Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 08, 2011, 09:24:16 am

Antraštė: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 08, 2011, 09:24:16 am
Nikolajus nusprendė po šokių šiek tiek pasivaikščioti koridoriais. Jis davė valę savo kojoms kad jos nuneštu kur reikia. Taip jis užklydo į šį nieko nenaudojama koridoriu kurio gale buvo metalinės durys. Čia sienos buvo apsamanojusios ir suskilinėjusios nuo senumo.viskas padaryta maždauk septynioliktame amžiuje. Tik staiga jam prieš akis šmėkštelėjo kažkas raudona. Ten buvo grifas matytas šokių. Tada salėje jis Nikolajui pasirodė baisiai pasipūtes. Kadangi Nikolajus buvo gerokai ikaušes tai šuktelėjo:
- Ei pasipūtėli! Bėk iš čia kol dar nesutraiškiau taves!-tas neraliuotas pasipūtes kalakutas reikia jį pamokyti gerbti kitus.
- Kviečiu tave į dvikova mamytės vaikeli!- tai pasakes Nikolajus nusispjovė ir pasiėmė iš kišenės lazdelę.
- Tai kaip mamytės agurkėli kovosi?!

[[Jo: kuriant temą, visų pirma reikia sukurti aplinkos aprašymą, nes aš pavyzdžiui neįsivaizduoju, kur yra tas koridorius, kaip jis atrodo, kur juo aš galiu patekti.]]
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 08, 2011, 09:32:14 am
Alfas išgirdęs balsą staigiai atsisuko.Už kelių metrų stovėjo Nikolajus,visas raudonas ir šiek tiek svyruojantis.
-Tu!
Alfo ranka slystelėjo į kišenę kur jis visada laikė lazdelę.Nukreipė į Nikolajų.
-Sustink!
Kerai nepataikė,nes švilpis patraukė galvą.Sustingdymo kerai sutrupino keletą plytelių kuriomis išklotos sienos.
-Kvailys!-riktelėjo Alfas.Išprotėjęs švilpis.Kodėl jis čia mane užtiko?
Alfas pasislepė už geležinių durų ir pradėjo galvoti planą.
-Petrificus Totalus!
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 08, 2011, 09:44:24 am
Nikolajus lengvai išsisuko kerų. jis nukreipė lazdele į duris už kurių slėpėsi Alfas ir suriko:
-Bombaro!- Durys nuskriejo toli kitu koridoriumi ir paliko Alfa be priedangos. Nikolajus dar karta sušuko:
- Prirodio yxtramentus!- Bet deja šį kartą susvyravo ranka tariant burtažodžius ir kerai nepataikė į Alfa.
-pullus!- Irvėl nepataikė.Kodėl taip nesiseka aš ne tiek jau ir dauk ugninės gėriau. O gal dauk?
-serpensortia! Gyvatė išėjo nebloga įdomu kaip tu jos išsilenksi.-Nikolajus pamišėlišku juoku nusikvatojo.

[[ Jo: už priešininką rašyti negalima. Jis pats nusprendžia, grūva jo uždanga ar ne]]
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 08, 2011, 09:51:40 am
Nei vieni Nikolajaus kerai nepataikė Alfui.Tik per plauką išsisukau.Hu...
Švilpis suriko:
-Serpensortia! Alfas sukliko.Jis nekentė gyvačių,tačiau buvo pasiruošęs gyvatėms.
-Reducio,Reducio! Alfui pavyko-gyvatė tapo maža maža,kaip skruzdelė.
Iškarto atsitojęs grifas ištarė burtažodį:
-Rictusempra! Nepataikė.Alfas paslydo ir parkrito and kietos žemės.Berniukui šmestelėjo nuostabi mintis.Virvės.
-Incarcerous!
Pavyko.Iš lazdelės šovusios virvės surišo nikolajų.
-Na ką mielasis.Sumaniai pajuokauti?
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 08, 2011, 10:05:07 am
-inkarcerous!- Kai virvės apsivijo Nikolajaus rankas jis tik nusyšipsojo ir sumurmėjo:
-Ustrixano nuplisan- Tas grifas netoks jau ir blogas nakagi bent jau paliko lazdele rankoje.
-Na ką mielasis.Sumaniai pajuokauti?-ne nesumaniau bet kagi jis praloš man.
-Transcendentalaus- Nikolajus šnibždėjo burtažodžius viena po kito ir kai sušnibždėjo šį burtažodi lazdele nukreipė į save. Na tvarka dabar geriau girdėsiu. ir jau išsiblaiviau.
-Peskipiksi Pesternomi - Nikolajus nukreipė savo lazdele į Alfa. Kerai pro pat ausį praskrido.Na bet aš ne dėl to leidau šiuos kerus.
-Paradiolux!- Nikolajus taikesi į siena šalia Alfo. Ir kerai pataikė ten kur reikėjo nugriaudėjo didžiulis sprogimas ir  pakilo kelių amžių dulkės. Per tą sumaišti Nikolajus pametė Alfa.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 08, 2011, 10:12:10 am
Šitas asilas mane užkniso laikas ji pašalinti.Visiems laikams.Alfas užsimojo lazdele ir sušuko:
-Crucio!
Kerai nepataikė į nikolajų,tačiau atsimušę nuo sienos pataikė į mažytę pelytę.
Ups...Netyčia... Berniukas laukė kol priešininkas smogs kerais,tačiau jų nesulaukęs puolė:
-Expelliarmus! Kerai pataikė į Nikolajų ir išmušė jo lazdelę iš rankos.
 -Artinasi tavo mirtis kvaily!
-Avada kedavra!

Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 08, 2011, 10:24:37 am
Nuginklavimo kerai nubloškė Nikolaju už kažkokio skiedinio krūvos. nikolajus be lazdelės ir dar apsvaiges pasislėpė už krūvos. Atrodo nedovanotini kerai jam nieko nereiškia nors tai ir neteisėta. Reikėjo jam patekti į klastunyna. Manau ten jam labiau tiktu. Dar negirdėjau kad grifai būtu naudoja avadakedabros užkeikima. Gaila kad aš lazdelės nebeturiu galėčiau atsiginti.Nikolajus beviltiškai spoksojo į grindis nusėtas dulkiu ir tarytum laukė savo lazdelės pas jį atskrendant. Ir o stebukle lazdelė tikrai atskrido pas jį ir jis ją dar ore pagavo.
-Paradiolux- Lazdele Nikolajus nukreipė į grindis ir jos su didžiuliu trenksmu sprogo. Nikolajus pradėjo kristi krito taip ilgai kad jau galvojo jog čia būta sapno ar haliucinacijų. Kai pagaliau jau nukrito buvo taip tamsu kad Nikolajus nieko neįžiurėjo todėl sumurmėjo:
-Lumos maximus-ir ola į kuria jis pateko nušvietė galinga šviesa.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Elena Cholmondeley Spalio 08, 2011, 04:55:46 pm
Atidūmė. Ji piktai žvalgėsi, po to išsitraukė lazdelę. Treniruosis. Elena nutaikė lazdelę į dureles, kur buvo paveikslų galerija.
-Engorgio... - durelės padidėjo, pasidarė sulig suaugusiu burtininku. - Homenum revelio - nieko nevyko, reiškia, kad be jos, tos mažos grifiukės, daugiau šioje pa-
talpoje nėra. Ji energingai nubėgo į koridoriaus galą ir suriko:
-Glisseo - ir jei mėgintum eiti koridoriui, iškart paslystum. - Orchideous,Orchideous,Orchideous... - ir atsirado daug gėlių puokščių. Elena žaviai šyptelėjo ir visas gėlių
puokštes išmėtė po koridorių. Tada pakankamai pasidarbavus mergaitė movė iš  patalpos.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: George Smith Sausio 29, 2013, 06:30:49 pm
  Pro vitražinį, rombais grotuotą(įsiterpsime, kad kai kurie rombai buvo ištrūkę iš rėmo, kai kurie patamsėję dėl nešvaros) didžiulį langą švietė mėnesiena. Mėnulis, apšviesdamas naujai, tačiau nekokybiškai ūkvedžio nupjautą veją bei Gluosnį Galiūną, nakčiai sau begėdiškai leidžiantį pasiilsėti, ore kabojo liūdnai: nematei to begalinio spindėjimo, sukuriančio aurą, kad, regis, tik ir šoktels į dangaus didžiąsias platybes. Jis apšvietė ir mokyklą - švelnių bei kreminių, tačiau šaltų, senų ir ištrupinėjusių plytų sienų. Ji, tarsi prikrauta visokio nereikalingo šlamšto - koridorių, klasių bei salių - dabar ramiai stovėjo, tik vėjas šiureno medžių lapus, o taipogi ir lindo į šį didingą žmogaus, o tiksliau burtininko, kūrinį.
  Kalbant, kad mokykla turėjo visokių niekelių, buvo nenusišnekėta. Čia buvo išpuoštų neskoningais paveikslais salių, o tų paveikslų gyventojai, regis, tik ir laukė, kada kas nors juos išvaduos iš senos, pilkos drobės. Taip pat, mokykla nereikalingai puikavosi 142 laiptų sistema, lyg keli laiptai, vedantys į visas duris arba šiek tiek liftų - dėl Dievo meilės, juk gyvenam technologijų pasaulyje - nebūtų paprasčiau ir ne taip painu - jau ne vienas mokinys užbaigė savo kančias Ketvirto aukšto koridoriuje, na, o kai šią problemą po Antrojo Pasaulinio karo kažkam atėjo į galvą išspręsti, atėjo kita: ūkvedžio mažytė manija grobti vaikus ir įkalinti šiuos savo kabinete pakabintomis rankomis ant sienų, kur jų negirdės jokie aplinkiniai - juk saldžioji, koketiškoji Doloresa Ambridž kažkaip atsilygino savo ištikikiesiems, tarp jų ir Filčui - Nevertėlio kabinete įtaisydama sienas, nepraleidžiančias garso. O kur dar visos nenaudojamos klasės, koridoriai, zujantys mokinių...
  Bet šis koridorius buvo kitoks. Jame niekada neūždavo mokyklos klegesys. Net mokytojai čia niekada neužklaidindavo savo pasipūtusių, pompastiškų, išpopintų bei iščiustytų kūnų su bukomis ir tuščiomis galvomis.
  Tačiau dabar čia kažkas judėjo. Kažkas susierzinęs ir skubėdamas - žingsniai artėjo ir garsėjo. Pagaliau atsirado ir vaizdas: šiuo keistuoju, aptrupėjusiu koridoriumi artėjo plona, aukšta figūra su tamsiais plaukais. Ji greitu žingsniu atidūmė prie lango ir pradėjo laukti, kas kelis sekundės dirsteldama į savo laikrodį.
  Tai buvo septyniolikos metų vaikinas žaliomis akimis ir blyškia oda. Apie jį nepabendravęs negalėjai susidaryti nuomonės jokios, nes vaikinas dėvėjo tik mokyklinę uniformą. Tiesa, tvarkingą, tad galbūt tą ir galėsime pasakyti apie jo charakterį.
  Buvo laikas išsiaiškinti reikalus su David. Taip ,,nusiplauti" iš slaptojo klubo veiklos negalima. Ypač, kad apie klubą nežino jokia kita mokyklos organizacija: nei Šachmatų, nei Auksinukų klubai; ane kerėjimo, netgi nė vienas Dvikovų klubo narys, kuris pats nepriklausė šiai Organizacijai. Nė vienas. Ir grifas neketino pakeisti padėties. Tik ne George Smith.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: David Lockwood Sausio 30, 2013, 07:45:51 pm
Naktį, kaip ir buvo sutarta David patraukė į koridorių. Tas koridorius buvo nepaprastas. Pastatytas per klaidą ir visų užmirštas. Tik keli mokiniai apie jį žinojo. Tarp jų ir David. Švilpis išėjęs iš bendrojo kambario, praėjo virtuvę ir tada užlipęs į pirmąjį aukšta, paslapčiomis nubėgo link besikeičiančių laiptų. Senoviniai, šiek tiek apibyrėję laiptai atskriejo prie berniuko. Jis užlipo ant jų... Po kiek laiko jis jau buvo ketvirtame aukšte. Jį apėmė baimė. Gal visai nereikėjo eit į dvikova? Lengviau buvo pasiplaut... Staiga jis išgirdo ūkvedžio balsą. Kelio atgal nebuvo. David nubėgo koridoriumi tolyn, paskui pasuko į kairę. Sulėtinęs žingsnį jis lėtai, ant pirštų galų slinko link nenaudojamo koridoriaus. Jis jau buvo ten. Jo širdis atsidūrė kulnuose. Panašu, kad George jau buvo atėjęs, bet David neišdrįso ištarti jokio žodžio.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: George Smith Sausio 30, 2013, 08:28:06 pm
  George laukė atsirėmęs į lango atbrailą. ,,Na kurgi pas jį tas punktualumas..." Tuo pat metu iš už kampo išlindo David.
  Jis turėjo trumpus rudus plaukus. Daugiau tamsoje nelabai ką ir turėjai bepasakyti. George jau buvo ne kartą matęs šį vaiką, tad žinojo, kad jo krūtinę puošia Švilpynės koledžo emblema, tačiau nematęs gali ir nepastebėti.
  Antrakursis sustojo kaip įbestas. Smith kilstelėjo antakį, tik laukdamas David puolimo ar kokio nors įžangos takto. Deja, jo nebuvo. ,,Nejaugi turėsiu tą padaryti pats? Oj, nepatinka man taip, nepatinka.
 - Labas, mes jau pažįstami, tad gal neprisistatinėsiu. Tiesą sakant, lazdelės nėra mėgstamiausias būdas spręsti reikalus, bet ir ne pats brutaliausias, - nusišypsojo George, prisiminęs Žiobarų vaikų muštynes.
  Be abejo, diplomatijai šeštakursis teikė pirmenybę, tuo labiau, kad šiuo metu ji būtų parankesnė, o tuo labiau, saugesnė. Tačiau David nė girdėt nenorėjo. Vos tik jį užkalbindavo grifas, tas puldavo iš koridoriaus ar salės tarsi kokie Kornelijaus Karamelės priešrinkiminiai pažadai padidinti pensijas, minimalias algas ar didinti šalies švietimo sistemą bei kultūrą. Deja, kaip nėra, taip nėra tų įgyvendinimų, lyg su kokiais Evanesco kerais būtų pradanginta.
  Švilpis net įsigudrino išmokti George pamokų tvarkaraštį ir vengti jo tam tikrose vietose: Viename ar kitame koridoriuje po pamokos, septintame aukšte... Nors tokie vengimai, niekur nenuvesiantys, nepatiko George, jie sudarė geresnį įspūdį vaikinui apie trečiakursio protą ir gebėjimą mąstyti.
  Su tokiomis nelinksmomis mintimis jis grįžo prie dvikovos, ir pamatė vis dar laukiantį oponentą.
 - Ar tik ne metas būtų pradėti šią kovą? - nusišypsojo Smith veikiau bepročio nei nuoširdžia šypsena.
