Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Mariè de Hemptinne Liepos 28, 2009, 10:04:09 pm

Antraštė: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 28, 2009, 10:04:09 pm
   Pripažinkit - net ir jūs, išgirdę žodį „ežeras“ greičiausiai pagalvosite apie jaukią naktį prie švelniai banguojančio vandens telkinio, apie ratu susėdusius draugus, dainas akomponuojant gitarai ir, svarbiausia, rato vidury besiplaikstančius ugnies liežuvius... Nieko keista, kad ir prie tamsiojo Hogvartso ežero yra įrengtos net kelios laužavietės.
   Viena iš jų, kurią rasti gali gana nemažai praėjęs nuo Hogvartso, buvo visai mėgstama mokinių, ypač ankstyvą rudenį - netoli laužavietės buvo išsikeroję keli uogų krūmai. Pati laužavietė atrodė ganėtinai įprastai - ratu sudėlioti akmenys ir užsilikę pelenai jo centre, kiek tolėliau nuo ugniavietės buvo išdėlioti rąstai, skirti ant jų susėsti, bei paprastai suręsta medinė šiukšliadėžė.
   Beje, nederėtų nustebti, jei iš tolėliau esančio medžių guoto naktį pasigirs keistais balsais atliekamos dainos - iš stovyklautojų jų prisimokė kažkokie talentingi paukščiukai.

Cynthia apsivilkusi šiltesnę liemenę su gaubtuvu žengė pro pilies vartus. Jie dar nebuvo uždaryti, tad Cynthia papraščiusiai nušuoliavo ežero pusėn. Ten matėsi daug žmonių, geras oras visus viliojo, o žengus toliau, beveik prie pat uždraustojo miško, ežero užuovėjoje stovėjo laužavietė. Aplink sukrauti akmenys priminė aukurą, o rąstai, paguldyti aplink laužavietę tik ir kvietė žmones ten burtis bei džiaugtis gamta. Cynthia atsisėdo ant vieno iš jų, nugara į pilį, vaizdu į ežero platybes. Šiltas rudeninis vėjas maloniai pūtė jai į nugarą, tačiau po truputį šalo, tad Cyn nusprendė uždegti laužą. Visu pirma surankiojo aplink besimėtančius šakalius, pagalius bei kankorėžius, sumetė juos į laužą, tada kiešenėse pradėjo ieškoti žiobariškų degtukų. Greit turėtų pasidaryti šilta..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Liepos 28, 2009, 10:14:01 pm
Nuo vandens pusės atstryksėjo šviesiaplaukė mergina.
- Sveika. - gana džiugiai pasisveikino Lure, prisisegdama nukritusį ženkliuką prie savo tamsiai žalio megztuko.
- Ką čia veiki? - kryptelėjusi galvą paklausė.
- Mačiau tave pamokoj. Kerėjimo. - pareiškė ir patenkinta pažvelgė į prikabintą ženkliuką.
- Aš Lu. Lure Jewel, bet gali mane vadinti tiesiog Lu. - šyptelėjo mergaitė ir atkišo Cynthiai ranką, norėdama susipažinti. Vogčia Lure nužiūrėjo mergaitę nuo galvos iki kojų, tada jai vėl šyptelėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 28, 2009, 10:21:56 pm
Nesėkmingi bandant jai užkurti laužą ji vis minkė galvą bandydama prisiminti kokį burtažodį iš knygos. Bet gal aš geriau nebandysiu.. geriausiu atveju padegsiu mišką..  Nusivylusi ji jau norėjo sėst, tik netikėti išežero pusės išgirdo besiartinančius žingsnius. Siluetas ryškėjo ir galiausiai prie jos priėjo šviesiaplaukė mergaitė, stebėtinai panaši į ją, tik jos plaukai buvo geltonesni, o akys didelės ir ryškiai žalios.
- Aš Cynthia Amer, rodos, būsim žaliukės, - mergaitė šyptelėjo. - Jei niekur neskubi, prisėsk, vis bandau padaryt iš šitos krūvos laužą.. Lu, - lūpomis nusišypsojo Cynthia ir vis dėjo pagaliukus į laužavietę.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Liepos 28, 2009, 10:24:59 pm
Diena ėjo vakarop, kai Kairi skubėjo nuo tiltelio. Susisupusi į savo odinį švarkelį mergina traukė link pilies. Staiga jos akies kamputyje kažkas žybtelėjo ir mergina atsisuko. Netoli miško kažkas bandė uždegti laužą. Kairi neįžiūrėjo kokio koledžo mokinys tenai, tačiau mintys apie šilumą ją traukė tarsi drugį. Dar akimirką mąstė apie taip pat šiltą Didžiąją salę ir riešutų sviestą, tačiau į kaklą pūstelėjęs vėjas nešte nunešė ją prie laužavietės. Prie šakų krūvos sėdėjo klastuolė. Ją Kairi matė keliose pamokose ir ši puikiai pasirodė. Himura nepajautė jokios grėsmės iš netoli sėdinčiosios,tačiau staiga ją aplenkė dar viena klastuolė nuo ežero. Kairi susiraukė. Ji neturėjo noro būtent dabar su ja draugauti, tačiau ne tam ją tėvas mokė. Nutaisiusi nuobodžiaujančią miną Himura priėjo.
- Labas,abiem. Regis mūsų pirmas susitikimas prie tiltelio buvo ne itin malonus, - kreipėsi į Lu. Tada atsisuko į kitą mergaitę. - O mes dar nepažįstamos. Leisk prisistatyti. Kairi Himura, Grifų Gūžta. Tik be pagiežos prašau, aš be piktų kėslu atėjau.
Kairi stengėsi jaustis laisvai, tačiau kūnas buvo įsitempęs kaip styga. Kas žino,kaip jos sureaguos.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 28, 2009, 10:32:37 pm
Sniegas sumąstę pasivaikščioti po apylinkęs. Jis jau ėjo link uždraustojo miško kai pastebėjo gražią vietą prie ežero. Manau galima šiek tiek ten pasėdėti..... Eidamas tos vietos link Sniegas pamatė kažką ten sėdint. Jis sulėtino žingsnį ir bandė atpažinti kas ten yra, bet per atspindį nuo ežero jam tau sunkiai sekėsi. Priėjęs jis pamatė kad ten sėdi pora klastūniečių, iš kurių vieną jau pažinojo.
-Sveikos gyvos... - Žvaliai pasisveikino Sniegas su merginomis ir priėjęs pabuciavo abi klastunietes į zandus taip, kaip rodė Cynthia, tada atsisuko Kairi ir linktelėjo galvą.
-Aš Sniegas Ugninis, kuo jūs vardu? - maloniai paklausė Lu ir Kairi Sniegas. Tada jo šypsena dingo. Čia kažkaip vėsu.... Jis atsuko lazdelę į laužą.
-Incendio! - Iš lazdelės pliūptelėjo liepsnos gija kuri akimirksniu įkūrė laužą.
-Taip jau geriau... Taigi, kas geresnio? - nusišypsojo jis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Liepos 28, 2009, 10:36:51 pm
- Malonu susipažinti, Cynthia. - linktelėjo mergaitei Lure.
- Uoj... su ugnimi aš nelabai gerai sutariu. Tai sužinojau per kerėjimą. - nežymiai šyptelėjo Lu, kai priešais ją atsidūrė toji pati grifė, kuri "netyčia" už jos užkliuvo. Lure ėmė svarstyti ar jai tikrai viskas gerai galvoje, kad ji išdrįso prieiti prie Lu po to... Matyt grifai tikrai drąsūs labai...   pagalvojo Lu. Klastuolė pasitrynė akis, tada vėl dėbtelėjo į Kairi.
- Kairi, tu labai drąsi mergaitė. - ironiškai šyptelėjo Lu. Tegu džiaugiasi, kad tik vandens čiurkšlę paleist moku... kol kas. Tačiau Lu dėmesį išblaškė atėjęs klastūnietis.
- O... Sveikas. - pasisveikino, kaip su senu draugu, tik tada suvokė, kad jo nepažįsta.
- Aš Lu. Lure Jewel. - prisistatė ji ir ėmė spoksoti į ugnį.
- Tau kaip matau sekas su ugnimi. - šyptelėjo ir nieko nelaukdama priėjo prie ugnies bei ištiesė rankas į ją.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 28, 2009, 10:40:06 pm
Prie jų prisijungė tik iš išvaizdos matyta grifė. Man rodės, čia klstuolių  susitikimas, gal ne taip išgirdau.. Padėjusi šakalius į vietą Cynthia užsimetė gobtuvą ant galvos ir priėjo prie raudonplaukės.
- Na, kuo mūsų daugiau, tuo linksmiau, - šyptelėjo Cyn, - Aš esu Cynthia Amer atvykau čia iš Prancūzijos, - linktelėjo ji trsi duodama leidimą jai čia pasilikti, ar atsisėsti.
- Lure, gražus vardas, - prisiminė ji ir nusišypsojo jai. Ak, kaip retai aš šypsojausi Prancūzijoje.. Suplazdėjo lapai, pakilo vėjas, besileidžiančios saulės spinduliai atsitrenkė į ežerą  ir jų pusėn atšlubavo Sniegas. Priėjęs prie jų jis tradiciškai prancūziškai pasisveikino, Cynthia liko tuo sužavėta, o kai vienu burtažodžiu išbūrė laužui liepsnas..
- Em..ačiū, - nesukirtusi ką kiečiau atsakyti tarstelėjo Sniegui, - Tai, sakai, seki mane? - pašaipii mirktelėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 28, 2009, 10:51:15 pm
Sniegas radęs vietą atsisėsti sėdėjo ir mėgaudamasis laužo šiluma klausėsi merginų Pokalbio.
-Malonu susipažinti, - nenuleisdamas akių nuo laužo linktelėjo jis. Tada išgirdo įdomų Cynthhios klausymą.
- Na taip - Neva juokaudamas pasakė. Ir persekiosiu kol sužinosiu ką gi tu slėpi.....
Tada jis atsistojo ir netoliese pamatęs medį, rankos mostu nulaužė šaką, kuria dar labiau sulaužęs padarė nemažai malkų laužui. vėl sugrįžęs į savo vietą, jsi pradėjo jas po mažą pagaliuką mėtyti į laužą.
-Na taigi, kaip jums pirmosios pamokos? - Paklausė jis ir atsisuko į merginas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Liepos 28, 2009, 10:58:07 pm
Lure šildėsi rankas, tačiau akies krašteliu žiūrėjo į grifę. Toli gražu nesidžiaugė, jog ji čia, tačiau dėmesio vertų kerų nemokėjo, o rankų teptis taip pat nebuvo linkusi. Ji gerai nesiklausė apie ką kalbasi Cynthia su Sniegu. Svarstė kaip galėtų pakenkti Kairi. Įdomu, gal ji bijo gyvačių? susimąstė, tačiau tuo metu jau buvo sušilusi rankas, todėl šiek tiek pasitraukė nuo laužo ir prisėdo priešais grifę. Kurį laiką grėsmingai į ją spoksojo, tačiau tuomet nusprendė atrodyti miela mergaitė, kaip ji moka. Lur nežymiai šyptelėjo grifei, lyg sakydama "nieko tokio, atleidžiu.." Tada tokiu pat meiliu veideliu žvilgtelėjo į Cynthią ir Sniegą.
- Pirmosios pamokos, bent jau man, visai patiko. - pamelavo ji. Jai visai nesisekė kerėjimas su ugnimi...
- O kaip jums?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 28, 2009, 11:05:27 pm
Jūs čia rimtai susirinkot pakalbėt apie mokslus.. Pagalvojo ji ir paskutinė atsisėdo ant rasto tarp grifės  ir Lures. Rodos, jos ne ypač simpatizuoja.
- Bijau, kad per tą sekiojimą gali nudegti, - tokiu pačiu tonu kaip Sniegas prakalbo Cyn ir pasižiūrėjo jam į veidą, kol jis žiūrėjo į ugnį. Nepaneigsi, dailus, tačiau lapinas.
- Atsinešiau šokoladinių varlių, tikiuosi,visi jas mėgstat, - skambiai nusijuokė ji ir padalino varles. - Aš asmeniškai dar nepavargau nuo mokslų, tiesa, kerėjimas  pasirodė ir man neįkandamas, bet štai herbalogija su NIV man labai patiko, o ir ateities būrimo kabinetas pasirodė labai linksmas, ypač jo profesorė, tokia biškį skraidanti padebesiais, rodos, ji bus mūsų vadovė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 28, 2009, 11:22:17 pm
Sniegas išklausęs merginų atsakymų prabilo ramiu balsu.
-Na gal ir nusvilsiu, bet savo pasieksiu - Šyptelėjo. Tada išgirdęs atsakymus į savo klausymus vėl išsižiojo.
-Man viskas atvirkščiai negu Cynthiai... Kerejimas sekasi puikiai, o kiti dalykai vidutiniškai arba sumautai. Na su mokslais gal pakaks...? - Kiek linksmesniu balsu paklausė kompanijos Sniegas ir galvos linktelėjumu ir šypsniu padėkojo Cynthiai už varlę. Sniegas nerodė per didelio susižavėjimo ar agresijos ar bent kokios kitos reakcijos grifei, jis į ją iš pažiūros žiūrėjo kaip ir y kitus kompanijos narius. Bet taip toli gražu nebuvo. Tegu ateina koks grifas berniokas, tai tikrai.... Turėsim ką kept ant laužo....  Tada Sniego veidas pasikeitė, lyk būtų kažką prisiminęs. Jis lėtai apsidairė, ir prasisegęs mantija pradėjo traukti visokias detales. Tada prasidėjo didžioji konstrukcija. Po kelių minučių šalia stovėdo didelė graži kalijana.
-Vuolia.... Va čia tai stebuklas..... - Nusijuokė Sniegas, ir pradėjo traukti pakuotes su įvairiais tabakais.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Stella Liepos 28, 2009, 11:31:42 pm
Galiausiai tamsoje išžiūrėjo lažą ir patraukė tekina jo link. Pribėgusi nusišypsojo pamačiusi tiek daug pirmakursiųir kiek išžiūrėjo visi klastuoliai. Pasitaisiusi suknutę, kurios kairioji apačia buvo suplyšusi nuo kritimo Stella pasitaisė megztuką ir plaukus.. Prisiartinusi paatė Lure.
-Labas.
Šyptelėjo jai ir apžiūrėjo kitus.
-Sveiki aš Stella Clyme.
Gan draugiškai apsakė, kai į jos akis įkrito ta nelemta grifė, kuri prie tilto užkliudė Stella. Visa įniršusi pribėgo prie tos grifukės ir pradėjo ją purtyti.
-Tu grife, ar tu bent nutuoki kas tavęs laukia??? Aš tavo plaukus padegsui, tu.. tu išmok skaitytis su klastuolaiis, šliužena tu, dink iš čia.
Piktai suniurzgėjo jai.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Liepos 28, 2009, 11:42:02 pm
Lure nekaltai šyptelėjo Stellai.
- Sveikutė vėl. - šyptelėjo jai, nors jos akys jau buvo įbestos į Sniego kalijaną. Lu pripuolė prie jo.
- Ėė, pavaišinsi? - prikando lūpą Lure, spoksodama tai į Sniegą, tai į jo kalijaną. Tada žvilgtelėjo, kaip Stella purto grifę.
- Stella, geriau dabar nereik, vargšė viena čia... dar išsigąs, mes juk ne kokie pabaisos. - nekaltai šyptelėjo Lu.
- Sakė ji su gerais tikslais čia, tai gal neužpuls mūsų visų. - tyliai nusijuokė, vėl atsisuko į Sniegą.
- Kokio skonio tabako turi? - pasidomėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 28, 2009, 11:42:55 pm
Cynthia nužvelgė kiekvieną prie laužo sėdėjusį pirmakursį. Dar tik 11 o jau vakrėliai prie laužo.. O juk čia dar ir ne pagrindinis susipažinimo vakarėlis.. Ji suplojo rankomis.
- Rodos, tampa vėsiau.. Reikia prisislinkti prie laužo, beje, dėkui, Sniege, mes čia blondinės nelabai susidorojom su ugnies kerais, - sukrizeno ji ženkliai atsisukusi į Lurę.
- Įdomu, dar kas sugalvos  prie mūsų prisidėti? Mačiau šmirinėjant keletą varniukų ir švilpį, o gal net du? - Pamąstė Cynthia ir nusekė žvilgsniu besisagstanį paltą Sniegą. Ką šitas čia sumanė.. Ir staiga prieš jos akis išdygo kaljanas, su 4 vamzdeliais. Rodos, vieną reikėtų užsiimti.. Cynthia nulipo nuo rąsto ir atsisėdo ant pagalvėlės greta Sniego, kur jis maišė kažkokius miltelius.
- Kaip tai veikia? - Susidomėjusi pažvelgė ji ir prisiminė ką norėjusi pasakyti ankščiau, - Beje, - tyliai prašnibždėjo ji, - Dėkui už žalias liepsneles, - ir padėkodama pakštelėjo jam į žandą.
- Na, panelės, gal kaljano?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 28, 2009, 11:55:07 pm
Sniegas maišydamas tabakus išgirdo klausymus.
-Žinoma priimsiu visus norinčius.....Am... kokių turiu tabakų....? Am.... Ananasų, vyšnių, mandarinų, kivių, tradicinių, kokosų, bekvapių, bananų, braškių, persikų, arbūzų ir dar krūva visokių, dabar darau lengvą mišinį. Dėdė išmokė.... - Šyptelėjo Sniegas. - Veikimo principa nėra sunkus, papraščiausiai trauk dūmus į save, pro šitą vamzdelį. - pasakė viena akim stebėdamas Cynthia, kuri apšviesta laušo šviesos atrodė lyk angelėlis, nors jis puikiai žinojo kad taip nėra.... Tada išgirdo padėką ir pajuto pakštelėjimą į žandą. Va čia tai bent padėka....
-Nėra už ką.... - Ramiu ir patenkintu veidu tyliai sumurmėjo Sniegas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Stella Liepos 28, 2009, 11:57:36 pm
Kratydama grifę išgirdo Lurės žodžius.
-Būtent reikia pasinaudoti jos silpna vieta, ji dabar viena.
Piktai atrėžė, tada paleido kad ši nubėgtų ir prisėdo šalia laužo.
-Tai kuom jūs visi vardu?
Susidomėjusi paklausė ir pamatė, kaip kažkokia mergaitė meilinasi tam berniukui. Stella sukikeno ir atsisuko į Lure.
-Ką čia darot?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Liepos 29, 2009, 12:06:25 am
Lure kurį laiką spoksojo į kalijaną, tada dirstelėjo į ugnį. Ėmė svarstyti apie praėjusią kerėjimo pamoką, todėl net nusipurtė. Nenorėjo turėti jokių reikalų su ugnimi. Netrukus mergaitės dėmesį prablaškė Stella. Ji, berods paleido grifę.
- Nebijok, Kairi, mes tavęs neskriausim... - suvapėjo neaiškiai. - Gal. - tartelėjo pridėdama. Netrukus klastuolė užvertė galvą į dangų. Norėjo pamatyti žvaigždes, tačiau dangus buvo debesuotas, todėl matėsi tik tamsiai mėlyna spalva, visai ne žvaigdžių. Lu nepatenkinta nuleido žvilgsnį į aplinkinius.
- Rūkysim kalijaną. - pareiškė, taip atsakydama į Stellos užduotą klausimą. Lure vėl dirstelėjo į grifę. Visai neturėjo noro su ja dabar kautis. Visų pirma, Lu norėjo išmokti kokių nors kerų, kuriais galėtų ją užburti, arba kokių nors viralų, kurių jai galėtų sugirdyti...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 29, 2009, 12:17:53 am
- Gal galėsi uždėti vyšninio kvapo tabako? - Pasiteiravo Cynthia Sniego. Vyšnios jai kvepėjo. - M? - Lūpomis nusišypsojo ji ir jau į rankas ėmė tą vamzdelį, kol pastebėjo besipešančias Stellą (išgirdo jos vardą) Lurę bei HikiMiki. Taip.. šitos klastūnės agresyvios, bet tylus ir lėtas veikimas veiksmingesnis.. Užsigalvojo ji, kol išgirdo klausimus.
- Jei kam dar neprisistačiau, tai esu Cynthia Amer, - kiek pakėlė balsą ji, tada pridūrė, - ir mėgstu skaityti, - pasigirdo juokas, Cynthia ir pati nusišypsojo.
Tada palaukė, kol užburbuliuos kasnors, bet net gi taip atsitikus ji pirma nepradėjo, tiesiog bijojo apsikvailinti ir laukė kol Sniegas praves instruktažą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 29, 2009, 12:38:18 am
Sniegas pagaliau padarė savo tabakų mišinį.
-Labas, kas manes nežaystas žinokit kad aš Sniegas Ugninis... Labai susikaupęs į savo darbą sumurmėjo Sniegas. Jis subėrė tabaką į kalijaną ir pradėjo:
- Čia geriau nei vyšninis tabas, čia jausi tą, ką norėsi. -  Sniegas lazdele peilietė kalijaną ir kažką sumurmėjo sau panosėje. Kalijana pradėjo linksmai rūkti o sniegas pradėjo intruktažą.
-Dabar jei nemokat žiūrėkit. - Jis apžiojo vamzdelį, gan smarkiai įtraukė, buvo aiškiai matyti kaip jo veidas atsipalaiduoja. Palaikęs įkvėptus dūmus, jis tada juos išpūtė, o  aplink pasklido vaisių kvapas.
-Uch... Nagi pamėginkit.... - Ramiu balsu suburbėjo Sniegas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Stella Liepos 29, 2009, 12:45:33 am
Pažvelgė į Cynthia tada į Sniegą ir šyptelėjo Įkvėpusi nakties oros ir įsistebeiliusjusi į laužą išgirdo Snieko instruktažo. Nieko nelaukusi po jo pagriebė kalijano vamzdelį ir įtraukė labai duag, tad greit užsikosėjo, bet staiga pajuto gomurių sklinantį obuolių ir apelsinų aromatą, švelniai kutenantį ir kiek salstelėjusi. Tada vamzdelį padavė Lurei.
-Imk pabandyk ir tu, visai įdomu.
Nusijuokė mergaitė ir apsitvarkė plaukus.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Liepos 29, 2009, 12:49:21 am
Išgirdus Cynthios žodžius "ir mėgstu skaityti", Lu skambiai nusijuokė. Klastuolė blondinė, mėgstanti skaityti... Man tai kažką primena. Mergina nežymiai šyptelėjo. Vėl užvertė galvą aukštyn. Klausėsi, kaip burbuliuoja kalijanas, kai Sniegas traukia pirmuosius dūmus. Kai aplink padvelkė be galo skanus vaisių kvapas, Lu ėmė giliau kvepuoti. Tyliai rūseno laužas, aplink buvo tamsu. Viskas atrodė labai... magiška. Mergaitė nežymiai šypsodamasi pakreipė šviesią galvelę į kitus klastuolius bei grifę.
- Jausim tai, ką norėsim? - pakartojo, spoksodama į Sniegą.
- O ką tu jutai? - šyptelėjusi paklausė, paėmė vieną iš vamzdelių. Jos lūpos priartėjo prie vamzdelio. Po akimirkos Lu giliai įkvėpė, kalijanas juokingai suburbuliavo. Po akimirkos Lu atsitraukė. Lėtai iškvėpė ir išsišiepė. Tylėdama kryptelėjo galvą Cynthios pusėn.
- Tavo eilė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 29, 2009, 12:56:34 am
Smagiai berūkantys kursiokai ją pralinksmino.
- O tai legalu? - nusijuokė ji, - Bijau, kad įkvėpusi dūmo per daug atsipalaiduosiu, tačiu, bala nematė, eikš, HikiMiki, - paragino ji grifiukę, o pati savo vamzdelį pakėlė link burnos. Lėtai traukė, tada užsimerkė, giliai įkvėpė pro nosi, iš iškvėpus pasijuto tarsi būdama vėjo nugairintų smilgų  laukę, kur gali rasti žemuogių ir rūgštynių.
- Nieko sau.. - Po nosimi sušnibždėjo pati sau ir atsisėdusi lotoso poza nugaros atsilenkė atgalios, išriesdama stuburą, o galvą palenkusi į dangų. - Gražu..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 29, 2009, 01:07:49 am
Sniegas apsidairė ir pastebėjo kad publika nelabai gyvibinga... Tada žasižiūrėjo į kalijanos laikroduką, kuris rodė, kad visi po paskutinio užpūtimo prasivaiduokliavo apie valandą. Gal truputį per stiprų sumaišiau.... Bala nematė...
-Atsigaukit, išmokinsiu dat vieno dalyko. Dabar, kai jau pabandėt, žinot kaip traukti dūmą. Jei jį užtrauksite kartą, jūs papraščiausiai atkirs nuo laiko, jei du kartus iš kart, pamatysit tai ko norit pamatyt, jei tris, jūs pamatysit savo baimęs, o jei keturis, atsidursit visiškoje euforijoje. Šiandien daugiau dvieju kartų traukti nepatariu, nes galit čia prasapnuoti kelias dienas.... Kada kita kartą.... -Tada Sniegas užpumpavo kalijaną du kartus, ir išpūtęs dūmų kamuolį, atsigulė ant nugaros.
-Se...KAn...Tis... - Jau sapnuodamas ir išsišiepęs suniuniavo Sniegas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Liepos 29, 2009, 01:17:16 am
Lure įdėmiai klausė Sniego. Pirmasis dūmas jos labai stipriai neapnešė, kaip kad jos manymu kitus, tačiau jai buvo gera.
- Reiškia du kartus. - tarstelėjo Lu ir vėl priartėjo prie kalijano. Pažvelgė į apsipūtusį Sniegą, šyptelėjo ir tvirčiau suspaudusi rankoje vamzdelį jį apžiojo. Tada giliai du kartus įkvėpė.
- Aleliuja... - suvapėjo Lu. Protas tarytum aptemo, ji šiaip taip atsigulė ant nugaros, ėmė spoksoti į dangų, nors matė tik šviesą. Rodės angelas skrenda link jos... Toks baltas, akinamai šviesus... Nežemiško grožio..
- Angeliūūkas... - suniurnėjo panosėje klastuolė, plačiai išpūtusi akis, spoksodama viršun. Šviesos šaltinis suko ratus virš jos, o jai pačiai buvo neapsakomai gera...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Liepos 29, 2009, 11:33:01 am
Visą tą laiką Kairi sėdėjo ir tylėjo. Jai nebuvo ką pasakyti. Tuo labiau ji nesitikėjo,kad vienoje vietoje prisirinks tiek daug klastuolių. Tačiau jai buvo be proto linksma. Jie visi manė, kad Kairi lengvai pažeidžiama,nes yra viena ir dėl to,kad grifė. Viduje Himura iki ašarų juokėsi. Ir kokie gi jūs naivūs. Apie mane nežinot nieko, o nepuolat,nes bijot arba nemokat tinkamų užkeikimų. O man net jų nereikėtų.. Kairi naiviai šypsojosi net tada, kai ją užsipuolė Stella. Už vis sunkiausia buvo tylėti. Tačiau ji laikėsi. Klastuoliai tarpusavy plepėjo, rūkė kaljaną ir šiaip išsidirbinėjo, kaip įprasta vienuolikmečiams. Kairi nesiruošė nei rūkyti, nei reaguoti į kandžias klastuolių pastabas. Atsipalaidavusi ji stebėjo šamanų susirinkimą. Sakai užsimanėt pasapnuoti.. šyptelėjo Kairi išgirdusi Ugninio pastabą apie rūkymą. Kai Ugninis ir Lure jau skrajojo savo fantazijų pasaulyje, Kairi atsistojo.
- Buvo miela su jumis pasėdėti, - tarė ir lengvai šyptelėjusi nuėjo link pilies. Dar turėjo nebaigtų reikalų, o su klastuoliais ji mažiausiai norėjo praleisti naktį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Stella Liepos 29, 2009, 04:47:11 pm
Stella sedėjo ir kartkartėmis piktai debteldavo į grifę, jau įsivaizdavo kaip ji laksto ratais nesugebėdama užgesinti plaukų. Cha, tie nušiurę  plaukai kaip šienas puikiai degtų.. Galvojo mergaitė. kartartėmis pasikalbėdavo su visais. Užsidėjusi koją ant kojos įsistebeilijo į laužą ir ją lyg pakerėjo. Prisiminusi tėvus pagalvojo Reikės gal būt jiems laišką parašyti, nors jie jau tikriausiai žino, jog aš klastuolė.. Pamatė ir atgavusi amą apsidairiusi pamatė, jog jos bičiuliai jau gerokai apkvaitę. Nusijuokusi pati iš savęs pagriebė kalijano vamzdelį ir dabar įtraukė vieną kartą, paskui antrą ir padėjusi kalijaną nesuprato, kodėl niekas nevyksta. Po akimirkos jos galva apsunko ir ji ją atvertė į dangų tuo pačiu išsižiodama, atrodė sustingusi.
-O nuskriiiido..
Lėtai pakėlė ranką ir pirštu parodė į tuščią dangų.. Drambliukas nuskrido... Pasakė mintyse ir stebėjo kaip tas linksmas drambliukas skraido debesimis linksmindamas mergaitę.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Liepos 29, 2009, 08:22:05 pm
Kūną užplūdo šiluma, Cynthia užsinorėjo atsigulti ant žemės, tad taip ir padarė, prieš tai į plaučius įpūtusi dar vieną garą, šį kartą jai psirodė, kad aplink ją susidarė avietinio skonio debesys, maloniai šildantys ir kviečiantys įkvėpti jų skleidžiamo aromato. Ak, kaip tyngisi galvoti.. Akies krašteliu nulydėjusi HikiMiki Cyn jai pamojo ir pažvelgė į likusius.
- Rodos, liko tik klastuoliai, - nutęsė ji visai nenorėdama nieko galvoti. Galvą trėmusi į rąstą ji plačiai atsimerkė ir tiesiog ramiai kvėpavo, žiūrėdama į tolį, gal dar kas ateis..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 29, 2009, 08:33:22 pm
Kažkoks jonvabalis praskridęs pro ausį garsiai suniūniavo savo jonvabališku garsu. Vasariniai lapai jau čiužėjo po kojomis, o medžiai atrodė kaip vėlyvą rudenį. Niūrus vakaras gaubė visą ežero pakrantę, o kartu ir profesorės galvą. Vaikštinėdama šia pakrante ji tikėjosi pabūti tikroje ramybėje ir harmonijoje kartu su savimi ir Hogvartsiška aplinka. Tačiau išgirdusi garsius "chi-chi cha-cha" sklindančius nuo laužavietės, negalėjo susivaldyti neprisijungusi prie tos, linksmos, kad ir kokios sudėties, kompanijos.
Pagreitinus žingsnį, laužavietė buvo pasiekta akimirksniu. O ir vaizdas, kurį profesorė išvydo akimirksniu pakeitė jos harmoningą nuotaiką. Čia, aplink laužavietę gulinėjo būrelis pirmakursių juoko, pykčio ar dar balažino ko iškreiptais veidais.
Mija apsimetė visiškai ramia ir puikiai nusiteikusia. Aš linksma Antrakursė. Ji ramų ramiausiai išskleidė savo skarą ir klestelėjo šalia mergaitės, kuri kątik buvo susigrūdusi kalijanos vamzdelį į burną.
-Galima man?- ramiu, ir kiek galima vaikiškesniu tonu, su susidomėjimu kreipėsi Mija į Stellą.
Kol ji uždavinėjo kalusimą, kalijana jau buvo pasiekusi kitas rankas.
-Ei, buvo mano eilė!
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Liepos 29, 2009, 08:44:18 pm
Lure stebėjo danguje skraidančius šviesulėlius. Buvo visiškai įsitikinusi, jog ten yra mažo dydžio angeliukai. Tokie šviesūs ir nepasiekiami.
- Angele, ateini čia, staigiai! - gulėdama, Lure ėmė daužyti kojas į žemę, tiesė rankas į dangų. Tačiau netrukus šviesulėliai dingo, lygiai taip pat kaip atsirado, iš niekur - į niekur. Lu kelis kartus sumirksėjo. - Dingo. - tyliai sušnabždėjo. Tingėdama normaliai atsikelti, mergaitė tik kryptelėjo galvą šonan ir peržvelgė čia esančius. Tie patys klastuoliai, Cynthia, Sniegas ir Stella vis dar buvo čia. Grifė buvo dingusi, tačiau vietoj jos kartu sėdėjo ir tiesė rankas į kalijaną profesorė SouthWest. Lure kelias akimirkas spoksojo į ją, tuomet šiek tiek pasikėlė, bet liko sėdėti.
- Grifė transformavosi į... - pradėjo klastuolė, tačiau netrukus nutilo. Pakreipė galvą į dangų.
- Avys!! - sušuko ir vėl atsigulusi ėmė spoksoti į debesis danguje.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Stella Liepos 29, 2009, 08:49:27 pm
Stella stebėjo danguje skraidančius drambliukus ir ją linksminančius. Pati krykštavo iš džiaugsmo, kai netoliese papūtė žvarbus vėjas ir Stellai teko apsivyti save rankomis, kad sušiltų. Sunkiai nuleidusi galvą į laužą pamatė naują personą atėjusią prie laužo.
-Čia man?
pasiteiravo profesorės ar ji uždavė klausimą jai. Viskas vyko taip greitai jos akyse, o jos judesiai buvo tokie lėti, kad pati nesuprato kas vyksta. Pagriebusi iš Cynth vamzdelį dar kartą įtraukė dūmų ir dabar pajuto gervuogių skonį. Padavusi vamzdelį profesorei bandė nusišypsoti, bet ruamenys neleido to padaryti.
-Prašom, dabar po manęs.
Tada nužvelgė profesorę. Atrodė vyresnė, nors Stellai kiek maišėsi akyse, Stella prastebėjo profesorę labai ilgai, bet jai atrodė, kad labai trumpai.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 29, 2009, 10:06:30 pm
Sniegas vėl sugrįžo beveik normalų pasaulį, tik kad matė aplink save bėgiojančius drakoniukus. Tada apsidairęs suskaičiavo žmones, Visi...Niekas nedingo.... O tada pradėjo suskaičiuotų žmoniu indentifikaciją. Cynthia, Lure, Stella..... Kas per...? Jo akys iššoko ant kaktos pamačius mokytoją.
-F**K... Busted.... - Pagalvojo, bet pamatė kad mokytoja pati rengiasi užtraukti. Fu... Jau galvojau kaip išsisukt.... Sniegas nutarė daugiau kaloijanos neberukyti, bet praėjus kelioms minutėms noras vėl atsirado, bet šį kartą jis užpumpavo tik vieną dūmą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dorota Grand Liepos 30, 2009, 05:22:59 pm
-Linksminatės, vaikučiai? - pasigirdo grėsmingas balsas vaikams už nugarų.
Dorota jau mynė taku, buvo visai šalia. Primerkus akis ir švaistydamasi į šalis juodu apsiaustu, ji sustojo prie mokinių ir nužvelgė visus nuo galvos iki kojų. Jos akys užkliuvo už nelaukto veido, per veidą nubėgo menkutis paniekos šešėlis.
-O, Mija... - tarstelėjo, - nemaniau, kad nori vaikams daryti blogą įtaką. Visgi jums visiems, - pirštu bakstelėjo į kėkvieną, - po vienuoliką metų.
Dar kartą sužaibavus akimis ji sunėrė rankas ant krūtinės.
-Man tai dzin. Atkėliau tą išvyką nes turėjau reikalų. Ir ką aš čia randu? - įsmeigė žvilgsnį į kalijaną.
Ūžtelėjo vėjas. Vis dar svaidydamasi žaibais, mergina iš viršaus stebėjo visų veidus sučiauptom, vos ne iki baltumo lūpom.
-Kas visa tai sugalvojo? - valdingai mestelėjo.
Laukdama atsakymo ji išsitraukė lazdelę ir abejom rankom ją laikydama, žengė dar vieną žingsnį į priekį. Bent jau būtų pasakę... Nevėkšlos. Kiek susierzinus mintijo ji. Nors jei pasakys man kokį gerą argumentą, leisiu vakarėlį baigt. Tačiau kažin... kažin.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 30, 2009, 08:21:39 pm
Sniegas sugebejęs save įtikinti kad mokytoja nekenksminga, staiga išgirdo kitos mokytojos balsą, kuri toli gražu nebuvo tokia draugiška. Jis supratęs kad niekur nedinks ir kad per jį nusvils kiti atsistojo.
-Jei jus apie kalijaną tai ji mano. - Kiek apdujęs pasisakė Sniegas. - Aš ją naudoju.... Am.... Mokymuisi.. Man tai padeda atpalaiduot smegenis ir tada jos geriau veikia, vat taip va... - Sniegas net pats nustebo savo "originaliu" atsakymu.
-Pabandykit, jei netikit - Pasiūlė jis, ir atkišo kalijanos vamzdelį mokytojai. Na, svarbu neatimtų... Nes teks konstruot naują....
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dorota Grand Liepos 30, 2009, 08:31:19 pm
Kai kažkoks slunkius pirmakursis atsistojo Grandz dar labiau primerkė akis kone palikdama mažyčius plyšelius.
-Tai smegenis, sakai? - staiga kilstelėjo viršun antakį.
Profesorė mostelėjo savo lazdele. Kalijanas pakilo ir staiga pavirto į mažą kamuoliuką kuris nusileido į josios kišenę.
-Dabar visi dingstat į klastūnyno kambarį miegot. Dar ateisiu patikrint ar visi lovose, - susiraukė, - marš visi. Ir Mija.. - kreipėsi į kolegę, - pasikalbėsim apie tai vėliau.
Laukdama kol visi mokinukai pakils, Grandz mostu sustabdė vaikiną.
-Pone Ugnini, jūs eisite pas mane į kabinetą.
Išraiška parodydama, kad nenori jokių atsikalbinėjimų, mergina vėl įsmeigė žvilgsnį į klastuoliukus, kurie tegu mikliai pasiskubina pilin.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Liepos 30, 2009, 08:43:08 pm
Sniegas nužvelgęs kitus klastuolius ne pačiu smagiausiu, atsisveikinančiu žvilgsniu, lengvai linktelėjo galvą ir nužingsniavo prie mokytojos. Nemanau kad čia man gerai baiksis.... laikas parodys. Priėjęs prie laužo jis ištiesė į jį lazdelę ir sumurmėjęs užkeikimą laužą užšaldė. Ledinės liepsnos atrodė itin įspudingai. Na va.... Šiandien čia parodžiau viską ką sugebu... Bent tiek... kažkokia kerų praktika normaliom salygom.... Tada įsidėjo lazdelę į mantijos kišenę ir rimtu, net kažkiek piktu veidu ėjo paskui mokytoją.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Stella Liepos 30, 2009, 08:50:39 pm
Apdujusi ir visa skrajojanti Stella padėjo galvą ant rasto, kurio sėdėjo ir užsimerkusi galvojo kada visa tai baigsis. Išgirdus stiprų moterišką ir girežtą balsą Stella išsigando ir pašoko. Išsigandusi kaip mat išblaškė visus kerus ir dabar kiek skaudėjo galvą. Supratusi, kad atėjusi profesorė yra anaiptol ne su gerais tiksliais, Stella susigūžė. Viską išklausiusi stebėjo kitus pirmakursius. Kai Sniegas gražiai užgesino, tiksliau sušaldė ugnį Stella pasigerėjo, bet vėliau sugavusi piktą profesorės žvilgsnį greit jį nusuko į klastuoles.
-Bėgam į kambarius.
Paragino ji ir paėmusi už rankų jas nusivedė į pilį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dorota Grand Liepos 30, 2009, 08:56:10 pm
Dorota dar nutvilkė žvilgsniu likusius žmones ir krenkštelėjo.
-Rytoj mes visi pasišnekėsim... Žodžiu, o gal ir šiandien. Kas dar liko - marš pilin.
Atsidusus profesorė vėl atsisuko į Sniegą.
-O tu ponaiti... Manyčiau tau reiktų slėpk tokią mimiką, - susiraukė Dorota.
Valdingu mostu ji kviestelėjo berniuką paskui save. Ėmė minti numintu taku į pilį, tiesiu taikymu į savo kabinetą. Kartais grįžteldama atgal, ji vis patikrindavo ar tas klastuoliukas tebeseka savo koledžo vaodvę.
Kišenėje neramiai dzingsėjo kamuoliukas, šiaip dar žinomas kaip transformuotas kalijanas. Mintys dūzgė galvoje. Tai kokios bausmės, tai taškų atėmimas, tai paleidimas, ar kažkas panašaus. Dar kartą giliai atsidusus, mokytoja žengė pro vartus ir išsitiesusi it styga nukeliavo pagrindinių durų link.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mija SouthWest Liepos 30, 2009, 09:10:48 pm
Mija nusižiovavo stebėdama kas vyksta aplinkui. Ji atsistojo, susilankstė skarą ir panosėje suburbėjo.
-Op, o aš tenorėjau gražiai ir taikiai išmainyti kalijaną į čiobrelių arbatą...
Profesorė atsiduso, pasirąžė ir linguodamą galvą, lyg sena ir pikta ragana, knapsėdama nosimi ji lėtai žengė link pilies.
Kai žmogus nori gero - ne visada lieka suprastas. Ir žinoma visada atsiranda geresnių. Ji šyptelėjo savo "harmoningąjam vakarui ir tyliai sėlindama, vis dar kaip sena ir pikta ragana ėjo link pilies.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 25, 2009, 02:09:39 pm
Cyn apsižvalgė. Toli gražu jai ši vieta nepriminė gražios pasakos vietos, skaitytos, kai jai buvo penkeri, ar ypač kraupios, kvapą stingdančios apylinkės, tačiau ji jai sukėlė nostalgiją jos bendraklasiams. Cynthia šį kartą buvo pasirūpinusi degtukais, tad užkūrusi laužą ji apžvelgė šalimais buvusią tuščią lauko atkarpą, kur mėtėsi daug lapų, negailestingai palaužtų rytinės šalnos. Cha, dabar tikrai nepavydžių tiems, kurie kaunasi šiandien, vos 15laipsnių šilumos, tuo labiau, nėra saulės.. Ji prisislinko arčiau laužo ir ištiesė plonus ilgus pirštus link šilumos. Norėčiau šiltos vonios.. greičiau jau jie ateitų..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 25, 2009, 03:09:37 pm
Oliveris, vis dar abejodamas, ar verta kovoti, neatsargiai, bet susikaupęs, kone žygiavo susitarusiosios vietos link. Jam buvo šiek tiek baugu, bet jis sukaupė visas jėgas, visą ryžtą ir drąsą ir pradėjo eiti. Berniuko mantija vilkosi tankia, dar nenupjauta žole, kurios lapelius taip bejėgiškai nusverdavo didžiuliai rasos lašai, susikaupę per, turbūt, ilgiausią Oliverio nerimo naktį. Jis stengėsi eiti išdidžiai, nors daugelis bendraamžių, žinoma, tie kurie buvo atsikėlę, pamanytų jog nieko išdidaus pas jį nėra: nugulėti, susiriebalavę ir susitaršę nuo stipraus ir ledinio vėjo plaukai; pabrinkę ir šiek tiek pamėlynavę, nuo nemigos, paakiai; gan kreiva eisena, it lunatiko; Bei karts nuo karto pasitaikiusios kliūtys - dideli akmenys ar koks neužaugęs krūmas.
Šiandien berniuką vėrė stingdantis šaltis - nuo rankų iki blakstienų galiukų. Jis vis tikėdavosi kad netikėtai iš po didžiulių, tamsių, lyg netoli esančio ežero gelmė, debesų pasislėpusi saulė netikėtai pasirodys ir pradžiugins berniuką savo spindulių gausa ir žaismu, tuo pačiu ir susišildydami bene ledinį kūną. Netrukus jis iš tolo pamatė vienišą liepsną, it spingsulę tolimame horizonte. Šį šviesios šaltinį šiek tiek užstojo Uždraustojo miško medžiai, pro kuriuos Oliveris nusprendė kirsti kelią - jis žinojo, kad netoli yra  pramintas siauras takelis - taip sutaupytų laiko, nei apeidamas bene visą mišką ir padarydamas didžiulį lankstą. Bet vėliau pagalvojo, kad nors ir būtų vertęs laukti priešininką ir kovos prižiūrėtoją, nebūtų ėjęs pro ten, kur taip skaudžiai jam karts nuo karto užvoždavo senos, susiraizgiusios medžių rankos, nors ir keistai linguojančios viršūnės žvelgė į berniuką iš aukšto, tarsi sakydamos: "Ko tau čia reikia?". Oliverio apsiaustas vis užkliūdavo už brūzgynų, gumbuotų šaknų ar kokių tais šabakštynų. Galiausiai jis priėjo. Laužas buvo arti ir netgi jį pradėjo šildyti, nors ir buvo už keletos žingsnių. Aplinka buvo gana jauki -  dideli mediniai rąstai, iš akmenų sustatyta laužavietė, labiau panaši į aukurą, nei vietą, ant kurios šiltais ir giedrais vakarais, galėjai išsikepti zefyrų. Linktelėjo kažkokiai žmogystai - turbūt moteriai, o gal vyrui - berniukui nebuvo nei įdomu, nei galėjo kažką įžvelgti pro gobtuvą. Ir Oliveriui žmogysta nebuvo iš viso svarbi - jis susitelkė ties vienu - dairėsi į visas puses ieškodamas jos. Žmogaus, su kuria jis šiandien kovos. Berniukas sustingusiai nuo žvarbaus vėjo pirštais išsitraukė iš kišenės lazdelę ir grakščiai nuleido. Netikėtai dar labiau ir stipriaupapūtus vėjui, lapų gausa, taip bejėgiškai bandanti gyventi ir pasilikti kaboti ant medžių šakų, atsikabino ir švelniai nusklendė į visas puses: kas prisidėjo prie jau gulinčių ir pradedančių pūti lapų ant žemės, kurie taip nemaloniai čiuženo po kojomis, kai vaikščiodavai, o kas nuskriejo į tolį, tarsi į nežinomybę, kur Oliveris neturėjo nei noro, nei kantrybės žiūrėti. Jis vis laukė ir laukė...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 25, 2009, 04:05:07 pm
Sammi lėtai ėjo laužavietės, kurioje degė ugnis, link. Jos juodus plaukus ir mantiją darkė vėjas, o žvilgsnis spinduliavo ramybe, susikaupimu ir ryžtu. Mergaitė buvo gan įsitempusi - niekaip negalėjo prisiminti su kuo kovos, bet tikėjosi, kad tai neturi reikšmės. Mantijos kišenėje Sammi stipriai gniaužė savo burtų lazdelę. Ech, Sammi, Sammi, koks velnias tave nešė užsirašyt į dvikovą? Bet visai gerai, nors galėsiu sužinoti tikras savo galimybes. Per kelias akimirkas mergaitė prisiartino prie ugnies, o tuomet apsidairiusi pastebėjo berniuką susitaršiusiais plaukais ir atrodantį lyg tuoj turės susitikimą su savo paties šmėkla. Sammi pamačiusi tokią berniuko fizionomija nusijuokė ir kaip mat atsipalaidavo visas jos kūnas, kuris nesąmoningai buvo labai įtemptas. Jis?... Vienas juokas su juo bus susikauti. Tikėjausi ko nors.... ko nors egzotiškiau. Tuomet mergaitės žvilgsnis nukrypo į šešėlį, kuriame slėpėsi žmogus. Jis nebuvo apšviestas ugnies, todėl Sam negalėjo atpažinti žmogaus tapatybės. Sammi besiartindama prie pat ugnies mintyse kartojo jai žinomus veiksmingiausius burtažodžius. Priėjusi pakankamai arti laužavietės, mergaitę nukrėtė šiurpas. Lauke buvo šalta, o prie to prisidėjęs žvarbus vėjas sukūrė ypatingą vėsumą. Nemanau, kad dabar pačios palankiausios aplikybės kovoti. Taip šalta ir taip... Sammi žvilgsnis sugrįžo prie jos oponento, kuris visdar buvo labai įsitempęs ir nervingas. Sveikintis? Nesisveikint? Sveikintis? Nesisveikint... Kurio velnio aš turėčiau sveikintis su JUO? Nors dvikovoj galbūt tai privaloma? Prakeikti goblinai žino.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 25, 2009, 05:43:58 pm
Oliveris susidomėjęs žiūrėjo kaip jo varžovė lėtai slenka šlapia žole, bene šluodama visus lapus nuo kelio savo apsiaustu. Berniukas iš karto susiraukė, lyg atsikandęs citrinos ir netgi nusipurtė. Klastuolė... Berniukas su nepasitikėjimu stebėjo, mąstė, kas pirmas ką puls. Stojo mirtina kapų tyla, kai tu pirmakursiai stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Oliveris nusprendė pradėti. Berniukas nusilenkė, nenuleisdamas nuo oponentės akių, dėl viso pikto, bet kartu paimdamas kelis akmenukus nuo žemės ir įsidėdamas juos į kišenę. Žinojo, kad klastuolė pirma tikrai nepradės jam lankstytis, nors, pagal viską, silpnajai lyčiai reikia pradėti pirmai. Be to, šios kovos nėra tik šiaip... kovos... Jose reikalaujama mandagumo, tad Oliveris prisivertė ištart nors vieną žodį.
- Labas. Malonu Tave matyti. - Labiau kalbėjo karts nuo karto praūžančiam stingdančiam vėjui ir milžiniškiems medžiams, negu bendraamžei. Jis žinojo, kad stengtis nelabai verta - niekas į tai neatsižvelgs. O gal?.. - Tai mes čia taip ir stypsosim išsiskietę, ar pradėsime kovą? - Kiek pašaipiai kilstelėdamas tankius antakius paklausė.
Oliveris girdėjo, kaip keistai spragsi ugnis, matė, kaip nuo įvairių daiktų krenta šešėliai ar nuo susikaupusio vandens ant lapų mirksi įvairiaspalvės šviesos ,it atšvaitai. Berniukas įkišo ranką į kišenę. Šūdnorobum. Varnanagis, sušnabždėjęs burtažodį, išėmė ranką prispausdamas kišenę. Jis buvo įsitikinęs, kad tokioje prieblandoje, nepaisant laužo, jo veiksmų ji nepamatė.
Netikėtai iš Oliverio kišenės išskrido keletas ypatingai didelių (kumščio dydžio) ir ypatingai aršių širšių ir nuskriejo varžovės link. Cha! Įdomu, kaip ji apsigins! Net ir Protego jos neapsaugos... Che, che, che...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 25, 2009, 06:39:36 pm
Sammi iš aukšto stebėjo varnį, kuris pirmasis jai nusilenkė taip žemai, kad vos nosim nenušlavė dulkių nuo žemės. Tuomet išgirdus berniuko a'lia pašaipų mėginimą paskubinti kovą Sammi nežymiai šyptelėjo. Jis drįsta bandyti paimti taisykles į savo rankas? Cha cha cha. Net juokinga pasidarė. Suprasdama, jog nenusilenkus pažeistų dvikovos taisykles Sam truputį linktelėjo galva. Buvo tikra, kad tik akylas pastebėtų šį gestą. Mergaitė jau mintyse rezgė burtažodį, kurį planavo panaudoti pirmiausia, bet kelios akimirkos visiškos tylos kai Sam išgirdo keistą dūzgesį. Staigiai apsidairiusi pamatė nuo priešininko atskrendančias kelias nupiepusias bites ir šaižiai nusijuokė. Garsas pasklido per visą ežerą, o iš kitos pusės daug kartų atsiaidėjo atsimušęs į pilies sienas.  Pamanykit... kelios bitės ir kas iš jų? Sugels mane ar ką? Matyt nuvertina tas goblinvaikis mane. Nors nutuokiu, kad šias bites sustabdysiu efektyviau naudodama ne protego, o kitus kerus... Sammi greitai kyštelėjo ranką į kišenę, kur gulėjo jos stebuklingoji burtų lazdelę ir pačiupusi ją bei nutaikiusi į beatskrendančias bites, greitai, bet aiškiai tarė:
- Aquamenti! - iš burtų lazdelės iššovė labai galinga vandens srovė ir nubloškė bičių būrį kartu dar ir sušlapindama joms sparnelius. Cha, jos ne tik nublokštos, bet dar ir ilgai negalės paskristi... Tačiau beveik tuo pat metu mergaitė pastebėjo dar vieną nenublokštą musę. Deja per vėlai ir ji jai įgėlė tiesiai į raktikaulį. Garsiai paleidusi kelis keiksmus Sammi jau nukritusią bitę sutrypė koją. Mergaitė jau buvo gerai įpykusi, ad nelaukusi nė akimirkos grakščiu rankos mostu mergaitė nutaikė burtų lazdelę į savo oponentą ir šūktelėjo tą patį burtažodį:
- Aquamenti!! - Šį kartą iš mergaitės burtų lazdelės iššovė dar galingesnė srovė priligstanti beveik pusantro metro bangai. Triumfuodama mergaitė darsyk nusijuokė. Tuo metu jos beveik albinosinį veidą nušvietė mėnesiena ir jau ir taip blyški oda tapo tarytum perregima.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 25, 2009, 08:16:18 pm
Oliveris šyptelėjo, žiūrėdamas, kaip kankinasi klastuolė. Girdėjo tuos piktus, pagiežos perpildytos žodžius, kurie tiesiog lėkte išlėkė iš jos nelemtos burnos. Mergaitėms taip nedera šnekėti... Jis net gi su šiokiu tokiu siaubu stebėjo, kai jo paleista širšė, kaip jis suprato iš merginos aimanų, įgelia tiesiai jai į viršutinę dalį. Kažkur prie kaklo, nesimatė. Gal aš truputį persistengiau? Nors ne. Aš tik pradėjau... Kiek nusišypsojęs užsisvajojo. Jis girdėjo kaip tyliai ošia aukšti medžiai, kaip vis sukrebžda kažkas už nugaros, ar žmogysta prie laužo perkelia koją ant kojos. Viskas įvyko tik per kelias akimirkas. Netikėtai, praradęs budrumą jis pamatė, kaip į berniuką pradėjo lėkti didžiulė, stipri vandens srovė. O Sammi nemiegojo... Oliveris akimirkai sutriko, nežinojo ką daryt. O tai tikram burtininkui nėra atleistina. Bet vėl pasireiškė Varno Nagių išmintis - greitas mąstymas. Glacio! Iš lazdelės galiuko, kuris nubraižė šešiakampę snaigę ore, pasirodė nedidelis sidabrinis rutuliukas. Šis, savo ruožtu, akies mirksniu nuskriejo link vis labiau artėjančios vandens srovės ir ją prilietė. Puf!
Bet užšalęs ledas iš inercijos tik su dar didesniu greičiu skriejo Oliverio pusėn. Berniukas suprato, kad burtais jau nebeapsigins ir tiesiog pats to nesuvokdamas atatupstas šoko į šalį, taip užkliūdamas už medinio rąsto ir parvirto. Atsisukęs jis stebėjo, kaip didelis ledo luitas atsitrenkia į didžiulio ir seno medžio kamieną, paskleisdamas mikroskopinius ledo krislėlius į visas puses. Po to, žvilgtelėjęs į savo suplyšusią rankovę, kurią ką tik kiaurai pervėrė ledas, berniukas atsistojo ir riktelėjo priešininkui.
- Kvaiša tu! Nori kad žūčiau? Še tau!
Incendio ir iš Oliverio lazdelės pasirodė skaisčios ugnelės, kurios švietė dar smarkiau, negu šalia ugnimi springstantis laužas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 25, 2009, 08:47:22 pm
Sammi įdėmiai stebėjo berniuko bandymus apsigint, kurie tik dar labiau pablogino situaciją. Išgirdusi klyksmus iš kitos laužo pusės mergaitė garsiai nusijuokė ir besijuokdama šūktelėjo:
- O manai nenoriu? - Sammi juokėsi vos ne iš visos širdies. Na, to gal būtų kiek per daug, bet bent jau į ligoninę atsigult tai tikrai galėtų. Norėčiau. Legali dvikova ir dvikovos pasekmė - oponentas ligoninėj. Ar gali būti geriau? Tačiau Sammi suprato jog per daug atsipalaidavo. Jai pasirodė, kad akyse susidvejino ir iš vieno laužo pasidarė du, bet staiga mergaitė suprato, kad tai priešininko sukurta ugnis lekia tiesiai į ją. Su dulkių kamuoliais be vargo susitvarkiau, su ugnim gali būti sunkiau, bet visgi verta pabandyti... Mergaitė trečią kartą šį vakarą mostelėjo burtų lazdele ir sutelkusi savo mintis vien tik į kerus ryžtingai šūktelėjo:
- Protego! - Kad tik pavyktų... Mergaitės akys spinduliavo ryžtingumą ir susitelkimą. tačiau kerai nesuveikė taip, kaip mergaitė tikėjosi ir tik dalis ugnies buvo nublokšta tolyn. Likusi dalis nenumaldomai artėjo prie Sammi ir ji jau buvo puolusi į paniką, kadangi ją nuo ugnies teskyrė keli žingsniai. Kelios akimirkos ir pergalė bus jau nebe jos rankose... Sammi. Susikaupk! Staiga Sammi blyškus veidas nušvito. Kaip aš nepagalvojau? Juk tai taip elementaru! Svarbu, kad būtų ne per vėlu... Mergaitė greitu rankos judesiu ore nubraižė didžiulį vandens lašą ir trečią kartą per vakarą paleido tą patį burtažodį:
- Aquamenti! - iš mergaitės lazdelės šliūkštelėjo vandens srovė, tačiau jau netokia galinga, kaip praeitais kartais - tikriausiai dėl skubėjimo ir nesusikaupimo. Burtai suveikė, ugnis jau beveik visa buvo užgesinta. Tačiau labai maža jos dalelė visgi liko degti ir jau buvo per vėlu ką padaryti - ji atsitrenkė į Sam, kurios mantijos rankovės skvernas ir užsiliepsnojo. Mergaitė sušuko iš išgąsčio ir degančią mantijos dalį susuko į sausus mantijos skvernus. Ugnis buvo užgesinta. Ačiū Dievui nespėjo nudegti nė menkiausias odos lopinėlis. Juk būtų likęs randas! Sam atsisuko į priešininko pusę ir neapykantos sklidinu balsu šūktelėjo:
- Asile tu! Aš į tave paleidau tik vandenį, o tu pats jį užsišaldei. Žinai, kad ugnis gali palikti randus? Žinai kaip jie atrodytų ant mano nuostabaus kūno? - Mergaitė rėkė ir rėkė negalėdama nuslėpti savo susinervinimo, tuomet nusprendusi, kad gana aušint gerklę Sammi vėl susikaupė ir nusprendė atsilyginti dar stipriau:
- Wingardium Leviosa! - visiškai aiškiai ir garsiai šūktelėjo mergaitė ir iš burtų lazdelę nukreipė į šakas bei akmenis gulinčius ant žemės. Kai jie sėkmingai pakibo ore, mergaitė nukreipė burtų lazdelę į savo priešininką, kuris visdar gulėjo ant žemės, ir akmenys bei šakos pašėlusiu greičiu nuskriejo link jo. Kaip gerai, kad šių kerų išmokau lindėdama bibliotekoje, kurioje ieškojau mamos atpasakotos knygos...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 25, 2009, 09:37:24 pm
Oliveris,susiėmęs už kelių, tankiai alsavo. Jis suprato, kad burtažodžiams ir pačiai kovai išnaudojo daug jėgų, be to, dar ir pajudėjo tai į vieną, tai į kitą šoną. Jis panosėje juokėsi, kaip bejėgiškai, lyg skruzdėlė, deginama pro padidinamąjį stiklą, kovojo su berniuko pasiųsta ugnimi. Taip jai ir reikia... Kiek atsikvošėjęs ir atsikvėpęs varnanagis atsistojo, stipriau suspausdamas savo lazdelę rankoje, netgi tarsi norėdamas įsiverti kokį pašiną. Jis tiesiog norėte norėjo nutraukti kovą. Juk ištiesų kas nors gali susižeisti... Na, bet vienu klastuoliu daugiau ar mažiau... Koks skirtumas? Tai tik dar labiau padrąsino Oliverį. Dabar, visai priešingai, negu prieš kovą, jis turėjo daugiau argumentų, negu kontraargumentų, kodėl verta kovoti, ypač su klastuole. Net tai, ką ištarė jo priešininkė, berniuką taip supykdė, lyg būtų perpildyta jo paties kantrybės taurė. Esu girdėjęs visokio įžūlumo, bet tokio!
- Ugnis paliks RANDELĮ??? O taip! Tai daug baisiau, nei ledo gabalas, styrojantis tau iš krūtinės!!! - Visa gerkle rėkte išrėkė berniukas iš didelės neapykantos. Jis norėjo, kad ji ne tik išgirstų jo balsą pro ūžiantį vėją, bet ir kad įsidemėtų, kad nereikėjo pradėtis su Oliveriu. - Ir išvis - kokio dar Nuostabaus kūno? Tu į veidrodį pažiūrėk nors kartą! - Kiek pakeitęs toną į pašaipų riktelėjo.
Kai išliejo savo pagiežą, suprato, kad gal truputį persistengė. Bet ne, JI to nusipelnė. Bet ko ko, o šito jis nesitikėjo. Dabar bene visa augalija, taip smagiai sau dūlėjusi ir pūvusi ant šlapios žemės, netikėtai pakilo į orą. Ore sklandė įvairiausi daiktai - nuo nedidelių šapelių iki didžiulių šakų. Netikėtai, įgijusios pagreitį VĖL pradėjo artėti link Oliverio. Nors ir viskas priminė didžiulį chaosą, kurio buvo perpildytas oras, bet puikiai išgirdo priešininkės burtažodį. Toks jam buvo naujiena. Bet, netikėta tai berniukui buvo ar ne, jis turėjo susikaupti ties vienu - ties ginyba. Oliveris susikaupė, dar labiau suspaudė lazdelę, taip, kad net liktų visi raižiniai ant delno ir ištarė vienintelį burtažodį. PROTEGO!!!. Viskas, kas tuo metu skriejo į berniuką, dabar buvo nusviesti į šonus, kai daiktai atsitrenkė į tarsi nematomą skydą. Žinoma, kažkoks pagalys gerokai vožtelėjo jam per galvą, bet tai daug geriau, nei kelios dešimtys...
Staiga, liežuvio galiuku, kai Oliveris apsilaižė suskeldėjusias lūpas, kartu surinkdamas prakaito lašelius, pajuto keistą skonį. Berniukas susiraukė. Tai buvo ne kas kita, kaip kraujas. Na, bent jau skausmo nejuntu... A, štai ir jis... Berniukas žinojo, ką darys toliau. Taigi, TU drįsti leisti į mane nesimokytus kerus??? Manęs nenuvertink. Aš varnanagis, nelemtos Merlino kelnės! Jis šyptelėjo, kaip pamatė, kad iš už didžiulių kamuolinių debesų, pradėjo sklisti saulės spinduliai. Dabar berniukas stovėdamas šešėlyje žinojo, kad šviesa TIKRAI, bent jau akimirkai apakins varžovę.
- Še tau! Levicorpus!
Ir iš Oliverio lazdelės pasirodė švytintys kerai.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 26, 2009, 08:52:53 am
Sammi sunkiai besilaikė ant kojų. Pirma dvikova, ko norėt... Bet toks jausmas, kad tuoj akyse aptems. Visgi mūsų kerų stiprumas peržengia mūsų praktikavimosi ribas... O aš nemaniau, kad dvikovos atima tiek jėgų. Kelias akimirkas mergaitė tylėjo ir nė nesistengė peršaukti varnanagio keiksmus siųstus jai. Samm labai reikėjo atokvėpio ir ji tas kelias akimirkas, kol varnis ant jos rėkė - išnaudojo poilsiui. Mergaitė jau buvo beveik atsigavusi, kai iš po debesų išlindo vienas kitas saulės spindulys. Suveikė neįtikėtinai - po anksčiau buvusios beveik aklinos tamsos, ši šviesos prošvaistė mergaitei net atbukino regėjimą ir kelias akimirkas nieko nematy. Kol aš čia kovoju su regėjimu jis gali kuo puikiausiai panaudoti kokius nors kerus prieš mane... Klastuolė nė nelaukusi kol išgirs, kokį burtažodį panaudos Oliveris, šūktelėjo:
- Protego! - Ir šį kartą visiškai sėkmingai atmušė priešininko kerus. Jie buvo tokie silpni, kad tai padaryti galėjo net ir nesipraktikuojantis šių ginybinių kerų. Abu mokiniai jau buvo tokie pavargę, kad buvo graudu žiūrėti. Tačiau Sammi kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, sukaupė savo jėgų likučius, kurie tikrai buvo vargani ir sumurmėjo:
- Silencio - kol varnis nepaleido dar vienų kerų į ją. Tuomet Sammi pradėjo ryžtingai artėti prie savo varžovo garsiai į jį besikreipdama:
- Žinai, kaip tu man nusibodai, nusmurgėli? Įdomu ką dabar užgiedosi. Jei kerai pavyko visiškai - visu likusios dvikovos metu nepratarsi nė garselio. Supratai? - Sammi jau buvo priartėjusi prie varnio ir juos teskyrė vos pusžingsnis. Tuomet sudvejojusi pridūrė:
- O jeigu kerai nebus tokie veiksmingi kaip tikiusi, tai bent jau kelias minutes pailsėsiu nuo tavo šlykštaus, gerklinio balso, kuris man jau įsiėdė į smegenis. - Mergaitės balsas buvo velniškai pagiežingas ir kerštingas. - O dabar, mielasis, pamiklinsi savo kojeles, vaikyti! - Sammi buvo toptelėjusi išganinga mintis. Beeidama į vieną pamoką, ji pastebėjo, kaip vienas jai nežinomas pirmakursis į savo bendrakursį paleido kerus, kurie jį privertė šokti nesustojant. Jei tai gali visiškai nepasižymėjęs pirmakursis - galiu ir aš! Sammi vėl per keletą nedidelių žingsnelių atsitraukė nuo varnanagio ir nusikvatojo. Bus linksma, kad tik pavyktų. Grakščiu judesiu mergaitė mostelėjo burtų lazdele ir nusitaikiusi į užtildytą priešininką ištarė:
- Tarantallegra. - vos burtai iššovė iš mergaitės burtų lazdelės, Sam nusisuko ir paėjusi kelis žingsnius atsirėmė į medį iš kur puikiai matė Oliverį. Manau, kad mūsų trumputė, bet labai varginanti dvikova eina į pabaigą... O aš kažkaip keistai jau nebejaučiu to nuovargio, kurį jaučiau vos prieš kelias minutes. Tuo tarpu Saulė vėl pasislėpė už labai tamsių ir storų debesų. Šį kartą jau paskutinį šiandieną.

((tu skaitai postus? Šiaip jau mėnesiena švietė ir še tau - Saulė iš kažkur. Nu blyn.))
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 26, 2009, 12:23:28 pm
Oliveris piktai šypsojosi iki pat ausų, nors ir matė, kaip beprasmiškai atsimuša jo paleisti kerai. Bent jau pabandžiau. Bet dar turiu ne vieną užslėptą kozerį... galvojo berniukas sunkiai ir tankiai alsuodamas, nes kovos atėmė daug jėgų, kurių taip reikėjo visam šiam reikalui užbaigti. Staiga berniukas pradėjo negirdėti nei savo gilaus šnopavimo, nei negalėjo išleisto kokį garsą - nieko. Netrukus dar ir ausyse pradėjo spengti. Bet spengimas buvo toks nepakeliamas, toks garsus, kad Oliveris net užsidengė ausis. Atrodė, lyg tūkstančiai stipriųjų kentaurų būtų šokę čečiotką ant metalinio pagrindo - buvo taip baisu. Bene skęsdamas skausmo ir agonijos jūroje, berniukas pro vos pravertas akis matė, kaip link jo ėjo varžovė. Tokia pasipūtus, išdidi, visai rami. Tik kai vaikus teskyrė keli žingsniai varnanagis pamatė, jog ši kažką kalba, ale murma... Kvaiša... Aš tavęs negirdžiu... Be be be... Tai geriau, nei tavo tauškalai...
Atrodė, kad tuo metu laikas sustojo. Oliveris buvo bejėgis, nieko negalėjo padaryti. Jis dar matė, kaip atokiau nueina jo varžovė, o pats pradeda šokti, lyg pamišęs, visaip tamposi. Jis jautėsi, lyg būtų marionetė, kurią valdo virvutėmis. Jausmas buvo mažų mažiausias keistas. Nuo kekvieno judesio, nuo kekvieno menkiausio žingsnelio  šiurpas nukrėsdavo visą kūną. Netikėtai pajuto šiltas sroveles, it krioklius, tekančius iš ausų. Ne, tai nebuvo prakaitas. Jis brūkštelėjo purvinais pirštais, kuriuos, vis kraipydamasis iškėlė prieš laužo šviesą ir pamatė - kraujas sruveno iš jo ausų.
Tada tai išsiveržė. Taip tramdytas pyktis, visa pagieža, atrodė suėjo į vieną tašką. Tiesiai į lazdelę. Dar vis bešokdamas, jis nusišypsojo. Berniukas sugebėjo teištarti vieną žodį:
- Kale.
O tada sekė kelių burtų seka. Oliveris žinojo, kad jau viskas. Jau kovos pabaiga. Svarbiausia išlikti gyvam.
- Muffliato!!! IŠNYK! - susikaupęs ištarė burtažodžius, nusitaikydamas savo oponentei į josios 'neišpasakytą' kūną.
Tuo momentu, nors ir tokioje būsenoje, ir tokiomis sąlygomis, kas atrodė visiškai kvaila, jis pradėjo juoktis, o tada, Oliverio taip nuvargintas kūnas netikėtai suklupo ir švelniai išsidrėbė ant šlapios aukštos žolės. Jo kūnas jau nebe šoko, bet dar keistai trūkčiojo. Ačiū Merlino barzdai. Dabar pagaliau galėsiu pailsėti. Ir tada Oliverio akys užsimerkė.

((Pirma. Atsiprašau už tą žodį. Nieko asmeniško. Taip norėjau labiau dramatizuoti įvykių eigą.
Antra. Tai tikriausiai tu neskaitei tų postų. Tai buvo pats rytas. Bene aušra, nors dar buvo tamsu
Trečia. Personažas mano nemirė.))
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 26, 2009, 03:28:54 pm
((Pirma - prieš aušrą mėnulis gali šviest. Antra - Ok, matyt pastaba ne vietoj. Trecia - galėjo ir mirt... (taip pat nothing personal ;D ) Ketvirta - "išnyk" čia burtažodis ar kas per pieva? bent paaiškint poste galėjai. ))

Sammi kraupiai stebėjo, kaip veikė jos kerai. Priešininkas tampėsi it pamišęs. Vienu momentu mergaitė pamąstė ar nevertėtų nutraukti kreų, tačiau "klastuoliškumas" nugalėjo žmogiškumą ir mergaitė toliau stebėjo varnanagio pasirodymą. Po kelių minučių kažkas ėmė keistis - vaikigalis nusišypsojo ir iškėlė burtų lazdelę. Sammi sunerimusi įtempė kūną ir  savaja burtų lazdelę taipogi sugniaužė į kumštį. Mergaitė galėjo prisiekti, kad išgirdo kaip berniukas pavadino ją kale. Šis kreipinys kaip reikiant mergaitė įsiutino, tačiau šį kartą Sam nieko nedarė ir netgi nesakė - suteikusi progą savo varžovui pulti, mergaitė nekrutėjo. Kad ir kiek nervų tai būtų kainavę, Sam nepasijudino nė iš vietos. O tuomet viena akimirka visiškos tylos, neįsivaizduojamos įtampos. Atrodė, jog tarp varžovų atsiradus elektros linija persiduoda tai vienam tai kitam. Tylą perskrodė šaižus Oliverio riksmas, kuriuo sėkmingai buvo pasiųsti du kerai. Sammi nespėjo net sumirksėti, kai viena švytinti ir rodos šviesos greičiu lekianti burtų strėlė atsitrenkė tiesiai į jos krūtinę ir parbloškė mergaitę. Kelias akimirkas Sammi galvojo jog viskas, kova baigta, kad mergaitę nugalėjo velnias žino kieno neštas varnis. Neilgai trukus klastuolė suprato kerų poveikį - tai buvo viso labo neaiškus spengimas ausyse. Tačiau akimirka po akimirkos ir spengimas po truputį įsisiūbavo - rodės galva tuoj sprogs iš ten susidariusio spaudimo. Sammi dar spėjo pastebėti, kad jos priešininkas nukrito ir prarado samonę. Ar tik nebus žuvęs? Ech, netgi varnis negalėtų mirti nuo kelių į jį paleistų kerų. Tikriausiai viso labo apalpo. Įdomu ar mūsų ateis kas nors? Ar ras kol nesušalom mirtinai šioje prakeiktoje vietoje? Kaip gi tas neaiškus žmogaus šešėlis - kodėl jis neateina padėti? O gal Relashio burtais iššauti spalvotų liepsnelių, kad mes būtume aiškiau pastebimi?... Nebegaliu, atrodo tuoj kaukolė plyš. Mergaitė čiupo už galvos ir atsitūpusi susirietė į kamuoliuką. Skausmas buvo beprotiškas - Muffliato kerai paveikė gerus dešimt kartų stipriau, nei iš tikrųjų turėtų.  Sam nebegalėjo nei galvoti, nei judėti, skausmas jai atbukino visas smegenis. Sammi, tik neapalpk, tik neapalpk, nes tuomet bus aišku, jog pralaimėjai. Reikia tik neprarasti sąmonės... Po kelių minučių, rodos trukusių visą amžinybę, Sammi ėmė tarytum tik instinktyviai veikti. Nebegaliu ilgiau... Išprotėsiu! Klastuolė čiupo savo magiškąją lazdelę ir vos girdimai sumurmėjo:
- Finite Incantatem. - lazdelės gale lyg kažkas ir sublykčiojo, tačiau kerai nesuveikė. Sammi pabandė dar kartą ir dar kartą, kol rodės jau nualps ir tuomet, sudėjusi tikrai paskutines savo jėgas, rodos, visu kūnu ir siela tarė tą patį burtažodį:
- Finite Incantatem. - burtų lazdelės galas sužibėjo ryškia šviesa, kuri pasklido aplink mergaitės galvą. Po truputį skausmas ir spengimas apleido klastuolės galvą. Mergaitė ilgai gulėjo ant nugaros tankiai alsuodama ir bandydama atgauti kiek nors jėgų ar bent jau nenualpti. 

Nežinia kiek praėjo laiko, kai mergaitė pakėlė galvą. Debesys jau buvo šiek tiek prasisklaidę ir pro juos matėsi, jog saulė jau pakilusi gan aukštai. Vėjas nebuvo nurimęs, jis nuo medžių nešė geltonus, sudžiūvusius lapus - rudenio pranašus. Nuo vėjo lingavo vis dar žalia žolė ir krūmeliai esantys netoli laužavietės. Sammi atsistojo ant kojų - jau buvo pakankamai atgavusi jėgas, ir apsidairė - laužas jau užgesęs, mergaitės buvęs oponentas guli ant žemės be sąmonės - jo kūnas jau buvo nurimęs ir nebekrūpčiojo nuo mergaitės anksčiau paleistų kerų. Prie savo kojų klastuolė pastebėjo burtų lazdelę ir pasilenkusi ją pakėlė. Gerai, kad nepamečiau, po to būtų reikėję labai ilgai laukti kol atsiųstų naują. Tuomet Sam prisiminė visus ankstyvo ryto įvykius atbuline tvarka. Jos kūną nukrėtė šiurpas. Ojei... Dar dabar jaučiuosi visiškai be jėgų. Kerai atėmė tiek daug energijos. Tai turbūt geriausias mano pasirodymas buriant iki šiolei. Reikia pranešti, kad mes jau baigėm kautis... Kadangi mergaitė nebematė to žmogaus silueto, kurį buvo pastebėjusi anksčiau - dar prieš kovą, Sam paleido spalvotas ugneles į dangų, kad kas nors iš dvikovų organizatorių atkreiptų dėmesį į juos. Tuolab, kad tam goblingalviui tikriausiai reikia į ligoninę... O ir man nepakenktų koks jėgas atstatantis eliksyras.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mariè de Hemptinne Rugpjūčio 26, 2009, 10:03:36 pm
Cynthia striktelėjo nuo rąsto, kai šviesioje galiausiai pastebėjo ateinančią antrą kovotoją. O, klastuolė, bet jos, regis, nesu mačius.. Stipriau apsigaubusi apsiaustą ji nusliūkino prie kito rąsto, kuris buvo žymiai didesnis ir ant jo užlipus vaizdas aplink matėsi daug geriau. Puiku, čia ir konspektuosiu.
Praėjus geram laiko tarpui galiausiai sučirškė jos auksinis laikrodukas, skelbiantis laiko pabaigą, Cynthia, liuoktelėjo nuo rąsto ir aukštai iškėlusi lazdelę riktelėjo:
- Finite incantatem! Vaikai, kova baigta, rezultatus sužinosite informacinėje lentoje, o dabar, - Cynthia nusigaubė kapišoną, - gero juums vakaro, - ir apsisukusi pilies link ji greitu žingsniu nutipeno.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Rugpjūčio 27, 2009, 08:32:53 am
Sammi su vis dar šiek tiek skaudama galva pagaliau išvydo zmogystą, kurią buvo mačiusi kovos pradžioje. Hm... Kažkur matyta. O gal ne? Kuomet jos laikrodukas taip nepakeliamai garsiais ir žaičiai sučirškė, Sammi vėl čiupo už savo galvos. Ją buvo labai įsiskaudėję po Muffliato kerų veikimo. Informacinėj lentoj? Mh... Reikės kada užsukt, visgi manau, kad aš turėjau laimėt. Tuolab, kad būtų taip žiauru, jei klastuolę būtų nugalėjęs bala žino koks varnis. Tuomet mergaitė nusekusi akimis nueinančią Cynthią, apsidairė - ant žemės vis dar gulėjo Oliveris. Tiesa - be sąmonės. Gal reiktų jį nugabent į ligoninę? Ech, kaip atrodys. Tuolab, kad jis tikrai nevertas mano užuojautos. O man tikrai praverstų koks nors gėraliukas, kuris sumažintų galvos skausmą. Kiekvienas - už save. Net ir tas kuris yra be sąmonės. Sam linksmai prunkštelėjo iš savo minčių, tačiau galvą vėl baisiai susopo ir visas linksmumas kaip mat išgaravo. ojojoj.... Skaaaaauda. Klastuolė savo burtų lazdelę įkišusi į didelę mantijos kišenę, dar kartą užmetė akį į varnanagį ir apsisukusi lėtai patraukė pilies link. Dabar jos akys jau klapsėjo iš nuovargio. Dar tik pats rytas, o aš jau noriu miego! Reikės iš kur nors gauti kokio nors gėraliuko. Mergaitė pažvelgė į savo laikroduką. Nepraėjo nė pusantros valandos nuo kovos pradžios- dar turėtų būti padengti pusryčių stalai Didžiojoje Salėje.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 02, 2009, 10:37:55 pm
Kairi tvirtu žingsniu artėjo prie laužavietės. Čia buvo pakankamai ramu ir nė vieno žmogaus, todėl galėjo laisvai pasitreniruoti. Sustojusi tiesiai prie vakarais degančio laužo, mergina atsisėdo ant rąsto ir išsitraukė lazdelę. Pasukiojusi tarp pirštų stipriai suėmė ir nutaikė į šalia gulintį akmenėlį.
- Limax, - tarė pakankamai aiškiai ir tyliai, kad girdėtų tik ji. Kitaip nei antytė, akmenukas labai priešinosi, todėl grifei teko jam pagrasinti žvilgsniu,kad pagaliau taptu liuliuojančiu pudingu. Atsidususi mergina apsidairė. Mažas akmenėlis, o tiek vidinės energijos turi. Turbūt nuo laužo.. Netoli Himuros gulėjo šaka, turbūt atnešta čia sudeginti, tačiau taip ir liko gulėti vieniša ir niekam nereikalinga. Na, bent paversiu tave išties niekam nereikalingu. Mostelėjusi lazdele Kairi jau garsiai ištarė :
- Limax!
Šaka purtėsi purtėsi, kol tiesiog pokštelėjo ir po pievą išsitaškė glitėsiai. Kairi ėmė kvatoti, nes tai pasirodė be protiškai juokinga, tačiau sveikas protas liepė liautis, atseit nieko juokingo.. Mergina vėl surimtėjo ir ėmė ieškoti kažko didesnio. Neradusi nieko tolėliau nusprendė paversti žele vieną iš akmenų, supančių laužavietę. Šį kartą kaip reikiant susikaupusi Kairi tiesiog rėkte išrėkė burtažodį. Net žybtelėjo iš lazdelės, tokia oranžinė šviesa, ir įsiskverbė į akmenį. Nereikėjo ilgai laukti, kai šis akyse suminkštėjo ir ėmė keisti spalvą. Būtent tokia pat oranžinei geltona. Himura šyptelėjo patenkinta, tačiau išsekusi pasirėmė ranka į rąstą. Prakaitas nutekėjo veidu ir pradingo už marškinių. Pailsėjusi kurį laiką mergina išsitiesė ir giliai įkvėpė. Rankos nebe taip drebėjo, galva nesisuko. Atsimerkusi grifė apsižvalgė kažko didesnio, tačiau išskyrus rąstą, ant kurio sėdėjo, didesnių nebebuvo. Gūžtelėjusi pečiais atsistojo ir paėjėjo toliau. Šitam kartui reikėjo labai daug pastangų. Didžiai susikaupusi Kairi sutelkė visą energiją iš kūno, kiek tik leido, kad vėliau nenualptų, ir iškėlė lazdelę.
- Limax!!! - nuskardėjo stiprus balsas per pievą, o pasirodęs žaibas apakino visus per gerą mylią. Tiesa, nieko ten nebuvo, išskyrus Himura, tad jai atsimerkus... Aš turbūt danguje. Penkias minutes ji visiškai nieko nematė ir ėmė nerimauti, kai staiga ėmė rodytis vaizdas ir prieš akis ji išvydo didelį želės gabalą. Iš džiaugsmo mergina sušuko ir ėmė šokinėti. Čia pat suskaudo galvą ir jai teko prisėsti. Kadangi rąstas tapo nevalgomu desertu, teko sėsti ant žemės. Po kiek laiko ji atsigavo ir patenkinta apžvelgė visą aikštelę. Manau pavyko visai neblogai pagalvojo ir atsistojusi pasuko link ežero. Norėjo dar kurį laiką pasidžiaugti grynu oru.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: George Smith Rugsėjo 03, 2009, 04:00:31 pm
 - Labas, - pasakė George, - ir tu čia praktikuojies? Na gerai, pradedu.
George pasieėmė vieną akmenį iš laužavietės ir staigiai mostelėjo lazdele bei ilgesingai pasakė:
 - Limaxxx... - Staiga kažkokia jėga jį pradėjo traukti tolyn, vaizdas tamsėjo, George dar spėjo pamatyti vietoj akmens glitėsius kol pajuto greitai skrendąs... Staiga vaizdas pasidarė tamsus. Vaikinas juto vėją. Jo plaukai plakstėsi į visas puses. Jis jų nematė, bet juto. Jis nieko nematė. Staiga pajuto kietą žemę. Nebegalėjo pajudėti. Staiga iš savo lūpų išgirdo riksmą ir suprato, kad jis ne nualpęs, nes jei toks būtų, nieko negalėtų judinti, taip pat ir lūpų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Amanda Smeith Rugsėjo 08, 2009, 07:24:58 pm
Am, atėjo į laužaviete, nešina lazdele. Aš išmoksiu akmenius paverst glitėsiais. Tikrai išmoksiu. Am mintyse kartojo tai sau. priejusi du akmenus sustojo.
Vienas buvo mažas, delno dydžio kitas dukart didesnis. Priejusi prie mažesniojo pradėjo.
-Gerai.. Taip. Limax- ir švelniai mostelėjo lazdele.  Akmuo kaip stovėjęs taip.
-Kas.. Limax- Jau garsiau tarė , švelnus mostelėjimas ir akmuo pavirto glitėsiais.
-O- nudžiugo Amanda. Priejus prie didesnio ir vėl.
-Limax - Nieko.- Limax- Am susinervinus paspyrė žoles kurios painiojosi po kojomis.
-Na Gerai.. Ruoškis pavirst glitėsiu.. Limax garsiai šuktelėjo - akmuo pavirto didele glitėsių krūva.
-Fee. - Am labai apsidžiaugė ir šypsodamasi  nubėgo į pilį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Megan Lanson Rugsėjo 27, 2009, 08:37:35 pm
Megan mažais žingsneliais priartėjo prie laužavietės. Apsižvalgiusi ji akimis susirado rąstą ant kurio ir atsisėdo. Šaltas medžio gabalas maloniai gaivino. Pirštais braukdama per keistus jo vingius Meg ieškojo kokių nors ženklų. Raidžių. Ar dar ko nors, kas būtų paliesta žmogaus ranka. Neilgai trukus, rasto viduryje, mergaitė aptiko išgraviruotas raides A + T, o apačioje nupieštą kreivą širdelę apgaubtą liepsnų.
- Mat koks dabar šiuolaikinis menas, - sumurmėjo klastuolė dėbsodama į raides. - Megan Lanson Detektyvų Klubas skelbiamas atidaryytu. Įdomu ką galėtų reikšti tos raidės. Che, slaptos miailės siailės.
Kikendama Meg nusisuko nuo rąsto ir pažvelgė į dangų. Nė menkiausias debesėlis neuždengė žydrynės grožio. Atrodo lyg galėčiau visą tai paliesti. Reikės kada nors čia ateiti naktį kai bus žvaigždžių. Skaitysiu jas lyg brailio raštą. Klastuolė atsiduso. Vėjo gūsis sutaršė plaukus ir jie užkrito ant akių. Pelenai nuo laužavietės pakilo į orą ir lyg vijurkai pasklido po apylinkę. Trečdalis jų vėl nusileido į pradinę vietą ir tik mažas plazdenimas rodė, kad jų būta pakilusių į orą. Prisimerkusi Megan pabandė įžvelgti bent menką ugnies kibirkštėlę tarp juodai baltų pelenų. Nieko. Klastuolė įsivaizdavo kaip nuostabiai atrodytų milžiniška ugnis skrodžianti nakties tylą.
Ilgainiui mergaitei sėdėti pasidarė šalta, o vizija apie laužo šilumą sulig kiekviena minute vis blėso ir blėso kol tapo vos įžiūrima. Dar minutė ir ji visai išnyko, akyse liko tuščia laužavietė apstatyta rąstais skirtais sėdėjimui. Kai kur galėjai įžvelgti pavienius žolės kuokštus ar rudenines gėles. Labai pasistengusi klastuolė išgirdo vaikų kojų trepsėjimą, kuris leido suprasti, kad mergaitė ne viena. Jai norėjosi sušukti ką jie veikia čia tokiomis oro sąlygomis, bet klausimas atsimušė į ją pačią. Megan suspaudė lūpas į vieną didelį brūkšnį ir mėgaudamasi vėsa atlošė  galvą.
- Ehh, noriu su kuo nors pasikalbėti. Ne su medžiu, ne su gėle ir juo labiau ne su kokiu nors grifu. Su žmogum, - paskutinį žodį Meg ištarė pasimėgaudama ir iškeldama neginčytiną faktą, kad grifai nėra žmonės. Atrodė keista, kad po ilgo sąstingio lūpos vis dar pajėgios kalbėti.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sarah Winlest Rugsėjo 28, 2009, 07:09:21 pm
Sarah vis dar valkiojosi po hogvartso apylinkes. Jo.. Kur visi kalstuoliai?  Su varniais neįdomu.. Su švilpiais gėda.. Grifiai apgailėtini.. Bemąstant Sarah pastebėjo klastuolę.
-Žmogus.- garsiai burbtelėjo ir nuėjo link klastuolės.
Sarah ją vertinamai apžiūrėjo Žmogus..patvirtino mintyse,poto šyptelėjo.
-Sveika, aš Sarah Winlest, o tu?- Iškėlė antakius mergina.
-Ką čia viena veiki?- Įtariu balsu paklausė,poto nusišypsojo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 28, 2009, 07:16:42 pm
Vanessa spardydama rudens pamestus lapus vilkosi ieškoti ilumos. Tūpa pilis. Bent jau radiatoriai būtų įrengti... Bet ne, mat, gyveni, kaip vienuolyne, ar kalėjime... Mergaitė apsidairė. Rodos šalta pasidarė ne jai vienai. Toli gražu... Prie laužo laisvą vietelę rasti buvo sunku, bet žinoma, visuomet galima išstumdyti švilpius. Klastuolis... Nors vienas klastuolis čia yra? YyyyYYyyra. Mergaitė laiminga nušuoliavo prie Megan ir Sarah.
- Labas Mege! Kur buvai? Kodėl dingai? Palikai mane vieną, tu irgi proto neturi, juk aš- morališkai ir fiziškai sužalota, ir tos kvidičo aikštės viena parsivilkt turėjau... Nepamirškime to, kad tu visuomet būni pačiame įdomume, o kai viskas baigiasi, nesvarbu, kokios pasekmės, palieki mane vieną vilktis pilin. Patikėk, po galiūno okupacijos keturiom vilkausi. Tiesiogine to žodžio prasme. O, sveika Sarah... - Vanessa šyptelėjo ir įsitaisė prie klastuolių veidu į laužą.
- Tai aks geresnio? - kreipėsi ji į abi bendrakoledžes.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sarah Winlest Rugsėjo 28, 2009, 07:25:28 pm
Sarah pastebėjo prieinant Vanessą. Šyptelėjo jai prisiminus nutrenktą švilpį, vos nenusijuokė, poto surimtėjusi klausėsi Vanessos prakalbos.
-Sveikaaaa...- šyptelėjo ji.
Poto atsirėmė į medį, ir prisiminė ko klausė Vaness.
-Nieko ypatyngo.. tik ieškau tokios vienos grifės..-Niūriai tarė Sarah. - O pas tave? - šyptelėjo.
Paspyrė kažkokį akmenį, taip susitrenkė koją. Susiraukus paspyrė dar stipriau akmenį jsi nuriedėjo tolyn, poto surimtėjusi vėl atsisuko į klastuoles.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Megan Lanson Rugsėjo 28, 2009, 07:33:39 pm
Megan pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mergaitę priešais. Klastuolė vangiai ištiesė ranką ir pajudinusi sustingusius pirštus pasisveikino. Balsas buvo šiek tiek užkimęs, bet tai netrukdė suprasti ką Meg nori pasakyti.
- Echecheem. Aš esu Lanson. Megan Lanson, - prabilo ji Džeimso Bondo balsu. - Iiir, aš čia sėdžiu, grožiuosi peizažu ir, tiesą sakant, baisingai šalu. Ką tu?
Priverstinai nusišypsojusi Megan išgirdo, kad dar kažkas drįsta drumsti šventą mergaitės ramybę. Pasukusi galvą 90 laipsniu kampu ji išvydo Vanką Kvanką. Patrynusi rankas klastuolė atsiprašomai linktelėjo.
- Priimu kaltę ir atsakomybę bei pripažįstu padarytas klaidas. Pažadu daugiau nedaryti tokių nesąmonių ir nepalikti tavęs absurdiškose situacijose. Nors, galiu pasakyti, iki šiol tu puikiai tvarkeisi. Taigi, amen, - prisimerkusi ji nužvelgė Vanessą. Jai buvo gera ją susitikti. Iš pažiūros mergaitė buvo visiškai nepasikeitusi. Na, gal plaukai labiau susitaršę nei įprastai, bet šiaip viskas buvo čiki. - Šalta. Pošimts Voldžiukų ir Poteriukų, bet kiek žinau šiandien žadėjo gerą orą. Mano žiobariški instinktai sako, kad kažkur, kitame pasaulio gale, dabar šviečia saulutė ir žmonės kaitinasi paplūdimiuose. Mmm, jūra.
Atsidususi Meg įpūtė į rankas šilto oro ir dar labiau įsisiautė į mantiją, kuri nė velnio nešildė. Atrodė lyg audinys skleistų šaltį. Trūko visai nedaug kol Meg pradėtų kalenti dantimis ir didžiuliu greičiu bėgtų į pilį. Įdomu ar ten šilčiau? Noriu pas mamyytę. Mergaitė nutaisė šunišką veido išraišką lyg prašydama kaulo. Woof, woof, aš geeras šuniukas. woo... Pala, kas čia per šuniški instinktai?! Mege, ką tu darai? Gal tu proto netekai? O geras, netgi susirimavo. Che, visi visada žinojo, kad aš apsigimęs talentas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 28, 2009, 07:47:50 pm
Vanessa sukikeno.
- Nepraleidau jokio spektaklio? Pavyzdžiui visokių grifų nusipezėjimų? Ar dar ko nors širdžiai malonaus? Gal mokat priversti švilpius šokti aplink laužą? - Vanessa kilstelėjo antakius ir bandė įsivaizduoti kaip tai atrodo. Unga bang...Unga bang... Ungi bangi, ungi bangi, Unga bang...Šokam šokam aplink laužą mes pliki kvailiūūūkai... Tylos. Rest in peeeeeeaaaace... Eimen. Vaness nusijuokė pati iš savęs ir atsidususi tarė:
- Taigi. Pasaulis negailestingas, o gyvenimas žiaurus... - Burbtelėjo ji ir įsispoksojo į laužą. Ugnis. Grifų ženklas. Ne dėl to, kad panaši spalva, o todėl, kad įsivaizduoju kaip jie čirška spirga kepami ugnyje... Kaip bulvės su lupenom. Negražūs... Nors bulvės skanios... Gal ir grifai nieko, jei gerai apkepti, karštyje pagal idėją bakterijos turi išmirt... Gal... Lauku žiemoooos... Mmmm... Žiema... Priešai. Juodasis sąrašas... Kamilė... Karmen... Draugų sąrašas: Megan. Megan. Megan. Sarah. Mettas... Mett. Kur jis dingo? Et... Neskęsk mintyse... Yra ir taip ką veikt. Vat pavyzdžiui tas švilpis. Man nepatinka jo šukuosena. Tavo vietoje atsistočiau ir jį apskusčiau. Bet aš ne tu. Taigi...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 28, 2009, 08:35:03 pm
Tora nesitikėjo, tačiau įbėgo tiesiai į gyvačių irštvą.
Toliau keliaudama link miško, pasitikti savo lemties, mergina pastebėjo degantį laužą ir tris figūras prie jo. Jie buvo dar arčiau miško, todėl tiesiog praleisti jų baltaplaukė negalėjo. Atsidususi ramiai nuslinko prie laužo ir pamatė pažįstamas figūras. Prie ugnies buvo susispietusios trys klastuolės: Vanessa, Megan ir Sarah. Tora iš nevilties įsikando į kumštį ir išsitiesusi išnyro iš tamsos. Merginos apie kažką šnekėjo, kartais nutildamos ir paskęsdamos savo mintyse, tačiau nebuvo laiko svajonėms, nes ..
- Jei greitu metu negrįšit į pilį, jums grės pavojus, - ramiai tarė Tora praleisdama pasisveikinimą ir prisistatymą. Vis tiek dvi iš jų jau žinojo,kas ši baltaplaukė degančiom akim. Nejudėdama iš vietos Tora dar kartą pakartojo "pranešimą".
- Aš jus draugiškai perspėju. Tamsoje darosi nesaugu, ypač netoli miško. Aš kaip tik ten ir keliauju,tad žinau. Dėl jūsų saugumo, siūlyčiau grįžti į pilį.
Tora nutilo ir įsmeigė akis į Vanessą. Kairi ja pasitiki. Tikiuosi gerai daro, nes kitaip teks panaudoti levitacijos kerus, kad iš čia jas išnešti..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 28, 2009, 08:41:54 pm
Vanessa kaip ligonį nužvelgė Torą.
- Ką tu čia kliedi, sengalvėle? Lakstai čia po teritoriją,drumsti ramybę, ir dar galvoji, kad mes paklusim ir vorele nuesim į pilį? Prisisuk varžtelius, psichine... - Ta Tora gadina Kairi gyvenimą. Ir visiems aplinkui. Šį kartą tikrai eisiu pas Dorotą. Man tai pradeda nebepatikti. Gal netgi reikia nueiti pas Taranaxum?
- Žinai, Tora, gali prie mūsų prisidėti, leidžiu, bet jei žadi ir tokiau kudakuoti apie politiką, ar ką tu ten sakei, tai žinok, kad nei Valinskas, nei kiti vištagalviai man nerūpi. Na tarkim. Jei ir bus čia kas nors ale tokio, tai prašom pasakyti kas, ir kokio? - Vanessa primerkė akis ir nužvelgė Torą. Žila, raudonakė,tikra baidyklė. Kosmoso baidyklė...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 28, 2009, 08:51:32 pm
Tora sukando dantis. Kairi, ne tik tu idiotė, bet ir visi kurie tave supa.. Žengusi porą žingsnių arčiau, mergina iškošė pro dantis.
- Vanessa, mieloji, aš neturiu atsiskaitinėti prieš tave. Ir jei tau nesvarbi tavo gyvybė, man ji nerūpi tuo labiau. Pati galėčiau švelniu judėsiu perpjauti arteriją ir tu per kelias sekundes nukraujuotum. Ir tai faktas, o ne grasinimas. Nenorit eiti, nereikia. Tik perspėjau, nes Kairi tu pasirodei verta pagarbos. Nelabai suprantu kodėl, nes regis tave apsėdusios piktosios dvasios. Nesiruošiu prie jūsų prisidėti, nes turiu svarbesnių reikalų, dėl kurių jus ir perspėjau. Tik po to nesiskųskit profesoriams, nes tai būtų žema. Tikiuosi mokate mąstyti blaiviai.
Tora nurimo ir iš palto rankovės lengvai išsitraukė medžioklinį, bet nedidelį, peilį. Pavarčiusi delne, tvirtai suėmė ir metė į žemę.
- Jei kartais prireiktų, - numetė frazę ir dingo tamsoje. Tora toliau bėgo link miško, keikdama visus burtininkus vaikščiojančius šia žeme. Bukagalviai... Už kelių metrų ją prarijo visiška tamsa.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Megan Lanson Rugsėjo 28, 2009, 09:15:27 pm
- Taaip, gyvenimas tikrai yra labai žiaurus, pritariu tau visais 100 procentu, - Megan nusijuokė, bet staiga ji pastebėjo kažkokią būtybę besiartinančią jų link. Baltaplaukė mergaitė vis artėjo kol Meg galėjo laisvai įžiūrėti jos veidą. Negi čia... ji? Sekundės dalį veide pasirodė nuostaba ir menkas baimės šešėlis, kurį greitai pakeitė šalta kaukė nepraleidžianti nė vienos emocijos besiveržiančios pro šonus. Išsitiesusi lyg styga klastuolė tyliai išklausė Vanessos apsižodžiavimą. Mergaitė norėjo kažką pasakyti, bet balsas viduje buvo užblokavęs ir atėmęs kalbos dovaną. Galiausiai, baltaplaukei dingus, Megan įstengė prasižioti ir įkvėpti oro. - To-ra? Ar tai jos vardas? Ir tu ją pažįsti?
Klausiama grimasa atsirado mergaitės veide. Ji lėtai prislinko prie peilio ir paėmusi jį apžiūrėjo. Senas, sunkus ir atbukęs. Naudos nedaug. Šventas Troli, ką ji turėjo galvoje kalbėdama apie pavojus? Prakeikta baltapūkė. Klastuolė pradėjo keikti save, kad negalėjo kalbėti. Tas kelias minutes jos galva ištrynė visas žinomas raides, ar žodžius. Ji buvo tapusi berašte, bekalbe asmenybe. O ji norėjo pasakyti daug. Megan sąmonėje sukosi visas mini romanas žodžių nesuprantama kalba. Ji galėjo lažintis, kad iš bandymo visą tai perteikti būtų gavęsis gargaliavimas ar dar koks nors keistas garsas. Nejučia mergaitė delne suspaudė peilį. Ji staigiai atsisuko į Vanessą.
- Negi leisim jai pasprukt nieko nepaaiškinus? Tai mažai susmauktaragei knarkišei?! Tai kvepia nuotykiu, o gal ir nusikalstama veikla. Vanka, gal dar spėtume ją pasekti, - Meg akys nuslydo Saros pusėn. - Gali eiti ir tu jei nori. Ir jei nebijai.
Mirktelėjusi draugėms Megan apsisuko vietoje. Išorėje ji spinduliavo ramumu ir susikaupimu, nors viduje vyko tikra sumaištis. Išorėje drąsa vis augo, o tuo tarpu viduje ji vis glebo, mažėjo ir nyko užleisdama vietą nūtruktgalviškumui.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 28, 2009, 09:24:11 pm
Vaness klausėsi Megan.
- Nemanau. Matai, nedaug liko iki mokslo metų pabaigos, o tie varnos gali mus prisivyti. Taigi, taškų prasme, sakau ne. Beeet... Nuotykių prasme, visom penkiom už! Manau ji dar dvidešimt minučių lakios kaip išprotėjus, o po to prasidės kas nors įdomesnio. Beto, geriau ant jos nesirauti, nes ji žudymo mašina. Skaičiau kažką panašaus. Apie tokias. Ir tokius. Ir ką darom? Ir be to, ji pati apsėsta, o dar mane tokia pavadino, - Vaness prunkštelėjo ir atsistojo. Nusipurtė nuo sušalusio užpakalio žemes ir atsitūpė prieš Megan.
- Sarah, tu tikrai rizikuosi? Be jokios patirties? Vat mudvi daug ko patyrusios, Meg, pameni, kai ugninės kažkas buvo atsinešęs? - Vaness nusijuokė, bet greit surimtėjo.
- Sara, gerai apsvarstyk viską, nes jei esi protingas žmogus, nesiveltum  tokius reikalus, o aš, kadangi pripažystu, kad esu psichiškai nesveika, kuri neturi baimės jausmo, jaudulio ir dar viso kito, nors kartais randasi lašelis baimės, abejonių, bet retokai. - Mergaitė sukikeno.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sarah Winlest Rugsėjo 28, 2009, 09:51:48 pm
Sarah susiraukus stebėjo pražilusią grifę. Išsigimelė.. nusmurgėlė. Pikti žodžiai skambėjo jos galvoje.
-Jai kartais reiktų pereit testus pikčio valdymo..hmmm..- pakėlė antakius ji ir dar kartą pasižiūrėjo į nueinančią grifę.
-Aš bijau? Neeeee.- Susiraukus nutęsė mergina.
-Žinoma noriu eiti, nekenčiu tos grifės. - pykteljo Sarah.
-Aš esu protingai pakvaišus.- Nusijuokė mergina. - Nee. Aš nesu pakankamai protinga, kaip sakei Vaness, kad psichiškai nesveika esi, taipogi aš ir linkus daryt tai aks bloga ir kvaila- Klastingai šyptelėjo klastuolė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Megan Lanson Rugsėjo 28, 2009, 09:55:23 pm
Megan pažiūrėjo į Vanessą, tada atsigręžė į Sarą. Nėra laiko, nėra laiko, nėra laiko. Perspėjantys signalai galvoje vis nerimo kol, galiausiai, neištvėrusi Meg suriko Vankai:
- Mes nebeturim laiko. Kol mes ją surasim užims nemažai mūsų brangių minučių  ir jei dar bent kelias akimirkas čia patrypčiosim tikrai ją prarasim. Ate ate, nuostabus nuotyki! - Klastuolė šiek tiek patempė Vanessą už mantijos. - Ooo, Sarah varai ir tu? Gerai, tada bėgam. Run, run, run.
Šypsodamasi valiūkiška šypsenėle Meg pamojavo laužui ir apsisukusi ant kulno pradėjo eiti miško link. Paskui save mergaitė tempėsi ir drauges. Mosuodama rankomis į šalis jį brovėsi pro aukštus žolės plotus žiūrėdama į vienintelį tikslą - uždraustąjį mišką. Toros duotas peilis tykiai gulėjo mantijos vidinėje kišenėje. Staiga mergaitė pajuto nenumaldomą norą jį išsitraukti. Lyg saugumo simbolis jis atsirado klastuolės rankose ir greitais rankų judesiais skynė kelią link tikslo. Viens, du, trys. Kvėėėpuok, Megiuk, kvėėėpuok. Pažiūrėk į Vanką. Ta ramut ramutėlė. Stengdamasi save nuraminti ji dar smarkiau sugriebė draugės riešą. Staiga tai suvokusi ji atsiprašomai pažvelgė į klastuolę ir paleidusi jos ranką pradėjo bėgti.
- Greičiau, Kvanka. Mūsų laukia pergalėė. Ar kažkas panašaus, - išbėrė žodžius mergaitė ir galiausiai pasidavė ją apėmusiam jauduliui. Jos plaukus vėjavaikiškai plaikstė vėjas, o su juo - lyg dingo visos problemos ir rūpesčiai. Liko tik neapsakoma džiaugsmo akimirka. Po kelių minučių mergaičių jau nebesimatė laužavietės apylinkėsė. Jų kūnus pasigrobė baugi Uždraustojo miško tamsa.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alisa Vandormon Spalio 24, 2009, 07:08:22 pm
Miriana ir Alisa nupėdino prie laužavietės.Jos sustojo prie gana didelio laužo.Greta degė mažytis lauželis.Alisa iš po mantijos išsitraukė lazdelę,ir kreivai šnairuodama tai į ją,tai į lauželį suriko:
-Aguamenti!
Iš lazdelės galo pasileido vandens čiurkšlė,kuri užgesino ugnį.Dabar tapo dar tamsiau,ir kadangi aplinkui kokio judančio padaro nesimatė,Alisai patiko.
-Ar artimai pažįsti Hogvartso apylinkes?-užklausė.Tada pakišo sustirusias rankas virš ugnies.-Kas labiausiai patiko?Biblioteka ar bendrasis kambarys?Didžioji salė ar Uždraustasis miškas?
Alisa sukrižiavo kojas ir nusižiovavo.Aplinkui buvo vos keli grifukai ir vienas švilpis.Nagi,kurgi klastuoliai?Nejau visi bailiai,arba sveikuoliai,kad eina anksti miegot?
Netrukus Ali toptelėjo:po šeštos valandos negalima palikti pilies.O jau buvo po septynių...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 25, 2009, 04:53:08 pm
Miriana priartėjo prie laužavietės.
- Visai neblogai. Uždraustajame miške galutinai nebuvau. Tik prie jo priėjusi buvau...- Miriana nutęsė žodžius, kadangi tai buvo labai asmenišką, kodėl ji buvo prie Uždraustojo miško.
Miriana apsižvalgė. Aplink buvo tylu ir ramu.
- Gal varom į pilį? Girdėjau, kad Helovyno vakarėlis turbūt vyksta. Kaip manai? Nors aš jau varau. Linksmybes praleisiu. Iki,- atsisveikino Miriana su Alisa ir nuėjo link pilies.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alisa Vandormon Spalio 26, 2009, 10:10:05 am
Alisa dar kelias minutes prie laužo pasišildė.Nesuprantu tos merginos.Net nespėjau paklaust apie artėjančius egzaminus...Apsidairiusi klastuolė atsistojo,staigiai apsisuko ant kulno,ir jau ruošėsi pėdinti į pilį,bet staiga išgirdo tylų krebžtelėjimą.Netoli pamatė numestą deglą,tad pačiupo jį,užsidegė ugnimi ir iš lėto ėmė slinktis atgal.
-Kas tu?-Ali truputį sudrebėjo balsas.Ali,tu ne kvaila švilpė ar bailė varna,ar pasipūtusi grifė.Tu klastuolė-drąsiausia iš viso Hogvartso!Mergaitė dar kiek padvejojo,ir staiga užkliuvusi už didelio akmens nusirito į kažkokią duobę.
-Kas tu?-drąsiai metė Alisa.
Tuomet viršuj kažin kas suurzgė.Balsas buvo storas ir keistas,lyg kokio vampyro.Aplinkui buvo pradingę mokiniai,visi sugūžėjo į Helovino šventę.O ji buvo įkalinta gilioje duobėje.Aha,čia tikriausiai Helovino pokštas!Kažkas nori mane apgauti!Koks nors grifas!Alisa ryžtingai metė deglą objektui į galvą,kad sudegtų jo "kostiumas".Planas gal ir pavyko.Tamsi figūra ėmė kaukti,cypti,draskytis ir lakstyti aplink duobę.Tada jis dar labiau įpyko.Degančiomis akimis šovė ant vargšės klastuolės ir prakando ranką.Purslais ėmė taškytis kraujas.Alisa būtų taip ir pražuvusi,tačiau kažkoks vaikiškas balsas....
-Ei,tu,raganosi,šok pas mane!Nepavysi!Nepavysi!Cha cha!!!
Gyvūlys iššoko iš dviejų metrų duobės,prieš tai dar žemėmis apdrėbdamas josios veidą.
Netrukus mergaitė išsikapstė iš duobės ir ir nulėkė pas madam Pomfri.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Lapkričio 25, 2009, 07:30:14 pm
Sniegas spardydamas akmenis lėtai slinko laužavietės link. Ją priėjęs jis atsisėdo į kažkieno pagamintą kėdę, kuri buvo gan patogi. Ant jos rankenų buvo prirašinėta visokių inicialų bei meilės prisipažinimų. Juos beskaitant Sniego veide atirado šypsena. Reikia kažką sugalvot, nes jei taip ir toliau mirsiu iš neturėjimo ką veikt.... Bet bėda tame, kad vienas aš nieko nenuveiksiu... Kaip butų įdomu nueiti į uždraustajį mišką..... Bet kad apsigint ten prireiktų visos pirmakursių armi..... Armijos! Sniegui šovė keista mintis. Reikia įkurti draugiją, keliese galėsim tikrai dauk daugiau nei kiekvienas atskirai.... Jis išsitraukė lazdelę ir greit mintimis permetė visas savo kerėjimo pamokas. Tada nutaikė lazdelę į didelį pergamentą, ant kurio pradėjo rastis kreivokos raidės.
Citata
Visi norintys įstoti į broliją, kuri užsiiminės įvairiausia veikla, kurią sugalvosim patys, nedelsiant ateikit į Laužavietę prie ežero.
Sniegas suburbuliavo užkeikimą, ir pergamentas tiesiog sprogo į krūvą mažų lėktuvėlių su jo užrašytais žodžiais. Tada juos paleido į hogvartsą. Nagi, pasiekit visus norinčius nuotykių... Lėktuvėliai sklandžiai išsisklaidė po Hogvartsą ir jo apylinkes.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Lapkričio 25, 2009, 08:11:57 pm
Kairi nekantriu žingsniu judėjo link laužavietės. Jai rašant laišką pelėdyne, į rankas nusileido lėktuvėlis,kuriame buvo kvietimas. Nieko nelaukdama mergina nuskubėjo į paskirtą vietą, tikėdamasi visko,kas geriausia. Dieve,kaip čia buvo nuobodu. Gal tai praskaidrins niūrias dienas Hoge? Kairi beveik nesidairė, visą laiką mąstė ir fantazavo apie būsimą pavojingą veiklą. Kodėl pavojinga ji nežinojo, bet kas gi daugiau uždegtų jauną pirmakursių kraują? Rudas, ilgas paltas pynėsi tarp merginos kojų. Pati ji buvo susigūžusi ir slėpėsi nuo žvarbaus rudens vėjo. Pagaliau Himura išvydo laužavietę ir vienišą figūrą. Apsidžiaugusi pasileido šiek tiek greičiau. Ji nekantravo įžiebti ugnį ir pasišildyti. Tačiau kai grifę nuo tikslo skyrė vos penkiolika metrų, ji atpažino ten sėdintį vaikiną. Kairi sulėtino žingsnį ir ėmė žaibiškai galvoti. Po velniais, gal tas kvietimas buvo skirtas klastuoliams? Ką gi daryti? Man regis jis mane jau pastebėjo.. Velnias. Himura išsitiesė ir lyg niekur nieko priėjo prie Ugninio.
- Gavau laišką, - tarė ir išsitraukė lazdelę. Sušnabždėjusi užkeikimą įžiebė ugnį. Atsisėdusi ant rąsto priešais vaikiną, Himura pakėlė akis ir lyg atsainiai, lyg laukdama kažkokio pratesimo, žiūrėjo į klastuolį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Lapkričio 25, 2009, 08:56:40 pm
Sniegas nebyliu žvilgsniu nužvelgė abejojančią merginą.
-Labas, puiku, jau esam dviese.. - Keistai maloniai nusijuokė Sniegas.
-Taigi, kaip matau ne man vienam nuobodu? - Pabandė pratesti pokalbį Ugninis. Prietemoje jo akys regis net švytėjo kraujo raudonumo spalva, kurią jos įgavo po incidento su troliais. Buvo galima aiškiai įžvelgti, kad jis kažko laukia su šiokiu tokiu nerimu. Jis nužvelgė merginą, kuri neatrodė nusiteikusi juokauti, atrodė, kad ji pasirįžusi veikti kad ir dabar. Tokių žmonių Sniegui ir reikėjo.
Sniegas patogiau įsitaisė savo krėsle ir pradėjo tarp pirštų sūkioti lazdelę. Jis, dėl visa ko, nepaleido jos iš rankų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Lapkričio 25, 2009, 09:38:37 pm
Sniegas pasisveikindamas linktelėjo galvą ir prabilo.
-Aš Sniegas Ugninis. Malonu kad prisidėjai - Šyptelėjo. Po velnių.... Vienas tarp grifių... Kažkaip nejauku...
-Ką gi, gretos auga... palaukim dar šiek tiek, kol susirinks daugiau žmonių, tada galėsim pradėt veikt. - Sniegas, neturėdamas ką veikti, lazdelę nutaikė į didelį vorą, kuris kabojo jam virš galvos. Iš lazdelės išskriejo liepsnos gija, kuri lėtai apsupo vorą ir pradėjo aplink jį suktis suparalyžuodama jį ir neleisdama jam pasprukti. Ugnis grakščiai šoko, visiškai valdoma Sniego. Staiga, liepsna lyk sprogo ir supleškino vorą, kuris dar spejo įšleisti keistą cypimą. Sniego veide nesimatė jokios išskirtinės reakcijos į tai ką padarė. Jo veidas nepasikeitė, tebebuvo lyk akmeninis. Tada jis lėtai nužvelgė abi grifes. Gan išvaiždžios....
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Lapkričio 26, 2009, 10:17:27 am
Kairi linktelėjo atėjusiai grifiukei. Iš išvaizdos matyta, bet ji negalėjo atsiminti ar kada nors su ja bendravo. Mergina sekė akimis klastuolio veiksmus, kurie buvo vangūs ir akivaizdžiai daromi iš nuobodulio. Himura nužvelgė Ugninį ir jo ugnines akis. Visai kaip Toros.. pagalvojo ir susigūžė. Artėjant vakarui oras vėso. Kairi apsidairė. Kol kas nesimatė jokių kitų mokinių. Ji tikėjosi,kad dar šį vakarą jie nuveiks ką nors įdomaus, todėl sėdėjo tarsi ant adatų. Pagaliau nustojo kankintis ir įsižiūrėjo į laužą. Liepsna traukė tarsi kokį drugelį ir Himura ėmė galvoti apie žygį į Uždraustąjį mišką. Metusi žvilgsnį į didįjį žiedą ant savo rankos, Kairi surimtėjo ir apie kažką giliai susimąstė. Po kelių minučių ji ryžosi nutraukti tą nejaukią tylą tarp dviejų skirtingų koledžų.
- Kodėl tavo akys raudonos? - kreipėsi į Sniegą, žiūrėdama kažkur jam už pečių. Tuomet žvilgtelėjo į patį Ugninį ir nežymiai šyptelėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Lapkričio 26, 2009, 11:16:37 am
Sniegas išgirdo keistą klausymą ir susimąstė.
-Mano akys raudonos po incidento su troliais, kuris buvo požemiuose. Staiga pajaučiau kad geriau matau tamsoje ir kad mano reakcija pagerėjo. Tai tikriausiai atsitiko dėl to, kad mano gyvybė buvo ant plauko...- Sniegas akimis permetė abi merginas.
-Malonu susipažint Amite. - Šiek tiek patylėjęs Sniegas vėl prakalbo - Manau palauksim dar keletą minučių ir pradėsim veiksmą, tiksliau jūs pradėsit. - Sniegas iš kišenės išsitraukė kažkoką panašaus į stiklo rutulį, kurio viduje buvo akis. -Tai yra Voro Linčiuotojo kiaušinis. Juos jie deda urve uždraustajame miške, maždauk už trijų kilometrų nuo čia. Ten patekti be protiškai sunku, nes saugodami savo kiaušinius, šie vorai išsislapsto aplink urvą ir laukia aukų, kurias sušeria savo naujagimiams, arba, kaip nekeista, jas nulinčiuoja. Taigi, kodėl aš tai pasakoju? Nes jūs įrodydamos savo lojalumą ir norą prisidėti prie brolijos, turėsit atnešti po kiaušinį į šitą vietą. - Jo veide atsirado šypsena. - Tad manau palaukim daugiau žmonių. nes pavieniui tai padaryti bus sunkiau....
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Lapkričio 26, 2009, 11:51:43 am
Troliai? Chm. Kairi nusišypsojo pati sau ir galvodama apie pavojus prisistatė.
- Aš Kairi.
Tuomet išklausė Ugninio sąlygas ir viduje tiesiog šventė prasidėjo. Štai ką aš vadinu turiningu laiko praleidimu. Himura, nors ir neparodė, bet nenustygo vietoje, kaip norėjo lėkti į mišką ir susidurti su pavojais. Po tos nakties su Mirtimi, jai trūko Beatričės juoko ir nežmoniškos įtampos. Neištvėrusi grifė atsistojo ir ėmė vaikščioti. Akimirką sustojo ir įsižiūrėjo į tamsų ir pavojingą mišką. Į merginos veidą dvelktelėjo vėjas ir su juo regis atskriejo varpelių skambėjimas. Himura šyptelėjo žiūrėdama į tą neaprepiamą tamsą, iš kurios atrodė,kad tuo kažkas iššoks. Staigiai apsisukusi ji grįžo vietą.
- Aš negaliu taip ilgai laukti. Negi nėra patikimesnio būdo,kaip susisiekti su kitais mokiniais? - paklausė ji ir tiesiog nevalyvai ištiesė ranką link šokolado. Kai nervinosi ji privalėdavo turėti kažką burnoje.
- Labai skanu, - lyg tarp kitko tarė Amitei.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ieva Lapkričio 27, 2009, 04:40:57 pm
Karmena ramiai slinko per bruzgynus greta Uždraustojo miško.Susikryžiausi rankas ant krūtinės,ji lėtai lėtai sliuogė spardydama vieną kitą akmenuką.Mergaitė nors akimirkai norėjo mintyse apmąstyti,ar tai,ką akė voras,yra tiesa.Paskutinis saulės spindulys bakstelėjo Karmenai į veidą,kurį ji nuleidusi jį žingsniavo samanotu ir apžėlusiu taku.Bakstelėjo į veidą,tarsi norėdamas kažką parodyti.Juodaplaukė ūmai kilstelėjo galvą-toli toli mirgėjo trys mažos galvelės.Greta jų jaukiai krebždeno ugnelė.Argi aš ne viena tokia nusivylusi gyvenimu?Negi ne viena nežinanti ką veikti?Bet priartėjus dar arčiau nesimatė,kad šitie vaikai nusivylę gyvenimu.Neturiu didžiulio noro susibičiuliauti su kažkuo būtent šiandien.Gal geriau eisiu į kitą vietą...
-Karmen,mieloji,turiu gerą nuojautą,-pasigirdo mergaitės mintyse tylus balselis.-Eik pas juos,susibičiuliauk,pasidalink nuoskaudomis,o gal tiesiog persimesk keliais žodžiais,pamatysi,palengvės.
Border jau buvo beeinanti link laužo,kaip staiga ji pastebėjo aukštą klastuolio galvą.Kurgi ne,užjaus,klastuolis,ar ne,tas pats,kuris išsilaisvino iš geležinio trolio rankų.Buvo per vėlu.Trijulė atsisuko,tikriausiai išgirdę pirmakursės urzgimą.Eik,eik,eik,eik...Mintyse skambėjo įkirus balselis.Grifukė prisiartino prie kitų pirmakursių.Jau tarsi norėjo sveikintis,tačiau lyg tyčia ilga sruoga iš po netvirtai surištos kasos nukrito jai ant veido.Mergina gan nervingai ir vis dar nuleidusi galvą spyrė mažą šapaliuką į laužą,ir šis akimirksniu sužaibaravo ir sučirškėjo.
-Sveiki,draugužiai,-pasisveikino nedrąsiai,bet tarsi juos gerai pažinotų.-Ką čia veikiat tokiį tamsų vakarą?
Karmen iš tolesnio atstumo pritūpė ir ėmė stebėti liepsnojančias žabas ir besiskverbiančias bei nesulaikomas liepsnas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sniegas Ugninis Lapkričio 28, 2009, 10:13:55 pm
Sniegas pamatęs kad ateina dar viena grifė visai prarado viltį kad sulauks savo koledžo atstovų.
-Labas, - Linkteldamas pasisveikino sniegas. - Manau tryse susitvarkysit su darbu... Tikiuosi mokat ugnies užkeikimų? Nes kitokiais pro voriukius neprasiskinsit... - Sniegas numetė žvilksnį į grifiukę kuri katik atėjo.
-Teisybė, tu juk nežinai kame čia viskas.... Mes kuriam Broliją, kuri veiks neakivaizdžiai, darysim tai, ką patys usimanysim. Bet kad į ją papult, reiks įveikti nedidelę užduotėlę, jūs tryse, turėsit nueiti į miško gelmę, surasti olą, kurioje yra Vorų lizdas, ir atnešti po Voro kiaušinį. Na, smulkmenas manau papasakos draugės. Taigi, kai būsit pasiruošusios galit pradėti - Nusišypsojo Sniegas ir lazdele pradėjo raižydi užrašus ant medinio krėslo kuriame sėdėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ieva Lapkričio 29, 2009, 03:51:35 pm
Broliją?Kas čia dabar?Karmen nenorėjo atrodyti kaip paskutinė kvailė.Ji kiek išsigando:Voro kiaušinis?,bet savo akyse ir veide šito neparodė.
-Karmena,mieloji,-girdėjo mintyse ji Ši-dėdės Arturo balselį.-Žvilgtelėk prie laužo,-atrodė,kad voras jau žinojo visa tai,ir vien todėl liepė eiti prie pirmakursių.Bet mergaitė žvilgtelėjo į laužą-ten jau beveik liepsnojo pergamento lapelis.

Citata
Visi norintys įstoti į broliją,kuri užsiiminės įvairiausia veikla,kurią sugalvosim patys,nedelsiant ateikit į Laužavietę prie ežero.

Ši,tu-voras,gal žinai,ar tie vorai pavojingi?
-Geriau neklausk,-vėlei pasigirdo kiek lipšnus dėdės balselis.Na,tai ir neklausiu.
-Taigi...Mano vardas Karmen Border,aš iš Grifų Gūžtos.
Tolumoje suūkčiojo pelėda.Karmen atsisuko į Uždraustajį mišką.Dar niekada ten nebuvau...Juk uždrausta mokiniams ir koją tenai įkelti!Na,bet kaip bebūtų,jau ne vieną kartą mačiau pirmakursius šmirinėjančius po jo apylinkes.Karmena Border,ar supranti,kiek gali košės sau prisivirti?Border,Bord,nejau prieš tuos vaikus ir prieš visą Hogvartsą pasirodysi esanti bailė?Ta,kuri bijo ir koją į paprastą mišką įkelti?Grifukės mintyse ėmė vėl kovoti du širdį geliantys balseliai.Tarsi jai ant abiejų pečių sėdėtų pora žmogeliukų.Eiti,neiti,eiti,neiti...-paslaptingai kuždėjo jie,ir galų gale juodaplaukė beveik girdimai sumurmėjo.
-Eiti.
Dar pasisukiojo,apsižvalgė,ar neateina dar koks nors nuotykių ištroškęs Hogietis,ir atsisukusi į dvi kitas grifukes,pasakė:
-Aš jau pasirengusi,ir jei prireiks,mirsiu,-pajuokavo Karmen.Baisiausia tai,kad net jai pačiai tai nė kiek nebuvo juokinga.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 01, 2009, 04:09:54 pm
Po Ugninio žodžių Kairi iškart pakilo. Vėjo šuoras tarsi pritarė idėjai judėti. Rimtai nusiteikusi mergina apžvelgė kitus mokynius ir tarė:
- Aš jums ne partnerė, todėl nemanykit, kad padėsiu rasti kiaušinius. Man ši užduotis individuali ir nemėgstu gelbėti kitų sėdynių dėl pačių žioplumo. Elkitės kaip pačios išmanot..
Persimetusi savo krepšį per petį, Himura linktelėjo klatuoliui ir apsisuko. Visai netoli, priešais ją stūksojo miškas: tamsus, svetimas, pilnas antgamtiškų galių. Tačiau Kairi ten jau buvo, ji žinojo,kad kartais priešai gali tapti geriausiais draugais. Svarbiausia mokėti išgyventi. Tarsi galėčiau ten žūti, grifė šyptelėjo ir lengvabūdiškai nuėjo pasitikti nuotykių. Ją palydėjo dar vienas vėjo šuoras atnešęs varpelių skambesį...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 02, 2009, 04:13:17 pm
Miriana tyliai atitipeno iki laužavietės.
- Haaaalo visiem,- pasakė susirinkusiems.
Miriana prisėdo ant netoli buvusio kelmo. Ten jau matė kelis matytus žmones.
- Jeigu kas nežinot, aš Miriana. O pavardė ir kursas manyčiau neturėtų būti labai aktualu,- šyptelėjo.
Grifukė paėmė netoliese buvusį akmenuką ir sviedė į vandenį.
*Pliumt*
Šis garsas visad toks fainas...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ieva Gruodžio 04, 2009, 07:32:06 pm
[ŽMONĖS,MES VISI JAU MIŠKE IEŠKOM KIAUŠINIŲ!Seniai mūsų čia nėra.]
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 05, 2009, 02:10:38 pm
Oh, gooosh, kaip čia boooring.... Miriana pažvelgė į laikroduką, kuris tūnojo ant jos rankos.
- Ką??? Jau??? Kaip greit laikas bėga... Taigi pavėluosiu... Reikia jau eiti iš čia... - Miriana staigiai pašoko ir išbėgo iš laužavietės, nieko ten nepalikdama.
Prieš išbėgant ji užgesino ugnį, kadangi ten kau nieko nebuvo.
Tikriausia būsiu užsnūdusi.... Kokia aš nevėkšla! Taigi žadėjau sau pasiruošti artėjantiems naujiems mokslo metams! Taigi dabar aš - antrakursė. Vis daugiau pareigų, teisių bei atsakomybės....
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Soport Agneu Gruodžio 05, 2009, 05:29:51 pm
Soport iš lėto besivaikščiodama pamatė, kad prie ežero dūmai rūksta, paėjus arčiau pastebėjo, kad Miriana užgesinus ugnį nubėga mokyklos link. Gal pašaukt man ją? Ech... tegul sau, gal mokykloj susitiksiu. Mergaitė priėjo jau prie atšalusios laužavietės ir atsisėdo ant kažkokio rąstgalio. Nusiėmusi kuprinytę, ją atsisegė ir išsitraukė storą storą sąsiuvinį, į kurį žadėjo rašyti savo dienoraštį. Pirmame puslapyje šypsojosi jai jos šeima, o antrame įklijuota jos įlipimas į traukinį. Mergaitė liūdnai nusišypsojo ir atsivertė kitą puslapį. Išlėto dėliodama mintis mergaitė ėmė rašyti.
Brangus dienorašti, štai praėjo jau beveik mėnuo, kai esu naujoj mokykloj. Esu labai nusivylusi, kad negaliu dar lankyt pamokų, tačiau vilties neprarandu, kiek girdėjau jau pasibaigė vieneri mokymo metais ir tuoj prasidės antrieji. Labai noriu susipažinti su savo klasiokais ir mokytojais, noriu susirasti draugų. Deja tai taip sunku, kur aš be nueičiau visur vaikai išsilaksto lyg varlę pamatę, bet aš juk iš tiesų esu graži. Mano šviesūs rudi plaukai juk gražiai spindi, aš juos prižiūriu, o akys nėra išvarvėję, kaip pas šimtametę senutę... Ech, tokia ta mano dalia. Dabar sėdžiu prie laužavietės, tačiau darosi vėsoka, reikės eiti į pilį. Jau tuoj vakarienė. Tai šį kartą tiek brangus dienorašti, iki.
Mergaitė užvertė savo sąsiuvinį ir įsikišo atgal į savo mažą magiškai praplėstą kuprinytę, į kurią telpa viskas. Atsistojusi Soport apsidairė ar nepamatys, kokios mergaitės, ir ramiai nuėjo į mokyklą. Aš taip tikėjausi kur nors sutikti vaikų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lilith Sargon Sausio 06, 2010, 02:06:56 pm
Bou lėtai žingsniavo per sniegą. Jos veidas atrodė dar baltesnis negu buvo iš tiesų. Žvilgtelėjusi atgal ir pamačiusi Kairi prisivertė nusišypsoti. Kad ir kaip tai jai buvo sunku. Priėjus laužavietę mergaitė sustojo. Batu išspardė sniegą iš akmenimis apkrauto rato ir apsižvalgė:
-Reikėtų surasti kokių pagalių, kad sukurtume laužą. Tikrai greit sušalsime.
Apsisukusi ratuką savo vietoje ir be apžiūrinėdama aplinką pastebėjo krūvą šakų. Paėmusi glėbį švystelėjo į ratą ir gražiai sustatė. Atsitiesė ir pažvelgė į Kairi:
-Antrakursiai žino daugiau. Tau garbė uždegti,-ji nusišypsojo, bet iš po didelio šaliko kuris dengė visą veidą matėsi tik kaip prisimerkė akys ir šiek tiek kilstelėjo skruostai.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Sausio 06, 2010, 02:21:13 pm
Kairi slėpė sušąlusias rankas striukės kišenėse. Plaukai buvo išleisti, kad nors kiek dengtų veidą ir būtų maloniau. Himura ėjo nuleidusi galvą ir žiūrėjo į Bou paliktus pėdsakus. Visa pieva buvo balta nuo sniego ir tokio grožio grifė jau seniai nematė, tačiau nebuvo laiko grožėtis. Pakėlusi akis pamatė priešais save žygiuojančią draugę. Šyptelėjusi paspartino žingsnį ir ją prisivijo. Kaip tik jos priėjo laužavietę ir Bou sukrovė šakas į krūvą. Himura išsitraukė lazdelę ir mostelėjusi kažkaip atsainiai tarė:
- Incendio.
Ugnies žiežirba iššoko iš lazdelės galo ir persikėlė ant šakų, kurios greitai užsiliepsnojo.
-Keista, jos tūrėtų būti drėgnos, - savo įtarimus išsakė Tora.
- Galbūt kažkas neseniai jas atnešė. Juk daug kas mėgsta pasėdėti prie laužo.
Himura pasidėjo lazdelę ir atsisėdo ant rąsto. Rankos vis dar buvo kišenėse, o merginos figūra tiesiog sulinko nuo stengimosi neišleisti šilumos. Mostelėjusi galva sėstis šalia, grifė dar kartą pasimuistė ir tuomet atkišo rankas laužui, kuris jau smagiai spragsėjo.
- Tai nuo ko pradedam? - pirmuosius žodžius skaudžia tema tarė Kairi ir iš jos burnos išsiveržė garas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lilith Sargon Sausio 06, 2010, 02:37:34 pm
Bou kelias akimirkas pastovėjo priešais laužą. Tada apsisuko ir klestelėjo šalia Kairi. Žvilgsniu tyrinėjo ugnį.
-Man nesvarbu. Tiesiog būtų gerai, kad kuo greičiau baigtume. Kas yra neįmanoma. Tai ilgai truks.
Tyliai atsiduso ir įmurgdė veidą giliau į minštą rožinį šaliką. Atlušusi galvą pasižiūrėjo į dangų. Jis buvo giedras, kas kiek laiko nuskrisdavo viena kita snaigė. Bet snigti normaliai nepradėjo. Vėlei pažvelgė į Kairi ir tyliai pasakė:
-Kas galėjo nutikti Tashitai...?
Mergaitė prisimerkė pradėjus galvoti apie baisius dalykus, apie kuriuos ji nė neturėjo supratimo.
-Ji negalėjo niekur dingti. Ji visdar viduje. Jaučiu nuos jos skleidžiamą šilumą nors dabar šaltis baigia sukandžioti šonus.
Tada palingavo galva:
-Turit kokių nors idėjų?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Sausio 06, 2010, 03:01:20 pm
Kairi klausėsi Bou ir žiūrėjo į ugnį, kuri traukė merginą, kaip drugelį. Šilta, saugu, niekas nerastų..niekada... Kažkur miške sustaugė vilkas, tačiau grifei tai nuskambėjo,kaip muzika. Čia ji atgavo savo sąmonę ir tiesiog pašoko.
- Na žinoma, mano fleita. Vilkas. Ir dar kentauras. Tie varpeliai ir žiedas... Juk mes viską galime!
Kairi tiesiog sušuko iš džiaugsmo ir garas pakilo į giedrą dangų iš kurio leidosi kelios snaigės. Ugnis sujudėjo, tarsi pritardama, ir vėl nurimo. Himura patenkinta žiūrėjo į Bou, tačiau ši regis dar nieko nesuprato.
- Bou, aš juk tau ne viską esu papasakojusi. Mano praeitis kupina prisiminimų, kurie manęs nenužudė ir padarė stipresnia. Palauk čia!
Kairi juokdamasi bėgo link pilies, kelioms akimirkoms palikdama švilpę vieną, nors tai galėjo būti ir nesaugu. Negaliu jos tampyti tai čia, tai ten. Ypač, kai einu į Grifų bokštą. Aš greit!
Netruko nė dešimt minučių, kai Kairi uždususi parbėgo atgal. Jos raudonose nuo šalčio rankose gulėjo juodas, aksominis dėklas. Patenkinta, kad mergina vis dar sveika ir saugi, Himura atsisėdo į savo vietą. Ugnis vis dar taip pat maloniai šildė ir grifė tiesiog ištirpo.
- Juk pameni mano fleitą, tiesa? Ir burtus, kuriuos moku? Tai štai. Ranka ranką plauna. Priešai ir draugai. Praeitis ir dabartis. Viskas susipynė, visur yra ir gėrio ir blogio. Ir spąstų ir pagalbos. Tu žinoma nieko nesupranti, bet ir nereikia. Aš tuoj parodysiu.
Himura tiesiog nesitvėrė kailyje, kaip seniai laikė savo instrumentą rankose, jog net rankos drebėjo. Tačiau susitvardžiusi atsargiai atidarė dėklą ir sniego baltumo fone sublizgo sidabrinė fleita.
- O graikų dievai, koks grožis, - tarsi pirmą kartą matytų, tarė Kairi. Ištiesus pirštus, ji atsargiai prisilietė prie metalo, tačiau šis buvo šiltas, tarsi neseniai laikytas rankose.
- Tuoj prasidės magija, - tarė Himura vis dar žvelgdma į savo pasakų kūrėją.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lilith Sargon Sausio 06, 2010, 03:08:33 pm
Bou beveik nereaguodama linktelėjo. Nė nepastebėjo, kad Kairi dingo. Pakėlė galvą tik jai grįžus. Mergaitė sumirksėjo nelabai suprasdama ką draugė kalba:
-Ką tu turi omeny?
Kilstėlėjo antakį. Išsitraukusi apšalusias rankas iš kišenių papūtė šilto oro ir atkišo ugniai.
-Taigi... Laukiu tavo planų.
Įtariai pasižiūrėjusi į fleitą prisiminė kaip prieš atrodo kokius du šimtus metų Kairi sukėlė lietų. Nuo tokios minties mergaitė nusipurtė ir baimingai išpūtė akis laukdama ką darys draugė.
Tikiuosi ji to nežada kartoti...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Sausio 06, 2010, 03:21:32 pm
Kairi patrynė rankas, kad apšiltų ir lėtai ištraukė fleitą. Ši buvo lengva, kaip plunksna ir mergina atsargiai ją suspaudė, kad nenumestų, bet atrodė, kad tai fleita įsitaisė į delnus taip, kaip patogu. Kairi kita ranka greitai surado nedidelę dežutę, o ją atidarius ir reikiamą maišelį. Dantimis atrišusi keliais pirštais paėmė iš ten žolelių mišinį.
- Paisruošus? - kreivai šyptelėjo Himura savo kolegei ir metė tą žiupsnelį į ugnį. Liepsna šoko į dangų ir tapo šviesiai melsvos, šiek tiek sidabro blizgesio, skaidrios spalvos. Kairi prisidėjo fleitą prie lūpų ir užsimerkė. Ateik pas mane... Pirštai lėtai judėjo instrumentu, o šis skleidė lengvus garsus. Natos nei kilo, nei leidosi. Garsas regis dingdavo tik jam išėjus. Atrodė, kad nieko nebus, tačiau tuo metu iš ledinės ugnies ėmė sunktis migla. Tokia tiršta ir balta, tarsi debesis, ji slinko palei žemę ir raizgėsi į visas puses - kaip gyva. Melodija ir toliau skambėjo tik mergaičių galvoje, o aplink dėjosi stebuklai. Kažkur miške vėl sustaugė vilkas. Ateik pas mane... sušnabždėjo Kairi ir pasigirdo varpelių skambesys. Aš tave kviečiu.... Migla ėmė kilti ir po kelių minučių jau nieko nebesimatė. Kairi tik jautė, kaip šalia jos visdar sėdi draugė ir tyliai kvėpuoja. Nebijok.. tarsi švilpei, tarsi kažkam kitam sušnabždėjo mintyse raudonplaukė. Kaip tik tuo metu pasigirdo kažkieno ėjimas per sniegą. Kairi ir toliau grojo, ir visą laiką buvo užsimerkusi, tačiau klausa gaudė kiekvieną krebždesį. Ateik... dar kartą pakvietė ir pajuto šiltą alsavimą, visai čia pat. Lėtai atitraukusi fleitą nuo lūpų Himura sušnabždėjo burtažodį senąja japonų kalba ir atsimerkė. Aplink vien migla, o merginos baltuose apsiaustuose su kapišonais, kurie slėpė akis.
- Iliuzija, - tarė pusbalsiu ir suėmė Bou ranką, kad ši nesijaudintų. Dabar viskas, ką matė mergins, tai jos abi, laužas ir šalia stovintis baltai pilkas vilkas su skaisčiai žydromis akimis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lilith Sargon Sausio 06, 2010, 03:36:22 pm
Bou lėtai žvalgėsi aplinkui. Migla atrodė tokia įspūdinga. Keista, gal atrodė šiek tiek netikra, bet hipnotizuojanti. Atsistojo šalia Kairi ir užsimerkusi klausėsi nuostabios melodijos. Pajutusi, kad draugė paėmė jos ranką Bou atsimerkė ir mestelėjo žvilgsnį į jos pusę. Tada pažvelgė į priekį. Jos nugara perbėgo šiupas pamačius vilką.
Iliuzija? Tada ji begalo tikroviška.
Bounita prisimerkusi žiūrėjo į padarą priešais. Tada nepasukdama galvos tyliai paklausė:
-Čia būtų jis, ar ji?
Tas žvilgsnis... Lyg kažkada jau būčiau jį mačiusi... Bet toks nepažįstamas...
Mergaitės žvilgsnis keliavo tolyn nuo vilko. Ugnies atrodo beveik nesimatė. Miškas lyg ištirpęs. Viskas neatpažįstamai pasikeitę.
Gerai, kad tik iliuzija. O tai tikrai būčiau pakraupusi...
Balkšvas kailis šiek tiek sujudėjo atkreipdamas jos akių dėmesį ir ši toliau įtariai tyrinėjo padarą juodomis akimis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Sausio 06, 2010, 03:55:44 pm
- Tu niekada manęs nenuvili, Shana, - pasigirdo balsas, tas pats, kurį dar šiandien girdėjo prie pusryčių stalo. Atrodė, kad jis ateina iš vilko, nors nasrų jis nejudino. Tą balsą turėjo girdėti ir Bou, tačiau Himura nebuvo tuo įsitikinusi.
- Mei, jeigu neklystu, - tarė Kairi ir jos kreipimasis nuskambėjo balsu. Garsus sugėrė migla, todėl greitai aplink vėl įsisvyravo tyla.
- Mes jau buvome susitikusios? - uždavė dar vieną klausimą, kadangi grifė net neabejojo, kad priešais tupintis vilkas yra Mei - likimas.
- Tu teisi, mes jau matėmės..., - nuskabėjo linksmas balsas ir Kairi prisiminė patį pirmą reginį, kuomet sutiko moterį kvepiančią cinamonu ir vanile. Ji nebuvo panaši į jokį regėtą žmogų. Turėjau suprasti iškarto...
- Nesikrimsk, Shana. Juk tu gimei Kovotoja.
- Kodėl Jūs mane vadinate Shana ir ką aš turėčiau daryti? - Himura labai jaudinosi, tačiau balsas nesudrebėjo ir nuskambėjo labai ramiai.
- Pažvelk į save. Nors kartą pamatyk tiesą. Atverk save pasauliui. Tu sutverta griauti ir kurti. Rask tą savyje ir viską suprasi.
Kairi nuleido akis nuo vilko ir ėmė kažko ieškoti toje tuštumoje, tačiau viskas ką matė, tai tik migla.
- Žiūrėk ne akimis, jos dažnai apgauna...
Varpeliai, tylus juokas ir Kairi užsimerkė. Žiūrėti ne akimis...Klausytis, užuosti, pajusti.. Taip merginos grįžo į pievą ir kuomet Kairi atsimerkė, viskas buvo po senovei, tik vilkas vis dar tupėjo šalia laužo, kuris ir vėl smagiai spragsėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lilith Sargon Sausio 06, 2010, 04:04:32 pm
Bounita stovėjo kaip įbęsta. Jos žvilgsnis šaudė nuo kaip ji suprato vilkės, prie Kairi.
Vadinasi jodvi pažįsta viena kitą...
Įtemptai besiklausydama ką anos dvi kalba mergaitė pajuto kažkieno akis. Nepasukdama galvos ji žvilgtelėjo per petį. Nieko nepamačiusi atsigręžė. Suklykusi juoda varna purptelėjo ir paiko nuo šakos.
Varna? Varge, Bou, tau tuoj bus nervinis perkrovimas...
Keistas jausmas nesiliovė. Kažkas lyg gręžė ją akimis. Atsisėdusi ant rąsto dar kartą apsižvalgė. Migla buvo išsisklaidžiusi. Patrynusi akis ji toliau apžiūrinėjo vilką, nors mintys skrajojo toli toli.
Tashi, kur tu?
Bet atsakymo vis nesulaukė.
Bent jau tas keistas padaras, kuris čia vietoj jos, atsakytų...
Galvoje pasigirdo į urzgimą panašus garsas. Mergaitė įsitempė, bet stengėsi to neparodyti.
Dabar netik jau su savimi kalbi, bet ir uzgimą girdi... O varge, vargeli..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Sausio 09, 2010, 02:23:16 pm
Kairi krėtė lengvas įtampos drebulys ir niekaip nesisekė atpalaiduoti kūno. Šiek tiek išvargusi mergina atsisuko į kolegę, kuri atrodė gana pasimetusi.
- Ne kasdien tokį išvysi, tiesa? - paklausė ir pasisuko į vilką, kuris ramut ramutėliai stebėjo dvi merginas.
- O ką su tavim darysim? Teks leistis su mumis pavojams į nasrus. Nors tau turbūt tas pats, - mostelėjo ranka ir pasisuko į ežerą. Vilkas urgztelėjo ir nutilo, tarsi pritardamas. Kairi galvodama stebėjo ramų ežero paviršių. Pasijutusi geriau kreipėsi į Bou:
- Tu turi čia dienoraštį? Būtų gerai, kad pasakytum, kas ten parašyta, nors truputį.. Reikia judėti į priekį ir kuo greičiau, kol dar esam gyvos.. - paskutinis sakinys nuskambėjo, kaip neišvengiamas dalykas, todėl grifės akys tapo liūdnos. Vilkas pakreipė galvą ir įdėmiai pažiūrėjo į Himurą. Kairi pagavo žvilgsnį ir atsiduso.
- Tu teisus, nėra čia ko nusiminti. Reikia būti ryžtingoms, drąsioms ir kilti į kovą. O!
Nusišypsojusi atsisuko į Bou ir kumščiu trinktelėjo merginai į petį.
- Na? Pasiruošusi? Trauk tą knygą ir pradedam. Nėra čia ko snausti. O apie viziją pakalbėsim šiek tiek vėliau, kuomet suprasiu, ką tiksliai išgirdau. Tu gerai jautiesi? - paklausė kolegės ir uždėjo ranką ant peties.

