Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Alfas Saneris Rugpjūčio 08, 2011, 10:50:16 am
-
Ežero dugne Salazaras Klastuolis pastatė didingą melsvo marmuro sienų olą - pastatė ir užtvindė, pasirūpindamas, kad mažai kas ją begalėtų atrasti, o vidų užvaldytų visur beaugantys ežeriniai dumbliai, povandeninės samanos ir kerpės ir tamsoj baltai šviečiančios vandenių tulpės.
Pro nedideles duris bet kas nepraeitų - kad įeitum vidun, teks pasilenkti, taip simboliškai nusilenkiant ir viduj besančiai gigantiškai soste sėdinčiai Klastuolio statulai, aplink kurios galvą sukasi juodi neaiškūs padarai. Ar jie nuodingi, ar suėda bet ką judantį, kas tik užeina vidun, nėra aišku, bet faktas toks, kad iš olos gyvi išeina dar mažiau žmonių, negu olą apskritai randa.
Povandeninės Klastuolio šventyklos pasieniuose pilna žalių skrynių, galimai padarytų iš prabangaus magiško smaragdo, o skryniose pilna juodosios magijos artefaktų. Kai kurie užmuša žmogų jau vien pažvelgus ar palietus daiktą, tad geriau neišmanančiam nieko ten nečiupinėti.
Na, kalbant apskritai, geriau čia ir išvis nosies nekišti, nes neaišku, ar po šventykla dar ir koks basiliskas nėra užmigdytas - neduokdie pažadinsi!
-
Kai Nikolajus biški atsipeikėjo pamatė prie jo šliaužianti didžiausia iki šiol matyta kraba bet Nikolajus žinojo kaip apsiginti taigi nedvejodamas šuktelėjo:
-ventus!- Ir pabaisa išsitaškė į daugybe gabaliukų.atrodo moku šituos burtus nors tik teorija žinau. atrodo reikės kaip nors iš čia išsikrapštyti nors aš dar noriu pabaisas pažudyti.Nikolajaus akys užkliuvo už Alfo prie kurio rėpliojo voras kuris buvo gal dešimt kartų didesnis už abu berniukus sudėjus. Nikolajus nieko nelaukdamas antrą karta per šias penkias minutes sušuko:
-ventus!-bet deja pabaisos tai nepaveikė. Nikolajus prisiminė burtažodi nutrenkianti vorus šalin:
-Arania Exuma!- voras nuskriejo kaškur į ežera pirma Nikolajaus mintis buvo: voras nuskes.pribėges prie Alfo Nikolajus paklausė:
- kaip tu? Daugiau nesikauname gerai ?
-
-Kaip tu? Daugiau nesikauname gerai?-buvo pirmi žodžiai kuriuos Alfas išgirdo žmoniškai.
-Kur mes? Kaip mes čia patekome? Prisimenu tik raudoną blyksnį ir...
Berniukas greit atsistojo ir išsitraukė lazdelę.Apsidairęs pamatė milžinišką šiknašaudį pliurzį.Alfas pasileido bėgti,tačiau pliurzis artėjo.Vaikas sustojo iškėlė lazdelė ir sušuko:
-Impedimenta!
Pliurzis sustojo,tačiau spjaudėsi nuodingomis seilėmis.
-
Jam tikrai trūksta originalumo.Pagalvojo Nikolajus ir atsakė:
- Nebūtina avadoskedavros kerų naudoti pavyzdžiui aš žinau kerus sunaikinsiančius šį pliurzi ventus!-šikšnašaudis pliurzis sprogo abu perniukus aptaškydamas savo savotišku krauju todėl berniukai jautėsi lig ikrite į silkiu statinę.eh mano geriausias apsiaustas sugadintas.
- Matai nebūtina visur naudoti nedovanotinų kerų galima laimėti nesukeliant skausmo nors nemanau kad pliurzis mano kerų nejautė,- Nikolajus nusyšipsojo ir padėjo Alfui atsistoti.- Einame reikia surasti išėjima profesorius Dante turės darbo. Gal net man pasiūlis padėti. į kuria puse traukiame ?
-
Alfas suraukė veidą kai pliurzis išsitaškė.
-Velnias,na ir smirda,-nusikeikė jis.
Alfas nusivalė lazdelę ir tarė:
-Žinau vieną burtažodį su kuriuo galėtume nuskristi į koridorių,kur kovėmės.
Alfas pradėjo dairytis dar daugiau pabaisų.
-Man patiko gintis nuo monstrų.O tau?-jis šypsodamasis paklausė Nikolajaus,tačiau iškarto surimtėjo.
-Burtažodis-Aklento jis leis mums pašokti tarsi kamuoliams.
Alfas ir vėl apsidairė ir pamatė Žemesniasias formas
-Greičiau,greičiau ten Žemesniosios formos.Aklento!
Berniukas pašoko ir iššoko iš olos.
-Greičiau tark burtažodi ir bėgam!
-
- Koks susijaudinimas. Ko taip jaudintis aklendo,- Kad burtažodis suveikė berniukas suprato iškart kai pamėgino pašokti. Nikolajus iš visų jėgų pašoko bet nepamatė net olos lubu o tai reiškė kad jie yra labai giliai po žeme.- Na atrodo nedašoku iš visų jėgų šokau bet net olos lubų nepasiekiau. na kagi galima dar pasikauti man patinka kautis o pabaisos dar labiau patinka jau buvau su trimis susidūres. O jau ant kranto žemesniosios formos na tuoj duok laiko prisiminti burtažodi,- Nikolajus pradėjo atmintyje ieškoti ugnies rato burtažodžio bet jam nesisekė. Deje žemesniosios formos nelaukė kol Nikolajus atsimins burtažodi o ropojo prie jų kiekviena sekunde jos buvo vis arčiau. Kai jos buvo prie pat Nikolajaus ir Alfo plykstelėjo ugnias ir žemesniosios formos atsitraukė.-kas čia? kas paleido kerus? Alfai kas čia dedasi?
-
-Kas čia? Kas paleido kerus? Alfai kas čia dedasi?-šaukė Nikolajus per triukšmą.
Alfas buvo nemažiau nustebęs negu Nikolajus.Jis apsižvalgė ir pamatė didelę,tvirtą,plačiapetę figurą.Iš žmogystos lazdelės liejosi ugnis.
-Nikolajau,burtažodis:INCENDIO!-Išrėkė Alfas ir iš jo lazdelės taip pat pradėjo lietis ugnis.Žemesniosios formos ėmė trauktis į ežerą.
-Štai ten! Ten ta žmogysta kuri mums padeda!-Rodė į tamsią žmogystą.
-Gyvatės,šliužai,pabaisos,monst...
Nespėjęs pabaigti Alfas susmuko.
((Gali mane kažkaip išgelbėti ir į ligoninę nunešti ar kažkas tokio..))
-
-INCENDIO-Kai Nikolajus pamatė jog y alfa trenkėsi akmuo Nikolajus skubiai apsidairė ir pamatė kaip žmogysta moja prie kažkokios skylės kuri kaip Nikolajui pasirodė buvo išėjimas.Keista kad nemačiau angos juk dairiausi į visas puses.mastė Nikolajus. Bet gana mastymu reikia Alfa į ligonine nunešti jis kraujuoja. greičiausiai akmuo praskėlė jam galva.Nikolajus paėmė ant rankų suglebusi Alfo kūna ir ristele nuskuodė link išėjimo. Nikolajus bėgo kiek ikabindamas ir netrukus pasiekė anga bet žmogysta jau buvo dingusi Nikolajus pamatė stačius laiptus ir sudejavo Alfas buvo sunkus o reikia kuo greičiau kol jis dar nenukraujavo pasiekti ligonine. Taigi Nikolajus kopė laiptais nesustodamas kad ir kaip gėlė kaulus jis vistiek kopė ir pagaliau pasimatė šviesa. Išėjes į lauka Nikolajus nubėgo tiesiai prie ligoninės laimei jis išėjo į paviršiu netoli jos ir dabar aiškino seselei kas yra:
- Atsiprašau kad trukdau bet mano draugas susitrenkė galva. Galėsite jam padėti?- Klausė Nikolajus.
-Žinoma vaikeli, žinoma jokių problemų. O tu ar sveikas?-paklausė seselė.
-Taip aš sveikas na gal aš padėsiu pervilkti jį pižama jeigu čia nakvos.- Pasakė jis.
-Taip ačiu už pagalba jeigu nori gali prie jo pasėdėti.
-Ačiu bet man reikia eiti. visogeriausio.
-
Lauke tvyrojo tirštas rūkas... Toks tirštas,jog pro jį buvo neįmanoma įžvelgti net kur padėti koją.
Puikus,labai puikus ir tinkamas oras atlikti profesoriaus namų darbams. Sarkastiškai vis galvojo Merė. Juk mergaitė bandė sugauti profesoriaus paleistą po visą mokyklos teritoriją akmeninį animagą. Deja,jai nesisekė. Nes... O viskas buvo taip:
Merė žingsniavo ežero pakrantę,kai pamatė, saloje tupintį akmeninį triušį. Šis pamatęs ją,pasivertė lūšimi ir tiesiog išbėgo. Kur? Smit neturėjo nė menkiausio supratimo,nes nespėjo pamatyti ir sureguoti,kaip greitai žvėrelis pasivertė ir pabėgo. Tik kažkas,sielos viduje,galbūt tas šeštasis pojūtis,jai šnibždėjo,jog jis turėtų tūnoti kažkur po ežeru esančioje oloje. Na,mergaitė neturėjo kito pasirinkimo kaip tik viltis ir tikėtis,jog jis ten bus. Tad kaip įmanoma greičiau ji nuskuodė į tą didelę,seną ir šiuo metu,aptraukta migla,olą.
- Lumos,- išsitraukusi iš mantijos lazdelę, sušnabždėjo burtažodį Merė.
Lazdelės gale po truputį įsižiebė švieselė. Ją,mergaitė pasišvietė. Ir štai už kelių žingsnių sužibėjo katiniškos akys. Tai buvo ta pati,užkerėta animagė lūšis. Tuo tarpu,ši pasivertė ereliu,ir mostelėjusi savo galingais sparnais,pabandė išplasnoti iš uolos. Deja,jei nepavyko. Merė tuo tarpu greitai ir tvirtai ištarė burtažodį,nukreipdama lazdelę į paukštį:
- Aquamenti.
Iš lazdelės šovė galinga vandens srovė. Ji pataikė tiesiai paukščiui į galvą. Erelis apsvaigęs nukrito ir pasivertė į mažulytį kolibrį. Švilpiukė nieko nelaukdama stvėrė jį ir išbėgo iš olos kiek tik kojos neša. Tik,trinkt ir mergaitė vos neapgriuvo už kelyje pasitaikiusio akmenio. Reikia būti atsargiai. Šįkart Smit jau sulėtino žingsnį. Hm... Netrukus kolibris atsigaus ir vėl pasivers į kokį padarą. O juk jį,man reikia pristatyti profesoriui... Hm... Reikia imtis kažkokių kerų... bet kokių?Aha,jau žinau. Panaudosiu,kerus kurių pagalba,surišiu šį gležną paukštelį ir nors trumpam jį sulaikysiu.
- Incarcerous,- ištarė mergaitė ir iš jos lazdelės galo išsiviniojo virvės iš oro. Šios surišo paukštelį, o tuo tarpu jaunoji burtininkė greitai skuodė į pilį,grąžinti animago profesoriui.
-
Būtų neteisinga sakyti, kad po šitiek laiko niekas nepasikeitė. Iš tikrųjų daugelio dalykų net nebeįmanoma atpažint... Visi tie keliai susiraizgė ir pasimetė kaip išplyšę knygos lapai. Jei dar to negana, sakykime kad ant jų atsitūpė krūva šunų ir atliko savo reikalus. Ranka rašytos raidės nusiplovė ir ant balto popieriaus teliko nežymios dėmės. Su blogu kvapu. Man niekad nesisekė rašyti palyginimus...
