Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Alfas Saneris Rugsėjo 07, 2011, 03:15:38 pm

Antraštė: Akromantulų lizdas
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 07, 2011, 03:15:38 pm
Visur tamsu.Pilna šakų.Paaiškinimas vienas - čia pilna akromantulų.
 Milžiniškus vorus čia veisė ir vis dar veisia Hogvartso miško sargas Hagridas.Vyriausias voras čia - Aragogas.
Bėda tiems kurie čia užklysta - dažniausiai žmonės iš čia nebeišeina.

                                                                                    ***

Trakštelėjo šaka.Alfas staigiai apsidairė,tačiau nieko nepamatęs vėl žengė dar vieną žingsnį.Kas kelias minutes aplink porelę nubėgdavo žvėris ar akromantula,galbūt kentauras.
-Čia kažkaip šalta...Jauti?-Alfas iš burnos išleido garą ir vyptelėjo,- Čia kažkokia vieta.Čia kažkas keisto.Manau tai ne...Akromantulų lizdas,- Mintyse užbaigė berniukas,nenorėdamas išgasdinti Merės.
Kažkas vėl sušlamėjo ir Alfas stipriau suspaudė švilpiukės pirštus.Jis išsitraukė lazdelę ir paleido Merės ranką.
-Ten...Kažkas didelis.Ir...Ir plaukuotas...
Staiga pasitvirtino Alfo nuogastavimai.Tai - akromantolų buveinė.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 07, 2011, 04:24:56 pm
Taip,viskas buvo nuostabu. Nors jie ir keliavo po Uždraustąjį mišką,nors ir klaidžioja nežinodami kur,nors medžiai baugiai ošė,o su lyg kiekvienu trakštelėjimu Merė krūpteldavo... Na ir kas. Vis tiek,buvo nepakartojama. Juk dviese niekas nebaisu ir niekas negresia. Bent jau taip manė Smit. Deja,deja ji klydo. Ir štai ją išgąsdino kraupiai ištarti grifiuko žodžiai:
- Čia kažkaip šalta...Jauti? Čia kažkokia vieta.Čia kažkas keisto.Manau tai ne...
Berniukas nepabaigė sakinio. Manai,tai ne akromantulų lizdas? Pfff... Tai aišku,kad ne. Ah ir vėl švilpiukė suklydo,šįkart dar labiau. Nes štai,už kukmedžio pasirodė,didelis. Neapsakomai didelis ir storais juodais plaukais dengtas voras. Jis buvo kokių dvylikos pėdų ūgio ir artinosi prie porelės,kurie tuo metu buvo sukaustyti siaubo.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 07, 2011, 05:44:57 pm
Alfas greitai nusitaikė lazdelę į vorą,tačiau milžiniška akromantula trenkė jam didele ir ypač plaukuota koja.Prieš smugį grifiukas spėjo pagalvoti: "Tegul Merė lieka gyva,tegul Merė lieka gyva...Ar bent jau nesužeista."
-Arania Exumai!-Mėlynas spindulys šovė voro link,tačiau jis tik nusipurtė ir pavojingai priartėjo prie Alfo ir Merės.
Akromantula vėl norėjo užsimoti,tačiau berniukas sušuko:
-Incarcerous!-Mažytės virvės išlindo iš Alfo lazdelės ir užsiviniojo ant medžio šaknies ir voro kojos.Nors kerai buvo silpnučiai jie suveikė:Voras pargriuvo,tačiau virvė nuplyšo ir milžiniška pabaisa šoko ant porelės.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 07, 2011, 06:02:43 pm
Alfas pabandė į vorą paleisti mėlyną spindulį,o paskui jį surišti. Deja virvės trūko,nes voras buvo žymiai galingesnis už paleistus į jį kerus.
Dabar Merė jau nebuvo sukaustyta siaubo,juk jos mylimas žmogus vos nenumirė... Dabar ji buvo pasiruošusi kvoti. Kovoti už save,už grifiuką ir... ... ir dar bala žino ką. Reikia,prisiminti kokį burtažodį. Kuris nors trumpam sustabdytų šį akromantulą. Hm... Neilgai galvodama Smit lūpos ištarė,gana sunkų burtažodį:
- Sectumsempra!
Ir iš lazdelės galo  šovė žybsnis panašus į žaibą,kuris padarė voro kūne skylę. Akinančią skylę,per kurią galėjai žvilgtelt pro vorą. Tai buvo gana šlykštu,- pamanė Merė ir tuo metu siaubūno ,,skylė'' pranyko,taip ėmė ir sugijo. Kas per..? Ar aš ko nežinojau apie akromantulus? Truputį padvejojusi Smit ištarė dar vieną burtažodį,kuris turėjo vorą paversti į akmenį:
- Duro.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 07, 2011, 06:16:53 pm
Berniukas išgirdo kaip ramiai Merė ištarė burtažodį.Jis plačiai nusišypsojo.Šaltumas ir ramumas - viena svarbiausių taisyklių kovoje su magiškaisiais padarais.
 Kelios voro kojos suakmenėjo.Tai jį sustabdė.Akromantula mosikavo kojimis,tačiau negalėjo pasiekti Alfo ir Merės.
-Tikriausiai labai klauseisi Arcari ar ne?-Tyliai paklausė.Balsas buvo šiurpus ir užburiantis - taip grifiukas kalbėjo tada kai būna išsigandęs.Išsigandęs ir iki galvos paskendęs meilėje.
Va čia tai mergina! Susidorojo su milžinišku voru...Sunku patikėti...
-Na,ką tik nugalėjai nerealiai didelę akromantulą.Kaip jautiesi?
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 07, 2011, 07:26:38 pm
Gal kas pamanys,kad tai atsitiktinumas,bet Merei taip neatrodė. Tada,kai voras krito suakmenėjęs,dangus kaip žinodamas,kad kovos pergalę pelnė jie,prašvito. Tiesiog prasigiedrijo ir lyg nebūtų to chaotiško dangaus,tos maišalynės. Viskas prašvito. Taip pat ir švilpiukės nuotaika.
- Klausi kaip jaučiuosi?- Merė truputį susigėdo,ji nebuvo pratusi tam,kad berniukai prįpažįsta,jog ji nugalėjo,o ne: "tiesiog atsitiktinumas",- labai gerai. Juk esu su tavimi,todėl jaučiuosi nuostabiai. Nuos-ta-biai.
Myliu tave,Alfai. Nepaliksiu niekada. Girdi-niekada. Na... ...nebent aš tau nusibosiu,su savo tuo nesugyvenamu charakteriu. Juk,pykstu dėl menkiausios dalelės,pavydžiu,dėl kiekvieno merginos žvilgsnio į tave. Ah...
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 07, 2011, 08:12:31 pm
-Hm...Iš tavo išraiškos matau,kad esi sutikusi vos keletą mandagių vyrukų kurie tapo tavo vaikinais,-Alfas vyptelėjo.Apsižvalgė,sudrebėjo ir tarė: - Gal norėtum iš čia dingti.Kažkaip šiurpu ir nejauku...Gal norėtum traukti į... - Alfas pagalvojęs nutilo.Dingtelėjo nė viena mintis,tačiau nežinojo kuri geresnė,romantiškesnė...
-Vis dėl to,ar norėtum nueiti į vietelę kur auga nuostabios gėlės,bręsta uogų kalnai,ir ant tavo galvos krenta saldūs obuoliai...-Grifiukas susimastęs žvelgė į toli.
-Reikėtu sugalvoti tai vietai pavadinimą,-Labiau sau negu Merei tyliai pasakė jis. - Galvoju gal...Na,pasakysiu tiesą - nesugalvoju nieko.O tu?-Berniukas įdėmiai pasižiūrėjo į švilpiukę kuri vis dar žvelgė į milžinišką vorą.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 07, 2011, 09:00:46 pm
Taip,Merė vis dar žiūrėjo į Akromantulą ir galvojo: O jei aš nebūčiau jo nugalėjusi? Ar jis taip pat manimi žavėtusi kaip dabar? Ir štai Alfas prakalbo:
- Hm...Iš tavo išraiškos matau,kad esi sutikusi vos keletą mandagių vyrukų kurie tapo tavo vaikinais.
- Tiesą sakant,taip. Tik tie kurie pasižymi geru ir madagiu charakteriu,na priešingu nei mano charakteriu, gali tapti daugiau nei draugais. Su kitokiais aš nebendrauju. Ne. Nors... daug kas padaro klaidų,- Merė nusuko žvilgsnį. Jai apie tai buvo skaudu šnekėti. Visą tai prisiminti. Ji viską jau po truputį laidojo savo mažytėse kapinaitėse. Jau laidojo jį,prisiminimus ir meilę. Ir štai jai vėl teko jį iškasinėti,prisimintį ir,- Ah... Nenoriu to prisiminti. Hm... Klausi kur galime nueiti? Deja,nežinau.... Tikrai norėčau į kokią romantišką,jaukią ir šiltą vietelę... Kažkaip po tokių nuotykių norisi paiilsėti,ten,kur ramu ir gera...
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 07, 2011, 09:07:39 pm
Kambarys iki pareikalavimo,-Kažkas klaktelėjo Alfo galvoje.Įdomu ar ji žino apie šį kambarį...Kas gi negirdėjęs.Čia slėpėsi Dumbldoro Kariauna Sneipo direktoriavimo metais...
Grifiukas paglostė Merės ranką ir ją pabučiavo.Šiltas bučinys tesėsi kelias sekundes,tačiau nuostabus jausmas truko keletą minučių.
-Gal norėtum nueiti į Kambarį iki Pareikalavimo? Ar žinai tą stebuklingą kambarį? - Tyliai paklausė Alfas,pagaliau supratęs,kad per garsiai kalbant,galima prikelti kitus milžiniškus vorus.
-Na,ar esi girdėjus apie kambarį?
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 08, 2011, 02:52:17 pm
Ar jis visiškai kvaila mane laiko. Aišku,kad žinau... Ah,tie vaikinai...
- Alfai,žinau aš tą kambarį iki pareikalavimo. Bet... nesinori ten eit,- tvirtai tarė Merė.
Po truputį visas dangus prasigiedrijo. Lietaus nė kvapo. Viskas buvo puiku ir bus puiku. Bent jau taip galvojo kiti. Ištikrų ,viskas nebuvo idealu. Merei kažko trūko. iKažkas man yra. Kažko vis pasigendu. Gal tai artimesnė draugystė..? Ne,juk ir taip bendrauju su Alfu. Gal... man trūksta žmogaus,kuris labiau mane suprastų,kuris pasidalina savo nuostabiomis idėjomis.... Ah,nebežinau...
- Ką tu manai apie gyvenimą?-rimtu veidu ir netikėtai paklausė švilpiukė,- ką jis tau reiškia? Kaip tu jį apibūdintum: nuostabus,geras,o gal manai,kad jis galėtų būti ir geresnis? Gyvenimas... Kas tai?,- labiau sau nei grifiukui,paklausė jaunoji burtininkė.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 09, 2011, 03:44:13 pm
Alfas sumirksėjo nuo netikėtų švilpiukės klausimų.Kaip jos nesupranta,kad vaikinai nemoka atsakyti į tokius klausimus...
-Aš...Nežinau...-Gūžtelėjęs pečiais grifiukas atsikvepė ir tarė: - Vis dėl to,pabandysiu.Mano gyvenimas yra kvailas ir nesveikas...Na dar ir keistas.Ir tikrai manau,kad jis galėtu būti geresnis...Jei būtų geresnis būčiau,-Alfas atsiduso. - Laimingiausias žmogus pasaulyje...Na panašiai jaučiuosi kai esu šalia tavęs...
Berniukas nusuko akis į pabaisą ir tvirtai suėmė Merės ranką.
-Jei jau sužinojai ką norėjai sužinoti,norėčiau eiti,-Grifiukas nedrąsiai šyptelėjo. - Čia iš tikrujų labai šiurpu...
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 09, 2011, 04:09:27 pm
Galėtų būti geresnis..? Hm... Ir kodėl kitiems gyvenimas galėtų būti geresnis? Juk jei gyvename taip,kaip dabar,tai... Na,žodžiu,juk patys kuriame gyvenimą. Savo gyvenimą. Jei manai,jog jis galėtų būti ir geresnis,tai ko laukti? Juk pats jį ir gali padaryti geresniu. Tarkim,aš. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Ir drąsiai tai sakau. Jei neturiu ko noriu,bandau tai gauti. Jei nesiseka,pagalvoju,kad kiti dar prasčiau gyvena,jog jie neturi to ką aš turiu. Ah... Ką aš sau maniau. Aš niekada nesutiksiu žmogaus,kuris manys taip kaip aš. Na,bent jau pabandžiau ir išbandžiau Alfo filosofavimą.
 Po truputį,mažais lašiukais pradėjo lynoti. Ir tai Merės visai netrikdė. Jai patiko,taip stovėti lietuje,galvoti apie gyvenimą,būti drauge su Alfu ir tiesiog džiaugtis šią akimirką.
 -  Na,jei nori,galime iš čia eiti. Bet,prašau,pabūkime lauke,pastovėkime šiltame lietuje. Neikime į pilį. Nebent...- Merė nuleido akis,- nebent tu nori grįžti?
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 09, 2011, 04:24:54 pm
-Na,gerai.Galime būti čia,jei nebijai sutikti dar daugiau akromantulų... - Pirštu bedė į vis dar kvailai judantį vorą.Alfas mėgo vorus,tačiau ne tokius milžiniškus kaip pastarieji.
Kokia keista kompanija: Aš,mano mergina(Jei taip ją galima vadinti),milžiniškas voras su suakmenėjusia koja ir dar kažkoks keistas juodas pavidalas,kuris artėja prie mūsų.
Alfas išsitraukė lazdelę.Keistas juodas pavidalas.
-Na,metas vėl išbandyti mūsų jėgas.Tik kasnelį voro palik ir man,-Mirktelėjo grifiukas Merei.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 09, 2011, 04:36:04 pm
Ne,tik ne voras... Nekenčiu vorų. Tuo labiau tokių... Ar negalim pabūti vieni? Lietuje? Ar būtina pasirodyti tiems kvailams vorams?
- Alfai,jei tik nori gali pasiimti jį visą. Nenoriu daugiau kovoti. Noriu atsisėsti,- tai tarusi Merė atsisėdo ant žemės kuri buvo tokia permirkus,jog net susidarė bala. Na ką gi,Smit ten ir atsisėdo ot,velnias. Nepažiūrėjau. Dabar pasedėsiu ir baloje,jeigu jau taip.,- noriu pamiršti viską. Šituos akromantulus,ši mišką. Noriu pamąstyti. Ramiai. Nekliūdant niekam. Žinai,gal bėgam iš čia. Bėgam nuo šitų... padarų. Na,ne. Bloga mintis,juk jie mus gali pavyti. Ah... Nebežinau. Sugalvok kažką tu... Prašau,- bejėgiškai tarė švilpiukė.
Oras visiškai suprastėjo. Lijo kaip iš kibiro,o dar... Žiūrėk pradėjo griaudėti...
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Alfas Saneris Rugsėjo 09, 2011, 04:44:36 pm
-Hm...Jis mūsų nepavys jeigu: -Impedimenta!-Nieko neįvyko. - IMPEDIMENTA! - Voras suletėjo po to visiškai sustojo.
 Alfas tyliai atsikvepė nusitaikė lazdelę į vorą ir ramiai tarė:
-Incarcerous!-Dabar iš Alfo lazdelės iššovė kelios ilgos,tvirtos virvės ir apsiviniojo apie voro kojas. - Na,tai turėtu jį šiek tiek sulaikyti...Ir jei nori iš čia bėgti prašau dabar tai padaryti,-Nusišypsojo grifiukas.Mėgo pajuokauti netgi Uždraustajame miške.
Tegul tik virvės išsilaiko keletą minučių ir mes pabėgsim...Ir tada aš išgirsiu ką Merė nori man pasakyti...Arba ką slepia...
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Mere For Smit Rugsėjo 09, 2011, 04:57:34 pm
- Tai ko delsiam? Bėgam greičiau,-  tai tarusi,Smit paėmė berniuko ranką ir pradėjo bėgti.
Kuo greičiau nuo šitų siaubūnų... Ištikrųjų viskas labai keistai atrodė. Jei ir kiti būtų matę,nebūtų supratę kas čia vyksta. Jie matytų,kaip mergina sučiupusi grifiuko ranką traukia iš miško glūdumos,kaip nuo jų mantijos ir plaukų varva lietaus lašai... Deja,aplinkui nieko nebuvo. Tik jiedu ir tas voras,kurio virvės bet kurią minutę galėjo suplyšti.
- Greičiau,Alfai. Bėgam iš čia,- vis šaukė švilpiukė,tik atrodė,jog per vėjo gausmą ir lietų,berniukas neturėjo nieko girdėti.
Dėkui Dievui,jie pabėgo. Pabėgo nuo visko. Ir dabar,apsidairę jie galėjo matyti miško proskyną.

[[ Smit: Alfai,jei nesunku post'ą rašyk: "Uždraustasis miškas >
Miško proskyna". Laukiu.  :-* ]]
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: George Smith Rugpjūčio 27, 2012, 08:32:37 am
  Traškėdamos šakos, kuriomis žengė vaikinas, bereikalingai atkreipinėjo dėmesį. ,,Hmh, reikia kuo greičiau dūmti miškan." pamanė jis. Miško tankmėje nėra braškančių šakelių, lankučių bei dar visokių padarų. Ten tik aukšti medžiai, iš tankių šakų sudarantys tankų skliautą, kad nesimato net dangaus, vien tik aklina tamsa. Bei šąknys, dėl kurių kiekviename žingsnyje rizikuoji kojos išsisukimu. Tačiau tądien vaikinui kaip tik to ir reikėjo.
  Bežygiuojant į gilumą, vaikinas dar spėjo pamatyti paskutinius saulės atšvaitus, tada juos uždengė tvirtas medis.
  ,,Ir kam aš čia ėjau? Ar tai buvo gera idėja?" Štai tokios ir panašios abejonės klaidžiojo šeštakursio galvoje, tačiau jis jas nuvijo šalin. Laiku, nes tuo metu įžengė į akromantulų lizdą, todėl reikėjo būti atsargiam.
  Tai buvo kažkokia miško aikštelė, pilna voratinklių.Vieni buvo stulbinamai dideli, kiti mikroskopiškai maži. Grifas nusprendė nesiliesti prie didžiųjų, nes jie, be abejo, akromantulų, o šioms žmogus atrodo visai valgomas dalykas, todėl logiška, kad jį įmanoma pagauti tais jų nuverptais voratinkliais.
  Įsiklausęs į šiurpią tylą, vaikinas atsargiai pradėjo laukti.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 28, 2012, 01:19:35 pm
Temo. Didžiosios Hogvartso burtų ir kerėjimų mokyklos stogų skliautus gaubė tamsūs ūkai, o Uždraustasis miškas jau seniai skendėjo prieblandoje.
Nuobodžiaudami mokiniai sedėjo savo koledžų bendruosiuose kambariuose ir laukdami vakarienės žvalgėsi pro langus. Aišku, jie nieko nematė, nes rūkas buvo pasigrobęs visus esančius ant žemės - net Gluosnis Galiūnas, Hogvartso puošmena ir pasididžiavimas tyliai dūsavo paslėpęs savo šakas pilkšvose balzganose.
Bet kiemas nebuvo tuščias. Per rūku nuklotą kalvą judėjo maža, smulki figūrėlė, susisukusi į juodą apsiaustą su Klastūnyno emblema. Žiobariškais sportbačiais apautos kojytės greitai ir užtikrintai žengė per parudusią, rudeniniais lapais nubarstytą pievą. Nors lapų spalvos buvo neįmanoma įžiūrėti, bet mergaitė, skubanti Uždraustojo miško link, įsivaizdavo kaip turėtų atrodyti šis takas šviesiu paros metu - lyg šiltų atspalvių paletė, kurią neatsargus dailininkas paliko ant pievos... Bet, tiesą sakant, ne apie tai ta mergaitė mąstė.
Nusileidus gan stačia kalva, jai prieš akis atsivėrė pilkų medžių siena, padabinta mažų lietaus lašelių, kurie it krištolo kaliabras kabojo ant nuplikusias šakas padengusių voratinklių. Nestabtelėjusi mergaitė išsitraukė lazdelę iš galinės kelnių kišenės, ir sumurmėjusi Lumos nėrė į mišką.
Mažais žingsneliais per traškančias ir braškančias šakeles, nuklojusias visą miško paklotę, ji veržėsi gylyn į medžių ir keistų gyvūnų karaliją. Kuo toliau, tuo labiau susiglaudę medžiai, rodės nori sugriebti tave savo šakomis, ir, iškėlę į savo viršūnę, parodyti pasauliui - aha, sučiupau! Bet šiai mergaitei tai negrėsė - pernelyg maža, pernelyg smulkutė ji buvo, todėl būtų greitai išsinėrusi iš ją sugriebusių medžio šakų.
Mergaitė, kaip jau galmėjo pastebėti, klastuolė, tvirtai ir užtikrintai ėjo į lėtai pulsuojančią ir gyvybe tviksinčią Uždraustojo miško širdį - Akromantulų lizdą. Ilgai jai eiti neteko - čia pat, už dviejų susipynusių medžių, ėmė žvilgėti pirmieji pranašai - dideli it paklodė ir tvirti kaip plienas voratinklių raizginiai. Mergaitė, kiek gąstelėjusi stabtelėjo - ir ko, po velnių aš čia ėjau?... Lyg atsakydami, voratinkliai sukrutėjo, ir iš jų išlindo mažytis voriukas - toks, kokį galima pamatyti betkuriame ilgiau netvarkytame name. Atsidususi mergaitė užgesino lazdelės šviesą, ir aplenkusi voratinklį, it jis būtų apipurkštas kuo nors nuodingu, ji žengė tolyn į Akromantulų irštvą.
Nieko įpatingo čia nebuvo. Tik mažesni didesni voratinkliai, kabantys visur kur tik įmanoma. Ir kokonai. Susisukusios į voratinklius vorų lėliukės, laukiančios tos palaimingos dienos, kada galės išlysti iš šitų plieninių pančių ir paskanauti mesyte, kuri, dažnai pati to nežinodama netyčia užklysta čia.
Staiga mergaitė kai ką išvydo. Kai ką, dėl ko čia ir ėjo. Visai netoliese, maždaug už šimto žingsnių stovėjo berniukas, pasidabinęs Grifų Gūžtos emblema.Na ir sekasi man su tais grifiukais... pamanė mergaitė, nužvelgdama vaikiną. Jis buvo kažkur ketveriais metais vyresnis už ją - šeštakursis, o jo povyza rodė atsargumą ir pasitikėjimą savo jėgomis.
- Sveikas,- tyliai ištarė mergaitė.- labai graži vieta, ar ne. Tokia... šilta ir jauki,- ji šyptelėjo pati sau - iš tiesų visi šie voratinkliai jai kėlė didžiulį pasišlykštėjimą.- aš Rafaela. Iš klastūnyno. Būk pasveikintas, o galingasis grifi.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: George Smith Rugpjūčio 29, 2012, 09:30:19 am
Kurtinanti, slegianti tyla, retsykiais nutraukiama palėdų ūbavimo ar šiaip vėjo košimo. Nuo viso to šiurpo oda. ,,Be to, jau ir šalta pasidarė..." pamanė vaikinas, niūriai stovintis mėnulio apšviestoje miško aikštelėje. Tačiau nepaprasta, kur susirenka naivuoliai Žiobarai iškylai su pintais krepšiais ir languotomis staltiesėmis. Tai buvo akromantulų, milžiniškų vorų ilgomis, tačiau tvirtomis, kojomis, nuo laiko įdubusi irštva. Ją ,,puošė" pasenę bei susipynę voratinkliai, kai kurie tokie tankūs, kad atrodė lyg koks vientisas, neskylėtas šilkas.
  Staiga vaikinas kruptelėjo. ,,Tik ne dabar, ne dabar..." pamanė jis ir šoko į artimiausiai esantį medį. Tiesa, jums gali susidaryti įspūdis, kad tas medis ir buvo už kokių kelių metrų. Na, jeigu manote taip, vadinasi, klystate. Jis buvo gal už kokių dvidešimties metrų, o per tokį laiką galima ir nespėti.
  Viena šaka, kita... Vaikinas vikriai kabarojasi aukštyn. Tiesą sakant, neperkando, iš kur taip gerai žinojo, ant kurių šakų ką dėti. Vaikystėje karstėsi mažai, nes buvo traumuotas(ne, jam niekas nelūžo, čia mes kalbam apie psichologinę traumą), kai nukrito iš aukšto ąžuolo. Iš ties labai keista, kaip jis nenukrito. Tačiau, kai apie magijos pasaulį išmano daugiau bei žino, kad vaikams nuo septynęrių reiškiasi netyčinė magija, tai tą savo išsigelbėjimą šeštakursis ir paaiškina būtent šiuo dalyku.
  Vis labiau ir labiau vaikino jautrios ausys girdėjo duslius ir gergždžiančius balsus.
 - Galbūt... Gal tik pasigird...
 - Sakau tau, kažką girdėjau...
 - Na, bet nereikia dėl to sukelti viso... - vaikinas neišgirdo ko, nes tuo metu garsiai suskardeno pelėdos balsas, - ir nebūk tokia ožka, vis vien užteks tik dviejų mūsų. Jei ten ką rasim, suėsim, ir kitiems pasakysim, kad ten nieko nebuvo, - dabar grifiukas jau gaudyte gaudė kiekvieną žodį. Iškilus grėsmei dėl savo gyvybės jis nieko nenorėjo praleisti.
 - Bet Fasai, jeigu jie užuos?
 - Pertenila, kiek gi tau sakiau, kad tame būryje - vieni seniai? Jie prastai uodžia. Ir kodėl tu visada šitai atkakliai neigi?  - jie dūnksmingai įžengė į lizdą, - juk mes galėtume pabėgti, galėtume, jei tik tu..., - tačiau Pertenila jį nutildė sušnypšdama. George suprato, kad ji nenori išbaidyti grobio. Tačiau Fasas to nesuprato.
 - Netildyk manęs, tu, sena*** - ,,Hmh, iš kur jie žino tokių keiksmažodžių? Gal jau ne Hagridas juos primokė." nusistebėjo George, - nejau NESUPRANTI, KAD AŠ NEŠVAISTYSIU SAVO GYVENIMO TOKIEMS NIEKAMS KAIP SENOLIŲ KOJŲ BLIZGINIMAS? NET NORMALIAI PAVALGYTI NEGAUNAMA..
 - Žinoma negaunama, kai tokie kvailiai kaip tu ūbauja po visą mišką. Išbaidei grobį, štai matai, per tave mes nieko negausim. O ką gautumėm? Kvailelį Žiobarą, norintį sužinoti, kas čia toks jį suvalgys. Šūkauji po visą mišką... - ir ji išėjo atgal. Fasas, ją nusivijo šaukdamas kažkokius žodžius.
  Jei manote, kad vaikinas džiaugiasi atsikratęs tų akromantulų, tai blogai jį pažįstate. Na, tiesa, būti nesuvalgytam visada kelia vilčių išgyventi, bet visvien... Jis stebėjosi, kai ta Pertenila jį išgirdo. Juk jis buvo labai tylus. Kvėpavimo, be abejo, neišgirsi per tokį atstumą. Taigi nebent žingsnius.
  Palaukęs, kol visiškai nutils akromantulų balsai, jis iššoko iš medžio. Tai buvo gan prasta idėja, nes kiek susimušė dešinę ranką, bet išties, tai jam neturėjo įtakos.
  Praėjo dešimt minučių, ir vaikino įtemptos ausys išgirdo kažkokį šiugždenimą. Nebeketino lipti į medį, nes abejojo, ar po tokio dalyko vorai senoliai, kaip juos pavadino Fasas, išleis ką nors patikrinti miško aikštelės. Jie paprasčiausiai nepatikės.
  Garsai stiprėjo. O po kiek laiko į aikštelę įžengė tvirtai susisupusį į Klastūnyno mantiją, mergaitė.
- Sveikas,- tyliai ištarė ji.- labai graži vieta, ar ne. Tokia... šilta ir jauki,- ji nusišypsojo pati sau, tik žioplys pamanytų kitaip, na, jau aišku, kad ne George, juk jie oponentai, - aš Rafaela. Iš klastūnyno. Būk pasveikintas, o galingasis grifi.
 - Grifis?, - ,,That's embarrassing," mintyse užbaigė vaikinas, - Sveika. Drįstu teigti, kad ne, - atsakė jis į jos pareiškimą, kad čia labai graži vieta, -  Tięsą sakant, oro temperatūra - vos 2 laipsniai pagal Celsijų, o jeigu tau ši vieta jauki... Na, smagu, kad atradai, kažką, kas tau prie širdies, - jis prisidėjo prie šito žaidimo, kurį ji pradėjo šnekėdama apie gražią vietą. Jis nusišypsojo su ironija, - aš George. iš Grifų Gūžtos. Būk pasveikinta, o nusižeminusi Kląste.
  Tad, kol galutinai nesustirom į ledą, na, bent jau aš, pradėkim. Incarceous, -  vaikinui labai patiko matyti, kaip jo lazdelės galas tampa voletinis, o iš jo išlenda storos virvės ir tiesia savo galūnes, norėdamos apraizgyti Rafaelą, - Galbūt... Piscifors! - ,,Ak, mano mieloji transfigūracija." pamanė jis ir žvelgė, kaip Rafaela susidoros su kerais.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 30, 2012, 03:47:41 pm
Nei ši vieta, nei Rafaelos priešininkas nieko gero nežadėjo.
Kurtinanti tyla apgaubė miško viduryje esančią, voratinklais apaugusią įdubą, kai mergaitės žodžiai, nuskambėję it varpo dūžiai, skelbiantys dienos pradžią, nutilo ir buvo pamiršti. Ši tyla rodos, tęsėsi ilgokai, nors, po teisybei, nei vienas iš jų netarė nė žodžio vos kelias sekundes.
- Grifis? Sveika. Drįstu teigti, kad ne. Tięsą sakant, oro temperatūra - vos 2 laipsniai pagal Celsijų, o jeigu tau ši vieta jauki...- grifų gūžtos mokiniui prabilus apie oro temperatūrą, Rafaela prisimerkė. Arba jis trenktas, arba bando tokiu apsimesti. Greičiau antras variantas... Nespėjus jai to išsakyti garsiai, vaikinukas tęsė savo prakalbą ir ironiškai šyptelėjo.- Na, smagu, kad atradai, kažką, kas tau prie širdies. Aš George. Iš Grifų Gūžtos. Būk pasveikinta, o nusižeminusi Klaste.
- Ne tokia nusižeminusi, kaip tau norėtųsi,- šyptelėjo mergaitė ir, įkišusi ranką į kišenę, pirštais tvirtai sugriebė savo raudonmedžio burtų lazdelę, kurioje, kiek ji prisiminė buvo (ar bent jau turėjo būti) plaukas iš vienaragio karčių. Lazdelė buvo ne pirmos jaunystės - ji priklausė Rafaelos mamai, prieš tai - senelei, prosenelei ir proprosenelei Mišelei Bleur. Šiam apkerėtam medienos gabaliukui buvo virš šimto metų, bet net labai atidžiai žiūrėdamas nepastebėtum jokio įtrūkimo, atplyšimo, ar net devėjimo žymių - lazdelė buvo kaip nauja.
- Tad, kol galutinai nesustirom į ledą, na, bent jau aš, pradėkim,- Rafaela matė, kaip grifis staigiu rankos judesiu išsitraukė lazdelę ir nutaikė ją tiesiai į mergaitę.- Incarceous!
Dar akimirka ir Rafaelos pusėn pasileido gniužulas virvių. It juodos, smaluotos gyvatės jos rangėsi viena apie kitą, tiesamosis ir vėl susivydamos draugėn, kiekvieną milisekundę vis labiau norėdamos sugriebti mergaitę už tokio pačio atspalvio kaip ir jos pačios juodo apsiausto, susirangiusio aplink jos kojas.
- Protego!,- net negalvodama, tiesiog iš inercijos sušuko Rafaela. Iš lazdelės šovęs baltas gumulas bandė išsiskleisti aplink mergaitę, ir tapti apsauginiu skydu, bet jam nepavyko. Jis kelias sekundes raibuliavo priekyje jos, bet to pakako kad artyn priskriejusios virvės susigūžtų, ir tapusios neveiksmingomis nukristų jai po kojų. Nespėjus Rafaelai atakoti ar dar ką padaryti, iš George pusės atskreijo dar vieni kerai - klastuolė nė nenumanė kas tai per kerai, bet tikrai nežadėjo jiems leisti jos pamušti ir išsiaiškinti ką jie jai padarys. Nusprendusi, jog antrą kartą nepavykusių skydinių kerų naudoti neverta, ji, kaip ir kiekvienas normalus žmogus (ta prasme žiobaras), norėdamas išvengti kažko pavojingo, skriejančio jo link, kniūbščia krito ant žemės. Kerų žaibas praskriejo jai virš galvos ir trenkė į netoliese augantį, o galbūt jau nudžiuvusį medį. Net neatsisukusi pasižiūrėti, kas nutiko tam augalui, it kolonai laikančiam voratinklinius Akromantulų rūmus, kurie atsotojo jiems, dėja, ne namus, o maisto sandelį.
Rafaela, aplipusi mažytėmis šakelėmis pakilo muo miško paklotės ir sukikeno sau po nosim. Na tai, puikiai pasirodžiau... Atbula ranka perbraukusi per išsitepusį apsiaustą ji pakėlė akis į grifiuką, stebintį ją, ir, greičiausiai, laukiantį jos atakos.
- Ką galiu pasakyti George...- ji atsiduso ir skėstelėjusi rankomis atsiduso.- neblogai. Tik kitą kartą stenkis pataikyti į mane.- ji iškėlė lazdelę, ir, akivaizdžiai ir pamaiviškai nukreipusi ją į vaikiną, garsiai ir aiškai tarė.- Inflamarae.
Nedidukas, bet pavojingas it visa pragaro artilerija ugninis drakoniukas šovė iš mergaitės lazdelės ir smagiai pleškėdamas ir šokčiodamas nulekė Rafaelos priešininko pusėn. Primerkusi žibančias smaragdines akis mergaitė, nelaukdama kad priešininkas susitvarkytų su vienais jos paleistais kerais, nutraukė savo testrališką vaidinimą ir susikaupusi sušuko.
- Duro! Duro!- pirmieji kerai, nespėję virsti žaibu nurimo dar gerai neišlėkę iš lazdelės galo nusėdo mergaitei po kojų, o antrieji, tapę ryškiai pilku žaibu, nulekė grifio pusėn.- na, tai ką dar parodysi, šeštakursi?- tyliai, bet tvirtai paklausė ji.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: George Smith Rugpjūčio 30, 2012, 05:00:01 pm
  Besidairydamas po šią tamsią, sausą daubą, George į vieną medį pamatė įsliuogusį lankutį, kuris jau ruošėsi išsitraukti savo medinę tutelę, pro kurią šaudydavo mažus, bet skaudžiai kertančius rutuliukus.
 - Stupefy! - tvirtu balsu pasakė vaikinas, su ranka bei lazdele numušdamas lankutį nuo medžio šakos, tačiau žvelgdamas priekin, lyg šis padaras nebūtų vertas jo dėmesio. Be abejo, vertas, bet šiuo metu visas dėmesys buvo nuteiktas į Rafaelą. Po kelių akimirkų išgirdo jos atsakymą.
- Ne tokia nusižeminusi, kaip tau norėtųsi, - ji nusišiepė, George manymu, labai nemalonia šypsena.
  Atsakęs jai, vaikinas pasiuntė du kerus, kuriuos Rafaela atmušė galbūt ir ne visai profesionaliai, bet bent jau sausa išlipo iš balos.
 - Ką galiu pasakyti, George... Neblogai. Tik kitą kartą stenkis pataikyti į mane.
 - Na žinoma, panele Bondinne. Oj, atleiskite, padariau klaidą, panele Blondine.
 - Inflamarae. - tarė Rafaela mosteldama lyg tuštutė,  nukreipusi lazdelę George pusėn. Matyt, jai nerūpėjo, ką jis atsakys.
  Vaikinas pamatė į jį lekiantį drakoną, mirgantį raudonai, mėlynai ir geltonai. ,,Tikriausiai Kinijos Ugninis. O gal... Na, nebesvarbu," mąstė grifas. Jis lazdelę žaibiškai stumtelėjo į priekį, šaukdamas:
 - HERBIVICUS! - tiesiai prieš nosį žemė suskilo, o iš jos išaugo žalias, gyvybe trykštantis augalas. Ugninis drakonas, regis, stengėsi jį aplenkti, tačiau nespėjo, ir tėškėsi į augalą, priminusį peashooter'į iš kažkokio Žiobariško žaidimo, žaisto George'ui viešint pas tėvus. Ugninio drakono figūra, tiksliau snukis bei žvynai išnyko, toje vietoje liko pleškanti ugnis. Ar esate matę sulėtintą Immobulus(na, jei esate Žiobaras, tai tikriausiai būsite matę per slow-motion) balioną, kai jis sprogsta? Jei taip, tai turėtumėte puikiai įsivaizduoti kažkur išnykstantį tą balioną - drakono veidą bei odą.
  Nors ir augalas sutrukdė ugniai padegti George, galutinai nenumalšino. Todėl vaikinas jau po kelių sekundžių rausėsi savo galvoje, bandydamas atsiminti vandens kerus. Galite įsivaizduoti, kokia maišatis galvoje vyksta, kai jūsų gyvybė kabo ant plauko. Na, gal ir ne gyvybė, bet sveikata tai tikrai. Galiausiai pasitenkino užpūsdamas ugnį, kuri nebuvo stipriai įsiplieskusi, burna.
  Kai pažvelgė priekin, augalas jau buvo supleškėjęs, o ant žemės gulėjo smilkstanti pelenų krūva. Tada pamatė atlekiant gaižiai pilką žaibą.
 - Protego! - iš anksto viską apgalvojęs, vaikinas žinojo, kad ore truputį mėlynai paraibuliavęs ir vėliau tapęs nematomu skydas burtų nesulaikys, o...
  Nuskambėjo ausiai nemalonus balsas, kai metalą brauki per cementą, arba kreidą - per lentą. Vaikinas prisidengė akis rankomis. Kai garsas nutilo, priešais jį ore kabojo akmeninė siena.
 - Na, tai ką dar parodysi, šeštakursi? - kažkur toli nuskambėjo mergaitiškas balsas, privertęs vaikiną sugrįžti iš gilių apmąstymų.
 - Na, žinai, dabar manau, kad kaip tik pats metas, - jis nutilo, pasigrąžė rankas ir pakėlė lazdelę, - Mobilicorpus! Mobiliarbus! - Su pirmaisiais kerais tanki siena pakiloį orą ir liko plevesuoti, kas įrodė, kad ji dabar jau laisvai gali būti judinama, o su antraisiais greitai nulėkė merginos pusėn.
  ,,Hmh, ar pavyks?" pamanė vaikinas ir pasiuntė bežodžius kerus. Nieko. Dar kartą. Nieko. ,,Nagi, susikaupk," sukaupęs visas savo jėgas vaikinas pasiuntė bežodžius kerus, kurie tyliai nulėkė iš paskos sienai. ,,Dabar ji nei jū matys per sieną, nei girdės," mintyse nutilo vaikinas, nusišypsojo sau ir žiūrėjo, kaip Rafaela stengsis susidoroti su kerais.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugpjūčio 21, 2014, 09:18:29 pm
Snieginis leopardas siausdamas visu greičiu atlėkė į miško tankmę. Iš paskos pūtaudamas atbėgo ligeris. Irbis, linksmai šokinėdamas aplink stovintį ir bandantį atgauti kvapą liūto ir tigro mišrūną, smagiai šaipėsi iš jo:
- Reikės pasportuot, Ahadai... kuo ten tavo zoologijos sode šėrė, kad taip nutukai?
Ahadas suurzgė. Pokštą suprato, o ir jėgų po bėgimo, kad užpultų, neturėjo. Staiga krūmuose kažkas suvirpėjo. Irbis staiga atsisuko ir išvydo į priekį slenkant didžiulę juodą koją. Netrukus tokios juodos kojos kyšojo iš visur.
- Kas per?!- pakraupęs sušvokštė Ahadas. Irbis lėtai ir tyliai atsakė:
- Akromantulų lizdas...
Ir vienas iš jų jau šoko ant Faso.
- Arania Exumai!- užriko Fasas. Iš leteno plykstelėjo žaibas. Keli vorai pabėgo. Vienas akromantulas šoko ant ligerio.- Flipendo!
kromantulas krito negyvas. Bet vorų ėjo iš visų pusių.
- Arania Exumai!- riaumojo irbis. Vorų paspruko, bet dar keli liko. - Fumos!
Viską apgaubė tiršti, smirdantys dūmai.
- Čionai!- užriaumojo ant ligerio Fasas. Ir abu plačiais medžiokliniais šuoliais išbėgo. Proksynoje sustojo atsikvėpti ir abu sutartinai kvatojo.
- Gal jau varom namo?- apsimestinai nerūpestingu tonu suurzgė Ahadas. Irbis nusijuokė ir linktelėjo galva.
- BĖGAM namo!- sušuko Grifų Gūžtos mokinys ir mėgaudamasis vėjeliu, šniokščiančiu pro ausis ir kedenančiu tankų kailį, nudūmė link Hogvartso. Ahadas išsišiepė ir nubėgo pavymui.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 04, 2015, 07:40:49 pm
   Jekaterina begarso ėjo link akromantulų lizdą. Jo gyvavimą žinojo ne itin daug žmonių, bet per trumpas iškylas miške Klastuolė aiškinosi įvairas vietas, kurios ne visada išleisdavo ją namučio laimingą ir sveiką. Neretai pasitaikydavo ir įvairių sužeidimų. Kad ir kaip bebūtų keista, bet pirmasis apsilankymas toje pragaro vietoje antrakursei reiškė tiek pat daug, kiek ir pernykštis sniegas. Tiesiog tuo metu jai niekas nenutiko ir ji nepatyrė jokio nuotykio, kas jai nebuvo priimtina. Rankoje ji nelaikė savo įprasto ginklo, nei lazdelės, nes tiek burtų, kad galėtų apsiginti, nemokėjo, o atskleisti tikrąją save dar nebuvo laikas. Pirma reikėjo sutikti mieluosius akromantulus, kurie negalėjo būti draugiški, nes per paskutinį apsilankymą tamsiaplaukė sugebėjo suplėšyti įsipainiojusi dalį jų tinklų. Pridėjusi pirštą prie lūpų ir parodžiusi, kad Gabriella elgtųsi tyliai, mergaitė jau buvo netoli vorų.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 04, 2015, 10:40:21 pm
Gabriella su Jekaterina iš ežero pakrantės nusuko į Uždraustąjį mišką. Ji dairėsi aplinkui kiek galėjo, nors ją mergaitė kaip reikiant tempė už rankos.
- Šitos vietos aš nežžž..mm... - nutildė Gabriellą Jekaterina. Netrukus iš savo lizdo pradėjo veržtis akromantulai.
Hm... Voriukai... Sarkastiškai pagalvojo septyniolikmetė. Staiga vienas akromantulas labai priartėjo prie Gabriellos veido, bet ji stovėjo be išraiškos jame. Voras sutarškino žnyplėmis ir tik tada merginai į galvą atėjo mintis gintis.
- Jeka, - šnipštelėjo septintakursė. - aš jų niekada nesu mačiusi, - gūžtelėjo pečiais ir nusipurtė.
Netikėtai iš lizdo pradėjo lipti ir kiti akromantulai.
Na dabar tai bus bėdos... Pagalvojo mergina ir atsisuko į Jekateriną su žvilgsniu "daryk ką nors, po galais, moterie" veide.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 05, 2015, 01:37:51 pm
   Jekaterina staigiai išvydo priartėjusį akromantulą. Sustingusi dirstelėjo į Gabriellą žvilgsniu "aš tikriausiai viena turėsiu tvarkytis, ane? Na, jei sumąstysi padėti, pasakyk" ir beveik nesujudėjusi išsitraukė savo draugelius. Tai buvo magiški magiškai užslėpti (( :D )) pistoletai.
 - Mmm, vakarienė, - numykė vienas voriukas. - Tai tuuu, suplėšei tinklus! - sušnypštė ir šovė. Klastuolė staigiai išsisuko ir pasigirdo keli tyloki šūviai. Na, antrakursė nenorėjo prisišaukti kokių svečių, taigi ir šūviai buvo tylūs, bet girdimi. Negyvas akromantlas žnegtelėjo prie kojų. Taip, galėčiau darbuotis lazdele, bet kaip antrakursė, tai kažinar padėtų, voriukai tai magiški pagalvojo ir staigiai slydo po vienu, šaudydama į pilva. Vos išslydus akromantulas drėbėsi negyvas. Per porą sekundžių Klastuolė pasipildė savo ginklus ir dar po kelių negyvų monstriukų kiti atsitraukė.
 - O dabar bėgam, ilgai nebus kaip idiotai, - tarstelėjo Klastuolė ir pasidėjusi į užslėptus dėklus pistoletus čiupo Gabriellai už rankos ir jai netiesiogiai atskleidė kitą paslaptį - savo prigimties greičiu išnyko ir po mažiau nei minutės atsirado prie ežero.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Meibelė Casarano Rugpjūčio 22, 2015, 04:45:36 pm
Amelia sustojo. Jos buvo kažkokioje laukymėje, pilnoje šakų ir dar bala žino ko. Tik tiek? Ir viskas? Mergaitė pasijuto truputį nusivylusi. O kur akromantulai, kurie ėda žmones? Kurie pavojingi gyvybei ir dėl kurių mes čia ir atėjom? Na, nieko, greitai turėtų pasirodyti. Jie, tikiuosi, bent jau protingi.
-Jie moka protauti ar nelabai?-beveik be balso paklausė varniukė Jekaterinos. Ji turėtų apie tai žinoti daugiau. Juk ji žino ir pačią vietą, o tai reiškia, kad ir matė tuos mielus žudikus voriukus.
-Ir vienaragių čia tikriausiai nebus,-dar kartą tyliai sušnibždėjo antrakursė. Juk vienaragiai tikriausiai neturi čia ką veikti. Ak, būtumėm ėjusios prie upelio, ten bent jau kad ir labai menka tikimybė būtų kokį vaivorykštes ėdantį ir kakojantį drugeliais padarą pamatyti.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 22, 2015, 06:05:22 pm
 - Jie laaabai protingi, - nusišypsojo Jekaterina ir patraukė save bei Amelia už medžio, mat pro šalį praėjo baisinio dydžio voras. Visas plaukuotas, su krūva akių ir kraupaus dydžio žnyplėmis. Jam praėjus Klastuolė atsitraukė.
 - Man asmeniškai jie faini padariukai, -nusišypsojo mergina ir pasitvarkė kelnes, nes prie jų buvo prilipę visokie šapaliukai, kaip ir sena medžio žievė bei samanų kuokšteliai. Juodaplaukė patrynė rankas ir nusišypsojo vėl. Jai kol kas nebuvo labai nuotykinga, ar kažkas panašaus, bet ką padarysi. Lengvas vėjelis ir ji kybojo aukštyn kojomis, nes ją laikė voras.
 - Labas vakaras, aš Jekaterina, malonu susipažinti, - nusišypsojo juodaakė tam norui. Šis sustingo nustebęs tokio žmogaus elgesio.
 - Aragornas, - suniurzgė tas juodas padaras.
 - Man išties labai malonu! Tikiuosi, jūs laikotės gerai, - nusišypsojo Klastuolė ir voras visai sutriko. Tas žmogus nuo jo nebėga? Keista.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 01, 2015, 06:02:31 pm
Iš pradžių, vorui pagavus Jekateriną, varnanagė net sustingo iš netikėtumo ir siaubo, bet vėliau, pastebėjusi mergaitės ramumą ir net mandagumą, šyptelėjo.
-Jazus Marija, koks mielas padarėlis,-pradėjo lyg nenormali šokinėti Amelia.-Ir koks pūkuoootas... Mes apie vorus mokėmės per kažkurią pamoką. Tavo vardas Aragornas? Gražus vardas. Mano - Amelia. Gražus vakaras šiandien, ar ne? Nors jau nebe vakaras, greičiau naktis.
Raudonplaukė patyliukais sukikeno, matydama didžiojo voro nuostabą ir... Baimę? Ne, jis juk akromantulas, mintyse suniekino savo pastebėjimą pirmakursė. Ji nė nepastebėjo, kad kažkodėl vis dar nebuvo pakibusi, kaip draugė.
-Įdomu, kaip atrodytum nudažytas rožiniai... Norėtum? Galėčiau atsinešti dažų,-paslaugiai pasisiūlė Amy.-Tau tikrai tiktų!
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 04, 2015, 06:47:24 pm
   Jekaterina nusišypsojo vorui ir pabandė paduoti ranką, bet susizgriebė, kad voras gali su savo žnyplėm ją nugnybti. Tada jau ir greitas žaizdų gijima snepadėtų išsisukti iš šitos situacijos, kada nėra rankos.
 - Am, - nustebo voras ir iš to nustebimo paleido Jekateriną. Ši pliumptelėjo tiesiai ant galvos, bet jau sprando nenusilaužė tą kartą. Atsistojusi taip pat vikriai, kaip kad būtų apsisukusi ratu, jeigu stovėtų, mergina nusišypsojo Aragornui.
 - Taip, tau tikrai tikrų rožinė spalva. Būtum toooks išskirtinis čia šitoje vietoje, tikrai, būtų labai smagu, norėtum? Atrodytum kaip mergaitė. O gal tave nudažyti mėlynai, o tavo mylimąją - rožine spalva? Būtumėt labai mieli, - pradėjo čiulbėti juodaplaukė ir voras apsisukęs nurioglino. - Radom būtų būti nesuvalgytoms, - išsišiepė Klastuolė.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 04, 2015, 09:48:07 pm
-Kur eini, voriuk? O gal tau labiau patiktų vaivorykštės spalvos ir blizgučiai?-mergaitė atrodė rimtai nusiminusi, kad akromantulas išėjo.-Gaila. Jis buvo toooks mielas... Keista, kad mūsų nesuėdė.
Varnanagė šelmiškai šyptelėjo. Jai patiko šis būdas susidoroti su padarais - jis buvo nežiaurus, bet pakankamai veiksmingas, kad akromantulai bėgtų kuo toliau.
-Gaila, kad jis nepanorėjo draugauti,-nusišaipė Amelia ir užvertė galvą, dairydamasi "mielųjų, žmones ėdančių voriukų". Viršuje nesimatė nei vieno siaubūno.-Taigi... Kas dabar? Upelis? Tolyn į mišką? Nes grįžti į pilį kol kas kažkodėl dar nesinori. Kaip manai?
Raudonplaukė nekantriai mindžiukavo, laukdama Jekaterinos sprendimo. Bent jau akromantulų nebereikės bijoti, dar šyptelėjo.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 06, 2015, 12:16:32 pm
   Jekaterina galop nusijuokė, kai akromantulas nužirgliojo.
 - Galime keliauti prie upelio. Aną kartą kažkokia mergaitę apsėdo vandenų demonas, trečios kategorijos ir norėjo nužudyti bei pasilikti jos kūną, beeet, man pavyko ją išgelbėti, bet mergaitė amžiams gavo randą ant rankos. Aišku, per tą bajerį atsidūriau ligoninėje, ne juokas tau su tokiu durniumi kovoti. Viskas baigėsi gerai, arešte padėliojau knygas pas profesorę ir galiausiai gyvenau vėl ilgi ir laimingai, - pasakojo mergin, pamažu eidama tolyn. - Einam? Prie upelio?
Dar pasitkslino tikėdamasi, kad Amelia nenusibaidys, nes visgi ten buvo tikrai fantastiškos vietos pabūti ramiai. Aišku, jeigu tik nepapuoli į kokią vietelę, kur bus blogai toje vietoje. Visgi Uždraustasis miškas - ko norėti.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 11, 2015, 08:56:01 pm
Kurenai atsibudo, išgirdusi ketvirtakursės balsą. Negalvodama linktelėjo ir telepatija perdavė mintis.Gerai, profesore. Pasistengusi susikaupti, ir kaip visą laiką ką nors veikdama su uodega, išėjo iš bendrojo kambario. Jai buvo nešalta, nes pusė jos rankų, įskaitant ir letenas, buvo su lapės kailiu.  "Lapės hibridas" nuskubėjo link miško ir nubraukė nuo akių tankius, trumpus ir vešlius plaukus. Įeidama į mišką leidosi apaugti kailiu ir prailgėti snukeliui, uodega ir ausys liko tokios pat, tik ausų galiukai pajuodavo. Tipendama miško takeliu, prisiglausdama prie medžių, atsargiai sėlino į gilumą. Nuožmiai nužvelgusi visus medžius, kurie kaip susitarę žiojo savo grumblėtus nasrus  su trykštančiomis seilėmis, lapė dar kartą visus nužvelgė ir ramiai, piktžiugiškai "vyptelėjo". Apsilaižiusi ėmė ieškoti, pagal profesorės žodžius, kažkokio gyvūno. Priėjusi ir atsitrenkusi į plaukuotą koją, lyg išalkusi pažiūrėjo gigantiškam vorui į aštuonias akis. Nužvelgė ir kitus vorus. Kol kiti bandė ji persmeigti savo helicerom, ji prasmukdavo pro juos kaip masalas. Kol kas nubėgusi į medžių tankmę, kad slaptai pastebėtų jas ir užfiksotų, vyptelėjo savo piktdžiugiška "šypsena", iššiepiančią dantis, ir pabandė įžvelgti vorų silpnąją vietą. Nepastebimai perbėgdama nuo vieno medžio iki kito, staiga iššoko prieš akromantulus ir patraukė jų dėmesį. Kurenai palaksčius, vorai jau suerzinti pradėjo leisti storas gijas iš savo pilvelių, ir dar truputį palaksčiusi, apžvelgdama gijas ir vorų pilvelius,  nubėgo ir pasislepė už akmens. Akromantulai beviltiškai dairėsi aplink ir stengėsi pastebėti Kurenai.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 11, 2015, 10:09:50 pm
Juodu apsiaustu apsigobusi klastuolė sėdėjo pasislėpusi netoli pirmojo punkto, link kurio vedė Jakaterinos pateikta užuomina. Ji iš toli pamatė ateinant prmakursę "laputę". Toji ėjo tiesiai į Akromantulų lizdą, kol galiausiai atsitrenė į didžiulio voragyvio koją. Antakursei tuojau pat iš galvos išdardėjo visos krikštynos ir ji visu greičiu pasileido naujokės link. Žinoma, užuomina aiškiai sakė, kad pirmakursiams reikia eiti link akromantulų lizdo, bet kas galėjo pagalvoti, kad šita mažė eis tiesiai pavojui į nasrus. Jokio savisaugos instinkto. Nė menkiausio. O kaip pusiau lapei - tai netgi labai keista... Emily pasiekusi lizdą ir įsitikino, kad "laputei" viskas gerai. Ji matė mergaitę pasislepiant už didžiulio akmens, kur gyviai negalėjo pirmakursės matyti. Tumet antrakursė vėl pradingo miško tamsoje (laimei iki šiol išliko nepastebėta nei naujokės, nei milžinų voragyvių) ir tyliai pasakė kažkokį burtažodį, privertusį kažką sunkaus garsiai nukristi priešingoje pusėje, nei buvo klastuolės. Akromantuloms patraukus garso pusėn mergaitė legviau atsikvėpė. Tumet pasitraukė kiek toliau, kad krikštyjamoji nepamatytų jos ir nesuprastų esanti ne viena ir akylai žūrėdama ką darys saugiai palikta "laputė" mergaitė permąstė taip greitai įvykusius įvykius. Šitą mergaitę reiks labai atidžiai stebėti, o tai dar susiavadakadabrins - pati sau pamanė antrakursė (šį žodį klastuolė buvo "pasigavusi" iš kažkokio mokinio Hogvartse). Emily buvo giliai nusivylusi pirmakursės protu (arba jo nebuvimu, nes tai vienintelis dalykas, galėjęs paaiškinti, kodėl toji tiesiog ėjo vorui į nasrus).
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Ethan Coy Rugsėjo 11, 2015, 10:12:22 pm
Ethan tirli pirli ir atėjo čia. Lazdele dar nemokėjo naudotis, tad pasišvietė savo telefonu, kuris ,rodos buvo retas reiškinys Hogvartse, bet juk baltaplaukiui nerūpėjo ir jis toliau švietė savo telefonu naudodamasis juo kaip prožektoriumi. Lėtai slinkdamas kaip šešėlis, bejausmiu žvilgsniu žvalgėsi aplink mišką ir lėtai dėliodamas kojas, gražiai perlipdavo per iššokusias medžių šaknis ir įvairius kupstus ar kelmus. Nero vos nemurkė kaip kačiukas, nes jam patiko gaubianti jį tamsa. Jis kaip koks chameleonas prisitaikė prie juodos nakties ir pradingo ant vaikino pečių. Niūniuodamas panosėje linksmą melodiją iš kažkokio Disney filmuko jis ėjo pro minkštas samanas, tirštą ,sidabrinį rūką ir bespalvius medžius. Ne, jam baisu nebuvo. Tokio dalyko ,kaip baimė nebuvo pas šį vaikinuką, o jeigu ir pasirodydavo, tai jau baisiai retai. Nebūtų jis vaikščiojęs prie Akromantulų lizdo, tai ir nustebtų ,kad vienas žmones ryjantis voras išlįstų, o dabar vienam gražiai nusileidus nuo medžio Ethan nė kiek nenustebo. Akromantalas nebuvo labai didelis, bet ir nebuvo mažas, jis klastingomis akimis žvelgė į baltaplaukį ir neapgalvotais žvilgsniais artinosi prie jo. Akies mirksniu iš kišenės išsitraukė stambų sulankstomą peiliuką. Kaip Ethan patiko, kad dar nė viena profesorė jo nepamatė su šiuo šaltu ginklu kišenėje. Greitai mąstydamas savo aštriu protu palindo po voro pilvu ir giliai įdūrė peilio ašmenis į gyvio pilvinę nervų grandinę. Voras nežinodamas ką daryti su žmogumi po papilve tik sumišęs pasimuistė ir norėjo jau atakuoti, bet jau buvo per vėlu ,kai Ethan peiliu perbėgo per visą Akromantalo pilvą taip nudobdamas gyvį. Išsitepęs krauju, lyg niekur nieko, numetė nuo savo rankos vieną nebegyvą voro koją ir vėl paėmęs Nero į rankas užsidėjo jį ant kaklo. Nebeturėdamas ką veikti susirado nuvirtusį medį ir ant jo atsisėdęs išsitraukė "Hamletą" ir pasišviesdamas pradėjo jį skaityti. Buvo atokiau nuo Kurenai, ir net nematė vargšelės, kuri bandė pasprukti nuo šių pabaisų, juk Ethan buvo protingas, žinojo ,kad į patį lizdą įkėlus koją būtų neapgalvota savižudybė.