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti8.gif)
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lilith Sargon Sausio 09, 2010, 02:41:05 pm
Bou silpnai šypsojosi. Pajutusi Kairi ranką ant peties paplekšnojo per ją ir iš užžančio išsiraukė dienoraštį. Padėjusi knygą sau ant kelių atsiduso ir pažvelgė į draugę:
-Reikia džiaugtis, kad Tashita viską išvertė prieš jai dingstant...
Mergaitė atsikrenkštė ir atšvertė dienoraštį. Pervertė pusę ir sustojo prie paskutinio puslapio:
-Šis mums svarbiausias. Kituose pasakojama paprasta dienos rutina.
Papūtusi lūpas Bou pažvelgė į Kairi, tada į vilką. Caktelėjusi liežuviu pradėjo garsiai skaityti:
Citata
"Jaučiu artėjant audrą. Vėjas kylą iš Šiaurės, neša blogą pranašaujančius debesis.
Stoviu prie lango ir stebiu tuščią ir tylią žemę. Saulės spinduliai nebeprasiskverbia pro pilką skraistę ir pasaulis skendi prietemoje.
Negirdėti paukščių giesmių, nematyti miško žvėrių, neužuosti gėlių kvapo.
Tik mano plunksnos skrebenimas. Išaušo paskutinė mūsų valdymo diena...
Vyresnieji užsidarė Salėje, ruošiasi kovai, bet mums nėra jokių šansų.
Kovotojai nusiteikę pralieti kraują ant Motinos Žemės. Mūsų kraują...
Tiem, kas skaitys mano žodžius: raskite aukso vidurį ir jo galia prikels saulę."
Atsitiesusi apsižvalgė:
-Ji suprato, kad viskas nesibaigs gražiuoju...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Sausio 09, 2010, 04:12:41 pm
Kairi labai įdėmiai klausėsi, ką skaitė Bou ir kiekviename žodyje stengėsi atrasti užslėptą mintį, tačiau pasirodė, kad Seiza nieko neslėpė. Paskutiniai žodžiai buvo raktas į pergalę, kuria kažkodėl  Vyresnieji nepasinaudojo. O gal negalėjo?. Kairi susimąstė ir labai įdėmiai stebėjo žemę po kojomis.
- Tora, ką tu apie tai manai? - Himura nusprendė pasitarti su Kovotoja.
- Sunku pasakyti.. Žodžiai tarsi aiškūs, tačiau nelabai įsivaizduoju kur jie veda. Aukso vidurys? Hm...
- Vargu ar mums reikia ieškoti brangakmenių... Ten dar buvo paminėta saulė. Gal tai kažkaip susiję? Auksas ir saulė? Gal reikia ieškoti kažkokio nušvitimo?
- Taip - proto. Vargu ar ji turėjo omeny būtent tai. Saulė ir yra saulė, manau.Gamta skelbia naują erą, kuomet viskas tampa šviesu. Tai juk elementaru.
- Tora, neužmiršk, kad rašė Vyresnioji. Viskas gali būti atvirkščiai nepaprasta, nes bet koks idiotas tada susivoktų.
- Ačiū dievams, kad mes ne iškarto susiprotėjom... - nuskambėjo sarkazmas iš Toros ir Kairi susiraukė.
Nieko nepešusi  Himura toliau mąstė pati. Prisiminė Mei žodžius, todėl užsimerkė ir stengėsi pasauliui atverti save, tačiau aplink vyravo tik įprasta tyla. Atsimerkusi pažvelgė į vilką ir ištiesė ranką. Šis į ją neatkreipė jokio dėmėsio, tačiau pakilo ir niekur neskubėdamas priėjo prie Kairi. Atsitupęs šalia leidosi paglostomas. Visai,kaip šuo.. Švelniai kedendama jo baltus karčius, mergina šypsojosi. Nuo šio žvėries sklido tik teigiama energija ir mintys. Na negali viskas būti taip sunku. Vyresnioji žinojo, kad ne betkas ras knygą, kad ne betkas galės ją perskaityti ir tuo labiau suprasti. Tad jei mes radom ir mes perskaitėm, vadinasi ir suprasti turim. Reikia ieškoti kažko arti... Vis dar žvelgdama į vilką ir braukdama delnu per jo viršugalvį, grifė dar kartą perkratė paskutinį Seizos įrašą lemtingąją dieną. Raskit aukso vidurį.., tuoj po šių žodžių Kairi prisiminė Mei Tu sutverta griauti ir kurti. Rask tą savyje ir viską suprasi...
- Rask tą savyje.. - balsiai ištarė mergina ir pakėlė akis į dangų.  Saulė vis dar laikėsi pačiame viršuje ir Kairi spėjo, kad jau vidurdienis.
- Prikels saulę... Ji jau patekėjusi. Tačiau jei paieškoti jos viduje.. Akys dažnai apgauna. Vadinasi tamsu, jei žiūrėti ne akimis. Aukso vidurys turi būti viduje, ten ir saulėtekis.. Nauja pradžia, gamta skelbia naują dieną. Nauja nauja nauja.. Auksas ir saulė. Amžinai vertingas, jaunas ir spindintis.. O saulė tai kyla, tai leidžiasi. Kasdieninis reiškinys. Gamtos reiškinys...
Himura staiga pažvelgė į Bou, tada atsisuko į vilką.
- Ar manai, tą patį ką ir aš? - kreipėsi į Tora.
- O manai tai įmanoma? - į klausimą Kovotoja atsakė klausimu.
Kairi dar akimirką pagalvojo ir nusprendė savo nuomonę išsakyti kolegei.
- Bou, man atrodo aš turiu idėją. Tiksliau teoriją. Ausko vidurio reikia ieškoti tokiuose,kaip mes. O kas mes? Mes paprastų merginų ir Kovotojų derinys.  Nė viena iš mūsų atskira negali būti tobula. Mes galingos tik kartu. Vadinasi aukso vidurio reikia ieškoti abejose asmenybėse, bet tai neįmanoma, nes vis dėlto esame atskiros. Tai kaip manai mums reikėtų rasti Ausko vidurį,m? Ogi sujungti abi asmenybės puses. Supranti?
Kairi jautė, kad šis ‘nušvitimas’ teisingas, kad būtent tai ir reikia padaryti, tačiau kaip?
- Bounita, mums reikia kažkaip sujungti save su Kovotojomis. Rasti Aukso vidurį, rasti tobulą asmenybę, tą kuri privers saulę pakilti sieloje. Ir visagalė gamta įveiks bet kokią tamsą.
-  Tačiau ar  tai apskritai įmanoma? Nė karto istorijoje nebuvo užfiksuotas toks įvykis. Gal tai tik tavo laki fantazija, Kairi, – suabėjojo Tota, tačiau mergina papurtė galvą.
- Aš žinau, ką sakau. Pamatysit, tai suveiks. Mums pavyks, - tarė Himura ir nusišypsojo savo partnerei.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lilith Sargon Sausio 09, 2010, 04:30:28 pm
Bou sėdėjo paslėpusi veidą minkštame šalike. Virš jo matėsi tik jos akys ir viršugalvis. Kilstelėjusi antakį nusitempė šaliką nuo veido:
-Ir kaip tu galvoji tai padaryti? Niekada nesu girdėjusi, kad kas nors būtų sujungęs dvi sielas į vieną visumą sukurdamas vieną asmenybę.
Žvilgtelėjo į vilką ir šis atsukęs baltą galvą sumirksėjo. Mergaitė nusipurtė:
-O ir Tashitos čia nėra... Tik kažkoks gyvis...
Mergyt, jei dar kartą pavadinsi mane padaru, geruoju nesibaigs.-suurzgė balsas viduje.
Bounitos veidą iškreipė šlykšti grimasa.
Jau geriau mirčiau, negu tave savo viduje laikyčiau.
Staiga pajutusi keistą jausmą susiraukė. Ją išvidaus lyg peiliais draskė. Mergaitė nunarino galvą, bet neišleido jokio garso. Jos pečiai suvirpėjo ir ši tyliai sušnabždėjo:
-Turime rasti būdą jį iš čia išvaryti... Kol nevėlu...
Burnoje pradėjo kauptis kažkoks skystis. Pajutusi į geležies panašų skonį mergaitė pašoko ir pabėgusi keletą metrų išspjovė didelį pliūpsnį kraujo. Drebančia ranka nusivalė kraujo aptekusias lūpas. Jautė į nugarą įsmeigtą vilko žvilgsnį, bet nenorėjo atsisukti.

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti14.gif)
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vincent Lazar Sausio 09, 2010, 04:52:04 pm
Kairi su skausmu stebėjo, kaip jos draugę blogis graužia iš vidaus, tačiau kai ji nusispjovė krauju, Himura ne juokais išsigando ir įsiuto. Pašokusi pribėgo prie Bou ir per pečius apkabino.
- Palauk, duosiu suvalgyti vieną žolelę. Padės užgydyti žaizdą iš vidaus.
Padėjusi kolegei atsisėsti, grifė pasiknaisiojo krepšyje ir ištraukė delno dydžio žalią lapą.
- Jis nelabai skanus, bet turi gydomųjų savybių. Gerai sukramtyk, kad išsiskirtų sultys ir nuryk. Ir būtinai visą, kad ir kaip būtų neskanu.
Įsitikinusi, kad Bou viskas bus gerai, Kairi ėmė niršti ant tos būtybės merginos viduje.
- Mes tikrai nieko negalime padaryti? - paklausė Toros.
- Tik greičiau ieškoti išeities iš šitos sumaišties.. - atsakė Kovotoja ir mergina atsiduso.
Pažiūrėjusi į švilpę, Kairi vėl ėmė mąstyti. Kas mums galėtų padėti? Staiga jai nušvito protas, jau antrą kartą per kelias minutes, ir Kairi atsistojo.
- Žinau,kas mums galėtų padėti. Tačiau reikės eiti į mišką. Tu sugebėsi? Negaliu tau numalšinti skausmo, tačiau galbūt galės kai kas kitas.. O ir turėtų žinoti atsakimus į mūsų klausimus.
Himura prisėdo prie draugės, padėjo ranką ant kojos ir lengvai spustelėjo.
- Laikykis, nebedaug liko ir tu būsi tokia, kaip anksčiau. Mes susigrąžinsim Tashitą. Aš tau pažadu. O dabar eime.
Mergina pakilo ir padėjo atsistoti draugei. Tuomet užsimetė krepšį, ir atsisuko į vilką.
- Tavęs turbūt raginti nereikia, tiesa? - kreipėsi į žvėrį ir regis jis viską suprato. Pakilęs praėjo merginas ir nutipeno link miško.
- Regis jis žino kur mums eiti, - šyptelėjo Kairi ir pajudėjo iš paskos.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lilith Sargon Sausio 09, 2010, 05:10:36 pm
Mergaitė visa drebėdama atsisėdo. Išbalusiame veidelyje beveik nesimatė gyvybės, akys neblizgėjo kaip anksčiau. Nenoron įsidėjo lapą į burną ir vos akimirksniu jo neišspjovė:
-O varge...
Bet užsidengė burną delnu, kad netyčiom neišleistų tos šlykštynės iš burnos. Susiraukusi nuo šleikštulio, kuris jau atrodė, suerzino skrandį pagaliau nurijo sugliaumijusią masę. Pasišlykštėjusi iškišo liežuvį. Tada pažvelgė į Kairi:
-Ačiū.
Dar kartą nusipurčiusi, sunkiai atsistojo padedama draugės. Kojos linko per kelius, visai kaip Didžiojoje Salėje. Keletą akimirkų pastovėjo vietoje, kad įgautų lygsvarą ir kojos priprastų prie kūno svorio. Užtempė šaliką ant veido ir žvilgtelėjusi į vilką kuris žingsniavo miško link, atsiduso. Stengėsi, kad burna nebūtų pravirą ilgesnį tarpą, nes jau buvo beveik tikra, kad per tą lapą tuojau susivems. Jos lūpą nervirgai trūktelėjo ir Bou patraukė paskui Kairi ir vilką miško link.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Nicole White Sausio 23, 2010, 01:56:56 pm
Atėjo ta diena...Ta ilgai laukta diena...Nicole nervingai stypiojo aplink ugnį vis negalėdama susikaupti.Dangų užtemdė rūkas,tad nesimatė nei žvaigždių.Mergaitė  labai bijojoeiti į Uždraustąjį skyrių,tačiau ją kažkas tarsi vertė ten nueiti.Nors net nebuvo įsitikinusi,kad ką aptiks...
Vėjas įsismarkavo.Nicolę ėmė krėsti drebulys.Ugnis nerimastingai sklaistėsi tai į vieną,tai į kitą pusę.Atrodė,kad tuoj užges ir Nic nebeturs šilumos ir šviesos šaltinio.Mergina mestelėjo akį į rankinį laikroduką-11.10 nakties.Vėjas dar labiau pūtė.Ugnis įsiliepsnojo,ėmė nerimastingai driektis vienon pusėn.Nicolei pasidarė dar šalčiau.Švilpė aukštokai pakėlė rankas virš ugnies.Norėjo pasišildyti.Visai netikėtai liepsna šovė į viršų.Nicole tarsi įlindo į ugnį.Liepsnoje tarsi išniro koks padaras,raudonas raudonas,su skiuatere ant galvos.Tai buvo ugnies sukeltas vaizdas.
-Kartografą...atiduok...Kartografą...Kitaip...Tave...Sunaikinsiu...-girdėjosi kimus balsas.Merginai pritemo akyse.Netrukus liepsna pradingo.Švilpė tarsi atsibudo iš baisaus sapno.Toliau degė ramus laužas,kiek silpniau nei pirma.O gal tai ir tebuvo sapnas?Ne.Nicole turėjo įrodymų.Visa jos dešinioji plaštaka buvo nudeginta.Nudeginta oda.Tai buvo išsišokusi žaizda,tačiau ji nekraujavo.Pirmakursė susiėmė už galvos ir striktelėjo iš vietos.Dabar ji neabejojo-ta apyrankė kažkaip susijusi.Nicole per kalveles ir duobutes,kupstelius ir akmenis skuodė į pilį.Į biblioteką.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Enrique Wash Vasario 07, 2010, 03:40:09 pm
Enriqė išėjo pro pagrindinius pilies vartus ir nuėjo link ežero. Buvo pradėję temti, ežeras buvo lyg veidrodis, jokio vėjo jokio pilies šurmulio. Kaip aš mėgstu tokius pasivaikščiojimus vienas, tiesiog dievinu. Enriqė ilgai ėjo ežero pakrante kol pagaliau pamatė laužavietė už gerų dešimties žingsnių. Priėjęs jis pamatė dar rusenančius pelenus. Reikia uždekti laužą... Tik iš kur gauti malkų, O, jos kaip tik čia. Pamatęs spiceliai sukrautų malkų krūvą apsidžiaugė Enriqė ir nieko nelaukdamas pradėjo kurstyti ugnį. Visiškai sutemus ugnis buvo pilnai įsikūrenus, Enriqė tiesiog sėdėjo ir laukė nelaukto švečio prie jo laužo...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Vasario 16, 2010, 08:50:40 pm
Sammi, kaip ir kiekvieną vakarą, vaikščiojo po Hogvartso kiemą slapčia išsliūkinusi iš pilies. Ežerą apšvietė apskritas mėnulio diskas, atsispindintis ant ramaus vandens. Naktis buvo šalta ir žvarbi, debesuotumas buvo itin žemas, todėl aukštas slėgis įtakojo itin šaltą orą. Šįkart klastuolė jau buvo apsirengusi kiek šilčiau ir netgi pasiėmusi megztas, kumštines pirštines, kurios apsaugojo mergaitės rankas nuo šalčio. Lėtai žingsniuodama ežero pakrante, mergaitė giliai įkvėpė velniškai šalto, tačiau itin gaivaus, žiemiško oro. Po mergaitės kojomis girgždėjo baltas sniegas, blizgantis mėnulio šviesoje. Romantiška? Baugu? Kaip kas pažiūrės... Jei pasivaikščiojimas vienai, naktį, netoli ežero kuriame knibždėte knibžda gyvių, gali būti romantiškas, tuomet taip. Jei pasivaikščiojimas mėnesienoj gali būt baugus, tuomet baugu. O gal tai romantiškai baugu? Sam jautėsi visiškai sumišusi ir pasimetusi. Mintys klaidžiojo tai prie vieno, tai prie kito dalyko, o kiekviena atėjusi mintis "į temą" būdavo visiškas nusišnekėjimas.  Atsiremusi į storo medžio kamieną mergaitė užsimerkė ir pabandė nuraminti savo mintis ir viską sudėliot į savo vietas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Beatrice Mae Peck Vasario 24, 2010, 09:28:49 pm
Qrane, kartu su Dakota keliavo link pilies. Jos ėjo palai ežerą, ir atsidūrė visai šalia laužavietės.
- Dakota, kūs čia būdavot su draugais? Mes tai čia naktinėdavom. Žinoma, kartais profesoriai ir pagaudavo, tačiau... koks skirtumas. Svarbiausia, kad gerai laiką praleisdavom , -dalijosi prisiminimais Qrane.
Kartais ir rūkydavom. Tačiau tik kalijaną. Taip pat demonstruodavom naujus išmoktus kerus, taip iš kitų išmokdavom įdomių burtažodžių. Vyresnieji mokydavo, kaip reikia sukčiaut per egzaminus. Tai būdavo cool.
Astronomikė pažvelgė į Dakotą, kuri ėjo šalia tylėdama.
Na, nebūk tyli kaip žemė. Prabilk!
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vanessa Williams Vasario 24, 2010, 10:09:46 pm
Dakota cimpino paskui Qrane. Nuleidusi galvą. Tyli. Tai buvo retas atvejis jos kasdienybėje. Nematė kur eina, tik slinko paskui Qrane pėdsakus sniege. Kolegė kažko paklausė. Tyla.
- ...ką? - prislopusiu balseliu paklausė Dakota, - Klausei kažko? A... Būdavom... Bet vakarodavom miške, arba kur nors tamsoje, o ne prie laužo šviesos... Prisėskim ant suoliuko, pailsėkim... - Dakota anaiptol nebuvo pavargusi, tačiau toliau eiti nesinorėjo, juo arčiau pilies, tuo labiau ją kankino keistas jausmas. Kažkas viduje vertė daryti kažką, ko mergina nesumojo... Dakota klestelėjo ant apsnigto suolo. mantija gražiai sušlapo aplink užpakalį. Gražu...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Beatrice Mae Peck Vasario 25, 2010, 07:04:04 pm
Qrane išklausė kolegės žodžius.
- Aha... Tamsoj būdavo jaukiau. Žinoma, kai eidavau su klastuoliais. Mano koledžo draugai būdavo angeliukai. Tačiau varniai. Žinoma, kai su jais varydavau, būdavo gan didelė tikimybė, jog mane nužudys ar kitaip pakas, tačiau draugai... Per juos gerai praleidau laiką, -sakė Qrane.
Tada prisėdo balto suolelio. Apžvelgė apylinkes. Buvo tuščia ir tamsu. Tik tolumoje, miške ūbavo ne pelėdos. Kažkokie neaiškūs padarai... Hm... Ko čia sėdžiu? Taigi... koks skirtumas. Vis vien spėsiu ją pakast. Ir tai man teiks visapusišką malonumą...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vanessa Williams Vasario 25, 2010, 07:51:03 pm
Dakota negirdėjo nieko, ką sakė Qrane. Ji spoksojo į savo batus. Mergina atrodė apgailėtinai, nors viduje degė pytis, įsiutis. Staiga jai dingtelėjo kvailokas klausimas:
- Qrane, ar tai tavo pirmas darbas? - be jokios intonacijos ar emocijų veide paklausė Dakota. Gyvenimas nėra gražus. Ir nereikia. Reikia atsikelt, nužudyt, pavalgyt ir eit miegot... Rutina... Ech... Ji atsiduso. Po sniegą strapinėjo žvirbliai, ryškiai nerasdami sau vietos. Dakota trptelėjo koja ir burys nuskrido. Nors... Vienas luošas žvirbliukas liko straksėti ant vienos kojytės, jo sparneliai buvo neišsivystę. Šeimoje būna kitoks. Šioje irgi. Nesveikas... Ji nevaldydama savęs pasivertė lape ir lėtai, visgindama purią ir sunkią uodagą priėjo prie pat žvirbliuko. Jis cyptelėjo ir ėmė lėtai šokuoti į priekį. Lapė tėškė letena per paukštį ir prispaudė jį prie žemės. Vargšelis cypavo ir blaškėsi, bet Deona nuplėšė jo galvelę ir nurijo, vėliau rutijo vis dar spurdantį kūnelį. Lapė atsisuko į Qrane. Giliai giliai, kažkokioje kertelėje jai norėjosi žmogaus mėsos, bet... Kol šie įpročiai miega, geriau jų nekelti... Lapė stryktelėjo ant suoliuko ir atsisėjo prie Qrane. Savo stora uodega ir lėtai braukė sniegą už savęs.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Beatrice Mae Peck Vasario 25, 2010, 07:57:18 pm
Qrane išgirdo Dakotos klausimą. Jau profesorė žiojosi atsakyti, tačiau kolegė virto lape iš suėdė vargšelį luošą žvirbliuką. Tuomet, kai kolegė vėl prisėdo ant suoliuko, astronomikė atsakė.
- Taip, jeigu turi omeny pakasynas, - šyptelėjo Dakotai.
Tuomet atsikvėpė ir tęsė toliau.
- Karmen buvo pirmasis žmogus, kurį nužudžiau. Ir dėl to nesigailiu. Man tai patiko. O tu kiek esi nužudžiusi?
Kol profesorė sėdėjo, į ją stipriai papūtė šaltas vėjo gūsis. Qranei tapo šalta. Ji nukreipė lazdelę į netoliese buvusią malkų krūvą ir tarė:
- Inflamarae.
Malkos užsidegė. Aplink atsiskleidė jauki šviesa.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vanessa Williams Vasario 25, 2010, 10:08:46 pm
Lapė protingu žvilgsniu stebėjo Qrane. Staiga ji sustingo. Atsivertė, ir Dakota sėdėjo ant suoliuko kiek sunerimusi.
- Tavo... ta... Na,  žmogžudystė... Man atrodo.. Tave užvaldė... Turėjau omeny ar pirma tavo profesija būti mokytoja... - Kalbėjo Dakota. Ji buvo sutrikusi, - Nužudymai... Jie buvo tokie niekingi žmonės... Jų buvo labai daug... Bet jie niekingi, jie to neverti. Tad jų neskaičiavus, buvo keletas rimtų nužudimų, bet tai buvo mano darbas... Profesija... Kaip ir... - Ji atsistojo.
- Eime. Einam pas tą grifę...Na, buvusią grifę ir pabaikim šį reikalą. Žinai, Deona visai mielai ją suėstų, jei dar šilta, - Dakota nusijuokė ir pasuko link ežero.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Beatrice Mae Peck Vasario 26, 2010, 07:38:00 pm
Qrane klausėsi kolegės.
- Gerai, nedelskim,- pritarė.
Tuomet ji atsikėlė nuo suoliuka ir ištarė kerus.
- Aguomenti,- malkas apliejo melsvas vanduo, ir ugnis užgeso.
Šiek tiek pamasčiusi, paklausė Dakotos.
- Hm... Eime pro tiltelį, ar dar pro kur nors?..
Šiaip ant tiltelio naktį nieko nebūdavo, tad kelias saugs.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: rulonaS Kovo 02, 2010, 05:00:58 pm
  Link laužavietės slinko susikūprinusi figūra. Tai nesveika, tačiau Mery kažko "parinosi" (galbūt tamsios odos, juk žinome kiek šiais laikais slankioja rasistų) ir giliai širdyje norėjo dar labiau sumažėti, galbūt visiškai išnykti. Graži naktis-diena, pavasaris-žiema. Rimtai, pasimečiau laike. Sninga. Pavasarį. Šalta. Pučia vėjas. Gi taip neturi būt. Žiema žiema, bėk iš kiemo.
  Klastuolė ramiausiai klestelėjo ant sniego ir truputį užsigalvojo. Tikslas: senėjimo eleksyras. Trisdešimt lašų. Nors... o kam? Mergina tarp mokinukų atrodyčiau keistai. Tačiau dabar atrodau keistai pati sau. Et, koks skirtumas. Ji žvelgė link ežero. Senai maudžiausi. Šiam gyvenime iš vis ne. Tikriausiai dvokiu kaip senas vilkas, ai, ką ten, net diena nepraėjo, gal ne taip tragiškai, tikiuosi. Pagaliau ta flegma Mery pastebėjo kitą klastuolę. Antrakursę. Ant apsiausto antsiuvo įskaitė "Sammi Qinzu". Klastuolė atrodė labai susikaupusi, tad Mery atsargiai krenkštelėjo ir prabilo:
  - Sveika. Pamečiau gyvenimo prasmę. Gal matei kur nors?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Kovo 02, 2010, 05:13:20 pm
Nuo pilies pusės žingsniavo į mantiją įsisupusi klastūnietė. Nors ne, tai buvo ne mantija, pasirodo tai buvo kažkas panašaus į miegmaišį ar kaldrą... Mergaitės šviesūs plaukai buvo išsitaršę į visas puses, matėsi, kad visai neseniai miegojo. Nekenčiu tos prietrankos pelėdos. Būtina viduryje nakties belstis į langą taip, kad neįmanoma miegoti būtų? Siauuubas... Lu sustojusi skaniai nusižiovavo, suklapsėjo akim ir toliau žengė link laužavietės. Įžiūrėjo kažkokius du neaiškius siluetus, todėl nusprendė eiti prie jų. Jeigu grifai, švilpiai ar varnanagiai, Lu juos apstaugtų, kad taip vėlai bastosi lauke ir pagrastintų pakviesianti profesorius, o jeigu klastuoliai... Na, viskas būtų kiek kitaip. Priėjusi arčiau dviejų klastuolių Lu nužvelgė jas.
- Laaabas. - žiovaudama pasisveikino. Geriau įsižiūrėjo į jas, tuomet stipriau įsisupo į miegmaišį/kaldrą. - Kas jus sugebėjo priversti tokią nuostabią naktį blūdyti po lauką? - kilstelėjo antakį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Kovo 02, 2010, 05:25:31 pm
Sammi krūptelėjusi atsimerkė. Giliai įkvėpė žiemiško oro ir pasistengė susiorientuoti aplinkoje. Greitai atsisukusi į tą pusę, iš kurios ji buvo pašaukta, klastuolė staiga susiėmė už galvos ir vėl užsimerkė, mat jai nuo staigių judesių ir sumišimo apsvaigo galva. Kas per velnias? Po kelių ilgų akimirkų, kai pasaulis nustojo suktis beprotišku tempu, Sam vėl įkvėpė ir pabandė susigaudyti kaip ji čia atsidūrė. Užmetusi žvilgsnį į mėnulį, ji pastebėjo, kad jis gerokai aukščiau, nei buvo tada, kai ji atėjo prie laužavietės. Kiek laiko aš čia išbuvau? Negi man pirmą kartą pavyko pamedituoti taip, kaip mokė mama? Ji sakė, jog tokios meditacijos skatina susikaupimą ir labai praverčia dvikovose ar tiesiog buriant. Būtinai jai reikės parašyti laišką, kuriame pabandysiu viską išsiaiškinti. Tuomet mergaitės akys nukrypo į dvi žmogystas, kurios stebeilijo ją jau gerą laiko tarpą. Prisimerkusi ji pasilenkė tarsi norėdama geriau įsižiūrėti ir jos akys pakankamai išsipūtė, kai Sam suprato jog kažkokia neaiškia antklode apsiklojusi mergaitė yra Lurė - sena jos draugė. Jų mamos buvo pažįstamos taipogi nuo Hogvartso laikų ir todėl šios dvi: Jewel ir Qinzu šeimos palaiko artimą bendravimą.
- Lure? Čia tu? Ką tu čia apsivilkus? Išsidirbinėji eilinį kartą? - Sam suskėsčiojo rankom, o tada atkreipė dėmesį į dar vieną siluetą tamsoje:
- Gyvenimo prasmę? O tu manai tokia iš tiesų egzistuoja? Net jei ir egzistuoja, tuomet tik viena - gyventi. Gyventi taip, kad po daugelio metų nesigailėtum
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dipsis Kovo 02, 2010, 06:13:55 pm
Lu linksmai pasistrikinėdama šokinėjo link ežero,nežinia ko,gal skandintis,pati to nežinojo.Kieme buvo labai linksma,ne dėl to kad ji rankoje laikė tuščią butelį "votka".Atisdususi pamatė tolimais du šešėlius,sau gūžtelėjusi ji nustriksėjo jų link,kai gerai įžiūrėjo pamatė dvi klasuoles.Išsišiepusi priėjo jų link ir uždainavo.
-Sveikutės,brangiosios.-išsišiepė ir pamatė rankose butelį,aišku jos vaizduotė matė kad ten pilnas.Taigi ištiesė joms ir tarė:
-Prašom,vaišinkitės.-šyptelėjo,prisiminusi kas yra ji klestelėjo ant akmens.
-Aš Lulu,jūs?.-bandė susiprotėti ir rišliai suregzti sakinį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lala Kovo 02, 2010, 06:37:39 pm
 Kaja tupėjo prie Storulės portreto ir bandė prisiminti slaptažodį, nes per tą skubėjimą, atidavė Lulu Vodką, kai pati Lulu gerokai nekokios formos išlėkė iš bendrojo kambario su Vodka rankoje. Kaja nusivijo ją. Staugė jai, kad ši atiduotų jos butelį, bet Lulu turbūt negirdėjo ir pasistrikinėdama lėkė iš pilies. Bėgo ji negreitai, bet Kają šiek tiek mėtė į šonus, todėl tas Lulu pasistrikinėjimas jai atrodė milžiniškas greitis.
 Taip beskuodžiant jos nulėkė prie kažkokio lauželio apsėsto trijų klastuolių. Puiku! Šaunuolė Lu! Nepaisant to, kad esi girta kaip tapkė, dar ir tos mergos atims iš tavęs MANO vodką!..
 Kai Kaja prilėkė (tiksliau - greitai nusvyravo) prie jų, Lulu jau siūlė joms butelį ir sėdosi šalia jų. Kajos akis patraukė tai, kad butelys buvo tuščias.
 -Tai ką, visą išmaukei?- užstaugė ant Lulu.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Kovo 02, 2010, 07:04:28 pm
Lure spoksodama į Sammi sugebėjo išspausti šypsenėlę, tačiau greitai žiovulys ją vėl nugalėjo.
- Kažkokia prietranka pelėda ėmė belstis į langą. - susiraukė, aiškindama Lure. - Negana to, kad išsiridenau dėl jos iš lovos, tai dar ir ranką apkapojo. - pasiskundė Lu ir atsiduso.
- Šalta lauke, tai ir atsitysiau visą kaldrą, žymiai šilčiau už mantiją. - palinkčiojo ji. Tuomet ilgai nelaukusi įsitaisė ant kažkokio akmens, dar labiau įsisupdama į kaldrą. Tik tuomet pamačiusi atėjusią girtut girtutėlę grifę susiraukė. Mažų mažiausiai norėjo bendrauti su grifėm. Jei ta nelemta pelėda, Lu vis dar būtų ramiai miegojusi...
- Na ir baisios girtuoklės šiais laikais... - suburbėjo Lure, pati visai pamiršdama kokie jos susivėlę plaukai.
- Ap... ap... ap... apČY!! - garsiai nusičiaudėjo klastuolė, perbraukė pirštuku per nosį. 
- Aatsiprašau... - suburbėjo ir apsidairė, tarytum ieškodama priežasties, dėl kurios ji nusičiaudėjo. - Man atrodo aš alergiška grifėms. - pareiškė ir kelis kartus suklapsėjo akimis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: rulonaS Kovo 02, 2010, 07:05:00 pm
  - Neorginalus atsakymas, - atšovė Mery. - Nors tada reikštų kad pusę gyvenimo iššvaisčiau veltui. Puiku.
  Netrukus atžingsniavo kita klastuolė. Iš pradžių vilkolakiukė pamanė kad tai kalnas (nes kaldros dėka nesimatė žmogaus kontūrų), bet vėliau paaiškėjo, kad tai mergaitė. Netgi pirmakursė.
  - Fate. Mery Fate. Man patinka naktis. Klastuolės, turime susivienyti ir taškų kovoje įveikti švilpius. Šito dar po keturiasdešimties metų tikrai nesigailėsiu.
  Atsivilko dvi grifės. Mery atsisuko į jas.
  - Lulu šmulu. Kam tą butelį atkiši? - Mergaitė vikriai pačiupo iš Lulu tuščią butelį ir užsimojo. - Būti ar nebūti, štai kur klausimas toksai. Pasirinkai nebūti. Taigi, Lulu mulu, sakyk savo paskutinį norą, tada mes pasijuoksim ir užbaigsim tavo niekingą chronės gyvenimą. Beje, labas Kaia. Duosiu vodkos bonką, jei įšoksi į ežerą ir nebeišlipsi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lala Kovo 02, 2010, 07:24:49 pm
 Dvi klastuolės, kaip ir reikėjo tikėtis, užsipuolė ją ir Lulu. Viena iš jų buvo apsigobusi kaldra ir šluostėsi turbūt snarglėtą panosę, nes kątik čiaudėjo. Kitą Kaja atpažino - tai buvo Mery. Nors visai neseniai ši ją įviliojo į mišką, neva pasitūsint, šį kartą ji buvo žymiai nedraugiškiau nusiteikus ir pasiūlė Kajai šokt į ežerą.
 -Labas, Mery... -ją nustebino taip greitai pasikeitęs Mery požiūris į ją.- Kas yra?
 Kaja piktokai nužvelgė tą kūtvėlą. Turbūt šita padarė jai neigiamą įtaką... Ko ir tikėtis iš tos Mery. Vis dėlto, Klastūnynas...
 -Imkit Lu, o ne mane, ji vistiek girtesnė, su manim jums nebus linksma- šyptelėjo. Jau geriau ji, o ne aš...
 Kaja spėjo išsiblaivyti. Kadangi ji į kiemą išlėkė tik su uniforma, jai buvo labai šalta ir ji pasislinko arčiau ugnies.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dipsis Kovo 02, 2010, 08:20:35 pm
Vis nesuprasdama ji žvelgė į Kaia.
-Aš išmaukiau visą? Negali būti.-sužagsėjo ji ir pasislinkė butelį arčiau veido.
-Tai kad jis pilnas.-durnai sumirksėjo ir atkišo Kaiai
-Imk jei nori,jame dar yra.-išsišiepė ir vėl sužagsėjo.
-O klastunynas,Bravisimo merginos.-šyptelėjo ir ištiesė ranką Mery.
-Mano paskutinis noras,skraidyti,-išsišiepė ir atsistojo,suplasnojo rankomis ir bandė vaidinti kad skrenda,bet jai neįšėjo.
-Aš maniau kad jūs stebukladarės,nes klausėt noro,o kodėl jis neįsipyldė?.-kisltelėjo antakį ir griuvo,nes ji buvo visiškai girta.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: rulonaS Kovo 03, 2010, 08:17:45 pm
  Mery sulyg atodūsiu išleido kažką panašaus į "Kvaila girtuoklė" ir nusviedė butelį šalin. Lazdelę įsigrūdo į kišenę (buvo prieš tai išsitraukus, nes norėjo panaudoti prieš grifes). Bet staiga švelnus vėjas nupūtė visus norus. Nugara lyg skruzdės nubėgo... Pilis buvo paskendusi rūke. Tai šiam šaltam pavasario vakarui suteikė kažko šiurpaus ir paslaptingo.
  Vilkolakės nosį pakuteno kvapas. Dvokė lavonu. Pilnaties nesimatė, bet dėl viso pikto Mery pasislėpė už medžio. Tai prasidėjo. Skausmas, neviltis, baimė - visi šie jausmai sutilpo į vieną sekundę, kuriai praėjus, vietoj klastuolės stovėjo ir uodė orą sidabrakailė vilkė. Žiaurios akys ieškojo aukos. Iššieptuose nasruose spindėjo dantys. Kraujas. Atsargumo jausmas nedingo. Tyliai tipendama tolyn, vilkolakė dairėsi į šonus. Žinojo, jog lavonas niekur nedings, nes netoliese neužuodė jokio kito plėšraus padaro (Dakota nesiskaito).
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dipsis Kovo 03, 2010, 09:00:38 pm
Lu nelabai suprato kas vyksta,bet vakaras buvo šaltokas,aišku ji neiko nejautė,aplink pasaulis buvo kupinas įvairiausių spalvų bei haliucinacijų.Susiraukė kai pamatė kad Mery išmetė butelį ir sušuko:
-Nemėtyk!!! Jis juk pilnas.-ji užpyko,bet paputęs vėjelis visą pykti nupūtė,atsisėdusi į Mery vietą ji uždainavo:
-Ach tu mano agurkėlį,neskęsk padažė!!.-bandė vis kažką dainuoti,ji visiškia nenorėjo namo,bet netoliese pamatę mamą,išsišiepusi ji nežinojo kad tai dar viena jos haliucinacija.Atsistojusi Lu išskėtė rankas ir pradėjo bėgti link miško šaukdama.
-Mamaa!.-kojos susipynė ir ji smarkiai pargriuvo galvą trenkė į akmenį.Susiprotėjusi ji atsistojo ir palietė galvą,grįžusi į savo vietą ji tarė:
-Lija? Mama dingo oru.-piktai sumurmėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lala Kovo 03, 2010, 09:55:07 pm
 Lulu ir toliau žiauriai nusišnekėjo, o Mery kažkur pabėgo. Kitos klastuolės toliau sėdėjo prie laužo. Lulu pradėjo lakstyt ir šauktis mamą.
 -Oo Dieve...- sudejavo Kaja ir sušuko Lulu:- Būk gera, raminkis, atrodai per daug švilpiškai ir visai ne grifiškai...
 Deja, Lulu nesiliovė. Kaja priėjo prie jos ir nutempė prie apšalusio ežero. Įmerkė jos galvą kaip į klozetą ir ištraukė. Kritiškai nužvelgė jos varvančią ir jau pradėjusią šalt galvą ir tarė:
 -Dabar turėtum atrodyt šiek tiek geriau...
 Kaja tempdama Lu iš paskos grįžo prie laužo ir pasodino ją į eks Mery vietą.
 -Sušilk ir eisim iš čia,- burbtelėjo.
 Pati Kaja atsistojo už Lulu kaip už skydo, jeigu klastuolės nuspręstų pasilinksminti ir sukryžiavusi rankas dėpčiojo į jas. Daugiausiai dėpsojimo kliuvo susivėlusiajai. Jaak.. Nevala..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dipsis Kovo 04, 2010, 11:35:01 am
-Aš tau panaši į Švilpę?.-kiek nesupratusi paklausė Kaios.Gūžtelėjo pečiais.ji buvo vis dar girta.Lulu nemėgo gerti,todėl jos organizmas nebuvo pripratęs prie to.
-O aš iš grifų gūžtos?.-durnai pažvelgė į merginą ir pasikąsė pakaušį,turbūt prasiskėlė galvą.
-Tyyyksliai.-išsišiepė pamačiusi klastuolę sėdinčia ji priėjo prie jos paimė jos žandukus ir rpadėjo tampyti šaukdama.
-O gūti gūti gūti.-baigusi tampysi pamatė kad jau vakaras,pažvelgusi į bendraklasę ji tarė.
-A šiandien kokia diena?.-kisltelėjo antakius,
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Nicole White Kovo 04, 2010, 05:22:37 pm
Nicole visai žvali atsriksėjo prie ežero.Greta pamatė būrelį grifų,bet jai buvo nė motais.Atsisėdo kiek atokiau,net ugnies nesikūrė.Kam?Juk rytas,šilta..Nicole kojas suiglaudė arčiau savęs.Jos klimpo į ištižusį sniegą,kurio jau beveik nebebuvo.Plaikstėsi tik likučiai.Ežeras,nors buvo kiek tolokai pranykęs,jau liejosi atitirpęs.Kaip kokioje šiaurėje per atšilimą-likę keletas plonų ledo luitų,kad net su viena ranka neužsilaikytum.Nice užsisvajojo.Atsigulo ant žolės...Taip taip,ant žolės!Žolė buvo kiek rudoka,nors jau daugelis lopinėlių žalių.Nic užsimerkė,vėl pamerkė vokus ir pažvelgė į dangų.Girdėjosi kažkokie paukščių kliegesiai...Gal gegutės?O gal kregždutės?O galbūt ten gulbės iš šiltų kraštų traukia?Ar bent numanote,ką reiškia šie reiškiniai?Juk tai..Ne kas kitas,kaip...Pavasaris!Valio!Po išsimaudymo ežere jo taip pasiilgau...Taip pasiilgau gegutės čiulbesio,lakštingalos giesmelių...To gaivaus pavasarinio vėjelio ir rytinės saulės!Ak,kaip nuostabu!Nebebus sniego!Galės rengtis plonais drabužiais!Oj,kokia laimė...Ir taip pavasaris keliomis savaitėmis pavėlavo...Oj,kaip šaunu!Nicole sutabalavo kojomis.Tik pagulėjusi valandėlę ir pabuvusi viena išsitraukė dienoraštį ir ėmė rašyti:
Dienorašti,net neįsivaizduoji,kiek man teko patirti!
Nicole prirašė net septynis puslapius:apie Kartografus,biblioteką,jos dvikovą ir pavasarį...Na,žinoma,apie pavasarį!Dar keletą valandėlių pabuvusi vienatvėje pastebėjo,kad grifai turėtų būti gan malonūs,ir priėjo prie jų.
-Labas,aš Nicole,-išsišiepė.Stengėsi būti maloni.Belaukdama atsakymo,užsisvajojo.Juk dabar ilgesnės dienos!Ruduo-vakaras,vasara-diena,žiema-naktis,o pavasaris-juk rytas!Teks kiekvieną rytą stebėti žvaigždes...O gal taip ir praktiškiau-iš ryto apgalvoji praėjusią dieną ir apgalvoji kitos dienos planus...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sayuri Qinzu Kovo 04, 2010, 07:57:29 pm
Sammi stebėjo, kaip į laužavietę prisirinko kone pusė tuzino mokinių ir tylėjo. Ak... sumanė grifės ir švilpės pasiganyt po pievas naktį... Kaip žavu. Jos tikriausiai nė neįsivaizduoja kaip rizikuoja čia būdamos. Keliais burtažodžiais patiesčiau čia jas paslikas visai nakčiai. Kažkokios žalių goblinų galvos. Žvilgtelėjusi į nueinančią Mery, Sam pasisuko ant kulno  į tą pusę, kur žiojėjo tamsa ir jau buvo besirengianti nueiti savais keliais, bet vos žengusi žingsnį ji sustojo ir sustingo. Sammi.. būtų negražu neatsisveikinti su naujosiomis draaaaugėmis. Juk mama tave tinkamai išauklėjo, būk mandagi mergaitė. Jau spėjusi įžengti į tamsą, klastuolė vėl atsisuko į būrelį grifių neišlįsdama iš šešėlio ir paėmusi burtų lazdelę sužnibždėjo kelis burtažodžius iš eilės:
- Serpensortia - ir iš burtų lazdelės galo pasirodė gyvatė ir nušliauzė link mergaičių - Engorgio! - Bešliauždama gyvatė padidėjo kokius du kartus. Ir pabaigai... - Locomotor Mortis. - Paleidusi paskutinius, kojų surakinimo, kerus ir įsitikinusi, kad jie nuskriejo tinkama linkme, Sam nužingsniavo į tamsą įsitikinusi, kad jei kerai suveiks būtent taip, kaip ji norėjo, tai grifių riksmą ji išgirs ir iš mylios.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Nicole White Kovo 04, 2010, 08:14:31 pm
Nicole linksmai suplekšnojo kojomis laukdama atsakymo.Kojos vėl įslinko į šlapią sniegą.Nicole vėl užvertė galvą,pažvelgė į dangų.Tik dabar įžvelgė kokie ten paukščiai-krekždutės!Krekždės!Žirklutės!Kaip šaunu!Pavasaris!Nic nuleido galvą ir išsigando priešais save pamačiusi atšliuožančią gyvatę.Net aiktelėjo.Tolėliau pastebėjo klastuolį.Ak,tu...Ji paisgamino gniūžtę ir ketino mesti,bet buvo trys svarios priežastys,kodėl to daryti nevertėjo.Pirma,reikia nukauti tą gyvatę kaip nors...Anrtra,jau pasimokiau,kaip sniego gniūžtėmis mėtyti klastuolius...Trečia,apsijuoskiu prieš jas...Hmmm...Nors gal ne...Nicole albai atsagiaipirštais paėmė gyvatę,įmetė į laužą ir jį užkūrė.Gyvatė ėmė šnypšti ir sudegė.
-Jei nori,pasiimk pelenus,užsibarstyk ant riešutų sviesto ir suvalgyk su duona...Niamu niamu...-nusijuokė ir pasigaminusi sniego gniūžtes ėmė laidyti po kokį 40 gniūžčių.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Viltė Kovo 05, 2010, 10:34:00 pm
Tuoj čiaudėsiu... tuoj... Aa... App... Nee... Ramiai, viskas gerai. Lu atbula ranka perbraukė per nosį, tačiau čiaudulio priepuolis jau buvo praėjęs. Lure tik dar labiau įsisupo į kaldrą ir trumpam užmerkė akis. ...
Tuojau pat atsimerkusi ji išvydo, kad aplinkui tuščia. Nei prietrankų girtų grifių, nei klastuolių aplink nebuvo. Ausyse tarytum spengė tyla, tuo tarpu miego trūkumas lyg išgaravo. Lu greitomis atsistojo ir apsidairė. Pilis atrodė kaip niekuomet graži, kol tolumoje sustaugė vilkolakis. Lu nejuokais išsigandusi, jau galvojo skuosti kuo toliau į pilį, kol ant jos galvos užtiško vandens lašelis. Tuomet kitas... Tikšt. Tekšt. Pliumpt.
Lu pramerkė akis ir tik tuomet suvokė, kad ji vis dar sėdi ant to paties akmens. Buvo užmigusi. Lure pasitrynė apsiblaususias akis, apsimiegojusi apsidairė. Abi klastuolės buvo dingusios, grifiūkštės buvo vis dar girtos, tik iš kažkur parsiradusi Švilpė kovojo prieš didžiulę gyvatę.
- Nemokša. - burbtelėjo Lure. Ji greitai atsistojo ir ranką ištraukė iš po kaldros, kuria buvo apsigaubusi.
- Incarcerous! - šūktelėjo klastuolė, nutaikiusi lazdelę į švilpę Nicole. Iš Lu lazdelės galo šovė virvės, kurios turėjo surišti Nicole.
- Aguamenti! Peskipiksi Pesternomi! - šūktelėjo greitomis Lu, iš jos lazdelės šovė vandens srovė, kuri turėjo aplieti visą Nicole, o paskui vandens čiurkšlę skriejo ir užšaldymo burtažodis. Visa tai Lu buvo išmokusi per visuomet mėgstamo Sanguinary Black pamokas. Viskas, pagal idėją, turėjo pavykti, kerai skriejo tinkama linkme, todėl Lu nieko nelaukdama ėmė pėdinti link pilies. Ranką su lazdele Lure vėl apsiklojo kaldra, mat jau ėmė darytis šalta. Sapnų karalystė vėl beldėsi į mažos mergaitės pasaulį... Ilgai netrukus, klastuolė nuėjo į pilį. 
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Nicole White Kovo 06, 2010, 02:13:21 pm
Nicole atsiduso.Pagalvojo,jog tuojau atostogos...Ura!Atostogos!Nic pasiražė ir tik tada suprato,jog klastuolė jau dingusi,tik ėmė ir iš kažki kur parsirado kita.Švilpė sušniršptė kai pamatė,jog Lure į ją paleido krūvą  burtažodžių.
-Nu ir ko jūs visi klastuoliai tokie paiki ir kvaili?Ko jums vien karasgalvoj,a?Švilpiai nėra blogi žmonės!-staugė,kad net visas miškas aidėjo.Nic prisiminė,kad čia ta pati mergina,kur susipyko su ja ateities būrimo pamokoj.
-Vai vai vai,-pasistaipė.-Žiūrėkit,ką blondinė padarė!-į Nicolę stipriai dėjo vandens srovė,tačiau mergaitė pasilenkė ir išvengė.Deja,virvės ją stipriai suraizgė.
-Metas išbandyti...Burtus...-ji kažkaip atsilaisvino vieną ranką,išsitraukė lazdelę ir mostelėjusi į virvę,tarė:
-Vermiculus!-virvė akimirksniu virto ilgu kirminu,kuris buvo apsiraizgęs švilpės kūną.Nicole net suklikė ir atsargiai kirminą nusiėmė nuo savęs.Padėjo ant žemės.Ketino sudeginti,tačiau pamanė,kad tegu gyvena.Nicole pasiėmė vieną malką iš laužavietės,pasidėjo ją priešais save ir mostelėjusi lazdele tarė:
-Pullus!-bet malka tik sujudėjo ir nieko daugiau.Mergaitė labiau susikaupė:
-Pulus!-malka virto cipsinčiu viščiuku.
-Anulus!-kaip įprasta,vėl nieko.Vos iš trečio karto viščiukas vėl atvirto malka.
-Pastarąjį kartą neišėjo,bet gal išeis dabar...Lapifors!-malka sukrutėjo,virto mielu zuikučiu,bet jam vos pabėgus į šalį,mėtėsi pjuvenos.Aaaak...Nicole atsiduso.Dar keletą kartų pasipraktikavo su Pullus,Piscifors,Snufflifors ir Avifors,ir linksmai kažkokią dainelę niūniuodama patraukė į pilį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dipsis Kovo 06, 2010, 11:00:27 pm
Nieko nesuprasdama Lu pargriuvo nuo koju surakinimo kerų ir sušuko:
-Aaaa... Gimdau!!! Skraidantys paršiukai.Aaaaa!!!!.-pamačiusi kad visi spokso į ją ji šyptelėjo,kol praėjo kerai,atsistojusi nusipurtė visas dulkes nuo drabužių ir subarė valytoją,kurios čia nėra.
-Čia reikia išvalyti,visur purvina.-kažką suburbėjo.Apsižvalgiusi pamatė kad visi dingo tik ji liko su Kaya,gūžtelėjusi ji apsiverkė ir ją apkabino.
-Mano skraidantys paršiukai!!!.-žliumbdama tarė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Lala Kovo 07, 2010, 09:04:52 pm
 Kaja žvengdama stebėjo, kas vyksta, bet visi labai greitai dingo. Liko tik Kaja ir Lulu. Deja, nuo vandens likęs įšalas ant jos galvos nepadėjo. Lulu vistiek buvo žiauriai girta. Ji manė, kad gimdo, po to apsiverkusi apsikabino Kają ir pradėjo kažką neaiškiai vapėti apie paršiukus.
 -Omg...- atsiduso Kaja ir patapšnojo Lulu per nugarą.- Ok. Raminkis. Viskas tiems tavo paršams gerai.
 Lulu tebežliumbiant Kaja ją nustūmė nuo savęs, nes jautė kaip ji apšlapino jos petį.
 -Lu, viskas gerai. Einam į pilį. Tau reikia išsimiegoti.
 Kaja vos nesusivėmė. Ji jau pradėjo kalbėjo kaip jos mama. Shit... Kai kurie prisigėrę būna durnoki...
 Lulu arba nenorėjo arba tingėjo judintis, todėl atsidususi Kaja pradėjo tempt ją į pilį. Tikslą jos pasiekė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Dipsis Kovo 08, 2010, 03:07:48 pm
Lu išsižeidusi stovėjo kaip prilipdyta prie žemės ir šaukė ant Kaios
-MANO SKRAIDANČIŲ PARŠIUKŲ NEVADINK PARŠAIS!!.-LU užsikosėjo,kaip visada nelaiku pradėjo skaudėti gerklę.Nusivaliusi ašaras,ji apkabino Kaia užmiršusi visus kivirčius ir leidosi vedama,ji vėl verkė,juk neteko savo skraiančių paršiukų.
-Į grifų gūžtos bokštą.-karingai sušuko,ir prisiminusi kodėl buvo nusiminusi ji vėl nuleido galvą.Lulu nuotaika šiuo metu labai keitėsi.
-Skraidantys paršiukai,tik nepalikit manęęęęs.-linuodama ėjo ir dainavo.
-Jus užpuls piktasis raugintas kopūstas,su raugintu agurkėliųųųų.-vėl niūniavo.Jos pasiekė grifų gūžtos bokštą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Saulės Spindulėlis Rugsėjo 22, 2010, 09:11:57 pm
  Svan vaikštinėjo ir galvojo apie savo išmoktus burtažodžius. Iš išmoktųjų jai labiausiai patiko ugnies užkurimo burtas. Įdomu, ar aš mokėčiau užkurti didesnė ugnį negu žvakelės ugnelę? Mergaitė nieko negalvodama kur eina staiga priėjo laužavietę. O, štai ir mano galimybė patikrinti savo sugebėjimus.
  -Incendio!,-ramiai sukalbėjo švilpinukė, bet užsikūrė vos matoma ugnelė.
  Galbūt norint užkurti didesnę ugnį reikia tarti energingiau? Pabandysiu dar kartą. Pamanė Bela.
  - Incendio!,-labai garsiai sušuko Svan.
 Pagaliau, man pavyko! Iš džiaugsmo mergaitė net pašoko ir ištarė:
  -Valio!-taip garsiai, kad visi ėja pro šalį į sužiuro. Bet jai gėda nebuvo, nes jai pagaliau pavyko!
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: profesore Maljana Rugsėjo 22, 2010, 10:38:52 pm
Išėjus iš pilies Reb pasijuto daug geriau.Po valandėlės pasivaikščiojimo kažkur tolyje pasigirdi pelėdų ūkavimas ir...pergalingi šauksmai?Nubėgusi link garso šaltinio profesorė pamatė merginą kuri deginėjo laužą lasdele.Nieko nelaukusi lyg ir subarė:
- Jeigu nori mokytis burti,tai bent vietą susitvarkyk,nes gali viską padekt.Kaip tau žinoma,aš pažįstama su tavo tėvais,ir jie tikrai neapsidžiauktu jei sukurtum viską naikinantį gaisrą,- papykus tarė.Bet kiek sušvelnėjusiu balsu dar pridūrė.- Prašau eiti su manimi į kabinetą,noriu apie kai ką pakalbėti panele Svan.Rebecka vis dar laukė kol mokinė pradės eiti kartu su ja,arba kažką pasakys...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Saulės Spindulėlis Rugsėjo 24, 2010, 11:35:10 am
  Bela nustebusi žvelgė į merginą. Kodėl aš negaliu išbandyti savo galių? Aš manau, kad gaisro nesukelčiau... Svan stovėjo išsižiojusi. Po kelių minučių ji pradėjo labai stipriai kosėti.
  -O ne, užspringau!
 Po akimirkos iš pražiotos burnos išskrido musė. Švilpinukė nesusilaikiusi nusijuokė. Na štai, pasirodžiau, kaip tikra netikša. Bet juk aš tokia ir esu... O gal vis dėl to reikia eiti, tikrai nenoriu turėti rūpeščių beto ji pažįsta mano tėvus...
  Nenorom mergaitė nusekė paskui kita mergaitę...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 20, 2011, 08:30:51 pm
Sonorą lydėjo pelėdų ūbavimas bevik visą kelią, kuriuo ji atėjo čia iš pilies. Apie laužavietę ji jau buvo seniai girdėjusi iš brolio ir taip pat iš sesers. Čia retkarčiais buvo galima susirinkti, užsikaisti ugnį, pakepinti ant pagaliuko kokį kąsnelį, nukniauktą iš virtuvės. Tad kai Sonora šįvakar nusprendė išeiti pakvėpuoti gryno oru, jau žinojo, kurion pusėn patrauks. Medžių šešėliai jau metėsi ant drėgna žole nusėtos žemės. Pelėdos praskrisdavo tai šen tai ten, snape sugnybusios kokią menką vakarienę. Sonora net dairėsi savosios pelėdos, kuri mėgdavo tūnoti pelėdyne, tačiau rudosios Škotų gražuolės nebuvo matyti niekur. Mergaitė susikryžiavus rankas prieš save ėjo kiek nedrąsiai, buvo nejauku. Galvoje pradėjo lysti keistos mintys, kaip kas nors ją čia užpuola. Vis gi amžinas detektyvų priskaitymas tokiais atvejais nebūdavo geriausias dalykas. Sonoros vaizduotė lakiodavo nežinia kur nešdama įvairiausius nuotykius ar baisius įvykius. Tad ji priėjusi prie laužui skirtos vietos, neramiai apsidarė, ir sudrebėjo, gal ne tiek nuo šalčio, kiek labiau nuo keisto neapleidžiančio jausmo, kad kažkas ją stebi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 20, 2011, 08:51:03 pm
Baltas besišypsantis veidas.... Taip, baltas besišypsantis veidas...
Kai Albertas, per pilnatį, žvelgdavo į mėnulį visada jį matydavo. Du dailiai išlenkti antakiai. Dvi akys (dabar berniukas žinojo, kad tai tiesiog aiškumo ir ramybės jūros). Ir didžiulė besišypsanti burna. Albertas nusišypsojo mėnuliui, lyg atsakydamas į šio šypsnį. Balti, visai kaip menulis dantys, keistai šmežavo tamsoje. Vaikinas atsistojo ir nusipurtė visai nesenai iškritusę rasą. Ak... mantija keistai susiglamžė... gerai, kad aplink nė gyvos dvasios... - pagalvojo Albertas. Jis apsidairė aplink, bet nepamatė nieko, išskyrus beformius šėšėlius. Vaikinas patrynė sustirusias rankas ir iš mantijos kišenės išsitraukė indelį su kaitriais čili pipirais. Berniukas įsimetė vieną į burną. Iš karto burnoje Albertas pajuto deginantį karštį. Greitai jis pasklido po visą kūną.
Į mokyklą vaikinas nusprendė grįšti palei ežerą bei laužavietę ir pro tuščią šluotų sandėlio langą į Hogvartso vidų. Albertui beeinant jo ausis pasiekė keistas krebždesys, lyg kažkas artintųsi. Berniukas iš karto išsitraukė lazdelę, bet paslaptingo triukšmo skleidėja pasirodo buvo tiesiog šiek tiek nerangi varno nagė, matyta ANJM ar Kerėjimo pamokoje. Mergaitė nuėjo prie laužavietės ir užsikūrė lauža. Vaikinas kelias akimirkas svarstė ir galiausiai nusprendė prieiti arčiau.
- Labas, - tarė Albertas išėjęs į laužo šviesą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 20, 2011, 10:05:55 pm
Sonora krūptelėjo išgirdusi žingsnius. Tokiu paros metu, čia neturėtų nieko būti Ji pagalvojo ir neramiai bei gal kiek piktokai susiraukė. Laužas dar neskleidė jokios didelės ugnies, kuri galėtų apšviesti kieno nors veidą, tad Sonora vikriai čiupusi lazdelę tyliai sušnabždėjo:
 - Lumos!
 Lazdelės gale plykstelėjo šviesa, kuri nušvietė kažkieno apsiaustą bei juodus batus. Sonora tą pačią akimirką pamatė ant apsiausto išsiuvinėtą žalios spalvos Klastūnyno herbą, ir nejučia suraukė antakius. Čia dabar kas, to dar betrūko, kad koks klastuolis mane čia naktimis lankytų. Tačiau jos veide nesimatė jokių suglumimo ženklų. Ji stengėsi nieko neparodyti, kad ką tik sutiko klastuolį. Visiškoje naktyje. Kurią ženklino tik skaistus mėnulis.
 - Labas, - svajingai atsakė ji. Nebežinojo nė ko daugiau klausti. Nors galvoje sukosi šimtai klausimų.
Kuo tu vardu, kiek tau metų, kuriame tu kurse, ką po galais čia tokiu metu veiki, kodėl nemiegi savo šiltoje lovutėje, negi šis pasivaikščiojimas vertas, kad užsidirbtumei areštą? 
Didelėse Sonoros akyse klausimai žibėjo ir rodos sukosi tarsi karuselėje, tačiau ji mandagiai šyptelėjo ir tesugebėjo išspausti:
 - Kas toks būsi? - Klausimas nuskambėjo kiek keistokai. Juk ir taip aišku, bet Sonora galvoje turėjo visai ką kitą. Ji norėjo sužinoti, kodėl šis berniukas čia ir ką tokiu metu jis veikia. Nes aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Tada Sonorai toptelėjo mintis, kad gal vaikinas netyčia pamatė jos lauže kuriamą ugnį, kai pirmoji liepsna žybtelėjo naktyje. Tačiau jis rodos vaikščiojo kažkur netoliese.
Ne... Niekas negalėjo pamatyti, kaip uždegiau laužą. Juk neįmanoma. Čia toks užkampis...
 Sonora atsistojo, kojomis įsirėmusi tvirtai ir vis dar nejučia stipriai suėmusi lazdelę pirštais. Klastuolis atrodė vyresnis nei ji pati. Tad Sonora nežinojo kaip elgtis. Laužas dar vos vos ruseno. Naktis, rodos, visai nutilo ir nurimo. Sustingo ir puolė klausytis, kas čia dabar nutiks.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 08:31:57 am
Berniukui pasisveikinus varno nagė keistai sujudėjo ir, tikriausiai sutriko.
Aha... ji nesitikėjo kažko sutikti, - mintyse sukrizeno vaikinas - na ką, kaip sakoma visko tikėkis per pilnatį. Nors jis manė, kad taip sakoma apie vilkolakių išpuolius, ne apie keistus susitikimus prie laužo, vidurį nakties, nežinia kur.
- Lumos - ištarė nepažįstama mergaitė. Šviesa apspigino Albertą. Prisidengęs akis rankas, vaikinas palaukė kol pripras prie naujo šviesos šaltinio. Kai akys apsiprato berniukas atidžiau apžiūrėjo varno nagę. Juodi susitaršę plaukai dailiai krito ant siauros kaktos, pati mergaitė atrodė lyg vėjos perpučiama, ji buvo liekna ir smulki.
Hmm... Kažin čia pasilikti su ja ar traukti į mokyklą, - svarstė Albertas.
 - Kas toks būsi? - paklausė nepažįstamoji. Jos balsas kažkaip keitai nuskambėjo tuščioje edvėje.
- Aš? - paklausė berniukas rodydamas į save - aš tai Albertas de Lelevelis, iš klastunyno, man atrodo buvom susitikę pamokose.
Vaikinas šyptelėjo ir lyg patvirtindamas savo žodžius parodė klastunyno emblemą prisiųtą prie jo mantijos.

Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 21, 2011, 11:37:15 am
 Pamačiusi jį besišypsantį Sonora atsiduso, koks lengvumas užliejo širdį, kai suprato, jog šis klastuolis su gerais kėslais, kad ir kaip šiais laikais keista būtų. Sonora nevalingai perbraukė ranka plaukus, kai šie kiek užkrito akis. Rodės, kad vakaras, o gal jau tiksliau reikėtų sakyti naktis, atsigavo. Vėjo šuoras šoktelėjo per jų laužavietę ir abiejų mokinių apsiaustų skvernai plaikstėsi pavėjui. Sonora dar kartą nužvelgusi pašnekovą ėmė ir atsisėdo ant žemės. Nors ši buvo kiek sugrubusi ir šalta nuo vėsoko oro, bet Sonorai tai nerūpėjo. Ji atsisėdo, apsikabino rankomis kelius ir su lazdele kažką sumurmėjo, jog liepsna nusidažė melsvomis bei žaliomis spalvomis. Pasukusi galvą į Albertą ji pamatė jo nežymią nuostabą ir tarė:
 - Pamaniau, jog tiks prie mūsų koledžų spalvų, - ji nusišypsojo ir nutilo.
 Sonora užtilo, bet po to susivokė, kad visiškai neprisistatė ir dar kartą pravėrė burną:
 - Dabar, kai pasakei, atsimenu, kad esi matytas. Aš pati būsiu Sonora Peštukė. Taip taip, Peštukė, - tarė ji, kai Albertas kilstelėjo antakį, - Paskirstymo kepurė mane norėjo paskirti į Klastūnyną, nes beveik visa mano šeima, na turiu omenyje, dauguma brolių bei sesių mokosi ten. Tačiau aš ir mano vyriausioji sesuo esam išimtys, kurios priklauso Varno Nagui. - Ji įsisteibelijo vėl į ugnį.  - O tu pirmakursis? - Išsprūdo jai, kiek nelauktai.
Kam aš to paklausiau. Visai neatrodo, kad pirmakursis. Toks aukštas, ir slankioja čia vidury nakties. Tikriausiai jau bus atradęs kokį slaptą kelią iš pilies. Visai ne taip kaip aš.
Ir tuomet ji vėl paklausė, tiesa, visiškai ne į temą:
 - Kas ten kyšo iš tavo apsiausto kišenės? - Ji parodė pirštu į spalvotos dėžutės kampą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 11:57:23 am
Cha... ji manęs neprisimena... na gerai, už tat aš žinau, kas tu- pagalvojo berniukas. Jis, kaip tikras klastuolis, atsiminė visus sutiktus žmones, nes ką gali žinoti, kada kuris taps tavo priešu.
- Taip aš pirmakursis, - šyptelėjo Albertas - Kas mano kišenėje?
Vaikinas sutriko. Kas galėtų ten būti... taigi aš nieko neturiu... Tuomet berniuko žvilgsnis nuslydo mantija žemyn, kai jis pastebėjo savo dėžutę, taip išdavikiškai kyšančią iš kelnių kišenės.
- Aaa... - sumurmėjo Albertas - tai mano čili pipirai. Vaikinas nusišypsojo ir lyg norėdamas įtikinti, ištraukė iš mantijos dėžutę ir įsidėjo atgal, tik šįkart sukišo giliau, kad niekas nematytų. - man patinka pipirai, jie maloniai šildo. Galbūt ir tu norėtum paragaut?
Kvailys tu Albertai, taigi merginoms nepatinka aštrūs dalykai - pamąstė vaikinas i šiek tiek išraudo - gerai, kad tamsoje nesimato.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 21, 2011, 12:07:42 pm
Sonora mandagiai stebėjo, kaip Albertas sutriko. Ir tada pati prakalbo:
 - Sakai pipirai? - Su lig tais žodžiais ji iš apsiausto kišenės išsitraukė panašaus dydžio dėžutę, visą išmarginta ugninėm liepsnom, kurios mainėsi viena per kitą. Atsargiai nuėmė dangtelį ir išsišiepusi iki ausų tarė:
 - O gal tu nori paragauti mano pipiriuko? - Tai tardama ji pabrėžė žodį `mano` ir vis dar juokingai išsišiepusi atkišo indelį Albertui. - Oi geras dalykas, sušildo kaip mat. Užtenka vieno ir visą kūną apima šiluma. Žinoma, daug tokių nesuvalgysi, tačiau galima nebesinešioti megztinio, kai turi, kas taip operatyviai sušildo. - Sonora pradėjo taukšti savo greitakalbe. - Pas Apkvaitėlį dar ne tokių dalykėlių rasi. Tačiau šie - mano mėgstamiausi.
Sonora nustebo ir nutilo. Neatsiminė ir tikriausiai buvo tikra, kad nepažino daugiau nė vieno žmogaus, kuris be jos pačios mėgtu šį skanumyną. Daugelis raukydavosi vien tik pažiūrėdami kaip ji pati valgydavo pipirus. O Sonorai tai būdavo nė motais. Tad ji tikrai, šį kartą jau su pagarbia nuostaba stebėjo Albertą.
 - Įdomu, įdomu... - Ji sumurmėjo. - Ir apskritai, kur čia vaikščioji tokiu metu? Ar neturėtume jau seniai būt pilyje? Filčas juk nevaikšto kur nors čia lauke, tikiuosi, - ji pridėjo šiuos žodžius ir neramiai apsidairė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 12:26:12 pm
Oho... pipirai.. Mhmm...
- Nu ką neatsisakysiu, - tarė Albertas ir nusijuokė. Pasiėmęs vieną pipirą, įsidėjo į burną, užsimerkė ir pradėjo lėtai kramtyti. Skonis buvo nuostabus. Nurijęs pipirą vaikinas atsimerkė ir pažvelgė į mergaitę.
- Skanūs pipirai... meksikietiški... Nors aš labiau vertinu japoniškus pipirus užaugintus Prancuzijoje, jie šiek tiek aštresni, nes juose yra wasabi, tai toks krienas, taigi jauti ne tik aštrumą, bet ir kartumą, - kalbėjo berniukas atkišęs Sonorai savo indelį - tikriausiai nesi tokių ragavusi, aš juos pats auginu savo močiutės dvare netoli Nicos. Nu.. tiksliau tik vadovauju - Albertas nusijuokė - viską prižiūri mano namų elfas. - vaikina geriau įsižiūrėjo į Sonorą ir tarė - nu nesikuklink ir nebijok. Paragauk. Jų neužnuodijau.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 21, 2011, 12:36:56 pm
Alfas išėjo "Naktiniam pasivaikščiojimui" po mokyklos kiemą.
Tikiuosi niekas neužklups,-vis galvojo jis.
Eidamas dideliu išmintu takeliu Alfas pamatė šviesą sklindančia prie laužavietės.
-Gal kas nors norės man palaikyti kompaniją?-Sumurmėjo jis pats sau.
Priėjęs arčiau laužavietės jis pamatė berniuką ir mergaitę sėdinčius prie žalios ir mėlynos ugnies.
Einant vis arčiau tos vietos kur sedėjo jie Alfas išgirsdavo sakinių nuotrupas,kartą berniukiškas balsas nusikvatojo.
Alfas pasislepė už krūmo ir bandė įžiūrėti jų koledžus...
-Taip...Varno Nagas ir Klastunynas,-mąstė jis.
-Nelabai geras derinys...Reikėtu išsiaiškinti kas jie tokie...

Prisimerkęs Alfas pamatė,kad berniukas iš klastunyno yra Albertas de Lelevelis.
O mergaitė,mergaitė...Jis pamatė kas ji tokia, ir jam pašoko širdis.
-Sonora,-tyliai sumurmėjo jis.
Laukdamas ką kuris pasakys Alfas už krūmo pradėjo jų klausytis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 21, 2011, 12:45:46 pm
 - wasa...kas? - Sonora suraukė antakius. - Niekad nesu apie tokį dalyką girdėjusi. Krienas? Hm, na tikriausiai nieko keisto, kad jis priduoda kartumo skonio. Niekad nesu ragavus tokių. Šitie, - mostelėjo ji Albertui su dėžute prieš akis, - tokie net gi gan švelnūs. Na gerai, duokš vieną. Gal nenumirsiu.

Ji dailiu rankos mostu čiuptelėjo vieną rausvai juodą pipiriuką iš Alberto rankų ir lygiai taip pat mikliai įsidėjo jį į burną. Pakramtė, pakramtė, klaptelėjo didelėmis akimis ir iš šių ištryško ašaros. Žinoma, ne dėl to, kad ji jautėsi blogai, ar panašiai, o dėl to, kad pipiro kartumas ir aštrumas davė į galvą. Visiškai tiesiogiai. Sonora dar kartą sumirksėjo. Rodos, net garas turėjo išlįsti kur nors pro ausis ar burną. Ji pasipurtė ir tarė:
 - Oho, tikras užtaisas. Čia tikriausiai ir ledynmetyje nesušaltum su tokiais dalykėliais, - šyptelėjo.
 - O bėje, sakei, kad gyveni Nicoj? Ar kaip ten? Oho, - pagarbiai nusistebėjo Sonora. - Kaip tau sekasi, kai gali ten būti. Ten tokios gražios vasaros. Tik kartą man teko būti užsienyje, kai keliavome į Prancūziją su broliu. O daugiau neee.. - Ji tyliai nuleido savo žodžius negirdom. - Aš užaugusi Anglijoje ir beveik niekur iš ten nebuvau iškišus nosies...

Ji staiga nutilo. Ir akimirksniu pasisuko į krūmus, kurie stūksojo netoli jų laužo vietos. Juose lyg ir kažkas šmėstelėjo.
Gal koks gyvūnas, ar koks paukštukas naktinis medžioja, pamanė Sonora. Tačiau širdis nusirito kažkur į kulnus. Šis vakaras buvo visai ne jaukus. Bauginantis kažkoks. Nenuleidusi akių nuo tos vietos, kur neva kažką pastebėjo Sonora šnipštelėjo Albertui:
 - Ar man pasirodė, ar ten kažkas... yra? - Ji nė nemirksėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 01:21:38 pm
Krūme iš tiesų kažkas krebždėjo.
- Šššš...- tyliai sušnypstė Albertas - ten tikriausiai koks gyvūnas aš jį sustingdysiu.
Vaikinas išsitraukė lazdelę ir sušuko mosuodamas ja:
- Alohomora. Aplink laužavietę iš karto nusikeikė dviejuose vietose. Krūmuose ir prie laužo.
- Velnias - tarė berniukas - ne tie kerai. Aš juos visada maišau - pasakė jis Sonorai ir antrą kartą pabandė. Nukriepęs lazdelę į krebždesį pasakė:
- Petrificus totalus.
Krūmuose pasigirdo dunkstelėjimas. Berniukas su mergina nuo laužo patraukė į krūmus. Juose gulėjo nepažįstamas grifis.
- Uppss - tarė Albertas - bus bėdos. Grifis gulėjo krūpuose suparalyžiuotas, nes klastuolis panaudojo kūno surakinimo kerus.
- Yra viena mažytė problema, Sonora. - pasakė vaikinas. Mergaitė pakėlė antakį lyg klausdama. - matai mes mokinomės šį burtą per ANJM, bet nesimokinom atkeikimo, jį mokinsimės tik kitą pamoką. - vaikinas sukikeno - dabar jis čia turės gulėti bent pusę valandos, kol kerai praeis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 21, 2011, 01:41:07 pm
Alfas girdėjo,kad jie įtaria,kad kažkas krūmuose yra.
Jis nespėjo žengti žingsnio kai jį pakirto kūno surakinimo kerai.
Alfas skaitė apie bežodžius kerus tačiau jie kartais pavykdavo šeštakursiams.
Berniukas pabandė:
F...Finite incantatem,-Tvirtai mintyse ištarė.
-A...Kas čia?-Truputi be nuovokos šnekėjo jis.
Jis atsikėlė.Kerai pavyko!
Apsidairė,jis pamatė Albertą ir Sonorą.
Šiek tiek apdujęs jis tarė:
-Kas...Kas įvyko?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 21, 2011, 01:57:52 pm
Sonora visą įvykį stebėjo didelėm paklaikusiom akim.
 - Kas per... Alfai? - Ji paklausė, kai grifis, kažkokiu visiškai nežemišku būdu sugebėjo atgauti sąmonę iš sustingdymo kerų. - Kaip tu..? - Sonora net nerado žodžiu paklausti kaip pirmakursis grifis sugebėjo panaudoti bežodžius kerus. - Neįmanoma, tiesiog neįmanoma.
 Tada mergina atsisuko į Albertą ir sako:
 - Panašu, kad bėdos nebeliko, kurią turėjome. Čia grifis, Alfas. Jei dar nepažįstate vienas kito, susipažinkite, - ji vos ramdydama juoką stebėjo kaip abu berniukai akylais žvilgsniais varsto vienas kitą.
 - Alfai, ką po velnių tu čia darai tokiu metu? - Sonora nusijuokė.  - Ar iš pilies matosi mūsų laužo šviesa? - Ji paklausė ranka mostelėdama laužo link.  - Bėje, ar neužsigavai, ten krūmuose, kai Albertas į tave paleido kerus? - Sonora susirūpino ir priėjo arčiau grifio, kad galėtų deramai jį apžiūrėti. Ir beveik kaip madam Pomfri ji akylai peržvelgė, ar šis nebus užsigavęs. Patenkinta tuo, ką matė, mergina pasitraukė ir kreipėsi į Albertą:
 - Neįsivaizduoju, kaip gali maišyti šituos du kerus, juk jie tokie skirtingi, - ji nusijuokė. - Ir kaip tau galėjo šauti į galvą Alohomora ? - Sonora sukrizeno ir grįžo prie laužo, kuris jau visai smagiai buvo įsiliepsnojęs.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 02:21:09 pm
Sonora supažindino Albertą su Alfu, bet de Lelevelis vis tiek keistai žiūrėjo į naująjį pažįstamą. Tik po kurio laiko grifis suprato, kad klastuolis žiūri ne į jį, o Alfui pro petį. Už jo ant kalvos prie įėjimo spindėjo dvi akys. Albertas ištiesė pirštą rodydamas į keistąjį padarą:
- Kažin kas ten?
Tuo metu padaras apsisuko ir nutrepsėjo į mokyklą. Iš kart siaubingas suvokimas atėjo vaikinui į galvą.
- Taigi ten ponia Noris. Aau...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 21, 2011, 02:32:14 pm
Kažin, kas ten tokie ,- pagalvojo Rafaela žiūrėdama į tris vaikus prie laužavietės.
Rafaela nusprendė susipažinti. Ji artėjo prie jų, o jos katė Laiza tapsėjo šalia.
Klastuolis, varnanagė ir grifas? Argi ne keista trijulė ,- pagalvojo sustojusi Rafaela, o Laiza priėjo arčiau jų.
Rafaelai stebint, Laiza sustojo ant kalvos ir žvelgė į vaikus. Klastuolis keistai įsistebelijo į katytę. Po kiek laiko ištiesė pirštą ir paklausė:
- Kažin kas ten?
Laiza, turbūt sugalvojusi kad jai čia neįdomu, apsisuko ir nutrepsėjo į mokyklą.
- Taigi ten ponia Noris. A-au...- tarė vaikinas
Rafaela papurtė galvą ir nusišypsojo - kaipgi jos Laizą maišo su ta perkarusia rėksne?
Ji ramiai priėjo prie trijulės ir tarė:
- Visai čia ne ponia Noris. Čia mano katė Laiza.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 21, 2011, 02:52:24 pm
Sonora suraukė savo dailią nosytę, kai ketvirtas žmogus priėjo prie jų.
 - Ooo, tikras vakarėlis, - sumurmėjo. - Ir dar stebėjausi, kad Hogvartse pilna tylių ir ramių užkaborių.
Sonora apsidairė ir peržvelgė visus. Dailų ir susirūpinusį Klastuolį, kiek išsimurzinusį Grifą, drąsią ir smalsią Klastuolę, kurios vardo ji nežinojo. Tad kitas klausimas ir sekė būtent toks:
 - Kuo tu vardu? - Sonoros akys įsmigo į atvykėlę.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 02:53:20 pm
Albertas gana piktai pasižiūrėjo į atėjusią klastuolę.
- Aš ir neturėjau galvoje tavo katės. Ačiū , dar matau gerai. Ponia Noris buvo už tavęs prie pilies. Nebent man visai prastai.
Vaikinas atsiduso.
- Be to jai jau mes čia esam keturiese, nemanote, kad keliam per didelį triukšmą? Jai jau Rafaela nuo pilies mus išgirdo tai ir dar kažkas išgirs.
Lyg žmonių ir gyvūnų būtų dar nemaža. Iš ežero, šalia kurio buvo laužavietė, kažkas išniro, ne tai buvo ne galvakojis, o tik kažkokios verksmingos mergaitės vaiduoklis su akiniais. Mirusioji keistai į vaikus pažiūrėjo ir priplaukė arčiau.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 21, 2011, 03:00:07 pm
Alfas pabandė atsistoti,tačiau iškart susmuko.Bežodžiai kerai atėmė iš Alfo visas jėgas.
Jis vos vos išstengė kalbėti:
-Iš pi..pilies pamačiau šviesą.Atėjau čia.Pamačiau tave su klastuoliu,-parodė jis į Albertą. Pamaniau,kad jis nedoras kaip ir daugelis klastuolių...Be to...Man bežodžiai kerai pavyko...
Maudė visą kūną.Labiausiai skaudėjo krūtinę kur pataikė kerai.
Alfas prišliaužė prie laužo.Jam buvo labai šalta,nors naktis buvo šilta.
-In..Incendio!-Sušuko jis ir atsisėdo ant kelmo.Ištiesė rankas.Šilčiau nepasidarė.
Gal kas turi ko...Aštraus?-Ištarė jis.
-O..o kas tu?-Paklausė jis naujos "vakarėlio" mergaitės.
Alfas taip pat pastebėjo vaiduoklę.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 21, 2011, 03:00:53 pm
 - Ooo, tikras vakarėlis, - sumurmėjo mergina - Ir dar stebėjausi, kad Hogvartse pilna tylių ir ramių užkaborių.
Suraukusi savo nosį Rafaelai ji atrodė kaip senelės Delakuros buldogas.
- Kuo tu vardu?- Paklausė mergina Rafaelos.
Oj oj kokios mes išdidžios ,- pamanė ji ir pašaipiai nusišypsojo.
- Aš Rafaela Delakur, melle varnanage,- atsakė jai Rafaela ir peržvelgė tuos du berniukus. Vienas iš jų tarė:
- Aš ir neturėjau galvoje tavo katės. Ačiū , dar matau gerai. Ponia Noris buvo už tavęs prie pilies. Nebent man visai prastai.-tada jis atsiduso.- Be to jai jau mes čia esam keturiese, nemanote, kad keliam per didelį triukšmą? Jai jau Rafaela nuo pilies mus išgirdo tai ir dar kažkas išgirs.
Oj tu stupides ,- pamanė Rafaela
-Pirma vienintelis padaras be jūsų ir manęs čia buvo Laiza,- tarė ji,- o pamačiau jus tik todėl, jog nelaimei nusprendžiau pasivaikščioti.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 21, 2011, 03:05:31 pm
O Marija, vaitoklė Mirta ,- pamanė Rafaela.
Vaiduoklis ėmė vaitoti ir kukčioti sklandydamas virš ežero.
Prabilus grifukui Rafaela atsitkėjo ir klestelėjo ant žemės
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 03:13:13 pm
- Ko nors aštraus? Taip turiu. Štai imk , - tarė Albertas tiesdamas Alfui savo pipirus. - Tai japoniški pipirai, pats auginu Prancuzijoje. Kažin kas ji tokia, - garsiai paklausė berniukas, rodydamas į sriūbaujantį vaiduoklį virš ežero.
- O taip, niekas manęs nežino , - lyg išgirdęs sušuko vaiduoklis - galvojat negirdėjau kaip mane apkalbinėjate? Visi mane, vargšę Mirtą apkalbinėja. - Mirta, jaigu toks buvo jos vardas  pradėjo verkti, kai staiga liovėsi:
- O kodėl jūs nemiegate savo lovose? - pasakė ši ir jos lūpas iškreipė negera šypsena.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 21, 2011, 03:17:39 pm
- O kodėl tau turi rūpėti kodėl mes nemiegam? Skrisk į savo tuoletą ir tupėk,- atkirto Rafaela. Mirta vaitodama apsisuko ir iki pusės paniro į ežerą.
Gal ir gerai kad ji pasirodė ,-susimąstė Rafaela.- Jie į mane nebekreipia dėmesio
Ji apžvelgė vaikus kurie žiūrėjo į Mirtą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 03:21:47 pm
Albertas pasižiūrėjo į Rafaelą.
Hmm... Klastuolė, bet nematyta... tikriausiai nebūna dažnai bendrajame kambaryje arba mes prasilenkiam... kažin koks jos vardas?... ai, tiksliai ji jau prisistatė... lyg tais Rafaela... keista, vardas lyg ir Prancūziškas...
Berniukas paklausė klastuolės:
- Iš kur tu kilusi?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 21, 2011, 03:25:15 pm
-Iš kur tu kilusi?- paklausė berniukas Rafaelos
Sakyti? ,- pagalvojo ji.- O kodėl gi ne?
Rafaela atsisuko į klastuolį ir tarė:
- Iš Prancūzijos. O kodėl tau įdomu?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 03:29:38 pm
Iš Prancūzijos... Albertas nusišypsojo ir tarė :
- Geras... O iš pietų ar šiaurės? - lyg tarp kitko pasidomėjo vaikinas.
Tuo metu pasigirdo garsus pliumptelėjimas.
- Tikriausiai Mirta bando nusižudyti, - pasakė klastuolis.
Tuomet nusišypsojo Rafaelai ir laukė atsakymo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 21, 2011, 03:31:53 pm
Rafaelai patiko besišypsantis berniukas.
- Iš pietų,. atsakė ji.
Kaip piktai sutiko o dabar jau šypsosi,- pagalvojo ji.- Oj oj kaip graitai keičiam nuomonę
Ji jam taip pat nusišypsojo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 21, 2011, 03:32:17 pm
-Prancūzijos?-Atsitokėjo Alfas.
Pagalvojęs apie burtų mokyklas Prancūzijoje į galvą atėjo Biobetonsas.
-Kodėl tu nesimokai savoje šalyje?Biobetonse ar kaip ten jis...
Staiga Alfas nutilo susigėdęs.Tačiau leptelėjo:
-Kodėl tu tyli Sonora?Negi pamatei Filčą,-šyptelėjo jis.
-Lumos!,-Ištarė jis ir pamatė,kad Sonoros veidas baltas kaip vaiduoklio.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 21, 2011, 03:35:39 pm
Rafaelai nepatiko grifo klasimas.
O rytoj juk pamokos... ,- pamanė
Tada stryktelėjo ir paskelbė:
- Na lunatikai, man jau laikas, nes rytoj nepabusiu.
Ji nusišypsojo klastuoliui ir nušuoliavo į pilį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 21, 2011, 03:43:45 pm
-Prancūzė gerai pasakė:Rytoj neatsikelsim.
Alfas atsistojo sumurmėjo:
-Nox!
Jo lazdelės galas užgeso Sonorai ir Albertui jis pasakė:
-Labos nakties.
Eidamas takeliu sušuko Albertui:
-Nemanau,kad tu klastuolis.Paskirstymo kepurė matyt suklydo.Tu turėtum būti Grifų Gūžtai,-tai pasakęs jis išėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 03:56:46 pm
Ačiū Alfai... ji išėjo.. nu ką padarysi...
Albertas liko vienas su Sonora.
- Nu ką, mes vėl likom dviese. Gal prisimeni kur mes baigėm? O gal kaip ir visi kiti užsinorėjai miego.
Keista... Sonora senai kalbėjo tikriausiai ji mieguista...
Albertas klestelėjo šalia Sonoros ir su šalia rastu pagaliu pradėjo maišyti likusias žarijas.
Būtų smagu išsikepti bulvių... - pagalvojo vaikinas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 21, 2011, 04:20:19 pm
 - Žinai, skaitai mano mintis. - Sonora tyliai prabilo, kai šurmulys nutilo ir visi išsiskirstė kas sau. - Ar kadanors sakiau, kad bulvės mano mėgstamiausias skanėstas. Na ir pipiriukai, žinoma, - ji šyptelėjo.
 - Kas čia katik buvo? - Ji mostelėjo galva ton pusėn, kur dingo mergaitė ir Alfas. - Neatrodo, kad būtume jai labai patikę, ar ne? - Susirūpino ji ir pasislinko arčiau laužo. - Nesuprantu, kodėl visi taip greit pradeda purkštauti. Ji juk iš Prancūzijos, atrodo, jei gerai girdėjau, ar ne? Ak tas karštas kraujas... - Sonora susimąstė.
 Ežere kažkas tyliai ir liūdnai niūnavo. Sonora pasilenkė ir šipštelėjo Albertui į ausį:
 - Žinai, linkiu, kad ta Mirta, - gaili melodija skambėjo būtent iš jos lūpų, - vieną dieną tikrai imtų ir nusižudytų. - Nors tai pasakiusi, ji pati išsigando savo minties ir užsičiaupė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 05:08:52 pm
Prancūzė... bulvės.... pipiriukai...
Žodžiai Albertą vos pasiekdavo.Jie atsklisdavo lyg per miglą, lyg juos sakytų tolima butybė.
Mirta... lūpų.... užsičiaupė....
 Jis dar bandė pramerkti sunkiai užgulusius vokus, bet galiausiai pasidavė ir užzimerkė. Netrukus jis knaptelėjo ant Sonoros peties ir saldžiai užmigo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 21, 2011, 05:30:36 pm
 - Eeeee,  - Sonora neišmanė, ką daryti, kai berniukas lyg niekur nieko užmigo. Čia pat, ant jos peties.
Gyvenime turbūt nesugebėčiau užmigti kur nors kitur, kaip savo lovelėje su baldakimu.
Sonora pasimuistė, tačiau miegantysis nė nemurktelėjo. Snaudė ir snaudė, lyg nieko negirdėtų. Nei spragsinčių žarijų, nei kartais kur ne kur suūbaujančios pelėdos.
Taip Sonora sėdėjo gerą valandėlę. Tačiau, Albertas nė nemanė keltis ir busti. Sonorai paskaudo petį ir laužas jau vos vos ruseno. Nakties vėsa gaubė jos pečius, o dėžutė su čili pipiriukais buvo užkišta kažkur giliai giliai mantijos kišenėje, tad ji nieku gyvu negalėjo jos pasiekti. Sonora pradėjo galvoti, ir visai įtemptai.
Hm, kokie čia kerai, galėtų jį pabudinti? Nė nenumanau. Nei mokėmės tokius, nei apie tokius skaičiau. Tačiau būtent, tada jai į galvą atėjo visai kitokia mintis, nei burtažodis, kuris galėtų pažadinti kietai miegantį klastuolį. Sonora vargais negalais išsitraukė savo burtų lazdelę ir tyliai kaip tik mokėjo sumurmėjo:
 - Levicorpus!
Tik deja, Albertas nepuolė sklandyti, kaip kerai turėjo užtikrinti. Įdomumo dėlei, jo galva ėmė plūduriuoti ore, lyg nepriklausytų kūnui ir ji juokingai suposi ant nematomų oro bangų, nors jos šeimininkas kietai miegojo. Sonora nejučia šyptelėjo ir pasitraukė iš po jo peties. Albertas tikrai atrodė juokingai. Galva keistokai judėjo, o kūnas nebyliai kilnojosi, kai Albertas įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Sonora tuomet viena ranka vis dar laikydama burtų lazdelę, kita - nusiėmė mantiją ir pasistengė ją kuo kompaktiškiau sulankstyti, kiek tai buvo įmanoma padaryti su viena ranka. Tuomet sulanksčiusi ją ji padėjo ant rasto šalia ir galiausiai burtų lazdele numosavo Alberto galvą, kuri paklusniai vykdė nurodymus link rasto. neatrodė, kad jam būtų buvę labai patogu, tačiau ji kažką murmtelėdamas per miegus, patogiau įsitaisė. Sonora lengviau atsikvėpė.
 Nors be šilto apsiausto buvo dabar dar šilčiau ji dar valandėlę stovėjo ir žiūrėjo į Albertą. Miegančiojo bruožai išsilygino ir jis atrodė labai romus ir tykus. Tačiau šaltis nenumaldomai skverbėsi į Sonoros kaulus. Tad ji, kad ir kaip nenorėjo, patraukė į pilį, su mintimis, kad Albertas neužpyks, prieš tai ant žemės padėjusi savo pipiriukų dėžutę, kad jis pabudęs surastų, kaip draugystės simbolį. Po sekundėlės jos juodų plaukų kupeta dingo tamsoje ir ji vos nesuriko, kai pamatė Alfą vėl stypsanti ir kažką garsiai šaukiantį.
 - Alfai, nerėkauk. Čia ne Filčas, kad tave kur, - pažiūrėk atidžiau, čia medis toks.
Sonora mostelėjo ranka į vieno medžio siluetą, tikrai kraupiai primenantį Filčą.
 - Dieve, tikiuosi, neprižadinai jo. Eime į pilį, nejuokai jei mus čia visus pagaus. - Sonora pasižiūrėjo Į Alfą ir nekantriai treptelėjo koją.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 21, 2011, 05:39:50 pm
-Palauk! Turiu geresnę minti negu Levicorpus
Alfas truputi palaukė ir sumurmėjo burtažodį:
-Mobilicorpus!
Nieko neįvyko.
-Sonora,buk gera padėk man!-Kandžiai tarė jis.

-Trys,du,vienas.
Abu kartu tarė:
-Mobilicorpus!
Pagaliau pavyko.Albertas pakilo ir nuskrido į požemį kaip Alfas mintyse kartojo.


Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 06:02:41 pm
Albertas pabudo kybodamas ore. Ir gal nebuvo labai protinga, bet jis pradėjo šaukti:
- Aaaaa.... mane grobia vaiduokliai...
Jo balsas kraupiai garsiai nuskambėjo tuščioje erdvejėje. Kažkas valdęs kerus užbaigė juos, nes berniukas skaudžiai žnegtelėjo ant žemės.
- Kas čia daros - paklausė vaikinas.
Netoli nuo savęs Albertas pamatė Sonorą ir Alfą.
- Ką čia sugalvojote? - paklausė jis stovinčių vaikų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 21, 2011, 06:17:09 pm
-Aaaa...Tu lyg ir užmigai.Mes bandėm tave pakelt tačiau..Nepavyko.Na ir aš sugalvojau tave nuskraidinti į tavo bendrajį kambarį...Na žinai Mobilicorpus tave nuskraidinom iki pilies vartų,tačiau kerai nebuvo labai tvirti...Ir tu nukritai ir pabudai,štai kaip viskas įvyko.
-Greičiau skubinamės į bendruosius kambarius,kol Filčas mūsų neužklupo.
Taręs "Labos nakties" išsiskubino į bendrajį kambarį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 21, 2011, 06:24:00 pm
Kvaila, taip daryti... - pamanė Albertas. Pasižiūrėjo kaip nubėgo Alfas ir atsisukęs į Sonorą tarė:
- Tikiuosi tau buvo smagu. Galbūt kada dar pasimatysime...
Ir nuėjo iki mokyklos. Kelias buvo slidus, nes žolė buvo šlapia nuo iškritusios rasos. Rytuose matėsi pirmieji saulės spinduliai.
Na ir ilgai mes čia užsibuvome- dar šmėštelėjo Alberto galvoje, kai atsidūrė prie Hogvarsto mūrų. Sienoje buvo atidarytas langas, kurį berniukas paliko atvirą kai išėjo laukan. Įėjęs į šluotų sandėliuką, uždarė langą. Prie Durų pasiklausęs ar nesigirdi Filčo, atidarė duris ir tyliai nuskubėjo link klastunyno bendrojo kambario bei miegamųjų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sonora Peštukė Liepos 25, 2011, 02:01:13 pm
Sonora žioptelėjo, kai iš niekur nieko pribėgęs Alfas puolė svaidytis gerokai jam per sudėtingais kerais. Ji visai nenorėjo kilnoti Alberto aukštyn kojom, ar privesti jį sklandyti. Norėjo tik tyliai pradingti, kai šis atsimerkė, ir visos jos pastangos paslaptingai dingti, nuėjo per niek. Tačiau nebebuvo kelio atgal, kur trauktis, tad Sonora tik pilnomis gėdos akimis stebėjo, kaip vaikinai persimetė keliais žodžiais ir abu nuskubėjo pilies link.
 - Tikiuosi tau buvo smagu. Galbūt kada dar pasimatysime... - Tarė Albertas ir nuėjo, palikęs ją gerokai suglumusią.

 Buvo smagu. Visai jauku ir magiška. Tik gaila, kad išaušta rytas... Sonora įkvėpė gaivaus brėkštančio ryto oro, užpildydama plaučius tiek kiek leido jėgos. Kai pašnekovai dingo ryto rūke, Sonora pasilenkė, įsimetė savo dėžutę, kuri turėjo būti palikta, kaip atsiminimas naujajam draugui iš Klastūnyno, užsimetė apsiaustą ir sukišus rankas į gilias mantijos kišenes bei nukorusi galvą ji palengva užlipo į kalnelį, ant kurio tolumoje matėsi didinga Hogvartso pilis.

 Na ir naktelė. Sakyčiau netikėta ir nelaukta. Svajodama kas laukia pusryčiams ji taip pat po kelių akimirkų dingo rūke, susimaišiusiame su purškiančiu lietumi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Carita Asha Gitaan Rugpjūčio 02, 2011, 10:38:53 am
    Labai anksti ryte, kai dar nebuvo visiškai išaušę, Carita atėjo prie laužo. Ji vilkėjo juodą trumpą suknelę, plaukus buvo susirišusi į kietą kuodą. Antrakursė patraukė prie laužavietės, beeidama nusprendė, kad tai bus jos mėgstamiausia vieta visam Hogvartse, nes aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus. Atsisėdusi ant suoliuko užsikėlė kojas ir padėjusi galvą ant kelių ėmė ramiai stebėti aplinką. Žvilgsnis nukrypdavo į pelenus laužavietėje, į ežero paviršių, kuriame atsispindėjo plaukiantys debesys, į mišką, iš kurio karts nuo karto į dangaus mėlynę pakildavo paukščių būrys.
    Pasidarė šaltoka. Klastuolė išsitraukė lazdelę ir dvejodama ją pavartė rankose. Nepaisant to, kad Hogvartse mokėsi metus, kerėti padoriai nemokėjo ir dėl to baisiai save keikė (tikriausiai ji manė, kad jau po metų tampama kiečiausiais burtininkais, kurie iškart gali kerėti kad ir pačius sunkiausius kerus). Moku tik išgydyti negilią žaizdą, išvalyti purvą, apsaugoti nuo purvo ir vandens, ir perkelti nesunkų daiktą iš vienos vietos į kitą. Asha atsiduso ir nutaikė lazdelę į laužavietę. Jei gerai save pažįstu, bandant uždegti laužą užsidegs viskas, išskyrus laužą. Ech. Vistiek pabandysiu. Blogiausiu atveju galėsiu mokytis ir Durmštrange ar kaip ta mokykla vadinasi. Arba specializuotoj mokykloj bukiems burtininkams.
     - Incendio! - nieko neįvyko. Žinoma, kurgi ne.
    Mergaitė pabandė dar kartą. Šį sykį įsidegė labai maža, vos pastebima ugnelė. Carita atsiduso ir pasilenkusi ėmė šildytis rankas. Gal reikia malkų? susimastė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Carita Asha Gitaan Rugpjūčio 05, 2011, 08:34:57 pm
    Carita net nepajautė, kaip atslinko vakaras. Saulė ėmė leistis, nudažė dangų ryškiai oranžine spalvą. Atsitokėjusi klastuolė pakėlė galvą, atsuko veidą vėjui ir užsimerkė, nusišypsojo. Visą dieną, nuo ankstaus ryto iki vakaro Asha prasėdėjo prie laužo. Nežinia, kas dėjosi jos galvoje. Tikriausiai antrakursę buvo apėmęs transas, nunešęs jos mintis į susikurtą svajonių pasaulį, kur laikas bėga lėčiau nei realybėje.
    Visai neblogas būdas praleisti dieną, gudriai vyptelėjo Asha. Ji atsistojo, pasirąžė, pastryksėjo vietoje šildydama sustingusius raumenis. Tuomet pasilenkusi pūstelėjo į menką nuosavų kerų iššauktą ugnelę. Užgeso...
    Vyriausia Gitaan'ų šeimos palikuonė staiga smagiai, neklastuoliškai išsišiepė. Sukikeno. Iš niekur nieko ją užplūdo stiprus, vaikiškas džiaugsmas. Carita pasišokinėdama ėmė eiti, tolti nuo savo naujos mėgstamiausios vietos, gėrėdamasi gamta. Kojos nešė prie ežero... Kaip šiai keistai mergaitei buvo būdinga, džiaugsmą netikėtai pakeitė žiauri neapykanta, troškimas žudyti. Vakaro saulės šviesoje žybtelėjo peilio ašmenys. Jie staigiai perskrodė nediduką padarėlį, kuris nieko blogo nenujausdamas šildėsi saulėje ant akmens. Klastuolė nurimo, šypseną pakeitė nejudrus, bejausmis veidas. Ji stovėdama kurį laiką apžiūrinėjo sunkų peilį. Ašmenys buvo sidabriniai, plaštakos ilgio ir trijų pirštų pločio. Ašmenys galėjo susistumti į juodą, medinę rankeną, paspaudus žalią kaukuolės formos mygtuką vėl iššoktų. Šitą ginklą mergaitei įteikė mama. Tai buvo vienintelė kada nors iš mamos gauta gimtadieno dovana.
    Apgailėtina, nusižiovavo Carita. Ji dažnai negalėdavo paaiškinti savo poelgių, emocijų. todėl manė, kad tai apgailėtina. Šiai mergaitei siaubingai trūko pasitikėjimo savimi ir nuoseklumo. Antrakursė įkišo peilį į nedidelę kišenę, esančią juodosios suknelės šone ir patraukė į Hogvartsą. Ką daugiau galima veikti gražų vasaros vakarą, jei ne klaidžioti požemiuose.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 10, 2011, 01:26:16 pm
Rafaela pasitraukusi kelius prie krūtinės burbėjo prakeiksmus bandydama sukurti naują burtažodį.
Nieko nepavysta. Velnias velnias velnias kaip jaudinuosi...
O ko ji jaudinosi? Dėl paprasto dalyko. Dėl Burtų trikovės turnyro. Rafaela baisiausiai norėjo į jį patekti ir nerimo jau savaitė.
Staiga pajuto jog bo triputį lašnoja ir lietus susigeria į jos sausą, šilta apsiaustą.
Neee man jau užteko apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos, daugiau lietaus nenoriu...
Išsitraukusi vyšnios medžio lazdelę su slibino širdies gysla, ji mostelėjo ja ir tyliai sumurmėjo kažkokį burtažodį, nuo kurio jos kūnas pasidengė skydu, kuris nepraleido lietaus lašų iki jos drabužių.
Žiūrėdama į ežerą, kur puškėjo milžiniškas galvakojis jis užsigalvojo.
Kodėl po pamokų visada neturiu ką veikti. Hm... Gal užkeikti kokį nors atsilikusį Švilpį, kuris šliaužioja po pilį be draugų, visai kaip aš... Neturėdmas ką veikti...
Ji sukikeno pati sau ir užsimerkė. Girdėdama raminantį lietaus lašelių teškenimą aplinkui ji užsnūdo...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sunshine Rofel Rugpjūčio 10, 2011, 01:41:05 pm
Mažais lašeliais krapnojant lietui, Sunshine priėjo prie laužo. Ugnies nebebuvo, lietus buvo ją užgesinęs.
Lietutis buvo visai nedidelis, tad Sunshine prisėdo ant numestos šakos. Ir staiga nesusivaldžiusi šūktelėjo. Priešais ją sėdėjo mergaitė. Turbūt klastuolė.
- Sveika! - pasisveikino Sunshine. - Kuo tu vardu?
Klastuolė tylėjo. Po kelių sekundžių Sunshine išgirdo tylų burbuliavimą. Klastuolė snūduriavo!
Sunshine nusijuokė ir žiūrėdama į dangų leido lietui plauti jos veidą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 10, 2011, 04:18:20 pm
Rafaela pro sapnų skraistę išgirdo pasisveikinimą, bet nekreipė dėmėsio.
Gerai numigusi atsimerkė ir išpūtė akis - šalia jos sedėjo mergaitė.
Kada ji čia atsirado? Vieną akimirką aš viena, o kitą - babac, ir jau nebe...
Rafaela nužvelgė sėdinčią mergaitę ir tarė:
- Sveika, sveika. Aš Rafaela, o tu kas būsi?
Nusižiovaujusi laukė atsakymo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sunshine Rofel Rugpjūčio 10, 2011, 05:11:36 pm
Sunshine užsisvajojusi stebėjo dangų. Lietus nustojo lijęs, miškas kvepėjo kažkuo labai skaniu. Staiga Sunshine pajuto kaip jos pilvas suburzgia. Būtų gerai kokį pyragaitį sukimšti, pagalvojo ji, kai staiga toji mergaitė prakalbo:
- Sveika, sveika. Aš Rafaela, o tu kas būsi?
Ji plačiai nusižiovavo.
- Aš Sunshine, - nusijuokė mergaitė. - Aš čia naujokė. O tu?
Klastuolė prisimerkusi stebėjo grifiukę. Sunshine atlaikė jos žvilgsnį ir tylėdama laukė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 10, 2011, 05:13:00 pm
- Aš antrakursė. Metais už tave vyresnė.
Rafaela pasigardžiuodama nusišypsojo.
Gera būti vyresniai...
- Ką čia veiki? Aš pavyzdžiui, miegu
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sunshine Rofel Rugpjūčio 10, 2011, 05:19:31 pm
Sunshine truputį nepatenkinta ėmė raukytis. Kaip nesmagu būti mažesnei. Turbūt ji protinga ir draugiška mergaitė, nors kiek girdėjau, klastuoliai nelabai linkę bendrauti su grifiukais, mąstė ji.
- Aš čia, eee..., - bandė sugalvoti atsakymą Sunshine. - Aš čia ilsiuosi. Bet jau eisiu į vidų, noriu ko nors užkąsti. Aš turiu šokoladinę varlę, ji mano kambaryje po pagalve jau laukia, kol atsidurs mano pilve.
Sunshine tai pasakiusi gudriai šyptelėjo, manydama, kad sukels nors menkutį pavydą klastuolei vardu Rafaela.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 10, 2011, 05:33:21 pm
Varlę? Pagalve? Ji juk ištirps... Fu...
- Am... Skanaus.
Rafaela kreivai pažiūrėjo į grifę.
Nemėgstu varlių... Tik juodą šokoladą...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sunshine Rofel Rugpjūčio 10, 2011, 05:38:33 pm
Sunshine truputį nustebo, nes buvo įsitikinusi, kad klastuolė susižavės pasiūlymu ir paprašys pasidalinti varle, tačiau buvo nuvilta.
- Ačiū, - vis dėl to padėkojo. -  Tai aš jau eisiu. Buvo malonu susipažinti, Rafaela.
Sunshine vis dėl to nusišypsojo, nes jautėsi kur kas geriau, suradusi čia jau keletą pažįstamų, nesvarbu iš kokio koledžo jie būtų.
Šypsodamasi ji linksmai nustriksėjo į salę pavalgyti, nes Sunshine pilvas taip garsiai grojo maršus, jog turbūt net klastuolė išgirdo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 09:59:21 am
Merė nuleidusi galvą žingsniavo link laužavietės. Ji buvo nuvilta. Nuvilta jo,jo jaumų jai. Taip,jis parašė tai nuoširdžiai,atsargiai dėliodamas žodžius. Bet visgi pasakė. Ištarė visą tiesą. AH... Smit iš savo mylimo vaikino,kuris aišku gyveno žiobarų pasauly,gavo štai tokį laišką:
Citata
Mieloji,Mere
Man sekasi gerai. Ištikrųjų tai tas laiškas kurį man parašei mane sukretė. Sukretė savo tiesa. Bet vis dėl to, dėkoju,kad prisipažinai,ką ištikrųjų jauti. Bet žinok,aš jau bendrauju su kita panele. Tad...
                                                                                          Nuo pati žinai ko... 
Štai toks laiškas ją sukretė. Ji galvojo,kad jis jai net nesiteiks visko paaiškint. Kad jis bus netoks nuoširdus. Bet vis dėl to,ji širdies gilumoje tikėjo,kad jis jai jaučia tą patį.
Mere,tu turi Alfą. Tą mielą grifų gūžtos berniuką. Ah... Ką aš bandau apgauti. Jis taip pat man nieko nejaučia. Nieko. Švilpiukė jau spėjo ateiti prie laužavietės. Ji girdėjo kitų mokinių šurmulį,bet į tai nekreipė nė truputį dėmėsio. Smit atsisėdo. Atsisėdo visai netoli laužavietės. Ir užsnūdo. Norėjo niekada daugiau nebepabusti. Visą laiką sapnuoti sapnus,galvoti,kad tai ištikrųjų netikra,jog viskas gerai. Ji nenorėjo pabusti. Nenorėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 10:10:18 am
Alfas tyliais žingsniais ėjo laužavietės takeliu.Mokiniai jau gyvai kalbėjosi ežero pakrantėje.Jis pamatė,kad prie laužavietės sėdi vieniša figūra.Berniukas pamatė,kad tai Merė.
-Labas,Mere...O...Tu miegi?-paklausė jis. - Nagi kelkis...
Alfas atsisėdo ant žemės.Ji buvo šalta ir drėgna.Ji kažkodėl labai liūdna šiomis dienomis...Tiesiog keista.
-Incendio,-tyliai sumurmėjo berniukas,ir ugnis apšvietė akmeninį Alfo veidą.
-Na,Mere,kelkis pagaliau,-Alfas pakštelėjo jai į skruostą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 10:26:11 am
Ji girdėjo,kad kažkas ją ragina keltis. Kažkas,kas buvo labai drąsus,nes pakšelėjo jai į skruostą. O tai buvo bloga mintis,kai jai būna blogos dienos. O ypač,jei jos dėl meilės. Merė pamažu lengvai atsimerkė. Šalia savęs ant žemės atsisėdusį ji pastebėjo Alfą.
- O,čia tu. Jau išsigandau,kad kažkas kitas,- Smit per prievartą šyptelėjo.
Štai tas berniukas,jai ir galėjo praskaidrinti šią dieną. Jis visą laiką buvo linksmas. Ir tai visiems labai patiko,ypač Merei.
Tik Alfas gali mane suprasti.Tik jis mane paguos ir pasakys,"kad buvo verta. Juk gyvenam vieną kartą" Tik jis gali tai paaiškinti, Paaiškinti jo ištartus žodžius " bet žinok aš jau bendrauju su kita panele". Juk švilpiukė,vis dar nesuprato ar yra vilties jiems būti kartu. Nors,aišku ji nebuvo kvaila,ir sumąstė tai,kad nieko neįšeis,bet juk joje dar rusena viltis. Nors maža,bet vis tiek nors viena viltis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 10:32:35 am
-Seniai nesimatėm,-nusijuokė Alfas. - Na,tai kaip sekasi?
Jis nusiėmė kepurę.Pasidėjo ją ant žemės ir pažvelgė į dangų.Kaip kelias pastarąsias dienas jis buvo pilkas ir niurus.Alfas atsigulė.Svajojo čia pabūti vienas,tačiau su Mere - dar geriau.Atrodo,kad mūsų laukia dar visas gyvenimas.Jeigu neišsiskirsime.Na,aš jai garantuosiu amžiną draugystę.Visados...
-Na,matau esi liūdna,taigi kas atsitiko?
Alfas pažvelgė į Merę.Ji šypsojosi,tačiau jos šypsena buvo panašesnė į grimasą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 10:45:49 am
Kas atsitiko..? Nieko,tik mano širdis sudaužyta į šipulius... Ir viskas...
- Žinai,Alfai.... Kartais aš noriu, kad man ant kaktos būtų parašyta: „Elgtis atsargiai – man irgi skauda“ - Merė nudelbė akis į žemę.
Ką čia daugiau pasakot... aš nežinau. Esu tokia pasimetus,kokia gyvenime niekados nebuvau. Niekados. Bet visą laiką būna pirmas kartas...
Aplink girdėjosi kitų vaikų bendravimasis. Vieni,žaidė slėpynės,kiti bėgiojo,o štai Smit sedėjo ir galvojo. Galvojo apie jį,apie jausmus,apie skausmą kurį patyrė per jį. Bet juk jis nekaltas. Jis pasakė visą tiesą. Nuoširdžiai,be užuolankų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 10:51:42 am
-Meilė? Dėl manęs?-tyliai paklausė Alfas. - Aš galiu išeiti jeigu nori.
Berniukas neturėjo kur dėti rankų.Štai padeda ant žemės,štai vėl pakelia.Na...
-Mere,pasakyk.Vistiek kada nors išsisakysi.Pasakok dabar ir pamatysi kaip palengvės...Patikėk manimi.
Alfas pažvelgė į ugnį.Štai,geriausia būti kaip liepsna.Tavęs niekas netrukdo ir nepykina.Jei nori gali užgesti.Amžiams. Jis apsisuko nuo Merės,kad nereikėtu jos matyti.Alfui tai buvo per sunku...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 11:05:14 am
- Ne,čia ne dėl tavęs. Patikėk aš tave labai,laaabai myliu. Bet kitą dar labiau. Bent jau mylėjau,- Merė nesutramdė ašarų,- Alfai,aš tave labai myliu. Prašau,neabejok mano meile. Ne,prašau,nedaryk to. Aš tiek daug prisikentėjau,kad nebenoriu to daugiau. Nebenoriu visa širdimi.
Mergaitė verkė. Verkė taip,kad net pasidarė gėda prieš berniuką. Gėda? Ah... Man ir taip prieš visus gėda. Gėda,kad prisipažinau ką jaučiu,kad esu niekeno nemylima.
- Supranti, su kuo bebūčiau, tai bus apgaulė, tai bus tik nevykęs bandymas pamiršti jį. Ir jei bučiuosiu kitą, aš užsimerksiu vien tik todėl jog matyčiau jį.Nieko nemylėsiu taip,kaip mylėjau jį, niekam nesakysiu to, ką sakydavau jam, į nieką nebežiūrėsiu taip, kaip žiūrėdavau į jį. Viską atiduočiau už minute su juo, viską atiduočiau už jo prisilietimą. Ir jei jo laimė priklausytų nuo manęs, aš atiduočiau viską, isižadėčiau to, be ko anksčiau neisivaizduodavau savo gyvenimo. Gailiuosi dėl visko, ką galėjau, bet ko nepadariau dėl jo. Ir jei galėčiau atsukti laiką į tą karštą vasarą, aš jį apkabinčiau daug dažniau…Nors ne, tiesiog apkabinčiau ir nebepaleisčiau.Visada mano širdutėje jis užims didžiausią dalį, nebandysiu jo pamiršti, o kaip tik kiekvieną rytą, vos tik prasimerksiu, pagalvosiu apie jį, nes bijau… Bijau vieną rytą atsikelti ir pamiršti kokios spalvos jo akys. Aš taip jį myliu. Taip myliu,kad net nebežinau. Skęstu nevilty,nes jis pasakė,kad jau bendrauja su kita panele. Tai taip skaudu girdėti. Ah... Žinau,kad dabar ir tau,Alfai,bus sunku mane suprasti. Bet aš vis tiek tave myliu. Prašau,nepalik manęs vienos. Šito nebeištvęrsiu,- švilpiukė nutilo.
Štai. Pasakiau. Pasakiau,ką norėjau. Dabar dėl to gailiuosi,bet jis buvo teisus man palengvėjo. Bet ar Alfas mane supras. Ar nepaliks manęs?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 12:39:17 pm
Alfas sutriko.Ne to tikėjosi.Tie žodžiai kliudė jį kaip kulkos.Jis atsitraukė ir atsistojo.
-Žinojau,kad taip bus.Kad kažkada išsireikši ir tai kliudys mūsų draugystę.Aš tai visą laiką žinojau.To nesakiau,tačiau mačiau,kad kiekvieną dieną tampi su manimi atžaresnė.Ir vėl nieko nesakiau.Nenorėjau nutraukti jos.Tačiau pagaliau aš čia.Su tavimi.Esu laimingas ir visą kitą...Na nesvarbu...Noriu išlaikyti draugystę su tavimi net jei ją nutrauksi...Aš myliu tave.Tik tave.Labiau negu visą savo gyvenimą.
Alfas pažvelgė į nustebusią Merę.Jis laukė ką ji pasakys...

((Sorry,kad labai labai ilgai neatrašiau  :'( ))
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 12:46:48 pm
Merė jį stebėjo. Stebėjo kaip jis pakilo ir atsitraukė nuo jos. Lyg ji būtų buvus kažkas baisaus,ne žmogus... Kažkokia būtybė.
- Alfai... Aš ir tave myliu. Bet suprask ir mane,tiek laiko praleidau žiobarų pasauly,tiek ten susiradau draugų ir... Na,pats supranti,- Smit pažvelgė tiesiai į berniuko akis,- atleisk,bet aš negliu tau prieštarauti. Taip,tu teisus. Esu ta,kuri visus išduoda... Bet,dabar pyktis aš mažiausiai noriu. Man reikia artimo žmogaus,kuris mane suprastų. Kuris padėtų ir patartų. Galvojau,kad tas žmogus būsi tu.