Kas be ko, mažam raudonam vabaliukui ant uolos krašto mažiausiai rūpėjo blevyzgos pradžioje. Šis mažas saulėgrąžos dydžio padarėlis rūpestingai prausėsi savo antenas, atliko tai, ko reikalavo gamta. Staiga viena jo kojelė kilstelėjo ir vabalas sukrutėjo lyg nusipurtydamas. Lėtai ir atsargiai jis savo mažomis kojelėmis ėmė ropoti žemyn uolėtu paviršiumi. Visi gyvūno impulsai traukė vabalėlį atgal, slėptis po akmeniu ar kokiame drėgname įtrūkime, tačiau vis dėlto kažkas traukė gyvą būtybę, kažkas jį traukė prie vandens. Sustojęs prie pat vandens krašto, vigztelėjo savo antenas pirmyn ir atgal, pajuto švelnų vėjelį ir atkišo galvą - įtemptai laukė. Netruko tai ilgai... Lėtai iš vandens išniro ranka, kuri prisiglaudė prie akmens šalia vabalėlio, lyg sveikindama jį.
Tikriausiai jau kaip žinote, ne visi gamtos sukurti objektai paklūsta gamtos dėsniams. Magija. Raganos ir raganiai. Nuo sena jie laužė gyvenimo taisykles, išvengdavo mirties ir žaisdavo su kitais pasauliais... Tačiau už kokią kainą! Ne visiems pasisekdavo sulaukti ramios mirties... Gamta gali supykti, o tuomet ji ir pakiša tau koją, kai visai to nesitiki... Dauguma meldžiasi, kad tik išliktų tokie, kokie dabar yra.
....
Maži purslai ėmė trikdyti nuo seno tyvuliuojančio vandens ramybę. Lyg nepatenkintas vanduo sušnypštė ir išleido didelį, masyvų ir negyvą garą. Ola netoliese prisipildė rūko. Dorota išnėrė ir įkvėpė didelį oro gurkšnį. Tam prireikė daug jėgų... Mergina užspringo ir vos ne vos įsikabino į netoliese rymojantį akmenį. Moteriškas siluetas suaimanavo ir nuleido galvą.
Nejudrumas, nieko nejutimas ir apmirimas. Taigi, trečias kartas kai užmiegu šiuo baisiu miegu. Jei ir toliau tai darysiu, mano smegenys tikrai iškeps... Na, bent jau šį kartą beveik pamenu savo praeitį. Matote, Dorota turėjo tokį principą - viską gauni už kokią nors kainą. Tikriausiai šis mažas stiprybės simbolis ir leido jai gyventi tiek ilgai. Pagalvokime... Kada gi aš gimiau? Juodaplaukė kilstelėjo galvą. Apsiblaususios žalios akys ėmė pratintis prie aplinkos. Vienintelis dalykas, kurį mergina galėjo įžiūrėti, tai buvo mažas raudonas vabaliukas, laipiojantis ant jos apmirusių pirštų. Grandz nežymiai šyptelėjo. Sunkiai ir lėtai mergina ėmė ropštis lauk iš ledinio vandens.. Juk buvo (http://icons.iconarchive.com/icons/yohproject/crayon-cute/48/camera-icon.png)sausis! Kaip benamis šuo Dorota nušliaužė giliau į olą, po savęs palikdama vandens pėdsaką. Sugrubę pirštai ėmė čiupinėti rūbų (nors tai labiau priminė suplėšytus naktinius) klostes kol pagaliau užčiuopė susiraičiusią lazdelę. Pamėlusios lūpos sušnibždėjo burtažodį.
Oloje įsiplieskė ugnis. Keisti ir tylūs atšvaitai ėmė šokti ant grublėtų sienų - be jausmų, be nuotaikos. Dorota susigūžė į kamuoliuką... Pamažu ji ėmė tirtėti.
-Žiūrėk, mažasis drauge, mano kūnas grįžta pas mane, - tyliai tarė ji žvelgdama į vabzdį, kuris vis dar ropojo merginos oda.
Pamažu šiluma užliejo visą patalpą. Žinoma, juk tai nebuvo paprasta ugnis. Tai buvo magija... Kaipgi lengva būtų su ja, sako žiobarai.
-Taigi, atsigavai?
Taip nepastebėtai ir gėdinančiai atsklido balsas iš niekur. Tai buvo balsas iš anapus. Tai jis tau primena tavo klaidas ir begėdystes, priverčia tave nusimesti netikrą veidą, nugriauti tavo pasistatytą sieną, nurengti tave ir pastatyti prieš milijoninę auditoriją teismui. Dorota žagtelėjo.
-Nagi? Kas yra? Jei jau sugebėjai išropoti iš vandens, sugebėsi atsakyti ir man.
-Aš... Dorota Grandz. Gimiau mažame kaimelyje Anglijoje. Mano šeima buvo nužudyta... - pro dantis košė Dorota. Impulsyviai jos nagai įsikibo į dar pamėlynavusią odą.
-Kas?! Kas nužudė tavo šeimą? - lyg ir susijaudino balsas.
-Tas... Tas vyras... - suvebleno.
-Nemeluok man!
-Bet..
-Argi manai kad tavo protas, tavo siela ir tavo atmintis mums uždari? Ar manai kad tu esi geresnė už mus?
-AŠ JUOS NUŽUDŽIAU! AŠ! - suklyklė ji ant žemės, susiėmus galvą.
Kurį laiką tvyrojo tyla. Tik kartkartėm išgirsdavai kūktelėjimą, lyg nuskriausto mažo vaiko, netekusio kažko ypatingo.
-Bet aš nenorėjau... Aš buvau tokia silpna... JIS mane įtakojo... Dar ir dabar jaučiu tą jėgą... Lyg jis traukiotų siūlius, pririštus prie mano galiūnų... Lėlių meistras.
Oloje vis dar tvyravo tyla. Grandz kilstelėjo ir apsidairė. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tik ugnis. Mergina vėl susiėmė už galvos ir stipriai užsimerkė. Aš... Ar aš išprotėjau... Ji tyliai stebėjo šešėlius. O kas toliau? Kaip mano gyvenimas klostėsi toliau? Lipdama iš vandens buvau tikra, kas esu. Bet dabar... Tvirtos asmenybės palūžta. Ir apie tai niekas neturi sužinoti. Dorota atsisėdo, atsiduso.
-Jei jau man metas kristi, pasiimsiu kiek įmanoma daugiau, dėl kompanijos.
Juodaplaukė atlošė galvą ir išleido garą. Rūkas ir vėl, kaip mažas piktas vaikas aplėkė olą ir pastatė nematomumo sieną tarp sesių sienų. Ir tik mažas raudonas vabalėlis, pakėlęs galvą neberado tų pirštų apie kuriuos laipiojo - jie paliko šią vietą.
-
Didinga liūtė išdidžiai pakėlusi galvą dangun ir lėtai bei ritmingai dėdama žingsnius, išsileido savo baltąjį kaspiną. Garbanos lyg ištrūko iš kančios ir savo pačių patogumui bei malonumui išsikringaliojo po pečius bei kaklą.
Savannah ramiai pėdino prie ežero, kone gražiausios vietos visoje Hogvartso istorijoje, kurioje atsitiko tiek daug. Tačiau Sav apie tai, galima sakyti, iš vis nemąstė, nes kam jai to reikia.
Ežero pakrantė jau nuo seno buvo naudojama kažkokioms apeigoms - didžiųjų vakaro porelių susipažinimui ir panašiems dalykams.
Tačiau tamsiaplaukei liūtės giminės mokinės tai visiškai nekvaršino galvos. Bet tų bernelių visai mažai, žiūrėk, moterų Hogvartse bene visais 6 kartų daugiau, palengva mąstydama varna nardė po vandeniu. Kur ta ola, po velnių, kur ta ola.. Pastebėjusi šmėkščiojant keistam paranormaliam reiškiniui, tamsokos odos savininkė tik dar labiau prisispyrė kuo greičiau surasti keistąją olą.
-
Amelia, kaip ir kiekvieną vakarą, išėjo pasivaikščioti prie ežero. Kažkodėl ji nebuvo linksma ir nerūpestinga, kaip įprastai. Jos širdį slėgė lyg ir koks liūdesys, tačiau ji juo mėgavosi - vakaro melancholija ją aplankydavo nedažnai, bet kiekvieną kartą mergaitė ją priimdavo kaip seną svečią, pavaišindavo savo mintimis ir susikaupusiu liūdesiu. Šį vakarą ji norėjo pabūti visiškai viena, o tam raudonplaukė žinojo tik vieną vietą - na gerai, jų buvo ir daugiau, nuo bibliotekos iki Uždraustojo Miško medžio, tačiau šįkart varniukė buvo nusiteikusi būtent olai po ežeru. Kažkada užtikusi ją knygoje apie Hogvartso įdomiausias ir šiaip geriausias vietas, ketvirtakursė nusprendė kada nors ateiti būtent čia. Ji tai atidėliojo ilgai, tačiau dabar tam buvo pats tinkamiausias metas.
Penkias minutes pastovėjusi ant kranto ir pagaliau į jį išdrįsusi įlipti (juk yra išdžiovinimo kerai?), ketvirtakursė panėrė ir nuplaukė link tikslo.
-
Tikėdamasi, kad vis dėl to užteks deguonies nuplaukti iki olos, tamsiaplaukė stengėsi plaukti kiek tik galėjo greičiau. Plaukte įplaukusi į kažkokią angą (svarbu, kad čia sausa, bet kad šilta, pasakyti negaliu), Savannah pirmiausia pirštais prasivalė akis nuo prilipusio ir jau spėjusio prikepti dumblo. Mąsliai žvalgydamasi aplink, pirmiausia mergaitė pastebėjo, kad aplinka skiriasi. Kažkuo kitokia. Jei 99% čia esančio šlamšto yra vėmalai, dumblai ir pelenai, aš grįžtu ten, iš kur atėjau. Na, gal ne į Afriką, bent jau Hogvartsan. Niūniuodama kažkokią aiškiai nuotaikingą melodiją, Sav galvojo apie globalinį atšilimą ir dramblius (juk jie abu turi tiek daug bendrą) ir atsikėlė apsižvalgyti.
-
Abi mergaitės trimis sveikomis kojomis, na ir viena truputį traumuota, paskubomis žingsniavo per vis labiau šlampančią paežerės žolę. Lietus kas minutę stiprėjo, o į Margo sportbačius vis labiau skverbėsi drėgmė.
Aplinkui nesimatė jokios pastogės ir deja lietaus lašai nė neketino sustoti kristi. Nors jokios akivaizdžios užuovejos nesimatė, pro nuo lietaus makaronais tapusius plaukus, skubant vis krintančius ant kaktos ir trukdančius ką nors aiškiai matyti Mar akyse sušmėkčiojo kažkas panašaus į olą. O ką prarasiu..? - vienu ir tuo pačiu metu tarė balselis pirmakursės galvoje, kai Varna panorėjo, kad šis prabiltų. Sutikusi pati su savimi, mergaitė atsisuko į Rutibel.
-Manau, kad matau kažką panašaus į olą! - sušuko per lietaus ūžesį, bet vandens lašai vis tiek prislopino Margo balsą. -Štai ten! Nelabai toli! Jeigu nusišypsos sėkmė, galėsime laikinai pasislėpti ten! - nors toliau šaukė visa gerkle, ne pats stipriausias mergaitės balsas nuo krintančio vandens prislopo.
Pajutusi, kad vanduo pradeda skverbtis pro megztinį ir kyla grėsmė sušlapti iki paskutinio siūlo, Varnanagė pamojo ranka antrakursei draugei ir pasileido bėgti savo pusantra sveika koja, ten kur manė esant olą.
-
Sėkmė,- prunkštelėjo mintyse.- Vieną kartą ja patikėjau ir še tau. Bet ką čia dabar prarasi - blogiau tikrai nebebus.
Rutibel paskui Moniką įsmuko vidun.
- Lumos,- tyliai sumurmėjo ir akliną tamsą perskrodė varniukės lazdelės šviesa.
Visa permirkusi sudrebėjo, mat oloje nebuvo labai šilta, ir apsidairė. Visos sienos buvo apaugusios kerpėmis bei samanomis, o grindys tik suplūktos žemės. Hmm, ne itin maloni vieta.
- Na, jei jau esam įstrigusios čia kuriam laikui, tai galim ir pasikapstyti - galgi ką nors atrasim ir šis laikas nebus iššvaistytas veltui,- vaikštinėdama palei sieną pratarė.
Pagauta smalsumo, Ruti priglaudė ranką prie sienos ir stumtelėjo. Ši pasirodė minkšta lyg vata. Tikriausiai, tas kerpių ir samanų sluoksnis gan storas.
