Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 12, 2011, 07:41:06 pm
-
Įsivaizduok viską, kas gražu ir ko tik gali užsigeisti, užsimanęs pailsėti nuo pasaulio ir problemų: jauki ir minkšta pievutė prie žėrinčio ežero (šitoj vietoj net juodi ežero vandenys atrodydavo kažkokie žydroki), virš nedidelio neužšąlančio šaltinėlio pakibusi miniatiūrinė vaivorykštė. Ir visa tai apsupta beveik žiemą vasarą žydinčių gėlių neregėtų spalvų, įmantriausių formų žiedų. Čia nebuvo nei suoliukų, nei stalų - nieko baisaus prisėsti ir ant žemės. O jei prigulsi - ir visai susiliesi ir nurimsi su nuostabia Hogvartso apylinkių kampelio atmosfera.
Tik viena čia buvo keista ir sunkiai įsipaišė į gražų kraštovaizdį: zuikiai. Iš pirmo žvilgsnio jie tebuvo mieli šokliukai pūkuotomis uodegomis, bet jei tik pasiseks ir būsi pakankamai budrus, išvysi keistus gyvatiškus jų dantis. O jei pavyks ir paliesti, pajausi metališką jų kailio kietumą ir aštrumą.
Kas čia per vieta ir iš kur tie keisti zuikiai?..
Nikolajus nutarė atsipūsti po sunkios dienos todėl iš didžiosios salės pasiėmė sumuštiniu ir išėjo pasivaikščioti. bevaikščiodamas uštiko šia vietą. Ji buvo apsodinta įvairiais vaismedžiais, krūmais, visokiomis gėlėmis kurios kvepėjo tiesiok užburiančiai. Žodžiu tai buvo tikras svajonių kampelis. Nikolajus Susirado vietą po obelimi. Jam sėdantis prabėgo mažas zukutis kuris buvo labai pukuotas. Nikolajus pabandė jį prisikviesti:
- Ei tu mažas padauža! Ateik duosiu sumuštinį,- Nikolajus padėjo sumuštini toliau nuo saves ir apsimetė nepastebis ką daro mažasis pukų kamuolėlis. Kai kiškis nedrasiai priėjo prie sumuštinio ir atsikando aišku prieš tai visą apiuostes. Nikolajus atsargiai kad neišgasdintu zuikio pakėlė ranką ir nutiesė prie zuikio bet zuikis abejingai ranką stebėjo ir niekur nesiruošė bėkti taigi Nikolajus drasiai paglostė jį. Kai Nikolajus palitė zuiki jam pasirodė kad kailis tarsi iš metalo toks kietas ir grubus kad atrodė lyk tai būtu metaliniai spygliai.Kas čia dabar? Keistas kailis turbūt tai koks nors man nežinomas givūnas.Nikolajus patogiau isitaisė po obelimi ir nusnūdo valandėle kai atsikėlė jau buvo tamsu ir nebuvo neivieno givūno.Kaip aš galėjau tiek pramiegoti? Reikia judintis kol manes nesučiupo vilkolakis arba mokytojas.Nikolajus šyptelėjo ir atsikėlė eiti. Jis pasiekė pili be jokių rūpesčių.
-
Amelia vaikštinėjo po apylinkes, kaip įprastai. Staiga, pamatė labai gražią gėlių pievą, daug vaismedžių. Tarp jų savo mylimiausią medį - Obelį. Nuėjusi prie jo, apžiūrėjo, ar nėra nukritusių gražių obuoliukų. Bet kaip be būtų gaila, visi raudonskruosčiai kabėjo ant medžio. Kaip man pasiimti kokį obuolėlį? Apsižvalgiusi, gal yra kokių šakų, nusivylė, nes nebuvo nė vienos. Paskui pagalvojo, kokį burtažodį galėtų panaudoti. Hmmm... Gal Vingardium Leviosa? Pabandysiu.
- Vingardium Leviosa!- kaip gerai, nes obuolėlis gražiai, kaip plunksnelė nusileido ant Amelios delno.
Paskui atsisėdo po medžiu ir pradėjo valgyti. Aplink žydėjo nuostabios gėlės, augo krūmai... Daugiausia čia buvo rugiagėlių. Nuostabios gėlės... Pamanė Vy. Aplink skraidė žvirbliukai, labai daug varnų. Bet kaip be būtų keista, čia nebuvo nė vieno mokinio. Kaip jie gali nežinoti šios vietos? Juk ji tokia nuostabi! Būtų gerai, jei šią vietą žinotų... Nikalojus! Galbūt reikėtų jį susirasti ir atsivesti čia? Žinoma! Atsikėlusi nuo pievos, Ami numetė graužtuką kažkur giliai į mišką ir pradėjo bristi per gėlių jūrą.
-
Nikolajus atėjo į šia jau pamėgta vieta pasėdėti.Tikras rojus jokių mokiniu nieko trikdančio aplinka. Kaip būtu gerai jei šia vieta žinotų Amelija.Kaip tik tuo metu lyg pagal Nikolajaus mintis jis pamatė brendenčia per gėles Amelija.Kokia visdėlto ji graži...Nikolajus pašaukė ją:
- Ei Amelija ateik!- Kai ji atsigrežė Nikolajus nusyšipsojo ir atsisėdo prie obels.Reikia obuolių galėčiau burtais nsusiskynti dar pasitrenruosiu.Nikolajus išsitrukė lazdele ir tarė:
-wingardium levioza. Avis. Diffindo.- Kai krito obuolys Nikolajus iš lazdelės paleido paukščiukų o kai sugavo obuolį jis jį supjaustė.
- Kaip sekasi?
-
Amelia, pamačiusi Nikalojų labai apsidžiaugė. Tai lyg mūsų vietelė! Nikalojus, pamatęs Amelia taip pat nudžiugo, pakvietė mergaitę ir atsisėdo po ta pačia obelimi. Amelia vėl kaip visada paskendo mintyse. Keista, kodėl jis nepriėjo? O jei po vakarykščio įvykio jis manęs nekenčia? O ne, ne, ne, ne... Amelia, viskas gerai, jis tiesiog drovisi.. Ką gi man reikės vėl viską daryti taip, kaip vakar! Šypsdamasi, Vy prisiskynė rugiagėlių ir įsikišo į savo palaidus plaukus. Dabar ji atrodė kaip gėlių princesė. Vėl pažvelgusi į Nikalojų, ji nusišypsojo, atsiduso ir pagalvojo. Ech, koks jis vis dėl to gražus... Kaip man pasisėkė! Nuėjusi prie berniuko, ji taip pat atsisėdo.
- O, man sekasi tiesiog puikiai!- atsakė Vy,- O kaip tau?
Jie taip prasėdėjo, netardami nė žodžio gal dešimt minučių. Nagi, Nikalojau, pasakyk ką nors! Man nejauku.. Iš niekur nieko, Amelia kažkodėl paraudo, greičiausiai nuo savo minčių...
- Taigi, Nikalojau. Klausyk, gal galiu tave vadinti Niku? O tu mane vadink tiesiog Ami. Okey?- nusišypsojo,- Beje, ką veikei vakar? Na, žinai, kai išsiskyrėm,- nuraudo dar kartą mergaitė,- Beje, kodėl aš tau patikau? Man labai svarbi tavo nuomonė.
Baigusi pliurpti, grifiukė paėmė berniukui už rankos ir nusišypsojo.
-
Nikolajus apkabino amelija per pečius ir priglaudė prie saves.
- Man sekasi puikiai,-Nusyšipsojo.- Gali mane vedinti kaip tik nori.
Nikolajus trumpam paleido Amelija ir nusitaikė į juodūju serbentu krūma ištarė:
-Acijo serbentus,- Nikolajus ištiesė keke jai ir paklausė.- Nori? Kuo norėtum būti jei būtum animagė?
Atata palaima dabar geriasios akimirkos mano gyvenime. Nikolajus darkarta apsikabino Amelija.
- Kaip čia gražu arne?
-
Amelia jautėsi kaip devintame danguje. Žinoma, juk tai buvo jos pirmoji meilė... Bet apie tai aš nepasakosiu net Stelai! Juk aš noriu, kad tai būtų maža mano paslaptėlė.
- Liuks! Tai tu būsi mano Nikas!- mirktelėjo akį.
Paskui berniukas, mostelėjo lazdele ir atgabeno kekę juodųjų serbentų. Žinoma, pasiūlė ir Amelijai.
- Žinoma, ačiū,- ir nusiskynė nuo kekės kelias uogas, juk reikia palikti ir savo vaikinui,- Jei būčiau animagė? Na, o kuo tu norėtum būti? Hm... Palauk, pagalvosiu... Manau, kad būčiau bet kuo, svarbu, kad su tavimi!
Berniukas apkabino Vy. Dieve! Aš devintam dangui! Niekada nemaniau, kad švilpiai tokie nuostabūs!
- Nikai, bet mūsų draugystė bus mūsų didelė paslaptis, okey?
Kodėl jis manęs nepabučiuoja? Manau, kad šiandien mano eilė.
Nieko nelaukusi, Ami atsisuko į Niką ir pabučiavo į lūpas. Šį kartą bučinys truko ilgiau nei vakar. Vy netgi turėjo progą apsikabinti...Taip ji ir liko jį apsikabinusi ir dar kartą pabučiavo į lūpas, dabar nenorėjo jo paleisti...
-
Nikolajus net kruptelėjo kai Amelija jį apsikabino ir pabučiavo. Nikolajus atsakė tuo pačiu tik ilgesniu bučiniu.
- Gerai ir aš manau kad būtu geriau jei tai liktu paslaptis. Aš tai jei būčiau animagas būčiau koksnors didelis gyvūnas. Gal kokio nors vaisiaus norėtum?
Nikolajus darkarta pabučiavo Amelija bet šį kartą atrodė tai tesiasi amžinybe.Staiga Nikolajui į galva šovė mintis:
- Gal norėtum pamatyti mano demona?
-
Amelia galvojo, kad galbūt ji nebepatinka Nikalojui, nes jis visada būdavo toks nustebęs, kai Amelia jį pabučiuodavo. Bet paskui pagalvojo, kad ji tiesiog iš meilės galvą pametė ir nebežino, ką be galvoti. Staiga ji prisiminė, kad puse dviejų susitarusi susitikti su savo drauge Ketrina de Klaud. Pažvelgusi į savo laikrodėlį, greitai atsistojo, bet prieš tai žinoma, turėjo atsisveikinti. Berniukas paklausė, gal ji norėtų vaisiaus, bet mergaitė tik papurtė galvą, paskui pasiteiravo, gal norėtų pamatyti jo demoną.
- Atleisk, Nikai, bet jau turiu eiti, nes esu susitarusi susitikti su drauge, o jau vėluoju.
Apsikabinusi ir karštai pabučiavusi į lūpas atsisveikino.
- Oi, Nikai, gal norėtum eiti kartu?
-
- Žinoma palydėsiu tave.
Nikolajus atsistojo paėmė Amelija už rankos ir jie kartu nuėjo link mokyklos. Staiga Nikolajus pamatė kašką einanti link jų. Nikolajus sušnibždėjo Amelijai:
- Einame į šona profesoriai mokinius visada baudžia.
Nikolajus atsisveikinimui karštai pabučiavo Amelija į lūpas.
- Iki amelija.
-
Ganėtinai nusiminęs po apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos, Bellus , pasivogęs iš didžiosios salės kelis sumuštinius, pėdino velniai žino kur.
Juokingiausia jam buvo tai, kad liko paliktas po pamokų už nieką...bent jau jis tuo buvo šventai įsitikinęs.
Staiga jam virš galvos, it strėlė prašvilpė kažkoks paukštis, šaižiai klykdamas, ir oro gūsiais veldamas plaukus.
--Lukse- riktelėjo vaikis pagaliau atsitokėjęs, suprato einantis per kažkokį žiobariškai atrodantį sodą.
Bellus greit iš po apsiausto išsitraukė plonos odos pirštinę ir greitu, įgudusiu judesiu, užsitempė ant rankos..po kelių sekundžių ten jau tupėjo sakalė.
Netrukus Bellus susirado vietą po kažkokiu medžiu, kur atrodė palyginti sausa. įsitaisęs išsivyniojo kuklius pietus, nusiėmė akinius ir pasidėjo šalia, nes šie bjauriai spaudė nosį.
tada valgydamas viena ranka ėmė pasakoti nuotykius atsitikusius per pamoką...prancūzų kalba.
-
Prie Bellus pribego mazytis baltas suniukas vizgindamas uodegyte ir ziuredamas suniskomis akimis i bllus sumustini kaulyjo kasnelio. Is toli pasigirdo seimininko balsas:
- Ciune ciune .... stai kur tu.
Tada priejo ir Viktoras. Tada it nematydamas Bellus jis deste suniui "politika"
- Negalima kaulyti is nepazystamu zmoniu maisto, ju maistas yra ju. Eime.
Suniukas sucype.
- As zinau, as turiu puikiu skanestu sunim, ne tik puikiu svrbiausia sveiku
Suo atsigules uzsidenge priekinem letenelem nosi
- TIK NEREIKIA PRIEKAISTU as pats ragavau nera ten jau taip baisu, juk zinai kad as tavim noriu pasirupinti.
Suniukas atsigule ant nugaros ir pradejo raitytis lyg noretu zaisti.
- Ne ir taskas jokiu sumustiniu sunis jie nesveiki... taip as irgi noreciau rasti kompromisa taciau ..... yra kaip yra ... ir ....
Vaikinas pats to nesuvogdamas jau sedejo ir gincyjosi su sunimi.
-
Bėgdama iš pelėdyno Helena užklydo į dar nematytą vietą. "OHO! Kaip čia gražu!" - stebėdamasi klaidžiojo Helena. Tolumoje ji pamatė dvi figuras. Vieno berniuko ji nepažinojo, o kitą jau buvo mačiusi per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Tai buvo tas pats berniukas, kuris kartu su ja liko po pamokų. Helena priėjo prie baltaplaukio. Nenorėdama jo išgąsdinti mažoji ragana galvojo, kaip tinkamai jį užkalbinti, ką pasakyti. Buvo kiek nemandagu klausytis kaip neaiškia kalba Bellus kalbasi su paukščiu. Ilgai negalvojusi Helena sukosėjo. Kai berniukas atkreipė į ją dėmesį ji tarė:
-Labas, turi labai gražų paukštelį, - pasakė ji. - Kuo jis vardu ir koks tai paukštis?
-
Bellus nusišypsojo kai iš kažkur atsiradęs šuniukas ėmė kaulinti maisto...laisva ranka bandė jį paglostyt, tačiau Luksė piktai sucypė gindama šeimininką..
Nežinia, ar išsigandęs sakalės,ar pakviestas šeimininko šuniukas nubėgo tolyn...už kokių penkių metrų stovėjo vaikinukas iš jo koledžo ir dėstė šuniui moralą...
Bellus nusišypsojo, ir pamojo koledžo draugui tikėdamasis, kad tas jį pastebės.
--Koks tai paukštis---teišgirdo Bellus...vis dar prancūzų kalba aiškindamas paukštei apie mandagumą.
Pakėlęs akis pamatė ta pačią mergaitę, per kurią pakliuvo į bėdą ir kiek susiraukė.
---Mažasis sakalas--tarė jau kitiems suprantama kalba be jokio akcento-- jos vardas Luksė.
paukštukas,kažkodėl savim labai patenkintas, matyt dėl to, kad apgynė šeimininką, ar dėl to, kad buvo paminėtas jo vardas, suplasnojo ir atsuko žvilgsnį į mergaitę.
-
Viktoras susivoke kad jam mojama ranka. Tuomet sudvejojo, jo akys sokinejo i abi puses svarstydamos, ar ignoruoti ar eiti ir pasisvaikinti. Nutare nebuti mulkiu. Tuomet numetes "skanesta" suniukui nupedino prie grupeles, jis ispute akis (kurios ir taip buvo be galo dideles nuo akiniu) pries grazia mergaite salia jo, tada staiga nusuko akis nuo mergaites, ir burbtelejo tylu:
- labas.
Taciau jo suniukas buvo visai kitoks jis puole sokineti aplink mergaite truputi nasrais patemdamas jos apsiausto skverte. poto begiojo ratais, lindo prie paukscio kuris jam atrode be galo idomus....
-
Helena skardžiai nusijuokė.
-Jūsų gyvūnai labai mieli. - Tada ji kreipėsi į nepažįstamąjį. - Aš - Helena Flowerfield grifų gūžtos pirmakursė. Kuo tu busi vardu.
Mergaitė savo skvarbiomis pilkomis akimis žiūrėjo į priėjusį prie jų berniuką, kai staiga jos apsiaustą kažkas pradėjo traukti.
-Paleisk, - timptelėjo apsiaustą Helena.
Į jį buvo įsikandęs berniuko šuniukas. Temdama skverną ji užkabino iš kišenės styrojusę lazdelę ir toji nukrito ant žemės. Šuniukas nieko nelaukdamas stvėrė dantimis lazdelę ir galvotrūkščiais pasileido bala žino kur bėgti.
-Ei! Tai mano lazdelė! - Sušuko Helena šuniukui įkandin.
-
Viktoras norejo atsakyti i merginos klausima. Kaip pamate jog Ciune vel isdarineja kvailystes:
- Ciune !!!
Piktu balsu suriko vaikis, suo sustingo, apsisuko uodega staiga atisdure tarp koju, ir tyliai ir ramiai nupedino prie seimininko:
- O dabar atiduok Damai jos lazdele
Jau ramiu balsu pranese, suniukas apisusko ir padejo lazdele prie Helenos koju. Tuomet lyztelejo jos batuka
gryzo prie seimininko ramus, Viktoras pagloste suni ir tvirtai pasake:
- As Victor Valentine, malonu susipazinti, esu naujokas ir nieko cai nepazystu tik karta esu mates Bellus Falco nes jis is mano koledzo.
Pamirksejo savo Didelem apuokiskom zaliom akim..
- Tai ... ka cia veikiam ?
-
Helena pakėlė nuo žemės lazdelę. Ji buvo visa seilėta. "Fui..." - pasibjaurėjo grifiukė valydamasi ją į apsiausto skverną. Kruopščiai nusivaliusi lazdelę įsidėjo ją atgal į kišenę. Tada pakėlė akis į Victorą.
-Malonu, - tarstelėjo ji iš susierzinusi metė žvilgsnį į šuniuką. - Kol dar kas nors šiandien nesugalvojo ko nors padaryti mano lazdelei, tarkime sakalas nusinešti, einu aš į magiškų gyvūnų pamoką. Jūs galite eiti kartu arba likti čia ir užsitraukti profesorės nemalonę. Manau, mums su Bellus užtenka ir to, kad šiandien turime susitikimą su profesoriumi Arcari. - Išpiškino grifiukė. - Jums leidus, berniukai.
Ji ant pirštų galų apsisuko ir nuėjo į pamoką.
-
Bellus, pagaliau atsistojo, ir ėmė tvarkytis aplink, paleido sakalą, susirinko servetėles nuo sumuštinių.
--Manau man šiandien nemalonumų ir taip pakanka, --pritarė Bellus Helenai, užsidėdamas akinius ant nosies.
Kažkur danguje rykavo jo sakalė.
--man ir malonu--riktelėjo nueinančiai mergytei...-- Manau man ir metas, nors aš tos pamokos ir nelankau...-tarė vaikis atsisukęs į viktorą.
--Keliauju aš į biblioteką, susimatysim koledžo kambaryje--pamojo Bellus Viktorui ir nuskubėjo pilies link.
-
Pamates juos nueinancius pazvelge i Ciune, ji jam suvizgino uodegyte.
- Matai mes uzsitraukeme ju nemalone .... nieko baisaus as vistiek tave myliu.
nusisyspsojo jis suniukui.
- Nagi as manau tu zinai kelia iki savo guolio ar ne, imk dar skanesta ir bek.
Suniukas pavizgino uodegyte apsilaize ir nuskuode iguoly... Viktoras sypsodamasis ziurejo padareliui ikandin.
- Kagi laikas i magiskuju gyvunu pamoka.
Tares sau tyliai nuskubejo paskui Helena.
-
Nikolajus su Dohandhan'u atskriejo čia į Nikolajaus pamėgta vietele. Kai Nikolajus nusėdo nuo Dohandhan'o ir atsisėdo po obelimi Nikolajus paklausė:
- Dohandhan'ai sakyk tiesa kaip manai ar jie su manimi dar draugaus?
- Nežinau šeimininke nežinau su tuo ručkiu matčiau jus sieja itempta draugystė todėl gali būti kad jūs nedraugausite kitavertus ta ručkio mergina nejaučia tau priešiškumo taigi jus gali jungti draugystė.-Dohandhan'as baiges savo prakalba atsistojo ir pasirežes susirengė šeimininkui prie šono.
- Ačiu už nuomone Dohandhan'ai,- Kai Dohandhan'o kailis prisilietė prie Nikolajaus odos Nikolajus net aiktelėjo.- Dieve Dohandhan'ai koks tu karštas.
- Tai paprasta džino temperatūra.
Nikolajus po valandėlės užmogo.
-
Alfas atbėgo čia su Mere.Diena buvo niuri,tačiau berniukas kitokios ir nesitikėjo.
-Nagi,prisėsime? Turoxo!
Alfo rankos sugriebė skaisčiai žalią apklotą.Jis prisėdo,tačiau Merė vis dar stovėjo.Berniukas patapšnojo vietą šalia savęs.
-Nagi ateik,sėsk.
Alfas pažvelgė į kažkokį juodą kauburėlį ir suvokė,kad tai Nikolajus.
-Nepaisome mūsu...draugo.
-
Dohandhan'as Išgirdo atenančius žmones ir atsistojas suurzgė.
- Netrukdykite mano šeimininkui miegoti antraip nukasiu rankas,- Kai Dohandhan'as pamatė jog ručkis šypsosi jis dar labiau iššiepė iltis.- Aš rimtai ir tu neturėsi įrodymu kad aš tai padariau. beje kaškaip keista žmogu vadinti draugu kai jį išvarai iš kambario.
Nikolajus per miegus kašką neaiškaus sumurmėjo.Dohandhan'as perspėjamai suurzgė ir vėl atsigulė šalia šeimininko.
-
- Nepaisome mūsų... draugo.
Tik tai Merė ir tegalėjo išgirsti.Juk ji žiūrėjo į Nikaloju. Jai buvo keista,kad jis dieną,atėjęs į šią nuostabią vietą,miega.
- Aaa.... Ačiū,- padėkojo Merė ir prisėdo prie Alfo.
Jos vis dar žvilgsnis krypo į Nikalojų.
Mere,susikaupk. Juk čia tokia graži vieta. Tu čia atėjai su tau labai rūpimu žmogučiu,džiaukis tuo. Nežiūrėk į tą Nikalojų,juk jis supyks,jei tu jį prižadinsi.
- Tai ką veiksime..? Gal nori ko manęs paklausti,- pasiteiravo Alfo mergaitė.
-
((Gali nelaukti,aš šiek tiek išvarau,kokiai valandai ;) ))
[ [ Oh no.... :( ] ]
-
Nikolajus atsisėdo jam akyse visdar buvo jo mylimas žmogus:Amelija.
- kas čia vyksta Dohandhan'ai?- Nikolajus jau nieko nesuprato kai pamatė Mere ir Alfa netoli nuo jų su Dohandhan'u.
- Šeimininke šitie...- Nikolajus nutyldė jį vienu žvilksniu.- Atsiprašau.
- Sveika Mere kaip tau ši vieta kai pirmakarta čia atėjau viskas buvo nepaliesta žmogaus tik gyvunėliai. Matau išleido iš ligoninės,- Nikolajus atsisuko į Dohandhan'a.- Kad man negirdėčiau jokių ižeidinėjimų.
- Žinoma šeimininke.- Dohandhan'o vilkiškas pavidalas suskliautė ausis ir suinkštė.
- Kaškaip keista kad užmigau gal dėlto kad visą naktį buvau ligoninėje juk dėl mano kaltės tu ten patekai.
-
Merė vis laukė,kad atsakytų Alfas. Deja jis tylėjo. Gal galvojo,ko jos paklausti..? Netikėtai pabudo Nikolajus ir paklausė:
- Sveikas Mere,kaip tau ši vieta?
Ir tik dabar Smit apsižvalgė. Čia buvo nuostabu. Aplink augo medžiai,horizonte matėsi aguonų laukas. Čiulbėjo paukšteliai ir kur ne kur,vis prašuoliuodavo kiškiai.
- O. Ši vieta... ...ši vieta fantastiška. Aš net negalvojau,kad tokių būnų. Ir tuolabiau,kad tai gali būti Hogvartse,- atsidususi pasakė Merė.
Ir kodėl anksčiau aš čia neateidavau. Juk ši vieta labai tinkanti apmąstyti savo mintis, išsitiesti žolėj ir paskaityti knygą. Ir tiesiog pabūti vienai.
- Nikolajau,kaip tu sužinojai apie šią vietą? - mergaitė pažvelgė į švilpiuką.
Jis sedėjo ir lyg apie kažką svajojo.
- Hm... Gal tai nemano reikalas,bet apie ką tu taip svajingai galvoji?- Smit įdėmiai įsižiūrėjo į berniuką.
-
Nikolajus nusišipsojo o Dohandhan'as suurzgė.
- Meilė štai mano svajonių tema. Klausi kaip suradau šitą vieta? paprastai viena diena vaikštinėjau prislėgtas liūdesio ir pamačiau horizonte šia vietele.- Nikolajus nusijuokė.
- Šeimininke ar jums būtina kalbėti su šita...šita...-Atrodė kad Dohandhan'ui pristigo žodžių.
- Dohandhan'ai mandagiau. Tai kaip judviem su Alfu einasi? Beje šita vieta turi vienintelį minusa čia nėra upės ar ežero.
-
Meilė..? Šiuo laiku tai daugeliui aktuali tema...
- Hm... Nenoriu būti nemandagi,bet ką tavo džinas apie mane mano?- Merė mąsliai pažvelgė į Nikalojų,- nes man jo tonas nepatinka. Kai apie mane kalba,jis... Jis mane niekina. Kodėl?
Man tai visiškai nepatinka. Aš jam neleisiu manęs įžeidinėti,neleisiu. Man jau gana. Visi tik mane įžeidinėja,menkina,juk aš ne kažkokia bereikšmė būtybė. Aš žmogus. Žmogus kuris jaučia, kuris supranta,kad iš jo yra tyčiojamasis... Cha, džinas. Manyčiau toks kaip ir jo šeimininkas. Įžeidus,pasikėlęs ir nedraugiškas.
- Tai ką galėtum pasakyt apie savo džiną?- dar kartą,bet jau pikčiau paklausė Merė berniuko.
Jei jis mane dar kartą įžeis,aš tikiuosi Alfas mane užstos. Juk jis neleis manęs niekam įžeidinėti,kaip ir aš neleisiu jo.
-
-Nikolajau,pasakyk savo džinui ramintis.Tai gali privesti prie dvikovos,-ramiai pasakė Alfas.
Jis pažvelgė į ežerą.Jis buvo ramus,tačiau kartais vandenį sudrumščia kokia žuvis ar vandenis.Alfas išsitraukė lazdele.Pamakalavo ja ore sumurmėjo burtažodį ir ugnis užsikūrė.Ji atrodė panašesnė į širdelę.
-Kaip jums tai?-kažkodėl liūdnai paklausė Alfas. - Nikolajau,dar kartą perspėju - įsakyk džinui,kad nelystu prie mūsų.
Berniukas nesijudino,tačiau vilkas iššiepė iltis taigi pasidarė nejauku.
-
Ah.... Alfas toks fainas... Užstojo mane... Kaip miela.
- Ačiū, Alfai,- taip tyliai sušnibždėjo Merė,kad Nikolajus tikrai negalėjo to išgirsti.
Ir tada. Tada švilpiukė pasilenkė link grifiuko, apkabino ir jį pabučiavo. Bučinys buvo kaip švelnus prisilietimas prie meilės įrodymo ,o apkabinimas buvo tam,kad turėtų reikšmę : Nepaleisiu tavęs,laikysiu apkabinus ir nebepaleisiu.
Deja,Merė vis tiek jį paleido. Juk čia buvo Nikolajus kuris viską stebėjo su bjauria veido grimasa.
Nebepatinka man tas švilpius. Na ir kas,kad jis iš mano koledžo. Bet užtat buvo kaip klastuolis,kuris viską niekino,žemino.Tik va kažkaip per klaidą įsimylėjo,tą savo Ameliją. Ah... Juk širdžiai neįsakysi.
-
Berniukas nustebo,tačiau to neparodė.Merės lupos buvo švelnios kaip ir ji pati.Kai Merė Alfą paleido jis norėjo ją apkabinti niekam neatiduoti ir nepaleisti.
Jis nužvelgė mišką.Jame lyg degė ugnis ir šmėžavo kelios neaiškios figūros - mokiniai.Kartais medžių šakas sujudindavo kiškis arba kažkas baisesnio.Alfas apkabino Merę viena ranka.
-Tu nieko prieš?-tyliai sušnibždėjo berniukas.
-
- Ir kaip jums tai patinka pirma mane žemina o poto net į mano šeimininka nekreipia dėmėsio.- Dohandhan'as buvo piktas kaip niekada.
- Tikrai nors retai pritariu tau Dohandhan'ai bet šį karta tikrai į mus nekreipia dėmėsio net jei dabar ateitu vilkolakis nemanau kad jie pastebėtu. Kvailiai kaip tikri Varnanagiai netinkamas derinys raudona vyriška su geltona moteriška.- Nikolajus nusijuokė bet į jį niekas neatkreipė dėmėsio.
- Šeimininke gal skriejame kitur?
- Galėtumėme bet nežinau kaškaip galvojau kad su jais draugavau bet likimo nenulemsi gal gyvenimas dar ir skirs mums susitikti.-Reikės jų venkti koridoriuose.
- Taip šeimininke likimo neulemsi bet gali jį pajudinti.
- Geriau nerteikia Dohandhan'ai. verskis didesniu vilku ir lekiame.
- Žinoma šeimininke.- Dohandhan'as pasivertė didesniu vilku o kai Nikolajus užsiropštė dar ir suurzgė ant porelės kuri bučiavosi.
- Iki buve amigos.- Niklajus nusijuokė ir per keleta sekundžiu nurūko tolyn.
-
Nikolajus supyko... Ah... Kodėl taip yra? Kodėl,jei susirandu antrąją pusę,vis kas nors nukenčia. Visai neseniai,kai dar draugavau su berniuku iš Klastūnyno, nukentėjo mano artima draugė,dėkui Dievui,ji suprato,kad tai meilė,kad jos nesuvaldysi ir vėl susitaikėm. Dabar,kai draugauju su grifiuku,nukenčia dar vienas žmogus ir tuo labiau iš mano koledžo. Tai tikra neteisybė. Kitaip ir būt negali.
- Alfai,gal viskas per greit? Juk visai neseniai buvom draugai,o dabar jau TOKIA meilė,- Merė gūžtelėjo pečiais,- nežinau,kaip tu manai,bet aš galvoju,kad mums reikėtų artimiau susipažinti. Tad jei gali,papasakok apie save daugiau.
Kol mergaitė laukė,kada Alfas pradės kalbėti,saulė pamažu ėmė leistis. Taip,ji dar buvom tam taške,kur vis dar ryškiai švietė ir galėjai jausti jos šilumą. Bet vis dėl to,diena ėjo į pabaigą. Baigėsi diena,baigėsi ir tie meilės nuotykiai, ir mintys,ir Alfas. O jei ištikrųjų viskas baigiasi su diena? Jei viskas bus pamiršta? Kas tada? Ah... Kvailas klausimas. Tada aš žūsiu.
-
-Apie mane?-nustebo Alfas. - Nesu išskirtinis.Tiesiog paprastas žmogutis.Nebuvau niekam išrankus.Tiesiog paprastas normalus burtininkas.Trumpai sakant - aš niekas.
Jis liūdnai nužvelgė kelią kur dingo Nikolajus.Na ir sunki ta meilė... Niekada nesupratau kas ji tokia. Jei viskas taip ir baigsis? Išsiskyrimu,sudužusia širdimi ir Merės ašaromis? Ne. Nepaliksiu Merės,kad ir kas bus.Ji nuostabiausias žmogus kokį tik sutikau... Eh...
-Mere,galbūt viskas iš tikro per greit... Nežinau.Niekada nieko nemylėjau taip kaip tavęs.Kaip jau sakiau buvau ir esu niekas.
Alfas užvertė akis į dangų.Akys sudrėko.Nusivalyti rankove ar apsimesti,kad neverki?
-
Ah... Ar Alfas galvoja,kad leisiu jam su manimi būti Nieku? Ne. Mano mylimiausi žmonės nebūna niekas.
- Ah... Alfai. Tave taip sunku suprasti. Kaip tu gali būti niekas,jei aš esu su tavimi..? Aš nesusidedu su tuščiais žmonėmis. O tuo labiau,tu nesi "tuščias". Kiek tu gerų dalykų savyje turi.... Kiek tavo jausmuose meilės... Tad išviso,kaip tu gali būti niekas,- Merė nusijuokė.
Ir mergaitė dar kartą apkabino grifiuką. Brangiausią žmogų,kokį dabar turi šalia.
Myliu tave... Myliu.... Vis mintyse,tai kartojo antrakursė. Myliu...
Merė pažvelgė į berniuko akis,jos sudrėko.
- Alfai,neverk. Juk viskas gerai,- Smit tylutėliai sušnibždėjo į berniuko ausį.
-
Na,miela kai artimi žmonės tau tai sako.Tiesiog nuostabu.
-Na,ačiū,kad taip sakai.Tu man tokia svarbi,-tyliai pasakė Alfas.
Berniukas pažvelgė į Merę.Tos nuostabios akys.
-Žinok.turi labai labai gražias akis,-garsiau tarė berniukas. - Myliu.Labai.
Alfas tai sakydamas apkabino Merę.Į šį apkabinimą įeina viskas.Nuo pažadų iki bučinių.
-
Nuostabu... Ar tai gali tęstis amžinai... Ar taip būna..? Nee... Kažkada jis mane paliks,o gal aš jį paliksiu.... Likimas,aš jo nepakeisiu...
- Alfai,tai ar gali apie save papasakoti daugiau. Ir daugiau niekada,girdi NIEKADA,nesakyk ,kad esi tuščias arba kitaip Niekas. Taip nebūna,- Merė rimtai pažvelgė į berniuką,paskui apsižvalgė aplink.
Saulė,pasislepė už debesų,tad taip labai nebešildė. Karts nuo karto plaukus prakedendavo vėjas,praskrisdavo paukšteliai. Aplinkui buvo tylu.
-
Alfas pažvelgė į ežero paviršių.Milžinas galvakojis gaudė žuvis.Jis atgavo savo balsą ir prabilo:
-Na,ką tiksliai norėtum sužinoti? Kol nelankiau Hogvartso gyvenau paprastą gyvenimą.Grojau gitara,kūriau dainas.Na atrodo tai buvo visi mano išskirtinumai nuo kitų žmonių.O tu? Ką gi tu veikei? Jei nenori-nepasakok.
Berniukas pažvelgė į obelį.Obuoliai...Tik jų ir reikia prie šio tobulo ... Ko? Pasisėdėjimo ar pasimatymo?
-Winggardium leviosa,-tyliai burbtelėjo Alfas nukreipdamas lazdelę į obelį. - Nori?
Alfas pasisuko,kad nematytu Merės.Ar tai tikra?
-Klausyk,Mere.Ar tu nemeluoji? Man vis dar sunku suprasti kurių galų tu mane myli.Aš žinau išsipildė mano svajonė kurios troškau nuo tavęs pamatymo,tačiau man vis dar sunku susitaikyti...
-
Merė klausė,ką jai kalbėjo Alfas:
- Na,ką tiksliai norėtum sužinoti? Kol nelankiau Hogvartso gyvenau paprastą gyvenimą.Grojau gitara,kūriau dainas.Na atrodo tai buvo visi mano išskirtinumai nuo kitų žmonių.O tu? Ką gi tu veikei? Jei nenori-nepasakok.
Ir po kelių minučių jis prisišaukė obuolį burtų pagalba.
- Nori?- pasiūlė berniukas.
- Aha,būtų puiku,- linktelėjusi galva,Merė pasiėmė obuolį iš Alfo rankų,- na,pas mane panašiai. Tik aš,negrojau gitara. Aš kūriau eilėraščius,na ir dabar kuriu, filosofavau,skaičiau daug knygų, praleisdavau nuostabias naktis stebėdama žvaigždes su savo vaikinu.... Tai turėtų būti viskas...
-
Alfas klausėsi Merės ir visiškai nekreipė dėmesio į keistas pilkas ir neaiškias figūras miško pradžioje.
-Taaaip,-nutesė Alfas.Jis pažvelgė į pilį.Štai ji stovi,tačiau visos šviesos jau užgesusios.Garantuotai po vidurnakčio.
-Mere,ar nemanai,kad mums reikėtu grįžti į bendruosius kambarius? Nebent tu nenori,-šyptelėjo Alfas.
Romantiškas pasimatymas.Gal reikėtu nuotykiu? Nebent Merei jų per daug šiomis dienomis?
-
Merė svajojo. Jai tiek daug reiškė jos pasakyti žodžiai : ''... praleisdavau nuostabias naktis stebėdama žvaigždes su savo vaikinu..."
Ah... Kaip būdavo smagu ir nuostabu su juo tomis naktimis.Ah.. Bet,Mere,turi susikaupti,juk esi su savo dabartiniu vaikinu,kuris yra begalo mielas... Begalo...
Jos mintis pertraukė Alfo žodžiai:
- Mere,ar nemanai,kad mums reikėtu grįžti į bendruosius kambarius? Nebent tu nenori.
Mergaitė linktelėjo galva.
- Taip,aš noriu čia pasilikti. Pastebėti su tavimi žvaigždes. Pasvajotiiiiiiii,- Smit nutesė paskutinį ištartą žodį.Nes šis jai reikšė labai daug. Pasvajoti... Ah...
- Žiūrėk,- bedė pirštu į dangų,ten per visą giedrą ir žvaigždėtą dangų skrido žvaigždė,- greičiau sugalvok savąjį norą... Ir... ... ir jei gali pasakyk jį man. Aš tylėsiu ir niekam jo neišduosiu. Na,nebent tu tiki,kad norų išduoti nevalia,nes paskui neišsipildys...
-
Krentančios žvaigždės ... Tai taip nuostabu ...
-Mano noras? Aš nieko nenoriu. Esu čia,sveikas be jokių rūpesčių.Su tavimi...
Alfas atsigulė.Įsižiūrėjo į dangų.Niekada nepastebėdavau koks dangus gražus naktį ... Pasaka.
Jis atsisėdo.Pakėlė akis.
-Mere,štai ta ryški žvaigždė.Ji bus tavo žvaigždė.Gerai?-nusišypsojo Alfas.
Berniukas ir vėl atsigulė.Užsigalvojo.O jei ji būtu man nedavus šanso? Ar viskas būtu kitaip? Ar mes būtume bent jau draugais?
-Na,Mere,o koks gi tavo noras? Niekam neišpliurpsiu.Prižadu.
-
Merė žiūrėjo į krentančią žvaigždę. Ji skriejo per visą dangų,tad kokį norą sugalvoti,galėjai ir pamąstyti. Bet Smit nereikėjo galvoti. Ji jau jį žinojo.
- Mere,štai ta ryški žvaigždė.Ji bus tavo žvaigždė.Gerai?-nusišypsojęs terė Alfas,- beto, koks gi tavo noras? Niekam neišpliurpsiu.Prižadu.
- Ah... Aš tikiu,kad tu niekam jo neišduosi,bet ar sąžininga,kad tu sakei,jog nieko nenori,nes viską turi. O aš dabar turėsiu savąjį norą TAU išduoti..? Juk tu tai man nepasakei,ko nori širdies gelmėse..?Tad... Na,gerai. Aš noriu... ... aš noriu,kad ši naktis tęstusi amžinai,- Tai sakydama Merė pažiūrėjo į krentančią žvaigždę ir jai mirktelėjo.
-
-Norai tikrai pildosi.Gal ne per dieną,ne per savaitę ar mėnesį,tačiau pildosi.Visad tą sakiau ir sakysiu,-nusišypsojo Alfas dangui. - Nenoriu,kad niekas įsižeistu dėl mūsų draugystės.Geras pavyzdys : Nikolajus.Noriu dabar ištaisyti tą klaidą.Klaidą dėl kurio jis mums nebe draugas. Aš neįstengsiu pažiūrėti jam į akis ... Tai taip kvaila.Viskas.
Nikolajau,jeigu mane girdi žinok,kad nenorėjau tavęs įžeisti.Suprask mus.
-
Ką aš galiu jam pridurti? Nieko. Viskas tiesa. Tas Nikolajus, išsipildantys norai. Viskas ką jis sako yra tiesa. Aš to nepaneigsiu.
- Kaip tu manai,kas gali mums atsitikti,jog mes išsiskirsime? Kas tokio turi įvykti?- Merė šyptelėjo,- na,aš vieną priežastį žinau. Mano labai sunkus charakteris. Na,tiesiog su manim sunku susitarti,daug konfliktuoju,tad galėčiau lažintis,kad tai ir bus ta mūsų problema,kuri užkirs mums kelią draugauti.
Mergaitė pažvelgė į dangų. Jau labai aukštai spėjo pakilti mėnulis. Toks baltas blynas,kuris visą laiką primins vaikams apie juos. Apie jų pasisedėjimus naktį,norų galvojimus ir problemų sprendimus.
Ar gali būti geriau? Juk tai nuostabu. Stebėti žvaigždes su mylimu žmogum. Nuostabu...
-
-Tavo charakteris? Nežinau,bet aš pripratęs prie tokių žmonių.Supranti mano visa šeima tokia... Naaa,-nutesė Alfas. - Aš nežinau.Išsiskirti su tavimi? To aš nepadarysiu. Jei aš tau nepatiksiu galėsime išsiskirti. Aš ištverčiau,-liūdnai užbaigė Alfas.
Berniukas užvertė akis į dangų.
-Bet,Mere ar tai tikra meilė? Gal tai tik susižavėjimas? Kaip manija ...
-
- Aaa... Tu manęs klausi ar aš tave įsimylėjus ar susižavėjus? Ar tu čia apie save svarstai..? Aš,manyčiau,kad man,tai... ...tai meilė. O gal..? Žinai,palikim šį klausimą ramybėj. Padraugausim,pamatysim. Jei nieko neįšeis... Ah... Na,tada...- tai tardama, nuo mergaitės skruostų nuriedėjo ašara.
Neverk Mere. Juk viskas gerai. Taip,jei nieko neįšeis,tada ta pati situacija kartosis kaip ir anksčiau. Visi tave niekins,nekęs,nes niekam nerūpesiu ir galbūt... nekreips į mane dėmesio. O aš. Kaip visą laiką,būsiu kvailele ir vis klausinėsiu ką padariau ne taip. Ah.. Jei taip lemta,juk nieko nepakeisiu. Nieko.
-
Berniukas rūpestingai pažvelgė į Merę.Jos švelniu veidu krito ašara.
-Neverk Merę.Paklausiau tokio kvailo klausimo.Aš kaltas.
Jis vėl pakėlė galvą.Žvaigždės žibėjo tarsi norėdamos kalbėti.Patarkit,padėkit.Kas nors.
Alfas atsistojo.Pasirėmė į obelį ir lėtai prabilo:
-Manau vis dėl to tai meilė.Ir kaip jau sakei-palikim klausimą ramybėje.
Jis prisėdo ir apkabino Merę.Apkabindamas šnibždėjo žodžius: "Myliu,myliu,myliu..."
-
- Ne,aš neverkiu... tik kažkas įkrito į akį,- mergaitė nusišypsojo. Įkrito į akį... Ah... Koks beviltiškas neigimas,to,kad verkiau.
Ištikrųjų, per tą laiką,kol Alfas laikė Merę apkabinęs,pradėjo šviesėti. Horizonte jau pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Gyvūnėliai pakilo iš savųjų guolių ir ėmėsi ieškoti maisto. Paukšteliai sučiulbo,o jie vis dar buvo apsikabinę. Smit jautė šalia savęs,šiltą berniuko alsavimą. Jo glėbyje ji jautėsi saugi. Saugi nuo visko. Nuo pavojų,nuo klastuolių,galima sakyti ir nuo Nikolajaus. Nuo visko.
- Gal mums laikas eiti? - paklausė Merė,- ah. Bet aš taip nenoriu įšeiti ir palikti šią nuostabią vietą,palikti tave. Na. Tai ką darom?
-
-Man nesvarbu.Dar laukia daug dienų? Savaičių,mėnesių ir metų... Manau dar kada nors pasimatysime.Tikrai. Spręsk tu.
Alfas atsigulė ir užsimerkė.Buvo pavargęs.Neišsimiegojo ir nepavalgė,tačiau tai nebuvo svarbu.Merė buvo šalia.
-Na,ką darysime? Pasiliksime ar eisime?
-
- Ah... Matau,kad pavargai. Tada,eime,- tai tardama,Merė atsistojo.
Ir vėl viską palieku. Viską. Čia liks tiek atsiminimų,kaip ir ligoninėje. Ar aš čia kada nors ateisiu? Galbūt... O gal čia ateiti man bus per sunku,nes čia tiek gerų atsiminimų..?
Saulė kuo toliau,tuo kilo aukščiau. Mėnulis traukėsi,lyg išbaidomas šviesių saulės spindulių.
Saulė ir Mėnulis. Dvi skirtingos planetos. Aš ir Alfas,du skirtingi žmonės. Ar taip bus ir mums..? Kai vienas kitą pamatysim trauksimės kuo toliau..?
-
-Mere,turiu vieną prašymą.Ar gali pasakyti ką apie mane galvoji? Atsakyk prašau,man tai labai svarbu ...
Alfas rimtai pažvelgė į Merę.Ji buvo išbalusi.
-Ar tau negera? Atrodai serganti,nors gal tai meilės karštinė?-skambiai nusijuokė berniukas.
Kaip sunku...Kalbėtis su žmogumi..Ar mūsų draugystė tęsis? Ar mes nutolsime vienas nuo kito ir nepažvelgsime į akis? Ar bus taip? Likimo nepakeisi...Taigi pamatysime.
-
- Ką aš manau apie tave..? Galėčiau pameluoti,bet to daryti labai nemėgstu,nes žinau kaip jaučiasi tie,kurie yra apgaunami. Na,ką. Manau,kad esi be proto gražus. Dvejomis prasmėmis. Savo išvaizda,juk tavo žalios,gražios akys,rudi plaukai... Super. Antra,savo vidumi. Begalo nuoširdus,mielas ir linksmas žmogutis. Tokius kokius aš mėgstu ir kurie man patinka,- Merė mirktelėjo Alfui,- na,ar dar ko nors reikia pridurti?
Na,jis neišsisuks,dabar ir aš jo paklausiu to pačio. Smit plačiai nusišypsojo ir tarė:
- Na,o ką tu,apie mane manai?
-
-Ooo...Ačiū už tokius žodžius.Tą patį galėčiau pasakyti apie tave.Esi nuostabi.Grožis neapsakomas.Ir tie rudi žvilgantys plaukai...Na,o gerieji bruožai taip pat puikūs. Blogų nemačiau,tačiau žinau,kad jų neturi.
Tikrų tikriausia tiesa..Juk meluoti aš nemoku.Visi tai žino...
Alfas prilinko prie jos ir pabučiavo.Bučiavo geras dešimt sekundžių.Kai pagaliau atsitraukė berniukas tarstelėjo "Iki" ir mojuodamas nubėgo į pilį.
-
- Iki,- greitai tarstelėjo atsisveikinimą Alfas ir nubėgo į pilį.
- Iki,- garsiai atsisveikino Merė,nors žinojo,kad berniukas jau nebegirdės.
Mergaitė palietė skruostą. Jis vis dar buvo šiltas nuo grifiuko bučinio.
Ah,ta meilė. Niekada jos nesuprasiu. Nors,niekada nesakyk niekada.
Kalbant apie orą,tai saulė seniai spėjo nušviesti giedrąją padangę. Mėnulis jau seniausiai pasitraukė,o paukščiai vėlei sučiulbo. Jau nebetvyrojo ta tyla,kurioje jie skendo naktį.
Na štai ir pabaiga. Bučkis ir iki. Kaip paprasta. Taip begalvodama Merė ėjo link pilies, į pėlėdyną.
-
Beatkris ir Rūta vaikščiojo po Hogvartsą kalbėdamos apie viską. Jos sutarė gerai, abiem buvo linksma. Besišnekučiuodamas, suprato, daugelyje dalykų turinčios tą pačią nuomonę.
Mergaitės svarstė kur galėtų ramiai pasėdėti. Nes šis vakaras bibliotekoje gerokai sukrėtė jas abi. Žinoma, jos džiaugėsi, kad bibliotekininkė to nepamatė.
Mokykloje ramių kampelių nebuvo daug, o ir jos vienos nebuvo kurios ieškojo ramių kampelių. Taigi visi laisvi jau buvo užimti.
Mergaitės išėjo į Hogvartso kiemą. Šaltis iškart nudažė mergaitėms skruostus raudonai ir privertė stipriau susisupti į mantijas. Mokinės ilgai vaikščiojo ežero pakrante, ant kurio tyvuliavo šviesos atsispindinčios nuo Hogvartso langų.
Ežero pakrantė tęsės kiek toliau nei jos manė, tačiau jos nejautė nei atstumo nei nuovargio. Toli, toli už mokyklos sienų liko jų bėdos ir bloga nuotaika. Jos plepėjo apie viską ir nenustodamos.
Lauke buvo tamsu. Žibintai ir Hogvartso langų šviesos blausiai teapšvietė mokyklos kiemą. Beatkris išsitraukė lazdelę ir privertė ją šviesti.
Galų gale mergaitės sustojo. Ši vieta buvo keista. Aplink buvo medžių, nuo kurių, deja, dar lapai nebuvo nukritę.. Galėjai girdėti ir paukščių čiulbėjimą. Čia viskas buvo keista..
Mergaitės prisėdo ant žemės.
-
Keistas nutikimas mokyklos bibliotekoje mergaites labai suartino. Tai buvo jų ilgos draugystės pradžia. Rūta nuo pat mokyklos pradžios dar nesijautė taip pritapusi, ir tokia neatskiriama nuo šių didingų mokyklos sienų. Mergaitės ieškodamos ramaus kampelio apšnekėjo visas svarbiausias temas, ir kaip bebūtų keista, jų nuomonės tikrai sutarė. Pagalvojus, juk ištisus metus abi jos mokėsi ten pat, bet nieko apie viena kitą nežinojo. Jos tapo artimomis bičiulėmis. Rūta pasijautė puikiai, juk Beatkris pirmoji jos draugė visame Hogvartse. Priėjusios keistą, tolimą, nuo mokyklos nuklydusį lopinėlį Beatkris su Rūta čia ir apsistojo. Tai nebuvo nei šiurpi, nei labai maloni vieta. Rūtai pasirodė, kad tai mistiškumo ir paslapčių apipintas rojaus kampelis.
-
Lexi jau tiksliai žinojo, kad čia turės įvykti jos kova su Velin. Ji specialiai nesiruošė - kas bus, tas bus. Nesvarbu jeigu pralaimės ar laimės. Svarbu pakovoti ir pamiršti. Gavai užduotį ir atlik. Lexi sėdėjo ant gan šaltos žemės, savo burtų lazdelę baksnojo į kelius, o pati žiūrėdama sau į kojas laukė priešininko.
God... Kada jis ateis?.. - dūsavo ši.
Slinko minutės.... Dar... Dar... Jo vis nebuvo. Lexi jau pavargo dūsauti, pavargo laukti. Nusibodo! Neiškentusi atsikėlė ir pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal vis spoksodama į žemę.
-
Ėjo niekur neskubėdamas. Jam patiko sodas. Keista, bet įžvelgė jame šiokio tokio grožio. Nusvirusios šakos kurios kone lietė žemę. Spindintis sniegas ant jų. Varvekliai ir visame tame baltume paukšteliai su raudonomis papilvėmis. Kada jis tapo tokiu romantiku? Kas žino. Perbraukė su delnu per medžio žievę ir ėjo toliau. Įkvėpė žiemos kvapo. Jam atrodė, kad kiekvienas metų laikas turi savą kvapą. Turbūt visiem taip atrodo. Taip begalvodamas, net nepastebėjo kaip atsitrenkė į mokinę. Nuleido akis žemyn, kad pamatytų mergaitę. Šyptelėjo ir padėjo delną jai ant plaukų.
,,Laukei manęs?'' - be garso paklausė, aiškiai judindamas lūpas.
-
Ai! - pati sau mintyse tarė, kai į ją kažkas atsitrenkė.
Tai buvo Velinas. Finally. Jis taip mielai šyptelėjo, kad net Lexi vos kreivai šyptelėjo, tačiau greitai surimtėjo.
- Aha... - nerūpestingai tarė. - Taigi... - atsikrekštė trumpam nuleidusi akis, - kaip jau žinai mus paskyrė kovai kartu.
Padarė pauzę.
- Ir man nelabai rūpi kad tam reikia priežasties, tiesiog siūlau pakovoti iš nieko... Kas bus - tas. - nerūpestingai gūžtelėjusi pečiais ir iškėlusi antakius pareiškė ir laukė atsakymo... Kai staiga prisiminė puikią priežastį kovai... Išdykėliškai ir plačiai nusišypsojusi vaikinui ji tarė:
- Nors turiu puikią priežastį... - nusijuokė. - Tikrai neblogą, na bent jau man, - pasakiusi, dar kartą, skardžiai, tačiau žaviai nusijuokė. Tikriausiai dėl akimirkos keistumo.
-
Faktiškai Lexi kalbėjo pati su savimi, nes Velinas neišleido nė garso. Išsitraukė savo lazdelę. Nesvarbu kas laimės, vis gi yra abu iš to pačio koledžo, bet klausimas ar mergaitė susitvarkytų su kitais priešininkais. Vaikinas aišku nemanė, kad šioji įveiktų kitus, tai pat neįveiks ir jo, galbūt. Vis gi buvo optimistas ir ruošėsi šiais metais Varno nagui iškovoti net gi dvi taures. Šyptelėjo nuo tokios minties ir apsuko lazdelę pirštuose. Nusitaikė į mokinę.
- Aguamenti, - sušuko ir iš lazdelės pasileido vandens čiurkšlė.
Šiandien naudos stichijų burtažodžius, vis gi per pamokas juos pakartojo, kas ką iškviečia. Su Lexi bus švelnus ir nenaudos skaudžių burtažodžių, bet ugnis vis gi gali nudeginti, taaaaad... Pasistenks atsisakyt tokių blogų minčių, nes mergaičiukė nudegs savo mielus drabužėlius. Oi. Nejaugi jis pradėjo galvoti apie nešvankius dalykus? Visai nepanašu į varnanagį, o gal ir panašu, vis gi dažnai susitikęs su Izzy apie tai galvodavo.
-
Lexi stovėjo nieko nesuprasdama. Pirma - nesuprato jo veido išraiškos. O antra:
Vandens čiurkšlė..................... Seriously?...
Jos paltas jau buvo kiek peršlapęs, tačiau tai mažiausiai rūpėjo.
- Tu ir kovos lauke taip kovotum ar man darai išimtį?.. - lyg sau tarė panosy.
Žinoma, kad daro išimtį... - nusivylė burtininkė.
- Confundus - tarė burtažodį. - Conjunctivitis, Everte Statum. - pasipylė magijos liūnas. Regis, tai buvo viskas ko reikėjo, kad Velinas gulėtų ant žemės, kiek apsvaigęs, žinoma. Regis nieko blogo nepadarė, jeigu jis bus švelnutis, tai Lexi nebus išimtis.
-
Pamatė mergaitės akyse nusivylimą, šioji turėtų džiūgauti kad nenaudoja juodosios magijos prieš ją ir kitų skaudesnių burtų. Uh. Nesupras jis jos, bet turbūt šioji akivaizdžiai nesupranta jo. Nes jeigu šioji norėtų su visomis galūnėmis išeiti iš kovos lauko, tai nebūtu tokia nuliūdusi dėl silpnų burtų. Taip begalvodamas, net nebūtų pastebėjęs kad Lexi sumanė į jį paleisti tris kerus iš eilės, bet kadangi jis ją stebėjo, o jos judesiai akivaizdžiai išdavė kad naudos burtažodį, Velinas akimirksniu paruošė savo lazdelę ir vos tik mokinė paleido pirmuosius burtus, šis panaudojo atgalinius kerus, tad Confundus kerai grįžo pas varnanagę, kitaip tariant jai teks pajust jų poveikį pačiai. O du likę kerai paleisti iš jos lazdelės pataikė tiesei į jį. Jo regėjimas suprastėjo, na, ir taip tik su viena akimi matydavo, tad koks skirtumas. Ištvers kaip nors. Užsimerkė ir gyliai atsiduso. Netrukus buvo pargriautas, bet neskaudžiai - sniegas suminkštino kritimą.