 [[ nieko,tokio.  :-*  Svarbu,kad parašei,o ne palikai mane nežinioj ]]
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 12:57:08 pm
Berniukas ir vėl atsisėdo.Prišliaužė arčiau Merės ir užsigalvojo.Aš? Tas žmogus kuris padėsiu? Juk aš nesu rimtas.Esu klounas kuris juokiasi iš visko...Visko...
Alfas nužvelgė ežerą.Vanduo ramiai teliuskavo...Ne taip kaip Alfo širdis.Jis apkabino Merę.Pagaliau jis suprato kaip ji jaučiasi.Įžeista...Atrodo Alfas tokio skausmo dar nepatyrė.Iki dabar.
-Vis dėl to,-užkimusiu balsu prabilo,- Reikia užmiršti kas buvo.Reikia gyventi,čia ir dabar...
Alfas švelniu žvilgsniu pažvelgė į Merę.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 01:07:01 pm
Užmiršti kas buvo? Gyventi, čia ir dabar..? Nee... Pamiršt kas tarp mūsų buvo..? Ką patyriau su juo? Kokios buvo naktys stebint žvaigždes..? NE. Aš to nedarysiu. Tai būtų blogiausia ką aš galiu padaryti. O jei ir norėčiau viską pamiršti,neįstenkčiau. Juk visus metus bandau jį pamiršt. Ir... ... ir nieko. Tai kas šiandien pasikeis...? Nieko,vėl man neįšeis.
- Alfai,ar žinai ką reiškia dieną laikyti akis užmerktas, kad neverktum , o vakare, jas atmerkti ir bandyti išlieti visą skausmą? Ar žinai ką reiškia pabusti ryte po sapno, kuriame buvai laiminga su žmogum, kurį myli ir suprasti, kad visos ašaros dėl Jo..?- Mere prisimerkusi žiūrėjo į saulę ir galvojo. Galvojo,kada jai pasiseks,surastį tą,kuris dėl jos paaukos gyvybę,kuris mylės ją taip,kad supras ją net iš neištartų žodžių,kuris paskambins antrą,trečią kartą,jei ji supykusi padės ragelį..?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 01:15:39 pm
-Ne,nežinau,-tyliai tarė Alfas.
Jis ir vėl atsitraukė nuo Merės.Ji tapo keista,šalta,liūdna.Kaip dauguma...Alfas nudelbė akis į žemę.Ne,-tyliai tarė balsas galvoje. - NE,-jau garsiau ištarė.Aš nežinau ką tai reiškia.Buvau paprastas žmogiukas kuris gyveno paprastą gyvenimą.Jei Merė turėjo sumautą vaikiną kodėl dabar ji turi mane? Yra vasara.Nuo pasiilgimo meilė suaštrėja.Taigi kodėl ji manęs nemeta ir neina bučiuotis su savo kvailu vaikinu...Štai ką turėtu klausti moterys.Štai ko...
-Mere,-garsiau tarė Alfas.Jis norėjo išrėkti viską ką turi galvoje.- Jei nori-palik mane ir skuosk pas savo buvusį vaikiną.O gal aš ko nežinau? Nagi,Mere pati sakei - reikia būti atviriems,-šaltai tarė Alfas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 01:24:45 pm
Gerai... Ne,tiesiog nuostabu. Liksiu viena. Tai,ko taip seniai bijojau,likti vienai. Tai išsipildė.
- Tu nesupranti manęs. Pasakyk,ką man daryt,kad jį pamirščiau. Ką man daryt,kad negalvočiau apie jį,kad nustočiau mylėti..? Ką man daryti?- Merės skruostais pradėjo riedėti skausmo ašaros.
Viskas atrodė beviltiška. Viskas. Ji mylėjo Alfą,bet dar labiau mylėjo jį. Niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Merė nebežinojo ką daryti.
Gal pasitraukti nuo visų šitų skausmų. Nors kartą atkalbinėjau nuo to draugą,dabar pati galvoju apie tai. Bet,ne. Aš negaliu pabėgti. Turiu atsiimti už visą šitą užvirtą košę. Turiu būti stipri.
- Alfai,nori gali mane palikti. Aš tau to nedraudžiu. Juk,koks skirtumas ar aš liksiu viena,ar būsiu su kažkuo. Juk vis tiek nieks nesistengia manęs suprasti. Niekas. O, gal aš pati esu niekas. Tada,gali drąsiai mane palikti.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 01:33:40 pm
-Ką daryti? Aš to nežinau. Jau sakiau - niekada nieko nemylėjau.Pabrėžiu-nieko...
Alfas taip pat puolė į paniką.
-Aš nežinau ką daryti.Viena pusė manęs nori tave palikti,tačiau kita pusė myli...Aš nežinau...Nežinau ką daryti.Galvojau bus lengva,tačiau...Gal tai tik dabar ..?
Jis energingai pradėjo vaikštinėti ratu.Nežinojo ką daryti...Noris išsirėkti,išsisakyti.VISKĄ.
Tai taip keista...Ta meilė.O gal tai ne meilė? Kažkas kito?
Alfas atsitūpė.Jo dulkėtu veidu riedėjo sidabrinė ašara.Jos krito ir krito...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 01:39:53 pm
Alfas verkė. Smit nieko negalėjo padėti,juk ji verkė jau prieš tai. Ji jautėsi išduota,nesuprasta ir įskaudinta. Viskas buvo per daug painu. Viskas.
- Alfai,sakau,palik mane. Juk niekam neberūpiu. Niekam. Niekas manęs nuoširdžiai nemylėjo ir nemylės,- Merė vos galėjo pro ašaras kalbėti. Juk gerklę spaudė kažkoks didelis skausmo ir ašarų kamuolys.
Ah... Aš buvau beprotiškai įsimylėjusi jį... Kai pamačiau, kad aš jam nerūpiu viskas pasikeitė. Jis man buvo niekas. Bet juk aš tai išsigalvodavau! Jis man buvo dar brangesnis! Norėjau jį ištrinti iš atminties, bet gaila... Nežinojau kaip. Iki šiol vis dar nežinau..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 01:46:27 pm
-Pa...Palikti? Ne. Aš myliu tave.Neįstengčiau sudaužyti tau širdies...Ir sakai,kad niekam neberūpi.Visada atsiras žmogus kuris tau patiks ir rūpės.Manau dabar esu toks žmogus,-nenoromis šyptelėjo Alfas.
Jis apkabino Merę ir nuvalė jos ašaras.
-Neverk.Neleisiu tau verkti.Esi mano brangiausias žmogus.Kuris esi ir būsi...Pakartosiu tavo žodžius: Mano brangiausi žmonės nebūna niekas.Taip pat ir tu...Esi nuostabiausia mergina kokią tik esu sutikęs...Tikrai...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 01:52:30 pm
- Bet Alfai. Jei myli mane,kodėl man nepadedi? Kodėl nepabandai suprasti manęs,kaip jį myliu. Kad neįšeina,kad ir kaip stengiuos jo pamiršti. Kodėl?- Merė plačiomis akimis pažiūrėjo į ją apkabinusį berniuką.
Ah... Kiekvienas mūsų nešioja savyje tarsi mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. Gal tose kapinaitėse reikėtų laidot ir jį..? Bet juk negaliu taip paprastai jį pamiršti. Pamiršti kas tap mūsų buvo. Man neįšeina. O gal tiesiog pati to nenoriu dayrti. Nenoriu palaidot prisiminimų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 02:03:19 pm
-Kodėl nepadedu? Suprask - aš myliu tave,tačiau tu myli jį,tačiau tu nesuprasi,-giliai giliai atsiduso Alfas. - Tu nesuprasi,nes esi mergaitė! Nesupranti manęs.Manęs niekas nesupranta...Todėl man visada blogai baigiasi,-tyliai užbaigė Alfas. - Ne.Buvau vienas,esu vienas ir mirsiu vienas...Nors gal aš sutiksiu kokią nors merginą kuri taip pat bus nesuprasta...Bet tu - ne.Turėjai normalų vaikiną.Tokį koks turi būti.O aš esu kitoks...Esu keistas.
Alfas užvertė akis į dangų.Ah...Nereikėjo man su ja prasidėti...Štai,prieš kelias dienas sako,kad myli mane,o...O dabar myli kitą.Kažkokį žiobarą...
-Gal geriau...aš eisiu...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 02:10:58 pm
Na,taip. Pabėk,palik mane vieną. Juk geriausia įšeitis. Palikti mane vieną. Čia,skęstančią depresijos liūne, kurios niekas negelbėja. Puiku.
- Kaip nori. Gali eiti. Jei suprasi, kad mane praradai, neik ir neieškok manęs, nes nieko nenorėsiu girdėti iš tavęs. Jei suprasi, kad dar gali mane susigražinti, eik ir susiradęs mane stipriai apkabink, nes tada suprasiu, kokia aš tau brangi,- Merė pažvelgė į berniuką ir gūžtelėjo pečiais.
Saulė pamažu leidosi. Neužilgo reiks keliauti į pilį. Nebebus tų naktų,kada Smit stebėdavo žvaigždes. Juk nebus su kuo tai daryti. Juk visi ją palieka.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 02:37:12 pm
Alfas užsimerkė.Palikti žmogų kuris galvoja esąs niekas,tačiau tave myli ar pasilikti su tuo žmogumi ir atlaikyti daugelio žmonių "išpuolių"?
-Apsisprendžiau,-tvirtai tarė jis. - Pasiliksiu su tavimi,-jis nenoromis šyptelėjo.
Berniukas puolė prie Merės ir karštai apkabino.
-Myliu,myliu,myliu... - tyliai murmėjo Alfas Merei.Na,tikiuosi viskas grįš į vėžias...Labai tikiuosi...
-Suprask,buvau viskam šaltas ir ramus,tačiau dabar - su tavimi.Aš pasikeisiu...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 02:45:21 pm
- Alfai,jei tu pasiruošęs dėl manęs pasikeisti... Aš... Aš nepažadu,bet pasistengsiu negalvoti apie jį. Pasistengsiu,- Merė nusuko nuo berniuko žvilgsnį.
Tačiau jis nesuprato, o gal ir nenorėjo suprast, ką jam jaučiu. Manė, kad amžius ir atstumas tik kliūtis, bet klydo jis ir net labai. Tai, ką jis laikė tiktai žaidimu, viskas buvo tikra.Taigi atsiprašau jo, bet privalau jį pamiršt, ištrint jį iš savų minčių ir širdies.Skaudu, bet toks gyvenimas, išties... Bus sunku,bet pamėginti aš galiu. Turiu jį pamiršti ir palikti viską praeity. Aš turiu paspausti delete ir ištrinti jį,tą nereikalingą failą iš savo gyvenimo...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 02:51:09 pm
-Apie jį? Man nesvarbu...Man tai nekliudo,tiktai šiek tiek nervina...Nors mane daug kas nervina taigi...Nesvarbu.
Alfas pažvelgė į ją.Ir staigiai nusuko akis.
-Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti.Tiesiog nenorėjau.O gal ir negalėjau.Gal tik man taip atrodo,kad esu vienišas ir nesuprastas...Gal tai tik koks blogas sapnas...Arba blogiausia svajonė.
Jo akys susidūrė su Merės.Blogiausia tik ateityje,-šmestelėjo mintis Alfui.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 02:59:41 pm
Na va. Pagaliau nors biški kai kas išsisprendė. Nors žinau,kad jo ištrinti man neįšeis,bet mėginau ir mėginsiu tai padaryti. O jei nieko neįšeis,teks imtis kitų priemonių.
Švilpiukė nusišypsojo. Nusišypsojo šypsena kuri galėjo reikšti tik: " Myliu tave. Bet tau nusispjaut,kad man taip skaudu girdėti tavo neigiamus atsakymus, tad pasistengsiu,kad ir tau skaudėtų"
- Alfai,atleisk man. Aš tikrai nenoriu tavęs įžeisti,įskaudinti,tik niekaip nesuvaldau savųjų jausmų. Deja,- Merės akys susidūrė su grifiuko akimis. Ar man pasirodė,ar jis kažką sumąnė..?
- O apie ką dabar galvoji?- Smit staigia paklausė berniuko. Atrodė,kad jis pasimetė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 23, 2011, 03:17:04 pm
-Ką galvoju?-šiek tiek sutriko Alfas. - Šiuo metu negalvoju nieko.Tik vėjai mano galvoje.Kaip visada,-tyliai ir šaižiai nusijuokė Alfas.
Hm...Ištroškau.Gal reikėtu eiti į virtuvę ir nusigriebti kelis pasukų punšo butelius? Nee...Reikia būti čia.
Jis atsistojo ir atsirėmė į medį.Netrukus prabilo:
-Klausyk,Mere, man reikia eiti.Tik dabar prisiminiau.Tikiuosi nesupyksi?
Alfas apkabino Merę ir nubėgo pilies link.
-Iki!
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 23, 2011, 03:30:54 pm
- Ate,- Merė pažiūrėjo berniuko pusėn ar jis jos nemato ir pradėjo verkti.
Juk aš amžiams sutikčiau pasiversti į rūką,kad tik galėčiau paskęsti jame... Juk jis tobulas. Gražus,rudų akių,rudų plaukų,nei per aukštas,nei per žemas. Viskas su juo okey... 
- Gracija,- Smit tyliai pasišaukė savąją pėlėdą,ji atskrido,- mieloji,aš tuojau parašysiu laišką  ir tu turėsi jam tai nuskraidinti. Tik girdi,jokiu būdu neimk iš jo atsakymo,man to nereikia.
Švilpiukė išsitraukė iš kišenės pargamentą ir plunksną,bei rašalo buteliuką. Pamirkė plunksną į rašalą ir pradėjo skrebenti:
Citata
Manau,paskutinį kartą tau rašau. Jei labai reikės kreipkis. Padėsiu. Bet norėjau tau pasakyti: Tu gali sutikti žmones geresnių nei aš,juokingesnių nei aš,gražesnių nei aš... Bet vieną dalyką aš tau galiu užtkrinti,aš visada lauksiu tavęs,kai jie tave atstums...
                                                                                     Ta Merė,kurią tu nusprendei palikti. Ji tave    taip pat

Smit padavė raštelį Gracija ir pelėda išsikrido.
Viskas. Dabar galiu jau eiti. Ir antrakurė įšėjo,taip viską palikdama.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sanguinary Black Lapkričio 27, 2011, 08:55:54 pm
Sanguinary neskubėdamas kaip visada traukė per kiemą, nei kur jis ėjo nei ką padaryt norėjo, turbūt nei jis nei niekas aplink nežinojo, bet kažką juk veikt reik kol atostogos. Paskui prasidės nauji mokslo metai, ateis ruduo ir vėl pily sėdėt teks. Specialiai ar ne visai, vaikinas pasiekė laužavietė kuri tokią tamsią, neperregimo rūko aptrauktą naktį kaip ir reikėjo tikėtis buvo tuščia. Jei dabar čia užsikursiu laužą nieks, nepamatys. Per tokį rūką aš net savo rankos nematau, o ką jau kalbėt apie kokius nors pilies žiburėlius. Gaila, čia ne kalnai, bet vis tiek tiks... Tad penktakursis, dabar jau klastuolis, išsitraukė lazdelę ir kelias staigiais judesiais nukreipęs ją į kažkokių šakų krūvą užkūrė laužą ir prie jo atsisėdo. Ot, kad taip dar ko nors išgert būtų... Nors ne, vienam gert tai jau buitinis alkoholizmas, paskui dar ne taip supras... Tad vaikinas tiesiog sėdėjo prie laužo ir mąstė, arba nemąstė, čia jau priklauso nuo požiūrio taško. Bet kokiu atveju, jis klausėsi aplinkinių garsų, o šie iš tikrųjų buvo baisūs ir suteikė baltai, rūko aptrauktai nakčiai dar daugiau šiurpumo. Staiga kažkur užkaukė vilkas, arba vilkolakis ir kažkas pradėjo traškėt aplink. Taip pat greitai kaip užėjo, taip ir nustojo. O jaunasis klastuolis taip ir liko sėdėt, tarsi kažko laukdamas, tarsi ir ne. Turbūt vaikino tikslų taip ir nieks nesuprato.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ema Evans Lapkričio 27, 2011, 09:09:13 pm
Evans išėjo pasivaikščioti po ūkingą naktį. Mokslo metais mergina už tokį elgesį žinoma būtų iškart nubausta, bet juk dar nebuvo šventės. O ir pati Ema atvažiavo anksčiau į Hogvartsą tam, kad galėtų laisviau patyrinėti teritoriją, kuri mokslo metais nėra pasiekiama. Tačiau šįkart klastuolė neturėjo jokio tikslo - tiesiog norėjo paklaidžioti rūko apglėbtoje naktyje, kurioje egzistuotų tik ji ir jos mintys. Kojai pajutus kažką šlapio, Evans pastebėjo, kad vos neįlipo į ežerą.
Na, šaunuolė, taip toliau, tai ir užsimuši. Tačiau, kai toks rūkas, neįmanoma nieko matyt..
Nors logikos balsai liepė merginai grįžt atgal į pilį, ji pasileido ežero pakrante į kitą pusę. Nebuvo įmanoma atskirti horizonto nuo dangaus, o klastuolė tik sekė savo pėdas, kad netyčia neįbristų į ežerą. Staiga koja užkliuvo už kažko kieto ir Ema išsiplojo ant kranto. Pakėlus galvą ji pamatė, kad užkliudė koja kažkokį suoliuką, o per tirštą rūką buvo kažkiek tai matyti šalia degantis laužas.
Na, trūko dar to, kad įlipčiau į laužą.. Bet jei dega ugnis, kažkas čia yra.
Evans atsistodama išsitraukė lazdelę iš kišenės.
- Lumos.
Užsižiebus lazdelės galui, ji pamatė nuo jos nuspirto suoliuko nuvirtusį kažkokį moksleivį.
O, šūdas, tikiuosi, kad jis nesusižeidė.
- Ei, ar tau viskas gerai? - susirūpinusiu balsu pasiteiravo Ema.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sanguinary Black Lapkričio 27, 2011, 09:27:53 pm
Neaišku kiek laiko klastuolis prasėdėjo, bet kaip ir reikėjo tikėtis Hogvartse, net ir naktį, net ir neesant mokslo metams ilgai ramiai neprasėdėsi. Juk čia visada kas nors dedasi. Tai netrukus Sanguinary su visu suoliuku ant kurio sėdėjo nuvirto ant žemės. Prasideda... Net vidury nakties atsiranda nieko nematančių lunatikų... Gal po minutės, gal po poros akimirkų vaikinas išgirdo burtažodį ir pamatė švieselę tunelio gale. O kadangi buvo švieselė, vadinasi buvo ir jos savininkė. Ir kodėl aš nenustebau, jog čia mokiniai trankosi. Ne laikas jiems miegot būtų? Nors tiesa sakant, gal ir ne. Aš juk pats tai nemiegu, nors ir labai stengėsi kažkas pakeist mano padėtį į gulsčią... Sanguinary šiaip ne taip atsisėdo, bet šįkart jau ne ant suoliuko, dėl saugumo sumetimų ir atsisuko į šviesą, bet ne laužo, o lazdelės.
-Hm.. kaip ką tik nukritus ant žemės, tai lyg ir viskas gerai. Nors būną ir geriau... Bet tu tai vistiek lunatikė (taip tai buvo kažkokia moteriškos lyties būtybė),  galėtum ir žiūrėt kur vaikštai. Taip ir užmušt galima, o man mirt dar anksti.- Vaikinas nusispjovė. - tekto, kadangi jau čia atsivilkai tai prieik arčiau, bent bus įmanomą matyt vienas kita. Nebent turi kažkokių rimtesnių planų, beje, jų vykdyt nepatarčiau dėl visų aplinkinių saugumo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ema Evans Lapkričio 27, 2011, 09:39:20 pm
Vaikinas, o pasirodo tai buvo vaikinas, atrodė nesužeistas.
Bent tiek gerai, trūksta, kad žmogų užmuščiau..
- Atleisk, bet kai šitoks puikus matomumas, nebūčiau nustebus, jei būčiau užmušus ką nors. Na, bet norit išvengt daugiau aukų gal geriau ir neisiu toliau, - sukikeno klastuolė. - O ko tu čia kymarini? Lunatikus gaudai? Reparo, - mergina nukreipė lazdelę į suoliuką. Rąstams sušokus atgal, ji patogiai ant jo klestelėjo ir klausiamu žvilgsniu atsisuko į vaikiną.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sanguinary Black Lapkričio 27, 2011, 09:51:00 pm
Įdomi persona. Labai įdomi ir kaip pasirodė dar ir klastuolė, nors aišku, grifai ir taip nelįstų iš pilies. Per daug baikštūs paukščiai, jų net varu neišvarytum...
-Dažniausiai negaudau, planavau pasėdėt ramiai, bet kaip koks paskutinis idiotas nei ramybės radau, nei ką. Tik lunatikų spąstais tapau, nors tai ir neblogiausias variantas, kuris gali nutikt čia. Kadangi mes čia jau dviese gal turi ko nors išgert? Nors bendrai, iš kur tu turėsi... O, beje, aš Sanguinary Black, klastuolis kaip jau turbūt supratai. O tu nors panašu jog iš mūsų koledžo, bet kažkaip nematyta. Negi naujokų padavė?
Sanguinary atsistojo ir kadangi laužas nė velnio nepadėjo nieko įžiūrėt, tai nusprendė dar truputi pažaist su kerais. Visų pirmą jis nukreipė lazdelę į laužą ir paprastu, Inflamarae burtažodžiu sustiprino laužo liepsną. O tada, kad ateityje nebebūtų užkluptas iš pasalų dar vienu burtažodžiu Transcendentalaus nukreiptų į save sustiprino savo pojūčius. Tada pagaliau vėl grįžo į savo vietą prie laužo, dabar jau visai padoriai jausdamasis.
-Tai visgi, kas tu ir ką čia dirbi vidury nakties, net neprasidėjus mokslo metams.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ema Evans Lapkričio 27, 2011, 10:12:34 pm
Kchem, jis greičiausiai ne mano kurso..- pamanė mergina, pamačius, kiek mažai pastangų jam prireikė, kad truputį pagerintų laužavietės matomumą.
- Na, taip, spėjimas teisingas, aš iš Klastūnyno. Ema Evans, baigiau du kursus, tai dabar kaip ir trečiam būsiu. Bet kol kas man lengvoka čia, tai ir galvoju, kaip čia įdomiau laiką praleist. Sugalvojau atlėkt truputį anksčiau negu prasideda mokslo metai, patyrinėt apylinkes.. Šiandien oras nelabai tai leidžia, tad sugalvojau šiaip pablūdyt, paieškot nuotykių ir kitokių padarų..
Evans susisupo stipriau į paltą, nes atkeliavęs vėjo gūsis nemaloniai persmelkė visus kaulus.
- Na, atleisk, kad sutrukdžiau ieškoti ramybės, - nusiviepė klastuolė, - bet tuo pačiu galiu paneigti vieną tavo spėjimą.
Mergina pradėjo kuistis savo rankinėj.
Turėtų būti kažkur čia.. Na, kurgi.. Bingo!
Ema išsitraukė litrinį termosą ir atsuko. Nuostabus aromatas pasklido iš termoso.
- Gal karšto vyno?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sanguinary Black Lapkričio 28, 2011, 10:17:05 pm
Heh... Mažiukė, per šitiek laiko dar nesuprato, kad čia dar geresnio oro nelabai ir būna. O pats laikas būtų suvokt, paskui sumąstys, kad rudeninės Britiškos audros- geresnis oras, nei šiandieninis rūkas. Dar išeis iš pilies, nublūdys į mišką ir nuskęs kokioj baloj... Nors, gal nieko scenarijus, galima būtų suorganizuot...
Klastuolė netrukus pasiūlė karšto vyno:
-Klausyk, o tu dar ne per jauna vartoti alkoholį? Paskui tapsi tokia girtuolė, kaip vienas anksčiau čia dirbęs profesorius. Gerdavo, rytą ir vakarą be pertraukų, net per pamokas. Bet jei jau siūlai, paimsiu.
Sanguinary, paėmė iš Emos termosą ir gurkštelėjo vyno. Ne pats geriausias, bet susigers, net be užkandos. Aišku, galėčiau susimedžiot kokią pelę, bet kur tu ką žmogus pamatysi tokiam rūke. O beto tingiu...
-Šiaip jau, jei išėjai ieškot neaiškių gyvūnų, tai čia jų nerasi. Kaip, beje, ir nuotykių. Tik šiaip neaiškias žmogystas, kurių čia apstu. O nuotykiams, gyvūnams... Tam skirtas miškas, arba iš bėdos ežeras, kur suksi neapsiriksi. Ežeras būtų geriau, ten ir prigert galima arba nusigert... Nors skirtumas turbūt nedidelis...
Klastuolis staiga užtilo, jis tarsi mąstė, tarsi vėl tęsė savo pradėtą klausimosi procedūrą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ema Evans Lapkričio 28, 2011, 11:48:34 pm
- Heh, na, jei tapsiu tai tapsiu, ką jau padarysi. Nors man geriau gyvent trumpiau, bet smagiau. O karštą vyną geriu dėl to, kad tai - puikus būdas sušilt, - šyptelėjo klastuolė. - O kas per profesorius? Matyt, dar nebuvau įstojus.. Būtų visai įdomu paplepėti su juo apie alkoholio naudą ir žalą organizmui, - sukikeno mergina.
Kol Sanguinary gėrė vyną, Ema įsispoksojo į rūką.
Ar tikrai jis ten bus? Bet man žadėjo.. O kas, jeigu melavo? Ne, to negali būti, juk kalbėjo senąja kalba..
- Na, juk šita laužavietė nebuvo mano galutinis tikslas, padariau tokį nedidelį lankstą traukiant į mišką.
Šaltas vėjo gūsis vėl pasiekė laužavietę, tad Evans paėmė termosą iš klastuolio, gurkštelėjo vyno ir padėjo jį atgal ant suoliuko.
- Maniau, kad žinant, ko ieškau, pasidarys truputį aiškiau, bet atrodo, kad klydau, - pasakė mergina vos girdimu balsu, nukreipusi žvilgsnį kažkur į tolį.
Po kelių akimirkų, sutraškėjus laužui, klastuolė atsiminė, kur esanti, ir, gurkštelėjusi dar šiek tiek vyno, paklausė vaikino:
- Na, tai lauki naujų mokslo metų? Už kelių dienų turėtų įvykti šventė..
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Sanguinary Black Lapkričio 30, 2011, 07:30:56 pm
-Bijau, kad nebedirba. Kiek girdėjau, paskutinį kartą buvo pasirodęs magijos ministerijoj, gali pasiųst laiškus, gal jis tavęs atgal nepasiųs. - nusijuokė. O čia jau įdomiau.. Ir ko tu ten ieškot miške gali, jei ten nieko nėra. Pats patikrinau ir nebuvo. Netikiu, kad staiga ėmė ir atsirado, čia tik žmogėnai neaiškus Hogvartse taip daro, ir netgi Durmštange kiek atsimenu...
Vaikinas atsistojo ir pradėjo vaikščioti nusprendęs, jog mąstymo procesas geriau pradės veikt pakeitus padėtį.
-Lankstus pakeliui į mišką daryt nesveika ir nelabai saugu tarp kitko. Žinau iš savo patirties. Ir em... jei ne paslaptis, ko tu ten taip ieškai? Ir kaip tu gali kažko ieškoti jei net nežinai nei kaip tai atrodo nei ko nors daugiau?
Staiga, lyg neaiškų kam užplaukus Sanguinary nusprendė užgesint laužą. Klastuolis nukreipė savo lazdelę į laužą, kažką neaiškaus sumurmėjo ir laužas užgeso. Baigus procesą, apėjo dar vieną ratą ir atsisėdo į savo vietą. Na štai, dabar geriau. Nors neaišku kodėl laužas ėmė ir užgeso...
-Žinoma laukių naujų mokslo metų. Juk nieko smagiau nei muštynės, ginčai ir pasimėtymai daiktais per pamokas nėra. Tiesa sakant iš jų daugiau jokios naudos ir nelabai yra... Na ir aišku reik į kvidičo komandą patekt. Girdėjau mūsų gynėjas kažkoks nevykėlis...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ema Evans Lapkričio 30, 2011, 09:17:37 pm
- Tu sakai, tu žinai, kitą kartą eisiu tiesiai, - nusijuokė mergina. - O aš ieškau žmogaus, ne, nežmogaus, o tokio vieno padaro, su kuriuo tariausi susitikti.. Nors padaras irgi nekaip skamba.. Na, tiesiai šviesiai sakant, ieškau elfo. Ne namų, ne tokių, kur pas mus dirba tarnais. Tiesiog paprasto dvikojo elfo, - šyptelėjo Evans.
Na taip, dabar jis manys, kad aš išprotėjus, reikėjo čia išsipasakot..
Staiga nei iš šio, nei iš to Sanguinary užgesino laužą.
- Ei, šalta juk, - nusijuokė Ema ir nukreipė lazdelę atgal į laužą, - Inflamarae.
Laužas ir toliau užgesęs rūko, nerodydamas jokio noro užsidegti. Mergina suraukus antakius pabandė darkart.
- Inflamarae. Inflamarae, - vis dar nieko. - Brisingr!
Laužas ir vėl degė.
Na va, gal senoji kalba vis dėlto ir pravers..
- Kaip tu taip padarei, kad laužas taip paprastai neužsidegtų? - smalsiai paklausė mergina. - Tiesa, aš irgi tikiuosi vėl pakliūti į komandą, nors per anas rungtynes per plauką praleidau Šmaukštą.. Na, bet už tai kaip priminimą vis dar turiu muštuko mėlynę ant nugaros, - nusijuokė Evans ir įsižiūrėjo į degančią ugnelę.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 10, 2012, 10:41:07 am
Vėjas švilpė kaip pašėlęs. Tarsi rengė 'Tūsą" su kitais visokiausiais elementais kaip,lietus ir saulė,kurie tuo tarpu vykdė savo pareigą. Nuo lietaus ir saulės šviesos,virš Hogvartso pilies matėsi ilga,atrodo nesibaigianti visokiausių spalvų turinti vaivorykštė,kuri džiugino kiekvieną ir privertė sustoti ir susimastyti. O susimąstymo priežastys visų buvo skirtingos. Taip pat ir berniuko,ar gal jau ir vaikino,kuris tykiai sedėjo prie laužavietės,kurioje ugnies nesimatė. Jis savo kojas buvo įmerkęs į vandenį,ir užvertęs galvą į dangų. Norėjo sutikti naujų draugų,nes daugelis senųjų buvo išvykę,arba pamiršę Alfą.
 Ir atrodo,tokia proga pasitaikė,nes link ežero,šlapiais plaukais artėjo,maždaug jo amžiaus berniukas. Tačiau,kai priartėjo per kelis metrus nuo berniuko,grifiukas pamatė,kad šiam maždaug dvylika metų. Nusivylė,tačiau vis tiek pasistengė nutaisyti malonų veidą,ir draugiškai tarė:
-Sveikas.Aš Alfas,Alfas Saneris. Iš Grifų Gūžtos,kaip matai,-Pasakė rodydamas į savo koledžo emblemą. - O tu...Tu vis tiek kažkur man matytas. Tu iš Švilpynės,ar ne?
Vaikis man pažįstamas. Gal susitikome uždraustajame miške? Atrodo ne..Na nesvarbu.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 10, 2012, 11:01:42 am
Oras buvo tikrai nepakenčiamas. Nors gal jau ir net toks blogas, nes švietė saulė, bet lijo lietus, bet kaip be pasivaikščiojimo? Nėra ką daugiau veikti. Todėl švilpiukas ir nusprendė eiti pasivaikščioti link ežero. Čia buvo laužavietė. Tikriausiai čia laužas nedegė nuo Ambridž laikų,- mąstė Dovydas.
-Sveikas.Aš Alfas,Alfas Saneris. Iš Grifų Gūžtos,kaip matai...
Dovydas tik dabar suprato, kad jis ne vienas.
-Labas... Taip aš... Aš iš Švilpynės... Aš esu Dovis. Ne Dovydas, ne Dovas. Aš tiesiog Dovis. Prašyčiau mane tai ir vadinti,- pareiškė Dovydas,- Tai ką čia veiki?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 10, 2012, 12:09:37 pm
Kadangi oras buvo tikrai ne iš gerųjų ir netgi kiek šlykštokas, Rafaela nusprendė pasivaikščioti. Vos jai išėjus iš pilies, vėjas ištaršė surištus plaukus, žalią kaspinėlį nuskraidindamas toli toli į Uždraustąjį mišką, taip sukeldamas didį Rafaelos pasipiktinimą tuo, jog į Uždraustąjį mišką ji buvo prisiekusi nekelti kojos. Negana to, lietus kiaurai perlyjo jos apsiaustą ir prilipdė šlapias plaukų sruogas prie veido.
Puiku, tiesiog nuostabu- pamanė ji -jau seniai neturėjau tokio netikusio ryto. Velniai nematė, svarbu tai, jog čia nieko nėra. Rafaela pasileido ežero link, kur vieną šaltą rudens vakarą buvo išsimaudžiusi su drabužiais ir po to kelias savaites gulėjo lovoje. Rafaela mąstė apie visokius dalykus, pradedant tuo, kodėl burtininkai serga žiobarų ligomis, baigiant vyšnių pyrago receptu, kai išgirdo kažkieno balsą:
- Labas... Taip aš... Aš iš Švilpynės... Aš esu Dovis. Ne Dovydas, ne Dovas. Aš tiesiog Dovis. Prašyčiau mane tai ir vadinti. Tai ką čia veiki?
Khem, kiek iškalbos... Švilpis, neveltui... Rafaela tyliai priėjo arčiau ir išvydo du berniukus, sėdinčius prie laužavietės - grifą ir švilpį, kurio prakalbą katik girdėjo. Sunkiai atsidususi ir užvertusi akis Rafaela jau norėjo šiaušti kuo toliau nuo jų, kol dar jos nepastebėjo, bet staiga jos smaragdinės katės akys žybtelėjo ir ji šyptelėjo pati sau. Na, jeigu mano diena jau sugadinta, kodėl negalėčiau jos sugadinti kam kitam? Giliai įkvėpusi ir nutaisiusi pašaipų veidą, su kuriuo ji dažniausiai pasirodydavo viešumoje, Rafaela prisiartino prie berniukų taip, kad būtų pastebėta, ir garsiai tarė:
- Sveiki, gražuoliai. Maudotės?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 10, 2012, 12:39:15 pm
- Sveiki, gražuoliai. Maudotės?,- balsas nuskambėjo lyg iš niekur. Dovydas atsisuko ir pamatė dirbtinę klastuolės šypseną. Ką čia ji sumanė? Manau ji kažką rezga! Reikia neišsiduoti, kad supratau. Dovydas išsišiepė ir tarė:
- Sveika. Matau tu iš Klastūnyno. Aš myliu šitą koledžą!
Daugiau sau gyvenime neatleisiu, kad taip pasakiau. Šis koledžas kvailiausias ir šlykščiausias iš visų!
- Gal prisijungsi prie mūsų? Ai... Tiesa aš Dovis ir prašau, kad mane taip ir vadintum.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 10, 2012, 12:51:04 pm
- Sveika. Matau tu iš Klastūnyno. Aš myliu šitą koledžą!- išsišiepė švilpis.
Rafaela netekusi žado išpūtė akis ir kreivu žvilgsniu pažvelgė į katik su ja kalbėjusį švilpį. Jis katik įrodė jog švilpynėje mokosi vieni nevykeliai ir kvailiai.
- Gal prisijungsi prie mūsų? Ai... Tiesa aš Dovis ir prašau, kad mane taip ir vadintum.- pratesė savo iškalbą švilpis, ir Rafaela neišlaikiusi prunkštelėjo. Na ir protas... Pirmakursis protingiau šnekėtų ir geriau apsimesdinėtų. Kelis kartus giliai įkvėpusi, kad jos neištiktų nenumaldomo juoko priepuolis (kas būna retai, bet trunka kelias minutes) ji dar kelis kartus sukikeno kol nusiramino.
- Oj, atleisk Dovi, Davi ar kaip tu ten, bet tu toks... juokingas, jog man net praėjo noras tave paverst kokiu nors šlykštyne... Kiek pinigų užsidirbčiau, jei rodyčiau tave už pinigus...
Neišlaikiusi Rafaela dar kartą sukikeno ir pasisuko į švilpio bendražygį:
- Na, o tu... tu...- Rafaela kelis kartus sumirksėjo, o tada nusišiepė plačia ir nuoširdžia šypsena.- Alfai! Kokį velnią čia veiki? Ir dar su tokiu... keistuoliu?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 10, 2012, 01:10:24 pm
Prie porelės(chi-chi) artėjo dar vienas žmogus. Tiesa žmogė. Na,supratot,kad mergaitė. Ar mergina. Na,nesvarbu. Svarbu tai,kad ji buvo Alfo pažįstama,ir gera draugė. Viena iš nedaugėlio kuri liko grifiuko draugė,arba pažįstama. Ji priėjo,kvailai išsišiepė(Kas berniukui nepatiko) ir užkalbindama juos paklausė:
-Sveiki, gražuoliai. Maudotės?
-Sveika,klastuole,-Šyptelėjo jis mergaitei. - Maudomės?! Ką,tikrai ne,arba bent jau ne per tokį orą,tačiau norėčiau. Juk sako,kai lyja,vanduo būna šiltas. O ir šiaip,šiandien šilta diena.
Rafaela...Tiek daug visokiausių pykčių ir nuotykiu. Na,žinoma pykčio priepuolių daugiau,nes ji klastuolė,o aš grifiukas. Reikėtų dar jų patirti. Man patikdavo. - Mastė grifiukas,kol Dovydas prisistatinėjo merginai. Jis kalbėjo,keistai ir droviai,tikriausiai kuklinosi ir gėdijosi merginų. Na,vis dėl to,dar ne toks amžius.
 Rafaela atsisuko į Alfą,ir tikriausiai pažino jį,nes prieš keletą akimirkų,ji nerodė jokių pažinimo ženklų. Klastuolė,atrodo tikrai maloniai išsišiepė ir draugiškai paklausė,ką gi Alfas čia veikia,ir dar su tokiu keistuoliu kaip Dovydas.
 Na,berniukui Dovydas neatrodė,keistas,netgi geras,tik šiek tiek kuklus.
-Sėdžiu. Mąstau,ir žiūriu į vaivorykštę virš mokyklos. O dabar klausimas jums abiems: Ką gi jūs čia veikiate,kai taip lyja? Ir ką mes čia veiksime jeigu neturėsime ką veikti? Aš,manau lysiu į vandenį,-Iš karto savo atsakymą pasakė į vandenį žiūrėdamas Alfas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 10, 2012, 01:20:28 pm
Į vandenį. Į vandenį ir dar tokiu nuostabiu oru. Kokia išskirtinė mintis - pamanė Rafaela ir per jos veidą prabėgo dar vienas šypsenos šešėlis, kurį ji greit nubaidė piktomis mintimis, be to, nenorėjo pasirodyti prieš švilpį laiminga ir išsišiepusi, nes, visgi, reikia saugot ir tausot Klastuolių reputaciją. Mintyse save subarusi, kad nepažino Alfo iš karto, ji "pamaiviškai'' atmetė plaukus nuo veido ir atsakė į Alfo klausimą (aišku, prieš tai dar pasimaivydama):
- Puiki vieta, oras ir laikas mąstymui, Geresnio nesugalvočiau,- rimtai linktelėjo ji.- aš, kaip žinai mėgstu šlykštų orą, kuris atitinka mano savijautą ir pasaulėžiūrą, taigi išsiruošiau pasivaikščioti. O beslampinėdama aplink ežerą kuriame tu žadi paplūdūriuoti apsikabinęs galvakojį, išgirdau tavo draugo švilpio prakalbą apie jo vardo tarimą.
Laukdama Dovio, Davio, ar tai Deivio atsakymo Rafaela ėmė dairyti Alfo minėtosios vaivorykštės
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 10, 2012, 02:06:08 pm
- Oj, atleisk Dovi, Davi ar kaip tu ten, bet tu toks... juokingas, jog man net praėjo noras tave paverst kokiu nors šlykštyne... Kiek pinigų užsidirbčiau, jei rodyčiau tave už pinigus...
Nereikėjo ko nors geriau ir tikėtis juk ji klastuolė. Reikia kaip nors atsikirsti šitai raganai! Dovydas jau norėjau atsikirsti, bet prabilo Alfas.
- Visų pirma aš esu ne Dovydas, ne Deividas, ne Davas, ne Dovas. Aš esu Dovis ir primigtinai prašau mane taip vadinti, poniute. Jeigu jūsų atmintis trumpa tai nueikite į ligonine ir hileris jums ją sutaisys. Prašyčiau manęs neįžeidinėti, nes aš galiu imtis veiksmų. Jei įdomu ką aš čia veikiu tai žinokit, kad tai eilinis mano rytinis pasivaikščiojimas. Tik šį sugadino klastuolė! Jums leidus šoksiu į vandenį. Tik prieš tai noriu sužinoti jūsų vardą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 10, 2012, 02:22:58 pm
-Žmonės,žmonės,jūs per daug mąstot. Juk vasara! Reikia atsipūst ir pajusti linksmybes! Jūs tikriausiai neturėjote puikios vasaros su draugais? - Paklausė Alfas prisimindamas savo dvyliktają,geriausiąją vasarą. Grifiukas atostogavo Tenerifėje, su savo geriausiais ir mylimiausiais draugais. Prisiminė karštas dienas ir karštas naktis,filmą,ir bučinį,tokį karštą ir malonų. - O žinot,kaip geriausia atsipalaiduoti ir pajusti vasarą? - Tarė nusirengdamas Alfas. Žinoma,paligdamas maudymosi šortukus. -  Štai šitap! - Sušuko grifiukas bėgdamas ir šokdamas į ežerą.
 Pūkštėldamas vandens purslais aptaškė porelę,likusią sausumoje. Jis panėrė,tačiau trumpam.
-Dovydai,oi,atsiprašau Dovi,šok čia! Rafaela,ir tu nestovėk,nagi. Man vienam neįdomu,- Tai ištaręs,berniukas dar kartą panėrė,šį kart giliau ir ilgiau prabuvo nekvėpavęs. Jis atsimerkė po vandeniu ir pamatė milžiniška padarą,tai yra galvakojį. Panikuodamas Alfas iškilo įkvėpti oro ir nusiraminti. Iškilęs jis pamatė,kad jie vis dar stovi.
-Nagi...Greičiau!- Paragino jis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 10, 2012, 02:24:27 pm
- Visų pirma aš esu ne Dovydas, ne Deividas, ne Davas, ne Dovas. Aš esu Dovis ir primigtinai prašau mane taip vadinti, poniute. Jeigu jūsų atmintis trumpa tai nueikite į ligonine ir hileris jums ją sutaisys. Prašyčiau manęs neįžeidinėti, nes aš galiu imtis veiksmų. Jei įdomu ką aš čia veikiu tai žinokit, kad tai eilinis mano rytinis pasivaikščiojimas. Tik šį sugadino klastuolė! Jums leidus šoksiu į vandenį. Tik prieš tai noriu sužinoti jūsų vardą.
Rafaela tik pašaipiai prunkštelėjo. Ohoho, aš poniutė... Bent jau pasiekiau savo ir sugadinau jo įstabiai nuostabiai suknistai puikų rytmetį...
- Man leidus šokite į vandenį ir ten priburbuliokite, misteri Dovydai,- pabrežė šį žodį Rafaela ir mandagiai nusišypsojo.- kadangi jau taip primygtinai iš manęs reikalaujate, prisistatysiu Jūsų didenybei - esu Rafaela Delakur, ir perspėju man negrasinti, nes imtis veiksmų aš taip pat nesibodžiu. Aišku?- beveik šnypšdama kaip katė užbaigė savo prakalbą ji ir primerkė spindinčias smaragdines akis. Šitas vaikis mane pykdo... Nenorėčiau nurauti jam vienos kitos galūnės netyčia, ypač Alfo akivaizdoje. Nors ir Klastuolė, bet nesu neišauklėta pasiutusi mergiščia.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 10, 2012, 02:45:08 pm
- Panele Rafaela, eikite pas hilerį, nes vėl užmiršote kaip mane vadinti,- Dovydas pašaipiai atsakė. Na dabar sprink vandeniu,- pagalvojo ir nusimetęs apsiaustą su likusiais drabužiais įsibėgėjo ir nėrė į vandenį. Vanduo taip pliūkštelėjo, kad Rafaela liko visa šlapia nuo galvos iki kojų. Dovydas vos galėjo išsilaikyti nesusijuokęs ir Alfas šypsojosi. Įdomu ką dabar  ji man padarys? Gal pavers rupūže?
- Ponia Rafaela, tai gal ir jūs jau šoksite? Ar liksite stovėti ant kranto šlapia kaip višta?,- Dovis jau nesusilaikė ir pradėjo žvengti. Jam kartais užeina tokie priepuoliai. Na čia tai gerai pasakiau... Dovydas buvo savimi patenkintas, bet gana kvaila, nes ji jau ir taip buvo šlapia nuo lietaus, bet ji supyko. Tikriausiai supyko. Dovydui pasidarė šiek baisoka, kad jo rimtai nepaverstu kokia rupūže.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 10, 2012, 02:55:44 pm
-Ar liksite stovėti ant kranto šlapia kaip višta?- nusižvengė švilpis ir nuplaukė.
Rafaelą nukratė pyktis, bet nesmarkus, nes ji ir taip buvo šlapia nuo lietaus. Rafaela, galvok protingai, nekreik dėmėsio į jį- tarė ji sau ir suprato, jog su tokiu vaikišku švilpiu peštis bei pyktis būtų mažvaikiška ir apsurdiška (ką galima pasakyti ir apie šį jo poelgį). Giliai atsidususi, bet patyčios nepamiršusi, Rafaela nusisuko nuo švilpio, ir įsivaizduodama lyg jo nebūtų šyptelėjo Alfui:
- Nee, ačiū, į ežerą aš tikrai nelipsiu, o jei bandysi mane ten įsitempti, priversiu tave šokti jigą,- ji išsitraukė iš kišenės lazdelę ir grėsmingai ja pamojavo.- geriau pasedėsiu čia, ant kranto, ir palauksiu kol tu iš ten išlysi.
Rafaela klestelėjo ant žemės ir šypsodamasi ėmė niūniuoti kažkokią dainelę. Jos veidas toli gražu neatspindėjo to, kaip ji jautėsi viduje. Niekada, niekada, niekada to niekam nesakysiu. Bat akivaizdu jog su švilpiu peštis neapsimoka...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 11, 2012, 11:21:16 am
-Jigą? Hmm...Nemėgstu šokti,tad geriau paliksiu tave ramybėjo,- Nusišypsojo Alfas jau išlipdamas iš ežero. Šiek tiek drebėjo,tad išsitraukęs lazdelę iš savo apsiausto ir nukreipęs į laužavietę. Sumurmėjo:
-Incendio! - Mėlyna ugnis šovė iš vaikino lazdelės galo ir laužas kaipmat užsiliepsnojo. Pasukęs rankoje lazdelę,išsibūrė sau rankšluostį,apsijuosė juo,atsisėdo ant suoliuko kuris buvo šalia laužo,ir tapšnodamas vietą šalia savęs,Alfas tarė:
-Rafaela,nebūčiau džentelmenas,jūsų nepakvietęs atsisėsti ir apšilti. Na,dar ir išdžiūti.
 Papūtė vėjas,ir grifiukas vėl sudrebėjęs,prisislinko arčiau laužo galvodamas. Na jie tiktų vienas kitam. Abu keistuoliai,ir abu mano,kad kitas yra kvailys,- Pasitelkęs savo legimantinius sugebėjimus mąstė Alfas. Bet vis dėl to,Rafaela pagal savo būdą grifiukui visai patiko. Tikėjosi,kad jie nesusiporuos. Tikėjosi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 11, 2012, 02:00:46 pm
Alfas, nepanoręs šokti išlipo iš ežero ir užkūrė ugnį, kviesdamas Rafaelą atsisėsti šalia:
-Rafaela,nebūčiau džentelmenas,jūsų nepakvietęs atsisėsti ir apšilti. Na...
Sakinio galas Rafaelai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, o ji pati svarstė dvi galimybes - sedėti ir šalti prie ežero kranto, kas nieko nenutebintų ir tik patvirtintų jos bjaurų būdą, arba paminti visus savo nusistątymus bei moralės normas ir atsisėsti šalia Alfo. Hm... Čia šalta - ten šilta, čia šlapia - o ten gal ir išdžiūsiu... Kreivai žvilgtelėjusi į Dovydą, kuris vis dar puškenosi ežere, ji užvertė akis ir atsikėlė nuo žemės. Numetusi kiaurai permirkusį apsiaustą ant žolės, šalia suoliuko, ji atsisėdo šalia Alfo. Ugnis maloniai šildė sustingusį jos kūną, ir jai rodės, lyg būtų ištirpęs koks ledkalnis, kuriame ji buvo įkalinta. Nuo ugnies Rafaelos plaukai greitai išdžiuvo, ir aplink veidą ėmė suktis mažytės garbanėlės. Smagu, dabar atrodysiu kaip Elė iš "Smaragdo miesto burtininko" - pamanė ji ir giliai atsiduso.
- Alfai, iš kur tu kilęs?- iš niekur nieko paklausė ji.- niekada nieko negirdėjau apie tavo kilmę.
Į purvakraujį nepanašus... Į grynakraujį irgi... Bet koks galų gale skirtumas? Visgi apie žmones sprendžiama ne pagal kilmę...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 11, 2012, 02:20:09 pm
Alfas nusišypsojo kai mergaitė prisėdo šalia. Ji regis suglumo,tačiau to neparodė,nes paklausė klausimo po kurio nusuko akis:
-Alfai, iš kur tu kilęs? Niekada nieko negirdėjau apie tavo kilmę. - O po jos žodžių,ėjo klastuolei nebūdingos mintys,kurias berniukas,regis netyčia išgirdo. Į purvakraujį nepanašus... Į grynakraujį irgi... Bet koks galų gale skirtumas? Visgi apie žmones sprendžiama ne pagal kilmę... - Nuskambėjo Alfo mintyse,ir jis pasipurtęs atsakė,šiek tiek tyliau,nes nemėgo kalbėti apie savo giminę arba tėvus.
-Aš esu grynakraujis,jeigu tau tai labai įdomu. Ir negirdėjai nieko apie mane,nes aš niekam to nepasakojau. Net savo artimiausiems draugams. Na,tu išimtis,- Blausiai šyptelėjo jis. - O tavęs to neklausiu,nes manau,žinau,kad tu esi grynakraujė. Visgi,tai nesvarbu. - Nutilo jis ir pažvelgė į ežerą. Dovydas vis dar pliuškenosi,ir tikriausiai nepastebėjo milžino galvakojo,nes būtų nėręs iš vandens kaip velnias nuo perkūno.
- Dovydai! - Sušuko jis pamiršęs,kad švilpiui nepatinka kai į jį taip kreipiamasi. - Ar nenori išlysti iš ten? Ten yra baisių pabaisų!
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 11, 2012, 02:37:17 pm
Dovydai!- pasigirdo balsas nuo laužavietės.
Pagaliau ir mane prisiminė. Nors ar jiems taip sunku į mane kreiptis taip kaip aš noriu?
-Ar nenori išlysti iš ten? Ten yra baisių pabaisų!
-Man atrodo tos pabaisos labiau bijo manęs nei aš jų!- pareiškė Dovydas Ambridž balsu,- Na jeigu jau kviečiate tai ateisiu.
Dovydas White išlindo iš vandens ir visas drebėdamas nužingsniavo prie laužo. Ten Alfas su "panele" Rafaela apie kažką šniakučiavosi, bet kai Dovydas priėjo jie staigiai pakeitė temą. Nekenčiu kai žmonės turi kokių nors paslapčių. Gal jie mane aptarinėja? Jei tai nugirsčiau tai ši porelė taptu princese ir varliumi. Chia cha cha...
-Čia žvarbu. Brrr...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 11, 2012, 02:49:29 pm
-Aš esu grynakraujis,jeigu tau tai labai įdomu. Ir negirdėjai nieko apie mane,nes aš niekam to nepasakojau. Net savo artimiausiems draugams. Na,tu išimtis. O tavęs to neklausiu,nes manau,žinau,kad tu esi grynakraujė. Visgi,tai nesvarbu.
Po Alfo atsakymo Rafaela susimąstė. Įdomu, kodėl tėvas visą gyvenimą kalė man jog grifai ir švilpiai netikeliai? Nors, apie Dovydą aš galėčiau pasakyti tą patį...
Minėtasis veikėjas Alfo pakviestas kažką atkirto, kas jam, turbūt, pasirodė baisiai juokinga ir bambėdamas ir drebėdamas atėjo prie laužo.
- Čia žvarbu... Brrr...
- O ką, norėtum jog tokiu oru būtų karšta lyg Afrikoje? Be to, norėčiau priminti jog katik išlindai iš ežero,- pašaipiai tarė Rafaela ir nelaukdama jo atskirčio pasinėrė į savo mintis ir laužo šilumą. Tik dabar pastebėjusi, jog lyti jau nustojo, ji norėjo eiti į pilį, bet greitai apsigalvojo. Nedažnai randu su kuo pasikalbėti. Peštis galiu ir su pirmu pasitaikiusiu, o štai be barnių... Nusprendusi, jog dėl savo problemų yra pati kalta ji pakėlė akis į Dovydą ir ėmė laukti jo prakalbos, kuri, kaip ji neabejojo, tikrai bus.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 11, 2012, 03:58:49 pm
- O ką, norėtum jog tokiu oru būtų karšta lyg Afrikoje? Be to, norėčiau priminti jog katik išlindai iš ežero,- atkirto Delakur. O kaip gi ji kitaip? Būtinai ką nors pasakys.
- Panele Delakur, jūs tiesiog skaitote mano mintis,- atkirto,- jūsų telepatiniai sugebėjimai tiesiog nuostabus. Gal dabar pasakysite ką galvoja Alfas? O gal jau jūsų sugebėjimai išseko?
Rafaela norėjo atsikirst, bet Dovydas prabilo:
- Rafaela, matau neturite daugiau ką veikti. Geriau pasimokytumėte. Bent jau naudos būtų. Dabar sėdit ir nieko nedarot... Alfai gal papasakok apie save, nes man jau atsibodo ginčytis su visą žinia.
Laukdamas Alfo atsakymo Dovydas išsitraukė lazdelę ir išsidžiovino plaukus.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 11, 2012, 04:14:36 pm
-Ji neskaito minčių,aš... - Nutilo Alfas prisiminęs,kad buvo užsibrėžęs tikslą neatskleisti paslapties. Juk,būtų keista,kad paprastas berniukas gali skaityti kitų žmonių mintis ir per testus nusirašyti žiūrėdamas į kitų mokinių galvas. - Nesvarbu,būtų gerai,jeigu jūs nesipyktumėte. Nes jau pradeda erzinti,kad aš esu jūsų vienintelis dalykas kuris padeda palaikyti ryšį,- Kreivai šyptelėjo.
Prakeikti koledžų skirtumai,ir prakeikti žmonės,tai yra Salazaras Klastuolis,kuris užsispyrė ir įteigė visoms būsimoms savo koledžo mokinių kartoms,kad visi kiti mokiniai yra kvaili ir išverstaakiai žmonės. - Galvojo Alfas,visai pamiršęs klausimą kurį jam uždave Dovydas,Dovis tiksliau. Taip jie kvailai prasedėjo maždaug pusę minutės,kada pagaliau grifiukas atsitokėjo ir sumišęs pažiūrėjo į švilpiuką.
-Aš? Esu Alfas. Berniukas iš Godriko Daubos,kol kas trylikos metų,kaip matai jeigu matai,- Šyptelėjo jis,parodydamas savo linksmą būdą ir keistą charakterį. Bent jau taip jį apibūdindavo visi jo pažįstami ir draugai. - Tačiau mūsų viešnia,tikriausiai daugiau apie mane pasakytų,juk esame šiek tiek pažįstami. Pasakyk,koks aš esu iš tikro,- Tarė Rafaelai berniukas.
-O vėliau papasakosi apie save,kai Rafaela mane apibūdins,gerai? - Paklause jis,nepamiršdamas gerų manierų priderančių grifiuko elgesiui.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 11, 2012, 04:25:11 pm
- Kai Rafaela mane apibūdins,gerai?
Pastarasis Alfo sakinys pabudino Rafaelą iš minčių ir privertė nustebti.
- Aš... Ką? Kodėl?- nuo sumišimo truputį paraudusi atsakė ji.- nesu gera pasakotoja, apibūdintoja ar kaip čia pasakyti, ir dažniausiai...
Dažniausiai pastebiu bloguosius žmonių bruožus, ne geruosius... Užbaigė mintysė ji. Hm, koks tas Alfas?... Linksmas, draugiškas ir... Bala žino koks. Ji ėmė kramtyti lūpą Tiesiog geras ... Ir fainas? Bendraujantis? Giliai atsidususi ji pažvelgė į Dovydo fizonomiją, paskui nusuko nuo jo akis ir pratarė:
- Manau ir pats susidarei apie jį nuomonę. Draugiškas, linksmas, bendraujantis. Prašom,- visos savybės, kurios man nė velnio netinka. Rafaela truputį sudrebėjo papūtus žvarbiam vėjeliui, ir nusprendė nebesipykti su švilpiu. Arba pyktis kiek galima mažiau.
Rodos, ima temti... Ar temsta tik mano akyse? Cha, galbūt apaksiu, ir nereiks... Ji vėl žvilgtelėjo į švilpį nereiks matyti jo fizonomijos.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 12, 2012, 02:09:21 pm
- Na o aš esu Dovydas White. Na Dovis,- prabilo,- man dvylika metų. Gyvenu kartu su tėvais Godriko Dauboje.
Galiu pasakoti apie daug ką tik nežinia ar jiems įdomu. O ypač pasipūtusiai Rafaelai.
- Turiu katę Heralda. Na nežinau ką daugiau papasakot,- atsisuko į Alfą ir nusišypsojo. Minutėlei pasidarė tilu. Tik laužas pleškėjo. Saulė po truputį leidosi, bet Dovydas mėgsta pasėdėti tamsoje prie laužo.
- Rafaela, gal papasakosi apie save? Ar toliau sėdėsim tyloje ir lauksim kol sutems?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 12, 2012, 02:25:48 pm
Rafaela tyliai ir mandagiai (be pašaipios šypsenos) klausėsi glausto Dovydo pasakojimo. Šis nepapasakojo nieko neįprasto, bet Rafaelą užkabino faktas, jog jis turi katę. Katės moka pasirinkti žmones... Taigi jis netoks ir begalvis kaip atrodo... pamanė ji. Rafaelai akyse vis tamsėjo, ir ji suprato, jog saulė iš tikrųjų leidžiasi, ir jai nesivaidena.
- Rafaela, gal papasakosi apie save? Ar toliau sėdėsim tyloje ir lauksim kol sutems?- užkalbino ją Dovydas, o ši susimąstė. Hm, apie save galėčiau pasakot kelias valandas, ar netgi dienas, bet kas gi jiems galėtų būti įdomu?...
- Ką gi... Gyvenu prancūzijoje su tevais ir mažesniu broliu. Ten turim gražų namą ir sodą prie jo... - ką čia dar papasakojus? Eilinius faktus? Na, ką gi...- auginu katę Laizą, bet jos dabar čia nėra, nors ji mėgsta mane sekioti... Manau, Alfai, atsimeni tą mūsų susitikimą prie laužo,- mergaitė šyptelėjo grifukui ir tęsė pasakojimą,- anglų kalbos mokiausi iš privataus mokytojo, taip pat moku prancūzų, rusų ir lotynų kalbas. Na... Nat nežinau ką pasakoti, kas būtų jums įdomu...
Rafaela šyptelėjusi tiek jiems, teik sau nusisuko į laužą. Gal reikėjo dar paminėti, jog man nesiseka elementarus burtažodžiai ir kartais burti pavykta tik iš trečio ar ketvirto karto... Arba jog baisiausiai bijau vorų...
Kelias minutes jie sedėjo tyliai, tik laužas spragsėjo ir ėmė svirpti vasaros muzikantai svirpliai. Aš išdžiuvau... Ir kiek pabodo čia sedėti... O jeigu jiems pasiūlyčiau iškrėsti ką nors, kas sulaužytų mokyklos taisykles? Nesvarbu, jog dabar vasara. Tai tik mažas pliusas, nes bus mažiau galimybių būti sugautiems. Rafaela šyptelėjo sau ir prabilo:
- Klausykit, jums neatsibodo taip sedėti? Gal eime kur nors, hm... Paslampinėti?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alfas Saneris Liepos 16, 2012, 12:20:54 pm
Keletą minučių visi tylėjo,tikriausiai mąstė. Po trumputės pauzės Rafaela prabilo ir vėl užvedė šneką.
-Klausykit , jums neatsibodo taip sedėti? Gal eime kur nors, hm... Paslampinėti?
-Ta prasme pabėgti į Uždraustajį mišką,galinėtis su akromantulom ir patirti širdį veriančius nuotykius? - Šyptelėjo Alfas. - Mielai.
 Vaikinas užsigalvojęs nutilo ir pažvelgė į mišką. Jis buvo tamsus,baisus ir šlykščiai pažįstamas. Ten Alfas buvo keletą kartų,ir visus tuos žygius nutraukdavo koks nors kvailys mokytojas,ir nuvesdavo juos pas save į kabinetą ir juos ten tardydavo bei kvosdavo. Tačiau beveik neturėjo bausmės. Išskyrus mėšlo kopimą su bendražygiais.
Tam param tam tam,vėl eisiu į mišką! Taip laukiau,tačiau vienam eiti - nedrąsu. Ir vienam bausmę atlikinėti tikrai nemalonu.
-Na,aš pritariu tam. Tik nežinau ar mūsų draugas taip pat norės eiti. Ar jis bus Šventas berniukas ir nenusižengs taisyklėms,- Pakurstė Dovydą Alfas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 16, 2012, 12:29:57 pm
-Ta prasme pabėgti į Uždraustajį mišką,galinėtis su akromantulom ir patirti širdį veriančius nuotykius? - Šyptelėjo Alfas. - Mielai.
Išgirdus atsakymą, Rafaelos širdis truputį sudrebėjo. Na, ne visai tą turėjau omenyj... Uždraustasis miškas mančs per daug netraukia... O dar tie didžiuliai, šlykštūs išverstakiai vorai... Brrr, net oda pagaugais nuėjo... Alfas nepastebėjo Rafaelos kratymųsį (ir ačiū dievui) ir žvelgė į mišką. Tikiuosi šiandien ne pilnatis, nenorėčiau dar kartą susidurti su vilkolakiais... Rafaela nepatikliai ir juo labiau ne draugiškai pažvelgė į tamsų mišką, kuris viliojo, traukė, ir tuo pačiu baisingai baugino klastuolę. Nagi, pasiruošk, susiimk ir šypsokis. Pamiršk kad bijai, ir viskas bus gerai. Pagalvojus apie tai, kas ten gali ištikti tris nepilnamečius, Rafaela tikrai šyptelėjo. Pasveikinkim mirtį ir pavojus! Šito gero ten tikrai netruks...
-Na,aš pritariu tam. Tik nežinau ar mūsų draugas taip pat norės eiti. Ar jis bus Šventas berniukas ir nenusižengs taisyklėms?- nuraukė Rafaelos mąstymus Alfas, kraipdamasis į Dovydą.
- O galbūt jis tiesiog bijo? Juk Uždraustasis miškas toks baisus, ir pilnas pavojų...- nerimui širdyje rimstant, Rafaela pašaipiai šyptelėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 16, 2012, 01:53:49 pm
- U... Už... Uždraustasis miškas?!- Vos išlemeno Dovydas,- Žinot ten naktį pavojinga ypač per pilnatį.
Dovydo galvoje pradėjo suktis mintys: Uždraustajame miške pilna vilkų ir vilkolakių... Šlykštus vorai ir voratinkliai,- nuo tokių minčių jis pradėjo drebėti ir purtytis.
- Be to mes tada pavėluosim į mokslo metų pabaigos puotą.
Dovydo pilvas gurgė ir jis visiškai nenorėjo į mišką, bet aišku klastuolė su drąsuoliu kaipgi nepatrauks į mišką.
- Gal geriau nueikime į puotą ir po jos nueikime kur nors, bet tik ne į uždraustąjį mišką,- stengdamasis nedrebėti atsakė Dovydas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 16, 2012, 03:53:39 pm
- U... Už... Uždraustasis miškas?! Žinot ten naktį pavojinga ypač per pilnatį...- išlemeno švilpis, kas sukėlė Rafaelai šiokį tokį nepasitenkinimą.
Pilnatis?... Hm, šio pareiškimo nelaukiau... Iš Dovydo veido išraiškos Rafaela sprendė, jog jis dabar svarsto apie tą patį, apie ką galvojo ji pati prieš kelias minutes - vorus, vilkolakius ir kitokias pačio Patys Žinote Ko vertas baisybes.
- Be to mes tada pavėluosim į mokslo metų pabaigos puotą.- vėl prabilo švilpis,-gal geriau nueikime į puotą ir po jos nueikime kur nors, bet tik ne į uždraustąjį mišką...
Aha... Švilpis išsigando... Nieko keisto... Rafaela prunkštelėjo
- Tai ką, švilpi, kinkos dreba? Turbūt bijai net prisiartinti prie miško, kad neišlystų kokia pelkių laumė ir tavęs ten nenusitemptų, ar ne?- nors ten yra daug "smagesnių" gyvių už laumes...- tu kaip nori, bet manau mes vistiek ten trauksim. Ar ne Alfai?
Galbūt pabudo klastuoliški instinktai, galbūt Rafaelai nuvažiavo stogas, bet ji nebejautė jokios baimės Uždraustąjam miškui, na, nebent šiokį tokį pasišlykštėjimą jo gyventojais. Smagi naktelė nusimato...
Alfas su ja, rodos, sutiko, ir Rafaela pakilo nuo suoliuko.
- Mes einam - nori tu ar nenori,- tarė ji Dovydui.- o tu spręsk pats ar eisi kartu.
Arba aš iįprotėjau, arba aš išprotėjau. Per pilnatį vilktis į Uždraustąjį mišką... Rafaela, užgesinusi laužą pasiėmė ant žemės dar tebesivaliojantį apsiaustą ir kartu su Alfu patraukė į Uždraustąjį mišką.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: David Lockwood Liepos 17, 2012, 01:49:12 pm
Na jau ne aš taip lengvai nepasiduodiu!
- Gerrai jau. Eisiu kart... tu sssu jumis,- dar labiau pradėjo drebėti Dovydas,- mann atrodo, k... k... kad tu labiau bijai, Rafaela, nei aš. Tuo metu Rafaela užgesino laužą. Pasidarė tamsu nors į akį durk. Visi trys patraukė link miško. Trakšt.
- Ar girdite? Čia vaidenasi. Gal geriau neikime į mišką? Dabar didžiojoje salėje kaip tik prasidėjo puota,- vos iš baimės nealpo Dovydas.
Kaip visą laiką užmirštu burtažodžius kurių reikia,-Dovydas išsitraukė iš kišenės lazdelę,- Nagi prisimink. LLumos Machima! Lemios Mahima! Lumos Maxima!
Pagaliau įsižiebė šviesa lazdelės gale. Auuuuuuuuuuuuu! Nuaidėjo riksmas. Dovydas White vos nemirė iš baimės. Jis apsikabino Rafaelą.
O dieve ką aš padariau? Ką dabar ji ir Alfas apie mane pagalvos? Aš visiškas bailys! Jis atšoko nuo jos. ŪŪŪ! Nuo šio garso Dovydas pametė lazdelę. Jis pasilenkė jos ieškoti ir pamatė baisias raudonas akis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 17, 2012, 02:08:07 pm
- Gerrai jau. Eisiu kart... tu sssu jumis,- dar labiau pradėjo drebėti Dovydas,- mann atrodo, k... k... kad tu labiau bijai, Rafaela, nei aš,- sudrebėjo Dovydas.
- Aš? Bijau?- atsigręžė Rafaela ir prunkštelėjo.- vargšas švilpi, tau nuo nerimo ir drebėjimo visai smegenėlės susimaišė.-Įžvalgus bjaurybė... Kad jį kur velnias....
Aklinoje tamsoje Rafaela ramiausiai ėjo link miško, kai staiga kažkas trekštelėjo.
 - Ar girdite? Čia vaidenasi. Gal geriau neikime į mišką? Dabar didžiojoje salėje kaip tik prasidėjo puota,- alpo Dovydas
- Klausyk, švilpi, vienintelė TIKRAI baisi šmėkla čia esi tu, o jeigu esi per skystas eisti į "siaubingąjį" mišką, prašau, mauk į tą puotą nezyzęs, ir prisiėsk kiek telpa.
Rafaela buvo kiek suirzusi - visų pirma, dėl to, jog Dovydas tratėjo ir virpėjo iš baimės, visų antra, jog jis nuspėjo (ar netgi pastebėjo) Rafaelos išgąstį. Kažką subambėjęs Dovydas užžiebė savo lazdelę, o kaip tik tuo metu, kažkur miške pasigirdo kraują stingdantis staugimas. O ne, tik ne vilkolakiai... maldavo Rafaela mintyse, kai staiga Dovydas šoko ant jos ir apsikabino.
- Passssssitrauk nuo manęs, baily!- it gyvatė sušnypštė ji ir norėjo vožti Dovdui, kai jis atšoko nuo jos ir pametė lazdelę. Rafaela instinktyviai žengė link Alfo. Fu fu fu fu fu... Negana kad pats bijo, dar mane gąsdina ir šokinėja... Jeigu... Ir štai Rafaelos mintis nutraukė dar vienas Dovydo siaubas - raudonos akys žollėje. Jam dar nepradėjus klykti, klastuolė iš kišenės išsitraukė lazdelę.
- Lumos,- sušnabždėjo ji, ir pašvietė į žolę. Ten gulėjo Dovydo lazdelė ir tupėjo maža cypsinti pelė,- kvailas švilpi,-piktai tarė ji.- čia tik pelė... Jei ir toliau taip gąsdinsies, gausi širdies smūgį, nepriėjęs miško pakraščio.
Jis tik trukdys ir bus "maistas į namus" žvėrims...
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Spalio 25, 2012, 10:38:39 am
Lexi, vos pagerėjus orui, skuodė link ežero pakrantės. Geri orai užbūrė visus lėkti laukan.
Burtininkė pribėgo prie ežero. Apžvelgė horizontą. Matėsi tik kitam krante rūku aptrauktas miškas ir vanduo. Įprastas mielas vaizdas. Mergaitė apsisuko ir išvydo tai, į ką anksčiau nebuvo atkreipusi dėmėsio. Laužavietė. Maždaug už penkiolikos metrų nuo burtininkės.
Kaip aš anksčiau jos nepastebėjau?
Žingsnis po žingsnio Lexi pėdino lyg laužavietės. Likus vos keliems metrams mergaitė vėl kai ką pastebėjo. Aplink laužavietę netvarkingai mėtėsi įvairūs pagaliai, anglys nuo praeitų laužų.
Burtininkei kilo nenumaldomas noras pasidaryti laužą.
- Ei! Tu irgi čia! - išgirdo vaikino balsą iš tolo Lexi.
Ji atsisuko. Tai buvo Danielis. Vaikinas su kuriuo mergaitė susipažino ligoninėje.
- Labas, - šyptelėjusi pasisveikino burtininkė ir vėl atsisuko į laužavietę. Ji girdėjo artėjančius vaikinuko žingsnius.
- Gal nori užsikurti laužą? - paklausė Danielis.
- Tu ką, mano mintis skaitai? - maloniai paklausė Lexi.
Burtininkas nusijuokė.
- Panašiai, - šypsojosi jis.
Išsitraukęs žiobarišką žiebtuvėlį Danielis pradėjo krauti šakas ir spyglius į laužavietę.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Sausio 14, 2015, 09:15:40 pm
Gabriella ilgai ieškojo vietos, kur galėtų pasitreniruoti gynybinių burtų kol pagaliau ji rado apleistą laužavietę. Mergina nusprendė, kad čia lankosi nedaug žmonių, nes laužavietė buvo šiek tiek apleista. Klastūnyno mokinė palietė seniai nenaudojamas anglis ir išsitraukė lazdelę.
-Incendio!-prislopintu balsu suriko mergina ir netrukus laužavietėje užsiliepsnojo ugnis.
Šviesiaplaukė trumpam prisėdo prie netoliese gulinčio rąsto ir užsivilko tamsų apsiaustą. Gabriella žiūrėjo į ugnį ir bandė prisiminti laimingą įvykį jos gyvenime. Žinoma, kai mama antrą kartą susituokė su tėčiu! Gabriella pakilo nuo rąsto, tvirčiau tarp pirštų suspaudė lazdelę ir suriko:
-Expecto Patronum!
Iš lazdelės išsiveržė melsvi dūmai, o vėliau juose pasimatė gyvūnas, panašus į liūtą tik šiek tiek mažesnis ir turėjo gana ilgą uodegą. Klastuolė nustebo, bet kartu ir apsidžiaugė, nes jai pavyko iš pirmo karto. Dar šiek tiek pasitreniruočiau ir jau galėčiau apsiginti. Gabriella užgesino ugnį ir apsigaubusi juodu gobtuvu išsėlino link Hogvartso pilies.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Fasiras von Sjuardas Vasario 17, 2015, 09:17:56 pm
Liucijus Kampinis su šakomis atėjo į paežerę ir sudėjo šakas į laužavietę. Tada pavargęs atsisėdo ant akmens. Priešais jį dunksojo laužavietė, į kurią vis nusileisdavo viena kita snaigė. Aišku, retai besileisdavo, nes Anglijoje budo pavasaris, o žiema pamažėle šliaužė šalin.
- Incendio. - uždegė šakas Kampinis. - Acio mantiją. - prisišaukė mantiją. Netrukus į klastuolio rankas nusileido juodas, šiltas apsiaustas, tad nebešaldamas šeštakursis ir apsirengė. Atsirėmęs į šalia augantį beržą, vaikinas nusiėmė nuo riešų metalo gabalus, į kuriuos buvo įlydyta sidabro, ir lazdele sumažinęs, susidėjo į apsiausto kišenes. Su ta pačia lazdele užsigydė ir daugybę įplėšimų, gautų šiąnakt. Užvertė galvą aukštyn ir pamatė, kaip aukštai jau saulė. Nesvarbu, juk savaitgalis... - pamanė vaikinas nė nekrusteldamas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Vasario 21, 2015, 06:33:01 pm
Alexandra ramiais, lėtais žingsniais artinosi prie seniai belankytos laužavietės. Ant žemės puikavosi jau mažiau sniego, tačiau užkurti laužą nebuvo jokių šansų. Saulė retkarčiais prasiskverbdavo pro tankius, žiemiškus debesis ir nušviesdavo apniukusias Hogvartso apylinkes, tačiau nepakankamai stipriai, kad ištirpdytų sniegą ir praneštų apie artėjantį pavasarį.
Švilpės žvilgsnis buvo tuščias, kažkur nuklydęs. Akys stiklinės. Arba liūdna, arba užsisvajojusi, arba neišsimiegojusi - kitiems taip dažniausiai ir tekdavo spėlioti kas su mergina ne taip. Tačiau jos mintyse nerastum nė kruopelytės liūdesio - tik per didelę filosofijų dozę.
Netoliese suradusi užsibuvusį rastą, Alex be vargo jį atitempė arčiau laužavietės ir ant jo atsisėdusi atsiduso. Rūkyt? Rašyt? Klausytis muzikos? Velnias, nieko nenoriu... - susiraukė mergina. Mintys graužė jos vidų ir jai atrodė, kad niekas jos neišblaškys. Prigulusi ant rasto ji užsimerkė ir stengėsi įsiklausyti į paukščių čiulbesį ir medžių ošimą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Andy Black Vasario 21, 2015, 08:21:18 pm
Andy vaikštinėjo po mokyklos teritoriją aplink ežerą. Jis pasiilgo pavasario ir šiltos, jaukios saulės. Žiūrėjo į sniego kupstus ant žemės ir apledėjusį ežerą. Galvojo kurgi nuėjus. Gal tiesiog pasedėti pakrantėje?Bet ne, visur pilna sniego kur jau čia pasedėsi.. Tada jis nusprendė eiti prie laužavietės. Gal sutiks ten ką nors. Andy norėjo su kuo nors pasikalbėti. Hogvartse jam nebuvo liūdna bet kadangi dar nesusirado draugų jautėsi vienišas. Jis prisiartino prie laužavietės ten ant didelio rasto gulėjo mergina. Andy buvo matęs ją švilpynės bendrajame kambaryje. Mergina gulėjo užsimerkusi ir atrodė labai susikaupusi. Andy labai abejojo ar verta ją kalbinti. Jis jautėsi labai kvailai čia stovėdamas ir spoksodamas. Galiausiai tarė:
-Labas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Vasario 21, 2015, 09:59:20 pm
Paukščių čiulbėjimas užbūrė merginą ir atitraukė jos mintis kita linkme. Jai tai patiko, todėl ir toliau laikė savo ausis ištempusi melodingiems garsams, kuriuos greitai pertraukė kažkieno žingsniai. Alexandra klausėsi kur juda tas žmogus, kol galiausiai traiškomo sniego ir šakelių garsai baigėsi visai netoli švilpės. Greitai pasigirdo vyriškas balsas.
- Labas. - Tarė nepažįstamasis.
Su šiuo pasisveikinimu Alex plačiai atmerkė savo žaliai rudas akis ir savo aštrų, budrų žvilgsnį įdėbė į anksčiau nematytą mokinį. Mikliai atsisėdusi ant rasto mergina trumpai apsižvalgė aplinkui ir dar kartą greitai ištyrusį mokinį tarė:
- Sveikas. Tu čia naujokas? - Smalsiu veidu paklausė mergina ir pasitaisė savo sugulėtą paltą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Andy Black Vasario 21, 2015, 11:37:15 pm
Andy stovėjo ir žiūrėjo į merginą. Jam prakalbus švilpinukė staiga atmerkė akis ir smalsiai  pažiūrėjo į Andy. Mergina atrodė nustebusi. Ji staigiai atsisėdo. Merginos akys buvo žaliai rudos. Žvilgsnis buvo gilus ir susimastęs bet tuo pačiu ji smalsiai žiūrėjo į jį. Švilpinukė prabilo:
-Sveikas. Tu čia naujokas?-paklausė, visdar nenuleisdama nuo jo akių.   
-Na taip, aš naujokas. Esu pirmakursis, o tu? Hmm atleisk kad sutrukdžiau,- Andy pasijuto kvailai, bijojo, kad mergina jam nieko neatsakys.
-Mano vardas Andy,-jis ištiesė baltą ranka sveikindamasis,- O Tu kuo vardu?
Jis pagalvojo : Gal visai nereikėjo jai trugdyti? Bet ji neatrodo supykusi, priešingai visai draugiška.Gal pavyks susidraugauti, bent jau turėsiu draugę.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Vasario 22, 2015, 12:03:13 am
Mergina įvertino vaikinuko mandagumą. Gera savybė - šyptelėjo. Kad nepasirodytų įžūli retkarčiais nuleisdavo akis ar apsidairydavo. Dėl kažkokios, jai pačiai nežinomos priežasties, ji mėgo tyrinėti kitus žmones: jų veidus, elgseną, manieras. Tačiau taip pat ji suvokė, kad tai gali pasirodyti labai akiplėšiška ir keista, ar net šiurpu, taigi stengėsi savo žvilgsniu neperverti vaikino sieloje skylės.
Maloniai paklausęs apie Alex kursą ir prisistatęs, vaikinas ištiesė savo ranką.
- Sveikas atvykęs, aš esu Alexandra. - Paspaudė vaikinuko ranką. - Užkietėjusi antrakursė. - Šyptelėjo puse lūpų.
Pasislinkusi kiek toliau senu rastu tarė:
- Prisėsk. Papasakok savo pirmuosius įspūdžius. Kaip tau čia patinka? - Besišypsodama maloniai pasiteiravo švilpė.
Ji negalėjo tiesiog visą laiką varstyti vargšo, drovaus vaikinuko savo tardančiu žvilgsiu, taigi kiek atsipalaidavo ir, kaip visada, leido savo smalsumui ir draugiškumui užvaldyti pokalbį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Andy Black Vasario 22, 2015, 12:20:47 am
Andy prisėdo and rasto šalia Alexandros. Ji varstė jį žvilgsniu, bet buvo tikrai maloni ir draugiška.
-Na, Hogvartsas nuostabus. Tiesiog visa tai begalo įdomu. Mokslai kol kas dar nesunkūs, taigi daug laiko praliedžiu tiesiog vaikštinėdamas po apylinkes arba po pilies koridorius,-šyptelėjo Andy,- Pilis labai graži. O tu iš burtininkų ar iš žiobarų šeimos? Nes įsivaizduoju kaip neįprasta visa tai turėtų būti magui iš žiobarų šeimos jeigu net man, užaugintam burtininkų, visa tai neįprasta. Matai mane užaugino tėtis. Mama seniai mirusi. Jau apsipratau su aplinka ir daugmaž pažįstu Hogvartsą ir jo apylinkes. O ką tu manai apie Hogvartsa? Beje kokia tavo mėgstamiausia pamoka? Mano tai nuodai ir vaistai, man tai labai įdomu,- užsigalvojo vaikinukas.
- Na, o dabar tu apie save papasakok!
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Vasario 22, 2015, 12:37:37 am
Besiklausydama Andy, mergina nusuko savo žvilgsnį į tolį ir bandė įsisavinti visą gautą informaciją. Plepus. - Kilstelėjo savo antakius. - Tačiau draugiškas.
Kelias sekundes patylėjusi paruošė kontrataką:
- Taip, Hogvartsas yra nenusakomas... - Mįslingai nutęsė. - Hm. Aš ilgą laiką nežinojau, kad mano tėvai yra burtininkai. Taip pat tikėjau, kad esu paprasta mergina, kuri studijuos kokią nors specialybę, kurios vėliau pradės nekęsti. - Padarė pauzę. Norėjo pradėti reikšti užuojautą dėl netekties, bet visgi pamanė, jog tai nuskambės nenuoširdžiai. - Sutinku, nuodai ir vaistai yra įdomu... Gerbiu profesorių Sjuardą. Pati labiausiai mėgstu apsigynimą nuo juodosios magijos ir magiškų gyvūnų priežiūrą. O astronomijoje esu savamokslė. - Šyptelėjo.
Žvilgtelėjo į žydras vaikinuko akis. Dėl Dievo... Kaip aš tapau tokia kraupi?
- Ah, šiaip nesu labai įdomi. Sakyčiau, kad netgi šiek tiek nuobodoka ir keista... - Atsikrenkštė. - Vienaip ar kitaip... Ką veiki be mokymosi ir Hogvartso apylinkių tyrinėjimo? Turi hobių? - Tardymas tęsėsi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Andy Black Vasario 22, 2015, 01:52:36 pm
Andy klausėsi Alexandros. Jam irgi patiko magiškų gyvūnų priežiura. Vaikinukas išgirdo kaip ji pasakė kad yra nuobodoka ir keista.
-Tu visai nenuobodi,-paprieštaravo,-o keistumas tik pliusas!
-Na, man patinka piešti. Nemoku piešti labai gražiai bet man tai patinka. Taip pat labai myliu gyvūnus. Ir magiškus ir paprastus,- nusijuokė Andy.
-Taip pat labai mėgstu klausytis muzikos, dievinu žiobarų roko grupes. Pats mokausi groti gitara, tik nelabai gerai sekasi. Mėgstu skaityti. Taip pat labai mėgstu paukščius jie man atrodo tokie stebuklingi ir paslaptingi. Mėgstu skraidyti , bet nemėgstu žaisti kvidičo. Aišku pažiūrėti man begalo įdomus bet pats nenorėčiau žaisti. Užtat kartais tiesiog atsisėdu ant šluotos ir paskraidau kur nors aplink savo namus.
-O tau kas patinka? Kokie tavo hobiai?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Vasario 22, 2015, 04:00:48 pm
Keistumas yra tik pliusas... Hm, gal jis ir teisus... Juk galų gale ne visi ištveria vienatvę ir nepritapimą. - primerkusi akis svarstė švilpio žodžius mergina.
- Mmmh, - numykė - kaip tai nemėgsti kvidičo? Ne kiekvienas čia patenka, o yra dar tokių kuriems tai nepatinka? - Klausiamai iškėlė vieną antakį. - Na, vienaip ar kitaip man pačiai patinka skraidyti.
Žiūrėdama į ežero platumas padarė pauzę.
- Man taip pat patinka žiobarų muzika. Ypatingai senesnioji, praeito amžiaus. Prasmingi žodžiai galinga muzika... - Atsiduso, nes vėl pajautė viduje kunkuliuojant nostalgiją ir ilgesį. Supykusi ant savęs trumpam sukando dantis. Velnias. Atsikrenkštė ir iš palto kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. Tačiau neskubėjo trauktis ir prisidegti cigaretės, nes žinojo, kad šiame pasaulyje visgi yra žmonių, alergiškų tabakui. - Asmeniškai aš nežmoniškai daug filosofuoju įvairiais klausimais. Dažniausiai viena, tačiau jeigu atsiranda žmogus, kuris domisi tuo pačiu kaip ir aš - visada pasidalinu savo mintimis. Taip pat daug rašau, fotografuoju, kuriu. Esu linkusi prie meno, tačiau mielai ir toliau mokyčiausi fizikos žiobarų mokykloje. - Pastukseno pirštų galiukais į cigarečių pakelį. - Tu nieko prieš jeigu užtrauksiu? Gal pats trauki? Beje, kokių grupių ir atlikėjų klausaisi?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Andy Black Vasario 22, 2015, 04:29:41 pm
-Na, nesakau kas nemėgstu kvidičo, labai smagu pasižiūrėti ir sirgti už savo mėgstamą komandą bet pats žaisti nemoku. Išvis man sportas nesiseka. Bet skraidyti moku ir mėgstu.
Mergina atrodė nustebinta, jog Andy nemėgsta žaisti kvidičo.
-O man tokie dalykai kaip fizika begalo nesiseka, džiaugiuosi jog čia nereikia vargti su fizika. Ne, aš nieko prieš,rukyk jei nori, bet pats aš nerūkau,-šyptelėjo Andy.
-Na daug man grupių patinka. Pavyzdžiui "Nirvana", "Led Zeppelin", "Mettallica" iš šiuolaikinių grupių tai būtų "Green Day", "My Chemical Romance". Čia tokios pagrindinės kurių klausau beveik kasdien, o tau kas iš muzikos grupių ir atlikėjų patinka?
Vaikinukas apsidžiaugė kad rado žmogų su kuriuo linksma bendrauti.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Vasario 22, 2015, 07:09:34 pm
Mergina kažkodėl buvo pagalvojusi, kad Andy yra užsiskaitęs moksliukas. Jeigu su fizika nedraugauja - tikrai bus prijaučiantis menui. Alex mažumėlę nudžiugo, kai vaikinas nežėrė jokio kvailo komentaro dėl rūkymo. Pagaliau bent vienas žmogus, kuris neteisia.
- Dėkui.
Padėkojo ir atsidariusi pakelį išsitraukė vieną cigaretę ir pakelyje buvusį žiebtuvėlį. Prisidegė, įtraukė dūmų pliūpsnį į plaučius ir iškvėpdama atsakė į jai adresuotą klausimą:
- Klausausi faktiškai to paties kaip ir tu! Taip pat David Bowie, Whitesnake, Queen, The Beatles... Išties, tai grupių ir atlikėjų, kuriuos be galo mėgstu, yra žiauriai daug. Jeigu iš džiazo - Nina Simone. Iš šiuolaikinių - Lana Del Rey. Dažniausiai priklauso nuo nuotaikos, bet racionas išlieka tas pats. - Nusijuokė. - Turi gerą muzikinį skonį. - Pagyrė, nes pati prijautė tokiai muzikai.
Įkvėpė dar vieną gūsį nuodų.
- Tai ar įgijai bent kiek draugų iš čia? - Paklausė.
Kaip ir visą laiką, klausinėdama ji atrodė abejinga, o tas jos smalsus klausinėjimas priminė tardymą. Tebūnie.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Andy Black Kovo 13, 2015, 07:13:29 pm
Alexandra pagyrė Andy muzikos skonį. Jis nudžiugo, kad mergina klausosi to paties ko ir jis. Bent jau bus apie ką kalbėtis.
Andy daug sprendė apie žmones pagal jų muzikos skonį.
Vėjas kedeno medžių lapus, šiltas vėjelis glostė Andy skruostus, dūmai iš Alex cigaretės kilo į viršų ir gražiai raitėsi. Andy nerūpėjo kad Alex rūko, jis niekada neskubėdavo teisti žmonių. Mergina vėl prabilo:
- Tai ar įgijai bent kiek draugų iš čia? - Paklausė.
Andy susimąstė. Ar įgijau draugų?
-Na, nelabai. Gal tik su keliais bendrakursiais persimetu žodeliu bendrajame kambaryje, o šiaip tai nelabai. Bet aš pripratęs ir namuose neturiu draugų, dažniausiai draugauju su gyvūnais, knygomis ir muzika,-šyptelėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Kovo 16, 2015, 08:59:52 pm
Pagaliau Alexandra apsiprato su naujo pažįstamojo buvimu šalia ir nustojo vengti akių kontakto. Įkvėpusi vieną iš paskutiniųjų, vieną iš stipriausių dūmų pliūpsnį, ji pasisuko į Andy pusę ir toliau klausėsi burtininko pasakojimų.
Išgirdusi jo socialaus gyvenimo pusę mergina nusišypsojo.
- Hm. Pas mane taip pat labai panašiai. Tiesa, žiobarų pasaulyje turėjau geriausią draugą... Turėjau. - Liūdnai pakartojo ir numetė cigaretės nuorūką ant žemės.
Gal dešimt sekundžių prasėdėjo liūdnai tylėdama, įsmeigusi žvilgsnį į savo batus, tačiau greitai suvokė, kad nenorėjo kvailu liūdesiu užkrėsti švilpio. Atsikrenkštė ir pakeitė temą:
- Taigi... Sakai, kad patinka praeito amžiaus muzika, bet neturi draugų. - Šyptelėjo. - Gerai, siūlau taip: tu turi omeny kaip aš atrodau ir kokią dieną mane susistabdai. Koridoriuose, virtuvėj, kokioje klasėje - nesvarbu. Sakai, kad tau nuobodu ir naktį mes lekiam ant stogo pasiklausyti tikros muzikos, išgerti tikro, žiobariško alaus... arba arbatos, ir pasišnekučiuosim apie žiobariškas muzikos legendas ar šiaip apie bet ką, ką abu mėgstam... ar nekenčiam. Sutarta? - Šelmiškai šyptelėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Andy Black Kovo 16, 2015, 10:11:56 pm
Andy žiūrėjo į Alexandrą. Ji atrodė susimąsčiusi. Paskui papasakojo kad ir ji neturi draugų. O, mes tikrai turime daug bendro. Galiausiai vaikinukas išgirdo labai neblogai skambantį merginos planą.
-Aha, būtinai! Tikrai nebloga mintis naktį ant stogo pasiklausyti tikros muzikos! Gal aš atsinešiu ir gitarą. Mėgstu naktimis bastytis po pilį o mėgstamiausia mano vieta yra stogas. Dievinu aukštį. Taigi būtinai susistabdysiu tave kur nors ir susitarsim dėl to stogo ir geros muzikos,- išsišiepė Andy ir atsistojo.
-Na, o dabar nepyk bet turiu lėkti. Susitiksim ant stogo,- šyptelėjo švilpinukas ir pamojęs ranka nuėjo tolyn.
Na, man rodos susiradau draugų! Apsidžiaugė vaikinukas ir nuėjo pilies link.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Alexandra Kennedy Kovo 17, 2015, 06:12:34 pm
Mergina taip pat nudžiugo dėl palankiai susiklosčiusios situacijos ir atrastų naujų bendrų pomėgių.
- Na, o dabar nepyk, bet turiu lėkti. Susitiksim ant stogo! - Jau eidamas link pilies sušuko ir, atsisveikinant, ranka numojo skubantis švilpis. Alex atsakė šypsena ir iškėlė delną mandagiam atsisveikinimo gestui.
Nusuko žvilgsnį į tolimus miškus ir toliau mąstė apie savo buvusį žiobarišką gyvenimą, buvusį geriausią draugą, buvusią laimę ir žlugusius ateities planus. Ir kam aš paminėjau Ethan... Tik pati sau nuotaiką susigadinsiu... Atsiduso ir atgal atsigulė ant to paties, jau saulės įšildyto, rasto. Užmerkusi akis stengėsi prisiminti kokios nors prasmingos dainos žodžius, su kuriais ir praslinktų likusi dienos dalis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 24, 2015, 09:50:55 pm
   Jekaterina apsidairiusi plevėsavo mėlynu apsiaustu ir greitu žingsniu lėkė link ežero. Užsimaniusi atrodyti gražiai, bet ne iššaukiančiai vilkėjo itin paprastus, bet kiek aptemptus drabužius - juodus džinsus, juodą palaidinę ilgomis rankovėmis ir gana paprastus, bet siaurokus trumpus batus su aukštoka pakulne, bet ne kulniukais. Juodas apsiaustas ją būtų daręs panašią į raganą, ko Klastuolė bent šįkart nesiekė, taigi pasidabinusi dangaus žydrynės spalvos dėl šaltuko, kuris siautė lauke net balandį, greitu žingsniu atsidūrė prie laužavietės. Man nesvarbu, ar ankstyvas rytas blogas, ar geras metas. Svarbiausia, kad rytas, nutarė mergina ir greitai užšoko ant medžio bei patogiau įsitaisė ant žemutinės šakos. Velnias, o ar Gabriella taip anksti atsikels, tai nepagalvojau... antrakursė prikando lūpą, bet greitai vėl tapo šalta, bet dar šilta būtybe, prie kurios nebūtų baisu prieiti pakalbėti, bet ir ne su dideliu noru.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 25, 2015, 11:00:12 am
Gabriella ėjo į jai paskirtą vietą. Per septynis metus mergina spėjo pažinti visas teritorijas ir gerai orientavosi teritorijoje. Gabriella buvo užsimiegojusi, tačiau jos veido oda buvo skaisti. Klastuolės plaukai buvo sukelti į netvarkingą kuodą, priekinės sruogelės buvo paliktos laisvos. Mergina buvo apsirengusi mėlynus džinsus, o ant viršaus užsimetusi raudoną, mamos megztą megztinį. Septyniolikmetė pastebėjo netoli laužavietės, į medį įsiropštusią Jekateriną ir nuėjo prie jos.
- Labas, - užsimiegojusi pasisveikino Gabriella ir nusižiovaujo. - Ką darysim? Turi idėjų?
Šviesiaplaukė pajautė šiltus saulės spindulius ir sumurkė kaip katė. Gabriella pasirąžė ir prasitampė. Šiandien laukia sunkus, tačiau įdomus, rytas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 25, 2015, 11:21:56 am
   Jekaterinai užsimerkus galvoje ėmė skambėti vieno gero serialo soundtrack'as. Šypsodamasi ji paniuro, nes būtiniausiai turėjo artėjančius žingsnius išgirsti.
 - Nejaugi negaliu nors vieną rytą pabūti ramiai ir tyliai, tos mano ausys privalo kiekvieną garsą gaudyti. Na, bet pati žinai, kad ne tu kalta, - tyliai subambėjo ji ir nušoko prie atėjusios Gabriellos.
 - Labas. Nežinau, bet visai norėčiau virti rūko sprogdiklį. Man įdomu, kokia būtų kitų reakcija, - Klastuolė sukikeno. - Visas Hogvartsas paskęstų rūke.
Mergaitė sukiojo lazdelę rankose, kol suvokė, kad dar nepasiėmė daiktų gaminimui. Nusijuokusi nulėkė kažkur toliau ir iš olos po medžio šaknimis ėmė traukti įvairius daiktus - paprastą katilą ir visokius buteliukus, žoleles, tarpais kai kuriuos sugrūsdama atgal. Pagaliau atrinkusi reikiamus grįžo prie Gabriellos.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 25, 2015, 11:35:33 am
Gabriella pavartė akis. Tai kam mane kviest tokią valandą, kai nori viena pabūt?! Per tave juodi paakiai atsiras... Būčiau išsimiegojus bent jau normaliai. septyniolikmetė atsiduso.
- Kaip gerai, tau patinka pokštai? - paklausė klastuolė.
Nekenčiu pokštų. Pakankamai mano pusbrolis pasidarbavo. Atsimenu, kai visus namus dūmais paskandino. Gabriella nuo veido nusibraukė užkritusią plaukų sruogelę ir nusižiovaujo.
- Man irgi būtų įdomi kitų reakcija, - Gabriella išspaudė dirbtinę šypsenėlę, kurios niekas negalėjo atskirti nuo tikros.
Septyniolikmetė į rankas pasiėmė receptą ir permetė akimis.
- Kur sprogdinsim?
- Iš kur tiek pinigų pas antrakursę? - nepatikliai permetė akimis Jekateriną.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 25, 2015, 11:55:45 am
   Jekaterina užvertė akis, kai išvydo, kokia Gabriella nepatenkinta ir prunkštelėjo taip tyliai, kad niekas neišgirstų.
 - Suspendisse non, - Klastuolė prablaškė Gabriellos norą miegoti. Na, štai. Šis burtažodis leis jai pasijusti žvaliai, energingai ir linksmai. Kiap gerai, kai treniruojiesi dažniau, nei norėtų mokytojai. O pala, ar jie neturėtų nenorėti, kad... ai, Jeka, tau baigia smegenys nuo dienų susisukti. Naktį čiuoši man staigiai į Uždraustąjį Mišką!
 - Man? Nelabai. Bet nagai niežti nuo to laiko, kai radau šį receptą, - šyptelėjo akylai stebėdama draugę. - Sprogdinsim bet kur, vis tiek visa teritorija paskęs rūke. Nėra skirtumo. Jai sutrukdys tik specifiniai burtai arba magiškos ribos. Pinigai kaip ir pas kiekvieną. Šeima, - mergaitė suspaudė lūpas duodama suprasti, kad iš jos nieko daugiau apie šeimą neišpeši. Dabar tikriausiai esu į Makgonagal panaši.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 26, 2015, 10:54:01 am
Gabriella pajuto energijos bangą. Merginos vyzdžiai prasiplėtė ir žalių akių plotelio sumažėjo. Klastuolė pajuto jėgas ir dar kartą pasitampė. Mergina ištempė kiekvieną raumenuką ir šyptelėjo sau.
- Dėkui, - padėkojo septyniolikmetė. - Nagi, perskaityk garsiai receptą ir visus gaminimo žingsnius, - paragino mergina atsistodama šalia Jekaterinos ir kyšteldama jai recepto lapelį į rankas.
Kol tamsiaplaukė skaitė, Gabriella vaikščiojo ratais aplink ir svarbiausius dalykus dėjosi į galvą.
Septyniolikmetė apžvelgė teritoriją. Ji žiūrėjo į seniai degusį laužą, netoliese tyvuliuojantį ežerą ir jo skaidrų vandenį. Kartas nuo karto galėjai įžvelgti ežere šokinėjančias ir vėl netrukus panyrančias žuveles.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 26, 2015, 01:25:10 pm
   Jekaterina linktelėjo. Ją pačią nervino, kai kažkas stovėdavo užsimiegojęs, nes pati buvo kažkoks hibridas. Eidavo miegoti vėlai, arba išvis nemiegodavo ir anksti keldavosi. Ji lengvai ištiesusi ranką pagavo lapelį, kuriame buvo receptas ir ėmė skaityti.
 - Ingredientai: trys skystoje ugnyje mirkytos slyvos, sidabro beržo lapas, nežinomybės miglos buteliukas, rūko prisiminimas, kartylos žiedas, mihslinu kartah šakelė ir kažkas už šimto žingsnių (burtažodis Klwihac ). Supilti skysčius ir prisiminimą. Išmaišius užburti bet kokiais, bet galingais burtais. Sudėjus slyvas ir kažką už šimto žingsnių katilą apversti. Niekas neturi išbėgti. Sudėjus likusius ingredientus užburti rūko kerais ir turit gauti masę, panašią į sutirštėjusį rūką. Į katilą įmesti ugnies nuodėgulį ir sprukti kuo toliau. Katilo neliks, taigi parinkite paprastesnį. Visa teritorija pasidengs rūku, kuris bus labai tirštas. Galima nutraukti rūko burtais arba palaukti savaitę. Tuomet išnyks, - mergaitė baigė skaityti.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 26, 2015, 07:40:18 pm
((Bent kartą parašyk, kad nežinai tokių burtų ir mes, bendrom jėgom, bandysim susitvarkyt su užduotimi. ))
- Ingridientus turim, užkursiu ugnį. - Gabriella nenorėjo naudoti burtų, taigi kuo paprasčiausiai, iš džinsų kišenės išsiėmė degtukų dėžutę, uždegė šakaliuką ir įmetė į laužą.
Klastuolė patrynė rankas. Buvo ankstyvas pavasario rytas, tad nenuostabu, kad lauke buvo šalta. Ežero vandens paviršius ramiai raibuliavo ir savotiškai ramino šviesiaplaukę. Medžiai tyliai ošė nuo rytinio vėjo
Septyniolikmetė užkėlė Jekaterinos katilą ant ugnies ir atsisėdo netoliese, laukdama ką darys kita Klastūnyno mokinė.
O kas, jei mus pamatys ir išmes iš Hogvartso? Tikėkimės, kad pasiteisinsim kaip nors. Juk tai tik namų darbai... Abejojo savimi ir vylėsi Gabriella. Juk Jekaterina išmano burtus, ji tikrai mus išgelbės ir iš čia savo kailius išnešim sveikus.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 26, 2015, 09:16:11 pm
((OK))
   Jekaterina stebėjo Gabriellos darbą su degtukais viena akimi. Ji niekada taip ir neišmoko išskelti ugnies degtukais. Ir jai protas tiek nenešė, kad ji suprastų, kaip pagaliukas su spalvotu galiuku gali brėždamasis į kartoną gali užsidegti ir uždegti kažką kitką.
 - Klausyk, man tikrai darosi juokinga, bet ar galėtum kada mane išmokyti skelti ugnį degtukais? - pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė Klastuolė ir išvydo, kad vanduo tuoj bus prie virimo. Ji paėmė iš daiktų krūvelės kažkokį buteliuką, atrodantį itin keistai ir supylė turinį į eliksyrą. Tuomet priglaudė lazdelę prie smilkinio ir atitraukusi įmetė į viralą.
 - Na, tavo eilė. Reikia užkeikti labai galingais, bet kokiais burtais. Manau, dabar tai jau tikrai ne mano darbas, - linksmai nusišypsojo Jekaterina ir luktelėjo, kol mišinys bus užkeiktas. Nekantravo dirbti toliau.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 27, 2015, 07:37:59 pm
Gabriella sugavo Jekaterinos žvilgsnį ir sukikeno. Nejaugi rimtai tu nemoki uždegt ugnies? Ot išlepintas vaikas, matosi, kad aplink ją šokinėja kiekviename žingsnyje.
- Žinoma, kad pamokysiu, bet vėliau, gerai? - nusijuokė mokinė.
Septyniolikmetė stebėjo kaip mikliai dirba Jekaterina. Visos sudedamosios dalys katile atsirado labai greitai. Šviesiaplaukė jau galvojo, kad jai neteks net prisiliest prie viralo, tačiau, baigusi dėti ingridientus, ir viską gerai išmaišiusi, mergaitė atsisuko į Gabriellą su klausimu.
- Gerai, bandykim... - pasakė septintakursė, galvodama apie kokį nors burtą. - Flagrate! - sušuko mergina ir rūko eliksyras nusidažė keista, tamsiai raudona, regis, užteršta spalva. - Tai normalu? - šiek tiek sutrikusi, Gabriella kilstelėjo antakį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 27, 2015, 07:49:03 pm
   Jekaterina išsišiepė, nes numanė, ką pagalvojo apie ją Gabriella.
 - Žinoma, kad vėliau, negi viduryje gaminimo eisi sau ir mokysi mane skelti ugnį degtukais? - nusijuokė. Tuomet žiūrėjo į Gabriellos darbą su burtais. Flagrate reikės įsidėmėti. Būtinai. Dar gal ir mokysimės septintame kurse. Eliksyrui nusidažius bordine spalva Klastuolė permetė akimis receptą.
 - Taip ir turi būti, - pasakė ir paėmė į rankas slyvas. Jos dvokė ir buvo slidžios bei kažkokios keistos. Įdėjusi jas į eliksyrą mergaitė ėmė skaičiuoti žingsnius ir pagaliau suskaičiavusi šimtą sustojo.
 - Klwihac, - aiškiai ištarė ir pamatė ant žemės gulintį mėlyną, šviečiantį akmenėlį. Paėmusi jį grįžo prie viralo ir įdėjo. Rūko sprogiklis pasidarė elektrinės spalvos. Mergaitė sunkiai jį pakėlė ir apvertė. Niekas neišbėgo. Įmetusi sidabrinio beržo lapą, kartylos žiedą ir mihslinu kartah šakelę pasisuko į Gabriellą.
 - Dabar reikia aiškintis rūko kerus, - pratarė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 01, 2015, 01:52:00 pm
Gabriella užsikimšo nosį, kai Jekaterina į rankas paėmė slyvas. Ji žvelgė, kaip mergaitė į katilą įmetė vaisius ir atsikimšo nosį. Fu, bjauru, pagalvojo mergina. Klastuolė nusekė paskui tamsiaplaukę ir atsistojo greta jos.
- Na, rūko kerai... Palauk, tuoj atsiminsiu. Rūko kerai... velnias. Ir kodėl būtent apie burtus, kurių reikia, nieko neparašyta. Būtų neblogai turėti burtažodžių knygą, - klastuolė ėmė neramiai vaikštinėti ir galvoti apie rūko burtus. Magijos pagrindus žinant nesunku būtų ir prisiminti, bet kai galva tokia auksinė, tai... staiga ji spragtelėjo pirštais.
 - Nimbosum, - aiškiai ištarė šviesiaplaukė, sumosuodama lazdele. Masė pasidarė panaši į labai tirštą ir tankų rūką. Gabriella pasiėmė receptą. Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. - Na, taip išeina, kad metam nuodėgulį ir bėgam? 
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 01, 2015, 02:01:30 pm
   Klastuolė sunerimo. O ką jos darys su ta šlykščia koše, jeigu net Gabriella nežino tų burtų? Šakės ir šakutės. Ir dar grėbliai. Ir dar truputis kastuvų. Ir dalgis praverstų. Rimtai. Bet dauguma burtų lotyniški, o žodis rūkas turi labai daug tų savo žodžių ir žodelių, o juk niekada nežinosi, ar magiškasis burtų žodis tikrai yra rūkas. Nespėjus Jekaterinai net mirktelėti, viralas buvo užkerėtas. Jis virto į tikrai labai mielai neatrodančią tirštą rūko masę. Bet vis dėlto mergaitė norėjo paliesti tą viralą. Juk ji geria ir nežinomus eliksyrus, kuriuos pati išsiverda. Na, bent tą jau darė vieną kartą.
 - Bėk, gerai? Eik dabar kuo toliau, nes kai mesiu nuodėgulį, viskas gali sprogti, - rimtai pasakė ji ir Gabriellai nubėgus tiesiai į plikas rankas pasiėmė tą karštą daiktą. Greitai metusi į eliksyrą nubėgo šalin ir pasislėpė už medžio. Pasigirdo tylus pokštelėjimas, bet tai buvo apgaulė ir viskas paskendo rūke.
 - Gabriella! - suriko mergaitė. O jeigu draugė nepabėgo?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 01, 2015, 03:22:18 pm
Gabriella Morris stebėjo kaip vikriai Jekaterina priėjo prie katilo. Šviesiaplaukė nubėgo prie tolimesnių medžių ir įsiropštė į vieną jų. Klastuolė iš medžio stebėjo kaip Jekaterina įmetė nuodėgulį ir pasislėpė. Netrukus visa apylinkė paskendo rūke.
- Aš čia! - sušuko mergina, išgirdusi savo vardą. Mergina vikriai iššoko iš medžio ir eidama link balso kelis kart paslydo, nes rūkas buvo toks tirštas, kad nieko negalėjai matyti. Jis jau buvo pasiekęs ir apgaubęs visą Hogvartso teritoriją, įskaitant ir pilį.
- Vajergau, tikiuosi, nebūsim pričiuptos už tokius dalykus, - ji pagaliau pasiekė medį ir užlindusi už jo rado Jekateriną.
- Tai gal jau einam į pilį ir po kiek laiko tuos burtus atšauksim? - pasiūlė. Kadangi Gabriella nemėgo pokštų, tai ir šis buvo ne išimtis. 
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 01, 2015, 04:30:52 pm
   Jekaterina išgirdo, kad Gabriella gyva ir sveika, taigi nudžiugusi atsistojo. Deja, eiti link jos nebuvo taip paprasta, tad vos dėjus pirmą žingsnį Klastuolė slystelėjo ir skaudžiai išsitiesė špagatu ant žemės. Įsitempusi dėl skausmo kojose mergaitė atsistojo ir lengviau atsikvėpusi pradėjo apgraibomis slinkti link draugės, kol vos ne kaktomuša susidūrė su ja.
 - Turiu pasakyti, šis pokštas bene labiausiai pavykęs, kokius esu dariusi, bet ir smagiausias. Gerai, galime eiti jau į pilį. Žinoma, kerus atšauksi tu, aš nemoku, - linksmai nusišypsojo tamsiaplaukė ir nuėjo tolyn įsitikindama, kad draugė eina iš paskos. Na, tamsoje aš gal ir matau labai gerai, bet, žiūriu, tas dalykas rūke tikrai nepadeda antrakursė išsišiepė ir priartėjusi prie pilies dingo su Gabriella už jos durų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Marina Sfinks Gegužės 11, 2015, 08:10:59 pm
Afroditė tyliai ėjo link laužavietės. Pirmakursė nenorėjo nei laužą degti, nei zefyrus kepti, nei groti su gitara ir dainuoti stovyklautojų dainas. Ji atėjo su tikslu.
Vėjas bandė velti tiesius violetinius Afroditės plaukus, gėlėti kėdai malė žvyrą po kojomis, balta suknelė blaškėsi vėjyje. Afroditė pasitrynė rankas, tarsi gelbėdamasi nuo žvarbaus gūsio. Jos dar nėra.
Atsidususi ji bato galu ėmė žvyre stumdyti stambesnius akmenukus. Kurgi ta žavioji raudonplaukė?
Kita ranka pasitvarkiusi plaukus, Afroditė sukluso. Žingsnių dar nebuvo girdėti. Ilgu laukti.
Tolumoje, violetinės akies krašteliu, Afroditė užmatė geltonuojančią pienių jūrą. Dažančių geltonai kelius, o po to peržydėjusių ir suteikiančių džiaugsmą vėjui ir vaikams, gėlių žydėjimas, net iš tolo atėmė kvapą.
O Afroditė dar laukė jos pasirodant.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Gegužės 11, 2015, 08:28:55 pm
Sirėja iš tolo stebėjo su niekuo neuspainiojomo žmogaus, o gal nelabai žmogaus siluetą. Su pasitenkinimu stebėjo, kaip toji violetinplaukė nekantrauja. Varniukė šyptelėjo. Lėtai ėmė artintis prie kažko panašaus į laužavietę. Neįpratsai stiprus vėjas malė raudonus mergaitės plaukus aplink baltą kampuotą veidą. Kadangi Sirėja nusprendė nusižengti uniformų taisyklei, vilkėjo juodus džinsus ir odinę striukę. Tačiau raudonų converse'ų niekada nebūtų iškeitusi į ką kitą, tad jie buvo ant jos nedidelių pėdų. Primerkusi savo žalias akis vienuolikmetė prisiartino prie Afroditės palikusi gerų dviejų metrų tarpą tarp jų. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės įsispoksojo į violetinplaukę. Po keleto minučių tylos prabilo:
- Kas yra? - nesileisdama į dideles įžangas ir pasisveikinimus, mat nebuvo labai linkusi draugauti su pirmu sutiktu, paklausė Sirėja ir suraukusi antakius įsistebeilijo į Afroditę. Neketino čia stovėti visą dieną laukdama atsakymo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Marina Sfinks Gegužės 11, 2015, 08:43:55 pm
Afroditė lėtai įkvėpė. Ji ateina. Staigiu judesiu nuplėšusi išsikišusį siūlą iš rankovės, grifė patraukė akis nuo žydinčios pienių pievos ir atsiduso. Lėtai sukdamasi ji jau užmatė raudoną galvą, artėjančią link jos. Dar kartą giliai įkvėpė ir atsiduso.
-Kuo skiriasi skoniu žmogaus ir gyvūno kraujas?-galiausiai paklausė tiesiaplaukė, po minutės tylos.
Ji sitriko viduje. Ar tikrai ji norėjo Sirėjos paklausti tik kvailų klausimų apie vampyrus? O gal ji tiesiog norėjo ją pamatyti? Pamatyti tą, kuri atvėrė jai vartus į kitą pasaulį. Pamatyti tą, kuri savo kandumo jos neįstengtų įskaudinti.
Pamatyti tą, dėl kurios Afroditė kraustosi iš proto.
Mergaitė įsispitrijo į Sirėją, laukdama atsakymo. Laukimas užsitęsia.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Gegužės 12, 2015, 10:42:07 pm
Sirėja nesusilaikiusi prunkštelėjo. Ar tikrai vertėjo eiti čia vien dėl to kad naujai iškepta ir visiškai žalia vampyriukė užduotų kvailiausią pasaulyje klausimą? Aišku nevertėjo. Eidama varniukė galvojo, kad nesusilaikiusi Afroditė galbūt nužudė kokį mokinį ar kažką, o gal suvalgiusi sausainį po kelių valandų apsivėmė ir dėl to žiauriai ,,peršiko". O dabar... Sirėjai norėjosi tą lillą vos ne pasmaugti, kam ,,gaišta brangų Sirėjos laiką". Paniekinamai nužvelgusi Afroditę, raudonplaukė mestelėjo:
- Paragauk ir sužinosi. Turi dar kokių kvailų klausimų? - Sirėja beveik pyko. Juk vietoj ėjimo balažin kur ji galėjo ramiausiai sėdėt... kur nors ir... kažką veikt, o dabar nuvargino savo plonas kaip šakaliukai kojas kulniuodama link kažkokio keisto neaišku kam skirto akmenų ratuko, kurio viduje voliojosi katilo liekanos. Plona kaip šakalys mergaitė atsiduso. Absurdas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Marina Sfinks Gegužės 13, 2015, 07:34:31 pm
Afroditė sukryžiavo rankas ant krūtinės. Toji Sirėja pasirodo nėra tokia maloni tobulybė, kaip spango Afro smegenėlės. Gal violetinė jau persismelkė į smegenis. Purkštelėjusi, ji pavartė akis ir aršiai įsispoksojo į Sirėją.
-Turiu. Ar aš visada liksiu tokio pat amžiaus? Kas man pasidarys dėl saulės šviesos? Ar mano sielos nebėra?-ji berte išbėrė dar tris klausimus. Atsidususi ji perkelė svorį ant kitos kojos, kairiąją šiek tiek sulenkdama. Pirštais ant kitos rankos Afroditė pradėjo barbenti ritmą. Garso beveik nebuvo.
Caktelėjusi liežuviu ji pažvelgė į tolumoje geltonuojančią kiaulpienių pievą. Atsidususi ji palankstė riešus, išgirsdama traškesį. Vieną po kito, ji spaudė pirštus, traškindama kaulus.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Gegužės 13, 2015, 08:01:07 pm
Sirėja nepatenkinta pavartė akis. Nors, kita vertus, jai kilo panašūs klausimai, kai ketverių metų jai buvo paaiškinta, kas ji tokia. Tik, žinoma, keturmetė pyplė nė velnio nežinojo, kas tokia yra siela ir nesuko galvos dėl tokio dalyko, kaip senėjimas ar kažkas panašaus. Taigi, nupūtusi nuo akies raudonus plaukus, Sirėja atsakė:
- Neliksi, augsi kaip normalus žmogus. Tik jeigu tau baisiai nepatiks būti vyresnei nei dvidešimties, galėsi kažkokiais neįmanomais būdais sustabdyti tą, tipo, senėjimą. Bet kaip tai padaryti pakalusk ko nors kito, nes man kol kas nerūpi ir aš nežinau. Saulės šviesa mums nekenkia, nežinau, kokių tu pasakų prisiskaitei, - Sirėja prunkštelėjo ir susikišusi rankas į odinės striukės kišenes pasižiūrėjo į dangų. Paskui žaliomis akimis pažvelgė į Afroditę ir žiūrėdama į jos violetines akis tyliai paklausė:
- O tu ar jauti ją? Ar jauti savo sielą?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Marina Sfinks Gegužės 13, 2015, 10:55:12 pm
Afroditė nuleido akis. Nejučiom pakilusios rankos pirštai kiek  prisiglaudė prie pirmakursės širdies.
-Jutau,-galiausiai ištarė ji, būtuoju laiku. Jos balsas, nors tyliai žodžiai buvo ištarti, plačiai nuskambėjo aplinkoje. Porą kartų mirktelėjusi ji atsiduso.
Afroditė juto tuštumą. Tuštumą giliai viduje, tarsi kas būtų prakirtęs skylę jos šaltakraujiškame kūne. Rodos, net jausmai pakito. Jie tušti. Nebaigti. Džiaugsmas nebebuvo toks džiugus. Viltis nebuvo tokia viltinga. Viskas pasikeitė.
Afroditė giliai įkvėpė, tarsi ore skraidžiotų kažkas, ką Afro galėtų įsiurbti į save ir užpildyti tą tuštumą viduje. Kažkas daugiau, nei įprastas dujų mišinys.
-Bet ne dabar,-ji tyloai sušnabždėjo, bejausmiu veidu žiūrėdama į besielius akmenukus. Besielius. Kaip ir ji.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Gegužės 13, 2015, 11:19:31 pm
Sirėja neišmanė, ką jai daryt. Pamačiusi, kaip Afroditę nusivylė ir vos nenuskendo depresijoj, Sirėja žymiai sutriko. Raudonplaukė visada mokėjo užgauti, pralinksminti (kartais), pykti ar džiaugtis. O štai toks daiktas kaip užuojauta ar gailestis varnei buvo svetimas. Ji, maža būdama ir lankydama pradinę žiobarų mokyklą, nuolatos kęsdavo patyčias dėl neįtikėtinai lieso kūnelio, buvo pravardžiuojama anoreksike. Niekam jj to nepasakojo, niekas jos neužjautė ir nekreipė į tai dėmesio. Todėl visi tie įvykiai paliko Sirėjoje žymę. Ji nelabai gerai suvokė, ką turėtų daryti, tad tik stovėjo atokiau nuo Afroditės, spoksančios į akmenukus. Staiga Sirėjai dingtelėjo, kad galbūt ir ji neturi sielis, jeigu jau Afroditė sakosi jos nejaučianti. Ir galbūt tai ir yra kai kurių jausmų trūkumas. Pyktis, panieka ir kitokie neigiami jausmai nesikaupia sieloje. Jie juk dažniausiai tūno kažkur giliai tarp šonkaulių. O kai siela išeiba, kartu su ja pasitraukia ir teigiami jausmai...
Tokių minčių kamuojama Sirėja lėtai priėjo prie Afroditės ir nedrąsiai palietė jos petį.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Marina Sfinks Gegužės 17, 2015, 06:45:47 pm
Tuštuma. Keista, kiek tuštumos gali savyje laikyti vienuolikametės kūnas. Dar augantis, vaiko kūnas, tačiau vidumi tuščias. Širdis nebeplaka. Kraujas nebesruvna arterijomis ir venomis. Gyvybiniai procesai nevyksta. Taigi, nelieka vietos ir sielai.
Afroditė, atsiduso ir užsikišo sruogą už ausies. Dabar ji jautės tuštesnė nei bet kada anksčiau. Tarsi jai būtų palikę tik kaulus ir odą, o visą kitą nusviedę kibiran. Pirmakursė dar kartą atsiduso. Per vėlu.
Bent jau po mirties ji sutiks savo sielą. Pragare. Kur vampyrų sielos dega amžinoje ugnyje, trypdamos turėtą žmogiškumą ir voliodamosios ant vilties pėdsakų. Tai štai koks gyvenimas po mirties. Amžinos kančios sieros katile.
Afroditė pakėlė drebančias violetines akis į Sirėją. Šios ranka kiek įtemptai, nejaukiai, tačiau vis dėlto gulėjo ant mergaitės peties. Afroditė dėkodama šyptelėjo puse lūpų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 10, 2015, 11:00:34 am
Chinatsu atkulniavo prie ežero ir išvydo vietą, panašią į laužavietę. Nusiėmusi nuo peties juodą tašiuką pasirausė jame ir išsitraukė porą sunkių knygų (nuo kurių svorio ji vos neparkrito ant žemės dėl savo japoniško smulkumo) ir teleskopą. Jau ir taip buvo aišku, kad tas mažos talpos dalykėlis buvo išplėstas iš vidaus. Darbą reikėjo atlikti poromis, bet Chinatsu apskritai neturėjo nei vieno draugo, taigi dirbo viena. Pasitiesusi japoniškais raštais margintą patiesalą po medžiu ji atssėdo ant jo ir atsivertus knygą ėmė skaityti. Garsiai, žinoma. Nebuvo pažengusi anglė.
 - „Iki šiol buvo manoma, kad pirmosios žvaigždės įsižiebė po vieną, tačiau atrodo, kad kartais jos turėjo ir dvynius“ – sakė astrofizikas Matthew Turk, vienas iš šio tyrimo autorių. „Šios žvaigždės buvo tarsi sėklos sekančiai žvaigždžių kartai, todėl labai svarbu suprasti jų formavimosi mechanizmus, nes tai padės geriau suprasti ir galaktikų formavimąsi“.
Mokslininkai sukūrė kompiuterinį modelį, imituojantį ankstyvosios Visatos sąlygas, praėjus keliems šimtams milijonų metų po Didžiojo sprogimo, kuomet iš karštų dujų pradėjo formuotis pirmosios masyvios žvaigždės.
Visatai vėstant, gravitacijos veikiama materija pradėjo kauptis į gumulus, iš kurių vėliau gimė žvaigždės, - japonė nutilo. - Kokia nesąmonė. Bet ką padarysi.
Gūžtelėjo pečiais ir kažką pasirašė į dienoraštį. Žinoma, savo kalba.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 10, 2015, 12:19:06 pm
Benedict su teleskopu ir keliomis knygomis atkeliavo į laužavietę. Čia jau sėdėjo kita, matyt, pirmakursė. Berniukas ją jau buvo matęs keliose pamokose. Ji viena, kaip ir aš. Gal reiktų susipažinti? Kiekvienam pirmakursiui reikia pažįstamų Hogvartse. Tikiuosi, kad ji ne iš Klastūnyno, nes tada gali ir iškoneveikti. O tai, tiesą sakant, visai nemalonu. Varnanagis pastebėjo, kad ji skaito knygą apie žvaigždes. Gal ji taip pat neturi su kuo daryti darbą?
-Sveika,-priėjęs prie japonės (o gal kinės?) draugiškai ištarė pirmakursis ir nusilenkė.-Aš esu Benedict Greasley, Varno Nagas, pirmas kursas, vienuolikos metų. Jūs kažko laukiate?
Berniukas stengėsi būti mandagus. Bet kelių prisistatymo smulkmenų - pavyzdžiui, mamos ir tėčio vardo ir pavardės reikėjo atsisakyti. Daugeliui tokios smulkmenos jau nebeįdomios... Jau tas šiuolaikinis jaunimas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 10, 2015, 12:59:55 pm
Chinatsu skaitė ir toliau. Garsiai, laužyta anglų kalba, nes dar nebuvo toli su ja pažengusi. Turėjo ryškų japonišką akcentą.
 - Saulė susiformavo kaip ir visos kitos žvaigždės – traukiantis dideliam dujų ir dulkių debesiui. Paukščių Take tokių debesų gausu, daugelyje jų aktyviai formuojasi žvaigždės. Tyrinėdami šias gimstančias žvaigždes galime teoriškai įsivaizduoti, kaip prieš 4,6 milijardo metų atsirado Saulė.
Paprastai dujų debesį sudaro maždaug 75 proc. vandenilio ir 25 proc. helio, taip pat šiek tiek vandens ir anglies dvideginio molekulių. Jeigu debesis gana tankus ir šaltas, dėl traukos jėgos jis ima trauktis. Debesiui tirštėjant, jo centre kyla temperatūra ir didėja slėgis, besipriešinantis traukos jėgai ir stabdantis tankėjimą. Kai temperatūra debesies centre pakyla iki kelių milijonų laipsnių, vandenilis pradeda virsti heliu. Dėl labai didelio slėgio susitraukimas liaujasi. Tuomet susiformuoja nauja žvaigždė. Čia dabar jau apie saulę, - nepatenkinta ištarė Chinatsu, kai prie jos prižengė kažkoks nepažįstamas berniukas.
 - Aš Chinatsu Ayiama. Pirmo kurso, iš Klastūnyno. Nieko nelaukiu, atlikinėju Astronomijos namų darbus, - prabilo pirmakursė su japonišku akcentu.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 11, 2015, 12:56:15 am
-Jūs iš Japonijos ar iš Kinijos? Akcentas lyg ir japoniškas, nors nuo kiniško jį atskirti nelengva,-domėjosi Benedict ir tik tada suvokė, kad tai gali būti nelabai mandagu.Nors šiais laikais žymiai labiau vertinama laisva kalba, nei mandagumas.-Aš mokiausi japonų kalbos ketvirtoje klasėje, bet tiek ir tespėjau išmokti. Per vienerius metus ne kažin ką tepadarysi. Kodėl Jūs skaitote angliškai? Esu įsitikinęs, kad yra kokie nors burtai, kurie pakeičia knygos kalbą?
Berniukui ši mergaitė pasirodė įdomi. Ar jie tikrai visada valgo sušius su lazdelėmis? Ir ar ten vis dar tebedaromos tos žiaurios procedūros pėdoms mažinti?
-Beje, jeigu esate viena... Gal norite daryti namų darbus kartu su manimi?-droviai pasiteiravo pirmakursis.-Matote, aš taip pat atėjau čia ruošti astronomijos, o Jūs taip pat esate pirmakursė. Dviese bus lengviau.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 11, 2015, 11:07:03 am
 - Aš iš Japonijos, gyvenu Tokijuje. Kinų ir japonų kalba labai skiriasi, jeigu viena iš jų yra tavo gimtoji, - šyptelėjo ji. Chinatsu vėl nukreipė akis į knygą. - Skaitau angliškai, nes reikia greičiau prisitaikyti. Ir išmokti kalbėti angliškai geriau. Tikriausiai yra ir japoniškų knygų esu atsivežusi, bet čia tarsi praktika kalbai, - paaiškino japonė ir pervertė knygos puslapį, kurį jau buvo perskaičiusi. - Beje, jeigu turiu laiko, tai verčiu į savo kalbą. Irgi įdomus darbas, - pridūrė Chinatsu.
 - Žinoma, galime. Ir prašau, vadink mane Chinatsu, - ramiai pasakė pirmakursė ir pasislinko, kad pirmakursis galėtų atsisėsti šalia. Naktis buvo labai šviesi. Netgi nenatūraliai šviesi, taigi jokių švieselių nereikėjo, kad galėtum normaliai skaityti.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 11, 2015, 12:10:05 pm
-Gerai, Chinatsu,-linksmai atsakė Benedict. Berniukas atsisėdo į jam paliktą vietą.-Tokijus didžiausias pasaulio miestas, tiesa? Jei gerai prisimenu,-bandė ką nors apie Tokijų prisiminti pirmakursis.
-Taigi, apie žvaigždes - iš kažkokios knygos prisimenu, kad jos susidaro sutankėjus tarpžvaigždinei medžiagai - ūkui, bet Jūsų knygoje tikriausiai aprašoma kita teorija, apie tai, kad jos susidaro iš dulkių ir dujų debesies,-pastebėjo berniukas.-Man tavo knygoje aprašoma teorija atrodo įtikinamesnė, nes "iš dulkių gimėme, dulkėmis ir virsime". O iš dujų sudaryta visa kita. Ir dokumentiniuose filmuose dažniausiai taip kalbama ir rodoma. Žvaigždės dažniausiai gimsta ne po vieną, o spiečiais. Skirstomos jos pagal dydį, nykštukės ir milžinės. Ar gali būti taip, kad iš nykštukės paskui virsta į milžinę?-berniukas papasakojo beveik viską, ką žinojo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 11, 2015, 06:09:04 pm
 - Taip, Tokijas yra didžiausias pasaulio miestas. Ir ne veltui. Bet pažįstu jį gan nebloga, taigi pavojaus nėra. Architektūra visur panaši, taigi pažinodamas ją, gali pamažu išeiti, - gan linksmai pasakojo Chinatsu.
 - Iš tiesų tai istorija yra labai moksliška. Paklausyk, - pasakė mergaitė ir ėmė skaityt. - Žvaigždės susidaro molekuliniuose debesyse, dideliuose šiek tiek didesnio tankumo materijos tūriuose. Molekuliniai debesys daugiausiai yra sudaryti iš vandenilio ir helio (apie 23–28 %) bei trupučio sunkesniųjų elementų.
Žvaigždei formuojantis šie debesys traukiasi ir yra pasiekiama tokia būsena, kada besiformuojančios žvaigždės centre susidaro didelis slėgis bei aukšta temperatūra. Pasiekus minėtas sąlygas pradeda vykti branduolinės reakcijos, molekulinis debesis pradeda švytėti. Šį traukimąsį (kitaip vadinamą gravitacinį kolapsą) gali sukelti įvairūs veiksniai: molekulinių debesų tarpusavio susidūrimai, galaktikų susidūrimai, artimi supernovų sprogimai. Šiaip gana lengva, - pridūrė Klastuolė. Jai kažkaip visi žodžiai pasiekė smegeninę ir buvo puikiai suprasti, - visų pirma ji yra žvaigždė, paskui virsta gigante. Po to gali virsti arba baltąja nyktšuke, arba supergigante. Toliau kas būna, pasakoti? - paklausė piramkursio Chinatsu.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 12, 2015, 12:38:50 pm
-Tai iš dviejų supernovų taip pat gali gimti žvaigždės?-susidomėjęs paklausė Benedict. "Dulkėmis gimę dulkėmis ir virsime" - bet prieš virsdami dar galime iš tų pačių dulkių sukurti kitus dalykus, kurie kur vis kitus... Galbūt tai ir yra gyvenimo prasmė?
-Pasakok,-nuoširdžiai paprašė berniukas.-O, tarkime, gali būti, kad Saulė, virsdama gigante iš nykštukės, "suris" visas Saulės sistemos planetas? Ar jos ir toliau "laikys atstumą" nuo Saulės?
Gal tai ir kvaili klausimai, bet man svarbūs. Ir visiems turėtų būti. Bet jau nuklydau į lankas su oranžiniais debesėliais ir mėlynom avelėm.
-O kaip žvaigždė iš gigantės gali virsti į nykštukę? Ji sprogsta, tiesa? Ir pasilieka tik vidurys? Kaip kaštonas - supuvus išorei, lieka vidus?
Kvailas palyginimas, bet kito taip greitai nesugalvosi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 12, 2015, 07:18:13 pm
 - Na, ne visai taip, - šyptelėjo mergaitė. Jai pačiai moksliškos teorijos buvo labai prie širdies.
 - Gerai. Žvaigždė spindi tūkstančius metų. Tuomet virsta raudonąja gigante. Po to yra du variantai, kas nutinka toliau. Raudonoji gigantė gali imti šalti. Nuo jos atsiskyrus dujų sluoksniams ji virsta baltąja nykštuke, nes tampa balta ir maža. Kai ji visiškai atvėsta, lieka tik šaltas, juodas dujų kamuolys. Antras variantas tas, kad raudonoji gigantė virsta audonąja super gigante. Tuomet ji sprogsta, o po jos sprogimo rgi yra du variantai, kas liks. Dažniausiai lieka juodoji bedugnė, bet gali likti ir supernovos rutuliukas, kuris sukasi ir skleidžia elektromagnetines bangas, kurias anksčiau žmonės laikė ateivių signalais, - papasakojo savo mėgstamiausią Astronomijos istoriją Chinatsu.
 - Ne. Nuo jos atsiskiria dujos ir ji tampa maža ir šalta, - dar kartą paaiškino Japonė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 13, 2015, 01:53:00 pm
-Vistiek kaip kaštonas,-nusijuokė Benedict.-Taigi žvaigždė gali arba toliau augti, arba nuo jos atsiskirs dujos. Jeigu ji toliau augs, ji gali sprogti ir tapti supernova, o po sprogimo arba liks juodoji skylė, arba ateivių rutuliukas? Ne, palauk, tik žmonės taip galvoja, nes ji siunčia bangas, ir jie manydavo, kad tai ateivių signalai. O kaip dabar žmonės tas bangas atskiria nuo ateivių? Juk jas gali siųsti ir ateiviai,-stengėsi viską suprasti Benedict. Astronomija jam toli gražu nesisekė taip, kaip berniukas norėjo, kad sektųsi.
Pirmakursis pažvelgė į rankinį laikrodėlį. Jau vėlu. Įdomu, jeigu ateitų koks profesorius, ar jis galėtų mus nubausti už tai, kad mes darome namų darbus? Nors ne, nemanau.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 13, 2015, 02:29:08 pm
Chinatsu vis dar skaitė knygą, kol galiausiai tai jai ėmė pabosti, labai vargino akis.
 - Litteras Smilis, - pamosavo lazdele ir ištarė bene labiausiai japoniškiausiu savo akcentu mergaitė ir knygos raštas ėmė keistis, kol virto, tokiu, koks jai buvo gimtas.
 - Taip, panašiai. Būtent kad ateiviai yra protingesni ir neskleidžia elektromagnetinių bangų, o štai supernovos rutuliukai - skleidžia. Todėl ir galima atpažinti. Dabar magija ir mokslas pažangesni, negu anksčiau, - postringavo Chinatsu, akys vėl nudūrusi į knygą.
 - Ohooo. Praėjo kelios valandos. Na, gerai bent tas, kad turim pasiteisinimą, ką čia veikiam. Atkerėsi knygą? Tam reikia angliško akcento, - sukikeno japonė. Tą puikiai žinojo ir jau spėjo perskaityti tiek, kiek reikėjo. Be to, susitikimas ėjo į pabaigą.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Benedict Greasley Birželio 13, 2015, 04:19:31 pm
-Niekada nesu bandęs šitų kerų,-nusišypsojo berniukas.-Taigi nepažadu, kad pavyks.
-Litteras Smilis,-mostelėjęs lazdele ištarė berniukas ir nudžiugo, kai knyga tapo tokia, kokia ir buvo.-Geras, pavyko! Iš pirmo karto...
Benedict nusišypsojo:
-Tikriausiai mums jau reikia eiti, naktis jau, visi miega. Bet galbūt,-pirmakursis nuraudo,-norėsi kur nors rytoj susitikti? Kur nors prie ežero ar išgerti arbatos? Esi gėrusi tikros, angliškos arbatos?
Žinoma, kad yra gėrusi,pyktelėjo ant savęs vienuolikmetis.Tikiuosi, ji nepalaikys manęs idiotu. Juk jie japonijoje geria tikriausiai kur kas geresnę arbatą. Ir iš viso, paistau nesąmones... O galėčiau paistyti sąmones.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Ethan Flavius Birželio 13, 2015, 04:24:43 pm
Chinatsu nusišypsojo, nes žinojo, kad pavyks. Tie kerai buvo labai paprastučiai.
 - Jie labai paprasti, esmė ne burte, o akcente ir kalboje. Va, jeigu būčiau pasakiusi japoniškai, būtų įdomu, kas butų gavęsi, - susidomėjo Klastuolė, bet nusprendė išbandyti vėliau. Dabar jau visai užsinorėjo miego.
 - Galėsim nueiti, - energingai sulinkčiojo Chinatsu. - Šiaip ne, nesu. Anglijoje aš tik pora savaičių, - šyptelėjo japonė ir pastebėjo, kad jau dabar šiek tiek sminga. Taigi atsistojo ir nusižiovavo. Tuomet greitai susirinko daiktus ir pasirąžė, kad dar eidama neužmigtų.
 - Na, tuomet iki rytojaus, - pamojavo jam ir vis dar linksmai, kaip ir visada, nuėjo į pilį. Jautėsi bala žino kodėl pakilios nuotaikos. Man irgi reikės atsinešti arbatos. Japoniškos. Arbatos diena bus, nusprendė mergaitė ir pradingo už pilies durų.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Birželio 14, 2015, 01:17:54 am
Benedict nusijuokė.
-Iki rytojaus tada!-taaigi, rytoj reikės pasistengti padaryti tikrą anglišką arbatą. Juk negalima apvilti žmogaus, kuris niekada nėra jos ragavęs! Reikės anksčiau atsikelti, susirasti kokią nebenaudojamą klasę ir... Pala, o kada mes susitinkam? Mes juk taip ir nesusitarėm!
-Chinatsu!-dar šūktelėjo pavymui berniukas, bet japonė jau buvo per toli, kad jį išgirstų. Ai, koks skirtumas. Paklausiu rytoj. Galbūt per pusryčius? Bet... Juk šalia bus visos jos draugės ir jos gali iš jos išsijuokti. Nemanau, kad Klastūnyne bendrauti su Varno Nagu yra labai prestižas. Ir nemanau, kad ji labai apsidžiaugtų, taip man pasirodžius. Ne, geriau palauksiu, kol ji pavalgys ir tik tada paklausiu...
Pirmakursio svarstymus nutraukė limpančios akys. Kągi, jau tikrai reikia eiti miegoti. Kiek gi galima čia stypsoti? O rytoj... Rytoj bus šeštadienis. Vienuolikmetis šyptelėjo ir patraukė pilies link. Vis dėlto kokia ji graži, ta Hogvartso pilis... Aš nė nepasiilgstu savo tikrųjų namų. Beveik.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 26, 2015, 03:41:33 pm
   Buvo tamsu. Naktis. Tačiau ši naktis buvo visai nebaugi. Atvirkščiai - jauki. Gabi, prisivalgiusi šašlykų ir keptų zefyrų, kartu su Jekaterina sugebėjo išslinkti iš palapinės (nors ji ir sugadino, bet visai negaila, vis tiek žiobariška) ir atitipeno iki laužavietės. Išbūrusi ugnį iš burtų lazdelės Klastūnyno antrakursė uždegė didžiulį laužą. Paėjusi kiek tolėliau mergaitė prisėdo ant žolės. Gabi vis dar mąstė apie tai, kad dabar yra tikra burtininkė. Grynakraujė. Ir apie tai, kad, po galais, Hogvartse neveikia nešyklės!
   Mergaitė jau ir nusižiovavo. Dieną jai atrodė, kad naktį mergaitės tikrai pašėlios. Tačiau dabar būtų buvę visai smagu numigti, bet Gabi neketino sau to leisti - ne to mergaitės čia atėjo.
- Ką veikiam? - paklausė Jekaterinos. - Juk nestypsosime prieš laužą, tą galėjom daryti ir su kitais iškylos dalyviais, - nusijuokė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 26, 2015, 08:08:41 pm
   Jekaterina atbėgo tiesiai prie Gbai ir sustojo vos į ją neatsitrenkusi, nes jos abi stojo gana greitai. Draugė uždegė laužą ir taip bilijardaižvaigždžių danguje buvo nuslopintos laužo šviesos. Oras buvo tiesiog tragiškai šiltas, kiek tvankokas, o aplink žydėjo gėlynai. Žodžiu, pasakiška vieta, kaip pasakytų bet koks koledžo mokinys, išskyrus Klastuolius, kuriems grožis yra matyti aukštyn kojomis pakabintus Grifus.
 - Gerai, dabar einam... ką mes einam. Nieko nesi pasiruošus? - paklausė jos trečiakursė ir sustingo. Žinojo, kad Gabi nieko negirdi, bet kažkas link jų ėjo. Juodaplaukė priglaudė pirštą prie lūpų parodydama, kad draugė tylėtų. Iš už medžių išlindo juodai apsirengęs vyras.
 - Nėra ką veikti? Galbūt aš galėčiau padėti, - šiurpoku balsu pasakė jis.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 26, 2015, 10:59:02 pm
   Jekaterina paklausė, ar Gabi nieko nėra paruošusi, ką mergaitės galėtų veikti, ir Gabi jau galvojo, ką atsakyti, bet Jekaterina priglaudė pirštą prie lūpų ir sustingo. Gabi nesuprato, kodėl, kas vyksta, bet netrukus viskas išaiškėjo - šalia mergaičių pasirodė vyras. Jis buvo jaunas, jo amžius tikrai nesiekė trisdešimties. Aukštas, juodai apsirengęs, tačiau šviesiaplaukis. Jis nugirdo, ką kalbėjo mergaitės ir pasakė, kad galėtų padėti... kažką nuveikti? Gabi jau akimirką norėjo nešti kudašių iš laužavietės, juk jis turbūt koks juodasis burtininkas. Bet akimirką mergaitė pagalvojo - o kam? O ar jos pačios netraukia sužinoti kažką, ko nepapasakos Hogvartso profesoriai? Tad Gabi jam atsakė:
- Na, gal ir galėtum. O ką pasiūlysi?
   Vyras atsisėdo prie laužo. Dabar jis jau neatrodė toks šiurpus.
- Spėju, jūs esate iš Hogvartso. Koks jūsų koledžas? - paklausė vyrukas.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 27, 2015, 06:00:29 pm
   Jekaterina suspaudusi lūpas pasižiūrėjo į vyrą ir galop nusišiepė - jeigu juodasis magas, tai Klastuolė garantuotai norėjo su juo susipažinti ir pabendrauti. Mergaitėms niekas negrėsė - demonė buvo šalia r bet kada ruošėsi jas apginti, bet vyras, o gal jaunuolis, rodos, net nesiruošė jų pulti ar kažką.
 - Mes iš Klastūnyno, - pasakė jir kraupokai šyptelėjo - būtent tokią šypsenėlę naudodavo, kai žmonėms sakydavo esanti Klastuolė, nes tikra tokia ir buvo. Kaip ir Gabi, beje.
 - Aš irgi mokiausi Klastūnyne, - vyptelėjo blondinas. - Ką jūs čia veikiate vidury nakties, panelės? - paklausė jis aiškiai nenutuokdamas, su kuo turi reikalą. Tai buvo logiška, nes kaip tik ir mergaitės nežinojo, kas jis toks ir kodėl prie jų lenda. Jekaterina pasisuko į Gabi - ji čia atitempė jas abi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 06:35:21 pm
   Gabi įdėmiai žiūrėjo į vyruką. Netrukus pajuto Jekaterinos žvilgsnį, kai vyrukas paklausė, ką šios dvi klastuolės veikia vidury nakties laužavietėje.
- Ilsimės nuo gausybės idiotų, - Gabi lūpų kampučiai vos vos pakilo į viršų. - Jeigu jau mokeisi Klastūnyne, turbūt žinai tą jausmą, kai nėra net kur prisėsti, visur priėję grifų, nuo kurių net vemt norisi, - kalbėjo Gabi. - Na, bet ką čia apie mus, juk mes teritorijoje, kurioje dabar gyvename. Įdomu būtų sužinoti, ką tu čia veiki?
   Vyrukas lyg ir nusijuokė, bet šypsenos veide net nesimatė. Kaip tikrų tikriausias klastuolis, pamanė Gabi. Blondinas iš kišenės išsitraukė cigarą ir kažkokiu būdu jis užsidegė. Buvęs klastuolis užsirūkė.
- Kartas nuo karto ateinu paklaidžioti Hogvartso apylinkėse, - tarė išpūsdamas dūmus. - Turėjau čia mokytis ilgiau nei mokiausi. Mane išmetė. Septintame kurse. Buvo toks grifas, vardu Džėjus. Turėjo išmesti jį, o ne mane, - vyruko akys piktai žybtelėjo. - Aš pamiršau pasiimti vieną daiktą iš Hogvartso. Ir dabar mąstau, kaip man jį atgauti.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 28, 2015, 12:08:56 pm
   Jekaterina vyptelėjo nuo Gabi atsakymo. Iš dalies tai buvo tiesa, o gal net ne iš dalies. Tai ir buvo tiesa. Klastuoliukė visada rėždavo tai, ką galvoja.
 - Tu omenyje tai, kad devyniasdešimt procentų Klastuolių vaikšto su mielomis šypsenomis ir dalina kitiems koledžas gėlių vainikus? - vyptelėjo vyras, viską išrėžęs kartoku balsu.
 - Būtent, - burbtelėjo Jekaterina. Tai, ką tas blondinas čia pasakė, buvo šimtaprocentinė tiesa. Ir nenuginčijama, nes būtent šiuo metu Klastuoliai elgėsi panašiai.
 - Džėjus? Kas per durnas vardas, - nusišaipė trečiakursė. Džėjus jai buvo panašu į... kažką nesveiko, nenormalaus ir kažką tokio, kas jai nepatiko. - Kas tai per daiktas? - susidomėjo mergina tuo daikteliu. Širdyje netgi vylėsi, kad galės jį atnešti arba pasisavinti, jeigu tai susiję su stipria magija.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 28, 2015, 02:57:45 pm
   Vyras vėl nusijuokė be šypsenos, išgirdęs Jekaterinos klausimą apie tai, kas tai per daiktas.
- Negaliu jums taip imti ir pasakyti, kas tai per daiktas, mergaitės, - šaltai tarė jis. - Pirmiausia aš turiu žinoti, kas jūs per paukščiai, - abi mergaites ėmė varstyti akimis. - Papasakokite daugiau, - įtraukė cigaro dūmų į plaučius ir išpūtė.
   Gabi iškart atsakė:
- Aš Gabi, o ji Jekaterina, - metė žvilgsnį į draugę. - Turėtum suprasti, kad gerieji mokiniai jau seniai lovose, - trumpai, bet aiškiai pasakė Gabi.
   Vyras ir vėl nusijuokė.
- Gal ir tiesa, bet aš vis tiek noriu apie jus daugiau sužinoti. Gerai, Gabi ir Jekaterina, ar jūs bent jau išaugote iš darželinuko kurso?
   Darželinuko kurso? Ką reiškia darželinuko kursas? Gabi širdis suspurdėjo - juk ji tik antrakursė. Gabi buvo labai įdomu, kokį daiktą tas vyras paliko Hogvartse ir ji jau pasirengusi to daikto ieškoti, bet jeigu vyras nepaves mergaitėms užduoties dėl jų amžiaus? Jeigu jam reikia penktakursio, šeštakursio ar net septintakursio?
- Aš tik antrakursė, o Jekaterina trečiakursė, tačiau, patikėk manim, mes sumanesnės už daugelį septintakursių, kurie nelenda iš savo koledžų kambarių ir tik graužia knygas, daugiau nieko, - su panieka tarė.
   Dabar Gabi laukė, ką pasakys Jekaterina. Gal ji sugebės labai šauniai, taip kaip reikia, papasakoti apie save ir Gabi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 29, 2015, 11:15:50 am
   Jekaterina šiek tiek pašaipiai pakreipė galvą, išgirdusi kreipinį ,,mergaitės". Kas jau kas, o tokių meilių kreipinių Klastuolė nemėgo, kaip ir ,,mieloji" bei ,,brangute". Matyt, toks jau buvo jos charakteris.
 - Darželinuko kursas, kaip, manau, ir pats žinai, yra tas, kada visi gerieji vaikučiai devintą valandą eina miegoti ir keliasi aštuntą, bijo miniatiūrinės pelytės po lova ir verkia iš siaubo istorijų, yra paklusnūs kaip guminės lėlės. Ne, mes neišaugom to kurso, nes niekada tokios nebuvom, - atsikirto Jekaterina ir vyras trumpai švilptelėjo.
 - O tu drąsi, - pastebėjo tas blondinas.
 - Man nėra ko bijoti, - šaltai atsakė juodaplaukė, o jos balsas ore skimbtelėjo kaip ledukas. Nors imk ir šerkšnu apsitrauk. Ypatingai tokį vaizdą sudarė jos balta, nežymiai švytinti oda.
 - Žiūriu demonė ir viena labai drąsi mergaitė, kad nebijo laiką leisti su ja, - vyptelėjęs atsiliepė vyras. - Kelintas laipsnis, mergyte? Pirmas, ar antras? - js nesišaipė, bet tik šiaip paklausė.
 - Penktas. Tyliapėdžių kategorijos tikroji grynakraujė, - nuo blondino veido šypsena dingo. Matyt, tik dabar suvokė, kad prasidėjo su ne šiaip padaru. - O ji mano geriausia draugė, tad pabandysi nors pirštu paliesti ir ne tik kad tų pirštų neteksi, bet dar ir vaikščioti mokinsies iš naujo, - vyptelėjo Klastūnė ir šyptelėjusi atsisuko į Gabi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Birželio 29, 2015, 09:40:28 pm
   Gabi nusijuokė. Ji matė, kad vyras iš pradžių jautėsi už mergaites viršesnis ir kalbėjo su jomis taip, lyg jos būtų visiški vaikai, tačiau kai Jekaterina pasakė, kas ji yra iš tikrųjų, vyrukas iškart persimainė. Matyt, suprato, kad čia ne tik vaikiška kompanija, pamanė Gabi.
- Na, neketinu aš jūsų skriausti. Prie savų nelendu, - žvilgtelėjo į Gabi amblemą ant apsiausto. - Geriau jau nuskriaustume ką nors kartu, - mįslingai tarė. - Bet apie tai kitą kartą.
   Gabi atsiduso.
- Gerai, kitas karte, tai ar pasakysi pagaliau mums, ko tau tiksliai iš mūsų reikia? - paklausė Gabi. - Kažkaip nujaučiu, kad ne šiaip sau čia naktį vaikštinėji. Mumis gali pasitikėt, kokio daikto tau reikia? Kur jis yra?
- Hm, - dabar vyras jau šyptelėjo. - Tą daiktą palikau klastuolio bibliotekoje. Tačiau nežinau, nežinau, ar jis bus vis dar ten... Ar pasižadate bet kokiu atveju bandyti jį gauti?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 29, 2015, 09:56:12 pm
   Jekaterina nusišiepė, nes vyrukas pradėjo elgtis pagaliau su jomis kaip su labiau sau lygiomis. Tas patiko Klastuolei, ji mėgo garbę ir tai, kad ji patinka kitiems. Ir puikiai žinojo, kad tai pasipūtėliškumas, bet juk koks Klastuolis būsi, jeigu nebūsi nors kiek arogantiškas ir išdidus.
 - Jeigu ketini ką nors žudyti - pa-miršk, - išskiemenavo juodaplaukė. Ji absoliučiai nenorėjo, kad kas nors iš Hogvartso ar iš kitus... absoliučiai, kad kas nors mirtų. Kad ir kokia juoda bei tamsi, paslaptinga ir sadistiška jos širdis būtų giliai viduje. Nieku gyvu.
 - Būtinai. Mes jį gausim ir atnešim. Bet pirma pasakyk, koks tai daiktas ir kokia jo paskirtis? Nes jeigu ketini užvaldyti pasaulį, tada nors gyvas iš kaulų išsinerk, bet to daikto negausi, - aš jį pasiimsiu, užbaigė Jekaterina.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Liepos 03, 2015, 02:47:42 pm
   Gabi stebėjosi, kad Jekaterina su tuo vyruku kalba taip drąsiai. O vyrukui, regis, tai menkai terūpėjo, jo lūpose vis pasimatydavo šypsnis.
- Nebijok, Jekaterina, žudyti nieko neketinu, - gana rimtai atsakė vyrukas. - O jeigu su tuo daiktu ketinčiau užvaldyti pasaulį, tuomet jau anksčiau tai būčiau padaręs, - pakėlė vieną antakį. - Tai labai įdomios magijos rūšies daiktas. Jis skirtas bendravimui. Turėsite nueiti į Klastūnyne esančią biblioteką ir paieškoti knygos "Klastuoliai kvidiče". Ten turėtumėte rasti baltą pergamento lapą, kuris storesnis nei įprastas popierius, - aiškino vyras. - O Klastūnyno bendrajame kambaryje, virš židinio, turėtų būti padėtas tamsiai raudonas smaragdas. Labai mažytis, dydžio sulig nagu. Na, tai turėsite man atnešti du daiktus, bet jie tiesiog skirti vienas kitam.
- Ir kas toliau? - paklausė Gabi.
- O toliau jums viską paaiškinsiu, kai susitiksim. Susitinkam rytoj tuo pačiu metu toje pačioje vietoje. Geros nakties, - nuėjo.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 02, 2015, 07:18:32 pm
   Jekaterina atsilošė, kai jis pranešė, kad būtų užvaldęs pasaulį. Garantuotai pasipūtęs ir arogantiškas, bet kartu toks... hm, keistai mielas. Klastuolė vos nevožė sau į galvą nuo tokių minčių, o balselis galvoje tyliai kikeno iš jos reakcijos. Mintyse. Kai blondė nuėjo, trečiakursė pasisuko į Gabi.
 - Na, ką. Čiuošim pasižiūrėti tų daiktų, išnagrinėsim ir atnešim, - labai jau klastinga šypsenėle pasipuošė juodaplaukė, bet greit surimtėjo. - Bet aš tikrai nežadu būti pasiuntinuke. Išpešim naudos ir sau, - vyptelėjo juodaakė ir pasižiūrėjo, kad saulė jau kyla.
 - Na, ką. Einam susikrauti ir maunam lauk. Tikriausiai pusryčių į salę arba į Klastuolio biblioteką. Ką manai? - pasiūlė mergina žinodama, kad Gabi mėgsta pavalgyti ir greičiausiai pusryčių Hogvartse neatsisakys.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Rugpjūčio 03, 2015, 04:29:19 pm
   Jekaterina daug kalbėjo, bet Gabi terūpėjo vienas dalykas - tie daiktai.
- Apsieisim be pusryčių, lekiam iškart į biblioteką ir prie židinio, o paskui bent jau aš dar norėčiau kelias valandėles nusnausti, maistas palauks, - pati savo žodžiais stebėjosi Gabi. - Na, o naudos bandysim išpešti bet kokiu atveju. Man nauda jau yra ir tai, kad darome kažką neleistino, - sukikeno. - Nieks nežino, kas per žmogus tas vyras, nuojauta man kužda, kad juodasis magas, bet tuo pačiu kužda ir tai, kad mums būtinai reikia nunešti jam tuos daiktus. Kas čia žino, gal jis mus mausto, - mąstė Gabi, - bet jeigu tie daiktai tose vietose iš tikrųjų bus, vadinasi, vyksta tikrai kažkas įdomaus ir mes tai išsiaiškinsim, - mirktelėjo. - Eime, - nuėjo pilies link.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 04, 2015, 07:31:21 pm
   Nepraėjus nei valandai po susitikimo su jaunuoju ir juodoju kas be ko, magu, Jekaterina jau atidūmė prie laužavietės su tuo lapu, saugiai paslėptu vienoje iš jos burtais išdidintų kišenių odiniame švarkelyje. Ji laukė savo geriausios draugės, kuri turėjo atsinešti tamsiai raudoną smaragdą. Na, bent jau juodaplaukei atrodė, kad smaragdai žali, o pasirodo, jog dar ir raudonų yra. Bet ji nesiginčijo ir stovėjo kaip įkalta vietoje iki tol kol suvokė, jog stovi kaip kokia vaškinė statula su ta savo balta kaip drobė oda. Pasipurčiusi ir pasidairiusi, ar niekas nemato, vienu šuoliu užšoko ant šakos medyje, kuris augo keli metrai nuo jos stovimosios vietos. Patenkinta dėl neprarastų formų patogiau įsitaisė ir ėmė laukti savo draugės. Tikėjosi, jog ji nenubildėjo į salę papusryčiauti. Bet Gabi buvo viena tų, kurios nelaužo pažadų. Nebent tik kitų koledžų moksleiviams.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Rugsėjo 12, 2015, 05:56:46 pm
   Gabi greitu žingsniu ėjo laužavietės link, rankoje stipriai sugniaužusi ji laikė raudoną, mažyti smaragdėlį. Nežinia, kam gi tam vyrukui reikia to smaragdėlio ir pergamento, su tokiais dalykais galima ir košės prisivirti, o dar ims ir Hogvartse kokia bedėlė per tai nutiks, bet koks skirtumas, mąstė Gabi, truputis juodosios magijos jokiam klastuoliui nepakenks.
- Labas, - nusišypsojo Jekaterinai, įsitaisiusiai ant medžio šakos. - Štai, turiu jį, - parodo smaragdėlį, esantį delne, bet netrukus vėl sugniaužė kumštį. - Man taip knieti sužinoti, kam skirti šitie daiktai, bet bijau, kad tas vyras pasiims juos ir pabėgs, o mes tiesiog būsim padariusios jam paslaugą ir nieko negausim mainais bei nieko nesužinosim...
   Gabi pasisuko - tolumoje jau matėsi ateinantis tas vyras.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 12, 2015, 06:02:03 pm
   Jekaterina pamatė ateinant Gabi, bet tingėjo šokti žemyn, tad paprasčiausiai persisvėrė ir pažiūrėjo į Gabi.
 - Labaaas. Aš jį užmušiu, jeigu jis taip padarys, tu juk pažįsti mane, - mirktelėjo Klastuolė vyptelėdama ir pasisuko į tą vyriškį, kuris atžingsniavo link mergaičių.
 - O jūs greitos. Atnešėt, ko reikėjo? - magas nužvelgė mergaites.
 - Taip. Bet mes irgi turim sąlygas, - kaip kokia medžiotoja/vampyrė pakreipė galvą juodaplaukė, blyktelėdama akimis.
 - Na, na? - negi tas blondinas vėl šaiposi?
 - Pasakysi viską. VISKĄ apie tai, ką čia mes tau atnešėm ir kas tau reikalinga. Ažinok, kad iškart suprasiu, jei meluoji. Nesu tokia durna, kokia mus laikai, - Jekaterina nušoko nuo šakos ir atsistojo šalia Gabi, kilsteldama antakius, bet išlaikydama ledinę veido išraišką.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Rugsėjo 12, 2015, 06:18:20 pm
   Vyrukas šyptelėjo.
- Nebūk tokia agresyvi, brangioji, - ramiai tarė jis Jekaterinai. - Klastuoliai, kol pasiekia šeštą kursą, įprastai ir būna agresyvūs bei gąsdina kitus, tačiau padaro nedaug ir nestipriai, o štai nuo šešto kurso suprasit, kaip malonu veikti tyliai ir ramiai, bet galingai. Labai galingai, - vyrukas nusijuokė, bet šypsenos veide nesimatė.
- Koks tavo vardas? - išbėrė kaip žirnius Gabi.
- Aš esu Juzefas Koltas.
- Beveik kaip kaltas, - nusišaipė Gabi.
- O jūs abi, mergaitės, ne iš kelmo spirtos, manau, kad galite būti mano sąjungininės. Kaip supratau, taip lengvai man visko neatiduosit, - sužvairavo  į Jekateriną. - Žodžiais papasakoti, kam skirtas pergamentas ir smaragdas, labai sunku. Pabandykit pačios, - atsisėdo ant žolės ir padėjo ant jos tamsiai raudono rašalo buteliuką bei juodą it naktis plunksną. - Tik žiūrėkit, nesulaužykit, čia ne šiaip plunksnelė, - įspėjo Juzefas.
- Nesulaužysim, nesulaužysim, - vėl nusivaipė Gabi.
   Mergaitė atsuko buteliuką rašalo ir pamirkė jame plunksną. Kairėje rankoje vis dar gniaužė smaragdą.
- Ar galima? - paklausė Jekaterinos, mesdama žvilgsnį į lapą.
Tikiuos, čia ne koms horokrusas, kaip kad buvo nutikę garsiausiam visų laikų burtininkui su dienoraščiu... Bet ne, o tai kam tada tas smaragdas, mąstė Gabi.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 12, 2015, 06:45:37 pm
 - Oi, tik nereikia. Agresyvi, ar ne - nematau reikalo tavimi labai jau pasitikėti, - prunkštelėjo Jekaterina.
 - Bet pasitikėjai, - pridūrė blondinas.
 - Kas tau taip sakė? Vienaragis iš kronikų? - pakėlė antakį juodaplaukė ir magas vyptelėjo. Taip, Klastuolė kažkodėl norėjo pasiginčyti, bet juk reikėjo aiškintis, kas jis per pukštis (čia ne klaida).
 - Rašyk, man ir pačiai įdomu, - mirktelėjo ketvirtakursė ir išsitraukė tą pergamentą. Dailiai ištiesė ir padėjo saugiai ant žolės toje vietoje, kur nebūtų drėgna ir kur jis nesušlaptų.
 - Gal tuo tarpu papasakosi apie save? - pala.. tas magas klausė pačios Jekaterinos. Mergina nustebo, bet atgavo savo įprastą šaltumą. Kodėl jis to teiraujasi ir kodėl matosi, kad ne šiaip sau?..
 - O ką būtent norėtum sužinoti?
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Rugsėjo 13, 2015, 07:32:09 pm
- Tu juk ypatinga, na, kitokia, - atsakė Juzefas Jekaterinai. - Pasakoti gali viską, - kalbėjo rimtai.
   Gabi įsižiūrėjo į pergamentą. Palietė jį. Jis buvo kiek storesnis nei įprastas, bet daugiau niekuo nesiskyrė.
- Ir ką man dabar rašyti? - pertraukė Juzefo ir Jekaterinos pokalbį Gabi.
- Ką tik nori, - nusišaipė Juzefas.
   Gabi atsiduso ir parašė paprasčiausią dalyką:
Citata
Labas.
Klastūnyno trečiakursė jau tikėjosi, kad lape atsiras atsakymas, tačiau nutiko visai kas kita.
- Aii! - aiktelėjo mergaitė ir išmetė iš rankos smaragdėlį, nes šis ėmė kaisti.
   Smaragdėlis švietė, bet daugiau nieko nebuvo.
- Kas čia vyksta? - paklausė Gabi ir žiūrėjo tai į Jekateriną, tai į Juzefą.
- Jis veikia, - dabar jau tikrai nusišypsojo Juzefas. - Jis veikia... - kalbėjosi lyg su savimi. - Tai yra smaragdas, padedantis susisiekti su tais, kurie turi arba turėjo tokį patį. O daugiau aš nieko nežinau, - gūžtelėjo pečiais ir nežinia, melavo ar tiesą sakė. - Aš smargdėlį pavogiau iš to grifiūkščio Džėjaus, būtent per tai mane ir išmetė iš Hogvartso. Su šiuo smaragdėliu mes galime labai daug nuveikti, nes niekas nežino, kas slypi už smaragdo, - šaltai sukikeno. - Gal kažkas mano, kad tai Džėjus bando susisiekti su jais. Ir nežinia, ar tas kažkas gyvas, ar miręs, ar išvis žmogus, - balsas skambėjo kraupokai. - Užkerėjau pergamentą ir dabar tai, ką ant jo rašysime, persiduos tiems kitiems, kurie turi smaragdą. Ar padėsite man išsiaiškinti viską? - paklausė vyrukas klastuolių. - O tu pasakok, pasakok, - priminė Jekaterinai.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 14, 2015, 08:33:53 pm
   Jekaterina pasižiūrjėo su kaspervelnias žvilgsniu į magą ir pakėlė antakį. Nė truputčio nesuprato, kodėl turėtų kažką pasakoti tam žmogui, kurio beveik nepažįsta ir bendrauja su juo tik todėl, kad jis norjėo poros daiktų, kurie pačiai Jekaterinai buvo įdomūs ir labai jau prie širdies. Ketvirtakursė pažiūrjėo į lapą ir akmenėlį bei paėmusi smaragdą į ranką parašė ant lapo:
Citata
rRspondent et qui sis Sanctus Dei.
Magas klausiamai žiūrjėo į juodaplaukę, bet ji pati laukė atsako. Smaragdas užkaito ir ėmė švytėti merginos delne. Lape greit raidės išnydo bei ėmė ryškėti ant pačio smaragdo. Susdomėjusi juodaplaukė žiūrėjo į raudoną akmenėlį ir į ant jo ryškėjančius žodžius:
Citata
Hi sum ex Ordine serpentis.
Jekaterina išsižiojo.
 - Sakyk rimtai - žinai apie gyvatės ordiną? - rimtai paklausė blondino ketvirtakursė.
Antraštė: Re: Laužavietė
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 27, 2015, 10:21:04 pm
Lipdama laipteliais Agatha, truputį išplėtusi akis, žvilgčiojo link taip vadinamo "Rojaus kampelio ", kuris be abejo taip ir atrodė. Skamba kaip žiobariškos kavinukės pavadinimas,-pagalvojo Aga ir nuskubėjo prie ežere esančio tiltelio.jau atsidūrusi ten, pastebėjo, kad ten, žinoma, visai jauku. Aplink pasenusį tiltelį,  matyt, atitarnavusį ne vienus metus, buvo dumblų ir nendrių. Vanduo prie krantų buvo dumblinas, tačiau plaukiant į ežero vidurį pasitaiko skaidresnis vanduo. Nemanydama, kad plauks maudytis
,iš įpročio nubraukė plaukus nuo akių ir pasitaisė trumpą tamsiai juodą suknelę, primenančią kimono, tik su sagomis, einančiomis per krūtinę. Lygindama raukšles nuo suknelės, ji atsisėdo ant tiltelio galo ir pradėjo niūniuoti.
Hikarabita kotoba wo tsunaide
Soredemo bokura..
ir niūniavo toliau.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Lapkričio 06, 2015, 01:35:28 pm
   Gabi stebėjo, kas darosi. Ir Jekaterina, ir smaragdėlis rašė kažką, ko Gabi nesuprato, tad ir mergaitės susidomėjimas dingo. Ji jau ėmė dairytis po apylinkes ir svarstyti, kad gal nereikėjo prasidėti su tuo neaiškiu magu, bet jau per vėlu. Jekaterina, matėsi, buvo labai susidomėjusi smaragdėliu, tas magas irgi. Akimirką Gabi pasirodė, kad iš tiesų tas vyrukas nieko nežino apie visus tuos reikalus, į kuriuos Jekaterina ir Gabi jau spėjo įsitraukti. O Gabi norėjosi tikrų, gal pavojingų nuotykių, bet ne nežinomybės.
- Kas čia parašyta? Nieko aš nesuprantu, - burbtelėjo klastuolė.
   Netrukus Jekaterina išsižiojo ir prabilo apie kažkokį ordiną. Gabi suraukė antakius.
- Gyvatės ordinas? - paklausė ji. - Kas tas gyvatės ordinas? - nieko nesuprato.
   Keistuolis magas nieko neatsakė, žiūrėjo į Jekateriną.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Lapkričio 06, 2015, 06:18:17 pm
   Jekaterina klausiamai kilstelėjo antakį ir įsispitrijo į juodąjį magą. Jeigu jis žino kažką apie Gyvatės Ordiną, Klastuolė su mielu noru informaciją iš jo ištrauks ir pati Ordiną susiras, nes kol kas jis taip meistriškai slapstėsi, kad net demonė negalėjo atsekti jo buvimo vietos. Tik vienas dalykas liudijo, kad jis gyvas ir kažkur šiurpina pasaulį - vis didėjantis nusikaltimų skaičius ir iš Azkabano pabėgantys kaliniai. Ketvirtakursė nejučiomis puse lūpų šyptelėjo apie tai pagalvojusi. Oi, kaip ji gražiai apsimetinėjo prie kitų mokinių, kaip baisu visa tai, kas gi jiems dabar bus, o iš tikrųjų... merginai Gyvatės Ordinas buvo reikalingas tik vienam dalykui.
 - Lotynų, senoji lotynų kalba, Gabi. Čia maždaug plius minus man asmeniškai skirta žinia, nes aš rašiau užduodama klausimą... taigi, ponas AšViskąŽinau? - kreipėjo į blondžių Klastuolė.
 - Taip žinau, aš jo ieškau. Norėčiau kaip ir... hm, nesvarbu. O kas, tu ką nors apie tai žinai? - kryptelėjo galvą į šoną tas magas.
 - Na, galima sakyti, aš irgi ,,hm, nesvarbu", - purkštelėjo juodaplaukė, bet akys sužibėjo. - Taigi šitas daiktas kaip kokios koordinatės?
 - Taip, - linktelėjo magas. Rodos, Jekaterinai viskas buvo aišku. Ji net neketino daikto atiduoti magui. Nors, kita vertus, jeigu jų tikslas vienodas... jiedu būtų šauni komanda.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Lapkričio 06, 2015, 06:44:50 pm
   Gabi ne juokais susinervino.
- Klausykit, balandėliai, - išraiškingai tarė ji, - jeigu man tuoj pat nepasakysite, kas tas Gyvatės ordinas ir apie ką čia eina kalba, tai aš nežinau... Ko tu ieškai, Juzefai? - paklausė Gabi. - Kas tas jis? Ir išvis, kas tuomet čia per daiktas? - pažvelgė į smaragdėlį. - Ar aš be reikalo jo ieškojau, trenkiausi iki bibliotekos ir nemiegojau? - piktinosi. - Maniau, kad čia kažkoks žaisliukas, pasirodo, ne, tai dabar nieko man apie tai nepasakosite? Atleiskite, kad man dar tik trylika ir aš nesuprantu, kas čia yra, bet gal malonėsite papasakoti? Jekaterina, juk žinai, kad aš patikimas žmogus saviems, - kiek švelniau tarė ir vis dar susiraukusi spoksojo tai į tolį, tai į smaragdėlį, tai į Juzefą ir Jekateriną.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Lapkričio 06, 2015, 06:53:06 pm
   Jekaterina įsivėlusi į trumpą ir kapotą pokalbį su Juzefu visai pamiršo, kad Gabi greičiausiai nieko nesupranta.
 - Gyvatės Ordinas yra panašiai kaip Mirties Valgytojai ir jie mėto pėdas, neįmanomą jų surasti. Va šitas daiktas tarsi kokios koordinatės, jei moki paklausti, gali sužinoti, kur Ordinas slepiasi ir ką šiuo metu veikia. Taigi automatiškai gali prie jų prisijungti. Jeigu pavyksta tapti Gyvatės Ordino nariu, automatiškai įgyji galią, didesnę negu galima pagalvoti. Net ir vaikai, nors abejoju, ar ten nors vienas yra, - vyptelėjo Klastuolė. Be abejo, jeigu nebus tokio dalyko... atsiras, ji tikrai tai žinojo.
 - Ir aš ieškau to Ordino. O va šito daikto pagalba išties galima surasti Gyvates, - klastinga ir trumpa šypsenėlė sužibo jo veide ir blondžius susižvalgė su juodaplauke.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Lapkričio 06, 2015, 06:59:51 pm
   Gabi klausėsi, ką kalba Jekaterina. Ir iš kur tu tai žinai, mintyse pagalvojo.
- Tai jeigu tu, Juzefai, pakišai mums tokį dalyką, vadinasi, pats priklausai tam ordinui, - klastuolė pakėlė antakį.
- Oho, kokia tu greita, - nusivaipė Juzefas. - Neskubėk.
   Gabi prisiminė legendą apie Gyvatnešio žvaigždyną, gal tai tiesa? Net šiurpas nukratė.
- Neskubu, bet juk paklydėliui reikia surasti kelią pas draugus, tai mes tau padėsim, tik tikiuosi, su jais supažindinsi, - ėjo prie reikalo Gabi, ji norėjo sužinoti daugiau.
   Gabi spoksojo tai į Juzefą, tai į Jekateriną.
- Tai ką darysim toliau? - paklausė mergaitė.
   Gabi bijojo, kad Juzefas su Jekaterina nelieptų jai eiti atgal į pilį. Ne, tikrai neisiu, o jeigu lieps, pagrasinsiu paskųsti, pagalvojo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Lapkričio 06, 2015, 07:10:19 pm
   Jekaterina žiūrėjo, kaip piktai ginčijasi Juzefas ir Gabi.
 - Tiesiog jau nuo seno man reikėjo to ordino, taigi aš įtariau, kam tas daiktas reikalingas, o Jekaterina ir pilnai išsiaiškino, nes, kaip pasirodo, ji moka senovės lotynų kalbą, - dirstelėjo jis į Klastuolę.
Tiesa, ketvirtakursė tikrai nenorėjo į visa tai velti Gabi. Tikrai nenorėjo, bet apsimetė tokia pat šalta, kaip ir prieš tai. Tiesiog visas tas reikalas su Ordinu buvo pernelyg sudėtingas tokiai asmenybei, kaip jos draugė, kad ir ji viena Klastuoliškiausių Klastuolių iš jos pažįstamų.
 - Pradžiai mes išsiaiškinsim su tavo drauge viską, ką tik įmanoma apie Ordiną, o tada ir žiūrėsim, ką reikia daryti toliau, - paprastai atsakė Juzefas, nieko pernelyg neaiškindamas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabi Meyl Lapkričio 07, 2015, 02:17:09 pm
   Gabi vis žvilgčiojo tai į Jekateriną, tai į Juzefą. Jie abu kažką žinojo apie tą keistąjį ordiną. Ir tas ordinas, žinoma, pavojingas. Labai pavojingas. Trečiakursė klastuolė nei nepastebėjo, kaip jai siaubingai ėmė skaudėti galvą. Smilkiniai tvinkčiojo. Juzefui turbūt per trisdešimt, o Jekaterinai iš tikrųjų tikrai daugiau nei įprastai ketvirtakursei. Tad ką aš čia veikiu, mąstė Gabi. Man dar toli iki jų žinių, iki jų suvokimo, patirties... Nebūk kvaila, Gabi, ir neprisidirbk per daug. Tau dar tik trylika, tau dar reikia sužinoti begalę dalykų, išmokti šimtus kerų, o tada veltis kažkur, apie ką nieko nežinau, tad geriau mauk iš čia, kol neprisidirbai... Apie tai galvodama Gabi tarė:
- Gerai, eem... Aš jau eisiu. Pavargau. Nežmoniškai pavargau, man reikia pailsėti.
   Klastuolė paliko Jekateriną ir Juzefą ir neužilgo jau snaudė Klastūnyno mergaičių kambaryje.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tavaret d'Erero Lapkričio 30, 2015, 09:59:52 pm
Vilkas slampinėjo lauke, kai kaip tik švietė mėnesiena. Nors ir praėjo neblogi du metai, gyvūnas dar prisiminė Leilą, kas buvo tikrai keista. Prisiminęs tokio pat keistumo dalyką, kad Leila taip pat labai mėgdavo pavaikščioti tamsoje, juolab mėnesienoje, Dan nenoromis šyptelėjo. Per tuos kelerius metus iki grįžimo į Hogvartsą Daniel buvo pasikeitęs: tapo šaltesnis, nebe toks malonus ir nepaklusnus. Su šiokia tokia nuoskauda nurijęs tai, kad Leilos galbūt nėra tarp gyvųjų (jis dar puikiai paminė laiką, kai Lei bandė nusižudyti ant stogo. Su peiliu. Pasivertęs į žmogų, klastuolis stipriai gniaužė savo slidžiose rankose peilį, neptisiversdamas tiesiog cakt - ir jo galva nurieda nuo jo kūno. Priėjęs laužavietę trylikametis jau gniaužė peilio aštrujį galš prie kaklo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Gruodžio 01, 2015, 08:55:45 pm
 Nusprendusi, kad vis dėl to nepakęs Kalėdinės nuotaikos, NORS puikiausiai taikstėsi su šventinių dainų skambėjimu koridoriuose ir visų mokinių pliauškimą apie būsimas atostogas, bet atrodo trūko paskutinė styga. Laužavietėje mergina nusprendė paskaityti Mirandos Saldytės "Spalvotųjų pupų" knygą, kuomet labai nenorėdama ir netgi nesitikėdama rado jau užimtą vietą. Tik arčiau priėjus pastebėjo, kad tas kažkas yra vaikinas, gal koks dvylikos -trylikos metų ir laikė peilį sau prie kaklo:
 - Žinojai, kad statistiškai, net tie kurie mano, kad yra visiškai vieni ir galvoja, kad po jų mirties absoliučiai niekas jų negedės, turi bent penkis žmones, kuriems išties rūpi,- klastuolė nė nebandė stabdyti vaikino fiziškai, ar šaukiant "Ne, sustok, nedaryk nieko neapgalvoto". Nusprendusi, kad šis savižudis tikrai nesižudys prieš merginos akis, prisėdo ant vieno iš nuvirtusių medžių ir atsivertė knygą,- Ir beje, žudymasis prieš Kalėdas, labai nuvalkiotas, jei jau sakai "ate", tai bent jau pasistenk įsimintinai,- kalbėjo nepakeldama akių mergina. Wow klasiškai susitvarkei, Melody, patarimai kaip nusižudyti, galėjai išvis ant kaklo virvę užrišti ir pastumti nuo kėdės.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 01, 2015, 09:12:27 pm
-Žinoma,-šaltai atrėžė iš pažiūros mielas vaikinukas.-Beje, geriau žiūrėkis savęs.
Įkišęs peiliuką į kišenę, Dan traukėsi ir pavirto vilku, tik suskrebusiu, įdubusiais skruostais ir mielesnėmis rudomis akimis. Žvitriai pasukęs akis aplinkui, Daniel akys sustojo prie kažkokios pirmakursės veido. Galų gale, nekreipdamas dėmesio į mergaitę, skaitančią kažkokią kvailą knygą barbėms. Vaikystėje tokioms barbėms kaip tu galvas nuraudavau. Vilkas vaikštinėjo kažkur aplinkui, kai suprato, kad niekur trauktis nebegalima ir prabilo gana aiškiu balsu.
-Sakyk, barbe, nežinai tokios Leilos? Mergaitės juodais kaip varnai plaukais? Man.. Reikia.. Pažįsti, ne?
Gana kantriai laukdamas atsakymo, Dan pastebėjo, kad žalia varna barbė dar įsmeigusi akis į knygą, galų gale susinervino, bet nežymiai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 01, 2015, 09:32:05 pm
Leila iš Hogvartso pilies, šuoliavo link ežero. Visgi buvo nuostabi diena, buvo vos keletas debesėlių ir , kas tikrai buvo keista, švietė saulė. Danguje skraidė begalė paukščių, megaudamiesi paskutinėmis šiltomis dienomis. Juodaplaukė pasileidusi plaukus atbėgo link ežero pakrantės. Šiandien mergaitė tikrai nebuvo daug apsirengusi. Aptempti džinsai, marškinėliai trumpomis rankovėmis ir švarkelis, užmestas ant pečių vien dėl grožio. Varniukė tikrai nesitikėjo čia nieko sutikti, bet žmonių buvo visai nemažai. Apsidairiusi, Leila išgirdo pažįstamą vaikino balsą ir nejučiom šyptelėjo. Mergaitė pribėgo prie Dan ir apkabino jį iš už nugaros.
- Spėk kas, - nusijuokė varniukė ir pabučiavo vaikiną į skruostą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Gruodžio 02, 2015, 01:41:58 pm
 - O, aš nesikišu į tavo gyvenimą,- staiga nuo knygos pakėlė akis mergina,- Daryk ką nori,- klastuolei tikrai nuoširdžiai nerūpėjo šis vaikinas, mat tokiame pasaulyje kaip šis, atsisakyti pačiam savo gyvybės yra absurdiška. Atgal grįžusi prie knygos ji matė kaip vaikinas toliau sukiojasi aplink, bent jau dabar be peilio rankose. Kol galiausiai be galo erzinančiai priskreto prie Melody:
 - Tai vadinasi žudymasis dėl meilės,- kaip nenuspėjama... Ironiška, kad barbe vadina mane,- Esu kažkada mačiusi mokykloje, bet jei tau jos reikia,- Melody pakėlė ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai vilkui į akis,- tai turėtum praplėsti paieškos ratą ir ieškoti kur nors kitur,- Ir apdovanojimas už subtilumą atitenką *būgnų garsas* Melody White!! Ir blogiausias iš visų šitų dalykų, kad galiausiai pasirodė ir savižudžio panelė - Leila. Pamačiusi kaip ji pakimba vaikinui ant kaklo, klastuolė garsiai atsiduso, bet ne tuo "oi, kaip ir man šito reikia", o "Po velniais galit susirasti tinkamesnį kampelį savo bakterijų dalyboms" ir kiek pavarčiusi tęsė knygos skaitymą.
 
