukti lazdelės ir apsiginti, tiesiog suvokė, jog ko gero šįvakar aplankyti tėčio kapo nepavyks, kaip turbūt nepavyks niekada. Vilkolakis užgulė ant jos ir Emilė pajuto trakštelint koją. Gatvvę perskrodė veriantis klyksmas, Emilė klykė iš siaubo ir skausmo. Reikia. Kažką. Daryti. Mintyse neaiškiai pagalvojo. Nespėdama išsitraukti lazdelės iš nevilties nebežinodama ką daryti iš visų jėgų užsimojo ir žiebė vilkolakiui į snukį.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Jane Abbott Birželio 26, 2012, 04:54:24 pm
- Neprisikabinėk, aš tiesiog taupau jėgas, o tu iš vis nieko nedarai...- mergina pažiūrėjo į jį savo piktu žvilgsniu,- kas mane apkaltins, vis gi ne aš jau teista ir ne aš nužudžius žmones, tave dar ir dėl mokykloje padaryto nusikaltimo gali sučiupt,- Staiga ji išgirdo spigų klyksmą netoliese ir šlykštų šnopavimą kartu, kurį jau teko girdėti. Dar šalia įsiterpė kvailas Alfo balsas. Kalba, bet toliau nieko nedaro. Tuo pačiu momentu į juos judėjo didelė gaują plėšrūnų. Gerai, kad jie atrodė padusę ar bent neskubėjo. Tad greit sureagavus profesorė, nukreipė lazdelę į padarą ir mintyse ištarė trumpą burtažodį. Iš lazdelės pasipylė žiežirbos, kurios netrukus pavirto skaudžiais žaibais. Jie iš kart atjungė pabaisą. Jauna paauglė buvo sužeista. Neesu stipriausia gydimo meistrė.
- Ė padaryk nors kažką, pagydyk ją, gi Tu esi Nuodu ir Vaistų mokytojas, tai gal ir burt su tuo moki, tik greit.
- Ir tu,- taupydama laiką ir nesikreipdama vardu,- saugokis, ir jei šoks ant tavęs kas nors ginkis, nes mes nespėsim visų taip greit nužudyt, jei ką burėm mes,- greit išpiškino, skubėdama ir jau nebežiūrėdama į ją.
Alfo kalbėjimas jau ją pradėjo erzint, kaip keista dabar, buvo dar labiau susinėrvinus, nors nieko keisto, dabar turės prižiūrėt mokinę ir išguldyt penkiolika "draugelių".
- Puiku, Alfai, kad bent, teritorija apsaugojai, bet gal atsargiau, čia ir be tavęs yra žmonių. Tiesiog užknisai, galvok ką darai...
Nesilaikydama savo taisyklių, nuskambėjo jos amžiais per stiprus Expulso. Gale gatvės prieš žmogia-žvėrius nugriaudėjo sprogimas, kuris sužeidė tik keturis iš jų.  Bet jie liko ten gulėti.
- Taip žinau...
Iki šiol atrodančios ramios pabaisos pasiuto ir bėgo į juos su lazdelėmis rankose. Ir kažką tarp savęs murmėdami.  Viskas vyko kaip sulėtintame filme, aplinkui Jane nieko negirdėjo, prie jų jau beveik buvo kraujuotos žmogystos. Nepasakytum, kad slabnesnės, bet jų draugiją veikė greičiau.
- Glacius,- surėkė vienai jau šokštančiai ant jos bjaurybei, kuri iš kart sustingo ir suledijusi nukrito prie jos kojų. Pasitraukusi nuo jos tolėliau, teko gintis nuo dar vieno, kuris jau į ją leido burtus. Protego. Spėjo mintyse ištart, kai į ją skriejo burtai, kurie turėjo nuginkluot. Atsimušę į jos neilgam, buvusį skydą kerai, patys jam pataikė ir šis liko be lazdelės, kurią mergina spėjo susprogdinti. Taip ant žemės liko gulėti, nieko nebeverta lazdelė. Bet liko jos savininkas kuris atkišęs savo aštrius nagus puolė prie merginos.
- Inflatus,- nieko,- tai šudas nesuveikė,- Inflatus!- garsiau ir aiškiau surėkė, ir šis pakilo aukštyn, kai balionas, nuskrisdamas kažkur, kur jau merginai neberūpėjo, jis buvo beginklis ir sunkiai ką galėjo be padaryti.
- Jūs sveiki?- trumpam atsisukdama surėkė mergina, jai dabar rūpėjo kaip laikosi paauglė mokinė, už kurią ji jautėsi atsakinga.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 13, 2012, 02:02:11 pm
Emilė pajuto, kaip vilkolakis užvirtęs ant jos suglebo, nuo raudonų žiežirbių spiečiaus, paleisto tiesiai į jį. Nepaisydama siaubingo skausmo kojoje, varnė šiaip ne taip nusivertė tą dvokiantį padarą nuo savęs.Tuomet įspoksojo į tuos du tipus, kurie lyg ir buvo jos mokytojai mokykloje. Dabar ėmė galvoti, ar nepasirodė per daug kvailai prieš juos taip isteriškai klykdama.
- Rimtai galiu naudoti magiją?- Nugalėdama atsistebėti pasitikslino ir nelaukusi dar vieno patvirtinimo iškart kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė lazdelę. Nukreipusi į koją pabandė prisiminti koks tas burtažodis, kuriuo kažkada ją sulopijo pilies seselė.
- Episkey.- Nebūdama visiškai tikra, jog tikrai šis burtažodis, Emilė užsimerkė nenorėdama matyti pasekmių. Tačiau po kelių akimirkų koja užkaito, tuomet iškart atšalo ir skausmas nuslūgo. Mergina atsargiai apsičiupinėjo koją. Atrodė normali. Tuomet palengva atsistojo ir atsargiai primynė Nebeskaudėjo. Didžiuodamasi savo darbu tvirtai atsistojo ant abiejų kojų ir iškėlė lazdelę, norėdama smogti kokiam šlykščiam padarui vočių užkeikimą tiesiai į snukį, bet nespėjo, mat nuo stipraus sprogimo vėl krūptelėjo ir žnegtelėjo ant žolės. Keikdama save už bailumą Emilė vėl atsistojo ir vėl nusitaikė. Vieną šunvočių užkeikimo strėlę paleido į tiesiai į ją bėgantį padarą. Šis susiėmė už snukio ir nors nieko nebematė, turbūt, užuodė kur stovi varnė ir urgzdamas pasileido tiesiai į ją. Emilė vieną akimirką užsidengė burną, kad iš jos neprasiveržtų vėl kurtinantis jos žviegimas. Nėrusi už artimiausio medžio Iškišo lazdelę galvoje karštligiškai mąstydama kokį burtažodį paleisti į tą vilkolakio hibridą.
- Petrificus totalus.- Kažkaip isteriškai sušuko ir sumosikavo lazdelę. Išgirdo duslų kritimą, taigi suprato, jog auką spindulys ko gero kliudė. Atsargiai kyštelėjusi galvą iš už medžių iš tiesų netoliese pamatė tysantį vilkolakio kūną.
- Sustink.- Paleido dar vieną spindulį į tolėliau bėgantį padarą. Nespėjo nieko daugiau padaryti, mat išgirdo profesorės balsą. Trumpai atsisukusi į ją Emilė tik ištarė:
- Manau, taip.- Palinksėjo ir apsidairė aplink. Akys užkliuvo už dar vienos bandos, atbėgančios visai iš kitos pusės. Nors šitie padarai jau gulėjo leisgyviai, tačiau artinosi žymiai didesnė banda.
- Ei, pažiūrėkit kas už mūsų.- Sušuko Emilė profesoriams, mat abu jie žiūrėjo į priešingą pusę.
Artėjanti nauja tų bjaurasčių banda kažkaip įkvėpė varnei drąsos ir ši pagaliau paliko savo saugią slėptuvę po medžiu. Atkišusi lazdelę, kurį laiką laukė, tačiau kai padarai priartėjo tiek, jog jau buvo įmanoma nusitaikyti Emilė ėmė laidyti į juos raudonus stingdomųjų kerų žaibus. Kelis vilkolakius jie kliudė, tad šie krūptelėję žnegtelėjo ant žemės dar nepasiekę tikslo. Mergina atsiraitojo rankoves, mintyse bandydama prisiminti visus burtažodžius, kurie galėtų padėti tokiu atveju, tačiau juk per pamokas niekas nemokė, kaip elgtis kai tave užpuola hibridinių vilkolakių gauja. Paėjusi keletą žingsnių Emilė staiga suklupo.
- Po velnių.- Susikeikė žiūrėdama susipainiojusius batų raištelius už kurių ir užkliuvo. Gražiai viską susvarsčiusi vėl atsistojo į kovinę poziciją, tačiau kai vilkolakiai jau buvo tiek arti, kad galėjai įžiūrėti jų šlykščius, seilėmis aptekusius snukius, Emilė pamiršo visą drąsą ir vėl movė į savo saugiausią slėptuvę - už medžio. Vėl atsargiai iškišusi lazdelę sumurmėjo.
- Petrificus totalus.
Kažkur netoliese išgirdo vėl išgirdo duslų žnegtelėjimą.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ernest Horne Rugpjūčio 28, 2015, 05:06:38 pm
Berniukas vos prieš keletą dienų gavo kvietimą į Hogvartsą, tačiau jau atrodė tarsi tikras burtininkas. Vos pakilęs iš patalo jis apsitaisydavo naujais Skersiniame skersgatvyje pirktais burtininkų rūbais ir imdavo vartyti vadovėlius, stengdamasis įsiminti kiek įmanoma daugiau. Išmokęs keletą burtažodžių Ernestas ėmė apsiausto kišenėje nešiotis ir lazdelę, tačiau dar nė karto nedrįso jos panaudoti. Kad ir kaip būtų įdomu, prisidaryti bėdų pirmosiomis dienomis jis neketino. Pasidžiaugęs pirkiniais berniukas išeidavo pasivaikščioti po Kiauliasodį - dabar Hogvartse atostogos, todėl jis čia apsistojo keletui dienų. Kasdien vaikštinėdamas jis vis atrasdavo naujų vietų, nors pasiklysti neteko nė karto. Berniuko džiaugsmui, miestelio išdėstymas buvo gana paprastas. Taigi, buvo dar viena graži diena Kiauliasodyje. Ernestas žingsniavo miestelio gatve ir pastebėjo vieną pasikeitimą - ant krūmo, kurį jis visada pareidavo, šakos kabėjo burtininko skrybėlė. Kaip visada, vaikiško smalsumo sužadintas juodaplaukis priėjo, nukabino skrybėlę ir pavartė ją rankose. Daiktas buvo puošnus, ne toks, kaip dabar dengiantis Ernesto galvą. Kaip burtininkas galėjo pamesti tokį daiktą būtent čia, - svarstė berniukas, tačiau apmąstymai greitai buvo nutraukti. Ernestas pajuto, kaip jo kojos atsispiria nuo žemės, viskas aplink ima suktis ir nešti tolyn. Nuo besisukančio spalvų margumyno ėmė svaigti galva. Juodaplaukis pirmą kartą gyvenime patyrė tokį jausmą ir šis jį baisiai gąsdino. Tačiau viskas pasibaigė taip pat greitai, kaip ir prasidėjo - jaunasis burtininkas skaudžiai klestelėjo ant žemės. Prireikė kelių sekundžių, kol nustojo svaigti galva. Tuomet berniukas apsidairė ir suprato, kad jį supantys pastatai  - ne Kiauliasodžio. Ernestas nebuvo nieko girdėjęs apie nešykles, todėl negalėjo suvokti, kaip ir kodėl atsidūrė kitame mieste. Pamažu juodaplaukis atsikėlė nuo žemės, nusipurtė dulkes bei smėlį nuo apsiausto ir ėmė dairytis po gatvę. "Ūdrų Žabangų kavinė" - skelbė viena iš daugelio vitrinų. Žinoma, apie tokį miestelį berniukas girdėjo pirmą kartą ir net nenutuokė, kaip toli jis galėtų būti nuo Kiauliasodžio. Ernestas sustojo, prisėdo ant suolelio šalia gatvės ir ėmė galvoti, kaip išsisukti iš situacijos. Gerai suprato, kad be vietinių pagalbos neapsieis.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Brielle Siri Devers Rugpjūčio 28, 2015, 06:30:57 pm
Rebeka Mėlynoji Paukštė arba Mergaitė, Kuri Juokėsi neskubriu žingsniu ėjo miestelio gatve. Sent Ūdrijoje buvo antrą kartą, tad maždaug žinojo kir nueos pasukusi į tą ar kitą pusę. Diena pasitaikė graži, pro pilkai baltus debesis švysčiojo saulės spinduliai vis atsitrenkdami į kokio namo lango stiklą ir atšokę spigindami žmonėms į akis. Nenusakomosspalvosaplaukės veide šmėsčiojo šypsenėlė rudos, it migdolų riešutai įkypos akis švytėjo.
Netrukus, ant suolelio, stovinčio šalia kavinės, Rebeka pastebėjo sėdintį berniuką, kuris vilkėjo Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos apsiaustą. Matyt, būsimas pirmakursis. dingtelėjo mergaitei ir ji priėjusi draugiškai pasisveikino:
- Sveikas. Aš Rebeka, - Rebeka nusišypsojo. - Ar tu irgi vyksi į Hogvartsą? - tyliau paklausė.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Armand Desrosiers Rugpjūčio 28, 2015, 06:41:21 pm
Juodaplaukis vaikinas eilinį kartą nuklydo į šį miestelį. Toks jausmas, lyg jį kas nors čia šauktų ar kokia nematoma jėga trauktų vis sugrįžti. Patys Ūdrų Žabangai jam nieko neišsiskyrė iš kitų panašių vietų. Nedideli pastatai, žiobariškų daiktų prikišti sodai, skambantis vaikų juokas gatvėse. Nuo tokių vietų jį paprastai pykindavo, nes primindavo praeitį ir laimingus laikus kai galėjo nuoširdžiai šypsotis ir dalintis savo jausmais su kitais. Tačiau ši vieta keistai ramino, lyg būtų papuolęs į pernelyg laimingą miestelį kuris laukia audros, o galbūt audra jau įvyko... bet žmonės buvo pernelyg abejingi, kad ją pastebėtų.