Pagulėjęs sniege keletą minučių, jis nusprendė keltis. Ausys jau buvo pripratusios prie garsų. Atsistojo ir nusivalė nuo kelnių sniegą ir nusprendė atsimerkti. Pramerkė savo akį, bet šiai rodos reikia stiprių akinių. Tokių neturėjo, tad vėl užsimerkė ir išgirdęs Lexi kvėpavimą, atsisuko garso link.
- Mucus ad Nauseam, - sušuko nusitaikęs tiesei į priešininkę. Skausmingas šaltis, rodos šioji norėjo kažko skausmingesnio ir gavo.
-
Velnias... Ugh... - labiau apsvaigusi, negu susipainiojusi Lexi stovėjo ir lingavo į visas puses. Guodė bent tai, kad Velinui nebuvo geriau, tačiau jis greitai atsistojo ir metė skausmingą burtą. Jis pakirto visą burtininkės kūna ši nebeištvėrusi susigūžusi atsiklaupė ant kelių, jai trūko oro.
Vos tik... viskas... praeis... jis gaus į... kaulus.
Viskas gan greitai praėjo ir burtininkė vis dar gaudydama kvapą atsikėlė.
- Locomotor Mortis, Mimblewimble - dar keli burtažodžiai, kad Velinas atrodytų lyg koks psichas.
-
Ji robotė ar kas? Diev, tik erzinanti pirmakursė, o dar laido į jį po du burtažodžius iškarto. Logika? Kad tie jos burtažodžiai yra baisingai jau silpni, plius pati nusilpus. Nebežais jis su ja vaikų darželio. Išvis jeigu ta laimėtu tai tikrai ne prieš antrakursį kautus ir jis nebūtų toks geras, koks dabar yra Velinas. Gynyba? Šiandien vaikinas antrą kartą paleido atgalinius kerus. Tad pirmasis mokinės keras kaip bebūtų gaila pataikė mergaitei. O antras... Ir taip nekalba, tad koks skirtumas kad mikčios, turi gi mintis. Vis gi yra penktakursis ir jas gali naudot kuo lengviausiai, bet geriau naudos rankas. Prišoko prie Lexi ir pačiupo jos ranką kurioje buvo lazdelė. O savąją lazdelę varnanagis įrėmė jai į nugarą. Paleis vandens čiurkšlę, o gal ugnį. Kas žino, kas žino. Šyptelėjo.
-
Burtininkei nepatiko palaimėti. O juolab taip kvailai. Atsiduso, nes visi pašaliniai poveikiai jau buvo praėję. Jau kiek atsibodo su tai burtais žaisti. Velinas buvo už jos, vieną ranką laikė surakinęs. Viskas, be kalbų - karatė.
Su laisvąja ranka pačiupo vaikinuko riešą ir jau vertė jį per save, kai išgirdo traškesį.
Sustingo. Kaip tik galėjo greičiau jį nustūmė nuo pečių ir rankų ant žemės, o pati sukluso.
Tai buvo jos riešas. Tikriausiai patemptas. Siurbtelėjusi oro suėmė savąjį riešą su laisvąja ranka. Pažvelgė į gulintį burtininką. O ir jos žvilgsnis buvo kupinas pykčio. Taigi, vėl griebėsi kovos menų: atsitūpė šalia jo, pagriebė už rankos, spyriu apsuko jį ant pilvo ir jau taikėsi ranką nurauti.
Kad tą asilą skradžiai žemėn... - griežė dantimis.
-
Ko ko bet nesitikėjo kad ta mergaitė mokės karatė. Šioji pačiupo jo riešą ir, vajė Lexi ranka trakštelėjo. Nejaugi jis toks sunkus? Šyptelėjo ir atsisėdo ant žemės, nes gulėjo. Kartais apsimesti silpnu yra į naudą, bet kai apsimeti stipriu gali ir kauliukų netekti. Nusišypsojo, bet štai toji ir vėl griebėsi savo. Sunkiai atsiduso. Toks lengvutė būtybė bandys jam ranką nurauti... Kaip miela. Tik juoktis ir tenorėjo iš jos. Visai nebe pyko nei ką, leistų jei laimėti, bet ne jie gi spręs. Tad geriau susitaikys dabar, nes tikrai nenorėjo kad varniukė pasitemptų abi rankutes ir negalėtų daryti namų darbų, tada iš jos nebebūtų jokios naudos. Be to, kodėl jie dabar kaunasi? Neįdomu be priežasties, o be to jeigu būtų norėjęs būtu padaręs taip kad jo priešininkė prarastų sąmonę, tai būtu buvus kovos pabaiga, net jai neprasidėjus. Prunkštelėjo ir pažvelgė į Lexi pilnomis pašaipos akimis. Žiojosi kažką sakyti, bet iš jo burnos neišėjo nė garso, pašaipios mintys, turbūt mergaitė bent teik turėjo suprasti iš jo žvilgsnio. Faktiškai kad Velinui darėsi nuobodu va šitaip būti trankomui it pagalvei. Masažas. Taip. Dabar jo tikrai neatsisakytų, bet iš kur gaus? Čia tai klausimas, taigi... Vaikinas visai nebe galvojo apie dvikovą.
-
Ach, spjoviau aš ant šito!
Paleido mokinio ranką ir susigriebė už riešo.
- Ačiū, asile! - kandžiai padėkojo ir apsisuko. Ketino eiti į mergaičių miegamajį. Ne, neeis pas seselę, juk labiausiai ko nemėgo, tai seselių, daktariūkščių, ligoninių ir poliklinikų.
Jos žingsniai piktai šnarėjo per sniegą.
-
Atsisėdo ant žemės ir pasirąžė. Jo kaulai. Oi. Šioji mokėjo sukelti skausmą ir kaip gi ji po velnių sugebėjo jį perversti ant žemės. Nepatenkintas atsistojo ir nusivalė sniegą nuo drabužių. Nusičiaudėjo. Šaltoka, o dar jis su tokiais menkai drabužiais, pragulėjo sniege.
Lexi jam pasakė ačiū, o vaikinas tik nusijuokė ir pasakė:
- Nėra už ką, - šyptelėjo ir nulydėjo ją akimis. Gi nebuvo kaltas kad jos riešas sutraškėjo.
Nuėjo link pilies, nes nebebuvo reikalo čia daugiau stovėti.
-
Beliko laukti tik kol kas nors ateis, nes vienai buvo nuobodu.
Burtininkė gulėjo ant žolės. Ji dar buvo kiek geltonoka, bet visgi tai buvo geriau nei apdulkusios kėdės pilyje. Danguje jau skraidė paukšteliai, saulės spinduliai maloniai kuteno odą, vėjelis bandė pavelti plaukus, o pačiam Rojaus Kampelyje tvyrojo ramybė ir harmonija. Vėl tyliai užtraukė ramią dainą. Nieko negalėjo būti geriau. Nebent atsirastų koks nors bendraujantis žmogelis šalia, kuris mielai užtrauktų tą pačią dainą kartu - duetu.
Atsiduso.
Kokio velnio čia taip trūksta žydinčių sakurų?... - kiek susiraukė. - Oo... Puiku net pasiilsėti negaliu. Būtina prie ko nors prikibti... - pyktelėjo pati ant savęs. Nusprendė atsisėsti. Nuo tokio staigaus pakilimo apsisuko galva. Su savo delnu Lexi griebėsi už kaktos ir stipriai užsimerkė. Po kelių akimirkų apgraibom išsitraukė cigarečių pakelį iš striukės kišenės. Saulės spinduliai tiesiog vertė rauktis.
Blogas įprotis... Bet... Na... Paskutinę... - pagalvojo ir nesusitvardžiusi ištraukė vieną cigaretę. Griebė žiebtuvėlį, uždegė ir užtraukė dūmą. Tamsus rūkas pakilo oran... Tik staiga metė tą prakeiktą cigaretę į artimiausią balą... kartu su likusiu pakeliu. Baigta.
-
Nikolajus greitai atsikėlė nuo žemės ir nusivalė apsiaustą. Ir staiga prisiminė, kad čia yra vieta mokinių praminta rojaus kampeliu. Įdomu kaip aš taip toli nuskriejau nuo ežero pakrantės. Sumišęs pagalvojo berniukas. Jis prisiminė tik, kad demonas šlykščiai butybei kuri jį su Mari užpuolė nukando galvą. Mari. Įdomu kaip ji... Reikėtų eiti ją susirasti... Švilpis pabandė žengti žingsnį, bet vos neparvirto – dar ne visi jutimai buvo atsigave.
Staiga vaikinas pastebėjo ant žolės gulinčią merginą. Ji buvo varnanagė Kaip ir Mari... tik vaikinas jos nepažinojo. Nors gerai pagalvojęs gal kartą ir matė ją kokį kartą ar du koridoriuje.
- Sveika.- Užkimusiu balsu pasisveikino Nikolajus.
Tada mergina staiga truputi atsikėlė, išsitraukė cigarečių pakelį, vieną prisidegė ir... išmetė visas cigaretes į balą.
-
Galvojo nusijuokti kai tas pardribo. Linksma. Bet kai šis pasisveikino teko pabūti maloniai. Pažvelgė į savo delnus - buvo nešvarūs nuo, kiek drėgnos, žolės. Taigi pasitrynė į striukę, bet rankos tiesti nedrįso, dar pagalvos, kad kilo iš kiaulidės.
- Hey! - Linksmai šūktelėjo ir šiltai nusišypsojo. Ar bent jau taip pati manė.
Neatsistojo, kad parodytų bent kažkokį mandagumo ar bendravimo ženklą. Sėdėjo kaip sėdėjusi. Bet ką jau padarysi - mandagiai reikia būti.
- Gal prisėsi? - maloniai paklausė ir patapšnojo ant žemės šalia. Laukė kol šis ką nors pasakys ar padarys.
-
Nepažystama mergina psiūlė prisėsti šalia jos. Nikolajus nepatikliai nužvelgė tą vietą ir gūžtelėjo pečiais – vis tiek Mari negalėjo nieko blogo nutikti, o jis per silpnas, kad eitų jos ieškoti.
- Kuo tu vardu?- Paklausė švilpis varnanagės.
Tada vaikinas pagalvojo, kad reikėtų Mariai pasiūsti žinią. Nikolajus išsiėmė pergamento skiautelę ir nelabai gražiai lazdelės pagalba parašė:
Maria tikiuosi tau nieko nenutiko, aš esu rojau kampelyje. Nežinau kaip ten atsidūriau, bet jei nori gali ateiti. Aš per silpnas, kad ateičiau pas tave. Nikolajus
Nikolajus sulankstė laiškelį į lėktuvėlį ir paleido užbūręs, kad skristu pas Mari.
-
Galiausiai prisėdo, bet kažkaip keistai, nerangiai. Gal koks neįgalus?.. Anyway.. - pamanė Lexi ir prabilo:
- Lexi. O tu? - pasuko galvą link vaikino, kai išvydo, kad šis kažką rašinėja su lazdele - burtų pagalba. Kaip modernu ir kūrybinga, - nusišaipė mintyse, bet ne iš piktos valios. Pažvelgė į savo batus - nuotaika iš karto nušvito - dar švarūs ir gražūs. Ačiū Dievui!
Saulė jau buvo virš burtininkų galvų - super! Tikriausiai buvo šilčiausias dienos metas, nors tikrai taip nesijautė. Ar bent jau rodės, kad saulė žadėjo tikrai daugiau šilumos.
-
- Nikolajus. Iš kurio tu kurso?
Nikolajus pajautė, kad visą kūną maudžią po to kai buvo iškvietęs demoną. Velniava jaučiuosi lyg kokia mašina būtu partrenkusi... Galbūt būtų buve geriau pabandyti daugiau burtažodžių, o ne iš kart kviesti demoną... Na, bet kas padaryta to jau nebesugrąžinsi... Nereikia čia gailėtis. Svarbiausią, kad likau gyvas ir sveikas, o ir Mari turėtų būti sveika... Tikiuosi. Nikolajus žiūrėjo į tą pusę kur dingo jo magiškai pasiūstas lėktuvėlis ir mąstė kaip būtu gerai jei niekas jiems nebūtų sutrukdęs nueiti į kiauliasodį. Keista, kad vienintelę akimirką kai nenorėjau, kad kasnors įvyktų mus užpuolė, o kai trokšdavau kiekvieną dieną kokią gyvastį atimti, nieks net nesiartino prie manęs... Nikolajus atsisuko į Lexi:
- Rukai tą žiobarišką išmislą?- Paklausė Nikolajus rodydamas į cigarečių pakelį baloje.- Jis tik kenkia sveikatai...
-
- Iš antro kurso. Ne, nerūkau... Tikriausiai... Tikiuosi, kad nustojau, nes net pačiai pikta ant savęs, kad pradėjau. - Atsiduso. Tikriausiai nuskambėjo kvailai ir mažvaikiškai, lyg šioji būtų be pastovios nuomonės, lyg koks penkiametis vaikas, galų gale.
Lexi pamanė, kad šis pokalbis greitai nueis šuniui ant uodegos, taigi nusprendė užduoti kiek daugiau klausimų, kad šis nenusigręžtų pasitaikius artimiausiai progai:
- Emm... O tu iš kurio kurso? Kiek laiko čia mokaisi? Iš kur kilęs? - bėrė lyg žirnius į sieną. Tikiuosi, kad atsakis.
-
- Esu iš trečio kurso. Gana kvailas klausimas: kiek laiko čia mokaisi? Juk ir taip aišku, kad tris metus... Esu kilęs iš senos vokiečių burtininkų giminės. Bet turiu daugybės tautų kraujo.- Nikolajus kiek patylėjo galvodamas ką dar galėtų pasakyti.- Na dabar mano tėvai gyvena godriko dauboje. O iš kur tu kilusi? Kaip sekasi mokslai?
Nikolajus pagalvojo, kad gana ilgai negauna laiško iš Mari. Na, bet gal sugebės savimi pasirūpinti... Juk aš ne auklė... Nikolajus žiūrėjo kaip išbėgęs į pievą kiškis žaidžią su kitu kiškiu. Jie linksmai šokinėjo vartėsi žolėje ir džiaugėsi geru oru. Staiga prie iš dangaus ant jų nukrito pilkas šešėlis ir po kelių sekundžių vienam kiškiui jau buvo nurėžta galva, o kitas bandė pabėkti nuo kaškokio paukščio, tačiau jam nepavyko paukštis jį pasivijo ir įsikibęs į kiškį nagais nuskrido tolyn link uždraustojo miško...
Vaikinas pagalvojo kad džiaugsmas gali labai greitai tapti liūdesiu ir skausmu. Visi įsivaizduoja esantys pasaulio valdovai, tačiau jie, net nemėginą galvoti apie tai jog kaip ir tie kiškiai gali lengvai mirti...
-
- Mmm... - numykė. - Aš esu kilusi iš grynakraujų burtininkų šeimos, kuri gyvena Anglijoje. Na... Visai neblogai tik kartais kyla neaiškumų... - užsigalvojo.
Lėtai pakilo nuo žolės ir pasirąžė. Kaulai jau buvo sustingę nuo tinginiavimo. Lexi su mielu noru būtų pabėgiojusi aplink pilį, bet taip paprastai negalėjo palikti Nikolajaus. Taigi vėl atsisuko į jį:
- Ech, atleisk, visai aptingau. Reikėjo prasijudinti... - tai pasakiusi nusižiovavo. Kiek traukė į miegą, bet lovos niekur šalia nebuvo... O gi gaila... Mielai pasnaustų, net čia - lauke.
Ir štai vėl prabilo:
- O ką laisvalaikiu veiki?
-
- Na... Laisvalaikiu treniruojuosi įvairius naujus burtažodžius, mėgstu ir patinginiauti: pavaikščioti po mokyklos teritoriją ar po kiauliasodį... Kartais paskaitau... Ankščiau kai dar buvau kvidičo komandoje skraidžiau šluota, bet jau senei nebeesu nei komandos sudėtyje, nei skraidau...O ką tu veiki laisvalaikiu?
Nikolajus vėl atsisuko į merginą ir ėmė apžiurinėti jos veidą – daug senovės burtininkų sakė, kad daug ką apie žmogų galima pasakyti vien pažiūrėjus į jo veidą, o labiau įgudę šį meną magai gali pasakyti, net ką žmogus tuo metu galvoja, deje Nikolajus neskyrė labai daug dėmesio šio dalyko praktikavimui. Taigi dabar jis negalėjo nei labai daug ką apie ją pasakyti nei sužinoti ką ji mąsto. Vaikinas taip pat atsistojo. Švilpis jau jautėsi normaliai – jokių kovos požymių.
-
Nuolankiai nusišypsojo.
- Fotografuoju, sportuoju, dažnai mėgstu vaikščioti po Hogvartso apylinkes ir stebėti naktinį dangų. - Nusišypsojo. Galėjo skambėti kiek banaliai, bet jis juk paklausė. Nikolajus buvo gan malonus vaikinas.
Vėl nusižiovavo. Dėl Dievo meilės!
- Atleisk, nežinau kas man yra... - susiraukė. - Eh... Gal nori pramankštinti kaulus? Pasivaikščiot? - Lexi su mielu noru pabėgiotų aplink pilį, bet Nikolajui to nesiūlė.
-
- Pasivaikščioti? Na gerai...
Nikolajus vos nepasiūlė varnanagei kovoti su juo, bet kova būtų nesažininga, nes ji iš žemesnio kurso...
- Kur nori pasivaikščioti? Pilies apylinkėse? O gal kiauliasodyje?
Lexi žiovavo praktiškai visą laiką kol jie buvo susitikę. Įdomu kas jai yra? Nejaugi ji nemiegojo mėnesį, kad tiek žiovauja... Nors Nikolajus Nemiegojo jau kokias trisdešimt valandų, bet visai nežiovavo.
Nikolajus pagalvojo apie kiauliasodį ir saldumynų krautuvę kurioje visi perka kilogramais saldainius ir kutrioje yra tokie skanųs cukriniai ananasai...
-
- Nebent nenori... - jau kiek sudvejojo savo 'puikiu' pasiūlymu pamačius, kad vaikino mina kiek pasikeitė... Kaip ir balso tvirtumas... Pati nenorėjo eiti toli - pakaktų Hogvartso apylinkių. Juk neaišku ar nepradės iš lempos snigti... Pamiškės, ežero pakrantės ar laužavietės - puikios vietos. Įdėmiau pažvelgė į Nikolajaus veidą - kažkokia užsisvajojusi mina.
- Apie ką taip svajingai galvoji? - plačiai nusišypsojo parodydama baltutėlius dantis. Belaukdama atsakymo pradėjo lėtai žingsniuoti link Hogvartso pilies. Galiausiai nuleido žvilgnį apačion. Žiūrėjo kur vaikšto. Kad tik neįlipti į balą... - meldėsi, nes ruda ant juodo atrodo ne kaip...
-
- Aš?- Sutriko vaikinas. Jis net negalvojo, kad atrodo kaip užsisvajojes žioplys.- Apie cukrinius anasus.- Išsišiepė Nikolajus.- Ir kitus saldainius... Žinojai, kad atsirado nauji saldainiai – atrodo kaip bitės ir jei valgysi nesutraiškęs tau gali įgelti... Skaičiau „landžiojoje plunksnoje“, kad keli kvaili burtininkų vaikai pateko į „švento skutelio“ ligoninę dėl to, kad juos sugėlė iš vidaus. Hileriai turėjo perpjauti pilvą ir skrandį, kad išimtu bites, nes jokiais kerais nesugebėjo jų ištraukti... Keista, kad saldainius vis dar pardavinėja...
Kokia tavo mėgstamiausia vieta kiauliasodyje?
Vaikinas įsivaizdavo, kaip sėdi švilpynės bendrajame kambaryje ir skaitydamas kokią knygą apie užkeikimus kramsnoja cukrinius ananasus, „Berti Bots“, tarakonų dražę, geria pasukų alų... Butinai šiandien reikės nueiti į kiauliasodį ir ištuštinti savo piniginę... Tik reikės nepamiršti, kad dar turi likti pinigų prekėms iš „magiškų Vizlių šunybių“ rautuvės, dar reikės mamai gimtadienio dovaną nupirkti... Taip bemastydamas švilpis užkliuvo už medžio šaknies ir pliumptelėdamas į balą ir pats išsipurvino apsiaustą ir dar Lexi aptaškė.Velnias vėl reikės keisti apsiaustą... Nors gal Lexi moką švarinimo burtažodį? Taip mastė vaikinas tysodamas purve. Nikolajus slidinėdamas atsistojo ir atsiprašė Lexi:
- Labai atsiprašau, kad aptaškiau... Gal žinai švarinimo burtažodį?
-
Nusijuokė. Pačiai pradėjo varvėti seilė...
Tik staiga jos 'saldžias' mintis nutraukė kažkas šalto ant jos kelnių...
Galvojo, kad tuoj kaip koks šunelis suurgz. Gražūs bateliai jau nebebuvo gražūs, o lyg ištraukti iš šiukšlyno. Bent jau džinsai buvo ne tokie sutepti. Žioplys... Uhhh... Būtų gerai surūkyti... Nuramintų nervus... Bet ne! Apsieisiu... Susitvarkė su savo nervais ir nusišypsojo.
- Na, jeigu tau pakaks vandens čiurkšlės... - nesulaukusi atsakymo paleido vandens čiurkšlę iš burtų lazdelės galo. Nuplovė savo batus, džinsų apačią ir Nikolajaus apsiaustą - jam vandens nepagailėjo.
- Nesijaudink, prieš saulę išdžius. O juk ir taip šilta, - šyptelėjo ir dar kiek pakraipė kojas, kad apžiūrėtų, ar nėra daugiau purvo.
-
Nikolajus išspjovė gerą gurkšnį vandens ir išsitraukė lazdelę Na bus tau dabar. Nikolajus paleido didelę čiurkšlę vamdens Lexi į veidą.
- Oj, atsiprašau netyčia.
Nikolajus priėjo prie jos ir suvaidinęs, kad griūna nusitvėrė už jos kaklo, tačiau Nikolajus neišlakė pusiausvyros ir jie abu pliumptelėjo į purvą. O Nikolajus dar ir užsigavo po kovos su padaru skaudančia koją.
- Va čia jau tikrai netyčia.- Sumurmėjo vaikinas, nors tikriausiai mergina net neišgirdo, nes kūrė planus kaip jį pribaigti. Nikolajus bekrentant pametė lazsdelę dabar apsižvalgė, tačiau jos nepastebėjo purve. Velnias. Jei ji mane puls netūrėsiu kaip apsiginti. Niūriai galvojo vaikinas stodamasis iš purvynės. Nikolajus ištiesė ranką Lexi, kad padėtų jai atsistoti.
- Na atleisk, bet man jau laikas eiti. Mūsų susitikimas nepraėjo labai gerai, bet manau dar kadanors susitiksime.- Tai taręs švilpis šlūbčiodamas nužingsniavo link ežero kranto.
-
Lexi kramtė sau lūpą, kad atrodė, jog tuoj nusikąs. Tai vandens pliūpsnis į vandenį, o galiausiai įgriuvo į purvą su Nikolajum ir ką daryti? Galvojo, kad tuoj jam kaip smogs... O tas, nei iš šio, nei iš to:
- Na atleisk, bet man jau laikas eiti. Mūsų susitikimas nepraėjo labai gerai, bet manau dar kada nors susitiksime, - ir pabėgo. Matyt, kad tas išsigando.
Lexi stovėjo ir su įniršio pilnomis akimis nulydėjo jį link ežero kranto. Palaukusi, kol šis nutols pradėjo eiti iš paskos. Teks maudytis - pagalvojo.
Tik staiga sustojo. Ai, spjoviau. - tarė sau panosy ir vėl burtažodžio pagalba apliejo save vandeniu. Visa buvo permirkusi.
Vėl atsigulė ant žolės, kad prieš saulę drabužiai apdžiūtų. Tvardė nervus. Nesvarbu, kad susirgsiu...
-
Ayai šiandien buvo katino kuris vaikšto vienas diena. Šiandien ji tylutėliai mąstė ir vaikščiojo po naujųjų namų (būtent taip ji mintyse vadindavo Hogvartsą - namais) apylinkes kabindama koją už kojos. Šiandien jos nuotaika nebuvo nei bjauri nei pernelyg gera. Šiandien... Šiandien Aya tiesiog egzistavo ką ir darydavo didžiąją dalį laiko.
Mergaitė užtiko šį rojaus kampelį visiškai netikėtai ir akimirka jos veidelį su didelėmis mėlynomis akimis nušvietė begalinis atradimo džiaugsmas, bet netrukus ji ir vėl nugrimzdo į abejingumo aplinkai būseną ir nagrinėjo tik savo mintis. Vis dėl to vienuolikmetei net ir pripratusiai tai daryti kaip Aya ilgai tiesiog nagrinėti savo mintis niekuomet nepavyksta, tad nieko konkrečiai negalvodama ji išsitraukė iš apsiausto kišenės lazdelę.
Apsidairė. Pamatė medžius kurių sušalę lapeliai graudžiai virpėjo vėjyje. Pamatė žolę kuri šiuo metu laiku labiau panašėjo į pilką nei į žalią. Tiesa sakant tvyrant plikledžiui ši vieta menkai panašėjo į rojaus kampelį. Būtent tuomet Ayai ir šovė mintis. Ji apsilaižė suskeldėjusias lūpas (lauke vis dėl to buvo vėsoka) ir nukreipusi į žolę lazdelę prikimusiu,bet ganėtinai aiškiu balseliu ištarė burtažodį kurį tik vakar perskaitė kerėjimo vadovėlyje.
-Colovaria
Žolė akimirksniu nusidažė ryškiai žaliai. Tiesa sakant gal net per ryškiai,bet Ayai menkai rūpėjo. Ji sukrykštė iš džiaugsmo ,tuomet tokiu pat būdų iš niūrios pilkos ir vos vos žalsvos spalvos į ryškią, akį traukiančią žalią pakeitė visos šio kampelio augmenijos spalvas. Galiausiai tvirčiau susisupo į apsiaustą ir nuskubėjo į pilį.
-
Gabriella atžingsniavo į šią nuostabią vietą ir pasitiesusi mamos dovanotą languotą dekį ir ant jo patogiai įsitaisė. Iš po parankės išsitraukė knygą, išėmė skirtuką ir pradėjo skaityti. Pagaliau galiu ramiau atsipūsti... Po kiek laiko jai nutirpo koja. Ji atsistojo, priėjo prie ežero ir palietė jo šaltoką vandenį. Ji pasiilgo namų šeimos, dėl to dabar nebe taip dažnai galvoja apie mokslus, kaip apie šeimą ir ten paliktus kelis tikrus draugus. Mergina paslampinėjo ežero pakrante ir sugrįžo ant dekio. Ji išsitraukė šepetį ir pradėjo šukuoti savo šilkinius plaukus. Gabriella nusišypsojo pati sau ir vėl įniko į knygą, kurioje buvo aprašomi labai gražūs vaikino ir merginos santykiai. Kada gi ir man taip bus?! Pagalvojo mergina. Ji dar nei karto nebuvo patyrusi meilės... Ir niekada neturėjo ilgalaikių santykių su vaikinu. Be abejo, mergina buvo labai daili, dėl to visi galvojo, kad ji neprieinama, ar "pasikėlusi". Ne vienas vaikinas yra pasakęs jai, kad ji yra graži, ar puiki pašnekovė, bet rimtai į ją nežiūrėjo. Mergina labai norėjo pakeisti nuomonę apie save, tad viena iš priežasčių čia atvykti mokytis buvo ta, kad Gabriella nori susirasti naujų draugų, kad visi suprastų, jog ji yra ne tik puikios išvaizdos barbė, bet taip pat labai nuoširdi ir ištikima mergina.
-
Trečią kartą visi, buvę prie uždraustojo miško, buvo perkelti į naują vietą. Šį kartą visi pateko į nuostabaus grožio vietą. Aplink matėsi vien tik laukai - horizonte visiškai nieko nesimatė, tad beveik niekas čia esantis nežinojo, kur tiksliai pateko. Nežinojo, kurioje pusėje Hogvartso pilis, o kur - Kiauliasodis. Tačiau šį kartą tai nebuvo svarbu. Visi laukė iš palapinės išeinančios Hogvartso atstovės Džeinės. Ją turėjo palaikyti ne tik namų sienos, bet ir didelis būrys mokyklos draugų. Ir išties - tribūnose plėvesavo vėliavos su Hogvarto herbu, Klastūnynui priklausantys mokiniai buvo persimetę žaliai sidabrinius šalikus, kai kurie mojo Klastūnyno vėliavomis. Šią akimirką nei vienam Hogvartso mokiniui nebuvo svarbu, kokiam koledžui priklauso - visi "sirgo" už savo mokyklos atstovę, kuriai nusišypsojo sėkmė būti atrinktai atstovauti mokyklai.
- Pakvieskime trečiąją, paskutinę šio turnyro dalyvę, - pradėjo kalbą Arwen. - Džeinei Meko teko užduotis nugalėti laivo kapitoną. Kas tai per laivas ir kaip atrodo jo kapitonas pamatysime netrukus, - burtininkė padrąsinamai pradėjo ploti ir laukė pasirodant Džeinei.
-
((Sorry bet as negalėsiu veliau papostinti, tai postinu dabar. Nuo siandienos vakaro iki sausio 3 negalėsiu papostinti, tai noriu dabar vnt viena postą parasyti. O siaip jus eikite Gabrieles ir Soreno kovų stebet, as cia palauksiu :D ))
Džeinė Meko buvo iš didžiosios salės išmesta tiesiai į kažkokią palapinę. Klastuolė tyliai nusileido ant kojų ir, laikydama rankoje lazdelę, išėjo laukan. Apsidairė. Aplink matėsi vien tik laukai, nei Hogvartso pilies, nei kiauliasodžio Džeinė neišvydo. Tribūnose plevėsavo Hogvartso ir Klastūnyno vėliavos, netgi grifiukai, paprastai taip nesutariantys su klastuoliais, atėjo palaikyti Džeinės ir dabar padrąsinančiai plojo jai. Žinoma, garsiausiai plojo, šaukė ir švilpė Klastūnyno koledžui priklausantys mokiniai, tačiau varniukai, švilpiai ir grifai taip pat neatsiliko. Juodaplaukė visiems nusišypsojo ir pamojo ranka. Minia dar labiau pašėlo. Džeinės širdis, didžiojoje salėje taip smarkiai plakusi, dabar nurimo. Mergina susikaupė ir pakėlė galvą į dangų. Buvo labai ankstyvas rytas, dangus rausvai violetinės spalvos. Keletą minučių nieko nesimatė, tada tolumoje kažkokia varniukė išvydo laivą ir sušuko:
-Žiūrėkit, štai jis!
Ji rodė į tamsų, sparčiai artėjantį siluetą. Jis buvo labai aukštai, tačiau tai neabejotinai buvo laivas. Galėjai įžiūrėti mažyčius jo stiebus, nedideles bures... Ir, rodos, tame laive kažkas judėjo. Jų buvo bent kelios dešimtys, nuo žemės jie atrodė ne didesni už skruzdėles. Ko gero, tai buvo laivo įgula. Džeinei reikės prasibrauti pro įgulą, kad nukautų laivo kapitoną. Ir dar kažką iš to laivo paimti. Klastuolė nemanė, kad bus labai lengva, tačiau tik dar kartą nusišypsojo ir apžvelgė ant jos odinių drabužių kabančius ginklus. Kardą ir du peilius. Dabar jau tikrai žinojo turėsianti juos panaudoti. Džeinė iškelė savo burtų lazdelę ir šūktelėjo:
-Accio šluotą!
Netrukus oru atskrido jos šluotą. Nieko nelaukdama Džeinė šoko ant savo "žaibo 11" ir nuskrido link keistojo laivo, kurio kapitoną jai reikės nugalėti.
-
Grace laukė kovos, dėl kurios labiausiai nekantravo. Hogvartsui atstovavo Klastuolė, bet Grace tai nerūpėjo. Ji pažinojo Džeinę, ir žinojo, kad ji yra iš ties puiki čempionė.
Džeinė išėjo ir palapinės. Grace puolė rėkti ir ploti, kaip ir kiti Hogvartso mokiniai.Plojimai netrukus nutilo.Visi pradėjo žvalgytis, ieškodami, su kuo susidurs Džeinė.
-Žiūrėkit, štai jis!- sušuko kažkokia mergaitė, rodydama į dangų. Grace pakėlė galvą ir išvydo atskrendantį laivą.Taip, taip atskrendantį.
-Accio šluotą!-sušuko Džeinė.Netrukus jos rankoje gulėjo Žaibas 11. Klastuolė neįtikėtinu greičiu užsėdo ant šluotos ir nuskrido link laivo.
-
Gabriella atėjo į visada ramų Rojaus Kampelį. Bet šiandien, šioje vietoje visai nebuvo ramybės. Juk vyko Burtų Trikovės Turnyras. Klastuolė prisidengė ranka akis, kad galėtų įmatyti savo draugę. Pažiurėjusi aukštyn, Gabriella pamatė ramiai ant šluotos sklendžiančią ore Džeinę ir mintyse palinkėjo jai sėkmės. Na, tikiuosi tau pavyks... Tik nesusižeisk, mergyt! Juk Hogvartsas visais laikais buvo geriausias. taip pagalvojusi mergina nusišypsojo ir perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, kad taip nesijaudintų ir nedrebėtų.
Klastuolė akimis ieškojo pažįstamų žmonių ir pamatė netoliese stovinčią Grace.
-Labutis,-pasisveikino mergina. - Atėjai palaikyti Džeinės? Manau jai pasiseks. Jai turi pasisekti.-pasitaisė mergina.
Gabriella vėl žvilgelėjo į dangų, kuriame ant šluotos skriejo Džeinė. Ji pamojavo ranka, bet Hogvartso atstovė turbūt jos nepastebėjo. Laikykis, tu gali... pagalvojo Gabriella ir nusišypsojo Grace.
-
Džeinė skrido ant savojo "Žaibas 11" dangumi. Dangus buvo skaisčiai violetinis, lygiai tokios spalvos kaip ir lapelis, kurį mergina ištraukė. Klastuolė trumpam atsigręžė į žiūrovus, ir nusišypsojo išvydusi, kad Gabriella jai mojuoja. Maskubomis pamojavusi ir dar labiau įaudrinusi minią, Džeinė vėl nusisuko. Beskrendant pašėlusiai dideliu greičiu, Hogvartso atstovės akys ašarojo nuo stipraus vėjo, o jos juodi plaukai plaikstėsi ore. Mergina dažnai skraidė savąja šluota, nes mėgo žaisti kvidičą, tačiau skrendant tokiu stačiu kampu ji kartais nežymiai slysteldavo šluota žemyn. Skrendantis laivas pamažu artėjo, tačiau matyt jis buvo labai aukštai, nes kuo labiau klastuolė prie jo artėjo, tuo labiau stebėjosi laivo dydžiu. Laivas buvo ištiesų milžiniškas-gal tris kart didesnis už didžiausią žiobarišką laivą, kurį matė Džeinė. Deja, prie laivo juodaplaukė artėjo vis vien negreitai. Mergina nukreipė savo lazdelę už savęs ir sušuko:
-Incendio!
Ugnis, išsiveržusi iš lazdelės, gerokai pagreitino kelionę laivo link. Netrukus klastuolė nutraukė burtažodį ir priskrido paskutiniuosius kelis metrus prie laivo. Tyliai, stengdamasi nekelti jokio triukšmo, šeštakursė priskrido prie pat laivo šono ir atsistojo ant šluotos. Džeinei smarkiau suplakė širdis-juk iki žemės buvo daugiau nei du šimtai metrų! Jei dabar nukristų, ko gero, mirtų iš karto. Lėtai, stengdamasi kuo ramiau reaguoti, Hogvartso atstovė surado ant laivo šono atbrailą-tai buvo patrankos šaudymo angos viršus-užkėlė ant jos abi kojas ir įsitvėrė rankomis į laivo šoną taip stipriai, kad po nagais prilindo pašinų ir, ko gero, vėliau pirštai ims kraujuoti. Tada Džeinė giliai įkvėpė ir, suspaudusi rankoje lazdelę, ėmė kopti viršun, link denio.
-
Fasas Oldefortas sėdėjo tribūnose tarp grifiukų. Nė vienas nebuvo laimingas, kad Hogvartso čempiono vietą užėmė klastuolė, bet pačiam Fasui buvo visiškai vienodai, mat su čempione neblogai sutarė. Na, gal širdies gilumoje ir prijautė Durmštrangui ir jo pergalei, bet juk Fasas buvo Hogvartso šeštakursis ir jau iš principo turėjo sirgti už saviškius, kad ir kokie klastuoliai jie bebūtų. Vaikinas užvertė galvą aukštyn ir nulydėjo akimis į dangų šaunančią ant šluotos Džeinę Meko. ,,Keista, nejaugi jau danguje būna skraidančių laivų? Skrajojantis Olandas aiškus, bet negi mūsiškiai bus tokie akiplėšos ir užpuls būtent šį laivą? Reikės paklausti Džeinės, koks ten laivas... kažkaip neramu..." - mąstė grifiukas, o Džeinė tuo tarpu dingo baltuose debesėliuose.
-
Džeinės rankos neapsakomai skaudėjo. Joms teko išlaikyti beveik visą kūno svorį, ant jų jau buvo pilna nubrozdinimų, o pirštuose-pašinų. Merginą apėmė noras viską tuojau pat mesti ir tiesiog nuskristi ant šluotos Hogvartso link, atsisėsti Klastūnyno bendrajame kambaryje fotelyje prie židinio, rankose laikant karštą, kakavos pilną puodelį, ir atsipalaiduoti... Tačiau, žinoma, Hogvartso atstovė taip nepadarė. Ši mergina buvo nelinkusi pralaimėti. Ji tai jau tikrai kovos iki galo. Užsispyrimo jai netrūko. Džeinė stabtelėjo ir pažvelgė žemyn. Apačioje mergina pro debesis kur ne kur klastuolė išvydo Hogvartso ir Klastūnyno vėliavas. Nuo aukščio juodaplaukei net svaigo galva. Džeinė vėl nusisuko ir ėmė kopti. Ant rankos esantys įbrėžimai kraujavo, ji buvo pavargusi, o juk Džeinė dar net ant laivo denio nebuvo ir nesusitiko su pagrindiniu priešu! Laimei, laivo kraštas jau matėsi. Mergina dar paspartino kopimą, primerkusi savo žalias akis. Virves išleidžiančių kerų klastuolė naudoti nenorėjo, nes jas galėtų pastebėti laive esančios būtybės. Po minutėlės Hogvartso atstovė jau buvo prie pat denio krašto. Ji tyliai kilstelėjo galvą ir žvilgtelėjo pro laivo kraštą. Vos išvydusi laivo įgulą, Džeinė išplėtė akis ir kuo greičiau vėl paslėpė galvą už borto. Nenuostabu, kad laivas buvo toks didelis. Juk jo įgula-vien tik troliai ir milžinai. O soste, pastatytame per patį denio vidurį, sėdėjo milžinas, labai didelis net ir pagal milžinų standartus.
-
Džeinė giliai alsavo. Milžinas. Milžinai-labai pavojingos būtybės, o be to, jai dar teks prasibrauti pro laivo įgulą-trolius ir keletą milžinų... Mergina dar sykį žvilgtelėjo pro laivo kraštą. Klastuolė nužvelgė soste sėdintį milžiną. Jis buvo labai didelis, bent perpus didesnis už visus milžinus, esančius laive. Ant rudų susivėlusių plaukų kupetos milžinas buvo užsimaukšlinęs laivo kapitono kepurę. Jo krūtinė buvo nuoga. Jis buvo užsivilkęs milžiniškas juodas kelnes, jos buvo sujuostos diržu, prie kurio kabėjo didžiulis kardas-jis buvo maždaug tokio dydžio kaip Džeinė. Milžino akys akylai stebėjo savo įgulos narius, jo rudose akyse atsispindėjo gudrumas. Juodaplaukę net nupurtė nuo tokio žvilgsnio. Jame matėsi grynų gryniausia panieka ir valdžios troškimas. Tačiau Džeinės žalios jus užmatė ir dar kai ką-švytinčią nedidelę auksinę skrynelę, kabančią milžinui ant kaklo. Ji iškart suprato, kad tą skrynelę turi paimti. Tik kaip?.. Hogvartso atstovė ėmė galvoti, ką daryti toliau. Jei ji tiesiog pultų, būtų labai didelė rizika. O milžinui, rodos, nuobodu... Džeinės galvoje užgimė pašėlusi, ganėtinai kvaila idėja, beveik garantuotai neišdegsianti. Tačiau ji buvo geresnė už kitas jai galvon šovusias idėjas, ir mergina nusprendė taip padaryti. Jai reikėjo pergudrauti milžiną. Juodaplaukė užlipo ant denio nė kiek nesislėpdama. Jos veide švietė šypsena, atrodanti kaip tikra, tačiau vienoje rankoje Džeinė laikė paruoštą kerėtoją burtų lazdelę, o kitą buvo uždėjusi ant juodo kardo, kabančio dėkle, prikabintame prie diržo. Troliai ir milžinai akimirką sumišo, tada ėmė urgzti ir riaumoti, pasiruošę pulti, kada tik jų vadas lieps. Didysis milžinas šlykščiai išsiviepė ir mostelėjo savo valdiniams.
-TYLOS!-užriaumojo jis, ir laivo denyje paisdarė taip tylu, kad musę galėjai girdėti skrendant.
Toje tyloje tik Džeinės batai kaukšėjo į medines grindis, kai ji ėjo artyn prie milžino. Ji sustojo už maždaug dešimties metrų nuo laivo kapitono.
-KĄ GI ČIA VEIKI, ŽMOGE?-suriaumojo milžinas.
Klastuolė tik nusišypsojo ir pasiruošė daryti tai, dėl ko ji buvo paskirta į Klastūnyną. Meluoti.
-Na, skridau sau ant šluotos, ir nusprendžiau aplankyti jus...-pusiau juokais pasakė ji.
-ŠLUOTA? RASKIT JĄ IR SUNAIKINKIT,-paliepė milžinas pavaldiniams.
Vienas trolis neilgai trukus rado Džeinės "žaibą 11" ir perlaužė jį lengvai ir pagaliuką. Didysis milžinas išsiviepė matydamas, kaip Džeinė krūptelėjo.
-NEMANAU, KAD IŠ MANO LAIVO IŠEISI, MERGUŽĖLE,-nusikvatojo milžinas.-O DABAR NUSILENK MAN, HAGARUI GALVAŽUDŽIUI, ŠIO LAIVO KAPITONUI!
Hogvartso atstovė susiraukė, tačiau nusilenkė.
-TAI PASAKYK MAN, MERGUŽĖLE, JEI TIK ŠIAIP SKRIDAI SAU ŠLUOTA, KAM TAU KARDAS IR PEILIAI?-užriaumojo milžinas.
Link Džeinės ėmė slinkti milžinai ir troliai, visi išsiviepę.
-
Džeinės širdis smarkiau suplakė, kai troliai ir milžinai pradėjo artėjo prie jos, tačiau ji nudavė, kad jai nė motais. Hogvartso atstovė tik vaizduodama kvailutę dar plačiau išsišiepė ir nekaltai sumirksėjo.
-Ach, šitie žaisliukai? Na, matai, niekada negali būti tikra dėl savo saugumo... Jūs, kapitone, turėtumėte tai suprasti. Juk, ko gero, daug niekšų mėgino užimti jūsų postą? Tačiau niekam nepavyko. Žinoma, juk jūs toks didelis, stiprus ir galingas!-su apsimestiniu pataikūniškumu tarė klastuolė.
Didysis milžinas išsiviepė ir besididžiuodamasis išpūtė savo krūtinę.
-TIKRAI TAIP, MERGUŽĖLE!-suriaumojo laivo kapitonas.-DAUGYBĖ MULKIŲ MANĖ ESANTYS GERESNI UŽ HAGARĄ GALVAŽUDĮ! TAČIAU DABAR IŠ TŲ NIEKŠŲ VIEN TIK KAULAI BELIKO!
Džeinė suprato, kad jos planas veikia. Juodaplaukė suprantamai palinksėjo.
-Tikrai taip. Niekas jums neprilygs. O jūs tik pažiūrėkit-kapitone, po visų tų susirėmimų jūs nė randų neturite!..-suvaidintu susižavėjusiu balsu pasakė klastuolė.-jūs tikrai neeilinis milžinas.
Hagaras Galvažudys dar plačiau išsišiepė.
-O TAIP! NIEKAM NELEIDAU MANĘS NĖ ĮBRĖŽTI,-suriaumojo milžinas.
Jis įdėmiai nužvelgė Hogvartso atstovę ir mostelėjo savo pavaldiniams, nuo Džeinės esantiems už vos keleto metrų.
-SUSTOKIT. PALAIKYSIM DAR ŠIEK TIEK TĄ ŽMOGĘ GYVĄ. MAN PATINKA, KAIP JI KALBA,-sustaugė jis laivo įgulai.
Troliai ir milžinai sustojo, tačiau vis dar šiepė dantis ir gniaužė kumščius. Nuo kapitono riaumojimo Džeinei jau skaudėjo ausys. Dievaži, nejaugi jis nemoka tiesiog kalbėti?.. Tačiau mergina tik užgniaužė atodūsį ir vėl supratingai palinksėjo.
-Dėkoju, pone, dėkoju. Jūs ne tik drąsus ir stiprus, bet ir kilnus bei išmintingas!-žarstė pagyrimus juodaplaukė.
Milžinas trinktelėjo kumščiu į sosto ranktūrį-Džeinė krūptelėjo-ir sukikeno. Kikenimas buvo panašesnis į kriuksėjimą, nei į juoką.
-KAS TIESA, TAS NE MELAS, ŽMOGE! ŠNEKĖK TOLIAU!-aiškiai patenkintas paliepė Hagaras Galvažudys.-JEI TIK NENORI DABAR MIRTI!
Klastuolė vėl nusišypsojo.
-Žinoma, kapitone, žinoma. Man garbė būti jūsų laive, o jūs pats didžiausias ir galingiausias milžinas, kurį pasaulis kada nors matė,-susižavėjimo pilnu balsu pasakė Džeinė.
Hogvartso atstovė atsitūpė ir pagarbiai nulenkė galvą. Dievaži, kaip šiandien kentėjo jo šios išdidumas...
-GERAI PASAKYTA! GALINGIAUSIAS MILŽINAS, KURĮ KADA NORS MATĖ PASAULIS! TIKRAI, TIKRAI, TAI AŠ!-patenkintas suriaumojo milžinas.
Džeinė, vis dar klūpėdama, nepastebimai sugniaužė lazdelę.
-
Hagaras Galvažudys nepatenkintas taip tvojo kumščiu į akmeninį sosto ranktūrį, kad tas iskilo. Tačiau šį kartą Džeinė jau nebevaidino beprotiškai bijanti didžiojo milžino, ir nė nekrūptelėjo, tik šyptelėjo. Skraidančio laivo kapitonas susiraukė.
-KODĖL NUTILAI, ŽMOGE?! LIAUPSINK MANE TOLIAU, JEI NENORI, KAD SUTRAIŠKYČIAU TAVO GALVĄ!-suriaumojo susierzinęs milžinas taip garsiai, kad, rodos, klastuolė ausų būgneliai plyš.
Hogvartso atstovė kilstelėjo galvą ir įžūliai primerkė savo žalias akis. Tada nusikvatojo.
-Mielai tęsčiau, tačiau tokiam kvailiui kaip tu neturiu ką pasakyti,-pašaipiai tarstelėjo mergina.
Milžino marmūzė įgavo kvailoką išraišką. Ilgiau Džeinė nebelaukė. Jai būtent to ir reikėjo-kad milžinas ir jo laivo įgulos nariai suglumtų. Klastuolė skubiai pašoko ant kojų ir nėrė pro trolių ir milžinų, skiriančių ją nuo Hagaro Baisiojo, kojas. Jie nė nesusigaudė, kas ką tik įvyko, o Hogvartso atstovė jau buvo vos už keleto metrų nuo didžiojo milžino. Šis vis dar buvo nustebęs, kai juodaplaukė užšoko jam ant kojos. Tada milžinas pamažu jau ėmė suprasti, kas vyksta, ir ėmė mojuoti ir pliaukšėti rankomis, norėdamas numušti merginą lyg įkyrų vabalėlį. Laimei, jis nebuvo labai greitas. Džeinei, norint likti gyvai, liko tik viena išeitis-būti greitesnei. Vos vienintelis smūgis nuo Hagaro rankos, ir klastuolė būtų buvusi negyva. Vis saugodamasi milžino aplink mojuojančių ir pliaukšinčių rankų, Hogvartso atstovė užlipo aukštyn. Po kelių akimirkų Džeinė jau užšoko didžiajam milžinui ant kelių. Šio akys buvo išplėstos iš įsiūčio, o rankomis jis mojavo vis stipriau. Juodaplaukė bėgo taip, kaip dar nebuvo bėgusi. Ji užšoko milžinui ant krūtinės, o nuo jos-ant peties. Milžino ranka tik per plauką jos nepriplojo, ir Džeinės širdis dar smarkiau suplakė. Klastuolė iš ginklo makščių išsitraukė savo juodąjį kardą ir nurėžė virvę, ant kurios buvo pakabinta auksinė skrynelė. Ši dunkstelėjusi nukrito ant grindų, o paskui ją nušoko ir Džeinė. Hogvartso atsovės kojas persmelkė skausmas, jai nušokus ant medinio laivo denio. Džeinė čiupo auksinę skrynelę ir pasileido bėgti.
-LAIKYKIT JĄ!-suriaumojo savo pavaldiniams Hagaras Galvažudys.
Troliai ir milžinai, iki šiol tik žiopsoję, pasileido tekini link Hogvartso atstovės. Džeinė vėl įkišo kardą į jo makštis ir suspaudė rankoje lazdelę. Ji vis dar bėgo, nesustojo, kai prieš merginą išdygo pirmasis trolis.
-Sustink!-šūktelėjo Džeinė.
Trolis krito ant grindų sustingęs. Deja, sutelkusi dėmesį į vieną trolį, nepastebėjo artėjant kito. Juodaplaukė kryptelėjo šonan paskutinę akimirką, ir trolis krito ant grindų. Vos ne vos. Nuo laisvės merginą skyrė vos vienas milžinas, bėgantis į ją, o kiti liko už nugaros.
-Incarcerous!-sušuko ji ir milžiną apsivijo virvės.
Tada klastuolė griebė medžio nuolaužą, gulėjusią ant denio, ir skubiai sumurmėjo:
-Portus!
Tada Džeinė tvirčiau suspaudė auksinę skrynelę, ir kai Hagaro pakalikai buvo jau visai arti, nešyklė tapęs medžio gabalas tarytum įtraukė merginą-jausmas buvo baisiai keistas-ir ji nusileido tiesiai priešais minią-ten, kur ji ir pradėjo savo kelionę į laivą. Kelias akimirkas minia tylėjo, tada prapliupo šaukti, klykti ir sveikinti Hogvartso atstovę. Visi apsupo ją, o juodaplaukė nusišypsojo. Jos rankos buvo kruvinos, kojas skaudėjo, bet jai pavyko. Jos rankose spindėjo nedidelė auksinė skrynelė.
-
Džeinė netikėtai pasirodė ten pat, iš kur visai neseniai išskrido su šluota, taip sukeldama garsius minios šūksnius. Mergaitė neatrodė sužeista ar kaip nors sužalota. Ir nenuostabu kodėl - jai laivo kapitoną pavyko nugalėti gudrumu. Net pats Salazaras Klastuolis turėtų didžiuotis savo koledžo mokine. Visą tai turnyro komisijai papasakojo laivą iš arti stebėjęs Magiškųjų žaidimų departamento darbuotojas. Arwen su kitais komisijos nariais šiek tiek pamąstė, kokius balus skirti trečiajai turnyro dalyvei.
- Panašu, kad Džeinei madam Pomfri paslaugų neprireiks, tad netempkime į naktį ir paskelbkime rezultatus, - Arwen kartu su komisijos nariais parodė tokius skaičius: [9] [9] [6] [8]
-
Damon gana greitai atsidūrė rojaus kampelyje kartu su Jekaterina. Čia ją ir norėjo nusivesti. Ne per seniausiai rojaus kampelyje vyko Burtų Trikovės Turnyro užduotis, kurioje dalyvavo Hogvartso dalyvė. Ir jai tikrai labai pasisekė. Dabar rojaus kampelis atrodė lygiai taip pat, kaip ir prieš užduotį. Jis ėjo ramiai ir pasitikinčiai, nes jau buvo buvęs toje vietoje, o ir vietą, kuri. Buvo labai patogi, žinojo. Jis nardė pro medžių kamienus ir pagaliau atsidūrė prie seno gluosnio. Tai buvo paprastas medis, kurio šakos šlavė ledą prie ežero, o prie kamieno nebuvo sniego ir buvo gana šilta. Medis apsaugojo nuo vėjų. Vaikinukas atsisėdo po medžiu, kartu pasodindamas ir Jekateriną. Buvo tylu, tylu, tik aplink skraidžiojo Jonvabaliai. Jų buvo nemažai ir jie nesiartina, todėl tarsi per atstumą juos apgaubė skydu ir saugojo nuo pašalinių akių. Toje vietoje tie šviečiantys vabaliukai taip ir elgėsi, todėl Damon norėjo čia atsivesti Jekateriną. Ji nusišypsojo jai žvelgdamas į akis.
-
Semui atėjus ir atvedus Kasiopėją prie staigmenos, dar kartą viską peržiūrėjo. Viskas buvo savo vietose - žvakės šalia takelio tvarkingai sudėliotos ir nepajudintos, toliau, paėjus žvakių takeliu, po obelimi, kuri buvo gražiai užsnigta gulėjo patiestas šiltas ir minkštas pledas, per kurį nepersisunktų šaltis nuo žemės, šalia pledo - čiužinuko buvo pridėta žvakių, o ant pledo pribarstyta rožių žiedlapių. Pledo vidurį buvo padėta pintinė su visokiais gardumynais, žinoma rožiniais ir raudonais, juk Valentino vakaras! Semui viską patikrinus, jis nuėmė Kasiopėjai raištį, ir nuvedė prie pledo. Pasodino ją ant pledo, apsiautė kitu pledu, kuris buvo po pintine, tam atvejui, jei Kasiopėja sušaltų. Semas pats atsisėdęs, ištraukė iš pintinės dvi taures ir butelį nealkoholinio šampano. Jis buvo toks pat skanus kaip tikras, bet nuo jo neapsvaigdavai. Be to Semas ir Kasiopėja buvo pet jauni gerti alkoholį.
Semas ištiesė sklidiną skysčio taurę Kasiopėjai. Jis jautėsi toks laimingas būdamas su ja. Jie abu sėdėjo gerdami ir žiūrėjo į ežerą, kuriame atsispindėjo mėnulis ir žvaigždės. Jie daug šnekučiavosi. Dažniausiai Semas tik bėrė komplimentus Kasiopėjai, pakol ši parausdavo. Kasiopėjos akyse atsispindėjo pasitenkinimas, tad Semas Kasiopėjai praradus savo raudonį vėl ją išgirdavo.
-
Semui atrišus akis, Kasiopėja net žado neteko. Viskas atrodė taip nuostabiai. Žvakės, šampanas, rožių žiedlapiai... tai buvo geriausia Valentino diena merginos gyvenime. Kasiopėja buvo tokia nustebinta, kad stovėjo vienoje vietoje ranka prisidengusi burną gal kelias minutes, kol Semas ją pasodino ant pledo.
Jam ištiesus taurę, Kasiopėja ją paėmė, gurkštelėdama putojančio gėrimo. Mergina iš užburtosios delninukės ištraukė iš puotos išsineštus saldumynus ir padėjo šalia, vis dar negalėdama atsigrožėti Semo surengta staigmena.
Kasiopėja pakėlė akis į Semą. Jos akyse atsispindėjo mėnulio pilnatis, jo taip pat. Kasiopėja lėtai pabučiavo Semą, įsipindama į skonių sūkurį. Mergina jautėsi tokia laiminga šį vakarą, kad net nesurado žodžių tam apibūdinti.
-
Semas ir Kasiopėja bučiavosi ilgai. Semui atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Bet kai pagaliau baigėsi, jis nenorėjo sustoti. Jį kaip magnetas traukė Kasiopėja. Jis paėmė Kasiopėją už rankos, kitoje rankoje laikydamas drožinėjimui skirtą smailų pagalį. Jis pastatė Kasiopėją ant kojų ir nusivedė prie didelio medžio. Ant medžio jis išraižė jųdviejų inicialus ir apvedė širdele. Jis norėjo, kad jų meilė liktų amžina. Nors jie buvo dar jauni, Semas jau norėjo paklausti Kasiopėjos ar ji tekės už jo, nes jis žino, kad nori visą gyvenimą praleisti su ja.
-Eime pasivaikščioti?- paklausė Kesę. Ir nusivedė ją tiltelio link. Jiems einant žvakių takeliu Kasiopėja klūptelėjo, nes jos aukštakulniai užkliuvo už medžio šaknies. Semas nieko nelaukęs paėmė ją ant rankų, ir nešė vestuviniu stiliumi. Kitaip sakant repetavo ateičiai.