 - Duro! - sušuko jis ir užsižiūrėjo į didelį kerų kamuolį tarsi meteoritą, lekiantį David link, - Locomotor Mortis, - šįkart nuskambėjo gan atmestinai, tad vaikinas neabejojo, kad didelės žalos nebus.
  Mąstydamas, kokius kerus čia dar panaudojus, jis pažvelgė pro langą, kur lakstė kažkoks mokinys, o po kiek laiko jam, pasivertusiam dideliu Šunimi, gerokai vožtelėjo Gluosnis Galiūnas, prie kurio šis priartėjo. ,,Na žinoma..."
 - Ducklifors, - tyliai, tačiau užtikrintai nuskambėjo šeštakursio balsas. Be abejo, jam tokias asociacijas - tarp Ducklifors kerų bei išprotėjusių mokinių - sukėlė moksleivio pasivertimas Animagu. ,,Nors tiesą sakant, argi tai reta? Netgi aš moku..."
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: David Lockwood Vasario 16, 2013, 03:33:46 pm
David stovėjo kaip įbestas ir klausėsi kaip visada kavailos David kalbos, kuri ačiū dievui šį kart buvo labai trumpa. George palaukęs, ar David nepuls pradėjo svaidyt kerus daugelis pralėkė pro David ir atsitrenkė į siena, ant kurios kabėjo paveikslas su kažkokia stora moterimi. Ji pradėjo klykti ir perbėgo į kitą paveikslą. Kai kerai šiek tiek aprimo David sušuko:
-Conjunctivitis!- po to net negalvodamas sušuko kitą burtąžodį,- Expelliarmus!
David tikėdamasis, kad bent trumpam sustabdė George, greit nubėgo prie kažkokios klasės durų jas atidarė ir įsmuko. Po to nukreipė lazdelę į duris:
-Colloportus!
Švilpis pagaliau galėjo bent kiek atsipūsti. Jis apsidairė kur pateko ir paaiškėjo, kad čia sandėliukas. Sandėliuke buvo prikrauta visokių popiergalių, senovinių knygų, sulūžusių plunksnų ir kitų šiukšlių. Laimei sandėliuko gale buvo langas. David iškart palengvėjo. Jis žinojo, kad galės iš čia pabėgti, bet jis nusprendė to nedaryti, nes taip būtų negarbinga. David prisėdo ant knygų krūvos ir laukė kas bus toliau, bei galvojo kokius burtažodžius panaudoti...
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: George Smith Vasario 16, 2013, 09:15:05 pm
  ,,Vaje," murmtelėjo George, kai visi jo kerai pralėkė pro šalį. Be abejo, to ir reikėjo tikėtis - vaikinas buvo per daug išsiblaškęs ir nesusikaupęs. Jis patylėjo ir ėmė žvalgytis po koridorių. Nykoka. Hmh. Ir architektų, ir valytojų pagalba praverstų.
  Deja, žvalgytis, dairytis ir žiūrinėti nebuvo laiko. Kurtinamai burgzdamas artėjo žaibas, paleistas David. Grifas nenorėjo sužinoti, kokie tai kerai, užteko ir nuovokos, kad šie esti pavojingi. Žaibiškai nėręs už kažkokios kolonos, vaikinas išvengė kerų, tačiau nepamatė kitų: grįžęs atgal į ,,kovos lauką", jis gavo smūgį, privertusį vožtis atgal - tokia tatai buvo burtų jėga. Tačiau blogiausia dar buvo ateityje - lazdelė truktelėjo iš vaikino rankų ir už kelių metrų kaukštelėjusi į žemę nukrito. Smith nebuvo svarbu, ar David bėga ją paimti; tokiais atvejais jis išlikdavo gan ramus ir nekreipdavo dėmesio į oponentus. Tačiau šįkart grifą kažkas privertė pribėgti ri greitai čiupti lazdelę, matyt, noras nepasirodyti kvailai ir galutinai pralaimėti dvikovą, ypač antrakursiui.
  ,,Šaunu, kad nieko bloga tau nenutiko," nusprendė George, nes su lazdele buvo gan prisirišęs. Pavartęs ją rankose, jau ketino pulti, tačiau pasigirdo uždaromų durų girgžtelėjimas, kažkoks rėkimas ar tai šnibždesys, pasektas užrakinamos spynos garso. Na jau ne. Šiam vaikui šeštakursis tikrai nepasiduos. Įmantrus, užtikrintas ir įtaigus lazdelės mostas...
 - Alohomora! - spyna atsirakino, o dar vienas šmaukštelėjimas privertė jas ir atsilapoti.
  Greit įlėkęs į sandėliuką George pamatė keistą vaizdą: jo priešininkas sėdėjo ant knygų krūvos, ir atrodė užkluptas savo rimasties būsenoje. Net neleisdamas atsikvošėti, šeštakursis sušuko:
 - Ducklifors! Duro!
  Žiauriai išsišiepęs, George laukė tolesnės veiksmų sekos ir mintyse aptarinėjo dvikovos baigtį.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: David Lockwood Vasario 16, 2013, 10:26:59 pm
David vis dar sėdėjo ant knygų kol išgirdo durų užrakto sutreškėjimą ir durys prasivėrė. Jis nespėjo net atsistoti, kai į berniuką pasipylė burtų pliūpsnis. Jie jį parbloškė į kažkokią knygų krūvą. Knygos užkrito ant Švilpio ir šis prarado sąmonę...
Po kiek laiko jis atsipeikėjo, tikriausiai greitai, nes jautė, George vis dar čia. David apsižiūrėjo ar jis vis dar turi lazdelę ir tada sukaupę visas jėgas nukreipė lazdelę į lubas, maždaug virš tos vietos kur buvo George ir sušuko:
-Bombarda!
Ant jo priešo pradėjo kristi lubų konstrukcijos, o tuo metu David atsistojo ir panaudojęs tą patį burtažodį išsprogdino skyle sienoje. Pro skylę matėsi tik tamsa ir nieko daugiau. Jis įžiebė lazdelę ir pamatė kad už sienos buvo kažkokią didelė salė aukštomis lubomis, o švilpis buvo viršuje. Jis iššoko pro tą skylę, kerų pagalba lengvai nusileido. Pirma berniukas nuskubėjo apsaugoti skylę, kad pro ją neįeitų George. Nukreipęs lazdelę į skylę jis ramiai ištarė:
-Reparo.
Skylė šiek tiek sumažėjo, bet ne pilnai. Merlino barzda! Ką daryt?? Jis neturėjo pasirinkimo tik išbandyti vieną burtą kurio mokėsi nuo pirmo kurso. Jis sudėtingas... Nežinia ar pavyks.
-Protego Totalum...
Deje kerai nesuveikė. Švilpis buvo persigandęs. Jam jau galvoje girdėjosi garsai lyg George eitų, bet jis išlaikė šaltą protą ir bandė dar uždelsti laiko naudodamas kitą burtažodį:
-Fumos!
Pusę salės užgožė tiršti dūmai. Dabar David jautėsi saugiau, bet saugumą norėjo užtikrinti kerais kurie jam prieš tai nepavyko:
-Protego Totalum! Protego Totalum!!!- nieko neįvyko,- PROTEGO TOTAAAALUMMM!
Pagaliau kažka sušmiežavo lyg salę būtų apdengęs skydas. Švilpis atsipūtė...
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: George Smith Vasario 16, 2013, 11:13:02 pm
[Ducklifors kerai paverčia antimi, o Duro - akmeniu. Tačiau šių kerų pliūpsnis, kurį ,,sugėrei'', tave parbloškė. Na, bet nesvarbu, gal aš tiesiog ne taip supratau]

  George tik spėjo pamatyti, kaip knygų šūsnis užvirto ant švilpio, regism nesiteikiančio sureaguoti. ,,Na, ką gi," nusprendė šeštakursis Grifų Gūžtos mokinys, ir, pakėlęs nuo žemės vieną knygą, ėmė skaityti ją atsainiai - vis dėlto, juk tai tebuvo grožinė literatūra, o ne kas nors geresnio, pavyzdžiui, nuodų receptų knyga.
  Vos tik švilpis parodė pirmuosius gyvybės požymius, George garsiai užvertė knygą, numetė ją atgal pro atdaras duris. Po šito pasigirdo trumpas klyksmas.
  Jei ne praktika dvikovose, vaikinas greičiausiai jau būtų palaidotas po plytų krūva. Dėkui Dievui, to nebuvo - vaikinas spėjo išburti pusapskritimį skydą, spindintį mėlyna šviesa. Būdamas toks stiprus, jis sugėrė visas plytas į save. Vaikinas pasilenkė ir iššliaužė iš po skydo - stovėdamas į viršų, jis atrodė tarsi lietsargis - tereikėjo pridėti kotelį.
  Tuo metu David įnirtingai darbavosi: išgriovęs skylę sienoje, jis pro ją iššoko, nepamiršęs sukelti dūmų. Pritaikęs Protego Totalum kerus jis apsunkino visą situaciją. Tačiau, dūmai nesilaiko visam laikui, kaip ir kerai. Išsisklaidžius dūmams, šeštakursis prisiartino prie mažos skylutės, pro kurią matėsi David apačioje. Kerai matyt, bus išsivadėję, nes jo nesimatytų, jei jie būtų buvę čia. Ką gi. Belieka tik viena... Griauti sienas!
 - Bombarda! Confringo! - nenuspręsdamas, kuriuose kerus naudoti, vaikinas panaudojo abu. Rezultatas nebuvo prastesnis - išmušta skylė šįkart buvo netgi didesnė, nei toji, padaryta David.
  Vaikinas iššoko pro ją, paskutinę akimirką sušukdamas:
 - Aresto Momentum! - Berniuką truktelėjo kažkokia jėga aukštyn. Po kiek laiko ji nustojo veikti, ir jis žnektelėjo žemėn. Akimis greitai susirado David ir pratarė:
 - Nešam kudašių, ką? - Grifas padarė pauzę, - Nebijok, ilgai dar nereikės laukti. Ascendio! Everte Statum! Iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii iiiiiiiir... Tarantallegra!!!
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: David Lockwood Vasario 17, 2013, 11:57:54 am
Laikas bėgo greitai... Dingo ką tik išburti dūmai, sienoje buvo išsprogdinta skylė... O pro ją įlipo George. Tikriausiai nesuveikia mano kerai kurie turėjo jį apsaugot,- verkšleno švilpis. George paleido kerų pliūpsnį ir vargšas jo priešininkas gulėjo ant žemės. Laimiai paskutinieji kerai nepataikė. David žinojo, kad taip gali nutikti, kad jam jau nebus pasirinkimo, tik pasiduoti George, taigi jis sugalvojo planą. Jis gulėjo nė nekrustelėdamas ir laukė, kol George šiek tiek atsipūs ir nelauks jo atkirčio. Kai David manė, kad jau tinkamas laikas jis pašoko sugriebė savo lazdelę ir pradėjo laidyti užkeikimus:
-Expelliarmus! Duro! Arresto Momentum!!!- David tikėjosi, kas paskutinis burtas, bent kiek sulaikys George, taigi paleido jį dar kartą, kad žinotų, jog jie tikrai suveikė,- Arresto Momentum! Arresto Momentum!!!
Tada, net negalvodamas nubėgo į salės galą kur stovėjo, kažkoks stalas, su marmuriniu paviršiumi, o aplink jį prabangios kėdės. Švilpis lazdelės pagalba pakėlė tą stalą ir sviedė į George. Tą patį padarė ir su kėdėmis. Toliau jis kovojo savo mėgstamu stiliumi: pabėgti ir užsibarikaduoti, kad George būtų sunkiau jį aptikti.
Salės gale buvo didelės ąžuolinės durys. Pro kurias David pabėgo. Jas užrakinęs jis apsidairė, kur galėtų bėgti toliau. Kairėje, buvo kažkokia tamsi patalpa. Gal koridorius? Dešinėje laiptai. Švilpis pasirinko laiptus belipdamas laiptais, jis dar su Descendo kerais prikūrė begalybę visokių stalų, kėdžių, svarmenų ir kitokių daiktų, kad tik George būtų sunkiau praeiti, o su Engorgio padidino daiktus dar pasunkindamas užduotį, na o laiptus apipylė vandeniu ir jį užšaldė. Tegu paslidinėja mūsų Grifiukas...
Užlipęs laiptais jis pateko į tą patį koridorių kuriame ir prasidėjo kova. Tai supratęs jis užbarikadavo sandėliuko duris, kuriame slėpėsi prieš tai, kad George nesugalvotų ateit pro ten. David vis galvojo, ką dar gali padaryt ir jam šovė į galvą panaudot dar vienus kerus:
-Salvio Hexia.
Šį kart kerai tikrai suveikė. Jie apsaugojo visą koridorių. Tada švilpis pasislėpė už kolonos ir svajojo apie tortus, pyragus, kurie bus per valentino dienos puotą...
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: George Smith Vasario 17, 2013, 12:49:28 pm
  Kiek kvailai stovėdamas salės viduryje George žiūrėjo į švilpį, šoktelėjantį oran ir žnektelėjantį ant žemės. Gulintis ant žemės vaikas iš pradžių pasirodė kaip apgaulė, bet, kai šis ten pratūnojo dar penkias minutes, šeštakursis nutarė prisiartinti. Ir suprato padaręs klaidą: vaikas mitriai šoktelėjo aukštyn ir paleido tikrą kerų laviną. Pirmasis burtas ir vėl pavyko(George prižadėjo, kad ateityje išmoks jį atmušti), tad teko bėgti gaudyti savo lazdelę. Antrieji kerai pataikė į didelį gobeleną ir buvo nuostabu žiūrėti, kaip jo spalvos blunka. Tretieji kerai pataikė į George lazdelę ir ji kaip tik pataikė šeštakursiui į rankas. Vaikinas puolė žemėn ir dar kiek paslydo tolyn nuo priešininko. Tuo metų pro jo galvą prašvilpė keli užkeikimai, ir grifas atšoko nuo žemės. Atsisukęs atgal pamatė bėgantį antrakursį. Akimis jį pasekęs, pradėjo bėgti iš paskos, laviruodamas tarp mėtomų marmurinių stalo ir kėdžių. Viena kėdė jau buvo bekrentanti ant vaikino, bet šis ją nusviedė lazdelės mostu kažkur į viršų.
 - Incendio! - sušuko George, nutaikydamas lazdelę į medines duris. Jos staiga užsiliepsnojo, o po kiek laiko ir supleškėjo. Smith įbėgo bėgte užlipo per vis dar rūkstančią anglių krūvą(ji buvo IŠTIES didelė) ir pamatė už spiralinių laiptų kampo išnykstančią mažą Davido figūrą. Nusišypsojęs, šeštakursis nusekė paskui. Vos tik pradėjo lipti laiptais, iš viršaus laiptais tarsi vanduo nuslydo ledas, apgaubdamas laiptus. Vaikinas nusišypsojo. Nebuvo sunku tokią užduotį išspręsti. Jis šoktelėjo į viršų, tada lazdele apibrėžė visus laiptus ir šūktelėjo:
 - Protego! - Laiptai pasidengė vos vos matomu melsvu sluoksniu. Per šį skydą vaikinas negalėjo lipti laiptais, tik juo, tačiau taip ir apsaugojo save nuo paslydimo.