Tokiame miestelyje, tokiu laiku, buvo sunku rasti laisvą suoliuką, tad ėmė ir atsisėdo šalia kažkokio tamsiaplaukio berniuko. Jis atrodė kiek nusiminęs, lyg kas būtų pavogęs jo brangius riedučius ar nuspyręs kamuolį pražūčiai po mašina. Šyptelėjo, nusiminę vaikai yra jo sritis... Pastaruoju metu imdavo šnekėti su jais ir pralinksmindavo juos? Turbūt Velinas jau pradėjo senti ankščiau laiko.
- Tai ko nukabinęs nosį? Tėvai neleido auginti benamės katės ar kaip? - paklausė, geriau įsižiūrėdamas į vaikį pamatė, kad šis dėvi Hogvartso uniformą. Keistuolis... Juk Helovynas dar tik už kelių mėnesiu, bet ne jam kalbėti apie drabužius ir kada galima juos dėvėti, pats visus metus rengėsi kaip viso labo žiobaras, stilingas žiobaras, burtininkų mados jo niekada nepagaudavo taip kaip žmoniškos.
Tada kažkaip prisistatė mergaitė. Kuri buvo iš Hogvartso, pati taip pasakė. Užvertė akis į viršų. Vaikai tokie kvaili! Arba ta mergaitė tiesiog iš Švilpynės koledžo, tai pateisintų jos palaidus žodžius... Logiškai tai jam skambėjo, nes juk Švilpynėje renkasi draugiškiausi žmonės kada nors gyvenę šioje burtininkų žemėje.
- Ei, šitas vaikis gal apsirengė kaip burtininkas, o tu jau iškarto apie Hogvartsą, pakvaišai? - išrietė savo antakį.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Brielle Siri Devers Rugpjūčio 28, 2015, 07:03:16 pm
Rebeka susiraukė. Kaip čia taip? Atsisukusi į jį išrėžė:
- Ei, o argi tai nėra akivaizdu? - sunkiai slėpdama šypseną, Rebeka įsispitrijo į juodaplaukį. - O pats tai garantuotai iš ten pat, - murmtelėjo ir įsispraudusi tarp abiejų stipriosios lyties atstovų ant suoliuko, garsiai atsiduso. Pasukiojusi galvą nuo vieno prie kito, atsisuko į berniuką su apsiaustu.
- Tu gi burtininkas, ania? - paklausė.
Rebeka ėmė padais brūžinti per šaligatvio plyteles. Susimąstė, kad atsidūrė gana keistoje situacijoje. O toliau mintys kažkaip nesirišo. Mergaitė bato galu paspyrė akmenuką, šis tyliai tarškėdamas nuriedėjo gatvėn. Pravažiavo žiobaras ant dviračio, ant priešais esančio namo stogo nutūpė keturi pilki balandžiai. Viskas buvo pernelyg įprasta ir pilka.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ernest Horne Rugpjūčio 28, 2015, 09:44:39 pm
Ernestas labai nustebo kai prie jo staiga prilipo du žmonės tarsi musės prie medaus. Lyg nujausdami, kad berniukas pateko į bėdą. Šis pakėlė galvą ir nužvelgė abu nepažįstamuosius. Paslaptingas juodaplaukis vaikinas, šiek tiek primenantis patį Ernestą, tik vyresnis, bei linksma raudonplaukė. Jiems paminėjus Hogvartsą berniukas sukluso.
- Taip, aš iš ten, - entuziastingai tarė. - Tiksliau, būsiu, - pridūrė.
Akivaizdu, kad nepažįstamieji buvo iš Hogvartso. Ernestas troško prie jų pritapti, tačiau dabar suprato, jog yra atvirkščiai - juk mokiniai nedėvi uniformų atostogų metu.
- Tai ne dėl katės. Ir aš tėvų neturiu, - pradėjo pasakoti. - Buvau Kiauliasodyje, tada radau skrybėlę ir kažkaip atsidūriau čia.  Nė nenumanau, kaip man grįžti atgal.
Berniukas dar kartą pasižiūrėjo į vaikiną ir raudonplaukę. Ernestas nuo pat mažens buvo mokytas nepasitikėti nepažįstamais žmonėmis, tačiau šie dėl kažkokių priežasčių neatrodė pavojingi, galbūt netgi gali padėti. Nors vieną kartą išvaizda jį jau apgavo - paprasta skrybėlė, pasirodo, gali sukelti daug nepatogumų.
- Papasakokit man apie Hogvartsą. Viską, - paprašė berniukas ir jo akyse žybtelėjo nekantrumas. Ernestas nedelsė vos supratęs, kad dabar turi galimybę sužinoti kiekvieną smulkmeną iš mokinių lūpų.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Brielle Siri Devers Rugpjūčio 29, 2015, 12:38:09 am
Rebeka išsišiepė ir pasisukusi į vyresnįjį vaikiną pratarė:
- Sakiau gi. Jis burtininkas, - tada mergaitė atsisuko į berniuką, netyčia atsidanginusį nežinomon vieton. - Vaje, užjaučiu. Tikriausiai toji skrybėlė buvo nešyklė.
Rebeka sumirksėjo ir pažvelgusi tiesiai priešais save, į nešvarų lango stiklą, paklausė abiejų:
- Kokie jūsų vardai? Net mintyse sunku vadintis jus anuo ir tuo kitu, - Rebeka šyptelėjo. - Aš Rebeka, - prisistatė antrą kartą.
Anam paprašius papasakoti apie Hogvartsą, gūžtelėjo pečiais.
- Na, tai tiesiog milžiniška pilis, kurioje nesunku pasiklysti. Pamokos nelabai įdomios (bent jau man), nors jeigu tu nieko nenutuoki apie magiją, galimas daiktas, kad tau patiks, - išdėstė Rebeka. Nebuvo labai nusiteikusi pasakojimams, reikėjo tikėtis, kad tas kitas labiau informuos aną.
Antraštė: Re: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Armand Desrosiers Rugpjūčio 30, 2015, 04:51:25 pm
Vaikinas atsiduso. Tie švilpiukai niekada nesikeičia, nors ir nauji, bet tokie pat nervinantys kaip ir praeiti. Tai turbūt bus jų bruožas.
- Žiūrėk kad tavęs nesuėstų wendigo, juk jie atrodo kaip mieli gyvūnėliai, vadinasi ir yra tokie, - ištarė, davė šimtą procentų, kad mieloji mergaitė nežinojo, kas tai per padaras yra, šiaip ar taip jie nebuvo tokie populiarūs kaip kokie kentaurai ar vilkolakiai.
Tada ausimis grįžo prie berniuko kuris prakalbo, kad greitai išties galės vadintis Hogvartso mokiniu. Velinas šyptelėjo, vadinasi galės rekomenduoti jam savo koledžą, vis dėl to varniukų niekada nebus per daug, o štai jeigu švilpių padaugėtų būtų tragediją, nors tiesa pasakius... Nenorėtų, kad šisai ir į Klastūnyną patektų, tenai gyvačių išvis kaip kirmelių lavone... Išgirdęs, kad berniukas yra našlaitis, neparodė didelės užuojautos, pats iš esmės tokiu buvo, tik kad globos namuose negyveno.
- Na ką gi, - truktelėjo pečiais. - Tada šiaip ar taip tau reikia augintinio kuris palaikytų kompanija... Jau išsirinkai? Gali atsigabent pelėdą ar šiaip kokį nepavojingą, - pasiūlė, šiandien buvo keistai draugiškas ir kalbus, taip mokykloje vien rašteliais "kalbėdavo" nes buvo pernelyg tingus praverti savo burną ir kalbėti tyliu balsu.
Kaip ir visada, būsimas naujokas, panoro sužinoti viską apie mokyklą kurioje mokysis beveik visą savo paauglystę. Velinas ketino jau žiotis, bet mergaitė ėmė ir trumpai išdėstė kokia skylė yra tas Hogvartsas. Vyptelėjo.
- Hogvartsas tau padės su viskuo, jeigu nori siekti karjeros magijos pasaulyje, žinoma raumenis teks pačiam užsiauginti, nes deja mokykla neskiria daug laiko kūnui... O lazdelės mostai nereikalauja didelės jėgos, - ištarė. - Pamokos bus įdomios tau... Bet kiek sunkios pirmakursiui, namų darbai irgi, verčiau pasiskaityk knygas kurias nusipirkai, jos pravers... Ir tada per pamokas galėsi uždirbti daugiau taškų savo koledžui į kurį būsi priskirtas. Yra keturi - grifai, gyvatės, varnai ir barsukai, rekomenduoju rinktis Varno Nagą, nes ten renkasi vieni geriausių, tačiau dėl mūsų skaičiaus eilinį kartą praradom taurę Klastūnynui, gyvatėm, - atsiduso. - Bet čia jau kaip kepurė parinks, tad nesijaudink, - numojo ranka. - Daugiau nieko ypatingo nėra tame Hogvartse, į uždraustąjį mišką geriau neiti, jeigu žinai tiktai kaip valdyti lazdelę ir nenutuoki nieko apie tikrus ginklus, - specialiai akyse smukdė magišką mokyklą, nes jeigu berniukas nieko nesitikės iš tos mokyklėlės, tada kai ateis bus daug laimingesnis.
Kažkaip buvo praleidęs Rebekos klausimą dėl vardo, bet nusprendė atsakyti dabar.
- Velinas, senbuviai mane žino, vienas pats buvau laimėjęs varnams taurę du kartus iš eilės, - pasakė, buvo patenkintas šituo pasiekimu, na o kas nebūtų? - Vaike, tave palydėt reikės iki kur? - išrietė antakį, pažvelgdamas į juodaplaukį.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 16, 2015, 10:08:40 pm
Oras buvo gana prastas, kaip žiemos pradžioje: šen ten liko purvino sniego, gurgždanti šalna uždengė siauras žvyro gatveles, o dangaus skliaute buvo dargana. Ūdrų Žabangų miestelyje jau buvo iškabinėtos mirksinčios ir trūkčiojančios girliandos. Kadangi miestelis buvo vienas neturtingesnių, Sachara užklydo čia beveik atsitiktinai, norėdama prisiminti savo gimtąjį miestelį - Godriko Daubos neturtingų namų pakampį, nors ir ten būdavo linksma. Sa beviltiškai dairėsi kažkokios kavinukės, kur būtų galima sušilti, tačiau Žiobarai ir Nevertėliai tai šlavė nuo lapkričio užsilikusius lapus, tai tvarkė girliandas ar puošė Kalėdų eglutes. Mergina sužvarbusi atsiduso ir žvalgėsi pagalbos. Šaltukas spaudė, gruodas kaustė prie žemės, tačiau vienuolikmetė su lagaminu stengėsi pajudėti.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Vivian DarkBloom Gruodžio 16, 2015, 10:53:46 pm
Olivija nežinia ko atsidangino į Ūdrų Žabangų miestelį. Na, aišku, lengva kažkur atsidanginti kai esi balandis. Dažniausiai.  Liv ieškodamasi veiklos sustiro vos ne į ragą, kai pamatė žmogystą su sidabriniais plaukais. Žmogysta atrodė draugiška ir sušalusi. Olivija (būdama balandžiu, aišku) nutūpė jai ant peties. Olivija visad mėgdavo atkreipti kitų žmonių dėmesį ir pažiūrėti ar jie atspės kas ji ar ne. Šį kartą jos planuose nebuvo pasirodyti visu grožiu, nes nebuvo tikra ar ji žiobarė ar burtininkė. Nutūpusi jai ant peties patrepseno ir peštelėjo jai plaukus. Tada užskrido jai ant galvos ir apsitaisiusi jos plaukais, kad būtų šilčiau, patogiai įsitaisė. Tiesa sakant dabar ji tiesiog ieškojo kokios nors vietos, kur galėtų šiltai pabūti.Vis gi šis žingsnis buvo šiek tiek pavojingas, nes ši mergina galėjo tiesiog duevinti savo plaukus ir ją išvyti ir dar kažką padaryti, dėl to ji bbuvo pasirengusi ber kada skristi lauk.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 17, 2015, 08:04:35 pm
Sukrizenusi, kai pajuto kažką ant peties, po to - ant plaukų, smėlplaukė tik paglostė tą kažką. Pasirodo, to padarėlio kūnas buvo plunksnuotas, tad tai galėjo būti jauna chimera (kaulų paukštis), balandis, kažkoks kitas paukštelis, sfinksas arba hipogrifo jauniklis, soo Sachara nejudėjo. Sa tik šyptelėjo ir per pūgą ieškojo puikios vietelės prisiglausti. Pamačiusi gotikos stiliaus žemą pastatėlį, vienuolikmetė nuskubėjo prie jo. Nors ir atrodė kaip bažnyčia, tai buvo tik dar vienas girliandomis nukabinėtas kampelis, jaukus, mielas, tad mergaitė jau nusisuko eiti. Tačiau tada ji prisiminė, ko atėjo ir įbėgo pro juodmedžio duris. Nubėgusi prie laisvo staliuko su pora kėdžių, mergaitė pastebėjo, jog čia šurmuliavo kone visas miestas.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Savannah Lasaga Vasario 22, 2016, 09:02:05 pm
Dieve, nuo tos kalvos jau nuėjau gana toli, susirūpinusi apsižvalgė Lemon. Miestas, šurmulys, žmonės.. Ar yra kažkas, su kuo galėčiau pasikalbėti? Oras pašalo, tad švilpė tvirčiau susisupo į šiltą žieminį apsiaustą. Kopiant į kalvą to apsiausto nereikėjo, tad mergaitė jį buvo susirišusi su juostele virš gobtuvo, tačiau dabar, taip staiga užklupus šaltiems vėjo šuorams, žūtbūt reikėjo apsisiausti kažkuo šiltu, kvapniu ir saugiu. Nuo apsiausto dvelkė rudeniu, šilta arbata, cinamonu ir pačia šiluma, tačiau dabar nebuvo tas laikmetis, kai gali galvoti apie rudenį ir jo pranašumus, dabar reikėjo tik nunešti augalą į saugią vietą ir vėl jam kažką padaryti. Trąšos, nuravėjimas tų mažų žolyčių aplink ją, pasikalbėjimas.. Pasikalbėjimas, taip! Mergaitė visa tiesiog švytėjo ir negalėjo atsistebėti savo sumanumu. Dabar augalėlis su vazonėliu buvo pakištas po storu ir šiltu paltu, tad saulės šviesa pasirūpinta, grynu oru - taip pat, vandeniu irgi.. Nors nepakenktų ir dar šiek tiek vandens. Tiek to, gal gausim kavinukėje ar kažkur stiklinę vandens. Nesisuksi - negyvensi, šyptelėjo Seth ir mirktelėjo augalui po savo apsiaustu, tačiau ši iš vis abejojo, ar jis ką nors matė pro apsiaustą ar apskritai ką nors matė. Netoliese stovėjo kažkoks labai įmantrus pastatas su stoginėmis ir iškaba, senoviniais langais ir langinėmis ir durimis. Ne, šį kartą tikriausiai čia neisiu, šyptelėjo mergaitė ir papureno citrininius plaukus.Dabar reikia, hm, nueiti kažkur, kur šiame miestelyje yra kažko naudingo gėlei. Taip, trąšos! Švilpiukė neabejojo, kad kažkur čia turėtų rastis gėlių priežiūrai privalomų daiktų krautuvėlė. Tiesą sakant, nieko kito mergaitė ir neketino pirkti, nes pinigų pasiėmė tik atsarginiam atvejui, ir, beje, jei ir norėtų ar galėtų pirkti, jai nereikėtų, nes visi reikmenys kratėsi kuprinėje. Odinis kapšelis kratėsi prie klubo, dzingsėjo sikliai, knutai ir galeonai.
