Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Pelėdynas => Temą pradėjo: Amė Rugpjūčio 04, 2009, 04:36:50 pm

Antraštė: Pelėdynas
Parašė: Amė Rugpjūčio 04, 2009, 04:36:50 pm

 Pelėdynu vadinama Vakarinio bokšto viršūnė, kur gyvena visos mokinių ir mokyklos pelėdos. Tai yra apvalus kambarys, kuriame visuomet šalta ir pučia vėjas, mat nė vienas langas neturi stiklų. Grindis dengia šiaudai, pelėdų išmatos bei atryti maisto likučių gumulėliai. Sienose, iki pat lubų, įrengtos pelėdoms skirtos nišos, taip pat nemažai apdergtos.
 Čia galima išsiųsti kam nors laišką, pasiguosti pelėdai ar tiesiog paspoksot į nuostabią Hogvartso panoramą.

---

Ilgu, apšviestu koridoriumi skubėjo mergaitė vilkinti Varno Nago uniformą. Na, tik švarką, bet buvo galima atskirti jog ji iš būtent šio koledžo, kadangi dar ryšėjo mėlyną dryžuotą kaklaraištį. Amelia vienoje rankoje spaudė baltą voką, o kita be tikslo tabalavo į priekį ir į galą. Jos veidą išmušė raudonis, kadangi pro stiklą besiskverbiantys saulės spinduliai keistai kaitino skruostus. Mergaitė visaip sukiojo galvą vis spartindama žingsnį ir pagaliau, gale koridoriaus pamatė duris, tikrų tikriausiai vedančias į pelėdyną. Am ištiesė ranką, ir trūktelėjo atgal duris. Pelėdynas nebuvo toks šviesus, kaip koridorius, tačiau pro apvalius, gan didelius langelius (gal tiksliau angas?) vistiek skverbėsi saulė. Laisvąja ranka Amelia nusivalė prakaito lašelius nuo kaktos ir atmetusi rudus trumpus plaukus, apsižvalgė atidžiai ieškodama savo pelėdos. Aplink buvo vien laktos, arba tuščios, arba su tupinčiom pelėdom, kurios buvo pasikišusios po sparnais savo snapelius. Amelia sudejavo. Kaip jai rasti savąją? Pro angą šmurkštelėjo keletas pelėdų, jos nutūpė į savo laktas ir taip pat sukišo snapus į sparnus. O vėliau kelios ėmė ir išskrido pro tą pačią angą. Gal Amės pelėda medžioja? O gal tiesiog skraido? Am atsirėmė į sieną, dar pikčiau suspausdama rankoje voką, kai pro langiuką įskrido juoda pelėda kaikur kyšančiomis baltomis plunksnomis. Mergaitė džiugiai aiktelėjo ir pakvietė savo pelėdą. Juodosi priskrido ir atkišo kojelę. Amelia pririško voką jai prie kojos ir paglostė galvą. Pelėda tyliai suūkė ir vėl movė pro angą. Varniukė nulydėjo jos dingstantį siluetą ir grįžo pilin pro tą pątį karščio pritvinusį koridorių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 04, 2009, 08:03:20 pm

Miriana lėtu žingsniu artėjo link pelėdyno. Jis buvo tikrai didelis. Kišenėje Miriana turėjo dovanėlę Hermei - savo pelėdai. Ten buvo pelėdų sausainukai "Krimsk su Pelėda". Nuėjusi į pelėdyno salę, sušuko:
- Herme, mergyte, skrisk čionai,- po kelių sekundžių prie Mirianos tupėjo ruda pelėda - Mirianos pelėda, vardu Hermė.
- Sveika, mažyte. Turiau tau dovanėlę,- išsitraukusi sausainių dėžutę parodė pelėdai.
Miriana išsitraukė kelis sausainukus, juos sutrupino savo delne, ir davė jų pelėdžiukei. Po kurio laiko sausainių nė užuost negalėjai - jie buvo Hermės mėgiamiausi.
- Mergyt, paskui turėsi nuskristi pas mano dėdę ir tetą, tačiau pirma aš jiems parašysiu laišką. Tu čia dar pabūk, niekur toli nenuskrisk,- tarė Miriana ir išsitraukė pergamento lapą, rašalo ir plunksną. Tuomet pradėjo rašyti:

Citata

Miela teta, dėde bei Atai,
rašau jums iš Hogvartso mokyklos. Ji tikrai nuostabi. Patekau į Grifų Gūžtą. Na, kaip ir jūs, tikėjausi, jog pateksiu į Klastūnyną. Dėja. Na, tačiau neverta nusiminti. Čia, Grifų Gūžtoje mokiniai labai draugiški. Pagal taškus nesame paskutiniai, labiausiai varžomės su Varno Nagu bei Klastūnynu. Bėje, Atai, sveikinu tave su devintuoju gimtadieniu. Linkiu laimės, sveikatos bei sėkmės.

   Miriana Lendal.

Visa tai užrašiuosi Miriana suviniojo, užrišo ir uždėjo ant Hermės. Kai pelėda išskrido, Miriana nusprendė šiek tiek patobulinkti savo žinias ir nupėdino link mokyklos bibliotekos.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 05, 2009, 06:21:01 pm

Kairi užlipo į bokštą ir apsidairė. O čia gražu.. pamanė pažiūrėjusi pro langą. Saulė buvo aukščiausiame taške, o debesų beveik nė vieno. Diena karšta, tačiau graži. Apačioje matėsi ežeras,bei vienas kitas mokinys. Kairi pasirėmė į sieną ir giliai įkvėpusi atsiduso. Trumpam užsimerkusi ji leido saulei glamonėti jos blyškią odą. Pastaruoju metu ji prastai miega, o ir pabunda išsekusi ir su paraudusiomis akimis. Ant Himuros peties nutūpė Shin. Kairi paglostė savo pelėdžiuką ir užrišo ant kojos pergamento ritinėlį.
- Juk žinai kur nešti, - tarė juodai kaip naktis pelėdai ir ši tuoj pat išskrido. Himura dar lydėjo akimis savo augintinį, tada vėl atsiduso ir užsimerkė. Po kelių akimirkų ėmė ir išėjo...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Wykis Rugpjūčio 06, 2009, 09:50:46 pm

Kaip čia klaikiai smirda.. Kur ta pelėdiūkštė..
-Fela, nagi skrisk čionai... Tikiuosi tu neprisidėjai prie šios smarvės, aa ? Kaip bebūtų norėčiau kad nuneštum močiutei laišką, žadėjau jai parašyt, ji taip jaudinosi...
Jis pasitikrino ar viskas reikiamai užrašyta, kadangi močiutė prancūzė, bei Metas ją gerbė ir mylėjo, tad jis nenorėjo pridaryt klaidų.

Citata

Bonjour grand-mère,
L'école fantastique, je vous remercie pour tous vos efforts pour aider-moi d'être ici, mais je pense que les gens sont assez rapide départ. Meilleurs voeux à vous et grand-père, attend avec impatience le moment où vous verrez de nouveau.
Mette

Tikiuosi taip savo vardą užrašiau.. Sulankstė laišką ir pririšo Felai prie kojų.
-Fela,- pakasė pagurklį pelėdai,- gali nešt..
Jis dar stebėjo papūgėlę kylant į viršų, bet ji greit paskendo debesyse...
Šūdinas oras tokia pati nuotaika... susimąstęs jis išžingsniavo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 16, 2009, 11:44:55 pm

Miriana atėjo į Pelėdyną. Buvo šiltai apsirengusi, kadangi lauke lyjo. Tuomet priėjo prie stalelio, išsitraukė pergamento lapą, rašalą bei plunksną. Pamąsčiusi, ėmė rašyti savo pusbroliui tomui, kuris  gyveno Suomijoje. Nors jis ir suprato kalbą, kuria kalbėjo Miriana, nenorėjo varginti pusbrolio. Miriana mokėjo suomiškai. Tad pagalvojusi parašė:

Citata

Hei Tom,
Lopuksi Hogvartsą kaaren. Näyttää siltä, että olet oikein išpranašavai, jotka eivät kuulu Klastūnyną, mutta keväällä Gūžta. Miten menee? Miten rotu? Monta kertaa iMetos koota?

Miriana.

Tuomet mergina pakvietė savo pelėdą.
- Hermę, skirsk čionai,- ir greit prie Mirianos nutūpė graži pelėda. Imk ir nunešk laišką Tomaui,- pasakė Miriana ir pririšo laiškelį prie Hermės kojos. Tuomet Miriana atsistojo ir išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 17, 2009, 12:56:46 pm

Kai įėjo merė iškarto ėmėsi žvalgytis pelėdos kuria galėtų nusiusti laišką tėvams. Pasitenkino juoda pelėda su baltomis dėmėmis. Merė rašė :

Citata

Mama ir tėti,
Hogvartsas gražiausia mokykla kokia tik esu mačiusi. Patekau i klastunyno koledžą kaip ir visi mūsų giminaičiai,Labai džiaugiuosi. Parašykite kas naujo namuose.
iki. lauksiu atsakymo.
Merė.

Užkabino laišką pelėdžiukei ir paleido skristi, o pati išėjo i kolidorių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Mella Ferguson Rugpjūčio 20, 2009, 02:29:19 pm

Citata

Sveika mama,neišsigąsk pelėdos.
            Čia toks vietinis paštas,nes Hogvartse nedirba nei vienas telefonas kuriuos vogčia pasiėmiau ;DDD Kaip tu? Jei norėsi parašyti,parašyk ir pritvirtink laišką prie pelėdos kojytės,o ši jį atneš man. Na iki.Mella

Pridėjau prie baltos mažutės pelėdos ir padėkojo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ashley Kath Rugpjūčio 22, 2009, 04:32:02 pm

Ashley atėjusi į peledyna apsižvalgė, čia buvo šimtai..ne tūkstančiai pelėdu:
- Oho..ir kaipgi surasti man savaja. Ashley pasikasiusi galva pašaukė savo pelėda:
- Gucci!! Ir ši kaip mat atskrido:
- Štai kaip jus surast reikia. Ashley nusijuokė ir vėl tarė:
- Buk gerutė, kuo skubiau nunešk šita laiška mano šeimai, žinai kur juos rasti. Nagi lėk. Ashley nusijuokė ir paglosčiusi pelėda padavė jai laiška ir pati greitu žingsniu išėjo laukan iš peledyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 22, 2009, 06:06:30 pm

Užėusi i pelėdyną Merė žvalgėsi pelėdos kuria neseniai buv0 nusiuntus laišką tėvams, o ši laikė laiškeli, atkabino ir ėmė skaityti.

Citata

Brangioji Mere,
Mes visi labai džiaugiamės kad patekai I klastunyną, tik senelė norėjo kad patektum i Varno nagą arba grifų gužta. Kaip mokyklojee? Ar susiradai draugų? Mes su tėčiu jau pasilgome. Atrašyk kai tik galėsi.
Mama.

Merė nusišypsojo ir pradėjo rašyti tėvams atsakymą, lapelį pasidėjo ant knygos kurią buvo paėmusi. iš kisšenės išsitraukė rašiklį ir ėmė rašyti.

Citata

Mama,
Senelė sakė kad tikisi jog pateksiu i grifų gužta, bet patekau kur patekau. Mokykla puiki, maistas nuostabus, žmonės mieli. ši mokykla ideali. Tik labai pasilgau jūsų.  Dar draugų nesusiradau bet visi labai geri. Myliu.
Merė.

užkabino laišką pelėdžiukei o savajį gauta nuo mamos isidėjo i knygos vidų. Pelėda pasileido skristi o Merė atsirėmė i langą ir stebėjo kaip Ji dingsta  dangaus gilumoje. Kai pelėdos buvo visai nematyti Merė nubėgo į kolidorių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Corlle Rugpjūčio 25, 2009, 10:57:39 am

Ilgai slampinėdama po mokyklos teritoriją klastuolė pagaliau priėjo pelėdyną. Nužvelgusi tuščias, niūrias sienas ji pasuko link išėjimo. Tačiau stabtelėjo, nes jos akis patraukė didelė ruda pelėda, tupinti šalia kitų, tačiau pasižyminti savo išskirtinumu. Nė viena iš čia esančių pelėdžiukių neprilygo jai savo ūgiu ir neįtikėtinai ruda plunksnų spalva. Jos nepaprastos tamsiai geltonos akys stebėjo Corllės judesius. Nors pelėdžiukė atrodė aptingusi, tačiau mergaitė suprato, kad ji gan greitai reaguoja į judesius ir aplinką. Susidomėjusi Cor toliau žvalgėsi aplink neitin švarią patalpą kol suprato, kad čia užsibuvo pernelyg ilgai ir atsikvošėjusi išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 26, 2009, 09:20:04 pm

Kairi pavargusi įžengė pro duris į pelėdyną. Prie jos čia pat prisistatė Shin ir švelniai kepštelėjo ausį.
- Sveikutis, mažyli. Nori sausainio? - tarė traukdama iš krepšio. Kai pelėdžiukas patenkintas nuskrido į savo vietą, mergina priėjo prie lango. Saulė po truputį leidosi ir diena ėjo į vakarą. Apžvelgusi apylinkes nusišypsojo. Hogvartste jai labai patiko. Nors jau įsigijo nemažai priešų, tai jai nekėlė problemų, ypač kai šalia visada būdavo Tora. Per pastarąsias dienas Kairi net gi įsitikino, jog Tora gali būti drausminga ir puiki mokinė. Nusibraukusi plaukų sruogą nuo veido grifiukė nusišypsojo ir užsimerkė. Mėgaudamasi saulės spinduliais mergina mąstė apie savo gimtą kraštą ir ten paliktus mylimus žmones.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 26, 2009, 09:21:36 pm

Merė užėjo į pelėdyną ir apsižvalgė. Juodos pelėdos su baltom dėmėm. Rado ją. Ji laikė laiškeli turbūt nuo
mamos. paėmė laiškelį  į rankas. Nuo mamos.
-Na ka parašė mama..- sumurmėjo sau.
Mama rašė :

Citata

Brangi Mere,
Ar susiuradai drauge? Mes su tėčiu važiuosime į paryžių, paatostogaut. Būtinai kažką tau nupirksime.
Mama.

Jiems smagu kogero. Aš džiaugiuosi dėl jų...

Citata

Mama,
Taip susiradau 3 drauges. Jos šaunios . viena iš grifių, kita Varnanagė ir kalstuolė. Smagios kelionės.
Pasilgau. Merė

---

Papildyta: Prieš 14 metus

---

Stovėdama ir laukdama kol pelėdžiukė nuskris. Visai arti stovėjo Grifiukė. Kuria kažkada jau buvo mačius.
-Sveikutė. - Nieko negalvodama tarė.
-Hm. ar pameni mane?- Ir nusišypsojo Grifei.- Mes kažkada buvome susitikusiuos. Lyg ir mkalbėjome. - Nusijuokė.
Tikiuos ji pamena mane... Nes pasirodysiu visai kvaila
Atsisuko ten kur skrido merės  pelėda. Ji jau buvo toli.

---

Papildyta: Prieš 14 metus

---

Mergaitė labai keistai pasisveikino. Lyg kiltų į isterija ar kažkas panašaus.
Nesuprantu šios mergaitės, o gal ji nusistačius prieš klastuolius?..
Nusišypsojusi iš mergaitės keistumo. Merė pamojavo prieiti arčiau.
Bet mergaitė labai keistai stovėjo lyg pagauta sprunkant ar kažkas panašaus.
Ar ji visada taip elgiasi..?Mastė sau Merė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 26, 2009, 09:33:12 pm

Kairi atsisuko link balso. Priešais ją stovėjo mergina su Klastūnyno amblema. Himura susiraukė ir pasiruošė ilgai tiradai keiksmų ir ginčų, tačiau ši klastuolė pasirodė maloni. Klausiamai į ją pažvelgusi, Kairi tylėjo. Tiesą pasakius neįsivaizdavo ką ir pasakyti. Kažkada susitikome? Kad nemanau.. Visi klastuoliai, kuriuos esu sutikusi mano priešai, o tu.. arba čia klasta arba tu naujokė. Paskutinius žodžius grifiukė ištarė garsiai ir pridūrė.
- Deja, bet manau,kad tu klysti. Matau tave pirmą kartą, - atidžiai nužiūrėjo ir linktelėjo galvą, - Mhm, pirmą. Sakyk, ko tau reikia? Vargu ar be piktų kėslų slankioja klastuoliai, - galva parodė į jos amblemą ir susiraukė. - Aš nesu jų draugė.
Kairi nesitikėjo, kad ši mergaitė galėtų būti išimtis. Jei ką, aš ją pakratysiu, kol pasakys, ko čia slankioja aplink tave suniurzgė Tora ir Himura šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 26, 2009, 09:37:09 pm

- O tuomet atleisk , sumaišiau ko gero.- nusišypsojo atsiprašomai Merė.
- Taip ir pamaniau.. Aš nesu klastinga- mirktelėjo Grifiukei.
-Kvailai gavosi su tuo paskirstymu- atsiduso Merė..
Vajee.. Kokia prasta nuomonę turi kiti koledžai prieš Klastunyną
Merė atsisuko pilnai ir atsirėmė į lango kraštą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 26, 2009, 09:43:47 pm

Kairi prunkštelėjo. Kurgi ne, klaida. Geresnių minčių klastuoliai pritrūko? Kairi atidžiai stebėjo kiekvieną jos veiksmą ir kai ši atsirėmė į šalia, netgi įsitempė. Nubraukusi sruogą nuo veido iš arčiau apžiūrėjo klastuolę. Atrodė kaip ir visos kitos merginos, tačiau Himura žinojo, kas teka tokių venomis.
- Tik jau nesakyk, kad Paskirstymo kepurė meluoja. Ne veltui ten patekai ir manau ateis laikas, kai visi tai sužinosime. Ir manau,kad aš pirmoji, kadangi visas jūsų klanas manęs nemėgsta. Tiesa, menka bėda, - tarė ir nusisuko į langą. Prie jos priskrido Shin ir piktai suūkė.
- Viskas gerai, mažyli, nesirūpink, - tarė Kairi švelniu žvilgsniu žiūrėdama į savo pelėdžiuką ir keliais pirštais kasydama už plunksnų. Šis laimingas prisimerkė. Išsitraukusi iš krepšio sausainį patrupino ant palangės ir atsisuko į klastuolę. Šį kartą ramesniu žvilgsniu.
- Sakyk, kuo tu vardu, klastuole?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 26, 2009, 09:48:24 pm

-O aš ir nesakiau kad ji meluoja- sumirkčiojo Merė.
-Tik sakau jog ji Norėjo paskirti i varno nagą.  Aš paprašiau į Klastunyną tik dėl tėvų.
-Aš vardu Merė . Merė Harven.- Nusišypsojo Grifiukei,
-O kuo vardu tu?- pasidomėjo.
O... regis taip nerasiu draugų jai visi nusiteikę prieš Klastuolius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 26, 2009, 09:54:12 pm

- Dėl tevų? - Kairi nustebo, bet tuomet susivokė. Žinojo, ką reiškia paklusti tėvams, kai turi jiems patikti, užsitarnauti pagarbą, jog jie galėtų tavimi didžiuotis. Himura susiraukė. Prisiminimai ne itin malonūs, tačiau savo tėvą Kairi myli ir mylėjo. Jis tiek daug išmokė, parodė ir ta reta šypsena, kai viskas gerai... Himura atsiduso ir pažvelgė pro langą. Paskutiniai saulės spinduliai apgaubė pasaulį rausva skraiste ir tyla. Ežere atsispindėjo keli debesys ir mergina vėl prisiminė vaikystės dainelę. Nuoširdžiai nusišypsojusi savo prisiminimams, grifiukė vėl atsisuko į klastuolę.
- Aš Himura, - tarė, tačiau susigriebė, kad čia visi vadina vienas kitą vardais. - Kairi, trumpiai ir patogiau, žinoma, - susinepatogino ir nusuko veidą, kad Merė to nepastebėtų.
Mostelėjusi galvą į prieš kelias minutes išskridusią pelėdą, tarė:
- Gražus paukštis. Patikimas?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 26, 2009, 09:58:20 pm

-Aha, mano tėvai sako jog mūsų visa giminė mokėsi Klastunyne. - Merė gužtelėjo pečiais.- Sako
jog mūsų šeima stipri, ir visi iki vieno buvo Klastuoliai. Bet aš nesu Klastinga.
Nenorėjau nuvilt savo šeimos.- atsiduso Merė.
-Malonu Himura.- nusišypsojo mergaitei.
-O, tai ne mano paukštis, tiesiog juo dažniausiai siunčiu. Regis taip , patikimas- Paglostė pelėdą.
-Auginu katiną - ir nusijuokė prisiminus jo pokštus.
Atsiduso ir žiurėjo į prasiskverbiančius pro medžius saulės spindulius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 27, 2009, 10:59:36 am

- Mat kaip... - susimąstė apie pelėdą mergina ir pažvelgė į savo Shin. Jo juodos, kaip naktis plunksnos žibėjo saulės šviesoje. Paglosčiusi savo paukštį Kairi atsisuko į Merę.
- Katinai puikūs gyvūnai. Jei užsitarnauji jų pagarbą, jie amžinai liks ištikimi ir gins savo šeimininką. Taip pat jie puikiai bendrauja su dvasiomis ir tai kartais padeda. Priklauso nuo situacijos,žinoma... Aš irgi turiu katiną, tik jį palikau gimtajame krašte. Toks rudas, tarsi šokoladas. O migdolinės akys dar labiau daro jį panašesnį į saldėsį, - grifiukė nusišypsojo prisimindama visą laiką praleista su Solembamu. Visuomet pasipūtęs katinas buvo nuostabus draugas. Ypač, jog sugebėjo kalbėti. Jis buvo kačiolakis. Tokių pasitaikydavo labai retai, tačiau Himurų giminė sena kaip pats pasaulis, todėl grifiukė džiaugėsi. Solembamas pats nuostabiausias
- Iš kur tu? - pasiteiravo, kai nutraukė svajas apie savo gimtus namus.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 27, 2009, 10:27:47 pm

-O taip tiesa.. Mano katinas Visas juodas ir labai pukuotas o akys žalios . Jo vardas Saliamonas.
Reiktų isigyti ir pelėdą...
-Tikriausiai pasilgai jo.- Ir nusišypsojo mergaitei.
-Savo katiną atsivežiau.- Nusijuokė.- Jis ištikimas labai.
-Aš iš Anglijos gyvenu Londone, o tu?
Atsisuko į langą ir stebėjo krintančius saulės spindulius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 28, 2009, 11:16:52 am

- Aš irgi iš Londono. Tiesa, mano giminė iš tėvo pusės gyvena Japonijoje, - pridūrė grifiukė ir šyptelėjo. - Galėčiau labai daug papasakoti apie saulėtąją šalį, kalbėti visą dieną, naktį ir dar kitą dieną. Japonija tokia nuostabi šalis, o jos kultūra turininga ir pilna paslapčių. Pažįstų ja geriau nei pačią save. Tik gailiuosi,kad niekada jos nemačiau. Tačiau ne bėda, kada nors ten nuvyksiu ir tarsi taurė būsiu iki kraštų užpildyta to tyro skysčio.. Iš tėčio sėmiausi visko ko tik galėjau. Išmokau ne tik pasiruošti arbatos gėrimo ceremonijai, bet ir kovoti plikomis rankomis. Buvau tarsi pati Japonija, iš naujo užpildoma papročiais, kultūra ir vizijomis į geresnį pasaulį. Dar niekada taip nesididžiavau, kad turiu samurajų kraujo ir priklausau galingai praeičiai.
Kairi nutilo. Visą laiką jos akys spindėjo, tarsi žiūrėtų į begalinį, neapsakomą grožį. Tokių jausmų ji dar niekada neišpažino ir todėl, dabar jautėsi tokia laisva ir tyra kaip vandens lašas. Himura pamiršo, kad kalba su klastuole, jog gyvena Hogvartste ir kad jos laukia galybė išbandymų, ne itin malonių. Mergina žiūrėjo pro langą kaip nusileidžia saulė ir apylinkes apgaubia vakaro vėsa. Kairi stebėjo, kaip viena po kitos danguje sužiba žvaigždės, o jos mintys skrido aukštai aukštai, virš debesų ir galingiausių dievų...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: versapypce Rugpjūčio 28, 2009, 05:28:46 pm

-Japonija mano pati mėgstamiūausia šalis - Išsižiojo Merė, kad su grifiuke turi kažko bendro.
-Konnichiwa- Pasisveikino japoniškai ir nusijuokė.
 -Taaaip Japonija nuostabi. Aš dievinu jų tradicijas, maistą ir beabėjo kalbą.
Oho.. Ji šauni ši Grifiukė.
-Aš taip pat labai norėčiau nukeliaut tenai...- Atsiduso.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amė Rugpjūčio 28, 2009, 06:13:28 pm

Šiltas penktadienio vakaras Amei buvo tikra palaima. Atsibodo niūrūs ir ūkanoti Britiški vakarai, taigi šiuo ji mėgavosi. Ir ne vien tik ji. Tačiau kažkas jai neavė ramybės. Sesės nematė jau kuris laikas, o su Maya išvis nesimatė kelias dienas. Prikandusi lūpą, mergaitė dar stipriau suspaudė laišką rankoje, kuri buvo sukišta į plačią mantijos kišenę. Taip, ji ėjo į pelėdyną, o saulės spinduliai, glostantys jai veidą buvo šiltut šiltutėliai. Net negalėjai pamanyti, jog vasara jau baigiasi... Varnė nusipurtė nuo minties, jog jau greitai ilgus vakarus leis bendrajame kambaryje priešais židinį. Ir tikriausiai viena... Kolkas žmonės per daug jos nepastebėdavo. O gal ji pati nematė žmonių? Šastelėdavo vienas kitas mokinys, tačiau visiškai nekeipė į varniukę dėmesio. Tikriausiai vienintelė jos draugė čia buvo Maya, neskaitant Ashley, žinoma. Ši buvo ir sesuo ir draugė. Gal net geriausia. Tačiau tikriausiai ji pati susirado savo draugų. Amelia nežymiai susiraukė ir minutėlei sustojo. Stovėdama vidury koridoriaus ji jautėsi kvailokai, tačiau ji tik mąstė. Reikės susirasti Ashley... Viena neištversiu daugiau... Am vėl žengė tolyn. Mantijos skvernai čiuožė per žemę be garso, o nuo sienų atsimušdavo Amės pėdų gaudesys. Iki pelėdyno liko vos keli metrai ir štai mergaitė griebė už rankenos. Stumtelėdama sunkias duris žengė vidun. Čia, kaip visada, vyravo keistokas kvapas ir girdėjosi pavieniai ūkavimai. nereiėkjo net šaukti - prie Amelios kaip mat prisistatė jos pelėda.
- Jeigu taip ir toliau, Niki, žinok, kad liksi man vienintelė draugija,- liūdnai šyptelėjo Am įteikdava jai laišką su vokeliu.
- Nešk pas mamą su tėčiu...
Ji paglostė Niki galvą ir draugiškai nusišypsojusi apsisuko, tačiau pelėda kaptelėjo į ranką. Aiktelėjusi varnė atsisuko.
- Ko?- kilstelėjo ji antakius, tačiau iškart suprato.
Pelėda tyliai suūkė. Skambėjo kaip prašymas.
- Ak...- išspaudė Am ir iš kišenės išsitraukė riešutų pakelį,- kaip galėjau nepagalvoti...
Mergaitė atplėšė pakelį ir papylė truputį riešutų ant pakilo. Tada pririšo laiškelį prie kojos ir atsisveikindama šyptelėjo.
- Na, iki. Kai gausi atsakymą - susirask mane, gerai?
Paskutinį kartą pasžvelgusi į pelėdą, Amelia apsisuko ir išeidama iš pelėdyno dar išgirdo, kaip Niki suplakė sparnais ir skrido iš pelėdyno. Kažkur toli toli...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 28, 2009, 07:35:09 pm

Kairi nustebo, jog klastuolę taip pat domina Japonija. Pažvelgusi į ją šyptelėjo.
- Na, jei kada turėsime marias laiko, galėsiu šiek tiek apie ją papasakoti. Ką nors įdomesnio.
Patenkinta pokalbiu su Mere, grifė atgręžė  nugarą langui ir atsirėmė į palangę. Susidėjusi rankas ant krutinės apžvelgė visas pelėdas. Kokių čia tik nebuvo. Nuo vienspalvių iki dėmėtų ir išmargintų įvairiais raštais. Visos ramiai tupėjo ir regis snaudė. Greitai turėjo ateiti medžioklės metas ir jos išskristi į apylinkes ieškoti grobio. Kaip tik Shin kepštelėjo Kairi rankovę ir suūkė. Atsisukusi pamatė nekantrumą jo akyse ir šyptelėjo.
- Skrisk, pasimatysime ryte, - tarė jam ir šis nėrė į tamsą.
Bokšte pasidarė taipogi tamsu, todėl mergina išsitraukė lazdelę ir ištarė Lumos. Žiburėlis nuo lazdelės galo apšvietė mergaites, nors ir minimaliai. Nusipurčiusi grifiukė tylėjo. Jautė, kad turi kažkas įvykti artimiausiu metu ir tas pojūtis jos niekaip neapleido. Nusipurčiusi mergina pakilo.
- Nesupyk, tačiau aš jau eisiu. Turiu..dar nebaigtų darbų..namų darbų, - aiškinosi Kairi, kol spjovė į visą tai ir šyptelėjusi pamojo ranka. Pasišviesdama savo lazdele grifė nuėjo prie durų ir už jų dingo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Varlius Rugpjūčio 29, 2009, 11:20:21 pm

[[Šiaip tai tu negali rašyt už kitus forumo dalyvius, tik už save]]

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugpjūčio 30, 2009, 12:37:58 pm

Citata iš: Sanguinary Black  Prieš 14 metus

[[Šiaip tai tu negali rašyt už kitus forumo dalyvius, tik už save]]

[[ Aš ir nerašau, jei pastaba buvo skirta man. Niekada nerašau už kitus. Esu susipažinusi su forumo taisyklėmis.]]

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Varlius Rugpjūčio 30, 2009, 12:52:31 pm

Citata iš: Kairi Himura  Prieš 14 metus

[[ Aš ir nerašau, jei pastaba buvo skirta man. Niekada nerašau už kitus. Esu susipažinusi su forumo taisyklėmis.]]

[Pastaba buvo skirta kitam mokiniui. Rodos dabar jau jo žinutė nutrinta]

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 06, 2009, 12:44:27 pm

Įejusi į pelėdyną Amanda pamatė tiesiai stovinčia Klastuole.Ir vėl Klastuoliai... Na jau ne... Nebėgsiu apsimesiu kad jos nematau o jai ką sakys blogo netylėsiu... Gal vožiu per makaule... Bet nee.. Juk turiu būti normali kitaip tupėsiu metus be draugų..
Priėjusi prie savo pelėdos Monės ją paglostė o ji garsiai suūkė.
-Nagi..- Ir padavė sausainį išsiraukus iš kišenės.
Išsitraukė lapeli iš kišenės ir tušinuką pradėjo rašyti.

Citata

Mama ir tėti,
Kad ir kaip būtu Patekau į švilpynę. Dar draugų nesusiradau. Kai turėsiu daugiau ką parašyt , parašysiu. Laukite laiško.
Myliu. Amanda

Pakabinusi laiškelį ant monės kojų mergaitė paėjo žingsnį atgal.
-Na, skrisk.-sukuždėjo Monei. Monė garsiai suūkusi išskrido. O Amanda išėjo į koridorių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ieva Rugsėjo 06, 2009, 07:50:56 pm

Karmen vos nepertrenkė tarpduryje stovinčios švilpukės.
-Skubu,-sumurmėjo ji kaip pasiteisinimą.Tuomet pamačiusi simpatišką rudą pelėdukę pavaišino kąsneliu meduolio ir prie kojytės pritvirtino laišką.

---

Papildyta: Prieš 14 metus

---

Citata iš: Karmen Border  Prieš 14 metus

Karmen vos nepertrenkė tarpduryje stovinčios švilpukės.
-Skubu,-sumurmėjo ji kaip pasiteisinimą.Tuomet pamačiusi simpatišką rudą pelėdukę pavaišino kąsneliu meduolio ir prie kojytės pritvirtino laiškelį.

Citata

Miela mama ir tėti,
Atleiskit,jeigu nerimavot ir ilgai negavot mano laiško.Buvau begalo užsiėmusi.Turbūt gavote telegramą ir žinote,jog patekau į Grifų Gūžtą.Tuo labai džiaugiuosi.Kaip turbūt ir normalu mokykloje,susiradau gyvenimo draugų ir priešų.Sykį skraidžiau kvidičo aikštei,sykį ten susipešiau su viena bjauria mergaite,bet viskas praeityje.Dabar džiaugiuosi,galėdama parašyti jums laišką.Man patinka Hogvartsas-čia nuostabūs vaizdai,mokytojai,pamokos,vaikai.Susidraugavau su Ashley,varnanage,kuriai tikrai esu dėkinga,jog suprotino mane nesipykti su klastuole.Tai sakau nenorėdama įžeisti senelio.Man neblogai sekasi nuodų ir vaistų pamokos,apsigynimas nuo juodosios magijos-nelabai.Bet vistiek įdomu čia.Laukiu nesulaukiu,kol perskaitysit šį mano laišką.Pasakau,kad čia milžiniška biblioteka.Perduodu linkėjimus jums,taip pat mano mylimiausiai sesutei Adrianai.Nenoriu baigti šio laiško,bet jūsų pamokos žiobarų pasaulyje man labai padėjo kai kuriuose pamokose.Su didžiule pagarba ir meile-Karmen ;D.

Karmen rašėskubėdama,todėl raštas nebuvo nuostabus.
-Nuskraidink mano tėvams,-pasakė mergaitė pelėdai ant snapo užsėjo mamos drabužio skiautelę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 10, 2009, 04:54:45 pm

Pasigedus tėvų laiško Am užėjo į pelėdyną. Nežiurėjus kas vidui kas, ne iškarto
žvalgėsi savo pelėdos Monės. Kur ji.. a va.  priėjo prie Monės.
-Sveika...-tyliai sukuždėjo nes jautėsi keistai kalbant su gyvūnais.
paėmė lapelį ir tušinuką iš kišenės ir pradėjo rašyti.

Citata

Mama tėti,
pasigedau jūsų laiškų, tad papasakosiu daugiau ko nors. Uždraustajame miške buvau nuklydus kažkur ir ten susidūriau su begalo žaviu voru, jūs nepatikėsite, išmokau burtažodžius accio, nors pirmakurisiui gan keista bet ir ankščiau šį burtažodį mokėjau tad užteko pasitobulinti ir išmokau. Vat dar transfigūracijoj, išmokau burtažodi Limax. Bet kokį daiktą galiu paversti glitėsiais. Šioje mokykloje velniškai daug Klastuolių. Susiradau nemažai draugų. Kolkas viskas nuostabu. o kaip pas jus? Laukiu nesulaukiu atsakymo.
Myliu, bučiuoju. Am l

  Nusišypsojusi užkabino monei laišką.
-Na skrisk namo .- paglostė pelėdžiukę o ši nuskrido. O Am išėjo į kolidorių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: just Rugsėjo 12, 2009, 09:06:20 pm

Jau buvo vėlus vakaras. Pilies languose degė geltona šviesa, o kieme nesimatė nei vieno slampinėjančio mokinio ar Hogvartso darbuotojo. Aplinkui buvo tylu tarsi kape. Beveik tylu. Duslių žingsnių aidas artėjo link pelėdyno. Ir pro duris įėjo rudų plaukų ir mėlynų akių mergaitė. Miley apsidairė, taip įsitikindama, jog čia taip pat nieko nėra. Atsidususi mergaitė žengė pirmyn. Atlošusi galvą atrėmė ją į šaltą sieną, ir susmuko palei ją. Miley sudrebėjo iš šalčio. Stipriau įsisukusi į apsiaustą, surietė kelius ir apglėbė juos rankomis. Apsidairiusi mergaitė žvilgtelėjo pro lagą, tačiau nieko nepešė. Pro jį matėsi tik aklina nakties tamsa. Sumirkėjusi Miley palaukė kol akys apsipras su tamsa, o tada ji žvilgtelėjo į sumigusius paukščius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Tom Walfer Rugsėjo 16, 2009, 08:35:53 pm

Tomas tingiai pėdino į pelėdyną. Švilpynė..Fee.
-Sveika Oris.-Paglostė peledžiukę.
Išsitraukė pergamento lapelį ir pradėjo rašyti.

Citata

Mama,tėti.
Patekau į švilpyne . Taip taip žinau, ką pasakytum. Mūsų visa giminė mokėsi varno nage ir t.t Žinau kad nuvyliau. Regis kepurė nemano kad esu protingas.
Bet tu juk visada sakai svarbu širdis o ne protas. O aš juk geras berniukas.

Sukikeno.

Citata

Tai vat. Kolkas draugų nesusiradau, švilpynėje mokosi nedaug bet atrodo mieli žmonės. Laukiu atsakymo. Be moralų. Dar parašysiu.
Tomas.

Suviniojęs laiškelį idėjo pelėdai į kojites o pats nuėjo į koridorių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jane Wess Rugsėjo 18, 2009, 06:12:56 pm

Atėjusi į pelėdyną jan ieškojosi pelėdos. Priėjo prie juodos pelėdos
ją paglostė. Ir pradėjo ant lapelio rašyti laišką tėvams.

Citata

Mama,
Jau spėjau jūsų pasilgti. Labai norėjau į Klastūnyną , ir spėkit kur patekau. Ogi ne į ji. Patekau į tą kvailą Grifų gūžta. Žinau kad dabar tu labai laiminga. Man jau tūkstantį kartų kartojai kaip būtų nuostabu. Tai tavo noras įsipildė . Myliu. Parašykite kas naujesnio. Jane.

Susukusi laišką idėjo pelėdai į kojytes. Paglostė ją ir pelėdžiukė nuskrido.
O Jan išskubėjo pro duris.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: siga Rugsėjo 26, 2009, 05:29:19 pm

Kamilė įėjo į peledyno salę,rankoje nešdamasi laiškelį.Buvo ankstus rytas,kadangi žiema-dar tamsu.
-Lisa,-kreipėsi į pelėdaitę.Ši buvo supykusi,nes ją prižadino iš miego.

Citata

Mama,tikiuos,tu manęs pasiilgai.Kaip prižadėjau,rašau laiškus.Žinok,žiema Hogvartse ledinė.Vis nerimstu,kad pamažu ateina egzaminai.Kaip jaudinuosi!Tikiuosi,Grifų Gūžta laimės koledžų taurę.Taigi tu jau žinai,kad nuo šiol aš-grifukė!Pasistengsiu ir tėčiui nusiųsti laišką.Nors nežinau,ar Lisa pajėgs nuskristi ligi Australijos,bet tikiuos.Dar turiu nuvilti tave-draugų neradau.Man liūdna,bet mokslai sekasi gerai.Jau išmokome burtažodį Limax,Išnyk,Avifors ir daug kitų.Bet mama,nesijaudink,aš susirasiu draugų.Nesijaudink.Man pavyks.O dabar tikiuosi gauti laišką iš tavęs-kaip sekasi šeimoje,kada planuoja grįšti tėtis,ir kitas naujienas.Prižadi?Gerai.Myliu begalo tave.Turiu baikt rašyt,skubu paruošt namų darbus.Mama,miegok ramiai,aš su tavimi!
Kamilė M.

Kamilė pririšo laiškutį prie Lisos kojelės,davė jai užkandžio.
-Skrisk,nunešk laišką mano mamai!
Ruda pelėda nuskrido.Pranyko tamsoje,o Kamilė nubėgo į biblioteką.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 27, 2009, 01:03:07 pm

Vanessa užsikabarojo į bokštą. Apsurdas... Dėkui Voldžiui, kad mūsų landynė ne bokšte... Cha, vienas nulis grifų nenaudai... Ta laiptinė žudo... Lipi, sukiesi ratu, o galo nė nematyti... Mergaitė apsidairė.
- O čia ir dvokia.... Mulke, kur tu, šiūkšle? - Apsipešusi pelėda,kuri atrodė lyg iš šiūkšlyno ištraukta nusitvojo nuo laktos ir išsiplojo ant grindinio.
- O H O. Štai ir mano Šiūkšlė. Vilkis čia Vėpla, turiu tau laiškutį... - Pelėda kilstelėjo snukutį ir ėmė sparnais plakti grindis.
- Ot durnė... - Meragitė priėjo prie pelėdos, švelniai ją pabaksnojo bato galu ir gūžtelėjo pečiais. Atsigaus. Ši Idiotė visuomet atsigauna...
- Oukay, dabar laiškas... - Vaness iš kišenės vidinėje apsiausto pusėje išsitraukė raštelį. ,,Mama, tėti, aš gyva, man viskas gerai, kitiems nelabai, bet svarbu aš dar vaikštau. Mačiau Todą,  bet deja jis vėl pabėgo. Tokios naujienos. Neturiu laiko,turiu eiti griauti pasaulio. Čiao.'' Rodos viskas gerai. Vanessa pakėlė leisgyvę savo pelėdą už kojytės, pririšo prie jos laiškelį ir išmetė pelėdą pro langą.
- Skrisk, Vėpla! - Pelėda sparčiai artėjo žemės link, bet paskutinę akimirką ji ištiesė apsvilusius sparnus ir pradėjo skristi. Nuostabus vaizdas. Nieko nesveriantis laiškutis tysė pelėdą žemėn. Ot ta mano Tūdra... Mergaitė sukikeno ir nustriksėjo laiptais žemyn.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 28, 2009, 04:14:24 pm

Iškart iš Kiauliasodžio Kairi atėjo čia - į pelėdyną. Deja, bet jos pelėdžiuko Shin nebuvo, todėl mergina susikrimto. Pasistačiusi apykaklę ir susisupusi į paltą, Himura atsistojo priešais langą ir apžvelgė apylinkes. Buvo jau tamsu, žvarbus vėjas kandžiojo žandus, artėjo žiema.. Kairi susimąstė apie Vanessą. Man ji patinka. Nesvarbu kaip skaudžiai ji įžeidinėtų ar žemintų. Aš, kaip Himura, sakau,kad ji verta pagarbos. Už jos žodžių slypi kažkas daugiau, nei panieka. Ji mūsų neniekina, tiesiog situacija verčia ją taip elgtis. O gal taip tik man atrodo? Kaip išsiaiškinti? Reikėtų pasigauti ją vieną, tačiau kur ieškoti? Negaliu tykoti požemiuose, nes dar prisikabins koks nors žaltys.  Kairi atsiduso ir iš burnos išsivertė garas. Nulydėdama jį akimis, raudonplaukė dar labiau susitraukė į paltą. O Tayloras? Jis patinka Torai, tačiau aš nesu ji. Nors ir dalijamės vienu kūnų, tai ne tas pats,kai jis apkabina mane. Ar Tora pyksta?...
- Viskas gerai... - išgirdo Kairi baltaplaukės balsą. Nusišypsojusi mergina apsidairė. Daugelio pelėdų nebuvo. Šios išskridusios į naktinę medžioklę, o kurios tupėjo - ilsėjosi po kelionių į kitas šalis pas artimuosius. Deja, bet Shin vis dar nebuvo. Kairi ir vėl pasijautė vieniša. Be pelėdžiuko artimesnių draugų, kuriais galima būtų pasitikėti, nebuvo. Ir nesvarbu ką sako kiti. Išsitraukusi iš krepšio pirštinaites, mergina jas užsimovė ir pasidarė šiek tiek šilčiau. Staiga jos akiratyje, pamiškės pusėje, šmėkštelėjo kažin koks šešėlis. Kairi įsitempė prisiminusi,kad diena prasidėjo visai ne puikiai. Po velniais, aš turiu keliauti į mišką. Man nedera būti pilyje, kol mane medžioja šita šmėkla. Tuo metu šešėlis sustojo ir regis atsisuko į bokštą, kur prie lango stovėjo Himura. Ją nupurtė šaltis ir baimė užgniaužė kvapą, tarsi pamačius psichą. Gelbėk, Tora!!! beviltiškai mintyse rėkė Kairi, kai nespėjus net mirktelėti, tamsoje sužibo kibirkštėlės ir merginos plaukai tapo balti,o akys užsidegė žudančiu raudoniu. Vėjas draikė jos surištus plaukus, o rimtas žvilgsnis buvo įsmeigtas į būtybę pamiškėje. Ši pamačiusi Tora suklykė ir tai nuskambėjo tarsi egzotiško paukščio riksmas. Po jo šešėlis dingo iš akių, tačiau Tora vis dar nenuleido akių nuo tos vietos, kur jos jau laukė Mirtis... Praėjo kelios minutės, tačiau šešėlis nebe pasirodė. Tora apsisuko ant kulno ir nuskriejo laiptais žemyn. Dabar arba niekada.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: aak Rugsėjo 28, 2009, 04:17:07 pm

Johnas įėjo į pelėdyno salę.Išsitraukė plunksną,rašalo buteliuką,pergamentą ir pradėjo rašyti:

Citata

Labas mama ir tėti.Kaip gyvenate?Aš patekau į Grifų Gūžtą.Man viskas gerai.Draugų dar neradau.Laukiu kol galėsiu grįžti namo.Dar parašysiu.

Johnas.

Johnas išsirinko mokyklos pelėdą,pririšo jai prie kojos laiškelį ir išmetė pelėdą pro langą.Jis stebėjo kaip pelėda nutolsta o paskui išėjo iš pelėdyno ir nubėgo į pilį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: AmelijaGryn Spalio 12, 2009, 10:25:28 pm

Amelija atstriksėjo iš koledžo tiesiai į pelėdyną. Apsidairė ir nustebo koks didingas šios mokyklos pelėdynas... Ji tyliai švilptelėjo ir prie jos kaip kulka atskrido sidabro spalvos pelėda. Mergaitė atsargiai paglostė ją:
- Sveika, ar nuneši mano sesutėms šį laiškelį? - ir nusišypsojo. Palėda tarsi nežymiai linktelėjo galvą. Tuomet mergaitė susuko laiškelį ir pririšo pelėdai prie kojos.

Bežiūrint iš šono matėsi kelios laiško nuotrupos:

Citata

Labas, mielosios,

labai Jūsų pasiilgau. Ypač trūksta mūsų žaidimų ir vakarinių pašnekesių prie ežero. Nors atvažiavau neseniai, bet jau labai noriu namo.
Paskirstymo kepurė (perduokit mamai, kad dabar ji BAISI) mane paskyrė į Grifų gūžtą. Taip pat kaip ir tėveliai, aš bei Triumph'as, kai judvi užaugsite ir galėsite eiti į mokyklą taip pat pateksite čia.
Jums labai čia patiktų - bendrajame kambaryje labai daug raudonos spalvos ir net yra supamasis krėslas! Šiame krėsle atsisėdusi ir rašau...

...

Citata

Draugų dar nesusiradau, tačiau stengiuosi susirasti draugę iš savo koledžo (taip kaip man sakė brolis ir teta), kad galėtume lankyti paskaitas drauge. Taip pat perduok mamai, kad man dar trūksta tokių priemonių, nes be jų aš negaliu lankyti pamokų:

Ji pamojavo nuskrendančiai pelėdai, o ši savo ruoštu smarkiai klyktelėjo ir nuskrido į mergaitės namus.

Amelija dar kartą apsidairiusi po pelėdyną nušuoliavo į mokyklą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kreigen Spalio 14, 2009, 04:55:40 pm

Kol užlipo į bokštą truputelį pavargo, jam jis iš apačios neatrodė toks aukštas. Pravėręs duris.Švilptelėjo pelėdai ir po kelių sekundžių ji jau buvo jam ant rankos.
pergamente buvo parašyta:

Citata

Labas Mama ir Tėti,
kaip ir tikėjotės aš patekau į Varno Nagą, man šis koledžas labai patinka. Tik gaila, kad dar nesusiradau draugų.
Viso, rašykite laiškus.
Krein Makgolan

suviniotą ritinėlį pririšo prie kojeles ir tarė: -skrisk į namus ir atiduok laišką tečiui arba mamai!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alisa Vandormon Spalio 18, 2009, 06:11:20 pm

Alisa strimtgalviais puolė į pelėdyną.Buvo dar begalo ankstus rytas,septinta valanda ryto.Alisa iš kišenės išsitraukė raunoną pargamento ritulėlį,ir sulankstė.
-Ei,tu,Nuospruoga,marš čia!Nori sėklų?
Ali iš kišenės ištraukė saikią saujytę saulėgrąžų.Supylė jas į mažą juodą limonado kamštelį,ir įdėjo jį įpelėdos narvuką.Mergaitė paskutinisyk perskaitė laiškutį:

Citata

Sveiki gyvi.Gal nesutrukdžiau Lilei kautis su Pykčiu,o tėtčiui miegoti bei maukti alų.Noriu pranešti,kad sėkmingai pasiekiau Hogvartsą,bet man čia nuobodu.Po visus kampus šmirinėja tos iškamšos kvaili grifai.Per pamokas,žinoma,mama,stengiuosi,bet mokytojai manęs neįvertina.Gal todėl,kad neišsiskiriu iš kitų?Dabar galvoju plaukus nusidažyt raudonai kaip Nuosprogos plunksnos.
Sese,kaip tau nepavydžiu,jog dar nepatekai į Hogą!Jau minėjau,kad čia kartais nuobodu,bet ir linksma...Kiek čia tų kaliausių visokių!Galėtum erzinti ir erzinti!
Tėti,slapčia ketinu patekti į Uždraustąjį mišką.Taigi...Pabėgsiu,galbūt,šiandien naktį,arba rytoj.Bet oj,ką aš čia šneku,dar ankstus rytas,o aš jau plepu apie naktį!Kaip tu sakai,visa diena dar kurti planus...
Ernio bei Gabrielio nesutinku.Nežinau,kur jie pradingo.
Matot,aš nesuteršiau mūsų šeimos giminės.Patekau į Klastuolių namus.Čia visur žalia ir juoda...Kaip faina!Neduok Voldemortai,kaip Rebeka sako,būčiau grife...Nusišaučiau!Tai ir viskas...
Labai laukiu laiško iš jūsų.Ir iš Rebės.Būtinai nusiųskit jai laišką!Gerai,Čiau,Ali.

Alisa linktelėjo galva ir pririšo laiškelį prie vargšės pelėdos kojelės.
-Skrisk,skrisk,paskubėk!-suriko.Tuomet dar kelias saulėgrąžas išsilukšteno,įsidėjo į burną,pasigrožėjo saulėtekio vaizdu,palaukė,kol Nuosproga visiškai nutols ir ant kulno apsisukusi nužingsniavo į pilį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 21, 2009, 06:02:05 pm

Miriana atpėdino link pelėdyno. Kad ir kaip tingėjo ir neturėjo noro rašyti tetai bei dėdei, ji privalėjo tai padaryti, kadangi jie būtų išsigandę, jog jai kažkas atsitiko ar dar kas... Šiaip ne taip Miriana išsitraukė pergamento lapelį, plunksną bei juodą rašalą. Pamerkusi plunksną į rašalą, Miriana ėmė pergamento lape raityti raides.

Citata

Miela teta, dėde bei Atai,
  jūsų labai pasiilgau, nors jau greit sugrįšiu atgalios pas jus. Beliko tik sunkiausia mokslo dalis - egzaminai. Tikiuosi, kad juos išlaikysiu, ir neprireiks kaip kokiai kvailelei pasilikti antrus metus tame pačiame kurse. Pirmame. Būtų tiesiog sunku visa tai įsivaizduot... Na, tad galit krapštyti galeonus, skilius ir knutus. Kai sugrįšiu, reikės nukeliauti nusipirkti vadovėlių, aišku, jeigu perkels mane. Na, dar tikriausiai prireiks šluotos, kadangi nuo antro kurso jau galėsime dalyvauti kvidičo rungtynėse. Laukiu nesulaukiu.

Iki greito pasimatymo.
Miriana

Miriana susuko laiškelį ir pakvietė savo pelėdą.
- Herme, skirsk čionai.Greit prie Mirianos atskrido gražuolė pelėda.
- Eikš mažute, duok kojytę,- Miriana teikėsi pririšti laiškelį savo pelėdžiukei prie kojos, tačiau ji nesileido.
- Aaaa.... Supratau,- šyptelėjo Miriana. Tuomet ji išsitraukė iš kišenės sausainuką, jį sutrupino delne ir davė pelėddžiukei. Ji kaip mat sulesė sausainuką. Tuomet Grifukė pririšo laiškelį pelėdai prie kojos ir tarė:
- Skirsk į namus.
Hermė suplasnojo sparnais ir išskrido, o Miriana išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: bearlt Spalio 23, 2009, 07:48:58 pm

Sylvia per gerą pusvalandį šiaip ne taip užlipo į bokštą. Rankoje ji tvirtai gniaužė trumpą, tėvui rašytą laišką. Savo pelėdos mergaitė neturėjo, tad dairėsi mokyklos pelėdų. Pamačiusi vieną, kaip jai atrodė, ištvermingesnių pirmakursė pradėjo paskubomis rišti ant kojelės laišką. Dar kartą žvilgtelėjo į tekstą.

Citata

Tėve, tai pirmas mano laiškas tau iš Hogvartso. Turbūt jaudinaisi, kad nerašau. Tiesiog neturėjau laiko. Tikiuosi bent Tu turėsi laiko perskaityti ir atrašyti. Patekau į Varno Nagą. Žinau, jog dabar tavo veidą nušvietė šilta šypsena. Kepurė matyt suklydo, nes aš nesu verta mokytis Varno Nage. Nelankiau daugelio pamokų ir šiek tiek tingėjau mokytis. Egzaminų laikyti net nebandysiu, verčiau pasiliksiu pirmame kurse. Be to per visus metus sugebėjau uždirbti vos 3 taškus. Viena klastuolė uždirbo trečdalį Klastūnyno taškų. Varno Nagas tai PROTINGŲJŲ koledžas, o aš nevisada pasižymiu išmintingumu. Na, nesvarbu kaip man čia sekasi. Kas naujo namie?
Visada tavo,
Vaiduokliukas.

Mergaitė pašnibždėjo pelėdai kam ir kur pristatyti laišką. Pelėda išskrido. Sylvia nulydėjo juodą taškelį danguje akimis. Atsiduso. Pažvlegė pro langą. Gal nereikėjo taip rimtai ir tiesiai visko išklot? Per vėlu. Turėčiau jaudinti dėl kitų dalykų. Sylvia dar žvilgtelėjo į likusias pelėdas ir be garso išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nicole White Gruodžio 19, 2009, 05:24:04 pm

Nicole vos spėjo lėkti paskui Bounitą.Mergaitė stengėsi įsidėmėti ilgą kelią iki pelėdyno:pro kokias duris pereiti,į kurią pusę pasukti,kurį bokštą pasirinkti:vis dėlto čia buvo begalė bokštų ir bokštelių.Laiptais lipti buvo gana sunku.Ir ne dėl to,kad jie nuolat sukinėjosi ir reikėjo pataikyti ant kurio laiptelio užkelti koją.Nors tai irgi nebuvo lengviausia užduotis,Nicolę vargino aukšti metalo laiptai ir bjaurus jų žvangesys:tarsi kas klumpėmis vaikštinėtų per stiklą.Kopus ištisą amžinybę(bent taip atrodė Nicolei)pagaliau buvo pasiektas tikslas-durys į pelėdyno salę.Tik įžengus pro jas pasiekė nemalonūs ausiai garsai-pelėdų klyksmai,savotiški čiulbėjimai.Pelėdos buvo pasiilgusios žmonių ir tikriausiai išalkusios.Nic nusipurtė žemes nuo batų į šaltas marmuro grindis.Mergaitė apsižvalgė-pelėdų buvo į valias.Ilgai nestovėjusi,nes erdvioje salėje buvo pakankamai vėsu,ji aplėkė palei sienas akimis ieškodama patiklios pelėdos.Nagi,kokią man čia išsirinkus?Pelėdos tupėjo po vieną atskiruose narvuose,o keletas,tikriausiai nerūpestingų mokinių dėka,skraičiojo iš vieno kampo į kitą.Ant narvų puikavosi pelėdų ir pelėdaičių kortelės su vardais.Nimfa,Opstrilė,Marvina,Džonas...Žaliaakė lakstė po visą pelėdyną.Rausvo atspalvio plaukai vos suspėjo palei savo šeimininkę.Jie draikėsi į visas puses,o kirpčiukai kilnojosi aukštyn žemyn.Belakstant tai šen tai ten mergaitei ant peties nutūpė auksiasparnė išdidi pelėda.Ji snapu ištikimai baksnojo Nicolei į kaklą,tarsi jos jau seniai buvo pažįstamos.
-Ach,turbūt nenaudėliai vaikai tave išleido iš narvo...-garsiai ir su užuojauta pasakė.Tuomet plačiu žvilgsniu nužvelgė visą salelę-dar dvi pelėdaitė tupėjo ant savo narvų viršaus.Vienintelis narvas buvo tuščias.Mergaitė priėjo prie jo.Ten senovine spausdinimo mašinėle buvo išspausdinta:Miri.Kažkodėl nuojauta Nic pasakė,jog čia ne koks mokinys prikišęs nagus.
-Kažkaip jaučiu,kad tu pati,Miri,išsilaisvinai iš savo narvelio.Tiesiog užuodžiu,-mergaitė pirštais pabaksnojo draugiškai pelėdžiukei per galvą.Ši sūūkė.Švilpukė nusliūkino prie mažo staliuko ir išsiėmusi pergamentą bei plunksną ėmėsi darbo:

Citata

Mielasis tėti ir mama,
Tikiuosi,kad jūs mūsų pasiilgote.Spėkite,kurgi aš patekau?Ogi į Švilpynę!Ten labai mieli ir supratingi žmonės.Ilgai nerašysiu,tiesiog noriu pasakyt,kad tėčio noru lankau visas,beveik visas pamokas.Stengiuosi kiek begalėdama,pati pirmoji savo koledžui surinkau 3 taškus.Taigi iki,myliu jus ir bučiuoju,Jūsų Nic.

Baigusi keverzoti ant nelygaus stalo,Nicole lapelį suvyniojo į gniūžulėlį,pastebėjo ant stalo pamesta šniūriuką,juo apvyniojo pelėdos kojelę ir pritvirtino lapuką.Bet pelėda skristi nesiruošė.
-Nagi,skrisk!-nejuokais įpyko pirmakursė,bet pagaliau suprato,ko norėjo Miri.-Ach,sausainių...Neturiu aš tau sausainių...Gerai,turiu,turiu...Imk,še,-tarė atkišdama pelėdžiukei prieš snapelį sutrupinto sausainio,kurį buvo nusivogusi nuo Švilpynės stalo.Tikriausiai pajutusios maistą,visos aplink esančios pelėdos ėmė ūkčioti,ūbauti ir veržtis pro savo narvelio groteles.Matosi,kad čia niekas jau seniai nesilankė.Matosi...Niekas valgyti neduoda šio dvaro šeimininkėms...Mergaitė nuo stalelio nubraukė kelių centimetrų dulkių sluoksnį.Ijo.Tikrai matosi.Miri kaip pašėlusi sulesė visus trupinukus ir it viesulas išlėkė pro langą.Kitos pelėdos vėlei nutilo.
-Ei,palauk,tu maža...Aš juk nepasakiau tau,kad nuskristum pas mano...
Taip tikriausiai ir neišgirdo pelėdžiukė sakinio pabaigos.Nusklendė virš tamsaus miško,o paskutinius garsus pasigrobė vėjo gūsis.Nicole prislinko prie lango ir pažvelgė pro uždarą langą.
-Gražu čia...-tyliai pasakė lygtai sau,lygtai Bounitai.Tuomet vėl paskendo savo mintyse.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lilith Sargon Gruodžio 19, 2009, 05:41:31 pm

Bou slankiojo po pelėdyno salę ir apžiūrinėjo pelėdas. Viena juodoji nutūpė priešais ją ir linktelėjusi švelnia galvele užsimerkė. Mergaitė priėjo ir švelniai ją paglostė:
-Pirmą kartą matau šitiek daug pelėdų...
Atrėmė ranką į sieną ir staiga ant jos šlumštelėjo dvi beveik identiškos pelėdos. Plačiai besišypsodama, Bou priėjo prie Nicolės.
-Taip čia tikrai gražu. Taip neįprasta...
Pelėdos sugnybė baltą jos rankelę ir pakilo į orą. Nebejaučiu Toros.-burbtelėjo Tashita.
Gal ji persikūnijo į Kairi...-atsakė Bou.
Ne, jaustųsi ir ji. Dabar Toros nė ženklo.
Tikriausiai užslėpė karmą ar dar ką.-kryptelėjo galva Bou.
Netikiu. Nors...
M? Ką nors pajutai?
Kažkoks energijos pliūpsnis.-suurzgė būtybė galvoje.
Tashi, čia Hogvartsas. Čia pilnai magiškų daiktų ir kitokių energiją skleidžiančių daiktų...
Ugninės spalvos pelėda praūžė pro Bounitos galvą ir ši būgščiai krūptelėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nicole White Gruodžio 19, 2009, 06:08:05 pm

Nic dar sykį nužvelgė kraštovaizdį.
-Nuostabu,-vos girdimai suburbėjo po nosimi.Ji užsimerkė ir giliai įkvėpė didžiulį oro gurkšnį,įsivaizduodama,kad stovi prie vieno milžiniško medžio,kuris ją saugiai apgobia vargiu šešėliu.
-O šiaip,kokia muzika domiesi,sporto šaka,kokį kitą pomėgį turi?Galbūt esi talentinga ir netik sugebi burti?Arba dar ką gali pasakyti apie save?-mergaitė dar sykį giliai įkvėpė.Ji vėl paglostė vieną pelėdą,nutūpusią jai ant palangės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lilith Sargon Gruodžio 19, 2009, 06:17:27 pm

Bou lengvu žingsneliu slampinėjo aplinkui:
-Klausau sunkią muziką, nesu sportininkė. Tiksliau nekenčiu visko kas susiję su sportu. Mėgstu skaityti ir užsiėminėti kita neįdomia veikla,-ji atsisuko ir nusišypsojo.- O tu?
Slampinėdama aplinkui ji sustojo prie didžiulės kiaurymės kurią sunkiai pavadintum langu. Bežiūrėdama į tolį pastebėjo keistą juodą tašką danguje. Smalsiai palinkusi į priekį prakalbo:
-Koks platus vaizdas čia atsiveria...
Tai negalėtų būti pelėda.-šnipštelėjo Bou.
Nuo kada pelėdos būna pailgos?-atsakė Tashita.
Tą ir sakau. Sugebėtum pažiūrėti iš arčiau?-paklausė prisimerkdama.
Galiu pabandyti...-pasigirdo tolimas atsakymas.
Bounitos juodos akys pasidarė smaragdo žalumo ir įsispitriojo į tolį. Keletą sekundžių taip pastovėjusi mergaitė nervingai sumirksėjo ir pasitrynė akis. Jai atsimerkus, akys vėl buvo juodos.
Sakyčiau, kad taip žmogaus figūra.-konstatavo Tashita.
Nuo kada žmonės moka skraidyti?-paklausė Bou.
Gal jis su šluota?
Nejuokink. Tai būtum ir tu mačiusi.-prunkštelėjo juodaakė.
Tiesa...
Mergaitė pasisuko į Nicolę ir linksmai nusišypsojo:
-Atrodo mačiau sakalą keleivį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nicole White Gruodžio 19, 2009, 06:50:36 pm

Žaliaakė išklausė Bou žodžius ir nieko nelaukdama bet vis dar užsimerkusi atsakė:
-Na,aš...Taip pat skaitau knygas,tačiau visai nemanau,kad šita veikla neįdomi.Tiesa,prisiminiau,kad dar neteko pabūvoti bibliotekoj!Ach,bet ką aš čia...Nenukrypkim nuo temos.Apie ką mes čia šnekėjom...A,taip,atleisk,kad aš tokia išsiblaškiusi...Mėgstu piešti,visi sako,kad labai gražiai piešiu,-mergaitė droviai šyptelėjo pusę lūpų.-Dar mėgstu mokytis,burti,o muzikos išskirtinos  neturiu,mėgstu džiazą,roką,popsą,operas...Žodžiu,visk.Beto,renku ir kolekcionuoju kepures-stikrlines,plasmasines ir medžiagines.Stengiuosi išlaikyti dailią figūrą,-tai pasakiusi pati prunkštelėjo.-Reguliariai maitinuosi ir sportuoju po keturias valandas kas dien.Juokauju,-galų gale nuoširdžiai tarė,tačiau paslapties,ar ji mėgsta sportą,taip ir neišdavė.Nicole užsižiūrėjo į tolį ir plaukte plaukė sraunia minčių upe.Nors buvo patys pietūs,Uždraustasis miškas iš tolo visas buvo apgaubtas tamsa.
-Bou,o tu...-mergina kreipėsi į Bounitą ir metė žvilgsnį jos pusėn,tačiau čia pat sustingo.Mergaitės akys švietė ryškiai žalia spalva.Nic pasitrynė akis.Turbūt per daug pervargau.Teisybę Bounita sakė,man vertėtų eiti gerai išsimiegoti...Dėl miego trūkumo ėmė net vaidentis...Rudaplaukė staigiai atsimerkė.Švipukė vėl buvo normali,ir akys nebešvietė ryškiai šviesiai žaliai.Nicolei lyg akmuo nuo širdies nusirito.Ji jau buvo bepamananti,kad jai ėmė vaidentis.
-Taip,-švelniai išsigandusiu balsu pritarė Bounitai.-Sakalas keleivis...Sakalas klajūnas...-dėl viso pikto Nic atsigręžė pasižiūrėti į naujają,tikriausiai,bičiulę.Hu...Baisu,ką žmogui gali padaryti miego trūkūmas.

Priešpaskutinė varnių raidė yra:
V

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Soport Agneu Gruodžio 19, 2009, 06:57:11 pm

Soport įžengė į pelėdyną išsiųsti giminaičiams atvirukų. Suvyniojusi pergamentus ir priraišiojusi prie pelėdų atsisuko išeiti, bet išgirdo kitame gale kažkokius balsus. Tikrai ne pelėdų. Mergaitė praėjusi pro storą ir margą pelėdą pamatė dvi švilpukes apie kažką kalbančias. Mergaitė vieną iš jų atpažino, tai buvo Nicole, mergaitė su kuria ji mokinasi. Kitos ji nepažino. Nusprendusi susipažinti Soport priėjo prie jų ir pasisveikino:
-Sveikos, ką veikiat čia?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lilith Sargon Gruodžio 19, 2009, 07:03:14 pm

Bou stryktelėjo:
-Sveika. Atėjom išsiųsti laiškų.
Ji linksmai šypsojosi ir visai neparodė sudirgimo kurį padarė keistas taškas, kuris šiuo momentu jau buvo dingęs. Dar viena pelėda prašvilpė pro Bou galvą ir ši cyptelėjo:
-Ei! Atsargiau, jūs plunksnuoti banditėliai!
Mergaitė piktokai pasipurtė bet vėl jos veidą nušvietė plati šypsena.
-Aš Bounita, čia Nicolė,-mostelėjo į kitą švilpę-O koks tavo vardas?-pasidomėjo.

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti7.gif)

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 19, 2009, 07:19:29 pm

Kairi tyliai užlipo laiptais ir sustojo prie didelių medinių durų, kurios buvo pravertos. Pro plyšį skverbėsi šviesa, o pelėdyne girdėjosi balsai. Vienas iš jų buvo labai pažįstamas. Priėjusi arčiau, mergina užmetė akį į salę ir pamatė tris merginas. Viena jų, varnanagė, užstojo kitą, tačiau šviesių plaukų sruoga tiesiog,kaip saulės spindulys, švietė toje erdvėje ir Kairi šyptelėjo. Kelis kartus pabarbenusi krumpliais į duris, pastūmė jas iki galo ir įėjo.
- Sveika, Bou. Kaip sekasi? - šiltu ir maloniu balsu iškart kreipėsi grifė į savo 'seserį'. Atmetusi raudonų plaukų sruogą, Kairi nusišypsojo kitoms merginoms ir stilingai atsirėmė į sieną, sukryžiavusi rankas ant krutinės. - Seniai nesimatėm.
Ištiesų Himura netvėrė savo kailyje, kaip norėjo šokti ant švilpės ir šūkauti iš laimės, tačiau nenorėjo pasirodyti tokia lengvabūdiška, todėl tik primerkė akis, nusišypsojo ir laukė partnerės reakcijos. Be to, viduje plyšavo ir Tora. Visa savo esybe jautė Tashitą ir norėjo kaip bomba išsiveržti ir iš to džiaugsmo visus ištaškyti. Tuo metu ant Kairi peties nutūpė pelėdžiukas Shin ir suūkė į ausį.
- Sveikas, meiluti. Pasiilgai manęs? Nori sausainio? - pakedeno plunksnas paukščiui ir iš palto kišenės išsitraukė sausainį (kur tik tų saisainių ji neturėjo).  Shin iš malonumo suūkė ir pagriebės sausainį nuskrido į savo vietą. Grifė vėl atsisuko į Bou ir akimis tiesiog švytėjo iš laimės, dar kartą žvelgdama į seniai matytą draugę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lilith Sargon Gruodžio 19, 2009, 07:26:09 pm

Bou su didele nuostaba žiūrėjo į atėjūnę:
-Kairi! Varge kiek laiko praėjo...
Linksmai nusijuokė ir pašokinėjo nes pradėjo tirpti kairė koja:
-Viskas atrodo tiesiog puiku. Kaip tu išsilaikiusi?
Apžvelgė visas tris mergaites stovinčias priešais ir visom linksmai šypsojosi, kad neparodytų nė trupučio ignoracijos.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 19, 2009, 07:37:32 pm

Bou atrodė įsitempusi ir šypsena pasirodė dirbtinė. O dar tas šuoliukas. Kairi ėmė muistytis.
- Kaip matai, kaip visada graži, - tarė grifė ir nusijuokė, tačiau jautėsi kažkaip nejaukiai. Atsitraukusi nuo sienos Kairi priėjo prie Bou ir paėmė už rankos. Pasilenkusi arčiau, sušnabždėjo į ausį:
- Gal einam kur nors kitur? Keistai atrodai, - Kairi supratingai pažiūrėjo jai į akis ir paėjėjo į šalį kviesdama lauk. Greitai apžvelgė kitas merginas ir šyptelėjusi nusprendė parodyti šiek tiek mandagumo.
- Labas vakaras, mano vardas Kairi, Grifų Gūžta, - tarė ir kaip įpratusi pridėjo ranką prie krutinės ir linktelėjo abiem mokinėm. Tuomet švilptelėjo ir ant jos peties nusileido pelėdžiukas.
- Eisim pasivaikščioti, - maloniai tarė Shin ir pakedeno jo tamsias plunksnas. Tuomet vėl žvilgsniu pakvietė Bou.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nicole White Gruodžio 19, 2009, 07:49:12 pm

Nuo durų pasklido garsai.Pirma pasirodė varnanagė,o paskui ir grifė.
-Sveika,-pasisveikino su Soport.Po kelių minučių tą patį "Sveika" tarė ir naujajai atėjusiai merginai iš Grifų Gūžtos.
-Taigi,galite eiti,žinoma,-tarė Nicole ir stovėjo spoksodama į Himurą.Ir kuo man jos panašios...Nic prisimerkė.
-Jei neklystu,tai tu,Kairi,antrakursė,ar ne?-maloniai pasidomėjo.Tuomet viltingai pasižiūrėjo  į Soport,tarsi norėdama paprašyti:"Tik tu neišeik..."Mergina linksmai žvilgtelėjo į Bou,norėdama išreikšti mintis ir palinkėti sėkmės.Eikit eikit...Pagaliau galėsiu pailsėti ir išsimiegoti...Švilpė plačiai nusišypsojo.
-Žinau,ką reiškia,kai susitinka dvi artimos draugės,-pasakė ir pakėlė lūpų kamputį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lilith Sargon Gruodžio 19, 2009, 07:51:51 pm

Bou vos matomai prikando lūpą. Ką daryt?! Reikia kaip nors gražiai atsiprašyti.... Tyliai sumykė:
-Mergaitės, nepyksit jeigu mes pasišalinsime...
Kaltai apžvelgė priešais stovinčias pažįstamas. Pažvelgė į Nicolę ir nusišypsojo:
-Dabar žinosi kur yra pelėdynas.
Nusišypsojo ir atsisukusi į Soport:
-Buvo malonu..
Tada pažvelgė į Kairi ir linktelėjusi išėjimo link, pamojavo likusiom mergaitėm ir lengvai nužingsniavo išėjimo link ir pradingo už durų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Soport Agneu Gruodžio 19, 2009, 08:50:27 pm

Soport padavė ranką Bounitai. Ji buvo laiminga, kad susirado dar vieną pažįstamą. Tačiau netrukus pasirodė dar kažkokia grifukė. kaip pasirodė ji yra sena Bounitos pažįstama, be to antrakursė, todėl Soport nesikišdama į svetimus reikalus atsisveikino su mergaitėm ir žvilgtelėjo į Nicolę:
-Atrodai pavargusi, galbūt nori eit pailsėt?- Soport žvilgtelėjo į baltą pelėdą parskrendančią iš tolimos kelionės. Ji atrodė taip pat pavargus, todėl greitai užskridus ant aukščiausios laktos pasikišus snapą ėmė snaust.
-Jei nori eit į savo kambarį, sakyk, susitiktume kitą kartą.-mergaitė nusišypsojo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nicole White Gruodžio 19, 2009, 09:02:53 pm

Nic nulydėjo Bounitą ir Kairi akimis.Ir kodėl nuo manęs draugai taip dažnai pabėga...
-Ach,dėkui,ne,dar galiu čia šiek tiek pabūti...Ir tada kaip darželinukė eisiu miegoti pietų,-ji nusijuokė ir nuo palangės nupūtė didelį sluoksnį dulkių.-O Hogvartsas neturi valytojų.Nesuprantu,juk yra burtų...
Mergaitė išsitraukė burtų lazdelę ir ištarė:
-Aguamenti!-ir palangė visa nušvito ir ėmė blizgėti.
-Išmokau iš dėdės,-paaiškino plačiai bet nedirbtinai išsišiepusi.-Supranti,pas jį aš nuolat praleisdavau dalį vasaros,visą rugpjūtį ten svečiuodavausi.O jis apsigimęs burtininkas,tad mane išmokė daugelį triukų.O ką tu gali papasakoti apie savo šeimą?Kur praleisdavai vasaras?Esi grynakraujė ar ne?Beje,aš tikrai su tavimi draugausiu,net jei gimiai žiobarų pasaulyje,-rudakasė meiliai nusišypsojo.-Papasakok viską,ką gali papasakoti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Soport Agneu Gruodžio 19, 2009, 09:13:01 pm

- Šaunu tada,- pasakė mergaitė nusišypsodama kartu. Pamačiusi kaip pirmakursė nuvalė palangę, gerokai nustebo, tačiau visko šiais laikais būna, todėl dar ir sulaukusi pasiaiškinimo nusiramino. Išgirdusi mergaitės klausimą Soport atsakė:
-Esu maišyta, bet neturiu žiobarų kraujo, mama - fėja, o tėvas burtininkas. Kai sulauksiu 17 pati tikriausiai tapsiu fėja, nes taip jau yra mergaitės tampa fėjom, o berniukai burtininkas maišytose šeimose. Esu vienturtė, todėl tikriausiai šeimoj esu lepinama, žinoma tai neturi mano bendravimui jokios įtakos, nes jau keli mėnesiai gyvenu atskirta šitoj pilį. Labai džiaugiuosi, kad pakliuvau į Varno nagą, bet kažkada sapnavau, kad priklausau švilpynei, o iš tiesų gal būt norėčiau mokytis GG, bet nuo likimo nepabėgsi, esu patenkinta kuo esu. O dabar gal tu papasakotum apie save?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Victory Verz Gruodžio 20, 2009, 11:43:36 am

Vi atėjusi į pelėdyną atsinešė laiškelį kuriame buvo parašyta

Citata

Sveikas, broli, kaip laikaisi? Ar daug darbų? Patekau į grifų gūžtą. Ištikrūjų nesitikėjau, galvojau pateksiu į klastūnyną. Pilis labai graži. Bendraujantys žmonės, geri mokytojai. Jeigu turėsi laiko prašau atrašyk. Sėkmės. Nuo Victory.

Mergaitė prisegė laiškelį prie mokyklos pelėdos kojytės ir paleido skristi. Ilgai mąstė ar ji pasieks namus, ar ne? Bet pelėda tik pakreipė galvą skrisdama ir pranyko. Mergaitė palaukusi keletą minučių išėjo iš pelėdyno salės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nicole White Gruodžio 22, 2009, 06:18:32 pm

Nicole pastebėjo,kaip pro duris įlėkė kita grifė,bet tikriausiai apie kažką taip įtemptai galvojo,kad ši net nepastebėjo judviejų.Hm...O gal nenori pastebėti?Tada ji prisiminė varnanagės klausimą.Mergaitė giliai įkvėpė ir ėmė greitai pyškinti:
-Na,aš esu grynakraujė,mano tėtis ir mama mokėsi burtų mokykloje.Jie buvo išsiskyrę kai man buvo kokie šešeri,tada mama išvažiavo į Londoną,Liverpulį,o tėtis to nežinojo ir palikęs mūsų vargingą butelį Vokietijoje,Berlyne,išvažiavo.Mes apsistojome žiobarų viešbutyje,ir ten sutikome mano mamą,kuri irgi ten buvo apsistojusi kol susiras normalų būstą.Tėtios jos atsiprašė,jie susirado namą burtininkų pasaulyje ir ten ilgai,laimingai gyveno ir tebegyvena.Apie šią mokyklą sužinojau tik tą dieną,kai gavau laišką.Ką tėtis per tas dvi dienas spėjo papasakoti,tą ir žinau.O šiaip kai papasakojo apie Hogvartsą,labiausiai iš koledžų minėjo Grifų Gūžtą,o apie Švilpynę beveik nekalbėjo.Taigi aš ten ir svajojau patekti.Bet išgirdusi,kad kepurė pasakė Švilpynė,gal būčiau spėjusi nuliūsti,tačiau išgirdau tų vaikų šauksmus,sveikinimus,ir vaiduoklio Storojo Vienuolio gražius žodžius,supratau,kad čia,Švilpynėje,nėra taip jau blogai.Beje,aš irgi esu vienturtė.Atvykau čia vos prieš kelias dienas.Dar nieko nepažįstu...Beveik...Pažįstu tik Bounitą,tą,kur išėjo su Kairi,ta antrakurse.Ir šiaip..Visą gyvenimą turėjau mamai pataikauti,grindis plauti,šluostyti dulkes,išlyginti suknias...O,kaip surimavau!Taigi dirbdama tuos darbus išmokau džiaugtis gyvenimu koks jis bebūtų.Kad ir ne toks,apie kokį aš svajoju...Tiesa,svajojau apie visą mano gyvenimą lydinčius nuotykius,gerus,ištikimus draugus,svajojau nebevergauti tėvams...-mergaitė pati nejuokais išsigando,kad taip pasakė apie savo tėvus.-Ir štai aš čia,Hogvartse,burtų mokykloje,bet dar nespėjau pajusti tos magijos kartėlio..O gal ir saldumo.Neskaitant to,kad pabūvojau beveik visose pamokose,išskyrus Ateities Būrimą,kurio turbūt ir nesimokysiu.Nemanyk,kad esu moksliukė knygų žiūrkė,bet tas būrimas...Man atrodo kvaila.Jau geriau gyventi sulig kiekviena diena ir vakare su saulėlydžiu apmąstyti,kas tavęs galėtų laukti rytoj.O ne taip,kad tarkim tau išpranašavo,kad tą dieną mirs tavo augintinis,ir tada,kai ateis ta kita diena,viską darysi,kad tik išvenktum savo augintinio netekties...Kaip jau minėjai,nuo likimo nepabėgsi.Jei iš aukščiau taip nuspręsta,tai taip tegu ir būna.Nesu linkusi apgaudinėti likimo.Apgaudinėji likimą-apgaudinėji save,ir tada net gyventi nesmagu,kai žinai,kas nutiks kitą dieną.Nėra to...Na,to...Tos nežinojimo būsenos,taip pavadinkim.Reikia gyvent,gyvent ir džiaugtis,džiaugtis,kad gali gyvent ir kad kas dien tavęs laukia nenuspėjama diena...-Nic užsižiūrėjo pro langą į tolį ir pati nepajusdama šyptelėjo.
-Ach,bet ką aš čia su tais savo išvedžiojimais,geriau tu man pasakyk,kokia labiau esi,kokia tavo siela-meniška ar sportiška?Na,apskritai,viskas-tavo apranga,elgesys,išvaizda,charakteris, talentai...Jei tau įdomu,aš jaučiuos daugiau meniška.Na,apranga mano normali,burtininkiška,bet man labai patinka piešti.Jau sakiau tai?Dievinu piešimą pieštuku.Taip paprasta,lengva,bet taip orginalu...O išvaizda irgi nesu panaši į sportininkę-nei dietų,nei mankštų iš pat ankstyvo ryto...O šiaip irgi nesu planuota,nemėgstu gyvent pagal dienotvarkę.Ai,tą jau irgi sakiau.
Nicole išsišiepė plačia šypsena,tikriausiai dėl to,kad prisiminė maisto karą didžiojoje salėje.Klastuoliai...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Soport Agneu Gruodžio 31, 2009, 05:11:29 pm

Soport supratingai klausėsi draugės pasakojimo, jai buvo smagu, kad pagaliau susirado naują draugę ir buvo pasiruošusi šios draugystės nenutraukti. Mergaitė buvo įdomi, jos gyvenimo istorija žavinti ir jaudinanti, visai kaip įdomi knyga. Mergaitė stebėjo spindinčias mergaitės akis, paraudusius skruostus. Jau vakarėjo. Oras vėso. Soport išsitraukė iš kuprinytės apsiaustą apsisiautė. Nicolei uždavus naują klausimą Soport atsakė:
- Tikriausiai esu dvasiškas žmogus, nors iš ištiesų tai gal geriau tu pasakysi, kai labiau su manim susipažinsi. Esu aktyvi, mėgstu sportuoti, lakstyti, dalyvauti įvairioj veikloj, todėl pas mane ir po pamokų yra griežtai suskirstytas laikas. Mėgstu viską planuoti, kad nieko nepamirščiau, nes kartais kai užsiplepu su draugėm, pamirštu ką turiu padaryt. Mano apranga yra neutrali, mokykloj dažniausiai vaikštau su uniforma, tik krtais, per šventes apsirengiu mamos numegztus megztinius ar užsidedu kokį sijoną. Dėl talentų, tai nežinau ar kokių turiu, galbūt, bet jie dar neatrasti. Mėgstu dainuoti, grojinėti, taip pat piešti, kurti, vaidinti, kaip jau sakiau, sportuoti, dalyvauti visokioj veikloj, mokytis. Tikriausiai tik dėlto ir pakliuvau į varno nagą, nes nesu be galo protinga, tiesiog patinka sėdėti vakarais bibliotekoj ir ruošti namų darbus, bei skaityti vadovėlius. Nežinau kodėl, bet tos temos, kurias einam, man nėra įdomios, man daug įdomiau vadovėlį skaityti į priekį ir gilintis į naujus dalykus, nors dabar, dar kaip pirmakursė žinoma ir pradžią pati yra svarbi, bet mane traukia tolimesni vadovėlio skyriai. Oj... atrodo būsiu užsiplepėjus ir vėl. Aš labai atsiprašau, bet turiu jau bėgti, reikia užsukti pas astronomijos profesorę, ji sakė, man duos pažvelgti į kelias žvaigždes, kurios spindi tik kartą per kelis šimtus metų. Tikrai nenorėčiau praleist tokios progos. Tai tikrai atsiprašau, bet turiu bėgt, jei ką susitiksim pamokose, arba atsiųsk man pelėdžiukę. Iki.
Soport apsikabino draugę per pečius, ir išbėgo į koridorių.

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/lunos8.gif)

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nicole White Sausio 02, 2010, 04:12:28 pm

-O taip,vėjas vis smarkėja,dangus vis temsta...-sutiko su mergaite Nicole.Ji prieš tai įnirtingai išklausė bičiulės pasakojimo.Ogi įdomūs žmonės tam Hogvartse mokosi.
-Gerai,iki greito.Tikiuosi,iki greito.
Kai Soport apsikabino Nicolę,ji visiškai nesutriko.Nejautė tai varnanagei neapykantos,pavydo ar pagiežos.Ji taip troško susirasti draugų......ir rodos visai neblogai kaip per tris dienas.Rodos,neleidžiu laiko veltui.Užsisvajojusi mergina pamiršo,kad nori miego.Ak,taip,dabar būtų puiku dribti į lovą ir užmigti...Kietu...Žiemos...Mieeeeegu...Švilpė vėl nusižiovavo.Apsisukusi ant kulno ji tylutėliai nusileido siaurais laiptais ir sparčiu žingsniu nukulniavo į pilį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dipsis Kovo 01, 2010, 07:24:09 pm

Lu tingiai įžigiavo į peledyną.Koks ilgas kelias.Uždususi apžvelgė visas pelėdas kurių čia buvo labai daug.
-Fantastiška.-sumurmėjo ir nuėjo prie labiausiai patinkančios pelėdos.Aišku bandė ją paglostyti,iš pradžių nelabai leidosi bet poto mergaitė galima sakyti prisijaukino.Prisiminusi ko čia atėjo Lu išsitraukė laiškelį mamai ir pažvelgė į pelėdą.
-Na ką paledžiuk,ar nori man padėti?.-kalbėjosi mergaitė su pelėda.Pelėda pritariamai suukė ir atkišo kojelę.Lu sukikeno ir jai užrišo laiškelį.
-Šaunuolė.-pagyrė.Ir pagalvojo ar žino kur jai skrist,pagalvojusi tarė:
-Nešk į Žiobarų miestelį,mano mamai,gerai?.-kiek keistai paklausė pelėdos,juk nekasdien kalbiesi su paukščiu.Pelėda vėl pritariamai suūkė ir išskrido.Mergaitė žvilgsniu nulydėjo ją tol kol pelėdos nesimatė.Gūžtelėjusi sau įšėjo niūniuodama kur kojos neša.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nicole White Kovo 06, 2010, 06:22:44 pm

Nicole nešina Kartografu įžengė į Peledyną.Atsistojo prie nedidelio staliuko ir iš kaži kur ištraukė akmenį.Tvirtą.Ar pelėdos neišsigąs?Nežinau...Bet nedvejodama daugiau Nic pasidėjo ant staliuko apyrankę.Prisiminė viską,kas jai nutiko šios apyrankės dėka...Nicole nusišypsojo ir sukaupusi drąsą užsitvojo akmeniu.Iš antro bandymo Kartografas skilo.Visame pelėdyno bokšte pasklido  rožiniai dūmai.Pelėdos katastrofiškai skrajojo po narvus,klykė.Ausų būgneliai galėjo sprogti.Nicole net matyti nebegalėjo per tirštus dūmus.Ėmė mosikuoti rankomis.Staiga vėl išniro "blogio"  vaizdinys.Jo balsas rėkė,šaukė,plyšavo:
-Neeeee!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Nicolei galva apsvaigo.Ji krito ant žemės,girdėdama tik stiprų ne ir pelėdų riksmus...
Nicoles akys prasimerkė.Aplink vėlgi buvo ramu.Jokių dūmų,jokių kliegesių.Švilpė lėtai atsistojo.Pažvelgė į staliuką-ant jo nebuvo nė dulkelės Kartografo.Mokinė suplojo rankomis sau ir nusišypsojusi priėjo prie lango,kur stovėjo pelėdos.Keletas jų buvo gavusios širdies smūgi,o keletas negalėjo atsitokėti.Vienintelė Nicoles pelėda linksmai kažką čiauškėjo pelėdų kalba irreikalavo iš šeimininkės maisto.Nic nusišypsojo ir išsitraukė didelį obuolį iš kišenės.Padėjo jį  į narvą.Taip pat į saują įsipylė sausainių likučius,trupinius.Ištiesė delniuką pelėdai.Ši linksmai sulesė viską ir leidosi paglostoma.Nicole,jausdama,padariusi tikrą žygdarbį,iškeliavo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: eclipsea Kovo 14, 2010, 03:29:25 pm

Modetei įėjus į pelėdyną keletas pelėdų atsisuko į ją. O jos tikrai gražios. Pelėdos buvo įvairių spalvų: rudos, tamsios, beveik juodos, raudonspalvės, o keletas jų buvo baltos. Gaila, kad mano Plunksna liko namie. jai būtų patikę, čia prie kitų pelėdų. Bet kas padaryta tas padaryta - ji liko namie ir nieko jau nepakeisi. Varniukė priėjo prie vienos iš mokyklos pelėdų - rudos, su keletu raudonesnių plunksnų. Pelėda draugiškai žnyptelėjo jai į pirštą. Modetė nusišypsojo. Atsargiai pritvirtinusi laišką prie pelėdos kojelės ji pasakė kur skristi. Pelėda dar kartą žnybtelėjo, tarsi duodama teigiamą atsakymą ir išskrido. Modetė akimis nulydėjo skrendantį paukštį ir šypsodamasi išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rosa Fabes Kovo 20, 2010, 07:00:09 pm

Rosa pirmą kartą atėjo čia. Greit pasiėmė lapelį ir ten išrašytus žodžius.

Citata

Miels tėtuk,

Nejaugi tai tiesa? Ech.. Žinai aš noriu atsakymų kaip ten viskas buvo ir kaip ten yra.. Turiu vieną draugę iš varnagės. Ji gan miela  ;) Kaip senelis? Kaip tau sekasi? Tiesa pakliūvau į grifų gūžtą. Ech.. Žinau kad nuliūdinau kad mūsų giminė mokinosi švilpynėje.. Na lauksiu tavo laiško..         Rosa...

Dar perskaičius laiškutį žinojo kad tai visų nesąmonių nesąmonių laiškas. Išsirinkusi pelėdą įkišo į koją ir pasakė kur vykt.. Pelėda žnybtelėjo ir nuskrido. Rosa tai suprato kad pelėda suprato.. Atsidūsusi išėjo. Atsisukus pažvelgė į kitas pelėdas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Luis May Kovo 21, 2010, 06:28:52 pm

   Grifukė Luis nuskubėjo apšviestu koridoriumi. Jis toks ilgas , pamanė, nekantraudama pamatyti pelėdas. Pagaliau pasiekė pelėdyną ir sustojo. Ji atsakė į laišką, jai atsiųstą rytiniu paštu:
   
   

Citata

Sveika, Luis,
              Kaip pirmoji diena mokykloje? Į kokį koledžą esi paskirta? Ar jau turi draugių? Patiko profesoriai ir jų vestos pamokos? Laukiu atsakumo, 
                                            Myliu,
                                                  Mama

    Luis įteikė rusvai pelėdai laišką, kuriame buvo parašyta:
       
         

Citata

Sveika, Mama,
                     Esu paskirta į Grifų Gūžtą - žinau, tikėjais Varno Nago, bet gi Grifų Gūžta irgi neblogai, ar ne? Pirmoji diena buvo nebloga, sakyčiau netgi gera. Susiradau vieną draugę, ji mano kambariokė. Pamokos patiko, profesoriai taip pat.
                           Myliu, 
                                 Luis. 

         Išsiuntusi atsiduso ir išbėgo iš pelėdyno.   

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vanessa Williams Kovo 21, 2010, 06:32:11 pm

[[ALIO!!!  Pabusk, užfiksavau jau 3 vietą, kurioje tu esi, esu įsitikinusi, kad yra daugiau. SKAITYK TAISYKLES, būk gera!!!]]

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Kovo 21, 2010, 07:10:53 pm

Samanta rankoje laikė laišką. Sučiaupusi lūpas ji kaukšėjo koridoriumi. Plaukai bangavo kaip iš šampūno reklamos, bet kam tai rūpi, kai nei vieno žmogaus aplinkui nebuvo.

Citata

Labas tėti,
Kaip laikaisi? Nori pasakysiu naujieną? Pakliuvau į Grifų gūžtą, susiradau labai daug gerų draugų ir visi dabar laimingai gyvename. Žinok, kad kažkokie klastuoliai mus užsipuolė ir atėmė iš mūsų visus saldainius. Norėjome juos prilupti, nors mūsų buvo daug, bet visi dėjome į kelnes, todėl pasipriešinti buvo beviltiška. Žinoma, po to klastupliai mus įstūmė į didelę purvo duodę, panašią į kiaulės lovį. O kvapelis irgi buvo ne iš pačių geriausių.
Na kaip supratai, juokauju. Mane paskyrė į Klastūnyną, tik vat gaila, kad dar niekam labai pakent nesugebėjau. Bet jeigu ką, tai aš problemų nekeliu. Na tik broliams. Ir žinoma, kaip sakei, neprasidedu su nei vienu grifiūkščiu ir vengiu jų iš tolo. Visgi, teisybę sakei, kad jie kažkaip įtartinai dvoka. Kartais net pagalvoju, kad visai būtų neprošal užsidėti dujokaukę. Profesoriai, tiesiog aukseliai - visi savotiški. Kolkas neaptikau tokių, kurie elgtųsi labai mamiškai su vaikais. Ir ačiū Voldžiui, nes žinai, kas būna su mamiškais mokytojais mano atvilgiu. Tikiuosi, kad galėsiu kurią nors dieną Tave aplankyti ir nusiveši mane į medžioklę, kaip žadėjai.

Samantha

Pasižiūrėjusi į pelėdą, mergina padavė jai laišką ir ši išskrido.
Laiškas - lyg ilgesio išraiška. Bet ar visada? Juk ne visada mes rašome laiškus tam, kad pasiilgstame žmonių. Kartais laiškus mus verčia rašyti tiesiog pareiga, arba baimė, jog žmogus supyks ir po to teks imtis vis kitokių priemonių išgauti žmogaus atsiprašymą. Visgi, Sam rašė ne iš pareigos. Ji rašė tiesiog iš principų ir neapykantos mamai, tam, kad parodytų, kokia ji jai nesvarbi.
Galiausiai žalias akis užtengė vokai ir ji užsimerkė. Giliai atsiduso ir prisiminė savo šeimą. Ji nekentė savo šeimos, ypač mamos. Samanta mylėjo tik tėvą, tačiau buvo atskirta. Bet juk ar tėvas irgi jau toks angeliškas, jeigu nieko nedaro, kad ją pasiimtų? Juk galėtų ją tiesiog pasiimti iš namų ir abu gyventų Glazge... Bet ne, dabar Samanta turėjo gyventi su mama, Londone, ir dabar ji jaučiasi įkalinta Hoge.
Mergina savo apmąstymus greitai išvaikė ir vėl apsisuko bei nukaukšėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Luis May Kovo 24, 2010, 06:18:32 pm

   Luis atskubėjo į pelėdyna pamiršusi, kad turi parašyti seserims, Žanai ir Faustinai. Jos gi prašė parašyti... Reikėjo anksčiau prisiminti, dabar reikia skolintis kitą pelėdą... Luis paskubomis, tačiau kruopščiai parašė laišką:
   
   

Citata

Žana ir Faustina,
               Žinau, kad prašėte parašyti, tačiau rašydama tėvams pamiršau, atleiskit. Hogvartsas nuostabus, negaliu sulaukti, kol pagaliau čia atvažiuosit jūs. Mokytojai anaiptol nenuobodus, kaip žiobarų mokyklose - įsivaizduojat, apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas ant mūsų užleido rūką, kuris mus nunešė į pačius baisiausius košmarus!!! Įsivaizduojat?! Turiu vieną draugę, Aną. Ryte ji man papasakojo, kad viena mūsų kambariokė verkė, nes mirė jos mama. Siaubinga, ar ne? įdomu, nuo ko... Naujienų nedaug... Pamokos lengvos, namų darbai irgi. Na, o kaip jūs laikotės? Tie žiobarų mokytojai jūsų nenervina? Nesistebiu, jei taip - mane tikrai nervino, nors ir nežinojau apie Hogvartsą. Na, iki, turiu bėgti ( nors n. d. lengvi, jų daug).
                                                                          Luis

Išsiuntusi laišką, Luis nusišypsojo, nes prisiminė dvynukes. Oi, dar reikia paruošti žiobarotyrą, pamanė, ir išbėgo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rosa Fabes Kovo 28, 2010, 04:43:15 pm

Rosa atėjo į pelėdyną. Ji rankoj laikė tėčio atsiųstą Rosai lapuką. O kitoj rankoj Ros laikė tėčiui laišką.

Citata

Miela Rosa..

Žinai man pačiam sunku. Taip tai tiesa. Na va sulaužei mūsų giminės pratęsimą. Iškyrus Kają..(juokias) Mes visi švilpiai buvom. Na Rosa sveikinu nes pats troškau į grifų gūžtą.   Myliu....  Tavo Tėtis.

Rosai nepakako tos keletą eilučių. Juk jai reikėjo atsakymų. Ilgų.

Citata

Tėti

Neišsisukinėk. Aš labai noriu žinot kuom mano mama mirė ligoninėj. Dėl grifų gūžtos.. Mano pusseserė kovojo su kažkokia švilpė. Kažko lindo su ja muštis. Nežinai ko. Tėt nebūtinai gadint lapą kad išsisukinėtum..  Rosa.

 
Grynas pergamento naudojimas! Rosa supykus išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Eleonora Waldorf Kovo 29, 2010, 03:09:21 pm

Eleonora įėjo į pėlėdyną.
-Emanuele,- pašaukė ji tėčio dovanotą juodą pelėdą didelėmis akimis.

Citata

Tėti,
Linkėjimai iš naujosios Klastūnyno atstovės šeimoje. Šiek tiek nusivyliau šia pilimi,tikėjausi daugiau modernumo,bet ką gi,aš čia atvykau mokytis,o vėliau galbūt siekti mokytojos vietos. Draugų dar nelabai turiu, žinai, paisau tavo prašymo nesusidėti su visokiais švilpiais,varnanagiais,o bendrauti tik su klastuoliais. Kažkoks mokytojas ant manęs užsisėdo,atėmė taškų,bet aš jam nenusileisiu. Tėti, parašyk, kaip sekasi žavingajam kaimynui Neitui. Perduok jam didelį mano bučkį. Laukiu atsakymo, Eleonora

Nuostabioji Emanuelė išskrido,Eleonora palydėjo ją žvilgsniu,kol pametė beribiame danguje,ir išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 04:35:03 pm

Adora su Samanta išlėto lipo laiptais į pelėdyną.Buvo tamsu nors į akį durk.Lipo išlėto,nes bijojo už konors užkliūti ir nubildėti laiptais.Mergaites išpaskos sekė kraujo lašai.Nusidriekę nuo pilies iki pat pelėdyno.Adora stebėjosi,kad šiame padare yra tiek kraujo.Prakeiktas daiktas, dar ir sunkus baisiausiai...Ado dėjo koją ant laiptų,bet nepataikiusi suklupo.Kad tave geriausios Merlino kelnės... Mergaitė atsistojo ir pasitaisė uniformą.Buvo uždususi.Šis triušis atrodo svėrė daug daugiu už paprastą triušį.Varnanagė atsiduso.Ji negalėjo patikėti kas šianakt įvyko.Juk išėjo paprasčiausiai pasivaikščioti ir štai ji su ne bet kuo, o su klastuole tempia negyva triušį (paukštį pabaisą) kuris jas norėjo užmušti, į pelėdyną.Pagaliau jos pasiekė viršų.Adora iškart paleido padarą ir pati atsirėmė į pelėdyno sieną.Buvo padususi.Giliai įkvėpusi žvilgtelėjo į Samantą.
- Klausyk, apie šį įvykį niekam nė cipt, gerai? - pasakė Ado.Jos kvėpavimas jau pagavo normalų pagreitį.Varnė dar negalėjo patikėti kas šiandien nutiko.
- reiks dar panaikinti tas kraujo dėmes kurios  veda iš pilies čia.Dar sugalvos kas atsekti... - sunerimusi pažvelgė pro pelėdyno langą Adora.Tačiau nieko nesimatė buvo labai tamsu tik danguje mirgėjo kelios žvaigždės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 04:47:59 pm

Samanta ėjo priekyje. Ji nebesiklausė nei žingsnių. Tiesiog nebeegsistavo niekas, tik kelias iki pelėdymo. Margina negalėjo patikėti, kad dabar ją gali išduoti ne kas kitas, o Varnė. Tik pabandytų užsiminti kam nors apie šią naktį, tektų viską suversti jai... hmz... koks tekstas būtų? Tikriausiai: "Čia ji viską sugalvojo... Ji mane seka... Aš nebežinojau ką daryt, man taip buvo gaila to triušio..." Na dar gal šiek tiek žodžius pakeitus ir šiek tiek dramatiškumo bus labai gerai.
- Koks sutapimas. Gal tu mano mintis netyčia skaitai? Aš lygiai to paties norėjau paklausti - sukikeno Samanta.
Ji pasižiūrėjo į pelėdas. Viena iš jų aptvare daužėsi kaip nesava pamačiusi triušį.
- Žinai, šitą triušį reikės dar pasmulkinti. Jos neprarys greitai tokio didelio gabalo. Kitaip tariant, pjaustykim - pasakė Samanta ir išsitraukė iš kišenės tą patį peiliuką, kuris buvo dar šiek tiek kruvinas.
Klastuolė nužvelgė į Adorą.
- Žinai, visgi gaila, kad nesimokai Klastūnyne. Išmokyčiau žudyti - kilstelėjo antakius mergina - Gal šį kartą norėsi pamaitinti pelėdas? Žinok čia tas pats maitimimas kaip prie ežero maitinti gulbes arba antis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 05:06:10 pm

Adora žvelgė į pelėdas.Jos su godžiai žiurėjo į ant žemės gulintį triušį.Aišku, joms tai tikriausiai delikatesas.Juk tikriausiai žiurkės pabosta...Varnanagei jau įgrįso pašaipūs Samantos komentarai.
- Duok šen peilį, - piktai tarė Adora ir ištraukė peilį iš klastuolės rankų, - kokia tu miela, - sarkazmas tryško iš jos žodžiu, - bet žudyti nenorėčiau išmokti,bet ačiū už pasiūlymą.Samantai užsiminus apie gulbes Ado burptelėjo po nosimi:
- nekenčiu gulbių, jos šlykščios... - mergaitė atsitupė prie triušio ir pasiraitojo rankoves,nenorėjo vėl išsiteplioti rūbų.Adora kibo į darbą.Ji nenorėjo atsisukti į Samantą.Nenorėjo pamatyti jos žvilgsio.Ji pati negalėjo patikėti,jog doroja triušį.Ji negalėjo patikėti ir tuo,kad jai buvo visai nešlykštu.Po kelių minučių viskas buvo baigta.Ji atsistojo.Nuo peilio ir jos rankų varvėjo kraujas.Mergaitė pagriebė nuo žemės nupjautą uodegą ir mestelėjo klastuolei.
- Imk, bus tau pakabutis, - nusijuokė Adora, - ir štai peilis, - mergaitė padavė kruviną peilį Samantai.Tada paėmė porą susmulkintų triušio gabalėlių ir mestelėjo juos į pelėdų pusę.Jos kaip mat puolė prie jų.
- Atrodo joms patinka... - Adora žiurėjo kaip pelėdos doroja triušį, po to nusisuko ir išsitraukė lazdelę.
- Aguamenti - ištarė Adora ir nusiplovė savo kruvinas rankas.
 

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lilė Fox Balandžio 11, 2010, 06:38:57 pm

Lilė įžengusi į pėledyną ėmė žvalgytis savo sniego baltumo pelėdos. Štai kur tu pagalvojo Lilė. Henrė tupėjo ant aukščiausios laktos tiesiai virš kupolo. Nagi eikš čia. turiu mamai ir tėčiui laiškelį . Pelėda greitai stryktelėjo nuo laktos ir nusileido šlaia Lilės. Dar kartą perskaitė laiškelį:

Brangūs mama ir tėti,

  Kaip laikotės? Ar negavote žinių iš Hugo? O kaip Bilas? Pasakykite jiems kai pamatysite, kad suprantu kodėl jie kiekvienais metais taip norėjo į Hogvartsą. Be to perduokite linkėjimus.
  Man mokykla labai patinka. Visos pamokos labai įdomios. Vaikai labai draugiški. Net nežinau kas labiausiai patinka. Daug nerašysiu, nes reikia labai daug mokytis. Pasiųskite atsakymą per Henrę. IKI.

                                                                 Jus mylinti,
                                                                           Lilė.