  Palypėjus daugiua nei dešimt pakopų, ant laiptų pradėjo matytis daug įvairių baldų. Vaikinas pabandė lipti per juos, tačiau ne ten pastatė koją ir visi baldai pradėjo iš viršaus dardėti į jį.
 - Evanesco! Evanesco! Evanesco! - šaukė jis jiems, bandydamas sunaikinti.
  Kai kurie išnyko, kai kurie tapo tarsi vaiduokliai, tik ne tokie balti ir neskleidė sidabriško šviesos - tiesiog permatomi. Tie išnyko, kai vaikinas perėjo tiesiai per juos.
  Užlipęs laiptais George pamatė tą patį koridorių, kuriame ir įvyko jų dvikova. Švilpio nesimatė, matyt, pasislėpė. ,,Oho! Regis, jau pradedu suprasti jo taktiką!"
  Vaikinas pamąstė. Galėjo lažintis iš ko tik nori, bet prisiekiu, kad manė girdįs kažkokį garsą. ,,Scourgify Homorphus... Snufflifors Herbivicus... Ne, ne, ir dar kartą ne! Pala, pala... Salvio Hexia!"
  Supratęs šių kerų spragą, grifas garsiai prašneko:
 - Salvio Hexia... Ar žinai, ką jie daro? Apsaugo teritoriją nuo užkeikimų. Ar esi matęs mane naudojant bent vieną? Varge Vargeli...
  Apsidairęs aplink koridorių ir pamatęs tik dvi kolonas, jis greit prie jų pribėgo ir pamatė besislepiantį David. Šeštakursis nežinojo, ar šis jautėsi pričiuptas, ar ne. Kol kas tai nesvarbu. Dabar svarbiausia...
 - Snufflifors! Furnunculus! Densaugeo!
  Tyla, tik aidas, atsimušęs nuo sienų... Vaikinas apsidarė, tada sušuko:
 - Et, pabodo man kariauti, - ir išėjo, palikęs vieną David.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 07, 2014, 08:01:50 pm
Fasas įėjo į senovišką koridorių, esantį berods, trečiame aukšte. Senoviniuose vazonuose dūlėjo suvėtusios gėlės, aplipusios baltais šokuojančiais kirminais, paveikslai buvo apdulkėję ir apsnūdę. Fasas smalsiai žvalgydamasis, ėjo tiesiai. Mėgo tyrinėti aplinką, neturėdamas jokio garanto, kad nepaklys. Vaikinas šypsojosi, vis dar tebesišypsojo, išėjęs iš ligoninės, kai pamatė išlekiančią įsiutusią Džeinę. Staiga Faso šypsena ištirpo. Įdomu, kur Keitė. Bet į Lukrecijaus paslaptingą kambarėlį tingėjosi eiti. Tad grifas ir toliau pėdino paslaptingu korioriu.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 12, 2014, 01:38:28 pm
Liusė neramiai klaidžiojo po pilį nenorėdama kažkur nueiti. Taip ji ir atsidūrė apšiurusiame koridoriuje, kuris atrodė lyg kelis šimtus metų neregėjęs žmogaus. Grindys buvo nublukusios nuo laiko šviesios spalvos, sienos aptrupėjusios. Viskas skendęjo patamsyje. Varnanagė ragino save nusiraminti, kad galėtų sugalvoti kur eiti toliau, bet nelabai kas išėjo.
"Prie mūsų prisijungė dar keturi pirmakursėliai, nelabai ką tesuvokiantys".- jau daugybę kartų skambėjo Liusės galvoje Faso žodžiai.- "Šie keturi pirmakursiai įvelti nereikalingai. Turime juos pargabenti į jų vietas. Kova skirta mums trims."
Varnė niekaip negalėjo suvokti, kodėl Fasas taip kalbėjo. "Na ir kas, kad mes ne tokie galingi, bet padėti galim. Ir nebuvo galima taip paprastai sakyti, jog aš nieko nesuvokiu. Negi jis pamiršo apie visus tuos įsiveržimus į mano galvą?"- mąstė mergaitė. Ji jautėsi lyg gavusi smūgį į krūtinę, ten, kur turėtų būti širdis. Liusė vis ragino save būti stipria ir pamiršti viską. Ji sustojo ir atsisuko į vieną sieną, kuri buvo kiek apdegusi. Tada susikaupė ir nusiramino. Nusprendė eiti į Draugų namelį.
Staiga toje vietoje, kur siena buvo apdegusi ir apanglėjusi, buvo išrėžtas užrašas:
"Jūs visi mirsite."
Liusė vis dar buvo rami. Ji sumurmėjo:
-Negi ir aš?
Šalia užrašo išdygo kitas, mažesnis:
"Mirsi ir tu."
-Tai tada pasakyk ir kitiems,- paprastai tarė varnė.
"Bet kiti sužinos tai tik tada, kai mirs."- skelbė sekantis užrašas.
-Tai kodėl tai sakai man?- suniurnėjo Liusė laukdama kito užrašo.
Netikėtai į jos delną įkrito sulankstytas raštelis. "Nes tu kitokia, varnanage."- skelbė raidės ir žodžiai atlankstytame lapelyje mergaitės rankose. Varnė ramiai jį sulankstė ir įsikišo į kišenę. Pasisuko ir nuėjo į Draugų namelį palikusi užrašą.  Jai atrodė, jog tas užrašas nieko nepakeis ir niekas netikės, jog ji ką nors matė.
"Kam rūpės, ką aš mačiau?"- klausė savęs Liusė.- "Ogi niekam."
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Liuse Paik Rugpjūčio 18, 2014, 02:07:11 pm
Liusė vėl grįžo į šį koridorių, aptrupėjusį, seną, nenaudojamą. Paėjusi tolėliau rado angliną sieną, kurioje buvo išraižyti žodžiai apie mirtį. Iš pradžių varnanagė mąstė, jog reiktų uždengti tą užrašą, bet po to pagalvojo, jog tada jis trauks daugiau dėmesio ir apskritai niekas po šį koridorių nevaikšto. Mergaitė šalimais tos sienos pasidėjo savo kuprinę ir pradėjo joje ieškoti raštelio ir netikėtai ji pamatė ant vieno vadovėlio kaip tik tą, kurio ieškojo, kurį būdama šiame koridoriuje gavo. Varnanagė kiek pasvarsčiusi jį suplėšė į kiek įmanoma mažesnius gabalėlius ir leido jiems nukloti dulkėtas grindis. Ji nežinojo, kodėl šį raštelį panoro suplėšyti būtent čia. Gal vėl norėjo pamatyti tą užrašą ir įsitikinti, jog jie vis dar nesaugūs. Liusė iš viso nežinojo, kodėl ji nori suplėšyti tą raštelį į mažiausius skutelius. Kiek pažiūrėjusi varnė nuvijo visas nereikalingas mintis, užsegė savo kuprinę ir nužingsniavo į labiau naudojamas ir žmonių lankomas vietas.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Klerė Hikari Rugsėjo 09, 2014, 07:14:15 pm
-Jau svarsčiau kada pasirodysi.
Pajutusi Jakslį krūptelint Keitė šyptelėjo. Va taip va.
-Ir vistiek nesuprantu vieno dalyko,-ramiai tarė ji.-Kodėl aš dar gyva?
-Na, tikriausia todėl kad dar nemirei.
-Klausiu rimtai, Juodasis.
-Man patinka šis vardas, mažoji Elena.
-O man šis-ne. Vis dar laukiu atsakymo.
-Na matai,-jau šypsodamasis prabilo Juodasis,-nužudydamas tave pelnyčiau dėmesio. Dėmesio, kurio man visai nereikia. Matai, jie visi mano, jog aš Azkabane. Greit turėčiau būti nužudytas, jei neklystu. Jei tu žūtum, tai viską sujauktų. Jie pradėtų viską tikrinti. Tas vargšas kvailys išgyventų, o aš vėl atsirasčiau ieškomųjų sąraše.
Keitė pakraupo.
-Tu įkišai kažką vietoj savęs?
-Na, jei būčiau palikęs savo šmėklą, po kiek laiko jie būtų sunerimę. Todėl po kiek laiko pasiunčiau ten savo kloną. Šmėklą panaikinau. Jie pamanė, kad aš išsprukau. Na, jie pagavo "mane" vos už kampo.
-Ką tokį?-tyliai paklausė Keitė.-Ką tokį pakišai į savo vietą? Ir kaip? Valdai jį valdymo užkeikimu versdamas gerti Multisulčių eliksyrą?
-Būtų per daug sudėtinga. Paprasčiau tiesiog panaudoti išlaikymo užkeikimą. Veikia ant metamorfmagų. Išlaiko įgautą formą.
-Kas toks yra įstrigęs tavo pavidale, Jaksli?
Juodasis saldžiai šyptelėjo.
-Kiek metamorfmagų mes pažįstame, mieloji?
-Ne,-sukuždėjo Keitė. Jakslis nėrė už kampo. Mergina puolė paskui, tačiau Juodasis jau buvo dingęs.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Gruodžio 28, 2014, 02:15:15 am
Firielė Lučiena lėtai žingsniavo senu, retai kada vaikščiojamu koridoriumi. Ant dulkėtų grindų jos batai palikdavo pėdsakus, apsiausto kraštai, vilkdamiesi grindimis sukeldavo dulkių debesis. Lučiena pilkomis akimis spoksojo kažkur į koridoriaus galą ir murmėjo sau po nosimi retkarčiais šūktelėdama. Iš šalies varnė galėjo pasirodyti keistoka, netgi nenormali. Bet mergina tiesiog kalbėjo su savim. Ji mėgo pabūti viena, pakalbėti, padiskutuoti ir pasiginčyti su savimi. Retkarčiais ji užsigeisdavo pašnekėti su gyvu žmogumi, tačiau mažai kas ją mėgo, net varnai jai nebūdavo itin draugiški. Bet Lučiena dėl to per daug nesikrimto, kadangi dažniau mėgo būti viena. Mergina buvo labai užsisklendusi savyje, paklausta apie jos asmeninį gyvenimą tik kažką sumurmėdavo ir nebeatsakinėdavo į klausimus ta tema. Kai dar nebuvo gavusi lauško iš Hogvartso, jau tada Lučiena buvo vienišė. Draugų ji neturėjo, mat žiobarų vaikai laikė ją nenormalia. Buvo galima pagalvoti, kad Firielei Lučienai nereikia draugų, tačiau pati mergina kartais būtų atidavusi bet ką, kad turėtų draugą ar draugę, su kuriuo galėtų pasišnekėti, pasijuokti, pasiginčyti ir paverkti kartu.
Lučiena sustojo ir apsnūdusiomis akimis pažvelgė į koridoriaus galą. Paskui atsirėmė nugara į sieną, ir gana garsiai sumurmėjo:
- Firiele Lučiena Pilkoji, jeigu tau taip atrodo, tai turbūt taip ir yra. Bet aš vistiek esu įsitikinusi, kad... -Lučienos ramus balsas nutrūko, bet jam tuoj pat atsiliepė tos pačios Lučienos, tačiau pašaipus balsas:
- Na, tai kuo gi tu įsitikinusi, Firiele Lučiena?- Lučiena nutilo. Pamanė, kad per garsiai kalbasi su savimi. Šeštakursė šviesiaplaukė varnė užmerkė pilkas akis ir atsišliejusi į sieną ėmė lygiai ir giliai kvėpuoti.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 28, 2014, 05:32:26 pm
Gabriellai buvo nuobodu, tad ji nusprendė pasivaikščioti po Hogvartso koridorius. Pirmiausia, ji lėtu žingsniu, niekur neskubėdama nuslinko ilgu nenaudojamu koridoriumi. Jos samanų žalumo suknelė vilkosi žeme, o jos į dailią kasą surišti plaukai ramiai gulėjo merginai ant nugaros. Ant peties jai tupėjo nedidelė sprindžio ilgumo balta su rudais taškiukais salamandra.
-Na, ar tau čia patinka, Manga? - pasilenkusi šnipštelėjo mergina.
Gyvūnėlis vos įžiūrimai linktelėjo.
Beeidama koridoriumi Gabriella pastebėjo merginą, kuri kalbėjosi su savimi. A jai protas pasimaišė? pagalvojo Gabriella ir sukikeno. Vis dėl to, reikia eiti susipažinti.
"Firiele Lučiena Pilkoji, jeigu tau taip atrodo, tai turbūt taip ir yra. Bet aš vistiek esu įsitikinusi, kad..." išgirdo klastuolė. Ką gi, jau žinau, kad jos vardas Firielė Lučiena Pilkoji, bet dėl formalumų vis tiek derėtų paklausti. Nepažįstamoji atsišliejo į sieną. Gabriella priėjo prie jos, uždėjo ranką ant peties ir pažvelgė į merginos pilkas akis.
-Sveika. Ar tau viskas gerai? Gal tau yra temperatūros? - ir palietė merginos kaktą. - Aš Gabriella, o kas tu tokia?
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Gruodžio 28, 2014, 06:12:30 pm
Lučiena atsimerkė pajutusi ant peties kažkieno delną. Jos pilkos akys susitiko į vandenyno mėlynumo žvilgsniu. Šiek tiek gąstelėjusi Lučiena sumirksėjo ir nusuko žvilgsnį. Nupurčiusi nuo peties nepažįstamosios ranką, Lučiena pasitraukė per kelis žingsnius ir nebyliai įsistebeilijo į ją. Pilkos akys išdavė nežymią ir labai mažą baimę, plaukai išsidraikė ant nugaros banguodami kaip baltai gelsvas žvilgantis krioklys. Lučiena papurtė galvą ir toliau spoksojo į merginą. Šiai pasidomėjus, ar Lučienai viskas gerai, varnė linktelėjo ir nudelbė akis į žemę, mat prisiminė, jog spoksoti nemandagu. Merginai prisistačius, Lučiena taip pat tylutėliai ištarė:
- Aš esu Firielė Lučiena. Malonu susipažinti.
Nors Firielė Lučiena pasakė, kad jai malonu, taip neatrodė. Pilkos merginos akys vis dar atspindėjo baimę. Kažin, ar reiktų, tai Gabriellai pasakyti, kad man labiau patinka būti vadinamai Lučiena? Turbūt ne. Jei prireiks, pasakysiu. Ei, o ji matė, kaip aš kalbėjau su savimi? Tikriausiai, nes nebūtų paklaususi, ar aš turiu temperatūros. Pamintijo Lučiena. Paskui, iš nežinia kur gavusi šiek tiek drąsos, varnė pridūrė:
- Beje, su mano temperatūra viskas gerai.