Daugybė paslapčių,žinių, kerų ir magijos
Dulkėja po aukštais skliautais ir laukia:
Gal kas nubrauks dulkes ir sudėlios raides,
Akim iš popieriaus ištrauks žinias...
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 12, 2015, 09:34:44 am
Gabriella Morris kiek pavėlavusi, žaibišku (arba dar greičiau) greičiu, atsidūrė netoli Akromantulų lizdo. Kadangi profesorė tai padarė ypatingai tyliai, niekas iš pirmakursių ir krikštytojų jos nepastebėjo. Gabriellai reikėjo čia dalyvauti, nes jei krikštynos vyktų be jos priežiūros ir kažkas atsitiktų... Vargu, ar apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja čia tebedirbtų. Vaikai pasirinko iš tikrųjų pavojingą vietą krikštynoms ir tai Gabriellai nelabai patiko, bet ką padarysi, juk vaikai nori pramogų. Tyliai atsidususi ji stebėjo ir vertino, kaip elgiasi pirmakursiai ir stengėsi juos geriau pažinti. Tiesą pasakius ji šiek tiek jaudinosi, kad gali nutikti kažkas blogo, o paskui visa atsakomybė kris jai ant ir taip problemomis ir rūpesčiais (yra ir keli geri dalykai) apkrautų pečių. Profesorės žvilgsnis nukrypo į ant jos šviesios rankos užmautą žiedą ir mintimis grįžo į vakarą balkone.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 12, 2015, 11:00:16 am
Emily dar vis akies krašteliu stebėdama "laputę" apsidairė po apylinkes. Netrukus ji pastebėjo netoliese sėdintį Ethan (šitą pirmakursį mergaitė jau pažinojo iš pamokų, nors asmeniškai su juo kalbėjusi ir nebuvo). Klastuolė matė berniuką sėdint ant nuvirto medžio ir, jeigu jos akys neapgavo, skaitant kažkokią knygą. Kas su tais vaikais negerai?! - pasibaisėjusi tokiu pirmakursių neatsargumu mąstė mergaitė. - Vienas lenda tiesiai pavojui į nasrus, kitas elgiasi taip, tarsi uždraustasis miškas būtų eilinis parkelis, tinkamas ramiam pasivaikščiojimui arba, kaip šiuo atveju, knygos skaitymui.
Taip antrakursei bemąstant beveik pro pat ją prabėgo dar viena naujokė - Melody. Toji, kaip ir "laputė", bėgo tiesiai į gigantišką vorą. Išprotėjai?! - norėjosi rėkti Emily, bet krikštytoja išliko tyli. Ji akylai stebėjo kaip mergaitė išrauna kelis plaukelius iš plaukuotos milžino kojos ir vėl bėga atgal. Kai voras ėmė vytis mergaitę ir rodėsi, kad toji jau nebeišsisuks antrakursė pakėlė lazdelę ir jau ruošėsi panaudoti joje slypinčias galias, bet Melody tą padarė pirma ir būtybė kartu su mėlyna liepsna nuskrido kažkur į tolį. Pamačiusi pirmakursę sėkmingai išsisukus ir bėgant tolyn, bei dingstant medžių tankmėje Emily pagaliau vėl galėjo kvėpuoti. Ji panaudojo magiją. Ji tarsi profesionalė nubloškė vorą... Tai kodėl, po velnių, ji negalėjo panaudoti savo įstabių gebėjimų, kad paimtų kuokštą plaukelių?! Ir iš kur tokių idiotų išlenda... Mergaitė mintyse keikė pirmakursę, per kurią vos negavo širdies smūgio. Antrakursė eidama krikštyti naujokų tikėjosi pamatyti daug siaubo pilnų veidų, bet buvo panašu, kad siaubas spindėjo jos vienintelės akyse.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 12, 2015, 12:30:27 pm
Kurenai pasisuko, ir pamatė, kad viena iš didesnių mergaičių prižiūrėjo ją kaip lėliuką, o tai ją erzino, taigi ji atsargiai išlindo iš po akmens ir nubloškė ją ant žemės. Paskubėjusi, kad niekas nepastebėtų, pasileido gilyn į mišką, žaibiškai pranėrusi pro vorų heliceras ir gigantiškas kojas, ir vis dar nepakenčiamai išsiviepusi užlindusi už medžio vis dar lapės pavidalu. Bet ji ir galvojo, "Kad dabar geriau neatvirsti, nors ir kaip žmogus greit bėgu, geriau pro mažus tarpus pralendu esant lape ",ir slapstydamasi nubėgo už šakelių krūvos, iš kurios buvo patogiau slapstytis ir nepastebimai stebėt vorus. "kad tik ta antrakursė, kuri labai jau dėl mūsų dievagojasi, manęs nepastebėtų, nes tada lėksiu tiesiai į pavojų"
Kurenai nekenčia, kai dėl jos galvoja kaip dėl besmegenės klounės, "neturinčios jokio savisaugos instinkto ",nors ji tokį puikiausiai turi, tik kitiems taip neatrodo. Atsisėdusi, ir apžiūrėjusi, ar lazdelė nelūžo, lengviau atsiduso. Bet dar nebuvo ko. Pasislinkusi labiau prie žemės, pastebėjo, kad mergaitė jau stojasi.
-Dabar teks būti atsargiau, -viauksėdama sušnabždėjo Kurenai, ir ištraukusi kelis šapelius, kad būtų lengviau stebėt, dar kartą pabandė apsvarstyti akromantulo silpnąsias vietas. Lyg per rūką prisiminė, kad kai bandydavo prasmukti pro vorų pilvelį, jie staigiai nusisukdavo ir puldavo vėl su gijomis.  Nelabai patenkinta vyptelėjo, nes prie vorų pilvelio neprieis, nes voras jį visada saugo, o ir gijas paleidžia.. Vis dar mąstydama Kuren tupėjo.

Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 12, 2015, 12:32:31 pm
Kurenai pasisuko, ir pamatė, kad viena iš didesnių mergaičių prižiūrėjo ją kaip lėliuką, o tai ją erzino, taigi ji atsargiai išlindo iš po akmens ir nubloškė ją ant žemės. Paskubėjusi, kad niekas nepastebėtų, pasileido gilyn į mišką, žaibiškai pranėrusi pro vorų heliceras ir gigantiškas kojas, ir vis dar nepakenčiamai išsiviepusi užlindusi už medžio vis dar lapės pavidalu. Bet ji ir galvojo, "Kad dabar geriau neatvirsti, nors ir kaip žmogus greit bėgu, geriau pro mažus tarpus pralendu esant lape ",ir slapstydamasi nubėgo už šakelių krūvos, iš kurios buvo patogiau slapstytis ir nepastebimai stebėt vorus. "kad tik ta antrakursė, kuri labai jau dėl mūsų dievagojasi, manęs nepastebėtų, nes tada lėksiu tiesiai į pavojų"
Kurenai nekenčia, kai dėl jos galvoja kaip dėl besmegenės klounės, "neturinčios jokio savisaugos instinkto ",nors ji tokį puikiausiai turi, tik kitiems taip neatrodo. Atsisėdusi, ir apžiūrėjusi, ar lazdelė nelūžo, lengviau atsiduso. Bet dar nebuvo ko. Pasislinkusi labiau prie žemės, pastebėjo, kad mergaitė jau stojasi.
-Dabar teks būti atsargiau, -viauksėdama sušnabždėjo Kurenai, ir ištraukusi kelis šapelius, kad būtų lengviau stebėt, dar kartą pabandė apsvarstyti akromantulo silpnąsias vietas. Lyg per rūką prisiminė, kad kai bandydavo prasmukti pro vorų pilvelį, jie staigiai nusisukdavo ir puldavo vėl su gijomis.  Nelabai patenkinta vyptelėjo, nes prie vorų pilvelio neprieis, nes voras jį visada saugo, o ir gijas paleidžia.. Vis dar mąstydama Kuren tupėjo.
[ou šyt ]
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Rugsėjo 12, 2015, 02:50:37 pm
 Pirmakursė išsisukusi nuo akromantulo neskubėjo dingti iš čia, mergina nusprendė pasižiūrėti kaip sekasi kitiems. Ristele pasileidusi atgal į mišką, už šakų krūvos pastebėjo susimąsčiusią lapę Kaip lapė gali būti susimąsčiusi? ir tada Melody prisiminė pirmakursę su lapę. Ir tyliai, kaip tik gali prislinko jai iš nugaros. Klastuolė nustebo, kad jai tai pavyko padaryti, bet veikiausiai lapė buvo pernelyg susikaupusi. Pastovėjusi taip porą sekundžių tarė:
 - Ar tu bent kiek panaši į kitsunes, ar esi kažkas naujo?- tai ištarusi mergina pritūpė, kad išliktų nepastebėta kitų.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Ethan Coy Rugsėjo 12, 2015, 03:01:17 pm
Ethan lyžtelėjo pirštą ir vis vertė ir vertė puslapius. Jį pradėjo erzinti tai ,kad niekas nieko neveikė tik klykavo ir lakstė nuo didžiulių žmones ėdančių vorų. Piktai suraukęs kaktą pirštų galiuku pasikasė nežymiai strazdanotą skruostą ir primerkė akis, nes lauke darėsi vis tamsiau ir perskaityti eiles darėsi sunkiau. Vis dėl to nelaužė savo skaitymo ir toliau tęsė ką daręs. Kojoms nutirpus jas užsikėlė ant nebegyvo Akramantulo kūno ir jas sukryžiavo. Toliau versdamas puslapius ir gilindamasis į kūrinį Ethan net nesiruošė kreipti dėmesio į toliau esančius žmones. Jis tik troško ,kad viskas greičiau pasibaigtų ir jis galėtų ramiai susisukti į šiltą paklodę ir eiti miegoti.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 12, 2015, 03:08:41 pm
Kurenai išgirdo kažkokio žmogaus balsą. Atsargiai ir lėtai sukdamasi sustingo iš siaubo. Tada nusiramino ir nusisuko.  Toliau žiūrėjo į vorus vis dar nekreipdama dėmesio į tą mergaitę. Kai pamatė, kad vorai nurimę sugulė, Kuren atsisėdo apsikabinusi kelius. Tada po truputį kailis ėmė trauktis nuo jos kūno, ant rankų ir letenų jis tik labiau paaugo, iš kailio išlindo drabužiai, tik ausys ir uodega nesikeitė. Ant abiejų skruostų buvo 3 juodai nupiešti ūseliai. Akys raudonos, plaukai taip pat. Persibraukusi plaukus ji apsimetė neišgirdusi anos mergaitės klausimo. "Ta mergaitė spokso į mane kaip ir visi. Tikriausiai suradau dar vieną priešę". Kurenai pilnu įtūžio žvilgsniu nudelbė ją, lyg nudegino. Paniekinamai prunkštelėjusi atsistojo ir nuėjo kuo toliau.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 12, 2015, 03:19:03 pm
   Jekaterina, kaip ir dažniausiai, be garso atitipenusi į mišką ėmė stebėti spektaklį. Net nemirktelėjo vykstant tokioms nesąmonėms, kad net nuobodu žiūrėti buvo. Vos susilaikiusi, kad neimtų žiovauti ji suprato, kad mis tobuliejibebaimiaidivergentaiirbetmenai išfilmų jau laukia naujosios užuominos, juodaplaukė nsuspaudė lūpas ir mostelėjo lazdele. Ore atsirado tarsi krauju dažyti žodžiai:
Laimė - dar išgyvenai
Bet nesitikėki gyventi gerai
Kai šiurpai laksto šaltai
Pasitik drąsiai mirtį
Jeigu nori Klastūnyne išlikti
Juodas padaras kraupus
Ryja jis žemės tarnus
Tad sparnus jo išskleiski
Kitaip turėsim mes jus nuteisti
Nes negalėsit greitai atkakti
Naujos užuominos surasti


Baigusi darbą Jekaterina kaip šešėlis dingo tarp medžių, nors jos negalėjo niekas matyti. Nes ji realiai ir buvo šešėliu virtusi. Juodaplaukė tyliai stebėjo sumišusius veidus. Užuominoje slypėjo ir pati užduotis.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 12, 2015, 03:31:38 pm
Gabriella Morris prisiminė, kad reikia stebėti mokinius ir nenoromis nusuko žvilgsnį nuo briliantais inkrustuoto žiedo. Profesorė nužvelgė visus pirmakursėlius, jos vadovaujamo koledžo mokinius. Drąsūs, bebaimiai ir narsūs. Negi visi nauji klastuoliai tokie? Nejaugi jų nereikės perauklėti? mąstė moteris, tuo pačiu metu sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Lapė? Iš kur Klastūnyne atsirado lapė, kas čia per šposai? Reikės nueiti ir išsiaiškinti, kas dar čia mokosi...
Atsiradus raidėms ore šviesiaplaukė žiūrėjo ne į tekstą, bet atkreipė dėmesį į tai, kas šį užrašą padarė. Jekaterina... Profesorė apsižvalgė ir dingo tarp medžių, visai netoli ketvirtakursės.
- Kaip tau krikštynų pradžia? - rodosi, pati savęs paklausė moteris.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 12, 2015, 03:48:44 pm
   Jekaterina petimi atsirėmė į medį ir sukryžiavo kojas. Vis dar buvo šešėlio pavidalu, nes dar ateis koks pirmakursis pažiūrėti, kas užrašą padarė. Tyliai sušlamėjo oro sujudinti lapai, skelbiantys apie žingsnius. Šalimais išniro Gabriella ir lengviau atsikvėpusi Jekaterina vėl buvo Jekaterina.
 - Nubodoka, turiu pripažinti. Visi čia visiškai neišsigąstantys mis tobulieji, mokantys žudyti ir kerėti, kurių nereikia prišiurpinti, kad paskui savaitę nemiegotų, - tyliai, pašnibždomis pasakė Klastuolė ir pavartė tamsoje akis. Jai tikrai buvo nuobodu, dėl žodžių ir akromantulų nesigirdjoė jokių klyksmų, kas buvo dar nuobodžiau. O išvis nesąmonė, kad žmonės taip greit perprato užuominą. Dabar jiems teks gerokai paklaidžioti, kaip kad manė Klastuolė.

[Nebūkit mis tobulieji ir nerealieji. Niekam neįdomu skaityt, kokie esat tobuli. Yra taisyklės:
4.10.1 Jei jau rašote, tai ne vieną žodį. RPG temos žinutėje atpalaiduokite fantaziją: aplink jūsų personažą yra ir lauko/vidaus detalių, jis mato ir dangų, ir kitus žmones, turi mintis ir penkis jutimus - nebūkite banalūs. Žinutės kaip „Arwen atsistojo ir išėjo iš klasės“ nėra įdomios nei jums, nei kitiems. Ne RPG temose žinutės su vienu žodžiu, veiduku ar nesusijusia fraze bus laikomos floodu ir į jas bus atitinkamai reaguojama.]
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 12, 2015, 03:56:36 pm
Pamačiusi raudoną kaip kraujas užrašą, jį perskaitė ir pasiruošė eiti. Eidama prasilenkė su profesore. Kurenai dar apsisuko pažiūrėti į ją, žvelgdama į ją šalia šešėlio. Prunkštelėjo ir atgavusi savo pavidalą, pagaliau pasijuto atsilaisvinusi nuo naštos. Staiga pajuto kraujo skonį burnoje. Ne. Tik ne tai. Atsikosėjusi krauju, prisivertė eiti toliau. Lapei pakirto kojas, ir ji drėbėsi ant žemės. Savo snukį pasivaliusi letena, bandė pašliaužti. Pakirto skausmas. Per daug ilgai stengiausi būti žmogumi.. Šiandien nebegaliu.. Ir vėl Kuren kostelėjo krauju. Ji nepajuto, kaip akys merkiasi.
Kurenai atsimerkė. Mišką buvo apgaubusi tamsa, nieko nesimatė. Truputį pradėjo šliaužti, bet nušliaužė tik žingsnelį. Ir pataikė ant kankorėžio.

Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Ethan Coy Rugsėjo 12, 2015, 04:01:49 pm
Vaikinas kažką piktai burbtelėjo, garsiai užvertė knygą ir įsidėjo ją į kuprinę. Perskaitęs užrašą atsiduso kuo galėdamas garsiau, kad visi išgirstų jo neapsakomą ne pasitenkinimą,
-Nustokit apsimesti Maironiais, ir pasakykite paprastai užduotį! -užrėkė vos ne per visą mišką, jam buvo vienodai ar kokia būtybė ateis jo galvos ar ne, nes Ethan puikiai žinojo, kaip būtent su kuria nors iš jų reikia susidoroti.
Pavaręs akimis ,nukėlė kojas nuo didžiulio voro lavono ir atsistojęs nusivalė nuo kelnių visas dulkes ir pradėjo kažkur eiti. Pats nesuvokė kur jam reikia eiti, niekaip neperprasdavo tokių žaismų žodžiais. Tolumoje vandenyno spalvos akys užčiuopė leisgyvę lapę, galvodamas ,kad tai paprastas gyvūnas Ethan dideliais šuoliais prilėkė prie jos ir pasilenkęs apžiūrėjo. Net nežinojo ,kaip jai gali padėti.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Rugsėjo 12, 2015, 04:35:37 pm
 Perskaičiusi žodžius ore Melody labai neskubėdama pradėjo slinkti į tą pusę į kurią ėjo visi. Eidama iškėlė aukštyn rankas ir pasirąžė, pastebėjo praplėštas kelnes iš kurių lėtai sruvo kraujas oh, dabar galėčiau veikti šimtus naudingesnių ir įdomesnių dalykų Targeo ištarė mergina burtų lazdele rodydama sau į koją. Beeidama pastebėjo vaikiną suklupusį šalia lapės/merginos. Priėjus kiek arčiau, pažvelgė į ją:
 - Aš ne specialistė, bet burtažodis "Anapneo" išvalytų visą kraują jai iš gerklės, kad neužspringtų. Jos gyvybė, atrodo, tavo rankose,- ištarė mergina ir tyliai ir ramiai dingo, kaip šešėlis.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugsėjo 12, 2015, 05:09:51 pm
Leila bėgo į Uždraustąjį mišką. Ją traukė kaip magnetas šis miškas. Mergaitė spėjo, kad dabar vyksta klastuolių pirmakursių krikštynos. Ji buvo naujokė. Jai net niekas nesakė. Mergaitei tai bylojo jog krikštys. Ji jautė, kad kažkuo yra ypatinga. Pati nežinojo kuo. Gal ji vilkolakė, gal vampyrė, o gal banšė ar kažkas. Leila nesustojusi bėgo gilyn ir gilyn į mišką. Mergaitė visada turėjo nešiot stebuklingas, tamsoje švytinčias apyrankes. Jai padovanojo ir užmovė amžiną atilsį močiutė. Senoji, geroji jos močiutė. Kuri jai pasakojo, kad šios apyrankės stebuklingos. Turėdama apyrankes pagal savo charakterį gali iššaukti stichiją. Tų stichijų buvo keturios: Ugnis,žemė, vanduo bei oras. Ji dar neišbandė savo stichijos. Bet ir nedrįso naudot. Ji pagal nuojautą sustojo. Apsidairė buvo labai baisu. Netoliese vorai ropinėjo. Ji baisiai nemėgo vorų. Geriau apsižiūrėjusi ji pastebėjo kelias žmogystas. Mergaitė nuėjo prie jų . Matėsi jau, kad čia yra dvi žmogystos. Moteris ir paauglė. Mergaitė atsargiai nuėjo prie jų ir paklausė:
— Labas vakaras, kas jūs? — šviesiaplaukė atsipalaidavo nejučiomis.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Ethan Coy Rugsėjo 12, 2015, 08:43:24 pm
"Jos gyvybė ,my ass" pagalvojo nenoriai suraukdamas kaktą. Lapei nuėjus tolyn Ethan tik nužvelgė pasimetusiu žvilgsniu. Nero keistai suspurdėjo vaikinui ant kaklo ir dar kartą alink jį apsisuko, pakėlusi galvą juodomis sagutėmis įbedė žvilgsnį tiesiai į tą vietą kur turėjo būti Jekaterina ir profesorė. Baltaplaukis pažvelgė į savo pitoną, po to į tą pusę kur Nero žiūrėjo, deja miške buvo pernelyg tamsu, tad vaikinukas tik gūžtelėjo pečiais ir tirli pirli nuėjo.
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 12, 2015, 09:03:05 pm
Gabriella Morris kilstelėjo vieną antakį, kai berniukas, pirmakursis Ethan pasilenkė prie krauju pradėjusios kosėti lapės. Rodos, reikėtų jai padėti, susirūpino mergina ir žaibišku greičiu pribėgo prie lapės. Regis, šiandien taip ji tik ir tevaikščiojo - greitai, kaip vėjas, tyliai, kaip šešėlis... Gabriella atsiklaupė ant žemės ir atidžiai apžiūrėjo lapę. Jai neberūpėjo nei jos išpurvintos juodos kelnės, nei niekas aplinkui ją. Dabar vienintelė mintis jos galvoje buvo kaip išgelbėti lapę - klastūnyno mokinę. Po kelių minučių darbo su burtų lazdele, lapė buvo visiškai sveika ir atsigavusi, bet jėgų daug dar neturėjo.
- Turėtų būti gerai, - stodamasi atsiduso vampyrė. - Kaip jautiesi?
Taip, Gabriella, tu tikrai susikalbėsi su gyvūnu. Tikrai...
Antraštė: Re: Akromantulų lizdas
Parašė: Amabel Ray Rugsėjo 12, 2015, 09:18:21 pm
-Ačiū, truputį geriau,-suviauksėjo Kurenai ir stodamasi dėkingai nužvelgė profesorę. Daug kas tik nori išgirsti mano balsą. Bet, turiu pripažinti,  tai savotiškai malonu. Apsisukusi,Kurenai šnopuodama nušlubavo tolyn, link olos. Puuiku. Dabar aš mažiausiai savaitę negalėsiu būti žmogumi. Gal kaip nors išsiversiu. Iš tolimesnės olos atsklido garsai, todėl Kurenai krūptelėjo ir nieko nelaukusi nušlubavo link jos. Buvo sunku eiti vienai, juolab kai įsirėžė į kankorėžį,nors tos vietos per jos tankų kailį profesorė nepastebėjo. Stengėsi atrodyti, lyg jai nieko neskauda,  kad kitiems nekiltų daugiau rūpesčių dėl jos. Bet dėl skausmo teko susiimti petį, ir Kuren kostelėjo prie pat olos dribo ant kelių.

Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Spalio 08, 2015, 11:01:40 pm
Jau kelios dienos kaip melsva švieselė klajojo miške. Ji nebuvo tikra ar taip buvo visą laiką, ar tas vyko vos kelias valandas, mat dar vis neprisiminė nieko iki tos akimirkos, kol palikusi savo kūną ėmė sklajoti miške. Tačiau dvasia jau po truputį ėmė mąstyti ir kelti klausimus - kas ji, iš kur ji, kodėl ji... Ji jau žvalgėsi aplinkui, nors nesitikėjo nieko pamatyti - nieko ir nelaukė.
Priskridusi akromantulų lizdą Vėlė pajuto kažką keistą - ji jautėsi taip, tarsi, jau čia būtų buvusi, nors neatsiminė, kada nors čia atklydusi... Dėl šio keisto jausmo dvasia užsibuvo čia kiek ilgiau. Tuo tarpu mėlyna švieselė įgavo šiokią tokią formą, panašią į žmogaus siluetą ir tapo vos vos matoma įgudusiai akiai. Siela pabuvo toje vietoje dar kelias minutes, tačiau nieko neprisiminusi nuskriejo tolyn.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 14, 2016, 08:43:05 pm
   Tylus, magiškas šešėlis slinko per mišką prisidengdamas medžių metama prieblanda ir nakties tamsa. Šaltam rudens rūkui besisukiojant apie pavidalą kažkur netoliese suūkė apuokas ir pakilęs nuo šakos nukretė altus lašus, užpapsėjusius ant tamsiojo šešėlio. Šis atsargiai pasitraukė ir suraibuliavęs kaip sudrumstas vanduo įgavo aukštos personos su juodu apsiaustu ir gobtuvu pavidalą. Tas tamsus padaras matyt išbaigė visus akromantulus, buvusius aplinkui, mat iš po didelių krūmų kur ne kur žybčiojo akys, šnabždesiu virto tyliai aidintys jų žnyplių kaukšėjimai. Persona metusi raudonai degantį tamsoje žvilgsnį padarų link užčiaupė juos ledine išraiška. Rodos, esybė buvo nevietinė, bet kas galėtų pagalvoti, kad visgi šioji itin dažnai lankėsi toje aplinkoje. Degantis žvilgsnis apsiblausė ir pranyko tamsoje, kaip ir pats siluetas, pajautęs dar vieną gyvastį netoliese.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Vasario 14, 2016, 09:07:54 pm
  Tarytum įkyri musė, Melody galvoje nuolat zvimbė sapnas, kurį be paliovos sapnuodavo. Visa tai prasidėjo po ateities būrimo pamokos, kuomet panirusi į magija sukeltą sapną regėjo kruviną avytę. Dabar, kasryt, atrodo vis prasčiau: pabalusi, sulysusi ir veide matosi juodi ratilai po akimis. Naktimis nesimiega, vis norisi slankioti kur nereikia, ir štai, viena iš tų naktų. Kuomet ramiai gulėjo lovoje, apsiklojusi net galvą, tačiau plačiai atmerktomis akimis klausėsi kambaryje knarkiančios merginos. Staiga ausį pagavo dar kažkoks garsas, abiem rankomis nuo veido atklojusi apklotą, atsisėdo. Palaukus porą sekundžių, kuomet akys apsiprato su tamsa, pradėjo žvalgytis aplinkui. Tuomet pastebėjo milžinišką kalninę cikadą brazdančią anapus lango. Priėjus prie jo, pašiurpo išvydusi milžinišką vabzdį. Sapnuoti cikadą yra blogas ženklas, reiškia nemalonų vizitą. galvoje šmėstelėjo anksčiau vadovėlyje skaityta informacija. Tačiau kažkaip tai merginai nerūpėjo, kuo tyliau kaip tik įstengė atvėrė langą ir įleido vabzdį vidun. Šis įskridęs apsuko rata ir nutūpė ant aulinių klastuolės batų. Supratusi lyg ženklą, apsiavė juos. Tuomet cikada patraukė link durų rankenos, vėliau koridoriumi, pro duris ir galiausia Uždraustojo miško link.
  Apspangusi slinko mišku antrakursė, ranka braukdama šakas, įsmeigusi ledinį žvilgsnį priekin sekė skraiduolę. Kol galiausiai pastaroji sustojo ir lyg ištikta infarkto nukrito žemėn negyva. Tai sugrąžino į realybę ir Melody, ši apsižvalgė aplink ir pamatė esanti akromantulų lizde, tačiau aplink nei vieno nesimatė, o tai keista atsižvelgiant į tą faktą, kad dabar yra vidurys nakties, kas turėtų reikšti jų miego metą.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 18, 2016, 07:00:53 pm
   Juodoji būtybė stovėjo atsigręžusi į tą artėjantį padarą ir piktai žybčiojo akimis tamsoje. Moksleivei išėjus į proskyną demonė jį atpažino, bet negalėjo tinkamai absorbuoti medžiagos apie ją, taip veikė šios nakties jėga visus dmeonus, šiuo metu esančius pasaulyje. Klastuolė užsimerkė ir įtraukė keisto kvapo, tvyrančio aplink atėjūnę ir jautė keistai dilginančią energiją, pulsuojančią nuo tos merginos. Ją Liusinda būtų atpažinusi iš bet kur, kaip ir Viktorija, Dorian, Danielė.
 - Sakyk, mirtingoji, - keistu šiurpą varančiu balsus sušnypštė būtybė. - Pažįsti Alagorian Danellis?
Demonės akys tasoje vėl sužibo raudonai ir blykčiojo tamsoje kaip du mažyčiai švyturiukai, kaustantys ir neleidžiantys pajudėti iš vietos. Kol demonė nenorės, tol mirtingoje nepajudės iš vietos.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Vasario 18, 2016, 09:02:55 pm
  Tarytum koks keistas bekūnis šešėlis, kažkas kreipėsi į Melody. Pastaroji kiek susverdėjusi apsižvalgė norėdama pamatyti su kuo tenka garbė vidurį nakties, vidurį miško bendrauti, tačiau siluetas liko neatpažintas:
  - Ne, niekad nesu apie tokį girdėjusi,- melavo klastuolė, nežinojo kodėl senas tėvo draugas turėjo rūpėti kažkam, kad bastosi naktimis po Hogvartso apylinkes ir sprendžiant iš kreipinio "mirtingieji" pats yra ilgaamžis,- O galbūt ir esu girdėjusi,- nusprendė pažaisti su paslaptinguoju asmeniu,- Pamiršau.- atsigręžus į tą pusę, kurioje manė sklindant garsą, tęsė,- Tačiau mano atmintį galima grąžinti labai paprastai. Tiesiog išlįsk ir pasirodyk kas esi,- bet kurioje kitoje situacijoje, Melody nebūtų taip besielgusi, bet vėlgi, veikiausiai nemiga veikia.
  Sunėrusi už nugaros rankas antrakursė apčiuopė burtų lazdelę, žino ruošėsi ne kovai, bet staigiai gynybai ir dėmesio nukreipimui, mat didžiai abejojo ar yra bent menkiausia tikimybė laimėti kovą prieš kažką ko net negali vizualiai įvertinti. Besisukiodama, tartum ieškotų kur tas šešėlis slepiasi, mergina apžvelgė visus įmanomus pabėgimo kelius. Panosėje tyliai nusikeikusi pakėlė akis į viršų, gal koks pegasas netyčia praskristų...
 
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2016, 05:30:35 pm
   Demoniška būtybė mąsliai pakreipė galvą, žvelgdama iš po tamsaus gobtuvo į tą visiškai nemąstančią būtybę, tokią paprastą gyvybę - mirtingąją. O mirtingieji niekada nesuprasdavo tikrosios tiesos ir to, kada jiems baigsis gerai, o kada nelabai - žmonės neturėjo nuvokos, ką suprato būtybė daugybę metų gyvendama tarp jų.
 - Ooo, mieloji, aš tik šešėlis naktyje, tik tavo baimė širdyje, tik demonas tamsoje, - šnabždėjo šešėlis, išnykdamas ir atsirasdamas aplink tą mergaitę. Jos balsas stingdė kraują gyslose ir varė baimę, bet, rodos, toji mirtingoje nusprendė priešintis. - O dabar, mirtingoji, - tyliai pasakė demonė, atsirasdama tiesiai priešais tą merginą. Jos akys nusidažė juoda spalva ir jos vos vos blizgėjo išryškinamos vos matomos baltos it sniegas odos. Tamsa meistriškai paslėpė būtybės veidą, o ne savas pavidalas iškreipė veido bruožus. Nespėjus įžiūrėti esybės demonė atsitraukė. - Sakyk, ar gerai pažįsti tą žmogų, ar žinai, kas jis toks... viskas priklausys nuo tavęs...
Balsas neleido pajudėti atėjūnei nei per milimetrą iš vietos.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Vasario 20, 2016, 06:22:28 pm
  Priaugusios prie žemės, tartum įsišaknijusios, kojos neleido krustelėti nė centimetrą į šalį. Sodrus, gilus balsas apsupo klastuolę aplink. Prasidėjęs panikos priepuolis sproginėjo Melody kūne, mergina, žinoma, stengėsi neišsiduoti, bet kažkodėl numanė, jog neįmanoma to nematyti. Žvėrys juk užuodžia baimę.
  Staiga išniręs šešėlių demonas priešais jau po truputį pradedančia mirinėti iš baimės antrakursę, prakalbo apie Alagorianą. Tai sudomino klastuolę, tačiau šią akimirką jai basiai nesinorėjo tampyti liūto už ūsų, tad gerai pakračius smegeninę prabilo:
  - Senas šeimos draugas, apsilankantis retai,- kiek suraukė antakius prisiminusi, jog net laiškų vieni kitiems nerašydavom, gal jis net neturi pastovios gyvenamosios vietos,- tačiau jau kai atvažiuodavo, tai visuomet atnešdavo įdomių daikčiukų iš viso pasaulio,- į galvą staiga poptelėjo juodas talismanas, kurį dėdė pavadino "apsauga nuo demonų" ir liepė prisiekti nešioti nuolatos, na, kiek per vėlu apie tai prisiminti dabar, mat šiuo metu į lagaminą po lovą nesikėsins nė vienas demonas,- Kažkada slapčia atidariau jo krepšį ir jame buvo pilna keistų ginklų, peilių kurie labiau panašėjo į ilgą, ploną varveklį. Neaiškių kalbų knygos. Dideli eliksyrų buteliukai, prie kurių arčiau prikišus ausį galėjai girdėti, kažką ten klykiant,- kiek sustojo apgalvoti ką ką tik pasakė,- Vieną iš pastarųjų kartų kuomet viešėjo pas mus, tėčiui pasakojo apie didelę ekspediciją su darbo reikalais į Anglijos rytinę ir pietinę dalis, sakė, jog bus "visiškas išvalymas". Kad ir ką tai reikštų.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 20, 2016, 06:41:06 pm
   Demonė Pakreipė galvą, klausydamasi tos mergaitės... hm, išpažinties, jeigu galima šiokią tokią egzekucijos formą palyginti su išpažintimi. Vienaip ar kitaip, mergaitei gerai nesibaigs, manė būtybė, visgi ji priešgyniavo ir žino per daug.
 - Ak šit kaip... ginklai, visa kita... įvairūs daikčiukai, galbūt kažkas, kas tave ,,galėtų apsaugoti", hm? Tikriausiai jis tau galėjo papaskioti visokių linksmų ir baisių istorijų, jis lankėsi visur, tiesa? - demonės balsas naktyje tieisog šaipėsi iš į nepavydėtiną situaciją pakliuvusios Hogvartsietės. Ji taip lengvai nepaspruks ir ji turėjo tą žinoti, viskas buvo taip supainiota, bet kartu ir taip aišku.
 - Manau, kad per daug žinai, mieloji, - švelniai ilgu, pirštu perbraukė mergaitės skruostą demonė. Juoda ugnis, sruvenanti visu būtybės kūnu skaudžiai degino aukos skruostą, tarsi norėdama nusinešti į kapus. Juodoji ugnis - ne žaislas, o demonų gyvyba ir jų žudymo įrankis. Nuo jos niekas neišsisukdavo. - Vienas kitas randelis papuoštų, ką manai, hm?
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Vasario 21, 2016, 10:41:52 am
  Negi ji bijo? pagalvojo klastuolė klausydamasi gan nerišlių sakinių, o gal ji paprasčiausiai šaiposi. Labai sutrikusi Melody stovėjo ir kuris laikas tylėjo prieš atsakydama, viskas buvo tartum vienas iš tų, labai tikroviškų sapnų, kur pabudęs negali suprasti ar tai įvyko anksčiau, ar viskas tik vaizduotė.
  - Taip, turiu pakabuką galintį mane apsaugoti, ne bent jau jis taip teigė. Jei tau reikia jo, talismanas yra klastūnyno mergaičių miegamajame. Aš galiu jį atnešti,- žinoma antrakursė netikėjo, jog viskas ko reikia šiam padarui tėra menkas aksesuaras gal ir galintis padėti apsisaugoti. Arba priešais stovi ne kas kitas, o pats demonas kuris dabar teiraujasi dėl to tam, kad vėliau būtų mažiau problemų "susitvarkant" su Melody,- Alagorianas lankėsi visur, daug pasakodavo ir mokydavo šiokių tokių gynybos triukų,- pradėjo meluoti klastuolė tikėdamasi, kad pašnekovas pabūgs ar bent jau nepuls taip greitai.
  - Manau bus geriausia, jei neviniosim visko į vatą ir tu pasakysi ko nori iš manęs.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 27, 2016, 02:24:17 pm
[[Omg buvau pamiršus šitą RPG :DD]]
   Demonė metė gana pašaipų žvilgsnį žmogystos link ir kilstelėjo antakį tarsi pasišaipydama iš mirtingosios. Žinoma, žmonės buvo kvaili padarai, ar bent jau daugelis... prieš kelis metus vienas turėjęs magiškų galių norėjo demonę priversti elgtis taip, kaip kad jis norėjo, bet, deja, šio žmogaus jau nebuvo gyvųjų tarpe, kad ir kaip linksma buvo jį vedžioti už nosies.
 - Ak taip, tikrai, mokė kaip apsiginti, - pakreipė galvą būtybė. Žinoma, jei išties taip būtų atsitikę, žmogysta mokėtų išsilaisvinti, bet, deja deja, ne kiekvienam tokia prabanga nors kelioms sekundėms pasprukti nuo šių medžiotojų.
 - Na... aš nesakiau, kad man ko nors reikia iš tavęs, galbūt tik pasipainiojai ne laiku ir ne vietoje, bet manau, kad šiek tiek naudos bus galima išpešti, - kiek nuobodžiaujančiu balsu pranešė būtybė.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Vasario 27, 2016, 07:01:00 pm
[[ I knew I'm not the only one ♫ ♪ ]]
  Klastuolė nežymiai suraukė kaktą, tai buvo tragiškas melas, aš gailiuosi. Ji užuodžia dar ir melą!O gal ji ir mintis skaito? Melody pradėjo tankiau kvėpuoti, puikiai nutuokė, kad išsiduoda, jog bijo, gal net labiau panikuoja, tačiau nieko negalėjo padaryti la la la la la la. Dabar ji nieko negalės sužinoti. Po velniais, juk ir dabar galvoju! AAaaaaaa. Man panikos priepuolis. la la la la la. Gerai, mastyk racionaliai. Kodėl ji pradėjo klausinėti apie dėdę, vienintelis paaiškinimas, kad ji kažkaip su juo susijusi. Kažkas nutiko. Kažkas kažką supykdė, arba jis žino jai reikalingos informacijos. Ohh. Per daug visko... la la la la la.
  Antrakursė galiausiai pažvelgė į demoną, sekundei per kūną nubėgo šiurpulys:
  - Tai sakai, kad tiesiog pasimaišiau po kojomis. O kaip cikada?- pagalvojo apie vabzdį kuris taip beviltiškai norėjo, kad Melody sektų paskui,- Šiaip visų žmonių klausinėji apie Alagorian Danells?
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 12, 2016, 07:28:35 pm
   Demonė lėtai pakreipė galvą. Ji užuodė tą merginą. Tiesą sakant, ne pačią ją, bet baimę. Lyg koks keistas radioaktyvus katinas (matot, katinai užuodžia vieni kitų jausmus). Visgi būtybė nujautė, kad šį kartą galės pasismaginti ir bent jau kažką gero nuveikti tokią nuobodžią naktį.
 - Cikada? Pavienis nesusipratimas, tie puskvaišiai padarai mėgsta pokštauti su mirtingaisiais, mieloji... negalima pasitikėti visais, kuriuos sutinki, jei dar nežinojai, - balsas nuskambėjo meiliai... bemaž gąsdinančiai. Tai stingdė kraują gyslose aukai. O šiuo metu auka buvo toji vargšė mergaitė, štai stovinti priešais ją.
 - Žinai, kartais reikia informacijos, kurič suteikti gali tik keli žmonės... na, bet ką aš čia paistau, tau tikriausiai nelabai įdomu...
Neaiškiai sumurmėjo demonė. Jai ėmė atsibosti tas tauškimas. Lengvai atsidususi ji nežymiai mostelėjo lazdele pasiųsdama nukryžiavimo užkeikimą tiesiai vargšelės link. Per daug kalbėjo toji.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Kovo 14, 2016, 05:46:07 pm
  Pasitenkinimas augantis demonės veide privertė klastuolės smegenų klodus pradėti bent kiek veikti. Juk taip ir turėtų veikti smegenys, pajutę didelę įtampą jos dvigubai sparčiau veikia. Gerai, ramiai, visą savo gyvenimą melavai puikiai, gal ir šį sykį viskas suveiks. Nežymiai sukiodama galvą Melody ieškojo iš esmės bet ko padėsiančio pabėgti, šis paralyžius, logiškai galvojant, turėtų tam tikras ribas, kažkada ji pavargs, nukreips dėmesį kitur ir antrakursė pabėgs.
  - Na, matyt šią pamoką teks išmokti skaudžiuoju būdu,- sumurmėjo panosėje mergina,- Esat visiškai teisi, man tai išties neįdomu, o ta proga, manau niekas nenori nesusipratimų, tad gal jau galėčiau eiti?- pakėlė jau kiek ramesnes akis į demonę.
  Staigus skausmo pliūpsnis privertė suklykti merginą, atrodė, kad kiekvienas kaulelis pradeda atsiskirinėti vienas nuo kito. Galvoje pasigirdo spengimas, o viskas ką Melody sugebėjo padaryti, tai tik inkšti iš nepakeliamo skausmo. Iš paskutiniųjų pakėlė galvą ir įtūžio pilnu veidu pažvelgė į demonę:
  - Tai toks tavo planas?- suklykė,- Suparaližiuoji ir tada kankini?
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 18, 2016, 07:43:45 pm
   Demonė lengvai žingsniavo aplink savo naująją pasismaginimo auką. Vargšelė mergelė, net nenumano, kur papuolė... o demonė mėgo žaisti su savo aukomis tol, kol galiausiai jos mirdavo... arba išprotėdavo... kartais palikdavo be vienos ar kitos galūnės... ak, saldus tas gyvenimas.
 - Mieloji, na, jeigu jau taip... žinai, gali eiti, bet nepaspruksi tol, kol aš to nenorėsiu, juk supranti, protinga mergaitė esi, manau, nors ir mirtingoji, - meiliai šyptelėjo demonė ir paleido nuo sukaustymo auką. Na, ji galėjo bėgti, slėptis, bet demonės pavidalo būtybei uždarų vietų pasaulyje nėra. O kur dar skausmo iškankintas kūnas, ji būtų mielai pakartojusi keletą serijų dar tą taip širdžiai mielą burtažodį, bet leido kelioms akimirkoms sprukti aukai ir leisti bent akimirką manyti, kad paspruko... o tada...
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Melody Kovo 24, 2016, 10:11:05 am
  Mergina pirmą kartą pamatė gyvą demoną prieš kokius gerus porą metų, karštą rugpjūčio popietę, pučiant sausvėjui. Miestelis panašėjo į dykumą, rodės, galėjai burnoje pajusti grinkšint smėlio kristalėlius. Melody sėdėjo įkaitusioje verandoje, siurbčiodama neskanią arbatą. Pro atviras duris kartkartėmis šastelėdavo vidun tvankūs vėjo šuorai. Klastuolė buvo visiškai atsipalaidavusi ir aptingusi. Ūmai pasijuto, lyg kas veržtų merginai smilkinius plačia šilkine juosta. Taip dažniausiai būdavo, kai kas nors įkyriai spoksodavo. Raudonplaukė pakėlė galvą. Tarpduryje stovėjo vyriškis. Juodas ilgas paltas tokią karštą dieną. Matyt galėjai tik stambų jo siluetą dulkino karščio fone, apsilupinėjusių durų rėmuose. Reginys priminė prerafaelitų paveikslą. Tačiau ramumą greitai pakeitė žyptelėjusios raudonai vyro akis. Melody nežinodama kaip turėtų elgtis atsistojo ir pradėjo lėtai trauktis atgal. Demonas per porą žingsnių prišoko visai arti mergaitės ir pasilenkęs prie pat vos veido suėmė vieną jos sruogų į delną. Švelniai nykščiu glostydamas raudonus plaukus jis šyptelėjo ir pažvelgė tiesiai į baimės kupinas akis. Jo veidas po truputį keitėsi, tarytum deginamas popierius virto juodu ir sutrūkinėjusiu. Demonas ėjo vis artyn ir artyn kol galiausiai Melody nebeturėjo kur trauktis, pakėlęs laisvąją ranką prie merginos pilvo sušnibždo kažką nežinoma kalba ir lengvu prisilietimu privertė ją suklykti iš nepakeliamo skausmo. Pavėsyje besislepiantys paukščiai pakėlė galvas ir pažvelgia į grėsmę stiklinėmis akimis nuskrido. Klastuolė nusuko veidą į kitą pusę nes nebepajėgė žiūrėti į tą pykčio pilną veidą, skausmas buvo nepakeliamas. Kojos linko žemyn nebepajėgdamos išlaikyti kankinamo kūno, tačiau vyras viena ranka laikė liemenį, kad ji niekur nedingtų. "Pažvelk į mane, mirtingoji!" sušuko demonas, mergina visa purtoma taip staiga užplūdusio šalčio pasuko galvą vyro link. Tačiau vos tai padarius pasigirdo šūvis ir šis prieš porą sekundžių kankinęs merginą vyras susmuko ant žemės virsdama juoda smalos bara. Melody pažvelgė į verandoje stovintį dėdę ir širdį suspaudė vėluodama baimė.
  Tad dabar iš paskutinių ji pakėlė akis į tamsą kurioje stovėjo jos didžiausia baimė. Demonės akys šįkart buvo kitokios - bevyzdės, baltos. Šią akimirką Melody meldė pasirodysiant dėdei, tačiau slinko skausmo pilnos minutės viena po kitos, o išgelbėtojo niekur nebuvo. Demonei atleidus sukaustymo kerus antrakursė susvirduliavo lyg lapas pagautas vėjo ir pasisuko bėgti. Kojos pajungtos adrenalino pasileidi mišku. Viskas būtų gerai, jeigu viskas būtų gerai. Tačiau gyvenimas yra sunki pekla. Kaklu aukštyn pradėjo kopti blogumo jausmas ir nebeturėdama ką daryti mergina sustojo ir viena ranka remdamasi į medį palenkė galvą leisdama plaukams užkristi ant veido ir pravimo juodu gličiu skysčiu. Galiausiai atlenkusi galvą pažvelgė į už savęs esančią pabaisą, ji tokia rami ir susidomėjusi šiuo keistu žmogumi. Sverdėdama į šonus mergina pasileido taku į viršų, tačiau kuo toliau bėgant, tuo silpniau darėsi. Svaigo galva, mėtė į šonus ir pasiutiškai skaudėjo kūną.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 10, 2016, 11:47:16 am
Laimei, jaunasis profesorius visada turėjo kantrybę ir nekreipdavo dėmesio į paauglius negalinčių suvaldyti savo hormonų. Jei matydavo jog labai negražiai elgiasi bausdavo įvairiai. Netrukus jis su panelėmis priėjo akromantulų lizdą.
- Na štai. Gerbiamosios panelės, atvykom čia. Pas akromantulas. Būtų stebuklas jeigu jūsų nesuėstų kaip desertui, - sukikeno jis. - Čia dabar bus jūsų pirmasis areštas, - nukreipė žvilgsnį link jų urvo ar lizdo. Palei jų kojas ropojo maži, juodi vorai. - Kiek girdėjau ir skaičiau. Akromantulos nekenčia žmonių, ir nemėgsta kalbėtis. Žodžiu, panele Katerina, kad ir kaio bebūtų liūdna. Jūs sunkiai užmegsite ryšius su vorais, - nusišypsojo kukliai Tyler. - Jūsų darbas toks: surenkate voratinklius kiek bus stiklainių jiems sudėt, - jis tai pasakęs išbūrė stiklainius. Ir sunėrė rankas ant krūtinės.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Katerina Baush Birželio 10, 2016, 12:54:18 pm
Katerinos nuomone, profesorius Posey elgiasi kaip..........
Pirma kalba, kad turi kantrybę, paskui sako užsičiaupt, o tuomet dar ir areštą nuobodų sukuria. Nors iš pradžių sako, kad aš išsigąsiu. Nesuprantu aš jo, pastoviai keičia nuomonę.
- Ir čia viskas? Na, tikrai maniau, kad ką nors kraupesnio bei įdomesnio sugalvosit...
Varno Nago mokinė kartu klastuole stiklainius pripildė vorais per kelias minutes, juk profesorius neminėjo, kad burtais naudotis negalima ar draudžiama.
- Profesoriau, nejaugi jūs manėt, kad mums bus sunku įvykdyti šį areštą? Aš tikiuosi mūsų laukia kitas, nes po tokio aš tikrai nesijaučiu prasikaltusi.
O aš maniau, kad jis vienas normaliausių mokytojų, ir štai pasirodo, kad šis ponaitis yra nuobodokas burtininkas, kuriam trūksta fantazijos.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 10, 2016, 09:15:40 pm
Profesorius kiek atsitraukęs nuo panelių, žvilgtelėjo į laikrodėlius. Dabar rodė po pirmos dešimt. Naktis po vidurnakčio. Jis atsiduso, norėjo kuo greičiau grįžt į lovą ir pamiegot. Deja, jis negalėjo. Turėjo tam reikalų. Ir dabar dar papildoma rūpestis prisidėjo - mergiūkštės. Pamatęs, kad viena panelė iš Klastūnyno naudoja burtų lazdelę, papildė žodžius.
- Ir jokos magijos, - paskui pamatė, kad pora stiklainių buvo pilni. Tačiau netrukus jie vėl ištuštėjo, pdofesorius specialiai taip užkerėjo šiuos stiklainius.
- Rinksite voratinklių tiek kiek prisipildys kupini ir neištuštės, - paaiškino joms profesorius. - Deja, rinkimas voratinklius neteukdo akromantuloms. Kaip tik juos paskatins dar daugiau sukurpti voratinklių, - nusišypsojo Tyler.
 - Deja, aš ne toks kaip dauguma.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Katerina Baush Birželio 11, 2016, 11:38:39 am
Išgirdusi jaunojo profesorio perspėjimą nenaudoti magijos, Katerinos akyse bei mintyse jis nusmuko dar žemiau. Negi jis nesupranta, kad man tikrai įmanoma įvykdyti šią užduotį? Aš tikrai ilgai mokiausi tam, kad galėčiau susikalbėti su gyvūnai ir dabar šią galimybę tikrai išnaudosiu.
Varno Nago mokinė suskubo ginčytis:
- Profesoriau, negi manot, kad tai yra labai sudėtinga? Jums gal pasiūlyti įdomesnę užduotį?
Šį kartą stiklainėlius Katerina užpildė per didesnį laiko tarpą negu kad pirmuosius. Jis dar drįsta šypsotis! Koks pasipūtęs ir visiškai neišauklėtas mokytojas. Matyt ir vėl teks priminti jo priėmą į Hogvartsą. Pašaipiai nusišypsojusi varnanagė užminė profesoriui klausimą :
- Mokytojau, man labai įdomu, dėl kokios priežastie jus priėmė...
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Noel Nathan Takemi Birželio 14, 2016, 07:39:06 pm
Jaunasis, buvęs durmštrangietis niekinamu žvilgsniu pervėrė mokinių akis. Na, ir įžūlios. Taip pagalvojęs mokytojas rūsčiai suraukė antakius. Jis jau troško grįžti į savo kabinetą, negu terliotis su mergiūkštėmis.
- Nusprendžiau ir tiek. Visa kita - mano reikalas. O ne jūsų, - atkirto Tyler. Juodaplaukis vėl žvilgtelėjo į rankinius laikrodžius, po to žvilgsnį perkėlė į stiklainius kurie vėl buvo prisipildę. Tada vėl juos ištuštino - Kiek reikės, tiek. O galvojate, ėjimas į Uždraustą mišką leistina ir uždraustu metu? - jo akys susiaurėjo. - Jei rytoj jums į pamokas reikės, tai kodėl keliavote į mišką? - šiepė jas juodaplaukis. - Na, dabar pasikalbėkime dėl tos jūsų sugalvotos nelegalios kelionės į Uždraustąjį mišką, su kitais mokiniais. Ajajai, prisidirbote panelytės, - kiek sau jis per plaukus brūkštelėjo ranka. - Užduotis ir turi būti neįdomios, - atkirto jis. Jaunuolis galop vėl tarstelėjo:
- Dabar prašom paskui mane sekti, - mostelėjo jis ir kartu su mokinėm išėjo iš Uždraustojo miško.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 18, 2016, 01:06:30 pm
(( galvojau, kad atpostint reiškia ištrinti taigi ištryniau ankstesnius postus, nepykit  :( ))
- Kokios kelionės? - pakėlė galvą klastuolė
Ji užsuko paskutinį stiklainį ir pažvelgė į draugę
- Darbas baigtas - bandydama nukreipti temą Lėja nunešė stiklainį link kitų stiklinių dėžučių - ką veiksime dabar? Gal jau galėsime eiti atgal į bendruosius kambarius ir gerai išsimiegoti? Ryt jau turime atsiskaityti namų darbus, o jų dar nebaigėm...
Mergaitė pabrėžtinai nusižiovavo, užsidengusi burną ranka.
- Mielai jau eičiau miegoti.
Išgirdusi, kad jie jau išeina iš uždraustojo miško, klastuolė kiek nudžiugo ir nusekė profesorių
- Taigi... apie kokią išvyką kalbėjote...? - paklausė klastuolė, žvilgsniu bandydama įspėti draugę, kad dabar įžūliai nekalbėtų.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Marina Silvia Farley Gegužės 01, 2017, 12:59:46 pm