Susukusi ir magiškai užantspaudavusi ji pririšo laiškelį pelėdai prie kojos ir nunešusi prie lango paleido. Dar ilgai žiūrėjo į tolstantį jos siluetą, kol jis dingo...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 07:13:32 pm

Iš Samantos buvo atimtas peilis. Ji kreivokai pasižiūrėjo į Adorą. Keista, kad ji pakliuvo ne į Klastūnyną. Matyt, dėl to, kad neturi žudikiško instinkto. Nors tenka pripražinti, lavonus ji doroja pakankamai gerai kaip pradedančioji.
Kol Adora pjaustė triušį, Samanta mėtė smulkučius gabalėlius pelėdoms. Šios grūdosi viena per kitą prie tvoros, lipo viena per kitų galvas, kapojosi dėl kiekvieno triušio gabalėlio. Senokai nebuvo matyti tokių grumtynių vaizdo. Atrodė, kad minia išalkusių žmonių grumiasi dėl vieno sausainio ir kiekvienam visa tai atrodo, kad sausainis - tai stiprybės prizas.
- O tu greitai mokaisi. Žiūrėk, gal kada dirbai pas žiobarus skerdykloje? - nusišaipė Samanta.
Jos žalios akys  sekė kiekvieną Adoros mostą, kiekvieną rankos darbą su peiliu, kiekvieą brūkštelėjimą per mėsą. Kartas nuo karto pasirodydavo kraujas, nes kūnas dar buvo šiltas. Visa ta šiluma dvelkė it radiatorius. Tačiau tai buvo ne šiaip šiluma. Tai greičiau buvo mirties svelksmas.
- Pakabutis? - mergina pavartė akis laikydama rankose uodegą - tegul jos surodoja. Atrodys per daug žiobariškai - Samanta mestelėjo triušiuko uodegą raibai pelėdai ir ši kaip mat pagavo.
Pelėda snape laikė uodegą kaip kokį pasididžiavimą ir greitai prarijo su visai plaukais.
- Šššš, kažkas ateina - tyliai sukvykė Samanta ir griebė Adorą už rankos.
Ten buvo grifė. Samanta užgesino savo lazdelę ir prispaudė Varnę prie sienos. Ji meldėsi, kad grifė nepamatytų kraujo pėdsakų. Visa laimė, kad taip nebuvo. Ji greitai iš ten išsinešdino.
- Visgi labiau nei Varnanagiai, labiau erzinti gali tik grifiūkščiai ir švilpiai - žiūrėdama į kraujo klaną pasakė Samanta.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 08:11:04 pm

Adora užgirdo kažą lipant laiptais.O ne, prašau,kad tik nekokia mokytoja...Samanta griebė varnei už rankos ir prispaudė prie sienos.Adora bijojo net įkvėpti.Jos akys nukrypo į tą vietą kur nesenai dorojo negyvelį triušį.Asla toje vietoja buvo kruvina.Į pelėdyną įėjo kažkokia grifė.Ado užmerkė akis ir mintyse prašė.Prašau nepamatyk kraujo,nepamatyk kraujo pėdsakų...Adora atsimerkė ir įdėmiai žiūrėjo kiekvieną grifės judesį.Hm,įdomu ką ji čia veikia vidury nakties?Prisireikė laišką išsiųsti pirmą nakties?Keisti tie grifai...Varnanagė atsiduso,kai grifė išsineždino iš pelėdyno.Fui...
- Gerai,kad nepamatė,tikriausiai akla yra ar ką...Nieko nepamatė, - Adora purtė galvą, ji nesuprato ant kiek žabalam reikia būt,kad nepamatytum šitiek kraujo.
- Na, bet tos grifės aklumas mus išgelbėjo, jeigu būtų pamačius tikriausiai rėkdaba būtų pasileidusi į pilį paskūsti kam nors...Nors, gal nebūtų drįsusi, juk pati vaikšto vidury nakties, - suprunkštė Adora.Reikia išvalyti šią netvarką...
- Tergeo! - išsitraukusi lazdelę ir nutaikiusi į kruviną vietą tarė mergaitę.Kraujas išsivalė nuo aslos.Dabar kitas reikalas...
- Na štai, įkalčiai čia dingo...Gal sakau maunam iš čia kol kas vėl neprisistatė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 08:33:20 pm

Samanta pasižiūrėjo į Adorą šiek tiek naglu žvilgsniu.
- Negi tau ne garbė vaikščioti su Klastuole naktį, kuri tavo sėdimąją gelbėjo, nors galėjau pasiplauti. Stebiuosi, kodėl to nepariau - ironiškai toliau drėbė visą litaniją.
Per pamokas vis viena reikės apsimesti, kad aš jos nepažįstu. Nesibičiuliauju su Varnanagiais.
- Žinai, juk gal nori, kad aprodyčiau mokyklą. Susitiktumėm daugiau paukščių, išmoktum paukščių kalbos - pilni pašaipos žodžiai skambėjo Samantos lūpose.
Mergina sukiojosi ir žvalgėsi aplinkui. Pelėdos atrodė, kad reikalavo daugiau triušienos, bet viskas buvo jau išdalinta ir daugiau nei lašo nebeliko kraujo. Net menkiausio triušienos gabalėlio.
- Klausyk, ko taip sudvejojai, kai pasiūliau nužutyti triušį? Čia tik tarp kitko. Negalvok, kad teikiuosi su tavimi užmegsti kokius ryšius - paklausė Samanta.
Ji tik dabar pradėjo kiek drebėti. Oda pašiurpo, bet kvėpavimas nebebuvo toks tankus, širdies dužiai nurimo. Mergina nebebijojo. Pagaliau ji jautėsi rami ir saugi. nors ir naktį vaikščiojo po pilį...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 09:00:50 pm

Ado praleido pro ausis įžeidžius klastuolės žodžius.Jai buvo nė motais ką jinai sako.Varnanagei puikiai sekėsi ignoruoti tokius dalykus.O poto Adora giliai atsidusi.Jinai bijojo,jog Samanta paklaus klausimo, į kurį labai nenorėjo atsakyti.Mergaitė žvilgtelėjo pro langą.Lauke truputėlį lašnojo.Lengvi lietaus lašai atsimušdavo į pelėdyno palanges.Adora pažvelgė į klastuolę.Po galais,koks skirtumas ji žinos ar ne...Juk tai nėra net paslaptis.Tiesiog skaudu, pikta ir tiek...Gal kai kam nors pasakysiu palengvės?...Abejoju.
- Prieš penkis metus, - pradėjo Adora, - kai man buvo šeši metai,tėvai paliko mane vasarai pas tetą.Ji buvo tikrai puikus žmogus.Kaip antra motina.Visą laik mane lepindavo,gindavo ir darė viską ką daro motinos.Matai ji neturėjo vyro, nenorėjo.Sakė,jog visi vyrai yra kiaulės.Aš nesutikau su ja,nes turėjau beprotiškai nuostabų tėti ir brolį.Ir juk buvau maža, nesupratau nieko.Taigi,vasara artėjo į pabaigą.Vieną vakarą teta mane mokė,kaip reikia žaisti šachmatais.Sekėsi visai neblogai.Tačiau ilgai nebepažaidėm.Kažkas paskambino į duris.Abi su teta pagalvojom jog tai mano tėvai,nes jie ruošiesi šiomis dienomis pasiimti mane.Mali, mano teta, niieko bloga negalvodama nuėjo atidaryti durų, aš jai sekiau išpaskos.Jos lazdelė liko svetainėje ant stalo,mat ji nieko blogo negalvojo įvyksiant.Teta atidarė duris ir iškart sustinga.Už jų stovėjo vyras.Tamsiaplaukis,rudomis akimis.Nors ir buvau maža supratau,kad jis - blogos naujienos.Jis kreva šypsena pažiūrėjo į Mali ir tarė:
- Aš tave radau...Viskas,nuo manęs nebepasislėpsi.Ar žinai kiek metų tavęs ieškojau?Ar bent numanai?! - jis pradėjo rėkti ant mano tetos ir ją purtyti.Aš viską mačiau viską stebėjau.Buvau tarsi įkalta.Negalėjau pajudėti.Jis iš apsiausto išsitraukė peilį.Ilgą,sidabrinį, jis spindėjo blausioje prieangio šviesoje ir tada...Tada jis jis..., - Adora giliai įkvėpė, - jis smeigė tetai tiesiai į širdį ir apsisukęs dingo.Mano teta susmuko ant grindų.Ir niekada nebeatsikėlė.Po to sužinojau,kad tas žmogus, buvęs jos vyras apie kurį niekas iš mūsų šeimos negirdėjo... - baigusi pasakoti Ado nutilo ir vėl pažvelgė pro langą.Mergaitė dar nenusprendė ar gerai padarė papasakodama,jai tiek skausmo sukėlusią istoriją.Nuo to laiko ji bijojo žiūrėti kaip kas nors papjauną ar vištą ar dar ką.iskas jai priminė atimtą jos tetos givybę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 09:29:02 pm

- Taip taip, baisi istorija. Nebėr, bet bet ką padarysi. - šaltai atsakė Samanta.
Šaltis nuo Klastuolės dvelkte dvelkė.
- Atvirai pasakysiu. Apsimesiu, kad šito negirdėjau. - ledinis balsas pervėrė pelėdyno tylą. - Jeigu nori kam nors išsiverkti, tai nemanau, kad aš esu pats tinkamiausias asmuo šiam reikalui. Nebūk žliumba ir neapraudok mirusių. Dabar triušį apraudok, tai iš vis bus.
Samanta prisiminė. Prisiminė savo gyvenimą, kuris per kelias sekundes praskriejo pro jos akis. Visi prisiminimai. Vienas mirksnis ir ji vėl grįžo į realybę. Ji nemėgo sėdėti prisiminimuose, nes ji gyveno tik šia akimirka.
- Atsipeikėk, mergyt, palaužti irgi miršta. Jie kaip sužaloti gyvūnai, bijantys, kad jų neužpultų. Atsipeikėk. Ai bet ką aš čia kalbu. Vis viena nepatarinėsiu, nes vis viena neklausysi. Klastuoliški patarimai žiaurūs, o žiaurumo tu bijai. Neištversi. - tiesiog Samantos žalios akys išsiplėtė ir sustingęs žvilgsnis prieblandoje žvelgė į Adorą.
Užuojautos iš manęs nesulauks. Aš neesu kažkokia, kuriai galima pasakoti viską. Tegul džiaugiasi, kad dar maloniai su ja kalbu... Kitu atveju būtų ne kas... Samanta atsisėdo and grindinio ir rankose laikė lazdelę bei šaltai tarė:
- Tikiuosi, kad užmirši šitą naktį taip, kaip ir aš ją užmiršiu. Ir tikiuosi, kad juo labiau niekam nieko nepliurpsi, nes patikėk manimi, tau gali atsitikti tas pats, kas atsitiko šitam triušiukui. Jokio pasigailėjimo. Vertini gyvenimą - tylėk.
Samanta atsiduso. Ji žinojo, kad šios nakties dar ilgai nepamirš. O juo labiau jai ilgam užstrigo Adora. Žinoma, viską norėjosi kuo greičiau išmesti iš galvos, bet ir Samantai nepavyko.
Lašai tik kapt... kapt... Kapsi... Lyg ir hipnotizuola, lyg ir žadina...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adora Mason Balandžio 11, 2010, 09:42:53 pm

Adora jautė šaltį nuo Samantos.Jis slinko link jos.Aglėbė ją šaltais pirštais,nenorėjo paleisti.Mergaitė nusipurtė.Jai buvo nejauku.Ado ir nesitikėjo kitokios reakcijos iš klastuolės, ji tikėjosi kažko panašaus,bet ją supykdė Samantos žodžiai.Klastuolė manė,kad ji yra kažkokia žliumba.
- Žinai,aš ir nesiruošiau verkti, - piktai tarė Adora,beveik su įniršiu.Ado dar niekad nebuvo tokia pikta,ji visą laiką bandydavo nuleisti visokias pastabas negirdom.Jai tai jau atsibodo, - ir nesiruošiu verkti dėl to prakeikto triušio!Na ir gerai,kad jį nužudei,puiku,nuostabu!!!Taip tam šikniui ir reikėjo!!, - Adoros balsas skambėjo visam pelėdyne.Pelėdos žiūrėjo į varnę kaip į beprotę, - o tu,tu vaidini tokią bebaimę, šaltakraują, ŽUDIKĘ!!! Ir žinai ką?TAI UŽ-KNI-SA! - rėkė Adora.Ji negalėjo patikėti,kaip jai palengvėjo išsirėkus.Oho,reiks dažniau taip padaryti., - ir man nereikia tavo užuojautos, - jau ramiau tarė Adora, - aš tau šitai pasakojau ne dėl užuojauto, o dėlto,kad tai buvo tarsi nuodai skandinantys mane, o dabar aš jų atsikačiau,aš vėl laisa, - Ado nusisuko nuo Samantos ir piktai paspyrė akmenuką kuris gulėjo ant žemės.
- Ir kiek aš kartų galiu tau kartot,ką?Aš niekam nesakysiu apie šią naktį,dar ne antiek kvailą esu... - piktai sumurmėjo varnanagė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 11, 2010, 09:56:32 pm

- UŽSIČIAUPK - Samanta trenkė Adorai per veidą - Nori, kad kas nors išgirstų?
Tai jau buvo nebe pirmas kartas kada Samanta trenkė Adorai. Kaip per vieną naktį, tai buvo iš tiesų nemenkas skaičius smugių skaičius. Nors Klastuolė turėjo vieną bruožą - ji mėgo trankyti kitus.
- Žinai, gal aš ir žudikė, bet to nevaidinu, kad esu šalta. Gal man dabar atsistoti ir sakyti: PAUKŠTELI, KĄ AŠ PADARIAU... AR ATLEISI MAN KADA NORS KAD ATĖMIAU SUŠIKTĄ TAVO GYVYBĘ. AR ATLEISI UŽ ŠITĄ NUODĖMĘ, KURIĄ PADARIAU? - pakeltu tonu kalbėjo Sam.
Mergina pakankamai piktai žiūrėjo į Adorą ir jos žvilgsnis nei kiek nepasikeitė. Gal pasidarė kiek piktesnis.
- Net Voldis nežino, kas dedasi tokių kaip tu galvoje - ramiai pasakė Samanta ir pakilo nuo grindinio, nes darėsi šalta užpakaliui.
Vėjas trinktelėjo medžio šaką į langą ir klastuolė kruptelėjo. Pagalvojo, kad kažkas ateina.
- Aš nesuprantu, ko tu iš manęs tikiesi? Kažkokios žliumbos, kuri snarglėjasi ir apsimeta labai protinga? Pfff - suprunkštė Samanta.
Nors iš tiesų priversti paukštį šokti nebuvo pats protingiausias sumanymas...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adora Mason Balandžio 12, 2010, 01:41:28 pm

Adora gal trečią ar ketvirtą kartą sulaukė malonios dovanėlės iš klastuolės - antausio.
- Gal tau negera? Gal turi nesveiką hobį trankyti per veidą žmonėms? - sušnypštė Adora ir susiėmė už žando, šis buvo šiek tiek paraudęs, - gal nori ir tu pabandyti? - Ado pliaukštelėjo per Samantos žadą, - saldu,ką? - nusišaipė varnanagė ir pradėjo vaikščioti po pelėdyną, jai buvo nėmotais, kad klastuolė plyšauja.Varnė dairėsi,ji niekad nebuvo pelėdyne,nes nuosavos pelėdos neturėjo, o laiško siųsti į namu dar neprisiruošė.Adora vėl atsisuko į Samantą.
- Žinai, aš iš tavęs nieko nesitikiu ir nieko nenoriu ir neprašau,kad čia atsiprašinėtum to paukščio, - ramiai tarė Ado, - beja, puikius kerus užleidai kolidoriuje.Ką, gal norėjai tą mielą paukštuką čiačios išmokyti šokti?Pff... - Adora prunkštelėjo ir vėl pradėjo vaikštinėti po salę.Jos žingsnius sekė kelios ant laktų tupinčios pelėdos.Cha, galvojau išeisiu šianakt, pasivaikščiosiu,pakvėpuosiu grynu orų...O žiūrėk čia tokia nesamonė išėjo...Dabar tikriausiai visai nebeužmigsiu...Prakeiktas juodas padaras su nesveiku balsu ir aštriais nagais...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 12, 2010, 05:05:02 pm

-   Taip, man labai... – stiprus antausis įsirėžė į kalstuolės veidą – Tau su galva viskas gerai? – suspiegė Samanta, glausdama ranką prie degančio skruosto.
Skruostas paraudo, kad atrodo jame liko pirštų žymės. Oda tiesiog degte degė. Samanta šiek tiek prisidengė degančią vietą plaukais, kad nesimatytų tiek raudonio. Kaštoniniai plaukai vos vos pridengė žymę ant veido, tačiau ji vis tiek švietė kaip didelė rašalo dėmė tamsoje. Net ir pro storus merginos plaukus.
Sparnų plasdesys drumstė tylą. Visa lietaus muzika ir sparnų plasdesys... Lošinė primenanti mamos lopšinę. Muzika primenanti jūros ošimą. Skambesys panašus į tylų vargonų gausmą. Vargonišką muziką, kuri skrodžia tylą. Tą pačią nejaukią tylą tarp Klastuolės ir Varnanagės.
-   Ryder... Samanta Ryder. Prašom nepamiršti. – pasakė klastuolė ir patyliukais nusisuko.
Ji mąstė. Kiekvienas lietaus lašas krito, bet ji vis mąstė. Mintys krito. Lyja... Lašai daužosi į langą. Samanta mąsto. Bet jos mintis nutraukė Adoros balsas.
-   Manai geriau būčiau palikusi tave vieną su tuo maitvanagiu? Kažkam juk reikėjo nukreipti jo dėmesį. Jeigu nepatinka, dar ne vėlu, galim eiti ieškoti kito paukščio – suburbėjo Samanta ir rankose klastingai laikė lazdelę. – Jeigu nepatiko kaip paukštis šoko, tai galėjai ką nors pati daryti, o ne tik sėdėti vietoj.
Ji vis labiau gniaužė rankose lazdelę. Atrodė, kad viskas tuoj pavirs į smulkutes dulkeles... Viskas tuoj sutrupės. Pelėdos plasdėjo prie pelėdyno tvoros ir spoksojo nerimastingai. Jos klyk ir kažko laukė. Kažko nelabai doro. Vėjas papūtė į stiklą, paleisdamas ten mažą šakelę, kuri lyg papbrėžė ir taip triušmingą nakties simfoniją.
-   Ak... – suspigo Samanta ir susmego ant žemės.
Bekrentant iš kišenės iškrito peilis. Samantos kūnas gulėjo ant žemės be jokių gyvybės ženklų. Net kvėpavimo nebesimatė. Klastuolės plaukai išsitaršė į visas puses ir tamsoje taip ryškiai matėsi Adoros smūgio pėdsakas. Mergina sulėjo kiek pravėrusi burną ir užmerkusi akis. Pirštai vos vos sulinkę ir lazdelę gulėjo prie pat jos, bet ne rankose.
Naktinė simfonija tęsiasi toliau. Pelėdos vis labiau klykavo lyg laukdamos kažko baisaus. Lašai į langą tiško...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adora Mason Balandžio 12, 2010, 09:15:53 pm

Tyla.Nelabai maloni, tačiau Adorai ji patiko.Apskritai Adora mėgo tylą.Ji buvo daug geriau nei šurmulys, ar beprasmis šnelėjimas apie nieką.Mergaitė žvelgė pro langą.Vis dar lašnojo.Atro,kad pradėjo smarkiau lyti.Kapt,kapt,kapt, lietaus lašai atsitrenkė į plelėdyno sienas, duris ir palanges.Varnanagė užgirdo silpną dunkstelėjimą.Iš pradžių galvojo,kad Samantą kažką numetė, bet po to atsisuko.Ir pamatė klastuolę gulinčią.Ant žemės.
- O taip, dar ir vaidint čia pradėsi?Nekokia žinok iš tavęs aktorė, - pasišaipė Adora.Tačiau klastuolė neatsakė.Hmmm, ne jos stiliukas tylėti... Ado priėjo prie Samantos.Ši gulėjo be jokių gyvybės ženklų.Adora nustėra.OMFG...Ka jai?Mergaitė greitai pritūpė prie gulinčios klastuolės.Pėmusi riešą pabandė užčiuopti pulsas.Šis vos tebesigirdėjo.Adora paėmė Samantą už pečių ir pradėjo purtyti.
- Pabusk,pabusk...Kad tave šventos Merlino kelės, pabusk...Maldauju, po galais, - Ado vis smarkaiu purtė Sam, tačiau ši tebuvo be sąmonės.Varnės akys nuslydo prie klastuolės žando.Oho...Negi aš čia jai taip trenkiau?Atrodė visai nesmarkai užsimojau...Bet...Bet juk taip dėti negalėjau,kad net ji prarado sąmonę...Neeee...Tikrai negalėjau taip smarkai vožti.Ji tikrai smarkiau man dėjo...Adora neišmanė ką daryti su leisgyve klastuole.Gal vesti į ligoninę?Bet po galais, tada reiks aiškintis ką mes darėm vidury nakties pelėdyne...Hm, arešto tikrai nenorėčiau, o jeigu pašalintų iš mokyklos?Būtų katastrofa.Neee, būtų mano trumpam gyvenimėliui, the end.Tėvai tikrai užmuštų.Bet ji vos gyva....Ado žvelgė į Samantą.Ką daryti?Gelbėti gyvybę ar nešti sveiką kailį?Hmz, manau abejais atvejais nebus nieko gero. Ado nusprendė.Ji paėmė nuo grindų Samantos peilį ir lazdelę,juos įsikišo sau į kišenę.Tada bandė pagriebti Samantą.Tačiau ji buvo nelengva.Po velnių, ydomu kiek jinai sveria...Gal toną?Ado auamuko pasienyje.Aš jos viena tikrai nenutysiu... Varnanagė vėl pabandė pakelti klastuolę, tačiau paėjusi vos kelius žingsnius susmuko.Už jos pelėdyne.Ūbavo pelėdos.Adorai jų ūbavimas priminė pašaipų juoką.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 12, 2010, 09:32:13 pm

Samantos ranka kabaldavo ore. Adora nešė ją. Nors ar tai buvo galima pavadinti nešimu? Tai tiesiog buvo vilkimas žeme.
Koridoriumi nuaidėjo kūkčiojimas. Prie pelėdų pašaipaus juoko prisidėjo ir Samantos juokas. Gaivus gaivus juokas lyg rasa. Jis perskrodė visą koridorių ir šis, rodės, vėl nušvito kažkokia neapsakoma gyvybe.
-   Geras ką? – pradėjo prukšti Samanta atsistodama ant savo kojų ir įsmeigusi savo žalias akis į Adorą. – Niekada nesitikėjau, kad taip supanikuosi. Būtum tikra klastuolė, būtum dar ir mano lavono atsikračiusi. Kaip matau, tavyje nėra jokios klasuoliškos užuomazgos – linksmai ištarė Samanta ir pasislinko per kelis centimetrus nuo Varananagės.
Pelėdos it prapradusios tokį reginį, kai kurios pradėjo trauktis nuo grotų, kitos jau po truputėlį dėjo galvas po sparnais ir ruošėsi miegoti. Tamsi naktis po truputėlį traukėsi. Atrodė, kad traukėsi.
-   Na, dabar prašom atiduoti lazdelę ir peilį, pakol visko jėga neatėmiau – griežtai pareikalavo Samanta.
Mergina atrodė gerokai pavargusi. Paakiai šiek tiek pajuodę. Matėsi, kad ji nori miego. Akys irgi nepaprastai blizgėjo, bet ne iš klastuoliškumo, o iš noro gauti nors valandėlę miego. Ji buvo taip pavargusi, kaip mėnesi ant virvės kartas šuo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adora Mason Balandžio 12, 2010, 09:52:00 pm

Adora net išsižiojo kai pamatė jog Samanta visą laiką apsimetinėjo.O aš ją norėjau nuvesti pas seselę, pagydyti...Po galais, aš netgi dėl jos jaudinausi, o ji šitaip.Klastuoliškos užuomazgos?Po velnių, ir klastuolis taip apt pasielgtų.Mano pusbrolis buvo klastuolis, tačiau nė velnio nepanašus į šitą.Jis buvo normalus.Žmogus kaip žmogus. Varnanagė smarkiai užmerkė akis ir pakėlė galvą aukštynGalėjau ją čia palikt,galėjau ką nors jai padaryti...O kaip gailiuos,kad nieko nepadariau...Norėčiau atsukti laiką atgal...Tada aš jai parodyčiau kokia klastuoliška galėčiau būt.Mat reikia gi jai to klastuoliškumo...Juokinga,kaip tokie žmonės gyvena.Savo gyvenimą grindžia tokiais niekingais dalykais.Pfff...Juk visi mes esam žmonės tarp žmonių.Bet neee....Aš jai šito neaiškinsiu.Ji to nesupras.Jos smegenys veikia kitaip.Jos veikia nesveikai, iškreiptai, jos neturėtų taip veikti, tačiau nusistatymai, seni nusistatymai neleidžia veikti sveiku protu...O taip.Adora atsisuko į klastuolę.Išsitraukė iš kišenės peilį ir lazdelę ir mestelėjo juos Samantai.
- Še, - murmtelėjo Adora.Mergaitė tik dabar pajuto jog yra labai pavargusi.Jos akys vos laikėsi neužsimerkusios.Velnias,būtų neblogai pamiegoti...Adora nusižiovavo.Hmmm...Jau tikriausiai manęs laukia šilta lovytė...Kaip tai gerai skamba.Adora nusisuko nuo Sam ir žengė išėjimo link.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Balandžio 12, 2010, 10:14:11 pm

Mergina nebesakė nei žodžio. Greitai pasiėmė lazdelę ir peilį. Ji pasišvietė lazdele kelią ir šaltai pasižiūrėjo į varnanagę. Nebereikėjo žodžių kalbėti, nes buvo aišku, ką ji norėjo pasakyti – mirtis jeigu prasižiosi. Mirtis, jeigu cyptelsi apie tai. Mirtis, jeigu galvos apie tai.
Nenoriu, kad kas nors apie tai sužinotų.... Negaliu... Nekenčiu šitos mokyklos. Nekenčiu visko, kas čia yra. Noriu visus išžudyti. Tačiau dar ne laikas tam. Dar pirma turiu užaugti, o visa kita eisis savaime... Ne... Labai noriu užaugti.. Tačiau ar noriu žudyti? Samanta susimaišė savo viduje lyg arbata cukruje. Nepatiko klastuolei, kad dabar praktiškai ji Adoros rankose, tačiau ji puikiai žinojo, kad ji Sam rankose taip pat. Bet argi norisi būti priklausomam nuo kažko. Kitų likimus tampyti it marionetės smagu, bet pačiam būti priklausomam – ne.
- Iki kadanors. Nepamiršk, aš nepažįstu tavęs, tu manęs – šaltas Samantos balsas perskrodė nejaukią tylą ir ši perėjo slenkstį.
Mergina nebenorėjo kalbėti. Kiekvienas žodis strigo gerklėje nes buvo pirmą kartą šlykštu. Šlykštu ne dėl mirties, bet dėl priklausomybės. Šlykštu, kad tenka taikstytis su tuo.
-   Tikiuosi daugiau tavęs nebepamatyti slampinėjančios naktį po koridorius. O dabar marš miegot. – lyg visai nelaukti, kiek rūpestingi žodžiai iš klastuolės burnos išsiveržė ir dar kartą sudrumstė tylą.
Mergina matė jau pirmuosius spindulius. Ji ištiesė rankas, pasiražė ir atsisuko į Adorą tomis pačiomis žaliomis akimis, tik jau nebe tokiomis šaltomis. Nebe tokios pat stiklinės akys puošė jos veidą. Tik šiokia tokia rūpesčio raukšlelė kaktoje atsirado.
-   Labos nakties – netikėtai ištarė Samanta ir tik paskui sušilo iki jos galvos ką ji pasakė.
Mergina tik apsimetė, kad taip ir turėjo būti. Šį kartą ji nustatė pašaipų žvilgsnį, kad neišsiduotų, jog visa tai nebuvo prognozuota.
Klastuolė pasisuko ir pradėjo eiti. Samanta giliai atsiduso ir atodūsio aidas palydėjo ją. Merginos menkas kūnelis pradėjo skęsti tamsoje. Jos lazdelės žiburėlis pamažu tolo kol jo visai nebeliko, bet tamsoje tebebuvo girdėti Samantos žingsniai. Kaukšt... kaukšt... Garsas vis slopo, kol jis visiškai užgeso ir liko tik tamsa...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: kammi Gegužės 01, 2010, 08:23:43 pm

Ilgame koridoriuje aidėjo greiti žingsniai.Tai šviesaplaukė mergaitė vardu Hana apsirengusi grifų gūžtos uniforma skubėjo link pelėdyno,jos rankose pleveno laiškelis su tokiu  tekstu viduje:

Citata

Sveika mama,prašiai pranešti kai atvyksiu,taigi aš tai ir darau.
kelionė praėjo sklandžiai nieko nenutiko.Patekau į ten kur ir turėjau patekti (grifų gūžta).Jau spėjau susirasti daug draugų.Na,žodžiu man viskas gerai.
Linkėjimai,Hana.

Laiškelis buvo trumpas,bet daug ką pasakantis.
Pagaliau ji atėjo į pelėdyna ir pradėjo dairytis savo pelėdos.Kadangi ji buvo balta kaip pūkas tai padaryti nebuvo sunku.
-Sniegeną!-sušuko mergaitė.
Netrukus jei ant rankos nutūpė baltutė pelėda ir paslaugiai atkišo kojelę.Hana pririšo laiškelį pelėdai prie kojos ir sušnibždėjo:
-Mamai.
pelėda suplasnojo ir išskrido pro langą.O Hana grįžo į bendrajį kambarį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Emma Lu Bergeer Gegužės 11, 2010, 06:33:15 pm

Emma skubiai  įbėgo į pelėdyną.Ji paslaptingai prisėlino prie savo pelėdos Horos ir tylėdama pririšo jei prie kojelės laiškelį.Padavusi laišką sušnabždėjo: nunešk mamai.Tada paleido Horą.Pelėda nuskrido,ir mergaitė eidama iš pelėdyno mastyti apie laišką.
Gal mano laiškas per trumpas?O gal per daug nuobodus?Įdomu ką parašys mama mastė Emma.O laiškas jos buvo toks:

Citata

Sveika, mama!Patekau į tą koledžą, kaip ir norėjau- grifų gūžtą.Hogvartse man visos pamokos sekasi neblogai.Kol kas draugų aš neturiu.Bet juk žinai, kad man neliūdna-mėgstu vienatvę.Nesenai pradėjau rašyti tavo padovanotą dienoraštį.Prie dienoraščio galiu išsėdėti ištisas valandas.Hogvartse man viskas patinka.
                                                                                                Emma           

                                                                                                                                                                 

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sadoko Miraclle Gegužės 30, 2010, 03:06:16 pm

Iš neturėjimo ką veikti Sadoko įėjo į pelėdyną. Išsitraukė iš kišenės pergamento skiautelę ir pieštuką.Pradėjo rašyti laišką (labiau panašu į raštelį) tėčiui :

Citata

Tėti,
Hogvartse kažkodėl nuobodu , o juk pasakojai kaip čia smagu , patekau į klastunyną. Draugų neturiu. Jau tavęs pasiilgau.
Sadoko.

Užrišo ant kojytės pirmai pasitaikiusiai pelėdai ir ji nuskrido. Sadoko susimąstė apie raštelį kurį katik parašė . Tai tikra
 tiesa.. šioje mokykloje nuobodu. Žinoma mergaitė žinojo jog ji pati kalta jog jai nuobodu tik dėl savo
kaltės, juk ji pati nedaro jokių pastangų. Bet nieku gyvu neketino to pripažinti. Kalta mokykla, o ne ji. Atsidususi mergaitė atsirėmė į sieną. Vėliau išbėgo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vivian de Havilland Birželio 13, 2010, 10:45:58 pm

Ana įslinko į pelėdyną. Ji nebuvo labai drąsi- juk visą gyvenimą tėvai ją popino. Būdama vyriausias ( o ilgą laiką ir vienintelis) vaikas šeimoje, ji priprato prie švaros ir norų pildymo. Pelėdyne dvokia. Fui...Ir negaliu patikėti, kad man teks liestis prie kokio nors paukščio. Jie bjaurūs ir nehigieniški...kur jie maudosi? Aišku baloj. Mano sveikata ir taip silpna, kai mirsiu, tėvai galės padėkot hogvartso vadovybei už tokią ankstyvą jų dukters žūtį. Nuo šitų paukščių garantuotai užsikrėsiu kokias raupais, kurie sudarkys mano veidą. Bet reikia išsiųst šį laišką, kad Edvardas nebūtų per daug laimingas.
Laiškelyje tebuvo 3 žodžiai:

Citata

Durnius, durnius, durnius.
                              Valkatos žmona

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Ai, teisingai, man reikia pranešt tėvui apie naują pergalę. Vienintelė iš šeimos mokausi klastūnyne. Koks jis bus laimingas. Uniforma taip dera prie mano akių...Ko gero gausiu visą tortą. Teks dar kart liestis prie šitų bjaurių paukščių. Na, bet mirsiu    dėl kilnaus tikslo. Įdomu, kaip mane išneš? ar mano plaukai gulės gražiai, ar ne ? Ju sugalvojau...Būdama mirties patale aš juos išdalinsiu..Kaip tada visi gailėsis. Tikiuos Rojuj duoda gražius drabužius. Mano siela irgi norės būti su gražiais drabužiais.
Tačiau Anė dar kone 50 metų nesusipažino su Rojaus malonumais, nes paukščiai buvo visiškai sveiki. Vistik ji lietėsi prie jų taip, tarsi jie mažų mažiausiai sirgtų maliarija. Laikškas tėčiui nuo to ir prasidėjo:

Citata

Nežinau, ar mane dar pamatysit. Šios pelėdos mažų mažiausiai serga maliarija. Gulėdama mirties patale vargiai galėsiu rašyti,sako maliarija suparalyžiuoja, tai laiškų nesitikėkit. Kalbant apie žemiškesnius dalykus- aš klastūnyne, taigi uniforma tinka prie akių. Draugių neturiu, nes nieko nepažįstu, o susipažint nenoriu.
Perduok įžnybimą seseriai.
                  ate
                       Ana

Ana išėjo pavalgyt.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jazminuteaa Birželio 17, 2010, 10:23:38 am

Auksė susirūpinusi atskubėjo į pelėdyną. Kišėnėje gulėjo lazdelė(dėl viso pikto) naujutelaitė plunksna ir pergamentas. Jau praėjus kelios dienoms iki jos atvykimo ji taip ir neišiųntė tėvams laiškutį.
-   Dion! – prie jos atsikrido balta pelėda. Sužiūrusi į šeimininkę suūkavo. – Būtų smagumėlis jeigu nuskristum pas mano tėvus ir išsiųstum šitą laiškutį. Okay?
Pelėda pasižiūrėjo į ją su snapu gnybtelėjo į riešą ir į kojelę įsidėjusi laišką , iškrido.
- Sėkmės! – suriko ji. Kai pelėda dingo dangumos tolyme išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sadoko Miraclle Birželio 17, 2010, 12:53:05 pm

Sadoko atbėgo į pelėdyną patikrinti ar ta pati pelėda ikuria buvo nusiuntusi prieš tyai laišką neatsiuntė atsakymo.
Greit susieškojo tos pelėdos. Išsitraukė laiškelį , gerai apžiūrėjo ar tikrai jai. Laiškelis buvo jai .
Tėtis rašė :

Citata

Sadoko,
Be tavęs namie labai liūdna. Labai džiaugiuosi, kad patekai į klastunyną. Didžiuojuosi tavimi.
Draugai ne viskas. Juk aš tave jau mokiau.
Myliu tėtis.

Tėtis Sadoko visada mokindavo jog svarbiausia pinigai ir mokslas. Sadoko nuomonė buvo šiek tiek kitokia, bet prie tėčio visuomet apsimesdavo kad sutinka su tėčiu. Įsidėjusi laiškelį į kišenė Sadoko išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vanille Brooks Liepos 01, 2010, 04:52:11 pm

Vanilė atėjusi į pelėdyną akimis susirado savo pelėdžiuką:
- Severinai, eikš čia, paukščiau... Turiu laišką.
Mergaitė išskleidė laišką ir dar sykį perskaitė:

Citata

Miela Ema,
Man pirma mokslo savaitė labai prailgo. Viskas gerai, nepamiršk pasakyti
to tėvams, nes jie man atsiuntė jau kokį tuziną pelėdų. matyt labai nerimauja.  Aš paskirta į Varno nagą. Sako, ten visi labai protingi...
Bet aš per kerėjimą net žvakės nesugebėjau uždegti...
Mano naujos pelėdos vardas Severinas. Jis ir atneš tau šį laišką.
Rašyk, kas gero namie ir neliūdėk - kitąmet tu ir būsi Hogvartse.
Tikiuos visi esate sveiki,
Tavo sesuo Vanilė
P.S. Girdėjau, namie vieši teta Amelija... Labai užjaučiu tave. Nenorėčiau su ja būti namie.

Vanilė pririšo laišką pelėdžiukui prie kojos ir tarė:
- Ką pasakytum apie kelionę į Londoną? nunešk į namus, gerai?
Bet Emai. Kitiems nerodyk. Sutariam?
Severinas meiliai suūkė, knybtelėjo mergaitei į pirštą ir nuskrido į dangaus žydrynę.
Mergaitė lydėjo pelėdą akimis, kol ši pasislėpė už Uždrautojo miško medžių ir žvilgtelėjusi į skaisčiai žydrą dangų. Nuėjo į pilį.

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Vanilė sumanusi pasiųsti dar porą laiškelių greitai nusliuogė į pelėdyną ir ant pergamento skiautės greitai brūkštelėjo neilgą laiškelį savo susirašinėjimo draugei iš Biobetonso.

Citata

Sus mignon,
l'biobetonse première semaine? Je me souviens de vous dire à propos du Collège? Je suis arrivé à Raven nu. Pas mal du tout, comment pensez-vous? Comme Gabriella? Avez-vous toujours les amis de Vicky? Donnez si quelque chose de plus intéressant pour vous, en France. Je suis curieux de voir comment les choses fonctionnent dans d'autres écoles. C'est au tour de la finale de Quidditch?
Avec les meilleurs voeux, toujours à toi,
à la Vanille.
J'aime, et baiser jusqu'à. Fun.

Išsiėmusi iš kišenės dar vieną pergamento skiautelę greitai paskrebeno kitą laiškelį- Močiutei. Ji ko gero numirtų iš nerimo, jei neparašytum kas 2 dienas.

Citata

Man viskas gerai. Tikrai. Nėra reikalo taip dažnai rašyti. Esu labai užsiėmusi, todėl nespėju atrašyti.

Tai žinoma, melas, bet negi sakysi: Neberašyk man, nes jau užknisai.

Citata

Su linkėjimais iš Hogvartso, Vanilė.

Severinas jau buvo išskridęs su laišku, į Londoną. Todėl mergaitei teko pasikviesti dvi mokyklos liepsnotasias pelėdas. Pririšusi abudu laiškus Vanilė nuskuodė į didžiają salę. Namų elfai bus pagaminę skanią vakarienę, o juk nesinori jos praleisti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vivian de Havilland Liepos 02, 2010, 11:06:47 am

Anė uždususi įsliuogė į pelėdyną. Ne tik, kad pilna šitų paukščių sergančių maliarija, bet dar ir užlipt sunkiai įmanoma. Ji turėjo skiautę popieriaus, ir pergamentą. Viena mokyklos pelėda dar nebuvo grįžusi. Ji išgirdo, kaip dvi kažkokios bobos(gal valytojos) tariasi apie pelėdą, kuri užpuolė žiobarų vaiką. Ana vos nepaklausė kokį, bet susilaikė. Nuotaika pasitaisė 120 laipsnių kampu. Ji atsargiai priėjo prie palėdos, garsiuoju pieštuku iškringeliojo laiškelį tėvam(

Citata

La, mama, tėti, ar kas pasitaikys
 Man labai gerai sekasi, nors per kerėjimą pasidegiau plaukus, o istorijos, bei astronomijos mokytojos mane išvarė iš klasės, bet Drakas Smirdžius sušelpė pinigų kaspinui ir aš db esu labai laiminga

), ir laikydama jį dviem pirštais, bei ištiesus ranką, kiek įmanoma, šiaip ne taip pridavė jį pelėdai ir kai ta suplasnojo sparnais skrydžiui, Ana pradėjo spiegti kaip beprotė. Akimirksniu sukilo visos pelėdos. Ana atsitūpė, užsidengė galvą, ir žviegė toliau.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vanille Brooks Liepos 08, 2010, 05:24:35 pm

Ašverkusi kone visą jūrą ašarų, užtinusiomis akimis Vanilė atkurnėjo į pelėdyną. Jos rankose buvo laiškas, gausiai ašarų sulaitytas ir rašalas kai kur buvo išsiliejęs. Laiške buvo parašyta:

Citata

Mano myliausia Miliūte,
Pameni kai sakiau jog mes susitiksim per Kvidičo finalą... Suteikiau tau bergdžią viltį. Tėvai manęs neišleidžia. Turėsiu tupėt namie su teta Amelija.. Tu turbūt įsivaizduoji kokia kančia. Ir žinai dėl ko? Ogi, kartą Severiūnas atnešė man laišką ir savo snapu iškūlė laišką. Laiškas buvo nuo tėvų, aš tik pradėjau skaityti, bet vėjas jį išpūtė Uždraustojo miško pusėn. Tėvai pamanė, jog aš jiems specialiai neatrašiau ir parašė neva tai man bus gera pamoka. Žodžiu, labai tavęs pasiilgau ir jaučiuosi begalo liūdnai.
Parašyk kas pas jus įdomesnio.
Visada tavo geriausia draugė Vanilė

- Sever, Skirsk čionai,- Varnė pasikvietė pelėdžiuką ir rišdama prie kojos laišką pasakė,- Nunešk... Ai... Žinai kam... Į Škotiją... Juk žinai kam aš į Škotiją rašau laiškus?
Severinas suūkė ir pakilo į vėsų darganotą dangų, kuris regis negalėjo apsispręsti lyti ar ne.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 18, 2010, 04:28:16 pm

Emilė skuodė link pelėdyno išsiųsti tėvams laiškelio, kad jų svajonė išsipildė: jų mylimiausia, nuostabiausia ir visokia kitokiausia dukrelė nepamynė šeimos garbės ir pateko į Klastūnyną. Prieš išsiųsdama laišką Emilė išskleidė pergamentą ir perskaitė:

Citata

Tėti, Mama,
Pasiruoškit taupyt pinigus. Nes už šitą naujieną prašysiu mažų mažiausiai ''žaibo''. Pasiruošę? Aš patekau į Klastūnyną, uniforma dera ir prie plaukų ir prie akių. Pradžioj man užtektų kad atsiustumėt keliolika galeonų. Girdėjau Kiauliasody yra mados namai. Žodžiu, išgirkit mane visai šeimai, nes dovanų niekada nemažai.
Perduokit niuksą broliui.
Visada jūsų Emilė, dar viena klastuolė šeimoje.

Mergaitė pasikvietė kažkokią neaiškią pelėdą, įdavė jai pergamentą ir svajodama apie naujas šluotas ir tėvų reakciją jog nuostabiausioji dukrelė pateko į Klastūtyną išėjo į bendrąjį kambarį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Liepos 21, 2010, 02:59:43 pm

Į pelėdyną tipeto mergaitė, apsisiautusi raudoną grifų gūžtos šaliką, ir linksmai niūniavo. Įėjusi į šaltą patalpą ji pasikvietė savo pelėdžiuką Aurelijų ir įdavė laišką, kurį parašė tėčiui. Laiške buvo tokie žodžiai:

Citata

Mielas tėti,
Kelionė praėjo labai šauniai. Aš patekau į Grįfų Gūžtą. Labai džiaugiuosi jog ne į Klastūnyną. Kolkas naujienų daugiau nėra, nebent tik tai jog Grižų Gūžtą paskutiniai, o Klastuoliai pirmauja. Tikiuosi kad vėliau bus atvirkščiai.
Visada jus mylinti dukra Šarlotė.

Grifiukė išleido pelėdą į juodą naktį, o pati išsiskubino į Grifų Gūžtos bokštą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 21, 2010, 03:22:05 pm

Bendrąjame kambaryje jau atrašiusi į tėvų laišką Emilė skubinosi jį išsiųsti. Įėjusi į pelėdyną mergaitė stabtelėjo ir išskleidė pergamentą:

Citata

La tėti, mam,
Klausiat kaip man sekasi? Astronomijos profesorė išvijo mane iš kabineto (Nes bandžiau apsimest šeštakurse), per Transfigūraciją man įkando didelis voras, paverčiau kažkokios Varnės plaukus kirminais ir susilaužiau visus kojos kaulus lipdama laiptais, bet dabar esu labai labai laiminga ir pavalgiusi, nes profesorė davė šokoladinių sausainių. Nepaisant visos šitos makalynės kažkokiu super paslaptingu būdu sugebėjau gaut dešimt taškų. Parašyčiau dar ką nors, bet jau skauda ranką.
Ate.

Emilė įdavė laišką kažkokiai piktokai pelėdai ir išleido ją į žydrą dangų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Zwei Eberhardt Liepos 24, 2010, 06:39:46 pm

Aš skubu su vėju, aš lekiu ant šluotos. Aš skubu į nežinią, į tamsą, bet ne į mirtį. Aš skubu kažkam atnešti laimę, kažkam sugrąžinti baimę. Aš bėgu, tiesiog bėgu gyvenimo keliu, kuris dar tęsiasi. O kiek jis tęsis? Šito pasakyti negaliu...
Samanta lengvai kaukšėjo siauručiu tamsiu koridoriumi. Pro mažyčius langelius vis bandė prasiskverbti nors menkiausias saulės spindullis. Juolab, kad už lango švietė saulė. nors kartas nuo karto ją užgoždavo vienas kitas saulės debesėlis. Lauke girdėjosi krykštavimai, juokas, žviegimas. Viskas tiesiog smelkte smelkėsi kažkuo, neaaiškinamo - tikriausiai džiaugsmu. Bet klastuolės dvasia vis buvo tokia pat rūškana ir niūri kaip lietingą rudenį.
- Sam, kur čia vaikščioji viena. Nesaugu mokykloje vaikščioti be palydos - kažkoks balsas pasakė iš nugaros.
Samanta pakreipė galvą per petį ir įsmeigė akis į matytą veidą - Aleksą. Klastuolė šyptelėjo ta broliška šypsena, kuria ji šypsodavosi kiekvieną dieną namuose, žaidžiant lauke...
- Nereikia man tos palydos. Juk neesu tokia silpna, kad negalėčiau apsiginti. - suburbėjo Samanta.
- Tačiau jeigu užpuls koks negeras penktakursis? Nusipems tave į tualetą ir galvą panardins klozete? Ar tu įsivaizduoji, kaip tai yra klaiku. - vis juokėsi Aleksas - Verčiau man kaip sesė padėk nutempti šitą maišą iki pelėdyno. Vienam sunku. Žiobarotyros profesorė skyrė man keletą darbų už tai, kad per jos pamoka kelis grifus paverčiau gaidžiukas. - burbėjo nepatenkintas Aleksas.
Samanta tik žiūrėjo į jo žalias akis ir rudus plaukus. Ničnieko nesakė, tik griebė už maišo rankenos ir abu nutempė sunkų krovinį iki pelėdyno.
- Sam, klausyk, gal pabūsi čia ir pamaitinsi paukščius? Pažadu, greitai grįžti ir palydėti iki kambario. Nenoriu, kad mama paskui mane užmuštų ir sakytų, kad tavęs nesaugau. -  burbėjo Aleksas.
- Juk neprivalai. - atsakė mergina.
Aleksas greitai dingo ir paliko Samantą vienui vieną pelėdyne. Tokie mat jau broliai: vieną akimirką šalia, žada, kad apgins, palydės, o kitą minutę jau išnaudoja - palieka, liepia atlikti darbus už juos. Tačiau Samanta neturėjo daugiau kur dėtis. Beliko tik maišas grūdų.
Samanta įsistebėjo į vieną palėdą. Tokia rami, mieganti. Po galva ji laikė savo galvą pakišusi ir saldžiai miegojo. Klastuolė dirstelėjo ant žemės ir pamatė šimtus tūkstančių plunksnų. Nežinia, kiek laiko nevalyta šita patalpa. Samantą paėmė šioks toks šleikštulys pagalvojus, kiek kirmėliu gali prisiveisti šiame pelėdyne. Juk gyvūnai turi įvairių parazitų.
mergina atdarė duris ir vos įtempė sunkų maišą. Ji niekaip negalėjo jo pakelti - tiesiog buvo per sunkus. Už tai teko imtis kitokių, vaikiškų gudrybių - pasiimti milžinišką indą, kuriame buvo pilamas paukščių lesalas. Atrišusi maišą ji pastūmė  jį ir auksiniai grūdai byrėjo tiesiai į indą. Po to mergina pastūmė atgal į vietą ir pakėlusi maišą supylė viską atgal.
Klastuoėl vos spėjo pabėgti nuo šlamančio sparnų atplūdžio. Ūkavimais ir plasdėjimu pasitiko auksinių grūdų krūvą. Visos sutupusios negailestingai it vištos kapsėjo auksinius grūdelius. nutūpusios ant žemės jos stumdėsi, bendė užsiimti vis geresnę vietą kaip kokie šakalai prie maitos. Vienos pasisotinusios skrido vėl į tas pačias aukštumas į kurias nusileido. Tie iškilūs paukščiai pasisotinę vėl tūpė ant savo šakos vis palikdamos planesnę erdvę, tačiau jų vietas užimdavo kitos pelėdos. ir taip kokias dešimt minučių. Jos be paliovos grūmėsi dėl kiekvieno grūdo, kaip dėl vandens lašo dykomoje. Kiekvienas auksinis grūdelis skendo jų gerklėje.
Samanta dar tikėjosi sulaukti Alekso. Tačiau buvo neįtikima jo laukti. Jis kaip tikras brolis užkrovė visą atsakomybę savo sesei norėdamas kuo greičiau atlikti savo darbą. Tačiau ji nekeiksnojo savo brolio. Tik mintyse pagalvojo atkeršysiu... Ilgai dar stoviniavo, kol pamojo savo pelėdai ir ši kaip mat atskrido.

Citata

Marti,

Keista tavęs nematyti hoge. Aleksas kaip visada nepakenčiamas. Žinoma, žada, tačiau niekada netesi savo pažadų. Vien už tai jam būtų galima nusukti ausį. Dabar tenka daug mokytis, nes be tavo pagalbos baigiu visiškai pražūti. Manau, kad mane greitai supakuos dėl to, kad praleidau labai daug pamokų, tačiau kaip nors pasivysiu. tik baisu, kad paliks tame pačiame kurse antriems metams. Tikriausiai mirčiau iš gėdos. Taip pat naudoju visus tuos nuodus, kuriuos per vasarą mane mokei gaminti. Tik labai gaila, kad jie tik paralyžuojantys, o ne mirtini. Nors man kaip antrakursei užtenka ir tokių. Savigyna juk būtina. Taip pat tikiuosi, kad greitai grįši į mokyklą.

P.S. Primušim Aleksą. Mama juk nematys, o ir juo nepatikės.

Sam

Samanta padavė laiškelį pelėdai. Dar numetė žvilgsnį į jos sarnus, po to į kitas pelėdas. Klastuolė pasisuko, nusivalė sijoną, kuris buvo purvinas nuo grūdų ir lėtai iškaukšėjo iš pelėdyno salės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Blair Bolder Liepos 25, 2010, 05:43:22 pm

  Blair įžengė į pelėdyno salę. Rankoje laikė susuktą pergamentą. Tai buvo laiškas. Pirmas laiškas nuo atvykimo į Hogvartsą. Mergaitė vis atidėliodavo šį reikalą, bet nerimaudavo, kad galų gale gaus pasipiktinimo laišką pirmiau, nei spės aprašyti pirmus savo nuotykius mokykloje.
  Bet ji turėjo priežastį, tiksliau baimę. Jai buvo tas pats, kad pakliuvo į Klastūnyną, bet žinojo, kad kai kuriems tai bus anaiptol ne tas pats. Ji pirmoji iš šeimos pateko į Klastūnyną.
  - Nuostabu, - ironiškai ir irzliai sumurmėjo Blair, apžiūrinėdama mokyklos pelėdas.
  Mergaitė vos neišsižiojo pamačius tiek daug paukščių vienoje tokioje pat didelėje erdvėje.
  Blair apsidairė, nors ir taip buvo aišku, jog be jos daugiau nieko nėra. Visgi ankstyvas rytas. Mergaitė pradėjo rinktis pelėdą ir jau po kelių minučių apžiūrinėjo vieną nuostabiai tamsią, kaip ir žinutė laiške, pelėdą. Taip, pelėda privalo atitikti laiško nuotaiką.
  Blair atsiduso ir išvyniojo laišką, kad paskutinį kartą perskaitytų ir įsitikintų, jog neparašė nieko tokio, dėl ko vėliau gailėtųsi. Na, neįskaitant pagrindinės žinutės, jog pateko į Klastūnyną.
  Blair greitai pervedė akimis tekstą, kai kuriose vietose teko šiek tiek pataisyti, bet apskritai jis gavosi pakankamai aiškus, kad būtų įmanoma suprasti.

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

Citata iš: Blair Bolder  Prieš 13 metus

  "Džekai,
  Žinau, kad siunti, jog taip ilgai nerašiau. Net nemėginsiu teisintis, nes žinau, kad nepavyks.
  Man sekasi gerai, nepaisant kelių smulkmenų. Na gerai, viena jų yra ta, būk geras, dabar pat kur nors atsisėsk, jog aš lyg ir patekau į Klastūnyną. Na, gerai. Tu sakysi, kad taip negalima, bet aš sakau, jog nesigailiu.
  Jei dar nenualpai, neiššokai pro langą ar dar balažin ko nepadarei, geriau papasakosiu ką nors linksmesnio. Taigi, ne visos pamokos yra tokios įdomios, kaip sakei, bet man per transfigūraciją jau teko vorą paversti paukščiu (galėjau ir sumuštiniu, bet tikrai nieks jo nevalgytų). Kol kas nieko ypatingo nevyksta, neskaitant, jog teks susikauti su Cerberiu Žviegiančioje Būdoje. Nežinau, kas jis toks ir norėčiau iš anksto pasiruošti. Atsiųsk informaciją su pelėda.
  Galėčiau pasakoti ir pasakoti, bet tam bus laikas per Kalėdas.
  Iškart atsiųsk atsakymą, kai gausi laišką, nes kitaip žūsiu nežinioje dar neprasidėjus kovai Žviegiančioj Būdoj.

 P. S. Lauksiu tris dienas. Nepamiršk atsiųsti kokio įdomaus naujo burtažodžio.

                                      Blair"

---

Papildyta: Prieš 13 metus

---

  Blair suvyniojo pergamentą ir užrišo ant atkištos pelėdos kojelės. Pelėda grakščiai pakilo ir nuskrido.
  - Velnias, - Blair suburbėjo išeidama. - Jis mane užmuš.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 09, 2010, 06:58:53 pm

Šarlotė atskuodusi į pelėdyną atsišliejo į sieną ir iš kišenės išsitraukusi pergamentą ir pieštuką pradėjo rašyti:

Citata

Mielas tėti,
Nesupyk kad taip ilgai neparašau nei aš nei Estera. Tiesiog ganėtinai sunku ištaikyti laiko. Estera sako jog jai viskas puiku, bet plačiau komentuoti nesiteikia. Ai, tiesa pamiršau paminėti, jog ji taip pat pakliuvo į Grifų Gūžtą (Ko dar tikėtis, juk ji, kaip ir aš tikra nutrūktgalvė). Labai tikiuosi jog nepyksti už tas eibes kurių prikrėčiau. Pamokose sekasi puikiai, stegiuosi uždirbti kuo daugiau taškų, bet grifai vistiek atsilieka. Tai tiek naujienų.
Myliu,
Lotė.

Parašiusi mergaitė suvyniojo pergamentą ir pririšo savo pelėdžiukui prie kojos. Jis suūkė ir išplasnojo į dangų. Grifė sekė kol mažas taškelis dingo dangaus platybėse, bet ieiti neskubėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jemma Rugpjūčio 16, 2010, 04:28:21 pm

Kol užlipo,Jemma gerokai nusikalė.Laiptai sukosi ir sukosi,o pažvelgus į viršų nesimatė galo.Bet galiausiai jos jau buvo viršuje.
Girgždančios durys prasivėrė,ir grifės atsidūrė nedidelėj salytėj.Aplinkui buvo išdelioti staleliai su pelėdomis narvuose.
-Wow kaip čia gražu!O koks vaizdas!-iškart puolė prie lango.Čia matėsi vienas bokštelis ir toliau Uždraustojo miško gelmės...Bet visumoj tai sudarė labai gražų peizažą.
-Turi laišką ar parašysi čia?-paklausė neatitraukdama akių nuo lango ir mąstė,apie ką tėvam parašyti galėtų jinai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 16, 2010, 05:02:32 pm

Šarlotė sunkiai šnopuodama įvirto į pelėdyno patalpą. Jemma iškart ėmė aikčioti ir puolė prie lango. Šarlotė jau ne kartą (netgi du) čia lankėsi, todėl nuostabos neparodė. Tik linksmai šyptelėjo. Išgirdusi Jemmos klausimą mergaitės ranka nejučia slystelėjo kišenėn. Grifė apsidžiaugė užčiuopusį pergamentą ir staigia jį ištraukė lauk.
- Aš jau parašius laišką.- Tarė mergaitė palengva slysdama link pelėdų laktų.- O tu? Aurelijau!- Šūktelėjo ji pelėdų pulko pusėn.
Prie mergaitės atpleveno nuostabaus grožio liepsnotoji pelėda. Rišdama jai prie kojos laiškelį Šarlotė užjaučiamai tarė:
- Ši pelėda jau senutė. Mama man ją prieš mirtį padovanojo. Lyg nujausdama, kad...- Grifė užsikirto ir nebaigė šnekėti. Akyse vėl kaupėsi ašaros. Mergaitė nusišluostė akis ir prisiekė sau daugiau nebepraskysti draugų akivaizdoje.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jemma Rugpjūčio 16, 2010, 05:12:16 pm

-Aš dar ne!-riktelėjo ir pasitraukė nuo lango.Iš kišenės išsitraukė pergamentą ir paprastą žiobarišką tušinuką.Su juo užrašė,nors rašyti buvo sunku:

Citata

Mama,tėti,Honda,man viskas OK.Sekasi gerai čia daug nuotykių ir magijos,kol kas renku vien dešimtukus,kaip jūs sakytumėt.Susiradau keletą netbvirtų draugų,nors man labai trūksta jūsų juokų prie pietų stalo ir naminio žvyrkelio.Rytais neapsileidžiu ir pabėgioju.Sėkmės,gerai pailsėkit,dar rašysiu,ir neišsigąskit,kad laišką jums atneš ruda pelėda.
Čiao,Jemma

Tuomet sulankstė ir ant vokiuko parašė Laiškas nuo Jemmos.
Staiga išgirdo kukčiojimą.
-Viskas gerai,gali išsilieti arba nieko man nepasakoti,nebijok.Juk visi mes ten pateksim.Tada vėl ją turėsi,-mergaitė apkabino Šarlotę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 16, 2010, 05:28:27 pm

Šarlotė nusisšluostė veidą ir visai tvirtu balsu prabilo:
- Geriau nieko tau nepasakosiu.
Jemma apkabino grifę. Šarlotė niekad taip ir neišmokusi nustygti vienoje vienoje išsilaisvino iš Jemmos gniaužtų ir blausiai šyptelėjo. Tuomet nutipseno prie skersvėjų košiamo lango ir ėmė dairytis.
- Kur dabar norėtum keliauti?- Neatsisukdama paklausė ir toliau užsižiopsojo į dangų. Lauke siautė vėtra ir smarkus vėjas plaikstė mergaitei plaukus, tačiau Šarlotė nekreipė dėmesio. Ji su viltimi žiūrėjo į dangų iš visos širdies tikėdama jog mama ją girdi ir saugo. Galų gale nusuko žvilgsnį į Uždraustajį mišką. Vėjas šėlo taršydamas meddžių šakas ir baidydamas prieglobstį bandžiusius rasti paukščius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jemma Rugpjūčio 16, 2010, 05:45:52 pm

-Kaip nori,-gūžtelėjo pečiais.-Žinojau,kad nenorėsi,-mergaitė iš narvelio išleido kažkokią baltą pelėdą ir prie jos kojytės pritvirtino laiškelį.Tuomet paleido į orą.Ji pakilo lyg jausdama kur reikia skristi ir nuskriejo Jemmos namų pusėn.Įdomu,jinai žinos,kur skristi?O jei nuskris pas koki kitą žiobarą?Bet Hogvartso pelėdom jinai pasitikėjo.
-Kur dabar norėtum nukeliauti?-išgirdo klausimą ir taip pat nužingsniavo prie lango.
-Net nežinau...Dabar mano planuose yra baigti šią mokyklą...O šiaip keliauti aš nemėgstu.Man užtenka savo kiemo,savo namų,savo gatvės,nemėgstu permainų.Bet...Jei būtų galima,norėčiau į...Barseloną!..Romą!..Lisaboną!..-užsisvajojo ir atsirėmė į plačią palangę.
-O gal šneki apie šį momentą?Tuomet namo,ir tik namo į Airiją.
Savo žvilgsnį ji užvertė į žydrą padangę.Dabar jie turbūt gurkšnoja kavą ir juokiasi,šnekučiojasi...Jemmai iškilo vaizdas prieš akis kaip jos šeimos nariai vakarieniauja.O laikrodis jau išmušė šeštą...
-Ilgai čia negalim pasilikt.Greitai temsta,-tarė ir pažvelgė į Šarlotę.-Gal einam į koledžo kambarį?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 17, 2010, 10:10:18 am

Šarlotė veikiai pralinksmėjo ir beveik užmiršo mamą. Ji atsisuko į Jemmą.
- Jei nori galim grįžti...- Pradėjo mergaitė.- Arba eiti kur nors pasivaikščioti.
Šarlotė nupleveno link laktų ir išsitraukusi keletą sausainių sutrupino. Prie grifės priskrido sniego baltumo mokyklos pelėda ir pasigardžiuodama ėmė lesti. Jos pavyzdžiu pasekė dar pora paukščių. Pelėdoms viską sulesus mergaitė paglostė arčiausiai esančiąją, o ji atsidėkodama meiliai gnybtelėjo į mažąjį pirštelį. Tuomet išskleidė sparnus, suūkė ir išskrido į medžioklę. Sparčiai temo.
- Gal geriau atmeskim antrąjį mano pasiūlymą... Siaučia vėjas, vėsoka, tamsu. Tokiu oru nesinori niekur eiti.
Šarlotė priėjo prie Jemmos, atsišliejo į grublėtą pelėdyno sieną ir įsmeigė budrias akis į draugę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jemma Rugpjūčio 17, 2010, 11:06:25 am

Jemma stebėjo lesančias pelėdas.Hogvartsas-o,kad matytų mano tėvai ir šeima,mano giminės,draugai ir artimieji!Kaip jiems patiktų!Mama kasdien eitų į Herbologijos pamokas,tėtis nuolatos lėktų į Uždraustąjį skyrių ir skaitytų nelegalius burtažodžius,močiutė stebėųsi pasakiškais vaizdais,o Honda...Na,ji tikriausiai vaipytųsi pamačiusi tokias purvinas sienas ir pilnas dulkių grindis...Jemma savo mintyse buvo giliai paklydusi.O jei tik matytų visi mano draugai!O taip,Jemma draugų Airijoj tikrai turėjo.Ir ne vieną.Ir ne du.Ji puikiausiai prisimena,kaip su jais vakarais žaisdavo tinklinį.Ir vėl jai prieš akis iškilo vaizdas,tik šį kart kaip draugai visi mėtosi kamuoliu ir žaidžia tinklinį,kaip visiems smagu...Bet kas sakė,kad jai nesmagu?Jai beveik geriau!
Vakaro tamsa užgaubė dangaus skliautą.Nesmagu kažkaip pasidarė vienai pilyje.Nos ji čia ne viena,bet vistiek kažkaip šiurpuliukai bėgo kūnu.
-Gal...Gal nueikime pasivaikščioti kitą syk,gerai?Dabar kažkaip nejauku bent jau man.Dabar mieliausiai grįžčiau pas grifukus,-šyptelėjo mergaitė.Kaip tarė,taip ir padarė-durys užsisklendė ir salė vėl paliko tuščia.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 21, 2010, 04:47:40 pm

Šarlotė drebančia širdimi sliūkino į pelėdyną. Šiaip ne taip įslinkusi į vėjų košiamą patalpą apsidairė. Jos priešininkės niekur nesimatė. Grifė paniuro. Visai punktualumo nevertina. Mergaitė klupinėdama nutipeno link pelėdų aslos ir tarp pelėdų spiečių susirado savąjį Aurelijų. Rankos mostu grifė pakvietė jį priskristi artyn. Paukščiui atlėkus mergaitė pradėjo:
- Kai čia įeis tokia mergaitė, Stela Vy,- Kaltai sulapsėjo akimis.- Pulk ją. Sutarta?- Meiliai nusišypsojo Šarlotė.
Pelėda suūkė prižadėdama ir maloniai gnybtelėjo į pirštą. Tuomet pakilo nuo laktos ir atsidūrusi arčiau durų akylai ėmė stebėti. Tuo tarpu grifė ėmė ruošti apgulą prieš Stelą. Pirmiausia išsitraukė lazdelę ir pakartojo įvairiausius pamokose išmoktus burtažodžius. Išbandžiusi viską ką moka mergaitė begalo apsidžiaugė, mat nė kartelio nesuklydo. Tuomet išsitraukė brangiausius pelėdų gardėsius, pirktus pas Ailopsą, ir įsibėrė keletą kišenėn. Pelėdos suuodusios, jog Šarlotės kišenėje esama skanėstų priskrido prie mergaitės ir ėmė aršiai kalenti snapais. Grifė dar labiau apsidžiaugė. Net neabejojo jog jei paleis porą skanėstų į duris, tuomet kai pro jas žengs Stela ją užsipuls ne tik Aurelijus, bet visas pelėdų pulkas. Šarlotė ėmė ruoštis paskutiniai plano daliai. Ji išsitraukė milžinišką maišą ir padėjo jį šalia aslos. Tuomet įsilindo į maišą ir atsisuko ton vieton kur apdairiai buvo iškirpusi keturias skylutes. Akims ir dviems rankoms. Viena ranka čiuptelėjo lazdelę ir iškišo ją pro ankštą skylutę, o kita griebė keletą pelėdų skanėstų. Tuomet ėmė budriai laukti stebeilydama į duris. Palengva kapsėjo minutės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 21, 2010, 08:21:32 pm

Kažin ar jau ten? pagalvojo Stela. Mergaite ėjo į peledyna kur turėjo susikauti su Šarlote, savo drauge iš Gryfų Gužtos. Priejusi duris staptelėjo. Isiklause. Ten šnekejo pažystamas balsas. Šarlote. Stela atsikvepė ir su trenksmu atidare duris. Šarlote atsisuko. Prie jos buvo pulkas pelėdų. Vy tare:
- Tai ką, vėl susitikom.. Dar kovos nepradėsim, man reikia pasesinti Dudą. Dudai, nagi, skrisk čionai.
Jos pilkoji pelėda suukė ir atskridusi nutupe Stelai ant peties.
- Geras berniukas.
Ji išsitrauke iš apsiausto kišenės pelėdų gardumynu, Ir pave Dudui. Kai jis viską suedė, dekingai ikando į ausį, ir nuskrido ant laktos.
- Galime pradėti kovą,- mete Stela Šarlotei, ir pasiruošė lazdele.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 21, 2010, 11:59:37 pm

Šarlotė vis dar įsilindusi įmaišą paniurusi stebėjo Stelą. Kadangi pirmoji plano dalis neišdegė mergaitė išsinėrė iš maišo ir sviedė jį tolyn.
- Iš tiesų, galim pradėti.- Tarė ji saldžiausiu balseliu.
Šarlotė iškėlė ranką ir nukreipė į Stelą:
- Flex.
Nieko. Grifė apsidairė ir nustėro. Rankoje lazdelės nebuvo. Mergaitė pakopsnomis pasileido link maišo ir pagraibiusi rado lazdelę. Bėda, jog brangiausieji pelėdų gardėsiai išsiveržė iš kišenių ir pelėdos it padūkusios pripuolė prie jų. Aršus paukščiai priskridę pamanė, jog Šarlotė kėsinasi į jų grobį, tad ėmė piktai kalenti snapais ir mosikuoti sparnais. Grifė kažką neaiškaus numykė ir dėjo į kojas. Keletas aršesnių pelėdų mergaitę bandė vytis, tačiau kitos liko prie grobio ir dabar pasigardžiuodamos jį lesė. Šarlotė keliais burtažoždžiais atsikračiusi paukščių atsisuko į Stelą.
- Baubo!
Stojo tyla. Šarlotė neturėjo supratimo kas čia per burtažodis, mat tik kartą buvo jį girdėjusi kažkurioje pamokoje, ir tai neprisiminė ar jis tikrai teisingas. Matyt, kad ne... Apmaudžiai pamanė mergaitė. Tuomet vėl žvilgtelėjo į Stelą ir perkreiptu veidu sukvykė:
- Aquamenti!
Šį kart burtai suveikė. Visa bėda jog ne taip, kaip norėjo grifė, mat Šarlotė burtų lazdelę laikė atvirkščiai... Taigi visas užkeikimas kliuvo jai. Visa kiaurai permirkusi ji atsikosėjo ir išsigręžė apsiaustą. Nutarusi daugiau nebeburti Šarlotė griebė savo kuprinę ir ištraukusi keletą pyragėlių su sutižusiu kreminiu įdaru paleido juos į savo priešininkę. Pati tuo tarpu įlindo atgal į saugiąją slėptuvę- maišą ir ėmė laukti atomazgos.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 22, 2010, 10:38:36 am

Stela stebėjo ką daro jos varžojė. O ji elbesi keistai. Pasakiusi pirmaji burtažodi neturėjo lazdeles, tad puole ieškoti jos. Antrą kartą pasakė kaškoke nesamone. O trečia kartą pasakiusi burtažodi kiaura sušlapo, nes laike lazdele atvikščiai, į save. Stelai tai atrode labai juokinga. Ji net susirietusi kvatojo. Šarlote isitrauke kaškokiu pyragėliu sviede į Stela. Pyragėlis atsitrenkes į Stela išliejo ant jos savo įdarą. Šlykštu! Surekė mintyse. Dabar tai gaus!. Pasiemusi lazdele nukreipe į Šarlote:
-Avis!
Iš Stelos Vy lazdeles išlekė pulkelis paukštelių.
- Nagi kapokit ją.
Paukštelei žaibisbu greičiu nuleke link Šarlotes. Prilėke pradėjo kapoti ją. Kol paukštelei kapojo Šarlote, Stela nutaike į ją lazdele ir sušuko:
- Expelliarmus
Iš Šarlotes rankos išskrido jos lazdele. Pribėgusi Stela ją pagriebe ir isikišo į savo apsiausto kišene.
- Atstokit nuo jos, kvaili paukščiai!
Paukštelei paliko Šarlote ir skrido pro langą ir pradingo:
- Dabar tu beginkle, mieloji Šarlote,- tare Stela-  Aš turiu tavo lazdele. Taigi sukis kaip nori,- ir nusišypsojo savo nedoro žmogaus šypsena.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 22, 2010, 11:16:14 am

Šarlotė netekusi lazdelės greitai susivokė. Sviedė dar vieną pyragėlį ir pelėdų gardėsius į Stelą. Pelėdos kaip pasiutusios pripuolė prie Šarlotės priešininkės, o ji pasinaudojusi sąmyšiu prilėkė ir išgriebė iš Stelos kišenės lazdelę.
- Na, ką dabar sučiulbėsi pelėdų karaliene?- Nusišaipė Šarlotė, mat prie Stelos būriavosi nemažas pulkelis.
Grifė nesuprato, kaip ankščiau galėjo draugauti su Stela. Dabar jos nekentė nuo mažojo kojos pirštelio iki viršugalvio.
- Aquamenti!
Iš lazdelės pasipylė stipri srovė ir šįkart šovė teisinga kryptimi. Šarlotė slidinėdama nušliuožė prie laktų ir pabaidžiusi keletą liepsnotojų mokyklos pelėdų užsiropštė jų vieton. Puiki pozicija. Šyptelėjo mergaitė ir dar sykį kyštelėjusi ranką kuprinėn šįkart ištraukė krūvelę mažų stiklo rutuliukų. Paleidus į laizsvę kokias dvi dešimtis rutuliukų mergaitei kiek paskaudo kelius nuo klūpėjimo, kaip kokiai vištai. Ji pabandė atsargiai išsikabaroti iš laktų, deja nepavyko. Mergaitė paslydusi plojosi galva į grindis, tiesiai tą vietą kur gulėjo pyragėlis. Grifė pasišlykštėjusi oriai atsistojo ir nukreipė lazdelę sau į veidą:
- Valyk!
Sutižęs pyragėlio kremas išnyko nuo veido paviršiaus ir mergaitė toliau nutarė tęsti apgulą.
- Baufo!- Pagaliau išspaudė, tikėdamasi jog tai teisingas burtažodis.
Pamačiusi jog nieko nevyksta Šarlotė sunkiai atsiduso. Ir vėl ne toks... Grifė dar nepraradusi vilties prisiminti teisingą burtažodį atsisuko į priešininkę:
- Nori pasukų punčo?- Neįtemą paklausė ir patenkinta kaip katė nusišypsojo. Nebūsiu Šarlotė jei neiškrėsiu jai pokšto. Laiminga pamanė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 22, 2010, 02:04:26 pm

- Nagi atstokit nuo manęs,- Rėke Stela- Nelyskit. Aquamenti!
Vandenį Stela paleido tiesei į pelėdas. Jos pyktai suukusios gryfo į savo vietas.
- Ak tu šitaip?
Paklause Stela. Atsikračius pelėdų, pajaute kad nebeturi Šarlotes lazdeles. Šarlote sedėjo ant pelėdų laktos, kaip kokia višta. Na ir juokingai atrodo.. pagalvojo. Šarlote ant žemes paleido stiklo rutukiukų. Po to labai gražei (Stelos manimu) krito nuo laktos.
- Nesusitrenkei, Magic?,- piktu tonu mete Šarlotei.
Stela pradėjo kvatoti, mat Šarlote vėl netaip ištare burtažodį.
- Nebemoki burtažodžiu?,-paklause Stela.
Šarlote tik sunkei atsiduso.
- Nori pasukų punčo? - paklause Šarlote.
- Iš tavęs? Ne, ačiu,- Atsakė Stela,-  Pullus.
Stela nukreipe lazdele į priešininke, o Šarlote visto maža višta.
- O iš tavęs graži vištele išėjo,- ir Stela nusikvatojo.
- SONCINI- Sušuko Vy.
iš jos lazdelės išlindo  Stelos Gynėjas. Feniksas.
- Labas, Rikai,- tare ji savo feniksui- pasiruošes atlaikyti užkeikimus?
Feniksas linktelėjo. Mat jis paklusdavo kiekvienam Stelos žodžiui.
- Dabar gali leist kerus kiek nori kartu, mano gynėjas atlaiko bet kokius kerus.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 22, 2010, 04:30:31 pm

- Nesusitrenkiau Vy.- Piktai atkirto.- Tu matyt tai jau ne vieną kartą susitrenkei smegenis ar ne?
Šarlotė piktai nusišaipė, tokios kvailos grifės, jos manymu pasaulis nebuvo regėjęs.
- Jeigu jau esi tokia bukaprotė, tai aš tau paaiškinsiu...- Saldžiai tarė grifė.- užpult tave galiu ne tik kerais.
Mergaitė nutarė pašaukti ir savąjį gynėją.
- Soncini!
Iš lazdelės pasklido keistai žvilganti sidabrinė kuri pamažu susiformavo į usūrinį šunį. Sveikas,- Pasisveikino mintyse. - Ką pasakytum apie pasiūlymą sukrimsti pyragėlį? Gynėjas puikiai supratęs mergaitę be žodžių linksmai cyptelėjo ir suvirpino ūsus. Šarlotė išsitraukė iš kuprinės pyragėlį, su dar nesutižusiu kremu, ir padavė jį šuniui. Šis per stebėtinai trumpą laiką sutvarkęs sausainius apsilaižė ūsus ir laukė tolesnių komandų. Duosiu tau darbelio vėliau. Pažadėjo mergaitė gyvūnui. Šis meiliai linktelėjo. Šarlotė nebežinodama kaip su tokia nuoboda kovoti atsišliejo į pelėdyno sieną ir pradėjo rašyti laišką. Sugaišusi beiveik dvidešimt minučių mergaitė galų gale suvyniojo pergamentą ir pasikvietusi pelėdą pririšo jį prie kojelės. Pelėda purptelėjo pro langą ir išskrido į vėsą.
- Nieko originalesnio nebesugalvoji?- Kandžiai paklausė priešininkės.
Atsisukusi į langą ji nukreipė lazdelę į vidutinio dydžio akmenį.
- Vingardium Leviosa!- Išdainavo mergaitė ir akmuo klusniai purptelėjo jai ant delno.
- O, dabar pažiūrėsim...- Tyliai sumurmėjo grifė.- Vermiculus!
Ant mergaitės rankos raičiojosi kelios dešimtys kirminų. Šarlotė nieko nelaukdama mestelėjo juos ant Stelos.
- Čia ne burtai, gynėjas tavęs neapsaugos...- Pikdžiugiškai nusivaipė.
Pasinaudodama laisva minutėle Šarlotė kyštelėjo ranką kišenėn ir ištraukusi keletą šokoladinių varlių ėmė pasigardžiuodama skanauti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 22, 2010, 04:55:05 pm

- Mieloji Šarlote,- kreipesi Stela į priešininke- Tu tikra bukaprotė (nepyk   :) ). Pamiršai kad paukščiai ėda kirminus,- Nusišaipe.
Atsisukusi į Rika Stela pasake:
- Juk susidorosi, ar ne?
Feniksas linktelėjo, ir priejas prie kirminų pradėjo juos smagei lesti. Jam tai buvo tikra kirminų puota. Stela atsisuko į Šarlote.
- Kol mano feniksas užsiemes gali leisti į mane kerus.
Tiesei atsistojusi, rankoje sugniauže lazdele. Na ir kas kad ji su tuo savo gynėju terliosis. Nesielge kaip tinka kovoms. O jau žinau ką padaryti su tuo šunpalaikiu. Stela apsisžvalge. Netuoliese gulėjo akmenukas. Stela šyptelėjo ir tarė:
- Ducklifors
Akmenukas virto ančiuku. Šuo ji nusivyjo į lauką. Na ir  kvailas šuo.
- Dabar neiviena nebeturime gynėjų. Pradėkime normalia kova.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 22, 2010, 05:34:14 pm

Šarlotė sudorojusi šokoladą gynėjui įsakmiai bei kaprizingai įsakė: Tučtuojau grižk. Gynėjas žaibo greičiu parlėkė pas šeimininkę. Mergaitė atsainiai jį paglostė ir tarė Stelai:
- Kuo tau mūsų kova nenormali?- Nusistebėjo mergaitė.- Gal nori mane nustebinti iki šiol neatrastu talentu bei nepaprastais magiškais sugebėjimais?- Linksmai susišaipė.
Mergaitė apsidairė po patalpą tarsi tikėdamasi išvysti sienoje pakraigaliotą burtažodį. Deja, teko nusivilti, sienos buvo švarutėlės, tik kur ne kur kybojo paukščio išmata. Fek. Suraukė nosį mergaitė ir teatrališkai nusisuko.
- Faubo!- Niekaip neispėjusi riktelėjo Šarlotė it patraukusi nukreipdama lazdelę Stelos pusėn.
Šį kart buvo tikra, jog ištarė burtažodį teisingai.
Grifė nutipseno prie skersvėjų košiamo, kiauro lango ir atsirėmė alkūnėmis į grublėtą paviršių. Mergaitė pažvelgė į dangų ir ilgesingai atsiduso. Koks grožis. Dangus skendėjo prietemoje, dar nenusileidusi saulė skleidė blankiai rausvą šviesą. Šarlotė pasijuto tarsi skraidytų padebesiais. Didžiulėmis valios pastangomis ji grįžo į šį pasaulį, į pelėdyną, kur dvi šlapios pirmakursės kovojo viena priešais kitą. Iš šalies tai turėtų atrodyti baisiai juokingai. Nuo tos minties Šarlotė džiugiai prunkštelėjo. Tuomet atsisuko į priešininkę:
- Matau jau beveik išdžiūvai. Neprošal būtų dar išsimaudyti.- Apžvelgdama pastebėjo.- Aquamenti!
Iš lazdelės pasipylė smarki srovė ir pasileido Stelos link. Šarlotė susvyravo, lazdelė jos rankoje grįžtelėjo ir atsisuko į pačią mergaitę.
- Ir man neprošal...- Po valandėlės suburbėjo grifė gręždamasi apsiaustą ir pildama iš batų vandenį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 22, 2010, 07:24:34 pm

Neprošal butų atsivesint. Pamane Stela. Kaip tik ta akimirką iš priešininkes lazdelės iššovė vandens srovė ir pataike tiesei į Stela. Stela sušlapusi nuo galvos iki koju atsisuko į Šarlote:
- Labai ačiu. Kaip tik galvojau kaip čia karšta,- pasake.
Stela jau ženge žingsni link Šarlotes, bet pargriuvo.  Atsistojusi pajaute nežmonišką skausmą;
- Susitrenkiau galva,- pasake.
Ji suklupo, ir atrodo nualpo.




(Jei ką, aš tikrai nualpau)

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 23, 2010, 06:34:22 pm

Šarlotė atsargiai prisėlino link apalpusios Stelos ir nestipriai koja niuktelėjo į pašonę. Stela nesujudėjo. Šarlotė nejuokais susirūpino ir iškart paleido gerklę:
- Žmogžudystė! Nužudymas pelėdyne!!! Gelbėkit grifė miršta!! Dėl dievo  ji tuoj visai nukraujuos!!- Spiegė mergaitė.
Šarlotė visada iš skruzdės darydavo dramblį ir smarkiai viską išpūsdavo. Keletą kartų nerimastingai patrepsėjusi grifė nutarė imtis veiksmų. Žmogus dažniausiai apalpsta jei jam būna silpna.- Taip žiobarų mokykloje, per biologijos pamokas kartodavo mokytoja. O jam būna silpna, jei nepavalgo. Manyčiau taip! Šarlotė nusliūkino link kuprinės ir ištraukė dar kokius penkis pyragėlius, mat dažnai ji tapdavo konditerijos kepykla. Atsinešusi visus prie priešininkės pražiojo jos nasrus ir vienu ypu sugrūdo kone šešis pyragėlius. Dabar Stela atrodė kaip burundukas. Dabar jau pavalgiusi... Lengviau atsipūtė mergaitė ir iškart ėmėsi kito veiksmo. Ji išsitraukė Batildos Maišinės ''Magijos Istoriją'' ir ėmė vėduoti Stelą. Knyga buvo baisiai sunki ir stora, todėl nieko doro iš to neišėjo. Kietu viršeliu ji tik bumtelėjo ant Stelos galvos. Šarlotė skubiai sugrūdo knygą atgal į kuprinę. Pelėdyne darėsi išties tvanku. Mergaitė pamanė, jog galbūt Stela nualpo iš karščio. Ji išsitraukė lazdelę ir nukreipė į apalpusią grifę:
- Aquamenti!
Iš lazdelės pasipylė vanduo ir gerokai aplaistė Stelą. Šarlotė šmurkštelėjo lazdelę į vidinę apsiausto kišenę ir ėmė budriai laukti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 23, 2010, 07:28:56 pm

Stela atsigavo tik po dvidešimt minučiu. Ji visdar gulejo užsimerkusi. Burna buvo prikimšta kaško labai skanaus, bet jau pradejo trikti gerkleje, todel atsisedusi pradėjo spaudyti viską iš burnos. Prie jos buvo atsiklaupusi Šarlote. Stela pajaute kad ji visa šlape ir jai silpna. Viską galutinai iškosijusi ir išspjaudžiusi atsisuko į priešininke.
- Tu ką? Bandei mane nužudyt?
Stela atsižvalge. Iš kito šono tupėjo jos gynėjas Rikas.
- Jau baigei?- paklause, o feniksas linktelėjo- Tada gerai. Jei gali gryšk į lazdele.- feniksas linktelejo, o Stela iškelusė lazdele ir jis pradingo joje.
vėl atsisukusi į Šarlote tare:
- Man baigei silpna. Verčiau eisiu į ligonine.
Ji norejo keltis, bet vėl suklupo.
- Gal padėsi?- malonei paklause Šarlotes..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sharlotte Magic Rugpjūčio 23, 2010, 07:42:56 pm

Šarlotė primerkusi akis stebėjo Stelą. Ši atrodė visai nekaip. Kai galų gale grifė ėmė spjaudytis Šarlotė visai sunerimo.
- Girdi mane?- Užjaučiamai paklausė ir iškėlusi tris pirštus įdėmiai paklausė.- Kiek pirštų rodau? Tau negera?
Stela pabandė atsistoti tačiau vėl suklupo.
- Valyk!- Nukreipė lazdelę Šarlotė į išspjautą kremą.- Kibkis man į ranką.
Šarlotė vikriai ištiesė ranką ir padėjo Stelai atsistoti. Buvo nežmoniškai sunku.
- Kiek tu sveri?- Sušnopavo mergaitė Stelai į ausį.
Šarlotė su našta vos nuslinko prie durų. Nepajėgusi jų atidaryti suklupo. Nesuprato ar ji nepasivelka, todėl jog nebeturi jėgų ar Stela ištiesų buvo tokia sunki. Grifė neabejojo jog šitu atveju labiausiai padėtų šokoladas, bėda jog po ranka mergaitė jo nebeturėjo. Šarlotė susvyravo ir šiaip ne taip atsistojo.
- Palauk čia, pakviesiu Madam Pomfri.- Sumurmėjo grifė ir šiaip netaip susvyravusi nusliūkino kelis centimetrus. Tuomet krūptelėjo. Apalpo dar nepasiekusi grublėtų grindų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Stela Vy Rugpjūčio 23, 2010, 08:07:51 pm

Šarlote padejo atsistoti Stelai.
- Ačiu,- tare.
Nuejusios link duru Šarlote tare:
-Palauk čia, pakviesiu madam Pomfri.
Jau norejo eiti, bet pati nualpo. Stela liko sedėti ant laiptų. Jei buvo visdar silpna. Nu va, ir pati nualpo. Ką dabar daryt? Ji pasieme lazdele. Jau žinau.
- Soncini!
iš jos lazdeles išlindo jos gynejas feniksas Rikas. Jis nutupe ant Stelos peties. Ji tare:
- man baisei silpna, o ji,- parode į Šarlote- Tik nualpo. Žinau kad, Feniksai gali panešti sunkiausius nešulius. Gal padėsi?,- Rikas linktelėjo- Gerai. Taigi, aš ja paimsiu už liemens, o tu mus nuskraidinsi į ligonine, gerai?
Feniksas linktelėjo. Stela paime Šarlotei už liemens, o kita ranka paime fenikso uodega. Feniksas letai pakilo. Jis greitai skrido. Stela jaute, kaip vejelis kedena jos plaukus ir apsiaustą. Ji net nepastelėjo kaip greitai nuskrido į ligonine.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: sara Rugpjūčio 28, 2010, 02:24:25 pm

Cindy ižengė vidun . Salė buvo didžiulė ,salės viršuje skrajojo daug pelėdų .
- Liza...
Ant Cindy rankos jau buvo įsitaisiusi Liza . Ji grakštčiai iškėlė koją ir nuleido galvą link jos .
- taip . Liza nunešk laišką mamai , tik nesulamdyk .

- Mama, man labai jusu trūksta . Mokykloje viskas gerai . Turiu daug darbo pamokose . Man patinka naujojoje mokykloje , viskas ten neitikėtina . Nesijaudinkit man viskas bus gerai . Parašykit ,  kaip jums be manęs . Beto patekau į grifų gūžtą . Myliu
Cindy

Cindy jau ruošėsi žingsniuti prie durų  , bet nusprendė atsisėsti ant sofos kuri buvo prie pat durų . Ji labai troško susirasti geriausę draugę , taigi ji laukė gal kas užkalbins...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: profesore Maljana Rugpjūčio 30, 2010, 01:23:24 pm

Maljana ėjo draugės jai parodytu keliu į pelėdyną.Ji nežinojo ar draugė jai pamelavo,ar pasakė teisingai.Na,bet ji rizikavo.Juk nerizikuosi,Hogvartse nesimokisi ;) .Bet štai ji užuodė baisią smarvę.
-Tai tikriausiai pelėdynas,-sumurmėjo sau.
Ir tikrai prieš akis pamatė dideles duris.Varniukė įkvėpė gaivaus oro ir įėjo.Čia atrodė gan gražiau...bet...smarvė buvo dar baisesnė.Maljana prisiminė jai sesers sakytus Burbulinius kerus.
-Adacio Formmenti !-sušuko varniukė.
Ir štai ji jau su burbulu ant nosies ir burnos.Ir štai ji vėl kviepuoja grynu oru.
-Melja,-pašaukė mergaitė savo raudonaja pelėda.
Pelėda tik plast ir atskrido ant Maljanos peties.
-Sveika.Turiu tau skanėsto ir laišką.
Varniukė padavė Meljai skanėsta,paskui prie kojytės pririšo laiškelį į namus ir nubėgo į Varno nago bendrajį kambarį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jemma Rugpjūčio 30, 2010, 02:38:58 pm

((Kad negalvotumėt,jog nusikopinau,pasakau:Maljanos posto neskaičiau,pirma parašiau ketvirtoj pamokoj apie Burbulinės galvos kerus,ir tik dabar perskaičiau Maljanos postą.Jeigu ką,trinkit šitą pranešimą lauk,aš tik informavau.))

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: sara Rugsėjo 09, 2010, 06:44:31 pm

Cindy pažadino kažkoks krebždesys prie jos . Ji labai lėtai pakėlė galvą ir asižvalgė aplink . Ji gulėjo bibliotekoje . Pro langą matėsi mėnulis . Salėje buvo tik keli vaikai . Prie vienos lentynos stovėjo mokytojų būrelis. Cindy atsargiai nusėlino prie  knygų lentynos  už kurios kalbėjo mokytojos . Cindy atsargiai priglaudė ausį prie lentynos . Ji pasiklausė mokytojų kalbos . Jos kalbėjo apie kažkokį tunelį po Hogvarstsu. Ji apie tai mąstė , ir nusprendė paieškoti kur jisai. Kadangi buvo vėlu ji nusprendė eiti palaukti kur nors kol visi sumigs ir jo paieškoti . Ji nuėjo prie durų ir tyliai tarė
- Viso gero . Labanakt
Ji atidarė duris ir nuslinko koridoriumi ......

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dūūūūūrnė Lapkričio 08, 2010, 09:12:54 pm

   Atidarant duris jos šaižiai sugirgždėjo. Šias duris tikrai reikia tepti nuo girgždesio. Nusijuokė Šorena. Kažkodėl viduje buvo tik kelios pelėdos. Gal visi sumanė išsiųsti laiškus, ar ką? Po dešimties minučių, ar kiek ten būtų pro langą įskrido gal trisdešimt pelėdų. Visos jos buvo su grobiu. Snapeliuose ant uodegėlė buvo sučiuptos pelės.
   - Ak žinoma! Juk dabar dar tik ankstus rytas, jos kątik po medžioklės, čia aš šįryt tokia ankstyva. Pelėdžiukės kaip medžioklė?- maloniai paklausė, paukšteliai suprantamai linktelėjo,- Suprantu, tai reiškia gerai. Kuri norėtų nunešti mano laiškelį Tiliui?- iš rankinuko ištraukusi vokiuką paklausė Gmail. Priskrido pelėda tuščiu snapu,- Gerai, še nešk!
   Suūkusi pelėda išskrido pro langą, o profesorė nuėjo savo keliais...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Stela Vy Lapkričio 08, 2010, 09:48:25 pm

Stela šiandien buvo pikta. Doros niekas nemanė, kad ji tokia kadanors buvo ar bus.
Eidama į pelėdyną užkliudė kaškokį žmogėną (tave Šore):
- Ei, kvėša, gal atsargiau?
Net nepasižiurėjusi į to žmogaus veidą, nubėgo į salę. Visai tokia pat kokia ir buvo. Sena, pilkšva su daug pelėdų, ir smirdinti.. Vęę..
- Oky. Kas nori nuskristi į mano tevelių kaimelį?
Prisistatė kaškokią juoda kaip anglis pelėdą.
- Aha. Pasiruošus?
Ikišusi į snapą laišką, Stela pelėdą išmėtė pro langą..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dūūūūūrnė Lapkričio 09, 2010, 05:14:34 pm

 Stela, man nusibodo, akd savo post'uose visada tau kažką padarau, ar kažkas panašaus. Nerašyk, kad aš ten atsitrenkiu ir panašiai, nerašyk ką mano personažas daro, aš sprendžiu, kas jam nutinka ir taip toliau. Labai ačiū.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: expresyte Kovo 11, 2011, 06:33:46 pm

Lauke buvo nuostabus oras, tad Marieta sugalvojo leisti savo pelėdžiukei Plunksnelei nuskristi iki Londono. Mergaitė parašė laišką savo tėvams:

Citata

Sveiki,
man sekasi gerai, tikiuosi jums taip pat. Kadangi šiandien savaitgalis ir nėra pamokų, nusprendžiau jums parašyti. Šiandien oras Hogvartse tiesiog nuostabus, šviečia saulė. Tikiuosi Londone toks pats. Labai jūsų pasiilgau, noriu greičiau jus pamatyti. Kaip sekasi Marianai? Papasakokite! Parašykite kuo greičiau. O Plunksnelė kaip visada tikisi skanėsto kol bus pas jus.

Didžiuliai linkėjimai,
Marieta

Marieta pririšo laišką Plunksnelei prie kojelės. Pelėdžiukė nusileido mergaitei ant peties ir gnyptelėjo į ausį.
 - Na jau skrisk. Tavęs jau laukia,- linksmai jai pasakė Marieta ir pelėdžiukė nuskrido toli, toli, į kitą pusę...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Susan Julie Thompson Balandžio 21, 2011, 06:07:12 pm

Šiek tiek uždususi į pelėdyno salę įžengė Susan juodu apsiaustu su mėlyna Vargo Nago emblema ant apsiausto ties krūtine. Nuo bendrojo kambario iki pelėdyno nebuvo labai arti, todėl skubėdama toli eiti mergina šiek tiek pavargo. Eidama pro salę, ji žvalgėsi tarp pelėdų savosios. Akimis suradusi pelėdą, Susan nuskubėjo prie jos.
-Nagi nusileisk, turiu tau laišką- tarė ji pelėdai.
Pelėda nutūpė Susan ant paties ir snapu gnybtelėjo į ranką, kuria Susan rišo prie pelėdos laišką. Mergaitė paglostė pelėdos galvą, šiai gnybtelėjusi ir tarė:
-Jau seniai toli nebeskridai, todėl kelionė bus ilgesnė nei įprasta-, pelėda negarsiai suūkė, parodydama, kad iššūkį priima, Susan šyptelėjo- taip ir žinojau, kad neatsisakysi... Na, o dabar skrisk.
Pelėda dar kartą suūkė, šį kart garsiau, ir suplasnojusi sparnais ėmė tolti nuo Hogvartso. Susan akimirką žiūrėjo į tolstančią pelėda, tada apsisuko ir išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Cornelia Disaster Gegužės 11, 2011, 05:14:40 pm

Niekur neskubėdama Cornelia užlipo į pelėdyno bokštą, įėjo į didelę, nešvarią, paukščiais prikimštą salę.
- Kvaiša! Kūtvėla! - iš antros tupyklos nudribo susitaršiusi pelėda, netrukus prikrypavusi prie Cornelios.
- Labas kvailele, - ji paglostė savo paukštį ir paėmusi ant rankų išmetė pro langą. Žinojo, kad su skraidymu jai prastai. Todėl ir išmetė. Juk jei ne ji, kas daugiau išmokys Nevėkšlą skraidyti. Kaip baigėsi Baidyklei, Corni nežiūrėjo. Ne dėl to, kad buvo užsiėmusi, turbūt todėl, kad turėjo širdį, ir būtų gaila pamatyti kraujais pasruvusią ir išsitaškiusią ant žemės pelėdą. Po penkių minučių papūga įskrido pro langą, trenkėsi į sieną ir palaiminga nukrypavo prie savo tupyklos. Cornelia pagyrė Vėplą, paglostė.
- Labai gerai Valkata, šaunuolė... - Atsisėdusi ant suolo, kuris buvo uždengtas laikraščiu, mat šūdai jau nebenuskrebinami, pradėjo laukti savo dvikovos priešininkės. Ji nežinojo, nei kas, nei kaip atrodo toji grifė. Corni tikėjosi, kad kova bus smagi, ir nereikės skriausti silpnesnio už save. Nors žodis grifas nėbėra drąsuolio sinonimas. Jau seniai grifai pametė tą vardą. Na ir gerai. Reikia ir kitiems pasireikšti.
Ta vėpla vėlavo, tad Corni turėjo laiko patikrinti, ar ginklas sutvarkytas ir paruoštas kovai. Taip pat, patapšnojusi į kišenę, įsitikino, kad naujoji jos lazdelė (atsiūsta tėčio, nenauja, bet kadaise pirkta iš geresnės parduotuvės) vietoje. Įsidėjusi ginklą ir lazdelę į skirtingas kišenes, porą kart parepetavo, ar patogu, ir ar nieks nekliudo juos išsitraukti. Linktelėjusi pat sau, įsisteibelijo į duris. Juk turi būti pasiruošęs...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kajutė Gegužės 19, 2011, 08:03:31 pm

  Pažiūrėjusi, su kuo kausis, Kaja eiti į pelėdyną dar neskubėjo. Pirmiausia, ką padarė, tai nuvarė ten, kur gūžiasi grifai. Grifai šventė vieno kieto grifseptintakursio aštuonioliktąjį. Kadangi Kaja kažkada su juo buvo vienam deite, buvo maloniai priimta. Buvo daug nemokamo alkoholio, didelė normalių (1-3-kursiai buvo nustumti į kampą mokytis rašyti) žmonių kompanija. Kaja, besotė, išgėrė bent jau 2 litrus tai tikrai.
  Kai jau baigėsi alkoholis ir girtiems bernams buvo tik viena galvoj, Kaja prisiminė, kad dar turi su kažkuo kovoti, ir ištrūko iš Maiklo Judrinio (!!!!!!!!!!!) priekinių kanopų. Beeet ji vėl gi neskubėjo. Kaip gi taip atrodydama gali rodytis kam nors blaivam? Ypač iš Klastūnyno... Taigi, užlėkė į savo kambarį ir šiek tiek pasitvarkė (nubėgusį tušą, sušiauštus plaukus ir t.t.). Užsidėjo šortus, nes kelnes, su kuriom buvo, apvėmė viena kažkaip sugebėjusi prasmukti antrakursė (galbūt netgi Stela), kai ši paslaugiai bandė padėti jai atsistoti (už tuos vėmalus Kaja supyko ir paliko ją toliau gulėti, nepaisydama, kad kažkas iš bernų pradėjo segtis kelnes).
  Susitvarkiusi Kajutė patraukė į pelėdyną. Pravėrusi duris išvydo šūdais nuklotas grindis ir netoli lango tupinčią savo pelėdą Ailą. Grifė atsargiai statydama kojas nuėjo prie jos. Dar buvo ir Kajos priešininkė. Matė ji ją, bet Cornelia Disaster vis tiek buvo toookia nematoma. Aišku, dėl to, kad klastuolė.
  -Ak. Nepastebėjau tavęs,- dirbtinai pašoko Kaja.
  Klastuolę ji jau buvo mačiusi. Erzino ją glušu Idealo žvilgsniu. Idealo Kaja jau išsižadėjo. Nefaina parodijuoti kažką, ko kiti galbūt net nežino...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elena Cholmondeley Gegužės 21, 2011, 10:11:32 am

Endė po pamokų atbėgo į pelėdyną, ant peties nešdama pelėdą.
-Na štai, penktas narvelis iš dešinės. - tarė mergaitė ir pelėdą įgrūdo į narvelį. Ji baisiai suklykė ir ėmė plakti sparnais. - Ė! Ramiau! - subarė Endė pelėdą. Mokinė iš kišenės ištraukė kažkokius šešis kvadratinius gabaliukus ir davė savo augintinei. Mergaitė išsišiepė ir išsitraukė sąsiuvinį. Braukdama pirštu per vadovėlio eilutes ji rašė atsakymus į klausimus.
-Na va, - ištarė po pusvalandžio. -Baigiau herbalogijos namų darbus, turiu eiti! - šyptelėjo, išėjo dar numesdama kelis gabalėlius pelėdų maisto. Staiga Endė grįžo.
-Pamiršau kuprinę! - išsiviepė. Nubėgo prie išėjimo,  Paspaudė durų rankeną ir dingo už durų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Cornelia Disaster Gegužės 23, 2011, 01:17:34 pm

Cornelia lėtai pakilo nuo suoliuko, nužvelgė grifę ir prunkštelėjo. Kaią ji jau buvo sutikusi. Jau tada Corni nurašė grifę į išgamų sąrašą. Kažkas juk turėjo ją priimti... Cornelia nutarė palikti grifei viltį pakilti jos akyse, nes normalaus žmogaus nebūtų priėmę į dvikovų klubą. Cornelia gūžtelėjo pečiais ir išsitraukė savo ginklą.
- Sėkmės, - klastuolė dar norėjo pridurti alkoholike, bet nusprendė, kad taip būtų neteisinga, juk Cornelią dar ir ne tokią pasaulis matė. Niekur neskubėdama užtaisė ginklą. Kitoje rankoje tvirtai laikydama lazdelę Corni nukreipė pistoletą į Kaią ir spausdama gaiduką ištarė:
- Zeni, - Į Kaią iš gana nedidelio atstumo (salė visgi buvo ribota) ėmė lėkti smaragdinė kulka. Tai buvo visų pojučių atėmimo kerai. Kaia galėjo prarasti regėjimą, klausą, uoslę, netgi lytėjimą. Paskui pirmąją kulką, Corni paleido purpurinę kulką, kuri skrido ore palikdama juodą ruožą. Šie kerai užkrečia žmogų maru, kuris, užkrėtęs organizmą, gali sunaikinti žmogų pusvalandžio bėgyje. Pataikius kerai ima plisti iš žaizdos, kol galiausiai pasiekia širdį. Ar įmanoma išsigydyti Cornelia nežinojo, bet tikėjo, kad Pomfri moka daryti stebuklus...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kajutė Gegužės 25, 2011, 10:35:39 pm

 Kaja vis dar nebuvo labai blaiva, todėl susvirduliavo ir traukdamasi kulkoms iš kelio paslydo ant šūdo. Geeeeeeeeerai. Krito ant šieno. Turbūt, jei Kaja neklysta, ten pelėdos peri. Taigi, pati neišsišūdino. Grifė iškėlusi rankas atsistojo. Tai nebuvo "pasiduodu", tai buvo "palauk".
 -Žiūrėk,- tarė, eidama link Cornės.- Kiek atsimenu, kovoti reikia naudojantis burtų lazdelėmis. Tokių daiktų,- mostelėjo galva į jos pistoletą,- naudoti negalima. Bet ko gi nepadarys tas Klastūnynas, kad tik kiečiau,- pirštais parodė kabutes,- atrodytų... O jei rimtai, tai davai abi naudojam lazdeles?
 Kaja apsičiupinėjo. Bent jau priekinėse kišenėse lazdelės neturėjo. Galinėse irgi. Žiebė iš kojos Cornei į snukį (buvo laaabai lanksti) ir pasilenkusi ėmė raustis šiene. Aila, Kajos pelėda, pakilo ir praskrisdama pro klastuolę paleido iš užpakalio baltą masę. Visko ant galvos neišvarė, bet neblogai aptaškė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elena Cholmondeley Gegužės 30, 2011, 02:33:17 pm

Endė linksmai pasistrykčiodama po pamokų atėjo į didįjį pėlėdyną. Mergaitė priėjo prie savo pelėdžiukės ir atidariusi narvelio
dureles išleido ją laukan. Pelėda nuskrido iki Hogvartso pilies bokšto, o ''grifiukė'' žiūrėjo pro langą ir stebėjo jos veiksmus.
Tačiau pelėdos - ne visagalės, jos ir pavargsta, ir numiršta. Pirma versija Gražuolei tiko. Ji atskrido ir nutūpė prie Endės,
maloniomis akutėmis prašė pelėdų riešutų. Mergaitė palaukusi tarė pelėdai tuo pačiu metu paberdama riešutų:
-Imk... - lėtai išsišiepė. - O dabar, aš prašysiu laišką mamai ir tėčiui, o tu jį nuneši... - pratarusi iš kuprinės paėmė pergamentą ir gražiomis, dailiomis raidelėmis išraižė:

Citata

Labas mama, labas tėti!
Čia Aš, Endė. Man Hogvartse labai patinka... Jau pusmetis kaip aš čia, visai nieko sekasi man mokslai. Norėjau tik atsiprašyti,
kad buvau pikta ir Jums nedėkojau už tai, kad leidote man čia mokytis. Aš jūsų  pasiilgau, tikiuosi, jums viskas gerai, kaip ir man...
Dėkoju už nuostabią pelėdą,  ją pavadinau Gražuole, o atostogos ne už klanų, tikiuosi susitiksime...

Iki!