Pačiai merginai atrodė, kad teiginys nuskambėjo visai normaliai, tačiau klausantiems šio keisto pokalbio, galėjo pasirodyt, kad Lučiena kvailoka.Tad buvo gana keista, jog Firielė Lučiena atsidūrė varnanagėje. Juk visi varnanagės koledžo mokinius laiko protingais, tačiau tikrai ne Lučieną. Bet, nors ir kiti laikė ją nevisprote, Lučiena buvo protinga, tik retai tą parodydavo.
Staiga kažko susinervnusi Lučiena sumurmėjo kažką panašaus į ,,viso gero" ir praėjusi pro Gabriellą nužngsniavo koridoriumi. Po minutėlės ji pasuko už kampo ir dingo.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Eovyn Secret Gruodžio 29, 2014, 08:30:24 pm
Eovyna ilgai klaidžiojo po mokykla, kol pateko į ilgą koridorių. Jis jai pasirodė šiek tiek baugus ir paslaptingas, nes jis buvo gan tamsus ir koridoriaus gale girdėjosi merginų balsai. Šiek tiek išsigandusiu, bet kartu ir nustebusiu žvilgsniu Eovyna žiūrėjo į koridoriaus galą. Keletą minučių ji buvo tarsi užhipnotizuota. Staiga iš kito koledžo šūkaudami prabėgo keli vaikai ir ji atsikvošėjo. Tuomet ji dar pastovėjo, apsisuko ir nusprendė nueiti į biblioteką, paieškoti kokios nors įdomios knygos.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 18, 2015, 11:48:25 am
Kai reikėjo atlikti namų darbus, tai tikrai reikėjo pasirinkti tokį koridorių, kad niekas jos nerastų. Ji ėjo niekieno nenaudojamu koridoriumi. Kadangi buvo tamsu, o deglų nebuvo, ji ištarė:
 - Expecto patronum, - sidabrinis žirgas švelniai buvojo prie jos ir ji tiesiog uždėjo ranką ant oro. Kadangi koridorius buvo ilgas ir lenktas, jame galėjo sutilpti daug žmonių. Ji išgirdo klyksmus ir burtažodžius. Tyliai slėpėsi prie sienas ir nuslinko artyn. Ji žvilgtelėjo už kampo ir pakraupo, išgirdusi net du nedovanotinus kerus. Juo labiau, kai vienas prašvilpė netoli jos. Ji leidosi bėgti, nuo baimės gynėjas išnyko. Ji susmuko saugioje vietoje ir vėl išsibūrė gynėją. Dabar jautėsi geriau. Išsitraukusi nemažai degtukų iš kišenės, ji ėmė juos paversti adatomis.
 - Ohverti! - tarstelėjo ir tarp pirštų sužibo adata. Ją ji susuko į popierėlį ir įsidėjo į kišenę. Nemanė, kad būti šiame koridoriuje taip pavojinga. Kai visi degtukai pavirto adatomis ir atsidūrė jos kišenėje, ji lengviau atsiduso. Prabuvo čia beveik pusvalandį ir dar pasitreniravo gynėjo kerus bei atliko namų darbus. Kerai tebeskambėjo. Išgirdusi žingsnius netoli savęs, ji ramiai atsistojo, nusibraukė nuo apsiausto dulkes ir nuėjo - nebuvo nusiteikusi sveikintis su žmonėmis.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 17, 2015, 01:10:37 pm
Į šį senokai apleistą koridorių mokiniai eidavo dėl įvairiausių priežasčių: vieni norėdavo pasislėpę nuo mokytojų sutraukti magiško tabako dūmą, kiti kviesdavo savo "priešus" į dvikovas, kai kurie tiesiog užklysdavo ir daugiau nebegrįždavo išsigandę, kad čia būti draudžia mokyklos taisyklės (nors, iš tiesų, jokių draudimų nebuvo). Pats Nichol čia ateidavo gana dažnai. Ilgas koridorius puikiai tiko naujų burtų mokymuisi. Štai ir šią dieną septinto kurso moksleivis nekantraudamas skubėjo į koridoriaus gilumą, mat vienoje iš uždraustojo skyriaus knygų (nereikėtų klausti kaip vaikinas ją gavo) buvo aprašytas labai įdomus - sklandymo - užkeikimas. Tarp daugybės kankinimų, bjaurių transformaijos burtažodžių levitacija nelabai derėjo, juolab, kad apie šiuos kerus buvo prirašyti net keli puslapiai (kurių, žinoma, Nichol neperskaitė).
Priėjęs koridoriaus vidurį žyminčią pelėsio dėmę švilpis susikaupė, nukreipė lazdelę į savo pėdas ir sukuždėjo užkeikimą. Efektas buvo toks, kokio ir reikėjo tikėtis iš uždraustos knygos. Kerams "pakabinus" vaikinuką palubėje aukšyn kojom ir sunkiai knygai išslydus iš rankų, net turėdamas lazdelę žmogelis buvo nepavydėtinoje padėtyje. Viena ranka laikydamas apsiaustą, kita lazdelę nelaimėlis bandė prisiminti kokį būdą save nuleisti ant žemės, visa bėda buvo tame, kad viso skyriaus apie levitaciją jis nebuvo perskaitęs, o panaikinus "prakeiksmą" su kokiais apsigynimo kerais, buvo didelė tikimybė numirti nuo smūgio galva į akmenines koridoriaus grindis. Reikėjo, kad kas nors iš šalies ateitų ir padėtų, tačiau, kaip jau buvo minėta, į šį koridorių užsukdavo tik vienas kitas žmogelis.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 17, 2015, 01:20:49 pm
Gabriella be tikslo slampinėjo ilgais Hogvartso pilies koridoriais, kol išgirdo kažkokį, lyg ir, šiugždančio apsiausto garsą ir pasuko galvą jo link. Mergina apsidairė, bet tamsiuose koridoriuose nieko nesimatė. Klastuolė lazdelės gale uždegė švieselę ir pradėjo eiti ilgu, rodos, niekieno nenaudojamu koridoriumi. Šviesiaplaukė įsisuko į juodą apsiaustą - diena nebuvo labai šilta, o ypač klaidžiojant po, "pelėsiais ir kerpėm", apaugusius koridorius.
Taigi, septyniolikmetė gana ilgai žingsniavo koridoriumi, kol netoliese pamatė arti lubų levituojantį vaikiną. Gabriella sukikeno, bet netrukus surimtėjo. Visas reikalas galėjo baigtis blogai. Labai blogai.
- Tau padėt? - su šypsena pasiteiravo mergina.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 17, 2015, 01:36:36 pm
Koridoriuje pasirodžius kažkokiai klastūnyno mergiotei viltis vėl įsižiebė. Pasitaisydamas, kiek tai buvo įmanoma kabant žemyn galva, apsiaustą švilpis atsakė į jos, ganėtinai keistą, klausimą:
- Žinoma, kad pagalba praverstų. Kažkur ant grindų turėtų būti knyga tamsiu viršeliu, ten yra skyrelis apie levitaciją, turėtų būti ir atkeikimas, gal galėtum surasti ir pasakyti jį man? - Kraujo kiekiui galvoje padidėjus šnekėti buvo šiek tiek sunkiau nei paprastai. - Tik pati neburk. - Pridūrė nusigandęs tokios galimybės mokinys.
Savo, šiek tiek apmirusiais, sustingusiais, pirštais vis dar laikydamas apsiaustą (net ir švilpiui nėra malonumas būti prieš kažkokį nepažįstamą žmogų neprisidengus savo apatinių rūbų) Nichol tvirčiau suspaudė lazdelę, pasiruošęs panaikinus kvailus burtus verstis kūlio ore.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 17, 2015, 01:48:34 pm
Gabriella sukikeno. Vaikinukas atrodė pasimetęs. Nenuostabu, kad iš Švilpynės. Tik švilpiai tokių nesąmonių prisidirba.
- Kitą kartą, kai bandysi kažką panašaus, bent jau apsirenk, - juokdamasi pasakė klastuolė.
Septyniolikmetė atsiklaupė ant purvinų ir dulkėtų pilies grindų ir į rankas paėmė sunkią knygą. Tu irgi lankaisi Uždraustajame skyriuje... pagalvojo Gabriella ir pradėjo versti knygos puslapius.
- Hmm, o, va, burtas, ne, palauk, ne čia... Va, radau. Burtas - fereitkumuis. Burtažodį sakykite lazdelę nukreipę į norimą vietą, kur norite atsidurti. Būkite atsargūs: bet koks lazdelės laikymas neduos nieko gero. Lazdelę laikykite dviem pirštais, mažąjį pirštą laikykite kaip Anglijos karalienė, gerianti arbatą, - Be abejo, paskutinius žodžius Gabriella sugalvojo juokais, tačiau neprasitarė ir viską susakė rimta veido išraiška.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 17, 2015, 02:05:31 pm
Tik išgirdęs burtažodį vaikinas plačiai mostelėjo lazdele rodydamas į grindis, tiesą sakant, taip plačiai, kad lazdelė skriete išskriejo iš jo sustingusių pirštų paleisdama geltoną žaibą, kuris praūžė tiesiai virš nepažįstamos merginos galvos ir įsmigo į knygą, palikdamas juodą skylę ir degėsių smarvę. Lazdelei pradingus kažkur koridoriaus tolumoje vaikinas nusikeikė. Dabar nebeliko nei knygos kurią buvo "pasiskolinęs" iš bibliotekos, nei lazdelės ir vis jis vis dar buvo palubėje. Reikėjo sugalvoti ką nors kitą... Net jei klastuolė surastų jo lazdelė, ši gali būti sulūžusi...
Staiga vaikinas pajuto kaip nematoma jėga laikiusi jį palubėje atlėgsta ir jis krenta žemyn. Gerai, kad buvo pasiruošęs daryti kulverstį, mat dabar to ir prireikė. Nespėjęs persiversti ore ir nukristi ant kojų (tiek laiko prakabėjus žemyn galva judėti nėra labai lengva) jaunuolis sunkiai žnektelėjo ant kietų grindų, laiku spėjęs pakišti rankas po savo kūnu, taip sumažindamas sužeidimus iki vos kelių įbrėžimų.
- Šūdas... Kas galėjo pagalvoti, kad šie kerai yra priklausomi nuo laiko... - sumurmėjo nelaimėlis bandydamas atsistoti.
Įvertinęs patirtą žalą (keli nubrozdinimai, stipriai sutrenkta koja ir skylė apsiauste), vis dėl to, švilpis šyptelėjo ir atsisukęs į savo "išgelbėtoją" (tiek ji jam ir padėjo, dabar lazdelės reikės ieškoti) paklausė kas ji tokia esanti.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 17, 2015, 02:16:57 pm
Gabriella vos spėjo pasilenkt, kad žaibas neatsitrenktų į ją. Klastuolė nusekė jį akimis ir net aiktelėjo, kai iš knygos liko tik pelenų krūva.
- Dabar tai jau prisidirbai, - stodamasi nuo grindų pasakė septyniolikmetė.
Klastuolė suraukė antakius ir stebėjo kas bus toliau. Vaikinas nukrito nuo lubų ((Kad ir kaip keistai tai skambėtų...)).
- Kiek tu gali keiktis? - šyptelėjusi paklausė Gabriella ir pripuolė prie vaikino. - Tau viskas gerai? Labai susižeidei? - pamačiusi nubrozdinimą ant alkūnės, mergina prikando lūpą, išsitraukė savąją lazdelę ir greitai išgydė. Septyniolikmetė nelabai tvirtomis rankomis suėmė švilpį ir padėjo atsistoti.
- Aš Gabriella, - nusibraukusi šviesių plaukų sruogelę nuo veido, prisistatė mergina. - O tu kas toks būsi?
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 17, 2015, 02:29:18 pm
- Nichol. Ačiū, - vaikinas atsakė į gydymo burtus. - Gal galėtum padėti surasti mano lazdelę?
Nelaukdamas ką atsakys Gabriella švilpis nušlubavo tolyn koridoriumi dairydamasis savo lazdelės, jei neras po pirmo "koridoriaus perėjimo",  reikės eiti antrą kartą ir tikrinti visus plyšius. Ypač tokiose situacijose kaip ši atsiliepdavo apsaugos užkeikimų neleidžiančių nuginkluoti burtininko ar kitaip išmušti, pakviesti ar dar ką padaryti lazdelei neigiama pusė - Accio kerai nebūtų nė velnio padėję. Susiraukęs dėl kiekviename žingsnyje nudiegiančio kelio ir savo nepaprasto kvailumo švilpis atsisuko į klastuolę ir, kad nebūtų taip liūdna tyloje vaikščioti pradėjo kažkokį keistą pokalbį:
- Taigi, kas tave čia atvedė? Kaip užklydai į šį Direktoriaus pamiršta pilies kampelį?
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 17, 2015, 03:59:40 pm
- Žinoma, kad galiu, - šyptelėjo Gabriella. - Aš tai čia šiaip vaikščiojau ir išgirdau, o paskui pamačiau tave, kabantį ant lubų, - nusijuokė šviesiaplaukė.
Mergina ėjo gan tamsiu koridoriumi ir žvalgėsi pakampėmis. Dažniausiai, jei ką nors pameti, tas daiktas nuskrieja velniažin kur. Septyniolikmetė ėjo, žvalgėsi ir už kažko užkliuvo. Merginai nepasisekė, ji net nespėjo nieko padaryti ir atsidūrė ant žemės. Ji pažiūrėjo į savo delną, kuriame pradėjo matytis smulkūs, raudoni dryželiai. Klastuolė tyliai pasakė keletą baisių žodelių.
- Man rodos, radau tavo lazdelę, - liūdnai pasakė Gabriella, užčiuopusi kažkokį daiktą sau netoli kojos. - Kažkokia šiandien jau baisiai nesėkminga diena. Pirma tu, paskui aš...
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 17, 2015, 09:54:28 pm
Netoliese žnegtėlėjus pagalbininkei vaikinas atsiduso - šiandien vieną iš tų dienų kai, net ir būdamas savo kambaryje susižeisi. Prišlūbčiojęs prie antrosios (ar trečiosios?) nelaimės šiandien Nichol pažvelgė į lazdelę už kurios užkliuvusi Gabriella nudribo. Vieną ranką ištiesęs merginai, kad padetų atsistoti, kita paėmė lazdelę, pasukiojo.
- Tai ne mano lazdelė. - Beveik nenustebęs pasakė vaikinas (šiame koridoriuje yra krūvos šlamšto, viena ar kita lazdelė juk irgi gali pasitaikyti). - Nesusižeidei? - Pasiteiravo jaunuolis švystelėdamas lazdelę per petį į sieną.