nors tai buvo valanda prieš saulėlydį, šioje vietoje nei vienas saulės spindulėlis neprasiskverbė, todėl aplink tvyrojo juoda tamsa. Tačiau Solveiga Silvia von Sjuard nei kiek nebijojo, pirma, dabar ji buvo nesužeista, ir gebėtų nuo vorų pabaisų apsiginti pati, pavyzdžiui, nutraukydama jiems kojas, o antra, netrukus čionai turėjo pasirodyti Džei, kuris taip pat ją galėtų apsaugoti. Žinojo, jei ji tai pasakytų jam, jis nusikvatotų tiesiai į veidą savo skambiu, nei per aukštu, nei per žemu baritoniniu juoku, nes nekenčia savęs ir laiko pabaisa, ne ką geresne už akromantulas, netgi milijonus kartų bjauresne. Bet jei Džeimsas bent pasistengtų, jei pradėtų mąstyti kitaip negu visi jo rūšies individai? Jei pradėtų kovą su pačiu velniu, su visu pragaru...? ir jis laimėtų, nes turi pernelyg šviesią dūšią. Ramiai stovėjo ir sukiojo ryškiai raudonas akis į visas puses. Tokioje uždraustojo miško tankmėje atsisakė savo kontaktinių lęšių, juk čia nebus nė vieno, kurį jos akių spalva galėtų išgąsdinti. „Sutarta vieta, sutartas laikas, na tai kur gi jis?“ mintijo blondinukė  įsiklausydama tylos, bene išgirs artėjančius minkštus lengvus žingsnius ataidinčius per švelnią miško paklotę, tai taip vaikščiojo tasai Džeimsas Greywindas, visus savimi gąsdinantis pragaro šuo, tačiau turbūt labiausiai – save.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gegužės 02, 2017, 11:07:32 am
- Ar tu viena tokia punktuali iš von Sjuardyno vaikų?- balsas nuskambėjo tankmės tamsoje, vos per kelis metrus nuo Solveigos. Jai už nugaros prie artimiausio storažievio storakamienio medžio, ant tamsių samanų paklodės, vieną ištiesęs, kitą prie savęs pritraukęs kojas sedėjo vaikinas. Prieš dvi valandas čia atkulniavęs, taip ir po pietų neįkėlęs kojos pilin, visą tą laiką prasibastė Uždraustąjame miške, kas stebėtina, taip ir nesučiuptas profesorių ir kitų individų. Bet turbūt čia niekas ir nepasirodys, kadangi vorai, o ypač tie gražuliai, didžiuliai akromantulai, kurie greičiau į kapus nuvarys, negu taps visų labai mėgstamais, ne kiekvieną žavėjo, bei vertė rizikuoti ir įkurti savo susitikimo vietą čia. (Išskyrus profesorių lavon Sjuardą, be abejo. Kaipgi jis be voro? Ne profesorius.) Tad todėl ir pasirinko šią "ramią ir fainą" vietelę. Bet pastarųjų voriukų čia buvo nė kvapo, o gal kažkur pasislėpę laukė, kad netikėtai galėtų suvystyti į šilkinius drabužėlius šiuos du atėjūnus?
- Tikiuosi turi gerą regą, nereikės šviesos? - ko gero juokaudamas pasiteiravo iš kišenės išsitraukdamas lazdelę,- nes jei ne, tai ne.
Pauzė. Ką čia per nusišnekėjo per nusišnekėjimus. Vampyraitės turi geresnę regą nei reikia, o jis pats žlibas vaikšto vos ne. Atsiduso trumpam užmerkdamas akis.
- Niekas tavęs nematė kaip čia atėjai? - paklausė dėl visa pikto, vėl žvilgsniu, kiek galėjo, naršydamas aplinką, lyg kažko laukdamas? Žmonių? Gal. Akromantulų? Gal. Solveigos atsakymų? Aha.
Nežinia kokie vampyraitės gebėjimai nepastebėtai keliauti, bet ir rizikuoti nesinorėjo- bet ši kažkaip ištempė tą pragarą metro, tai reiškias ne iš kelmos spirta ir pamesta, tad išsmukimas iš pilies taip kaip pamasčius pasakyti, kad ne, du kart du ne penki- kaip ir rizikuoti pajudinti ištiestą koją. Pastaroji buvo kaip reikiant nutirpusi, nejautė jos nei pirštų galų, nei ko. Anksčiau taip nebūdavo,- pagalvojo, tiriančiu žvilgsniu neatitraukdamas akis nuo varnanagės raudonųjų, kurios gan badė šias. Taip įpratęs jas buvo matyti su mėlynomis. O ten, pasirodo, kontaktiniai lęšiai. Tai kas dar suklastota, nerealu? Kai aplinkui mėtosi Voldžio vaikai, Albo Dumbio vėl vaikai, bei tie patys Voldžiai su nosimis, nenustebsiu, kad ir mokyklos direktorė yra ateivė, o Argas Filčas prisikėlė ir įsikūnyjo į kokią varną. Kas kitas?.
- Tai ką, nusprendėm nusimesti paslaptis, ką,- sumurmėjo,- ką tu žinai apie mane?- jau garsiau paklausė. Norėjo įstikinti ar neblefuoja sakydama, kad žino penkiolikmečio rasę... ir ar nereikia pasakoti ko nors daugiau.
Klausimas pakibo trumputėje tyloje, kurią vis sutrikdydavo žaidžiantis vėjas Uždraustojo miško, akromantulų lizdo, medžiuose ar šviesaplaukės mergaitės plaukuose. Vietoje, kurioje galbūt išaiškės tiesa ir tyla susirinks savo skudurus, bei nepamirš susipakuoti į karstą. O jei ne... bus pasirūpinta.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Marina Silvia Farley Gegužės 02, 2017, 06:17:16 pm
-ne, Džei, aš tiesiog sugebu apsiskaičiuoti laiką. – ramiai ataidėjo mergaitiškas balsas į jam užduotą klausimą. – beje, labas. Atleisk, nepastebėjau tavęs. – pridūrė ramiausiai apsisukdama aplink savo ašį, jog būtų veidu į vaikinuką. Šiam prabilus apie regą drėbtelėjo:
-žinai, mane be galo žavi tavo akys. Tokios šviesios ir skaidrios tokiai sielai. – Solveiga niekada nemokėjo pasaugoti savyje to, ką galvojo, nebent kartais nuspręsdavo, jog vienu ar kitu momentu tai būtų protinga, o čia jiedu tam ir buvo susitikę, kad niekieno netrukdomi paatvirautų.
-ne, nematė. – dviem žodžiais sausai atsakė į antrąjį, jai grifo užduotą klausimą. – o ką, turi minčių, kad iš čia nebeišeisiu? Pfi! – nusišaipė žybtelėdama ryškiomis akimis. Tasai jos „pfi“ buvo gerai pažįstamas tiems, kurie ją pažinojo, ir tikrai nereiškė nieko gero, dažniausia tik tiek, kad ji ruošiasi išjuokti asmenį, kuriam adresuotas „pfi“, žvitrių akių žybtelėjimas tik sustiprindavo pašaipą, perliejusią nei žemą nei aukštą balsą, nors labiau į žemesniojo pusę, bet aukštesnį nei vyresnėlės sesers. Kai trečiasis Džeimso klausimas pakibo ore šviesiaplaukė trumpam paniro į prisiminimus, užleisdama kalbėti tylą, juk pauzės kartais pasako daug daugiau nei žodžiai.
***
Ji stovėjo Hogvartso bibliotekos uždraustajame skyriuje ir vertė knygas vieną po kitos. Velnias, kažkur tikrai buvo užmačiusi šį žodį. Kraujas iš prakasto peties lašėjo stambiais lašais po kojomis, skausmas vėrė visą kūną, tačiau galvoje tebeskambėjo Kaspijos žodžiai: „...pragaro kankiniai...“ vos prisiminus juos išlįsdavo kaži kokia legenda. „legenda, legenda, legenda... Solita, tau tikrai galvelė susisuko!“ niršo ant savęs. „Kas legendas dės į uždraustąjį skyrių?“ burtų lazdele panaikinusi savo buvimo pėdsakus paliko biblioteką.
---
Griūte įgriuvo į šaltą varno nago mergaičių bendrabučio miegamąjį ir pripuolusi prie savo lovos atsidarė lagaminą. Laimė, kambaryje be jos nieko daugiau nebuvo, antraip būtų išgąsdinusi visas pirmakurses savo kruvina povyza. Į rankas papuolusi knyga buvo melsva, stora, kupina gražių paveikslėlių su princesėmis ir drakonais. Tai buvo pasakų knyga. Fotografinė vampyraitės atmintis tuojaus surado reikiamą puslapį. Pirštai paklusdami smegenims atvertė jį ir perskaitė sakinį.
Citata
Didžiulis, urzgiantis pragaro šuo puolė našlaitę, suleisdamas dantis į vargšelės krūtinę.
-tai ne pabaisa karaliau, tai djevelenas. – prašvokštė mergaitė užmerkdama akis.
Šioji pasaka buvo apie nusiaubtą kaimą, kaimą, kuriame baisus padaras, vienas iš tos vietos žmonių, žudė kitus. „Ar tai gali būti tiesa? Ar pasakos gali virtsti tikrove?“ klausė savęs mergaitė, drebančiuose pirštuose tebelaikydama knygą. Dabar jau ji galėjo sugrįžti į uždraustąjį skyrių, nes žinojo reikiamą žodį: djevelenas.
***
-tu djevelenas, pragaro šuo. – baigus kalbėti tylai konstatavo Solveiga Silvia von Sjuard. – jūsų rasė baisi, taip, pripažįstu. Tačiau aš vis vien linkusi tikėti tuo, kad kiekvienas turi teisę priešintis bet kam, net jei tai ir būtų absurdiška, kiekvienas ras savyje jėgų, žinoma, jei tik jų ieškos. Vienas senovės filosofas yra pasakęs: kas ieško, tas randa, kas beldžia, tam bus atidaryta. Netikiu, kad tau patinka tai, kam esi sutvertas, tai kodėl susitaikai su tuo? Kodėl sakai, jog esi padugnė? O tu pasakyk „ne.“ Pirmiausia sau, o po to aukštesnėms jėgoms. Aš tavo vietoj būdama niekada nepasiduočiau, geriau jau mirčiau, bet nepasiduočiau.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gegužės 06, 2017, 12:23:35 am
Sukando dantis vos išgirdęs savo vardo trumpinį. Jo ne itin mėgo, bet per metus apsipratęs, leido tik vienai asmenybei jį vartoti, niekam daugiau. Kažkokie keisti principai, bet taip jau buvo. Jautėsi it ką išdavęs kai taip į jį kreipiasi. Absurdas. Linktelėjo galva atsakydamas į pasisveikinimą, o akys liko tuščios po von Sjuard pasisakymo. Šviesios?
- Nebūk tokia tikra. Aš už savo kai kuriuos veiksmus neatsakau,- perspėjimas perskrodė šlamančią tamsą. Iškvėpė orą su lengvesne esybe, kai koja dilgčiodama ėmė atitirpinėti. Užgimus tylai, akylai stebėjo josios veidą ieškodamas nerimo, pasimetimo, liūdesio ar kitų jausmų. Ieškojo kažko, kas leis lengviau atsikvėpti, kad jinai blefuoja, kad kritusi ant laiptų bus susitrenkusi galvą ir viską pamiršusi. Kad viena problema bus mažiau. Nereikės bijoti, kad ta varnė pasakys savo seseriai kas jis esąs, koks brudas vaikčioja šia žeme. Nenorėjo aiškintis, nenorėjo prarasti, daug ko nenorėjo. Bet tai tik liks norais. Tyla neper ilgiausiai užtruko vos pirmasisi žodis paliko pirmakursės lūpas.
"Djevelenas".
Iš kur sužinojo pavadinimą?
Buvo Londone?
Kaip jai pavyko?
O gal Hogvartse ką rado?
Tada kokia knyga?
O gal kas pasakė?
Jei taip, kas?
Tikrai ne Slapstūnai, o.. gal?
O gal buvę nariai kokie?
Kas? Kaip? Kur? Kada?
Vos papurtyta nusivylimo bangos, galva plyšo nuo klausimų. Jautėsi kaip šaltu vandeniu per lietas. Lėtai atsistojo, vis dar ne itin judrią koją, ne koją, o greičiau medžio kuolą, pastatydamas ant samanų paklodės.
- Pragaro. O ar žinai ką tai reiškia?-lėtai dėliodamas kojas link mergytės paklausė tiesiu žvilgsniu žvelgiantis į kitos. Išsitraukęs lazdelę sumurmėjo burtažodį ir atitraukęs rankovę, nukriepė sau į ranką. Ši lėtai užsidegė, grauždama ir lydydama odą, parodydama kaulų kontūrus. Po kojomis sutraškėjo nukritusios smulkios šakelės, kažkur miške suūkavo pelėda savo baugią giesmę. O jis šypsojosi. Tiksliau veide puikavosi ta pašaipi, blausi, maža šypsenėlė, lyg rėždama moralą "kokia tu vaikiškai naivi".
- Na ir kas, kad pripažįsti, geriau su tuo pripažinimu nupirk man ramybę, o ne mėtykis kampuose. Jos man nereikia,- iškošė. - Tu tokia protinga, kad net vemti verčia,- pridūrė nupūsdamas tą vypsnį. Stovėdamas per kokį metrą priešais jaunąją vampyraitę, sukilęs pyktis vertė elgtis pagal prigimtį. Iki galo sumedžioti auką. Norėjo rėkti, kad ana nesupranta ir tegu nesimėto prakeiktų filosofų tezėmis. Stebėtina, kiek pykčio gali atsirasti taip greitai. Sugniaužė griaučių plaštaką.
- Ne, nepatinka. Kodėl susitaikau? Nes žinau, kad tai nepajudinama, nesikeičia kaip tie geležiniai gamtos dėsniai,- virškimdamas jausmus patylėjo,- negaliu pasakyti "ne", nes prieš Velnią nepašokinėsi, kaip ir prieš Jį,- pirštu bedė į dangų. Neturėjo suknistos drąsos ištarti Kūrėjo vardą. Jo bijojo kaip šventinto vandens ir kryžių. Gali blevzgyvoti, kad turi šviesią dūšią, bet jos neturi. Yra toks pat besielis kaip ir lavonas. Gal ir yra to šviesumo, bet to šviesumo nekažką palyginus su ta seniausiai supuvusia, bet dar neatrasta dalimi.
- Galėčiau Pragarą į Teismą patraukti, bet Kūrėjas greičiau išvarytų su angelais šustravot, o aš prisiteisčiau tik į minusą. Bet dar klausimas ar egzistuoja kažkoks Teismas, kaip vadinamasis tas Angelų sukilimas prieš Viešpatį,- balsas aiškiai sudrebėjo, skildinas baimės, antipatijos ir įniršio. Likusi oda dar labiau pabalo ir kūnu perbėgo silpnas drebulys.
- Nekenčiu Jo,- suurzgė tyliai, greičiau sau, o ne Solitai. Tai buvo pareiškimas, tikrosios tapaybės patvirtinimas dviems žodžiais. Akimirksniu atsirado raudonaakei už nugaros, ilgais suskilinėjusias, bet smailais nagais priredamas jai prie švelnios kaklo odos. Pasirodė keli tamsaus kraujo lašai.
- Nekenčiu ir tavęs. Tu čia mirsi,- dusliai šaltai suurzgė, persimainęs kaip reikiant. Nemąstė, negalvojo. Tik užuodė vampyrę, mišką. Jautė švelnią odą ir norą perėžti nagais gerklę. Girdėjo josios širdies ritmą ir savo alsavimą. Įsivaizdavo kaip vampyriškas kraujas užpildo stemplę, jo skonį. Bet matė tik blausų šešėlių pasaulį. Djeveleną valdė tik pojūčiai ir inkstinktai.
Dabar arba niekada.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Marina Silvia Farley Gegužės 06, 2017, 10:19:24 pm
Džeimsui ėmus eiti artyn Solveiga nesitraukė. Ne, ji ne iš tų kurios traukiasi, ji iš tų, kurios susiduria su sunkumais. Jei traukinys atvažiuos ant jos bėgių, ji po juo palįs, užuot pasitraukusi ir užleidusi savo kelią. Ką padarysi, tokia jau buvo, atsigimusi nežinia į ką, gal koks motinoje genas miegojo. Iš kitos pusės buvo be galo švelni ir meili ją supančiam pasauliui, nors ir žinojo, kad pastarasis ne rožinėmis spalvomis padengtas.
-žinau. Viską apie jus perskaičiau, ką tik buvo galima rasti knygose. Nors nesiginčysiu, jog tai greičiausiai tikrai ne viskas. Pragaras tai pragaras. – tebekalbėjo žinovės tonu. Juk jis taip pat nenusimetė kaukės, tai kodėl jinai turėjo? Ramiai dėjosi į galvą viską apie religinius teismus, būtinai kada nors išsiaiškins ar jie įmanomi, ar reiktų paieškoti kitos išeities? „Nekenčiu jo.“ Tai buvo vieninteliai jo žodžiai, ištarti tikrai jo, ne kažkokio užsimetusio kaukę paauglio, bet tikrai jo, Džeimso Greywindo, vaikino, kuris dviem žodžiais sugebėjo įrodyti, jog turi jausmus, mintis, savo galvą. Jam atsidūrus už nugaros ir sugriebus josios kaklą nagais pasinaudodama savo smulkumu apsigręžė, kad vėl būtų į djeveleną veidu. Žinoma, tai kainavo įdrėskimą, vietoj kelių kraujo lašų dabar nulašėjo plonytė srovelė, bet mergaičiukė nė nekrūptelėjo, žinojo, jog negali.
-aš čia nemirsiu. – ramiai tarė ir pati apsivydama jo kaklą. – aš matau geriau už tave, aš sergu telekineze, esu smulkutė, ir jei norėčiau, pralįsčiau pro mažiausius tarpelius, kad nuo tavęs pasprukčiau, sukurdama tau įvairiausias užtvaras. – ji nesmaugė jo, tik glaudėsi artyn rudens vakaro vėsoje – bet aš taip nedarysiu. Aš nesimušiu, nemėginsiu kaip nors kitaip tavęs sužeisti ar nuskriausti, nes aš to nenoriu. Žinau, jog ir tikrasis tu, to nenori. Man tik vienas dalykas keistas. Tu pardavei velniui savo sielą, kad galėtum ilgiau gyventi, bet juk pats to nepadarei, tavęs nieks neklausė, tiesiog atėjo laikas. Tai kaip žmogus gali neturėti pasirinkimo, ką, kaip? Juk tai be galo nesąžininga. – jos akyse dabar žibėjo skausmas, vien aklas, sielvartingas skausmas draskantis krūtinę – aš esu vampyrė, pabaisa, bet aš tvardausi, aš nevalgau žmonių, nes aš nenoriu. Prašau, padėk man suprast... – paskutiniai žodžiai buvo be galo tylūs, ir jei nebūtų prisišliejusi prie jo, nieks jų būtų neišgirdęs apart jos vienos. Balsas pabaigoje užlūžo, tiek iš fizinio skausmo, tiek iš psichologinio, tačiau jo pirštų ji neprivertė atsilenkti pasinaudodama savais gebėjimais, ne, jos manymu, taip nesąžininga. Džeimsas turi mokytis pats, o ne smurtas bei jėga ar galios mokyti jį.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gegužės 12, 2017, 10:55:11 pm
Ji nebėgo. Ji tvirtai stovėjo savo vietoje ir nesijudino. Neišsigando kai sugriebė nagais už gerklės. Nekrūptelėjo kai pasipylė josios kraujas, o jis gi troško ją nužudyti, pabaigti nepabaigtą darbą. Bemaž negirdėjo ką ana pliurpė kai žiorgliojo link mergaitės, nei po to, kai aptrupėjusiais nagais perdrėskė kaklą, nei po to kai Solveiga Silvia von Sjuard apsivijo savo rankomis djeveleno kaklą, glausdamasi, bėgdama nuo vis dar šalto, rudeniška vėsa atsiduodančio vėjo, bei ignoruodama savo žaizdą, savo kraują. Vaikinas krūptelėjo nuo netikėto artumo jausmo, nuo kito kūno svorio, na ir kas, kad šalto kaip betoninės sienos po šalčių. Nebeprisiminė kas kada jį būtų apkabinęs ar rodęs šilumos apraiškas, tai buvo taip seniai. Tai privertė atkusti, pabusti lyg iš transo, kovoti, nors dar vargu ar buvo galima dabar pavadinti normaliai protaujančiu, greičiau kaip liaudiškai tariant, apsinarkašinusiu. Tačiau neprisivertė atitraukti savo nagų nuo būsimos antrakursės kaklo- lengvai smaugė ją. Pats stovėjo kaip iškaltas iš akmens, sustingęs, kilnojosi tik krūtinė, vienintelis faktorius, leidžiantis supasti, kad ši persona vis dar gyva; apsiblaususios negyvos akys įsmeigtos kažkur už varnės nugaros, įbestos kažkur į tamsų vieną tašką; bijojo ir nenorėjo jas nuleisti ir sutikti kitos raudonų. Tylėjo lyg žemę pardavęs, kai tuometu miškas šnarėjo vėjui praūžus, kai kažkur trakštelėjo šaka, negi koks akromantulas artinasi? Pravėrė burną, ketindamas kažką pasakyti, bet taip ir užsičiaupė. Tik tvirčiau suspaudė jaunėlės kaklą ir tyliai suurzgė. Tik klausimas ar neprarado kalbos dovanos vos užvaldė inkstintai?
- Tu nesupratai klausimo,- kažkaip iškošė pro dantis po tylos pauzės,- Pragaras... tai ne vien pragaras. Tai reiškia, kad nepabėgsi nuo savęs, nepasikeisi... Liksi amžinai tokiu kokiu ir esi. Tai ką matai, tėra iliuzija. Aš neturiu odos ir akių. Tai tik apvalkalas, kurį užsiaugino mano protėviai ilgai trūniję žemėje. Kiekvieną kartą jis nuslinks prieš ugnį ir to nepakeisime. Štai kas aš esu!- suurzgė atšlydamas nuo šviesaplaukės, nė neišgirdęs ką ši sau šnabždėjo. Prieš akis mostelėjo griaučių ranka, besitesiančia iki dilbio, kurį slėpė drabužis. Smilkstanti ugnis, nė nepajuto, burtažodžio iškviesta grauždama nudegino ne tik plaštaką, bet ir dilbį. Nugurgė seiles. Nujautė, kad jei norės kuo greičiau atsiauginti odą kerais- skaudės. Beje, pats vienas to nepadarys. Ir tai teks daryti ne vieną kartą ir ne du. Tai lyg savotiškas narkotikas, malonumo pojūtis vos nuslenka tas prakeikta oda, laisvė. Kažkada girdėjo "pasakas", kad prie tokio nebūtino veiksmo greitai priprantama, kad tai gali virsti priklausomybe.
- Štai tau ir nepasirinkimo pavyzdys!- pakėlęs balsą tarė. Nusistebėjo mintyse kiek daug sugebėjo išpliurpti tokioje padėtyje. Bet nusistebėjimą pakeitė pyktis. Grifas nemėgo tų akių. Gailestingų, aklo skausmo kupinų, užjaučiančių ir rūpestingų. Gal todėl, kad niekas į jį dar taip nežiūrėjo. Visi žvilgsniai buvo pikti ir nepatenkinti, pridengti girtavimo šydo- bent tai išliko Džeimso atmintyje. Niekas bemaž nerodė švelnumo nuo tada kai tapo smurto išliejimo objektu vos dešimties metų, vos išgirdo tą nelemtą suaugusiųjų pokalbį apie Igorio įvaikymo priežastis, šio rasę ir... Slapstūnus. Laikui bėgant, ėmė nemėgti jaustis silpnu ir pažeidžiamu, o dabartinė situacija jam ir priminė tai. O toks ir buvo palyginus kas aplinkui trainiojosi. Ogi prieš juos nepašokinės, kurgi. Voldemortas, Albo Dumbuldoro benkartė duktė, dabar ši mazgė, pareiškusi galinti užsiiminėti telekineze.... ir kita opera. O dar Solveigos ramus drėbimas į akis, kad čia nemirs. Žioptelėjo tvardydamasis šiai nevožti stipraus antausio. Gniaužė kumšius ir griežė dantimis atsilikęs nuo jos per kelis žingsnius. Norėjo ją nužudyti, norėjo.
- Mirsi.
Spyrė mergaitei į kojas, šią parklupdydamas, akimirksiu atsirado prie šios kūno ir tvirtai suėmė rankomis sprandą lyg ketindamas šį nusukti. Ši jau nebepabėgs. Jei rėks, greitai nusiųs į Teismą.
- Mirsi, - pakartojo, pamiršęs visą pasaulį aplinkui.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Marina Silvia Farley Gegužės 14, 2017, 01:11:08 pm
Žvarbus rudens vėjas žaidė medžių šakose, kur ne kur išgąsdindamas mažyčius lapelius, sudarydamas gražiausią pasaulio simfoniją. Visą dieną švietus saulei, o dabar jai jau nusileidus, iš nežinia kur užslinko debesys, tolumoje nugrumėjo paskutinis šiais metais griaustinis. Gavusi spyrį maža dailutė figūrėlė parkrito ant žemės, tačiau nespėjo pamėginti vėl atsistoti. Kai ant jos ėmė kristi pirmieji lietaus lašai. Pastarieji vėsino ir taip jau šaltą odą, liejosi su tamsiai raudonu krauju sudarydami savotišką akompanimentą simfonijai. Solveiga pajuto, kai tvirtos karštos rankos suėmė sprandą.
-Girdi Džei, kokia graži audros simfonija. – mergaitė truputį pajudėjo, bet ne bandydama išsilaisvinti iš kaulėtų gniaužtų, o paprasčiausiai patogiau įsitaisydama sėdomis ant miško paklotėss. Ištiesė smulkutę rankelę sugaudama lietaus lašelį, jis buvo pilkas, nieko neišsiskiriantis iš kitų.
-tu ne pabaisa, tu kalinys. – tylomis sukuždėjo žvelgdama į šlapią taškelį delne. Neketino jam aiškinti, jog turėjusi omeny tai, kad Džeimsas pasiduoda savo rasės malonumams degindamas ranką. Galbūt savitvarda priklauso ne nuo jo paties, nors tikėjo, jog tai irgi išugdoma. Juk vienaip ar kitaip, tretčdaliu savęs toji asmenybė yra vampyras, lygiai toks pat kaip ir ji. Solveiga tebesėdėjo rami, tarsi apsiragavusi narkotikų. Nieks nežino, ką ji galvojo, nes iš tiesų, ji negalvojo nieko. Nugrumėjo dar vienas griaustinis, tačiau žaibo jiedu vis tiek nepamatė, per daug tamsu čionai buvo.
-ar tu ar tu dar ateini po tuo medžiu, kur aš liepiau tau bėgt, ir būtume laisvi abu... – taip, niekam nepasigirdo, mažoji būtybė dainavo, tyliu švelniu balsu, rodos tik sau pačiai, sau vienai. Vietoj pagalbos klyksmo, ji tylomis dainavo. Vakaro žvarba  ir lietaus sukelta drėgmė jau ėmė krėsti drebuliu mažąją dainininkę, todėl ji uždėjo šaltas plaštakas ant karštų sprandą laikančių rankų. Pažvelgė į sustiklėjusias žydras penktakursio akis taip šiltai, tarsi jis čia būtų šaltasis.
-tavo akys sustiklėjusios, bet protingos, tavo mintys užterštos, bet skaidrios, tavo širdis supančiota, bet laisva, tu įkalintas, bet ne pabaisa. Ir aš nemirsiu Džeimsai, nemirsiu net jei tu mane nužudysi, nes mirtis nėra pabaiga, mirtis tik visko pradžia. – ilgas šiltas raudonų akių žvilgsnis tebe šildė mėlynąsias. – nebijau mirti, nes kai mes mirsime, tu ir aš, susitiksime kituose pasauliuose, nes mes esame amžinybė ir begalybė. Aš tebesu pusiau žmogus ir turiu sielą, net būdama jos pavidalu galėsiu egzistuoti jei norėsiu, galėsiu gauti vietą pragare. – po šių žodžių, tarsi bažnyčios bokšto varpo dūžių, sekė ilga, lietaus garsų persisunkusi tyla, tebelaikanti šiltą raudonų akių žvilgsnį į mėlynasiąs.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gegužės 15, 2017, 10:21:45 pm
Iš miško tankumos vis dar sklido vėjelis, kuris kaip Kristus Gerąją naujieną nešė nemažai degančių tų žalių, geltonų ir mėlynų ląstelių, kurios atrodo, tarsi šypsotųsi (gali būti, kad tos ląstelės ir nebebuvo tokios ryškios ir spalvotos, kaip kalėdinės girliandos, o nuo šilumos grįžo į pirminį gyvybės elementą - anglį. Esmė ta pati - jos iš tikrųjų paveikia psichiką ir organizmą). Ironiška, kad tokios ,,linksmos" ląstelės priklauso narkakotinėms žolėms, ar kaip ten jas vadina žiobarai, nevengiantys jas panaudoti. Po teisybe, kalbant mandriai ir moksliškai, juk tai yra psichotropinės medžiagos (o jum kalė į galvą šią informaciją, kai buvot aštuntoj klasėj? Ne? Nuskilo.) Ironiška ir tai, kad, pasak psichologų, jei žmogus visur, įvairiuose objektuose, pavyzdžiui, namo langai ir durys, trys skirtingo ūgio liepos alėjoje arba net paprasčiausios garso kolonėlės, mato šypsenas - jam jau kažkas nebelabai gerai su psichika, namučiuose trūksta gyventojų. O gal ir visai nebėra, ypač, jei kalbame apie namučius, esančius lietuvio galvoje. Kas šiais laikais neemigruoja? Kas į Angliją, Ispaniją, Norvegiją, išvaro, - kaip sako garbus kažkurios radijo stoties direktorius, geriau Lietuvoje žinomas Saulėno slapyvardžiu. Taip, tas su blizgančiu raudonu džemperiu, vaizduojantis rajono kentą.
Taigi, kaip žinia, nors ore dar buvo miniatiūrinių šiltų padegusios (sunaikintos, o ne rūkytos, jeigu ką) kanapės dalelyčių. Koks debilas rastų kvailesnį būdą sunaikinti kanapes, nei jas sudeginti? Vargu, ar kas rastų - kas gi perspjaus legendinį Hogvartso vampyrą Soreną von Sjuardą. Soreną iš Durmštango, Soreną Burtų Trikovės Laimėtoją, Soreną Nuodų ir Vaistų dėstytoją, Soreną Keliautoją, Soreną Niekam Tikusį Vyr... čia ir sustokim. Ką mes matome akromantulų lizde? Akromantulus? Didingąsias Soreno ir Justo širdis graudinančias būtybes? Milžiniškus plėšrius padarus su aštuoniomis pūkuotomis kojytėmis ir dar daugiau mielų raudonų akyčių? O gal senus, vaizduotei vartus į siaubo istoriją kūrimą ir paslaptis atveriančius medžius? O gal - daugybę mirtinų spąstų - milžiniškų voratinklių? O gal jauniklius? Vorų kiaušinėlius? Ne? Tai ką?
Ogi Solveigą Silviją von Sjuard, jauniausią Soreno vaikutį, mylimiausią vienintelę dukrelę, mažąjį mamos atspindį visais aspektais, nuo metų, kančių ir džiaugsmų jau sugrubusią ir pajuodusią tėvo širdį džiuginančią raudonakę kaip akromantuliukas mergaitę... ir čia dar ne viskas. Dar matome priedą - Džeimsą Greywindą. Pragaro vaikį. Ne, ne iš filmo. Bjauresnį. Kitokį. Nelinksmą. Nekomišką. Smirdantį vilkolakiais ir dar kažkuo. Ir jis ką daro?... Skriaudžia Solveigą? Skriaudžia Solveigą Silviją von Sjuard'aitę?
Patylėkime.
Pabandykite įsivaizduoti...
Esate štukametis eliksyrininkas, mylintis tėvas, vampyras...
Ką tik pasišnekėjote su lesbiete moksleive ir sunaikinote kanapių krūmą...
Ieškojote augalėlio antivilkiniam eliksyrui ir kažko užkąsti...
Ir tada
BŪM
Vidury miško
Atradote
Savo dukrą
Smaugiamą
Kažkokio
Bjauraus
Mišrainės, atsiprašau, mišrūno.