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 02, 2015, 04:02:46 pm
-Tu,-švelniai sukikeno Dan, atsisukdamas į Leilą.-Kur taip ilgai buvai? Oi. Nors, tiesą sakant, turėtum klausti, kur aš taip ilgai buvau.. Tiek to.
Draugiškai ir stipriai apkabinęs Lei, Daniel pagaliau atsitraukė ir nusišypsojo ta šypsena, kuria nusišypsojo mergaitei prieš porą metų. Veidas lyg pragiedrėjo, praskaidrėjo, įsileido džiugesį.. Tačiau vėl susirūpinęs trylikametis vėl švelniai suraukė antakius ir paklausė Leilos, praleidęs žalios varnos barbės žodžius.
-Pasiilgau,-nors taip neatrodė, pratarė vaikinas, tačiau trūko tos šypsenos, praskaidrinančios nuotaiką. Atrodo, trūko ir dar kažko. Lyg sielai būtų nukirsta kažkokia dalelytė, visada rodanti tą džiugesį ir linksmumą. - Nieko naujo?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 03, 2015, 09:52:41 pm
- Aš visą laiką buvau čia... Derėtų paklausti to paties klausimo ir man. Daniel, kur buvai tu?.. Du metai - tai žudantis laiko tarpas, ar tu žinai, kaip dėl tavęs pergyvenau, kiek kartų galvojau atimti iš savęs gyvybę?
Leilos švelnūs klausimai peraugo į pyktį ir ji suspaudusi kumščius pradėjo daužyti Dan į krūtinę. Nors, trankė ji neskausmingai, nes kad ir kaip bebūtų, ji mylėjo Daniel. Jos veidas net paraudonavo iš susierzinimo ir dabar ji atrodė kaip įniršęs bulius. Nurimusi, Leila atsitraukė nuo klastuolio ir pažvelgė jam į akis. Tas pasiilgau... Spėk, kas nepatikėjo, Dan. Nė velnio tu nepasiilgai ir pasakysi man kodėl. galvojo Sunshine.
- Tai kas ta naujoji tavo panelė? - suirzusi atsainiai paklausė ji.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 04, 2015, 06:27:17 pm
Ai,-suinkštė Dan.-Atsiprašau, atsiprašau. Pala. Turi omenyje tą barbę? Pff.. Palauk. Juk aš tikrai tavęs pasiilgau, Lei.
Vėl priėjęs prie jos ir ją stipriai apkabinęs, Daniel dar laikė glėbyje. Prie juodų Leilos plaukų pamėkliškai balta vilko oda atrodė tiesiog siaubingai. Pagaliau atsiplėšęs nuo mergaitės, Dan pakėlė ranką ir jo veidą vėl praskaidrino šypsena. Duobutės skruostuose dailiai paryškėjo: taip vaikinas atrodė netgi labiau subrendęs.
-Prisiekiu,-pravepeno Daniel ir draugiškai sukikeno. Specialiai užvirtęs ant Leilos, trylikametis vėl sukikeno ir pridūrė.-Oi, atsiprašau, netyčia paslydau. Pameni?
Ištiesęs ranką, kad mergaitė atsistotų, vilkas pajautė, kaip kažkas skverbiasi į jo sielą.. Ir grįžta. Supratęs, kad šypsena dar nedingo nuo jo veido, animagas tik atsiduso ir žvelgė į Leilos akis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 04, 2015, 10:26:49 pm
- Mhm, net sugalvojai jai mielą pravardę. Žinoma, tavęs ir Barbės niekas nesieja. Viskas normalu gi. Man irgi normalu būtų susirast "draugą", - ji parodė kabutes ir pavartė akis. - kurį vadinčiau Kenu...
Leila pastūmė bandantį ją apkabinti Daniel ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Bet kai klastuolis užvirto ant mergaitės, visi jausmai grįžo su kaupu.
Juodaplaukė nejučiom nusišypsojo ir net nebeįstengė sulaikyti šypsenos. Sumurkusi, varniukė užgulė Dan ir pirštais perbėgo per jo krūtinę.
- Aš irgi tavęs pasiilgau, angelėli, - kiek sarkastiškai pabrėžė kreipinį pirmakursė.
Ji pastebėjo, kaip Daniel grįžta jo jausmai ir dabar beveik buvo įsitikinusi, kad ta "barbė" ir buvo jo mergina, kol Leilą jis buvo užmiršęs. Hmm, regis supratai, kuri geresnė, ar ne? šyptelėjo Leila Sunshine.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 04, 2015, 11:46:24 pm
-Aš rimtai,-atsiduso Dan, o jo įdubę skruostai sutrūkčiojo ir jo žvalų veidą nušvietė šypsena.-Leilaaaaa,-Daniel sukikeno. Jam buvo taip malonu tarti tą vardą, kaip tais senais laikais. Trylikamečio žandai vos raustelėjo, kai Leila jį pavadino angelėliu, tačiau tramdytis sugebėjo. Paguldęs Leilą ant savo kelių, o pats juos sulenkęs, klastuolis švelniai pabučiavo mergaitę į kaktą.
-Beje, aš šitos žalios varnos net nepąžistu,-Dan šypsena, pražydusi veide, liko kaip paprastai surauktais antakiais.-Atleeisk, gražute.
Nusijuokęs Dan pasiūlė.
-Vadink mane Danuku, man tai miela. Bet jei nenori, vadink Dan arba Danielium.
Michel stipriai apkabino Leilą ir pratarė, įsikniaubęs į jos pečius.
-Jau radau tave, tad nebepaleisiu. Niekada.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Gruodžio 05, 2015, 05:05:25 pm
 Dar bent vienas žodis iš jų ir gausiu cukraligę. Mergina tiesiog negalėjo apkęsti visko. Šito mėmės prieš tris minutes bandžiusio nusižudyti, o Melody vadinančio barbe ir jo merginos pavydinčios jai dalykų kurių net nebuvo. Tarsi kas nors per tą laiką kol jos nebuvo, bent sekundei atsisuko į jos "angelėlį":
 - Gali nesijaudinti, tavo Danukas nieko blogo nedarė, kaip tik prieš porą minučių stovėjo su peiliu prie kaklo ir ašarodamas atsisveikinėjo su gyvenimu be tavęs,- taip, klastuolė žinojo kaip apgailėtinai jo poelgis atrodė ir skambėjo, bet būtent dėl to ji apie tą incidentą ir pasakojo Leilai,- Taigi jums po trylika,- spėjo mergina,- viskas aišku, kad užaugę susituoksit ir turėsit vaikų. Toks jau tas gyvenimas,- sarkastiškai kalbėjo pirmakursė. Pasitaisiusi kepurę nė nebandė iš čia eiti, jei jau kažkas iš čia dings, tai tik tas besiglebesčiuojantis zefyrinis burbulas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 05, 2015, 06:46:00 pm
Leila nustėrusi sėdėjo Dan glėbyje ir nieko nebesuprato.
- Tai tu jos nepažįsti, bet praminei barbe? Kas per..?
Tačiau ilgai pykti ji negalėjo. Neleido nuoširdi ir šilta berniuko šypsena, saugus glėbys... Ir tuomet jos šypseną nuo lūpų nuvijo ne kas kitas, bet ta mergiotė, stebinti jų mini "šou"
- Tu? - paklausė Leila Dan. - Tu bandei nusižudyti? Jis bandė nusižudyti? - prapliupo juokais mergaitė, o juoktis nustojo tik tada, kai paskaudo pilvą ir akys buvo raudonos dėl ašarų. - Netikiu, - dar pridūrė ji ir nuėjo prie Melody.
- Kas tokia būsi, barbe? - kiek įžūliai paklausė varniukė. - Beje, man vienuolika, o ne trylika, - tarė ji, kilstelėdama antakius ir pamosikuodama pirštu ore. - Aš gal tiesiog atrodau vyresnė, - Užrietė nosį tamsiaplaukė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Gruodžio 05, 2015, 08:41:22 pm
 Mergina pasidėjo skirtuką tarp lapų ir užvertu knygą atsisuko į Leilą:
 - Iš esmės aš esu didvyrė,- visiškai rimtu veidu juokavo klastuolė,- Kada nors matei vaiką pridariusį į kelnes, bet bijantį prisipažinti? Tai taip atrodė tavo pupuliukas kai jį pamačiau su peiliu, kurį tikriausiai pavogė iš Hogvartso virtuvės, prikišto sau prie kaklo. Tuomet, kai jį sustabdžiau, Keksiukas ant manęs baisiai supyko, dėl mano arogancijos,- kurią aš dievinu,- ir net nepadėkojo. Jei ne aš, Zefyriukas tikriausiai būtų prasibrėžęs juostelę, kokią galima pasidaryti su lapu popieriaus, ant kaklo,- kiek pasvarsčius pridūrė,- Veikiausiai verktų ir voliotųsi dabar kur nors kampe,- Melody nė nebandė komentuoti to fakto, kad Leilai tik vienuolika, pastaroji veikiausiai jaučiasi pakylėtai, kad klastuolė suklydo ir net nenumano, kad pablogino sau situaciją. Jei tik pirmakursė būtų suinteresuota, ji atšautų ką nors panašaus į: "Už vienuolikmetės ir trylikamečio meilę, nėra nieko stipresnio. Ji amžina ir nesugriaunama." tačiau tylėjo, tikėjosi, kad nesudominta mergina nueis. 
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 05, 2015, 10:25:41 pm
Pliaukštelėjęs per kaktą, Daniel pasitrynė paakius ir žiūrėjo į mergaites, kurios pykosi. Atsistojęs vilkas pasikasė savo pakaušį ir lėtai nuėjo tolyn. Supratęs, kad šiandien laisvo laiko neturės, nes velnioniškai daug darbų, animagas toliau vaikštinėjo. Odinis švarkas ypač aptraukė kaulėtas rankas ir jo šviesi ruda spalva dar labiau išblyškino jo odą. Dar apsigręžęs ir pamatęs Leilą, Dan nejučiomis nusišypsojo ir keistai pagalvojo, kad mergaitės keistai tinka viena kitai. Sukryžiavęs pirštus, Dan šnipštelėjo Barbeila. Shiiiiip ir skaudžiai įsižnybė, kad nesusijuoktų. Jau beveik pasiekęs pilį, Daniel paskutinį kartą pažvelgė laukan ir atsidusęs įėjo pilin, tiesiai į klastuolių bendrąjį kambarį, esantį požemiuose.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 07, 2015, 12:41:48 am
- Keksiukas, zefyriukas... JIS MANO VAIKINAS, NE TAVO!! - priėjusi prie pat prie pat Melody ausies išrėkė Leila Sunshine. - Dar Kenu pavadink, tai tuoj tau... - Mergaitė nusilaužė nuo medžio šakelę. - ...ji bus gerklėje. Supratai, tu maža..!
Varniukė šokinėjo iš įniršio taip, kaip žiogai vasarą ir jai buvo visai nusispjaut, ką apie ją pagalvos Dan. Jei tikrai myli, tuomet aš jam patiksiu tokia, kokia esu. Ir dabar jis pamatys, kad aš dėl jo kovoju. pagalvojo pirmakursė ir švelniai išraudo. Paskui ji pamatė, kaip Dan apsisuko ir pradėjo eiti link pilies. Juodaplaukė užsirišo per tuos šokinėjimus atsirušusį sportbatį ir nubėgo prie Dan.
- Tu kažkoks pasikeitęs, sulysęs, išbalęs... Ar tau viskas gerai? - sunėrusi judviejų pirštus, susirūpino varniukė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 07, 2015, 03:57:29 pm
-Nieko,-kiek krūptelėjo Dan, o jo juodose akyse lyg ir šmėkštelėjo baimė.-Man viskas gerai. Dėl ko taip sprendi?
Mielai nusišypsojęs, kad nesimatytų baimės jo veide ir sukikenęs Daniel apkabino Leilą. Kiek virpėdamas, bet ne tiek, kad būtų galima pajusti (bet ką gali žinoti?), animagas atsitraukė ir ramiai žingsniavo, tačiau jo veide nepražydo šypsena, kaip prieš kokius porą metų. Viduje kirbėjo mintis, kad Leilos reikia atsiprašyti, jog paliko ją vieną tokiam velniškam laikui, kaip girdėjo jau iš jos pačios. Daniel žandai įtrūko, jis žiojosi kažką sakyti, ir... ((spaudimo garsas))
-Atsiprašau.
Nesupratęs, ar jam sakyti dar kažką, ar ne, Dan pridūrė.
-Atsiprašau. Atsiprašau, kad palikau tave. Vieną. Porai metų. Bet negalvok, kad tave pamiršau. Priešingai. Aš..
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 07, 2015, 06:18:07 pm
- Aš matau, aš... jaučiu, kad kažkas ne taip, Danuk... - Leila sustojo ir suėmė vaikinui už abiejų delnų. - Pasakyk man, negi visą laiką kažką nuo manęs slėpsi?..
Mergaitė paskendo giliose rudose trylikamečio akyse, įkvėpė jo svaigaus aromato ir atsidūrė kaip rojuje, aplink juos du neliko nieko (na, neskaitykim tos įžūlios barbikės), varniukė skraidė kažkur padebesiuose ir net nesiruošė nusileisti. Tas rudų akių žvilgsnis ją kažkaip veikė - užbūrė, užkerėjo, jai niekas pasaulyje neberūpėjo. Tik staiga, kaip koks šaltas vanduo, kaip iš kokios ice bucket challenge perliejo tamsiaplaukę ir ji jautėsi lyg stovėtų kaip kokia šlapia višta.
- Už ką? Ne, ne, aš nepykstu, aš tiesiog... Man tavęs trūko, aš tavęs ilgėjausi, - neatlyžo ji. - Kas, Dan?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 07, 2015, 07:15:46 pm
-Nieko,-Daniel šiaip taip nusišypsojo, įdubimai skruostuose dar labiau paryškėjo, o plona vaiduokliška oda ar labiau aptraukė kaukolę. Nors matėsi, kad jis bloguoja arba nesveikas, berniukas vis dar šypsojosi.-Viskas gerai. Kaip tau?
Sėkmingai nusukęs temą, Dan savo šaltas ir kaulėtas rankas įkišo į nukarusio, rudo ir odinio švarko gilias kišenes. Vaikščiodamas vilkas žvalgėsi aplinkui, lyg matydamas tokį vaizdą pirmą kartą, bet priėjęs prie medinių laiptelių, kurie vedė jau į pažįstamą vaizdą - tiltelį, Daniel nulipo pirmas ir ištiesė ranką damai.
-Ateik čia,-švelniai tarė jis ir skambiai nusijuokė. Tas pats juokas, kuris džiugino Leilą prieš porą metų.
Su Leila pribėgęs prie tiltelio, Dan užlipo ant jo ir atsisėdo. Staiga viena lenta suklibėjo, sudžergždė, ir.. Trylikametis vėl nusirito į ežerą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 04, 2016, 09:04:15 pm
Amelia, nešina užkerėtu puodeliu, kuris kaip koks žiobariškas termosas visą karštį sulaikė viduje, užsisvajojusi žingsniavo link laužavietės. Diena, kaip ir visa ši savaitė, buvo tiesiog nuostabi - tiesa, saulė turėjo nusileisti vos už kelių valandų, tačiau mergaitė iki to laiko žadėjo parsigauti į šiltą Varno Nago kambarį.
Ketvirtakursės kuprinėlėje, vis dar nešiojamoje nuo pat pirmo kurso, jau apspurusioje ir sulopytoje, tačiau vis dar tokioje pačioje geroje, gulėjo pusė kilogramo žiobariškų, specialiai iš namų parsivežtų zefyrų ir kelios šokolado plytelės iš dėžės po lova. Buvo šalta, tačiau kaip tik tokios dienos ir yra pačios tinkamiausios zefyrų kepimui - jausmas panašus, lyg po slidinėjimo Šveicarijoje sėdėtumei šiltame mediniame namelyje prie židinio ir mėgautumeisi karštu šokoladu. Praktiškai tai buvo tas pats, skyrėsi tik vieta ir namelio nebuvimas. Amelia gerokai prisislidinėjo jau eidama čia, kelis kartus spėjo ir pardribti, o ugnis buvo jau visai čia pat. Visa laimė, kad, bekritinėjant kaip kokiam supuvusiam obuoliui su įsisiurbusia nedidelės kuprinės pavidalo kirmele, kakava dėl užburto puodelio liko savo vietoje. Tai, anot pačios raudonplaukės, buvo šios dienos atradimas ir džiaugsmas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Luna Moonlocker Sausio 04, 2016, 09:45:50 pm
Luna viena keliavo link ežero pakrantės, nes ji niekaip negalėjo susirasti draugų. Vargšelė beveik visad buvo viena, tad šis kartas ne išimtis. Ji nusprendė nueiti prie laužavietės ir pasedėti ten. Staiga mergaitė pastebėjo vyresnę mokinę, kuri varniukei pasirodė įdomi asmenybė. Ji pagalvojo: o ne, ką man dabar daryti?!. Luna išsigandusi atsisėdo kiek atokiau ir stebėjo besileidžiančias snaiges. Po kiek laiko mergaitei atsibodo ši veikla, todėl ji ėmė stebėti merginą. Lunai atrodė, jog ji yra labai šaunus žmogus, tačiau nedrįso pasisveikinti, nes manė, jog ši pirmakursę tiesiog atstums. Varniukė nuliūdusi toliau stebėjo krentančias snaiges, ir mąstė, kodėl jai nepavyksta susirasti draugų. Pirmakursė pasijuto tokia vieniša šioje mokykloje, ir pradėjo verkti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 04, 2016, 10:25:44 pm
Amelia, vis dar nieko nematydama, prisiartino prie laužavietės. Mergaitė sau po nosimi niūniavo kažkokią melodiją - tiesa, ji vis dar nesiryžo pabandyti išmokti ją ir švilpauti. Švilpavimas, ketvirtakursės nuomone, buvo žymiai gražiau ir šiaip įdomiau, bet tam jau reikėjo įgūdžių, kurių ji visiškai neturėjo.
-Accio šakas,-sumurmėjo raudonplaukė ir netrukus šalia jos jau gulėjo kelios laužui paruoštos malkos. Varniukė šiek tiek suabejojo dėl to, ar drėgnos jos gali įsidegti, bet visas abejones ištrynusi iš galvos (čia gi burtų pasaulis, su burtais ir uždegsiu), sukrovė šakas į vieną dailią krūvą.
-Incendio,-nukreipdama į laužavietę lazdelę tarstelėjo mergaitė. Šakos gražiai užsiliepsnojo, iškart paskleisdamos šilumą. Amy jau būtų ir zefyrus išsitraukusi, jei ne netikėtas verksmas - ji net krūptelėjo, taip visiškai pažadindama save iš svajų.
-Kas tu? Ne, palauk, šis klausimas netinka,-visai sutriko varniukė, sėsdamasi prie nepažįstamosios.-Kodėl verki? Kas atsitiko?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Luna Moonlocker Sausio 04, 2016, 10:43:48 pm
Luna gailiai verkė, tiek, kad per ašaras nieko nė nematė. Galvojo: aš gyvenime draugų nesusirasiu!!!. Nieko jai nebesinorėjo, tik pasislėpus nuo kitų verkti ir verkti. Staiga varniukė išgirdo merginą jos kažko klausiant. Mergaitė baisiausiai sutriko, nes nežinojo ką atsakyti. Atrodė, jog žodžiai stringa gerklėje, o ji pati tuoj pasprings ašaromis. Galiausiai, dar kokį gerą laiko tarpą praverkusi, mergaitė nusivalė ašaras ir pradėjo galvoti, ką atsakyti. Na, aš jos gi nepažįstu. Galbūt atsakyti, jog ilgiuosi namų? Nee, per daug kvailai skambės. O galbūt, kad susižeidžiau? O tai protinguolė, tu gi dar nieko nenuveikei, kur tu susižeist galėjai?!. Galiausiai Luna nusprendė tiesiog pasakyti tiesą. Sukaupusi visą savo turimą drąsą, kurios ir taip nėra daug, ji atsakė:
- Emmm, naaa... Tiesiog, aš neturiu draugų, ir esu pernelyg baili. Todėl pasijaučiau labai vieniša ir... apsiverkiau...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 04, 2016, 11:02:03 pm
-Na nebeverk,-bandė guosti Amelia mažylę, pradėdama jaustis šiek tiek nejaukiai. Ji niekada nemokėjo guosti žmonių. Mergaitė bakstelėjo į varnanagišką Lunos šaliką.-Tu gi iš Varno Nago! Ir rimtai dar jautiesi vieniša? Ar žinai, kokie draugiški yra kiti varniai? Nesijaudink, gana greitai čia pritapsi.galbūt kiti taip pat bijo su tavimi susipažinti. Ak, kaip gerai, kad tu čia! Jau žinau, kas pakels tavo nuotaiką.
Jau pati besišypsodama, ketvirtakursė iš kuprinės ištraukė zefyrų pakelį. Jai pačiai saldumynai visada, kad ir kas benutiktų, pakeldavo nuotaiką.
-Žiūrėk, laužas dega, zefyrų yra, ir su kuo pabendrauti turi. Ko daugiau reikia puikiai žiemos popietei?-linksmai (gal net šiek tiek per linksmai) kumštelėjo pirmakursę raudonplaukė.-Oi! Žinoma, kad šokolado. Kaip aš galėjau pamiršti? Nesijaudink, turiu ir jo. Ir porą šokoladinių keksiukų su vyšnių įdaru. Žinai, aš visada nešiojuosi po kelis keksiukus. Elfai juos gamina nuostabiai. Virtuvėje mane dauguma pažįsta, tad dažniausiai nė neklausia, ko atėjau ir iškart įduoda šokoladinių su vyšnių įdarų, žinoma, jei turi. Jei neturi, duoda kitokių. Kokie tavo mėgstamiausi keksiukai?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Luna Moonlocker Sausio 04, 2016, 11:18:51 pm
Luna, nustebusi tokiu vyresnės mokinės draugiškumu, atsakė:
- Ech, aš tokia bailiukė, kad net ir pačioj draugiškiausioj kompanijoj sugebu nesusirast draugų.
Po šio sakinio ji ir vėl ėmė gailiai verkti, net pati nesuprasdama kodėl.
- Kaip seniai bevalgiau zefyrų!- kūkčiodama, tačiau linskmu balsu pasakė mergaitė.
Tuomet ji pradėjo galvoti Na, ji labai draugiška. Ir keksiukų siūlo. Keksiukai gi visad gerai! Eei! Mintys nuplaukė! Galbūt reiktu paklausti jos vardo? Na, blogiau nebus. Mažoji varniukė geriau pagalvojusi pradėjo pasakoti:
- Hmmm, kokie mano mėgstamiausi keksiukai? Labai sunku išsirinkti. Matai, mano tėtis - kepėjas. Jis moku kepti visokių visokiausius keksiukus ir jie visi tokie gardūs! Na, bet manau, mano mėgstamiausi - mėlynių skonio. Mėlynės - ak kaip aš jų pasiilgau... O dar ir keksiukai tokie gražūs, mėlyni būna. Ant viršaus tėtis visas uždeda kelias uogeles ir apipila baltu šokoladu. Mmmm...- pirmakursei vos seilė nepradėjo tįsti. Staiga, supratusi jog labai jau išsiplėtė, merginos paklausė:
- Na, o kokius tu keksiukus labiausiai mėgsti?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 04, 2016, 11:36:42 pm
-Taaaip, zefyrų burtininkų pasaulyje taip lengvai negausi. Tu iš žiobarų šeimos, tiesa? Juk kitaip apie juos nieko nežinotum,-filosofavo raudonplaukė, akimis ieškodama tinkamų pagaliukų pasmeigti zefyrams.-Oooi, nepasakok taip, dar pradėsiu gailėtis, kad šokoladinius pasiėmiau.
Mergaitė nusijuokė, tačiau prieš jos akis iškilo Lunos pavaizduoti kepiniai. Ak, ir dar su baltuoju šokoladu... Nuostabu.
-Tau pasisekė, kad tavo tėtis kepėjas. Tikriausiai jis nuolat tau duoda visko paragauti?-prisiminus tėvus, varniukės veidas apsiniaukė, tačiau jau po kelių sekundžių vėl įgavo savo įprastą linksmą išraišką.-Mano mėgstamiausi - šokoladiniai su šokolado gabaliukais ir vyšnių įdaru bei aplietas šokoladu arba su braškine kepurėle. Štai tokie! Imk.
Amelia pirmakursei ištiesė savo mėgstamiausią keksiuką. Pati atsikandusi savojo, varniukė pagaliau praplėšė pakelį zefyrų, maudama vieną ant šakos ir ant viršaus uždėdama šokolado gabaliuką.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Luna Moonlocker Sausio 05, 2016, 12:14:43 am
Mergaitė, vis dar stebėdamasi vyresnės mokinės elgesiu, klausėsi. Jai atrodė keista, kad ją kažkas užkalbino. Varniukė prisiminė, kaip visad iš jos tyčiodavosi, kad ji nedrąsi, ir dar tokia keista - pastoviai klausosi muzikos... Pirmakursei ir vėl pradėjo ašaroti akys, tad ji nusprendė paklausti vyresniosios, kokią muziką ji mėgsta.
- Man pasidarė idomu. Kokios gi tu klausaisi muzikos?
Geriau pagalvojusi Luna nusprendė pirmiau sulaukti merginos atsakymo, ir nepradėti pasakoti kažko, kas jai galbūt bus nė neįdomu.
Hmm.. Įdomu, o čia yra muzikos instrumentų? Manau man visai praverstų prasigroti gitara, nes jau senokai begrojau.... Žaliaakė susiradusi šakelę, tinkamą zefyrui pasmeigti, pasiėmė vieną ir pradėjo kepti.
- Vajė, kaip seniai tai bedariau! Atrodo, dar vakar man buvo penkeri ir su broliu važiavau stovyklauti...
Kuomet zefyras iškepė, Luna jį bevalgydama pagalvojo: galbūt tai bus pirma mano tikra draugė?!. Ji besišypsodama (tiesa, vis dar pro ašaras, mat jai kažkas užėjo, ir ji nebegalėjo sustoti verkti...) pasakė merginai:
- Ir vis dėl to, keksiukai su mėlynėmis skanesni... Sugalvojau! Galėsiu tau jų atvežti iš namų, kuomet ten grįšiu!
Mergaitė sėdėjo laiminga, kad pagaliau su kažkuo susipažino, ir imdama antrą zefyrą, vėl pradėjo... ašaroti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 09, 2016, 02:37:31 pm
-Daugiausiai klasikos,-šyptelėjo mergaitei Amelia, vis dar nenuleisdama akių nuo zefyro.-O tu? Groji kokiu instrumentu? O žinai, aš nesu niekada stovyklavusi. Aš taip pat turiu brolį, tik jis jaunesnis.
Varniukė dar kartą nusišypsojo, prisiminusi Tonį. Dar vieneri metai, ir jis gaus laišką. Arba negaus... Bet jam juk turi pasisekti. Jis taip domėjosi burtais ir mokykla, tiek svajodavo apie burtininkų gyvenimą, kad nepriėmimas į Hogvartsą jį tiesiog sužlugdytų.
-Būtų nuostabu! Ak, jau taip seniai nevalgiau keksiukų su mėlynėmis,-entuziastingai sušuko ketvirtakursė, suplodama delnais. Deja, vienoje jos rankoje buvo zefyras su šokoladu, nuo staigaus judesio nulėkęs tiesiai į ugnį. Mergaitė kone krūptelėjo, tai pamačiusi - jos zefyras ir dar su šokoladu degė! Siaubinga. Ore pasklido deginto cukraus aromatas, visiškai sudaužęs varniukės širdį.
-Didvyriškai puolęs į liepsnas ir dėl visų pasiaukojęs, jis žuvo garbingai. Mes niekada tavęs nepamiršime,-liūdnai ištarė Amelia ir ant šakos užmovė kitą zefyrą. Valgyti reikia net per gedulą.
-Nebeverk. Nebent tau labai liūdna. Arba labai linksma,-patarė Lunai raudonplaukė, atidžiai stebėdama zefyrą. Gal bent jau šis nesumanys pulti į raudonus ugnies nasrus.-Kartais ašaros padeda, o kartais ir ne. Jei tau padeda, gali tai daryti ir toliau, bet jei ne, madam Pomfri tikrai tam prieštarautų.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Luna Moonlocker Sausio 09, 2016, 03:07:23 pm
Luna pagaliau nustojusi verkti juokėsi iš merginos komentarų apie į ugnį ikritusį zefyrą.
- Aš groju gitara ir cdar šiek tiek pianinu,- atsakė mergaitė į jos klausimą.
- O tu groji kokiu instrumentu?
Tuomet išgirdo kitą klausimą, į kurį sureagavo labai greitai, ir kažkodėl, pradėjo pasakoti istoriją nė negalvodama, kad jai gali būti neįdomu.
- Aš turiu brolį, vardu Luke. Jis už mane vyresnis, mokosi universitete. Jis žiobaras, studijuoja dailę. Visa mano šeima tam tikra prasme menininkai. Tik aš viena raganaitė. Mano brolis anksčiau buvo skautas, tad aš, būdama mažesnė ja taip pat buvau. Tiesa, stovyklauti važiavau tk vienąkart, nes tėveliai manęs daugiau nebeišleido. Tądien buvo labai smagu. Buvau tik aš ir mano brolis, mes lakstėme po miškus, sedėjome prie laužo ir kepėm zefyrus, dainavome... Jis buvo ir yra mano geriausia draugas, mat vaikai manęs žiobarų pasaulyje nekentė. Negaliu sakyti, kad nemėgo, nes tai būtu per švelnu. Mano brolis visad mane palaikė, labiausiai iš visų. Tądien kai jis išvažiavo mokytis, visą dieną verkiau, nes supratau, kad nebebūsime kartu kasdien. Tie metai buvo patys sunkiausi, o po to gavau laišką iš Hogvartso.
Mažylė įsijautusi pasakojo apie savo brolį ir nė nejautė kaip pradėjo šypsotis viską atsiminus, tiesa, pagaliau nepsiverkė.
-Mano nuomone, ašaros padeda, nesvarbu tau linksma ar liūdna. Išsiverkus pasijauti geriau, ramiau. Tiesa, po to gali net galvą skaudėti, bet tai tik mažmožiai. Ašaros man atrodo įdomus dalykas. Jos būna skaudžios, jos gali būti laimės ašaros. Jos sūrios, tiesa, niekad nesupratau kodėl. Kartais jos šiltos, o kartais šaltos. Dėl neaiškių priežasčių jos išeina būtent iš akies. Kodėl negalime verkti iš nosies? Ew, Luna, įsivaizduok ši vaizdą... Gerai, verkti per nosį atrodytu šlykštu.
Žaliaakė tik dabar suprato, kiek daug ji kalba. Pagalvojo, galbūt merginai nė neįdomu.
Gerai, manau būtu pats laikas sužinoti jos vardą. Nieko nelaukusi po šios minties mergaitė paklausė:
- O kuo tu vardu? Na, mes jau kalbame, tai manau būtu pats laikas ir susipažinti. Aš Luna!
Mergaitė pastebėjo, jog per šnekas sudegino savo zefyrą, tačiau nenuliūdo ir pasiėmė kitą. Užmovė jį ant pagaliuko, užsidėjo šokolado gabaliuką ir išsikepusi  nieko nelaukdama suvalgė jį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 11, 2016, 09:04:50 pm
-Ak, gaila, kad jis išvažiavo... Bet jis grįš, ar ne? Mylimi žmonės visada grįžta, nesvarbu, iš kur,-ištraukdama apskrudusį ir kone tirpstantį zefyrą pabandė draugę nuraminti Amelia.-Aš irgi turiu brolį. Tonis už mane jaunesnis, ir tai kartais erzina, tačiau nekeisčiau jo į nieką. Net į vyresnįjį brolį. Žinai, tikriausiai tai ir yra jaunesniųjų ypatybė - jie taip nervina, bet negali jų nemylėti! Kitais metais jis taip pat pateks į Hogvartsą - na, nesu dėl to įsitikinusi, bet jo didžiausias troškimas juk turi išsipildyti. Be to, būtų visai smagu turėti ką nors, kas nešiotų pyragėlius ir ką galėtum nusivesti į Uždraustąjį Mišką. Ne dėl pagąsdinimo (nors ši mintis irgi nebloga), bet tiesiog dėl smagumo. Esu buvusi Miške tik kartą. Tu tikriausiai dar ne? Jei norėtum, galėtumėm ten kada nors nueiti.
Mergaitė atsikando skanumyno, stengdamasi pajusti šokolado skonį. Oi, iš to aš tikriausiai niekad neišaugsiu.
-Ašaros... Yra ašaros. Tau neatrodo keista, kad žmonės verkia? Kartais tai taip suromantikuojama, ypač tas verkimas lietuje ir panašiai, tačiau juk tai tik jausmų išliejimas. Bet keista, ar ne? Kiti gyvūnai neverkia, arba verkia ne tiek dažnai - tai keistoka. Ir visgi... Jo, tai padeda,-visai neromantiškai pabaigė varniukė. Įkišusi savo lazdelę į ugnį, ji susidomėjusi stebėjo, kaip medieną apima liepsna - daugiau cukraus ji nenorėjo. Nors šokoladinių keksiukų su vyšnių įdaru nebūtų atsisakiusi. Tai tapo lyg ir kokia priklausomybe.
-O manęs taip pat žiobarų pasaulyje nemėgdavo. Kai dar nebuvau gavusi laiško, vienintelis mano draugas buvo Tonis. Daugelis atstumdavo mane vien dėl to, kad nemėgdavau populiarių dalykų ir šiaip... Buvau truputį kitokia. Čia puikiai pritapau. Dauguma varnanagių yra keistoki, tačiau mes priimame vieni kitus tokius, kokie esame. Pamatysi, čia visi draugiški! Oi, beje, tu buvai skautė? Visada apie juos girdėdavau, tačiau... Ką jūs ten veikiate? Pardavinėjate sausainius? Visad maniau, kad skautai pardavinėja sausainius, nakvoja palapinėse ir šiaip draugiškai su visais bendrauja. Tai tiesa?-paklausė raudonplaukė. Lazdelė bebaigė sudegt, o ketvirtakursė negalėjo atsidžiaugti liepsna. Kaip sakoma, ((cituoju)), ilgai žiūrėti galima į tris dalykus - ugnies liepsną, tekantį vandenį ir tai, kaip kitiems reikia eiti į darbus ir mokyklas, o tau ne.-Aš Amelia. Palauk, aš tikrai dar tau nesakiau vardo?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Luna Moonlocker Sausio 11, 2016, 10:21:32 pm
Luna klausėsi merginos pasakojimų apie brolį, apie žiobarų pasaulį, tačiau kai išgido, kad ji mano jog skautai pardavinėja sausainius, ji visa užsiliepsnojo (tiesa, pati nė nesupratusi kodėl).
- NE, SKAUTAI SAUSAINIŲ NEPARDAVINĖJA!!!!!!!!!! piktai atsakė mergaitė.
Tuomet, šiek tiek apsiraminusi atsakė:
-Skautuose yra visokie žygiai, stovyklos ir kitokia linksma veikla. Kol esi tarp mažiausiujų tau nelabai yra dėl ko rūpintis. Vėliau, kai esi jau vyresnis, tenka prisiimti atsakomybių ir pareigų, tačiau man neteko.
Mergaitė, išgirdusi merginos vardą apsidžiaugė - pagaliau ji čia kažką tikrai pažysta!
-Ne, tu man savo vardo dar nesakei. O aš vardu Luna!- džiaugsmingai atsakė mergaitė.
Nusprendusi, jog reikia dar apie ką nors pakalbėti, ji paklausė Amelios:
- O kaip tu manai, Uždraustajame Miške labai pavojinga? Mat labai noriu ten nukeliauti, nors ir negalima.. Mane jis tiesiog, na kaip čia pasakyti... traukia. Visad labai mylėjau gamtą, tad labai dėl to nenustebau.
Mergaitei poros zefyrų buvo gana, tad ji atsisėdusi tiesiog stebėjo krentančias snaiges, Ežerą, ir galvojo, kaip jai pasisekė, kad atvykio čionai, į Hogvartsą..
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 15, 2016, 09:16:00 pm
Nuo netikėtai garsaus ir, drįstu sakyti, pikto atsakymo, Amelia net krūptelėjo.
-Atsiprašau, dėl Merlino barzdos, aš gi nežinojau. Betgi yra skautės-mergaitės? Esu kažkur tai mačiusi,-pasiteisino mergaitė. Ji visad pasijusdavo nejaukiai ir net šiek tiek išsigąsdavo, kai kas nors ką nors pasakydavo bent kiek šiurkštesniu tonu. Tačiau raudonplaukė, žinoma, suprato, kad tikriausiai jau daug žmonių Lunos to klausė, ir kad žmogui kartais gali ir įgristi tie patys kvaili komentarai, todėl pasistengė neparodyti sumišimo.
-O kodėl gi tu negali būti skaute Hogvartse?-pasiteiravo varniukė. Skauta jai visad atrodė keisti, bet pasiutusiai draugiški žmogeliukai, mokantys ugnį išspausti net iš plastikinių pagaliukų. Ar jie iš tiesų tai sugebėjo, ketvirtakursė klausti nebedrįso.-Tavo vardas gražus. Mėnulis... Tikrai nuostabus. Kaip Lunos Geranorės! ...O mano tuo tarpu reiškia darbą ir išradingumą. Hm, ne taip jau ir romatiška, ar ne? Būti pavadintai darbu. Bet kokiu atveju - man patinka, kaip skamba "Amelia". Žinoma, nepalyginsi su "Luna", bet skirtingų žmonių (mūsų mamų, noriu pasakyti), skirtingi ir vardų skoniai! Vardų skoniai... Kaip manai, kodėl sakoma skoniai? Juk vardo ar stiliaus neparagausi.
Mergaitė vėl pasinėrė į savo keistas filosofines mintis. Galima jausti maisto skonį, kvapą lyg skonį, galiausiai ir paragaut daiktų galima, bet juk tai su ragavimu nesusiję... Atsidususi ir nusprendusi, kad tai - tik dar viena kalbos keistenybė, raudonplaukė vėl nusišypsojo mažylei.
-Žiūrint, kada ten eini. Kai buvau pirmą kartą Miške, buvo naktis ir vos nežuvau, tačiau tai buvo įsimintina. Mane ten nuvedė metais vyresnė mergaitė... Buvo puiku! Išgąsdinom akromantulus,-Amelia net nusijuokė, prisiminusi savo ir Jekaterinos žygį į akromantulų lizdą. Kaip ir priderėjo demonei ir nuotykių ištroškusiai pirmakursei (ar antrakursei), jos ten ėjo tik dėl linksmumo. Bet taip - linksma buvo.-Hm, ten būti tikrai uždrausta. Bet visi vistiek ten eina! Ei, tu privalai tai pamatyti! Norėtum? Aš neabejoju, kad tau ten patiktų. Jei nori, galėtumėm pasižvalgyti dieną. Gal net pasisektų pamatyti vienaragį. Naktį būna juodieji vienaragiai, jie pavojingi, tačiau nuo jų pasprukti nėra sunku, jei moki paprasčiausius apsigynimo kerus. O jei norėtum, ir akromantulus pamatytum. Jie mieli. Paprastai nerekomenduojama glostyti, nes tie voriukai nuodingi, bet jie tikrai mieli! Taigi... Nori į Uždraustąjį Mišką?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Luna Moonlocker Sausio 28, 2016, 08:37:36 pm
Mergaitė, pasiklausiusi merginos pasakojimų apie Uždraustajį mišką, užsisvajojo. Pradėjo galvoti, ką darys jei sutiks vienaragį. Galbūt pakasys jam paausį, o galbūt jis jos išsigas ir pabėgs, Jie sutiks kentaurą, greičiausiai apsiverks. Vorus Luna mylėjo labiau nei kitus nariuotakojus ir jie jai visad kėlė didelį susižavėjimą. Tuomet ji jos paklausė:
-Ar labai profesoriai supyktu, jei ketvirtakursė pirmakursę nuvestų miškan? Mažylės akyse sužibo nuotykių ieškotojos ugnelė ir į Amelia ji žvelgė ryžtingu ir netgi, galėčiau pasakyti, klastingu žvilgsniu. Mergaitė troško nuotykių kurių jai taip čia trūko. Ji per dienas nieko neveikdavo, tik sėdėdavo lauke ar mokykloje. Nieko nemokėjo išsiburti, mat dar nebuvo pamokose, ir tai ją varė iš proto. Lunai tiesiog reikėte reikėjo nuotykių! Ji kone pradėjo regėti įvairias vizijas, ir viskas per tą nuobodulį! Mažylė galiausiai atsistojo, ir nesulaukusi pasakė:
-Nagi, eime greičiau miškan! Aš tikiu, kad bus labai smagu!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 31, 2016, 03:25:08 pm
Amelia nejaukiai šyptelėjo, pagalvojusi, kas būtų, jei jas užtiktų koks profesorius. Tai geruoju nesibaigtų - iš Varno Nago tikriausiai būtų atimta galybė taškų, o ir pačiai ketvirtakursei atsirūgtų. Tačiau įkliūti varniukė tikrai nežadėjo. Jeigu ką, juk galima ir į kokį medį įsilipti ar šiaip profesoriams akis apdumti. Kelis tokius triukus mergaitė buvo išmokusi iš Jekaterinos, klastuolės iki širdies gelmių, bet einant ne vienai turėtų būti sudėtingiau. Bet kokiu atveju - ką profesoriai veiktų Uždraustajame Miške? O apsigynimo kerų moku, viskas gi bus gerai.
-Žinoma, nesupyktų,-švelniai nusišypsojo raudonplaukė, šiek tiek graužiama sąžinės už tai, kad meluoja.-Na gerai, gal truputį. Bet čia niekis. Kur norėsi pirma, pas akromantulus ar šiaip pavaikščiot? Nors pas tuos padarus dar tau per anksti... Na, ką aš čia šneku? Juk pati būdama pirmakursė ėjau į jų lizdą.
Raudonplaukė entuziastingai pašoko, kartu pakeldama ir savo kuprinėlę. Skubiai ją atitraukusi ir pasitikrinusi, ar viskas yra (keksiukai - check, vanduo - check, sumuštiniai - check, pledas - check, burtų lazdelė - check), raudonplaukė vėl atsisuko į mažąją draugę.
-Tai ką, eime? Tik greičiau. Dar tik rytas, bet šviesą gali greitai pakeisti sutemos, o aš nemanau, kad kuri nors iš mūsų nori sutikti juodąjį vienaragį.
Abi varniukės greitai dingo, pamiršusios net užgesinti laužą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Sausio 31, 2016, 03:43:57 pm
Emily be jokio garso atsklendė  prie pakrantės ir priskridusi arčiau pažvelgė į plataus ežero gilumą. Jame nebuvo matyti jokio atspindžio, nė mažiausio raibuliuko, galėjusio išduoti, kad virš jo yra gyva būtybė. Nieko... Visas šis vaizdas rodos galėjo išreikšti visą vaiduokliukės egzistavimo laiką po to kai atsiskyrė nuo kūno - ji lyg ir gyvavo, lyg ir sklandė, kalbėjo, bet visa tai tik iš dalies... Ji buvo, tačiau kartu jos ir nebuvo. Visa jos egzistencija buvo tik dalina - tarsi rūkas, tarsi migla... Tarsi miražas dykumos viduryje... Ji nebesijautė gyva, nei mirusi, nei kažkur viduryje. Viskas ką ji jautė buvo tuštuma. Tai ir katštligiškas noras viską pabaigti, kuris jau vargiai ar kaip nors buvo įgyvendinamas. Ji žinojo, kad niekada nebebus tokia kaip anksčiau, ir vistiek visada bus... Neišnyks, nenumirs, nepradings. Visada. Amžinai. Tik... Kodėl? Už ką? Ašaros ėmė tvenktis jaunos vaiduokliukės akyse ir beveik nematomas skausmo kristalėlis nusiritęs melsvu skruostu atsidaužė į ramaus ežero paviršių. Tačiau šis tarsi nepajautęs nukritusio lašo nė nesivirpėjo. Mergaitė atsiduso. Ji nebegalėjo stebėti šio aklo ežero nei nieko, kas primintų jai kad ji dabar tokia. Amžiais tokia... Palikusi ežerą ji nuskriejo prie dar degančio laužo, prie kurio rodos kažkas dar visai neseniai sėdėjo ir plepėjo apie laikiną gyvenimą...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Sausio 31, 2016, 04:09:51 pm
Po ilgos dienos Amelia pagaliau nutaikė progą pasivaikščioti. Pamokos šiandien nebuvo iš lengvųjų, o ir namų darbų nemažai uždavė. Mergaitei atrodė, kad profesoriai juos nori pradėti žudyti nuo pat mokslo metų pradžios. Žudyti iš lėto, skausmingai, tiek, kad smegenys pamažu persipildytų, o vėliau netikėtai sprogtų.
Ir visgi - Hogvartse negalėjai skųstis. Raudonplaukė buvo laiminga bent jau todėl, kad iš viso dabar yra čia - savo svajonių mokykloje. Kągi, tai žymiai geriau, nei sėdėti žiobarų pasaulyje be užkerėtų keksiukų, draugų ir pelėdų. Pelėdos buvo pats geriausias dalykas magiškajame pasaulyje, ar bent jau taip manė varniukė.
Ketvirtakursės akys užkliuvo už baltos, kone permatomos figūrėlės, kabančios šiek tiek virš žemės. Nejaugi tai Emily? Tai turi būti Emily.
-Sveika,-atsargiai pratarė prie vaiduokliukės priėjusi mergaitė. Taip, tai buvo klastuolė - ji nei kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai Amelia ją matė paskutinį kartą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Sausio 31, 2016, 04:27:17 pm
Įsitaisiusi prie laužo mergaitė tyliai klausėsi šlamančių medžių ošimo, šiurenančios žolės ir vis girdimo žolėje pasislėpusio svirplio griežimo. Staiga sučeženo užmintas lapas ir pakėlusi akis mergytė pamatė pažįstamą figūrą.  Vaiduokliukė nusibraukusi nuo veido dar neišdžiuvusias ašaras ir nutaisiusi linksmą šypseną atsisuko į Amelią.
- Sveika, - pasisveikino ji. - Kaip begyvuoji? Taip seniai tave mačiau... Papasakok viską - kas naujo, kas seno, kas įdomaus, kas ne taip įdomu?
Mergaitė linksmai žvelgė į draugę, tačiau jos akys vis gi išdavė, kad kažkas labai ne taip. Tik Emily nematė prasmės pasakoti varniukei kas nutiko - juk visgi kuo gi ši jai galėtų padėti? Tik priverstų draugę nerimauti - nieko daugiau. Taigi vietoje to vaiduoklė ypatingai domėjosi kiekviena ketvirtakursės gyvenimo smulkmena ir viso klausinėjo - kad tik pati nesulauktų jokių klausimų.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Meibelė Casarano Vasario 02, 2016, 05:47:05 pm
Pūtė šaltas, rodos, kaulus kiaurai smelkiantis vėjas. Tarsi lediniais pirštais glostydamas plikas rankas ir veidą, jis kiekvieną kartą buvo atstumiamas Amelios, kuri nepaliovė trinti rankų vieną į kitą, taip sukurta šiluma vaikydama meilų šaltuką. Ji jau gailėjosi, kad neapsirengė "normaliai", kaip kad būtų pasakiusi jos teta - pirštinės, taip reikalingos šiuo metu, vienišos gulėjo lagamino dugne. Raudonplaukė jau keikė save, kad jas pamiršo.
-Nieko lyg ir įdomaus ar naujo,-šyptelėjo mergaitė, pastebėdama keistą nerimą ar liūdesį Emily veide.-Šuo mirė per atostogas, tiek ir naujienų. Na, o pas tave? Kodėl tu tokia... Nusiminusi?
Amelia nudelbė akis žemyn, laukdama atsakymo ir tikėdamasi, kad jį gaus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Vasario 03, 2016, 05:37:40 pm
Išgirdusi Amelios klausimą mergaitė truputį sutriko. Ji nebuvo tikra ar pasakyti draugei tiesą ar ne.
- Aš... Aš ne liūdna... Visai ne... Na, gal truputį... Aš tik... Na aš... Žinai truputį pasiilgau to žmogiško gyvenimo... Na, supranti - valgymo, vaikščiojimo, šalčio , šilumos, prisilietimų... Tiesiog... Kartais sunku suvokti, kad dabar taip bus amžinai...
Amžinai... Šis žodis tarsi aidas atsikartojo mergaitės galvoje. Amžinai... Amžinai... Taip bus amžinai... Ir vaiduoklės akys vėl pavandenijo.
- Amelia, amžinai... Aš nenoriu gyventi amžinai. Išvis nenorėjau gyventi... O dabar tai... Ir aš nieko negaliu padaryti... Nieko... Tai tiesiog... Viskas beprasmiška... Viskas beviltiška... Man rodos nuo tada kai tapau vaiduokliu aš gyvenu tik iš dalies. Aš mirusi, bet gyva. Ir tai gąsdina... Aš nenoriu šito. Niekada nenorėjau... Bet aš neturiu iš ko rinktis... Jau nebe...
Žodžiai iš mergaitės burnos pasipylė tarsi lietus iš didžiulio sunkaus debesies, taip ilgai kaupusio vandens kristaliukus. Ji nebegalėjo jų sustabdyti, nors turbūt ir nebesistengė. Ji žvelgė į Amelią mėlynomis akimis tarsi laukdama ką toji atsakys.
- Atleisk man, - kiek nurimusi pratarė ji. - Nenorėjau užkrauti ir tavęs savo sunkumais. Man praeis - tai laikina. Tuojau ir vėl džiaugsiuosi, kad esu tokia - pamatysi. O kol kas aš noriu truputį pabūti viena, tad jau eisiu. Pasimatysime kada vėliau, gerai?
Vaiduoklė atsisveikino su Amelia ir paliko dar rusenantį laužą, nepajėgusį jos širdyje uždegti bent kruopelės vilties.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Anna Roseway Vasario 06, 2016, 02:14:45 pm
Šį vakarą Anna mokykloje jautėsi vieniša. Po nesėkmingo bandymo užmigti,ji atsikėlė ir lėtai apsirengė. Tyliai išėjusi iš bendrojo kambario,ji nusprendė pasivaikščioti. Priėjus prie laukinių durų,ją apėmė nenumaldomas noras išeiti į lauką. Pravėrusi duris,Anna pajuto dvelktelint vėsų vėją. Mergina stipriau susisupo į šiltą megztinį ir žengė į tamsią naktį. Vaikščiodama ant šaltos,rasotos žolės ji tolumoje pamatė ryškią šviesą. Eidama link jos, girdėjo aidint juoką,daugybę žmonių balsų ir net muziką. Anna sustoja. Ji suprato,jog ten dega laužas ir vakaroja Hogvartso mokiniai. Tikriausiai vyresni už ją. Mergina nenorėjo jiems trukdyti,tačiau buvo tokia sušalusi,jog vistiek nusprendė ten nueiti. Eidama ji mąstė,kad galbūt pagaliau pavyks susirasti draugų. Lėtai artėdama,ji pamatė,jog ten sėdi mažiausiai dešimt žmonių.
Staiga visi atsisuko. Anna žengė arčiau,pamojo ranka ir draugiškai tarė:
-Sveiki visi! Aš Anna.
Visi,ten sėdintys,buvo labai draugiški,norėjo bendrauti ir susipažinti. Anna tokioje kompanijoje jautėsi puikiai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Margo Diuken Vasario 21, 2016, 03:09:22 pm
 Margo kaip visada atsargiai ir tyliai ištipeno iš pilies. Atsidūrusi lauke truputį paspartino žingsnį. Turėdama labai maišytą stilių (ir burtininkų ir Žiobarų aprangos prieskoniai dažniausiai dominuodavo apylygiai) buvo pasidabinusi apsmukusiu neaiškios, tamsios splavos megztiniu, o ant jo apsivilkusi juodą apsiaustą.
 Toliau eidama sparčiu žingsniu netrukus pasiekė ežerą, o už pusantro šimto metrų draugijos laukė vieniša laužavietė su mediniu suoleliu.
 Pagaliau atžygiavusi iki sutartos vietos pirmakursė sudribo ant nei naujo, nei seno medinio suolelio. Prasėdėjusi vos kelias minutes Varna pradėjo nuobodžiauti.
 Iš nuobodulio pažiūrėjusi kuri suoliuko vieta patogiausia (išsėdinėjo kiekvieną suolo milimetrą), galiausiai atsisėdo truputį dešiniau nuo pačio suolelio centro - ten kur sėdėjo iš pradžių.
 -Ir kur gi Junko? - pradėjo murmėti sportbačio galu baksnodama žvyringą ežero pakrantės žemę...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 21, 2016, 04:05:31 pm
Na ir nesiseka, visur vėluoju ir vėluoju, mintyse galvojo klastuolė, kuo greičiau skubėdama link laužavietės, kur jos jau laukė Margo. Pamačiusi ją sėdinčią ant suolelio, dar labiau paspartino žingsnį ir būdama jau netoli varnanagės sušuko:
-Atleisk, kad vėluoju, truputėlį užtrukau su vienu dalyku!
Prisėdusi ant suoliuko šalimais jos sukryžiavo kojas ir kurį laiką stebilijosi į užgesusį laužą.
-Klausyk, Margo, aš turiu žiebtuvėlį, tai viskas gerai, jeigu uždegsiu laužą?- tarė pirštu parodydama į laužą, o vėliau ir savo aprangą - ploni marškinėliai ir šiek tiek storesnis džemperis nebuvo itin gera apranga tokiu oru tokioje vietoje, ir klastuolė jautė, kad gali sušalti. Laužavietėje gulėjo keli nesudegę sausi pagaliai ir nepilnai sudegęs suglamžytas popieriaus lapas, kurie būtų padėję įsikūrenti lengvai ugniai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Margo Diuken Vasario 21, 2016, 05:15:41 pm
"Pagaliau..!" - nejučiomis atsiduso Margo, savo sportbačio padu bandydama užkasti nemenką duobę kurią išrausė belaukdama bendrakursės Klastuolės. Kai ši pagaliau klestelėjo šalia ant pusamžio suoliuko, Varna susikėlė kojas ant nutrinto medžio.
 Išgirdusi Junko klausimą, galbūt net visą minutę nemirksėdama stebeilyjo į tris gražias, juodas, užgęsusias žarijas išsiritusias už laužavietės ribų. Kai akis pradėjo perštėti baisiau negu nuo žalių svogūnų mergaitė pagaliau mirktelėjo. Prisiminusi, kad tikriausiai kokias tris minutes neatsakė į Junko klausimą (o tai galėjo pasirodyti labai nemandagu...) dar kartą sumirksėjo ir pagaliau prakalbo.
 -Oh. Žinoma! - lengvai šyptelėjo, nes nenorėjo pasirodyti nedraugiška.
 Prisiminus žiebtuvėlį Monikos makaulėje iškilo degtukų vaizdas.
 -Man labiau patinka degtukai... - pamiršusi, kad tai sako garsiai pareiškė. Vis dar toliau nesusivokdama, kad kalba, o ne galvoja argumentavo. -Nes kai jie sudega - skaniai kvepia... Bet niekada negalima uostyti per daug... Kai kvapo per daug jis tampa koktus ir nuo jo riečia nosį. - pagaliau supratusi, kad visą tai išsakė garsiai, nusijuokė. -Nusišnekėjau! Kartais taip jau būna... Ypač tada kai pervargstu arba neišsimiegu. - sukvatojo vėl nuleisdama kojas ant žemės...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 21, 2016, 06:18:08 pm
Junko stebėjo Margo - kaip šioji tylėdama žiūri į laužą, o gal kažką prie jo. Kelis kartus klastuolė nusuko galvą apsidairyti aplinkui, bet net ir atsisukus atgal matė ją sustingusią tokioje pačioje pozoje Ji net nemirksi, ir tikriausia net nepastebėjo, kaip jai ašaroja akys..Pagaliau varnanagei atsibudus iš kažkokio transo būsenos ir pasakė teigiamą atsakymą, kaip Junko ir tikėjosi. Atsistojusi klastuolė nuėjo pasiimti dar kelias mažas ir plonas šakas, kurias pastebėjo gulint aplinkui kol dairėsi, vieną perlaužė perpus ir jas visas sudėjo į laužą. Kai jau norėjo degti laužą, išgirdo Margo kalbant, todėl viena ausimi besiklausydama pradėjo degti popierių įdėta tarp šakų, melsdamasi, kad to užtektų įsidegti ugniai. Belaukdama kol įsidegs arba užges jos uždegtas popierius, klastuolė pati pravėrė burną:
-Man patinka tie ilgi degtukai, žinai, kur židiniams ar krosnims dažnai būna? Vien už tai, kad nenusidegini pirštų, ne taip kaip dažnai nutinka su trumpais arba žibintuvėliais.. Tačiau pastaruosius visados turiu su savimi, gal vien dėl to, kad pati dauguma jų kaip nors padekoruoju,- tarė žiūrėdama į saviškį. Pakėlus akis pamatė, kad laužas vis dėl to jos šįkart nenuvils ir įsidegs, todėl atsistojusi ir vėl nuėjo atsisėsti ant suoliuko,- išsimiegoti galėsi vos tik padarysim šitą transfigūracijos užduotį. Kalbant apie ją, gal turi kokių nors idėjų, ta prasme, apie daiktą kurį naudosim?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Margo Diuken Vasario 22, 2016, 10:03:09 pm
 -Aha. Kartą man padovanojo tokį dektuką. Žinau, keista dovana. - suprunkštė Varna. -Bet jis buvo spalvotas... Na, supranti - nelengva išpiešti tokį nedidelį daiktą kaip degtukas. Neskaitant to, kad maniškis buvo su labai tikroviškomis gėlėmis.
 Margo vėl pakapstė žvyringą paežerės žemę kietu sportbačio galu. Tarp pažirusių žemių kažkas sužibo. Su sužibusiu akmenėliu sužibo ir pirmakursės protas. Teks rizikuoti... - kiek sunerimo, bet nusprendė, kad kaip nors išsivers.
 Atsikėlusi prislinko arčiau ugnies, atsitūpė ir kažką pakrapščiusi nepastebimai susižėrė vieną iš angliukų delnan.
 Atsitiesusi ir parsiradusi atgal ant suoliuo suspaudė angliuką tarp dviejų pirštų.
 -Aš bandysiu su šituo... - trumpam šyptelėjo ir pasukiojo angliuką tarp pirštų, taip juos išsijuodindama...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 23, 2016, 02:59:55 pm
Tai tikrai būtų graži dekoratyvinė dovana, kaip mažas menkniekis nešiotis kartu, pagalvojo klastuolė, bet nieko neatsakė varnanagei. Junko stebėjo, kaip šioji nueina prie laužo ir pasiima žariją, pranešdama, kad atliks savo triuką su ja, ir tik tuomet mergina suprato, kad pati nėra nieko pasiruošusi. Nagi, Junko, galvok! Ką gali iš čia esančių daiktų panaudoti kokiam nors triukui.. Nors tada reikės sugalvoti patį triuką, o tas nesiseka tau dar labiau.. Šaunuolė, susitarei ruošti transfigūracijos namų darbus, o pati visiškai nieko nesusigalvojai sau, tik kelis kartus persiskaitei vadovėlį tikėdamasi, kad viskas išsispręs savaime!
-Gal tuomet tu nori pradėti pirma?- paklausė Margo tikėdamasi, kad kol šioji atliks savo namų darbų dalį klastuolė sugebės kažką sugalvoti. Nagi nagi, ką iš čia randamų daiktų būtų galima panaudoti..?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Margo Diuken Vasario 24, 2016, 07:25:45 pm
 -Na, gerai, bet prižadėk nesijuokti! - ištarė Margo, pati vos tramdydama, kažkur iš vidaus besiveržiantį krizenimą, nors iš esmės nieko tokio juokingo jos sumanyme nebuvo.
 Ant ištiesto delno padėjusi angliuką, kita ranka stipriai suspaudė lazdelę. Atsikvėpusi vos girdimai, panosėje pradėjo šnibždėti visokias nesąmones.
 -Ijaktol gijato ashitma cados... - paslaptingai sušnypštusi sugniaužė delną su angliuku. Mintyse tardama kitą burtažodį pamakalavo lazdele aplink kumštį. Ir vėl ėmė šnibždėti kas tik papuola.
 -Moyta sadna situto...
 Dar pamosikavusi lazdele ir mintyse išrėžusi kitą burtažodį iš lėto ištiesė sugniaužtus pirštus. Bet deja, delne juodavo tas pats angliukas. Pirmakursė, nors ir labai troško, dar nemokėjo burti mintimis.
 -Hamm... Truputį nepavyko... - ištarė kiek nusiminusi. -Dabar bandyk tu! Aš pabandysiu po tavęs - dar kartą. - vėlei pakėlusi nosį išbėrė Margo Junko.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 26, 2016, 09:07:13 pm
O kodėl gi turėčiau juoktis? galvojo pirmakursė prieš Margo bandant atlikti savo iliuzinį dalyką. Pamačiusi, kad netgi po tokių įmantrių varnanagės murmėtų žodžių nieko neišėjo, klastuolei staigiai kilo mintis ką pati galėtų panaudoti, tokia paprasta ir jau pasiruošta, kad vos susitvardė nagais nepersibrėžusi savo pačios odos.
-Nieko nieko, gi mes pirmakursės, nieko įstabaus, kad kažkas nepavyko kaip norėta,- nuramino Margo klastuolė,- ir aš net neįsivaizduoju, ar maniškis pavyks, tai jei gali, užsimerk kažkur penkiolikai sekundžių.
Vos išreiškusi savo pageidavimą ir nežiūrėdama, ar Margo jau užsimerkė, Junko dešine ranka ėmė siekti žibintuvėlio, su kuriuo dar uždegė pirmais laužą, kol kaire susirado mažą maišelį slypintį vienoje iš drabužiuose esančių kišenių. Pasimelskim, kad "stebuklingieji milteliai" suveiktų suveiktų ir tavęs paskutinę akimirką neišduotų, nes atsarginio plano neturi, galvojo Junko, uždegdama žiebtuvėlyje slypinčią ugnį, kol su kairės rankos pirštais išsiėmė šiek tiek miltelių, kurie padaryti buvo iš satyrų ragų ir turėjo iliuziškai pakeisti bet kokio daikto spalvą ar formą. Tuo pačiu metu kaip ir mesdama šiek tiek miltelių į ugnį pirmakursė prabilo.
-Gali jau atsimerkti,- pasakė Junko varnanagei, net nepatikrinusi, ar šioji buvo atsimerkus ar ne, ir ar apskritai užsimerkė su klastuolės prašymu. Ir vos po kelių sekundžių įprastinė liepsnos spalva pasikeitė į švelniai rožinę susimaišančią su violetinę, ir nors Junko pusėtinai žinojo, ko tikėtis, pati pasijuto apstulbusi. Spalvų permaina teegzistavo kelias akimirkas, ir ne už ilgo persikeitė į normalią geltoną-oranžinę liepsnos spalvą, todėl Junko ją užgesino ir pasidėjo žiebtuvėlį atgal į jo pirminę vietą, o tai atlikusi atsisuko į Margo,- Na, tai ką manai? Stebuklingo žiebtuvėlio liepsna tik ir įrodo, kad jis ypatingas, nemanai?

Tamsos ženklą iššaukia burtažodis Avis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Margo Diuken Vasario 27, 2016, 12:56:08 pm
 Margo paklusniai užsimerkė. Ir taip pat paklusniai atsimerkė. Stebeilijo į vos keletą akimirkų egzistavusią purpurinę liepsnelę nė nemirksėjo. Kai ugnis grįžo į įprastą savo spalvą, o Junko ją užgesino, Varna sumirksėjo. Klastuolės žodžiams pasiekus Mar ausis ji visiškai atkuto.
 -Na... - nutęsė. -Žiebtuvėlis gali būti ir paprastas. Čia gali būti ir stebuklingos dujos... Nors veikiausiai - ugnis. - išsakė savo nuomonę. - Na, bet ir kas čia bebūtų, sutinku, kad susiję su magiją. Taigi, tau pavyko! - visiškai linksmai suvapėjo. -Dabar vėl bandau aš...
 Šį kart turi pavykti! - suklykė neramus smegenų balselis. Varnanagė vėl paėmė angliuką delnan. Kaip ir pirmąkart sugniaužė angliųka delne, bei pradėjo murmėti visokiausias nesąmones.
 -Ijaktol gijato ashitma cados Deletrius... - šnipštelėjo, šį kart pridėjusi burtažodį.
 Pamakalavusi lazdele apie sugniaužtą kumštuką, tam, kad būtų įtaigiau, Mar vėl ėmė murmėti.
 -Sadna situto Reducio Acio calculus Finite incantetem... - sušnibždėjo, taip sumažindama pusbrangį akmenuką, kurį pasiėmė kartu su užgesusia žarija prie laužo, kad tilptų pro sugniaužtus pirštus. Su kitu burtažodžiu prisikviesdama jį rankon, o su trečiuoju vėl padidindama.
 Atgniaužus pirštus delne žybčiojo dailus akmenukas.
 -Na, kaip manai? Argi ten buvo paprasta, užgesusi žarija?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 27, 2016, 02:27:49 pm
Nagi, Junko, nusiramink! Patikės ar ne ir ar įtiks toks dalykas ar ne, turi nusiraminti! Jeigu pavyks - pavyks, o jei ne - bandysi dar kartą, nieko blogo! drąsino save mintyse klastuolė, tuo pačiu metu laukdama ir Margo atsako. Išgirdusi jį esant teigiamu - kad kažkaip varnanagė patikėjo jog tai, na, ypatinga ugnis - klastuolė net linksmai nusijuokė. Na ir apgailėtina aš, persigandau tokio paprasto dalyko!
-Jau maniau, kad niekas man nepavyks,- vis dar su šypsena veide klastuolė pasakė,- dabar tavo eilė, ir nesijaudink, viskas tau pavyks kaip ir reikia!
Varnanagei pradėjus ir vėl murmėti viską kas papuola, Junko stebėjo ją, bandydama surasti kur kokia apgaulė galėtų čia rastis. Margo atvėrus sugniaužtą kumštį, pirmakursė nustebo pamačiusi jame ne anglies gabaliuką, o paprastą akmenuką.
-Na.. Žinau, kad padarei kažką su burtažodžiu, gal.. emh.. iliuzija?- pabandė spėti klastuolė, tačiau turėjo giliai atsidusti ir papurtyti galvą,- Neįsivaizduoju, visiškai nieko neįsivaizduoju, ką čia galėjai padaryti.
Nusukusi savo žvilgsnį nuo Margo, pirmakursė pažiūrėjo į laužą, kurį uždegė prieš kurį laiką - šio ugnis po kelių minučių pilnai būtų užgesusi ir be mergaičių papildomos pagalbos.
-Na, čia jau turėtų būti užtektinai namų darbui, nemanai? Jeigu neprieštarauji, aš jau eisiu,-pradėdama eiti tolyn nuo laužavietės pasakė klastuolė, viena ranka pamodama Margo kaip atsisveikinimą, ir neatsisukdama atgal patraukė link pilies.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 02, 2016, 07:44:24 pm
Vieną gražią ir šiltą pavasario pavakarę, kai dangus jau buvo nusidažęs šviesiai ryškia rausva spalva ir saulė po truputėlį slėpėsi po ramumu atsiduodančiu vandeniu, Edgar'as atėjo prie ežero esančios laužavietės, aplink kurią nebuvo matyti nė gyvos dvasios šią dieną, atmetus karts nuo karto prašvilpiančius dangumi paukščius, ežero vandenį sudrumsčiančias savo šuoliais iš jo ir atgal į jį nedidukes žuvytes. Nors šiek tiek ramumos giliai įkvėpdamas šviežaus bei gryno oro į save mąstė berniukas, kuris šiomis dienomis jautėsi ganėtinai išsekęs nuo pastarųjų keistų įvykių besidedančių su kai kuriais mokyklos moksleiviais, o dar nepaisant viso to ir prie visko prisidėjo ir pamokos.
Gležna savo pirmakursio ranka juodaplaukis pavalė nežymiai purvu apsinešusį rąstinį suolelį ir iš užgesusio laužo pasiėmė gabalėlį, anglimi jau virtusios, medienos. Tuomet atsisėdo ton vieton, kurią ką tik pasiruošė sau ir nuo žemės pasikėlė greta suolo buvusį pilkšvą, apvalainį, savo delno dydžio akmenėlį, ant kurio pradėjo kažką tais paišyti su anglimi.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 02, 2016, 08:00:44 pm
Sirėja tykino pakalnėn vėsuodama ant jos lieso kūnelio kabančio apsiausto skvernais ir žaliu žvilgsniu naršydama pavasarinę aplinką. Kojos nešė link uždraustojo miško pakraščio, vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai raudonplaukė varniukė atsidūrė prie ežero, prie laužavietės. Ugnis neliepsnojo, tačiau tenai vistiek buvo žmogus. Sirėja pritykino arčiau ir sėdusi priešais, susikėlė kojas ant medinio suolelio, nežiūrėdama, kur čia purvas, kur švaru. Akeles varnė įsmeigė į kažin ką ant akmenėlio paišinėjantį Edgarą. Nepratarė nė žodžio, nemanė, kad jų labai reikia. Vaikinukas atrodė ramus, tačiau lyg kažin ką sunkaus nešantis su savimi. Sirė pakreipė galvą, baltu piršteliu ėmė braukyti per apsiausto klostes. Raudonuosius batus pakeitė žaliais, primą kartą, kiek save prisiminė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 02, 2016, 08:33:25 pm
Staiga išgirdęs jaunasis grifas, kad kažkas artinasi, greitai suklusęs pakėlė savo žalias akis, priešais išvysdamas atžingsniuojančią pažįstamą varnanagę aa.. tai Sirėja, kuri be jokios priežasties pasišalino iš paslaptingųjų koridorių.. ir toliau įsiskverbė tobulinti savo piešinį, kuriame nedailiai jau buvo nupaišęs saulę ir kažkokį keturkojį gyvį. Trečiakursei prisėdus ir pradėjus trinti pirštu per savo apsiaustą, tas sklindantis trinties garsas kiek suerzino, tad pakėlė akis į mergaitę paprašė, - Gal geriau Tu papasakok ką nors, kad čia jau atėjai, užuot kūrusi tą keistą garsą,- ir kiek nusišypsojo, kad moksleivė nepriimtų to prašymo, kaip kokios nepasitenkinimo išraiškos. Kažkas čia netaip akimis žvelgdamas į vyresnę panelę galvojo Edgar'as, nes jam kažkas atrodė kitaip tik šiuo metu pats nelabai suprato kas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 02, 2016, 08:52:21 pm
((Edai, kai personažas ką nors sako, reikia pradėti iš naujos eilutės...))

Sirė paskutinį kartą brūkštelėjo per apsiausto klostes, pakėlė akis ir šyptelėjo. Galvoje iškrat ėmė rastis fantastiškiausios istorijos, kilusios iš akimirkos ar amžinybės. Ji visai rimtai priėmė Edo pasiūlymą papasakoti istoriją, tačiau dar kelias minutes kaip vandens prisisėmusi tylėjo, kol galiausiai tyliai (mat nebuvo reikalo garsiai) prabilo:
- Vienam miške, Velse, yra tokia vieta, vietinių gyventojų vadinama elfų keturkampiu. Pasakojama, kad ten, keturkampio kampus žyminčiose pušyse gyvuoja elfų sielos. Kartą per metus, kažkurią rugsėjo dieną, kai saulei iš vakarų šviečiant vienų pušų šešėliai susilieja su kitų, sielos išeina iš savo medžių ir išeina ieškoti elfų. Tam jos turi kelias akimirkas, mat saulė greitai slenka dangumi. O elfai gali būti nusidanginę kad ir į pasaulio kraštą, tad sielos niekada jų neranda, - Sirėja lyg ir baigusi palinksėjo galva ir užsižiopsojo į akmenėlį Edgaro rankoje. Paskui žvilgtelėjo į savuosius delnus, baltus ir šaltus kaip sniegas.
- Ar tiki, kad elfai egzistuoja? - paklausė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 02, 2016, 09:32:42 pm
Varnei pradėjus pasakoti istoriją, pirmakursis sviedė atgal į laužavietę anglies gabalėlį nebaigęs piešinio, tačiau kitoje rankoje liko laikyti akmenuką ir su dideliu susidomėjimu klausėsi pasakojimo apie elfus, kartas nuo karto užmesdamas akį į ežerą. Jai trūksta raudonos spalvos! baigus Sirėjai kalbėti pagaliau susiprato grifas ir truputėlį sukrizeno. Išgirdęs klausimą, gerai jį apsvarstė kelioliką sekundžių, mat buvo girdėjęs apie elfus kalbant kitus mokinius, tik tos nuogirdos buvo kiek kitokios.
- Na, taip. Gi visko yra pas mus,- dabar jau kiek linksmiau nusišypsojo tęsdamas, - Bet girdėjau mokykloje kitus kalbant, kad elfai iš tikro yra mūsų vergai. Nors nemanau, kad taip teisinga su kažkuo elgtis..,- berniuko akyse greitai atsirado nerimas ir šioks toks liūdesys ir šis pakreipęs galvą žemėn tik papurtė ją į šonus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 03, 2016, 06:19:37 pm
Sirėja papurtė galvą ir nekantriai tarė:
- Ne, ne, aš ne apie namų elfus kalbėjau. Apie tas, gražias miškų būtybes, kurios gyvena tūkstančius metų, kalba nuostabiai gražiomis kalbomis ir kuria nesenstančias dainas, - svajingai spoksodama kažkur Edgraui per petį išdėstė Sirėja. - Vienas žiobaras apie juos parašė savo knygose. Man atrodo, kad jie egzistuoja, aš tikiu tąja Vleso legenda. Kas gi kitas galėtų padaryti taip, jog atrodytų, kad medžiai dainuoja..?
Sirėja atsistojusi pritipeno prie laužavietės ir delnais pasėmusi pelenų, šastelėjo juos į orą. Vėjas pagavo tas aštrias daleles ir nusinešė kažkur link pilies. Nusivaliusi rankas į apsiaustą, Sirėja vėl atsisėdo.
- Šiaip ar taip jie patys to nori, ar ne? Namų elfai, - atsargiai tarstelėjo mergaitė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 03, 2016, 08:41:54 pm
- Mmm..,- kiek užsigalvojo, - Tai vadinasi ir kitokių dar jų yra,- smalsumu staiga sužibo pirmakursio akys ir netruko atsakyti klausimu į klausimą Sirėjai, - O dainuoti medžiais negalėtų vėjas?
Išsviedus mergaitei į orą dūmų kamuolėlį Edgar'as tik išpūtė vieną savo akį pakeldamas antakį į viršų nelabai suprasdamas ką čia daro mergaitė ir tuo pačiu negalėjo susilaikyti nepaklausęs:
- Kam čia šitaip padarei?,- ir švelniai susijuokęs leptelėjo savo pastebėjimą, - Be to išsitepei savo apsiaustą dabar.
Grifiuko galvą persmelkė pamąstymai po kito mergaitės klausimo apie namų elfus. Žvelgdamas į pusę saulės, kuri dar kybojo virš ežero tarstelėjo:
- Gal.. Bet kas gali norėti vergauti? Manau niekas,- piktai susiraukęs papurtė mikliai savo galvą į šonus, taip parodydamas, kad tarnavimas jam nepatinka ir jo jis tikrai nepateisina.
- Kaip čia sugalvojai pasikeisti batus į tokią klastuolišką spalvą?- numetęs akmenuką, ant kurio paišė, prie pat laužo eilinį sykį buvo nugalėtas smalsumo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 04, 2016, 07:24:39 pm
Sirėja papurtė galvą ir tykiai šyptelėjo.
- Vadinasi, negirdėjai, kaip jie dainuoja, jei manai, kad tai vėjas, - burbtelėjo ir nebeplėtodama tos temos skėstelėjo rankomis. Negalėjo tvirtinti, kad pati būtų kada girdėjusi, bet kartą jai pasirodė, kad ausis pagauna melodiją, kurios niekaip neišgirsi monotoniškame vėjo žaidime medžių viršūnėse.
Grifiukui padarius pastabą apie išteptą apsiaustą, Sirė tik gūžtelėjo pečiais ir išraitė lūpose vypsnį, tarytum sakydama: ,,bus tų apsiaustų, ne karo metai". Žaliomis akimis žvilgtelėjo į besileidžiančią, dangų violetiškai raudonai nudažiusią saulę, ir nejučia sudrebėjo, kažkoks šiurpuliukas tarytum nukratė.
- Galbūt... - tyliai pratarė atitardama į Edo pasipiktinimus. Šiaip ar taip, neturėjo noro kalbėti ta tema, tuo labiau, kai vakaras toks gražus pasitaikė. Edgarui užsiminus apie batus, Sirė išsišiepė ir paglosčiusi žalią verstą odą, iš kurios batai buvo pasiūti, paklausė:
- Kodėl klastuoliška? Aš tiesiog derinau prie akių - šypsodama pridūrė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 04, 2016, 08:15:33 pm
- Tikriausiai negirdėjau, bet dar laiko daugybė, tad spėsiu nuvykti į tą Velsą ir paklausyti jų dainavimo,- pritariamai palinksėjo galva Sirėjai ir pažvelgė į tą pačią pusę į kurią žiūrėjo ir pati mergaitė.
- Gražus dangus, ar ne?- linksmai paklausė. Berniuko galvoje tą akimirką pasišalino joje tūnoję visi pastarųjų dienų nemalonumai. Palei galvą prazvimbęs uodas privertė Edgar'ą papurtyti galvą, kuo met žvilgsnis pagavo mergaitės sudrebėjimą. Nors atrodė, kad trečiakursė ir normaliai apsirengusi ir lyg ne taip šalta lauke vis tiek pasidomėjo:
- Ar Tau šalta?- nors suprato, kad jei ir taip vis tiek nieko šiuo metu negalėtų tikriausiai padėti, savojo apsiausto nebuvo pasiėmęs, kurį jau teko skolinti ne kartą, o ar sugebėtų įžiebti laužą taip pat nebuvo tikras, kad tai galėtų padaryti apart žiobariškų metodų, kuriems šiuo metu net neturėjo reikiamos amunicijos. Po kelių akimirkų varnei uždavus kalusimą dėl jos batelių spalvos, vienuolikmetis sukrizenęs atsakė:
- Nes klastuolių spalva žalia,- o išgirdęs, jog mergaitės akys žalios į kurias net nebuvo iki šiol atkreipęs dėmesio pridėjo,- Geras! Mano irgi tokios,- ir su nemenka šypsena veide bandė kiek įsižiūrėti į merginos akis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 04, 2016, 08:49:15 pm
Spoksodama ten tolyn, į saulę, bepasinerianičą į šaltas pilkas bangeles, Sirė lėtai linktelėjo pritardama faktui, kad dangus gražus.
- Taip, iš tiesų..
Pamažu mokinius apgaubė į naktį besikeičiančio vakaro prieblanda, pašonėje stūksantis uždraustasis miškas virto grėsmingai atrodančia tamsia dėme mėlynuojančiame danguje. Toliau rytuose žybtelėjo pirmos žvaigždės, tarytum mažyčiai jonvabaliai žiburiuojančios ir pranšaujančios šaltą naktį.
Raudonplaukė, negalėdama nuspręsti, ar sudrebėjo nuo šalčio, ar nuo ko kito, vienu metu ir linktelėjo, ir papurtė galvą, regis, palikdama Edą visiškoje nesuprantamybėje. Ir save pačią žinoma.
Vaikinukui įsispoksojus į Sirės akis, šioji sukikeno ir burbtelėjo šypsodama:
- Per tamsu, nepamatysi... beje, anksčiau nešiojau raudonus batus, bet tada nešūkavai, kad tai - grifų spalva... - pridūrė stebeilydama į Edgarą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 05, 2016, 06:41:55 pm
Besišypsodamas dar labiau grifas prisimerkė turėdamas vilties visgi įžvelgti tą žalią spalvą Sirėjos akyse, tačiau to nepavykus padaryti trumpai sukikeno ir patvirtino:
- Tiesa.. Dabar jos juodos, kaip tie angliukai lauže.
Po to pakėlęs kiek tik gali savo antakius į viršų ir nutaisęs keistą veido išraiška su didžiule šypsena veide, pakraipęs galvą į šonus pratęsė:
- Tai supranti, grifų spalva visiems tinka ir negali prie to prikibti. O be to juk nieko tokio, kad kitus taip traukia grifai,- su pasididžiavimu išpyškinus berniukui savo paaiškinimą, jo skruostuose atsirado nedideli įdubimai suformuoti jo šypsnio.
- Gal moki burtus, kurie užkuria laužą? Manau čia nepamaišytų truputėlis šviesos,- pirmakursis pasiklausė mergaitės, kai saulė visiškai jau nusileido.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 05, 2016, 07:54:14 pm
- Ak, nejaugi? Tai kodėl lygiai taip pat visiems negali tikti klastuolių spalva? - paklausė Sirėja klausiamai išrietusi antakius, veidelyje nutaisiusi skpetišką išraišką. Tačiau staiga nusprendusi, kad tai nelabai svarbu, varniukė sukikeno. Kaip gražu, kai jis taip šypsosi, dingtelėjo Sirėjai, ir ji tuoj pat nusigando savų minčių. Tose Edgaro pavadintose juodomis akyse akimirką šmėkštelėjo kažkokios keistos baimės žiburėliai.
Sirė nurimusi linktelėjo ir išsitraukusi lazdelę, dailiai suktelėdamariešą, ištarė:
- Incendio.
Laužas suliepsnojo nedidele ugnele.
-Mes galim išsikepti zefyrų! - sugalvojo Sirė ir dar kartą mostelėjusi lazdele, iš pilies atsiskraidino dubenėlį, pilną baltų minkštų debesėlių. Pasisukiojusi aplinkui, raudonplaukė susirado šakelę ir pamovusi ant jos zefyriuką, įkišo jį į liepsnas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 05, 2016, 08:52:02 pm
- Žinoma gali.. Bet prie Tavęs ji nelabai, nelabai..,- susimąstymo kupinu žvilgsniu Edgar'as nužvelgdamas vyresnę mergaitę pasakė taip, kaip jam atrodė. Jam pasirodžius, jog varnė sekundėlei buvo lyg užsisvajojus jai bežiebiant ugnį paklausė:
- Viskas gerai?- ir užsikūrus skaisčiam laužui, kuris apšvietė viską aplinkui keletos metrų spinduliu, grifiukas sukikeno, - Va dabar galėsim bandyti įžiūrėti tą Tavo akių spalvą.
Zefyrai.. šmėstelėjo vienuolikmečio galvoje kažin koks skonis ir nusekęs paskui Sirėją taip pat nusilaužė nedidukę šakelę, ant kurios vėliau užmaukšlino pasiimtą iš dubens zefyriuką ir kyštelėjo jį į laužo liepsnų viršūnę.
- Aa.. Ar jie skanūs?- dar tik besilydant saldumynui klaustelėjo draugės, nes jam visą laiką tie zefyrai atrodė kažkaip keistai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 09, 2016, 11:26:29 am
Baltas minkštas saldainis skrudo pasidengdamas traškia plutele, po kuria nematomas plaukiojo išsilydęs saldainis. Sirėja prikišo karštą saldainį prie veido ir smarkiai pūstelėjo, kad jis bent kiek atvėstų. Staiga ji netyčia, nešdama zefyrą į burną, karštu jo paviršiumi prilietė nosies galiuką. Tyliai spygtelėjusi varnė pirštu patrynė nudegintą vietą.
- O kam įžiūrinėti, juk pasakiau, kad žalios, vadinasi, žalios.. - burbtelėjo Sirė, stebėdamasi Edo atkaklumu. - O, zefyrai, žinoma, skanūs, tik kad.. labai karšti, - Sirėja sukikeno ir dar kartą pūstelėjusi susigrūdo apskrudusį minkštą debesėlį į burną. Jos veide sustingo palaiminga išraiška. Po kelių sekundėliu atsimerkusi, raudonplaukė žaliaakė griebė dar vieną zefyriuką ir nekeptą sugrūdo burnon.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 09, 2016, 08:05:52 pm
- Na gerai, gerai,- raminančiai trumpaplaukis sutiko, kad nereikia visgi bandyti įžiūrėti Sirėjos akių spalvos, - Ir negalvok, kad netikiu Tavim, o.. O tiesiog man įdomu,- užbaigė jis lyg pasiteisindamas ir vėl šyptelėjo mergaitei. Tuomet pažvelgė į jau apskrudusį savąjį zefyrą.
- Sakai karštas?- suburbėjo grifas ir prikišęs zefyrą arčiau savo lūpų pūstelėjo kelis kartus į jį ir nedrąsiai, kiek išsiviepęs, atsikando kampelį jo. Sukramtęs lyg atbulais dantimis jį, įkrito eilinį sykį į savo šypsenėlę ir tarė:
- Valgyti galima,- ir prisėdęs atgal ant medinio suolo sparčiai įveikė likusį saldumyną.
- O Tu juos net ir žalius valgai? - matydamas, kaip varnė ne keptą zefyrą susikišo į savo burną nusijuokė grifiukas. Sunėręs savo rankų pirštukus jis pasėdėjo kelias sekundes ir nusprendęs, kad ta tyla nelabai gerai tiesiog pasidomėjo:
- Tai kaip Tau sekasi mokytis? Neatsibodo dar?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 10, 2016, 07:10:54 pm
Sirėja linktelėjo. Žaliomis akutėmis stebėdama, kaip anas kramto karštą zefyrą, mintimis nuklydo kažkur į padebesius, kur baltos fėjos ir vaikai, bijantys plaukiojančių siaubų, ir pavasario lietūs ir vėjai...
Šiaip ar taip, grįžkime prie laužo. Sirėja, pusiau negirdėjusi Edgaro nusistebėjimų, kad ji kemša nekeptus zefyrus, užsisvajojusiu žvilgsniu spoksodama į liepsnas, burbtelėjo:
- Gerai, viskas gerai.
Įsimetusi burnon dar vieną sladainį, Sirėja atsistojo ir vyptelėjusi puse lūpų, nužingsniavo drėgna žole kiek toliau nuo laužo ir atsigulė ant žemės. Akutes įsmeigė dangun. It juodu aksomu pasidengusiame danguje tarytum maži deimantėliai žibėjo tolimos žvaižgdelės. Raudonplaukė varniukė akimis klaidžiojo po skliautą it skaičiuodama tuos dangaus šviesulius, nors iš tiesų galva buvo užimta visai kitais dalykais.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 17, 2016, 04:09:20 pm
Berniukas kiek nesusipratęs liko, kai akimirksniu mergaitė atsidūrė tarytum kažkur kitur, bent jam jau taip atrodė, kai ši lyg užsisvajojusi atsakė į užduotą jo klausimą. Žaliaakis galiausiai tik nulydėjo trečiakursę žvilgsniu, kai šioji paėjusi kiek tolėliau prigulė ant nakties ramumo nudvelktos žolės. Jis dabar, nors ir labai norėjo dar su ja pabendrauti, tačiau nedrįso artintis, nes vienuolikmečiui rodės, kad ji šiuo momentu nori tiesiog pabūti su savo mintimis ir jo bandymas įsiterpti į jas gali tik suerzinti ją.
Vėl atsigręžęs į rusenančią ugnį pajuto, kaip per jį persismelkė sutemų vėsuma, tad pakilęs žengė link laužo trindamas savo delnukus vieną į kitą, kuriuos vėliau atkišo šalia liepsnos, kad bent kiek tos sklindančios šilumos pasisemtų į save.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Tae Yeon Min Gegužės 08, 2016, 08:08:56 pm
Žvaigždės lėtai slinko dangum, šaltas nakties vėjas glostė veidą ir užmerktas akis. Taip, Sirėja užsimerkė, mat blykčiojanti žavigždelių šviesa nežinia kodėl ėmė varginti... Staiga viskas pasirodė taip netikra. Sakytum, kad viskas, kas vienaip ar kitaip juntama, prarado bet kokį tikrumą ir įgijo neapčiuopiamumą, išskydusius kūnus ir labai realų, tačiau netikrą atspindį to, kas dėjosi anoreksikės galvoje.
Dar pagulėjusi ant žolės kelias minutėles, Mergaitė lėtai atsimerkė ir atsisėdo, paskui atsistojo ir žengė žingsnį link šokčiojančios laužo liepsnų šviesos, žengė antrą. Staiga pasaulis pasisuko kelių laipsnių kampu, akyse sutavaravo, medžiai, laužo liepsnos ir jų fone stovintis išskydęs Edgaro siluetas ėmė suktis ratu, susiliejo į vieną neaiškią dėmę. Pasaulis apvirto, Sirėja nuvirto ir liko tysoti žolėj pusiau primerktais vokais, po kuriais baltavo akių obuoliai, rainelės buvo užverstos viršun.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 15, 2016, 06:14:46 pm
Betrindamas savo rankas prie laužo berniukas išgirdo kažką sušlamant. Atsigręžęs Sirėjos pusėn pamatė, kad šioji pakilo nuo žaliosios vejos.
- Ir nesušalai besnausdama ant žolės?- pasiteiravo Edgar'as matydamas žingsniuojančią ją link savęs. Tačiau jokio atsakymo net nespėjo sulaukti, kai priešais jo akis mergaitė akimirksniu suglebo ant žemės. Akimirkai juodaplaukis sustingo bandydamas suvokti kas ką tik įvyko, bet greit jo galva perbėgus mintims, kad varnė nei iš šio nei iš to neturėtų griuvinėti, paskubomis prilėkė prie jos.
- Ei? Viskas gerai?- paklausė išsigandusiu balsu. Ir matydamas, kad šioji nereaguoja ir tik tįso ant pievos, dar labiau nusigando ir išbalo it pamatęs vaiduoklį, nors ir šie jau nebe taip jį gąsdino, nes Hogvartse jų pamatyti gali ne vieną. Grifiukas visiškai dabar nenumanė, ką geriausiai jam būtų daryti, ar bėgti pakviesti mokyklos seselę ar pačiam bandyti, kaip nors nugabenti draugę pas ją. Bet kol kas apimtas visų tų minčių Edgar'as tik pritūpė prie trečiakursės ir nedrąsiai keletą kartų savo pirštais paplekšnojo jai per veidą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 25, 2016, 07:54:19 pm
Tolumoje prie ežero pakrantės vaikščiojo dvi tamsios personos, bet viena jų dėvėjo baltą medžiaginę suknelę su odiniu švarku. Plaukai palaidi plaikstėsi veliami kiek smarkaus vėjo. Tai buvo Allison. Klastuolė. Na, o šalia jos juodaplaukis vaikinas, regis taip pat iš Klastūnyno. Taip buvo galima spręsti iš jo charakterio ir bendravimo manierų.
Netrukus priėję ežero pakrantę jie pasuko link laužavietės. Luną slėgę prisiminimai atvedė čia prie apanglėjusių laužų. Buvo matomos aplink laužus skevedros, degėsiai ir visa kita. Čia, prieš daugelių metų kažkur buvo su savuoju koledžu apsistojusi iškylauti. Kam apie tai galvoti? Kad sukeltum nuoskaudą vėl iš naujo. Ar, kad tiesog prisiminčiau apie žmogiškus jausmus, ar kad pasimokyčiau iš klaidų? Giliai mintyse vis svarstė apie tai klastuolė. Ir netrukus prisiminė, jog čia su ja kartu vaikšto nepažįstamąsis.
- Na ką, atėjom. Beje jei galiu paklausti kuo tu vardu? Gi, nebūtų gražu jus pavadinti ,,nepažįstamąsis'' ar dar kaip kitaip, - nusišypsojo ji.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Liepos 27, 2016, 04:06:26 pm
Nežinojo, kas čia per nedraugiškai atstumianti nuotaika, kurią nešiojo, buvo, tačiau nedarė nieko, kas būtų padėję ją pašalinti - aišku, galėjo pasistengti nekalbėti grubiai, ar kažkaip panašiai to tipo, tačiau ar labai to norėjo?
Aišku, kad ne.
Kažkur viduryje kelio mergina susilygino su jo greičiu, tad eidami viens prie vieno, jie buvo paskendę savose mintyse. Karmą kiek pradėjo nervinti jos verksmingų emocijų veidas - nagi, ar viskas tau čia persipildę blogų prisiminimų? - tačiau nieko netardamas, tiesiog žingsniavo šalimais. Pats buvo kaltas, kad įsivėlė į tolimesnį buvimą šalia, kad ką jau padarysi, bet su tuo teks susitaikyti.
Akims užtikus laužo liekanas, klastuolis sustabdė žingsniavimą, klestelėdamas ant netoli sėdėjimui priguldytų rąstų. Akimis apžvelgdamas vietovę, kuri buvo aplankyta užtektinai nenutuokiančių apie savo šiukšlių susirinkimą žmonių, tyliai atsiduso, pasukdamas galvą į merginos pusę.
-..Karma,- kažkas viduje tiesiog viliojo pasinaudoti savo antruoju vardu - tačiau tai tik būtų galėję atnešti papildomą galvos skausmą, tad po nedidelės tylos tarstelėjo tikrąjį vardą,- Nors nematau blogumo būti vadinamu nepažįstamuoju.
Aiškiai neužklausęs merginos vardo leido šiai suprasti, kad neturi didžiulio įdomumo jame - nors jeigu nori, tegul sako, koks gi jam skirtumas.
-Kodėl viskas verčia tavame veide atsirasti skausmingai išraiškai?- nepilnai norėdamas, juodaplaukis vis dėl to nusprendė tęsti tolimesnę kalbą. Kokio velnio tada atkulniavo čia drauge, jeigu tik prasėdės nedraugiškoje tyloje?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 20, 2016, 07:07:14 pm
   Diena pasitaikė šilta. Lauke švietė saulė, temperatūra siekė dvidešimt aštuonis laipsnius ir vėjas tik švelniai judino medžių šakas. Idealus laikas poilsiui, tačiau jau kuris laikas visi hogvartsiečiai kankinosi su egzaminų užduotimis ir kitais reikalais. Daugelis iš jų tik ir tematė darbą tame, tačiau kai kurie žmonės mokėjo į viską žiūrėti ganėtinai įprastai. Dar viena eilinė diena.
   Viena iš tų žmonių buvo Jekaterina. Ji ramiai atsipūtusi žingsniavo ežero pakrantės link. Atrodo, jai visiškai nerūpėjo nei egzaminai, nei jų atlikimas, tačiau ji turėjo lazdelę rankovėje, o tokiai burtininkei būtybei kaip ji turėti lazdelę reiškė viską.
   Mergina, kaip ir visad, buvo nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai, tačiau dabar pasirinko maikutę visiškai uždara krūtine, tačiau be rankovių, odinis švarkelis lengvai apjuostas atsimušė į klubus. Tatuiruotos rankos buvo baltos it sniegas, kaip ir pati Klastuolė, kai ji klestelėjo prie medžio ir lengvai pasirąžė. Reikėjo imtis darbo, būtent to ji čia atėjo į tokią ramesnę vietelę.
   Išsitraukusi lazdelę greitai išsikvietė knygą, kurioje buvo surašytas eliksyras, naudojamas išvaryti įniršio demonui iš žmogaus. Ją šiek tiek purtė juokas, nes ji pati buvo meistriška tamsos būtybė, žavingai prisidengianti demonės vardu. Buvo tokių, kurie ją vadino net pačia nelabąja, tačiau Jekutė žinojo, kad Liuciferis nėra jau toks ir blogas. Gal tik rakštis subinėj, tačiau tikrai ne viskam norintis blogio. Kraulis irgi visai nieko, tačiau nuolat prisidirbdavo. Juodaplaukė atsiduso ir ėmėsi skaityti receptą dar kartą. Visus ingredientus ji jau mokėjo mintinai ir turėjo susidėjusi ant lovos Klastūnyno bendrajame kambaryje, beliko tik išsiburti viską, ko tam dalykui gali prireikti.
   Darkart mostelėjus lazdele priešais ją atsirado katilas su visais dalykais, kurių galėjo prireikti. Iškrausčiusi visa tai juodaplaukė magijos pagalba susikūrė ugniakurą su jame rusenančia ugnimi ir užkaitė tris šimtus mililitrų specialaus eliksyrams reikalingo vandens. Kol vanduo kaito, Klastuolė pasiimė driežo uodegėles ir atsirėmusi į medį nerūpestingai jas sutrynė grūstuve ir viralui pasiekus septyniasdešimt laipsnių supylė. Eliksyras pasidarė purvinai žalios spalvos ir suburbuliavo. Mergina tik kilstelėjo antakius ir pasitikslino recepte, ar viskas gerai. Taip ir turėjo būti. Pamaišiusi du kartus pagal laikrodžio rodyklę paėmė nedidelį buteliuką su raudonojo fikusinio asiūklio sultimis ir lengvai pateliūskavo. Skystis buvo gelsvai raudonas ir šiek tiek hipnotizavo savo permainingomis spalvomis. Jekaterina kostelėjo ir labai kruopščiai įpylė tris šaukštus, po kiekvieno šaukšto pamaišydama pusantro karto prieš laikrodžio rodyklę.
   Eliksyras nusidažė švelniai auksine spalva ir šiek tiek burbuliavo.
   Dar kiek luktelėjusi, kol eliksyras pasiekė šimtą laipsnių vieną po kitos juodaplaukė įdėjo fenikso plunksnas (keista, kad tokį daiktą reikia naudoti eliksyrui gaminti) ir jos kaip mat ištirpo. Mergina vėl kilstelėjo antakius, tačiau su niekuo negalėjo pasidalinti savo mintimis. Pamaišė gėralą trylika kartų prieš laikrodžio rodyklę ir keturis pagal. Skystis pasidarė burgundiško vyno spalvos. Kažkodėl nuolat jai dirbant prie eliksyrų gėrimai labai greitai keisdavo spalvą. Atsainiai supylusi mandragoros šaknelių miltelius Klastuolė pamaišė ratu eliksyrą septyniolika sekundžių, pamažino ugnies karštį ir paliko jį burbuliuoti, kol išvirs. O per tą laiką nusprendė pasidomėti ingredientų istorija ir šiaip – kas ten naudojama tam daiktui gaminti.
   Jekaterina atsipūtė ir atsirėmė į medžio kamieną tuojau pagriebdama knygą apie eliksyrų sudedamąsias dalis ir ėmėsi skaityti.
   Su fenikso plunksnomis ir mandragoromis viskas buvo aišku. Feniksus žmonės gaudydavo kalnuose, neretai juos buvo galima rasti aplink ugnikalnius. Įprastai šie paukščiai duodavo tik po vieną plunksną ir jas lazdelių meistrai brangiai parduodavo, nes jie geriausiai išmanė feniksų gaudymo paslaptis. O štai mandragoras pati profesorė Wang augino, kiek juodaplaukė žinojo. Jų šaknys tikrai nebuvo draugiškos ir dar klykdavo. Klastuolė atsidususi atsivertė puslapį apie raudonajį sikusinį asiūklį.
   Asiūkliai buvo žiobarų augalai, tačiau burtininkai iš jų išvedė magišką augalų rūšį, kuri degina tamsos būtybes ir jas privilioja savo kvapu. Demonė kvėptelėjo pagalvodama apie tai, kas galėjo būti, jei apsitaškytų. Kita vertus, jos žaizdos  gydavo greitai.
   Dar skaitydama juodaplaukė sužinojo, kad didžiulės šio augalo plantacijos buvo auginamos Alžyre, tačiau po keistos katastrofos, kurią įvykdė Mirties Valgytojai (jie paskleidė nuodingus dūmus visoje šalyje) šie augalai nunyko. Tačiau vėjas išpustė kai kuriuos jų, tad šis augalas dažniausiai randamas Afrikoje, Italijoje ir Turkijoje.
   Prisiminimas apie eliksyrą ištraukė Klastuolę iš knygos ir ji dar pamaišiusi viralą užgesino ugnį. Antidemonizuojančio eliksyro konsistencija priminė gleives ar tai kokius klijus, o spalva buvo itin ryški oranžinė. Jekaterina piktai sučiaupė lūpas ir paėmusi sidabrinį samtelį supylė tą daiktą į sidabrinį buteliuką pagal intrukciją vis keldama samtį aukščiau. Kaip ir reikėjo tikėtis, viskas sutilpo idealiai. Nuo eliksyro dar parūko dūmas ir mergina jį užkimšo. Buteliukas atrodė gražiai, tačiau kur jį dėti dabar?..
   Papurčiusi galvą Jekaterina išsivalė katilą ir visus daiktus sudėjusi į jį išsiuntė atgal į Klastūnyno kambarį. Mergina atsistojo ir nusivalė žoles nuo juodų džinsų. Ketino traukti į mišką, kaip ir visada ateinant vakarui, tačiau nusprendė bent šį kartą apsimesti normaliu žmogumi ir nuėjo į pilį neatsigręždama atgal į ežerą. Egzaminas įvykdytas, užduotis irgi, galima pailsėti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Alisa Faun Rugpjūčio 21, 2016, 09:17:14 am
Švilpiukė šią giedrą naktį išsmuko iš pilies į ežero pakrantę.  Ji buvo šiltai apsirengusi, nes naktis buvo gan šalta ir vėjuota. Tyliai atsisėdusi prie laužavietės ji sėdėjo ir galvojo ką veikti.  Ji atsigulė ant žolės ir pažvelgė į dangų. Bandė surasti visokius žvaigždynus ir prisiminti ko mokėsi per astronomijos pamokas. Staiga ji prisiminė vieną burtažodį kuris naudojamas danguje pamatyti savo vaikystę. Ji pasiėmė savo burtų lazdelę ir lėtai ją nukreipusi į dangų sušuko:
-Filiorum!
Šį kartą burtas jai nesuveikė. Na pabandysiu dar kartą – pagalvojo Alisa.
-Filiorum!
Šį kartą burtas pavyko ir ji išvydo save maždaug 2 metų.  Mergaitė sėdėjo ant pleduko prie jūros.
Bet vaizdas greitai dingo. Ir viskas? – pamanė Švilpiukė.
-Filiorum! Filiorum! Filiorum!- sušuko mergaitė nukreipusi lazdelę į dangų. Šįkart pamatė vėl tą pačią mergaitę, tik jau vyresnę. Mergaitė žaidė su kita mergaite. Mama netrukus atnešė tortą su žvakutėmis ir jaunoji Alisa jas užpūtė. Staiga pasirodė kitas prisiminimas – kaip Alisa dar atrodo visai neseniai gauna laišką, kad yra kviečiame į Hogvartsą.
Alisa pasižiūrėjusi į savo vaikystę atsisėdo ir nusprendė eiti atgal į pilį, kad niekas nepastebėtų jog jos ten nėra.
   