Nelemtam pagaliukui atsitrenkus į apipelijusiais, kadaise visai gražiai atrodžiusiais, gobelenais nukabinėtą sieną prasidėjo dar viena katastrofa: skrisdamas magijos instrumentas pažėrė fontaną spalvotų kibirkščių kuriose netruko pabirti drėgname koridoriuje, tiesa, kibirkštys (ačiū Dievui) nesukėlė gaisro, tačiau iš lazdelės pliūptelėjusi kelių metrų aukščio baltos spalvos ugnis - sukėlė. Nežinia ar taip, anot šių įnagių prekeivių ir gamintojų, mąstantis daiktas norėjo atkeršyti už visą laiką kurį praleido voliojantis ant grindų, ar tai tebuvo priešmirtinis (žinomą, kad medinis šapelis neatsilaikė prieš, kad ir nešvarią, bet akmeninę sieną) agonijos kupinas klyksmas, tačiau ugnis plito nežmoniškai greitai (įdomu tai, kad koridoriuje buvo labai drėgna, nejau lazdelės paskutiniai burtai buvo kerai skirti pagaminti vandenyje degias petardas?)
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 19, 2015, 03:39:12 pm
Gabriella pažiūrėjo ir patrynė skaudantį delną.
- Jei jis nekraujuotų, viskas būtų gerai, - liūdnai pasiskundė mergina. - Tikrai ne tavo? Parodyk lazd... - nespėjo paprašyti šviesiaplaukė ir pažvelgė į  skriejančią lazdelę.
Mergina nusekė lazdelę akimis ir pavarčiusi akis įsmeigė jas į Nichol. Žvilgsnis nežadėjo nieko gero.
- Tu kvailys... - tyliai sušnypštė Gabriella ir pamačiusi artėjančią ugnį, pabandė atsistoti. Pastangos buvo bergždžios. Klastuolė krisdama gerai kryptelėjo koja. Šviesiaplaukė šiaip ne taip pakilo nuo grindų, nusišluostė apsiaustą ir pagriebusi švilpį už rankos, greitai, kaip tik sugebėjo, nušlubavo link saugesnės vietos, nors čia jų beveik nebuvo.
- Velnias, neprisimenu nei vieno burtažodžio. Ir kodėl mano atmintis tokiose situacijose sumažėja iki nulio..?
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Gegužės 22, 2015, 11:21:47 pm
Panikuojantys žmonės niekam nepatiko. Dar labiau neapykantą pasitikdavo pati panika bebandanti įsismelkti į nirštantį asmenį. Galbūt pyktis ir panika yra vienas ir tas pats? Bet, tuomet, kaip vaikinui pavyko pykčiu sutramdyti savo paniką ir išsilaisvinus iš Gabriellos rankos šokti į liepsnų pusę? Žinoma, šokti ne bekinkliam, bet su svetima lazdele rankoje.
Mosuodamas magiška lazda priešais svilinančias liepsnas jaunuolis panaikino kerus (šį kartą panaikinimo kerai pravertė, kažkodėl Aquamenti neatrodė geriausias variantas). Ugniai pradingus atsivėrė nuostabus vaizdas į pelenais virtusį gobeleną, pagaliau koridorius atsikratė tos "gražios" puošmenos kabojusios čia turbūt jau gerus du šimtus metų. Atsigręžęs į merginą kurios reakcija į lazdelės netekimą buvo pakankamai įdomi vaikinukas mestelėjo pavogtąjį instrumentą ir šyptelėjęs paklausė ar viskas yra gerai.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Gegužės 23, 2015, 05:51:10 pm
Gabriella dar kartą piktai prunkštelėjo, bet davė Nichol lazdelę, pati nieko gero nesumastydama. Septyniolikmetė stebėjo kaip vaikinas dorojasi su užgriuvusiu sunkumu. Nors pala, jis pats tai ir padarė. pagalvojo šviesiaplaukė ir sukryžiavo rankas. Netrukus ji žvilgtelėjo į pliką sieną, ant kurios nebebuvo taip ilgai kabėjusio seno, niekam nereikalingo ir neįdomaus, gobeleno.
- Dėkui, - šiek tiek pralinksmėjusi pasakė Gabriella ir šiaip ne taip sugavusi nelabai tiesiai mestą lazdelę šyptelėjo. - Gal einam iš čia? Kol niekas čia neatėjo? Kol kas normaliai dar net nesusipažinom, o aš jau tave aprėkiau. Gal yra galimybė kaip nors išpirkti savo blogus veiksmus? Paprastai aš nerėkiu ir neužsipuolu žmonių, tik kritinėmis ir stresinėmis situacijomis.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Birželio 11, 2015, 02:20:11 pm
Po skaudžios gobeleno netekties ir šiokio tokio šurmulio kurį sukėlė ugnis atmosfera pagaliau atlėgo. Mergina su kuria Nichol dar visai nesenai susipažino atrodė kiek malonesnė (nors tiesą sakant pačiam vaikinui buvo nusispjaut į tai), net pasiūlė eiti kitur. Cha, nejau bando mane nuvilioti nuo lazdelės? Cha - skeptiškos mintys vis lendančios jaunuoliui į galvą tikrai nebuvo Gabriellos "normalaus susipažinimo" idėjos pusėje.
- Atleisk, bet prima norėčiau susirasti savo laz... - staiga bevartant akis ir stengiantis nežiūrėti į pašnekovės veidą (niekas nemėgsta matyti kaip persimaino kitų žmonių nuotaikos) į akiratį pateko persiškas kilimas ant kurio buvo, nepatikėsite, Nichol lazdelė (na, aišku dar reikia pasukioti ją rankoje, kad visi įsitikintų, tačiau ką ten...) - Ah, gerai, kur norėtum nueiti?
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 11, 2015, 09:34:30 pm
Gabriella pavartė akis ir atsiduso.
- Kaip nori, ieškok, savo lazd... Nu va, radai.
Mergina žvilgtelėjo į senovinį, odine apyranke, auksinėmis rodyklėmis ir skaičiais puoštą, laikrodį.
- Aš atsiprašau, bet man jau metas eiti. Turbūt. Gal dar kada nors susitiksim. Einu jau.
Klastuolė apsisuko ir jau žengė žingsnį, bet deja, jis buvo nelaimingas ir šviesiaplaukė atsidūrė ant grindų. Velniava, kiek galima griuvinėt. subarė už savo nerangumą Gabriella. Šiaip ne taip atsistojus, mergina pro marškinių rankovę pamatė iš alkūnės bėgantį raudoną skystį. Septyniolikmetė atsiduso, atsargiai atsegė marškinių rankovę ir užrietė ją aukštyn.
- Gali padėt? Nelabai pasigydysiu pati tokioj vietoj... Ir viskas taip blogai išėjo. Čia kažkokia užkeikta vieta.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Birželio 11, 2015, 10:29:20 pm
Jau Nichol atsiduso, kad nebereikės su nepažįstama mergina leisti daugiau laiko, jau nuo širdies akmuo nusirito, palengvėjo... ir vėl pasunkėjo. Nesenai sutikta mergina ir vėl parkrito, koridorius iš ties buvo tarsi užkeiktas tądien, ugnis, kritimai, nepavykę burtai, lazdelės, šlamšto pelenai... tiesiog puiki mišrainė pietums, ilgai teks ją virškint ir lažytis žaisdas, kurios tiesą pasakius nebuvo tokios didelės ar skaudžios. Žinoma, padėti sužeistąjai nereikėjo nė pakvietimo, vaikinukas jau buvo paruošęs lazdelę ir sumurmėjęs porą nesudėtingū užkeikimų užgydė atkištą galūnę.
- Na va, dabar gali maloniai eiti, ten kur tavo keliai veda. - Jaunuolis pamojo ranka ir džiugesio kupina šypsena iškreipė jo veidą.
Dar kartą apžvelgęs koridorių į kurį po šiandienos, turbūt, nebesugrįš jaunasis burtininkas atsidūso ir dar viena kreiva šypsena prisidėjo prie jau esamos, keistai išsivėpęs jis suprato, kad jokioje kitoje Hogvartso pilies dalyje jam nėra tekę patirti tiek daug visiškų nesąmonių, sumaišties ir kvailybės. Staiga nusigręžęs nuo merginos kurią katik išgydė vaikinas ėmė žingsniuoti koridoriumi tolyn. Mostelėdamas per petį vaikinas ėmė žingsniuoti už savęs palikdamas tik nykius batų atsimušančių į akmenines grindis ir staigiai pašokančių atgal į orą skleidžiamus garsus.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabi Meyl Birželio 16, 2015, 10:58:34 pm
   Gabi ėjo koridoriumi, kuriame susitarė susitikti su Jekaterina, nes apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė pasiūlė pasipraktikuoti kerus, kurie padeda apsiginti nuo juodosios magijos. Kadangi Jekaterinos dar nebuvo, Gabi tiesiog klestelėjo ant šaltų grindų, jai buvo visai nesvarbu, kur sėdėti. Kol mergaitė laukė Jekaterinos, ji iš kuprinės išsitraukė apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlį ir ėmė jį vartyti. Antrakursė ieškojo kerų, kuriuos ji ir Jekaterina galėtų šiandien pat išbandyti šiame ilgame ir tikrai visai nejaukiame koridoriuje.
   Gabi išgirdo, kaip kažkas sukrebždėjo, bet apsidairius nieko nepastebėjo. Oi, Gabi, nepraskysk, tarė ji sau mintyse ir vis dar bandė skaityti vadovėlį, bet iš tiesų tai neramiai laukė, kol pasirodys draugė.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 16, 2015, 11:40:36 pm
   Jekaterinai nieko nereikėjo einant treniruotis, tad atėjo su patogiais juodais drabužiais. Prie timpų visada pritaisyta gumelė leido patogiai prisitaisyti lazdelę. Iš tolo pamatė Gabi, sėdinčią ant grindų. Nekreipusi dėmesio į faktą, kad draugė greičiausiai pašals užpakalį, priėjo prie jos. Gabi ir Jekaterina kaip ir buvo geriausios draugės, bent ttaip švietėsi trečiakursei.
 - Jekaterina Lutterworth jūsų paslaugoms, - padarė reveransą nusijuokdama juodaplaukė. - Ką gi, pradedam ilgą sąrašą burtažodžių ((rašysiu neryškintai, telefono bėdos)). Aparecium išryškina nematomą rašalą, nors dėl šio nesu tikra. Cave Inimicun sustiorina teritorijos gynybą, labai naudingas. Evanor - žalia elektros srovė visiškai nusilpnina priešininką. Enervo suteikia jėgų. Ferula sutvarsto žaizdą, nors dėl to irgi nesu tikra, ar reikalingas aosiginti nuo juodosios magijos. Homenum Revelio patikrina, ar patalpoje/pastate esi vienas, ar ne. Malificente Boraxus išaugina milžinišką ir tvirtą apsauginę vijoklių sieną. Geras burtas. Piertotum Locomotor vienas mano mėgstamų - atgaivina statulas ir šarvus. Protego ir Protego Horibilis ir taip aišku. Rennervate yra atgaivinimo kerai. Riddikulus irgi puikiai žinomas, o Specialis Revelio patikrina, daiktas užkeiktas, ar ne. Šie kerai naudojami gynybai. Kad ir prieš juodąją magiją, - iš atminties, be jokio sąrašo vardijo mergina. - Ir atsirinkau kelis įdomesnius. Hexxitus Urnam užgesina žvaigždę. Negana to, burtininkas perima visą jos energija. Tai juodoji magija. Ir Dulso Mors Morde uždusina negyvai.
Su lengvu susižavėjimu balse pasakė Jekaterina.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabi Meyl Birželio 18, 2015, 09:48:11 am
- Labas, labas, - tarė Gabi, išvydusi Jekateriną ir atsistojo.
   Atsirėmė į sieną. Jekaterina išvardino gausybę burtažodžių.
- Na, toks konkretus, skirtas apsiginti juodajai magijai, tai turbūt yra tik Specialis Ravelio, - gūžtelėjo pečiais Gabi. - Bet, kaip ir sakei, visi kerai skirti apsiginti, o nuo ko gi reikia dažniausiai gintis? Nuo juodosios magijos, - nusijuokė. - Aš susiradau dar kelis, skirtus šiaip apsiginti. Tai Anapneo, kuris atlaisvina trachėją, kai žmogus dūsta. Turbūt pati žinai, Finite incantatem atšaukia kerus, bet čia šis burtas nelabai padės, nebent juodaja magija užsiiminėja visiškas jos pradininkas ir naudoja lengviausią rūšį. Toks kaip aš, - pajuokavo, o gal ir ne. - Na, žinoma, ir mūsų garsusis Expecto patronum, - šyptelėjo.
   Gabi pavartė lazdelę rankose.
- Manau, kad daugelį galim išbandyti. Gal einam, kam nors kertam Evanor kerais, o paskui suteikiam jėgų su Enervo kerais? - ir vėl pajuokavo.
   Nors ne, nelabai pajuokavo. Gabi jau ir pati nežinojo, kas ir kodėl su ja darosi.
- Na, mažiau kalbų, daugiau darbų, - išsišiepė. - Malificente Boraxus, - tarė nusitaikiusi lazdele į tolį.
   Netoli Gabi ir Jekaterinos išdygo nedidukė vijoklių sienelė, kuri buvo žemiau kelių ir skylėta. Jei šalia būtų buvę kitų mokinių, Gabi būtų skradžiai žemę prasmegusi, bet prieš Jekateriną jai visai nebuvo gėda.
- Kartais pagalvoju, kokia iš manęs burtininkė, - nusikvatojo. - Ko norėti, esu dar tik antrakursė, be to, augau žiobarų pasaulyje. Nereikia tikėtis, kad viskas seksis idealiai, - gūžtelėjo pečiais. - Dabar, kai jau žinau, kas tu esi, nebesijaučiu žiople, - nusijuokė. - Nes anksčiau galvojau, jog esu tikra nevykėlė, juk tu, būdama antrakurse, mokėjai begales burtų ir aš maniau, kad tiek moka visi. O paskui paaiškėjo, kad tu ne visai buvai antrakursė, tad dabar nebesijaudinu, - šyptelėjo.
   Gabi pabandė susikaupti. Dar kartelį ištarė:
- Malificente Boraxus.
   Vaizdas prieš nosį išdygo ir vėl toks pats.
- Ai, tiek jau to, - numojo ranka. - Pabandom ką nors kita.
   Kažkur tolėliau koridoriuje buvo atnešti jau ne pirmos jaunystės šarvai, tad Gabi pamanė, kad verta pabandyti juos atgaivinti.
- Piertotum Locomotor, - tarė mergaitė, nusitaikiusi į šarvus.
   Šis burtas Gabi iškart pavyko - šarvai atgijo. Akimirką Gabi aiktelėjo iš nuostabos, tačiau ilgai džiaugtis neteko. Mergaitė suprato - kažkodėl šarvai jas puola! Gal dėl to, kad nėra, kas puola mus, jie neturi ko ginti, pamanė Gabi. Šarvai visu greičiu lėkė prie mergaičių ir, regis, buvo pasiryžę kovoti. Dabar Gabi nepasimetė - jeigu puola, duok atgal! Niekad nemaniau, kad mano pirmoji kova vyks su pačios atgaivintais šarvais, dar spėjo pagalvoti Gabi ir ėmė svaidyti į šarvus pirmus į galvą šovusius kerus:
- Bombardo! - šarvai tik sudunksėjo. - Bombardo maximmum! - sudunksėjo stipriau. - Deprimo! - grindyse atsirado skylė, du šarvai įkrito ir dingo, tačiau skylė akimirksniu užsitraukė ir koridoriuje dar buvo likę trys šarvai.