Jūsų dukra - Endė

Ir išsiuntus laišką Endė nuėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 11, 2011, 09:35:27 pm

Sonora tyliai įžengė į pelėdyną, kuris nuo saulės buvo baugiai apšviestas. Kaip ir girdėjo iš brolių pasakojimų, asla buvo apdergta pelėdų kakučiais, bei pelių griaučiukais. Sonora pažvelgė į galybę ant laktų miegančių pelėdų ir akimis pradėjo ieškoti savosios. Tamsiai melsvosios, beveik juodos kaip sabalas pelėdos Noros. Visur žybsėjo didelės skaisčios akys. Sonora šūktelėjo:
 - Nora!
Po sekundėlės išskleidusi didelius sparnus atplasnojo nepaprasto gražumo pelėda ir nutūpė Sonorai ant rankos. Pelėda buvo beveik bendravardė. Nora. Taip jos amžiams buvo surištos būti drauge. Sonora glostė jos gražiąsias plunksnas ir negalėjo atsigrožėti nuostabiu vaizdu pro pelėdyno langus. Pilyje ėmė degti deglai ir žvakės, visi ruošėsi vakarienei. Taip ji valandėlę prastovėjo su pelėda rankose, o kai aplinkinės pelėdos ėmė ūkauti vis garsiau, Sonora paleido sąvąją medžioti į naktį ir palengva, kur ne kur paslysdama, ji grįžo į pilį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elena Cholmondeley Liepos 17, 2011, 12:49:41 am

Elena suspaudusi laišką delne įėjo į pelėdyną, lyg palaimintas angelėlis. Mergaitė išsitraukė maišelį, su 30 miligramų sutrintų arijos lapų spygliais. Ji juos supylė į dubenį. Viską išmaišė ir įpylė truputį vandens. Tada ji pamerkė pelėdos plunksnos galiuką į dubenį su mišiniu ir ant pageltusio pergamento lapo ėmė rašyt:

Citata

Kamile,
Oh bey. Pagaliau susiradau naujų draugių. Su jomis pliurpiu per kiekvieną pamoką. Smagu, kad neužmiršai manęs. Tai tik tiek.
Iki, El.

Citata

Tada grifiukė atsistojo, mišinį supylė į buteliuką, o plunksną įdėjo į kuprinę. Kai laiškas buvo išsiųstas, mergaitė išbėgo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alfas Saneris Liepos 18, 2011, 08:13:15 pm

Įėjęs į pelėdyną Alfas pašaukė savo pelėdą:
-Sorai!
Liepsnuotoji pelėda nutupė Alfui į delną.Pelėda buvo mažytė,smulki tačiau labai plunksnuota.
-Turiu tave išsiusti su laišku:Mamai ir tėčiui.
Alfas pradėjo rašyti:
Mama ir tėti,Hogvartse gyvenu gerai.Pamokos sekasi labai gerai.Labiausiai patinka transfiguracija(daiktų pavertimas kitais daiktais),Apsigynimas nuo juodosios magijos,kerėjimas.
                                                                                  Labai jūsų pasiilgau
                                                                                                         Alfas
Per visą laiško rašymą Soras žnybčiojo jam į pirštą.
Parašęs laišką perskaitė jį kelis kartus.Atrodė gerai.Pelėdai pasakė:
-Šis laiškas:Mamai ir tėčiui.Tik žiūrėk,kad tai būtų jie!
Pelėda suūkė tai reiškia,kad suprato.Alfas išmetė jį į orą pro langą.Soras išskrido gražiai ir grakščiai.
Galvodamas apie transfiguraciją Alfas išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniel Raion Liepos 24, 2011, 01:31:21 am

Daniel atėjo į pelėdyno bokštą. Jis sužavėjo jaunąja burtininkę Tiek daug pelėdų vienoje vietoje! Wou! pagalvojo ši ir pasisukusi pamatė mažą, juodą pelėdytę.
- Eli! - sušuko Daniel. Pelėda atsisuko, tačiau neatskrido,- Elite, skrisk pas mane!,- dar karta sušuko Daniel ir ant jos rankos nutūpė juodoji pelėdytė.
- Kartais galvoju, kodėl nepavadinau tavęs Juočkia,- nusijuokė ir paglostė savo augintiniui galvelę,- tai ką, pirmą kartą neši laišką mano tėveliai, todėl skrisk labai atsargiai,-švelniai pasakė mergaitė.
Daniel iš didžiulės tašės išsitraukė storą knygą ir atvertusi ją paėmė voką. Dar kartą permetė laišką akimis ir staigiai išsitraukusi tušinuką dar prirašė:

Citata

P.S. Taip, mamyt, tiesą sakei. Hogvartsas tikrai nereali mokykla. Beprotiškai noriu pradėti žaisti kvidičą, tada iš čia niekada nenorėčiau grįžti. Juokauju. Labai jūsų pasiilgau!

Mergaitė padavė laišką pelėdžiukei.
- Žinai kam jį nunešti. Sėkmingos kelionės!- dar kartą paglostė Eli, davė vieną sausainį ir pelėda sumosavo savo dideliais sparnais ir pakilo. Daniel sekė ją žvilgsniu, kol mažytis juodas taškelis dingo danguje. Mergaitė šyptelėjo ir išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ema Evans Liepos 31, 2011, 03:20:18 pm

Ema atbėgo į pelėdyno bokštą ir išsižiojo iš nuostabos - tiek  daug pelėdų! Gerai, kad spėjo laiku susičiaupti, kol koks šūdukas į burną neįkrito.. Ji užlipo susisukusiais laiptais iki pat viršaus, kol pamatė savo juodąją pelėdą.
- Krona, atskrisk čia, turiu tau laišką.
Juoda kaip smala pelėda nutūpė Emai ant peties ir draugiškai pamerkė akį. Mergina dar kartą permetė akim laiškelį.

Citata

Labas mama,
Kaip gyvuoji, kaip tėtis? Pas mane viskas kaip ir normaliai, šiek tiek nuobodu, nes daugumą dalykų jau esu išmokus namuose. Jei gali, būk gera ir atsiųsk man porą plunksnų, netyčia sulaužiau vieną, tai tik paskutinė liko..
Iš anksto ačiū, myliu.
Ema
P. S. Nepamiršk duot Kronai pelėdų gardėsio už darbą, aš čia neturiu, kur jų nusipirkti..

Ema užrišo laiškelį ant pelėdos kojytės ir sušnibždėjo:
- Nunešk mamai, jei paskubėsi, gausi pelėdų gardėsių..
Krona purptelėjo nuo rankos ir dingo vakaro prieblandoje. Ema lydėjo ją akimis, kol nesimatė net jos silueto, o tada patraukė pilies link...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sunshine Rofel Rugpjūčio 10, 2011, 01:00:31 pm

Lėtais žingsniais Sunshine įžengė į pelėdyną. Aplinkui buvo tikrai nešvaru, tačiau mergaitei tai buvo ne motais. Jos akys išsiplėtė iš nuostabos ir ji per visą salę nesusilaikiusi šūktelėjo:
- Oho, kiek pelėdų!
Jos balsas atsimušė nuo sienų ir pasklido po patalpą taip garsiai, jog keletas pelėdų piktai ūktelėjo. Prunkštelėjusi Sunshine atsistojo prie lango ir staiga surimtėjo.
- Dievulėliau, kaip man atrasti savąją Bonę tarp šitiek pelėdų? Kaži ar ji atskris, jeigu pašauksiu. Nors pamėginti verta. Bone! Bone, čia aš, Sunshine. BOOOONEEEEEEEE!
Mergaitė užriko taip, jog visos pelėdos iš nepasitenkinimo net sparnais suplevėsavo, tačiau staiga, iš kampo prie Sunshine atskrido Bonė ir nutūpė ant rankos.
- Fuu, - nusipurtė Sunshine. - Tu smirdi! Žinai ką, turėtum skristi medžioti! Argi ne puiku? Galėsi medžioti ką tik panorėsi, nors girdėjau, kad čia pelės labai riebios ir sultingos.
Bonė tik suūkė ir gnybtelėjo mergaitei pirštą.
- Kaip gerai, kad mes kartu, ar ne? - šyptelėjo Sunshine ir paleidusi pelėdą ramia širdimi išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Helena Flowerfield Rugpjūčio 14, 2011, 03:21:57 pm

Per pertrauką Helena nusprendė nubėgti iki pelėdyno. Užlipusi į patį aukščiausią bokštą vos alsuodama ji įžengė į patalpą pilna pelėdų.
-Dutė! - Pašaukė savo augintinę Helena.
Staiga nežinia iš kur atplasnojo nedidukė marga pelėda. Snape ji laikė susimedžiojusi pelę. Atsitūpusi ant šeimininkės peties ji gardžiai prarijo pelę, tiksliau tas kas buvo likę iš pelės ir guviai suūksėjo.
-Aš tavęs irgi pasiilgau, - paglostė pelėdą Helena.
Išsitraukusi popieriaus ir rašalinę su plunksna mažoji ragana ėmė rašyti:

"Brangi mama,

Man sekasi gerai. Jau gavau pirmuosius taškus. Paskirstimo kepurė mane paskyrė į grifų gūžtą, kaip ir tėtį prieš daug metų. Man čia labai patinka. Viskas yra gerai. Na... Beveik viskas. Profesorius Arcari mane su pusbroliu Gilbertų ir dar vienu berniuku vardu Bellus paliko po pamokų dėl to, kad jo kabinete padarėme betvarkę. Žinomą nenoromis.

Nekantriai lauksiu tavo atsakymo.

Bučiuoju Helena.

P.S. Gilbertas pateko į klastūniną."

Sulanksčiusi laišką jį įdėjo į voką ir ant jo dailia rašysena užrašė:

"Alicai Strawberry Flowerfield
Namelis prie geltonojo ežero
Šiaurės Anglija"

Įdavusi Dutei voką Helena išnešė pelėdą į lauką ir ją paleido. Tikiuosi viskas bus gerai ir mama labai nepyks. Jau geriau lai ji tai išgirsta iš manęs negu iš profesoriaus Arcari. - Pagalvojo grifiukė. Tada sudėjo į savo kuprinę pergamentą ir rašalinę su rašalu ir persimetusi ją per petį nubėgo į pamokas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 18, 2011, 08:13:40 am

Kol dar buvo laiko prieš pamokas vaikinas nusprendė nueiti parašyti laišką namo. Įėjęs į didelį pelėdyną pilną pelėdų. Eidamas aplink jis nematė saviškės
-Pikčiurna!- suriko jis, bet atsako negavo- Ei, pikčiurna.
Po kiek laiko pasigirdo keistas klykavimas ir ant jo peties atsitūpė stora juoda pelėda. Paglostęs savo gyvūną jis susirado ramiausia kampelį. Išsitraukė tušą, plunksną ir popieriaus lapą pradėjo rašyti


"Labas rytas,

Žinau, kad seniai nerašiau, bet tikrai neturėjau laiko. Pirmosios dienos buvo labai užimtos ir įdomios. Pakliuvau į klastūnyną, nors labiau būčiau apsidžiaugęs jei pakliūčiau į grifų gūžtą. Nieko nepadarysi. Todėl dėl to per daug nesiįjaudinu. Per apsiginimo nuo juodosios magijos magijos kartu su Helena ir vienu berniuku buvom palikti po pamokų ir turėjom atlikinėti bausmes. Pamokos įdomios, tik labai gaila, kad mažai magijos istorijos ir astronomijos pamokų.
Papasakokite kaip sekasi namie.
Gilbertas

P.S. ar man kada nors teko susidurti su kokiu nors tamsiu vyru ugnyje? Kažką tokio sapnavau ir atrodė labai tikra."

Įdėjęs laišką į voką jis užrašė savo namiškių adresą ir įdavė Pikčiurnai į nąsrus. Kiek pastovėjęs jis susirinko visus savo daiktus atgal į kuprinę ir patraukė iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ema Evans Rugpjūčio 30, 2011, 05:37:56 pm

Ema susimąsčiusi įžengė į pelėdyną. Į ją buvo nukreipta tūkstančių pelėdų akys, tačiau ji nekreipė dėmesio.
Kodėl? Kodėl aš moku senąją elfų kalbą?...
Evans apžvelgė salę ieškodama juodos dėmelės.
- Krona!
Nuo įvairiaspalvės masės atsiskyrusi juoda pelėda pajudėjo link merginos ir nutūpė jai ant peties švelniai suūbaudama.
- Aš irgi tavęs pasiilgau, - nusišypsojo Ema. Šypsena lyg koks nepažįstamas veiksnys iškreipė merginos veidą ir ji pati nustebo, kad taip seniai jau šypsojosi, - turiu tau kai ką.
Pasiraususi kuprinėje, Ema ištraukė kelis pelėdų gardėsius. Krona captelėjo juos ir laiminga suūbavo.
- Dabar tavęs kai ko paprašysiu. Gal galėtum.. gal galėtum surasti močiutę?
Krona dar niekada nebuvo jos apvylusi, tačiau dabar ji staiga nustojo kramtyti sausainiuką ir susimąstė. Po kiek laiko labai nedrąsiai ūbtelėjo lyg sakydama, jog pabandys, bet nieko nepažada.
Tu esi paskutinė mano viltis...
Ema peržvelgė parašytą laišką.

Citata

Močiute,
Kaip gyvuoji? Kur šiuo metu esi, jei ne paslaptis? Labai seniai tave mačiau ir pasiilgau. Tikiuosi, kad Krona tave suras, nes aš turiu labai svarbų man klausimą, kuris jau kurį laiką man neduoda ramybės. Kai pamokos metu mokėmės apie elfus, man iš kažkur, kaip ir iš pasąmonės iškilo elfų daina senąja kalba, kurios aš niekada gyvenime nesu girdėjus. Mano lūpos tiesiog judėjo be mano valios... Po kiek laiko kitoje pamokoje aš su savo niekingom senosios kalbos žiniomis, kurias įgijau iš tavo užrašų, sugebėjau priversti ugnį keisti formą. Nemačiau, kad kam nors kitam be manęs išeitų tai, tačiau man beveik nereikėjo jokių pastangų, tik labai stipriai to norėti. Tas jausmas, kai kalbėjau senąja kalba.. ji kitoks, nei kiti. Kodėl man taip įvyksta? Ar aš kažkokia.. nenormali?
Nekantriai laukiu atsakymo ir labai labai myliu,
Ema

Na, jei ji nežinos, nežinos niekas...
- Prašau, nunešk močiutei.
Krona atkišo kojytę ir pamerkė akį. Evans pririšo laišką ir pakuteno pelėdą. Linksmai ūbtelėjusi ji pakilo į orą ir nuskrido. Ema stovėjo ir ilgai sekė ją akimis, kol ji išnyko horizonte.
Kad tik jai pavyktų...
Apsižiūrėjus, ar nieko nepaliko, klastuolė pajudėjo išėjimo link.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rouse Doth Spalio 05, 2011, 03:42:09 pm

Beatkris sužinojusi jog pateko į Varno Nagą truputį nusiminė, nes tikrai norėjo patekti į ''grifiukų'' kompaniją. Bendrajame kambaryje ji baigė daryti namų darbus ir užvertė knygas. Tarp krūvos pergamentų, surado vieną tuščią lapą ir pradėjo rašyti laišką.

Citata

,,Mama ir Tėti''
Kaip sekasi Jums? Kaip gyvena seneliai? Jūs tikriausiai jau žinote, kad patekau, ne į Grifų Gūžtą..
Tačiau Varno Nagas taipogi labai šaunus, čia visi labai draugiški, nors ir nesusiradau draugo, kuriam galėčiau viską papasakoti..
Mokytis sekasi gerai. Mokytojai taipogi neblogi.. Žinokit, aš jūsų labai pasiilgau.
Kai tik gausite laišką, tuoj pat atrašykite!
Myliu jus. Beatkris.

Užklijavusi laišką, ji niekeno nepastebima išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario ir išbėgo į Hogvartso kiemą. Ji jau žinojo kelią iki pelėdyno.
-Sofia! Sofia, kur tu? - tik įėjusi į pelėdyną pradėjo ieškoti savo pelėdos. ją pasitiko tik tūkstančiai kitų pelėdų ūbavimų. Apžvelgus visą pelėdyną ji pagaliau rado savąją Sofia.
Ji tupėjo kamputyje ir ėdė gardumynus. Beatkris pritūpė šalia jos ir apglėbė ją.
-Ar nuneštum laišką namo? - paklausė ji pelėdos.
Pelėdo suūbavo ir nutūpė truputį toliau. Kai ji pakilo, Beatkris pririšo laiškutį jai prie kojytės ir paglostė sparnelius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 07, 2011, 09:52:10 pm

Elena atkulniavo į pelėdyną. Buvo be tašės. Eidama miegoti, norėjo pažiūrėti, ar jos pelėda jau namuose.
Ne, jos nebuvo. Tačiau atskrido Sniegynė ir padavė laiškelį. Elena smalsiai pažiūrėjo į siuntinį ir jį atplėšusi perskaitė:
Sveika Elena,
Seniai matyta. Tik noriu pranešti, kad persikeliu gyventi į Godriko Daubą. Apie tavo mamą Elizabeth dar nėra jokių žinių. Tikiuosi, tau burtų
mokykloje patinka, tikiuosi daug išmokai. Galvoju, ar daug paūgėjai, ar ne.
Atvažiuok kada nors...
Tavo teta.

Elena vos vos šyptelėjo ir atrašė:

Citata

Sveika, Tetule...
Aš tave irgi labai seniai mačiau. Gerai, kažkada atvažiuosiu pas tave.
Man mokslai sekasi visai nieko, tik labai daug namų darbų, o poilsio vieni grūdai. Dabar pas mus vakaras. Rūkas.

Labai užsiėmusi Elena

Mergaitė padavė laiškelį pelėdai, o pati nubėgo link miegamojo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sunshine Rofel Spalio 15, 2011, 06:45:42 pm

Skubėdama Sunshine įbėgo į pelėdyną ir vos nenugriuvo paslydusi ant šviežio pelėdos "pyragaičio". Nekreipdama į tai dėmėsio ji pribėgo prie staliuko ir pasidėjusi pargamentą ėmė rašyti.

Citata

Mano mieloji, mažoji sesute Emi,

Atleisk, kad neparašiau ankščiau, buvau visai pamiršusi. Žinau, kad žadėjau.
Kaip ten reikalai namuose, kaip sekasi tau? Labai tavęs pasiilgau. Praeitą savaitę norėjau slapčiomis paimti labai gražią žalvarinę tualeto rankeną, tačiau mane pastebėjo ukvedys ir...nepavyko. Bet kitą kartą atsiūsiu tau ką nors, pavyzdžiui varlių kurkulų arba mažą Gluosnio Galiūno šakelę.
Labai tave myliu!

Baigusi Sunshine suvyniojo laiškelį ir apsižvalgė.
- Bone! - šūktelėjo. - Kur tu, mano mieloji Bone!
Sunshine laukė, tačiau pelėdžiukė nepasirodė. "Turbūt medžioja" pagalvojo. Nuėjusi į kampą, koja praspyrė jau padžiuvusius pelėdų išmatų likučius ir atsisėdusi ėmė laukti, kol grįš jos pelėda.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sanguinary Black Sausio 07, 2012, 07:41:04 pm

Sanguinary lėtai, kaip visada neskubėdamas traukė į peledyną. Kaip jau buvo įprasta jis ir toliau bambėjo po nosim. Kitaip nei pareigos, nei užimamas darbas tiesiog neleidžia, o ir šiaip reik palaikyt ūkvedžio prestižą. Ir kodėl manęs tam peledyne reik... Šalta, dabar žiemą ten ir krūva sniego, smarkūs vėjas... O dar kaip tyčia magiškų gyvūnų profesorė paprašė pelėdom pasirūpint, patikrint ar neserga, ar per dabartinius vėjus nesusižeidė... Ir sniegą, purvą išvalyt, kad "mokiniams nebūtų pavojingą" galima pagalvot jie patys to pavojaus ir nesukelia... Gerai, kad bent jau ne vienas būsiu, nes kitaip iki nakties užstrigčiau, šiandien gi vaikams areštas, tai galės jie ir užsiimt darbu, o aš jau kaip nors pabūsiu nesušalęs.... Nors ir nenorėdamas, bet vis tiek gan netrukus ūkvedys jau pasiekė peledyną. Jis apžiūrėjo patalpą ir iškart pastebėjo, kad vėjas ir pūga prinešė kalną sniego, o rodos kelios pelėdos arba negaluoja arba yra sužeistos vėtrų. Mjo... Rodos darbo bus, užtruksim... Ir nori nenori, teks ir man prisidėt... Kuo anksčiau pradėsim, tuo greičiau ir baigsim... Vaikai nubausti areštu kaip ir reikėjo tikėtis vėlavo, tad Sangu ėmėsi darbo vienas. Iš peledyno sandėlio jis paėmė kelis kąstuvus, viena pasiliko sau, o kitus numetė į šoną.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jane Abbott Sausio 07, 2012, 08:19:53 pm

Jane iš lėto ėjo į pelėdyną. Ėjo ne dėl to, kad jai reikėjo, ką nusiųsti ar panašiai, bet dėl to, kad per savo amžiną žioplumą prisidirbo ir gavo areštą iš mokyklos ūkvedžio.
- Laukiame blogiausio,- suburbėjo Jane, jos nuotaika buvo sugadinta jau nuo tada kai gavo raštelį, kad reiks pelėdynę atlikti areštą. Švilpė vilkėjo, storą jos nemėgstamiausios spalvos, rožinį megztinį, juodas, jai nepatinkančias kelnes kurias gavo iš tetos per Kalėdas, auskarus su liūdnu veideliu, ilgus, šiltus batus, kuriuos jau norėjo išmesti. Ji atrodė klaikiai, bet ji žinojo, kad po šio darbo jos apranga bus sudeginta, susprogdinta, ar dar kitaip panaikinta iš visų esamų pasaulių. Ji jau iš lėto lipo laiptais, vos vilkdama kojas. Vien žodis ūkvedys ja asocijuojasi su pykčių, nepasitenkinimu ir blogu humoro jausmu. Ji nežinojo koks iš tikro yra šis mokyklos ūkvedys ir ką lieps daryti, bet pelėdynas nebuvo mieliausia vieta mokykloje, o kaip pagalvoji apie ten esančia švarą tikrai netampi linksmesnis. Taigi priėjusi duris kurios vedė į pelėdyno salę, ji jas iš visų jėgų truktelėjo ir garsiai jomis trinktelėjo. Švilpė pagalvojo, kad ji gal ir per daug išsišoko, bet jau nieko negalėjo pakeist. Ji jau stovėjo prieš ūkvedį įtemtomis ausimis ir jau buvo pasiruošusi papildomam šlykščiam darbui, nors ir manė, kad dabartinis paruoštas darbas nebūtu pats maloniausias.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alfas Saneris Sausio 08, 2012, 11:10:27 am

Krepšt,krepšt...
 Apipelyjusiais laiptais lipo tamsi figūra.Buvo vakaras taigi grifiuko beveik niekas nepamatė.Gavęs lapuką iš Grifų Gūžtos vadovo Alfas tikrai neapsidžiaugė.Visų pirmą reikia eiti vakare ir saugotis,kad koks nors profesorius neprikibtų ir neduotų arešto dar kartą.Visų antrą reikės kažką daryti pelėdyne.Tai nemaloniausia kas galėjo nutikti.
Berniukas vilkėjo Grifų Gūžtos apsiaustą,o ant jo buvo užsimetęs ploną juodą lietpaltį.Žinojo,kad jiems bus šakės,nes tikriausiai nubaustiesiems teks valyti pelėdyną ir pelėdų mėšlą.
-Aš jau čia,-tarė Alfas ūkvedžiui. - Ką darysime?
Staiga grifiukas pastebėjo dar vieną žmogų -  iš matymo pažįstamą švilpiukę.Vardo nežinojo,tačiau jam jo nereikėjo.
-Kuopsime mėšlą? Geriau ir būti negalėjo... - užvertęs akis Alfas griebė į rankas kastuvą kuris gulėjo ant šieno.(Grifiukas nežinojo kam jis)

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Brigita Rudė Sausio 08, 2012, 11:53:32 am

-Ir taip speciailiai pasakė eiti vakare, kad vėl prisidirbčiau,- burbėjo Brigita, lipdama laiptais į pelėdyną. Buvo jau tamsus vakaras, ir mergaitė bijojo, kad jos nesučiuptų koks profesorius ar sargas ir nepaskirtų dar vienos bausmės. Pavargau, tikiuosi kad nereikės... O ne,- pagalvojo mergaitė, įžengdama į pelėdyną. Ten jau stovėjo neseniai matytas Alfas ir buvo pasičiupęs kastuvą. Tik ne mėšlas. Tik ne tai.
-Labai diena. Ar mes turėsime kuopti mėšlą? Puiku....- su ironijos gaidele balse pasiveikino mergaitė ir šyptelėjo draugui Alfui. Nuėjusi, ji, stengdamasi nekvėpuoti pro nosį, pasiėmė kastuvą ir atsistojo šalia draugo, žiūrėdama į mergaitę švilpę, rodos, Jane, kuri labai gerai pasižymėjo MGP pamokose.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sanguinary Black Sausio 08, 2012, 02:40:42 pm

Kai Sanguinary jau buvo be pradedantis kast sniegą vienas ir piktai iškeikt vėluojančius į areštą mokinius, šia pagaliau teikėsi pasirodyt. Nors kaip jam pranešta, dar vieno trūko, bet galima pradėt, o su dingusiu susitvarkysim vėliau. Ūkvedys atsisuko į mokinius ir prakalbo:
-Laba vakarą. Kaip matau, pagaliau teikėtės pasirodyt, nors už vėlavimą galimą būtų ir baust jus, bet tiekto. Darysim taip, aš pradžiai paaiškinsiu ko mes čia susirinkom, o tada pasakysiu nuo ko pradėt. Tai va, magiškų gyvūnų profesorė paprašė sutvarkyt peledyną, o į tai įeina viso šito mėšlo ir sniego išvalymas ir pelėdų patikrinimas. Čia yra kelios sergančios ar per vėjus susižaidusius pelėdos, tad joms teks suteikt pagalbą ir nugabent į ligoninę, kur jomis pasirūpins. Kaip turbūt jau visi supratot, pradėsim nuo mėšlo ir kito šlamšto valymo. Viską kraukit į kelias dideles krūvas prie sienų, vėliau jį panaudos herbatologė ir miško sargas. Jei klausymų nėra siūlyčiau pradėt, turbūt nei jūs nei aš nenorim čia užsibūt iki vėlumos. Bent jau aš tai tikrai turėčiau kitų užsiėmimų.
Nelaukęs kol pasipils klausimai ir dar kas nors iš šitų vaikų, Sanguinary pats paėmė vieną kastuvą ir ėmė kast. Jie jie nepaskubės ir nepradės dirbti aš jiems pats su tuo kastuvu galvas nukirsiu ir išmesiu pro langą ar pelėdom vietoj pašaro... O ministerijoj reiks pasakyt viską ką galvojų apie paskyrimą ūkvedžių. Nuo galvų medžiotojo, pereit prie mėšlo kasimo ir pats maloniausias reikalas...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jane Abbott Sausio 08, 2012, 04:07:30 pm

Jane kvailai stypsojo. Pro duris įėjo vienas po kito areštą gavę kiti mokiniai. Jane juos pažinojo iš matymo, lankė kai kurias pamokas kartu. Tuomet prabilo, ūkvedys, kiek įniršęs ir susiraukęs:
- Laba vakarą. Kaip matau, pagaliau teikėtės pasirodyt, nors už vėlavimą galimą būtų ir baust jus, bet tiekto. Darysim taip, aš pradžiai paaiškinsiu ko mes čia susirinkom, o tada pasakysiu nuo ko pradėt. Tai va, magiškų gyvūnų profesorė paprašė sutvarkyt peledyną, o į tai įeina viso šito mėšlo ir sniego išvalymas ir pelėdų patikrinimas. Čia yra kelios sergančios ar per vėjus susižaidusius pelėdos, tad joms teks suteikt pagalbą ir nugabent į ligoninę, kur jomis pasirūpins. Kaip turbūt jau visi supratot, pradėsim nuo mėšlo ir kito šlamšto valymo. Viską kraukit į kelias dideles krūvas prie sienų, vėliau jį panaudos herbatologė ir miško sargas. Jei klausymų nėra siūlyčiau pradėt, turbūt nei jūs nei aš nenorim čia užsibūt iki vėlumos. Bent jau aš tai tikrai turėčiau kitų užsiėmimų.
Jane pasiėmė paskutini likusi kastuvą kuris buvo palužęs ir kurio nieks nenusiteikė sutaisyti seniau.
- Reparo,- tyliai ištarė burtažodį, melsdama, kad jau pradėjęs dirbti ūkvedys nebūtu to pastebėjęs.
Kastuvas kiek pasitaisė ir Jane pradėjo kuopti tą visą mėšlą.
- Kaip miela,- suburbėjo Jane, mesdama sniegą ir visą kitą į krūvą. Grifai taip pat nebuvo tam nusiteikę ir be šypsenų veiduose. Visi tylėdami dirbo, Jane skubinos, kad pagaliau galėtu sprukti iš čia.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Brigita Rudė Sausio 09, 2012, 05:12:34 pm

Ak, tai mat jie vėlavo. Pažiūrėsim, kas čia bus...- pagalvojo Brigita, besiklausydama ūkvedžio žodžių.
-Laba vakarą. Kaip matau, pagaliau teikėtės pasirodyt, nors už vėlavimą galimą būtų ir baust jus, bet tiekto. Darysim taip, aš pradžiai paaiškinsiu ko mes čia susirinkom, o tada pasakysiu nuo ko pradėt. Tai va, magiškų gyvūnų profesorė paprašė sutvarkyt peledyną, o į tai įeina viso šito mėšlo ir sniego išvalymas ir pelėdų patikrinimas. Čia yra kelios sergančios ar per vėjus susižaidusius pelėdos, tad joms teks suteikt pagalbą ir nugabent į ligoninę, kur jomis pasirūpins. Kaip turbūt jau visi supratot, pradėsim nuo mėšlo ir kito šlamšto valymo. Viską kraukit į kelias dideles krūvas prie sienų, vėliau jį panaudos herbatologė ir miško sargas. Jei klausymų nėra siūlyčiau pradėt, turbūt nei jūs nei aš nenorim čia užsibūt iki vėlumos. Bent jau aš tai tikrai turėčiau kitų užsiėmimų.
Ak, ir kokie tie kiti užsiėmimai...- mintijo Brigita, geitai čiupdama kastuvą ir inikdama kasti. Netoliese stovinti Jane tylomis sutaisė kastuvą, kuris jau seniai buvo sulūžęs, ir antrakursė džiaugėsi, nes jai patiko viskas, kas galėjo nepatikti ūkvedžiui.
Jugi ne mes kalti, kad jį paskyrė į šitą darbą,- galvojo grifiukė. - Ir nereikia savo apmaudo lieti ant mūsų,- galiausiai ji baigė kasti savo krūvelę, ir nuėjo prie ūkvedžio.
-Sere, ar galima būtų nunešti vieną ar kelias pelėdas į ligoninę? Mat aš jau baigiau savo krūvelę.
Turbūt jis nesutiks, ir lieps vėl kokį kaka kasti. Tačiau juk dar yra vilties,- pagalvojo Brigita ir pakėlė į ūkvedį akis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sanguinary Black Sausio 10, 2012, 08:27:00 pm

Ūkvedys bekasdamas sniegą žiūrėjo kaip vaikai dirba, pro jo akis nepraslydo net tai, kaip viena mokinė tyliai, kerais susitaisė kastuvą. Visgi ilgametė praktika ir didžiulė patirtis sukaupta realios kovos ir realaus pavojaus apsuptyje davė savo. Galbūt Sangu ir galėjo apšaukt ir nubaust mokinę, bet tas jam nerūpėjo. Jam kaip ir mokiniams nesinorėjo šaltį peledynę, tad jis tik nusprendė dirbt toliau. Tuo labiau, kad net tamsa greitai slinko. Kita kartą, ir kitu laiku, jei tik užklupsiu jus ten kur nereik... Dabar kuo greičiau baigsim, tuo geriau... Kai rodos visas ar didžioji dalis purvo ir sniego jau buvo nukasta, prie Sanguinary priėjo viena iš mokinių, grifė Brigita.
-Savo krūvelės tu nebaigei, net nepradėjai ir ačiū dievui dėl to. Dar to betrūko, kad grifai čia savo mėšlo prikrautų... Tiekto, tuoj paduosiu jums pelėdas kuriomis reik skubiai pasirūpint. Jas turėsit nugabent į ligoninę ir jei vėliau man patikrinus, nors vienos trūks, patys būsit kalti.
Ūkvedys greitais judesiais priėjo prie pelėdų laktų ir ėmė jomis kabarotis ir po atsargiai po vieną padavinėt pelėdas mokiniams. Ir kas galėjo pagalvoti, kad net Hogvartso mokykloj teks kabarotis sienom... Seniai jau to neteko daryt, kaip seniai, neskaitant Dantės reikalo, neteko ir rimtai kovot... Pasiilgau tų laikų, bet tikiu jie dar grįš... Na, o praktika visada gerai... Tarp nukeltų paukščių buvo ir vienas didelis, gražus, bet su sulūžusiu sparnu mokyklos apuokas, skirtas svarbių siuntinių pristatymui. Hmm... Įdomu iš kur šitas parsirado, jie gerokai atsparesni vėtrom nei pelėdos...
-Su šiuo apuoku būkit ypač atidūs. Šis paukštis ypač brangus ir senas. Viskas, rodos visi paukščiai čia, neškit juos į ligoninę ir tarkim areštą atlikot. Nesiruošiu aš čia šalti su jumis.
Vyras apsisuko ir išėjo lauk ir pelėdyno. Tikiuos pauksčiai pasieks ligoninę...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Jane Abbott Sausio 15, 2012, 11:57:54 am

Jane nusisukusi nuo visų sparčiai dirbo. Jos galvoje skambėjo vienintelės mintis:
- Dingti iš čia, dingti, nuo šios smarvės ir viso kito mėšlo...
Lauke buvo tamsu. Danguje žaižaravo žvaigždės. Joms pritarė kaip blynas kabantis mėnulis. Buvo nustoję pustyti, tik neaišku ar ilgam.
- O kaip norėčiau dabar ištrūkti į lauką.
Jane išgirdo gryfės balsą:
- Sere, ar galima būtų nunešti vieną ar kelias pelėdas į ligoninę? Mat aš jau baigiau savo krūvelę.
- O dabar jis supyyyks...- mąstė Jane.
- Savo krūvelės tu nebaigei, net nepradėjai ir ačiū dievui dėl to. Dar to betrūko, kad grifai čia savo mėšlo prikrautų... Tiekto, tuoj paduosiu jums pelėdas kuriomis reik skubiai pasirūpint. Jas turėsit nugabent į ligoninę ir jei vėliau man patikrinus, nors vienos trūks, patys būsit kalti.
- Nusileido?- liko nustebusi švilpė.
Jane dar palūkėjo ir tada atsigrežė. Ūkvedys nukelynėjo paukščius. Pabaigęs darbą jis išėjo taręs tokius žodžius:
- Su šiuo apuoku būkit ypač atidūs. Šis paukštis ypač brangus ir senas. Viskas, rodos visi paukščiai čia, neškit juos į ligoninę ir tarkim areštą atlikot. Nesiruošiu aš čia šalti su jumis.
Jane lėtu žingsniu nuėjo prie pelėdų. Ant rankų pasiėmė šešias pelėdas tarp jų buvo ir Tukė, Jane pelėda. Ji nieko nelaukdama spruko su jomis pro duris į tamsų koridorių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alfas Saneris Sausio 24, 2012, 03:50:17 pm

Suskambo paukščių čiulbėjimas.Į pelėdyną įėjo Alfas.Plaukai apsnigti,tačiau drabužiai - ne. Grifiukas nekentė kovų su mokiniais,ypač su savo koledžo draugais.Bet jeigu reikia tai reikia...
 Alfas buvo apsirengęs kaip ir visada - baltas nertinis ir juodos kelnės.Lazdelę laikė rankoje - bijojo,kad George iššoks iš kokios nors slaptavietės ir netikėtai užpuls jį. Papūtė šaltas vėjas.Kelios pelėdos nepatenkintos atsikėlė iš miego. Grifiukas pasišaukė savo pelėdą.Seniai jos nebematė,nes retai užsukdavo į pelėdyną.
-Nagi,Sorai.Kaip gyveni? - pelėda švelniai grybžtelėjo Alfui pirštą.Tai reiškė,kad ji nori pasakyti gerai. - Na,skrisk iš čia,nes gali susižeisti,taip pat pranešk kitom tavo draugėms,-mirktelėjo jai Alfas.
 Atsidarė durys.Įėjo George.Jis pažvelgė į Alfą taip šaltai,kad grifiui reikėjo nusukti akis,nes žvilgsnis buvo labai piktas.Ką aš jam padariau? As galėčiau į jį pažvelgti tokiu žvilgsniu...
-Na.Pasiruošęs?-Išsišiepė Alfas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: George Smith Sausio 24, 2012, 09:40:31 pm

[[Nebūtinai aš pažvelgiau šaltai...]]

  George įžengė į pelėdyną. Ši vieta buvo šalta, košiama vėjų, nes nebuvo langų. Sienos šaltos, akmeninės ir nuo laiko tamsios. Langeliai buvo maži, pro juos nedaug ką galėjai pamatyti. Riebesnė pelėda būtų užstrigusi.
  Vaikinas nebuvo nusiteikęs kovoti. Ypač su savo koledžo nariu. Ši dvikova buvo lyg ir draugiška. Jei tik taip galima būtų pavadinti pavojų, kai gali susižeisti.
  Pamatęs Alfą su pelėda, penktakursis tyliai ir ramiai nužingsniavo prie jo. Nebuvo patrakėlis ir pasalūniškas, kad pultų iš už kokio užkampio šešėlyje ir kirstų žaibu. O po to tyliai pasišalintų, lyg nieko nebūtų nutikę.
 - Na. Pasiruošęs? - pratarė Alfas. George atsisuko ir pamatė, kad jis šypsosi.
 - Žinoma. Juk viskas čia dėl... - Vaikinas nebaigė sakinio. Neturėjo ko atsakyti. Čia su Alfu susitarė pakovoti tik šiaip. Draugiškai.
  Smith veidas išsigiedrino. Jis nusišypsojo, ir, nespėjus Alfui nieko atsakyti, tyliai, bet energingai sušnibždėjo:
 - Expelliarmus. - Alfo pusėn iš lazdelės šovė raudonas žaibų pliūpsnis. Kerai tik atrodė galingi. Iš tiesų jėga buvo tokia maža, kad pataikę į Alfą, penktakursio manymu, tik nukratytų.
  George atsiduso. Neatrodė, kad dvikova būtų labai įdomi. Nors tai tebuvo tik pradžia. ,,Ką čia sugalvojus... Gal panaudoti Transfigūraciją?" mąstė jaunuolis.
 - Ducklifors! - sušuko vaikinas. Balso aidas atsimušė nuo sienų ir kerai skambėjo lyg koks graudulingas ir šiurpinantis vaiduoklio balsas.
 - Aquamenti, - nusitaikęs lazdele į savo oponentą sušvabždėjo penktakursis, iš visų jėgų tikėdamasisi, kad kerai pataikys į Alfą.
  Paleidęs kerus, George nusišypsojo ir pradėjo dairytis po pelėdyną. ,,Remontas nepakenktų" pamanė jaunuolis ir ėmė laukti Sanerio kerų atakos.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alfas Saneris Sausio 31, 2012, 03:19:09 pm

[[Nesikabinėk prie teksto...]]

Expelliarmus!-Sušuko grifiukas.George prašovė ir pataikė į šalia Alfo galvos esantį paveikslą.Nūū...Nesuvaryk viso pelėdyno.Mums jo dar reikės...Visiems reikės...
Ducklifors!Aquamenti! - Transfiguracijos kerai taip pat prašovė,tačiau aquamenti pataikė.Alfas kiaurai peršlapo.Jis susiraukė.
-Spėju nenorėjai to padaryti,-piktai paklausė grifiukas.
Grifis pakėlė lazdelę ir mintyse perkratė visus žinomus burtažodžius.Išsirinko labiausiai tinkamus šiai kovai. Jis mostelėjo lazdele ir drabužiai akimirksniu išdžiuvo.Jis maloniai suurzgė,(Bandydamas vaizduoti patenkintą vilką) ir jam tai pavyko.Juk buvo pusiau vilkolakis.Nežinojo kada galėjo juo tapti.
-Conjunctivitus! Duro!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: George Smith Vasario 06, 2012, 06:26:57 pm

  George suvaitojo, kai jo paleisti Nuginklavimo kerai prašovė. Tikėjosi, kad jie bent jau pataikys į oponentą, nesvarbu, kokios žalos pridarys. Todėl tikėjosi, kad bent jau transfigūracijos kerai pataikys.
  Deja, teko nusivilti ir šįkart. Vaikinas pamatė, kad kaltas tik jo netaiklumas, o ne Alfo atmūšimo kerai, kurių jis netgi nenaudojo.
  Vaikinas nusijuokė iš palengvėjimo. Jam buvo smagu žiūrėti, kad bent jau vieni jo paleisti kerai suveikė. Tuo metu, Alfas stovėjo tirtėdamas lyg mažas kačiukas, ir George netgi akimirkai jo pagailo.
 - Spėju, nenorėjai to padaryti,-piktai paklausė Alfas, aiškiai suerzintas ir išmuštas iš vėžių.
 - Deja, norėjau, - atšovė penktakursis ir šelmiškai nusišypsojo, - Be to, nemėgstu aušinti burnos laidant burtažodžius, kurie cinkteli į smegenis.
  Per šiuos sakinius vaikinas nespėjo pamatyti, kaip Alfas išdžiovina drabužius, paleidžia baltą žaibą George pusėn...
Cakt! George pajuto kaip kerai kirto jam į akis - lyg barškuolė būtų įgėlusi. Akys akimirkai aptemo, tada vaizdas pasidarė baltas, ir vėl pasidarė normalus. Šie kerai buvo gan silpni, todėl ir jų poveikis nebuvo didelis - vos kelios sekundės.
  Kai vaizdas grįžo į vėžias, penktakursis pamatė, kad didelis kamuolys, skriejantis oru, greitai trenksis į George. Sienomis vis dar skambėjo Alfo ištartų žodžių aidas: ,,Duro... Uro... Uro..."
 - Protego! - sušuko George, ir prieš jį atsirado didelis, stiprus, netgi mėlynas, skydas. Kamuolys, skriejantis vaikino pusėn, trenkėsi į skydą, akimirkai pabaltėdamas, o tada lyg fejerverkų švieselės išnyko ore.
 - Everte Statum! - sušuko George, ir iš jo lazdelės iššoko mėlynos spalvos kometa. Ji pradėjo skrieti Alfo pusėn.
  George pajuto, kaip kažkas jam patempė už ausies. Tai buvo pelėda aukso spalvos pilveliu ir baltute galvele. George manymu, jim buvo labai graži.
  Tačiau to niekaip nepasakysi apie jos elgesį. Elgėsi lyg tikra... niekadėja. Ji vis stengėsi savo aštriais  nageliais grybštelti vaikinui į ausį arba akį, geriausiu atveju - nuplėšti arba išlupti. Blogiausia buvo, kad vaikinas negalėjo niekaip jos numušti, nes tai būtų labai negražu. Todėl iš pradžių atstūmė ją nuo savęs Depulso kerais. Tačiau tai nepadėjo - ji vėl atskrido prie George. Jis turėjo toliau kovoti su Alfu. Todėl liko vienintelė išeitis.
 - Ferula, - aplink ją  visą susikūrė įtvaras ir ji negalėjo pajudėti. Greitai pradėjo kristi, bet vaikinas , prieš pat nusikrentant ant žemės, pakėlė Winggardium Leviosa kerais ir nukėlė į vieno langelio be stiklo palangę. Ji neturėtų uždusti įtvare, nes jis buvo magiškas, taigi po kažkiek laiko turėjo išnykti(bent jau George įtvarai niekada nebuvo puikūs).
  Smith'as atsisuko į Alfą ir tarė:
 - Taigi, kur baigėm? Aaa, na žinoma... Petrificus totalus! - raudonas kerų pliūpsnis šovė Alfo pusėn dideliu greičiu. Tuo metu George iškvėpė orą, nutilo, ir ėmė laukti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alfas Saneris Vasario 11, 2012, 07:58:06 pm

Alfas nusikvatojo.Prie George prisikabino maža pelėda.Ji tampė Alfo priešininką už ausies.Grifiukas visiškai pamiršęs,kad vyksta kova su malonumu žiūrėjo į George ir auksinės pelėdaitės kovą.
 Pagaliau prisiminęs,kad vyksta kova jis pamatė,kad į jį skrieja tamsiai mėlyna kometa.Ir vėl Alfui pagelbėjo George netaiklumas.Tačiau išvengęs kometos pamatė raudonų kerų pliūpsnį skrendantį tiesiai į Alfą.Nebuvo labai geras apsigynimo meistas,tačiau protego kerus jis buvo įvaldęs puikiai.Na žinot,skubiems ir pavojingiems atvejiems kaip šis.
-Protego!-Sušuko Alfas ir aplink jį sužibėjo keistos salotinės spalvos burbulas.Keista.Jis niekada nebudavo žalios spalvos.Dažniausiai mėlynos...Na nesvarbu.Laukia kova,-Tokios mintys kilo grifiuko galvoje.
-Aš nemėgstų ilgų ir tuo labiau varginančių kovų.Reikia užbaigti tai greitai ir švariai,-Vyptelėjęs tarė Alfas savo priešininkui,- Confringo!,-Sušuko jis norėdamas susprogdinti grindis po George kojomis.
-Impedimenta,Incarcerous! Atsarga gėdos nedaro

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: George Smith Vasario 23, 2012, 06:46:52 pm

 - Sakai, nemėgsti? - sušvabždėjo George lediniu balsu, - Tai gal nori tipu tapu išeiti iš čia?
  Jis nusijuokė. Tačiau tą akimirką pamatė jo pusėn skriejant ugnies kamuolį ir greitai pasitraukė. Nebūtum netgi spėjęs pasakyti ,,Šiknašaudis pliurzis" ir jau būtum susprogęs. Tačiau, kadangi turėjo greitą reakciją, penktakursis pasitraukė ir dabar žvelgė į skylę, Alfo išdegintą grindyse. Pažvelgęs pro skylę galėjai pamatyti žemesnį pelėdyno aukštą.
  Vaikinas buvo taip susidomėjęs savo oponento padaryta žala grindims, kad netgi nepastebėjo, kaip į jį šnarėdama atskrieja banga, kokią gali pamatyti žiobarų filmuose apie sprogimus bei jų paleistas garso bangas.
  Ta paleista banga buvo Impedimenta kerai, Alfo paleisti George pusėn. George bloškėsi priekin ir pradėjo kristi pro oponento išmuštą skylę.
 - Incarcerous! - išgirdo penktakursis Alfo balsą ir aukštai iškėlė, dar nespėjusią įlįsti pro skylę. Tada vaikinas prasmego kaip į vandenį. Tik šįkart prasmego ne į vandenį, o pro skylę.
  George nebijojo šio kritimo, nes buvo numatęs planą. Todėl palengva krisdamas mėgavosi vėjelio, susikūrusio jam krentant, šaltumu. Patalpą šiaip jau košė vėjai ir buvo daug skersvėjų, taičau kristi vis vien buvo smagu. O tada berniukas pradėjo laukti.
  Trys...
  Du...
  Vienas...
  Prieš pat išsitėškiant ant pirmojo aukšto ir taip nešvaraus grindinio, lyg nepakaktų pelėdų išmatų, šieno bei mažų padarėlių skeletų, George'ą sugavo ir apsivijo virvės, atskridusios pro skylę. Penktakursis pažvelgė aukštyn. Jos buvo prisitaisiusios prie skylės kraštų. George įsakmiu balsu pasakė:
 - Aukštyn.
  Virvės paklausė, ir gan sparčiai pakėlė jį aukštyn. Išlindus iš angos, išmetė į orą.
 - Arresto Momentum, - pasakė jis prie pat žemės. Sustojo, o tada knabtelėjo ant žemės.
 - Ascendo! - šūktelėjo George. ,,Jeigu ore kratausi aš, tai kodėl gi nepabandžius jam?" pamanė George ir pats nusijuokė iš savo sąmojo.
 - Mutatio Skullus. - ,,Įdomu, kuo jo galva pavirs - galėtų besmegeniu..."
 - Na, pasiruošęs pašokti? - nusišypsojo George, - Tarantallegra.
  Gražu, o tiksliau, juokinga būtų... pamatyti Alfą šokant baletą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alfas Saneris Vasario 24, 2012, 10:44:18 am

Tipu tapu? Na,noriu iš čia išeiti laimėtoju.Ir tikrai ne "tipu tapu"...
 Alfo taktika pavyko - grindys susprogo,tačiau George mistiškai pagavo virvės...Tikriausiai jis jau moka bežodžius kerus.Nors Alfas nelabai tuo tikėjo.Tai tikriausiai koks nors triukas išmušti iš vėžių Alfą.Deja,George nepavyko sutrikdyti Alfo.
Link grifiuko skriejo kerų spinduliai.Jis nebeturėjo jėgų atremti kerams.Teko juos pasitikti. Pirmieji kerai jį pakėlė į orą ir nukratė. Alfas nukreipė lazdelę į save ir tikėdamasis,kad turės pakankamai jėgų šiems paprastiems kerams jis tyliu ir pavargusiu balsu ištarė:
-Descendio,-Grifiukas dunkstelėjo ant žemės ir atsistojo.Alfo drabužiai buvo suplėšyti ir dulkėti...
-Mutatio Skullus!-Pasigirdo priešininko balsas.Grifis spėjo pasitraukti nuo grėsmingai atrodančio kerų spindulio.Na ir stiprus mano priešininkas...Ir tikriausiai jis padarys bet ką,kad tik laimėtų.Juk pastarieji burtai buvo transfiguracijos.O jeigu niekas negalėtų manęs atversti atgal į žmogų..?
 Paskutiniai kerai buvo šokio kerai.Na,grifiukas nemėgo šokių,bet neturėjo jėgų blokuoti šią ataką.Liko tik viena išeitis - suteikti sau jėgų.
-Enervo! Protego!-Pirmasis burtažodis grifiuką atgaivino,jis pasijuto tarsi naujai gimęs. - Ir dabar mano ataka! Muffliato! Sectusempra! Glisseo!
Nagi,nugriūk,paslysk.Padaryk bet ką iš ko būtų galima gardžiai pasijuokti ir papasakoti draugams...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: George Smith Kovo 06, 2012, 07:10:22 pm

  ,,Kaip trečiakursis jis ištvermingas", mintyse pagyrė George savo oponentą, ,,tačiau ištvermė dar ne viskas."
 - Dabar mano ataka! - pasakė Alfas, George manymu, kažkaip kvailai, lyg trimetis.
  Penktakursis išgirdo, kaip jo oponentas suriko žodį Muffliato. George pusėn pradėjo judėti kažkaokia nematoma banga. Savo laimei, grifas pasitraukė ir užlindo už šalia esančios kolonos, o visi kerai atiteko juodam apuokui, ką tik įsklendusiam į pelėdyną. Apuokas pradėjo suktis ratais ir ūkti. Po akimirkos nutilo - greičiausiai tokie silpni buvo Alfo paleisti kerai.
  - Sectusempra? SECTUSEMPRA? Ar gerai išgirdau, vaikeli? Sectusempra? Naudoti tokius kerus kovoje? Trečiakursiui? Manai, kad tai įmanoma? Be to, tai juodoji magija, - ir grifas nusijuokė skambiu balsu. Abejojo, ar šie kerai padarytų jam žalą. Tačiau negalėjo to patirti - oponento išburti kerai nepasirodė.
  Kerai Glisseo buvo juokų verti - kad ir kokio galingumo jie būtų, kad ir juos būtų išbūręs pats Albas Dumbldoras, jei tik tokį senolį pažįstate - jie nebūtų padarę jokios žalos, nes George stovėjo ant tvirtos žemės, o šie kerai veikia tik laiptams. Taigi, nors ir kerai pataikė į žemę, nieko neįvyko.
 - Impedimenta... - nutaikęs lazdelę į Alfą ir nusukęs akis, lyg koks vaikas, stengiantis apsimesti nekaltu, murmėjo jis, - Expelliarmus... Wingardium leviosa...
  Jo akys lyg kokio vanago susigavo trečiakursio žvilgsnį ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, lyg lietų ledinį vandenį ant šio mažylio.
 - Aquamenti! Glacius! - Alfo pusėn šovė vandens pliūpsnis, jį pasigavo baltas debesėlis. Akimirkai vandens srovė išnyko, o paskui debesėlis kažkur išgaravo, ir Alfo pusėn lėkė ledinis šakalys.
,,Kaip gražu... Tik gaila, kad kažkam teks patirti to ledo dūri. Pala, aš pasakiau gaila? Turėjo galvoje VALIO..." pamanė George, nusisuko ir atsiduso.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kim Parkinson Kovo 24, 2012, 05:50:56 pm

Kim įsliūkino į pelėdyno salę, ji akimis nužvelgė kelias pelėdas, ir pamačiusi vieną gražią ir rodos patikimą pelėdą ji priartėjo prie jos, nes žinojo, jog ši jai nusiųs laišką į tėvų namus. Ji iš kišenės ištraukė gražu pargamento lapelį, ir plunską ir greita, bet labai gražia, tvarkinga rašysena, parašė trumpą laiškelį.

   Mielieji!

Mama, tėti!! Mokslo metai praėjo tiesiog puikiai, o dabar atostogos! Prašau, tik nesiųskit, Bruno, ar ko kito, man niekas negręsia. Esu saugi. Namo parsirasiu pati. Myliu, bučiuoju, greit susimatysim!
Jūsų, Kim.
P.s tik nieko nesiųskit!! Kai gausit šį laišką jau busiu išvykusi!

Užbaigusi rašyti laišką ji suvyniojo pargamentą į rutuliuką ir perišo jį su tamsiai žaliu kaspinėliu. Nieko nelaukusi grubiai jį pakišo pelėdai, o ši piktai dėbtelėjusi nuskrido. Merlino kelnės, tikiuosi nuneš.... Ji jau būtų patraukusi lauk iš hogvartso, bet ... Ji vos neužmiršo savo lagaminų, Ji jau neturėjo laiko, tad teko pasinaudoti kerais:
 - Accio, visus mano daiktus: katę, lagaminus! - jai dar nespėjus nuleist lazdelės viskas jau buvo šalia jos. Tad ji patraukė link durų...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: David Lockwood Liepos 08, 2012, 07:25:14 pm

Buvo vakaras, bet saulė neskubėjo leistis. Juk vasara! Tiesa vasara prasidės rytoj. Visi iš skubės Hogvartso ekspresu namo.
 Dovydas White bėgo link pelėdyno su laiškeliu rankoje:

Citata

Sveikas Tėti,
Kaip žinai aš ryt grįšiu namo, bet man skubiai reikia atsakymo į šį klausimą: Kaip žuvo Nikolas De Mimsi-Porpingtonas? Pasiųsk palėda šiuo adresu: http://forumas.hogvartsas.lt/index.php?topic=1766.0 (http://forumas.hogvartsas.lt/index.php?topic=1766.0). Lauksiu! Pagarbiai Dovydas White.

Pririšo laiškelį pelėdai prie kojos ir paleido ją.

(http://icons.iconarchive.com/icons/mcdo-design/letter/48/Letter-icon.png) Na o salėje gulįjo visų pamirštas Persio laiškas...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sunshine Rofel Rugpjūčio 10, 2012, 12:33:53 pm

Į pelėdyną Sunshine įbėgo sušilusi ir be jokios pergamento skiautės. Ji visai nenorėjo rašyti laiško, tiesiog atėjo aplankyti savo pelėdžiukės Bonės, kuri praeitą naktį kažkur susižeidė sparną.
- Bone, ar tu čia?! - pašaukė mergaitė savo pelėdą, tuo pačiu prižadindama dar bent penkias.- BONE!
Sušnarėjo kažkieno sparnai ir kažkas nusileido Sunshine ant galvos. Ši paėmė į rankas tą padarą ir apsidžiaugė išvydusi pažįstamą pilką Bonės snapą. Jos sparnas buvo sutvarstytas, tačiau šiaip pelėda atrodė gana sveika.
- Kaip tu?- paklausė mergaitė, glostydama Bonei sveiką sparną.- Visą naktį nemiegojau, jaudinausi dėl tavęs.
Bonė meiliai kaptelėjo snapeliu Sunshine pirštą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: George Smith Sausio 12, 2013, 11:05:03 pm

  Tik. Tak. Tik. Tak. Laikas bėgo, o Alfas nereagavo. George apsidairius, jo net nebuvo matyti.
  Tik. Tak. Tik. Tak. Vaikino akys karts nuo karto nervingai dirstelėdavo į jo keistą laikrodį, kuris mušė sekundes labai garsiai. Alfo nesimatė, ir regis, šis vaikas net neketino pasirodyti. ,,Septynios sekundės, ir einu..." pamanė vaikinas.
  Viena. Apžvelgęs pelėdyno bokštą, šeštakursis pamatė kokia ši patalpa nešvari: Sienos įtrūkusios, apdergtos, seniai nešluotos bei neplautos grindys, ,,papuoštos" pelių bei mažų žvėrelių skeletais, pabaltintos pelėdų. Šienas, sumestas įvairiose vietose, iš nerangaus praskyrimo kėlė įspūdį, kad buvo pastatytas tenai vien tik tam, kad paslėptų visą netvarką.
  Antra. Pro grifiuko viršų praskrido pelėda.
  Trečia. Skrisdama virš šeštakursio, ji kažką išleido.
  Ketvirta. Pastebėjęs tai George sušuko:
 - Protego! - suriko vaikinas, nukreipęs lazdelę į viršų. Virš jo, lyg lietsargis be koto, susiformavo permatomai melsvas skydas.
  Penkta. Baltasis kažkas nukrito ant skydo viršaus.
  Šešta. Vaikinas pasilenkė, ir išropojęs iš po skydo, atsitiesė.
  Septinta. Paskutinįkart apsidairęs, jis išėjo iš pelėdyno salės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sedrikas Bone Balandžio 02, 2013, 07:33:17 am

Išėjęs iš bibliotekos Sedrikas lėtu žingsniu artėjo link pelėdyno. Vienoje rankoje laikydamas knygą, kitoje pergamento skiautelę ir plunksną, savo galvoje vis formavo kokį laišką reiktu parašyti. Labas mama ir tėti, Hogvartse man sekasi puikiai. Jau dalyvavau keliose pamokose ir man jos labai patiko. Kaip jums sekasi?  Sedrikas.
Pravėręs sunkias pelėdyno duris nužvelgė kelias mokyklines pelėdas. Sukeverzojęs laišką ir pririšęs prie vienos iš mokyklinių pelėdų išsiuntė per langą.
-Labas , - staiga pasigirdo balsas už nugaros.
-O, Hari. Labas , - nusišypsojo Sedrikas.
-Ką čia veiki?
-Išsiunčiau laišką tėvams. Na man jau laikas. Turėsiu per naktį perskaityti kelias knygas, iki - išėjo.   

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elanora Herbera Mildness Gegužės 25, 2013, 08:41:01 pm

Elanora užlėkė į pelėdyno bokštą taip, tarsi ją vytųsi pats velnias. Ji nubraukė nuo veido užkritusius plaukus ir apsižvalgė. Aplinkui buvo tūkstančiai pelėdų - bent jau jai taip rodėsi -  ir visos jo panašios. Tačiau Nora nepasimetė ir sušuko ;
- Levanda!
Jos pelėda atskrido pas ją. Suūkusi ji nusileido Norai ant ištiestos rankos. Nora peržvelgė savo parašytą laišką:

Citata

Brangūs mama ir tėti,
Hogvartse man labai smagu ir gera. Aš, kaip ir Miranda, pakliuvau į Varno Nagą. Nuėjau į kelias pamokas - buvo sunkoka, bet man patiko. Miranda laiką leidžia kalbėdamasi su savo draugėmis, bet man taip tik geriau. Bibliotekoje radau įdomiai atrodančią knygą parašytą runomis. Aš ją pasiėmiau ir bandau skaityti.
Tikiuosi jums viskas gerai.
Linkėjimai Anai,
Elanora

Elanora pririšo laiškelį pelėdai prie kojytės ir paleido ją skristi.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Klerė Hikari Liepos 13, 2014, 11:23:02 pm

Keitė pati nežinojo, kodėl atėjo į pelėdyną. Juk jos pelėdos ten nebuvo. Ne, Rubė namuose, dabar galbūt gaudo peles. Arba žaidžia su Natanieliu ir jo katinu, Plėšiku. Jei tik Natanielis jos nepamiršta.
Pelėdyne buvo begalė pelėdų. Baltųjų, kaip Hario Poterio Hedviga, liepsnotųjų, visai kaip Rubė. Taip pat, žinoma, ir kitokių. Keitė susižavėjusi pažvelgė į juodą kaip varna pelėdą  Net nežinojau, kad tokių būna,-pagalvojo Keitė.-Įdomu, pelėda jau buvo juoda ar tiesiog jos sąvininkui patiko ta spalva?
Staiga mergaitė išgirdo kažką ateinant iš viršutinio pelėdyno aukšto. Nenorėdama pasirodyti kaip kvailelė, neturinti nei laiško, nei pelėdos, Keitė tyliai išsmuko pro duris.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 15, 2014, 05:13:17 pm

Fasas atėjo į Pelėdyną tiesiai iš Didžiosios salės. Savo apuoko dar neturėjo, bet ketino greitu laiku nusipirkti. Juk rupūžiokai laiškų, deja, nenešioja... Iš kišenės išsitraukęs pergamento, berniukas ilgokai kažką rašė. Tada tvarkingai suvyniojo laišką, užrišo, parašė adresą. Iškėlęs ranką Fasas palaukė, kol nutūps laisva pelėda ir įteikė pergamentą.
- Žiūrėk, nepamesk ir nunešk, kur reikia.- Tarė, paglostęs liepsnotąją pelėdą. Toji piktokai suūbavo.- atleisk, įžeisti tikrai nenorėjau. Neramu, nes laiškas man svarbus. Sėkmės tau kelyje.
Ir pelėda nuskrido. O Fasas paskubomis išėjo. ,,Negi to pelėdyno niekas nevalo?!" pasipiktinęs kvapu pamanė berniukas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 01, 2014, 11:26:34 am

Liusė skubėjo eiti į pelėdyną. Jai atvėrus pelėdyno duris į nosį trenkė neįpatingai geras kvapas. Aplink tupėjo daugybė pelėdų, mėtėsi plunksnos ir pūkai. Varnanagė tyliai pašaukė savo pelėdžiukę Norą. Ši beregint atskrido. Mergaitė išsitraukė pergamento, plunksną ir užrašė:
"Kur tu, Džeine? Kaip sekas?
Liusė"
Pririšo raštelį prie pelėdžiukės kojos ir šnipštelėjo jai:
-Pabūk su ja, prižadu, gausi papildomų sausainukų. Juk žinai. Galėsi pasigaut pelę...
Tada Nora nuskrido. Liusė parašė kitą raštelį, adresuotą Keitei, bet po to apsigalvojo. Keitė turi daug paslapčių.
Žinoma, dėl pelėdos mergaitė buvo rami, juk tai nakties paukštis, bet dėl merginų...
Liusė greitai nuskubėjo atgal į Varno nago bendrabutį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 17, 2014, 11:56:35 pm

Fasas atėjo į pelėdyną. Iš kuprinės išsitraukė plunksną ir pergamento, tada pasidėjo jį ant sienos ir paskubomis brūkštelėjo žinutę:

Citata

Sveikas, Mantai. Čia Fasas. Hogvartso apylinkėse šlaistosi psicho pavidalo nusikaltėlis. Būk žmogus, parašyk, koks blogiukas mėgsta tokį pavidalą. Būsiu žiauriai tau dėkingas. Fasas

Fasas iškėlė ranką, ant jos nutūpė baltoji pelėda.
- Na, labas,- pasisveikino grifiukas.- štai laiškas. Nešk, adresas čia užrašytas. Sėkmės.
Ir pelėda nuskrido. Fasas abejodamas palydėjo ją žvilgsniu, o tada susimąstė. Ir parašė kitą laišką.

Citata

Labas, Albertai. Kaip gyvuoji? Kas naujo Durmštrange? Atsiprašau, kad rašau laišką tik su reikalu, bet dabar man reikia būtent tavo žinių. Hogvartso apylinkėse apsistojo žiaurus psicho pavidalo nusikaltėlis, kurį nužudžiau su Nužudymo užkeikimu, bet jo dvasia gyva. Jis turi horokrusų. Atsiųsk man laišką, kaip galima rasti ir atpažinti Horokrusus, kaip galutinai sunaikinti ,,horokrusinį" žmogų, kaip atspėti, kiek jis turi jų ir absoliučiai - viską, ką žinai. Pasistenk parašyti kuo greičiau. Tarp kitko, profesorius a. nužudytas. Buvo susektas dėl savo veiklos. Irbis Fasas.

Grifų Gūžtos mokinys pasikvietė dar vieną pelėdą: didįjį raguotąjį apuoką. Šiam įteikė laišką, palinkėjo sėkmės ir nusiuntė. O pats Fasas išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Primrose Anna Volkova Rugpjūčio 26, 2014, 11:03:22 am

Praklaidžiojusi bala žino kiek laiko, pagaliau priėjo ir pelėdyną. Nebuvo didžiausio noro rašyt šeimai, tačiau neparašyt irgi negalėjo. Su savimi dėl visa ko, jeigu rastų reikiamą vietą, pasiėmė rašalo, pergamento ir savo baltojo povo plunksną. Žinojo, kad yra hogvartse pelėdynas, tačiau vien žinių nepakanka greitai prieiti tikslą, kažin ar antrą kart bus lengviau čia ateit, vis vien nukeliaus ne ten kur reikia, bent iš pat pradžių. Kiek apsižvalgiusi kreivai šyptelėjo, kai kurios pelėdos ūkavo, taršė sparnus šią pamačiusios, kai kurios dar miegojo, turbūt sunki naktelė buvo, o kai kurios pakreipusios galvą žiūrėjo į šią. Vaizdelis buvo gan mielas, nežiūrint į nešvarius kampus, ir nepriteikiant daug reikšmės keistam kvapui. Atsidusėjusi ši prisėdo ant ganėtinai, kaip tokiai vietai, suolelio, išsitraukė iš kuprinytės pergamentą, plunksną ir rašalą ir ėmė rašyti, stengdamasi nesiblaškyt per pelėdų ūkavimą. :
[quate]Mama, tėti,
Neparašiau, kaip prašėte, vos po paskirstymo, nes buvo tamsu ir būčiau neradusi kelio. Jūsų ir mano džiaugsmui pakliuvau į Klastūnyną. Požemis, apie kurį pasakojai, mama, tikrai įspūdingo grožio ir paslaptingumo. Pilis tikrai ypatinga, tačiau klaidi. Nepamirškite rūpintis mano šunimi, kurio gaila, negalėjau pasiimti kartu, būtų linksmiau. Nes kol kas mokykla apytuštė. Tikiuosi manęs nepamiršite ir rašysite man laiškus.
 Bučiuoju, Primrose.[/quate]
Laišką baigusi, užsuko rašalą. Toks gi čia ir laiškas, parašė tiesiog iš butinybės, o ir pats laiškelis jai atrodė lėkštas ir visai nereikšmingas, tačiau pareiga yra pareiga. Kiek dar apsižvalgiusi išsirinko gudresnę, ramesnę, bent kiek jai pasirodė pelėdą, pririšo prie kojytės pergamentą ir dar kart šyptelėjusi pasuko link durų, girdėdama kaip pelėda plasnoja sparnais. Atidariusi duris išėjo lauk, dar šiek tiek paklaidžioti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Primrose Anna Volkova Rugpjūčio 26, 2014, 11:04:02 am

Praklaidžiojusi bala žino kiek laiko, pagaliau priėjo ir pelėdyną. Nebuvo didžiausio noro rašyt šeimai, tačiau neparašyt irgi negalėjo. Su savimi dėl visa ko, jeigu rastų reikiamą vietą, pasiėmė rašalo, pergamento ir savo baltojo povo plunksną. Žinojo, kad yra hogvartse pelėdynas, tačiau vien žinių nepakanka greitai prieiti tikslą, kažin ar antrą kart bus lengviau čia ateit, vis vien nukeliaus ne ten kur reikia, bent iš pat pradžių. Kiek apsižvalgiusi kreivai šyptelėjo, kai kurios pelėdos ūkavo, taršė sparnus šią pamačiusios, kai kurios dar miegojo, turbūt sunki naktelė buvo, o kai kurios pakreipusios galvą žiūrėjo į šią. Vaizdelis buvo gan mielas, nežiūrint į nešvarius kampus, ir nepriteikiant daug reikšmės keistam kvapui. Atsidusėjusi ši prisėdo ant ganėtinai švaraus, kaip tokiai vietai, suolelio, išsitraukė iš kuprinytės pergamentą, plunksną ir rašalą ir ėmė rašyti, stengdamasi nesiblaškyt per pelėdų ūkavimą. :

Citata

Mama, tėti,
Neparašiau, kaip prašėte, vos po paskirstymo, nes buvo tamsu ir būčiau neradusi kelio. Jūsų ir mano džiaugsmui pakliuvau į Klastūnyną. Požemis, apie kurį pasakojai, mama, tikrai įspūdingo grožio ir paslaptingumo. Pilis tikrai ypatinga, tačiau klaidi. Nepamirškite rūpintis mano šunimi, kurio gaila, negalėjau pasiimti kartu, būtų linksmiau. Nes kol kas mokykla apytuštė. Tikiuosi manęs nepamiršite ir rašysite man laiškus.
 Bučiuoju, Primrose.

Laišką baigusi, užsuko rašalą. Toks gi čia ir laiškas, parašė tiesiog iš butinybės, o ir pats laiškelis jai atrodė lėkštas ir visai nereikšmingas, tačiau pareiga yra pareiga. Kiek dar apsižvalgiusi išsirinko gudresnę, ramesnę, bent kiek jai pasirodė pelėdą, pririšo prie kojytės pergamentą ir dar kart šyptelėjusi pasuko link durų, girdėdama kaip pelėda plasnoja sparnais. Atidariusi duris išėjo lauk, dar šiek tiek paklaidžioti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kasiopėja Evers Rugsėjo 13, 2014, 07:42:52 pm

Atėjusi mergaitė paleido Trintuką, kuris nukūrė pilies link, Leila pasistiebusi paglostė Eos plunksnuotą galvelę.
-Aš parašysiu laišką tėvams gerai? Nuneši?-Leila paklausė pelėdos. Šiai dragiškai suūkus, mergaitė klupinėdama nuslinko į kampą ir išsitraukusi visko ko reikia, pradėjo rašyti.

Citata

Brangūs mama ir tėti,
Vakar buvo paskirstymas. Mane paskyrė į Grifų Gūžtą.  Žinau, kad jūsų net nenutuokiat, kas tai yra, tai koks skirtumas. Mums sekasi gerai, atrodo, Eos ir Trintukui čia labai patinka.
Skaičiau, kad ežere prie pilies gyvena milžiniškas aštunkojis. Kaip manot, rimtai?
Išmokau daug naujų dalykų, bet už Hogvartso ribų burti negalima.
Aš žinau, kad jums keista gauti ir siųsti laiškus per pelėdas, tai va ką reikia daryti:
1. Parašot laišką ir įdedat į voką.
2. Pririšat pelėdai prie kojos. Jeigu nežino kaip, tai į snapą įkiškit.
Leila

Ji įdėjo laišką į voką ir pririšusi prie Eos kojos, žiūrėjo kaip pelėda purptelėjusi nuskrido. Mergaitė dar kiek pastovėjusi išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Luna Poter Spalio 31, 2014, 05:47:16 pm

Temstant Rožė nuskubėjo į pelėdyną. Čia tupėjo visos laisvos mokyklos pelėdos. Pelėdyne buvo pilna plunksnų, negyvų pelių ir kitokių šlykščių dalykėlių. Mergaitė paskubomis parašė laiškelį tėvams:

Citata

"Sveiki,
Pas mane viskas gerai, Hogvartsas tiesiog nuostabus, mokytojai puikūs, o pamokos labai įdomios. Buvo paskirstymas, kepurė mane paskyrė į Švilpynę, bet tikriausiai Danielis jau pranešė.
Vis dar negaliu patikėti, kad esu čia, tai atrodo tarsi sapnas.
O kaip sekasi jums? Tiesa, vos nepamiršau.. Mama, gal gali atsiųsti mano mėlyną megztinį? Pamiršau įsidėti. Ačiū.
Lauksiu atsakymo,

Jūsų Rožė"

Tada sulankstė laiškelį ir pririšo prie arčiausiai tupinčios pelėdos kojytės. Ši purptelėjo ir išskrido iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 22, 2014, 11:59:24 am

Džeinė Meko įėjo į pelėdyno salę. Paskui ją, kaip visada, atsekė jos juodoji pantera Naktis. Prie juodaplaukės iš karto atskrido jos pilka pelėdžiukė, ir nutūpė klastuolei ant peties. Mergina ją paglostė ir tarė:
-Atleisk, bet man reikės kitos pelėdos. Tu per silpna nuskristi tokį atstumą.
Pilkoji pelėdžiukė įsižeidusi kaptelėjo snapu jai į ranką ir nuskrido ant savo laktos. Džeinė ėmė rašyti laišką:
Fasai,
Labas. Kaip sekasi? Kas naujo? Ir ar atsitiko kas nors su Užkariautoju? Atsakymą parašyk kitoje šio pergamento pusėje, jis užkeiktas, kad tik tu ir aš galėtume perskaityti, kas parašyta. Beje, ar atvyksi per burtų trikovės turnyrą?
Džeinė

Baigusi rašyti, klastuolė pririšo laišką liepsnotajai pelėdai prie kojytės ir toji išskrido. Kadangi pamokos šiandien nevyko, juodaplaukė pasirėmė ant palangės ir tiesiog žiūrėjo į apačioje dūkstančius mokinius. Ten matė ir Soreną su Hea, bet pati į lauką nenorėjo eiti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: David Lockwood Gruodžio 22, 2014, 12:52:46 pm

David koledžo kambaryje pažadino barbenimas į langą. Berniukas niekada nemėgdavo keltis anksti, tad jis tai bandė ignoruoti, tačiau galiausiai neapsikentęs atsikėlė ir pamatė, kad į langą barbena pelėda, prie kurios kojelės pririštas laiškas. David net neskaitęs laiško suprato, kad tai dar vienas laiškas nuo jo mamos, mat į praeitą David pamiršo atsakyti, tad pagriebė plunksną, pergamento, ir užsimetęs chalatą nuėjo į pelėdyną, kad vėl nepamirštų atsakyti į laišką. Jo mama labai supykdavo jei ilgai negaudavo atsakymo. Buvo ankstus rytas, tad Hogvartso koridoriai buvo tušti, tačiau karts nuo karto pasirodydavo vienas kitas mokinys, kuris keistai nužvelgdavo švilpį apsirengusį chalatu. Galiausiai švilpis įėjo į pelėdyną ir užtrenkęs duris susirado pirmą pasitaikiusią Hogvartso pelėdą ir pradėjo rašyti ilgą atsakymą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 22, 2014, 09:54:28 pm

Džeinė staiga suvokė, ką daro-stovi prie lango ir žiūri laukan kaip kokia sentimentali senė. Nusišypsojo ir pasisuko eiti, tačiau į kažką atsitrenkė. Jos juodoji pantera Naktis įspėjamai suurzgė tam žmogui, į kurį įsirėžė Džeinė. Ji nužvelgė nelaimėlį. Tai buvo vaikinukas, trečiakursis, švlipis. Labiausiai į akis krito jo apranga-švilpis buvo apsirengęs chalatu. Žiemą. Pelėdyne. Klastuolė nustebusi kilstelėjo antakius, tačiau susilaikė nepakomentavusi jo požiūrio į stilių.
-Atleisk,-tarė mergina.-nemačiau tavęs. Aš Džeinė. Džeinė Meko. O kas tu toks?
Juodaplaukė atsirėmė į sieną ir klausiamai pažvelgė į vaikiną. Staiga nuskambėjo skambutis, kviečiantis į čempionų užduotis. Klastuolė tučtuojau pašoko-juk ji Hogvartso čempionė, jai reikia lėkti!
-viso!!!-šūktelėjoo ir išlėkė.-turiu vykdyt užduotį!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Katherine Rivers Vasario 18, 2015, 12:07:20 pm

Katerina lipo pelėdyno laiptais ir paslydusi nukrito tiesiai ant minkštosios.
 -Kvaila žiema, kvailas ledas...-surūgusiai pyko ant šio metų laiko. Ji buvo labai blogos nuotaikos. Kai atsikėlė nuo žemės, priėjo prie lango ir pradėjo krebždenti laišką draugėms iš Biobetonso. Jų vardai buvo Evangelina ir Evita.

Citata

Miela Evangelina,
Seniai nesimatėm. Pasiilgau tavęs. Kaip sekasi mokslai, Evita nieko nepridarė? Papasakok, kaip sekasi su Endriu?Tikiuosi viskas gerai. O kad būtum patekus į Hogvartsą. Bet ką padarysi, aš tau apie jį papasakosiu. Pati pilis yra MILŽINIŠKA!!! Čia eidama į pamokas pasiklystu. O mokytojai tiesiog nuostabūs - ištikus bėdai visada padės. Šalia pilies yra miestelis - Kiauliasodis. Nedidelis, gražus ir visai netoli mokyklos. Aplink mokyklą driekiasi virtinė miškų ir ežerų. Aprašyk man Biobetonsą. Myliu.
Katerina.

Dar kartą persiskaitė laišką ir prikabino pelėdai prie kojos. Tada pasiėmė kitą pergamento skiautelę ir pradėjo rašyti trumputį laiškelį Evitai.

Citata

Evita,
Sveika, tikiuosi dar nesugriovei mokyklos? Kaip sekas? Turiu naujienų - nemiegok per pamokas, daryk namų darbus, nevėluok į pamokas ir gerai mokykis, jeigu visa tai įvygdysi, mokslo metų pabaigoje gausi staigmeną.
Myliu, Katerina.

Pririšo mokyklos pelėdai prie kojelės laišką. Žinoma, Evita ir Evangelina buvo sesės, dvynės. Bet jos tik iš išorės buvo vienodos. Evangelina buvo rami ir draugiška, protinga ir tvarkinga,  o Evita buvo visiška jos priešingybė. Bet jos buvo Katerinos geriausios draugės. Žinoma ji gali joms abiems siūsti vieną laišką, bet Katerinai patinka rašyti, o sesėms taip pat. Tad Katerina visada atsakymus gaudavo greitai. Bet jeigu jos dabar gyvena toli, atsakymą gaus tik ryroj, tad ji pasitraukė nuo lango, pro kurį žiūrėjo į skraidančias pelėdas ir apuokus, ir nulipo žemyn pelėdyno laiptais, dar porą kartų paslysdama.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Venera Tonks Vasario 21, 2015, 04:55:36 pm

Venera užlipo į pelėdyną. Apsidairė. Aplinkui tupėjo daugubė pelėdų. Staiga maža pilkšva pelėdžiukė purptelėjo ir nutūpė Venei ant rankos. Ji savo gintarinėmis akimis stebėjo kiekvieną mergaitės judesį.
-Labas Leo,-pasakė Venera ir paglostė peledžiukei galvelę. Ši mielai supurpė.
Venera atsegė kuprinę ir išsitraukė susktą laiškelį.
-Leo, duokš kojytę.
Pelėda nutūpė ant palangės ir atkišo mažytę kojytę. Venera paėmė laiškeli ir pririšo jai prie kojos.
-Nunešk šį laiškeli tetai Heizelei, paskui parnešk man atsakymą. Neatstok nuo jos kol neparašys atsakymo, supratai?
Leo vėl purptelėjo ir švelniai kaptelėjo Venerai snapu.
-Šaunuolė, na dabar skrisk.
Pelėdžiukė nusklendė per žydrą dangų. Venera žiūrėjo į ją kol pelėda dingo horizonte. Tada mergaitė užsegė kuprinę ir darkart apžvelgė pelėdyno salę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 22, 2015, 12:12:47 am

Jekaterina nėjo paskui Venerą, bet atėjo gana greitai ir spėjo pamatyti nuskrendančią pelėdžiukę Leo. Mergaitė šyptelėjo ir laukė, kol draugė atsisuks. Grifei taip padarius Klastuolė nusišypsojo ir nuėjo prie vieno iš langų. Mergaitė žvelgė ì saulę, kuri pamažu leidosi žemyn. Dangus buvo raudonas ir ryškus, su atspalviais. Pirakursė užuodė tirpstantį sniegą ir dygstančias gėles. Ausys gaudė paukščių čiulbesį, kuris lyg muzika skambėjo pavakaryje. Medžių ošimas ramino pavargusią mergaitės sielą ir džiugino širdį. Pirštų galiukais ji jautė grublėtą akmwnį. Veidą gairino švarus ir gaivus vėjas, kuris taršė jos plaukus. Krųtinėje plito gaiva.ir džiugesys. Pirmakursės Jekaterinos veide spindėjo paskutiniai šios dienos saulės spinduliai. Galėjai prisiekti, kad jie šildo.
 - Pavasaris jau visai netoli, - prabilo Klastuolė. - Šis vakaras nuostabus savo grožiu.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Venera Tonks Vasario 22, 2015, 12:33:25 am

-Dievinu tokius vakarus,- užsisvajojo Venera.
Ji žiūrėjo į Dangų ir po truputį besileidžiančią saulę. Dangus iš lėto dažėsi švelniau rausva spalvą. Kur ne kur plaukiojo pavieniai debesėliai. Mergaitė irgi jautė ore tvyrančią ateinančio pavasario gaivą. Atrodė kad jaučia kaip tirpsta sniegas, girdi kaip iš po žemės dygsta pirmieji daigeliai, maži žali naujos žolės kupstai. Venera labai mėgo pavasarį, jis buvo jos mėgstamiausias metų laikas. Nebuvo taip karšta kaip vasarą ir nebuvo taip drėgna ir šalta kaip rudenį ir žiemą. Venės plaukai tapo lygiai tokios spalvos kaip dangus. Ji atsisuko į Jekateriną.
-Užsirašiau į Mis Hogvartsą,-šyptelėjo,-suspėjau paskutinę minutę, tu irgi dalyvauji?-paklausė ji savo draugę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 22, 2015, 01:04:12 am

Jekaterina žinojo, kad nemandagu nežiūrėti į žmogų, su kuriuo kalbi, bet Venerai kalbant pirmakursė neatsisuko.
 - Užsiregistravai? Šaunu! Dalyvausim abi, nes taip - aš irgi dalyvauju, - juodaplaukė kalbėjo ramiai. Vakaras keitėsi. Saulė veikiai beveik nusileido ir dangus tapo tamsiai violetinis. Visur ėmė kristi kraupesni šešėliai, net tai suteikė vakarui paslaptingumo. Kvapai keitėsi sykiu su gamtovaizdžiu ir juodaplaukė užuodė artėjančios nakties kvapą. Jis buvo sumišęs su miško kvapais. Jautrios Jekaterinos ausys jautė jau miegoti nesiruošiančių paukščių paskutines giesmeles. Kažkur sučirškė pirmasis žiogas. Pirmakursė sukluso. Žiogas? Žiogas?! Juodaplaukė pirštais vis dar užčiuopė pelėdyno sienų akmenis, kurie kieti ir drėgni masažavo pirštus. Saulė nebešildė, nes baigė nusileisti. Klastuolei į veidą pūtė vėsesnis vėjas ir ji suprato, kad vis dėlto dar vasaris.
 - Ar turi vaikiną? - paklausė mergaitė Veneros.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Venera Tonks Vasario 22, 2015, 03:00:09 pm

Dangus tapo tamsiai violetinis, Veneros plaukai taip pat.
-Taip, galėsim dalyvaut kartu,-šyptelėjo,-labai jau aš bijau.
Venė klausėsi vakaro garsų. Kažkur tolumoje išgirdo žiogo čirpimą. Venera labai laukė pavasario. Bet šaltas vėjas ir sniegas ant žemės priminė apie žiemą. Pelėdos pradėjo skrieti į naktį pro langą. Juk visdėlto jos yra naktiniai paukščiai. Venera išgirdo Jekaterinos klausimą.
-Ar turi vaikiną?
Venera garsiai nusikvatojo, nesuprato ko tas klausimas jai toks juokingas. Užsidengė ranka burną ir susitramdė, bet visdar šypsojosi. Jekaterina keistai žiūrėjo į ją, mergaitė pamanė, kad gal nereikėjo juoktis. Jai pasidarė nejauku. Pagaliau tarė:
-Ne, aišku kad ne!,-ji vėl juokėsi,- man tik vienuolika, tikrai neturiu vaikino, o tu ar turi?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 22, 2015, 06:55:56 pm

Jekaterina vis dar nežiūrėjo į Venerą. Pati nežinojo kodėl. Išgirdusi beveik isterišką draugės juoką dirstelėjo žvilgsniu, sakančiu: Ar tau viskas gerai? Klastuolė vėl nusisuko į langą. Mergaitė įkvėpė gaivaus oro. Saulė nusileido ir pradėjo kilti mėnuo. Jaunatis. Klastuolė žiūrėjo į tamsiai mėlyną, jau beveik juodą dangų. Vakaro, o gal naktoes prieblandoje miško medžių viršūnės atrodė juodesnės nei buvo iš tiesų. Medžiai nebe jaukiai šiureno, o paslaptingai ošė ir tarsi girgždėjo naktyje. Bet pirmakursės tai nebaugino. Priešingai - ji norėjo eiti į mišką.
 - Nežinau, ar vaikiną turiu. Tikriausiai, - pasakė Jekaterina nenutuokdama, kaip keostai tai nuskambėjo. Mergaitė girdėjo miško garsus ir beveik spirgėjo, kaip norėjo ten eiti, bet to neparodė. Ji neklausė, ar Venera nori eoti kartu su ja. Grifei miškas tikriausiai atrodė baugia, o Jekaterina ten norėjo eiti viena, nors su Venera dar nebuvo ėjusi ir nežinojo, ar vakaras bus geras, ar ne.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Venera Tonks Vasario 22, 2015, 10:27:59 pm

Sutemo. Dangus pajuodavo ir pasirodė mėnulis. Veneros plaukai tamo ryškiai balti. Venė pamanė kad jau vėlu ir reikėtu eiti į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį. Bet nors ir norėjo eiti negalėjo pajudėti. Minkšta aksominė tamsa, mėnulis ir pelėdyno langas ją laikė prie savęs ir nepaleido. Mergaitė negalėjo atplėšti akių nuo juodo dangaus. Uždraustasis miškas keistai ošė. Venera užsimerkė ir klausėsi paslaptingų miško garsų. Ji dievino naktį. Tai buvo jos mėgstamiausias paros laikas. Kartais kai būdavo namie ir jos teta jau miegodavo Venė naktį išeidavo į kiemą tiesiog pagulėti ant žolės ir pajusti aksominę naktį. Norėjo ir dabar taip pasielgti, norėjo pavaikšioti po mišką arba pasivaikščioti palei ežerą, bet negalėjo pajudėti. Jai užteko ir pro didžiulį langą sklindančios nakties. Atrodė kad naktis apglėbia mergaitę. Tada ji atsimerkė ir pažiūrėjo į Jekateriną.
-Nori eiti su manimi pasivaikščioti?-tarė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 22, 2015, 10:50:16 pm

Jekaterina stebėjo naktį, kaip ji keitėsi. Dangus tapo juodas kaip aksomas, o danguje kabojo mėnulio pjaituvas. Mergaitės bruožai keitėsi tamsoje. Dabar ji atrodė paslaptinga ir keista. Klastuolė žiūrėjo į juodą dangų ir tūkstančius žvaigždžių. Juodi ir gana kraupiai atrodantys medžiai Uždraustąjame miške siūbavo aksominėje tyloje, kuri buvo papildyta pelėdų ūbavimu. Visur tvyrojo tas aksominės nakties kvapas, kuris traukia nuotykingus į lauką ir tolyn. Nakties garsai Klastuolei nebuvo baugūs. Ji veidu jautė vėsų vėją, kuris švelniai kedeno plaukus. Jei ji būtų viena ir kažkas ateitų - jos išsigąstų, nes ji atrodė lyg pati nakties dukra. Jekaterinos mėgstamiausias laikas buvo naktis, ir neveltui. Ji dažnai naktį nemiegodavo, o kaip jai užtekdavo miego buvo nežinoma net jai pačiai.
 - Žinoma eisiu, kas gali būti šauniau? - atsiliepė Klastuolė į Veneros kvietimą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 15, 2015, 12:51:48 pm

   Gabi užlipo į pelėdyną. Ji čia buvo pirmą kartą. Iš pradžių išsigando, nes nesitikėjo, kad pelėdyne sutiks žmonių, o čia buvo net dvi mergaitės - viena grifiukė, kurios nepažįsta, o kita jau matyta klastuolė. Gabi pasijuto taip, lyg būtų sutrukdžiusi kokį nors slaptą, svarbų pokalbį. Turbūt ką nors rezga, pamanė ji. Juk taip vėlu. Ir Gabi norėtų prisidėti, pasivaikščioti naktį po Hogvartsą, bet žinojo, kad neišdrįs pasisiūlyti kartu. Ji mergaitėms nusišypsojo ir ėmė ieškoti pelėdos, kuri galėtų nusiųsti mamai skirtą laišką. Gabi juodai didelei pelėdai prie kojytės pririšo laišką.
- Nunešk laišką mano mamai. Atsakymą atskraidink į didžiąją salę per pusryčius, - paglostė pelėdą.
   Gabi žiūrėjo, kaip pelėda ima skristi ir netrukus susilieja su juoda naktimi. Mergaitė dar kartą žvilgtelėjo į kitas mokines.
- Labos nakties, - tarė mergaitė.
   Išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Brielle Siri Devers Kovo 29, 2015, 05:01:35 pm

Firielė žinojo, kad maždaug šiuo metu turėtų ateiti laiškas. Tačiau iš ko - nežinojo. Net nenutuokė. Prieš kelias dienas buvo gavusi laiškelį, pranešantį, kad tą ir tą dieną, tą ir tą valandą būtų pelėdyne. Kvepėjo kažkokia klasta ar šiaip dar kuo nors, bet tai buvo tik spetyniolikmetės mintys. Elfė, nuolatos matantįi pavojų net ir laiškelyje nuo nieko sugebėjo kažką įžvelgti. O kas neįžvelgs?
Taigi, aplink kojas plevėsuojant juodam Hogvartso mokinės apsiaustui ir plaikstantis plaukams, Firielė Lučiena bėgo laiptais į pelėdyną. Vis garsėjo ūkavimas, pro kiaurus langus pūtė vėjas ir šiaušė burtininkės plaukus kaip išmanydamas. Iki pelėdyno buvo likę nebedaug. Ir staiga, visai netikėtai, lyg sukliudymo užkeikimo pakirsta, Lučiena išsitiesė ant laiptų per visą savo ūgį. Ištryško ašaros, Firielė pajuto skausmą nosyje, iš jos pradėjo bėgti kažkas šilta. Plūsdamasi visais įmanomais keiksmais, varnė atsistojo ir delnu palietė nosį. Iš jos kraujas bėgo upeliais. Jaunoji moteris skubotai išsitraukė lazdelę iš įprastinės vietos ir pamosikavo ja priešais nosį.
- Episkey, - burbtelėjo. Lūžusi nosis susigydė, kraujas nustojo bėgti. Užtat pusė veido, lūpos ir nedidelė dalis apsiausto buvo raudoni nuo kraujo. Apsiaustas neparaudonavo, tik tapo dar juodesnis nei prieš tai. Lučiena apsilaižė lūpas, vėl sumakalvao lazdele ir ištarė keletą užkeikimų. Kraujas nuo apsiausto išnyko, nuo veido taip pat. O rankomis Lučiena pamiršo pasirūpinti.
Piktai apsidairiusi, ar neišvys kokio piktai besivaipančios klastuolės snukučio, elfė jau ramiau užlipo paskutiniais laipteliais. Iškart krito į akį ant kiaurymės sienoje pagrindo stovinti didelė dėžė, supakuotą į vaškinį popierių ir perrišta virvele. Firielė atsargiai priėjo ir pažvelgė į ardesatą.
Firielei Lučienai Pilkąjai, Hogvartsas.
Septintakursė atsargiai bakstelėjo dėžę lazdele. Nieko neįvyko. Dar kartelį apsidairiusi mergina kruvinomis rankomis nurišo virvelę ir išvyniojo dėžę iš popieriaus. Atsargiai atidarė. Ir spygtelėjusi atšoko.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 29, 2015, 05:07:25 pm

   Jekaterina pastaruoju metu pasidarė baikšti, tačiau dėl to, kad išmoktų sėlinti. Tą ji darė ir vėl. Perėjusi ant ėjimo nuo pirštų galų iki kulnų ji be garso žengė žeme ir taip tyliai atsidūrė pelėdyne. Klastuolė vis dar be garso įėjo į pelėdyną ir spėjo pamatyti, kaip septintakursė Varnė spygtelėjusi atšoko nuo kažkokios dėžės. Mergaitė pradėjo eiti per aplinkui ir visai netoli jau atpažintos Firielės pradėjo eiti normaliai, keldama normalų garsą, o ne tarsi su katės "paduškėlėmis".  Antrakursė stovėjo netoli ir bandė siųsti savo pelėdai Sokokei ženklą, kad atskristų. Iš virtuvės mergaitė jai atnešė keletą skanesnių kąsnelių. Atskridusi pelėda meiliai kaptelėjo Jekaterinai į pirštą ir odžiai lesė skanėstus. Klastuolės akys sušvelnėjo ir virto tarsi aksominėmis. Savo ir apskritai visus gyvūnus ji dievino.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Brielle Siri Devers Kovo 30, 2015, 05:25:41 pm

Firielė išgirdo žingsnius. Apsidairiusi pamatė tą pačią klastuolė antrakursę, kurios vardo taip ir nesužinojo, tačiau ši, nežinia kodėl kėlė Firielei baisų susierzinimą. Septintakursė tos mergaičiukės nekentė turbūt iš orincipo, vien dėl to, kad klastuolė. O šiaip pati gerai neprisiminė, ką blogo jai paadrė klastuoliai. Ak, buvo vienas kartas, kai varno nago stalą užliejo kažkokia lipnia slyvų koše ar kažkuom panašiu. O taip, po to ,,juokelio" mano plaukai kelias dienas buvo rožiniai... piktai prsiminė Firielė bet tuoj pat pamiršo klastuoliukę. Iš dėžės, kurioje tūnantis padaras išgąsdino elfę, sklido tylus lyg ir... Murkimas? Velnias, gal tas mėlynas padaras su žvaigždėmis yra kačiukas? Lučiena vėl priėjo prie dėžės ir atsargiai, lyg bijodama, kad padarėlis šoks jai ant nosies pažvelgė į jos vidų. Į varnę žvelgė dvi didelės rudai žalios akys, priklausančios mažam kačiukui. Neįprastam kačiukui - jo kailis buvo mėlynas, ant kaktos padarėlis turėjo žvaigždę. Ant krūtinės tamsiai mėlyname fone švietė šviesus oranžinių, geltonų ir raudonų atspalvių kailis, kaip saulė, o ant užpakalinių kojų buvo du balti pusmėnuliai. Staiga elfė pajuto simpatiją tam padariukui. Ištiesė ranką ir nedrąsiai paglostė kačiuko galvą. Šis pakėlė snukutį ir lyžtelėjo šiurkščiu liežuviu kruviną Firielės delną. Jaunoji moteris nusišypsojo ir iškėlė kačiuką iš dėžės. Priglaudusi prie krūtinės įsikniaubė į švelnų mėlyną kailiuką. Padarėlis pradėjo murkti.
Staiga septyniolikmetė pastebėjo dėžėje gulintį raštelį. Viena ranka laikydama murkiantį kačiuką, kita ištraukė popierėlį ir perksiatė:

Citata

Jos veislė - Teremasa. Labai reta, saugok ją. Kol kas ji bevardė, tavo užduotis - sugalvoti vardą.
                       
                                                                                                                                                                        p. M. H. T. K. S.

Firielė nustebusi spoksojo į raštelį. Nenutuokė, kas tas keturių vardų turėtojas, bet, tiesą sakant, tai ir nebuvo labai svarbu. Juk tas kžakas jai ką tik padovanojo katytę. Taip, dabar Firielė jau žinojo, kad ten katytė. Ir štai atėjo sunkiausia dalis - išrinkti vardą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 30, 2015, 07:03:43 pm

Elijas trindamas rankas nuėjo link Pelėdyno salės. Na ir lietus... nusimesdamas permirkusį paltą mąstė vaikinas. Jis apžvelgė didžiulę apšiktą salę, kur nuo vieno kampo prie kito besitušindami skraidžiojo paukščiai. Septintakursiui labai nepatiko tokie lietingi kovai. Jei ne jo tėvai, paskutinius metus vaikinas pabaigtų Durmštrange. Baigęs vieną mintį, Elijas pradėjo kitą: Būtų labai gaila, jei ant ko nors dabar užtikštų balta dėmelė ironiškai galvojo jis. Beeidamas tolyn, septintakursis pamatė jau ten esančią klastuolę ir šviesiaplaukę merginą, iškritusią iš medžio.
- Pasidarė nebesaugu medžiuose? Kaip matau vėl susižeidei. Kokia nelaimėlė... - netikėtai prislinkęs pasišaipė Elijas. Nesulaukęs merginos atsakymo, vaikinas nuėjo prie kitų pelėdų. Jis išsitraukė popieriaus lapelį ir į jį suvyniojo kelis kamuoliukus. Siuntinuką pririšo prie jo priskridusiai pelėdai ir klastingai nusijuokė. Pamatys Albis ką reiškia Hogvartso bombikės...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 07:29:56 pm

   Jekaterina pastebėjo pyktį Firielės akyse, kai pasirodė Klastuolė. Nuleidusi nemačiom mergaitė švelniai glostė pelėdą, kai prislinko kažkoks bambeklis pasišaipyti ir išsiuntė kažkam smarvinių bombelių. Juodaplaukės akyse suspindo įtūžis. Tiesiog visam Klastūnynui, kuris negalėjo sutarti su kitais. Jos tamsiai mėlynose akyse sužaibavo raudoni žaibai.
 - Klausyk tu! - sušuko ji septintakursiui su marmūze, kuri manė, jog yra kieta. - Jeigu ėsi Klastūnyne, tai neteršk jo normalios garbės, jei dar krislelis jos liko, nes tai tave padarys dar labiau idiotiškesnį, nei atrodai!
   Klastuolė jautėsi... įniršusi? Pasiutusi? Nevaldoma? Ne dėl to, kad tas kvailelis įžeidinėjo Varną. Tai Jekaterinai buvo nelabai svarbu. Tiesiog to pasipūtėlio išraiška ir povyza Klastuolę siutino.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabi Meyl Kovo 30, 2015, 08:08:56 pm

   Gabi užbėgo laiptais į Pelėdyną galvodama apie savo tėvus, bet vos įkėlusi koją į salę sustojo. Joje buvo trys žmonės. Jekaterina, kažkoks vyresnis klastuolis ir vyresnė varnė. Gabi nugirdo klastuolių pokalbį. Ji jau buvo beveik išsišiepusi iki ausų, kai suprato, kad klastuolis krės išdaigą, bet staiga jos šypsena dingo, kai Gabi išgirdo Jekaterinos žodžius.
- Sveiki, - tarė Gabi įėjusi į Pelėdyną. - Jekaterina, kas yra? Mums nereikėtų pyktis vieni su kitais, - metė žvilgsnį į tą vyresnį klastuolį. - O dėl Klastūnyno garbės, - Gabi susimąstė, - neverta jaudintis, juk mes esame klastuoliai, nejaugi turim būti geraširdžiais? Kur dingo ta Jekaterina, kuri ant švilpių, grifų ir varnių mėtė slyvų džemą? - Gabi dabar jau lyg ir nuliūdo. - O kaip rankraštis? - mergaitė prisiminė dieną, kai ji su Jekaterina Mirtos tualete virė eliksyrus.
   Gabi pririšo Smagdei laišką ir pelėdžiukė nuskrido tolyn. Tada Gabi atsisuko į kitus mokinius ir klausiamai pažvelgė į Jekateriną. Ji nelabai suprato, kas darosi. Ji žinojo, kad Jekaterina yra gana jautri, kad mėgsta muzikuoti, gerai mokosi, bet juk ji vis tiek yra klastuolė! O kur dar tie visi nutikimai, kai Jekaterina elgėsi klastuoliškai. Gal ją kas užkerėjo???
   Gabi įdėmiau pažvelgė į Varno Nago mokinę. Ši jai buvo kažkur matyta. Ir Gabi prisiminė. Tai ta mergina, su kuria kažkada teko susidurti ežero pakrantėje. Ji tądien Gabi buvo labai nedraugiška. Ir Gabi tai prisimena, nes juk tai buvo pati pirma diena Hogvartse. Žiūradama į tą merginą Gabi piktai sužaibavo akimis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 30, 2015, 08:15:38 pm

   Jekaterina atsisuko į Gabi ir purkštelėjo.
 - Tai tegul jis nenervina, - atrodė, kad ji pasišiaušė. Tiesiog dabar jai nelaikė nervai. Piktai sužaibavusi akimis sugrįžo ta pati geraširdė mergytė. Jos akys vėl tapo apvalios ir mielos, kai ji glostė pelėdą. Paleidusi skrtisti sugniaužė kumštį, nes jis staigiai ėmė skaudėti. Išryškėjo juodos žymės, kurios šiaip buvo išsiurbtos. Apsiniaukė dangus. Juodaplaukės akys suapvalėjo iš baimės. Darėsi kraupu. Tyla. Viskas tarsi sustingo. Sugriaudėjęs žaibas nuskambėjo kaip pamišėliškas juokas ir viskas dingo. Liko tik kiaurai baimės persmelktas mergaitės veidas. Pasipurčiusi ji nusišypsojo keisčiausiam jos matytam katinui, kurį laikė Firielė. Nusiuntusi mielą ir draugišką šypseną pajuto, kad kačiukas labai mielas su tom savom tobulom akytėm. Nusišypsojusi atsisuko į Gabi.
 - Tiesa, pyktis nereikia, nežinau, kas man užėjo, - ji metė keistą žvilgsnį septintakursio link. Jis jai vis tiek nepatiko.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Brielle Siri Devers Kovo 31, 2015, 07:55:26 pm

((Jekaterina, nu tik nedemonstruok savo galių, ką? Plz, neskiesk, kaip su tuo vargšu katinu plepi...))
Firielė nuleido negirdomis kandžią atėjusio klastuolio repliką. Pirmiausia dėl to, kad visiškai nebuvo nuotaikos muštis, antra - jis buvo tas pats per daug apie save gerai manantis vaikinas, kuris, matyt užėjus džentelmeniškumo priepuoliui, nusprendė beveik šonkaulį susilaužiusiai Firielei padėti atsistoti. Tačiau kai, įsiūčio priepuolio pagauta, antrakursė klastuoliukė puolė rėkauti, Firielė atsigręžė ir nutaisiusi kreivą šypseną elfiškai gražiame veide ėmė su neslepiamu smalsumu stebėti šūkalojančią klastuolę. Vaje, vaje, dabar jie susimuš...  Apsimestinai susirūpinusiu balseliu galvoje ištarė Lučiena. Bet ,,džentelmenas" nespėjo sureaguoti ir lyg šaukiamaisiais kerais atitempta į pelėdyną atskuodė dar viena klastuolė. Tą Firielė tai pat pažinojo. Pirmakursė. Ak, nuo jūsų man tuoj galvą pradės skaudėti. Pavartė akis elfė, kai pajuto į save įsmeigtą, pirmakursėlės manymų, žudikišką žvilgsnį, nuo kurio Lučiena turėjo lyg ir kristi negyva.
Elfė tik paglostė katytės kailiuką klausydamasi tylaus murkimo. Vos susilaikė nenusikvatojusi, kai Jekaterina, antrakursė gyvačiukė, staiga, atėjus Gabi, sušvelnėjo ir pavirto meiliu... Triušiuku? fe, nu ta tai jau tikrai į triušiuką nebuvo ir nebus panaši. Dar kartą pavarčiusi akis, su vis ta pačia kreiva šypsena Firielė ėmė nužiūrinėti maždaug jos amžiaus klastuolį. Žinai, kažkodėl stebiuosi, kad paskui tave nebėgioja šeštakursių ir penktakursių panelių būrys... Per daug gražus esi, kad vaikščiotum vienas. Su panieka išmąstė Lučiena.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 03, 2015, 07:08:50 pm

Elijas stovėjo ir bejausmiu veidu žiūrėjo į mergaitę. Kai ši nustojo rėkti, klastuolio veide sužibo ironiška šypsenėlė:
- Ai, čia man buvo... Atsiprašau, negirdėjau, - lyg atsibudęs iš miegų pasakė vaikinas.
Tokia maža, o jau rupūžė... Gal šokdama prikąs liežuvį. pamintijo Elijas ir išsitraukė burtų lazdelę.
- Tarantallegro! - piktu balsu sušuko vaikinas ir Jekaterina po pelėdyną turėjo pradėti suktis tarantelo ritmu.
Elijas pasitaisė savo juodą paltą ir juo apsigaubęs patraukė link kitos vietos. Septintakursis priėjo prie Firielės ir ranka atsirėmė į neapdergtą vietelę.
- Gražus katinas, - dar vis su panieka kitai klastuolei veide, pasakė Elijas. - Tu mane stebėjai, - tarstelėjo vaikinas, glostydamas mėlyną katytės kailį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 03, 2015, 07:35:47 pm

((Dvikovose ir šiaip negalima rašyti už kitus, vadinasi, pati sprendžiu, kliudo mane tie kerai ar ne. Ir burtai rašomi paryškintu šriftu. Gerai, Gabe, panaikinau aš visas galias, išskyrus tyliapėdę))
   Tyliapėdės klausa pasitarnavo Jekaterinai ir ji išgirdo traukiamos lazdelės garsą. Prasilenkė prie kerų prieš pat jiems smogiant ir didžiuliu greičiu atsidūrė ne ten kur, tie kerai sau nuobodžiai skrido. Nebūtų aiškus skundikas ir kam nors baisiai reikalingas, vietoje nušaučiau pagalvojo. Su pistoletu niekada nesiskyrė. Nusprendusi šįkart nesikišti nusisuko nuo to nupušusio Klastuolio ir ir atsisuko į Gabi Meyl.
 - Tai kaip tau sekasi? Matai, kad ne su visais Klastuoliais galima draugauti, - šyptelėjo ji ir ramiausiai stovėjo vis dar gaudydama ausimis menkiausius garsus. Dėl vos neįvykusio tikrai jau jai nelinksmo pokšto sujautrėjo jos jutimai, sustiprinti jos prigimties ir jau buvo neįmanoma jos užklupti. Nebent labiau patyrusiam tyliapėdžiui, kurie šiaip būdavo laukiniai, o ne kaip Jekaterina.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Brielle Siri Devers Balandžio 03, 2015, 07:56:56 pm

Firielė beveik susidomėjusi stebėjo trumputį klastuolio išsišokimą prieš Jekateriną. Kai toji išsisuko nuo kerų, Firielė tiriamai prisimerkė. Kažkas man čia nepatinka, panele Tobuloji. Piktai dėbtelėjusi į vis dar nepažįstąmąjį ,,džentelmeną" Lučiena atmetė plaukus ir užsikėlusi katytę ant peties pasisuko į Jekateriną, ką tik pareiškusią, kad ,,ne su visais klastuoliais galima draugauti".
- Ir tave priskirčiau prie to sąrašo, panele Tobulybe, - mestelėjo Jekaterinai. -  Ak, beje, jeigu jis nebūtų iš to paties šlykštaus žalio koledžo, gal būčiau prisidėjus ir padėjus tave nugalabyt. Atleisk, mieloji, bet tu ne mano skonio.
Lučiean spargtelėjo pirštais ir apsisuko ant kulno šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Atgal į klastuolį.
- O tu, brangusis, malonėk nesisvaidyti užkeikimais vien dėl to, kad kažkokia pusprotė antrakursė Tobuloji išrėkė tau į akis visą tiesą apie save. Beje, stebėjau.
Firielė jautėsi kaip darželio auklėtoja. Bet tai buvo gana smagu. Tiesą sakant, labai smagu. Įtarė, kad taip visus tik labiau nervina, bet to lyg ir siekė. Baisiai knietėjo su kuo nors pasikauti dvikovoje be taisyklių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 03, 2015, 08:01:52 pm

   Jekaterinai jau viskas ėmė labai pabosti, tad ji, nesulaukusi Gabi atsakymo, stebėjo tuos du. Atrodo, Firielė kartu su kitu Klastuoliu tarėsi tariamą mergaitės nužudymo planą. Nuobodžiu žvilgsniu stebėdama juos jautėsi lyg kokiame darželyje, kuriame dirba kuoktelėjusi auklėtoja. Atsikvėpusi klausėsi merginos peikimo. Ji keikė visą Klastūnyną ir Klastuolius. Mergaitė nuobodžiu žvilgsniu stebėjo juos. Viskas jau ėmė pabosti vis labiau. Galiausiai įgryso klausytis panelė protingosios ir ji šnibžtelėjo Gabi.
 - Einu iš čia, nusibodo jie man. Jeigu norėsi pakalbėti, būsiu mergaičių kambaryje Klastūnyne. Na, žinai, - ir apsisukusi ant kulno specialiai pasinaudojusi savimi žaibišku greičiu dingo. Iš tiesų ji nėjo į mergaičių kambarį - patraukė tiesiai į Uždraustąjį Mišką.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 03, 2015, 08:09:00 pm

- Brangusis? - suraukęs antakius ir pasišlykštėjęs atšoko nuo Firielės klastuolis. - Joks aš tau ne brangusis. Galėjai ir padėt su panele taikiąja, - mestelėjo vaikinas.
Firielė Elijui labai nepatiko. Bet kažkuo ir traukė. Vaikinas pats savęs nesuprato. Anksčiau buvo kitaip... Patinka - tai patinka, nepatinka - ką padarysi, jai reikės ieškot kito. Tie šviesūs plaukai krentantys ant kaklo... Jie susivėlę, bet gražūs. Kas čia yra? Juk netapau romantikas! Septintakursis atsitokėjo liesdamas Firielės auksines kasas. Nu va, prisiviriau marmalo... Kvailys plūdo save vaikinas ir delnu trenkė per veidą.
Klastuolis paskutinį kartą pasižiūrėjo į mėlyną katę, užkeltą ant peties ir sumurmėjo elfei:
- Po penkiolikos minučių susitinkam Uždraustajame miške. Nes ši mažė - pirštu parodė į Jekateriną - man jau atsibodo.
Elijas apsigaubė juodu it naktis apsiaustu ir nuskubėjo durų link.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabi Meyl Balandžio 03, 2015, 09:22:58 pm

   Gabi taip įsiklausė varnės ir to kito klastuolio pokalbio, kad net neišgirdo, ką jai sakė Jekaterina, susivokė tik po to, kai ji išėjo iš pelėdyno salės. Iš jos išėjo ir klastuolis vaikinas. Ji ir varnė liko vienos.
- Sakai, Klastūnynas yra šlykštus, žalias koledžas? - kreipėsi ji į varnę, nors ši buvo už ją daug vyresnė. - Na, žinai, - toliau kalbėjo Gabi, - nemaniau, kad jūs, mokslo žiurkės, sugebat įžeisti kitus, - Gabi nužvelgė akimis merginą, - o pasirodo, jūsų tobulajame mėlyname koledže mokosi tik peraugusios smailiaausės, nemokančios prikąsti liežuvio!
   Gal ir blogai Gabi padarė, kad įžeidė vyresnę mokinę, bet mergaitei kraujas užvirė, kad toji varnė Gabi koledžą pavadino šlykščiu ir apskritai ji juto panieką klastuoliams, kurią akivaizdžiai rodė. O juk vis dėlto Gabi yra iš Klastūnyno, kuriame retas burtininkas leidžia, jog iš jo pasišaipytų.