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugpjūčio 25, 2016, 03:22:45 pm
Toji šypsena, nebuvo šypsena. Veikiau iškraipyta, ištempta nelaiminga šaltojo veido grimasa. Arba abejingas apsimetimas su vypsniu. Klastuolė tyliai atsidususi nusuko akis link tolimoj esančio Uždraustojo miško. Nebegalvok apie tai. Nebegalvok apie tai. Tu to neverta, kad kentėtum ar depresuotumei.Allison vargiai tikėjo ar toks mąstymas tai padės.
- Tai tu esi... Karma..., - kiek nutylėjusi ji vėlei prabilo. - ... Išties retas vardas. Ir šiokią tokią reikšmę turi. Tik nežinau kokia jinai ta... Reikšmė...
Gailiai numykiusi ji ilgesingai nužvelgė Rojaus sodą ir tiltą. Regis, ten ir įvyko pirmasis bučinys. Ir meilės prisipažinimas. Tačiau, tai tetruko neilgai, nuo tada, kai išvyko mokytis į Durmštrangą. Tuos pirmuosius metus kai jis mokėsi ten - ištisai gaudavo laiškus. O dabar... Nėr nieko kaip tyčia. Tik likę prisiminimai ir nuotraukos. Rudaplaukė stovėjo vis susimąsčiusi tyliai atsakė:
- Dėl to, kad viskas kas patirta - nebesugrąžinsi. Laikas nepakeičiamai viską keičia.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugpjūčio 25, 2016, 05:58:41 pm
Galbūt merginai tiesiog pasitaikė netinkama diena kitų užkalbinimui - galbūt Karmai buvo ne ta nuotaika, ne tokia pokalbio tema. Galbūt pastarasis galėjo vystytis geriau, jeigu būtų bandoma įdėti tam šiokio anokio noro jį tolimiau tęsti. Galbūt kažkaip būtų išėję išskaidyti nebūtinai tylos atnešamą nejaukumą, bet problema ir slypėjo tame, kad jis buvo kuriamas iš pačio pokalbio.
Galbūt tai tiesiog buvo nereikalingas susitikimas, ir bandymas jį tolimiau pratęsti buvo nereikalingas aktas. Nebuvo lemta, nebuvo norima, nebuvo reikalinga. Galbūt ir nebuvo.
-Reikšmės jokios nėra, vardas kaip vardas,- susinervinęs nukirto. Reikšmė, aišku, galėjo būti, gi karma tapo ganėtinai dažnas žodis, kad ir norint prakeikti ar išplūsti - bet gi supraskit vargšą vaikiną, jau turintį antrinį vardą ir pavardę kaip angelą ir žmones ėdančią pabaisą, jam jau ir visi reikšmę turintys vardai, ypač jo paties, jau lindo per gerklę.
Iš juodaplaukio lūpų išėjo tylūs atodūsis - galbūt kiek per grubiai, per staigiai ir piktai tą pasakė, nesusivaldęs, bet kad ir kaip stengėsi bėgti, tai vistiek buvo opi tema, kiek primenanti seną žaizdą, kuri niekaip ir niekada nepranyksta.
-Laikas viską keičia..- pritariamai pakartojo, dar kartą atsidusdamas. Būtų visai mielai atsigulęs, ar į ką įsirėmęs ir leidęs sau pačiam kiek pasiilsinti užmerkiant akis, bet.. Na, net ir idiotai žino, kad rąstai jokių atlošų neturi. Susinervinimo apimtas Karma nuo tokio bandymo klestelėjo į žemės, žolės ir mažos dalies pelenų mišinį, nepatenkintai caktelėdamas liežuviu - kojos, vis dar permestos per rąstą buvo vienintelis dalykas, kurį dabar galėjo matyti mergina, bet ir pats klastuolis per daug tingėjo keltis iš tokios vietos. Keista, bet tai buvo savotiškai patogu, kad ir kiek kieta,- Bet tu keitiesi su juo, nei per lėtai, nei per anksti, eini atsiliekant mažučiu žingsniu, kad nepražūti. Susigrąžinti nesusigrąžinsi - bet tai nereiškia, kad net ir ko skaudaus negalima paversti laimingu prisiminimu, kurį paleidi vėjais tam, kad nepamestum žingsnių tarpo tarp savęs ir laiko. Įsikabinimas praeities taip, lyg tai būtų dabartis yra idiotiška.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 04, 2016, 05:05:25 pm
Nebegaliu daugiau aš taip kentėti. Man reikia ko nors aštraus smaigaliu daikto. Dūris smarkus ir viskas baigta. Karštligiškai šitaip mąstė klastuolė. Netrukus už suknelės kišenės užčiuopė savąjį durklą su kuriuo dažniausiai mokėsi kautis. Kaip tik man gerai šis daikčiukas. Taip pagalvojusi ji atsisėdo prie medžio ir atsirėmė į jį su durklu rankose sakydama:
- Ačiū už trumpalaikį pašnekėsį. Iš tikrųjų, aš, per tą laiką pasikeičiau. Tikiuosi, man ši diena bus iš paskutiniųjų laimingų, - tyliai tarusi ji vienu judesiu iš smarkumo dūrė į krūtinę, tą vietą kur glūdėjo širdos. Atrodo, visai neskauda kai dūri sau į krūtinę, į širdį. Bet užtat kraujas sunkiasi, o krūtinė vis rečiau kilnojosi.
Pasąmonėj vis iškildavo vaizdai iš praeities, Alli sulyg pirmuoju buvusiu bučinio prisiminimais nusišypsojo. Jakscon nuoširdžių akių blizgesys ir linksmas veidas prieš išeinant į pamoką. Jo šiltas glėbys kai pati buvo pasimetusi saloje ir apsiverkė. Netrukus viskas aptemo ir ji paniro į amžinąjį poilsį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugsėjo 04, 2016, 06:50:24 pm
Buvo ganėtinai įkyru, kad kaip tik šiandien pasitaikė šilta, su į visų reikalus besikišančia ryškia saule - nors buvo per daug tingus, kad keltųsi iš šitos ganėtinai keistos pozicijos ir eitų pavėsin, ir per daug didelis kvailys, kad išviso būtų pasilikęs kieme, kur šis bent jau buvo. Užmerktomis akimis, kiek atsiribojęs nuo visko, kas vyko.. jeigu ne tie įkyrūs saulės spinduliai, buvo galima ir užmigti.
Galbūt dėl to ir tik po kelių sekundžių jam dašuto, ką pasakė mergina. Sugebėjo kūną pakelti nuo žemės kaip tik tą akimirką, kai ši susivarė durklą širdin - susiraukęs žiūrėjo, kaip pana, kurios vardo taip net ir nesužinojo žudosi tiesiai prieš jo akis. Galbūt dar būtų buvę reikėję paburbėti apie tai, kaip ši net nesugebėjo eiti atimti savos gyvybės viena, būtinai turėjo daryti prie kokio nepažįstamo, kurį dar ir procese sutraumuoti galėjo.. Nors aišku, ką čia burbėsi, kai prieš tave žmogus dvėsta.
Tyliai ir nepatenkintai atsidusęs, vis dėl to Karma atsikėlė nuo rąsto, ant kurio sugebėjo pražiūrėti visą reginį - priėjo prie merginos, dabar jau gulinčios ant žemės kūno, pirštu lengvai pabaksnodamas skruostan. Neatrodė, kad ji dar buvo pilnai mirusi, su visais magiškais būdais ir panašiomis nesąmonėmis ją ir išgelbėti tikriausiai būtų išėję.. Nors ir klastuolis nematė tam tolimesnės prasmės, ypač kai mirtį mergina pasirinko pati.
Klestelėjęs ant žemės priešais mirštančią nepažįstamą, juodaplaukis kelis kartus garsiai sušvilpė - kol reikiamas paukštis pasirodė, praleido laiką spoksodamas į lėtai spalvą prarandantį klastuolės veidą, kartu ir spėjo šią apieškoti - pilna negyvėlė, ilgą laiką praleidusi po žeme ji dar nebuvo, tai nematė jokios problemos, o galų gale, jam reikėjo kokio popierėlio, ką ir savai laimei atrasti sugebėjo. Tik gaila, kad negyvėliai ir tušinukų drauge nesinešiojo.
Reikiamui krankliui pagaliau pasirodžius, o Karmai leidus sau kelias minutes praleisti pirštais lengvai glostant pro šio plunksnas, vaikinas pagaliau susigriebęs pasiėmė netoliese gulinčios anglies gabaliuką, parašydamas savo buvimo vietą - vienaip ar kitaip, Velinas gi jau iš pačio pirmo jų susitikimo turėjo žinoti, kad jo raštas nebuvo toks dailus kaip šio, ypač rašant ant nelygių vietų ir su anglių gabaliukais. Perlenkęs popierėlį perpus ir įkišęs krankliui į snapą, liepė pastarajam paskubėti pas savo mylimąjį - pats prisėdo ant pavėsį gulinčio rąsto, kas ironiškai buvo arčiausias šalia lavono - kas privertė pagalvoti, kad jos durklas buvo visai nieko. Vienaip ar kitaip, negyvėlei jo nebereiks, tad tiesiog patraukė pečiais, ištraukdamas šį iš jos krūtinės, kraujo pėdsakus nuvalydamas į jos drabužius ir pasisavindamas šį sau.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Armand Desrosiers Rugsėjo 04, 2016, 11:11:18 pm
Varnas atnešė jam laišką, kai vartė neįdomius popierius savo naujajame kabinete. Nors ir žinojo, kad toks darbas turės daug popierizmo, bet nemanė, kad jo turės daugiau negu pats magijos ministras! Magiškieji gyvūnai ir ateities būrimas buvo tokie paprasti dalykai, kokio velnio pas jį kabinete dabar buvo tiek daug nereikalingų popierių?! Būtų juos visus išmetęs, bet dėka Cezario, ar greičiau Luciferio, karklio snape išvydo popierėlį. Išėmęs šį, išraitė ir...
Mergina nusidūrė miške? Į širdį? Mirusi? Nukraujavusi! Tokią siaubinga dieną pasirinko toji savižudybei, juk jos kūnas ims dvokti po pirmos nelemtos valandos, pastovėjęs erzinančioje saulėje. Turbūt kirmelės jau atakuoja jos vidurius.
 
Paukštis jį atvedė pas Karma, savo mylimąjį, kuris neužkasė kūno, it žinodamas, kad turėjo puikią knygą – apie kūnų prikėlimą ir pavertimą nuolankiais tarnais, ar greičiau – medžiokliais. Tokį galėtų užsiundyti ir tas nelaimėlis būtų suvalgytas, tikrų tikriausio padaro panašiai veikiančio kaip zombis.
Padėkojęs varnui, priėjo prie klastuolio ir įbruko jam į rankas aptrintu, apiplyšusiu, odiniu viršeliu storą knygą pageltusiais lapais. O pats palinko prie lavono ir pabandė suprasti kiek laiko šioji mirusi. Durklo širdyje nerado... Iš žaizdos sklido prastas kvapas, kupinas geležies ir... dar kažko. Nebuvo pratęs apžiūrinėti mirusių žmonių kūnų, tai darydavo jo pažįstamas Ueda, kuris specializuodavosi jų išmėsinėjime, pardavime detalėmis ir nuodų bei eliksyrų gaminime. Tam rožinplaukiui mergaitės kūnas būtų tikrų tikriausia aukso... nors greičiau jau nebebūtų, nes vertino labiau stiprių vaikinų kūnus. Be reikalo susimąstė apie savo vampyriškajį pagalbininką, dabar turės pasirūpinti, kad Karma atliktu viską teisingai ir sužinotų tiek pat daug dalykų.
-   Prašau atversk 122 puslapį, išvysi paveikslėlį su mirusiu kūnu, ganėtinai skeletišku ir virš paveikslo gotišku šriftu bus parašyta Inferius, mes ją atgaivinsime, - pratarė. – Tai nėra legalu, bet manau ji paliko savižudybės raštelį, tad niekam nebus svarbu, kad kažkas vėl pavirto dulke, - truktelėjo pečiais išsitraukdamas iš po diržo savo lazdelę, burtai jam sekėsi daug geriau negu viralai, tad nemanė suklysęs, ypač kai turės po akimis knygą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugsėjo 05, 2016, 03:53:37 pm
Laukimas buvo toks įkyrus ir ilgas - lyg Velinas čia būtų skubėję vėžlio žingsniais, kad neapsikentęs klastuolis sugebėjo merginos kūną pertempti ant pavėsio, dar kartą apžiūrėti ją dėl kokių kitų smagių peilių ir kitų niekučių (nors rodos, tame jo laimė neaplankė), pirštus pabarbenti į rąstus, žemes ir žoles, pasivaikščioti aplink apžiūrint, ar niekas neateina, apie dešimt kartų nusižiovaut ir ilgus laiko tarpus burbėti kažką panosy.
Kitaip sakant, Velinas truko ilgai, o jeigu nepasiskubins, tai iš mirusios kūno ne kas ir liks.
Nors net ir juodaplaukiui jau pradėjus justi irzulį, šis vis dėl to apsireiškė - pagaliau!, ir buvo galima lengviau atsipūsti, nes bent jau kam kitam neprisireikė atsibelsti laužavietėn kaip tik dabar, pataikant tiesiai ant keistos ir netinkamo laiko. Galbūt įsivarant ir mažytę traumą.
Atrodė, kad negyva klastuolė varnanagio dėmesį traukė daug labiau negu jo mylimasis jaunesnis sužadėtinis - tad ir pats vietoje kokio pasisveikinimo ištarimo ar parodymo veiksmais Karma liko sėdėti kur sėdėjęs, akimis žiūrėdamas į informacijos apie ją ieškantį Veliną.
-Praėjo apie pusvalandį, nors gal ir kiek arčiau valandos ,- abejingai tarstelėjo, pavardydamas gautą knygą rankose,- Durklą pasiėmiau sau, todėl jo ir nebėra.
Nežinodamas, ką daugiau pratarti, ar verčiau - nenorėdamas trukdyti "dirbančio" varnanagio, juodaplaukis nusprendė vėl susitelkti ties varnu, galų gale, bent jau jis atliko greitą atsiradimo čia darbą, o tikriausiai ir raštelį nunešė palyginti greitai. Priešingai negu kuri kita persona.
-Negi jau taip įsijautei į mokytojo rolę?- pašaipiu tonu pratarė, vis dėl to paklausydamas nurodymų - susiradęs reikiamą puslapį ir įkišęs pirštą tarp puslapių lapų, lėtu žingsniu prisiartino prie Velino, klestelėdamas ant žolės lopinėlio šalimais. Besiklausydamas tolimesnių sužadėtinių kalbų išleido tylų atodūsį, nuspręsdamas tiesiog nieko nesakyti dėl jo minėtojo raštelio dalies - kas tikrai atrodė kaip neegzistuojantis dalykas Karmai, galų gale, pati savižudybė buvo it ekspromtu sugalvotas dalykas,- Aš sakau, pasikviesiu tave, norėsi gal kur organus ar patį kūną parduot, o tu sau apie pavertimą ją zombiu tegalvoji. Negi taip ir paliksi tą padarą kur nors uždraustajame miške be priežiūros, jeigu kas galų gale ir išeis?- padaręs pauzę, per kurią akimis permetė nurodytą puslapį apie Inferius, dar kartą išleido atodūsį, šį kartą it nurungto žmogaus,- Taigi, ką man daryt?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Armand Desrosiers Rugsėjo 05, 2016, 05:52:13 pm
Dirstelėjo į Karmą, jis atrodė... Supykęs, prastoje nuotaikoje, na minėjo, kad buvo suerzintas kam užtruko tiek ilgai, bet jaunasis profesorius net nepagalvojo, kad prireiks tiek daug laiko išsikrapštyti iš to nelemto kabineto, o ir ėjo greitai... Bet turbūt varnas bus pasiklydęs, visgi kabinetas naujas, o ne visi ir žino kur tas langas per kurį buvusį varnanagį pasiekti galima.
Nusprendė nekankinti mylimojo, juk net su juo nepasisveikino. Pritūpė šalia jo ir palinkęs link veidelio, pabučiavo lūpas, tai buvo ilgas, geidulingas bučinys. Tikėjosi, kad Karma bus patenkintas bent šiai valandai ir neprašys ko daugiau, nors... Visai ir pats norėtų, kad jaunesnysis trokštų pasiglamonėti ir sueiti, juk nesimylėjo jau pakankamai ilgai... Savaitę gal, nes vis koks nedorėlis sumanydavo pertraukti jų meilės aktą per kurį nė nespėjo kaip reikalas prarasti visų rūbų.
-   Mes vyksime medžioti čiupakabrų, tai skamba absurdiškai, bet gavau tokį užsakymą, - tarstelėjo, nesismulkindamas į detales.
Kaip tik ketino grįžti prie mirusio kūno, bet Karma užsiminė apie kūno ir organų pardavimus. Kichi. Mintyse tas vardas išdygo it nelaimėlis grybas. Pats kūnų niekada nepardavinėdavo, tad anatomijos ir vertintų dalių nežinojo, vis dėl to jo sritis buvo magiški gyvūnai, o ne magiški žmonės.
-   Mano draugas Kichiro juos parduoda, tad visada jam tą darbą palikdavau, vis išmano daugiau... Bet nemanau, kad jis turi laiko, visgi pilnas reikalų ir dėl „kažkokios mergšės“ čia neatvyks, nebent pasiųs kokį savo gaujos narį, kuris bus toks pat įkyrus kaip ir šis su savo troškimu turėti kiekvieną vaikiną, - sumurmėjo, dusliu balsu, buvo nusprendęs ilgų kalbų nesakyti, garsiai, tad... – Ir nemanau, kad Ueda prileisčiau prie tavęs, - kreivai šyptelėjo. – Eh... Na tai kaip nauji mokslo metai? – nusprendė užvesti kalbą kol dirbs.
Pavartė burtų lazdelę tarp pirštų, galvodamas nuo ko pradėti, galiausiai nusprendė įkišti savo ranką į žaizdą ir... sugriebti širdį, kas tikrai nebuvo lengvas procesas, kadangi buvo pakankamai daug audinių kurie galėjo nebūti širdis. Padaręs, tai nukreipė į ją savo lazdelę ir ėmė murmėti burtažodžius ar verčiau eilėraščius, kad jau dauguma nekromancijos pradininkų mėgdavo ne po vieną ar tris žodžius prikėlimus vykdyti, kad kartais nebūtų pernelyg lengva, todėl... Todėl vis žvilktelėdavo į knygą, nes neatsiminė šio taip gerai, kaip kitų gyvatiškų eilių.
Baigęs, įgrūdo atgal širdį, tiesa, stengėsi kiek atsargiau, net buvo durklą nugriebęs iš Karma, kad ir kur šį beturėjo ir dar padidino žaizdą, prasiskindamas kelią. Nuvalęs į savo apsiaustą ašmenis, įsipjovė sau į delną ir įlašino kraujo, nepamiršdamas išsiimti iš po juodojo eliksyro buteliuką, kuriame rodos tik vienas lašas tebuvo, tad ir tą patį įlašino į atvirą širdies žaizdą.
Nuvilko nuo mergaitės apsiaustą ir uždengė juo, jos kūną, kad nauja atmerktos akys nebūtų apakintos ryškios, saulės šviesos, nors vargu ar be vakaro toji prisikels.
-   Kiek dabar valandų? Po vienos ar dviejų, jau turėtų pradėti judėti... Tai.. norėsi jos su drabužiais ar be? – paklausė, nusižiovaudamas, tokie burtai, visada išsekindavo bent jau jį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugsėjo 05, 2016, 09:31:50 pm
Ir vis dėl to nesusilaikė neišsiviepęs it koks mylimą saldainį gavęs vaikėzas bučinio metu - aišku, pykti jis nepyko, galbūt buvo tiesiog kiek dirglus dėl to, kad žudytis kažkas nusprendė tiesiai prieš jo akis, o tada ir prisidėjo tas papildomas laukimas, tačiau kaip tokios emocijos galėjo kunkuliuoti jame, kai gauna tokį saldų, aistringą bučinį? Nors galbūt, vien dėl principo, pats ne itin ir prisidėjo prie šio, perleisdamas vadeles Velinui su mintyse pratartais žodžiais, kad bent jau padaro tą bučinį smagiu už tai, kad taip ilgai vertė jį laukt - o ir dviejų vaikinų lūpoms atsiskyrus vienai nuo kitos, klastuolis nesusilaikė nedavęs mažo, neskaudaus sprigto vyresniajam į nosį, tarsi sakydamas, kad eitų prie darbų vietoje visokių bučinių ir kitokio tipo nukrypimų, dėl kurių jis realiai ir neprieštaravo.
-Argi jos nėra paplitusios Amerikoje? Koks idiotas jas atsitemptų čia?- susiraukęs burbtelėjo, ne taip ir ieškodamas atsakymų į savo užduotus klausimus - vien jau žodis "Čiupakabra" jam asocijavosi su keistu ateivišku padaru, atkeliavusiu tiesiai iš vaikų košmarų , o vien jau tai, kad Velinas išsiruošė šių medžioklei turėjo reikšti, kad negalėjo jos būti itin toli nuo dabartinės jų esamos vietos.
Klausydamasis varnanagio kalbos, kelis kartus murmtelėdamas "mh" tam, kad neatrodytų, jog jį užignoravo, Karma ir vėl pagalvojo, kad būtų visai malonu kada pabandyti vyresnįjį pakamantinėti dėl jo praeities, galų gale, jiedu buvo susituokę, o vienas apie kitą žinojo itin menkus dalykus - tikrai atrodė, kad turėjo šiokią anokią teisę aiškintis ir klausinėti daugiau apie žmogų, su kuriuo susirišo visam likusiam gyvenimui, bet.. Bet tai galėjo palaukti bent jau kiek ramesnės aplinkos ar atmosferos, negu tos dabartinės, tad pasižymėjęs minėtuosius vardus atmintyje - ypač kodėl tasai Ueda buvo toks blogas, kad nebuvo norima jo leisti prie klastuolio - paliko visą tą reikalą vėlesniam laikui.
-Kaip mokslo metai, tai niekuo neypatingi. Nors vis dar neapsilankiau tavo kabinete,- gūžtelėjo pečiais, drauge išspausdamas menkutį, tarsi lengvai erzinantį šypsnį, kartu akimis nužiūrinėdamas dirbantį Veliną - nenorėjo jo trukdyti ar trikdyti, tad stengėsi laikytis bent jau menkučio atstumo, bet nesugebėjo atitraukti tamsių akių nuo jo susikaupimu švytinčio veido, ar žodžius vieną po kitą beriančių lūpų.. Kad ir kaip stengėsi verčiau susikaupti į knygos tekstą, ar net į tą vaizdinį, kaip ir taip ganėtinai vargšės mirusios merginos kūnas buvo dar labiau žalojamas (nors ji mirusi, koks gi negyvėliams buvo skirtumas), susiprato vis sugrįžtantis atgal, kad bent sekundę kitą akies krašteliu dirstelėti į jį. Jautėsi ir tikriausiai atrodė kaip kokia iki ausų meilėje ir susižavėjime įklimpusi mergiūkštė. Apgailėtina, bet nepakeičiama.
Sugebėjo akimirkai atitraukti žvilgsnį ir nukreipti šįjį į jau švelnios purpurinės ir dar lengvesnės mėlynos mišinį, kuriuo nusidažė klastuolės kūnas praleidus kurį laiką mirus, ir tuos kelis kraujo lašelius, ištryškusius tada, kai Velinas dar labiau gilino šios žaizdą - net jei ir dėl gulėjimo, ir aišku, mirties, didžioji dalis kraujo jau buvo nusėdusi žemyn, jis vistiek, tarsi norėdamas pranešti, kad visai neseniai čia dar buvo gyvas, žeme vaikščiojantis kūnas parodė kelis kraujo lašelius. Tai buvo ganėtinai šlykštus vaizdas, nebūtinai dėl pačios mirties ar dėl daugumai silpnesnių žmonių gebančio sukelti vėmimo jausmo - verčiau vien dėl to, kad net ir mirusios žmogystos praeis pro tuos pačius mirties žingsnius, lyg nebūtų užtekę panašumų vienas tarp kito dar tada, kai buvo gyvi. Liūdnai šlykštu.
-Spėju, kad apie šešias ar pusę septynių,- susiraukusia mina pakeldamas akis į dangų pratarė - jeigu klastuolis ir būtų turėjęs kažką panašaus į laikrodį, tada tikriausiai būtų ir galėjęs pasakyti tikslesnį jos mirties laiką, bet tokie dalykai buvo per daug įkyrūs daiktai, kad kasdien užsidėti, ir per daug ir dažnai trukdantys patogiai užmigti, kad būtų palikti nenusiimti. Ir galbūt reikėjo džiaugtis, kad mintys nukrypo prie laikrodžių ir jų įkyrumo, taip padedant Karmai išvengti užsikosėjimo ir užspringimo savomis seilėmis dėl tolimesnių sužadinėnių žodžių, dabar palikusių tik sutrikusią išraišką ant jo veido.
-Jau verčiau tavęs norėsiu be drabužių,- atsigavęs iš anokios ir nuostabos murmtelėjo, viena ranka apsikabindamas šalimais sėdintį Veliną, galvą padėdamas pailsinimui šiam ant peties - visas reikalas buvo baigtas, tad nesuprato, kodėl negalėtų nekišti rankų prie vyresniojo vaikino. Nors pastarasis ir buvo labiau pavargęs, ir Karma būtų galėjęs leisti varnanagiui tokia pat poza, kokia dabar buvo klastuolis, bent jau kelias akimirkas pasiilsėti ant jo, vistiek taip nepadarė - galų gale, jeigu sužadėtinis ir norėjo kad ir pats pamiegoti, tada tikrai atras kokį būdą ir pats patogiai įsitaisyti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Armand Desrosiers Rugsėjo 06, 2016, 08:14:16 pm
Apsilankymas jo naujajame kabinete, kuris greičiau panašėjo į pašto sandėlį su visais tais laiškais, rėkiančiais ir nelabai, nelabai maloniai nuskambėjo bent Velino ausiai. Taip, nepamirš atsivesti Karmai aprodyti naujų plotų, bet... kai ten nebebus popierių baseinas.
Po viso to atgaivinimo proceso, sėkmingo ar ne, Velino kūną išmušė prakaitas, šaltas, it kas nors būtų į jo drabužius įmetęs sniego. Neperskaitė visų instrukcijų, o tuo labiau pašalinių poveikių kurie gali ištikti sukuriant vaikščiojantį numirėlį. Mintyse ėmė keikti save, kam nenusipirko kokio magiško akmens, kuris palengvintų procesą ir nereikėtų duoti savo lašo kraujo į širdį. Pykino. Norėjo dabar apkabinti Karma, prisitraukti jį it pagalvę, bet rankos.. Buvo pirmos dėl ką tik atliktos bjaurastį keliančios procedūros. Jo delnai atsidavė jau pradėjusiu pūti kūnų, ir ne tuo sumautai saldžiu kvapu.
Prikando lūpą, žinojo burtažodį kuris išvalo dėmes, tad... Galbūt padės ir nuo purvinų rankų, nes nemanė, kad... nors greičiau pats nenorėjo gaišti laiko su beviltišku rankų plovimu. Lazdele mostelėjęs, mintyse ištarė burtažodį, kaip kad dažniausiai darydavo ir štai, jo rankos buvo švarios, o medienos gabalėlis iškrito jam iš rankų. Ne, visai neapgalvojo kas bus paskiau, tai buvo jo prastas, netgi siaubingas bruožas, kuris kažkada pasiglemš žmonių gyvybes.
Jis... Norės jo be drabužių, ta mintis buvo maloni, bet neturėjo jėgų ištarti ar tai ką nors padaryti, todėl atrėmė savo nugarą į mylimąjį ir užmerkė savo akis.

Kai pabudo, saulės nebebuvo, liko tik raudonas kaip kraujas dangus su debesimis stengiančiais nepaskęsti toje raudonėje. Pasukęs savo galvą išvydo padarą... merginą, pabalusią ir iššiepusia dantis, laikanti rankose pagautą karvelį. Štai. Nusuko jo galvą ir ėmė kramsnoti.
O jeigu... Jeigu jis nužudė jo mylimąjį? Ne, tai nėra įmanoma, nes jie abu sujunti ryšiu, todėl kraujas vienas... ir nenužudys, nebūtų įmanoma! Taip skaitė toje prakeiktoje knygoje ir kituose šaltiniuose, atsiminė tai kuo puikiausiai, nes kitaip... Nebūtų čia bandęs atlikti tos operacijos ar... būtų?
Rado Karma persikreipusiu veidu, turbūt buvo žadintas. Kelis kartus. Bent jau gyvas. Su visomis galūnėmis. Nežinojo ką būtų daręs, jeigu pabudęs rastu tik lavonus.... Nusižudytų? Ne, dingtų iš šalies, pas ką nors, kam galėtų išverkti visas akis, o gal net paaukoti, juk tik vieną beturi. Ne... ne, turbūt miręs būtų, juk amžinas gyvatiškas ryšys nužudytų jį, jeigu Karma mirtu, o jeigu mirtų pats tada ir Nero ir padaras. Visi trys, o ką jau kalbėti apie kačiukus, jų lemtis būtų nepavydėtina tame varganame kambaryje. Nenorėjo net įsivaizduoti tokios ateities, ji buvo pernelyg tragiška, pernelyg žiauri. O ar išvis užsiminė apie tai savo šeimai? Kad jeigu mirs bent vienas, jie visi gali mirti. Ne to nepadarė, nes... Nes.. Ne ir dabar to nepadarys, nes nėra visos šeimos čia dabar.
-   Turbūt jau... supratai, kad jis nepavojingas, - neslėpdamas palengvėjimo balse pratarė. – Ji... Sėkminga... – tyliau pridūrė, nors gerai dar nebuvo įsitikinęs savo teiginio teisingumu.
Pabandė pasikelti, tačiau, kojos nenorėjo niekur judintis. Neparodė savo nesėkmės veido išraiška, tai būtų... siaubinga. Tai juk laikina, nėra reikalo jaudinti savo jaunojo sutuoktinio, verčiau... Verčiau.
-   Klausk manęs ko nori, - pratarė. – mums teks laukti kol saulė nusileis, o naujosios tarnės aptarinėti visai nenoriu, dar įsižeis, - pajuokavo prikimusiu balsu.
Šiandien buvo pasiryžęs atskleisti visas savo kortas, nors jų ir mažai teturėjo, paslapčių vertingų nebuvo, senųjų mylimųjų taip pat ne, nebent tie kur kapuose guli, jie visi mirę ir neprisikels kaip zombiai kurie tarnaus jam per amžius iki jo mirties.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugsėjo 07, 2016, 04:36:56 pm
Karma tikrai būtų melavęs, jeigu ramiu tonu tarstelėtų kažką kaip "ne, aš tikrai nesijaudinau, kai mano mylimą žmogų, prieš kelias minutes atlikusį juodosios magijos ir nekromantijos burtus išpylė šaltis ir aplankė nurungiantis nuovargis" - stengdamasis bent jau veiksmais išlikti minimaliai ramus, kad ir tamsios akys buvo persipildžiusios panikos, pats klastuolis nesugebėjo išgirsti ar jis tikrai ištarė kažką panašaus į "eiei, ei, Velinai, tau viskas gerai?" garsiai, ar tai nuskambėjo tik jo pergyvenusiose mintyse. Buvo net ir idiotiška mintis kilusi, kad dabar ir jo sužadėtinis pavirsta į tokį pat zombį, kokį prieš akimirką kūrė - aišku, tai buvo neįmanoma, pati mintis buvo tiesiog kvaila, bet tai nereiškė, kad tuo pagrįsta baimė nesukilo it kokia kvapą užgniaužianti ir viską naikinanti ugnis.
Ir tarsi jau būtų tai patapę prastu įpročiu, juodaplaukis per vėlai susiprato, kad reikėjo verčiau liepti, be jokių prašymų, jam perduoti lazdelę, kad šis ir sutvarkytų jo rankas - galų gale, varnanagis ir taip buvo išsunktas, o jeigu dar ir burtą panaudos, kad ir menkutį, tikrai neišsisuks be vos ne totalaus nusilpimo. Kas, aišku, ir nutiko. Ir turėjo nutikti, kaip suprastų kiekvienas bent jau minimaliai mąstantis.
Leido Velinui dar bent kiek įsitaisyti, ir tik palūkėjęs, kol šis bent jau kiek įmigs pradėjo kiek judintis - lėtai ir kaip galima mažiau, kad tik netyčiomis nepabundintų sužadėtinio, bet žiūrint į tai, ant kiek šis buvo - turėjo būti - pervargęs, tai buvo ganėtinai netikėtina. Ranka susirado prieš tai spėjusią nukristi lazdelę, įkišdamas šią kišenėn, ten, kur dažnai ją turėdavo įsikišęs Velinas - nors ir buvo tikras, kad vaikinas jos ir prabudęs nebūtų užmiršęs, jau verčiau nerizikuoti, ypač tada, kai jis buvo vienintelis, gebantis suvaldyti tą mirusią merginą, dabar jau tampančią Inferius. Atlikęs tą, galbūt kiek ir nereikalingą veiksmą, klastuolis savo veidą papuošė lengva šypsenėle, žvilgsnį ir vėl nusukdamas prie savo mylimojo - vis dar nesugebėjo apsispręsti, kuri šio išraiška buvo jam mieliausia, vis dėl to, gražus ir nuostabus atrodė pasipuošęs visomis, tačiau su ramiu, miegančiu veidu jis atrodė tikrai mielai, taip ir sugebėdamas įvaryti Karmai kelis greitesnius širdies suplakimus - nes velniai terauna, ar jis sugebėjo būti dar tobulesnis, dar gražesnis, kaip klastuoliui išviso galėjo taip pasisekti -
Nors ir galbūt nebuvo verta apie tai galvoti.
Pajudindamas Veliną taip, kad prabudęs šis neturėtų itin sustingusio ar skaudamo kūno vietoje kitoje, bet ir pasirūpindamas jį turėti priglaustą užtektinai šalia savęs, kad gebėtų bent jau nuolatinį tylų širdies plakimą girdėti - nors dar ir knygą per naujo spėjo pavartyti, įsitikindamas, kad Inferius sukūrėjas ne, tikrai pats tokiu pataps, vis tiek nenorėjo rizikuoti, o ir tylus, pastovus varnanagio širdies plakimas teikė savotišką ramumą.
Nesugebėjo pasakyti kiek laiko taip prabuvo, galbūt dar ir pats netyčiomis buvo užsnūdęs - sugebėjo tik justi, kad kūnas ne vienoje vietoje buvo sustingęs vien dėl to, kad bandė leisti Velinui įsitaisyti patogiausiai, kad jam nebūtų to, ką dabar justi turėjo Karma. Galbūt jau buvo praėjusi valanda, galbūt ir kita - vyresnėlis, net ir kiek pakeitęs miegojimo poziciją ir veido išraišką vistiek taip pat romiai ir mielai tebepūtė į dūdą, priverčiant Karmą ir vėl sutelkti žvilgsnį tik prie šio. Nesusilaikęs ranka švelniai panardino į jo juodus plaukus, lengvu ir kiek baimingu judesiu per šiuos perbraukdamas, meilingu žvilgsniu žiūrėdamas į šį..
Tik kažkas buvo - ne, verčiau jau jautėsi - ne taip, lyg jį kažkas stebėtų su kraujo trokštančiu žvilgsniu. Kažkas, kas net nebuvo žmogus žvelgė į jį tarsi klausinėtų, ar jo mirtis buvo jam reikiama ar ne, ar būtų padarą pasotinanti ar ne..
Užsimiršdamas savo paties pasidarytą pažadą leisti Velinui patogiai ir nejudinamai išsimiegoti, klastuolis nieko nelaukdamas pasijudino, žvilgsnį nukreipdamas į Inferius patapusią merginą, kol ranka ėmė purtyti vyresnį vaikiną su ketinimais šį kaip galima greičiau prabudinti.
Akimis stebėdamas kiek sumišusį padarą, kuris rodėsi, pilnai dar nesuprato savo naujo nemokšišmuko ar nežinojimo - o gal tiesiog tai buvo jos veidas, ranka purtydamas, baksnodamas, gnaibydamas, paplekšnodamas per veidą ir net sugnybdamas skaudžiai už skruostų nesibudinantį vyresnėlį, juodaplaukis stengėsi jį prižadinti. Galbūt būtų reikėję to tikėtis iš žmogaus, kuris buvo toks nusilpęs, bet buvo per daug blogai galinčių nueiti dalykų, jeigu Velinas neprabus. O šis to daryt, rodos, nenorėjo.
Papilkėjusia ir susiraukšlėjusia oda pasipuošęs padaras su nedidelėmis juodomis ir it negyvos sagutės įsiūtomis akimis smalsiai kraipė galvą vienur ar kitur. Realiai, atrodė kaip besmegenis idiotas, bet Inferius ir turėjo būti tokio tipo padarai. Kažkada buvę ilgi rudi plaukai dabar buvo kuokštais nukritę ant žemės, o tos kelios laimingos ir ant pakaušio pasilikusios sruogos it kokie kankiniai plaikstėsi aplink veidą, ar buvo užsikabinę ten ar anan - kūną vis dar dengė prieš mirtį dėvėta balta suknelė su švarku, tik dabar abu buvo iškruvinti ir supurvinti žemių, kad ir kabojo lyg didžiulis šiukšlių maišas ant kaulų rinkinio. Nors tikriausiai didžiausią keistumą varė tai, kad padaras stovėjo keturiomis, aštriais juodais nagais įsikabinusi ir išraususi plotelį kitą žemių - lyg būtų koks pamestinukas, bet kartu ir pasiutęs šuva.
Rankos pasinaudojimas bandant pažadinti vyresnį nedavė jokių vaisių, kad ir kaip daug jėgos (bet kartu ir nepaliekant jokių ilgesnių negražesnių raudonų dėmių ant baltos odos) bandė įdėti, o ir bandymas purtyti jo visą kūną ne ką tepadėjo. Galbūt reikėjo džiaugtis, kad padaro dėmesį labiau traukė pro šalį prabėgęs driežas, o ne jo kūrėjas ar šalia šiojo esanti nežinoma persona - tad viskas, kas liko daryti Karmai tebuvo bandymas žadinti kitą vaikiną, kartu laikant nukreiptą akį į tolimesnius padaro judesius. Dėl visa pikto.
O gal kas ir išgirdo jo norus, leidžiant varnanagiu pasikelti iš saldaus miego patalo - gavęs tokį ir atokvėpį, tiesiog sugebėjo į jį žiūrėti praplėstomis akimis, persipildžiusiomis baime, o gal ir palengvėjimu? Nelabai ir pats šešiolikmetis gebėjo žinoti, tačiau pasijudinti ar tai kažką murmtelėti nesugebėjo, tik taip ir tolimiau spoksoti.
-T-taip, pavyko..- net ir atgavęs balsą, iš gerklės pajėgė išleisti tik menkutį, vos girdimą pritariamą kuždesį - vis dar nesugebėdamas atitraukti akių nuo vis dėl to, galų gale prabudusio vyresniojo vaikino, suspėdamas pastebėti tą akimirksninį susinervinimo veidą - aišku, buvo ir taip suprantama, kad jis vis dar bus nusilpęs ir pervargęs.
Neatrodė, kad reikėjo itin daug jaudintis dėl merginos.. lavono.. zombio, bent jau dabar, kai Velinas buvo prabudęs, gi neturėtų tieji padarai pulti juos sukūrusių žmonių - tad pasislinkęs kiek arčiau vyresniojo vaikino, jeigu šis užsinorėtų atsiremti į klastuolį ar ką, pakėlė tamsias akis į dangų, su kuriuo it seni įsimylėjėliai atsisveikinėjo saulė ir dangus.
-Jei, na, taip sakai,- murmtelėjo, nusukdamas žvilgsnį į kitą pusę. Kartais tikrai atrodydavo, kad per jų ryšį Velinas sugebėjo skaityti mintis,- Jeigu vis dar turi užrašinę, gali atsakymus rašyt į ją,- pridėjo, jau ne kartą pastebėjęs mylimojo užkimusį balsą ir ne taip ir norėdamas šį dar labiau kankinti.
-Kodėl sakei, kad nenori manęs prileisti prie to Uedos?- pradėjo jau nuo pirmais iškilusio klausimo - jei atvirai, taip tiesiai šviesiai pasakius, kad jeigu klastuolis nori, tada tegul klausia į valias, visi prieš tai atsiradę klausimai dingo, priverčiant Karmą kažką pradėti tyliai murmėti, kad po kelių akimirkų apsigalvotų ir pradėtų kalbėti apie visai kitą dalyką,- Ar dėl tavo praeities, ar kas paskatino susigalvoti pakeliauti po pasaulį, o ne pasilikti ir pilnai užbaigti mokslus, ar tai bent jau nesugrįžti.. Ar kaip gyvenai iki tol.. Ar, na..,- nepaliaujamai sustodamas tarp klausimų ir žodžių, galbūt apimtas nesmagaus jausmo, nors verčiau tai tebuvo paprasta ir idiotiška baimė - jam buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad gali klaust ko nori, o vistiek nedrįsta ištarti to, kas jau kurį laiką sukosi jo galvoje. Giliai atsidusęs ir nuleidęs žvilgsnį į savo rankas, į pirštą, ant kurio grožėjosi gyvatiškas žiedas, lėtai pradėjo kalbėti, su kiekvienu žodžiu tarsi besigūžiantis žvėrelis pritildydamas balsą,- Bet.. Žinau, kad prieš mane tikrai turėjai kitų mylimųjų, tikriausiai ir labiau tavajam pasauliui priklausančių.. bet esu pirmasis, su kuriuo susituokei šnypštūnišku būdu, tiesa? Tai, na.. kodėl tame parke, ar apskritai.. Nesakau, kad skundžiuosi, tikrai ne! Myliu tave, daug labiau už viską, ir niekada nesu taip jautęsis, tokio nenoro kažko paleisti ir tokių per kūną perbėgančių virpulių vien apie tave pagalvojus.. Bet kodėl pasirinkai mane, iš visų kitų galimų ir artimesnių žmonių tau? Aš.. Nežinau, nesuprantu, kaip kažkam nuostabiam kaip tau gali reikti kažko kaip aš.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Armand Desrosiers Rugsėjo 08, 2016, 05:02:29 pm
Aš visada turiu užrašinę, ketino pasakyti, bet neištarė nė žodžio, tik linktelėjo. Pagaliau galėjo atsikvėpti nuo kalbėjimo, net buvo pamiršęs, kad gali tai daryti... visi žmonės taip norėdavo išgirsti jo balsą ir net nesivargindavo skaityti raštelių.
Taip ir manė, kad mylimasis daugiau norės sužinoti apie Uedą, bet apie kitus jo buvusius mylimuosius? Na... Kokie ten mylimieji, neturėjo jų daug, galima sakyti, neturėjo išvis nei vieno kurių jausmai sutapdavo su jo paties, bet kam apie juos susimąstė, juk galės papasakoti.
Išsitraukė iš po švarko užrašų knygelę ir rašiklį ir... Ėmė rašyti.
Prašau, skaityk tai laikydamas lumos burtažodį
Su Kichiro Ueda, susitikome bare kur rinkdavosi juodieji magai ar tie kuriems patikdavo pavojingi žaidimai. Aš ten buvau, kad parduočiau drakono uodegą. Mano klientas buvo, ar greičiau aš jo tas pats Ueda. Jis buvo apsuktas vaikinų, juokėsi, apsivilkęs trumpą, rodos, lolita stiliaus suknelę , šie žaismingai imdavo jį glamonėti ir kovoti kaip apduję vilkai dėl jo dėmesio. Kaip katė jis striktelėjo iš jų glėbio prie manęs, o paliktieji nebesikabinėjo. Pamenu, kaip jis atsisėdo ant mano kelių ir prisistatė, kad išties yra tas kurio laukiau, o tada pasiūlė dingti iš tos nelemtos vietos.
Tą miestą jis pažinojo gerai, netrukus atvykome į viešbutį, kuriame rožinplaukį dauguma pažinojo bent jau iš matymo, ar tai buvo ką apie jį girdėję.
Mes permiegojome. Tai buvo mano pirmas kartas su vaikinu ir buvau tam nepasiruošęs, bet Kichi buvo įsiaudrinęs ir viską padarė už manę patį. Stebėjau jį ir įsiminiau, ką turėčiau daryti su vaikino kūnų, jeigu man to reikėtų, ką jis su manimi darė. Jam patiko aršūs pojūčiai. Draskė mano nugarą nagais, kandžiojo kaklą, kitas vietas ir aš prisijungiau prie žaidimo, bet... galiausiai apalpau po nežinia kelinto karto. Pabudau kruvinas.
„Jau maniau, kad tave nužudžiau“  pratarė sukarpydamas savo katiniškomis ausimis.
Save jis dažnai lygindavo su maldininko patele, kadangi kai kurie po tokio akto numirdavo. Buvo lengva patikėti jo žodžiais, nes gėlė visą kūną, žaizdos atrodė, kad paliks randus ir vėliau dauguma manys, kad tai buvo nuo žvėries, o ne burtininko. Tačiau šis numetė man į glėbį keletą eliksyrų ir... išgėręs juos atsigavau, randai pranyko.
„Susimokėjai tuo ir drakono uodega“
Nuo to karto bandėme kažką sukti. Jam patikdavo turėti nuolatinį partnerį bent mėnesiui, nes tada nereikėdavo rūpintis dėl ligų ir paieškų. Keliavome. Papasakojo man apie ginklus, apie savo darbovietę, bet nieko apie savo privatų gyvenimą. Jis buvo našlaitis kaip ir aš, iš Japonijos, kuris laimingo atsitiktinumo dėka buvo užaugintas žymaus vampyro. Žinojau tik tiek.
Vėliau teko pamatyti, ne tokią žavingą jo pusę.
Turėjau susitikimą su mergina, Adrija. Pats varnius mane supažindino su ja, pasakė kad žavi ir vieniša, kad turėčiau pabandyti ją įsimylėti, nes su vaikinu sukti ryšius yra pražūtinga. Nežinau, kodėl, bet tai man pasirodė puiki idėją. Visada svajojau apie šeimą, apie savą vaiką.
Iškyla su jos šeima. Užnuodyta arbata. Pirmoji mirė Adrija, gurkštelėjusi to skysčio ir nukrito. Vėliau ir jos tėvas. Visi sužiuro į mane it aš būčiau juos nužudęs. Nepatikau jiems nuo pat pradžių, o visa tai buvo... it įrodymas, kad buvau siaubingas žmogus kaip, kad jie ir manė. Puolė mane su crucio, o kas man beliko daryti, tik ne aveda kedevra į tą kuris kankino, paskiau ir į kitus. Taip aš nužudžiau jos motina, dvi seseris ir brolį. Pati Adrija ir jos tėvas mirė Kichi dėka.
Buvau įsiutęs. Kaip jis drįso taip manimi pasinaudoti?! Aš nenorėjau jų žudyti! Mano rankos buvo švarios nuo žmonių kraujo, nors ir niekas tuo netikėjo, bet dabar. Dabar aš buvau žudikas.
Rožinplaukiui nelabai rūpėjo, kad buvau suirzęs, tiesa pasakius, jis ėmė man skaityti moralą, kad buvau idiotas, kam nužudžiau juos pasinaudodamas burtus.
„Nejaugi manei, kad daviau tau durklą, kad jis būtų tavo švarke nepanaudotas?!“
Kichi sulaužė mano lazdelę ir įmetė į ugnį. Imdamas aiškinti, kad net ir dabar galiu būti atsektas, jeigu jie kam nors pasakė, bet tada patikino, kad stebėjo tą šeimą ir paskerdė visus, kurie žinojo kur šiandien jie bus ir su kuo.
„Turėtumei man būti dėkingas, nes kitaip būtumei Azkabane, dėkui Cezariui, kad tu bent oklumantija moki“
Paklaustas kodėl... Kodėl jis tai padarė, tiesiog patenkintas apsivijo mano kaklą rankomis ir pakštelėjo į lūpas.
„Tu pernelyg švelnus, tyras, mes negalime būti kartu jeigu nei vienam žmogui nepervėrei širdies peiliu“
Mes mylėjome vienas kitą? Nežinau, bet likau su juo. Bėgti būtų beprasmiška, jis buvo apsukrus kaip lapė, būtų pasiuntęs ką nors mane užmušti, o galbūt net įdavęs Magijos Ministerijai kaip žudiką. Tokie žaidimai, jam nebuvo naujiena ir retai kada nudegdavo.
Leidome savaites kartu keliaudami, mano žaizdos nebuvo tokios gilios, nes aš nemylėjau tų žmonių kuriuos nužudžiau, o Kichiro apie juos nekalbėdavo, jeigu pajusdavo kad linkstu link tos temos, išriesdavo savo antakį ir prisiglausdavo kaip katinas, imdamas kalbėti apie neįdomius žmonių gyvenimą, apie tai ką šiandien veikė. Net nepajutau, kada ėmėm žudyti merginas dėl organų. Kaip jis ėmė kuždėti, kad greitai turės išvykti pas savo vampyrą, globėją, surasti jį ir priminti, kad nebedaug laiko liko iki pilnametystės ir pavertimo vampyru. Ueda bijojo senatvės, verčiau jau skęs amžinybėje negu nepatraukliose raukšlėse. Nors buvo metamorfagas ir galėtų pasiverti jaunu kada tik panorės, vampyriškos iltys jį viliojo labiau. Ar siūlė man tą patį? Ne. Mes buvome viso labo kruvini partneriai, kol galiausiai vieną dieną jis išvyko, palikęs raštelį.
Lapas buvo tuščias, bet žodžių suprasti kur jis nereikėjo. Tada buvau septyniolikos, o jis šešiolikos.  Tačiau palyginus su Kichi, iki susitikimo su juo, buvau tik naivus vaikpalaikis.
Aš taip tau ir neatsakiau į klausimą.  Kichiro nerūpi su kuo jis miega, jeigu bus užėjęs noras, na... Nusitemps ir patvarkys kaip tinkamas tą vaikiną. Jam yra priklausomybė nuo sekso, jeigu negaus savo tariamos, taip vadinamos „dozės“ bus suirzęs visą laiką, ar jausis depresyviai. Ne kartą mačiau jį liejantį ašaras mano glėbyje, sakanti, kad nesupranta kodėl verkia, o vėliau tuščiomis akimis stebint bėganti kraują. Dažnai būdavo paskendęs savo mintyse, bet jomis su manimi nesidalino. Turbūt manė, kad nesuprasiu.
Buvau išvestas iš kelio, tačiau nepamiršau savo pomėgių kelionėms ir magiškiems gyvūnams. Po mūsų išsiskyrimo, aš keliavau... Kaip keliavęs, paėmiau keletą Magijos ministerijos darbų, vykdžiau įvairias operacijas. Šiais metais numirė mano teta, tad turėjau suruošti laidotuves, visgi ji buvo mano globėja, nuo pat tada kai mano tėvai sudegė. Todėl grįžau.
Sutikau tave. Tiesa pasakius, akimirksniu pajutau mudviejų ryšį. Taip, aš turėjau dar keletą... merginų ir vaikinų prieš tave, bet tai labiau vadinama one night stand ar kaip. Tu buvai kitoks. Tavo jausmai buvo stiprūs... Tiesa... aš nežinau. Tiesiog myliu tave ir kaip matau mūsų susirišimas nebuvo klaida. Aš nesu toks nuostabus kaip, kad tu manai.
Tau dar daug ko neatsakiau, turbūt tau net neatsakiau į dabar užduotus klausimus, bet... pasakyk kas yra neaiškų.

Baigęs rašyti įdavė užrašų knygelę Karmai. Prirašė daug, galbūt per daug, net tušinukas baigėsi, bet šis juk ir nebuvo naujas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Rugsėjo 09, 2016, 11:39:23 pm
Atbukti spėjusias tamsias akis laikydamas nukreiptas į tuos kelis retus žolės plotelius, į keistą trancišką stebėjimo būseną spėjusį įkristi Karmą pažadino tylus, bet niekaip nesustojantis kavos ar poilsio pertraukėlei kitai tušinuko skrebenimas į plonus popieriaus lapus.
Paskutinius žodžius, išsprūdusius iš klastuolio lūpų sekė tyla - galbūt per vėlai šis ir pastebėjo, kad kitas vaikinas vis dėl to nedaro pertraukos galvojimams, ir kad pilnai laikosi savo žodžio pasakoti viską. Žvilgsnį nusukdamas į vis žodžių, istorijos ir prisiminimų pilnėjančius puslapius, kurį laiką jautėsi lyg būtų užhipnotizuotas nepaliaujamai atsirandančių žodžių, niekada nesustojančių, visad skirtingų - buvo net kiek keista, kaip Velinas taip, rodos, laisvai gebėjo save reikšti, kad ir per užrašus - argi tai neturėjo būti asmeniška, ar tai skaudi praeitis, ar kažkas, kas nėra kaip lengvai pradėtinas kalbėti apie dalykas? O štai jis ir buvo, liedamas tąją galimą dalį jaunesniam vaikinui, kurį jau pašventė savo mylimuoju, netgi paženklino savotiškai..
Tarsi iš niekur nakties tamsumoje atsiradęs traukinys, šis smogė Karmai - pirmą kart tokio tipo mintys, tiesiog užplūdusios jį, paliko savotiškai ekscentrišką jausmą viduje. Galbūt dėl to, kad tai ir buvo pirmas kartas, kai apie tai susimąstė, sakykim, kiek plačiau - ligi šiolei tai atrodė kaip suprantamas, net galvoti apie neverčiantis dalykas. Ir realiai, koks gi buvo tas ryšis tarp judviejų, kas buvo tas dalykas, privertęs suartėti, gal net kiek suprasti, užjausti, susitapatinti su vienas kitu?  Galbūt nieko daugiau ir nebuvo, galbūt tik ta pirmo susitikimo trauka tebuvo viskas, kas juos suvedė. Galbūt.
Atplėšęs žvilgsnį, vėl bukai šį įsmeigdamas į tolį ir leisdamas sau paskęsti lengvoje rašančio tušiniko melodijoje ar tame nuolatiniame garse, kurį kėlė kitas padaras - tikriausiai tai buvo kokiam vargšui gyvūnėliui nuplėštas kaklas ar kaulas, ar odos gabalas, tačiau jeigu akys nemato, tada ir ausys tai gali priimti kaip daug malonesnį garsą - pasinerdamas į nežinomybe atsiduodančią tamsumą. Baltumą. Kalbant apie pastarąją, buvo keista suprasti, kaip tik šią pragaringą minutę baltuma buvo ne tik labiau teisianti, bet ir labiau atleidžianti, labiau užjaučianti, labiau paguodžianti, labiau suprantanti.
Vien pagalvojant, kokias dramas, tokias istorijas ar išgyvenimus į tą knygutę dabar galėjo talpinti vyresnysis mylimasis, šešiolikmečiui keistai apsisukdavo galva - pats nesuprasdamas kodėl, tarsi instinktyviai jis su tokiomis mintimis įsmeigdavo akis į tamsėjantį, ryškių kasdieninių spalvų atsisakantį dangų, tarsi stengdamasis nuo jų pabėgti. Galų gale, nebuvo verta galvoti, spėlioti, kažko ar ano tikėtis, jeigu greitai vistiek viską sužinos - tik aišku, buvo klausimas dėl tikslesnio "greitai", nors ir laikas ėmė eiti, bėgti, dėlioti kojas kažkaip keistai - galbūt tas tušinuko skrebenimas buvo girdimas tik kelias minutes, o galbūt jau ėjo arti valandos, kaip ausys girdėjo tą nesibaigiantį garsą. Galbūt kažkas ant dviejų vaikinų, ar bent jau ant Karmos, užmetė keistą burtą, priverčiant šį pasijusti kažkaip keistai ir įmantriai, lyg nesėdėtų ant kietos žemės, nebūtų šią akimirką čia, nežiūrėtų į kas sekundę tamsėjantį dangų - galbūt jis plaukė oru, galbūt jis ik kažką manė, prasigalvojo. Galbūt tai tebuvo originalaus ir jam vienam skirto sapno, prasidėjusiam Fleglio parke tolimesnė galis.
Tai tikriausiai ir nieko keisto, kad kai kažkas kietesniu galu netyčiomis stuktelėjo jo rankon, juodaplaukis nesusilaikė lengvai nekrūptelėjęs, kelis kartus tankiai sumirksėdamas - pasaulis, jau pirmais spėtas būti apgaubtas keisto balto rūko pranyko, kartu nusitempdamas ir tą magiškai akį traukiantį dangų, paliekant kasdienišką naktinį dalyką, regimą kiekvieną kartą nesusimąsčius pakėlus galvą aukštyn. Matyt spėjo užmigti, o gal ir nukeliauti į keistą dalį savoje smegeninėje, atrandamą tik keistais pergalvojamais momentais - visai kaip šis.
Sustirusia ranka sugriebdamas užrašinę - net nepajuto, kad buvo taip šalta, ar kad spėjo prarasti visą įprastinę kūno šilumą, paliekant vien šalto vėjo pojūtį ant šviesios odos - greitai dirstelėjo į Veliną. Jautėsi keistai, lyg būtų nematęs jo veido ilgas amžinybes, ar kad nejutęs įprastinės egzistencijos ar tai šalimais, ar savuose drabužiuose ar odoje. Ir vis dėl to, susilaikė ištiesęs ranką aukščiau, kad bent jau trumpai prisiliesti prie šiojo - verčiau vos užmatęs pirmą sakinį, įkišo ranką vaikino kišenėn, ten, kur pirmais įdėjo lazdelę, šią pasiskolindamas - vis dar neatsisakė savo įpročio šios neturėti šalia, o ir neatrodė, kad lengvai jį pradangins. Murmtelėjęs tylų "lumos" ir prisitraukdamas abu - ir užrašinę, ir lazdelę arčiau, o ir vien matydamas - ar verčiau, nematydamas - pilno istorijos ilgio, įsitaisė kiek patogiau. Negalėjo žinoti, kiek ilgai užtruks skaitymas tikriausiai didesnės ar tai svarbesnės dalies Velino gyvenime, bet tai nebuvo koks mokyklinis skaitymas, kur galėjo praleisti kas antrą žodį, ar tai visą paragrafą.
Negalėjo tiksliai pasakyti, kiek laiko truko skaitymas - su stengimusi gilintis į istoriją, ar perskaityti vietą po kelis kartus, kad geriau šią suvokti galėjo užtrukti ir ilgiau, negu varnanagis praleido viską rašydamas. Kelis - ar verčiau, keliolika - kartus turėjo atsitraukti, persikreipti, leisti veide atsispindinėti vienokiai ar kitokiai išraiškai. Realiai, iš to, ką perskaitė, Kichiro jam nė kiek nepatiko - jis atrodė, ar verčiau skambėjo kaip žmogus, tiesiog išnaudojantis kitus, išsiurbiantis jų seną esybę ir paliekantis likusią amžinybę klajoti vieniems, tuštiems ir zombiškiems, neturintiems noro gyventi, bet ir nenorintiems mirti. Kaip kažkas, kas paliktų likusį gyvenimą paskui išsiurbtąjį žmogų sekančius traumatizuojančius košmarus. Galbūt tokiam gyvenimo būdui ir nebūtų prieštaravęs, jeigu tai nebūtų susiję su žmogumi, kurį pasiryžo mylėti likusį savo gyvenimą - nors kažkiek tikriausiai ir turėjo padėkoti Kichi, vien už tai, kad pavertė Veliną tokiu, koks yra dabar. Jeigu nebūtų toks buvęs, galbūt varnanagis nebūtų jo tada užkalbinęs, ar prisikabinęs, ar net panaudojęs kaip pasismaginimui - kas nebūtų atvedę prie dabarties, prie dviejų susituokusių vaikinų ar meilės, kuri tiesiog spinduliavo ore.
Nuleidęs ir užgesinęs švieselę lazdelės gale, o užrašinę nuleidęs žemyn, klastuolis ir vėl - realiai, kada jis baigs spoksoti į tą neįmantrų, kasnaktį dangų, kuris kažkuo jį traukė - pakėlė akis aukštyn, kelias akimirkas paspoksodamas į tamsą, tada išleidamas tylų atodūsį.
Tarsi būtų kokia marionetė ar valdoma lėlė, Karma krestelėjo iš savo sėdimos vietos, kūną numesdamas ant žemės šalimais Velino, o galvą paguldydamas ant šio šlaunų - tiesa, vis dar prisiminamas, kad vyresnis vaikinas gali būti nusilpęs, tad bent jau stengdamasi labai šio kojų sava galva neprispausti, kitaip ir visas pirmais buvęs stengimasis nenutirpinti jo kūno miegan būtų buvęs nuėjęs velniop.
-Vistiek aš tave laikysiu tobulu, it kokiu puolusiu angelu. Man skirtu puolusiu angelu,- murmtelėjo, išspausdamas meilią šypseną, abi tamsias akis įsmeigdamas į Velino mėlynas - ir vėl, it būtų automatiškai valdomas kažko, šį kart tikriausiai jausmų, pakėlė ranką aukštyn, pirštu švelniai perbraukdamas per vyresniojo švelnų skruostą, kelias sekundes ranką taip ir palaikydamas. Galiausiai nuleidęs, apsivijo ja varnanagio liemenį - veidą, prieš tai laikytą atgręžtą viršun nusukdamas į vaikino pusę, leisdamas juodiems plaukams šį uždengti, pats prabildamas kiek rimtesniu tonu,- O dėl tavo tėvų... Ar tetos.. Kaip manai, galėtumėm kada šiuos aplankyti? Kad bent, nežinau, nunešti prie kapo gėlių ar atlikti kažką panašaus?
Nematė didelės prasmės kažko klausinėti toliau - kad ir tokios dalies sužinojimas, kad ir aiškiai pasakytas faktas, kad Velinas buvo ne kartą pabuvęs žudiko kailyje, tebuvo paprastas dalykas. Gal ir pats Karma tikėjosi kažko daugiau, jausmų, emocijų ar žodžių tuomet, kai sužinos kažką daugiau apie sužadėtinį - o dabar, supratęs, kad taip neįvyko ir neįvyks, meilė vistiek liks tokia pati, kažkaip pasijuto, lyg tai būtų praradę prasmę. Nors ir galų gale, visus likusius dalykus gali sužinoti ir ateityje, iš pokalbių ar dar ko - vienaip ar kitaip, laiko jie gi turėjo, visą likusią žmogišką amžinybę, kad pažinti vienas kitą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Armand Desrosiers Spalio 16, 2016, 10:22:36 pm
Kiek kartų troško taip atsiskleisti kokiam nors žmogui apie savo jausmus, apie savo praeitį, kuri nuo gaisro ritosi žemyn į pragarą, šaltą ir begalinį. Jeigu būtų tapęs vampyrų, turbūt dabar ir būtų tame šaltame kaip ledokšnis pragare, nesutikęs dienomis šviesoje šio nuostabaus padaro – Karmos. Šis buvo išsvajota laimė apie kurią kiekvienas gyvasis galvodavo, net ir tą paskutinę minutę prieš savo amžiną mirtį. Kodėl dabar buvo toks sentimentalus? Ar tai išvis laikoma sentiment- bet jo mylimojo žodžiai, tokie gražūs ir kerintys...
Kaip jis mylėjo savo amžinąjį partnerį! Labiau už save, labiau už gyvenimą ir kaip troško, kad meilė nepranyktų kaip saulės šviesa naktyje. Puolęs angelas. Taip, galbūt, galbūt... galbūt.
Ah... net nepajuto šiltos srovės tekančios skruostais. Nejaugi bus užsikrėtęs emocionalumu, kad... kalbėjo apie tokį.. Ne... tokius jausmus, pastūmėjo dabartis, o ne praeitis. Negalėjo sau leisti būti įtakotam Kichiro šią nuostabią minutę, minties, kad galbūt suprato dėl ko šis kiekvieną naktį verkdavo jo glėbyje, dėl... meilės? Ah, toks beviltiškas jausmas, o dar mintis, kad kada nors Karma jį paliks, mirtimi ar savo noru. Turbūt tada taptu toks pat... kaip kad tas rožinplaukis. Ne... Ne, verčiau apie tai negalvos. Nei apie galimą ateitį, tragiškus scenarijus, ar apie praeitį su tuo kurio turėtų nekęsti, bet nesugeba, nes nenori link jo pusės mesti kokių nors jausmų.
Apkabino savo mylimąjį, kaip tik išmanė ar pozicija leido. Užmerkė savo akis.
-   Myliu tave, - dusliu balsu pratarė. – Noriu... kad tai žinotum, - o galbūt jau atrodė pernelyg emocionalus? Turbūt jam netiko toks... sentimentalumas, jo veidui, jo išvaizdai, bet jeigu negalės būti tikras su savo žmogumi... Velinas nenorėjo slėptis po tuzinu kaukiu, kurių neturėjo ir niekada nenaudojo.
Netikėtai užklaustas apie mirusius artimuosius, atsiduso, it atsiminęs savo nubėgusius skruostus, atbula ranka nusivalė šiuos.
-   Manau... Galėsime tai padaryti per vėlines? Aš juk... Vėlino garbei pavadintas, šie.. buvo gan pagoniški, ar bent įtikėjo dauguma prietarų, kurie... turbūt keistai skambės, bet visi ženklai, jie išsipildydavo, simboliški, - tarstelėjo paslėpdamas savo lūpas, vaikino kakle ir...
Leido tylai pasiglemžti jo kūną, bet tą tylą vis trukdė tas naujai sukurtas padaras, tai ką kramsnojo, tai žievė lupo tai, vebleno nesuprantamus žodžius. Tos merginos lemtis taip pat buvo tragiška,  bet bent jau jos kūnas gavo nemirtingumą, kas šiuo atveju nemirtingumas nebuvo toks žavingas, kaip vampyriškas... Vampyrai bent jau turėjo jausmus, o šie padarai... Jeigu jie ir buvo gyvi, tai tik savo galvoje, stebintis pasaulį, bet negalintis įtakoti savo kūno veiksmų.
-   Kad ir koks šio kūno vardas buvo, dabar ji Mortija, kad... nebūtų nesusipratimų, - tyliai sukuždėjo, pakildamas iš savo jau išgulėtos vietos.
Jo kojos buvo atsigavusios, vis dėl to pasakojimas užtruko ilgą laiką, o dar tos emocionalios minutės, dėl kurių jam buvo... Gėda. Būtų nuraudęs, bet tai dar labiau... Gėdinga. Nežinojo, kodėl tokios mintys jam atėjo į galvą... Jų ten neturėjo būti, juk be reikalo taip galvoje, juk Karma sakė kad jį mylį. Todėl, pasitikės jo žodžiais kaip ir visais kitais ištartais iš tų gundančių, putlių lūpų.
-   Karma, mano meile, ar padėsi man nuvesti bedvas, - užsikosėjo, nejaugi jo kūnui nepatinka tokios jausmingos eilės? Tai privertė puse lūpų šyptelti, tad tik mostelėjo ranka ir švilptelėjęs, nuėjo, o paskui jį ir padaras, iš lėto... rodos tuoj suklupsąs ant keturių. – Prašau... žiūrėk, kad nenuklystu, - mestelėjo dar, kiek garsiau negu įprastai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Karma Eistibus Jikiniki Spalio 22, 2016, 12:53:31 am
Jis tikrai mylėjo Veliną - tuo buvo pilnai, net daugiau, jei tai išvis buvo įmanoma, įsitikinęs - pirmą kartą tokie užklupę jausmai, net didesni už įsižiūrėjimą į tą, su juo maloniai besielgiančią mergaitę iš darželio laikų, kai pirma kartą pajuto, kad norėtų būti kito žmogaus gerbiamas ar tai mėgstamas. Dabartyje, pasipuošęs įsimylėjimu, o ne paprastučiu susižavėjimu, jis savanaudiškai troško meilės iš buvusio varnanagio, dabartinio profesoriaus - troško, kad jisai galvotų tik apie jaunesniąją antrą pusę; troško, kad šis laikytų tik jo ranką; troško, kad niekad nereiktų matyti to skaudaus vaizdo, kaip vyresnis juodaplaukis atsuka klastuoliui nugarą ir išeina.
Aišku, Karma troško, kad ir Velinas jaustųsi toks pat savanaudiškas jo atžvilgiu, kad nenorėtų šešiolikmečio niekam kitam perduoti, kad taip pat nenorėtų matyti išeinančios Karmos. Galbūt nieko ir keisto, kad nedideli sūrių ašarų lašai, netikėtai pasirodę Velino akyse, buvo it savotiškas penas savanaudiškumui - tai reiškė, kad vyresniajam jis užtektinai rūpi, kad rodytų emocijas, būna jos sukeltos iš atsiminimų ar dabarties.
Nepilnai žinojo, kaip elgtis būtų geriausia - prakeikdamas save, kam pasirinko tokio tipo poziciją įsitaisymui prie savo mylimojo sužadėtinio, tesugebėjo nusišypsoti su kito kūno šiltu apsikabinimu jo, net ir trukusiu palyginti trumpai. Ausis pasiekę švelniai tylūs žodeliai privertė kūną akimirkai sustingti, jis mylėjo, nors ne - verčiau dievino tai, kad tokie saldūs, kitų porelių kasdieniai žodžiai buvo skirti jam, niekam daugiau, niekas daugiau iš šito mylimo, gražučio juodaplaukio profesoriaus negalės jų išgirsti ar pajusti tokios pačios šiltų emocijų srovelės, kuri kiekvieną sykį nuvilnija ir Karmą.
-Noriu, kad amžinai būtume kartu,- ir vėl, tas pats savanaudiškumas - galbūt nereikalingas, galbūt tik kraupą kitam galintis įvaryti, bet kartu ir patapęs didžiule Karmos dalimi. Galbūt tokiose romantiškose situacijose nereikėjo nieko sakyt, galbūt reikėjo taip pat emocingai atkartoti "ir aš tave" frazę, tačiau žodžiai išsprūdo anksčiau, negu jų reikšmė ar savanaudiškas skambesys užsifiksavo mintyse - nors galbūt ir gerai, galų gale, jis norėjo amžinai būti drauge, jis norėjo visą likusį gyvenimo kelią eit drauge, jis norėjo turėti prisiminimų, emocijų perteklius ir tas pačias švelnias, jo mylimiausio žmogaus lūpas kaip rytinį pasisveikinimą.
Klastuolis tesugebėjo linktelėti į tolimesnį komentarą apie mirusias antrosios pusės gimines - net ir nebūdamas pilnai susimąstęs religinėmis ar pomirtinėmis temomis, kažkiek troško, kad numirėlių kūnai, pavirtę dulkelėmis ar jau įžengę į ilgalaikės puvimo, tarakonų ir vabalų draugystės ratą su sielomis, atsipūtimo ieškančioms danguje ar toliau tebesikankinančiose žemėse kitų kūnų apvalkalu, vistiek išgirstų juodaplaukio nedidelį, gal kiek ir nedrąsų norą gauti palaimą iš anapus išstumtų giminaičių dėl judviejų santykių, dėl laimės drauge, kurios norėjo labiau už viską.
Jis nenorėjo keltis iš vietos, nenorėjo palikti laužavietės, kuri ir vėl vaikinui apsigaubė keistai baltu magišku apvalkalu - visai kaip tada, kai laukė, kol užrašinė bus priskreblenta žodžiais, kurie susidės į istoriją, pagaliau kažką paaiškinančią ar labiau atskleidžiančią. Galbūt magiškumo pridėjo ir tai, kad visai prie pat negyvas padaręs, seniau buvęs itin gyva mergina, dabar vis pasičiupdavo mažą gyvį, pasiimdamas šį kartu į ilgalaikių mirusiųjų pasaulį - apibarstyk tai keistumo prieskoniais, kuriuos davė du vaikinai, romantiškai ir meiliai būnantys šalia vienas kito, reiškiantys visa tai veiksmais ar žodžiais.. Na, jei eitų koks praeivis, užregintis tokį vaizdinį, tuomet nieko keisto nebūtų ir tame fakte, kad paskutines savo gyvenimo akimirkas pralaikytų kažkokiu beviltiškai klaikiu sapnu. Ir vis dėlto, grįžtant prie originalios problemos, Karmai vistiek nesinorėjo kur judintis, ar leisti ausims būti užplūstoms visokių kramtymo, nerangaus vaikščiojimo ar nedidelių gyvūnėlių lūžtančio kaulų ar plyštančios perpus odos garsų, kuriuos sugebėjo priversti netrukdyti vien dėl to, kad šis buvo ne tik pilnai ir mintimis, ir kūnu prasmegęs kitame, savame mylimame žmoguje, bet ir apskritai buvo užtektinai kurčias aplinkos garsams.
Apsiėjęs be tylių skundimųsi ir burbėjimų panosyje, Karma įsmeigė akis į kažkada buvusią tikriausiai neblogą klastūnyno mokinę, dabar it paklusnus, bet alkoholio perdauginęs ėriukas sekančią paskui savą naują šeimininką - vaizdas atrodė ganėtinai komiškas, ir tikriausiai bet kuris, neesantis susijęs su Velinu ar neesantis jos šeimininku imtųsi kvatoti, aišku, per vėlai susipratę tame, kad visa krauju, plunksnomis ir kitais ganėtinai grotestiškais išvaizdos aspektais pasipuošusi mergina, ar tai verčiau padaras, atsiradęs iš jos, nebuvo itin komiškas ar pašaipumą priimantis negyvėlis. Būtų pats visai mielai ėjęs šalimais savojo sužadėtinio, galbūt tyčiomis per daug įsiverždamas į jo asmeninę erdvę tam, kad patenkintų viduje sužvėrėjusį savanaudiškumo padariūkštį - aišku, grįžus į realybę, kuri buvo pritaškuota mažomis kraujo balutėmis ir negyvais visokio plauko padarėliais, nuo paprastų žiobariškų paukščių iki smuklių magiškų gyvūnėlių negyvais kūnais. Verčiau jau būtų pasilikęs Velino glėbyje ir tame magiškai baltu rūku apėjusiame pasaulyje.
Leisdamas lūpose atsirasti džiugiai šypsenėlei, juodaplaukis refleksiškai kilstelėjo pirštus prie kaklo, ten, kur dar nuo ne taip ir seniai buvusių Velino lūpų oda buvo lengvai paraudusi. Tai buvo savotiškai miela, kreipimasis į jį tokiais, verčiau prie romantiškų priskiriamais sakiniais.
-Kur ketini ją laikyti? Kad ir kaip atrodo, jog mėgsta desertui užkrimsti nekaltų gyvūnėlių, net ir akli imtų pastebėti, jeigu masiškai imtų šie išmirinėti,- užklausė, keliais žingsniais atsilikdamas nuo lėtai tipenančio padaro, įdėmesniu buku žvilgsniu nužiūrinėjančiu aplinką - nors ir galimai teieškojo tolimesnių padarėlių užkrimtimui. Išviso, argi tai nebuvo užtektinai ekspromtu sugalvotas dalykas? Na, žinoma, Velinas galėjo ruoštis jau iš seno, tačiau tai nebūtai reiškė, kad jis jau apgalvojo visus įmanomus dalykus tuo atveju, jeigu po ranka kaip tik pasipainios negyvėlis ar jeigu Inferius sukūrimas bus sėkmingas - o tikriausiai įkišimas ją į kokią tamsią drėgną vietą ir prisakymas, kad ramiai lauktų kitų komandų neatneštų daug galimos naudos, ir priveltų tik dar daugiau galimų bėdų.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eleonora Grace Kovo 17, 2017, 09:59:30 pm
Grifė, su susivėlusiais palaidais plaukais, uniforminiu sijonu ir suplėšytomis pėdkelnėmis, sukryžiavusi kojas sėdėjo prie senos laužavietės. Balti pirštai suspaudę laikė anglies gabaliuką. Netoli esantis ežeras ramiai bangavo, o saulė po truputį ėmė leistis.
Eleonorai pirmą kartą gyvenime patiko mąstyti. Tiesiog mąstyti apie gyvenimo prasmę, spalvas, ateitį, teptukus ir ugnį. Vienišumo jausmas šiek tiek suvaržė jos ambicijas. Ji šiek tiek stebėjosi, kad pateko ne į Salazaro Klastuolio koledžą.
Raudonais plaukais žaidė vėjas. Stiklinės akys spoksojo į laužavietę. Lengvas sijonėlis retkarčiais suplevėsuodavo. Juodi bateliai, jau spėję šiek tiek išsitepti, dunksojo ant motinos žemės. Bet mintys klaidžiojo nežinia kur.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Freya Nyxia Fireblood Kovo 18, 2017, 12:29:34 am
Ežero link neskubriu žingsniu ėjo būtybė - apsigobusi šiltu žiobarišku megztiniu, netvarkingas garbanas susikėlusi į paukščių lizdą primenantį kuodą, persmeigtą dviem pieštukais (dėl viso pikto) ir nešiną didele piešimo užrašine - mylimu bloknotu. Freya, prisidengusi saulėlydžiu, nuostabiai nuspalvinusiu vakaro dangų, lėtu žingsniu artinosi prie ežero. Mintyse buvo tik vienas noras - mergaitė troško ramybės. Pamokos ją velniškai nualino, tad varniukė visą dieną mąstė tik apie degantį laužą, saulėlydį ir raminančiai banguojantį ežerą. Bežingsniuodama prie jau pamiltos laužavietės, Nyxa jau iš tolo pamatė ten sėdinčią vienišą figūrą.
Velnias.
Freya trumpam sustojo - jautėsi, lyg būtų pažeista jos privati valda, atimtas tas mažas vilties gauti ramybę trupinėlis. Įkvėpusi ir atsidususi tamsiaplaukė stipriai suspaudė užrašinę ir nupėdino link laužo. Prisiartinusi pamatė, jog ta nežinoma būtybė buvo gal tik šiek tiek už ją jaunesnė grifiukė. Nyxa atsikrenkštė.
- Sveika. Gal galiu prisėsti šalia?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Rugpjūčio 18, 2017, 12:11:31 am
Jai žingsniuojant, dangų aptraukė debesys - tokie tamsūs, kad galėtų būti viską paslėpę. Tačiau net ir toliau, net ir aklinoje tamsoje keliuku, kurį sunkiai įžiūrėjo ir tarp retų medelių praeidama, mergina ėjo toliau, jausdama, kaip atšiaurus nakties vėjas taršo į laisvą prancūzišką kasą supintus plaukus - kad ir kaip neatrodė patogu tokią vėjingą dieną - atsiprašau, naktį - pasipuošus suknele ar sijonėliu būti, klastuolei vis dar pati kelnių mintis buvo nelabai priimama - galų gale, tai buvo vos ne vyrų apdaras, nesuteikiantis jokio rafinuotumo ar gražumo pojūčio.
Sekė laiškelio nuorodas - to pačio, kurį buvo pažadėta gauti, ir kurį gavo; gi tuo vyriškiu, tokiu maloniu ir kilniu, nė nebūtų suabejojusi. Galbūt tik praleiskime pro akis visas kitas smulkmenas, kurios ir prie pedofilijos tokiame pasaulyje kaip šiame jį privestų; tačiau tikrai nebuvo taip, kad Celeste užsidėjo rožinius ir pirmąkart regimus akinius, visiškai patrakusiai net pati vos ne įsisiūlydama - žinoma, galbūt tą dieną jį buvo kiek piktoka, kiek liūdnoka, o Tvardovskio kompanija jai buvo pats maloniausias dalykas, tačiau tai tikrai neturėjo įtakos, ėjo ji čia savo noru. 
Traukdama link ten, kur turėjo laužavietė apytiksliai būti - ak, galbūt būta pagalvota ir apie tai, jog ji nesušaltų - mergina nesulaikė žiovulio, su kurio prisidengimu ir vėl viską nušvietė mėnulis, praganydamas storus debesis, lyg šių nė nebūtų buvę.
-Labas vakaras, pone Tvardovski,- pasisveikino į šešėlio metamą figūrą, kur pagal jos žinias turėjo stovėti mokyklos hileris.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 19, 2017, 02:15:44 pm
Jau nuo pietų žinojo, jog šiąnakt nusimato graži pilnatis. Kartais tas ateities būrimas, susietas su trupučiu astronomijos visai ir padeda alchemikams. Todėl sulaukęs vakarienės meto, pasiuntė panelei Lavenzai raštelį į didžiąją salę, jog laukia jos šiąnakt ežero pakrantėje, laužavietėje. Tvardovskis tikėjosi, kad šioji  ateis, juk nebuvo pagrindo jai gąsdintis. Celeste protinga mergina, žinanti, kas jai gerai, o kas ne. Tad Hogvartso hileris, sutemus, apsirengė ilgą, iki žemės siekiantį juodą paltą, užsivožė plačiakraštę, taip pat, juodą, skrybėlę, pasiėmė tik lazdelę ir iškeliavo į sutartą vietą. Beeinant iš pilies, dangumi pradėjo plaukti tamsūs debesys, tačiau jis žinojo, kad laikui atėjus jie pasitrauks. Johanas sustojo laužavietėje, čia debesų jau visai nebuvo matyti, galbūt jie pasitraukė dabar, o gal prieš kelias šimtąsias sekundės, kas žino. Hileris išbūrė dvi turistines kėdes, juk po alcheminių būrimų jiedviems teks pasišnekėti, labai rimtai pasišnekėti, ir jau ruošėsi įkurti ugnį, kad dailioji šviesiaplaukė nesušaltų, kai pasigirdo ir jos pačios šiltas balselis, siunčiantis jam ne ką šaltesnį pasisveikinimą.
-labas vakaras, carissima mea. – nusišypsojo jis atsisukęs – jūs greita, aš net nespėjau ugnies kaip reikiant įkurti. – nusijuokė ir atkišęs delnus link anksčiau kažkieno čia sukrautų šakų, kažką tyliai po nosim murmėdamas įžiebė liepsną, taip parodydamas menkutį alchemijos triuką pradžiai. Kai laužas jau liepsnojo ir pasidarė šilčiau, juodaplaukis vėl kreipėsi į kilmingąją damą.
-vėliau galėsime prisėsti ir pasišnekėti. – mostelėjo ranka turistinių krėslų link, - tačiau pirmiausia, pradėkime nuo alchemijos, mat tokia skaisti pilnatis išsilaikys dar pusvalandį, neilgiau, todėl bus sunkiau burti paskui. Paprašysiu jūsų nieko nebijoti ir ateiti arčiau laužo, kad neduok Dieve nesusirgtumėt, tada atsistoti veidu priešais mane, būtų geriau nugara į laužą, užsimerkti, nejudėti ir nekalbėti, kol nepasakysiu, kad baigta. Nagi, pasitikėkite manim, nieko pikto jums nepadarysiu. Negalėčiau taip pasielgti! – dėl visa ko dar pridūrė šūktelėdamas ir kilstelėdamas antakius, tarsi ją nuskriausti, būtų pats didžiausias gyvenimo absurdas, ir sustojo laukdamas kitos reakcijos. Nemanė, jog Celestė galėtų išsigąti ar pamanyti ką nors blogo, juk yra klastūnyno atstovė, bet va kaip jai reiks paskui paaiškinti viską apie tą mūšį? juk neturi ten brangių žmonių. Nebent susigundytų mintimi atskaityti Slapstūnams penkių valandų moralą apie etiketą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Rugpjūčio 21, 2017, 12:46:53 am
Kartais papučiantis vėjelis ištaršė jai kelias sruogas - nuolankiai jas nusibraukusi, kad neuždengtų veido, mergina išplėstomis akimis žiūrėjo į Tvardvoskį - su kažkiek susidomėjimo, su dalele džiugesio ir nusistebėjimo. Net ir pagarbumą įmatyti galėjai - ir gerai, vis žmonių nuomonės apie tave pakyla matant, kad nemanai apie juos kaip nemokamo maisto paragavimo stendą parduotuvėje.
-Žinoma, pone Tvardovski, būtų siaubingai vėluoti, ypač ir man laikant tokį susidomėjimą visu veiksmu,- dar viena nuolanki šypsenėlė, kurią nušvietė liežuviai ugnies, iš laužo spragsintys.
Nebuvo laiko klausti kažko kito - buvo it maloniai nurodančiu balsu pranešta reikalingos dalelės, o ji atsistojo į vietą; kartkartėmis vėjas pasirodąs ir toliau žaidė su jos supinta kasa, o už nugaros esantis laužas šildė gal net kiek per daug - galbūt tai buvo vien dėl to, kad užmerktomis akimis nieko nematant - jei tai ir taip nebuvo akivaizdu - ir vaizduotė dirbo aktyviau nei įprastai. Galbūt.
Celeste giliai įkvėpė, nuramindama plakančią širdį, nekurdama blogiausių scenarijų galvoje - žinoma, ji visapusiškai pasitikėjo mokyklos hileriu, tačiau tai nereiškė, kad savisauga buvo instinktas, išmestas pro langą. Galų gale, argi gi tik neturėjo stebėti visko iš šono, o ne dalyvauti kažkaip ar anaip ir pati?
-Kaip gi kitaip, tikrai jumis neabejočiau,- iš klastuolės lūpų išsprūdo tylus juokas, tarsi bet kokie jo paties patvirtinimai būtų nereikalingi,- Na, mažiau kalbų, daugiau darbų?
Tikėjosi, kad to užteks - tikėjosi, kad suknelės skvernų nepasigaus liepsna, o pati neužsiliepsnos it savižudis, apsipylęs benzinu.
Akimirkos daliai atsimerkė - gi dar burti nebuvo niekas realiai pradėta, ji tiesiog pakluso jo norams vos šie buvo išsakyti; trumpą akimirką ji pasigavo hilerio akis, nusistebėdama prieš tai nepastebėtos mėlynai pilkos spalvos - savomis žaliomis kelis kartus suklapsėjo, vėlei sugrįždama į tą pačią poziciją ir laukdama, na, kažko.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 23, 2017, 10:48:55 am
Mergina pakluso greitai, akimirksniu, kas rodė, jog visiškai juo pasitiki. Johanui suspaudė širdį, jam buvo brangi ši auksaplaukė, be galo brangi, per daug brangi. Vieną šimtąją sekundės jos žalios akys įsmigo tiesiai į jojo pilkai mėlynas ir pasaulis sudužo į šipulius. Ji buvo viskas, jis buvo niekas, ji buvo traukos centras, jis tik menkutė plunksnelė traukiama prie to branduolio. Deja buvo vienas „bet“ ji buvo šešiolikmetė, o jis... papurtė galvą vaikydamas įkyrias mintis, sunkūs juodi plaukai išsidraikė į šalis, nešami vėjo, ir tvarkingai sugulė atgal. Tvardovskis nebuvo vienas iš tų neklusnių plaukų savininkų. Pagaliau vyras susikaupė ir pradėjo murmėti.
- Sint mihi Dei Acherontis propitii... ((tegul Acheronto Dievai man būna palankūs... lotyniškai.)) – tada truputėlį sudvejojo, iš pradžių buvo mąstęs tiesiog nupiešti merginai naują veidą, sukurti kokios nors žinomos raganos bruožų iliuziją ir po to, pasiūlant užsimaskavus sudalyvauti mūšyje kaip derybininkei, turint naują veidą, kurį žinoma sukurtų jau ne iliuzijos piešinio, o eliksyrų pagalba, tokį tarsi apčiuopiamą kaukę. Jei tikji sutiktų, ištisą naktį galėtų ppiešti ant jos įvairiausius veidus kaišiodamas veidrodį, kol tik Celeste išsirinktų tą vienintelį. Bet, bet nė pats nepajuto, kaip ėmė kalbėti visai ką kitą. Juk ne dėl karo čia atėjo, o dėl jos, negalėjo kitaip pasielgti žvelgdamas į tuos auksinius plaukus, kuriuose atsispindėjo  laužo liepsnos. pilnaties karalienė, mėnesienos princesė... – Ignei, aerii, aąuatani spiritus, salvete! Propitiamus vos, ut appareat et surgat Victoria Lavenza. ((būkit pasveikintos, ugnies, oro ir vandens dvasios. Užkeikiu jus, tegul atsiranda ir stoja prieš mane Viktorija Lavenza. Lotyniškai.)) – jis bijojo, paniškai bijojo, jog ta moteris išsiduos jį pažįstanti, ką jis tada pasakys Selestei? „Aaa, žinai, čia... ummm... buvau su tavo prosenele vienam baliuje Italijoje, pora valsų sušokom...“ rūkas ritinėjo baltus kamuolėlius aplinkui, oras tarsi sustingo, neleisdamas pajudėti nei vienai, jo apsuptyje esančiai figūrai. Ugnyje, už klastuolės nugaros, ėmė ryškėti blyškūs moters kontūrai: aukštas lieknas siluetas išplaukė į mėnesienos apšviestą ratą sustodamas šonu į laužo liepsnas. Moteris buvo daili it iš legendos: švelnių bruožų  veidas, šviesių plaukų kuodas, žvitrios rudos akys, žemę siekianti, violetinės spalvos šilko suknia... Ak, Victoria taip mėgo violetinę, o pamenu atvejų, kai iš griežto kuodo išsipešusios kelios sruogos užkrisdavo ant veido... Tvardovskis it užkerėtas žiūrėjo į perregimą jauną moterį, kuri pleveno keli centimetrai virš žemės ir taip panėšėjo į čia pat jo stovinčią klastuolę, o šmėkla tuo tarpu, su meile stebėjo jį. Bijodamas suvirpinti orą, be galo atsargiai spustelėjo šeštakursės petį, paragindamas atsimerkti ir kaip tik tą sekundę Victoria ištiesė į jį rankas. O Dei, šmėkla, neprikolink!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Rugpjūčio 25, 2017, 10:15:37 pm
Kartkartėmis merginai užsimiršdavo vieta, kurioje stovėjo - tai, kaip nugarą svilino liepsnos liežuviai, taip, kaip galėjo užuosti gaivaus vėjo gūsio aromatą ir jausti energiją, besikaupiančią aplink. Net ir užmerkus akis, būdama, atrodo, ne tik tyloje, bet ir savotiškoje vienumoje, mergina nei bijojo, nei vaizdavosi monstrus, jau tuoj pat ją pagriebsiančius.
Žinoma, realybėje tai tebuvo sekundė, dvi dalies; tai tebuvo momentas, prabėgęs greitomis ir nepastebimomis, niekieno nesulaikytas ir neužlaikytas - tačiau kartais akimirkos trunka ištisus metus, ir ši buvo viena jų.
Akimirką perpus perpjovė balsas, vos girdimas pradžiai - išlindusi iš pasvajų, Celestės ausys pagavo garsą daug geriau, o galbūt tai buvo ir dosningas vėjas, nešantis vyriškio murmesius į jos pusę. Kelis žodžius atpažino - kad ir tris iš keturių (ar daugiau - žiūrint pagal religiją į įtikėjimus) elementų su keistomis galūnėmis, ar jos vardą - bent taip manė, galų gale, tai paaiškintų dalį, kodėl ji buvo kartu čia. Burtas, susijęs su ja? Žinoma, ji buvo pamaloninta - siaubingai ir baisiai, kad norėjo pradėti kikenti iš pasitenkinimo, gi alchemijos burtais vien dėl jos naudojami buvo, kokia garbė!, nors argi ir pačiam Tvardovskiui nereikėjo kažko pačiam, kokio burto, kažko atlikti, nesiremiant ja?
Pajuto kažką kylant - o gal jai taip tik atrodė, galbūt tiesiog liepsnos norėjo dangų pasiekti akimirką trumpą, galbūt tokią stebuklingą naktį viską šokinėjo iš vietos į vietą.
Gal?
Nebežinojo ir pati Celeste.
Kažkas ją palietė, mergina krūptelėjo - kažkuria dalimi žinojo, kad ten Tvardovskis, bet netikėtumo nesuvaldė - praplėšė užmerktai laikytas akis, parodydama žalius vyzdžius.
Kažkas buvo aplink - kažkoks pojūtis, kažkas ne taip, kažkas, kas galbūt neturėtų čia būti - pasekusi vyriškio priešais akis, mergina pasuko galvą, iškarto pagreitindama savo širdies dunksnius ir kvėpavimą.
Portretas, kuriame ji matydavo prosenelę, didžiausią įtaką ir garbę atnešusiai Lavenzoms kaip šeimą, buvo senas - ir pati prosenelė ten buvo įpusėjusi ketvirtąjį dešimtmetį, nebe tokia jauna, kaip buvo visko pradžioje; tačiau neatpažinti moters, iškilusios priešais ją, buvo nusikaltimas.
Net nepajuto, kaip kojos pačios žengė kelis žingsnius, nugara atsitrenkė į mokyklos hilerį, kurio egzistenciją sunkiai jautė. Kokia graži, kokia išdidi - atrodo, kūną nutrenkė elektra, viską apėmė keistas melancholijos perpildytas grožis. Nežinojo, iš kur viskas kilo - moteris prieš ją seniai buvo negyvą, tai tebuvo iliuzija, trumpam sukurta, gi kitaip nė būti negalėjo, tiesa? - bet net ir dabar ji kėlė savotišką garbe ir baime paremtą žavesį.
Net nepajuto, kaip lėtai ėmė kelti ranką į tą žavią moterį priešais - norėjo ją laikyti šalia, norėjo, kad ši nepranyktų, tarsi pati būtų susižavėjęs vyriškis. Galbūt tai ir buvo tai, kas darė prosenelę tikrąją Victorija, tai, kas vertė ją būti aukščiau visko. Šypsena, kerinti visus, išdidumas, kuris pasiglemžia - tai buvo kažkas, ką ji, kaip šios šeimos tolimesnė įpėdinė, turėjo dar geriau įvaldyti; ne veltui ji buvo prosenelės antruoju vardu užgarbinta, ne veltui ji turėjo būti dar geresnė versija to, kuo buvo ši įstabi moteris.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 26, 2017, 12:02:27 am
Tvardovskis žvilgčiojo čia į jaunąją mokinę, čia į buvusią... ką? Draugę? Meilę? Nelaimių kompanijonę? Klausinėk kiek nori, vis vien nei į vieną klausimą atsakymo nesurasi, taip kartais lemta žmogui, knaisiotis po savo praeitį, kad ir kelių šimtų metų senumo ji būtų, taip ir nesuprantant, jog paprastas praeivis buvo šis tas daugiau, nei po debesimi pasislėpęs saulės kraštelis. Šaltas vėjo gūsis perkošė hilerį, jam buvo be galo sunku išlaikyti šmėklą, juk Viktorija nepasiliko žemėje vaiduoklio pavidalu kaip Helena Varnanagė, jo koledžo vaiduoklis, ji tebuvo iškviesta alchemijos pagalba, ir tam, kad išsilaikytų čia, pas gyvuosius, jis turėjo perduoti jai dalį savos energijos. Pajuto stovįs tvirčiau, kai šiltas Celestės kūnas atsitrenkė į jį, regis, ši žavi jauna būtybė pasinėrė į transą, ji tiesė ranką link kokiais trim metais vyresnės prosenelės, o šioji, sugniaužė klastuolės plaštaką, savo perregimais pirštais. Tamsios moters akys įsmigo į šviesias giminaitės akis.
-tavo siekiai dideli, mieloji, deja, tu negali saulei liepti skaisčiau šviesti, o lietui liepti silpniau lyti. Tavęs laukia be galo sunkūs išbandymai, tačiau jei eisi teisingu keliu, triumfuosi, triumfuosi taip, kaip aš triumfavau. Tu mane matai portrete tokią, kokia aš buvau pasiekusi savo gyvenimo kelio vidurį, bet nekeik gyvenimo, jei vieną kartą jis tave baisiai įskaudins, nes mane jis skaudino taip pat. Tu turi dalelę manęs Celeste Victoria, nešioji mano karmą. Gaila, tu žinai tik tai, ką žino tavo šeima, tik tai, ką galėjau jai atskleisti tapusi sėkminga moterimi, visgi, kai kuriuos dalykus iš praeities turėjau nutylėti. – melodingas Lavenzos balsas užpildė mėnesėtą naktį, žodžiai, skirti provaikaitei tarsi vedė stebuklingos dainos, kuriai akomponavo tylus medžių ošimas, eilutes. – jeigu kada reikės draugo, žmogaus, tiesiog pasitikėk juo brangioji. Jis žino viską. – laisva ranka prosenelė mostelėjo aukštaūgio vyro pusėn, tada kreipėsi į jį patį.
-šimtas metų Johanai, gražu žiūrėti į tavo pastangas dar bent kelias sekundes išlaikyti mane gyvųjų tarpe. – gomurinis juokas persmelkė gaivų miško orą, ji švelniai šaipėsi. – dėkoju, jog leidai išvysti savo provaikaitę, apie kurią tiek daug galvoju, žinau, kad tai darai dėl jos, ne dėl manęs, nesvarbu. – ji vėlei mostelėjo kažkur erdvėn laisvąja ranka, mat kita tebelaikė merginos ranką. – tikriausiai paskutinį kartą matėmės Venecijos baliuje? – žavi šypsena pasiekė pačias akis – ten apipylei mane vynu, begėdis! Nebijok, Celeste Victoria ne plepė, tik užtruks šiek tiek, kol susigyvens su tiesa. – tada paleido žaliaakės ranką, žengė kelis žingsnius į priekį, jog atsidurtų visai šalia jų. – neliksiu skolinga už tavo pastangas Johanai, juk puikiai žinau kiek tau prireiks atgauti jėgas po mūsų susitikimo. Todėl paklausyk manęs, gerai tave pažįstu ir sakau: tu nekaltas dėl to, kad vakar vėl lijo ir kažkoks švilpis persišaldęs dabar guli su mirtina temperatūra, tu nekaltas, jog rytoj kaitri saulė, kažkur, Saharos dykumoj pražudys žmogų. Tu negali sutvarkyti visatoje visko taip, kaip tau vienam norisi. Taip, jos laukia baisi patirtis, tačiau tai nebus tavo kaltė, viskas, ką gali padaryti, tai būti šalia, kai jai reikės paramos. Būk ramus Johanai, tavo užmojai jos nepražudys, ji tam pasirengusi.
-tai kam ji nepasirengusi, Tore? – silpnu, virpančiu balsu paklausė juodaplaukis, rodos, pamiršęs, jog ta, apie kurią jiedu kalbasi, yra čia, tačiau instinktyviai apkabino Celeste per pečius, taip prisitraukdamas ją visiškai prie savęs.
-o, Johanai, tu nė kiek nepasikeitei. – dar vienas juoko pliūpsnis pervėrė mėnesieną.
-Tore, aš negaliu leisti, kad istorija...
-tiesiog būk šalia. – lengvai priplevenusi artyn perregimomis lūpomis ji palietė Tvardovskio skruostą nutraukdama jo šnekas ir išnyko nelyginant sapnas. Jis norėjo dar tvirčiau apkabinti gyvąją Viktorijos provaikaitę, tačiau pritrūko jėgų, paprasčiausiai nuėmė ranką ir susmuko ant žemės užsidengęs veidą delnais. Ką Torė turėjo omeny? Kodėl ji žvelgė į jį tokiomis liūdnomis akimis? Tvardovskis suvokė, jog ano pasaulio gyventojai  ateitis aiški, kaip jam, vakarykštės dienos įvykiai. Šaltas lūpų prisilietimas ant skruosto tebetvinkčiojo, tarsi ten kas nors būtų užlašinęs šaldančio šaltmėčių tepalo. Jis vienintelis ją vadino Tore, nes Vikė jai netiko, ji buvo per daug ori, per daug išdidi, tokiam prastam trumpiniui, o Torė... Torė kas kita. Lyg pamiršo, kad yra ne vienas, pasinerdamas į apmąstymus: ar kviesti merginą derybininke į mūšį? Vis dėlto Torė buvo teisi, sakydama, jog jis nepasikeitė, nes jis tebeieškojo atsakymų, į tuos absurdiškus gyvenimo klausimus, ar paprastas praeivis galėjo būti šis tas daugiau, nei po debesimi pasislėpęs saulės kraštelis?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Rugpjūčio 28, 2017, 10:41:00 pm
Kažkas apkerėjo, kažkas apžavėjo - koks keistas jausmas buvo tai! Manyti, kad prieš tave esančiam galėtumei paaukoti - argi prosenelė buvo jai tokia svarbi? Žinoma, tokia ji tikrai buvo - bet net Celeste nebūtų pagalvojusi apie tokį stiprų artumą. Ar tai ir buvo jausmas, kuriuo reikia apkerėti žmones? Ar prosenelė buvo tiesiog tokia iš prigimties, ar kažkaip išmoko? Ar stengsi dėl tokio jausmo?
Pajuto ranką apkabinantį šaltį, pajuto, kaip atsibunda iš kerų, pabarstytų aplink - pagaliau pastebėjo, ant kiek permatoma Victorija buvo, kaip net ir besišypsančios akys ir lūpos atidžiai akiai negalėjo uždengti didžios ir ledinės stovėsenos, tarsi būtų aukščiau su ją kalbančiųjų. Įgimta galia, įgymtas šaltumas, įgimtas valdomumas..?
-Galiu,- jeigu nenorėjo būti apžavėta kitų, ji turėjo pati tą vaidmenį apsiimti. Galų gale, kiek metų jau prabėgo nuo Victorijos egzistencijos pradžios?- Prašyčiau tolimesnių palikuonių nenuvertinti, prosenele brangi, tačiau skirtingi laikai reikalauja skirtingų aukų. Kalnų nuvertimas, lietaus sustabdymas ir Saulės užtamsinimas tėra kažkas, ką reikės praeiti, noromis ar ne - prašau stebėti iš viršaus, kaip man pavyksta tą pasiekti.
Stipriau sugriebė ranką, kuri realiai net nebuvo ten - žengė žingsnį į priekį, sutikdama priešais esančią vaiduoklę ne susižavėjimo, bet lygybės pilnomis akimis. Spėjo ir aršesnės šypsenos gabaliuką išsprausti prieš jai pasitraukiant - ir pateikiant tokias liaupses nežinomų dalykų, kad nė klastuolė nepajuto, kada viskas vėl ėmė veltis.
Žinoma, taip nutinka - gi ji didinga moteris, niekada neleidžianti kitiems pamatyti silpnų pusių, ar tokia siekia, ne, privalo patapti; nėra siaubingas perdėjimas, kad tokių moterų širdys būna paskendusios tamsoje vien tam, kad niekas nematytų ten žiojančios skylės.
Galbūt kažkas skilo jos viduje - tik jai pačiai, dar kartą ir kartą; kaip taurė, ne kartą a du prieš tai įskilusi. Kai tiek nedaug trūksta, kad ji pavirstų mažomis šukėmis, net ir pačiai norėjosi ją galutinai suskaldyti. Galbūt prisidėjo širsmas, tūnąs viduje, galbūt ir tai, kaip pakerėjo ją prosenelė, ir jos ryšiai su mokyklos hileriui, aptariami jai girdint.
Tačiau klastuolė nebūtų Lavenza, jei leistų tam pasirodyti - nuolankiai džiaugsmingu veidu žvelgė į jų šnekas, kartais įmesdama nesuprantamą išraišką. Na, negalėjo neskayti, kad tai nebūtų daug ko paaiškinę - be to, vyras alchemikas buvo, kalbėjo lotyniškai ir turėjo šiuolaikiškai vadinamas senamadiškas manieras - ko daugiau reikėjo, kad imtum tą spėlioti?
Pajuto prisilietimą, prisitraukimą arti - vos susilaikė nenusipurčiusi viso šito pakvakėlių cirko dramos, tačiau išlaukė galo - taip, kaip prosenelės suknelės skvernas šalčiu nukrėtė jos skruostą, kol ji bučiavo vyrą priešais. Taip, kaip viskas nutilo, kaip pagaliau buvo paleista, kaip girdėjosi tik judinama žolė ir normalus laužo liepsnų sprigsėjimas.
Celeste tylėjo. Akimis nuolat permėtė gulintį žmogų, visiškai jos nematantį.
Pasibjaurėtina.
-Iki šiandienos kulminacijos taško tetrūksta sužinoti, kad kaip pakvakęs ieškojote Lavenzų atstovo, jog galėtumėtė išsikviesti jūsų brangiąją Torę,- nusijuokė, bet iki tiek draugiškumas ir ėjo - šypsena nusiplovė iš veido, pati mergina atsitūpė šalimais hilerio, šaltu žvilgsniu žiūrėdama iš aukšto. Šlykštu.,- Nagi, Johanai, patarčiau greičiau srėbti savo sukurtą košę, jeigu dar turite ateityje lašą noro iš manęs prašyti paslaugų.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugpjūčio 28, 2017, 11:21:58 pm
Sukniubęs tūnojo žolėje it koks vabalas, teturintis savo kasdienę gyvenseną, nesusijusią su niekieno kito. Gulėjo nesuvokdamas, kas čia ką tik įvyko. Jėgos traukėsi, palikdamos jame tuščią kiautą, išsiurbdamos viską, lydimos kilmingosios merginos žodžių. Nebenorėjo atsimerkti, nebenorėjo išvysti tų žalių akių, su vos įžiūrimais auksiniais taškeliais. Ir kodėl Torė jai viską pasakė? Negi nežinojo, kad nesupras? ir tąpat akimirką išgirdo galvoje atsakymą, tarsi tebesamos šmėklos pasufleruotą, nors realiai, suvoktą paties: tai ne jai reikia kažką suprasti, tai jam reikėjo sužinoti, jog nepažįsta jos, Celestės, tikrosios Lavenzos, šaltos bei pasipūtusios, kaip ir visi kiti kilmingieji. Akimirką norėjo pašokti pagautas įtūžio, pradanginti ją skradžiai žemės, pasakyti, kad nei iš tolo neverta vadintis savo prosenelės vardu, kad nepanaši į Torę nei menkiausia kruopelyte... tačiau tebegulėjo, tyliai, ramiai, užmerkęs pilkai mėlynas akis. Buvo per daug pergyvenęs, jog išsiduotų tai mergiūkštei, per daug patyręs, jog valdomas jausmų pasielgtų kaip paskutinis kvailas paauglys. Dar sekundėlę taip tįsojo, klausydamasis kaip bunda žolė, kaip čirškia žiogai, kaip šlama mažučiai stiebeliai, kaip traška laužo liepsna... tada lėtai, lėtai prasimerkė. Akys, žvelgiančios į klastūnyno atstovę, buvo skaidrios, žvilgsnis švelnus bei šiltas.
-ne. – tyliai pasakė, tada pridūrė, - man nė nereikia jūsų tam, jog galėčiau išsikviesti tą ar aną dvasią, kurią noriu, tą galiu pašaukti ir tam nereikia jokio giminaičio. – sukaupęs jėgas jis atsisėdo, atsirėmė į netoliese augantį medelį. – pastačiau jus prie laužo tik todėl, jog nesušaltumėt, o liepiau užsimerkti ir nejudėti dėl to, jog to daryti negalima, kai kas nors šalia naudojasi alchemija. sveikinu susipažinus su įvadu. , Nutariau, per šį būrimą, iškviesti Viktoriją, žinodamas, kokia jums brangi, matau, jog susitikimas su ja, jus gerokai sukrėtė. – Tvardovskis kalbėjo ta pačia maniera kaip ir anksčiau, silpnumo ar dar kokio vergiškumo balse nerasta. Puikiai žinojo, jog ta kvaila arogantiška kilmingoji niekas prieš jį, bet išorėje nė vienas raumenėlis nesuvirpėjo tai parodydamas.
-noriu jums pasiūlyti garbingą derybininkės darbą, carissima mea, - rodės, kalba grįžo visai į įprastas vėžias, tarsi nieko čia nebūtų attsitikę. – juk žinote ką veikia derybininkai? – pridūrė neabejodamas, kad ji žinos, juk ne kvailė buvo, vis kilmingoji, kur apie mūšius va tiek ir tiek giminės istorijoje girdėta. Johanas jau apsisprendė: ne, daugiau nebijo dėl jos, jis nekeis jos veido, tegu eina tokia, kokia yra, gana joti ant svetimų uždirbtų laurų, teprasiskina kelią pati.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Rugpjūčio 31, 2017, 11:14:48 pm
Nebuvo nieko keisto jausti, kad kitiems iš tavęs kažko reikia - galų gale, kiekvieno žmogaus gyvenime slypėjo tas, tik ji, kaip turtingų ir kilmingų atžala, tą žinojo geriau - gi buvo aiškus skirtumas manant kitų norus su tavim draugauti dėl tavęs, o kitas palaikyti gerus, draugiškus santykius vien dėl šeimų jungties. Ne kartą regėjo, kaip žmonės gerinosi prie jos tėvo, ne kartą ausis pasiekė cukraus vata apvynioti komplimentai, skirti palenkti motiną į savo pusę - pati ne kartą sutiko kitų šeimų vaikų, kurie aiškiai gavo komandą su ja susidraugauti prieš savo norą ar patys nesuprantą prasmės.
Į akis sugrįžo šiluma, Celeste ir vėl nusišypsojo.
-Ak, kaip malonu tą girdėti,- patempė lūpą, lengvai priglausdama ranką prie širdies,- Pone Tvardovski, labai negražu taip žaisti su jaunų mergaičių širdimis, jos siaubingai nestabilios, žinote? Kaip gi būtumėte atpirkęs sudaužytos širdies nuodėmę?
Kelias akimirkas patupėjo šalimais - lėtai atsistojusi ranka paplekšnojo savo apdarus, nuvalydama neegzistuojančias dulkes ir atsisuko prie laužo, ištiesdama delnus į šio ugnies liežuvių globą.
-Na žinoma, sukrėtė, ko gi būtų galima norėti pamačius negyvą žmogų, ypač tokį brangų,- nusijuokė, užmerkdama akis ir stebėdama šviesos žaismą per vokus,- Tačiau, žinoma, tai taipogi davė didį supratimą, kad mano tikslai ligi šiol gana bevaisiai buvo - jeigu Victoria užkariavo visų širdis, man tereikia pavergti visų didžių Dievų širdis. Gi čia niekis, tiesa, tokios viltys į mane sudėtos, heheh.
-Derybininkė.,- nutęsė, kažko nenustebdama,- Ar tai susiję su jūsų nebičiuliu profesoriumi Riddliu, taip, kaip minėjote, jog šiam jūsų reikėjo čia. Žinoma, širdis mano, mergelės jaunos ir tyros sutikti šaukte šaukia, tačiau,- atsisuko į jį, gulintį ant žemės - vos vos regimai išsekusi, vien iš kūno pozicijos einant spręsti - nebešvytinčiomis akimis permetė jo seną veidą ir įprastines veido išraiškas, nerasdama nieko įspūdingo,- Tačiau, pone Tvardovski, kokia gi nauda iš to būtų man? Įsivėlimai į pavojingas situacijas galėtų pakenkti mano šeimos vardui, ypač jeigu nebus tinkama linkme einantys.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Rugsėjo 12, 2017, 02:52:09 pm
Ji ir vėl vaidino, melavo, padlaižiavo, pūtė miglą, lyzinosi... vadink kaip nori, pasaulis juk vis vien pilnas šito šlamšto. Nors skirtingai vadinamas, visada vienodai šlykštus. Šis dalykas apibendrinimas vienu menku žodeliu: kaukė. Taip, prie laužo stovinti mergina buvo užsidėjusi be galo didžiulę kaukę, nors ir dėjosi nuoširdi, viduje slėpėsi driežės asmenybė, o gal tiksliau pasakius: gyvatės? Kas ten dabar supaisys. Tvardovskis veltui tikėjosi, jog pasitaikė geraširdė kilmingoji mergina, stebuklingu būdu, be nemirtingumo eliksyro pagalbos, kurį pats lakė kas rytą ir vakarą, išgyvenusi iki šių dienų. Vėliau, sužinojus, kad Celestė yra Torės provaikaitė, toji viltis tapo didelė, galbūt pernelyg didžiulė, kad taip greitai subliuško it balionas, kepštelėtas neklaužados katino letenėle. Vyriškis pakilo nuo žolės, išsitiesęs nužvelgė aplinką, kurioje prie laužo besišildanti auksaplaukė panėšėjo į dar vieną nevykusį gamtos triuką. Ji puikavosi, gyrėsi, tauzijo niekus apie Dievų širdžių užkariavimą. Mergaite, o kaip tau Slapstūnų širdys? kikeno mintyse, nutaisydamas tikro dėdės verslininko snukelį, panašų į tuos, kurie mėgina žūtbūt prastumti kokį nors gerą projektą su neaiškia pabaiga, tik čia alchemikui pabaiga buvo aiški.
-o, carissima mea, jauna širdelė kartais diktuoja teisingai. Taip kalbu ne kiek norėdamas jus įkalbėti, o kiek mėgindamas paaiškinti, jog gimėte kurti toliau savąją šeimos istoriją, vystyti ją, o ne numarinti esančią nugyvendama kokį nors monotonišką gyvenimą už stiklo. – Johano balsas atgavo įprastinį elgesį, o jėgos pamažėle grįžinėjo. Žinoma, ne taip greitai, kad po valandėlės galėtų atlikti dar kokį sudėtingą alcheminį triukelį, bet bent tiek, kad aplinkiniams neatrodytų išsekęs. – taip, Celeste, jūs teisi. – galbūt pirmą kartą kreipėsi į ją vardu. – tai tas pats reikalas, dėl kurio profesorius Ridlis išsišaukė mane užimti ponios von Sjuard vietą, amžiną jai atilsį vargšelei, tačiau nieko pavojingo jums aš čia nematau. Juk neprašau kautis mūšyje, ar tepliotis rankų smala, paprasčiausiai siūlau tai, ką sugebate, ir kas jums galėtų atnešti šlovę, sudalyvavus tokiame didingame įvykyje, bent tiek galiu pažadėti, tai bus tikrai didinga. Juk jei kas būtų pasiūlęs tapti didžiojo Hogvartso mūšio derybininke, manau neabejodama būtumėte sutikusi, o gal aš klystu? – juodaplaukio tonas nebuvo nei užgaulus, nei įžeidžiantis, nei koks kitoks, tiesiog draugiškas, įprastinis judviejų bendravimo tonas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2018, 08:33:50 pm
Žiema. Grėsminga, gaivi, šalta, nenuspėjama. Šiandien ji rodė savo giedrą veidą - saulė nerimastingai švietė, tačiau šalčio dantys negailestingai kandžiojo kiekvieno išlindusio laukan nosį. Sunku buvo grimsti ir per milžiniškas sniego pusnis, kurios norėjo pasiglemžti tave į šaltą sniego karalystę. Vienas nepažįstamas jaunuolis sunkiai pėdino per pusnis link laužavietės, nepasiduodams šalčiui. Jo kūną dengė mažiausiai trys sluoksniai drabužių - mat kaip suomiai sako, tik su trimis sluoksniais drabužių nesušalso.
Nors buvo pats žiemos vidurys, Zwei norėjo atokesnės vietos nuo žmonių, bet tuo pačiu kažkur gamtoje. Šiuo metu apskritai jokio sveiko proto žmogus nebūtų sugalvojęs, kad galima kažkur išeiti prie laužo pasėdėti. Bet šis vokietukas nebuvo normalus žmogus. Jis - gyvenimo užgrūdintas.
Šiaip ne taip susikūręs laužą, jaunuolis mostelėjo lazdele ir aplink laužavietė apsigaubė permatomu burbulu, kuriame temperatūra jautėsi beveik kaip per įsisiautėjantį pavasarį. Klastuolis dar kartą mostelėjo lazdele ir patogus sėdmaišis su mažu staliuku atsirado tiesiai ant betirspstančio sniego. Zwei pagaliau įsipatogino, nusimetė striukę ant šalia pūpsančio kelmo. Jaunuolis tiesiog žiūrėjo lyg užhipnuotizuotas į ugnį, kuri šildė kiek įšalusias jaunuolio rankas. Pagaliau ramybė. Vargu ar čia kas pasirodys.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 06, 2018, 09:01:41 pm
Laisvą dieną Klarė negalėjo pasilikti viduje. Juolab, kai lauke spindėjo sniegas, apšviestas taip retai žiemą bepasirodančių saulės spindulių. Daugumai šaltis buvo proga susisukti į kamuoliuką apglėbus šiltą pledą, tačiau penktakursei kilo geresnė mintis. Augusi kaime ji nebijojo šaltos žiemos, penkiolikmetei ji labai patiko.
Ilgas, raudonai geltonais dryžiais puoštas šalikas monotoniškai bildeno į nugarą, pritardamas ilgai, saulės šviesoje įgavusiai gana ryškiai rausvą atspalvį kasai. Diena atrodė nuostabi, be jokios draugijos, be jokio triukšmo, pastarosiomis dienomis itin garsaus. Jį nulėmė vėsus oras, vertęs pamilti židinį bendrajame Grifų Gūžtos kambaryje.
Ilgais batais apautos kojos gana vikriai nešė savininkę link ežero, tai buvo jos mėgstamiausia vieta. Užšalęs didelis vandens plotas priminė žiemą namie, Jei nebūtų tiek sniego, išsiburčiau pačiūžas.
Sniego lavina vertė grifę pasirinkti kitą vietą. Laužavietę ji matė kelis kartus, tik praeidama, žiobarams ši vieta žiemą nebūtų naudinga, tačiau Klarė juokėsi, nors ir buvo prasta burtininkė, bet įsikurti ugnį tikrai sugebėsianti.
Ilgai žiopsojo į medžius, meldus supančius ežerą. Sniegas pavertė vietą beveik tokia pat magiška, kaip ir pilis iš kurios prieš rodos akimirką išėjo pasidžiaugti žiema. Tačiau prie laužavietės sutiko ne tik baltą ir rudą spalvas, būdingas apledėjusiai pakrantei. Nepažįstamas vaikinas jau buvo įsikūręs prie laužavietės.
Neatrodė, jog jam reikėtų kompanijos, bet Klarė jau čia atėjo, o vien jau tai, jog kažkas kitas sugebėjo tokią dieną išbristi iš pilies apylinkę užmigdžiusio sniego, keistai žavėjo.
- Labas, - ištarė šiek tiek nedrąsiai, - galvojau tik man vienai patinka per pusnis braidyti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2018, 09:25:37 pm
Zwei hipnozę pertraukė malonus merginos balsas. Jis neskubėdamas nukreipė žaliąsias akis į atėjusią nepažįstamąją, kurios gyvenime dar nebuvo sutikęs. Atrodė, kad jo žvilgsnis prarys viešnią  - klastuolis ją sekundės tikslumu spėjo nužiūrėti nuo galvos iki kojų (taip sugeba nužiūrėti tik vaikinai). Galiausiai jo žvilgsnis apsistojo ties Klarės akimis, kurios buvo gilios kaip praraja.
- Sveika. Na, kaip matai, ne tu viena esi gamtos mylėtoja. Gali prisėsti, tačiau vienintelė laisva vieta - man ant kelių - Zwei šyptelėjo ir nepiktai nusijuokė.
Įdomu, kaip ši mergina atlaikys klastuoliską naglumą. Kažkoks šeštasis jausmas Zwei kuždėjo, kad ši žiemos diena ypatinga ne vien dėl to, kad ji giedra, bet galbūt ir dėl to, kad jo atėjo aplankyti ši nepažįstama dama. Klastuolis nežymiai pasitaisė plaukus, lyg pasiruošdamas žemam startui flirtuoti. Mat merginos bruožai kažkuo traukė, jis negalėjo pasakyti kuo. 
Ugnis inirtingiau spragsėjo ir laidė savo liežuvius lyg norėdama pasakyti "Uuuuu, gal veiksmo bus", tačiau vis trumpam nurimdavo tarsi laukdama kas bus. Lyg liudininkė kas bus toliau, ugnis spragsėjo, laukdama kada galės duoti palaiminimą arba karui, arba taikai.
- Na, ar prisėsi? - Zwei delnu du kartus pliaukštelėjo sau per kelį.
O tolumoje nuskambėjo aidus varnos klyksmas, kuris lyg tyčiojosi iš jaunuolio pastangų kažką flirtuoti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 06, 2018, 10:18:33 pm
Žalios Klarės akys prisimerkė, tarsi katės, įtariai bandančios nuspėti, kokie ketinimai slypi po kiek mažesniu nei jos pačios žiemiškų apdarų kailiu. Vaikino akys labai trumpam nuklydo nuo penktakursės veido. Dažniausiai grifė buvo drovi mergaitė, kuri nelinko veltis į įvairias istorijas, kurias vakarais pasakojo bendrakursės, įsitaisiusios tame pačiame miegamajame, kuriame priklausė miegoti ir Karter. Tačiau žvarbus šaltukas kandžiojo skruostus ir drąsi grifiška prigimtis skatino elgtis šiek tiek neatsakingai.
- Ant kelių? - Klarės antakiai pakilo, sudarydami menką raukšlelę per vidurį kaktos, tačiau daugiau nė vienas veido kampelis neišdavė jokios užuominos. - Juk aš tavo nė vardo nežinau... 
Paauglės bandymas atsakyti į vaikino žodžius buvo menkas. Miela, lėlę labiau primenanti kaštonplaukė nukreipė akis į ugnį, kuri plaikstėsi kaip jos pačios plaukai tik ką išsiropštus iš bokšte esančio migio.
Tyla privertė penktakursę šiek tiek sunerimti, kas blogo gali nutikti mokyklos valdose?
Klarės veidą nušvietė šypsena, sukelta nervingo juoko, kurį vos pajėgė sulaikyti. Tačiau, kai kojos jau pačios pasuko šilumos pusėn, Klarė netikėtai atsitraukė:
- Esi tikras, kad išlaikysi? - Nenuleisdama vyzdžių metė iššūkį, kurį tikėjosi kaip nors išlaikyti ir pati.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2018, 10:43:24 pm
Visgi Zwei nežymiai šyptelėjo, kai sulaukė replikos, kad net nežino jo vardo. Hmmmm... Graži ir nepasileidėlė. Gauna riebų pliusą mano sąraše.
- Na, tiesa, tiesa. Bet galiu garantuoti, kad iš mano vardo juoksiesi. Aš Zwei. Ale vokiečių kilmės, tai žinai... Turiu tėvą, kuris turi labai prastą humoro jausmą, nes mano vardas reiškia "du". Aš tiesiog dabar galvoju, kad turėjau ir blogesnių variantų.
Klastuolis įdėmiai žiūrėjo į merginą, visgi jam šios žalios akys ir kaštoniniai plaukai buvo kažkur matytu. Jis ganėtinai ilgai knisosi savo atmintyje, kol galiausiai prisiminė, kad ši mergina iš tiesų jam žinoma. Jos vardas, jeigu jis neklysta yra Klarė. Mat girdėjo klastuoles ne kartą ją minint, ar norint atkeršyti už tai, kad pamokose aktyviai dalyvauja ir atsakinėja viską, ka tik įmanoma.
- O tu tikriausiai Klarė? Na, tokiu atveju turėčiau jaustis pagerbtas, nes esi populiari - šyptelėjo klastuolis.
Visgi, kad burbule buvo šilčiau nei lauke, bet šaltis vis prasiskverbė ir kartas nuo karto galėjo pasidaryti šalčiau. Zwei vis žiūrėjo į stiurkę ir galvojo, ar ą užsidėti pačiam, ar kažkaip kitaip apsikloti.
- Nejuokink. Išlaikyt tikrai išlaikysiu. Aš tau ne koks lopas, kad neišlaikyčiau. Tik negalvok, kad kok pasileidėlis ar lengvai prieinamas esu,  - nusijuokė pats iš savęs Zwei ir įsmeigė akis tiesiai į Klarę. Jo veidą papuošė mažos šypsenos raukšlelės ir balti dantys blizgėjo šviesoje. Tamsiaplaukis ganėtinai ilgą laiką nuoširdžiai nesišypsojo ir šiandien buvo pirma diena po kokio pusmečio, kai jo šypsena iš ties buvo nuoširdi.
- Šiaip pamiršau pridurti, esu klastuolis, tai pagal stereotipus turėtum bėgti ir rėkti, laikyti nepatikimu, paskutiniu atmata ir tiesiog ne burtininku - Zwei šį kartą kalbėjo rimtai, nes buvo keli atvejai, kai jis tiesiog buvo pasiųstas itin toli vien dėl koledžo. Bet juk to nepasirinksi.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 06, 2018, 11:24:26 pm
Išgirdusi pastabą apie vaikino vardą, Klarė nuoširdžiai nuosijuokė. Tiesa, kad ir kaip galėjo pagalvoti pats Zwei, ji juokėsi ne iš jo. Ne vienam iš jų nenuskilo su vardu, bent jau taip galvojo pati strazdanė, kurios vardas buvo sudarytas iš dviejų senamadiškų vardų.
- Negalvok, kad juokiuosi iš tavęs, - pratarė tada, kai išgirdo paminėtą savo vardą. - Tėvai mane prakeikė ne ką geresniu. - Žalios akys buvo nukreiptos į apsnigtus batus. Vardas nebuvo mėgiamiausia tema, pati sau ji buvo tiesiog Klarė. - Klarisa Kornelija. - Vardą ištarė greit, galbūt nepakankamai aiškiai, mat nemėgiamas skambesys pro dantis prasikošė tarsi žvarbus žiemos vėjas.
Tik po kelių nejaukių akimirkų prisiminė antrą išgirsto sakinio dalį. Ji privertė duobutėmis puoštus skruostus dar labiau rausti. Dabar jie jau galėjo priminti šaltą orą laižančias liepsnas.
- O čia tu matyt juokauji.
Klarė negalėjo skųstis, jog neturi draugų, tačiau populiaria jos tikrai negalėjai vadinti. Nors priklausė grifų gūžtai, nebuvo drąsi, jog kažką dažnai užkalbintų, o keli vyresni draugai jau spėjo palikti pilį.
Grifė šiandien buvo tyli, iš to galėjai suprasti, jog jaučiasi ne itin jaukiai. Tik atsipalaidavusi galėjo kalbėti daug. Nenorėdama pasirodyti nemandagi, kai tai laikė pačiu blogiausiu įmanomu bruožu po melavimo stengėsi palaikyti pokalbį, juolab atrodė, jog šis krypo į visai malonią pažintį.
- Na, jei jau taip sakai... - Pirmąsyk pokalbio tyliai sukikeno. Ar išdrįsi, Klare? Teko gerokai paraginti kojas, rodos pasiruošusias įsirausti į žemę ir niekur nepajudėti.
Lieknas, tačiau apsikutojęs siluetas prisiartino arti, dabar pašnekovus skyrė tik menkas žingsnis, tačiau mergina vis tiek dvejojo. Niekada taip nesielgė.
- Aš turėčiau būti drąsuolė grifė, - žodžiai tarsi strigo gerklėje, ji neturėjo to sakyti, - bet matai, su kokiais baile tau šiandien teko susidurti. - Buvo sunku suprasti kodėl, bet vis dar stovėjo šalia neįskaitoma išraiška papuoštu veidu. Nebuvo įsitikinusi, kaip į jos pasisakymą reaguos klastuolis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2018, 11:50:05 pm
- Klarisa Kornelija Karter.... Visai kaip KKK. Originalūs tėvai! Na, geriau būti KKK, nei amžinu dvejetu. - Nepiktai nusijuokė klastuolis pats iš savęs ir iš Klarisos. - Panašu, kad esame likimo draugai.
Zwei iš tiesų mėgavosi Klarės draugija. Paprastai jį pakankamai erzindavo žmonės, tačiau grifiukės kompanijoje jis jautėsi itin gerai. Jam patiko žiūrėti, kaip ji juokiasi, todėl ir jis stengėsi juokauti kaip įmanoma daugiau.
Vokietukas visgi pastebėjo, kad mergina jaučiasi kiek nejaukiai, jis ir pats jautėsi ne itin jaukiai, nes tiesiog bijojo, kad kažką ne tokio pasakys ar padarys. Retai gyvenime jam pasitaiko tokių momentų kai iš tiesų nenori taip greitai paleisti žmogaus, o tuo labiau pasidalinti savo laiku.
- Jeigu kartais negerai jautiesi, ar jauti, kad tave spaudžiu daryti kažko, ko nenori, sakyk iš karto. Žinai, mano bendravimo įgūdžiai kartais gali mane pavesti. - Klastuolis vos vos pakėlė lūpų kampučius, bet nė akimirkos nenuleido akių nuo Klarės.
Girdėjosi vis kaip laužo ugnis plieskia savo liežuviais, tačiau Zwei kažkodėl buvo tiesiog šilta. Ne, ne tiesiogine prasme šilta, tačiau pati atmosfera tarp šių dviejų jaunuolių dvelkė pasakiškumu šiltumu. Štai jums ir salelė šilumos vidury žiemos.
- Na, matau, kad prisėsti nenori, tada galim keistis. Aš ant tavęs sėdėsiu. Bet prašau mane susukti kaip kokį kūdikį - greitai pakilo Zwei nuo savo tamsiai žalio sėdmaišio ir atsistojo visu ūgiu pries Klarisą. Jaunuolis buvo puse galvos aukštesnis už merginą.
Klastuolis ranka pamojo, kad ši tiesiog prisėstų.
- Ech, mano džentelmeniškumo ribos ganėtinai ribotos kartais būna. - švelniai nusišypsojo klastuolis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 07, 2018, 12:43:41 am
- Geriau jau visada būt antru, nei prasidėt su žudikais. - Šiek tiek sukikeno Klarė, tačiau juoką pertraukė praėjusių metų prisiminimas apie vaikystės draugą. Mirtis visai nejuokinga, sunerimo supratusi, kad tokiems juokams gražioje aplinkoje buvo ne vieta. Trumpam nusukusi akis, apžvelgė susimąstyti privertusį tolį. Tačiau slogi nuotaika ilgai netruko. Grifės nuotaika keitėsi kaip orai aplink Hogvartso pilį, atnešę šūsnį sniego dovanų.
- Gal dėl to mane čia žiemos orai ir atnešė, kad pateisint tavo vardą. - Šiek tiek atsipalaidavusi pajuokavo. Tarsi norėdama sušvelninti šiek tiek nejaukią nuotaiką, kurią sukėlė nelemtai užplūdę prisiminimai.
- Tobulų nebūna. - Šyptelėjo kažko staiga pasikeitus pokalbio nuotaikai. - O tokioms kaip aš dažnai reikia kažkokio postūmio.
Ilgakasė nenorėjo, jog Zwei slėptų savo būdą, jei jis būtų buvęs toks, kokia esti kaštonplaukė, greičiausiai ji jau čia nestovėtų, būtų nudrožusi atgal į pilį. Nepaisant visko jautėsi smagiai, jei kas būtų susilažinęs, kad taip praleis laiką dar prieš išėjus iš už mūrų sienų, būtų tik pirštu pasukiojusi.
Klastuoliui pakilus iš vietos turėjo pakelti akis, ir pasijautė dar šiek tiek jaunesne, tarsi vaikas.  Mat dauguma draugų siekė žaliaakės ūgį, tačiau smakro pakelti, kad įsižiūrėtų retai tekdavo. Buvo sunku pačiai sau pripažinti, jog jai patiko, ką mato.
- Nieko sau kūdikis, - juokas aidėjo tarp ežero krantų, ir penktakursės veide dar labiau įsispaudė duobutės, bylojančios apie gerą nuotaiką. - Gal iš drakono kiaušinio išsiritai? Bet kaip ten būtum susilankstęs, niekaip nesuprantu. - Žaliaakės pastabos aišku buvo skirtos vaikino ūgiui.
- Jei būtų neribotos, matyt nebūtum klastuolis, nes kitų bruožų, kurie tiktų tavo minėtiems stereotipams nelabai matau. - Vis dar šypsojosi, nors mintyse galvojo, kad taip išsišiepusi primena kvailas kambariokes. - Gal vis dėl to išbandom tavo stiprybę?
Akimirką, kai tai ištarė, atrodė balsas sudrebės. Bet kalbėjo taip, lyg šie žodžiai būtų įprasti, tarsi kasdien kartųsi vos pažįstamiems ant kelių.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 07, 2018, 01:39:50 am
Zwei įbedė žalias akis į Klarė, kurios veidas minutei apsiblausė kažkokia neapsakoma širdgėla. Jaunuolis iš tikrųjų nesuprato, ar tai tiesiog PMS simptomai, ar iš tikrųjų grifiukę kažkas kankina, bet šitą momentą jis užfilsavo. Kažkuriuo metu tikriausiai reikės paklausti, nes nuotaikos paprastai be priežasties nesikeičia. Nebent PMS.
- Na žinai, galiu tave išgelbėti. Duosiu savo pavardę ir nebebus KKK! - Zwei nusijuokė žiūrėdamas kaip reaguos grifiukė, o tuo tarpu jo skruostuose įsirėžė džiaugsmo duobutės.
Klastuolis tikėjosi, kad neperžengia ribos, nes nenorėtų, kad jo skruostą puoštų raudonos Klarisos pirštų žymės. Tačiau jeigu jau už pirma pasiūlymą prisėsti negavo per kuprą, negaus galbūt ir dabar.
Zwei kiek nuraudo, kai grifiukė aptarinėjo jo ūgį, tačiau jis žinojo, kad yra ganėtinai aukštas, ganėtinai neblogo sudėjimo. Mat uz jo buvo galima pasislėpti kaip už mūro sienos. Na, arba tiesiog kaip už didesnio padaro.
- Kodėl apsiriboji vien drakonais? Gal aš noriu būti banginio kūdikis. - vėl džiaugmo duobutės pasirodė Zwei veide.
- Eeeeech, palauk, pabendrausi su manimi ilgiau, galiu labai nepatikti. Žinau, kad nesu stereotipinis klastuolis, bet klastuolis. Savų pričiūdų visgi turiu. Nori apie tai daugiau sužinoti? Tik po šios reklamos. Arba kada nors gyvenime pati pamatysi, net neabejoju tuo - šyptelėjo žaliaakis. - Nors žinai, visi mes galim būti klastuoliai, tik kiekvienas pasirenkame savo kelią.
Zwei tikėjo, kad visada gali pasirinkti, koks burtininkas esi, nepriklausomai nuo koledžo ar mokyklos. Nors pats trejus metus mokėsi Durmštrange, paskui pateko į Klastūnyną, tačiau pats menkai jautėsi panašus į daugumą elito vaikigalių. Tačiau visgi savo velnių jaunuolis turėjo nemažai.
Klarisai užsiminus dėl stiprybės, Zwei nesikuklindamas sugriebė grifikę už liemens ir abu nuvirto ant sėdmaišio. Vokitukui buvo keista, kad tokia šilta būtybė sėdėjo jam ant kelių ir jo kūnas nė kiek nesikuklindamas traukė šilumą iš jos drabužių. Bijodamas, kad mergina sušals, Zwei sugriebė savo striukę ir dar ją apklojo, o po to apsvijo jos liemenį rankomis.
- Žinau, kad šitam burbule gali būti šaltoka, bet nesušalsim gal - Zwei šyptelėjo, bet nė pats nepajautė, kaip išraudo jo sruostai ir kaip tankiai tiksėjo jo širdis. Jau seniai kraujas taip nebuvo varinėjamas po jaunuolio kūną.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 07, 2018, 02:52:43 am
- Kol apsiriboju Klare, būna tik dvi K raidės. - Grifė juokėsi, tačiau skruostai buvo tokie raudoni, jog turbūt sprogtų greičiau, nei pasiektų dar didesnį raudonį. - Tokiam pasiūlymui apsvarstyti reikia daugiau nei penkių minučių.. - Šie žodžiai privertė žaliaakę jaustis kiek nejaukiai, tačiau ji neketino pasiduoti emocijoms. Nuotykis, nors ir šiek tiek kitoks, nei buvo pratusi buvo pradėtas. O nuotykius reikia užbaigti.
Penkiolikmetė apsidairė, tarsi atsargus paukštelis, tikrindamas ar netaps apkalbų grobiu, jei kas netyčia užsuktų į ežero pakrantę, čia nebuvo vietos pasislėpti, tačiau rodos visi kiti liko pilyje. O ji nesigailėjo išėjusi į lauką, čia jau buvo pakankamai šilta.
- Banginis? - Vėl prapliupo juokais. Mergaitę nebuvo sunku prajuokinti, tačiau dabar nuo nuoširdaus juoko jau skaudėjo strazdanomis, tarsi cukraus pudra padengtus skruostus. - Dėl to ir atėjai čia, prie ežero? Traukia prie vandens? - Leido šiek tiek pasišaipyti. Juk pats prisiprašė, ban-gi-nio kūdikis. Jau turės pravardę. O spėjant apie tai, kaip žaliaakė spindinčiomis akutėmis ėmė erzintis, buvo suprantama, jog jautėsi pakankamai jaukiai.
- O ką tu žinai? - primerkė akis, trumpam mintyse apžvelgdama savo pačios charakterį. Nebuvo kažin kokia blogiukė, bet dovanos kaspino iš pažiūros mielai penktakursei tikrai neužriši. - O reklamas dabar net žiobarų telikai prasuka... Jos neįdomios ir priverčia perjungti kanalą.
Klarė bandė išlaikyti rimtą miną, tačiau vos tik pakėlė akis šiek tiek aukščiau, nei įprastai leido jos ūgis,  negalėjo susilaikyti nesuprunkštusi. Ką aš čia dabar kalbu, lyg sesuo nuokvanka.
Karter kiek nusuko mintis į metais jaunesnę seserį ir to pakako, kad klastuolio veiksmas taptų bent šiek tiek netikėtu. Netekusi pusiausvyros, kurią garantavo kojos, dabar jau nesiekiančios baltos pusnies, įsitvėrė į klastuolio rankas, kurios šiuo metu jau gana tvirtai apsivijo per storą striukę gerokai išsipūtusį liemenį.
Raudonis nedingo iš skruostų, tapdamas vieninteliu ženklu, jog Klarei nebuvo įprasta įsirangyti ant kieno nors kelių, kaip kokiam švelniakailiui katinui.
- Nešalta, - pratarė gana tyliai. Tačiau garsiai kalbėti nebereikėjo, kai buvo taip arti. Nors vienas ištartas žodis nuskambėjo labiau apie keistai kutenančią šilumą, sklindančią iš jos pačios, nei apie žiemišką orą aplink, grifiukė kalbėjo net nesusimąstydama, jog galėtų būti kitaip.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 07, 2018, 08:09:40 pm
- Na, žinai, man kas nors pasiūlytų paimti kažkieno vardą, tai tikriausiai nesudvejočiau. Dėl pavardės nežinau, bet dėl vardo, tai tikrai -  numykė klastuolis, vis dėl to galvodamas, kad galbūt jo juokas apie pavardės keitimą buvo jau šiek tiek per daug. Juk jie pažįstami vos kokias dvidešimt minučių.
Klastuolis apžiūrėjo kiekvieną grifiukės detalę - tiek jos švelnias žalias akis, tiek kaštoninius plaukus, šviesią odą, kiekvieną strazdanėlę. Jaunuoliui Klarė atrodė kaip sapnas, kurs tuoj baigsis. Vokietukas net gnybtelėjo sau, nes iš tiesų galvojo, jog tai tik sapnas. Bet visgi skausmui perbėgus per kūną, Zwei suprato, kad tai arba sapnas su specialiaisiais efektais, arba realybė. Bet kokiu atveju, jaunuolis nusprendė plaukti pasroviui ir pažiūrėti, kur ši pažintis nuves.
- Na, nežinau kaip banginiai susiję su užšąlusiu ežeru, bet atėjau, matyt lobių ieškoti ir pasirodo, kad radau - jo toks pasakymas tikriausiai nuskambėjo kaip pataikavimas, tačiau Zwei iš dalies kalbėjo pusiau juokaudamas, pusiau rimtai.
Tolumoje matėsi miškas, kuris buvo pilnas apnuogintų medžių. Tik vienintelės kelios eglės buvo prisidengusios savo šakas riebiom sniego ir žalių spyglių skarom. Zwei galvojo, kad vasarą kada nors nusives ten Klarisę ir pamokys kaip medžioti. Žinoma, jeigu ji neišsigąs šio žiauraus užsiėmimo.
- Na, nėra taip ir blogai. - šyptelėjo klastuolis, išmeigdamas akis tiesiai į Klarę. - Bet tik dabar supratau, kad tavo plaukai ne tik gražūs, bet ir ganėtinai.... Ummm... plaukuoti.
Zwei iš burnos išsitraukė kelis plaukus, kurie prilipo jam prie lūpų ir gražiai vėl sustatė juos atgal į vietą. Mat nujautė, kad jeigu ilgiau taip sėdės, tikriausiai teks surišti jos plaukus, nes kitaip gyvenimas tikrai pataps sunkesnis.
- Bet tu labai lengva. Aš likau įžeistas, kad 'mano stiprybę' reikės išbandyti - Zwei apsimetė kiek supykusiu ir įsižeidusiu, patempė kiek lūpą, tačiau vis tiek nenuleido žvilgsnio nuo grifiukės, kuri saulėje tiesiog švytėjo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 07, 2018, 09:01:50 pm
- Girdėjau pakeičiant vardą pasikeiti ir pats. - Susimąstė Klarė, net nemirksėdama žvelgdama Zwei į akis. Nors pažinojo jį tik kelias savo gyvenimo akimirkas, tačiau rodos vardas puikiai tiko ir nereikėjo jo keisti. - Nežinai ką prarasi atsikratydamas vardo.
Smulkių penkiolikmetės rankų pirštai pynėsi tarpusavyje. Taip visada nutikdavo, kai žaliaakė nežinojo kaip elgtis toliau. Nenorėjo per daug kalbėti, nenorėdama pasirodyti kvaila ir naivi. Ore galėjai justi šiokią tokią įtampą, ne tokią, kaip pamokoje, tikintis, jog profesorius vis dėl to nepakvies atsakyti, tačiau keistą, dar niekada gyvenime nejaustą. Nors kieme buvo šalta, Klarė jautėsi apsivilkusi per šiltai, kol nestipri įtampos srovelė tekėjo drabužiais apsuptu stuburu.
- Banginiai paprastai plaukia, o ne kalbasi su strazdanotomis paauglėmis ant kranto. - Kalbėjo vartydama akis. Šis įprotis galėdavo pribaigti penkiolikmetės mamą, tačiau ji nesiruošė jo atsisakyti, tai buvo įprasta, kaip kvėpuoti.
- Mano plaukai yra didelė gamtos išdaiga. Jei dabar juos nukirptum iki čia, - žaliaakė per storą striukę vos galėjo sulenkti ranką parodydama į nugarą, - jie ataugtų per mėnesį, jiems aš tarsi belaisvė.
Vos tik ištarusi žodžius pasigailėjo, veidas vėl paraudo kaip rausdavo tik labai netikėtais momentais. Buvo smagu būti čia, prie ežero, kalbos apie plaukus atrodė kvailos, nors šie turbūt ir išskyrė mergaitę iš kitų. Hogvartse per tiek metų nesutiko nė vienos kitos, kurios plaukai beveik siektų kelius.
Prisitraukusi garbanas Klarė atitraukė ant riešo dėl drėgno oro jau spėjusią prilipti gumutę. Neatsispyrė norui pasimaivyti prieš klastuolį, todėl surišta uodega greit vėl išsidraikė ir juokdamasi Klarė sudėjo nepaklusniuosius į kapišoną.
- Dabar geriau? - Pratarė išsišiepusi, kaip Češyro katinas. Įsmeigtas žaismingas žvilgsnis tarsi neleido nusileisti panašaus atspalvio akių savininkui.
- Lengva? - Klarės antakiai pakilo. - Aš mėgstu sportuoti, dėl to esu sunki. - Užginčydama juokais vaikino patemptą lūpą iškėlė sulenktą ranką į orą, tarsi koks žiobarų kultūristas. Tačiau supratusi, jog per storą striukę nieko nesimatė, prapliupo juoktis, tarsi kas būtų į ją nutaikęs pačius stipriausius juoko kerus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 07, 2018, 09:32:33 pm
- Na, bet iš kitos pusės nežinai, ką gausi pakeisdamas vardą. Gal išvengsi labai baisaus likimo, galbūt gausi kažką labai baisaus. Man įdomu, ar tai įmanoma apskaičiuoti matematiškai - kiek susimąstė Zwei, tačiau po to pagalvojęs, kad gali neblogai nusipaistyti kiek įraudo ir nutilo.
- Jeigu žavos strazdanės, tai kodėl gi nesustojus ir nepakalbinus - Zwei mirkelėjo vieną akį grifiukei, stebėdamas jos reakciją.
Tai buvo lyg mažas testas ir provokacija, norint pasižiūrėti, ar ji atsakys tuo pačiu, ar užpyks ir nueis, ar tiesiog apsimes, kad nemato.
- Tai jeigu taip greitai auga, galima plikai nuskusti. Tada kokius du mėnesius nereikės rūpintis. - Zwei šyptelėjo tokia nusidėjėlio šypsena, ir jau laukė pačio blogiausio atsako iš grifiukės už šią idėją.
Jaunuolis džiaugėsi kiekviena sekunde su Klarisa. Tačiau greitai jo mintis perskrodė scenarijus, kas būtų, jeigu kas nors rimčiau išsirutuliotų tarp jų. Net jeigu jie ir būtų draugai, tikriausiai klastuoliai jį bandytų suvalgyti gyvą, o kiti koledžai taip pat nepatikimai žiūrėtų į jį. Juk Zwei klastuolis, negana to mokėsi Durmštrange, velniai žino kokios juodosios magijos jis ten prisimokęs. Galiausiai jaunuolį perkrodė mintis, kad tikriausiai Klarei būtų sunku tai atlaikyti, todėl apie kažkokią ateitį galėjo tik pasvajoti. Kelioms minutėms Zwei veidas pasidatė liūdnas, tačiau grifiukei juokaujant jis greitai vėl atgavo ūpą.
- Mhm, matau kaip sportuoji - Zwei bakstelėjo į striukės 'raumenis'. - Na, nors ir sportuoji, bet aš tavo svorio tiesiog nejaučiu. Arba labai patogiai atsisėdai, arba tiesiog nežinai sąvokos 'daug sveria'. Kažkada per magiškų gyvūnų priežiūrą ant manęs buvo užkritęs ganėtinai paaugęs drakonas. Na, įsivaizduok kokius tris, keturis kartus mano sudėjimo. Aišku man geruoju nesibaigė, man lūžo penki šonkauliai, bet supratau, kad man iš tikrųjų negerai tik kai lužęs  šonkaulio kaulas pradūrė man plautį ir pradėjau dusti - itin romantišką savo gyvenimo istoriją papasakojo Zwei - tai kai kitą kartą priminsi, kad 'ai, aš esu sunki, nes sportuoju' parodysiu tau savo ir drakono selfiuką.
Jaunuolio pirštai atsargiai palietė Klarisos pirštus. Jis atsargiai patikrino, ar jos rankos nešąla. Po to jaunuolis atsargiai grybštelėjo Klarisei už nosies, tikrindamas ar dar nepasidarė ji kaip koks varveklis.
- Tik tikrinu ar nešali -  Ir klastuolio rankos vėl grįžo prie švelnių grifiukės rankų - Tikiuosi kad nepyksti, jog pasišildysiu.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Klarė Konė Karter Sausio 07, 2018, 10:23:56 pm
- Matematika padeda tik teoriškai. - Pirma atsakė į paskutinius klastuolio žodžius. Jai buvo įdomu, dažniausiai gyvatės herbu puošiamo koledžo atstovai ne itin domėjosi tokia žiobariška smulkmena, kaip skaičiai. Kitą vertus Klarė gyveno žiobarų pasaulyje ir buvo auklėjama kaip viena iš jų iki pat paskutinės minutės lipant į traukinį. - Draugės sesuo pateko į avariją lygiai po pusvalandžio oficialiai pakeitusi vardą. - Kaip rimtą argumentą panaudojo įvykį susijusį su žiobare drauge, kuri nuo tuomet dar pirmakursės kaštonplaukės nusisuko jai tik išvykus pažinti stebuklingo pasaulio.
Pokalbio metu tamsiaplaukio skruostai nuraudo, ir grifė stebėdamasi vos nepakėlė rankos prie vaikino skruosto, norėdama patikrinti, ar šis toks šiltas, kaip atrodė. Tačiau paskutinę sekundę nutvėrė kairę ranką dešine, nenorėdama sau leisti per daug.
- Ta, kuri sustojo ir pradėjo kalbėti šį kartą buvau aš, - sarkastiškai pratarė. Žinosi, kaip čia mirksėti.
- O gal mes tave nuskuskim plikai? - Klarės balsas nuskambėjo kiek pikčiau, nei dažniausiai. Tembras vis dar buvo malonus, tačiau linksma gaidelė įgavo kartų prieskonį.
Klastuolis nutilo ir žaliaakė stengėsi suprasti kas įvyko. Norėjosi apsižiūrėti aplink, tarsi kažkas kitas galėjo ateiti čia, pakeisti nuotaiką, dingti nematomas, tarsi atskridęs šluota. Ne vienos Klarės nuotaika svyravo tarsi pavasario orai.
- Patogiai, - trumpu žodžiu atsakė. Nenorėjo gadinti akimirkos ir daugžodžiauti. Paauglė per trumpą laiką, kurį praleido prie laužo sugebėjo nurausti daugiau kartų, negu per visus mokslo metus pilyje. O Klarė raudo išties nuo menkiausio šapelio, sutrukdžiusio jai kelią.
- Kas po Merlino barzda leistų mokiniams susidurti su slibinu? - Magiško pasaulio mokiniai buvo pripratę prie pavojų, tačiau slibinai Anglijos pakrantėse buvo užtrausti. Per daug pavojingi. - Juk tai nelegalu. - Klarės išraiška pasakė viską, kas dėjosi ir viduje. Veide rodėsi nerimo raukšlelės, nors žaliaakė dar tik po truputėlį žengė į suaugusių pasaulį. Tarsi norėdama apginti, kas buvo natūralu vyriausiam vaikui Karterių šeimoje, ji šiek tiek smarkiau prisiglaudė prie Zwei.
- Šilta labiau, nei prie užsėsto židinio grifų bendrajame kambaryje. - Nusijuokė pagaudama vaikino pirštus, mikliai spėjusius grįžti atgal prie gerokai išbalusių savųjų. Šiandien ji tampė likimą už ūsų, tačiau nepasiduodama jokiai baimei, vis primenančiai, kad tokios istorijos dažniausiai kelia jaunų merginų depresiją, atpalaidavo pirštus, tarsi subtilią užuominą, jog žaliaakis galėtų supinti jų pirštus, leisdamas elektros srovei paliesti ne tik Klarės nugarą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Birželio 02, 2018, 01:06:01 am
  Pagaliau atėjo tas metų laikas, kai Saimonas galėjo būti laisvas. Tai vieną iš jo didžiausių pergalių, kurias jis turėjo. Ganėtinai linksmas klastuolis ėjo gatve ir džiaugėsi būdamas tarp žiobarų. Tuo metu jis valgė ledus ir tiesiog mėgavosi būti normaliu ir paprastu. Tik kažkas jam trukdė. Vis buvo tas zvimbiantis garsas, kuris priminė.. Žadintuvą?
  Saimonas visas persimiegojęs pažiūrėjo pro langą. Jokių normalių pastatų ir žiobarų. Viskas buvo kaip visada. Ta "magiška atmosfera" tik ir kėlė neapykantą. Atėjo klastuoliui eilinė diena, kur jis jausis tarp kažkokių apgavikų ir šizofrenikų kurie yra pakvaišę nuo magijos.
  Šiandien nebuvo pamokų. Susirasti sau veiklą Hogvartse, Saimonui nebuvo lengva. Jis čia niekuo negalėjo pasitikėti. Jam visi buvo tokie įtartini ir baisūs, kaip iš kažkokio košmaro. Lyg tuoj kažkas iššoks iš kampo ir pradės pult klastuolį. Daglasas-Braunas nė kartą galvojo apie tai. Jis jau netgi tinkamai pasiruošęs tokiems atvejams - pradėti rėkti visa gerkle ir bėgti kuo greičiau. 
  Klastuolis negalvojęs iškarto nusprendė papusryčiauti. Deja, jis stengiasi nevalgyti maisto kurį čia gamina. Dar ko, gal pripils kokių eliksyrų, kur po to mokiniams bus 'laimingosios dienos'. O gal maiste ir yra esmė? Juk berniukas niekaip negalėjo suprasti, kodėl visi taip mylį šią magijos mokyklą, o čia pasirodo apnuodytas maistas. Prie šios teorijos dar prieisiu. Pagalvojęs, pagamino kelis sumuštinius, juos įdėjo į tokią mažą dėžutę ir išėjo iš pilies ir pradėjo eiti link 'Saimono asmeninės vietos' kur jis visada galėjo pabūti vienu.
  Priėjęs prie laužavietės, kuri buvo šalia pakrantės, vaikinas pradėjo mėgautis saulėtą rytą ir po truputi valgyti savus sumuštinius. Ne, geros nuotaikos čia tikrai neturėsi ir kažkokiu oru pasimėgauti neišeis..
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 02, 2018, 01:36:19 am
Bethany pagaliau pamažu pratinosi prie žadintuvo. Nesvarbu, kad tądien nereikėjo niekur skubėti, į smegenis dėti naujos, kažkada turėsiančios praversti, informacijos, bet ji vis vien kėlėsi ankstų rytą, nes kitaip būtų miegojusi iki pietų. Pusryčiai pasirodė kaip niekados skanūs, o po rytinio pasistiprinimo, reikėjo kažką veikti.
Kambaryje, tiksliau miegamajame, mergaičiukė apsirengė sau nebūdingais rūbais : juodais džinsais, šviesiai geltona maikute, su mažyčiu užrašu "shine" viename šonelyje ir ant viršaus, kad tikrai nebūtų vėsu, apsirengė šviesų, džinsinį švarkelį. Apsirengusi kurį laiką staipėsi priešais veidrodį, įvairiai šukavo plaukus. Kai nusibodo, susirado lazdelę ir ją paslėpė kišenėje, iš vieno komodos stalčiaus paėmė nedidelę dėžutę mėgstamų saldainių ir iškulniavo.
Lauke trylikametė lėtai žingsniavo pirmyn, skanavo saldainius ir trumpam stabtelėjo, pamąstyti, kur galėtų eiti toliau. Ji manė, jog geriausia apsispręsti tol, kol stovėjo beveik prie pat pilies. Reiktų nueiti iki ežero, mm. Šiais mokslo metais dar nespėjau, dabar kaip tik pasitaikė nuostabi proga. Bethany pajudėjo vėl. Saldainių pamažu mažėjo kartoninėje dėžutėje, bet ji visiškai tuo nesirūpino. Dėliodama kojas, varniukė žvalgėsi į šalis. Vaizdas mažai kuo panašėjo į ežero pakrantes, o netrukus atsivėrė stovyklavietė. Joje šmėžavo kažkoks burtininkas, mergaičiukės manymu. Ji sustojo, įsižiūrėjo įdėmiau ir pažino neaiškų burtininką, o tuomet patenkinta nusišypsojo. Kas gali būti geriau? Atmetusi plaukus atgalios, dėžutę su likusiais saldainiais paslėpusi kitoje kišenėje, nei lazdelė, žengė artyn tos pažįstamai atrodžiusios figūros. Nedaug laiko prireikė, kad Bethany atsidurtų visai šalia jo. Mmm, sumuštiniai. Tikiuosi, neprieštarausi, kad paragausiu? Ji išniro priešais jo akis itin staigiai, paėmė vieną sumuštinį ir jau atsikandusi pirmąjį kąsnį, prisėdo šalia.
- Aš taip ir nežinau tavo vardo, - nurijo kąsnį ir atsikando dar, - Klastuoli.
Nu ką. Linksmybės ir linksmas laiko praleidimas tik prasideda.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Birželio 02, 2018, 12:31:15 pm
   Atsikandus dar kelis kąsnius sumuštinį, vaikinas norėjo imti jau ir sekantį. Bet pasirodo, kad ten jau  nebeliko jo sumuštinių? Jis kiek persigando ir Dalgasui-Braunui atsirado dar priežasčių, kodėl jis nekenčia šią vietą. Bet deja, apsidairęs pastebėjo, kad kažkoks mirtingasis valgo jo sumuštinį. Tai buvo tik jo brangutė. Nors, Saimonaui tai nieko nereiškė. Maistas - tai šventa.. O kai kažkas atima jo maistą, tai jau niekas negalėtu jį sustabdyti.
 - K-kaip t-tu drįsti valgyti m-mano sumuštinį... - Pabandė pasirodyti agresyvus, bet deja jis tik atrodė kaip kažkoks nenormalus. Nors, turbūt varnai tai jau buvo ne naujiena. - A-atiduokite. - Tarstelėjęs pabandė atimti iš jos. Bet jau buvo per vėlu...
 - N-na j-jau viskas. - Pažiūrėjęs į Bethany, jis pasiėmė jos ranką ir pradėjo tempti prie pakrantės. - O d-dabar pasimaudysite!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 02, 2018, 01:43:17 pm
Bethany žinojo, kad jai šis sumuštinio pavogimas gražiai nesibaigs, tačiau ji tikrai nesivargino atsiprašinėti - ką sumuštinio savininkas galėtų jai padaryti? Akimirką mergaičiukė pažvelgė į jį, jos nuomone burtininką, kuriam reikėjo psichologinės pagalbos. Ir suprato, kad tikrai turės linksmybių.
- Drįstu taip pat, kaip elgeisi su manim visiškai be manierų, - kuo ramiausiai išpešė sakinį, - nea, - pabaigė kramtyti paskutinį kąsnį. Ką tu po galais darai?! Bethany vos spėjo atsistoti, kai buvo pradėta tempti artyn vandens.
- Paleisk mane! - bandė išlaisvinti savo ranką, - Pa-leisk, - pakartojo. Jeigu tu mane įgrūsi į vandenį... Tikrai gerai nesibaigs, patikėk.
- Jeigu jau maudysiuos rudenį, - staiga pakeitė malonų balso toną į šiek tiek primenantį savanaudiškumą, - tai tik po tavęs.
Tai pasakiusi, būdama vos per žingsnį nuo vandens, pastūmė vaikį tiesiai link vandens, o pati, dėka rankos, kuri vis dar buvo laikoma jo, įbrido į patį vandens kraštą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Birželio 02, 2018, 02:37:40 pm
  Saimonas žinojo, kad Bethany turi tokia super galią, kad kur klastuolis nebūtu, ten ji atsiranda ir dar kažką pridaro. Ot kokia. Pasipiktinęs, klastuolis jau norėjo ją išmaudyti ežere, bet net pats nepastebėjo, kaip vietoj tos levandų arbatos, jis atsirado vandenyje, o šioji tik truputi sušlapo. Vis dar laikant jos ranką, Daglasas-Braunas pastūmė mergaitę link savęs, kad ji irgi nukristu ant vandens ir sušlaptu taip pačiai kaip ir jisai.
 - P-pati i-r e-esi k-kalta. - Vos pasakė. Atsistojęs, klastuolis dar nepabaigė keršyti. Vos stovint ant kojų, jis jautė kaip jam darosi šalta. Nepasisekė, kad jis buvo su sportbačiais, nes dabar jie peršlapo. Netempiant laiką, Saimonas pradėjo taškytis vandeniu į Bethany pusę.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 02, 2018, 02:53:36 pm
Bethany netgi apsidžiaugė, kad mūvėjo virš kauliuko besibaigiančius sportbačius - jos kojos nesušlapo. Po galais, mano saldainiai! Mergaičiukė norėjo trauktis iš vandens, tačiau vaikis patraukė ją artyn savęs ir ši paslydo, o tuomet griuvo į šaltą vandenį. Trylikametė šiaip ne taip atsistojo ir piktai debtelėjo į jį. Nori karo? Puiku. Ir ne, aš dar nebaigiau. Ir nebaigsiu.
- Ne, kaltas tu, - pamatė vandenyje plūduriuojančius saldainius ir netoliese paviršiuje buvusią dėžutę, - ir aš to ramiai nepaliksiu.
Bethany ištraukė iš kišenės šlapią burtų lazdelę. Jai visiškai nebuvo šalta, tik beprotiškai šlapia.
- Protego! - paleido kerų pliūpsnį į link jos lėkusius vandens purslus, šie sėkmingai atšoko. - Impervius!
Antruoju burtažodžiu mergaičiukė užsibūrė pati. Šie kerai leido jai daugiau nesušlapti. Mergaičiukė vėl debtelėjo, šįkart be jokių emocijų į vaikį ir ėmė kėblinti kranto link.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Birželio 02, 2018, 03:38:54 pm
  Karas tik buvo prasidėjęs, o šioji jau norėjo jį pabaigti. Dar ištraukė burtų lazdelę ir pradėjo vaidinti esanti visa žinovė ir, kad burtų pagalba gali viską daryti. Daglasui-Braunui buvo net bjaurūs tokie žmonės, kurie be savo magijos nieko negali daryti. O ka ji galėtu padaryti be savo tos burtų lazdelės? Vaikis pagalvojo apie tai ir jam kilo idėja.
  Bethany jai einant link kranto, Saimonas ir vėl ją griebė ir pastūmė link vandens, kad nukristu ir, ir vėl sušlaptu.
 - P-pasakysiu s-savo v-vardą j-jeigu tu šalia m-manęs nenaudosi tos savo burtų l-lazdelės. - Rimtu tonu pasakęs, greitai pabandė atimti iš jos burtų lazdelę, bet... Nuo kada mergaitės yra stipresnės už berniukus?? Saimonas susiraukė. Ne pirmą kartą jis atiminėja iš jos burtų lazdelę ir nepaskutinį irgi. Visas išvargęs, Daglasui-Braunui nusibodo stengtis todėl jis pasidavė ir, kad viską suprastint, tiesiog paprašė, kad ji atiduotu lazdelę. Visiems bus paprasčiau.
 - Gal padarytum paslaugą ir duotum man šią lazdelę? - Paprašė tikrai keisto dalyko.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 03, 2018, 07:13:01 pm
Šlapi rūbai lipo prie kūno, pamažu darėsi vis bjauriau ir bjauriau. Tikras kvailys. Oi, atsiprašau, genijus. Cha, kur gi ne. Smėlis iškart aplipo batus. Bethany tik dar tvirčiau suspaudė lazdelę, pasiduoti ji neketino. Retai kada įsitraukiu į tokius karus. Bet jei įsitraukiu, tai kovoju tol, kol laimiu. O laimiu visados.
- Geriau jau iš kitų burtininkų ar raganų sužinosiu tavo vardą, bet NIEKU GYVU lazdelės tau neatsiduosiu, - šyptelėjo stabtelėjusi. Kaip juokinga... Ranką, kurioje buvo lazdelė, paslėpė už nugaros ir tik papurtė galvą.
- Ne-a, - tokį daiktą kaip lazdelė po praeitų mokslo metų įvykio bibliotekoje su vienu burtininku itin brangino, - neatsiduosiu.
Ir į šlapių kelnių kišenę įsidėjusi lazdelę, mergaičiukė ėmė kėblinti laužavietės link. Viskas, kas nutiko, atrodė varginanti beprasmybė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Birželio 04, 2018, 11:54:20 pm
  Saimonas pavargo žaisti su Bethany. Todėl tiesiog ėjo link laužo, aišku, dar kartsą pabandęs atimti iš varnos lazdą. Jis atbėgo prie jos, ir su rankomis pradėjo čiupinėt jos kūną, bet greitai patraukė savo rankas ir pajautė didelį gėdos jausmą. Dėl didelio nejaukumo, Saimonas norėjo kažkaip tai pakeisti..
 - T-tau p-patinka duo-na? - Paklausė pirmą į galvą šovusį klausimą. Kvailys. Tau patinka duona? Dar geriau sugalvoti negalėjau.. Iškeikęs save Simon, mintyse netgi truputi nusijuokė, dėl tokio kvailumo.
 - Kadangi esi tokia super burtininkė, - nepamiršo ir sarkazmo, sakydamas. - Ar negalėtum su savo didingom galiom padaryti laužą? - Nusiraminęs jau galėjo ir tinkamai, be visokių mikčiojimų, kalbėti. Atsidusęs, jis patogiai įsitaisė ir laukio, kol šita 'labai gera burtininkė' padarys laužą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 19, 2018, 07:27:35 pm
Ji pavargo. Pavargo nuo visko. Žmonių, pamokų (nors mokslo metai dar nespėjo įpusėti), aplinkos, rutinos ir visų kitų dalykų. Galiu ištverti tik slėpdama tai. Vis vien niekam nerūpi. Ak, taip. Dabar turiu ir papildomą problemą - tą kvailį. Bethany sustojo. Liko vos keletas žingsnių iki laužavietės, kur galėjo atsisėsti. Prisiminusi, jog vis dar stovėjo šlapia (dėkoti kai kam, net neketino), lengvai suraukė antakius ir bandydama nukreipti visą savo pyktį į žingsnius, galop atsisėdo priešais laužą. Khe kem, ką? *pasigirsta isteriškas juokas*. Duona. Kvaila duona. Negi neturi ką daugiau pasakyt, huh?
- Ne, man duona nepatinka, - užvėrė visus kelius šios temos link. Kažką sumurmėjusi, mergaičiukė atsiduso ir mostelėjo lazdele. Laužo liepsnos pamažu gyvėjo, o netrukus ir įsidegė, oranžiniai liežuviai siekė dangaus platybių.
- Ir nedėkok. Nereikia.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Birželio 27, 2018, 12:10:21 am
  Viską apgalvojus, Saimonas dar neatrodė visišku idiotu. Jis atrodė kaip tikrų tikriausias durnius, bet užtat ne idiotas. Pažanga, vaikinas gali didžiuotis.
  Žiūrint į degantį laužą buvo tikrai įdomu. Buvo tinkamas momentas tylumoje pasišildyti ir po to išsiskirti savais keliais. Aj ne, juk jam reikia viską sugadinti ir pasirodyti prieš gražią panelę koks jis blogas berniukas.
 - Nori triuko? - Pakėlė du kartus antakius ir pradėjo juoktis it kokia sena bobutė primenantį raganą. Pasijuokė kokias dvi sekundės, o po to sustojo. Saimonas parodė keistą gestą kuris nieko nereiškė, jis net pats nežinojo kodėl tai parodė, bet tai atrodė lyg vaikinas tipo kažką žino. Priėjęs prie laužo Daglasas-Braunas nurengė savo megztinį ir pradėjo lysti prie ugnies. Net nepastebėjęs, kad jo rankovės pradėjo degti. Keista, kad šlapios rankovės galėjo degti. Bet buvo toks jausmas, kad su Saimonu viskas gali būti. Tai su juo gali žuvėdros kautis, tai daiktai patys gesti jam tik prisilietus.
  Išsigandęs, jis pradėjo šokinėti kaip kokia beždžionė, bet greitai sustojo, kai jo rankovės užgeso.
 - Geras triukas ane? - Paklausė Bethany. - Net ne klausk kaip aš tai padariau, tai profų paslaptis. Ha, ha, ha. Pasakoju neprofei. - Ne, vaikinas galėjo tiesiog tylėti. Bet kodėl gi nepasirodyti ir idiotu?
 - Tai gal nori kartu ką nors paveikti? Tarkim galim pradėt laipioti po medžiais ar tarkim tiesiog pažaist tiesą drąsą. Mmm? 
 