Kaip manote, kaip jautėsi Sorenas? Taip, neklystate. Siaubingai. Įsivaizduokite, kiek nervų ir kantrybės kainavo vampyrui susitvardyti ir pasilikti sėdėti ant tos šakos, aukštai virš voratinklių. Juk jeigu bene mylimiausias Hogvartso profesorius būtų šokęs šžemyn, aišku, nebūtų susilaužęs nei alkūnkaulio, nei raktikaulio, nei danties, nei akies išsimušęs, bet įkliuvęs į voratinklį - taip. Ir dar - iš pradžių nebuvo aišku, kas ten per pacanas prie dukros. Juk esti ir dvigubai, ir trigubai galingesnių už vampyrus padarų. Sorenas ne durnas. Pagalvos, kaip užtikrintai išgelbėti dukrą ir nubausti tą šlykštų padarą.
O tada - būm ir dar vienas akibrokštas (na, veikiau mikroinfarktas, jeiguu tokie egzistuoja. Na, nuo šiol egzistuoja. Kalbant apie vampyrus. Konkrečiau - apie Soreną) tėvo širdžiai. Dukra dainavo. Gražiausiai dainavo, tam vandalui bandant sutrupinti šį nepaprastai unikalų meno kūrinį. ,,Kas čia vyksta?" - sudejavo Sorenas. Spaikas iškišo snapą iš vampyro kišenės, apsidairė, sustingo ir pats. ,,Ką darom?" - pasiteiravo. Voras nebuvo iš tų, kurie pasimestų tokiose situacijose, o gal ir trupučiuką pavydėjo akių raudonio - todėl per daug ir nesirūpino. Čia dabar nesvarbu.
Dabar svarbu tai, kaip Sorenas smigo žemyn, pro tarpą tarp voratinklių, kaip katė ar cirko akrobatas apsivertė galvą aukštyn ir atsistojo tiesiai priešais dukrą ir... hm? Vadovaujamam koledžui priklausantį mokinį? Lots of laught... Ko gero, Sorenas pasijuto išduotas. ,,Ir vėl."
Pirmiausia vampyras atskyrė vaikinuko rankas nuo dukters kaklo. Antriausia - nutrenkė jį į tolėliau - maždaug už dvidešimt metrų - augantį medį taip, kad šis truputį įsmigo į vargšą seną augalą ir aplaužė žievę. Ak, kaip gerai, kad vienintelė Soreno sąsaja su augalais buvo jų valgymas arba naudojimas eliksyrams, o ne meilė.
- Džeimsai Greywindai, šįvakar tau areštas mano kabinete, - storu, gerkliniu balsu prabilo vampyras. Tokiu jau seniai nekalbėjo. Keistai dabar turėjo atrodyti eliksyrininkas - pasišiaušęs, iššieptomis iltimis, susikūprinęs, rankas nuleidęs ir mažumėlę sulenkęs kaip marozas, boksininkas ar dar koksai kovotojas. Vyras atsigręžė ir į dukterį - nepamiršo ir jos. Prižygiavo arčiau, švelniai patraukė plaukus nuo kaklo, pažiūrėjo į ten, kur ką tik lietė Pragaro tarno rankos. Apdegę. Kaklas papilkėjo, pajuodo, apanglėjo panašiai, kaip anas kanapių krūmas, sudegęs prieš pusvalanduką. - Solveiga, mes irgi turėsim pasišnekėti. Su mama. Dabar prašau žygiuoti į ligoninę. - Griežtai tarė tėvas. Žinojo, kad dukra gali ir neklausyti, bet gal ne dabar. Ne laikas. Ne laikas...
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gegužės 16, 2017, 10:13:00 pm
Iš, sakyčiau, gan malonaus pokalbio, ketinusio atskleisti bent kažkokią dalį paslapčių, šis susidūrimas kelisyk persivertęs ir atlikęs nežinia kiek kūlversčių, nejuokais sujaukusių, pavirto į gyvenimo ir mirties žaidimą. Labai pavojingą žaidimą. Bet ne tik veiksmai keičiasi, bet ir motulės gamtos valia. Iš saulėtos padangės (kuri jau nepastebimai spėjo užgesti) patapo niūra debesų išklotine su lietaus šokiais. Pakilo vėjas, o kažkur darkart nugriaudėjo Perkūno ratai. Toks jausmas lyg ne vasara artinasi, o ruduo. Lyg ne viskas pabunda, o, anaiptol, miršta lėta, skaudžia mirtimi.
- Nevadink manęs Džei,- sukandęs dantis iškošė vieta atsakymo į svajingą leptelėjimą apie gamtos simfoniją spausdamas pirmakursės kaklą. Pajuto kaip šaltaodė pasimuisto ketindama kuo patogiau įsitaisyti ant grublėtos žemės. Juokinga, jai gresia pavojus, o ši tik įsitaiso patogiau. Toks vampyraitės kitoniškumas vertė tikrai suglumti. - Niekada,- pakartojo. Keli lietaus lašai nusirito ir vaikino kūnu, kaip ir suklupusios mergytės. Vėjas abiems pašiaušė plaukus ir užgožė jaunėlės tylius žodžius, kurie ir taip nepasiekė būsimo šeštakursio ausų. Šie įsiliejo į audros garsus kaip ir dar vienos, tik beveik negyvos širdies nebylus plakimas. Jau ketino nusukti sprandą, bet netikėti žodžiai, o gal tiksliau dainos eilutės, privertė suklusti kažkurią dalį ir sustoti bent akimirkai.
"Ar tu, ar tu
dar ateini po tuo medžiu,
kur aš liepiau tau bėgt,
ir būtume laisvi abu...
"- žodžiai skambiai liejosi iš kitos lūpų, lyg švelni, bet įskaudinta melodija. Ilgesinga melodija... būtų galima šnekėti ilgai ir nuobodžiai, bet tiems žodžiams, toms eilutėms taip ir nebūtų reikiamo, to tikslaus apibūdinimo. Sakoma, muzika daro didelius darbus- įkvepia kurti, padėti, suteikia drąsos kovoti, įžiebia viltį arba priverčia kūkčioti iš sielvarto ar verkti iš laimės... Tačiau ar šie jausmai užpildė to padaro, ketinusio pabaigti tos asmenybės gyvenimą būtų sunku pasakyti. Greičiau euforiją ar sielvartą pakeitė žiojinti tuštuma, primenanti apie susikaupusį purvą ir kitą brudą. Stovėjo sustingęs vis dar bukomis akimis steibilydamas kažkur kitur, lyg į kitą dimensiją, lyg į kitą pasaulį. Nepratarė nė vieno žodžio, nė nususio skiemenio, tiesiog tylėjo kaip praradęs liežuvį. Bet iškrūtinės išsirovė tylus urgezys ir melsvos akys smigo viršun. Pūstelėjęs stipresnis vėjas nupūtė užuostą dar vieno vampyro kvapą, o lietaus šniokštimas apkurtino jauną atgamtiką, vos prieš metus normaliai įžengusį į visiškai kitokį pasaulį. Dingo visi pėdakai kaip ir keliosiomis šimtosiomis susidomėjimas auka. Drabužiai vis labiau šlapo, lipo prie kūno kaip ir plaukai, o kraujo klanas vis plėtėsi apačioje. Išiepė iltis grasindamai suurgzdamas. Krūptelėjo kai drebančiui kūneliui priklausančios šaltos kaip velnias smulkios rankytės palietė karštąsias. Dar vieni prisilietimai. Dar vienos krūptelėjimai. Dar vienas šiltų akių žvilgsnis, kurio vengė kaip kažin kas. Tačiau šios akimirkos nekontroliavo- akys susitiko. Abejingos, nejautrios sutiko išblukusias, raudonas, tarsi norinčios sušildyti kito šąlančias. Bet akimirka buvo trumpa- pajuto kaip kažkas atsiranda prie kaulėtosios rankos pusės- odos nė nereikėjo pajausti, kad kažkas yra- akimirksiu suveikė nesąlyginiai refleksai ir nagai susmigo į kaklą, užuot šį nusukę. Neketino paleisti savo aukos. Spėjo tik akies krašteliu pamatyti kylančią ranką kai inkstinktyviai susigūžė, vos tamsus siluetas atplėšė jį nuo Solveigos. Kažkas švystelėjo jį ir tėškė į medį.
Vampyras.
Nugara trenkėsi į žievę, šią gerokai pažeisdamas. Smūgis iš plaučių išstūmė deguonį, o gerklę užpildė verdantis, tamsus kraujas. Akyse aptemo, o pakaušį, kaip ir trakštelėjusį stuburą plėšė skausmas. Visi jutimai prigeso akimirksniui ir vėl užsižiebė: sugrįžo garsai, o kūnu, kakta ir smakru varvantį lietų, prilipusius plaukus ir drabužius, vėl matė tik už kažkiek metrų ne vieną siluetą, bet du, užuodė žemės, kraujo ir vampyro kvapus. Džeimsas trūksmingai įkvėpė oro ir užsikosėjo, kažkaip priversdamas burnos turinį grįžti atgal. Žiopteliojo paklaikusiomis, stiklinėmis akimis varstydamas atėjūną. Įtempė raumenis vėl laukdamas smūgio. Padaras, kuris stovėjo šalia Solvegos buvo jo tėvas. Tas pats rėkiantis, linkęs išlieti savo pyktį ant jo, linkęs gerti. Net tas gerklinis šūksnis priminė ankstesniuosius girdėtus.
Senas košmaras grįžo.
Ne, ne košmaras, o jo prisiminimai. Vaizdas išskydo, ėmė keistis ir vieta savo tėvo atvaizdo išvydo iššiepusį iltis, pasiruošusį kovai profesorių von Sjuardą, kažką prabylantį. Žodžių neišgirdo, tik nugirstos nuotrupos intrepertavo arešto paskyrimą. Bet tai buvo smulkmena su tuo ko dabar bijojo- prieš kitus nebijojo rankos pakelti- bet jei tai padarydavo suaugusieji... susigūždavo. Laukdavo. Niršdavo. Nekęsdavo. Trūksmingai iškvėpė orą, vos vos pajudindanamas kojas. Tikėjosi, kad stuburo nesulaužė. Tik dabar pavėluotai informacija pasiekė jo smegenis- akimirksiu prisiminė ištartus Solveigos žodžius ir pilną Soreno formuluotę. Areštas? Negi jis kvailas? Tiesiog ims ir kaip šunytis nucipens paskui vampyrpalaikį, kurio menką pasitikėjimą sunaikino čia ir dabar, į kažkokį areštą, kuriame lauks moralai? Pykčiai? Išmetimas iš Hogvartso? Nervingai tyliai prunkštelėjo, kuris vargu ar praslydo vampyrui pro ausis.
- Juk sakiau, kad neturim savitvardos...- sumurmėjo.
Užvertė galvą. Randotą veidą palietė tūkstantis lietaus lašų. Kaip ir sutiko keliasdešimt raudonų akių. Milžiniškas akromantulas tupėjas to medžio voratinklyje ir neįskaitomomis akimis spoksojo į vaikiną. Kaip kelios dešimtys aplinkui šitus tris gyvenimo nelaimėlius- vampyrę, vampyrą kr djeveleną. Panosėje nusikeikė nenuleisdamas seniau jau nebe stiklinių ir nejautrių akių. Nė neslėpdamas kruvinos kaulėtos rankos, šios nagus suvarė į žemę. Nemaloni baimė tapti iš medžiotojo į medžiojamąjį palietė djeveleną.
Tai ką, vakarienė ar naktipiečiai?
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Marina Silvia Farley Gegužės 17, 2017, 06:29:37 pm
Solveiga pajuto gilyn į kaklą desperatiškai smingančius Džeimso nagus. Buvo per daug atsipalaidavusi, jog iš pirmos sekundės suprastų kas jam pasidarė. Jau beveik įtikėjo, kad paveikė šiltas žvilgsnis, bet tada, rodos lygiai tuo pat metu kaip ir jos pasisėdėjimo kompanionas, mergaitė išvydo kylančią ranką. Tėvas, tai buvo jos tėvas. „Tėvelis? Negali būti, kad jis taip elgiasi, juk negali būti toks kaip visi, tik jau ne tėvelis...“ sukosi paklaikusios mintys varnanagės galvoje matant susigūžusį vaikinuką skriejantį medžio link. Nuo to garso panelė von Sjuard taip pat susigūžė. Pasigirdo bum ir trakšt. Patirties pakako, jog suvoktų Džeimsui lūžo kažkoks kaulas. „Tikiuosi ne pakaušis, o tai išvis neis susikalbėt, degins ir degins tą savo ranką kaip koks bomželis neturėdamas žagarų laužui susikurti ir susišildyti.“ Mintijo pašokdama ir žybtelėdama raudonomis akimis. Ji matė berniuką, matė jį tokioje padėtyje, kad pavyko greit susivokti: jis bijo, paniškai bijo. Blondinei sukilo tulžis, ji garsiai įtraukė pro šnerves oro ir ignoruodama tėvo žodžius šoko artyn grifo. Pusiaukelėje išgirdusi, jog ir tas atsibamba savo vadovui nusprendė, kad žmonės bei turintys žmogaus pavidalą antgamtikai šimtu procentų supuvę.
-baigiat abu! – ramų tylutėlį toną pakeitė griežtas įsakmus šūktelėjimas, lydimas galingo perkūno griausmo. – žinoma tėti, aš nueisiu į ligoninę, bet ką sau manei, negi leisiu tau jį skriausti?! – mažutis smulkus pirštukas dūrė djeveleno pusėn – negi nematai ką darai?! negi jūs visi aplink ant tiek kupini pykčio kad gatavi savus suėsti?! – šūksniai vis žiro boksininko pozoje stovinčio vampyro pusėn. – gana man jūsų vaidų! Visų pirma tai aš irgi esu čia, ir trauktis niekur nežadu. – jau tyliau, bet vis taip pat tvirtai konstatavusi galutinai priėjo prie penktakursio ir apkabinusi per liemenį atsargiai patraukė nuo medžio. Perbraukė per nugarą aukštyn žemyn, viršutinis, sprando slankstelis degė.
-skilo. – švelniai tarstelėjo prispausdama šaltą delną vietoj kompreso. – teks ir tau eiti kartu su manimi pas mamą. Nežinau kaip greitai gija tavo kaulai, tačiau nieko apart šaldymo daugiau sugalvoti čia, miške negaliu. Žinau tik tiek, kad jei suspėsim iki kaulo sugijimo į ligoninės sparną, invalido vežimėlio išvengsi. Prašau nejudinti galvos. – žodžiai buvo įtaigūs, skambėjo rimtai, užtad šiltai. Tada atsisuko ir vėl kreipėsi į tėvą.
-užuot mėtęs jį į medį ir laužęs kaulus, pamokytum savitvardos. Bet kur tau, tik muštis, spardytis, kandžiotis... – burbėjo panosėje it kokia senutė turguje keiksnojanti peraukštas kiaušinių kainas.
-ištrauk tuos nagus iš žemės, kaip koks velnėnas elgies, arba ddar geriau, neišauklėtas penkiametis, ir mėgink stotis, prilaikysiu. – atsigrįžo atgal į Greywindą ir truktelėjo peršlapusį, įsitempusį kūną aukštyn perimdama nemažą dalį pastarojo  svorio.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gegužės 17, 2017, 07:46:34 pm
Kiekvienas iš mūsų, kai buvome vaikai, jeigu tik buvo galimybė, gamindavome. Ką gamindavote jūs? Ar galite atsiminti? Ar jūs irgi sijodavote žvyrą iki švelnių smulkių smiltelaičių, maišydavote su tokiomis pačiomis perdžiūvusiomis žemėmis? Maišydavote tai su akmenukais, žolėmis? Pienių žiedais? Ar gamindavote kvapius ,,eliksyrus" iš žiedų, nuskintų nuo žydinčios pievos šalia namų? Iš pienių? Rapsų? Obelų ar vyšnių, pražydusių pavasarį žiedų? Aronijų? O gal ,,apvogdavote" ir mamos darželį? Smagu juk kartais prisiminti vaikystę. Jeigu kada nors taip darėte, turbūt su šypsena prisimenate, kaip jums, kaip vaikui, tasai ,,eliksyras" gardžiausiai kvepėdavo, o jeigu duodavote pauostyti vyresniajam broliui ar sesei, ar tėčiui, jie suraukdavo nosis ir paklausdavo keistu, kokiam nors teiginiui labiau tinkamu tonu - ,,Ką. Tu. Čia. Padarei.". Galėdavote pulti aiškinti, kaip tai kvepia ir net pasiūlyti pasikvepinti, ką padaryti suaugusysis greičiausiai atsisakydavo, tačiau staiga imdavo linksėti galva, kalbėdamas jau malonesniu balsu: ,,O tu žiūrėk man... Tikrai kvepia..."
Kurlink aš vedu su tokia posto pradžia? Dabar įjunkite savo vaizdinę atmintį arba mažytį, žavingą televizoriuką savo vaizduotėje. Kad ir kaip skaniai kvepėdavo jūsų gaminys, greitai jis pajuoduodavo ir galimai tapdavo gana šlykščia net pažiūrėti (jau nešneku apie lietimą) pliurze. Su tokiais purvinai žaliais atspalviais, primenančiais rupūžių nugaras. O kai ji išdžiūdavo, likdavo tik sausas, pagniaužus subyrantis... hm, žolių ir purvo kuokštelis.
Va šitoksai kuokštelis, tik kokį dešimt - penkiolika kartų didesnis, ko gero, ir atsirado Soreno krūtinėje, kai jis išvydo skriaudžiamą dukterį. Net nemąsčius, tas darinys kvepėjo. Tėvo pareigose, palyginus, vyriškis buvo toks jaunas ir nepatyręs kaip tas vaikis. Ir tas kuokštelis jam kvepėjo. Atrodė tauru ginti dukterį, atrodė, kad ją skriaudžia. Ir kaklą svilina - ore užsiuodė ne vien padegusios kanapės, bet ir nusvilintos vampyro odos kvapelis. Reiktų pasakyt, kad jis jau tikrai nekvepia pakalnutėm. Patys turėtumėt įsivaizduot, jeigu kada nors svilinot kiaulę, arba užuodėt, kaip tai daro kaimynai. Nors ne. Netikęs pavyzdys. Vampyrai ir kiaulės - nieko bendro. ,,Kodėl gi ne? Negi nepanašūs?" - pasityčiojo Spaikas. ,,Vampyrai - gal, bet ne vampyrų dukterys." - nuolankiai atsišovė Sorenas. Voras pakraipė galvą. ,,Ė, raminkis." - nesugalvojo, ką čia geriau pakomentuoti.
Taigi, tas kuokštas, kuriuo pavadinom agresiją, kilusią, išvydus skriaudžiamą dukrą, kaip ir vaikystės žolių kuokštelis, ilgainiui sutrupa. Dėl ko sutrupėjo, subyrėjo mūsiškis? Paaiškinti? Paradoksalu. Kuokštelį kai kas sutraiškė greitai iki smulkių dalelių, kurias galėjo išnešioti vėjas, šiandien ir taip daug jau nešiojantis, kaip koks pasiuntinukas ar tarnas (truputį užsiminiau. Nešiojo sudegusių kanapių daleles, svylančios vampyro odos kvapą, mišrūno kvapelį, miniatiūrinius žavingus lietaus lašelius). Tas gana klaikus trakštelėjimas - Sorenas jau nebeprisiminė, kada tokį bjaurų garsą girdėjo - štai, kas privertė atsipeikėti. Profesorius pasistengė sutelkti visą dėmesį į dukrą, nes, reikia pripažinti, į tą jautrią vietą, kur paprastai kanda vampyrai, von Sjuardui skaudžiai įsisegė sąžinė ir pradėjo siurbti kraują. ,,Von, von, eik šalin. Aš tik ginu dukrą." - nusipurtė, vydamas sąžinę šalin. O ši trumpam pakėlė kruviną snukelį nuo vyriškio kaklo ir atitarė: ,,Ha, padla, galėjai ir švelniau." - ir siurbėsi toliau. Vyras atsidusęs žvilgtelėjo į ano nelaimingo padaro pusę - ir nustebo, išvydęs jo akyse tokią panišką baimę ir neapykantą, baimę ir neapykantą. Atrodo, šiedu jausmai tokie tolimi ir kartu - tokie panašūs! Ir visgi, kokią galią turėjo žvilgsnis, kuriame baimė ir neapykanta įsikūnijo. ,,Neturit savitvardos? O ką, galvoji, aš su ja gimiau?" - piktai pamintijo eliksyrininkas, išgirdęs tylų komentarą. Visgi nusprendė garsiai nesireikšti - ech, reikia pripažinti, šis žaliūkas ir taip jau gerokai nubaustas. O gal ir ne. ,,Ramiai." - įsiterpė voras, Sorenui vėl bepradedant virti. Von Sjuardas nuleido akis. Bet čia netruko pakelti - ir su pakartotina didžiule, tik dar labiau padidėjusia nuostaba išplėsti, kai dukrelė ėmėsi ginti agresorių.
- Solveiga, bet jis tave skriaudė, negi turiu stovėti ir žiūrėti? Kaklas... Juk atsimeni, kiek kalbėjau... - Sorenas sutrikęs sumikčiojo. - Galėjai ir žūti, negi aš tai leisčiau? Aš antrąsyk jį matau, tu nepris... Gal galėtum pa... - vyras papurtė galvą. - Paaiškinti?
Vampyras atsistojo prie pat Solveigos, jau ketindamas ją sulaikyti, o tada užvertė galvą. Akromantulas. Su juo šnekėjosi Spaikas. Derėjosi, jeigu tiksliau, aiškinosi. Atrodo, tik dabar auksaakis ir pastebėjo, kad niekur šalia Spaiko nebebuvo likę. ,,Ačiū, Spaikai..." - nusiuntė mintį aukštyn. Voras nė nekrustelėjo, bet atsakė: ,,Dukart nėra už ką." Vampyras susigėdęs darsyk dirstelėjo aukštyn, o tada ėmėsi žemiškesnių dalykų visomis prasmėmis.
- Leisk man, Solveiga... - su didelėmis valios pastangomis ištarė tėvas. - Jeigu tau jis svarbus, ką gi... Bet kaip mamai? Jis kaip... Tavo draugas? Hm? Juk žinai, ką mama pasakys... Leisk, nesispyriok, nenulaušiu sprando. - Sorenas švelniai patraukė dukters ranką ir išbūrė neštuvus. Tada tyliai pridūrė, kad girdėtų ir Džeimsas, ir Solveiga: -  Gal. Kol nepričiupsiu antrąsyk tave skriaudžiant.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gegužės 17, 2017, 11:01:26 pm
Kažkokia vidinė tyla, skaumsas ir kupini pykčio šauksmai- tai vieninteliai dalykai, kuriuos geriausiai jautė, girdėjo šiuo metu. Nenustebo įkušlinęs bėgančią vampyro dukrą lik jo. Šiai tikrai viskas buvo nusispjauti. O kas ją vertė šitaip? Neturėjo žalio ir nežalio supratimo ir noro kuistis kitos mąstyme, ypač kai savasis buvo pritemdytas skausmo. Bandė atsipalaiduoti, bet susikaustymas ir įsitempimas niekur nedingo. Nenuleido galvos, nes vos pajudinęs nors ir milimetrą šią perverdavo deginantis skausmas. O akromantulas irgi savosios nejudino. Ką gi, lygybė.
Bandė gaudytis ką taip rėkalioja netekusi kantrybės Solveiga, o ką mikčioja profesorius, bet galva tarsi prikimšta vatos ir dar privaryta karštų kiljų, kad toji masė neišsidraskytų- žiū, išgirsti kokį žodį, rodos supranti, bet po nanosekundės pūst ir paukščų kalba, ne žmonių. Skausmas užvaldo kūną ir vėl plavinėji kažkur, bet ne žemėje, gal greičiau padebesiais. Bet tas skausmas turbūt ir išvijo sukeltą prigimtį, privertė vėl funkcionuoti kaip žmogus.
Sudrebėjo vos rankos jį atskyrė nuo medžio, o pirštai perbėgo stuburu. Krūptelėjo vos užkliudė lūžusią vietą. Švelnus balselis sučiulbėjo šalia ausies, bet taip ir nesuprato reikšmės- viskas dingo, viskas išskydo. Užjuto tik ant pritvinusio pulsuojančio skausmo lūžio nenormalų šaltį- atgaivą, bet ir mirties kvapą- būtent šaltis djevelenui su tuo asociavosi. Veido raumenys išsilygino nuo to bent trečdalį skausmo nuimančio kompreso- rankos. Ale vampyrai turi ir gerų privalumų.
- Gali dar kelias dienas parėkauti, o po to va tada jau galėsi nerimauti ar blogai nesugijo,- vangiai atšovė,- man lėtai gyja.
Užmerkė akis. Dievaži, tas, kurį ketino nužudyti, jam padeda. Kažkokia tragikomedija- negalėjo patikėti ir to suvokti. Pasaulis griūna, ką, o gal jis jau seniausiai sugriuvęs?
- Tu beviltiška,- išstenėjo įsmeigęs akis viršun trūktelėjus tai mažei,- žinojai tai? - nesuprato, kaip segebėjo šnekėti. Viršuj kažkoks mini voras tarėsi su nemini voru. Spaikas?- dingtelėjo toje vatinėje galvoje. Dar viena persona, kuriai sugadino pasitikėjimą. Oje, kaip sekas. Nenoriai vargais kojomis įsispyrė žemę, pavirtusią purvynu. Lietus vis nesiliovė, o jau šios trys personos, tiksliau trys su puse (gi Spaikas, nepamirškim jo) buvo išmaudytos lietaus iki paskutinio vargano siūlelio. Tik lietaus prigesintas vampyro dvokas priminė apie vieno egzistenciją čia vėl. Nuostaba eliksyrininko veide ir iškalbingos akys, kurių išplukdomo teksto nesugebėjo užblokuoti, daug ką pasakė, deja, to nepamatė Džeimsas, nes buvo priverstas domėtis dangaus anomalijomis viršuje. Tik reikėtų paminėti, kad tas šmikis nuo gimimo turėjo atramą, kuri išmokytų savitvardos, tad nereikia čia putotis. Djevelenams savitvardos problemikės buvo pateikiamos Suvaržymo amuletams. O jei šie nutrūksta? Deja, niekas apie tai nepagalvojo.
 Sorenas ko gero pamiršęs ar kiek užmiršęs savo agresyvumą nusprendė...padėti? Kurių galų?! Kurių galų jie padeda, kai žino ką jis pridyrbo? Kodėl jie padeda, kodėl padeda ir Slapstūnai? Kodėl šie padėjo per Antrąjį Hogvartso mūšį? Solveiga buvo atitraukta ir pirmuoju smuiku ėmė griežti profesorius.
Draugas?
"Iš kokio medžio mielas profesoriau von Sjuardai jūs iškritote?"- norėjo sušukti iš visų plaučių. Jis gal juokauja? Draugas? To dar betrūko! Greičiau žudikas. Netikėtas įsiūtis pasiglemžė širdį. Ne, ne, ne tik ne vėl jų nusišnekėjimai. Tik ne tie žvilgsniai ir tik ne tie poelgiai. Jis nenori jaustis silpnu. Ir taip, jis tikrai neguls į tuos išburtus neštuvus. Būtent taip ir sakė šio grimasa: "Negulsiu ten, blyn". Norėjo nuo tų nevispročių pasitraukti per kelis žingsnius, bet ūmiai užplaukęs skausmas susiplakė su agresyvumu, principais ir liko stovėti kaip įniršęs, užsispyręs bulius. Nė per žingsnį atgal ar pirmyn.
- Sutvarkykit tą sprandą čia ir dabar,- iškošė pro dantis,- jei tik jums negaila profesoriau,- tarsi pasišaipydamas panaudojo mandagybes visai nebūtinoje situacijoje, nors pats apskritai turėjo drąsos ir įprastai vadinti eliksyrininką vardu, pakankamai gerai jį žinojo, tik anas to nenumanė. Išgirdęs likusius žodžius blausiai šyptelėjo.
- Jau galite man kasti duobę,- pridūrė.
Akronamtulai traukiasi. Gal. Bet jos niekada,- niūriai suburbėjo mintyse, užmatydamas tik jam vienam matomai pralekiančias kelias violetines akis ir dūminius šešėlius. Aplinka tarsi atšalo, o lietus lyg sustojo vaikinui.
Jie artinasi...- suprato tik vieną. Bet ką jie čia veiks? Ne, tai bloga teorija. Ferumos visada juos stebėjo, nieko daugiau.
- Ji jau pateko,- žioptelėjo supratęs, skausmo banga vėl pasiglemžė. Čia ir buvo klaida- tai pasakė garsiai. Tarp dviejų vampyrų. Su gera klausa. Tarp vieno kuris jau stebimas ir tarp vienos kuri jau seniau buvo patekusi į Sąrašą.
Bet pateko į Sąrašą ne Solveiga. Ne. Pateko visiškai kitas žmogus, kurio nematomas vardas puikiuojasi prie numeris vienas eilutės. Žmogus, anksčiau buvęs pernelyg tamsus- dabar akimirksiu prašviesėjęs. Kojos linko. Meldė mintyse, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Kaulėta ranka ištiesė prie lužusio slankstelio ketindamas tą vietą kažkaip sutvarkyti.
Ant jos šlumštelėjo kūnas.
Feruma.
Matoma.
Visiems.
Žaižiai suklykusi puolė iškabinti Solveigai akis.
Akimirka ir geležkūnė varna sprogo. Viena vienos jau buvo kelios dešimtys.
Djeveleno aukos visada miršta.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Marina Silvia Farley Gegužės 18, 2017, 10:10:14 pm
-atleisk tėveli, aš paprasčiausiai nepripažįstu smurto. Paaiškinsiu tau ką norėsi žinoti, tik gal vėliau, kai Džei bus saugus. – kalbėjo Solveiga Silvia von Sjuard eliksyrininkui tarsi pamiršusi, jog netoliese yra ir apkalbamasis objektas. – žinai, aš ir pati dar daug ko nesuprantu, todėl bijau, kad visko paaiškinti nesugebėsiu. – trupučiuką suraukė antakius, pakėlė į juodą dangų akis ir nusižiovavo patraukdama ranką nuo Džeimso sprando bei perleisdama tėčiui visą šio svorį. Tačiau vaikinukas kaip visada stovėjo įsispyręs žemės ir nenorėjo paklusti nė dabar.
-Džei, tu nesi silpnas šiuo metu. – švelniai tarė priliesdama grifiukui petį, puikiai įspėjo jo nenorą gultis ant neštuvų, nebereikalo buvo varnanagė, o Greywindą dar ir dvasiškai jautė tobulai, - tu tiesiog be galo pavargęs. Neprotinga būtų čia, vidury miško, gydyti tokią rimtą žaizdą, nors tėvelis ir gabus burtininkas, nėra medikas. Visi mes pavargstame, juk nesame geležiniai, niekas nėra geležinis, nebent... – užsikirto nenuleisdama akių nuo dangaus juodumos kur žybtelėjo violetinė akis. „Ferumos.“ atgamino pavadinimą galvoje kai viena paukščių puolė iškabinti mergaitei akių. Solveiga galėjo bėgti, galėjo šaukti, galėjo palaukti kol tėtis viską sutvarkys, tačiau išgirdo Džeimso žodžius ir suprato: ferumos  ne dėl jos čia, dėl jo. Kraujas užvirė gyslose, raudonos akys užsiliepsnojo, galima drąsiai sakyti, pragaro liepsna. Niekas greičiausiai dar nebuvo tokios panelės von Sjuard matęs, nei tikras tėvas su motina. Neee, dabar jai nesinorėjo dainuoti ar glostytis, dabar jai norėjosi ramiai žiūrėti į ferumas ir įsivaizduoti kaip lėtai, kankinamai lėtai, sunkiai, skausmingai, sielvartingai, beprotiškai lėtai jų širdys vienos po kitos stoja, truputėlį paplakdamos ir vėl užsivesdamos, tada vėl netekdamos tos menkutės vilties, įžvelgė kažką nesuprantamo violetinėse akyse ir juokėsi savyje. Solveiga juto šyrdis tarsi veikiantį organizmą, gadino jį, stabdė, mąstė apie tai išvien, varnė buvo įaugusi į savo misiją tiek siela tiek kūnu. Ferumos viena po kitos skriejo link jos ir pusiaukelėje krisdavo taip ir nesupratusios, tai kieno gi strėlė pakirto jų geležinius šarvus? Ji buvo likusi viena, juodos geležimi kaustytos plunksnos plakė orą šiai vis dar taip pat aršiai veržiantis artyn. Blondinė susmeigė į ferumą akis.
-jis mano, ne tavo, ne jūsų, jis mūsų. Džeimsas Greywindas ir yra Džeimsas Greywindas, todėl dabar pakuokis ir dink iš čia. – kiekvieną žodį košė pro dantis, sulig paskutiniu smarkiai paspirdama vieną, iš ant miško žemužėlės gulinčių, juodą kūnelį sustojusia širdimi. – dink, į savo pragarą ir perduok šeimininkui geriausius mano linkėjimus. O jei gyveni kokioj nors dar bjauresnėj skylėj, smirsk ten ir dvok toliau, bet šeimininkui linkėjimus vis vien nunešk. – dabar raudonakė jau šaipėsi, atvirai, palaidai ir aštriai. Bet visa panelės pašaipa dingo nukreipus žvilgsnį atgal į šviesiai mėlynas penktakursio akis.
-gulkis ant neštuvų, prašau...? – nepalyginsi, rodos kalbėjo visiškai kita būtybė, atsimainiusi, su tyru prašymu veide, užuot degusios, sodrios akys tik švelniai glostė it lengvas, šiltas pavasario vėjalis.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gegužės 21, 2017, 09:18:45 pm
Miške nuaidėjo varnos karksėjimas. Ne, ne vienos varnos. Varnų. Jų buvo daug. Bet kas gi tos varnos senam vampyrui? Juolab, kad abiejų jo sūnų augintiniai ir sielos broliai - varnai? Taigi, kuo ir pavojingi įpročiai - jie sumažina budrumą. Kaipgi kitaip Sorenas nebūtų išgirdęs to geležiško krenkštimo, primenančio... Ką primenančio... Ar žinote tą senovinį lygintuvą medinį, kurio vieną dalį sudaro pagalys, ant kurio reikia užvynioti norimus išlyginti drabužius ar patalynę, o kitą - medinė lenta, turinti keistus ,,kalnelius ir griovelius", primenančius drakono nugarą? Įsivaizduokite dvi tokias grublias geležines lentas ir armatūros strypą tarp jų, vaizduotėje sukurkite animaciją, kaip jos brūžinasi viena į kitą ir tuomet pamėginkite įgarsinti. Įsivaizdavote? Taigi, ko gero, panašiai skambėjo ir tasai kranksėjimas. Šiaip varnos tik viduramžiais tapo blogio ir mirties simboliu, o Lietuvoje net radosi įvairių gana bjaurių su jomis susijusių prietarų (pavyzdžiui - jei sausam stuobry išgirsi varną krankiant - kažkas jau užsilenks), o Skandinavijos ir vikingų tautos klestėjimo laiku jie, varnai buvo dievo Odino palydovai, išminties ir atminties simboliai. Tik visgi net ir odinistai vikingai tokias varnas ir tokį krankimą būtų susieję su nelaime ar netgi mirtimi.
- Ką gi, turbūt apie daug ką pakalbėti turėsim... - tarstelėjo Sorenas dukrai. Jos ramus balsas ir jį ramino - ,,Hm, atrodo, vidinę ramybę ji iš tėvo ir paveldėjo." - su pasididžiavimu pamintijo von Sjuardas. Soreno, kaip tėvo, o ne patyrusio burtininko, irgi nereiktų kaltinti nebudrumu. Visgi kas būtų budrus aplinkiniams garsams, sužinojęs, kad dukra galimai įsižiūrėjusi vaikiną sadistą?
,,Beviltiška?" - įsiterpė Spaikas, radęs tarpą tarp pokalbių. ,,Ką gi, ponaiti Greywindai, šiuo atveju aš sutikčiau su tavimi iš dalies, ne mylėti sadistą yra jau mažumėlę beviltiška." - atsklido dar viena voro, mėgdžiojančio Soreną, replikaį vampyro smegenis. ,,Tššš, Spaikai, tššš... Galėsi po viso šito išsityčiot, bet ne dabar." - Sorenas metė priekaištingą žvilgsnį aukštyn. Iš viršaus jį pasitiko džiaugsmingos raudonos akutės: ,,Rimtai? Tu man davei leidimą, Sorenai! Leidimą, leidimą, leidimąąąą!.." - net užplėšė pagal kažkokią seną dainą voras. ,,Juokauju, bet šita, pasiskubink tu ten..."  - tarstelėjo pūkuotasis, didžiajam vorui nusliūkinant šalin.
- Aišku, kad negaila, ponaiti, bet bijau, kad jeigu aš imsiuosi atsakomybės tvarkyti kaklą, tamstelės kaklos suaugs taip tiesiai, kaip girto ruso statyto namo sienos stovi, blyn... - prakalbo profesorius von Sjuardas. Iš pradžių kalbėjo visai nuotaikingai sarkastiškai, bet sakinio gale visas entuziazmas dėl kažko dingo. - Ir ne, rankų nesiterliočiau, - Sorenas paskubo pridurti: - Ir lazdelės nevarginčiau. Greičiausias būdas yra padeg...
Cha, bet visiškai niekas Soreno nesiklausė, ko gero. Ir jis pats suprato tai tik tada, kai dukra nustojo guosti aną sadistą lodarį be jokios savitvardos - ir dar grifą ir užsikirto su užuomina apie kažką metalinį, tik tada, kai Džeimsas, tarsi pratęsdamas bei užbaigdamas jo dukros mintį, bet iš tiesų vien leptelėdamas kažką nelabai suprantamo tarstelėjo tą trižodę frazę ,,Ji jau pateko.", tada, kai atskrido geležinis paukštis, jei tiksliau - varna. Viskas atsistojo į savo vietas. Na, ne viskas, bet devyniasdešimt devyni kablelis devyni milijonai devyni šimtai devyniasdešimt devyni tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt devyni. Ir toksai pasityčiojimas, kad devynetas paprastai neša laimę (bent jau man ir Sorenui), o čia...
,,Spaikai, šok čia." - šūktelėjo Sorenas. Voras nusileido ant jo galvos ir nurėplino ant peties. ,,Kovosim." - konstatavo faktą eliksyrininkas. Sausumos aštuonkojis pakraipė galvelę. ,,Bet žinok, sunku bus." - tarė jis. ,,Kodėl taip galvoji?" - nustebo vampyras. ,,Prisimeni tą akromantulą? Aš su juo nespėjau susitarti. Kai jis išgirdo kranksėjimą, pats pabėgo." Sorenas žioptelėjo nustėręs. Geležinė varna, atsiradusi prie Solveigos, kita prie Džeimso, dar kita - besitaikanti į vorą (ir gavusi per snapą iš vampyro delno). Visos nukrito ant žemės. Tėvui ilgai mąstyti nereikėjo, kas dėl to kaltas.
- Man atrodo, tarp kitko, kad čia yra tam tikra smurto forma... - žioptelėjo juodaplaukis. Atsiduso. - Ką gi, turėsim dar daugiau apie ką pasišnekėt.
Sorenas atsargiai užkėlė Džeimsą ant neštuvų, jie pakilo nuo žemės.
- Nepyk, nebesicackinsim čia. Einam į Hogvartsą. Šiandien miško man gana, - niūrokai pasiteisino Sorenas, su miniatiūrine užuojauta žvelgdamas į Džeimsą. - Iš tavęs irgi norėsiu šį tą sužinoti. Nenustebai, pamatęs tuos paukščius, a? Pažįstami tavo?
((Aš nežinau, ar jau einam, ar dar šnekam. Jeigu einam - sekantis rašantis parašykit, kad visi išėjom ;D ))
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Džeimsas Greywindas Gegužės 28, 2017, 11:21:19 pm
Sustingęs stebėjo kaip atsimainiusi iš trapios būtybės į karę, lyg viena iš erinijų, graikų keršto deivių, Gajos dukterų, Solveiga von Sjuard šlavė iš oro ferumas, stingdė paukščių širdis, spardė ir košė pro dantis grasinimus. Jei nebūtų tokia kebli situacija, nusišypsotų ar nusijuoktų, menkindamas mergaitės sakinius, nuomonę, kad ferumas valdo vienas asmuo ir jis esąs iš Pragaro ar kitos skylės. Paistalai. Jas valdė Slapstūnai, pavesti sekioti savo aukas, savo stebėjimo objektus, ir ne, jie nebuvo iš Pragaro, skylės ar kitos daubos. Kai grasinimai, pasišaipymai baigėsi negyvų varnų ir brolijos adresu, ūmus šėlsmas varnanagėje dingo vos ši atsisuko į Greywindą. Akys vėl susitiko, švelnus žvilgsnis su nepatikliu. Prašymas atsklido iš dailiosios lyties atstovės lūpų, prašymas. Stypsojo vietoje bandydamas negirdėti kitų žodžių. Padegti, ką? Žinoma, po ši to, tu tikrai to norėtum,- niūriai pamislino pro skausmo skraistę. Akimirka ir buvo greitai suvystytas, bei paguldytas į neštuvus- nesipriešino, nes ir miško, ir lietaus jam irgi užteko. Lietaus lašai krito, tiško ant kaktos, veido, prisimerkė, tačiau greitai užmerkė akis išgirdęs profesoriaus klausimus. Neturėjo noro atsakinėti į juos. Stipriai užmerkė akis lyg vydamas iš galvos tolesnį veiksmų scenarijų ir tik dabar pajuto, koks triuškinantis nuovargis apėmė kūną. Paniro į skausmo, nuovargio ir tamsos gelmes, ir paskutinis dalykas kurį išgirdo, tai buvo vėjo ūžavimas ausyse.
 Netrukus įvykio dalyviai pajudėjo iš akromantulų lizdo link Hogvartso pilies, dingo tarp gamtos gaivalo pilkų šešėlių.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Claudie Amneta Liepos 23, 2017, 09:29:08 am
 Šią naktį jaunas mėnulis keliavo dangumi, o jo lyg dukterys žvaigždės sekė įkandin. Lyg atsakingas tėvas jis stebėjo dukreles, susiskirsčiusias į grupeles - žvaigždynus ir stengėsi visas suskaičiuoti. O tai ilgai užtruko. Žvaigždelės lyg mažučiai trupinukai ant juodo stalo pabirusios žibėjo ir laukė ryto, kada galės grįžti į savo žvaigždiškas loveles ir miegoti visą dieną. Jas šiuo metu ir stebėjo Claudie. Neramus vėjas karts nuo karto pūstelėdavo jos link ir pašiaušdavo kelias neklusnias sruogas, kurios nenorėjo būti įpintos į storą ir stiprią kasą. Mergaitė kelis kartus sumirksėjo ir žvilgsnis nukrypo prie Uždraustojo miško. Ji į jį dar neėjo viena. Nelaužė taisyklių. Bet kam pasakyta priežastis būtų pasirodžiusi kvaila. Tad tenka viską daryti pačiai. Iš įvairių situacijų ir draugysčių, ji dažnai likdavo atstumta. Pirmojoje žiobariškoje mokykloje tikros draugės neturėjo. Na, turėjo tą, kuri jai išeinant labai apsimelavo ir jos susipyko. Kitoje mokykloje bendravo su drovia mergaite, iš pažiūros - tipiniu angeliuku. Bet ramios avelės kailyje slėpėsi liūtas. Daugybę jos melagysčių Claudie suprato kaip tiesą. Pati patikėjo kelias paslaptis, kurios po kelių mėnesių buvo paviešintos... Todėl grifė nebenorėjo niekuo pasitikėti. Jokiu žmogumi. Klarė, jos bendrakoledžė buvo labai miela ir maloni, bet baimė vis dar tupėjo galvoje, lyg koks nelauktas svečias. Ji nenorėjo nudegti. Joks profesorius nebūtų palaikęs šios minties. Tiesiog lįsti pražūčiai į nasrus. Bet ji kaip tik tai ir darė. Kelis katus gerai įkvėpė ir iškvėpė ir davė kojoms valią. Jos automatiškai bėgo prie Uždraustojo miško. Kelis kartus stabtelėjo atsipūsti šešėliuose, bet pasiekti miško niekas nesutrugdė. Tik priarkėjusi prie miško suprato, ką iš tiesų daro.
 Miškas skendėjo šešėliuose. Tamsu nors į akį durk, galingi medžiai visiškai nepraleido jauno mėnulio blausios švieselės. Rodos, susipynusios šaknys čia, kaip ir rasota žolė, kuri driekėsi iki miško trukdė keliauti toliau. Nepaisydama jų, trrečiakursė lėtai, kad neužkliūtų keliavo toliau - gilyn į mišką. Pripažinkim, čia galėjai sutikti ne žmogų, ne vampyrą, o kitą (greičiausiai nelabai draugišką) padarą ar gyvūną. Ši mintis jau nelabai patiko, tad negalvodama apie pavojus, ji susikaupė ir žiūrėjo žemyn, kur statė kojas. Nors medžiai vėją užstojo, bet vienas kitas gūsiukas čia vis patekdavo. Kiekvieną kart šiaušė plaukus ir leido pleventi apsiausto atlapams. Trakštelėjo šakelė. Claudie išpūtė akis. Jos pilnos baimės. Ne, nieko, tik kažkoks naktinis paukštelis atsitūpė. Apsižvalgė. Nieko nėra. Bet tik dar labiau įsitempė ir rankoje stipriai sugniaužė lazdelę. Nežinia kada ją išsitraukė.
 Turbūt ja pasišviesdama pasidarytų meškos paslaugą. Lengviau būtų aptikta, o be to - prasčiau matytų kas dedasi aplinkui. Todėl lėtu žingsniu, kaip sliūtinanti lapė ėjo toliau. Kilpa ant žemės. Kažkoks vijoklis. Mergaitė ją peršoko ir išvengė pavojaus. Ne padaro, o augalo. Tik staiga pajuto, kad čia dar kažkas yra. Varniai išduos... Grifai turbūt ne... Mintyse vardijo ilgą galimybių sąrašą. Švilpiai... Klastuoliai... Nežinau. Profesoriai supyks ir atims taškų... Nebent koledžo vadovas. Tas turbūt supyktų, bet labai nebaustų. Taip mintys apie burtininkus baigėsi. Atėjo pavojingesnė dalis, nei atimti taškai. O jei čia ne žmogus? Koks nors kitas padaras, kuris... Nukankins ir nužudys? Baimė dar labiau išplėdė akis. Kad nepravirktų, nerėktų ir neleistų kitokių neaiškių garsų, užsidengė ranka burną ir stipriai įsikando į pirštą. Liks žymės, bet nesvarbu. Tamsiaplaukė lėtai apsisuko ir panorėjo tapti nematoma. Tada jai nekiltų toks pavojus. Tikriausiai.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 23, 2017, 07:51:31 pm
Vėlų vakarą Klarė stovėjo niekuo neišsiskirančiame pilies koridoriuje. Ji tikėjosi, kad niekas jos nepamatys. Siaubingas nutikimas pasiglemžęs vaikystės draugą slėgė trečiakursės pečius. Nedidelis langas leido stebėti galinį pilies kiemą, kuriame šįvakar siautė vėjas, gainiodamas kelis lapus iš Uždraustojo miško. Iš pilies išėjo siluetas. Tokiu laiku tai buvo draudžiama. Žaliaakė siluetą atpažino. Tai buvo jos bendrakursė, mergaitė su kuria vos sulaukusi keturiolikos, Klarė draugavo.
Įprastą dieną grifė nebūtų pažeidusi taisyklių ir taip staigiai, kaip akis išdegusi, išbėgusi lauk. Tačiau vistiek išbėgo per vėlai, koledžo draugės nebebuvo matyti. Giedrą naktį Claudie pasitiko miške.
Jaunoji raganaitė bakstelėjo lazdele, iškerėdama susisekimo burtą. Mergaičių ryšys nebuvo tvirtas kaip būna giminių ar ilgamečių geriausių draugų, koks buvo Tiagas. Tačiau ji sugebėjo paskleisti švelnų aukso spalvos siūlą vis tankstančia pamiške, kuria pati ir nusekė.
Miške vienai klaidžioti buvo baugoka. Kiekvienas medis galėjo slėpti bet kokį padarą, dauguma jų buvo pavojingi. Pavojinga būtų sutikti ir profesorių. Dar niekada Klarė nebuvo užsidirbusi nuobaudos, nenorėjo ir šiąnakt.
Magiškas siūlas vis šviesėjo ir paauglė žinojo, tamsiaplaukė nakties bendražygė netoli. Pastebėjusi kasą, švytuojančią ant Claudie nugaros Karter vos nepašoko pusmetrio į aukštį. Miškas nebuvo jaukus net draugei.
Ir tada ilgaplaukė pajuto nenumaldomą norą išgasdinti drąsuolę draugę, žengusią tamsiu mišku. Užsimetė apsiausto gobtuvą sau ant galvos taip, kad veidą dengė nakties skraistė. Tyliai ir grakščiai, tarsi katė prisliūkino. Likus mažiau nei pusmetriui ištiesė rankas ir pamataravusi aplink priešais nusisukusios grifės galvą, staigiai, tvirtai užmetė rankas ant pečių.
- Ką čia darai tamsią naktį? - Nutaisė kuo žemesni balsą, bandydama beviltiškai atkartoti bet kurio profesoriaus tembrą ištarė Klarė.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Claudie Amneta Spalio 14, 2017, 11:29:58 am
 Balsas. Šnaresys. Naktis. Žmogus. Baimė. Siaubas.
 Claudie išgirdo žemą balsą. Tu grifė. Turėtum nebijoti, sustingti ir pavaidint, kad tavęs nėra. Bet šiaip tai nebūtų išdegę. Jei jau kažkas su ja kalbėjo, garantuotai matė. Kitas būdas būtų žaibiškai atsisukt ir paleist kerus. Bet tai gali būti kas nors kitas. Tas, kurio sužeist nereiktų. Nes balsas lyg kažką priminė...
 Vis dėl to Amneta suspaudė lazdelę, greit atsisuko ir išsižiojo iš nuostabos. Ne koks profesorius, kentauras ar vienaragis, o ją įbauginti bandė... Klarė?
 -Klaryt, to paties galėčiau paklausti ir tavęs. Nežinojau, kad vaikštai į mišką paslapčiom.
 Nelaukdama draugės ėjo gilyn į mišką, bet stabtelėjo. Nors su Kone bendravo gan gerai, bet grifai - sąžiningi žmonės. Tamsiaplaukė nepanaši į skundikę, bet jei išplepėtų apie jos naktinį pasivaikščiojimą, būtų... Blogiau nei blogai. Amneta žinojo, kad kiti vaikšto ir neįkliūna, bet jie nėra ji.
 -Einu pasitikt mirties. O ir tu turėtum eit kartu. Nes dar išplepėsi kam nors apie mano ,,savižudišką",- ji parodė kabutes.- Žygį.
 Tiesą sakant, tai nuskambėjo taip kandžiai, kad ketvirtakursė net pati išsigando savęs. Na, dabar bus dar blogiau. Kiek pagalvojo.
 -Eisi pas akromantulas?- nebeėjo ratais, o iškart išklojo savo planą. Viskas arba nieko. Iš nervų mokinė prikando lūpą ir pakėlė akis ieškodama manko mėnulio spindulėlio.
Tik, Klare, vorus tu mylėki,
Manim imk, pasitikėti.
Nors į pražūtį einu,
Pasiduot neketinu.