Po kelių valandų pradėjo temti, tad susigaudyti teko vis sunkiau, orientuotis buvo galima tik pagal šviečiančias iškabas. Čia kavinė, čia baras, parduotuvė.. Gėlių reikmenys! Kaip tik tai, ko man reikia! Pastūmusi sunkias duris, pirmiausia mergaitė pastebėjo merginą sidabriniais plaukais ir geležies spalvos akimis, lamdančiomis net metalą. Jos apdarai buvo pakaustyti metalu ir nusėti dygliais, tad apsikabinti ją nebūtų geriausia mintis.
-Ko reikia?-metaliniu balsu išrėžė ji, Lemon priartėjus prie prekystalio.
-Trąšų,-kiek galėdama ramiau, tačiau tuo pačiu ir labai nervingai sukrizeno mergaitė.
-Luktelk,-tokiu pat balsu pasibjaurėdama išrėžė mergina ir nuėjo pro duris už prekystalio. Grįžusi ji pateškė mažą žalią pakelį su pavaizduotu judančiu į viršų augalu.-Tiks?-švilpiukė linktelėjo.-Du galeonai.
Seth atsargiai iškrapštė iš kapšelio du galeonus ir atsargiai padėjo juos ant prekystalio. Pačiupusi sunkųjį pakelį, pirmakursė sumurmėjo kažką panašaus į padėką ir atsisveikinimą ir prunkštelėjo, patrepsėjusi ant gatvės ir nuo batų nukratydama sukietėjusią žemę. Dabar liko tik saugiai aplankyti dar porą vietų ir galėsiu atnešti darbą profesorei.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Aurora Frydenlund Gegužės 24, 2016, 06:03:06 pm
Tvryojo tvankuma, iš pietryčių slinko tamsiai violetinės spalvos siena, pritvinkusi lietaus ir žaibų, kurie grąsino tuoj pat išlėkti ir pataikyti kam nors galvon. Airynai patiktų, jeigu staiga gatvėje koks nors niekuo dėtas žiobaras staiga nusitėkštų į dulkėtą žemę pakirstas švytinčio blyksnio.
O ji pati, kaip visad susiraukusi, žingsniavo dulkėtais šaligatviais laukdama audors. gatvės ištuštėjo, burtininkai ir žiobarai bėgo slėptis į savo saugius (arba nelabai) būstus. Iš dausų ant šaligatvio plytelės kaptelėjo keli lašai, galiausiai visai įsilijo ir po kelių minutėlių Airyna buvo permirkusi kiauriai, nė vieno sauso siūlelio ant jos neliko. Ak, bet kam tai rūpi. Jeigu žmogui pusiau gera nuotaika, toks menkas gamtos potvarkis jos niekaip nepaveiks.
Apsimesdama, kad viskas normalu ir kad ničnieko neįvyko, Airyna toliau žingsniavo šaligatviu lyg tie patys lietaus debesys ant plytelių varvindama vandenį. Bent šaligatvius nuplaus.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: patsuan Gegužės 24, 2016, 08:08:33 pm
Diena buvo apniukusi ir tiesiog kėlė Nero tam tikrą melancholišką nuotaiką. Lietūs, debesys ir kita niūruma jam niekad nepatiko, vaikinui arčiau širdies buvo švelni saulės šviesa ir lengvas vėjelis, toks oras, kuris būdavo rudens pradžioje.
Bet netgi lietus turėjo nepaaiškinamą žavesį, kuris traukė švilpiuko akį žingsniuojant šaligatviu. Rudose akyse atsispindėjęs purpurinis dangus metė žaismingus atspalvius jų rainelėje ir suteikė joms tam tikrą violetinį šešėlį. Tačiau po kelių akimirkų, kai pirmasis lietaus lašas tekštelėjo ant Nero akinių lęšio, viskas išsisklaidė ir jis virš savęs išskleidė skėtį, kurį pasiėmė kaip tik tokiam atvejui. Vanduo jam nepatiko.
Jis į miestelį buvo originaliai atėjęs aplankyti savo pusseserės, tačiau jos tuo metu namuose nerado. Kadangi jis nenorėjo laukti prie durų, nusprendė šiek tiek pasivaikščioti, tačiau, galbūt, tai buvo bloga įdėja. Bet bent jau jis turėjo skėtį, ne taip, kaip ta mergina, einanti šiek tiek tolėliau nuo vaikino.
Vargšė, ji matyt pamiršo jį! Nero širdį tarsi replės suspaudė ir daugiau nieko negalvodamas pribėgo prie jos, ir, nors būdamas šiek tiek žemesnis, ištiesė skėtį viršum jos.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Aurora Frydenlund Gegužės 24, 2016, 08:33:27 pm
Airyna toliau žingsniavo tuo apdainuoti vertu šlapiu šaligatviu, kurio plytelės, buvusios šviesiai pilkos, nuo vandens patamsėjo ir įgijo niūriai ir slegiančiai tamsią virš jų plytinčio dangaus spalvą.
Po kojelėmis pasitaikė nedidelė, beveik skaidri bala, pusėtinai linksmai nusiviepusi Airyna gana smarkiai įmurkdė pėdą, apautą nelabai po lietu tinkančiu vaikščioti bateliu. Jis, ir taip buvęs šlapias, visiškai, be abejo, permirko ir kas antrą žingsnį pasigirsdavo labai ritminga žliugsėjimas. Airyna nusišypsojo, jai patiko tas vandenį ir lietų primenantis garsas. Žliugt. Žliugt.
Staiga šalti ir stiprūs lietaus lašai nustojo kritę ant mergaitės, vietoj to pasigirdo tykus barbenimas. Truputėlį susierzinusi Airyna apsidairė, išvydo maždaug savo amžiaus berniuką žingsniuojanti šalia ir virš jos nuostabios varvančiais plaukais papuoštos galvos laikantį skėti. Ji atsiduso.
- Labas,- burbtelėjo neturėdama jokio - nei žalio, nei raudono - supratimo, kas jis per vienas, tuo labiau, ar burtininkas, ar žiobaras, mat šiame pasaulio pamirštame Anglijos užkampyje visokių žmonių galėjai sutikti.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: patsuan Gegužės 25, 2016, 05:24:08 pm
Nero pamatęs nepasitenkinimo išraišką merginos veide šiek tiek sutriko, jo antakiai pakilo auštyn, o lūpos, anksčiau buvusios nedrąsioje šypsenoje, prasivėrė sudarydamos mažutį plyšelį. Vis dėlto, kas norėtų trainiotis po gatves permirkęs it laukan pasiųstas šuo? Tačiau berniukas nebuvo nemandagus ir sugebėjo nupurtyti nustebusią išraišką nuo savo veido ir vietoj to šyptelėjo.
-Sveika!- Nero atsakė, truputi pataisydams skėčio poziciją taip, kad jų išorėn lendantys pečiai buvo atidengti liūčiai, bet jų visas kitas kūnas buvo uždengtas. -Ką čia veiki viena? Ar kažko lauki? Negerai vaikščioti per lietų, nes tikai susirgsi!- žodžių lavina pasipylė iš jo lūpų it užtvanką praardžiusi upė, tačiau ji čia dar nesibaigė. Nusibraukęs lietaus lašelį nuo savo skruosto, jis tęsė ją toliau. -Būtų nesmagu pasigauti slogą. Varvanti nosis ne tik erzina, bet ir atrodo šiek neestetiškai. Ar ne nuostabiai skamba šis žodis?- jis staiga pakeitė temą ir ėmė lėtai sau kartoti žodį 'estetiškas', tarsi tai būtų koks pasaulio stebuklas, vis retkarčiais pabarbendamas pirštais sau į smakrą.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Aurora Frydenlund Gegužės 26, 2016, 06:47:45 pm
Airyna išpūtė akis išgirdusi šitokią gausumą klausimų iš lempos, be to, iš visai nepažįstamo vaikinuko. Vajė, jis tikrai mėgsta kalbėti... Dėkui dievams, kad tai vienintelis kartas, kaip pasibaigs šis mielas pokalbis, aš daugiau jo nebematysiu, mintijo šermukšnių mergaitė tipendama pažliugusiu šaligatviu. Pilkos šlapios plytelės tižo po kojomis ir tyško ant batų, palei pėsčiųjų eismo zonos (šaligatvio) kraštą sutrūkinėjusiu asfaltu tekėjo upeliai su savimi nešdamiesi smulkius akmenėlius, smėlį ir vėjo nudraskytus lapus nuo medžių.
- Vaje, kodėl gi tau taip staiga viskas parūpo? - paklausė Airyna neslėpdama suirzimo. Dievai rautų, ji net skėčio nešėjo vardo nežino. - Aš ne viena, niekada nebūnu viena, - nes nuolatos prieina tokie kaip tu. - Ir nelaukiu nieko. O dėl to, ar susirgsiu, ar ne, būk mielas, nesirūpink.
Airyna kilstelėjo smakrą ir savuoju būdu papūtė lūpas. Tačiau galiausiai smalsumas nugalėjo ir ji, nelabai savimi patenkinta, pakalusė:
- O tu ką čia darai?
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Gruodžio 09, 2016, 07:41:11 pm
Ak, ir kokia gi nuostabi diena buvo - galbūt dar nuostabesnė būtų ši buvusi, jei vaikinas nepraleidinėtų pamokų ir iš pačio ryto nebūtų sugebėjęs susilaužyti savų akinių ant šių uždėdamas delną - aišku, sužalotas buvo ir pastarasis, bet vis nervą kėlė ir tai, kad mylimi, bet niekada arba rečiau negu tiesos skleidimas Biblijoje naudojami akiniai buvo sunaikinti, ypač kai sugebėjo įsilenkti net ir metaliniai rėmeliai.
Ruduo buvo dar vos prasidėjęs, nors ir lapų mažose ir didesnėse krūvelėse buvo galima atrasti visuose regimuose užkampiuose - galbūt reikėjo tik džiaugtis, kad dar nebuvo atėjęs visokeriopiausio tipo lietus, praskaidrinantis nuotaikas dar labiau negu netyčiomis lapo paslėptas šunų šūdukas, į kurį buvo galima su dar didesniu netyčinumu įmint, nes vis dėlto retas savininkas pasinaudodavo tomis akį traukiančiomis, bet vistiek neregimomis raudonomis šiukšliadėžėmis, skirtoms kaip tik tokioms atliekoms.
Palikęs akinius kažkokioje pusėtinai žiobariškoje, pusėtinai burtininkų akinių taisykloje, ar paprastoje parduotuvėje, kaip norit taip ir vadinkit, vaikinas nusprendė pašmėrinėti aplink - vis nebuvo ką veikt, o Žabanguose, kaip įprasta praleisdamas žodelį iš pavadinimo, jis būdavo palyginti retai.
Užklydęs į kažkokį didesnį miestelio pakraštį, o gal kaip tik vidury - nors nesimatė didesnių pastatų nei parduotuvikių, regėjosi vien vaikų supynės ir kitokie menkniekiai, esantys ir apsireiškiantys žaidimų aikštelėje. Aišku, įskaičiuojant ir smėlio dėžę, kurios didesnė smėlio dalis regėjosi ant asfalto, o ne ten, kur šiai priklausė būti.