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 27, 2018, 12:26:03 am
Bethany jautėsi šlapia. Iš dalies, tokia ir buvo. Mergaitė spoksojo į kylančius ugnies liežuvius, kurie užbūrė savo raudonumu. Kai jos kompanijonas prabilo, net nejuntamai pakėlė antakius. Jis visą laiką mikčiojo. Bet čia dabar! Kas čia, po galais per gudrybės?
- Parodyk tą triuką, - net pati nepajuto kaip menkai šyptelėjo, - hm, įdomu, - noriu zefyrų. Varnė norėjo pridurti apie jo juoką, tačiau nespėjo - staigiai pasklidęs, greitai ir staigiai dingo, o garso bangos nusinešė juoką tolyn vis tildamos. Pamatyto gesto reikšmės Bethany nežinojo, bet ir nesigilino. Jau ne kartą matė šį vaikį, rodantį neaiškius, arba prasmės neturinčius, gestus. Tačiau vardo nesakančiam berniukui, kitaip žiobarų protinguoliui, atsistojus šalia laužo, mergaitė visą dėmesį sutelkė į jį. Kai šio megztinis užsidegė, varniukė instinktyviai pasuko galvą kairiau, delneliu užsidengė lūpas, nors pro jas vis vien išsiveržė kikenimas. Megztinis greitai buvo užgesintas, o visas šis triukas mergaitei neatrodė kaip triukas - mokslas galėtų visa tai paaiškinti.
- Man ir nereikia žinoti kaip tą padarei, - žiūrėjo į jį, - juk tai tavo triukas.
Išgirdusi veiklų pasiūlymus, Bethany trumpai pamąstė ir smegenų vingiuose atrado idėją, kaip viską pakreipti sau reikiama linkme. Jis tikrai pasakė kartu? Ai, neprisigalvok, Beth... Irrr... Pažaiskim tiesą drąsią, pažaiskim. *linksmas kikenimas.*
- Mielai pažaisiu tiesą drąsą, kurios metu įsikabarosiu į medį, - tai vienas iš jos mėgstamų užsiėmimų, kai pabosdavo piešti ar augalams nereikėdavo priežiūros, - tik pirmiau pasakyk savo vardą. Jeigu ne, nežaisiu.
Ir ji nusišypsojo. Vėl.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Birželio 27, 2018, 12:36:29 am
  Tiesą drąsa skambėjo tikrai neblogai. Turbūt. Saimonas abejojo. Juk tiesiog medžių laipiojimai skambėjo geriau. Bet.. Tamsos noras žaisti būtent šį žaidimą. Tebūnie.
 - Simon Daglas-Braun. - Be jausmų ir netgi rimtai pasakė savo vardą, kas netgi kažkiek yra keistoka. 
 - Na, aš klausiu pirmas. Tiesa drąsa? - Paklausė Bethany ir pradėjo į ją žiūrėti.
  Klastuolis negalėjo suprasti, kodėl ši ragana kažkaip 'lenda' prie Saimono. Ne taip, kad labai lenda, bet kodėl ji nori bendrauti su tokiu kaip Simonu? Daglasas-Braunas net pats su savim nenorėtu bendrauti. Deja, čia dar viena jo didelė kankynė.
 - Jeigu rinksiesi tiesą, tai iškarto klausiu. Kodėl tu prie mane kabini? - Paklausė. Saimonas vis įtarinėjo Bethany, kad ji prie jo prisikabinėja. Na, niekas gi negalėtu atsispirti tokiam kaip Saimonui. Jis pats tai žinojo todėl ir vėl pradėjo įsivaizduoti, kad užsideda juodus akinius ir pradėjo jaustis "kietu". Ak, kokia vargšelė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 27, 2018, 12:47:27 am
Laužo liepsnos džiovino rūbus, tiksliau, jų sritis, arčiausiai laužo ir šilumos. Tokių vietų buvo mažai, tačiau tai teikė vilties, jog jausis ne tokia šlapia. Be to, darėsi šalta.
Bethany net nustebo tiesiai, be užuolankų išgirdusi jo vardą ir net pavardę! Bet nustebimo neparodė, tik nežymiai linktelėjo. Tiesa ar drąsa?
- Tie... - jau išbėrė pusę žodžio, kai buvo pertraukta ir išgirdo klausimą, - sa.
Ką gi, metas apsvarstyti atsakymų galimybes. Pala, ko jis klausė? KODĖL AŠ JĮ KABINU?! Khe khem... Ponuli, ruoškis lėtam ir pamažu ateinančiam kerštui, chi chi. Varniukė visą šį laiką, kol tylėjo, žiūrėjo į smėlį, o galop ir į ežero vandenį, kuriame buvo išmaudyta.
- Pradėkime nuo to, kad aš tavęs nekabinu, - pabrėžė, - žmogus juk negali būti pakabintas, it koks rūbas į spintą, tiesa? - žaismingai prunkštelėjo. - Aš tiesiog su tavimi bendrauju. Turbūt nori žinoti kodėl, tad...
Jau norėjo iškloti kokia nelaiminga ji jautėsi, kaip nemiga ją kankindavo naktimis, kaip su ja niekas nebendrauja koridoriuose ir kaip ji visur sliūkindavo viena, tačiau nutraukė save. Kaip galima pasakoti tokius dalykus tam, kurio dar gerai nepažįsti?
- Tiesa ar drąsa? - it nieko nebūtų nutikę leptelėjo klausimą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Liepos 01, 2018, 10:00:31 pm
   Saimonas nepatikėjo Bethany žodžiais. Jis pats žino, kad niekas negalėtu atsispirti tokiam krasavčikui kaip jis. Daglasas-Braunas pasijautė it koks handsome guy. Ak vargšelė.
 - H-h-ha-haha. - Turbūt tai pirmas kartas gyvenime, kai žmogus juokdamas pradeda mikčioti. - B-b-bran-gutė n-nu-si-ra-mink. G-gal n-nori t-tėvelių lai-min-gojo gėr-im-o? - Paklausė Bethany.
 Išgirdus klausimą "tiesa drąsą", Klastūnyno globotinis dar gerai pagalvojo, ko jisai norėtu. Geriausiai pradėti nuo tiesos, o vėliau jau drąsą imti.
 - Renkuosi tiesą. - Pasakęs, net nežinojo ko tikėtis. Visgi, jam buvo gėda taip elgtis kvailai, todėl nusprendė būti bent kažkiek rimtu. Bet juk ji mergaitė! Ar kas nors bent galėtu patikėti, ant kiek tai sunku? Ant kiek sunku neatrodyti kvailiui ir normaliai bendrauti su gražią merginą. Tik drąsiausi nesupras.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 02, 2018, 08:42:17 pm
Mergaitei viskas atrodė taip juokinga, tačiau ir graudu viename. Pati savęs nesuprato, kodėl sėdėjo netoliese to vaikio, kurio vardą galop sužinojo, juk galėtų tiesiog išeiti, gi jis ją nepakenčiamai erzina. Ir pats tiesos/drąsos žaidimas, dažniausiai žaidžiamas žiobarų vaikų ar jaunimo, Bethany atrodė nuvalkiotas. Išgirdusi jo reakciją į jos atsakymą, tik piktai debtelėjo ir atsistojo.
- Ne, aš jokio gėrimo nenoriu, - be visiškos šilumos šyptelėjo, - aš dar nesu alkoholikė. Teko girdėti, jog tavojo koledžo mokiniai pamokose vaikšto girti. Na, tai ne mano reikalas, - tik gūžtelėjo pečiais. Net nežvilgtelėjusi į Simoną, varnė striksėdama pasiekė artimiausią medį.
- Ar tiesa, kad bijai mergaičių? - atmetė plaukus atgal ir ėmė kabarotis kamienu aukštyn, rankomis laikėsi įsikabinusi į šakas. Palipėjusi kiek aukščiau, atsisėdo ant šakos ir žvelgė žemyn.
- Drąsa, - išpyškino.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Liepos 04, 2018, 10:03:06 am
  Simon susiraukė. Taip jis yra girdėjęs apie kolegų išdarinėjimą pamokose. Tai ten jie vemia per pamokas, mėto gyvates, mušasi pagalvėm, bet jis tuose dalykuose niekada nedalyvauja.
 - Tu dar nematei, kas vyksta pačiam koledže. - Pabrėžė žodį 'vyksta'. Tik pasakius, Saimonas išgirdo dar vieną klausimą, kuris jam buvo lyg su peiliu į nugarą. Daglasas-Braunas prarijo seiles ir keistu žvilgsniu pažiūrėjo į Bethany. Jis tylėjo. Tiesiog žiūrėjo į ją ir pats visas pradėjo drebėti. Įkvėpęs ir iškvėpęs orą, jis nusiramino ir prakalbo.
 - Pff, ne. - Atsigręžė. - Tiesą drąsa? - Paklausė merginos, o išgirdęs atsakymą, ji pradėjo galvoti, ką tokio jai sugalvoti. - A-aam.. Eik į ežerą ir išsimaudyk. - Pasakė patį pirmą mintį, kuris vaikinas buvo tuo metu sugalvojęs. Bet idėja buvo gera, klastuolis patogiai įsitaisė ir laukė kol Bethany eis maudytis.
- Tai ką, bijai? - Pašiepė mergaitę. 
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 09, 2018, 09:11:06 pm
Bethany skeptiškai pažvelgė į Simoną. Tuomet gūžtelėjo pečiais, įsikabino į žemesnes šakas ir nušoko žemėn.
- Gerai, - dar kartą gūžtelėjo. - Tik nepamiršk saugot laužo. Gaisro ir dramų man nereik, - atmetė plaukus atgal ir ėmė eiti link ežero. Šalia laužavietės numetė lazdelę, bet ne per arti ugnies, tuomet dirstelėjo į berniuką.
- Tiesa ar drąsa? - spėjo išpyškinti, o vėliau drąsiai ir ryžtingai pasileido link vandens. Stabtelėjusi prie pat kranto, akimirką sudvejojo. Giliai įkvėpė ir iškvėpė, o tada greitai įlindo vandenin. Paėjėjusi, atsisuko į pilies pusę ir užspaudusi nosį, panėrė po vandeniu. Iširusi nusipurtė, greitai išlindo iš vandens ir mėlynomis nuo šalčio lūpomis, grįžo iki laužavietės.
- Tikiuosi, patenkintas... - piktai sumurmėjo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Liepos 10, 2018, 09:39:51 pm
  Saimonas atsikvėpė ir su ranka perbraukė savo plaukus. Jo žvilgsnyje galima buvo pastebėti susidomėjimą, kas bus toliau ir kaip Varno Nago koledžo globotinė darys užduotį. Klastuolis patogiai įsitaisė ir nusišypsojo. Žiūrint, kaip Bethany maudosi, jam tikrai buvo linksma. Visgi buvo rytas, todėl vanduo turėtu būti šaltokas. Nors kokie turbūt, juk Saimonas pats neseniai 'išsimaudė' su Bethany ežere ir žino ant kiek vanduo yra ledinis. Bet nuo to jam dar buvo linksmiau. Kaip keista, kad visai neseniai klastuolis jautė didelį diskomfortą šalia mergaitės ypač bibliotekoje, o dabar jis jautėsi drąsiai ir elgiasi taip, kaip jis yra. Nuo kada jie tapo tokie artimi?
  Kai Bethany pradėjo išeidinėti iš ežero pasimaudžius, klastuolis netgi nusivylė. Ne, ne. Turi pasimaudyti ilgiau. Apie tai pagalvojęs, klastuolis paėmė merginos ranką ir stipriai suspaudė. Ir vos pajėgė ją pastumti link vandens. Tai tikrai buvo sunku, mat berniukas neturi tiek jėgų, o tik normalus žmogus nesipriešintu. Bet kai Saimonas numetė Bethany į vandenį ir vėl, jis neišlaikė pusiausvyrą ir pats nukrito į ežerą ir visas sušlapo ir vėl. Nepraradęs šansą Daglasas-Braunas pradėjo taškytis vandeniu į mergaitę.
 - Drąsa! - Sušuko.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 10, 2018, 11:23:38 pm
Jos lūpos buvo mėlynos ir ji beprotiškai drebėjo. Dantimis dar nekaleno, tačiau rankose nebuvo nei lašelio kūno šilumos, it vanduo būtų numušęs varnės kūno temperatūrą. Visa susigūžusi ji rūsčiu žvilgsniu stebėjo Simoną. Kai šis pagriebė už rankos, visai pasiuto.
- Ką tu darai?! Paleisk!- šiek tiek pasistūmėjo laužo link, tačiau buvo vėl pastumta vandens link, - NET NEBANDYK! - ėmė rėkti virpančiu nuo šalčio, balsu, - NE! TU PASIGAI...
Sakinio Bethany pabaigti nespėjo, mat paniro po vandeniu visiškai netikėtai. Ledinis vanduo plūdo į plaučius, o kiekvienas įkvėpimas sukėlė purslų bangą ir spaudimą krūtinėje. Vos tik išnirusi į paviršių, varnė ėmė sunkiai kosėti, tačiau sustojusi stovėjo vandenyje. Kai vaikis pradėjo taškytis, mergaitė dar nebuvo spėjusi atsigauti, plaučius dar degino, ši prispaudusi rankas prie krūtinės, visa drebėjo, o jos lūpos mėlo vis labiau ir labiau. Net oda ėmė balti.
- Nekenčiu tavęs! - įniršis smogė iš pasalų, o ji vos gaudė orą, - NEKENČIU TAVĘS, SIMONAI DAGLASAI-BRAUNAI!
Vos pastovėdama ant kojų, mergaitė išlipo į krantą ir keletą minučių pastovėjo nusisukusi nuo berniuko.
- Pabučiuok vieną iš arčiausiai esančių burtininkų, - spėjo išspausti sakinį drąsos ėjimui ir nieko nelaukusi kėblino artyn laužo. Atrodė, jog iki jo galybė mylių, tačiau liepsnų šiluma viliojo sustirusią varnę. Pakėlusi lazdelę nuo smėlio, išbūrė sau minkštą, pastelinės, alyvinės, spalvos pledą ir juo apsigobusi prisėdo priešais ugnį, bandydama sušilti ar bent jau nustoti drebėti. Kokią drąsą aš pasakiau? Pala... Ne. Ne, tu to nepadarei. BETHANY, TU TO NEGALĖJAI. Po šimts... Ji sėdėjo prie laužo ir nesidairė. Jai nerūpėjo, kur tas vaikis lakstė.
- Hm, įdomu, kas dabar bailys, - gana garsiai pamintijo, o akys it užburtos stebėjo į dangų kilusius liepsnos liežuvius. Stresas ir baimė paskęsti pamažu nyko.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Liepos 11, 2018, 12:02:55 am
  Berniukui žodžiai "aš tavęs nekenčiu" nieko nereiškė. Jam buvo nuo to tik dar linksmiau. Jis nuoširdžiai juokėsi ir niekada per pastaruosius metus nesijautė taip jaukiai ir maloniai. Jam buvo linksma ir gera.
 - Nuo 'nekenčiu tavęs' iki 'aš tave myliu' skirtumas yra tik vienas žingsnis! - Pašiepė mergaitę ir toliau pradėjo juoktis. Bet visgi nustoti tas maudynes reikėtu. Nes, klastuolio drabužiai sušlapo ir tiesiog persišvietė. Kas ir privertė jį nustoti linksmintis ir eiti prie laužo ir vėl, kur dar buvo kelios liepsnelės.
 - Ha, nedarysiu aš to. - Įkyriai tarstelėjo. Saimonas įsitikinęs tuo, kad jis tikrai tos drąsos. Visgi yra riba šio žaidimo. Ir ta riba yra peržengta.
  Su pamėlynavusiomis lūpomis, visas drebėdamas klastuolis lėtai tipeno prie laužo, kad ir vėl susišildyti. Turbūt tai taps šios dienos ceremonija, kur kas valandą klastuolis ir Bethany pasimaudo ne savo noru ir vėliau eina ir vėl šildytis.
 - Tai gal sugalvosi kitą norą? - Paklausė mergaitės, laukiant kitos drąsos. Žiūrint į degančią liepsną, po truputi šiluma prasiskverbė į berniuko kūną ir jam pasidarė jauku. Jis jau nebe toks sušalęs, kaip buvo ankščiau. Žiūrint į laužą, klastuolis kiek pagalvojo apie Bethany. Visgi negražus poelgis iš rudaakio pusės buvo. Jam netgi kažkiek pagraužė sąžinė.
 - Ar labai sušalai? Kaip tu? - Su rūpesčiu paklausė ir atsisėdo šalia Varno Nago koledžo globotinės, kur tarpas tarp jų buvo labai mažas. - Ar nepyksti?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 11, 2018, 12:25:25 am
Akimirką Bethany netgi pamąstė apie galimybę šokti į laužą, tačiau tokiu atveju ji greičiau nusižudytų, negu sušiltų. Net ir tas pledas, išburtas lazdele, menkai tegelbėjo. Varniukė drebėjo toliau, lūpų mėlis tik tamsėjo, o laužas šildė tik paviršutiniškai, įniršio visiškai nemažindamas. Bethany nesiklausė ką jai šūkaliojo, net vieną, ledinę ašarą sustingusiais pirštais nubraukė. Vaikio juoko taip pat, regis, nepastebėjo. O kas, jeigu būčiau leidusi sau paskęsti? Priartėjus Simonui, mergaitė tik pasimuistė, bet į jį nežvelgė. Pati sau to neleido.
- Bailys, - vos girdimai sumurmėjo, mat praverti sustingusiais lūpas buvo baisiai sunku. Lazdelės rankoje nulaikyti nesugebėjo, ji nukrito ir švelniai susmuko smėlyje. Aš nieko nekeisiu. Mintyse Bethany atsakė, o jam, kadangi jos žiniomis berniukas minčių skaityti nemokėjo, papurtė galvą ir tik nuleido akis, kiečiau sučiaupė lūpas. Ji nei kiek nesušilo ir dėl to nesijaudino. Galvoje nuolat kartojosi ta akimirka, kai vos nepaskendo, o plaučiai ėmė degti, krūtinę ėmė spausti.
- Man viskas gerai, - nenorėjo dalytis atsakymais į pirmus du klausimus. Giliai širdyje troško viską išberti, tačiau įniršis ir pyktis to neleido. Jos balsas atrodė trapus ir netolygus. Pakėlusi akis nuo smėlio, Bethany įsistebilijo į ugnies liežuvius. Jie kažkaip sugebėjo apraminti mergaitę.
- Ar aš nepykstu? - kilstelėjo antakius ir galų gale pažiūrėjo jam į akis, - per tave aš vos NEPASKENDAU! - susitramdyti nepajėgė, - SUŠALAU TAIP, KAD MANO ODA PRARADO SVEIKA ATSPALVĮ, MAN BEPROTIŠKAI ŠALTA, NIEKAIP NESUGEBU SUŠILTI, - nutilo ir akivaizdžiai, giliai įkvėpė ir iškvėpė, - į šitą klausimą atsakymą, manau, jau supratai.
Net pati nesuprasdama ką darė, mergaitė atsistojo, pasitaisė nulėkti spėjusį pledą, pakėlė lazdelę ir dar atsisukusi sumurmėjo.
- Aš išeinu. Man jau gana, - tamsiai mėlynos lūpos suvirpėjo, ypač apatinė, - jeigu jau nori ką nors skandinti, susirask tą, kuris to norėtų.
Ir apsisukusi jau norėjo eiti pilies link, tačiau dėl sau nesuprantamų aplinkybių, sustojo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Liepos 11, 2018, 10:45:34 pm
  Saimonas pasigailėjo, kad paklausė mergaitės, ar ji nepyksta. Lyg ugnį benzinu gesino. Daglasas-Braunas tikrai išsigando jos ir nežinojo ką daryti. Kaip ją nuraminti ir ką tokio padaryti? Viską ką jis daro tik priverčia ją dar labiau pykti. O tai gal pas ją mėnesinės?
 - Išeini? O tai kaip žaidimas... - Tarstelėjo. Berniukui kilo puiki mintis ką padaryti. Jis net pats neįsivaizdavo, kaip jam užteks drąsos tam. Bet jis susiruošė tai padaryti ir padarys.
  Klastuolis įkvėpė gilyn oro. Sugniaužė kumščius. Buvęs šalia Bethany jau norėjo padaryti tai, ką norėjo. Bet nesugebėjo. Jam buvo pernelyg baisu. Jis buvo taip arti jos, kad turbūt Varno Nago koledžo globotinė galėjo išgirsti, kaip stipriai, garsiai ir greitai daužiasi jo širdis.
 - B-u-v-ai m-man pa-sa-kęs -drą-sa. - Vos sugebėjo tai pasakyti. Klastuolis užmerkė akis ir nežinia iš kur jis gavo tiek drąsos, bet jis pabučiavo merginą. Net nežinojo ar tai trūko labai ilgai ar ne, nes dėl didelės baimės vaikinas prarado sąmonę.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 12, 2018, 04:01:16 pm
Ji jautėsi taip blogai, kad neberūpėjo ir kvailas žaidimas. Išvis, mergaitė kaltino save dėl visų šitų įvykių - galėjo į šitą pilies apylinkių pusę net neiti.
- Ak, žaidimas,- atsisuko, vis dar niršdama, - negi tikrai gaila, kad jam jau galas?
Pati nežinojo kodėl, bet laukė atsakymo, nors tokio net nereikalavo. Išties, varnė nejaukiai pasijuto, kai vaikis atsidūrė prie pat jos ir ėmė kažką, po vieną raidelę, paisyti. O bučinys prilygo pačiam didžiausiam košmarui. Mergaitė pradėjo muistytis ir vos tik pasitraukė išpūtė akis - nualpusio Simono palikt gi negalėjo.
- Ir ką man dabar daryt? - tarstelėjo sau, atsiduso ir labiau apsiglėbusi pledu, peržengė gulintį vaikį bei atsisėdo priešais laužą. Nualpusio nepaliksiu, gi. Eh, daugiau gyvenime nežaisiu tiesos - drąsos žaidimo. Hm, o yra kerai, kurie sušildo ar ištraukia drėgmę iš rūbų? Praverstų dabar. Mergaičiukė pasirėmė viena ranka smakrą ir įsistebilijo į vis dar rusenančią ugnį, lazdelę padėjusi prie šono.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Liepos 12, 2018, 11:29:28 pm
  Praėjo porą valandų. Buvo dienos vidurys. Klastuolis po truputi pradėjo atmerkti akis. Pirmas dalykas ką jis įžiūrėjo, tai buvo saulės spinduliai. Buvo labai šviesu ir šalta. Ar aš miriau? Ar tai tas rojus? Tai buvo pirmos mintys apie ką jis pagalvojo.
 - Neeeeee!!!! - Sušuko, kad net visi paukščiai išskrido iš miško esantį netoliese. Jis viską tiksliai negalėjo prisiminti. Tai jam pritrūko laiko. Jis tik pamena kaip maudėsi ežere. Ar aš paskendau? Saimonui viską analizuojant tik didėjo paranoja. Jis susiraukė ir padėjo rankas ant galvos nežinodamas ką daryti.
  Netoliese jis pastebėjo Bethany. Jis kiek keistai pažiūrėjo jai tiesiai į akis ir nejudėjo, nieko nesakė. Tai buvo toks nejaukus momentas, kai žmonės žiūriu vienas kitam į akis ir eina nejauki tyla tarp jų. Tai čia buvo visai panaši situacija. Po truputi jis pilnai atgavo atmintį ir viską prisiminęs ir būtent vieną momentą su visom smulkmenom ir detalėm, klastuolis tai pradėjęs dar kartą analizuoti ir visa tai neišlaikęs, jis prarado sąmonę ir vėl. 
  Tai trūko neilgai. Gal tik kokias dvi minutes. Bet berniukas tiesiog negalėjo patikėti ką jis padarė. Aš turbūt perkaitau, kai buvau ant saulės. Tas berniukas, kuris neturi draugų, bijo netgi su mergaitėm pakalbėti, visas toks išsigandęs, paėmė ir pabučiavo merginą. Taip iš niekur. Tai aišku, kad jis dėl to pergyvens. Atsistojęs, Daglasas-Braunas dar kartą pažiūrėjo į Bethany.
 - A-amm.. T-tai k-kaip g-gyvenimas? K-ką tu? K-kas naujo? - Pradėjo klausinėti kažkokius kvailus klausimus ne į temą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 13, 2018, 01:15:09 pm
Bethany visą laiką sėdėjo priešais laužą ir net nepažvelgė į nualpusio vaikio pusę. Tiesą pasakius, ji nebūtų pernelyg liūdna, jeigu sužinotų, kad jis išvis nebegyvas. Iš neturėjimo ką veikti, mergaitė lazdelės galiuku smėlyje ėmė piešti įvairių augalų, kuriuos augino pas senelę, kontūrus. Varnė susiprato, jog beprotiškai pasiilgo namų, jai reikėjo atostogų ir pagaliau, bent trumpam, pamiršti magiškąjį pasaulį. O gal pamiršti nesugebės?
Išgirdusi šūksnį, tik kilstelėjo antakius ir pasimaivė. Bethany jau spėjo sušilti, nebedrebėjo, oda atgavo normalų atspalvį, lūpos nustojo mėlti. Trylikametė net nuliūdo, jog dingo ta ramybė, kol Simonas buvo atsijungęs. Kai išgirdo kvailus klausimus, eilinį kartą, giliai iškvėpė, kad nusiramintų.
- Žinai, man jau nusibodo, - atsistojo, o pradžiūti spėję plaukai nuo vėjelio dvelksmo badė akis, - aš baigiu visas šitas nesąmones, geriau jau toliau koridoriuose bastysiuos viena ar apsimesiu, jog turiu daugybę draugų, nors tokių neturiu, - tarstelėjo. Vis dar apsigaubusi pledu, su lazdele rankoje, pamažu ėmė trauktis pilies link.
- Nepalik ugnies, - be entuziazmo vyptelėjo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Clementine Martes Liepos 14, 2018, 11:25:44 pm
  Klastuolis iškvėpė orą kurį buvo giliai įkvėpęs. Jis gūžtelėjo pečiais ir net nesiruošė žiūrėti į blondinę.
 - Na, jeigu nori tai eik. Nelaikysiu tavęs gi čia. Iki. - Žiūrėdamas į liepsną be emocijų pasakė, net neatsisukęs į ją. Nekreipdamas dėmesį į visus jos žodžius, apie tai, kad ji vaidina, kad turi daug draugų.
  Rudaakis su glėbė savo kelius ir net nežinojo, ar mergina išėjo ar ne. Jis buvo prie laužo vos ne iki vakaro ir prižiūrėjo jį, kad toliau degtų. Kai jis jau išvargo, Klastūnyno globotinis atsistojęs nuėjo link Hogvartso galvodamas apie tai, kad jis taip ir neatkeršijo Bethany už tai, kad ji suvalgė jo sumuštinį. Na, kitą kartą. Pagalvojęs nusišypsojo ir toliau svajojo apie tai ir po tarpiais prisimindavo apie šią dieną kurią patyrė. Keista ar ne, bet jam buvo linksma ir šaunu.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edison Bernardinelli Liepos 26, 2018, 02:12:42 pm
Anneliese lengvu žingsneliu keliavo ežero link, su katilu, pilnu knygų ir siūlų, rankose; visur aplink sodri žalia žolė, šen bei ten augančios ramunės ir neužmirštuolės, o ežeras saulės šviesoje raibuliavo žalsvomis ir tamsiai mėlynomis bangelėmis. Visa tai atrodė kaip vidurvasario sapnas, kurio ramybės sudrumsti negali niekas.
Mergaitė pamažu priartėjo prie laužavietės netoli ežero; ten radosi pora rąstų, netvarkingai rateliu sudėlioti akmenys, viduryje jų - anglys, pelenai ir švelniai apdegintos šakelės. Ji pasitaisė sijoną, atsisėdo ant rąsto ir šalia savęs pasistatė katilėlį. Tuomet išsitraukė storą knygą, kurioje pavaizduoti įmantrūs raštai, virbalus, kamuoliuką siūlų ir ėmė megzti.

Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Lisette la Claire Liepos 26, 2018, 02:31:32 pm
     Spindinti saulutė kuteno kiekvieną Lisetės odos lopinėlį, o šiltas pavasariškas vėjelis kedeno rožinius plaukus ir kelius siekiančią švelniai mėlyną suknelę.  Klastuolė basomis kojomis žingsniavo prie ežero, kurio po šių mokslo metų pabaigos daugiau niekada nebematys (na, nebent sugalvotų tapti profesore ar šiaip kokia darbuotoja. Bet nesugalvos). O juk tiek daug prisiminimų, kuriuos patyrė ežero pakrantėse, nė neabejojo, išliks dar daugybę metų. Reikia pasidžiaugti, kol dar yra laiko...
    Lisetė jau buvo bemerkianti savo basas kojas į saulėje spindintį ežero vandenį, tačiau jos žydrų akių dėmesį patraukė kiek tolėliau, prie laužavėtės, sėdinti mergaičiukė.
-Tikiuosi, kad šitas megztinukas skirtas man,- sukikeno Klastūnyno globotinė ir klestelėjo šalia. Dabar visai norėjo pasikalbėti, o argi galėtų būti geresnis pokalbio partneris už dar visai jaunutę burtininkę, kuri nė nespėjus praeiti vasarai pamirš rožiniaplaukę.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Edison Bernardinelli Liepos 26, 2018, 03:55:55 pm
Anneliese buvo taip panirusi mintyse ir kilpų skaičiavime, kad nė neišgirdo link jos artėjančių žingsnių. Tik kai išgirdo kažkokios mergaitės balsą, klausiantį jos, ar megztinis skirtas jai, ji nustojo megzti ir atsisuko.
- Žinoma, jei tik nori, - šiltai nusišypsojo ji. Vienintelis mergaitės bruožų, kuris krito į akis, buvo jos rožiniai plaukai; jie kontrastavo su jos odos ir akių spalva, tačiau kažkaip jie vis tiek jai tiko. Anne vėl ėmė megzti, tik šįkart trumpiau, mat norėjo ilgiau pasišnekučiuoti su ateive. - Taigi, koks tavo vardas?
Anneliese kartais nustodavo mezgusi vien paversti knygos lapą ar pasigėrėti gamtos vaizdais. Tai buvo labai graži diena; paukščiai skrajojo, čiulbėjo, bitės zvimbė ir rinko nektarą, antys plaukė per ežerą. Mergaitė atsiduso ir laukė nepažįstamosios atsakymo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Lisette la Claire Liepos 26, 2018, 11:39:11 pm
     Koks mano vardas?- suraukė antakius rausvaplaukė. Juk akivaizdu, kad mergužėlė ne kokia pirmakursė, tai nejaugi ši nesilankė pamokose ir niekada nematė klastuolės, pamokose mėtančios gyvates ar atvedančią porą girtų draugelių?
-Lisetė, bet visi vadina mane Lis, todėl leidžiu ir tau,- maloniai šyptelėjo, vis dar galvodama apie tai, jog gal nepakankamai pasižymėjo per septynerius metus,- o damutės koks vardas?- paklausė ir iš savo rausvos kuprinės išsitraukė taip pat rausvą pledą, pasidengė jį ant minkštos žolės ir atsigulė.
     Aplink buvo girdėti paukščiai ir bitės, o gal vapsvos - septyniolikmetė taip ir neišmoko jų atskirti. Girdėjosi iš vandens šokinėjančios žuvytės.
-Argi nenuostabu?- paklausė Lisetė, gaudydama kiekvieną įmanomą saulės spindulėlį bei stengdamasi į plaučius įtraukti kuo daugiau tokio šviežio oro,- kad tu žinotum, kaip aš tau pavydžiu...- atsiduso septintakursė,- šituo vaizdu galėsi džiaugtis dar... kelintame tu kurse?- prisėdo ir įdėmiai pažvelgė į mergaičiukę, bandydama nustatyti jos amžių. Ši, iš pažiūros, buvo ne jaunesnė, nei antro kurso mokinė, tačiau ir ne vyresnė, nei ketvirto.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Rugpjūčio 20, 2018, 08:02:10 pm
Pavasariškos dienos sparčiai trumpėjo ir orams šiltėjant, kartu baiginėjosi dar vieni mokslo metai Hogvartse. O štai šitoj vietoj atkreipkime dėmesį į mūsų legendinį herojų Natanielį, kuris nebūtų savimi, jei nesugalvotų kaip linksmai atšvęsti paskutines mokymosi dienas.
 Taigi, apsirėdęs lengva, vasariška, berankove maikute ir visai nesivargindamas dėl, tiesą sakant, labai jį puošiančių tik ne itin patogių ir kiek varžančių baltinių bei užsimovęs kelius siekiančius, samanų spalvos šortus, klastuolis neskubėdamas tipeno ežero pakrantės link. Rodos, niekas labai ir nebuvo pakitę septyniolikmečio strazdanotam veiduke, na tik gal paprastai vėjavaikiška šypsena šįkart atrodė kiek švelnesnė ir ne tokia gašli. Tačiau šitai turėtų paaiškinti, nežinia kodėl, šaltuose vaikinuko pirštuose skęstantis liaunas mergytės delniukas. Pagaliau suvystytas, pasakysite jūs, na, bet Natuko manymu: jei ji patinka man, o aš patinku jai, kodėl neturėtumėm bendrauti?, tai visai normalu ir jokių problemų ar savo, santykių dėka kiek sumažėjusio, ego paniekinimo rusvaplaukis čia nemato.
  Pagaliau pasiekęs susitikimo vietą, Lizertas išsitraukė drakono šerdies burtų lazdelę, na juk nesinori pačiam ieškotis pagalių, kol kiti jaukiai šnekučiuosis drauge, ir mostelėjęs ja, išbūrė nedidelį laužiuką bei, keletą metrų toliau nuo pakrantės, ant smėlio patiesė minkštą, raštais išdabintą pledą.
- Prašom, - it koks džentelmenas, linktelėjo, laisvai galima sakyti, savo rausvajai damutei smaragdinių akių savininkas ir minutėlę palūkėjęs, šalimais ėmė dėlioti užkandžius.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 20, 2018, 10:34:08 pm
     Mergina visai neskubėdama žingsniavo ežero pakrante, įbrukusi savo nedidelį delniuką tarp vėsių Natanielio pirštų. Jos balta suknelė, su kuria Lisetės oda neatrodė tokia išblyškusi, dailiai gulėjo ant kūno, rausvi plaukai išsidraikstę ant pečių, o pėdos, kaip įprasta šiltuoju metų sezonu, buvo basos. Lisetė dėliodama kojas žvalgėsi aplink, kartas nuo karto nekaltai pakeldama mėlynas akis į bernužėlį.
     Pagaliau pasiekusi laužavietę - regis, klastuolių, per tiek metų rausvaplaukei tapusių antrąja šeima, šiandienos susitikimo vietą, porelė paleido vienas kito ranką. Kol Natanielis tvarkė laužavietę, Lisetė vis žvilgčiojo pilies pusėn pažiūrėti, ar tolimais nesimato atžingsniuojančių šio vakaro kompanionų.
-Labai tau ačiū,- meiliai šyptelėjo ir patogiai įsitaisė ant įvairiais raštais išpuošto pledo. Žinoma, nepamiršo ir savojo, jau gerokai nusidėvėjusio ir nebe tokio minkšto, tačiau labai mylimo pledo, jei vėliau oras atvėstų. Kartu su juo rausvoje kuprinėje taip pat gulėjo vandens buteliukas ir kramtomos gumos pakelis.
-Argi nebūtų smagu, jei Morgana ir Krisas taip pat sumestų šmutkes?- dar kartelį atsigręžė pilies pusėn.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 21, 2018, 10:50:59 am
Saulė spigino kaip niekada, raudonus Morganos plaukus paversdama į milžiniškas liepsnas. Garbanė ėjo lėtai, neatsargiai dėliodama žingsnius ir mėgaudamasi pirmaisiais saulės spinduliais buvo užvertus galvą. Prieš kelias dienas ji jau buvo nudegusi skruostus raudonai ir atrodė it koks kalėdų senelis, tačiau štai ji ir vėl darė tą pačią klaidą. O dar po praeito karto jos žandai neatsigavo, vis dar skaisčiai raudoni..
Staiga užkliuvusi už atsikišusios šakos ji vos nenuvirto. Tyliai iškeikusi senus ir nudevėtus kerzus, kurie visai nebuvo nusikaltę, klastuolė nuo blyškių kojų nuvalė žemes. Tiesą sakant, ji kaip visada būtų apsirengusi tamsiai ir dėl to nesijaudintų, tačiau nenorėjo numirti iš karščio. Tai štai dabar ji dėvėjo mėlynus, truputi žemiau kelių šortus, kurie buvo tokie laisvi, kad jei visą laiką stovėtų suglaudusi kojas, jie atrodytų kaip sijonas. Viršutinę kūno dalį dengė gėlėta palaidinė, dėl kurios Morgana vargo amžius, kol atrodo kažkokioje labdarinėje.
  Įprastai mergina ir toliau būtų ėjusi tarsi nieko neįvyko, tačiau priešais save pamačiusi porelę jai tarsi širdis į kulnus nusirito. Lisette’ė ir Natanielis ėjo susikibę už rankų. Ir netrukus suvokimas trenkė it šlapias maišas. Jie draugavo. 
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Rugpjūčio 21, 2018, 06:24:37 pm
  Nors galvą plėšė tragiška migrena, vaikėzas bandė tai ignoruoti, kartu keikdamas save už vakarykštes nuodėmes. Kelias iki ligoninės sparno buvo perdėm didelis atstumas pagiriotam bernužėliui įveikti, tad šis savo ruožtu, vengdamas pilies šurmulio, išsivilko į retai lankomas apylinkes, tuo tarpu, kai šis paskutiniu momentu prisiminė apie susitikimą su kitais keliais klastuoliais.
  Kristoferis visai nenorėjo pasakoti savo gang'ui apie naujas žinias, bet juk kaip nepasigirti? Juk kristus dabar bus MM darbuotojas, dėka savų ryšių. Prie laužo sutikęs jau visus, Robertas vėjavaikiškai vyptelėjo ir prisėdo netoliese prie laužo su visais pasisveikinus. Pažiūrėjus į Natanielį ir Lisetę, galima buvo suprasti, kad šie du meilės paukščiukai dabar šmotkėse, kas (buvusį) Klastūnyno mokinį visiškai nenustebino. Juk ankščiau taip ir matėsi, kaip šie du trynėsi.
 - Manau, kad turėčiau pasveikinti, kad dabar esat kartu, tiesa? - Pažiūrėjo į Lisetę, o po to akys nukrypo berniuko pusėn, bei nepamiršo apie tai ką norėjo papasakoti. - Norėčiau pasakyti jums naujų žinių, - padarė įtampos pauzę, - aš esu jau priimtas kaip magijos ministerijos darbuotojas. Reikia tik egzaminus pabaigti ir tada viskas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Rugpjūčio 22, 2018, 09:57:38 am
-  Smagu mums, bet ne Krisui, - šyptelėjo strazdanosis mergytei, - vargšelis būtų visiškai po padu, - dar susijuokęs pridūrė ir įsitaisęs šalimais rausvosios, atsigręžė į tolėliau stypsančią garbanę.
- Velnias, Morge, kodėl atrodai kaip ką tik iš morgo? Su šita palaidinuke galėtum gąsdinti mokinukus, - vis dar plačiai šypsodamasis erzino raudonplaukę žaliaakis, o staiga it iš po žemių išdygus ir bendrakoledžiui, Natukas striktelėjo nuo žemės ir pasisveikindamas spūstelėjo šiam ranką.
- Gėlių nereikia, užteks ir vazono, - (buvusiam) klastuoliui pradėjus kalbėti apie sveikinimus, vyptelėjo tamsiaplaukis, - Aš visada žinojau, kad ji neatsispirs mano žavesiui, - šmaikščiai, gal kiek narciziškai pusiau pašnibždom pridūrė ir švelniai mirktelėjo baltoje suknytėje paskendusiai raganiukei.
- O, va čia jau proga tostui, - Remarkui paskelbus netikėtą naujieną, plodamas švilptelėjo Lizertas ir iš kuprinės išsitraukęs maišelį tabako, ėmė energingai jį sukti. Po keletos nesėkmingų bandymų, juk septyniolikmečiui tai buvo vos  pirmas, nors gal ir antras kartas, galiausiai padaręs šiokią tokią suktinę, Augustas atsargiai ją uždegė ir įtraukęs porą dūmų perleido  progininkui.
- Tau negalima, o aš prižadu, mesiu, - grįžtelėjęs į Lizę, rimtai tarė berniokas ir vėl pasisuko draugo pusėn, - tai pasakok, į kokį departamentą papuolei?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 22, 2018, 11:15:51 pm
-Na, ne visiems pasiseka taip, kaip pasisekė tau,- trūktelėjo pečiais ir plačiai nusišypsojusi pasuko galvą ką tik atėjusios Morganos pusėn. Tiesa, Lisetei buvo kiek keista, jog ši nė nepasisveikino su bendrakoledžiais, tačiau tada prisiminė praėjusių metų nuodų ir vaistų pamoką bei trumputį pokalbį apie jos jausmus šiuo metu jau rausvaplaukei priklausiusiam Natanieliui. Na, bet visgi ne prancūzaitė dėl to kalta, tad tiesiog šyptelėjo Morganai bei visai netrukus prie smagios kompanijos prisijungusiam Kristoferiui.
-Vaje, tik nereikia,- prunkštelėjo Lisetė,- visiems čia aišku, kas ir kieno žavesiui neatsispyrė,- suklapsėjo blakstienomis ir iš šalia buvusio vaisių krepšelio paėmė porą žaliųjų vynuogių, primenančių namus.
-Gal pagaliau pagerinsi daug trūkumų turinčią mūsų sistemą. Labai sveikinu!- trumpai šyptelėjo bendrakoledžiui, o tada įsistebeilijo į Natanielio rankose nevisai sėkmingai sukamą tabaką.
-Nemaniau, kad draugaudama su tavimi įsigysiu ne širdies draugą, bet tėvą,- žvilgtelėjo į žalias vaikino akis, o tada atrėmė rausvą galvą jam ant peties - žinoma, nepyko.
-Kodėl tu šiandien tokia tyli, Morgana,- nusuko mėlynas akis į raudonplaukę, kuri įprastai trykšta energija,- atėjusi nė nepasisveikinai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 25, 2018, 10:58:17 pm
  Morganos akys buvo didesnės nei įprastai, šį kartą dėl to, kad pamatė tai ko nesitikėjo pamatyti. Vis dar stovėdama vienoje vietoje, bijodama pasijudinti ji spoksojo į vaikiną ir merginą. Dvi personas, dėl kurių ji padarytų viską, kurias mylėjo stipriau nei ką nors kitą. Garbanė nė nepastebėjo kaip pasirodė Remarkas, net neatkreipė dėmesio, kai Natanielis pašiepė Morganos išvaizdą. Tas kelias minutes ji buvo visiškoje transo būsenoje, viską girdėdama ir matydama tarsi per miglą. Iš šios išniro tik tada, kai išgirdo švelnų lyg aksomas Lisette'ės balsą. Ji pakėlė antakius ir kiek papurtė galvą. Stengdamasi nustumti visus laukan besiveržiančius jausmus, ugniaplaukė vyptelėjo ir atmetė plaukus.
- Klausausi ką jūs nevykėliai šnekat,- stengdamasi kalbėti kuo atsainiau klastuolė prisėdo prie Natanielio ir iš jo paėmė tabaką bei popierių su filtrais.- Tu siaubingas,- pasibaisėjusi ištarė ji ir greitais bei įgudusiais judesiais susuko kelias suktines.
  Vieną įkišo Kristoferiui prieš tai dar pažvelgdama į jos padarytą tatuiruotę, ši buvo kiek išblukusi, tačiau namų gamybos tatuiruotė ir neturėjo būti tobula.
- Lize, neklausyk ką tas šmikis šneka, šiandien visiems yra proga atšvęsti,- nė nepažvelgdama į šią ištarė garbanė ir vieną suktinukę įbruko jai į ranką.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Rugpjūčio 27, 2018, 12:24:43 am
 - Tai visgi. Kas neatsispyrė žavesiui? - Nusišypsojo porelei bei parodė nykštį Natanieliui už puikų pasirinkimą, o Lisetei tik mirktelėjo.
  Remarkui paėmus Natanielio suktinę, šis ją padegė ir padarė pirmąjį įkvėpimą. Įkvėpęs dar kelis dūmus ėmė pamažu nebesinorėti kosėti ir skonis, net malonus pasidarė, o pilkaakį tai dar ir ramino.
 - Patekau į šeštąjį departamentą, - įkvėpė dar dūmų ir pažiūrėjo į rausvaplaukę - Na, manau, kad tu turėtum pasiklausyti ką sako Natas ir neklausyti ką sako toji gyvatė, - o tada jau pažiūrėjo į Morganą, - ir nuo kada tu jau rūkai? - Pakėlė dešinįjį antakį, nors ko jisai stebėjosi, visai galima buvo tikėtis šito, juk kažkada Krisas galėjo prisiminti kaip jis kartu su ugninių plaukų atstovę ėjo girti į pamokas, o po to ir į areštus. Todėl rūkymas atrodo kaip visiški niekai palyginus su tuo.
  Berniūkštis išpūtė dar dūmų, o tada pirščiuku spragtelėjęs į suktinį, nukratė pelenus, galiausiai numesdamas suktinį į degantį laužą. Vis dar jausdamas kaip jis visai neseniai grįžo iš komos, tai rūkymas lyg suteikė medicinos pagalbą, Robertas bent galėjo jau geriau orientuotis kas vyksta.
  Dabar jau paėmęs Morganos suktinį, vaikėzas pradėjo rūkyti antrąją nikotino lazdelę kuri, kaip ne keista, tikrai buvo geresnė nei strazdanosio.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Rugpjūčio 30, 2018, 12:39:48 pm
Susijuokęs dėl kitų dviejų rausvaplaukės komentarų, Natanielis atsigręžė į Kristoferį ir pritariamai linktelėjo galva, Lizei motyvuojančiai užsiminus apie sistemos gerinimą.
- Smagu bus turėti Ministerijoj saviškį. Visgi niekada negali žinoti kaip ten gali atsistikti ateity. Gal dar reiks pagalbos, traukiant Morgą iš Azkabano ir BAM čia tu su portfeliuku atbėgsi. Super! - Išsišiepęs kalbėjo berniokas ir „rožinei panterai" padėjus galvą šiam ant peties, žaliaakis ranka kiek valiūkiškai suvėlė mergaičiukei plaukus.
- Aš juk minėjau, kad gali vadinti mane tėveliu, - kvailokai sukrizeno septyniolikmetis, o kitai klastuolei perimus nelabai nusisekusį, gaivų vasaros orą gaudančio, vaikino darbą, šis tik gūžtelėjo pečiais, bet vėliau tai pačiai garbanei sureplikavus tikrai gerus Lizerto ketinimus ir įkišus nuodingąjį pagaliuką Natuko mergytei į rankas, strazdanius nepatenkintai paėmė jį ir atidavė raudonplaukei atgal.
- Aš gi sakiau, kad negalima, reiškias negalima. Pati surūkyk, atrodai kažkokia nervinga šiandien, - burbtelėjo aukštaūgis, kartu linktelėdamas ir jam pritariančiam Kristoferiui.
- Juk žinai mano silpnybę prancūzėms, - žaismingiau mirktelėdamas, į ankstesnįjį bachūriuko klausimą atsakė Augustas ir kiek sutrukdęs mergaičiukės gulėjimą sau ant peties, ėmė kuistis savo krepšy, ieškodamas ko nors užkąsti. Galiausiai radęs sumuštinių pripildytą.dėžutę, išsitraukė vieną jų ir ėmė kramsnoti, prieš tai, žinoma, pasiūlęs ir šviesiaplaukei, įsitaisiusiai šalimais.
- Gaila, kvad anksščiau npasdarėm pikniavko, - ne itin mandagiai, pilna burna, juokingai prabilo anglas ir dabar jau pats padėjo rusvą galvą, Lizei ant kelių.

Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 31, 2018, 07:17:57 pm
-Kažkas šį rytą iš lovos išlipo ne ta koja,- Lisetė tyliai burbtelėjo sau po nosimi ir įsistebeilijo į raudonplaukę, perėmusią darbą iš Natanielio, ir, panašu, kur kas geriau jį atliekančią. Nors ko gi stebėtis, čia juk Morgana....
-Ačiū, bet aš tikrai nenoriu rūkyti,- mandagiai atsisakė į rankas brukamos suktinės, mat nė neabejojo, jog dailiojo beružėlio draudimai tai patrakėlei buvo nė motais,- ir ne tik todėl, kad tėvelis,- pabrėžė ir trumpai pasuko akis į strazdanosį,- liepė. Kažkam juk reikės prižiūrėti, kad vėl neprivirtumėte man košės,- įdėmiai nužvelgė Morganą ir Kristoferį, prisiminusi tą vieną žiobarotyros pamoką ir areštą, į kurį rausvaplaukė, nors nė nebuvo nusižengusi, turėjo ateiti vidury nakties.
Išgirdusi apie Natuko silpnybę prancūzėms, septyniolikmetė išdidžiai linktelėjo. Kas joms gali atsispirti.
Atsisakiusi sumuštinio, Lisetė į burną įsimetė dar porą žaliųjų vynuogių, kurios toli gražu neprilygo auginamoms namuose.
-Nepamenu minėjusi, kad gali vadinti mane pagalve,- sukikeno Klastūnyno globotinė ir paskandino savo liaunus pirštelius rusvuose vaikinuko plaukuose.
-Tikrai. Turėjom net,- pabrėžė žodį „net“,- septynerius metus, bet niekada nieko panašaus nedarėm. Na, bet kitą vasarą visus jus labai kviečiu paiškylauti pietų Prancūzijoje,- patenkina nusišypsojo ir suvalgė dar vieną vynuogę, kita ranka glostydama Natanielio plaukus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Morgana Buterfield Rugsėjo 15, 2018, 08:11:26 pm
 Pro Morganos jautrią klausą neprasprūdo tyli Lisette'ės replika, tačiau tik apsiblaususiu žvilgsniu pažiūrėjo į rusvaplaukę ir gūžtelėjo pečiais. Nusukusi akis į brunetą, kuris turėjo šiek tiek ryžo atspalvio, išpūtė dūmus tiesiai jam į veidą, tačiau nesakė nieko, nors bjaurūs žodeliai sukosi ant liežuvio galo.
- Jau seniai rūkau, kartais nustodavau, kartais ne.- ištarė mergina Kristoferiui ir padėdama suktinukę šalia šortų.
  Galiausiai ji pasuko galvą link saulės spindulių, viena ranka atsilošė ir užsimerkė. Saulė švelniai glostė jos rusvų strazdanų nulietą veidą. Įtraukdama cigaretės dūmų ir juos išpūsdama garbanė ištarė.
- Jeigu dar ką nors išgirsiu mane vadinant Morgu, su šitos cigaretės nuoruka išdeginsiu akis.
  Vėliau ji nutilo ir tik klausėsi ką kalbėjo jos draugai, kartas nuo karto pakeldama lūpų kampučius. Išgirdusi, kaip rožiniaplaukė visus kitą vasarą kviečia į Prancūzija, mergina tik tyliai nusikeikė ir ištarė.
- Labai gaila, bet negalėsiu, todėl kvietimo atsisakau. Turėsiu svarbesnių reikalų, nei su jumis bastytis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Rugsėjo 18, 2018, 12:15:49 am
  Klausant ką Roberto kolegos plepa, šis tuo metu padarė dar kelis dūmus ir surūkė jau antrąją cigaretę. Paėmęs filtro popierių ir tabaką, gal kiek truputi nesėkmingai, pilkaakis susuko nikotino lazdelę, padegė ir įpūtė dar kelis nuodingus dūmus jau ir taip į pakenktus plaučius.
  Truputi praklausius, ką klastuoliai sako apie vaikėzo naujas žinias, šis tik linktelėjo jiems ir patylėjo. Na, jie sako tai, ką Remarkas ir taip žino. Kad, koks jisai šaunuolis ir kaip departamentas ankščiau galėjo būti be tokio aukselio.
  Būnant prie laužo, tuo metu, Morgana Kristoferiui pasirodė piktesnė nei įprastai.
 - Na, jūsų didenybė, jeigu nori, tai tada ir nevadinsim. Gal geriau apsieikim be visokių akių deginimų čia. - Jam pasakius, surūkė iki galo jau trečiąją savo cigaretę. Gan skubėdamas, šis padarė sau naująją porciją, kuri buvo dar blogesnė nei ta jo pirmoji. Dabar ta cigaretė atrodė taip, lyg ji būtų nulūžusi vos ne pusiau kur dar prikimšta per daug tabako. - Tai jeigu ne paslaptis, kokie tie svarbesni reikalai? - Pasiteiravo pas garbanę. - Gal kažkas kažką slepia nuo mūsų? - Pašiepė Klastūnyno globotinę.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Lapkričio 10, 2018, 05:15:17 pm
Ko tu čia grįžai? Prisiminimų pasiilgai?
Rudaplaukė, įsisupusi į žieminę mantiją, užsimerkė.
Ko aš čia atėjau?
Juodomis pirštinėmis aprauktos rankos sugniaužė naująją lazdelę - senajai prieš kelias savaites nenuskilo - sulūžo, taip, kad jau nebebuvo galima atitaisyti. Kedro lazdelė nežymiai virptelėjo ir medgaliai laužavietėje užsidegė. Ugnies šviesoje po gobtuvu išryškėjo atmerktos rudai pilkos akys. Melijandra Julija Lorijan atsiduso.
Ko aš čia atsiradau? Nori netyčiomis su tuo vaikinu susitikti, kuris užsuko į krautuvėlę? Ne. Aš nežinau kas aš esu iš tiesų.
Atrodė, Igoriui sekasi: atrado savo širdies damą, susižadėjo, tapo profesoriumi, buvusio koledžo vadovu, po dar vienų metų, galės kilti karjeros laiptais Skutelyje.  Juk praktikavimas trunka tik trejus metus.  O ir Kajui sekėsi- suradęs savo chebrą, berniūkštis skrajojo padebiasiais - tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. O, jei dar Wrena ateis kaip globotinė į Lorijanų šeimą, Kajus bus devyniasdešimt devintame danguje. O ji?
Pala, negi ji pavydi Igiui ir Kajui, kurie žino ko nori? Kurių gyvenimai geresni už jos pačios? Nagi, vienai ar kitaip Medžiotojai ir Senatas atsibus, nebetylės taip, kaip dabar ir tada sugrius jų visų gyvenimai, ir teks Kajui viską išpasakoti, o gal net reiks prašyti ir buvusių Mirtininkų pagalbos...
Jie visi tupi toje pačioje duobėje. Visgi, ji šiek tiek pavydi.
Na, taip, dirba Cukriniame Kiškutyje su Claudie. Taip, neturi daugybės radndų, kaip Igoris. Neęsa tokia padūkusi ir pramuštagalvė, kaip Kajus. Taip, turi šiek teik problemų su savo tamsiąja puse, bet lyg ir viskas susitvarko - vėl gali kuo ramiausiai pasiversti į vilkolakę. Jos gyvenimas šiame ramiame laikotrapyje irgi puikus. Visgi, jos širdis vieniša... Bet dėl to nepyksta ant Igio ir Kajaus.
Meilė. Kas tai? Ar kai irgi įsimylės, ji šypsosis taip, kaip Igis? O gal nuraudonuos kaip Kajus, paminėjus Wrenos vardą? Žinoma, trylikametis dar nesupranta kas dedasi jo širdyje, tačiau tiek, Igoris, tiek ji, supranta, kad gal po kelių metų, glūdančius jausmus Kajaus širdyje, galės pavadinti meile.
Dvivardė mergina nė nepajuto, kaip įsišiepė.
Ah, ta meilė. Bemaž vienintelis žodis, kuriam niekas nesugalvoja tikslaus apibūdinimo. Melijanda paslėpė burtų lazdelę kišenėje.
Tas...vaikinas. Kuo jis vardu? - prisimerkė, bandydama atgaminti informaciją. Tas rudaplaukis...
Nieko. Nieko ji neprisiminė ir Mela nusivylusi atsiduso. Dešine ranka nusimetusi gobtuvą, atsisėdo ant rąsto.
Liepsnos smagiai judėjo, geltoni, oranžiniai ugnies atšvaitai krito ant apsnigtos žemės, tamsių nebylių medžių su belinkstančiomis nuo sniego gausos šakomis, tik deja, nepasiekė užšąlusio ežero pakrantės.
Juodame nakties danguje žibėjo baltos žvaigždės, matėsi įspūdingas Paukščių takas. Naktis buvo giedra ir šalta - tikra žiemos naktis.
Mergina pasirąžė. Šaltis ją ramino, ugnis - migdė.
Nė nebandyk miegoti. Ryte neatsibusi. Tačiau Mela dėl to nekvaršino galvos - jos jau užtikęs profesorius nenubaus už naktinėjimą - jau nebe mokinė yra bet, visgi, gali gauti velnių, ko, kaip pašalinis žmogus esą mokyklos teritorijoje.
Mela vos sulaikė žiovulį, vėl išsitraukdama burtų lazdelę. Burtažodis nuskambėjo mintyse ir sidabriniai melsvas kojotas iššoko ir lazdelės galiuko. Plėšrūnas nė nėatsigręždas nuskuodė tolyn, kol galiausiai dingo iš merginos akių.
-Tikiuosi, manęs Igoris neužmuš, sužinojęs, kad grįšiu tik ryte, - tyliai sumurmėjo mergina, atsistodama. Rudai pilkos akys įsmigo į vidurnakčio dangų.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Keitas Kolinsas Lapkričio 10, 2018, 06:57:13 pm
Lauke jau jaučiantis šaltukui, Kolinsas nusprendė kiek prasivaikščioti ir pravalyti mintis, kurių šiuo metu galvoje sukosi tikrai daug, taigi užsimetęs savo juodą odinę striukę, išsmuko ir patraukė tolyn ežero pakrante.
Nakties grožis išplukdino visas susikaupusias emocijas, kurių šiaip niekad niekam neleisdavo pamatyti.
Keitą nervino tai, kad nesugeba apsispręsti, nervino tai, kad vos nusišypsojęs vienai merginai ir pasijuokęs su kita, jau puldavo prie kitos. Turbūt trūko to pastovumo, o gal jo net nesinorėjo. Praradęs tėvus tikrai mažo amžiaus jis ieškojo tos šilumos ir ramybės ir turbūt nieko čia blogo, jei tik neieškotų tų jausmų kiekvieną savaitę skirtingame glėbyje.
Davina, Roana, Adelė, Kaylie, Luna, Elridė...-taip savo pažįstamas paneles mintyse vardino juodaplaukis. Žinoma tai toli gražu nereiškė, kad visos jos jam patinka. Pavyzdžiui Elridė atrodo išvis jo nekentė. Na, turėjo tam svarią priežastį, bet vis tiek, net ir su ja paflirtuoti Keitas neatsisakė. Žodžiu buvo tikras šiknius ir pats tai žinojo, bet keistis tikrai neskubėjo.
Paskendęs savo mintyse nė nepastebėjo laužavietės ir tai, kad ji, kaip keista, buvo uždegta. Nepastebėjo ir merginos, kol tiesiogine to žodžio prasme įsirėžė į ją. Juodaplaukis atšoko tarsi mašinos žibintų išgąsdintas elniukas.
-A-atsiprašau! Labai atsiprašau,-susimėtęs išmikčiojo auskaruotis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Lapkričio 10, 2018, 08:12:02 pm
Žingsniai. Atrodė, lyg kažkas paleido dramblį pasivaikščioti per pirmą kartą matomą sniegą.
Melijandra susiraukė. Negi kažkas pamatė gynėją ir atskubėjo čionai pasižiūrėti naktinėtojo?
Ir nė nespėjus buvusiai švilpei susigaudyti, pajuto smūgį.
Nestiprus, bet vis vien smūgis. Aštuoniolikmetė susverdėjo. Automatiškai dešinė koja atsitraukė atgal, klubai, kaip ir visas kūnas pasisuko. Mergina nė nesvarstydama nukreipė burtų lazdelę į įsirėžusį į ją, bet tą pačią akimirką jau ruošiuosi apstaugti ar paleisti kerus į nelauktą svečią, sustingo it iš akmens iškalta.
Aviniški plaukai, tie patys auskarai. Pala, kai buvau mokinė jis irgi nešiojo auskarus? Tos pačios  smaragdinės akys.
Mela sumirksėjo nepatikėdama savo akimis - prieš ją stovėjo ir atsiprašinėjo tas pats liesasis išblyškėlis Keitas. Taip, tas pats Keitas, apie kurį girdėdavo - esą jis jau vaikšto it katinas per merginas, nė neišsirinkdamas, kuri jam labiau tinka, labiau geresnė už kitas. Kita vertus, Mela išgirsdavo, kad Keitas gerai apsirodė kvidičo čempionate - juk paskelbtas čempionato naudingiausiu žaidėju.
-Keitai?- Mela visgi atsitraukė, jos balse pasigirdo nuostaba,- Nieko tokio...Ką tu veiki čia vidurkanktį?
Cha, jis galėtų to paties ir tavęs paklausti, - aštuoniolikmetė greitai paslėpė kedro su fenikso plunksnos šerdimi lazdelę,- Ahh...tu pasikeitęs,- iš oro pasakė rudaplaukė vilkolakė.
Ji vis dar neatsigavo - Kaip aš galėjau pamiršti, kad Hogvartse vis dar yra pažįstamų veidų!?
-Am,- mergina papurtė galvą. Nė nežinodama, ką dar pasakyti ar pasielgti, buvusi Švilpynės prefektė ranka perbraukė per savo rudas garbanas. Mintyse švediškai nusikeikė. Ji taip seniai buvo tokiose situacijose!
Netoliese prabėgo kiškis, vėjas sugaudė tarp medžių šakų, o Melijandra vis dar tylėjo. Sukando dantis ir vis dėl to nieko nepasakė buvusiam bendrakoledžiui. Mela plačiais žingsniais nužergliojo link rąsto ir atsisėdo. Jos akys įsmigo į liepsnas.
-Nemaniau, kad tave sutiksiu.
Ji vėl pasijuto švilpe.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Keitas Kolinsas Lapkričio 10, 2018, 09:07:34 pm
Akimirką, kai į jį buvo nukreipta burtų lazdelė, Kolinsas dėjo žingsnį atgal, kerziniams batams girgždinant sniegą, o tada iškėlė rankas, lyg būtų ką tik prigautas nusikaltėlis.
-Tikiuosi manęs nužudyti nesiruošei,-plačiai nusišypsojo garbanius,-Būtų gaila jei sugadintum tokį dailų veidelį,-ranka mostelėdamas į savo auskarų priveriotą, blyškų veidą, nusijuokė Kolinsas.
Buvo galima suprasti, kad merginą jis atpažino-net ir prastos laužo šviesos apšviesti veido bruožai leido suprasti, kad tai buvusi švilpė-Melijandra. Nors ir nebuvo tekę su ja geriau susipažinti, bet keliais žodžiais persimesti ir pamojuoti pamačius koridoriuje, jos mokymosi laikais, žinoma buvo proga.
Dėl paskalų, kurios supo Keitą, net ir garsiai tai išgirdęs, vaikinas nebūtų nustebęs. Juk pats puikiai žinojo, kad Hogvartse ir aplink jį paskalos vos ištarus vieną žodį pasklinda it maras.
-Taip, taip, tas pats, vienintelis ir nepakartojamas,-vis dar su nenutrinama šypsena veide, atsakė Keitas,-Vaikštau ir mąstau. O tu pati? Juk nebesimokai čia,-susidomėjo vaikinukas. Smalsumas buvo viena blogiausių jo savybių, to nepaneigsi.
-Tu irgi,-nepasimesdamas atsakė garbanius. Nors jos bruožai ir išliko panašūs, bet nepaneigsi-Mela užaugo ir išgražėjo.
Tiesa, Kolinsas tikrai jos širdies vogti nesiruošė, tiesiog buvo vaikinas ir visiškai natūralu, kad pastebėjo pokyčius.
Melai prisėdus, nė neatsiklausęs krestelėjo šalia, sugrūsdamas rankas į odinės striukės kišenę.
-Moku nustebinti,-gūžtelėjo pečiais švilpis, kaip visada žodžio kišenėje neieškodamas.
Smaragdo akių žvilgsnis trumpam nuslydo į liepsnas-vien nuo to vaizdo rodėsi šilčiau.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Lapkričio 10, 2018, 09:37:03 pm
Išgirdusi pačius pirmus Keito žodžius, Mela pasigailėjo jam iš karto neužvožusi.
-Gražuolis, mat atsirado,- piktai drėbtelėjo Mela, susiraukdama dar labiau,- Nuo kada gi tai sužinojai?- kandžiai burbtelėjo buvusi prefektė, pasičiupdama šlapią, storą šaką. Šaka įsirėmė į apdegusias, apanglėjusias malkas. Pažiro į šalis žiežirbos, šovė dangun liepsnos - medgaliai dabar jau visi buvo paskendę liepsnose.
-Aha, mąstai. Tik nenusisuk galvos,- atrodo šį kartą ji neapsiseis per sarkazmo ir kandumo,- Pati net nežinau,- atsiduso ir nutilo. Aštuoniolikmetė atlošė galvą ir nužvelgė mirgančias žvaigždžias. Neturėjo jokio pretekso buvusiam bendrakoledžiui meluoti.
-Tiesiog...Gal norėjau pakeisti aplinką,-numetė šalin šaką,- Kas dieną keliaujant iš Ūdrų Žabangų į Londoną, tos pačios vietovės pradeda įgrįsti.
Melos veidu perbėgo liūdesys, tik nežinia, dėl ko - tamsa paslėpė tiesą.
Bet, visgi, Melijandra pagaliau suprato savo buvimo čia priežastį - jis. Dėl to pačio vienais metais jaunesniojo vaikinuko atsibaladojo į buvusią mokyklą. Tą trumputę akimirką "Cukriniame Kiškutyje" ji pajuto netokia vieniša.
Pala, pala, Mela. Ar tu jį įsimylėjai? Tu gal juokauji? Meilė iš pirmo žvilgsnio? Pff... nejuokauk, nagi. Gerai, jis išvaizdus, bet kas iš to? Jis metais jaunesnis už tave. Tu nors matei porą, kai mergina vyresnė už vaikiną!?
Taip, tas požiūris, kad mergina turi būti jaunesnė už vaikiną vertė Melijandrą jaustis nepatogiai.
Mesk jį iš galvos. Tau dar nelaikas santykiams. Tu greitu metu gali žūti. Nagi, aū, Mela, mesk jį iš galvos,- vidinis balsas buvo bėjėgis prieš kūno savininkę, mat ši - nepaleido vaikino veido iš atminties.
Kita vertus, turėjo pagalvoti apie Keitą, ką šis mąsto. Mat, buvo rizikos, kad bernužėlis pamintys nusivogti ir jos širdį. Kur gi ne,- prunkštelėjo mintyse aštuoniolikmetė,- Tegu pasieško jaunesnių už save.
-Pastebėjau,- nė nekreipdama dėmesio į švilpį, klestelėjusį šalia pat antgamtikės.
-Žinai ką reiškia būti įsimylėjus?- staiga Igorio sesuo atsisuko į Kolinsą,- Nemanyk klaidingai, aš tik klausiu.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Keitas Kolinsas Lapkričio 10, 2018, 09:59:50 pm
O taip, visur ir visada lendantis savimeiliškumas vieną dieną žadėjo pribaigti šį garbanotą švilpį. Bet ką jau padarysi-nori nenori Keitui parsidavė tėvo būdo bruožai ir vaikinukui augant jie vis labiau ryškėjo.
-Dar pasakyk, kad aš negražus. Infarktą gausiu,-melodramatiškai susigriebdamas už širdies nusivaipė Kolinsas. Štai, dar vienas šaltas ir kandus žmogus, kurį teko “maloni” galimybė pažinti. Smagu.
Pamatęs, kad ji čia pleškina lazdas, lyg jos būtų didžiausi jos priešai, kilstelėjo auskaru pervertą antakį.
Nors norėjo jai atsakyti taip pat kandžiai, bet tik nuryjo kandžią pastabą.
-Tada nepagalvojai tiesiog įsidarbint Hoge, kad ir kitiems metams? Pakeistum aplinką, turėtum veiklos,-nei iš šio, nei iš to mestelėjo idėją Kolinsas.
Tokios kalbos nori nenori vertė jį patį galvoti apie ateitį. O toje ateityje... Buvo tuščia. Tiesą sakant dar nežinojo kokia karjeros galimybė būtų jam pačiam tinkamiausia, nors Hogvartso pabaigimas nori ar nenori artėjo.
Jei būtų girdėjęs Melos mintis (o to, patikėkit, nenorėjo) būtų ėmęs jai prieštarauti. Meilei amžius neegzistavo (na nebent tas amžius buvo toks, kad dėl savo “meilės” sėstum į kalejimą) ir tuo pats Keitukas buvo spėjęs įsitikinti, nes juk neblogai buvo įsisvaigęs metais vyresnę panikę.
Tas Melos klausimas užklupo labai netikėtai ir Keitas trumpam susimėtė.
-Įsimylėjus? Tai stiprus žodis. Žinau ką reiškia jausti simpatiją, bet meilė...-gūžtelėjo pečiais auskaruotis. Nemėgo svaidytis tuo žodžiu tuščiai,-O kas buvo? Jau įsisvaigai kokį vaikinuką?-nusijuokė švilpis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Lapkričio 10, 2018, 10:37:43 pm
-Taip, negražus, nes auskaruoti bernai - nemano skonio,-  tarė Mela  vos neprunkšteldama,- Oi, ne. Hogvartse neįsidarbinsiu. Man geriau kepti kepinius, o ne ką nors mokinti kaip kerėti. Gal ir turėčiau, bet turėčiau sugadintus nervus,- Plius, greičiau ten kils Trečiasis Hogvartso mūšis, nei būsiu tenais profesorė. Melijandra pati nežinojo kas jai patinka - herbologija ar magiškų gyvūnų priežiūra? Astronomija? Ne, ji net nelankė to dalyko pamokų, tai kaip dėstytų apie mėnulį ir žvaigždes?
Lorijan nužvelgė Kolinsą. Gyveni laisvai, nekvaršydamas galvos apie ateitį. Negi būsi kvidičininkas, jei nesumąstysi kuo nori tapti ateityje?
-Aš? - mergina sustingo, nepatikėdama ausimis,- Aš!? Nejuokauk, Keitai! Aš į nieką neįsižiūrėjau, ar supratai!- vilkolakė pašoko ant kojų ir čiupo penkiolikmetį vaikščiotoją tarp hogvartsiečių už odinės striukės ir pakėlė it skudurinę lėlę. Gerai, ne kaip skudurinę lėlę, bet vis vien.
-Aš nieko neįsižiūrėjau, ar supratai? - iškošė per dantis iš pykčio mergina ir iš karto paleido garbanių.
Veiksmai. Jie aiškiai rodė, kad Melai kažkas blogai. Tiesą sakant, ji žinojo, kad įsimylint žmogus tampa visiškai kitoks - pameta galvą dėl savo meilės ir dėl jos padarys viską.
Mergina susimosikavo rankomis, bandydama nuvaikyti prisiminimus, slogias mintis. Ji pajuto, kaip skruostai užsiplieskia raudoniu, bet, tamsa vėl tai paslėpė.
Dantė. Mela iš nevilties jau manė, kad veidu kris į sniegą. Jį ji buvo įsimylėjusi, tačiau vyresnysis vilkolakis nė nekreipė dėmesio į ją. Pastarajam labiau rūpėjo Tristana Emousa. O žiauriausia tame, kad pajuto, kad širdis linksta ir to vaikino iš krautuvėlės pusėn. Dvivardė nė nežinojo kurį pasirinkti. Vaikiną, kuris nekreipia dėmesio į ją, ar jaunėlį drovuolį?
Melijandra papurtė galvą.
-Pamiršk, Keitai...aš...atsiprašau...nenorėjau. Tiesiog, man buvo sunki savaitė,-
 sunkiai rinkdama žodžius sakė buvusi prefektė,- Eh...man nereikėjo taip daryti.
Lorijan sunėrė rankas ant krūtinės. Pustyliai, nei garsūs Keito žingsniai, nesuardė nakties tylos ir ramybės. Žingsniai, daug ką kalbėjo apie jų savininkę - ji sutverta miškui. Mergina pavaikštinėjo trumpam, keikdama save už tokį įsišokimą. Nagi, jai tikrai reikia suvaldyti savo jausmus, antraip tikrai įklimps į bėdą. Atmintyje iškilo Londono obeservatorija.
Vien dėl jausmų nevaldymo, tave lengvai pagrobė Džeimsas,- karčiai ir liūdnai pamintijo aštuoniolikmetė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Keitas Kolinsas Lapkričio 10, 2018, 11:17:48 pm
-Bet šiaip turi pripažinti, su auskarais ar be jų-mano veidelis mielas,-nusišypsojo Keitas, su vis dar nesubjurančia nuotaika. Ir šiaip jį sunku buvo supykdyti ar nuliūdinti-šypsena retai palikdavo garbaniaus veidą.
-Bet neneik-būtų visai smagu trumpam pasisukiot Hoge,-vis dar nenusileido Keitas, lyg bandydamas įpiršti jai tą pasiūlymą.
Žinoma, Keitukas labai laisvai negyveno. Pasvarstydavo kuo taps, bet, kad kaip ir niekur netiko. Galva ant pečių buvo nebloga, bet mokytoju tapti nesinorėjo, kvidičas-po kurio laiko teks mesti dėl senesnio amžiaus, auroras-? Na taip, galima sekti tėvų pėdomis ir irgi ankstyvo amžiaus atgulti į kapą. Smagus variantas.
-Dieve... Ramiau-,-Kolinsas nė nespėjo jos apraminti, kai buvo pakeltas nuo žemės,-KĄ TU PO VELNIŲ DARAI?!-suriko vaikinas, spurdėdamas. Jis nieko nesuprato. Juk ką tik dar normaliai kalbėjo, erzinosi ir juokavo! Paleistas Kolinsas smarkiai ir skaudžiai drebtelėjo ant žemės. Koja susilenkusi bjauriai trakštelėjo, bet skausmas vaikino nepasiekė. Dėkui die, nuo tokio kritimo lūžti ji negalėjo.
-Nenorėjai?-kilstelėjo antakį berniokas, atsistodamas ir dėdamas kelis žingsnius tolyn nuo jos,-Aš tik paerzinau, o tu mane nušveitei ant žemės!



Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Lapkričio 11, 2018, 03:03:10 pm
Paerzinai...
-Tai gal pamąstyk, kad gal kai kurių merginų nereikia erzinti?- atšovė Mela ir sukando dantis.
Galėjo ji ir patylėti, dabar tikrai Keitas užsiputos. O gal ir ne, bet vis vien, jis turėtų būti atsargesnis su kai kuriomis - juk visą laiką neužkabins tokios merginos, kuri nepasiųs jo į visas keturias puses.
Vilkolakė akies krašteliu pastebėjo, kaip švilpis atsitraukė nuo jos.
Nuostabu. Gal nepamąstai, kaip merginai, aš lengvai pakėliau tave nuo žemės?
Ji nenutuokė, kad šitokią klaidą kadaise padarė ir jos brolis ketvirto aukšto koridoriuose. Vargu, ar Keitas sumislys kas aš esu,- suabejojo Melijandra,-Jis tik bijo ir tiek. Kai baimė apima žmogų, jis blaiviai nemąsto.
Rudai pilkų akių savininkė nuo veido nusibraukė nepaklusnią sruogą. Atsiduso ir nužvelgė žvaigždžių šviesoje spindintį ežero ledą.
-Nemėgstu, kai nekontroliuoju savęs - kai ką nors lepteliu iš oro, ar elgiuos netinkamai,- nežinia ko prakalbo Mela,- Nemėgstu meilės sąvokos. Meilė priverčia žmones elgtis neapgalvotai. Meilė žmogų padaro kaip niekad laimingą, bet tuo pat metu žiauriai įskaudina,- aštuoniolikmetė nuleido galvą,- Visad matydavau laimingą Igorį, kartais ir įpykusį,- liūdnai vyptelėjo,- Aš dėl jo esu laiminga...tik nenoriu dėl meilės, taip rizikuoti kaip jis,- antgamtikės balsas pritilo,- Tačiau žinau, kad rizikuosiu...tik nenoriu žūti. Jau ir taip buvau šalia mirties du kartus. Aš bijau mirti.
Aš atėjau čia pabūti viena... ir išsikalbėti,- susiprotėjo ši.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Keitas Kolinsas Lapkričio 13, 2018, 05:42:52 pm
-Ar manai, kad daug merginų yra bandžiusios mane pakelti ir tada nusviesti žemyn?-ciniškai išlenkė antakį Kolinsas. Taip, ne kiekvieną dieną pasitaikydavo tokia situacija. Nors vaikų namuose ir tekdavo apsikulti, bet tikrai nebuvo tekę sutikti merginos, kuri taip elgiasi.
Širdies plakimas pamažu ėmė grįžti į normalų, bet atstumą vaikinas vis dar išlaikė. Bala žino kas jai ten dar neįtiks. Dėl štai tokių minčių ir nebuvo susimąstęs kodėl toji buvusi švilpė taip lengvai jį pakėlė.
-Netinkamai..? Švelniai pasakyta,-panosėje prunkštelėjo Keitas, tikėdamasis, kad pastaba bus išgirsta tik jo paties.
-Meilė... Meilė suknistas jausmas,-gūžtelėjo pečiais švilpis. Pats rezgė visokius pasiteisinimų tinklus, kad tik netektų akis į akį stoti su savo tikrais jausmais. Jai prabilus apie mirtį, kilstelėjo antakį. Atrodė, kad čia jau kalba neapibendrintai, o labiau apie... save?
-Žinai... Jei tikrai myli žmogų manau ir mirtis šalia jo, arba už jį nebūtų tokia baisi,-išsakė savo nuomonę jaunuolis, sugrūsdamas rankas į striukės kišenes.
Nenorėjo per daug Melos klausinėti, nors jos žodžiai ir iškėlė tiek klausimų, kad sudarytum kelių dalių interviu.
Ha, visai nenoriu vėl pasiskraident, dėkui.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Lapkričio 17, 2018, 10:58:24 am
Melijandra tiesiog tylėjo. Ji tik akimirkai žviltelėjusi į Keitą, gūžtelėjo pečiais.
-Galbūt tu teisus.
Ugnis laužavietėje pradėjo gesti, o iš dangaus pradėjo kristi snaigės. Šaltis sustiprėjo, laužo šviesa - slopo. Mela juto, kad pokalbis ateina prie pat pabaigos ir tuoj reiks išsiskirti.
Buvusi švilpė ranka nusivaliusi nuo plaukų snaiges, liūdnai pagalvojo ir kada gi vėl gaus progą čia, Hogvartse, apsilankyti. Kitais metais? O gal tik po kelerių metų? Tačiau aštuoniolikmetė dėl to per daug nekvaršino galvos - Hogvartsas - jos namai. Kad ir kas benutiktų, jo vis vien čionai nusidangins.
-Keitai,- patylėjusi mergina kreipėsi į penktakursį švilpį,- Dar sykį atsiprašau...ir noriu, kai ko paprašyti...- rudai pilkų akių savininkė šelmiškai įsišiepė,- Kol dar mokinsiesi Hogvartse, pasirūpink Švilpyne, neleisk savo koledžui į pievas nusivžiuoti,- dvivardė mergina šiek tiek įsišiepė.
-Turiu jau eiti. Iki kito susitikimo, Kolinsai,- ir taip tariusi pradingo medžių tankmėje, tik tylus sniego girgždėjimas išdavė, kad buvusi švilpė kažkur netoliese. Tačiau ir tas garsas nuslopo. Tik jautrios antgamtiko ausys užfiksuotų pokštelėjimą - Mela išėjusi iš Hogvartso apylinkės nukeliavo oru į Ūdrų Žabangus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Keitas Kolinsas Lapkričio 22, 2018, 04:14:42 pm
Keitas spirtelėjo akmenėlį. Gal ir gerai, kad šis pokalbis greitai baigsis, nes vis dėl to vienas iš maloniųjų tikrai nebuvo. Beveik geriau būtų prie puodelio arbatos pasėdėti su kokiu vilkolakiu (cha, Keitas nė pats nesusiprato, kokia tiksli ši mintis vis dėl to buvo).
-Pasirūpinti koledžu... Tai kalt taškus ir dalyvaut kvidiče? Okei, kapitone,-pačiu įmantriausiu kokiu tik sugebėjo tonu atsakė Keitukas. Tiesą sakant nebelabai ilgai ir teks “pasirūpinti” tuo koledžu. Jis jau penktame kurse, tad dar du meteliai ir... Na, tiesą sakant apie ateitį galvoti dar nesinorėjo, nes kokią gi profesiją galėtų rinktis minčių buvo keli apvalūs ir riebūs nuliai.
-Lik sveika, Lorijan,-atsisveikino ir vaikinukas ir pagaliau nužingsniavo kitais keliais, tik šįkart daug atsargiau ir tyliau, nes vis dėl to su niekuo susitikti nebesinorėjo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Florence Hailey Darcy Gruodžio 27, 2018, 10:16:41 pm
  Pasitaikė giedra žiemos diena. Vėjas nesiteikė rodytis, užtat šaltukas vis taikėsi nukąsti Florencijos, žingsniuojančios ežero pakrante, nosį. Mintyse ketvirtakursė vis keiksnojo savo ploną ir niekam tikusį šaliką, bet ką jau padarysi, kad vasarą, kai apžiūrinėjo įvairių pirklių prekes, apie žiemos džiaugsmus bei rūpesčius visai nesinorėjo galvoti?
  Bet nieko baisaus. Tai, ką šią žavią popietę buvo suplanavusi rusvaplaukė, turėjo sušildyti. Taip pat padėti apsivalyti ne tik perkrautą drabužių lentyną, o ir sielą, mat išsipūtusi kuprinė šiandien savyje slėpė ne eilinius sąsiuvinius bei vadovėlius (nors buvo ir jų, tiksliau, vienas), bet ir suknelę. Ji buvo daili, išmarginta įvairiaspalvėmis gėlėmis, papuošta dailiomis klostėmis, tačiau, kad ir kaip buvo gaila šios grožybės, drabužis nešiojo baisią nuodėmę – buvo padovanotas motinos. Geltona kepure pridengtoje Florencijos galvelėje dar dabar aidėjo vasarą išgirsti žodžiai „kad abi būtume dar panašesnės“.
  Keturiolikmetė negalėjo sau to leisti. Kai laužavietė su keliomis užsilikusiomis malkomis jau buvo pasiekta, mergaitė paskutinįsyk perbraukė dailias gėles, nusviedė suknelę ir, mostelėjusi burtų lazdele, ištarė burtažodį.
  Laužas kaipmat įsiplieskė. „O kadaise degindavo ir raganas“, – prisiminė varnanagė. Gal ir pačiai dabar būtų neprošal sudegti?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 28, 2018, 01:45:44 pm
Jos nuomonė ir norai buvo blaškomi ledinių, arktinių oro masių vėjų bei šaltų vandenynų bangų. Vieną akimirką mergaitė dievino žiemos šaltį, o kitą - svajojo apie tik ką prabėgusį rudenį ir jo spalvotus medžių lapus.
Auksė nešėsi mažą kuprinytę ant vieno peties. Paltas buvo prasegtas, matėsi pilkas golfas ir languotos, geltonų atspalvių turėjusios kelnės. Ne kartą buvo prašiusi ir ministerijoje dabar dirbusio pusbrolio, tetos, pas kurią gyveno, kad panaudotų užmaršumo kerus. Kadangi jie to nedarys, turės pati išmokti. Ir išmoks, kai laiko turės.
Jau iš toli mergaitė matė siluetą ir ugnies liežuvius. Pati degė noru kuo greičiau sudeginti šeimos nuotraukas.
- Sveika, - šyptelėjo, vos ne iš pasalų prisistačiusi. Marlena nusiėmė kuprinę, atsegė ir ištraukė šūsnį nuotraukų. Visas jas be gailesčio numetė ant kažkokio drabužio draiskanų. Po akimirkos, jas ėmė gaubti ugnis. Ar jai pasidarė gaila? Ne. Nei kiek.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 17, 2019, 07:21:47 am
Pamažu vakarėjo. Saulė jau paraudo, taip pranešdama, kad eina nakties poilsio. Tačiau dar buvo ne taip vėlu, kad profesoriai ir prefektai medžiotų koridoriais ar lauke vaikštančius mokinius. Tad Dafydd pasinaudojo proga išlįsti iš sunkiai patveriamo bendrojo kambario ir patraukė į lauką. Ten iš karto pasuko link ežero. Nors nebuvo labai didelis vandens mėgėjas, kartais sugalvodavo paplaukioti. Vakaras buvo šiltas, tad klastuolis nutarė, kad būtent dabar galima tą padaryti.
Deja, prie ežero visur trynėsi mokiniai. Ko gero, ne tik Dafydd norėjo pasidžiaugti vakaro šiluma ir ramybe. Tad velsiečiui teko keliauti gana nemažą atstumą, kol surado laisvą vietelę. Tai buvo kažkokia laukymė. Dafydd patenkintas nuskubėjo ten. Ir su geroka nuostaba pastebėjo, kad čia esama laužavietės. Klastuolis skubiai sukurpė planą: išsimaudys ežere, po to užsikurs ugnį ir ramiai pasėdės prie laužo.
Pirmoji plano dalis neišdegė. Vanduo buvo gerokai šaltesnis nei tikėjosi Klastūnyno mokinys. Jis įkišo kojos pirštus ir keikdamasis suprato, kad maudytis nenori. Ką gi, galiu pasėdėti prie laužo ir neišsimaudęs ežere kiek apmaudžiai pagalvojo Dafydd. Jis atsinešė kelis šakalius, nukritusius nuo netoliese augančių medžių. Ir tik tada suprato, kad nežino, kaip užkurti ugnį. Jokio burtažodžio tam reikalui nežino, o kaip tą padaryti be magijos, tikrai neįsivaizduoja.
Dafydd sunkiai atsiduso, atsisėdo ant žolės ir susimąstęs žvelgė į neuždegtą laužą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 17, 2019, 04:06:36 pm
Ketvirtakursė grifiukė visiškai neturėjo noro kažką svarbaus veikti. Diena buvo tiesiog sutverta švęsti gimtadieniams, tačiau mergaitė vis tiek jautėsi apniukusi kaip didžiuliai kamuoliniai lietaus debesys, pranašaujantys audrą. Tik šviesiaplaukė abejojo, ar galėtų vakarėjant ant kažko siusti ar džiaugtis sulaukus keturiolikos. Net nenumanė, ko visiems taip patinka tokias dienas švęsti. Juk jos nieko neypatingos. Tik tiek, kad parodo, kaip greit lekia laikais, - mintijo sau įsitaisiusi tarp knygų rietuvių.
Kai kaip niekada niūrios bibliotekos sienos ėmė mergaitę spausti iš visų pusių, Miona nusprendė, kad būtų pats tas išeiti į lauką ir pamėginti pasidžiaugti saulės spinduliais. Todėl griebė ką tik pradėtą skaityti knygą ir patraukė iš bibliotekos, o vėliau ir iš pačios pilies laukan. Vakaras buvo palyginti labai šiltas. Jau pradėję dažytis medžiai ošė pučiant lengvam vėjeliui. Jei ne lapus metatys medžiai, nebūtum pamanęs, kad dabar ruduo. Buvo per daug šilta, todėl jau keturiolikos sulaukusioji atsisagstė mantiją ir patraukė ėžero linkui. Rytais čia prabėgdavo, todėl gerai žinojo, kad šalia jo yra nuošali laužavietė, prie kurios bene niekas nesilanko.
Kai buvo gal keliasdešimt metrų iki laužavietos, pasitaisė akinius įsižiūrėjo ir pamatė, kad kažkas nugara į ją sėdi ant rąsto. Kiek pasvarsčiusi nutarė, kad jei žmogui nepatiks jos draugija, galės pasišalinti.
Jau iš trisdešimties metrų pažino raudonų plaukų kupetą. Dafydd. Norės, išeis, - nutarė ir toliau ryžtingai ėjo prie laužavietės. Abejojo, ar Dafydd dar kažkiek parodys savo vidaus, todėl buvo bene užtikrinta, kad bus toks pat bjaurus kaip ir anksčiau. Per žolę nesigirdėjo mergaitės žingsnių, todėl žinojo, jog klastuolis jos negirdi.
- Labas. - Tarstekėjo ir nuėjo prie kito rąsto. Atkreipė dėmesį, kad laužas neužkurtas, tačiau apsimetė nepastebėjusi. Dar įsižeis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 17, 2019, 07:42:31 pm
Kažkokia mintis, šmėžavusi Dafydd galvoje buvo pertraukta. Iš pradžių klastuolis net nesuprato, kas gi atsitiko. Tik apsižvalgęs pastebėjo mergaitę. Tą pačią mergaitę, su kuria susidūrė visai neseniai. Kai įsigavo į prefektų vonią. Susitikimas buvo keistas. Ir gana nemalonus. Tad Dafydd, ir šiaip nemėgstantis kai kas nors prie jo artinasi, švelniai tariant neapsidžiaugė, kai pamatė būtent šį žmogų. Ar ji mane persekioja? piktai pagalvojo velsietis. Jis žvilgtelėjo į mergaitę, tačiau nieko nesakė. Nepasisveikino ir nepasakė nieko pikto. Tik vėl atsisuko į nedegantį laužą ir susimąstė. Kokią minutę buvo viskas gerai, tačiau vis tik Dafydd juto mergaitės buvimą. Tad jis, jausdamas kylantį pyktį, atsigręžė į ją ir paklausė:
- Ką tu čia veiki?
Klastuolis jau žinojo, kad dažniausiai prašymas išeiti neveikia. Tiesą sakant, jis dažniausiai to reikalaudavo. Ir vis tiek nepavykdavo likti vienam. Tad šį kartą velsietis net nesivargino ko nors sakyti. Jis nutarė, kad reikia pabandyti griebtis kitos taktikos - grifę ignoruoti. Jis, uždavęs klausimą, net nesiklausė atsakymo, tik patogiau įsitaisė ant žolės.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 23, 2019, 11:07:38 pm
Miona atsivertė knygą ir laukė. Nė pati nenumanė, ko. Paslapčia kartais vis mesdavo žvilgsnį į Dafydd, tačiau jis susikaupęs žiūrėjo į pilką vietą, kurioje turėtų žaisti ugnies liežuviai, maloniai šildantys odą.
Po įtempto laiko tarpo, kai grifiukei jau darėsi keista, ko jis piktai neužrėkia, klastuolis pagaliau išdrožė klausimą.
- Na, kaip matai, - kilstelėjo knygą, - atėjau pasimėgauti šiuo įstabiu vakaru kartu su knyga.
Miona iškart sumojo, kad jis nė nesiklauso atsakymo, todėl tiesiog vertė puslapį ir pradėjo skaityti naują skyrių. Saulė pamažu leidosi, ir, nors ji dar švietė pakankamai, kad būtų galima matyti toli vaikštinėjančius mokinius, skaityti darėsi sunku ir nepatogu, todėl ketvirtakursė grifiukė nusprendė įsižiebti šviesą.
- Žinai, būtų smagiau, jei laužas degtų, - atsargiai tarstelėjo ir išsitraukė lazdelę. - Jei tu nieko prieš, žinoma. - Ir mostelėjusi lazdele įžiebė ugnį. Iškart aplinkui pasidarė šviesiau. Prašviesėjo tamsūs rąstų kampeliukai, kurių viename, visai šalia Mionos rankos, slyoėjo didelis juodas voras. Mergaitė krūptelėjo ir tuoj susiėmė. Šalia klastuolio geriau nebijoti. Todėl tik nusišypsojo vorui ir vėl atsisuko į Dafydd.
- Tai... Kaip sekasi?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 24, 2019, 02:57:31 pm
Dafydd girdėjo, kad Miona atsakė, bet nebūtų galėjęs pasakyti, ką ji kalbėjo. Tai klastuoliui buvo pernelyg neįdomu.
Pamažu temstant Dafydd apsidžiaugė, kad nemokėjo įkurti laužo, nes jam patiko žiūrėti, kaip tamsėja. Būdamas pilies viduje jis to nė nepastebėdavo, tad buvo tikrai smagu žiūrėti, kaip lėtai lėtai temsta. Deja, šitai iš paskos atsivilkusiai grifei tas netinka...
- Žinai, būtų smagiau, jeigu nedegtų, - atrėžė Dafydd, kai mergina uždegė ugnį. Savaime suprantama, velsietis nežinojo jokio burtažodžio, kuris tą ugnį užgesintų. Berniukas kurį laiką žvelgė į ugnį ir drėbė: - Būčiau norėjęs, būčiau užsidegęs. O jeigu tau čia per tamsu, visada gali nešdintis ten, kur šviesiau.
Dafydd nė nekrustelėjo, kad užgesintų laužą. Jis stengėsi neparodyti, kad nebūtų žinojęs, kaip tą padaryti. Tikėjosi, kad jam nelabai reaguojant mergina teiksis išeiti pati. Tačiau po kurio laiko sekęs klausimas lyg ir rodė, kad ji nenusiteikusi kur nors iš čia eiti. Gana ilgą laiką Dafydd į klausimą neatsakė. Tikėjosi, kad taip grifę įžeis ir ji nebenorės kalbėti. Tačiau po gerų kelių minučių klastuolis vis tik panosėje burbtelėjo:
- Puikiai.
Jis nebuvo tikras, ar grifė jį išgirdo, tačiau tai velsiečiui ne itin terūpėjo. Jis tik atsigulė ant žolės ir pradėjo žvelgti į dangų. Degdama ugnis skleidė malonų garsą ir kvapą, tad klastuolis visai džiaugėsi, kad atsirado kažkas, kas sugebėjo uždegti ugnį. Tik, žinoma, merginai to Dafydd nesakė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 24, 2019, 03:16:46 pm
Hera kantriai laukė atsakymo į josios klausimą. Netgi tada, kai jisai piktai rėžė repliką apie laužą. Mokinukei norėjosi mestelti, kad gali jį užgesinti, jei jau nori, bet susilaikė. Lauke jau temo, todėl būtų buvę kiek nesaugu, jei jisai tikrai laužą užgesintų. Kita vertus, mergaitė ėmė kiek abejoti jo būrimo sugebėjimais, todėl jautėsi kur kas pranašesnė, žinodama, kad moka ne vieną burtažodį, padedantį apsiginti. Juk tiek knygų perskaitė tikrai ne veltui.
Po dar kelių minučių Miona buvo beužmirštanti apie savo klausimą, bet jis atėjo. Toks tylus ir tingus, kad atrodė lyg nenorėtų būti išgirstas.
- A, gerai, kad viskas gerai, - tarstelėjo. O ką daugiau ir bepridursi?
Tuojau pat klastuolis atsigulė ant žemės ir įsispoksojo į dangų. Priekaištų apie laužą ji nebegirdėjo, todėl nutarė, kad nėra ko tada apie jį užsiminti. Vakaro tyla apgaubė savo šydu, ir mergaitė paskendo savo mintyse. Kažko paėmė liūdesys ir ji giliai atsiduso. Na ir gimtadienis.
Ugnis maloniai šildė, todėl vakaro žvarba taip nekandžiojo pirštų galiukų. Saulė buvo arti horizonto, kas rodė, kad netrukus gali prireikti eiti atgal į pilį. Aplink raudoną dangaus rutulį ėm trauktis pilkėjantys debesys, kurie pranašavo, kad naktį gali būti lietaus.
- Na, netrukus jau reiks grįžti vidun, nemanai? - kreknkštelėjusi tarstelėjo. Visada po ilgos tylos mergaitė kiek prikimdavo. Gailėjosi, kam nepasiėmė vandens. Taip pat ir alkis ėmė kaži ko graužti. Į vakarienę taip ir nenuėjo. Iš nevilties įkišo ranką į kišenę ir apčiupė kelis saldainius. Juos ištraukė ir suskaičiavo, kad buvo keturi. Mėtiniai.
- Nenori? - atkišo porą klastuoliui. Juk reikėjo kažkaip su juo susidraugauti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 24, 2019, 05:33:53 pm
Vis dėlto Miona jį išgirdo. Ir netgi reagavo. Tačiau tai Dadydd nė kiek nejaudino. Kaip ir nejaudino to, ką apie jį šita mergina pagalvos.
Kurį laiką buvo tylu. Ir klastuolis tuo mėgavosi. Tyliai degė ugnis, jis žiūrėjo į dangų, o atėjūnė tylėjo. Tik, žinoma, ilgai neištylėjo. Dafydd nuostabai, ji užsiminė apie ėjimą į vidų. Dafydd stengėsi neparodyti, kaip jis trokšta, kad ji tuojau pat eitų į vidų. Tad kurį laiką patylėjęs atsakė:
- Nežinau. Gal...
Žinojo, kad tai yra keistas atsakymas, kuris, tiesą sakant, nepasako nieko. Tačiau klastuolis reagavo į jam pasakytus žodžius, o tai jau buvo nemažai.
Netrukus velsietis išgirdo, kaip ji brazda. Dafydd tikėjosi, kad ji keliasi nuo rąsto ir ruošiasi eiti į pilį. Deja, ji tik pasiūlė kažką jam. Ar ji nenori tiesiog nuo manęs atstoti? piktokai pagalvojo Dafydd, nė nežvilgtelėjęs, ką gi jam siūlo grifė. Jis tik pratarė:
- Ne.
Ir daugiau nieko. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad galbūt tai gali įskaudinti merginą, tačiau tai klastuoliui nerūpėjo. Juk ji tik eilinė merga, kuri būtinai turi priskresti, kai aš noriu būti vienas pagalvojo Dafydd. Galiausiai jis neištvėrė ir paklausė:
- Pala... Juk berods jau ketinai eiti atgal į pilį?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 24, 2019, 07:21:54 pm
- Na gerai, pasiliksiu tuos du kitam sykiui. Ne visi ir mėgsta mėtinukes, - gūžtelėjo pečiais ir įsidėjo saldainį į burną, kitus tris vėl saugiai suberdama į kišenę. Knygos jau nebeėmė. Beviltiška buvo ramiai ją paskaityti, todėl įsispoksojo į ugnį ir svarstė, kaip vaikinuką partempti į pilį. Saldainis vis barkštelėdavo į dantis, todėl galų gale jį sukramtė. Buvo jau benuryjanti, tik išgirdo, kaip klastuolis tiesiogine to žodžio prasme pasiūlė jai iš čia dingti. Miona iš netikėtumo paspringo ir prireikė kelių akimirkų, kol atkosėjo ir nustojo graužti gerklę. Vandens prašyti tikrai nenorėjo. Be to, abejojo, ar jis jo nešiojasi.
- Dafydd, - apsvarstė, kaip sudėlioti žodis, - tikrai reiktų eiti. Ne tik man, bet ir tau. Jei nenori, kad koks kitas prefektas ateitų ir nutvertų mane ir tave besiginčyjančius, ir neskirtų arešto mums abiems.
Miona iš tiesų gerai nežinojo, kas būtų, jei ją tokiu metu aptikų besitrainiojančią su šiuo berniūkščiu aplink ežerą ir neatliekančią savo pareigų. Na, aš bent jau stengiuosi.
- O jeigu nenori eiti, tada teks kęsti mano buvimą čia. - Tarsi metė iššūkį mokinukė ir atsigulė ant rąsto. Žinojo, kaip Dafydd nepakenčia kitų, todėl eilinį sykį ėmėsi kitų būdų aplenkti jį keliais žingsniais.
Keturiolikmetė toliau žvelgė į dangų ir stebėjo vieną po kitos užsižiebiančias žvaigždes. Artėjo nakties žvarba, todėl net laužas nebegalėjo labai gerai sušildyti. Po truputį ėmė šalti kojų ir rankų pirštai. Šviesiaplaukė jau norėjo grįžti vidun, tačiau neleido pareiga. Negaliu jo palikti čia vieno. Velniai žino, kas naktimis slampinėja po Hogvartso teritoriją.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 25, 2019, 05:39:11 am
Dafydd taip ir nesuprato, ką gi jam siūlė mergina. Tačiau tai nebuvo itin svarbu. Vis tiek nebūtų nieko, ką jis būtų paėmęs. Tik jau ne iš šitos jį persekiojančios grifės.
Jai pradėjus kosėti klastuolis atsisuko, tačiau nedarė nieko, kas tokiu atveju galėtų merginai padėti. Visų pirma, jam nelabai terūpėjo. Vis tiek nemirs šmėstelėjo galvoje. Be to, Dafydd nė nebūtų žinojęs, ką reikėtų daryti. Velsietis nė nepagalvojo, kad šis kosėjimas galėjo prasidėti dėl jo nemandagių žodžių. Dėl to tai, ką Miona kalbėjo po to, jį kiek nustebino.
- Tau tikrai neturi rūpėti, ką man reikia daryti, - rėžė Dafydd. - Jeigu nori skirti areštą, prašom. Bet aš iš čia niekur neisiu.
Klastuolį jau gerokai pradėjo erzinti šitos merginos buvimas čia. Ir tuo labiau jos pareigingumas. Jeigu jau ji tokia pareiginga prefektė, kodėl čia trinasi ir nieko nedaro? pagalvojo velsietis. Tada jam į galvą toptelėjo siaubinga mintis: negi jos pagrindinė pareiga yra persekioti mane?! Tai būtų buvę kiek keista, nes klastuolis gana dažnai sėdėdavo savo kambaryje ir niekur neidavo. Tačiau kaip kitaip paaiškinti faktą, kad būtent ji prie laužo, kur niekas neina, atsidūrė tuo pačiu metu kaip ir jis?
- Gerai, būk, - abejingai mestelėjo Dafydd. - Jeigu neturi ko prasmingesnio veikti.
Klastuolis tikėjosi, kad jo nuolankumas privers merginą išeiti. Kad ji patikės, jog ir jis kažkada pareis į pilį. Nes panašu, kad ji tikrai stengiasi jį partempti atgal...
Pamažu vėso, tačiau klastuolis nė už ką to nebūtų pripažinęs. Dėl to jis gulėjo ir nejudėjo, nors darėsi vėsiau ir vėsiau. Po kurio laiko ramaus gulėjimo jis paklausė:
- Bet kodėl tau taip rūpi, ar aš pareisiu į pilį, ar ne? Tikrai yra ir daugiau mokinių, kurie slampinėja ten, kur jiems nepriklauso.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 25, 2019, 06:37:04 am
Mionai kilo noras garsiai atsidusti. Dažniausiai mokiniai apsisukdavo grįžti į bendruosius kambarius ją vos pamačius ar ištarus žodžius ,,Jau vėlu". Bet šis mokinys buvo tikras išbandymas. Neabejojo, kad taip jis neklausydavo visų prefektų, todėl suprato, kad teks sugalvoti kitą taktiką. Mano buvimas jo nenervina, saldainių atsisakė, net nuo žemės nesikelia, kai jau renkasi šalta rasa. O kur dar tai, kad jau ne pirmąsyk susitinkam vėlų vakarą... - mintyse vardino grifiukė.
Aplink buvo tylu tylu, saulės jau beveik nebesimatė. Oras kvepėjo ežeru, žole ir krentančiais lapais. Rąsto paviršius nebuvo tobulai lygus. Vis dėlto, čia žmonės ateina retai, todėl keturiolikmetė ir nesistebėjo, kad dėl vieno medžio išlinkimo ėmė mausti dešinį petį. Tačiau mergaitė kentėjo. Žinojo, kad bet koks judesys gali sudrumsti tą įtemptą kaip smuiko styga tylą. Bet tokia tyla šviesiaplaukei ir netrukdė.
Kad ir kaip buvo keista, ramybę nutraukti ne ji, o Dafydd. Nesuprato, ar klausimas piktas, ar smalsus. Tiesiog buvo per daug panirusi ramybėn, kad suprastų intomaciją. Tačiau klausimą ausys sugavo. Ir akimirką Miona pasijuto tarsi sučiupta dėl pačiai nežinia ko. Juto, kaip slenka sekundės, tačiau atsakymo vis nesurezgė. Žinojo, kad privalo atsakyti, bet bijojo pasakyti kažką ne taip.
- Tiesiog tu buvai pirmas, kurį sutikau lauke. Nemanai, kad vakarais gali kas nors slankioti Hogvartso teritorijoj? Jeigu tau kažkas nutiktų, atsakyčiau aš ir kaltę nusineščiau į pačius kapus.
Atsakymas Mionai skambėjo kažkaip nelogiškai, bet ką tu gali į tokį klausimą atsakyti?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 26, 2019, 12:59:52 pm
Tyla užsitęsė. Dafydd uždavė klausimą, kas nustebino ir jį patį. Tačiau gerokai labiau nustebino tai, kad Miona į jį neatsakė. Klastuolis jau paruošė kandžią pastabą apie tai, tačiau kaip tik tada grifė teikėsi prasižioti.
- Aš buvau pirmas? - nepatikėjo Dafydd. Jis buvo tokiame užkampyje, kad jo nuomone, ateidama mergina turėjo sutikti daugybę žmonių. - Sakyčiau, kad tu tiesiog prie manęs kabinėjiesi. Jau gali pabaigti, man neįdomu.
Velsietis gulėjo ir mąstė apie tai, kodėl ji Miona pristojo būtent prie jo. Ar jai patinka, kai kas nors nenori, kad būtų šalia? Keistuolė... Kad grifė yra keista, klastuolis jau seniai nusprendė, tad ši išvada tik tarsi patvirtino ankstesnį nuosprendį.
- Man neįdomu, kas kur slankioja, - rėžė Dafydd. - Ir man nieko neatsitiks. Gali keliauti namučio, ačiū.
Velsietį suerzino toks merginos rūpestingumas. Visų pirma, berniukas nebuvo prie to pripratęs. Be to, jis ir pamiršo, kad Miona yra prefektė ir jos pareiga prižiūrėti, kad mokiniai tokiu laiku jau būtų pilyje.
- Jeigu kažką neši į kapus, jau gali pradėti, - leptelėjo Dafydd. Ir tik po kiek laiko suprato, kad tai gali nuskambėti kaip palinkėjimas mirti. Ot velnias... pagalvojo klastuolis ir šiaip ne taip pridūrė: - Aš nieko blogo neturėjau omeny...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 26, 2019, 05:10:02 pm
Miona iš tiesų negalėjo patvirtinti, buvo Dafydd pirmas lauke sutiktas žmogus ar ne. Vis tiek ėjo paskendusi savo mintyse ir beveik nieko nematydama. Todėl atsakymą į galimai retorinį klausimą Miona nutylėjo ir ir toliau stebėjo žvaigždes. Močiutė mėgdvo jai pasakoti įvairias pasakas ir legendas apie dangų. Bet, kad ir kaip ten būtų, žvaigždynų įsiminti grifiukei labai dažnai nepavykdavo.
Kai klastuolis atkirto jai, kad nerūpi, nutiks jam kas, ar ne, Miona žiojosi atrėžti, jog jos tokia ir pareiga. Atrodė, kad jis visai pamiršo, jog ji - prefektė. Tačiau priminti mergina nespėjo. Tai, ką vėliau pasakė Dafydd, tiesiog suspaudė gerklę ir neleido nieko ištarti. Miona negalėjo nė pajudėti. Net tada, kai berniokas pasakė, jog nenorėjo jai pasiūlyti mirti, šviesiaplaukės akys sudrėko. Vaizdas išskydo, nieko ryškaus nebematė, ir žinojo, kad jei sumirksės, išriedės bent viena ašarėlė. Grifiukė nė pati nežinojo, ko taip susigraudino, tačiau nutuokė, kad nieko gero iš to nebus, todėl palaukė minutėlę, kol nurijo ašaras, ir prikimusiu balsu prabilo:
- Juk žinai, kad per gimtadienius žmonės linki ilgiausių ir gražiausių gyvenimo metų?
Tuojau pat nežiūrėdama į vaikinuką pakilo ir pasiėmė šalia savęs gulinčią knygą. Net odinis viršelis neguodė.
Pamažu kilo pyktis, bet pamėgino išlikti abejinga, nes žinojo, kad klasuoliui kaip tik patiks, jei ji parodys savo liūdesį ar pyktį.
- Žinai, iš dalies tikėjausi, kad nesi toks bjaurus, - abejingai tarė ir lazdelės mostelėjimu užgesino ugnrį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 27, 2019, 03:35:28 pm
Po neatsargių Dafydd žodžių stojo labai nemaloni tyla. Net ir šis velsietis suprato, kad tai, ką jis pasakė, nuskambėjo tikrai nekaip. Tai, ką klastuolis pasakė paskui, atstojo didžiausią atsiprašymą, kokio iš Dafydd galima tikėtis. Tačiau panašu, kad mergina buvo įskaudinta. Dafydd šiek tiek nesuprato, ko čia taip įsižeisti. Tačiau grifė tylėjo, tad berniukas suprato, kad, ko gero, vis tik ją užgavo.
Velsietis žiojosi dar kartą atsiprašyti, tačiau tada išgirdo merginos žodžius. Šiandien jos gimtadienis? paklausė savęs Dafydd. Jo šeimoje tai nebuvo šventė. Bent jau ne tada, kai mama susidėjo su tuo idiotu... Tad klastuolis nežinojo, kad per gimtadienį yra normalu žmogų pasveikinti. Tad jis nieko nesakė. Tik po kurio laiko murmtelėjo:
- A... Linkiu ilgiausių metų.
Ar kaip ten...
Dafydd spėjo, kad Miona nepatikės palinkėjimo nuoširdumu. Tačiau berniukas gailėjosi, kad taip neatsargiai kažką leptelėjo prieš tai. Tad stengėsi bent kiek užglostyti situaciją.
Mergina užgesino ugnį. Tad Dafydd norėjo rėžti, kad tai ji bjauri, nes darėsi iš tikrųjų šalta. Tačiau jis jau buvo prisikalbėjęs, tad nurijo piktą repliką. Atsisėdęs, o po to ir atsistojęs, jis atsisuko į grifę ir pasakė:
- Gal aš ir bjaurus. Tačiau tai, ką pasakiau... Aš neturėjau omeny nieko blogo. Pasakiau tai nepagalvojęs.
Dafydd pasijuto tarsi teisintųsi, kas jam visiškai nepatiko. Tad jis skubiai vėl atsisėdo ant žolės ir nusisuko nuo merginos.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 27, 2019, 10:16:45 pm
Tamsoje, kurią skrodė keli dar neužgęsę saulės spinduliai, nuskambėjo raudonplaukio žodžiai. Akimirką Miona žvelgė į jo veidą, kurio prieblandoje beveik nesimatė. Net ir tokiomis aplinkybėmis mergina stengėsi įžiūrėti, šaiposi jis, ar ne, nors atsiprašymas skambėjo tikrai nuoširdžiai.
Akimirką, kai pasitraukė pyktis, medaus spalvos plaukų savininkė tarsi nejuto nieko. Nežinojo, ką tokiais atvejais daryti, kai per ištiestą stovi savimi nusivylęs, kažkiek piktas bei dėl grifiukei nežinomų probelmų prispaustas klastuolis.
Norėjosi paklausti, ar jam viskas gerai, tačiau nespėjo, nes Dafydd nusisuko nuo jos ir klestelėjo ant žemės. Akimirką mokinė bandė išgirsti kažką, kas padėtų išsklaidyti tylą. Nujautė, kad žolė šlapia, tačiau numojo ranka ir prisėdo šalimais, gal kiek daugiau nei metrą nuo klastūnyno globotinio.
- Visiems visko pasitaiko, - gūžtelėjo pečiais. - O šiaip, ačiū ir už sveikinimą, ir už atsiprašymą.
Kiek minutėlę patylėjo ir pridūrė:
- Viskas gerai?
Ketvirtakursė grifė žinojo, kad galimai sulauks teigiamo atsakymo. Keturiolikmetis neatrodė iš tų, kurie mėgtų kažkam pasipasakoti, tačiau Hera stengdavosi nepraleisti akimirkos paklausti jojo apie jį. Visiškai jį suprato.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 28, 2019, 08:01:15 am
Dafydd išgirdo, o gal pajuto, kad grifė prisėdo netoli jo. Tai berniuką privertė pasijusti šiek tiek nejaukiai. Ko jai iš manęs reikia? paklausė savęs klastuolis. Tačiau merginos žodžiai šiek tiek jį nuramino. Panašu, kad ji nebepyksta. Galbūt atleido jam. Tai velsiečiui sukėlė keistą malonų jausmą. Ko gero, jis buvo pernelyg nepripratęs, kad kas nors taip greit jam atleistų ir nustotų rėkti...
Raudonplaukis norėjo padėkoti, tačiau nutarė, kad dėkoti už padėkojimą būtų pernelyg keista. Tad tiesiog tylėjo. Ir stengėsi apie nieką negalvoti, nes bet kokia mintis vertė velsietį be galo sutrikti.
Klausimas, ar jam viskas gerai, Dafydd nustebino. Visų pirma, jis nesuprato, ką grifė turi omenyje. Dabar? Ar šiaip gyvenime? Be to, klastuolis prisiminė aną ne itin jaukų susitikimą prefektų vonioje. Kur jis tikrai per daug išsiplepėjo. Kodėl jai tai rūpi? pagalvojo Dafydd. Nepaisant to, kad kartą jau išsipasakojo - tiek, kiek galėjo, - berniukas visiškai nenorėjo vėl pliurpti apie tai, kas jį slegia. Nors Dafydd suprato, kad Miona, ko gero, nori žinoti, kodėl jis taip bjauriai elgiasi. Tačiau klastuolis nutarė, kad geriau nieko nepasakoti.
- Žinoma, - galiausiai atsakė jis. - O kodėl klausi?
Dafydd tikėjosi, kad mergina atsakys į šitą klausimą ir jos atsakyme bus daugiau tiesos negu tame, kurį pateikė pats.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 28, 2019, 03:46:44 pm
Kaip Miona ir spėjo, Dafydd nesiruošė kažką sakyti apie save. Bent jau ne iš karto. Klausimas, kurį uždavė jis, privertė mergaitę kiek sumišti. Tikrai, kodėl? Man neturėtų rūpėti... - taip ir panašiai mintijo mergaitė. Anskčiau nuo ne itin geranoriškų žmonių ji traukėsi atstu, o dabar štai sėdi šalia ir bando suprasti, kas dedasi pykčio pritvinkusiame klastuolio gyvenime. Atrodė per daug keista, todėl užsitęsus tylai ji atsisuko atgalios ir pažvelgė į kelias dar raudonuojančias laužo žarijas.
- Gal vėl uždegti laužą?
Kieno klausė, rudaplaukė grifiukė nė pati nežinojo. O atsakymo į Dafydd iškeltą klausimą vis nesurezgė.
Rasa jau buvo persigėrusi per drabužius, todėl darėsi tikrai šalta. Prisiminė močiutės pastabą, kad rudenį ant žemės geriau nesėdėti, nes galima susirgti. Ji buvo teisi. Keturiolikmetei jau bėgo nosis. Pamanė, ad asistojus apšils, todėl taip ir padarė. 
- O šiaip, kodėl negaliu paklausti? Nejaugi taip keista, kai žmogus pasiteirauja kito apie tai, kaip jam sekasi gyvenime? - bandė išsklaidyti nejaukią atmosferą, kai nupėdino iki medžių anglių, aplink kurias netvarkingu rateliu gulėjo į delnus vos telpantys akmenys.
Apkabinusi knygą jį stovėjo ir žvelgė į vis išryškėjančius ir prigęstančius pelenuose besislepiančius sudegusius medžio gabalėlius.
- Žinai, dabar tikrai vėlu.
Mergina vylėsi, kad josios tylūs žodžiai nuskriejo iki Dafydd ausų. Miona nenorėjo erzinti jo, tačiau ją ir vėl prispyrė pareiga.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 28, 2019, 05:02:04 pm
Miona į klausimą iš viso neatsakė. Bent jau ne iš karto. Dafydd nelabai nustebo. Tačiau turėjo pripažinti, kad kiek nusivylė, nes jam buvo smalsu, kodėl gi šita mergina taip domisi jo, visų nekenčiamo ir visko nekenčiančio vaikino, reikalais.
- Gali uždegti, jei nori, - abejingu tonu atsakė į grifės klausimą Dafydd. Jam buvo gerokai šalta, bet jis tikrai neketino prisipažinti. Nei to, nei fakto, kad pats nesugebėtų laužo uždegti. Merginai atsistojus Dafydd į tai visiškai nereagavo. Jam buvo nei šilta, nei šalta, ką ji daro ar nedaro. Gal pasijuto kiek jaukiau, nes ji nebebuvo taip arti. Tačiau velsietis nei žvilgtelėjo, nei ką nors pasakė. Tačiau kai grifė atsistojo, klastuolis pagaliau išgirdo atsakymą į savo klausimą. Deja, tai buvo atsakymas klausimu į klausimą. Ir Dafydd nutarė šį kartą bent kiek mandagiau atsakyti.
- Klausti gali. Bet taip. Tai yra be galo keista.
Velsietis nutilo. Ir susimąstė, ar jo žodžiai vėl nenuskambės pernelyg piktai ir nemandagiai. Jis atsistojo ir pažvelgė į merginą.
- Tik nemanyk, kad aš noriu tave įžeisti, - tyliai pratarė klastuolis. Jis matė, kad mergina yra paėjusi toliau, tad nežinojo, ar ji girdi jo žodžius. Tad pakartojo garsiau: - Man yra be galo keista, kai kas nors klausia, kaip man sekasi. Tai yra tiesa ir aš tikrai nenoriu tavęs įžeisti.
Klastuolis pasijuto labai nejaukiai, nes atrodė, kad jis šiuos žodžius išrėkė taip, kad visa pilis galėjo girdėti. Velsietis sutriko ir kurį laiką nieko nesakė. Jis žvelgė kažkur, nė pats nebūtų galėjęs pasakyti, kur. Galiausiai jo ausis pasiekė merginos balsas.
- Gerai, kad vėlu, - kandokai atsiliepė klastuolis, bandydamas susigrąžinti įprastą sau kalbėjimo toną. - Man šitas metas labai patinka. Bet aš tavęs čia nelaikau. Gali apsimesti, kad manęs nematei.
Klastuolis tikėjosi, kad mergina išeis. Žinojo, kad to tikėtis naivu, tačiau jam labai reikėjo pamąstyti. O bendrajame kambaryje to padaryti tikrai nepavyks...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Kovo 31, 2019, 08:21:37 pm
Merginos ausys sugavo tylų, o vėliau ir labai garsų bandymą išsiginti, jog klastuolis nenori įžeisti. Medaus spalvos plaukų savininkė netgi nežinojo, ko čia įsižeisti ar pykti. Nepatinka žmogui, kai juo rūpinasi, tai nepatinka. Viskas paprasta. Bet, regis, Dafydd taip neatrodė.
- Juk supranti, kad neturiu ko pykti? - atsisukusi švelniai šyptelėjo. Miona negirdėjo, kada jis atsistojo, todėl užtruko, kol akimis surado jojo veidą. Tiesa, ji vos matė vaikino siluetą, todėl išlaikyti žvilgsnį buvo sudėtinga. Tyliai tęsė: - Turbūt nori pabūti vienas, taip? Aš tikriausiai netrukdysu. Tik trumpam pasigrožėsiu ežeru.
Ilgaplaukė tyliai nuėjo iki kranto ir pritūpė. Nuo mažens jautė kažkokį nepaaiškinamą ryšį su gamta. Visada norėjo ją justi ne tik širdimi, bet ir rankų ar kojų prisilietimu. Nieko nelaukusi nusispyrė sportbačius, nusivilko kojines ir įsibrido iki kulkšnų. Vanduo buvo ledinis, tačiau mergina jautė būtinybę pabraidyti. Pamiršusi viską aplink ji stebėjo, kaip ant lygaus it stiklas ežero paviršiaus atsispindi mėnulio pjautuvas. Lėtai pajudinusi dešinę koją sukėlė raibulius, kurie sugadino ramumą. Tuoj pat vėl vanduo išsilygino. Aplink buvo tylu tylu, kvepėjo rūkas, pūvantys lapai ir dumblas. Gamta miegojo, o šviesiaplaukė prefektė jautėsi gyva ir stipri.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 31, 2019, 09:20:49 pm
Mionai pasakius, kad ji neturi ko pykti, Dafydd apstulbo. Ko gero, pernelyg buvo pripratęs pykti visada ir ant visų. Tad tikėjosi, kad ir kiti yra tokie patys. Kurį laiką buvo tylu. Klastuolis nenorėjo nieko sakyti, mergina kurį laiką taip pat tylėjo. Pagaliau ji ištarė žodžius, kurių velsietis laukė visą šitą laiką, kol ji buvo prie laužo. Tačiau dabar Dafydd tai nebebuvo svarbu. Atėjo čia piktas. Tačiau ši grifė turi kažką, kas sugeba šiek tiek apmalšinti klastuolio pyktį.
Jis nė nepajuto, kaip atsekė Mionai iš paskos. Absurdas... Laukiau, kol išsinešdins, o dabar sekioju? apmaudžiai pagalvojo Dafydd. Tačiau buvo kaip buvo. Jis žiūrėjo, kaip Miona braido, ir spėliojo, kad jai, ko gero, yra labai šalta.
- Nesušalk, - negarsiai pratarė klastuolis. Jis sutrikęs kurį laiką stovėjo ir žvelgė į nieką. Galiausiai nutarė, kad laikas eiti į pilį. Tikrai ne dėl to, kad ji to nori pagalvojo jis, tačiau garsiai pasakė: - Manau, tu teisi. Jau yra vėlu ir reikia eiti į pilį. Ačiū... Už viską.
Klastuolis tikrai nebūtų galėjęs pasakyti, už ką dėkoja. Ir tai jį dar labiau sutrikdė. Tačiau Dafydd nebeatsisukdamas nuėjo pilies link. Tik dabar suprato, kad iš tikrųjų labai sušalo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Balandžio 13, 2019, 03:16:31 pm
Miona nelabai ir girdėjo, kada priėjo Dafydd. Suprato tik tada, kai tyliai perspėjo, kad nesušaltų. Nustebusi nustojo braidyti. Valandėlę mąstė, kas dabar čia vyksta ir iš kur pas klastuolį toks susirūpinimas josios sveikata. Nors ir norėjo atsisukti ir pažiūrėti, ką daro Dafydd ir kai jis jaučiasi, tačiau pajudėti negalėjo. Sukaustė ne tik šaltis, bet ir baimė, kad, jai atsisukus, pasislėps raudonplaukio švelnioji puselė. Todėl tiesiog tylėjo ir žvelgė į mėnulio atspindį vandenyje.
Kai įtemptoj tyloj vėl nuaidėjo rudaakio balsas, šviesių akių savininkė atsisuko. Vaikinukas atrodė tikrai sutrikęs. Miona nujautė, kad nuostabos nuslėpti nepavyko ir jai. Ko jau ko, bet nuoširdžios padėkos iš Dafydd sulaukti ji nesitikėjo. O dar ir tai, kad savo noru patraukė į mokyklą, grifiukę ne ką mažiau pribloškė. Mergaitė tylėjo iki kol jisai išėjo. ,,Nėra už ką" ar ,,Prašom" bei kiti banalūs žodeliai, atrodė, būtų skambėję visai ne laiku ir ne vietoj. Mergina neturėjo jokių idėjų, kaip reiktų atsakyti. Kita vertus, abejoju, ar tokiais atvejais reikia atsakymo. Juk ir taip tada viskas aišku.
Kai nebesigirdėjo Dafydd žingsnių, šviesiaplaukė išbrido ir pabandė palankstyti kojų pirštus. Jie buvo visiškai sustirę. Nosis jau norėjo bėgti, todėl vargais negalais apsivilkusi kojines ir apsiavusi batus pasiėmė knygą ir paržingsniavo į pilį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 10, 2019, 11:18:36 am
Pavasaris. Puikus laikas iškeiti į lauką. Pakvėpuoti grynų orų ir pasigrožėti vaizdu. Nors mažą klastuolę tai netraukė, bet per visus mokslo metus reikėjo ištrūkti iš pilies. Pradžios mokslų metų atsitikusiai tragedijai su tamsioju mišku, po to ji nenorėjo net žiūrėti į miško pusę.
Camillai atrodė, kad Hogvartso pilyje ji jau viska žino, nors net pusiesi mokyklos nebuvo išnagrinėjusi. Ką jį žino geriausia tai ligoninės sparną. Tai merginai nelabai patinka pas madam Pomfri ji lankosi kiekvieną savaitę dėl žaizdos kuria jei padarė vyresnieji, nors jos draugas sako, kad čia ne jie, bet Milla taip nemano.
Pagaliau išėjusi iš pilies mergina pradėjo niūniuoti kažkokią dainelę. Pirmakursė nemanė, kad kažką sutiks dėl to apie nieką nemastė.
Tamsusis miškas artėjo, bet staiga mokinė pamatė laužavietę. Priėjus arčiau ji pamatė dideli laužą ratu buvo išdėlioti akmenukai. Kai būtu čia smagu vakare pagalvojo ji ir atsisėdo ant vieno rąsto kurie irgi buvo išdėlioti aplink laužavietės. Cornet niūniavo dainą kuria girdėjo daug kartų. Mergina net negirdėjo, kad kažkas ateina...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Kupidonas Monro Rugpjūčio 10, 2019, 05:07:48 pm
Kupidonas pilyje ramybės niekada nerado ir jei ir teikdavosi nueiti į pamokas, tai vis tiek kuo anksčiau stengdavosi ištrūkti laukan.
Uždraustasis miškas žavėjo ir traukė vaikinuką - įvairių medžių tankmės, visur besisukantys vijokliai ir dar nesutikti gyvūnai - viskas buvo taip siaubingai įdomu.
Nors šiandien nuotaikos klaidžioti miške jam visai nebuvo - pavargęs (sugebėjo išsėdėti visose pamokose, ne dėkui, plojimų nereikia) jis ieškojo ramybės kitur.
Ežeras nelabai jam patiko, bet štai klaidžiodamas atsirado būtent netoli jo. Smirdėjo nešvariu vandeniu ir Monro suraukė smailoką nosį. Vieta nebuvo tokia ir siaubinga, bent jau Hogo standartais -  didelė laužavietė ir iš šonų sustatyti rąstai. Na, neblogai čia sėdėti jei turi gerų draugų kompaniją. Cha, likimo ironija. Visi žmonės, kuriuos šviesiaplaukis nors šiek tiek toleravo liko toli toli už Hogo ribų. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad žiobarų magijos triukus taip puikiai išmanęs Lukas tikrai anksčiau ar vėliau pasirodys šioje pilyje, bet štai Monro liko visiškai vienas. Gal taip ir geriau. Draugų jam niekada nereikėjo.
Nu nuostabu, po velniais...-Kupidonas mintyse kelis kartus nusikeikė. Būtinai čia turėjo sėdėt kažkokia mergiotė. Švilpis drąsiai priėjo prie jos ir timptelėjo ausinuką, kad ana bent girdėtų kai su ja kalbama.
-Klausyk, gal malonėtum pasišalint iš čia?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 10, 2019, 07:25:07 pm
Mergina sau ramiai sėdėjo ir galvojo apie namus. Nors žinojo, kad nenori ten grįžti, bet dėl senelės reikia. Klastuolė jau jei nusiuntė laišką, bet ar spės dar vienas laiškas nueiti? Prancūzija tai ne kelių valandų reikia, kad nuskristum iki ten. Camilla galvojo, kad jeigu ji grįš nieko nepasakius irgi bus nelabai gerai. Nors juodaplaukė nenorėjo grįžti, bet dėl vienos giminės ji jaudinosi, o gimdytojai koks jei skirtumas jei jiems irgi jokio skirtumo.
Ramiai sėdinti pirmakursė staiga pajautė kažką ateinant. Iš ausies kažkoks mokinys jei ištraukė ausinuką. Milla pašoko. Pasitraukti? aš čia pirma atėjau mintyse prasuko ką pasakys, bet po to tarė visai kitą:
- Na nesiruošiu trauktis,- pažvelgus į vaikiną vienuolikmetė dar tarė,-  yra kitu vietų.
Staiga mėlynakė ši situacija priminė kitą. Maža klastuolė nusišypsojo ir ignoravus vaikiną. Įsidėjo ausinuką.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Kupidonas Monro Rugpjūčio 13, 2019, 08:32:32 pm
Kupidonas puikiai žinojo, kad vasaros atostogos nenumaldomai artėjo, bet jam nuo to nebuvo nei šilta, nei šalta. Tipo, jokio skirtumo ar būti namie su nervinančia seserim, jos tinginiu bachūru ir klykiančiu vaiku ar sėdėt Hogvartse pilname užknisančių žmonių. Kol kas nebuvo nusprendęs kuris variantas prastesnis. Viena žinojo - kitiems metams prašys sesers čia negrįžti. Namie bent galėjo išeiti į lauką, kur iš tikro buvo pakenčiamų žmonių.
-Klausyk, vaike, nesiruošiu aš čia tąsytis su tavim. Išeik arba paskrudinsiu užpakalį su Incendio,-niurgztelėjo jis. Skaudėjo galvą, o čia dar šita nervino. Monro buvo irzlesnis negu įprastai, kas reiškė jog bjaurumas bendraujant su kitais seniai pasiekė 130%.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 14, 2019, 10:18:29 am
Klastuole vaikinas jau pradėjo nervinti. Jeigu šis įvykis įvyktu metų mokslo pradžioje ji jau pabėgtu. Camilla atsiduso ir atsistojo nuėjusi ant kito rąsto. Mergina išsitraukė lazdelę ir padėjo šalia. Vis dėl to ji mokėjo kelis burtažodžius su kuriais gali įduoti. Pirmakursė šiptelėjo blondinui ir nusisuko į ežerą laikydama burtų lazdelė kairėje rankoje. Mokinė atsiduso ir prisiminė kai ji irgi buvo blondinė. Ilgi, tiesus, ploni plaukai. Prakeiktas židinys nusikeikė mergina. Milla vėl nužvelgė mokinį ir apžiūrinėjo jo išvaizda. Juodaplaukė nužvelgė jo drabužius ir šyptelėjo. Pagaliau aš pamačiau nors viena mokinį kuris rengiasi žiobariškais drabužiais pagalvojo mergaitė. Vienuolikmetė tarė:
- Jeigu tu taip nori čia būti tai gali siesit ant to rąsto,- parodžiusi į rąstą esanti šalia jos.
Cornet atsisuko kojom į laužavietę ir padėjo rankas ant kelių.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Spalio 19, 2019, 11:30:07 pm
   Miona brūkštelėjo savo vardą ir pavardę, sulankstė laišką ir įdėjo į gelstelėjusį voką. Kiek susimąsčiusi užklijavo ir brūkštelėjo adresą bei, iš įpročio (o gal labiau dėl to, kad buvo panirusi į apmąstymus) darsyk paryškinusi, gavėjo vardą: „Fasirui von Sjuardui.“
   Kiara ją smalsiai stebėjo ir kantriai laukė, o pamačiusi, kad viskas jau baigta, stryktelėjo nuo lovos galūgalio ant merginos stalo. Švelniai, kad savo snapu nesužalotų, paėmė laišką ir išskriejo pro pravirą langą. Hera pagalvojo, kad ir jai reikėtų išeiti pravėdinti galvą.
   Vėjas atnešė šviesų, žalsvai melsvą ir truputėlį rausvą ankstyvo pavasario kvapą. Miona įtraukė gaivos ir šlapia, galų gale iš po storo sniego sluoksnio tviskančiai, bet jau vakarėjančiai, saulei pasirodžiusia žole nužingsniavo ežero pakrante. Juodi batai smigo, ir minkšta žemė karts nuo karto kėsindavosi praryti šešiolikmetės pėdas.
   Per daugiau nei penkerius metus Hera ežero pakrante pražingsniavo tiek kartų, kad jau suskaičiuoti nebebūtų įmanoma. Tik ne visada šioji atkreipdavo - ar norėdavo norėdavo tai daryti - dėmesį į kelis rąstus ir akmenų ratuką - laužavietę. Tik šįsyk mergina sustojo ir apie kažin ką susimąsčiusi įsispoksojo į kelias medžių anglis pajuodusių akmenų rate. Veidu į ežerą atsisėdo and sausesnio medžio ir atsiduso. Sušlapti ar susitepti per daug nebijojo. Žinojo, kad tamsios dėmės ant juodų kelnių ryškiai nesimatys.
   Nori nenori, ši vieta Mionai asocijavosi su ugninė plaukų kupeta, žemės rudumo akimis ir bjauriu it velnio charakteriu. Nors dėl pastarosios minties Miona kiek suabejojo. Net jei Dafydd ir nebuvo toks nelabojo neštas ir pamestas, klastuolis galėjo pasigirti neperkandamu ir neretai taip erzinančiu charakteriu, kad rudaplaukė norėdavo Dafydd gerai vožti. Taip, kad suskambėtų makaulė ir ateitų protas. Kad bent sykį kaip žmonės pašnekėtų ir išsiaiškintų, kas per velniava tarp jųjų dedasi. Ar tai nebuvo viena priežasčių, kodėl Miona akimis skenuodavo kiekviena Hogvartso mokinį?
   Pasitaisė kuprinės petnešą, kuri nepatogiai veržė petį, ir toliau stebėjo, kaip raustanti saulė dažo ežero paviršių. O kad galėtų taip ir pasilikti su visu, - niauriai pagalvojo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 20, 2019, 12:25:24 pm
Dafydd buvo visiškai be nuotaikos. Mokslo metai jau persirito į antrą pusę, pamažu artėjo tikras pavasaris, tačiau klastuolis buvo visiškai pasimetęs. Pamokos buvo kažkokios nesąmoningos ir nereikalingos, Klastūnyno bendrajame kambaryje dar labiau padaugėjo kažkokių mažvaikių, o ir... Velsietis pasistengė neužbaigti paskutinės minties.
Nuo to susitikimo praėjo jau daugiau negu metai. Po to ilgą laiką jie iš viso net nesusitiko. O tie keli kartai per pamokas buvo daugiau negu keisti. Kas čia vyksta? Dafydd buvo visiškai sutrikęs. Ir tai jam labai nepatiko. Nesinorėjo net galvoti apie žmogų. Deja, mintys apie Mioną Herą niekaip nenorėjo palikti raudonplaukės galvos. Pagrindinis klausimas, kurį sau kėlė Dafydd Carwyn Llewellyn buvo: ką, po velnių, ji mato jame, kad taip rūpinasi? Kodėl ji iš viso bendrauja su juo? Juk, reikia pripažinti, klastuolis buvo bjauraus charakterio žmogus. O būtent su Miona jis bendravo dar bjauriau negu paprastai...
Ko gero, būtent mintys apie grifę privertė velsietį išeiti iš pilies ir patraukti prie ežero. Šešiolikmetis ėjo palei krantą ir nesižvalgė aplinkui. Staiga sustojo ir nutarė, kad reikėtų bent susivokti, kur yra. Netoliese pamatė pažįstamą vietą. Itin nemaloniai pažįstamą vietą. Būtent čia įvyko vienas iš tų keistų susitikimų su... Su ta pačia Miona Hera! Ką gi, ko gero, kojos susimokė su smegenimis, jeigu jau klastuolis atsidūrė būtent čia. Pats nesuprasdamas, kodėl jis patraukė laužavietės link. Netrukus pamatė, kad ten jau kažkas yra. Norėjosi eiti šalin, tačiau žengęs dar žingsnį artyn velsietis pamatė, kas ten sėdi, ir nenorėjo patikėti savo akimis. Ar tai likimas?! Kas žino, tačiau ant medžio sėdėjo ne kas kitas, o iš klastuolio minčių niekaip pasišalinti nenorinti mergina! Dafydd ketino eiti sau, tačiau užlipo ant kažkokios šakelės, kuri trakštelėjo taip, kad tylumoje nuskambėjo kaip bombos sprogimas. Miona tikrai turėjo išgirsti. Velsietis nesusilaikęs garsiai ir riebiai nusikeikė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Spalio 20, 2019, 08:07:49 pm
Gamta Herai buvo išsigelbėjimas. Tikriausiai vienintelis dalykas, kodėl Miona dar kur nors išslinkdavo iš bendrojo kambario. Ar išvis kažką darydavo. Šviesiaplaukei atrodė, kad gamta ją saugo. Nepaleidžia. Globoja kaip mažutį vaiką. Tokia Miona ir jautėsi. Maža ir bejėgė. 
Grifė it užhipnotizuota stebėjo, kaip vėjui pūstelėjus smulkiai subanguoja ežero paviršius. Girdėjo kelis čiulbančius paukštukus, raminantį vandens teliūškavimą, traškančius, iš po gilaus žiemos miego atbudusius medžius, kurie jau jau ruošėsi sprogdinti pumpurėlius. Garsai sūpavo merginą ir leido apie nieką negalvoti, viską pamiršti.
Krūptelėjo, kai ramybė sudrumstė lūžusi šaka. Instinktyviai pasuko galvą ton pusėn. Šešiolikmetei rodėsi, kad akimirką viskas apmirė, o ir josios širdis trumpam sustojo varinėjusi kraują. Dafydd… Garsai lyg mygtuką paspaudus įsijungė ir vėl ėmė tekėti ramia upės vaga kaip ir prieš tai. Tik šviesiaplaukės širdis ėmė daužytis dažniau nei prieš tai. Daug dažniau.
Minutėlę žvelgė į Dafydd. Šis atrodė nemažiau nustebęs nei grifė. Ką jis čia veikia? Kas per sutapimai? Kokio velnio? - negalėjo patikėti Miona. Ir tada suprato, jog kitaip bendrauti kaip tik pykstantis jie nemoka. Nors prieš mažiau nei pusvalandį mąstė, jog jiems tikrai reikia pasikalbėti, dabar jai taip nebeatrodė. Anaiptol. Norėjo nešdintis iš laužavietės. Dingti kuo toliau nuo klastuolio ir nebematyti anei girdėti jo.
Mergina krenkštelėjo, pasitaisė akinius ir atsistojo. Kūnas buvo it sumedėjęs, tačiau į tai stengėsi nekreipti dėmesio. Dingti, dingti, dingti. Tik per vėlai suprato, kad Dafydd stovi pilies pusėje. Stengdamasi nežiūrėti į vaikiną, patraukė mokyklos linkui.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 21, 2019, 04:29:24 pm
Savaime aišku, Miona Hera jį išgirdo. O gal išgirdo tik lūžtančią šaką? Juk tikrai nebūtų patylėjusi apie tą žodį, kuris palydėjo trekštelėjimą. Tačiau mergina nieko nelaukusi atsistojo. Ką ji ketina daryti? Trenkti Dafydd? Dėl kažkokios priežasties klastuolis pamanė būtent taip. Beveik norėjo, kad grifė gerai trinktelėtų - galbūt tai bent kiek paaiškintų situaciją, esančią tarp jų? O gal tarp mūsų nėra jokios situacijos? paklausė savęs velsietis. Kodėl jis manė, kad Miona nėra eilinė nevykėlė mergiotė, kokių šioje mokykloje pilna? Kodėl Dafydd turi stengtis kažką išsiaiškinti? Juk viskas ir taip seniai aišku: Hera tėra dar vienas padaras, su kuriuo susitikęs Dafydd visada susipliekia.
O vis dėlto ne pertraukė pats save raudonplaukis. Prisiminė pamokas, kurias jam vedė grifė - kaip, atrodo, seniai tai buvo! O jeigu bent kartą pavyko su kažkuo nesusipykti, vadinasi, tas kažkas yra ypatingas. Klastuolis spoksojo į atsistojusią Mioną. Jam susidarė įspūdis, kad mergina nežino, ką daryti. Tegul tik nešdinasi piktai pagalvojo Dafydd, visiškai nenorėdamas turėti dar vieno itin nemalonaus pokalbio. Nenorėjo girdėti nieko panašaus į "Kas tau negerai?" O kadangi būtent šioje vietoje jiedu turėjo itin bjaurų susitikimą, klastuoliui atrodė, kad šviesiaplaukė būtinai grįš prie tokių temų.
Klastuolis nusuko akis. Tikėjosi, kad Hera tiesiog praeis pro šalį ir bus galima ramiai atsikvėpti. Klastuolis buvo tikras, kad vos tik mergina išsinešdins, dings iš čia ir jis pats. Bet tai dabar nesvarbu - reikia sulaukti, kol grifė pakankamai nutols. Tada bus galima nueiti į kitą ramią vietą prie ežero ir ten pagalvoti. Apie ką nors, tik ne apie tai, kas čia dabar vyksta.
Atrodė, kad viskas bus tiesiog puiku: Miona išsinešdins ir jie net nepratars vienas kitam nė žodžio. O jeigu nesikalbi, tai negali ir susipykti, ar ne? Vis dėlto Mionai jau einant pro šalį Dafydd nesusilaikė ir netyčia leptelėjo:
- Tai ką, nešam kudašių?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Spalio 22, 2019, 09:11:30 pm
Puiku, - mintyse atsikvėpė Miona, kai jau buvo belenkianti Dafydd, o šis tylėjo. Tačiau tik žengus žingsnį toliau vaikino, šio liežuvis staiga atsirišo ir šviesiaplaukė sustojo it įkasta. Ūmai mintyse iškilo prisiminimas.

***

- Mamaaaa, pasakok, - suzyzė Miona ir po sėdyne pasikišusi koją, o kita tabaluodama ore įsitaisė ant kėdės.
Adelaidė šyptelėjo sau po nosim ir galiausiai užkaitusi arbatos ir į lėkštelę sudėjusi skaniuosius sausainius, prisėdo priešais dukrą.
- Na, nuo ko čia pradėti? Hm…
Akimirką nutilo ir grįžo į akimirką, kai pirmąsyk pajuto tą taip vadinamąją kibirkštėlę. Ilgesingai nusišypsojo.
- Mama… Prašau… - spirgėjo šviesiaplaukė.
Mergaitė ilgai prašė mamos papasakoti apie tai, kaip šioji pirmąsyk susipažino su Mionos tėčiu. Ir dabar šiai atrodė tiesiog absurdas, kad net ir atėjus tokiam pokalbiui mama vis tiek nesiruošia taip greit visko atskleisti.
Adelaidės akys nukrypo į iš nekantrumo tieisog spindintį Mionos veidą. Prisiminė, kad ir pati buvo energijos kamuoliukas. Galgi nebūtinai nuo genų viskas priklauso? - akimirką susimąstė. Tuoj pat aplankė ir kita mintis: Ar nereikėtų jai žinoti? Ne… Palauks.. Jau ne pirmąsyk prigavo save galvojančią, kad dukra turėtų žinoti, kas ji, ir dėl to moteriai plyšo širdis. Tačiau pripažino, kad bijojo. Rizikuoti nenorėjo. Nenorėjo jos prarasti. Dar anksti, - sakydavo.
- Na…Pažinojau jį seniai, nuo trylikos, - šiltai šypsodamasi pradėjo. - Ir patikėk, riejomės kaip pikti šunys.
Mionos akys tapo kaip didelės lėkštutės. Tėvai pykdavosi? Nesąmonė.
- Na, kas toliau? Kaip… susidraugavot?
- Pasikalbėjom, - linksmai šysodamasi paprastai pasakė raudonplaukė.
- Mama, rimtai. Netempk gumos. Pasikalbėjot? Apie ką? Apie ką išvis kalbėtis su tuo, su kuriuo...
- Manau, užteks ir tiek, - paslaptingai šypsodama švelniai nutraukė dukrą Adelaidė. Jaunutė dar. Viską žinoti nori - linksmai pagalvojo. - O tau, va, dabar klausimas: apie ką gali kalbėtis su tuo, su kuriuo tik pykstiesi?

***

Mionai vėl suskaudo širdį. Prisiminimai visada atnešdavo kaltės jausmą. Trūkčiojamai atsiduso. Vėliau.
Nejaukiai pamindžikavo vietoje. Jai nepatiko, kad ją aplankė prisiminimas su tokia mintimi. Tačiau… Gal tikrai verta pasikalbėti su Dafydd?
- O ką siūlai? - galiausiai vis dar nusisukusi tyliai tarstelėjo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 27, 2019, 03:51:39 am
Vos tik Dafydd netyčia leptelėjo tuos keturis žodžius, Miona sustojo. Kitą kartą laiku užčiaupk savo riebią srėbtuvę! plūdo save velsietis. Tikrai - ko gi jis kažką pasakė, jeigu džiaugėsi, kad grifė nešdinasi? Kodėl jis negalėjo tiesiog patylėti? Miona būtų pasišalinusi ir Dafydd būtų likęs vienas - o tai buvo kaip tik tai, ko šiuo metu labiausiai norėjo.
Verta pastebėti, kad mergina sustingo, tačiau nieko nedarė. Ji neatsisuko į Dafydd, net neatsakė į repliką. Ar ji buvo pernelyg netikėta? Tačiau Miona yra tikrai protingas ir rimtas žmogus, ją neturėtų būti taip paprasta išmušti iš vėžių. Tyla, stojusi po netyčinės replikos, sutrikdė velsietį. Teko pripažinti, kad kažkokio atsakymo tikėjosi. Tai eik jau, eik, jeigu neturi ką pasakyti penkiolika kartų mintimis bandė išvaryti Mioną klastuolis. Vis dėlto mergina, ko gero, nebuvo legilimantė, tad negalėjo žinoti, ką galvoja Dafydd. Visa laimė. Kita vertus... Ji tą ir taip turbūt žinojo pakankamai gerai.
Dafydd bijojo net ir pajudėti. Neįsivaizdavo, ko galima laukti. Ar Miona čia taip stovės, kol išsinešdins jis? Ar kada nors teiksis palikti jį ramybėje? O gal po keliasdešimties metų velsietis vis tik sulauks kažkokio atsakymo? Vaikinas stovėjo ir nežinojo, kur dėti akis. Kadangi Miona buvo praėjusi, nebuvo bent jau šito pavojaus: klastuolis tikrai neapsisukinės, kad į ją pažiūrėtų. Tai buvo tam tikras išsigelbėjimas. Dafydd užsimerkė ir visiems pasaulio dievams meldėsi, kad grifė pagaliau teiktųsi iš čia išeiti. Taip, kaip ir ketino. Kodėl ta netyčinė pastaba turi ką nors keisti? Nepaisant to, kad labai norint buvo suprasti, jog jis nori matyti merginą čia, taip tikrai nebuvo. Ir jeigu Miona nėra visiška kvaiša, turėtų pati puikiai tą žinoti. Nagi, nešdinkis dar kartą pagalvojo Dafydd, kai jo ausis pasiekė atsakymas. Nieko aš tau nesiūlau, kvaiša, keliauk iš čia ir visiems bus gerai! mintyse tiesiog klykė Dafydd. Negi Miona tikrai mano, kad klausimas buvo... Nuoširdus? Jeigu ji mano, jog velsietis tikisi ją ir toliau čia matyti... Ką gi, tokiu atveju grifė yra didesnė kvaiša negu Dafydd galvojo. Su siaubu velsietis suprato, kad jį tai nuvylė.
- Nieko, - taip pat tyliai atsiliepė raudonplaukis. Šis "pokalbis" tarsi buvo ženklas, kad jau galima judėti. Dafydd nuėjo prie laužavietės ir atsisėdo ten pat, kur sėdėjo anąkart.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Lapkričio 02, 2019, 06:28:58 pm
Nieko, nieko, nieko, - nuaidėjo Mionos galvoje. Šešiolikmetė pajuto, kaip atsėlina nusivylimas ir kartėlis. O ko galėjau tikėtis? Kad pasiūlys pasikalbėti? Kur jau... - niauriai pagalvojo mergina. Tačiau greitai jos šviesiaplaukę galvą aplankė ir kita mintis: Po šitiek laiko bendravimo jis nesugeba normaliai kaip žmogus su žmogum pasikalbėti? Pft, bailys. Akimirką pamindžikavo. Tada greitai apsisuko ant kairiojo kulno ir ryžtingai nužingsniavo prie klastuolio. Na jau ne, šitą reikalą reikia sutvarkyti, - po truputį rausdama iš pykčio su kiekvienu žingsniu mintyse kapojo grifė. Atsistojo priešais sėdintį vaikiną ir
- Ar taip ir tylėsi kaip žuvis? - tėškė piktai žvelgdama į rudas akis.
Tiesą sakant, gerai nė nežinojo, ką sakyti. Net, gerai pagalvojus, jos klausimas nebuvo aiškus. Dafydd laisvai galėjo pasišiaušti. Kaip kad ir visada. Tačiau šįsyk tūžo Miona. Ir, po velnių, dar ir kaip norėjo raudonplaukį papurtyti už pečių, kad privertė ją taip jaustis. Kad ir kaip tai padarė.
Grifė atsiduso ir klestelėjo ant rąsto. Giliai įkvėpė ir iškvėpė. Ko gi ji pyksta? Kokia tokio protrūkio priežastis? Visada buvo rami, o dabar šit…
- Dafydd, - pavargusiu balsu kreipėsi į klastuolį, - kas per velniava vyksta?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 03, 2019, 02:10:20 pm
Nešdinkis! Daryk tai, ką ketinai! Nenori manęs čia matyti ir sutikai taikiai pasitraukti, todėl čiuožk! mintyse klykė Dafydd. Jis sėdėjo ant rąsto, o Miona, atrodo, buvo nusiteikusi nejudėti. Klastuolis vylėsi, kad kai ji pagaliau pajudės, judesys bus pilies pusėn. Atrodė, kad tyla tęsiasi amžinai. Klastuolis laukė, kol šviesiaplaukė mergina išsinešdins. Bet kur jau ten! Atrodo, kad Miona mėgavosi šia situacija. Ko gero, jai tiesiog patiko erzinti Dafydd. Jeigu aš toks šlykštynė, ko tau iš viso su manimi kalbėti?! mintyse piktai paklausė savęs velsietis, pasižadėjęs sau garsiai neištarti nieko. Deja, neilgai trukus tokį šaunų pažadą sulaužė - tiesiog nesusilaikė neatsikirtęs.
- O kodėl turėčiau ką nors sakyti? Juk vos pamačiusi mane puolei iš čia nešdintis. Tai taip ir padaryk, nuo to visiems bus tik geriau.
O kad ir kai kurie kiti susiprotėtų tą padaryti pridūrė mintyse Dafydd. Bent kartą pavyko laiku prikąsti liežuvį ir neištarti to garsiai.
Jis neatlaikė Mionos žvilgsnio, labai greit nusuko akis. Visiškai nenorėjo matyti merginos, ypač spoksoti jai į akis. Tai buvo pernelyg... Nejauku? Keista? Nemalonu? Dafydd tikrai nežinojo, tačiau puikiai suprato, kad spoksoti į šviesiaplaukę jis tiesiog negali.
Mionai atsisėdus ant rąsto velsietis vos susilaikė garsiai nenusikeikęs. Negi ji čia ketina užsibūti?! Dafydd pajuto kylantį pyktį. Nesuprato, kodėl taip jaučiasi. Juk Miona kaip ir nieko nepadarė. Tiesą sakant, ji netgi atėjo čia pirma. Kokio velnio aš čia atsivilkau?! dar vieną klausimą, į kurį nežinojo atsakymo, uždavė klastuolis. Jis sėdėjo ir nežiūrėjo į merginą. Tiesą sakant, nežiūrėjo niekur, galiausiai netgi užsimerkė. Kad tik nereikėtų nieko matyti. Kad tik netektų jai atsakinėti... Ir tada Miona Hera uždavė klausimą. Dafydd prieš savo paties valią pažvelgė į ją. Kelias akimirkas pamąstė. Įtarė, kad žino, ką ji turi omenyje. Klausimas buvo toks, į kurį atsakymą gal ir būtų gerai žinoti, tačiau Dafydd tokių žinių, deja, neturėjo. Tad vaikinas pasirinko paprasčiausią variantą:
- Nežinau, apie ką kalbi, - piktai rėžė jis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Miona Hera Lapkričio 08, 2019, 10:34:41 pm
Miona norėjo atšauti „Geriau visiems ar tau?“, tačiau laiku sulaikė. Žinojo, kad Dafydd būtų vėl kaip nors išsisukinėjęs nuo tiesaus atsakymo ir mėginęs sumenkinti merginos savivertę. Kaip kad darydavo bemaž visada. O ir pati ji būtų nesugebėjusi sulaikyti savo liežuvio. Kažkodėl jai baisiai knietėjo patarkuoti raudonplaukį.
- Va, va apie ką kalbu! - Net sujudindama rąstą staigiai atsistojo grifė. - Tas tavo… Nemoku net pasakyk… Ah! - akimirką, spausdama sugniaužtus kumščius prie šonų, nutilo mergina ir ėmė nervingai vaikščioti . - Kartais tu būni tikra rakštis užpakaly, kartais pasidarai keistas…. Keistai malonus, o po to vėl elgies kaip koks… kaip koks... paskutinis šiknius! Tu mane nervini. Tiesiog siutini! - net uždususi nuo žodžių papliūpos, pykčio ir nenuilstamo vaikščiojimo vėl sustojo priešais vaikiną. - Tu man, kvailai, paaiškink, kokias nesąmones tu dirbi. Kas čia per išsidirbinėjimai, a?
Grifė pyko, tiesiog širdo. Ir net jei iš šono galėjai pasakyti, kad visa tai - visai be reikalo, Miona nė nesirengė sustoti ir paleisti šį pokalbį vėjais. Juk tai galimai vienintelė proga viską išsiaiškinti! Ir šįsyk ji jautėsi taip, lyg tai ji, nes jis, valdytų padėtį.
- Dafydd, neerzink manęs. - Priėjusi bakstelėjo smiliumi vaikinui į krūtinę. Pro pykčio, sumišimo ir nuovargio ūką pasirodė mintis, jog mergina ką tik pagrasino, tačiau šioji tuoj dingo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 10, 2019, 04:00:50 pm
Ko ji čia skeryčiojasi?! piktai pagalvojo Dafydd, kurį pradėjo gerokai erzino neįprastas Mionos pyktis. Teko pripažinti, kad kai mergina būdavo malonesnė, bendrauti buvo... Na, neaišku, ar galima sakyti "maloniau", nes visi susitikimai buvo pernelyg keisti ir sudėtingi. Tačiau žodis "paprasčiau" čia dar labiau netiko. Vienaip ar kitaip, velsietis norėjo, kad Miona liautųsi rėkauti, bet, savaime aišku, neketino nieko daryti, kad bent kiek grifę apramintų. Malonus? Aš? negalėjo patikėti savo ausimis raudonplaukis. Jis jau žiojosi kažką sakyti, kai Miona užsiminė, kad yra kvaila. Savaime aišku, ji to neturėjo omenyje - ir jeigu Dafydd būtų bent kiek pamąstęs, būtų ir pats tą supratęs. Tačiau dabar velsietis laiko tokioms nesąmonėms kaip mąstymas neturėjo.
- Būtent! Tu esi visiškai kvaila! - užrėkė jis. Nebespėjo nieko pasakyti, kai mergina įbedė pirštą į krūtinę. Dafydd pašoko ir žengė porą žingsnių į šalį.
- Neliesk manęs! - užriko jis, tačiau daugiau nieko nebesakė. Šis šūksnis nebuvo piktas. Klastuolis įtarė, kad jis nuskambėjo netgi labai piktai, tačiau velsietis puikiai suprato: jis paprasčiausiai išsigando. Motina sūnų paskutinį kartą apkabino tada, kai jis to dar nesuprato. O jeigu jį paliesdavo patėvis, reikšdavo, kad gero laukti neverta.
Dafydd tylėjo. Su pasibjaurėjimu suprato, kad jaučia kaltę. Ilgokai svarstė, ar nereikėtų atsiprašyti. Nepaisant to, kad Miona atrodė esanti tikrai pikta, ji, ko gero, iš tiesų nenorėjo padaryti ko nors blogo. O jis, kaip visada - kaip ir sakė grifė, - dėl kažko užsiraukė!
- Klausyk, - negarsiai pradėjo klastuolis, vėl atsisėdęs į savo vietą. Jis į merginą nežiūrėjo ir net nebuvo tikras, kad ji girdi. O jeigu ir girdi, ko gero, jai neįdomu... - Aš... Na...
Dafydd jautėsi kaip visiškas idiotas. Daro kažkokias nesąmones, po to staiga ilgiausiai tyli ir nebesugeba net sakinio suregzti?! Ką gi, Miona tikriausiai jau ir taip galvoja, kad klastuolis yra beviltiškas nevykėlis. Jau vien tas, kad jis antrus metus mokosi penktame kurse...
Kad ir kaip bebūtų keista ir nemalonu, tokios mintys raudonplaukiui nepatiko. Atrodo, koks skirtumas, ką apie tave galvoja kažkokia mergužėlė? Vis dėlto... Ką galvoja būtent ši mergužėlė, buvo svarbu.
- Atsiprašau! - staiga išrėkė Dafydd. Deja, atsiprašymas buvo toks garsus, kad Miona tikriausiai pamanys, jog klastuolis vėl supyko...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Česteris Wan Gerietis Kovo 14, 2020, 07:27:57 pm
Prakeikta švilpė. Piktai pagalvojo vaikinas. Česteris apgynė mergaitę nuo klastuolių, kurie lindo prie pirmakursės švilpės. Jis nusižemino prieš savo draugus. O ta mergiotė nė nesugebėjo jam padėkoti. Jis juk galėjo ją palikti ir neįsiterpti į jo draugų ir mergšės pokalbį. Teris buvo piktas kaip niekad. Išpuolęs pro mokyklos vartus, berniukas nulėkė kažkur, link ežero pakrantės. Greitai eidamas pro šiek tiek užšąlusį ežerą, grifas matė tik savo garbanas, kurios krito berniukui ant akių. Antrakursis nenorėdamas greitu žingsniu pėdino į jam labai gerai žinomą vietą, kurioje būdavo šiltais vasaros vakarais su klastuoliais, kurie užsipuolė švilpę. Berniukas greitai išsitraukė savo burtų lazdelę iš kišenės ir vis dar greitai eidamas mostelėjo lazdelę į laužą.
-Incendio!- sušuko berniukas. Šiuos kerus jis buvo išmokęs iš sesers. Ir šiaip, grifui neprastai sekėsi kerai.
Laužas greit užsiliepsnojo ir jo ugnies liežuviai nutvieskė visą laužavietę. Buvo jau gana tamsu, laužavietė prie pat Uždraustojo miško. Bet kuris antrakursis tikriausiai būtų per daug bailys čia eiti vakare kai jau beveik nieko nesimato, bet Teriui buvo nėmotais. Berniukas dar nenusiraminęs atsisėdo ant rąsto, kuris buvo jau visai supuvęs nuo begalinio lietaus per tuos ilgus metu. Česteris sėdėjo ant rąsto ir mėtė pagaliukus, kuriuos rado po kojomis, į laužą. Berniukas žiūrėjo kaip negailėstinga laužo šviesa praryna bebaimį pagaliuką savo glėbyje.
Po kiek laiko, kai jau visiškai sutemo ir priešais berniuką matėsi Uždraustasis miškas, kurio medžių lapai lėtai judėjo nuo šalto vakarinio vėjo, o už Terio besisiūbuojantis ežeras, grifas jau buvo visiškai nusiraminęs. Giliai įkvėpęs jis iš apsiausto kišenės išsiėmė kišeninį peiliuką ir išlankstęs jį pradėjo grandyti kažką ant rąsto. Iš pradžių tai buvo niekas, kol laikui bėgant niekas tapo Česterio Wan Geriečio inicialais. Ant rąsto puikavosi trys raidės Č.W.G.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Cindy Grant Kovo 14, 2020, 08:51:27 pm
  Ach tas grifas. Jeigu ne jis, būčiau trinktelėjusi bent per vieno iš kelių klastuolių pasipūtusi veidą. Gan piktokai pagalvojo mergaitė labiau įsisupdama į sau tikrai perdidelį džemperį su kapišonu. Cindy ir vėl nesilaikė uniformos taisyklės nepamokų laiko metu. Keli kvaili klastuoliai kabinėjosi prie Grant ir replikavo ją, o ši, turėdama Grant pavardę ir tėčio charakterį, nepasidavė jiems bei įšikišo į konfliktą. Tiek betrūko ir švilpukė būtų tikrai trinktelėjusi kažkuriam, bet į konfliktą būtinai turėjo įsikišti kažkoks grifukas su garbanotais plaukais. Negana to, gali būti, kad šis pamanė, kad apgynė pirmakursę. Nors tiesą sakant, Cindy tikrai nebūtų su jais "susitvarkiusi" viena. Gi ji tik pirmakursė mergaitė, o ne keli, daug aukštesni už ją vaikinai. Bet žinant oranžinių plaukų savininkę, ji nebūtų pasidavusi kol nepasiduotu jie. Ir nesvarbu kokia situacija tai bebūtų...
  Vienas po kito, greiti, bet maži žingsniai ir vėl žygiavo prie ežero pakrantės, bet šįsykį Cindy nežadėjo sustoti prie ten esančios supynės. Ji norėjo kurnors pasislėpti nuo visų nesąmonių ir nusiraminti nuo ją užvaldžiusio pykčio. Ir taip, ant vidutinio ūgio mergaitės kaklo ir vėl kabėjo fotoaparatas. Tiesa pasakius jis šiandien nuo jo ir nebuvo nuimtas. Cindy vos atsikėlusi ir užsikabino fotoaparatą, žadėdama eiti pafotografuoti, bet vis nerasdama tam laiko. Visdar bežingsniuodama, Grant galiausiai priėjo gan jaukią vietą, kur matėsi degantis laužas, bet pamačiusi ten sėdantį kažkokio vaikino siluetą, ši tik užsimetė džemperio gaubtuvą ant galvos ir nužygiavo labai arti prie ežero pakrantės. Prisirinko saują akmenukų ir vieną po kito mėtė juos į vandenį, nors jie toli ir nenuskrisdavo...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Česteris Wan Gerietis Kovo 15, 2020, 03:03:09 pm
Nurimęs grifas mėgavosi liepsnos kaitra, bet neilgai. Terio ausis pasiekė erzinantis garsas. Iš pradžių jis pamanė, jog jam vaidenasi, bet po kiek laiko šis erzinantis garsas Teriui tapo tikra kankyne. Jis sugriežė dantimis ir atsisuko ežero, kur sklido garsas, pusėn. Ten jis pamatė žmogystą. Smulkutę, nebuvo sunku atspėti, jog tai buvo mergaitė. Berniukas buvo įsitikinęs, kad ji pirmakursė. Atsidusęs ir kiek padvėjojęs grifas pakilo nuo supuvusio rąsto ir patraukė žmogaus link. Berniukas priėjo arti, galbūt net per arti. Artumas ir padėjo grifui atpažinti mergaitę. Ji buvo ta pati švilpė. Jis išpūtė akis, negi ji tyčiojasi iš jo? Negi ji atsekė berniuką iki pat laižavietės?Aš prisiekiu, jeigu ji tyčia mane atsekė šiaip sau, jai geruoju nesibaigs. Berniukas nužvelgė švilpę, ji turėjo ugninius plaukus, kurie dabar buvo užkritę ant jos akių. Dėl to mergaitė, tikriausiai, ir nepastebėjo grifo. Pyktis buvo atslūgęs, todėl grifas kiek ramiai atsiduso ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės tyliai nusijuokė.
-Tu mane seki ar atėjai padėkoti?- švelniai tarė berniukas, nenorėdamas išgasdinti ugniaplaukės. Tai taręs jis šelmiškai nusišypsojo. Iš dalies berniukas norėjo jai pasakyti, kad jis nusižemino prieš savo draugus apgindamas mergaitę, bet jis to tikrai nepasakos neklaustas.
Pamatęs, jog švilpė mėto akmenukus, Teris susiradęs gana plokščią akmenuką paleido jį paežere. Jis skrido toli, kelis kartus pašokinėjo ir nuskendo ežero gilumoje. Šyptelėjo dėl savo pasisekimo. Grifas kiek nusigando. Jis per šias kelias savaites šypsosi daugiau nei įprastai. Nusipurtęs jis atsisuko į pirmakursę.
-Stovėsi čia šąldama ar eisi su manimi prie laužo?- kiek šiurkštokai paklausė Česteris,- Tik pirma, laukiu atsakymo į savo užduotą klausimą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Cindy Grant Kovo 15, 2020, 04:32:44 pm
  Mergaitės ramų akmenukų mėtimą į vandenį sudrumstė kažkokio vaikino balsas. Vienuolikmetė verstelėjo akis ir atsisuko į balso šaltinį. Pamatytas kiek tamsesnios odos atspalvio, tamsių garbanotų plaukų vaikinas iškart buvo atpažintas. Gyvenimas tyčiojasi iš manęs. Pagalvojo pirmakursė ir išmetusi paskutinįjį akmenuką sukryžiavo rankas po krūtine. Po nepažįstamojo vaikinuko išsireiškimo Cindy prunkštelėjo.
- Ar girdi ką kalbi? Nevaidink čia didvirio. Už ką aš tau turėčiau dėkoti? Už tai, kad sutrugdei tiems pasipūteliams trenkti per jų kvailus veidus? Ne, ačiū. - Tarė ir vėl susierzinusi mergaitė bei piktu žvilgsniu pažvelgė į aukštesnio ūgio grifuką. Bet švilpukė ilgai nesugebėjo išlaikyti tokio žvilgsnio ir jos žvilgsnis tuoj pat sušvelnėjo. Tikiuosi jis netoks, kaip tie kvaili klastūnai, nors iš mūsų pokalbio prie ežero, jis pasirodė būtent toks. Na, bet taip pat jis mane ir apgynė nuo jų... Nesuprasiu jo. Pagalvojo mergytė ir dar kartelį nužvelgė grifuką. Ištiesų, jis tikrai padėjo oranžinių plaukų savininkei, bet ji nesugebėjo perkopti per savo principus ir to pripažinti bei padėkoti.
- O man gerai ir čia. Jeigu nori pats ir eik - Tarė Grant slėpdama, kad jai ištiesų yra šalta ir įsikišdama savo nuo šalčio paraudusias rankas į perdidelio džemperio su kapišonu kišenes, taip bandydama jas paslėpti bei šiektiek pašildyti. Nuo šalčio, Cindy skruostai ir nosis buvo šiek tiek paraudę...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Česteris Wan Gerietis Kovo 15, 2020, 07:24:53 pm
-Puiku, apsimesiu, jog nematau, kad tirti iš šalčio,- stengėsi slėpti pykti Teris. Ta pana tokio šlykštaus charakterio. Duok Dieve, kad ši mergiotė išgyvetų pirmą kursą. Teris nusišypsojo dėl savo minčių. Nusuko žvilgsnį, kad mergaitė nepamatytų, jog Teris juokiasi iš jos. Ji juokinga. Nemoka pykti, o apsimeta, kad pyksta ant viso pasaulio. Gerietis nebesilaikė. Pratrūko. Nebeišlaikė savo krizenimų ir prapliupo kvatotis.
-Atleisk,- per juokus ir ašaras vos išlemeno berniukas,- tavo charakteris katastrofiškas.
Stengdamas surimtėti, berniukas atsikrenkštė. Prikando lūpą, bet vėl toliau krizeno.
-Galėjau jūsų nestabdyti, būtų visai įdomu pamatyti kaip sureaguotų Benas kai jam būtum pylusi į veidą, kažin ar būtum atlaikiusi keiksmažodžių laviną? Arba būtų įdomu pamatyti kaip savo kerų sugebėjimus Krisas būtų parodęs ant tavęs. Hmm, o Denas, ar sakiau, kad jis lankė dziudo, karate ir boksą, kol nepradėjo lankyti Hogvartso?- Teris šypsojosi, norėjo, kad mergaitė suprastų, jog klastuoliai jo draugai ir, kad jei ne jis, tikriausiai mergaitė dabar sėdėtų kur nors kampe su didžiausia mėlyne ir išsukta koja.
Atsidusęs ir besišypsodamas berniukas giliai įkvėpė gaivaus pavasario oro ir pažvelgė į ugniaplaukę.
-Beje, jei įdomu, mano vardas Česteris arba tiesiog Teris,- berniukas vyptelėjo ir pasisuko eiti atgal į savo pradinę būvimo vietą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Cindy Grant Kovo 15, 2020, 09:34:11 pm
  Vaikinui pradėjus juoktis mergaitės veidas kaipmat persimainė. Ji visad jausdavosi begalo silpna kai iš jos juokdavosi, nes gi kam tai būtų malonu? Bet greit Cindy suprato, kad jis yra tų klastuolių draugas ir grifas ir tik tenori dar labiau pasišaipyti  iš švilpukės, o gal toks ir buvo jo ir klastuolių planas. Tavo charakteris katastrofiškas. Prisiminė vaikino frazę pirmakursė. Atrodo, kad šios veidas negalėjo dar labiau "nutįsti", bet tai įvyko.
- Taip ir reikėjo sakyti, kad tu dar vienas, norintis iš manęs pasišaipyti. Sveikinu, tau pavyko. Galėsi pasigirti savo draugams klastuoliams. - Tyliai ištarė vienuolikametė ir daugiau netarusi nė žodžio apsisuko bei bandė negalvoti apie visas šiandien išgirstas pašaipas iš klastuolių bei vaikino, prisistačiusio Čestario vardu. Viso šito mergaitei šiandieną jau buvo perdaug. Džemperio rankove nusišluosčiusi jau pradėjusias drėkti akis, stengdamasi, kad vaikinas manytų, kad viskas yra gerai ir mergaitė tik supyko, ši pradėjo žygiuoti toliau nuo laužo esančio ežero pakrantėje. Visą dieną ši buvo stipria ir gynė save bei savo vardą, bet daugiau Cindy to nebepakentė, nebesugebėjo pasakyti kažko, kas apgintų ją.
- Viskas gerai. - Sušnabždėjo stengdamasi save padrąsinti Grant, bet pati tuo nepatikėjo. Švilpukė galėjo to tikėtis hogvartse, bet nesitikėjo. Ji kvailai manė, kad dauguma čia esančių žmonių bus draugiški, o nuo likusių ji sugebės apginti savo vardą, bet ką gali sugebėti smulki vienuolikametė mergaitė...?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Heidi Mollson Gegužės 14, 2020, 07:59:09 pm
Heidi keliavo palei ežero pakrantę rankoje nešdamasi iki pat viršaus ir daugiau prikrautą maišą. Jo dugne mėtėsi į foliją susuktos bulvės kurias ji planavo pasikepti laužo žarijose, buteliukas druskos, nedidelis plastmasinis maišelis prigrūstas kiaulienos ir vištienos šašlyko, pora iešmų ir dvejetas metalinių Y formos pagaliukų, taip pat pro viršų lipo pagalvė, kiek žemiau glūdėjo kiek galima labiau sulankstytas, šiltas ir pūkinis užklotas, bei tualetinio popieriaus rulonėlis. Kiek jai teko matyti, girdėti ir žinoti dar paėjusi kelias minutes ji turėjo pasiekti laužavietę kurioje planavo įsikurti šiai nakčiai. Ji vos ne kiekvieną naktį išsliūkindavo iš pilies, nukeliaudavo iki laužavietės prie kurios ėjo ir dabar ir ten permiegojusi grįždavo atgal į pilį. Ji net pati nežinojo kodėl visą tai darė. Galbūt dėl to, kad dabar neturėjo namų ir po Hogvartso jai būtų tekę gyventi gatvėje? Bet taip neatrodė, kad gali nutikti. Greičiausiai kuris nors iš vaiknamių priglaus šią nelaimėlę ir ji ten gyvens kol bus paimta globai.
Su liūdnomis mintimis ir džiugiais bei nelabai prisiminimais Heidi pasiekė laužavietę. Išsitraukusi viską susidėjo ant vieno iš per visą ilgį ištiestų rastų ir atlikusi gamtinius reikalus ėmė darbo. Įsmeigusi pagaliukus į žemę ėmė ieškoti sausesnių medžio šakų kurias padegusi galėtų susikurti lauželį. Ieškojimas ilgai netruko ir jau po kelių akimirkų spragsėjo ugnis, tad nuėjusi prie daiktų pasiėmė iešmą ir pasiruošė smeigti vargšus šašlykas. Bet kaip tik dabar smegenys pačios sumanė perimti valdžią iš merginos, o tam pasipriešinti ji nelabai galėjo - iš viso negalėjo. Su iešmu kiek persirėžusi odą iš lėto patraukė link laužo per kurį buvo planuojama šokti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 11, 2020, 08:36:24 pm
Kai pradėjo temti Nikolė apsisiaubė juoda mantija ir pro neužrakintas Hogvartso duris nuplasnojo iki ežero pakrantės. Ji sulėtino žingsnį būdama jau netoli ežero, ji pamatė šviesą. Iš šviesos sklido garsai, gal juokas. Nikolė paruošė lazdelę, o tada pradėjo slinkti link šviesos. Staiga ji išvydo priešais save laužą. Laužas degė, o prie jo sėdėjo keletas mokinių. Nikolė neilgai trukus iš ugnies šviesos, krentančios ant mokinių uniformų suprato, kad tai klastuolių būrys. Jie turbūt "linksmai" vakarojo. Kadangi varniukė nekentė klastuolių pasistengė nepastebėta apsisukti ir grįžti atgal į pilį. Staiga kažkas nutempė kapišoną Nikol nuo galvos ir už jo nutempė iki klastuolių laužo. Nikolė buvo išsigandusi, bet nestipriai, nebuvo taip baisu kaip anądien kai su Esmeralda uždraustiname miške sutiko vilkolakį, juk jie tik mokiniai, ką gali jai padaryti? Blogiausiu atveju paskųs profesoriams. Žmogus kuris pačiupo mergaitę už pakarpos buvo tikrai stiprus, jis kilstelėjo Nikolę aukštyn, kad ją gerai apšviestu laužas ir klastuoliai galėtu gerai ją matyti. Tada jis užriaumojo:
 - Ai, čia ta moksliukė varniukė!
Ir paleido ją. Nikolė krito ant žemės, užsigavo alkūnes ir sėdynę.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Lapkričio 11, 2020, 08:58:34 pm
Elizabet su kitais keliais savo draugais klastuoliais linksmai vakarojo prie laužo. Staiga Vanesa pastebėjo už medžio šmėsteliant apsiausto rankovę. Tada ji kumštelėjo Dičkiui Bodo (tikras vardas Bosilkanas, bet niekas jo taip nevadino (jis buvo labai stambus bet stiprus pirmakursis) ir parodė į medį, dar sušnibždėjo kažką panašaus į "Kažkas mus stebi". Dičkis Bodo tai suprato kaip paliepimą atvesti paklydėlį, jis teisingai suprato "bosės" paliepimą. Kai Dičkis Bodo atitempė žmogėną iki laužo Elizabet suprato, kad tai bjauri varniukė, kuri visada veržiasi į priekį per pamokas, atseit viską žino ir linktelėjo Dičkiui kad ją paleistu. Tada Vanesa pradėjo ją kamantinėti, apkalbinėti:
- Tai kuo ten tu sakei vardu? Ai, Nikolė! "Profesoriau, aš žinau, žinau!" - pamėgdžiojo suplonindama balselį Vanesa. Visi būryje esantys pradėjo žvengti, - Ko šį kartą užsimanei? Pašniukštinėti?
Vanesa apėjo laužą ir atsistojo priešais Nikolę susikryžiavusi rankas. Tada jos prastovėjo keletą minučių. Staiga Elizabet atstatė lazdelę į priešę ir sušuko "Obscuro". Ant varniukės akių susirišo raištis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 11, 2020, 09:14:26 pm
Nikolė sustresavusi atsikėlė ir laukė kas bus toliau. Staiga nuo rąsto pakilo mergaitė iš Klastunyno, ši pradėjo negražiai apkalbinėti mokinę, bet varniukė nekreipė į ją dėmėsio tik rimtai spoksojo iki kol ši sumanė prieiti arčiau. Mergina išsitraukė burtų lazdelę ir kerų pagalba Nikolei suveržė raištį ant akių. Nikolei staiga aptemo vaizdas. Ji nematė kur eiti, tik juodą tamsą. Varniukė suprato, kad ant akių jai yra suveržtas raištis. Galiausiai visaip  bandė atsilaisvinti raišti ir nusitraukti jį nuo akių. Bet iš to nieko gero nebuvo. Staiga Nikolė nieko nematydama užkliuvo už šaknies ir skaudžiai pargriuvo. Ji užsigavo kelius. Galiausiai išsilaisvinusi nuo nelemto raiščio Nikolė tvirtai atsistojo ir suriko Locomotor mortis ir klastuolės kojos sulipo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Lapkričio 11, 2020, 09:41:19 pm
Staiga Nikol paleido į klastuolę Locomotor mortis kerus. Elizabet viską matė tarsi sulėtintai, todėl šoko aukštyn tikėdamasi neužkliūti už paleistų kerų, bet nepasisekė. Kerai kliudė kelėną. Vanesos kojos akimirksniu sulipo. Mergaitė bandė išstovėti ir nenugriūti, bet nesėkmingai. Tada pargriuvo. Mergina skaudžiai užsigavo riešą ir kaktą, o tada, klastuolė negalėjo patikėti - prie jos atskubėjo Marta. Ši teisinosi norėjusi "pagelbėti", bet iš tikrųjų Elizabetei užtraukė didžiulę gėdą. Galiausiai, kai Vanesai pavyko išsilaisvinti iš kojų surakinimo kerų, ji stumtelėjo Martą ir tvirtai atsistojo ant žemės. Vienuolikmetės akys tiesiogine to žodžio prasme degė pykčiu, ji nukreipė lazdelę į Nikolę ir paleido Evanor kerus, nualpinimo kerus. Tada  klastuolė dar surakino ją grandinėmis, užgesino laužą ir patraukė su savo šutve atgal į pilį visi žvengdami iš varniukės.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Magdelė Lapkričio 14, 2020, 09:47:16 pm
 Vilė sau drožė palei ežerą link laužaviečių ir patenkinta murmėjo. Jautėsi laiminga, nors nežinojo kodėl. Pasiekusi pirmąją laužavietę jau ketino sėstis, bet staiga išgirdo riksmus ir negarsias, nesuprantamas burtažodžių nuotrupas. Jie sklido iš už krumokšnio. Vilė išlindo ir pamatė klastuolę besikaunančią su varniuke. Vilė matė, kad Varniukė mikli ir taikli, tačiau klastuolę ją bet kada galėjo įspausti į kampą. Staiga varniukė apalpo, o Klastuolė su savo šutve atsitraukė.
 Bjaurybės pamanė Vilė žiūrėdama į juos.
Tada suskato padėti Varniukei. Išsitraukė nuolatos nešiojamą nosinaičių paką, suvilgė vandeniu iš gertuvės ir uždėjo ant mergytės kaktos. Šį triuką padaryti ją išmokė mama ir mergaitė tikėjosi, kad pavyks.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 14, 2020, 10:53:12 pm
Nikolė taip nualpusi pragulėjo nežinia kiek laiko, galiausiai ji pradėjo po truputi atsipeikėti. Kai ji pagaliau pramerkė akis pirmiausia išvydo virš jos palinkusią ir nerimaujančią raudonplaukę, o tik tada pajuto sunkias, kūną spaudžiančias bei smarkiai veržiančias grandines. Kai varniukė atsigavo iki galo (100%, kaip jos tėtis sako) ji pradėjo spurdėti bandydama ištrūkti iš grandinių. Kai tai nepavyko mergaitė pabandė sugraibyti lazdelę, bet ir taip nieko nepešė. Tada ji susiprotėjo, kad raudonplaukė vis dar ją stebi tad pasidomėjo kuo ji vardu, o pati prisistatė Nikole Parker iš Varno Nago. Dar mergaitė paprašė raudonplaukės padėti jai susitvarkyti su grandinėmis arba pakviesti pagalbą, nes pati nepajėgė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zoey Richter Balandžio 09, 2021, 09:51:05 pm
Zoey sėdėjo prie kažkokio žmogaus sukurto laužo. Pati ji laužų kurti nemokėjo, bet pasišildyti buvo gera, ypač kai oras lauke buvo tikrai žvarbokas. Savo sušalusias rankas kišo artyn laužo, bet vis pasitvarkydavo rankoves, nes kas būtų jei kas nors ateitų ir netyčia pamatytų jos kraujuotus ir randuotus riešus? Juk iš karto nuvestų pas profesorių ar išsityčiotų ir būtų labai blogai. Būtų dar blogiau jei nuvestų ne pas paprastą profesorių, o pas koledžo vadovą. Dabartinis koledžo vadoovas gąsdino mergaitę ir tikrai nenorėjo eiti pas jį. Plius ką šie dalykai pakeistų? Juk niekas neištrauks jos iš vaikų namų, niekas nebus jos draugais, niekas nesugražins jai mamos ir niekas nepadės. Viskas vis tiek bus taip kaip yra dabar.
Zoey skruostu nutekėjo viena ašara išduodanti, kad ji norėtų, jog kažkas ateitų ir nuvestų, kad ir pas profesorių. Gal tada bent profesorius paklaustų kas yra negerai ir kodėl mergaitė tai daro. Žinoma ji verktų, bet netylėtų, o kalbėtų. Nebūtų viena su savimi. Na, ji turėjo Dailę, bet jei reikėjo atsako. Rankove Richter nusivalė savo skruostus ir kiek patraukusi rankovę pažvelgė į riešą. Jis jai priminė tiesiog visas problemas ir viską su kuo jai tenka gyventi. Mergaitė papurtė savo galvą ir tiesiog žvelgė į laužą. Jo šiluma priminė laikus kai viskas buvo gerai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: David Dominguez Balandžio 11, 2021, 10:55:19 pm
Davidas vandens nemėgo, jis jame nesijautė saugiai. Natūralu, kad prie mokyklos ežero nesilankė. Tuo labiau, kad ten nuolat malėsi daugybė žmonių! Jeigu ką ir sugebėtum nugvelbti, garantuotai liktum pastebėtas. Ir šį kartą tikriausiai net negalėtum kaltinti "princesės"! Tad ką ten galima veikti? Nieko!
Dėl tos priežasties Davidas ir pats nežinojo, kodėl eina ežero link. Na, bet jis ėjo. Stengėsi negalvoti, kodėl eina būtent čia. Argi jis negali bent kartą padaryti ko nors, kam nereikia priežasties?! Net ir mokytojos teleskopą pavogė su priežastimi!
Kad ir kaip ten bebūtų, dabar Davidas ėjo ežero pakrante. Ieškojo tylesnės vietos - gal vis tik ir čia galima ką nors nušvilpti? Visur buvo pernelyg daug mokinių, tad berniukas vis labiau ir labiau irzo. Pagaliau jis pamatė degančią ugnį ir patraukė ten. Iš tolo pastebėjo, kad prie laužo kažkas sėdi, tačiau atrodė, kad ta mokinė yra viena, kas reiškė, kad ji gali būti kuo puikiausia auka. Davidas priėjo beveik visai prie pat jos ir galiausiai pratarė:
- Labas.
Jis visai nežinojo, ką daryti toliau, bet tada atkreipė dėmesį, kad jos riešas atrodo kažkaip... Keistai? Davidas priėjo arčiau ir išsigando: ką jam daryti dabar?!
- Kas tau atsitiko? Gal... Ar galiu kažkuo padėti? - paklausė jis, nors neįsivaizdavo, ką būtent galėtų padaryti. Ak, kodėl jis tėra mažas pirmakursis, nemokantis jokių galingų burtų?..
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zoey Richter Balandžio 20, 2021, 09:36:13 pm
Mergaitė susikaupusi žvelgė į savo riešą. Jame matė labai daug dalykų. Mamos mirtį, tetos elgesį su ja, patekimą į vaikų namus. Vienintelis geras dalykas buvo Hogvartsas. Bet kas bus kai mergaitė pabaigs jį? Ji nebeturės kur eiti. Nebent į vaikų namus, kur ji buvo tuščia vieta. Na, ji gal ten galėtų eiti. Jos žiniomis vaikų namuose galima gyventi iki dvidešimties, o iki dvidešimties gal jos net nebebus čia. Švilpė sau panosyje tyliai atsiduso ir pradėjo žaisti su savo pirštais. Megztinio nepasitvarkė, nes negalvojo, kad kažkas ateis. Bet vos po kelių akimirkų Richter išgirdo berniuko balsą. Ji tyliai prancūziškai sumurmėjo kažkokį keiksmažodį ir užsitraukė megztinį iki pat savo pirštų.
- La..Labas, - tyliai ištarė ši prikąsdama savo lūpą. - Man viskas gerai. Tikrai viskas gerai, - kiek neužtikrintu balsu pasakė mergaitė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: David Dominguez Balandžio 23, 2021, 11:16:20 pm
Davidas žiūrėjo į mergaitę. Jis buvo šiek tiek sutrikęs. Negi ji nieko neatsakys? - tai būtų siaubingai nemandagu! Berniukas negalėjo nepastebėti, kaip šviesiaplaukė skubiai užsitraukė megztinį. Kažką slepia! nutarė jis ir susidomėjo. Atidžiai žvelgė į mergaitę. Savaime suprantama, eiti ir žiūrėti, ką ji ten paslėpė, negalėjo - jis ne toks įžūlus!
Vis tik ir mergaitės atsakymas parodė, kad ji visko nesako. Kažką tikrai nutyli! Davidą pagavo azartas, tad jis atsisėdo šalia ir atidžiai pažvelgė į mergaitę.
- Aš Davidas, - prisistatė berniukas, tikėdamasis taip šiek tiek prakalbinti paslaptingą nepažįstamąją. Jis nežinojo, ar dar reikėtų ką nors sakyti, tad kol kas tylėjo. Jis dar kartą pažvelgė mergaitei į veidą, vėliau - į jos rankas. Ką ji ten galėtų slėpti? atkakliai klausinėjo savęs Davidas. Vylėsi, kad ji nėra vagilė - užteko jam ir tos nelemtos "princesės"! Kita vertus, šita mergaitė atrodė keistai liūdna, tarsi ją kas slėgtų. Davidas nenoriai pagalvojo apie laiką, kai jo tėtis pateko į kalėjimą. Tada labai norėjosi, kad kas nors pabūtų su juo ir paguostų. Gal ir šitai mergaitei reikia kažkokios pagalbos?
- Ar tikrai niekuo negaliu padėti? - dar kartą paklausė jis. Buvo keista bendrauti štai taip - paprastai ir neieškant, ką galėtų nugvelbti. Bet Davidas pasijuto visai neblogai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zoey Richter Gegužės 18, 2021, 12:10:53 pm
Zoey pasitvarkė savo megztinį. Stengėsi būti labai atsargi, kad berniukas netyčia nepamatytų jos riešų. Ji juk neturėjo draugų, kuriems galėtų pasakyti, kad žaloja save. O jei jiems ir pasakytų, greičiausiai tie draugai tiesiog pasakytų profesoriui ar koledžo vadovui: Ei ši mergaitė žalojasi! Ir tada Zoey tektų vaikščioti pas baisius dėdes ir tetas, kurie bus gydytojai ir psichologai. Jie labai gąsdino mergaitę, tad ši dėl to net nebandė ieškoti kitų draugų, kurie jos klausytųsi. Juk vis tiek ir tie draugai išduos arba paliks tik greičiausiai pasinaudoję mergaite.
- Aš Zoey. Richter. Ką čia veiki? - pasidomėjo blondinukė nusišypsodama netikra šypsena. Berniukas, kuris buvo čia neatrodė vyresnis nei antrakursis. Greičiausiai jis buvo pirmakursis arba antrakursis. Zoey tyliai atsiduso ir pavėlė savo plaukus susinervindama. Išgirdusi kitą klausimą, mergaitė įsitempė kai reikiant susinervindama ir pradedėjo žaisti su savo pirštais.
- Viskas gerai, tad dėl to ir negali niekuo padėti, - tarė vėl šypteldama netikra šypsena. Ji tikėjosi, kad berniukas neperpras jos vaidybos, kuri turbūt nėra gera.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: David Dominguez Gegužės 22, 2021, 07:52:33 pm
Davidas nenorėjo įžūliai spoksoti į mergaitę, tad kartais vis nusukdavo akis, tačiau smalsumas priversdavo jį vėl skubiai atsigręžti. Labiausiai norėjosi sužinoti, kodėl ji apsimeta - jis ne toks kvailas, kad nesuprastų! Kartą atsisukęs išgirdo šviesiaplaukės prisistatymą, kurį palydėjo labai paprastas, bet pokalbį nukreipiantis klausimas. O ir šypsena tikrai negalėjo būti nuoširdi!
- Nežinau, išėjau pasivaikščioti. O kodėl tu čia sėdi viena? Kodėl neleidi laiko su draugais?
Ar tai man padės bent kiek išsiaiškinti, kas čia vyksta? Aš matau, kad jai kažkas negerai! Dabar jau Davidas nebenusuko akių ir atkakliai spoksojo į Zoey. Na ir kas, kad nemandagu? Jam reikia išsiaiškinti, kas čia vyksta! Galbūt ši mergaitė visai neturi draugų, ir jis galės tokiu būti? Kadangi dažniausiai berniukui rūpėdavo ką nors pavogti, natūralu, kad draugų nesusirado! Nelaimei, jam gana sunkiai sekėsi bendrauti draugišku tonu. Daug paprasčiau yra kažką pavogti, o tada pasišaipyti iš aukos! Vis dėlto dabar Davidas norėjo bent jau pabandyti. Jis žvilgtelėjo į laužą ir po dar vienų mergaitės žodžių kiek nedrąsiai pratarė:
- Jeigu tu nori, aš galiu būti tavo draugas...
Žinoma, jis nuskambėjo kaip visiškas kvailys! Ir, aišku, jau buvo per vėlu. Ir dar labiau aišku, kad Zoey jau seniai girdėjo, kad Davidas nieko daugiau neveikia, tik vagia! Pasidarė kiek liūdna, tad berniukas atsiduso. Ir vis tiek buvo be galo smalsu, kaip Zoey reaguos.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Zoey Richter Birželio 01, 2021, 09:41:42 am
Zoey keikė save mintyse. Ji buvo tikrai labai prasta aktorė. Ne, ne tik labai prasta, bet tragiška aktorė ir melagė. Greičiausiai berniukas jau perprato visus jos melus ir jautė, kad ji meluoja. O jei kitas žmogus žino, kad tu meluoji viskas gali baigtis labai, labai blogai.
Po kelių akimirkų berniukas paklausė dar vieno klausimo. Mergaitė sukando savo lūpą susinervindama. Ji žinojo, kad dabar meluoti negali. Jai nepavyks. Jos kūno kalba ir taip išdavė per daug.
- Aš neturiu draugų čia. O kodėl tu irgi vaikštai vienas? - paklausė blondinukė. Vis tik ji kiek sumelavo pridėdama žodį čia. Ji neturėjo draugų niekur. Nei vaikų namuose, nei Hogvartse. Visur ji buvo it balta ir vieniša varna. Balta varna būryje juodų. Ji niekur negalėjo normaliai pritapti. Mergaitė tyliai atsiduso ir nuleido akis į savo riešus. Žinojo, kad ant jų vos jai sugrįžus į kambarį atsiras bent keletas gilių pjūvių. Na, nebent ji pametė savo žiobarišką peiliuką... Tada jai teks ieškoti stiklo šukių ar pasitelkti magiją...
- O tu norėtum būti mano draugu? - kiek per viltingai paklausė Richter. Ji iš ties apsidžiaugė tokia žinia. Tai jai buvo it geriausia pasaulio žinia. Juk įprastai niekas nenori būti jos, tylios Zoey draugu.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: David Dominguez Birželio 07, 2021, 08:58:21 pm
Kažkas čia buvo negerai, tik Davidas, deja, nė neįsivaizdavo, kas! Kodėl šita mergaitė kažką slepia? Ar nepasitiki juo, ar slepia nuo visų? Gal ji padarė ką nors blogo? Berniukas neįsivaizdavo, tačiau labai norėjo išsiaiškinti. Tik kaip jam prieiti prie šitos mergaitės, kad galėtų sužinoti daugiau? Ar jis ją išgąsdino?!
Atsakymas Davido kažkodėl nenustebino. Ar jis buvo nuoširdus? Berniukas šito nežinojo, bet spėjo, kad taip ir yra. Gal tai ir yra problema? Galbūt ši mergaitė paprasčiausiai jaučiasi vieniša? Kažkaip reikia išsiaiškinti ir galbūt netgi padėti!
- Man patinka vienam vaikščioti palei ežero krantą, - nieko įdomesnio nesugalvojo Davidas. Tai netgi nebuvo melas! Na gerai, vandens jis nemėgo, bet būti vienam tikrai smagu! Nelaimei, Zoey ir vėl nutilo ir tarsi susimąstė. Davidas šiek tiek suirzo. Šita mergaitė buvo pernelyg paslaptinga! Berniukas tokių žmonių nemėgo - juo nuomone, jie galėjo būti pavojingi. Tad kaip jam perprasti šitą keistuolę?
- Taip, aš norėčiau būti tavo draugu, - atsargiai patvirtino Davidas. Jis nuoširdžiai norėjo būti Zoey draugu, nors ir toliau kankino smalsumas, kas su ja negerai. Ji buvo labai jau keista! Bet ji buvo žmogus, kuris lyg ir priėmė draugystės pasiūlymą. Berniukas įsitaisė šalia ir atsargiai pažvelgė į Zoey. Čia susidūrė su netikėta problema: jis nemokėjo būti draugu. Namie viskas būdavo gerokai paprasčiau: išeidavai į kiemą ir žaisdavai žiobariškus sportinius žaidimus. O ką daryti dabar?.. Davidas giliai įkvėpė, bet vis tiek nesugalvojo, ką pasakyti! Taigi dabar jis sėdėjo ir spoksojo į savo batus.
- Ar tau patinka Hogvartse? - galų gale paklausė jis. Nieko įdomesnio sugalvoti taip ir nepavyko...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 15, 2021, 07:06:39 pm
Dori su Melode vaikščiojo ežero pakrante. Dabar jau klastuolė sušilo, mat ėjo spartesniu žingsniu. Kažkas viduje jai sakė, kad grifiukė nebus pavogusi iš jos burtų lazdelės. Juk tada tikrai nebūtų man jos atidavusi. Nebent bijojo. Bet ko? Juk tą akimirką aš buvau prieš ją beginklė. Kad ir kaip ten bebūtų, Mendel nutarė pamiršti šį įvykį. Svarbiausia, kad dabar jos burtų lazdelė buvo saugiai gniaužiama kumštyje.
Mergaitės priėjo laužavietę. Rudens pradžioje ir pavasarį čia visada knibždėte knibždėdavo mokinių, o šiandien buvo visiškai tuščia. Kodėl aš iškart nesugalvojau čia ateiti? Nuo ežero pūtė žvarbokas vėjas, tolumoje šnarėjo medžių viršūnės.
- Incendio, - tarė klastuolė nusitaikiusi į laužavietę.
Jos viduryje užsidegė maloniai šildanti ugnis. Tamsiaplaukė priėjo arčiau ir ėmė šildytis rankas.
- Dabar jau galima gyventi, ar ne? - mirktelėjo Melodei.
Šiek tiek pasišildžiusi klastuolė nusiėmė nuo pečių kuprinę ir vėl ėmė po ją kuistis. Ištraukė visokio skonio pupelių pakelį ir atkišo jį Melodei.
- Nori?
Pati mergaitė bandė išsirinkti tarp raudonos ir žalios pupelės. Labai norėjo kivių, kriaušių arba obuolių skonio, tačiau jeigu ims žalią, rizikuos prakąsti snarglių, špinatų arba brokolių skonio. Todėl vis tik nusprendė suvalgyti raudoną pupelę, bet ir ši nesužavėjo.
- Burokėliai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 15, 2021, 08:01:06 pm
 Prieš akis dreikėsi gražus Hogvartso kiemo kraštovaizdis. Užnugaryje Melodė dar prieš akimirką paliko vienišą kalnelį su suolelius viršūnėje, kairėje buvo matyti didinga Hogvartso pilis, kuri mergaitei jau spėjo atstoti namus (mat vaikų namai taip ir netapo namais Melodės širdyje), kiek dešiniau tvyravo didžiulis ežeras, o tolumoje matėsi paslaptingas Uždraustasis miškas. Pirmakursė su Dori leidosi pavaikštinėti ežero pakrante, o kadangi ėjo gan greitu tempu, šalčio grifė nė nebejuto. Po kelių minučių mergaitė išvydo laužavietę ir klastuolei ižiebus ugnį Melodė prisėdo ant drėgnos žolės prie pat liepsnojančio laužo.
- O taip, tikra tiesa. Dabar kur kas geriau!- nusišypsojo klastuolei naujokė. Tetrūksta žvaigždėto dangaus ir zefyrų... Karšta kakava taip pat nepamaišytų Mintis apie keptus ant laužo zefyrus, mergaitei iš tikrųjų sukėlė didelį alkį. Tad Melodei prieš akis išdygus Dori įvairių skonių pupelių pakeliui ši su džiaugsmu paėmė vieną baltą pupelę. Gal pataikysiu ant kokios vanilės ar balto šokolado skonio? Na tikėsimės, tai nebus grietinė ar kefyras... Mergaitė padėkojo klastuolei (vis tik kaip klastuolė, Dori atrodo tikrai draugiška) ir atsargiai paragavo savosios pupelės.
- Pfe!- nė pati nesuprato kokį garsą ką tik išleido. - Atsiprašau. Tiesiog man pakliuvo berods kiaušinio skonio pupelė. Na, teko ragaut ir baisesnių dalykų...
 Mergaitė prisiminus brolio pagamintą marmalynę susiraukė ir pasišlykštėjo. Vėliau veide atsirado keistoka šypsenėlė. Panašu, jog Dori irgi nenuskilo- jos pupelė buvo burokėlių skonio.
- Žinai, kartą teko ragauti vyresniojo brolio Williamo pagamintą sriubą. O jis, deje, nekoks virėjas... Jam tuomet buvo kokie keturiolika metų, tačiau geru skoniu jis ir dabar nė kiek nepasižymi. Nežinau ko jis į tą savo marmalą buvo pridėjęs, tačiau mums su Alexu nuo tos šlykštynės skaudėjo pilvą kone visą savaitę!- mergaitė prisiminė bjaurų purvinai žalsvos spalvos skystį su plūduriuojančiais kažkokiais grybais, vabaliūkščiais ir visokiausiom dar niekad nematytom šlykštynėm. Kiek Melodė prisiminė sriuba buvo keistai gliti... Mergaitės veidą vėl nušvietė plati šypsena prisiminus savo brolio veidą, kai jis pats paragavo savo „sriubos".
- Na, gal ir keistai nuskambės, tačiau kokių tu šlykštynių esi ragavusi?- pagaliau grifė uždavė klausimą klastuolei (o ne atvirkščiai). Nors ir keistą, bet uždavė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 15, 2021, 11:39:44 pm
Dori prisėdo šalia Melodės. Gerai būti ragana, pagalvojo, mat laužas šildė. Žiobarai tokiu oru tikrai čia nepasėdėtų. O joms gerai. Net jei sušlaps, kerų pagalba galės prasidžiovinti.
Mendel tarp mergaičių padėjo visokio skonio pupelių pakelį, kad Melodė galėtų vaišintis. Pačiai Dori dabar teko karamelės skonio pupelė. Rudą ji ragauti labai bijojo, nes vyresni vaikai yra sakę, kad kartais ruda pupelė būna... na... patys įsivaizduojate kokio skonio. Tačiau Dori nelabai tuo tikėjo. Nejau kažkas tikrai galėtų tokią pagaminti?
Kai Melodė pasakojo apie brolio gamintą sriubą, Dori kvatojo.
- Turėjo būti ne kas, - vis dar juokdamasi pasakė ji.
Grifei užklausus apie tai, ką panašaus ragavo Dori, klastuolė susimąstė.
- Hm... Reikėtų pagalvoti. Kažko tokio įmantraus ragauti neteko, jeigu neskaitysime varlių kojyčių, kurias kartą mano nevykusių žiobarų tėvų draugai parvežė iš Prancūzijos, - kažkodėl Dori pagalvojo apie Deoiridh ir pasižadėjo sau daugiau niekada nevalgyti varlės. - Žinai, tikriausiai čia atvykus prisiragavau keistenybių. Kad ir šitos pupelės, juk būna ir šlykščių, ar ne? O ką bekalbėti apie tarakonų dražė! Pirmam kurse dar valgiau, bet dabar jau negaliu net žiūrėti!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 16, 2021, 03:33:29 pm
 Melodė paėmė dar vieną įvairių skonių pupelę iš pakelio, kuris dabar gulėjo tarp mergaičių ant pavasariu kvepiančios žolės. Melodė įdėmiai klausėsi Dori istorijos apie varlių kojytes ir tarakonų dražė. Klausydamasi klastuolės pasakojimo, mergaitė jautė šlykštų skonį burnoje, net jei ir neteko ragauti tų Dori apibudintų keistenybių. Tuomet iš pakelio paėmė vieną ryškiai geltoną pupelę. Kiek suabejojusi, vis tik įsikišo paslaptingąją pupelę į burną. Staiga stipriai susiraukė ir šiaip ne taip pralemeno kelis žodžius:
- Citrina...
 O ir kodėl gi citrinos skonio pupelė turi būti tokia rūgšti!? Ar iš viso yra kokia nors skani pupelė Mergaitė žvilgtelėjo į paslaptingą pakelį. Na... Nemanau, kad raudona bus braškės. Veikiau kraujas. O žalia- snargliai. Melsva- dantų pasta, morkinė- ausų siera, geltona su pilkom dėmelėm- supelyjęs sūris, o rausvai ruda- tikriausiai... kiauliena? Grifė įsivaizdavo kokių bjaurių skonių galėtų būti kiekviena iš pupelių, tačiau vis tik nusprendė surizikuoti ir paimti raudoną, kuri taip viliojo mergaitę. Praėjus kelioms sekundėms rodos nieko ir nenutiko. Mergaitė nejautė jokio ypatingo skonio.
- Hm. Keista. Manoji- raudona pupelė, kurią ką tik įsidėjau į burną neturi jokio skonio! Arba ta citrina jau visai sujaukė mano skonio jutimą...
 Tačiau kiek pakramčiusi mergaitė visa užraudonavo.
- Po šimts! Tai...
 Melodės veidas jau priminė pomidorą, o akyse jau ėmė kauptis ašaros. Galėjai pamanyti, jog ši dusta! Tada pro ašaras kreipėsi į Dori.
- Čili pipiras! Dori, tai ČILI PIPIRAS! Reikia vandens!
 Tamsiaplaukė ir verkė, ir juokėsi, ir duso, bei kartojo "reikia vandens!". Nė pati nesuprato kaip jaučiasi, tačiau žinojo vieną- jai reikia vandens!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 16, 2021, 07:50:50 pm
Tikrai, šitas pakelis visokio skonio pupelių nevykęs, pamanė Dori, kai Melodei pasitaikė citrinos skonio pupelė, turėtų būti rūgštu, o pati klastuolė prakando kažkokio sušvinkusio grybo skonio pupelę.
- Kartais pasitaiko tokių kvailų pakelių, - atsakė ji Melodei, kai ši pareiškė valganti beskonę pupelę. - Šitas pupeles perku ir perku, tai būna ir labai skanių, kur beveik visas pakelis yra vaisinių ar kreminių, tokių kaip vainilinės, pudingo skonio ar šokoladinės, - burnoje net pradėjo kauptis seilės, - bet kad būtų beskonė, - susimąstė. - Na, tokios dar nebuvo ragauti.
Nors koks ten ragavimas, jei skonio nėra jokio, sukrizeno. Tačiau netrukus grifė užraudo. Kažkas atsitiko. Ji pradėjo verkti, dusti, ir Mendel ne juokais išsigando. Pašoko nežinodama, ką daryti, kaip Melodei padėti, tačiau ši galiausiai išrėkė, kad pupelė vis tik buvo čili pipiro skonio ir kad mergaitei reikia vandens. Tikrai brokuotas pakelis, pamanė Dori ir galvojo, iš kur gauti vandens. Ežeras čia pat, bet duoti kažkam gerti jo vandenį  būtų nei šis, nei tas. Todėl reikėtų vandenį išburti, bet į kur, po velnių, jį supilti?! Mendel ėmė dairytis aplink galvodama, iš kur traukti taros, ir prisiminė kuprinėje turinti kelis krištolinius buteliukus.
- Engorgio, - tarė nusitaikiusi į ką tik iš kuprinės ištrauktą mažą buteliuką ir jis tapo stiklinės dydžio.
Tada klastuolė, laikydama kairėje rankoje padidintą buteliuką, dar kartą į jį nutaikė burtų lazdelę.
- Aguamenti, - buteliukas prisipildė vandeniu.
Dori buteliuką įbruko Melodei į rankas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 16, 2021, 08:47:40 pm
 Skonis buvo tiesiog siaubingai aštrus. Gerklę deginte degino ir nors laikas bėgo, čili pipiro pupelės skonis tik stiprėjo ir aštrėjo. Žinoma, ji būtų galėjusi išsiburti vandens ir numalšinti šį prakeiktą čili pipiro skonį, tačiau kaip tai padaryti, jei vos gali įkvėpti oro? O vandens šaltinio, apart ežero daugiau niekur nesimatė. Vieną akimirką Melodės galvoje, net sukirbėjo mintis atsigerti vandens iš ežero, tačiau vėliau mergaitė susigriebė, kad tai būtų blogiausias pasirinkimas iš tų kuriuos dabar ji turėjo. Tačiau ir pačių pasirinkimų grifė ne kažin kokių ir teturėjo. Galiausiai po kelių minučių siaubingų kančių (nors atrodė, kad praėjo amžinybė) mergaitė savo rankose jau laikė Dori duotą kerais padidintą krikštolo buteliuką su vandeniu. Aišku, grifė akimirksniu išmaukė viską iki dugno ir pupelės aštrus skonis iškart išgaravo.
- Ach... Ačiū, dabar žymiai geriau!- padėkojo. Tuomet šiek tiek atsigavusi po „įdomios patirties" atidavė tuščią buteliuką savininkei. - Kaip matau tau tikrai gerai sekasi kerėjimas. Tikriausiai per kerėjimo profesorės pamokas uždirbi nemažai taškų Klastūnynui, tiesa?
 Melodė prisiminė savo pirmąją kerėjimo pamoką, siuvimo kerus, slyvų pyragą ir galiausiai... kiek keistoką profesorę (kurios vardo taip ir nesužinojo).
- Ir... Ar visada per kerėjimą būna pyragas? Mat pastebėjau, jog didžioji dalis mokinių jo nė nepalietė (nes tikriausiai pyragas kiekvieną pamoką jau atsibodo).
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 17, 2021, 12:35:18 pm
Regis, Melodei vanduo iškart padėjo. Dori dėl to džiaugėsi, mat iš pradžių manė, kad atsigėrimas tik šiek tiek sušvelnins situaciją. Grifė atidavė tamsiaplaukei padidintą buteliuką. Dori nebūtų paauglė klastuolė, jei nenusviestų jo bet kur. Gi reikia ir pašiukšlinti. Tad ji metė buteliuką kažkur į tolį ir šis sudužo atsitrenkęs į toliau esančio medžio kamieną.
- Oi, kerėjimas, - sukikeno mergaitė. - Daugelis mano išmoktų kerų yra išmokti papildomai. Man patinka kerėti. Nepasakyčiau, kad būtent kerėjimo pamokose pasižymiu gerais rezultatais, ypač, kai profesorei užeina ir ji mus moko tokių nesąmonių kaip rūkymo, pykčio arba siuvimo kerai, - pavartė akis. - Aišku, ji moko ir tų kerų, kurie priklauso pagal mokymosi programą, bet šiaip ar taip, man kerėjimas sekasi iš savęs, tada, kada aš noriu, kai būnu susikaupusi. O pas Sabriną, - prunkštelėjo, - pff, ten daug kas ateina tiesiog prastumti laiką.
Kai Dori išgirdo klausimą apie pyragą, jos kakta šiek tiek susiraukė.
- Žinok, jai tikrai ne visi namie. Gerai būtų, jei kaskart ji neštų tik pyragą. Dabar pasitaiko visko, net ir karštų patiekalų, įsivaizduoji? Negaliu suprasti, kokie nevykėliai gali tuo vaišintis, - pasakė klastuolė nepagalvojusi apie tai, kad galbūt ir grifė to pyrago ragavo. Šito mergaitė nežinojo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 17, 2021, 03:47:40 pm
 Panašu, kad Dori patiko kalbėti apie kerėjimą. Bet kaip Melodė išgirdo, klastuolė visko išmoko pati- papildomai... O ji tikrai gera kerėtoja. Įdomu, gal galėtų kada ir mane pamokyti? Nors ne... Žinoma ne... Melode, ko tu čia prisigalvojai, juk ji klastuolė! Tačiau grifė akimirksniu užsinorėjo atsiimti ką tik mintyse štarus žodžius. Nespręsk apie knygą iš viršelio. Žinoma, ji klastūniška, pasalūniška ar kiek žiauroka, bet tai nėra taip blogai, o kaip tik- tuo ji išsiskiria ir yra ypatinga.  Be to, juk ji dar šiandien su manimi pasidalino pupelėmis ir padėjo atsikratyti to nelemtos pupelės skonio! Na... O dėl kerėjimo, tai gal ir pati galėčiau kada slapčia pasitreniruoti? Grifę pastaroji mintis tikrai sudomino ir ši pasiryžo kada nors pati pasimokyti kerėti. O dėl pyrago... Kaip tamsiaplaukė suprato, Dori nuoširdžiai nekenčia kerėjimo profesorės ir jos „skanumynų". Taip, ta profesorė Melodei taip pat pasirodė kažkokia... nenormali? Tačiau, ar tai tikrai blogai? Juk kiekvienas yra išskirtinis ar kažkiek keistas. Mergaitės mintis nutraukė paskutinis iš klastuolės lūpų nuskambėjęs sakinys. Nevykėliai? Bet... Mintyse lėkė kerėjimo pamokos vaizdai. Taip, ji paragavo to slyvų pyrago (nors skonis tikrai nebuvo toks skanus kaip profesorė gyrėsi). Bet, ar tai reiškia, kad ji nevykėlė? Dėl to, kad pasivaišino pyragu? Juk tai buvo jos pirmoji kerėjimo pamoka ir ji nežinojo nieko apie tą Sabriną (kaip, kad sakė Dori) ar jos patiekalus...
- Na, taip, įsivaizduoju, tačiau tiesą pasakius- sunkiai,- mergaitė mintyse išvydo skaniai atrodančią  keptą vištieną, bet greit nuvijo šias keistas mintis. - O kokių šiltų patiekalų ji yra atnešusi? Ir ar pati esi nors kartą ragavusi jų? Mano nuomone, tai ji tikrai keistoka profesorė, bet ar jos „skanumynai" tikrai skanūs, kaip, kad ji gyrėsi? Mat man tai neteko jų ragauti...
 Taip, Melodė vėl melavo, tačiau tik dėl to, jog klastuolė nepamanytų ją esant nevykėle. Žodį „skanumynai" pirmakursė pabrėžė su šiek tiek pasišlykštėjimo. O tada ir vėl grįžo prie savo minčių apie slaptas papildomas kerėjimo pamokas...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 18, 2021, 03:44:46 pm
Regis, Melodė kurį laiką apie kažką galvojo, o paskui paklausė, kokių karštų patiekalų Sabrina buvo atsinešusi į pamokas.
- Tiesą pasakius, sunku atsiminti, nes nelabai jau ir bekreipiu dėmesį į tas jos nesąmones, - susimąstė, - tačiau tikrai buvo atnešusį kažkokį pilką nesuprasi iš ko pagamintą ovalų kukulį, kurio viduryje buvo mėsos, - susiraukė. - Nesu nieko ragavusi iš to jos šlamšto. Ne, ne. Tai ne man.
Dori šiek tiek nustebo, kad grifė neragavo tos kerėtojos vaišių. Ji buvo grifė ir tik pirmakursė. Paprastai tokie šio koledžo pirmokai pasivaišina Sabrinos nesąmonėmis. Tačiau žinojimas, kad Melodė nepasidavė, Dori gerokai nustebino.
- Žinai, jeigu turėsi problemų su kerėjimu, gali kreiptis. Žinoma, nesakau, kad tau nesiseks kerėti, tikrai ne, aš taip negalvoju. Tiesiog jei būtų spragų dėl Sabrinos keistų kerų pasirinkimo, galėčiau padėti, - gūžtelėjo pečiais. - O kaip tau pasirodė Hogvartsas? Galbūt jau turi kokį mėgstamiausią ar nemėgstamiausią profesorių bei pamoką? - mirktelėjo. - Man tai siaubingai nesiseka nuodų ir vaistų pamoka. Pirmame kurse bandžiau išvirti šildantį eliksyrą, manau, kad gavosi baisau, nei tavo brolio virta sriuba, - sukikeno. - Tas neva eliksyras buvo kakalų išvaizdos ir kvapo košė. Patikėk, kokia buvo man gėda!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 18, 2021, 04:38:33 pm
 Gal slaptoms kerėjimo treniruotėms tiktų Uždraustasis miškas? Juk ten retai kas lankosi, ar ne?  Bet ne, nemanau, kad tiktų. Niekaip negalėčiau susikaupti visiškoje tamsoje, o ir kentaurai vėl gali pasirodyti... Melodė prisiminė jos ir Alano susidūrimą su kentaurais ir krūptelėjo prisiminus strėle sunkiai sužeistą grifo šunį... Tai gal kokioje tylioje, nenaudojamoje klasėje? Hm... nemanau, kad tokią rasčiau. O požemiuose? Ne, ten tikriausiai knibždėte knibžda daugybė klastuolių. Bet mergaitės mintis ir vėl nutraukė Dori balsas. Negi profesorė Sabrina, ar kaip ten ji, tikrai atsinešė į pamoką kukulių? Grifės veide atsirado pirmiausiai nuostaba, tada šypsena, o galiausiai ir šioks toks pasišlykštėjimas. Ne, tokių kukulių Melodė nė už ką nevalgytų. Niekada. O tada, didėlei didėliausei grifės nuostabai Dori pasisiūlė padėti su kerėjimu...? Ar ji gerai išgirdo? Klastuolė pasiūlė jai padėti? Melodei atvipo žandikaulis. Ar ji oklumantikė? Kaip ji... Dori? Jei skaitai mano mintis, tai prašau liautis. Staiga susipratusi greit užsičiaupė, jog Dori nepastebėtų, kaip šioji nustebo.
- A... Ačiū!?- grifės balsas nuskambėjo visai kitaip, nei ji tikėjosi. Susiimk, Melode! - Gerai, būtinai kreipsiuos, jei toji Sabrina nesugebės manęs išmokyti tinkamai kerėti!
 Melodė sukikeno. O tada atsakė į likusius klastuolės klausimus:
- Na, Hogvartsas išties šaunus. Čia tiek daug magiškų, paslaptingų ir neištyrinėtų vietelių, kad tikriausiai per visus septynis metus Hogvartse vis vien visko neaprėpsiu ir neištyrinėsiu! O dėl profesorių ar pamokų, tai po kolkas dar neturiu susidėliojusi aiškios nuomonės, mat dar neteko lankytis visose pamokose. Tarkim nebuvau- ateities būrime, herbalogijoje, apsigynimo nuo juodosios magijos ir transfigūracijos pamokose, bei keliose kitose. Į žiobarotyrą nė neketinu eiti, nes mano manymu tai pati nuobodžiausia pamoka. Jei atkeliavom į burtų ir kerėjimo mokyklą, tai kurių galų mums mokytis apie žiobarus!?
 O Dori regis, jau buvo susidarius savo nuomonę apie tam tikras pamokas. Išgirdųsi apie klastuolės išvirtą bjaurųjį eliksyrą mergaitė taip pat nusijuokė.
- O taip. Užjaučiu. Tikriausiai tas eliksyras buvo tikrai ne koks, jei buvo blogesnis net už brolio sriubą! Atleisk, nenoriu įžeisti, tiesiog niekad nemaniau, kad yra kas nors šlykštesnio už Williamo sriubą, bet pasirodo vis tik- yra!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 19, 2021, 12:39:30 pm
Dori klausėsi Melodės pasakojimo ir prisiminė save, kai dar buvo pirmakursė. Ak, kaip tada dar viskas buvo nauja ir nepažinta, kaip viskas buvo keista ir įdomu. Tačiau į tuos laikus klastuolė grįžti nenorėtų, mat nesinorėjo būti ir vėl tokiai žaliai, nieko nežinančiai. Mergaitė džiaugėsi sukaupusi bent jau kažkiek patirties burtininkų pasaulyje.
Kai pašnekovė prabilo apie žiobarotyrą, Mendel lūpas nejučiom papuošė šypsnis. Įprastai žmonės, su kuriais Dori bendraudavo, gindavo žiobarus. Net ir Alanas, kuris buvo tikrų tikriausias grynakraujis. Žinoma, tai, kad Melodė nebuvo už žiobarotyrą, nebūtinai reiškė, kad ji nekentė ir pačių žiobarų. Tačiau tai jau buvo bent šis tas į tų išsigimėlių pusę.
- Visiškai su tavimi sutinku dėl žiobarotyros, - pasakė tamsiaplaukė. - Tai yra pati nereikšmingiausia ir nereikalingiausia pamoka Hogvartse. Net neįsivaizduoju, kurių galų mus apie juos moko. Jau geriau skirtų papildomo laiko išties naudingoms pamokoms, - išdidžiai kalbėjo.
Tačiau viduje mergaitė turėjo pripažinti, kad žiobarotyros pamokos buvo išties įdomios ir profesorė visai nieko. Per šias pamokas laikas pralėkdavo greitai, vaikai nuolat būdavo kažkuo užsiėmę. Tačiau garsiai Mendel to nesakė ir tikrai nesakys. Dar ko, kad Dori išsiduotų, jog jai patiko laikas, praleistas žiobarų pažinimo pamokoje?!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 19, 2021, 05:48:20 pm
 Kelioms akimirkoms Melodei pasirodė, jog Dori labai įtemptai apie kažką mąsto. Įdomu apie ką? Pirmakursė pradėjo spėlioti apie ką gi dabar mąsto Dori. Ji dar sykį peržvelgė klastuolę. Tamsūs plaukai, Klastūnyno uniforma, blankios rudos klastuoliškos akys ir ranka kišenėje. Tikriausiai kaip tik dabar stipriai sugniaužusi saugo savo vienintėlę burtų lazdelę. Gal bijo, jog pavogsiu? Ko gero manimi nė velnio nepatikėjo ir iki šiol mano, jog aš pavogiau jos lazdelę, tačiau ką padarysi, tegul sau galvoja šitaip, bet aš vis vien žinau tiesą ir pasakiau ją jai į akis. Galiausiai akis patraukė nedidelis šypsnis Dori veide. Esu beveik tikra, kad dėl žiobarotyros. Juk ne kasdien pamatysi grifę, kuri nenorėtų eiti į žiobarotyros pamoką, vien dėlto, kad ji nelabai mėgsta žiobarus? Mergaitė neįsivaizdavo pasaulio be magijos. Jis turėtų būti be galo pilkas ir nuobodus... O pasaulis, kuriame tvyrauja magija yra spalvingas ir pavojingas.
- O kokia tau yra įdomiausia pamoka? Juk jau mokaisi ne pirmus metus argi ne? Spėju ateities būrimas, herbalogija arba transfigūracija...?- uždavė naują klausimą Dori. Melodė tikrai nekantravo išgirsti klastuolės atsakymą, mat tada maždaug jau žinotų kurios pamokos smagesnės, o į kurias eiti visiškai neverta. Manau jai turėtų patikti transfiguracija. Juk koks klastuolis atsisakytų progos paversti priešą ar profesorų voru arba rupūže? - Vienas iš mano spėjimų buvo herbalogija, nes esu kažkur girdėjusi, kad herbalogijos profesorius visiškai nesugeba kerėti. Manau klastuoliai neatsisakytų iškrėsti kokią išdaigą profesoriui...
 Grifė mirktelėjo Dori.
- Tai tiesa? Turiu omeny apie kerėti nemokantį profesorių. Ar tik šiaip- išgalvotas mitas?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 22, 2021, 03:03:16 pm
Deja, Melodė daugiau nieko nesakė apie žiobarotyrą. Tačiau kiek gi Dori galėjo kalbėti apie tuos žiobarus? Bent kartą palik tuos suknistus idiotus ramybėje, Mendel, sudraudė save mintyse mergaitė.
Tamsiaplaukei patiko grifės užduodami klausimai. Bent kartą ji pasijautė magijos pasaulyje žinanti daugiau už pašnekovą, todėl mielai atsakinėjo. Tačiau iš kur gi Melodė galėtų žinoti, jog Dori patinka ateities būrimas? Gal ji ką nors girdėjo, kad klastuolei sekėsi burti? Apie tai Dori nutarė nutylėti.
- Transfigūracija man labai patinka, taip. Dar visai mėgstu magijos istoriją, o dėl herbologijos...
Ir čia Dori susimąstė. Ji žinojo, kad nebuvo mėgstama Matthew mokinė. O kur galėjo būti, kai ji ir Meg yra jam šitiek eibių prikrėtusios, ir kaip kada ne itin draugiškų. Be to, kartais profesorius Turner gebėdavo būti iš tikrųjų bjaurus, kai bumbėdavo, kaip tas ar anas yra nemokšta, nors pats, turėjo pripažinti bent jau sau, nebuvo blizgantis deimantas. Bet pašiepti kitą jam tai nekliudė. Tačiau kažkas... kažkas širdyje norėjo apginti profesorių. Vis dėlto Dori gerbė koledžo vadovą. Mes, klastuoliai, na ir dar Meg, turime teisę į pasityčiojimą iš Matthew, o vat kiti ne! Va taip va!
- Herbologija man atrodo sudėtingas mokslas. Aš nemėgstu pamokų, kuriose reikia dirbti daugiausia rankomis, o ne kimšti kažką į makaulę kaip magijos istorijoje ar kerėti, kaip transfigūracijoje. Herbologija reikalauja tam tikro kruopštumo ir atsargumo, tai mano temperamentui nelabai tinka, todėl dažnai per tą pamoką nukenčiu, - gūžtelėjo pečiais. - Kas liečia profesorių... Manau, kad tokie gandai sklando todėl, kad herbologija nėra tas mokslas, per kurį reikia kerėti. Nežinau, ar tas profesorius moka kerėti.
Nors iš tikrųjų Dori puikiai žinojo, kad Matthew kerėti visiškai nemokėjo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 22, 2021, 04:49:45 pm
 Pasirodo, kad Melodės spėjimai pasitvirtino- regis juodaplaukei klastuolei transfigūracija tikrai patiko. Tačiau iš Dori ir apie Magijos istoriją išgirdo. Keista, kad istorija jai taip pat patinka... Maniau, kad kerėti, prižiūrėti pavojingus magiškus gyvūnus, išburti ateitį ar sutaisyti kokį nuodingą eliksyrą klastuoliams žymiai labiau patinka, nei mąstyti apie praeitį ar įvairiausias datas...
- Kaip jau sakiau, pati ne kažin kiek pamokų dalyvavau ir lankiau, tad atleisk jei įkyrėsiu su klausimais apie Hogvartsą. Tiesiog man tikrai įdomu ir noriu kuo daugiau sužinoti apie šį magijos pasaulį, nes tarp namų vaikų sienų nelabai ką naudingo teko girdėti. Nebent kelias istijas apie Hogvartso koledžus ir burtų lazdeles. O ką pavyzdžiui mokotės per transfigūraciją?- mergaitės balse buvo girdėti susidomėjimas. Galiausiai dar kai ką prisiminė, tad nusprendė pridūrti dar keletą žodžių. - Ir įspėju, nė nebandyk manęs paversti kokią nors rūpūže!
 Paskutinis grifės sakinys nė kiek neskambėjo kaip grasinimas, labiau kaip pokštas, tad pirmakursė metė įspėjamą žvilgsnį (kuris labiau priminė keistą grimasą), kad nė nemanytų kada taip pasielgti, o tuomet tyliai sukikeno. Lediniai pirštai jau buvo beveik atšilę, o Melodės akyse atsispindėjo šokančios laužo ugninės liepsnos.
- Tai kaip suprantu herbologija tau nelabai patinka, nes ten netenka kerėti? Ir nieks niekad nėra iškrėtęs išdaigų herbologijos pamokose? Turiu omeny, juk jei vis tik kažkas pabandys papokštauti, tai profesoriui vis vien tikriausiai tektų panaudoti burtus, kad sutvarkytų chaosą, juk taip žymiai greičiau. Nebent profesorius ketintų gaišti visą pamokos laiką tvarkydamas netvarką be magijos pagalbos... Arba nieks nekrečia pokštų, tačiau tuo patikėti būtų be galo sunku, juk čia Hogvartsas! Čia mokosi daugybė įdomių ir išskirtinių mokinių, nejau nei vienas nebuvo iškrėtęs pokšto herbologijos profesoriui?
 Melodė kiek įtariai žvelgė į klastuolę. Na, jei tai iš tikrųjų tiesa ir niekas nebuvo iškrėtęs pokšto herbologijoje jau metų metus, tuomet aš būsiu pirmoji. Dar neesu iškrėtusi pokšto profesoriui, mokiniui ar kam kitam Hogvartse, tačiau viskam būna pirmas kartas! Tamsiaplaukei tiesiog niežėjo nagus ir ji taip nekantravo iškrėsti kokią šunybę, pasilinksminti ir pagyvinti kasdienybę Hogvartse, nors po kolkas nuotykių tikrai netrūko!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 23, 2021, 02:54:19 pm
- Per transfigūraciją? Na, tiesiog transfigūruojame vienus daiktus kitais, - gūžtelėjo pečiais. - Būna įdomu, nes tikrai ne visada pasiseka taip, kaip turėtų, - sukikeno.
Kai Melodė ėmė vis daugiau klausinėti apie herbologiją ir Turner, klastuolė pasidarė įtari, tačiau to neparodė. Jai kilo klausimas, ar Melodė kažką žino apie Dori ir Meg išdaigas per Matthew pamokas. Galbūt sklido kažkokios kalbos, nes tikrai ne vienas mokinys savo akimis matė, kaip mergaitės paleido šliuzus tiesiai profesoriui į galvą.
Ir taip, tikriausiai visiems buvo aišku kaip dieną, kad Matthew nemokėjo kerėti, mat su tais šliužais plaukuose išbuvo iki pat pamokos galo. O kur dar tai, kad žiemą jis leido pilnu pajėgumu pustyti į šiltnamį.
Kelias akimirkas Mendel pasidarė šiek tiek gėda. Ar Turner buvo vertas tokių dalykų? Kita vertus, per papildomą pamoką rudenį jis tikrai tyčiojosi iš mergaitės! Tad vis tik pats kaltas, jeigu mokiniai jam šitaip kiaulina. Bet Dori nebuvo tikra, ar ta kiaulintoja nori likti ji. Žinoma, gal užteks tik pamatyti Meg ir kerai patys skries į profesorių, o mergaitės slėps šypsnius. Tačiau dabar Dori norėjo nusiplauti visą atsakomybę nuo šitų išdaigų. Būtų visai neblogai perleisti jas kažkam kitam.
- Na, yra buvę, - pripažino tamsiaplaukė. - Siūlau kada imti ir pabandyti pačiai, - mirktelėjo ragindama.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 23, 2021, 07:55:49 pm
 - Aišku,- trumpai, bet aiškiai tepratarė grifė.
Melodė tikėjosi išsamesnio atsakymo, ką tiksliai yra tekę transfigūruoti ir kokios nesekmės yra įvykusios, tačiau šįkart pasitenkino ir paprastu, ganėtinai trumpu atsakymu. Lėtai, tačiau nesustabdomai jau artinosi vakaras, o saulė jau buvo visai netoli horizonto. Gal net pavyks sulaukti saulėlydžio?
- O kokių išdaigų yra pasitaikę?- jaunoji burtininkė smalsiai pažvelgė į klastuoliškas akis. - Klausiu, vien tiktais iš smalsumo, mat su niekuo dar neteko kalbėti šia tema. Gal esi ir tu iškrėtųsi kokią išdaigą? Ar esi iš tų ramesnių- "gerų mokinių"? Na, aš pati tai tikriausiai būčiau labiau linkusi į išdaigas, nuotykius ir linksmybes, nei ramiai kiurksoti klasėje ir būti "pavizdinga mokine"... (Juk koks gyvenimas be linksmybių?!)
 Melodė atsilošė ir pažvelgė į dangų. Tiesa, žvaigždių nepamatė, tačiau dangaus platybėse tarsi plūduriavo įvairiausi, rodos lengvi lyg plunksnos debesys. Kad ir kaip bebūtų keista, pirmakursei jie priminė cukraus vatą. Nespėjusi ilgiau pasvajoti mergaitė pajuto kažkokį mažą gyvį vaikštinėjant jos ranka. Vos spėjo atsisukti ir akyse išdygo keistokas vaizdelis. Ant jos rankos tūnojo kažkoks niekad nematytas kelių centimetrų dydžio padariūkštis, primenantis egzotinį vabzdį. Tačiau atidžiau apžvelgti padariūkštį nebegalėjo, mat vos jį išvydus aptemo akyse, o ties ta vieta kur tūnojo keistasis vabzdys pajuto nepakeliamą skausmą. Dar niekad neteko patirti tokio siaubingo jausmo. Po šimts... Tikriausiai tas nelemtas padariūkštis buvo nuodingas ir įgėlė man! Šiaip ne taip praplėšė akis ir vien lūpomis ištarė "padėk". Kiekvieną kūno dalelę užliejo skausmas ir kuo toliau, tuo sunkiau darėsi pakelti šią nežmonišką kankynę. Galiausiai grifė pasidavė skausmui ir pasileido į bekraštę tamsą. Kažkur tolumoje girdėjosi ugnies spragsėjimas ir varnų krankimas, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila pasipriešinti Melodė niekaip nesugebėjo.
 Viskas? Nejaugi viskas taip staigiai baigėsi? Mergaitė negalėjo tuo patikėti, tačiau panašu, jog ji vėl sėdi priešais laužą. Keista, bet skausmo ji nebejautė, ugnies skleidžiamos šilumos taip pat. Šalimais išvydo regis sunerimusią Dori, tad linksmu tonu pranešė džiugią naujieną:
- Ach, tu nė neįsivaizduoji koks siaubingas buvo tas skausmas. Prakeiktas vabzdys man suleido savo nuodus ir...
 Pagaliau grifė susiprato negirdinti savo balso, o klastuolė irgi jos tarsi nematė. Melodė atsisuko ten kur buvo nukreiptos klastuolės akys ir krūptelėjo išvydusi... save. Tačiau be jokių gyvybės ženklų. Nejaugi aš miriau? Netikrosios Melodės akys paplūdo ašaromis, tačiau žinoma niekas to nematė. Tačiau ji vis tik jautė savo širdies plakimą, kuris skelbė, jog dar ne viskas prarasta.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 24, 2021, 11:34:12 am
- O, išdaigų yra pasitaikiusių įvairių. Jeigu klausi apie herbologiją, tai kažkas žiemą prakiurdė šiltnamio stogą, kai buvo žiema, ir viduje pradėjo pustyti. Kažkas padidino tokius šliužus nuo augalų, ir sviedė juos profesoriui galvon, - sukikeno.
Taip, tikrai kažkas.
- Per kerėjimo pamoką visi vieningai esame sukėlę sumaištį, na, viena vyresnėlė susprogdino sieną ir iš jos pasileido vanduo, aš padariau nedidelę juodąją skylę, ir buvo dar daug visko, žodžiu, tikras beprotnamis. O per žiobarotyrą esu sukėlusi tikrą chaosą. Kai čiuožinėjome pačiūžomis ant ledo, aš tą ledą suskaldžiau, iš ledinio vandens padariau didžiulį debesį ir...
Tačiau Dori pasakojimas nutrūko, nes kai ji žvilgtelėjo į Melodę... ji... alpo!
- Melode! - sušuko tamsiaplaukė. - Melodė, kas tau?!
Klastuolė ėmė purtyti grifę, tačiau ši nereagavo. Dėl Merlino barzdos, ji jau buvo apalpusi. Ant pašnekovės rankos Mendel pamatė kažkokią žymę. Jai kažkas įgėlė arba įkando, pamanė mergaitė. Suknista gamta.
Dori nutaikė burtų lazdelę į grifę. Jai jai buvo tekę naudoti šiuos kerus, mat draugai ne kartą buvo patekę į pavojų. Būtų naudinga pradėti Hogvartse mokyti vaikus apie pirmosios pagalbos suteikimą, prieš burdama galvojo Mendel. Ji nebuvo tikra, kad šie kerai padės, nes jie skirti tik atgaivinimui. Jeigu po Melodės kūną buvo paskleisti nuodai, jai bet kokiu atveju reikėjo į ligoninę. Tačiau Dori vis tiek turėjo kažko griebtis.
- Rennervate! - sušuko.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Melody Moondragon Lapkričio 24, 2021, 03:51:06 pm
  O, kad tik pavyktų... Melodė, o jei tiksliau nebematoma ir vos pusgyvė Melodė laikė sukryžiuotus pirštus. Žvilgsnis su baime buvo nukreiptas į netoliese gulintį grifės kūną. Ką tik upeliais tekėjusios ašaros kiek aprimo ir dabar iš jų liko tik šlapias pėdsakas ant vaiduokliškosios Melodės skruostų ir prie sudrėkusių jos akių (tačiau ji pati nė nejautė to drėgnumo). Galiausiai tamsiaplaukė nusprendė įsitikinti ar šioji tikrai išėjusi su visam. Sukaupusi visą savo drąsą ištiesė šmėkliškąją ranką ugnies link ir pirštais palietė liepsnas. Skausmo ar deginimo ji nejuto, tad šiek tiek nudžiugo, kad jos pirštai (jei dar vis galima juos taip vadinti, mat ji nė pati jų negalėjo pajausti ar pamatyti) nevirto pelenais. Tačiau greitai susigriebusi surimtėjo, mat tai ko gero nėra geras ženklas. Gali būti, kad ji iš tikrųjų mirė ir niekad nebepajaus lietaus gaivumo, ugnies šilumos ar nepaprasto knygų kvapo... Tačiau staiga išgirdo burtažodį ir atsisuko į kitąją save (savo besielį kūną). Nuo tada viskas vyko taip greitai, kad nė pati Melodė nebesuvokė kas įvykę, o štai jau ir vėl tamsa. Pirmiausia pajuto deginantį skausmą ties kairiosios rankos pirštais. Tokį, tarsi šie būtų deginami ugnyje. Kiek vėliau pajuto dilginimą ant dešiniosios rankos ir staiga suvokė- ji dar vis gyva! Lėtai pramerkė akis ir vėl išvydo "cukraus vatos" debesis. Tačiau dangus jau buvo ne be toks šviesus, dabar šis nusidažė ugninėmis spalvomis. Šiaip ne taip atsisėdusi pažvelgė į Dori.
- Ačiū,- tarstelėjo. - Panašu, kad ir vėl turiu tau būti dėkinga, kad mane išgalbėjai. Lieku skolinga.
 Mergaitė kiek papurtė nusvilusius pirštus, kurie dabar priminė keptas ant laužo dešreles ir kiek atsigavusi pabandė atsistoti. Keista, tačiau pavyko iš pirmo sykio. Grifiukė žvilgtelėjo į išgelbėtoją ir pasakė:
- Net neįsivaizduoji ką man teko iškęsti. Kažkoks prakeiktas vabzdys man įgėlė ir... Ai, geriau papasakosiu vėliau, dabar neturiu tam nei jėgų, nei noro. Tai... Gal jau eime? Manau šiandien nuotykių jau užteks, be to- jau tuoj sutems.
 Melodė būtų nieko prieš palaukti kol danguje sužibės žvaigždės, tačiau turėjo svarbesnių reikalų ir buvo per daug išsękusi. Manau pakeliui būtų neprošal užsukti ir į ligoninės sparną... Žingsnis po žingsnio, kartais sustodama pailsėti patraukė didingosios pilies link.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 24, 2021, 04:15:24 pm
Besidaužančia širdimi Dori žiūrėjo į grifę ir, ačiū Merlinui, ši atsigavo. Ak, tiesiog akmuo nuo širdies nusirito! Juk Dori nenorėjo, kad jos akivaizdoje numirtų Grifų gūžtos mokinė, kai pati antrakursė buvo klastuolė. Kas ten žino, ar ant jos negriūtų įtarimų lavina.
- Ee... Nėra už ką, - Dori buvo pasimetusi.
Iš tiesų buvo jau pats metas keliauti pilies link. Oras visai atvėso, vėjas tapo žvarbesnis. Dabar jau mergaitė nebenorėjo skaityti, galva buvo per daug išūžta. Būtų visai neblogai nusliūkinti iki virtuvės ir paprašyti elfų pagaminti saldžios ir karštos melisų arbatos. Dori mielai susisups bendrajame kambaryje į pledą ir pasišildys prie židinio. Be to, regis, Melodė traukė nelaimes. Bent jau šiandien. Pirmiausia ta čili pipirų skonio pupelė, paskui šitas vabzdys. Dori nenorėjo, kad atsitiktų dar kas nors.
- Taip, jau galime eiti, - pritarė. - Manau, kad tau būtų ne pro šalį apsilankyti ligoninėje, nes mano kerai visa, ką galėjo padaryti, tai tik atgaivinti, todėl ir neturi jėgų. Reikia, kad būtų pašalinti nuodai iš tavo kraujo. Aš tave palydėsiu.
Dori kartu su Melode pradėjo kelionę į pilį. Grifė atrodė išties nusilpusi, todėl mergaitės vis sustodavo pailsėti. Galiausiai jos pasiekė Hogvartsą ir dingo tarp daugybės kitų mokinių siluetų.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Birželio 10, 2022, 07:13:10 am
  Buvo rugsėjo pradžia. Skaisčiai švietė saulė. Buvo karšta. Roma atėjo prie ežero. Atėjusi iškart patraukė prie vienos iš laužaviečių, nes šiandien turėjo vykti pasisėdėjimas su varniais. Roma džiaugėsi, kad ši diena pagaliau atėjo ir džiaugėsi, kad geras oras. Ji apie šį pasisėdėjimą buvo pranešusi jau seniai, bet dėl viso pikto prikabino raštelį bendrajame Varno Nago kambaryje. Roma buvo nusprendusi, kad jis turėtų vykti prie ežero. Prie laužo, nes bent jau jai būdavo smagu vakarais sėdėti prie ugnies ir valgyti kepintus zefyrus. Vos Romai pagalvojus apie zefyrų skonį, jai taip norėjosi vėl tą padaryti, nes to nebuvo dariusi jau daugiau nei penkerius metus, todėl buvo atsinešusi ir zefyrų. Taip pat atsinešė ir vynuogių, mandarinų, apelsinų, arbūzų ir dar daugiau vaisių bei uogų. Roma nebuvo tikra ar ateis daug varnių, bet tikėjosi, kad bent keli ateis. Ji atėjo šiek tiek anksčiau, nes turėjo papuošti aplinką. Gal labiau ne turėjo, o norėjo. Tad atėjusi būtent to ir ėmėsi. Ji žinojo, kad užtruks neilgai, nes kerų pagalba viską padaryti tikrai lengva.
 Kai ji baigė puošti aplinką laiko buvo beveik nelikę. Tikiuosi visiems bus smagu ir tikiuosi, kad viena čia nesėdėsiu. Mintyse tikėjosi rudaplaukė, nes jai buvo svarbu, kad visiems būtų tikrai smagu. Baigusi savo pakankamai ilgus apmąstymus rudaplaukė pradėjo laukti mokinių, nes žinojo, kad jie jau turėtų pasirodyti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Birželio 10, 2022, 10:30:55 am
Sakura beprotiškai laukė šitos dienos, nes šiandien turėjo vykti Varno Nago mokinių susitikimas. O juk šviesiaplaukei taip norėjosi susirasti draugų! Penkiolikmetė artėjant susibūrimo laikui tiesiog tekina nubėgo prie ežero. Diena buvo šilta, tad mėlynakė dėvėjo rusvą lininę suknelę, o ant galvos buvo užsimaukšlinusi baltą kepurę nuo saulės taip pat iš natūralaus audinio. Jos kojos, žinoma, buvo basos. Ant pečių Sakura užsilašino eukaliptų eterinio aliejaus, kad tik jokie vabzdžiai nekibtų.
Priėjusi laužavietę, kurioje mokinių jau laukė koledžo vadovė, varnanagė išvydo didelę medinę arką, papuoštą kažkuo panašiu į spindinčias ryškiai mėlynas varnas aštriais juodais nagais. Tačiau norint praeiti pro arką penktakursė susidūrė su problema: ją gaubė tarsi nematomas stiklas. Vos prie jo prisilietus Sakurai prieš nosį išdygo ore rašyti mėlynos spalvos žodžiai:
Citata
Naktis tamsi, tu Psichą sutinki! Ką jam šauki?
Ilgų plaukų savininkė šiek tiek pasimetė, bet netrukus suprato, jog greičiausiai įminusi mįslę ji galės patekti į stovyklavietę. Psichas... Gynėjo kerai?
- Expecto patronum, - nedrąsiai tarė ir vėl pabandė praeiti pro arką. Pavyko.
Šiandien stovyklavietės viduryje stovėjo laužas, o aplink stūksojo ratu sustatyti kelmai. Netoliese puikavosi pledukas su vaišėmis. Ant jo laukė daug vaisių ir uogų ir tai nudžiugino baltapūkę, nes maistas pasirodė valgomas. Tiesa, šalia buvo numesti kažkokie keisti balti dalykai, tačiau varniukė nežinojo, kas tai.
Kiek tolėliau stovėjo staliukas, ant kurio buvo sustatyta daug mažų buteliukų su mikstūromis ir kažkokiais užrašais. O dar atokiau nekantravo kol bus skaitomos knygos, sustatytos į porą mažyčių lentynėlių. Atsisėsti galėjai ant greta esančių kelių jaukių krėsliukų.
Aplinka buvo papuošta: kai kurie medžių lapai švytėjo mėlynai, aplink skraidė netikri taip pat mėlynos spalvos paukšteliai.
- Laba diena, profesore, - priėjusi prie koledžo vadovės pasisveikino Sakura ir nusišypsojo.
Mergina pasiėmė gabalėlį arbūzo. Šis buvo neapsakomai saldus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Birželio 10, 2022, 07:52:57 pm
Saulėta, šilta diena buvo daugiau nei tinkama keliauti prie ežero, kur Nelanna kaip tik ir ėjo. Pamačiusi bendrajame kambaryje raštelį, kad visi mokiniai kviečiami prie ežero praleisti laiko ir visiems kartu pabūti, trečiakursė neapsakomai apsidžiaugė. Priėjusi sutartą vietą, ji iš tolo pamatė aplink laužavietę besibūriuojančius koledžo narius. Deja, bet pas juos patekti negalėjo, nes kelią užstojo magiška arka. Pabandžius pro ją praeiti, ore pasirodė žodžiai:
Citata
Jeigu jo tu nematai, tai baisiausio nejutai... Kas?
Nelanna iškart pamanė, kad kaip ir norint patekti į Varno nago bendrąjį kambarį, taip ir čia reikia įminti mįslę. Kaip šaunu! Mūsų vadovė sugalvojo šaunų būdą įsileisti tik koledžo narius!, - nudžiugo mergaitė. Šiek tiek pagalvojusi, ji prisiminė nuotykį su Gruode, kai joms pasiklydus miške jos draugė matė keistą arklį, o ji pati - ne. Grįžusi iš miško, ji jau spėjo išsiaiškinti, kas ten buvo per padaras, ir dabar suprato, kad būtent jo pavadinimą pasakiusi galės patekti į varniukų susibūrimą.
- Atsakymas yra “Testralis”! - sušuko mergaitė. Arka prasivėrė ir ji galėjo įeiti į vidų.
Pakrantė atrodė nuostabiai - dekoracijos, įvairios varniukams skirtos veiklos, laužas, net knygų lentyna! Nelanna nė akimirkos nesigailėjo čia atėjusi. Eidama link laužo, ji sveikinosi su bendramoksliais - kai kuriuos buvo mačiusi vos keletą kartų didžiojoje salėje, su kitais turėjo bendrų pamokų. Priėjusi paklotą su vaisiais, atsisėdo ant jo krašto ir paėmė vynuogių.
- Sveiki! Kaip laikotės? Gražus oras susibūrimui, ar ne? - pasisveikino su čia buvusia koledžo vadove ir kitais mokiniais.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 11, 2022, 03:17:15 pm
Apie tą pasisėdėjimą prie laužo ūžė visas Varno Nago koledžas ir Gruodė galvojo eiti ar neiti. Nutarė, kad neis. Ten bus tiek žmonių. Jai nepatiko susibūrimai. Paskui ji persigalvojo, paskui persigalvojo dar kartą. O po to ir dar kelis kartus. Taip atėjo laikas galutinai nuspręsti ką gi daryti.
Ji palaukė kol mokinių srautas nugarmės prie ežero. Tada visgi nutarė pabandyti ten nueiti. Gal sutiks Sakurą, o gal ir Nelanną. Tikriausiai jos ten bus. Galvojo mergaitė pamažu tipendama prie ežero.
Kai pagaliau priėjo negalėjo eiti tiesiai ten, kur girdėjo klegant mokinių balsus. Ji sustojo, nes negalėjo praeiti pro arką. Ėmė laukti kas gi bus. Ilgai laukti nereikėjo. Ore pasirodė gražus erelio piešinys. Paukštis pravėrė snapą ir pasigirdo melodingas balsas. Visai panašus į tą, kuris klausinėdavo prieš įeinant į bendrąjį kambarį.
- Žvelgsi į atspindį, svajonę matysi, tik per ilgai neužsibūk, nes savo laiką prašvaistysi. Kas? - Gruodė visai suglumo. Iš kur ji dabar gali žinoti kas ten yra? Tai nebuvo koks loginis klausimas. Čia reikėjo nusimanyti apie magiškus daiktus. Erelis jai mirktelėjo.
- Bet iš kur man žinoti?
- Tai tu pamąstyk. - Ji ėmė galvoti apie tai, ką buvo skaičiusi. Tai, ko išklausinėjo iš Alano ir Dori. Atspindį? Kur galiu jį matyti? Vandenyje, veidrodyje, dar kokiame paviršiuje. Gal veidrodyje? Noru šulinys... Ar magai tokį turi? Gal ne. Regis ji čia ir pasiliks. negalės užeiti. Prastovėjo ten kokias penkias minutes. Kol prisiminė knygą apie seniausiuosius magijos artefaktus. Veidrodis rodantis troškimus. Gal tai jis?
- Gal tai Kitrošmų veidrodis? - Pratarė labiau klausdama, nei teigdama. Erelis dar kartą šelmiškai jai mirktelėjo ir dingo. O ji praėjo pro arką.
Čia viskas atrodė puikiai. Maistas, buvo kur patogiai atsisėsti, buvo net knygų.
- Laba diena profesore. - Pasisveikino gruodė su koledžo vadove. Tada ėmė iš lėto eiti dairydamasi draugių.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Arisa Crawford Birželio 11, 2022, 05:48:49 pm
Penktakursė ne itin mėgo leisti laiką viena koledžo bendrajame kambaryje. Jai patiko šurmuliukas, tad ji atėjo link laužavietės kur turėjo būti kažkoks susibūrimas. Prieš patekdama į reikiamą vietą gavo mįslę:

"Vietelė jauki, joje pasukų punšą tu geri! Kas?"