-
Pasibaigus bučiniui Kasiopėja pažvelgė į Semą. Ar gali būti kas nors geriau už tai?
Semas pakėlė Kasiopėją ir nuvedė prie medžio. Su peiliuku jis išraižė raidę K po to pliusą, tada raidę S ir apvedė širdele. Kasiopėja palietė raižinį ir dar kartą pažvelgusi Semui į akis, lengvai pakštelėjo jam į skruostą.
Jiems einant žvakių apšviestu takeliu, viskas buvo nuostabu. Na, kol Kasiopėja neužkliuvo už medžio šaknies ir vos nenukrito (o dar ji norėjo imti dvylilos centimetrų aukštakulnius. Gerai, kad nepaėmė). Laimei, ją pagavo Semas ir paėmė ant rankų vestuviniu stiliumi. Kasiopėja apkabino vaikiną už kaklo ir vėl pakštelėjo jam į skruostą. Mergina žvelgė tiesiai į priekį galvodama tik apie Semą.
Pora žiūrėjo viena kryptimi.
-
Jason, nešdamasis kalną knygų, atslinko į vieną ramiausių vietų visame Hogvartso kieme. Nors tai buvo rojaus kampelis, kur paprastai renkasi įsimylėjeliai, dažniausiai čia būna tuščia, mat visi čia renkas per Valentino dieną.
Atsisėdęs prie medžio varnius atsivertė knygą, paimtą iš bibliotekos. Skaitydamas apie romėnų burtininkus, Jason mintys nukeliavo kažkur kitur. Pažvelgęs į šalimais tyvuliuojantį ežerą, varnanagis užvertė knygą.
Vėjas, pūsdamas pro medžių viršūnes, nešė gryną orą ežero link. Tarp ošimo ir pūtimo retkarčiais pasigirsdavo taukšėjimas, tarsi sudžiuvęs lapas taukšėdamas šokinėtų per akmenis. Susikrovęs knygas atgal į kuprinę, Jason giliai įkvėpė. Vis dėlto, gamta dabar jam neleido studijuoti romėnų burtų, nors gal ir gerai. Gamta įkvepia.
-
Gabriella su Kasiopėja parankėje ėjo link rojaus kampelio.
- Tu rimtai?! Juk čia renkasi įsimylėjeliai,jei bučiniai paliktų pėdsakus, čia viskas būtų raudona, - piktu tonu rėžė mergina, bet paskui sukikeno iš jaudulio. - Aš bijau.
Klastuolė susikišo savo juodus marškinius į kelnes, jas užsitempė aukščiau, užsisegė viršutinę marškinių sagutę ir stengėsi kuo lėčiau eiti link rojaus kampelio. Plaukus atmetė į nugarą ir baikščiu žvilgsniu pasižiūrėjo į pašonėje tipenančią Kasiopėją.
Gabriellai drebėjo rankos, o veidas buvo paraudonavęs. Veide buvo įstrigusi menka šypsenėlė. Aš niekur neisiu. pagalvojo mergina.
- Aš niekur neisiu, - dabar jau garsiai pasakė septyniolikmetė ir įsirėžė į žemę.
-
-Eisi...kaip...ge...ra...-net įsirėžusi Kasiopėja ėmė tempti Gabriellą link to medžio. Šiaip ne taip nuvedusi ten Gabriellą, Kasiopėja nubraukė prakaitą nuo kaktos.-Nebūk ožka, einam.
Merginos priėjo prie medžio, tarp kurio šaknų sėdėjo Jason Dark, septintakursis varnanagis.
-Jason, kokia maloni staigmena! Visai tavęs nepastebėjau!-pradėjo Kasiopėja kumštelėdama Gabriellai pašonėn. Kita ranka užsikišusi išsprūdusią iš kuoduko sruogą už ausies, aukščiau kilstelėjusi akinukus, ji nusišypsojo.-Jason, čia Gabriella. Gabriella, čia Jason,-ji mosavo pirmyn atgal rodydamas kas yra kietas kiekvienam. Mirktelėjusi Gabriellai, ji vėl atsisuko į varnių.-Tai ką čia darai?-ji nutęsė. Kasiopėjai nelabai sekėsi supiršti jaunuolius. Taigi ji, nebeturėdama, ką veikti, išėjo.
-
Gabriella laiminga, įsikibusi vaikinui į parankę, pražingsniavo ežero pakrante ir pasuko link daug uogų krūmų. Čia buvo tikras rojaus kampelis, o ypač pavasario šiltomis dienomis. Čia skaisčiai švietė ir šildė saulė, čiulbėjo paukšteliai ir, beveik nebijodami žmonių, bėgiojo žvėreliai. Ne išimtis buvo ir ši diena. Ant žaliuojančios žolės bėgiojo kiškučiai, prie spalvingų gėlių nutūpdavo koks nors imantresnis drugelis ar bitė. Atėjęs čia, žmogus pasijusdavo taip, lyg būtų rojuje. Kitaip nepasakysi. Atėjusi į prie miško esantį plotelį, mergina apsidairė. Septyniolikmetė paleido Soreno ranką ir išsitraukė vėl užsivėrusį medalioną. Klastuolė suėmė vaikino delną ir pajuto dilgčiojimą, paskui tempimą. Gabriella tvirtai suspaudė tamsiaplaukio ranką ir, medalionui atsivėrus, paleido.
- Liepos dvidešimt trečia. Mano močiutė. Nežinau, tiesiog. Ką tu manai? Kaip žaibas susijęs su svastika? Mes esam išrinktieji.
-
Sorenas von Sjuardas koja už kojos žingsniavo takeliu paežerėje, kartu su juo ėjo Gabriella Morris. Vaikinas buvo keistai tiesus, orus, kiek išpūtęs krūtinę. Vampyras, nors jam kvėpuoti visiškai nebuvo būtina ir reikalinga, giliai įkvėpė saldaus nuo žydinčių medžių žiedų ir praėjusių jaunų žmonių kraujo kvapo oro ir nužvelgė įdomiomis spalvomis žydinčius greičiausiai magiškus medžius paežerėje. Prisėdęs ant šalia esančio, tarsi gėlių apgaubto suolelio, vaikinas žvilgtelėjo į Gabriellą.
- Liepos dvidešimt trečia,- bukai pakartojo septintakursis.- Aš nežinau, būtent ši data man lyg ir neturi reikšmės... Nors luktelėk... turi. Kažkas buvo tuomet.
Vaikinas kilstelėjęs antakį pažvelgė į žalias gilias akis.
- Svastika yra baltų burtininkų naudotas ženklas. Neprisimenu, kam. O man rodos, kažką nuveikę su šio ženklo pagalba jie laidydavo žaibus. Magijos istorijos nelabai mėgau, bet man rodos, neklystu...- vaikinas padarė trumpą pauzę.- Kodėl išrinktieji?
-
Gabriella atsitūpė ant pavasarinės žolės ir ištiesė ranką. Netrukus prie jos pribėgo baltas kiškis ir mergina jį paglostė.
- Koks tu mielas, - pilnu susižavėjimo balsu pratarė šviesiaplaukė.
Klastuolė apaliteno kiškučiui nosytę, tačiau šis, nusipurtęs, krito ant žemės it negyvas. Gabriella pasižiūrėjo į savo delną, paskui žvilgsnį įbedė į Soreno akis.
- Man rodos, kad aš jį priliečiau su žaibu. Nesuprantu kas vyksta... - susikrimtusi pasakė klastuolė. - Na, jei su svastika galima paleist žaibus, tai... Vistiek nieko negaliu suprast.
Gabriella atsiduso ir vėl pasilenkė prie kiškio. Dabar su nepažymėta ranka jį paglostė ir kiškis atsibudęs, išsigandęs pabėgo.
- Na, sakiau, kad medalionas atsiveria ne visiems. Tik kai kuriems. Šis medalionas pasirinko mus. Čia ne šiaip datos, jos kažką reiškia ir mes privalom išsiaiškinti, kas. Vis dėlto, manau, kad medalionas slepia daugiau, nei tik dvi datas. Tada nebūtų nei svastikos, nei žaibo.
-
Sorenas nusišypsojo, žiūrėdamas, kaip Gabriella kalba su triušiukus, nejučia mintyse pakartodamas sau svarbiausias žinias apie šiuos gyvūnus: ,,Bėga iki 10 kilometrų per valandą greičiu. Mažiau, negu litras kraujo. Augalėdžiai..." - o tada sklandžią minčių giją nutraukė net vampyro ausims pašėlusiai sunkai girdimas garsas, bylojantis elektros arba magijos perėjimą kūnu ir paskutiniai silpnos žvėrelyčio širdies dūžiai. Auksinės nustebusios akys smigo į Gabriellos veidą.
- Nieko čia ir negalėsim suprast, čia magija. Ir manyčiau, gana senus laikus siekiančios kilmės.- pasakė Sorenas, žvelgdamas į balto triušio lavoną. Kiškiai prie Gabriellos šuoliavo nebaikščiai, bet į vaikiną žvelgė atsargiai.
- Sutinku su tavim,- atsiduso Sorenas, delnu perbraukdamas per vešlią paežerės žolę ir matydamas, kaip veikiai ji nuruduoja.
-
- Aš nieko nesuprantu. Ta prasme, kodėl viskas, ką mes paliečiame, miršta, nuvysta... - susimąstė Gabriella, stebėdama kaip paruduoja ką tik išdygusi pavasarinė žolė. - Tu pažiūrėk. Pažiūrėk, kas darosi. Aš paliečiau kiškį ir jis kaip ir mirė, laikinai. Tu palietei žolę ir ši nuvyto. Medalionas neša kažkokį prakeiksmą ((kas čia su tais prakeiksmais man :D)), neabejoju. Jis neša mirtį. Gal šios datos byloja kažkokią mirtį, ar kažką panašaus?
Mergina ištiesė ranką ir pažvelgė į delną su žaibu, paskui akis pakėlė į Soreną. Septyniolikmetė prie jo priėjo ir šyptelėjo.
- Šįvakar išleistuvės, - sumurkė, apkabindama vaikiną per liemenį. - Spėk, kokios spalvos bus mano suknelė, - paslaptingai šyptelėjo Gabriella ir paskendo auksinių akių žvilgsnyje.
-
Sorenas atitraukė delną - po penkių sekundėlių žolė atsitiesė, bet buvo nebe žalia - pamaž keitė spalvą ir formą. Keistai, tarsi instinktyviai pasibjaurėjęs Sorenas atsitraukė nuo nenormalaus augalų lopinio ir pažvelgė į merginą.
- Ir lėtai atsiteisia, bet tarytum jau nebe tokie, kokie buvo. Mes kažką jiems padarom.- sumurmėjo Sorenas, susimąstęs apžiūrėdamas svastiką. - Kažkoks egzistencijos pakeitimas, sakytumei.
Vaikinas atsargiai priglaudė pavojingąjį, pažymėtąjį delną sau prie skruosto. Užgniaužė kvapą, laukdamas kažko blogo - bet nieko neįvyko. Magija, paženklinusi jo delną, jam pačiam nekenkė, kaip jis ir įtarė. Kitaip magijos ir medaliono kūrėjas būtų pasielgęs labai negarbingai ir nesąžiningai. Nors ir taip be perspėjimo gautas mirtį ir iškreipimą nešantis ženklas buvo nesąžiningas dalykas.
- Neįsivazduoju, bet tikiuosi greit pamatyt,- šyptelėjo Sorenas, žvilgtelėdamas į laikrodį.- Rodos, jau turim eiti pasiruošti. Tai paskutinis mūsų pasispardymas Hogvartse. Palydėsiu tave link Klastūnyno.
Vaikinas atsistojo ir nužingsniavo link mokyklos kartu su Gabriella.
-
Šią popietę rojaus kampelis atrodė šiek tiek kitoks. Čia kaip visada žydėjo gėlės, sirpo vaisiai ir uogos, bėgiojo žvėreliai, bet šiandien čia susirinko daug žmonių. Tiksliau, norintys Klastūnyno moskleiviai. Šioje vietoje, profesorė ir Klastūnyno vadovė Gabriella Morris sugalvojo padaryti iškylą. Už rankų ji buvo susikibusi su keliais pirmakursėliais klastuoliukais, kurie vis dar atrodė tokie mieli ir nesugadinti Klastūnyno atmosferos (nors kas ten supaistys, kas dedasi jų galvose). Mokytoja žengė drąsiai, bet žinojo, kad kelias dienas turės prisiimti atsakomybę už šitiek galvų. O ką gali žinoti, ką jie užsimanys padaryti? Gal iškvies dvasią, gal vieni į kitus svaidys burtažodžius, gal stumdysis ir apsivardžiuos - toks jau tas klastuolių charakteris. Gabriella į iškylą buvo pasiėmusi ir savo geras drauges Džeinę, ir Kasiopėją, kurios noriai sutiko padėti profesorei tvarkytis su mokiniais.
Gabriella Morris laisvoje rankoje nešėsi pintinę su vaišėmis, nors pati jau seniai nevalgė normalaus, mirtingųjų maisto. Priėjusi gražią pievą, profesorė atsiduso ir nusišypsojo.
- Atėjome. Galite bėgioti, vaišintis, kepti zefyrus ant laužo, draugaukit ir žaiskit. Tik, prašau, nenaudokite juodosios magijos... - Aišku, kad naudos, bet perspėti vistiek reikia, pagalvojo šviesiaplaukė ir sukryžiavusi rankas atsirėmė į medį. Kol kas buvo eilinė, graži diena.
-
Jekaterina išsišiepusi ėjo su kitais Klastuoliais į rojaus kampelį. Pagaliau pora dienų be mokslų, kada galės ramiai atsipaladuoti. Be to, šalia bus ežeras, šiltos dienos, visi galės maudytis. Ant pečių nešėsi kuprinę. Kaip dabar buvo populiaru, magiškai išplėstą viduje. Ten buvo viskas, ko jai reikėjo nakvynei, maudynėms ir smagiems vakarams. O naktį prišiurpinsiu mažuosius. Aišku, kiti manys, kad tai magija, bet koks skirtumas. Svarbu, kad smagu, mąstė apie įvairias veiklas Klastuolė, linksmai švilpaudama. Buvo gerai nusiteikusi, neatrodė niūri, kaip kad dažniausiai. Klastuolių nebuvo labai daug, bet užtektinai smagiai praleisti laiką. Kitą vertus, ar man vaidenasi, ar aš čia vyriausia? greitai sunerimo Jekaterina. O gal ir visai smagu, nutarė negadinti sau šventės.
-
Chinatsu mielai besišypsodamasi keliavo įsikibusi profesorei į ranką, kitaip pamačiusi spalvingesnį drugelį ar įdomesnį gyvūną greitai numaklinėti šonan, o pasiklysti, kai visi Klastuoliai linksminasi, norėjo mažiausiai. Pati jautėsi pernelyg linksma, kad galvotų apie, tai kas gali nutikti. O ir mielu veideliu nesiskundė, tad ėmė deklamuoti vieną jai labai patinkančių eilėraštukų.
- Tegu žiema Tau būna tarsi vasara,
O šiaurės vėjas – muzika švelni.
Ne viskas bloga ir ne viskas pasaka,
Ką savo kelyje susitinki.
Te būna visko, visko žmogui reikia,
O kad laimingas būtų – tiek nedaug..
Jei nori, kad sėkmė ateitų,
Tu garsiai, garsiai ją pašauk..
Ir nebijok nusišypsoti žmogui,-
Rimtumo jau ir taip gyvenime gana.
Tuomet pasaulis geras pasirodys,
Ateis ir laimė lyg šviesi diena.
Chinatsu išvertė akis, atėjus į rojaus kampelį. Ten tikrai buvo rojus, beveik prilygstantis nuostabioms Japonijos vietoms, kuriose lankydavosi mergaitė. Greitai pasileidusi nudūmė priekin ir atsitūpė prie ežero. Ranka patikrinusi vandenį beveik sukrykštė - jis buvo šiltas ir kaip tik maudynėms. O medžiai buvo tokie patogūs karstytis. Kai kurie jau tupėjo juose tarsi varnos. Linksmiau nusišypsojusi ji atsisėdo pavėsyje ir ėmė niūniuoti įvairias melodijas.
-
Kasiopėja pėdino paskui Gabriellą, koja kojon su Džeine. Nuotaika buvo puiki, oras buvo geras, o įsimylėjėlių pamėgtas rojaus kampelis atrodė puiki vieta iškylai. Jau iš tolo čia matėsi žvėreliai, kurie džiaugėsi saule ir šiltu oru.
Profesorė eidama niūniavo ,,Bitutę Pilkąją" (kažkodėl, kai geras oras, ji vis niūniuodavo būtent šitą dainelę) ir žiūrėjo į žvėris, susirinkusius kampelyje. Visam būriui atėjus, Kasiopėja kiek atsiskyrė nuo kitų, ir priėjusi prie medžio, kiek atokiau, kad žvėrys neišsigąstų, tyliai išdainavo kelių natų melodiją. Garbanė šiltai pažvelgė į paukštelį, tupinti ant šalia esančios šakos. Nusišypsojusi ji toliau niūniavo tą pačią melodiją, ištiesdama ranką ir leisdama žvirbliui užlipti ant piršto.
-
Luna Įkyrėlė labai laukė išvykos su naująja Klastūnyno vadove ir savo koledžo vaikais.Luna eidama į Rojaus kampelį ant pečių nešėsi kuprinę.
Prigrūstą reikalingų daiktų. Saugumui pasiėmė savo burtų lazdelę. Burtų lazdelė Lunai tarsi buvo geriausias draugas be jo niekur neina net jei kažkas mokinius saugotų. Luna susiplanavo įvairiausios veiklos. Ji su visais klastuoliais bandys pašnekėti, susipažinti, susidraugauti. Luna vos atėjusi į Rojaus kampelį, išklausė profesorės kalbą. Prieš eidama maudytis ji išsibūrė sau užuolaidas, kad galėtų persirengti maudymosi kostiumą. Iš kuprinės išsitraukė žalius su sidabro spalvomis dryžuotas kelnaites ir liemenėles. Ji tokių norėjo, nes jai patiko Klastūnyno vėliavos spalvos. Luna apsirengusi išvalė savo ,,Kabiną'', sulankstė, šiaip ne taip sugrūdo į savo perpildytą kuprinę.Kai viską baigė tvarkyti ji atsistojo ant tiltelio prieš nerdama į vandenį ir apsidairė. Apsidairiusi jai patiko Rojaus kampelio vaizdas : upelis krištolinis, medžiai kurių lapai buvo įvairiausių spalvų, pati vaivorykštė spindinti spalvų juostelėmis, auksinės gėlės. Luna pasikvietė Jekateriną kartu panerti į vandenį ir laukia jos atsakymo ...
-
Klastūnyno vadovė pakvietė visus klastuolius į išvyką. Visos merginos buvo nuotaikingos, viena pirmakursė deklamavo kažkokį eilėraštį. Kai visos atėjo į vietą, Gabi prunkštelėjo. Todėl, kad vieta buvo nepaprastai graži, nepaprastai miela. Ir čia klastuolių išvyka, nusivylė Gabi. O ji jau tikėjosi ko nors šiurpaus ir taip toliau. O dar Gabriella paprašė nenaudoti juodosios magijos. Aha, nenaudosim, klastingai šyptelėjo. Gabi iš kuprinės išsitraukė pledą, kurį patiesė ant žolės, kad visi atsisėstų. Iš kuprinės išsiėmė šūsnį maisto (kaip visuomet - įvairių sumuštinukų, taip pat daug vaisių ir butelį moliūgų sulčių) ir viską sudėjo ant to paties pledo. Iš kuprinės antrakursė išsitraukė palapinę ir ją pasistatė. Palapinė buvo dvivietė. Ne magiška. Paprasta. Gabi apsidairė ir mąstė, ką pakviesti nakvoti kartu. Gal tegul pirmakursės miega kartu, pamanė Gabi.
- Jekaterina, norėsi miegoti mano palapinėj? - paklausė Gabi, bet tokiu tonu, kad Jekaterina suprastų, jog Gabi nori, kad naktį prasidėtų klastuoliškos linksmybės, o ne miegas.
Gabi tikrai neketino grifiūkštiškai sėdėti gamtoje ir niūniuoti dainelių. Ne, ne, ne, naktį prasidės linksmybės, tvirtai pasakė ji sau.
-
Džeinė Meko ir jos juodoji pantera Naktis ėjo paskui Gabriellą, šalia Kasiopėjos. Buvo šaltoka, tad devyniolikmetė dėvėjo raudonus džinsus, juodus martinsus, juodus marškinėlius ir džinsinį švarką. Kodėl juodaplaukė čia ėjo? Į šį žygį ją išsitempė Klastūnyno vadovė Gabriella Morris. Visi pažįstantys Džeinę žino, kad savo noru ji tikrai neitų į žygį su krūva mokinių. Taigi, aurorė kartu su savimi išsitempė Kasiopėją. Ech. Ir kokio velnio reikalingi visi tie žygiai? Na, bent jau vienas dalykas yra gerai tuose žygiuose-galima dainuoti. Kad neišprotėtų iš neturėjimo ką veikti, Džeinė labai gražiu balsu uždainavo:
You shout it out,
But I can't hear a word you say
I'm talking loud, not saying much
I'm criticized but all your bullets ricochet
You shoot me down, but I get up
I'm bulletproof, nothing to lose
Fire away, fire away
Ricochet, you take your aim
Fire away, fire away
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
Cut me down
But it's you who'll have further to fall
Ghost town and haunted love
Raise your voice, sticks and stones may break my bones
I'm talking loud not saying much
I'm bulletproof, nothing to lose
Fire away, fire away
Ricochet, you take your aim
Fire away, fire away
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
I am titanium
I am titanium
Dauguma žmonių atsisuko nustebę ir susižavėję, nes nesitikėjo, kad Džeinė Meko uždainuos. Juodaplaukė nekreipdama į juos dėmesio toliau dainavo ir rodos, pasidarė tyliau, nes dauguma klausėsi jos dainavimo. Mergina bakstelėjo Kasiopėją ir Gabriellą ragindama įsijungti.
-
Gabi, sėdėdama ant pledo, valgė sumuštinius su lašiša ir gėrė moliūgų sultis. Vis dar laukė Jekaterinos atsakymo dėl palapinės. Netrukus Džeinė ėmė dainuoti. Gal ir gražiai ji dainavo, bet Gabi jau nervai nelaikė. Viena eilėraščius deklamuoja, kita dainuoja, tai dabar tegul kas nors užgroja ir ima rašyti prozą arba piešti, pasipiktino mergaitė. Ir čia skaitosi Klastūnynas, liūdėjo ir toliau kramsnojo sumuštinį. Gabi tikrai trūko draugės arba draugo, kuris pasirašytų visokioms nesąmonėms, o gal ir rimtesniems juodiems darbeliams. Bet kur tau, visi tokie draugiški ir geri, kad net nežinia, kur dėtis. Greičiau naktis ateitų, būtinai reikės ką nors sugalvoti, vis dar mąstė mergaitė.
-
- I'm bulletproof, nothing to lose
Fire away, fire away
Ricochet, you take your aim
Fire away, fire away
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
Merginos balsas liejosi laisvai ir nevaržomai, puikiai derėjo prie Džeinės balso. Nors popietė buvo šilta ir švietė saulė, bet Gabriellai nebuvo karšta. Taip pat nebuvo ir šalta. Vampyrė užsisagstė juodų marškinių rankoves ir įsisiautė į ilgą rudą megztinį. Šviesiaplaukė apžvelgė aplinkui lakstančius klastuoliukus ir šyptelėjo. Baigusi dainuoti, šviesiaplaukė atsisuko į Džeinę su Kasiopėja.
- Ką gi, - ištarė, rausdamasi po krepšį. - Turiu raudono vyno. Norit? Puiki vakaro pradžia - raudonas vynas ir nuostabių draugių kompanija.
-
Kasiopėja švilpavo paukšteliui ant rankos, šiam atčiulbant melodiją atgal. Nusišypsojusi gyvūnėliui, profesorė atsisuko į bedainuojančias kolegas.
-Stone-heart, machine gun
Firing at the ones who run
Stone heart loves bulletproof glass
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
I am titanium
Supratusi, kad tai jos eilė sužibėti, Kasiopėja pradėjo dainuoti. Profesorė turėjo švelnų balsą, visai kaip Snieguolė iš tos pasakos. Išdainvusi trečiajį posmelį, kurį, regis, kolegos visai pamiršo, ir tai kas seka po jo, Kasiopėja ištiesė ranką kitam paukšteliui. Gal ji iš tiesų buvo daug panašesnė į Snieguolę, nei pati įsivaizdavo.
Pasodinusi abu paukštelius ant kairės rankos, Kasiopėja šyptelėjo Gabriellai.
-Ačiū, tačiau aš negeriu,-ji atsiprašomai šyptelėjo, laisva ranka timptelėdama žemyn savo oversize tipo levandinį megztinį.-Gal kas keksiuko?-atsidariusi kuprinę, ji išėmė dėžutę, kurioje puikavosi dvylika levandinių keksiukų. Levandos turėjo įdomų skonį, kuris puikia derėjo keksiukuose.
-
Jekaterina buvo gerai nusiteikusi, jei taip galima pavadinti išdaikininkės, pokštininkės ir tikrai ne balta ir nekalta magija užsiiminėjančios, miela šypsena pasipuošusia mergaitės veiduką, po kuriuo slepiasi tikras klastuoliškas charakteris (kurį turėjo ne visi ir, deja, dar neatskleidė, nes juk nebūtų Klastuoliai Klastūnyne). Nusišypsojusi savo evil face (kurį pagyvino staiga išsiplėtusios ir demoniškai atrodančios akys, kurias pamatę keli jaunesni išgąstingai pasitraukė šalin). Mergina atsisėdo šalia Gabi ir atsainiai sukramsnojo mėgstamiausią savo sumuštinuką - su alyvuoge ir sūrio gabaliuku.
- Žinoma, o kaip gi kitaip. Galėsiu kiek pramankštinti kelis šimtmečius miegojusias galimybes, - kai kurie šalimais nusijuokė. Ar jie galėjo žinoti, kad prasmė tiesioginė...
-
Džeinė Meko šyptelėjo Gabriellai.
-Žinoma, išgersiu vyno,-gūžtelėjo pečiais juodaplaukė.
Aurorė nebuvo kokia nors alkoholikė ar kažkas panašaus, bet šįkart jai reikėjo raudonojo vyno pagalbos ištverti šį žygį. Tikėkimės, kad Dionizas profesorei padės ir Džeinė iki žygio pabaigos neužmuš nei vieno inkščiančio pirmakursio. Tada Džeinė apsidairė ir pasakė:
-Klausykit, gal jau stojame čia? Tai tikrai graži vieta. Bus puiki vieta įkurti stovyklą.
Jie buvo prie upelio tarp medžių ,žolė čia buvo minkšta, žemė lygi, o dangus jau dažėsi vakaro rausvumu. Visiems stabtelėjus visi balsavo ar likti čia, ar ne. Visi norėjo stoti čia, nes buvo pavargę. Ypač keletas nesportavusių tešlių, besivelkančių gale. Džeinė paniekinančiu žvilgsniu į juos dėbtelėjo. Netrukus visi ėmė kurtis stovykloje, o juodaplaukė ir Naktis nuėjo arčiau medžių. Džeinė iš savo juodos kuprinės išsitraukė keletą aštrių it skustuvas peilių ir ėmė mėtyti juos į medį. Kiekvienas peilis įsmigdavo tiesiai medžiuose į vidurį- ne veltui Džeinė buvo aurorų vadė. Mergina girdėjo mokinių šurmulį vis stiprėjant ir nejučia ėmė mėtyti peilius dar stipriau. Laukė nesulaukė, kol galės išgerti vyno ir pamiršti visus bukagalvius.
-
Gabriella pasiėmė vyno atidarytuvą ir be didelių pastangų atkimšo raudono it kraujas vyno butelį. Neprošal būtų ir pamedžioti. Šviežias kraujas nepakenktų. Gal niekas net nepastebėtų, kaip paslaptingai dingo vienas vaikas... pagalvojo profesorė, bet greit tokias ir panašias mintis nuvijo šalin. Be abejo, Gabriella niekada nenorėjo žudyti. Devyniolimetė pripylė raudono gėrimo į taures ir vieną padavė Džeinei.
- Cheers, - pakėlė taurę. - Su peiliais atsargiau. Žinant tavo charakterį, galima tikėtis, kad po šio vakaro neliks kelių klastuolių. - Gabriella nusijuokė ir gurkštelėjo beskonio gėrimo. Merginai vyną yra tekę gerti kelis kartus ir justi jo skonį. Paskutinį kartą jo gėriau per išleistuves... Prieš tampant vampyre.
-
Kasiopėja nusišypsojo kolegėms krestelėjusi atgal savo netvarkingas garbanėles. Išsitraukusi nedidelę palapinę, Kasiopėja ištraukė ją iš dėklo, ir mostelėjusi lazdele, burtais pastatė ją taip, kaip ir turėtų stovėti. Nors iš pažiūros palapinė atrodė tokia maža, kad čia vos tilptų du žmonės, viduje buvo daug erdvės. Kitaip tariant, palapinė buvo magiška. Kasiopėja nusipirko ją Skersiniame Skersgatvyje šią vasarą ir už labai prieinamą kainą.
-Jeigu norit, galit miegot su manim. Čia yra apsčiai vietos,-tarstelėjo kolegėm profesorė, kasydama savo liūtui paausius. jos katinai, Češyras ir Atėnė jau tikriausiai buvo nulindę į palapinę ir seniai snaudė savo guoliuose. Kasiopėja pavėlė liūto karčius, šiam ramiai padėjus didžiulę galvą ant šeimininkės kojų.
-
Chinatsu išsižiojo, kai pamatė, kad Luna eina maudytis. Mergaitei buvo per šalta, nes bent jau ten, kur ji gyveno, būdavo šilčiau. Japonė pasitiesė pleduką. Kadangi daug kas pas ją būdavo raudona, tai pledas buvo margintas susivyniojusiais raudonais kiniškais drakonais. Atsidariusi savo maisto dėžutę ji išsiėmė lazdeles ir ramiai kramsnojo sušius. Tuomet pasijautė beveik kaip namie, neskaitant to, kad visur žalia, žalia. Visur vien Klastūnyno spalvos. Atsidususi japonė ėmė žvalgytis pažįstamų, nes kol kas jų nelabai matė. Jekaterina sėdėjo su Gabi, kiti visis irgi po du. Tik Luna maudėsi. Chinatsu visai norėjo išsimaudyti kartu, galbūt ir kiti prisijungtų. Ji greitai nulindo į vetą, kur jos niekas nematė ir nusivilkko suknelę, po kuria vilkėjo maudymuką. Viršutinė dalis buvo juoda, tik kaspinėlis ir petnešėlės rožinės. Apatinė dalis buvo šortukų tipo. Priekyje rožinė, iš šonų juoda, su juodu kaspinėliu priekyje. Plaukus susirišusi (susipynusi), kad netrukdytų, išlindo iš savotiškos persirengimo kabinos ir pribėgo prie Lunos.
- Maudomės kartu? - pasiūlė ji ir suskaičiavusi iki trijų kaip žuvis nėrė vandenin.
-
Gabi sukikeno, kai Jekaterina prakalbo apie šimtmečius miegojusias galimybes.
- Na, bus tikrai puiku, - tarė kramtydama dar vieną sumuštinuką. - Ai, tiesa, mano palapinė ne magiška, truputį pažiobariausim, - nusivaipė.
Mergaitė apsidairė aplink. Visi buvo susiskirstę. Luna su Chinatsu maudėsi. Gabi pasipiktino, kad Chinatsu pledas buvo su raudonais, o ne su kokiais kitos spalvos drakonais.
- Aš jau geriau sėdėčiau ant žolės nei ant raudono pledo. Na, šiais metais ją dar galima suprasti, nežinojo, į kokį koledžą papuls. Bet jeigu ir kitais metais išvysiu akyse tą pledą, tai tikrai padegsiu, - sužaibavo akimis į Chinatsu ir jos pledą.
- Chinatsu, raudona spalva skirta grifams, ne mums! Tikiuos, tave paskirstymo kepurė nuvedė teisingu keliu, tad patarčiau rinktis kitas spalvas! - sušuko Gabi besimaudančiai Chinatsu.
Gabi susiraukė.
- Aš nesuprantu, kas darosi, - tarė ji Jekaterinai. - Šiais metais nemažai klastuolių prisirinko, bet, regis, jie nežino nerašytų klastuolių taisyklių, - dabar mergaitės veide atsispindėjo šioks toks liūdesys.
Antrakursė pažvelgė į profesores, jos gurkšnojo vyną, tik Kasiopėja ne. Profesorės sėdėjo visai netoli Gabi ir Jekaterinos, tad Gabi savo pleduką pristūmė prie profesorių, prisėdo šalia ir tarė:
- Na, manau, išvyką rengiame visi kartu, o sėdim tai atskirai. Imkit sumuštinukų, - pasiūlė visiems ir padėjo juos taip, kad visi pasiektų.
Taip, taip, mielosios, pagalvojo Gabi, surengėt klastuolių išvyką, tai ir būkime kartu, o nusilakt iki žemės graibymo ugninės pagalba galėsite naktį, pagalvojo ir sukikeno.
-
Džeinė paėmė raudonojo vyno taurę ir jo gurkštelėjo. Šiltas skystis maloniai nutekėjo gerkle. Džeinė taip lengvai nerisigerdavo, o ir nebandė. Alkoholis jos visiškai neveikė. Profesorė išgėrė pusę vyno, buvusio taurėje, tada padėjo indą ant žemės. Aurorė perbraukė ranka savo ilgus, juodus plaukus ir atsiduso. Mokiniai vis dar zirzė ir šūkavo kaip kokie septynmečiai. Džeinė šiaip ne taip šyptelėjo Kasiopėjai.
-Dėkui, žinoma, galime miegoti vienoje palapinėje. Tačiau abejoju, ar išvis miegosiu. Bent jau naktimi reikės pasidžiaugti, jei dieną sugadina krūva inkščiančių pirmakursių. Be to, juk reiks kam nors pabudėti,-pasakė juodaplaukė.
Prie profesorių prisislinko viena mergaitė ir pasiūlė sumuštinių.
-Ačiū, tačiau nenoriu,-maloniai atsakė Džeinė.
Tada pažvelgė į priėjusią mergaitę. Tai buvo Gabi, ją mergina pažinojo dar tebesimokydama Hogvartse. Aurorė pažvelgė Gabi į akis. Juodaplaukė nebuvo legilimantė, tačiau buvo nesunku suprasti, ką klastuolė galvoja, nes mergaitės žvilgsnis užkliuvo už vyno taurės.
-Gabi, nežinai, kiek man stiprybės reikia iškęsti keletą silpnapročių. Tad atleisk, kad išgėriau pusę taurę vyno,-tarstelėjo aurorė, o jos žvilgsnis tapo šaltas, paskutinius žodžius ištarė su vos juntama pašaipėle. Džeinė atsiduso ir šyptelėjo.-atleisk, tiesiog šiandien man gerokai patampė nervus. Kaip tau sekasi Hogvartse?
-
Luna Įkyrėlė sutiko Chinatsu. Chinatsu jos paklausė ar nori su ja kartu nusimaudyti. Luna nedvejodama sutiko. Jos abi šoko į vandenį. Luna atsidūrusi vandenyje, atsipalaidavo, užsimerkė . Ji mąsto ... Kad būčiau žuvimi . Žuvimi būti tikriausiai smagu. Koks malonus, vėsus vanduo ! Gana mąstyti ,Luna Įkyrėle, laikas nardyti bei atsimerkti... Sulig tais žodžiais Luna atsimerkė ir baigė mąstyti. Ją tiksliau pažadino iš minčių Chinatsu. Luna nardydama pastebi auksines žuveles, vanduo skaisčiai mėlynas. Lunai staiga praėjo noras plaukti. Ji išniro iš vandens, nusišluostė save žaliu rankšluosčiu, iš savo kuprinės išsiėmė išburtą savo kabiną, burtų lazdele pastatė savo rūbinę. Ji įėjo į savo kabiną nusiėmė savo maudymosi kostiumą. Užsidėjo salotinės spalvos kelnes, sidabrinės spalvos marškinėlius bei juodus batus. Batai buvo su kulnais. Luna pasitiesė savo pledą. Pledas buvo violetine spalva. Pasiėmė ranka burtų lazdelę. Ja pasistatė palapinę. Palapinė buvo žiobarų. Palapinėje buvo dvi vietos. Luna pasikvietė Chinatsu pas ją palapinėje permiegoti...
-
((Luna, pirmakursiai negali atlikti aukštenio kurso užduočių, kad ir kokie talentingi jie bebūtų. Juk ir HP 4 dalyje Viktorui Krumui, kuris matyt buvo septintakursis, neišėjo pilnai pasiversti naudojant rykliu - jo kojos dar buvo žmogaus. O jeigu kalbi apie animagus, tavo veikėja vėl per jauna - kažkurioj daly buvo parašyta, kad Džeimsui, Sirijui ir Piteriui reikėjo trejų metų, kol pagaliau jie tapo animagais.))
Kasiopėja iškėlusi ranką paleido paukštelius skristi savais keliais, ir atsisukusi į palapinės pusę, lazdele suvarė visus savo daiktus ten, prieš tai išėmusi maistą. Patiesusi levandinį pledą, ji pakvietė sėstis koleges, dėliodama užkandžius ant patiesalo. Paėmusi sumuštinuką su kumpiu ir agurku, Kasiopėja užkandžiavo, džiaugdamasi gražia vasaros diena.
-Ne, ačiū,-ji nusišypsojo klastuolei, eilinį kartą numetusi savo super tankias garbanėles per petį.-Vaišinkis,-ji pastūmė sumuštinius ir keksiukus mergaičių pusėn. -Kas nori šokolado?-ji garsiau paklausė visų susirinkusių, plėšdama didelį paką šokolado su karamele. Jos akys nukrypo į Džeinę, aurorę, kuri kažko labai jau šaltai atkirtinėjo Gabi.
Kasiopėja kumštelėjo Džeinei šonan. Rudos Kasiopėjos akys spoksojo į Džeinę, bylodamos Nurimk. Jai tik dvylika.Kasiopėja nuleido savo akis atgal į Grifo galvą, pradėdama vėl kasyti jo paausius.
-
Drakas Įkyrėlis po pamokų padaręs namų darbus nusprendė eiti į Rojaus kampelį. Jam patarė vienas iš jo koledžo berniukas. Drakas švilpaudamas visai nesirūpindamas pasiėmė kuprinę prisigrūdo reikalingų daiktų išėjo į lauką. Jis eidamas gėrėjosi pieva, laukais, ežerais.
Priėjo Rojaus kampelį, staiga pamatė savo sesę Luną ,jis pribėgo prie jos už nugaros, netikėtai ją išgąsdino. Drakas juokėsi , galiausiai apsiraminęs jis apkabino savo vienintelę sesę. Drakas ir Luna buvo vienodo ūgio, jų išvaizda tarsi vandens du lašai . Abu išsišiepė, nes ilgokai nesimatė. Drakui nerūpėjo, kad jo sesė klastuolė, o jis pats grifas. Jis šnekasi su Luna :
- Labas ką tu čia veiki ?- Drakas nustebo, nes kažką veikė jo sesuo su kitais klastuoliais. Laukdamas atsakymo jis vėl paklausė Lunos :
- Gal malonėtum mane supažindinti su kitais ?- Lunos klausdamas žydraplaukis nusijuokė, taip pat laukia atsakymo ...
-
Luna Įkyrėlė stovėjo nusisukusi į Chinatsu pusę. Netikėtai Luna išsigando ir suspiegė , nes kažkas ją pastūmė. Ji atsisuko išgirsdama, nes kažkas už jos stovėjo kikendamas. Tas balsas pasirodė jai pažįstamas. Ji atsisuko ir mažiausiai tikėjosi sutikti savo brolį Draką. Luna labai apsidžiaugė pamačiusi savo tinginį vilkolakį, bet mylimą brolį Draką. Ji beregint vikriai atsistojo ant kojų ir pripuolė jį apkabinti. Jos brolis buvo šiek tiek aukštesnis už ją. Drakas Luną pagavo ir laikė ją smarkiai glėbyje. Galiausiai abu apsiraminę brolis jos paklausė :
- Labas ką tu čia veiki ?- Drakas nustebo, nes kažką veikė jo sesuo su kitais klastuoliais. Laukdamas atsakymo jis vėl paklausė Lunos :
- Gal malonėtum mane supažindinti su kitais ?- Lunos klausdamas žydraplaukis nusijuokė. Luna gavusi du klausimus tuoj pat atsakė :
- Aš su savo koledžu iškylauju nori prisidėti ? Be to galiu tave supažindinti,- Luna atsakiusi puolė jį supažindinti su kitais ...
-
Gabi pasidarė kiek juokinga, kad Džeinė užmatė jos žvilgsnį į vyną, o Kasiopėja kumštelėjo Džeinei šonan.
- Na, tikiuosi, kad į tuos keletą silpnapročių mes su Jekaterina neįeinam, - šyptelėjo. - O kad jų čia gausiai prisirinkę, tai tikra tiesa. Šiemet pirmakursiai klastuoliai visai neklastuoliški, - gūžtelėjo pečiais. - O Hogvartse sekasi puikiai, - dabar jau Gabi išsišiepė iki ausų. - Per atostogas skaičiau daug burtų knygų, dabar tuos burtus bandau išmokti praktiškai, aišku, ne visi gerai sekasi, bet juk aš dar tik antrakursė... Nusipirkau savo šluotą, visko, ko reikia gaminti eliksyrams, na, žodžiu, bent kol kas viskas einasi tikrai gerai, - Gabi įsipasakojo ir trumpam visas klastuoliškumas dingo, pasireiškė gana vaikiškas džiaugsmas. - O svarbiausia, aš sužinojau, kad esu grynakraujė! - Gabi akys sužibo.
Gabi paėmė vieną Kasiopėjos keksiuką ir ėmė valgyti.
- Mm, labai skanus, - kramtydama tarė. - Beje, Džeine, o kaip sekasi tau? Oi, atsiprašau, jums.
Gabi pasimetė.
- Eee, atleiskit, - pažvelgė į visas profesores. - Labai sunku į jus kreiptis oficialiai, nes dar visai neseniai visos buvome mokinės, buvome surengusios porą Laisvalaikio būrelio susitikimų ir taip toliau, ee, nepykit, jei ką ne taip pasakysiu, - numykė.
Gabi buvo sunku, tikrai labai sunku. Pamokų metu kreiptis į merginas oficialiai gal ir buvo paprasta, bet dabar, sėdint ant pledo ir valgant vaišes tai buvo tikrai nežmoniškai sunku, nes merginos ne kokios senučiukės, o dar visai jaunos, neseniai besimokiusios Hogvartse.
-
Džeinė Meko supratingai linktelėjo. Suprato, ką Gabi turėjo omenyje sakydama "neklastuoliški". Kartais juodaplaukė net imdavo manyti, kad paskirstymo kepurė sugedo. Džeinė pasisuko į Gabi.
-Ne, jūs su Jekaterina tikrai neįeinat į prietrankų sąrašą. Bent jau kol kas. Beje, sveikinu dėl grynakraujiškumo,-šyptelėjo mergina.
Devyliokmetė nusikvatojo.
-"Jūs"?! Hogvartsą baigiau prieš du metus! O man sekasi puikiai. Rytoj galėsi paskaityti laikraštyje apie mano naują darbą,-nusišypsojo aurorų vadovė.-Hogvartse dėl kelių aplinkybių šiuos metus dar dėstysiu.
Džeinė pažvelgė į dangų. Jis buvo kone juodas, o danguje žibėjo žvaigždės. Juodaolaukė mostelėjo burtų lazdele ir ant žemės netoliese atsirado malkų. Jai dar sykį mostelėjus lazdele, medis užsidegė žalia liepsna ir nušvietė aplink buvusių veidus bei šildė.
-
Kasiopėja žiopsojo į žvaigždes, kasydama savo liūtui didelę galvą, svajodama ir užsimiršusi linguodama pirmyn ir atgal. Staigi ji atkuto, nakties tamsoje juodomis akimis įsispoksodama į Gabi.
-Tai vadink mane ,,tu". Kasiopėja, Kese...-Kasiopėja draugiškai nusišypsojo dvylikametei.- Juk ne taip jau ir senai mane taip vadinai, ar ne?-Kasiopėja dar kartą šyptelėjo klastuolei, ir vos tik Džeinei uždegus laužą, ištraukusi du didžiulius pakus zefyrų, profesorė išbūrė visą krūvą iešmų.-Kas keps zefyrus?-ji vėl garsiai paklausė visų klastuolių, susirinkusių iškyloje. ji atplėšė vieną paką, ir paėmusi vieną užsivėrė ant iešmo, jį įkišdama ugnin. Ištraukusi Kasiopėja godžiai pažvelgė į saldumyną, prieš jį valgydama. Bet kažkas traukė profesorės akis. Pažvelgusi į atėjūną, Kasiopėja vėl atsisuko į Džeinę. Atėjęs berniukas aiškiai buvo grifas, uniforma švietė iš tolo.-Maniau ši iškyla tik klastuoliams,-ji tyliai pasakė Gabriellai ir Džeinei, akimis rodydama į grifą.
-
Jekaterina žvilgsniu sekiojo pokalbį ir kurį laiką nieko nesakė.
- Pirmakursiai nemoka būti žiaurūs. Jie per maži, - atsiliepė juodaplaukė, labai sąmoningai pasakydama ,,žiaurūs". Po tų žodžių jos juodos akys tarsi virto stiklinėmis ir ji žiūrėjo tolyn. Atrodo, kad mato tai, ko nemato kiti. Nors ji tiesiog nebendravo. Kad ir bandė mintyse susisiekti su tikrąja šeima.
Po kelių minučių akys pagyvėjo ir ji atsekė pokalbio eigą. Viskas sukosi apie maistą, mokyklą, mokslus, darbą, Klastūnyną.
- O gal pakalbam apie tai, kokius nuotykius patyrėm Uždraustajame miške? - labiau retoriškai paklausė Jekaterina. Miške jokių pavojų nebuvo (bent ji nepatyrė), tad balsas nuskambėjo sarkastiškai ir ataidėjo iš kažkur toli, nes ji buvo susimąsčiusi. Atsigavusi iš lengvo transo mergina paėmė zefyrą ir įkišo į ugnį. Jam užsiliepsnojus ištraukė ir žiūrėjo, kaip ugnis gęsta. Tuomet vėl pakartojo, kol saldumynas virto valgomu.
-
Drakas Įkyrėlis kai jo sesuo puolė jį supažindinti su kitais jis staiga pastatė ausis kaip vilkas. Mat kažką išgirdo. Įsiklausė ką profesorė Kasiopėja Evers klausia kitų profesorių :
- Maniau ši iškyla tik klastuoliams,-ji tyliai pasakė Gabriellai ir Džeinei, akimis rodydama į grifą. Drakas vietoje labai supyko. Jam norėjosi pulti profesores ir jas sudraskyti, bet jis susivaldė. Luna pastebėjo ,kad Drakui kažkas negerai. Ji klausia :
- Viskas gerai , Drakai ? - Luna staiga visa perbalo kai brolis į ją atsisuko. Brolio veidas pradėjo virsti snukiu. Ji paskubomis sušnibždėjo Drakui :
- Skubinkis , Drakai, nes jau patekėjo pilnatis. Greičiau prašau skubintis, nes paskui tu mus gali sudraskyti,- Luna baigusi šnibždėti greitai apkabino brolį ir jį pabučiavo. Drakas taip pat staigiai atsakė :
- Nesijaudink ,sesute, beje iki pasimatymo,- Drakas riaumodamas atsakė su lig tais žodžiais nubėgo nuo Lunos ir jos koledžo. Drakas perbėgo per Rojaus kampelio tiltą ir keliuku nubėgo į Uždraustąjį mišką taip, kad niekas nematytų. Drakas mąsto ... Kad tik spėčiau nubėgti į tą mišką ... Drakas su lig tais žodžiais pamatė Uždraustąjį mišką...
-
Gabriella apžvelgė mokinius ir nusprendė, kad nerimauti nėra reikalo. Žinoma, po nakties teks keletą mokinių gabenti į ligoninės sparną, bet ką padarysi, klastuoliai yra klastuoliai... Mergina nusijuokė.
- Gabi, man atrodo, kad jūs su Jekaterina šiąnakt pasidarbuosite. Kese, būtinai pas tave permiegosiu, - pridūrė ir vėl atsisuko į Gabi. - Taigi, kas nutiko per tuos metelius, kai manęs nebuvo Hogvartse? Kai mūsų trijų nebuvo Hogvartse? Kas įdomaus? Kas blogo?
Hmm, atsimenu, kai paskutiniais metais norėjosi palikti žymę po savęs... Gerai, kad likau nepastebėta kitų profesorių. Oi, kiek daug visko čia buvau padarius... šviesiaplaukė nostalgiškai šyptelėjo žiūrėdama į ežere besipliuškenančius klastuolius. Jaunoji moteris pakilo nuo žemės ir kiek garsesniu tonu prabilo, kad visi ją girdėtų:
- Prieikite visi arčiau, bandysime pažaisti burtais. Kiekvienas turite kaip nors pažymėti kiekvieną čia esantį. Pradėsiu pirma.
Gabriella Morris išsitraukė lazdelę ir išbūrė kiekvienam ir sau kačiuko ausytes. Merginos ausys buvo juodos ir kyšojo iš tvarkingai sušukuotų, šviesių plaukų. Oi tie mano katinukai, galvojo profesorė, sėsdama ant dekio.
-
Luna Įkyrėlė broliui bėgant į Uždraustąjį mišką nuliūdo. Ji norėjo vėl išsimaudyti.Luna su nenorėjo nieko bendrauti . Luna iš prigimties buvo uždara tik ne su savo broliu. Tai išsitraukė kabiną iš savo kuprinės. Paprastai nenorėjo magiškai pastatyti palapinę. Įėjo į kabiną užsidėjo tuos pačius maudymosi kostiumus. Jie jau buvo nudžiuvę. Luna vos įžengusi į pakrantę ją apėmė palaima. Ji vis brido giliau . Kol galiausiai priėjo savo ribą ji nėrė į ežerą . Luna nardo. Ji vos pakilo į orą. Profesorė kviečia vaikus pažaisti burtais, ji su liūdesiu išlipo į krantą , persirengė. Priėjo prie klastuolių ir profesorių. Klastūnyno vadovė pirma pradėjo.Luna vos neapalpo: Nes Gabriella Morris išsitraukė lazdelę ir išbūrė kiekvienam ir sau kačiuko ausytes. Merginos ausys buvo juodos ir kyšojo iš tvarkingai sušukuotų, šviesių plaukų. Lunos žydros ausytės. Nes jos plaukai buvo žydros spalvos. Jai labai patiko švelnios pūkuotos katės ausys. Luna susidomėjo ir nekantrauja dar išbandyti...
-
Kasiopėja nusijuokė, kai ant jos galvos išdygo tamsiai rudos ausytės. Net jų kailis buvo kaip profesorės plaukai - iš arčiau pažiūrėjus galėjai pamatyti daugybę smulkių garbanėlių. Kasiopėja sukarpė ausimis orą, išdygusiomis ant netvargos garbanėlių kupetos.
-Ei, aš norėjau visiems ausis įstatyt,-ji nusijuokė, bet atėjus jos eilei, ji kiek sumirksėjo. Pasvarsčiusi ji mostelėjo lazdele ir visiems esantiems išaugo sparnai ant nugaros, įskaitant ir pačią Kasiopėją. Profesorė prisiminė tą metą, kai ji eliksyro pagalba išsiaugino grifo sparnus. Burtas buvo žymiai sudėtingesnis nei to eliksyro virimas, bet juk ir pati Kasiopėja yra vyresnė, nei tada, kada virė tą eliksyrą. Mostelėjusi kelis kartus savo plačiais rudais sparnais (mat ji jau buvo įpratusi - nors eliksyras suteikia daug kančių, proešingai nei burtas, jis buvo vienas mėgstamiausių merginos eliksyrų), ji juos sugliaudė.
-
Džeinė sukikeno ir pakarpė savo baltomis, juodai dryžuotomis tigriškomis ausimis.
-Miauuu,-sukniaukė mergina.
Tada atėjo Kasiopėjos eilė. Ji išaugino visoms merginoms sparnus-Džeinės sparnai buvo ypač dideli ir juodi. Plunksnos sužibėjo, kai profesorė juos išskleidė.
-Chm... Pažiūrėkim...-sumurmėjo aurorė.
Džeinė Meko mostelėjo savo burtų lazdele ir visų merginų oda pakito. Odos įgavo gyvūnų savybes, pavyzdžiui Džeinė pasidengė baltojo tigro kailiu.
-Dar trisdešimčiai minučių turėsite gyvūno, kurio kailį turite, savybes. Pavyzdžiui aš įgavau tigro gretį ir mano dantys ir nagai paaštrėjo,-pasakė juodaplaukė.
Šis burtas buvo tikrai ne iš lengvųjų, nes kartu su išvaizda buvo suteikiamos ir savybės. Laimei, šis burtažodis buvo aurorų teste, tad mergina buvo jį gerai išmokusi. Nepatyrusiam bandyti šį burtą gali būti nepaprastai pavojinga.
-
Kasiopėja nudžiugusi apsižvalgė. Ji turėjo katino kailiuką. Ir ne bet kokio katino, o Češyro, na, jos augintinio. Jos kailis buvo tamsiai mėlynas, su dangaus kūnais, kaip ir katino. Kasiopėja pažvelgė į savo pailgėjusius nagus ir išsišiepė. Tamsoje blykstelėjo katino dantys.
-Čia tai geras,- ji atsisuko į Džeinę. Kesės akys atrodė kaip dvi didelės skylės, mat laužo šviesa jose atsispindėjo. Tokį efektą galima pamatyti ir pašvietus katei į akis žibintuvėliu. Sukrutinusi ūsus, mėlinoji katė apkabino Džeinę. Net Kasiopėjos ausys ir sparnai spalvą pakeitė - dabar jie buvo tamsiai mėlyni.-Kur taip išmokai?-ji paklausė kolegės. Atrodė, net ir jos balsas pasikeitė - dabar buvo labiau suplonintas, miaukiantis balsas. Ji sumurkė ir ėmė kviesti Češyrą. Juk jis turi pamatyti, kaip jo šeimininkė dabar atrodo.
-
Jekaterina išsišiepė - jos su Gabi tikrai turės ką veikti. Bet prasidėjo žymėjimai. Merginai ant galvos išdygo juodos ausytės su baltais galiukais. Ji pakarpė ausimis ir vaidindama katę sumurkė. Tiesą pasakius, nejautė tragiško noro virsti kate, bet kad jau pradėjo... tuomet atėjo eilė sparnams. Jai išdygo juodi su baltai kraštais ir ne plunksnuoti, o trumpo kailio ir žvilgantys. Ji suplasnojo jais ir pakilusi oran alsisuko nei nusileido. Kol kas skraidyti, apart jos, niekas dar nebandė. Džeinė visiškai perkeitė Klastuolius ir trečiakursei išdygo toks pat trumpas bei švelnus kailis. Juodas. Pagal viską atrodė, kad ji juoda pantera su sparnais.
- Kadangi mes visi čia sugyvūniškėjom, tai neapsieisim be uodegų, - pasakė ji ir priaugino uodegas. Jos pačios buvo juoda, ilga, vidutiniško storio ir baltu galiuku. Iššiepusi aštrias iltis ji išplėtė akis per visą baltymą. Atrodė gana kraupiai. Nusojuokusi vėl įgavo savo akis.
-
Luna Įkyrėlė jau turėjo žydras plaukuotas ausis. Prisidėjo sparnai. Sparnai žydri, pūkuoti . Luna pabandė suplasnoti sparnais, bet neišėjo. Paskui Džeinė jiems pridėjo kailį. Lunos kailis taip pat buvo žydras. Luna pajuto, kad jos kūnas pavirto pūkuotu kaip katės. Jekaterina dar pridėjo uodegą. Ir uodega žydros spalvos. Luna pradėjo uodegą raityti. Luna sako :
- Ką gi dabar mano eilė, - Luna mostelėjo burtų lazdele. Klastuolių, profesorių ir Lunos galvos, veidai pavirto į kačių šeimos galvas ir snukius. Luna dabar atrodė panaši į katę. Bet ne visai, nes turėjo sparnus. Lunos galva ir snukis buvo žydros spalvos. Luna baigusi linktelėjo klastuoliams, kad kas nori jau gali pradėti kerėti. Luna po linktelėjimo sau išsibūrė veidrodėlį. Luna pamačius savo atspindį neteko amo. Luna buvo katė. Jos snukis spindėjo jūros žydrumu. Matė jos- katės dantis. Nėra žmonių plaukų. pasižiūrėjo rankos plaukuotos, bet nėra letenų. Nagai kaip katės. Uodega ilga,žydros spalvos, pūkuota. Ausys žydros švelnios. Sparnai ne sparnai. Luna nusijuokė ir pasižiūrėjo į kitus. Pažiūrėjusi dar labiau nusijuokė. Nekantriai laukia kitokių pasikeitimų...