((Tikiuos, ne per bjauriai aš čia, bet juk abi norim, kad personažai pasipyktų. :D))

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Brielle Siri Devers Balandžio 05, 2015, 06:49:18 pm

Firielė jau taikėsi trenkti tam... net nežinojo, kaip norėtų jį pavadinti, bet nesvarbu. Taigi, ji jau ruošėsi jam trenkti, tačiau jis lyg slidi auksinė (arba nelabai) žuvelė praslydo nenubaustas ir išsinešdino iš pelėdyno. Firielė piktai atsiduso ir pakėlė kačiuką nuo žemės. Staiga toji mažė klastuoliukė pradėjo rėkauti lyg pamačius žuvelės akvariumą medyję, o jame - meškiuką su tortu. Tik ne apie akvariumus medyje ji rėkavo. Nusisukusi Firielė išklausė visą jos... kaip čia pavadinti? Rėkalynę, o paskui atsisukusi švelniai (arba nelabai) sušiaušė mergaitės plaukus ir su panieka išspaudė:
- Ak, brangute... Kada nors suprasi, kam priklausai. O kol kas - Varno Nagas lygiai tokia pat šlykšti pasipūtėlių, tiesa, su normaliom ausim, skylė kaip ir klastūnynas. Tik jo pasipūtimas ne iš tos serijos, kaip tavo šlykštaus žalio ir gyvatėm dvokiančio koledžo.
Firielė sugniaužė kumštį ir paskui atleido. O taip, nebuvo itin patenkinta, kad mokosi Varno Nage. Varnus ji niekino, taip pat šiek tiek niekino ir save, todėl, kad yra varnė. Bet į kitą koledžą nebūtų perėjusi už jokius pinigus. Švilpynė jai atrodė bukų visą pasaulį mylinčių žmogeliukų koledžas, Grifų Gūžta - kvidičą mylinčių perdėtų narsuolių, Klastūnynas - ar reikia minėti, juk ir taip aišku, o Varno Nagas - per knygas nieko nematančių ir su nesveiku protu susipykusių pasipūtėlių.
Dar kartą atsidususi Lučiena svajingai paglostė katytę ir išpėdino iš pelėdyno palikusi klastuoliukę vieną.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabi Meyl Balandžio 05, 2015, 07:16:54 pm

- Lįsk prie mažęsnių, - sušuko Gabi, - šiaušk jiems plaukus, juk tik tai temoki, o kai aš užaugsiu, tai gausi į snukį! - suriko išeinančiai merginai. - Nors nereikia į jį gauti, ir taip kaip suvažinėtas, nes esi viskuo nepatenkinta pasipūtėlė!
   Gabi širdyje nelabai net ir pyko. Kažkaip jai net gaila tos varnės pasidarė, kad viskuo ji nepatenkinta. Net apie savo koledžą negražiai ji kalbėjo. Tai kokio velnio tu išvis Hogvartse mokaisi, galvojo Gabi. Tikriausiai ta smailiaausė neturi nei vieno draugo, jeigu šitaip elgiasi. Na, bet koks skirtumas, dar geriau! Nėra čia ko kitų gailėti, tvirtai pagalvojo mergaitė. Ji dar minutėlę pastovėjo Pelėdyno salėje, bet netrukus išbėgo ir ėmė eiti paskui varnę.

((Kitąkart nepabėk, kai dar nei nespėjau apsiginti. :D Jei tavo personažas man sušiauštų plaukus, maniškis tikrai trukdytų tau ramiai išeiti. Čia dabar gavosi vos ne veikimas už mano personažą - aš ramiai leidau šiaušti plaukus, o paskui leidau ramiai išeiti. :D))
   

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Eleina Grin Balandžio 13, 2015, 10:33:38 pm

Liekna tamsiaplaukė mergaitė įvirto vidun užkliuvus už paskutinio laiptelio ir vos neparvirsdama. Įsitikinus, kad stovi saugiai, išsitiesė visu ūgiu ir kruopščiai rankomis išlygino savo uniformą. Pagaliau po akimirkos apsidairė po pelėdyną. Čia visur tupėjo įvairiausios pelėdžiukės. Vienos pakišusios snapelius po sparneliais snaudė, kitos tai išskrisdavo laukan, tai parskrisdavo. Ema surado dvi nenidelias pelėdžiukes kurios snaudė ir pažadintos priekaištingai dėbtelėjo į mergaitę. Ji regis to nepastebėjo ir rūpestingai pririšus po nedidelį laiškelį kiekvienai peledžiukei pašnibždėjo adresus ir paleido jas skristi. Kiekvienai nuskridus į skirtingas puses ji nusekė akimis kiek didesnės pelėdos siluetą svarstydama, kokia bus jo reakcija, kaip jis perskaitys jos laišką...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 13, 2015, 10:42:44 pm

   Jekaterina ramiai atėjo paskui Emą į pelėdyną. Kai naujoji merginos draugė tvarkė savo laiškus, Klastuolė tyliai pašaukė Demoniškąją Sokokę. Tik Jekaterina žinojo, kad ji blogasis demonas, prijaukintas ir įkalintas pelėdos kūne. Toji pelėda buvo juoda su balta pentagrama ant krūtinės. Tamsiaplaukė išsitraukė iš bordinio megztuko gelsvą pergamento ritinėlį su keistu antspaudu. Niekam nespėjus jo peržvelgti Jekaterina pririšo laišką Sokei prie kojelės ir įdėmiai pažiūrėjusi į Demono akis paleido. Kad ir kaip pyktų tas padaras, bet buvo visiškai ištikimas mergaitei. Netgi elgėsi kaip normali pelėda. Klastuolė grįžtelėjo į Emą ir laukė, ką pasakys toji. Gal dar ką norės nuveikti, o gal juodvi maus tiesiai ankstyvų pusryčių į Didžiąją Salę?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rosemarie Mortimer Gegužės 08, 2015, 11:43:43 am

Arisė nedrąsiai įžengė į pelėdyną. Apsižvalgė: grindys nuklotos šienu, o visur ant laktų tupi pelėdos, pasikišusios snapus po sparnais. Miega. Mergaitė kuo tyliau pritipeno prie vienos mažesnių pelėdžiukių ir išsitraukė raštelį:

Citata

Sveiki, mama, tėti,
man sekasi gerai. Čia viskas taip gražu, kad net sunku nusakyti, bet kartu ir keista. Pabudusi rytais neiškart suprantu jog esu ne namuose ir šiaip jaučiuosi svetima. Pasiilgau jūsų ir Erinos. Niekad negalvojau, kad kada nors man truks jos kvailysčių. Tikiuosi jums sekasi gerai ir atsiprašau jeigu pelėda jus išgąsdino - juk jums viskas taip neįprasta, nors aš ir pati niekaip negaliu prie to priprasti.

Myliu, Arisė

Kuo švelniau pažadino pedėdžiukę ir pririšo laiškelį prie kojytės.
- Tikiuosi rasi juos,- šnipštelėjo jai ir nulydėjo akimis išskrendančią. Jai vis dar paslaptis kaipgi pelėdos randa reikiamą adresatą.
- Na nesvarbu kaip, svarbiausia, kad randa,- tyliai burbtelėjo mergaitė ir dar truputį pastovėjusi pasuko link durų galvodama, jog jau seniai reikėjo tai padaryti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Meibelė Casarano Gegužės 12, 2015, 04:45:50 pm

Amelia įėjo į pelėdyną. Įdomu, čia kažkas kada nors tuos šūdukus valo ar ne? Galėtų bent jau kokį burtažodį nuo kvapo sugalvot. Mergaitė stengėsi kuo mažiau kvėpuoti. Joo, smarvelė tai atsakanti.
-Moli?-negarsiai pakvietė Amy. -Na, štai kur tu. Jau galvojau, kad tavęs čia nėra. O nenustebčiau. Kaip tu iš viso čia ištveri?
Moli piktokai kaptelėjo Ameliai į ranką. Mergaitė sumišo. Kas jai čia užplaukė?
-Ak, tu tikriausiai nori sausainio? Tavo vietoje pasiieškočiau kokios pelės.
O gal ir ne. Amy iš kišenės ištraukė apipelijųsį džiūvesėlį.
-Žinau, čia ne pyrago gabalas, bet daugiau nieko neturiu. Pati matai, kad ir pati dar nevalgiusi. Ir nežiūrėk į mane tuo savo priekaištingu žvilgsniu. Klausyk, man reikia, kad tu nuneštum laišką Palmyrai ir Toniui. Juk rasi kelią, ar ne? Žinoma, rasi. Ir negrįžk be atsakymo!
Tonis apsidžiaugs pamatęs Moli. Ji paglostė pelėdžiukę.
-Na, skrisk. Vis bus geriau nei šitoj smarvėj.
Žvilgsniu palydėjusi nuskrendančią pelėdą, Amy pajuto alkį ir pasuko link išėjimo. Dabar ir pati tą sausainį sugraužčiau. Tik neabejoju, kad čia gausiu ko nors geriau.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Klara Harison Birželio 09, 2015, 11:16:13 am

Klara Harison lipo laiptais pelėdyno link. Jos melsvi plaukai kresteldavo su kiekvienu žingsniu. Merginai ant peties tupėjo jos juodas, mažytis katinukas Zero. Klastuolė lipo į pelėdyną ne dėl to, kad norėjo parašyti laišką tėvams ir broliui. Dar ko. Gal pranešti tėvams, kad ir antras jų vaikas, kaip ir brolis tapo klastuole? Klaros mama mokėsi varnanagėje, o tėtis Grifų gūžtoje. Suprantama, jie nenorėjo, kad abu jų vaikai taptų klastuoliais. Harisonai buvo labai gerbiama šeima, ir dabar Klara tą garbę suterš. Taigi, klastuolė lipo į pelėdyną ne laiško rašyti, o... Pati nežinojo kodėl ji ten lipo. Tikriausiai norėjo apžiūrėti Hogvartsą. Užsigalvojusi tarpduryje ji atsitrenkė į nepažystamą merginą, ir ant Klaros peties tupintis kačiukas nepatenkintas miauktelėjo.
-Atleisk, nepastebėjau tavęs,-atsiprašė mėlynakė.
Kiek padvejojusi Klara padėjo nepažystamajai atsistoti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Meibelė Casarano Birželio 09, 2015, 07:48:27 pm

Amelia užsisvajojusi žingsniavo į pelėdyną - rankose mergaitė nešėsi laišką, kuriame netvarkingu raštu buvo iškraigalioti keli sakiniai. Ji prisiminė, kaip praeitais metais nešėsi pirmąjį laišką (tiesa, ir paskutinį). Kaip ji tada jaudinosi, ar Moli nusigaus iki namų, ar ji neįsivels į bėdą su kokiu žiobaru ar medžiotoju! Varniukės pelėda nekentė žiobarų, o jos šeimininkė, priešingai, buvo labai tolerantiška. Nesuprantu, kodėl ji išsirinko mane. Juk galėjo tapti ir kokios nors grynakraujės klastuolės augintine... Užsimąsčiusi mergaitė nė nepastebėjo, kaip atsidūrė ant žemės. Na ir pati kalta, reikėjo žiūrėti, kur einu.
Nepažįstamoji mergaitė, į kurią ji atsitrenkė, padėjo varniukei atsistoti - o tai ganėtinai keista, matant, kad ji klastuolė. Bet jos gražūs plaukai.
-Tai aš atsiprašau, reikėjo man varnų neskaičiuot,-šyptelėjo antrakursė ir nedrąsiai prisistatė.-Aš Amelia, Varno Nago koledžas, o tu, kaip matau, iš Klastūnyno?
Nežinia kodėl, bet dvylikametės dauguma draugių buvo ne varnanagės, bet klastuolės. Jai pačiai buvo netikėta, kai tai suprato. Gal tiesiog klastuoliai šiais laikais draugiškesni tapo?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Klara Harison Birželio 10, 2015, 09:42:56 am

Klara nė pati nežinojo, kodėl buvo tokia miela varniukei. Šiaip jau klastuolė būtų aprėkusi mergaitę ir išdidžiai iškėlusi galvą nueitų. Matyt, šiandien ji buvo geros nuotaikos. Arba varniukės jai pasirodė kažkuo įdomi.
-Aš Klara. Klara Harison. Taip, iš Klastūnyno...-tarė mėlynplaukė.
Juodas miniatiūrinis kačiukas, tupintis merginai ant peties, nepatenkintas miauktelėjo ir Klara nejučiomis šyptelėjo.
-O čia Zero,-pristatė ir katinėlį pirmakursė.
Vienuolikmetė nužvelgė Amelią. Atrodo, kad jai buvo apie dvylika metų. Taigi, antras kursas.
-Taaaigi... Gal norėsi vėliau kur nors nueiti?-pasiūlė pirmakursė varniukei, nutraukdama keistoką tylą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Meibelė Casarano Birželio 10, 2015, 10:02:08 am

-Žinoma,-nusišypsojo Amelia. Mergaitė nė už ką nebūtų praleidusi progos susipažinti su dar vienu žmogumi, o ypač - su žmogumi iš Klastūnyno. Ji neblogai sutarė su šio koledžo mokiniais, tikriausiai geriau, nei su savo pačios koledžu. Ir vis dėlto į Klastūnyną nepereičiau. Man ir Varno Nage gerai.-O, aš taip pat turiu kačiuką! Šerlokai, von iš kuprinės. Kiek tu gali ten sėdėt, visas knygas man suplėšysi.
Kačiukas mikliai išsikabaždino iš nedidelės kuprinės.
-Susipažinkite - čia Šerlokas, o čia Klara. Beje, gražus vardas. Kur norėtum nueiti? Tu pirmakursė, tiesa?-pastebėjusi, kad klastuolė nusiteikusi gana draugiškai, varniukė pradėjo bendrauti laisviau.-Dėl dievo meilės, Šerlokai, palik ramybėj tą pelėdžiukę, dar akis tau iškirs. Tu pirmakursė, tiesa? Praeitais metais tavęs nemačiau.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Klara Harison Birželio 10, 2015, 10:56:25 pm

Pamatęs Šerloką, Zero miauktelėjo ir nušoko ant žemės, norėdamas susipažinti su Amelios katinėliu. Po ilgo, kelias minutes trukusio apsiuostymo ir susipažinimo jie jau vaikiojosi vienas kitą po visą pelėdyną. Žvelgdama į taip žaidžiančius gyvūnėlius Klara nusijuokė. Jie buvo tokie mieli!
-Ačiū. Amelia taip pat labai gražus vardas. Nežinau... Kur tu norėtum nueiti?-nusišypsojo klastuolė.-taip, aš pirmakursė. Bet mano pusseserė, ji aurorė, "dirba" Hogvartse astronomijos mokytoja. Džeinė Meko. Gal ją pažysti? Ar tu pas ją mokaisi?
Klastuolė užsikišo savo mėlynų plaukų sruogą už ausies ir šyptelėjo Amelijai. Keista, bet pirmas žmogus, su kuriuo susipažino ir kuris jai patinka, buvo net ne klastuolė, o varniukė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Meibelė Casarano Birželio 12, 2015, 11:33:42 am

-Taip, aš pas ją mokausi... Ji rimtai aurorė? Ką aurorė veikia Hogvartse?-Amelia buvo truputį nustebusi.-Nueiti tai galime... Na, nežinau... Žiūrint, kas tau patinka! Jei mėgsti saldumynus, galime kokiė savaitgalį į "Saldūs Medūs", jei tau patinka gamta, tada kur nors prie ežero, o jei nori nuveikti ką nors linksmo, tada į Uždraustąjį mišką. Dar niekada nesu ten buvusi, nors daug kartų jau beveik buvau prisiruošusi. Taigi, kurį variantą renkiesi?-mergaitė nusišypsojo. Jai pačiai prie širdies buvo visi trys dalykai, kadangi varniukė dievino saldumynus, jai patiko tykus ežero vanduo ir ji beprotiškai norėjo pagaliau nueiti į Uždraustąjį mišką ir jį apžiūrėti. Kodėl jis iš viso yra Uždraustas, jei vistiek visi ten eina? Ir beveik nieko niekada nepagauna ir nenubaudžia.
-Tavo plaukai labai gražios spalvos, tu juos dažei ar čia burtai?-linksmai paklausė mergaitė. Tikriausiai burtai. Šiais laikais visi dažo plaukus burtais.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Klara Harison Birželio 12, 2015, 09:51:59 pm

Klara mintyse subarė save, kam išvis parsižiojo kalbėti apie Džeinę.
-Na... Taip. Ji aurorų vadė. Tik prižadėk, kad niekam nesakysi,-paprašė pirmakursė varniukės.-nenoriu, kad Džeinė pakliūtų į bėdą. Ji čia dėl saugumo- neseniai iš Azkabano pabėgo pora kalinių. Tik prašau, niekam nesakyk.
Klastuolė nusišypsojo ir suplojo rankomis.
-Taip, žinoma, kad noriu eiti į "Saldūs Medūs"! Dievinu saldumynus. Be to, šiais metais ten dar nebuvau,-džiaugsmingai pasakė mergina.-O gal vėliau dar nueisim į "kiaurą katilą"? Jau senokai neragavau irisinio kokteilio.
Mėlynplaukė nusišypsojo naujai savo draugei ir užsikėlė savo juodąjį kačiuką Zero sau ant peties. Tada nusijuokė, paėmė Amelią už rankos ir nubėgo, tempdamasi varniukę paskui.
-Nagi, paskubėk!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Meibelė Casarano Birželio 13, 2015, 02:10:31 pm

-Nebijok, aš moku saugoti paslaptis,-nusišypsojo Amelia, bet viduje mergaitė sunerimo. Iš Azkabano apskritai įmanoma pabėgti? Kitą vertus, Hario Poterio laikais nemažai žmonių taip pat buvo pabėgę... Ir aš bėgčiau. Aš bijau net pažiūrėti į psicho paveikslėlį, o ten jų pilna visur. Niūrias mergaitės mintis išsklaidė netikėtai mergaitės ranką pagriebusi ir bėgti pradėjusi Klara. Varniukė nusijuokė ir pasileido iš paskos. Aš taip pat seniai buvau "Devyniuose Meduose". Tiesa sakant, aš visai ten nesu buvusi! Tad bus puiki proga apsilankyti. Visada būna pirmas kartas. Iš paskos atmiauksėjo Šerlokas. Antrakursė trumpam sustojo. Tave puikiai būtų "paglobojusi" ir Moli, išsišiepė mergaitė. Pelėda neapkentė Amy naujo gyvūnėlio. Bet tiek jau to, pasigailėsiu. Mergaitė užčiupo kuprinę su viduje įsitaisiusiu katinėliu.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 30, 2015, 01:26:59 pm

   Jekaterina dar norjėo pasidžiaugti gražiu nakties dangumi kartu su augintine iki sekančios pamokos. Gwirithiel neprieštaravo ir Klastuolė baigė suvokti, kad greičiausiai arklys-drugelis yra mergaitė, nes vardas buvo mergaitiškas. Be to, pirmą kartą juodaplaukė buvo sutikusi tokį neeilinį gyvūną, kuris mokėtų vieną kalbą, kuri ir taip buvo labai reta. Beveik niekas ja nešnekėjo, tik mokantys ir dar elfai. O mokančiųjų buvo dar mažiau, nei elfų. Atėjusi į pelėdyną ji vikriai prašokinėjo pelėdų paliktas krūveles ir priėjo prie lango. Žvilgsnį nukreipusi į tolį paprašė, kad Gwirithiel papasakotų apie save. Prasidjėo ilgas pokalbis tarp dviejų neeilinių būtybių. Jekaterina žinojo, kad labai keistai atrodo iš šono. Magiškas ir retas gyvūnas tupi jai ant peties, o su juo šnekasi tečiakursė baigiančia išnykti kalba. Gwirithiel jau sakė, kad šiek tiek nori miego ir Jekaterina ją suprato. Paslaptingas gyvūnas turėjo miegoti, kaip ir visi žmonės. Mergina paklausė, ar tas padarėlkis nori jau eiti į Klastūnyno kambarius. Gwirithiel sutiko, tik darnorėjo pabūti. Ji pti dainavo savo kalba ir trečiakursė jai tyliai pritarė, juodvi stebėjo dangų ir žvaigždes, kol Gwirithiel nutilo. Jekaterina suprato, kad kumelė-drugelis užmigo ant lelijos žiedo, mergiania nt peties, tad Klastuolė nusišypsojusi kuo atsargiau nuėjo link durų, kad nepažadintų Gwirithiel. Galop gal už pusvalandžio atsargios kelionės jos abi sumigo Klastūnyno mergaičių kambaryje.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Aišan Deliria Liepos 05, 2015, 11:40:11 pm

-Pelėdžiukės!,- Aišan sudainavo eidama link pelėdų su voku rankoje. Pelėdos vos pamačiusios merginą pašiaušė plunksnas.- Nagi! Nereik manęs bijoti, aš tik noriu, kad jūs nuneštumėt laiškelį mano šeimai.
Pelėdos arba nesuprato angliškai arba manęs nemėgsta panelė Deliria pagalvojo ir beviltiškai apsidairė.
-Nu būkit žmonės,-ji beviltiškai sumurmėjo, ir supratus ką pasakė ji nusijuokė. Jau buvo besisukanti  kai pamatė atplasnojančią baltą pelėdą. Ji vienintelė nepakedeno plunksnų kaip kitos, tad Aišan nieko nelaukdama pririšo voką prie jos kojos.
-Šaunuolė,-ji paglostė paukščiui plunksnas ir paleido ją į sutemusį dangų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kasiopėja Evers Rugpjūčio 04, 2015, 03:57:59 pm

Kasiopėja tyliai puškavo laiptais į pelėdyną, ketindama pasiskolinti kurią nors pelėdą ir nusiųsti draugei laišką. Kadangi pati profesorė pelėdos neturėjo (tiesa, kažkada ji turėjo mažučiukę pelėdžiukę Eos, tačiau ją padovanojo tai pačiai draugei, kuriai laišką dabar ji ir nori išsiųsti), tad teko kiekvieną kartą kopti kaip visada pelėdų išmatomis nuklotais laiptais, tada slidinėti tomis pačiomis išmatomis padengtomis grindimis, kol pasieks mokyklai priklausančias pelėdas.
Ištraukusi iš kišenės laišką, profesorė pririšo jį didžiulei liepsnotąjai pelėdai, kurią jau buvo praminusi Temidės vardu (nors tikro jos vardo tikrai nežinojo), ir ištiesė ranką, kad šioji atsitūptų. Prinešusi pelėdą prie lango, Kasiopėja paleido ją skristi, stebėdama kaip didelis paukštis pamažu nyksta danguje.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 04, 2015, 09:45:58 pm

Mal  laimingai užšokavo laiptais vedančiai į pelėdyną. Buvo labai išsiilgusi savo pelėdos Cruellos de Vil. Rankoje kaip visada nešėsi grafitti dažus. Tamsiai violetinius savo mėgstamiausios spalvos. Apsirengusi irgi buvo kaip visada- juodos, odinės ir aptemptos kelnės, tamsiai violetinės spalvos "Nirvana" marškinėliai ir juoda odinė striukė su žaliais bei tamsiai violetiniais įdrėskimais ir nė ženklo, kad ji iš grifų gūžtos. Lipdama laiptais Mal visą laiką purškė dažus tad laiptai ir sienos buvo išmarginti visokiais dryžiais ir violetinėm spiralėm. Tik vienoje vietoje Mal užėjo įkvėpimas ir nupaišė drugelį tonuodama atspalvius. Užlipus laiptais Mal labai tikėjosi, kad bus viena tad pamačiusi kažkokią brunetę su rudom, tankiom garbanom violetinplaukė vos susilaikė ant jos neužpurškus dažų. Garbanei pasisekė, nes Mal greitai nusprendė dažus teleportuot į savo kambarį ir apsimetusi, kad nieko nemato šūktelėjo savo pelėdai:
-Cruella de Vil! Kurr tuu???
Staiga iš kažkur atskrido pelėda visa balta, tik su juodom dėmėm tad atrodė lyg su dalmantino kailiu.
-Cruella! Štai kur tu! Kaip čia tau sekasi?- Mal sučiulbo savo pelėdai ir pakedeno savo tamsiai violetinius, truputi garbanotus, iki pečių plaukus

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kasiopėja Evers Rugpjūčio 04, 2015, 10:58:36 pm

Kasiopėja, akies krašteliu užmačiusi kažkokią violetinę dėmę, keliaujančią aukštyn, stebėjo, kaip mergaitė purkšdama dažus lipo pelėdyno laiptais. Profesorė kaip mat susiraukė, ir išsitraukdama lazdelę, akimis palydėjo mergaitę į kitą kambarį.
Mostelėjusi lazdele ir sutvarkiusi mokinės prikrėstas šunybes, Kasiopėja įžengė į minėtą kambarį ir įsispoksojo į bepaišaliojančią mergaitę.
-Panele Ficent, jūs niokojate mokyklos nuosavybę,-galiausiai prabilo profesorė, valdingai, kietai ir griežtai tardama žodžius mokinei.-Iš Grifų Gūžtos atimu du taškus. Jeigu nenorite arešto, patarčiau sustoti,-pratęsė Kasiopėja piktai lazdele mosuodama sau už nugaros. Retkarčiais pasirodydavo kelios žiežirbos, tačiau taip ir nieko nepadariusios jos išnykdavo tvankiame vasaros ore.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 05, 2015, 11:15:06 am

Evie vaikščiojo per koridorius ieškodama savo geriausios draugės Mal. Staiga pamatė kažkokias violetines žymes ant laiptų vedančiu į viršų ir sienų. Mal iš karto sumojo mergina. Evie kaip visada buvo apsirengus tamsiai mėlynos spalvos suknele nesiekiančia kelių, trumpa apsiaustą ant pečių taip pat tamsiai mėlynos spalvos, susegama raudonu netikru deimantu, kuris atrodė lyg obuolys, juodom pėdkelnėm ir auliniais, tamsiai mėlynais batais su kutais. Tamsiai mėlyni, ilgi ir garbanoti plaukai palaidi plaikstėsi pavėjui. Evie sustojo pamatė labai gražų drugelį tamsiai violetinės spalvos. Čia tikrai Mal... Koks gražus... Mal tikra meninkė... Čia jos mėgstamiausia spalva... Evie mintys lakstė kažkur tai nutrūkdamos, tai dar kažką... Mėlynplaukė nesusilaikiusi palietė drugelį ir pasižiūrėjo į savo pirštus. Pirštai buvo padengti tamsiai violetinės spalvos sluoksniu. Staiga visas piešinys ir kitos violetinės dėmės dingo.
-Ne!- šūktelėjo Evie.
Ją sučiupo! šmėkštelėjo mintyse. Grifė pasileido laiptais kiek galėdama greičiau. Užlipusi pamatė profesorę Kasiopėja piktai šnairuojančia į Evie geriausią draugę Mal.
-Mal!- piktai sušnypštė draugei mėlynplaukė,- ko čia vėl pridirbai? Sužinos tavo mama- pasius!- Evie plaukai iš pykčio pasišiaušė.
Tada Evie atsisuko į profesorę:
-Panele Evers, aš labai, tikrai labai atsiprašau dėl tokio jos elgesio ir manau jai tikrai reikėtų skirti areštą,- Evie piktai sušnairavo į savo draugę,- suprantat, mūsų buvusioje mokykloje tai dažnai pasitaikydavo, tiksliau kiekvieną dieną, o mokytojai ten vargiai ją bausdavo tai šį kartą jeigu jai skirsit areštą gal atsikratys savo kvailo hobio. Ir dar gal galėtume mes ateiti į jūsų kabinetą? Aš labai noriu su jumis ir ja kai ką aptarti!- Evie įsikibo profesorei į parankę ir atsisukus į Mal pasakė,- Mal nusiųsk laišką su Cruella ir einam!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Benedict Greasley Rugpjūčio 08, 2015, 12:37:49 am

Benedict beveik pasišokinėdamas įėjo į Pelėdyną. Rankose berniukas nešėsi Varno Nago spalvos voką (dar neužklijuotą) - jį rado bendrajame kambaryje ant stalo būtent tada, kada ir ieškojo. Tikra laimė, nusišypsojęs pagalvojo berniukas. Nežinia, ką be jo būčiau daręs. Pirmakursis apsidairė. Jam reikėjo pelėdos - mielos, gražios, ne itin stiprios, bet pakankamai, kad išlaikytų voką, kuris ir taip buvo nelabai sunkus. Varniuko akys užkliuvo už pilkos, keliomis raudonomis plunksnomis pasipuošusios nedidelės, bet labai gerų ir protingų akių pelėdos. Jos pilkosios plunksnos atrodė neapsakomai švelnios (tokios ir buvo), o raudonosios - šiurkštesnės. Pelėda buvo labai graži - Benedict bijojo prie jos net prisiliesti (o jeigu ji kažkieno didžiausias turtas ir ją palietęs sulaužysiu plunksnas?), nors būtent tokios ir ieškojo.
Nepaisant to, pelėda prie berniuko atskrido pati. Galbūt ji pamatė jo žvilgsnį, galbūt pajautė, kad yra reikalinga - dėl to tamsiaplaukis labai nesuko sau galvos. Ji atskrido, todėl jis buvo dėkingas.
Varniukas, prieš rišdamas laišką, dar kartą jį išėmė iš voko ir perskaitė - jei kartais būtų kokių klaidų (kurių, žinoma, nebuvo).

Citata

Brangi Chinatsu,
Kviečiu Tave į slaptą kambarį antro aukšto koridoriaus viduryje (tarp dviejų šarvų statulų) šį šeštadienį, 17:00. Kad durys atsidarytų, reikia burtų lazdele apvesti paveikslo rėmus (kurie yra už šarvų statulų) nuo kairės pusės viršaus vieną kartą. Tikiuosi, kad ateisi.
Nuoširdžiai Tavo,
Benedict

Varniukas nepatenkintas sudėjo laišką atgal. Šį kartą jis jam pasirodė pernelyg oficialus, bet laiko perrašinėti nebebuvo - šeštadienis bus jau rytoj.
Benedict pririšo voką prie pelėdos kojytės. Buvo ankstus rytas, dar prieš pusryčius - toks laikas buvo pats tinkamiausias laiškų siuntimui. Žinoma, jis galėjo ir pats prieiti prie japonės ir paklausti - bet tai jau būtų buvę nebe taip... Tarkim, romantiška.
-Nunešk jį Chinatsu per pusryčius, na, tai japonei mergaitei iš Klastūnyno,-sušnibždėjo berniukas. Pamatęs pelėdos klausiamą žvilgsnį, nusijuokė.-Dėkui.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 25, 2015, 07:13:31 pm

 - We are not real, but we still making your nightmares true, - tyliai sau pačiai apie save dainavo Jekaterina eidama į pelėdyną. Galvoje brendo planas kaip pasikeisti per vasarą, kad grįžus jos niekas nepažintų, nebent iš juodos apangos, kurios mergina net nežadėjo keisti. Visada bus juoda, štai ką ji nusprendė. Tiesiog tas stilius jai buvo labai prie širdies. - There is nothing wrong with talking to your toys. There is something wrong when they answer you...
Toliau tyliai niūniavo itin kraupią melodiją Klastuolė, išgąsdindama kelis pirmakursius, kurie tai girdėjo, nes jie juk negalėjo išgirsti, kaip vaikšto mergina. Įėjusi į pelėdyną ji viską apžvelgė juodu žvilgsniu ir šyptelėjusi pašaukė Sokokę. Juoda it anglis pelėda atskrido ir grakščiai nutūpė merginai ant rankos. Trečiakursė ją įkišo į narvelį ir ramiai išžingniavo iš pelėdyno. Dar jai einant girdėjosi tyli dainelė:
 - Creepy girls you're just my style, blood red lipstick you don't smile...

---

Hario sukeltas triukšmas sugadino dėdės Vernono anekdotą apie islandų teniso žaidėją.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lily James Rugsėjo 06, 2015, 11:48:15 am

Atsibudusi anksti ryte Lily nuskubėjo į Pelėdyną.Lily ėjo koridoriumi kuris vedė ilgesniu keliu.Lily pasirinko ilgesnį kelią nes norėjo ilgiau pasivaikščioti ir prasiblaškyti.Po dešimties minučių priėjusi dideles medines duris mergaitė nusprendė,kad tai Pelėdyno durys.Stipriai pastūmusi duris ji įėjo į Pelėdyną.
Pelėdynas buvo didžiulis.Gal koks tūkstantis pelėdų.Jos buvo įvairiausių spalvų.Nuo baltų kaip sniegas iki juodų kaip žemė pelėdų.Nuo tokių kurios telpa į delną iki didelių kaip ereliai.
Lily išsirinko didelę Liepsnuotają pelėdą.Ji ramiai tūpėjo,kol mergaitė prie jos kojytės pririšo laiškelį.Tada pelėda švelniai kaptelėjo Lily į pirštelį ir nuskrido įteikti laiško.                                                                                                                                         Lily pradėjo vaikščioti po Pelėdyną.Didelės angos vietoi langų pelėdoms išskristi.
Visas pelėdynas buvo priterštas pelėdų išmatų.Lily nusistebėjo kodėl niekas jo nevalo.                                                                 Dar truputį pavaikščiojusi Lily išėjo iš Pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ethan Flavius Spalio 26, 2015, 02:13:46 pm

Chinatsu rankoje laikė susuktą tikrai storą pergamento ritinį. Jame buvo iiilgas laiškas šeimai, kuris bus išsiųstas į Japoniją. Kadangi nuo Anglijos ši buvo toli, reikėjo ir siųsti laiškus retai, nes pelėdos pavargdavo. Japonė įėjusi į pelėdyną apsižvalgė ir nusižiūrėjo didelę ir ištvermingą, raudonai juodą pelėdą. Pasišaukusi ją Klastuolė ėmė rišti didelį laišką prie pelėdos kojos. Toji kaptelėjo antrakursei į galvą ir išpešė plaukų sruogą iš kasos.
 - Nenaudėlė, - pasipiktino Chinatsu ir išsitraukusi iš kišenės sausainį padavė raudonai pelėdai. Ši nurimo ir įsikandusi jį į snapą dar patrupino kelis trupinius išskrisdama. Klastuolė nulydėjo akimis pelėdą, kartu nusinešančią ir tą skanų sausainį, kurį pati japonė ruošėsi sukramsnoti išsiuntusi laišką. Rodos, planas keičiasi ir teks eiti į salę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amabel Ray Spalio 26, 2015, 03:02:26 pm

Amabel tykiai žingsniavo. Jos žilai pilki plaukai plakėsi į nugarą. Pravėrusi sunkokas geležines duris, varniukė kone įplaukė į pelėdyną. Atsidūsėjusi mergaitė atrėmė kuprinę į duris. Ją atitraukusi, Ama stengėsi neužkliūti jokių pelėdų apdergtų kampelių, išsitraukė servetėles ir melsvą sausainių maišiuką su gelsvomis gėlėmis. Kadangi anksčiau pastebėjo mergaitę, pastūmėjo jai maišelį ir pasakė:
-Vaišinkis.
Ramiai nusišypsojusi, Amabel nusisuko ir nuėjo prie lentynėlės, akivaizdžiai daugelį metų nenaudotos, ir išsitraukė servetėlę, pasiruošusi nuvalyti susikaupusias dulkes ir voratinklius. Po truputėlį varniukė pradėjo rūpestingai valyti lentynėlę. Įpusėjus darbui, ji vėl prabilo:
-Koks tavo vardas?
Pagaliau nuvaliusi, ji paėmė savo sunkoką kuprinę ir rūpestingai padėjo ant lentynos. Pasitrynusi cinamonu kvepiančius delnus, atsitraukė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ethan Flavius Spalio 26, 2015, 03:10:22 pm

Chinatsu atsisuko tik išgirdusi žodžius ,,Vaišinkis". Dirstelėjusi pamatė, kad mergaitė atsinešė sausainių! Būtent tai dabar buvo didžiausia japonės siekemybė - sausainis. Traškus, gardus, su visokiais grūdais ir, be abejo, saldus.
 - O, dėkui! - draugiškai nusišypsojo japonė ir pasiėmusi sausainį kramsnojo ir stebėjo, kaip tikriausiai labai pedantiška mergina tvarko tą lentynėlę pelėdyne. Tai buvo beviltiška, nes galų gale vis tiek pelėdos ją apdergs. Anksčiau ar vėliau.
 - Aš Chinatsu, o tu? - šyptelėjo antrakursė Klastuolė. Rodos, mergaitė buvo viena iš tų draugiškesnių, ne kaip kitos, kurios kiekvieną akimirką vis tik bando pakenkti, nes ji mokosi Klastūnyne. Liūdna, kai geriau pagalvoji. Rasizmas pasaulyje klestelėjo visais laikais.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amabel Ray Spalio 26, 2015, 03:35:44 pm

-Amabel. -mergaitė draugiškai nusišypsojo. -Skanu? Šiuos sausainius gavau neseniai iš mano mamos draugės. Ji kepė juos pati. Mamos draugė visada galvoja, kad neprivalgau Hogvartse, dėl to man dukart per savaitę siunčia naminių saldumynų. Štai dabar laukiu saldainių "siuntos",-tardama paskutinį žodį, ji pirštais parodė kabutes.
-Iš kurio tu kurso? O koledžo?
Pasirąžiusi, ilgesingomis akimis pažvelgė į langą, pro kurį švietė saulė, ir greit patraukė akis. Pabuvusi užsimerkusi keletą minučių, atsimerkė ir priėjo prie lango.
-Ko čia atėjai? -Amabel maloniai šyptelėjo ir patrynė delnus.- Išsiuntei ar lauki laiško?
Nubraukusi nuo veido pilkus plaukus, džiaugsmingai aiktelėjo, kai pamatė artėjantį pelėdos siluetą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ethan Flavius Spalio 26, 2015, 06:00:25 pm

Chinatsu energingai linktelėjo kramsnodama sausainį. Jos didysis pastarųjų minučių siekis ir buvo didelis, skanus sausainis. Na, dabar jį jau turi, belieka tik ramiai pasišnekėti prie sausainių puodelio su Amabel.
 - Tikrai labai skanūs. Galėsi už mane paprašyti recepto? Norėsiu namie išsikept, - japonės energingumas dažnai užkrėsdavo visus žmones ir pradžiugindavo, nes ne taip jau ir dažnai pamatysi tokį energingą dvylikametį, kai visur pilna interneto ir išmanių technologijų.
 - Aš antrakursė, mokausi Klastūnyne. Tikriausiai per klaidą ten pakliuvau, nes visai netinku būti Klastuoliško charakterio. O tu iš kur būsi, kelintakursė? Ką tik išsiunčiau laišką šeimai į Japoniją, taigi tikriausiai didžiausia pelėda jau išskridusi kokiam mėnesiui ar ilgesniam laikui, - susijuokė Klastuoliukė. Išsišiepė pamačiusi didžiulį tašką - pelėdą, kuri greičiausiai buvo Amabel siuntinys, iš jos reakcijos buvo matyti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amabel Ray Spalio 26, 2015, 06:33:43 pm

-Būtinai. Aš esu iš Varno Nago, pirmakursė,-maloniai nusišypsojusi pasakė varnanagė. -Aš irgi manau, kad tu ne tam koledže, kuriame turėtum būti. Turėtum būti varnanagė arba švilpiniukė, blogiausiu atveju. Kai kurie klastuoliai irgi pateko ten per klaidą, bet manau, kad anaiptol ne visi.
Paėmusi iš maišelio sau sausainį, ji kramsnodama įdėmiai žvelgė į Chinatsu.
-Į Japoniją? Ten gyvena tavo tėvai? Man teko pabuvoti per atostogas Japonijoje, pas amžiną atilsį tetą ir senelius. Mano mamos draugė taip pat gyvena kažkur prie Tokijo, tačiau manau, kad per daug greitai atsiunčia. Jos vardas Rin.
Leisdama pelėdai nutūpti ant jos rankos, Amabel veidas iš karto persikreipė.
-Uh. Guminukai. Mėgsti juos?
Atvertusi laiškelį, Ama perskaitė, kad saldainių gaminti negalėjo.

Citata

Sveikutė, Ama.
Atsiprašau, turiu skubėti į Tokiją dėl asmeninių reikal.. Keliaudama nupirkau tau guminukų.
Atsiprašau. Jeigu nori, juos suvalgyk, jei nenori, atiduok savo draugams.
Dar susitiksim!
Rin c:

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 26, 2015, 06:55:10 pm

 - Aš turėčiau mokytis Varno Nage, tikrai. Nes dauguma mano draugų iš Varno Nago ir šiaip - nors ir ne itin sekasi kai kuriose pamokose, mokytis mėgstu ir panašiai. Eh, tikriausiai skrybėlei laikas į pensiją, - nuisjuokė Chinatsu. - Į Japoniją. Ten ne tik gyvena mano šeima. Aš pati esu japonė, šimtas procentų japoniškas kraujas, kitaip sakant 純粋な. Be to, gyvenam netoliese Tokijaus. Priemiestyje. Ten laaabai gražu.
Nusišypsojo Chinatsu. Stebėdama Amabel reakcijas ji pamatė guminukus. Tuos klijus tapetams klijuot.
 - Oi ne. Kažkada pažiūrėjau internete video įrašą, kad ištirpdyti kai kurių rūšių guminukai būna vietoje tinko, - mergaitė nusipurtė. - Labiau vertinu magiškuosius saldumynus. Tokius kaip cukrinės plunksnos, saldymedžio lazdelės ir kraujiniai ledinukai. Ne, aš ne vampyrė, bet skonis gan neblogas.
Šyptelėjo japonė naujai draugei.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amabel Ray Spalio 26, 2015, 07:41:56 pm

-Ką gi, teks mesti lauk,-sukikeno Amabel. Ištiesusi ranką prie laktos, kad pelėda galėtų nutūpti, dar ją paragino.-Nagi, Eklipsai! Manau, man teks greitai eiti, kai tik atrašysiu laišką.
Nuėjusi prie lentynėlės, jau šviežiai apdergtos, Ačiū Dievui, ne ant mano kuprinės, paėmė kuprinę ir ją atitraukė. Ištraukusi pergamentą ir plunksną su rašalo buteliuku, ji atistojo prie lango ir pasidėjo daiktus ant palangės. Varnanagė atsuko rašalo buteliuką, paėmusi plunksną ją pamirkė ir ėmė rašyti.

Citata

Rin,
Ačiū, kad rūpiniesi manimi (: Be abejo, guminukus pasidalinsiu su kitais (fe).
Tikiuosi, tikrai nieko tokio nenutiko :)
Myliu.
Amabel (Ama)

Tai parašiusi varniukė nusišypsojo, pažvelgė į besiilsintį Eklipsą ir atsidūsėjo. Pėmusi iš maišelio sausainį įbruko jam į snapą.
-Čia tau atlygis. Ir kad neliūdėtum kelionėje,-mergaitė iš kuprinės ištraukė riešutų.-Šitie.
Pririšusi laiškelį prie jo kojytės ir paleidusi pro langą, ji jau pasiruošė eiti.
-Tu eisi ?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ethan Flavius Spalio 26, 2015, 08:10:25 pm

 - Aha. Kai buvau mažesnė, man guminukai nepatikdavo, o dabar, kai jau žinau tokios informacijas... fe, visai net nebeskanu valgyt. Geriau kokią lazdelę, sakau, - Chinatsu šyptelėjo. Buvo džiugu surasti žmogų, kuris irgi nemėgo guminukų, nes Japonijoje tokie dalykai buvo ypatingai paplitę. Žiūrėk, pasiūlo, atsisakai ir iš karto: oho, TA nemėgsta guminukų, kaip taip gali būti, ar jai viskas gerai... nenuostabu, kad japonė daugiau bendravo su augintiniais ir giminėmis, kurie ją priėmė tokią, kokia ji ir buvo. Na, ir dar su Benediktu.
 - Žinoma, kad eisiu. Gal, sakau, einam kartu į konditeriją ,,Devyni medūs", kad jau saldainių niekas neatsiuntė? - sukikeno japonė. Taip, ji buvo smaližė ir tai pripažino. Ir be galo miela, ką irgi jai daug kas sakydavo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amabel Ray Spalio 26, 2015, 08:53:54 pm

 -Taip, žinoma. Aš Rin kone šimtą kartų kartoju, kad guminukų nepirktų. Taip, tiesą sakant, ji irgi jų nemėgsta, bet kartais nuperka, labai skubėdama, -Amabel gūžtelėjo pečiais. -Vasarą buvo daug tokių dienų, nors tu ką. Štai ir dabar. Beje, ko jai Gali prireikti Tokijuje? Ji nei bendrauja su žiobarais, nei ką.. Juo labiau, labai retai eina į žiobarų parduotuves. Kadangi Tokijuje nedaug burtininkų, nėra reikalo ten rodytis, jie ir taip ten nesikiša. Gal gavo kokį palikimą? Arba jos draugė parvyko iš Norvegijos? Na, šiuo atveju, reikalas nebūtų toks jau skubus. Na, laiške galėjau paklausti.. Dar valgysi sausainių, ar palieki vietos lazdelėms ir kraujiniams ledinukams? -prajuko Ama. -Ką gi, plepu per daug. O gal čia pasiliekam? Šiaip ar taip, čia jauku, o užvakar Rin parašė, kad  rytoj atsiųs leidimą į kiauliasodį. Noro eiti be leidimo nėra..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ethan Flavius Spalio 26, 2015, 09:11:56 pm

Chinatsu energingai linksėdama klausėsi Amabel ir šypsojosi nuolatos.
 - Na, aš kai gyvenu Tokijuje, tai tikrai turiu pasakyti, kad burtininkų ten mažuma. Supranti, dar vienas faktas, kad mano giminėje nėra burtininkų nei vieno, gal nebent pas labai tolimus gimines. Šiaip į Klastūnyną priimami tik grynakraujai, tai ir sakau, kas epr nesąmonė, visai ne į tą koledžą pakliuvau... ačiū, dar užkramsnosiu, pusryčių nebuvau šiandien, nes Apsigynimo nuo juodosios magijos namų darbus dariau, iš vakaro buvau nepadariusi, - pasiėmė dar vieną sausainį japonė. - O tu gal turi giminių Japonijoje? Manęs gali neklausti, jau ir taip aišku. Hm, beje, turi draugą, aaa, berniuką? Tiesiog draugą. Galim ir pasilikti, be abejo, jei neturi leidimo... na ir daug mes čia šnekam, - prajuko kartu Chinatsu.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Amabel Ray Spalio 26, 2015, 10:12:52 pm

-Gaila, ne. O tu? Gal tas.. Kaip ten tas.. Taip, Benedict? -gana keistoku tonu pasakė tai Amabel. Išgirdusi klausimą apie gimines, jos veidas apsiniaukė ir iš akies nubėgo ašara.- Na, gaila, jokių giminių, neturiu, apart Rin. Jeigu ji.. Jeigu ji..
Pasilikusi rūškanu veidu, Ama stengėsi neparodyti, kad verkia. Tada atsistojo, pasiruošė bėgti ir pradėjo. Jai bėgant ištryško dar keletas ašarų, bet jos nuskrido oru. Manydama, kad Chinatsu yra jautri mergaitė, ji stengėsi dar neparodyti, kad verkia, bet vis dėl to ašaros paėmė viršų. Amabel pakėlė akis. Eklipsas jau nusileido prie jos ir kaptelėjo į plaukus. Mergaitė pamatė kažkokį raštelį, užrašytą ant tikriausiai labai seno popieriaus. O ne.. Ne..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 08:32:23 pm

Gabriella von Sjuard įžengė į pelėdyno salę. Profesorė buvo šiltai apsirengusi, ant pečių užsimetusi rudą žieminį paltą, apsirengusi juodas odines kelnes. Mergina žingsniavo pro daug pelėdų, kartkartėmis perbraukdama per plunksnas, ar atkišdama kokį skanėstą. Rankose šviesiaplaukė dar laikė šviesios kreminės spalvos popierių ir sidabrinį parkerį.

Citata

Labas,
Pasiilgau tavęs. Kol nesimatėm, atsitiko daug dalykų, tad noriu, kad atvažiuotum pas mane, žinai, kur mano namai. Pasiilgau tavęs ir tavo šokoladinių keksiukų su karameliniu įdaru. Prašau, prašau, iškepk jų prieš atvažiuodama.
Myliu, Gabriella

Von Sjuard perlenkė laišką ir jau ruošėsi paduoti pelėdai, tik staiga išgirdo kažkokį garsą...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 06, 2015, 08:39:33 pm

Šią šaltą, bjaurią ir visokią kokią, tačiau gan šviesią dieną, Kota per purvą trepsėjo link pelėdyno. Tiesą sakant, nebuvo jokios protu suvokiamos priežasties, dėl kurios ji galėjo čia eiti - ji tiesiog ėjo ir tiek. Taigi, atžlegsėjusi į salę, grifiukė pasuko link lango. Giliai įkvėpusi ji iškišo galvą ir ją papurtė, kratydama savo sidabrines spiralines garbanas, gėrėdamasi šviesą ir peikdama žvarbą.
Visgi, kiek per daug persilenkusi mažoji neišlaikė pusiausvyros ir per daug pasvirusi į priekį, išdribo iš bokšto. Mergaitė ėmė spiegti, ką ir būtų daręs bet koks kitas žmogus.  Jos klyksmas tikriausiai per visą Hogvartsą skambėjo, tačiau jai tai nerūpėjo. Makaluodama kojomis ir rankomis, rėkdama tarsi skerdžiama kiaulė, Kota leidosi vis žemyn ir žemyn su ašaromis mėlynose akyse.

Tamsioje erdvėję, apkibę voratinkliais,
Jos skaičiuoja dulkes ir laukia,
Kol kas nors prisimins ir išlaisvins,
Kol šluotoms primins skrydžio laimę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 08:49:27 pm

Gabriella von Sjuard numetė laišką ant grindų ir žaibišku greičiu nuskubėjo link garso pusės. Spiegdama ir klykdama krito Kota. Šviesiaplaukė suraukė antakius, tačiau veikė žaibiškai - ištiesė rankas ir sugavo varniukę.
- Kota? - nustebo profesorė. - Kas buvo? Ar tu sveika? Ar viskas gerai?
Gabriella nunešė sidabraplaukę į pelėdyno salę ir paguldė ant žemės. Paskui nusivilko paltą, jį patiesė po mergaite ir nusišypsojo. Mergina nubraukė stambias garbanas Kotai nuo veido ir priglaudė šaltas lūpas prie kaktos. Apytiksliai pamatavusi temperatūrą, kuri, pasirodo, buvo normali, Gabriella atsisėdo ant žemės šalia pirmakursės ir pradėjo ramiai dainuoti.
- Nurimk, viskas gerai, - švelniu balsu sušnabždėjo ji.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 06, 2015, 09:04:59 pm

kota vis spiegė ir krito kol neatsidūrė kažkieno rankose. Ne bet kokiose rankose, o moteriškose. Mažomis rankutėmis apglėbusi Gabriellos kaklą, Kota ėmė isteriškai kikenti.
Kiek apsiraminusi (ar dėl to, kad liko gyva, o gal dėl šaltos žemės po šikna) mergaitė apsikabino kelius, sūpuodamasi pirmyn atgal. Ilgai taip sūpuotis neteko, mat profesorė pakišo savo apsiaustą po Kota.
-Bet profesorė, jūsų apsiaustas,-keista, kad po šitokio įvykio, kota dar kažką pralemeno apie drabužį.-Man viskas gerai, tačiau aš jį ištepsiu,-kiek pasipurtė, matyt, dėl patirto kritimo. Nors tas jausmas nedingo, mergaitei buvo kur kas geriau ant žemės. Suleidusi savo baltus pirštus į sidabrines garbanas, ji papurčiusi galvą nusišluostė ištryškusias ašaras. O jau manė, kad jau galas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 09:14:48 pm

((*Kota))
Gabriella von Sjuard žinojo, kad mergaitės reakcija į tokį įvykį visiškai normali. Gal kiek per rami. Tačiau tikriausiai Kota Lunalight buvo tiesiog rami iš prigimties.
- Viskas gerai, bus dar tų paltų, - nuoširdžiai nusišypsojo šviesiaplaukė. - Man svarbiau, kad tau būtų šilta ir gerai jaustumeis. Po tokių situacijų daug kas ilgai neatsigauna.
Gabriella nusikėlė kažkur į savo praeitį ir žvelgė į plunksnas besitvarkančią pelėdą.
- Tai kas atsitiko? Kaip tu iškritai? - po ilgoko laiko tarpo paklausė apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė. Šviesiaplaukė išbūrė juodojo šokolado plytelę ir atlaužusi davė Kotai gabaliuką.
- Šokoladas turėtų padėti tau nurimti ir tuomet man viską galėsi papasakot...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 06, 2015, 09:24:18 pm

((whoops, nepastebėjau, netyčia))

Kota džiaugsmingai paėmė šokoladą, ir atsikandusi smagiai sukramsnojo. Gal ir nelabai smagiai, tačiau tai nebuvo labai svarbi smulkmena šiuo metu.
-Aš žiūrėjau pro langą ir pasilenkiau į priekį,  norėdama pamatyti kiek daugiau. Persilenkiau ir praradusi pusiausvyrą išgriuvau iš lango,-trumpai drūtai atsakė Kota, nenorėdama pasakoti visų smulkmenų, kaip jai gyvenimas skriejo pro akis krentant, o rankos bejėgiškai graibė orą, tarsi gebėtų už jo užsikabinti. Dar kartą pasipurčiusi, nes prisiminimai tikrai ne patys geriausi, sidabraplaukė silpnai šyptelėjo profesorei. Jeigu ne ji, galbūt ji būtų buvusi negyva. Atsidususi Kota nuleido mėlynas akis stebėdama vis dar drebančias rankas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 09:37:16 pm

((Žinau tą tavo "netyčia" : )))) ))

Gabriella von Sjuard stebėjo nelabai laimingą mergaitę, tačiau džiaugėsi, kad galėjo suteikti bent šiokią tokią pagalbą. Įdomu, kas dabar būtų, jei manęs nebūtų pelėdyno salėj, jei nebūčiau rašiusi to laiško... Gabriella net nusipurtė nuo to, kokie vaizdiniai atėjo į jos galvą.
- Džiaugiuosi, kad tu seika, Kota, - švelniai tarė mergina, suspausdama jos delną savajame. - Kitą kartą būk atsargesnė, nevisada galėsiu būti šalia tavęs, nors ir kaip norėčiau visus apsaugoti...
Profesorės kūnu perbėgo šaltis, pašiurpo rankų oda, kas buvo keista - juk ji buvo vampyrė. Ji keistai pažiūrėjo į savo šąlančias rankas ir kilstelėjo antakius. Kas čia vyksta? Von Sjuard perbraukė per plaukus ir sutelkė dėmesį į mergaitę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 06, 2015, 09:55:47 pm

Kota nustebusi pažvelgė į profesorę. Šioji irgi buvo nustebinta. Sutrikusi mergaitė apsižvalgė ir dar labiau išsigando, pastebėjusi savo plaukus.
 Ji sukliko, tačiau greitai užsiėmė delnais burną.
Jos sidabrinių garbanų galai buvo pasidengę šerkšno sluoksniu.
Kotai nerimaudama pažvelgė į profesorę, nesuprasdama kas vyksta.
-Kas...kas čia darosi?-ji suvapėjo. Regis, ji buvo labiau išsigandusi nei per visą tą kritimą. Sidabraplaukė bandė nagais nukrapštyti šerkšną nuo garbanų, bet kur tau - užuot nutirpęs ar nukritęs, šerkšnas dar toliau ėmė šliaužti garbanų paviršiumi. Pradėjusi purtyti garbanas Kota pasidavė, matydama, kad jos pastangos nieko gero neduoda. Persigandusi mergaitė pažvelgė į profesorę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 06, 2015, 11:57:31 pm

Gabriella sėdėjo nesuprasdama, kas vyksta ir galvojo, kodėl jos nagai pasidengė šviesaus šerkšno sluoksniu. Rankoms visiškai užšalti neleido irgi magija - medalionas, kažkaip keistai susijęs su jos ir Soreno sąjunga. Profesorės galvoje pradėjo skambėti daina "Let it go" iš Disney filmo "Frozen" ir ji sukikeno. Tačiau supratusi, kad čia ne filmo scena ir nei ji, nei Kota nėra princesė Elza, mergina surimtėjo.
-Aš... aš nežinau, - sutrikusi atsakė von Sjuard, žvelgdama į mergaitės plaukus. - Regis, pasakos virsta realybe...
Apšerkšniję mūsų žiemos, balta balta kur dairais, ilgas pasakas mažie... Susiimk, Gabriella, susiimk. subarė save Klastūnyno vadovė. Gera koncentracija reikiamose situacijose ji nepasižymėjo. Deja.
Mergina pamosavo lazdele ir išbūrė nedidelį lauželį, kad sušildytų mergaitę ir bent kiek sušiltų ir ji pati.
 

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 07, 2015, 12:07:38 am

Nevalingai purtydama galvą, Kotą delnu pasirėmė į žemę. Vėl išgąstingai suklikusi, mergaitė priglaudė ranką prie krūtinės. Toje vietoje, kur sidabraplaukė buvo pasirėmusi ranka, buvo mažas šerkšno skritulėlis.
Nedrąsiai atkišdama rankas į ką tik profesorės užkurtą lauželį, Kota baimingai pažvelgė į šerkšno skritulėlį, po to į tuo pačiu šerkšnu pasidengusias garbanas, galiausiai į Gabriellą von Sjuard.
-Kas man darosi?-drebančiu balsu, kuriame vis dar girdėjosi šioks toks svajingumas, paklausė mergaitė.-Iš kur tas ledas?-ji uždavė dar vieną klausimą, nors pati abejojo ar profesorė žinojo atsakymus.
Pasitrynusi pečius rankomis, ji vėl atkišo delnus į liepsną, be perstojo purtydama galvą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 07, 2015, 12:19:37 am

- Nežinau... - atsakė profesorė. - Gal tas šaltis yra tavo dovana? Gal tu esi apdovanota ledo galiomis. Nežinau. Gal tu antroji karalienė Elza?
Nors Gabriella von Sjuard pati labai netikėjo savo žodžiais, norėjo duoti atsakymą į Kotos klausimą.
- Reiktų paklausti tavo mamos, tėčio, ar kitų giminaičių, gal jie turėjo panašių galių ir jos yra paveldimos? Šiaip ar taip, reikia išsiaiškinti.
Mergina spragtelėjo pirštais ir tarp jos delnų atsirado nedidelė rausvai žydra ugnelė. Kažkuo paslaptinga ir pavojinga ji atrodė merginos rankose. Ugnis buvo stipri ir karšta, galinti sudeginti netgi visą pelėdyną, bet šviesiaplaukė ją laikė saugiai ir grožėjosi ja. Po kelių akimirkų ji atsargiai padėjo ugnį į laužą.
- Ji stipresnė, šiltesnė, greičiau atitirpsi, princese, - šiltai tarė Gabriella.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 07, 2015, 12:38:48 am

Sudrebėjusi mergaitė jau ir nebeišmanė ką ir daryti. Visa tai gerokai sujaukė Kotos smegenis. Kiek nusiraminusi, mat nenorėjo dar kelių ledo gabalų aplinkui, varnė tik patrynė delnus, kad šie greičiau sušiltų, ir vėl atkišo į ugnį. Šiluma ją ramino, tarsi maža šilta psichologė. Šyptelėjusi sidabraplaukė vėl patrynė delnus.
-Tėvai?-šioji net nustebo. Ji neturėjo tėvų. Tik prakeiktus Hugginsus.-Aš jų neturiu,-ji papurtė galvą stebėdama profesorę. Mergaitė net nusipurtė prisiminusi Elioto veidą - laimingas tas, katras jo nematė. O Sirenos balsas! Ausis norėtum nusipjaut jį išgirdęs.
Dar kartą sudrebėjusi, šįkart prisiminusi Arianos ir Džizelės šunybes, mergaitė net nepajuto kaip jos pirštus ėmė kaustyti ledas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 07, 2015, 06:02:31 pm

- Tu neturi tėvų? - nustebo Gabriella von Sjuard. - Turiu tave pagirti, išlikai stipri, nors tikriausiai ir neturėjai atramos taško, neturėjai patikimo žmogaus, kuriam išsipasakotum?.. Galiu tave pusiau užjausti, - po neilgos pertraukėlės pratarė šviesiaplaukė. - Mano tėtis žuvo avarijoje (nors nelabai tuo tikiu), kai man buvo treji metai. Neteko man su juo pabendraut, net neatsimenu, koks buvo jo charakteris ir šiaip...
Gabriella von Sjuard atsiduso ir perbraukė Kotos stambias garbanas pirštais. Kokia miela ir graži buvo mergaitė. Nors kiek ir keistoka ir dar vis sukrėsta po kritimo (akys kaip lėkštės, o vyzdžiai nežmoniškai išsiplėtę), varniukė buvo žavinga. Gabriella nusišypsojo.
- Žinai, galbūt galėtum pagyventi pas mane... - pradėjo von Sjuard.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 07, 2015, 06:13:11 pm

-Na, dar yra dėdės šeima, kur aš gyvenu,-nutęsė Kota, bandydama prisimintį paskutinį jos ir Elioto pokalbį. -Bet mes visai nesikalbame,-ji nelinksmai nusijuokė, prisiminusi kaip jie uždraudė jai vykti į Hogvartsą. Tačiau mažoji pabėgo.
Kota nejaukiai šyptelėjo ir pasikasė sidabrinę galvą. Niekada nemanė, kad apie Eliotą pirmoji sužinos profesorė, tačiau Kota nė kiek nesiskundė. Tiesą sakant, jai netgi patiko, kad gali kažkam nors šiek tiek atsiverti.
-Tikrai?-sušnabždėjo mažoji, išgirdusi Gabriellos von Sjuard žodžius. Jeigu tai tiesa, sidabraplaukė gyvens be mušimo, užgauliojimų, tarnavimo ir visokių kvailų draudimų (ji niekada nepamirš to karto, kai jai uždraudė miegoti ant sofos (kur ji paprastai ir miegodavo) visą mėnesį, tik dėl to, kad ją teko kviesti du kartus. Kota turėjo miegoti ant grindų, be jokio čiužinio ar bent kokio paminkštinimo).

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 07, 2015, 07:41:14 pm

Gabriella linktelėjo galva.
- Mhm... Supratau. Tai... tavęs "šeima" kaip ir nemylėjo? Nesirūpino? - užjaučiamai paklausė profesorė susirūpinusi. - Aš nežinau, tik pagalvojau... Dar su Sorenu pakalbėt ir šiaip, na, žinai, sutvarkyt reikalus, kad nebūčiau mažų vaikų "grobikė" ar dar kaip nors pavadinta. O tu, jei norėsi, visada gali pas mane ateiti į kabinetą, kai tik kils koks klausimas ar ant širdelės pasidarys negera, padėsiu, pasitikėk manimi.
Devyniolikmetė atsirėmė į sieną nugara ir ištiesė rankas į ugnį. Jos skvarbus, žalių akių žvilgsnis nukrypo į mergaitę, o mintis užliejo klausimai. Ar Sorenas sutiks? Ar aš sugebėčiau būti gera mama? Ar aš apskritai, patinku mokiniams?.. Šviesiaplaukė suraukė antakius ir parėmė smakrą delnu.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 07, 2015, 08:20:35 pm

-Na, kaip čia pasakius,-vėl užsitęsė Kota, ledui vis daugiau kaustant jos rankas. Pirmakursė, regis, net nepastebėjo.
Ir tik  toji atsivėrusi galimybė, maža vilties kibirkštėlė, kad galbūt, gal ji galės ištrūkti iš Elioto namų, suteikė mergaitei daugiau džiaugsmo nei kas nors kitas. Sidabraplaukė tiesiog švytėjo - tokia ji buvo laiminga. Jai besišypsant jos rankos ėmė pamažu atitirpinėti, ir balti pirštukai vėl išlindo į saulės šviesą.
-Būtinai,-ji linktelėjo ir nusišypsojo pačia nuoširdžiausia šypsena, kokia ji tik galėjo nusišypsoti. Tuoj ir jos vaikiški žandai plyš iš to džiaugsmo. Viduje bešokinėdama iš laimės, kaip mažas vaikas gavęs naują žaislą, Kota tik sugniaužė kumštelius, laikydamasi, kad nepradėtų spiegti ir šokti iš tos laimės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 07, 2015, 08:56:43 pm

- Nesakyk nieko, jei tau skaudu, aš tave pilnai suprantu, - švelniai tarė Gabriella, tvirtai apkabindama savo mokinę rankomis ir padėjo smakrą jai ant viršugalvio. - Bet aš tau nenoriu daug žadėt, nes žinai... Tikriausiai supranti mane.
Gabriella von Sjuard nesijautė nejaukiai. Priešingai - ji jautėsi taip, lyg galėtų apsaugoti šią mažą būtybę nuo viso blogo pasaulio, apginti nuo visko, kas gali jai nutikti. Šviesiaplaukė paniro į savo mintis ir pradėjo stebėti pelėdą, besirūpinančią savo jaunikliais.
- Gal eime į vidų, tu literally tuoj suledėsi, o kaip jau supratai, aš nelabai galiu tave sušildyti... - atsiduso vampyrė.
Profesorė išsitraukė lazdelę ir vienu grakščiu rankos mostu užgesino laužą. Ji pakilo nuo žemės ir padėjo atsistoti Kotai.
- Kur nori eiti?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 07, 2015, 10:13:02 pm

-Aš suprantu,-Kota vus dar šypsojosi. Jos gležnas kūnelis atsipalaidavo profesorės rankose - mergaitė pirmą kartą pasijuto išties laiminga ir netgi mylima.
Nusijuokusi iš merginos pastebėjimo sidabraplaukė su Gabriellos pagalba atsistojo - kaulai nemaloniai sutraškėjo besikeliant, bene ir jie bus apledėję. Pasisitrynusi rankas Kota atsisuko į profesorę.
-Gal į pilį? Darosi šaltoka,-ji šyptelėjo. Kaip ironiška, pati sušaldo viską, tačiau jaučia gruodžio žvarbą. Sidabraplaukė nedrąsiai batu paspyrė šieno kuokštelį, prieš vėl pakeldama akis į profesorę.-O jūs neturit nieko prieš balandžius?-paklausė Kota, galvodama apie savo auginitinį. Kota net pati neprisiminė iš kur pas ją tas balandis, tačiau jis buvo vienintelis jos draugas, bent jau iki šiol.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 08, 2015, 12:06:39 am

Gabriella tiesiog negalėjo nesišypsoti jausdama, kaip mergaitė tiesiog gerai jaučiasi. Suprato, kad tai vyksta tikrai ne kasdien. Mergaitė buvo protinga, miela, graži, kiek naivoka, svajotoja, šilta, tikriausiai, meniškos sielos vaikas, gyvenantis savo vaizduotės pasaulyje. Tuomet šviesiaplaukė prisiminė įvykį Helovyno puotoje, kai, regis, ta pati Kota labai išsigando jos Maleficentos kostiumo. Mergina šyptelėjo it kokia katė, įsitaisiusi ant pečiaus ir nutarusi kelioms valandėlėms nusnūsti. Deja, vampyrei nebuvo itin šilta ir patogu sėdėti ant grindų.
- Į kurią pilies vietą nori nueiti? - linksmai paklausė mergina, paimdama Kotai už rankutės. - Hmm, balandžiai... Man patinka visi gyvūnai, taip pat ir balandžiai, - deja, taip pat man patinka ir jų kraujas, mintyse užbaigė sakinį profesorė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kota Lunalight Gruodžio 08, 2015, 05:05:01 pm

Kota nusipurtė dulkes nuo savo balerinos sijono, kiek pasisukiodama į šonus. Pūstas sijonėlis siūbtelėjo pirmyn atgal, o sidabraplaukė tik suko plaukų sruogą ant piršto.
-Tiesą sakant, man nelabai ir svarbu,-ji sugniaužė suknelės apačią rankomis, sijono klostėse paslėpdama tas mėnulio fazes. Užsisvajojusi mergaitė nusišypsojo pati sau - galvojo esanti kokia paslaptinga mėnulio fėja su ta žyme ant riešo, tik nežinia kaip patekusi į šią planetą. Sukikenusi pati sau, ji atsitokėjo ir nusišypsojo profesorei.-Aš auginu balandį,-ji leptelėjo, tačiau greitai išraudo. Jos žandai buvo kur kas raudonesni nei įprastai, jeigu tai įmanoma.
Vis dar pasisukiodama į šonus, Kota įdėmiai žiūrėjo į profesorę tamsiai mėlynomis akimis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dakota Jackson Sausio 03, 2016, 03:26:18 pm

Tavaret įžengė į peledyno salę ir žvitriai apsižvalgė. Tauridė pakėlė akis į lubas ir aiktelėjo, pamačiusi daugybę laktų su pelėdomis, ištisai nutūpusiomis. Priėjusi prie vienos žemesniųjų, Tavarė pasistiebė ir ištiesė rankas vienai rudai, mažytei pelėdėlei, o ši nepatikliai nutūpė ant jos delno ir sučiauškėjo snapu.
-Tu gražutė,-švelniai tarė Tava, pritraukusi ją prie savo veido, tačiau peledytė iš baimės kiek pašiaušė plunksnas.-Turi vardą, mergyt?
Pelėda pakratė galvutę, ištisai apaugusią tuntais rudų, nušiurusių plunksnų ir kaukštelėjo snapu. Mergytė kiek nustebo ir aiktelėjo, galiausiai patraukė savo veidą kiek toliau.
-Būsi Nupė. Palauk. Nupė snupė kailį lupė. Netinka, būsi Nipė,-šyptelėjo ir nusijuokė vienuolikmetė, o jos skardus juokas nuaidėjo visoje salėje.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rosa Fabes Sausio 03, 2016, 03:35:21 pm

Rosa tupėjo kamputyje, tikėdamasi, kad jos niekas neužtiks ir sėkmingai sutraukusi cigaretę, galės rami grįžti į savo lovą. Deja, vos spėjusi atsistoti ji pastebi mažą mergaičiukę. Gyvenimas dar jos nesugadino, mintyse nusijuokia ji.
Rudaplaukė įdėmiai stebėjo jos naivų susižavėjimą pelėdomis. Kažkodėl priminė ją mažą, kol Rosa nesusidėjo su klastūnyno šaikele. Mergina nusprendžia, kad nėra ko bijoti pirmakursių, visgi eiti iš šitos vietos reikėjo, todėl pasitaiso plaukus, išsitraukia dar vieną cigaretę ir priėjusi prie mergaitės papurena jos plaukus, tada užsidega cigaretę:
- Tai ką, nebėra kitų draugių, kad šnekiesi su pelėdomis? - nusijuokia ir išpučia dūmus mergaitei į veidą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dakota Jackson Sausio 03, 2016, 03:46:31 pm

Mergytė pamatė kitą merginą ir ant jos skruostų atsirado menkas raudonis.
-Tiesą sakant, neturiu,-Tavaret nustūmė nepažįstamosios ranką nuo savo plaukų ir pamojuoja ranka sau prieš veidą, kad išnyktų dūmai. Tauridė užsikosčiojo ir užsidengė burną.-Atsiprašau, bet nemanau, kad rūkyti yra gerai,-pridūrė ji, jau atitraukusi savo baltą ranką nuo veido ir ją nuleidusi.
Tavarė dar laikė pelėdėlę priglaudusi prie krūtinės ir saugodama jį lyg auksą nuo vagių pirštų. Pelėdžiukas tirtėjo ir kaleno snapeliu, nužiūrinėdamas nepažįstamąją.
-A.. Koks jūsų vardas?-ištarė Tava, pelėdžiuko džiaugsmui, paleisdama jį į laisvę ir padarydama reveransą.-M-..Mano Ta-Tavaret.. Tavaret.
Varnė nepatikliai žvelgė į, atrodo, klastuolę ir linkčiojo galva.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rosa Fabes Sausio 03, 2016, 04:01:18 pm

Rosa kiek susinepatogina išgirdusi mergaitės prisipažinimą. Suprato, kad dabar nėra kelio atgal ir turi kiek pasėdėti su ja, na žinot, pasikalbėti apie gyvenimą. Bent taip ją mokė tėvai inteligentai.
Mergina išsiburia kėdę, atsisėda prieš ją, lyg norėdama ją tardyti. Cigaretė tebedegė jos pirštuose.
- O ką tu išmanai apie rūkymą, mergiote? - pakelia antakį, išgirdusi nepasitenkinimą apie jos pomėgį. - Nori pabandyti? - paklausia nusijuokusi ir iškiša cigaretę link jos pusės.
Fabes pastebėjo mergaitės prisirišimą prie pelėdžiukės.
- Dievaži, nežadu aš atimti iš tavęs tą padarą, turiu užtektinai, - susiraukia pamačiusi pelėdos piktą žvilgsnį į ją. Rosa pasigailėjo neturinti nieko jai duoti palesti, nes buvo toks atvejis, kai pelėdos užpuolė merginą. Bet tikriausiai čia Rosos bėda, nes ji galvojo, kad pelėdos gali tapti jos pietumis. - Aš tai Rosa, Grifų Gūžta. O tu tikriausiai eilinė kalikė, iš Varno Nago? - pasitikslina. -

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dakota Jackson Sausio 03, 2016, 04:13:27 pm

-Rūkyti nesveika, ačiū, ne,-šyptelėjo mergaitė ir pažvelgė į Rosos akis.-Taip, aš iš Varno Nago, bet pamokose beveik nesirodau, todėl ir nekalu, kaip tu sakai.
Tavaret kalbėjo tikrai nuoširdžiai, net, atrodo, atviravo grifiukei. Tauridė lotoso poza įsitaisė ant grindų ir su nuoširdžiu susidomėjimu paklausė:
-O kodėl tu rūkai? Tu turėjai patekti pas grifus.. Ar tai buvo tik Kepurės klaida?-Tavarė kalbėjo kažkiek tempdama žodžius, nes jai nebuvo malonu apie tai kalbėti.-Aš, pavyzdžiui, net neturėjau patekti į Hogvartsą.
Tava vėl maloniai šyptelėjo, kad nesuprasi, ar ji liūdna, ar tikrai laiminga. Vienuolikmetė šypsodavosi kiekvienoje situacijoje, kad ir kas nutiktų. Svajingai pakėlusi akis į lubas, varnė stebėjo parpiančias ir snapais kalenančias pelėdas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rosa Fabes Sausio 03, 2016, 11:56:17 pm

- Tu pirmokė, esi iš Varno Nago ir nesimokai? - išplečia akis Rosa, netikėdama šito posūkio. - Oiii, mergele, vėliau tikrai gailėsies. Pamatysi, - pakelia antakius ir numeta pašaipią šypseną jai.
Mergina gavusi neigiamą atsakymą iš mažosios mergaitės, tik sumekena kažką ir baigia rūkyti tą nelemtąją cigaretę:
- Tu nesuprasi. Tai tarsi dovana iš dangaus. Pamatysi, - mirkteli jai. - Gyvenimas mėgsta daryti staigmenas. Eh, gerai tau - tokia jauna ir kvaila, - nusivaipo. - O dėl koledžo. Aš grifukė, nesimato? - parodo savo koledžo ženklą ant krūtinės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dakota Jackson Sausio 04, 2016, 12:18:01 am

-Gerai, aš jau turiu eiti,-Tavaret suprakaitavusiose rankose gniaužė laišką.-Bet pirma išsiųsiu laišką.
Tauridė pirštų galais nutipeno iki drąsios, tvirtos pelėdos aštriu snapu ir prie kojytės dailia juostele pririšo laiškelį.
Ant šio dailiu kursyvu buvo užrašyta "Kažkam". Laiškelio viduje buvo atviraujama:

Citata

Sveikas,
Aš tave tik dabar sutikau. Na, ne sutikau, veikiau pasimatėme laišku.
Taigi, norėjau tik paklausti, kaip tau sekasi? Ar nesi vienišas?
Jeigu toks jautiesi, bet kada gali man parašyti. Aš esu Tavaret.
Pasiųsk laiškelį per šią pelėdą, ji tikrai žinos, kur keliauti.

Tavarė tik sušnabždėjo:
-Įteik jį pirmam praėjusiam liūdnam praeiviui, prašau,-nuo Tav siaurų pečiu nuslinko rūpestis, kai pelėda nuskrido, tačiau ji dar stoviniavo. Ar eiti?..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rosa Fabes Sausio 05, 2016, 01:41:29 pm

Rosa įdėmiai stebėjo mergiotę. Matė, kad ji kažkiek ją išgąsdino, todėl mintyse kūrė ir tolimesnius planus kaip ją paerzinti. Juk tai buvo vienintelis Rosos hobis. Dėl to jos daug kas nemėgo, bet ar jai tai rūpėjo? Aišku, kad niekada. Ros atsilošia, nusimeta savo garbanas už kėdės nugaros, sukryžiuoja rankas, jos veide atsiranda ironija:
- Galvojai, kad išsisuksi? - sukryžiuoja kojas, apsiausto kišenėje pradeda ieškoti cigarečių, bet šįkart ieškojo su įvairiais skoniais. Susigrizbusi mergina įsimeta jos išsigelbėjimą į jos putlias lūpas ir pelėdyno tamsumoje blyksteli liepsnelės šviesa, vėliau išryškėja dūmai. - Matai, aš paprastai nepraleidžiu progos paerzinti mažesnių už save. Tai kaip ten sakei, draugų neturi?
Fabes užtraukia dar vieną dūmą, išpučia ir per visą pelėdyną prasmirsta cigarečių kvapas. Bet merginai tai buvo nė motais. Jai labiau rūpėjo užsikabint už nekaltos mažos mergaitės vienišumo. Bala nematė, gal Rosa pamokins ją gyvenimo pamokų. Tarkim.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kate Beckett Vasario 02, 2016, 08:33:28 pm

Dar tik kylant rytmečio saulei Keitė šlapia žole nuskubėjo į pelėdyną. Dangus buvo apniukęs ir pranašavo lietų, tačiau tai nesutrukdė Keitei mėgautis rytu. Pasiekusi pelėdyno laiptus, kurie buvo neblogai apteršti pelėdų ji įžengė į vidų. Apskritame kambaryje buvo šimtai įvairiausių spalvų pelėdų, kurios vis dar miegojo, nors kelios jau pramerkusios akis tyliai tupėjo. Keitė šiek tiek sutriko, ji neišmanė kaip reikės atskirti savo pelėdą, kai čia tokių yra dar bent dešimt. Tada ji prisiminė, kaip namie kieme ją šaukdavo, o ji iškart atlėkdavo. Nieko nelaukusi mergina sušuko:
-Harieta karieta, pas mane! - netruko nei pusės minutės, kai pelėda jua tupėjo ant dešiniojo Keitės peties. -Labas rytas, Harieta.- pelėda atsakydama tuo pačiu smagiai sukaleno snapu. Regis, jai taip pat šiandien nusimato diena. - Mieloji, noriu, kad nuneštum šį mano laišką namo, gerai? - Keitė, paglosčiusi gyvūno galvą, įteikė laišką į snapą ir toji tuoj pat nuskrido. Keitė kurį laiką stebėjo skrendančią pelėdą, kol šioji galiausiai pranyko apsiniaukusiame danguje.
Tada nutarė apsisukti ir grįžti į Švilpynės bendrąjį kambarį. Tačiau darant posūkį ji netikėtai į kažką atsitrenkė. Pakėlusi galvą ji pamatė, kad tai buvo vaikinas. Jo išraiška skelbė, kad jis taip pat nežiūrėjo, kur eina.
-Oi, labai atsiprašau, iš to skubėjimo nemačiau kur einu.- puolė atsiprašinėti vaikinas.- Tu tikriausia iš Švilpynės, taip? Aš irgi iš ten, šiemet pirmakursis, mačiau kaip tau uždėjo kepurę, ėjai iškart po manęs.
-O, taip, žinoma- Keitė nusprendė pritarti, nors visiškai jo neprisiminė, nes tada jai ne tas rūpėjo, tada ji buvo beveik apimta panikos. - Aš Keitė, o tu?
- Aš Benas Stilonas, nors tiesiog Benas. - berniukas nusippšypsojo ir papurtė savo susovėlusius auksinius plaukus, kurie rodė, jog vaikinas nemiegojo vią naktį, nors mėlynos akys žibėte žibėjo.
- Man atrodo, kad tu skubėjai, taip?
- Rimtai, viską pamirštu. Tai susitiksim per pusryčius?
- žinoma- atsakė Keitė ir mojuodama Benui patraukė link Švilpynės bendrojo kambario, kur kiti bendraklasiai jau turėjo ruoštis dienai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Vasario 12, 2016, 04:45:31 pm

Dabar vidurdienis. Saulė šviečia ryškiai lyg pranašautų tik gėrį, bet matyt šiandien ne laimės eilė. Kajus Andersonas įžengė į pelėdyno salę. Apsirengęs rudą odinę striukę, languotus marškinius, džinsus ir sportbačius atrodė kaip tikras žiobaras, kuriam čia yra ne vieta. Apsidairęs pamatė katastrofą: grindys atrodo taip lyg valytojai bijotų čia įžengti, daugybė laktų ant kurių snaudžia pelėdos. Daugybė pelėdų. Vaikinas išsitraukė iš kišenės apglamžytą laiškelį ir įteikė vienai iš mokyklos pelėdų.
- Įteik mano tėvui ir atnešk atsakymą kaip tik gali greičiau. - skubiai išbėrė pirmakursis.
Tamsiaplaukis akimis nulydėjo nuskrendančią pelėdą. Jai vos išskridus vidun purptelėjo kita. Juodoji pelėda atlėkus link jo įteikė laišką. Varnanagis greit jį atplėšė ir pradėjo skaityti:

Citata

Gerbiamasis p. Andersonai,
  Su didžiuliu liūdesiu Jums pranešame, jog Vasario 11 03.01 valandą mirė jūsų tėvas Alanas Andersonas. Kadangi nebeturite giminių jūs esate perkeliamas gyventi į vaikų namus „Gyvybės Upelis“ esančius Koukvorte.

Didžiulės sėkmės Jums linki

Aida Kertoun
Vaikų namų „Gyvybės Upelis“ savininkė

- Ne to negali būti... Tai mano kaltė...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Margo Diuken Vasario 12, 2016, 05:23:22 pm

Varnanagė slampinėjo po Hogvartso apylinkes. Jau tris kartus buvo apsukusi ežerą, tad patraukė link pelėdyno. Margo neturėjo jokio laiško, bent jau kol kas. „Šią savaitę reiks parašyti tėvams...“ - prisiminė jau visai priartėjusi prie pastato durų.
 Tą akimirką pro ją praskriejo pelėda... Mergaitė keliskart sumirksėjo, nes paukštis atsirado taip netikėtai, lyg skradžiai iš po žemių... Pirmakursė nustojo mirksėjusi ir kaip tik tuomet iš pelėdyno pasigirdo nervingi berniuko žodžiai. Jie buvo prislėgti, nusivylę ir silpnai aidėjo atsimušę nuo pelėdų buveinės sienų... Varniukė truputėlį padvejojo. „Eiti ar neiti?“ - štai kur klausimas.
 Nusprendė užeiti... Kiek įmanoma atsargiau ir tyliau statė koją po kojos, kad jos žingsniai neaidėtų, be to visai nesinorėjo į ką nors įminti. Tyliai priėjusi Monika atsistojo šalia juodaplaukio berniuko ir užjaučiamai nužvelgė jį.
 Norėjo dar ką nors padaryti, bet nežinojo ką...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adira Floris Vasario 20, 2016, 09:56:22 pm

Adira rankoje laikė vazonėlį, kuriame augo Omnibulus Efxacsius: pats nesimpatiškiausias augalas, kokį galima rasti. Iš jo visada varvėjo kažkoks pilkas skystis. Varna taip ir neišdrįso paklausti mokytojos, kame problema. Galvojo, kad numuš taškus, kurie Adirai reiškė daug.
Kitoje rankoje ji laikė metalinį puodelį, kuriame buvo gėlas vanduo.
Adira norėjo eiti ten, kur užtikrintai nėra žmonių. Ten, kur mokiniams neįdomu. Ir jai pavyko surasti tokią vietą. Ir kas norėtų eiti į nešvarią salę, pilną pelėdų? „Čia tikriausiai nevalyta jau metus“ dingtelėjo jai. Vis dėlto ji išdrįso atsitūpti. Ant grindų padėjo vazonėlį, tada tą seną puodelį, ir iš apsiausto vidinės kišenės ištraukė trąšas. Pati nelabai suprato ar jų reikia, bet pamokoje jos buvo ant stalo.
Adira atplėšė mažą pakelį ir subėrė trąšos dulkeles į puodelį. Vanduo nusidažė blankia rusva spalva. Ji pakėlė puodelį ir lėtai supylė vandenį ant žemės, lygiai paskirstydama. Iš augalo jau seniai nebėgo skystis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Benedict Greasley Kovo 23, 2016, 04:01:13 pm

Benedict įsliūkino į Pelėdyną. Supratęs, kad visgi nelabai gražiai išėjo, kad jis taip staigiai ir nieko nepaaiškindamas pasišalino, berniukas nusprendė Chinatsu viską paaiškinti. Būtent tai ir norėjo padaryti čia. Tikrai. Į akis nebūtų išdrįsęs viso to pasakyti.

Citata

Mano mieloji Chinatsu,

Trečiakursis įsispoksojo į pergamento ritinėlį ir pasiėmė kitą. Kažkaip negerai gavosi.

Citata

O, manoji Džiuljeta,
Ar daugelis galėtų pasigirti galįs išbūti su tokiu grožiu viename kambaryje daugiau, nei dešimt minučių? Tiesiog neįmanoma. Tavo spinduliuojanti elegancija tiesiog išplauna smegenis, neleisdama pagalvoti apie nieką kitą, išskyrus tave.

Gal ir visai neblogai.

Citata

Taigi eiliniam beviltiškam romantikui, kuris žino, kad tu taip niekad iš tiesų ir nebūsi jo, tenka tik pasišalinti, nebekankinant savo širdies, ir pradėti dūsauti.
Ech, ech, ech. Ech ech ech, ech ech ech ech ech ech ech! Echhhh. Ech ech ech ech ech ech.

Šiandien tave sapnavau.
Visad tavo,
Benedict.

P.S. Gal norėsi kada susitikt, bro?

Varniukas patenkintas atsiduso, pririšdamas raštelį prie pelėdos kojos.
-Ech, Chinatsu. Ech.
Ir išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliver Lenghton Balandžio 11, 2016, 06:48:05 pm

Oliver tyliai atėjo čia, į pėledyną, mat jau ilgą laiką norėjo išsiųsti laišką ketvirtakursei varnanagei. Nuo to dienos, kai ją pamatė jis tapo kažkoks kitoks. Ir tai jamm nežmoniškai patiko, tačiau tuo pačiu kėlė nerimą. Galiausiai nusprendė numesti tą akmenį nuo širdies ir parašė jai laišką:

Citata

Tu.

Žinau, neįtikėtina, kad kažkas, ko Tu nė nepažįsti, rašo Tau laišką. Tačiau tai turi prasmę ir esmę.
Žinai, kai pamačiau Tave pirmąkart, negalėjau atitraukti akių.
Žinai, kai pamačiau Tavo plaukus, mačiau juose ugnelę. Bet ji buvo šilta ir jauki.
Žinai, po tos akimirkos supratau kad...
TU, TU TU!!!
Tu esi mano mūza.

Visad mėgau kurti. Tiesa, nedarydavau to, nes vaikinui tai daryti mano pasaulyje, ten, pas žiobarus, buvo gėda.
Bet čia, Hogvartse, man pamačius Tave, atsivėrė akys. Supratau, kad buvau visiškas kvailys. O gal ir ne? Nes neturėjau priežasties. O dabar, kai kasdien matau Tave vaikščiojančią, sėdinčią ar šiaip kažką darančia, aš turiu ugnies rašyti. Mane uždega Tavo plaukai (gerai, pamiršk jog tai sakiau). Pradėjau kurti muziką, eilėraščius ir kitus kūrinius. Ir nors pasinėriau melancholijos, tačiau aš atgijau.

Ačiū Tau.
Neatskleisiu kas aš, nes nereikia. Bus ramiau gyventi.
-Klastuolis(o gal keistuolis?).

Pririšo jis tą laiškelį prie pelėdos ir jai pasakė:
-Ameliai, iš Varno Nago. Stenkis, kad tai ją pasiektu kuo greičiau.
Tuomet pažvelgė pro langą, pro kurį jau švietė mėnesiena tepamanė ech, Tu, raudonplauke gražuole. Ačiū Tau. ir išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Rosė Saulėlydė Gegužės 14, 2016, 12:35:52 pm

Rosė atbėgo į pelėdyną. Lauke pliaupė lietus ir nors mergaitė bėgo, buvo permirkusi iki paskutinio siūlo... Įėjusi į pelėdyno salę, Rosė išvydo daug pelėdų, net pelėdų parduotuvėje ji nematė šitiek pelėdų! Žinoma jos nosyte pasiekė ir išmatų kvapas, todėl Rosei nebesinorėjo toliau stovėti.
- Saulėteke! - sušuko mergaitė. Po akimirkos ant jos pečio atsitūpė marga pelėda. Ji turėjo rudas ir baltas plunksnas derančias tarpusavyje ir ryškiai žalias akutes kurios spindėjo. Rosė ištiesė rankelę kurioje buvo lesalo. Saulėtekė pradėjo lesti, taip kutendama Rosei delną. Kai galiausiai lesalas pasibaigė. Rosė įdavė savo gražiajai pelėdai laišką.
- Nunešk mano tėveliams, žinai kur jie gyvena, - tar mergaitė ir švelniai piršteliu paglostė pelėdai viršugalvę.  Pelėda krepštelėjo pirštelį ir plačiais sparnų mostais pakilo ir išskrido pro angą pelėdyno viršuje. Rosė nulydėjo akimis pelėdą ir apsisukusi patraukė atgal į pilį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 23, 2016, 10:02:38 am

Lėja žingsniavo į pelėdyną . Už lango buvo geras oras , tą mergaitė pastebėjo lipdama laiptais.Vos įžengus į pelėdyną klastuolė apsižvalgė . Visur skraidė pelėdos , ir juodos ir baltos ir visokios kitokios... Mergaitė susirado staliuką ir prisėdo . Iš kišenės išsitraukė plunksą ir rašalinę su juodu tušu. Kelis kartus mamirkiusi plunksną rašale mergaitė pradėjo rašyti :
''Mieli mama ir tėti ,
Kaip gyvenat ? O kaip Šypsenėlė ?
Man tai sekasi gana gerai. Aišku , su pamokom tikrai ne puikiai. Bet bent jau susiradau draugių . Regis , keturias . Apie jas papasakosiu vėliau.
Labai noriu turėti savo pelėdą , tada laiškų siuntimas būtų paprastesnis .
Labai daug apie save papasakojau. O kaip Jums sekasi ? Ar nebuvo atvažiavęs senelis ? O jei buvo , kokią istoriją sugalvojot , kad manęs nėra ( jei jis dar kažkada užsuks , pasakykite , kad mokausi internatinėje mokykloje , manau , patikės )?
Labai Jūsų pasiilgau , Jus mylinti Lėja''
Parašiusi Lėja rūpestingai suvyniojo permentą ir pradėjo dairytis pelėdos.
Staiga šalia jos nutūpė mažutė rusva pelėda baltais lopais
- Na , ką , nunešk laišką į Londoną - pasakė klastuolė peleėdai , rišdama prie jos kojų savo laišką tėvams.
-Na , skrisk !
Ir pelėda nuplasnojo šalin.Lėja dar pasekė ją akimis , o kai paukštis dingo iš akiračio , Lėja nulipo laiptais ir grįžo į pilį...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliver Lenghton Birželio 07, 2016, 08:45:41 pm

Oliver atėjo čia, ir vėl norėdamas išsiųsti laišką. Ir vėl jis buvo skirtas Ameliai. Ir vėl jame jis jai sako, kokia ji nuostabi. Šį laiška ji jau skaitė, bet paliko, tad jis jį šiek tiek papildė ir nusprendė išsiųsti ir vėl. O kodėl gi ne?

Citata

Miela Amelia.
Žinau, kad kai skaitysi šitai, meilėje jau būsiu prisipažinęs,  o tu mane jau būsi atstūmusi. Ką padarysi. Kai pirmąkart pamačiau tave, supratau, kad tu man patinki. Tie plaukai mane uždegė. O tu pati - nuostabi asmenybė.
Prašau.
Būk mano drauge.
Su didele didele meile,
Oliver.

p.s. susitinkam ryt vidurnaktį kamabryje su židiniu. Manau, mums reikia pasikalbėt.

p.p.s. Įdedu ir nuotrauką, nes ją taip pat palikai.

Pririšo Oliver tą laiškelį prie pelėdos kojelės ir pasakė
-Amelia, Varno Nagas.
Tuomet, jai nuskridus jis susirinko savo daiktus, ir ilgai svarstęs nusprendė, jog šiąnakt į bendrąjį kambarį negrįš. Šiąnakt Oliver liks lauke. Ir jis išėjo nežinia kur, tiesiog, pasibaatyti po Hogvartso apylinkes.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Benedict Greasley Birželio 07, 2016, 08:50:21 pm

Benedict, keistai geros nuotaikos, kas, atsižvelgiant į jo pastaruosius jausmus bei seniai atgijusius prisiminimus, buvo labai netikėta, triukšmingai įžengė į pelėdyną (tuo pačiu sukeldamas nemažą širdies smūgį pusei pelėdų, kurios nemiegojo) ir sparčiu žingsniu iškart patraukė prie savo pamėgtosios pelėdos - nedidelės, pilkos mergaitės, visada su mielu noru nešdavusios meilės laiškelius Chinatsu.
-Na, šįkart tai bus kita mergaitė. Luna, iš Varno Nago,-šyptelėjo varniukas, dar kartą išvyniodamas laiškelį.

Citata

Luna,
dar atsimeni mane? Aš - tas berniukas, tas ketvirtakursis, kuriam baisiai nesiseka su ledų valgymu, užtat baisiai sekasi įkyrėti kitiems. Šįkart noriu įkyrėti ir tau - jei neprieštarauji, ateik šiandien, septintą valandą vakare, į salą ežero viduryje. Neabejoju, kad žinai, kur ji yra.
Tikiuosi tavęs ten sulaukti, širdut.

Visad tavo Bro,
Benedict

-Kaip manai, bus gerai?-rišdamas laiškelį prie pelėdžiukės kojos, paklausė ketvirtakursis.-Ėj, nepyk, gerai? Chinatsu aš nepalieku, ir nežadu jos mesti dėl tos mergaitės. Ji tik draugė.
Piktokai čirkšdama ant Benedict ir viso likusio pasaulio, pilkoji nuskrido, palikdama berniuką vieną. Greitai salėje nebeliko ir jo - juk laukė pusryčiai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Somin Ishii Birželio 11, 2016, 07:16:58 pm

Buvo rytas.Šiltas ir malonus,gaivus.Andrea atsikėlus, greitai apsirengė ir nuėjo į Varno Nago bendrąjį kambarį,kur pasiėmė kelis savo daiktus užsilikusius nuo vakar dienos.Tada ji nusprendė, kad į Didžiąją salę - pusryčių,neis,nes apetito visiškai nebuvo.Kadangi buvo mokslo metai,neseniai prasidėję,Andrea nusprendė negaišti laiko,ir išbėgti į Hogvartso kiemą,ramiai pasivaikščioti.Varniukė,kol visi pusryčiavo,tyliai,niekeno nepastebėta,išsmuko iš Hogvartso pilies.Ji iš pradžių nusprendė eiti prie Ežero pakrantės,bet sugalvojo,kad geriau būtų nubėgti į Pelėdyną.Juk varniukė šį rytą nebuvo Didžiojoj salėj,kur visos pelėdos atskraidino laiškus.Tad šeštakursė patraukė link reikiamos vietos.Kai pasiekė pelėdyno duris,pamatė,kad jos laukia, merginos mylima Liepsnotoji pelėda,Liepsnė.Andrea pribėgo prie jos ir pamatė, kad jos augintinė prie kojelių turi prikabintą laišką.Varniukė paglostė Liepsnę,ir ramiai nukabino ant raudono popieriaus parašytą laišką.Išvyniojo,ir įdėmiai perskaitė laišką:

Citata

Čia rašo tavo tėtis.Aš tuoj mirsiu. Noriu tau kai ką pasakyti. Adrija iš tikrųjų yra tavo pamotė. Po kelių mėnesių kai tu gimei, mes su tavo tikrąja mama išsiskyrėme. Tavo mama susituokė su kitu vyru ir jiems gimė sūnūs. Tavo mama, Adrija, ir tavo mamos vyras jau mirė. Tu su broliu kraustaisi gyventi į Londoną. Oksfordo gatvė 1000. Šis namas paslėptas. Norint patekti į jį reikia prieiti prie paskutinio gatvės namo ir lazdelę nusukus į takelį ištarti "Geonomus".
Tavo brolio vardas Rokas Sviper, ir jis taip pat gaus panašų laišką.