-
Truputį pridususi nuo bėgimo, neminint to, kad bėgti trukdė dar ir lūžęs kojos pirštas, kurio nieks nepasivargino užgydyti, mat pasirodo jis turi sugyti patas, Rutibel lazdelės šviesoje Margo apžvelgė apkerpėjusias ir apsamanijusias olos sienas, kietai suplūktą grindinį ir olos gilumoje juoduojančią pačią tamsiausią tamsą, kokia tik galėtų būti.
Atsikvėpusi ir vėl ėmusi alsuoti kaip visada pirmakursė Varna viena koja žengė į tamsą.
-Ahaa... - atsakė susimąsčiusi. -Nemanau, kad kas čia dažnai užklystų, tad ir tikimybė rasti ką įdomaus didesnė. - atsisukusi į Ruti išdėstė.
Panirusi į olos tamsą puse kūno, sugraibė iš kišenės savąją lazdelę. Galų gale (nors tam nereikėjo lieti devinto prakaito, besipraktikuojant Mar kiek užtruko) ir ji išmoko burtažodį tinkamai.
-Lumos! - tarė pasitikėjimo savimi pilnu tonu, taip prisidėdama savo lazdelės šviesa prie jau žibančios antrakursės lazdelės.
-
- Tikriausiai tavo tiesa,- atsakė krapštinėdama kerpes ant sienos.- Tik kur geriau ieškoti? Žemė atrodo per daug kieta, jog pajėgtume ką nors iškapstyti. Gal vertėtų patikrinti sienas? Neatrodo labai stabilios,- kaip tik tuo momentu ant žemės nukrito atplyšęs samanų ir kerpių gabalas.
Nuėjusi prie numestos kuprinytės, varniukė išsitraukė mažą kastuvėlį ir vėl grįžo prie tos pačios sienos. Bedė jį į kerpes, bei ėmė gremžti.
- Reikia... nuimti... šitus...- labai vaizdžiai išstenėjo.- Galbūt po jais yra kokių išklibusių plytų, kur galėtų būti paslėptų artefaktų.
Po keleto minučių intensyvaus darbo, kastuvėlis atsitrenkė į kaži ką kieto, tačiau tai buvo per daug mažas lopinėlis atidengto ploto, jog galėtum iš jo ką nors nuspręsti.
-
Ruti pradėjus gremžti samanomis ir kerpėmis apaugusią olos sieną, Mar dar kartą ją nužvelgė. Nedvejodama, laisvąją ranką įbruko kišenėn ir išsitraukė sulankstomą peiliuką.
Po nesėkmingo bandymo atlenkti jį viena ranka, Varna įsikando lazdelę dantimis, taip atlaisvindama ir kitą ranką. Darbuojantis abejomis rankomis, mergaitė nesunkiai atlenkė peiliuko geležtę.
Varnanagės ausis pasiekus Rutibel žodžiams, o šviečiančiai lazdelei vėl atsidūrus kairėje rankoje, Mar kibo į darbą.
Peiliukas smigo į minkštą, žalią ir drėgmės prisigėrusį patalą. Pasigirdo nuo akmenų plyštančių samanų garsas. Grindis pasiekė tankiai suaugusių, bet purių augalų atplaiša.
Vėl peiliuko smigimas į žalias patalais nuklotą olos sieną, ir vėl garsas, kai samanos atšoka nuo akmens...
Po nevisai suvokiamo laiko tarpo, kuris tikriausiai tęsėsi porą dešimčių minučių, per kurias po Varnų kojomis prikrito nemaža krūvelė samaninių atplaišėlių, Mar atitraukė peiliuką. Patrynusi dešinės rankos pirštus vieną į kitą ir taip atsikračiusi dalies žemių, prilipusių prie pirštų galų bepjaustant samanas, Margo pasisuko į Ruti.
-Kaip manai, ar dar daug samanų reikės nuimti? - pasiteiravo antrakursės, mat pirmakursei po truputį ėmė pabosti visa ši samanų šalinimo operacija.
-
- Nesu tikra,- atsakė, kai šis monotoninis darbas mergaitei jau ėmė įkyrėti.- Priklauso nuo to, kaip greitai ką nors rasim,- ant pėdų šleptelėjo nemažas gumulas drėgnos masės ir Ruth net pasipurtė, mat jausmas nebuvo iš maloniausiųjų.
Jau spėjusiomis paskausti rankomis, varniukė vėl ėmėsi gremžimo. Tas garsas jau buvo spėjęs įgristi iki gyvo kaulo, o nuo atsiradusio pelėsių kvapo norėjosi žiaukčiot. Tačiau, deja, darbas ar anaiptol nebuvo baigtas. plikas sienos plotas jau buvo gan didelis, bet visos plytos neįtikėtinai tvirtos, net žinant kiek visai šitai vietai turėtų būti metų. Gal visgi mums vertėjo bandyti atkasti žemę...- liūdnai atsidūsėjo mintyse.
Iš visų likusių jėgų užsimojusi, Rutibel trenkė kastuvėliu per sieną, bet jo kelyje pasipainiojo jos pirštas.
- Velnias,- keiktelėjo, įkišusi kraujuojantį pirštą į burną, ir netekusi kantrybės spyrė į sieną. Toje vietoj, į kurią pataikė jos koja, kažkas subarškėjo ir mergaitė sustingo iš nuostabos.
-
Atsimušdamas į olos sienas nuaidėjo traškantis garsas. Margo sustingo, lygiai kaip Rutibel. Nejudėdama, stebėjo vietą iš kurios pasklido šis garsas. Nuskambėjus paskutiniam traškėjimo pilnam aidui, Varna atsibudo.
Nepastebėjusi, kad Ruti, taip pat sustingusi, mergaitė pašoko rankoje gniauždama sulankstomą peiliuką.
Prislinkusi prie jau užgesusio garso židinio Mar atsitūpė ir pamiršusi rankoje laikomą peiliuką ėmė karštligiškai pešti samanas pirštais. Kai nuo kerpių, samanų ir drėgnų žemių pirštai pasidarė lipnųs tarsi aptepti pradėjusia džiūti skysta karamele, pirmakursė prisiminė turinti peiliuką. Permetusi jį iš kairiosios rankos dešinėn, pamiršusi nuovargį ir tai, kad šis darbas įgrisęs iki kaulų smegenų, toliau sparčiai kapojo samanas, tikėdamasi, kad ras bent menkiausią pagyvenusį niekniekį.
-
Galiausiai atgavusi žadą ir visiškai pamiršusi vis dar kraujuojantį ir skaudamą pirštą, Rutibel, paskui Margo, puolė ant kelių ir ėmė pešti drėgnas žemes. Nepaisė nei į kojas, nuo žemės, besiskverbenčio šalčio, nei skaudamo piršto, nei, galiausiai, pelėsių tvaiko ir aštrių akmenų.
Po kelių minučių, mergaitės atkapstė reikiamą vietą ir Ruth, su sustingusiais ir nubrozdintais pirštais, ėmė čiuopti pliką sieną. Ir išties, toje vietoje plytos atrodė ne tokios tvirtos ir kiek trapesnės.
- Čia... čia tikrai turi kas nors būti,- truputį virpančiu iš susijaudinimo balsu, sušnabždėjo.
Mergaitė bandė plytas krapštyti pirštais, tačiau šios buvo per daug aštrios ir Ruti tik dar labiau susibraižė pirštus. Apsižvalgiusi pamatė netoliese pamestą kastuvėlį ir pagriebusi jį į rankas, ėmė kotu daužyti per plytas.
-
Atkapsčius po samanų sluoksniu palaidotas, trupėti pradėjusias plytas Margo kaip ir Rutibel įniko pirštais krapštinėti smulkesnes plytos nuotrupas. Netrukus nuo aštrių atplaišėlių pirmakursės pirštai ėmė degti. Neturėdama plataus pasirinkimų asortimento mergaitė tik patrynė pirštą į pirštą.
Ruti pašokus kastuvėlio rankena trankyti merdėjančią plytą, Mar galvą aplankė taip ilgai svečiuose laukta mintis.
-Palauk, truputį. - paprašė antrakursės. -Matai, plyta labiausiai iširusi ties kraštais. - parodė, pirštu apibraukdama sutrupėjusį plytos kontūrą. -Mums reikia, kaip nors atskirti šią plytą nuo kitų... Aš manau, kad lengviausia tai padaryti - iškrapštyti šias nuotrupas... Na, supranti - taip plyta sumažės ir bus lengviau ją išimti... - išdėstė savo mintį Varnanagė, peiliuko galu nukrapštydama kelias plytos atpaišas.
-
Rutibel nespėjus nė kartelio vožtelėti į tas įgrisusias plytas, kai buvo sustabdyta.
- Tikriausiai tavo tiesa,- pripažindama linktelėjo ir pažvelgė į Margo.- Daužant galėjau tik sulaužyti tą, kas yra viduje, nors ir būtų buvę greičiau..- nenoriai nutęsė ir numetė vėl nebereikalingą kastuvėlį žemėn.
Pasikuitusi drėgmės spėjusioje prisigerti kuprinėlėje, varniukė taip pat išsitraukė peiliuką. Šis nebuvo sulankstomas, tad teko traukti jį dar ir iš dėklo.
Baigusi kuistis, grįžo prie sienos ir pradėjo atsargiai trupinti plytų kraštus, stengdamasi neįsipjauti, mat peilis anaiptol nebuvo atšipęs. Tai pasirodė esą sunkiau, nei galėtų atrodyti, nes tuo pačiu reikėjo dar ir žiūrėti, jog per stipriai nespustelėjus, peilio geležtė nepraslystų ir nepataikytų į šalimais tupinčią Margo.
-
Gerą laiko tarpą oloje aidėjo dvejų peilių geležčių krapštančių akmenis garsas. Margo net nebejautė olos šalčio ir drėgmės, mat, kad plyta ir buvo aptrupėjusi - lengvai nepasidavė.
Mergaitės ranka nuo nuovargio ėmė glebti, bet Varna nepasidavė. Juk liko tiek nedaug! - skatino ją prijaukintasis balselis.
Po nemenko darbo plyta buvo išklebenta! Varnanagė lengviau atsikvėpė, bet darbas dar tikrai nebuvo baigtas. Plyta tik klibėjo, bet vis dar nesutiko būti išimta.
Vėl pasirėmusi viena ranka, kad būtų tvirčiau, mergaitė dūrė peiliu gilyn į plyšelį esantį palei plytą, piktokai pamakalavo ir pamalė giliau esančias atplaišas. Mar ištraukus peilio geležtę, iš tarpelio tarp plytų, pažiro smulkus žvyras, o tai reiškė, kad plytai gresia iškeldinimas...
-
Visgi mergaitė išvengė subadymų ir po uolaus bei varginančio darbo, iš Margo peilio palikto tarpo ėmė byrėti žvyras. Apimta begalinio susijaudinimo, Rutibel ėmė dar inirtingiau ir atkakliau atakuosi sieną, rantyta peilio geležte. Į šalis lakstė smulkūs plytų gabaliukai, o pačios mergaitės, tikriausiai atrodė lyg būtų buvusios užkastos gyvos ir tik ką tik išsikapsčiusios lauk. Tačiau visas dulkes galima nesunkiai nusiprausti, o vat kitą artefaktą rasti būtų daug sunkiau.
Kai smulkios smilkys pasiekė ir perštinčias akis, plyta galiausiai pasidavė. Varniukė suėmė nagų galiukais už jos kraštų ir pamažu, labai atsargiai ėmė traukti. Plytai išlindus, iš jos atvertos skylės pabiro dar daugiau žvyro. Šiam išbyrėjus, galėjai pamatyti tamsaus medžio kraštą, bet Ruti nusivylimui, ertmė buvo per maža, jog jau galėtum jį ištraukti.
Mergaitė, užkišusi ranką, suėmė už gretimos plytos ir truktelėjo ją visu savo svoriu. Šioji neatlaikė, tad Ruth, praradusi pusiausvyrą, žnektelėjo ant užpakalio.
- Auč,- skausmingai sudejavo ir numetė šalin pusę nuskilusios plytos.
-
-Atsargiau, - iš nekantrumo drebančiu, bet švelniu balsu paragino Margo Ruti bandydama padėti atsistoti.
Kai abi vėl buvo ant kojų, Mar pasekė draugės pavyzdžiu ir taip pat ėmė klebenti gretimą plytą. Ši laikėsi, kiek tvirčiau negu pirmoji, bet galiausiai pasidavė, skildama. Varnos rankose liko du trečdaliai plytos, o skylėje sienoje ėmė ryškėti daikto kontūrai.