-
((Nepagavau, kodel nieką gyvatės odos nenorėjo :D visi tik kačių XD))
Džeinė sukikeno.
-Išmokau... Savo darbe. Būti aurore yra labai gerai, išmoksti tokių burtų kaip šis,-taip tyliai, kad niekas kitas negirdėjo, pasakė aurorų vadė Kasiopėjai.
Netrukus Džeinė gavo ir uodegą- ir ši buvo lyg baltojo tigro. Tai buvo Jekaterinos burtai. Staiga kažkas pasikeitė jos veidui. Juodaplaukė pajuto, kad jos veido oda tamposi ir galva keičia formą. Tai tikriausiai buvo Lunos burtai. Mergina išsitraukė veidrodėlį iš savo kuprinės ir pažvelgė į jį. Išvydo baltosios tigrės snukį. Dabar, kai akių nebeslėpė ilgi, juodi plaukai ir jos akys sužvėriškėjo, buvo galima matyti, kad jos buvo neįprastos smaragdo žalumo spalvos ir švytėjo tamsoje. Pats burtas buvo labai paprastas-tokį burtą dažnai naudodavo antrakursiai per helovyną, tačiau ko norėti-Luna ir buvo antrakursė. Be to, kai kuriems rezultatas ypač patiko ir dabar jie susižavėję spoksojo į savo veidrodėlius. Džeinė apžvelgė savo žvėrišką draugiją ir juokais suriaumojo-dėl pakitusių santų tai išėjo ypač puikiai-taip pat, kaip Džeinė riaumoja pasivertusi baltąja tigre. Animagė sukikeno.
-
-Pirmą kartą turintys sparnus atsargiai - jie gali atlaikyti tik tam tikrą svorį, tad geriau pabandymui paskrajokit prie žemės, kad įsitikintumėte, ar jie jūs išlaikys,-Kasiopėja perspėjo susirinkusius, mat pati buvo turėjusi patirties su sparnais. Gavusi uodegą o po to ir katės snukutį, ji atsisuko į atėjusį Češyrą. Šis nesuprasdamas kodėl prieš jį yra didesnė jo paties kopija su sparnais, įsmeigė savo geltonas akis į Kasiopėjos rudąsias. Ši nusijuokusi atsisuko į klastuolių šutvę. Kuo toliau, jos balsas skambėjo vis katiniškiau.-Bet kad...-pradėjo Kasiopėja ir nustebusi apsižvalgė. Iš jos burnos sklido ne rišli žmogaus kalba, o tikras katės miaukimas. Kiek nustebusi ji apsižvalgė ir sumurkė, pripažindama savo naująjį balsą. Nors buvo kiek keistoka, ji džiaugėsi būdama kate.
-
Su žemėlapiu rankoje lėtai, tačiau tvirtais žingsniais atėjo Lisa. Pro medžius tolumoje matė žmones kurie būrė ir vis keitė savo kūno formas į kokio nors gyvūno. Mergina prunkštelėjo ir užsidengė rankomis burną, kad tik garsiau nenusižvengtų. Su savimi mergina turėjo tik mažą krepšelį ir žemėlapį:
-Velnias.- pasakė mergina prisiminusi, jog pamiršo savo fotoaparatą lagamine, būtų bent jau pafotkinus ką čia jie išdarinėja. Iš pažiūros, Lisa matė mokinius kurie buvo šiek tiek vyresni už ją ir ji jautėsi nejaukiai, bet įkvėpė ir pradėjo eiti link iš pažiūros kaip jai atrodė mokytojų. Kai jau buvo šalia mokinukė pratarė:
-Sveiki, esu Lisa Gun.- mergina nusišypsojo savo kerinčia šypsena ir nebežinojo ką daugiau pasakyti, nes aplinka buvo visiškai nepažįstama ir dar kai ji atėjo kažkokios įdomios veiklos vidury. Lisa mestelėjo daiktus ant žemės ir tada suprato, kad viduje buvo jos saulės akiniai, todėl dar kartą pakėlė krepšelį ir pažiūrėjo ar jiems nieko nenutiko ir ramiai padėjo ant žemės. Apsižvalgė ir kelis kart sumirkėjo.
-
((Davei gerą idėją vėlesniam laikui, Džeine :D))
Jekaterinai nors ir atrodė, kad kai kurie Klastuoliai aplinkui perdėtai džiaugiasi tuo, ką gavo, suprato, kad tai įdomus potyris, pabandyti viską įsivaizduoti ir pajausti gyvenimą kaip katinui. Tiksliau, juodai panterai. Tik ji absoliučiai nepagavo, kodėl jos sparnų, ausų ir uodegos galiukai galti, jeigu jau juoda pantera. Dabar galėsi pasivadinti Bagira, kaip iš to filmuko apie Mauglį, nusišaipė balsiukas galvoje ir mergina krūptelėjo - manė, kad jis jau išnyko. Bet vis dėlto juodakailė pasidžiaugė tuo, kaip atrodo. Gal tik ne visiškai išorėjo, nes panteros snukiu buvo sunku perduoti emocijas.
- Tai va. Kad jau esam tokie, tai rkitiems bus sunku sugalvoti, ką čia padarius, - kalbėjo ji, bet kiek trukdė dar ir keistas garsas kartu, kol ji suvokė, kad tikriausiai kalbėsena susimaišė su lengvu urzgimu ir niekas nieko nesuprato. Ji atsisėdo patogiau, nors jautėsi keistai, kad negali sėdėti kaip pantera - kojos vis dar buvo normalios.
-
Chinatsu kuo greičiau išlipo iš vandens ir panaudojusi kaitinimo burtažodį, kurį išmoko prieš kelias dienas iš knygos, išsidžiovino maudymosi kostiumėlį ir nulindo apsirengti drabužių ant viršaus. Nusirengti drabužius, kai po jais yra maudymosi kostiumėlis paprasta. Net nereikia baimintis, kad kas nors ką nors pamatys. Bet va, kai reikia šlapią nusivilpti ir ant šlapios odos nusivilkti... nuolat bijai, kad kas ateis. O japonė dar nebuvo pirmakursė, taigi užuolaidų išsiburti nemokėjo. O ir kostiumėlis buvo patogus, nevaržantis, taigi ji nematė problemos dėvėti jo sauso.
Atėjusi suprato, kad papuolė į pačią keistos veiklos vietą. Ne prie ko jai išdygo ausys, kurios buvo besisukinėjančių ir besikaitaliojančių žalios ir sidabrinės spalvų žvynų. Kas per nesąmonė? pasičiupinėjo ji ausis. Tas pats nutiko ir su sparnais. Jie buvo tiesiog milžiniški. Didesni už visų čia esančių. Nu ir kerai. Kur aš dėsiu tuos sparnus? Bent gražūs, pasigrožėjo ji besikaitaliojančių ir besisukinėjančių žvynų vaizdu, kurie žvilgėjo dėl laužo šviesos. Tuomet ėmė keistis ir oda - ji buvo lygiai tokia pat ir tiesiog nenatūraliai šilta. Bet išties atrodė gražiai. Tuomet pajautė, kaip pasikeičia snukis ir jis virto liūto snukučiu, nes kerai buvo kjatės šeimos... neprisitaikiusi galva vėl transformavosi, kol virto kiniško drakono snukiu - dar visai mažo drakoniuko. Ji pasižiūrėjo į veidrodėlį ir gavo šoką - ji čia kol kas vienintelė buvo pasipuošusi šitaip. Pastebėjo, kad daugumai nesiseka kalbėti ir pati pabandė, bet jos ūsai sulindo į burną ir užsikosėjusi ji spjovė nedidelį ugnies pliūpsniuką į laužą. O ko čia norėti... kiniškų drakonų ugnies liaukos priklauso veido keitimuisi, Chinatsu nepritarė šitam ,,bajeriui".
-
Gabi nuraudo, kai Džeinė ir Kasiopėja visiškai sutiko su tuo, kad Gabi į ją kreiptųsi kaip ir anksčiau. Visai jau tu, juk savaime suprantama, kad jos nėra kokios senės, kaip tau dar į galvą šovė kreiptis į jas "Jūs", pamanė Gabi ir kurį laiką tylėjo. Gabriellai pasakius, kad Gabi ir Jekaterina šią naktį tikrai ką nors būtinai iškrės, Gabi mirketelėjo Jekaterinai, lyg pasakydama "O taip". Mergaitė pasikepė kelis zefyriukus ir juos suvalgė.
Dabar kiekviena mergina kaip nors turėjo visas pažymėti. Ir iš visų pažymėjimų Gabi tapo pusiau juoda kate. Taip turbūt atordytų mano gynėjas, jei būtų juodas, pamanė antrakursė. Pati Gabi šiandien nebuvo nusiteikusi kitas kaip nors žymėti, todėl nieko nedarė.
Prie merginų priėjo kažkokia nematyta mergaitė, matyt, pirmakursė. Ji prisistatė. Gabi gal ir nebuvo ypatinga kitų koledžų naujokams, tačiau su klastuoliais pirmakursiais norėjo susidraugauti.
- Sveika, - nusišypsojo mergaitei. - Aš esu Gabi Meyl, antrakursė. Jei atėjai, turbūt žinai, kad čia vyksta klastuolių iškyla, prašom prisijungti, - nusijuokė.
-
Kasiopėja apžiūrinėjo savo mėlyną kailiuką, suraičiusi uodegą ir retkarčiais sukrutindama ūsus. Kaip žinia, katės klausa geresnė nei žmogaus, tad tik išgirdus kažkokį krepštelėjimą, Kasiopėjos atsisuko į tą pusę. Netrukus pasigirdo ir tylus ,,Velnias", o tuomet Kasiopėja pasuko jau visą savo katinišką galvą. Ir tikrai, neilgai trukus iš už medžių išlindo kažkokia mergaitė.
-Labas,-pasisveikino Kasiopėja, vėl išgirsdama tik miaukimą.-Aš vis pamirštu,-suniauzgė ji katės balsu, graibaliodama lazdelę. Pakėlusi savo lazdelę, Kasiopėja bakstelėjo sau į gerklę, mintyse kartodama burtažodį. Kostelėjusi ji vėl atsisuko į mergaitę.-Labas,-pakartojo profesorė, pagaliau šnekėdama savo normaliu, žmogišku balsu. -Aš Kasiopėja Evers, ateities būrimo profesorė.
-
Lily Black keliavo į Rojaus kampelį. Mat jai kažkas sakė, kad klastuoliai iškylauja Rojaus kampelį.Su žemėlapiu rankoje lėtai, tačiau tvirtais žingsniais atėjo Lily. Su savimi mergina turėjo tik mažą krepšelį ir žemėlapį: Jai sunkiai sekėsi rasti, bet rado. Pagal laužų šviesą ji rado klastuolius. Lily vos vos nenualpo, nes medžių tolumoje matė žmones kurie būrė ir vis keitė savo kūno formas į kokio nors gyvūno. Ji pagalvojo ar neišprotėjo. Ji tyliai prislinko prie klastuolių, bet nelaimei Lily netyčia užmindė šakelę. Toji šakelė sutreškėjo. Kažkas į ją atsisuko. Lily pašoko tai buvo kažkoks katinų šeimos atstovas. Lily paslydo. Ji griūdama sukėlė didelį triukšmą. Į ją jau visi atsisuko. Lily pasijuto nejaukiai. Bet ji įsidrąsino ir prisistatė :
- Sveiki mano vardas Lily, o pavardė Black.- sulig tais žodžiais klastuoliai susižvalgė. Lily paklausė :
- Atsiprašau, o ką čia darote . Matot aš naujokė. Galiu prie jūsų prisijungti ?- ji paklausdama žvilgtelėjo į klastuolius. Staiga ji pajuto, kad vėl jos akys keičia spalvą, nes Lily yra demonė, o demonai viską moka. Bet akimirksniu pradingo. Ji nusiramino, bet ją apėmė nuojauta, kad kažkas iš tų mokinių yra demonas ar demonė. Lily atsisėdo ant rasotos žolės prie jų ir laukia atsakymo ...
-
Džeinės ausys pagavo garsą ir ši suurzgusi atsisuko. Ir taip mergina buvo visada įsitempusi ir budri-o kaip gi kitaip, juk buvo aurorė. O dabar dar turi baltojo tigro galvą. Prie jų priėjo dar dvi pirmakursės. Na, jos bent jau atrodė normalios, ne taip kaip kai kurie pirmakursiai. Šiaip jau devyniolikmetė nemėgo pirmakursių, bet nusprendė šioms mergaitėms duoti šansą. Juk, šiaip ar taip, jau pačiai buvo sunku būnant pirmakursei. Džeinė prasižiojo kalbėti, tačiau iš jos gerklės pasigirdo neįprastai garsus riaumojimas-toks garsus, kad visa stovykla nutilo ir sužiuro į ją. Aurorų vadė pavartė akis ir palietė savo kaklą burtų lazdele, tada pažvelgė į Luną.
-Kitą karą pasistenk šiek tiek aiškiau ištarti burtažodį, kad visi galėtume kalbėti kaip žmonės,-pasakė pusiau baltoji tigrė ir pavartė akis.
Tada atsisuko į naujokes.
-Aš Džeinė Meko,-tarė aurorė.
-
Gabi pastebėjo, kad atėjo dar viena naujokė, kurios vardas Lily.
- Sveika, - tarė Gabi. - Kuo daugiau klastuolių, tuo geriau, - nusijuokė. - Tikiuos, mergaitės, gerai mokysitės, būtinai turime laimėti mokyklos taurę, - pranešė joms Gabi. - Kol kas pirmaujame, bet knygų graužikai varniai bando mus vytis. Dabar jie jau gerokai atsiliko, bet jeigu nesistengsime, pasivys! - griežtai kalbėjo.
Nuo pasivertimo gyvūnais jau praėjo nemažai laiko, tad kai kurie kerai ėmė sklaidytis. Tai pastebėjusi Gabi visuos juos panaikino ir jau buvo visiškai savimi. Jau buvo vėlu. Šiek tiek šaltoka, bet nuo laužo sklindanti šiluma maloniai šildė.
- Na, merginos, nežinau, kaip jūs, bet aš nežadu būti gyva vien keptais zefyrais, - tarė suvalgiusi nežinia kelintą.
Mergaitė iš kuprinės išsitraukė mėsos gabalėlių ir juos greitai suvėrė ant iešmų. Burtų pagalba pakūrenusi laužą Gabi iškepė mėsą, sudėjo ją į dubenį. Tuomet iš kurpinės išsitraukė vienkartinių indų ir stalo įrankių. Į lėkštes prikrovė virtų ryžių, mėsos gabalėlių, daržovių ir pomidorų padažo. Burtais nuskraidino po lėkštę maisto kiekvienai merginai. Turbūt tuoj prasidės kalbos, kaip po šešių nevalgo, o gal kaip nevalgo mėsos, bet koks skirtumas, suprunkštė Gabi. Gabi galėjo valgyti kiek nori, kada nori, bet vis tiek buvo pakankamai liekna. Greitomis ji dar aptvarkė pledą, į šiukšlių maišą nuskraidino šiukšles, sumuštiniukus iš visų lėkščių sukrovė į vieną lėkštę ir tuomet ėmė valgyti savo šašlykų porciją.
-
Pagaliau Lisa suprato, kad su ja kažkas kalba, tad atsipeikėjo:
-Tai norėčiau paklausti, galbūt ir mane pamokytumėt burtažodžių?- mergina visada svajojo pavirsti į juodą kaip naktis pumą arba leopardą. Lisa pamasčiusi šyptelėjo ir tada atkreipė dėmesį į klastuolės žodžius apie mokyklos taurę. Ji žinojo, kad klastuoliai šiuo metu pirmauja, mergina buvo šiek tiek tinginė, tai galimas daiktas paveiks jų taškų skaičių. Klastuolė prunkšelėjo ir tada pamatė tą pačią merginą išsitraukiant mėsos gabalėlius ir veriant juos ant iešmų:
-Opa,šašlykai!- tarstelėjo mergina ir išsitraukė savo sulčių buteliuką ir krūva mėgstamiausių sumuštinių su kiauliena. Manau neišalksime tai tikrai Lisa dar kartą šyptelėjo ir jau drąsiau priėjo prie maisto, nes po ilgos kelionės beabėjo pilvas urzgė tarsi šuo:
-Ar galiu?- paklausė mergina ir padėjo sumuštinius prie stalo, tuo pačiu metu kita ranka parodė sėdimą vietą šalia Gabi ir šyptelėjo.
-
Pirmakursė, vardu Lisa, pasirodė gana linksma.
- Žinoma, gali, - šyptelėjo Gabi, kai Lisa paklausė, ar gali prisėsti šalia. - Papasakok apie save, - mirktelėjo Lisai.
Gabi prisikirto šašlykų ir išgėrė stiklinę moliūgų sulčių. Prie laužo buvo taip gera ir jauku, kad ne ji, tikrų tikriausia klastuolė, būtų visai noriai įlindusi į palapinę ir šiltai miegojusi iki pat ryto. Ne, taip negalima, negaliu praleisti nakties linksmybių, kai nakvojame ne pilyje, tvirtai tarė sau Gabi. Pažvelgė į Jekateriną. Bandė pagauti jos žvilgsnį ir juo pasakyti, kad jau visai gerai būtų, jeigu visi imtų pakuotis miegoti. Tuomet jos galėtų eiti pavaikštinėti, o gal prikrėsti kokių nesąmonių ar dar ką nors. Gal visai neblogai būtų paskraidyti, Gabi į magišką kuprinę įsimetė šluotą.
-
Jekaterinai sunkiai sekėsi priprasti prie savęs pačios, nors tai skambėjo juokingai. Be to, ypač skaudu būdavo tada, kai prisėsdavau ant savo uodegos. Pagaliau uodega išnyko, kaip ir ausys bei sparnai. Pumos veidukas irgi ėmė blankti, o Gabi atšaukė visus likusius kerus. Atsidususi mergina pagaliau įsitaisė žmogiškai ir priėmė šašlykų lėkštę. Tiesą pasakius, kaip ir tradiciškai valgyti nenorjėo, plius buvo veganė, bet... turėjo daug laiko dar būti ta vegane, tad pasiėmė gabaliuką mėsos ir mįslingai kramtė, kol pajuto žvilgsnį, įsispitrijusį į ją. Juodaplaukė atsisuko ir pagavo draugės žvilgsnį. Tuomet atsiduso ir apsunkino atmosferą. Keli Klastuoliai iškart nusižiovavo ir ėmė statyti palapines. Mergina pasistengė nenusijuokti. Tikėjosi, kad visi gretai sulįs ir užlūš.
-
Lily Black pagalvojo lengvai susidraugaus su klastuolėmis. Iš tikrųjų smarkiai neklydo. Lily po klastuolės žodžių pasijuto nejaukiai. Nejaukiai, nes puikiai nesimokė. Moka gerai juodąją magiją. Staiga Lily pamatė, kad vienos klastuolės akys pradėjo keistis spalva. Lily neklydo, kad klastuolių būry yra demonas ar demonė. Ji priėjo prie klastuolės kurios vardas lig ir Jekaterina. Lily pasilenkė prie jos ir šnabžda į ausį :
- Atsiprašau ,Jekaterina, ar tu esi demonė, nes pradėjo keistis tavo akių spalva.- Lily paklausiusi pasiėmė savo kuprinę iš jos išsitraukė sidabrinės spalvos pledą. Ją patiesė ir atsisėdo ant žemės. Lily mėgo sėdėti ant žolės. Jos skrandis pradėjo gurgti. Ji iš savo kuprinės išsitraukė pieniškas dešreles. Ji prisirinko pagalių, išsiėmė iš pakuotės dešreles, jas pamovė ant pagalių. Vieną pagalį pakišo virš ugnies ir kepa laukdama Jekaterinos atsakymo...
-
((Mano akys nekeitė spalvos.))
Jekaterina pastebėjo, kad atsiranda vis daugiau palapinių. Buvo dėl to patenkinta, bet jautėsi suirzusi. Ją neigiamai veikė kažkas šalia. Ir ne tik kad neigiamai, bet jai norėjosi atsisukti ir nurauti tam kažkam galvą. Na, grubiai tariant.
- Aš tavęd nepažįstu. Mano akys nehali kaitalioti spalvos ir aš nesu kažkokia demonė. Tokių dalykų nėra, - gana garsiai ir nelaikydama visko tyliai atkirto Klastuolė. Iš kur tas irzlumas tai suprato - šalia jos sėdi netikrasis demonas. Jienepatiko tokie, nes pati Klastuolė buvo kaip ir grynakraujė visomis prasmėmis.
- Gal jau einam ir kes statytis palapinę? - nusisukusi nuo nepažįstamosios paklausė Jekaterina Gabi. Norėjo pradėti šunybių naktį ir pasitraukti nuo netikrosios.
((Didelis sorry už visiškai glušą postą, tiesiog buvau blogos nuotaikos :D nekreipkit dėmesio į tai, kaip čia piktai rašyta, pernelyg perteikiau emocijas... anyway, neįsižeiskit dėl šito niekas :) ))
-
Gabi pastebėjo, kad klastuolė, prisistačiusi Lily, atėjo prie Jekaterinos ir kažką jai pašnabždėjo į ausį. Gabi labai stengėsi išgirsti, ką, tačiau nepavyko. Bet Jekaterina nepaliko Gabi ir kitų merginų nežinioje - Jekaterina jai atsakė labai garsiai. Vadinasi, yra žinančių, kad Jekaterina demonas, pamanė Gabi.
- Akių spalvos kaitaliojimas? - suprunkštė Gabi, norėdama, kad tiesa apie Jekateriną neaiškėtų. - Demonai? Mažiau skaitykit pasakų, - nusijuokė.
Jekaterina pasiūlė eiti statytis palapinę.
- Eime, - Gabi mirktelėjo ir atsistojo.
Gabi nuėjo prie palapinės. Juk ji jau buvo pastatyta. Pastoviniavusi prie palapinės Gabi į ją įlindo ir laukė Jekaterinos. Miegoti, žinoma, nesiruošė. Buvo įdomu, ką pasakys Jekaterina apie tuos akių spalvos kaitaliojimus, demonus, na, o labiausiai norėjosi kuo greičiau eiti ko nors prikrėsti.
-
Jekaterina nusijuokė kartu su Gabi. Draugė iškart išsklaidė tą irzlią nuotaiką, kuri buvo apėmusi Klastuolę. Palapinė jau buvo pastatyta, taigi Gabi įlindo į ją. Atsisveikinusi su keliais Klastuoliais, kurie čia buvo, Jekaterina įsmuko į visai paprastą palapinę. Juk tai ir yra iškyla - miegojimas be magijos, kuri visą laiką yra Hogvartse.
- Na, žinai. Išdurnėjo šiais laikais tie netikrieji. Negrynakraujai, kaip sakant, - purkštelėjo ji, bet greitai sumojo, kad visi gali girdėti jų kalbas. Kiek pasukusi galvą pagaliau prisiminė reikiamą burtažodį ir mostelėjo lazdele - dabar nei vienas negalėjo girdėti mergaičių kalbų ir planų, kaip jos ruošėsi atšvęsti šitą iškylą. Be to, ką juos ruošiasi čia daryti... Jekaterinos akyse sužibo velniškos liepsnelės, bet pirma reikėjo geriausiai draugei papasakoti apie visus bajerius.
-
Jekaterina įlindo į palapinę. Gabi užtraukė palapinėje esantį užtrauktuką. Palapinėje nebuvo malonu - šalta ir drėgna. Gabi burtais šiek tiek patobulino aplinką - palapinę sušildė ir panaikino drėgmę. Nors Jekaterina ir užbūrė palapinės aplinką, kad niekas jų negirdėtų, Gabi vis tiek stengėsi kalbėti pašnibždomis.
- Ta prasme, negrynakraujai? - nelabai suprato Gabi. - Ar šiaip negrynakraujai, ar ji, kaip ir tu, demonas, tik negrynakraujis? - stebėjosi.
Gabi, laukdama atsakymo, klausėsi, kas dedasi lauke, nes nors mergaičių negalėjo girdėti niekas, jos kitus girdėjo. Regis, daugelis dar sėdėjo prie laužo ir kalbėjosi.
- Kaži, kada visi skirstysis miegoti? - prie anų klausimų Gabi pridėjo dar vieną. - Ir, beje, ką veiksime mes? - ir vėl naujas klausimas pasigirdo iš Gabi lūpų.
Mergaitė išsišiepė iki ausų. Tikėjosi, kad dabar prasidės smagiausia išvykos dalis.
-
Jekaterina išsitraukė iš kuprinėlės stiklainį ir pridėjo į jį šildančių, mėlynų ugnelių. Tuomet taip padarė ir dar su keliais mažais stiklainiukais bei pridėliojo jų aplink. Švieselės sudarė jaukią ir gana kraupią aplinką.
- Prisimeni, kai pasakojau apie tai, kad gyvenau toje planetoje, tada ji sunyko ir vėl aš čia? Tie demonai, kurie gyveno ten, yra grynakraujai, kito žodžio nerandu. Yra ir kitk, kažkokiu ten ilgu būdu tapę demonais. Jie silpesni, lengviau nužudomi. Kaip čia pasakius, negrynakrauja, - paaiškino Klastuolė. Jautėsi išdid, kad yra visais atvejais grynakraujė. Kažkas dar ir užrėkė prie laužo, kažkam kažkas vožtelėjo į makaulę ir taip toliau. O gal tai tebuvo jos vaizduotė.
- Turėtų eiti greitai miegoti. Pasistengiau, - puse lūpų šyptelėjo ji. - Ką mes veiksime... aha. O ką norėtum? - kikendama paklausė trečiakursė.
-
Gabi klausėsi Jekaterinos pasakojimo apie grynakraujus ir negrynakraujus demonus. Dabar, kai Gabi sužinojo, kad pati yra grynakraujė, ji ėmė negerbti bet kokių negrynakraujų ir sakė sau, kad tikras burtininkas - tik grynakraujis.
- Aš nemėgstu bet kokių negrynakraujų, - tarė Gabi Jekaterinai. - Nežinau, ar tau pasakojau, bet per atostogas sužinojau, kad iš tiesų mano tėvai nėra tikrieji mano tėvai, o mano biologiniai tėvai yra tikrų tikriausi burtininkai, - nusijuokė. - Tad ir aš, pasirodo, esu normali, - pabrėžė paskutinį žodį. - Na, o dėl to, ką galime veikti... Žinai, galime kokį nors daiktą paversti nešykle. Burtažodis Portus galėtų padėti tai padaryti. Tuomet nereikės bandyti išslinkti iš palapinės ir niekas mūsų neprigaus. Bet aš dar nemoku naudotis nešykle, - pripažino Gabi. - Kaip tai padaryti, kaip nešyklė nukels mus į būtent tą vietą, kurioje norime atsidurti?
-
Jekaterina buvo iš tų grynakraujų, kuriam nedrynakraujis yra tas pats, kaip žemesnio rango žmogus. Na, tai nebuvo itin gerai, bet visą gyvenimą buvusi tokia ji jau negalėjo pasikeisti.
- Aš irgi ne itin, - prisipažino išsišiepdama Klastuolė. - Rimtai? Kaip reagavai? Ar pergyvenai? Nes tavo vietoje būdama aš tikriausiai nepergyvenčiau labai... o kas tavo tikrieji tėvai? - apipylė klausimais draugę mergina. Buvo smagu sužinoti tokią fantastišką naujieną. - Normali... skamba taip, lyg negrynakraujai būtų nenormalūs... bet tas negerbimas nėra yda, - klastingai šyptelėjo trečiakursė. Ją kažkaip veikdavo Gabi draugija, juodaplaukė darėsi klastingesnė ir labiau padūkusi, - nešyklės čia neveikia, - gana liūdnokai pasakė ji. Hogvartse neveikdavo jokie perkėlimo burtai.
-
Jekaterina išbėrė virtinę klausimų apie tėvus.
- Na, pyktelėjau, kad jie tik dabar man pasakė. Bet šiaip... Manau, kad kiekvienas vaikas turėtų būti šokiruotas ir liūdėti sužinojęs tokią žinią. Tačiau kadangi kartu su šia žinia paaiškėjo, jog aš esu grynakraujė, tai aš apsidžiaugiau, - Gabi prisiminė apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. - Ir dabar, norėdama iššaukti gynėją, iššaukiu jį tik tuo prisiminimu, kai sužinojau, kad esu grynakraujė, o tai sužinojau tuo pačiu metu, kaip ir tai, jog mano tėvai nėra mano tikrieji tėvai, tad... na, tad iš esmės mano laimingiausias prisiminimas gyvenime ir yra tai, kad sužinojau, jog nesu savo tėvų, kuriuos tikrais tėvais laikiau visą gyvenimą, dukra, - pasakojo Gabi. - O dėl to, kas iš tiesų yra mano tėvai... Nieko, ničnieko nežinau. Žinau tik tai, kad jie burtininkai. Bet kažkodėl man nėra tai labai jau įdomu, - gūžtelėjo pečiais. - Paliko, nes nenorėjo manęs auginti. Jei norės, susiras... Na, nesakau, kad negrynakraujai nenormalūs, - susimąstė. - Bet jie kitokie. Prastesni.
Kai Gabi išgirdo žinią, kad nešyklės Hogvartso teritorijoje neveikia, ji ir susinervino, ir nuliūdo, ir suprato, kad dar daug, daug ko nežino apie Hogvartsą, nes būtent nešykle naudotis ji mąstė visų atostogų metu.
- Rimtai, čia neveikia nešyklės? Nesąmonė, tai ką mes tada dabar darysim, kaip ištrūksim iš palapinės? Juk turi būti koks nors būdas...
-
((Kaaas nors manęs ko nors paklausinėkit ar šiaip pakalbėkiiit su manim :D man nuoboduuuu :D ))
Pagaliau kažkas atkerėjo visus ir jie atgavo savo normalius kūnus. Džeinė Meko primerkė savo žalias akis, stebėdama mergaičių pokalbį. Laimei, Jekaterina taip aiškiai neišsidavė kitiems, kas tokia esanti. Visą laiką joms kalbant įsitempę pečiai atsileido, kai Jekaterina ir Gabi nuėjo į savo palapinę. Aurorų vadė išsitraukė iš savo kelnių kišenės burtų lazdelę ir kai juodaplaukė ja mostelėjo, iš jos išsiveržė žalios ir sidabrinės kibirkštys, greitai pakilusios į dangų ir sudariusios milžinišką Klastūnyno herbą su besiraitančia gyvate. Jis ten kabės iki ryto. Džeinė šyptelėjo matydama, kaip klastuoliai patenkinti ir susižavėję žvelgia į herbą-šiandien klastuolių naktis. Profesorė šyptelėjo draugėms ir papurtė galvą.
-Ne, ačiū, nenoriu,-atsisakė maisto aurorė.
Iš savo kuprinės ji išsitraukė raudoną, gražų obuolį ir jo atsikando, atsirėmusi į medžio kamieną ir žvelgdama į danguje besiraitančią gyvatę.
-
((For Gabi: atrašysiu vėliau su Jeka, ok?
For Džeinė: Maybe ne to tikėjaisi, bet... kalbėk su China. Ir iš kur tu žinai, kas tokia Jkea? :O ))
Chinatsu jautė kutenimą visame veide, kai dingo kerai. Patenkinta jį palietė ir nusišypsojo - pagaliau vėl yra miela japonė. Jos kasa buvco surišta aukštai ir supinti, tad siekė tik beveik iki kelių, nes paprastai trūkdavo gal kelių centimetrų iki žemės - jai patiko tokie plaukai, nors ir buvo tragiškai nepatogūs.
Atsisėdusi prie laužo ji klausėsi pokalbių ir skaniai kramsnojo šašlykus - anglų maistą. Buvo skanu, nes, kad ir kaip gėda pripažinti, Klastuolė nebuvo ragavusi šašlykų. Tuomet kažkokios merginos paistė nesąmones apie demonus. Gal bando išgąsdinti jaunesnius? kikeno Chinatsu mintyse. Daugelis nuėjo miegoti, bes mergaitė tingėjo statytis palapinę, tad tiesiog sėdėjo. Liko ji, dar keli Klastuoliai ir profesorės.
-
Jekaterina klausėsi Gabi. Kažkaip nenustebo, kai draugė pareiškė, kad ne itin selvartavo. Klastuolė būtų pastebėjusi, kad jos geriausia draugė sielvartauja dėl kažko, o dabar... nieko. Tieisog gera nuotaika ir šiaip pokštininkė, o ne kokia nors neviltyje ir agonijoje paskendusi asmenybė.
- Tavo laimingiausias gyvevino prisiminimas yra tas, kai tu sužinojai, kad esy grynakraujė? - kilstelėjo antkius trečiakursė. Nenumanė, kad Gabi noras būti tokia kaip ir visi Klastuoliai yra beprotiškai didelis. Bet Jekaterina jos nekaltino. Jei būtų gimusi žiobarų šeimoje, elgtųsi taip pat.
- Hogvartso teritorijoje neveikia jokie baltosios magijos perkėlimo būdai. O va, juodieji magai atsiteleportavo kažkokių dūmų pavidalu, harpijos šiaip kažkaip prasibrovė... Hogvartsas keista vieta, - pasakė mergina.
-
Jekaterina kilstelėjo antakius, kai Gabi prabilo apie savo laimingiausią prisiminimą.
- Na, iš tiesų taip... Tai mano geriausias prisiminimas. Supranti, Jekaterina, anksčiau aš jaučiausi prastesnė už kitus, - su panieka tarė. - O dabar... o dabar aš jaučiuosi pilnaverte burtininke, - šyptelėjo. - O dėl perkėlimo, velniava... Reikia kažką daryti, juk nesėdėsime čia visą naktį!
Gabi svarstė, ką daryti. Girdėjo, kad prie laužo dar tikrai yra nemiegančių. Ne veltui aš palapinę pastačiau tolėliau, prie medžių, galvojo Gabi. Ir jai... kilo mintis!
- Žiobariškos palapinės man negaila, - tarė Gabi Jekaterinai. - Dingstam kur nors dabar, o kai visi miegos, grįšim ir kam nors pridarysim bėdos, bet dabar dingstam, kuo greičiau dingstam, - išsišiepė.
Gabi, išsitraukusi iš kuprinės peiliuką, gražiai prapjovė palapinę, kad mergaitės galėtų išlįsti toje pusėje, kurioje jos nesimatys žmonėms, sėdintiems prie laužo.
- Lekiam tolyn, o paskui ką nors sugalvosim, - sušnibždėjo draugei, išlindo iš palapinės ir dingo tamsoje.
-
Jekaterina džiaugėsi, kad jos draugė Gabi pagaliau yra laiminga, nes sužinojo, jog ji grynakraujė burtininkė ir dėl to gali jaustis pilnaverte.
Jekaterina klausėsi, ar lauke vis dar vyksta šurmulys, nes jau buvo vėlu ir pats laikas būtų lįsti laukan, kur nors nukeliauti, o gal išgąsdinti bailius pirmakursius. Tačiau puikiai girdėjosi, kad daugelis dar šnekučiuojasi ir linksminasi, tad Jekaterina ėmė mąstyti, kaip ištrūkti iš palapinės.
Netrukus Gabi ėmė kalbėti apie tai, kad jai negaila žiobariškos palapinės ir Jekaterina susimąstė, ką jos draugė ketina daryti. Ogi Gabi iš kurpinės ištraukė peiliuką ir padarė kitoje palapinės pusėje, negu iš tiesų yra išėjimas, angą, pro kurią klastuolės gali nepastebėtos ištrūkti.
Nieko nelaukusi Gabi išlindo iš palapinės ir ėmė sprukti. Jekaterina dar spėjo panaikinti visus kerus, kuriuos mergaitės buvo paskleidusios palapinėje, ir taip pat išlindo iš palapinės. Mergaitės nuėjo tolyn.
-
Amelia įkvėpė oro. Ach, rytas... Dievinu šį kvapą. Buvo šeštadienis, tad mergaitė nepraileido progos pabūti gamtoje. Jau seniai nebuvau viena, tyliai su savimi mintyse kalbėjo varniukė, kol jos akys neužkliuvo už klastuoliškų, žalia ir sidabrine spalvomis išmargintų palapinių. Antrakursė nepatenkimta sučiaupė lūpas. Regis, ir nebūsiu. Gerai bent jau tai, kad daugumą klastuolių pažįstu - problemų jie man nepridarys... Tikriausiai. Raudonplaukė jau buvo benusprendusi nešdintis iš čia kuo toliau, galbūt net į Kiauliasodį, bet net savo pačios nuostabai, pasiliko. Galbūt buvo pasiilgusi nuotykių, kurių su klastuoliais netrūko? Ji ir pati nežinojo.
-Beveik tobulas šeštadieni, aš ateinu,-tyliai sumurmėjo Amy, iš nedidelės kuprinės (kuri buvo didesnė iš vidaus) išsiimdama seniai bandytą skaityti, bet taip ir nepradėtą knygą. Gal bent šiandien niekas netrukdys, niūriai pagalvojo mergaitė, iki jai vėl išgirstant Klastūnyno triukšmą.
-Aha, sėkmės,-sucypė plonas vidinis balselis. Varnanagė atsiduso ir atsivertė knygą.
-
Šeštadienio rytas. Luna atsikėlė. Su vakar nešiotais drabužiais ji permiegojo. Luna išlindo iš miegmaišio. Susirado kuprinę ir iš jos išsiėmė mėgstamiausius sumuštinius, multivitaminų sultis. Luna pagalvojo ar nereikia paimti stiklinės kitam žmogui. Ji vis dėl to pasiėmė. Gi atsarga gėdos nedaro. Luna išlindo iš palapinės. Ji nemėgdavo pusryčiauti patalpoje ir panašiai. Staiga Luna pamatė, kad kiti dar miega. Paskui Luna įsižiūrėjo, kad yra svečias : mergaitė. Kadangi Luna buvo vampyrė ji turėjo galių : tyliai be galo tyliai galėjo sėlinti, greitai bėgti ir panašiai. Ji pasinaudojo tomis pirmomis galiomis. Luna viena, laisva ranka netikėtai palietė mergaitės petį. Ir atšoko. Luna susirado patogią vietą : tai buvo samanos. Tik tada atsisėdo ir pasisveikino :
- Labas aš esu Luna Įkyrėlė. O kas tu busi ? - Luna pasiklausė. Laukė kol ši mergaitė prabils...
-
Amelia jau buvo įpusėjusi pirmąjį skyrių, kai jos petį palietė ranka. Mergaitė krūptelėjo, atsisuko ir lengviau atsiduso - regis, tai buvo Luna, klastuolė, su kuria antrakursė kažkada darė praktinį darbą.
-Sveika, net nepastebėjau, kaip atsėlinai, tai truputį išgąsdinai,-nusijuokė varniukė.-Aš Amelia, mes kartu dirbome per astronomiją, atsimeni?
Amy užvertė knygą, bet atgal į kuprinę neįsidėjo. Ką čia gali žinoti su Klastūnynu? Dauguma iš jų visai draugiški, bet niekada negali žinoti. Įdomu, kodėl Luna taip anksti atsikėlė? Juk jos koledžas dar miega, be to, šeštadienis. Galų gale dvylikamet uždavė kitą rūpimą klausimą:
-Klausyk, o Klastūnynas čia iškylauja, ar kaip?-mostelėjo ranka į palapines.-Noriu pasakyti, su laužu ir palapinėmis ir miegmaišiais ir kitaos dalykais?
-
Luna nusijuokė kai Amelia krūptelėjo. Ir pamatė, kad Amelia atsisuko į jos pusę. Tik tada Luna prisivertė prašnekti :
- Sveika sveika. Čia mano įprastas gebėjimas. Kaip gi, žmogus neišsigąs. Kaipgi neprisiminsi. Tą kartą mane palaikei pirmakurse. Galvoji apie Klastūnyno koledžo vaikus ? O taip kai kurie draugiški bei paslaptingi . Mintyse klausi kodėl atsikėliau anksti ? Čia yra mano įprotis anksti keltis. Aš esu vyturys, o ne pelėda. Taip iškylauja. Taip. Manau vos atsikels ir eis atgal į pilį. Nebijok rioja eisime. Aš tik susitvarkysiu ir kelisusime abi kur nors. Beje, turi brolį ar sesę ? Aš taip. Brolį. Palauk aš tuoj susitvarkysiu ir pasiųsiu gynėją, - tai tarusi Luna suvalgė sumuštinius , išgėrė stiklinę sulčių. Luna grįžo į savo palapinę, įlindo į ją. Ten tvarkė daiktus ir tvarkingai viską sudėjo į kuprinę . Paskui išlindo iš jos, iš kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Sumosavo ja ir sužnibždėjo burtažodį. Palapinė dingo. Luna vėl sužnibždėjo burtažodį :
- Expecto Patronum, - iš lazdelės galo išlindo sidabrinė katė. Luna įsakė jai :
- Perduok profesorei Morris šiuos žodžius : Geros dienos. Aš grįžtu į pilį, - tai pasakiusi Luna pamatė, kad katė jau dingsta. Ji greitai užsimerė kuprinę ant pečių, sučiupo už Amelios rankos ir bėga abi kažkur ...
-
Mergaitė dar kartą krūptelėjo. Iš kur ji galėjo žinoti, ką aš mąsčiau? Negi ji skaito mintis? O jei taip, gal ir dabar?
-Turiu brolį, jo vardas Tonis - jis kitais metais mokysis Hogvartse, žinoma, jei gaus laišką. Tavo brolis tikriausiai tas berniukas, kuris visada su tavimi kartu? Esu tave daug kartų su juo mačiusi, taip pat ir kai kuriose pamokose,-Lunai grįžus į palapinę, varniukė vėl nustebo. Gynėją? Tikrą gynėją? Negi jie jau mokėsi iškviesti gynėją būtent tą pamoką, per kurią manęs nebuvo? O gal ji išmoko savarankiškai? Lunai pagaliau jį iškvietus, antrakursė nusišypsojo. Jai visada patiko katės.
-Tavo gynėjas labai gražus... Aš tai dar nežinau, koks mano - nesu jo kvietusi, bet neabejoju, kad koks žiurkėnas ar kas nors panašaus,-nusijuokė Amy.-Palauk, kodėl tu siunti žinutę profesorei Morris?
Varnanagė nebespėjo užbaigti minties, nes ją sugriebė už rankos. Mergaitė nusijuokė ir pasileido Lunai iš paskos.
-
Ryte profesorė atsikėlė pavargusi ir visiškai neenerginga, nors realiai, priežasties tam nebuvo. Vampyrė neprivalėjo miegoti, nemedžiojo, nebėgiojo, neeikvojo savo energijos, tačiau buvo pavargusi kaip niekad. Kadangi daugelis mokinių dar miegojo, profesorė nuėjo link medžių, pasigauti kokį gyvūną. Pakeliui ji sutiko Lunos gynėją, kuris pranešė, kodėl dingo mergaitė ir kad jai viskas gerai.
Pasistiprinusi, Gabriella Morris grįžo prie palapinių ir laukė, kol atsikels kiti. Liepusi visiems susitvarkyti ji nuėjo prie savo palapinės, daiktus gražiai sudėjo į krepšius, aplinką magiškai sutvarkė, kad neliktų nė šiukšlelės.
- Ką gi, vaikai, eime, - pasakė profesorė. Į ją įsikabino keli klastuoliukai ir visa kompanija patraukė link Hogvartso pilies.
((Užbaigiau mūsų iškylą. Pagaliau. :D))
-
Rebeka jau kuris laikas žingsniavo ežero pakrante į orą švysčiodama auksinį kamuoliuką - šmaukštą, kurį nugvelbė iš kamuolių dėžės. Mažutis kamuoliukas vos spėdavo išskleisti sparnelius, o jau tuo būdavo sugaunamas. Rebeka žaidė.
Netrukus švilpė atsidūrė nepaprastai gražioje vietoje. Pro svyrančias medžių šakas žybčiojo saulės spinduliai, nušviesdami neįprastai žalią žolę. Rebeka iš susižavėjimo pamiršo, kad kamuolėlis ore ir šis nuzvimbė kažkur aukštyn. Mergaitė prajuko. Kikendama nuskuodė į aikštelės vidurį ir klestelėjo ant žolės. Čiulbėjo paukščiai. Rebeka minutę pasėdėjo, paskui išsitiesė kiek ilga ir susidėjusi rankas už galvos įsispoksojo į baltus debesis vaiskiame danguje. Jie lėtai slinko šviesioje žydrynėje, niekur neskubėdami ir savo formomis pasakojo tarsi kokias istorijas. Rebeka nusišypsojo.
-
Vivian vaikščiojo po ežero pakrante. Ją aišku lydėjo jos mažutė palyda- juodas labradoro retriveris Tobis ir ant jo nugaros tupėjo degu Bella. Viv nelabai turėjo ką veikti tad retkrčiais pabraidydavo vandenyje ir aptaškydavo savo augintinius. Vaikščiojo apsirengus lengva purpurine suknute, ji buvo trumpa, žaisminga, o sijonas laisvai plaikstėsi vėjyje. Vaikščiojo basa. Staiga priejo labai gražia laukyme. Žalia žolė žaliavo , o jos pabaigoje buvo baltas baltas smėlis ir ežeras. Dangus buvo neįprastai mėlynas, jame lyga laivai jūroje plaukiojo balti, kamuoliniai debesys. Viv praskaidrėjo nuotaika ir ji pamatė žolėje gulinčia merginą su rausvais lyg žemuogės plaukais.
-Sveika, Žemuoge,- nusijuokė Viv.
Paėjėjus link ežero ji aptaškė Žemuoge ir nusijuokė.
-Aš Vivian, gali mane vadinti tiesiog Viv,- Viv maloniai nusišypsojo.
-
((Vivian, nosinėsss))
Rebeka tyliai atsiduso. Nuo veido nedingo šypsena, Mergaitė, Kuri Juokėsi, jautėsi paprasčiausiai linksma. Šiaip ar taip, verta džiaugtis vien dėl to, kad esi, mąstė ji. Netrukus pajuto žingsnius, tačiau nė nepasuko galvos į tą pusę - jei norės, atėjūnas pats prieis. Taip ir nutiko. Pavadinta Žemuoge Rebeka išsišiepė, tačiau neatsikėlė ir nepažvelgė į mergaitę. Per daug buvo susikaupusi tingėjime. Išgirdo, kaip šioji įbrido į vandenį, o pajutusi vandens lašus ant veido, sukikeno ir atsisėdo. Pasikišusi kojas po savimi, nenusakomosspalvaplaukė pasisveikino:
- Labas, Vivian. Aš - Rebeka, iš švilpynės (nors visai nesvarbu, iš kur tu, svarbu, kad esi), - Rebeka prisimerkusi, kad saulė nepliekstų į akis visu savo gražumu, įsižiūrėjo į juodaplaukę priešais.
- Ką čia veiki? - paklausė.
-
Pamačiusi, kad žemuogiaplaukė pakilo Vivian krito į vandenį ir kelias sekundes ten pratūnojo. Tuoj pat iš lindo ir visa šlapia atsisėdo priešais.
-Sveika, Rebeka iš Švilpynės. Aš iš Varno nago.- atsakiusi išsitiesė žolėje ir laimingai atsiduso.
Netrukus išgirdo taškymasi- tai buvo jos šuo įbrido į vandenį ir taškėsi, o tuo tarpu Bella prie kranto turškėsi.
-Tau įdomu ką aš veikiu? Aš tiesiog džiaugiuosi gyvenimu! Juk jis toks gražus ir taip puiku, kad esu čia, kad iš viso esu ir galiu tuom džiaugtis, ar ne?- Vivian nusišypsojo ir radusi aukštesnį šlaitą įšoko į vandenį. Tada nuplaukė pas Tobį ir pradėjo su juom taškytis.
-Ei, Rebeka! Ateik čia!- Viv pasižiūrėjo į savo suknelę, kuri buvo kiaurai peršlapus ir nusijuokė Visgi koks gražus gyvenimas būna pamanė ji ir nusišypsojo.
-
Rebeka šyptelėjo. Nusprendė, kad paklaususi to paties klausimo kitoje vietoje, išgirstų kitą atsakymą. Juk būti tokia pačia kitur viską keičia. Nesiderinti prie aplinkos ir žmonių. Būti tokia pačia, kaip visada. Aplankyti kuo daugiau skirtingų pasaulio užkampių. Būti kitur... mintijo mergaitė.
Atsistojusi švilpinukė nusiavė batus ir nusimovė kojines su raudonais taškeliais. Sekundę žiūrėjusi į vandenyje plaukančią Vivian, basa nukepėstavo per žolę link smėlio. Atsistojusi prie pat vandens, kojos nykštį įmerkė į vandenį, norėdama įsitikinti, kad vanduo ne per šaltas. Nors ką tai keistų? Šaltas ar ne, maudytis eičiau vistiek. Pirštui sureagavus teigiamai, Beka pasikaišė apsiausto padurkus ir iki kulkšnių įbrido vandenin.
- Karššššš šššaltttta, - sušnypštė ji. Vanduo pasirodė arti ledinio. Juokingai krypuodama ir aikčiodama mergaitė brido gylyn, kol galų gale visu mažu ūgiu krito vandenin ir spygtelėjusi ėmė irtis link Vivian. Ten, kur šioji buvo, Rebeka vos pirštų galais siekė dugną, o vanduo ir taip buvo virš smakro. Sukikenusi mergaitė pliaukštelėjo ranka per vandenį, skaidrūs vandens lašeliai sužibėjo saulėje ir pranyko vandeny palikdami mažučius ratilus.
-
Luna ketino šiandien atsigauti Rojaus kampe. Be to ji dar norėjo pasportuoti. Nors vampyrams nereikia. Liemenėlės ir kelnaičių spalva buvo raudona. Luna nepaisė spalvų. Nes jai buvo nusispjaut. Ant maudymosi kostiumėlių užsivilko trumpus šortukus jų spalva buvo mėlyna. Teniso marškinėliai sidabro. Vaikščiojimo batai su raišteliais juodos. Priedas.— kepuraitė. Jos spalva mėlyna. Luna bėgiojo iš lėto, palengva. Pribėgo Rojaus kampelį. Ten jai į galvą plūstelėjo prisiminimai. Kai prieš kelis mėnesius ji su koledžu iškylavo. Buvo labai smagu. Luna pakankamai pabėgiojusi pribėgo prie vandens telkinio. Ji pastebėjo, kad tame vandenyje yravdvi mergaitės : Viv ir nepažįstamoji. Luna mikliai nusirengė sportinius drabužius. Tyliai įbrido į vandenį ir greitai panėrė po vandeniu. Luna plaukė kol pamatė kažkieno kojas. Tai ji pačiupo už kojų, bet greitai paleido. Ji išlindo iš vandens ir pamatė, kad tas kojas kurias pačiupo buvo Švilpynės mokinės. Luna pasisveikino :
— Viv ! Labutis. Aš Luna. Mane galit pravardžiuot kaip norit. Man nė motais. Beje atsiprašau, kad pačiupau už kojų, — Luna atsiprašė švilpės...
-
Žvarboką rudens rytą Lily išėjo pabūti su savo Princese. Princese angelo veidu,bet tikru velniu. Lily jau sužinojo kokia ji padūkusi,kai mėgino ją pasodinti į vazoną. Lily šiek tiek nerimavo prieš susitinkant su ja. -Sveika,-atsargiai pasisveikino Lily. Ji bijojo,kad Princesė jai ką nors padarys ar nutiks kas nors panašaus. -Labas,-atsainiai mestelėjo Princesė.-Nori ko nors iš manęs? Man pašokti? Padainuoti? Gal dar ką padaryti!?-Supykusi sušuko Princesė. -Aaa,ne. Atejau čia su tavimi pabendrauti.-paaiškino mergaitė.-Tačiau profesorė neklydo,kai sakė jog tu pasiutusi. Eee ir kaip man tavo vadinti? Man išrinkti vardą,ar pati išsirinksi?-Paklausė Lily. -Man patinka... Liucija. Taip,vadink mane Liucija.-pasakė Princesė. -Liucija. Puiku ir man jis patinka! Taigi,kaip laikaisi?-pasidomėjo Lily. -Būtų puiku,jei nelystum prie manęs! Bet viskas kaip ir gerai,-šaltai pasakė Princesė.-Na,o kaip tau? -Puikiai.Klausyk,aš tik norėjau pabendrauti su tavimi,bet matau,kad tu nenori.-pasakė Lily,apsisuko ir jau ruošėsi eiti kai Princesė sušuko: -Palauk,jei tu išeisi,man nebus ką veikti.Ir šiaip man įdomu,ką gali nuveikti žmonės,kurie turi magiškų galių.-su vos girdima pavydo gaidele balse tarė Liucija.-Koks jaumas būti burtininke? -Aaa,-Lily pasidarė nejauku,ji nemanė,kad pokalbis gali pasisukti tokia linkme.-Nežinau,nesu buvusi be galių.Galbūt toks pats,tik kad neturi galių.Na,neįsivaizduoju. -Žinai,tu visai kitokia nei įsivaizdavau.Linksmesnė,gudresnė,bei neieškai žodžio kišenėje.-tarė Princesė. -Tu taip pat kitokia.Na,jau vėlu,turiu eiti.Gal dar kadanors susitiksim.-atsisveikino Lily. -Viso,buvo malonu su tavimi pabūti.-tarė Princesė ir nusišypsojo.Lily žandai raustelėjo.
-
Christina plačiai šypsojosi kai Lewis jai ištiesė ranką padėti atsistoti jai. Susikibo su Lewis ji pakilo. Ji pratarė:
- Einam link Rojaus kampelio. Kodėl taip vadinamas suprasi pats, - paraginusi šiltai ji su Lewis patraukė link valties. Atsargiai įlipo į valtį. Atsisėdo į galą. Palaukė naujo draugo. Kol šis vos įlipo, įsitaisė valtis pradėjo judėti iš vietos. Valtelė svajingai plaukė tarsi šioje valtyje sėdėtų įsimylėjėlių porelė. Magiški daiktai gali būt protingi. Taškėsi padūkusiai vandens purkšlai. Pradėjo lyti lietūs, saulė nušvito, pasirodė didelė, nuostabi vaivorykštė. Christina užsimaukšlino ant galvos gobtuvą. Ji nerimastingai pažvelgė į japoną. Ir nekaltai šyptelėjo. Sustojusi valtis kantriai laukė kol porelė išlips. Kol jie išlipo valtis nuplaukė į nežinią. O abu pasuko link Rojaus kampo. Vos pasiekę Rojaus Kampą dar skaisčiau nusispalvino vaivorykštė ryškiomis spalvomis. Pradėjo skristi auksiniai lapai traškėdami. Mergina pristatė:
- Sveikas atvykęs į Rojaus kampą!
-
Lewis nusišypsojo Christinai. Ji pati tikriausiai nežinojo, ką reiškia jos vardas. O Christina reiškė ,,Išrinktoji", apie ką tik pagalvojo japonas. Lietus jo susišiaušusių plaukų negalėjo suglostyti, o ir balti jo marškiniai kapišono neturėjo, tad jis paprasčiausiai pasidžiaugė šiltoku lietumi. Atėjęs su drauge į rojaus kampelį jis nustebo - tokio grožio dar nebuvo matęs. Iš kur visa tai Hogvartse? stebėjosi vaikinukas.
- Čia tikrai nuostabu, - linktelėjo japonas. Net rūkas nuo žemės čia kilo keistai rausvas, lyg specialiai būtų pritaikytas šiai vietai. Vaivorykštė įvairiomis spalvomis nudažė krentančius lapus. Pasigrožėjęs Lewis pasisuko į Christiną.
- Ką dabar veikiam šiame dievo užmirštame rojaus kampelyje? - nusijuokė jis.
-
Christina šypsodamasi stebėjo Lewis reakciją. Buvo patenkinta. Išgirdusi klausimą ji trumpam pamąstė. Po to tarė:
- Paisvaikščiojam. Žinai tokį žiobarų žaidim? Tiesa ir drąsa? Jei neežinai ar pamiršai kaip žaisti aš galiu priminti. Kažkuris kuris nori pirma užduoti klausimą klausia ,,Tiesa ar Drąsa?. Pavyzdžiui žmogus pasirinkęs tiesą turi atsakyti nemeluojant į vieną klausimą. Na, jeigu drąsą tai turi padaryt ką žmogus sugalvoja kokį nors darbą, ar nesąmonę. Supratai? Jei taip tai gerai pradedam! Ką pasirinksi tiesą ar drąsą? - ji pradėjo su Lewis žaist šį žiobarų žaidimą. Kol Lewis rinkosi variantą ji apsidairė pro Rojaus kampą vienu metu vaikščiodama su japonu. Stebėjo kaip paukščių pulkaas skrido į nežinią, kaip žolės taršėsi ir panašiai...
-
Lewis išklausė Christinos ir linktelėjo. Žinojo tą žaidimą pusėtinai, bet suprato, kas per jis čia yra. Nutarė, jog jam smagiau būtų rinktis tiesą ir panašiai, nes jis labiau mėgo kalbėti, nei veikti. Nors nei tas, nei tas jam nebuvo prie širdies.