   Gabi spėjo pagalvoti, kad galbūt reikia atšaukti kerus - gal tuomet šarvai vėl užmigs.
- Finite incantatem! - sušuko Gabi.
   Ir, o, vargeli. Grindyse vėl atsirado skylė, du šarvai, kurie buvo į ją įkritę, iš tos skylės išskrido, skylė užsitraukė ir šarvų vėl buvo penki. Pasinaikino paskiausiai naudoti kerai... Gabi jau nei nežinojo, ko griebtis, regis, niekas nebešovė į galvą, o šarvai vis artėjo.
- Malificente Boraxus! - inerciškai sušuko mergaitė.
   Akimirksniu išaugo didžiulė vijoklių siena ir pasigirdo, kaip šarvai į trenkėsi. Už sienos jie barškėjo.
- Oho, - Gabi išsižiojo žiūrėdama į sieną. - Negaliu patikėti, kad man pavyko! - džiaugėsi. - Matyt, reikėjo bent kokio tikro pavojaus, - vis dar gerėjosi savo išburtu vaizdu.
   Gabi buvo laiminga. Praeitais metais ji tik stebėjo kitus, iš kitų mokėsi, o pati nelabai ką sugebėjo padaryti, nes neturėjo nei žinių, ne įgūdžių. O po atostogų ji grįžo pasiskaičiusi ir lazdelę geriau valdyti mokėjo, tad net dabar, mokslo metų pradžioje, spėjo nuveikti daug daugiau, nei per visus praeitus mokslo metus.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 18, 2015, 11:00:52 am
- Na, visi labai gerai žinomi. Apie tuos dar svarsčiau, bet nežinojau, verti dėmesio ar ne. Tiesą pasakius, tai kažin ar žmogus naudos juodąją magiją, kad užkimštų kam nors gerklę. Užtenka vien to ,,skanaus" maistelio š muziejaus, - suprunkštė Jekaterina, padariusi kabučių gestą ties ,,skanaus". - Bet jeigu jau naudosi stiprią juodąją magiją, paprastas kerų atšaukimas nepadės, - užbaigė mergina.
 - Žinai, aš tam sutinku. Man irgi buvo šovusi tokia mintis, - linktlejėo Klastuolė. Norėjosi pasigauti kokį mažą grifiuką arba švilpiuką. Mergaitės iš prigimties neksriaustų. Grifai buvo seni priešai dėl kažkokios durnos legendos, o Švilpynės koledžo mokiniai... tiesiog.
 - Matai, kaip čia gaunasi, - juokėsi kartu trečiakursė. - Mat kaip gerai, kai sakai draugams tiesą. Tikriausiai nusižudyčiau, jei tą pasakymą reiktų pergyventi iš naujo. Nes prisimenu, iš pradžių žvengei, paskui klykti pradėjai, - sukikeno Jekaterina. Bala žino kodėl prieš akis iškilo pilnas jos vardų sąrašas (atsižvelgiant į jos amžių, turėjo būti labai netrumpas).
 - Ne ne ne... - dar pasakė mergin, bet Gabi jau atkerėjo šarvus, kurie (kokie besarmačiai!) puolė mergaitės. draugė naudojo susprogdinimo kerus, bet tas keras galbūt turėjo kiek ir juodosios magijos trupinėlių pas save, kad niekaip nepaveikė (o gal kerai tiesiog nepataikė).
 - Evanescunt! - suriko ji, bet tai nepadėjo. - Piertotum Locomotor! Finite Incantatem!
Per vėlai suprato, ką padarė. Sakant kerus nuo jos rankos nuslydo juoda, plona srovelė juodos ugnies/dūmų/kažko. Juodas žaibas šovęs iš lazdelės trenkė prie pat šarvo ir pasigirdo toks kauksmas, lyg kiekvieno galvoje sulūžtų pusė pasaulio (na, trumpiau tariant, išsiveržė visi pasaulio ugnikalniai vienu metu ir per keliolika oktavų aukštesne intonacija, ar kad ir kas ten būtų). Taip kartais nutikdavo pavojingose situacijose, kai būdavo sunku gintis, bet Gabi išgelbėjo jas užaugindama vijoklių sieną. Jekaterina tespėjo pamatyti, kad šarvas sulūžta ir vėl persistato - baisesnis ir kraupesnis.
 - Tobula, kad tau pavyko, bet yra venas bet, - pasakė ji suirzusi.  -Mano prigimtis usprendė, kad aš neapsiginsiu ir juodąja magija žiebė šarvui, taigi aš jį užkeikiau ir dabar... žodžiu, jis bandys mus nugalabyt, taigi teks man prasimakštinti, - išrėkė Klastuolė, nes už sienos tie protai ėmė rėkti ir siena pamažėle irti. Juodaplaukė susitelkė ties rankomis ir jose atsirado tos jos savaiminės ugnies/dūmų/kažko. Jie buvo juodi. Tvirtai suėmusi lazdelę į rankas žiūrėjo, kaip tas juodas daiktas ją apgaubia.
 - Expecto Patronum! - žinoma, tai atrodė kvailai, bet nepamirštam, kad tai vrto juodąja magija... iš lazdelės išsiveržė juodas mustangas (didžiulis. Didesns, nei anksčiau) su raudonais, ugnimi degančiais karčiais ir uodega (ir gana kraupokomis akimis). Jis vožė kanopomis į žemę ir vijoklių siena pradingo. Šarva ėmė pulti, bet mustangas griausmingai sužvengė ir visur prisipildė juodų dūmų. Girdėjosi, kažkas sprogo, kažkas žvengė ir griausmingai krito. Dūmai taip ir prašapo, dar žeme risdamiesi tumulais, bet galiausiai išnyko. Koridoriuje nebebuvo nieko. Nei šarvų, nei statulų, nei mustango, nei sienos. Visur įsiviešpatavo kraupi tyla.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabi Meyl Birželio 18, 2015, 11:31:28 am
   Gabi ir Jekaterinai kovojant su šarvais, Gabi pastebėjo, kad nuo Jekaterinos rankos nuslydo kažkokia juoda srovelė. Šovė juodas žaibas, pasigirdo nežmoniškas garsas, bet mergaites išgelbėjo vijoklių siena. Kai Gabi džiūgavo, jog jai pavyko išburti vijoklių sieną, Jekaterina buvo suirzusi, o Gabi tai pastebėjo tik tada, kai jos draugė prabilo ir pasakė šį tą nemalonaus - pasirodo, Jekaterina žiebė šarvui juodaja magija ir dabar su tuo šarvu susitvarkyti bus sunku... Gabi pastebėjo, kad vijoklių siena ėmė irti ir jau norėjo klausti Jekaterinos, koks bus planas, tačiau Gabi tik išsižiojo ir atsitraukė. Kažkokiu būdu Jekaterina iššaukė juodą gynėją, bet kas buvo toliau, visiškai nesimatė. Visas koridorius paskendo juoduose dūmuose, girdėjosi, kad Jekaterinos gynėjas kaunasi su šarvais. Gabi buvo labai baisu, nes nieko nesimatė. Mergaitė ėmė sprukti į priešingą pusę nei girdėjosi kova, tačiau staiga ji sustojo. Kovos nebesigirdėjo, dūmai ėmė sklaidytis. Gabi grįžo prie Jekaterinos. Gabi giliai kvėpavimo ir išplėstomis akimis žiūrėjo į tolį. Buvo baisu net pajudėti. Mergaitė kiek aprimo ir tarė:
- Na, žinai. Oho, - dar nelabai galėjo atsigauti. - Prisižaidėm. Čia tai jau tikrai buvo tikra apsigynimo nuo juodosios magijos prak...
   Gabi nespėjus pabaigti sakinio, kažkas Gabi stipriai vožtelėjo per galvą. Gabi matė, kad stengiasi vožti ir Jekaterinai, tačiau nespėjo pamatyti - pataikė ar ne. Gabi krito ant žemės ir nualpo.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Birželio 18, 2015, 11:36:24 am
   Jekaterina buvo gana linksma, nes, matyt, juodoji magija visai įdomus dalykas. Nutarusi daugiau kerų išbandyti maišant su savo prigimtine ugnimi, ėmė svarstyti, kas bus. Nutarė, kad jei naudotis antijuodosios magijos burtus, jie virs antibaltosios magijos burtus. Taigi jeigu naudos antibaltosios magijos burtus, jie labai sustiprės... jeigu bandys gelbėti žmogų - jis gali mirti, o jeigu bandys jam pakenkti - nugalabys greičiau. Buvo patenkinta tokiomis išvadomis.
 - Aš net nežinojau, veikiau mpulsyviai, - džiaugėsi Klastuoėl burtais, kuriuos padarė jau visai netyčia. O be to, kad dar ir tokius Klastuoliškus visai... - O man atrodo, kad ča buvo juodosios magijos praktika... Gabi?
Dar paklausė ir pajuto, kaip kažkas skelia per galvą taip, kad jau net ji neatsilaikė ir mergina apalpo.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 18, 2015, 12:33:27 pm
Gabriella per pietų pertraukėlę ėjo atsipūsti ir pasibūti su savo mintimis. Profesorė niūniavo kažkokią liūdną dainelę. Šalia merginos, jai prie kojų ėjo jos katė Plunksna. Šviesiaplaukė buvo su aptemptais džinsais aukštu liemeniu, raudonais marškiniais ir juodu švarkeliu - visai ne Hogvartso mokytojų uniforma. Jaunoji moteris nemėgo uniformų ir kitų formalumų, nors, dažniausiai, jie būna neišvengiami.
Taigi, taip profesorei beeinant ir mąstant apie praėjusias atostogas, jos ypatingai gera, vampyriška, klausa užgirdo kažką dunkstelint į grindis. Gabriella žaibiškai atsidūrė prie garso šaltinio ir išvydo ant žemės gulinčias, be sąmonės, mergaites, klastuoles - Jekateriną ir Gabi. Profesorė pasilenkė prie mergaičių ir pabandė užčiuopti pulsą. Jos gyvos, lengviau atsiduso šviesiaplaukė. Reikia gabenti jas į ligoninės sparną. Profesorė išsitraukė burtų lazdelę (profesorius be lazdelės kaip be rankų) ir magiškai užkerėjusi nuskraidino mergaites į ligoninės sparną.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 06, 2015, 08:26:27 pm
   Jekaterina nuleidusi akis žingsniavo ten, kur kojos nešė. Mintys jai nedavė ramybės ir kankino kaip jokią kitą dieną. Ir jos buvo apie tuos įvykius, per kuriuos pasikeitė jos gyvenimas. Kaip per miglą, bet ir tuo pačiu ryškiai kaip niekad Klastuolė prisiminė širdį kaustančią baimę, o tuomet nesuvokiamą pyktį ir įtūžį. Galop tą tuščią jausmą, lyg skraidytum ir tau niekas nebūtų svarbu šiame pasaulyje. Ir galiausiai - baisiausia - skausminga širdgėla dėl savo darbų. Ta siaubinga savaitė prabėgo pro akis kaip niekad ilgai ir skausmingai lėtai. Su tokiomis mintimis merginą kojos nuvedė į niekam nenaudojamą, ilgą koridorių. Atsidususi ji sustojo jame ir tylėjo, žvalgydamasi aplink. Kiek laiko taupytos ašaros norėjo išsiveržti į paviršių, bet trečiakursė jas nurijo ir savo ypatigai tuščiu ir nieko nesakančiu juodu žvilgsniu permetė tamsą.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Rugpjūčio 06, 2015, 09:01:58 pm
Gabija žingsniavo ilgu niekam nereikalingu koridoriumi. Niekas jos nedomino. Jai net nesinorėjo eit į Uždraustąjį skyrių, kur buvo jos mėgstamiausia vieta. Tokios blogos nuotaikos ji niekada nebuvo.  Viskas tik dėl to, kad jos sumauti tėvai nusprendė jai atsiųsti žvieglį tik dėl to, kad ji nuėjo į pasimatymą su šeštakursiu. Na ir kas? Juk ne į lovą su juo atsiguliau. Ne jau tėvai tikis, jog aš visą gyvenimą būsiu viena? Ji pirmą kartą pakėlė akis nuo savo juodų nike sportbačių ir pamatė juodaplaukę merginą. Spėjo, jog ji Klastuolė. Visi sako,jog klastuoliai labai blogi žmonės, bet tiesa, jog jie visai faini ir dauguma jų Gabijai patiko. Todėl ji priėjo prie merginos ir užkalbino:
-Labas, tu iš Klastūnyno? Ir koks tavo vardas? Niekad prieš tai tavęs nemačiau.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 06, 2015, 09:05:55 pm
   Jekaterina klausa atsisakė dirbti savo darbą tądien. Ji buvo liūdna, bet užsidariusi savyje, tad ir užsidėjusi šaltą kaukę, lyg jai niekas nerūpėtų ir ji norėtų, jog visi dingtų nuo jos. Ir vienintelis dalykas, ko jai reikėjo, buvo šiluma ir rūpestis, ko ji niekadnepatyrė. Bet tiesa buvo ta, kad Klastuolė nemokėjo ir negalėjo prisileisti žmonių arti. Ir jie nenorėjo būti su ja.
 - Taip, Iš Klastūnyno. Jekaterina, - atsiliepė vos nesukrūpčiojusi mergina, nes ji tikrai nieko negalėjo girdėti dėl savo nuotaikos. O atrodė išorėje šalta ir bejausmė, apsirengusi nuolatos juodai. Tokią ją matė tris metus visas Hogvartsas. Ji nenešiojo spalvotų rūbų, suknelių, neišsileisdavo juodų plaukų iš netvarkingo ir žemo kuodo. Buvo užsidariusi ir tik vienam žmogui yra pavykę pralaužti jos sienas, bet ne iki pat širdies.

Knygoje “Klajonės su vilkolakiais” Lokhartas rašė, kad jo mėgstamiausia spalva - smaragdinė.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Rugpjūčio 06, 2015, 09:21:23 pm
Gabija nusprendė, jog Jekaterina nelabai nusiteikusi bendrauti, bet vistiek prisistatė:
- Aš Gabija. Gabija Poter.
Mergina nusprendė, jog Jekaterina tikrai neatspės ir net neketins spėt koks jos koledžas, pridūrė:
- Aš iš Grifų Gūžtos, nors visi sako, jog turėčiau būt Klastūnyne, nes esu siaubingas žmogus, tačiau jie manęs nepažįsta, niekas nepažįsta. Bet žinoma žmonės visada nuomonę susidaro išanksto nė nebandę tavęs pažinti.
Ji išsibūrė patiesalą, rankos mostelėjimo pakvietė sėstis Jekateriną šalia ir su rūpesčiu paklausė:
- Ar tau kas nutiko? Neatrodo, jog būtum labai laiminga.