Giliau atsidusęs ir supratęs, kad vis dėlto per daug neturėjo kur nueiti, vis miestelis buvo per mažas, Karma įsitaisė ant tolimiausiai esančio suolelio - net kad ir kaip nenorėdamas, vistiek sugebėjo girdėti vaikų spygavimus, ar tai, kaip šie susispietė aplink kažkokį daiktą, kurio jau jo žlibos akys nebeįspitrino - nors ir jisai pats nedėjo per daug pastangų, kad į tai įsižiūrėti. Kelis kartus sumirksėjęs leido akis uždengti jų nuosavoms miego pagalvėlėms - akių vokais - kol pats klastuolis įsiklausė į aplink sklindančius garsus arba tą kartkartėmis atsirandantį vėjelio gūsį, priverčiantį odą sudrebėti.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 09, 2016, 08:05:14 pm
   Pro šalį plaukė dar viena ganėtinai rami ir niekuo neišsiskirianti giedra diena. Į vieną didelę kratalynę susiliejo įvairūs žmonių balsai ir pokalbiai, spalvos maišėsi tarpusavyje ir lengvas rudeninis vėjas kedeno juodus žingsniuojančio azijiečio plaukus. Egzotiška vaikino išvaizda patraukė ne vieno žiobaro dėmesį, tačiau jis jau buvo pratęs prie aplinkos, žmonių ir kitų veiksnių, tad tiesiog ignoravo smalsius žvilgsnius ir vaikų baksnojimus.
   Ruduo Anglijoje buvo permainingas, greitai sezoninių batų padai palietė nakčia sušaldytus žolės kuokštus. Jaunuolis išsuko iš lauko ir nukulniavo sutvarkytu takeliu palei upę. Prie jos kur ne kur galėjai atrasti ir suoliukų, ieškantiems ramybės.
   Mintys nepastebimai nuklydo tuo takeliu pirmyn ir jau buvo pasiglemžiančios protą, kai Klastuolis staiga gavo į smūgį į pakaušį iš kažkokio daikto.
 - Auč, - burbtelėjo jis ir pasitrynė sutrenktą vietą. Dar kelias sekundes pastovėjęs apsisuko aplink save pasižiūrėti, kur nukrito ir kas per daiktas tai buvo. Gal būtų nuėjęs aprėkti žmogų, kuris tai padarė, bet buvo pernelyg tingus lipti ant tilto.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Gruodžio 09, 2016, 08:19:29 pm
Atmetant tą nuolatinį vaikų klykimą ar inkštimą, ar taip dar tepavadintum tą jų skleidžiamą garsą, klastuolio ausis pasiekė ir kiti garsai - kažkas krisdamas skrodžia orą, kažkas skaudžiai ir nepatenkintai burbteli, kažkas atsitrenkia į asfaltą ir išleidžia barškantį garsą, o vaikai toliau kriokia. Vis dar kėlė šiokią anokią nuostabą tas faktas, kad šita, mažo miesteliūkščio vietelė buvo tokia palyginus gyva, ypač tada, kai visi gerieji moksleiviukai turėjo kalti į galvas bereikalingus dalykus ir rinktis aukščiausius įvertinimus. Nors ką gi galėjo pasakyti vaikinas, dar Hogvarstę ligi pietų snaudęs, vis kiti buvo daug pavyzdingesni ir tikriausiai jau ir nuėjo, ir parėjo iš visų bereikalingų mokymosi įstaigų.
Pramerkęs abi akis, kurios, vargšelės, taip ir nepailsėjo, tamsų ir kiek skvarbų žvilgsnį įsmeigė į vaikiną, kuris rodos, ir sukėlė visus kitus garsus, kurių nekėlė vaikai - prie pat jo kojų ir kažkas buvo, kažkas per daiktas, turintis jam pažįstamą formą, bet taipogi ir ne automatiškai suprantamas, kas čia galėjo būti - vis dėlto tai panašėjo į kamerą, kažkiek ir galbūt minimaliai, nes kas gi būtų per pusprotis, kad šias mestų, kaip buvo galima spėti, nuo tilto ant kitų galvų arba tai šaligatvio. Kažkuo juodaplaukis azijietis patraukė klastuolio dėmesį - žinoma, nežinia kuo, galbūt atrodė kažkuo regėtas, galbūt buvo tiesiog neįprasta, kad iš niekur atsirado arčiau jo amžiaus vaikinas, kurį ištiko skaudesnis gyvenimo spyris.
Stebėdamas galbūt sumišusį, galbūt įpykusį, galbūt tiesiog sutrikusiai nusispjovusį į tai, kas įvyko vaikiną, Karma net nepajuto, kaip kojos pačios pasikėlė iš vietos ir patraukė link šio, galbūt vedamos to reto ir tikro, ligi pat kaulų nuobodžiaujančio žmogaus smalsumo.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 09, 2016, 08:42:53 pm
   Ethan keletą akimirkų pastovėjo žiūrėdamas į tą... daiktą, kuris buvo pagamintas iš velniai žino ko ir atrodė tiksliai taip, kaip turėtų atrodyti koks nors ateivių invazijos įrankis. Galbūt jis tiesiog prisiskaitė science-fiction knygų, galbūt buvo paranojikas (nenuostabu, turint gyvenimo istoriją kaip jo), tačiau tokia ir dar daug panašių minčių aplankė sutrenktą ir šiek tiek skaudančią azijiečio galvą.
 - Kas per velnias, - sumurmėjo jis ir atsargiai paėmė į rankas daiktą. Taip, lyg tai būtų kokia bomba.
   Vaikinas apvertė dalyką rankose ir pasuko galvą. Už akiračio užkliuvo kažkokia juoda figūra, Ethan net atšoko iš pradžių nesupratęs, kad tai buvo paprasčiausias žmogus. Labai pavargęs (bent iš pažiūros) žmogus, gal net kažkur matytas.
 - Čia koks naujoviškas magiškas peilis-skerdikas, ar kas? - kilstelėjo antakį vaikinukas, nežinia, klausdamas savęs, to daikto, ar nepažįstamojo, stovinčio šalimais.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Gruodžio 09, 2016, 09:16:17 pm
Ir dėl visatai nesuprantamų ir nepaaiškinamų priežasčių, Karma vistiek prisiartino prie vaikino - kažkas per socialumas pas jį atsirado, kad ėmė arba pirmasis kalbinti žmones, arba kaip dar reikštis - kad ir žodžiais, gi retai tą darydavo! Galbūt tą būtų galima pavadinti jo charakterio vystymusi, nors ir asmenybė atrodė daug šiltesnė, net jei išvaizda išliko, bent jau dauguma aspektų, tokia pat šalta ar tai tamsi. Vaikinas - azijietis, ir nori nenori, apimtas pavydo ar paprasto susižavėjimo negalėjai teigti, kad šis nebuvo gražus - atrodė it bendraamžis, bet tas sutrikimas buvo it koks keistas, tarsi žmogaus, nesuprantančio banalių gyvenimo tiesų.
-Burtininkas?- kilstelėjo antakį ir tarstelėjo vietoje įprastinio pasisveikinimo, ar tai tikriausiai bereikalingo nuraminimo, kad nieko blogo neįvyks. Būdamas arčiau, klastuolis galėjo susikoncentruoti - ar bent suprasti - kas yra per daiktas, laikomas kito vaikino. Žvilgtelėjęs į fotoaparatą, į vaikiną, į fotoaparatą ir atsidusęs, jis pats patvirtino savo žodžius,- Kokio velnio kažkas į žmones mėto fotoaparatus?
Galbūt Karmai šią akimirką šypsojosi laimė, kad buvo žiobarišku būdu auginamas vaikiūkštis, vis buvo susipažinęs su technologijomis ir kitais įprastais žmogiškais daikteliūkščiais - aišku, dar didesne laime buvo galima laikyti tą, kad šis paturėjo tokį abiejų pasaulių potyrį gyvenime, ir buvo ne toks jau pasimetęs daugumoje vienokių anokių situacijų. Nors galbūt vien dėl to vykdavo žiobarotyros pamokos? Kad ir kaip verčiau atrodė leisti kokiam pusgalviškai drąsiam burtininkui-žiobarui viską papasakoti, kartu turint tą vaikišką užsidegimą ir viską pasakojant per daug perdedamai..
-Jeigu jis nebrokuotas arba nesuskilęs, turėtų būti visai geras daiktas,- sumurmėto, tiesdamas ranką į tai, kas vis dėlto rodėsi esą toji polaroidinė kamera, ar kaip ji ten buvo vadinama - per daug Karma tuo nesidomėjo, tik kartą du tebuvo regėjęs visokių technologijas pardavinėjančių parduotuvių lentynose, kai motina sugadindavo mikrobangų krosnelę arba savo plaukų džiovintuvą, ar dar ką per daiktą, ir tempdavosi klastuolį į žmones drauge išsirinkti naujam.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 09, 2016, 09:26:17 pm
   Ethan vėl pavartė rankose tą daiktą ir per plauką neišmetė iš rankų, kai kažkoks stikliukas jo priekyje žybtelėjo ir ekranas ėmė mirgėti. Azijietis laikė tą daiktą rankoje kaip kokį supuvusį mėsos indą ir neartino arčiau savęs jei per trisdešimt centimetrų. Greičiausiai žiobarams iš šono tai atrodo išties juokingai, tačiau vaikinukas buvo labiau susirūpinęs dėl viso šito... įvykio.
   Nepasivarginęs atsakyti į klausimą jis tiesiog linktelėjo ir trumpam pakėlė akis į tąjį stovintį vaikinuką. Per kelias minutes paanalizavęs jį Klastuolis priėjo išvadą, kad tikrai yra matęs jį Hogvartse ar bent jau jo apylinkėse.
 - Fopatrafas? Čia kokia naujoviška sklandančių muilo burbulų gaminimo firma ar ką? - susiraukė grynakraujis ir kilstelėjo antakius.
   Daikto ekranas nustojo mirgėti ir tik tuomet Ethan pastebėjo mygtukus, kurie buvo visur ant to keisto daikto. Net neklausęs, kam jo reikia nepažįstamajam, azijietis įdavė fopatrafą į jo rankas.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Gruodžio 09, 2016, 10:07:42 pm
-Nesilankai žiobarotyros pamokose? Tam jos ir yra skirtos, kad būtų suvokimas koks apie žiobariškus įtaisus, žinai,- kiek atmestinai pratarė, pavartydamas polaroidinę kamerą, fotoaparatą, naują "otudieve aš tokia turtinga ir estetiškai visiems įtinku" mados šauksmą, vadink kaip nori - net jei kiek ir teko šyptelėti į kito vaikino bandymą pakartoti jo žodį ir spėjimą, vis tai buvo it koks vaikiščias, bandąs kalbėti pirmą sykį gyvenime,- Fotoaparatas. Kamera, jei paprasčiau. Labai mandra net, sakyčiau.
Iškarto pastebėjęs tą faktą, kad šisai buvo naudotas ir tikrai ne kartą - kampas nudaužtas iš rodos, kiek senesnio laiko ir buvo bandytas paslėpti su kokiais purškiamais dažais, mygtukai kiek susidėvėję. Ir vėl - kodėl ir kokių tikslų vedinąs žmogus turi paimti ir šią numesti nuo tilto? Galbūt buvo stebuklas, kad fotoaparatas dar nesudužo, gal dėl to, kad tiltas nebuvo toks aukštas, net jei kamera tikrai, akivaizdžiai nukentėjo. O galbūt juodaplaukio galva, kaip koks nusileidimo laiptelis, itin sušvelnino smūgį?
Kažkaip sugebėjęs praleisti pro akis pagrindinį ekraną ir apžiūrėdamas tik kampus ir kitus išvaizdos aspektus, klastuolis tik dabar užmatė tą susiliejusią nuotrauką, kuri galbūt netyčiomis pasidarė nepažįstamam, bet kažkuria prasme ir pažįstamam vaikinui - atrodė siaubingai, vis ji buvo susiliejusi ir padaryta vos mažos dalies kairės veido pusės ir smakro, kaip visos tos siaubingos nuotraukos, kurias bendraamžiai žiobarai mėgo dalintis socialiniuose tinkluose, ypač jeigu tai nebuvo jų nuotraukos.
-Gaila, kad tėra nuotraukų formatu viskas,- su mažyte šypsenėle veide jis atkišo ekraną tiesiai prieš vaikiną, kurio vardą ar tai tingėjo, ar užmiršo paklausti - leidęs tik akimirkos dalį jam dirstelėti į tą susiliejusį atvaizdą, galbūt suprantant, kad ten itin prasta jo paties selfie arba ne, Karma ir vėl atsuko pačią kamerą į azijietį, nepilnai susigaudydamas ir kaip galėdamas greičiau spausdamas galimus nufotografavimo mygtukus, kad pagauti kadrą - vis dėl to mygtukai ir aplink šiuos buvo apsitrynę užtektinai, kad greitai susigaudyti ne itin išeina,- Greitai sakyk "žalia žąsytė su žaliomis žąsytėmis".
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 09, 2016, 10:43:54 pm
 - Nekyla noras nagrinėti kažką... tokio. Jis net neatrodo kaip normalus daiktas. Galbūt žiobarai ir pripratę prie to, tačiau burtininkų technologijos man visgi labiau priimtinos, - pavartė akis jaunuolis ir įdėmiai stebėjo, kaip kamera yra vartaliojama tarp baltų kito mokinio rankų. Ethan neturėjo violetinio suvokimo, kam šis daiktas reikalingas... iki kol nepradėjo jo tapatinti su burtininkų nuotraukų priemone. Visgi tai nepadėjo suprasti daikto veikimo, tad jis tiesiog šitai nuleido niekais.
   Klastuolis niekaip nesuprato, ką tokio įdomaus šitame daikčiuke atrado tasai juodaplaukis (štai azijietis prisiminė, kad netgi matė jį prabėgomis praslenkantį Klastūnyno kambaryje). Šeštakursis primerkė ir taip siauras akis, kai jam parodė kažkokį vaizdą, kas turėjo būti jis. Net ir nenorėdamas jis prunkštelėjo.