Mergina paskubomis išskubėjo iš pelėdyno,ir patraukė į Hogvartsą,ieškoti Roko.Gal dar spėsiu su juo pasišnekėti apie tai,- mąstė Andrea lėkdama per koridorius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Minevra Keitigal Birželio 14, 2016, 12:53:25 pm

Minevra atsibudo šaltą ir gaivų rytą, kai saulė tai pasislėpdavo, tai vėl išnirdavo iš už debesų. Ji apsirengė ir staiga prisiminė, jog jai reikia išsiųsti laišką močiutei, kuri teiravosi, kaip sekasi. Minevra atsiplėšė pergamento skiautę ir greit joje pakeverzojo tokius žodžius:
 
"Miela močiute, man sekasi gerai, tik Varno Nagas 178 - 161 (Varno Nago naudai) lenkia Klastūnyną. Močiute, o kaip sekasi tau? Didžiausi linkėjimai nuo anūkės Mnevros"

Ji greitai, bet dailiai suvyniojo pergamentą, užrišo jį siūleliu, bet paliko siūlo ir užrišti pelėdai ant kojos. "Klastuolė" greit nubėgo į pelėdyną. Grindys buvo dengtos šienu, kuris maloniai girgždėjo po kojomis. Mergaitė niūriai apžvelgė pelėdas. Močiutė visad svajojo turėti juodą pelėdą pagalvojo ir pažvelgė į juodą kertę, kurioje kažkas lyg ir ūbavo, nors nieko nesimatė. Joje suplasojo sparnai ir... prie Minevros atsklendė juoda pelėda. Juodė nutūpė Minevrai prieš akis ant žemos laktelės ir atkišo kojelę. "Klastuolė" atsargiai kad nesužeistų pelėdos pririšo jai prie kojelės laišką.
-Pala, -suabejojo mergaitė, -ar tu tikrai mokyklos pelėda?
Minevra žinojo, kad pelėdos - protingi paukščiai, tad laukė atsakymo. Bet, kad ir kiek keista, atsakymo ilgai laukti neteko. Pelėda suūkė teigiamai. Minevra paėmė pelėdą ir padėjo ant  bestiklio lango palangės. Ši bematant nuskrido ir, žiūrėjusi į pelėdą, kol jos kontūrai dingo, "klastuolė" išpėdino iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Izabelle Avea Richardson Birželio 22, 2016, 10:18:15 pm

Lipdama mažais laptukais link pelėdyno, mergaitė juodais plaukais ir gintarinėmis akimis, vardu Izabelle Avea Richardson, kartu su savimi nešėsi gana pašaipią šypsenėlę.
Užlipusi ir atsidūrusi tarp į visas puses lekiojančių pelėdų mergaitė suraukė nosį
- Ak, na ir priteršta čia.
Atmetusi juodų plaukų sruogą, naujoji klastūnyno mokinė iš kišenės išsitraukė pergamento popierėlį ir ėmė rašyti
'' Labas. Rašo davo dukra, Izabelle. Patekau į Klastūnyną''
Baigusi raštelį mergaitė suvyniojo jį į ritinėlį ir pradėjo dairytis paukščio, tinkančio jai.
Kiti pirmakursiai, matyt, savo tėvams rašė ilgiausius laiškus, juose perteikdami tai, kai jiems sekasi, kaip jų pasiilgo ir kaip patiko pamokas. Tik ne Izabelle. Jų su motina nesiejo stiprus ryšys, tiesą sakant, išvis niekas nesiejo, nebent giminystė, taigi jos bendravo viena su kita tarsi priverstinai.
Klastuolė dar sykį apsidairė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: zaibas2000 Birželio 23, 2016, 06:53:45 am

Urtė lipo į salę ilgiausiais laiptais kol galiausiai sustojusi atsikvėpti išvydo pelėdyną. Ji išsitraukė iš kišenės laišką ir dar kartą perskaitė ar nėra klaidų, mamai nepatikdavo klaidos.
Mielieji tėveliai,
Man einasi gerai, turiu daug draugų švilpynėje ir dar geresnių klastūnyne. Mes visi puikiai sutariame. Gaila, kad dabar rezultatai tokie: Grifų gūžta paskutinė su vienu šimtu, Švilpiai antri nuo galo ir turi 218 taškų, varnos, atsiprašau, Varo Nagas turi du šimtus su puse, o Klastuoliai, pirmi, visu šimtu daugiau už Švipius.
Ūlai sekasi puikiai mes retai matomės, tačiau labai mylim viena kitą.
                                                                                      Bučiuoju, jūsų dukra (Urtė)
Ji net nežvilgtelėjo į mergaitę šalimais, o prižingsniavo prie savo juodos kaip degutas pelėdos tupinčios šalia baltos. Ji užrišo lapelį ir tik pelėdą paleidusi skristi apsižvalgė. Pastebėjusi mergaitę ji nusišypsojo.
-Labas, tu pirmokė? Malonu susipažinti. Aš antrokė Urtė iš Švilpynės. Tu kaip matau iš Klastūnyno. Aš ten turiu gerų draugų, tikrai greitai čia apsiprasi.
Pamačiusi kur spokso keistoji mergaitė ji dar pridūrė.
-Ten išskrido mano pelėda Mėnulė, o čia,- ji paglostė baltąją,- čia Saulė. Ji mano sesers dvynės. Mes visai skirtingos. Tik išore vienodos, ir tai jos plaukai beveik balti, o mano juodi. Ji turėjo būti švilpynėje, ji draugiška, o aš protinga. Nežinau kaip taip gavosi...
Švilpė nubraukė ašarą išdavikę ir vėl pakėlė akis.
-Atleisk. Aš tokia pleputė, net nežinau koks tavo vardas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Izabelle Avea Richardson Birželio 23, 2016, 09:33:20 am

Izabelle atsirėmė į turėklą ir pradėjo suerzintu žvilgsniu dairytis pelėdos. Aplink jų skraidė tukstančiai, ir tiesą sakant, nė viena jai neįtiko. Viena per didelė, kita per mažą, o kita purvina.
- Nejaugi čia nėra padorios pelėdos - suniurzgėjo klastūnyno pirmakursė
Vis dėl to ji pasitaisė sijoną ir jos ranka juodai lakuotais nagais dar kartą persibraukė per plaukus. Ištiesusi ranką ji siekė pilkos pelėdžiukės geltonu sparnu, tačiau ta kiek išsigandusi pašuoliavo kelis žingsnius atgal.
- Ak, tu, bjaurus padariūkšti, ateini greitai čia. - nutaisiusi '' vis tiek gausiu ko noriu '' miną Izabelle pažvelgė į pelėdžiukę, o šioji dar labiau išgąsdinta pasislinko arčiau pirmakursės.
Staigiu mostu sugavusi pėlėdą, klastuolė pririšo prie jos kojos laiškleį ir išsiuntė. Pelėda skrido kaip tik įmanoma greičiau, rodėsi, ji tik ir nori kuo greičiau pabėgti nuo Izabelle. Taip ir turi būti

Pamačiusi, kad tokį ankstų, tokį gražų rytą į pelėdyną iužkopė dar vienas žmogus, mergaitė kiek suirzo. Na, gerai - suirzo dar labiau negu prieš tai. Išsitraukusi iš kišenės dar pergamento ji pradėjo rašyti dar vieną laiškelį.
'' Labas, rašo Izabelle. Atvykau į Hogvartsą, patekau į Klastūnyną, tikuosi, apsidžiaugei.Aplankysiu tave greitu laiku.''
Laiškelis tėvui išėjo ilgesnis, nei motinai, bet, matyt, tik dėl to, kad ji su tėvu jau nesimatė kelis mėnesius.
Išgirdusi, kad ją kalbina, Izabelle pakėlė į pašnekovą savo gintarines akis, tarsi spręsdama, ar verta su juo pradėti pokalbį.
- Labas - sausai atsakė Izabelle ir nužingsniavo ieškotis pelėdos - Tu iš Švilpynės, taip? Draugiškasis koledžas, tiesa? Ta, pirmūnė, kaip - ten - ji. Atleisk, mokyklos pirmūnais nesidomiu. - matėsi, kad Izabelle atsakymas nėra nuoširdus
Nusibraukusi juodus plaukus nuo akių mergaitė vėl pažvelgė į pašnekovę
- Izabelle Avea Richardson. Bet pavardės prašau neminėti.
Paėmusi kitą  pelėdžiukę, kuri nebuvo tokia baili kaip ankstesnioji, Izabelle ėmė rišti laiškelį prie jos kojos, o pelėdžiukė kiek pasimuistė jos rankoje.
- Draugų iš Klastūnyno? Papasakok, kas čia tokie nevykėliai, neginantys garbingiausio koledžo garbės ir tampantys draugiškais?
Kažkur viduje nusijuokusi Izabelle labai susidomėjo ir troško kuo  greičiau sužinoti didžiausius savo koledžo nevykėlius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Minevra Keitigal Birželio 24, 2016, 11:30:21 am

Minevra atėjo į pelėdyno salę ir apsižvalgė. Salė buvo plati. Langai buvo neįstiklinti. Laktos apkakotos, bet pelėdos - gyvastis ir stebėtis nereikia. Rankoje "klastuolė" spaudė laišką adresuotą seneliui. Seneliui, ką tik grįžusio iš Šv. Skutelio ligoninės. Kas jam atsitiko - Minevra nežino, bet pasiteirauti, kaip sekasi reikia. Įdomu, kas rašoma laiške? Ogi štai toks tekstas:
Brangusis seneli,
                           
                              Kaip tau sekasi? Pasveikai? Gal nesirgai? Papasakok man viską, tai yra visas naujienas vykstančias namuose. O kaip sekasi močiutei? O, žinoma, seneli, aš tik vakar sužinojau, kad grįžai... Kaip tau sekėsi ligoninėje?
                                                                                                    Laukiu atsakymo, Minevra.

"Klastuolė" prisiminė, kad senelis vis kalbėdavo ir kalbėdavo apie savo jau mirusią liepsnotąją pelėdą. Minevra nusprendė  seneliui pasiųsti liepsnotąją pelėdą. pačią gražiausią. Ji apžvelgė salę.
-Am... Eee... -suglumo mergaitė. -Kurios čia liepsnotosios pelėdos? Atskriskit
Minevra mintyse nusijuokė. Juk pelėdos negali klausytis žmonių komandų? Taip... Negali... Dabar jau tikrai keista, nes visos liepsnotosios pelėdos atskrido pas Minevrą ir išsirikiavo į eilę! Mergaitei prieš nosį nutūpė iš viso šešios pelėdos. Ji apžiūrėjo pirmąją.
-Kliša koja, -pelėda nuskrido. Priėjo prie antros.-Em... Tu ne liepsnotoji pelėda! Dink, dink, štiš! -nuvaikė pelėdą Minevra. Ši pasipūtusi nuskrido. Priėjo prie trečios. -O tu... Nuostabi, -"klastuolė" paėmė pelėdą į rankas ir apžvelgė likusias tris. Jos pasipiktinusios garsiai ūbavo. Mergaitė nubaidė pelėdas. Šios nuskridusios atsitūpė ant savo laktų.
Tuo metu Minevra pririšo išsirinktajai pelėdai prie kojelės laišką ir ją paleido į laisvę žindama, jog ji dar grįš atnešusi ant savo kojelės gerą žinią.

[[Jekaterina: patarčiau nesikišti į kitų žmonių RPG ar bent jau atsiklausti, ar galima, kad nereiktų man gauti pasipiktinusių pranešimų apie tokius įsikišėjus.]]

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliver Lenghton Liepos 28, 2016, 03:05:26 pm

[Atleiskit, jeigu koks rpg vyksta, aš trumpam čia]

Oliver išbėgęs bėgo kur tik jo kojos nešė. Na, o jos pasirinko šią vietą, kurioje Oliver dar neteko būti, tad jam labai patiko jo laibų kojelių pasirinkimas. Jis atsisėdo ant laibos kedutėlės ir laibomis rankelėmis išsitraukė knygelę, kuri švytėjo ryškiai mėlynai. Tai buvo ženklas, jog kažkas kitoje knygelės pusėje kažką parašė. Perskaitęs susimąstė, gal išties tas vaizdelis turėjo atrodyti kiek kraupokai, bet jis nieko padaryti negalėjo, ne jo kaltė, kad Būtybinas grįžo. Tad jis teatsakė:

Citata

Man viskas gerai. Tai buvo, hmm.. kaip čia paaiškinti. Tokia keista apsėdimo forma, kurią mano mama ragana paleido į mane kai buvau dar visai mažytis. Jis vadinasi Būtybinu (žinau, labai originalu), tačiau jo keliamas pavojus juoko nekelia. Nebijok, man viskas bus gerai. O. L.

Ir užvertė knygelę. Tuomet atsargiai ją įdėjo į kuprinėlę ir savo laibomis kojelėmis išbėgo į lauką.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Bonnie Satellite Rugpjūčio 01, 2016, 03:28:21 am

  Bonnie greitu žingsniu keliavo pelėdyno salės link. Pūtė žvarbus vėjas, tad pirmakursei visai nesinorėjo peršalti. Atėjusi susirado pelėdą ir prie kojos pririšo voką su laišku tėvams. Jame buvo gražiai surašyta kas nutiko ir linkėjimai visiems. Nusišypsojusi stebėjo kaip pelėda kyla vis aukščiau, kol galiausiai ji dingo iš mergaitės akių ir pradėjo švisti. Tik tuomet mergina nusprendė, kad metas grįžti į mokyklos vidų. Jau lėtu žingsniu, tačiau atsargiai, grįžo į Grifų Gūžtos bokštą.

[[Jeka: per trumpas postas!]]

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adira Floris Rugpjūčio 19, 2016, 04:15:56 pm

Egzaminas nakties metu mergaitę truputį išgąsdino, kol ši neprisiminė apie pelėdyną. Ir kokia nuostabi vieta darbui atlikti! Juk čia buvai lyg kokiame tarpe tarp patalpos ir lauko, viskas buvo panašu į balkoną. O ir pelėdų plasnojimas antrakursę ramino.
Greitoku žingsniu Adira atėjo į pelėdyną ir sustojusi prie pat kampo atsikvėpė. Lėtai įsikibo į betoninį aptvėrimą ir apsižvelgė. Puiku, kad nieko nėra.
Adira burtažodį Filiorum jau buvo naudojusi pamokoje, o dar ir slapta bandė jį prieš miegą (tą kartą jai nelabai pavyko). Taigi, ištiesusi lazdelę į viršų ir tikėdamasi, kad rodo būtent į nykštukinę planetą, tamsiaplaukė ištarė burtažodį ir taip stipriai užsimerkė, kad net akių obuolius paskaudo.
Nieko. Jokių prisiminimų.
-Filiorum,-paslaptingas jos balso tonas šią naktį labai tiko prie tamsos ir žavių žvaigždžių.
Maža Adira, gal vos vienerių metų, sėdi ant virtuvės stalo ir juokiasi iš sesers. Sesuo Athene tik prastai vaiposi ir šokinėja kaip koks klounas.
Antrakursė išgirdo kažkieno žingsnius.
-Tikriausiai profesorius,-šnipštelėjo sau ir paskubomis apsisuko tikėdamasi kažkur pasislėpti.
Slėptis būtų buvę rizikinga. O jei pasakytų, kad atlieka egzaminą? Tikriausiai profesorė naktį įvardino kaip vakarą, kokią dešimtą valandą. Prisiminusi, kad dabar jau dvylikta, Adira stipriau suspaudė lazdelę delnu ir išbėgo iš pelėdyno galvodama kokią priežastį. Tikėjosi dar kada nors pabandyti šį burtažodį. Ir kaip nuostabu matyti save mažą iš šono!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Minevra Keitigal Spalio 23, 2016, 01:40:39 pm

Mnevra greitai įžengė į pelėdyną. Apsižvalgė. Žvaigžutės niekur nematyti.
-Žvaigždute!-pašaukė ji.
Pelėda lėtai atsklendė ir pažiūrėjo jai į akis, tarsi sakydama "Arčiau prie reikalo". Minevra įkišo ranką į kišenę. Iš jos ištraukė suglamžytą raštelį. Lėtai jį ištiesino ir pasilenkė prie pelėdos. Atsargiai pririšo Žvaigždutei prie kojos raštelį. Tada pažvelgė į pelėdą.
-Kažką tikrai pamiršau,-tarė ir apsižvalgė.
Ji peržvelgė visas pelėdas ir staiga prisiminė. Išsitraukė iš kišenės padvėsusią pelę.
-Nežinau kas jai atsitiko, ar katinas papjovė, ar kokia kita pelėda išmetė, aš ją radau ir ji tau,-nusišypsojo mergaitė.
Pelėda staigiai pasičiupo pelę ir ją surijo. Tada ūbtelėjo ir pasižiūrėjo į laišką.
-A, nunešk jį Lunai. Iš Grifų Gūžtos,-klastuolė paėmė pelėdą į rankas ir nunešė ją prie lango. Ši kaip mat purptelėjo ir nuskrido.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lilith Toujou Lapkričio 27, 2016, 09:36:47 pm

Lilith ramiai žvelgė į savo iškvėpiamo oro debesėlius, žaliomis akimis sekdama, kaip jie išnyksta. Tylu, ramu. Tokia idiliška diena buvo nuostabi pabūti pelėdyne, žiūrėti pro plačius, aukštus, arkinius langus ir pasijausti kaip princesė, kuri yra įkalinta bokšte, laukianti savojo išgelbėtojo. Nors, tiesą sakant, švilpei jo nereikėjo, ne. Ji pati galėjo imti ir kaip paukštis išskristi į laisvę, kažkur ten toli toli, kur niekas negalės niekieno teisti ar skriausti. Žinoma, tai tebuvo utopija, kuri niekas neišsipildys, tačiau merginai retkarčiais patiko pasvajoti, ypač kai jai šįkart palaidus, tamsiai melsvus plaukus kedeno šiaurys, kuris tarsi norėjo pakibinti ją ir pažaisti. Tačiau Lilith ne itin traukė žaidimai su vėju, ji labiau norėjo kokio draugo ar draugės, su kuriuo galėtų pasvajoti kartu.
Švilpė pasitaisė savo megztą šaliką ir atsidusi pasirėmė ant palangės, kiek patempusi lūpą toliau žiūrėdama į besileidžiančias snaiges, tarsi kažko laukdama tarp galybės pelėdų ir jų ūbaujimo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Enris von Arevallo Lapkričio 29, 2016, 06:43:04 pm

Enris tyliai įžingsniavo į pelėdyną ir išvydo tikrą kimšte prikimštą plunksnų ir dar nežinia ko gyvenimą. Tačiau tolumoje, gana erdviame tarpelyje tupėjo susiglaudęs juodai baltas kamuoliukas. Priėjęs pasisveikino su savo dvejomis pelėdomis. Jing kaip visada draugiškai kepšteli snapu, o Jang tupi nusisukusi. Tikriausiai vis dar pyksta už kelionę mažame narvelyje.
-Teks jums truputį pasidarbuoti,- sušnabždėjo šviesaplaukis ir švelniai pataršė Jang plunksneles.- Turiu siuntinį į namus.
Nemažame ryšulyje buvo įdėtos kelios dėžutės saldumynų iš kiauliasodžio, nežinia iš kur klaidingai lagamine atsiradęs brolio apsiaustas ir laiškas su Enrio pieštuku nubraižytais hogvartso bokštais.
 Laiške vaikinas apibūdino nuostabiąją Hogvartso pilį ir tai, kad jis čia jaučiasi vienišas, nors tai jam ne naujiena.
Nors tai nebuvo labai sunkus siuntinys, jis nusprendė pasiųsti iškarto dvi pelėdas, nes jos viena be kitos, tiesiog negali.
 Baltaplaukis pritvirtino laišką su dėžutėmis prie dešinės Jang kojos, o popieriniame maišelyje susuktą apsiaustą pritaisė ant kairės Jing kojytės. Viską tvarkingai patikrinęs jis įteikė joms po pelytę. Pelėdos dėkingai įsikando po pelę snape ir atšokusios nuo palangės atbrailos, nuskrido už medžių viršūnių. Enris atsiduso ir tyliai kaip ir įėjęs, išėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 12, 2016, 10:53:28 am

Palaipsniui garsėjantys žingsniai pasigirdo koridoriuje vedančiame link pelėdyno salės, tačiau netrukus nutilo. Trumputę tylą nutraukė girgždančios durys, su ko gero labai senai teptais vyriais, ir apsiausto sukeltas šnarėjimas, paįvairindamas salėje vyrančius garsus. Po kelių minučių antrąsyk atsklido nepakeliamas durų girgždėjimas, tačiau dėkui Godrikui, tylesnis. Džeimsas pagaliau atsikvepė, kai siaubingus garsus skleidžiančios durys grįžo savo įprastinėn būsenon ir apsidairė po salę su daugybę pelėdų. Nors vaikinas Hogvartse tik savaitę, šią vietą rado pakankamai nesunkiai. To kaina buvo anksčiau palikta puota Didžiojoje salėje, rugsėjo pirmosios proga. Likusias valandas iki miegojimo, naujai iškeptas grifas prasitrankė po įspūdingą pilį, bandydamas kuo geriau pažinti savo naująją mokyklą. Taip besimaldamas atrado ir pelėdyną, kur nusprendė dabar ir ateiti. Smalsumo kaina... Nors kita vertus, tai buvo įprotis, gal greičiau pareiga pažinti savo vietovę, nesvarbu kiek laiko esi joje, įskiepytas tėvo. Džeimsas užvertęs galvą ėmė akimis ieškoti savo liepsnotosios pelėdos, nujausdamas kad ši dabar tikrai ne medžioklėje. Salėje pasigirdo žmogaus klausai negarsi, bet ypatingai liepsnotosioms, kurios puikavosi ypatingai gera klausa (jos galėjo išgirsti net pelės širdies plakimą) girdimas švilpavimas. Džeimsas darsyk pakartojo nesunkią melodiją, kviesdamas Sireną. Vaikinas vos spėjo atkišti ranką, kai staiga sušnarėjo stipriai plakami sparnai ir marga pelėda teikėsi atsidanginti prie šeimininko. Patogiai įsitaisiusi Greywindui ant rankos pelėda pasisveikindama suūbavo.
-Labas ir tau,- pasisveikino vaikinas, viena ranka įgudusiai nurišdamas nuo Sirenos kojelės laišką. Nuo Igorio...- sumojo vos žvilgtelėjęs į ne itin dailią rašyseną, kuri puikavusi ant laiško,- Žinai, Igi, aš tikrai tau duosiu parašyti dailyraštį...Kažkada,- pusbalsiu išreiškė savo nepasitenkinimą, kai laiškas saugiai tūnojo krepšyje šalia vadovėlių.
-Ei, kas?- atsisuko į pelėdą, kai ši krimstelėjo ausin, -Nedaryk taip, Sirena,- perspėjo ketvirtakursis, pirštu stumtelėjo liepsnotosios snapą. Tačiau nežinia ar ši teiksis klausyti sudrausminimų. Išreikšdama savo nepastenkinimą pelėda, tankiai suplasnojus sparnais, pakilo nuo šeimininko rankos ir nuskrido atokiausian pelėdyno kampan. Džeimsas ignoravo augintinės veiksmus, mąstydamas ar svečias, kurį pasikvietė čia teiksis atvykti. Tikiuosi ji perskaitė laiškelį...Nes jei ne, aš nebeturiu ką veikti čia.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 12, 2016, 12:22:01 pm

Iškart po kerėjimo pamokos Beatrice paliko kabinetą, jai nerūpėjo vaikiškai pešiotis su klastuole, kuriai vargšelei veikiausiai buvo pakrikusi psichiką. Nubraukusi pašaipią ašarą mergina pasuko link pelėdyno. Beeidama koridoriumi ištraukė Džeimso raštelį iš kišenės ir bakstelėjusi burtų lazdele – sudegino. Ir taip jau žinojo, jog vaikinas nori susitikti, bet iš kur jis galėjo žinoti, kad ji žino? „Ak, kaip viskas painu...“ atsiduso penktakursė pasukdama koridoriun, kur buvo pelėdyno salė. „Ir kodėl jie palaikė mane kažkokia antrakurse? Juk metro septyniasdešimties penkiolikmetė mergina neturėtų panėšėti į vaikišką figūrėlę.“ Pasipiktino grifė mintyse, tačiau atsako sulaukė neiškart. „Ojojoi, mergytė supyko dėl savo išvaizdos.“ Nusišaipė minčių draugas. „Nutilk, žinai? Nutilk! Jei esi piktas, tai bent negadink man nuotaikos, antraip ką pamanys mano koledžo draugas, kad aš kokia rukšna, ar dar kokia pabaisa.“ „Gerai, gerai, tu tik neburbėk, pamanys ką pamanys, o tu nepamiršk laiško išsiųst.“ „Klausyk, Tom, ar prisimeni, jog būčiau pasižymėjusi alzheimerio sindromu?“ tarsi parodydama, jog puikiai prisimena savo pareigą, penktakursė suspaudė kuprinę, kurioje gulėjo laiškas, įkištas į Tūkstantį magiškų žolių ir grybų, jos mėgstamiausią vadovėlį. Paskutinius dešimt žingsnių iki pelėdyno Tris pavyko nueiti tylomis, Tom daugiau nebedrumstė jai ramybės. Įžengusi į pelėdyno salę penkiolikmetė pastebėjo ją kvietusį vaikiną, jis šnekučiavosi su savo pelėda. „liepsnotoji, graži pelėda,.“ Vėl įsikišo Tom į jos mintis. Mintyse linktelėdama mergina priėjo prie ketvirtakursio:
-Sveikas Džeimsai. Norėjai mane matyti? – paklausė ji ir priėjusi prie palangės pasidėjo kuprinę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 12, 2016, 01:18:31 pm

Vos nutilus Sirenos sparnų plakimui, tamsiaplaukis pasuko galvą, išgirsdamas tylokus žingsnius. Rodos jų savininkė norėjo kuo tyliau pasiekti pelėdyną, tačiau tai neišdegė dėl bundančios vaikino klausos- kaip ir stengėsi ateinančioji, ją vistiek išgirdo. Netrukus salėje atsirado ir atėjūnė. Beatričė. Džeimsas puse lūpų šyptelėjo, patenkintas, kad mergina atėjo.
-Labas, norėjau,- atsakė vaikinas akimis nulydėdamas merginą, einančią link palangės, pastebėdamas šaltas, juodas akis,- tau viskas gerai?- šie ištarti žodžiai nuskambėjo gan kvailai iš mėlynakio lūpų, tačiau šis to nesureikšmino,- turėjau omenyje tą įvykį, kai Junko tavęs vos neiškepė...
Keturiolikmetis atsirėmė į šaltą sieną šalia palangės, kur kiurksojo grifės kuprinė. Grifas nesusilaikęs žvilgtelėjo Beatričės veidan, tyrinėdamas jos neįprastas akis, tačiau nunarino galvą, nustodamas taip ne itin mandagiai elgtis. Nors mandagumai Džeimsui ne itin rūpėjo. Įkišęs ranką apsiausto kišenėn išsitraukė rombo formos žetoną su išraižyta vilko galva, bei safyro akmenėliu kaktoj. Taip tarp pirštų vartydamas kruopštų Slapstūnų rankų darbą, vaikinas lėtai tarė:
-Be to...ačiū. Užtai kad nutraukei kerų veikimą, kuriais mane užbūrė Junko,- vis dar nunarinęs galvą ir spoksodamas į žetoną šyptelėjo,- liksiu tau skolingas.
Džeimsas buvo nepratęs kažkam dėkoti, ar likti skolingam- jau seniai buvo papuolęs tokion situacijon. Juodaplaukis atsisuko visu veidu Beatričės pusėn:
-Jei reikė kokios pagalbos ar ko, pakviesk mane,- netikėtai metė žetoną rudaplaukės pusėn,- atsirasiu kuo galėdamas greičiau. Mintis nukreipk į žetoną, kviesdama pagalbą- kai jis pradės kaisti, žinok kad aš jau išgirdau tave. Siūlau pagalbą ne vien dėlto, kad galbūt esi silpna, bet dėl to, kad užsirovus ant Junko, tavęs greit nepaleis. Nors kas ten žino. Ir,- perskaitydamas prie merginos prisiųtą vardą, bei pavardę "Beatričė Sandra Ridlle",Ridlle? Kas ji?,- tiek tavo, tiek mano giminė tėvynėje,- turėdamas omenyje JAV,- nėra labai draugiškai sutinkamos. Manau, jei vienas kitam padėsim, gal išgyvensim,- baigė monologą, tikėdamasis, kad ji neatmes jo pasiūlymo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 12, 2016, 07:04:35 pm

-taip, kaip matai man viskas gerai. Junko kepinuku nepavirtau. – nusišypsojo Beatrice atitraukdama kuprinės užtrauktuką ir pradėdama joje raustis.
-tu siuntei laišką ar gavai? Mačiau kalbėjaisi su savo pelėda, graži mergaitė. – vėl šyptelėjo mergina ir pridūrė – na, jei tu nieko prieš aš išsiųsiu laišką prie tos pačios progos, kad jau atėjau. – Tris išsitraukė iš kuprinės mažytį neaiškiais rašmenimis dailiai užpildytą pergamento ritinėlį, tada užkonservavo jį mažame raudoname žvieglio vokelyje ir palietė burtų lazdele.
-nėr už ką Džeimsai, negaliu žiūrėti į tokias vištas, kurioms Dievulis greičiausiai smegenų pagailėjo. – atsakė grifė vaikinui į padėką ir išsitraukusi plunksną, bei rašalo buteliuką suraitė ant vokelio parašą dailia pasvira rašysena: TMR
Atsisukusį į Džeimsą vos spėjo sugauti ir įsidėti apsiausto kišenėn žetoną, mestą jos pusėn.
-silpnume slypi stiprybė ir dar nepažinta galia, vedanti į šlovingą pergalę. Aš nebijau Karasunos, bet dėkoju už pagalbą ir žetoną, tačiau ar tu tikrai pasirengęs tikrai kovai Džeimsai? Ar tu žinai, kad vien atsiskaityti su Junko kūne esančiu padaru nepakaks. Taip, ji sakosi esanti Junko, tačiau aš matau jos sielą, matau giliau, negu ji kada nors būtų norėjusi. – Beatrice balsas buvo žemas, sodrus, duslus, šaltas ir paslaptingas. Mergina iškėlė rankas į viršų ir įsistebeilijo į kiemą. Ant kairės rankos sužibo du žiedai: vienas auksinis, su viduryje išgraviruota tviskančia juoda S, tarsi simbolizuojančia gyvačiukę, kurios akys, viena smaragdinė, kita safyrinė, žibėjo pavakarinio dangaus prieblandoje, kitas – taip pat auksinis, viduryje su juodu akmeniu, kuriame matėsi ženklas, lyg trikampė akis. Netikėtai tamsiose merginos akyse sušvito mėlyniausio mėlio žiburėliai, tačiau tik akimirkai, paskui vėl pradingdami giliose tamsiose gelmėse. Neilgai trukus jis pasirodė, didelis pasakiško grožio feniksas raudonai auksinėmis plunksnomis. Tai buvo tas pats Foksas, tik prie naujo šeimininko, nauju vardu.
-Smaragdde, skrisk ten, kur nei viena pelėda negalėtų nuskristi, nešk šį laišką tam, kam niekas negalėtų parašyti, klausyk to, kurio net aš neklausyčiau, grįžk su tuo, su kuo grįžti būtų neįmanoma. – kreipėsi penkiolikmetė į feniksą, trumpam nusukdama akis nuo Džeimso ir įduodama paukščiui snapelin raudoną vokutį su kraupiai švytinčiu juodo rašalo parašu – tu žinai... – ir paukštis linktelėjęs gracinga galva pradingo dangaus platybėse.
-mano tėvynė Anglija, tarė Riddle įsismeigdama į ypatingai šviesiai mėlynas ketvirtakursio akis. – tu iš slapstūnų... – kalbėjo ji tuo savo šaltu gyvatišku tembru – dar neesu tokio sutikusi, galbūt tu vilkolakis? Gebi įgauti vilko pavidalą? Juk žetone pavaizduotas būtent šis sutvėrimas. – tęsė Tris naršydama žydrų akių gelmę, tačiau vaikinas šiuo metu tegalvojo apie tėvynę Ameriką. – o kokia mano rūšis? – prisimerkusi paklausė, tačiau akių kontakto nenutraukė. – matau, tave domina Junko ištarti žodžiai profesoriui Reinher po pamokos? – dar labiau prisimerkdama ištarė tamsiaakė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 12, 2016, 09:15:33 pm

Koja paspyręs kelis bala kaip atneštus aštrokus akmenėlius, tamsiaplaukis atsisėdo ant salės grindų, ne ką šaltesnių už patalpos sienas.
-Gavau, nuo įbrolio,- atsakė į penktakursės klausimą, po to šyptelėjo išgirdęs komplimentą jo pelėdai,- graži tai graži, bet principų maišas, o ne pelėda,- konstatavo faktą ketvirtakursis, kurį piktu ūbavimu nulydėjo Sirena su įžeista savimeile.
-Aš tai nieko prieš, siųsk tuos laiškus kam tik nori. Aš neturiu teisės tau tai drausti,- pastebėjęs rudaplaukės rankose laiškelį, žvieglio voke, nesusilaikęs pajuokavo,- tačiau nepavydžiu tam kam siunti. Čia Žvieglys ar ne? Nors nesvarbu.
Merginai pompastiškai prakalbus apie silpnumą ir jame slypinčią jėgą nenoromis sukluso, nes ištarti žodžiai panašėjo į daug mačiusio žmogaus, o ne į pasimetusios gyvenimo vingiuose paauglės žodžius. Nors ir pati Beatričė tokia anaiptol nebuvo. Ryškiai tokia nebuvo. Ji išsiskyrė nevien savo juodomis it anglimis akimis, bet ir kažkuo daugiau- kuo, pats keturiolikmetis tiksliai nežinojo. Bet tai karts nuo karto baugino.
-Negaliu tiksliai atsakyti. Pagyvensim pamatysim. Bet jei reikės gelbėti draugus ar kažką panašaus padėsiu.
Nors jų aš net neturiu,-karčiai pagalvojo.
-Susidvejinusi asmenybė? Tai yra vienam kūne dvi sielos?- pasitikslino. Jei Džeimsas būtų gimęs šunimi būtų tuoj pat pastatęs ausis. Karasuna... Mato sielas...Įdomu ar matai maniškę, Juodaake?- susidomėjo, bet to neparodė užslėpdamas emocijas. Vien atsiskaityti nepakaks. Tu siūlai... ją likviduoti?- sumurmėjo mintyse tikėdamasis, kad tai tik tušti spėjimai. Spoksodamas sau į batus Džeimsas apsimetė nė nepastebėjęs merginos turimus žiedus ar į ką tik atskirdusį įspūdingą feniksą. Ar į paslaptingus žodžius, tariamus Beatričės. Apsimetė, nors viską dėjosi galvon. Ji kitokia. Užmerkdamas akis vaikinas įsiklausė į grifės širdies plakimą, į kvėpavimą.
Greywindas pabudo iš transo, paskelbus jo pašnekovei, kad jos gimtinė - Anglija. Išgirdus tolimesnius spėjimus, vaikinas nutraukė bandymus pabūti draugiškesniu ir vėl iš naujo apsistatė uždarumo barjerais.
- Tu blogai supratai, aš ne Slapstūnas,- balso tonas sugriežtėjo, grifei ištartus tą šlykštų pavadinimą grifo ausimis,- Beje iš kur tu juos žinai? Joks pašalinis neturėtų apie juos žinoti,- negalėdamas susilaikyti nesuurzgęs paklausė. Kai vos tema pasisuka apie juos mėlynakio nuotaika visada subjurdavo. Atsistojęs prisiartino prie grifiukės, ramiu, tačiau balse atsispindinčiu šaltumu tarė:
-Džiaukis, kad dar jų nesutikai. ..Be to aš ne vilkolakis. Ir žetone tikrai ne jis,- trečdalį tiesos sakydamas pataisė juodaakę Džeimsas,- tai tik mūsų šeimos herbas, atliktas Slapstūnų.
Iš kur ji žino Slapstūnus? Jų pavadinimas sunkiai surandamas istorijos tekmėje. Mažai kas juos žino. Gal ji turi ten giminių?..Reikėtų pasidomėti...Gal Ambrozijus žinos?- nors galvoje virė minčių maišalynė, Džeimso veidas liko neįskaitomas, netrukus atsiduso nuleisdamas garą.
- Manau tu esi daugiau negu žmogus,- spėjo žvelgdamas į merginą. Nusukęs akis nuo penkiolikmetės jas įsmeigė į vaizdus atsiveriančius pro langą. Atpalaidavęs žvilgsnį, tyliai tarė:
-Lyg kažko nedomintų žodis, tiksliau žodžiai "kylantis karas" ar "bruzdėjimai"...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 13, 2016, 09:53:41 pm

Beatrice stovėjo atsirėmusi į palangę, atsipalaidavusi, išleidusi savo feniksą Smaragdą, buvusį Foksą, į kone svarbiausią žygį jos gyvenime. „Jeigu viskas išdegs, ir jis suspės – mmes būsime pasaulio valdovai, girdi Tris? Ne tik mirties, bet ir viso pasaulio, tik aš ir tu. mudu sujunksime savo galias draugėn ir tada jau niekas jų neįveiks.“ „hey hey hey Tom, palauk, nereikia įkalinti kitų žmonių, burtininkų pasaulyje vyrauja demokratija, o ne absoliutinė monarchija ar diktatūra.“ Suskubo pataisyti savo minčių draugą mergina. Tada vėl susitelkė į mėlynas vaikino, su kuriuo šiuo metu švelniai tariant šnekučiavosi akis.
-Slapstūnas... hmmm... aš tiesiog išgirdau šį žodį tavo galvoje. Tu mąstei apie man duotą žetoną, kuris, kaip ką tik pasakei, yra slapstūnų darbas. Vadinasi, tave su jais turėtų kažkas sieti, jei jau mėtaisi jų rankdarbiais. Neesu su jais susidūrusi ir tikrai nežinau kas jie tokie, galėtumei apšviesti ateičiai. Beje, jei tu ne vilkas, tada mielas šunytis, nes tavo urzgimas tikrai be galo žavingas. – tarstelėjo mergina Džeimsui ir nusišiepė. – aš siunčiau nežvieglį, siunčiau garsinį laišką. Na tai yra toks laiškų tipas, kada jie yra ne skaitomi, o girdimi, tik balsas nežviegia, o ramiai pasako, ką nori pasakyti. – paaiškino penkiolikmetė tamsiaplaukiui, vėlei užsidėjusiam neprieinamo herojaus kaukę.
-na... – tęsė ji savo kalbą – jei ir toliau būsi toks griežtas ir šaltas, draugų tikrai nesusirasi, o kad dar neturi, nenuostabu, juk mokaisi Hogvartse tik trys savaitės, be to, esi baisiai uždaras ir darkart pasikartosiu šaltas, niekas nenorėtų bendrauti su ledkalniu. – ir Tris vėl šyptelėjo.
-o kas dėl Karasunos, Junko, ar kaip ją ten vadinti, neišsiduok, ką sužinojai, priešas daug silpnesnis, kai nežino, ką apie jį žinome mes. O tiesa ta, kad paprastoje, eilinėje merginoje vardu Junko, gyvena dar viena, narcizistinė asmenybė vaddinama Karasuna, ji daug tobulesnė ir galingesnė už Junko, ar kokią kitą ketvirtakursę, gal net septintakursę, bet ne už mane. – konstatavo faktą grifiukė. – aš nebijau jos, o ji nebijo manęs, tačiau ji nepažįsta manęs, o aš ją deja, taip. Žinau visas Karasunos paslaptis, atsispindinčias tose šviesiose akyse, mat kai toji mergina būna šviesiaplaukė ir tamsiaakė, ten yra Junko, o kada jos plaukai nusidažo rusvai, o akys pasidaro šviesios, ten Karasuna išlenda į paviršių. Dabar supratai? Ir ne, aš nesiūlau jos likviduoti, bent jau kol kas. – atsiliepė mergina, į Džeimso mintyse užduotą klausimą. – tačiau ateityje reiks pagalvoti apie jos egzistencijos nutraukimą, ir aš turiu omenyje Karasuną, o ne Junko. Tą vargšę mergaitę reikia išgelbėti, mat Junko nėra susidvejinusi asmenybė, Karasuna yra paprasčiausiai nekaltą merginą apsėdęs padaras, todėl pulti ją žudyti... kvaila. Reikia pirmiausiai išsiaiškinti, kaip sunaikinti Karasuną, nepaliečiant mergaitės. – baigusi savo pasvarstymus apie apsėstąją klastuolę, Tris trumpam atsikvėpė – o tavąją sielą, taip matau. – dar klastingiau nusišypsojusi grifė pakreipė galvą ir įsiklausė į trumpam stojusią tylą. Tada ir vėl prabilo nusijuokdama.
-aš daugiau nei žmogus? Tai kas aš, erelis, ar vienaragis? – nusikvatojo Beatrice iš širdies ant visos pelėdyno salės ir nužvelgė Džeimsą nuo galvos iki kojų, pagaliau paleisdama jo akis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 13, 2016, 10:48:55 pm

Kaip ir Beatričė, Džeimsas atsirėmė tik į sieną, o ne į palangę, vis dar akimis klajodamas kažkur toliuose.
- Išgirdai šį žodį mano galvoje?..- ramiu balsu prašneko, lyg šnekėtų apie kasdienius darbus, pavyzdžiui kojinių keitimąsi ar valgymą,- Pala, ką?- atsisuko į merginą sutrikęs,- Skaitai mintis!? Daugiau to nebedaryk!- perspėjo suglumęs. Kiek patylėjęs, virškindamas naujienas vėl prakalbo,- Taip aš esu su jais šiek tiek susijęs, bet kas jie tokie apšviesiu kai bus tinkamas laikas. Arba niekada,- gūžtelėjo pečiais. Vistiek ši smalsumo vedama, kažkada iškapstys po metų po kitų kas tie Slapstūnai per padarai. O galbūt ir ne. Pasigirdus grifiukės išvedžiojimams apie garsinius laiškus tarstelėjo tik "Aišku", o apie jo charakterio savybes- "Toks jau aš".
- Tai štai kur šuo pakastas... Dabar aišku. Beje, aš galiu pagelbėti dėl tos Karasunos, bent jau numanau,- pridurė mėlynakis,- turiu vieną tokį pažįstamą, manau jis žinos, kaip padėti tikrąjai Junko... -Jei nebus prisigėręs ar kur išvykęs.- užbaigė mintyse, smegenų kamputyje turėdamas kruopelę vilties, kad Juodaakė neperskaitys jo minčių.
-Bet ne galingesnė už tave, nors yra stipresnė ir už septintakursius? Kas tu? Albo Dumbldoro palikuonė, kad taip šneki?- su netikrumo gaida pašiepė penktakursę Džeimsas su šypsena veide.
-Matai mano sielą? Aišku,- sumurmėjo pasikasydamas pakaušį,- Tai kokia ji?- pagautas neslepiamo smalsumo paklausė. Tikiuosi, kad ne tokia siaubinga, kaip įsivaizduoju.
- Turėjau omenyje, kad esi daugiau nei žmogus, tuo kad turi juodas akis it smala,- nusukęs akis nuo apsimiegojusios Anglijos gamtos, trumpam žvilgtelėjo į merginą tęsdamas,- Tokias turi demonai arba Apsiestieji. Be to tu matai sielas ir skaitai mintis- tai ką tik įrodei. Be abejo tokius dalykus geba tikrai ne visiškas žmogus... Ir ne tu tikrai neesi erelis ar vienaragis,- nusišypsojo pasigirdus merginos juokui, užpildžiusiam pelėdyno salę. Pelėdos išgąsdintos tokio netikėto joms garso išpuolio, išsigandusios suplasnojo sparnais, bet netrukus nutilo apsiraminusios.
-Galiu tave vadinti Triče? Arba Tris?- nutraukė trumpam stojusią tylą ketvirtakursio klausimas,- Jei neprieštarausi...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 14, 2016, 04:44:51 pm

„Ir kodėl gi jis taip slapsto informaciją apie tuos slapstūnus?“ paklausė Tom, kai Beatrice klausėsi Džeimso. „Galbūt todėl, kad jie slapstūnai asile.“ Nusišaipė Tris ir toliau klausėsi ką kalba į sieną atsirėmęs grifas.
-tai ką aš darau su tavo siela ir mintimis, na, kad juos matau, tai vadinama legilimantija. Iš dalies neteisinga iš mano pusės, nes mano minčių ar sielos niekam nepavyktų pamatyti, moku ir oklumantiją. Beje, tai visai žmogiška. – nusišypsojo mergina ir pridūrė – cha! Toks jau tu?  - gudriai primerkusi akį tęsė – sakai man neskaityti tavo minčių? O ką, jeigu tokia jau aš? – grifė metė vaikinui jo frazę atgal, nukreipdama ją tiesiai prieš jį patį.
-o tu turi ką slėpti Džeimsai? – vėl klastingai žybtelėjo jos tamsios akys. – o dėl Karasunos galėtumei pasidomėti, ir kuo greičiau, kol ji dar nepridarė rimtų bėdų, nes tada... – ir nebaigusi sakinio penktakursė įsispoksojo į vakarėjantį dangų.
-aš nežinau Džei, kas yra mano tėvas, o juo labiau motina, užaugau žiobarų vaikų namuose. Ir ten man pasakė tiek, jog motina palikusi mane prie durų su rašteliu, kuriame buvo parašyta tik mano gimimo data. – melancholiškai atsakė Riddle į pašiepimą, tada pridūrė – todėl visko gali būti, kad mano tėvas žymusis burtininkas Albas Dumbldoras, tačiau tai tokia pat tikimybė, kad mano tėvas eilinis žiobaras iš vaisių ir daržovių parduotuvės. – užbaigė sakinį. Tada, parodydama, jog sakė tiesą, be jokių žodžių mostelėjo burtų lazdele ir iš niekur atsirado du minkšti klasicizmo stiliaus karališki krėslai aukštomis atkaltėmis. Pakabinusi juos ore, sekančiu lazdelės mostelėjimu pradangino nuo grindų visa, ką pelėdos buvo pridergę ir tik po to nuleido krėslus ant žemės, vieną priešais kitą taip, kaip ji ir Džeimsas stovėjo.
-prisėsk, kojas paskausi. – patogiai klestelėjusi į krėslą ir atsilošdama į palangę tarė ji mėlynakiui. Po to, pelėdyno salę vėl pripildė skambus grifiukės juokas.
-tu per anksti įžengei į suaugusiųjų pasaulį Džei, ir dabar visur matai pavojų. Mano akys yra ne kaip smala, o kaip žemė, tokios tamsiai rudos, ir jos tokios iš prigimties. Aš ne tik ne vienaragis, bet ir ne Junko. Galbūt tokias akis turėjo kuris nors iš mano tėvų, nes žmonių su tamsiai rudomis akimis kaip mano, esu sutikusi. Tiesa, jų vienetai, nes spalva reta, tačiau yra ir tarp žiobarų. – Beatrice vėl pažvelgė į vaikiną, tik šįkart žvilgsnis jau buvo šiltas. – visi mane vadina Tris, gali vadint kaip nori Džei? – pridūrė ji paskutiniame žodyje paminėdama jo vardo trumpinį, kurį sugalvojo klausiamai pakeldama vešlius tamsius antakius. – be to, - dar prisiminusi tarstelėjo penkiolikmetė – juodas akis turi čigonai, tačiau aš tikrai ne tokia.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 16, 2016, 06:43:24 pm

Vis dar spoksodamas pro langą vaikinas klausėsi penkiolikmetės šnektos.
-Aišku...- nutęsė,- Tokia jau tu? Tokie jau mes,- turėdamas omenyje save ir Tris tarė,- ką jau padarysi, bet jei vistiek skaitysi mano mintis, susipažinsi su žeme motinėle,- šypsodamasis pagrasė,- O slėpti turiu daug ką,- nenoromis sumurmėjo nuleisdamas galvą ir nestipriai paspirdamas kelis akmenėlius. Man rodos, kuo daugiau su ja bendrauju, tu daugiau ji mane tardo...- nei šį nei tą pagalvojo, nuvaikydamas šias beprasmiškas mintis.
- Taip, pasistengsiu kuo greičiau susisiekti...- irgi nebaigęs sakinio nutilo dirstelėdamas į merginą, nelauktai nutilusią. Vos Beatričė pratarė apie savo tėvus ir likimą, grifas pasigailėjo ją pašiepęs dėl tėvo.
-Atleisk...- sumurmėjo, o po to liūdnai šyptelėjo,- pasirodo mano šeimos bėdos yra niekis palyginant su tavo. Nors geriau neklausk- tai nesvarbu, be to...- nutilo antrąsyk, kai rudaplaukė iš oro, be žodžių išbūrė du klasicizmo stiliaus minkštus krėslus. Nesusilaikęs pakėlė antakį iš nuostabos,- Nors kita vertus, vistiek didelė tikimybė, kad arba tavo motina arba tėvas buvo galingi burtininkai, arba pati esi labai talentinga, nes visgi...- akis nuleidęs į krėslus nutilo,- šis tas,- rodos didžiausią nesąmonė pasakė juodaplaukis. Išgirdęs Tris pasiūlymą prisiėsti šyptelėjo:
- Na ir vietą susiradau pasišnekėti,- pusiau juokais teištarė, atsisėsdamas krėslan,- Tu teisi, galbūt per anksti įžengiau į suagusiųjų pasaulį, bet ką padarysi,- skėstelėjo rankomis, vos salę vėl užpildė grifės juokas,- Na, nuraminai,- prakalbo juodaplaukis, kai rudaplaukė galva paaiškino apie akių spalvą,- Jei tau per ilgas mano vardas, gali kreiptis "Džei", nors teikčiau pirmenybę netrumpiniui,- pasirėmęs ranka patikslino,- Bet, manau nereikėtų dėmesį kreipti į išdraskytas šeimas ar vardų trumpinius, o apie visus šiuos neramumus,- mostelėjo ranka, pavaizduodamas visą velniavą, kurion kai kas mažiau ar daugiau buvo įklimpę,- tai karo bruzdėjimai ir jei jis tikrai kils, tai pasiruošimas, bei Junko gelbėjimas. Beje gal pažįsti kokius tikrosios Junko draugus, draugavusius su ja prieš pasirodant Karasunai? Norėčiau juos truputį paklausinėti. Visgi tu čia mokiniesi penkerius metus, turėtum pažinoti juos, jei Junko draugų turėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 16, 2016, 09:10:38 pm

-Cha cha cha! – ir vėl nusikvatojo Beatrice, per vieną valandą ji taip smagiai kvatoja jau trečią kartą, „ar neteks po to verkti?“ pamanė mergina, tačiau juokas netilo. – su motinėle žeme? Haha! Grasintojas atsirado. – žaismingai tarė penkiolikametė ir atsuko į vaikiną pakeltus savo delnus, kuriuose pasirodė mažutės mėlynos liepsnelės. – jei nori susipažint su ryškesnėm ir didesnėm, gali planuot mano supažindinimą su motinėle žeme. – vis dar juokavo Tris, nors jai dingtelėjo, jog vaikinui tai gali pasirodyti ne itin juokinga. Nusižiovavusi penktakursė vėl pažvelgė į Džeimsą.
-Junko turėjo ir gal tebeturi du draugus, tai: Melody White iš to paties koledžo kaip ir pati Junko, bei Nearo Lacruma ar kaip jis ten, iš švilpynės, švilpis ketvirtakursis dabar, o Melody kaip ir aš, penktakursė. Deja Karasuna pasirodė jau seniai, gal kokiame trečiame, o gal net antrame Junko kurse, ir aš neesu išsiaiškinusi koks stiprus merginų ryšys, mat jei jį nutrauksime, Junko gali už tai visai nepadėkoti, o kaip tik, dar labiau įsiusti ir pati sukelti karą. – paaiškino tamsiaakė priešais sėdinčiam draugui. – be to, - tęsė ji toliau – karas tikrai kils, būk dėl to ramus, mokytojai jau pasidalijo į gėrio ir blogio puses. Taip Džei, nevisi mūsų mokytojai stos už gėrį ir stipriausią pasaulyje magiją – meilę. Kad ir profesorius Reinher, čia tik klausimas, kada Karasuna pasiguldys taip jai trokštamą vyrą į lovą ir sugadins vargšei Junko visą gyvenimą, nes ji galbūt apie tai visiškai nesvajoja, o Izaac nekovos už gėrį, jis nesinaudos meile, jog nugalėtų blogį ir tamsą. – išsakiusi ketvirtakursiui žiaurią, bet tikrą tiesą Tris atsilošė patogiame krėsle. „Gal nustosi filosofuoti kaip tavo tėvelis?“ suirzęs paklausė Tom. „Atsiprašau.“ Silpnai pamintijo grifiukė.
-Žinai... – mįslingai nutęsė mergina ir ilgesingai pažvelgė pro langą – kartais dviejų sielų, gyvenančių viename kūne ryšys gali būti be galo stiprus, ne apsėdimo ryšys, o meilės ryšys. – užbaigusi kalbėti Tris atsistojo ir persisvėrė per palangę, žvelgdama į uždraustojo miško pusę įsivaizdavo, kaip juo skriete skrieja būtybė, tačiau puikiai suprato – dar per anksti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 18, 2016, 07:44:53 pm

Vaikinas ignoravo viską ką tik sakė jo naujoji pašnekovė. Bent jau dalį. Kodėl? Galbūt to buvo priežastis iš kažkur atsliūkinęs ir netikėtai užklupęs nuovargis ar šiokie tokie principai tūnantys grifo viduje. Gal. Paignoravo juodaplaukis ir prieš jį iškeltus delnus su grėsmingai mirgančiomis melsvomis ugnelėmis, kurios vos ne šaukte šaukė "Pagrasinsi- degsi". Tik susimąsčiusiu žvilgsniu, pasirėmęs smakrą krumpliais, spoksojo į vieną tašką. Kas darėsi Džeimso galvoje? Galbūt švilpavo vėjai, o galbūt kurpė planus artimesniai ateičiai- kas ištikrųjų ten vyko nežinia net geriausiems žmogaus perpratimo specialistams. Beatričė užsidegusi tauškė apie Karasuną ir mokytojų pasirinkimus, o tuo tarpu Džeimsas vangiai mislijo koks patogus ir minkštas jo krėslas. Žodžiu, ketvirtakursis nebeturėjo nuotaikos klausytis Tris šnektų, nors ką ji sakė turėtų dėtis galvon, o ne dėmesį paleisti vėjais.
- Tą mes turime ir sužinoti, kokia sąsaja yra tarp Karasunos ir Junko....- lėtai sumurmėjo įsiterpdamas Džeimsas į galbūt net draugės kalbą.
- Tai kad profesorius Reinher tikrai stos blogio pusėn, čia aišku kaip dieną, nereikia aiškinti,- prisimindamas Junko, gal tiksliau Karasunos Mei pokalbį su kerėjimo profesoriumi tarė mėlynakis keturiolikmetis,- manau šis karas tikrai sugadins nė vienos Junko gyvenimą,- su vis dar miglotu ir kiek užsisvajojusiu žvilgsniu pridūrė Džeimsas. Vos Tris nutilus ir pravėrus langą keturiolikmetis atkuto, lyg pabudo iš sapnų karalijos. Pasekęs merginos pavyzdžiu irgi atsistojo, bei kiek pasirąžęs tarė:
- Žinai...Ačiū, kad atėjai pasikalbėti, be to jau darosi vėlu,- žvilgtelėjęs lango pusėn konstatvo faktą,- o aš dar noriu užlėkti į biblioteką, jeigu tu nieko prieš,- tęsė pažvelgdamas rudaplaukei į akis,- Jei nesusivėlinsiu bibliotekoje, galbūt susitiksime koledžo bendrąjame kambaryje Tris,- pridūrė paimdamas krepšį su neperskaitytu brolio laišku jame ir užsimesdamas ant peties, taip parodydamas, kad ruošiasi palikti pelėdyną.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 18, 2016, 09:05:05 pm

Beatrice nei nepastebėjo, kaip jos naujojo draugužio dėmesys pradingsta kažkur ten, kur ir jos feniksas išskrido. Ji tik jautė savyje tūnantį padarą, visa savo esybe, visomis galūnėmis jį jautė. Mergina nepagalvojo, kad toji apsėdimo tema pasirodys jai tokia skaudi. Ne, pati Tris nebuvo apsėsta, jis buvo jos dalis, o nepriklydėlis  šunytis sušlapęs nuo lietaus. Jis nevaldė jos kūno dažniausiai, tik džiaugėsi bent tuo, kad yra gyvas ir kad turi ją. „Tris, tavo draugas pavargo ir nori palikti pelėdyną, atsisuk ir su juo atsisveikink.“ „ak kaip laiku Tom viską pastebi, ką aš daryčiau jeigu ne jis?“ mąstė penkiolikmetė savo privačioje minčių kertelėje.
-viskas gerai Džei, aš dar ir pati turiu padaryti namų darbus, susitiksime bendrajame kambaryje, o jei ne, tai ryt per pamokas. Ir nereikia man dėkoti, kad atėjau, nes aš tiesiog atėjau. – ir draugiškai nusišypsojusi, Tris vėl pakabino žvilgsnį pro langą. Tikriausiai kiekviena mergina svajoja sutikti tą savo vienintelį, pajusti meilę, laimę, sielos pilnatvę. Tik, kad tas vienintelis yra mažytė dalelė, įkalinta jos galvoje. Jis ne tik, kad nežmogus, jis net nevaiduoklis, nesiela. Nežinia kiek ji ten prastovėjo tyrinėdama naktinį dangų, tik kai atsitokėjo, baltos snaigės krito žemėn, gražiai nuspalvindamos jau sužibusias danguje žvaigždes. „O kuri tavo žvaigždė Tom?“ liūdnai paklausė mergina. „aš neturiu žvaigždės Tris, aš esu tamsa, blogis... niekas tokio kaip aš tame pasaulyje nepaverčia žvaigžde.“ Tyliai paaiškino jai minčių draugas. Tačiau tamsiaplaukė jautė jo norą, žinojo, jog jis trokšta būti viena iš tų naktinį dangų puošiančių būtybių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gruodžio 19, 2016, 12:40:00 pm

Nežinia kodėl atodūsis paliko vaikino lūpas, kai šis žvelgė į grifę, nagrinėjančią temstantį dangų. Stojus tylai abudu grifiukai tylėjo, kol galiausiai Džeimsas nusprendė ją nutraukti.
-Aišku, tai iki kito karto,- atsisveikino, širdyje nujausdamas kad su šia grifiuke tikrai susitiks ateityje ne kartą ir ne du. Atsukęs nugarą Tris, ketvirtakursis jau norėjo eiti, kai sustojo. Reikia kai ko paklausti...Nors ne, geriau kitąkart, šiandien jau ir taip daug prisišnekėjome,- pagalvojo juodaplaukis galiausiai apsisprendęs pabaigti šį pašnekęsį. Kitą kartą... Žengęs kelis žingsnius pajudėjo iš rimties būsenos ir patraukė link pelėdyno salės durų.
- Iki, Sirena,- sumurmėjo atsiveikindamas su liepsnotąja pelėda nė nepažvelgęs į ją. Netrukus iš šios pusės atsklido gan žvalus ir ne itin piktas ūktelėjimas irgi atsisveikinimo proga. Pasigirdo sparnų šnarėjimas ir pelėda lengvai atsiplėšusi nuo laktos, apsukusi ratą pelėdyne, išskrido pro langą į naktinį dangų, prie kurio rymojo Džeimso naujoji draugė. Jei ją taip būtų galima vadinti.
Akimirka viena, kita ir durys su neteptais vyriais vėl visu savo gražumu ėmė groti įprastą simfoniją, visiems pranešančią kad kažkokia persona palieka salę su plunksnų tumulais už nugaros. Grifas greitai šmurkštelėjo už durų, nė neketindamas jas atverti iki galo. Ir tikrai vėl neketindamas klausytis durų melodijos. Salėje teliko tik gal kiek užsisvajojusi penktakursė žvelgianti į žvaigždes, o tuo tarpu juodaplaukis mėlynakis tyliais žingsniais patraukė tuo pačiu koridoriumi, kuriuo ir atsidangino į salę pasikalbėti su penkiolikmete.
Taigi, kita stotelė...
Biblioteka.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Margo Diuken Gruodžio 26, 2016, 07:04:02 pm

 Apsiribojusi tiek sluoksnių, kad nors truputėlį lankstytų sąnarius, bet vis tiek prisirengusi tiek  drabužių, kiek tik pajėgė Margo nenoriai atslinko į pelėdyną. Būtų niekur nekišusi nosies iš šilto, lemputėmis apkarstyto, mandarinais kvepiančio ir visaip kitaip jaukaus Varnių miegamojo, bet jau gana, kad vietoj praeitą savaitę niurzgant "aš nepamirštu, kad reikia išeiti į lauką. Sąmoningai tai darau" į pačią stalčiaus gilumą nukišto primino, šįryt gavo žvieglį, kurį nusprendė atplėšti kur toliau nuo visos mokyklos ausų ir išklausė tikrai prisirpusį, mintis, kad patys gimdytojai atvyktų ir imtų dėstyti, kaip būtina eiti į lauką ir kvėpuoti grynu oru... Ne, šito jau nereikia.
 Iš dvejų nemalonybių reikia rinktis mažesnę, tad ketvirtakursė, ne pačios geriausios nuotaikos ir jausdama šiokį tokį irzulį paskutinį kartą patikrina ar vokas gerai užsiklijavo bei pasiunčia palėdą namo.
 -...ir taip, mama, aš išėjau į lauką. Neleidau pelėdos pro langą. - niurnėdama dalį atviruko tekstso vienu metu pavartė akis ir žvilgsniu nulydėjo pelėdą. -Bet tikrai mielai būčiau padariusi taip. - atsiduso, iškvėptas oras beregint tapo balzganų garų debesimi.
 Šaltą pelėdyno tylą sujaukė dar vienas šnaresys.
 -P. Šermanas, Kengūrų kelias 42, Sidnėjus? - sukrizeno akimirką stebeilijusi ir galiausiai suvokusi kas ką tik sušnarėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: godarci2005 Gruodžio 28, 2016, 03:54:57 pm

April po vakarienės patraukė peledyno link. Jau buvo pradėję temti, todėl pirmkursė tikėjosi rasti pelėdas jau prabudusias. Įėjus ją pasitiko draugiškas mažų plunksnuočių ūbavimas. Mergina šyptelėjo. Peledyno salė buvo didelė. Įdomu kiek čia pelėdų? Staiga viename salės kampe kažkas sujudėjo. Varniukė ėmė trauktis atatupsta ir tik supratusi kaip kvaila, sustojo. Juk čia tiek daug pelėdų! Neabejotina, jog jos jau bunda, ko aš čia bėgu? Pažvelgusi dar kartą į tą patį kampą April sustingo. Ten buvo ne pelėda. Peledyno salę perskrodė tylus juokas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: HPgirl1991 Gruodžio 28, 2016, 04:06:06 pm

Kaylen vakarienę praleido Peledyne. Valgyti ji nenorėjo. Ant jos kelių gulėjo naminė pelėda. Švilpiukė atsargiai perbraukė per jos plunksneles. Peledyno durys atsivėrė ir į vidų įėjo kažkokia žmogysta. Šviesiaplaukė pasislepė už artimiausios laktos. Kyštelėjusi galvą švilpiukė pamatė, kad nepažįstamoji traukiasi. Velnias! Regis pametė... Negi aš tokia baisi? Kaylen lūpas paliko tylus juokas. Mergina supratusi, kad jau yra išgirsta, išlindo iš už laktos. Kitame peledyno salės gale stovėjo mergaitė su Varno Nago koledžo uniforma. Regis ji buvo kiek išsigandusi.
-Aš Kaylen. O kas tu? Ir ką čia veiki?
Nuskambėjo lyg ji būtų įsibrovusi, nors švilpiukė būtent taip ir jautėsi. Pastaruoju metu peledynas tapo jos tvirtove, antrais namais. Čia ji turėjo draugų - ištikimų pelėdų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: godarci2005 Gruodžio 28, 2016, 04:23:04 pm

Iš už laktos išlindo mergaitė. Regis irgi pirmakursė, tik ji vilkėjo Švilpynės uniformą.
-Aš April. Atėjau čia pabūti viena. Turbūt nepavyks.
Kaylen nusišypsojo. Turbūt tai reiškia, kad ne... Ji nuo artimiausios laktos paėmė dailią uralinę pelėdą ir ištiesė varniukei. April nežinojo ką daryti, tik susiprotėjusi perėmė plunksnuotę. Mažoji pelėda snapu kepštelėjo į delną. Mergina šyptelėjo ir pakėlė akis į švilpiukę. Ji jau rankose laikė dėmėtają pelėdą. April ėmė juoktis. Ji niekada nelaikė pelėdos rankose. Nuostabu! Varniukė šyptelėjo plunksnuotajai draugei. Staiga viską nutraukė laikrodžio dūžis kuris mušė devintą valandą - metas miegoti.
-Susitiksim rytoj,-dar spėjo šūktelti pirmakursė ir nudūmė Varno Nago bendrabučio link.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Tom William Riddle Gruodžio 28, 2016, 04:33:28 pm

ž-Kodėl tu mane atsivedei į šitą, apšiktą pelėdyną? – niršo Tomas, vis dar spyriodamasis merginai, kuri tempė jį savo pasiutusiai tvirta ranka lyg šeimininkas šunytį. – aš gal tau ką, priklausau? – pasipiktinęs pridūrė klastuolis, kai buvo tuč tuojau pasodintas ant švaraus žemės lopinėlio, o grifė klestelėjo šalia. Puikiai žinodamas, kuo nusikalto, vaikinas nedrįso pažvelgti į tas išdavystės skausmo kupinas tamsiai rudas akis, todėl nusuko žvilgsnį į sieną, ant kurios matėsi išraižyti kažin kokie ornamentai. Ilgesnį laiką žvelgdamas į tą mažutį akmens plotelį susivokė, jog tai raidės, tik per tiek amžių ir pelėdų kakučių nusitrynusios. Įsistovėjus nesmagiai tylai šeštakursis palinko prie sienos ir perskaitė:

Citata

Hjū hudubrlhrliū kriu!

„Ok?“ pamanė jis „Visiškai nesuprantu šio kriuksėjimo, bet tarkim...“ ir visiškai sumišęs, negalėdamas sulaikyti juoko tarė merginai:
-Tris, štai pažvelk, ką ant sienos prieš tūkstantį metų užrašė kažkokia kiaulė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 28, 2016, 04:36:07 pm

Beatrice tvirtai laikė Tomą už rankos ir tįsė per visą pelėdyną, radusi kiek švaresnį kampą, pastūmė vaikiną ir šis neišlaikęs pusiausvyros klestelėjo ant šaltų grindų. Ji matė nusuktą jo žvilgsnį, ir žinojo, jog Tomas jaučiasi šlykščiai, turėjo pradėti kalbėti, tačiau nei nežinojo ką pasakyti. Juk nepradėsi žodžiais: „Tave pasirinko tamsos valdovas.“ Arba eiline užgautos merginos tirada: „Tu man sakei, kad myli! Kad niekada nepaliksi!“ „Feee!“ pagalvojo penkiolikmetė ir išgirdusi klastuolio krizenimą dar labiau suirzo.
-tai turbūt ta kiaulė buvai tu. – mestelėjo. Exactly! Kaip tik tokiais žodžiais ir reikėjo pradėti pykčio tiradą. Tačiau smalsumas nugalėjo ir ji pasilenkė per vaikiną prie to sienos plotelio, į kurį šis rodė.
-hmmm... – nutęsė – juk tai senovės burtininkų raštas, kitaip dar vadinamas kriuksių raštu, nes visi žodžiai baigdavosi raidėmis iu arba iū. Šis raštas  buvo naudojamas XIII amžiuje, skaičiau kažkokioje knygoje, beje, ten radau kelis išverstus pavyzdinius žodžius, tai du pirmi iš šių ant sienos reiškia: tu šiandien... o ką tas kitas – nežinau. – šaltai paaiškino Tris besivaipančiam gražuoliui klastūnyno vaikinui ir vėl atsitraukė, nors žinojo, jog šis mažutis artumas, jai persisvėrus per jį paskaityti užrašo, pareikalaus iš Tomo didžiulio susitvardymo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Tom William Riddle Gruodžio 28, 2016, 04:38:04 pm

-kha – krenkštelėjo Tomas, Beatrice kūnui palinkus per jį pasižiūrėti užrašo, rodės, vienu metu jo gyslose užvirė visas kūne esantis kraujas. Susitvardęs, jog nečiuptų jos ir nepabučiuotų jis pratarė – a... kriuksių raštas... – „Dievaži, atrodau kaip koks liurbis.“ Mintijo klastuolis. „O kam tas kaip?“ įgėlė pasąmonė. Pagaliau prašviesinęs savo mintis vaikinas staiga prisiminė:
-aaa! – pliaukštelėjo sau per kaktą – man draugas pasakojo apie šį raštą, ir sakė, jog įdomiausia tai, kad Kriu jame reiškia mirtį, nes kriuksiais buvo pasivadinę mirtį nešančių anglų grupė, per šimtametį karą su prancūzais. Vadinasi, čia parašyta: „Tu šiandien mirsi.“ – galutinai iššifravo vaikinas ir atsistojo nuo žemės.
-klausyk, Tris, aš tiesiog norėjau tą merginą paerzinti, jokiu būdu nebūčiau priėmęs to, ką ji man siūlė. Eime, padarysiu tau arbatos ir apie viską ramiai pasikalbėsime civilizuotesnėje vietoje negu prišnerkštas pelėdynas. – taręs šiuos žodžius dabar jau Tomas pasičiupo grifę nuo žemės ir išsitempė iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gruodžio 28, 2016, 04:39:28 pm

„Puiku, mykia kaip koks avinas.“ Pikdžiugiškai glostė savimeilę Beatrice, žvelgdama, kaip Tomas bando atsitokėti nuo patirto jos artumo.
-tu pats šiandien mirsi. – piktai iškošė ji pro dantis, kai pasijuto tempiama už rankos. Dar nei nespėjus susigaudyti, ilgaplaukė jau stovėjo ant kojų, ir be pasirinkimo buvo tempiama išgerti arbatėlės. „Gal jis iš tikrųjų norėjo paerzinti tą pasileidėlę...“ vangiai pamislyjo penktakursė, jau savanoriškai eidama iš pelėdyno. Ištraukusi ranką įsikibo klastuoliui į parankę ir sušnabždėjo į ausį, prisimindama knygoje skaitytus kriuksių rašto pavyzdinius žodžius ir dėliodama juos pagal užrašą ant sienos.
-Hjū kriu pjū fjū monthrkliu. – kas reiškė: „Tu mirsi po kelių mėnesių.“

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: HPgirl1991 Gruodžio 28, 2016, 04:59:12 pm

Išmušus devintą valandą April dingo.

***

Kitą dieną Kaylen vėl sedėjo peledyne tikėdamasi sutikti April ir vėl. Po vakarienės peledyno durys vėl atsidarė ir vidun su žibintu pergamentu, plunksna ir rašalo buteliuku atbėgo man jau pažįstama figūra. Varniukė prisėdo šalimais ir atsikvepė.
-Kas čia?- švilpiukė nužvelgė jos atsineštą mantą
April atkišo pergamentą kurio viršuje buvo parašyta "Tranfigūracijos Namų Darbai". Kaylen linktelėjo.
-Nori daryti juos kartu?-nustebo pirmakursė.
Draugė energingai pakratė galvą.
-Na, gal ir gerai? Tik ką keisime spalvomis?
April pasižiūrėjo į švilpiukę lyg ji būtų pasakiusi patį kvailiausią dalyką pasaulyje. Varnanagė ranka mostelėjo į šalia tupinčią pelėdą ir išsišiepė. Ji paėmė plunksnuotę ir padavė ją Kaylen.
-Colorius!-iš apsiausto išsitraukusi burtų lazdelę sušuko.
Balta kaip sniehas pelėda tapo sidabrine. Ji pasipiktinusi kepštelėjo burtininkei.
-Colorius!-pakartojo švilpiukė.
Sidabrinė pelėda vėl buvo balta. Suplazdėjusi didingais sparnais ji dingo iš mažo žibinto apšviečiamo plotelio.
Likusį vakarą merginos gaudė pelėdas ir pakeisdavo jų plunksnų spalvą. Buvo visokių ir oranžinių, ir žalių, ir blizgančių, net kaip žvaigždėtas dangaus skliautas. Visas atvertusias į jų pradinę spalvą, merginos atsisveikino ir dar neišmušus devintai valandai buvo savo miegamuosiuose.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: BettyEvans Gruodžio 30, 2016, 06:40:10 pm

   Išaušo ankstyvas ir šaltas žiemos rytas. Šiandien Betty'ė atsikėlė anksčiau nei visada, kadangi klastuolė jau seniai troško aplankyti mokyklos pelėdyną, beje reikėjo išsiųsti tėvams laišką.
   Žiūrėdamas pro langą, galėjai pastebėti, kaip aukšta mergina, apsirengusi žieminį klastūnyno apsiaustą, skubiu žingsniu kyla pelėdyno bokšto laiptais. Rudos... Baltos... Juodos.. Margos... Didelės... Mažos... Nuostabu! – manė Betty'ė. Ji labai mylėjo visus gyvūnus, bet šie mieli padarėliai jai ypač patiko. Čia tikras pelėdų rojus! Gėriau ir būti nebegali! – džiaugėsi klastuolė. Balta pelėda su žaliomis akimis priskrido prie mergaitės ir atsitūpė jai ant pečių. Fuji... Koks gražus vardas! manė mergina. Staiga jos mintis pertraukė mokyklos varpo dūžiai. Na man jau laikas bėgti. Reikia skubėti į pamokas, o Tu padarysi man nedidelę paslaugą, taip? Žaliaakė klastuolė įdavė pelėdai į snapelį laišką. Juk jau žinai kur nunešti. Ačiū Tau labai Fuji. Mes greitai susimatysime.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Grantacija Gerietė Sausio 01, 2017, 02:17:07 pm

Įėjo į pelėdyną Grantacija.Kiek čia pelėdų...Ji manė,kad savosios niekaip neras..Staiga iš niekur nieko ant jos peties jau tupėjo Juki-jos pelėda. Ji įdavė jai laišką kūrį siuntė savo tėvams ir Česteriui jos tėvai abu burtininkai.Česteris labai nori į Hogvartsą,bet jis šiek tiek dar mažas.
Grantacija prisėdo ant slenksčio.Ji buvo įsakiusi Juki nešti laišką,bet ji nekrutėjo iš vietos. ,,nagi Juki skrisk'' pelėda paklausė ir išskrido.Apžiūrinėdama pelėdas ji pamatė pasakiško grožio pelėda,priėjo prie jos,tiesė ranką paglostyti...Bet tik šmaukt ir pelėda jai įkando.Ji išsigandusi pabėgo iš pelėdyno...   ,, už ką man taip,uz ką??" tarė ji ir suklupo ant žolės kupstelio praradusi sąmonę jos akyse aptemo...
(http://cdn.teen.com/wp-content/uploads/2014/08/harry-potter-running.gif)

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Njutas Miglapūtis Sausio 05, 2017, 06:52:38 pm

Varnonagas užsimetė švarką, išejo iš berniukų ir bendrojo kambario bei nuėjo į pelėdyną. Buvo pusė devynių. Jis atėjo ankščiau, kad galėtų parašyti tėvams laišką ir išsiųsti jį pelėdos dėka. Rudaplaukis atsisėdo į švarią vietą ir pradėjo rašyti tėvams.
Baigęs rašyti paskutinę raidę jis įdėjo laišką į voką ir voką užklijavo. Pasižiūrėjo į laikrodį. Be dešimt devynių. Iš kišenės išsitraukė virvelę, susirado savo baltą su juodais taškeliais pelėdą ir užrišo laišką jai ant kojelės.
- Į Londoną. Pas tėvus. Paskubėk, kad poryt jau būtų laiškas. O jei mama nerašys, įkask,- paglostė pelėdą Neilas.
Pelėda išskrido iš pelėdyno. Varnonagas vis dar stebėjo ją, nors jau nebematė. Rudaakis dar kartą dirstelėjo į laiktodį. Jau devynios. Apsižvalgęs nieko nematė. Varnonagas atsistojo ir ėmė žiūrinėti pelėdas. Kiekviena buvo vis kitokia. Viena buvo pilka, kita balta, kita su taškiukais, o dar kita visiškai juoda. Tikiuosi, ji ateis. Berniukas išsitraukė guminuką ir  jo atsikando. Suvalgęs visą jis išgirdo žingsnius. Rudaakis atsisuko, bet pamatė, kaip kažkoks berniukas išsiuntė laišką ir išėjo. Emilijanos nėra. Kur ji? Jis pradėjo jaudintis, tačiau rudaplaukis pamatė Emilijaną ir nusišypsojo.
- Sveika,- pasisveikino Neilas. - Ką tik išsiunčiau tėvams laišką. Dėl tavęs,- pridūrė Rudaakis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Emilianne Mcwelle Sausio 05, 2017, 07:56:17 pm

Emilijana ilgai sėdėjo prie židinio ir bandė susidėlioti faktus. Faktus, kurie jai nedavė ramybės. Neilo veidas plūduriavo prieš akis ir Emi bandė jį sulyginti su visais vaikinais, kuriuos kada nors prisiminė. Kad ir kiek stengėsi, nieko neišėjo. Užsigalvojusi ji pažvelgė į laikrodėlį ir išsigando - jau buvo devynios, o ji dar nė neapsirengusi ir neišėjusi. O kai merginos pradeda ruoštis, užtrunka ne penkias minutes. Galiausiai apsirengusi raudoną paltuką (nežinia kokio velnio, nes raudona su balta oda ir plaukais veikė nekaip; dabar mergina buvo panaši į skenduolę, nepagelbėjo ir tai, kad buvo sutrikusi) ji išskubėjo iš bokšto. Atbėgusi į pelėdyną Emilijana dar stabtelėjo ties slenkčiu ir tušu perbraukė akis, kad kas nepalaikytų jos numirėle, bet tai menkai gelbėjo. Emi vis tiek priminė viešnią iš ano pasaulio. Įėjusi mergina pamatė Neilą, kuris atrodo jau laukė senokai.
 - Labas, nepyk, kad vėluoju,- Emi atsiprašomai šyptelėjo ir išgirdo vaikino žodžius.- Tu padarei ką..? Kodėl dėl manęs? Ir tėvams..?- Emilijanos balsas iš susijaudinimo tapo spigesnis nei įprastai ir tai dar labiau pagyvino vėlės įvaizdį. Išplėtusi žalias akis ji laukė paaiškinimo. Kodėl Neilas išsiuntė laišką tėvams? Ką ne taip padariau? "Laiškas tėvams dėl tavęs" savaime skambėjo kraupiai. Pakankamai, kad imtum prisigalvoti visokių nuodėmių ir mintyse už jas atsiprašyti dar nesulaukus paaiškinimo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Njutas Miglapūtis Sausio 06, 2017, 11:44:05 am

- Taip ir galvojau, kad taip bus. Jei būčiau pasakęs ankščiau, tu būtum neleidusi man. Tu nieko nepadarei, be to, aš tik užsiminiau apie tave. Suprask, man reikia paaiškinimo. Jei jie man neatrašys, vadinasi kažką slepia, o jei atrašys, galbūt paiškės tiesa. Pirmą kartą siunčiu tėvams laišką. Atleisk, kad išsiunčiau, bet turėjau tai padaryti, kol visiškai nesusipainiojau...- kalbėjo Neilas. - Tikiuosi atleisi. Rytoj aš vėl čia ateisiu, kad galėčiau pasiimti laišką, jei atsiųs. Galėsi ir tu paskaityti, jeigu norėsi.
Iš kuprinės berniukas išsiėmė pelėdų maisto ir pamaitino kelias.
- Baikime šią temą. Am... Turi čia pelėdą? Jos visos tokios gražios... Aš pagalvojau apie tavo undinės plaukus. Ar tavo mama turėjo tokius? Nes mano mama tai paveldėjo iš savo mamos. Jos mama jau mirusi, bet atsimenu, kai buvau mažas, ją lankydavau,- susimąstęs rudaakis nutilo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Emilianne Mcwelle Sausio 06, 2017, 01:22:23 pm

 - Tu teisus. Būčiau neleidusi. Ką gi, protingai sumanei, bet ar tikrai manai, kad jie taip paprastai ims viską ir pasakys? Maniškius būtų reikėję kvosti kelias savaites, kad išgautum pusę žodžio,- Emilijana nepatikliai kilstelėjo antakius ir šyptelėjo.- Ne, nepykstu, tiesiog išgąsdinai.
Kai Neilas dėmesį sutelkė į pelėdas Emi išsitraukė veidrodėlį ir pažvelgė į save. Skenduolė, kitaip nepasakysi... Ir už ką man tokia šviesi oda? Ogi už tai, kad mano proseneliui užteko proto duotis su undinėmis. Mergina išsitraukė akių pieštuką:
 - Tikiuosi, tu neprieštarauji,- tarstelėjo ji įgudusiais judesiais braukdama kontūrą.- Reikia, kol niekas manęs nesupainiojo su numirėle ir nepalaidojo gyvos.
Emilijana apsidairė pelėdyne. Šitoje vietoje ji nedažnai lankydavosi, nes nelabai turėjo kam rašyti. '
 - Ne, pelėdos neturiu. Neturėjau niekada. Man jos tiesiog nereikia - neturiu kam rašyti. Bet jei kada turėsiu, tai tik tokią,- mergina parodė į baltą gražuolę, tupinčią arčiausiai. Švelniai ją paglosčiusi Emili atsisuko į Neilą šiam kaip tik užklausus apie plaukus.
 - Ne, mano mama tokių neturėjo ir man tai visada atrodė keista. Neturėjo ir senelė. Šiaip undinės genai eina iš kartos į kartą, kartais peršokdami vieną, bet niekada - dviejų kartų. Todėl man ir įdomu, kodėl aš tokius plaukus turiu, bet mano mama neturėjo. O kai jos to paklausiau, atsakė, kad aš išsigalvoju. Tarsi būtų normalu, kad juodbruvų tėvų dukra yra visiškai šviesi. Gal nuo manęs kažkas buvo slepiama, nežinau...- Emi kiek pritilo.- Rimtai? Tavo ir mama, ir senelė buvo tokios? Gaila, kad jų nepažįstu. Būtų gera manyti, jog esu ne viena tokia balta varna. O tu? Panašus į tėtį?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Njutas Miglapūtis Sausio 06, 2017, 03:06:13 pm

Išklausęs mergaitės jis prašneko:
- Ne, neprieštarauju. Tu visai neatrodai kaip numirėlė. Mano pelėda irgi balta, bet turi daug juodų taškiukų.
Ar aš panašus į tėtį? Na, nežinau, pažįstu jį labai trumpai. Kai buvau pirmakursis, antrakursis ir trečiakursis turėjau netikrą tėvą, o paskui paaiškėjo, kad jis ne mano tėvas. Aš gan panašus į jį: rudi plaukai, truputi smaili ir strazdanota nosis... Nežinau apie jo charakterį, tai sunku kažką daugiau pasakyti. Mano tėvas žiobaras, bet jis gavo laišką iš Hogvartso. Deja, jo tėvai jam neleido. Jis net turi lazdelę. Tai nepasakyčiau, kad jis žiobaras, bet ir ne burtininkas. Violetos plaukai ne tokie, bet irgi šviesūs. Ar tavo giminėje yra žmonių, turinčių panašius į tavo plaukus? Mama pasakojo, tokie paveldimi.
Varnonagas pagalvojo ir prisiminė kai ką.
- Žinai, prieš mirdama senelė man kažką norėjo pasakyti... Kažką svarbaus. Gal tai susiję? Ji minėjo, kad mano mama tai slėpė vienuoliką metų. Dar ji pasakė, jog mama norėjo naudoti užmaršinimo kerus, tuomet mirė. - Tai kažkaip susiję. Tikrai. bet kaip? - bandė prisiminti dar ką nors rudaplaukis. - Ką tu apie visą šitą manai?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Emilianne Mcwelle Sausio 06, 2017, 05:34:53 pm

 - Deja. Jei taip nemėgčiau raudonos spalvos, dar būtų pusė velnio. O dabar...- Emilijana nusišypsojusi nuleido akis.- Kuri tavo pelėda? Šita? Na, turiu pripažinti, ji tikra gražuolė, gal pati kada turėsiu panašią.
Kiek aptilusi Emi klausėsi Neilo pasakojimo.
 - Ne, nei mano mama, nei senelė tokių plaukų  ir odos neturėjo. Ir tai man labai keista. Taip, jie paveldimi, gali prašokti vieną kartą. bet ne dvi. Mane neramina tai, kad mama tikriausiai apie tai žinojo, bet man nesakė. Kai paklausiau kodėl mano plaukai tokie, ji kiek susinervino ir skubiai pakeitė temą. Nežinau kodėl.
Akimirką Emilijana klausėsi ir staiga prieš akis iškilo sapnas, sapnuotas ne kartą ir ne du, nuo pat vaikystės - ją, dar kūdikį laiko moteris. Jauna, graži, tokiais pat plaukais, perlų baltumo oda ir žaliomis akimis. Tarsi Emilijana dabar. Moteris kažką šypsosi ir raminamai kalba. Tada vaizdas visada susidrumsdavo ir vietoje tos moters atsirasdavo Emi mama.
 - Keista. Galiu tau kai ką papasakoti. Šią legendą radau senoje burtininkų kronikoje ir perskaičiau. Vėliau norėjau ją parodyti mamai, bet kažkodėl neberadau,- Emilijanos mintyse vėl iškilo senasis rankraštis.- Tai buvo epas apie kažkokį herojų, net nepamenu vardo, bet tai nesvarbu. Esmė ta, jog ten minima, kad jis vieną kartą pamatė undinę ir ją įsimylėjo. Po kiek laiko prie savo durų jis rado kūdikį - mergaitę baltais švytinčiais plaukais, į perlus panašia oda ir žaliomis akimis. Nuo to laiko jo moteriškos lyties palikuonys turi tokius genus. Nežinau, kiek tame teisybės, bet man buvo keista, kad kai pagalvodavau kam nors tą rankraštį parodyti, jis dingdavo. Kai tos minties atsisakydavau, vėl atsirasdavo. O kaip tai galėjo būti susįje su tavo senele nežinau. Ar tu tai žinojai? Ir dar -  dabar prisiminiau nuo vaikystės sapnuojamą sapną - kažkokią moterį išvaizda panašią į mane. Ar tai pasąmonės išdaiga, o gal koks tolimas prisiminimas?
Emilijanai staiga kilo mintis.
 - Ar toli gyvena tavo tėvai? Gal tavo pelėda jų atsakymą atneštų rytoj ryte? Man nuojauta kužda, kad čia kažkas ne taip.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Njutas Miglapūtis Sausio 08, 2017, 11:11:21 am

Išgirdęs mergaitės klausimą jis atsakė:
- Mano peleda jau išskrido. Bet ji panaši į tą, kurią rodai. Keista,- pasakė išgirdęs jos pasakojimą apie plaukus.
Varnonagas klausėsi viso pasakojimo ir galvojo. Tikiuosi, jie man atrašys, ir tai bus tiesa, o ne melas. Kiek pagalvojęs tarė:
- Tikrai nežinau. Viskas taip sutampa.
Jis prisiminė, kaip mama bandė jam pasakyti kažką, bet tik pasakė "nesvarbu". Po penkių minučių suprato, kad neatsakė į duotus klausimus.
- Mano tėvai gyvena Londone. Nelabai jau toli nuo čia. Tikrai nežinau, nes mano tėvai nelabai jau greitai rašo laiškus.
Berniukas prisiminė dar kai ką, jau norėjo sakyti, bet bandė prisiminti visas detales. Po ilgos tylos jis ir vėl prakalbo:
- Mano mama nueidavo ankščiau miegoti, todėl, kai aš nulipdavau žemyn išjungti visko ar užkasti, girdėdavau, kaip mama ištardavo vardą. Tavo vardą. Ji kelis kartus šaukdavo Emilijaną. Kai ryte jos paklausdavau, kas ta Emilijana, kurią šaukė per miegus, ji susinervindavo ir išeidavo iš kambario. Aš buvau pasidaręs knygutę, į kurią rašydavausi, ką ji kiekvieną kartą atsakydavo. Atsakymai, aišku, nesutapo, vadinasi ji melavo.. Buvau radęs dvi nuotraukas su... tokiais plaukais kaip tavo... Svarbiausia, kai kartą atsinešiau knygutę, paklausiau, kas nuotraukuose, ji paėmė knygutę ir įmetė į židinį. Nuo tos dienos nebeturėjau jokios panašios knygelės.
Rudaplaukis vis galvojo, galvojo ir pagaliau Emilijanos paklausė:
- Kur tavo tėvai mirė?
Pasižiūrėjęs į laikrodį jis pamatė, kad jau be dvidešimt penkių vienuolika. Mes tiek ilgai čia prabuvom!
- Gal mums jau reikėtų eiti? Juk baudžia, jei dar vaikštai po kodridorius pusė vienuoliktos ar vėliau, ar ne?- šiek tiek išsigando.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Emilianne Mcwelle Sausio 08, 2017, 05:01:41 pm

Lėtai vaikštinėdama tarp pelėdų Emilijana bandė susidėlioti visus faktus į vietą, tik kad nelabai sekėsi.
 - Taip, šita tikra gražuolė. Man nelabai prie širdies paukščiai, bet pelėdas mėgstu.
Pasidairydama pro langą - kvaila tikėtis, kad pelėda tokį kelią suskraidys per porą valandų, juk jos neskraido šviesos greičiu - bet Emi to tikėjosi. Ji labai norėjo sužinoti, kas čia po galais darosi.
Po kelių minučių stojo tyla. Emilijana jautė, kad Neilas apie kažką galvoja, tad tylėjo. Po užsitęsusios tylos minučių, kurios Emi prilygo valandoms vaikinas prabilo. Emi klausėsi keik pravertomis lūpomis, o jos galvoje be paliovos sukosi sapnas, paveikslas iš praeities - nežemiškai graži moteris laiko rankose sidabraplaukę mergaitę ir laiminga juokiasi. Linksma ir mergaitė perlų baltumo oda. Vaizdas sukasi, greitėja ir pradeda drumstis. Vietoje moters atsiranda kita - juodaplaukė, tamsesnio gymio, didelėmis juodomis akimis. Tai moteris užauginusi Emilijaną (ji net mintyse nebevadino jos motina).
 - Tai neįmanoma. Neįmanoma. Bet... įrodymai nepaneigiami,- Emi jau lyg žinojo, bet bijojo tai ištarti balsu - reikėjo daugiau įrodymų.
 - Mano tėvai. Gal net ne tėvai... žodžiu, žmonės, kurie užaugino mane mirė Londone, avarijoje. Žodžiu, nelaimingas atsitikimas. Atvirai pasakius, aš nežinau tiesos. Gal taip ir buvo - man tokią išvadą pateikė žiobarų policija. Gal jie tapo vienais iš tuo laiku būsimo karo aukų. Gal dar kas atsitiko. Iš magijos pasaulio su manimi niekas nesusisiekė, tad turbūt ta versija teisinga. Bet tai nėra svarbu. Ar yra?- Emilijana suglumusi pažvelgė į Neilą - jautė, kad dabar jos niekas nenustebintų.- Ar tavo namuose geriama mėtų arbata? Mano namuose jų niekada nebuvo, bet kai prieš kelias dienas draugė pavaišino mėtų arbata man tas skonis pasirodė keistai pažįstamas.
 - Taip, baudžia, o kiek dabar? Užsibuvome? Gal jau reikėtų eiti,- Emi nenoriai pasisuko durų link - mieliau čia sėdėtų visą naktį laukdama pelėdos. Deja, tai nieko nepagreitins. Pelėdos šviesos greičiu dar neskraido.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kaspijanas Blekmitas Sausio 11, 2017, 05:14:05 pm

Pelėdos tupinėėjo nuo laktos ant laktos ir garsiai klykavo.Jų buvo įdomiausių spalvų nuo geltonų iki mėlinų tėmėtų ir gražiai žalsvų staiga prie jo priskrido pelėda.Kasparas jai į snapą įbruko laišką ir ji nuplasnojo. Čia ėjo daugybė vaikų: grifiukų ir klastuolių, keletas buvo ir varnanagių. Vaikai pasitikdavo ir išsiūsdavo laiškus savo šeimoms ar artimiesiems... Staiga viena pelėda prazvimbė prie ketvirtakursio galvos vos neiškabino akių! Staiga pro pelėdyną prašvilpė sakalas ir pelėdos ėmė garsiai klykauti, mušti sparnais. Visą pelėdyną nuklojo plunksnų lietus. Keli pirmakursiai paleido į pelėdas akmenis, bet pelėdos tik dar labiau ėmė čirpšti, klykauti, ir kitaip nežmoniškai trugdyti tylą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Brooklyn Garcia Vasario 01, 2017, 08:07:44 pm

Rozellin atėjus į pelėdyną buvo tylu. Bet vos tik mergaitė pabandė užeiti ir išsirinkti mokyklos pelėdą, kad galėtų išsiųsti laišką, visos naktinės sparnuotės pradėjo lyg ir protestuoti. Jos šokinėjo, klykavo ir visasip kitaip išdykavo.
Negi ir pelėdoms aš nepatinku? Ko jos taip pyksta? Dar nemačiau, kad pelėdos taip šūkautų...
Grifė priėjo prie vienos juodos it degutas pelėdos.
-Tu man patinki. Gražiai atrodai. Padėsi man?
Tuo metu pasidarė dar keisčiau. Juodoji pelėda jai įgnybo į ranką, o kitos pakilo ir ėmė suktis aplink mergaitę ratu.
Ką jos sugalvojo?- Mergaitei rūpėjo atsakymas tik į šį klausimą.
Pelėdos vis artėjo ir grifei neliko nieko kito, tik pabėgti iš pelėdyno. Jai nubėgus iš kart matėsi skirtumas- pelėdos po truputį tilo ir rimo, bet Rozellin nebenorėjo rizikuoti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Frankas Stigleris Vasario 09, 2017, 05:45:29 pm

Frankas tyliai ir lėtai išsliūkino iš Švilpynės bendrojo kambario. Jis tyliai slinko saulės šviesos apšviestais koridoriais. Netrukus Stiglerio ausis pasiekė garsas. Kažkas tyliai tipeno už Franko. Kažkas mane seka. Frankas staiga atsisuko ir apžvelgė koridorių. Jame nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus patį Franką. Keista. Galiu prisiekti, kad girdėjau kažką. Stiglerių jaunuolis nusigręžė į žengė koridoriumi. Žengus porą žingsnių, Frankas vėl išgirdo kažkieno žingsnius. Jis paėjo kelius metrus ir pasuko į kitą koridorių. Prisiglaudė prie sienos ir laukė. Netrukus žingsniai priartėjo prie pat tos vietos, kur laukė Frankas. Jaunuolis iššoko iš už kampo ir prigavo seklį.
-Impala, juk sakiau, kad pasiliktum Švilpynės bendrajame kambaryje, - tarė Frankas savo lapei, kuri atsekė jį. -Kokia tu neklaužada.
Frankas atsitūpė ir pradėjo glostyti Imparą. Jos kailiukas buvo toks švarus ir švelnus. Frankas labai džiaugėsi savo naujuoju augintiniu.
-Kadangi jau atsekei mane, tai einam į Pelėdyną.
Frankas žingsniavo toliau. Lapė jau nebesekė jaunuolio, o ėjo greta jo.  Po kelių minučių jie pasiekė Pelėdyno salę. 
-Žinau, čia nelabai higieniška, - tarė Imparai Frankas.
Jaunuolis išsitraukė iš užančio gelsvą voką, kuriame buvo gelsvas popieriaus lapelis, laiškas tėvams. Vokas nebuvo užklijuotas, todėl Frankas jį ištraukė.

Citata

Labas mama, tėti ir sesute. Kaip gyvenate? Kaip laikosi Hipogrifė? Ar sesutė gerai mokinasi žiobarų mokykloje? Pasakykit jai, kad Hogvartse labai liūdna be jos. Ištikrųjų aš visai neliūdžiu, kad nepatekau į Grifų Gūžtą. Švilpynė man kur kas artimesnis koledžas nei Grifų Gūžta. Čia, mokykloje, susiradau kelis draugus ir labai gražią mergaitę, vardu Anabetė. Labai ačiū už dovaną. Impara tikrai nuostabus augintinis. Štai ir viskas, ką norėjau pasakyti. Iki, lauksiu iš jūsų laiškų. Frankas.

Frankas sudėjo laišką atgal į voką, ir jį užklijavo. Priėjo prie pelėdos, kuri buvo visa balta, bet turėjo kelias juodas plunksnas. Įdavė laišką pelėdai ir ji nuskrido. Frankas atsigręžė į Imparą ir tarė:
-Eime į Švilpynės bendrąjį kambarį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Claudie Amneta Vasario 15, 2017, 08:40:55 pm

Grifė pirmą kart po traumos nuėjo į pelėdyną. Pelėdyno salė niekuo nebuvo pasikeitusi, tik šį sykį viskas geriau matėsi, nes margaitė čia atėjo iškart po pamokų. Jau nebesuprato, kur yra tiesa, o kur melas. Tas lyg sapnas, kurį sapnavo palatose buvo toks tikras... Mama kalbėjo įprastu balsu. Hm, pasidomėjau. Ištiesų yra dvi sesutės. Charlotte ir Alisa Faun. Reik kaip nors susitikti. Tai va, parašysiu joms laiškus. Abiems. Pelėdos kitą rytą perduos.
Claudie išsitiesė atsineštą pergamentą, pavilgė plunksną į rašalą ir pradėjo rašyti.

Citata

Charlotte,
žinau, tai skambės keistai, nes aš tavęs nepažįstu. Abejoju, ar tu mane įsiminei per pamokas. Bet man, tau ir tavo sesei reikia pasikalbėti. Gal galėtumėt šiandien (įterpė rytojaus datą) penktą valandą po pietų ateiti į biblioteką? Būčiau labai dėkinga. Labai lauksiu.
                                                                                              Claudie Amneta

Tokį pat laišką parašė ir Alisai (žinoma, pakeisdama vardą). Tada gražiai užrašė jų pavardes. Bet sunkiausia jai buvo išsirinkti pelėdas. Hogvartsas galėjo didžiuotis pelėdų gausa. Šiek tiek pagalvojusi ji išrinko dvi, iš pirmo žvilgsnio vienodas rudas pelėdas. Palikusi laiškus pelėdų valiai tarė:
-Šie laiškai yra skirti sesėms. Tu,-parodė į vieną iš pelėdų.- Tu perduosi laišką Alisai Faun. Ji yra iš Švilpynės. O tu,-parodė į kitą.- Nuneši laišką Charlottei Faun. Ji iš Varno Nago.
Dar sykį pažiūrėjusi į pelėdas, Claudie apsisuko ir lengvu žingsniu išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 05, 2017, 04:00:11 pm

Varno Nago koledžo mokinė niūniuodama plunksna raitė raides gelsvo popieriaus laiške. Atsitraukusi ji akimis perlėkė per tekstą, ieškodama, ar kartais ne per daug išsiplėtė, bet viskas atrodė pakankamai tvarkingai.
Antrakursė palaukusi kol rašalas išdžius, padėjo plunksną, mintyse jau svajodama apie mamos miną, vos tik jai gavus laišką. Perlenkusi popierių per pusę ji įdėjo į voką ir už štampavo atsineštu giminės štampu. Vienaraginių giminė visada mėgdavo turėti savus daikčiukus, nors ir sunkiai iškovotus.
Priėjusi prie Lunos, rudai pilkos pelėdos, Lorisa įdavė jai laišką. Nors laiškų gabenimo laikas dar neprasidėjo, Lorisa nurodė kelionės tikslą- savo namus.
Sukikenusi iš apsimiegojusios pelėdos žvilgsnio mokinė perbraukė atsargiai per jos plunksnas. Lunos akys iš malonumo prisimerkė. Atitraukusi ranką, mergaitė žaismingai bakstelėjo per draugės snapą.
-Štai ir laikas tau keliauti,- Ji tarė, pamatydama, kaip kelios pelėdos taip pat pasišalina iš patalpos su seniau gautais laiškų vokais.- Gero kelio.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Melisa Keyes Kovo 05, 2017, 05:14:28 pm

Varniukė atsirėmusi į sieną klijavo prie gelsvo popieriaus žiurkių uodegas ir prie kiekvienos rašė kur ją nutraukė. Tuomet nusikirpo savo vieną garbanėlę ir taip pat ją priklijavo prie popieriaus. O dievulėliau, per mamą aš visai neteksiu plaukų!

Melisa iš kišenėlės išsitraukė voką ir jį apžiūrėjo. Sulankstė gelsvą popierių, kuriame buvo parašytas laiškas ir įdėjo jį į baltą voką. Lyžtelėjus voko kampus mergaitė užklijavo jį. Atsistojusi prisiminė, kad nepaprašė atsiųsti jai rūgščiųjų ledinukų! Greitai atplėšusi voką ir bet kaip suraičiusi savo prašymą Melisa pasišokinėdama nulėkė iki savo juodai baltos pelėdos.

-Štai, tegu šis laiškas keliauja pas mano tėvus,-mergaitė šyptelėjo pelėdai.

Netoli savęs mergaitė pastebėjo kitą antrakursę mergaitę iš Varno Nago ir jai šyptelėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 05, 2017, 05:30:25 pm

Pastebėjusi kitą mergaitę, Lorisa nudžiugo.Vis gi dviese smagiau, nei vienai. Mergaitei šyptelėjusi,  mokinė atsakė tuo pačiu. Pasitaisiusi savo akinius Lorisa tyrinėjo ją. "Ji atrodo draugiškai.."- koliojo mintis.
Mergaitė krūptelėjo nuo staiga suplabojusios Lunos. Pridėjusi prie širdies ranką balsiai nusijuokė ir pažvelgė į galvą pakreipusią pelėdą. Paglosčiusi, suglaudė su ja savo kaktas. Taip ją išmokė per vasarą. Luna jos geriausia draugė.
-Skrisk,- atsimerkusi ir atsitraukusi švelniai tarė ir palaukusi, kol pelėda nuskris, vėl žvilgtelėjo į mergaitę.- Aš Lorisa.
Pažvelgusi blizgančiomis iš laimės akimis į angą, pro kurią Luna pateko į lauką, Lorisa gailiai, bet kartu ir švelniai atsiduso.
-Luna keliauja pas mamą, į Londono mišką,- ji paaiškino, nors nežinojo, ar mergaitei įdomu.
Apsisukusi Lorisa pakreipė galvą, kaip neseniai darė ir Luna.
-O tu kuom vardu?- Klaustelėjau,  nuvalydama plunksnas nuo uniformos.- Kur tavoji pelėda keliavo?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Melisa Keyes Kovo 05, 2017, 09:46:20 pm

Melisa iš Smaragdės plunksnų išpešė kažkokį vabalą ir numetė jį šalin. Garbanė išgirdusi mergaitės vardą nusišypsojo. Įdomu, kurgi tie Londono miškai...

-Aš Melisa, mano mieloji Smargdė skirs pas mano tėvus į Edinburgą,-tarė mergaitė.

Tiesą pasakius, Melisa nebuvo linkusi susipažinti su naujais žmonėmis, bet juk iš savo koledžo reikėtų pažinoti bent viena, o su Lorisa mergaitė kartu sėdi Nuodų ir Vaistų pamokoje. Melisa įdavė pelėdai savo laišką ir Smaragdė kaipmat dingo iš mergaitės akiračio.

-Tikiuosi mano gyvatė Pūkė Edinburge dar nenugaišo,-garbanė pasitvarkė savo garbanėles.-Ar turi kokių nors gyvūnų?-paklausė Melisa savo pašnekovės.

Oh, Tu rupuže žalioji! Pamiršau parašyti, jog žiurkių uodegos skirtos mano gyvatei!-Melisa sušuko mintyse.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 06, 2017, 06:46:08 pm

Mergaitė nuo Melisos klausimo balsiai nusijuokė.
-Mano tėtis buvo gamtos tyrinėtojas,- Lorisa sukikeno ir mirktelėjo mergaitei,- turime visą parką, gal kada tave pasikviesiu.
Lorisa sutvarkius laiškų rašymo vietą, atsirėmė klubu į ją ir pažvelgė į Melisą.
-Ten laikėme Testralius, pelėdas, daug gyvių ten buvo,- Lorisa ilgesingai atsiduso,- O tavo pelėdaitė daili. Lažinuos atkeliavusi iš Švedijos. Ten esančiame miške įsikūrusi jų didžiausia kolonija.
Lorisa pažvelgė į mergaitę ir perlėkė žvilgsniu šios plaukais. Linksmai šyptelėjusi ji priėjo arčiau, lyg tikėdamasi greičiau išgirsti atsakymą. Ji norėjo žinoti, ar pataikė spėdama apie pelėdą. Gal suklydo? Juk panaši kolonija ir Vengrijoje plyti.
Nekantraudama mergaitė prikando apatinę lūpą ir pažvelgė į Melisą. Ko gi ši laukia? Ar žaidžia?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Melisa Keyes Kovo 07, 2017, 03:28:13 pm

Garbanė išgirdusi Lorisos spėjimą plačiai išsišiepė. Pasirodo Lorisa ne tik graži, bet ir protinga mergaitė.

-Tai tiesa, Smaragdė yra kilusi Danijoje, bet perkelta į Švedijos miškus,-Melisa nusišypsojo savo pašnekovei.-Tiesą pasakius, nelabai domiuosi gyvūnais, išskyrus žiurkes ir peles, man prie širdies labiau augalija. Kaktusų turiu pilną kambarį namuose,-mergaitė užsimerkė ir pamosikavo rankomis.

Lėtai atsimerkė ir žvilgtelėjo į Lorisą. Įdėmiai žvelgė į jos akis, veido linijas, tuomet sugrįžo prie akių.

-Aš nesuprantu, kokios spalvos Tavo akys?-nesupratusi paklausė Melisa.-Jos neseniai atrodė tokios gyvos, ryškiai žalios, o dabar jos atrodo išblukusios. Visai kaip mano vienas kaktusiukas, vieną dieną ryškus, kitą dieną išblukes.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 07, 2017, 03:54:44 pm

Lorisa pajuto, kaip jos skruostai pradeda įgauti vis ryškesnę rusą spalvą. Niekas dar nebuvo klausęs jos akių spalvos, mat ji nelabai kam rūpėdavo. Mergaitė nuraudusi, pasimetusiai sukikeno ir pažvelgė į Melisą, stovinčią tiesiai prieš ją ir vilkinčią dailius drabužius. Jos garbanoti plaukai uždengė didelę pečių dalį, bet tai netrukdė jai atrodyti paprastai dailiai.
-Tėtis sako, kad jos pilkšvos, gal kiek labiau į žalsvą pusę,- tebebūdama pasimetusi sumikčiojo.- Oh, ne taip pasakiau. Jis sakydavo...
Nutęsusi žodį, Lorisa nuleido akis į savo rankas, kurių pirštais netrukus pradėjo žaisti.
-O tavo kaktusiukai,- Ji staigiai pakeitė temą. Norėjo apie tėtį prisiminimus pasilikti sau. Tik  labai svarbūs asmenys išpeša iš jos ką nors.- Tu juos kolekcionuoji? Pati laikiau Plokštenį, bet teko atiduoti senelei. Žinai, mokslai ir laisvalaikis. Nebuvau prisiruši prie jo taip stipriai, kaip tu.
Skambus mergaitės juokas nuskambėjo patalpoje. Mergaitė užšoko ant staliuko, grakščiai atsisėsdama. Bet vos dingtelėjus minčiai, nulipo. Pasilipusi ant suoliuko, Lorisa pažvelgė į Lunos miegojimo vietą. Na gal ne miegojimo, o labiau- poilsio.
Pasigriebusi baltų ir pilkų plunksnų kuokštą surišo iš kišenės paimtu siūlu ir atsargiai nulipusi, patenkinta išsišiepė.
-Puikiai tiks,- ji tarė ir užrišusi mazgą, pradėjo rištis mažytes kaseles priekyje. Po vieną iš kiekvienos pusės. Į vieną iš jų, Lorisa įsegė plunksnas ir patenkinta, sukikeno.- Planavau tai ilgai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Melisa Keyes Kovo 07, 2017, 04:16:16 pm

Melisa žvelgė į mergaitės akis, kol ši atsakė jai į klausimą. Tiesa, atsakymas nebuvo labai aiškus, bet Melisai to užteko. Išgirdusi klausimą apie kaktusiuką mergaitė stryktelėjo iš džiaugsmo.