Kažkas panašaus į dėžutę... - susimąstė toliau lupinėdama šalimais esančias plytas. Dar kurį laiką oloje girdėjosi trūkstančių plytų garsas ir tylus mergaičių šnopavimas.
Margo sveikąja koja įsirėmė nenuvalyton ir samanoton sienon. Dantimis įsikandusi šviečiančią lazdelę pirmakursė abiem rankom suėmė plytgalį ir traukdama visomis likusiomis jėgomis iškeldino ir jį.
Anga buvo atverta, taip, kad nededant labai daug pastangų, būtų galima išsiaiškinti kas viduje ir tai išimti...
-Ar ten... Knyga? - kiek nustebusi paklausė.
-
Margo padedama Rutibel pakilo ant kojų ir vėl prisiartino prie sienos. Jog galėtum išimti, tą, kas buvo paslėpta, reikėjo išklibinti bent po vieną plytą iš visų pusių. Po šito, tai tikrai nebejausiu rankų,- liūdnai pamanė, kibdama į likusią plytos pusę.
Visgi, kai plytos buvo išimtos, o dėžutė atsidūrė ant žemės, rezultatas, pasirodė, buvęs vertas visų tų pastangų, mėlynių ir nubrozdintų pirštų.
- Manau taip,- sukuždėjo.
Varniukė atsargiai išėmė iš medinės dėžės didelę, storą ir, be abejo, labai seną knygą. Šioji buvo aptraukta juoda, kiek pablukusia oda, ant kurios matėsi kažkoks įspaustas simbolis, o jos kampai pakaustyti pilkšvu metalu.
Ruth atsegė tokios pat spalvos sagtį ir atvertė kelis puslapius. Šie buvo pilni ranka prirašytų, mergaitei nežinomų rašmenų ir įvairiausių brėžinių bei piešinių.
- Kaip manai, kas tai?- paklausė Mar'os ir parodė į neryškų simbolį ant viršelio, bei rašmenis knygos viduje.
-
-Be abejonės tai - kažkieno emblema. Primena viduramžių riterių ordino kryžių ar kažką panašaus. - išdėstė savo spėjimą Mar pirštų galiukais perbraukdama per įspaudą.
-Nors... Gali būti ir slapto pasipriešinimo neteisingai valdžiai ženklas. Kažkas panašaus į Robiną Hudą tik su simboliu. - kiek šyptelėjo. -Dar vienas variantas - didingos burtininkų šeimos, kurią iš valdžios nuvertė koks piktadarys, herbas. Sunkoka spręsti, kai nežinai kas viduje.
Varna paėmė knygą iš Rutibel rankų ir atsargiai atvertė oda aptrauktą knygos viršelį. Pirmakursė sustingo nunarinusi galvą. Vieninteliai jos gyvybės požymiai buvo per raides lakstančios akys ir tylus kvėpavimas, kurį, tarsi garsiakalbis, atkartodavo olos sienos.
-Manau čia Lotyniškai... - pareiškė, po kiek laiko pakėlusi galvą ir akis į Ruth. -Tik gaila, kad ne taip gerai moku lotynų... O tiksliau žinau tik keletą pamokoms reikalingų žodžių. - prasitarė grąžindama knygą antrakursei draugei.
-
- Išties labai tikėtina,- pritarė, taip pat pirštais nagrinėdama paslaptingąjį ženklą.- Būtų šaunu suprasti kas joje slypi. Juk tai istorija! O pagal knygos būklę, jai mažiausiai keli šimtai metų!- spirgėjo iš susijaudinimo mergaitė.- Jei reiktų spėti tiksliau, tai manyčiau, kad jai mažiausiai septyni šimtai metų.
Rutibel atsargiai vartė trapius puslapius, vis dar negalėdama atplėšti žvilgsnio nuo piešinių bei simbolių. Dabar būtų galėjusi mirti už tai, jog gebėtų perskaityti, kas ten parašyta. Nors iš šių brėžinių, taip pat galima šį tą sužinoti,- mąstė braukdama pirštais išblukusias rašalo linijas.- Bet tai pernelyg mažai, jog galėtum suvokti prasmę.
- O ką mes su ja dabar darysim?- galiausiai susivokusi, uždavė svarbiausią klausimą.
-
Kol Rutibel kalbėjo Margo galvoje nušvito dar viena mintis.
-Žinai, turiu dar vieną spėjimą, - prabilo kai Ruth baigė. -Ši knyga gali būti ir iš Renesanso. Neskaitant dar ir to, kad tada raštas buvo laubiau pažengęs negu Viduramžiais. Mane žavi mintis, kad ši knyga priklausė Leonardui Da Vinčiui. - išbėrė pusgreitakalbe. -Na, bet bet kokiu atveju, vis tiek pačios vienos jos neperskaitysime.
Jaunoji Varna pirštais pakrapštė netoliese vešinčias samanas. Išgirdusi Antrakursės draugės klausimą nušvetė samanų gumuliuką šalin.
-Hmm... Na, vienas iš dvejų... Arba einam į biblioteką ir susiradę Lotynų kalbos žodyna vargstam versdamos visus šiuos žodžius. Arba parodom knygą Magijos Istorijos mokytojai ir viliamės, kad ji ką nors žinos ar supras. - gūžtelėjo pečiais Margo.
-
- Manau gal būtų geriau parodyti mokytojai. Ji tikrai kažką žinos, o toje bibliotekoj mes kapstytumėmės iki proto netekimo,- mąstė vis dar vartydama rankose brangiuosius puslapius. Tokie trapūs. Kiek jie dar būtų atlaikę, šitokiose sąlygose.
Rutibel įdėjo knygą atgal į dėžutę ir saugiai uždengė, jog jos nepažeistų lietaus persmelktas lauko oras.
- Manau, jau metas mums grįžti. Tikriausiai ne tik, kad nustojo lyti, bet ir sutemo,- pasitrynė pavargusiomis rankomis akis.
Varniukė nuėjo susirinkti išmėtytų daiktų. Mesdama į savo kuprinytę viską, ką buvo bet kur nušveitusi darbo metu, mergaitė jautė, kaip susijaudinimui išblėsus ją apgaubia nuovargis. Žvilgtelėjusi į laikrodį, pamatė, jog jos čia išbuvo ištisas tris valandas. O atrodė nedaugiau kaip nepilna valanda.
Ant pečių užsimetusi kuprinę, o dėžę padavusi Mar'ai, Ruth su kompanione patraukė išėjimo link. Prieš praverdama duris, Ruti mostelėjo lazdele į išdraskytą sieną, kad neliktų nė menkiausią įrodymo, jog ši slegianti ramybė buvo sudrumsta, o tada... Tada žvilgtelėjo į tamsią olą paskutinį kartą ir paliko ją su visomis dar neatrastomis paslaptimis.
-
Nusprendusi, kad geresnės vietos augalų ieškojimui tikriausiai net ir neatras, klastuolė išsiruošė į olą, egzistuojančia po ežeru tikėdamasi, kad bent kiek visa šita kelionė atsipirks ir nepaliks jos tuščiomis rankomis. Jau po truputį ėmę įkyrėti egzaminai su savomis užduotis, aišku, buvo įprastas dalykas vos ne visiems mokiniams, tačiau nori nenori turi juos atlikti dėdamas kuo didesnes pastangas - arba bent kiek, kad profesoriams susidarytų bent menkutis didesnio stengimosi įvaizdis.
Vos kyštelėjusi nosį olon, Junko apžvelgė šią tuo atsargesniu žvilgsniu, stengdamasi nepraleisti nė mažiausios užkampio - nors rodėsi, kad augalai, ar bent jau augalai, kurių dar nebūtų pastebėjusi anksčiau čia nenorėjo būti.
Kelias akimirkas pastovėjusi vienoje vietoj, mergaitė galiausiai dideliu žingsniu žengė į olos vidurį - vis dėl to, ji tikrai buvo didelė, ir gal kažkas tiesiog prasprūdo pro akis. Na, ar taip buvo tikėtasi, nors nieko neaptikusiai teliko išspausti gilų ir įkyrumo pilną atodūsį. Herbologijos užduotis atrodė pati įkyriausia atlikti, bet jos neatlikimas pirmakursei net nebuvo pasirinkimas, kad ir kaip kažkas maloniai ausį šnibždėjo, kad vienos neatlikimas - ne pasaulio pabaiga.
Niekad nesustojančiai iš nepasitenkinimo dūsauti mergaitei atsirėmus į vieną iš olos sienų, ji net nespėjo klyktelėji kaip kūlversčiu persivertė atgalios - rodos, kad siena į kurią ši atsirėmė įgriuvo nuo tokio "sunkaus" mergaitės atsirėmimo. Atsistojusi ant kojų ir nusivaliusi dulkes, žemes, smėlį ar dar velniai žino, kas ten buvo Junko išleido palaimingą atodūsį ((vau, Jun, baik dūsauti kaip kokia senmergė)) pamačiusi, kad nuo įgriuvimo atsiradusios nuolaužos pilnai šio neuždengė, ir mergaitė galėjo gal ir ne itin lengvai ar smagiai, bet ištrūkti.
Beet.. Čia mano proga, argi ne? Žinodama, kad išėjimo kelias vis dar egzistuoja, mergaitė atsuko jam nugarą ir apsižvalgė ten, kur įgriūvo - supratus, kad tai dar viena ola, kad ir labiau akmenuota ir kieta negu originalioji, Junko veidą nuspalvino šioks toks nusivylimas. Pabandžius bent jau tą minimaliai pavaikyti šalin, klastuolė tvirtu žingsniu žengė priekin, vis apsidairydama, ar nenuspręs apsireikšti kokie augalėliai.
-
Akimis užkliūdama tiktai už visokių žolelių, samanėlių arba apskritai nieko augališko, mergaitė tylomis pėdino į olos gilumą, kuri pradėjo kažkiek drėgnėti, ir klastuolė nebegalėjo laikytis už akmeninės sienos be to šlykštaus juntamo šlapumo pojūčio. Ola buvo pradėjus mažėti, todėl ir jai tekdavo ne vienoje vietoje susilenkti, nors palyginti Junko ir buvo gan smulkytė - suaugęs žmogus čia tikrai nebūtų galėjęs pakliūti, nebent tik šliauždamas ant pilvo tarsi kokia gyvatė.
Oloje atsiradus išsišakojimui (tai tikriausiai jos ir nelabai buvo galima vadinti ola, tiesa?) ir staigiai padidėjus, klastuolė kiek nustebo - jau buvo įpratusi eiti sulenkta nugara, todėl keliai, kuriuose galimas atsitiesimas visu kūnu buvo ne tik norimi, bet ir kiek keisti.
Pasirinkusi dešinįjį kelią, pirmakursė iškarto pakliuvo į kažką, ką būtų galima užvadinti požemiais - nors rodos, kad ir kas jais buvo naudojąsis originaliai mėgo vandenį, priešingai negu mergaitė - vos ne visur telkšojo iki kaulelių apsėmęs vanduo, o vienoje vietoje buvo nedidelis vandens ežerėlis.
Kokio velnio..?Niūriu tonu pagalvojusi mergaitė apsižvalgė aplinkui, tikėdamasi, kad galės apsisukti ir nešdintis iš čia, nors rodos, likimas taip nematė - užmačiusi tikrai ne vieną ar ne du dar nematytus ir nepažįstamus augalus, vienuolikmetė išleido nepasitenkinimo ir įkyrumo pilną aimaną.
Apsižvalgiusi, ar tik kur nors nėra duobių, kurias uždengia vanduo, klastuolė žengė didelį žingsnį, artėdama prie pirmojo augalo - pasiekusi šį sėkmingai ir be jokių komplikacijų, mergaitė veide išspaudė menką šypsnį - kad ir džiaugėsi, jog herbologjos darbas bus atliktas, tikrai jos kojas apsemto gilėjančio vandens pojūtis nedžiugino. Kaip tik galvodama, kad būtų gal gerai parnešti augalėlį kitą profesorei, Junko užmatė neįprastai juodą gėlę puošiančius nedidelius, vos pastebimus pilkus spygliukus ir iškarto tą idėją išminusavo iš galvos. Nusprendusi, kad užteks tiesiog išsiaiškinti apie šių išvaizdą kuo galima labiau, mergaitė mintysė ėmė rašytis tai, ką mato. Juoda, visiškai juoda ir kotu, ir lapais, ir žiedu gėlė, ant kurių galima įmatyti mažyčių šviesesnios pilkos atspalvių. Ant koto yra tokios pats spalvos pilki, vos pastebimi plonyčiai spygliukai... Ką, negi ir viskas? Kiek nusiminusi, kad iš vienos gėlės ne itin ką išpešė, klastuolė greitu ir dideliu žingsniu atsirado prie kitos užmatytosios gėlės.