 - Keisti žmonės tie žiobarai. Prisigalvoja visokiausių dalykų. Greičiausiai iš manęs žiobaras kaip iš empire state building - balerina, - nusivaipė kiek jis ir toliau sekė žvilgsniu tąjį vaikiną. - Žalia žąsytė su žal... pala, kodėl aš tai turiu sakyt?
   Paveiktas staigumo jis ne iškart susigaudė, tad kilstelėjo antakį.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Gruodžio 09, 2016, 11:43:35 pm
-Galbūt, bet kas gero yra būti siauro akiračio ir neišsimokslinusiu apie didesnės populiacijos tipo kasdieninius daiktus, ar kažką nutuokti ir neperšikti į kelnes galvojant, kad čia bomba iš kitos dimensijos?- akimirką kilstelėjo akis nuo aparato į vaikiną, tarsi laukdamas patvirtinimo ar paneigimo - nors ir buvo per daug skubus ir nekantrus šio sulaukti, kad nusprendė nebešvaistyti laiko su beverčiu spoksojimu aukštyn.
Pusę lūpų šyptelėjęs - ak, kaip gaila, kad galimas bendraamžis kaip ir neužbaigė sakinio, arba kad nebuvo galima įrašinėti video, vis tai buvo toks smagus prisiminimas, kur kažkodėl išlenda mirties patale vietoje šeimos ar artimųjų veidų - vien tas sakė, kad jį derėjo įamžinti!
Išėjo visai padori nuotrauka - jaunuolis buvo šiek tiek praverta burna, veide atsispindėjo menkas sumišimo arba nuostabos šešėlis, bet tikriausiai dėl savo azijietiškų bruožų ir apskritai verčiau pretty boy , kaip sakytų daugybės socialinių tinklų vartotojos paliekant trilijonus širdučių ir dar kitų dėmesio rodymų, buvimo ir dėl kažkaip sugebėtos per daug nesujudinti pačios kameros fotografuojant.. sakykim, kadras išėjo tikrai gerai - gal nededamas į grožio ir mados žurnalus, bet įsirėminti ir garbinti tikrai galima.
Dar kiek pasvarstęs ir pastudijavęs mygtukus, kad netyčiomis visko neištrintų, vis dėlto klastuolis aptiko reikiamą - net nereikėjo laukti, kai kelių sekundžių tarpe aparatas išleido tylų, kiek prislopintą garsą ir pro viršuje esančią skylę (( :'-))))))))))) )) išlindo maža nuotraukos versija. Pirštų galais atsargiai ją ištraukė, kiek papurtė - na, žmonės tą darydavo su senovine šių aparatų versija, bent jau filmuose, gi pats šešiolikmetis nenutuokė, kur kaip ką čia daryt - ir regėdamas ganėtinai ryškų vaizdą, perdavė tam, kurio nuotrauką ir galvos sutrenkimą padarė tasai pats aparatas.
-Gal burtininkai ir turi tąsias judančias nuotraukas, vistiek nei padarysi jų mažų, kad įsirėminti, nei bus spalvotos,- tarstelėjo, pamosuodamas polaroidine kamera rankoje. Nebelabai nutuokė, kur ją dabar dėti, bet gal kaip įkištų ją tam, kuris laikė tai ateivių kūriniu.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ethan Flavius Gruodžio 09, 2016, 11:56:59 pm
 - Ah, susilaikysiu nuo dabartinio savo požiūrio plėtimo, geriau jau susitelksiu ties tuo, ką išties naudoju... o kartais būti užpultam ateivių dimnesijos bombos yra visai smagu, - šyptelėjo Ethan. Jis nebuvo nei linksmas, nei dar koks tipinis bernelis, tačiau sugebėjo palaikyti kažką šilto. Nekentė, kai aplink žmones susikaupdavo nejauki, net pikta aura. Išties, toks ganėtinai nelaimingas individas pasirodė ir anas vaikinas, arba jaunuoliui taip tik pasirodė.
   Tiesą sakant, Ethan buvo visiškai neaišku, ką darė tasai tamsiaplaukis. Suprato tik tiek, kad čia yra žiobarų naudojamas ir mėgstamas daiktas, mat kaip kitaip jis čia atsidūrė... turbūt išties kokie neatsakingi vaikai ėmė ir numetė taip visai netikėtai ant azijiečio galvos. O šiam jau ir skaudanti vieta visai iš minčių išėjo.
   Kurį laiką šalimais stovintysis tik užsiėmė su aparatu, tačiau greitai iš jo išlindo nuotrauka. Kas keisčiausia, tai kad ši buvo ryški, nespalvota ir nejudėjo. Net nesimatė, kad galėtų kvėpuoti. Ir tai buvo jis pats. Vaikinukas kelis kartus mirktelėjo, kad įsitikintų vaizdu.
 - O gal ir visai verta apsilankyti žiobarotyroje, atrodo... ganėtinai įdomu, - vyptelėjo jis, apžiūrėdamas nuotrauką. - Ir ko tie žiobarai neprasimano.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Gruodžio 10, 2016, 12:15:01 am
Tik dabar Karma tesuvokė, kad ėmė temti, o oras vis labiau nemaloniai vėsti - tik dabar pastebėjo, kad ir ne taip seniai krykštavę vaikigaliai išsilakstė į visus kampus, o gal tiesiog patraukė į šiltus namus, kur laukė susirūpinusios motinos. Net nebekilo noro tolimiau laukti, tolimiau kur eiti ir dar laukti, kol sutaisys akinius, vis galės pasiimti juos ir kitą dieną, ar tai pasiųsti varną, galbūt kiek patraumuot pardavėją ir galimai, tik galimai išdaužti stiklą, kai niekas paukščiui neatidarys durų.. Na, kažką tikrai sugalvos.
-Neįsivaizduoju, kas per žmogus profesorė, bet jei vyks kas gero, pranešk,- šyptelėjo, vis kalbėti su šituo jaunuoliu neatrodė įkyru, net ir nežinant jo vardo, nors kažkiek ir specialiai vengiant jo sužinojimo - tarsi jausmas išliktų ilgiau, prisiminimas arba kažkokia kita emocija, palaimingai tvyranti ir pilna teigiamos nuotaikos,- Kaip suprantu, tu irgi jau trauki Hogvartso link, tiesa? Neprieštarauji kompanijai?- pridūrė, vis dėlto pasilikdamas kamerą sau, galbūt galės padaryti ką per nuotraukas su Velinu, ar tai Velino nuotraukas.. Ypač, jeigu vėl šlaistysis kitose vietovėse, kur tokie mechanizmai veiks daug sklandžiau.
Nors ir pačio vaikino neprisiminė - negalėjo sakyti, kad buvo kažkoks wow! ir staiga nepažįstamasis buvo prisimintas net ir regėtas, tikriausiai buvo, vis Hogvartsas nebuvo toks didelis, kaip buvo manyta - vistiek nutuokė jį esant kurio artimesnio koledžo - galbūt varnanagis? Ar tai klastuolis, sunkiai galėjo jį įsivaizduoti kaip švilpį ar grifą, tai tiesiog netiko ir niekaip neprilipo prie jaunuolio išvaizdos - dalimi, tad tikriausiai nebus nieko keista, kad ir pargrįš kartu. Tyliai atsidusęs - nepritiko jam galvot tokias bereikalingas nesąmones, tiesiog eikit į šilumą ir viskas - Karma vis dėl to pirmas pradėjo žingsniuoti, kartkartėmis ką pasakydamas šalia esančiam vaikinui ir taip lėtai artėjant link pačio Hogvartso.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugpjūčio 18, 2017, 08:49:08 pm
Į šį miestelį Kiyomi užsuka retai, na, jei ir tą pravažiavimą pro šalį pavadinsime "užsukame". Vasaros galas jau ne už kalnų, o tokiu laiku miestelyje vyksta nemažo mąsto burtininkų šventės. Gražu pasigrožėti miestelio vaizdais pro langą, dar gražiau išvysti jį ne pro skraidančios mašinos stiklą. Viskas papuošta gėlėmis, žibančiomis festivalio lemputėmis, gražu. Mergaitė palaimingai atsidūsta ir ištiesia kaklą, žvelgdama per minias žmonių galvų, ieškodama draugių iš Hogvartso. Tokioje šventėje jų turi būti nemažai, kas ją galėtų praleisti. O ir vienai švęsti tikrai nederėtų. Ką gi, paieškos kaip ir beviltiškos. Teks stebėti naktinį dangų ir skrajojančius Bailo žvaigždynus naktį viena. Užsukusi prie pirmo pasitaikiusio senutės skanėstų vežimėlio, nusipirko garuojančio šokoladinio pyragaičio su magiškų dulkių pabarstukais bei vanilinį pieno kokteilį, šoktelėjo ant pagalvėlėmis puošto suoliuko bei skanaudama grožėjosi gražios muzikos euforijos už kelių namų.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 18, 2017, 09:30:08 pm
Pasipuošusi paprasta, tačiau vasariška suknele, kurią dengė vasaros pabaigos vakaro vėsai atsparumą suteikiantis švarkelis, Klarė sukiojosi po nepažįstamą miestelį, kuriame šįvakar šurmuliavo šventė. Minios burtininkų pasipuošę įvairiausiais apdarais spraudėsi gatvėmis, apgultomis mugės.
Visi žaliaakės draugai atsisveikinę iškeliavo namų link. Daugumos tėvai burtininkai nusivedė draugus praleisti vakarą kartu. Mergaitės mama su jaunėliais liko namuose. Ji nesiruošė grįžti į magišką pasaulį.
Nepažįstamas kelias keturiolikmetę atvedė prie ne tokios komercija kvepiančios gatvelės. Čia žmonių nebuvo tiek daug. Šviesos nebeakino ir akims prisipratinus matėsi giedras dangus. Keli prekeiviai siūlė maistą, vienas vėžimėlis prekiavo siuvenyrais. Gatvėje buvo keli suoleliai, praeidama vieną jų ilgakasė pastebėjo panašaus amžiaus paauglę. Ši skanavo šventės skanėstus. Neatrodė, kad ji nuobodžiautų, tačiau Klarė nejaukiai jautėsi visame šventės apsuptame miestelyje, todėl nusprendė užkalbinti lyg ir kažkur matytą veidą.
- Labas, - Klarė nusibraukė ilgus, banguotus plaukus, nuo veido, kad kaip koks plaukažmogis neišgasdintų nepažįstamosios, - gal neatsisakytum kompanijos? - Žemas balsas prasimušė pro aplink tipenančių žmonių pašnekėsio ir tolimų natų užgožtą šurmulį. Beliko tik tikėtis, kad ilgakasė nebus nepageidaujama ir neturės anksti keliauti namo.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugpjūčio 19, 2017, 10:52:45 am
Penkiolikmetė dailiai patempė tamsiai mėlynos suknelės medžiagą žemiau kelių ir pabaigė gurkšnoti mėgstamą gėrimą, vos prie jos klestelėjo pažįstama mergina. Ne, jis jos artimai nepažinojo, net vardo nežinojo, bet dažnai matydavo šią grifę, greičiausiai, pamokose.
-Labas, am...- nutilo nežinodama kuo vardu jaunesnė pašnekovė,- aš Kiyomi, papraščiau vadink mane Kiy,- būsima penktakursė pradėjo žaisti savo pirštais virš tamsios suknutės, nežinodama ką sakyti toliau. Visada prisibijojo naujų pažinčių, ypač su gražiom mergaitėm. Harlei atrodo, kad ji visad nepritampa ir tik stengiasi būti atokiau gražių ragainaičių, tarkim kaip ši. Bet, jei jau ji prisėdo pirma, galbūt nėra jau taip blogai.
-Žinoma, kompanijos tikrai neatsisakyčiau, matyt, abi neradom savo draugių, toks likimas,- sukrizeno varnė,- taigi...aa...ką nori nuveikti? Nuobodu sėdėti ant šio suoliuko, kad ir koks jaukus jis būtų,- nedrąsiai šyptelėjo, stodamasi nuo pilkšvos pagalvėlės.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 19, 2017, 07:55:36 pm
Klarė stebėjo, kaip tamsiaplaukė mikliai nardo pirštus. Šie vis prasinerdami leido suprasti, kad šalia esanti vyresnėlė jaudinosi ar susierzino. Mergina prisistatė ir kaštonplaukė net nejusdama ištiesė ranką, manieros visada buvo žaliaakės skiriamasis bruožas.
- Aš Klarisa, - sekdama pavyzdžiu prisistatė pilnu vardu. Nemėgstamas ilgas prisistatymas privertė ją susiraukti, tarp antakių sumetant negilią raukšlelę, tarsi nederančią jaunam veidui. - Bet visi mane vadina Klare.
Aukštaūgė stebėjo, kaip vakaro vėsą papildo tylą, kol pašnekovė vėl prabilo.
- Likimas stiprus žodis. - Nervingai susijuokė. - Net ir nežinau, - dvejonės dabar pasirodė ir jaunesniosios Hogvartso mokinės veide. - nesu anksčiau čia buvusi. Gal turi ką pasiūlyti? - Smalsus žvilgsnis lydėjo Kiyomi, kai ši kėlėsi nuo suolelio.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugpjūčio 20, 2017, 01:39:24 pm
Kiy per petį žvilgtelėjo į Klarisos paduotą ranką ir vos susipratusi kam ji ištiesta, padavė savą ją ir švelniai, taip sakant "pakratė", ar kaip ten žiobarai sako. Mergaitė jau stovėjo pakilusi nuo suoliuko, laukė kol naujoji draugė pakartos tą patį.