 Clau įprotis ką nors surimuot atsirado ir čia. Nors suprato, kad tuoj viską užmirš, o surimuoti buvo galima ir geriau, visos mintys nukrypo į tas keturias eilutes. Juk apie tai galvot lengviau negu apie tai, jog gal būt tuoj pat būsi direktorės kabinete.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Reyna Grimm Gruodžio 26, 2017, 06:47:16 pm
((Varno Nago „Kalėdinių Hogvarsto iššūkių“ RPG pradžia http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=209.msg116351#msg116351 (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=209.msg116351#msg116351)))


    Per mišką ėjo juoda, mėlyna ir bronzinė banga, o jos priekyje raudonas taškelis. Jei koks kitas žmogus pamatytų šį reginį, pamanytų, kad pasaulis išprotėjo ir iš karto paskambintų greituoju pagalbos numeriu. Varno Nago koledžo mokiniai ėjo per mišką, ieškodami pabėgusių Kalėdų Senelio elnių.
-Seneli, - paklausė Reyna.- Jei žinotume kaip jūsų elniai atrodė, mums būtų lengviau juos pastebėti. Gal galite ką nors pasakyti?
- Ak, juos lengviau išgirsti nei pastebėti, - liūdnai atsakė storasis senukas. Jie visi turėjo žvangalėlius ant kaklo - jau buvau papuošęs juos Kalėdoms, keliavau, pas vaikus, o dabar jų nebėra... - barzdočius puolė į ašaras.
-Nesijaudinkit, Seneli, - Reyna ištraukė nosinaitę iš mantijos kišenėlės ir padavė seneliui. - Mes greitai rasime jūsų elnius. Be abejonių.
   Senelis pro ašaras nusišypsojo šviesiaplaukei. Ši šio maloniojo žmogaus šypsena mergaitę tik dar labiau įkvėpė ieškojimui ir Reyna prasiskverbė į patį minios priekį.
    Varnanagiai judėjo per mišką šaukdami elnių vardus, karts nuo karto įsiklausydami į miško tylą, patikrindami kiekvieną medį, kiekvieną krūmą, bet nieko. Varniukai toliau šukavo mišką. Reyna jau buvo sušalusi, nusivylusi, liūdna ir šiek tiek širdies kertelėje (sau niekada to neprisipažino) supykusi, kai pamatė kelis, skeltų kanopų pėdsakus. Netrukus pamatė ir ant krūmo šakos pasikabinusius skambaliukus. Mergaitė paėmusi skambaliukus į ranką pasekė pėdsakais. Kai Reyna pamatė į kokią vietą jie vedė jai širdis į kulnus nusirito. Baisi, baisi vieta. Net patys drąsiausi, net miško gyventojai lanku aplenkdavo šią  vietą. O ką jau kalbėti apie mokinius, kuriems drąsa nebuvo pati didžiausia savybė. Taip, atgauti elnius bus sunku. Pėdsakai vedė į Akromantulų lizdą.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Gruodžio 26, 2017, 07:19:32 pm
Vanilei buvo šalta. Negelbėjo ir greitas žingsniavimas paskui elnių paliktus pėdsakus ar galvojimas, kad jų koledžo bendrajame kambaryje laukia šilta arbata bei nemenka ugnelė židinyje. Ak, elniai, kur jūs?  Kažkur sužvango varpelis, tikriausiai koks elniukas pasimetė nuo bandos, ieško šilumos, draugų. Ir vėl girdisi, tik kažkaip arčiau? O gal tai tik šešiolikmetės vaizduotė, kur aiškiai girdisi tamsios kanopos, atsimušančios į papuvusias medžių šaknis bei skambaliukai, aprišti aplink rusvą kaklą. Varniukė kiek atsiskyrė nuo draugių, vos ne paklydo miške, jau tuoj vidurnaktis, o elnio net vieno nesurado, bet tikėkimės suras. Jei ne ji, tai kitos.
-Ei, varniukai,- šaukė savo draugus,- kelis kartus girdėjau sužvangant varpelius, kuriuos senelis minėjo. Eime, štai toje pusėje!- pirštiniuota ranka nukrypo į gilesnę miško pusę. Šeštakursė pasileido, bėgo, pradėjo stipriai snigti, atrodo tuoj elnių pėdsakų neliks.
-Paskubėkime, neturime daug laiko,- Vanilla žvitriai žvairėsi tarp medžių.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Torė Finitsis Gruodžio 26, 2017, 08:08:07 pm
Torė dievino žiemą ir Kalėdas, o kai visi varniukai susibūrė į vieną vietą, mergaitė negalėjo nustygti vietoje. Šį vėlų vakarą ji buvo pasidabinusi Varno nago šaliku ir raudona nykštuko kepurėle, kurios viršūnėje kabėjo varpelis. Kai tik mergaitė pasukiodavo galvą jis smagiai sutilindžiuodavo. Jeigu kas nors nežinotų, kad tai tik aš, garbės žodis, prisimintų Kalėdų senelio elnius mąstė varniukė. Vos tik spėjo apie tai pagalvoti, kai kas atsitiko. Čia labai tiktų posakis ,,Vilką mini, vilkas čia". Pasirodęs mielas, bet susirūpinęs seneliukas pranešė, kad dingo jo elniai, kurie buvo papuošti varpeliais. Pastarieji turėjo padėti atsekti elnius, bet varnų gaujos kamputyje stovėjo Torė ir nesmagiai šypsojosi. Pasikasiusi pakaušį, sumurmėjo:
- Taigi, pasirodo aš elnias. Tikiuosi, kad nesuklaidinsiu kol ieškosime.
Visi pajudėjo paskui elnių pėdsakus ir Kalėdų senelį. Žaliaakė vilkosi truputį atsilikusi ir stengėsi apžvelgti kiek tik galėjo daugiau. Tuo pačiu metu stengėsi kuo mažiau kraipyti galvą ir netilindžiuoti. Taip ir ėjo kol, galiausiai, elnių pėdsakai atvedė prie akromantulų lizdo.
- Sekasi kaip niekada,- pyktelėjo pirmakursė ir jos varpelis smarkiai suskambo, nes kepurės savininkė pradėjo nepatenkinta kraipyti galvą. Mergaitė pagaliau sustojo purtyti galvelę, bet varpelio garsas toliau tęsėsi.
- Čia ne aš. Prisiekiu,- sumišusi sumurmėjo ir, staiga, viską supratosi išsišiepė iki ausų.- Čia gi elniai!- šūktelėjo, bet palei kojas pralėkė tuntas mažų voriukų.- Aaaaaa!- spiegė Torė.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 26, 2017, 09:37:56 pm
Mergaičiukė stengėsi neatsilikti nuo kitų varnių, kurios it pametusios sveiką protą, nulėkė labai pasimetusio senelio, nurodyta kryptimi. Iš šaliko galų, kad šie kuo mažiau šnarėtų panosėje, Bethany surišo nediduką mazgelį, bent jau taip įsivaizdavo. Išties, mazgelis - gana didelis šaliko medžiagos gumbas, nepridedantis jokių patogumų. Tad šį guzą varnė atrišo ir paliko šaliką ramybėje.
Vorai nebuvo nei šlykštūs, nei baisūs, nei nuostabūs. Jie tiesiog atrodė neutraliai. Varpelių skambtelėjimas pasikartojo dar toliau, lyg kviesdamas eiti paskui nedidelius voriukus, menkai įžiūrimu takeliu.
Bethany žiūrėjo žemyn ir stengėsi neužminti ant kokio nors neatsargaus ar nuo kitų atsilikusio voriuko.
- Ei, štai čia! - už nedidelės kalvelės pastebėjo siluetą, primenantį elnią ar panašų gyvūną, - galbūt matau!
Ir dabar pati, lyg visiškai neturėdama proto, per pusnynus, Bethany pasileido tos pusės link.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mireille Céline Leroy Gruodžio 26, 2017, 10:11:20 pm
Leliana kartu su visais žingsniavo gurgždančiu sniegu. Medžiai buvo taip susiglaudę, kad visi varniukai ai išsiskirdavo eidami tarpais tarp, jų, tai vėl netikėtai susitikdavo bei vos nesusidurdavo nosimis. Na, o pati juodaplaukė ėjo kiek šone, ne pačiame viduryje. Viena vertus, buvo mažesnė tikimybė būti sutryptai, o kita vertus, galbūt pastebės ir daugiau pėdsakų. Tik šįkart nieko pastebėti nepavyko, užtat ausys vis gaudė įkyrų varpelių skimbčiojimą. Suktelėjusi galvą kairiau, pastebėjo Torę su ant galvos užmaukšlinta elfo kepurytę, kuri turėjo pritvirtintą varpelį. Ir nors ši galiausiai paliovė kraipiusi galvą, tačiau skambaliuko garsai niekaip netilo – šie sklido gerokai iš toliau.
Toli ir eiti nebereikėjo, kuomet išgirdusi varnanagės su raudona elfo kepuraitę spiegimą suprato, kokią jie vietą priėjo. Nedaugelis sugebėdavo sulaikyti riksmą atsidūrė pačio akromantulų lizdo pašonėje. Lija tuojau pat pastebėjo ir tąjį varną išgąsdinusį voriūkštį – šis rodėsi tikrai didokas, tačiau prie jų kažin kodėl nestabtelėjo, o vietoj to spėriai nuropojo gilyn.
Netrukus visų dėmesį patraukė ir kitos varniukės, matyt, pastebėjusios prapuolusius elnius, riksmą. Deja, deja, bet nušokavus ton pusėn pasimatė ne toks ir džiugus vaizdas: keletą elnių supo milžiniški vorai ir, regis, jau buvo nusiteikę pasidaryti sau šventinius naktipiečius. Galgi tosioms akromantuloms pritrūko kalėdinės dvasios, tik vargiai jie jos galėjo pasisemti net iš pačio Kalėdų Senelio elnių. Greičiausiai kaip tik būtų įrašyti į juodąjį sąrašą iki pat pasaulio pabaigos, o tai, savaime suprantama, galutinai išmuštų tąją dvasią iš jų plaukais apaugusių juodų kūnų. Šiaip ar taip, dabar jau pasidarė aišku, kodėl tasai voras neužsimanė pastoviniuoti prie perlysusių mergaičių.
– Palauk! – pabandė sulaikyti viso to gniutulo link puolančią Betanę. Nesuprato, ar toji pagauta įkarščio nematė visų tų vorų, ar manė, jog jie taip paprastai išsilakstys. Nors tikriausiai nematė. Vorai visgi juodi, o jos įlindo pačion miško tankmėn ir dar vidury nakties. Žibintai, nuo kurių viską aplinkui buvo apgaubę tamsūs šešėliai, taip pat mažai kuo gelbėjo.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 26, 2017, 10:36:51 pm
 Kažkuri iš varnių rado sniege elnio pėdsakus ir visos mergaitės, kiek turėjo jėgų kojose, pasileido ton pusėn. Rusvaplaukė bėgo grupelės gale, žiūrėdama, kad joks mėlynu ir bronziniu šaliku pasidabinęs žmogeliukas neatsiliktų ir, neduokit dievai, nepasimestų medžių tankmėje, kur taip lengva netyčiom būti užpultam kažkokio gyvio - vargu, ar daugumai piktų būtybių rūpėjo šiandienos naktis.
 Bet grupelės priekyje pasigirdo šauksmai - daugiausia perpildyti išgąsčio, bet ne tik. Ji jau buvo susirūpinanti, ar tik kažkuriai iš mokinukių, už kurias šiąnakt prisiėmė atsakomybę, jų vadovei negalint prisijungti, neatsitiko kažkas bloga. Tačiau pro ją prabėganti srovelė ne tokių jau ir mažyčių voriukų pasakė jai apie riksmo priežastį daugiau nei reikėjo.
 Stengėsi išgirsti miško tylumoje elnių skambaliukus, tačiau viena iš varnių, papuošusi savo protingą galvelę elfo kepurėle su varpeliu tam trukdė. Tiesa, kitos varniukės nepasimetė ir puolė ieškoti pasimetusių Kalėdų senio gyvūnėlių. Got tikrai nuoširdžiai vylėsi, kad jom pavyks juos rasti, gal dargi galės su jais ir keliais žodeliais persimesti. Kol ji mąstė, kurion pusėn eiti (pėdsakai jau baigėsi), viena varniukė puolė tiesiai į akromantulų lizdą. Išsigandusi prefektė nubėgo paskui ją, pakeliui bandydama sugrabailioti apsiausto skvernuose burtų lazdelę - apsauga dar niekam nepakenkė.
 Lizdo viduje buvo visas spiečius juodų aštuonkojų padarėlių. Laimei, vorai buvo bene vienintelis dalykas, kurio baikščioji penktakursė nebijojo - net keista. Tiesa, kai kurie iš čia esančių savo dydžiu ir išvaizda galėjo išgąsdinti ir tikrų tikriausią narsuolį. Būtent tenai, už vieno iš didesnių vorų, varnė pastebėjo kelis rusvus elnius. Gerai, jau rado kelis, reikia juos dabar sugauti. O tam varnės turėjo pereiti vorų šeimyną.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Elliott Duncan Sinclair Gruodžio 26, 2017, 11:15:24 pm
Sofija dievino Kalėdas, o gauta misija padėti Kalėdų seneliui ją išvarė iš proto. Pradžioje. Elnių pėdsakai vedė tiesiai į akromantulų lizdą. Būtų buvę juos sekti ir pagal varpelių skambesį, bet šalia einančios Torės kepurės skleidžiamas garsas tą galimybę tiesiog panaikino. Sofija gan griežtu, bet draugišku žvilgsniu nuvėrė mergaitę:
- Ar negalėtum tos kepurės nusiimti? Tas tilindžiavimas dabar tikrai nepadeda. Galėsi vėliau,- pasakė jai. Kaip tik tuo metu Torė nustojo kratyti galvą, bet varpeliai nenutilo. Prasidėjo tikra suirutė. Vieni pradėjo klykti, kiti spiegti pamatę vorus, dar viena puolė tiesiai akromantului į glėbį. O Sofija... Sofija tiesiog stovėjo, mąstė ir norėjo riebiai nusikeikti. Mergaitė priėjo prie dar keletos, smegenų nenumetusių ant sniego, varnių, kurios jau buvo pastebėjusios elnius. Sofija atidžiai suskaičiavo ir garsiai, kad visi girdėtų ištarė:
- Čia tik penki. Manau, teks skirstytis į grupeles, nes ir iki Kalėdų nespėsm,- Kalėdų seneliukas suvaitojo ir iš sielvarto pliaukštelėjo delnu sau per veidą, kitos varnės atrodė išsigandusios, tačiau ir Sofi visai nepatiko tai, kad teks sumažint pajėgas. Ji dar kart apsižvalgė. Kalėdų senelis atrodė baisiai išsigandęs. Kas nors nuraminkit tą vargšą diedulį pagalvojo, o tada vėl prakalbo.
- Aš lįsiu į lizdą pas šituos, kas su manim, o kas ieško toliau?
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Reyna Grimm Gruodžio 27, 2017, 12:02:18 am
   Prasidėjo suirutė.  Vieni klykė,  kiti praradę orientaciją puolė tiesiai į puolančius vorus, treti šiaip pasimetę stovėjo. Už vorų stovintys rusvi plačiaragiai elniai bailiai, kinkuodami galvas bliovė.Reynai ši situacija jau nebepatiko.  Ji susinervino. Ji jau iškėlusi lazdelę norėjo sušukti Sustink, kai drąsi pirmakursė, lygtais Sofija vardu, pabandė suvaldyti situaciją:
 - Čia tik penki. Manau, teks skirstytis į grupeles, nes ir iki Kalėdų nespėsim.
Reynai buvo baisu.  Ji nenorėjo skirstytis į grupės.  Vienoje didelėje grupėje buvo saugiau.  Daugiau galios,  daugiau smegenų.  Reyna ne viena taip galvojo. Keli mokiniai garsiai suvaitojo, o už visus garsiau Kalėdų senelis.  Bet dar vieną dalyką Reyna žinojo. Jei jie nori išgelbėti Kalėdas,  ir tai padaryti laiku jie turi išsiskirstyti į grupeles. Tai buvo protingiausia.  Išmintingiausia. Varniškiausia. Reyna žinojo,  kad ne ji viena tai supranta. Ji jau norėjo išsižioti,  siūlyti vienai grupelei eiti į lizdą, kai Sofija ją aplenkė.
- Aš lįsiu į lizdą pas šituos, kas su manim, o kas ieško toliau?
Reyna pakėlė ranką ir prabilo:
-Aš lįsiu į lizdą. Aš bijau, bet vis tiek lįsiu.  Reikia išgelbėti Kalėdas.  Ne tik mums,  burtininkams,  bet ir žiobarams. O išsiskirstymas sutaupys mums laiko.
Netrukus varnanagiai jau buvo susiskirstę į dvi grupes.  Jos išsiskyrė ir pajudėjo į savo grupes.  Reynos ,, Lindėjų" grupė įlindo į urvą. Prieš juos išniro voratinklių ir juodų plaukuotų vorų, judančių į juos vaizdas. Šviesiaplaukė išsitraukė savo lazdelę ir nusitaikiusi į vieną vorą iš visų jėgų sušuko :
-Sustink!
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Gruodžio 27, 2017, 08:13:34 am
Šalta. Bet Vanilė nepasidavė, ėjo toliau. Žinoma, prieš veidus iškilo siaubingas vaizdas. Šeštakursė nebijo vorų, bet gal šitie išties baisūs, gal šiandien jų reikia bijoti? Ne, nereikia, kalėdos svarbiau už baimę. Vanilla žengia į priekį:
-Ir aš einu su jumis vidun,- sudrebėjo, bet balse girdėjosi ryžtas ir drąsą, jokios baimės, bent kartelį. Jos leidosi į Akromantulų  urvą, kitaip net nepavadinsi. Šiurpsta oda ir nuo šalčio, ir nuo baimės. O, kad ji dingtų. Bet nebuvo čia taip ir baisu, kai pamatė dar vieną elnią, įstrigusį nemenkame voratinklyje.
-Ei vienas čia, reik išlaisvinti, labai tam tinka koks burtažodis, bet dėl baimės jokių nepamenu. Greičiau!- šaukė draugėms, tikėkimės bent viena ateis ir išgelbės ją ir Kalėdų Senelio elniuką
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Reyna Grimm Gruodžio 27, 2017, 08:56:37 am
   Akromantulų lizde buvo tamsu. Pradžioje nukovę vieną vorą, varnanagiai brovėsi pro voratinklių džiungles. Taip, galvą plauti tikrai teks - pagalvojo Reyna, perbraukusi ranka per savo šviesių garbanų kupetą. Šioji buvo visa aplipusi voratinkliais. Mokiniai nesilaikė vienoje grupelėje, jie laikėsi išsidėstę kas kelis metrus, kad kuo greičiau pastebėtų akromantulas ar elnius. Reyna nusipurtė. Na taip, šiurpi vieta. Ne veltui net Hogvartso mokytojai jos vengė. Staiga viena vyresnė mergaitė, šeštakursė Vanilla, sušuko:
-Ei vienas čia, reik išlaisvinti, labai tam tinka koks burtažodis, bet dėl baimės jokių nepamenu. Greičiau!
   Reyna tuoj pribėgo prie koledžo draugės. Šioji buvo radusi vieną elniuką, įsipainiojusį voratinkliuose. Vargšelis gailiai gailiai bliovė. Reyna nusitaikė lazdele į voratinklį, atsargiai, kad kerai nekliudytų elniuko, ištarė:
-Diffindo.
Tose vietose, kur antrakursės paleisti kerai kliudė voratinklį šis gražiai prasipjovė. Mergaitė paėmė išsigandusį elniuką už pavadžio nuėjo tolyn. Mergaitės dar kurį laiką brovėsi pro akromantulų lizdą, kai išgirdo vaikų rėkimą ir elnių bliovimą. Mergaitės greitai nubėgo garsų pusėn. Ten jos rado savo koledžo mokinius, kurie leido įvairius burtažodžius į vorus, kurie saugojo už jų stovinčius... Keturis elnius! Pagaliau likę elniai buvo urve. Reyna nubėgo į vorų pusę ir prisijungė prie kitų ir pradėjo laidyti užkeikimus. Iš visų pusių tik ir girdėjosi Sustink, Bombardo, Descendio ir kiti užkeikimai. Reyna kovėsi pirmosiose gretose. Ir kai, atrodo, ją jau buvo bepričiupą du vorai, kažkas iš už nugaros iššoko ir sušuko:
-ARANIA EXUMAI!
Iš to žmogaus lazdelės išsklido šviesa, kuri nubloškė arčiausiai buvusius vorus. Tai išlaisvino du elnius, kurie iš karto pribėgo prie išgelbėtojų. Reyna net nepajuto, kaip jai buvo įgrūsti elnių pavadžiai ir buvo pasakyta:
-Vesk šiuos tris elnius laukan, likusius du sugausim mes.
Reynai to kartoti nereikėjo. Ji linktelėjo savo šviesiaplaukę galvelę ir ryžtingai nužygiavo link išėjimo.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Gruodžio 27, 2017, 10:03:16 am
-Oi, ačiū....Reyna?- nudžiugo šeštakursė ir padėjo draugei vesti elniuką prie kitų, kol priėjo...trečiajį Hogvartso mūšį arba Trečiąjį Pasaulinį karą  - visi svaidėsi užkeikimais, vorai skraidžiojo į visas puses, o bailūs elniai trypė minkštą gruntą. Kai stiprus vieno varnanagio smūgis vorams, jiems laimėjo laiko, mergina stvėrė pavadžius ir kitų padedama, taip pat ir Reynos, padėjo elniams išvysti mėnulio šviesą.
-Jau beveik,- šaukė, vos nulaikydama išdrąsėjusius elnius. Jau matėsi mėnesiena, kiek atsipalaidavęs Kalėdų Senelio veidas ir sniego pūsnynai. Sunkūs tie elniai, bet dėl kalėdų aukotis tikrai verta. Vanilė širdyje džiūgavo. Nekaskart gali patirti tokį nuotykį, o dar ir per kūčias.
-Žinot, o kartais gyvūnai nekalba vidurnaktį? Na, šios dienos,- nusijuokė ji, bet toliau stūmė elnius lauk,- gal išgirsime ir mes?
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Elliott Duncan Sinclair Gruodžio 27, 2017, 10:15:21 am
Mergaitė kaip ir žadėjusi kovojo lizde su kitomis varnėmis. Baimės jau seniai nebuvo likę. Visą protą ir kūną užliejo adrenalinas. Burtažodžiai girdėjosi iš visų pakampių. Išvedus tris elnius teko gelbėti paskutiniuosius. Kažkam paleidus dar vienus kerus, elniai pagaliau buvo išlaisvinti. Sofija įveikusi baimę įlindo giliau į urvą ir suėmė elnius už pavadžių.
- Jums viskas bus gerai,- sušnabždėjo ir pradėjo traukti į lauką, bet elniai vis spyriojosi. Sofi pakėlus galvą, suprato kodėl: kelią užtvėrė didžiulis voras.
- Sustink,- sušuko mergaitė ir voras pakluso. Tada ji atsargiai pravedė išsigandusius elnius pro sustingusį vorą, o išlindus laukan priėjo prie Kalėdų seneliuko ir padavė elnių vadeles.
- Viskas bus gerai. Tikrai, tikrai. Matot, jau daugiau nei pusė čia,- šyptelėjo Sofija ir paplekšnojo seneliui per petį. Galiausiai, senelis jai taip pat nusišypsojo ir teištarė:
- Ačiū.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 27, 2017, 10:19:45 am
 Šioje miško dalyje buvo daug tamsiau, net, sakytum, kraupiau. Tik blyški voratinklių spalva, rodės, net spindėjo, tuo tik darydama aplinką dar baisesnę. Kol Gotfreinė mąstė, kaip įlindus į lizdą ir nepridėjus į kelnes, kitos varniukės nesnaudė, įrodydamos savo sumanumą. Buvo pasiūlyta išsiskirstyti - protingas sprendimas. Viena prefektė su grupele jau leidosi į voratinklių urvą gelbėti kelių ten įstrigusių elnių. Got su dar keliomis varniukėmis kol kas stoviniavo netoliese, bandydamos rasti kokį pėdsaką ar kitą užuominą, kur galėtų būti kiti pabėgėliai.
 Liepė Kalėdų seneliui laukti prie urvo savo elnių - varniukės, įlindusios vidun, gal jau netrukus eis laukan. Jei tik nieko bloga neatsitiks. O štai Got su savo varnėmis nutarė eiti aplinkui lizdą - likę elniai turėtų būti netoliese, negalėjo gi pabėgti toli nuo savo brolių. Žaliaakė net išgirdo tylius skambaliukas, bet gal vėl tai buvo Torės kepurė.
 Nieko nelaukusios pasitraukė toliau nuo vorų irštvos. Už jos buvo tamsu, nieko nesimatė, bet penktakursė galėjo prisiekti, jog pastebėjo ten toli kažką judant ir krebždant. Gal jom nusišypsos sėkmė ir ten bus likę gyvūnėliai? Eiti per tamsų mišką buvo baisoka, net mėnulis kažkur pasislėpė. O gal čia medžių tiek daug, kad jo net ir nesimatė. Pasišvietusi lazdele, nužingsniavo priekin, vis žiūrėdama sau po kojom, kad neužkliūtų už kokios išsikišusios šakos. Gal dėl to judėjo jos lėtai - reikėjo vis dairytis ir saugotis viso to, kas gali tūnoti pasislėpęs tamsoje. Nakties tylą pertraukė tik reti garsai, sklindantys iš akromantulų lizdo.
 Medžiuose pasislėpę buvo likę elniai. Gotfreinė suskaičiavo jų keturis, liko tikėtis, jog irštvoje jų yra penki ir varnės su jais susitvarkys.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Torė Finitsis Gruodžio 27, 2017, 10:51:27 am
Kas jau kas, bet Torė tikrai nesiruošė lįsti į lizdo vidų. Gal dar norėtumėt, kad skraidyt išmoktų? Labai nudžiugo kai Sofija pasiūlė išsiskirti į dvi grupes. Žaliaakė nieko nelaukusi prisigretino prie varnių, kurios turėjo ieškoti toliau. Jai pajudėjus vėl pasigirdo jos kepurės garsas. Susigaudžiusi, kad jis vėl nepadeda Torė vėl stengėsi kuo mažiau judinti galvą. Visi pradėjo judėti ieškodami likusių elnių. Pirmakursė iš lėto kraipė galvą ieškodama elnių. Net nepagalvojo, kad reiktų akis pakelti aukštyn. Visa laimė, tai padarė netoliese žingsniuojanti Gotfreinė. Keturi elniai buvo įsikabaroję ar užskridę į medžius. Pasigirdo klausimai: ,,Kaip juos pasieksim?", ,,Kaip juos nuleisim?". Torė taip pat suko galvelę, bet nieko, visiškai nieko nesumanė. Iš nepasitenkinimo, nesuvaldžiusi savęs, vėl pradėjo smarkiai kraipyti galvą. Žinoma, pasigirdo tas pats skambesys kaip anksčiau, o į ją įsmigo keletas nepatenkintų žvilgsnių. Tik staiga, elniai sukluso, susižvalgė ir pradėjo palengva leistis žemyn. Varniukė nesuprato kas čia darosi, juk nieks dar nepradėjo laidyti visų savo žinomų kerų. Iš kažkur pasigirdo linksmas balselis:
- Jie pagalvojo, kad tu elnias, Tore,- mergaitė išsišiepė. Šypsena ilgai neužsilaikė, nes elniai didžiule jėga artėjo prie jos. Bespoksodama, Torė galėjo prisiekti, kad vienas jų buvo raudona nosimi. Atsipeikėjus, elniai buvo visai arti jos, mergaitė jau buvo pasiruošusi griūti į pusnis, bet priartėję prie jos elniai sustojo kaip įbesti ir nustebę žiūrėjo į mergaitę.
- Kas nors paimkit jų vadžias ir veskit pas savininką, nes dar persigalvos ir užgrius ant manęs,-  laiminga sumurmėjo.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 27, 2017, 11:04:39 am
Bethany nustojo lėkti lyg akis išdegusi pirmyn. Lėtai atsisukusi atgal, nutipeno prie kitų ir įsimaišė tarp Varnų.
Mergaičiukė nebuvo deganti noru lįsti į urvą, pilną vorų ir voratinklių, nors vorai nebuvo baisus dalykas. Išties, mažiukai voriukai atrodė labai mielai, tačiau milžiniški... Jeigu jų būtų daug ir vien milžiniško dydžio, Bethany čia tikrai nestovėtų šalia kitų Varnų, pasiruošusių nelįsti į urvą, o elnių ieškoti aplink.
Pajudėti skatino ne tik laiko stoka, bet ir noras padėti seneliui. Labai didelis noras padėti. Bent jau toks jausmas virpėjo mergaičiukės viduje.
Bethany pasitaisė krentantį šaliką. Žingsniuodama pirmyn, ji stengėsi neatsilikti ir tuo pačiu tinkamai pataisyti kepurę, kad ši neužkristų ant akių. Grupelė elnių savotiškai pasitiko Varniukus medžiuose. ,,Čia tau ir ne kačiukas. O visas elnias, ir dar stebuklingas", - trumpai nužvelgė medžių viršūnes, o galop taip užsižiopsojo, kad nepastebėjo, jog elniai nebe viršūnėse, bet visai čia pat.
- Eime, - sušnabždėjo pirmam pasitaikiusiam elniui, kai paėmė vadžias, - nuvesiu jus pas tą, kuriam jūsų labai reikia.
Bethany nebuvo tikra ar girdėjo kažką sumurmantį elnią, tačiau net ir turbūt pervertindama savo galimybes, paėmė antrojo elnio vadžias. Mergaičiukė su dvejais elniais prie šonų ėmė traukti atgal, o varpelių skambėjimas reiškė, jog ir kiti elniai patraukė paskui ją.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mireille Céline Leroy Gruodžio 27, 2017, 11:51:28 am
Prisidėjusi prie grupelės, kuri nutarė eiti aplinkui akromantulų lizdą ieškoti likusių elnių, Leliana pirštų galiukais tykino grupelės gale. Buvo ypač tamsu, tad mergaičiukė vis netyčiomis užkliūdavo už kokios po sniegu pasislėpusios medžio šaknies ar kupsto, porą kartų netgi vos nesitėškė veidu tiesiai į pusnį. Tačiau, jos laimei, šiaip ne taip išsilaikė neparpuolusi, kadangi priešingu atveju varge ar greitai būtų išsikapsčiusi iš tokio dydžio sniego kalno.
Kiekvienas miško krepštelėjimas taip pat negelbėjo. Vos ką nors išgirdusios, varniukės iš karto stabtelėdavo ir suklusdavo – nežinojo, ko gali tikėtis toje gūdumoje. Be to, kuomet jų grupė persiskėlė pusiau, tai ir drąsos kažkaip per pus sumažėjo. Na, bet kaip buvę, kaip nebuvę, tačiau ausis tuoj pasiekė ir skambaliukų dzinksėjimas. Skimbčiojo jis ne vienas, tad galėjo nesibaiminti, jog čia ir vėl tosios kitos varnanagės elfo kepurėlė vėjo plazdenama maišo.
Ir tikrai, visai netrukus, Gotfreinės vedamos, koledžo draugės pasiekė plačiašakių medžių guotą. Ant jo šakų dailiai sutūpę sau smaksojo elniai ir išpūstomis akutėmis stebeilijosi į atėjūnes. Neilgai varniukės gavo pasukti galvas, kaip juos nuo ten nukrapštyti, mat šalimai suskambęs elfo kepurės varpelis prikaustė Kalėdų Senelio augintinių dėmesį. Šie staiga pakilo ir it timptelėti už virvutės pasileido Torės link. Lelija jau net buvo nusigandusi, jog ims taip ir sutryps jaunesnę bendrakoledžę, bet kur tau! Lyg išgirdę kokią komandą, elniai kaip staigiai puolė nuo medžių žemyn, taip staigiai ir sustojo prieš pat Torės nosį.
Betanei priglaudus du ristūnus, Lija čiupo likusiųjų vadeles ir ėmė atsargiai vesti atgalios saugodama, jog šie nenuklystų, kur nereikia. Kelias pasirodė ne toks jau ir ilgas, kuomet jų gretas papildė dar keturi sutvėrimai, nors su jai žingsniuoti ir buvo sunkiau. Na, ne tiek žingsniuoti, kiek visiems jiems pratilpti pro tarpus tarp medžių. Išties sudėtingas uždavinys. Keliskart vadžios net apsipynė aplink medžius, tačiau galiausiai, pernelyg ilgai niekur neužstrigusi, jų grupelė pasiekė vietą, kurioje būriavosi ir neseniai iš akromantulų lizdo išlindusios varnanagės. Greta jų glaudėsi penketas elnių ir pats Kalėdų Senis. Tasai iš laimės buvo net dar labiau išraudęs nei paprastai, ir, regis, vos tramdė ašaras.
– Nesigraudink, seneliuk, tai buvo mažiausia, ką mes galėjom dėl tavęs padaryti. Jūs kiekvienais metais milijonams vaikų teikiat džiaugsmą, todėl smagu, kad ir mes bent kartą jo suteikėm jums, - jau visai susileidusi dėl šios nakties gerumo pratarė Leliana.
– Ką jūs, vaikučiai, jūs ne tik mane nudžiuginot, bet ir visus tuos milijonus vaikų! Kaip manot jie būtų reagavę, jei pabudę nebūtų radę jokių dovanų? Ir taip vien per tuos neklaužadas elnius, – Senis rūgščiai žvilgtelėjo į raudonnosį.