-Čia gi Aštriadantė Dalgrama!-džiaugsmingai, kad bent kažką žino, šūktėlėjo Junko, tuo pat metu stovėdama prie pat gėlės ir bandydama prisiminti kažką daugiau apie šią,- Jei pamenu, mh, jų yra visų spalvų žiedų, bet labiausiai paplitę raudoni.. Gėlės yra labai jautrios aplinkai - vos pajautę kitą gyvybę šalia padalina savo kotą perpus ir parodo virtinę didelių dantų, perteptų žaliomis gleivėmis..
Balsui vis tilstant, pirmakursė suprato savų žodžių prasmę ir iškarto atšoko į šalį - kad ir nesėkmingai, nes jo atšokimas pasibaigė susipynusiomis kojomis ir maudynėmis neitin giliame vandenyje. Žvilgtelėjusi į gėlę, mergina supratu pasišalinus pačiu laiku - ši kaip tik skleidė savo kotą į jo normaliąją poziciją. Dar spėjusi užmatyti, kad Dalgramos žiedas buvo dangaus mėlynumo, o ne įprastai esantis raudonas, Junko iškarto nešdinosi nuo augalo, kad nebūtų prie jo per dviejų metrų spindulį.
Atsikeldama nuo vandens, kuriame laaabai smagiai sušlapo, klastuolė pabandė išsigręžti visą vandenį iš savų rudų plaukų ir drabužių, nors tai nebuvo nei itin veiksminga, nei itin pagalbiška. Nusprendusi dirstelėti į dar vieną gėlę, kuri ir taip buvo šalimais, o tuomet nešdintis iš šitos vietovės, Junko atsargiu žingsneliu priartėjo prie šios - ką galėjai žinoti, gal ir šita bjaurybė tiesiai iš velnio atklydus bus.
-Tu primeni lotosą..-sumurmėjo klastuolė sau, bandydama apžiūrėti gėlę, bet neprisiartinti,- nors tavo lapai ne to įprastos žiobariškos žalios spalvos, o geltoni.. O pats žiedas keistos turkio spalvos...
Bet vistiek šita gėlė normaliausia. Nors net nesiruošiu rizikuoti bandydama ją parnešti atgal.
Nusprendusi, kad neverta čia bandytis dar labiau pašalinti visą sušlapimą ar pasilikti čia dar ilgiau, klastuolė skuoste nuskuodė atgal prie išsišakojimo, nuo jo - atgal į atrastąją olą, o tuomet išlindo pro įgriuvusią sieną, net nesistengdama jos kaip nors paslėpti, palikdama jos egzistenciją visų akims.
Kelias akimirkas dar pabuvusi originaliojoje oloje, mergaitė apsidairė, ar aplink nėra žmonių - tuomet kuo galima greičiau pradėjo bėgti į Hogvartso pusę rizikuodama peršalti, bet taip darant tikėdamasi, kad niekas jos peršlapusios net nepastebės.
-
Rokas vaikščiojo aplink Hogvartsą. Staiga pamatė kažkokią seną olą. Jis prisiminė, kad jam reikia ieškoti augalų kažkokioje oloje. Tikriausiai reikia ieškoti čia. Geresnės vietos nerasiu Berniukas leidosi žemyn ir pradėjo ieškoti augalų. Rokas rado kažkokią gėlę. Ji vis aitaliojo savo žiedų ir koto spalvas. Rokas pagalvojo. Jau kažkur mačiau tokią gėlę. Hmm. Juk tos gėlės auga tame dideliame urve prie namų. Tai mažoji spalvotukė gėlė. Bent jau taip sakydavo mama Rokas priėjo tekantį požeminį vandenį. Jame pamatė kažkokį keistą dumblą. Jis prakalbo:
– Aš esu dididysis žaliasis šitos olos karalius. Mano rūšis Krococo Cipalemcijus yra visiški varguoliai ir aš jų išsižadėjau. Berniukas prisiminė, kad skaitė herbalogijos knygą kur buvo parašyta šita rūšis. Ten buvo rašoma, kad jie tiktais gimę būna nekalbantis, tačiau jeigu koks nors burtininkas ateina ir juos užburia jie sako tą pačią frazę visą gyvenimą kiekvienam sutiktam. Varnanagis atidžiau apžiūrėjo vandenį. Ten dar plaukiojo kažkokia lelyja. Tačiau kai tik Rokas pažvelgė į ją ji atsistojo ant savo dviejų stiebų lyg žmogus ant kojų. Ji išlipo iš vandens ir pradėjo pulti berniuką.
-
Raudonakė jau nebepirmą kartą dūlino į drėgną, šaltą, kerpėtą olą. Nelabai senai, o gal ir labai, pati nežino, nes laikas čia - Hogvartse, tai šuoliuoja, kaip gepardas, tai slenka, kaip koks padžiuvęs sliekiukas, čia jau užklydo. Ko ji čia eina? Kaip ir dėl laiko - pati nežino. Slenka, nes turi slinkti. Juda, nes privalo judėti. Kodėl ola? Nes ji - pirma pasitaikiusi neatvira vieta. Kodėl reikia neatviros vietos? Velnias žino. Esmė buvo tame, kad pirmą kursą bebaigianti Varna jau antrą kartą lindo į tą pačią gličią ir savo kvapu nosį riečiančią olą, kurioje gal anądien, o gal praeitame amžiuje skutinėjo kerpių bei samanų gumulus su kita, antrakurse Varna ieškodamos kažko istoriško.
Gražiai nuvalyta akmeninė olos siena vis dar buvo tokia pat švari, bet kartu ir purvina - tokia kokią paliko mergaitės. Visai šalia tūnojo jau kiek susmegusi glitėsiu krūvelė, bet ne ji buvo sirenos galvoje. Na galbūt buvo, bet dabar reikėjo augalo. Kažkokio augalo apie kurį būtų galėjusi papasakoti ir su triumfu užbaigti pirmuosius mokslo metus burtininkų prisikimšusioje mokykloje.
Kol kažkoks nesuprantamas tylos balsas, prasimušantis net pro storiausius ir kiečiausius olos akmenis kalbėjo neaiškias kalbeles Margo kojomis atskriejo jau bene iki olos pabaigos, nors tai anaiptol nebuvo ji. Hogietės priešaky rymojo tamsiai žalių, nuo olos viršaus tobulai siekiančių apačią, tankių vijoklių siena, lyg ir skelbdama pabaigą. Nors ir menko, bet vis tiek smalsumo pagauta jaunoji burtininkė ėmė ir padarė, atrodo kvailą dalyką - ištiesė ranką ir praskyrė augalų užuolaidą dengusią visą olos pakraštį. Ir žinote ką? Nemažai Mar nuostabai už vijoklių buvo visai ne tikėtasi uola, o kažkoks mini augalų pasaulėlis. Niekaip nesuprantu kodėl tau, tai yra man taip velniškai sekasi. - džiaugsmingai riktelėjo galvos balselis įsakydamas tuojau pat pasijudinti, rasti augalą ir nešti kudašių iš pridususių glitėsių prisigėrusios olos.
Akimirkai sustingusi Varnanagė žvilgsniu perbėgo olą oloje. Imk pirmą pasitaikiusį ir nešdinkis iš šito dvoko! - vėl spygtelėjo balselis, primindamas, kad pridvisusi drėgmė iš tikrųjų riečia nosį. Ypač dabar. Kažkoks nepaaiškinamas pavasarinis olos nevėdinimas.
-
Ilgai negaišusi, nes kam gaišti, kai gali viską daryti greitai, Margo tiesiog nužingsniavo prie pirmo akį patraukusio augalo, kuris, kaip paaiškėjo priėjus, savo ir mistikės laimei nedvokė, atvirkščiai - kvepėjo skaniai, kaip erškėtrožė. Pats augalas kažkiek priminė saldumynų medelį, nors visai galimas daiktas, kad toks ir buvo. Tiesus, liaunas kamienas blizgėjo lyg saldymedžio lazdelė ir buvo toks pat juodas. Iš medžio viršūnės, žemyn sviro jazminą primenančios šakos, tankiai aplipusios smulkiais, stikliniais, tamsiai raudonais, kaip ir sirenos akys, smailais, penkialapiais žiedeliais. Aplink nusvirusias saldymedžio lazdelių šakas dar tekėjo plonos, sidabrinės gijos su savimi nešdamosios ir įprastus žalius, pelargonijos lapelius. Žodžiu olos oloje gyventojas atrodė išties naujai ir savotiškai patraukliai.
Kad ir kaip skaniai atrodė ir kvepėjo medis, neužgožė pavasariniam nevėdinimo bumui pasidavusios olos tvaiko, kuris jau baigė sukelti skrandžio rūgštis su maisto likučiais. Karčiai nurijusi seilę, vildamasi, kad kartu su ja tas gerkle lipantis gumulas kiek nuslinks žemyn, vis dar pirmakursė, nenorėdama niokoti neištyrinėtos floros griebė pirmą po kojomis pakliuvusią, padoriai atrodančią, savaime nulūžusią šakelę ir greičiau negu tikėjosi pasišalino iš olos oloje ir olos kurioje buvo ola. Tu tiksi. - iškvėpė smegenų balselis demonstratyviai, maždaug "vos neapsivėmiau, bet neapsivėmiau" atsidengdamas burną.
-
Nusigandęs berniukas prisiminė burtažodį. Bombardo gėlė akimirksniu sprogo. Nelabai turėjau laiko jos apžiūrėti. Manau čia viliavetres palones. Jis peržengė vandenį ir ėjo toliau. Jam kelią užstojo vijokliai. Jis žengė per juos. Ir atsidūrė kitoje oloje. Ten buvo labai tamsu, net savo rankos negalėjai matyti. Lumos maxsima Arba tos olos kitoje vietoje jis pats to nežinojo. Varnanagis atsivertė vadovėlį. Čia tikriausiai mažieji sipodoro urviniai vijokliai kiekvienas vijoklis kiekvieną mėnesį išmeta po dvi sėklas. Tos abidvi sėklos susiijusios. Ir perėjus per vieną. GAli atsidurti prie kitos. Rokas pamatė dvi gėles jos kabėjo virš galvos. Olos viršuje. Aukštyn kojomis.
Rokas peržvelgęs vadovėlį ir neradęs ten jokios informacijos nusprendė eiti toliau. Pavargau noriu grįžti į pilį, bet dar turiu rasti porą augalų. Einant po savo kojomis jis pamatė žaliai šviečiančią žolę. Rokas atsiklaupė ir pamatė, kad žolė pakeitė savo švytėjimą ir žalio į raudoną. Nežinau, kas čia pavadinsiu ją šviečiančia žole. Iki tol kol užinosiu kitą padinimą. Varniukas nusprendė eiti iš olos. Jisvėl perėjo vijoklius. Peršoko vandenį nuėjo iki olos gavo ir grįžo į pilį.
-
Atėjo dar viena niūri diena, ir Adira nusprendė paieškoti olos, į kurią turėjo patekti egzamino metu ir ieškoti augalų. Ji nerimavo, kadangi nelabai norėjo eiti į kažkokią tamsią olą viena. Ji norėjo palydos.
Mergaitė pirštais lietė apsamanojusias sienas, kurios ją šiek tiek baugino. Viskas baugino. Visi egzaminai ją baugino.
Pirma mintis šovusi į galvą buvo aptyrinėti tas samanas ant sienų, bet tikriausiai visi pirmakursiai tai padarė, todėl ji nusprendė pabūti originalesne ir ieškoti kitokių augalų. Eidama ji panaudojo lumos, nes oloje buvo tamsu kaip pačią tamsiausią naktį. „Tikiuosi neteks susipažinti su šios olos gyventojais“ tikėjosi Adira ir toliau ėjo į priekį, apžiūrinėdama pakampius.
Po dar dešimties žingsnių ji rado vieną augalą. Nieko neišsiskiriantis, paprastas, spalva tiesiog žalia. Bet pirmakursė galėjo augalą atpažinti.
-Geltonoji ropelė,-sušnibždėjo sau ir iš kart mintyse pamatė kažkokios knygos puslapius.-Ją reikia palaistyti. Joms reikia daug vandens. Aquamenti.