-Na, mes galime užlipti ant va ten to kalno,- varnė smulkų pirštelį pakėlė kažkur tarp debesų, kur matėsi plokščia ir plati kalno viršūnė,- jis toli, aukštai, bet net nepajusi kaip ten greit nukaksim. Iš ten galėsime stebėti garsiuosius Bailo žvaigždynus. Aš tikiuosi, kad žinai, kas jie tokie,- nuskambėjo tylus Harley krizenimas,- Nagi, eime,- šūktelėjo penkiolikmetė ir pajudėjo kalno link, akis svaidžiodama į pilnus skanumynų vežimelius. Kartą sustojo nupirkti mažytį, gal labiau tinka miniatiūrinį piešinėlį mamai bei delno dydžio negyvą sodinį nykštuką tėčiui, na, ir žinoma, visokiausių salduminų paskanauti visai šeimai. Pagaliau mergaitės pasiekė kalną, teko susikaupti ir ilgai lipti. Kiyomi retkarčiais sustodavo bendražygės paklausti ar gerai laikosi ir ar nenori atsigerti, užkąsti.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 22, 2017, 03:07:14 pm
- Gerai. - Paprastas atsakymas nuskambėjo iš Klarės lūpų.
Tuo tarpu paauglės galvoje sukosi ne tik vienas žodis. Būsimos ketvirtakursės galvoje virė pasakos, istorijos apie žvaigždynus, apie nenuspėjamą dangaus skliautą, kuris kiekvieną dieną puošė žemę, tarsi skraistė, gaubianti liaunus pečius nuo begalinės visatos gniaužtų.
Ilgaplaukė net nepastebėjo, kaip užsigalvojusi atsiliko nuo vyresnėlės. Nors Klarė buvo ir jaunesnė, tačiau ilgos, ištįsusios kojos nešė žaliaakę kiek didesniais žingsniais. Didžioji problema slypėjo mintyse. Šios nešė keturiolikmetę tolyn. Vanilla vis sustodavo nusipirkti ko nors iš kilnojamų vėžimėlių pardavėjų. Tačiau Klarė tokio bado nejautė, ji nenorėjo ko nors pirkti šeimai ar sau pačiai.
Miestelyje ji buvo pirmą kartą ir kopdama į kalną galėjo mąstyti tik apie vaizdą, kuris atsivers nuo aukštos viršukalnės.
Kopimas neišvargino būsimos ketvirtakursės. Fiziniai iššūkiai negasdino kaime laukais lakstančios raganaitės.
- Iš kur žinai apie šią viršukalnę? - Staigiai sustojusi pertraukė miestelio šventės šurmulį.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugpjūčio 22, 2017, 08:05:38 pm
Lipti liko nebedaug, o Vanilė tikrai nebuvo pavargusi, Klarė, greičiausiai, taip pat.
-Pažiūrėk, mes tuoj ateisim,- šūktelėjo kiek žemiau, kur truputi atsiliko jos naujoji draugė. O vos Klarisai paklausus iš kur ji žino šį kalną, gerokai patylėjo, tada sumąstė kaip viską pasakyti ir pradėjo:
-Na,- vėl patylėjo penktakursė,- aš čia dar nesu buvusi. Mano močiutė Mona man dažnai pasakojo esą čia, ant štai šio kalnos yra ne kartą stebėjusi žvaigždes ir kitokius dangaus kūnų reiškinius. Todėl pasiūlė šiandien ateiti čia. Pasakė kokiu keliu keliauti, kiek laiko užtruksiu ir panašiai. Svarbiausias patarimas buvo eiti ne vienai, su drauge, bet aš jų neturiu, tu pirmoji. Ilgą laiką, visus šiuos ketverius metus aš slapčiausi Hogvartse, gal ir nematei manęs pamokose, bet nieko nė akimirkai nepraleidau. A, ir dar, esi kada stebėjusi žvaigždes nuo ko nors aukšto, kaip šis kalnas ar namo stogas?- taip kalbėdama, mergaitė net nepajuto kaip greitai pasiekė viršūnę. Čia nebuvo daug žmonių, vos kelios porelės gulėjo ant užklotų ir lepinosi vaisiais. Varnė su grife patraukė kiek atokiau jų, buvo bene aukščiausioje šio kalno vietoje. Vanilė klestelėjo sukryžiuotom kojom ir stebėjo vietą, kur neseniai nusileido saulė, kaip ryškėjo žvaigždės. Gražu...
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 23, 2017, 12:46:25 am
Stebėdama vis artėjančią viršukalnę, keturiolikametė klausėsi istorijos apie naujai surastos bendražygės močiutę. Vanilei beplepant, jos pasiekė viršūnę, ant kurios užlipant kvapą gniaužė ne užliptas aukštis, o vaizdas, kuris atsivėrė. Lipti buvo neabejojant verta. Tik po kelių akimirkų ji tarsi prisiminė atsakyti šalia stovinčiai paauglei.
- Taip, esu stebėjusi žvaigdždės. Nuo daug įvairių "paviršių". - Žaliaakė nupiešė kabutes ore. - Na, aš daugiausią laiko leidžiu su grifais. - Mergaitės skruostai švelniai nuraudo, kaip ir jos pačios koledžo spalva. - O tu? Ar esi? Išvis, ar tau patinka stebėti dangų? Žvaigždynus?
Nieko nelaukdama Klarė paėjo kelis žingsnius į priekį ir įsitaisė ant pačios kalno viršūnės. Po kelių akimirkų nutarė ištiesti nugarą ant žolės. Pasuko galvą naujai atrastos draugės pusėn.
- O kodėl slapsteisi?
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugpjūčio 25, 2017, 12:29:18 pm
Saulė jau nusileido, bet miestelyje, o ypač ant kalno buvo taip šviesu. Iš tiek aukštai matėsi didelis mėnulis, žvaigždės, atsispindėjo ir miestelio lempos. Netrukus ir jos buvo išjungtos, kad visiems būtų maloniau ir ryškiau stebėti didžiuosius ir svarbiuosius Bailio žvaigždynus.
-Ak, taip. Stebėjau. Namuose ant stogo. Ten atmosfera jauki, o ir žvaigždės matosi labai labai gražiai. Dievinu šią veiklą,- nedrąsiai tarstelėjo Vanilla, nutylėdama kiek daug jai reiškia žvaigždynai,- mano močiutė man kaip kokia astrologė. Tik jos dėka, aš esu čia, su tavimi,- šyptelėjo tamsiaodė. Staiga Klarė paklausė kodėl ji tuos ketverius metus slapstėsi. Vanilė nutylėjo, apsimetė neišgirdusi ir toliau stebėjo vieną ryškią žvaigždę. Ji kažkodėl jai atrodė artėjanti. Labai priminė ją pačią, jos pasaulį.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 25, 2017, 01:48:22 pm
Besėdint ant kalno užgeso visos žmogaus sukurtos šviesos, atverdamos kelrodes žvaigždes, dažniausiai užstojamas tų pačių žmonių sukurtų šviesulių. Kalną apnikus visiškai tamsai, akys turėjo kelias minutes, kol apsiprato ir leido pažvelgti į dangaus šviesulių sandarą.
- Na, bent vieno dalyko mes tikrai sutarsim, - šiokią tokią įtampą pajutusi Klarė iš padilbų pažvelgė naujai pažįstamai į akis. - Įdomi moteris, ta tavo močiutė. - Žaliaakės šypsena gal ir nesiekė pasaulio krašto, tačiau buvo pakankamai nuoširdi. - Apie ką galvoji? - Tamsiaplaukei įsispoksojus į tolį tarė Klarė atsisėsdama ir pasitaisydama aukštyn spėjusią pasikelti suknelę. Vakaras buvo pakankamai šiltas, kad galėtum leisti laiką ir sutemus, tačiau kalno viršūnėje galėjai justi gana žvarbų vėją, kuris su mielu noru tąsė lengvos medžiagos apdarus.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugsėjo 10, 2017, 11:51:05 am
Vanilei atrodė, kad žvaigždės šoka aplink mėnulį. Juda ratuku, sukasi, dainuoja, piešia ryškias  linijas. Viskas atrodė neperdėtai gražu, šilta, malonu. Ji nedrąsiai nusišypsojo  grifei, labai panašia šypsena į jos, plačia, nuoširdžia, nekantraujančia patirti daugiau nuotykių su ja.
-Apie save,- atsakymas buvo trumpas, bet neaiškus. Iš kur Klarė gali žinoti, kas ji, jei net pati nesugeba paaiškinti sau. Kaip ši diena susijusi su ja? Kodėl ji jaučiasi nejaukiai, kodėl bijo, kodėl nori namo. Kažkokios šaltos mintys sukosi Nilės galvoje.
-Tau šalta?- paklausė kartą sekundei sudrebėjus draugei,- kuprinėjė turėjau pledą. Nori?- nusiėmusi nuo pečių kuprinytę, išsitraukė gelsvą, švelnios medžiagos storą audinį, apsiaupė save, vis dar siūlydama žaliaakei šilumą.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 22, 2017, 02:40:42 am
Apie save?...Keistas buvo Vanilės atsakymas, tačiau tik susipažinus gi žmogaus nespausi, kad paaiškintų. Nemaloniai pasijaustų, jei kas, menkai pažįstamas būtų spaudęs pačią Klarę.
Vakaras buvo tikrai nuostabus. Debesys netemdė dangaus, tai buvo taip reta apniukusioje saloje, kad norėjosi net šią dieną įamžinti. Žiobariškas telefonas, jau taip nuo jo atprato, kad paliko namie. Nors neaišku ar čia būtų veikęs, magija trikdė jų veiklą.
Kelias sekundes Klarė galvojo, ar jai tikrai šalta, ar čia tik vėjo gūsis, tačiau nusprendė nerizikuoti. Geriau jau priimti pasiūlymą apsigaubti pledu, nei savaitę po to dvynių erzinamai lovoje drybsoti su termometru užantyje.
- Būtų visai neblogai, - linktelėjo galva, pasisukusi į tamsiaplaukę.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Spalio 15, 2017, 10:30:08 am
-Prašau,- nusišypsojo Vanilė, perduodama gražiai siūvinėtą medžiagos gabalėlį  Klarei, o pati išsitraukė kitą, tokį patį, tik senesnį. Užuodė savo mamos kvapą, juk jį mezgė ji. Naktis buvo kaip neįprastai giedra, bet aplinkui tamsu - dangų skrodė nuostabios žvaigždės, žvgaigždynai, tolstantys debesys, ryškus mėnulis ir kitame pasaulio krašte esanti saulė, kurios mergaitės nematė. Staiga mergina nusižiovavo - regis nori miegoti.
-Manau, kad man jau metas eiti,- nejaukiai pasimuistė varnė,- pleduką gali pasilikti, jei Hogvartse dar susitiksim - galėsi atiduoti, bet šiaip, čia dovanoju kaip simbolį, kad esam pažįstamos,- vėl šyptelėjo penktakursė ir nusileido kalnu žemyn, grįždama namo pas močiutę. Na, vargu ar tai galima vadinti namais...
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Klarė Konė Karter Vasario 14, 2018, 02:21:44 am
Tik įsitikinusi, kad žemė po jos kojomis stabili, ir jos galvoje nebeošia vestibiuliarinio aparato sukelta jūra, Klarė atsimerkė. Ji atsidūrė pažįstamoje vietoje. Miestelį aplankė vasarą, kai tuo metu čia šurmuliavo šventė. Tačiau šiandien ji čia neatvyko linksmintis, o laukė užduotis, kurią vertins taškais.  Pustuštės gatvės šiandien buvo tokios tylios, kad penktakursė net neįsivaizdavo, kur turėtų ieškoti serafino, be kurio niekaip neįvykdys pamokos reikalavimų.
Žinodama, kad padarėliai mėgsta žaisti slėpynių, paauglė dar labiau sulėtino žingsnį. Gatvelės viena po kitos buvo vis atokesnės, grifė stengėsi nenuklysti, nors nešyklė buvo šalia.
Šešėlius pastebėti darėsi vis sunkiau. O serafinų labai matomais, kai jie nenori, kad juos matytų, nepavadinsi. Telkėsi lietaus debesys, ir nors miestelyje buvo ne žvarbu, ir lietų pakęsti galėtum, tačiau niaukstantis dangui, niaukstėsi ir Klarės tikimybės išspręsti užduotį. Buvo sunku pastebėti šešėlius, kai saulę užstojo tamsus pluoštas.
-Lumos!. - Neapsikentusi nesėkmingų gyvūno paieškų pratarė Klarisa, tikėdamasi, jog šiek tiek šviesos neišgąsdins paslaptimis susidomėjusių padarėlių.
Dabar bent matė šiek tiek geriau. Prisiminusi profesorės žodžius, Klarė galvojo apie paslaptį. Su sese ir broliu, dešimties metų Klarė ėjo pirkti ledų. Mama neleisdavo jų valgyti žiemą, kai lauke ir taip buvo šalta. Dabar, kai kilo vėjas, ji galėjo įsivaizduoti tą žiemos šaltuką ir braškinių ledų skonį, saldų ir šaltą, per daug atkandus rodos užšaldantį smegenis.
Prisiminimams apie su dvyniais saugoma paslaptimi užliejus banguotų plaukų dengiamą galvą, žaliaakė vos nepražiopsojo nedidelio padaro, jau kybančio netoli jos. Nors šis buvo beveik permatomas, tačiau neatrodė labai mielas, nesinorėjo jo kviesti arčiau ar išduoti paslaptį.
Matyt supratęs strazdanės mintis, serafinas šliuožė sienomis taip greit, kad Klarei teko bėgti iš paskos. Palauk, kreipėsi į paslapčių saugotoją. Tačiau šis jau spruko tolyn ir penkiolikmetė bėgo taip greit, net nespėjo suprasti, kad jau išbėgo iš miestelio centro.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 19, 2019, 05:09:32 pm
Miestelis buvo  paskendęs saulėtoje tylumoje, ir gamtos žalumoje. Buvo ankstyvas vasaros rytas, kai Kajus skubiai šūktelėjęs globėjams apie išėjimą, nuskuodė takeliu per Ūdrų Žabangų mišką.