– Ką tu seneliuk, tikrai pasirodė, jog matėme šeštos eilės pusbrolius, bet apsirikom. Vos strėlė į minkštąją nepataikė, kai tie dar ir lankus išsitraukė, – netikėtai prabilo raudonnosis, Rudolfas berods.
Visi taip ir liko išsižioję. Elnias kalba! Kūčių naktį! Regis, tik vienas Kalėda nebuvo nustebęs.
– O jūs manėt, kad mes šiaip sau elniai? – nusijuokė ir kitas plačiaragis. – Kur jau! Ir skraidom, ir šnekam, ir ko mes tik nedarom! Turbūt dėl to tokie nesukalbami.
Dabar jau suskambo ir senelio juokas. Šiam pokštas pasirodė kaip niekad juokingas, nors Lija asmeniškai nelabai suprato, kodėl. Šiaip ar taip, kai varniukių būrys nuo pokštus laidančių elnių vėl atsisuko į Kalėdų Senelį, šalia jo, įsispraudusios tarp poras medžių, buvo išdygusios ir rogės. Nei kaip, nei kada juodaplaukė negebėjo išmislyti. Vienintelis galvoje besisukantis atsakymas buvo magija. Ar paprasta, ar kalėdinė – čia jau nežinia.
– Čionai jus ir paliksiu, – besišypsodamas tarė storuliukas, kinkydamas elnius prie rogių. – O jūs, vaikučiai, bėkite miegoti, jog atsibudę ryte galėtumėte pasidžiaugti dovanomis – juk tokie geri šiais metais buvote. Linksmų Kalėdų visiems!
Baigęs kuistis prie savo rogių, Senis, sėdo į jas ir nebedelsdamas pakilo. Jo laukė ilga naktis lankant viso pasaulio vaikus, o ir varnanagių akys ėmė pamažu merktis. Šie visi drauge nužingsniavo mišku pilies link, kas kiek labiau apspangęs vis trinktelėdamas kakta į kokį medį, o kas virsdamas pusnin. Virš miško skliaudo, rodos, buvo girdėti tolstantis džiaugsmingas „HO HO HO“, kuris ir palydėjo mėlyna bei bronzine spalva apsitaisiusius draugus į pilį, į jų jau laukiančias šiltas, išpurentas loveles.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Balandžio 08, 2018, 10:28:06 pm
 Rytas. Vos atsikėlęs Maikas pasidarė būtiniausius dalykus ir išėjo iš pilies. Kaip ir kiekvieną dieną, Richie žingsniavo link Uždraustojo Miško. Eidamas jau savo numintu takeliu, Švilpis vis nenustojo galvoti apie merginą, su kuria susipažino būtent šiame miške. Tačiau jų pats pirmas pokalbis nebuvo pats maloniausias ir tai Wolfhard’ui kėlė šypseną. Netrukus supratęs jog per daug apie tai galvoja, antrakursis nuvijo šias mintis ir užvertęs galvą įsižiūrėjo į po truputį šviesėjantį dangų. Pastebėjęs jog danguje liko vos keletas žvaigždžių, žaliaakis šyptelėjo.
 Dingus paskutiniai žvaigždei, Maikas pažvelgė į preikį. Pamatęs jog yra netoli miško, vaikinas pasuko galvą atgal jog pažiūrėtų ar jo niekas neseka. Supratęs jog niekas į jį nežiūri ir neseka jo, Richie greitu žingsniu įėjo į miško teritoriją. Švilpynės globotinis jau nebijojo eiti į šį mišką.
 Wolfhard visuomet eidavo link miško vidurio, tačiau dabar jis pasuko į visai kitą pusę. Eidamas visai nežinomo miško dalimi, jis pastebėjo jog medžiai darėsi vis aukštesni ir tankesni, taip užstodami saulę. Kuo toliau jis ėjo, tuo mažiau žvėrių pamatydavo. Bet Maiko tokia aplinka nebaugino, o kaip tik ji jam patiko. Tačiau tai, jog šitoje miško dalyje nepasirodo saulės šviesa, vaikinui nelabai patiko. Atsirėmęs į medžio kamieną, Švilpis nuslydo žemyn ir atrėmė galvą į medį o akis pakėlė į viršų, taip bandydamas pastebėti nors vieną debesį.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mayra Llewellyn Balandžio 09, 2018, 09:42:35 am
Ryte Mayra nusprendė pasivaikščioti Uždraustojo miško pamiške. Bežingsniuodama ji dairėsi, nes jai patiko aplinka. Pavasaris. Metas, kai medžiai jau žali, aplinkui linguoja kulkšnis siekianti žolė ir šilta, bet ne per karšta, nors kartais vis dar papučia ledinis vėjas. Nepaisant to, Mayra žingsniavo susisupusi į žieminį apsiaustą, kai pastebėjo figūrą drąsiai einančią link Uždraustojo miško. Susidomėjusi, pirmakursė nusekė paskui siluetą. Einant gilyn į mišką darėsi vis tamsiau ir vėsiau, kas juodaplaukei nepatiko. Kai siluetas išryškėjo, ji pamatė, kad tai yra švilpis. Ji trumpam sustojo, kad nesukeltų įtarimo ir pasikliaudama savo klausa sekė berniuką toliau. Galiausiai išlindusi iš posūkio, Mayra pamatė jį atsirėmusį į medį. Mergaitė po apsiaustu susirado ir tvirtai suspaudė lazdelę, juk vis dėlto, tai ji sekė paskui jį ir švilpis gali sugalvoti ją dėl to pulti. Tvirtu žingsniu išlindusi iš šešėlių ji tarė:
-Labas. Ką čia veiki?
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Balandžio 09, 2018, 10:29:40 pm
 Maikas sėdėjo ant žolės ir tiesiog mėgavosi ramybe. Jam patiko ši tyla. Tačiau kaip ir visada kažkas turi ją išsklaidyti. Išgirdęs kažkokį šnarėsį, Švilpio ranka nuslydo ties jo džinsų kišene, kur visuomet būna jo lazdelė. Suspaudęs ją delne, Wolfhard pradėjo dairytis. Tačiau jis nelabai ką ir pamatė, nes dėl medžių, kurie uždengė saulę ši miško vieta buvo tamsi. Galiausiai žaliaakis atsistojo ir pradėjo vaikščioti aplink kelis medžius. Staiga jis ir vėl išgirdo šnarėsį, kuris buvo panašus į žingsnius. Greitai apsisukęs Maikas ištraukė lazdelę ir nusitaikė maždaug ten, kur girdėjosi žingsniai. Tačiau jam greitai teko nuleisti savo lazdelę, nes prieš save jis matė merginą kuri už jį turbūt buvo jaunesnė. Viena ranka užsiėmęs už širdies, o kita pasirėmęs į kelius antrakursis pradėjo giliai kvepuoti.
 -Na ir išgasdinai,- nusijuokęs Švilpis vėl pažvelgė į mergaitę,- beje, labas,- pridūrė vaikinas,- na... Kaip matai aš atėjau čia pasedėti. Na o tu? Ką tu čia veiki?- paklausė antrakursis ir vėl priėjo prie medžio.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mayra Llewellyn Balandžio 10, 2018, 08:57:57 pm
Sužinojusi, kad išgąsdino berniuką, Mayra nusišypsojo. Jai patiko gąsdinti žmones ar kitaip priversti juos jaustis nejaukiai.
-Atsekiau paskui tave, o ką? Nepatinka?-vis dar šypsodamasi klastuolė priėjo ir atsisėdo šalia švilpio gal truputėlį per arti. Išsitraukusi savo lazdelę, juodaplaukė pradėjo su ja žaisti.
-Tai... Jauki aplinka, ane?-bandė sugalvoti kaip prisiversti berniuką pasijausti dar nejaukiau nutęsė klastuolė. Nukreipusi lazdelę į rudaplaukį pilkaakė jo paklausė:
-Graži diena mirti, tiesa?
Tai pasakiusi nusijuokė ir atitraukė lazdelę. Juk neturėjo kėslų nužudyti berniuko smaragdinėmis akimis...gal... Pajutusi kažką ropojant jos nugara, klastuolė atsargiai paėmė tą kažką su ranka, įtardama, kad tai voras. Ir jos įtarimai pasitvirtino. Pasišlykštėjusi, Maya užmetė vorą švilpiui ant galvos.
-Aš Mayra. O koks tavo vardas?-valydamasi ranką į kelnes paklausė mergaitė.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Balandžio 12, 2018, 10:28:40 pm
 Vaikinas stebėjo merginą. Šioji tik nusijuokė sužinojusi jog Maikas išsigando jos. Giliai įkvėpęs, Richie nuvijo šias mintis lauk ir vėl pažvelgė į dangų. Tačiau greitai teko nuleisti akis, nes Švilpis nieko nepamatė per medžius.
 -Na, man ištikrųjų jokio skirtumo. Jeigu nori - sekiok, kas man,- nusijuokė Wolfhard’as. Nepažįstamoji žaliaakiui šiek tiek priminė jo netikras seseris, kurios amžinai jį visur ir visada sekiodavo. Na, bet Maikas vis stengiasi tai pamiršti, nes mažiausiai nori grįžti pas savo globėjus ir vėl kentėti seseris.
 Išgirdęs merginos klausimą, Richie susimąstė. Tiesą sakant jam ši aplinka iš vienos pusės patiko, o iš kitos ne.
 -Na... Kaip čia pasakius... Kad jauki, tai jauki. Bet kad patinka tai taip ot,- sumurmėjo Švilpis ir atsisuko į merginą, kuri buvo nutaikiusi į jį lazdelę. Maikas į tai net nesuregavo, tik nusišypsojo.
 -O taip, tikrai puiki diena. Geresnių ir nebūna,- suprunkštė antrakursis ir vėl nusuko akis nuo merginos. Giliai įkvėpęs, Richie pradėjo galvoti apie visą šitą situaciją. O jeigu ji tikrai būtų nužudžiusi Maiką? ,,Na... Bent jau nereikėtų grįžti į tuos velnio namus.” Apie tai pagalvojęs, Wolfhard’as nusijuokė mintyse. Staiga pajautęs kažką ant savo paukščių lizdo, Švilpio ranka pakilo link ten. Palietęs savo plaukus, žaliaakis suprato jog ten voras, todėl gražiai jį paėmęs padėjo ant žemės ir leido jam eiti toliau.
 -Malonu, Mayra,- išgirdęs jos vardą, Richie vėl pakreipė galvą jos pusėn,- aš Maikas arba Richie,- prisistatęs vaikinas šyptelėjo Mayrai.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mayra Llewellyn Balandžio 14, 2018, 08:57:29 am
-Hmm,-nusivylusi numykė Mayra,-Neatrodo, kad išsigandai. Nenori gyventi?
Mergaitė vis dar sukiojo lazdelę tarp pirštų, kai pastebėjo ant žemės ropojančius vorus.
-Man atrodo, kad mes įkėlėm koją į kito voro teritoriją-nusijuokė juodaplaukė prisiminusi jos vaikystės žiobarišką dainelę, kuri dažnai grodavo per vaikų laidą. Mergaitė atsistojo, nusipurtė visus vorus ir pažvelgė į dangų. Vorai... Fe, šlykštu. Geriau gyvatės. Papūtė vėjas, išryškindamas pilkaakės perkarusią figūrą ir kaulus. Nerimastingai Mayra susisupo į apsiaustą ir tikėjosi, kad berniukas neįmins jos paslapties.
-Tai... Gal einam patyrinėti šitą užkampį, pilną vorų?-pasiūlė Mayra, vis dar tvirtai susisupusi į savo apsiaustą.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Balandžio 17, 2018, 11:26:30 pm
 Nusisukęs nuo Mayros, Maikas kažką pamatė tamsoje. Tas kažkas buvo gana didelis ir judėjo. Prisimerkęs vaikinas dar geriau įsižiūrėjo. Staiga už jo smaragdinių akių užkliuvo raudoni taškeliai, kurie judėjo. Richie dabar ištikrųjų išsigando. Negi jie abu Akromantulų teritorijoj? Švilpis pradėjo galvot apie šiuos vorus, tik staiga jį nutraukė mergina.
 -Aš vistiek žinojau, kad tu negalėtum nužudyt žmogaus, todėl man ir nebaisu,- šyptelėjo antrakursis ir vėl pažvelgė į miško gilumą. Staiga jis pajautė jog kažkas greitai ropoja jo nugara. Greitai su ranka perbraukęs per savo nugarą, Wolfhard’as numetė ant žemės ne mažą vorą. Pritūpęs žaliaakis pradėjo stebėti vorus, kurie ropojo tiesiai į miško gilumą.
 -Taip, mes Akromantulų teritorijoje ir tai nėra gerai,- pasakęs kaip yra, Maikas pažvelgė į merginą kuri buvo susisupusi į savo apsiaustą. Richie iškart suprato kodėl ji tai padarė.
 -Na nepatariu vaikščioti po čia, bet gal ir būtų visai įdomu,- prunkštelėjo Švilpis ir atsistojo,- gali neslėpt savo kūno. Mano pusseserė, Elena LoveGoog gulėjo komoje ir po komos atsikėlusi tapo anoreksike. Ji visuomet taip slepia savo kūną. Tačiau ji prie jo pripranta ir kuo mažiau jį slepia. Na, Hogvartse juk visi skirtingi,- šyptelėjo vaikinas ir palaukęs merginos kartu su ja nuėjo gilyn į mišką.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mayra Llewellyn Balandžio 30, 2018, 05:46:38 pm
Mayra karčiai šypsojosi berniukui iškart atspėjus jos paslaptį, kurią ji taip kruopščiai stengėsi slėpti nuo visų. Paleidusi apsiausto skvernus ir šiam vėl atidengus jos perkarusią figūrą, Mayra drąsiai žengė prie švilpio. Atsisukusi į jį smalsiai paklausė:
-Iš kur žinai, kad aš nebūčiau panaudojusi neleistinų kerų ir tavo kūno neužkasusi čia? Juk tik gyvūnėliai tavo kaulelius išnešiotų ir niekas nieko nerastų...
Išsitraukusi lazdelę, mergaitė atsistojo pasiruošusi gintis, arba tiksliau, sudeginti vorus, kurie sugalvos eiti prie jos, visai kaip per astronomijos pamoką. Link juodaplaukės ropojo mažas voriukas ir ji, padarėliui pakankamai arti priėjus paleido į jį Incendio kerus. Voriukas užsidegė ir virsdamas prisilietė prie Maiko apsiausto, kuris iškart užsidegė. Sužavėta, pilkaakė klastuolė stebėjo pamažu besiplečiančią ugnį.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Gegužės 08, 2018, 11:23:08 pm
 Eidamas gilyn į mišką, Maikas akies krašteliu pažvelgdavo į Mayrą. Šioji tik šypsojosi ir viskas. Richie kartais tai labai erzindavo, todėl jis nustojo vis žvilgčioti į ją. Eidamas vis gilyn, žaliaakis pastebėdavo kad su kiekvienu jo žingsniu vorų vis daugėdavo. Vorai Wolfhard’ui niekada nebuvo baisūs. Na... Tik truputį šlykštūs.
 Netrukus Švilpis pastebėjo, jog mergaitė labai greitai atsirado prie vaikino. Vos jai prakalbus apie tą nužudymą, Maikas tik pavartė akis ir giliai įkvėpė.
 -Klausyk, aš puikiai moku apsiginti. Taip kad gali daryti man ką nori,- kiek šiurkštokai atsakė antrakursis ir išsitraukė savo lazdelę, nes pajautė kaip jo apsiaustas liepsnoja.
 -Aquamenti,- tyliai sušnabždėjo vaikinas nutaikęs savo lazdelę į apsiaustą. Netrukus jo juodo apsiausto galai buvo šlapi, o ugnis užgesinta. Truputį jį pasitvarkęs, Wolfhard’as pakėlė akis į Klastuolę. Pamatęs šalia Mayros delno dydžio vorą, Maikas šyptelėjo.
 -Reducto,- nutaikęs lazdelę į vorą, kuris buvo prie pat merginos, Richie ištarė burtažodį. Netrukus voras sprogo, o žaliaakis vėl apsisukęs pradėjo eiti gilyn.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mayra Llewellyn Gegužės 14, 2018, 08:25:09 pm
Mayra suprato, kad ji nebūtų nužudžiusi berniuko. Ak, visai neatitinku Klastūnyno vardo, jeigu net kažkoks švilpis manęs neišsigąstą. Vis dar šypsodamasi mergaitė ėjo paskui Maiką ir kai berniukas užgesino ugnį ant savo apsiausto, juodaplaukė truputėlį nuliūdo ir akimirką tai puikiai atsispindėjo jos veide, o švilpiui susprogdinus vorą šalia jos ir voro viduje esančiam kažkam aptaškius klastuolės apsiaustą, ši tik nusivaipė, bet nieko dėl to nedarė. Grįžusi į pilį lieps namų elfui išskalbti jį rankomis. Mergaitė išleido tylų garsą panašų į cha ir nusekė paskui Maiką. Vorų daugėjo ir Mayrai po truputį darėsi nejauku, nes medžių lapija tankėjo ir darėsi vis tamsiau ir tamsiau. Galiausiai prieblandoje sužibo daugybė raudonų akių. Mayra tvirčiau sugniaužė lazdelę.
-Na, manau mes esame apsupty,-nervingai sukikeno ji ir pažiūrėjo už nugaros, bet ten irgi matėsi vorai. Velnias, mes apsupti ir dabar man teks pasitikėti tuom švilpiu. Ot šitakaka.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Birželio 11, 2018, 11:39:45 pm
 Vis eidamas gilyn Maikas pradėdavo galvoti, jog buvo prasta mintis čia eiti. Voratinklių jau buvo visur. Tiek ant žolės, tiek ant medžių lapų ir dar daug, daug priekyje.
 -Jeigu mes norim eit toliau, aš neįsivaizduoju kaip mes praeisim pro tą dalyką,- leptelėjo Švilpis ir lazdele numojo į milžinišką voratinklį prieš jį. Pažvelges į mergaitę, Richie jos veide įžvelgė liūdnumą. ,,Jeigu čia dėl mano žodžių, man nerūpi.” Pagalvojęs apie tai, antrakursis tik pavartė akis ir vėl nusisuko. Apsižvalgęs aplinkui, Švilpynės koledžo globotinis nematė nieko daugiau, tik tamsumą ir joje baltus voratinklius. Staiga tamsoje sužibo šimtai raudonų akių, kurios šimtu procentų buvo vorų. Atbulomis priėjęs prie Mayros, nugaromis susiglaudė su ja ir suspaudęs lazdelę pasilenkė prie jos.
 -Jeigu kas, bandyk nejudėt. Bet jeigu jau bus kritinis atvėjis, sprogdink visus,- sužnabždėjo žaliaakis ir ant paskutinių žodžių prunkštelėjęs prisispaudė lazdelę prie savęs.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mayra Llewellyn Birželio 12, 2018, 07:02:10 pm
Susiglaudus nugaromis su švilpiu, Mayrai pradėjo tankau plakti širdis iš baimės. Ot šitakaka, o jeigu aš per jį čia mirsiu? Sustingusiomis kojomis mergaitė kaip įkalta stovėjo tiesiai kaip lenta ir bijojo net giliau įkvėpti, kai link jos pradėjo bėgti voras. Išsigandusi klastuolė to beveik neparodė, tik truputėlį ją nukrėtė šiurpas vorui praėjus pro pat ją į kitą pusę. Gal tiesiog stovėjimas visai pade... Ir Mayros link pasileido dešimtys vorų. Klykdama mergaitė nukreipė savo lazdelę į vorų armijos vidurį ir kelioms sekundėms sustojusi klykti sušuko:
-Expulso!
Vorai viduryje sprogo, kiti išsitaškė į šalis, o Mayra su Maiku nubloškė sprogimo bangą vieną ant kito ir dar vorus ant jų. Vorai, dėl nežinomos priežasties, skubėjo kuo toliau nuo vaikų ir galiausiai jų aplinkui liko tik raudonos akys, įdėmiau stebinčius hogiečius. Susigėdusi Mayra greitai atsistojo ir nusivalė apsiaustą ir jau laukė, kol švilpis pratrūks ant jos rėkti, galvodama kaip atsikirsti.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Birželio 13, 2018, 10:06:29 pm
 Maikas stovėdamas vis žvalgėsi aplinkui, taip žiūrėdamas ar nei vienas voras neina arti jo. Būdamas susiglaudęs su Mayra, Richie jautė kaip ji bijojo.
 ,,Jeigu jau mirsiu, bent jau ne vienas.”
 Vos atėjus šiai minčiai į galvą, Wolfhard’as jau norėjo juoktis, tačiau susilaikė. Pasukęs galvą į kairę pusę, jis pamatė link jo bėgančius du didelius vorus.
 -Bombardo!- riktelėjo Švilpis ir nutaikęs lazdelę tiesiai į vorus. Netrukus vorai susprogo. Nuo to šlykštaus vaizdo Maikas net nusipurtė. Pajautęs jog iš dešinės pusės link jo vėl ropoja vorai, žaliaakis nieko nelaukęs pasisuko į juos ir nutaikė lazdelę.
 -Confringo- sumurmėjo rudaplaukis. Netrukus keli vorai jau degė. Pastebėjęs jog Mayrai irgi gerai sekasi, Maikas nejučia šyptelėjo. Staiga tie šlykštoki padarėliai pradėjo trauktis lyg kažko bijodami. Vos jiems dingus, vaikinas atsisuko į Klastuolę.
 -Puikiai susitvarkei,- pagyrė Mayrą ir šyptelėjo,- tu čia dar norėsi likt, ar nori eiti su manim?- paklausė Richie ir paėjo žingsnį į priekį.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Mayra Llewellyn Birželio 14, 2018, 08:40:44 pm
Susitvarkiusi rūbus bei plaukus, Mayra nusišypsojo. Ji nesitikėjo tokios berniuko reakcijos po jos sukelto sprogimo. Pats sakei sprogdinti vorus ir, na, aš tai supratau tiesiogine prasme. Gerai, kad jis manęs neapšaukė. Mergaitė, Maikui uždavus klausimą, linktelėjo ir nusekė paskui jį. Po jų kovos liko žemėje išdegimo žymės, bet klastuolė nejautė jokio ryšio su gamta, tad jai nebuvo labai liūdna. Vorų raudonos akys vis dar stebėjo vaikus, bet jau nedrįso pulti.
-Matyt jiems nepatiko mano sukeltas sprogimas, huh. Na, bent jau tikiuosi, kad Nuodų ir Vaistų profesorius apie mūsų nuotykį nesužinos, nes, kaip girdėjau, jis labai myli vorus,-garsiai mąstė Mayra, bet atsisukusi į švilpį paklausė:
-Ar nori jau skirstytis ar dar kur nors einam?
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Markas Moore Gruodžio 23, 2019, 10:38:28 pm
 Markas vėl, kaip ir kasdien, išėjo pasivaikščioti po Uždraustąjį mišką. Klastuoliui patiko kraupi miško atmosfera bei padvėsę gyviai, kurių ypač padaugėdavo po pilnaties. Įprastai tai būdavo visokios žiurkės, lapės bei paukščiai, kurių kaulų bei kitų dalių vaikinas turėjo jau kelias dėžutes. Užsigalvojęs, Markas sugrįžo į realybę tik tada, kai jo nosį pasiekė pūvančios mėsos kvapas. Viduryje takelio, kraujo klane, gulėjo išdarkyta stirna, kuri savo stiklinėmis bei musių apspistomis akutėmis, žiūrėjo į dangų. Susidomėjęs, klastuolis pasičiupo pirmą pasitaikiusią storesnę šaką ir priėjęs apžiūrėjo gyvūno lavoną iš arčiau. Stirną greičiausiai buvo pasigavę vilkai, kurie, dėl kažkokių priežasčių, savo puotos neužbaigė. Markas mielai būtų pasiėmęs tik padaro galvą, bet kiti kaulai atrodė daugmaž sveiki, tad nusprendęs, kad butų visai įdomu pasirinkti ir jų, vaikinas kerais truputį pakėlė stirną ir nusitempė į akromantulų lizdą, kur lavonas liktų švarus per kelias valandas.
 Vorai Marką pažinojo - jis dažnai atnešdavo jiems lavonienos manais už tai, kad galės pasilikti kaulus.  Daug mažų akučių stebėjo jaunąjį burtininką, kai šis leido stirnai šlumštelėti ant žemės ir atsitūpęs su peiliu pradėjo lupti jai kailį, išsikruvindamas rankas bei marškinius.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 29, 2020, 11:10:28 am
  Marko mintis išgabenti Adelę iš šventės buvo tikriausiai viena iš geriausių. Jaunuolių pora slinko, galbūt bėgo, o gal ir paprasčiausiai ramiai žingsniavo koridoriais. Žaliaplaukei nebuvo svarbu, kur jie keliavo, jos nedidelėje galvoje tik skraidė angeliukai, traukdami džiaugsmo giesmes ta proga, jog jau atšoko savo pirmąjį šokį su vaikinu, nors tas šokis labiau priminė girtus pingvinus, išlendančius kaip klounų galvos ant spyruoklių iš dėžės.
- Luktelėk,- sustojo, susimažino savo turbo batus, pagaliau galėjo nebelūžinėti ir nebekrypuoti bei pajusti palaimą, jog sugrįžo į savo ankstesniąją būseną - žemaūgės.
  Pora, kaip lūžinėjanti tvora, išbildėjo iš pilies į lauką. Dangus buvo nuklotas tamsa ir žvaigždėmis. Mėlynakei tai pasirodė kiek keistoka, seniai nematė tokio giedro dangaus naktį.
  Gana prastas sumanymas buvo išsitempti laukan tik su suknele, nuogomis kojomis ir rankomis. Oda pašiurpo nuo spaudžiančio nakties šaltuko, tačiau Adelė, tik stipriau suėmusi vaikino delną, nenorėdama niekada jo prarasti, pajudėjo. Tai šiek tiek priminė pirmąją jų susitikimo dieną/vakarą/naktį. Tik šįkart jie buvo jau visiški kvaili įsimylėjėliai, išnešė savo subines iš puotos. Ir gana prašmatniai apsirengę, nežinia, kaip Markas, bet Adelė nenorėjo šįvakar susigadinti savo suknelės. Tačiau kojos vėl nešė miško link. Kaip visada. Pamiškėje stabtelėjo. Pasistiebusi lūpomis prigludo prie vaikino skruosto, o tuomet keliavo toliau. Kaip ten sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių? Panašu, jog ne tik jų. Tatuiruotosios merginos akys susidūrė su dvigubai, trigubai daugiau akučių. Žengtelėjo atgalios. Papurtė galvą. Ar ji sugebėjo atsitempti savo į akromantulų lizdą? Telemundo presenta.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Markas Moore Balandžio 29, 2020, 07:06:17 pm
 Ištrūkęs iš tvankios salės, kur žmonės grūdosi kaip silkės statinėje, Markas lengviau atsikvėpė. Nekentė tokių susibūrimų, kur reikėdavo elgtis tvarkingai ir pagal kažkokias socialines taisykles - net nuo bendros ,,šeimos" vakarienės namuose ankščiau nusiplaudavo. Po pragariško Didžiosios salės oro, vaikino plaukai pasipūtę styrojo į visas puses, o šviesūs marškiniai šlapi lipo prie nugaros. Bent jau koridoriai tokiu metu jau buvo tušti - kas skubėjo į šokius jau trynėsi salėje, o visi kiti - koledžų kambariuose. Palaukęs, kol Adelė susitvarkys jo išdarkytus batus, Markas tvirtai suspaudė jos delną savajame ir pora nužingsniavo koridoriumi kažkur.
 Kad ir jau aštuntus metus profesorius vaikštinėjo po pilį, kartais vis dar nustebdavo, kai koridoriai jį nuvesdavo ten, kur nesitikėjo. Kaip dabar - išlindo vos ne tiesiai į kelią į Uždraustąjį mišką. Tamsoje jaunuoliai nužirgliojo toliau, nė vienas nematydamas ir negalvodamas, kur eina.
 Žvaigždės žavingai mirksėjo, bandydamos perspėti įsimylėjėlius apie pavojų, bet nė vienas iš jų nekalbėjo dangaus kalba. Uždraustojo miško medžiai sau susimąstę šlamėjo, o tarp jų pasirodė smalsios voriškos akutės. Vos pajutęs pavojų, Markas iš švarko kišenės išsitraukė lazdelę.
-Aš nukreipsiu jų dėmesį, o tu bėk į pilį ir neatsigręžk,-pasirodžius pirmiesiems lizdo gyventojams Adelei tarė garbanius ir nukreipė į artimiausią vorą lazdelę.
-Arania Exumai!-artimiausias voras, partrenktas kerų, nuskrido atgal.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 29, 2020, 09:21:50 pm
  Žaliaplaukė galėjo elgtis kaip romantinių filmų herojė: pasiginčyti ir pasilikti šalia Marko. Tačiau savanaudiškumas tokiose situacijose ėmė viršų, ji turėjo kovoti tik už save, gelbėtis pati ir, tik  įsitikinusi, jog yra saugi, gelbėti kitą. Ir tai, nepultų stačia galva į pavojų. Ir Adelė net negalvojusi apsisuko, paliko jos širdį virpinantį vaikiną vieną. Su keistai suaktyvėjusiais akromantulais.
  Spetyniolikmetė bėgo. Nebuvo gera bėgikė, greit padusdavo, tačiau pavojaus signalus siunčiančios smegenys, liepė sprukti ir dabar merginai atrodė, kad tai geriausia, ką ši sugebėjo. Tik negalvodama nubėgo visai ne tuo keliu, kuriuo atsibeldė su Marku. Matyt, išvis nebuvo pastebėjusi, kaip atsirado toje vorų gigantų irštvoje. Bet bėgo toliau, nardė tarp šakų, kažkuri užkabino jos veidą, skaudžiai įdrėksdama. Pėdos, apsiautos sportbačiais, dunksėjo į nakties rasos suvilgytą samanų, lapų paklotę. Aplink buvo tylu. Tikrai mirtinai tylu. Nepaisant to, mėlynakei rodėsi, jog pro ausis švilpiantis vėjas, pėdų dunksėjimas ir pridusęs šnopavimas kėlė nesveiką triukšmą. Ausis rėžiantį. Mane girdi. Vienintelė mintis, privertusi ją sustoti.
  Užvertė galvą aukštyn, vis dėlto ne veltui buvo suabejojusi, dangus buvo per daug giedras. Toks švarus. Toks širdžiai mielas ir tuo pačiu gąsdinantis. Pagaliau galvon trenkė suvokimas, ką turėjo omenyje švilpis, prieš nemažai laiko sakęs, jog kažkas negerai. Suaktyvėję gyviai. Šįkart pakliuvo į akromantulų šventę. Delnu persibraukė per prakaitu išpiltą veidą, šiek tiek graužė įdrėskimą, bet tai tikrai nebuvo mirtina. Atsigręžė atgalios. Kažkaip ne itin natūraliai suspaudė už šonkaulių buvusius plaučius, širdį. Pajuto už savęs irgi kažką nenatūraliame būvyje. Neatsisuko, girdėjo tik šakų trakštelėjimus. Suskaičiavo iki begalybės. Giliai kvėptelėjo. Pasileido bėgti atgal. Gal vis dėlto ir buvo filmų herojė. O gal vis dar savanaudiškai gelbėjo savo kailį nuo pavojaus už nugaros. 
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Markas Moore Balandžio 30, 2020, 03:49:43 pm
 Vorai buvo itin suerzinti tokio Marko elgesio, o vaikinas visai nenorėjo jų čia daužyt. Adelės žingsniams nutolus, garbanius mestelėjo paskutinį žvilgsnį į daugybę į jį spoksančių vorų akučių ir, mostelėjęs lazdele priešais save, tarė:
-Incendio.
Ugnis, dailiu lanku užsižiebusi priešais profesorių, noriai rijo sausus medžių lapus ir šapus, sau smagiai ir šiltai traškėdama. Lizdo gyventojai, dar labiau nepatenkinti, šiek tiek atsitraukė. Nelaukdamas, kol akromantulos nuspręs jį pasigauti ir suvalgyti, Markas apsisuko ir nulėkė kaip slibino vejamas.
 Girdėjosi tik sunkūs vaikino žingsniai, šiurkštus kvėpavimas ir po kojomis traškančios šakelės. Medžiai pradėjo retėti. Pamiškė, o Adelės dar nematyti. Markas sustotojo. Jis viduje juto, kad kažkas negerai, tad pagrįžo atgal į mišką.
-Homenum Revelio,-aplink save plačiu spinduliu mostelėjęs lazdele sumurmėjo garbanius. Kerai, pasklidę aplink, pažymėjo vieną figūrą netoliese. Tikėdamasis, kad tai - Adelė ir jai viskas gerai (tik trupučiuką pasiklydo), vaikinas nulėkė link jos.
 Šis takelis tikrai buvo bjauriai apgaulingas, o tamsoje - dar ir pilnas kliūčių. Ir visgi Markas surado merginą laiku. Jai už nugaros jau stovėjo kažkoks gauruotas padaras.
-Carpe Retractum-sumurmėjęs pirmą galvoje šovusį burtažodį, profesorius mostelėjo lazdele. Kerų virvei prisikabinus prie gauruočio, vaikinas truktelėjo lazdelę, padarą iškeldamas į viršų ir numesdamas kažkur...toliau miške. Tokio kerų efekto garbanius nesitikėjo, tad po visos šios veiksmo filmo vertos scenos tik kelias sekundes paspoksojo pražiota burna ten, kur paskutinį kartą matę padarą ir priėjo prie Adelės. Užmetęs ant sužvarbusios merginos pečių savo vienintelį švarką, Markas ją apsikabino ir, trumpam globėjiškai priglaudęs lūpas prie jos kaktos, paklausė:
-Nesužeista? Viskas gerai?
 