Arisa iškart suprato apie ką eina kalba. - Trys šluotos, - pasakė ir pateko pas kitus varnius. Pamojavusi Sakurai priėjo ir atsisėdo. Nežinojo ar bendraamžė matė, bet tas mažiausiai dabar rūpėjo. Ji nežinojo kas čia vyks, nes nesiklausė. Todėl stebėjo vadovę Romą ir tikėjosi, kad šičia nebus kažkokių nesąmonių. Faktas buvo, kad čia rinkosi tik varniai, nes kitų koledžų spalvų Crawford nematė - tik mėlyną ir bronzinę. Mergina atsiduso, galvodama su kuo pradėti pokalbį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vega Dellal Birželio 11, 2022, 09:16:37 pm
Vega ilgai laukė šios dienos. Ji taip norėjo ką nors nuveikti kartu su kitais Varno Nago mokiniais, nes paprastai tam tiesiog neturėdavo laiko. Rudaakė didžiąją dalį laiko po pamokų praleisdavo bibliotekoje.
Priėjusi varniukė pamatė keistą arką. Tada išgirdo kažkokį keistą, moterišką balsą. Jis sakė: Iš pelenų gimęs savo ašaromis gydo. Kas? Ir vis kartojo tuos pačius žodžius. Iš pradžių varniukė nežinojo ar reikia atsakyti. Manė, kad tai tėra jos vaizduotės vaisius. O tuo labiau, tas balsas sklido iš visur.
- Feniksas, - vis dėlto negarsiai tarė Vega ir didžiai jos nuostabai balsas dingo. Tada varniukė praėjo pro tą arką ir iškart pamatė kitus varnius. Bet čia buvo ir dalykų, kurių rudaakė visiškai nesitikėjo čia išvysti. Čia stovėjo knygų lentynos bei staliukas su eliksyrais, bet po arkos šie dalykai Vegos nebestebino.
- Sveiki, - priėjusi koledžo vadovę pasisveikino bei pasiėmė kelias vynuoges ir jas suvalgė. Vega seniai nebuvo ragavusi tokių skanių uogų. Bevalgydama ji pamatė Sakurą, todėl priėjo prie jos.
- Labas, tikiuosi kelpių čia nebus, - tarė prisiminusi pirmąją šių metų magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Abigailė Nestrof Birželio 13, 2022, 07:51:59 pm
 Niekam nepaslaptis, kad Abigailė kurį laiką buvo apsiribojusi kontaktavimu tik su knygomis. Ilgą laiką mergaitė vis praleisdavo vieną kitą pamoką, lindėdavo bendrajame kambaryje, tik retkarčiais nukeliaudavo iki pelėdyno aplankyti savo gražuolės pelėdos. Iš neturėjimo ką veikti ji net pradėjo lyg žiurkė graužti knygas, ko anksčiau daryti nekentė. Tokiu rėžimu varnė praleido bene visus du mokslo metus.
 Tačiau atėjus penktajam kursui Nestrof prisivertė nugalėti norą lindėti kambaryje kiaurą parą. Tai buvo labai sunku. Bet norint kovoti su kažkuo reikia atlikti veiksmus, o vienas iš puikiai tinkančių veiksmų šiuo atveju buvo koledžo vadovės Romos rengiamas pasibuvimas prie laužavietės.
 Ore tarsi tvyrojo pakylėta nuotaika, kai rudaplaukė suirzusiu veidu atpėdino iki ežero. Visą valandą galvojo ką apsirengti.. O kas, jeigu per kažkokią klaidą atsiras norinčių su ja pasišnekėti? Reikia atrodyti padoriai.

 Ji priėjo arką ir kokias keturias minutes kaip įbesta stovėjo prieš ją. Tik lygiai po tų keturių minučių tiesiai į Abigailės delnus atskrido tamsiai mėlynos spalvos plunksna, ant kurios auksiniai buvo parašyta mįslė:
Citata
Eisi pro šalį, nieks nematys, tik žiūrėk, atsargiai, netyčia kojos neiškišk! Kas?
Ar jie juokauja.. Aš jau ir taip visa išvirusiomis smegenimis, o dabar dar mįsles bandyk įminti, kad įeitum į tą vakarėlį!... Tačiau ką jau bepadarysi-įdėjusi tiek pastangų, kad prisiruoštų ateiti į šį renginį, juk nepuls dabar eiti atgal dėl to, nes nenori įminti mįslės.
 Gerai pasukusi savo išvirusias smegenis Nestrof sugalvojo atsakymą:
 -Tai nematomas apsiaustas?...
 Ir taip, atsakymas buvo teisingas. Šaunu..
 Praėjus pro tą stebuklingąją arką, mergaitė pamatė daug varnanangių, koledžo vadovę, pilną aplinką gražių dekoracijų.. Matėsi, kad pasisėdėjimui tikrai ruoštasi.
 -Sveiki,-nedrąsiai leptelėjo rudaplaukė ir nutilo, tikėdamasi, kad niekas jos nepakalbins.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nikolė Parker Birželio 13, 2022, 08:22:59 pm
     Šiandien buvo tobula diena... Kvidičiui, kurio, deja, Parker šiandien nesužais. Būtų buvę puiku lėkti su patogiai prie kūno prigludusia sportine apranga į Kvidičo aikštę, sėsti ant tėčio gamintos šluotos ir paklius į orą atlikinėti meistriškus triukus. Deja, šiandien laukė kai kas kitas, kas atšaukė šiuos nuostabius Nikolės planus. Prieš kelias dienas metamorfmagė sužinojo, kad koledžo vadovė rengia varnių susibūrimą. Kas ten laukia, Nikolė nenusimanė, nes informacijos nebuvo pateikta, ji tik žinojo, jog vadovė nuoširdžiai kviečia varnas susirinkti į bendrą koledžo pasibūvimą, kuris vyks prie ežero.
     Na, kartais visai nieko būna paįvairinti savo veiklą, ne tik kiekvieną savaitgalį žaisti Kvidičą ir rūpintis mažuoju broliuku. Taip nusprendusi, rožinių plaukų savininkė, kurios plaukai, beje, šiuo metu buvo pabalę kaip sniegas, gražią dieną, puikiai tinkančią Kvidičui, kartu su Katžole ant rankų patraukė link ežero. Kiek nerimavo dėl Varno Nago merginų miegamajame palikto Lorenuko, tačiau ramino mintis, kad, tikėtina, visos varnės bus „suskridusios“ į pobūvį prie ežero ir niekas neaptiks mažojo Nikolės brolio, tikėtina, darančio betvarkę, kurią metamorfmagė vėliau turės sutvarkyti.
     Parker pasiekus nutartą susitikimo vietą, kelią pastojo arka. Šešiolikmetė galėjo galvą duoti nukirsti, kad ji čia dar niekada ankščiau nestovėjo. Nikolei pabandžius pereiti arką, ši merginai prieš nosį užtrenkė iš bala žino kur atsiradusias duris. Nikolė baisiai pasipiktino ir tą akivaizdžiai įrodė ryškiai raudonai nusidažę plaukai. Pabandžius atidaryti duris, šios neatsidarė. Nepadėjo ir atrakinimo burtažodis. Kaip jai dabar reikės patekti į pobūvį? Tačiau Nikolei nespėjus apsisukti ir grįžti į Vanrno Nago bokštą pasiimti Kvidičo aprangos, ore nuaidėjo kaži kokia mįslė.
     - Sielą su juo septynis kartus perskelti gali, bet ar liksi žmogumi?.. Kas? - nuskambėjo žemas, belytis balsas. Parker iš pradžių kiek sutriko, tačiau iškart suvedė galus. Jugi čia Varno Nagas, kaip gali patekti į pobūvį be jokios loginės užduoties?
     - Horokrusas?.. - nedrąsiai mėgino spėti Parker, mat nebuvo labai gera Magijos istorijos pamokose. Ar tikrai tas, kurio nevalia minėti padalijo sielą į septynias dalis?.. Tačiau magiškoji arka atsakymą priėmė kaip teisingą. Durys nušvito skaisčiai mėlyna šviesa, kartu nudažydamos tokia pačia spalva Nikolės plaukus, ir pranyko. Mėlynplaukė žengė kiaurai arką ir ją matomas vaizdas nudžiugino: čia buvo daug kitų varniukų, maisto, laužas... Tikras jaukus pasibūvimas su koledžu!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Birželio 14, 2022, 10:16:05 am
  Roma pasisveikindavo su kiekvienu atėjusiu mokiniu. Ji džiaugėsi, kad varniai neapleido mokslų ir visi iš pirmo karto atspėjo mįslę. Profesorė dėl to džiaugėsi todėl, nes šiais metais tikrai besimokančių daug nebuvo. Nors ir praeitais nebuvo, bet bent jau varniai savęs nepametė. Pagalvojo Roma ir pamatė, kad jau susirinko nemažai mokinių, todėl atsistojo.
- Sveiki, džiaugiuosi, kad atėjote. Linkiu visiems smagaus bei gero laiko. Na, o dabar tegu tas laikas prasideda, - tarė ir nežinodama ką dar galėtų pasakyti atsisėdo ant pleduko šalia maisto ir suvalgė mandariną. Jis buvo saldus. Tokio saldaus dar nebuvo ragavusi gyvenime, kas nustebino rudaplaukę.
  Po to mandarino ji valgyti daugiau nebenorėjo, bet nežinojo, ką dar galėtų nuveikti. Greitai nusprendė nueiti iki knygų lentynų ir paskatyti vieną mėgstamiausių savo knygų, nes žinojo, kad ją tikrai paėmė, bet kur įdėjo neprisiminė. Nuėjusi akimis praėjo pro vieną, pro kitą lentyną, bet tos knygos nerado. Na kurgi tu? Paklausė knygos rudaplaukė mintyse ir kaip tik tuo metu ją pastebėjo. Rudaplaukė tik nusišypsojo ir atsisėdusi į vieną iš krėslų pradėjo skaityti knygą “Senieji juodosios magijos ritualai”. Kol kas buvo ramu, todėl Roma galėjo skaityti knygą.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Birželio 14, 2022, 12:05:38 pm
Netrukus pradėjo rinktis vis daugiau mokinių ir stovyklavietė tiesiog klegėjo nuo kalbų. Visai šalia atsidūrė Nelanna, kuri įsitaisė ant pleduko.
- Labas, Nelanna! - džiaugsmingai sušuko Sakura. Norėjosi draugę apkabinti, bet vis dėlto penkiolikmetė neįšdrįso. - Puiki puiki diena!
Po kelių akimirkų pasirodė ir Gruodė, kurią baltapūkė ėmė kviesti vardu:
- Gruode! Ateik čia, pas mus! - sušuko mėlynakė.
Arisa, kuri buvo Sakuros bendraamžė, jai pamojo. Sakura apsidžiaugė, mat būtent bendraamžių draugų ji troško susirasti labiausiai.
- Arisa, ar padarei jau magijos istorijos namų darbus? - pabandė pradėti pokalbį strazdanė.
Atėjus Vegai ir prakalbus apie kelpes Sakura droviai nusišypsojo.
- Aš taip pat tikiuosi, - žvilgtelėjo į ežerą. - Su jomis susidurti visai nenorėčiau. Tikros nenaudėlės, sujaukia protą, ar ne?
Šią akimirką Sakura jautėsi tiesiog puikiai. Regis, kad dar niekada jai neteko kalbėti su tiek daug žmonių, kurie būtų bent kažkiek panašaus amžiaus, vienu metu. Pievoje vaikų ir paauglių šviesiaplaukė apskritai nesusitikdavo, o čia, Hogvartse, pabendrauti tekdavo daugiausiai su kuo nors dviese, na, kartais trise. Dabar Sakura net nesigraužė dėl pasaulio, kurį žmonės išdarkė. Ji buvo laiminga turėdama galimybę būti jaunimo šurmulyje.
Sakura išgirdo nedrąsų pasisveikinimą ir atsisuko į garso šaltinį. Ten buvo Abigailė, su kuria mergina susipažino nuodų ir vaistų pamokoje.
- Abigaile! - kiek per daug entuziastingai sušuko ilgaplaukė. - Kaip smagu, kad atėjai! - ir vis dėlto be apsikabinimų šį kartą apsieiti nepavyko. Nejučiom Sakura apkabino rudaplaukę.
Koledžo vadovė visus pasveikino susirinkusius, o paskui nuėjo skaityti knygos. Mergina norėjo apkabinti ir ją - už tai, kad surengė tokią gražią šventę.
Sakura taip norėjo, kad būtų linksma ir nenuobodu, kad kiti norėtų su ja draugauti, jog nubėgo prie to staliuko su eliksyrais ir greitai permetė akimis kelias instrukcijas. Tada griebė tris buteliukus - raudoną ir mėlyną bei tuščią - ir grįžo atgal prie vaišių pledo.
Nieko nelaukusi mergina įpylė į tuščią buteliuką raudono skysčio, o po to - mėlyno. Tikriausiai buvo per daug susijaudinusi ir kažką ne taip perskaitė arba sumaišė. Dvispalvis skystis ėmė putoti, o putos pradėjo veržtis lauk tiesiai ant vaišių. Sakura atšoko ir pradėjo galvoti, kaip reikėtų viską sustabdyti, bet tada pamatė bendrakoledžę mėlynais plaukais ir tarsi pamiršo, kokį šaršalą ką tik užvirė.
- Tavo plaukai mėlyni! Tu juos nusidažei! - sušuko ji mėlynplaukei.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 16, 2022, 05:08:20 pm
Užsisvajojusi Varniukė ėjo ieškodama draugių. Norėjosi kuo greičiau atsirasti tarp jų. Ji išgirdo, kad Sakura šaukia vardu ir priėjo prie jos ir Nelannos. Mergaitė įsitaisė ant žolės ir džiugiai joms nusišypsojo.
- Sveikutės. - Pasakė. Būtų gal ir daugiau ėmusi tarškėti, bet šalia buvo dar kažkokia nepažįstama vyresnė mergina, todėl ji sėdėjo ir klausėsi jų pokalbio.
Sakura atrodė baisiai užsidegusi, laiminga, tokios gal jos Gruodė net nebuvo mačiusi. Staiga ji pašoko ir nubėgo prie eliksyrų. Mergaitei pasidarė įdomu ką ji čia ketina daryti. Ir greit smalsumas buvo nugesintas, nes ji sugrįžo ir ėmė kažką gaminti.
- Ką čia nori padaryti? - Pagaliau paklausė Gruodė. Ją labai domino eliksirininkystė. O kai pamatė iš buteliuko virstančias putas pradėjo šypsotis. Atrodė, kad tuo putojančiu skysčiu būtų smagu taškytis.
Paskui pagalvojo,  kad reiktų viską sutvarkyti, bet griebtis burtų nenorėjo. Nežinia ką tas galėjo prišaukti. Čia rinkosi vis daugiau nepažįstamų merginų ir pridaryti kvailysčių jų akivaizdoje norėjosi mažiausiai.
Bet praėjus truputėliui laiko tos putos vis dar buvo, atrodė, kad jų net padaugėjo. O be to jos niekas nestebėjo, todėl skubėdama paėmė savo lazdelę ir nukreipė į tą skystį.
- Tergeo. - Tyliai pasakė. Šį kartą bent nesupainiojo burtažodžio. Tai buvo nutikę kartą per herbologijos pamoką. Putojantis skystis pradingo, o Gruodė įsidėjo lazdelę atgal į kišenę.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vega Dellal Birželio 16, 2022, 06:04:13 pm
  Sakura atsakė apie kelpes, bet Vegai nieko nespėjus atsakyti išgirdo kažką kalbant. Balsas varniukei nebuvo pažįstamas, todėl ji atsisuko į tą pusę ir suprato, kad kalba profesorė. Ji palinkėjo, kad visiems būtų smagu. Kam čia linkėt. Juk ir taip jau labai smagu. Pagalvojo varniukė.
  Vega pamatė, kad koležo vadovė nuėjo skaityti knygą, todėl ir pati užsimanė kokią paskaityti. Priėjusi prie lentynos varniukė pasiėmė pirmą pasitaikiusią knygą. Ji vadinosi - "Per burtininkų amžius". Knyga varniukei pasirodė įdomi. Rudaakė ją atsivertė ir perskaitė kelis puslapius. Jai buvo labai įdomu. Ji nusprendė ją nusinešti toliau, bet beskaitant nejučiom paėjo kelis žingsnius į priekį ir nuvertė visas knygų lentynas. O tuo pačiu nuvirto ir visi krėslai. Įskaitant ir tą, kuriame sėdėjo vadovė.
- Labai atsiprašau, - tyliai tarė varniukė ir pravirko.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Birželio 16, 2022, 09:59:48 pm
Į varniukų susibūrimą sugužėjo dar daugiau mokinių - su vienais Nelanna yra dirbusi pamokose, su kitais leido laisvalaikį, o su likusiais prasilenkdavo Varno Nago bendrajame kambaryje bei Didžiojoje salėje. Mergaitė norėjo susipažinti ir su kitais mokiniais, tačiau nedrįso jų užkalbinti. Sėdėdama ant pledo ir valgydama vaisius ji stebėjo, kas vyksta aplinkui ir kokie mokiniai praeina pro arką, atsakę į jos klausimus. Staiga nutiko kažkas netikėto - Sakura apliejo putomis vaišių pledą!
- Sakura, ar tau nieko nenutiko?! - sunerimo Nelanna.
Laimei, Gruodė greitai susigaudė, ką daryti, ir pašalino atsiradusias putas. Nors pledas jau buvo sutvarkytas, bet varniukei kartu su putomis dingo ir apetitas. Jai galvoje stovėjo putomis aplipę vaisiai ir ji nieko su savimi negalėjo padaryti - šitoks vaizdas įstrigo atminty ir ji į vaisius net pažiūrėti nebegalėjo. Vietoj to ji susiruošė apžiūrėti knygų lentynos, tačiau ir to padaryti nepavyko - Vega nuvertė lentyną ir, varniukės siaubui, krėslą su profesore.
- Profesore, leiskit padėti! - Nelanna ištiesė jai ranką ir ruošėsi padėti jai atsikelti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Abigailė Nestrof Birželio 17, 2022, 09:34:28 pm
 Abigailė labai greitai išvydo atpuolančią link jos pusės Sakurą, kurią greitai pajuto savo glėbyje. Nemanė, kad tokia netikėtai užsimezgusi draugystė nuodų ir vaistų pamokoje gali rimtai vystytis. Jeigu varnė savyje turėtų bent šlakelį daugiau drąsos, tikrai pakviestų baltaplaukę kokį vakarą susitikti bei pasišnekučiuoti.. Šis varnanagių susibūrimas būtų puiki proga ją pakviesti. O gal reiktų tiesiog dabar prieiti ir šią mergaitę užkalbinti?
 Bet vos į apniukusią Abigailės galvą pradėjo lysti tokios mintys, Sakura greitai dingo iš akių, o jau po kelių minučių pridirbo kažkokią nesąmonę. Ant visų vaisių pasipylė raudonos ir mėlynos putos.. Ar gali bent viena diena praeiti be jokių problemų? O be to, beveik tuo pačiu metu kažkokia nematyta bendrakoledžė nuvertė knygų lentynas, stovėjusias atokiau. Dar sako, kad varniai protingi.. Kaip reikia taip sugebėti padaryt..
 Bandydama ignoruoti tuos, kurie intensyviai siūlėsi padėti susitvarkyti pridirbtą košę, Nestrof tyliai nusliūkino prie uogų krūmo ir nusiskynė kelias dideles mėlynas uogas. Jos atrodė kaip peraugusios šilauogės, kurias penkiolikmetė taip mėgsta. Skonis išties buvo nuostabus. O nuo vaišių stalo, kuris dabar jau sutvarkytas, pasiėmusi puodelį punšo patraukė ieškoti Sakuros. Mergaitė vis dėlto manė, kad jeigu jau atėjo į tokio mąsto pasibuvimą, reikia su kažkuo pasikalbėti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Arisa Crawford Birželio 18, 2022, 12:27:33 pm
Arisa didžiąją dalį laiko prastovėjo stebėdama vandenį. Vienintelis dalykas, nukreipęs jos dėmesį buvo Sakura.
- Ne, dar namų darbo nepadariau. Ir manau, kad šįvakar jo nepadarysiu. Juk žinai, kad palieku viską paskutiniam vakarui. - Šyptelėjo. Įprastas kandumas šiandien buvo lyg ir išgaravęs, nes iš aplinkinių vienintelė vadovė buvo ne itin mėgstamas žmogus. Kitus varniukus Arisa arba laikė draugais arba neutraliais žmonėmis niekaip neveikiančiais jos gyvenimo (net jei jie ir turėdavo kažkokios įtakos).
Kol visi kiti nekreipė ar bent atrodė nekreipiantys dėmesio į merginą, Crawford nusiėmė mantiją ir devėdama žiobariškus rūbus - juodus marškinėlius su Nirvanos logotipu bei medžiaginius pilkus šortus, įsibėgėjo ir šoko į šaltą, dar sušilti nespėjusį vandenį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nikolė Parker Birželio 18, 2022, 06:48:22 pm
     Nikolė džiaugėsi, kad Varno Nago koledžo vadovės surengtas pasibūvimas pritraukė tiek daug dalyvių. Vos įžengus pro arką, šiuo metu mėlynplaukės laikinai rudos akys pastebėjo daug veidų. Dalis buvo nepažįstami, kiti retkarčiais regėti tai pamokose, tai koledžo bendrajame kambaryje, tai Didžiojoje salėje prie varniukų stalo, tai bibliotekoje ar dar kokioje nors kitoje Hogvartso pilies vietoje. Pirmu žvilgsniu Nikolė nepatiko nė vieno artimiau pažįstamo draugo, tad apsidžiaugė dvejais dalykais. Pirma: tai bus gera proga susipažinti su kitomis varnomis. Antra: visa laimė, pasiėmė ir Katžolę kartu. Jei su niekuo nepavyks susipažinti, bent jau nesijaus vieniša. Paleidusi katę ant žemės, Parker jau norėjo traukti link vaišių pledo, kur matė ne vieną mokinę, tačiau kaip tik tą pačią akimirką nuo jo pakilo kažkokia baltaplaukė, iš pirmo žvilgsnio Nikolės bendraamžė, tačiau jai prisiartinus prie šešiolikmetės, ji pastebėjo, kad ilgaplaukė kokiais metais jaunesnė. Nikolei buvo smagu, kad prie jos kažkas priėjo, tačiau Katžolei anaiptol - ji užlindo už varniukės kojų ir ėmė šnypšti ant nepažįstamosios, matyt ši kiek išgąsdino Nikolės augintinę. Nikolė paėmė Katžolę į rankas ir ėmė ją raminti:
     - Viskas gerai, Katžole. Čia tik mokinė, ji nieko blogo tau nedarys. Viskas gerai, nešnypšk ant jos, - kalbėjo ir glostė (o gal labiau šiaušė?) katės kailį. Tačiau netrukus jos kalbas nutraukė prisiartinusi mergina.
     - Ką? Ai, ne... Jie nėra dažyti. Na taip, tu teisi - čia nėra mano natūrali spalva, tačiau plaukai nėra dažyti, - Nikolė keik nutilo, galvodama kaip geriau paaiškinti. Nusprendė parodyti. - Esi girdėjusi apie tokius metamorfmagus? Tai aš viena iš jų. Galiu keisti savo išvaizdą. Nors, tiesą sakant, ji dažniau keičiasi pati, man nė nepastebint. Priklauso nuo mano emocijų, dažniausiai.
     Nikolė leido plaukams įgauti kelias spalvas ir formas. Iš pradžių jie pasidarė visiškai juodi ir labai susigarbanoję. Paskui pasidarė labai ilgi ir nusidažė viršugalvyje gelsvai, o galiukai - žalsvai. Galiausiai pasidarė lygiai tokie patys kaip ką tik prie jos priėjusios mergaitės - ilgi ir balti. Tuomet Nikolė pamėgino gerai įsižiūrėti ir įsidėmėti visas merginos išvaizdos smulkmenas ir pati tai atkartoti. Sekėsi sunkiai, bet tai jau nebuvo pirmas kartas, tad kiek lengviau nei pirmąjį. Galiausiai jai pavyko ir prieš nepažįstamąją stovėjo tiksli jos kopija. Ji draugiškai šyptelėjo ir prabilo:
     - Šiaip jau, tikroji ir natūrali mano plaukų spalva yra rožinė. Žinau, skamba keistai, bet... Tai tiesa, - šyptelėjo dar kartą ir įgavo natūralią savo išvaizdą - veidas, pilnas strazdanų, žalsvai rudos akys, rožiniai plaukai...
     - Beje, aš Nikolė. O tu kuo vardu? - tačiau netrukus jos dėmesį patraukė garsus garsas, kurį, pasirodo, skleidė krintančios lentynos. - O, ne! - suriko Parker, paleido Katžolę iš rankų ir, atsigręžusi į nepažįstamąją, tarė: - Eime, joms (turėjo omeny tiek lentynas, tiek žmones prie jų) reikia pagalbos!
     Tuomet bėgom pasileido prie lentynų. Prisiartinusi pastebėjo parkritusią profesorę, kuriai padėjo kita mokinė ir vieną mokinukę, kuri verkė. Matyt, tai ją ištiko nelaimė.
     - Nesijaudink, - ėmė guosti. - Viskas bus gerai, mes sutvarkysime. Neverk. Žiūrėk - niekas nenukentėjo. Gal vadovė kiek užsigavo, bet tikrai dėl to tavęs neteis, ji supratinga moteris, visiems pasitaiko, - išbūrusi nosinę ji davė ją mergaitei, o pati priėjo prie vadovės ir tarė: - Profesore, kaip mes tai sutvarkysime? Gal žinote kokius kerus? Ar jums prireiks pagalbos?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Birželio 19, 2022, 01:46:54 pm
Roma ir toliau skaitė knygą iki kol pajuto, kad krėslas ir lentynos nugriuvo. Gal lentynų tikriausiai nepajuto, greičiau jas išgirdo. Susivokti anksčiau ji nespėjo, todėl spėjo tik pajusti smūgi. Tiesa, dar pakenčiamą. Tuo pačiu metu išgirdo atsiprašymą ir kažkieno verksmą. Greitai Nelanna padėjo jai atsistoti. Tada atėjo ir dar viena mergaitė, kuri pradėjo guosti verkiančią mergaitę. Roma suprato, kad tai buvo Vega.
- Ačiū, mergaitės. Vega, viskas gerai. Matai? Niekas nenukentėjo. Neverk, - dar paguodė pirmakursę, o paskui atsisuko į lentynas ir vyresnę mokinę, kuri paguodė Vegą.  - Pagalbos nereikės, ačiū, - pasakė ji ir mostelėjo lazdele. Lentynos bei krėslai patys susitvarkė. Šiandien man tikrai užteks skaitymo. Pagalvojo Roma. Kitą kartą paimsiu patikimesnes lentynas. Dar pridūrė mintyse žvelgdama į dabar jau stovinčias lentynas, kurios prieš keletą sekundžių vos nesulūžo.
- Dar kartą ačiū, - tarė rudaplaukė ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Arisa Crawford Birželio 20, 2022, 06:04:44 pm
Išsimaudžiusi Arisa patenkinta išlipo iš vandens. Buvo šalta ir malonu. Ji mėgo šaltį dar nuo vaikystės, dažnai žiemą vaikščiodavo be pirštinių ir liesdavo sniegą ant daugiabučių namų palangių, esančių pakankamai žemai. Šlapi plaukai lyg įsimylėję kabinosi prie blakstienų, tad paauglė ėjo šlapia ir beveik nematydama kur eina. Rankomis bandydama susitvarkyti palaidus plaukus, Arisa net nepastebėjo šiukšliadėžės. Užgavusi medinį dirbinį, kažkodėl itin gerai įaugusį į žemę, penkiolikmetė įkrito į ganėtinai gilią dėžę. - Kas per velniava?! - Bandydama išsiropšti iš ten rausvaplaukė dar labiau įklimpo į lipnią masę iš pergamento, kuri jau spėjo prisiklijuoti prie jos plaukų, rankų ir veido. Pagalbos šauktis buvo gėda tokiai pasitikinčiai savimi jaunuolei, tad tęsė bandymus išsigelbėti savomis jėgomis.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vega Dellal Birželio 20, 2022, 07:15:52 pm
  Prie Vegos priėjo kažkokia jai nepažįstama vyresnė mergaitė ir ją paguodė. Greitai tai išgirdo ir iš koledžo vadovės.
- Atsiprašau labai. Ačiū, - tarė ir vyresnės mergaitės duota nosine nusivalė ašaras. Varniukė susižavėjusi stebėjo kaip profesorė kerais sutvarkė lentynas ir krėslus. Tikiuosi ir man kada nors pavyks taip kerėti. pagalvojo pirmakursė žvelgdama į jau gražiai stovinčias lentynas. Viskas atrodė taip lengva, bet Vega žinojo, kad taip nėra. Na, arba buvo sunku tik Vegai. Tada Vega pamatė kažkokią vyresnę mergaitę, kuri įstrigo šiukšliadėžėje. Aš galiu. Aš galiu. Pagalvojo varniukė ir priėjusi prie jos išsitraukė lazdelę.
- Wingardium Leviosa, - tarė nukreipusi lazdelę į vyresnę bendrakoledžę ir tikėjosi, kad kerai suveiks, nes norėjo jai padėti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Birželio 21, 2022, 07:57:08 pm
Padėjusi profesorei atsistoti, Nelanna nusprendė įmerkti kojas į vandenį. Jai labai patiko vanduo, tad ji nepraleisdavo progos nueiti pasimaudyti Kolno upėje, šalia kurios įsikūręs jos gimtasis miestelis. Ežere prie Hogvartso pilies nebuvo daug vietų patogiai prieiti ir įbristi į vandenį, todėl varniukė apsidžiaugė, kad koledžo vadovė parinko vietą, kur geras priėjimas prie vandens. Pakeliui Nelanna pamatė bruknių kerą ir patraukė nusiskinti uogų. Tik staiga ji koja užkliudė nediduką bičių lizdą, įsitaisiusį po krūmu, ir visas būrys lizdo gyventojų pakilo į orą. Dūgzdamos jos užpuolė varniukę. Ši paklaiko ir pradėjo cypti:
- Aaaaiii!!! Ką man daryti? Jų tiek daug!
Nelanna bijojo net pajudėti, nes įsivaizdavo, kad vos menkutis judesėlis gali įsiutinti bites ir visas spiečius ją sugels. Žinoma, tokią akimirką ji pamiršo esanti burtininkė ir galinti burtais apsisaugoti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Birželio 23, 2022, 07:12:47 pm
Kaip keista bebūtų, bet šventėje kilo sumaištis. Nors Gruodė ir sutvarkė Sakuros užvirtą košę, tačiau tos košės prisivirė ir kitur. Bibliotekėlė sugriuvo, laimei, netrukus viskas taip pat buvo sutvarkyta.
Šviesiaplaukė nuėjo prie tos merginos, Nikolės, kuri dar ką tik buvo pakeitusi savo išvaizdą į pačios Sakuros.
- Aš nesu girdėjusi apie meta... Na, kaip tu ten sakei, - šiek tiek susigėdo, jog neįsiminė pavadinimo. - Ar tai kažkas panašaus į multisulčių eliksyrą? Mano vardas Sakura. Sakura Levins. Penktakursė iš Varno Nago, - prisistatė taip, kaip šiuo metu buvo pratusi. - Beje, ar ir tu augini gyvūną? - prisiminė apie tai, kad Vėtra pasakojo auginanti gyvūnus. - Kodėl jis piktas? Gal jis nori gyventi laisvėje?
Tačiau taip, kaip Nikolė besišnekant nubėgo į bibliotekėlę, taip dabar nubėgo ir Sakura, mat pamatė, kad Nelanną puola bitės.
- Nikole, padėk! - dar sušuko bėgdama Nelannos link. - Immobulus! - užšaldė bites. - Ar tau neįgėlė? - susirūpinusi paklausė. - Ką mes dabar darysime? Užšaldymas yra laikinas! - prisiminė herbologijos pamoką ir Alaną, kuris tada padegė piktmuses. - Prašau, tik jų nepadekime, gerai?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 23, 2022, 08:35:17 pm
Gruodei atrodė, kad gal visgi tokie vakarėliai ne jai. Nesijautė jaukiai žmonių sanbūryje. Be to viskas ėmė virsti aukštyn kojom. Nors vėliau lyg ir ėmė tvarkytis. Todėl ji tuo tarpu vaikštinėjo paežere ir galvojo apie savo nuostabų atradimą oro akrobatiką. Toje didžiulėje mokyklos bibliotekoje skaitė apie tai vis daugiau. Gal jau net per daug. Skaitė apie šluotų modelius, geriausius skraiduolius, kerus, kurie tobulina šluotas ir taip toliau. O mokslai šiek tiek nuvažiavo šonan. O juk buvo kur tobulėti.
Staiga mergaitė išgirdo klyksmą ir pamatė, kad ton pusėn iš kur sklido balsas nubėgo Sakura. Ji pasileido paskui ją ir prisivijo tada, kai mergina užšaldė bites.
- Ar tau nespėjo įgelti Nelanna? Ar nesi alergiška įgėlimams? - Paklausė ji. Antrakursė neįsivaizdavo kaip visiškai nusikratyti bičių. Bent jau padaryti taip, kad kai jos atstings nebekreiptų į jas visas dėmesio.
- Gal žinot kokius nors kerus, kurie leistų dūmus. Na žinot, kaip daro bitininkai, kurie nori, kad bitės taptų ramios, kai ima jų medų. - Pasakė tai, kas atėjo į galvą. Tikėjosi, kad vyresnės merginos žinos ką galima padaryti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nikolė Parker Birželio 23, 2022, 09:36:39 pm
     Nikolei padavus nosinę merginai, ši nusibraukė ašaras ir padėkojo Nikolei. Tuo pačiu metu prie jos priėjo Varno Nago vadovė ir patikino, kad nieko čia jau tokio.
     - O ką aš tau sakiau? - šyptelėjo Parker mergaitei. - Beje, aš vardu Nikolė, o kaip į tave kreiptis? Hmm... Manau, tau tiktų koks nors... Trumpas vardas? Kokia nors Mega? Kadaise turėjau kaimynę Megą. Ar aš tesi, kas nors panašaus?
     Tačiau greitai rožinių plaukų savininkė prisiminė paliktą vieną pačią merginą, kuri užklabino Nikolę, tad šyptelėjo šiai mergaitei ir greitai nulėkė atgal prie vyresnės mokinės, kurią paliko su savąja Katžole. Pasitikdama grįžtančią šešiolikmetę, mergina tęsė pokalbį. Išklausiusi jos, Nikolė šyptelėjo (ir nė nepajuto kaip jos plaukai nusidažė gelsva spalva, kuri visiškai nederėjo prie varniukės veido, bent jau jos pačios nuomone) ir paskubėjo patikslinti... Ar jau galima ją vadinti drauge? Nors Nikolė nė jos vardo po kol kas nežino...
     - Metamorfmagija. Me-ta-morf-magija, - lėtai ir aiškiai pasistengė sukirčiauoti žodį, kad mergina galėtų įsiminti. Žinoma, jeigu pati to nori, - Žinau, sunkus žodis. Na, ir nieko keisto, kad nesi nieko apie metamorfmagus girdėjusi. Ne visi apie mus žino. Na, bet dabar būsi viena iš tų, kuri žino! - dar kartą plačiai nusišypsojo ir pajuto kaip jos plaukai pasidengė dar ryškesne geltona spalva ir pailgėjo vos ne iki žemės.
     - Po perkūnais! - pasipiktino Nikolė, nes jai niekad nepatiko ilgi, o tuo labiau geltoni plaukai. Susikaupusi ir pavertusi plaukus labai trumpais (https://i.pinimg.com/564x/63/70/7d/63707d191b83fd0857367d47b00bd557.jpg) ir tamsiai tamsiai mėlynais, vos ne juodais, ji atsakė į kitą merginos, pasirodo besivadinančios Sakuros vardu, klausimą.
     - Na... Ne. Multisulčių eliksyras suteikia identišką kito žmogaus išvaizdą, o metamorfmagės galios leidžia įgauti bet kokią išvaizdą. Galima pasikeisti tik dalelę, pavyzdžiui, plaukų spalvą ar nosies formą, galima netgi pakeisti lytį ar amžių arba visą išvaizdą, kaip dariau kai mėgdžiojau tave. Tačiau galiu įgauti ir nė neegzistuojančio žmogaus išvaizdą. O nori išgirsti geriausią dalį? Metamorfmagai gali įgauti netgi gyvūno ar šmėklos formas! Tiesa, pati dar to niekad nesu bandžiusiu, bet tikiu, kad turėtų būti šaunu. Reiktų kada pamėginti... Gal galėtumei kada man pagelbėti? Na, žinai, pažiūrėtumei kaip man sekasi ir jei kas nepavyktų, padėtumei ar kviestumei pagalbą. Beje, tavo labai gražus vardas, Sakura. Aš tiesiog dievinu sakuras, jos labai gražios ir skaniai kvepia! O tau jos patinka?
     Nikolė norėjau dar užsiminti apie Katžolę, tačiau nespėjo - Sakura pastebėjo dar vieną problemą ir nubėgo padėti jos išspręsti. Šešiolikmetė pasileido iš paskos. Pasirodo, merginą, kurią kita mergina, taip pat atskubėjusi į pagalbą, pavadino Nelanna, užpuolė bitės. Tai buvo rimta problema. Nikolė jau kišo ranką į kišenę, mėgindama sugraibalioti lazdelę, tačiau bebėgdama nelaimės vieton pajuto kaip dešinė koja įklimpo į kažką šiltą ir minkštą. Pažvelgusi į apačią Parker pastebėjo, kad įklimpo į kažkokią super didelią, kažkokio gyvūno paliktą išmatų krūvą.
     - FUI! - bjaurėdamasi sušuko mergina. Tai buvo taip bjauru... Visa Nikolė nusidažė žalia spalva, o ją ėmė pykinti. Ji pajuto tuoj apsivemsianti. Šleikštulys kilo skrandžiu aukštyn ir netrukus išsiveržė pro burną. Liko tikėtis, kad nieko neaptaškė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Abigailė Nestrof Birželio 27, 2022, 09:14:38 pm
 Abigailė Sakuros taip ir nepasiekė. Tikriausiai klausite, kodėl? Penkiolikmetė labai norėtų ir pati savęs to paklausti. Na, iš dalies buvo kalta tai, kas vyko tarp varniukų. Rudaplaukė egzistavo kaip stebėtoja, savo akimis vis vaikščiojanti nuo vienos, prie kitos grupelės žmonių. Tačiau įdomiausio varnų sąskrydžio įvykio nominaciją neabejotinai laimėtų rudų plaukų mergaitė, galbūt trečio kurso, kuri užkliuvo už bičių spiečiaus ir jis ją dabar puolė. Tiesą sakant, varnanagė jau žadėjo eiti pagelbėti tai vargšei, tačiau aplink ją susibūrė antras spiečius, tik jau ne bičių, o vaikų, norinčių padėti arba paklausti "Ar tau viskas gerai?", kai jau ir taip matosi, kad nėra gerai. Tad pamanė, kad geriau nesitrinti bei dar labiau netrukdyti sužeistajai.
 Besiurbčiojant punšą Abigailės akis patraukė keistas vabalas. Jis buvo toks mažas, kad vos galėjai įmatyti, bet švytėjo šviesiai mėlyna spalva ir, kiek mergina įmatė, turėjo du ūselius. Nežinia kodėl, bet Nestrof niekaip negalėjo atitraukti nuo jo savo mėlynų akių. Lyg tas keistuolis vabalas ją būtų.. užhipnotizavęs? Taip, užhipnotizavęs! Penkiolikmetė ilgai ieškojo šio žodžio savo smegeninėje, kol pagaliau jis išdygo prieš akis. Vabalas pradėjo skristi link vaišių stalo pusės. Mėlynakė, aišku, sekė paskui jį, ir visai netrukus pajuto didžiulį norą paimti saują maisto ir mesti jį į ežerą. Ar kas nustebtų, jei pamatytų, kad Abigailė tą ir padarė?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Birželio 28, 2022, 01:48:51 pm
Vis dar apsupta bičių Nelanna laukė ir tikėjosi, kad koledžo draugai sugalvos, kaip ją išgelbėti. Patekus į tokią padėtį mergaitei tarsi visos mintys pradingo ir ji tikrai nesugebėjo pati išsikapstyti iš susidariusios situacijos. Ji pamatė, kaip Sakura sustabdė ore bites ir šios nebegalėjo pajudėti.
- Man viskas gerai, tik patraukit jas nuo manęs! - prašė varniukė. - Nespėjo nei viena man įgelti, o alergiška taip pat nesu, bent kiek man žinoma. Tik nenoriu iki vakaro čia stovėti apsupta šių bjaurybių.
Staiga mergaitė suprato, kad sustabdytos bitės jai nepavojingos - jos judesiai bičių neturėtų trikdyti, tad jai buvo saugu pasišalinti iš veiksmo vietos. Tad ji atsargiai pritūpė ir nuropojo šalin. Toje vietoje, kur ką tik buvo jos kūnas, dar liko kaboti sustingusių bičių spiečius.
- Jomis vis tiek reikėtų atsikratyti, kad neužpultų kieno nors kito, - baikščiai pasakė Nelanna. - Gal tikrai būtų galima išvilioti jas dūmais, kaip siūlė Gruodė? Tik aš neprisimenu burtažodžio...
Mergaitė įtemptai galvojo, bet buvo per daug išsigandusi, kad galėtų blaiviai mąstyti.
- O gal užkūrus laužą jos prie mūsų nebesiartintų?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Birželio 28, 2022, 02:32:07 pm
- Matamorfmagija, - garsiai pasakė Sakura besikalbėdama su Nikole. - Na, žinai, tai išties žavinga! - nusišypsojo Nikolei. - Ir tikrai daug sveikiau negu dažyti plaukus!
Dar daug dalykų šitame pasaulyje Sakura nežinojo ne tik apie žiobarų ar šiuolikinį pasaulį, bet ir tiesiog apie burtininkus. Metamorfmagija penkiolikmetę sužavėjo.
- Žinoma, kad galėsiu pagelbėti! - sutiko. - Mielai! - Sakura nudžiugo, nes juk taip norėjo susirasti panašaus amžiaus draugų! - Ačiū! Mano mama labai mėgsta gėles ir mes gaminame eterinius aliejus. Kažkur turiu šiek tiek ir sakurų eterinio aliejaus, jeigu norėsi, duosiu pauostyti, - nusišypsojo. - Man patinka visos gėlės!
O Nelanna, regis, nenukentėjo nuo bičių spiečiaus. Ji ir Gruodė kalbėjo apie dūmus, tačiau ir Sakura nežinojo jokio burtažodžio, kuris galėtų padėti.
- Nežinau, - šviesiaplaukė prikando lūpą. - Manau, šitoje situacijoje mums padės tik profesorė. Reikia kažką daryti, kol nesibaigė užšaldymo kerai. Profesore! - sušuko penktakursė. - Profesore! Reikia nukenksminti bičių spiečių!
Sakura dairėsi profesorės, tačiau tuo pačiu atkreipė dėmesį ir į Abigailę, kuri kažkodėl į vandenį mėtė vaišes, ir į Nikolę, kuri stovėjo didžiulėje išmatų krūvoje, buvo nusidažiusi žalia spalva ir vėmė. Na ir šventė, pamanė baltapūkė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Birželio 28, 2022, 05:55:19 pm
  Rudaplaukė nuėjo nuo lentynos ir gana greitai išgirdo dar vieną pagalbos prašymą. Tiesa, tai buvo ne prašymas, o šauksmas. Roma greitai prisistatė į įvykio vietą. Bitės jau buvo sustingdytos.
- Daug bičių įgėlė? - paklausė profesorė ir atsisuko į mergaitę, kuri ir paprašė pagalbos. - Tu teisi. Kerai tikrai tuoj nebeveiks, bet žaloti bičių aš taip pat nenoriu. Padarykime taip: jau tuoj sutems. Iki to laiko jas arba vis užšaldysime arba  baidysime, o kai uždegsime laužą bitės nebeskris.
  Greitai profesorė pamatė, kad dar vienai mergaitei reikia pagalbos. Priėjusi prie jos išsitraukė lazdelę. Evanesco. Pagalvojo profesorė ir kažkokio gyvūno tikrai nemenkos išmatos dingo.
- Labai bloga? Pykina? - paklausė profesorė, nes tokioje situacijoje pati buvo atsidūrusi ne kartą ir žinojo, kad tai nėra malonu, o ir bloga dažnai būna.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Birželio 29, 2022, 10:03:17 am
Atrodė, kad visos problemos išsisprendė. Ir ji pasitraukė iš tos vietos, kurioje kabojo sušaldytas bičių spiečius. Labai keistas susiėjimas. Galvojo mergaitė. Staiga, jos akį patraukė mergina, kuri mėtė maistą į vandenį. Tai labai sudomino Gruodę. Ar ji ten ką nors prisijaukino? Gal kokį vandens padarą? Labai jau norėjosi paklausti. Bet jos Gruodė nepažinojo. O beveik visos jos draugystės išsivystė tik todėl, kad taip jau išėjo, suvedė kokia situacija. Bet dabar reikėjo tiesiog prieiti ir ją užkalbinti. Paprasta, prieinu ir pasisveikinu. Kas čia sudėtingo? Kiek gi ji galės laikytis savo pažįstamų žmonių ratelyje? Ir kas gi jau tokio nutiks, jei pati ką kitą užkalbins? O jeigu ta mergaitė panaši į Erką? Arba jeigu pažinojo tuos vaikinus, kurie nedavė ramybės iki tol, kol Alanas su jais susitvarkė? Bet smalsumas kaip visada ją nugalėjo ir ji priėjo artyn.
- Labas - Pasakė tai mergaitei, mėtančiai maistą į vandenį.
- Kodėl taip darai? Ar prisijaukinai kokį ežero gyventoją? - Paklausė nedrąsiai šypsodamasi.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Liepos 02, 2022, 04:46:16 pm
Sakurai nelabai patiko, jog bitės visą vakarą bus šalia, tačiau koledžo vadovė geriau žinojo, kaip teisingiausia pasielgti. Žinoma, juk ji buvo ateities būrimo, o ne magiškų gyvūnų profesorė. Šviesiaplaukė tikėjo, kad ji pasirūpins, jog Varno Nago mokiniams nieko bloga nenutiktų. Tačiau vis dėlto nuo bičių norėjosi būti šiek tiek atokiau.
Atrodė, kad kol kas viskas stabilizavosi. Mėlynakė užsinorėjo šiek tiek prisėsti ir pailsėti, todėl nuėjo į bibliotekėlę ir klestelėjo ant patogaus krėsliuko. Užsimerkusi kurį laiką kvėpavo tyru oru, nors jis, žinoma, kur kas tyresnis buvo miško viduryje, tačiau dabar baltapūkė ten net nenorėjo būti. Jai buvo gera tarp žmonių. Kelias minutes pailsėjusi ji nusprendė pakilti ir paklausti profesorės, ar jau greitai bus kuriamas laužas, nes po truputėlį temo. Tačiau prieš tai padarant penkiolikmetės akis užkliudė viena knyga. Ji buvo visiškai baltu viršeliu. Sakura tą knygą paėmė į rankas, atsivertė ir... ir knyga pradėjo įtraukinėti jos veidą!
- Aaai! - sušuko mergina. - Aaai! Padėkite!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vega Dellal Liepos 02, 2022, 05:27:35 pm
  Vega net nepažvelgusi ar kerai pavyko pradėjo bėgti, nes pamatė šikšnosparnius. Nubėgusi kiek toliau manė, kad nieko nenutiks. Šikšnorsparniai nuskrido ir Vega galėjo lengviau atsikvėpti. Bent jau manė, kad nieko nenutiks, tačiau taip nebuvo. Keli šikšnosparniai nuskrido, tačiau vienas vis tiek grįžo ir pradėjo skraidyti jai prie veido. Vega bandė jį nuvyti, tačiau nesėkmingai. Greitai jis įsipainiojo jos plaukuose. Šikšnosparnis bandė išsivaduoti, todėl pešė varniukės plaukus. Vegai skaudėjo. Kodėl man taip nesiseka su gyvūnais? Kodėl jie mane visada puola? Mintyse savęs klausė varniukė, bet atsakymo nesugalvojo. Galbūt nesugalvojo todėl, nes jo nebuvo, galbūt todėl, nes labai skaudėjo.
- Padėkite kas nors! Prašau! - garsiai sušuko varniukė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Liepos 02, 2022, 05:42:41 pm
  Greitai Roma visai šalia savęs išgirdo pagalbos šauksmą. Tai buvo ta pati pirmakursė, vardu Vega. Jai į plaukus įsipainiojo šikšnosparnis. Vargšė mergaitė. Turbūt šviesūs plaukai jį ir pritraukė. Pagalvojo profesorė ir sustingdė šikšnosparnį.
- Viskas gerai. Išpainiosiu, - švelniai pratarė Roma. Ji pradėjo sustingdytą šikšnosparnį painioti iš mergaitės plaukų. Pasirodė, kad tai ne itin lengva užduotis, nes šikšnosparnis buvo labai stipriai įsipainiojęs. Profesorė toliau lėtai bei atsargiai painiojo šikšnosparnį iš šviesių mergaitės plaukų. Po ilgų painiojimų pagaliau pavyko ir šikšnosparnis buvo laisvėje. Stingdomieji kerai baigė veikti ir šikšnosparnis pakilo.
- Buvai gerai įsipainiojęs, - tarė profesorės ir šis nuskrido.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Liepos 07, 2022, 12:49:35 am
Nelanna nespėjo atsitokėti nuo bičių sukelto išgąsčio, kai pastebėjo, kad ir kitiems čia susirinkusiems Varno Nago mokiniams nutiko kažkas negero. Jai jau sukosi galva nuo ežero pakrantėje vykstančių negandų. Kas per netikęs vakaras, pagalvojo mergaitė. Kodėl būtent dabar, kodėl būtent čia.. Ką mes tokio negero padarėm, kad vis kas nors mums nutinka...
Varniukė norėjo iki užkuriant laužą laiką praleisti ramiai ir daugiau nieko nedaryti - nenorėjo vėl ko nors užkliudyti ar patekti į dar vieną nemalonę. Tik staiga pradėjo šaukti Sakura ir prašyti pagalbos.
Nelanna atsisuko į Sakurą ir išsigando pamačiusi, kad jos veidas vos ne prilipęs prie baltos knygos puslapių - atrodė, kad knyga bando praryti varniukę!
- Sakura!!! Girdi mane? - sukliko Nelanna. - Kaip tau padėti?
Nelanna bandė sugalvoti, kokiu burtažodžiu būtų galima nukenksminti knygą, bet jos, trečiakursės, žinių nepakako išgelbėti draugei. Mergaitė dėl to labai nusiminė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Liepos 07, 2022, 12:51:23 am
Tai, kas dėjosi toliau buvo išties labai keista. Gruodė su jauduliu laukė tos nepažįstamos merginos atsakymo, bet staiga akį patraukė paprastas akmenėlis, gulintis ant žemės. Ji negalėjo suprasti kodėl tas daiktas taip prikaustė dėmesį, bet kai jį pastebėjo tiesiog negalėjo nieko nedaryti ir jį pakėlė. Akmenėlis buvo glotnus ir lygus. Panėšėjo į širdelę. Ir kai jį paėmė į ranką užplūdo toks džiaugsmas, lengvumas. Jai atrodė, kad visas pasaulis yra nuostabi draugiška vieta ir visi aplinkiniai tai jos draugai. Užplūdo meilė visiems pasaulio žmonėms. Dingo visi abejojimai dėl savęs. Ko jai baimintis, juk visi išties yra draugiškai nusiteikę. Iš galvos regis kas iššlavė tuos patyčių metus žiobariškoje mokykloje.
Ji stovėjo išsišiepusi iki ausų. Veide neliko jokio susirūpinimo ženklo. Staiga ji trumpam apkabino tą nepažįstamą merginą, svaidžiusią maistą į ežerą ir greitai trumpai pabučiavusi į skruostą atsitraukė, toliau tebesišypsodama.
- Nuostabu, kad susipažinome. - Greitakalbe išbėrė, nors net nežinojo jos vardo.
- Atsiprašau, turiu pabėgioti. Turiu visur aplakstyti. - Ir nurūko tolyn. Tai buvo taip nepanašu į šią mergaitę, kuri šiuo metu lenktyniavo su vėjeliu. Rankoje vis dar spaudė tą akmenėlį. Bėgdama link sukrauto laužo pastebėjo koledžo vadovę. Privalėjo trumpam prie jos sustoti.
- Kaip nuostabu, kad surengėt šį vakarėlį. - Pasakė džiugiai ją apkabindama ir pasielgdama taip pat, kaip ir su ta kita mergaite prie ežero. Tada nieko nepaaiškinusi pasileido toliau. Reikėjo dabar su visais susipažinti, reikėjo pasilinksminti.
Staiga sustojo. Vaizdas, kurį regėjo pribloškė ir trumpam sugražino tikrąją Gruodę. Ją apsėmė baimė. Sakurai prie veido buvo prilipusi knyga. Bet visos baimės staiga vėl pradingo ir vėl apėmė euforija.
- Kaip juokingai atrodai. Tikiuosi, tau neskauda. - Tada, lyg tas jai būtų įprasta ir kasdieniška be jokių dvejonių mostelėjo savo burtų lazdele pasinaudodama atskiriamaisiais kerais. Ir knyga nukrito ant žemės.
- Gal tau atnešti ką vėsaus, kad prisidėtum prie veido? Prisėsk gerai? - Balsas vis dar skambėjo džiugiai, akys žibėjo, lūpos šypsojosi.
- Ak taip, juk turiu lazdelę. - Tai pasakiusi išsibūrė ledo.
- Ar tau jo reikia? - Paklausė. Viskas buvo taip paprasta ir lengva.
- Aš taip džiaugiuosi, kad mes susitikome ir susipažinome. - Tarė. Turėjo dabar būtinai jai tai pasakyti, nes atrodė, kad kitaip visos emocijos pakels į orą ir nuneš ją kur nors. Tai, ką sakė žinoma buvo teisybė, bet šiaip ji taip nesielgtų. Draugė dabar atrodė tokia miela ir sava. Taigi trumpam ją apkabinusi irgi pabučiavo į skruostą. Kažkur pasąmonėje mirgėjo siaubas, dėl tokio keisto elgesio. Bet jis buvo labai toli, užgniaužtas. Viskas buvo gerai, kol vienoje rankoje ji vis dar laikė tą savo radinį, paprastą akmenėlį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Liepos 07, 2022, 12:49:12 pm
  Kai Roma išvyniojo šikšnorsparnį iš mergaitė plaukų jau pradėjo tempti. Profesorė jau norėjo degti laužą, tačiau prie jos priėjo Gruodė. Ji kažkodėl stipriai ją apkabino ir pabučiavo į žandą. Paskui pasakė, kad nuostabu jog Roma surengė šį vakarėlį.
- Ką? - sumišusi teištarė profesorė ir žiūrėjo kaip Gruodė nubėgo prie Sakuros. Tik tada profesorė pamatė, kad Sakuros veidą įtraukė knyga, bet kadangi Gruodė jau naudojosi lazdele profesorė nusprendė nesikišti.
  Jau buvo gana tamsu, todėl profesorė kerais uždegė arčiausiai buvusį laužą. Jo aršios liepsnos atsispindėjo profesorės akyse, tačiau laiko tiesiog stebėti laužą nebuvo, nes reikėjo toliau viską suruošti. Paruošusi iešmus ir paėmusi zefyrų ji kelias minutes tiesiog žvelgė į liepsnas lyg užhipnotizuota. Jos atrodė tokios artimos. Tuo metu profesorė atsipeikėjo.
- Kas nors nori zefyrų? - garsiai paklausė profesorė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Liepos 09, 2022, 08:24:27 am
Sakura bandė rankomis atplėšti nuo savo veido knygą, tačiau nepavyko. Mergina išgirdo Nelannos balsą, tačiau jai atsakyti nesugebėjo, o galiausiai išgirdo Gruodę, kuri, regis, buvo visiškai šalia ir Gruodė burtų pagalba lengva ranka atskyrė knygą nuo šviesiaplaukės veido ir dar išbūrė ledo.
- Ačiū, - nustebusi tarė Sakura. - Ne, ledo nereikia.
Tada Gruodė apkabino Sakurą ir pabučiavo ją į žandą. Tai pradžiugino strazdanę ir ji plačiai nusišypsojo.
- Aš taip pat labai džiaugiuosi, kad susipažinome! Beje, tu iš tiesų šauniai buri, - pagyrė.
Nejaugi ši šventė suteikė Gruodei tiek drąsos, mintyse pasigalvojo dėl jos besidžiaugdama.
- Nelanna, ačiū ir tau už rūpestį, - padėkojo trečiakursei ir nusišypsojo koledžo vadovei kviečiant eiti keptis tų baltų... Zefyrai, pasakė sau mintyse.
Mokiniai ėmė burtis aplink laužą.
- Nagi, eime, atsisėsime šalia, - tarė mėlynakė Gruodei ir Nelannai ir klestelėjo ant vieno iš rąstų priešais laužą. - Kas yra zefyrai? - paklausė draugių ir paėmė vieną iešmelį. Apžiūrinėjo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Liepos 09, 2022, 09:41:24 pm
- O, dėkui. Džiaugiuos, kad padėjau. - Pasakė nusviesdama tą ledo gabalą ant žemės. Ten jis pradėjo tirpti.
Mergaitė nusekė paskui Sakurą prie laužo. Prisėdo trumpam ant žolės, bet ilgai nesugebėjo sėdėti ramiai. Atrodė, kad tasai akmenėlis, kurį vis dar spaudė delne neleidžia būti ramiai. Toji laimė, kurią jautė visu kūnu kaip helio pripildytas balionas kėlė ją ant kojų ir mergaitė atsikėlusi ėmė suktis apie laužą šokio ritmu. Į ją iškart susmigo žvilgsniai, Gruodė kuo palaimingiausiai šypsojosi tiems žmonėms.
Sukdama ratą šalia Sakuros atsakė.
- Tokie saldumynai. - Tada vėl nuskriejo tolyn. Paskui į galvą šovė dar viena puiki mintis, kurią reikėjo tuojau pat įgyvendinti. Ji atsitūpė, atsirišo sportbačius ir juos nusiavusi liko basa. Dabar skrieti aplink laužą buvo dar nuostabiau.
- Sakura, Nelanna, Nagi ateikit paskui mane. Pasiauskim. Rudens vakaras nuostabus. Ateikit pašokti kartu su manimi ir ugnimi. - Kalbėjo pamiršusi, kad bijo ugnies. Gruodė kuo ramiausiai galėjo būti arti laužo, nors šiaip jos niekas nebūtų galėjęs prie jo privaryti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vega Dellal Liepos 10, 2022, 03:23:05 pm
- Ačiū, - padėkojo ji, kai profesorė baigė painioti iš plaukų šikšnosparnį. - Jau tie šikšnosparniai. Kodėl man trukdo gyventi? - tyliai suburbėjo sau ir išgirdo, kad laikas sėsti prie laužo ir valgyti zefyrus ji iškart atsidūrė prie jo. Greitai prie laužo priėjo ir kitos mergaitės. Vega išgirdo Sakurą klausiant kas yra zefyrai.
- Taip. Tai saldumynai, - paantrino varniukė Gruodę. - Jie gaminami iš želatino ir dar šio bei to, - tarė ir pastebėjo, kad Gruodė nusiavė batus ir pradėjo suktis aplink laužą. Kas jai? Juk ji visada būdavo rami. Pagalvojo rudaakė toliau stebėdama bendrakoledžę.
- Gruode, ar tau viskas gerai? - Paklausė Vega, nes taip tikrai neatrodė. Varniukė nusprendė suvalgyti zefyrą, todėl pasiėmusi iešmelį pamovė ant jo zefyrą ir palaikė ant ugnies. Tada jį suvalgė. Jis buvo labai skanus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Abigailė Nestrof Liepos 10, 2022, 10:21:20 pm
 Abigailė stovėjo ir vėpsojo į ežerą. Jame galėjai pamatyti vienur kitur plaukiojančią žuvelę, kuri plaukdama palei vandens paviršių sukeldavo iš toli matomus lankus. Jausdamasi užhipnotizuota varnė nieko nesuprato, tiesiog spoksojo į ramų vandenį iki tol, kol prie jos atsidūrė kažkokia mergaitė. Girdėjo, kaip ji kažką kalbėjo, tačiau būdama išskridusi kitoje planetoje Nestrof sunkiai atsipeikėjo ir susigaudė. Tik spėjo pajusti, kaip mergaitė ją apkabina ir pakšteli skruostan. Kas čia darosi? Nuo kada nepažįstami apsikabinėja?
 -Ir tau labas, aš Abigailė,-bet tai sumikčiojus penktakursė pastebėjo, kad mergaitė jau buvo nulėkusi nuo jos kažkur kitur. Ką gi, keista pažintis, tačiau juk visokių būna, ar ne?
 Pasitrynusi akis ir šiek tiek apsižvalgiusi rudaplaukė pamatė, kad dauguma jau renkasi prie kuriamo laužo, tad norėdama neatrodyti dar keistesne, nei jau atrodė dabar, patraukė paskui kitus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Liepos 11, 2022, 10:14:13 am
Nelanna nusiramino, kai Sakura buvo išlaisvinta iš knygos gniaužtų. Vaizdelis buvo nekoks ir mergaitė tikėjosi, kad jos draugei nieko nenutiko, kad daugių daugiausiai jai teko patirti tik išgąstį. Visa laimė, kad Varno Nago koledže tiek daug protingų žmonių!, pagalvojo Nelanna. Ir išties - jei kuris nors mokinys nežino, kaip susidoroti su kilusia problema ar nesmagia situacija, tai kaipmat atsiras kitas, galintis viską sutvarkyti.
Atrodė, kad bent akimirkai visos negandos dingo, tad profesorė, tarsi pasinaudojusi pasitaikiusia proga, uždegė laužą ir pakvietė varniukus įsitaisyti prie jo. Sakura ją ir Gruodę pakvietė eiti kartu, bet, Nelannai nespėjus prieiti prie rąsto, Gruodė nusiavė batus ir pasileido šokti aplink laužą. Nelannai toks draugės elgesio pasikeitimas pasirodė keistas ir ji nežinojo, ar ši taip elgiasi savo noru, ar visgi ją paveikė kažkokios keistos jėgos. Varniukė dvejojo, ar jungtis prie draugės, ar visgi prisėsti ant rąsto ir stebėti, kas vyks toliau.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Liepos 11, 2022, 01:34:25 pm
Gruodė ir Vega pasakė, kad zefyrai yra saldumynai.
- Vadinasi, juose yra cukraus? - pasitikslino.
Dar keletą sekundžių pavarčiusi iešmelį mergina jį padėjo ant laisvo rąsto. Kepti reikia mėsą, o ne cukrų, mintyse pagalvojo.
Tačiau po to zefyrai varnanagei rūpėjo mažiau, nes Gruodė ir toliau elgėsi kaip visai kita mergaitė. Visuomet būdama rami ir pakankamai nedrąsi dabar ji pradėjo šėlioti ir net nusiovė batus! Šis veiksmas labai pradžiugino strazdanę ir ji su šypsena tiesiog prišuoliavo prie bendrakoledžės ir ėmė kartu šokti aplink laužą.
Šokdama Sakura pagalvojo apie Gruodės randus ir prisiminė, kad Dori ir Alanas buvo minėję, jog Gruodė nukentėjo gaisre ir labai bijo ugnies. Todėl toks mergaitės elgesys stebino. Neatrodė, jog ji dabar ko nors bijotų. Bet ar tai blogai? Šaunu, jeigu draugės baimės nyksta, pamanė šviesiaplaukė ir linksminosi toliau.
- Nagi, Nelanna! Prisijunk prie mūsų! - kvietė trečiakursę.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Liepos 12, 2022, 05:37:50 pm
- Man atrodo, kad juose daug cukraus. Bet karšti jie labai skanūs ir tau reiktų paragauti bent kartelį. - Bandė įtikinti Sakurą, bet paskui zefyrai pasimiršo, nes draugė atsirado šalia ir ėmė kartu šokti.
- Aišku, kad man viskas gerai Vega. O kas ne taip? - Paklausė, nors visi ją geriau pažinoję žinoma suprato, kad kažkas tikrai atsitiko. Bet argi blogai, kai ji tiesiog jautėsi taip, lyg turėtų sparnus?
- Nelanna, ten sėdėti taip nuobodu. Verčiau ateik čia. - Antrino ji Sakurai.
Dabar mergaitė užsinorėjo turėti ilgus nuostabius plaukus, kuriuos dabar paleistų kristi ant pečių. Sukantis jie taip smagiai plaikstytųsi. Plaukai lengvai dega. Išgirdo kažkokį tylų balselį kažkur sielos gelmėse. Dūmai, čia tvyro ugnis. Trumpam mergaitė sustingo, bet pirštai vėl spustelėjo tą mažą akmenėlį ir kojos vėl pasileido nešti ją ratu. Man nieko neatsitiks. Niekam nieko negalėtų nutikti. Galvojo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Liepos 15, 2022, 04:22:17 pm
  Profesorė stebėjo vis prie laužo ateinančius mokinius. Paskui išgirdo Sakurą klausiant ar ten yra cukraus.
- Taip. Ten yra ir cukraus, tačiau vis tiek rekomenduočiau tau paraugauti zefyrų, - tarė ir nusprendė paskanauti keptais saldumynais. Ji pasiėmė iešmelį bei pamovusi ant jo zefyrą palaikė jį virš ugnies. Kol laukė jos dėmesį patraukė Gruodė, kuri šoko aplink laužą. Greitai prie jos prisijungė ir Sakura. Kiek profesorė žinojo Gruodė bijojo ugnies ir tai, kad ji ramiai sau šoka aplink laužą atrodė keista, bet Roma džiaugėsi, kad ji nugalėjo baimę ir jai smagu. Tuo metu profesorė grįžo į realybę ir suprato, kad zefyras jau seniai galėjo sudegti. Ji greitai jį atitraukė nuo ugnies. Laimei jis nesudegė, bet iešmelis kiek pajuodavo, tačiau zefyras buvo tiesiog pasakiško skonio.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Liepos 15, 2022, 09:39:44 pm
Prie Gruodės prisidėjo ir Sakura. Abi jos šėliojo besisukdamos aplink laužą ir kvietė ją prisijungti. Tačiau Nelanna labiau norėjo paragauti tų skaniųjų zefyrų, apie kuriuos vis kalba mokiniai.
- Jūs šokit, aš geriau į jus pažiūrėsiu ir iškepsiu zefyrų. Jei norėsit ir jūs, tik pasakykit, - džiugiai pasakė varniukė.
Mergaitė perlipo per rąstą ir įsitaisė arčiau zefyrų maišelio. Išėmusi kelis minkštus rožinius saldumynus, užmovė juos ant iešmo ir ištiesė virš ugnies. Zefyrai šiek tiek pasilydė, jų kraštai parudavo ir apskrudo. Labai ilgai Nelanna nenorėjo jų laikyti virš ugnies, kad šie neištirptų. Tad kai tik pamatė juos esant tobulos spalvos su auksiniais kraštais, nustojo juos kepinti. Zefyrams šiek tiek atvėsus, vieną paragavo - skonis buvo tobulas.
- Gal kas norit paragauti? Labai skanūs!
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vega Dellal Liepos 21, 2022, 03:29:40 pm
  Vega stebėjo kaip Gruodė šoka aplink laužą. Greitai prie jos prisijungė ir Sakura. Jos sukosi aplink laužą ir abi buvo be batų. Varniukei buvo labai keista žiūrėti į ramiai besisukančią Gruodę aplink laužą. Vis dėlto jai buvo tikrai smagu, kad Gruodei ugnis nebebaisi, nes buvo girdėjusi, kad ji jos bijo. Kodėl šoka Sakura Vegai buvo aišku. Draugė tiesiog be galo mėgo gamtą. Jos kvietė ir Nelanną, tačiau ji nenorėjo. Vega puikiai ją suprato. Varniukė šokti aplink laužą ir pati nenorėjo. Tačiau pajuto norą taip pat nusiauti batus. Rudaakė tą ir padarė. Išgirdusi Nelannos žodžius varniukė tik nusišypsojo.
- Jie tikrai labai, labai, labai skanūs! - pratarė varniukė ir užsimovusi dar vieną zefyrą ant iešmelio pakepė jį ir su šypsena suvalgė. Šis pavyko netgi geriau.
- Kuri pamoka jums labiausiai patinka? O kuri nepatinka?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Liepos 21, 2022, 04:06:37 pm
  Roma stebėjo kaip Sakura ir Gruodė šoka. Greitai žiūrėti nebegalėjo, nes panoro valgyti. Profesorė beveik visą iešmelį apkrovė zefyrais ir nemažai juos pakepusi suvalgė. Jie tikrai buvo labai skanūs. Roma nemanė, kad jie bus tokie skanūs, todėl labai apsidžiaugė. Profesorė išgirdo, kad Vega klausė kokios yra varnių mėgstamiausios ir nemėgstamiausios pamokos. Profesorė susimąstė kokia buvo jos mėgstamiausia pamoka tada, kai mokėsi paskutiniuose kursuose, tačiau nieko neprisiminė. Ji tuo metu išvis apie tai negalvodavo. Aš tikrai nebuvau išsirinkusi mėgstamiausios ir nemėgstamiausios pamokų? Na, taip išeina, kad tikrai nebuvau išsirinkusi mėgstamiausios ar nemėgstamiausios. Taip... Pagalvojo profesorė žiūrėdama į liepsnas, kurios, rodos, tuoj nebegalės išsilaikyti lauže ir atsiduso.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Liepos 22, 2022, 07:27:43 pm
Prie Nelannos priėjęs jaunesnis varniukas, kurio ji nebuvo anksčiau mačiusi, paprašė zefyrų. Mergaitė atidavė jam visą iešmą su likusiais zefyrais, o sau pasiėmė kitą. Užmovusi dar keletą rožinės ir baltos spalvos skanumynų, palaikė juos virš ugnies, kol ir šie įgavo gražią auksinę spalvą.
Bevalgydama skanius zefyrus, Nelanna išgirdo Vegos klausimą apie mėgstamiausią pamoką.
- Man labiausiai patinka herbologija. Aš mėgstu gamtą, augalus ir jų teikiamas naudingąsias savybes. Mane žavi tai, kad augalus galima ne tik stebėti, bet ir panaudoti įvairiems tikslams, kad ir eliksyrams išvirti, - pasidalino mintimis varniukė. - Labiausiai nemėgstu pamokų, kuriose reikia naudoti lazdelę. Bet tik dėl to, kad man burtai nesiseka. Geriau jaučiuoti ten, kur lazdelės nereikia - su augalais, gyvūnais ar planetomis.
Mergaitei buvo įdomu, kokias pamokas mėgsta kiti varniukai. Šio koledžo mokiniai buvo imlūs mokslui, daugumai jų patiko mokytis, skaityti knygas ir domėtis įvairiais dalykais. Jai ir pačiai smalsu būdavo sužinoti kažką naujo ir jei kažką sužinodavo, labai apsidžiaugdavo, nes tai reiškė, kad diena nenuėjo veltui.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Liepos 25, 2022, 05:22:37 pm
Sakura ir Gruodė smagiai linksminosi šokdamos aplink laužą, kol galiausiai penkiolikmetė šiek tiek pavargo. Nusivaliusi nuo kaktos prakaitą ji prisėdo ant vieno iš kelmų. Netoliese buvo ąsotėlis su vandeniu ir stiklinėmis, šviesiaplaukė atsigėrė.
- Gruode, o tu nenori gerti? - paklausė mergaitės.
Beveik visi koledžo draugai ir net vadovė siūlė Sakurai paragauti zefyrų ir sakė, kad jie labai skanūs. Mergina dvejojo. Buvo baisu, kad ragaudama cukrų neapnuodytų savo organizmo.
- Na, gerai, paragausiu kąsnelį to zefyro, - vis dėlto sutiko ir, uždėjusi vieną zefyrą ant iešmelio, pakepė jį ir paragavo. - Fui! - suriko ir netyčia išspjovė. - Oi, aš atsiprašau, - susigėdo dėl savo elgesio. - Tiesiog, na... Labai jau neskanu, - nusišypsojo. - Nors ne tai, kad neskanu. Nesuprantu, koks tai skonis. Tarsi visa burna būtų nutirpusi, - nusijuokė.
Netrukus mokiniai pradėjo kalbėti apie savo mėgstamiausias pamokas.
- Mano mėgstamiausia pamoka taip pat yra herbologija, - paantrino Nelannai. - Aš tiesiog užaugau su augalais, - šypsojosi. - O nemėgstu... Na, gal truputėlį nemėgstu nuodų ir vaistų pamokos. Nes bijau profesorės, - tyliai pridūrė. - O kaip tu, Vega? Kokią pamoką mėgsti labiausiai, o kokios nemėgsti? O jūs, profesore? Ar turėjote savo mėgstamiausią pamoką?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Liepos 25, 2022, 09:44:59 pm
Gruodė sukosi ir sukosi. Viskas buvo puiku.
- Man tai labiausiai patinka Astronomija ir nuodai ir vaistai. Tik eliksyrus man patinka gaminti vienai. - Pasakė mergaitė. Apie nemėgstamas pamokas nutarė nekalbėti. Be to labai jau užduso.
Sakura atsisėdo. Ir paklausė ar ji nori gerti. Gruodė linktelėjo, bet ir toliau šoko. Mergaitė negalėjo sustoti. Kojos nešė ir nešė ją priekin. Ir antrakursė visai pavargo ir užduso.
- Aš... - Norėjo kažką sakyti, bet neįstengė. Pritrūko oro. Mergaitė pabandė sustoti, bet pastovėjusi kelias sekundes vėl pradėjo zuiti toliau.
Jai jau visai tai nepatiko.
- Negaliu sustoti. - Baimingai pasakė. Tada išsigando. Laimės jausmas pranyko. Bet vis tiek negalėjo nustoti šokti. Jautė laužo karštį.  Ir galvojo, kad tuojau supanikuos. Veide dabar atsispindėjo grynas siaubas. Noriu namo. Vėl pagalvojo. Noriu namo, kur saugu.
- Padėkit kas nors. - Pasakė iškeldama kumštį į viršų. Tikėjosi, kad kas nors supras, kad ji negali jo atgniaužti. Negali paleisti to akmenėlio. O kojos vis dar šokdino ją ir šokdino.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vega Dellal Liepos 27, 2022, 10:35:37 pm
  Vega klausėsi draugių atsakymų apie mėgstamiausias ir nemėgstamiausias pamokas, o paskui išgirdo Sakuros klausimą.
- Man labiausiai patinka transfigūracija, bet man joje dažniausiai nesiseka. Taip pat patinka kerėjimas. O labiausiai nepatinka nuodai ir vaistai, nes taip pat bijau profesorės, - pratarė varniukė žvelgdama į ugnį. Tada pirmakursė išgirdo Gruodės pagalbos prašymą, o pažvelgusi į jos kumštį suprato, kad ji negali jo atgniaužti, o ir šoka ne savo noru. Ką daryti? Ką daryti? Mintyse pradėjo panikuoti varniukė.
- Profesore, gal žinote kaip padėti Gruodei? - baimingai paklausė varniukė, nes pati neįsivaizdavo kaip galėtų jai padėti, bet palikti jos likimo valiai negalėjo, todėl tikėjosi, kad profesorė žinos kaip jai padėti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Liepos 27, 2022, 10:51:10 pm
  Profesorė klausėsi apie kitų mėgstamiausias ir nemėgstamiausias pamokas.
- Aš neturėjau nei mėgstamiausios, nei nemėgstamiausios. Tuo metu tiesiog apie tai tiesiog negalvojau, - pratarė profesorė, o paskui išgirdo, kad Sakura bei Vega bijo nuodų ir vaistų profesorės. - O ką ji tokio blogo daro? Su ja dar normaliai suspažinti neteko, bet kažkaip jaučiu, kad ir neteks, - dar pridėjo tamsiaplaukė, o tada suprato, kad Gruodei nėra gerai. Tuo pačiu metu išgirdo ir Vegos klausimą.
- Nežinau ar tai padės, bet galbūt... Manau, kad tai galėtų padėti, tačiau nesu tikra, kad Gruodei iškart pavyks vėl save kontroliuoti. Arresto Momentum, - pratarė profesorė ir mostelėjo lazdele. - Depulso, - vėl tarė ji ir vėl mostelėjo lazdele, kad Gruodė nebūtų taip arti ugnies. Roma visai netroško, kad Gruodė įkristų į liepsnas.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Rugpjūčio 01, 2022, 09:36:04 pm
Gruodė jautė, kad tuojau pradės panikuoti. Kojos, kurios nenustojo trypti nuneš ją kažkur į mišką ar dar kur nors. Bet tada profesorė ėmėsi veiksmų. Mergaitės kojos sulėtėjo ir dar ji nulėkė toliau nuo laužo. Kerai buvo smarkūs ir ji nukrito ant žolės. O krisdama netyčia išmetė akmenėlį. O kai jis iškrito jai iš rankos Gruodės kojos nusiramino.
Mergaitė prisitrenkė į žemę, nes nespėjo susilaikyti, kai kerai nunešė ją toliau nuo ugnies. Žinoma bent jau neįdribo tiesiai į laužą, prie kurio taip arti sukiojosi.
- Ačiū. - Tarė. Tada atsisėdo. Jautėsi pavargusi. O kai vėl pamatė akmenėlį ant žemės panoro jį paimti. Teko susitvardyti, kad to nepadarytų.
Ji atsikėlė nuo žolės ir priėjusi prie Sakuros klestelėjo jai už nugaros, kuo toliau nuo laužo.
- Jis kažkoks užkeiktas. - Pasakė draugei.
- Kažkoks akmuo, kurį radau prie ežero.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Rugpjūčio 02, 2022, 03:16:36 pm
  Profesorė stebėjo kaip Gruodės kojos sulėtėjo, tačiau antrieji kerai ne tik nustūmė ją nuo laužo, tačiau ir nugriovė.
- Oi. Atsiprašau, - tarė profesorė ir nusišypsojo. Pasku išgirdo ką Gruodė sakė Sakurai.
- Užkeisktas? - tarė ir nuėjo prie jo. - Evanesco, - dar pridėjo bei mostelėjo lazdele ir akmenukas pradingo. Paskui grįžo ir atsisėdo. Toliau ivskas ėjosi gana ramiai. Nieko blogo nenutiko ir tai džiugino tamsiaplaukę. Profesorė išsikepė dar kelis zefyrus, kurie taip pat buvo pasakiško skonio. Maišelyje jų nebebuvo likę daug. Jau buvo ganėtinai tamsu, todėl laužas buvo vienintelis šviesos šaltinis. Dėl vėjo jo liepsnos plaikstėsi į visas puses ir atrodė, kad tuoj ką nors pasiglemž.
- Kaip jaučiatės mokydamiesi Varno Nage? Ar džiaugiatės šiuo koledžu? - pabaigai paklausė tamsiaplaukė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Nelanna Light Rugpjūčio 02, 2022, 04:03:08 pm
Nelanna buvo sutelkusi visą savo dėmesį į zefyrų kepimą ir laužą, tad nepastebėjo, kad Gruodė pradėjo dar keisčiau elgtis, nei tuo metu, kai kvietė ją prisijungti ir kartu pašokti. Todėl, kai viskas nurimo ir Gruodė išsivadavo iš ją užvaldžiusio akmenuko gniaužtų, varniukė apstulbusi atsisuko į draugę.
- Ak, Gruode, man labai gaila, kad patekai į nesmagią situaciją dėl to akmenuko, - pradėjo sakyti Nelanna ir, atsistojusi nuo rąsto, priėjo arčiau. - Kaži kas jį ten numetė? Ir ko tas žmogus siekė palikdamas tokį pavojingą daiktą viešoje vietoje...
Nelanna labai susijaudino dėl to, kas nutiko. Jai buvo sunku patikėti, kad kažkas taip neatsakingai galėjo pasielgti. Aišku, ji neatmetė galimybės, kad tas akmenukas kažkam iškrito. Bet vis tiek - reikia atsakingiau prižiūrėti savo daiktus ir laikyti juos saugioje vietoje, ypač tokius pavojingus.
Mergaitė jau norėjo užkalbinti profesorę, bet ši paklausė pirma. Apie mokslą Varno Nago koledže.
- Varno Nagas man tarsi antrieji namai! - džiugiai pasakė Nelanna, akimirkai užsimiršusi, kas ką tik nutiko su Gruode. - Aš šiame koledže labai gerai jaučiuosi ir būčiau labai nusiminusi, jei kepurė mane būtų paskyrusi kažkur kitur. Neįsivaizduoju savęs jokiame kitame koledže.
Mergaitei buvo smalsu, ką kiti varniukai galvoja apie šį koledžą, ypač besimokantys čia pirmus metus.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 04, 2022, 03:25:32 pm
Mokiniai ir koledžo vadovė smagiai plepėjosi prie laužo, tačiau kažkas atsitiko Gruodei. Profesorė greit sutvarkė situaciją. Pasirodo, kad akmenėlis, kurį buvo paėmusi mergaitė, tikriausiai buvo užkeiktas. Apie tai pagalvojus šviesiaplaukę nukrėtė šiurpas, tačiau akmenukas jau buvo pradangintas. Hogvartse vyksta daug keistų dalykų, mintyse pagalvojo mergina.
- Stenkis neimti keistų, nežinomų daiktų, - patarė Sakura Gruodei, kuri atsisėdo už jos.
Nors paskui pagalvojo, kad tai juk buvo tik akmenėlis. Ne koks nors žmogaus dirbtinai sukurtas daiktas. Kiekvienas galėjo papulti į tokį pavojų.
Vėliau profesorė paklausė, kaip mokiniai jaučiasi mokydamiesi Varno Nago koledže, ar juo džiaugiasi.
- Man labai patinka šis koledžas, - pasakė starzdanė ir nusišypsojo. - Ne tik koledžas, bet visas Hogvartsas! Žinoma, būtų geriau, jeigu pilies nebūtų ir gyventume miške, - susimąstė. - Tačiau oras čia pakankamai grynas.
Jau buvo pakankamai vėlu. Laužas degė vis mažesne liepsna, o varniukai po truputį skirstėsi. Galiausiai ir Sakura atsistojo, padėkojo už šią šventę visiems, kurie dar buvo prie ežero, ir grįžo į pilį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Rugpjūčio 05, 2022, 12:54:08 am
Mergaitė jautėsi pavargusi po šiandienos. Čia knibždėjo tiek žmonių ir tiek įvykių. O ji nebuvo prie to pratusi. Visgi vienatvė kartais Gruodei visai patiko.
Ir vis tiek dabar jautėsi visai jaukiai. jai patiko laužo spragsėjimas. Net patiko dūmų kvapas. Juk nuo ugnies dabar ji buvo toli ir nieko nereikėjo bijoti. Buvo gera, kad draugės dėl jos rūpinasi. Ir kai Nelanna atsisėdo šalia ir ėmė su ja kalbėtis Gruodė nusišypsojo jai.
- Dabar jau man viskas gerai. Žinai, gal jis ten jau gulėjo daug laiko. Ir aš jį tiesiog pastebėjau. - Vėliau kalba pasisuko apie kitus dalykus. Gruodė susimąstė apie šį koledžą. Jai patiko mokytis Varno Nage. Čia susirado draugių. Bet beveik visuose koledžuose ji turėjo draugų. Dori ir Alanas buvo iš kitų koledžų.
- Man irgi patinka, kad esu paskirta į Varno Nagą. Čia žmonės myli knygas, o man jos labai svarbios. Čia susiradau draugų. - Pamažu žmonės ėmė skirstytis. Išėjo ir Sakura. Gruodė jau irgi norėjo grįžti į savo kambarį. Taigi atsikėlė nuo žolės.
- Viso gero. Smagu taip pavakaroti. - Pasakė mergaitė. Ir patraukė pilies link.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Vega Dellal Rugpjūčio 05, 2022, 02:15:24 am
Vegai buvo nesmagu žiūrėti į Gruodę, kuri nevaldomai šoko. Laimei, profesorė žinojo ką daryti ir greitai Gruodė save jau kontroliavo. Išgirdusi, kad akmenukas užkeiktas ją nukrėtė šiurpas. Užkeiktas? Su šiokia tokia panika pagalvojo varniukė. Jai buvo gaila draugės. Pati niekada nenorėtų atsidurti tokioje situacijoje. Rudaakė tikėjosi, kad ir neatsidurs. Varniukė suvalgė dar kelis zefyrus. Jie ir patys buvo labai skanūs, tačiau laužo liepsnos padarydavo juos tiesiog pasakiško skonio. Vien apie jį pagalvojus rudaakė nusišypsodavo. Paskui išgirdo profesorės užduotą kalusimą bei kitų atsakymus į jį.
- Aš labai džiaugiuosi, kad buvau paskirta į šį koledžą. Jaučiu, kad mano vieta yra tik čia. Niekur kitur. Džiaugiuosi šiuo kokedžu. Džiaugiuosi, kad čia mokosi protingi mokiniai. Bei džiaugiuosi, kad vieni su kitais nesielgia taip kaip klastuoliai, - tarė Vega ir nusišypsojo. Paskui pamatė, kad kiti jau išeina. Vega nusprendė ladaryti tą patį, nes jau buvo gana pavargusi.
- Viso gero. Buvo tikrai labai smagu, - tarė mergaitė ir išėjo.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Roma Keit Rugpjūčio 14, 2022, 09:54:59 pm
  Profesorė klausėsi atsakymų. Jai buvo gera juos girdėti. Jau buvo pakankamai tamsu, bet viską gelbėjo laužas, kurio karštos liepsnos ne tik šildė, bet ir švietė. Jau reikėtų skirstytis. Dar išpuls pilnatis ir paaiškės, kad tarp mokinių yra vilkolakių. Pagalvojo tamsiaplaukė ir mintyse nusijuokė, tačiau tik mintyse. Roma žvelgė į beribį dangų. O tiksliau į danguje esantį žvaigždžių spiečių, kuris, regis, buvo nesibaigiantis. Profesorė pradėjo mąstyti apie dalykus, kurie visiškai nebuvo susiję su Hogvartsu. Iš apmąstymų ją pažadino garsas, kurio anksčiau negirdėjo. Na, girdėjo labai panašų, tačiau šiek tiek kitokį. Pažvelgusi į laužą ji pamatė, kad ugnis jau beveik užgeso. Todėl garsas ir buvo kitoks. Tai buvo kaip ženklas, kad jau reikia skirstytis, o tuo labiau kai kurie mokiniai jau buvo išėję.
- Na, manau, kad jau reikėtų skirstytis. Tuo labiau jau pakankamai tamsu. Ačiū, kad atėjote. Viso gero, - tarė ji ir užgesinusi laužą išėjo paskutinė.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 12, 2024, 04:57:48 pm
Gerai, kad per pamoką siautęs lietus aprimo. Auris po tos klaikios pamokos pasikvietė Eion eiti kartu. Jie turėjo pasikalbėti dabar pat. Raudonplaukis nervinosi, tikrai nerimo. Tai, kas dėjosi per pamoką jam nepatiko ir išgąsdino. Dabar vyras ėjo iš pilies kartu su vaikinuku. Pats visai tiksliai nežinojo kur drožia.
Išėjus laukan buvo šaltoka. Viskas aplink šlapia.
- Mums reiktų kažko vasariško, kažko šilto ir jaukaus. - Pasakė ir patraukė prie ežero.
Laužavietė tikrai neatrodė jaukiai. Bet jis ėmė kerėti. Apėjo ratuką aplink murmėdamas užkeikimus. Nedidelis jų plotas pasikeitė. Čia pasidarė šilta. Auris išdžiovino rąstus, kad būtų galima ant jų prisėsti. Oras pasidarė vasariškas, gaivus nuo rudens, bet šiltas. Be tu užbūrė taip, kad dabar mokiniai čia negalėtų ateiti, jų matyti ar girdėti.
- Gal pasidarom kažką pietums? Nori įsikurti laužą?  - Staiga pasiūlė. Tokiomis temomis kalbėti atrodė baisiai sudėtinga. Norėjosi bent kiek jaukumo įnešti.
- Matau, kad tu labai pavargęs ir nusiminęs Eion. Galėtume šią popietę praleisti ramiai, pailsėtum. O be to man atrodo tikrai turime apie ką pasikalbėti. - Žvelgė į jį draugiškai ir atvirai. Dabar jau sėdėjo ant rąstigalio.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 12, 2024, 10:49:31 pm
Jam reikia mokytis. Akivaizdu, kad drėbtiniai yra dar viena tema, kurios jis nesupranta ir nesugebės įsisavinti. Taigi kažkur eiti ir taip gaišti laiką norėjo mažiausiai. Deja, Auris nelabai paliko pasirinkimą, o tai visiškai nepatiko. Apie ką jie kalbėsis? Apie tai, kad jam nesiseka jokios pamokos? Bet Eion stengėsi. Tikrai stengėsi, o blogiausia tai, kad su kiekviena diena situacija darėsi vis blogesnė. Nemokėjo jau kokių dvidešimties kerų kerėjimo pamokoms, visos krūvos būtybių Aurio pamokoms, o apie transfigūraciją ar nuodus ir vaistus geriau iš viso patylėti.
Norėjo paklausti, kam reikia tų išvardintų dalykų. Kam vasariškumas ir jaukumas, jeigu gyvenimas virsta viena didele problema? Bet Eion to nepaklausė. Iš viso nieko nesakė. Tikėjosi kažkada pagaliau suprasti, kas čia vis dėlto vyksta.
- Ar mes čia atėjome pavalgyti ir pakūrenti malkas? - galiausiai paklausė, kai Auris pasiūlė tokius keistus dalykus. Po galais, net herbologija yra mažesnis laiko švaitymas nei šitai. Žinoma, su šiuo profesoriumi laiką leisti Eion mėgo, bet dabar reikėjo mokytis. Kodėl Auris jam trukdo tą daryti? Tiesa, paklausti buvo nejauku. Kartais tikrai geriau patylėti.
- Apie ką pasikalbėti? - abejingai paklausė atsisėdęs ant vieno iš rąstų. - Man reikia mokytis. Aš neturiu laiko plepėti.
Užsimerkė ir nuleido galvą. Atrodė, kad tuoj užmigs, bet žinojo, kad to padaryti nepavyks - pernelyg trukdė mintys, tik ir klausiančios, kas atsitiko, kad Auris sugalvojo jį čia atsitempti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 13, 2024, 12:24:11 am
- Ne visai dėl to. Tai tiesiog šalutinės veiklos. - Dabar jie abu sėdėjo ant rąstų. Ką gi. Puiku. Eion ką tik pats uždavė temą, nuo kurios galima pradėti.
- Žinai Eion, aš labai didžiuojuosi tavimi. Didžiuojuosi tuo, ką tu pasiekei per visai neilgą laiką. Matau kiek beprotiškai daug pastangų dedi į mokslus tarkim. Ir žinau kaip nelengva prisivyti tai, ką seniau praleidai. - Pradėjo. Kaip visada kai ėmėsi veiksmų pasijuto bent kiek ramėliau. Gal pavyks suprasti kaip giliai Eion yra pasinėręs į tas depresyvves mintis.
- Tu ne robotas, tu žmogus, tau reikia ir miegoti ir duoti laiko sau. Kitaip tie mokslai gali susipainioti tavo galvoje. Kai taip save užkrauni. Ar galėtum papasakoti kaip mokaisi? Mes galėtume padėlioti viską taip, kad vieną dieną gilintumeisi į vienus dalykus, kitą į kitus. Ir kad liktų laiko ir tau pačiam. Namų darbus aš tau galiu padėti ruošti. Gal paaiškinčiau kas neaišku. Gal taip būtų paprasčiau. Man labai neramu dėl tavęs. Noriu, kad tau gerai sektųsi. Norėčiau tau palengvinti tą visą kartojimasi.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 13, 2024, 12:56:07 am
Būtent tokioms šalutinėms veikloms jis laiko ir neturi. Negi Auris trukdo specialiai? Gal nori, kad jis susimautų, kad galėtų išmesti iš namų? Jeigu tik liepsi tą padaryti, aš ir išeisiu. Nebūtina trukdyti mokytis mintyse kalbėjo su profesoriumi klastuolis. Bet... Juk jis yra sakęs Auriui, kad jį laiko tėčiu. Argi šitas žmogus galėtų specialiai kenkti? Viskas atrodė labai sudėtinga ir painu.
- Jūs šaipotės? - nejučia leptelėjo. Kaip kažkas gali juo didžiuotis, kai niekas nesiseka? Pamokų darbas praktiškai niekada nebūna padarytas iki galo, kerai nesiseka, o rašinių pažymiai labai jau stabiliai krenta. O čia staiga Auris pareiškia, kad didžiuojasi. Tai siaubingai nelogiška, ir Eion jau galvojo atsistoti ir eiti sau. Tokių kvailų pokalbių jam visai nereikia.
Netrukus profesorius pradėjo daugiau kalbėti, bet Eion jo beveik negirdėjo. Paaiškinti, kaip mokosi? O kam? Kad Auris galėtų pažerti daugiau priekaištų, kaip viskas yra blogai? Klastuolis tylėjo ir nieko nesakė. Ne poilsio jam reikėjo, o kokių papildomų penkių valandų paroje. Taigi tik papurtė galvą, bet taip nieko ir neištarė. Auris jo nesupras. Niekada nesupras. Kaip tik todėl turbūt ir būtų geriausia dingti iš jo gyvenimo. Ko gero, Eion tiesiog lemta visada būti vienam, o tai, ką jie su Auriu bandė sukurti, tebuvo bandymai pakeisti likimą. Kadangi tai neįmanoma, turbūt geriau net nebedėti pastangų.
- Aš išmoksiu, - galiausiai ištarė Eion, nors žodžiai turbūt buvo labiau skirti ne profesoriui, o jam pačiam.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 13, 2024, 01:33:02 am
- Aišku ne Eion. Kodėl turėčiau tavimi nesidžiaugti? Kartais ne vien rezultatai rodo tavo pažangą. Jei kalbame apie mokslus. Aš džiaugiuosi dėl to, kad tu pradėjai taip stengtis. Tai yra labai svarbu.  - Juk tiek laiko Eion mokslams tikrai nedavė daug laiko. Daugiau laiko jis keldavo sąmyšį pamokose. Gal ir ne jo paties, bet kitų tikrai taip.
- Eion, tave dabar slegia labai didelis krūvis. Nes tau reikia prisivyti tai, ką užleidai praeituose kursuose. Dėl to viskas pasidaro sudėtingiau. Todėl noriu padėlioti kažkaip viską sustyguoti, kad būtų paprasčiau. Žinau, kad penktame kurse užduodama krūva namų darbų. O tu turi ir papildomo darbo. Aišku, kad išmoksi. Bet dabar turi tiek dalykų, su kuriais reikia susidoroti. Tiesiog noriu tau padėti tai padaryti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 13, 2024, 01:48:34 am
Auris tarsi šnekėjo dalykus, kuriuos norisi girdėti. Rodė palaikymą ir rūpestį. Bet kažkodėl dabar Eion reikėjo visai ne to. Ko jam reikėjo? Turbūt ramybės ir galimybės pabūti vienam. Na, ir šiek tiek daugiau proto, kad pagaliau perprastų visokius nesąmoningus kerus, kurių tik ir mokė per įvairias pamokas.
- Aš nenoriu išlėkti iš Hogvartso. Todėl ir stengiuosi, - abejingai ištarė. Norėjo parodyti Auriui, kad čia nėra ko didžiuotis. Ar jis taip reaguotų, jeigu stengtųsi Erka ar Timotis? O jeigu kuris nors kitas mokinys? Nutarė to ir paklausti:
- Žinau, kad Rodžeris kasdien gal po penkias valandas sėdi bibliotekoje. Ar juo irgi didžiuojatės?
Neįsivaizdavo, ar Auris prisimena, kad būtent tas bendramokslis labiausiai trukdė gyventi. Kad jis dabar draugauja su anksčiau patikusia mergina, kad jo balsas nedarė nesąmonių, užtat ūgio tikrai netrūko. Taip, Eion Rodžerio tikrai negalėjo pakęsti, todėl ir buvo įdomu, ką profesorius pasakys.
- Aš ir taip visiems tik trukdau! - staiga sušuko klastuolis. - Kodėl jūs norite man padėti, kai galite užsiimti naudingesne veikla? Negaiškite su manimi laiko. Geriau pabūkite su Timočiu ir parodykite jam, kad jūsų nereikia bijoti. Aš nesu vertas nė akimirkos jūsų laiko.
Eion pašoko ant kojų ir žengė kelis žingsnius tolyn nuo laužo. Vis dėlto suprato, kad jeigu dabar išeis, praras visas brangias akimirkas, kurias gali ateityje turėti su Auriu. Kad ir kelionę motociklu. Todėl sustojo ir sustingo vietoje. Viduje grūmėsi du jausmai ir poreikiai: noras išlaikyti šitą trapų ryšį su profesoriumi ir noras išnykti visiems iš akių bei daugiau niekada su niekuo nesišnekėti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 14, 2024, 01:28:33 pm
- Tikrai? Man atrodo tau labai greitai pabostų. Nes tai labai sunkus darbas. Ir jei nesistengtum dėl savęs, dėl savo paties labo mestum tai. Jei jau iš Hogvartso neišlėkei seniau, kaip nors praslystum ir dabar. - Į kitą klausimą atsakyti buvo gana paprasta.
- Rodžeris man eilinis mokinys. Galiu jį pagirti, paskatinti. Bet jis tiesiog mokinys, kuris baigs mokyklą ir gyvens savo gyvenimą. Tu esi mano šeimos dalis. Ir tavo pastangos mane džiugina. O tai, kad esi prislėgtas ir labai nelaimingas liūdina. Nes man svarbu kaip tu laikaisi, kaip tu gyveni. - Tolimesni jo žodžiai tik patvirtino, kad viskas blogai. Kad jo savijauta tikrai prasta. Kodėl viskas taip yra? Kodėl ištrūkęs iš Airijos Eion atrodo jaučiasi blogiau, nei seniau. Ar tai kažkokios mano klaidos? Ar jam reikia persilaužti? Juk dabar tiek nesiautėja, mokosi. Tai visai kitoks gyvenimo būdas, nei tas, kurio vaikinukas lakėsi seniau. Čia tas pats, kas nusiimti šarvus, kuriais ilgai dangsteisi ir parodyti koks gali būti išties. Ar jis vis bijo, kad liepsiu išsikraustyti iš namų ir stengiasi tik dėl to? O gal visgi viskas nelabai gerai ir aš tiesiog darau klaidas ir kažkaip privedžiau jį prie šitos būsenos? Tų klausimų ir teorijų kilo daug ir labai priešingų viena kitai.
- Eion, tu vertas viso laiko ir dar daugiau, nei galiu tau skirti. Ar supranti koks geras žmogus tu esi? Kad ir dėl Timočio tarkim. Jis toks mažas ir įsibaiminęs pasirodė tada per tavo gimtadienį. Kažin ar tau tai suteikė labai daug laimės. Bet tu visada taip gražiai su juo elgeisi. Žinau, kad Timotis labai tave myli. O tu galėjai eiti visai kitokiu keliu. Galėjai jį tiesiog ignoruoti, nekreipti dėmesio. Galėjai net nuskriausti, Timotis toks įsibaiminęs, kad aš kažin ar suprasčiau, kad tavęs bijo labiau nei manęs ar bet ko kito. Galėtum sakyti, kad gražiai elgeisi su juo tarkim todėl, kad manei, jog jei sužinočiau, kad darei ką negero išsiųsčiau tave į Airiją ar kur kitur. Bet jei taip ir būtų, tau vieną diena nusibostų. Tokie dalykai greitai išlenda. O tu su juo užsiimi, mokai. Tavęs niekas neverčia to daryti. Ypač mokykloje. Tu stengiesi mokytis, žinau, kad per pamokas nebekyla tiek visokių nesusipratimų kiek seniau. Aš žinau kaip sudėtinga atsisakyti saugančių dalykų. Tokių kaip neapykantos visam pasauliui demonstravimas. Ir matau, kad tu bandai iš to išeiti. - Ne per metus ir ne per du galima nusikratyti senų įpročių. Tai tikrai suprato. Bet manė, kaip ir seniau, kad Eion išties turi užslėpto gerumo, kurio niekada niekam negalėjo parodyti.
- Tu niekada man netrukdai. Esi mano šeimos narys. O dabar tau sunku. Dėl to noriu su tavimi pasikalbėti ar šiaip pabūti kartu.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 17, 2024, 09:01:46 pm
- Man ir nusibodo! - staiga sušuko Eion. - Nebenoriu aš nieko mokytis! Bet nenoriu likti kartoti kurso! Nenoriu neišlaikyti egzaminų!
Teko skubiai save užčiaupti. Nežinia, kas gąsdino labiau - tai, kad apšaukė Aurį, ar faktas, kad išdavė jam didžiausias savo baimes. Taigi skubiai nusiramino ir pabandė susigrąžinti jausmus slepiančią kaukę. Nenorėjo daugiau iš viso kažko sakyti. Jeigu jau Auris atėjo pasikalbėti, tegul ir kalba. Eion čia atėjo tik dėl to, kad neturėjo kito pasirinkimo.
Vis dėlto kiti profesoriaus žodžiai privertė dar labiau sutrikti. Na taip, jis Auriui rūpėjo, bet, regis, tik dabar suprato, kaip tai rimta. Tiesa, bandymai įtikinti, kad jis geras, visai nepatiko, bet viduje sukosi keistos ir nelabai suprantamos emocijos. Eion atsisuko į Aurį ir žengė jo link.
- Man gaila Timočio, - neužtikrintai ištarė. - Nežinau, ką jam teko išgyventi, bet suprantu, kad gyvenimas nebuvo lengvas.
Taip tarsi bandė paaiškinti, kodėl draugiškai elgėsi su tuo vaiku. Tiesą sakant, kai sužinojo apie papildomą žmogų namuose, ir pats galvojo, kad ant jo pyks ir negalės pakęsti. Į galvą nebūtų atėję, kad tas mažius kažkada pasidarys svarbus. O dabar... Nebeįsivaizdavo gyvenimo be jo. Timotis tapo jo broliu.
- Ačiū... - ašarų spaudžiama gerkle išspaudė Eion. Būti šeimos dalimi vis dar buvo be galo svarbu. Galiausiai priėjo prie Aurio ir nedrąsiai jį apkabino. Juto, kad tuoj tuoj gali apsiverkti, tad kol balsas dar galėjo nuskambėti normaliai, pridūrė:
- Bet aš nebegaliu. Nebeištversiu...
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 20, 2024, 12:58:02 pm
- Eion, - Labai ramiai prašneko. - Paklausyk manęs gerai? Tu turi prisivyti daug temų. tai labai nelengva padaryti. Tie konspektai ar santraukos, kurias tau daviau jie sutrumpinti, kiek galėjau tą padaryti. Bet vis tiek. Yra daugybė dalykų, kuriuos turi kartotis. Todėl galime pabandyti viską sustyguoti, paskirti tam tikras dienas tam tikriems dalykams. Galiu ir noriu tau padėti besimokant. - Norėjosi dar pasakyti, kad nesvarbu, jeigu liks antriems metams. Bet pabijojo, kad tada Eion pasijus nuvertintas ir kad visai kris jo motyvacija mokytis.
- Taip. Mano ir Timočio tėvas... Na, tai tokia nelabai linksma tema. Timočiui tikrai buvo labai sunku. - Eion ėjo artyn. Priėjo, apkabino jį. Auris jį irgi apkabino, kažkodėl pasidarė baugu, kad gali Eion tiesiog prarasti. Ypač po to, ką jis vėl pasakė.
- Tai, kad užjauti kitą ir rodo, koks geras esi. Juk ir tu pats ne daug ką gero patyriai savo gyvenime. - Švelniai kalbėjo jam. - Tai pasakyk man prašau kas yra? Ar taip beviltiškai jautiesi dėl mokslų? Ar yra dar kas nors?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 21, 2024, 05:56:41 pm
Kodėl, kodėl, kodėl. Kodėl Auris nori padėti jam mokytis? Gal bijo, kad su tokiais rezultatais neišlaikys egzaminų, tada ilgiau nebaigs mokyklos ir nesusiras darbo? Ko gero, taip ir yra, tik Auris niekada to garsiai nepasakys. Tu jam rūpi, žioply mintyse piktai pasakė sau. Labai norėjo tikėti, kad taip ir yra, bet iki galo įsileisti šį tikėjimą buvo pernelyg sudėtinga.
- Gerai, - tarstelėjo sutikdamas su pagalba mokantis. Nebuvo tikras, kad tai padės - jautėsi esantis per bukas šitai mokyklai ar bent jau penktam kursui.
Timotis buvo sudėtingesnė tema. Vaikas kažkada pasakė gerokai išgąsdinusį dalyką, tik Eion niekada nesiryžo paklausti Aurio. Nutarė pagaliau tą padaryti šiandien.
- Ar Timotis su tavimi gyvena laikinai? - neužtikrintai paklausė. - Ar jūsų tėvas ketina jį pasiimti?
Turbūt pirmą kartą džiaugėsi kažką apkabinęs jau vien dėl to, kad galėjo paslėpti veidą. Mintys, kad gali prarasti broliuką, Aurio žodžiai apie jo gerumą ir nuolatinis nuovargis pagaliau pasileido ašarų pavidalu. Eion laikėsi įsitvėręs profesoriaus - nors ne, tėčio - ir bandė nusiraminti. Deja, sekėsi sunkiai. Kad ir kaip buvo baisu parodyti jausmus, ašaros plūste plūdo iš akių.
- Ne, - vos girdimai tesumurmėjo klastuolis į dar vieną Aurio klausimą. Kam tas žodis skirtas, nežinia. Turbūt ir pats Eion nežinojo, ar taip blogai jaučiasi tik dėl mokslų, ar jį slegia dar kas nors.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 23, 2024, 10:26:59 am
- Gerai. Tada ką nors sugalvosim kaip tau viską palengvinti, susisteminti. - Bet vėliau tai padarys. Truputį vėliau.
- Ne, niekada gyvenime neleisčiau tėvui pasiimti Timočio. Mano tėvas baisiai piktas žmogus, jam negalima nieko auginti. Tu pats matai, ką padarė su Timočiu. Be to mano tėvui nereikia Timočio. Jam nieko nereikia, tik degtinės. Žinau, kad Timotis nori grįžti, negaliu suprasti kodėl. Bandau jam paaiškinti, kad to nebus. Bandau pasakyti kodėl nebus. Bet jis vis dar labai įsikibęs tėvo. - Net tokią akimirką Eion tai pasirodė svarbu? Auris pasiryžo, kad visomis jėgomis pasistengs jį ištraukti iš tamsos, iš vienatvės, iš to, ką jame suformavo nyki praeitis. Negalėjo leisti jam nugrimzti. Nenorėjo leisti. Dabar ne vien dėl to, kad Eion vienišas vaikas ar dėl to, kad būnant kartu radosi visokių mielų prisiminimų. Prisidėjo ir tai, koks jis buvo. Nenorėjo, kad Eion išsaugotas geraširdiškumas amžiams pranyktų.
- Viskas bus gerai. - Labai tyliai jam sakė, kai verkė. Kalbėjo ir daugiau visko, kad jo niekada nepaliks ir dar kažką raminamo. Pagaliau ir jau gana seniai išmoko normaliai reaguoti į kito žmogaus ašaras.
Dabar nieko nebeklausinėjo, tiesiog buvo kartu ir leido jam išsilieti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 23, 2024, 10:58:53 pm
Apie mokslus daugiau nieko nesakė. Žinoma, bus dėkingas, jeigu Auris sudarys kažkokią sistemą kaip galima mokytis, bet dabar tai rūpėjo mažiausiai. Kai profesorius atsivedė jį čia, Eion suprato norintis pasikalbėti. O gal tiesiog pabūti kartu. Viduje užspaustas nerimas, baimė ir liūdesys veržėsi į paviršių ir reikalavo savo dėmesio duoklės.
Auris kalbėjo apie Timotį, ir baimė šiek tiek atsitraukė. Nors vaikas norėjo grįžti pas tėvą, to nebus. Eion jo nepraras. Nebent, žinoma, profesorius nuspręs jį patį išmesti pro duris. Vis dėlto labai norėjo tikėti, kad to nebus. Kad jis galės matyti, kaip Timotis auga, kaip pradeda mokytis Hogvartse.
- Nenoriu, kad jis paliktų tavo namus... - vos girdimai ištarė Eion. Nežinojo, ar Auris supranta, koks mažasis broliukas jam svarbus. Šiek tiek bijojo atvirai tą pasakyti. Niekada negali žinoti, ar suaugęs žmogus staiga nesugalvos pasitikėjimo panaudoti ne patiems geriausiems tikslams pasiekti.
Keista buvo taip atvirai verkti. Tuo labiau, kad Eion nė nežinojo, kas iššaukė šitokią reakciją. Tiesą sakant, dabar labiausiai norėjo įsitaisyti tėčiui ant kelių ir susigūžti jo glėbyje. Bet jam jau penkiolika, tad tokios galimybės nėra. Niekada nebuvo ir niekada nebus. Ši mintis buvo dar skaudesnė - Eion tarsi tik dabar suprato, ką prarado niekada anksčiau neturėjęs šeimos. Beveik negirdėjo, ką Auris kalba, tik skaudino save sunkiomis mintimis. Ar jis nori per daug? Ar poreikis turėti mamą, tėtį, brolių ir seserų yra kažkuo blogas?
- Ačiū, - ilgokai verkęs ir pagaliau kiek aprimęs sumurmėjo klastuolis. Nebuvo tikras, kad pats žino, už ką dėkoja, bet to ir nereikėjo. Auris supras. O jei ir nesupras, tikrai žinos, kad klausinėti nereikia.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 31, 2024, 10:43:01 pm
- Mūsų namus. - Tyliai pataisė jį. - Ir jis jų nepaliks. Jei mes visi kada kur kraustysimės, tai kartu. - Eion ilgai verkė. Auris norėjo, kad tos ašaros bent kiek nuplautų tą jo neviltį. Kartais juk jos padeda. Ar kada gyvenime jį kas buvo apkabinęs? Ar žaidė su juo vaikystėje? Ar pasakojo pasakas? Ar vedėsi pasivaikščioti? Ar mokė ko nors? Sukosi mintys Senklerio galvoje. Nejau vaikų namuose nebuvo nei vieno švelnesnio žmogaus? Kas būtų, jei tą dieną nebūtų su Felicija susitaręs eiti pietauti? Jei nebūtų Eion pastebėjęs? Kiek vaikų taip pražūna? O gi daugybė. Daugybė.
Kai ašaros aprimo, kai Eion pradėjo šnekėti Senkleris pasakė.
- Esi man labai, labai brangus žmogus Eion. Niekada tuo neabejok. Žinau, tai sunkiausias dalykas, kurio galiu tavęs prašyti. Žmonės tave skaudino ir liūdino. Ir kai daug kartų išduoda, tada vis sunkiau ir sunkiau patikėti, kad kažkam tikrai rūpi. Bet tu man labai svarbus. Niekada man netrukdai. Labai noriu, kad gerai jaustųmeisi. Ir kai tik reikia mudu galime pasikalbėti, kartu pabūti. Tikrai.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 01, 2024, 08:32:40 pm
Mūsų namus. Tai ne Aurio namai, o ir jo bei Timočio. Na, ir Erkos, tik apie ją tokią akimirką galvoti buvo mažų mažiausiai kvaila. Bet... Patikėti, kad viskas yra tiesa, buvo pernelyg sunku. Negi jis tikrai gali jaustis saugus? Ar Auris neapsigalvos?
- Ar tu mane laikai savo šeimos dalimi? - labiau iškvėpė nei paklausė Eion. Regis, visai pamiršo, kaip blogai jaučiasi. Buvimas kartu šiek tiek padėjo. Ar ilgam, nežinia. Šiaip ar taip, netrukus teks grįžti prie mokslų, ir viskas grįš į normalias vėžes.
- Bet aš visiems trukdau, - nepasidavė raminimams vaikinukas. Turbūt atėjo laikas išdėti tai, kas guli ant širdies, tad neužtikrintai tęsė: - Tu turi daug mokinių, kuriems reikia pagalbos. Tas mažiukas nuolat uždavinėja klausimus, jam viskas įdomu. O ir kitiems ne visada sekasi. Negali laiko skirti man...
Jis to nevertas. Tik šito garsiai nepasakė. Auris ir taip jau padarė žymiai daugiau nei Eion nusipelnė. O tai labiausiai ir skaudino. Baimės, kad profesorius paprašys susimokėti, tarsi neliko, bet... Vis tiek negalėjo reikalauti ar tikėtis per daug. Apie tai galvodamas Eion atsitraukė nuo Aurio ir susigūžęs užsimerkė. Ir pats nežinojo, ko dabar norėtų labiausiai, bet pasijuto šiek tiek geriau. Kaip visada, prie to labiausiai prisidėjo žmogus, dabar sėdintis šalia. Eion buvo be galo dėkingas, bet jautėsi taip, tarsi niekada nebūtų to pasakęs.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 02, 2024, 12:29:17 am
- Taip. - Paprastai ir taip pat tyliai jam atsakė Senkleris.
- Eion, aš dirbu mokytoju ir žinoma užsiimu su kitais vaikais. Tas mažiukas yra Eliotas, prisimeni Dafydd? Tai jo sūnus. Aišku, kad mes pabendraujame. Jis mano draugo sūnus. Na, o man patinka mano darbas, man patinka užsiimti su vaikais ar juos mokyti. Na, o tau aš laiko visada rasiu ir noriu, kad tai žinotum. - Kažkaip norėjosi vėl jį apglėbti, užtvirtinti savo žodžius. O gal tiesiog berniukas atrodė labai liūdnas. Bet Senklerį kaustė duotas pažadas Eion. Todėl nieko nedarė. Kaip visada sprendimą kaip elgtis palikdamas jam.
- Nesvarbu kiek aš turėčiau reikalų ar kiek vaikų manęs ko nors klausinėtų tu vis tiek visada gali kreiptis. Kitaip viskas, ką tau sakau nieko nereikštų. Jei sakyčiau, kad tu mano šeimos dalis, mano vaikas ir niekada nerasčiau tau laiko tai ką tada reikštų mano žodžiai? Nieko.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 02, 2024, 05:43:28 am
Ar įmanoma užpildyti tą tuštumą, kurią Eion savyje pastebėjo tik po to, kai pradėjo šiek tiek atviriau bendrauti su Auriu? Ar svetimas žmogus gali tapti tikru šeimos nariu? Nors mintyse vadino jį tėčiu, nebuvo tikras, kad kada nors išdrįs taip jaustis. Ir kad kada nors nustos savęs klausinėti, o kas būtų, jeigu...
Tolimesni Aurio žodžiai tarsi glostė širdį ir šiek tiek užgydė vis atsiveriančias žaizdas. Problema tik ta, kad Eion vis tiek negalėjo nustoti abejoti. Atrodė, kad anksčiau ar vėliau viskas pasikeis. Tada gyvenimas pasidarys dar blogesnis - patyręs, ką reiškia turėti artimų žmonių, jis tikrai nebenorėtų grįžti į vaikų namų Airijoje pragarą.
- Prisimenu, - atsakė apie Dafydd. Atmintyje išliko ir tai, kad tasai Aurio draugas turi daug vaikų. Turbūt reikės atidžiau stebėti tą vaiką ir pabandyti suprasti, ar jis džiaugiasi turėdamas didelę šeimą. Tai vis dar buvo Eion slapčiausia svajonė.
- Nenoriu būti išskirtinis, - sumurmėjo. Smagu, netgi nuostabu, kad gali bet kada kreiptis. Bet vis dėlto Dano žodžiai įskaudino labiau nei pats galvojo. Daugiau apie tai nieko nesakė, tik staiga pakėlė galvą. Prieš tai atsitraukė nuo Aurio, ir jis leido tai padaryti. Neužtikrintai ir nedrąsiai Eion uždavė dar vieną rūpimą klausimą:
- Kodėl tu manęs niekada neapkabini?
Gal Auriui nemalonu? O gal jis nė nenori to daryti, todėl pačiam jį apkabinus tik atsako iš mandagumo? Buvo labai įdomu, ką profesorius pasakys, bet nesiryždamas į jį spoksoti klastuolis vėl nuleido galvą ir stengėsi neatrodyti per daug įsitempęs.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 02, 2024, 08:00:46 pm
- Tai va Eion. Paprasčiausiai Eliotas mane pažįsta, mes matėmės ne kartą už mokyklos ribų ir dėl to bendraujame daug ir mokykloje. - Argi? Argi Eion nenori būti išskirtinis? Kažkaip kaip tik manė, jog visada atstumtam jam kaip tik norėtųsi būti išskirtiniu. Gauti dėmesio, kurio niekad negavo. Pamanė, kad reikia išsiaiškinti ar taip sako dėl kitų  mokinių nuomonių ar dėl kitų priežasčių.
- Eion, tavo, kaip mokinio darbus ar pažangas ar dar kažką vertinu taip, kaip kitų. Nerašau tau aukštesnių pažymių, mokaisi kaip kiti, darai tokius pat namų darbus. Bet jei tau liūdna ar jei kas nutinka negaliu tiesiog nieko nedaryti. - Į kitą klausimą buvo daug paprasčiau atsakyti.
- Tiesiog nenoriu, kad jaustųmeisi nepatogiai. Nenoriu peržengti mūsų nusistatytų taisyklių. Na, nebent tau jų nebereikia. Tiesiog taip elgiuosi, kad tu spręstum nori apsikabinti ar ne. Visada, nuo pirmų susitikimų su tavimi mačiau kaip tau svarbu turėti erdvės.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 02, 2024, 09:01:42 pm
Ne, Eion nepavydėjo tam Eliotui Aurio dėmesio. Nors... Gal vis dėlto pavydėjo? Bet kuriuo atveju apie jį užsiminė dėl to, kad jautėsi neturintis teisės susišluoti viso profesoriaus dėmesio. Tik panašu, kad šį kartą liko nesuprastas. Bet apie tai nieko nesakė. Pabandė įsivaizduoti, ar pats būtų galėjęs su kuo nors taip drąsiai bendrauti, kai buvo vienuolikos. O gal Eliotas Aurį ir seniau pažįsta? Kaip iš viso normalūs vaikai bendrauja su suaugusiais? Apie tai pagalvojęs krūptelėjo, bet tikėjosi, kad Auris to nepastebės.
O galėtum mintyse pasakė, kai profesorius prakalbo apie namų darbus. Taip, jeigu Auris jam rašytų geresnius pažymius, viskas būtų žymiai geriau. Visų pirma, garantuotai išlaikytas bent vienas egzaminas.
- Niekam niekada nerūpėjo... - liūdnai pratarė. Vis dar buvo keista, kai Auris, regis, padėti ir išklausyti laikė savo pareiga. Juk galėjo tada tiesiog palikti jį gatvėje.
Jis vis dar laikėsi to pažado, duoto kačių kavinėje. Tai gerokai nustebino. Eion negalvojo, kad Auris meluoja, bet patikėti vis tiek buvo sunku. Tik kaip dabar pasakyti, kad jis nori būti apkabintas, kad tai kartais padeda jaustis saugiau?
- Maniau, kad nenori to... - tyliai ištarė Eion ir atsargiai dirstelėjo į profesorių. Tiesa, pasakyti, kad leidžia jį bet kada apkabinti, taip ir neišdrįso. Kaip, žinoma, ir patikslinti, kad nori pasilikti teisę bet kada atsitraukti.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 03, 2024, 01:15:23 am
- Žinau ir tai mane liūdina. - Atsakė. Nes taip ir jautėsi. Tai, kad Eion niekas niekada pakankamai nesirūpino  buvo liūdnas, labai liūdnas reikalas.
- Ne, visai ne. Tiesiog nenoriu peržengti tavo ribų. Jei tau taip geriau, tai aš tikrai nesiruošiu keisti mūsų taisyklių. - Ar dabar galėtų paklausti? Ar galėtų pabandyti pasukti kalbą link savo įtarimų? Bet kažkaip apie tai pagalvojęs taip ir nedrįso prie to sukti. Ne, ne laikas. Tikrai ne dabar.
- Ar tau nebereikia to mūsų susitarimo? - Ramiai paklausė. Net jei Eion pasakytų, kad tų taisyklių, kurias tada jie nusibrėžė jam nereikia kažin ar labai smarkiai ką keistų. Nebent kartais pats jį apkabintų, tokiais kartais, kaip dabar. Visgi kažkaip atrodė, kad labai svarbu eion palikti daugiau erdvės.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 04, 2024, 06:08:57 pm
Auris žino. Turbūt žino per daug, bet šį kartą tai kažkodėl neišgąsdino. Ar tai reiškia, kad jis iki galo pasitiki Auriu? Žinoma, kartais pasidarydavo baisu, kartais norėdavosi pasislėpti ar net išnykti, bet tik ne tokiomis akimirkomis. Ir netgi nebuvo svarbu, ką profesorius kalbėjo. Daug svarbiau tai, kad jis pastebėjo prastą nuotaiką ir įtampą ir nutarė kažką dėl to padaryti. Žodžiais švaistytis gali bet kas, bet štai skiria laiko ir taip parodo rūpestį tik tie, kuriems tai nuoširdžiai rūpi. Tuo Eion neabejojo.
- Jeigu aš esu tavo šeimos dalis... - pabandė klastuolis ir to pasigailėjo. Turbūt ne taip reikėjo pasakyti, kad kartais nori būti apkabintas. Žinoma, galėjo bandyti sakyti, kad Timočiui susitarimas negalioja, tad gali negalioti ir Auriui. Bet kodėl taip sunku? - Aš noriu jaustis šeimos dalimi, - pasakė, nors tai irgi kažin ar padės Auriui suprasti, ko jis iš tiesų nori.
Kurį laiką nieko daugiau nesakė. Įtarė, kad jie čia atėjo pasišnekėti ne apie apkabinimus ir šeimą, bet Eion nesiskundė. Vis dėlto po kiek laiko nedrąsiai pakėlė akis į Aurį ir uždavė klausimą, tarsi labiau tinkantį šio susitikimo idėjai:
- Kas bus, jeigu neišlaikysiu VML?
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 07, 2024, 11:39:29 am
Ar tai dar vienas lūžis jų bendravime? Jų gyvenime? Nejau Eion tų taisyklių nebereikia? Ar taip jį suprato? Senkleris priėjo prie jo. Lėtai ir ramiai. Tada taip pat lėtai ištiesė rankas ir jį apglėbė.
- Man atrodo, kad tave supratau. - Pasakė. Neilgai šitaip pabuvojo, nenorėdamas jo išgąsdinti. Atsitraukė.
- Jei neišlaikysi egzaminų? Nieko nebus. Egzaminus galima perlaikyti. Vasarą tau sakiau, kad pasistengtum šiais metais, nes tie egzaminai nulems kokią profesiją galėsi rinktis. Bet Eion, jei nutiktų taip, kad jų neišlaikytum nesijaudink. Galėsi perlaikyti. Ir viskas bus gerai. - Norėjo papasakoti, kad Erka septintame kurse neišlaikė egzaminų. Bet nepapasakojo. Jie nebuvo artimi ir Auris nebuvo tikras ar Erka nepyktų, jeigu Eion tai papasakotų. Vėl pasidarė gaila ir liūdna, kad jiedu nesutaria.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 08, 2024, 09:24:42 pm
Auris jį suprato. Matydamas, kad jis artėja, Eion nejaukiai nurijo seilę, bet suprato pats netiesiogiai to paprašęs. Nebuvo labai malonu, bet reikėjo ištverti. Kada nors galbūt pasidarys geriau. Jeigu tik Auris nesugalvos pasinaudoti šituo leidimu kokiems nors blogiems tikslams pasiekti. Bet klastuolis norėjo pasitikėti šituo žmogumi. Stovėjo nuleidęs galvą ir mintyse klausinėjo savęs, ar nedaro klaidos. Kita vertus, Auris tikrai ilgą laiką nelaužė duoto žodžio. Žinoma, gali būti, kad taip tik siekė įgyti pasitikėjimą. Ką gi, jam pavyko.
Auriui pradėjus kalbėti apie egzaminus Eion susigūžė. Ir pats nežinojo, kodėl taip svarbu juos išlaikyti. Kodėl baimė kartoti kursą buvo didesnė už viską. Vaikinukas ilgokai galvojo apie tai ir galiausiai vos girdimai ištarė:
- Bet jeigu neišlaikysiu, turėsiu mokytis su mažiukais. Visi galvos, kad aš tikras kvailys. Ir tada profesoriai turės skirti laiką man, nors turėtų padėti mokytis kitiems. Aš ir vėl trukdysiu...
Tonas buvo labai skausmingas, tik Eion to nepajuto. Labai stengėsi apie nieką negalvoti, bet tai, deja, atrodė misija neįmanoma.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 15, 2024, 10:54:09 pm
Trumpai palaikė jį apkabinęs, o tada pasitraukė. Nesiruošė laužyti jam parodyto pasitikėjimo.
Auris nenutraukė tos tylos. Ėmė šnekėti tik po Eion.
- Visų pirma, tai ne tu pirmas nebūtum tas, kuriam nepavyko išlaikyti norimų egzaminų. Visų antra, tai toks mokytojų darbas mokyti tave ar kitus. Visus, nieko neišskiriant. O jei tu pasidrovėtum į juos kreiptis pagalbos aš tikrai tau pagelbėčiau jei reiktų papildomai mokytis egzaminams. Bet neabejoju, kad ir kiti mokytojai taip pasielgtų.
Vaikinuko balse girdėjosi toks liūdesys.
- Visai tu niekam netrukdysi Eion. Tu dabar mokaisi ir kažkas turi tave mokyti. Kaip kitaip išmoksi? Tu pradedi savo gyvenimą ir tam, kad jis klostytųsi sėkmingai kažkas turi tau padėti jį kurtis. Mokymasis yra vienas iš dalykų kuriančių tau ateitį.
Kalbėjo norėdamas prasklaidyti tą liūdesį.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 17, 2024, 07:48:47 am
Auriui jį paleidus Eion pasijuto ramiau. Nežinia, ar kada nors ateis toks laikas, kai kito žmogaus prisilietimas nekels visiškai jokių blogų jausmų. Galbūt, bet dar ne dabar. Šiuo metu tai vis dar vertė galvoti apie įvairius blogus dalykus. Bet Auris... Na, jam galima. Bent jau retkarčiais.
- Bet dėl kitų mokinių profesoriai stengiasi. O manimi tik bjaurisi, - nenusileido. Pagalvojo apie profesorių Levinsą, su kuriuo niekada nesutars. Ir, žinoma, Erką, kurią matyti profesorės vietoje vis dar buvo labai keista ir nemalonu.
- Tu neprivalai manęs mokyti visko. Jeigu kiti profesoriai nenori man padėti, tai mano problema, - dar pasakė ir atsistojo. Nors šis žmogus tikrai su juo elgėsi gerai, iki galo niekada nesupras. Tai, ko gero, labiausiai ir liūdino, tik Eion nenorėjo to parodyti. Žinojo niekada nebūsiąs iki galo suprastas.
- Aš tik noriu išlaikyti prakeiktus egzaminus. Ir daugiau niekada apie juos nebegalvoti, - nelabai klausydamas, ką Auris šneka apie ateities kūrimą, beviltiškai ištarė klastuolis. Nenorėjo čia būti. Nenorėjo, kad jį kažkas ramintų ir guostų. Viskas buvo tiesiog beprasmiška. Todėl vaikinukas dirstelėjo į Aurį tarsi klausdamas, ar nebus pernelyg nemandagu, jeigu dabar išeis. Daugiau nieko nepasakė ir nepaklausė. Tiesiog nuleido galvą ir neskubėdamas patraukė pilies link. Kai nutarė, kad profesorius jo nebegali matyti, pasileido bėgte. Dabar labai reikėjo pabūti vienam.
Antraštė: Ats: Laužavietė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 17, 2024, 12:31:56 pm
Nejaugi? Auris nebuvo iš ko nors pastaruoju metu kažko girdėjęs apie Eion. Na gerai. Su Juzefu jie nesutarė nuo pat pradžių. O kaip kiti? Daugelis išvis Eion pirmą kartą ir temokė šiais metais. O šiais metais jis visai nekėlė problemų savo elgesiu.
- Nemanau, kad taip yra. - Pasakė.
- Ir jei paprašytum mokytojai tau padėtų. - Gal net ir Juzefas. Auris pašiurpo prisiminęs, kad visai neseniai rodė jam tuos visus dalykus apie save norėdamas parodyti kodėl Eion yra koks yra. Ir kad pykčiu su juo niekur nenueisi.
- Bet jei tu mano šeimos narys, tai man svarbu kaip tau sekasi ir padėti tau man visai nesunku. - Kaip Ein išaiškinti, kad mokytis reikia, svarbu, kad gerai, jog jis tai daro. Bet kaip dar pasakyti, kad jis ketverius metus beveik nesimokęs per vienerius penktuosius gali visko ir nesugrūsti sau į galvą.
Eion patraukė iš tos vietos. Auris neturėjo ko čia likti, todėl irgi ėmė eiti. Nusprendė, kad galbūt pokalbį pratęs vėliau. Nes nebuvo juo patenkintas. Šiuo pokalbiu. Ir nemanė, kad jis ką Eion suteikė. Eidamas galvojo kaip čia pasistengti susisteminti jam kartojimosi tvarkaraštį.