- Tiesa gal, - pasakė jis ir susimąstė, kokį klausimą jam galėtų užduoti Christina. Gal ne itin žiaurų, tikėjosi jis. Bet galbūt ir nesavanaudišką... bet jei ji rinksis drąsą, ką man reikės jai užduoti? Neįsivaizduoju taigi. Bet nesvarbu, gal rinksis tiesą, japonas vaikščiojo su drauge ir laukė jos atsakymo. Tyliai leidosi lapai, ta vieta tikrai galėjo vadintis rojaus kampeliu (ir vadinosi, kas be ko). Akis nuleidęs žemyn tarpais oažvelgdavo į draugę. Ji tikrai atrodė labai miela.
-
Christina sulaukusi pagaliau Lewis atsakymo ji pati mąstė kokį klausimą jam užduoti. Ką jam čia tokio uždavus? Apie save? Apie savo asmeninį gyvenimą? Gal kaip elgtųsi su savo panele - mergina? Nee. Supyks veikiau. Ai, surizikuočiau. Aha jau sugalvojau ką klausinėsiu.Šyptelėjusi atsisuko į Lewis. Pajuto kaip jųdviejų žvilgsniai susitinka vienam ir kitam akyse. Jiedu prastovėjo stebėdami vienas į kitą. Per tą laiką atsirado Christinos nuostaba. Tartum dar sumišimas taip pat prisidėjo. Į ją žiūrėjo Lewis! Jai vos kojos neslydo nuo žemės. Pradėjo tartum girdimai stuksėt širdis iš jaudulio. Ji vos nenualpo. Pradėjo giliai alsuoti. Sulyg kiekvienu alsavimui ji jautėsi tartum išskleidžianti sparnus. Pasijuto lengva lyg plunksnelė. Šiaip ne taip susivaldė ir trūkčiojančiu balsu paklausė:
- Na, gerai. Ar esi įsimylėjęs kažką? Gali sakyt taip arba ne, - ji pradėjo jau gailėtis, kad taip paklausė. Ji greitai pridūrė. - Renkuosi tiesą, - tai pasakiusi ji tiesiai pažiūrėjo į japono nuostabias akis...
-
Lewis kažkodėl nujautė tą klausimą, bet tiksliai nežinojo, ką į jį atsakyti. Jis turėdavo drauges tol, kol pro šalį neprasisukdavo Johnny ir visos papūtusios lūpas išsilakstydavo, o galiausiai likdavo be nieko. Tokios jau buvo kaimynystės draugės - egoistės be galo.
- Hm... kol kas kaip ir ne, - tiesa, japonas kiek susinepatogino, bet vis vien atsakė. Juk čia žaidimas, na ir kas, kad nenori atsakyti - tiesa yra tiesa, bet atsiranda tokių gudruolių, kurie pameluoja. Tik štai - Lewis nebuvo vienas iš tų. - Kaip tu reaguotum, jeigu tave pabučiuotų visai nepažįstamas žmogus ir pabėgtų?
Japonas truputį raustelėjo, dar katą susidūręs su Christinos akimis. Ji atrodė panašiai susinepatoginusi, kaip ir jis. Vaikinas šyptelėjo laukdamas atsakymo.
- Jau taip gaunasi, kad aš irgi imu tiesą, - mirktelėjo jis išklausęs draugės. - Aišku, jeigu dar nori žaisti.
-
Christina neatitraukė savo rudų akių tol kol jis atsakė. Mergina apsidairė nervuodamasi. Ar niekas jos nemato. Mat, ji nemėgo ypač pašalinių žmonių. Kurie daug kartų šaipydavosi. Tuos žmones sudarė mergaitės. Bet tai buvo senokai kai dar nelankė Hogvartso. Nustūmė tas skaudžias mintis pro šalį. Sutriko trumpam kai Lewis uždavė nei šiokį nei tokį klausimą. Christina nusprendė trumpam nutylėti. Iš lėto eidami jie priėjo tiltelį. Tas tiltelis buvo senas. Po juo sroveno skaidrus, švarus, spindintis upeliukas. Pagalvojo ar verta kartu pastovėt ant tiltelio. Atsiminusi užduotą klausimą. Ji gerai jį apgalvojo. Ir pralemeno:
- Na ir sunkus klausimas. Bandyčiau sužinot apie nepažįstamą žmogų. Bandyčiau pabendraut jeigu susitiktume. O kodėl uždavei tokį klausimą? Gal nori prie tiltelio nueit? Va, užduodu klausimą: kokio tipo tau labiausiai patinka mergaitės? - įsidrąsinusi paklausė...
-
Lewis jautėsi kiek nejaukiai. Jam jau ėmė rodytis, kad klausimas nei į tvorą, nei į mietą, visiškai ne į temą ir nesąmoningas. Vaikinui iš nejaukumo norėjosi susikišti rankas į kišenes ir užmiršti pastaras kelias minutes. Išklausęs atsakymo jis šyptelėjo - rankų nenuleidžianti mergina, iškart matosi, kad drąsi ir nebijo iššūkių.
- Galim nueiti, - sutiko japonas ir atsargiai lipo ant tiltelio tikėdamasis, kad jis nesulūžęs ir neįskilęs kur, juk galima įkristi į vandenį, kas sausio mėnesį ne itin smagu turėtų būti. Kažkaip labai šilta žiema šiemet... pagalvojo ketvirtakuris, neatsakęs, kodėl būtent to paklausė Christinos. - Man labiausiai patinka šiltos merginos, nebijančios parodyti savo nuomonės, bet švelnios.
Ramiai pasakė jis, dirstelėdamas iš padilbių į draugę.
-
Marilyn atskubėjo nuo Hogvartso pilies, kas aišku, į Rojaus kampelį, vienintelę, ko gero, ramiausią vietą Hogvartse, kur gali ir pasigrožėti geru oru ar gėlėmis. Atrodo, įnirtingai apie kažką mąstydama Mary toliau ėjo lėtokai, tačiau pakenčiamai, jei kažkas eitų šalia jos. Iš dalies varniukei ir atrodė, kad kažkas ėjo už jos, tačiau į tai neatkreipė per dideliausio dėmesio, kadangi mąstė, kokios pamokos profesore galėtų tapti. Magijos istorija. Nuobodoka. Herbologija? Užimta.. Ką gi, nebėra nieko, ko galėčiau rinktis, bet man patinka ir magijos istorija. Jeigu, kai aš pabaigsiu mokyklą ir visos pamokos bus užimtos, bandysiu tapti aurore. Pagaliau sugebėjusi nenoriai atsiplėšti nuo minčių, vienuolikmetė kažką sumurmėjo ir atsisėdo ant minkštos pievelės, apaugusios tankia žaliuojančia žolyte.
-
Buvo jau pavasaris, tad aplinka tarsi atgijo: vešli žalė stiebėsi pro dar užsilikusio sniego plutelę, medžiuose buvo matyti pirmieji pražydę pumpurai ir galėjai išgirsti kur ne kur čiulbant paukščius. Ežeras taip pat atgijo, nebesimatė sustingusio ledo luistų, o vandens paviršiuje šokčiojo žuvys. O ir pats oras buvo pasikeitęs. Taip, jis vis dar šaltas, bet tarsi pilnas gyvybės, gaivus.
Isa ištrūko iš pilies norėdama kiek pasivaikščioti. Tapsėdama po kiemą gėrėjosi gamtos grožiu. Sukdama į šoną, ji pamatė už kampo dingstančią ilgakoję mergaitę. Apimta smalsumo, Isabella nusekė iš paskos. Atrodė, jog toji šviesiaplaukė nuo ko nors spruktų. Pirmakursė stengėsi eiti kuo tyliau, kad nebūtų išgirsta, bet visgi, keletą kartų atrodė, jog buvo pastebėta.
Galiausiai jos priėjo Rojaus kampelį ir Isa pamatė kaip toji blondinukė atsisėda iš pažiūros sausiausiame pievelės krašte. Kiek patrypčiojusi vietoje mergaitė klestelėjo šalia jos.
- Labas. Tai nuo ko čia taip sprunki?- paklausė tuo metu jai labiausiai rūpėjusio klausimo.
-
Dar kiek pasedėjusi iš pažiūros minkštoje, tačiau šaltoje žolytėje, Marilyn krūptelėjo nuo kitos labai šviesios spalvos garbanų mergaitės balso ir maloniai atsisukusi suklapsėjo akimis. Švelniai nusišypsojusi mergelė užmerkė savo svajingas akis ir ištiesė rankas į priekį, vos neužkliuvusi kitos, tikriausiai vienuolikmetės, blondinukės liemens.
-Sveikutė. Aš nesprunku, tiesiog.. Užsisvajojau,- Marilyn susipatogino sėsdamasi ant kelių ir truputį išriesdama nugarą ir liemenį. Truputį pasislinkusi, kad mergaitė galėtų irgi patogiau atsisėsti, Marilyn klektelėjo liežuviu ir nusivalė apdžiūvusias lūpas liežuviu. -Mano vardas Marilyn.
Ištiesusi ranką draugiškam pasisveikinimui, Iggy pasitaisė paleistus šviesius plaukus.
-
Isai truputį darėsi nejauku, žiūrint kaip toji mergaitė raivosi, tad pasitraukė kiek tolėliau nuo jos.
- Isabella,- taip pat prisistatė ir paspaudė Marilyn ranką.
Varniukei dar labiau pasislinkus, pirmakursė vėl nepastebimai atsitraukė ir atsisuko veidu į Mary. Sukryžiavo kojas priešais, jog ši nebeturėtų kur slinktis ir pasistengė nerūpestingai nusišypsoti.
- Tu pirmakursė?- paklausė nužvelgdama ją nuo galvos iki kojų.
Jai atrodė, jog Marilyn, bent pora metų už ją vyresnė, bet ką ji čia žino. Toji šviesiaplaukė buvo gan aukštoka, tai galbūt dėl to ir susidarė tokia iliuzija.
Nusiskynusi netoliese pražydusią melsvą gėlytę, pasukiojo tarp pirštų.
- Kaip tau patinka pilis? O kokias pamokas mėgsti labiausiai?- galiausiai nebežinodama ką sakyti, leptelėjo gan nuobodžius klausimus. Svarbiausia, kad aplink jas nesūkuriuotų ta nejauki tyla.
-
Nusprendusi į pirmą klausimą neatsakyti, Marilyn atsakė į tuos du, ne tokius ir nuobodžius, juolab kai gali pašnekėti apie svajonę tapti profesore, kai tu sieki, kad ji išsipildytų, ir tiki tuo. Savo šaltomis ir kaulėtomis rankomis Mary nusiskynė dramblio kaulo spalvos našlaitę ir įsisegė į plaukus. Pastebėjusi, jog toji mergaitė, taip sakoma Isabella, atidžiai ją apžiūri, varniukė taip pat ją apžiūrėjo. Neatrodo, kad Isabella būtų buvusi aukščiausia jos matytų merginų.
-Pilis kiek nuobodoka. Bet man patinka magijos istorija, -su dideliu užsidegimu pastarąjį sakinį išlemeno vienuolikmetė. Geriau įsižiūrėjus, jos rudose akyse galėjai įžvelgti ugneles ir spindesį. -Aš bandysiu tapti profesore. Magijos istorijos arba Herbologijos. Bet atrodo, kad Herbologijos mokytojas iš savo posto net nežada trauktis.
Truputį nuliūdusi, Iggy atsisėdo lotoso poza ir kažką niūniavo, žvelgdama į ežerą.
-
- Fui, magijos istorija...- demonstratyviai iškišusi liežuvį nutęsė.- Na žinoma jei visą naktį nemiegojai, tada pats tas,- atlošusi galvą nusijuokė.
Pažiūrėjo į vis dar tarp pirštų laikomą gėlę. Pakėlusi prie nosies bandė pauostyti, bet tik įtraukė žiedadulkių. Šios emė viduje kutenti ir Isa pradėjo be perstojo čiaudėti. Kai galiausiai nustojo, negalvodama perbraukė pirštais veidą. Tik tai padariusi suprato, jog dabar ant nosies buvusias žiedadulkes, išsitepliojo ir po skruostus. Mergaitė atsiduso stebėdamasi savo kvailumu ir pabandė nusivalyti.
- Neee, profesorės darbas ne man,- visiškai įsitikinusi tarė.- Iš tiesų nė nežinau kuo norėčiau būti. Niekad apie tai negalvojau.
Ir iš tiesų Isabella apie ateitį niekad nemąstė. Ji jai atrodė tokia tolima ir neapčiuopiama, o dabar, Mary apie tai užsiminus, mergaitei darėsi baisu dėl tos nežinomybės.
Atsirėmus ant alkūnių ištiesė kojas į priekį ir atlošusi galvą mėgavosi tais menkais saulės spindulėliais.
- O kodėl būtent magijos istorijos arba herbologijos?- kryptelėjusi galvą į Marilyn pusę pasidomėjo.
-
-Eee.. -supratusi, kad pasirinko netinkamą temą kalbėti, Marilyn pasistengė apsimesti, kad negirdėjo paskutiniausio klausimo ir pasikasė galvą. Manydama, kad dėl profesorės darbo apsigalvojo, Mary jau stojosi ir žadėjo eiti, tačiau atrodė, kad ji įšalo kartu su žeme ir nebegalėjo pajudėti. Puiku, dabar dar ir išeiti negalėsiu. Galėdamasi, kad neturi ko įdomesnio pasakyti, vienuolikmetė nusprendė tiesiog tylėti. Tiesiog tylėk. Atrodo baisi pamaiva. Kapinių gražuolė. Pervėrusi Isabellą nuožmiu žvilgsniu, Iggy tikėjosi, kad jos nepastebėjo, todėl tik pabandė atsistoti, ir - o, kaip palengvėjo! - ji jau galėjo pajudėti. Svirduliuodama atsistojusi ant kojų, Marilyn net nesivargino atsisukti ir pamojo ranka Isabellai. Nuėjusi kiek toliau, prie turkio atspalvių medžio, atrodo, vienintelio dalyko, kuris nesužvarbo ir prie jo atsisėdo. Mąstydama, ar būtų logiška dabar išsimaudyti ežere, tačiau jos pačios ta mintis nelabai žavėjo.
-
Isabella stebėjo kaip Marilyn pakyla ir pervėrusi mergaitę piktu žvilgsiu nužingsniuoja prie kiek tolėliau augančio medžio. Isa nė nežinojo ką manyti. Ji niekaip nesuprato ko toji mergaitė ant jos taip supyko. Juk atrodo šįkart nieko blogo nepasakė. Ar pasakė?
Ji taip ir sėdėjo keletą akimirkų sustingusi ir sutrikusi, nežinodama ką daryti. Minutės slinko ir galiausiai nebetverdama savame kailyje atsistojo. Lėtai nužingsniavo prie Marilyn ir sunėrusi rankas už nugaros, patrypčiojo nuo vienos kojos ant kitos. Tikriausiai Isabella taip susinepatogino pirmą kartą per visą savo trumputį gyvenimą.
- Eee...- be pradedanti kalbėti užsikirto ir visa nuraudo. Krenkštelėjusi pabandė iš naujo:- Jei tu supykai dėl to ką pasakiau apie tą pamoką, tai atleisk,- nudelbusi žvilgsį kalbėjo. Aš tiesiog... Aš...- vėl užsikirto. Galiausiai pažvelgė į rudas Marilyn akis.- Prašau, nepyk. Gal galėtume tai tiesiog pamiršti?- nedrąsiai paklausė.
-
Dar kiek pykdama Marilyn specialiai neatsisuko, tačiau ilgai negalėjo iškęsti. Girdėdama, kad mergaitė užsikirto, Mary atsiduso ir atsisuko į ją su šypsena veide. Ši šypsena buvo priešinga. Ne pykčio, ne piktdžiugiška, tačiau švelni.
-Žinoma. Sėskis,-varniukė pamojo į vietą šalia jos, vaizdingai paplekšnodama žolę.- Manau, čia vienintelė šilta vieta, atrodo. Gal tau jau metas eiti?
Nusivylusi vienuolikmetė perbraukė šviesias gijas, siekiančias tik jos pečius - tai yra, plaukus - ir atrodo, kad buvo stipriai nuliūdusi.
-O žinai ką?-Marilyn veidas praskaidrėjo ir ji ėmė sukinėti dramblio kaulo spalvos gėlytę jos plaukuose tarp pirštų.- Gal eimee.. Prie ežero? Žinai, paplaukioti?
Mary svajingai pažvelgė į Isabellą, duodama suprasti, kad ji labai nori ir svirduliuodama atsistojo. Vienuolikmetė įspraudė savo šalta ir kaulėtą delną į Isos ir greitai nuskubėjo, tačiau jai ne per labiausiai rūpėjo, kad mergina už jos tiesiog velkasi ir nepaskuba.
-
Isabella dar kiek nejaukiai patrypčiojo šalia Marilyn, jau ruošdamasi eiti šalin, tačiau šioji netikėtai ir taip pat staigiai kaip ir buvo supykusi, nusišypsojo. Oho kokios staigios nuotaikų kaitos,- tylomis nusistebėjo Isa, kuriai ir pačiai jos kartkartėm pasireikšdavo.
Lengviau atsidususi mergaitė klestelėjo šalimais. Ji ir pati nesuprato, kodėl taip rūpėjo išsiaiškinti šį nutikimą. Paprastai ji per daug nesukdavo galvos dėl savo elgesio.
- Metas eiti? Kad nelabai. Nė nežinau kur tą visą laiką padėti,- vis dar sutrikusi papurtė savo garbanas.
Ir tikrai šis žemės lopinėlis buvo šiltas. Tarytum spinduliuotų šilumą iš vidaus.
- Paplaukiot? Taigi dar šaltą. Vanduo tikriausiai ledinis,- bandė šnekėti protingai, bet Mary, regis, jos nesiklausė.
Už nugaros palikusi pavasario apgaubtą rojaus kampelį, Isabella, Marilyn tempiama, skubiai turseno link ežero.
-
Christina palengva ėjo priešais ežero krantą. Ji buvo susirišusi plaukus į uodegą. Apsirengusi laisvai. Rudas odinis švarkas. Juodos kelnės. Sportiniai batai. Puošė skarelė. Mergina kartu su savimi buvo pasiėmusi ne tik burtų lazdelę, bet ir nuožmų lanką su strėlėmis. Ji atrodė gana aršiai ir karingai. Danguje žaidė saulė su spinduliais. Iš tiesų pūtė ir žvarbus oras. Švilpė buvo sugalvojusi pasitreniruoti. Ją strėlėmis šaudyti mokė tėvas. Ir tai jai neblogai sekėsi. Galiausiai priėjo rojaus kampelį kuriame kiek dažnokai būdavo. Ji išsirinko gana tvirtai atrodantį medį. Kuris buvo tolokai. Tad Christina nusimetė strėlių kuprinėlę. Išsitraukė strėlę, įsidėjo į lanką ir pradėjo tempti. Dar nusitaikė tiesiai į centrą taisydama žiūrint viena akimi. Ir galiausiai atleido. Strėlė neįtikėtinai greitai skriejo link medžio. Ir įsikirto kiek žemiau negu taikėsi. Mergina tebelaikė lanką kaip ir buvo prieš paleidžiant strėlę. Truputį nusivylė savimi.
-
Gabija žingsniavo nežinia kur. Viskas buvo žalia, o ji tamsi niūri. Juodas džemperis, juodos kelnės, bei juodi sportbačiai. Ji turėjo gerą klausą, nors ir nebuvo jokia antgamtinė būtybė, taigi išgirdo kažką netoliese esant. Gabija tyliai nusėlino ir pamatė kažkokią merginą šaudant. Grifė be žodžių išsibūrė lanką ir strėlinę su strėlėmis. Įsidėjo strėlę ir nusitaikius šovė į medį.
- Jei nori pasitreniruoti turi turėti tikrą taikinį, - tarė blondinė. Antrakursė mostelėjo lazdele ir išbūrė taikinį, kuris buvo panašus į sutiktą merginą. Ji vėl įsidėjus strėlę nusitaikė ir iššovė. Pataikė į juodą kryžiuką, kuris žymėjo širdį. Ji nusijuokė. Ir mostelėjus lazdele atskraidino strėles pas save. Ji priėjo ir atkišo ranką.
- Gabija Poter, o kas tu tokia?
-
Christina užvertė galvą. Palengva ir palaimingai užsimerkė. Ir pradėjo gaudyti garsus bei jausti vėjo pūtimus. Ji ramiai klausėsi. Lapai šnarėjo. Čiulbėjo paukščiukai, ūkavo už kažkur toli pelėdos. Tai ir katinai sukniaukė. Švilpė sukikeno. Bet greitai nutilo, nes išgirdo kažką ateinant, be to slystelėjo kažkas tai, nes tą dieną lijo. Mergina vikriai išsitraukė burtų lazdelę bei atsimerkė. Apsisukusi ji pamatė ateinant kažkokią būtybę. Viskas buvo juoda tai netyčioms pamanė jog čia atėjo Jekaterina. Bet ne. Nes Jekaterina aukštesnė už ją pačią ir jos plaukaia juodi, o ne geltoni. Tai nusprendė mokinė jaunesnė už ją pačią. Ji karingai atkišo burtų lazdelę it špagą. Atsarga gėdos nedaro. Ir pagaliau išgirdo balsą. Be to pamatė kaip taikliai nusitaikė į taikinį. Ir ta būtybė jau spėjo greitai ateiti pas ją. Kai ta prisistatė bei atkišo ranką Christina nepatikliai pažiūrėjo į ją. Bet atkišo ranką bei pasisveikino:
- Sveika, labai malonu susipažint. Aš Christina d'Ark.
-
Christinai prisistačius Gabija Poter nusijuokė:
- Iš tavo žvilgsnio nepasakyčiau, kad tau labai malonu.
Grifė perbraukė per plaukus ir įsmeigė savo žydras kaip dangus akis į Christiną, klausdama:
- Tavo pavardė Dark kaip angliškas žodis reiškiantis tamsą, ar d'Ark kaip Žana d'Ark? Beje iš kokio tu koledžo ir kuriame kurse mokaisi?
Šviesiaplaukė vėl užsimanė pašaudyti. Trečiakursė įsidėjo strėlę ir iššovė, tačiau į taikinį ji nežiūrėjo. Ji žiūrėjo į kažkur toli šokinėjančią voveraitę, kuri savo judrumu priminė Gabiją. Jos abi vis turi judėti, kažką veikti, ar bent jau koja trepsėti. Po to Gabijos dėmesys nukrypo kitur, nes ji išgirdo tylius žingsnius, kurie tikrai nebuvo žmogaus. Galiausiai iš šešėlio atpėdino vilkiukas! Vilkas? Iš kur jis čia atsirado? Juk vilkės kiek žinau rūpestingos ir geros motinos... Kol ji taip galvojo žvėrelis atėjo link jos ir pradėjo trintis aplink kojas kaip koks katinas. Kas per velnias?! Vilkai juk puola žmones, o ne meilikauja jiems.
-
Christina ištatiusi šiuos žodžius, kietai sučiaupė lūpas. Gal bijojo jog kokie pikti žodžiai neišprustų iš burnos ar, kad nesusivemtų. Šiandien Christei diena nelabai kokia. Ją visą dieną pykino. Ir ji svarstė ar nereiktų nueit pas madam Pomfri. Ketvirtakursė tvirtai atrėmė Gabijos veriamą, ledinį žvilgsnį. Kiek pasvarsčiusi švilpė paaiškino:
- Pagal Žaną d'Ark. Ji iš mano giminės. Tuo nesigiriu ir nesididžiuoju, - mergaitė paniekino savo tolimą giminaitę. Vėl gavusi keletą dozių klausimų mergaitė sausai, atšiauriai iškošė. - Švilpynėje mokausi. Anksčiau mokiausi Klastūnyne. Dabar būsiu ketvirtakursė. Tu? - šiek tiek Christina atlėgo. Paskui ji pastebėjo kaip Gabijos ranka pakilo šauti į voverę. Švilpė buva griežta vegetarė. Tad nemėgo valgyt mėsos. Jos nuostabai prie Gabijos atlėkė vilkiukas. Mergina nepatikliai pasižiūrėjo į Poter:
- Gabija, čia tavo augintinis? O gal kartais animagas čia? Gal čia Mirties Valgytojas pasibertęs vilkiuku?
-
Gabija Poter atsisėdo ant kažkokio išvirtusio medžio.
- Aš būsiu trečiakursė ir priklausau drąsuolių kilniaširdžių koledžui - Grifų Gūžtai, - šiek tiek su panieka išdėstė mergina.
Šviesiaplaukė ore su lazdele pradėjo piešti įvairius ženklus: Valdovo Voldemorto ženklą, Mirties valgytojų tatuiruotę, kraupą. Pamačius nepatiklų Christinos žvilgsnį ji tik pasišaipė iš d'Ark:
- Ak žinoma, pakalikai Mirties Valgytojai neturi daugiau ką veikt kaip tik pasivertę vilkais lankstyt man po kojomis.
Grifė surimtėjo ir atsakė į pirmąjį klausimą:
- Ne čia tikrai ne mano gyvūnas. Aš turiu tik pelėdą. Tu turi kokį gyvūną? Kiek žinau dabar Hogvartse paplito mada atsivežti panteras, vilkus. Laukiu nesulaukiu kol kas atsiveš beždžionę. Eik iš čia, vilke!
Trečiakursė nulydėjo akim vilką, kuris prieš išeidamas liūdnai pažiūrėjo jai į akis.
-
Christinai šiek tiek nelabai patiko Gabija. Per daug sarkazmiška. Bet į tai stengėsi neatkreipti į dėmesį.
- Tau nepatinka mokytis Grifo Gūžtoj? Kokiam koledže norėtum mokytis ar pagal savo būdą ką rinktumeisi? - šiek tiek pasidomėjo mergina. Jai nebuvo svarbu į kokį koledžą pateks. Nors jai Klastūnynas labiau prie širdies. Nes iš jo buvo kilusi. Po kelių metų ją paskirstymo kepurė paskyrė į Švilpynę. Mergina bandys būt klastuoliška. Gal kepurė apsigalvos. Jai greitai parūpo kur dingo Jakscon. Jos draugas iš Varno Nago. Ji labai vylėsi jog pasirodys vėliau. Nes lyg ir minėjo jog kažkur išvyks. Christina labai tikėjosi jog galbūt Jakscon ją tebe atsimena. Bet aš irgi esu labai gera, jam neparašiau laiško. Reiks artimiausiu metu jam parašytSusirūpino ketvirtakursė.
- Tu nenorėtum augint vilkiuko? Ateik, ateik, - ragino padarėlį ateit. Bet tas tik suurzgė ir dingo iš akių.
-
Gabija papurtė galvą, stengdamasi nesusijuokti.
- Žinoma, kad man patinka. Aš juk tam gimiau, tiesa? Tam, kad priklausyčiau Grifų Gūžtai. Man tiesiog nepatinka tai, kad daugumą šį koledžą vadina geriausiu, o mes nė Mokyklos taurės nesugebame laimėti. Apgailėtina.
Galiausiai baigusi vaipytis, šviesiaplaukė rimtai pridūrė:
- Na, o jei rimtai, tai norėjau mokytis Klastūnyne, tačiau kaip kepurė sakė, cituoju, „Tau lemta kažkas didingesnio.“ Juokus krečia ta kepurė. O dar sako, jog ji atsižvelgia į norus.
Grifė akimis nulydėjo tolstantį vilką. Jai šiek tiek jo pagailo, bet jam negalima būti prie Poter.
- Žinoma, kad norėčiau. Aš myliu gyvūnus ir užaugus galvoju dėstyti Magiškųjų gyvūnų priežiūrą Hogvartse, arba dirbti Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamente. Taigi privalėjau jį išvyti iš čia, nes tas vilkas turi šeimininką.
-
Allison atsitiesė. Dar nulydėjo vilkiuką akimis iki krūmo kuriame jis dingo. Saulė ėmė leistis. Bet dar ji nesijudino. Dar tebebendravo su grife Gabija Poter. Kuri pasakojo savo patekimo koledžą į Grifo Gūžtą. Pati nejučiomis susimąstė. Ar tikrai mano vieta Klastūnyne? Ko gero taip jei iš pradžių ten paskyrė.Mergina kiek buvo suabejojusi ar Paskirstymo kepurė teisingai skirsto vaikus į koledžus. Mergina kiek garsokai pasvarstė:
- Kažkaip tau neatrodo jog Paskirstymo kepurė sensta tiek fiziškai tiek protiškai arba kerai vadėjasi, - tuo ketvirtakursė nė kiek neabejoja. Gi, Paskirstymo kepurė labai sena.Tai reiškia ir kerai vadėjasi. Įdomu, ar kas nors žino šiuos kerus? Oi, jau turiu būt pilyj. Man reikia prisistatyti pas profesorius. Supanikavo Luna. Greitai susirinko daiktus. Sušuko Gabijai:
- Iki, - ir greitai nubėgo link Hogvartso pilies.
-
Gabija dar kart nužvelgė vilką. Jis atrodė matytas... Prieš jai spėjant prisimint jį, vilkas pranyko miško tamsybėse. Grifė pažvelgė kažkur Allison per petį ir paslaptingai tarė:
- Man atrodo, jog kaltas nesenumas, o kažkoks kitas dalykas. Aš žinau koks, bet kažkokios jėgos tarsi neleidžia man to pasakyti. Čia kažkas negero.
- Turėtum pasisaugoti. Mes tiksliai nežinom su kuo turim bėdą, bet tai tikrai nėra Dievo siųsta. Tiesiog... Rinkis tai kas yra gerai, o ne tai kas lengva. - paslaptingai tarė.
Trečiakursė nužingsniavo į Hogvartsą. Kodėl negalėjau jai pasakyt ką žinau? Kodėl liežuvis nesivertė pasakyti, jog Hogvartse bręsta naujas blogis? Klausimai atakavo ją tarsi patrankos šūviai. O atsakymų nėra. Ir galbūt nebus.
-
Lemon nusprendė padaryti Herbologijos namų darbą ir pasirūpinti tuo augalėliu, kurį gavo. Šio ryto oras buvo kaip tik - saulėta, giedra, ore tvyro linksma nuotaika, ir patys paukšteliai lyg atgiję čiulba ir pakeri savo giesmių žavumu. Mergaitė tapseno vešlia, aprasojusia žolyte į priekį, o rankose, priešingai, negu atliekant transfigūracijos namų darbą, kiūtojo dailus, rudas, ornamentuotas vazonėlis. Jo viduje nulinkęs ir silpnas, negyvybingas augo augalėlis - Ommibulus Efxacsius. Iš jo išsunkti nuodus teko per Herbologijos pamoką, tačiau profesorė dabar liepė jį auginti, juo rūpintis, laistyti ir daryti įvairius tokius niekučius.
Sustojusi sodelyje, pilname įvairiausių rūšių gėlių, krūmelių ir kitų įvairiausių būtybių šiame margame pasaulyje. Seth prisėdo ant vienintelio nenumindyto žolės plotelio ir vazonėlį padėjo ant savo šlaunų. Gėlytė, atrodo, juto kiekvieną prisilietimą ir suvirpo pavasariniame vėjelyje. Citrina pauodė orą. Šis buvo gaivus, tyras, šaltas ir kažkoks saldus, lyg būtum užlaikęs kvapą kelioms valandoms ir vėl įtraukęs oro. Pamąsčiusi, ką galėtų padaryti dabar, mergaitė pakalnėje pastebėjo mirguliuojant balą ar tai ežerėlį, tad nukėlė vazoną šalia ir nulėkė nuo kalno. Pirmiausia švilpiukė užkliuvo už akmenėlio, tada pargriuvo ir sukietėjusia bei numindžiota žeme ant kelių nučiuožė iki pat pakalnės. Šviesiaplaukę apėmė begalinis silpnumas, tad ši įsirėmė į netoliese esantį stataus kalno plotelį ir pamėgino atsistoti. Nereikėjo taip lėkti, tačiau argi tikėjaisi taip lengvai pereiti iš vienos vietos į kitą nė nesusižeidusi? Lemon purkštelėjo ir svirduliuodama petimi įsirėmė į kalną. Kai jau galėjo palaikyti pusiausvyrą ir galutinai negriuvinėti, mergaitė pasigailėjo, kad vietoj džinsų pasirinko trumpus šortus. Balti keliai buvo nubrozdinti ir jais ritosi kraujo lašeliai. Seth pasistengė nerpavirkti ir paskubėjo prie balos. Pirmiausia susitvarkysiu kelius, taip. Laimė, su savimi Citrina buvo pasiėmusi ir kuprinytę, kurios niekada nepalikdavo Hogvartse, nes ši buvo svarbiausia jos kelionių dalis. Nusimetusi ją nuo peties, švilpiukė ištraukė pirmosios pagalbos rinkinuką ir laistytuvėlį, kad pripildytų vandens. Užtraukusi kuprinę vienuolikmetė atsargiai įkišo pirštus į šaltą, gaivų vandenį bei praplovė nuo kelių kraują po truputį jais braukydama per didžiausias žaizdas. Kai kraujas nusiplovė, pirmakursė spragtelėjo pirmosios pagalbos dėžutės užraktą ir iš šios ištraukė kietai suvyniotą baltą bintą,juo apvyniojo kelius ir surišo skiautės galelius. Tada vėl viską netvarkingai ir kaip pakliuvo sugrūdo į dėžutę, užvožė dangteliu, numetė į kuprinę ir apsigręžė pažvelgti į kalvos viršų, ar augalėliui viskas gerai. Atrodo, jam viskas buvo normalu, jis palengva siūravo pavėjui ir iš paskutiniųjų stengėsi nenulūžti, nes vėjas buvo stipresnis už jį patį. Šviesiaplaukė pakėlė laistytuvėlį nuo sutryptos žemės ir staigiai maktelėjo jį į vandenį. Kai į įrenginį pritekėjo vandens, Lemon šyptelėjo ir atsargiai jį iškėlė. Kai mergaitė atsikėlė ir jau lipo viršun kalno šlaitu, nosį sukuteno besiskleidžiančių gėlių kvapai. Ant netoliese augančio medžio sproginėjo pumpurėliai ir į orą kilo dulkės, o ant medžio šakų tupėjo alauda arvensis ir kerėjo nesibaigiančia giesme. Seth palinko virš augalo vazonėlio ir rūpestingai, lėtai ir apdairiai išpylė visą vandenį ant kietėjančio dirvožemio. Gėlytė skaisčiai sužibėjo ir lyg dėkodama už tokį gerą darbą lėtai atsitiesė. Šį kartą Citrinos darbas buvo baigtas, tad teko keliauti kitur, tik pasiimti daiktus ir maklinėti dar keturiose vietovėse. Švilpiukė pasilenkė, čiupo augalėlį ir jau atsargiau nusileido kalno šlaitu žemyn. Kai pasijuto stovinti ant tvirto ir kieto dirvožemio, pirmakursė stvėrė visko mačiusią nusitrynusią kuprinėlę, įsimetė vidun laistytuvėlį, ją užtraukė ir užsimetė ant peties. Ji atsargiai laikė augalėlio vazonėlį ir patraukė tolyn, o nosį vis kuteno tie žiedadulkių kvapai ir ausis bei protą džiugino paukštelių ir alauda arvensis giesmė...
-
Rochell laiminga keliavo ežero link. Juk šiandien - jos 12-asis gimtadienis ir ji pakvietė kelias pažįstamas mergaites pabūti prie ežero, kitų dar vadinamu "Rojaus kampeliu" Įdomu kodėl?! Pasišokinėdama ji keliavo saulės nušviesta pievele ir rankose nešė gana didoką maišą su mamos atsiųstais pyragėliais ir keksiukais. Jų buvo įvairių rūšių... Aplinkui čiulbėjo paukšteliai, saulė nuostabiai ir neįtikėtinai, tokį ankstyvą pavasarį šildė pievą. Girdėjosi ežere jau šokinėjančios žuvys ir medžių ošimas. Gražu ir tylu... Susirasdama minkštą žolės plotelį, kad ir kiek jos ten buvo, pasiklojo paklodę ir susidėliojo vaišes. Klestelėjus labiau į šoną prie gražaus Ąžuolo, paglostė šalimais esantį, jos geriausią draugą Katiną Persiką ir pradėjus niūniuoti klasikinės muzikos akordus laukė draugių..........
-
Jamison žinojo,kad šiandien Rochell 12 gimtadienis.Jis nebuvo kviestas tačiau atėjo.Rankose nešė maišelį kuriame buvo nes kas kitas,o 1 galeonas. Jamisonui labai patinka skaičius 1.Atėjas pamatė,kad Rochell jau yra,tvarko vietą.Priėjas prie jos padavė maišelį ir ištarė:
-Labas, su gimtadieniu,chat'e negalėjau parašyt nes man ištrina žinutes.Tai va čia...Tam maišelį 1 galeonas.Tikiuosi patiks.
-
Sulaukusi kvietimą į Roch gimtadienio šventę, klastuolė nustebo - vis dėl to, merginos nebuvo tokios artimos, be to, Junko nė nežinojo, kaip reikia elgtis vakarėliuose, šventėse ar puotose - tokie dalykai niekuomet nebuvo jai, niekuomet juose neegzistavo ir net neorėjo. Bet ką, jeigu jau pakvietė, tikriausia būtų nemandagu neateiti.. Su tokiomis mintimis Junko ir patraukė link vietos, pavadintos "rojaus kampelis" - tuo pat galės ir įsitikint, kas čia taip primena rojų. Negi čia dėl tų visų gėlių ir tiesiog gražaus vaizdelio? Na, nors ginčytis, kad tai nėra ir gražu ar raminama irgi būtų netiesa.
-Ah, sveika, Rochell,- pamačiusi varnanagės figūrą, o ir dar kažką šalimais jos pridėjo,- Labas ir tau.. Taigi, Roch, sveikinu su gimtadieniu, nelabai ką turėjau ką padovanoti, bet tikiuosi, kad šitas tiks.. Jei nepatiks, tiesiog išmesk ar ką,- gūžtelėjusi pečiais pasakė Junko, tuo pačiu metu ir paduodama merginai šiek tiek didesnį nei įprastai būna mėlyną varnių spalvos žiebtuvėlį, ant kurio abiejų šonų buvo dailiai sidabrine spalva nupiešti ereliai, turintys simbolizuoti Rochell koledžą.
-
Per vieną kitą pamoką Margo vis susidurdavo su Rochell. Susidūrimai neužplieksdavo pykčių ar barnių. Jos arba smagiai dirbdavo pamokose arba gelbėdavo gyvybes (kartą taip jau nutiko, kad tikrąja to žodžio prasme jos gelbėjo viena kitai gyvybes.)...
Taigi neblogai sutardama su Roche, Varna buvo pakviesta į pastarosios gimtadienį.Mergaitei nelabai patikdavo gimtadienių šventės, nes dažniausiai jos būdavo lėkštos, nuobodžios ar per daug vaikiškos, bet šį kart mažoji raganaitė prisivertė nueiti.
Greitosiomis nesugalvodama ką padovanoti, nieko geresnio nesumaniusi Mat pasiuntė laišką, kad tėvai atsiųstų saldumynų...
Taigi, dabar Varnanagė tipeno link ežero kartu su savimi tįsdmasi nemažą tuntą skanėstų. Maišelyje nerimavo pora šokoladinių varlių, pakuotė Drooble geriausiai pučiamos gumos (vieną pasiliko sau), dėžutė Bertie Bott's visokių skonių pupelių (vieną dėžutę šių irgi atsidėjo sau), milžino sausainis ir nemaža saujelė Žiobariškų citrininių ir vyšninių ledinukų.
Bus smagu. - įtikinėjo save vis artėdama prie kelionės tikslo.
Atpėdinus, padavė maišelį Roch'ei, nevisai aiškiai sumurmėjo:
-Sveikinu... - ir klestelėjo ant suoliuko šalia kitų.
-
Aretha ėjo link ežero rankoje laikydama nedidelio dydžio ryšulėlį. Mergaitė visad žavėjosi gimtadieniais, nors ligi pat pirmų metų žiobariškoje mokykloje jai atrodė kvaila, jog žmonės švenčia savo senėjimo dieną, bet kol visada gaudavo torto pasmaližiauti - ji neprieštaravo.
-Su gimtadieniu, Rochell!- sušuko mergaitė pribėgusi prie sukaktuvininkės ir stipriai ją apkabino. Įteikusi dovaną, ji kiek prikando lūpą mąstydama ar vis gi tai patiks varniukei, bet žinodama kaip ši myli savo katiną Persiką, kurį Leverett jau spėjo pažinti anksčiau, ji nusiramino mintyse patikindama save, jog kaip kačių mylėtojai dovana iš ties nebloga. Blizgančiame popieriuje klastuolė įpakavo naują antkaklį Persikui, bei judviejų nuotrauką, kurią jos spėjo nupyškinti prieš kelias savaites čia pat, prie ežero. Pasisveikinusi su kitomis bendraklasėmis, kurios taip pat užklydo į šventę, ji prisėdo prie kitų.
-
Jamison žiūrėjo kaip kiti dovanoja dovanas.
Eh...Galėjau ir geriau sugalvot, nei varganą galeoną.-galvojo Jamisonas
Visi sveikino Rochell'e lyg būtų ją pirmą kartą pamatę...
Pf...Yra čia ką sveikinti...Rochell'ė mat atsirado...Pf...
Jamisonas nusprendė išeiti,nes į jį nekreipė niekas dėmesio.
Kam man čia sedėti?Jei niekas,net nepažiūri.-galvojo Jamisonas.
Jamisonas išeidamas,paskutinį kartą atsisuko į tą vietą kur vyko šventė.Visi ten juokiasi,žaidė,sveikino.
Eh...Kada mano gimtadienis?-pagalvojo Jamisonas prieš išeidamas.Paskui apsisuko ir išėjo Hogvartso link.
#JamisonasTaiPatTuriJausmus
-
Sidabraplaukė meiliai apkabino ir plačia šypsena pasveikino visas čia atėjusias mergaitės. Taip pat ir Jamison, nors jis čia ir nekviestas, bet manau buvo puiki proga susipažinti su nauju švilpiuku.
-Ačiū,- pavyjui sušuko varnanagė, kai pamatė, kai švilpis keliavo lauk,- Palauk!
Tada prie jos priėjo Junko.
-Sveikute! Labai tau ačiū... Dovanos tikrai nereikėjo, bet ji man patinka. Tikrai pravers,- Rochell nusipurtė prisiminus įvykį uždraustajame miške su profesore Gabriella, kitaip sakant vampyre. Juk betkuriuo atveju, būtų paranku, jei kartais lazdelė būtų pavogta, pasinaudoti kitu šviesos šaltiniu...
-Margo! Sveikute! Prisėsk,- smagiai priimdama gardumynus ir padėdama šalia kitų, nusišypsojo varniukei.
-Aretha!!! Smagu, kad atėjai! Žinau, kad megsti Persiką, todėl jį atnešiau drauge!- linksmai sušukus ir parodžius klastuolei katiną, prisėdo ant vieno iš suoliuko.
-Vaišinkitės!- pati pasiimdama, Margo atneštą vyšnių skonio ledinuką. Šiandieną ji nusprendė pasikviesti visus tik pasigardžiuoti skanėstais, pasikalbėti ar šiaip susipažinti artimiau. Manau, kad tokia rami šventė bus tik draugiškas pasikalbėjimas. To sidabraplaukė Rochell ir laukė. Visi aplinkui pradėjo šurmuliuoti, todėl ir ji atsisuko į Arethą kur bendravo su Persiku.
-Nepasiilgai namų?
-
-Ahh, na, bent dėl to smagu..- sumurmėjo klastuolė, gavusi atsaką iš Rochell. Pamačiusi, kad iš netoli artinasi Margo, nusprendė atsisėsti ant pievelės ir palaukti, kol gimtuvininkė atsikalbės su visais svečiais. Na.. Ir ką dabar daryti? Kad jau atėjau, tai bent turėčiau būti džiaugsminga ar kas.. Gal būtų buvę geriau išvis nekelti čia kojos? Kol Junko klajojo savo mintyse, bukai spoksodama į vaizdą atsiveriantį priešais, pasirodė galimai visos viešnios - nors ir tik kelios, Junko pažinojo abi. Nusprendusi pakalbėti ką nors su Margo - vis dėl to, Roch ir Aretha atrodė gan smagiai kalbančios kartu. Klastuolė atsistojusi nužingsniavo link suoliuko, prieš tai stabtelėdama ir pasiimdama vieną iš vaišėms skirtų keksiukų, o tuomet klestelėdama šalimais Margo.
-Taigi, sveika, Mar.. Ką manai, apie šitą, na, švente?
-
Margo nepastebimai, mažais kąsneliais dorojo obuolinį pyragaitį. Nurijusi visai skanaus pyrago kasnį prabilo:
-Sveika. - vos kilstelėjo lūpų kampučius, taip nežymiai nusišypsodama. -Nesu švenčių mėgėja... Ypač gimtadienių. Dažniausiai jie būna lėkšti, nuobodūs arba pernelyg vaikiški. Apie šį nuomonės dar neturiu, bet pliusas tas, kad pyragaičiai visai skanūs. - pareiškė savo nuomonę. -O kaip tau? - pasiteiravo šalia klestelėjusios Junko.
Baigusi kramtyti obuolių gabaliukus, Varna pasilenkė ir įsipylusi sulčių, išmaukė šias keletu gurkšnių. Įsimetusi į burną rutuliuką kramtomos gumos, atsirėmė į suoliuko atlošą ir susitelkė į tai ką kalba draugė iš Klastūnyno. Nesusilaikiusi išpūtė rožinį burbulą, bet susiprotėjusi, kad galbūt negražu taip daryti, tyliai šį susprogdino ir, kad nepasirodytų, kad ji užsiima tik maistu ausimis gaudė kiekvieną bendrakursės žodį.
-
Klausydamasi priešais sėdinčios varnanagės atsakymo, Junko iš po lėto kramsnojo pasiimtą keksiuką, o kol Mar baigė kalbėti, mergina jau pusę jo buvo sudorojusi.
-Na, aš bent niekad nesu buvusi nei gimtadienio šventėse, nei puotose, nei dar kur.. Net jei kuomet ir būčiau pakviesta, nebūčiau mačiusi prasmės ateit, bet į šitą kažkaip prisiverčiau,- tyliai nusijuokusi Junko tęsė,- Taip, dėl maisto, tai jis tikrai skanus. Gal dėl jo ir atėjau, atviliojo mane čia savo kvapu, heh.
Pabaigusi kalbėti klastuolė sukramtė likusią keksiuko dalį, ir tuomet pastebėjo Margo kramtančią gumą, tiksliau, jos išpūstą gumos burbulą. Nedaug kas žinojo, bet Junko tiesiog mylėjo gumą - gal net labiau negu kates, klastingus nuotykius ar knygas. Šiek tiek apsidairiusi aplinkui, užtiko gumos šaltinį ir iškarto pasiėmė du rutuliukus, žalios ir raudonos spalvos, kurie tikriausia turėjo simbolizuoti gumos skonius, o gal tiesiog buvo kaip dekoracija. Įsimetusi žaliąjį rutuliuką burnoj, Junko ir vėl prabilo:
-Gumą atsinešei tu, tiesa? Tikiuos neprieštarauji, kad iškart pasiėmiau du, kaip kokia gobšuolė. Bet žinai, aš tiesiog dievinu gumą.. Kartą tėvai netgi nupirko pačios aštriausios gumos pasaulyje, kainavo velniškai brangiai, bet taip tikėjosi man nuo jos atbaidyti, kad net nebegalėčiau į ją žiūrėti. Ir ką, suvalgiau tą aštriąją gumą visą - degino kaip koks velnio sukurta paprika, su kiekvienu kramtymu ištrykšdavo ašaros, bet buvo velniškai skani. Ir aišku, tėvai nieko nepešė, tik išleido krūvą pinigų.
-
-Aha... - numykė kramsnodama gumą. -Ne, nieko tokio. Kartais ir aš valgau iš kart po dvi.
Dar kelis kart krimstelėjusi vėl paleido į darbą balso stygas.
-Hh... - sukikeno. -Man labiausiai įsiminusios buvo cukraus vatos, greifurto, arbūzo ir... Hm... Imbiero! Ir imbiero skonių.
Varna išpūtė dar vieną burbulą.
Pasilenkusi pasiėmė dar vieną rutuliuką. Nusprendusi, kad guma tikriausiai bus arbūzinė, perkando rutuliuką ir įsimetė abi puseles į burną.
-Dabar įtraukiu ir žaliųjų citrinų. - pareiškė. -Hmm... O ji visai skani. - tarė dorodama gumą.
-Kokia taviškė? Žarnokų skonio? - nusijuokė prisiminusi saldumynų pardavėją. -Ar jau ragavak Bertie Bott's visokių skonių pupelių? Aš dar neturėjau progos...
-
Ramų vakarą Edgar'as išėjo pasivaikščioti po didelės įtampos mokykloje ežero pakrantėje. Žvaigždėtą, bet vėsoką vakarą einant palei ežerą vaikas išgirdo kažkur tolumoje aidinčius mergaičių balsus. Ir Edgar'as nebūtų Edgar'as, jei vedamas savo to vaikiško smalsumo nenueitų ir nepatikrintų kas gi ten vyksta, todėl sparčiu žingsniu šutino ten, kur vedė juokas ir pašnekesiai. Atsidūrus arti tos vietos, ties kuria vyko kažkoks susibūrimas, juodaplaukis išvydo keletą savo bendrakursių mergaičių kurios buvo prisidėjusios daugybę užkandžių ant pledo, kuris puikavosi po rudens pasiglemžta obelimi. Tuomet nusprendė prieiti ir pasidomėti, ką gi jos čia darančios, - Sveikos,- ištarė nutaisydamas nesusipratūsį žvilgsį, - Ir ką gi Jūs čia darot? Mergaitiška iškyla ar kas?,- nusijuokė paklausęs pasirodo visų pažįstamų mergaičių, nes su visomis yra bent šiek tiek susidūręs pamokose, o su keletą iš jų net jau teko bendrauti akis į akį.
-
Mergaitė laikydama skanųjį keksiuką rankose, vos jo neišmetė, kai išgirdo sušunkant, jau kažkokio pažįstamo berniuko balsą. Rochell pašoko iš vietos ir kai jau norėjo maloniai sutikti draugą, sustingo. Ką-jis-čia-veikia? Vėl sudrumsti ramybę atėjo?! Vis gi ji jam nusišypsojo, juk šiandien jos gimtadienis ir pamanė, kad reiktų nepykti, už jo nekviestą atvykimą. Galbūt jį ir nustebins toks jos elgesys, bet Rochell į tai numojo ranka ir pasisuko į grifiuką.
-Taip, taip, mes sveikos,- nusijuokė varniukė,- na,... Mes švenčiam mano gimtadienį ir tiek. Panašiai kaip trumpą ir nelabai įdomią mergaitiška iškylą. Gal ir tu prisijungsi, juk tikrai neatsisakytum visų skanėstų, ar ne?- sukrizeno Roch ir nuo pledo paėmė mėlynių ir citrinų gumos. Jas sumaišius gaunasi toks skanus skonis. Varnanagė papustydama savo auksiniai rausvus plaukus, laukė kol grifas pateiks atsakymą ar liks. Visgi tikrai paranku turėti berniuką iš Grifų Gūžtos koledžo...
-
- Aaa.. Gimtadienis,- nusikvatojo juodaplaukis ir varnei bendraujant ganėtinai maloniai su vaikinu, jam net išgaravo, jog šioji buvo pavogus jo stebuklingąją lazdelę. Paėmė jis tos gumos kiek nedrąsiai, kurios pasiūlė jubiliatė, - Dėkui, bet likti negaliu,- pradėjo pergyventi dėl to, jog neturi dovanos, - Nes neturiu nei žinojau, jog Tavo gimtadienis, nei turiu dabar Tau ką padovanoti,- kiek liūdnokai pasakė grifas įsidėdamas gabalėlį gumos į burną ir sunerdamas rankas į apsiausto kišenes. - Tikrai skani,- gyrė magiškąją gumą vaikas, kai kažką užčiuopė kišenėje. Ištraukęs rankas su radiniu, prieš akis matė panaudotų puspilnį servetėlių pakelį, kurį jam buvo davusi Junko per Transfigūracijos pamoką. Grifiukas pradėjo kvatotis ir pažvelgė į Roch, su juoko pilnomis akimis, - Štai čia bus dovana nuo manęs. Nes manau Tau toks praversiantis čia dalykas bus,- vis dar negalėjo žaliaakis numalšinti savo krizenimo.
-
-Kodėl? Gi nebūtina tos dovanos! Sėskis!- Roch paimdama pyragaitį su šokaladu, vėl klestelėjo ant suoliuko, šalia Arethos su Persiku.
Žinomas ji sėdėjo, kol neišgirdo grifiuko skleidžiamo juoko ir jai vėl teko pašokti iš vietos.
-Gal nustosi gąsdinti,- pati nusijuokus varnanagė, pakėlė pyragaitį nuo žemės ir numetė šiek tiek tolyn. Kažkas suės... Tada pagriebdama kitą, tik šįkart su avietėmis ir žemuogėm, stipriai jį laikė, kad ir šis neiškristų ir pirmakursės plonų rankyčių.
-Servetėlės? Tikrai pravers,- nusišaipė Roch ir "noriai" paėmusi "dovaną" iš Edgar rankų įsikišo į kišenę,- ištikrųjų per vėlai davei. Negalėjai anksčiau? Sėskis,- šiektiek sukrizendama iš keisto tokio jo elgesio, mergaičiukė leido prisėsti šalia jos, ant suoliuko, nes tai buvo paskutinė likusi vieta. Jau temo ir pirmosios žvaigždės pradėjo spindėti padangėje. Susisiautus į savo mokyklinės uniformos apsiaustą, nes buvo šalta, Roch atsigėrė naminių obuolių sulčių, kurias taip pat atsiuntė mama su tėčiu iš močiutės sodo.
-
- Negali žinoti, kad Tau jų vėl prireiks,- su šypsena ligi ausų kalbėjo vaikas, - Gerai tuoj,- pasakė pasičiupęs kažkokį, tik neaiškų kokį pyragaitį jis pradėjo jį žiaumoti atsisėsdamas šalia varnanagės. - Be to aš net nežinau Tavo vardo man regis,- kiek susinepatoginęs prisipažino grifas. Ir žvelgė į vakaro tamsos besigliamžiamą dangų. - Nesušalsit Jūs čia?,- dar mažumėle pasiteiravo, kai savon mantijon labiau susigužė gimtadienio kaltininkė.
Grifiukas mažumėle jautiesi kiek nejaukiai matydamas, jog tik jis vienas iš vyriškos lyties atstovų čia yra atėjęs, tad nebelabai žinodamas ką pasakyti, nors keletas mokinių kalbėjo savo temomis, keletas tylėjo, tai ir pats prisijungė prie tų tylinčiųjų ir tik kraipė galvą į šonus bandydamas kažką sugalvoti.
-
Kalbėdama su Margo, klastuolė nežymiai šypsojosi. Na, gal tas gimtadienis ne toks ir blogas, kaip galima pagalvoti.
-Mano atveju, na, tai man patinka visi skoniai, nors žiobarų pasaulyje dažniausia valgydavau mėtinę. O paskui būdavo įkyru kvėpuoti ar geri vandenį.. O man patekusios gumos, žalia tai krapų skonio, o raudona - braškių. Gan keistas derinys.
Tyliai nusijuokusi Junko jau ruošėsi pradėti kalbėti apie Bertie Bott's pupeles, kai pamatė į šventę atėjusį naują svečią. Kumštelėjusi Margo alkūne, pirmakursė pirštu parodė į ką tik pasirodžiusio berniuko pusę.
-Žiūrėk, ten Edgar'as, tiesa, manęs akys neapgauna? Maniau, kad jis nemėgsta Roch, o ji jaučiasi taip pat link jo, bet.. Atrodo taip, lyg jie patapo draugais.
Žiūrėdama, kaip Edgar'as nesusipatogina išgirdęs kas čia per šventė - tikriausia dėl to, kad neturi dovanos - ir vėliau, kaip jis juokdamasis perduoda Rochell praimtą servetėlių pakelį Junko piktai primerkė akis. Tai ką, negi tos MANO servetėlės pataps kaip dovana, perduodama iš vienų rankų į kitą?! Esu labai dėkinga, net neįsivaizduoji.
-
-Aha, Edgar'as... - numykė, žvelgdama ten pat kur Junko. Netrukus naujasis svečias kažką ištraukė iš kišenės ir padavė Rochell'ei. Margo primerkė akis.
-Jis dovanoja... Servetėles? Tavo servetėles? Tavo-popierines-servetėles? - suveblėjo ir pasileido krizenti. -Jis dovanoja popierines servetėles! - nusikvatojo, nurimo ir mažuoju piršteliu nusibraukė ištryškusią juoko ašarą.
-Taip, tikrai originali dovana... Dar neminint to, kad iš pakuotės iškeldintos tikriausiai keturios jos gyventojos. - sučiauškėjo vėl pūsdama burbulą. -Junko, nori, padovanosiu tau pilną? Ateisiu į tavo gimtadienį ir padovanosiu tau pilną, net neatidarytą popierinių servetėlių pakelį? - sukrizeno. -Aš tik juokauju. - pridūrė, nes maža ką, ką gali pamanyti draugė Klastuolė.