 
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 30, 2020, 05:54:15 pm
  Mergina lengviau atsidūsėjo. Dar vis buvo pagavusi pompą nuo bėgimo, tikrai, kad ne jos sritis. Pasijuto saugiau, kai Markas pasirodė, nereikėjo nė nieko sakyti, matėsi iš akių. Tik keista, šįkart nebuvo panirusi į panikos sūkurį.
- Viskas gerai, tik įsibrėžiau,- prabilo.- Dangus giedras, Markai, reikia eiti,- paėmusi vaikino ranką pasitaisė jo švarką ant savų pečių, kuris buvo beveik jos suknelės ilgio su tokiu ūgiu.
  Buvo bežengianti žingsnį, kai dar kartelį žvilgtelėjo į viršų, žvaigždžių kilimuką. Negali sakyti, jis buvo gražus ir viliojantis, prikrautas dar visiems nežinomų visatos paslapčių, tačiau retai kada būdavo toks švarus, rodos, išskalbtas. Ir pradėjo žingsniuoti. Lėtokai dėjo koją už kojos, palengva siekė pamiškės, o tuomet, kai visi miško plotai baigsis, ir pilies, šilto vandens ir galbūt lovos.
  Porelė judėjo pro visus krūmokšnius, šabarkštynus, žemaūgei buvo sunkoka neįsmegti į minkštąją miško paklotę, kuri nuo rasos dar ir visiški permirkusi tapo. Šiandien septyniolikmetė jautė viską žymiai jautriau. Toks jausmas, lyg klausa paaštrėjus, uoslė kaip šuns, o dar prie visko ir šeštas jausmas pradėjo dirbti visu pajėgumu. Kažkas sušnarėjo, artinosi, bet nebuvo taip arti, kad lengvai pajustum. Ši staigiai nutraukė save kartu su garbaniumi žemėn, ant viso purvo, tačiau tai dabar nerūpėjo, mergina pasitikėjo savo jutimais kaip niekad anksčiau. Du asmenys kaip visiški  grybukai buvo išsitiesę šiek tiek įdubusioje lapų lovytėje. Smulkus Adelės delnas prigludo prie vaikino pakaušio, kad šis nesugalvotų pasikelti. Dar niekas nevyko, niekas nepraėjo, neprašuoliavo. Tačiau nespėjus praeiti ir kitai akimirkai, pro juos, beveik kliudydami, prabėgo gyviai, žinomi kaip hipogrifai. Keli, gal kokie trys. Tačiau garsams nutolus, stojo vėl toji mirtina tyla.
- Ko jie tokie aktyvūs, nesuprantu,- murmtelėjo sau po nosim patraukdama ranką nuo vyro galvos.- Ir dar prie tų gigantiškų vorų.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Markas Moore Balandžio 30, 2020, 11:38:01 pm
 Adelei paminėjus dangų, Markas pakėlė akis. Beribė bedugnė, žėrinti deimantais - kokia siaubinga vieta. Amžinas šaltis ir sąstingis, Visatai besiplečiant nesuvokiamu greičiu. Tuštuma. Garbanius, žiūrėdamas į mirksinčias dangaus gražuoles, pasijuto toks menkas ir nereikšmingas. Planetoms nerūpi jo kvaili jausmai, jo išgyvenimai ir tragedijos. Žvaigždės po jo mirties neverks ir saulė vėl ryte pakils, o mėnulis keis veidus, diriguodamas Žemės vandenynų bangoms.
 Jis yra niekas.
 O Adelė - jo viskas.
 Bet nieko viskas vis tiek yra niekas. Kokia liūdna mintis.
 Merginos šaltas delnas ir net tamsoje aiškiai matomi ryškiai žali plaukai. Kaip viskas jam buvo svarbu. Net ir einant pavojingu miško ruožu, Markas galėjo susikaupti tik ties Adele. Nesuprato ar pats už ko nors užkliuvo, ar jį nutempė žemyn varnė, bet garbanius atsidūrė ant žemės. Drėgmė greitai persigėrė per marškinius ir dabar jie nemaloniai lipo prie odos. Adelei padėjus ranką ant jo galvos, Markas tylėdamas žiūrėjo į tamsoje neaiškiai matomą mėlynakę, o kai jau norėjo klausti, ką visa tai reiškia, pasigirdo sunkūs žingsniai ir pro juos pralėkė keli hipogrifai, skleisdami savo garsus. Kiek Markas atsiminė, šie padarai negyveno Uždraustajame miške, bent jau daugiau nei po kokį vieną atvykėlį ir visa tai profesoriui pasirodė labai įtartina. Dar daugiau įtarimo sukėlė Adelės elgesys.
-Adele, tau tikrai viskas gerai?-išimdamas paklydėlį lapą iš merginos plaukų paklausė vaikinas.-Dar nesakyk, kad ir kokią chimerą sutiksim.
Atsisėdęs, garbanius apsidairė. Pamiškė netoli, jeigu vėl sugrįžtų į kelią, pamatytų pilį.
 Viskas, ko dabar Markas norėjo, tai buvo sausi rūbai, arbatos puodelis ir Adelės apsikabinimas (būtinai tokia tvarka).
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 01, 2020, 01:02:54 am
  Visas darbas buvo perniek. Kai aplink nebebuvo pavojų (bent jau labai netikėtų), Adelės koncentracija buvo ties suknele. Jos rankų darbo. Suknistai taip didžiavosi, o dabar, ak, ten jokie kerai, matyt, nesugebės išvalyti ištepto drabužio. Liūdnom akim pažvelgė į savo garbanių.
- Kaip ir, keistai pojūčiai sustiprėję,- sumurmėjo.- Ir ne, nesu aiškiaregė,- balsas surimtėjo. Prisiminė, kai visiškai sumaitota chimeros gulėjo grotoje. Kai buvo tik minučių reikalas, kada ji išnyks.- Nebent nueisi į grotą,- taip tyliai sušnabždėjo, jog vargu, ar Markas išgirdo, tačiau miško tyla pavojingai pranešė, kad viskas girdima. Gal net mintys.
  Adelė nežinia, ar dar kada sugebės ten grįžti, kaip į vietą, kurioje galėdavo ramiausiai nuo visų atsipūsti. Nebejusti spaudimo. Kad ir kiek laiko praėjo, dveji metai ar treji, jausmas, kai esi traiškomas chimeros, nepamirštamas, kad ir kaip ji stengtųsi. Kartais košmarai iš tos dienos įvykių įsibraudavo į šviesą iš pasąmonės gelmių, o kojomis šešėliškai prabėgantys aštrūs nagai vėl vertė žvelgti į randus.
  Septyniolikmetė dar kartą pažvelgė į vaikiną, deja, sunkiai matomą. Miegant su juo, besivartant jo glėbyje, nesapnuodavo košmarų, nejusdavo nieko, kas keltų tikrai nemalonius prisiminimus iš tų siaubingų dienų Dubline, o ir šeštasis kursas buvo vienas iš sunkesnių. Siaubelis.
- Aš taip tave myliu,- pagaliau nuskambėjo ir šie žodžiai iš josios lūpų.- Dievinu ir myliu.
  Adelei nereikėjo matyti ryškaus vaizdo prieš save, jai užteko jausti, jog šalia buvo baklažaninis berniukas. Lūpomis susirado vaikino. Gal šios nakties žvaigždės atnešė ne tik pavojų.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Markas Moore Gegužės 01, 2020, 12:46:06 pm
 Šios nakties oras buvo keistas, kažkaip persmelktas įvairių jausmų ir prisiminimų. Bet dauguma jo naktų su Adele būdavo tokios - vaikinas vis nelabai maloniai prisimindavo kapines. Tada Uždraustąjį mišką. Tada kad ir ką jis matė tą naktį, kai sutiko jame Mayrą. Pusseserę, jos šeimą. Ak, bėdų grandinėlė. Regis, Adelė irgi buvo susirišusi tokiais pančiais. Nors kas jų neturi?
 Kurtinanti miško tyla net menkiausią merginos šnabždesį pavertė aiškiai girdimu riksmu. Dar viena informacijos dalis, nugulusi Adelei priklausančioje smegenų dalyje - dėl grotos turės vėliau subtiliai pasiklausinėti. Markas susirado merginos ranką ir vėl tarp jų nuskambėjo tie trys prakeikti žodžiai. Aš tave myliu. Kitomis aplinkybėmis, profesorius būtų vėl pajutęs tą palaimingą hormonų antplūdį ir ant šio debesies nuskridęs į Visatą pas žvaigždes ir Mėnulį, bet dabar viduje didžiausią vietą vis tiek užėmė nerimas. Adelės lūpoms švelniai prigludus prie jos, Markas, greičiau nei įprastai, nutraukė jų saldų bučinį. Kad ir kaip troško pajusti merginą prie jo, ne vieta ir laikas tam.
-Adele, turim grįžti,-švelniai spustelėjęs varnės ranką, mokytojas atsistojo.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 01, 2020, 01:24:16 pm
  Atsistojo paskui Marką, nieko jam nesakė, žinojo, jog reikia grįžti. Šiek tiek pasiremdama į vyrą, kaip į gyvenimo ramstį, vėl žingsniavo šiek tiek jų pėdų jau pramintu taku. Gal ir dabar nebūtų jos suknelė sutepta, kojos išmozotos, jeigu mokėtų orientuotis miške naktį. Nesivartytų jie ant miško paklotės dėl to, kad merginos šeštas jausmas nusprendė suveikti. Anksčiau negalėjo, kai bėgo nuo to lizdo tolyn, būtinai kažkur turėjo suktelėti ir nuklysti. Ir su kokia peroksido išgraužta mergina tas profesorius susidėjo, Adelei jo net šiek tiek gaila buvo. Na, ji nebuvo tokia kvaila, bet tikrai nemąstydavo dažnai, visai. Bet kad ir kaip ten bebūtų, prie tokio karšto vyruko, sunkiai ir bemąstysi.
  Priėjo pamiškė, pilnai išlindo iš miško. Purvina ranka persibraukė per šlapius nuo prakaito plaukus, jie šlykščiai lipo ir vėlėsi. O dar buvo visiškai šiaudiniai, išsausėję ir styrojo į visas įmanomas puses. Akis dengęs auksinis atspalvis kažkur pabėgo, tiksliau, išsiskleidė per visą jos veidą. Siaubelis. Va, tau ir pabuvimas baliuje. Kaip pelenė, ties dvylikta valanda virto suodžiuose (šiuo atveju, purve) išmaudyta mergina. Tik su abiem batais ir dar princu (labiau supanašėjusiu į elgetą) šalia. Dabar mielai būtų pamirkusi vonioje su daug burbuliukų. Persirengusi ir susirangiusi lovoje. Vėliau, kai prisiartino prie pilies, gal taip ir padarė.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 13, 2020, 01:36:02 am
Vieną vėsoką šeštadienį Deoiridh nutarė palikti Hogvartso pilį. Pirmiausia, kaip visada, ketino keliauti prie ežero, tačiau netyčia paliko Matthew mergaičių miegamajame, tad galiausiai patraukė į mišką. Nedažnai čia lankėsi. Netgi susimąstė, ar nuotykis duobėje nebuvo jos vienintelis vizitas. Prisiminusi tą kartą grifiukė net nusipurtė. Ką gi, reikia pastebėti, kad nuotykis nepraėjo veltui - dabar Hogvartse buvo žmogus, iš kurio visada galima pasišaipyti. Reikėtų dar kada ją išmaudyti tame purve patenkinta mąstė rudaplaukė keliaudama kažkokiu neryškiu takeliu. Nežinojo, kur tiksliai eina. Tik tiek, kad vis gilyn į mišką. Nepaisant to, kad mokėsi Grifų Gūžtoje, Deoiridh nebuvo iš tų, kurie visada trokšta nuotykių. Vis dėlto šį kartą ji buvo nusiteikusi patyrinėti daugiau.
Galiausiai mergaitė pasiekė kažkokią tamsią vietelę miško gilumoje. Atrodė tarsi čia kas gyventų, tačiau ji nieko neišgirdo. Pasidarė įdomu, tad grifiukė žengė dar keletą žingsnių. Sustojusi įsiklausė, tačiau ir toliau nieko nesigirdėjo. Gūžtelėjusi pečiais patraukė dar giliau. Atrodė, kad lenda tarsi į kokį urvą ar kažką panašaus. Deoiridh sudvejojo, tačiau kadangi buvo tylu ir ramu, ji ryžosi. Nagi, per trejus mokslo metus nieko nenuveikei, gal dabar laikas? drąsino save mergaitė. Ir kaip tik tuo momentu išgirdo kažką krebždant. Išsigandusi apsižvalgė, bet nieko nepamatė.
- Kas čia? - kuo tvirtesniu balsu paklausė, tačiau juto, kad jis virpa. Garsiau pridūrė: - Aš turiu lazdelę.
Neilgai trukus pajuto, kad už jos kažkas yra. Atsisukusi rudaplaukė pamatė į ją spoksančius tris milžiniškus vorus. Žengė atbula, tačiau netrukus suprato: kitoje pusėje aštuonkojų taip pat netrūksta. Pamažu pradėjo kilti panika. Deoiridh apsižvalgė, tačiau vienintelis dalykas, į ką atkreipė dėmesį, buvo daugybė iš visų pusių artėjančių vorų. Škotė išsitraukė lazdelę, bet net neįsivaizdavo, nuo ko pradėti.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugsėjo 19, 2020, 01:59:03 pm
 Savaitgaliai, o tiksliau, šeštadieniai buvo gėris. Tai buvo diena, kai nereikėjo galvoti apie pamokas, namų darbus, o ir prefektai bei mokytojai aptingdavo, tad būdavo žymiai lengviau išsmukti kada ir kur reikia.
 Marlena vėl buvo Uždraustajame miške, kur turbūt praleisdavo daugiau laiko nei pilyje. Medžiai, nusidažę įvairiausiai atspalviais ir tas rudens kvapas mergaitei patiko. Turbūt, jei galėtų, praleistų visą laiką tarp trūnijančių lapų, žiemot besiruošiančių gyvių ir paukščių, giedančių paskutines atsisveikinimo treles. Nežinia kodėl, bet mergaitė atėjo čia ne tik pasimėgauti gamta. Jos ranka tvirtai spaudė lazdelę, o megztinio kišenėje gulėjo užrašinė su pieštuku. Marlenai niekaip iš galvos neišėjo bulvytė, sukurta per herbologiją. Jai reikėjo surasti, kurie mostai ar net tarimas galėjo taip paveikti augalą. O kur buvo tinkamesnė vieta nei miškas, kur jau gyvena įvairiausi keisti gyviai? Koks kaštonas, rėkiantis waah, tikrai niekam netrukdys.
 Kuo giliau į mišką ėjo varnė, tuo daugiau medžių matė ir tuo tamsiau bei nejaukiau darėsi. Ashley nejučiomis įsitempė, tarsi bandytų numatyti visus link jos artėjančius pavojus, kai išgirdo kažkieno balsą. Rudaplaukė vos neapsivertė užkliuvusi už šaknies, mat nustebusi pamiršo žiūrėti, kur deda kojas. Bet ji ne viena miške? Ir dar tas šnarėjimas, kai daugybė mažų kojų juda medžiais ir žole... Akromantulos. Tik viena buvo neaišku - koks kvailys trenktųsi į akromantulų lizdą?
 Ką gi, laikas sužinoti.
 Marlena pasileido bėgti garso link. Gerai, kad rankoje jau laikė lazdelę, tad galėjo iškart gelbėti kvailelį:
-Flipendo!
Voras skriejo atgal. Tarsi pati būtų pajutusi smūgį, varnė susiraukė, bet toliau ėmėsi gelbėjimo. Pribėgusi prie mergaitės, Ashley greitai mostelėjusi lazdele aplink su Incendio sukūrė kreivą šleivą ratą, kol kas skiriantį jas nuo išalkusių vorų.
-Kvai... Lė...-padususi išspaudė Marlena. Ak, ir kam šoko padėti kažkokiai nepažįstamai mergiotei? Ir dar akivaizdžiai vyresnei. Ugnis nepadės, tik suteiks laiko apgalvoti planui. Kol kas Ashley planas buvo paaukoti nepažįstamąją ir toliau eit užsiimti savo reikalais.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 26, 2020, 12:16:06 am
Deoiridh kurį laiką tiesiog panikavo. Iš galvos išgaravo visos žinios, kurias ji įgijo per daugiau nei trejus metus mokykloje. Dabar ten buvo visiškai tuščia, tad mergaitė jau nusiteikė būti suėsta. Ir tada, jos nuostabai, iš kažkur atsirado jaunesnė mokinė, kuri puolė tvarkyti reikalų. Grifiukė tik stovėjo ir žiūrėjo. Jas apsupo ugnis, tačiau animagė puikiai suprato, kad šiuo atveju tai yra gerai: kaip tik ji ir apsaugo nuo nelemtų vorų.
Grifė nespėjo susimąstyti apie ta, kokia galėtų būti gelbėjimo operacijos priežastis, kai išgirdo labai "malonų" epitetą, kuris aiškiai buvo skirtas jai. Tai tarsi pasakė, kad jaunesnė mergaitė (berods vardu Marlena, ar tik ne dėl jos skundėsi Matthew?) viską darė vedama kažkokio tikslo. Tad dabar pagrindinė užduotis buvo išsiaiškinti, koks jis yra. Na, ne. Pagrindinė užduotis buvo išgyventi šitą keistą vorų antpuolį. Aiškintis su bendramoksle bus galima ir vėliau.
- Incendio! - pakartojo išgirstą burtažodį rudaplaukė. Iš pradžių nepavyko, bet pakartojus aiškiau ir garsiau, ugnies žiedas, supęs mergaites pasidarė tvirtesnis. Buvo galima tikėtis, kad jos turi šiek tiek laiko. Deoiridh atsargiai nužvelgė Marleną. Niekaip nesuprato, ką ši maža mergaitė galėjo veikti miške. Šiaip ar taip, tai - Uždraustasis miškas...
Deja, tuo metu kerų veikimas pradėjo silpti, tad vorai patenkinti artinosi prie mergaičių. Teko mintis apie priežastis nustumti į šoną ir gelbėtis.
- Na, proto bokšte, daryk ką nors, - kuo sarkastiškiau ištarė Deoiridh, nors juto, kad ir vėl kyla panika.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Spalio 05, 2020, 03:36:26 pm
 Gerai buvo tas, kad nepažįstamoji nesupanikavo ir netgi teikėsi kažką daryti. Tuo tarpu Marlena suko galvą, ką daryti. Ji, žinoma, galėjo laisvai pabėgti, bet ta beprotė? Vargu. Reikėjo kažko, kas vorus bent kelioms akimirkoms sustabdytų. Ak, kaip gaila, kad ji buvo dar tik antrakursė - jos gelbėjama panelė turėjo žinoti žymiai daugiau ir gal netgi ir galingesnių burtažodžių. Ką gi, teks suktis su tuo, ką turi.
 Medžių šakos pavojingai braškėjo, ugnies ratas vis slopo, o milijonas žibančių vorų akučių alkanai stebėjo jas, tarsi jie negalėtų sulaukti, kada papuotaus. Marlena tvirčiau suspaudė lazdelę - mintyse sukosi vos keli burtažodžiai. Nepadėjo ir tas, kad mergaitė nežinojo, ko nemėgsta vorai ir kas jiems pakenktų, o kas - tik suerzintų. Galiausiai, kai tie padarai pradėjo lėtai sėlinti artyn jų, reikėjo kažką daryti.
-Stipriai užsimerk ir užsidenk akis,-tarė nepažįstamajai Ashley ir, nukreipusi lazdelę ten, iš kur ėjo daugiausiai vorų, tarė:
-Lumos Solem.
Akinanti šviesa, iš akių pabirę ašaros ir nepatenkintų vorų traukimasis atgal. Pasičiupusi šalia buvusią mergaitę už rankos, varnė ėmė bėgti. Kažkur. Sustojo tik kai priduso.
-Ar jie mus seka?-vis dar nepaleisdama nepažįstamos mergaitės rankos paklausė Marlena, valydamasi iš akių ištryškusias ašaras.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 08, 2020, 08:44:37 pm
Deoiridh stovėjo visiškai tuščia galva ir neįsivaizdavo, ką daryti. Nors mergytė šalia atrodė jaunesnė, grifiukė kažkodėl laukė, kol būtent ji ką nors pradės daryti. Ir vis dėlto kai išgirdo žodžius, kurie buvo nemaloniai panašūs į paliepimą, rudaplaukė susiraukė: kodėl ji turėtų daryti tai, ko nori šita mažė?
Vis dėlto vos pamačiusi kažką labai ryškaus Deoiridh pakluso paliepimui net nesusimąstydama. Akis spėjo paskausti, tačiau užsimerkus buvo geriau. Tiesa, ji net ir per suspaustus vokus matė, kad už jų yra labai šviesu. Tad tik stovėjo užsimerkusi, kol pajuto, kad ją kažkur tempia. Pirmiausiai pagalvojo, kad pateko vorui į nagus, tad gerokai išsigando. Laimei, netrukus suprato, kad tai nepažįstama mergaitė ją, skaitosi, gelbėja.
- Nežinau, - burbtelėjo Deoiridh ir staigiai ištraukė ranką. Vis dar nebuvo pripratusi prie prisilietimo, tad dabar pasijuto be galo nejaukiai. Žvilgtelėjo į mergaitę ir susimąstė. Padėkoti? Tai būtų pernelyg kvaila - juk ji vis dėlto vyresnė. Be to, iš kur jai žinoti, kokia priežastis privertė nepažįstamąją taip pasielgti? Galbūt ji manys, kad Deoiridh dabar jai amžinai skolinga? Prie tokio elgesio animagė buvo pripratusi, tad ir dabar atrodė, kad mergaitė tiesiog siekia kažkokios ilgalaikės naudos. Ne, jos prisileisti nebuvo galima. Rudaplaukė skubiai žengė kelis žingsnius į šalį ir įtariai paklausė:
- O ką tu veiki taip giliai miške?
Deoiridh svarstė, ką daryti dabar. Paimti ir pabėgti nuo šitos mergaitės būtų buvę... Gėda? Ko gero, taip. Vis dėlto kažką daryti reikėjo.
Ir kaip tik tuo metu rudaplaukė išgirdo daugybės artėjančių kojų artėjančius žingsnius.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Spalio 19, 2020, 06:07:10 pm
 Akis nuo ryškios šviesos vis dar graužė, o Marlena taip ir nesuprato, kurioje miško vietoje jos atsidūrė. Na, bent jau mergaitė tikėjosi, kad vorai nenuseks paskui jas, nors, žinant, kaip šios būtybės mėgsta žmogieną, tai buvo mažai tikėtina. Akromantulų skriausti Ashley nenorėjo, juk tai jos įsibrovė į jų teritoriją. O dabar, rankoje spaudžiant lazdelę, į mintis ateidavo tik burtažodžiai, skirti sužeisti ar, blogiausiu atveju, nužudyti.
-Aš vykdžiau eksperimentą. Nesitikiu, kad suprasi herbologijos ir kerėjimo panaudojimo kartu subtilybes, tad neaiškinsiu. Tiesiog... Kodėl tu lendi prie akromantulų? Ką tau jie padarė? Ar visi negali ieškot nuotykių ten, kur mažesnis šansas numirti?!-susierzinusi varnė mosavo rankomis ir kitaip reiškė nepasitenkinimą, kai tas džiaugsmingas čeksėjimas vėl pradėjo artėti. Ashley nusikeikė.
-Nebandai vorų sužeisti. Reikia juos atbaidyti,-nukreipusi lazdelę artėjančių vorų link tarė mergaitė ir mostelėjusi nusitaikė į pirmą vorą:
-Tarantallegra.
Voras, lyg kankinamas traukulių, pradėjo visaip šokinėti ir maltis, lipdamas tai ant gentainių galvų, tai griūdamas kuriam po kojomis ir taip pamažu skleisdamas chaosą jų gretose. Dabar buvo nepažįstamosios eilė parodyti, ar ką nors moka.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 23, 2020, 12:23:29 pm
Panašu, kad Deoiridh susidūrė su ganėtinai įdomia persona. Nors ir jaunesnė, nepažįstamoji buvo geriau pasiruošusi gintis. Rudaplaukė nutarė, kad, ko gero, šita mergytė yra grynakraujė. Juk ji pati gintis tikrai moka - tik jos metodai, deja, nebuvo pritaikyti milžiniškiems magiškiems vorams. Prieš juos vikrumo gali ir neužtekti.
- Ne, žinoma kad aš nesuprasiu, juk aš tik visiška kvaiša, - suburbėjo Deoiridh atsakydama į varnės žodžius. Po to sekę klausimai nebuvo labai malonūs. Ko gero, labiausiai dėl to, kad jie buvo tikslūs, bet grifiukė nežinojo atsakymo. Galiausiai ji pasirinko lengviausią kelią - klausimus paprasčiausiai ignoruoti.
- Kodėl tau taip rūpi jų gerovė? - nesuprato Deoiridh, kai mažylė gan griežtai pasakė juos tik nubaidyti. Pati škotė būtų mielai juos čia ir dabar išpjovusi, bet šitai mažei toks variantas, matote, netinka!
Rudaplaukė žiūrėjo, kaip Varno Nago mokinė paleidžia kerus. Jai pačiai jie buvo negirdėti, bet, atrodo, pravartūs: darni baisingų vorų greta pakriko.
- Kokia tu šaunuolė, - sarkazmo kupinu tonu tarstelėjo Deoiridh. Ji suprato, kad kol kas visą darbą atlieka jaunesnioji mokinė, bet garsiai to pripažinti nė neketino. Nieko protingesnio nesugalvojusi grifiukė išsitraukė lazdelę ir riktelėjo: - Protego!
Menkas skydelis iššoko prieš mergaites. Deoiridh suprato, kad toks sprendimas yra trumpalaikis, tad tikėjosi, kad gudrioji mažylė savo arsenale ginklų turi ir daugiau.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Lapkričio 09, 2020, 03:20:30 pm
 Bandydama ignoruoti visokias sarkastiškas nepažįstamosios replikas, Marlena nusivaipė, pavartė akis ir vėl susikaupė ties misija ,,Išgyvenk". Žinoma, grifę kvaila Ashley pavadino vien todėl, kad ji visai nenorėjo aiškinti, ką ji darė miške. Visų pirma, tai tebuvo visiškai nepagrįsta teorija, o antra - ji turbūt ir taip atrodė kaip beprotė, kuri valkiojasi po Uždraustąjį mišką. Ai, ir dar gelbėja akromantulas.
-Man nerūpi jų gerovė, bet tai tu įsiveržei į jų namus. Jie turi teisę tave suvalgyti ar pasilikti žiemai kaip maisto atsargą. Taip pat, juos žudydama tik dar labiau įsiutinsi,-stebėdama nevaldomai šokantį akromatulą kalbėjo varnė. Vorai visai nenorėjo paleisti mergaičių, tad netrukus Marlena suprato, kad vienintelis būdas atsikratyti arachnidų buvo bėgimas. Kad ir kaip tokia mintis rudaplaukei nepatiko, kuo toliau, tuo labiau tai atrodė kaip vienintelė išeitis.
-Dabar pasakyk, moki greitai bėgti. Ir esi bėgiojusi pelkėje,-mergaitė tarė neatitraukdama akių nuo vorų, kurie jau vėl pamažėle artinosi mergaičių link. Apie pelkę Marlena paklausė ne šiaip sau - visai netoliese jos žiniomis ir pagal kvapą buvo drėgnas miško lopinėlis, kuriame jau paskendo vienas žaliaakės batas. Net jeigu nestabili žemė neatitrauktų vorų, atsikratyti vieno akromantulos lengviau nei dešimties. Permetusi burtų lazdelę į kitą kairį delną, Marlena paėmė nepažįstamąją už rankos ir sušnabždėjo:
-Viens, du, trys...
Ir truktelėjusi vėl pasileido bėgti.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 25, 2020, 10:30:13 pm
Neprilygstamas mažylės "sumanumas" jau ėmė erzinti. Atrodė, kad ji laiko Deoiridh visiška kvaiša, kuriai reikia aiškinti, kad du kart du yra penki. Grifiukė niūriai nužvelgė jaunesnę mergaitę. Ji nesijautė "kažkur įsiveržusi", tačiau neketino šito aiškinti šiai pasipūtimo nestokojančiai mažvaikei. Jeigu ji tokia gudri, tegul užsiima gynyba - šiaip ar taip, ji lygiai taip pat įsiveržė į tų šlykščių padarų namus.
Ak, tai, pasirodo, drąsos ir gudrumo mums užtenka tik sprukti, ar ne? sarkastiškai kilstelėjo antakius Deoiridh vos tik išgirdusi užuominą apie tokį variantą. Žinoma, jis nebuvo pats blogiausias, bet kur staiga išnyko šitos genijės protas ir sumanumas?
- O taip, su pelkėm patirties turiu, - patenkinta nusišiepė škotė nutarusi, kad patirtis čia nepadės - juk tada purve ji ne murkdėsi pati, o padėjo tai padaryti Danielai Kravitz. Tiesą sakant, Deoiridh visai nebūtų prieštaravusi pasinaudoti ta patirtimi tam, kad išmaudytų šitą nuolat kudakuojančią vištą - gal bent tai išleistų orą iš išsipūtusio jos ego baliono?
Nespėjus sugalvoti, kaip reikėtų įgyvendinti tokį nuostabų planą, mažylė griebė Deoiridh ranką ir pasileido bėgti. Grifiukė visiškai nebuvo patenkinta tokiu įvykių posūkiu, bet nesipriešino. Kol kas. Kai pasirodė, kad nutolo pakankamai, Deoiridh staigiai sustojo ir piktai ištraukė ranką.
- Ačiū, - teatrališkai nusilenkė ji. Daugiau nieko nebesakiusi nužingsniavo šviesesnio ploto link. Nutarusi, kad ta višta jos nebemato, pasileido bėgte.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Lapkričio 27, 2020, 12:35:23 pm
 Po kojomis linko permirkę šakos, o vorų kojų caksėjimas niekaip netilo. Pamažu ir samanos, kuriose pradingdavo Marlenos pėdos, pradėjo panašėti į šlapius, kliurksinčius dumblius. Ir ak, tas nuostabusis pelkės kvapas! Parūgusiai kopūstų sriubai toli iki jo.
 Galiausiai nepažįstamoji sustojo vietoje ir Marlena vos nenusivertė iš inercijos slystelėjusi ant apgaulingai šlapios žemės. Piktai dėbtelėjusi į mergaitę, varnė nusivalė delną, kuriuo lietėsi prie jos, į kelnes.
-Prašom,-burbtelėjo, stebėdama tarp medžių dingstančią figūrą. Koks keistas žmogus. Įsiveržia į akromantulų namus, padedi jai išnešti sveiką kailį, o ji dar išsidirbinėja kaip nežinia kas!
 Girdėjosi, kaip kvėpuoja pelkė. Taip pat Ashley jautė, kaip pamažu į jos batus sunkėsi vanduo. Apie tolimesnį pasivaikščiojimą mišku nebuvo net kalbos. Dar piktai mintyse paburbėjusi, rudaplaukė ištraukė koją iš klampios žemės ir pamažu patraukė pilies link mąstydama, kad visai būtų įdomu auginti akromantulą.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Čilali Liepsnutė Birželio 03, 2021, 11:07:14 am
    Čilali suprato ganėtinai toli nuklydus į mišką, bet suktis dar neplanavo. Pagrindinės priežastys: ji negalėjo pakęsti Klastūnyno bendrojo kambario; ji buvo išsiilgusi dienų, praleistų miškuose. Šita vieta nelabai priminė kvepiančias El Montės girias, tačiau vis vien buvo geriau nei nuobodžiai spindintys požemiai.
    Po kojomis traškant samanoms ir sausoms šakelėms, Liepsnutė bandė įkvėpti to gryno oro ir užmiršti savo kambariūkštį, bet sunkiai sekėsi. Labiausiai dėl to, kad Uždraustasis miškas vis labiau vėso ir tamsėjo. Ne, Čilali nebijojo, kur tau. Jaunoji klastuolė buvo įsitikinusi, kad baimė jos genuose ir stojiškoje širdyje stačiai negalima. Tačiau karts nuo karto pirmakursė sudrebėdavo drąsiai pasikedendavo plaukus pagalvojusi, kad va iš to medžio gali išlįsti apsiseilėjusi mantikora ar koks basiliskas.
    Po vieno tokio nutikimo su šalia dunkstelėjusia sunkia šaka Čilali staiga prisiminė kalną neatidėliotinų namų darbų ir nutarė suktis. Prieblanda pasidarė tokia gili, kad buvo neįmanoma kažką matyti, todėl klastuolė kepurinėjosi tamsoje. Vieną sekundę pagrindas po kojomis smigo žemyn ir sustugusi mergaitė nusirideno per akmenėlių bei bruzgynų liūną. Po poros akimirkų pajuto gulinti ant sausų lapų ir šaltutėlės žolės. Supratusi, kad vapa vieną čumašų maldų, susigriebė ir nutilo. Ją ėmė siutas pagalvojus, kad koks nesubrendėlis grifas galėjo išgirsti drebantį jos balsą silpnumo akimirką. Todėl nieko nelaukusi Čilali pasikėlė ir kuo tiesiau atsistojo.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Vegard Saeterhaug Birželio 03, 2021, 09:09:51 pm
Vakaras, tiksliau naktis. Ką gi daugiau gali veikti šis Klastuolis tokiu metu? Savaime suprantama - slampinėti po Hogvartsą ir jo apylinkės ir susipažinti su dar nematytomis personomis. Vegard išsliūkinęs iš kambario bei pačio Hogvartso išėjo į dūmai kvepiantį orą ir giliai įkvėpęs išleido keistą garsą, bet nesvarbu, tai vistiek buvo labai smagus ir malonus dalykas. Jau temo, bet šviesos kerų dar neprireikė. Juodaplaukis užsimąstęs ,net nepastebėjo kaip nusliūkino iki Uždraustojo miško. Uždraustasis tai uždraustasis. Jis žengė į miško platybes ir dingo tarp medžių bei krūmų. Uždraustasis miškas naktį atrodė dar nuostabiau, kai kuriems jis buvo baugokas, bet šiam Klastuoliui atrodo nieko nėra baisaus bei neįprasto. Kažkoks geležinis žmogus buvo tas Vegard, o ne žmogus. Bet tai niekam nerūpėjo, galbūt koks išsimiegojęs paukštisVarniukas ir rūpinosi šiuo trylikamečiu ,bet tai taip pat buvo keista ir beveik neįtikėtina. Klastuolis ėjo ir ėjo, darėsi vis tamsiau ir tamsiau tad teko griebtis lazdelės.
-Lumos!
Užsidegusi švieselė buvo blanki lyginant su šia tankia tamsa. Vaikinas nepastebėjo kaip priėjo akromantulų lizdą. Galbūt klydau, bijau aš akromantulų, jie šlykštūs. Klastuolis jų nebijojo fiziškai, jie jam tiesiog kėlė pasibaisėjimą, nauja fobija? Akromantulafobija? Visko žinoma gali būti ,bet tai tikriausiai neįmanoma, o trylikametis su nekokiu charakteriu tikrai nepatvirtins ir nieko nepadarys dėl matai jam kilusios keistos fobijos kuri ,net kvaila jei pažiūrėsi kitu kampu. Jis išvydo merginą, prie akromantulų lizdo?! Priėjęs arčiau jis pažvelgė į apsiaustą. Klastūnynas.
-Labas, bendrakoledže nepažsįtamoji, nereikia pagalbos?,-Kiek keistai pasisveikino ir pasiūlė pagalbos.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Čilali Liepsnutė Birželio 04, 2021, 10:16:52 am
    Čilali vos ne vos krūptelėjo, akimis pagavusi blausų švytėjimą ir išgridusi balsą. Nors to pripažinti nenorėjo, labai apsidžiaugė, supratusi, kad čia yra ne viena. Juolab kad ir šis vaikinas - klastuolis, ne koks suskis švilpis...
    Na, bet to, aišku, parodyti negalėjo. Kas liktų iš Liepsnutės orumo? Juolab jei tas vaikinas girdėjo jos padriką maldą. Arba dabar kalenančius dantis. Neee, aš ne bailė.
 - Neee, aš ne bailė, - garsiai atkartojo minčių aidą net nesusimąstydama, kad atrodo kaip nevisprotė. Klastuolė tik smalsiai apžiūrinėjo naujai atrastą vietovę, mat nepažįstamojo lazdelė apšvietė kur kas geriau nei tarp debesų pasislėpęs mėnulis. Čilali, visiškai neįpratusi kliautis lazdele, jos net išsiėmus nebuvo. - Kas čia per vieta? Aš nepasiklydau, - greitai pridūrė ir pabandė pasisukti į pašnekovą (tai padaryti buvo keblu, mat jos plaukai įkliuvo kažkokiame keistai dvokiančiame krūmyne). - Aš - miško vaikas, visų girių dvasia, pelėdų bičiulė ir visa kita. Tu nesuprasi, - didžiadvasiškai mostelėjo ranka mergina. - Ir kuo tu vardu? Apie mane, aišku, jau esi girdėjęs, kai taip puikiai pasirodžiau magijos isto... Aaaa! - sukliko ji ir atšoko nuo judančio plaukuoto kupsto tiesiai prieš veidą. Deja, nuo tokio judesio plaukai magiškai neatsikabino nuo krūmo, tad pirmakursė juokingai pastrigo pusiaukelėje tarp plaukuotosios keistenybės ir irgi plaukus turinčio klastuolio už nugaros.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Vegard Saeterhaug Birželio 08, 2021, 09:02:36 pm
Naktis buvo nuostabi, pro debesis kartais išlysdavo baltas mėnulis, žinoma dar ne pilnatis, bet viskas ėjo link to. Vegard stebėjo pargriuvusią bendraklasę kuri išties atrodė keistai. Priklaupęs prie merginos ištiesė jai ranką. Nors abejoju, Klastuoliai ambicingi viską daro patys. Nuleidęs ranką dar prieš merginai atsistojant jis išgirdo kelius žodžius, kurie pasirodė keisti. Pastebėjęs jog merginos plaukai įsivėlę į krūmą jis tikrai norėjo padėti, bet nežinojo kaip. Klastuolis nebuvo paslaugus ,bet šį kartą jis padėjo nelaimėje, kodėl? Paklausite jūs. Atsakymas aiškus - Ji klastuolė.
-Mano nuomone esame netoli akromantulų lizdo, o tai reiškia jog bet kurią akimirką mus gali užpulti akromantulai ir mes mirsime, laimei yra kerai. Jeigu taip nutiktų, tu būsi išgelbėta.,-Maloniai atsakė vaikinas. Kuo toliau ši pargliuvėlė atrodė vis keisčiau. Kai ji suriko, Vegard suprato - akromantulai. Griebęs merginą ir tikriausiai išlupęs sruogą plaukų jis pasileido bėgti.
-Arania Exumai!,-keletas vorų buvo nublokšti ir nuskrido. O Vegard ir bendraklasė bėgo kaip galėdami.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Čilali Liepsnutė Birželio 11, 2021, 09:38:17 am
 - Aš nebūsiu išgelbėta, aš išsigelbėsiu pati, - suniurnėjo Čilali, mat globėjiškas klastuolio tonas ją ne juokais įsiutino. Na, bet raminantis balselis buvo tikrai geriau nei sekantis vaikino veiksmas - jis ją pagriebė ir, nepaisydamas jos su krūmais susipynusių plaukų, tempte nutempė šonan. Iš skausmo ir pykčio ji sukliko, pamiršusi jo litaniją apie akromantulas. - Idiote tu! Žinai, kiek merginų sielą parduotų tokius plaukus? O tu... tu... laukinis, silpnaprotis laukinis! - vanojo gelbėtoją klastuolė. Vis dėl to pagalbos bėgant (tempimo tolyn) ji neatsisakė, nes pati nebuvo gera bėgikė.
    Pro Liepsnutės ausis ūžė kerai, kuriuos laidė tas pats laukinis. Vietoj pagalbos Čilali liko prie užgauliojimų, nes, tiesą sakant, vis dar nepasitikėjo ta nauja, gaivališka lazdelės galia. Čia per stipriai pasakyta - Čilali net išbandžiusi jos nebuvo. O ir logiškai mąstant, jei ji maltų visus tuos burtažodžius, argi galėtų toliau tyčiotis iš to slunkiaus?
 - Beždžionė, išstypėlis, nerangus... nerangus orangutangas, - vis dar varė mergaitė, tačiau jau monotoniškai, be to įgimto spigaus žavesio. Tiesą sakant, net įžeidimai nepataisė jos nuotaikos, o akromantulų nebesimatė, tad mergaitė pasimuistė. - Paleisk, tu, klastuolių gėda!
    Išsilaisvinusi iš gniaužtų, Čilali šleptelėjo ant šaltutėlės žolės. Šiandien kažkur dingo visas mano elegantiškumas, - liūdnai pagalvojo ji ir ketino stotis, kai tiesiai priešais ją iškilo didžiulė, šlykšti akromantula - tiksliau, juodas kalnas su gausybe akyčių ir judančiomis žnyplėmis. Iš siaubo klastuolė negalėjo nė garso išspausti, tik gaudė orą kaip į krantą išmesta žuvis. Šiaip ne taip sugraibė lazdelę, tačiau nežinojo nė vieno tokiai situacijai tinkamo burtažodžio...
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Vegard Saeterhaug Birželio 22, 2021, 11:34:21 am
Vis kylantis stiprus vėjas, skaudžiai talžė juodaplaukio skruostus. Saeterhaug bėgo ir bėgo, akromantulai baisūs padarai su tavimi susidorojantys per keletą sekundžių, ne, greičiau per keletą milisekundžių. Mesti šią mergiūkštę ir gelbėti tik savo kailį? Žinoma, Vegard tai galėjo padaryti, atrodo ,net kažkas viduje šaukė jam tai padaryti. Bendraklasė kažką sumurmėjo, bet trečiakursis to nesugebėjo išgirsti ,nes buvo užsiėmęs kitais labai svarbiais reikalais. Jo mintis išblaškė merginos užgauliojimų lavina ir išsilaisvinimas iš Vegard pagalbos. Sustojęs jis svarstė: Bėgti ir palikti šią mergiūkštę akromantulams arba bėgti kartu su mergina, trečio varianto nebuvo.
-Klausyk tu sūtrauka, jeigu ne aš dabar tave jau būtų suėdę visi tie akromantulai!,-Baigęs jis niekingai pažvelgė į bendraklasę ir spjovė į ją, dabar jam jau buvo vienodai, ką jam sakys ta kvaila mergiūkštė.
Rankoje laikydamas lazdelę jis apsisuko ir jau ruošėsi palikti šią kvailę likimo valiai ,bet tuomet išgirdo merginos žiopčijimą. Vemia ji čia? Atsisukęs jis išvydo didžiulį kalną akromantulų. Vegard pasimetė, jis nežinojo ką jam daryti. Drebėdamas jis iškėlė lazdelę ir suspiegė:
-ARANIA EXUMAI!,-Iš lazdelės neišsiveržė niekas, dabar reikėjo kovoti už savo gyvybę. Klastuolis griebė tą pasipūtusią merginą vėl ir pasileido bėgti, nes kerai jau nebepadės.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Čilali Liepsnutė Liepos 05, 2021, 02:06:31 pm
    Čilali akimirkai sustingo, šlykščiojo klastuolio seilėms nusileidus ant jos apsiausto. Ji nežmoniškai bijojo, miškas ošė ir klegeno, o nežinia kokios būtybės visiškai ignoravo vaikino leidžiamos kerus... bet spjaudymasis? Ar jis bent nutuokia, kas aš esu, kas yra mano šeima?! Liepsnutė stačiai pasiuto. Per triukšmą jos balso ir taip nesigirdėjo, tad ji nusprendė patylėti su įžeidimais, bet žinojo: tokio klastuolio veiksmo ji neatleis ir atsikeršys pirma pasitaikiusia proga.
    Po nepavykusio bandymo akromantulą užkerėti, Čilali pajuto, kaip vėl yra tempiama. Gal čia - toji proga atsikeršyti? Gal smogti jo ką tik naudotais kerais jam pačiam? Mergaitė būtų mielai tą padariusi, tačiau, hmm, nesvarbu, tam bernui trenktų burtais ar kumščiu, prieš vorus liktų visiškai viena. Ar ji dėl to nervinosi? Aišku, ne, Čilali buvo stipresnė ir už tūkstantį akromantulų, bet, na, kam skriausti tuos miško voriukus? Liepsnutė nusprendė palikti šį nuodėmingą darbą klastuoliui, o ištrūkusi iš miško kaip mat drožti pas direktorę ir reikalauti kompensacijos. Gal būtų įmanoma pašalinti šitą barbarą iš mokyklos? - palaimingai svajojo klastuolė, kai pėda užkliuvo už šaknies ir ji persivertė per galvą, kartu partrendama ir vaikiną.
 - Aaaaa, žiūrėk, ką padarei, - pradėjo stūgauti Čilali, atkreipusi dėmesį į perrėžtą apsiausto audinį. Pasisuko į berną, pasiruošdama spirti. - Tai yra svetimos nuosavybės gadinimas, ir tu už tai... AAAA! - suklykė mergaitė, iš už nugaros išlindus dar vienam vorui. Šiaip ne taip sugraibiusi lazdelę, pabandė atkartoti ką tik girdėtą burtą: - Arania Exumai!
    Tankiai kvėpuodama, Liepsnutė sekė trankų sidabrišką šuorą iš jos lazdelės. Ranka drebėjo. O akromantula... nežinia ką daryti turėję kerai nusviedė ją už krūmų.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 06, 2021, 08:20:57 pm
Vegard jau galutinai supyko, ta mergiūkštė ir vėl išsiveržė iš vaikino glėbio. Na ir gerai, man bus lengviau iš čia ištrūkti. Medžiai miške gailestingai ošė, lyg norėdami kažką pasakyti, kažką labai svarbaus ir rimto. Atrodė visas pasaulis, visa pasaulio egzistencija kažką norėjo pasakyti. Tai buvo kliedesiai, bet tai buvo tiesa. Vegard giliai įkvėpė ir pasileido bėgti, vienas. Nuo vėjo plaikstėsi apsiaustas, prakaituotoje rankoje gniaužiama lazdelė norėjo bėgti, kaip ir juodaplaukis. Labai gaila ,bet šis maratonas truko neilgai, vaikinas buvo pastumtas tos pačios įkyrios mergiūkštės ir skaudžiai plojosi ant žemės, pamesdamas lazdelę nakties tamsoje. Užsimerkęs ir giliai įkvėpęs pabandė atsistoti ,bet pajuto jog ant jo nugaros kažkas gulėjo, kažkas plaukuoto. Akromantulas. Pamąstė vaikinas. Tamsoje sugraibęs lazdelę ištarė burtažodį, bet jis nepadėjo. Akromantulas atrodo lyg iš vidaus būtų pradėjęs susidoroti su vaikinu. Sukaupęs visas jėgas, Klastuolis šoko ir vėl pasileido bėgti palikdamas bendrakursę vieną.
-,,Aš nebūsiu išgelbėta, aš išsigelbėsiu pati''. - Pacitavo vaikinas mergiūkštę ir mintyse nusprendė jog reikia gelbėti savo kailį ir palikti šią kvailą klastuolę vienui vieną.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Čilali Liepsnutė Rugpjūčio 13, 2021, 01:01:34 pm
 - Ar taip turėjo nutikti? - nežinia ko paklausė iš baimės sustingusi Čilali. Ji negebėjo pajudinti nė raumenėlio, o tai buvo, hm, prastokas dalykas, turint omeny jos situaciją. - Ar. Taip. Turėjo. Nutikti?! - dvigubai garsiau pasiteiravo vėl, o tuomet pasuko sumedėjusį kaklą atgal.
    Puskvailio berno nebebuvo.
 - Juokauji gal? - iš nevilties užriko Liepsnutė. Koks šlykštynė turi būti, kad paliktum damą nelaimės akimirką vieną? Pagaliau, pagaliau mergaitė sutelkė visas savo jėgas ir pajudino kojas. Svarbiausia kuo toliau nusigauti, - įkalbinėjo save klastuolė, nešdama drebantį kūną per piktžoles. Rankas ir delnus braižė šakos, vėjas brūžino ir šaldė veidą - didesnio košmaro ji ir bandydama nebūtų sugalvojusi. Gyvenime nebekelsiu kojos į šitą vietą, - mintyse piktai varė Čilali. O be to, akimis ieškojo ją palikusio klastuolio. Nesivargins burtų lazdele, šoks ir plikomis rankomis nuplėš jam... - Ak! - išsprūdo mergaitei, užkliuvus už šaknies. Ji skubriai pašoko ant kojų ir sustingo, stengdamasi neišleisti nė garselio.
    Tačiau kad ir kur ji nubėgo, regis, akromantulai neatsivijo. Čilali tirtėdama stovėjo tuščiame miško plotelyje.
Antraštė: Ats: Akromantulų lizdas
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 19, 2021, 07:51:23 pm
  Henrieta apsidairė aplink. Ji stovėjo kažkur uždraustajame miške. Staiga ir vėl pasigirdo garsas, prieš keletą akimirkų privertęs merginą krūptelti. Paprastai grifė nebijodavo bastytis po pilies apylinkes naktį, tačiau uždraustojo miško viduryje buvo visai kas kita. Čia, bet koks neatsargus judesys gali prišaukti nebūtinai draugiškai nusiteikusį padarą.
  Henrieta pati nesuprato kas jai susuko galvą, kad ji atsibeldė čia viena. Na, jei ji būtų truputėlį pasivaikščiojusi miško pakraštyje, tai dar nebūtų taip beprotiška, tačiau dabar Poter stovėjo kažkur giliai tankmėje.
  Trylikametė apsidairė. Karts nuo karto vis pasigirsdavo traskančių šakelių garsas, koks būna ant jų užmynus. Henrieta pažvelgė į tą pusę iš kur sklido triukšmas. Trečiakursė įsmeigė akis į miško tankmę. Neužilgo pastebėjo ir garsų sukėlėją - pirmakursį iš klastūnyno. Grifei tarsi akmuo nuo širdies nusirito supratus, kad (kol kas) miške jai niekas negrasina. Pažvelgusi į klastuolį Poter tarė:
- Sveikas, kuo tu vardu ir ką čia veiki naktį?