Mergaitės veide pražydo šypsena. Ji džiaugėsi galėdama padėti. O skinti augalo nenorėjo, beje, nežinojo ar reikia, todėl tik užsirašė į sąsiuvinį:
Geltonoji ropelė - panaši į paprastą žolę, turi šiek tiek stambėjantį kotelį apačioje, rudens laikotarpiu pražysta vienas mažas žiedelis. Augalas nenaudojamas jokiems vaistams ar tyrimams.
„Tikriausiai nenaudojamas“ pagalvojo ir įsidėjo blanknotą į marškinėlių kišenę. Tik dabar susiprato, kaip čia vėsu.
-
„O kas žino, gal man padidins taškų skaičių už tai, kad nenuroviau gyvos žolės“ pagalvojo ir toliau ėjo gilyn į vis tamsėjančią olą. „Įdomu, ar lazdelė gali skleisti dar ryškesnę šviesą?“
Eidama mergaitė visą laiką ranką laikė ištiestą priekin, kol pagaliau paskaudo ir ji ją nuleido. Apžiūrinėjo visus pakampius ir sienas, kol galiausiai pastebėjo dar vieną nematytą žolę. Labiau gal krūmelį. Krūmelį ant sienos. „Įdomu“.
Augalas buvo tamsiai žalias, galbūt net pilkumo žalios spalvos, Adira negalėjo įmatyti, kadangi buvo tamsu, o lazdelės šviesa buvo neaiški. Lapai kieti, apvalios formos, slidūs. Krūmas niekuo nekvepia.
Tik Adira nežinojo pavadinimo, bet labai nesijaudino, tik brūkštelėjo:
Krūmas - delno dydžio, dekoratyvinis, auga keistomis sąlygomis (t.y. oloje ant drėgnos sienos), labai apvalūs ir slidūs, kvapo neturi.
Eidama toliau ji dar pamatė paprastą petražolę, kuri augo Kerkvole, jos namuose (mamos darželyje - Adirai net širdis suvirpėjo prisiminus namus). Pirmakursei buvo įdomu, kodėl čia auga tokie augalai. „Norėčiau sužinoti ar ir oloje yra žiupsnis magijos“ pamąstė ir aprašė petražolę.
Paprastoji petražolė - dailūs, žali lapeliai, plonas stiebelis, savotiškai kvepia
„Šis aprašymas tikrai nepakenks“ pagalvojo ir įsidėjo lapelį į kišenę, o tada kuo greičiau patraukė į jau pradėjusią temti dieną.
-
Buvo graži,žvaigždėta naktis. Klastuolė išėjo iš mokyklos kiemo ir patraukė tiesiai link didžiulio ežero. Buvo tamsu,tačiau Ara matė gerai. Žvaigždės nušvietė jai kelią.
Priėjusi tamsų,raibuliojantį ežerą,mergina atsisėdo. Jos šviesūs,ilgi plaukai spindėjo nuo mėnulio šviesos.
-Lumos,- išsitraykė mergina lazdelę. Ši sužibo žalia šviesele.
Išsitraukusi juodą knygą,nugvelbtą iš uždraustojo skyriaus,ji apsižvalgė ir ją atvertė. Tai buvo knyga apie Tamsos Valdovą. Kadabgi Aros ranka buvo pažymėta tamsos ženklu nuo pat gimimo,jai buvo svarbu sužinoti,ką gi tai reiškia.
'Pirmas skyrius...Tomas Ridlis....' Skaitė ji mintyse.
Apsižvalgiusi ji pamatė,jog sėdi per daug atviroje vietoje. Mergina atsistojo ar apėjusi ratą aplink didžiulį ežerą,rado užslėptą olą. Ši buvo didelė ir erdvi,tarsi pagaminta skaitymui. Mergina įlindo į ją ir įsitaisė.
-
Ši tyli, giedra naktis buvo kiekvieno astronomo svajonė. O kuo gi nuo įprasto astronomo skyrėsi Kasiopėja? Gal dėl to, kad jos bagaže ne tik astronomija, bet ir ateities būrimas puikavosi, o gal ji ir niekuo nesiskyrė nuo paprasto astronomo, tačiau garbanė apie tai visiškai negalvojo.
Taigi, šią nuostabiąją išsvajotąją naktį, Kasiopėja gulėjo ant ežero kranto, žiūrėdama į žvaigždes. Profesorė tyliai niūniavo dainą, šioji, nenuostabu, buvo iš Melani Martinez albumo. Atsidususi ji akimis vedžiojo žvaigždynų linijomis, išardydama ir sudėdama juos iš naujo. Vis tik, šioks toks garsas pažadino ją iš lėlių namelio (spėkit iš karto kokią dainą niūniavo garbanė) ir žvaigždynų pasaulėlio.
-Ar čia kas nors yra?-garsiai kreipėsi Kasiopėja į olą, kurioje girdėjo žingsnius.
-
Išgirdusi profesorės balsą,mergina krūptelėjo ir pažiūrėjo viršun.
-Tai aš,ponia. Ara,pirmas klastūnyno kursas.- Ji greitai paslėpė knygą bei savo ranką po rankove... ir išlindo.
-Atleiskite,kad naktį klaidžioju požemiais. Tiesiog nemėgstu dienos.
Aros juodas smauglys vyniojosi jai aplink ranką. Mergina paglostė švelnią jo galvelę ir nusišypsojo profesorei. Nebuvo labai sunku apsimesti gera. Drakas ją išmokė. Tereikėjo šypsotis ir ploninti balselį.
-O ką jūs čia veikiate naktį?- Padlaižiavo šviesiaplaukė. Jai siaubingai perštėjo ženklą. Ara pasikasė ranką.
Juoda gyvatė vis dar rangėsi aplink ją.
'Tyliai. Ramiai. Nieko nesakyk. Ji tiesiog pasišalins,arba atims kelis taškus. Viskas gerai...' Galvojo ji.
-
Kasiopėjai akmuo nuo širdies nusirito. Jau išsigando, bene bus koks Psichas ar dar koks tamsos padaras. Atsisėdusi ant smėlėto kranto, Kasiopėja skvarbiu žvilgsniu pažiūrėjo į mergaitę. Prie tamsos jau seniai pripratusios akys dar nė kart jos neapvylė, tad ir šįkart neprasprūdo ir tas rankos pasikasymas. Vis tik, nusprendusi tai palikti ramybėje, profesorė visiškai ignoravo mergaitės klausimą.
-Ką tu čia taip vėlai veiki?-suraukė antakius rudakė, pasikasydama pusmėnulį po akimi ir numesdama garbanas nuo peties.-Maža to, kad taisyklės draudžia, dar gali peršalti ar dar ką pasigauti,-šiek tiek papamokslavo jaunoji profesorė, žiūrėdama į savo darbą rimtai kaip niekad. Vienintelį kartą jai teko skirti areštą mokiniams beklaidžiojant miškuose vidurnakty ir ji tikrai nenorėjo dar kartą to daryti.
-
-Dar kartelį,atleiskite.- Tarstelėjo mergaitė.
-Nemėgstu būti šviesoje,apsupta kitų žmonių. Tiesiog čia atėjau paskaityti.- Ji nusišypsojo dar kartelį. Buvo sunku apsimesti,jog ji yra maloni mergaitė. Tokia ji tikrai nebuvo. Ir nė nemanė būti. Tėvai,Drakas ir visi kiti ją mokino būti dviveide. įgauti pasitikėjimo. Tada pulti.
Ara išsišiepė.
-Aš galbūt eisiu. -Ji krestelėjo skaudačią ranką,kuri tarsi šaukė,jod tamsa artėja.
Mergina paslapčia nukreipė lazdelę į juodą knygą.
-Mutare.- sušnibždėjo ji,ir knyga staiga pavirto į paprasčiausią Žiobarotyros vadovėlį.
'Dėl visa ko. Jei nuspręstų pažiūrėti.' Sukosi mintys Aros šviesiaplaukėje galvoje.
Tačiau apie vieną dalyką ji nepagalvojo. Mergina nebuvo užsidėjusi lęšių. Jos ryškiai raudonos akys dabar švytėjo tamsoje.
-
Gan vėlyvą žiemos vakarą Lisette, kartu su visai neseniai sutikta bendrakoledže vaikštinėjo ežero pakrante. Didelės snaigės, lyg užburtos, lėtai leidosi iš dangaus.
-Žinai, man patinka kartais čia pasivaikščioti,- prabilo rausvaplaukė atsisukusi į Felicią,- čia visada taip ramu,- blyškų mergaitės veidą nutvieskė šypsena, kurią kiek apšvietė mėnulis. Lis nuėjo toliau, palikdama pėdsakus vos vos sniegu apdengtoje žolėje. Po keletos akimirkų, rausvaplaukės žvilgsnį patraukė kažkas panašaus į urvą. Baimės vedama antrakursė jau ruošėsi praeiti, deja, smalsumas nugalėjo, ir stipriai paėmusi draugę už rankos nusitempė į urvą. Čia buvo tamsu, tad Lisette išsitraukė savo burtų lazdelę ir mostelėjusi ja užtikrintai ištarė:
-Lumos,- ir rausvaplaukės lazdelės galas nušvito šviesiai mėlyna spalva,- nagi, pabandyk ir tu,- paragino Felicią, kiek atleisdama ranką suvokusi, jog gal kiek ir per daug ją suspaudė (turbūt iš baimės).
-
Felicia niekuomet nemėgo žiemos. Žieminis apsiaustas ją varžė, apsinuoginę medžiai tapo negražūs, o snaigės įkyriai lipo prie veido. Kaipmat būtų įžiebusi saulę, jei tik toks burtas egzistuotų. Ji jautėsi pavargusi ir išvis neplanavo lįsti iš klastuolių gūžtos, bet Lisettės pasiūlymas aprodyti mokyklos apylinkes buvo toks viliojantis, jog neatsispyrė ir paliko poilsį sekančiam vakarui. Ji pasitikėjo vyresne drauge ir paklusniai sliūkino iš paskos, kartas nuo karto suburbėdama apie bjaurų orą ir pirštais šukuodama drėgnus plaukus. Felicia buvo tokia susierzinusi, jog nepastebėjo nei tyvuliuojančio ežero, nei žvaigždėto dangaus. Mintyse maždaug šimtąjį kartą sau prisiekė, jog niekada gyvenime nebekels kojos iš Hogvartso, nors giliai širdyje žinojo - draugei įžengus į kambarį, ji vėl šoks į batus ir pamiršusi blogą orą klaidžios numintais kiemo takais. Ji buvo tokia paskendusi savo vaikiškuose apmąstymuose, jog būtų taip ir nužygiavusi toliau, jei ne Lissetė, sugriebusi už rankos. Norėjo eiti toliau, tačiau draugė jau buvo betempianti ją atgal. Felicia paklusniai bėgo iš paskos, kai prieš akis išvydo olą. Nedrąsiai įlindo vidun ir draugės paraginta ištarė burtažodį, įžiebusį šviesą lazdelės gale, ir smalsumo vedama ėmė nagrinėti olą.
- Lisette, tu tik pažiūrėk, ką čia radau!
-
Rodos, kad Feliciai taip pat pavyko įžiebti šviesą lazdelės gale ir dabar buvo pakankamai šviesu, kad žydros raudvaplaukės akys aprėptų visą urvą. Kuo toliau einant, tuo tunelis siaurėjo, o kabantys voratinkliai lipo prie veido ir plaukų. Priėjus urvo galą, prieš mergaites atsivėrė gan nemaža ola.
-Oho,- iš nuostabos išsižiojo antrakursė, paleisdama bendrakoledžės ranką. Kone kiekviename kampe buvo išsiraizgę didžiuliai voratinkliai. Lisettei besibjaurint vorų darbeliais, pasigirdo Felicios balsas. Pasukusi žvilgsnį draugės link, Lis ant sienos pamatė didžiulius piešinius.
-Oho,- apatinis rausvaplaukės žandikaulis nusileido. Piešiniai buvo gan nusitrynę, tačiau įvairių gyvūnų ir žmonių siluetai buvo pakankamai aiškūs.
-Įdomu ką jie reiškia,- atsisuko į Felicią rausvaplaukė,- akivaizdu, kad piešė burtininkai, mat žiobarų pasaulyje tokių gyvūnų tikrai nėra,- šyptelėjo, ir lyg kokia detektyvė perbraukė pirštu per dulkėtą sienos paviršių.