Vis dar nepraradęs kvapo, būsimasis penktakursis lėkė vieškelio kraštu iki kolei jau horizonte Pamatė miestelio kontūrus. Švilpis šyptelėjo ir sulėtino tempą. Jau netrukus, šiek tiek sunkiai alsuodamas, žingsniavo šalikele. Karts nuo karto šalia jo prašvilpdavo žiobarų ar burtininkų vairuojami automobiliai, ar dangaus mėlynę uždengdavo debesys ar paukščių pulkai.
Kajus palaimingai atsiduso, mėgaudamasis vasaros gaiva ir gamtos garsais. Jis mėgo gamtą, o ypač vasarą tą ryškią miškų žalumą. Bemaž viską atiduotų, kad pabūvotų kuo ilgiau miške, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Dar besimokindamas Hogvartse, Kajus truputį susipažino su švilpe naujoke. Visai neseniai nusprendęs Ellai duoti savo namų adresą, pradėjo siųsti laiškus. Tad nenuostabu, kad vakar vakare, Wintersas Ellai pasiūlė susitikti Ūdrų Žabangų miestelyje ir tenais kartu susitikti ir pasiplepėti, mat Kajų kankino nuobodulys. Wrenai pradėjus lankytis pas Amnetas, o suaugusiesiems išlėkus į darbus, jaunasis burtininkas buvo paliktas nuobodulio džiaugsmui vienas.
Tiesa, jo katinas Sniegas nors ir kaip bandė pradžiuginti savo šeimininką, jam vis nepavykdavo.
Po geros valandėlės, dar likus pusvalandžiui iki susitarto laiko, Kajus įžengė į miestelį. Jo tamsios akys ieškojo, bet kokio ženklo, vedančio į pagrindinę aikštę.
Pagaliau!- apsidžiaugė šis, suradęs reikiamą nuorodą, ir gan greitai nužergliojo į aikštę.
O ten, atsostojęs į medžių pavėsį, apsidairė, ieškodamas mažosios švilpės.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ella Moon Vasario 19, 2019, 05:40:55 pm
Atsikėlusi dar auštant, greitai susiruošusi ir pavalgiusi, Ella pakeverzojo tėvams laiškelį: „Išėjau pasivaikščioti. E” nupiešė kreivą širdutę ir išėjo. Buvo saulėtas rytas, aplinkui čirškėjo paukščiai, dirbo visokie žmonės. Ji lėtai pėdino miškeliu, nematydama, kad už jos, pakėlusi uodegą, oriai žingsniuoja maža katė.
 Pagaliau pirmakursė pamatė miesto stogus ir išgirdo burzgiančius automobilius. Nespėjus įžengti į miestą, ji pajautė kažką glaudžiantis prie jos kojos.
— Ak, tai tu, Luna, — nustebusi pasakė mergaitė. — Ką tu čia veiki?
 Net nesitikėdama išgirsti atsakymą, švilpė paėmė katytę į rankas ir dairydamasi nupėdino ieškoti pagrindinės miestelio aikštės. Švilpė šios vietos gerai nepažinojo, tad teko ieškoti ženklų, nurodančių kur eiti.
 Pagaliau išvydusi aikštėje esantį fontaną, Ella pradėjo dairytis Švilpynės koledžo prefekto, Kajaus. Mergaitė nedaug apie jį žinojo, bet pasitaikius progai, juk smagu susipažinti su kitais švilpiais, tiesa?
 Ella pagaliau pamatė medžių pavėsyje stovintį Kajų. Priėjusi arčiau, ji nedrąsiai pasisveikino.
— Labas, tu turbūt Kajus?
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 19, 2019, 06:18:36 pm
Na, štai ir ji ateina.
Rudaplaukė mėlynakė vienuolikmetė, panaši į mažą ir mielą angelėlį.
-Labas Ella, taip, tai aš,- Kajus nusišypsojo pasisveikindamas mažajai švilpei,- Nebūk tokia nedrąsi, nagi, mes, senbuviai, neskriaudžiam tokių kaip tu,- pridūrė, pastebėdamas mergaitės nedrąsumą.
-Einam pasivaikščioti, daugiau pamatysim miestelio,- draugiškai tarstelėjo ir suėmęs jos ranką, nuvedė į senasias Ūdrų Žabangų gatveles, pilnas krautuvių ir kavinukių. Tą akimirką Kajus pasijautė kaip vyresnysis brolis šiai pirmakursei. Bet kaip būtų keista, jam patiko globoti jaunesniuosius (globėjo įtaka?). Gal ne veltui tapo koledžo prefektu?
-Kaip vasaros atostogos? Nepasiilgai mokyklos? -nutraukęs tylą, paklausė,- Beje, susiradai draugų per mokslo metus? - pasmalsavo keturiolikmetis, prisimindamas savąją grupelę. Gaila, bet joje jis buvo vienintelis berniukas. Tik vienas Likimas žinojo, kodėl Hogvartse tiek daug merginų, o vaikinų - tikras deficitas. Kajus tik žinojo vieną - čia neapseita be aukštesniųjų jėgų.
Tačiau nuo kada jis tapo tikintis? Pala, jis krikščionis? O tai kokie jo šventi vardai?
Kajus pasijautė nekaip. Žmogau, netinkamas laikas susimąstyti apie tai! - subarė pats save mintyse.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ella Moon Vasario 19, 2019, 07:26:57 pm
Mergaitė sparčiai tipeno šalia būsimo penktakursio, stengdamasi neatsilikti. Katė jau žingsniavo šalia, dairydamasi nugvelbti pelę ar kokį kitą padarėlį. Išgirdusi Kajaus klausimą, ji kiek pagalvojo atsakė:
— Vasaros atostogos gerai, nes galiu praleisti daugiau laiko su savo šeima. Dažnai per jas vykstame aplankyti brolio, arba jis atvyksta pas mus. Na, kartais atsibosta tik sėdėti lauke ir nieko neveikti. Gerai bent jau tas, kad turiu Luną ir Dešrainį, — pažvelgė į katę ir pasakojo toliau. — Keista būtų nepasiilgti Hogvartso, bet vienoje knygoje skaičiau, kad Žiobarai lanko mokyklas, aišku, kitokias nei mūsų. Daugelis vaikų tik ir laukia atostogų, kad galėtų sedėti namuose, prie... komfiuterių. Keistas dalykas tie komfiuteriai, niekada per daug nepatikdavo Žiobarų daiktai nors ir domiuosi jų gyvenimu. O tau patinka Žiobarai? O galbūt tavo tėvai Žiobarai?
 Ji pagaliau nutilo. Kodėl aš tiek daug kalbu?
 — A, draugų nesusiradau, turbūt... — stengėsi pasakyti atmestinai, bet nelabai išėjo, — Na, bet ko ir norėti, atėjau prieš pat atostogas.
 Pirmakursė pažvelgė į savo katę ir paklausė:
— O kaip tau vasaros atostogos? Ar turi brolių, seserų? O gal turi gyvūnų?
 Ne per daug klausimų?
 — Man patinka gyvūnai. — Dar pridūrė Ella.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 19, 2019, 08:04:09 pm
-Kompiuterių,- juokdamasis pataisė Kajus,- Na...žiobarai...jie tokie patys žmonės, kaip ir mes, tik jie neturi galimybės prisiliesti prie magijos,- kalbėjo, nusekdamas akimis Ellos katę. Nežinia, kodėl prisiminė saviškį katiną,- Būtent dėl to, negaliu pasakyti ar man žiobarai patinka ar nepatinka.  Matai, mano situacija šiek tiek sudėtinga šiuo klausimu,- atsargiai rinkdamas žodžius tarė,- Savo tikrų tėvų nepažinojau, kad negaliu pasakyti. Dabartiniai mano globėjai yra puskraujai, tad save irgi laikau puskrauju. O tu? Tu grynakraujė ar puskraujė, kitaip maišyto kraujo, ar žiobarų kilmės?- paklausė, nurydamas "purvakraujo" žodį - taip kaip kurie grynakraujai vadindavo žiobarų kilmės burtininkur ir raganas.
Kajus linktelėjo.
-Supratau. Bet neliūdėk, draugų tikrai susirasi,- prefektas šyptelėjo, pastebėdamas gan kiek apgaulingą Ellos balsą. Tokius balus keturiolikmetis pažinojo - bemaž taip pat kalbėdavo (išimtis buvo su Wrena) apie savo, kaip globotinio, dažnai bekeisiančio šeimas, gyvenimėlį.
Kajus pasuko į dešinę, ten kur stovėjo  susigrūdusios parduotuvėlių pastatai.
-Atostos kaip atostogos. Tinginiauju. Taviškės žymiai įdomesnės nei mano,- Kajaus akys nukrypo į burkuojančius balandžius,- Turiu įseserę. Bendraamžė kaip ir aš, ir lanko tą patį koledžą Hogvartse,- taip pasakęs, balandžiai triukšmingai pakilo į orą.
-Taip, turiu. Baltą katiną vardu Sniegas. Globėjas ir jo sesuo laiko pelėdas. Aš pats norėčiau pelėdos, bet sako, man naudotis jų,- gan kiek pasiskundė juokaudamas dvivardis keturiolikinis.
-Gal nori ledų? - staiga paklausė, išvysdamas krautuvėlę, kurioje žmonės grūdosi prie prekystalio, nukrauto ledų dėžėmis.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ella Moon Vasario 20, 2019, 11:37:00 am
Dairydamasi aplink, ir spėliodama, kokie čia auga medžiai, Ella klausėsi keturiolikmečio atsakymų. Kitose gatvėse buvo matyti daug žmonių ir įvairiausių mažų parduotuvėlių.
— Aš grynakraujė. Bet vieni mano seneliai yra žiobarai. Visai įdomu turėti savo šeimoje žmonių, kurie negali burti. Tuomet su jais pakalbi apie jų pasaulį, o vėliau apie mūsų.
 Jie įėjo kaip tik į tą gatvelę, apie kurią galvojo pirmakursė švilpė. Maisto parduotuvės, ledainės, kavinukės, ir kitokios mažos parduotuvės bei namai vyravo šioje siauroje gatvėje.
— O kaip sekasi bendrauti su įsesere? Ar... Dažnai pykstatės? O gal išvis nesipykstat?
 —Aa... Taip aš tik... Turbūt nepasiėmiau pinigų... Na, tu jei nori gali pirkti, aš palauksiu. — Vienuolikmetė nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Kajus Arno Wintersas Vasario 22, 2019, 10:19:50 am
Kajus kilstelėjo antakius iš nuostabos.
-Oo,- tik tiek tesugebėjo tarstelti, sužinojęs, kad šalia jo žingsniuojanti mergaitė yra grynakraujė. Tada susiraukė,- O grynakraujų giminėje neturi būti visi burtininkai?
Išgirdęs klausimą apie Wreną, prefektas šyptelėjo. Prisiminė kelionę su Amnetomis aplink Europą, pokalbį Švilpynės bendrajame kambaryje... Susitikimą Žviegiančioje būdoje, KIauliasodyje - visuose šiuose susitikimuose jiedu nesiginčijo, nes, aišku, neturėjo dėl ko ginčytis ar pyktis.
-Ne, nesipykstam. Sutariam gerai,- atsakė,- Mes neturime dėl ko pyktis,- įgarsino savo vieną iš minčių.
Kajus sustojo.
- Gerai, tada palauk,- ir taip taręs nuskuodė link ledainės, kišenėje gniauždamas žiobarų pinigus. Pastaruosius buvo pasiėmęs, vildamasis, kad jų neprireiks. O dabar? Tiktai džiaugėsi, kad neapsigalvojo pinigų nepasiimti.
Pardavėja pasirodė buvo maloni ir gerai įgudusi- vos Kajui pasakius kokių ledų nori, nespėjo suvokti, kad laiko dvi porcijos ledų vafliuose rankoje. Kajus vyptelėjęs padavė pinigus ir skubiai išskubėjo iš ledainės - nenorėjo kamščio sudaryti.
Dzingtelėjo durų skambutis, plūstelėjo vasaros oras į rudaplaukio veidą. Kajus prigavo save mintydamas apie kvidičo čempionatą. Kažin, ar kai vyks čempionatas mums papuls geras oras?
-Štai, imk, čia ir tau,- priėjęs prie Ellos, jai įtekė vieną ledų porciją,- Pinigų tau nereikės gražinti. Vaišinu tave,- ir nusišypsojo.
-Taigi...- nutolus nuo ledanės ir valgydamas savo migdolinius ledus (Kajui visados patiko žiobarų ledai dėl jų paprastumo) prefektas prabilo,- Kai tolimesniuose kursuose mokinsieji kaip išaukti gynėją, kokio norėtum? Ar kokio tikiesi?
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ella Moon Vasario 22, 2019, 11:20:43 pm
- Nežinau, - ramiu balsu atsakė mergaitė. - Man tėvai sakė, kad aš grynakraujė, bet daug apie tai nekalbėdavom. Nesureikšminu to, man visi lygūs, tik aišku keista. Juk man sakė, kad esu grynakraujė.
 Ellai buvo daug įdomiau klausytis, kai Kajus kalbėjo apie savo įsesę, negu kalbėti apie savo kraują.
 Jam išbėgus, pirmakursė paėmė į rankas Luną, ir žiūrėjo į žmones, laukiančius eilėje. Švilpė nespėjo atsikvėpti, o Kajus jau stovėjo su ledais rankose.
- Taip greitai? - nesulaikė susižavėjimo Ella. - Be magijos?