Grifė žinoma supras jei Jekaterina nenorės atsakyti į jos klausimą. Gabija pati kartais ne visiems viską pasakoja nors... ji nedažnai su kuo nors kalbasi.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 06, 2015, 09:26:38 pm
   Jekaterina linktelėjo susipažindama pamaniusi, jog labai jau daug tū Vizlių, Įkyrėlių ir Poterių. Rodos, jog visas Hogvartsas užsipildęs vien tik jų trijų palikuoniais.
 - Žmonės kvaili padarai. Visi, ir be išimties. Kiekvienas padaro kažką kvailo, kai gailisi. Tokie jie jau yra, - ji nujautė, jog pakalbėjo kaip koks ateivis ar šimtametė senutė, bet Klastuolei tai nerūpėjo. Ji buvo išmintinga ir tai žinojo, bet juk sakoma, kad išintis ateina su laiku... ir kartais per anksti.
 - Tiesiog... tikrai labai ilga istorija, - pasakė juodaplaukė, prisėdusi šalia Gabijos. Klastuolė jautėsi keistokai sėdėdama ant patiesalo koridoriuje.
 - Kodėl manai, kad būtum Klastuolė? - paklausė juodaakė po neilgos ir ne itin jaukios tylos.
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Rugpjūčio 06, 2015, 09:48:49 pm
Gabija tarsi perskaitė iš Jekaterinos akių ką ji galvoja apie jos pavardę.
- Ne. Haris Poteris nėra mano giminė, net jei būtų tai geriausiu atveju būtų mano augintinio augintinio antros kartos pusbrolis, - nusijuokė mergina.
- Be to mano giminė daug senesnė už jo ir labiau įtakingesnė.
Apžiūrinėdama savo juodai lakuotus nagus antrakursė tarė:
- Na aš manau, jog tikrai išklausysiu.
Grifė nusijuokė išgirdus Jekaterinos klausimą, matyt juodaplaukė ne taip bus išgirdus.
- Aš nesakau, jog būčiau, taip sako žmonės. Jie mano, jog aš siaubingas žmogus. Na iš dalies aš jiems pritariu. Bet vis tiek jie sprendžia apie tave nepažinodami. Tą aš tikrai žinau. Dažnai jiems taip patinka išvaizda, jog net nesiruošia žiūrėt į vidų ir kritikuoja kiekviena netinkamą žodį ar judesį vietoj to, kad patylėtų.
- Beje kuriam tu kurse?
Antraštė: Re: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugpjūčio 06, 2015, 09:58:02 pm
   Jekaterina nusprendė, kad liūdesys ją pernelyg pažeidė ir mergina visiškai užsisklendė. Net galingas legilimantijos meistras nebūtų įlindęs į jos protą. Ji linktelėjo išklausiusi apie Poter pavardę. Na tai aišku, žymiojo berniuko, kuris liko gyvas pavardė Potter, ne Poter.
 - Problemos su šeima ir keista liga, - vyptelėjo Klastuolė, vėl sekdama įprastą pasaką, nors tikrovė buvo kur kas žiauresnė ir kupina mirčių bei skausmo. Štai tokią pasaką žinojo ttik vienas žmogus Hogvartse. Jekaterina.
 - O kodėl tu manai, kad esi siaubingas žmogus? - paklausė juodaplaukė, klausimo nebeplėtodama, nes ir nenorėjo. O galbūt pačiai Gabijai tai nebuvo malonu. - Ketvirtame. Tu? - atsakė paprastai Jekaterina. Ji tikrai buvo draugiška, bet tiek užsisklendusi savyje, kad negalėjo atsiverti. Sužeista iš vidaus.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Spalio 05, 2015, 08:04:12 pm
   Gabija pažvelgė kažkur tolyn, tarytum niekur ir atsakė į klastuolės klausimą:
- Na, taip mano žmonės, o ne aš. Nors gal ir aš manau. Vienu žodžiu aš per daug impulsyvi. Tiesa tame, kad klastūnyne galima sakyti visi fainiausi žmonės susirinkę, o ne blogiausi.
- Aš antrame, o norėčiau būti vyresnė. Vyresniems duoda sunkesnių ir įdomesnių burtažodžių.
   Gabija pastebėjo, jog bendraujant su Jekaterina jos bloga nuotaika tarytum išsisklaidė ir vėl buvo įprasta lyg pilkos spalvos.
- Ačiū. - padėkojo blondinė. - Aš beje irgi norėčiau vardo Jekaterina ar bent jau Katerina. Neblogai skamba - Katerina Poter, o gal ir ne. Kas ką žino, gal po penkių minučių nuspręsiu būti kokia Konfucija Poter, nors abejoju ar yra toks vardas iš viso, - nuoširdžiai nusijuokė mergina. - Ar tu kada nors galvojai, kad norėtum pakeisti savo visą istoriją? - susidomėjus paklausė mėlynakė.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 05, 2015, 08:13:10 pm
 - Ne visi jie tokie jau ir geri. Pavyzdžiui kad ir aš. Atrodau vienas niūriausių ir pikčiausių žmonių Hogvartse, niekam neatskleidžiantis savo praeities ir panašiai. Ir tai yra visiška tiesa. Tikrai pasakytum, kad toks žmogus labai fainas ir kaip tik bendravimui? - kilstelėjo antakį Jekaterina. Išvis jos nei veidas neatrodė grėsmingas, nei panašiai. Tik tas juodų it gelmė akių žvilgsnis tarsi besielis ir tuščias lyg bedugnė gąsdindavo žmones ir tarsi nukrėtus juos stirpia elektros srove atitraukdavo nuo Klastuolės. Beje, įspūdį darė ir jos per aukštas kaip keturiolikmetei ūgis. Jai tereikėjo įniršti.
 - Kažkada galbūt senai senai... - merginos akys nuklydo į tolius. - Galbūt pirmoji istorija buvo pati švelniausia ir panašiai, bet savos istorijos tikrai nenorėčiau keisti. Perdaryti ją būtų pernelyg daug vargo. Ilgiuosi kartais senų laikų, bet tu nesuprasi to visko, kad ir ką sakytum. Tiesiog tai visi seni laikai ir naujieji pernelyg susipainioję, - blausiai šyptelėjo Klastuolė. - O tu kada norėjai keisti savo gyvenimo tėkmę?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Spalio 05, 2015, 09:16:36 pm
- Na nežinau kaip kitiems, bet man neatrodai labai pikta, sakyčiau labiau uždara, bet tai kažkaip netrukdo. Ir aš vis tiek manau, jog tu fainas žmogus, - šyptelėjo Gabija.
- Atrodo kartais norisi pakeisti viską, bet tada prisimenu kiek vargau kol viską pasiekiau ir susikūriau ir kažkaip stebuklingai, o gal ir ne stebuklingai tas noras praeina. Tiesiog per daug darbo sumesta į tuos gerus ir blogus atsitikimus. Nepatinka man kai žmonės pakeičia savo vardus, pavardes ir išvaizdą, tam, kad niekas neatpažintų jų, neprisimintų, bet jie nesupranta, jog kur nors palikę pėdsaką, neišnyks iš ten taip paprastai.
   Mergina atsistojo ir tarė:
- Dėkoju tau, Jekaterina, už pokalbį, bet turiu eiti. Sėkmės!
  Blondinė apsisuko ant kulno ir nupėdino link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 18, 2015, 09:31:18 pm
Katerina vaikščiojo koridoriais, neturėdama ką veikti. Pasukusi į kairyjį koridorių, nepastebėjo daugiau nei vieno mokinio ar net mokytojo. Susiradusi ramią vietelę, Terė atsiduso ir susmuko ant grindų šalia sienos ir nusiėmusi grifų gūžtos šaliką, pradėjo su juo žaisti.
-Norėčiau...- garsiai prabilo ir pažvelgė pro langą. Lauke jau buvo senai sutemę, tad žvaigždės žibėjo danguje, šalia į pjautuvą panašaus mėnulio.
-Norėčiau, kad tu būtum čia,- pasakė dangui, kuriame, kaip buvo mokoma krikščionių, buvo jos senelis, kuris padėdavo kiekvienam jos gyvenimo žingsnelį. Dabar labai norėtūsi, kad šalia jos būtų kas nors, kuris nukreiptų jos mintis šalin. Pralinksminti ją buvo nesunku, tad ir paprastas anekdotas sueitų. Taip besvajodama net užsnūdo, vidury blausiai apšviesto koridoriaus.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 18, 2015, 09:36:52 pm
Sunkiai bėgdamas koridoriumi, laiptinėje dar sustojęs atsikvėpt, Igoris nešėsi rankoje kalašnikovą. O kas galėjo pagalvot, kad pareigūnai tokie gluši ir paliks jį vieną automobilyje su kalašnikovu. Apsikabinęs ginklą, Igoris sustojo, ir palengva pradėjo eiti, galvodamas kur jam dėtis po Hogvartso. Sunkiai slinkdamas, mat pasigedo dozės, bėglys meiliai paglostė kalašnikovą, mirksėdamas savo ne vienodai mirksinčiomis akimis.
Galiausiai tolumoje užmatęs žmogystą, jis pradėjo greičiau eiti. Tai gali būti jo viltis išsigelbėti.
-Ė, merga,-purtė kažkokią mergaitę jis, bandydamas pažadint.-Merga tu. Kelkis,-pagaliau pažadinęs jis vėl dviem rankom apglėbė kalašnikovą.-Klausai, maš gali pagelbėt? Man reik surast kur kalašnikovą paslėpt kol mentai nesurado.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 18, 2015, 09:50:55 pm
Katerina, pažadinta ir  Išgąsdinta kažkokio išsigimėlio, blausioje šviesoje atpažino Igorį. Kas nežino Igorio? pagalvojo Katerina sukikendama, bet vėliau jos kūną užplūdo baimė. Čia juk Igoris, ir dar su kalašnikovu.
-N...n...na... Galėtum p...padėt jį po l...lova,- išsigandusi greitai surezgė nesamonę. -Bet juk mentų pily nėra? - staiga atsigavusi pamąstė ir pasikrapštė galvą. Tda atsistojo ir apžvelgė ne patį simpatiškiausią Igą matytą jos gyvenime.
-Tai, kaip tu čia atsiradai?- atsargiai, nenorėdama, kad tai nuskambėtų nedraugiškai, nes gali būt kad kalašnikovas užtaisytas, paklausė keistuolio, kuris buvo apsikabinęs šautuvą, lyg tai būtų jo antroji pusė. Dar galėjai molotovo kokteilų prisivežt ir padaryt daug BOOM!pagalvojo Terė, o rankomis pavaizdavo sprogimą.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 18, 2015, 10:02:02 pm
Igoris garsiai ir riebiai nusikeikė, žinoma, rusiškai, nes kitaip nemokėjo. Vargšas taip keikėsi ir plūdosi, kad matyt tai mergaitei net baisu pasidarė. Jau manė išaus iš to kalašnikovo, bet Igoris geras žmogus, jis taip nesielgs. Paspyręs koja numestus antrankius, iš kurių ne per seniausiai išsivadavo, ji pakėlė galvą į mergaitę.
-A nū. Žinai tie visko gali prisigalvot,-jis pasakė ryškiu rusišku akcentu ir dar kartą keiktelėjęs, pažvelgė į laikrodį.-Nū vis tiek dėkui, kad padedi, maladec pana esi,-kiek šiurkštokai, tačiau iš visos, kaip pats Igoris sakytų ,,sercos", kumštelėjo merginai per petį. -Nū labai noriečiau pašnekėt, bet bijau kad farai susems. Anys kai magai iš visur lenda. Nū žodžiu. Davai.
Su tais žodžiais Igoris ir pabėgo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 18, 2015, 10:52:37 pm
Katerina laikė susiėmusi pridaužtą petį, ant kurio tikriausiai liks mėlynė. Nustebo, bet tuo pačiu ir apaidžiaugė kai keistuolis vaikinas greitai susirinko šmutkes ir nubėgo tolyn koridoriumi, vis dar rankose laikydamas rusų šautuvą. Likusi stovėti viena, su nužudytu petimi, Terė susmuko ant grindų, atsišliedama į sieną. Tolumoje buvo girdėti Igorio batų šlepsėjimas, o pati Katerina aimanavo iš jau besbaigiančio praeiti raumenų skausmo. Regis tokios traumos ir sportuojant nesu gavusi... susiraukusi pagalvojo. Nors, visuomet gali būti ir blogiau. Grifė pasiėmė nuo žemės šaliką, kurį netyčia išmetė iš to strioko. Pradėjo apžiūrinėti raudonai ir geltonai dryžuotą šaliką, kai galvoje sukosi daugybė minčių,  o petį vis dar kiek dilgčiojo ir maudė.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Gruodžio 18, 2015, 11:02:07 pm
Tyliai švilpaudamas ir prasilenkdamas su Igoriu, besinešančiu kalašnikovą, Erikas pats įžengė į koridorių, mat apžiūrinėdamas Hogvartsą jis klajojo skersai išilgai visus koridorius, apžiūrinėdamas paveikslus ir visokius kitokius pribambasus, kurių pilyje tikrai nebuvo pagailėta.
Tolumoje užmatęs kažkokią figūrą, šviesaplaukis nuskubėjo jos link, manydamas bene šita paslaptinga būtybė bus malonesnė nei praeitame aukšte paveiksle sutikta ragana. Pamatęs, kad tai mergina, Erikas šyptelėjo nieko gero nežadančiu šypsniu, tačiau greitai nutaisė ir mielesnę mimiką, tad  tas šypsnis taip ir liko nepastebėtas.
-Labas,-pasisveikino jis, atsisėsdamas turkiškai priešais.-Tau viskas gerai?-Erikas nusišypsojo savo akinama šypsena.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 18, 2015, 11:12:08 pm
Katerinai besidžiaugiant keliomis laisvomis akimirkomis su savo seneliu ( kurio nebėra), prie jos priėjo aukštas šviesiaplaukis vaikinas.
-Sveikas,- draugiškai atsakė į vaikino pasisveikinimą - Nuostabu, juk Igorio nebėra šalia.- pajuokavo mergina. Vaikinas sėdėjo prieš ją sukryžiavęs kojas ir užsidėjęs akinamą šypseną.
-Man reikia akinių nuo saulės,- garsiai išreiškė mintis, ant veido užsidėjusi meilią šypsenėlę, bet teko greitai užsidengti burną ranka, kai suprato ką pasakė. -Na, juk greitai vasara, ir visa kita,- sumelavo, bandydama išsisukti iš nejaukios padėties, į kurią pati save įklampino. Varganai apšviestame koridoriuje, mat jo niekas neneaudoja ir jis yra nereikalingas, Katerina žvelgė į mėlynas vaikino akis, dėl per mažo apšvietimo jos atrodė juodos.