-
Feliciai užgniaužė kvapą; nebuvo mačiusi nieko panašaus į tai, ką išvydo priešaky. Molinėje sienoje buvo išbraižyti įvairūs piešiniai. Mergaitė nesunkiai atpažino akmedantį driežą ir kelis kitus gyvius, tačiau didžioji dalis buvo neregėti. Tikriausiai jau išnykę. Ji delnu braukė per rėžinius, tarsi pojūčiai galėtų nukelti į praeitį. Nedrąsiais žingsniais ji patraukė kairiosios sienos link. Piešinių nebebuvo. Tik žodžiai, surašyti atvirkščiomis raidėmis. Prisiminė, jog jau buvo apie tai girdėjusi.
- Lisette, ar čia ne ta abėcėlė, apie kurią kalbėjome magijos istorijos pamokoje? - atsisuko į draugę ir rankos mostu pakvietė ateiti šalia, - Regis, Halrasdamy? - mergaitės akys lakstė nuo vieno žodžio, prie kito. Tarsi galvosūkis. Ji kantriai laukė, kol draugė apžiūrės piešinių sieną ir padės išnagrinėti užrašytus sakinius. Tai, be abejonės, vienas keisčiausių ir labiausiai jaudinančių dalykų, kuriuos patyrė Hogvartse. Felicia tokia susikaupusi nagrinėjo simbolius, jog pamiršo šaltį, kuris prieš keletą akimirkų buvo didžiausios galvos skausmas. Galbūt turėtume kažkam pranešti - pagalvojo, tačiau galop nusprendė, jog prieš pranešdama išsiaiškins, kas slepiasi po apverstomis raidėmis.
-
Vis žiūrinėdama tuos paveikslėlius, Lisette atpažino keletą magiškųjų gyvūnų, tačiau kai kurie jai buvo visiškai nematyti (galbūt todėl, kad žiobarų pasaulyje tokių nėra, arba jie iš vis išnykę). Visus rausvaplaukės apmąstymus nutraukė prabilusi Felicia, kuri buvo nuėjusi prie kitos sienos. Antrakursė buvo pakviesta arčiau, gad priėjusi apžiūrėjo draugės radinį.
-Ak, taip, apverstos raidės,- garsiai pagalvojo Lis,- tai tikrai turi būti Harldna.. na, kad ir kaip tai tariasi,- kiek susiraukė klastuoliukė. Ji visai pamiršo, kad dabar vakaras, ir bet kas iš vyresniųjų gali pamatyti klastūnyno atstoves čia (o tai tikrai geruoju nesibaigtų). Lisettei dabar rūpėjo visi šie nežinomi žodžiai ant sienos. Galbūt parodžiusios magijos istorijos profesorei šią olą, gautume nemenką pažymį?- pagalvojo Lis, tačiau greit nustūmė šią mintį į šalį, ir ėmė toliau žiūrinėti į neaiškias raides. Šios jai pasirodė lyg paprastos raidės, tačiau gulinčios (o gal stovinčios) aukštyn kojomis.
-Įdomu,- pradėjo Lisette, užkišdama rausvą plaukų sruogą už ausies,- ką galėtų reikšti Deratyvum hasder vytes lumet?- atsisuko į bendrakoledžę,- gal tu žinai?- paklausė pažvelgdama jai į akis.
-
Felicios kūnu nubėgo šiurpuliukai. Galėjo prisiekti, jog šiuos žodžius yra kažkur girdėjusi. Gal magijos istorijos pamokoje? Teko nuvyti šią mintį šalin; ji prisiminė, jog pamokoje joks žodis senąja burtininkų kalba paminėtas nebuvo. Mergaitė nusivylusi papurtė galvą, duodama draugei suprasti, jog žodžių reikšmės nežino. Akimirką šovė idėja nulėkti į biblioteką ir paieškoti knygos, padėsiančios išaiškinti radinio prasmę, tačiau susiprato: tokį vėlų vakarą nevalia lįsti iš savo koledžo gūžtos, o ką jau kalbėti apie slampinėjimą lauke. Jei kas užtiktų, tikrai nepaglostytų. Per jųdviejų smalsumą nukentėtų koledžas, o šito Felicia tikrai nenorėjo. Ji laužė taisykles, dievino nuotykius ir nerimo šiurpuliukus kūne, tačiau bijojo prarasti geros mergaitės įvaizdį dar neįpusėjus pirmajam kursui. Geriausia mintis būtų grįžti į kambarį, o išaušus rytui paieškoti žodyno - pamanė. Nesiryžo pasakyti garsiai - o jei Lisette palaikys ją baile? O, kad tik šalia galėtų turėti tėčio dienoraštį. Ten tikrai rastų burtažodį, padėsiantį išaiškinti paslaptingus raštus. Dienoraštis!
- Lisette, aš žinau, ką tai reiškia! Šie žodžiai parašyti ant mano tėčio slaptos užrašinės, - ėmė šokinėti ir ploti rankomis iš susijaudinimo, - "tarp fantazijos ir realybės". - išdidžiai pareiškė. Felicia pasijautė lyg atlikusi patį didžiausią žygdarbį. Dabar jos galvoje sukosi tik viena - privalome apie tai kam nors pranešti.
-
Ką galėtų reikšti šie žodžiai? Ir iš vis kodėl jie parašyti būtent čia?- vis mąstė Lisette žiūrėdama į paslaptinguosius rašmenis. Drėgmė šioje oloje buvo didžiulė, tad rausvaplaukė vis dažniau ir dažniau ėmė čiaudėti. Staiga antrakursės akys užkliuvo už dviejų pagaliukų.
-Šie du pagaliukai gali reikšti antrąjį amžių,- žvilgtelėjo į Felicią, kuri, rodos, buvo pernelyg susikaupusi ties žodžiais, kad išgirstų šalia esančios mergaitės pastebėjimus. Na, bet tai nesvarbu. Vis užkišinėdama rausvas sruogas už ausų, Lis stebėjo žodžius ir tyliai meldėsi, kad tik niekas nepastėbėtų klastuoliukių. Staiga Felicios šūksnis kiek išblaškė rausvaplaukę mergaitę.
-Tu genijus!!- gal kiek per garsiai surėkė Lis, iš laimės apkabindama draugę,- o dabar bėgam į mokyklą, kol mūsų čia niekas nesučiupo,- tarė ir pagriebusi Felicios ranką nusitempė ją mokyklos link.
-
Kiyomi pagaliau sulukusi savaitgalio ir leidus sau atsikvėpti nuo mokslų, snieguotu taku keliavo prie ežero, kuris šiuo metu buvo apdengtas plonu ledu, ant kurio varniukė sumanė pačiuožinėti. Priėjus balta paklode apdengtą ledą, netvirtai pastatė koją ant jo ir nuvirto. Ah, kokia kerėpla... Dabar tvirčiau statydama abi kojas, žengė pirmuosius žingsnius ir ežero dugne kažkas sublizgėjo tarsi milijonai blizgučių būtų iškelti į vandens paviršių. Kiy nuleido galvą žemyn ir nustebusi pažvelgė į seną ola ežero dugne. Kaip ten nusigauti? Nuotykių trokšdama, varniukė lėtai apėjo ežerą ir kitoje pusėje pamatė stačią nuošliaužą žemyn. Greitai pribėgusi, kulversčiais nusirito žemyn ir pažvelgusi į viršų, pamatė tą patį ledą, ant kurio stovėjo prieš kelias minutes. Čia atsispindėjo jos atvaizdas lyg veidrodyje ir antrakursė keistai išsišiepė, pamačius savo purvinus rūbus ir veidą. Ilgai nestoviniavus, Harlė pradėjo tyrinėti olą po ežeru.
-
Nuėjusi į klastūnyno merginų kambarį Karen bandė užmigti nesvarbu, kad buvo vakaras, bet kai praaivarčiusi dešimt minučių nesudėjo bluosto prisiminė pasakojimą apie kažkokią olą. Tad apsirengusi šiltus drabužius dar į neperšlampamą kuprinę susidėjo atsarginių rūbų, sausainių, vandens ir išėjo iš požemių. Eidama link išėjimo rado grifę kuri stovėjo ir kažką stebėjo, tad priėjusi prie jos užkalbino:
-Sveika, gal norėtum kartu pasiplaukioti valtele? -nieko nelaukusi Rasel patraukė prie ežero ieškodama kokios nors valtelės, kad galėtų nuplaukti nuo kranto ir paieškoti povandeninės olos. Suradusi valtelę Džekė įsėdo į ją, palaukė ateinančios grifės ir jai įsėdus, atsistūmė nuo kranto ir nuplaukė tolyn. Kadangi mergina nors ir sirgo buvo stipri ir galėjo nuplukdinti save ir grifę kelis kilometrus.
-Koks tavo vardas? -pabandė pradėti pokalbį klastuolė. Gal jai pasakyti kodėl aš ją išsitempiau? Taip, tada vėliau nereikėtų aiškinti ir gaišti laiko . Bet jai sutrukdė rankos skausmas ir Karen išmetė irklą, bet jis neįkrito į vandenį. Praėjus skausmui Rasel vėl prakalbo. -Tai va. Dabar pasakysiu ištikrųjų ko tave čia atsivedžiau. Tai ieškosime olos kuri yra po vandeniu. Jei nori gali lipti iš valties ir plaukti krantan arba patirti nuotykių. Tavo pasirinkimas.
-
Buvo šiltas vakaras, tad Urtei nesimiegojo. Patalai tai šilti. O oras ne ką vėsesnis už juos. Kas norėtų gulėt ir kankintis tokiomis sąlygomis? Tad mergina išsmuko iš kambario, ir patraukė vestibiulin. Nesinorėjo kai tamsu eiti į lauką, bet bent į žvaigždes spindinčias paspoksoti galėjo. Jai sutrukdė kažkokia klastuolė, mažiausiai keleriais metais jaunesnė, tad kažkur pirmo antro kurso. Ir ji drąsiai, kaip tikra grifė, tieisog paklausė Urtės, ar ši norinti pasiplaukioti valtele ežere. Urtė papurtė galvą, bet mažylė jau buvo dingusi iš akių. Dabar aš ją dar saugoti turėsiu... Grifė pasileido paskui klastuolę. Bet ana buvo gana savarankiška. Susirado valtį, ir atsisėdus palaukė vyresnėlės.
-Nenori, kad aš pairkluočiau?-paklausė šeštakursė. Bet mergaitė tik pasiėmė irklus, ir pradėjo irkluot. Po kiek laiko pasiteiravo vardo.
-Aš Urtė Pang. Juk parašyta ant apsiausto. Beje, atėjau tik tam, kad pasaugočiau tave, nes atrodai dar labai maža. O aš kitais metais jau baigsiu mokyklą. Ei, atsargiau!
Klastuolė paleido irklą. Urtė ištarė burtažodį ir jis liko savo vietoje - nenuplaukė. Bet mažoji jau aiškino, ko čia atėjo:
-Ei. Aš tavęs čia vienos nepaliksiu. Dar paskęsi savo olos ieškodama. Va žiūrėk.
Urtė ištarė kitą burtažodį, ir ji pamatė, kurioje vietoje ta ola yra.
-Aš neriu, o tu gal pabūk čia. Pasakysiu ar saugu.
Pang nusisiautė apsiaustą, nusiavė batus ir šoko į vandenį link olos.
-Ahhh, koks vėsus... Kaio geera...
Įkvėpusi oro ji nuolaukė žemyn. Ten šmurkštelėjo į vidų. Ir suprato, jad ji spąstuose. Grįžti nebegalės. Vienintis kelias - priekin. Tikiuosi ji čia atplauks pati. O nelauks bele kiek laiko. Apsidairiusi pamatė gyvatę, iškaltą sienoje.
-Klastingi klastuoliai,-nusispjovė.
-
-Malonu susipažinti, -atsakė Karen grifei. -Gali saugoti jei jau taip norisi tau. Netrukdysi, -šyptelėjo. -Paskęsiu, tai paskęsiu. Ne tavo reikalas. Gi vienu klastuoliu mažiau ar daugiau nieko nereiškia. Gali nerti jei nori pirma. Jei matysiu, kad paskendai plauksiu atgal ir ,,pakviesiu" pagalbą, -kalbėjo Rasel. Urtei dingus vandenyje Džekė ėmė stebėti kaip jai ten sekasi, bet matė tiktai vandenį. Na laikas ir man nerti, gal nepaskendo ji. Klastuolė nusimovė batus, prasegė kuprinę ir jau norėjo dėti į ją savo batus, bet iš kuprinės išskrido jos papūgą karksėdama tik jai ir merginai suprantama kalba.