- O tikrai? Ačiū, dar neteko ragauti Žiobarų gamintų ledų.
 Vienuolikmetė apsvarstė klausimą ir lėtai prabilo.
- Na, tiesą pasakius, nežinau. Man patinka daugelis gyvūnų. Labiausiai nenorėčiau voro. Aš jų bijau, - nusijuokė mergaitė, pagalvojusi, kaip ji ankščiau žviegdavo, kai pamatydavo vorą. - O norėčiau... Tigro arba... Pandos? O tu? Ar jūs jau mokėtės, bandėt iškviesti?
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Kajus Arno Wintersas Kovo 03, 2019, 05:58:13 pm
- Bet kodėl? Kodėl daug nekalbėdavote apie tai? O kodėl tau tai keista?
Kajus linksmai vyptelėjo.
-Taip, be magijos, juk negalima žiobarams išsiduoti kas mes esame. Mūsų saugumui tada iškiltų pavojus. Na, išskyrus tada, jei tuoksiesi su žiobaru,- Kajus pavartė akis,- Prašom. Man nesmagu, kai vienas valgau, o kitas spokso į mano maistą. Jei kartu tai kartu,- Bemaž tuoj taps mano moto,- pabaigė mintyse.
Oras vis labiau šilo, gatvės pildėsi žmonėmis. Jei taip ir toliau, gatvėse žmonės bus kaip silkės statinėse.
-Bijai vorų? -Kvaily, juk daugelis mergaičių neapkenčia vorų!- Hogvartse kadaise buvo toks profesorius, kurio augintis buvo voras,- vypteldamas tarė, prisimindamas nuodų ir vaistų genijų Soreną von Sjuardą ir Spiką. Pala, Spaiką.
-Ne, ne, ne, dar nesimokinom,- gan kiek liūdnai tarė. Taip, Kajus norėjo savo jėgas išbandyti su šiuo sudėtingu keru,- Net nežinau. Žinau tik tai, kad nenorėčiau nei delfino, nei kokios gyvatės. Gal noriu lapės? Sunku pasakyti, mat gynėjo gyvūnas atsispindės tave, todėl negarantuota, kad mėgstamas gyvūnas bus panašus į tave.
Gatvėse nenumaldomai didėjant žmonių skaičiui, Kajus nusivedė Ellą prie fontano, atrodo, kuo ilgiau būna šiame miestelyje, tuo labiau atranda netikėčiausių vietų.
Prefektas atsisėdo ant fontano krašto, baigdamas valgyti ledus.
- Kas tau labiausia patinka Švilpynėje?
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ella Moon Kovo 16, 2019, 12:51:28 pm
- Mes apie tai daug nekalbėdavom, nes nei man, nei mano tėvams nebuvo svarbu tu grynakraujis, maišyto kraujo ar Žiobarų kilmės burtininkas. Na, o keista dėl to, kad buvo sakoma jog esu grynakraujė. Vienintelė močiutė yra ne burtininkė, o jos vyras, mano senelis, kaip čia pasakius... Išsižadėjo magijos. - Ji trumpam nutilo, galvodama, kad tuoj išaiškins visą giminės medį. - Jam nepatiko viskas, kas susiję su magija.
 Ella pažvelgė į rankoje sparčiai tirpstančius ledus, mat saulė taip spitlino, kad, atrodo, būtum galėjęs kepti kiaušinį.
 - Hm... Ar tas voras buvo didelis? Ar buvo draugiškas? - Kvailesnių klausimų turbūt negalėjai užduoti.
 Prie fontano buvo kiek vėsiau, nes vanduo iš jo veržėsi šaltesnis.
- Na, man patinka, kad šito koledžo simbolis barsukas, taip pat mokiniai labai draugiški, - ji nutilo apgalvoti, ką dar čia pasakius ir užtikrintai prabilo: - Iš tiesų man čia patinka viskas, tiek Hogvartse, tiek Švilpynėje.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Kajus Arno Wintersas Kovo 17, 2019, 11:32:59 am
-Voras, atrodo, nebuvo itin didelis, o apie jo draugiškumą nieko negaliu pasakyti,- vypteldamas tarė,- su juo nebendravau, o ir net nežinau ar jis moka kalbėti. Gera girdėti iš tavęs apie tai,- nusijuokė,- Smagu, kad tau čia patinka ir gera.
Kajaus akys nukrypo į fontano vandenį. Galvoje iškilo idėja Ellą įversti į vandenį ar ją aplaistyti. Pastarasis variantas jį  ypač viliojo, tačiau stabdė šios mergaitės reakcija. Nagi, žinau, kad jos tvirtai nepažįstu, žinau, kad ji gali užpykti, bet juk tai išdaiga!- bandė mintyse save įkalbėti.
Bet, deja, prefektui nespėjus rimtai apsispręsti ką darys, išgirdo sparnų mostus. Nei didelis, nei mažas pilkšvų plunksnų kniutulas nusileido šalia pat Kajaus ir Ellos.
Delta, jau ne savo jaunystės amžiuje, švelniai suūkė kiek galėjo ir atkišo kojelę su laišku Wintersui.
Nuostaba pasirodė jaunojo burtininko veide.
-Kas nutiko, Delta? - sumurmėjo šis po nosimi, atplėšdamas laiško antspaudą ir išskleisdamas popiergalį, o ten, gan tvarkingu, įsikaitomu raštu prikringeliota apie grįžimą namo.
Kajus pasijuto it kažkas būtų apliejęs jį šaltu vandeniu.
Oh, Merlino kelnės!- sudejavo šis, suvokdamas, kad turbūt kažkas iš suaugusiųjų (Melos ir Igio raštų neatskyrė) jau grįžo namo ir aptiko jo paskandintą virtuvę.
Kajus suprato, jei nepasiskubins, gaus daug daugiau velnių nei turės išklausyti.
-Ella, aš turiu skubėti,- neramiai pratarė, skubiai lankstydamas laišką ir grūsdamas į kišenę. Mostelėjo Deltai, globėjo augintinei  skristi atgalios, namon.
-Šiek tiek prisidirbau namuose,- paaiškino lakoniškai, pašokdamas ant kojų,- Nepyk, jei taip turim greitai išsiskirti. Galbūt kitą kartą galėsim susitikti apart mokyklos? Ate, Moon! - ir  apsisukęs nudūmė nuo fontano ir dingo žmonių minioje.
Po kurio laiko, padusęs Kajus jau išbėgo iš miestelio ir lėkė kelio kraštu link Ūdrų Žabangų miško, kurio tankmėje ir stovėjo jo namai.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Ella Moon Kovo 17, 2019, 03:21:16 pm
Sėdėdama ant fontano krašto, ji galvojo kaip atsispirti pagundai įvirsti į vandenį, kad ir visai netyčia. Arba tiesiog suvaidinti kaip paslysta ir įgriūna. Jos mintis, kaip ir visada, turėjo kažkas pertraukti. Ir tai, pasirodo, buvo nemaža pilkšva pelėda. Snape ji laike laišką, kas tikriausiai buvo Kajui.
 Įdavus raštą, ji pakilo, sukeldama vėjo gūsį.
- Žinoma, iki! - Ji nusišypsojo, paėmė į rankas Luną ir išžingsniavo per miestelį. Praeidama pamatė dar kelias ledaines ir nuliūdo, mat neturėjo žiobariškų pinigų nusipirkti dar vienai porcijai ledų.
 Pagaliau ištrepsėjus iš miestelio šurmulio, saulė ne taip spigino per medžių viršunes. Ella paleido katę pasivaikščioti po mišką, o pati rinko gėles ir visą likusį kelią iki namų pynė vainiką.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Evelina Džonson Kovo 16, 2021, 10:14:44 am
Ūdrų Žabanguose išaušo saulėtas ir šviesus rytas. Vasara jau ėjo į pabaigą, bet geras oras išliko. Kai kurie miestelėnai (tik burtininkai) išvyko į "Kiaurą katilą" paviešėti iki vasaros atostogų pabaigos ir mokslo metų pradžios. Atokiau nuo kitų namų, bet vis dar Ūdrų Žabangų teritorijoje stovėjo mūrinis namas. Jis buvo pastatytas žiobarų stiliumi, bet, ko niekas nežynojo, jame gyveno burtininkai. Namas turėjo aukšta, medinę tvorą. Aplinkiniai gyventojai sakydavo, kad šio namo gyventojai labai uždari, tačiau jie tenorėjo išsaugoti savo paslaptį. Tame name gyveno Džonsonai. Išviso penki žmonės: Senelis, senelė Frodas ir Felicė, trys sesės Tesa, Roma ir galiausiai Evelina. Jų namo vidus buvo pilnas burtinikiškų daikčiumų ir vaizdų. Čia pačios plovėsi lėkštės, paveikslai judėjo, vis kur nors praskrisdavo arbatos puodelis, arbatinis vos jam liepus užvirdavo pats.
Vieną ankstu rugpjūčio rytą visas miestelis dar tik budo. Džonsonų namuose jau girdėjosi kaip senelė Felicė kepa kiaušinius, o senelis Frodas karpo gyvatvores lauke. Ryškus saulės spinduliai spigino evelinai į akis ir mergaitė nebegalėjo taip miegoti. Sesės kituose kambariuose vis dar pūtė į akį. Pasitrynusi akis Evelina nusiprausė ir apsirengė raudona vasarine suknele. Nulipo mediniais suklerusiais laiptais žemyn. Felicė stovėjo prie keptuvės. Joje skrudo šoninė su kiaušiniais.
- Jau alkana? - atsigręžė į anukę.
- Ne, aš juk ką tik atsikėliau. Tu žinai, kad ką tik po miego nemėgstu valgyti.
Evelina nuėjo į tolėliau į svetainę. Čia ant sienos kabėjo jos ir sesių fotografija, sena tėvų nuotrauka, senelių ir dar keli portretai.  atsisėdusi į krėslą mergaitė jau ėmė knygą kai į langą kažkas lyg ir trinktelėjo. Abi su senele sutartinai pažvelgė į langą.
- Na, žinoma! - sušuko Felicė. - Kaip galėjau pamiršti!
Evelina pažvelgė į ja klausiamu žvilgsniu ir paklausė:
- Kokia pelėda?
Felicė nusišypsojo ir atsisukusi į mergaite pasakė:
- Iš Hogvartso!
- Iš Hogvartso!? - išputė akis Evelina. - Negali būti. Man?
Senelė besišypsodama linktelėjo.
- Juk jau ne už kalnų nauji mokslo metai, o tau jau venuolika, - pasakė.
Felicė nuėjo atidaryti lango ir patikrinti ar pelėda nesužeista. Tuo metu į virtuvę nuo laiptų atbildėjo jaunesnės sesės Roma ir Tesa. Tikriausiai pažadintos triukšmo jos apsižvalgį po virtuvę.
- Ar kažkas atsitiko, - pagaliau paklausė Tesa. - Iš savo kambarių išgirdome balsus. kas čia vyksta? Beto labas rytas.
Evelina papasakojo sesėms apie Hogvartso laišką. Jos nustebo nė kiek nemažiau už pačia Evelina. Senelė vis negrįžo, todėl jos pradėjo valgyti kiaušinius. Pagaliau grįžo Felicė. Nė viena sesė nesiklausė jos pasakojimo, kaip ji pagalvojo jog pelėda sužeista, bet tada ir taip toliau. Visos Džonsonų mergaitės skaitė laišką. O, senelė pamačiusi jog niekas nesiklauso jos pasakojimo pareiškė, kad jau turbūt šiandien važiuos į Skersinį skersgatvį ir viską supirks. Ši tema sudomino jas visas.

Šie namai buvo iki tol kol jos sužinojo, jog iš tėvų paveldėjo kituos.
Antraštė: Ats: Ūdrų Žabangų miestelis
Parašė: Cessiondi Shetaka Khanna Lapkričio 22, 2021, 07:18:08 pm
 Tuo metu Cessiondi Shetaka Khanna stovėjo prie savo namelio durų. Viskas buvo patikrinta. Nepaliko nieko. Tik sunkus prasiplečiantis krepšys ir žiobariško lėktuvo bilietas į vieną pusę. Gana buvo sau meluoti. Šitiek laiko praleidus Britanijoje pastoviai pasiilgdavo šilto Indijos oro, jausmo, jog visi į ją yra panašūs ir idėjos, jog gal būt net niekas neteis už šitiek daug priimtų netinkamų sprendimų. Hogvartsas, kad ir koks malonus būtų, neužpildė didžiulės skylės žiojėjusios širdyje. Anksčiau ją užpildė Selė. Dabar Selės jau seniai nebebuvo. Viltis sutikti tą, kuris padės išbristi iš šio liūno jau buvo pradingusi. Bent jau Britanijoje.
 Gal tai ir buvo jos nevykęs pasirinkimas? Karjera. Visi sakė, jog reiktų išnaudoti savo talentą, padėti kitiems, tačiau niekas nepranešė, jog visuomet lieki suknistai vienišas. Tik tu, praeitis, ateitis ir dabartis. Niekam nereikalingas iki tol, kol kas nors užsimano pasinaudoti tavo talentu, o kartais jį net niekina.
 Šį kartą išvykti visam. Išnykti. Niekas nepastebės pradingusios moters, nes niekam jos kasdien nereikėjo. Klientai išsilakstę, dalis – nebegyvi. Susiras kitą būrėją, jeigu reikėtų. Cessiondi pranyks ir išnyks iš jų istorijos puslapių. Tikėjosi, jog bent kam padėjo.
 Aiškiaregė savosios ateities nematė. Nemalonus jausmas apsikabino paskutinįjį kartą užrakinant namelio duris. Ji niekuomet nebegrįš į Britaniją, nebent Likimas nuspręstų kitaip. Anksčiau tai buvo tik jos pasirinkimai, o dabar gyvenimo vadžias perdavė Likimui.