-Kaktusiukai - mano gyvenimo dalis. Turiu jų įvairiausių rūšių, iš įvairiausių pasaulio vietų!-Melisa plačiai išsišiepė, iš jos pažįstamų niekas nesidomi kaktusais.-Turiu trejas Oputinios kaktusus, vieną Rihpsalidobsį, tiksliau jis nėra mano, jis mano tėčio, dvejas Cylindroputinias, dvejus Echinopsiukus ir vieną, savo pirmąjį Tephrocactusą, kurį pavadinau Sinskripcijumi, jis jau senas, serga, nebeauga, bet nenoriu jo niekur išmesti, atiduoti ar užkasti, jis man labai brangus,-Melisa nustojo kalbėti, norėdama pagalvoti ar pasakyti kodėl jis brangus ar ne.-O tu ar turi kokį nors gyvūną ar augaliuką, kuris Tau yra labai brangus?-mergaitė šį kartą nutylėjo kodėl jai Sinskripcijus labai brangus.

Atmetusi savo plaukus atgal Melisa pažiūrėjo į Lorisą. Susirado savo uniformos kišenėlėje vieną žiurkės uodegą ir pradėjo ją sukinėti tarp pirštų, laukdama atsakymo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 07, 2017, 07:01:49 pm

Užmačiusi mergaitės akyse slepiamą skausmą, Lorisa sustingo. Juk tai tik... augalėlis? Bet vos jai pamąsčius, kaip ji jaustųsi susirgus Lunai, pati pajuto susikaupusias ašaras.
-Taip, turiu,- Mergaitė patvirtino, silpnai palinguodama galvą.- Luną su gimimo diena gavau iš tėčio. Kai suėjo šešeri.
Mergaitė bandė mintyse apgalvoti ką gi dar paminėjus iš mieliausių gyvūnų. Toptelėjo tik kambaryje su Lorisa, namuose gyvenantis feniksas.
-Dar Brakas. Tai prijaukintas feniksas.- Ji išsišiepė iki ausų, bet prisiminus liūdną mergaitės nuotaiką, nurimo.-Jį radau aštuonerių, paliktą mamos prie lūšies. Teko šią nuvyti. Nelemtas žiobariškas gyvūnas.
Lorisa pajuto, kaip prisiminimų emocijos vėl ją užplūsta. Suspaudusi mantijos vidinėje kišenėje lazdelę ji atsiduso.
-O tavo kaktusiukas, tikiu, pasveiks,- Ji draugiškai paguodė.- Kaktusai nėra tokie silpni, kaip kai kuriems atrodo.
Mirktelėjusi mergaitė apsižvalgė aplinkui. Matėsi kylanti saulė, tad nieko nelaukusi, Lorisa mostelėjo lazdele, užgesindama liepsnojančius deglus. "Daug geriau"- patenkinta savimi ji įsidėjo lazdelę atgal į vietą ir pažvelgė į Melisą.
-Tiesa,- toptelėjusi minti, nušvietė Lorisos veidą. Atvėsę skruostai vėl užsidegė tik šį kartą ne iš drovumo, o iš begalinio entuziastingumo.- Ar tu dėjai į voką žiurkių uodegas?
Lorisa laukdama atsakymo, pasitaisė plaukuose esančias plunksnas ir pradėjo valyti Lunos poilsio vietą.
-Brakas dievina jas, kaip užkandį.- Sukikenusi mergaitė, išsitraukė lazdelę ir paleidusi kerus, pavertė ten esančias plunksnas tuštuma.- Bet kiek žinau, to vadovėliuose nerašo. Na, ties feniksų skyriumi. Tai ką gi augini?
Nusilipusi nuo suoliuko, mergaitė įsmeigė savo akis, paslėptas už stikliukų. Ji žūt būt turėjo sužinoti ką gi laiko Melisa. Gal tai Vanagas? O gal tai kažkas įdomesnio?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Melisa Keyes Kovo 09, 2017, 05:28:00 pm

Melisa jautė kaip jos akys drėksta, kai Lorisa pamini kaktusiuką, Sinskripcijus buvo jos sesers atminimas, kuri mirė būdama vos devynerių. Garbanė užvertė galvą į viršų, kad neverktų ir galvojo, kaip atsakyti į Lorisos klausimą. Žiurkių uodegos - Melisos gyvenimas.

-Aš kolekcionuoju žiurkių uodegas,-mergaitė atsakė gan keistai.-Visuomet kur tik pamatau žiurkę, nutraukiu jos uodegą ir dabar, kai esu Hogvartse, siunčiu tas uodegas tėčiui, kad įdėtų į dėžutę. Nežinau kodėl, bet man tiesiog patinka. Tai mano hobis,-Melisa nejaukiai šyptelėjo.-O tu ar turi kokių nors hobių?

Garbanė prisiminė savo jau gaištančią gyvatę Pūkę ir plačiai nusišypsojo.

-Pūkė,-tarė Melisa.-Mano mylimoji gyvatė,-nusijuokė mergaitė.-Pavogiau ją iš gyvūnų parduotuvės, nes neturėjau pinigų, kad ją nusipirkčiau,-ji užsidengė savo veidą ir atsiduso.-Daugiau nieko neauginu, tik skaitau knygas apie augalus. Mėgsti mėtų arbatą?-Melisa nekantriai laukė atsakymo, nes labai norėjo kada nors išgerti su Lorisa mėtų arbatos.       

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Mila Rozan Kovo 10, 2017, 07:39:35 pm

Mila skubėjo į pelėdyną. Per didelius mokyklos langus skverbėsi saulės spinduliai kurie švietė tiesiai į Milos akis. Gale koridoriaus ji pamatė medines duris už kurių tikriausiai buvo pilna pelėdų. Mila atidarė pelėdyno duris ir apsižvalgė. Čia tikrai nėra jau tiek daug pelėdų kaip ji galvojo. Pelėdų nebuvo daug tačiau jos skraidžiojo pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn. Kambarėlis buvo mažas, bet jaukus. Langai apvalūs ir praverti. Mila įkišo ranką į kišenę ir surado Minės mėgstamus skanėstus. Ji ją garsiai pašaukė:
-Mine, eikš čen!-pelėda atplasnojo prie Milos ir iškart čiupo iš jos rankų pelėdų skanėstus.
-Palauk truputį gerai? Parašysiu laišką ir galėsi jį nuskraidinti pas mamą ir tėtį. Mila išsiėmė iš kišenės popieriaus ritinėlį ir pradėjo rašyti.

Citata

Labas, tėti, ir, mama,
Hogvartsas tiesiog nuostabus! Einu į pamokas, bet dar nieko naujo nesužinojau. Susipažinau su keliomis mokytojomis ir man jos labai patiko. Jau buvau pas slaugę Pomfri. Tik nepradėk jaudintis. Slaugė Pomfri man išgydė ranką ir viskas dabar gerai. Būtinai man atrašyk. Myliu jus!   P.S mama, duok Minei skanėstą, nes kitaip ji neskris atgal pas mane.

                                   Mila Rozan         

Parašiusi laišką suvyniojau jį ir pririšau prie Minės kojos.
-Iki!-Mila pamojavo pelėdai ir išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 12, 2017, 06:08:38 pm

Lorisa nespėjo susigaudyti dėl greito mergaitės kalbėjimo ir staigių nuotaikų kaitų.
-Hobiai.. ak, hobiai,- mergaitė nusprendė iš pradžių atsakyti į pirmą užduotą klausimą.- Gyvūnija yra mano gyvenimas. Pelėdos, gyvatės, Testraliai, netgi drakonai.. Jie lyg dalis manęs. Neįsivaizduoju nei dienos nesvajojant, kuom galėčiau pavaišinti visus mūsų prižiūrimus draugus.
Mergaitė net nepastebėdama užsisvajojo apie kambaryje, tikriausia, plunksnas valantį ir nuobodžiaujantį, feniksą.
-Mėtų arbata?- Lyg staiga pabudusi mergaitė sudarė staigų akių kontaktą su Melisa. Iš pradžių ji kiek pati pašoko iš išgąsčio nuo tokio jos entuziazmo, bet vėliau nuleido viską juokais.- Taip! Žiūbsnelis cukraus ir Merlino barzda! Mėgstamiausia mano arbata.
Lorisa energingai suplojo rankutėmis, priversdama kelias pelėdas šoktelėti iš vietų.
-Oj,- ji kiek susigūžė nuo kaltės, dėl jų išgąsdinimo.- Nenorėjau.
Mergaitė klausėsi pabudusių pelėdų klykavimų, kol po keletos, o gal net dešimties minučių, nutilo. Visi paukščiai susigūžę saldžiai snaudė. Juk pradeda švisti.
-Manau turėtumėme eiti,- tyliai šnabždėdama Lorisa pasigriebė nuo žemės didelę baltą su juodu plunksną ir pažvelgė į Melisą.- Gal norėtum nubėgti išsvajotosios mėtų arbatos? Nespėjau užkąsti pusryčiavimo metu, būtų smagu pasigriebti kokį pyragaitį.
Mergaitė akimis perspėjo Melisą, kad atsakymą sakytų tyliai, tegul nepažadina miegančių pelėdų. Įsidėjusi plunksną į kišenę, Lorisa laukė atsakymo. Nors mintyse ir meldėsi, kad ši, sutiktų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Melisa Keyes Kovo 14, 2017, 07:19:20 pm

Arbata, arbata, mylimoji mėtų arbata. Melisa galvodama apie mėtas jautė jų kvapą, šiltą skystį prie lūpų, bet staiga draugė, jeigu galima ją taip vadinti, nutraukė garbanės mintis ir jos jau turėjo eiti. Melisa linktelėjo ir patyliukais pradėjo eiti.

-Mėtų arbata, mano mėgstamiausioji, neišgėrus šios arbatos jaučiuosi kaip gyvas numirėlis, tad žinoma sutiksiu išgerti jos,-Melisa linktelėjo.-Šią arbatą pirmą kartą gėriau Edinburgo pilyje, kai su tėvais ėjome ten į ekskursiją,-Melisa nežinojo ar Lorisai tai įdomu, bet pasakojo toliau.-Labai norėjau žalios arbatos su žiurkės uodega, bet teko nusipirkti mėtų, nes kitokios nebuvo,-tyliai sukikeno garbanė.-Taigi nuo šiol geriu mėtų arbatą su žiurkių uodegomis, man išties labai skanu, nors kitiems tai atrodo šlykščiai,-šyptelėjo mergaitė.-Beja kur mes dabar einame?

Mergaite palietė Lorisos plaukus ir aiktelėjo iš nuostabos, plaukai buvo tokie švelnūs ir ploni. Netrukus Melisos pirštai mikliai pradėjo pinti draugės plaukus.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 14, 2017, 07:42:09 pm

Vos mergaitės plaukai buvo paliesto, Lorisa krūptelėjo. Ji pajuto, kaip mergaitė nustemba ir netrukus pradeda juos pinti. Lorisa buvo netekusi amo. Jos akyse susikaupė ašaros, gerklėje susidarė emocijų sukeltas gumulas. Ji stengėsi neatrodyti iš šono įtartinai, tad bandydama nurimti, sugniaužė marškinėlių rankovę. Jos kvėpavimas kaip mat pagreitėjo, kūną pervėrė paniką.
Sulaukusi, kol mergaitė supins iki galo kasą, Lorisa kaip galima greičiau atsitraukė, delnais užsidengdama veidą. Ji jau įsivaizdavo, kokia mergaitė yra sumišusi, gal kiek išsigandusi.
-Klaustrofobija,- mergaitė drebėdama giliai įkvėpė.- Prašau, daugiau taip nedaryk. Tik gyvūnai gali taip arti manęs būti.
Lorisa pajuto kaip situaciją pavertė slogia ir nepatogia, tad nieko nelaukusi, išspaudė priverstinę šypseną.
-Arbatos,- ji sau panosėje sumurmėjo ir netrukus pakėlė savo vis dar sudrėkusias akis į mergaitę.- Girdėjau "Kiauras Katilas" visai nieko.
Tylomis laukdama Lorisa, sukiojo kišenėje esantį siūlų ritinėlį. Ji bijojo, kad mergaitė jos išsigąs, ypač pamačiusi, jog serga tokia liga.
 "Ji tikriausiai manęs nekenčia"- Galiausiai mintyse ji pradėjo pati save pulti. Ir nuo tylos, kuri susidarė dėl neatsakyto klausimo, mergaitė nuleido akis. Jos skruostais ėmė ristis ašaros, o mintyse tik skambėjo šlykščiosios pusseserės kadaise pasakyti žodžiai- "Draugai tokiai kaip tau neskirti, Lorisa."

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Melisa Keyes Kovo 19, 2017, 09:47:10 pm

Melisa net nesutriko sužinojusi apie mergaitės ligą. Šia liga sirgo jos sesuo, tad garbanei tai nebuvo keista. Ji tik supratingai linktelėjo, galvojo ar jai nusišypsoti, bet jos lūpų kampučiai visai nepakilo.

-Eikime gerti arbatos,-be jokių emocijų tarė Melisa.

-Štai ir vėl grįžta toji šaltoji Melisa Keyes,-balsas galvoje pasišaipo iš mergaitės.-Nenoriu daugiau su niekuo bendrauti, aš ne toks žmogus,-Melisa mintyse taria.-Galbūt dabar išgersime arbatos ir vėliau susitiksime tik Nuodų ir Vaistų pamokoje? Nenoriu daugiau skaudinti žmonių, juk visados ką nors įskaudinu,-garbanė mintyse kalbėjosi su savo vidiniu balsu.

Melisa lėtai ėjo iš pelėdyno salės, atsisukus į Lorisą paklausė:

-Eini?-ir apsisukusi išėjo iš salės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 21, 2017, 05:51:33 pm

Lorisos akyse žybtelėjo ugnelės, supratus, jog Melisa neišsigando. ''Ši mergaitė- tiesiog stebuklas.'' -Silpnai linktelėjo pati sau.
Išgirdus klausimą, palinksėjo, tik šį energingiau. Arbata jas prablaškys. Bent jau to tikėjosi Lorisa. Be to, jos rankos jau baiginėjo nušalti, tad vos pagalvojus apie šildančiąją mėtų arbatą, nekantrumas užpildė mergaitės kūną.
-Taip, einu,- ji taip pat, kaip ir ankščiau, tyliai, tardama, paskutinį kartą pažvelgė pro angą, kur išskrido Luna.
Pajutusi šaltumo gaidelę Melisos balse, mergaitė liko nusivylusi. Vis dėl to ji sugadino viską, ką sugebėjo surišti su šia nuostabia garbane.
"Gal tai praeitis kalta?"- Šmėstelėjo mintis, žybtelėjusi lyg šiaurinė žvaigždė tarp audros debesų.
-Nagi susiimk,- Lorisa suspaudė rankas į kumščius ir pasivijusi mergaitę, nuoširdžiai jai išsišiepė.- Nenorėjau sugadinti atmosferos nuotaikos. Tikiu, kad tavo kaktusiukas užaugs dideliu ir puikiu kaktusu. O tu, tikiuosi tapsi mano drauge.
Mergaitė patraukusi nuo akies plunksnų kuokštą, pažvelgė į mergaitę, o vėliau- tolyn.
-Už arbatą moku aš.- Dar netrukus pridūrė.- Noriu pataisyti nuotaikas.
Lorisa patenkinta, jog nepabijojo atsiprašyti, susikišo rankas į uniformos kišenes. Taip ir begalvodama, apie kokį gyvūną jai galėtų papasakoti geriant karštą gėrimą, mokinė pasuko išėjimo link ir nupėdino eidama Melisai iš šono, kavinukės link.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Žaneta Froz Kovo 25, 2017, 10:18:27 pm

Bėgdama į peledyno namelį su baltu voku rankose Žaneta labai nekantravo. Juk jos mama atsiuntė pirmąjį laišką! Nors jis buvo kiek paslaptingas, bet vis tiek pirmas!
Labas dukrelę, labai tavęs pasiilgau! Namie be tavęs labai liūdną, nėra kas kvaršintu galvą su citatomis iš knygų. Bet rašau ne šiaip sau. Mes su tėvu nusprendėm, kad laikas tau pasakyti. Tu esi skaičiusi apie burtininkus šnekančius su tam tikros rūšies gyvūnais. Tai va tokia buvau ir aš, o tai dažniausiai būna perduodama krauju. Aš šnekėjau su katėmis ir todėl tu su joms turėtum šnekėti. Tai va dėžėj kurią atsiunčiau yra juoda katė. Tai viskas ką norėjau pasakyti. Nu ką sėkmės bandant!
Su meilę Rosita tavo mylimiausia mamytė.
va čia tai naujiena! – pamanė mergaitė prie dėžės adresuotos jai. Išsitraukusi lazdelę mergaitė perpjovė dėžės virves. Ir vos tai spėjo padaryti iš didžiulės dėžės iššoko juoda katė.
- pagaliau!  Tavo mama pasakojo apie tave. Einam viską paaiškinsiu pakeliui į pilį. – sušnypštė katė
- ne! Noriu viską žinoti! – suriko ant katės mergaitė. Su kate kalbėti buvo tikrai keista ir nepatogu
- gerai. – nusileido katytė – aš esu Aurora. Tavo mama išrinko man tokį vardą. Ir taip tu esi tokia kaip ir tavo mama. Dabar aiškiau?
- jo...  Šiek tiek. Galim eiti reikia namų darbus daryti. – susimąsčiusi pasakė mergaitė...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Česteris Wan Gerietis Balandžio 11, 2017, 08:56:26 am

Teris atbėgęs į pelėdyno salę nei kiek nenustebo,kad aplinkui apderkta paukščių...Jis atsiduso ir nuėjo prie savo pelėdos ir atsisėdo šalia jos.Paglostė jos spandą ir įniko rašyti.

Citata

Tėvai,
Ilgą laiką nerašiau kaip man sekasi,nors jūs to prašėtė.Atleiskit,bet per dau čia visko įvyko,tad nespėjau parašyti.Namų darbai,kontroliniai pamokos..Ir taip toliau.Nežinau ar Grant jums apie tai ką nors rašo,bet jai sekasi gerai,ji laiminga antrakursė,kuri džiaugiasi būdama Hogvartse,tikriausiai kaip ir aš.
Norėčiau,kad man atrašytumėte.
Česteris.

Teris įdėjo laišką pelėdai ir tarė:
-Jorce,žinai kur skristi.
Pelėda atšoko nuo berniuko rankos ir nuskrido.Teris išėjo iš pelėdyno,nes jam pasidare pernelyg karšta.Jis atsiduso,juk jis pamelavo tėvam,kad jam puikiai sakesi ir išties,jam sekėsi klaikiai.Bet tėvam,to nebūtina žinoti.Česteris nusisuko ir nuėjo atgal į Hogvartsą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Irish wolfhound Balandžio 11, 2017, 04:37:42 pm

Juodi storų rėmų akiniai smuko nuo nosies Mori einant link pelėdyno salės. Juodi plaukai it pašėlę draikėsi aplink merginą vis apsivydami jos laibą kaklą it gyvatės. Mergina rankoje laikė skiautę pergamento, kuri buvo gražiai apipaišyta vijokliais ir rožių žiedais.
Tamsiaplaukė mėgo piešti, nors niekada tam reikšmės neteikdavo ir nemanė, jog jos paišaliojimas kam nors patinka. Tai buvo veikiau užsiėmimas, kurio dėka šiai nebuvo taip nuobodu per pamokas. Daugelis manytų, jog tai padeda atsipalaiduoti, tačiau tik ne klastuolei. Jei ši suklysdavo ir Kirai neišeidavo nupiešti taip kaip ji nori susinervindavo ir suplėšydavo pergamento skiautę į mažyčius skutelius. Taip ji išliedavo pyktį. Nepaisant to, jos veidas likdavo šaltas ir bejausmis, kaip visad.
Būdama mažytė piešdavo kone kiekvieną dieną, mat jos darbus visad pagirdavo koks suaugęs burtininkas. Ne dėl to, jog jam patiko, bet dėl to, jog ši stengės ir buvo maža. O mažo vaiko niekas nenorėjo pravirgdyti. Tamsiaplaukei patikdavo tie komplimentai, pagyrimai. Tai paglostydavo jos savimeilę. Tačiau Kira laikui bėgant suvokė, jog jos menas menkavertis, tad šį užsiėmimą apleido. Dabar piešia nebent iš neturėjimo ką veikti.
Mergina neturėjo nuosavos pelėdos. Tad naudojosi Hogvartso nušiurusiais paukščiais. Jai palėdos visad buvo gražūs, protingi padarai. Tačiau nenorėjo kaulyti iš brolio pinigų ir prašyti pelėdos. Nors žinojo, jog šis jai tikrai nupirktų. Jai buvo nesmagu, gėda kaulyti pinigų. Tai atrodė žema. Gal, kadanors gaus ir ji kokią pelėdą dovanų. Arba galų gale paprašys brolio, kad nupirktų. Mat šios Hogvartso pelėdos buvo tokios senos ir nusususios, jog ši nesistebėtų, jei kartais giminaičiai negautų jos laiško.
Prieš išsiųsdama laišką norėjo įsitikinti, jog nepadarė kokių klaidų ir savo mintis išdėstė nuosekliai, tad permetė akimis rašliavą.

Citata

Magnusai,
Tikiuosi, jog prisimeni mane. Nes jau tikrai ilgą laiką nerašiau. Manau, norėsi žinoti, kaip man sekasi. Tad, žinok, viskas gerai. Mano gyvenimėlyje tvyro šiokia tokia rutina. Mokslai, namų darbai, maistas ir miegas...
Kad ir kaip ten bebūtų įpusėjo pavasaris, tad saulė nepaliaujamai spigina. Manau, žinai kaip ji man nepatinka. Tad ir nuotaika ne kokia.
Perduok linkėjimų Demonui, aš to pasiutusio šunies labai pasiilgau. Tikiuosi nenumarinai jo badu.
Jei turėsi laiko parašyk,
Kira.

Apsidairė ieškodama kokios pelėdos, kuri atrodytų bent kiek normaliau. Suradusi ne tokią apšiurusią įbruko laiškelį jai į snapą ir paragino skristi. Tačiau paukštis net neketino judėti iš vietos. Pavarčiusi akis Mori atsiėmė savo laišką. Teks ieškoti kitos... Prieš įduodama laišką pelėdai greitai brukštelėjo pergamento apačioje.

Citata

P.S gal galėtum kitais mokslo metais nupirkti man pelėdą? Mat, šios vos gyvos ir tokios nutriušusios, jog net skristi nenori.

Dar minutėlę padvėjojusi įkišo laišką į padaro snapą ir šis šiaip ne taip išskrido.
Beeidama į bendrąjį kambarį klastuolė vis abejojo ar teisingai padarė prašydama brolio pelėdos. Juk taip žema prašyti kažko. Ji buvo pratusi, jog gali gauti ko nori tik tuomet, kai to nusipelnai. O dabar Kira nieko tokio nepadarė, už ką jai galėtų padovanoti pelėdą. Na, visai neblogai mokosi, tačiau ar tai priežastis?
Jos santykiai su broliu ir taip itin šilti nebuvo, matyt dėl to tamsiaplaukė tokia vieniša. Vylėsi, jog brolis nesupyks ir tai nesugriaus jų taip puoselėtos tolerancijos vienas kitam.
Kira Mori augo be tėvų, tik su broliu, kuris nežine ką veikė ir retai būdavo namuose. O jei ir teikdavosi pasirodyti, tai būdavo suirzęs ir piktas. Tad antrakursė priprato prie visiškos tylos namuose ir prie šalto jų bendravimo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dawn Strain Birželio 15, 2017, 01:05:26 pm

Mergina pirmą kartą buvo pelėdyne. Padedama kitų mokinių, eidama įvairiausiais koridoriais, ji galiausiai atrado pelėdyno salę, kurioje stovėjo pulkas pelėdų. Dawn pelėda buvo bene mažiausia iš visų, merginai taip ir nebuvo progos ja pasinaudoti, tačiau jos motina jai davė pylos už tai, jog nieko nepasakoja apie Hogvartsą ir joje esančias pamokas. Grįžusi namo atostogomis, merginos mama užplūsdavo Dawn klausimais, kadangi pati varniukė nieko nepasakodavo. Šįkart prirašiusi bene du lapus, pasidėjo plunksną į šalį ir užklijavo voką. Na, dabar gal ji paliks mane ramybėje. Strain atsirado savo pelėdą ir įkišo jai į snapą. Dawn paglostė pelėdos sparnus ir ši tuoj pat išskrido perduoti laiško. M...Gal Kira čia lankosi dažniau negu aš? Reikėtų man su ja persimesti keliais žodžiais, bet niekaip nesutinku jos, o ir vis kažkas sutrukdo. Tarsi ji būtų nepasiekiama. Mergina atsisėdo ant grindų ir ėmė rašyti dar vieną laišką savo broliui, seniai baigusiam Hogvartsą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Irish wolfhound Birželio 15, 2017, 08:54:44 pm

Šiek tiek pakilios nuotaikos, tačiau kaip visad bejausmiu veidu, Kira ėjo akmeniniais Hogvartso koridoriais, kurie it labirintas kartais net trečiakursę paklaidindavo.
Laiminga ji jautėsi dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, per atostogas brolis jai padovanojo pelėdą. Tad Mori nekantravo išmėginti ją ir vylėsi, jog padaras, atvirkščiai negu Hogvartso paukščiai, sugebės nusiųsti laišką ir nepadvės skrisdamas. Daugelis hogiečių savo pelėdoms duoda vardus. Kai kurie jų klastuolei kėlė juoką, pavyzdžiui, Plunksnelė, Pūkis ir taip toliau. Juk logiškai pamąsčius pelėdos reikalingos tik tam, jo atliktų savo pareigą - perduotų laiškus. Jos juk ne kačiukai ar šuniukai, kurie buvo skirti tik tam, kad galėtum su jais pažaisti. Tad Kira savo rudomis ir balkšvomis plunksnomis pasidabinusiai pelėdai vardo neketino duoti.
Na, o kita priežastis dėl kurios jautėsi laiminga ir dėl kurios skubėjo į Pelėdyno salę, ta, jog jai pagaliau kažkas parašė laišką, į kurį kastuolė nedelsdama atsakė. Tas kažkas buvo jos kaimynė. Na, ji buvo gan nuobodoka, mat jai neseniai sukako septyniasdešimt šešeri metai, tačiau puikiai mokėjo pralinksminti, net tokią depresingą tamsiaplaukę.
Prieš įžengdama į Pelėdyno salę trečiakursė dar kart permetė akimis savo rašliavą, kurią ketino siųsti senutei ir kruopščiai sulanksčiusi pergamentą įdėjo į voką.
Pakėlusi savo žalias it smaragdai akis pastebėjo Dawn, kuri sėdėjo salės kampe ir susikaupusi rašliavojo.
Kira susirado savo pelėdą, kuri atrodė naujut naujutėlė. Taip, ji vertino paukščius it kokius daiktus. Jos pelėdos plunksnos buvo švarios ir spindinčios, gražiai suglostytos. Įbruko padarui laišką ir prisėdo prie Dawn, kuri atrodo, net nepastebėjo tamsiaplaukės. Gal dėl to, jog ši visad būdavo labai tyli? O gal dėl to, jog Strain buvo labai susikaupusi?
- Sveika, Dawn, kaip sekasi? Kam rašai laišką? -Kira atsirėmė į akmeninę Pelėdyno sieną ir tiriamai pažvelgė į pašnekovę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dawn Strain Birželio 15, 2017, 10:29:33 pm

Mergina skrebeno sakinius pargamente. Ar laišką baigti sakiniu "Tikiuosi, kad tau sekasi blogai", ar "Linkiu paspringti savo egoistiškumu"? Dawn stengėsi išraityti kiekvieną raidę tobulai, tačiau jos raštas nebuvo pats gražiausias, tad pažiūrėjusi iš tolo į savo galutinį variantą, pamatė tik neaiškią rašliavą ir daug rašalo dėmių. Nuostabu! Ji ėmė rašyti toliau, tačiau išgirdo balsą šalia savęs ir krūptelėjo. Šalia sėdėjo klastūnyno mokinė Kira. Iš nuostabos mergina vos nesuplėšė savo laiško.
-O! Labas Kira,-gana aukštu balsu tarė varniukė,-Aj šitas...-pažvelgė į savo laišką,-Tai mano broliui, aš jau baigiau rašyti, tad luktelk truputį, kol duosiu jį savo pelėdai.
Trečiakursė greitai atsistojo ir nutipeno į vietą, kurioje turėjo būti merginos pelėda, tačiau ten jos nebuvo. Tada Dawn prisiminė, kad prieš 10 minučių pelėda nuskrido nešdama laišką mamai Strain. Ak, ir kaip aš galėjau pamiršti...Na tie eliksyrų ragavimai Nuodų ir Vaistų pamokoje pridarė žalos mano smegenims. Varniukė sugrįžo pas bendraamžės ir atsisėdo šalia.
-Tiek jau to, išsiųsiu vėliau,-tarė Kirai ir pamatė laišką jos rankose,-Kaip matau ir tu ruošiesi siųsti laišką,-pastebėjo patį akivaizdžiausią dalyką ir šyptelėjo,-Kaip sekasi pamokose? O tu išvis į jas eini? Galvojau, gal galėtume dirbti kartu, kadangi aš be poros sugebu prisidaryti daug bėdų jose,- pasakė trečiakursė ir parodė Kirai didžiulį randą delne, kuris dar nespėjo sugyti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Irish wolfhound Birželio 16, 2017, 08:48:43 am

Dawn krūptelėjo išgirdusi Kiros balsą. Na, taip, galbūt klastuolei reikėjo ne sėlinti, o kaip normalūs hogiečiai garsiai prisėsti šalia varniukės ir negasdinti pažįstamų. Reikės pasipraktikuoti...
Mori žinojo kaip keistai tai skamba, tačiau išmokti bendrauti ir elgtis kaip visi, jai būtų neprošal. Net gyvendama su broliu nedideliame Anglijos miestelyje neturėjo daug draugų. Na, gerai, visai jų neturėjo. Gal dėlto, jog kaimynystėje gyveno tik vidutinio amžiaus burtininkai, kurių dieną nei kvapo nematysi. Mat visi rytais, kaip ir jos brolis, išlėkdavo į darbus ir grįždavo tik vakare.
Merginai nereikėjo daug bendravimo. Ji nebuvo iš tų hogiečių, kurios turi pasidalinti visomis paskalomis, apšnekėti visus mokinius ir profesorius, ar tiesiog, kalbėtis apie mergaitiškus dalykus. Bet šiaip ar taip bendravimas kiekvienam reikalingas. Šiuo atveju ir Kira ne išimtis.
Pamačiusi Dawn žaizdą tamsiaplaukė nejučia susiraukė:
- Apgailestauju, Dawn, - Mori ne itin mokėjo paguosti žmones, tad mane, jog Strain neįsižeis. - Na, pastaruoju metu ne itin vaikštau į pamokas...Tad matyt, būsiu atsilikusi. Ir taip, žinoma galime dirbti per kartu.
Klastuolė vis surasdavo priežasčių, kodėl neturėtų eiti į pamokas. Ir jos būdavo ganėtinai svarios. Tai jai skaudėdavo galvą, tai susirgdavo peršalimu. O tikrosios priežasties, kodėl simuliuodavo net pati nežinojo. Gal ir jai trūko kompanijos pamokose?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dawn Strain Birželio 16, 2017, 10:48:03 am

Dawn šiek tiek nusivylė išgirdusi Kiros atsakymą, kadangi jai labai trūko porininkės - geros draugės, kuria galėtų pasikliauti. Su varniukais ji bendravo, tačiau kolkas nė vienas negalėjo atstoti gerą draugą. Trečiakursė atsikrenkštė.
-Na, jeigu kartais pasirodytum pamokose, nepamiršk užkalbinti,-sukikeno mergina, tarsi būtų pasakiusi kažką juokingo,-Ak...-atsiduso,- Šiek tiek tau pavydžiu. Varniams reikia dar labiau išsiveržti į priekį, neleisti grifams laimėti taurę šiais metais, tad stengiuosi dalyvauti kiekvienoje pamokoje. Ir tai labai užknisa, kadangi nė karto nesu išėjusi iš pilies, na, nebent per pamokas,-Dawn atsikvėpė ir padarė pauzę.-Per visus 3 metus!-dramatiškai tarė ji ir užsidėjo delną ant kaktos, tarsi alptų,-Tikiuosi, jog nuveiki ką nors įdomiau nei aš. Kiekvienam žmogui reikia pabūti vėjavaikiškam, krėsti išdaigas...-tarė varniukė ir suprato, jog šneka per daug. Tai buvo viena savybė, kuri Dawn labai nepatiko. Ji nutilo ir ėmė žiūrėti į vieną tašką, tikėdamasi, jog tyla nesitęs ilgai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Irish wolfhound Birželio 16, 2017, 01:56:43 pm

Mori klausėsi kaip Strain save peikia, mat per daug mokosi ir be ėjimo į pamokas ir namų darbų darymo nieko neveikia.
Dawn peikia save už tai, jog daug mokosi, o manęs net sąžinė negraužia, kad jau kokį mėnesį retai užsuku į pamokas. Gal vertėtų pamąstyti apie tai ir pagaliau paruošti visus namų darbus ir pradėti reguliariai lankyti pamokas? Kira giliai atsiduso supratusi, kiek turi visko padaryti. Mat jos namų darbų krūva tuoj pasieks Klastūnyno mergaičių kambario lubas.
Strain klastuolei atrodė tokia tobula. Puikiai besimokanti ir pirmenybę teikianti mokslams. Varniukė jaudinosi dėl savo koledžo. Visiška Kiros priešingybė, kuri net negalvoja apie koledžo taškus, mat mano, jog ne tai svarbiausia. Ta taurė tik dar vienas blizgutis, kuris rinks dulkes. O mokslai... Kam stengtis, jei parašęs kontrolinį ar tiesiog padaręs namų darbus paskui nieko neprisiminsi? Geriau pamiegoti dvylika valandų per parą, paspoksoti į lietaus lašus, kurie vis bando pro langą patekti vidun, sočiai prisikimšti visokių gardėsių ir retkarčiais pasilabinti su kokiu klastuoliu bendrajame kambaryje.
Išklausiusi varniukės monologo Kira ilgai tylėjo, kol pagaliau jos minčių raizgalynėje išsigrynino atsakymas:
- Dawn, žinai, tau pasisekė, jog esi tokia atsakinga, - Mori pamąstė apie save. Na, gal ir ji kadanors įgaus kruopelytę atsakingumo. - Nesijaudink, vos tik tave pamačiusi su krūva knygų nusivesiu kažkur už pilies ribų. Žinau kelias gražias vietas, kuriose galima pabėgti nuo Hogvartso šurmulio. Na, aš jau išalkau, - klastuolė griebė varniukę už rankos ir nusitempė į didžiąją salę, kur susirinkę mokiniai pasišnekučiuodami vakarieniavo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Liepos 27, 2017, 05:20:34 pm

Daniela ėjo ilgu koridoriumi, tada ėmė lipti spiraliniais laiptais. Atvėrusi dideles pelėdyno duris, ji, kaip visada, instinktyviai užgniaužė kvapą - tvaikas buvo siaubingas. Ar čia nors kartais kažkas kažką valo? Mergina ėmė eiti plačia patalpa per patį vidurį, saugodamasi apterštų grindų. Vis dėlto pelėdyno kadaise būta gražaus - apvali menė su didžiuliais šviesiais langais, viskas lygu ir skrupulingai pastatyta. Aišku, tik ne laktos - arba pelėdos, arba nevykę burtai jas visiškai iškraipė. Klastuolė pakėlė galvą ir apžvelgė patalpą. Dabar ji beveik nejuto to šlykštaus kvapo, nes įtemptai ieškojo savo pelėdos. Pastelė, kurią išrinko pusiau tėtis, pusiau Daniela, kartais merginą nervindavo; jos valdingasis tėvas norėjo didelės ir tamsios pelėdos, bet, laimei, leido pasirinkti patelę. Ačiū, tėti. Pastelė, atpažinusi šeimininkę, priskrido prie Danielos ir laiminga suūkė. Ši meiliai paglostė augintinį. Daniela ne su visais buvo maloni, tačiau gyvūnai ir itin artimi draugai buvo išimtis.
Na, prieik arčiau. Vienas iš pagrindinių Pastelės trūkumų buvo visiškas užsispyrimas. Jei nenorės, nei kojelės nekels, nei greitai tikslą pasieks. Darsyk ačiū, tėti. Daniela besąlygiškai pasitikėjo kone viską žinančiais tėvais, tačiau akivaizdu, kad Samueliui Kravitzui su gyvūnais buvo nekas. Mažame laiškelyje, skirtame vaikystės draugei Selmai, buvo parašyta:

Citata

Sveika, Selma,
Dieve, čia tikrai nuostabu. VISIŠKA nesąmonė, kad tavęs nepakvietė, ir aš žinau, kad nors tu slepi tai, tu žiauriai nori čia būti. Sorry už tiesmukiškumą. Tu juk mane pažįsti ir žinau, nepyksti,
 droviojo Selmiuke. Siunčiu ir tų nerealių šokoladinių varlių. Pakolkas, kaip ir tikėjausi, labiausiai patinka kerėjimas. Herbologija kažkokia nuobodybė. Žinau, gėlių mergaite, kad tave tai suerzins.
 Iki! Pasiilgau ♥

Daniela

Aš tikra storžievė, pamanė Daniela ir šyptelėjo, žinodama, kad Selma ją supras. Klastuolė prisiminė tamsiai rudos bičiulės akis ir pirmą syk vos nepravirko. Kai geriausia draugė atskirta nuo tavęs ir dar jos svajonė mokytis kartu sudaužyta, tikrai nekas. Daniela stvėrė plunksną ir skubiai prirašė:

Citata

P. s. ne visos pamokos tobulos. Tarkim, magiškų gyvūnų priežiūra ir ateities būrimas.
 Išprotėtum.

Tamsiaplaukė Kravitz melavo. Hogvartsas buvo tobulas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: 1234567890 Liepos 27, 2017, 05:39:38 pm

Amija lėtai žingsniavo koridoriumi, liesdama seną, vietomis įtrūkusią sieną. Kaip ir manė, varnanagė nuo pat vaikystės buvusi atstumta, Hogvartse toliau bendravo kartu su vienatve. Įbrolis, kurį kepurė paskyrė pas švilpius, dabar ramiausiai ilsisi po dienos pamokų, bent taip atrodė Amijai. Juodaplaukė negalvodama kur eina, lipo laiptais žemyn. Smalsumas žadėjo kažką naujo, tačiau smegenys vėl viską diktavo skeptiška dainele. Laiptai vietomis nugriuvę, skylėti, tačiau kaip ir visas kliūtis - Amija tiesiog peržengė. Ties laiptų pabaiga pasirodė durys, lyg ir laukiančios kol Amija jas pravers. Juodaplaukė apsidairė, ar niekas nemato ir lėtai tiesė ranką link senos, gyvenimo mačiusios rankenos. Juk čia galima eiti, tiesa? Vienas, tylus balselis viduje atsibudo. Baik jau, kas nutiks? Piktai suniurnėjo kitas. Palikusi savus minčių balselius, Amija žengė pro duris.
Viduje atsidavė kažkuo keistu ir šiek tiek riečiančiu nosį, o šone į mergaitę akis įsmeigė keletas pelėdų. Jų buvo daug, tačiau visos skirtingos.
- Pelėdynas, - sušnabždėjo, eidama palei sieną ir stebėdama paukščius tyliai sumurmėjo.
Patalpa viduje staigiai pasisuko, o už kampo Amija išgirdo tylų, prislopintą ir bandomą nuslėpti kūkčiojimą. Trumpam stabtelėjusi, galvojo ką daryti. Viduje dar kovėsi du smegenyse gyvenantys balseliai, o Amija juos be vargo ignoravo. Pasiryžusi bei giliai įkvėpusi tvaiko žengė artyn.
- Ei, viskas gerai? - paklausė juodaplaukė pastebėjusi klastuolę mergaitę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Liepos 28, 2017, 11:31:49 am

Daniela, nesutvardžiusi ašarų, pašoko, kai ją užkalbino kažkokia mergaitė iš Varno Nago. O Dieve,
 dabar visi manys, kad aš žliumba. Ir mane užtinka kaip tik tada, kai verkiu pirmąsyk! - niršo Klastuolė.
- Taip, - kuo šalčiau prabilo mergina, persibraukdama ranka pr veidą. Aš esu vienintelis žmogus pasaulyje, kuris verkdamas jaučia ne skausmą, o tai, kad šlapia, - sarkastiškai pagalvojo Daniela ir pasisuko į merginą šalia. - Aš Daniela ir verkiau dėl man skaudaus dalyko. Labai skaudaus. Taigi žliumbiu ne visada. - Tada pervėrė ją nuožmiu žvilgsniu, kad suprastų - prasitarti apie tai niekam negalima.
Tada Kravitzų mergaitė sušvelnėjo, lyg žvelgdama į Selmą. Kvaiša tu, ji rūpinasi, ar viskas gerai,
 o tu kimbi prie jos. Elkis normaliai.
- Kuo tu vardu? - paklausė ir pridūrė: - turi savo pelėdą? Jeigu taip, ir jeigu tu pati ją išsirinkai, tai tu laimės angelas, - karčiai nusijuokė Daniela ir kaip kokia kvaila, susibendrauti norinti mokinukė tarstelėjo: - čia mano Pastelė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: 1234567890 Liepos 28, 2017, 06:26:55 pm

- Aš pati dažnai liūdžiu ar verkiu. Nemanau, kad reikėtų dėl to gėdytis, - menkai šyptelėjo juodaplaukė ignoruodama šaltą žvilgsnį ir toną, - nebijok, neturiu kam prasitarti.
Varnanagė nutilo. Nuleidusi akis pasijuto kaltai, kad lenda į svetimus reikalus.
- Verkiu dėl mamos. Skaudu žinoti, kad paskutinį sykį ją mačiau prieš šešerius metus, tolstančią pro langą. Ji dingo ir jos niekas nesugebėjo rasti.
Amija bijojo pakelti žvilgsnį ir pažvelgti į klastuolę.  Tačiau pakėlė galvą ir atsisuko į pelėdas, viena akimi žvelgdama į mergaitę.
- Aš Amija. Mano tėvas nenori pirkti man jokio gyvūno. Norėčiau turėti pelėdą ar juodaplaukę katytę. Labai graži pelėda! - sušuko pamačiusi klastuolės augintinę.
Nesusitvardžiusi Amija nusišypsojo ir žengė kelis žingsnius artyn.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Liepos 29, 2017, 09:33:43 am

Išgirdus, kaip vėliau paaiškėjo, Amijos prisipažinimą, Daniela paniuro išorėje, bet ne viduje. Jai truputį - tik truputį suspaudė širdį. Ta mergina tikrai labai atvira. Ir liūdnoka. Tada Varnanagė papasakojo apie savo motiną ir Klastuolė linktelėjo galva.
- Suprantu. Na, ne visiškai - tačiau mano tėtis nuo mūsų atitolo jau prieš kelis metus. Jis tarsi kažkur kitur, net kai kartu valgom vakarienę. Nesuprantu, - staiga suduslėjo Danielos balsas, - kodėl jis vis dar su mumis. Mama taip stengiasi dėl, o tas nė nežiūri. Būtų geriau, jei jie tiesiog išsiskirtų.
Galvodama, ar tik neišgąsdino jautriosios Amijos, kuri dar nepelnė tikrai fainos draugės vardo, nors ir matę ją verkiančią, Kravitz paglostė Pastelę ir nejučia atsitraukę, kai Amija priėjo arčiau. Nagi, - paragino save mergina, - nebūk tokia įžūli ir užsisklendusi. Klastuolė pasitupdė Pastelę ant riešo ir atkišo Varnei.
- Gali paglostyti, - patarė, - ji myli žmones, nebent rimtai supyksta.
Tada dar pasidomėjo:
- Gal papasakotum apie save? Tik ne kokių jautrių faktų. Šiandien man jautrumo per akis, - pasistengdama, kad nebūtų per šiurkštu, išspaudė šypseną ir dar papasakojo apie save:
- aš esu Daniela Kravitz, esu profesionali plaukikė, dievinu mamos pagaminta maistą ir sodrias spalvas. Kaip jau supratai, esu gan tiesmukiška ir nedraugiška, - pridėjo šykščią šypseną Klastuolė, - dar man patinka lėtos dainos, valsas, istorinės knygos ir tamsa. Tavo eilė, - mirktelėjo Varniukei mergina.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: 1234567890 Liepos 29, 2017, 11:51:05 am

Tokiomis aplinkybėmis, kai tėvai nutolę būdavo, stengdavausi pasišalinti į ramesnę vietelę.
Amija sugavo klastuolės pelėdos žvilgsnį, akys išdavė, kad blogo ji nieko nepadarys. Lėtai keldama ranką link pelėdos, mergaitė jautė drebulį viduje, dvejones ir kaltę, kad lenda kur nereikia. Pastelės plunksnos pasirodė itin švelnios ir malonios liesti, o gal jai tik atrodė, nes pelėdą glostė pirmą kartą gyvenime.
Švelniai, pirštų galais, vos priliesdama Amija atsargiai glostydama pelėdą klausėsi klastuolės pasakojimo apie save. O ką aš galiu papasakoti? Eh, gal ne veltui niekur nepritampu.
- Aš Amija Derlotan, - prabilo kiek kymiu balsu, - esu piešėja, kelis metus atgal lankiau dailės menų mokyklą. Mėgstu skaityti. Savame kaimelyje niekuomet nepritapau tarp bendraamžių, - atsipalaidavo ir atmetė juodus plaukus atgal, - dažnai juos gąsdindavau. Būdavo juokinga matyti jų bailius veidus. Na, stengiuosi būti draugiška, bet kartais viduje kažkoks balselis priverčia tapti kaip daugelis pasakytų, šėtonu, - Patylėsiu apie vienos mergaitės, kuri mane žemino, namą. Svarbu, kad kai jį padegiau, manęs nesugavo. - Muzikos gan retai klausau. Dažniausiai įsikabarojusi kur nors medžiuose. Klausau visokią, kokia nuotaika tokia ir muzika.
Baigusi šnekėti varnanagė lengvai šyptelėjo. Ar aš ištikrųjų pasirodžiau taip kvailai?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Liepos 29, 2017, 06:21:50 pm

Klastuolė įdėmiai apžiūrinėjo Amiją, glostančią Pastelę, ir klausėsi gan liūdnos ir neįprastos istorijos. Įdomi asmenybė. Šiais laikais niekas nelaipioja po medžius ir neskaito knygų. Nebent keli žmonės... - Daniela nenorėjo pripažinti, kad Varniukė labai panaši į Selmą, bet tokia ji jau buvo. Nors daug ir ilgai mąstanti, Klastuolė niekada nepripažindavo akivaizdžios tiesos, ypač jei ji būdavo susijusi su jai artimais žmonėmis.
- Patinka Pastelė? Manau, laisvai galėtum susidraugauti su keliomis Hogvartso pelėdomis, tik nesupainiok su mokinių, - Daniela sulaikė juoką, nes visos Hogvartso pelėdos buvo pažymėtos. Bet koks skirtumas. Vis vien įmanoma susipainioti. Tik ne Varnanagei, - dingtelėjo merginai. - Šiaip jos niekam nepriklauso. Mokytojai čia net neužlipa, viską išvalo arba elfai, arba magija. Nors ir tai prastokai padeda, - pašaipiai salę apžvelgė Klastūnyno pirmakursė. Tuomet prie merginų atskrido draugiškai nusiteikus, purias pilkšvas plunksnas turinti pelėdžiukė su Hogvartso simboliu ant krūtinės. - Va, žiūrėk. Pamėgink bent paglostyti. Juk neįkąs.
Daniela apsidairė ir paleido Pastelę skristi.
- Na, kol bičiuliaujiesi su šia pelėda - kaip tau pamokos? Jau turi mėgstamiausią ar nemėgstamiausią? Aš tai nepakenčių Ateities būrimo ir Žiobarotyros, - užvertė akis Kravitz. - Ne, ne, nemanyk, kad aš nepakenčiu žiobarų. Tiesiog nesuprantu, kaip žiobarai gali kartu būti burtininkai?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: 1234567890 Liepos 29, 2017, 06:50:41 pm

Hogvartso pelėdos! Žinoma, Ami, su savo sumautu protu to tikrai negalėjai pagalvoti. Arba nespėjai.
Vos Amijai nuleidus ranką nuo malonios klastuolės pelėdos, šalia pasirodė kita. Labai norinti gauti dėmesio ir meilės. Menka, silpnai paskrendanti,  žalių akių pelėdžiukė pati galvą trynė į sutrikusios pirmakursės ranką.
Tikrai. Ši vieta atrodo paskubomis tvarkoma, nors taip neturėtų būti. Prabilo angliškas balselis. Sakai? Žinoma, pelėdos gyvūnai,
bet skirtos jos tik laiškams ir žinioms perduoti. Prunkštelėjo antrasis, visuomet nepatenkintas ir viską peikiantis, priekabus balseliūkštis. Šįkart Amija balselių viduje nepaliko, o tik tyliai mąstė klausydamasi Danielos. Juodaplaukė varnanagė pritarė abejoms balselių pusėms, o šios ėmė vis labiau šėlti.
- Pamokos, kai kurios, atrodo visiškas  laiko švaistymas, - galiausiai prakalbo. - Na, man patinka Herbologija. Tik kartais nesuprantu kuriems galams reikia sodinti visokius augalus, o man užtektų ir teorijos. Po praktikos šiltnamyje dažniausiai paskubomis lekiu į dušą, - pakrizeno iš savo kvailumo. - Jokiais savo smegenų pusrutulių mąstymo būdais negaliu suprasti kam reikalingas Ateities Būrimas. Žiobarotyra pusė velnio, bet jau būrimo pamokos man atrodo visiška nesąmonė.
Net nesuvokusi, Amija užkišo vieną juodų plaukų sruogą už ausies ir į abu delnus įkėlė pažymėtą pelėdžiukę, kuri meiliai stebėjo mergytės veidą.
- Man pačiai kartais keista galvoti kaip iš paprastų žiobarų, jų šeimose išauga burtininkai. Kažkas keisto. Na, kartais nesuprantu ir savo tėvo, kuris slepia savo burtininko prigimtį. O sunkiausia galvoti kaip žiobarai gyvena be magijos, stebintys savo vaikus burtininkus.
O jūs galit baigt rietis? Ar visą gyvenimą neduosit man ramybės?
  Viduje užriko ant abiejų balselių, kurie rėkė vienas ant kito taip, kad Amija negalėjo nieko normaliai girdėti ir bent kažkiek mąstyti.
- Ar turi mėgstamų vietų Hogvartse, kuriose mėgsti pabūti? - nesumojo ką daugiau paklausti.
Balsai galvoje ėmė tilti, tačiau varnanagė jautė, kad pati įtartinai tolsta. Nebegirdėjo pelėdų ūbavimo ir sparnų mostų bei šalia esančios klastuolės. Pelėdžiukė iš rankų praskrido pro veidą.
- Atleisk, aš... - išlemeno susverdėjusi, kai akys ėmė matyti viską lyg pro rūką, - nežinau, kas... - spėjo įsitverti kažkokio lentigalio ir kelios pelėdos suplasnojo sparnais ar kymiai, nepatenkintai suūkė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Liepos 29, 2017, 08:57:35 pm

Kai Amija papasakojo apie savo požiūrį į kai kurias pamokas, Daniela nustebusi sulinksėjo:
- Nejaugi? Aš visiškai absoliučiai pritariu. Kai kurios pamokos nuobodžios, o į kai kurias neverta eiti. - Kravitz nutilo. - Bet, tiesą sakant, nors ateities būrimas ir yra bevertis, vis dėlto mokytoja tikrai faina.
Tada juodaplaukė išreiškė savo nuomonę dėl žiobarų-burtininkų. Daniela suglumo, supratus, kad jas sieja vis daugiau ir daugiau dalykų.
- Okei, ir dėl šito sutinku. Tik nesakyk to čia besimokantiems žiobarams, gerai? - juokais paklausė Daniela. - Nenoriu pyktis.
Prie Varnės priskrido dar viena, atrodo, truputį nesiorientuojanti pelėdą. Amijai puikiai sekasi su gyvūnais, - pastebėjo Daniela ir pastebėjo, kad toji sutrikusi žaliaakė paukštė truputį pasitraukė nuo Klastuolės. Mergina vėl paniuro, bet tuoj pat atsakė į Varniukės klausimą.
- Tai aišku, turiu. Dievinu ežerą, kur šiltesnėmis dienomis galima puikiai plaukioti ir bandyti išvengti to milžiniško krakeno. Taip pat...
Tada Amija susvirduliavo ir įsitvėrė vienos laktos krašto. Ji kažką neaiškiai sumurmėjo, išsigandusios {o gal pasibjaurėjusios} ją apspitusios pelėdžiukės nuplasnojo tolyn, protarpiais suūkdamos. Daniela išsigandusi ir sunerimusi pasilenkė prie perbalusios Varnės ir kuo ramiau paklausė:
- Ar tau viskas gerai? Gal nuvesti pas seselę?
Selmos jaunesniąją sesutę Ketę kartais ištikdavo panikos priepuoliai, tad Daniela žinojo, kaip elgtis tokiais atvejais. Tačiau mergina net neabejojo, kad priežastis kita. Jai reikia pas seselę, - mintyse tarstelėjo Klastuolė ir susirūpinus nubraukė Amijai plaukus nuo kaktos, kad pažiūrėtų, ar akys atmerktos. Taip, jos tokios buvo, tačiau lyg nereginčios.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: 1234567890 Liepos 30, 2017, 12:33:29 pm

Akys po truputį ėmė blausiai matyti vaizdą aplink, o smegenys gaudė klastuolės žodžius.
- Žinoma, nesakysiu žiobarų vaikams, - jautėsi geriau, bet galva šiek tiek svaigo, - nereikalingi nemalonumai tik vargina.
Pelėdos įdėmiai ir tuo pačiu atsargiai stebėjo varnanagę. Kai kurios traukėsi, piktai vėpsojo ar plasnojo sparnais lyg rodydamos, kad yra neįveikiamos. Sykį buvau prie ežero. Rami, vėsi vietelė.
- Man viskas gerai, - sumelavo ir paleido lentigalį į kurį buvo įsirėmusi. - Tik šiek tiek svaigsta galva.
Amija jautė, kad viduje kažkas negerai. Kažkas negerai jos viduje. Atrodė, kad kūnas nenori klausyti sielos, o ši lyg ir veržiasi trūkti lauk.
- Man taip pirmą sykį, - nesmagiai pripažino. - Niekada to nebuvau jautusi ir to man niekuomet nebuvo. Bet viskam yra pirmas kartas, - menkai šyptelėjo juodaplaukė. - Akys mato viską kaip pro rūką.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Liepos 30, 2017, 01:04:51 pm

- Arba tu alkana, - pusiau juokais nutarė Daniela, - arba tau skubiai reikia pas seselę, lygiai kaip man jau skubiai reiktų grįžti į požemius, bet tai nėra svarbu. Atleisk, bet jokio užkandžio pasiėmus neturiu, o baltoji magija su manimi visiškai nesusijus. Gal išeikim iš Pelėdyno. Čia karšta ir kvapas nekoks, tikrai bus geriau koridoriuje.
Klastuolė svarstė, ar tikrai Amija pirmą kartą taip sunegalavo. Kažin ką ji jautė? Gal visiškai pamiršo, kad esu ir aš ir kas aš tokia? - nelabai kokius variantus svarstė mergina, vesdama Varnę tolyn nuo irzliai ūbaujančių pelėdų. Daniela pravėrė duris į koridorių ir atsirėmė į mažiausiai apterštą koloną.
- Na, jau gal geriau? Gal tu tiesiog pavargus. Nes aš žiauriai, ypač po herbologijos su tomis nuotaikų gėlėmis. - Tamsiaplaukė pavartė akis ir suprato, kad tas jos aiškinimas apie "kaip aš pavargau" greičiausiai nervina Amiją, dabar gaudančią šviežią kvapą. Tu nuostabiai taktiška, mieloji, - sarkastiškai pagalvojo Daniela ir laukė, kol Varnanagės mokinė šalia visiškai atsigaus.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: 1234567890 Liepos 30, 2017, 06:02:15 pm

- Na, valgyti ne itin norisi, - ne itin švelniai, o gan kandžiai atkirto. - Iš tiesų nebuvo taip, kad valgiau mažiau ar išvis nevalgiau.
Varnanagė lydima klastuolės tolo nuo pelėdyno salės. Akys šviesėjo, protas po mažytę dalelę ėmė atsigauti, grynas oras ėmė veikti Amiją. Ką Daniela mano apie mane? Ami, tu tokia skysta... Kas tau darosi, Ami!
- Jau geriau, - sakė teisybę, liesdama seną koridoriaus sieną bei gaudydama grynesnį orą, - tikriausiai pervargau, - patvirtino mergaitės teoriją, - tos nuotaikų gėlės... Eh, sodinomas tiek jėgų atima, ypač kai pačioje pradžioje susprogdinau vazoną.
Mėgstu herbologiją, bet esu joje visiška nemokša? Et...
- Ačiū, - padėkojo. - Ačiū, kad išvedei iš pelėdyno. Pervargau ir tikriausiai man ėmė trūkti oro, - menkai šyptelėjo juodaplaukė atsisukusi į klastuolę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Liepos 31, 2017, 06:36:51 pm

- Tikrai geriau? - darsyk paklausė Amijos Daniela ir pridūrė: - nes, kad ir kaip nemandagu, jau turėčiau eiti... Daug namų darbų prisikaupė. - Ir neketini atsiprašyti, kad nori taip staigiai išeiti? - subarė save Klastuolė. Ne, nes išeiti reikia. O be to, ją per visas pamokas uk nelydėsiu, ar ne? Bet kam pasidarytų bloga po herbologijos.
Daniela pajuto, kaip netoli jos ištiško skrendančios auksinio atspalvio pelėdos išmata. Mergina pasitraukė toliau. Fu, čia tau kaip priekaištas, kad esi tokia nemaloni asmenybė. Vis dėlto ši mintis Danielos negąsdino - vis dėlto, ji klastuolė. Nuo gimimo jos siela buvo nemaloni. Tokia idėja Kravitzų merginą liūdnai prajuokino.
- Rimtai atsiprašau, - išspaudė Daniela ir peržvelgė salę. - Na, linkiu susidraugauti su pora pelėdžiukių, gal dar susitiksim, būtų labai faina, - išbėrė Klastuolė ir vos nesusigūžė, kaip viskas atrodė dirbtina - greičiausiai mano, kad meluoju. - Ką manai apie rytojų? Susitinkam kažkur prie kvidičo aikštės. Duok žinią, jei galėsi, - mirktelėjo Daniela ir nueidama galvojo, kodėl pas ją toks mandagybės stygius.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alenya Ryan Rugpjūčio 06, 2017, 11:13:28 am

Anksti ryte atsikėlusi ir parašiusi laišką tėvams, Rebecca pasišokinėdama ėjo į Pelėdyną. Šiandien ji buvo puikios nuotaikos, nes švietė saulė ir buvo tikrai gražus rytas. Rankoje, tvirtai suspaustas, buvo jos laiškas tėvams. Kitoje rankoje gulėjo skanėstas Rebeccos pelėdai. Salė buvo kaip visada šviesi ir jauki. Rebecca tarp daugelio kitų, kaipmat susirado savo pelėdą. Ji turėjo išskirtinį bruožą - vienas jos sparnas buvo oranžinis. Rebecca padavė laišką pelėdai, ši kaptelėjo jį kojele. Grifiukė davė jai skanėstą. Pelėdžiukė apsidžiaugė ir išskrido pro atvirą langą, o Rebecca dar ilgai žiūrėjo kaip skrenda jos pelėda, bet netrukus suprato Pelėdyne esanti ne viena. - Labas, aš Rebecca, - atsisukusi pasisveikino ji su mergaite varno nago uniforma.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 07, 2017, 03:06:34 pm

Ankstyvo ryto gaiva be pasigailėjimo vertė Adelaidę iš lovos, tad ji, vos prabudinta dar tik kylančios saulės, prasikrapštė akis ir pasiryžo išgyventi dar vieną saulėtą dieną. Nesiruošdama taikstytis su šiltu oru ji užsitempė kiek apdribusį, nuo dažno nešiojimo pablukusį melsvą megztinį ir sukėlė plaukus į aukštą arklio uodegą, tada pažnaibė sau skruostus, kad šie įgautų nors kiek spalvos ir ji neprimintų lavono.
Tyliai išsliūkinusi iš miegamojo ir perbėgusi per bendrąjį kambarį, Adelaidė plačiai atvėrė duris į koridorių ir iškilmingai išžingsniavo. Eidama visai prie pat aukštų akmeninių sienų, ji pirštais braukė per jų grublėtą paviršių ir po nosimi niūniavo kažkokią galvoje įstrigusią dainelę. Iš šono ji turėjo atrodyti gan vaiduokliškai, nes einant jos žingsnius galėjai išgirsti tik gerai įsiklausęs. Po kiek laiko mergaitė suprato, kad yra sekama ir, pasukusi galvą, pritildytu balsu suokalbiškai tarė:
 - Ne aš viena ankstyva, ką?
Jai už nugaros bindzenantis didelis katinas kimiai miauktelėjo ir nėrė į kitą koridorių. Adė šyptelėjo ir žingsniavo toliau, karts nuo karto paveikslams tardama "labas rytas" ar "šiandien gerai atrodote".
Taip po kiek laiko, tyčia ar netyčia, ji užkopė iki pat pelėdyno. Laiškų pati ji niekad nesiųsdavo, mat neturėjo kam, bet čia buvo gera matyti ant laktų lyg vištas snaudžiančias pelėdas papurusiomis plunksnomis ar tiesiog pro milžiniškas arkas stebėti Hogvartso apylinkes.
Adelaidė priėjo prie artimiausios pelėdos ir atsargiai paglostė jai sparną, o tad kuo tyliausiai, kad nepažadintų nei vienos miegalės, nutykino prie arkos. Atsirėmusi į apsauginę tvorelę ji stebėjo, kaip auksinis saulės diskas kyla iš už Uždraustojo miško. Po kiek laiko, sudrumsdama tylą į pelėdyną įėjo dar viena ankstyva mokinė, norinti išsiųsti laišką. Adelaidė akies krašteliu stebėjo, kaip mergaitė susirado savo pelėdą ir įdavė laišką, o tada akimis palydėjo išskrendantį paukštį.
Rudaplaukei netikėtai užkalbinus Adę, ši kiek sutriko.
 - Sveika, - kiek laiko tvyrojo nejauki tyla - Adelaidė ne iš karto susizgribo pati prisistatyti. - Aš Adelaidė Kondwani, malonu susipažinti. Dailus paukštis, - linktelėdama nuskridusios pelėdos link tarė ji. - Kokios veislės tavoji pelėda? - nežinodama, kaip nepadaryti visko nejaukiai, paklausė mergaitė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alenya Ryan Rugpjūčio 09, 2017, 01:50:13 pm

Adelaidės Kondwani paklausta apie pelėdą, Rebecca bandė prisiminti kokios ji veislės.
- Baltoji Kirasparnė. Keistokas pavadinimas, bet Skersiniame Skersgatvyje ji man patiko labiausiai. Tokia išskirtinė, - šiek tiek droviai atsakė grifė. Skaisti ryto saulė dar kartą pašvietė į pelėdyno langus ir apšvietė viską, kas jame buvo. Sienas, arką ir pelėdas. Rebecca norėjo tęsti pokalbį su varniuke, bet nežinojo apie ką kalbėti. Iš tiesų, grifė dar šiek tiek miegojo. Visos jos mintys buvo dar neatsikėlusios, kaip ir ji pati. Galiausiai nė iš šio, nei iš to paklausė Adelaidės: - O koks tavo gyvūnas? - Paklausė ir iškart pasigailėjo, nes suprato koks kvailas buvo Rebeccos klausimas. - Šeip ar taip,
 žodžių neatsiimsi. Belieka tikėtis, kad mergaitė nepalaikys jos visiška keistuole,- pagalvojo Rebecca.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugpjūčio 09, 2017, 03:25:02 pm

 - Mhm, gyvūnų pavadinimai burtininkų pasaulyje tikrai stebina, - mirktelėjo Rebeccai Adelaidė. - Aš pati pelėdos neturiu, tai jei reikia, galiu naudotis šitomis mokyklinėmis "vištomis". Tik kad nemėgstu su žmonėmis susirašinėti, tai ir jų dar neprireikė. - Ji nusuko žvilgsnį nuo pašnekovės ir, vaidindama užsiėmusią, nurankiojo keletą pūkelių nuo megztinio, o tada tęsė: - Auginu katiną. Na, kaip čia pasakius "auginu", kaip katinis jis tiesiog milžiniškas. Geriausias augintinis, kokį tik įmanoma įsivaizduoti - nei valgyt, nei ko kito prašo. Žinai, karts nuo karto jį pamatau, nes dėmesio, matyt, akiplėšai pritrūksta.
Varnė vėl nusisuko ir pažvelgė Uždraustojo miško pusėn. Ji persibraukė per savo šviesias garbanas, pirštais pašukuodama šiandien dar nesutvarkytą plaukų kupetą ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
 - Ir vis dėlto, bet koks gyvūnas yra gerai, - numykė mergaitė, žvelgdama tarsi į niekur. Tada pažvelgė į nedidukę besibudinančią pelėdą.
 - Tai kam laišką siuntei? - su atodūsiu tarsi išspjovė klausimą rudaplaukei.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Felicijukas Vyšniauskas Rugpjūčio 19, 2017, 10:02:34 am

Marija anksti šeštadienį ryte atsikėlusi parašė tėvams ir nubėgo į pelėdyną, bet pakeliui mergaitės laukė staigmena. Bėgant mokinė pastebėjo raganos statulą, o ant jos buvo pergamentas , Marija sustojo ir priėjo pažiūrėti iš arčiau . Lapas atrodė lyg žemėlapis , ir iš tikrųjų tai buvo žemėlapis , Hogvartso žemėlapis !!! Mergaitė pastebėjo  skrituliukus ir judančias figūras su vardais . Marija pagriebė žemėlapį ir nubėgo į pelėdyną. Nubėgusi mergaitė ieškojo savo pelėdos . Pelėda buvo balta ir vardu Hedviga, Marija ją pavadino taip nes manė jog jos pelėda kažkuri Hario Poterio pelėdos  Hedvigos palikuonė. Tada mergaitė pašaukė savo augintinę, ši atskrido ir atsitūpė jai ant peties. Marija pririšo laiškelį ir Hedviga nuskrido .

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Claudia Lorens Rugpjūčio 20, 2017, 02:13:11 pm

Claudiai ankstu šeštadienio rytą išbėga iš bendrojo grifu gūštos kambario dar būdama su savo naktiniais marškiniais.Ji painiais Hogvartso koridoriais bėgo į peledyną  išsiūsti laišką savo mamai.Claudia pasiklystą pirmą kartą tada antra ir pagaliau randa peledyno sale kurioje tupi ir jos uralinė pelėda Agata.Claudiai salė atrodė milžiniška nes ji gyveno nedideliam bute kur tilpo vos keturi asmenys.Ji pribėga prie savo pelėdos ir jai į snapą įkišą laišką adresuotą jos mamai.Claudia atidaro didelį peledyno langą ir Agata išskrenda pro ji ir po kelių akimirkų Claudia jau nebemato savo Agatos. Ji pavargusi grištą į bendraji grifu gūštos kambary  atsisėdo ant lovos ir lauke po kelių dienų grįštančios Agatos. 

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ashley Shaw Rugpjūčio 22, 2017, 09:38:39 pm

Buvo lietingas vakaras. Šiurpuliai lakstė merginos kūnu, o vėjas po pilies koridorius ją lydėjo savo atrodo nesibaigiančiu, šiurpiu kaukimu. Liauni medeliai linko, tarytum kertami. Vieną akimirką atrodė, jog šie tuoj perskils per pusę. Tamsiame danguje, tokių pačių tamsių debesų apsuptyje raitėsi didelis skylėtas blynas, tikriausiai visų vadinamas mėnuliu.
Ashley vis dar slampinėjo. Sustojusi prie vienos palangės, susidėjusi rankas jau antrakursėlė stebėjo vaizdus už lango. Suvokusi, kad laikas aplankyti Poli, grifiukė užsuko į savo koledžo bendrąji kambarį, bei iš spintelės prigriebė maišelį su augintinės mylimiausiais skanėstais.
Pelėdynas. Ilgu koridoriumi aidėjo nedidutės mergaičiukės žingsniai. Pagaliau Ashley išvydo dideles, sunkias duris. Jos buvo gan dailiai išgraviruotos įvairutėliausiais raštais, o dažai buvo jau nusilupę. Viršuje stūksojo nedidukas langeliukas su grotomis, tačiau žemutė rudaakė nelabai ką galėjo ir išvysti. Sučiuopusi šaltą, metalinę rankeną, vedančią į pelėdyno salę, rudaplaukė šiek tiek stumtelėjo duris, bei viena akimi pažvelgė į didžiulį kambarėlį. Užėjusi į salę, rudaakė išvydo šviesią patalpą su daugybe baltų, mažų langučių, kelias vazonines gėles, bei galybę pelėdų.
- Poli, - pašaukė vardu mergaičiukė saviškę augintę.
Netrukus iš viso būrio išskrido sniego baltumo pelėda, su ryškiai orandžiniu snapu ir ištašytom plunksnom.
- Poli.. Kaip tavęs pasiilgau, - glostė pelėdžiukės galvelę ir iš maišelio ištraukusi vieną skanėstą davė jai.
Ši atrodė dar nespėjusi supykti, mat Poli aršaus būdo. Plunksnos buvo šiek tiek pasišiaušę, tačiau paragavus juodžemio pupos, ji tuoj pat nurimo.
Laikas vis nenumaldomai bėgo. Reikėjo palikti pelėdyną. Dar kartą perbraukusi per baltutėles plunksnas ranka, Ashley nutipeno link durų. Paskutinį kartą pažvelgusi į Poli, grifė išėjo. Turėčiau paskubėti, kol kas nors manęs neužtiko slampinėjančios.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Bela Black Rugpjūčio 31, 2017, 11:51:21 am

Bela ėjo pelėdyno link. Ji vis dairėsi į šalis, tačiau nieko nesimatė. Iš už kampo išlindo Kruvinasis Baronas, tačiau, atpažinęs, kad eina Klastūnyno mokinė, nupleveno toliau. Bela norėjo išsiųsti laiškelį. Kam jis skirtas, ir kas jame parašyta, buvo jos paslaptis, kurios niekam nenorėjo išduoti. Savo pelėdos mergaitė dar neturi, bet planuoja pirkti. Apsižvalgiusi pelėdyne Bela išsirinko juodai rudą mokyklos pelėdą, ją pašaukė. Pelėda atskrido, Bela dar ją apžiūrėjo. Hmm... atrodo stipri, tokia, kokios ir reikia... nusprendusi, kad pelėda tinkama, mergaitė pririšo jai prie kojytės laiškelį, paėmė ją ant rankos ir nunešė prie lango. Pelėda švelniai suūkė ir nuskrido į tamsą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniel Colubra Rugsėjo 07, 2017, 05:55:06 pm

Vaikinas atsikėlęs iš ryto parašė laišką tėčiui. Paaiškino viską, ką pamatė, kaip susipažino su kažkokia pasipūtėle, kaip ėjo į uždraustajį mišką, kokias pamokas lankė ir kitus dalykus. Iš pat ryto ėjo į pelėdyną, rankas susikišęs į kišenes. Oras jau darėsi vėsesnis, nebebuvo vasara, tad tekdavo apsirenkti. Muvėjo šaliką, kuris uždengė jo kaklą. Užlipęs į pelėdyno bokštą, prikabino laišką prie savosios pelėdos ir išskraidino ją. Na, bent jau vienas dienos tikslas pasiektas, kas toliau?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 08, 2017, 07:15:01 pm

Daniela ėjo ilgu koridoriumi į Pelėdyną. Jos rankoje buvo laiškas, skirtai artimai draugei Selmai. Ji visai neseniai buvo gavusi trumpą žinutę nuo bičiulės ir skubėjo atsakyti.
Klastuolė kaip įbesta sustojo pradariusi duris, mat tenai stovėjo tas pats išpuikęs šviesaplaukis. Nuo jo tolyn skrido kažkokia pelėda. Na, tiesiog nekreipk į jį dėmesio. Juk jis nekreips į tave, - šyptelėjus pridūrė mintyse.
Daniela ėmė eiti sale ir ieškojo Pastelės, tamsios ir užsispyrusios tėvo išrinktos pelėdos. Jei bus pavalgius ir išsimiegojusi, nesispyriodama priskris. Jeigu ne... Priskris po pusvalandžio. Su Pastele sutarti buvo sunku. Lengviau nei su tuo baltapūkiu.
- Pastele! Pastele, eikš čia, - švelnesniu balsu, nei skambėjo jos mintyse. Pastelė laiminga priskrido ir - netgi! - suūkė iš pasitenkinimo. Viskas gerai.
Kol rišo laiškutį, Daniela vis žvilgčiojo į pirmakursį. Nieko nenutiks, jei užkalbinsi. Juk vis vien vienintelė tavo draugė čia yra Amija, o be priešų neišsiversi, - pikdžiugiškai pagalvojo Klastūnyno globotinė ir nusprendė vėl prisistatyti. Arba tapsime draugai, arba pažįstami, arba susipyksime amžiams. Juk reikia įvairovės.
- Sveikas, - ramiai priėjo prie tylenio Daniela. - Aš ta pati įkyrėlė, kuri prie tavęs lindo anądien miške, - sarkastiškai pasakė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniel Colubra Rugsėjo 08, 2017, 08:32:46 pm

Gražiai ėjo vaikinuko diena, o būtinai turėjo ateiti tą įkyri mergiotė ir viską sugadinti. Paleidęs pelėdą baltaplaukis žvilgtelėjo į merginą, ramiomis, nesidominčiomis akimis. "Šneka su pelėda, gal tai jos vienintelė draugė? Arba ji tiesiog keistuolė" pamanė, jau būtų besiruošiąs pėdinti sau, bet va būtinai turėjo prieiti ir prisikabinti.
- Ir iš pat ryto man kvakšinsi galvą?- prasitarė, šiek tiek suraukęs akis. "Ir kiek ji gali prie manęs lysti? Man geriau vienam... visada buvo..." Baltaplaukis palengva patraukė laiptų link, nesinorėjo gadintis sau dienos.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 08, 2017, 10:33:39 pm

Koks burbeklis, - pavartė akis Daniela ir meiliai paglostė Pastelę. Ši supratingai {kas jai tikrai nebūdinga} suūkė. Na, akivaizdu, kad turiu vieną priešą. Jėga! - sarkastiškai pagalvojo Klastuolė ir jau ketino paleisti savo pelėdą, kai kažkokia mažytė pilka pasišiaušusi pelėdžiukė praskrido pro pat Danielą ir pagriebė nustipusią pelę iš pat Pastelės panosės, kurią ėdrūnė jau ruošėsi sukirsti. Pastelė piktai sukvykė ir puolė mažylę, kuri nuskrido link baltaplaukio pasipūtėlio. Puiku,
 dabar turėsiu nemalonumų...
Kaip antrakursė ir manė {greičiau tikėjosi}, smulkioji pelėda lengvai praskrido pro Klastuolį priekyje, o štai stambioji Danielos augintinė nagais drykstelėjo vaikinui per pakaušį. Neskaudžiai, bet Kravitz matė, kaip už vaikinuko apykaklės nusklendė kelios Pastelės plunksnos. Daniela nesusilaikė ir ėmė kvatoti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Daniel Colubra Rugsėjo 09, 2017, 04:47:49 pm

Jau būtų ir išėjęs, tačiau ta pašėlusi kvaila pelėda būtinai turėjo skristi į jį ir drisktelėti vaikinukui per pakaušį.
- Valdyk tą savo kvailą pelėdą- kad ir kaip stengėsi ignoruoti mergaitės egzistenciją, ši vis kišosi jam į veidą ir bandė padaryti jo gyvenimą blogesnį. Šis pažiūrėjo į mergaitę rimtomis, surauktomis akimis, išsitraukė lazdelę.
- Capillum!- paleido burtą į mergaitę, ir jos plaukai pradėjo baisiai aukti, iki pat žemės, be perstojo, net ir priekis užaugo, tad mergaitė nieko negalėjo matyti per savo pačios plaukus.
- Kitą kartą gal valdysi savo gyvūnus- pasakė piktoku balsu, o tada atsiduso ir išėjo. Po dviejų minučių merginos plaukai grįžo į savo pradinį ilgį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: charlie Rugsėjo 14, 2017, 07:06:40 pm

Lauke buvo nuostabi saulėta popietė. Nors kalendoriuje ir ruduo, tačiau saulutė neilgam grąžino vasarą. Čarlis po herbologijos pamokos grįžo į bendrąjį kambarį. Čia pasiėmęs plunksną, rašalo buteliuką ir pergamentą, parašė tėvams laišką.

Citata

                      Mano nuostabiems tėvams

Labas mama ir tėti. Nors zyziau prieš pora dienų, kad nenoriu važiuoti į svečius, tačiau dabar esu laimingas, kad vis dėlto nuvažiavau. Mes su Maria tapom gerais draugais. Įsivaizduojat - ji man aprodė Hogvartsą ir per Herbologijos pamoką sėdėjome kartu. Be to, ji atrodo labai protinga. Manau, jai labiau tiktų būti Varno Nage. Tačiau visgi džiaugiuosi, kad ji klastuolė. Tai dar labiau, na..suartino mus kaip draugus. Kaip sekasi jums? Kaip Jennė? Perduokit jai nuo manęs linkėjimų ir sėkmės jai teatro vaidinime.
                                                                              Jūsų sūnus Čarlis 

Parašęs laišką vaikinas suvyniojo pergamento lapą ir išėjo iš Klastūnyno bendrojo kambario, prieš tai pasiėmęs skanėstų pelėdai. Per 10, o gal 15 minučių pirmakursis pagaliau užkopė į pelėdyno bokštą. Pasikeitę laiptai vos jo nenuvedė kitur, tačiau jis sugebėjo atsiminti visus kelius. Įėjęs į pelėdyno salę klastuolis apsižvalgė. Jis ieškojo pilkšvos pelėdos su didelėmis oranžinėmis akimis. Būtent taip atrodė Happy (http://animals.sandiegozoo.org/sites/default/files/2016-10/owl_southern_white_faced.jpg). Pagaliau suradęs ją žvilgsniu, nužingsniavo prie pelėdos.
- Labas, Happy. - pasisveikino su ją vaikinas. Nors šis paukštis ir nemokėjo kalbėti, tačiau puikiausiai suprato žmonių kalbą ir atsakydama Happy šiek tiek nusilenkė Čarliui. Vaikinas nusišypsojo ir išsitraukė iš kišenės skanėstus. Kelis pasidėjo ant delno ir ištiesė pelėdai. Ši lyg alkanas vilkas greit viską suvalgė ir aiškiai buvo patenkinta Čarlio pasirodymu.
- Ar galėtum nunešti laišką tėvams? - gavęs pelėdos teigiamą atsakymą, prikabino laišką jai prie kojos ir Happy išskrido. Yardenas išėjęs iš Pelėdyno salės grįžo į bendrąjį kambarį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Neptunica Ameshville Rugsėjo 16, 2017, 03:53:11 pm

Penktakursė žingsniavo klaidžiais Hogvartso koridoriais. Ji nebijojo pasiklysti - juk puikiai pažinojo pilį. Rankose Blackwood laikė pergamento ritinėlį, rašalo buteliuką ir plunksną. Žinoma buvo pagriebusi ir maisto, o tiksliau skanėstų Ksenai. Nesvarbu ar pelėda soti ar alkana - skanėstų neatsisakydavo. Užlipusi į pelėdyno bokštą prefektė įžengė į salę. Salėje tupėjo daugybe įvairaus dydžio pelėdų. Matyt išskridusi buvo tik kokia viena, na gal kelios pelėdos. Mergina žinojo, kad savo pelėdos jai ieškoti neteks.
- Ksena. - Užteko klastuolei ištarti pelėdos vardą, kaip ši pakilusi iš savo vietos atskrido ir nutūpė Mariai ant apsiausto rankovės ir įkišo snapą į apsiausto kišenę.
- Ah gudruolė. Visad užuodi kur skanėstus slepiu. - Nusišypsojo šviesiaplaukė. Ksena suvalgiusi visus skanėstus iškišo galvą iš apsiausto kišenės ir atsitūpė ant palangės. Maria greitai sukeverzojusi laišką tetai, prikabino jį prie pelėdos kojos. Laiške prefektė pranešė apie naują "rangą" ir perdavė tetai linkėjimų. Ksena jau žinodama ką turi padaryti išskrido į Godriko Daubos pusę. Blackwood išėjo iš salės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Taylor Granger Lapkričio 30, 2017, 10:14:50 am

Taylor visada mėgo gyvūnus. Nors niekada nėra auginusi paukščių, pelėdos ją nepaprastai žavėjo savo didingumu,išmintimi ir ištikimybe. Ji ėjo link pelėdyno, apsiavusi savo mėgstamus kaubojiškus ilgaaulius, apsivilkusi apsiaustą,kurio kišenė buvo pilna  grūdų. Mergaitė įėjo į pastatą ir staiga ją pritrenkė tūkstančių pelėdų klegėjimas. Ji užvertė galvą į viršų...baltos,margos,rudos, juodos- kokių tik nėra! Taylor įkišo ranką į kišenę ir pasėmė saują grūdų. Ištraukusi ranką, ji sviedė grūdus į orą. Nuo laktų pakilo dešimtys pelėdų, tik sparnai suplazdėjo. Taylor stovėjo kiek prasižiojusi, šypsena nuo ausies iki ausies. Kaip gražu! Mergaitė dar pastovėjo, paskui apsisuko,išėjo iš peledyno ir uždarė duris.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Taylor Granger Sausio 27, 2018, 11:30:51 am

Taylor sedėjo mergaičių bendrąjame kambary ir skaitė knygą. Acorn tyliai kniurksėdama laipiojo lovos karkasu. Mergaitei buvo nuobodu. Visi lakstė lauke, o ji...Negana to, kad pirmakursė, tai dar ir drovi. Ji čia neturėjo draugų.
Pabaigusi skyrių, užvertė knygą. Reikia užeiti į pelėdyną sakė jai vidinis balsas. Mergaitė atsistojo, nusikabino nuo kablio apsiaustą ir išėjo iš pilies.
Hogvartse buvo žiema. Žemę dengė sniego sluoksnis, iš dangaus krito snaigės. Taylor klampojo per sniegą link didžiulio pastato, nuo kurio sklido tūkstančių pelėdų klegesys.
Grifiukė įėjo į pelėdyną. Kaip čia šilta! Ji nusiemė pirštines, pakabino apsiaustą. Tada pasuko prie pelėdyno salės. Įėjusi užvertė galvą aukštyn. Palubėje skraidė, tupėjo, miegojo tūkstančiai pelėdų. Taylor dievino šiuos paukščius. Jie tokie didingi! Staiga ji suvokė pelėdyne esanti ne viena. Mergaitė apsisuko ir pamatė ten stovinčią kitą pirmakursę grifiukę Claudią. Taylor priėjo prie jos.
- Labas, aš Taylor, - prisistatė mergaitė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Claudia Otilia Stephalt Sausio 27, 2018, 11:09:09 pm

Šiandien Claudi nusprendė aplankyti savo numylėtinius paukščius- pelėdas.
Namuose dažnai Claudi būdavo su savo pelėdžiuke ypač kai reikdavo nusiraminti, tai pat jie turėjo ir namų pelėda vardu Bulgarija nors tai buvo šalies pavadinimas jis labai prilipo senajai pelėdai.
Tai gi čia atėjusį Claudia užvertusį galvą grožėjosi šių paukščių didingumu. Pelėdos jai priminė namus kurių ji jau spėjo pasiilgti, per tokį trumpą laiką. Kartu su namais prisiminė ir tą šilumą kuri tai pat sklandė čia, jaukumą ir žinoma brangius tėvus. Reiktu jiems parašyti-mąstė mergaitė. Ji visad palaikydavo ryši su tėvais.

Claudia net nepastebėjo kaip į salę atėjo kažkas kitas pagal ją tai tikrai nebuvo mokytojas, tačiau Claudi nekreipė dėmesio į atėjusyjį, ją labiau domino pelėdos.
Po valandėlės Claudia išgirdo balsą:
-Labas aš Taylor.-Tai buvo mergaitės balsas, Claudia iš lėto nuleido galvą, apsidarė norėdama įsitikinti, kad dar be jos niekas nestovi ir ar tikrai tai buvo skirta jai. Apsidarius ir supratus, kad nepažįstamoji tikrai kreipias į ją mergaitė šyptelėjo.
-Laba, aš Claudi. Malonu susipažinti.-Claudia ištiesė ranka.
Prieš pat Claudi stovėjo liekna, rudų plaukų mergina, matės pirmakursė, atrodė draugiška ir linksma.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Taylor Granger Sausio 28, 2018, 12:31:56 pm

Mergaitė atsisuko.
- Labas, aš Claudi. Malonu susipažinti.
Ar aš kątik radau pirmąją savo draugę Hogvartse? Valioooo!
- Čia gražu. Ir šilta, - atsiduso Taylor. -Gal nori kartu pašerti pelėdas?
Taylor priėjo prie didelio dubens, pripildyto grūdų. Šalia kabėjo kibirėliai. Mergaitė pasiemė du kibirėlius, pasėmė grūdų ir pamojo Claudi ateiti. Grifiukė prisiartino, paėmė vieną kibirėlį Taylor iš rankų. Jos pažvelgė viena į kitą, pasėmė po saują pašaro ir vienu metu švystelėjo į orą. Pasigirdo kurtinantis sparnų plasnojimas, nuo laktų pakilo šimtai baltų, juodų, rudų, pilkų, margų pelėdų. Jos skraidė palubėje, kitos nėrė tiesiai žemyn prie lesalo, viena nutūpė Taylor ant rankos ir ramiai pažvelgė į ją.
- Papasakok man apie save. Tu irgi naujokė,taip? - pasidomėjo Taylor, kai jos, pašėrusios paukščius, išėjo iš pastato.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Claudia Otilia Stephalt Sausio 29, 2018, 01:15:15 am

Claudiai pasiūlimas pašert pelėdas labai patiko, jei buvo smagu stebėti lesančius paukščius, jei tai labai priminė namus.
O ta mergaitė Taylor išties gana draugiška, pašėrusios paukščius mergaitės išėjo iš pastato, lauke buvo vėsoką, tačiau Claudiai oras patiko. Na kam nepatiks, visur balta, sniegas,  žiema. Claudia paslapčia meldės, kad tik prisnigtu dar ir dar.
Tik po valandėlės Claudia suvokė, jog Taylor nori su ja bendrauti, atsisuko nusišypsojo ir tarė:
- Taip aš naunokė, matau tu irgi. Būsi gal iš grifų gūžtos? - Claudia šypsojosi nepažįstamąjai, mergaitei visad būdavo džiugu susirasti naujų draugų, o ypač čia Hogvartse.
-Na sakiai nori sužinoti apie mane daugiau- šyptelėjo Claudia- na.... net nežinau ką tau pasakot. Ahmmm... Gyvenu Londone su tėvais, labai myliu gyvūnus ypač pelėdas, mėgstu skaityti knygas, pamiršti kartais ne kokią realybę ir paskesti knygoje, mėgstu kartais žiūrėti filmus per žiobarų vadinamąjį televizorių, mano mama sako, jo ten kur vaidina žiobarai filmuose laiko kvailais ir paikais, tačiau man kai kas patinka, žinoma reik mokėt atsirink- beeidama, kalbėjo mergaitė. Kadangi daugiau nesugalvojo, ką įdomaus papasakot, tai norėjo sužinoti apie Taylor.
-Na? O kaip tu? Papasakok.
Claudia žvelgė į mergaite su nuoširdžia šypsena.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Wrena Alder Balandžio 05, 2018, 07:17:34 pm

 Wrena neturėjo pelėdos. Iš dalies dėl to, tačiau šiek tiek ir dėl kitų dalykų nenorėjo eiti į pelėdyną. Nenorėjo siųsti laiško tėvams, tačiau jautėsi dėkinga, kad išvis egzistuoja, tad jai tai daryti reikėjo. Antra vertus, tėvai neturėjo pelėdos, tad patys negalėjo parašyti dukrai. Nors kas iš to buvo likę... Vienuoliktas gimtadienis. Tas tėvų nuomone durnas šlykštus ir jų vaiką sugadinęs gimtadienis. Na o tiksliau - laiškas. Lyg jis būtų pavertęs jauniausiąją Alder išsigimėle. Lyg būtų kažką sugadinęs...
 Nuleidusi galvą švilpė įžengė į nelabai tvarkingą pelėdyno salę. Rankoje stipriai spaudė pergamentą, neabejojo, kad lis pirštų žymės, tačiau tai dabar nebuvo įdomu. Žinojo, kad tėvai, jei tik rašys atsakymą, atsiųs ant gražau, balto, greičiausiai dar suliniuoto popieriaus, kad tekstas, rašytas kiek ištepančiu tušinuku būtų dailus ir lygus. O kaip rašė ji? Nelabai tvarkingos nuklystančios eilutės, raidės vienur didesnės, kitur mažesnės... Pergamento lakštas nepasakytum, kad labai dailus, lyg iš praėjusio šimtmečio ištrauktas, storas, kiek pageltęs, rašalu išmargintas. Tačiau ritinėlis, perrištas dailia bordine juostele, tvirtai surištas, kad laiškas neišslystų ir nenukristų. Dar gan gražus kaspinėlis suraitytas.
 Pamačiusi dailią žvirblinę pelėdą margais sparnais, priėjo prie šios Hogvartso nuosavybės ir pririšo laiškelį jai prie kojelės, kaip matė pririšant kitus mokinius. Pyktelėjus, kad negavo skanėsto, išklausė adreso ir purptelėjus pakilo, nusinešdama žodžius į ankstyvą rytmetį.

Citata

Brangūs mama ir tėti,
žinau, kad greičiausiai jaudinatės dėl manęs. Man viskas gerai, toje mokykloje išties šaunu ir man patinka. Ji nėra išsigimėlių, kitaip nei sakei, mamyte. Per dieną turiu po penkias pamokas, tik jos būna ilgesnės.
 Kaip jums sekasi? Ar manęs pasiilgote? Nes aš jūsų labai.

Wrena

Nulydėjusi pelėdą akimis jaunoji mokinukė liūdnai atsiduso ir pasišalino iš pelėdyno patalpos, nes nenorėjo, kad į drabužius įsigertų nemalonus kvapas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 02, 2018, 12:14:56 pm

Prabėgo vasara, kurią praleido liūdniau, nei įprastai, nors Auksė negalėtų pasakyti, kad pas tetą jai buvo liūdna. Kasdien ji buvo lepinama ir mylima, Liusiana netgi suteikė Mariettai galimybę atnaujinti visą garderobą ir stilių. Iš tėvų nebuvo jokių žinių, kaip ir iš brolio, kurie tarsi prasmego skradžiai žemėje. Mergaitė negalėtų teigti, jog tuo skundėsi - gal taip buvo net geriau. Kas keletą dienų ji skanavo prancūziškus skanumynus, įvairius keksiukus ir begalę kitų patiekalų, bet jai trūko vieno asmens šalia - pusbrolio Dylan'o. Kaskart kai Hale paklausdavo tetos apie jį, Liusiana tik nusišypsodavo ir patvirtindavo, jog pusbrolis keliauja po Europą, bandydamas atrasti sau tinkamą vietą po Hogvartso baigimo. Teta mergaitei labai padėjo - vidinio pasaulio duženas pamažu statė ir jungė į vientisą pasaulį. Nors ir ne pilnai atstatytas, jis vis vien gerino jos savijautą.
Visi šie prisiminimai lydėjo ją kasdien. O vieną rudens popietę, ji pagaliau parašė laišką tetai ir suprato, jog metas pasiųsti jai žinią. Ruduo pamažu vėsino orą, tačiau jai vargiai tai rūpėjo. Su tamsiai mėlynais džinsais ir plonyčiu švarkeliu Auksė iškulniavo į Pelėdyną. Vos tik įėjus į vidų, jos veidas susiraukė nuo kvapo. Fui. Šlykštu. Eh, pelėdos. Marietta dar kartą akimis perbėgo per laišką, sulankstė, įdėjo į voką ir ėjo rinktis paukščio, kuriam patikės šį darbą. Išsirinkusi nedidelę, rusvą pelėdžiukę, paglostė ją, sutiko jos žvilgsnį ir paleido į pasaulį su laišku snapelyje.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dylan Frendlin Birželio 02, 2018, 10:08:25 pm

Šią vasarą Dylan'as nekeliavo po Europą, kaip darė prieš metus. Tuos mėnesius jis skyrė laiką sau, mat gavo profesoriaus darbą Hogvartse ir suko galvą ką teks daryti sutikus savo mylimąją pusseserę. Dvidešimtmetis žinojo kokią dramą turės išgyventi, nors iš tiesų tai buvo paslaptis, kuri bus atskleista tam tikru metu.
Vieną rudens dieną, visą laiką pilyje šmėžavęs it šešėlis, nusprendė išlįsti laukan, kol nebuvo spėjęs pravesti pirmosios pamokos mokslo metais. Lydimas senų prisiminimų, profesorius troško aplankyti pelėdyną, kur pirmąkart Hogvartse kalbėjosi su Aukse ir išgyveno šiose apylinkėse tikrą, jos keltą dramą. Oras nebuvo šiltas, tačiau jis tuo nesiskundė. Jam tiko viskas. Beveik visą kelią iki pelėdyno Dylan'ą lydėjo keista nuojauta, tarsi kažkas turėjo nutikti. Ir jo nuojauta, arba kitaip, šeštasis pojūtis neklydo - įslinkęs į pelėdyną, beveik pasiekęs laiptus, vedančius į pastogę, sustingo, pamatęs Auksę salėje.
- Aukse? - priartėjo prie jos, tačiau laikė pakankamą atstumą. Dėl saugumo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elizabeth Von Westorm Liepos 02, 2018, 07:50:12 pm

Išaušo antroji žiemos diena. Padariusi visus namų darbus ir atradusi laiko Elizabeth nusprendė parašyti laišką tėvams. Ji pati neatrado laiko, tačiau buvo labai sunerimusi, kodėl iš tėvų negavo nė laiškelio, kuriame jie būtų paklausę į kurį koledžą ji pateko, kaip jai sekasi. Prieš kelias savaites gavo laišką iš brolio, kuris vis dėl to pasiteiravo, bet išsiųsti atsakymą nėra taip lengva, nes laišką atnešusi brolio pelėda išskrido atgal, o kur yra jo mokykla, žino tik ten besimokantys ir jų tėvai. Nors Elizabeth niekada ir nesidomėjo kur tiksliai, tik žinojo jog Šiaurėje ir kad ten baisiai šalta. Ji nusiųs laišką tėvam ir šalia pridės laišką broliui, kad tėvai rašydami jam persiųstų.
Stovėdama Pelėdyne ji dar kartą mintyse perskaitė laišką :
Brangūs mama ir tėti,
jūsų džiaugsmui patekau į Klastūnyną. Nors ir nenoriu jums to pripažinti, bet man iš tiesų jame patinka. Gal čia išties mano vieta, kaip sakėte. Mokytis sekasi tikrai neblogai, o ir šiaip labai džiaugiuosi mokydamasi Hogvartse. Kaip sekasi jums? Kodėl man neparašėte? Tikiuosi viskas gerai.
P. S. prieš dvi savaites gavau laišką nuo brolio, tad atsakymą pridedu čia, prašau persiųskite. ir įdėjusi laiškus užklijavo į voką.
Dabar belieka susirasti pelėdą pagalvojo dairydamasi po Pelėdyną. Visai netoliese ji pamatė snaudžiančią juodą didelę pelėdą blizgančiomis plunksnomis. Elizabeth priėjo prie jos ir paglostė jos švelnias plunksnas. Nuo prisilietimo pelėda pabudo ir ūbtelėjo lyg sakydama, kad yra pasiruošusi skristi. Mergaitė pririšo prie jos kojelės voką ir davė pelėdai skanėsį. Kai pelėda pakilo į orą ir nuplasnojo Elizabeth nulydėjo ją akimis iki kol šioji dingo iš akiračio. Nors ir švietė saulė, tačiau ji nė kiek nešildė. Šaltukas nuraudino žandus ir kėsinosi sustingdyti pirštus, tad klastuolė patraukė atgal į pilį.                   