-
Saulė jau kybojo vakaruose ir tiesė spindulius į žemę, kai pro pilies vartus išžingsniavo juodai apsirengusi mergina su knyga, užrašine ir pieštuku rankose. Oras buvo gražus, šilta, tad Klastuolė patraukė link ežero ir tykiai švilpaudama myė pirmyn tiek metų išvaikščiotu takeliu prie ežero, o jei tiksliau, į rojaus kampelį. Reikėjo ruoštis ir atlikti egzaminus. Pavyzdnės mokinės iš jos neliko jau pora metų, tačiau kaip nors gražiai metus visgi reikia išlaikyti, kitaip jau nebūtų jokios prasmės sėdėti Hogvartse ir kalti įvairius dalykus (nepaisant to, kad pamokos tikrai įdomios ir originalios, o mokytojai nepersistengia su nuobodumu).
Juodoji persona žengė žydinčių medžių takeliu ir atsidurė tariamame rojaus kampelyje. Ten galėjai surasti įvairiausios gyvybės: nuo rečiausių ir gražiausių augalų iki keisčiausių ir galbūt net pavojingų gyvūnų. Prisėdusi po vienu stambiais, violetiniais žiedais žydinčiu augalu (jis išties sudomino šią personą, tačiau dabar nebuvo laiko užsiimti naujų augalų atradinėjimu). Klastuolė sustingo, įsmeigė akis į ežerą ir daugiau nesujudėjo, o saulė leidosi vis žemiau ir žemiau. Juk nebus labai lengva surasti gyvūną, o ši persona mėgo juos gaudyti tuomet, jei tie gyvūnai taipogi tamsūs, kaip ir ji pati.
Galop paskutinis spindulys paskendo begaliniame vandens žaižaravime ir kažkur už nugaros patekėjo mėnulis, ėmė žiebtis žvaigždės, o persona nesujudėjo. Dar kelios minutės tylos ir krūmai tyliai sušiugždėjo. Iš pradžių nieko negalėjai įžiūrėti, bet palengva iš už lapijos išlindo naguota letena, veikiai pasirodė ir pusapvalė galva su violetine spoalva degančiomis akimis ir didelėmis iltimis, nors pats padaras neatrodė labai didelis... galbūt kokio Auksaspalvio Retriverio dydžio. Pamažėle, labai atsargiai iš krūmo išlindo ir visas padaras. Atrodė panašus į katę juodu kailiu, tačiau užpakalinę dalį dengė juodi žvynai, kaip ir ilgą, driežą primenančią uodegą. Žaižaruojančios akys įsmigo tiesiai į sėdinčią personą ir Jekaterina atsiliepė jai neutraliu žvilgsniu. Kurį laiką būtybė spigino į ją akimis, o tuomet atsisėdo ir ėmė stebėti krūmus priešaky. Mergina krustelėjo siekdama užrašinės, bet padaras akimirksniu atsisuko ir perliejo ją žudančiu žvilgsniu. Juodaplaukė sustingo vietoje ir daugiau nejudėjo.
Slinko valandas ir gyvūnas, nereaguodamas į personą, atsigulė. Jekaterina pagaliau drįso sujudėti ir sugniaužė rankose pieštuką. Šįkart gyvūnas nesureagavo į personos judesius ir ji lengviau atsikvėpusi ėmėsi paprastų piešimo basic’ų apipavidalindama tąjį gyvūną. Darbas buvo kruopštus ir kad ir kaip padaras stengėsi nekreipti dėmesio į įsijautusią persona, visgi jam buvo įdomu, ką toji mergina čia veikia. Aplinkui viešpatavo tyla, tik girdėjosi ritmingi pieštuko garsai. Padaras, rodos, jautė, kad dėmesys atitrūko nuo jo ir tyliai viauktelėjo. Jekaterina ir toliau nekreipė dėmesio į jį tarpais užmesdama akį ir imdama detalizuoti piešinį. Gyvūnas vėl viauktelėjo ir juodaplaukė pakėlė akis nuo darbo. Katės ir driežo hibridas spoksojo į ją parausvėjusiu žvilgsniu ir mergina metė šypsnį jo link. Padėjusi akimirkai savo piešinių albumą paėmė knygą ir atsivertė skyrių „Naktiniai gyvūnai“. Slysdama smulkiomis eilutėmis ji susitelkė ties knyga, kai staiga kažkoks šaltas daiktas prisiglaudė prie jos kojos. Juodaplaukė krūptelėjo ir pakėlė akis nuo raidžių. Gyvūnas sėdėjo tiesiai priešais ją.
- Tikriausiai būsi koks nors Iltinis Kartdrekis, ne? – tyliai paklausė mergina ir juodasis padaras pakreipė galvą, tarsi sutiktų su šiuo Klastūnės teiginiu.
Gyvūnas palinko arčiau ir keista rūgštimi kvėpavo jai į veidą, tad Jekaterina pasuko galvą. Knygoje neužsiminė apie tai, kad Iltinis Kartdrekis kvėpuoja rūgštimi, tad juodaplaukė suprato, kad šįkart bus apsirikusi su gyvūnais. Nenuostabu – su augalais jai sekėsi žymiai geriau. Gyvūnui atlyžus mergina atsikvėpė ir ėmė toliau knapstytis knygos puslapiuose. Naktis slinko ir toliau, o informacijos kol kas nebuvo. O jei jis nėra naktinis padaras, tik išlindo naktį... toptelėjo Klastuolei ir ji pervertė knygos puslapius. Violetinės akys piktai įsmigo į ją, tarsi juodaplaukė triukšmautų pernelyg garsiai. Aplinka vėl nutyko ir gyvūnas nusisuko. Klastuolė mintyse keiktelėjo dėl savo neapdairumo ir ėmė kuo tyliau versti knygos lapus. Juk jeigu gyvūnas paspruks, ji jo negalės vytis, o tuomet reiks užduotį atlikti kitą kartą, o tai jau nebūtų gerai – Jekaterina nemėgo nusikelti tokių dalykų kitiems kartams.
Visgi mergina nusprendė, kad laikas griebti jautį už ragų ir nebegaišti, kol arogantiškasis gyvūnas nuspręs, verta su šia persona prasidėti, ar ne.
- Klausyk, tu, aš nežinau, kas tu esi ir šiuo metu man tai rimtai nusispjaut, bet man reikia su tavimi... susitarti? Tad gausi išklausyti ir nustoti vaidinti, kad tau kažkas nepatinka, - sušnypštė piktai Klastūnė, o tada gyvūnas dėbtelėjo į ją ir liuoktelėjo į krūmus.
Keiktelėjusi juodaplaukė pamiršo principus ir nuskriejo pirmyn tarp lapų, kurie, pasirodę tokie gražūs ir žali, čaižė skruostus dideliais smūgiais. Keli aplenkti medžiai, lankstu apibėgta triušio kardadančio uola ir peršokusi medį mergina užgriuvo ant gyvūno.
Jausmas tikrai nebuvo labai malonus, mat švelnioji padaro dalis buvo kaip ir visai nieko, tačiau driežiškoji kažkokia šalta ir lipni, gliti liesti. Gyvūnas dar bandė draskytis, bet pyktelėjusi Klastūnė taukštelėjo iš alkūnės jam per galvą ir labai staigiai jis nurimo. O DABAR PAKLAUSYK! riktelėjo mintyse. Rodos, suveikė, nes juodasis sukluso. ARBA NURIMSTI, ARBA PRIRIŠIU PRIE MEDŽIO IR NEDUOSIU ĖST! kaimietiško stiliaus posakis nuramino (o galbūt grasinimas, kas čia žino).
- Nemėgstu aš tavęs, - burbtelėjo Jekaterina ir atsargiai paleido padarą žudydama žvilgsniu, jei kartais jis ketintų pabėgti, bet gyvūnas nejudėjo. – Cantrelis Lizhardus.
Gyvūnas sužaibavo ir nusuko dabar jau ryškiai rožines akis. Tas gyvūno pavadinimas dingtelėjo jai visai netikėtai ir, kaip paaiškėjo, buvo teisingas. Dabar jau šiek tiek aiškėjo, su kuo gi susidūrė mergina šią naktį. Atsargiai priklaupusi ant žemės ji tvirtai suėmė gyvūno galvą ir pirštais perbėgo iltis. Rūgšties tvaikas sustiprėjo. Greičiausiai tai buvo gynybinė gyvūno pozicija – rūgštis. Mergina jau siekė apžiūrėti karpuotas padaro ausis, kai staiga jo akys paraudonavo ir tyliai pūkkštelėjęs Cantrelis Lizhardus pranyko. Juodaplaukė apstulbusi žvelg ė tą vietą, kur ką tik buvo šis padariūkštis ir piktai sugriežė dantimis. Bent jau žinau, kad jis ginasi rūgštimi, kaip atrodo, kaip... išnyksta?.. atsidususi juodaplaukė atsistojo ir grįžo tuo pačiu keliu (verta paminėti, vos išvengdama kojos netekimo dėl jau minėtų kardadančių triušių). Pasiėmusi knygą ir piešimo sąsiuvinį ji suprato, kad pieštuko jau greičiausiai neras (galbūt ant jo užtiško rūgšties, kas čia žino). Dar gerokai panaršiusi samanas atrado gabalelį to, kas iš jo buvo likę. Susidomėjusi mergina įsidėjo pieštuko likučius į kišenę – gal ką patyrinės – ir patraukė takeliu atgal į pilį, kur turėjo užsiimti kitomis užduotimis ir toliau mokytis, o vėliau – sekantis kursas. Šiek tiek šyptelėjusi ji perbraukė ranka plaukus ir pranyko už pilies durų.
-
Ramu. Tik muzika groja ausinėse. Netgi medžiai nebeošia. O Emily tyli, pavargus, išsekus sėdi ant ežero kranto. Ir vėl neranda muzikos, kuri glostytų ausį. Atrodo, gražios dainos, jai patinkančios, geri žodžiai, bet... Kažkas su ta muzika negerai. Turbūt nuotaika tam daro didžiulę įtaką. Nuliūdusi ir nevilties kupina mergaitė į sąsiuvinį bandė sukurti kažkokią naują istoriją, bet kiekvienas sakinys buvo toks sunkus... Pilnas sielvarto ir nežinomybės. O, vakar buvo visko. Sėdėjo žiobarotyros pamokoje, susipažino su mergaite, kurios niekaip negali išmesti iš galvos. O kaip būtų puiku, jei ji pasirodytų! Emily užsimerkė. Plaukai plaikstėsi nesurišti, bet nebuvo nuotaikos juos taisyti. Juk vis vien nei vieno gyvo padaro nematyti aplinkui!
Išgirdo kažką artėjant...
P.S. Bet dangus šį ankstyvą rytą vis dar buvo švelniai rožinis - bundantis, saulė dar nespėjo patekėti.
-
Po pamokų klastuolė išsivedė augintinę šypsenėlę į lauką. Bet šiandien Šypsenėlė nebuvo tokia, kaip įprastai, ji nelakstė aplink klastuolė, džiugiai nelojo, netampė pavadėlio. Tiesiog ėjo paskui mergaitę įmeigusi savo šltų juodų akių žvilgsnį į ją
- Nežiūrėk taip į mane - paglostė dobermanų veislės kalytę Lėja
Joms einant toliau, link Lėjos ir Šypsenėlės mėgstamiausios vietos - ežero pakrantės, mergaitė pastebėjo jau pažįstamą Švilpynukę - Emily
Priėjusi arčiau, mergaitė pamatė, jog ji su ausinėmis
Gerai, aš jai netrukdysiu
Prisėdusi greta jos klastuolė paleido nuo pavadėlio augintinę ir šioji pradėjo lakstyti aplink.
Lėja pakėlė galvą į ankstyvą ryto dangų ir užmerkė savo žalias akis...
-
Netgi per skambančią muziką Emily neapsigavo, tikrai kažkas atėjo. Niūriu, bet kartu ir labai liūdnu žvilgsiu mergaitė pažvelgė į būtybę šalia. Čia juk Lėja! Kaip nuostabu, jog ji pasirodė! Jos akys nušvito.
Užvertė apsitrynusį sąsiuvinuką, kad draugė nepamatytų kokių nesąmonių ji yra prirašiusi, ir nusišypsojo klastuolei.
- Kodėl taip anksti išėjai į lauką? Juk tokiu metu dar niekas kojos iš lovos nedrįsta kelti! - sunerimusi ištarė Em. Hm... Gan keista, jog tokiu metu galima vedžioti šunį, gi be galo didelė rasa, kojos gali sušlapti iki pat blauzdų, tuo labiau pasigauti slogą šiuo metu yra vienas juokas.
- Mielą šuniuką turi, koks vardas? - bandė teirautis mergaitė.
Apsidžiaugusi Lėjos kompanija, Emily jautėsi žymiai geriau. Galbūt atsiras noras ką nors normalaus nuveikti, juk negulės visą dieną ant žolės...
Saulė jau pradėjo tekėti. Mokyklos langus užliejo raudonų, bei geltonų spalvų gama. Iš ties nepakartojamas reginys. Em nebūtų praleidusi progos tuo pasigėrėti...
-
- Labas ir tau- nusišypsojo mergaitė - jos vardas Šypsenėlė, ji dobermanų veislės ir dėl to daug kas jos prisibijo. Be iš tiesų ji - viena geriausių mano draugių
Pakasiusi augintinei paausius mergaitė atsisuko į Švilpynukę
- Ar nori čia sėdėti? Matyt, aš jau kiaurai sušlapau. - vėl šyptelėjo klastuolė - gal norėtum nueiti iki miško? Ten galėtumėme pasivaikščioti,ten žinau neblogų vietų. Pamatysi, ten tau patiks - įkalbinėjo draugę klastuolė. Suradusi savo netvarkingoje kišenėje pavadėlį ir lazdelę, klastuolė ėmėsi veikti
- Wingardium levioza
Pavadėlis pakilo nuo žemės ir pradėjo lengvai skrieti palei žemę, kol pasiekė Šypsenėlę, besiilsinčią ant šeimininkės kelių. Pavadėlis pats prisisegė prie antkaklio
- Eini?- klastuolė pakilo nuo žolės, patikrino, ar pavadėlis gerai prisitvirtino prie antkaklio ir pažvelgė į draugę.
-
- Žinoma einu! - su entuziazmu Emily pakilo iš savo vietos ir prisišliejo prie Lėjos. - Kaip bus įdomu pamatyti kažką naujo! Na žinai, aš čia dar visiškai nič nieko nežinau, čia man visiškai nauja erdvė - nei vienos vietelės ramiam pasisėdėjimui nerandu, nei vienos smagiam laiko praleidimui...
Mergaitė viduje jautė kažkokį žodžiu neapibrėžtiną jausmą, lyg ir labai labai gera, bet lyg ir kamuoja įvairios, nežinia iš kur atsiradusios mintys.
Pasilenkė prie draugės kalytės ir užkalbino:
- Na, ar patinka lakstyti lauke? Turėtų būti smagu neturint didelių rūpesčių ar dar kokių problemų, tiesa? - mergaitė nusijuokė.
Emily tokia laiminga nesijautė nuo labai senų laikų - iš džiaugsmo netgi šiek tiek virpėjo. Nors ne, turbūt dėl to, o todėl, kad persišaldė. Bendrai nesvarbu, svarbiausia nebesijaučia tokia vieniša.
-
- Oj, patikėk, būdama pirmakurse, aš čia visiškai nieko nesupratau, nes augau su žiobarais. Tiesa, mano tėvai burtininkai, bet dėl kažkokių priežasčių negalėjo manęs auginti...
Skaudi tyla užsitesė ilgiau, negu klastuolė planavo, nes buvo paliesta jai skaudi tema. Pagaliau nurijusi ašaras, kurios jau tvenkėsi akyse Lėja prabilo visai normaliu balsu
- Bet mano įtėviai - nuostabiausi žmonės, kukius man tik yra tekę sutikti. Džiaugiusi, kad jie mane įsivaikino... O tu? Tu grynakraujė, pusiau grynakraujė ar tavo tėvai žiobarai?
Šypsenėlė pradėjo laižyti Švilpynukei rankas
- Taigi, eime link miško? Pamarysi, ten viena mėgstamiausių vietų
Kur aš susigriebiau areštą. Bet dabar ne apie tai.
Lėja paleido Šypsenėlę nuo pavadėlio, mat augintinė žinojo kelią, ir mergaitės patraukė link miško.
-
- Jeigu tau čia tik dar antri metai, tai ko daugiau benorėti? - nusišypsojo jaunasis profesorius. - Jaučiu, norėsiu ir kitais sekančiais metais čia dėstyti, - kiek susimąstęs jis pakėlė puodelį kavos ir gurkšnojo iki kol galiausiai pabaigė ((pasaulio pabaiga dėl išgertos kavos)). - Oi, norėčiau, kad ir tu pavedžiotum po mokyklą, - švelniai tarstelėjęs jis taipogi atsistojo, tik tarsi specialiai vilkino laiką it vėžlys:
- Ot, taip jau dariau, - nusijuokęs tarė jis. Priėjęs prie prekystalio dar pažvelgė į gaminius ir greitomis dingo iš čia kartu su seserimi. Abu ėmė lėtai pėdinti link ežero pakrantės, o Tyler užsinorėjęs užeiti link rojaus kampelio, patraukė kalbėdamas:
- Sakai, visi? Vadinasi ir tu tokia pati kaip jie? - kiek nustebęs jis pakėlė antakius tartų netikėtų. - SU kai kuriais kalbėjausi, tai anaiptol toli gražu, kad visi šalti, - paaiškinęs ir išdėstęs savąją nuomonę tamsiaplaukis. - O kodėl jautiesi, jog tau čia ne vieta?
-
Mokslo metai pamažu ėmė įgauti pagreitį, didelės ir sunkios pilies sienos nebeatrodė taip bauginančiai paslaptingos (nors, žinoma, šiokį tokį paslaptingumą išlaikė ir jo tikriausiai nesiruošė prarasti dar ilgai), vis daugėjo iš matymo pažįstamų veidų. Tačiau Eiprilė vis dar jautėsi per daug nedrąsiai, kad rimčiau ką nors užkalbintų pati. Be to, šiek tiek baiminosi, kad kiti vaikai nenorės su ja bendrauti dėl jos kilmės, nors jai pačiai dėl to problemų nekiltų. Tyliais vakarais, kai miegamajame mergaičių kalbos nutildavo, o miegas kaip tyčia rudaplaukės nepasiimdavo į savąjį pasaulį, ji netyčia užsisvajodavo apie draugę - galbūt kiek vyresnę; tokią, kuri supažindintų su šiuo dideliu ir paslaptingu burtininkų pasauliu.
Galbūt būtent tokią ji tikėjosi sutikti vaikščiodama ežero pakrante. Retkarčiais atsigręždavo į pilies pusę it norėdama įsitikinti, jog šioji vis dar stovi vietoje ir neleis mergaitei pasisklysti. O vieta, į kurią mažylė netikėtai atklydo, atrodė kaip iš pasakos. Nuostabos kupinu veidu pirmakursė apsižvalgė ir krito į, regis, labai minkštą pievelę, o pakreipusi galvą matė melsvas bei geltonas gėles mažais žiedlapiais. Jų pavadinimo nežinojo; nelabai ir rūpėjo. Daug svarbiau atrodė mėgautis ta ore tiesiog tvyrančia magija.
-
Ak, ir kodėl ji neapsilankė čia anksčiau? Šis kampelis atrodė nuostabiai ir tikrai vertas savo pavadinimo. Net ir oras buvo visai kitoks negu, pavyzdžiui, pilies kieme: čia jis rodėsi gaivesnis, tyresnis, o kur dar tos įvairiaspalvės gėlės!
Vieta atrodė per daug graži, kad Eiprilė ją pasilaikytų vien sau. Savo laimei, netrukus pamatė artėjančias kojas ir, atsikėlusi bei pažvelgusi aukštyn, pažino savo krikštamotę Lilly. Rudaplaukė tiesiog netvėrė džiaugsmu - juk kas gali būti geriau už artimo bei namus primenančio žmogaus susitikimą, būnant taip toli nuo gimtinės? Pirmakursė pašoko ant kojų ir apkabino atėjusiąją moterį.
- Labas! - džiugiai sušuko užtęsdama pirmąją balsę ir, galiausiai atsitraukusi, pažvelgdama krikštamotei į akis, nors žvilgnis kliuvo ir už ryšulėlio moters rankoje. - Labai ilgai. Per ilgai! Man, žinot, sekasi visai neblogai. Viskas taip įdomu! O jūs irgi mokėtės čia?
-
Nors mokslo metaal dar tik negenai prasidėjo,ir dar tik pradeda įpusėti,pirmakursės galvoce jau tvyrojo didelė sumaištis. Įvairios mintys netilpo jos galvoje, o juk visada Gabriella stengėsi būti gera ir pavyzdinga mokinė. Na,bent jau žiobarų pasaulyje ji Tokio buvo ir puikiai mokėsi. Tačiau čia viskas kiek kitaip. Žinoma,mergaitė susirado draugų ir bendraminčių,mokslai jai čia taipogi neblogai sekasi,tačiau kažkas jai vis neduoda ramybės. Tokiais atvejais mergaitė visuomet išeina kur nors pabūti viena ar su draugais,tačiau šį kartą ji nenorėjo eiti su kažkuo,kas ją pažinotų ar būtų iš jos koledžo. Gabriella manė,kad jeigu ji pradėtų išsipasakoti kažkam iš Grifų Gūžtos,jie jos paprasčiausiai nesuprastų,nesuprastų kas jai negerai ir kodėl ji po galais yra grifiukė. Tad,kol dar dangus neapniukęs ir oras primena vasarą,saulė šviečia ir tildo pečius,Gabriella nusprendė kur nors nukeliauti,prie ežero pakrantės. Ežero pakrantė buvo viena iš mėgstamiausių jos vietų,kai ji nori pabūti su savimi ir savo mintimis.Čia visur pilna nuostabių vaizdų,visur tvyro magija,kas Gabriellai vis dėl to yra labai artima ir padeda jai susikaupti ir nurimti. Žingsnis po žingsnio,koja už kojos,ir grifiukė atsirado tikrame Rojaus kampelyje. Tikrąją to žodžio prasme rojaus kampelyje. Čia buvo nuostabu,gražu,visur ore tvyrojo magija ir dvelkė ramybės jausmu. Dievinu magiją... Pagalvojo. Nieko nelaukusi,mergaitė tiesiog atsisėdo ir pradėjo žiūrėti kažkur į tolį...
-
Sėdėdama ant lovos ir skaitydama knygą Davina išvydo ant knygos krintančius saulės spindulius. Linksmai šyptelėjusi mėlynakė užvertė knygą ir nieko nelaukusi dingo iš bendrojo Varnų Nago kambario. Tarp kelių lietingų dienų, pagaliau pasitaikė saulėta popietė. Išėjusi į lauką mergina užsidėjo akinius nuo saulės taip paslėpdama šviesiai mėlynas akis. Susikišusi rankas į juodo odinio švarko kišenes rudaplaukė ėmė lėtai žingsniuoti ežero link, tik užuot ėjusi artimiausiu keliu, ji pasuko aplinkui ir netrukus išvydo nedidelę teritoriją apsodinta įvairiais krūmais, vaismedžiais ir gėlėmis, kurios skleidė pasakišką kvapą. Įžengusi į vidų Davina išvydo sėdinčią mergaitė, kuri regis mėgavosi matomu vaizdu ir nuostabiu kvapu.
-Sveika,-draugiškai šyptelėjo mergaitei.
-
Šiltas vėjelis kedeno mergaitei plaukus,o lengvi ir šilti saulės spindulėliai šildė jos pečius ir veidą. Šioje vietoje buvo gaivus,skaniai kvepiantis oras,ir gražus atsiveriantis vaizdas į magijos pasaulį,kiek kitokį,kokį kai kurie vaizduoja. Čia puiki vietelė daryti namų darbus. Ramu,gražus vaizdas,laisvai galima susikaupti.. gaila,nepasiemiau knygų. Sedėdama ji pasikedeno savo ilgus plaukus ir toliau steibilijosi į tolį. Na,čia tikrai daugiau nei nuostabu,ir galbūt šį kartą mergaitei pavyks ramiai pabūti vienai ir pamąstyti apie viską.
Valandėlę stebėjusi vaizdą išgirdo kažkieno žingsnius ir malonu balsą. Atsisukusi ji išvydo stovinčią,gana aukšto ūgio,liekną,mėlynakę mergina. Na,ir kaip visados,kažkas ateina...
- Sveika ,-draugiškai atsakė merginai.
-
Nors lauke ir taip buvo geras oras, tačiau regis, čia oras buvo tiesiog nuostabus. Švelnus vėjelis sveikindamasis pakedeno merginos plaukus, o saulės spinduliai ėmė glostyti odą. Vien dėl tokio dalyko galėjai čia pasilikti ilgam, o nuostabus kvapas ir vaizdas vertė likti amžiams. Priėjusi prie tamsiai mėlynos pražydusios rožės Davina atsitūpė šalia jos ir įkvėpė pasakiško kvapo. Šios rožės kvapas nepriminė žiobariško gėlės kvapo, ji skleidė saldų, malonų kvapą, kuris greičiau priminė saldžius kvepalus. Atsistojusi rudaplaukė priėjo prie mergaitės ir nusiėmė akinius nuo saulės atidengdama šviesiai mėlynas akis. Užsidėjusi akinius ant galvos mergina pažvelgė į horizontą, o tuomet apsidairė aplink.
-Galiu prisėsti?-žvilgtelėjusi į sėdinčią mergaitę paklausė mėlynakė.-Be to ką čia veiki viena?
-
Mergaitė nuolatos vis taisėsi saxo plaukus,kadangi vėjas ganėtinai nemažai juos sutaršydavo vėl ir vėl. Įprastai grifiukė susirišdavo arba susipindavo savo ilguosius plaukus,tačiau,nepaisant to,ji kartais būdavo begalo didelė tinginė ir užuomarša. Tačiau,šioji vis tiek toliau žavėjosi vaizdu ir kartkartėmis pažvelgdavo į šalia stovinčią merginą. Na,tikrai ne iš Grifų Gūžtos pasvarstė. Minutėlę patylėjo,kadangi po pasisveikinimo,tarp dviejų merginų stojo tyla. Matyt,jos pašnekovė taip pat buvo susižavėjusi vaizdu ir magiškaisiais dalykais besisukančiais aplink jas.
Ne ties jau ilgai ir betrukus,tyla kiek prasisklaidė:
- Na,žinoma gali prisėsti,juk čia ne mano teritorija,-išsiviepė keistai Gabriella. - Aš čia na,tiesiog,hm... Sėdžiu. Atėjau ramiai pabūvoti kažkur toliau nuo pilies šurmulio,na žinai... Na,ir aišku gražiu oru ir vaizde atėjau pasigrožėti. O ką tu čia darai viena? - pasmalsavo Gabriella.
-
Mergaitei atsakius Davina įsitaisė šalia jos perbraukdama per neklusnius ilgus rudus plaukus. Įsišėlęs vėjas juos nuolat draikė, tad mergina persimetė juos per šoną. Sulenkusi kojas priešais save mėlynakė nužvelgė matomą vaizdą. Čia buvo puiki vieta, tiek savo aplinka, tiek ramybe. Pasakiškas gėlių skleidžiamas kvapas ir vaizdas ramino, o aplink esanti ramybė leido atsipalaiduoti.
-Norėjau pasivaikščioti, kai pagaliau danguje ir vėl karaliauja saulė ir nebelija, o eidama užklydau čia,-šyptelėjo rudaplaukė.-Beje, kuo vardu? Ir iš kokio koledžo esi?-žvilgtelėjusi į mergaitę paklausė Davina. Įpratusi visada nešioti juodą odinį švarkelį mergina retai kada užsidėdavo uniformą, tad turbūt būdavo sunku atspėti kokiam koledžui priklauso.
-
Gabriellos pašnekovė buvo labai gražių veido bruožų,tačiau nebuvo aišku,iš kokio ji koledžo,kadangi šioji buvo be uniformos. Tačiau,šios nors nereikėjo traukti už liežuvio,ar kažkokius klausimus uždavinėti,kad pokalbis vystytusi toliau.
- Taaip.. - nutęsė. - Ilgą laiką lijo,ir dangus buvo apniukęs. Stebuklas,jog šiandien toks nuostabus oras,senokai nebuvau iškišusi nosies iš pilies... - ir nutilo.
- Aš vardu Gabriella. Esu iš Grifų Gūžtos. Pirmakursė ,- pasakė ji be pernelyg didelių emocijų. - O tu kuo vardu ir iš kokio koledžo esi? - pasmalsavo grifiukė. Gabriella mėgo. bendravimą su žmonėmis,mėgo su jais kalbėtis įvairiomis temomis,tačiau,pastaruoju metu tapo tyli ir uždara,mažiau bendravo su žmonėmis,o štai mergina sėdinti šalia jos,buvo pirmas gyvas organizmas,su kuriuo Gabriella gana nemažai pasikalbėjo per pastarąsias savaites.
-
-Nors nesu vasaros mėgėja, tačiau vasara bent jau dažnai nelyja ir nebūna šalta,-šyptelėjo rudaplaukė. Oras lauke kasdien vis labiau šalo, buvo aišku, jog artinasi žiema ir netrukus visą žemę padengs baltas žvilgantis sniegas. Bet bent jau kol kas lauke buvo pakankamai šilta, o aukštai danguje šviečianti saulė vis dar priminė vasarą ir atostogas. Mėgaudamasi gaiviu oru Davina klausėsi mergaitės.
-Aš Davina Murrell, iš Varno Nago koledžo,-šyptelėjusi atsakė į užduotus klausimus.-tu čia pirmą kartą?-nužvelgusi dar kartą matomą vaizdą paklausė mėlynakė. Atsirėmusi už nugaros rankomis į žemę mergina kilstelėjo galvą ir nužvelgė dangų. Šviesiai melsva dangaus spalva maišėsi su baltais debesimis, o šalia jų švietė auksinė saulė.
-
- Taip,tavo tiesa. Aš ir nesu pernelyg didelė vasaros megėja,tačiau bent jau būna šilta ištiesų. - Pritardama palingavo galva Gabriella. Už viską labiau jai patiko žiema. Na,žinoma,kai tik netekdavo kišti nosies laukan. Tuomet galėdavai susirangyti kaip katinas ant palangės,apsikloti šiltu pledu,pasiimti į rankas puodelį karšto šokolado ir mėgautis vaizdu bei ramia popiete,ar ramiu vakaru. Tačiau,šioji žinoma,neatsisakydavo ir išeiti į lauką bei pasiausti sniege su draugais. Taip buvo pas žiobarus... Lyg ir ilgėdamasi žiobarų pasaulio pagalvojo. Ši žiema čia jai bus pirmoji,ji net nenuotuokė,kokia žiema būna magiškajame pasaulyje... Gana apie tai pagalvojo.
Jos pašnekovė pasirodo,buvo vardu Davina,na ir buvo iš Varno Nago. Mieli tie varnanagiai,kiek esu čia jų sutikusi.. pamąstė.
- Taip,aš čia prima kartą ,- atsakė mergaitė. - Na,esu buvuksi šioje ežero pakrantėje ir seniau,įvairiose jos vietose,tačiau šiame Rojaus kampelyje pabūvoti dar neteko. Čia gražu tiesa? - paklausė Gabriella,nors atsakymas buvo bemaž aiškus.
Stojus kelioms minutėms tylos,Gabriella išdrįso paklausti varnanagės:
- Kokia čia būna žiema? - ir staigiai nutilo,nors galvoje sukosi daugybė klausimų,tačiau grifiukė pamąstė,kad užduodama šį klausimą pasirodė labai kvailai...
-
Mergaitei pritarus dėl vasaros Davina šyptelėjo. Tiesa, ji pati neturėjo vieno mėgstamiausio metų laiko. Rudaplaukei kiekvienas metų laikas patiko su savo išskirtinumais. Vasara buvo šilta, be to tiems kurie mėgo maudynes, tai būdavo puiki proga praleisti daugiau laiko vandenyje. Ruduo gamtą nudažydavo visomis spalvomis, kurios papuošdavo užmigti spėjusią aplinką. O žiema netrukus viską nuklodavo savo baltu sniegu, kuris kartais net spigindavo akis dėl savo baltumo. Be to, juk žiemą būdavo Kalėdos, mėgstamiausia merginos šventė. Na ir pavasaris, kuris po kiekvienos žiemos žadindavo užmigusią gamtą ir priversdavo ją vėl atgimti. Išgirdusi Gabriellos klausimą mėlynakė nužvelgė viską aplinkui.
-Čia nuostabu,-nusišypsojusi žvilgtelėjo į mergaitę, o išgirdusi kitą klausimą trumpam susimąstė.-Žiema čia turbūt niekuo nesiskiria, taip pat būna šalta, o žemę nukloja sniegas. Turbūt magija čia dar nepaveikė metų laikų,-šyptelėjusi pažvelgė į tolį.
-
Gabriella visiškai nenutuokė,kodėl ji paklausė Davinos apie žiemą. Tačiau žiema jai visada patiko. Dėl daugybės dalykų,ne tik sniego ar švenčių. Žiema buvo paslaptingas metų laikotarpis,kuris viską paslepia sniege. O kartais ir pati Gabriella norėdavo,kad sniegas ją paslėptų.
Keistas mergaitės mintis pertraukė varnanagės Davinos atsakymas,ir Gabriella vėl pradėjo kalbėtis su priešais ją sėdinčia mergina:
- Man labai patinka žiema. Na,patinka visi metų laikai žinoma. Tačiau žiema,na ji tokia... Kitokia,nei visi metų laikai. Na,nesvarbu,pamirškim. - Keistu balso tonu ištarė ir nutilo.
- Turbūt dabar,laikai mane keistuole ,- nusijuokė mergaičiukė. - Sakyk ar tu grynakraujė,ar maišyto kraujo? - paklausė Gabriella.
-
Klausydama mergaitės rudaplaukė šypsojosi.
-Taip, žiema išsiskiria iš kitų metų laikų. Ji paslaptinga ir tamsi, tačiau visa tai traukia.-žvelgdama į tolį kalbėjo mergina.-Ne, nelaikau tavęs keistuole, suprantu, jog tau čia pirmi metai ir viskas įdomu, tad drąsiai gali klausti ko tik nori,-žvilgtelėjusi į Gabriellą draugiškai nusišypsojo.
-Aš grynakraujė, mano abu tėvai galingi burtininkai, o tu?-perbraukusi ranka per ilgus rudus plaukus paklausė mėlynakė. Nors Davina nuo mažens žinojo, jog burtininkų būna ne tik grynakraujų, bet ir maišyto kraujo, tačiau vis dar nebuvo pratusi prie to. Merginai buvo keista, jog žmones skirsto pagal kraują, tačiau dažniausiai stengdavosi nekreipti į tai dėmesio, kaip ir dabar.
-
Gabriella bandė įdėmiai klausytis merinos,tačiau jos mintys vis nuplaukdavo kažkur toliau. ji bandė įsivaizduoti,kaip apylinkės,ežero pakrantės vietos ir šis kampelis atrodytų žiemos metu. Turbūt būtų nuostabu pamąstė mergaitė ir grįžo į šį momentą ir pradėjo toliau šnekėtis su margina:
- Tiesa,žiema išskirtinė. Tuo turbūt ji mane labiausiai ir žavi,ir labiausiai iš kitų metų laikų patinka ,- šyptelėjo mergaitė ir pritilo kelioms sekundėmis. - Malonu,kad nelaikai manęs keistuole ,-nusijuokė.
- Esu bemaž įsitikinusi,kad daugelis mane būtent tokia ir laiko. Bet tiesa,kai esi čia pirmą kartą,tolokai nuo šeimos,viskas įdomu,na,manau žinai tą jausmą ,- gūžtelėjo pečiais grifiukė,ir pradėjo tampyti plaukų sruogą kuri vis pokalbio metu užkrisdavo jai ant akių.
- Aš esu maišyto kraujo burtininkė. Mano tėtis buvo burtininkas,o mama žiobarė,turbūt galima įsivaizduoti,kaip mano mama turėjo reaguoti kai ji sužinojo,kad mano tėtis nepaprastas žiobaras,o burtininkas ,- pradėjo kikenti mergaitė,ir užsikišo plaukų sruogą už ausies. - Bet,aš nelabai gerai pažįstu savo tėvus,kai buvau mažytė jie mirė ,- vėl gūžtelėjo pečiais mergaitė. Gabriellai šis dalykas buvo įprastas,ir tai pasakyti jai nebūdavo sunku,nors kiti vaikai tokiu atveju ir graudindavosi,Gabriella niekada nesuprato kam to reikia.
- Tikiuosi,tau netrukdo tai, jog nesu grynakraujė kaip tu ,- vėl gūžtelėjo pečiais. Minutėlę patylėjusi ji vėl paklausė:
- Koks jausmas būti grynakrauje burtininke?
-
-Neturiu priežasčių tavęs laikyti keistuole, esi miela ir draugiška grifiukė,-nusišypsodama atsakė mėlynakė.-Manau daugelis, kurie čia atvyksta mano, jog jie keisti, tačiau pamatysi, vos po kelių savaičių susirasi draugų ir nebemanysi taip, be to, jei kada ko nors prireiktų arba norėtum pasikalbėti, visada gali susirasti mane,-draugiškai šyptelėjo Davina. Išgirdusi mergaitės pasakojimą mėlynakė žvilgtelėjo į šalia sėdinčią Gabriellą, tačiau ši nerodė jokių emocijų.
-Kur tu augai mirus tėvams?-susidomėjusi paklausė varnė,-žinoma, kad ne, niekada nekreipiau dėmesio į kraujo grynumą. Man tai atrodo visiškai nesvarbu,-vis dar žvelgdama į mergaitę klabėjo rudaplaukė.
-Jei manai, kad jaučiuosi išskirtinė, tai taip tikrai nėra. Nors mano abu tėvai grynakraujai burtininkai, tačiau nuo mažens mane mokė, jog kraujo grynumas man neturi būti svarbus, tad dabar į tai nekreipiu dėmesio,-šyptelėdama atsakė mergina.
-
- Esu įsitikinusi,kad daugelis mano koledžo mokinių laiko mane keistuole.Net nežinau kodėl taip manau,be to pastarąsias savaites mažai ir su kuo bendrauju. Galbūt nelabai pritampu Grifų Gūžtoje? Kaip manai,ar paskirstymo kepurė galėjo suklysti ir mane paskirti į netinkamą koledžą? - gūžtelėjo pečiais mergaitė ir giliai įkvepė:
- Gerai,jei kas nors nutiktų,mielai susirasiu tave. - nusišypsojo Gabriella.
- Mirus tėvams,aš augau pas savo mamos sesę,na kitap tariant pas tetą su dviem pusseserėm. Iki kol negavau pelėdos laiško,net nežinojau,kad esu kažkokia kitokia. Na,lyg ir jaučiau,tačiau nežinojau,teta tai slėpė nuo manęs,matyt tai laikė kažkokiu nenormalumo ženklu. Tačiau,visai džiaugiuosi,jog pakliuvau čia,žiobarai per daug reikalauja,žiobarų mokyklos taip pat ,-nusijuokė mergaitė.
- Iš tiesų,turbūt gerai,kad nekreipi į tai dėmesio. Tačiau pasitaiko tokių,kurie yra grynakraujai,ir dėl to labai pučiasi. Tai erzina. Kažkada sedėjau sau viena,na kaip ir dabar,ir priėjo kažkoks vaikinukas,tik net nežinau iš kokio jis koledžo buvo,bet žinau,kad tikrai ne pirmakursis. Na,atrodė vyresnis. Sužinojęs,kad esu maišyto kraujo tik nusivaipė ir pasuko savais keliais. Nelabai malonus įvykis ,- prisimindama nejaukų momentą pasakojo grifiukė. - Tačiau man tai nelabai rūpi. Gerai,kad čia daug tokių kaip aš,ir dar daugiau grynakraujų kurie yra nuoširdūs ir tolerantiški ,- nusišypsojo mergaitė.
Ir vėl stojo šiokia tokia tyla,tačiau Gabriella iš prigimties buvo smalsi,bendraujanti ir žingeidi,tad neilgai trukus ji prasklaidė nejaukią tylą:
- Sakyk,koks jausmas kai esi grynakraujė? Turbūt nuo pat mažens augai tarp magijos ir visokiausių burtažodžių... - pasvarstė mergaitė.
-
-Manau, jog tau taip atrodo, kol dar neįpratai prie Grifų gūžtos, tačiau netrukus susibendrausi su visais,-drąsindama šyptelėjo mergina ir toliau klausėsi Gabriellos pasakojimo.
-Ne, ne visi žiobarai tokie, kaip ir ne visi grynakraujai burtininkai išdidūs ir pasipūtę. Turiu nuostabius draugus, kurie yra žiobarai ir tai puikus įrodymas, jog žiobarai gali suprasti burtininkus.-nusisukusi į horizontą kalbėjo mėlynakė. Ji iš patirties žinojo, jog žiobarai gali būti puikūs draugai.
-Ne,-papurtė galvą mergina,-nors mano tėvai galingi burtininkai, tačiau jie retai kada naudoja magiją. Gyvenam rančoje, o tėtis yra verslininkas, tad gyvenam, kaip žiobarai, žinoma, tėvai nuo mažens mane mokė įvairių burtažodžių, kerų, tačiau kaip ir jie, aš retai juos naudojau iki kol atvykau mokytis į Hogvartsą.
-
- Galbūt tavo tiesa... Turbūt daugeliui taip būna,kai jie būna pirmakursiai? O kaip jauteisi tu,kai buvai pirmakursė? - pasmalsavo grifiukė.
Davina buvo labai miela varnanagė. Ištiesų,Gabriellai daugelis varnanagių buvo labai mieli. Mergaitė vėl pasitaisė plaukus ir toliau klausėsi Davinos. Pokalbis su ja buvo paprastas,tačiau Gabriellai jis labai patiko.
- Turbūt smug turėti draugų. Aš kol kas jų neradau. Na,yra keli su kuriais bendrauju šiek tiek,tačiau jie nepanašūs į tikrus draugus ,- gūžtelėjo pečiais mergaitė. Šis įprotis ją erzindavo.
- Beje,aš dažnai vis gūžtelėju pečiais,tad jeigu tai tave erzins pasakyk ,- lyg niekur nieko tarė mergaitė.
- Turbūt,nuo mažens žinojai,kad mokysiesi Hogvartse,tiesa? Ar tu norėjai čia mokytis? - smalsiai vėl paklausė grifiukė.
-
-Atvykusi čia norėjau atgal į namus, atrodė, tarsi būčiau atsidūrusi ten kur man ne vieta, visą laiką prajodinėjusi žirgais ir praleidusi didžiąją laiką su tėvais arba draugais, čia neturėjau ką veikti, tačiau vos po kelių savaičių viskas pasikeitė,-šyptelėjo mergina atsakydama į užduotą klausimą.
-Tikrus draugus sunku rasti, bet turbūt dėl to jie tuo ir ypatingi,-ištarusi šiuos žodžius Davina susimąstė. Hogvartse praleido jau šešis metus, tačiau žmonių, kuriuos galėtų pavadinti tikrais draugais buvo vos keli, bet juk svarbu ne jų kiekis, o kokybė.
-Ne, viskas gerai,-draugiškai šyptelėdama atsakė varnė,-taip, visą laiką norėjau sekti savo tėvų pėdomis, norėjau tapti tokia, kaip jie, tačiau visada viską dariau pati,-nusijuokė Davina.
-
- Turbūt,normalu norėti atgal. Na,aš kaip ir norėčiau grįžti atgal pas žiobarus,tačiau tai sunku paaiškinti ,- giliai įkvepė oro mergaitė. - Iki to laiko,mokiausi pas žiobarus,bet santykiai su teta ir pusseserėm laikui bėgant visiškai suprastėjo,tad netgi apsidžiaugiau,kai sužinojau,kad galėsiu mokytis čia. Tačiau man jų vistiek trūksta. - Pasakė.
- Tiesa sakai. Pas žiobarus aš ir neturėjau daug draugų,turėjau,vieną,kitą,tačiau ir jie manęs dažnai nesuprasdavo,mat nuo pat mažens buvo aišku visiems,kad aš kažkuo išsiskiriu iš kitų vaikų. Kai kurie mane vadindavo net ragana ,- nusijuokė mergaitė prisimindama tuos laikus. - Mane tai erzindavo,tačiau,šiaip ar taip jie buvo teisūs ,- šyptelėjo. - Atleisk,per daug užsikalbėjau apie savo gyvenimą ir įvykius žiobarų pasaulyje. Jei netyčia nusibostų klausyti,pasakyk ,- draugiškai pasakė grifiukė.
-
-Laikui bėgant pripranti prie žmogaus, net jei su juo ir nesutari,-šyptelėjo rudaplaukė. Nors Gabriella buvo žymiai jaunesnė už Daviną, tačiau mėlynakei ji patiko. Buvo protinga ir miela, be to buvo smagu su ja kalbėti.
-Turbūt ne visi žiobarai supranta burtininkus, tačiau puikiai žinau, jog kai kurie gali geriau suprasti ir už burtininkus. Namuose turiu kelis draugus žiobarus, sužinoję, kad esu kitokia, jie ėmė dar draugiškiau elgtis ir mūsų draugystė, tik sustiprėjo.-žvelgdama į tolį atsakė mergina. Buvo gera prisiminti senus draugus ir kartu praleistą laiką.
-Viskas gerai, smagu išgirsti kitų istorijas,-draugiškai šyptelėjo mėlynakė ir apsidairė. Čia buvo taip ramu, jog Davina nė nepastebėjo, kokia ji buvo atsipalaidavusi. Regis, visas pasaulis šią akimirką buvo kažkur dingęs.
-
- Na,taip,pripranti,ne tik prie jo,bet ir prie jo įvairių savybių ir taip toliau. Tačiau,vistiek negali jo laikyti draugu,ar asmenybe kuria galima pasitikėti. Na žinoma,ne su visais taip ,- stengėsi paaiškinti tai, ką galvojo,tačiau jai tai gana sunkiai sekdavosi. Mergaitė galvodavo apie viską daug,plačiai ir giliai,tačiau jai dažnai to nepavykdavo išreikšti,ir mintys susidėliodavo labai abstrakčiai.
- Na,ištikro daugelis žiobarų nesupranta burtininkų ir laiko burtus,magija ir magijos pasaulį nieku. Na,kokiais nors sapnais,pasakojimais,prasimanymais,mitais... Tačiau,tiesa,yra ir labai supratingų žiobarų. Na,kiek pastebėjau,tas pats ir su burtininkais. Namuose turėjau vieną gerą ir artimą žiobarę draugę,tačiau,kai papasakojau jai,ji turbūt palaikė tai pokštu. Ir nuo to laiko mes daugiau nebesusitikome. Ehhh ,- giliai įkvepė mergaitė ir atsiduso. - Na,koks skirtumas.
- Taip,tiesa. - pritariamai pasakė mergaitė ir nutilo. Ji nenutuokė kiek laiko čia sedėjo su varnanage Davina,tačiau laikas prabėgo labai greitai,tačiau vaizdas buvo toks pats nuostabus,ir dvelkė ramybe.
Gabriella ir vėl pertraukė tylos valandėlę,buvo bemaž įsitikinusi,kad tai jau pradėjo erzinti Daviną:
- Ar kadanors mąstei,kad tau čia ne vieta,ir tavęs čia neturėtų būti?
-
-Žmogus, kuriuo tu galėtum pasitikėti, pirma turi užsitarnauti pasitikėjimą ir įrodyti, kad yra jo vertas,-šyptelėjusi kalbėjo rudaplaukė ir toliau klausėsi Gabriellos.-Taip,-linktelėjo galva mėlynakė,-daugeliui žiobarų magija yra nesuprantamas dalykas. Turbūt ir patys atsidūrę jų vietoje nepatikėtume, tai kas mums sakoma.-Ištarusi šiuos žodžius Davina susimąstė. Apie magiją ir burtus ji žinojo nuo gimimo, tačiau kaip būtų reagavusi, jei tėvai tai būtų pasakę visai neseniai? Ar būtų tuo patikėjusi? Turbūt... Merginos mintis pertraukė ištartas grifiukės klausimas.
-Ne, nuo mažens žinojau, kad čia atvyksiu, tad niekada nekilo tokios mintys, o tau? Ar kada mąstei apie tai?-žvilgtelėjusi į mergaitę paklausė mėlynakė.
-
- Kai gerai pagalvoji,kiek mažai ištikro tokių būna ,- pasakė pamąstydama mergaitė. - Bet juk ištikrųjų,labai mažai tokių,kurie būtų verti pasitikėjimo,ir kiek daug yra tų,kurie yra dviveidžiai ,- pasakė mergaitė išberdama žodžius paskubomis.
Kiek nutilusi,mergaitė žvilgtelėjo į tolimą vaizdą,ir kažkodėl pradėjo jaustis labai mieguistai ir keistai. Tačiau kalbėtis su Davina jai patiko,tad ji dar kol kas neketino eiti link pilies. Grifiukė pasitrynė akis ir pradėjo toliau kalbėti su varnanage:
- Taip,iš tikro,daugelis,na,ištikro beveik visi laiko tai tik paprasčiausiomis pasakomis ar pokštais,tačiau tai juk tikra. Bet jeigu bandytum tai įrodyti žiobarui,tuoj pat atsidurtum pas gerą gydytoją ,- nusijuokė mergaitė. - Tačiau,kaip ir visur,būna visaip. Tikrai pasitaiko ir supratingų žiobarų. Nėra jie tokie ir blogi,jei netyčia taip dabar pagalvojai... - nutęsė mergaitė. Tuomet Gabriella nutilo,ir pamąstė,koks būtų jos gyvenimas,jeigu nebūtų mirę jos tėvai,ir ši būtų dag daugiau žinojus apie Magijos pasaulį ir burtus... Apie tai pamąsčiusi mergaitė tik giliai atsiduso:
- Kartais pagalvoju,o koks gi būtų mano gyvenimas,jeigu mano tėvai būtų gyvi? Galbūt būčiau geresnė burtininkė,daugiau žinočiau apie viską ir turbūt net nemanyčiau,jog Hogvartse man ne vieta. Tačiau,dabar dažnai mąstau,kad čia man ne vieta. Na,vieta yra man žinoma,nes juk neus tiesiog paprastutė žiobarė,tačiau kankina mintys,kad man čia nesiseks,nepritapsiu,padarysiu tą ar aną blogai. Visi Hogvartso mokiniai atrodo kitokie nei aš,atrodo žinantys ko nori,drąsūs,žingeidūs ir protingi,o aš čia atrodau kaip visiška jų priešingybė,kaip kokia pilka pelytė didelėje spalvingoje masėje. Na,sunku paaiškinti ,- gūžtelėjo pečiais mergaitė ir tik vėl giliai atsiduso.
-
-Taip,-linktelėjo mergina. Buvo daugybė žmonių, kurie kitais naudojosi tik dėl naudos sau ir maža dalis ta, kuria galėjai ištiesų pasitikėti. Klausydama mergaitės Davina žvelgė į tolį. Buvo gera sėdėti čia ir paprasčiausiai kalbėti.
-Manau, jei tau lemta būti puikia burtininke, tuomet tokia ir tapsi,-drąsindama žvilgtelėjo į Gabriellą.-Tau tik dabar taip atrodo, po kelių savaičių apie tai pamirši, be to, juk normalu, jog kartais nepasiseks, toks gyvenimas,-nusišypsodama tarė rudaplaukė.
-Ne, tikrai ne visi čia atvykę žino ko nori ir kas jie yra, daugelis dar ilgai ieško atsakymų, bet manau tu greitai juos rasi, gali tuo neabejoti, viskas bus gerai,-vėl nusisukusi į tolį atsakė mėlynakė. Švelnus vėjelis ėmė kedenti merginos plaukus, tad ši vos vos šyptelėjo.
-
Gabriella žinojo,kad apibūdinti savo savijautą jai nebus lengva,ir jog varnanagė gali nesuprasti,tad nusprendė minutėlei tiesiog atsikvėpti,patylėti ir žvelgti į tolį.
- Taip,visuomet visur tokių atsiranda,kartais pagalvodavau,kad galėtų visi būti tiesiog geri,nuoširdūs ir draugiški... Bet supratau,jog tada pasaulis būtų pernelyg nuobodus. Galbūt tam ir yra lyg ir "sukurti" paprasčiausi žiobarai ir burtininkai? - pamąstė mergaitė. Ji dažnai mąstydavo apie viską,ir stengdavosi apžvelgti viską kuo plačiau ir giliau. Jai tai patiko. Paprasčiausiai patiko.
- Esu bemaž įsitikinusi,kad dabar,po šių žodžių laikysi mane keistuole,bet rimtai pagalvojus... - nutęsė grifė. - Taip ir yra. Aš keistuolė,bet galbūt tuo ir išsiskiriu iš kitų,kaip mes,burtininkai išsiskiriam nuo žiobarų... - ir tada nutilo. - Atleisk,aš visai susimakalavusi jaučiuosi,ir kalbu vos ne bet ką,kas po liežuviu būna. Tačiau partais,man patinka mąstyti kažkaip kitaip nei mąsto dauguma ir žvelgti į pasaulį kitokiomis akimis ,- šyptelėjo mergaitė. - Tiesiog,sustabdyk mane,kai pagalvosi,jog šneku pernelyg daug nei derėtų,arba kai nusibos klausytis,ar lemensiu visiškas nesamones ,- pasakė mergaičiukė ir nutilo,giliai įkvėpdama oro.
Po kelių akimirkų Gabriella vėl pradėjo kalbėti:
- Taip,gal ir tapsiu puikia burtininke... - nutęsė mergaitė. - Tačiau,nežinau... Manau,jog mano vieta nėra čia. Mano vieta kažkur. O čia jaučiuosi lyg vieniša,bet tuo pačiu metu ir ne. Tai erzina. Nors,galbūt tai tik natūrali reakcija Gabriella... Tik natūrali kiekvieno pirmakursio reakcija...
Netrukus ši ir vėl pradėjo kalbėti:
- Tačiau,dėkoju už tavo tikėjimą ir palaikymą. Tikra teisybė,juk greičiausiai visi čia atvykdami,na tie kurie nėra grynakraujai,visi būna pasimetę ir neranda vienokių ar kitokių atsakymų į savo keliamus klausimus. Tiesa? - lyg ir paklausė grifė,nors lyg ir puikiai žinojo atsakymą į klausimą. O tuomet nutilo,giliai įkvepė oro ir atsiduso. Pasikedeno ilguosius savo plaukus ir vėl žvelgtelėjo tolyn. Nuostabu. Tiesiog nuostabu...
-
-Taip, todėl žmonės ir yra skirtingi, juk tuo mes ir ypatingi, kad kiekvienas esame kitoks. Vienspalvis pasaulis būtų nuobodus ir nykus, lygiai taip pat, kaip pasaulis be magijos,-šyptelėjo mergina.
-Viskas gerai, neturi atsiprašinėti dėl to ką galvoji ir kaip tai perteiki. Ne visada yra blogai išsiskirti iš kitų, kartais tai puiki proga parodyti koks esi iš tiesų,-žvilgtelėjusi į mergaitę nusišypsojo Davina. Mėlynakei buvo gaila Gabriellos, ši atrodė sutrikusi ir pasimetusi, nors galbūt taip pat jautėsi ir pati mergina. Buvo pasimetusi savo jausmuose ir mintyse.
-Manau Hogvartse grynakraujiškumas neturi prasmės, kartais maišyto kraujo burtininkai yra kur kas geresni už grynakraujus, sakau iš patirties,-nusijuokė rudaplaukė.
-
- Taip,tikrai... - nutęsė mergaitė.
-Na,jei tai tau nztrukdo,tai tuomet viskas gerai ,- nusišypsojo mergaitė ir giliai įkvepė. Galvoje knibždėte knibždėjo įvairiausių minčių,tačiau kartais patylėti irgi nebūdavo bloga mintis. Ji tik žvelgė į tolį,ir temstantį vakaro dangų. Ir tylėjo. Net nebežinojo nei ką sakyti,nei ką daryti. Gabriella išties buvo kažkiek sutrikusi ir pasimetusi,tačiau niekados nenustodavo šypsotis. Ji buvo įsitikinusi,kad bene visi pirmakursiai tokie.
- Na,galbūt ir neturi. Grifai nelabai kreipia į tai dėmesio,na bet žinaiiii... - nutęsė mergaitė. - Visokių būna. Tačiau va klastuoliai turbūt tik ir tegalvoja apie kraujo grynumą ,- nusijuokė mergaitė ir ėmė kandžioti lūpą. - Tikiuosi,būsiu gera burtininkė ir tėvai manimi didžiuosis ,- nusišypsojo mergaitė ir žvilgtelėjo į Daviną. Tuomet pritilo,ir pradėjo mąstyti apie kažką,žiūrėdama į temstantį dangų ir besileidžiančią saulę.