-Labas, labas. Nori ir tu nuotykių? Gerai lysk į kuprinę kitaip dar paskęsi, -kalbėjosi su savo papūga Saere. Jai įskridus vidun Karen susidėjo batus ir sandariai užsegė kuprinę, kad nepatektų vandens, tada užsimetė ją ant pečių ir šoko į vandenį. Rasel po truputį plaukė link olos pasikliaudama tik savo nuojauta, kadangi nieko nesimatė, nes reikėjo būti užsimerkusiai. Pajautusi kietą pagrindą ir, kad nėra vandenyje atsimerkė ir pamatė priešais save grifę:
-Puiku radom olą, -apsidžiaugė Džekė, tada išsitraukė sausus drabužius iš kuprinės ir pametėjo ją Urtei. -Imk jei reikia persirengti, -sulig tais žodžiais iš kuprinės išskrido papūgą ir atsitūpė ant merginos peties. -Čia mano augintinis Saerė. Einu dabar persirengti, -mostelėjo į nedidukę olą su siauru praėjimu. -Einam Saere, -pakvietė papūgą. Prasispraudus į olą klastuolė nusimetė šlapius ir apsirengė sausus. Išėjusi iš olos užklausė grifės:
-Gal žinai kokį burtažodį kuris užkuria ugnį? Galėtume išsidžiovinti drabužius.
-
Laimei, klastuolė ilgai netruko, ir išnėrė oloje. Ir tik pasidžiaugė radus olą. Ji išsitraukė sausus drabužius iš kuprinės, ir Urtė tik tada susiprotėjo, kad ji stovi ir varva. Ir dar batus valty su apsiaustu valty paliko. Oii. Nepagalvojau į priekį visai. Bet nusprendė pasinaudoti mergaitės pasiūlymu ir ėmė žiūrinėti, kas kuprinėje. Deja. Viskas, kas buvo, buvo grifei netinkamo dydžio. Huk pagaliau ne vienerių metų skirtumaa tarp jų. Pakėlus galvą pamatė Saerę - taip mažoji pristatė savo augintinę. Išgirdusi klausimą dėl ugnies, Urtė papurtė galvą. O tai ne. Nemoku. O tai ko galvoja mokiausi šiuos visus metus?
-Incendio,-sumurmėjo, ir nupiešė lazdele ugnelę. Dalis žemės užsiepsnojo, tad vyresnioji atsisėdo ir ėmėsi džiovintis.
-Va, ugnis. Užkūriau. Palaukim kol išdžiūsiu, nes nenorėčiau ieškoti išėjimo šlapia ir sušalusi. Juk matai, kad negalėsime grįžti atgal. Spąstai. Bet ir norėčiau greičiau dingti. Batų tai neturiu. Beje. Gal prisistatytumei? Nesu tavęs anksčiau mačius. Pirmakursė? Tikriausiai...-beveik su savimi šnekėjosi mergina.
-
Pamačiusi ugnį Karen apsidžiaugė, kad galės sušilti ir išsidžiovinti drabužius.
-Ačiū, -padėkojo. -Gerai isdžiūk. Niekur aš neskubu, -paprašius prisitatyti Rasel taip ir padarė. -Mano vardas yra Karen Rasel Džekė De Taer. De Taer yra pavardė dalis, nes be jos vardas skamba keistokai. Tu ir negalėjai manęs matyti, nes aš pragulėjau beveik visus... -Džekė nepabaigė sakinio, nes suskaudo ranką. -Au! Atsiprašau ranką skauda man. Tai galiu toliau tęsti. Mokslo metus ligoninėje. Taip aš pirmakursė, -baigė kalbėti. Po šiek tiek laiko kai jau jos drabužiai buvo išdžiūvę mergina juos susidėjo į kuprinę ir paklausė Urtės:
-Einam?
Nieko nelaukusi užsidėjo ant pečių kuprinę, palaukė kol ant peties nutūps papūga ir patraukė tolyn į olos gilumą. Paėjus geras dešimt minučių klastuolė sustabdė ranka grifę:
-Stok, toliau yra spąstai. Matau ten viršuje skyles? Iš jų ims kristi akmenys jei užlipsi ne ant tos plokštės. Leisk man pabandyti, o kitus spąstus pereisi tu jei norėsi. Karen nuėjo prie šoninės plokštės ir ėmė bėgti per jas visas. Tai pasišokinėdama, tai praeidama kol atsirado gražus takelis.
-Ateik, -pakvietė Urtę. -Nenumiriau dar.
-
Klastuolė pagaliau prisistatė ir įgavo Urtės akyse vertę tokiu ilgu vardu.
-Tavo pavardė yra de Taer? Manau tikrai gerai skambėtų ir Karen Rasel Džekė.
Kai Karen suskaudo ranką, mergina persigando. Bet laimei greitai praėjo, ir ši ėmė kalbėti toliau.
-O kas nutiko, kad susižeidei? Be to negi dėl rankos metus leidai ligoninės sparne? Liga turėjo būti labai rimta, kad taip ilgai laikytų tave ten. Na gerai, gerai. Judam. Beje, aš vis dar neturiu batų.
Urtei teko dar grįžti užgesinti vienintelio šviesos ir šilumos šaltinio. Bet ištarus lumos tai nebuvo bėda. Šviesa puikiai viską apšvietė. Akmuo po kojomis bubo vėsus, ir grifę užklupo čiaudulys. Persišaldysiu taip. Pirmoji kliūtis nebuvo sunki, tereikėjo išradingai pereiti akmenines plokšteles. Šeštakursė visomis išgalėmis mėgdžiojo Karen. Ir panašu, kad pavyko.
-Ufff.... Na ir darbelio Klastuolis mums priruošė. Sekantys bus mano.
Ir vėl nuobodus kelias. Šąlančios kojos. Ir nauji spąstai. Šįkart tai buvo galvosūkis. Žodžiai iškalti plokštėje, ir daugybė gyvūnų pasirinkimų už jos. Ir tik vienas iš jų bus teisingas.
Ja kalba ne visi.
Ją supranta ne visi.
Bet kas tai padaro...
Turi šį tą bendro.
Žmogus ir gyvūnas susikalb.
Kur tai matyta! Jūs sakot.
Bet taip čia yra nepakeisi.
Blogais jie vadina tokius.
-O. Mėgstu galvosūkius. O šitas vienas lengvesnių, Karen. Matai, Klastuolis mokėjo šništėliškai, tai ataakymas turi būti gyvatė. Va. Paspausk ana ten tą mygtuką su gyvatėle.
-
-Mano pavardė yra De Taer Rafaelė Realfė. Žinau gal kiek ilgokas vardas ir pavardė, bet tėvai davė tiek vardų tai ir gavosi poilgis visai, -atsakinėjo Karen. Po kiek laiko Urtė paklausė dėl rankos.
-Na aš sergu tokia sunkia, niekam nežinoma liga. Man ankščiau labai skaudėdavo viską, bet dabar skausmai ne tokie stiprūs.
Priėjus antruosius spąstus Karen leido galvoti vyresniai merginai. Įdomu šitas lengvesnis bus ar ne?. Grifei paliepus paspausti mygtuką su gyvatę Rasel iš karto priėjo prie jo ir paspaudė. Tada linksma patraukė link trečiųjų spąstų. Ten stovėjo milžiniškas medis kurio viršūnėje kabojo raktas.
-Aš lipu, o tu lauk manęs apačioje. Jei susižeisiu nebandyk gaudyti, o jei išgirsi ,,Au" nekviesk pagalbos, -kalbėjo kaštoninės spalvos plaukų mergina.
Susiradusi tinkamą šaką, įsikabino į ją ir ėmė lipti aukštyn. Užlipus pusę medžio suskaudo ranką, tad apsikabino kojomis šaką, pamosikavo ranką, kad ne taip skaudėtų ir po kiek laiko lipo toliau. Mažesni skausmai? Puiku. Jei nebeskauda jau taip rankos tai gal ir kitų kūno vietų nebeskaudės. Užsilipusi aukštyn nukabino raktą ir pažvelgusi žemyn nusprendė, kad geriausia bus šokti žemyn ir užsikabinti už išsikišusios šakos. Mergina atsistojo ant šakos ir nušoko žemyn, leidimasis atrodė ištisa amžinybė kol buvo laikas užsikabinti už šakos, šiaip ne taip užsikabinusi klastuolė nusileido žemyn ir nuėjusi prie durų jas atrakino.
-Nebuvo visai sunku, -nusišypsojo.
-
Paspaudus mygtuką nieko nenutiko (bent jau matomo), tad Urtė nusprendė palūkėti. Deja, labai ilgo vardo savininkė klastuolė nieko nelaukė ir patraukė toliau. Kadangi jai nieko nenutiko, grifė patraukė paskui drąsuolę. Po kiek laiko jos priėjo didžiuulį medį.
-Oho! Įdomu kaip jis auga be saulės šviesos. Tikriausiai burtų pagalba. Na, lipk, lipk jei taip nori.
Mergina užvertus galvą stebėjo, kaip pirmakursė ropščiasi į medžio viršūnę ir paima raktą. Mergaitė nulipo žemyn (jei tai galima vadinti lipimu. Ji tiesiog krito...), ir šyptelėjusi atrakino duris, esančias už medžio. O Urtei teko jas atverti.
-Manai, užduotys baigėsi? Juk trys buvo. Tai populiarus skaičius. Be to, trečias kartas nemeluoja.
Pagaliau atidariusi duris ir įkišusi galvą, ji išvydo didelę salę. Ji buvo apšviesta mėlynomis lempomis, kurioms spalvą suteikė gyvačių žvynai. Pačiame patalpos viduryje gulėjo kiaušinis. Taip. Kiaušinis.
-Basisko? Tikriausiai.
Mergina vis dar stovėjo vos pravėrus duris ir įkišus galvą kambarin.
-
Praleidusi pro ausis Urtės žodžius Karen įkišo galvą į spindintį kambarį. Oho kokios spalvos. Būtų faina čia pagyventi. Bent jau trumpam. Čia ką Basilisko kiaušinis? pasakius vyresniai merginai paklausė savęs. Labai gražus.
-Na einam į kambarį, -pakvietė Rasel. -Nestovėsim čia kaip stulpai gi nori batus susigrąžinti, - Saerė pritariamai sukranksėjo ir įskrido į vidų, bet tuoj grįžo atgal, nes šone stovėjo didelė Basiliskos statula. Dar vienas nuostabus dalykas šitame kambaryje. Gražu, gražu. Einant link kiaušinio Rasel stabtelėjo ir prakalbo:
-Tu eik prie durų, o aš paimsiu kiaušinį ir nunešiu iki jų, nes čia reikės vikrumo, o man jo nestinga.
Šiek tiek palaukusi, nuėjo prie kiaušinio ir jį paimė. Tada stipriai sudrebėjo žemė ir ėmė iš viršaus kristi didoki akmenys, tad Džekė pasileido link durų sukinėdamasi tai į kairę, tai į dešinę. Pribėgusi prie durų ir įbėgusi pro jas šiek tiek sustojo ir atsisegusi kuprinę įsidėjo į ją kiaušinį. Prieš merginas buvo dideli laiptai kurie vedė aukštyn, tad nieko nelaukusi rudaplaukė ėmė lipti aukštyn.
-Eini? -paklausė grifės.
-
Karen pralindo pro Urtę ir tikrai drąsiai nedvejodama ir susižavėjusi ėjo link kiaušinio. Kai jį paėmė, ėmė drebėti viskas, geiuvo lubos, tad Urtė ataitokėjus pasileido link durų patalpos gale. Ten klastuolė įsidėjo kiaušinį į savo kuprinę, ir paragino Urtę eiti. O ši staiga prisiminė kojas. Tikriausiai dėl to, kad jas gėlė.
-Oi... Pamiršau visai jau. Sustiro kojytės manoo.
Pažvelgusi žemyn, Urtė išvudo purvinas, šaltas ir apdaužytas kojas. Atrodė kaip po karo.
-Einam einam. Batukų ir tvarsčių norėsiu.
Kol Karen Rasel Džekė stovėjo, grifė aplenkė ją ir lipo laiptais į viršų. Išniro tikrai labai netikėtoj vietoj. Ten tikrai nesitikėjo atsidurti, nors jautė, kad po vandeniu nuėjo tikrai tolokai. Ir žinot ką? Tai buvo tikrų tikriausi Hogvartso požemiai.