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Rugsėjo 23, 2018, 01:15:26 pm

Ragana užėjusi į pelėdyną apsidairė. Daugybė įvairiausių spalvų ir dydžių pelėdžiukių ramiai sau snaudė ant savo laktelių, sukišusios snapus po parnais.
Nifora atsisėdo ant suoliuko ir ėmė laukti. Be galo nervinosi ir per grasų širdies plakimą beveik negirdėjo net savo pačios minčių.
Ji pasitaisė tamsiai žalią mantiją ir smailią kepurę, kuri slėpė tamsius, kietai į kuodą susuktus plaukus.
Nifora negalėjo ilgiau laukti. Ne pelėdyne, čia ji būtų laukusi turbūt amžinai, jei prireiktų. Ji negalėjo laukti kol pasibaigs mokslo metai, turėjo čia patekti dabar, kad pasimatytų su Europa. Tikriausiai dėl to sulaužė kokį milijoną mokyklos taisyklių, tačiau tai jai buvo nė motais. Ji tvirtai žinojo, kad malonu nebus. Iš tiesų net nenutuokė ko laukti, tačiau susitikti privalėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 24, 2018, 08:23:16 pm

     Ruduo jau ėjo į pabaigą, spalvingi medžių lapai dengė žemę. Taip, vaizdas visai nieko, tačiau be viso šito, rudens pabaiga atnešė šaltį, ir iš giliausių spintos kampelių jau reikėjo išsitraukti žieminius paltus bei šalikus. Aplink telkšojo pelkės, oras drėgnas, viskas aplink nyku, o ir pati Europa derinosi prie tokio vaizdo: juodas šiltas paltas, juodi džinsai, juodi kerzai, kaklą apsivyniojusi klastuoliškomis spalvomis dabintu šaliku, tik vienas, sakytum, kiek neįprastas dalykas - baltas vokas rankoje.
    Laiškų baltaplaukė niekada nesiuntė. Paprasčiausiai neturėjo kam jų siųsti. Dabar taip pat nebuvo išimtis - laišką paprašė išsiųsti vienas profesorių. Nejaugi negalėjo paprašyti namų elfo ar pats išsikviesti pelėdą?- piktai burbėjo trylikametė, tačiau laišką išsiųsti vis tiek sutiko, mat baiminosi užsitraukti profesorių rūstybę.
    Įžengusi į pelėdyną, Klastūnyno globotinė apsidairė. Gausybė pelėdų ramiai sau snaudė, tik vinea moteriškė sėdėjo ant suoliuko. Ziegler nebuvo įsitikinusi, ar čia reikia laukti, kol skraiduolės pabus, o gal kažkas turi ateiti ir paimti laišką (juk pirmą kartą tokį siuntė!), todėl, įdėmiai nužvelgusi nepažįstamąją, trečiakursė prisėdo netoliese, palikdama tarpą, kuriame laisvai galėtų atsisėsti dar pora nestambių žmonių.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Rugsėjo 24, 2018, 11:05:03 pm

- Sveika, - nusišypsojo ragana mergaitei. - Ar tu Europa?
Ji kalbėjo švelniai ir mandagiai, nors veidas išliko neįžvelgiamas. Nifora buvo iš prigimties greižto veido, rami moteris. Tačiau šiandien ramybe dvelkė tik jos išorė ir niekas nebūtų atspėjęs, net pati geriausia aiškeregė, ką iš tiesų jautė ragana šią akimirką.
Ji atsistojo nuo suoliuko, nes nusėdėti buvo sunku. Ypač dabar, kai pagaliau sutiko ją. Ji nežinojo kokius žodžius parinkti ir kaip reiks viską paaiškinti mergaitei, bet privalės rasti, privalės pasakyti...
- Jeigu atėjai išsiųsti laiško, paprašyta profesoriaus, tai nesivargink. Aš susitariau, kad profesorius tavęs paprašytų. Man reikėjo su tavimi susitikti. - Ragana pažvelgė mergaitei į akis ir ji pažino kieno tai bruožai, ji žinojo, kad tai Europa. Net neprivalėjo laukti mergaitės atsakymo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 25, 2018, 08:55:55 pm

-Laba diena,- tyliai burbtelėjo ir, numetusi lengvą šypsnį greitimais sėdėjusiai moteriškei, Europa ėmė dairytis, ar kuri pelėda nepabudo iš savo miego. Tai, kad nepažįstamoji pasisveikino, baltapūkei nekėlė jokių klausimų. Hogvartse žmonių daug, dažnas itin mandagus. Tiesa, pro mintis nepraslydo jos klausimas. Trečiakursė nė neįsivaizdavo, kas buvo ta persona, ir tuo labiau nenumanė, iš kur ji žinojo mergaitės vardą, todėl tik suraukusi antakius nežymiai linktelėjo.
Tyla tarp Europos ir tos moters buvo kiek nejauki, bent jau pačiai Europai. Negana to, moteris, kuri dėvėjo žalią mantiją, dar ir atsistojo, tarsi ruoštųsi rėžti svarbiausią pasaulyje kalbą. Baltaplaukės širdelėje kirbėjo nerimas, bloga nuojauta.
-Su manimi?- neužtikrintai paklausė Klastūnyno globotinė ir, padėjusi, pasirodo, visai nereikšmingą vokelį ant suoliuko, taip pat atsistojo.- Eee,- numykė,- kuo galėčiau jum padėti?- kiek suraukė antakius, mat nė neįsivaizdavo, kodėl visai nepažįstama moteris galėtų norėti susitikti su klastuole.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Rugsėjo 26, 2018, 10:30:14 am

- Europa, - kreipėsi ragana į mergaitę. - Aš... Aš nesu iš tų žmonių kurie viską vynioja į cukrinę vatą, todė viską išklosiu tiesiai šviesiai. Tu gal geriau prisėsk, širdele...
Nifora trumpam nutilo, galvodama kokius žodžius visgi būtų tinkamiau parinkti.
- Matai, - vėl prakalbo, - nutiko toks dalykas. Jis nutiko seniai, tačiau aš viską sužinojau tik dabar. Mano tėvas... Na jis nebuvo geras žmogus. Buvau jauna ir įsimylėjusi. Pradėjau lauktis. Kai sužinojo tėvas, jis... Gimus vaikui man pasakė, kad ji mirė, neišgyveno gimdymo, o iš tiesų atidavė ją į vaikų namus. Žinant jį, reikia džiaugtis, kad išvis mergaitę gyvą paliko... Žodžiu jis davė jai Europos vardą. Europa Ziegler. Europa, tu mano dukra...
Raganai užspaudė gerklę. Ji žiūrėjo mergaitei tiesiai į akis, bandymama suvokti, ką ji dabar turi jausti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 26, 2018, 07:32:21 pm

-Ačiū, aš pastovėsiu,- vis dar suraukusi antakius atsakė. Europos galvoje perbėgo tūkstančiai, ne, milijonai minčių ir spėjimų, ko ši visai nepažįstama moteris galėtų norėti iš trečiakursės. Tiesa, nebijojo, negalvojo, jog turėjo tam priežasčių. Juk nei su kažkuo susimušė, nei kažką sulaužė, o ir mokėsi visai neprastai (na, taip, astronomija nebuvo jos arkliukas, tačiau kituose dalykuose viršijo vidutiniokus).
-Argi nesakėte,- kiek nemandagiai įsiterpė į poniutės gyvenimo istoriją,- kad nevyniojate žodžių į cukrinę va..aatą,- išgirdusi paskutiniuosius žalią apsiaustą vilkinčios moters žodžius, Europėlė it koks prakiuręs balionas susileido ant suoliuko. Atrodė, kad kas nors būtų šlapiu maišu jai per baltais plaukais apaugusią galvą trenkęs. Tačiau ji neverkė, niekada, o ir šis kartas nebuvo išimtis.
Keletą kartų giliai įkvėpusi, Klastūnyno globotinė atsistojo ir tiesiai „mamai“ į veidą išrėžė:
-Tiek, kiek save pamenu, svajojau pamatyti tavo veidą ir spjautį į jį,- su tokia panieka, kokia tik sugebėjo, balse ištarė. Pyktis žaižaravo jos pilkose akyse, tačiau trylikametė nei spjovė, nei trenkė moteriai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Rugsėjo 26, 2018, 07:55:15 pm

- Nejaugi? - kilstelėjo antakius, tačiau tuoj pat jos veidas vėl tapo susikaupęs ir rimtas. - Na, nelabai galėčiau tave kaltinti. Viena augai vaikų namuose, be meilės ir šilumos. Tikriausiai užaugai su mintimi, kad tave paliko, atsisakė. Tačiau taip nė už ką nebūtų buvę jei būčiau žinojusi, kad tu gyva.
Ragana vėl atsisėdo ant suoliuko. Ji laikėsi ramiai ir oriai.
- Vos tik sužinojau tiesą, iš karto atvykau. Laukti būtų buvę... - ji nutilo.
Jautė Europos pyktį ir žinojo, kad jo nusipelnė. Nifora žinojo, kad turėjo nepasitikėti savo tėvu, nepalikti taip visko, ieškoti atsakymų bet kokia kainą, kad ir ką būtų radusi.
- Tu pyksti, aš žinau. Turi tokią teisę. Tavim dėta irgi pykčiau. Ir nė kiek nesiteisinsiu, nes maniau, kad tu mirei. Turėjau netikėti savo tėvu tada. Žinojau, kad jis gali daug blogo... Bet niekada nemaniau, kad taip galima pasielgti su savo anūke. Su mano mergaite. Atleisk.
Išsakyk viską, Europa. Aš nusipelniau to, ką išgirsiu.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 26, 2018, 08:27:21 pm

-Užaugau su mintimi, kad tai gandras mane pametė vaikų namuose, o tėvų aš niekada,- pabrėžė žodį „niekada“,- neturėjau!- pėktai išrėžė Europa ir pradėjo nervingai vaikščioti pirmyn ir atgal. Klastuolė visiškai nenorėjo klausytis to, ką nepažįstamoji paistė, tarsi jos žodžiai gailėtų baltaplaukei grąžinti trylika gyvenimo metų.
-Oi, ne. Ką tu! Visai aš nepykstu!- su didžiule neapykanta balse šnekėjo,- Nuo šiol galėsime būti super mamytė ir dukrytė, šeštadieniais vyksime apsipirkinėti, o sekmadienio rytą kartu gersime karštą arbatą ir šnekučiuosimės!- pilkos didelės akys piktai žvilgčiojo į moterį,- Gal dar kokią sesutę ar tai broliuką į kompaniją pasikviesime, a? Nejaugi tikrai manei, jog sužinojusi, kas tu, pulsiu tau į glėbį ir dar iš laimės apsiverksiu?!- pelėdynas tiesiog virte virė, Europa to nematė, bet buvo įsitikinusi, kad net ir pelėdos kėlėsi iš miego.
-Gali grįžti iš kur atvykusi!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Rugsėjo 26, 2018, 08:48:10 pm

- Nieko panašaus aš nesitikėjau, - ramiai atsakė ragana. - Išvis nieko nesitikėjau. Tiesiog turėjau tau pasakyti, turėjau tave pamatyti. Aš taip pat praradau trylika metų, per kuriuos galėjau tave pažinti, tave auginti.
Ji pažvelgė pro pelėdyno langą į tolį. Oras puikiai atspindėjo vyraujančias nuotaikas.
- Kita vertus gal tai buvo net geriau. Turėjau nemažai problemų, mane persekiojo... Žodžiu to tu nenori žinoti, tačiau toliau nuo manęs augti tau buvo saugiau. Dabar viskas susitvarkė tačiau tavo brolis aišku taip nemano. Kad jį apsaugočiau išėjau jam nieko taip ir nepaaiškinus todėl jis taip pat ant manęs niršta. Turtūt ne ką mažiau nei tu. Aš tik gailiuosi, kad nepažinau tavęs. Tačiau, kad ir kaip pyktum ant manęs, dabar aš teisėta tavo globėja.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Rugsėjo 26, 2018, 10:08:04 pm

-O prieš sugalvojusi, kad turi mane pamatyti, pagalvojai, kaip, po galais, jausiuosi aš?!- Europa stipriai pyko. Atrodė, jog visas trylika metų savyje kauptas įniršis pamažu veržiasi, ir trūksta tiek nedaug, kad viskas iškiltų į paviršių. Bet gal nuo to klastuolė pasijustų nors kiek geriau, o visas, ar bent dalelė, krutinę spaudęs jausmas išnyktų?
-Tai yra ir dar vienas vargšas?!- susierzino mergaitė,- Tu gal motina - kregždė? Pasigimdai ir palieki. Nuostabu! Tiesiog puiku!- Europėlė nervingai maskatavo rankomis.
Prieš tai minėtas besiveržiantis įtūžis pasiekė kulminaciją:
-Tu kas?!- surėkė ant viso pelėdyno,- moterie, netekai visų savo teisių į mane dar tada, kai vos vienerių buvau išsiųsta į tuos šaltus ir alkoholiu dvelkiančius vaikų namus! Man teko vogti, kad galėčiau pavalgyti, jei tos kvailos prižiūrėtojos prisigerdavo! Teko miegoti gatvėje, nes kartais būdavo baisu grįžti! Ir tada, kai mano gyvenimas pradėjo tvarkytis, pasirodei tu, tarsi specialiai norėtum žlugdyti mane!- Klastūnyno globotinė visai nesitvardė, trūko vos vieno siūlelio timptelėjimo, ir baltaplaukė trenktų moteriai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Spalio 01, 2018, 11:29:19 am

- Oj tik nereikia, - dėbtelėjo ragana griežtu žvilgsniu. - O kaip būtum jautusis sužinojus, kad pagaliau žinau kur tu ir kas tau nutiko, bet būčiau nesirodžiusi ir laukus nežinia ko? Nėra tinkamo laiko skaudiems išgyvenimams ir niekada tokio neatrastum.
Nifora kalbėjo ramiai, tarsi mergaitė nė nebūtų pakėlusi balso prieš ją.
- Ir taip. Tu turi brolį. Jis taip pat mokosi hogvartse. Jo vardas Elijah. Su juo jau visai kita istorija. Aš taip pat susitariau, kad profesorius su reikalais jį čia atsiųstų todėl galėsi susipažinti. Jis čia pasirodys bet kurią akimirką. Ir gali priešintis man kiek nori, pyk kiek patinka. Visvien dabar aš tavo globėja ir nieko nebepadarysi. Visi dokumentai jau sutvarkyti. Per vasaros atostogas turėsi gryžti ne be į vaikų namus, o pas mane. Bent jau kol tau sukaks septyniolika. Atlaisvinsiu tau kambarį. Gal ir sunku tau tuo dabar patikėti, bet aš myliu tave ir noriu tau geriausio. Daugiau neleisiu, kad gryžtum į tą baisią vietą, net jei už tai manęs dar labiau nekęsi.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Spalio 03, 2018, 07:50:04 pm

-Per trylika metų sugebėjau susitaikyti, jog nei gamintojui, nei gimdytojai nerūpiu,- kiek ramiau tarė,- todėl jausčiausi lygiai taip pat, kaip jaučiausi visada,- pilkos Europos akys piktai žaižaravo į moteriškę.
-Nuostabi šeimynėlė! Tiesiog puiki!- baltaplaukė sarkastiškai kalbėjo plačiai skėsčiodama rankas,- Porelė paliktų vaikų ir mama, it kokia superherojė atvykusi jų globoti. Moterie,- piktai, gal net kiek paniekinama ištarė,- nepamiršk, kad pati tuos vaikus ir palikai. Žinai, nė neabejoju, kad ir antrajam tavo vaikui buvo geriau prieš visą šitą nesąmonę,- trečiakursės tonas po truputėlį leidosi žemyn, pyktis taip pat, mergaitei ši situacija panašėjo į komediją...
-Aš nesu koks nors tai daiktas, kurį galėtum pasisavinti pasirašiusi keletą dokumentų. Vasaros atostogas nuostabiai leidžiu Hogvartse, šią vasara netgi buvau nuvykusi pasisvečiuoti pas draugę, įsivaizduoji?! Ir, žinai, jei vis dėlto man tektų rinktis tarp tavęs ir tos skylės, mieliau grįžčiau ten. Kentėjus vienuolika metų, trys vasaros mėnesiai vaikų namuose atrodo vieni juokai.- Klastuolė, giliai atsidususi, paėmė tą kvailą tuščią voką nuo medinio suolelio ir nuliuoksėjo prie durų, vedančių lauk tiek iš pelėdyno, tiek iš viso šito balagano.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 03, 2018, 09:47:01 pm

Elijah niekada nesilankė pelėdynę, nes nematė tikslo kam to reikia, jis tiksliau neturėjo kam siusti laiškų, na turėjo tėvą, tačiau jiems nereikėjo susisiekti..
Tad paprašius profesoriaus išsiųsti laišką iš pradžių vampyras kiek tuo suabejojo, nes nesuprato kodėl prašo būtent jo, o ne kito mokinio.. Tačiau jau kažką nujautė ir nelabai gerą.. Tačiau rizika buvo jo antras vardas tad nieko nelaukęs pasileido link pelėdyno.. Buvo gan šalta, tačiau Chris' as to nejautė, nes jis visada buvo šaltas, tačiau dabar, kai jis priartėjo prie tikslo išgirdo barnį ir suprato, kad tai jau nebegerai.. Nes balsai jam buvo abu girdėti.. Nereikėjo man čia eiti, nereikėjo.. - išvydęs motina ir Europa mąstė vaikis.. Motina jau jis matė ir ankščiau, vasarą, kai ši jo jau prašė atleisti ir iškart suprato, kad tai spąstai..
- Europa? Ką tu čia su "šita" veiki? - Su pasišlykštėjimu nužvelgęs motina burbtelėjo Dawson' as..
- O tavęs akyse nenoriu matyti, aš dingstu.. - Tai ištaręs vaikis nusisukė link išėjimo, nes bijojo, kad jis gali motiną šįkart ir nužudyti, nes jo pyktis buvo nežmoniškas...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Spalio 05, 2018, 11:20:15 am

- Sveikas Elijah, - šiltai, tarsi negirdėdama berniuko žodžių, tarstelėjo ragana. - Susipažinkit. Čia tavo vyresnioji sesuo, Europa.
Ji sėdėjo ramiai, susidėjusi rankas ant kelių ir atrodė, kad net nepastebi viso šito pykčio ir slogios nuotaikos.
- Judu labai klystat manydami, kad galit išeiti ir viskas tuo baigsis. Jūsų senelis nebegyvas, aš laisva, taigi daugiau niekur nedingsiu iš jūsų gyvenimo. Nebent Elijah padarytų tai apie ką seniai galvoja...
Ji šyptelėjus pažvelgė jam į akis taip, tarsi abiem buvo aišku, apie ką kalbama.
- Na, o jeigu dar ne šiandien nuspręsi tai padayti, tuomet gal prisėstumėt abu?
Ji iš mantijos kišenės išsitraukė kažkokį kapšelį. Jis buvo itin senas, nedidesnis nei plaštaka ir apskuręs, tačiau kažkaip keistai derėjo prie raganos tvarkigos iki skrupulų aprangos. Ji atidarė jį, pažiurėjo vidun ir pasiraitojusi mantiją įkišo ranką iki alkūnės. Tada ištraukė mažą pakabutį ant ilgos sidabro grandinėlės.
- Jūsų senelio palikimas yra išskirtinis. Didžiausios dalies daiktų atsikračiau, nes jie tiesiog buvo nelegalūs, tačiau šie... Na jie išskirtiniai ir norėčiau, kad juos turėtumėte. Šis Europai, - ji ištiesė ranką, kad mergaitė paimtų. - Tai tylos amuletas. Užsidėk jį ant kaklo ir tavęs niekas neišgirs nei kalbant, nei vaikštant. Žinoma jei ką numesi, visi girdės ir tave matys, tačiau jei grandinėlę uždedi ne tik sau, bet ir kitam žmogui, jūsų pokalbio neišgirs niekas. Tikiuosi pravers.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Spalio 05, 2018, 09:53:47 pm

     Europai nė nespėjus atidaryti pelėdyno durų, pro jas įžengė metais ar dviem jaunesnis bernužėlis. Pastarąjį klastuolė matė astronomijos bokšte, tačiau tada dar nežinojo apie jų ryšį. Nuostabu, susirinko visa šeimynėlė,- giliai atsiduso užversdama pilkas akis.
     Į „brolio“ klausimą mergaičiukė neatsakė. Tiesa, ne tik todėl, kad nežinojo į jį atsakymo (juk seniausiai galėjo palikti pelėdyną), bet dar ir todėl, kad net ir su tuo berniuku, kurio likimas, rodos, buvo panašus į josios, nesiruošė užmegzti jokių šeimyniškų santykių.
-Tu labai klysti manydama, kad pasirodysi čia ir mes visi būsim didelė ir laiminga šeima,- piktai vėptelėjo trylikametė.
     Nugarą atrėmusi į dulkėtas pelėdyno duris, Europėlė akylai stebėjo moterį, iš nušiurusio maišelio traukiančią daiktus. Kad ir kokia baltaplaukė būtų užsispyrusi, proto paimti pakabuką, atityje padėsiantį jai įvairiose situacijose, trečiakursei netrūko. Klastūnyno globotinė nepatikliai, kiek nedrąsiai, piktai akimis žaižaruodama į moterį paėmė amuletą ir pasukiojo jį tarp vėsiu pirštų,

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 05, 2018, 11:45:26 pm

Elijah jau beišeinant išgirdo motinos balsą, kuris jam kėlė šiurpą, jis taip jos nekentė, kad šią minutę galėjo suvaryti iltis jai į kaklą ir išsiurbti visą kraują...
- Susipažinkit? Gal tu biškį kvaila? Tu galvoji čia grįžai, atvedei man sesę ir aš su ja sutarsiu? Jeigu taip manei tai gal geriau grįžk iš kur atvažiavus.. - prisiminęs naktį astronomijos bokšte vaikis nutęsė.. - Aš buvau ją sutikęs astronomijos bokšte, tačiau bendros šnekos net neradom, nors gal tada nenorėjau visai bendrauti.. Nežinau.. - pasimetė Dawson' as, tačiau neatsigręžė žvilgtelėti į tą "pabaisą".
- Žinai su mielu noru šiandien tai padaryčiau ir dabar.. - Per daug susinervavęs vaikis pradėjo keisti savo žmogiškąjį pavidalą į vampyriškąjį, jo akys pasruvo krauju, iltys pasidarė gan didelės.. Oda dar labiau išblyško..
Jis tik atsigręžė ir žudančiu žvilgsniu nužvelgė moterį, kuri įteikė Europai kažkokį suvenyrą, jis viską girdėjo, tačiau jam buvo nusispjaut ant senelio ir jos pačios..
- Be to aš pas tave negrįšiu, aš turiu tėvą man jo užtenka..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Spalio 06, 2018, 12:11:51 am

Nifora pažvelgusi į sūnų pamatė jo keitimąsi, tačiau neregavo niekaip. Sėdėjo kaip sėdėjusi, ramiai ir šaltu veidu.
- Pirmyn, - padrąsino. - Europa manęs nekenčia, tu taip pat. Vienintelis žmogus kuriam kadanors gal nors kiek rūpėjau buvo jūsų senelis, tačiau jis buvo niekšas ir dabar miręs. Nėra nė vieno kuris manęs gailėtų ar pasigestų. Puse savo gyvenimo gyvenau įkalinta, kitą pusę bėgdama. Nėra nieko kuo didžiuočiausi. Todėl pirmyn! - pagaliau ji pratrūko.
Įsikarščiavusi pašoko nuo suoliuko, keliais sparčias žingsniais priėjo prie Elijah labai arti. Kadangi jis buvo labai aukštas, o ji gana žema, jų ūgiai buvo beveik vienodi ir ji žvelgė tiesiai jam į akis.
- Pirmyn! Visi to nori! Visi man to linki! Nėra prasmės gyventi, kai net mano pačios vaikai nesiteikia manęs suprasti ir mano, kad tik jų gyvenimas buvo sugadintas dėl mano kaltės! Pirmyn!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Spalio 06, 2018, 10:28:24 pm

Europa įsitempusi stebėjo moters ir berniuko barnį. Jos antakiai buvo suraukti, pilkų akių žvilgnsis labiau smalsus nei piktas. Tiesą sakant, Klastūnyno globotinei vis sunkiau sekėsi suprasti, kas vyko pelėdyne. Iš pradžių motina atsiranda lyg iš giedro dangaus, tada brolis, kuris, pasirodo, dar buvo ir vampyras, visa siela trokštantis nužudyti moterį klastuoliškos spalvos mantija. Deja, kad ir kokia stora baltaplaukės skūra, kaip sako žiobarai, bebūtų, kad ir kaip nekentė moters, prisistačiusios mama, Europa įsiterpė tarp dviejų personų.
-Ką, to, po velnių, darai?!- surėkė bernužėliui tiesiai į veidą,- Nejaugi nežinai, kad už tokius dalykus gali skriete išskristi iš mokyklos ar net atsidurti Azkabane? Gal tu visai kvailas?- Mergiotė gal sprindžiu aukštesnį berniuką stūmė sienos link.
-O tu,- vos pasuko galvą į moterį,- gal tu geriau jau eik iš čia.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Spalio 07, 2018, 10:20:02 am

Sutrikdyta Europos reakcijos ragana žengė žingsnį atgal. Atsitokėjusi pasijuto buvusi praradus savitvardą. Kelis kartus delnais perbraukusi per savo mantiją, kad sutvarkytų kas išsitaršė, ji save taip nuramino. Beveik smalsiai pažiūrėjusi į tai kas čia dedasi ir kaip viskas pasisuko, Nifora vėl atvėrė savo apskurusį kapšelį, gerokai jame pasikuitė ir ištraukė kažkokį mažą daikčiuką.
- Štai, - paėmusi Elijah ranką ji įgrūdo tą daiktą jam į delną ir sugniaužė jam kumštį.
Palaikiusi akimirką jo ranką, gal net kiek per ilgai, mat mėgavosi prisilietimu prie sūnaus, ragana atsitraukė.
- Čia tavo palikimo dalis. - Ji atsisėdo atgal ant suoliuko. - Nežinau iš kur jūsų senelis gavo šitą, tačiau nesu mačiusi nieko panašaus iki šiol. Jie labai reti ir magija labai galinga. Pažiūrėk pats. Tai žiedas saugantis... Pats žinai ką... Nuo... Na pažiūrėk, tu suprasi.
Ragana nebuvo tikra ar saugu šalia Europos ištarti žodį vampyras. Nepaisant to, ką mergaitė katik matė, išgirsti tai garsiai galėjo būti per daug.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 11, 2018, 03:58:14 pm

Vaikinas buvo pilnas pykčio susikaupusio per visus šešis metus, tačiau dabar atleisti tai moteriai jis net negalvojo.
- Provokuoji, o mane tai dar labiau skatina tai padaryti.. - Priartėjus motinai jis tik te norėjo žengti atgal žingsnį, nes ji jam kėlė šleikštulį, tačiau ilgai nelaukus įsiterpė ir Europa, kuri pasirodo yra jo sesė.. - Ką tu darai? - Suirzusiu žvilgsniu nužvelgė mergiotę, tačiau jai nieko nejautė, nei meilės nei neapykantos, jis suprato, kad ji taip pat nekalta dėl to..
- Neliesk manęs! - Tik garsiai užrėkė vaikis.. - Man tavo prisilietimai yra šlykštus, - be gailesčio visų metų susikaupusį įniršį jis paprasčiausiai liejo ant tos moters..
Na nebūsiu turbūt kvailys ir tą žiedą aš paimsiu, - pamįslijo vaikinas ir greit iš jos rankų jį ištraukęs jis tik jį užsimovė..
- Daugiau manęs nė pirštu nepaliesi, supratai? - Besdamas pirštą į motiną jis tik ją nužvelgė ir žengė daugybė žingsnių atgal, kad tik nestovėtu arti tos "pabaisos"..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Spalio 11, 2018, 07:22:34 pm

- Puikus šeimos susitikimas, - nusišypsojo ragana, - Kaip tik tokio ir tikėjausi. O dabar, net neabejoju, kad jums leidus, eisiu. Matau, kad nieko nepasieksiu, kai judu įsiaudrinę ir pikti.
Tai pasakė žiūrėdama Elijah'sui į akis, tarsi sakytų tai tik jam vienam. Ji jau stojosi nuo suoliuko, ant kurio buvo prisėdusi, tik staiga kažkas nutiko. Ji įsikibo netoliese esančios sienos. Niforai taip ėmė svaigti galva, kad ji nieko nebematė aplink. Skausmas pervėręs kūną, buvo visur kur tik įmanoma. Ji pabandė vėl atsisėsti, tačiau pasijuto negalinti pajudėti. Matė, kaip iš nosies ima lašėti kraujas ant žemės. Prieš prarasdama sąmonę dar spėjo išgirsti paskutinius sūnaus žodžius. ...nepaliesi, supratai?.. Žodžiai nuskambėjo tarsi aidas jos galvoje ir sąmonė aptemo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Spalio 14, 2018, 06:18:08 pm

-Tikrai, kad puikus,- piktai burbtelėjo Europėlė, delnu perbraukdama kiek susivėlusius pilkai baltus plaukus. Išgirdusi, jog moteris jau išena, Klastūnyno globotinė linktelėjo ir pati ruošėsi eiti, įtariamai dėbelėjusi į tą pykčio (na, Europai sekėsi ne geriau, bet ši juk negrasino nužudyti savo pačios gimdytoją, tiesa?) nelaikantį vaikėzą. Paėmusi baltą voką bei moters dovanotą amuletą, klastūnė jau buvo bežingsniuojanti prie durų, kai tuo metu iš niekur nieko atsiradusi moteriškė prarado sąmonę. Pilkos trylikametės akys išsiplėtė, žiūrint į kone bedvasį ant šaltos ir, ko gero, pelėdų apdergtos žemės gulintį kūną. Mergaitė nežinojo, kaip turėtų reaguoti ir ką turėtų daryti, todėl tik klausiamai pažvelgė į vos aukštesnį berniuką, siekdama ką nors suprasti iš jo reakcijos. Viena trečiakursės gyvatėlės pusė liepė ją palikti čia numirti taip, kaip ji kažkada paliko baltaplaukę šaltuose ir liūdesio pilnuose vaikų namuose, tačiau kita pusė liepė suteikti jai pagalbą.
-Daryk ką nors!- piktai surėkė Elijah, šiam juk moteris, nors ir, akivaizdu, nelabai mylima, tačiau tikrai artimesnė vien dėl to, kad šiedu bent kurį laiką gyveno kartu. Nebežinodama ką daugiau ir bedaryti, klastuolė pasiėmė savo burtų lazdelę ir priėjusi kiek arčiau nukreipė ją į moters veidą:
-Aguamenti,- iš lazdelės galo pasileido vėsaus vandens čiurkšlė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 14, 2018, 08:16:30 pm

- Aha, eik, - su džiaugsmu akyse, kad ta moteris iš čia išsinešdins tik linktelėjo vaikis ir jau pats ruošėsi išeiti, nes nelabai ir buvo ką čia veikt..
Staiga ta moteris prarado sąmonę ir gulėjo ant grindų, tačiau Dawson' as liko ramus, jam buvo kažkaip dzin ant tos moters.. Jis tik ir laukė kol ši mirs.. Tačiau Europai ji rūpėjo, bent jau taip manė Chris' as iš jo sesės reakcijos..
- Ko tu man aiškini, nieko aš nedarysiu tegul guli čia.. Man ji nerūpi, - Tai ištaręs Elijah tik žvilgtelėjo į Europą ir atsisėdo ant kėdės.. Daryti nieko jis nenorėjo ir nematė tikslo, nes jis buvo gan šaltakraujis ir bejausmis.. Patį tokį jį pavertė jo "geroji" motinėlė.. Jam buvo keista ir tai, kad Europa ryžosi jai padėti, juk ji ją išmetė dar ankščiau, o tai tikrai baisu, kaip galima atsisakyti savo vaiko ir palikti vaikų namuose..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Spalio 15, 2018, 07:34:16 pm

Vandens čiurkšlė vis dar tekėjo iš Europos burtų lazdelės, tačiau moteris nesikėlė. Atvirai kalbant, trečiakursė nebuvo tikra, ar tai kažkur giliai jos širdyje gyvavo gerumo, atjautos ir žmogiškumo kruopelytė, ar visgi ji bijojo būti apkaltinta ir galiausiai išmesta iš Hogvartso. Trylikametė prisiminė, kaip kažkada, vienai mergaitei vaikų namuose nualpus, prižiūrėtojos pylė vandenį ir ne per stipriai trankė jai per išblyškusį veidą. Tik baltaplaukė dabar to paties daryti nesiryžo - juk nė nebuvo tikra, kad žalią mantiją dėvinti moteris buvo gyva.
-Ar tu ne per jaunas būti tokiu įžūliu?- sužaižaravo pilkomis akimis į vaikėzą.- Ar supranti, kad jeigu ji mirs, o kas nors sužinos, jog prie to prisidėjai, pažadu, kad sužinos, jei tik sužinos apie mane, skrisi lauk iš mokyklos tokiu greičiu, kokiu nė geriausia pasaulio šluota neskrenda?- piktai dėstė berniukui, nutraukusi vandens pylimą ant moters veido.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 15, 2018, 08:21:29 pm

Elijah buvo atsipalaidavęs ir viskas jam buvo vienodai ar ta moteris atsigaus ar ne.. Jis tik stebėjo Europą, kurioje matėsi, kad ta moteris jai tikrai rūpi, gal ji to parodyti ir nenorėjo, tačiau kitaip jai nesigavo.. Kas iš to jai ta moteris mirs? Nieko..
- Amžius ne limitas būti įžūliam.. - tik atšovė berniūkštis ir pažvelgė į laikrodį esantį ant riešo ar tik jam ne laikas, kai ką nuveikti..
- Aš išskristi nebijau, aš tik to ir noriu, bet deja, nepamirškim to, kad skrisiu ne vienas, o tu su manim, nes tu taip pat čia buvai.. Aš iš vis nežinau ką čia veikiu... Nieko nuobodesnio nėra.. šita mokykla mano košmaras, jei ta norėjai žinoti. - Tik numykė Chris' as ir vėl žvilgtelėjo į ant grindų gulinčią su žalia mantiją moterį.. Kodėl nieko nejaučiu? Gal iš tiesų per ją netekau jausmų? Garbė žodis - aš jos nekenčiu...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Spalio 15, 2018, 08:48:23 pm

Nifora šiek tiek prasimerkė, tačiau kurį laiką nesijudino, taip ir gulėjo ant purvinų grindų. Po kelių akimirkų, pasijutusi geriau ji atsisėdo, o tada šiaip taip, vos įstengdama, atsistojo ir nusvirduliavo iki suoliuko. Klestelėjusi ant jo pasitrynė veidą. Jis buvo šlapias.
- Europa, tu mėginai man padėti? - nustebo ragana, tačiau tada susivokė ir viską sudėliojo į savas vietas. - Greičiausiai tik baiminaisi, kad nenubaustų. Atmosfera čia buvo kiek įkaitusi, esu tikra, kad mus kas nors turėjo girdėti, o po viso to šitai.
 - Garbės žodis, tas elfas tikra nelaimė. Vėl ramunėlių arbatą bus sumaišęs su Keriaužiu. Dėl Merlino meilės, nesuprantu kaip tai įmanoma, juk jis ankštinis...
Ragana bambėjo sau po nosimi niršdama dėl savo savijautos. Ji nebuvo pratusi prie tokių nemalonių situacijų.
- Ačiū, - tarstelėjo mergaitei, - kad neišėjai, nepalikai manęs ir bandei padėti. Ir nesvarbu kokiomis paskatomis. Aš dėkinga.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Europa Ziegler Spalio 19, 2018, 11:28:34 pm

-Jei tau čia taip nepatinka, kodėl mokaisi Hogvartse?- piktai vėptelėjo Elijah,- galėtum lankyti kvailą žiobarų moky,- Europai nė nebaigus sakinio, pasigirdo moters balsas, priverčiantis kiekvieną baltaplaukės kūno plaukelį atsistoti piestu. Atrodė, kad tarsi akmuo nuo klastuolės širdies nuriedėjo, tik nežinia, ar dėl to, kad visgi kažką jai jautė ir kažkur giliai širdye norėjo, kad moteris pabustų ne tik dėl to, kad trylikametei nekiltų jokių problemų, ar visgi baiminosi, jog šiai neatsikėlus gali būti išmesta iš mokyklos. Net ir pati Europa, tiesą sakant, nežinojo atsakymo į šį klausimą.
Į žaliaapsiaustės padėką Klastūnyno globotinė nieko neatsakė, tik nežymiai linktelėjo baltaplauke galva.
-Aš manau, kad mums reikėtų skirstytis, kol kas nors tikrai nenumirė...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elora Feniks Spalio 31, 2018, 07:15:09 pm

   Pasibaigus pamokoms Elora skuodė pelėdyno link, rankoje gniauždama ką tik užbaigtą laišką sesei. Šaltis kandžiojo jos, po grifų gūžtos spalvomis padabintu šaliku paslėptus, skruostus, o nosies galiukas vis labiau raudo. Tamsiaplaukė dievino šaltį. Jai atrodė, kad jis, atvirkščiai nei šiluma, skatina žmones veikti. Elora neapkentė šilumos, mat ji amžinai vertė merginą tinginiauti ir ilsėtis. Šaltomis dienomis ji jautėsi atsigavusi, gyva, produktyvi. Taigi šiandien vos išsivyniojusi iš guolio ir pažvelgusi pro langą buvo puikios nuotaikos ir pasiruošusi veikti. Pamokose ji stengėsi klausyti ir dėtis viską į galvą, diena ėjosi šauniai. Iki pietų pertraukos. Per pietus priešais ją nusileido laiškas, atneštas jos tėvų pelėdos Oskaro. Feniks labai apsidžiaugė, nes dėl mokslų senokai buvo susisiekusi su namiškiais. Ji nieko nelaukdama išplešė laišką ir atlenkė pergamentą viduje. Graži ir elegantiška jos rašytojo tėvo rašysena išklojo visą lapą ir kvietė ją skaityti. Grifiukė įbedė akis į žodžius. Mielas tėvo kalbos braižas šildė mergaitės širdį, tik to, taip mylimo, braižo nešama žinutė visai nedžiugino. Laiškas skelbė, kad jos nevertėlė vyresnė sesuo, girdėdama naujienas apie Eloros mokymasi pasijautė dar blogiau. Tėvas rašė, kad nebežinąs ką daryti. Juk jis negalintis nuvesti dukros pas žiobarų psichologą ir išaiškinti jam,kad jo dukra iš beviltiškumo ir išsisiskyrimo iš kitų šeimos vaikų, dėl nesugebėjimo burti, tikriausiai susirgo depresija. Negalįs prašyti pagalbos ir kitų burtininku, juk dėl jų dukra ir nesveikuoja. Tėvas esąs besistengiantis slėpti magiją ir patraukti ją kuo toliau nuo Yukikos akių, bet ar tai įmanoma, kai jo ir Eloros gyvenimai neatsiejamai surišti su magija, kai jaunėliai dvyniai kasdien demostruoja sugebėjimus burti. Tamsiaplaukės Motina , rašė vyras, bando guosti dukrą rodydama, jog ir ji - žiobarė ir nėra ko čia liūdėti ir gėdytis, bet tai nepadėjo. Yukiko , skelbė laiškas, vis labiau atsiskiria nuo šeimos, žiobarų mokykloje neturi draugų, atstumia visus. Galiausiai tėvas raštu paklausė Eloros patarimo, paprašė, kad turėdama laisvo laiko parašytų vyresnėlei laišką. Neva ji, geriau nei bet kas kitas galėtų paguosti sesę. Elora laisvo laiko, aišku, turėjo nedaug, bet tai nebuvo svarbu.  Tą pačią pertrauką ji pradėjo rašyti, rašė net pamokose ,pasislėpusi plunksną ir pergamentą tarp apsiausto klosčių.
   Dabar mergaitė sunkiai kilo pelėdyno laiptais, jos lūpas, kiekvienąkart iškvėpus , paliekant garų kamuoliams. Tamsiaplaukei pasiekus duris jos atsivėre ir pro jas išėjo keli mokiniai. Sugriebusi beužsidarančių durų rankeną, Feniks atlapojo jas ir iškart nulekė ieškoti savo liespnotosios pelėdos Kiros. Greit surado savo raudonplunksnę ir paglostė jos viršugalvį. Per kelis mėnesius spėjo labai suartėti su nauja augintine. Elora įkišo ranką į apsiausto kišenę ir sugriebė joje esančius užkandžius, kuriuos atnešė pelėdai. Vienoje rankoje gniuždama laišką, kita maitino pelėdą. Ir pagaliau likusi viena leido skruostais nutekėti kelioms bejėgiškumo ašaroms.
  -Ech, Kira, nežinau kaip padėti Yukiko,- mergaitė sunkiai ištarė šniurkšdama nosimi.- Nebežinau...
  Elora leido sau verkti, o augintinei pavalgyti prieš kelionę.
  Mergaitė apsižvalgė, retai lankėsi pelėdyne. Dažniausiai gavusi laišką iš namų iškart duodavo Oskarui nešti atsakymą atgal.  Čia buvo daug didelių langų be stiklo, paštininkėms išskristi. Paukščių guoliai buvo akmeninėse sienose esantys ovalūs įdubimai, kurių dugnas buvo uždengtas šiaudais. Beveik visi guoliai buvo tušti, po pamonkų dauguma mokinių siųsdavo laiškus artimiesiems. Po guoliais esančios sienos buvo baisiai apdergtos ir Elora susimąstė ar kas nors kada nors iš vis valo šią vietą. Lubos buvo labai aukštos, taip suteikdamos daugiau vietos pelėdoms skraidyti viduje.
Staiga,kažkur kairėje, subaubė pelėda . Elora nukreipė žvilgsnį ton pusėn ir pamatė mokinį stovintį  kampe, prie sienos , ir maitinantį paukštę. Grifiukė pasijautė labai nejaukiai supratusi,kad nežinia kiek laiko čia verkė ir kalbėjosi su paukščiu, pastate esant kitam mokiniui. Bet šis atrodė net nepastebėjo jos, tad Elora greit pakilo nuo grindų, nuleido prie paukščio snapo buvusį delną su užkandžiais, susimesdama juos atgal į kišenę. Kiek įmanydama sparčiau pririšo Kirai prie kojos laišką ir nunešė ją prie artimiausio lango. Dar kartą paglostė jos plunksnuotą galvelę ir paleido skristi.
   - Šiaušk pas Yukiko, Kira, paskubėk,- sukuždėjo paukščiui kylant.
   Pelėdai nuskridus, Elora kuo tyliau ir greičiau pasileido durų link.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 01, 2018, 05:33:18 pm

- Kodėl, todėl, kad taip reikia, dėl tėvo, jis prašė, - pyktai žvilgtelėjo į Europą.. - Suprask su tavim tikrai nenoriu pyktis, ar sesė ar ne man jokio skirtumo, bet tikrai nesipyksiu.. O jei to nori, tada gerai, pykstamės, bet pas mane jausmų labai labai mažai, tad man viskas dzin supranti.. Tiesa sakant žiobarų mokykloje man nėra ką veikt su antgamtinėmis galiomis, - tik šyptelėjo žvelgdamas į Europą, o išgirdęs motiną tik nusisukė..
- Na va ramiau? - Klaustelėjo Europos ir ėjo link durų, tačiau staiga kai ką prisiminė..
- Ei tu, Europa padėjo tau, elkis su ja gražiai, kitaip.. - Elijah pasakė tuos žodžius, kurie sukėlė kažkokius jausmus, jam atrodė, kad sesuo jam tikrai rūpi.. tačiau jis neatsisukęs išėjo iš tos landinės..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Nifora Mangorifort Lapkričio 06, 2018, 09:48:27 pm

- Net neabejok taip ir elgsiuos, - atsakė ragana Elijah'sui išeinant.
Tuomet ilgai sėdėjo tyloje, nieko nesakydama ir laukė, kada prabils Europa. Net nedrįso spėlioti, ką mergaitė jaučia, ar ką galvoja apie ją. Nifora jaudinosi ir krimtosi, kad Europa gal jau niekada jai neatleis. Ir žinoma ji turėjo tokią teisę, tačiau viltis visvien kirbėjo kažkur giliai, nors ir labai užspausta. Ragana nežinojo, ką turėtų pasakyti ar padaryti, kad mergaitė nustotų jos nekęsti. Ir tai jau atrodytų, kaip didelė pažanga. Tylai užsitesus kiek per ilgai, nei ragana galėjo ištverti, ji atsisuko į mergaitę ir tarė:
- Ačiū tau dar kartą, kad man padėjai. Tikriausiai tau atrodo, kad elgiuosi baisiai liepdama, kad gyventum pas mane per atostogas, todėl neversiu tavęs.
Niforai užspaudė gerklę kažkoks keistas gumulas, kylantis iš norinčių prasiveržti emocijų, todėl ji nutilo ir nusuko nuo mergaitės pradedančias ašaroti akis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Megan Čeis Vasario 14, 2019, 01:10:10 pm

Megan po pirmosios nakties nusprendė parašyti tėvams laišką. Taigi ji nuėjo iki pelėdyno, nes neturėjo dar savo pelėdos. Nuėjosi tenais ji parasė trumpą laiškelį tėvams. jis buvo toks: "Man viskas gerai. Ši mokykla nuostabi, čia vis tokie draugiški. Beje radau knygą apie agiškuosius gyvūnųs. Jau baigiu ją perskaityti. Jeigu nežinojot patekau į Grifų Gūžtos koledža. O jau bendrasis kambarys nuostabus. Tik gaila, kad dar nežšbandžiau savo naujos lovos, nes netyčia užmigau prie židiio ant sofos. Bet niekis. O kiap jums sekasi? Tikiuosi viskas gerai.". Parašiusi laiškelį ji išsirinko jai patikusią pelėda, užrišo jai ant kojelės laišką ir išsiuntė namų link. Ji bijojo, kad netaneš tėvams laiško pelėda, bet ši baimė greit praėjo. Ji dar ilgai liko ten stovėti, bet galiausiai nuėjo durų link. Atidariusi duris ji dar kartą pžvelgė į horizontą ir mintyse ištarė: "Čia bus mano ramybės kampelis...". Ir išėjusi užtrenkė už savęs duris.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Neli Blue Kovo 03, 2019, 08:41:51 am

Po pusryčių Neli nusprendė užsukti į pelėdyną.Dar niekada nebuvo ten buvusi, tad norėjo apsižvalgyti.Eidama koridoriais ji nebijojo pasiklysti, nors pilį pažinojo dar menkai.Jai einant pro šalį prabėgo keletas grifiukių.Neli priėjo prie lango, atsisėdo ir kelias minutes tiesiog sėdėjo užsimerkusi, jausdama kaip vėjas taršo jos plaukus, apsiaustą, gairina veidą.Mergaitė atsimerkė ir nusišypsojo.Tokiame aukštyje sėdėti užsimerkus ir jausti vėją buvo panašu į skraidymą.Neli vyresnysis brolis kiekvienais metais per jos gimtadienį  užsisodindavo ją ant šluotos ir juodu apskrisdavo visą apylinkę.Tas jausmas buvo toks...Toks savitas, lengvas, toks laisvės jausmas."Hogvartse be galo gražu" pagalvojo švilpiukė.Tuomet ji pašoko ir nuskubėjo į pelėdyną.Juk pamokos prasidės visai neužilgo, o jai reikia pamaitinti Medvin.Užbėgusi laipteliais Neli pamatė dešimtis, ne, šimtus įvairių plunksnų, uždengiančių net Saulės šviesą.Tai štai kaip Pelėdynas atrodo.Mergaitė susižavėjusi žiūrėjo į spalvų margumyną.Nepastebėjo, kaip jai ant peties tyliai nutūpė Medvin, ir išsigandusi krūptelėjo.Medvin buvo labai jauki pelėda, tad jos jau spėjo užmegzti šiltą ryšį.Neli iš kišenės išsitraukė trupinių ir keletą kitų pelėdiškų "skanėstų".Medvin juos kaip mat sušveitė ir patenkinta nesitipriai su snapu gnybtelėjo į mergaitės petį atsidėkodama.Neli atsisėdo prie pelėdyno langelio ir išsitraukė pergamentą.Tuomet iš kuprinės išsiėmė buteliuką rašalo, jį padėjo ant palangės.Paėmusi į ranką plunksną, pamirkė ją į rašalą ir ėmė rašyti:
Labas, mama,
Labai ačiū už Medvin.Ji nuostabi pelėda.Hogvartse man sekasi puikiai.Pamokos įdomios, kol kas visi profesoriai su kuriais susipažinau labai malonūs.Susiradau draugę švilpiukę.O kaip sekasi jums?
Su meile, Neli
P.S.Neduok Medvin per daug skanėstų, dar persivalgys

Neli atsistojo, dar kartą perskaitė laiškelį.Užsuko rašalo buteliuką ir kartu su plunksna įsidėjo atgal į kuprinę.Tuomet švilptelėjo Medvin, ir šiai atplasnojus pririšo prie kojytės laiškelį.
- Nunešk į namus, Medvin.
Pelėda išmintingai linktelėjo ir nuskrido.Kartais atrodydavo, kad pelėdos supranta viską, ką sakai, lyg jos protu nei kiek neatsilieka nuo žmonių.Bet Neli neturėjo laiko galvoti apie paukščių protines galimybes, nes nuskambėjo skambutis.Ir vėl pirma pamoka, ir vėl vėluoju- pagalvojo Neli ir kuo greičiau nuskubėjo link reikiamo kabineto.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Kovo 17, 2019, 06:40:04 pm

Prabėgo vieneri mokslo metai iki kolei Kajus iki galo nusprendė brūkštelti pagalbos laišką dėl gynėjo kerų.
Apsirengęs storu duslvos spalvos megztiniu ir tamsiomis kelnėmis, nudūmė į lauką. Prabėgęs pro varpinę, prefektas prisiminė variniaplaukę klastuolę Alisą. Kažin, kaip jai sekasi?
Ruduo atėjo šaltas ir niūriai pilkas. Šalčio durklais besimėtantis vėjas linksminosi po visą Hogvartso apylinkę, lenkė medžius, šiaušė didesnes ežero bangas it žirgams karčius. Betrūko tik smarkaus lietaus (tvenkėsi tamsūs grėsmingi  debesys, turbūt jau lietaus), kad žemė su dangumi maišytųsi. Kajus jau save prigavo mintydamas apie grįžimą į pilį, į šiltą bendrąjį kambarį, tačiau per prievartą atsisakė tos minties. Jau susiruošė išsiųsti laišką, tai ir išsiųs.
Girgžtelėjo durys, suūkė tuzinas ar net daugiau pelėdų ir smarkus vėjas įvertė Švilpynės prefektą į pelėdyną. Šis neatgaudamas kvapo nuo bėgimo apsižvalgė aplinkui. Tuo tarpu ranka slystelėjo kišenėn, ten, kur jau buvo laiškas.
Penkiolikmetis užvertęs galvą nužvelgė pelėdas.
-Sveiki, nenorit kažkuri pas mane atskirsti? Būtų man visai gerai, reik kai kam išsiųsti laišką.
Daugelis pelėdų nesuprato dvivardžio vaikini prašymo, tik viena liepsnotoji pelėda švelniai ir palengva nusileido šalimais Helgos Švilpynės globotinio.
Arno įsišiepė ir kaip mat išsitraukė laišką. Kitaip nei pastarieji, kuriuos siųsdavo artimiesiems, šis nebuvo suglamžytas.

Citata

Pone Džeimsai Greywindai,

Esu apie jus daug girdėjęs iš savo globėjo Igorio Lorijano.... Greywindo. Gerai...nedaug, bet to užteko, kad susidaryčiau nuomonę apie Jus, kaip gerą kerėtoją ir apsigynimo nuo juodosios magijos žinovą.
Norėčiau, kad Jūs mane išmokintute gynėjo kerus, mat noriu išmokti apsiginti ir sužinoti animago formą. Artimoje ateityje bandysiu tapti animagu ir dabar noriu sužinoti savo animago formą. Žinodamas Džeimso Poterio ir Minervos Makgonagal atvejus - jų gynėjai sutapo su animagų formomis, tikiuosi, kad išmokdamas šiuos kerus pasieksiu savo dabartinį užsibrėžtą tikslą.
Žinau, galėčiau pagalbos kreiptis į savo artimųjų ratą, tačiau žinau, kad jie man neras laiko, nes bus pernelyg užsiėmę. Todėl, tikiuosi, Jūs prisiimsite mano prašymą ir išmokysite mane gynėjo kerų.


Pagarbiai
Kajus Arno Wintersas

-štai kas buvo parašyta laiške.
Kajus įdavė liepsniotajai pelėdai laišką. Ši tik pakreipė galvą ir greitai išplasnojo iš pelėdyno.
Penkiolikmečiui jau nebebuvo ką daryti pelėdų karalystėje ir sunkia širdimi išėjo į vėjuotą rudens vakarą, svarstydamas ar globėjo netikras brolis priims prašymą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Camille Cornet Liepos 28, 2019, 01:30:31 pm

Mergina per visus metus nebuvo pelėdyne, nors ji net ir nesitikėjo gauti laiško. Bet maža klastuolė nusprendė vis dėl to apsilankyti.
Camilla keistai jautėsi su trumpais plaukais iki piečių. Vis dėl to kai ji nusidegino plaukus tai neatrodytu gerai jeigu viena pusė būtu trumpesnė negu kita. Plaukai lindo į veidus, o jeigu ji dar būtu užsidėjus akinius tai būtu visiškai nepatogu. Trumpi blondinės plaukai visą kelia iki pelėdyno lindo jei į veidą. Nekenčiu savo plauku piktinosi pirmakursė. Visą gyvenimą mergina norėjo turėti ilgus plaukus, bet klastūnyno kambario židinys taip nemanė.
Pagaliau priėjus pelėdyną Milla vis galvojo ką parašys laiške. Žemaūgė labai apsidžiaugė, kad pelėdyne nieko nebuvo išskyrus pelėdą kuri sėdėjo ant pačios kairinės palangės. Mėlynos akys nužvelgė lentynas su laiškais. Kaip ir mane maža klastuolė laiškų nebuvo. Net pati nesupratus kodėl, bet Cornet pasidarė liūdna, kad nieko negavo dėl to nusprendė nusiūsit laišką senelei, kad pasiliks vasara Hogvartse, bet kitais metais būtinai atvažiuos. Riesta nosytė mergaitė prisėdo prie stalo. Pasiėmė tušinuką. Milla nemėgo plunksnas dėl to į magijos mokyklą Hogvartsą atsivežė daug tušinukų. Na reikia pradėti atsiduso maža mergaičiukė ir pradėjo rašyti.

Citata

Labas brangi senelė
norėčiau tau pasakyti, kad Hogvartse viskas gerai tik, kad aš apsikirpau plaukus, nes netyčia įkišau į židinį. Mokslai sekasi visai gerai. Aišku yra tas kas man nepatinka. Pavyzdžiui vienas profesorius ir mano koledžo vadovas. Patekau į klastūnyna. Neturiu aišku labai daug draugų, bet man ir nereikia. Norėčiau tau pasakyti, kad negrįšiu šią vasarą, bet kitą būtinai atvažiuosiu. Myliu.

Tavo dukrelė Camilla Cornet.

Mergina uždarė voką, užrašė kam ir kur reikia siųsti ir padavė pelėdai. Valandėlę pirmakursė žiūrėjo į skrendančia pelėdą. Po to baltą odė nusprendė eiti į pilį ir eidama galvojo apie tai kokį laišką jei atrašys senelė...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Spalio 23, 2019, 09:30:58 am

Pelėdynas, vieta kurioje labai daug pelėdų. Ten niekada nebūna tylu, tad neatsipalaiduosi. Bet vis tiek - tai kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni.

Delfė lėtai žingsniavo Hogvartso kolidoriais.  Kažkas merginai nedavė ramybės. Švilpė nuėjo iki pelėdyno ir prisėdo. Prie Delfės tuoj pat prisistatė jos rudoji pelėda Voldi. Mergina šyptelėjo. Voldi buvo vardo Voldemortas trumpinys, tik moteriška giminė. Rudai pelėdai raudonomis akimis, šis vardas tiko.
Pelėdų sklandė labai daug. Delfė paglostė Voldi.
- Nuneši laišką? - paklausė švilpė pelėdos.
Staiga Delfė suprato, jog pelėdyne ji ne viena. Tolėliau buvo kažkoks vaikinas.
- Skrisk Voldi, - sumurmėjo Delfė. - Nunešk mamai.
Pelėda suūkė, švelniai gnybtelėjo ir nuskrido. Vos pelėda nuskrido, mergina prisėlino prie vaikino. Jį iš kart atpažino. Sigurd. Iš grifų gūžtos.
- Ką čia veiki? - nesusilaikė Delfė. - Tu bent turi pelėdą?
Mergina prisėdo šalia jo ir pažiūrėjo labai rimtu žvilgsniu.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 23, 2019, 05:21:05 pm

Gyvūnai, o ypač paukščiai, buvo didžioji Sigurdo aistra. Dar būdamas Skersiniame skersgatvyje jis pamatė pelėdų centrą ir į jį užsuko. Šviesiaplaukį nustebino pelėdų gausa, tačiau negalėjo nė vienos iš jų nusipirkti, nes beveik viską buvo išleidęs mokyklinėms prekėms.
Tad vieną žiemos pabaigos dieną grifas užsuko į pelėdyną. Bet ne išsiųsti laiško, o pasižiūrėti į plunksnuotas pelėdas. Jos bent jau turėjo praskaidrinti niūrią dieną.
Jau lipdamas laiptais islandas girdėjo paukščių sparnų vasnojimą, iš snapų einančius garsus. Tik užkopus jis pastebėjo mergaitę, greičiausiai pirmakursę, bet pats nuėjo toliau ir susirado nuošalų kampelį. Iš ten vaikinukas puikiai matė dalį pelėdyno, pro langą dungsojo gabalėlis Uždraustojo miško, šalia palangės buvo pastatytas medinis suoliukas.
Jei mokinės nebūtų buvę, Sigurdas tikriausiai būtų nusižiūrėjęs kokią pelėdą, ją pašnekinęs, paglostęs. Tačiau dabar šviesiaplaukis liko prie lango, girdėdamas sau už nugaros kalbančią pirmakursę. Akys buvo nukreiptos į tolį, jos nežinia kodėl tyrinėjo mišką. Šiuo metu jis net atrodė kitaip: daug pavojingesnis, baugesnis, blogesnis. Kažkas jame vyko. Ir tikrai ne į gerąją pusę.
Vis dėlto mintis nutraukė netoliese prisėdusi ir prabilusi ta pati mergaitė. Grifas nepasukęs galvos lakoniškai atsakė:
-Nieko neveikiu ir neturiu pelėdos.
Jam norėjosi tęsti, bet susilaikė. Dar per anksti. Islandas atsisuko į mokinę ir skvarbiomis akimis į ją pasižiūrėjo.
Regis, šviesiaplaukė irgi buvo nutaisiusi rimtą miną, bet nuo jos jaunajam burtininkui norėjosi tik nusišypsoti. Vis dėlto vaikinukas prabilo dar kartą:
-Kas tu?
Sigurdas atidžiai žvelgė į mergaitę ledo mėlynumo akimis, neišduodamas sujauktų ir keistų savo jausmų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Spalio 23, 2019, 07:36:04 pm

Delfė išklausė vaikiną ir atsiduso. Nebus taip lengva... Ji vis dar rimtai ir be jokių jausmų žiūrėjo į jį, o po kelių sekundžių, ji pradėjo kalbėti.
- Aš esu Delfina Digori, bet visi mane vadina Delfe. O kas tu? Pala, žinau. Tu Sigurd iš Grifų gūžtos. Pažįstu tave.
Mergina tauškėjo neleisdama jam nieko pasakyti. Galiausiai ji nustojo ir šiek tiek draugišku žvilgsniu tarė:
- Jei manai, kad Švilpynėje mokosi geri mokiniai, mes sutarsime. - Delfė nutilo, jos žvilgsnis pasidarė piktokas. - Jei manai, kad Švilpynėje mokosi tik mulkiai, aš tavo priešė.
Delfė po šitiek laiko nusišypsojo.
- Ten Voldi. Mano pelėda. Mama netoli gyvena, Voldi greitai turėtų grįžti.
Iš tikro - merginos pelėda greitai grįžo. Delfė nuimė laišką nuo pelėdos.
- Nori paglostyti? Atsargiai, kanda.. - tarė mergina grifui.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 24, 2019, 07:36:37 pm

Švilpei čiauškant šviesiaplaukis pagalvojo, kad ji savo rimtu žvilgsniu nieko nepasiekė. Gal ji bandė pralinksminti mane? Kol mergaitė šnekėjo, akys netyčiomis vėl nukrypo miško link. Kažkas islandą ten traukė, viliojo, nedavė ramybės. Bet vėlgi Delfė privertė vaikinuką keistai pažvelgti į ją. Negi ji sakė, kad... Juk koledžai kažkoks išsigalvojimas, supriešinantis žmones. Netiesiogiai, bet švilpė taip ir pasakė.
-Ne koledžai man svarbūs.- grifas nutilo, vėl leisdamas mergaitei plepėti.
Vos ji paminėjo savo mamą, Sigurdas kažką pajuto. Kas keisčiausia, jis neatsiminė savo motinos, negalėjo nei pasakyti, kur ji dingo, nei kada pasitraukė iš pirmakursio gyvenimo. Greičiausiai moteris išvažiavo ir šviesiaplaukis tokios versijos laikėsi visada, kiek tik galėjo save atsiminti. Vis dėlto, jam darėsi keista, kad tėvas apie tai niekada nekalbėjo, nors ir akyse sužibėdavo ašarų karoliukai. Kur ji dabar? Į tai islandas negalėjo atsakyti.
Atskridus švilpės pelėdai vaikinukas priėjo arčiau paukščio ir, praleisdamas pro ausis perspėjimą, jis paglostė gyvūną. Voldi akivaizdžiai mėgavosi tuo, grifo akyse pasirodė menkučiai džiaugsmo kristalėliai, bet Sigurdas greitai atsitraukė.
-Matai? Ji nekanda.- ramiai pareiškė burtininkas, nutylėdamas, kad ir pats norėtų turėti pelėdą.
Pirmakursis nusuko ledines akis į kitas pelėdas, leisdamas įsivyrauti šiokiai tokiai tylai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Spalio 25, 2019, 08:39:38 pm

Kai Sigurdas glostė Voldi, Delfė sutriko. Rimtai?! Jis buvo vienintelis  žmogus (be Delfės), kuriam pavyko paglostyti merginos pelėdą.
- Keista... Ji visiems nepažįstamiems kanda! Kaip tau pavyko? - tyliai tarė mergina.
Delfė laukdama atsakymo, pamatė, kad grifas vis žiūri į uždraustąjį mišką. Jis atrodė daug baisesnis negu kažkada ankščiau. Kaip aš nepastebėjau?
- Baisokas, ką? Ką ten matai?
Delfė glostydama savo pelėdą gana rimtu žvilgsniu pažiūrėjo į Sigurdą ir laukė atsakymo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 26, 2019, 01:26:24 pm

-O kodėl ji turėtų kąsti?- grifas atsisuko į Delfę,- Gyvūnai kanda, nes bijo.
O ko aš bijau? Vienatvės ar žmonių?Tylos ar triukšmo? Savęs? Akys plykstelėjo ledine ugnim, kai mergaitė prabilo, nutraukdama jo mintis. Mokinys sukando dantis, bandydamas nuvyti šalin niekur nedingusį karštakošiškumą. Sigurdas kurį laiką nieko nesakė, bet kai prabilo, balse nesigirdėjo jokių susierzinimo ženklų:
-Šiuo metu ten tikrai ne pati geriausia vieta ramiai pasivaikščioti.
Taip taręs, šviesiaplaukis skvarbiomis akimis nužvelgė Uždraustąjį mišką. Kažkas jame vyko, tačiau iš toli to negalėjai pamatyti, tik pajusti. Viduje atsirasdavo kirbantis nerimo jausmas, kuris greitai neišnykdavo. Bet grifas taip nepasakė, pasilaikė nuomonę sau.
Kyštelėjęs ranką į kišenę, pirmakursis užčiuopė jau kadais užsilikusį sausainį. Sigurdas nebuvo tikras, kad Voldi tokius mėgsta, ypač kiek pastovėjusius. Bet vis dėlto jis švystelėjo gyvūnui kepinio gabalėlį. Paukštis vikriai sugavo ir prarijo. Neatrodė, kad pelėda liko nepatenkinta, bet daugiau mokinys taip nedarė. Dar po to pradės tik manęs klausyti. Apskritai islandui sekėsi bendrauti su gyvūnais, tačiau nei tėvynėje, nei čia tokio draugo neturėjo.
Bandydamas švelniai patraukti Delfės dėmesį nuo pelėdos, jis neskubėdamas tarė:
-Buvai ten?-burtininkas linktelėjo galva į mišką.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Spalio 26, 2019, 08:33:44 pm

Vos Sigurdas prašneko apie mišką, Delfė nuliūdo.
- Nebuvau. Norėčiau nueiti.
Tada ji gana liūdnai žvilgtelėjo.
- Aš tave nervinu, tiesa? - švilpė nusuko akis. Jos linksmumas išnyko. Voldi nuskrido prie kitų pelėdų. Neleisdama Sigurdui nieko atsakyti, ji tęsė.
- Žinau, nereikia man sakyt! Žinau, kad trukdau tau susikaupti ir mąstyti...
Mergina nežinojo ko jį nori. Ji tiesiog pasimetė.
Akys kažkaip prisikaupė ašarų.
- Delfe,  rimtai?! - tyliai, kad islandas negirdėtų tarė sau mergina. - Jei jis nori pabūti vienas, tai gerai, leisk. Digori, susiimk!
Delfė rimtai pažvelgė į grifą ir tarė:
- Jei nori pabūti vienas, nebetrukdysiu. Matau, kad manęs nemėgsti. Sukandi dantis, kai kažką sakau, - Delfė, supratusi jog pasakė per daug, prisivertė pažvelgti jam į akis. - Iki. Atsiprašau.
Mergina nesuprato ko nori. Viskas susimaišė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Spalio 27, 2019, 04:07:28 pm

Islandas įdėmiai žiūrėjo į švilpę ir pastebėjo, kad ji nuliūdo. O čia dabar kas? Kas jai pasidarė? O kas man pasidarė, jei sugebu žmones liūdinti? Bet Sigurdui neteko ilgai laukti atsakymo, tačiau išgirdus jį vaikinukas mintyse susiraukė. Ką? Ką ji tuo norėjo pasakyti? Mokinys norėjo įsiterpti, paneigti, bet jį labiausiai trikdė tai, kad švilpė kaltino save ir tik po to grifą. Dar pirmakursei tebekalbant, jai pradėjo rinktis ašaros ir šviesiaplaukis pašiurpo. Kas jai darosi?! Delfei pradėjus kalbėti su savimi, islandas nusuko akis. Tačiau vos tik ji kreipėsi į Sigurdą, jis pažvelgė į mergaitę ir susidūrė su jos mėlynomis akimis.
Švilpei pakilus ir išėjus, šiaurietis rankomis persibraukė per veidą ir atsiduso. Na, o kas dabar? Iš kur ji ištraukė, kad aš jos nemėgstu? Tikėkimės, kad ji neišėjo. Į mintis atkakliai lindo pokalbio nuotrupos. Tarsi ieškodamas pagalbos, vaikinukas pažvelgė į pelėdas. Jos tupėjo lyg niekur nieko, neatsakydamos į burtininkui rūpimus klausimus.
Vis dėlto praeidamas pirmakursis sušėrė pirmam pasitaikiusiam paukščiui sausainio liekanas ir pasuko link išėjimo. Kaip mokinys ir spėjo, Delfė nebuvo išėjusi, tik pasislėpusi už kampo. Nekreipdamas dėmesio į ašarų likučius ant švilpės veido, šviesiaplaukis tyliai tarė:
-Kiekvienas turime asmeninių problemų, nepaisant to, koks tobulas mūsų gyvenimas atrodytų. Vieni jas pasirenka slėpti, kiti - parodyti,- islandas pakėlė skvarbias akis,- todėl neteisk to, apie kurio gyvenimą nežinai.
Kiek patylėjęs, Sigurdas ne tokiu slegiančiu balsu pridūrė:
-O tavo atsiprašymą priimu. Beje, -lyg tarp kitko tarė jis,- o tu geras žmogus, tad tikrai neesi mano nemėgstamųjų sąraše.
Tik gal per daug emocionali. Užbaigė vaikinukas mintyse. O tu koks pats buvai? Ką?!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Lapkričio 01, 2019, 07:28:01 pm

Delfė pasijuto labai kvailai. Digori, rimtai?
- Ne, ne.. Viskas man gerai,- kalbėjo Delfė, bandydama nukreipti Sigurdo dėmesį nuo kvailo jos išsireiškimo.
Švilpė ieškojo ką pasakyti, juk reikia nutraukti tą tylą. Apie ką kalbėti? Apie mano šeimą? Gal apie mišką?
- Aš..., - lemeno Delfė. Juk reikėjo ką nors pasakyti. - Aš turiu dvi seses. Sofiją ir Leilą. Sofijai šeši metai, Leilai - keturi. Abi labai laukia važiavimo į Hogvartsą. Dar turiu brolį, - prašnekusi apie savo brolį, Delfė nuliūdo. Su broliu ji nebendravo, šis jos tiesiog nekentė. - Tik, kad mes nebendraujame. Jis - nevertėlis. Sužinojęs tiesą, išvažiavo gyventi pas senelius iš tėčio pusės. Jis nekenčia mūsų, nekenčia manęs..
Delfė vos nepravirko. To dar tik trūko... Pakėlusi galvą tarė:
- Žinai kaip jaučiuosi? Įsivaizduok: turi brolį, jis tavęs nekenčia, nes tu priklausai magijos pasauliui... Bet užteks apie mane. Kokia pas tave situacija?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 02, 2019, 02:38:23 pm

Įsivyravus tylai Sigurdas nuleido akis ir atsirėmė į sieną šalia Delfės. Vaikinukas net nebandė jos nutraukti, mat buvo tikras, kad vėl viską sugadins. Jei ne savo elgesiu, tai bent žodžiais.
Mergaitei prabilus grifas atsuko galvą į ją ir mandagiai klausėsi. Taip, mandagiai, nes kitaip jo tylėjimo ir susikaupimo nebūtumei galėjęs pavadinti. Tačiau švilpei kalbant apie savo šeimą, islandas pagalvojo apie savąją. Taip, kiekvienas turime problemų. Vis dėlto pirmakursis girdėjo šviesiaplaukės šneką ir grįžo į realybę, kai burtininkė netikėtai nutilo. Delfės liūdesys šiek tiek persidavė ir jam. Sigurdas norėjo uždėti ranką mergaitei ant peties, bet susilaikė. Dar nežinia ką pagalvos. Ir po to jau bus po laiko. Laimei, mergaitė po kelių akimirkų prakalbo ir jos žodžiai ne kiek nuliūdino, bet kiek privertė susimąstyti šiaurietį. Jei aš būčiau grynakraujis...Ne to nebus. Anksčiau nuleista galva pakilo, akys žybtelėjo, tarsi didžiuodamosis negrynakraujiškumu. Tie pasipūtę burtininkai, nepažįstantys žiobarų... Bet mintis nutraukė atskriejęs klausimas. Nedaug spėjęs pagalvoti, grifas tarė:
-Na... Aš neturiu nei brolių, nei seserų. Motinos irgi nepažįstu, tiesą sakant, neprisimenu.-pirmakursis kiek sutrikęs trumpam nutilo. Jam buvo neįprasta pasakoti apie savo šeimą.- Tėtis apie ją niekad nepasakojo, nors gavus laišką iš Hogvartso prasitarė, kad ji- burtininkė ir ne islandė.
Lyg man to būtų užtekę. Prakalbęs apie motiną, islandas nejučiomis prisiminė miške matytą testralį ir nutarė pokalbį sukti ta linkme:
-Matai testralius? Turiu omenyje, kieno mirtį matei, jei...- Sigurdas kilstelėjo lūpų kampučius,-...matei juos.
Vaikinukas norėjo pasidalinti savo pastebėjimais su švilpe, bet susilaikė. Neaišku, ar ir ji gali matyti tuos keistus gyvūnus.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Lapkričio 02, 2019, 05:45:46 pm

Vaikinui prašnekus apie testralius, Delfė susidomėjo.
- Na, aš matau testralius. Šie gyvūnai šaunūs. Maži testralių jaunikliai labai mieli! Mačiau savo dėdės mirtį. O ką tu manai apie testralius? Ar matai juos? Jei taip, ką matei mirštant?
Laukdama ką Sigurdas pasakys, ši nusišypsojo. Daug malonesnė tema...
- Tiesa... Man įdomu... Kam reikalingas guminis ančiukas?
Delfė pamanė, jog grifui gali būti keista, tad pridūrė:
- Na, aš grynakraujė... Taigi neįsivaizduoju kam žiobarai šį naudoja... Bet jei nežinai nesvarbu.
Delfė pažvelgė į jo mėlynas akis. Tikėjosi, kad paaiškins apie tą guminį ančiuką. Kiek šlamšto turi žiobarai?! Kam tas ančiukas?! Šiaip švilpė susigėdo, kad galvoja apie paprastą guminį ančiuką. Staigiai pridūrė:
- Ir kokia tavo mėgstamiausia pamoka?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 02, 2019, 06:39:40 pm

Testraliai šaunūs ir mieli? Ar tikrai?
-Matau juos, tik va... Nežinau, kieno mirtį mačiau... Kai pirmą kartą pastebėjau testralį,-Sigurdas tai pasakojo labiau sau, o ne švilpei,- jo sparnų mosavimas man priminė jūros bangavimą. Man rodos, kad tas žmogus tiesiog paskendo. Bet...kas jis?-vienuolikmetis pažvelgė į Delfę,- Manau, kad tai išsiaiškinsiu tik dar kartą susitikęs su testraliu.
Grifas nutilo, keista jam buvo girdėti save pasakojant tokios dalykus ir dar beveik nepažįstamam žmogui. Jis tikėjosi, kad mergaitė plėtos šią vaikinukui svarbią ir įdomią temą, bet apsiriko. Vietoj kokio nors paprasto klausimo ji uždavė labai keistą ir islandas susinervino. Taip ir galvojau... Mano problemos niekam nerūpi... Nereikėjo man nieko pasakoti. Šviesiaplaukis sugniaužė kumščius ir iš lėto atgniaužė. Visas pyktis buvo dingęs, bet susierzinimas - ne, tad tik ištarė:
-Guminis ančiukas...yra...žaislas.-mokinys pažvelgė į švilpę lyg ši nežinotų, kiek yra du plius du, tačiau toks žvilgsnis greitai dingo.
Netrukus Sigurdas visai nusiramino, sulaukęs normalaus klausimo. Tad jis iškart prabilo:
-Magiškų gyvūnų priežiūra, nes dažniausiai vyksta lauke ir galima pabendrauti su gyvūnais. Ir šiaip... netradicinė pamoka. O tavo?
Grifas pažvelgė į Delfę ir pridūrė:
-Buvai Islandijoj?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Lapkričio 02, 2019, 07:00:38 pm

Delfė klausydamasi kažkaip supyko ant savęs. Tas pokalbis apie testralius jam buvo svarbus! O tu pradėjai kalbėti apie guminį ančiuką!
- Mano mėgstamiausia pamoka irgi yra magiškų gyvūnų priežiūra! Kai baigsiu Hogvartsą, tikiuosi būsiu to dalyko profesorė... O, tu mėgsti gyvūnus?.. Aš irgi. Be to, atleisk man. Na, kad pradėjau kalbėti apie guminį ančiuką. Atsiprašau. Tai sakai jūros bangavimas? Keista... Gal ir nuskendo, - lemeno Delfė, nusivylusi kad negali nieko daugiau pasakyti.
Sigurdui prašnekus apie Islandiją, ši šyptelėjo. Seniai norėjo nuskristi į Islandiją.
- Ne.. bet visada norėjau ten nuvykti. Ten turbūt puiku. Tėvai žadėjo... Su sesėmis kitais metais ten vyksiu. Juk ten turėtų būti puiku?
Delfė šyptelėjo ir pažvelgė į jį.
- Sesės labai nori į Islandiją. Aš taip pat...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 02, 2019, 10:35:26 pm

- Nieko tokio,- tarė pirmakursis, kai Delfė pradėjo atsiprašinėti,-Viskas gerai.
Bet anaiptol nebuvo viskas gerai, nors švilpė vėl trumpam prisiminė praeitą temą. Kažkodėl Sigurdas jautėsi išsunktas, išspaustas kaip kempinė. Ne dėl bendravimo, bet dėl to, kad negalėjo papasakoti, kaip jaučiasi, kokios problemos jį spaudžia. Žinoma, vaikinukas galėjo išsakyti viską, kas jį naikina, neduoda ramybės, bet mergaitė, juo labiau švilpė, galėjo išpasakoti kitiems. Dar islandas nebuvo gerai susipažinęs su vienuolikmete, todėl viską laikė savyje. Bet nuo to geriau nepasijautė.
-Taip, ten puiku.-Nežinia kodėl, bet paskutinis ištartas žodis nuskambėjo labai sarkastiškai, todėl nieko nelaukdamas grifas pridūrė,-Jei esi pasiruošusi pamatyti krioklius, geizerius, lavos lygumas, šiaurės pašvaistę ir dar daugiau tai tikrai puiku. Kaip sutari su savo burtininkais tėvais?
Šviesiaplaukis nevalingai paklausė apie juos, nes norėjo susidaryti geresnę nuomonę apie grynakraujus burtininkus.
-Ar jie naudoja magiją kiekvieną dieną?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Lapkričio 03, 2019, 10:30:01 am

Sigurdui pasakojant apie Islandiją, Delfė pajuto dar didesnį norą nusigauti į Islandiją. Bet galiausiai islandas paklausė apie Delfės tėvus, tad ši šiek tiek susimąstė.
- Na... Mes iš tikro gerai sutariam...   Mūsų šeima taiki... Tik va vienas žmogus negeras...
Švilpė nepasakojo apie savo brolį, gal dėl to, kad bijojo. Gal grifas visam Grifų gūžtos kambariui išpliurps apie merginos brolį. O tada visas Hogvartas sužinos.
- O apie magiją... Na..., - lemeno mergina galvodama ką pasakyti. - Mes nelabai įsivaizduojame kitokį gyvenimą. Tėtis ir mama būtinai naudoja magiją, nes toks jų darbas. Šiaip mes domimės žiobarų gyvenimu, mamai labiausiai įdomu...
Šiaip merginos pasakojimas nebuvo labai įdomus.
- Taip jie naudoja magiją kiekvieną dieną.
Merginai pasidarė smalsu:
- O ką tu manai apie grynakraujus? Neįsižeisiu..

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 09, 2019, 12:57:44 pm

Domisi žiobarų gyvenimu, bet net nenutuokia, kam skirtas paprasčiausias guminis ančiukas... Grifas atsiduso. Gal reikėtų pabandyti paklausinėti, kaip mes naudojam įvairius daiktus...? Būtų įdomu išgirsti iš grynakraujės lūpų... Vaikinukas mintyse šyptelėjo, bet tuoj sukluso, gavęs atsakymą. Ką, kiekvieną dieną? O ko tu tikėjaisi? Juk jie burtininkai, tikriausiai ir Delfė žino daugiau burtažodžių už mane... Tačiau Sigurdas nepradėjo savęs dėl to menkinti, nes žinojo, kad yra gabus. Vis dėlto jis pernelyg nesistengė iš savęs išpesti visko, ką gali. Islandui buvo gerai ir taip. Todėl išgirdęs klausimą pirmakursis, neabejodamas savo žodžių teisumu, išrėžė:
-Neįsižeisi? Na, gerai...- Halgrimo sūnus nė pats nepajuto, kaip jo judesiai pasidarė laisvesni, kaip akys pradėjo paslaptingai žibėti,-Aš manau, kad grynakraujai burtininkai yra savimi pasitikintys, bet manantys esantys viršesni už kitus ir niekinantys ne tik mūsų, t. y. žiobarų, susikurtą pasaulį, bet ir pačius jame gyvenančius žmones. Žinoma, aš nekalbu apie tave,-grifas pažvelgė į švilpę,-o apskritai.
Vaikinukas nutilo, paslapčiomis dingo visas anksčiau matytas atvirumas, jausmingumas, bet jam rūpėjo išgirsti mergaitės nuomonę apie žiobarus, tad šiaurietis jau ramiau pridūrė:
-Sakyk tiesiai šviesiai, ką manai apie žiobarus?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Lapkričio 10, 2019, 03:18:40 pm

Delfė išgirdusi atsakymą mintyse susiraukė. Sigurdui pasakojant, ši pamanė, jog jis pyksta ir jaučia pašaipą burtininkams. Sigurdas taip nekalbėjo, bet merginai taip vaidenosi.
- Taip, burtininkai savimi pasitiki. Bet jie nėra tokie, kokius tu įsivaizduoji. Jie nemenkina žiobarų. Negalvok apie visus. Yra tokių, bet tai nėra dauguma. Gal kokie 23%.. 
Delfė neįsižeidė. Tiesiog norėjo ginti savo šeimą, savo kraują, gryną kaip...
Staiga ji gavo klausimą. Ką aš apie juos manau? Ką manai, Delfe?
- Na... Tiesiai šviesiai? Gerai, - Delfė juto, kad pradeda kalbėti sarkastiškai, tad nusiramino ir švelniu balsu ėmė kalbėti toliau. - Aš neįsivaizduoju gyvenimą be burtų. Neįsivaizduoju žiobarės gyvenimo. Aš jų nenemėgstu. Manau, kad jaučiu jiems gailestį. Žiobarų gydytojai... Jie pjausto žmones! Kaip tai galima? Manęs tėvai niekaip neprivers eiti pas gydytojus. Aš eisiu tik ten, kur mano gyvybė saugi - pas hilerius.
Delfė atsiduso. Žiūrėjo, ar Sigurdas  rėks, ar pyks, bet labiausiai bijojo ignoravimo.
- Atleisk, man, - sumurmėjo Delfė. - Tikriausiai tu teisus. Mes, burtininkai... Tikrai nesuprantame ir esame bjaurūs su žiobarais.
Delfė pažvelgė į mokinį su atsiprašimu ir nuėjo prie pelėdų. Galvojo, ką Sigurdas darys. Jei pries, švilpei be galo pasisekė. Jei nueis... ką gi, pati kalta. Jau įrodei, kad nesi taiki gera mergytė, kurios dažniausiai būna Švilpynėje.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 10, 2019, 08:03:03 pm

Klausydamas Delfės nuomonės, grifas pamažu gniaužė kumščius. Pyktis taip pat lėtai kilo. Kaip ji gali taip kalbėti?! Ką ji sau mano?! Kiekvienas naujas švilpės žodis žeidė, augino pyktį. Visa laimė, kad Sigurdas neskubėjo, nes mergaitė atsiprašė. Tuomet rankos atsileido, nepasitenkinimas dingo, vaikinukas maloniai bei supratingai pažvelgė į pirmakursę. Jis suprato, kad verta gerbti kiekvieno nuomonę ir ją išklausyti. Toliau sekę žodžiai privertė šviesiaplaukį prabilti:
-Na, matai.-Vis dėl to buvo mano teisybė. Deja, švilpė jau buvo nuėjusi, tad šiauriečio žodžiai liko neišgirsti.
Apsižvalgęs islandas pastebėjo mergaitę ir neskubėdamas prisiartino. Jis tyliai tarė:
-Atleidžiu tau. Ir... iki pasimatymo...
Grifas nelaukė Delfės žodžių: apsisuko ir išėjo, mesdamas paskutinį žvilgsnį į pelėdas, tikėdamasis kada nors tokią įsigyti. Sigurdas patraukė link pilies, gurgždindamas baltą sniegą. Veide galėjai išvysti vos vos pastebimą, bet esamą šypseną. Vaikinukas jautėsi, galima sakyti, pakiliai. Lyg kas į orą būtų pripumpavęs daugiau deguonies. Iš tiesų pirmakursis džiaugėsi pabendravęs, bet taip pat šiek tiek liūdėjo, taip netikėtai nutraukęs pokalbį. Vis dėlto, šviesiaplaukis galvojo, kad tema jau išsemta ir šiandien jau užtenka bendravimo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Megan Čeis Vasario 18, 2020, 04:44:05 pm

Megan po ilgo laiko nusprendė parašyti tėvams laišką ir papasakoti apie savo nuotykius. Nuėjusi prie tos pačios rudai baltos pelėdos kur anasykį siuntė tėvams laišką pradėjo rašyti: Mieli tėvai,
Žinau rašiau jums jau senokai, bet prisikaupiau tiek daug naujš potyrių ir nuotykių, kad nieko nelaukdama viską parašysiu. Per visą pusmetį perskaičiau daugiau negu 20 knygų: apie magiškuosius gyvūnus, žiobarus ir vakar atradau lentyną apie Hogvarsto istoriją kur ten tiek daug įdomių knygų, kad tiesiog sprogstu iš džiaugsmo. Pradžiai pasiėmiau dvi knygas. Buvau nukaliavusi prie ežero ir ten radau seną medį, ten gan dažnai leidžiu laiką. Per pamokas sekasi neblogai, bet kartais atrodo, kad mano mintys nuklysta visai kitur. Mano koledžo kambarys yra nuostabus, daugiausia spalvų yra raudona ir oranžinė, betgi Jūs žinot kaip aš dievinu raudoną spalvą. Draugai daug nesusiradau, manau todėl, kad esu dar tik pirmakursė ir labai nedrąsi,bet tikiuosi laikui bėgant turėsiu bent kelis gerus draugus. O kaip jums sekasi? Kaip mažoji sesutė?
Labai jūsų pasiilgau tikiuosi greitai susimatysim. Parašiusi laišką ji užrišo ritinėlį ant pelėdos kojytės ir paleido ją atgal. Megan taip lauke nesulauke, kada  tėvai gaus laišką ir jai atrašys. Jau pradėjo temti todėl apsisuko ir nužingsniavo link savo koledžo kambario...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džonatanas Langfordas Kovo 01, 2020, 03:36:34 pm

Šį rudenį Džonatanas pirmą kartą įžengė į pelėdyną. Nors laiko nuo mokslo metų pradžios buvo praėję nedaug, bet ši vieta vis tiek jau buvo spėjusi pradėti šiek tiek dvokti tuo specifiniu pelėdų kvapu. Švilpis nepatenkintas susiraukė, stabtelėjo prie įėjimo ir apsidairė. Aplink buvo įsitaisiusios daugybė pelėdų, tiek daug, kad net buvo sunku pastebėti savąją. O ši buvo ruda su didelėmis baltomis dėmėmis. Ji, įėjus Džonatanui, šiek tiek guviau sumosavo sparnais ir link jo pasuko galvą. Švilpis ir patraukė prie jos, tarp smiliaus ir didžiojo piršto laikydamas savo laišką - įdėtą į voką, bet neužklijuotą. Berniukas jau ruošėsi traukti juostelę, kad pririštų laišką pelėdai prie kojos - visada taip darydavo, kad laiškas nepasimestų, nes jį įdavus pelėdai į snapą neretai būdavo pamestas. Švilpis išėmė laišką iš voko ir prieš užklijuodamas paskutinį kartą permetė akimis.
Tikrai, koks aš idiotas, staiga susivokė Džonatanas, jau norėdamas voką užklijuoti. Juk nepasirašiau. Taip ir maniau, kad kažko trūko! Jis padėjo laišką ant palangės, kad galėtų abiem rankom kišenėse bandyti surasti kokią nors rašymo priemonę. Deja, sėkmė apvylė. Vos prasidėjus mokslo metams Džonatanas dar nebuvo spėjęs pradėti visur nešiotis pergamento ritinėlių ir rašalo buteliukų kaip anksčiau. Švilpis atsiduso ir mintyse paskaičiavo, kiek laiko jam užtruks grįžti iki bendrojo kambario ir nueiti atgal iki pelėdyno. Skaičius išėjo gan didelis, bet greitu tempu eidamas jis galėtų atstumą įveikti ir nesugaišdamas tam viso savo vakaro.
Na gerai, pasivaikščiosiu, pamanė Džonatanas ir tada skubriu žingsniu išėjo iš patalpos. Tik bėda, visai nepagalvojo apie ant palangės - gerai matomoje vietoje - gulintį savo nepasirašytą laišką, kuriame neįprastai atvirai išsakė savo nerimą apie prasidedančius mokslo metus, trečiakursiams keliamus didesnius reikalavimus nei praeitais metais ir pasirenkamus naujus dalykus. Dar ten atpasakojo ir savo per daug realistišką sapną prieš kelias dienas, kuriame susipyko su geriausiu draugu, sutiktu praėjusią vasarą stovykloje. Pats laiškas buvo adresuotas mamai, kuri buvo pati artimiausia švilpiui šeimoje, kartais atrodė net artimesnė už visus jo turimus draugus Hogvartse ar kitur.
Džonatano nelaimei, eidamas iš pelėdyno, jis prasilenkė su kai kuo kitu, bet žmogaus nepažinojo, tad ir nepasisveikino.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Kovo 02, 2020, 10:37:42 am

Delfė greitai pasileido bėgti link pelėdyno. Nors ruduo buvo šiltas kaip vasara ir saulė švietė, švilpė troško tik šokti į lovą ir skaityti. Brūkštelėjusi mažą laišką savo tėvams, trylikametė ėmė dairytis savo pelėdos.
Merginos pelėda Voldi pamačiusi Delfę prie jos priskrido ir švelniai kaptelėjo snapu. Trečiakursė paglostė Voldi ir prie kojytės pririšo laišką.
- Skrisk, - sumurmėjo mergina.
Delfė jau norėjo eiti atgal į bendrąjį kambarį, bet pamatė ant palangės paliktą laišką. Žinoma, tokio charakterio žmogus kaip ši švilpė, negali paprastai praeiti. Delfė staigiai pačiupo laišką. Žodžiu. Arba perskaitau ir išeinu, arba neperskaitau ir išeinu. Dar kartą pažiūrėjusi ar niekas neateina, mergina pradėjo skaityti laišką.
Vos merginai perskaičius pirmąsias eilutes, ji suprato, kad laiškas asmeniškas. Delfei jis buvo panašus lyg lapas iš dienoraščio.
Trylikametė norėjo baigti skaityti, bet išgirdo grįžtančius žingsnius. Mergina staigiai numetė laišką ant palangės (ne toje pačioje vietoje, bet tą akimirką jai tai nerūpėjo) ir mandagiomis angelėlio akimis pažvelgė į atėjusį vaikiną.
- Labas, - pasisveikino trečiakursė, norėdama atkreipti dėmesį nuo laiško. - Kaip sekas?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džonatanas Langfordas Kovo 11, 2020, 02:11:36 pm

Džonatanas net pats nustebo, kaip greitai apsisuko pirmyn ir atgal. Tik pusiaukelėje prisiminė laišką palikęs ten, ant palangės, bet nusprendė, kad jau per toli nuėjo, jog apsisuktų. Ir tikėjosi, kad niekas neims ir net nepastebės to laiško, gulinčio sau ramiai ant palangės, o tik užsiims savo reikalais. Bet vis tiek ėmė nerimas - gal dėl to jis ir suvaikščiojo greičiau, nei galvojo. Taigi, jau įsimetęs į kišenę rašymo priemonę, parėjo atgal į pelėdyną. Berniuko akys iškart stabtelėjo prie mergaitės, stovinčios tarp laiško ir jo.
- O, am, labas, - Džo truputį pasimetė, kai ji pasisveikino. Prieš tai jau kelis kartus buvo susitikęs kitų žmonių pelėdyne, bet tada tik nejaukiai apsimesdavo, kad vienas kito nemato, arba, geriausiu atveju, tiesiog vienas kitam linktelėdavo. Nors šiaip, mergaitė jam atrodė matyta, o dar buvo su švilpės uniforma, tad gal ir nebuvo nieko keisto, kad sugalvojo pradėti pokalbį.
- Tai žinai, sekas kaip visada mokslo metų pradžioj - gan sunku vėl priprast, - gūžtelėjo pečiais Džonatanas. Atsakė nelabai detaliai, priešingai, nei rašė savo laiške. Ir, aišku, jis negalėjo žinoti, kad Delfė jau visa tai žino. Švilpis žengė porą žingsnių į šoną, link savo laiško, dar nespėjęs pastebėti, kad šis jau kitoje vietoje.
- O tau kaip gyvenimas? - pakėlė akis ir paklausė savo ruožtu, įkišdamas ranką į kišenę, kur pabandė apčiuopti savo rašiklį. Juk dėl to ir sugrįžo į pelėdyną - kad pasirašytų ir galiausiai išsiųstų tą savo laišką. Ir kodėl aš toks užmaršus, Džonatanas pagalvojo. Nors gal tai ir išeis į gera, bent susipažinsiu su nauju žmogum.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Kovo 11, 2020, 02:36:35 pm

Delfei iš kart palengvėjo supratus, kad kol kas švilpis nežino, kad mergina perskaitė tą itin asmenišką laišką, o jei ir žino, kol kas to nesako. Dėl to trylikametė lengvai atsikvėpė, nes nė trupučio nenorėjo naujo konflikto. Švilpė pamąstė, jog reikia ir toliau nebandyti išsiduoti.
- Taip, priprasti sunku, - palinksėjo trečiakursė. Tokio charakterio žmogui kaip ji, nulaikyti kažkokią paslaptį yra labai sunku. Tad mergina norėjo kuo greičiau dingti iš pelėdyno, kol vaikinas nesusiprato, kad Delfė laišką perskaitė, arba kol pati to neišplepėjo.
- Man? Gyvenimas kaip gyvenimas...., - švilpė greit užsičiaupė, nes jau beveik norėjo pradėti kabėti apie parašytą laišką. Kodėl aš tokia plepi? Kodėl negaliu palaikyt liežuvio už dantų?
Švilpė nutilo. Ji norėjo kuo greičiau dingti iš Pelėdyno ir pasislėpti kažkur bibliotekoje, kur prisiskaitys ir pamirš laišką. Vis dėl to, paprasčiausiai išeiti (tiksliau išbėgti) sukeltų nereikalingų įtarimų, ko tikrai nereikia. Dėl to, švilpė nusprendė kiek pabendrauti, o vėliau apsimesti, kad nepadarė kažkokių namų darbų ar šiaip kažką priburti.
- O kuo tu vardu? - mandagiai ir sukandusi dantis paklausė mergina tikėdamasi, jog nepradės kalbėti apie perskaitytą laišką.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džonatanas Langfordas Kovo 11, 2020, 03:46:13 pm

Džonatanas pagaliau kišenėje susirado tą įsimestą rašiklį ir jį išsitraukė. Ta proga ir nutraukė akių kontaktą, nes darės truputį nejauku. Pastebėjo, kad ir sutiktoji švilpė turbūt ne per geriausiai čia jautėsi, bet nurašė šitą įžvalgą kaip pelėdyno smarvės ir šiaip, netikėtos situacijos įtaką - juk ir pats nelabai noriai tęsė pokalbį, o slėpti neturėjo ko. 
- Džonatanas, bet visi vadina tiesiog Džo, kad būtų trumpiau, - berniukas nejučia ėmė sukinėti rašiklį tarp pirštų. - O tavo koks? Ir iš kurio tu kurso? - dar norėjo pasitikslinti. O gal netyčia ji bus ir to paties amžiaus kaip Džonatanas, tokiu atveju bus aišku, kodėl mergaitė jam atrodė matyta. 
Švilpis tvirčiau suėmė rašiklį ir ištiesė kitą ranką, kad paimtų nuo palangės savo laišką. Tada ir pastebėjo, kad šis ne visai toje vietoje, kur buvo palikęs. Berniuką perliejo nerimo banga, ir jis trumpam dirstelėjo į mergaitę, stovinčią visai šalia to laiško. Vis dėlto kol kas nieko nepasakė, tik paėmęs iš voko ištraukė savo laiško popierių ir atvertęs padėjo ant palangės, kad pasirašytų. "Linkėjimai, Džo : )" suraitė po tekstu apačioje, ir dar kartą greit akimis permetė visą pasakojimą, bandydamas įvertinti, kiek blogai iš tiesų yra, jei šita mergaitė jį perskaitė. Na, laiško didžioji dalis tebuvo jo skundimasis naujais mokslo metais, bet dalis apie geriausią draugą buvo tikrai gana asmeniška, ir Džonatanui tikrai nepatiko mintis, kad viskas yra perskaityta pašalinio asmens. Tik švilpis, būdamas mandagus, labai nenorėjo klausti apie tai mergaitės ir įsivelti į dar nemalonesnę situaciją, tad tik įdėjo laišką atgal į voką tylėdamas, ir pakėlė galvą, bandydamas surasti savo pelėdą tarp visų kitų. 

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Kovo 14, 2020, 03:19:57 pm

- Aš vardu Delfina, bet visi vadina Delfe. Aš trečiakursė, man trylika.
Merginai su kiekviena minute buvo vis labiau nejauku. Jei ji nebūtų perskaičiusi to laiško, ji būtų plepėjusi be sustojimo, ir visiškai nenorėtų dingti. Bet dabar, švilpė jautėsi siaubingai, nes žinojo, kad bet kurią akimirką Džonatanas gali suprasti, kad ši trečiakursė perskaitė tą itin asmenišką laišką.
Supratusi, kad Džo jau ima įtarti ją, trylikametė nesusilaikė ir neatsakingai leptelėjo:
- Aš tikrai neskaičiau tavo laiško!
Tai pasakiusi, Delfė užsimerkė iš baimės. Kąąąą? Juokauji? Ar tu proto turi, Delfe? Kodėl tu taip pasakei?Kodėl? Švilpė suprato, jog pasakiusi tai, ji tiesiog išsidavė.
Trylikametė greitai nutaisė žvilgsnį, rodantį, lyg ji nieko blogo nepadarė, ir iš vis ką tik čia atsirado. Bet žvilgsnis niekuo nepadėjo, nes Delfė jau aiškiai išsidavė savo žodžiais. Kodėl, Delfe, kodėl? Kodėl negalėjai patylėti? Kodėl tu išsidavei? Kodėl?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Džonatanas Langfordas Kovo 15, 2020, 12:06:09 pm

Berniukas įsimetė rašiklį atgal į kišenę ir švilptelėjo savo pelėdai. Tiesa, tai tikriausiai nebuvo teisingas būdas pakviesti pelėdą, bet tai švilpis darė jau tris metus, taigi jo augintinė, rodos, jau buvo prie to pripratusi. Jis šyptelėjo. 
- Malonu susipažinti, - tarstelėjo Džonatanas, pasukdamas galvą į Delfės pusę. – Aš irgi trečiam kurse, tai tikriausiai dėl to tu man atrodei kažkur labai matyta, - pripažino jis. – Tiesiog niekada iki šiol nekalbėjom. Keista, kai pagalvoji, kad jau eina treti metai. - Tada paėmęs savąjį laišką ėmė atsargiai rišti jį prie kojelės savo pelėdai, atplasnojusiai prie berniuko. 
Delfei pareiškus, kad laiško neskaitė, ir dar šiek tiek nervingai paaukštėjusiu balsu, Džo atsiduso ir pilnai atsisuko į ją, bet akis įsmeigė į žemę, nepalaikė akių kontakto. Ji visiškai patvirtino jo nerimą. Jis kelias sekundes nejaukiai taip ir prastovėjo, mąstydamas, ką jai atsakyti, tada pakėlė akis į švilpę. 
- Na, čia mano paties kaltė, kad taip neapdairiai palieku savo daiktus, - pasakė berniukas galiausiai, tada gūžtelėjo pečiais. – Turbūt turėjau žinoti. – Jis nusisuko ir pabaigė rišti laišką. Timptelėjęs patvirtino virvelės tvirtumą, ir juo patenkintas mostelėjo pelėdai skristi. Ši greitai išplasnojo ir netrukus jos jau net nebebuvo matyti danguje. Štai jo laiškas, įvėlęs į šią nepatogią situaciją, buvo dingęs. Tiksliau, buvo ne dingęs, bet iškeliavo pas tą, kuriam ir buvo skirtas. 
- Žinai, mano mama man pats brangiausias žmogus, - pasakė Džonatanas po dar kurio laiko. Kažkodėl jautėsi taip, lyg jam reikėtų pasiteisinti prieš šią žavią mergaitę, kodėl rašė tokį asmenišką laišką būtent mamai, o ne kokiam nors draugui, juk atrodė labai kvaila ir vaikiška. Bet kito pasiteisinimo neturėjo, kaip tik faktą, kad mama visuomet jį suprasdavo ir palaikydavo. Jam staiga pasidarė netgi kiek smalsu, o kam gi laiškus rašo Delfė – juk ne veltui atėjo čia į pelėdyną, be tikslo į šią smirdančią vietą eiti niekas tikrai nenorėtų – ir koks gi žmogus jai yra pats artimiausias. Bet susilaikė šito tiesiogiai nepaklausęs. Kol kas tiesiog žiūrėjo, kaip šitas nejaukus ir netikėtas pokalbis vystysis toliau. 