- Ar esi buvusi Uždraustajame Miške? - staiga,netikėtai paklausė grifiukė.
-
Klausydama mergaitės Davina žvelgė į tolį. Būdama čia ji prarado laiko nuovoką, tad nė nenumanė kiek laiko praėjo.
-Nevisi klastuoliai, tokie, kaip apie juos kalba. Nevisi iš jų yra nedraugiški ir pasipūtę, juk lygiai taip pat ir grifai ne visi elgiasi vienodai,-baigusi kalbėti mergina žvilgtelėjo į Gabriellą.
-Nė neabejok, baigusi Hogvartsą tikrai būsi puiki ir galinga burtininkė,-šyptelėjo Davina. Kilstelėjusi galvą į dangų rudaplaukė išvydo, kaip šviesiai melsvą dangaus skraistę užkloja tamsesnė, o saulė pamažu leidžiasi žemyn atsisveikindama su žeme. Mergaitei uždavus klausimą mergina susimąstė.
-Taip,-linktelėjo,-tik jau seniai ten buvau, o kodėl klausi?-atsisukusi į Gabriellą paklausė mėlynakė.
-
Jau buvo gana vėloka,Gabriella net nesuprato,kaip greitai prabėgo laikas čia,šiame kampelyje kartu su varnanage. Greitai teks eiti atgal į pilį... pamąstė grifiukė. Ji nenorėjo nutraukti pokalbio tiesiog pakildama iš savo vietos ir išeidama,mat manė,jog tai nebūtų buvę labai malonu,tad apsiglebė sulenktas kojas ir žvilgtelėjo toliau į vis tamsėjantį dangų. Dangus atrodė puikiai,nors jau ir buvo vėlokas vakaras,oras vis dar leido sedėti ežero pakrantėje apsirengus paprastais,vasariniais drabužiais ir užsimetus ploną megztuką.
- Tikiuosi ir viliuosi,jog taip ir bus kaip sakai ,- nusišypsojo mergaitė ir žvilgtelėjo į varnanagę. Vos tik sužinojusi daugiau arie Hogvartsą,tėvų praeitį ir mokslus čia,grifiukė vylėsi tapti gera ir galinga burtininke ateityje,kad jos tėvai didžiuotusi ja. Kiek patylėjusi grifiukė giliai įkvepė oro,atsiduso ir ištarė:
- Noriu tokia tapti,vien dėl savo tėvų. Noriu,kad jie didžiuotusi ir džiaugtusi manimi ir mano pasiekimais,kad jienenses būtų laimingi,kad užbaigiau tai,ką norėjo pasiekti jie. Žinoma,viskas būtų buvę kitaip,jeigu būčiau žinojusi iš ankščiau apie magijos pasaulį,arba jei mano tėvai būtų gyvi... - nutęsė mergaitė. - Na,tačiau yra kamp yra ,- ištarė ši ir užsimetė plaukų sruogą ant veido ir toliau nusprendė dėbsoti į tamstantį dangų ir tvyrančią ramybę.
- Turbūt ten smagu,tiesa? Senai norėjau ir aš ten nueiti,daug skaičiau apie jį ir domėjausi,turbūt begalo įdomi vietelė... Tik žinai,eiti ten vienai ir pirmakursei per daug rizikos ,- nusišypsojo grifė. - Bet visgi rizika gerai. Ir vėl Gabriella nusprendė žvelgti į tolį,kadangi tai ją labai ramino. Tačiau po kelių akimirkų lauke,ežero pakrantėje darėsi vis vėsiau ir vėsiau:
- Žinai,jau gana vėlu ir vėsoka,gal sakau,metas būtų eiti atgal į pilį? - nusišypsojo ir paklausė mergaitė.
-
Kad ir kaip merginai patiko čia būti, vis dėl to turėjo pripažinti, kad diena ėjo į pabaigą ir pamažu atslinko vėsus vakaras, tad netrukus teks grįžti į pilį. Galbūt, jei būtų buvusi viena, mėlynakė apie tai nė nebūtų pagalvojusi, tačiau šalia jos sėdėjo Gabriella ir leisti jai vienai grįžti į pilį nenorėjo. Išklausiusi mergaitės Davina linktelėjo.
-Puikiai tave suprantu...-šyptelėjo mergina ir pažvelgė į temstantį dangų. Oras taip staigiai atvėso, jog mėlynakė ir pati pajuto norą grįžti į pilį.
-Manau, kiekviena Hogvartso vieta kažkuo įdomi, tad taip, Uždraustasis miškas irgi savaip įdomus ir pavojingas,-šyptelėjo rudaplaukė ir išgirdusi sekančius Gabriellos žodžius žvilgtelėjo į ją,-jei nenori ten eiti viena, tuomet gali susirasti mane ir galėsiu eiti drauge, galbūt tuomet tau bus sugiau,-draugiškai šyptelėjo Davina.
-Žinoma, eime,-linktelėjo rudaplaukė ir atsistojo. Paskutinį kartą pažvelgusi į matomą vaizdą mergina šyptelėjo ir palaukusi mergaitės pasuko pilies link.
-
Besikalbėdama su varnanage Davina,grifiukė vis kasėsi savo delną,pradėjo neramiai sedėti. Ši,jau buvo pavargusi,ir norėjo eiti į pilį,tačiau,vos tik kalbai pasisukus apie Uždraustąjį Mišką,mergaitė pasidarė kaip mat gyvybinga.Ji nenutuokė,kuo ta vieta ją taip traukė,tačiau noras nukeliauti ten buvo begalo didžiulis. Na,tik ne dabar. Viskas,ko šiuo momentu tenorėjo Gabriella,buvo puodelis karšto šokolado ir minkšta lova.
- Galbūt kurią dieną reikės ten nueiti ,- apsimiegojusi vėl tarė mergaitė. - Senokai jau norėjau,tačiau nelabai drąsu,ar vis kokio nors,bereikšmio ir nereikalingo darbo surasdavau. Na,žinai,biblioteka pilna įvairių,įdomių knygų ,- nusikvatojo mergaitė. Ir vėl dėbtelėjo žemėn,ir užsimerkė,kadangi noras grįžti pilin,buvo begalo didelis.
Tačiau,po kelių minučių,išgirdus varnanagės pritarimą eiti atgal į pilį,mergaitė staigiai pašoko ant kojų,palaukė Davinos ir šyptelėjusi,kartu su ja patraukė pilies link.
-
Žiemą viskas kitaip. Šalna ir sniegas viską pakeičia neatpažįstamai. Teta žiemužė buvo užpusčiusi viską aplink Hogvartsą, o jei nebūtų durų - ir į Hogvartsą būtų prinešusi sniego. It tikra karalienė, galingai, tačiau rūpestingai baltu patalu apklostė visų bokštų stogus, visus magiškus ir nemagiškus augalus bei žemę. Įšalas ją sukaustė, nebelikogrožio ir tokios svarbios gyvybės. Tik atskrendantys paukšteliai pramargino sniegą, tik koks žvėrelis prabėgdamas palikdavo pėdų įspaudus sniege. Vos prieš kelis mėnesius į saulę stiebėsi medžiai ir krūmai, gėlės ir žolės, tačiau dabar tik medžiai ir krūmai liūdnai sau stovėjo apsupti baltųjų pusnų. Su šalčiu atėjo ir sniegas, kurio šiais metais buvo neįprastai daug.
Mažutėlės purios snaigės leidosi žemyn ant sniego, it kokie pūkai, kurie prisidėtų prie purios antklodės pūkuotumo. Saulė buvo apsiblaususi, turbūt ne ta koja išlipo iš lovos, tad dieną užleido krituliams, pati tapdama neryškiu, kiek gelsvesniu nei dangus, lopu. Palyginus, oras buvo pakankamai dėkingas Švilpiams, mat pasislėpus saulutė nespigino į sniegą, tad šis neatspindėjo spindulių taip stipriai ir neakino.
Wrena įprastus mokyklinius batelius pakeitė į aukštaaulius, šiltus žieminius batus, kurie tikrai negalėjo leisti kojytėms sušalti. Be vienų storų, kuriomis mūvėjo dabar, kišenėse turėjo antrą pirštinių porą - ką žinai, gal pirmosios sušlaps, o bendrakoledžiai dar nenorės eiti į pilį. Girgždantis sniegas lydėjo ketvirtakursę į tikrą rojaus kampelį, kuris, nors ir netekęs tikrojo savo gražumo (kuris pasirodydavo vasarą), vis dėl to buvo pakankamai gražus ir jaukus. Vos ne visai prie pat buvo ežeras, kuris tarsi viską šaldė savo lediniu šalčiu. Jis nelabai patiko Wrenai, tačiau bent jau pagal planą, jame išsimaudyti jai neteks. Juk Švilpynės mokiniai - ne kokie klastuoliai, kurie sugalvotų šaltą žiemą įstumti į ežerą ir palikti sušalti.
Kadangi atėjo pirma, tiesiog bandė atspėti - magiškas ar nemagiškas kiškutis pro čia prašokavo - sniege buvo įsiamžinusios kiškio pėdos. Turbūt nereikėjo ateiti anksčiau... Juk nieko, jei pavėluočiau pora minučių ar ateičiau laiku, tiesa? Šviesiaplaukė pažvelgė į aukštą aukštą dangų, į kurį žiūrėdavo per astronomijos pamokas ir pagalvojo, kad šis snieguotas oras būtų visiškai netinkamas astronominiams stebėjimams.
-
Olivia kaip ir kiekvieną tokį gražų žiemos rytą vos pakilusi iš lovos pažvelgė pro langą į pilies kiemą. Snaigės krito dengdamos apylinkes vis storesniu sniego sluoksniu. Žiema - gražiausias metų laikas, kai būna Kalėdos, Naujieji metai, daug sniego ir dar žinoma Valentino diena.
Nieko nelaukusi ji užsimaukšlino storą kalėdinį megztinį ir žiemines neperšlampamas kelnes, tinkančias slidinėjimui, užsidėjo raudoną kepurę su bumbulu ant galvos, kuri derėjo su jos tokios pat spalvos šaliku ir batais. Žinoma nepamiršo ir storos kadaise močiutės jai dovanotos striukės. Nors su tokia apranga ir atrodė kaip kopūstas prieš bėgdama į kiemą užbėgo pasistiprinti į didžiąją salę skania koše su kava. Maistas Hogvartse - pats geriausias, niekur daugiau nerasi tokios skanios keptos šoninės, dešrelių ir skrebučių su marmeladu, bei kavos, dideliems jos mėgėjams.
Vos praėjus keliolikai minučių mergaitė jau stovėjo šalia koledžo draugės Wrenos žiūrėdama į dideles sniego pusnis, kuriose liko jos pėdsakai nuo mokyklos iki pat šios vietos, vadinamos Rojaus kampeliu. O čia tikrai buvo gražu, augo daug vaismedžių, krūmų, tik žiemą jie buvo be lapų ir užkloti sniego sluoksniu. Vasara čia turėtų būti itin gražu, - pagalvojo Švilpė atsisukdama į bendramokslę, norėdama su ja pasisveikinti:
- Sveika, Wrena. Daugiau niekas dar neatėjo kaip matau, - pasakė Olivia ketvirtakursei stebėdama jos žvilgsnį žvelgiantį į dangų. Iš dangaus po truputį krito snaigės ir buvo apsiniaukę, bet juk tiek daug sniego! Niekas negali pamaišyti mėgautis žiemos malonumais.
Olivia paėmė sniego gniūžtę iš kurios pradėjo daryti didelį sniego rutulį būsimam statiniui. Juk to jie ir čia susirinko, ar ne? Didžioji dalis dar tik susirinks - pamanė ji nusistebėjusi neįprastu koledžo draugų nepunktualumu. Nieko nelaukusi rutulį nurideno į vietą, kuri jos nuomone labiausiai tiko būsimai tvirtovei.
-
Kajus tikras tinginys, kai reikia kažką padaryti, o šiuo metu eiti link susirinkimo vietos, po lėto tipeno link ežero pakrantės.
Keturiolikmetis vos ne pradėdamas švilpti kulniavo link Rojaus kampelio, kad su bendrakoledžiais pastatytų sniego tvirtovę. Na, žinoma, Hogvartse vyko kalėdinės kvidičo, pfū, koledžų užduotys, tai jiems, Švilpynės koledžo mokiniams, teko pastatyti sniego pilį, tvirtovę ar dar kažką- Kajus neprisiminė, jis tik žinojo, kad švilpiai susitarė statyti tvirtovę. Juk žinote, tvirtovė stipriau ir grėsmingiau skamba negu pilis, a?
Dvivardis berniūkštis beeidamas grybštelėjo prištinėtomis rankomis sniego, greitai atsitiesė, sumynkė sniego gniūžtę, ir šmurkštelėjo prie apsnigtų krūmokšnių. Tolėliau, jau darbavosi Olivia, Koledžo vadovės sesuo, o prie jos stoviniavo kas jau kas, tai Wrena.
Krūmokšniai sulingavo, sniegas dunkstelėjo visu garsumu ant apsnigtos žemės, ir sniego gniūžtė švystelėjo tarp krūmų ir nuskriejo link Olivios.
-Oi, atsiprašau!- šūktelėjo tyčia Kajus, pašokdamas iš savo slėptuvės,- Nenorėjau!
Kajaus pabandė nuslėpti šelmišką šypseną - jei ją pamatys Wrena, jam bus šakutės ir šaukštukai visi.
Nors, nagi, jis tik nori Olivią paerzinti. Ir Wreną tuo pat metu.
Kajus susiraukė.
-Olivia, manau kol kiti ateis, jei aišku ateis, galim pasinaudoti burtų lazdelėmis. Juk tai Hogvartso apylinkė - kerais galime naudotis,- taip pasakęs išsitraukė savąją lazdelę.
Ketvirtakursis apsižvalgė aplinkui.
-Reik pastatyti pamatus,- sukomandavo prefektas,- Wrena, Olivia, padėkit man,
Engorgio,- burtų lazdelė sujudėjo ir Olivios rutulys padidėjo,- Pačiupo sniegą, greitai sumynkė į gniūžtę,- Geminio, Geminio, Geminio, Geminio - sniego gniūžtė pasidaugino keturis kartus, juos Arno sumėtė į vieną eilę ir padidino, kaip ir patį pirmąjį.
Kajus atsikvėpęs atsitraukė nuo linijos ir patenkintas nužvelgė liniją - rutuliai buvo per pusę jo ūgio.
-Dar reikia kelis kartus taip padaryti, ir turėim pamatą, o toliau, galėsim statyti bokštus, sienas ir taip toliau,- kaip architektas dėstė merginoms Wintersas.
-
Už lango siautėjant snieguotai žiemai, kažkur Hogvartso vidury, o tiksliau Švilpynės mergaičių kambaryje beveik vyriausia koledžo narĖ, burbėjo panosėj ir bandė prikelti vieną iš jauniausių barsukėlių - savo seserį Gają.
- Po velnių, Šventos Helgos Švilpynės vardu įsakau tau keltis, tinginio pantie! - Nesusilaikiusi šūktėlejo ant miegalės. Vien dėl savotiško perdėto rūpinimosi seserimi Ro vėlavo į susitikimo vietą, o juk turėjo ateiti pirma. Argi taip turėtų elgtis koledžo kapitonė, ką? Atsidususi metė į Kasė pagalvę. - Šiknė. - Išsprūdo. - Judinkis greičiau, mes jau turim ten būti. - Net neklausė ką sako rudaplaukė. Pati jau buvo susiruošusi - šiltos juodos tamprės, pilkšva suknelė, šiltas megztukas ir žieminis paltas, o buvo apsiavusi ilgaauliais vos ne iki kelių. Mažiausiai norėjo, kad vidun patektų sniegas, juk tada susirgs ir praleis pamokas. Supratusi, kad beviltiška kažką bedaryt su Gaja, išsijudino rojaus kampelio link. Pakeliui netyčia įbridusi į sniego duobę, šiaip ne taip iš jos išsiropštė ir nubėgo kitų švilpių link. - Sveiki. Atleiskit už pavėlavimą. - Išbėrė ir išsitraukė lazdelę. - Greit sumaigiusi iš sniego gniūžtę pakartojo Kajaus veiksmą. - Engorgio. - Rankose buvusi gniūžtė kaip mat padidėjo. Dabar beliko tikėtis, kad Wrena ir Olivia netinginiaus ir prisidės prie darbo, juk jų viso labo keturiese, o darbo nei daug nei mažai, net ir naudojant kerus.
-
Elzei reikėjo atskiro kambario. Nesupraskit klaidingai, ji nebuvo išlepusi. Ji tiesiog prisivežė per daug daiktų. Vat kad ir dabar. Ieškodama padorios kepurės (ar iš vis kepurės) ji išvertė visus lagaminus kol pripažino, jog ji liko namie. Vargšės Merės kambariokės. Šiaip ji visai laiminga, kad neturi tos kepurės, nes baisiausiai galvos apdangalų neapkenčia, o jeigu kas nors ir pradės kabinėtis, pavyzdžiui kokia sena bobutė, Elzė turi priežastį.
Kaip jau supratot, Merė vėlavo. Kaip pedantė, ji privalėjo viską sutvarkyti. Dar ji turėjo nepriekaištingai atrodyti ir dar ji turėjo nubėgti į didžiają salę. Švilpukai bet kada gali išalkti (iš tiesų, nuo kada ji patapo tokia rūpestinga?) todėl prisirinko pilną krepšį bandelių ir visokių kitų skanėstų. Arbatos ir kavos prisipylė du termosus irgi iš salės (nes Elzė tikrai ne tinginė ir tikrai netingi pati pasidaryti) ir išskubėjo į kažkokią tais vietą. Gal dabar bent kiek atrodys draugiška, o ne tokia atstumianti?
Taip ji velavo. Ir net labai. Net dešimt minučių. Iš kart įžengus į lauką nebuvo jau taip ir šalta.
-Labas Wrena ir Olivia, ir Kajau, ir Roana... - jos komunikacijos su žmonėm įgūdžiai dingo, - a-atsiprašau kad veluoju... b-bet paemiau šiek tiek kažko skanaus, jeig-gu netyčia kažkas išalks... Ko aš čia mikčioju prieš savus?... Nenormali esu... O jeigu nieks nevalgys? Jeigu aš šiaip čia nešiau? Jeigu visi pagalvos, kad man tik maistas galvoje?, - bet ji pasistengė kuo greičiau pasukti temą kita linkme, - tai... gal galit pakartot ką darot? Aš šiek tiek pavelavau...
Jeigu pasižiūrėjus kaip švilpė atrodo, tai pasakytumėte, jog ji keliauja į miesto centrą su draugais. Rudas prasegtas paltas, juodi džinsai, pilkas didelis megztinis ir Švilpynės šalikas. Aišku kerzai ir plaukai surišti į kuodą.
Tuo metu, kai visi kažką darė ji įsipylė sau puodelį kavutės ir žiūrėjo į bendraamžius.
-
Suknistas, saldus sapnų ir sapnelių pasaulis buvo taip įgudęs vilioti jaunąją Amnetą, jog ši būtų sutikusi visą dieną miegoti, jei tik niekas prie šios miegančiosios gražuolės nelįstų. Deja, deja. Visad atsiranda bent vienas žmogutis, kuriam nepatinka trečiakursės miego dievinimas. Ak, kaip ji norėtų pakeisti to žmogaus nuomone, bet veltui. Gal todėl, kad ji yra prefektė ir turi didesnį atsakingumo jausmą, ką? Na, vis vien Ro sugebėjo pažadint mėlynakę, tik šioji dar muistėsi lyg kaudamasi su savuoju baisiausiu košmaru. Nors iš dalies mėgo lauką, pramogas ir žiemą, tačiau pirmoje vietoje buvo miegas(ir, žinoma, maistas), tad nenuostabu jog ir dabar burbėdama ant blondinės užsiklojo galva dar viena antklode. - Duokit man pamiegot. - Pasakė, tačiau tyla kambary reiškė tik vieną - ji liko viena. Suprasdama, kad taip reikalai nepaeis ir teks atsikelt. Kasė pabudo, greit susiruošė ir nubėgo į reikiamą vietą. Džiaugėsi, kad nepamiršo savo ąžuolinės lazdelės ir kaip mat prisidėjo prie darbo.
-
Pamažu visi rinkosi. Wrenutė, pamačiusi Kajų, suraukusi pažiūrėjo - negi sniego gniūžtės formuojasi ir mėtosi pačios?
Tačiau pasisveikinusi su beveik tikru broliuku, o paskui - jau beveik tapusia seserimi Roana, prisidėjo prie jų. Nors kerėtoja buvo prasta, tačiau atidžiai stebėdama Kajų, po truputį naudojo didinimo sniego gniūžteles. Tačiau dauginti daiktų nebandė - atrodė per daug sudėtingai.
Sulipdžiusi dar vieną gniūžtelę, labai labai susikaupė ir netyčia ją patidino taip, kad sniego kalnas tapo aukštesnis už ją pačią. Tai kainavo gan daug jėgų, tačiau dar labiau neramino vieta. Sniego rutulys buvo lyg ant kokio kalniuko, nepriaitvirtinęs prie žemės. Švilpiukė atsitraukė nuo savo nelaimės. Sniegas pradėjo leistis žemyn. Ne, tai nebuvo snaigės! Milžiniškas rutulys ridenosi ir sustojo prie pat ežero kranto. Dėl jo Alder nebijojo, buvo kiek baisiau, kad ji nesugebėjo suvaldyti rutulio augimo. Mojuoti lazdele buvo žymiai sunkiau, nei manė prieš pradėdama mokslus šioje burtų pilyje.
-Deive...- švilpiukė sumurmėjo ir tikėjosi, kad tai nepelnys bendrakoledžių juoko. O taip, jai tikrai reikėjo dar pasimokyti kerėti.
Grįžusi prie papilnėjusios švilpių kompanijos, levitacijos kerais atsargiai pradėjo kelti sniego rutulius vieną ant kito. Net keliant kerais jautėsi svoris, tačiau prie senių besmegenių pradžios - didelio rutulio grįžti nenorėjo. Ant pamato keldama būsimas sienas, kiek šyptelėjo. Dar nesusimovė. Kol kas, žinoma.
Mergaičiukė liekančius tarpus užpildė sniegu, kad tvirčiau laikytųsi, ir kad ir kaip nenorėjo - padidino dar kelias sniego gniūžtes. Šitoks tvirtovių statymas buvo daug šaunesnis už tą, kai darželyje statydavo kavines su staliukais ir kėdėm, ant kurių auklėtojos neleisdavo sėdėti.
Įdomu, kokio aukščio bus ši mūsų tvirtovė?
Po visų darbų, švilpiukė patraukė link Hogvartso.
-
Olivia jau buvo pradėjusi ridenti antrąjį sniego rutulį, kai pajuto sniego gniūžtę pataikant į nugarą. Atsisuko į tyliai atsliūkinusį ir vaidinantį nekaltą Kajų.
- Neatleidžiu, - su šypsena tarė į jį pažvelgdama.
Mažoji Eier pagriebė nuo žemės sniego ir nulipdžiusi sniego gniūžtę metė jam atgal, bet ji tik nuskriejo pro šoną, pabandė dar vieną, bet dabar Kajus dingo iš jos akiračio. Na nieko, atsirevanšuosiu kitą kartą, - pamanė ji, grįždama prie darbo, nes neturėjo marių laiko.
Na, šiaip, Oliviai labiau patiko darbas rankomis, bet kadangi turėjo laiko tik iki vakaro, išsitraukė iš kišenės lazdelę ir paėmusi kitą mažą sniego rutulį, engorgio kerais padidino jį kelis kartus ir prirideno šalia kitų. Paėmė dar vieną sniego gniūžtę:
- Engorgio, engorgio, engorgio!- tarė ji nukreipusi į ją lazdelę ir bemat šalia kitų kamuolių rikiavosi ir šis. Padariusi dar 5 kamuolius Olivia nusprendė padaryti poilsio pertraukėlę. Elzė Merė buvo atnešusi įvairių užkandžių ir gėrimų. Iš tuštėjančio krepšelio Olivia paėmė keksiuką su šokoladiniu glaistu, prisipylė puodelį dar šiltos vaisinės arbatos. Taip buvo gera atsipalaiduoti ir sušilti po bene pusės dienos sunkaus triūso. Bet dar liko daug padaryti, todėl neverta atsipalaiduoti. Eier dar valandėlę palūkuriavo sėdėdama ant sniego, o tada vėlgi grįžo prie darbo. Padarė dar keletą rutulių ir nusistebėjo, kad sienos jau buvo tokios aukštos. Užsiropštė ant viršaus ir žiūrėjo žemyn, svarstydama koks aukštis yra nuo žemės. Kiti padarė laiptelius, takelius, kurie nuostabiai atrodė. Kadangi dar turėjo šiek tiek laiko ir nežinojo ką daryti, prisidėjo prie bokštų statybos. Galiausiai buvo iškilęs visas pastatas, kai jau pradėjo temti.
Grįždama į pilį mergaitė dar kelis kartus į jį atsisuko, nužvelgdama Švilpynės komandinį darbą, kuris jai itin patiko. Grįžusi į bendrąjį kambarį čia rado įvairių skanėstų ir arbatinuką arbatos, kurios puodelį skaniai ilsėdamasi išgėrė.
-
Kajus šyptelėjo, matydamas, kaip pamatas statosi, keliasi rutuliai, atstosiantys kaip sienas, bet visgi nė kiek nepastebėjo, kaip Wrena pernelyg per daug padidino vieną rutulį.
Dvivardis berniukas mostelėjo lazdele ir tuoj pat prie Wrenos, Olivios prisidėjo prie sienų statymo.
Slinko laikas, viena po kitos sienos atsiradinėjo, tapo nugludintos ir tvirtos - Kajus darbavosi iš peties, kaip ir tikėjosi, taip ir darė jo bendrakoledžiai.
Karts nuo karto atsisukdavo pasižiūrėti, kaip kitiems sekasi, nors Roana buvo kapitonė, Kajui nelabai sekėsi negalvoti apie kitus.
Pavargęs ketvirtakursis atsikvėpė ir atsisėdo ant sienos krašto - žemė buvo taip toli! Jis nė kiek nesitikėjo, kad tvirtovės sienos taps tokios aukštos. Rudaplaukis šyptelėjo. Visgi, reikėjo, juk jie, švilpiai, niekiek nesismulkino.
Snaigės po lėto krito iš dangaus, šaltis smagiai spaudė, tad nenuostabu, kad per visą darbo laiką sienos ir visa tvirtovė apsidengė puriu sniego sluoksiu, o ypač sutrypto sniego laiptukai, vedantys į sienų būsimuosius takelius.
Kajus pasiražė, nusipurtė snaiges nuo plaukų ir šoktelėjo ant kojų. Neilgai trukus jau iš visų jėgų darbavosi paskutiniosios sienos statybose. Gebenės burtų lazdelė su fenikso plunksna smagiai judėjo it grakšti šokėja tarp snaigių gulbių.
Kajus apsisuko ant kulno, sumurmėjo levitacijos burtažodį, sniego rutulys pakilo šalia jo ir lėtai nusileido į vietą, į kurią reikia - ant sienos. Patrypė rutulį atsagiai, kad susidarytų plokštuma.
-VALIO! SIENŲ STATYBA JAU PABAIGTA!- džiaugsmingai suriko rudaplaukis, pergalingai iškeldamas rankas.
Kajus su kerais iškėlė žiežirbas, išreikšdamas savo džiaugsmą ir nuskuodęs žemyn laipteliais pradėjo remontuoti visokiausius tunelius, akligatvius neva skirtus atsargoms. Kajus tunelius tvirtindavo storais it ąžuolo kamienais sniego stulpais, kad besivaikščiojantys tuneliais nenudribtų ant jų pačių lubos, juk nieks nenori, kad kažkas nors papultų į ligoninės sparną ar į Švento Skutelio ligoninę, o tenai, jei papulsi, tai ilgai neištrūksi.
Darbas, kaip minėjau anksčiau - vyko sparčiai, ir po ilgo laiko, gal net po kelių ar keliolikos valandų, kai pradėjo temti, horizonte šviesti paskutiniai saulės spinduliai - Kajus nusipurtė nuo pirštinių prilipusį sniegą, paslėpė kišenėje savąją lazdelę, palinkėjo draugams poilsio ir karštos arbatos, ir nukulniavo į Švilpynės bendrąjį kambarį, tikėdamasis, kad galbūt tenai, kažkas atsinešė keksiukų ar sausainių, ar iš viso karštos ramunėlių, ar čiobrelių arbatos.
-
Dar pasidarbavusi su kerais, prefektė ėmėsi pačios statybos. Iš pradžių Wrenai padėjo kiek su sienų pradžia, tada patikrino esantį rezultatą - ar nesugrius nuo vieno paprasto prisilietimo. Juk jie šities daro bus įdėję ir jei viskas sugriūs, bus liūdna. Elzės pasirodymas ir Gajos atsivilkimas reiškė tik viena - darbas pajudės greičiau. Šaunu.
- Sveika, Elze. Šaunu, kad prigriebei maisto ir gėrimų, manau mums neprošal protarpiais pagerti šiltos arbatos, juk net nebuvom šiandien Didžiojoj salėj. - Šyptelėjo bendrakoledžei. - Ir ne, nieko tokio dėl vėlavimo. Juk čia ne pamoka. - Sukikeno.
Pažvelgusi į jau esantį darbo progresą, pamąstė. - Elze, Gaja, statykit bokštus, gerai? - Pasiūlė veiklos švilpėms. Pati ėmėsi "konstruoti" takelius ant jau esančios sienos. Atlikusi savo darbą palaukė kitų barsukėlių ir patraukė pilies link.
-
-Mhm, ačiū Roana, - sužinojusi ką čia reikia daryt metė į šoną puodelį ir bent jau arčiau priėjo, - pala... Kaip čia kažką daryti? Atleiskit draugai...
Greit gavus atsakymą kokie čia burtai turi veikti ji pradėjo daryti dideles gniūžtes ir jas dauginti. Tikiuosi tu Gaja... Ta veluojanti mergaitė kaip ir aš...
-Gaja? Juk tu esi ta Gaja, ar ne? Klausyk, gal tu imkis kairiojiųjų, o aš dešiniųjų bokštų? Tinka? - tiesą sakant Elzė net nesulaukusi atsakymo ėmė savo turbo mega ultra giga gniūžtes su Vingardium leviosa kerais dėti vieną ant kitos. Vėliau pradėjo šlifuoti kraštus ir pridedinėti papildomo sniego. Kai jau bokštas buvo aukštesnis už ją, Elzytė pasidarė dar gelias gniūžtes ir ant jų atsistojo. Ne, negražu. Reikia galo.
Ilgai negalvojusi ji pasistatė dar vieną gniūžtę ir dabar stovėjo ant dviejų. Šį kartą jau paemė daug, daug sniego į pirštiniuotas rankas ir rankomis pradėjo formuoti bokštelį. Nesvarbu, kad čia tvirtovė, turi būti gražu. Kol bendrakoledžiai darbavosi, ji lazdele raižė visokias plytas, čerpes ir kitas nesamones, kurių nereikėjo.
Kai su viršum jau baigė, ji norėjo gražiai ir elegantiškai nulipti, bet, kaip tik tuomet, kai keturiolikmetė norėjo nulipti, antra gniūžtė, ant kurios ji stovėjo nuslydo nuo pirmosios su visa Elze. Paauglė spygtelėjo. Laimė, čia buvo sniegas, o ne asfaltas.
-Man viskas gerai! - nors nieks neklausė, pati sau pasakė.
Sniegas prikrito visur. Į apykaklę, į kišenes, visur. Ji greitai atsistojo ir tą patį padarė su kitu bokštu, už kurį buvo atsakingą. Nuspardė tas pagalbines gniūžtes ir viską palikusi nuskubėjo atgal į kambarį.
-
Tiesa pasakius, Gaja tiesiog kartojo matomus veiksmus. Padidinti, padauginti, padauginti, padauginti ir vėl iš naujo lyg kokia pasakėčia be galo. "Statyti tvirtovę" veikla nebebuvo tokia įdomi kaip pasirodė iš pirmo karto. O juk tikėjosi, kad čia bus daug įdomiau. Suniurnėjusi kažką panašaus į "ir kam aš čionai atsivilkau?" tinginukė klausėsi kas vyksta. Dirbti nesinorėjo, tačiau atrodo nenoras atsisuko prieš ją pačią.
Statyt bokštus? Gerai. Suprasdama, kad neturi pasirinkimo priartėjo prie tvirtovės ir ėmėsi darbo. Taip norėjosi imti ir mesti viena iš esančių sniego gniūžčių mesti į ką nors. Pabaigusi statyti vieną iš keturių bokštų nuėjo prie trečiojo - su Elze automatiškai pasidalino pusiau. Pastačiusi maždaug pusę(iš akies žvelgiant) bokšto nesusilaikė ir mestelėjo gniūžtę į Ro. Čia ji pamiršo, kad nepasižymi taiklumu - sušalęs vanduo nuskrido ežero pusėn ir nekliūdė nei vieno čia esančio švilpio. Atsidususi, rudaplaukė tęsė savąjį darbą ir baigusi nubėgo paskui visus į mokyklą.
-
Beveik pusei metų kartu su Gaja dingusi Ro pasirodė Hogvartse. Mergaites čia atnešė nešyklė. Na ne į patį Hogvartsą, juk net mažiausioji Amneta - Gaja - žinojo, kad pilis ir jos teritorija yra dengiami apsauginių kerų. Nešyklė, šeimai paskolinta kažkokios Neptūnės (kiek žinojo Roročka - šioji yra dirbusi Ministerijoje), pernešė baltapūkę ir rudaplaukę iš pat namų į Žviegiančią būdą. Gal jos būtų persikėlusios ir į paprastesnę ir mažiau baugesnę vietą, tačiau niekas iš Kiauliasodžio gyventojų neturėjo pastebėti Roaną ir Gają tokioje prieš pat egzaminų įkarštį - juk visi jiems ruošėsi, o jos? Į Hogvartsą mergaitės nuėjo per Gluosnio Galiūno tunelį ir išlindusios patraukė rojaus kampelio link. Joms reikėjo pakvėpuoti grynu oru. Pabuvusios ten pusvalanduką, švilpės nuėjo pilin.
-
Gran kaip ir visada ne laiku ir ne vietoje bandė apginti save. Mergaitė įniršusi pėdino ežero pakrantė. Paspyrė sunkų akmenį, kuris garsiai nuriedėjo nuo kranto ir įkrito į ežėrą. Kodėl tas švlipis visada erzina Grantaciją. Meilė, sako mokytojai. Kas per meilė, jeigu viskas baigiasi muštynėmis. Kaip ir dabar. Iš vaikino nosies varvėjo kraujas, o Gran antakis buvo prakirstas. Ir viskas dėl ko? Ogi dėl to, jog nenaudėlė išgirdo kaip švilpis šlykščiais žodžiais apkalbinėja merginą. Tipinė Grantacija. Merginai buvo skaudu, jog ji neturiu jokios draugės arba draugo, kurie apgintų Gran, ir jai nereiktų kiekvieną kartą įsivelti į muštynes.
Mergina ilgą laiką ėjo takeliu mąstydama ir net nežiūrėdama aplink. Rudaplaukė pakėlė galvą. Saulės spinduliai pasitiko jos akis, mergina susiraukė. Tik dabar teprisiminė, jog liks nevalgiusi pietų. Ji pabėgo iš mokyklos iškart po muštynių su švilpiu. Ji giliai atsiduso ir sustojo. Pasisuko į ežero pusę, jis lėtai siūbavo pagal vėją lauke. Apsisukusi pamatė, kad priešais ežerą buvo nuostabi vietelė. Vos tik pamačiusi suoliuką, nieko nelaukusi nubėgo atsisėsti. Mergina ilgai žiūrėjo į besisupantį ežerą, kol jos dėmesio nepatraukė laputė. Gyvūnėlis smalsiai sukiojosi aplink grifės kojas, kol nieko nelaukęs užšoko ant suoliuko ir įsitaisė ant merginos kojų. Grifė nuoširdžiai šyptelėjo ir atsiduso. Tą akimirką saulė išlindo iš už debesų, už kurių slėpėsi kelias sekundes. Aštrūs saulės spinduliai nutvieskė laputės kailį, kuris dabar beprotiškai spindėjo ir gyvūnėlis dabar atrodė karališkai. Gyvūnėlis suspurdėjo ir dar labiau prisiglaudė prie merginos. Grantacija ištraukė rankas iš striukės kišenių ir perbraukė ranka kailiuką. Mergina beglostydama laputę nurimo ir įsižiūrėjo į ežero siūbavimą.
-
Teris matė muštynes mokyklos kiemelyje, bet nieko nesakė savo sesutei, tegul savo problemas sprendžiasi pati. Galbūt jis buvo blogas brolis, kad nesustabdė švilpio ir sesers, bet jei būtų įsikišęs, kaltas būtų likęs grifas.
Spėjęs nukniaukti nuo pietų stalo kelis sumuštinius, Teris pasileido ežero pakrantės link. Jis gana ilgai klaidžiojo takais ir takeliais, nes tiksliai nežinojo kur jo sesuo nuėjo. Tai buvo tik spėjimas, jog Gran nupėdino kažkur link ežero. Ilgai abejo ar eiti paskui ją, juk ir taip aišku, jog mergina išsilies ant jo. Nors jie buvo brolis ir sesuo, bet jų santykiai buvo daug blogesni nei senųjų Vizlių dvynių jaunystėje. Teris visada svajojo turėti gerus santykiu su seserimi, nes visi vaikino draugai buvo klastuoliai, taigi Teris norėjo turėti nors kažkokį pažįstamą Grifų Gūžtoje. Vaikinas ilgą laiką galvojo, jog įvyko klaida. Visą gyvenimą svajojęs apie Klastūnyną, Teris papuolė į Grifų Gūžtą. Ne kartą ir ne du vaikinas buvo nušalintas nuo pamokų dėl jo elgesio, o vaikinas elgėsi taip tik dėl to, jog buvo įsitikinęs, jog tokiu elgesiu bus užsitarnavęs vietą Klastunyne ir jį paskirs ten.
Vaikinas atsiduso nuo apmąstymų ir toliau ėjo takeliu kol išvydo garbanotų plaukų kupetą ant galvos. Nebuvo sunku nuspėti, jog tai Česterio sesuo. Vaikinas šyptelėjo ir paspartinęs greitį nuėjo link sesers, kuri sėdėjo ant suoliuko. Tiesa, ant sesers kelių kažkas buvo. Tik arčiau priėjęs jis pastebėjo, jog tai laputė. Česteris pakėlė dėžutę su sumuštiniais ir pamasikavęs ja prieš veidą tarė:
-Gal ir nesu geriausias brolis, bet bent jau atnešiau pavalgyti, nes papietauti mokykloje jau tikrai nebespėsi.
Sesuo į vaikiną nežiūrėjo, tik po kiek laiko pakėlė akis į brolį. Atsidusęs Teris metė merginai dėžutę. Ji nukrito tiesiai grifei į rankas. Teris susiraukė, nenorėdamas, jog sesuo užpyktų, nes jos naujoji draugė pasibaidė ir nulėkė gilyn į mišką.
-
Dar vieni nuostabūs ir nepakartojami metai Hogvartse ėjo į pabaigą ir artėjo nepakeliamo sunkumo egzaminai, o po jo visi vasaros ir namų malonumai be jokių burtų ir mokslo, tačiau apie tai Martin'as stengėsi negalvoti, kad ir kaip sunku buvo užgožti lendančias mintis į galvą. Tačiau, vieną ankstyvo pavasario dieną, jis negalėjo suvaldyti savęs ir savo minčių. Jo galvoje buvo įvairiausios mintys, kaip tokios, kad jis kitais mokslo metais bus ketvirtakursis, nors neseniai buvo dar buvo naujokas ir patyrė nepakartojamus nuotykius, kad egzaminai tik sunkės ir jis jų neišlaikys. Todėl, prislėgtas savo gyvenimo ir bijodamas laiko bėgimo bei rytojaus, jis nusprendė, kad eis pasivaikščioti palei ežero pakrantę ir išvarys visas atėjusias kvailas mintis į galvą.
Apsirengęs pavasariškus rūbus, jis išėjo į lauką, kuriame buvo nepakartojamas ir gan šiltas oras, po atšiaurios žiemos. Švietė pavasariška saulė, kuri beveik nesuteikė šilumos, bet sukėlė sielos atgaivą ir jaukumą, taip pat jau nebebuvo nė lašelio sniego ir ledo, buvo matyti po truputį žaliuojanti žolė ir pirmosios pavasario gėlės. Tačiau medžių šakos, dar nebuvo spėjusios sukrauti pumpurų, o gal Martin'as tiesiog nematė, nes buvimas prie knygų puslapių išties suprastino jo regą. Gerai, kad šį sykį palikau knygą savo kambariuky, dabar galėsiu kaip visad pasėdėti vienas. Vaikščiodamas ežero pakrante, tolumoje jis pamatė nuostabią vietą, kurioje buvo pilną medžių, krūmų, vaismedžių ir, žinoma, jau pražydusių pirmųjų pavasario gėlių. Jam buvo keistoka, kad vieta buvo laisva ir niekas ten nesėdėjo, todėl trečiakursis berniukas nužingsniavo link mažo, jo akims rojaus kampelio. Priėjęs prie tos vietos, jis nusiskynė kelias gėlės ir atsisėdo ant suoliuko po dar nesužaliavusia obelimi. Koks nuostabus vaizdas... Vaizdas buvo nepakartojamas, kaip ir gėlių kvapas, tačiau mintys vis tiek grįžo, su jomis ir jo sielvartas bei prislėgimas, todėl nebežinodamas ką daryti jis nuleido galvą į žemę ir iš nevilties pradėjo skabyti gėlių žiedus, kaip buvo matęs darant žiobarus, tik su kitokiomis gėlėmis, kurių deja jis niekados nemokėjo skirti.
-
Cristal vaikštinėdama palei ežerą vos vilko kojas. Ji buvo siaubingai išsekusi nuo visų mokslų. Grifiukė tikėjosi, kad grynas oras ir žalia žole padės jai atsigauti po kelerių bemiegių naktų, kurios buvo paskirtos namų darbų ruošimui. Šitokio didelio krūvio mergaitė pirmaisiais mokslo metais nesitikėjo, tačiau ji nemanė, kad bus taip smagu. Žinoma, pavasariui atėjus ji vis dar neturėjo labai artimų draugų, tačiau tikėjosi, kad per ateinančius šešis metus pripras prie gyvenimo Hogvartse ir susiras daugiau draugų.
Mergaitės nuotaika kiek pasitaisė kai iš po debesų šydo išlindusi saulytė ėmė maloniai šildyti jos vieną veido pusę. Pavasaris atėjo greičiau nei Cristal tikėjosi. Žaliaakė nemanė, kad taip greitai galės nusimesti visas pirštines, storus šalikus ir nusiauti toną sveriančius pašiltintus batus. Ir štai ji vaikščiojo su plonyte striuke ir vasariniais sporbačiais net nepagalvodama, kad net tokiam ankstyvam ir šiltam pavasariui gali būti apsirengusi per plonai.
Kad jau gerą pusvalandį, galvą nunarinusi ir paskendusi savo mintyse ir vaikšto vienoje vietoje, Cristal pastebėjo neiškarto. Kiek atsitokėjusi ir apsidariusi ji pamatė, kad ir mokinių sumažėjo ir, kad ji stovi priešais labai gražią vietą, apsodintą medžiais ir krūmais. Ji taip pat nepastebėjo vienišo vaikino sėdinčio ant suoliuko po medžiu ir skabančio nuskintos gelės žiedus. Kiek pasipiktinusi, kad jis taip nehumaniškai elgiasi su gamta, Cristal nusprendė prieiti ir išrėžti viską, ką galvoja apie tokį vaikino elgesį.
- Juk žinai, kad jos taip pat gyvos? - nustaisusi kuo piktesnę miną ji paklausė mokinio.
-
Sielvartas kaustė Martin'ą iš vidaus, užgoždamas jo kiekvieną gražią mintį ir neleido rasti sielos atgaivos ar ramybės, kurią turėjo pradėdamas trečią kursą. Gėlių žiedų skabymas irgi nepadėjo to padaryti, tačiau suteikė kitokios veiklos nei knygų skaitymas ir akių varvinimas, be to, skabant žiedus pasijuto dar ryškesnės pačių gėlių kvapas. Viskas praeis savaime, reikia mąstyti logiškai. Galvojo Martin'as ir baigė skabyti antrąją savo rankose laikomą gėlę, tačiau šalia jo pasigirdo kažkokios mergaitės balsas, kuri net nepasisveikinu pradėjo aiškinti apie gyvenimą ir gėlių gyvybę. Žinoma, Martin'as tuo metu buvo ne nuotaikoje ir nenorėjo, kad kiti tai matytų bei jaustų, tačiau atėjęs pyktis, kurį sukėlė mergaitės žodžiai, neleido išlikti ramiam. Ar ji nemato, kad man ir taip emociškai blogai? Būtina čia ateiti ir aiškinti, kad gėlės irgi turi gyvybę, negali prisikabinti kas teršia aplinką ar valgo daržoves, nes pagal ją ir tai draudžiama.
-Labas, taip jos turi gyvybę, tačiau prašau nesakyk savo aiškinimų kaip tai negerai, o geriau eik prie kiekvieno mokinio ir sakyk, kad jie, neterštų aplinkos, nevalgytų mėsos bei suvoktų, kad jie valgo tai, kad turėjo savo šeimą ir vaikus. Be to, tai augalas, kuris vis tiek nuvys ir kitais metai vėl sužydės, todėl jei malonėsi, netrukdyk man sielvartauti, nes ir taip esu su nekokia nuotaika. Ačiū.- Pasakė viską Martin'as ką turėjo savo galvoje ir tikėjosi, kad nepavartojo netinkamų žodžių, nes susilaikyti buvo išties sunku. O tada tikėdamasis, kad ji daugiau jam nesakys nieko apie gėlės, pasuko galvą į ežerą ir mėgino nusiraminti bei daugiau negalvoti apie savo kvailas baimes.
-
Vaikinas, kuris Cristal atrodė nematytas labai piktai atsakė į jos pastebėjimą. Nors ji taip pat nebuvo iš mandagiųjų, tačiau šitaip jo bent jau neužsipuolė. Tiesa, grifukė kiek susigėdo, kad net nepasisveikino, tačiau jai tuo metu ne tas galvoje buvo. Ji nesuprato, kodėl kai kurie žmonės savo problemas išlieja ant gamtos. Cristal žinojo, kad gali pradėti įkyrėti žmonėms su savo pamokslais, kad gamtą reikia saugoti, tačiau negi tam pikčiurnai tokia bloga diena? Pirmakursė buvo užsispyrusi ir tikrai nebuvo ta, kuri pirma po konflikto atsiprašydavo, ar nusleisdavo kitam žmogui, tačiau matė, kad su tokiu nepatenkintu vaikinu dėl gamtos ginčitys nėra prasmės. Vis tiek nepakeis savo nuomonės. Nors mergaitė mieliau būtų patraukusi atgal į pilį, ji tiesiog prisėdo ant suoliuko šalia vaikino. Giliai įkvėpusi oro, ji tarė:
- Valgyti ar nevalgyti mėsos yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Taip pat ir gėlių žiedų skabymas. Tačiau žmonės patys turi suprasti kokias pasekmes turės jų poelgiai. Todėl aš neinu ir nepamokslauju kiekvienam sutiktam mokiniui ką jis turi daryti, nes ir taip pakankamai žmonių jau spėjau įkyrėti, - atsidusisi išsakė Cristal. - Ir atsiprašau jei mano pasakymas sutrukdė tau sielvartauti, - sukandusi dantis iškošė grifukė.
Vaikinas atrodė stipriai prislėgtas ir paniuręs, tačiau žaliaakė manė, kad tik elgdamasi su kitais pagarbiai susiras draugų. Aišku, tas pikčiurna taip negalvoja.
-
Tačiau ir žiūrėjimas į ežerą, kaip gėlų skabymas nesuteikė to, ko jis ieškojo nuo išėjimo į lauką. Nejaugi, tik knyga mane išgelbės? Jis nepasidavė ir toliau mėgino žiūrėti į ežerą bei save nuraminti, tačiau nepamiršo mergaitės, kuri stovėjo šalia jo. Jis norėjo būti vienas ir niekam nesukeliant problemų sielvartauti, tačiau nenorėjo užsidaryti savyje, todėl jam reikėjo žmogaus, kuris jį suprastų ir norėtų būti draugais. Ar mergaitė buvo tinkamas pasirinkimas, jis nežinojo, tačiau rizikuoti vertėjo, nes niekas nesugebėjo užgožti prakeiktų ir varančių minčių į neviltį. Todėl tikėdamasis, kad mergaitė nesusidarė blogos nuomonės apie jį, jis atsisuko į ją ir išklausė jos atsakymo į jo mintis. Martin'as buvo pasimetęs ir nežinojo ką sakyti, kaip elgtis, todėl atidavęs rankas likimui, užsimerkė ir atsimerkė, įkvėpė ir tarė:
-Aš taip pat atsiprašau, tačiau sielvartas ir negalvotumas daro savo. Ir taip, tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas bei gyvenimo būdas, todėl negalima jų smerkti. - Atsiduso rudų plaukų savininkas. - Ir jei galim pamirškim šitą ir pradėkim viską iš naujo, tikiuosi nesusidarei ne kokios nuomonės apie mane ir neatsisakysi mano pasiūlymo tapti draugais. Pasistengsiu nebesielvartauti dėl savo kvailių baimių ir nebūti piktas žmogus, kuris mėgina padaryti ir kitus tokiais. Tikiuosi supranti ką sakau ir labai nepyksti, kad atsakiau šiurkščiai į tavo tartus žodžius. - Vėl per daug išsiplėtęs nutilo Martin'as ir žiūrėdamas į į mergaitės reakciją laukė jos atsakymo ir beveik nebegalvojo apie artėjančius egzaminus.
-
Vis labiau įsidienojo ir saulė ėmė kepinti stipriau. Nors suoliukas po obelimi buvo pavėsyje, Cristal vis tiek jautė didėjančią temperatūrą. Kokia graži diena. Šalia jos sėdintis žmogelis, nunarinęs galvą, taip pat išsakė ką galvoja bei atsiprašė grifės už savo šiukštų elgesį.
Visas Cristal nuovargis tiesiog išgaravo. Mergaitės galvą paliko slegiančios ir įkyrios mintys apie visokius niekniekius ir iš jos veido niekada nebūtų įmanoma pasakyti, kad prieš kelias minutes ji pyko ir buvo suirzusi. Po naujos pažinties grifiukė tiesiog švytėjo. Nors ji nebuvo iš tų, kurie iškart puola atsiprašyti, Cristal mokėdavo žmonėms greitai atleisti. Po berniuko pasiūlymo tapti draugais pirmakursė tiesiog švytėjo. Ir nors jis sakė, kad yra prislėgtas ir nelaimingas ir Cristal labai knietėjo sužinoti kodėl, ji nusprendė, kad pirmiausia reiktų padoriai su žmogumi suspažinti ir pabendraut. Todėl išsišiepusi iki ausų ji tarė:
- Tai koks tavo vardas? Iš kokio tu koledžo ir kurso? - klausimais apibėrė berniuką vietoje nenustygstanti žaliaakė.
-
Mintys ir baimės, kurios atėjo kartu su Martin'u pradėjo blėsti, todėl rudų plaukų savininkas pradėjo jaustis vis geriau ir geriau, kilo nuotaika ir atsirado noras bendrauti su kitais žmonėmis, tačiau jis nežinojo ar mergaitė sėdinti šalia jo mąstė tą patį. Ji, po jo ilgo pasisakymo tik tylėjo, žiūrėjo į nuostabų aplinkos vaizdą ir kažką galvojo, tačiau berniukas neturėjo sugebėjimų sužinoti apie ką ji mąsto, todėl pradėjo stebėti gamtą ir netikėtai tolumoje pamatė bėgantį baltą su juodomis dėmėmis kiškį. Tačiau, kad ir kaip Martin'as norėjo jį paimti savo į rankas ir paglostyti, kiškutis dingo iš berniuko akių, todėl jam liko tik laukti kol mergaitė kažką pasakys. Galiausiai jis išgirdo jos balsą ir nieko nelaukęs tarė:
-Aš esu trečiakursis Martin Grant, iš švilpynės koledžo. O tu?
Paklausęs mergaitės jis pajuto, kad oras lauke tik gražėjo, švietė vis ryškesnė saulė ir didėjo pati temperatūrą. Kokia nuostabi diena, kad tik būtų tokie visi metai.
-Ką mėgsti veikti laisvalaikiui?-Netikėtai sugalvojęs klausimą tarė švilpis. Nors jis ir buvo gan banalus, tačiau darėsi nuobodoka ir mintys vėl mėgino grįžti, bet Martin'as taip lengvai nepasidavė, todėl suėmęs save į rankas laukė mergaitės atsakymo. Kiek galima čia sielvartauti?!
-
Cristal mintys kladižiojo kažkur toli toli. Dažnai iš niekur nieko mergaitė užsigalvodavo ir pamiršdavo net tai, kad šalia jos sėdintis naujai sutiktas žmogus laukia bet kokios reakcijos į savo atsakymą. Cristal dar kelias minutes norėjo paspoksoti į nuostabų vaizdą aplink ją.Kodėl anksčiau čia nebuvau? Čia juk taip nuostabu.. Vis dėl to, nenorėdama būti nemandagi ji nuvijo kvailas mintis šalin ir plačiai nusišypsojusi Martin'ui pagaliau išlemeno:
- Mano vardas Cristal, esu grifė.
Po Cristal atsakymo kelioms sekundėms stojo nejauki tyla, kai švilpis nusprendęs ją nutraukti uždavė grifiukei klausimą.
- Ammm, na žinai, mėgstu tą patį kaip visi. Skaityti knygas, kartais mėgstu paišalioti nesąmones ant pergamento, nors dailė nėra mano stiprioji pusė, - atsakė žaliaakė. - Šiaip labai mėgstu būti lauke ir gamtoje, labai patinka aktyviai leisti laiką, o dar labiau patinka kvidičas.
Mergaitė akys net sublyksėjo nuo paskutinio ištarto žodžio. Visa jos giminė buvo pamišusi dėl kvidičo ir Cristal negalėjo sulaukti dienos kai pati galės užšokti ant šluotos.
- O ką tu mėgsti veikti? Nesu mačiusi tavęs anksčiau nei pamokose, nei Didžiojoje salėje. Matyt būsi vienas tų, kurie mieliau tupi kambaryje su knyga rankose, - kiek pašaipiai, tačiau draugiškai Martin'o paklausė Cristal, tikėdamasi, kad švilpis neįsižeis.
-
Martin'as sėdėjo ramus, tačiau jį kamavo nebe mintys su kuriomis atėjo, o nuobodulys. Jis norėjo veikti, judėti, kažką daryti tai kas būtų įdomiau nei paprastas šnekučiavimasis ir sėdėjimas po obelimi, tačiau Martin'as manė, kad galbūt susirado naują draugę, kuri gali pamanyti, kad jam ne viskas gerai su galva ir jis yra nepastovus žmogus, todėl Martin'as ir toliau sėdėjo bei stebėjo gėles, kur ir pamatė dar vieną gyvūnėlį. Kaip sekasi, neseniai kiškis prabėgo, o dabar boružėlė pasirodė. Berniukas pasilenkė jos link ir žiūrėjo kaip kaip vaikščioja ant gėles žiedų, tačiau neištvėręs jis ją pasijėmė į delną ir klausėsi ką sako mergaitė.
-Koks gražus vardas, tai nemano.- Pasakė berniukas ir toliau stebėjo savo delne esančią boružę. Su ja buvo šiek tiek įdomiau, nes po delną vaikščiojo kaip patrakus, o tai leido Martin'ui su ja žaisti, tačiau ji nuskrido ir berniukas vėl stebėjo gamtą bei klausėsi mergaitės balso.
-Tavo veiklos žymiai įdomesnės nei mano, tačiau keista, kad nesi mačiusi manęs pamokose, nes jas lankau pakankamai dažnai, mažiau nei pernai, nes praleidęs buvau tik vieną, tačiau stengiuosi lankyti. Taigi man patinka skaityti knygas, ypač apie žiobarus, taip pat leisti laiką gryname ore, stebėti saulėlydžius ir galvoti apie gyvenimą, apie ateitį ir praeitį. - Atsidusęs tarė trečiakursis švilpis.-Žinau, kad nieko įdomaus, tačiau nėra didelio pasirinkimo esant Hogvartse. O kokia tavo mėgstamiausia pamoka?- Paklausė pažvelgęs į Cristas rudų plaukų savininkas bei pradėjo laukti atsakymo.
-
Cristal pilvas negavęs pakankamai kiaušinienės nuo pusryčių stalo su lyg kiekviena minute vis labiau alko. Mergaitė ne kartą svarstė atsisveikinti su Martin'u ir eiti užsiimti savais reikalais, bet pagalvojo, kad taip elgtis būtų nelabai gražu, todėl tiesiog sėdėjo, klausėsi berniuko atsakymo ir stebėjo kaip jis delne laiko boružę.