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Delfė Digori Kovo 21, 2020, 03:33:24 pm

Kai Delfė neatsakingai leptelėjo apie perskaitytą laišką ir Džonatanas į ją atsisuko, mergina manė, kad mirs iš gėdos. Ji jautė, kad jai kyla nepaaiškinamas pyktis ant visko: Ant savęs, kad skaitė tą laišką, ant laiško, kad buvo toks asmeniškas. Toks pyktis kilo, kol galiausiai ji užsimerkė, suvokė situaciją, atsimerkė.
- Aš tikrai labai atsiprašau! Man tiesiog...buvo labai smalsu, - atsiduso trylikametė. Buvo sunku taip kalbėti.
Pasijutus nejaukiai tylai, trečiakursė apsižvalgė. Pykčio nebebuvo, buvo tik didelė baimė.
- Man brangiausias žmogus yra mano sesuo, Amanda. Aišku mes visiškai skirtingos ir būdamos kartu labai dažnai pešamės ir pykstamės. Tada taikomės, kad vėl galėtumėm susipešti. Aš visada maniau, kad mano mama Amandai nuolaidžiauja, o mano sesei atrodo, kad mama nuolaidžiauja man. Kiekvienais metais atvykus į Hogvartsą tėvai liepia parašyti laišką kaip sekasi. Bet dažniausiai rašau Amandai. Man toks jausmas, kad ji vienintelė mane supranta.
Delfė pagaliau pradėjo suprasti, kad pradeda išsiplepėti. Nuostabu. Ką tik bijojai dėl laiško, o dabar jau imi pliurpti. Na, Delfe, kodėl tu tokia apgailėtina?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Cristal Daunt Balandžio 11, 2020, 08:57:07 am

Nusiėmusi gobtuvą Cristal pasijuto kiek geriau. Nors šlapi plaukai buvo išsitaršę ir prilipę prie veido, o viduje batų dėl šlapdribos žliaugte žliaugė vanduo, ji bent jau buvo po stogu. Tiesa, atsigauti po kelionės nepadėjo ir pelėdų dvokas, kurį grifė, dėl per jautrios uoslės, užuosdavo puikiai. Pro pelėdyno langus žaliaakė matė, kad pūga įsismarkavo.
Šeštadieniniam pasivaiksčiojimui Cristal galėjo pasirinkti geresnį orą. O ir į pelėdyną ateiti išsiųsti laiškų pirmakursė galėjo ateiti sausa ir iš bendrojo kambario.
Pelėdyne Cristal nesilankė nuo žiemos pradžios. Tėvams ir geriausiai draugei nebuvo atrašiusi jau kelias savaites, niekaip neprisivertė prisėsti ir parašyti laiškus.
Grifė susirado kokią mielesnę pelėdą ir jau ruošėsi pririšti jai prie kojelės vieną iš savo laiškų, kai toji, turbūt nepanorusi kur nors skristi per tokį orą, pakilo ir nuskrido ant aukštesnsės staktos, kur pirmakursė negalėjo jos pasiekti. Šiek tiek susierzinusi Cristal priėjo prie arčiau jos esančios rudos pelėdos ir atsargiai pririšo jai prie kojytės laišką. Kol pelėda nenuskrido, mergaitė patikrino ar tikrai užrašė reikiamą adresą, o tada stebėjo kaip paukštis išlekia į lauką.
Margot laiškui ji susirado pilkšvą, palyginus su kitomis didesnę, pelėdą. Žiobarei draugei grifė aprašė visus per šiuos pusę metų patirtus nuotykius Hogvartse. Pirmakursė vėl patikrino adresą ir pririšusi pelėdai prie kojos laišką žiūrėjo kaip ji pakelia sparnus ir išskrenda į lauką.
Dar kelias minutes stovėjusi ir žiūrėjusi į pelėdas esančias prieš save Cristal atsitokėjusi pasuko pelėdyno durų link, kur jos laukė ilga ir paini kelionė į bendrąjį kambarį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Rugsėjo 02, 2020, 10:48:22 pm

Apniukusią popietę Alrisa kopė dar neaplankytos vietos - pelėdyno - link. Ji kažką burbėjo po nosimi, greičiausiai keikė laiptus ir vėją, be paliovos taršantį jos plaukus. Tie patys oro gūsiai nuo lūpų plėšė gan negražius žodžius bei tirpdė vėjo keliamame triukšme. Juodaplaukė nė karto nesustojo, tik kartais pakeldavo galvą. Kvailiai tie burtininkai. Neturi pakankamai smegenų net liftui įrengti. šmėkštelėjo paniekinama mintis. Bet greitai tai primiršo, nes pateko ten, kur norėjo. Kiek padususi nuo kopimo, mergaitė pakėlė akis.
Ši vieta buvo bjauri ir purvina. Pilna plakančių sparnais pelėdų bei nešvarių baltų dėmių ant grindų. Tačiau tai buvo garantija, kad niekas daugiau čia nesilankys. Be protarpiais suūkiančių, išskrendančių ir grįžtančių paukščių, čia buvo visai ramu. Vis dėlto, jai nebuvo ką veikti. Plunksnuotosios augintinės neturėjo ir nenorėjo. Klastuolė prisimerkdama giliai atsiduso:
-Taip... Pati švariausia Hogvartso vieta...
Alrisa žvalgydamasi lėtai priėjo prie lango. Ketino atsiremti į palangę, bet paskutinę sekundę atšoko nuo jos. Ten baltavo dar viena pelėdų palikta ,,dovanėlė". Veide pasirodė pasišlykštėjimo kupina šypsena.
-Ot bjaurybės... - sumurmėjo ir, net nepažvelgusi į gražią rudenišką panoramą, atsisuko vidun.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 04, 2020, 11:58:46 pm

Kur Liucija?! Man reikia Liucijos! mintyse klykė Elliw lakstydama po visą Hogvartsą. Rankose ji laikė teleskopą, tiksliau, jo liekanas, tad dabar ieškojo draugės, kad jį sutaisytų. Deja, geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje buvo kažkur dingusi - ar bent jau jos niekaip nerado Elliw. Velsietei ir į galvą neatėjo patikrinti tokių neįprastų vietų kaip Švilpynės bendrasis ar mergaičių kambarys. Ne, ji klaidžiojo po visą pilies teritoriją.
Galiausiai užlipusi laiptais mergaitė atsidūrė... Kažkur. Ji visai nežinojo, kur tiksliai yra, tačiau tikėjosi bent jau čia rasti Liuciją.
Išgirdusi keistą ūbavimą Elliw sutriko: kurgi ji atsidūrė? Atsargiai žengusi garso link pamatė daugybę pelėdų. Ką jos čia daro? susidomėjo švilpė, kai pajuto, kad čia dar kažkas yra.
- Liucija? - viltingai paklausė ji. Nukreipusi žvilgsnį gavo skaudžiai nusivilti: kad ir kas buvo ta mergaitė, ji tikrai nebuvo Liucija. Rudaplaukė neslėpė nusivylimo - koks skirtumas, ką pagalvos kažkokia mergiūkštė, kuri jai tikrai negali padėti? - Tu ne Liucija.
Tai buvo ištarta tokiu tonu, tarsi mergaitė nebūtų susivokusi nesanti Elliw gelbėtoja iš visų bėdų. Velsietė norėjo prieiti prie lango - gal ten ateitų stebuklingas suvokimas, kur būtų galima rasti draugę? Deja, žengusi vos porą žingsnių ji paslydo ant baltų "dovanėlių", kurias pelėdos paliko ant grindų, ir griuvo tiesiai į nemažą tų pačių "dovanėlių" sankaupą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Rugsėjo 11, 2020, 04:10:30 pm

Per visą savo nereikalingą ir menkutį išgąstį Alrisa nepajuto, kaip kažkas atėjo. Todėl atsisukusi išgirdo tik kaltinamą toną ir į ją spoksančią mergiotę. Susierzino. Ką ji čia nusišneka? Dar neužteko įžūlumo įsibrauti, tai dar mane kažkuo kaltina.
-Žinoma, kad aš ne Liucija. - Pala, Liucija?! Ji prisiminė šį vardą. Tai buvo baltaplaukė, kepanti itin skanius keksiukus. Tame keistame mokinukų susirinkime ant kalvos ji, regis, buvo pati vyriausia. Bet net šie faktai visiškai neužčiaupė klastuolės burnos. - Ieškai jos, kad pamaitintų tave? - šyptelėjo nuo tokios minties, kol akys nukrypo į nuolaužas rankose. Ji šįkart tingėjo aiškintis, kas ten kadaise buvo, todėl tik trumpai pridūrė:
-Savo draugės šioje vietoje nerasi. Čiuožk iš čia.
Nepažįstamosios buvimas varė iš kantrybės, o ypač - jos bukumas, kuris puikiai atsispindėjo žodžiuose ir veiksmuose. Alrisa tiriamai žvelgė į mergaitę, o kai ši žengė pirmuosius žingsnius iki palangės, truputį atsitraukė atgal. Gal ji kurčia? Ar nesupranta, ką sakau? Gal jai stogas nučiuožęs? Mokinė dar būtų palydėjusi ją kokiais nors žodžiais, bet rudaplaukė netikėtai paslydo ir pataikė tiesiai į ,,dovanėlių'' krūvą. Išsišiepė iki ausų, klastuolė būtų nusikvatojusi, bet atėjo geresnė mintis.
-Taip tau ir reikia! - Alrisa priėjo ir pabandė įspirti jai, kad greičiau išsinešdintų. Tačiau tik pati skaudžiai nudribo šalia ir susimušė. - Žiūrėk, ką darai, invalide!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 15, 2020, 09:20:00 pm

Elliw nesuprato, ką čia nusišneka šita bjauri mergiūkštė. Kodėl Liucija turėtų ją maitinti? Ne, geriausios ir protingiausios mergaitės Hogvartse darbas yra taisyti teleskopus. Juk pavalgyti galima ir didžiojoje salėje. Norėjo taip ir pasakyti, tačiau tada išgirdo dar nemalonių žodžių. Velsietė susiraukė. Kas jai negerai? susimąstė mergaitė. Galbūt šiek tiek keista, kai šitą klausimą užduoda Elliw, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad šita bjauri mergaitė turi kažkokių rimtų problemų.
Tiriamas žvilgsnis, nepaleidęs švilpės, kol ji bandė prisiartinti prie palangės, buvo itin įtartinas. Elliw jautėsi vis nejaukiau. Žinoma, labai prie to prisidėjo ir tai, kad ji skaudžiai plojosi ant grindų. Tiesa, net ne ant grindų. Deja, paukščių paliktos staigmenos nė kiek nesuminkštino smūgio, tad dabar skaudėjo visą kūną. Ir vėl.
- Liucija? - viltingai kreipėsi ji išgirdusi kažką ateinant. Ar jau pamiršo, kad čia buvo tik kažkokia bjauri mergaitė, ar tikėjosi, kad jos gelbėtoja gali atsirasti iš nežinia kur, neaišku. Deja, paaiškėjo, kad jos draugė kol kas čia nepasirodė. Elliw pakartojo garsiau: - Liucija?!
Nespėjo daugiau nieko padaryti, kai staiga išgirdo kažkokį dunkstelėjimą. Šiek tiek išsigandusi švilpė atsisėdo. Vis dar skaudėjo viską, tačiau nuotaika šiek tiek pasitaisė: pasirodo, bjaurioji mergiūkštė dėl kažkokių priežasčių įsitaisė šalia jos. Elliw patenkinta išsišiepė. Neberūpėjo, kad ji pati maudosi tose pačiose pelėdų išmatose. Daug svarbiau buvo tai, kad kenčia ir šita bjauri mergaitė, kuri nėra Liucija.
- Tu ne Liucija, - dar kartą pranešė naujieną mergaitei Elliw.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Rugsėjo 21, 2020, 03:57:08 pm

Alrisa gavo tai, ko nusipelnė. Nors ne, ji gavo su kaupu: paprastas plojimasis ant žemės buvo nepalyginamai mažiau skaudesnis už kalbėjimąsi su kažkokia nevisprote, kuri mokėjo vos tris žodžius. Štai ir dabar, kai nudribo, ji tik kartojo Liucijos vardą.
-Ė, tu, ar daugiau nieko nemoki pasakyti? - tyliai sumurmėjo keldamasi. Juodaplaukė kiek nurimo, atrodė, kad trumpam susitaikė su esama situacija.
Atsisėdusi šalia mergaitės sunkiai atsiduso. Nuo sutrenkimo skaudėjo galvą, gal todėl ji toliau laikėsi tykiai ir tylėjo. Tikriausiai būtų tiesiog ramiai atsistojusi ir išėjusi, jei ne Ta, kuri moka tris žodžius. Ji dar kartą pranešė tai, kas buvo ir taip aišku. O jau balso tonas... Būtent tai lėmė, kad klastuolė spjovė į galvos sopulį ir karktelėjo:
-Ar tu kada nors užsičiaupsi? - smegenis netikėtai prarėžė skausmas ir ji trumpam užsimerkė. Susiraukė. Mokinė suspaudė lūpas, bet, laimei, nemalonus jausmas greitai nuslūgo.
Alrisa nusprendė pagaliau stotis ir dingti iš čia. Blogiau vis tiek nebus. Kilstelėjo ranką nuo žemės, o jau ir taip subjurusį veidą iškreipė dar viena pasibjaurėjimo grimasa. Delnas buvo purvinas nuo pelėdų paliktų staigmenėlių. Fui. Pirmakursė apsidairė. Ilgai nesvarsčiusi nusivalė ranką tiesiog į šalia sėdinčios įsibrovėlės apsiaustą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 27, 2020, 02:17:38 pm

Elliw niekaip negalėjo suprasti, kodėl šita bjauri mergiotė taip pyksta. Kas čia tokio blogo, kad jai reikia Liucijos? Ar būtina kabinėtis? Rudaplaukė sėdėjo išmatų krūvoje ir mąstė. Apsvarstė visas galimybes, kodėl šita mergaitė galėtų būti tokia bjauri, bet nė viena neatrodė pakankamai reali. Ne, tikriausiai jai tiesiog buvo kažkas negerai. Galbūt ji serga? susirūpino rudaplaukė, tačiau kaip tik tuo metu mergaitė ir vėl parodė savo bjaurumą.
- Ne, neužsičiaupsiu, man reikia Liucijos! - įsižeidusi užriko ji, jau pamiršusi, kad vos prieš akimirką rūpinosi, ar tai bjaurybei viskas yra gerai. Norėjo stotis, tačiau ana ją aplenkė. Ir dar turėjo tiek bjaurumo nusivalyti ranką tiesiai į jos, Elliw, apsiaustą! Švilpė dar labiau supyko. Kažkokia mergiūkštė, kuri nėra Liucija, ant jos šaukia, o po to terlioja apsiaustą! Ne, to tikrai nebus. Nebuvo fiziškai stipri, tad negalėjo labai galingai stumtelėti bjauriosios mergaitės, tačiau padarė tai iš visų jėgų. Pati skubiai atsistojo ir dėl visa ko tuo pačiu tonu priminė:
- Tu ne Liucija.
Tiek laiko, kiek ji praleido pelėdyne, buvo užtektinai, kad susiprastum: Liucijos čia nėra. Laiko užteko netgi Elliw. Tad ji jau norėjo eiti sau ir draugės ieškoti kažkur kitur. Deja, vos žengusi žingsnį užkliuvo už bjauriosios mergaitės ir vėl tėškėsi ant grindų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Spalio 06, 2020, 08:57:07 pm

Gal viskas būtų buvę gerai, jei tos mergiotės protas nebūtų pradėjęs veikti. Ir ji prabilo būtent tada, kai Alrisai susopo galvą! Tai padidino skausmą, o nemalonus, rėžiantis balsas pradėjo kone spengti ausyse. Žinoma, šiek tiek stebino tai, kad rudaplaukė išties mokėjo kalbėti, bet dar ir dėl šio atradimo troškimas dingti iš čia tik sustiprėjo.
Deja, stojantis klastuolė buvo netikėtai nustumta ir, reikia pripažinti, stebėtinai stipriai. Lūpų nepaliko joks pasipiktinęs riksmas, tik iš plaučių išėjęs oras. Kryčio akimirką nelauktai praskriejo kvaila mintis, kad galbūt nereikėjo taip bjauriai elgtis su ta mergiūkšte ir valytis ranką į jos apsiaustą.
Tačiau galvai atsitrenkus į sieną toks nereikšmingas pastebėjimas greitai dingo, užleidęs vietą pykčiui. Smegenis užvaldė pulsuojantis skausmas. Negana to, koją skaudžiai užkliudė ta pati beprotė ir nuvirto šalia. Su neapykanta akyse Alrisa pabandė jai spirtelėti, bet nelabai išėjo, tik vos vos stumtelėjo. Kad ją kur! Po visų šitų kilimų ir kritimų jėgų tikrai buvo sumažėję, todėl ji kol kas nieko nesakė. Šiai kvaišai tikrai nereikėjo eikvoti likusios energijos. Ir išvis, ko siekė čia pasilikdama? Juodaplaukė vis dar sėdėjo, remdamasi į iš akmenų sumūrytą sieną.
Mintyse nuaidėjo jos šūksnis, jis priminė tai, ką norėjo užmiršti. Tu - ne Liucija! Tu ne... Tu ne... Sopulį pakeitė tie besikartojantys žodžiai, atrodė, kad galva sprogs nuo jų. Sprogs, išsitaškys. Tegu. Bent taip sugadins tos nerangios mergiotės gyvenimą. Deja, tai neįvyko. Tik pamažu nuslopo keisti atgarsiai,
galva pradėjo dūgzti kaip avilys nuo užplūdusių spėjimų, klausimų. Į juos reikėjo atsakyti. Tačiau tokiam darbui atlikti, visų pirma, buvo būtina pasistiprinti.
Pirmakursė iš kišenės išsitraukė keletą mažyčių bandelių su lašinukais. Nepaisant neapetitiškos aplinkos, ji godžiai atsikando. Pasklido nuostabus kvapas, netgi kiek pramušantis pelėdyno smarvę. Klastuolė nelaiku susivokė esanti šalia labai pavojingo padaro - puskvaišės rudaplaukės - ir pamėgino šiek tiek pasislinkti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 20, 2020, 10:13:28 pm

Vos tik Elliw vėl drėbėsi ant grindų, pajuto dar vieną smūgį. Nelabai suprato, kas čia atsitiko, tačiau kilo įtarimas, kad čia tos bjaurios mergiūkštės - ne Liucijos - kaltė.
- Atstok tu nuo manęs! Tu ne Liucija! - užriko švilpė, stengdamasi pasitraukti kiek toliau nuo nemaloniosios mergaitės. Deja, pelėdyno grindys nebuvo pati švariausia vieta, tad rudaplaukė dar labiau išsiterliojo. Dėl visko kalta šita bjaurybė! Elliw pajuto keistą neapykantą. Turint omenyje, kad šita mergaitė dar nė karto nebuvo atėmusi teleskopo (kiek prisiminė velsietė), toks jausmas buvo labai netikėtas. Tačiau ji gerokai suerzino antrakursę. Norėjo pašokti ant kojų, tačiau turint omeny jos sėkmę nereikia stebėtis, kad nepavyko to padaryti. Tiesa, šį kartą bent jau neužvirto ant ne Liucijos.
O ta, pasirodo, turėjo tiek šlykštumo dar čia ir valgyti! Elliw spoksojo į ją netikėdama savo akimis. Ir, žinoma, ji traukėsi tolyn nuo velsietės. Tai buvo labai gerai, mat pastaroji jau seniai nenorėjo turėti reikalų su šita bjauria mergaite.
- Tau visai su galva negerai, - staiga pareiškė Elliw. Ji žinojo, kad retkarčiais už ko nors užkliūna ar pamiršta. Bet vis dėlto... Mėšlo krūvoje ji nevalgo! Ta mintis pakišo idėją. Bjaurią idėją, tačiau juk ir mergaitė bjauri, tad kodėl ne? Rudaplaukė patenkinta nusišypsojo ir pagaliau šiaip ne taip atsistojo nuo grindų. Logiškiausia, ko gero, būtų buvę tiesiog išsinešdinti. Bet, kaip žinia, Elliw nebuvo pati logiškiausia Hogvartso mokinė. Tad ji prisiartino prie bjauriosios mergiūkštės. Kurį laiką spoksojo į tą bandelę ir galvojo, ar verta įgyvendinti idėją. Tikrai taip! ryžtingai nusprendė rudaplaukė, pati nustebinta savo bjaurių užmačių. Bet nuosprendis buvo tvirtas, tad ji pasilenkė ir prisivertė paimti šiek tiek išmatų iš krūvos. Ilgai nesvarsčiusi ir bandydama neapsivemti ji užmetė mėšlą tiesiai mergiūkštei ant bandelės.
- Gero apetito, - burbtelėjo Elliw.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Spalio 30, 2020, 09:08:12 pm

Išgirdusi balsą Alrisa tik kilstelėjo beveik nenustebusias akis. Ta mergiotė pasidarė per daug nuspėjama. Vieną akimirką vis dar čiaumojo bandelę, o kitą - sugalvojo prabilti:
-Tau irgi. - lūpos kiek pašaipiai nusiviepė.
Greičiausiai būtų kažką kandesnio pridūrusi, bet noras pajusti dar vieną dangišką kąsnelį burnoje užčiaupė ją. Kol mėgavosi juo, žvilgsnis dėl visa ko nebuvo nuleistas nuo rudaplaukės, kuri kažkaip pagaliau sugebėjo atsistoti. Ir netgi prieiti. Tačiau nuo jos pradėjusi sklisti pelėdų kakučių smarvė privertė susiraukti. Pirmakursė tyliai pasigailėjo, kad prieš valgydama nepasitraukė dar toliau, o juk tikrai galėjo tai padaryti. Būdama beveik paskendusi savo mintyse, ji tik paskutinę sekundę pamatė, ką priešė ruošiasi daryti. Pamėgino patraukti ranką su skanėstu, bet raumenys tarsi sustingo ir ėmė neklausyti. O tai, ko visai nenorėjo, įvyko.
Akimirką klastuolė tiesiog suakmenėjo. Žvelgė į siaubingai sugadintą bandelę, kol per kelis širdies dūžius tas vaizdas įsiminė amžiams. Ją ganėtinai ramiai padėjo į šoną. Prie išgyvenamų jausmų stipriai prisidėjo ir ištarti mergiūkštės žodžiai.
Lyg antgamtinių jėgų vedama, netikėtai ji pakilo ir tuojau įsikibo mokinei į atlapus, nekreipdama dėmesio į purvinus jos drabužius.
-ŠITOKIA NEPAGARBA MAISTUI!!! KAIP TU DRĮSTI?!!! AŠ TAU PARODYSIU ,,GERO APETITO’’!!! - užstaugė iš visos sveikatos, kad net mažas būrelis išsigandusių pelėdų išskrido iš pastato. -...tu dar pasigailėsi! - kur kas tyliau sušnypštė ir paleido kūtvėlą šiek tiek stumtelėdama, vildamasi, jog ji nugrius į dar vieną ,,dovanėlių’’ krūvelę.
Ir ne tik dėl to norėjosi tą mergiotę užspardyti. Alrisa užgniaužė šį norą žinodama, kad ji nusipelnė kur kas baisesnių dalykų. Kol pamažu galvoje dėliojosi planas, atsidususi ji pasiėmė maišelį su nesuvalgytais kepiniais.
Atėjo laikas. Klastuolė pakėlė ir paleido subjaurotą bandelę jos pusėn, labai trumpai veide šmėstelėjo liūdna išraiška, tikriausiai dėl to, kad teko atsisveikinti su maistu. Bet tai buvo geriausia baigtis, kokia galėjo ištikti jį. Beliko tikėtis, kad pataikys tiesiai į tą buką, kvailą marmūzę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Lapkričio 04, 2020, 10:37:46 pm

Elliw neprisiminė, kas "jai irgi", tad paprasčiausiai nieko nebesakė. Ji suprato, kad ši mergiūkštė - ne Liucija - yra labai bjauri, tad neverta kreipti pernelyg daug dėmesio. Švilpė nutarė, kad būdama su tokia kvaile sukvailės ir pati, tad reikėjo kuo greičiau baigti čia reikalus ir galų gale eiti toliau ieškoti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje.
Net ir ši rudaplaukė suprato, kad ant maisto mėtyti mėšlą nėra labai normalu. Vis dėlto ir šita bjauri mergiūkštė nebuvo normali. Juk ne Liucija. Tad būtent taip ir padarė. Ir vis dėlto tokio riksmo nesitikėjo. Elliw net išsigando ir jau norėjo atšokti, tačiau nespėjo: bjaurybė ją pastūmė, ir velsietė drėbėsi atgal į išmatų krūvą. Laimei, bent jau veido nesubruko į smirdančią krūvą. Rudaplaukė klyktelėjusi bandė pašokti, tačiau paslydo ir dar labiau išsimozojo mėšle. Apsivertusi ant nugaros pakėlė galvą, tačiau tik tam, kad pamatytų atlekiančią bandelę. Žinoma, nebuvo tikra, tačiau spėjo, kad tai yra ta pati išteptoji. Laimei, ji tik vos palietė mergaitės plaukus ir nuskriejo kažkur tolyn. Elliw labai supyko ir šiaip ne taip atsistojo. Priėjusi prie bjauriosios mergiūkštės ji pasilenkė ir dar kartą priminė:
- Tu - ne Liucija.
Ilgokai svarstė, ką daryti. Juk reikėjo šitai bjaurybei kažkaip atkeršyti. Tik ji buvo kalta, kad Elliw visa purvina. Tai buvo tik jos kaltė, kad švilpė vis dar neįsivaizduoja, kur yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Staiga į galvą atėjo mintis. Jeigu ji yra visiškai purvina, kodėl ta bjauri mergiūkštė turi būti kitokia? Na jau ne! Tad rudaplaukė pasilenkė prie maistą laikančios mergaitės ir vos ant jos neužgriuvusi stipriai apkabino. Tai buvo patikimiausias būdas įsitikinti, kad ir ji bus visa išterliota pelėdų išmatomis.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Lapkričio 12, 2020, 02:07:53 pm

Alrisa vos laikėsi nenusikvatojusi. Vis dėlto vienintelis garsas, kuris išsprūdo, buvo tik gana tylus prunkštelėjimas. Daugiau neparodžiusi jokių emocijų, ji nusisuko. Vien nuostabaus dungstelėjimo pakako pripildyti vaizduotę tikroviškais reginiais, kaip toji nevėkšla iki ausų maudosi mėšle. O kur dar po to sekęs gailus klyktelėjimas... Klastuolė neiškentusi pakėlė akis ir netikėtai nusiviepė, nors po akimirkos lūpų kampučiai nusviro, tarsi taip pagerbdami paskutinįjį bandelės skrydį. Kuris, deja, buvo nesėkmingas. Ji nekreipė dėmesio į tai, kad jis vis dėlto šiek tiek kliudė rudaplaukę - jei didelės žalos nepadarė, vadinasi, būtina bandyti toliau. O tai pirmakursė ir ketino daryti, tik kitais būdais. Visų pirma, reikia kai ko... Ji jau žengė link vienos iš sienų, kuriose tupėjo pelėdos, kai tuo pačiu metu padarė baisią klaidą: nusigręžė nuo mergiotės. Ši žaibo greičiu kaipmat prisistatė šalia ir vėl ištarė tuos žvėriškai erzinančius žodžius. Veido išraiška spėjo pasikeisti į subjurusią.
-Ar tu kada nors užtilsi? - smegenų koridoriuose tebeaidint kvailam jos balsui, Alrisa nusprendė prabilti. Ketino įvykdyti savo sumanymą, kuris kvaišai priėjus arčiau tapo dar labiau įmanomas. Bet šio dalyko ji savo emocijomis neišdavė, tik atidžiai stebėjo, ką darys priešė.
Atrodo, kad sėkmė, padėjusi murkdyti ją purve, nusigręžė nuo londonietės. Tą akimirką galbūt neatrodydama itin priešiškai, ji paskatino kūtvėlą...apsikabinti. Iš pradžių sustingo kaip statula. Tačiau nuo kito kūno sklindanti šiluma greitai privertė atsipeikėti klastuolę, šioji žudančiomis akimis pervėrė mokinę.
-Atsikabink, šlykštyne! - piktai suurzgė ir įrėmė vargais negalais išlaisvintą delną į jos veidą, kaip švariausią vietą. Bandydama taip atsiplėšti, dešine ranka stengėsi išnarplioti pirštus, už nugaros susivijusius į kiečiausią mazgą. Beviltiška. Vis dar svilindama žvilgsniu tą kvailą marmūzę, ji tiesiog skaudžiai suspaudė rudaplaukės nosį. Beliko tikėtis, jog šioji nesugalvos kvėpuoti pro burną. Vis dėlto nemanė, kad kvaišai užteks tiek proto. Tamsios akys gręžte gręžė žalias.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Lapkričio 17, 2020, 12:26:37 am

Bjaurioji mergiūkštė kažkodėl eilinį kartą paprašė užtilti, tačiau Elliw neprisiminė, kad būtų ką nors sakiusi, tad šiek tiek sutriko. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl šis šūdinomis bandelėmis besimėtantis žmogus nuolat prie jos kabinėjasi. Tiesą sakant, jau neprisiminė ir priežasties, dėl kurios ją apsikabino. Tiesiog kuo tvirčiau laikė neLiuciją, mat buvo tikra, kad tam priežastis buvo.
Pajutusi bjaurų delną ant savo veido Elliw atkakliai pabandė įkąsti į kokį pirštą, deja, niekaip nesugebėjo to padaryti. Tiesą sakant, iš viso nebespėjo nieko nuveikti, kai šita neLiucija suspaudė jai nosį! Švilpė stipriai papurtė galvą, tačiau susidarė įspūdis, kad bjaurioji mergiūkštė yra stipresnė. Elliw atkakliai muistėsi, kol galiausiai susiprato paleisti bjaurybę. Tada stipriai ją pastūmė ir galiausiai išsilaisvino.
- Tu ne Liucija, - dėl visa ko priminė velsietė. Neapykantos kupinomis akimis stebėjo mergaitę. Ji vis tiek atrodė nemaloniai švari. Taip, Elliw kažkokiu būdu prisiminė, kodėl artinosi prie šitos itin į Liuciją nepanašios mergiūkštės.
- Tu norėjai mane užmušti! - užriko ji ir vėl prisiartino prie mergaitės. Norėjo jai atkeršyti suimdama už nosies, tačiau nepavyko: Elliw netyčia į tą nosį gan stipriai trinktelėjo. Neįsivaizdavo, ar užgavo, tačiau ranką pačiai suskaudo stipriai. Ji vėl užriko ant mergiūkštės: - Tai tu kalta!
Diena atrodė siaubingai nesėkminga: niekaip nesisekė rasti Liucijos, ji visa išsiterliojo pelėdų mėšle, o dabar, tarsi viso šito būtų maža, jai dar ir ranką skauda! Velsietė nutarė, kad šitoje mokykloje nėra bjauresnio vaiko už šitą mergaitę. Ak, kad taip profesorius Soore teleskopu jai gerai trinktelėtų per galvą! Gal bent tada ji pasidarytų bent kiek normalesnė?
Tą akimirką Elliw prisiminė, kad čia atėjo nešina savo žvaigždžių stebėjimo prietaisu. Deja, visiškai neįsivaizdavo, kur jis dabar. Persigandusi apsižvalgė, tačiau pamatė tik nemaloniai didelį pelėdų mėšlo kiekį.
- Kur padėjai mano teleskopą?! - vėl atsisukusi į neLiuciją suriko rudaplaukė.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Lapkričio 24, 2020, 02:46:56 pm

Pavyko. Alrisa vėl laisva. Aišku, buvo sunku priversti mergiūkštę suprasti, kad reikia paleisti ją, bet galiausiai ta žinia pasiekė smegenis. Jei tik kvaiša jas turėjo. Nespėjus net mintyse pasidžiaugti, klastuolė buvo šiurkščiai pastumta. Ir kada ji sugalvos ką nors išradingesnio nei stumdymasis? Kūnas skaudžiai dribtelėjo ant purvinų grindų, bet, laimei, galva nekaukštelėjo. Vis dėlto prie atsiradusio jos skausmo prisidėjo ne kas kitas, o įžymioji ,,Tu ne Liucija'' dainelė, kuri, rodos, pradėjo tarsi rūgštimi graužti juodaplaukės smegenis. Ši suvokė, kad paprasti žodžiai neužtildys tos šlykštynės, tad tik panosėj kažką subambėjo:
-Kas per... - ėmė neskubėdama keltis, nes pavojaus, jog bus pastumta, nejautė. Tačiau puikiai juto pažeminimą, kad leidžiasi stumdoma jos. - Nedrįsk manęs daugiau liesti! - pareiškė, likus kelioms sekundėms iki tai kaliausei netikėtai trenkiant per veidą. Žinoma, bandė kiek išsilenkti, tad buvo sumušta tik nosis. Nepasaint to, ją ėmė žvėriškai skaudėti - aštrus tvinkčiojimas pasiglemžė dėmesį. Nors jis ir lėmė, kad Alrisa pradėjo degti tikra neapykanta kvaišai, tačiau tai iš tiesų buvo daugybės poelgių pasekmė. O jei įsmeigtas žvilgsnis nenužudė, tai bent jau pasiuntė kokią siaubingą lėtinę ligą. Be to, geidė mokinę išstumti pro langą, užsiundyti pelėdą ant jos ar... - kažką tokio, ką mergiūkštė tikrai prisimintų, netgi turėdama siaubingą atmintį. Prie jausmų ypač prisidėjo ir nenutylantis jos karksėjimas, blogesnis net už pelėdų kakučiais papuoštus klastuolės drabužius. Ji stipriai sugniaužė kumščius.
-Sakei, kad aš tik norėjau užmušti, na, dabar žinok, aš tikrai tai padarysiu! - žengė žingsnį arčiau. Bet sustojo, supratusi, kad nenori dar kartą liestis prie rudaplaukės. Net nusipurtė. Ak, kaip visgi troško neblogai papurtyti ją, jog šioji sugrįžtų į protą. Nors kažin, ar kažką panašaus išvis kada nors turėjo. Kita vertus, gal kita šlykštynės versija bus dar blogesnė?
Vis dėlto, tiesą sakant, po šių žodžių Alrisa netikėtai pasijuto kaip kažkokia... mažvaikė. Būtent tai kiek privertė ją nusiraminti. Rodos, prieš kelias akimirkas buvo įsiutusi, o dabar kone abejingai žvelgė į vėl surikusią kaliausę:
-Ar nemanai, kad sutrynei jį į miltus su savo riebiu užpakaliu? Štai, - mostelėjo ranka į mėšlo krūvą, - pasikapstyk, gal rasi.
Taip tarusi, pirmakursė palaukė, kol mokinė nukreips žvilgsnį kur nors kitur ir nulėkusi pasislėpė už kampo. Akimis įdėmiai sekė tolesnius jos veiksmus.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Lapkričio 30, 2020, 12:49:32 pm

Elliw buvo baisiausiai pasipiktinusi. Šita bjauri mergiūkštė, kuri turi tiek įžūlumo nebūti Liucija, ją nuolat erzina! Tik ji kalta, kad rudaplaukė visa mėšlina, jai viską skauda, o ir teleskopas dingęs! Gyvenimas atrodė kaip viena milžiniška nesėkmė, bet Elliw, deja, neįsivaizdavo, kaip šią problemą išspręsti. Skaudėjo ranką, Liucija dingusi, teleskopas irgi... O dar šita šlykštynė prie jos artinosi! Žengtelėjusi žingsnį atgal švilpė tikėjosi išvengti bjauriosios neLiucijos, bet, laimei, ji ir pati susprato sustoti.
- Profesorius Soore tau trenks per galvą su teleskopu! - užriko velsietė išgirdusi grasinimą. Jau seniai norėjo eiti iš šitos nelemtos vietos ir daugiau niekada negrįžti (kas, žinoma, buvo paprasta turint omenyje, kad ji tikrai nesugebėtų rasti pelėdyno dar kartą). Deja, pirmiausia reikėjo išspręsti vieną gyvenimo problemą, kuri šiuo atveju buvo kažkur išnykęs tekeskopas.
- Pati jį ir sutrynei! Tu ne Liucija! - vėl suspiegė Elliw. Neįsivaizdavo, kur galėtų būti jos brangiausias daiktas, tačiau galbūt ši bjaurybė buvo teisi? Gal žvaigždžių stebėjimo prietaisas išties įkrito į mėšlo krūvą? Ten raustis labai nesinorėjo, tuo labiau, kad neLiucija tikriausiai būtent to ir laukė. Situacija atrodė visiškai be išeities, tad Elliw ilgokai stovėjo sustingusi. Net nepastebėjo, kaip nemalonioji mergaitė dingo. Po kiek laiko apsižvalgiusi suprato, kad liko viena.
- Tu pavogei mano teleskopą! - suriko rudaplaukė, nors buvo tikra, kad neLiucija jos nebeišgirs. Dabar reikėjo apsispręsti: jeigu bjaurybė išties pavogė jos teleskopą, jai tikrai nėra reikalo raustis po mėšlo krūvą. Tačiau jeigu ji prietaiso nepavogė, jis tikrai gali būti ten. Ką daryti? susirūpinusi paklausė savęs mergaitė. Neįsivaizdavo, ar verta dar labiau terliotis mėšle.
Taip ji stovėjo gana ilgai, kol galiausiai pamiršo, ko čia stypso. Bjauriosios neLiucijos jau seniai neprisiminė. Sutrikusi apsižvalgė. Kadangi teleskopo niekur nesimatė, tikriausiai jo neatsinešė. Visai pasimetusi švilpė sunkiai atsiduso ir lėtu žingsniu patraukė iš pelėdyno. Prie pat išėjimo labiau iš įpročio, o ne iš reikalo, garsiai suriko:
- Liucija!
Kadangi niekas neatsiliepė, Elliw neskubėdama išėjo ir patraukė ieškoti Švilpynės bendrojo kambario ir Liucijos.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Gruodžio 30, 2020, 01:34:08 pm

Ši vieta kėlė nemalonius prisiminimus, tačiau jie kiek nuslopo išgėrus eliksyrą. Skonis... Alrisa apsilaižė lūpas, tikėdamasi gauti dar bent lašelį to saldymedžio saldainiais ir imbieriniais sausainiais kvepiančio skysčio. Regis, dabar turėjo kažką jausti. Kažkokią ypatingą galią. Kol kas nieko. Jokio neįprasto jausmo, išskyrus tą, kad nesijautė alkana pasisotinus tik kažkokiu gėrimu. Na, jis nebuvo kažkoks - turėjo suteikti super galių. Išnirusi iš savo minčių ketino nusiraminimui pabaidyti keletą pelėdų, kai pajuto, kad po kojomis nėra tvirto pagrindo. Klastuolė išsigando. Ko jau ko, bet to tikrai nesitikėjo - galimybė skraidyti nebuvo didžiausia gyvenimo svajonė. Vos tik išgąstis švystelėjo jos veide, kūnas staigiai pakilo, kone atsitrenkė į pelėdyno lubas. Susitvardžiusi juodaplaukė tyliai nusikeikė, emocijos sugrįžo į savo seną lygį, o viduje, lyg po senovei, pradėjo karaliauti paniurusi nuotaika. Žmogaus pavidalas iš aukštybių beveik išsitėškė ant grindų - štai kaip jausmai greitai veikė judėjimo trajektoriją.
Kiek atsipeikėjusi suirzusi tarė sau ir apsidairė ieškodama savo bendražygės:
-Kad galėčiau būti normali, man reikės tapti Rūgpieniu!

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vegard Saeterhaug Gruodžio 30, 2020, 06:29:54 pm

Pelėdynas. Nuostabi Hogvartso vietovė apsupta pelėdų ir nemalonaus krūvelių kvapo. Apsiausto kišenė, o kišenėje buteliukas oranžinio skysčio. Laiptai vedantys į bokštą. Sniegas. Mantija ant pečių. Berniukas sukaupė visas jėgas ir vienu mauku išgėrė skystį. Apsisuko galva ir aptemo akyse. Berniuko rankos nusidažė oranžine spalva. Tikiuosi aš pats ne oranžinis. Berniukas nežinojo kokią super galią įgijo tad su ranka pabandė atlikti keistą judesį. Berniuko galia - morkų šaudymas iš kumščio. Geras. Nusišypsojo berniukas. Vaikinas greitai nuliūdo nes žinojo ,kad šis eleksyras gali bet kada nutraukti poveikį. Šaudant morkom berniukas lėkė laiptais. Viena morką norvegas laikė rankoje ir ją kramsnojo. Viršus. Pelėdynas pasiektas. Viduje berniukas išvydo merginą ir į apsiaustą sukišo oranžines rankas.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 30, 2020, 07:11:52 pm

Su tokia keista mergina, ji niekada nė nepasvajojo būti vienoje vietoje. Ir štai. Jos gerai net nepažinojo, tik kelis kartus matė Hogvartso koridoriuose. Keistumo teikė ir vieta. Pelėdynas. Skraidančios ir keistus garsus skleidžiančios pelėdos teikė paslaptingumo emocijų, o kvapas pranešė apie senai valyta pelėdų gyvenamąją vietą. Atrodo viskas kas šiandien vyko buvo keista, sarašas pasipildė ir jos rankose laikomu buteliuko skysčio. Tiksliau super galių suteikiančiu eliksyru. Žaneta nekantravo, tačiau ir bijojo gurkštelėti gėrimo. Tiesiai prieš savo akis matė į palubį nuskridusią bendražygę, kas drąsos tikrai nesukėlė. Į galvą ėmė sklisti visokie vaizdai, prisiminimai iš seniau matytų filmų apie nepavykusius eksperimentus ir galias atsisukusias prieš jų savininką. Tačiau nenorint parodyti savo išgąsčio, tuo labiau ne prie šitokios kompanijos, todėl staigiai užsivertusi buteliuka nurijo skysti vienu gurkšniu.
Kelias akimirkas jokio rezultato nesimatė ir nesijautė, tačiau po kurio laiko, ji pajautė keistą šaltį rankose ir pakėlusi jas apžiūrėti kas sukėlė šį jausmą, jų nematė. Jos, kartu su rankovėmis, iki alkūnės buvo pranykusios, arba tiksliau pasidariusios nematomomis. Galvoje dūzgė galybė minčių, bet tai nesustabdė jos kūno ir toliau nykti. Prie rankų prisidėjo kojos, paskui liemuo, ir galiausiai galva. Todėl nepraėjus minutei nuo gėralo išgėrimo, ji stovėjo visiškai nematoma. Nesugalvojusi nieko geriau ji atsikrenkštė taip norėdama parodyti savo bendražygei, kad ji vis dar čia.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 30, 2020, 07:48:13 pm

 Koks keistas kalėdinis sapnas, ane? Sakiau, kad tas aguonpienis įtartinas. Mintyse vykstant aštriam ginčui, Hogvartso pilies koridoriais aidėjo dviejų moterų žingsniai. Juodaplaukė, susisiautusi į nublukusį mėlyną chalatą, rankose nešėsi molinį dubenėlį, kuriame skendo kūčiukai. Retkarčiais pasigirstantis šaukšto trinktelėjimas į indą ir traškantys mieliniai kamuoliukai tarp dantų pripildydavo tylą, nusistovėjusią tarp žmogystų, kurių pilyje neturėtų būti.
 Bet čia Kalėdinis sapnas - ar bent jau taip manė Mayra - tad pasibuvimas Hogvartso pilyje merginai labai derinosi su Kalėdomis ir sapnais.
 Tyliai laipteliais šlepsinti nėštukė toliau valgė niekaip nesibaigiančius kūčiukus su aguonpieniu. Ji nežinojo, ko tikėjosi iš šio eksperimento. Kokio eksperimento? Na, pati Mayra nebeprisiminė. Tiesiog žinojo, kad pastarąsias kelias valandas praleido prie katilo, o Gerda vėliau surinko ar atrinko (šito juodaplaukė irgi nebeatsiminė) reikalingus vaikus.
 Netrukus Mayros nosį pakuteno apetito nesugadinęs pelėdų išmatų kvapas. Pelėdyne jau vyko veiksmas - tą įrodė visokiausi sklindantys garsai. Pagaliau pasiekusi viršų, mergina atsiduso, pasirąžė ir nužvelgė palubėje kabančią Alrisą.
-Ką tu?!-sušuko, pasisemdama kūčiukų,-Kur kiti? Nesakyk, kad rupūžės nepasirodė. Gerdut, sakei, kad tuo pasirūpinsi, ane?-šiek tiek priekaištingai nužvelgusi bendrininkę, mergina toliau naikino skenduolius kūčiukus.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gerda Marqeen Gruodžio 30, 2020, 09:45:47 pm

  Tamsių aulinių batų kulniukai kaukšėjo Hogvartso koridoriais. Šalia Gerdos žygiuojanti Mayra skaniai valgė (ar labiau užkandžiavo?), kol buvusią varnę pykino. Nežinia, ar nuo šalia esančio maisto, kurio ji nebuvo pratusi matyti ir valgyti, ar dar dėl šiaip kokių priežasčių.
  Buvo kiek keista vėl vaikščioti po pilį ir jos teritoriją. Rodos, dar taip neseniai kaštonplaukė sėdėjo ant pelėdyno stogo žvelgdama į žvaigždes, vaikščiojo į profesorių pamokas, landžiojo į paslaptimis apipintus koridorius ir bandydavo tapti laiminga. Tiesa, tai išties buvo ne taip jau seniai, bet štai – dabar ji savo mintyse pasimetusi Magijos ministerijos darbuotoja.
  Einant link pelėdyno, banguotus plaukus pakedeno švelnus vėjelis. Atsisukusi į vyresnę merginą, dėvinčią chalatą, Marqeen jau norėjo klausti, ar jai nešalta, bet net nepradėjusi kalbėti užsičiaupė, nes nenorėjo trukdyti šventojo valgymo.
  Prisiminusi priežastį, dėl kurios vėl parsibeldė į Hogvartsą, Gerda vos girdimai atsiduso – nieko tiems vaikams daryti nesinorėjo, bet reikėjo. Atsiprašau.
  Vos įžengus į pelėdyną, veidan trenkė stiprus kvapas, pranešantis, jog ši patalpa nevalyta. Puiku, jau spėjau pamiršti šią smarvę...
– Aš.. am..., – Gerda pasimetusi bandė atsakyti į Mayros klausimą – kiek prisiminė, nieko nežadėjo, bet sakė, kad visi turėtų būti susirinkę. Apžvelgusi pelėdyną, pamatė tik Vegard ir skrajojančią Alrisą. Nesupratau, o kur kiti? – Tikriausiai likusiems labai prireikė į tualetą, tad jie nespėjo ateiti laiku, – nervingu balsu atsakė.
  Nėščiosioms blogų emocijų geriau neturėti, tad ir Gerda nepateikė tikslaus atsakymo – maža ką, dar susinervins.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Alrisa Fuentes Gruodžio 30, 2020, 10:42:31 pm

Deja, toks keistas ir netikėtas žodis, ištrūkęs iš lūpų, prajuokino Alrisą. Ši prunkštelėjusi vėl nuskriejo į palubę. Iš ten pamatė atėjusį vaikinuką oranžinėmis rankomis ir nesusilaikiusi darsyk nusikvatojo. Kas ten žino, ar pašiepiamai, ar draugiškai, nes linksmybės greitai nutrūko, į patalpą įžengus dviejoms moterims. Jų niekad nebuvo sutikusi, tačiau prisiminė, kad nepažįstami žmonės turėjo ateiti pas eliksyrą išgėrusius mokinius. Nėščioji valgė, tad pasipiktinusi klastuolė nusileido kiek žemiau, tikėdamasi gauti bent porą kūčiukų. Gaila, ne tai buvo moteriškės galvoje - svarbiau buvo visus sugaudyti. Kankinantis smalsumas ragino greičiau pradėti (nors juodaplaukė nenumanė, kas tai bus), tad ji prabilo:
-Žaneta buvo atėjus kartu su manim, tik dabar kažkur prapuolė. O gal tai ir yra jos eliksyro poveikis? - pasamprotavo mergaitė, nesibaimindama suaugusiųjų.
Nors ta, kuri srėbė aguonpienį, pasirodė gana įtartina. Irzuliui paėmus viršų, Alrisa nusileido visai šalia moterų bei įdėmiai jas nužvelgė. Kojos vis dėlto tabalavo bent porą centimetrų virš žemės, bet pamažu su tuo pradėjo apsiprasti. Galbūt netgi patikti. Kažin, kiek laiko veiks tas eliksyras?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Žaneta Froz Gruodžio 30, 2020, 11:13:12 pm

Savo įgytos galios svarbą ir naudingumą Žaneta suprato tik tada kai į galvą ėmė lysti atsivėrusios galimybės. Kiek daug ji galėtų padaryti supa paslaptingo nematomumo. Ir tuo labiau kai tai atėjo su vieninteliu, beveik nejaučiamu šalutiniu poveikiu - šalčio krėtimu. Mergina pagalvojo ar susisupusi į dekį arba užsidėjusi storesnį megztinį jis irgi pradingtų. Mintis nutraukė įžengusios suaugusios moterys. Viena - nėščioji, buvo labai irzli, ir jos emocijos tarsi užplūdo visą pelėdyno patalpą. Argi nėščios moterys neturėtų būti kiek švelnesnės? Iš jos bendrininkės elgesio atrodė, kad ir ji pati jautėsi kiek nejaukiai šalia tamsiaplaukės.
Šviesiaplaukės mokinės galvoje ėmė suktis kiek žaismingos mintys. Nuotaika pelėdyne nebuvo pati smagiausia ir ji norėjo kažką iškrėsti, bandant ją pakelti. Mergina nebuvo didelė pokštininkė, tačiau negalėjo praleisti tokios geros progos suteiktos jai eliksyro dėka. Galbūt šis staigus polinkis į pokštus irgi buvo pašalinis gėralo poveikis? Žaneta nužvelgė dvi aukas, rinkdamasi į kurią geriau nusitaikyti. Įjungusi loginį mąstymą, nusprendė irzliąją palikti ramybėje. Nenorėčiau pakenkti vaikui. Dar iškris vaikas čia ir dabar. Tikriausiai viskas veikia ne taip, bet nerizikuosiu. Todėl mergina kuo tyliau, lėtai kilnodama kojas nusėlino prie nervingosios kaštoninių plaukų savininkės. Priėjusi taip arti, kaip galėjo, ji pasistiebė, kad bent kiek sumažintų ūgių skirtumą tarp suaugusios moters ir mokinukės. Nors ir pasistiebusi nebuvo to paties ūgio, tikėjosi, kad tai jos pokšto nesugadins. Sulaikė kvėpavimą ir garsiai riktelėjo:
- Aš čia! - Surikusi ji greitai, nelaukdama reakcijos ji apsisuko ir greitu žingsniu nukeliavo į pelėdyno kampą esantį arčiau išėjimo. Dėl visą ko, bent turėsiu kaip pabėgti. Nors nežinau ar turėčiau dėl to jaudintis, nėra taip, kad jos galėtų mane vytis. Eidama į kampą ji dar žvilgtelėjo į nėščiają. Jos gąsdinti nenorėjo, bet tikėjosi, kad bent nustebinti pavyko. Galima sakyti tik dėl to riktelėjo taip garsiai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Gerda Marqeen Gruodžio 31, 2020, 11:15:27 am

  Emocijos Gerdos galvoje maišėsi it koks sveikuoliškas kokteilis – kažkas skanus (geros mintys) ir kažkas neskanus (blogos mintys) sudarė neskanų kokteilį (Gerdos minčių visumą). Nosis priprato prie pelėdyno smarvės, bet kaštonplaukė vis tiek nesuprato, kaip Mayrai apetitas dar nedingo. Negi čia kažkokie nėščiųjų sugebėjimai?
  Buvusi Varno Nago mokinė viena ausimi klausė sklandančios Alrisos, o kita tikėjosi išgirsti mokinių, kurie turėjo būti pelėdyne, žingsnius. Linktelėjo išgirdusi žodžius, skelbiančius, kad Žaneta turėtų būti patalpoje.
  Garsus šauksmas stipriai išgąsdino šatenę ir ji suklykė, visai pamiršusi, kad šalia stovi nėščia moteris, kurios su savo klyksmais gąsdinti negalima. Nusikeikusi, atsisuko link vietos, kurioje turėjo stovėti ją išgąsdinusi mokinė, kurios vietoje buvo... niekas? Na, nieko nebūna, tad sakykim, kad oras.
– Mhm, sveika, Žaneta, – Gerda pasisveikino ir atsikrenkštė – noro turėti reikalų su šitais velniūkščiais nebeliko nė lašo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Aurora Gler Vasario 20, 2021, 04:26:36 pm

Aurora švelniai sklendė koridoriumi. Skubėjo išsiųsti laiško broliui.
Pagaliau koridoriaus gale ji išvydo dideles, rudas duris. Ji įsibėgėjusi pastūmė duris ir su griausmu įvirto į didžiulį kambarį- pelėdyną. Jis buvo erdvus ir tamsus. Prie lubų malėsi daugybė pelėdų, kaikurios tupėjo mažose angose, sienose, o likusios tupėjo ant šiaudais iškloto grindinio.
Aurora dar neturėjo pelėdos, dėl to teko naudotis mokyklos pelėdomis. Ji pasikvietė eilinę, niekuo neišsiskiriančią, mažą pelėdžiukę. Ji tvirtai pririšo laišką pelėdai prie kojytės ir nunešė ją prie atviro lango. Pelėda pakilo galingai mosuodama sparnais ir nėrė į dienos šviesą.
Aurora akimis nulydėjo pelėdžiukę ir kai tik ta dingo mergaitei iš akių- Aurora susiprato, kad laikas eiti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Aurora Gler Balandžio 14, 2021, 01:55:09 pm

Gler čia lankėsi antrą kartą nuo mokslo metų pradžios. Ji nenorėjo dažnai siuntinėti broliui laiškų, nes žinojo, jog jis užsivertęs darbais ir laiškai jį tik blaškytų.
Mergaitė atsargiai pravėrė sunkias, dideles duris ir įsitikinusi, kad kambarys tuščias - užėjo. Ji ėmė dairytis ieškodama savo pelėdos, bet jos regis, niekur nesimatė. Pelėdyno erdvė nebuvo nė kiek pasikeitusi nuo paskutinio karto kai Aurora čia lankėsi. Grifė nusigavo iki nedidelio stalelio, stovinčio kambario kertėje ir atstūmusi kėdutę, atsisėdo. Ant stalo stovėjo pustuštis, beveik uždžiuvusio rašalo buteliukas ir voliojosi sena plunksna. Mergina dėl viso pikto atsinešė savo plunksną, buteliuką rašalo ir pergamento ritinėlį.
Aurora dar kartą apžvelgė kambarį akimis bėgiodama tarp pelėdų pulkų, bet Lijanos tarp jų neišvydo. Grifiukė šiek tiek nusivylusi nusisuko į stalą ir ėmė rinkti mintis laiškui. Galvoje plaukiojo daug minčių, kurias ji norėjo supilti į popieriaus lapą, tačiau vieno pergamento ritinio nebūtų užtekę.
Mielasis Nojau...,- skrebeno plunksna ant pergamento mergaitė. Kaip gyveni? Kaip sekasi darbe? Pasiilgau tavęs ir Julijos su Tomu...,- toliau rašė grifiukė. Lankiausi kambarėlyje ketvirto aukšto koridoriuje, už gobeleno, apie kurį man pasakojai. Ten nuostabu... Visas Hogvartsas nuostabus, viskas kaip tikėjausi... na, beveik...,- liejo mintis Gler. Tikiuosi, kad neužmiršti manęs. Parašyk, jei kada turėsi laiko.
Suspaudusi rankoje plunksną Gler prasėdėjo jau kokį gerą pusvalandį. Jau beveik pabaiginėjant pergamento ritinėlį, ant stalo, šalia Auroros nutūpė jos mylima pelėda Lijana. Mergaitė nusišypsojo ir švelniai perbraukė ranka pelėdai per plunksnas.
Pabaigusi rašyti Aurora viską atidžiai perskaitė ir suvyniojusi pergamentą padėjo ant stalo. Iš nedidelio rankinuko ji išsitraukė mažą dėžutę su užrašu "Skanėstai laiškanešėms" ir ištraukusi kelis skanėstus, padėjo ant stalo Lijanai. Pelėda pasigardžiavusi Auroros vaišėm, atkišo mergaitei kojytę ir Gler atsargiai pririšo laišką. Mergaitė paėmė pelėdą ir nunešė prie vieno iš daugelio langų pelėdyne. Ji padėjo Lijaną ant palangės ir dar kartą ją paglosčiusi sušnibždėjo:
- Nojui,- Atrodė, jog pelėda supratusi grifę, jai palinksėjo ir išskleidusi pasakiškus sparnus nėrė pro mažą angą. Lijana nuplasnojo tolyn, o Aurora ją palydėjusi žvilgsniu, nusisuko ir pasileido link bendrabučio.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Arletė Russell Liepos 01, 2021, 04:25:45 pm

  Arletei penktadienis Hogvartse buvo nuostabiausia savaitės diena. Kiekvieną kartą kartu su Ailanu jaunoji burtininkė keliaudavo apsižvalgyti, po to nukulniuodavo bibliotekos link ir pasiimdavo kokią nors pasakų knygą, kurią vakarais vaikštinėdama, netoli ežero pakrantės, garsiai skaitydavo marso sakalui, turėdama kruopelytę vilties, kad paukštis ją girdėjo. Žinoma, nebuvo užtikrinta, kadangi apie gyvūnus žinojo tiek pat, kiek ir įprastas vienuolikmetis, nesidomėjo papildomai, kadangi tai neskambėjo stulbinamai ir informacija praversti pirmakursei neturėjo.
  Šiandien taip pat buvo penktadienis, tačiau Varno Nago koledžo mokinė nusprendė, kad prieš pradedant jau rutina tapusį ritualą turėjo nužingsniuoti pelėdyno link ir parašyti laišką mamai. Nors tai ir skambėjo keistai, kadangi pirmakursė šia veikla dažniausiai užsiimdavo bendrajame mėlynojo koledžo mergaičių kambaryje, šis penktadienis galėjo būti išskirtinis.
  Šviesiaplaukės plaukus palengva taršė žvarbus rudeninis vėjelis, kadangi vėjo gūsiai buvo šalti, o Russell buvo apsivilkusi tik mokyklos uniformą, ji greitesniu žingsniu, o po to ir bėgdama pasileido link pelėdyno, kuriame turėjo praleisti bent trisdešimt minučių.
  Ant pečių buvo užsidėjusi kuprinę, kurioje drybsojo transfigūracijos, herbologijos ir apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėliai. Taip pat dailiai sulankstytas pergamentas, kurį ir turėjo panaudoti laiškui. Jį burtininkė parašiusi norėjo išsiųsti mamai. Žinoma, neapsėjo ir be rašalo, bei plunksnos, tačiau apie juos pamiršusi buvo ir pati.
  Panelė juto, kaip ant jos šviesių plaukų krito skaidrūs lietaus lašeliai. Ir kodėl vienuolikmetė nenusprendė pažvelgti į dangaus žydryne, juk su marso sakalu susitarė susitikti prie ežero pakrantės.. Bandydama dėl to nesijaudinti patraukė duris ir įžengė į pelėdyną. Nenuostabu, čia tupėjo daug mokyklinių pelėdų, viena iš jų žadėjo pasinaudoti ir jaunoji Russell.
  Arletė apsidairė ir švystelėjo savo kuprinę į kambario (jei jį taip buvo galima pavadinti) kampą, o nepastebėjusi jokio staliuko, kur galėjo lengvai sukeverzoti laišką Anyai vienuolikmetė atsiduso. Jautėsi begalo kvailai.. Ir ką jai dabar daryti? Į langą barbeno lietus, tad norint nubėgti iki ežero pakrantės ir susitikti su paukščiu turėjo pasiskubinti arba valandėlę tūnoti šioje vietoje. Abu variantai neskambėjo puikiai, tačiau kažkurį pasirinkti žalsvų akučių savininkė privalėjo.
  Varniukė pro durų plyšį stebėjo į Hogvartso pilies koridoriais lekiančius vaikus. Supratusi, kad šiuo metu didžiojoje salėje galėjo gardžiuotis pasakiškais pietumis burtininkė liūdnai šyptelėjo ir pravėrusi duris pradėjo bėgti link ežero pakrantės, pamiršusi pelėdyne numestą kuprinę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 08, 2021, 03:45:08 pm

Dori su Levanda užlipo laiptais į Pelėdyną. Pelėdynas, tiesą pasakius, nebuvo itin mėgiama klastuolės vieta. Visų pirma, Mendel labai nemėgo paukščių. Visų antra, ji negalėjo pamiršti nutikimo praeitais metais per magijos istorijos pamoką, kuomet turėjo paimti kažkokią mikstūrą, skirtą senovinėms burtų lazdelėms, iš pasiutusios pelėdos, o ta ne tik, kad jai gerokai apkapojo rankas, bet dar ir numetė tą buteliuką žemyn. Tai prisiminusi trylikmetė pagalvojo, kad jau antras kartas, kuomet jai pakliūva užduotis eiti į Pelėdyną išsitraukus kažkokį raštelį. Kodėl būtent čia? Nejau nėra kitų vietų?
Na, ir dar viena priežastis, kodėl tamsiaplaukė nemėgo šios pelėdų susibūrimų vietos, buvo ta, jog čia viskas nuolatos būdavo nukakota. Atrodė, tokie protingi paukščiai, sugebantys iš konkretaus žmogaus paimti siuntinį ir pristatyti jį kitam konkrečiam žmogui, bet vat pakakoti vienoje vietoje - nemoka.
Tikrai, Dori jautė didelę antipatiją Pelėdynui. Ir dar tai, jog ji neturėjo kam siųsti laiškų... Jeigu turėtų, galbūt Pelėdynas taptų pakenčiamesne mergaitei vieta.
- Na ką, - padususi nuo lipimo pratarė mokinė, - atėjom. Kaip manai, kur Matthew bus paslėpęs kitą užuominą, ką daryti toliau? Na, nes žinant jo sugebėjimus... Neturėtų būti susiję su kerais, ar ne?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 11, 2021, 09:15:02 pm

Levanda, neturėjusi pelėdos, retai čia užklysdavo. Pirmaisiais mokslo metais, buvo susiradusi čia vietelę, kur patogiai įsitaisiusi skaitydavo. Tačiau, kartą ten tūnodama, net nepastebėjo, kaip atsisėdo ant pelėdos šūdo. Tik praėjus geram pusdieniui, suprato, kas įvyko ir klastuolės skruostai iš gėdos nusidažė tokia pat ugnine spalva, kokios buvo ir jos plaukai. Vėliau, vis dažniau vaikštinėdama po pilį, surado geresnių vietų skaitymui, tad čia užklysdavo tik tuomet, kai reikėdavo pasiskolinti kieno nors kito pelėdą, prašant nelemto naujo lagamino iš mamos, kai pastarasis buvo sugadintas siekėjo, ar atrašant broliui ir prisegant nedidelį sąrašą norimų knygų.
- Pelėdynas nėra labai jau didelis, manau, nesunkiai surasim tą užuominą. Nors, tiesą pasakius, net neįsivaizduoju kur jos ieškoti.
Mergina suko ratus primerkusi akis, mat per tas nelemtas baltas išmatas, sunkiai galėjai pastebėti pergamento skiautę. Ji atidžiai nužvelgė net lubas ir sienas, manydama, jog gal profesorius kur prilipdė tą lapelį, tačiau jo ten nebuvo nei kvapo.
Levanda garsiai aiktelėjo, mat kampe ant žemės pastebėjo pergamento skiautę. Na va, jei taip ir toliau, tuoj galėsiu grįžti į lovą. Tačiau pakėlusi ją nusivylė, mat tai tebuvo nuplėštas kampas nuo kažkokio laiško. Vedama smalsumo įsimetė jį į kišenę ir tą pat minutę prisiminė nutikimą "Vizlių šunybėse". Kai pastarąjį kartą pasiėmė tai, kas jai nepriklausė, merginos susidūrė su juodąja magija, Juzefu ir turėjo praeiti devynis Dantės pragarus. Tos minties vedama, numetė lapelį ten, kur rado.
- Klausyk, aš nieko nerandu, negalim pasitelkti kažkokių radimo... Štai! - sušuko raudonplaukė, pamačiusi dar vieną pergamento gabalėlį ir vildamasi, jog dabar jau tikrai surado tai, ko ieškojo.
Priėjusi arčiau klastuolė pamatė, jog lapelis kaip reikalas išterliotas pelėdos išmatomis. Na, žinoma, nieko nuostabaus. Negana to, jai taip bespoksant, kažkoks rudas paukštis ėmė ir nutūpė ant jo.
- Velnias! Kaip mes tą popiergalį dabar ištrauksim? Jis dar ir apšiktas... - isteriškai sudejavo mergina, supratusi, jog teks atidėti svajones apie kakavos puodelį ir skaitymą lovoje.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 13, 2021, 08:43:31 pm

Nieko nuostabaus, kad kažkoks sukakotas lapelis tiesiog mėtėsi bet kur. Žinoma, juk profesorius Turner negalėjo jo kaip nors užkerėti. Jei taip ir toliau, tolimesnių užuominų galbūt nepavyks rasti. Arba jas kas nors apkakos, arba nupūs vėjas.
- Į dar sušiktesnę vietą jis negalėjo mūsų nusiųsti? - pasiskundė Mendel ir akimirką pasigailėjo, kad dar visai neseniai užgynė Matthew Klastūnyno bendrajame kambaryje pamokslaudama kitiems klastuoliams apie nedėkingumą. - Accio apšiktą lapelį! - sušuko Dori nutaikiusi burtų lazdelę į rudojo paukščio subinę.
Nieko.
- Tik nesakyk, kad jis šitą lapelį čia tiesiog paėmė ir numetė, bet kažkas jam padėjo užburti taip, kad neveiktų šaukiamieji kerai, - ėmė akis varyti Dori.
Trečiakursė dar kartą prisiminė, kokia kova vyko tarp jos ir pelėdos, kai bandė pasiimti sau priklausantį buteliuką su mikstūra ir kaip paskui pati nukentėjo. Todėl dabar juodaplaukė nebuvo tokia drąsi ir neketino griebti lapelio iš po paukščio subinės. Žinoma, dar atgrasė ir tai, kad lapelis buvo apkakotas. Ar tai reiškė, kad merginų laukė sukakota diena?
- Nežinau, Levanda, - beviltiškai tarė draugei. - Jeigu jau nuo pat pradžių tenka kankintis su kakalais, aš jau bijau pagalvoti, kas mūsų laukia toliau...

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 15, 2021, 12:21:45 pm

Klastuolė stebėjo, kaip kompanionė bandė paimti popieriaus skautę iš po pelėdos sėdimosios burtais, tačiau niekas neišdegė. Mergina nesuprato, kaip profesorius tikėjosi, jog mokiniai suras lapelius, kai šie tokie maži ir išdėlioti velnias žino kur.
- Teks naudoti seną ir patikimą metodą, - nutarė raudonplaukė.
Gerai apsidairiusi, surado gal pusės metro ilgio pagaliuką, kuris puikiai tiko jos sumanymui. Atsistojusi keik galima toliau (mat pelėdos jai irgi neatrodė itin draugiški padarai), ir ištiesusi ranką su pagaliuku, mergina bandė juo užkabinti lapelį ir kažkaip patraukti jį savo pusėn.
Ši užduotis nebuvo lengva, mat viską reikėjo daryti su perdėtu atsargumu ir kruopštumu. Negana to, pelėda nenuleido akių nuo Marchetti, o tai kėlė tik dar didesnį spaudimą. Mat paukštis bet kuriuo metu galėjo nagais griebti lapelį ar, atvirkščiai, nuspręsti palikti ant jo dar vieną šviežią ir kvepiančią dovanėlę.
Jos geniali idėja, atrodė, tuoj išdegs, tačiau pro kiaurą pelėdyną papūtus stipresniam vėjui, popiergalis ėmė ir išskrido. Kaip apšiktas popieriaus gabalas gali skristi?! Na, tiesa sakant, ta užuomina neskrido, o greičiau tėškėsi ant žemės.
- Reikia leistis žemyn ir paieškoti lapelio. Manau, turėtų būti kažkur netoli bokšto, - tarstelėjo Levanda žiūrėdama į kompanionę išsprogusiomis akimis ir vis dar netikėdama, kad išmatomis išterliotas popierius gali imti ir palikti pelėdyną.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 18, 2021, 04:30:17 pm

Dori sukikeno, kai pamatė, jog draugė su pagaliuku bandė ištraukti lapeliūkštį iš po pelėdos užpakalio. Kad ir kaip ten bebūtų, bet šis būdas, nors ir žiobariškas, turėjo suveikti. O ką daugiau daryti, jeigu šaukiamieji kerai nepadėjo?
Merginų nelaimei, jau beveik pasiekus tikslą, vėjas ėmė ir nupūtė Klastūnyno vadovo paruoštą užuominą, ką panelėms daryti toliau. Tokiais atvejais Dori įprastai susinervuodavo ir ją apimdavo neigiamos emocijos, užvaldydavo didelis pyktis, tačiau dabar Mendel tik liūdnokai atsiduso. Apėmė ne pyktis, o kažkoks tingulys, susimaišęs su šiek tiek beviltiškumo.
- Levanda, nejau tu manai, kad mums pavyks rasti tą lapelį? - pesimistiškai paklausė.
Iš Dori balso buvo dingęs visas juodaplaukei įprastas entuziazmas. Galbūt dėl to, kad jau ir šiandienos rytas buvo sumautas, o gal tiesiog dėl to, kad šiuo metu trylikmetės nuotaikos dažnai keisdavosi, bet dabar Dori nebeturėjo jokios nuotaikos ieškoti nei to, nei kitų lapelių.
- Žinai, o gal tiesiog spjaunam į viską ir einam valgyti? - pasiūlė.
Tačiau kažkur širdyje Dori norėjosi rasti tą lapelį. Ne dėl savęs, bet dėl Matthew. Norėjosi pasiekti tikslą ir iki pat finišo nueiti žaidžiant šį jo suorganizuotą žaidimą. Trečiakursė negalėjo paaiškinti, kodėl, bet ji troško, jog profesoriaus Turner darbas būtų pavykęs. O jis bus pavykęs tik tada, jeigu bent kažkas iš mokinių pasieks tikslą.
- Na, gerai. Tiek to. Pabandykime surasti.
Merginos išėjo iš Pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ryan Jones Sausio 23, 2022, 08:49:48 pm

Jones žingsniavo pelėdyno link. Ėjo aplankyti savo pelėdos. Ji buvo vienintelė augintinė, kuri gyveno ne jo kuprinėje, kadangi jai reikėjo leisti laiką su savo gentainėmis. Vaikinukas nenorėjo gadinti pelėdai gyvenimo neleisdamas jai leisti laiko su kitomis pelėdomis. Juk tai kaip žmonėms socializacija ir bendravimas su kitais.
Kai švilpis įėjo pro duris, jo pelėda iš karto nutūpė vaikinui ant peties. Šviesių plaukų savininkas palesino pelėdą su šypsena. Jo dresūra vis tik nenuėjo šuniui ant uodegos. Dėl šios priežasties vaikinas buvo pakankamai patenkintas. Tačiau ramybės jam nedavė kitas dalykas. Mintys apie Adam. Švilpis iš tiesų seniai matė savo širdies užkariautoją. Gal Adam'as supyko? Ar įsižeidė? Ar jam tiesiog atsibodo Ryan'as? Šie klausimai tiesiog žudė septintakursį. Ta nežinomybė ir tas meilės jausmas. Tas skaudinantis meilės jausmas kai myli iki skausmo iki negalėjimo negalvoti apie tą žmogų. Rudų akių savininkas atsiduso pažvelgdamas į ramiai tupinčia augintinę.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Abigailė Nestrof Sausio 30, 2022, 08:08:19 pm

 Ech, žiema. Mergaitė laukė pavasario, mat žiema jau atsibodo. Kiekvieną dieną tas pats niūrumas, slogi nuotaika. Ir su tokiais šalutiniais poveikiais dar ir reikėjo mokytis ir kažko išmokti.. Ne šiaip sau stumti laiką herbologijos šiltnamyje, ar Magijos istorijos klasės galiniame suole. Kur dingo visas pozityvas, kurio pilna būdavo varniukė? Jis, toks jausmas, tiesiog išgaravo. Ir tai nebuvo gerai. Dabar Abigailė mielai būtų priėmusi nors lašelį tos pozityvo dozės iš ankstesnės, pavyzdžiui, pirmakursės Abigailės. Pirmakursė Abigailė buvo smalsi, nuolat domėjosi kažkuo. Pakliūdavo į nuotykius, kurie, aišku, dažnai baigdavosi nelaimėmis, bet ką gi. Bent jau yra ką prisiminti. O paskutiniu metu, Nestrof vis dažniau praleisdavo pamokas, nedarydavo namų darbų. Ir nebenutikdavo jokių įdomių dalykų. Ketvirtakursės gyvenimas buvo nuobodus ir monotoniškas.
 Ji žingsniavo į Pelėdyną aplankyti Relės. Vis rečiau užsukdavo ir pas savo pelėdą. Visai ją apleido, tad ši popietė puikiai tiko tam. Tam, kad išeitų iš bendrojo Varno Nago kambario, rudaplaukei reikėjo sutelkti visas turimas jėgas.
 Pelėdyne, aišku, buvo daug kitų pelėdų. Kai kurios priklausė Hogvartsui, kai kurios kitiems mokiniams. Tad keturiolikmetė net ne iš karto pažino savo pelėdą. Tik tada, kai ji atskrido ant peties, Abigailė atpažino savo Liepsnuotąją.
 Kitame Pelėdyno kampe stovėjo žavus vaikinukas su nuostabia pelėda ant peties. Jis patraukė merginos akį. Šviesūs plaukai, aukštas, dailiai apsirengęs, gal koks šeštakursis. Ir dar ta nuostabi pelėda ant dailaus peties. Nestrof atsibodo nuobodus gyvenimas. Tai apmąstė ir prieš tai. Tad kodėl nepaįvairinus jo?
 Aišku, reikėjo geros priežasties, dėl kurios būtų reikėję nueiti į tą Pelėdyno pusę. Tad mergaitė tyliai pasiuntė savo pelėdą atsitūpti būtent tame kampe, jog jai esą tai reikėtų ten nueiti. Puikiai įvykdžiusi savo spektaklio pradžią, pratęsė jį:
 -Rele.. Kodėl skrendi, kai noriu tave pamaitinti?-lyg tai nebūtų paliepta merginos pelėdai, pratarė ji. Tai buvo prasčiausias būdas užkalbinti vaikiną.-Sveikas,-trumpa pauzė.-Tavo pelėda labai graži.
 Ar buvo galima prasčiau pasirodyti? Tikriausiai ne. Net ne tikriausiai, o tikrai. Nestrof buvo taip siaubingai praradusi savo bendravimo įgūdžius, jog net nesugebėjo normaliai užkalbinti vaikiną.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ryan Jones Vasario 03, 2022, 09:31:21 pm

Vaikinukas ir toliau mąstė apie Adam'ą. Tas šiknius niekaip neišlindo iš Ryan'o minčių. Kodėl būtent mano mintys turi būti tokios? pats savęs klausė vaikinukas. Apskritai tie meilės reikalai jį vargino. Jis mąstė ar visa tai daro ne per anksti? Juk jie jauni ir pažįstami ne taip jau ir ilgai... Bet ar meilė gali laukti? Ar vėliau ji neišblės it tas vasaros kvapas rudenį? Ar ji neužges kaip nekurenama ugnis? Kol kas švilpis to nežinojo, tačiau savo mintis vis tiek apkraudavo tokiais klausimais, kurie apsunkindavo gyvenimą.
Jo pelėdžiuke mėgavosi dėmesio. Iš tiesų, Jones norėjo, kad ir pelėda gyventų kuprinėje, kadangi taip būtų daug paprasčiau ją rūpintis. Juk per visus pasiruošimus egzaminams, gyvūnų tyrimais jis visai nebeturėjo laiko. Jo jam trūkdavo vis labiau ir labiau. Jaunuolis bijojo, kad po kurio laiko visai nebeturės laiko savo pelėdai ir taip ji links nuskriausta.
Iš minčių vaikinuką ištraukė kitos pelėdos atskridimas arti jo. Tai buvo kiek keista, bet greitai pasigirdo ir merginos balsas. Panašu, kad ji šiek tiek pyko ant savo pelėdos dėl to, kad ji nuskrenda tuo metu kai tamsiai rudų plaukų savininkė ją nori pamaitinti.
- Sveika, - taip pat pasisveikino vaikinas. - Ačiū, taviškė pelėda taip pat graži. Girdėjau, kad tavo pelėda nuskrenda kai nori ją pamaitinti, galbūt reikia pagalbos? - pasidomėjo vaikinukas prieidamas arčiau žalių akių savininkės.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Abigailė Nestrof Vasario 08, 2022, 10:20:32 am

 Mmm, naujas kadras. Dar ką tik galvojo, jog gyvenimas nuobodus, o štai, pasipainiojo objektas, dėl kurio jis gali toks nebebūti! Oj, kaip Abigailė panoro išlysti iš to liūdesio ir nuobodybės kiauto.. Bent akimirkai. Bent trumpai minutėlei nuveikti kažką, kas nebūtų susiję su mokslais.
 Ji atsargiai nužiūrinėjo aukštaūgį. Neprisiminė, kada jautėsi tokia susijaudinusi, kad gali nutikti kažkas įdomaus! Iš galvos visai pabėgo mintys apie mokyklą, šeimą ir nesekmes, kurios visą gyvenimą lygi rudaplaukę. Stovint prie vaikinuko tikrai buvo labai gera. Nestrof atsibudo iš savo svajonių tik tada, kai išgirdo balsą, kuris skambėjo lyg nuostabi kažkokio styginio instrumento grojama melodija. Oho. Netikėta.
 -Dėkoju,-tarė.-O taip, reikėtų, jeigu tik tau nesunku..
 Odievešvenčiausiasis. Varnė flirtavo siaubingai. Ir tikriausiai aišku, dėl ko-mergina absoliučiai neturėjo jokių įgūdžių ir patirties tuose reikaluose. Ji visuomet buvo tik buka moksliukė, kuriai niekas nesiseka. Tad iš kur čia mokėsi kalbint vaikinukus? Be patirties, o dar tokiam tyliam ir jautriam žmogeliui, kaip Abigailė, tai buvo šiek tiek misija neįmanoma. Bet ką gi, argi nereikia išlipti iš savo komforto zonos?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ryan Jones Vasario 09, 2022, 09:05:12 pm

Ryan'as jautė, kad mergaitė į jį žiūri, tačiau nieko nesakė. Greičiausiai tai buvo smalsumas, kadangi jie nebuvo labai jau pažįstami. Jones, iš tiesų, sulaukdavo žvilgsnių ir kitų merginų ar vaikinų, tačiau jis buvo prie to pripratęs, o jo pačio žvilgsnis buvo skirtas tik vienam nuostabiam vaikinui, kuris ignoravo vaikiną jau labai ilgą laiką. Atrodė, kad Adam'as tiesiog vengia jo. Nebenori matytis, lyg šviesiai rudų plaukų savininkas būtų padaręs ką nors labai žiauraus ir blogo. O jis atrodo tikrai nieko nepadarė.
- Nėra už ką. Man nesunku padėti, - tarė prieidamas arčiau merginos. - Kuo tavo pelėda vardu? Man reiktų jos vardo, kad žinočiau kaip į ją kreiptis. O kaip reikia kreiptis į tave? - pasidomėjo vaikinukas pasitvarkydamas savo plaukus ir paleisdamas savo pelėda skristi tolyn. Kad ši galėtų paskraidyti, tačiau ji neskrido, o paklusniai tupėjo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Abigailė Nestrof Vasario 26, 2022, 06:33:21 pm

 Ketvirtakursė stebėjo, ką daro jos pelėda Relė, tačiau sunkiai tesuprato. Sukiojo savo galvą, plazdeno sparnais (deja, nesėkmingai-nepavyko pakilti) skraidė tai šen, tai ten. Kitais žodžiais sakant-buvo neužmokėta nuostabi aktorė. Puikiai pasitarnavo planelyje, kaip susidraugauti su šiuo žaviu vaikinuku. Šaunuolytė.
 Jam priėjus arčiau ir dar paklausus vardų, varniukė visai išraudo kaip koks burokėlis. Gal ramiau?
 -Ji vardu Relė, o aš-Abigailė, ketvirtakursė varnanagė,-maloniai prisistatė rudaplaukė, užkišdama rudų plaukų sruogą už kairiosios ausies.
 Malonus jausmas užpildė nedidelę Abigailės širdį. Gal pagaliau atsiras žmogus, be tėčio, kuriam ketvirtakursė iš tiesų rūpės? Nes jau pasitaikė ne vienas, kuris gavo naudos ir pasitraukė. Bet Nestrof buvo naivuolė ir toliau tikėjo draugystėmis, nors daug kartų nuo jų nudegė. Ech..
 -O kuo tu vardu, paslaptingasis pelėdų gelbėtojau?-paklausė, norėdama pratęsti kalbą.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Ryan Jones Kovo 01, 2022, 09:44:47 pm

Jaunojo magizoologo mintyse sklandančios mintys apie Adamą, mažėjo. Jis ėmė suprasti, kad greičiausiai vaikinukui neberūpi ir jam būtų geriau tiesiog sėdėti užsidariusiame savo kuprinėje kartu su gyvūnais. Bent jiems jis reikalingas, o ne taip kaip Adam'ui. Adam'ui panašu, kad jis buvo tik smagi ir trumpa pramoga. Jones pavardės nešiotojas tyliai atsiduso. Merginos atsakymas ir vėl jį ištraukė iš susimąstymų.
- Malonu. Merginai iš varno nago, pelėda turėtų būti tinkamas augintinis, - draugiškai pasakė. Puikiai žinojo, kad Varno Nago koledže visi yra labai protingi ir rimti žmonės. Švilpiai buvo labiau atsipalaidavę ir paprasčiau žiūrėjo į mokslus. Viskas jiems buvo lengviau.
- Na, nesu aš pelėdų gelbėtojas, - tarė rudaakis nusijuokdamas. - Mano vardas Ryan. Esu švilpis, - pridėjo Jones pasitvarkydamas savo plaukus. - Kokio amžiaus tavoji pelėda?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Lina Catamans Spalio 12, 2023, 08:00:39 pm

Išėjusi į profesoriaus Senklerio kabineto Lina patraukė į pelėdyną. Pokalbis su profesoriumi ją padrąsino, suteikė jėgų todėl ji nusprendė parašyti mamai. Nebuvo labai tikra ką rašys, bet žinojo, kad turėtų tai padaryti. Pavargo nuo jos noro, kad ji viską darytų gerai, gyventų pagal nustatytus standartus. Na tai jas nepavyko. Gi akivaizdu. Ji ragana, o ne kokios geros žiobarų mokyklos mokinė. Na bet yra kaip yra. Ir mamai teks susitaikyti su tuo. Tą Lina jau žinojo užtikrintai. Ji suprato, kad turbūt niekada su mama neturės gerų santykių, bet manė, kad visdėlto pavyktų turėti nors pakenčiamus. Kad mama ją gerbtų. Todėl atėjusi į pelėdyną Lina pasiemė atsineštą pergamentą ir rašalinę, išsirinko švarų kampelį ir ilgai nelaukusi, kad neapsigalvotų, užrašė:
"Labas mama, tėti.
Kaip jums sekasi? Man sekasi, gana gerai, mokykla visdar patinka. Taip pat neseniai sužinojau, kad mūsų mokykloje yra tokia taisyklė, kad koks nors mokytojas susisiekia su tėvais, kurių vaiką nėra iš magijos pasaulio ir aptaria jų pažangą, adaptaciją. Tai turėtų įvykti vasarą, dar tiksliai nežinau kada. Kaip suprantu tai privaloma. Tikiuosi tai jums netrukdys.
Myliu ir laukiu atsakymo,
Lina"
Tai parašiusi ji susuko pergamentą į ritinėlį ir apsidairė kokios laisvos pelėdos. Priėjo prie mokyklinės pelėdos. Ji buvo graži, baltu širdelės formos veidu. Lina kiek pakrapščiusi smegenis prisiminė, kad tai liepsnotoji pelėda. Lina ją paglostė ir tarė :
- Sveika gražuole. Prašau nunešk šį laišką mano tėvams. Jie gyvena  Edinburge. Milda ir Edmundas Catamans. Manau žinosi, kaip juos rasti.
Šyptelėjo, užrišo laišką prie pelėdos kojelės ir stebėjo kaip ji pakyla ir nukrenda. Lydėjo ją akimis tol kol įžiūrėjo. Buvo kiek baisu, nes nežinojo mamos reakcijos, bet žinojo, kad tai turėjo būti padaryta. Laikas mamai susitaikyti su tuo, kuo ji yra.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Vanessa Carlier Gruodžio 26, 2023, 11:34:05 pm

Vanessa ilgokai rašė laišką mamai. Jau senai norėjo pranešti kaip sekasi, tačiau savo pelėdos neturėjo, o kitomis nepasitikėjo. Bet pagaliau Kalėdų proga gavusi pelėda prisiruošė parašyti mamai laišką.
Kad nebūtų liūdna pasiėmė į kompaniją kartu pusseserė. Ši regis nuobodžiavo todėl buvo linksmiau eiti kartu.
  - Kada nors siuntei laišką tėvams? - pasidomėjo einant į pelėdyną.
Nors vargu ar siuntė. Sevirinos santykiai su tėvais nebuvo geriausi kiek girdėjo Vanessa. O ir apie tai kalbėti daug nenorėjo, nes kažkokiu būdu švilpė tema keisdavo.
Tuomet atėjus į pelėdyną mergaitė patupdė pelėdą ant artimiausios spintelės. Pelėdą naują labai mylėjo todėl prarasti nenorėjo, o ir įdavė pirmąjį laišką.
  - Na žinai, kur skristi, - įdėjusi į snapą laišką pasakė pirmakursė, - nepaklysk.
Tada pelėda nuskrido, o ir mergaitės palydėjusios ją žvilgsniu išėjo iš pelėdyno, kuriame marširavo ir taip nemažai pelėdų.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 26, 2023, 11:51:24 pm

Po pamokų Sevirina neturėjo jokios veiklos ir planavo nieko neveikti. Kaip kartais puiku žinoti, kad nieko nereikia daryti. Namų darbai taip pat buvo padaryti todėl net darbo nebeliko. Tai džiugino švilpe. Visgi išėjo iš bendrojo kambario, bet ramybės greitai nebeliko, kai atlėkė pusseserė su pasiūlymu eiti kartu į pelėdyną ir nusiųsti laišką mamai. Kas beliko Sevirinai tai eiti kartu. Argi ji toks geras žmogus paliktų pusseserę vieną?
Ėjo kas keista tylėdamos. Dažniausiai giminaitės kalbėdavosi, bet šį kart tylėjo iki tol kol Vanessa nusprendė paklausti kaiko.
  - Tik vieną vienintelį kartą, kai jie patys atsiuntė ir aš turėjau atsakyti kaip nors, - atsakė ir tikrai daugiau niekad nesiuntė tėvams laiško. Mat jau džiaugėsi iškeliavus į hogvartsą tai tikrai laiškų nesiųs.
Tada jos atėjo į pelėdyną. Ten buvo nemažai pelėdų todėl tikėjosi, kad savosios Vanessa nesumaišytų. Tada bėdų būtų ne tik jai, bet prašytų ir Vanessos pagalbos. Bet šį kart viskas ėjosi gerai ir švilpė kantriai laukė pusseserės kada atsisveikins ir išsiųs pelėdą pas mamą. Greitai taip ir įvyko. Pelėda išskrido, o jos dar pažiūrėjo kelias sekundes kaip ji tai daro. Ir tada išėjo iš pelėdyno.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 04, 2024, 08:44:01 pm

Kalėdų atostogos buvo tolima praeitis, o Velykomis dar nekvepėjo. Oliveris norėjo namo. Panašu, kad Eliotas iš viso pamiršo turintis brolį, tad dabar tas brolis jautėsi be galo vienišas. Bijojo tėvams sakyti, kad yra pamirštas. Tada jie turbūt priekaištaus Eliotui, o tai broliui nepatiks. Ne, geriau pasistengti, kad jis būtų laimingas ir patenkintas. Dabar ir vėl kažkur klaidžiojo su tuo draugu iš Švilpynės. O štai Oliveris atslinko į pelėdyną išsiųsti mamai ir tėčiui laiško. Papasakojo, kad nupiešė pelėdą, ir netgi įsidrąsino į voką įdėti ir tą piešinį. Akys, žinoma, buvo tiesiog tragiškos, bet jis stengėsi.
Šį kartą laiškas buvo ilgas ir liūdnas. Kad ir kaip stengėsi nuslėpti tą jausmą, nepavyko. Tėtis viską supras. Supras ir mama. O jai negalima liūdėti. Juk kažkada jie turės jaunesnę sesutę, o tai reiškia, kad mama turi būti laiminga. Kaltindamas save, kad yra tikrai blogas sūnus, berniukas išsiuntė laišką ir stebėjo nutolstančią Melą. Atrodė, kad išskrenda vienintelė draugė. Nors visai sekėsi bendrauti su Leticija ir Sevirina, netgi Nikolė su juo kalbėjosi, berniukas nedrįso kažkurios iš jų pakviesti pasivaikščioti ir galbūt papiešti. Tai labiausiai ir liūdino.
Paskendęs mintyse Oliveris atsisėdo ant pelėdyno grindų. Nė nepastebėjo, kad čia pilna paukščių išmatų. Tiesiog apsikabino kelius, nuleido ant jų galvą ir pagaliau leido skausmui išsiveržti ašarų pavidalu.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 06, 2024, 10:59:17 am

Ar jis išėjo iš proto? Kam kelti dulkes? Kam rašyti žmogui, kurį paliko prieš dešimtį metų? Bet jis taip norėjo parašyti ir žinoti kuo dabar Linėja gyvena. Buvo tikras, kad atsakymo negaus. Bet...
Kol nepersigalvojo nuėjo į pelėdyną. Rankoje nešėsi voką. Ar tu dar groji? Ar sugebėjai nueiti toliau, susikurti šeimą? Ar likai vietoje kaip aš. Norėjo paklausti. Bet šitų klausimų neįrašė. Bet gi ne. Argi jis liko vietoje? Ne visai. Jis turėjo šeimą. Tie trys vaikai judino, judino ir išjudino jo susikurtą abejingumą jausmams, meilei. Buvo daugiau žmonių, kurie išjudino jį. Ar dabar dėl to gyveno geriau? Sunkiau tai tikrai. Bet ar norėtų grįžti į laikus, kai stengėsi aplink save palaikyti atstumą? Kartais. Bet retai.
Nuėjęs jau ketino pririšti laišką pelėdai prie kojelės ir išsiųsti. Bet čia sėdėjo vaikas. Sėdėjo susigūžęs į kamuoliuką. Sėdėjo jis tame pelėdų šiukšlyne ant grindų.
- Kas atsitiko? - Prabilo. Nežinojo dar kas čia. Nematė veido. Laiškas liko neišsiųstas. Pasiliko Senklerio rankose. Jis pats irgi atsisėdo ant žemės. Jei išsiteps kerais juk tai panaikins.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 06, 2024, 07:52:26 pm

Jis niekam nereikalingas. Na, ne visai. Mama ir tėtis jį myli, bet jie labai toli. O štai Eliotas, regis, visai nekreipia dėmesio į tai, kad turi brolį dvynį. Tai labiausiai ir skaudino. Kitais metais bus geriau - mokykloje bus ir Miriam. Bet iki kitų metų dar labai toli. Be to, namie vis tiek geriau nei Hogvartse. Ten galima pasislėpti mamos ar tėčio glėby, ir visas liūdesys pradingsta.
Taip save kankindamas Oliveris visai negirdėjo, kaip kažkas įėjo į pelėdyną. Gal ir gerai - prie skausmo būtų prisidėjusi ir gėda. Deja, žodžiai buvo ištarti pernelyg aiškiai, ir berniukas nustebęs pakėlė galvą. Auris. Tai turbūt buvo geriausias variantas, kuris galėjo čia pasirodyti. Jis nesišaipys. Be to, jis geras. Jis tikrai supras, kodėl Oliveriui liūdna.
- Aš noriu namo... - vos girdimai ištarė berniukas. Nenorėjo sakyti, kad brolis jį visai pamiršo. Kaip ir nenorėjo sakyti to, kad norą keliauti namo labai didino sudėtingos ir sunkiai suprantamos pamokos. Taigi turėjo užtekti to vieno sakinio. Oliveris vėl nuleido galvą ant kelių ir toliau kūkčiojo.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 10, 2024, 08:19:06 pm

Kai vaikas pakėlė galvą pamatė vieną iš dvynių. Iš būsenos manė, kad tai Oliveris. Kartais jiems esant atskirai atskirti vieną nuo kito būdavo sunkiau. Bet Eliotas visada nenustygdavo vietoje. O Oliveris buvo arba nusiminęs arba tiesiog dėmesingas. Dabar manė, kad tai Oliveris. Išties pagailo vienišo vaiko šitame laužyne.
- Ar kas nors atsitiko? Ar tiesiog pasiilgai tėvų? - Mėgino sužinoti daugiau. Antro brolio čia nebuvo. Kažkodėl pabijojo, kad jie susipyko. Nors. Eliotas skraidė, tikrai skraidė padangėmis. O Oliveris deja ne. Eliotas turėjo draugą, su kuriuo nekart jį pastebėjo. O Oliveris? Ar tai nereiškia, kad jie jau seniai atitolo?
- Ar norėtum papasakoti kaip jautiesi. Aš žinau, liūdnai. Bet kas tai sukelia? - Ačiū dievui neišsiųsiu laiško. Pamanė, nes dabar čia besėdėdamas persigalvojo. Suplėšys jį vėliau.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 13, 2024, 12:31:12 am

Sunku išlieti liūdesį, kai net sau mintyse negali jo paaiškinti. Bet su tėčiu ir mama būtų lengviau. Užtektų jų buvimo šalia, ir viskas būtų geriau. Deja, tai neįmanoma, bet teks kažką atsakyti Auriui. Oliveris neabejojo, kad tėčio draugas puls klausinėti. Taip ir buvo. Berniukas dar labiau susigūžė savyje ir vos girdimai ištarė:
- Aš per kvailas čia mokytis.
Kaip tik taip ir buvo, tik ar Auris supras, neaišku. Oliveris labai stengėsi mokytis ir atlikti namų darbus. Tiesa, juos ir atlikdavo - teoriją jis suprato tikrai puikiai. Bet štai kai tik viskas pereidavo prie praktikos, amžinai nesisekdavo. Tai tiesiog varė į neviltį, ir pirmakursis jau bijojo egzaminų.
- Man liūdna, nes aš nieko nemoku. O mama ir tėtis labai toli, - šiek tiek daugiau paaiškino Oliveris. Norėjo, kad Eliotas būtų šalia. Bet jis turbūt žaidžia futbolą arba kvidičą. Leidžia laiką su draugu ir nė nepagalvoja, koks reikalingas yra broliui dvyniui. Apie tai pagalvojęs Oliveris dar labiau susigraudino ir paslėpęs veidą delnuose pradėjo dar graudžiau kūkčioti.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 17, 2024, 08:35:16 pm

- Oliveri. Teorija puikiai tau sekasi. O dėl praktikos. Tu taip jaudiniesi, taip pergyveni. Dėl to kerai nepavyksta. O be to nerimauji, ilgiesi namų. Žinok žmogaus savijauta labai prisideda prie to kaip pasiseks kerai. - Oliveris buvo nepatyręs jaunas berniukas, nemokantis dar valdyti savo galių. Ir suaugusius burtininkus kartais emocijos išmuša iš vėžių, jiems būna sunku kerėti. O čia dar juk visai vaikas.
- Oliveri, ir suaugę magai patirdami didžiulius pergyvenimus patiria sunkumų kerėdami. Jeigu tu norėtum, galėtume dviese pabandyti pasimokyti kerėti. Gal bus ramiau, jei niekas daugiau tavęs nematys buriant. - Kaip tai įterps į savo tvarkaraštį nežinojo, bet sugalvos ką nors.
- Žinai ką? Kai labai pasiilgsi mamos ir tėčio tiesiog ateik į mano kabinetą. Galėtume pasinaudoti kelionmilčiais. Galiu parašyti Dafydd, pasitartumėm. Negaliu tavęs išleisti iš mokyklos vieno. Bet kelionmilčiais galima pusiau nukeliauti namo. - Ne pats maloniausias dalykas kišti galvą į židinį, kai pusė kūno lieka vienur, o pusė kitur. Bet vis šis tas. Jie galėtų pasikalbėti, pamatyti vieni kitus iš arti. Ir dažniau, nei vykstant į miestelį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 20, 2024, 09:40:32 pm

Auris pradėjo jį raminti, bet Oliveris nesijautė to vertas. Kas iš tų jo pastangų, jeigu vis tiek niekas nesiseka? Jeigu tikrai kažką mokėtų, Eliotas sutiktų kartu mokytis, o ne tik nusirašyti namų darbus. Bet protingesnis brolis to daryti nenorėjo, ir Oliveris vis labiau įsitikino, kad yra per kvailas.
- Bet man niekas nesiseka. Net ir paprasčiausi kerai, - liūdnai ištarė berniukas. Buvo pernelyg įsitikinęs, kad yra nevykęs. Atrodė, kad dabar tiesiog negalės taip paimti ir patikėti, kad viskas gali būti gerai. Nors Auris teigė priešingai, Oliveris nebuvo pasiruošęs pasikelti nuotaikos.
- Tikrai galėtum mane pamokyti? - nuoširdžiai nustebo. Taip, tėčio draugas geras ir smagus, bet jis mokinių turi daug. Negi jis, Oliveris, tikrai toks nevykęs, kad profesoriai skiria papildomą laiką? Taigi droviai atsakė: - Norėčiau, bet...
Sakinio neužbaigė. Viskas atrodė labai komplikuota. Tiesa, Auris netrukus pradėjo kalbėti dar geresnius dalykus. Jeigu galima susitikti su mama ir tėčiu, kodėl niekas to nepapasakojo anksčiau? Pradžiugęs berniukas pakėlė ašarotas akis į profesorių ir tik linktelėjo. Džiaugėsi tokia galimybe, tačiau viduje atkakliai sukosi klausimas: ar jis taip besielgdamas neatrodo esąs visiškas mažvaikis?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 28, 2024, 11:53:19 am

- Tai todėl kerai tau ir nesiseka, nes tu čia nesijauti jaukiai taip? Juk nesijauti mokykloje jaukiai, gerai, ramiai. Kartais, kai žmogų apninka tokios emocijos lazdelė visai neklauso. Tai visai nesusiję su tavo gabumais. - Nusišypsojo jam. - Oliveri, Tu ilgiesi namų ir šeimos taip? Gal tave bent kiek apramins tai, kad tavo tėvai irgi buvo vaikais ir taipogi vaikščiojo šiais koridoriais, kažką čia veikė, mokėsi ir panašiai. Hogvartsas nėra viso tavo gyvenimo etapas. Jis praeis. O su tėvais aš suprantu, kad norėtųsi susitikti dažnai, daug dažniau. Bet bent jau turime Kiauliasodį ir parašysiu Dafydd dėl kelionmilčių. - Oliveris buvo baisiai prisirišęs prie šeimos, prie savo namų. Auris vėl prisiminė Eliota Amerikoje ir kaip perdėtai jo dvynys į tai reagavo.
- Aišku galiu tave pamokyti. Nori, bet? Kas bet? - Šyptelėjo ir tada dar paklausė. - Ar turi čia su kuo pabendrauti? Ar radai ką nors, su kuo patiktų paplepėti, pabūti?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 29, 2024, 08:20:14 pm

Bet juk ne tik jis nenori čia būti. Leticijai Hogvartsas nepatinka, bet sekasi daug geriau nei jam. Vadinasi, jis tikrai niekam tikęs nevykėlis. Gal Auris nežino, kad ta mergaitė keri daug geriau nei jis? Turbūt nežino, kitaip tikrai nesakytų, kad tai tik nejaukumas.
- Bet kitų lazdelės klauso, - liūdnai pasakė berniukas konkrečiai nenurodydamas, kas yra tie kiti. Auris turbūt bandė jį guosti, bet mintis apie mamą ir tėtį Hogvartse priminė pokalbį su tėčiu. Daugiau sužinojęs apie jo praeitį Oliveris dar labiau susigūžė savyje. Tai kažkodėl gąsdino.
- Labai norėčiau taip pasikalbėti su mama ir tėčiu, - prisivertė pasakyti. Pasimokyti su tėčio draugu turbūt būtų smagu, bet tas "bet"... Auris, aišku, jį irgi išgirdo, bet Oliveris daugiau nieko nepaaiškino. Tik papurtė galvą. Nenorėjo sakyti esąs pernelyg nevykęs, kad kažkas jam skirtų savo laiką. Jautėsi būtent taip, bet tą išduotų tik tėčiui.
- Kartais mokomės su Leticija, - atsakė apie draugus. - Ir kartais dirbame per pamokas su Sevirina.
Buvo keista, kad jos abi yra mergaitės, bet taip jau buvo. Bendramoksliams berniukams jis pernelyg nuobodus.
- Ir man patinka kalbėtis su tavimi, - įsidrąsino droviai pridurti ir vėl skubiai pasidėjo galvą ant kelių. Jautėsi pasakęs per daug, bet jau buvo per vėlu.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 30, 2024, 09:04:49 pm

- Visi žmonės skirtingi. Ir visiems sekasi skirtingai. Kartais reikia įdėti daugiau darbo, kartais pritrūksta pasitikėjimo savimi. Tarkim man labai nesisekė transfigūracija. Nei degtuko adata negalėjau paversti. Bet užsibrėžiau tikslą treniruotis ir bandžiau, kol įgudau kerėti. Kad tu žinotum kiek kartų patyriau nesėkmę bandydamas. - Ėmė pasakoti Senkleris. Jis puikiai manė žinantis kodėl berniukui kerėti nesiseka. Trukdo tas baisus nepasitikėjimas savimi ir nusivylimas, jei nepavykdavo koks dalykas. O dar aišku ir tas namų ilgesys tikrai prisidėjo. Oliveris sunkiai atsiskyrė nuo savo namų, šeimos.
- Tai gerai. Parašysiu ir manau greitai galėsi pasinaudoti kelionmilčiais. - Nusišypsojo jam. - Na gerai, nekamantinėsiu. Bet jei nori pasimokyti, tai galime tą ir padaryti. - Užtikrintai pasakė berniukui. - Ar Mendel? - Jis jautė, kad negerai su ta mergaite elgiasi. Jau seniai turėjo ją pasikviesti pasišnekėti. Bet taip to ir nedarė. Panūdo Oliverį atkalbėti nuo draugystės su ja, bet taip ir nedrįso to padaryti.
- Man irgi patinka su tavimi pasišnekėti. Ir tu visada gali ateiti pas mane Oliveri kai nori. Tikrai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 06, 2024, 07:34:44 am

Taip, Auris teisus. Visi žmonės skirtingi. Bet kažkodėl tik jis vienas yra toks nevykėlis, kuriam niekas nesiseka. Išklausyti, kaip tėčio draugui buvo sunku su transfigūracija, žinoma, buvo įdomu, bet nuotaiką menkai tepataisė. Auris išmoko, o štai jis nesugebės.
- Transfigūracija pati sunkiausia, - sumurmėjo. Išties tas dalykas atrodė esantis labai įdomus, bet kerai tiesiog neįmanomi. Netrukus jau galvojo tik apie tai, kad galės pasikalbėti su mama ir tėčiu. Tai pradžiugino gerokai labiau nei bandymai paguosti.
- Noriu, - šiek tiek užtikrinčiau nei prieš tai ištarė vienuolikmetis. Dabar, kai žinojo dažniau galėsiantis pamatyti namus, mamą ir tėtį, viskas atrodė geriau. Tiesa dar vienas klausimas kiek sutrikdė. - Aš nežinau jos pavardės. Ji mokosi Grifų Gūžtoje, - šiek tiek nustebęs atsakė. Gal Auris pažįsta ir ją? Bet juk Leticijos tėvai ne burtininkai. Jie turbūt nėra tėčio draugai. Viskas čia atrodė sudėtinga.
Berniukas atsistojo ir žengęs prie Aurio jį apkabino. Kartais sakydavo sau, kad jis yra tėčio brolis. Po pokalbio per atostogas tai pasidarė dar svarbiau.
- Tėtis nori, kad būtum jo brolis, - tvirtai ištarė ir staiga išraudęs paleido profesorių. Norėjo dar kartą užtvirtinti, kad tikrai norėtų pasimokyti, bet taip to ir nepadaręs išbėgo iš pelėdyno. Nuotaika buvo kiek geresnė - jau visai netrukus pamatys mamą ir tėtį.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 08, 2024, 12:37:43 pm

- Ji tikrai sunki ir reikia ne vienerių metų jai įvaldyti. - O dar kiek klaidų galima pridaryti. Bet apie klaidas nenorėjo kalbėti. Šitas vaikas tiesiog buvo apsėstas klaidų baimės.
- Tai gerai. Manau artimiausiu metu galėsime pradėti. - Nusišypsojo jam draugiškai. Oliveris nežinojo Leticijos pavardės, bet Grifų Gūžtoje mokėsi viena tokia. Taigi pasidarė aišku. Tu turėtum su ja pasišnekėti ir tą žinai. Sakė sau jau ne kartą. Leticija gyvena pas Dori įtėvius ir tu žinai kaip viskas gali pasibaigti. Bet deja ką begalvojo vis nesuėmė savęs į rankas.
Kai berniukas atėjo apsikabinti Irgi jį apkabino. Kažkaip neramu buvo koks gi jis užaugs. Galvojo ar nėra panašios pagalbos, kokia buvo suteikta Eliotui. Ji juk visai pakeitė jo mąstyseną apie brolį. Nejau negalima pabandyti kažko panašaus padaryti ir dėl Oliverio baimių susikirsti? Nematė turbūt dar vaiko taip savimi nepasitikinčio.
- Nebijok suklysti Oliveri. Pagalvok apie tai,kad klaidos gali ir pamokyti. Ryžto, atsargumo, tvirtybės. Daugybė žmonių nepasiseka kas nors iš pirmo karto, bet jie bando ir bando. Ir vieną dieną pasiseka. Prisimink, kad tavo baimės, nusivylimas savimi labiausiai tau trukdo. - Atrodo Oliveriui užstrigo ta mintis apie brolį. Auris jam nusišypsojo. O tada vaikas išėjo. Senkleris suplėšė laišką, kurio neišsiuntė. Pradangino jį. Kerais nusivalė drabužius. Ir paliko pelėdyną.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Willow Ivy de Mae Balandžio 07, 2024, 07:55:54 pm

Willow neatėjo išsiųsti laiško. Ji atėjo pailsėti nuo viso šurmulio bendrajame kambaryje. Man patinka, kai Grifiukai būna triukšmingi. Bet kai reikia daryti namų darbus… Kitas reikalas. Willow nelabai patiko gyvūnai, bet pelėdos - išimtis. Turbūt dėl to, kad primindavo tėvą, nes kai Willow buvo trijų, tėvas nupirko baltą kaip pienas pelėdą. Ji nešiodavo paštą, rytais atnešdavo Magijos žinias. Grifiukė nebuvo uždara, drovi, bet kartais, kai prisimindavo Sunny, norėdavosi būti vienai. Susigūžti į kamuoliuką.
Willow taip pat buvo atsinešusi namų darbus, kad juos padarytų, bet nebuvo ūpo. Ji tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į tuščią pergamento lapą. Staiga, viena pelėda, balta kaip sniegas nutūpė ant Willow peties. Mergaitės veidą nutvieskė šypsena. Ji tokia graži! Vienuolikmetė paglostė pelėdos gražias plunksnas ir žiūrėjo į jos gintarines akis. Pelėda ir toliau tupėjo ant peties, o Willow stebėjo kaip auksinė saulė leidžiasi. Aš turėčiau jau būti bendrajame kambaryje… Bet ne, nenoriu grįžti į tą triukšmą.
- Tu labai miela, - pasakė pelėdai.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Charlotte Evans Balandžio 13, 2024, 01:05:25 pm

Šiaip ne taip užlipusi kokį tuziną ar net du laiptelius, ji pagaliau atsiduria pelėdyno viršuje. Visa laimė, kad diena nebuvo tokia kaitinati, kaip diena prieš tai. Tokiu atveju Charlotte būtų gerai įraudusi ir kiaurai šlaputėlę. Galėtų čia kokį liftą įrengti... Pagalvojo ji ir prisiminė, kad, tikriausiai, ne visi burtininkai net žino kas tas liftas ir kaip juo naudotis reiktų.
Savo pelėdos Charlotte neturėjo. Bent jau kol kas. Todėl atėjo pasinaudoti viena iš mokyklos pelėdų. Tikėjosi rasti bent vieną neužimtą, nes kokių galų ji tada čia lipo į tokią aukštybę? Kam jai reikėjo pelėdos? Taip, ji gal ir neturi kam siųsti laiškų pelėdų pašto pagalba. Jos mama tikrai nesuprastų kodėl ji nesinaudoja įprastu Britanijos Karališkuoju paštu. Čia Charlotte atėjo užsisakyti naujausią "Magiškųjų žinių" numerį. Jai dar daug reikėjo išmokti apie magiškąjį pasaulį, todėl negalėjo atsilikti su naujienomis.
Apsidairiusi Charlotte pastebėjo, kad nėra čia viena. Kiek tolėliau sėdėjo Willow Ivy ant kelių pasidėjusi tuščią pergamentą, o jai ant peties tupėjo balta pelėda.
- Labas, atėjai išsiųsti laiško?
Natūralu, kad būtent tokias išvadas pasidarė Charlotte.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Willow Ivy de Mae Balandžio 13, 2024, 01:55:57 pm

Willow Ivy sutriko supratusi, kad nėra viena. Ką man jai pasakyti? Pasakyti tiesą? Bet tada pasirodyčiau silpna… Ne, meluosiu.
- Ahh, taip atėjau išsiųsti laiško. O tu turbūt tą patį nori daryti ane? - pamanė Grifiukė. Nenorėjo pasirodyti kaip tėvų (motinos) pasiilgstanti mergaitė, to dėl dar pridūrė:
- Senelei. Ji viską nori sužinoti iš pirmų lūpų.
Willow nusijuokė savo skardžiu kaip varpelis juoku ir nusišypsojo. Liūdesio, graužaties kaio nebūtą. Tarsi saulė nušvietė de Mae ir ji iškarto pasijuto geriau. Ir netokia vieniša. Grifiukė norėjo kuo daugiau sužinoti apie Charlotte, ką ji mėgsta, ko ne. Nes tik taip suprasiu ją.
- Tau patinka kvidičas? Už ką sergi? - bet staiga Willow Ivy prisiminė, kad ši mergaitė - žiobarų kilmės. Ji turbūt nieko nesupranta. Todėl greitai prisiminusi artėjantį renginį išrėkė:
- O tu girdėjai apie Mystic Merfolk Melodies koncertą? Iš tikrųjų manęs kažkaip nevilioja… O ką tu manai?
Willow pasijautė geriau ir nekantriai laukė ką išlemens Charlotte. Gal mes dar visai galime būti draugės… Ne viskas prarasta…

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Charlotte Evans Balandžio 14, 2024, 12:30:53 pm

- Aš atėjau užsisakyti "Magijos žinių".
Iš apsiausto kišenės išsitraukė kelis galionus. Buvo informuota, kad tiek užtenka užsisakyti prenumeratą pusei metų. Dairosi į tupinčias pelėdas ir bando išsirinkti kuriai čia perduos užduotį.
- Kvidičas? Tikriausiai esi juo sužavėta, kad tai pirmoji tavo mintis.
Tyliai, bet draugiškai susijuokia ir priėjo prie vienos iš pelėdų. Ji buvo pilkšvai rudų plunksnų, bet jai pasirodė, kad ji jai šypsojosi.
- Pačiai dar neteko žaisti kvidičo, bet esu susipažinusi su taisyklėmis.
Paglostė pelėdos galvelę ir atsisuko į Willow Ivy.
- Kol kas palaikau tik savo koledžo komandą. Būtų puiku kada nueiti į varžybas, kurios vyksta ir už mokyklos ribų. O kokią komandą tu palaikai?
Vėl sutelkė dėmesį į palėdą. Jai prie kojelės pririšo kapšelį su monetomis ir prenumeratos lapelį.
- Ačiū, už paslaugą. O dabar skrisk.
Šelniu ir tyliu balseliu pasakė pelėdai ir ši nuplasnojusi išskrido.
- Girdėjau apie koncertą. Kaip negirdėsi. Visi apie jį kalbasi, o ir skrajutės visur išklijuotos.
Nusijuokė ir atsigręžė į Willow Ivy.
- Aš norėčiau nueiti. Tik vienai būtų keista.
Nejaukiai nusijuokė ir priekna prie merginos.
- Sakei, kad tavęs nodomina, bet gal norėtum nueiti kartu?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Willow Ivy de Mae Balandžio 14, 2024, 07:43:55 pm

Willow buvo keista kaip Charlotte žino apie kvidičą. Ji šiek tiek susiraukė, nes suprato, kad planas pasirodyti viršesnei, daugiau žinančiai apie magijos pasaulį nuėjo šunkeliais.
- Jei kalbi apie mokyklą - tai tikrai Grifų gūžta. Bet jai apie visą Anglijos rinktinę tai gal Kenmero „Pelėsakaliai”…
Willow norejo dar labiau pasipuikuoti, dėl to, kad žino daugiau kvidičo komandų, todėl lenkdama pirštus pradėjo vardinti:
- Man dar patinka Aplbio „Strėlės”, Belikaslo „Šikšnosparniai”,Kerfilio „Katapultos", Čadlio „Patrankos”…
Grifiukė baigė tiradą ir žiūrėjo kaip Charlotte riša kapšelį su galeonais ir prenumeratos lapelį. Kai Varniukė užsiminė apie koncertą, Willow linktelėjo galvą ir įrėžė žvilgsnį į Charlottę.
- Na ištikrųjų būtų keista. Kaip kokia Miriam lindėčiau susigūžusi, - Willow nusijuokė.
Jau ko, jau ko, tai nesitikėjo prašymo kartu eiti į koncertą. Aš nelabai noriu eiti… Ta muzika ne man. Kiek girdėjau ten pop-folk grupė. O jai užmigsiu per tą “koncertą”. Willow mintyse nusijuokė. Bet mergaitę vistiek viliojo pamatyti kas ten bus. Kaip ten viskas vyks.
- Na, gerai. Bet mes juo negalim eiti į Kiauliasodį. Reikia išmaldauti kokio profesoriaus, kad gautumėme bilietus. Gal profesorę Erką? Arba Vėtrūnę? Ką manai?

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Charlotte Evans Balandžio 15, 2024, 07:14:50 pm

Charlotte plačiai nusišypsojo Willow Ivy vardijant visas tas Anglijos kvidičo komandas. Ji neturėjo nei žalio supratimo, nei apie vieną iš tų komandų. Netgi dar blogiau. Ji nebuvo girdėjusi nei vienos jos išvardintos komandos pavadinimo. Bet Charlottei patiko tas Willow Ivy užsidegimas.
- Jau matau, kad norėčiau nuvykti pasižiūrėti kokių kvidičo rungtynių su tavimi.
Charlotte pastebėjo, kad Willow Ivy tikrai nekalba su tokiu užsidegimu apie koncertą kaip apie kvidičą. Priėjusi prie pat merginos prabilo.
- Tiesą pasakius, tai nėra mano mėgiama muzika. Tiesiog noriu daugiau sužinoti apie magijos pasaulį.
Ištiesė Willow Ivy ranką laukdama jos paspaudimo, kaip sandorio sudarymo.
- Jei koncertas pasirodys abejoms per keistas ar nuobodus, galėsime iš jo išeiti ir bent pasilinksminti Kiauliasodyje. Sutarta? Manau, kuri nors profesorė tikrai išleis. Dar neteko turėti konflikto nei su profesore Forrm, nei su profesore Leighi.

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Willow Ivy de Mae Balandžio 15, 2024, 07:46:54 pm

Willow Ivy niekaip nesuprato kaip įmanoma eiti į kocertą tik norint labiau sužinoti apie magijos pasaulį. Mergaitė vis dar atsiminė „Likimo deivių” koncertą. Ir kvidičo turnyrą į kurį ėjo kartu su tėvu, kai Grifiukei buvo vos ketveri metai.
- Na gerai. Eisiu į tą koncertą. Bet jai nebus įdomu tuoj pat vartsim iš ten lauk.
Willow paspaudė Cahrlottei ranką tarsi jos būtų nutarusios kažkokį slaptą susitarimą. Tiesą sakant Grifiukę labai viliojo idėja pabėgti iš to koncertėlio ir nulėkti į „Apkvaitėlio juokus” ar išgerti irisinio kokteilio trijose šluotose. Svarstysiu vietoje ką daryti. Dabar beveik nieko negaliu suplanuoti, nes vistiek viskas susigadins. Bet Charlottei nieko nesakysiu, nieko, dar per anksti… De Mae nestipriai pasitikėjo Charlotte, todėl apmąsčiusi nusprendė savo tikrųjų planų neatskleisti.
- Bet mes vistiek turim kažkaip gauti tuos bilietus… Žinai ką? Paprašykime profesorės de Leighi per Magiškų gyvūnų priežiūros pamoka, kad nupirktų bilietus. Jei nepavyks,   kreipsimės kitur. Na, tai kuri klaus?
Grifiukė tikrai manė esanti drąsesnė už Varniukę, bet visgi pasirinkimo teisę paliko jai. Tada vėl nusišypsojo, mintyse galvodama ką pirk „Apkvaitėlio juokuose”…

Antraštė: Ats: Pelėdynas
Parašė: Charlotte Evans Balandžio 19, 2024, 06:08:15 pm

- Sutarta!
Sąmokliškai nusišypsojo Willow Ivy ir paleido jos ranką nuo paspaudimo. Savo abi rankas sujungė sau už nugaros ir atrodė kaip miela niekuo neprasikaltusi mergaitė, nors jautė, kad gali prisivirti košės.
- Tu paprašyk. Jeigu tau nepavyks, galėsiu pabandyti ir aš.
Patikino Charlotte. Ji nebijojo pati paprašyti pagalvos profesorės de Leighi. Tiesiog pamokų metu ji būna sutelkusi dėmesį į atliekamą užduotį. O ir šiai jai norėjosi akies kampučiu pastebėti kaip Willow Ivy pasistengs gražiai paprašyti profesorės.
Merginai labai rūpėjo aplankyti Kiauliasodį. Ji pavydžiai stebėjo kaip jos koledžo vyresni mokiniai grįžę iš burtininkų miestelio aptarinėdavo ką matę ir rodydavoką nusipirkę. Jai pasirodė, kad mokyklos taisyklės neleidžiančios ten eiti pirmo ir antro kurso mokiniams buvo neteisingos. Bet taip galvojo turbūt kiekvienas mokyklos mokinys.