- Kol kas visos pamokos man patinka, bet kuri labiausiai tai nuodai ir vaistai arba gal herbologija, nors augalams nejaučiu didelės simpatijos. Šiaip patinka pamokos su daugiau praktinių užduočių, ne tik tos kur kalti teoriją reikia, - atsakė griukė.
Cristal matė, kad jų pokalbis niekur neveda ir jautė, kad abiems pašnekovams darosi nuobodu, todėl nusprendė nieko nelaukusi pasiūlyti švilpiui ką nors nuveikti.
- Klausyk, mums abiems čia nusibodo sėdėti. Gal nori ką nors nuveikti? Aš šiek tiek praalkau, bet galiu pavalgyti ir vėliau. Aišku, jei tu užsiėmęs galime čia ir atsisveikinti.
-
Nuostabus oras ir laikas su mergaitė ėjo be galo greitai, tačiau nebuvo įdomių temų apie kurias jie galėtų pakalbėti, nes rudų plaukų savininkas neišgalėjo sugalvoti kažką naujo bei pati mergaitė baigė savo klausimus ties jo vardo sužinojimo. Tačiau jis dėlto nepyko, nes pats nežinojo ką veikti.
Mergaitei atsakius į jo užduotą klausimą jis taip pat norėjo pasisakyti, tačiau mergaitė jo to paties nepaklausė, o jis nenorėjo pasirodyti įkyrus ir plepus, todėl ir toliau tylėjo, tikėdamasis kažką išgirsti iš mergaitės lūpų. Kodėl ji manęs nepaklausė kokia pamoka patinka man? Kodėl čia taip nuobodu ir tylu nei čiulbančių paukštelių negirdėti. Martin'as bandė mintyse atsakyti į savo beverčius klausimus ir pagaliau pamatė skrendanti mažą paukštuką. Jis nežinojo, kas tai per paukštis, tačiau tai jam nebuvo svarbu. Jis žiūrėjo kaip jis skraido virš tikro rojaus kampelio. Tačiau netikėtai išgirdo mergaitės balsą ir išklausęs jos tarė:
-Galim kažką paveikti, tačiau jei išties praalkusi, eik ir pasotink savo pilvą, o aš ir toliau čia sėdėsiu bei stebėsiu gamtą, nes veiklos neturiu, todėl ir sielvartauju galvodamas apie ateitį ir praeitį.
Pasakęs trumpą sakinį berniukas tikėjosi greito mergaitės atsakymo, tačiau tuo pačiu metu ir vėl pradėjo stebėti pavasarišką gamtą.
-
Cristal naujas draugas atrodė stipriai užsigalvojęs ir nelabai nuotaikoje šnekėtis. O gal grifiukei taip tik pasirodė. Jeigu Martin'as ir nebenorėtų su Cristal šnekėtis, ji jį puikiai suprastų, nes kartais mergaitė gali būti labai nuobodi ir įkyri pašnekovė. Žaliaakės skarndis jau po truputį ėmė leistu garsus. Nors pirmakursę labai viliojo mintis eiti į Didžiąją menę ir pavalgyti, bet išgrirdusi, kad vaikinas jai išėjus nieko neveiktų ir toliau čia sėdėdamas stebeilytų tik tai gražią aplinką ir sielvartautų, nes neturi ką veikti, Cristal nusprendė suimti vadžias į savo rankas ir ėmė dėstyti savo siūlymą Martin'ui.
- Žinai ką, einam pasivaikščioti aplinkui. Abiem nusibodo sėdėti ant to paties suoliuko po ta pačia obelimi. Gal nori nueiti pašmirinėti po Uždraustajį mišką? Visada ten norėjau nueiti, tik viena nedrįsau. Aišku dar galime patyrinėti pilį, - savo pasiūlymą išdėstė Cristal ir laukė švilpio reakcijos.
-
Berniukas stebėjo ne tik pavasarišką gamtą, čiulbančius paukščius, bet ir į savo naująją draugę, kuri atrodė nuolatos susimąsčiusi, tačiau tuo pačiu ir linksma. Jis nežinojo, kodėl ji buvo tokia susimąsčiusi, tačiau ir nenorėjo to žinoti, nes bijojo, kad jis privertė ją taip jaustis dėl savo elgesio ir žodžių. Sielvartas ir nepasitikėjimas taip pat norėjo grįžti, tikriausiai dėl tylos, bet rudų plaukų savininkas nepasidavė ir galvoje pradėjo niūniuoti dainą, kuri jam buvo įstrigusi nuo vasaros, nes dainų klausytis, jis nemėgo. Tačiau visai netikėtai jis išgirdo puikų Cristal pasiūlymą.
- Einam, bet kur tik nuo šios vietos, čia yra taip nuobodu, kad galima numirti. Jie tik nori eiti į Uždraustąjį mišką, eikim, tačiau didelio noro neturiu tam, nes praeiti metai kelia ne kokius prisiminimus, dėl nesėkmių per herbologijos pamoką.- Atsakė į mergaitės tartus žodžius Martin ir atsistojo nuo suoliuko, taip pasiruošdamas eiti pasivaikščioti aplinkui.
-
Cristal laukė Martin'o atsakymo, tačiau jis, atrodė, buvo susidomėjęs tik gamta. Tarp jų keletą minučių tvyrojo nejauki tyla ir atrodė, kad nei vienas, nei kitas nežinojo kaip ją panaikinti. Pagaliau, Cristal didžiai laimei, švilpis atsakė. Brunetės akys ėmė blizgėti po to, kai berniukas pasakė, kad jis mielai eitų kur nors su ja, tačiau šiek tiek nusivylė, jog naujasis jos draugas nepanoro eiti į Uždraustąjį mišką. Turbūt artimiausiu metu teks pasieškoti kito kompanijono.
Žaliaakė, pamiršusi skrandį, kuris vis labiau reikalavo valgyti, strykletėlejo nuo suoliuko ir atsistojo šalia Martin'o, kuris jau buvo pasiruošęs eiti. Nors ji neaplankys Uždraustajame miške esančių būtybių, bet bent jau žinojo, kad bus smagiau nei kiurksoti ant suoliuko, kad ir kokia nuostabi aplinka juos suptų. Švilpis ir grifė patraukė pilies link.
-
Domantas po vakarienės nuėjo pasivaikščioti.Nusprendė eiti į mokinių numylėtą Rojaus kampelį ir sužinoti kodėl jis taip vadinasi.Toje vietoje augo daug kvapių gėlių,lakstė kiškučiai,švietė saulė.Ir Grifas suprato jog tai tikrai Rojaus Kampelis.Domantas atsisėdo po medžiu pasiėmė namų darbus ir pradėjo pildyti.Domantui buvo malonu šioje vietoje atlikti namų darbus ,nes juo labiau vasara.Baigęs pildyti namų darbus pamatė ,kad prie jo sėdi zuikutis.Zuikis buvo labai pūkuotas ir mielas gyvūnėlis.Domantas dėja neturėjo nieko ką galėjo duoti kiškučiui paskanauti ir pasakė:
-Atleisk.
Domantas galvojo ,kad kiškutis nesuprato.Bet labai nustebo kai kiškis Grifui atsakė.
-Nieko tokio aš bėgsiu iki.
Ir kiškis nubėgo.Domantas liko sužavėtas.Ir patraukė link pilies.
-
Mokslo metai jau ėjo į pabaigą, tačiau Heidi buvo apsilankiusi vos keliose pamokose, o ir tos nebuvo vienos iš geriausių. Per vieną vyko tikras chaosas, o kitų tiesiog neprisiminė. Vienaip ar kitaip, egzaminai jau buvo ant nosies ir buvo labai tikėtina, kad mergaitė jų neišlaikys. Tai šiek tiek liūdino, tačiau per daug dėl to nesigraužė, o net gi tiksliau, ignoravo šį faktą ir bandė džiaugtis, kad dar vienus metus praleis Hogvartse, o ne pasaulyje, pilname žmonių, kuriame net neįsivaizdavo ką turėtų daryti. Aišku, tikriausiai pirmiausias dalykas, ką būtų dariusi, baigusi magijos mokyklą, tai nuvykusi pas Sabriną. Tačiau ką toliau? Tiek toli, jaunoji vampyrė dar nebuvo sugalvojusi, tad ketino, aštuntus metus Hogvartse, skirti būtent tam.
Tokios ir panašios mintys sukosi tamsiaplaukės galvoje, keliaujant link vietos, kur ketino susitikti su Quentin, vieną iš paskutinių kartų, šiais mokslo metais. Nors vienas iš pirmųjų jų susitikimų prie ežero, jeigu jos gelbėjimą nuo mirties, taip galima pavadinti, praėjo ne kaip, tačiau šį kartą, tai atrodė, kaip puiki vieta. Popietinė pavasario saulė, šildė viską, ką tik pasiekdavo savo spinduliais, tačiau žalsvaakė nieko nejautė, kas buvo kiek liūdnoka, tačiau bent jau neprakaitavo, vaikščiodama su tokiam orui, visiškai nepritinkančiu apsiaustu.
Dar keletas minučių ėjimo ir klastuolė pagaliau pasiekė susitikimo vietą, kurioje nesimatė nei vieno žmogaus, kas buvo tiesiog nuostabu. Kiek apsidairiusi, Heidi nusprendė, kad vietelė, netoli ežero pakrantės bus pakankamai gera šių susitikimui. Priartėjus prie šios, mergaitė prisėdo ant šiltos žolės, tikėdamasi, kad vaikino nereikės laukti pakankamai ilgai, na ar bent jau nebus pamiršęs, kad jie ketino čia susitikti. Aišku, buvo abejotina, kad šis tai pamirš, tačiau visko gali atsitikti, juk ir jis yra žmogus.
-
Nors mokslo metai rodos dar visai neseniai prasidėjo, laikas bėgo greitai. Jie iš tiesų jau ėjo į pabaigą, o kartu su tuo pamažu artėjo egzaminai, kurie nulems ne vieno hogvartsiečio svarbią ateities dalį. Kai kuriuos jų rezultatai galimai pradžiugins, o kai kuriuos sužlugdys. Tačiau Quentin nesijaudino, šie mokslo metai jam buvo ganėtinai lengvi, nesunkūs. Šis turėjo įtarimą, kad egzaminus išlaikys lengvai, buvo tam nusiteikęs ir tikėjo tuo, nors to numatyti, negalėjo.
Kadangi egzaminų data vis artėjo, mokslų krūvis padidėjo, šis atėmė didžiąją dalį laisvo laiko, sumažino galimybes pailsėti, laiką skirti savo hobiams ar susitikti, praleisti laiką su draugais, sau svarbiais žmonėmis. Tačiau atradęs laisvesnę dieną, vaikinas norėjo šią skirti ne kam kitam, kaip tik merginai, kuri nežinomu būdu sugebėjo tapti svarbi jam, užimti svarbią vietą jo gyvenime.
Mūvedamas paprastais rūbais, Hogvartso uniformą numetęs į šalį, taip leisdamas sau pasijausti laisviau, Quentin žygiavo pievele susitikimo vietos link. Šio kojas aptempė juodi džinsai, o švelnios medžiagos, raudoną, kiek per didelį džemperį, slėpė ant viršaus užmauta, laisvai krentanti odinė striukė. Tokia apranga buvo ganėtinai neįprasta jaunuoliui, tačiau kažkodėl tik papildė jo nežinia iš kur atsiradusią gerą nuotaiką, kurią šis slėpė po neutraliu veidu. Bet nežinia kiek ilgam...
Artėjant prie rojaus kampeliu pramintos vietos, pamažu horizonte pradėjo ryškėti merginos figūra, kuri buvo puikiai šiam pažįstama. Vaikinas tarsi nusimetė kaukę, kuri slėpė visas jo emocijas ir šiek tiek atsipalaidavo, jautėsi kiek laisvesnis, bet vis dar neišdrįso būti pilnai savimi, dar vis daug ką slėpė.
- Sveika, maže, - su nežymia, sunkiai įžvelgiama šypsena veide, tarė grifas ir atsisėdo šalia klastuolės, prieš tai dar greit nužvelgdamas ją. Pats nesuprasdamas ką daro, tačiau tarsi trokšdamas šiokio tokio artumo, nedrąsiai suėmė jos ranką, sunėrė judviejų pirštus ir padėjo rankas ant savo šlaunies. Akies krašteliu kiek nervingai žvilgtelėjo į Heidi, norėdamas pamatyti, kaip ši į tai reaguos.
- Pasiilgau tavęs - Norėdamas šiuos du paslėptus žodžius palikti savose mintyse, bet pats nepastebėdamas kaip šie išėjo iš jo lūpų, ganėtinai tyliai ištarė.
-
Stebėdama raibuliuojantį ežero vandenį, Heidi laukė Quentin. Nors ir pasirodė čia ganėtinai anksti, tačiau atrodė, kad praėjo jau visa amžinybė, tačiau nei matė, nei girdėjo artėjantį vaikiną. Tai šiek tiek slėgė mergaitę, kadangi dabar jai teko būti su savomis mintimis. Ne šiuo atveju būtų buvę tiesiog puiku, kadangi Klastūnyno kambariuose retai gaudavo tokią prabangą, tačiau žinant tai, kad šis susitikimas gali būti vienas iš paskutinių kartų, tiesiog liūdino jaunąją vampyrę. Nors tokios ir panašios mintys, kurios per kelias minutes, jau buvo spėjusios įkyrėti tamsiaplaukę ir ji šių bandė atsikratyti, kas labiau nesisekė nei sekėsi. Nors mintis ir pavykdavo „pašalinti“, tačiau nepraėjus pilnoms dvejoms minutėms, jos vėl sugrįždavo ir kartais net su žymiai stipresne banga. Galų gale, žalsvaakė nusprendė, kad mintys yra blogai ir jeigu turėtų galimybę, šią akimirką jas išjungtų. Bet jeigu jos veiktų taip pat, kaip mobilusis telefonas, jas įjungus atgal, tuomet pareitų visos mintys, kurios negalėjo ateiti, kadangi mąstymo sistema buvo išjungta, kas tikrai nebūtų buvę gerai.
Klastuolė išgirdo šnarint žolę sau už nugaros ir artėjančius žingsnius, kurie buvo taip gerai pažįstami ir taip ilgai laukti. Kartu su pasigirdusiais žingsniais dingo ir mintys, kas privertė Heidi savo galvą išvadinti negražiais ir kultūringoje kalboje, nepriimtinais žodžiais. Apsimesdama, kad negirdi artėjančio grifiuko, mergaitė toliau stebėjo raibuliuojantį vandenį.
-Aš tavęs laukiau, -pasakė frazę, kurią buvo girdėjusi kažkokiame filme ir šyptelėjo jau šalia jos esančiam Quentin. -Sveikas, -nusprendusi, kad reikėtų pasisveikinti ir kiek normalesniu būdu, pasisveikino ir šioji.
Tyla vėl prasidėjo. Taip dažniausiai prasidėdavo kiekvienas jų pokalbis ar susitikimas, tad tai šiek tiek nestebino ir net gi buvo smagu, kadangi taip sakant tradicija nebuvo sulaužyta.
-Ir aš tavęs pasiilgau, nors matėmės vos mažiau, negu prieš penkias dienas, -nusijuokė jaunoji vampyrė. Nenorėdama, kad tyla tęstųsi dar ilgiau, nusprendė užvesti temą, kuri galbūt padės įsivažiuoti pokalbiui. -Kaip tau sekasi ruoštis egzaminams? Labai sunku?
-
Žodžiai, kad mergina jo laukė, tarsi paglostė vaikino širdį, nupiešė savim patenkintą šypsnį veide ir suteikė daugiau drąsos.
Aš jai rūpiu, dar kart tuo įsitikinau. Ji manęs laukė
Tik dar plačiau vyptelėjęs vaikinas prisislinko arčiau merginos, taip visiškai sumažindamas atstumą tarp jų. Atleidęs pirštus, paleido merginos delną iš savojo delno, tačiau praėjus dešimčiai sekundžių, ne labai užtikrintais judesiais, apglėbė Heidi per pečius.
- Penkios dienos kartais gali būti kaip visa amžinybė, - su paslaptingu vypsniu veide tarė, laisva ranka pavėlė plaukus ir atitraukęs žvilgsnį nuo horizonto, įsmeigė žalias akis į Heidi veidą. Nebijojo rodyti jausmų šalia jos, nebijojo būti savimi ir mokytis atsiskleisti jos pagalba.
- Gerai. Nežinau kodėl, bet mokoma medžiaga ganėtinai lengva. Iš tiesų, daug lengvesnė negu praeitų metų. Esu įsitikinęs, kad išlaikysiu egzaminus gerais rezultatais. O kaip tau, galbūt galiu kuo padėti? - kita ranka suimdamas prieš tai vienišai paliktą delną, nykščiu glostė merginos krumplį. Nežinia iš kur atsirado šis artumo noras, tačiau toks nors ir menkas, tačiau jam daug reiškiantis artumas, buvo malonus, kėlė keistus jausmus. Keistai gerus.
Minutėlę vėl įsitvyravo tyla. Tik šios tylos metu vaikinas nebežvelgė į horizontą, jo žvilgsnis buvo sukaustytas ties mielu klastuolės veidu. Rodosi, kad be jokios gėdos jausmo šis ją nužiūrinėjo. Iš kur tiek drąsos? Nė pats nežinojo.
- Kaip manai, kur mus keliai nuves po hogvartso baigimo? Turi planų, ką toliau darysi su savu gyvenimu? - paklausė nutraukdamas tylą. Quentin smarkiai tikėjosi, kad Heidi ateities planuose buvo laisvos vietos jam. Kažkodėl neįsivaizdavo savo ateities be vampyriukės, nors visai neseniai ji buvo tik dar viena nepažįstama mergina, kuri mokėsi toje pačioje burtų kerėjimo mokykloje.
-
Quentin pirštų pabėgimas iš jos delno ir greitas apglėbimas kiek išgąsdino Heidi. Nors tai nebuvo pirmas, o tuo tarpu ir paskutinis apkabinimas, tačiau mergaitę tai vistiek nustebino.
-Tas tiesa, tačiau net kai vasarą atvykai į Venisą, kai nesimatėm žymiai ilgiau, negu dabar, nebuvai manęs taip pasiilgęs, kaip dabar, -norėdama šiek tiek paerzinti vaikiną, dėl jo bandymo apsimesti paslaptingu.
Klausydamasi grifiuko ir tai, kad jam šie mokslo metai yra žymiai lengvesni už praeitus, jaunoji vampyrė šiek tiek nusivylė savimi, kadangi, šiai, ne taip kaip tamsiaplaukiui, nesisekė.
-Na, man žymiai prasčiau negu praeitais metais, nesinori to sakyti, tačiau abejoju, kad pavyks išlaikyti egzaminus šiais metais, -tamsiaplaukė nuleido žvilgsnį žemyn, šiek tiek susigėsdama ir nurausdama, -na, bet kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, tad galbūt papildomi metai septintame kurse irgi nebus blogai.
Artumas kažkiek gąsdino klastuolę, nes šiandien ji tam nebuvo pasiruošusi ir nesitikėjo, kad teks būti taip arti Quentin. Išgirdusi klausimą apie ateitį po Hogvartso, Heidi sutriko, neįsivaizduodama ką galėtų į tai atsakyti. Nors ir norėjo savo gyvenimą sieti su Herbologija, tačiau neįsivaizdavo, nei kaip, nei ką.
-Prisipažinsiu, neįsivaizduoju. Pirmiausias dalykas, kurį darysiu, tai vyksiu atgal pas Sabriną į Veneciją, o daugiau, nežinau. Bandysiu savo gyvenimą sieti su Herbologija, tačiau neįsivaizduoju ar tai tikrai mano pašaukimas, -mergaitė trumpam nustilo, mąstydama, ką dar galėtų atsakyti į šį klausimą. -O ką tu ketini veikti po Hogvartso?
-
Gruodė atidūmė nuo pat suoliuko. Kuris stovėjo prie kranto tos vietos, kur gyveno tos keistos baisios žuvys.
Mergaitė sustojo ir kaip visada pradėjo gėrėtis šia ežero pakrantės dalimi. Nors buvo jau ruduo, čia vis tiek atrodė gražu. Pievutė regis kvietė ją prisėsti. O ežero vanduo neatrodė toks tamsus. Va čia ir norėčiau mokytis plaukioti. Galvojo ji.
- Na kaip? Ar tiks ši vieta mums paskraidyti? - Paklausė ji Alano, Sakuros ir Dori. Dingas įsitaisė ant žolės. Gal taikėsi numigti.
- Kartą čia mačiau net triušiukų. Jie kažkur čia gyvena. Tikiuosi Dingas nepradės jų gaudyti jei kas. - Pasakė mergaitė. Tiesa, tie triušiai nesiartino prie jos. Gruodė matė juos tik akies krašteliu dar praeitą pavasarį. Taigi dabar, kai čia tiek daug žmonių tikriausiai jieir nosies nekiš iš savo slėptuvių.
-
Alanui teko pabėgėti. Nes Gruodė dūmė ežero pakrante ir ketino juos kažkur nuvesti. Bėgdamas vaikinas galvojo, kad ji labai skiriasi nuo mergaitės, kurią sutiko praeitais metais. Tas džiugino. Gal ir atėjus pavasariui neužsisklęs savyje, kaip seniau. Manė jis pagaliau sustodamas vietoje, kurioje dar neteko lankytis.
Vaikinas iškart pamanė, kad tai vieta puikiai tinkanti tapybai. Rami. Įdomu ar dažnai čia renkasi mokiniai? Svarstė.
- Turėtų tikti. O kodėl ne? O Dingui niekas neleis liesti jokių triušių. - Dingas atrodė kuo taikiausiai. Atsitiesė ten, kur švietė saulė. Alanas vėl pagalvojo apie greitai bėgantį laiką. Ir tai, kad šuniui jau aštuoni metai. Kad kartais jam jau visai patinka pagulinėti. Ir tai, kad jis jau ne toks padykęs kaip seniau.
- Na, tai pradėkim. O tai Gruodė tuojau be jokios šluotos pakils į orą. - Nusišypsojo Alanas.
-
Kai jie visi keturi susitarė paskraidyti, Gruodė pradėjo tiesiog lėkti į kažkokią tai vietą. Dori bėgo ir stebėjosi, kas gi atsitiko tai tyliai, droviai mergaitei. Aišku, Gruodė jau nuo pat pradžių daug klausinėdavo, buvo išties smalsi, tačiau jeigu jos nebūdavo dviese, dažniausiai mergaitė kalbėdavo nedaug, gėdydavosi. O dabar jų bendravo visas ketvertukas ir antrakursė, regis, taip gerai jautėsi. Arba jai Dori, Alanas ir Sakura jau buvo pakankamai artimi, arba Gruodė keitėsi. Bet kuriuo atveju Mendel dėl to juto džiaugsmą.
- Accio, - bėgdama klastuolė pasišaukė savo abi šluotas.
Ant naujesnės užšoko, o senesnę laikė rankoje. Buvo keista šitaip skristi, mat pirmoji penkiolikmetės šluota, laikoma rankoje, tarsi protestavo norėdama išsireikalauti, kad ir ant jos kas nors skirstų. Ji krutėjo, todėl Dori turėjo stipriai ją laikyti ir neprarasti pusiausvyros. Bet tai sudėtinga nebuvo. Tamsiaplaukei patiko skraidymas ir iššūkiai ant šluotos. Ir, aišku, kvidičas.
Nušokusi nuo šluotos mergina metė tą senesnę, kurią skolindavo Gruodei, Alanui į rankas. Žinoma, kad Dori skraidys su Padangių valdove, o Baltąją žvaigždę trys duos ne kam kitam, bet Alanui. Tačiau žinant grifą, penktakursė visai nenustebs, jeigu jis geresnę šluotą duos Gruodei arba Sakurai. Jos Mendel nebuvo gaila, bet Padangių valdovės neduos niekam. Ja paskraidyti leistų nebent Alanui arba Meg.
- Galim pasišaukti porą mokyklinių šluotų, - pasakė mokinė ir netrukus šalia jų atzvimbė dar dvi šluotos.
Šios jau buvo tikros senienos, visos išklerusios. Juokingai atrodė.
Gruodei užsiminus apie triušius Mendel pažvelgė į Dingą. Ir turėjo pripažinti, kad tas šuo - tikrai gerumo įsikūnijimas, nors tada per Dori ir Alano pažintį, paauglė tikėjo, kad jis tikrai paėdė gyvūnėlių.
-
Sakura kartu su draugais, ji juk gali juos vadinti draugais, ar ne? Kartu su draugais ji straksėjo į kažkokią vietą, kur pirmą kartą paskraidys. Jautėsi smalsumas ir šviesiaplaukė nekantravo. Jai buvo sunku pritapti prie kitų mokinių, nes jų mėgiamos veiklos dažniausiai būdavo žalingos. Juk jie mėgavosi tais cukraus pilnais nuodais, kankino vargšus gyvūnus laikydami juos nelaisvėje. Bet šluota, šluota juk buvo pakankamai natūralus daiktas ir, strazdanės manymu, niekam nežalingas. Tad galbūt dabar atsiras puiki proga rasti ką nors bendra su kitais mokiniais? Juk Gruodė mėgsta skraidyti, Dori, kiek baltapūkė žinojo, taip pat. Galbūt ir Sakurai tai patiks ir seksis? Gal šioje srityje ji atras bendrumo su kitais?
- O tu mėgsti skraidyti? - paklausė Sakura Alano, nes šito nežinojo.
Netrukus jie visi jau stovėjo gražioje vietoje, pilnoje gamtos.
- Žinoma, kad tiks! - nusišypsojo mėlynakė Gruodei. - Čia labai gražu, - dairėsi.
Dori kerų pagalba pasikvietė kelias šluotas ir Levins vieną jų paėmė į rankas.
- Na, ką man dabar daryti? - paklausė draugų.
-
Gruodė stebėjo kaip Dori prisišaukia dvi šluotas. Vieną iš jų jau labai gerai pažinojo. Mokėjo su ja manevruoti ir galėjo Padaryti vieną kitą triuką. Ta šluota kėlė daug nuostabių prisiminimų. Bet nepalakstyti ji čia atėjo.
Jau norėjo klausti iš kur gauti dar porą šluotų, kai Dori prikvietė dar dvi. Ir Gruodė nutarė, kad mokymuisi tokios vargšės griuvenos tikrai tiks. Ypač, jei Sakura niekada neskraidė. Tiesa, Gruodė pradėjo mokytis kaip tik su Dori šluota. Tada ji dar nenumanė kaip pamėgs šį užsiėmimą. Gal ir Sakurai jis patiks. Aišku nežinia ar jai labai bus smagu skrieti mokykline nudėvėta šluota.
Gruodė vieną iš jų paėmė į rankas. Reikėjo truputį pataisyti tą vargšelę. Rimeikaitė jau žinojo kaip. Bet tam aišku reikėtų daugiau laiko. Gal ji ir nebūtų greičiausia šluota visatoje, bet vis tiek būtų geresnė ir patikimesnė nei dabar.
Mergaitė priėjo prie Sakuros ir pasakė.
- Pasidėk savo šluotą šalia savęs. Iš pradžių tau reikia pabandyti užmegzti su ja ryšį. Pasidėjusi šluotą šalia savęs ištiesk ranką ir sakyk Op. Šluota turėtų atskrieti tau į ranką.
-
Dori jam davė vieną iš savų šluotų. Alanas iš pradžių ketino ją atiduoti Gruodei. Juk toji taip troško greitai palakstyti. Bet paskui pagalvojo, kad kadangi ji dabar pradėjo mokyti Sakurą skraidyti, tai jai kol kas geros šluotos neprireiks.
Keista, jog pats neturėjo saviškės. Tėvai būtų nupirkę bet kada. Bet jis neprašė ir neketino to daryti.
- Man patinka paskraidyti. Namuose yra šluotų. Jau seniai skraidau. Dar prieš tai, kai pradėjau eiti į mokyklą. - Pasakė Sakurai.
- Na, kadangi dabar vyksta rimtas mokymosi procesas, gal netrukdykim? Kylam kartu paskrajoti? - Paklausė Dori ir apžergė šluotą. Beliko atsispirti ir kilti į dangų. Norėjosi pajusti gaivų vėją taršantį plaukus.
Alanas prisiminė kaip kažkada ant tėčio šluotos skraidė kartu su Enrika. Dabar Enrika buvo toli. Kažkada jie matydavosi kiekvieną dieną. Bet dabar visai atitolo. Alanas net liovėsi atsakyti jai į laiškus. Nenorėjo pasakoti draugei apie savo pavojingą gyvenimą. Ji vis dar rašydavo. Bet juk kada nors nustos. Bent jau jam atrodė, kad turėtų nustoti.
-
Dori jau kaip ir buvo pasirengusi pradėti užsiimti Sakuros mokymu skristi šluota, tačiau to reikalo ėmėsi Gruodė. Merginai pasidarė tik paprasčiau, juolab, kad Alanas niekam neatidavė geresnės šluotos ir pakvietė kartu paskraidžioti, kol viena varnė mokys kitą pakilti.
- Žinoma, - sutikdama nusišypsojo Dori ir netrukus atsidūrė viršuje.
Skrendant širdis suplakė tankiau. Žinoma, ne dėl to, kad Dori skraidė. Jai tai buvo malonumas. Tiesiog tai buvo pati pirma akimirka dviese su Alanu po jų bučinio. Po nepavykusio bučinio. Ar reikėtų ką nors apie tai pasakyti? Ko nors paklausti? Duoti patvirtinimą, kad raudonplaukio veiksmas penkiolikmetei patiko?
Viduje sukosi įvairios mintys, tačiau nieko pasakyti ji apie tai nedrįso. Tik pagalvojo, kad būtų visai nieko pasibučiuoti sėdint ant šluotų, nes Dingas neturi sparnų. Apie tai pagalvojusi, na, apie skraidantį Dingą, Mendel sukikeno.
- Na, palenktyniaujam? - pasiūlė grifui ir šovė tiesiai su šluota į priekį dideliu greičiu.
-
Sakura jautėsi šiek tiek pasimetusi. Šiaip jau šviesiaplaukė visuomet išlieka rami, bet dabar širdelėje kažkas baimingai kirbėjo. Dori su Alanu išsiruošė paskraidyti, tad strazdanė stengėsi susikoncentruoti į Gruodę, į tai, ką mergaitė šnekėjo.
Ji liepė pasidėti šluotą prie savęs ir užmegzti su ja ryšį. Netrukus Sakuros šluota jau buvo ant žemės, o pati mėlynakė stovėjo šalia bei mintyse šnekėjosi su šluota. Pasakojo jai, kad jos kartu skraidys, kad bus geros draugės. Nusišypsojusi šluotai varnanagė ištiesė virš jos ranką ir tarė:
- Op, - nieko. Visiškai nieko. - Op, - pabandė dar kartą. - Op, - šluota net nepakrutėjo. - Nagi, šluotele... Prašau... Op, - tačiau ji taip ir nesujudėjo.
Sakura prikando lūpą. Akyse lyg ir norėjo kauptis ašaros, bet vis dėlto baltapūkė susilaikė.
- Gruode, kodėl šluota su manimi nedraugauja? Ar aš jai nepatinku? - liūdnu balsu paklausė bendrakoledžės.
-
Gruodė stebėjo kaip Sakurai sekasi pasikviesti šluotą. Deja nesisekė. Ir Gruodė užsigalvojo kodėl. Na gal Sakura bijo skristi? Bet aš pirmą kartą irgi bijojau. Nors kita vertus tiesiog troškau pakilti. Bet vis tiek bijojau.
- Ar bijai skristi? Gal tau atrodo, kad nukrisi? Gal tu pabandyk įsivaizduoti, kad esi paukštis. Įsivaizduok, kad leki sau virš pilies, virš miško. Nežinau. Pabandyk pajusti tą skrydžio laisvę. Gal tada šluota pakils. Nieko tokio, kad dabar nesigauna. Jei bijai skristi ir nepasitiki šluota, manai, kad nukrisi ar nepakilsi, ji tikriausiai taip ir gulės. Bet tu pamatysi kaip bus gera skrieti. Koks tai puikus jausmas. - Pati net ėmė mintyse raginti tą užsispyrėlę šluota paklusti Sakurai. Ji taip norėjo, kad draugė patirtų skraidymo teikiamą džiaugsmą.
Alanas ir Dori jau buvo aukštai. Gal ir gerai. Dabar tik mes dviese, niekas Sakuros nestebi. Gal taip bus lengviau. Manė Antrakursė.
-
Alanas visada mėgo skraidyti. Net neprisiminė tiksliai kada pirmą kartą pakilo į orą. Tada buvo visai mažas ir tėvai jam gimtadienio proga padovanojo žaislinę šluotą. Buvo baisiai smagu. Prisiminimai driekėsi labai migloti. Atsiminė tik, kad laksto po dvarą ir mama su tėčiu jį gaudo ir juokiasi. Vėliau imdavo tėvo arba mamos šluotas ir skraidydavo sode. Skraidindavo Enriką.
Buvo gera viršuje. Alanas lėkė greta Dori. Pamatęs, kad ji dėl kažko juokiasi irgi norėjo sužinoti kas juokingo.
- Kas? - Paklausė. Bet paskui mergina pasiūlė palenktyniauti.
- Gerai. Laikykis. - Apėmė džiugus jaudulys ir vaikinas paragino šluotą skrieti greičiau ir greičiau.
- O kur finišas? - Tikslinosi Alanas susilyginęs su Dori.
- Tuojau aplenksiu tave. - Pasakė ir dar pagreitino skrydį.
- Vyyykis! - Šūktelėjo ir dar sugebėjo jai pamojuoti laikydamasis tik viena ranka. Galėjo aišku dėl tokios kvailystės nusiristi žemyn, bet dabar tokie dalykai jam buvo ne galvoj.
-
Gruodė paklausė Sakuros, ar ši bijo skristi. Šviesiaplaukė turėjo pripažinti, kad taip, tad linktelėjo. Tada bendrakoledžė pasiūlė strazdanei įsivaizduoti, kad ji yra paukštis. Baltapūkė bandė tai padaryti, tačiau tai pasirodė ganėtinai sunki užduotis. Sakura nebuvo paukštis. Ji buvo žmogus.
- Bet aš neturiu sparnų, Gruode, - tarė. - Paukščiai turi sparnus, o aš neturiu. Aš... aš nepasitikiu šluota, supranti? - liūdnu žvilgsniu pažiūrėjo į mergaitę. - Juk ji... na, šluota... Ji žmogaus sukurta. Nors ir iš medžio, tačiau padaryta žmogaus. O jeigu ji bus nepatikima? Jeigu turėčiau sparnus, jie būtų mano kūno dalis, kurią galiu valdyti. Bet šluota nėra mano kūno dalis... Šluota yra daiktas, - apmaudžiai žiūrėjo į ją, gulinčią ant žemės.
Ilgaplaukė pabandė pasikviesti šluotą į rankas dar kelis kartus, tačiau ši ir vėl nesukrutėjo iš vietos.
-
- Nieko, tiesiog įsivaizdavau, kad Dingas moka skraidyti! - sušuko lėkdama kiek įmanoma greičiau. - Finišo nėra! - besijuokdama suriko.
Mendel turėjo pripažinti, kad Alanas taip pat buvo geras skraidytojas. Akimirką net šiek tiek pasigailėjo, kad davė jam vieną iš savo šluotų. Juk jeigu būtų palikusi tą šluotą mokytis Sakurai, grifas kaži, ar būtų tamsiaplaukę pavijęs ir dar aplenkęs.
Tačiau vis dėlto klastuolė jautėsi smagiai, nes šią akimirką tiek Dori, tiek Alanas buvo tokie atsipalaidavę ir linksmi, o juk to linksmumo po vasarą vykusių įvykių labai trūko.
Deja, bet draugas atsidūrė kiek per toli, kad Dori taip lengvai jį pavytų. Todėl penktakursė akimirksniu pakeitė kryptį ir pasuko dešinėn.
- Juk ten finišas, ten! - parodė į tą pusę, į kurią dabar skrido ir kelis kartus nuotaikingai apsivertė ore.
-
Gruodė galvojo kaip geriau padėti draugei išmokti pakilti. Suprato, kad kokie nors įsivaizdavimai čia nepadės. Ir tada jai į galvą atėjo mintis, kad reikėtų paskraidinti Sakurą pačiai.
- Šį tą sugalvojau. Gal norėtum, kad aš tave paskraidinčiau? Nelėktume greitai, nedaryčiau jokių staigių posūkių. Gal taip tu imsi labiau pasitikėti šluota, kai pajusi tą skrydžio jausmą. Gal tada pavyks pakilti ir pačiai. - Gruodė prisiminė kaip tėvai mokė važiuoti ją dviračiu. Jie prilaikė tą daiktą ir kai mergaitė jau smagiai mynė pedalus paleido. O ji tik gerokai pavažiavusi toliau suprato, kad tėvai to dviračio nelaiko. Ir ji viską daro pati. Čia žinoma ne visai tas pats. Bet gal Sakura taip pasijus saugiau. Pamačiusi, kad viskas gerai ims labiau pasitikėti pačia šluota ir kitą kartą pakils be manęs. Svarstė Varniukė.
-
Alanas švilpė sau smagiai ant šluotos. Jautėsi jis toks lengvutis ir greitas. Žemė plytėjo kažkur toli apačioje, o jis buvo ore, kartu su vėju ir debesimis.
- Skraidantis Dingas? - Vaikinas ėmė juoktis. - Atrodytų keistai. - Jų lenktynės tik įsibėgėjo. O gal reikėjo dabar jau jas vadinti gaudynėmis. Nes Alanas apsigręžė ir pradėjo vytis Dori.
- Ak tai sakai ten finišas. Tu verčiau paskubėk, nes aš tuoj tave sugausiu. Tu sukčiauji. - Jis vis artėjo, per skubėjimą teko kelis kart apsiversti ore. Šluota buvo tiesiog nuostabi. Klausė kiekvieno kryptelėjimo ir lėkti su ja buvo vienas malonumas.
- Aš jau netoli! - Šūkčiojo Alanas. Atstumas tarp jų po truputėlį tirpo. Grifas vis dar atsiliko nuo merginos. Bet sparčiai lėkė jos link. Atrodė, kad tuojau galės ją pasiekti.
-
Sakura jau jautėsi visai nukabinusi nosį, tačiau netrukus Gruodė davė vieną pasiūlymą: pati paskraidinti šviesiaplaukę ore. Tą akimirką baltapūkės pilve suplazdėjo drugeliai, tačiau vis dėlto Levins nutarė sutikti. Juk tai bus vis kokia pradžia, ar ne?
- Gerai, - pasakė mergina ir nedrąsiai nusišypsojo.
Ji nežinojo, ar šis veiksmas padės vėliau jai pakilti pačiai, tačiau pabandyti tikrai verta. Sakura bent sužinos, koks apskritai yra jausmas skirsti, jau bus sklandžiusi ore ant šluotos, nors ir ne pati ją valdžiusi. Galbūt po to šluota atkeliaus pas strazdanę į rankas ir jai pavyks paskraidžioti vienai?
- Nors nepasitikiu šluota, tačiau pasitikiu tavimi, - pridūrė ir paėmė nuo žemės šluotą, padavė ją Gruodei.
-
Dori sukrizeno, kai Alanas pasakė, kad ji sukčiauja. O kaip kitaip, juk aš iš Klastūnyno, branguti, pasakė ji sau mintyse, bet tik mintyse. Tačiau Alanas buvo greitas, iš tikrųjų greitas, ir sparčiai vijosi tamsiaplaukę. Dori dar stipriau šovė į priekį padidindama atstumą tarp savęs ir grifo. Tačiau dabar jau viso savo greičio nenaudojo: reikėjo pasilikti rezervo, jeigu Alanas ir vėl per daug priartės.
Mendel nusprendė atsigręžti ir pasižiūrėti, kur tiksliai skrenda ketvirtakursis, nes iki tol tik jautė jo artėjimą, o padidinusi greitį - kad pavyko nutolti. Bet atsigręžus klastuolės akį patraukė ne atstumas, kuris skyrė juodu, o du žmogeliukai ant žemės. Regis, kad Sakurai nelabai sekėsi pakilti ir šią akimirką ji įdavinėjo šluotą Gruodei.
- Ar Gruodė parodys Sakurai, kaip reikia skristi? - netikėtai sustojusi ore paklausė Dori.
-
Gruodė nemėgo kerėti. Bet skraidyti. Čia jau kas kita. Gavusi šluotą mergaitė nedvejodama ją apžergė ir palaukė, kol Sakura įsitaisys už jos.
- Puiku. Džiaugiuosi, kad manimi pasitiki. O šluota mūsų tikrai nepaves. Pamatysi. - Pasakė ir atsispyrusi pakilo į orą.
Šluota buvo sena ir lėta. Labai tiko mokytis. Ar skraidinti skristi bijantį žmogų. Gruodė sklandė lėtai. Lėkė virš to nuostabaus gamtovaizdžio. Stengėsi nedaryti staigių posūkių ar kokių kitų judesių. Po kurio laiko mergaitė paklausė.
- Na kaip? Viskas Gerai? - Rimeikaitė buvo įpratusi nardyti ore, daryti kilpas ar kitaip kvailioti. Buvo pratusi prie vėjo taršančio plaukus. Dabar pajuto lėto ir ramaus skrydžio puikumą. Visai nieko. Galima pasvajoti. Pamanė. Visai atpalaiduoja. Tikiuosi, kad ir Sakurai patinka.
- Ar dar skristi, ar leistis? Gal vėl nori pabandyti pati?
-
Jau labai mažai. Tuojau ją pavysiu. Šitai Alanas tvirtai žinojo. Reikėjo tikrai pasistengti, kad ją pasivytų. Dori buvo puiki skraiduolė. Alanas, kuris skraidė nuo mažens turėjo daug laiko įgusti. O ji juk ne. Kadangi gyveno pas žiobarus. Vaikinas žavėjosi jos gabumu šitaip skraidyti.
Bet staiga Dori stabtelėjo. O jis vos neįsirėžė į merginą. Teko staigiai sukti į kitą pusę. O lėkė Alanas greitai. Nesusivaldė ir Vos nenuslydo nuo šluotos. Pakibo ant pat krašto, bet per stebuklą išsilaikė ir užsliuogė atgal.
- Lenktynės su kliūtim? Kitą kartą perspėk. - Nors buvo truputį išsigandęs, nesiruošė to parodyti ir pliurpė kaip niekur nieko.
Raudonplaukis žinoma neįsivaizdavo kodėl Gruodė paėmė šluotą. Juk tuo tarpu kaip pašėlęs Vijosi Dori. Todėl dabar pakibo šalia merginos ore ir ėmė stebėti.
- Jos skrieja. Abi. - Pasakė. Kas ir taip buvo aiškiai matyti. Nesinorėjo spoksoti. Gal Sakurai nesiseka. O tai, kad mudu žiopsosime tikrai nepadės.
- Gal skrendam tiesiog paskraidyti? - Pasiūlė norėdamas nukreipti nuo jų dėmesį.
-
Netrukus Gruodė apžergė šluotą ir Sakura turėjo atsisėsti mergaitei už nugaros. Šviesiaplaukė kelis kartus giliai įkvėpė. Bijojo. Tačiau vis dėlto atsisėdo, uždėjo rankas bendrakoledžei ant pečių. Jos pakilo į orą. Baltapūkė buvo užsimerkusi, draugei paklausus, ar viskas gerai, pasakė, kad taip. Ji jautė, kad dabar varnanagės yra pakilusios, kad skrenda, suprato, jog atsargiai ir ramiai, lėtai. Tad galiausiai išdrįso atsimerkti.
Ir kai Sakura atsimerkė, tada ji pamatė, kaip jos abi yra aukštai! Penkiolikmetė kažkodėl įsivaizdavo, jog jos bus visiškai prie pat žemės, tačiau buvo kur kas aukščiau. Mergina išsigando.
- Viskas, leiskis, leiskis! - sukliko nebūdingu sau balsu, stipriau įsitvėrė į Gruodę ir užsimerkė.
-
Kadangi Dori sustojo staiga, Alanas taip pat staigiai suko į kitą pusę ir vos nenukrito nuo šluotos. Tą akimirką penktakursės širdį pervėrė siaubingas jausmas.
- Ne! - suspiegė ji.
Laimei, grifas išsilaikė ir vėl atsisėdo ant šluotos, o ir kalbėjo kaip niekur nieko. Pasiūlė tiesiog paskraidyti. Bet pati Dori vis dar jautė šoką.
- Alanai! - ji taip apsidžiaugė, kad draugas nenukrito, bet jos kūnas vis dar drebėjo.
Ir mergina nesuprato, ką daro. Ji paėmė ir šoko Alanui į glėbį. Tą pačią akimirką pajuto, kad sėdi kartu su Alanu ant šluotos, kuria vaikinas skrido. Ir pajuto, kad krenta.
Tamsiaplaukė susivokė, kokią nesąmonę padarė. Pažvelgusi žemyn pamatė savo mylimą magišką transporto priemonę, nuo kurios ką tik nušoko, lekiančią žemyn. Dori greitai susigraibė burtų lazdelę ir spėjo sušvelninti smūgį - jos šluota ramiai nusileido ant žemės.
Tačiau kaip jiedu nusileis žemyn, Mendel neturėjo supratimo. Ji visa tiesiog tirtėjo. Ji nesugebės padėti valdyti šluotos. Ji sėdėjo atsisukusi į Alaną, tad tik trukdys jam skraidinti. Pačiai skraidinti dabar tikrai neišeis, juolab atbulomis.
Pasidarė kažkaip suknistai baisu. Dori stipriai apsikabino Alaną, įkniubo jam į krūtinę ir sušnabždėjo atsiprašymą. Tikėjosi, kad grifui pavyks susitvarkyti su šita situacija ir saugiai juos nuleisti žemyn. Pasitikėjo juo.
-
Rimeikaitė galėjo dar ilgai šitaip sklęsti. Jos mintyse radosi klausimas iš kur tas pomėgis skrajoti. Gal giminėje buvo koks nors burtininkas ar ragana. Kada nors seniai seniai. Gal tam žmogui irgi patiko šluotos. Iš apmąstymų prižadino išsigandusios draugės prašymas. Jos balsas skambėjo tikrai baimingai. Gruodė tuojau pat pradėjo leistis. Stengėsi nutūpti kuo gražiau ir ramiau. Ir štai mergaitės kojos dunkstelėjo į žemę.
- Viskas gerai? Nurimk, mes jau ant žemės. Gal tu prisėsk. - Ji norėjo pasišaukti Dori ir Alaną, bet tie sklandė tolėliau. Ir staiga Antrakursė pamatė ką jie daro.
- O siaube... - Sušnabždėjo tyliai, nes Dori ir Alanas skriejo viena šluota. Ir dar tokia nepatogia padėtimi. Gruodė Nežinojo kaip padėti. Galvojo, kad gal reiktų kurį nors paimti ant savo šluotos ar ką. Bet ar spėsiu juos pasiekti su šia sena mokykline šluota. Dvejojo Varniukė. Ji stovėjo ir sulaikiusi kvapą žiūrėjo į tą nutrūktgalvišką skrydį.
-
Teisybės dėlei reikėjo pasakyti, kad Alano širdis dar nebuvo atsigavusi po to slydimo nuo šluotos. Ir jai tikrai nebuvo lemta nurimti.
Šluota smego žemyn. Staigiai. Jausmas buvo toks, lyg švilptų amerikietiškais kalneliais. Visiška nesvarumo būsena. Turiu kažkaip sustoti. Plakėsi mintis galvoje.
Kai Dori pas jį nušoko, šluota neišlaikė tokio greito svorio pokyčio ir pradėjo kristi žemyn. Kai ji stryktelėjo ant Alano šluotos vaikinas automatiškai paleido šluotkotį ir apglėbė merginą, kad ji nenuslystų. Bet raudonplaukio padėtis pasidarė dar prastesnė. Nesilaikydamas jis nuslydo atgal ir dabar varganai sėdėjo ant šluotos galo.
- Dabar laikykis stipriai. - Pasakė, kai ji pati jį apsikabino. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime nepajuto džiaugsmo antplūdžio Dori taip pasielgus. Šį kartą jautė tik adrenaliną ir pareigą kažkaip nusileisti ant žemės. Vaikinas paleido merginą ir pasistengė įsitverti šluotkočio. Pabandė išsilyginti. Bet sėdėjo nepatogiai. O žemė artėjo taip greitai.
Senkleris išsitraukė lazdelę. Labai skubėjo. žinojo, kad tuojau jie tėkšis į žemę.
- Wingardium Leviosa. - Įsakmiai tarė. Norėjo juos iškelti viršun, ir taip sustabdyti krytį. Manė, kad kerai sulaikys lėkimą žemyn, o tada jis galės nusileisti.
Pabūrus šluota šovė viršun. Ir jie nustojo kristi. Tiesiog pakibo ore.
- Daugiau niekada, prašau niekada gyvenime to nedaryk. Džiaukis, kad tai gera šluota, tikriausiai su prastesne būtume dar greičiau nulėkę žemyn. - Pasakė. O tada sugebėjo patogiau įsitaisyti ir nusileido ant žemės. Myliu savo burtų lazdelę. Nuostabiausią pasaulyje. Galvojo. Kojos pagaliau tvirtai rėmėsi į kietą pagrindą. Ir tai buvo tikras malonumas.
- Viskas gerai? - Paklausė Dori. Jos šluotą paguldė ant žemės, šalia tos, kuria iš pradžių skriejo Dori.
-
Netrukus varnanagės nusileido ant žemės. Gruodė pasiūlė Sakurai prisėsti, šviesiaplaukė taip ir padarė. Buvo labai baisu, bet tuo pačiu gera ir saugu vėl jausti stabilią žemę.
- Viskas gerai, - atsakė. - Aš atsiprašau. Tiesiog... Ne, skraidymas ne man. Ne, ne, ne. Daugiau niekada nesėsiu ant šluotos.
Tačiau netrukus baltapūkė galvojo jau ne apie save, o apie Dori ir Alaną. Ji pamatė, kad juodu skriejo ant vienos šluotos ir neatrodė, kad tai darytų savo malonumui. Kažkas atsitiko, mintyse pagalvojo Sakura. Laimei, jiedu sėkmingai nusileido ant žemės.
- Sakiau, kad tos šluotos yra pavojingas reikalas, - tarė Levins. - Jeigu jau Dori ir Alanui šitaip atsitiko, tai žinai. Nežinau, ar ir tau saugu skraidyti ant šluotos, - pažvelgė į Gruodę. - Tai beprotybė! To apskritai turėtų neleisti Hogvartse, o dar visi mėgsta tą kvidičą.
-
Dori sėdėjo ant šluotos užsimerkusi ir nieko nedarė. Spėjo pagalvoti tik apie tai, jog vis dėlto nėra tokia kieta, kokia save laiko. Ji nuolat susimauna netikėtose situacijose. Vietoj to, kad imtųsi veiksmų, ji sustingsta ir nieko nedaro. Anksčiau mergina tai nurašydavo vaikystei, bet dabar jau Dori buvo penkiolika. Žinoma, ji dar tik paauglė, tačiau pats tas amžius imtis kokių nors veiksmų, jeigu nutinka nelaimė, o ne laukti, kol ją išgelbės kažkas kitas.
Dabar jau tamsiaplaukė stovėjo ant žemės. Buvo gėda pažvelgti Alanui į akis. Buvo nesmagu, kad šitaip pridirbo. Juk viskas per ją. Ir tai, kad ji staigiai sustojo, ir ypač tai, kad užšoko ant grifo šluotos. Dabar jau jis tikrai niekada nebenorės manęs bučiuoti, mintyse pagalvojo.
- Aš tikrai labai atsiprašau, - tik tyliai išlemeno nežiūrėdama į jį, taip pat neatsakė į klausimą. - Aš tikrai kvaiša. Atsiprašau, - pakartojo.
O tada pažiūrėjo į varnes, kurios buvo ne taip jau ir toli. Reikėjo kažką apkaltinti, reikėjo ant kažko išsikrauti. Iš veido dingo kaltė ir Mendel sparčiu žingsniu nuėjo prie varnanagių.
- Ką jūs čia dabar išdarinėjat?! - piktai paklausė. - Ar visai nuo proto nušokot, skristi viena šluota ir dar mokykline! Juk tai pavojinga! Viskas, kas dabar įvyko, tai tik per jus! - ėmė jas kaltinti.
Tada pasisuko Alano pusėn, tačiau jam į akis vis dar pažiūrėti nedrįso.
- Susitiksim vakare, gerai? - visiškai kitokiu, švelniu balsu, retoriškai paklausė ir tiesiog pasuko pilies link pamiršusi abi savo šluotas.
Reikėjo viską gerai apmąstyti. Tokios įspūdžių pilnos dienos, tiek gerų, tiek negerų, Dori senokai neturėjo.
-
- Labai gaila, kad tau nepatiko. Aš negalėčiau gyventi be skraidymo. - Pasakė. Uždrausti skraidyti mokykloje? Ne. Gruodė negalėjo to įsivaizduoti. Gal reikėjo kitaip kaip nors elgtis, gal aš ją atbaidžiau nuo šluotų? Svarstė. Bet gal tiesiog taip yra ir viskas. Ne visi juk turi dievinti skraidymą.
Gruodė skaičiavo labai prailgusias sekundes. Bet pagaliau Dori ir Alanas nusileido ant žemės. Abu atrodė išsimušę iš vėžių. O kai ant Gruodės bei Sakuros galvų pasipylė Dori žodžiai mergaitė labai nustebo.
- Ką? Kuo tai susiję? Juk jūs patys kažkokiu būdu neteisingai susėdot ant šluotos. Tai jūs skraidėt pavojingai, ne mes. - Kalbėjo tyliai, akis nudelbusi žemyn. Kažkaip nedrįso labai smarkiai prieštarauti Dori. Bet ką nors pasakyti manė esant reikalinga. Kažkaip apginti save ir Sakurą. Jei tai būtų vykę praeitais metais, Gruodė nedrįstų nei žodžio pasakyti. Bet dabar buvo kitaip.
- Labai gerai, kad nusileidot gražiai. - Pasakė jau garsiau. Ji tik dabar pajuto, kaip pamažu atsipalaiduoja.
Kai Pikta Dori nuėjo Gruodė paklausė Sakuros.
- Gal einam ir mes kaip manai? Ar dar nori čia pabūti?
-
Alanas stovėjo ant žemės. Kietos, tvirtos, nuostabios žemės. Tokio skrydžio vaikinas dar gyvenime neturėjo. Bet net dabar iš baimės smarkiai plakant širdžiai žinojo, kad greitai vėl užsės ant šluotos.
- Žinai, taip paskraidyti man dar neteko. - Pasakė jis Dori.
- Tik dabar supratau, kokia miela yra žemė. - Vos šyptelėjo.
Alanas stebėjo kas dėjosi toliau. Ir kam dabar reikėjo užsipulti tas dvi? Paklausė Dori, tik klausimo neištarė garsiai.
- Būtinai susitiksim vakare. - Pasakė jai. Ir Dori paliko tą gražią vietą. O Alanas žiūrėdamas kaip ji nutolsta galvojo ne apie tai, kaip ką tik vos neužsimušė. Galvojo apie tas kelias minutes ant suoliuko prie ežero.
- Ką gi. Gal ir aš jau eisiu. O jei jūs dar bandysit pakilti tai atsargiai. Tikrai, juk tai senos mokyklinės šluotos. Su jomis reikėtų atsargiau. - Pasakė. Tada pasiėmė Dori paliktas šluotas. Vėliau gražins jas Dori, kai jie susitiks.
- Dingai, einam. Užteks miegoti. - Pašaukė šunį ir jis atėjo. Bevardė buvo jau kažkur prasmegusi. Matyt nušliaužė į mišką.
- Iki. - Atsisveikino ir nubėgo. Tyčia nubėgo, kad šuo galėtų pasilakstyti.
-
- Aš nesakau, kad man nepatiko, - pradėjo teisintis Sakura. - Tiesiog... tiesiog man buvo labai baisu, - atsiduso.
Mergina ėmė gailėtis savo ištartų žodžių apie tai, kad skraidymas yra beprotybė ir kad reikėtų tai uždrausti mokykloje. Juk Gruodei skraidyti labai patiko.
- Atsiprašau, - pasakė mergaitei. - Tu esi labai gabi, jeigu pavyksta ir patinka skraidyti, - dabar jau nusišypsojo.
Tačiau netrukus šypsena iš varnanagės veido dingo, nes prie mokinių priėjo Dori jas apšaukė. Sakura nieko nesakė, tačiau Gruodė kalbėjo už jas abi ir šis variantas šviesiaplaukei tiko, nes ji nenorėjo dar labiau erzinti klastuolės.
Netrukus jos - Sakura ir Gruodė - liko dviese ir bendrakoledžė paklausė, ar mergina norėtų dar čia pabūti, ar jau eiti.
- Manau, kad jau keliaukime, - atsakė ir paėmė tas dvi mokyklines šluotas. - Eime, parodysi man, kur šitos šluotos būna padėtos, - ir jos dingo tolumoje.