-Taigi, ką tu? - kaip kokia mokyklinukė kukliai paklausė. Marozė, peikė save mintyse.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Gruodžio 18, 2015, 11:34:52 pm
Erikas tik garsiai nusijuokė. Juokas aidėjo koridoriuje atsimušdamas į sienas ir tuščius langus, sklisdamas po bent jau kelis aukštus.
-Tas pats su kalašnikovu?-ji dar kartą nusijuokė, paveldamas šviesią ševeliūrą. Dar kartą nusišypsojęs, mėlynakis mirktelėjo.-Dabar žiema,-Erikas vėl sukikeno, akimis parodydamas į už lango besileidžiančias snaiges. -Sėdžiu. O tu?-jis užklausė ir merginą, nors jos vardo net neįsivaizdavo. Sofija? Arija? Destinė? Vardų daug, kaip ir pačių merginų. -Kuo vardu, gražuole?-jis šyptelėjo, švelniai ranka nuleisdamas merginos ranką jai nuo veido.-Neslėpk savo nuostabios šypsenos,-Erikas mirktelėjo kiek prikąsdamas apatinę lūpą. Tyliai sukikenęs jis ramiai žvelgė į merginą.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 18, 2015, 11:45:34 pm
-Na, lygtais ir aš sėdžiu?- merginos atsakymas buvo neužtikrintas ir panašesnis į klausimą. -Mano vardas Katerina. O tavo? - negalėjo nenusišypsoti, kai vaikinas pavadino ją gražuole, o dar kai pasakė kad jos šypsena nuostabi! Katerina nuraudo kaip burokas ir negalėjo išstenėti nieko, tik isteriškai sukikeno.
-A...ačiū.- pagaliau vos susitvardžius padėkojo už komplimentą. Nebepajėgi prrotingai galvoti, Terė uždavė firminį klausimą, kurį užduodavo pirmą kartą sutiktiems naujiems mokiniams pilyje.
-Kuriam tu kurse?- pasijutusi truputį laisviau ir užtikrinčiau, grifė atmetė tamsių plaukų sruogą atgal už pečių, tada prisitraukė kojas prie pilvo ir apglėbė jas rankomis, pasiremdama smakrą ant jų. Šalikas vis dar buvo laikomas jos rankoje, rodydamas, kuriam koledžui Katerina priklauso.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Gruodžio 19, 2015, 09:27:25 am
Erikas prikando lūpą, tvardydamas juoką ir tvarkydamasis marškinių apykaklę. Lėtai atleidęs lūpą, jis vis tik truputį nusijuokė, klausydamas kaip aidas skamba tuščiame koridoriuje.
-Nedėkok, princese,-mirktelėjo jis,  paveldamas savo šviesius plaukus.-Tai aš turėčiau būti dėkingas, kad sutikau tokią gražuolę kaip tu,-Erikas nusišypsojo, dar kartelį blykstelėdamas savo baltais dantimis. Prikandęs lūpą jis vėl pažiūrėjo į merginą, prisistačiusią Katerinos vardu.-Aš Erikas,-vaikinas linksmai ištarė, tarsi koks vaikas. Tiesą sakant, nuo vaiko jis nedaug kuo ir skyrėsi. Tik žaislai buvo kitokie.-Mokysiuos septintame. Žiū, iš to paties koledžo būsim,-vėl nusijuokė jis, timptelėdamas merginos šaliką.-O tu kuriame kurse?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 19, 2015, 09:41:26 am
Katerina klausėsi užburiančio Eriko juoko, skambančio koridoriuje.
-Aš šeštame.- atsakė į vaikino klausimą. -Anksčiau tavęs čia nematydavau. Tu žalias?- suaidomėjusi paklausė vaikino priešais. Jis taip pat iš grifų gūžtos, vadinasi matysiu jį dažniau, pamaloninta tokios minties vyptelėjo mergina.
Mergina laukdama atsakymo pažvelgė į gilias vaikino akis.
-Kokios spalvos tavo akys?- paklausė sėdinčio vaikino, mat šėšėlis krentantis ant vaikino veido jas uždengė. Tik šypsena spindėjo, kaip ryški saulė ir džiugino lygiai tiek pat. Terė, kukliai pasiėmusi sruogą plaukų užsikišo ją už ausies, kad nekristų į akis, nes kitaip, ji nematys šio vaikino šypsenos, kuri praskaidrino jos nuotaiką, o šito jai šįvakar labai reikėjo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Gruodžio 19, 2015, 11:35:12 am
Pažvelgęs į kairę, bene tas Igoris su kalašnikovu grįš, Erikas vėl atsisuko į merginą, nusprendęs daugiau niekur kitur, bet žiūrėti tik į ją. Tai sekėsi gan lengvai, mat žiūrėti tikrai buvo į ką.
-Tai ne, geltonas,-sarkastiškai pasakė jis, tačiau greitai nusijuokė.-Mhm, aš čia naujas. Šviežiena,-jis mirktelėjo jai, dar kartą nusišypsojęs. -Mano akys mėlynos. Matai?-jis prikišo savo veidą prie Katerinos, išpūtęs akis, kad šioji galėtų išvysti pigmentą jo akyse.-Mėlynos,-jis tyliai pasakė. Tiesą sakant, net nereikėjo ir balsu sakyti - jie buvo taip arti vienas kito, kad Erikas galėjo justi jos kvėpavimą atsimušantį savo veidą. Nusišypsojęs jis atsitraukė vėl išsitiesdamas ir nusijuokdamas. -O kokios spalvos tavo akys?-jis pavaizdavo merginą sukikendamas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 19, 2015, 11:56:22 am
Vaikino veidas buvo taip arti Katerinos veido, kad mergina norėjo jį pabučiuoti, bet susilaikė, nes ji su juo pažįstama vos kelias minutes.
-Mėlynos,- pakartojo vaikino žodžius, įsižiūrėjusi į Eriko akis. -Mano taip pat mėlynos, tik kiek šviesesnės.- švelniai atsakė vaikinui ir nusijuokė iš jo kikenimo.
-Iš kur tu čia atkeliavai?- draugiškai pasiteiravo mėlynakio berniūkščio, sėdinčio priešais. Katerina jau baigė subinę nušalti, bet pokalbis su Eriku atitraukė jos dėmesį nuo to. Jau buvo gan vėlu, bet miego nesinorėjo. Katerina dažnai praleidžia bemieges naktis slampinėdama po pilį, kuri naktį jau nebeatrodė tokia gąsdinanti. Terei pradėjus maigyti spalvotą šaliką, iš jo iškrito pora vilnos kutų, kuriuos mergina surinko ir pametė kažkur sau už nugaros.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Gruodžio 19, 2015, 01:05:49 pm
Erikas šyptelėjo, pažinęs tą gerai pažįstamą troškimo kibirkštėlę Katerinos akyse, tačiau nieko apie ją nesakė. Išsitiesęs jis pasirąžė, mat ilgą laiką sėdėjusi vienoje pozicijoje, jam apstingo raumenys (o gal jis tiesiog norėjo juos parodyti Katerinai  - jo užmačios jam pačiam kartais neaiškios).
-Mėlynos,-pats pakartojo vaikinas, vėl prikandęs lūpą. Draugiškai nusišypsojęs tamsiaplaukei, Erikas tik dar kartą pavėlė savo plaukus.-Mokiausi Bulgarijoje, Durmštrange, bet tada su šeima persikėlėm į Angliją,-jis trumpai paaiškino, nenusukdamas akių nuo Katerinos.-Gal paaiškinsi, ką tokia graži mergina veikia čia naktį?-Erikas mirktelėjo, laukdamas ką šioji Katerina jam papasakos. Juk ne kiekvieną dieną tamsiuose koridoriuose sutinki mergeles.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 19, 2015, 01:22:45 pm
Katerina skaisčiai nuraudo, papurtė galvą ir plaukais užsidengė veidą.
-Na aš.. Tai... Nu...- mekeno Katerina, negalėdama suregzti sakinio ir isteriškai kikendama. Kiek apsiraminusi giliai įkvėpė, lyg nepasitikėdama savimi.
-Nemiga tikriausiai. O tu kodėl pats ne lovoj?- nervingai paklausė trindama rankas vieną į kitą. Mergina suspaudė šaliką rankose ir apsivyniojo jį aplink kaklą ir veidą, kad paslėptų raudonį užplūdusį jos žandus.
-Turi gal brolių, seserų?- palaikė malonų pokalbį, su maloniu žmogumi, malonioje aplinkoje mergina. Jau buvo beveik rytas, tad mėnulis leidosi už horizonto, o Katerina vis dar sėdėjo atsirėmusi į sieną, apsikabinusi kelius, o šalimais turkiškai susirangęs septintakursis Erikas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Gruodžio 19, 2015, 06:46:58 pm
Erikas nusijuokė Katerinai pasimetus. Matyt Erikas užklupo ją netikėtai šiuo klausimu, mat ši tik mekeno kaip avelė, bandydama pratarti nors žodelį, tačiau jai nelabai sekėsi.
-Nusprendžiau prasiblaškyti,-atsakė jis, vis dar besijuokdamas iš Katerinos. Nusižiovavęs, nes visgi jau buvo paryčiai, Erikas nusišypsojo.-Turiu brolį ir sesę. O tu?-jis maloniai atsakė, galvodamas apie Džesį ir Kamilą. Šyptelėjęs puse lūpų, jis tingiai atsistojo, ištiesdamas merginai ranką.-Nenoriu nutraukti šio pokalbio, juolab kai šnekučiuojuosi su tokia žavia panele, bet nemanai, kad būtų pats laikas grįžti į bokštą?-ruošdamasis lydėti panelę, Erikas vėl pasitvarkė apykaklę, laukdamas kol šioji atsistos ir eis kartu su juo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Katherine Rivers Gruodžio 19, 2015, 07:11:19 pm
-Nei brolių, nei seserų. Laisva kaip paukštis. Na, bent jau kol tėvų nėra šalia,- prisipažino Katerina. Visą gyvenimą gyveno vieno vaiko šeimoje, bet tai jai nesukliudė. Žinoma, kartais norėdavosi mažesnio broliuko arba sesutės, bet šią mintį atbaidydavo, kai susitikdavo draugus, kurie smarkiai riejasi su kitomis tėvų atžalomis.
-N...n...na ž..žinoma,- sutiko su Eriko idėja keliauti į grifų gūžtos bokštą. Katerinos jau beveik nuslūgęs raudonis vėl užliejo veidą. Grifė paėmusi vaikino ranką atsistojo ir nusišluostė purvą nuo kelnių. Vaikino prisilietimas degino Terės ranką, bet ji nekreipė į tai dėmesio, nes reikėjo susikaupti, jeigu ji norėjo nepakliūti mokytojams į nagus tokį vėlų (o gal ankstų?) laiką. Saulė jau pradėjo kilti, o grifė ėjo aušros apšviestu koridoriumi, besislapstydama budinčių mokytojų.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Gruodžio 30, 2015, 12:22:38 am
Juodu burtininkės apsiaustu pasidabinusi, šukuoseną a la į dušą pasitvarkiusi ir rankoje sidabrinio klevo lazdelę gniaužianti Keitė Emilė Darvin laukė Faso Oldeforto. Mėlynos akys degė niršia ramybe, kojos tvirtai rėmėsi į žemę. Kai kas pasakytų, kad nėra reikalo kautis dėl plaukų sruogelės, tačiau Keitė žinojo, kad iš tos teatrinės dingsties atsirado kur kas rimtesnis, nepaaiškinamas dalykas, vertas kraujo praliejimo. 
Ėjo minutės, sekundės. Netrukus ji išgirdo žingsnius. Tai neturėjo būti garbinga ir taisyklėms pavaldi dvikova, tad moteris, vos tik žmogaus šešėlis pasirodė už kampo, vėstelėjo lazdele ir kietai ištarė:
- Sectumsempra.
Juodas žaibas nuskriejo link Faso, o Emilė tuo tarpu švystelėjo dar keletą toli gražu ne paglostymo keriukų ir apgaubė savo moterišką esybę apsauginiais kerais.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gruodžio 30, 2015, 12:38:33 am
Fasas Oldefortas dėliojo tykius žingsnius dar tykesniu koridoriumi. Sustojo pasiklausyti: išgirdo žmogaus, o jeigu konkrečiau - Keitės alsavimą. Trumpai pašaipiai vyptelėjo sau, bet greit šypsena dingo nuo jo veido kaip vudu magija valdomas šešėlis, kurį jis pasiuntė pirma savęs. Šešėlis, tyliai, bet žaibiškai šliauždamas tamsiomis pakampėmis, nuslinko tiesiai prie moterėlės, palindo po apsauginiais skydais, ir įsiveržė į Keitės vidų kaip vanduo difuzijos būdu į ląstelę. Fasas patrynė delnus iš džiaugsmo, mintyse jau girdėdamas klaikų, iš neapsakomos kančios gimusį balsą. Žengė už kampo ir - SIURPRIZAS! - tėškėsi į jį visu pajėgumu. Fasas paplūdo juodais keiksmais ir tos pačios spalvos kraujais, besiveržiančiais iš pravertos burnos ir žaizdoto kaklo, krūtinės. Pirmas smūgis, bet neįtikėtinai žavingas. Vaikinas neketino likti skolingas.
- Bombardo.- iškriokė burtažodį, o jam pavymui paleido ,,angry birds" kolekciją:-Avis aggressivus!
Faso mintyse skambėjo daina ,,Cadaver lover". Vaikinas atidžiai klausėsi, keikdamasis, ko buvo toks neatsargus.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Gruodžio 30, 2015, 01:02:52 am
Sprogimas išgriovė pusę sienos, nuolaužos pasklido į visas puses, vienas itin aštriai nuskilęs akmens gabalėlis kažkokiu neįmanomu būdu pro apsauginį skydą pataikė Keitei kakton. Kraujas ėmė trykšti fontanu. Nusikeikusi ji bedė lazdelę atskriejančių itin piktai nusiteikusių paukštukų pusėn ir riktelėjo:
- Oppugno!
Ryškiai geltonų kanarėlių būrelis susipjovė su piktaisiais paukščiais, o Keitė tuo tarpu kerais laikinai pristabdė iš kaktos trykštantį fontaną - nukraujuoti vos dvikovai prasidėjus netroško. 
Užmetusi akį į kraujais plūstantį Fasą, ji švystelėjo link jo kerus:
- Incancerous! - paskui sidabro spalvos virves paleido dar ir sukliudymo užkeikimą.
Deja, apsauginiai kerai jai nebe galvoj buvo, tad savęs ji skydu neuždengė ir paliko viena visiškai atviroje vietoje, priešui lengvai pasiekiama.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 30, 2015, 11:17:08 am
Fasas Olefortas skubiai lazdele prilietė žaizdas: ant kaklo esančios mažumėlę apsitraukė, bet kraujo srovė tekėti iš burnos nenustojo. Išvydęs atskriejančias virves, ministerijos darbuotojas pabandė ištarti atmušimo kerus, bet pavyko tik tyliai sugargaliuoti, o kur jau pavyks atmušti lemtį, dar turint minty Keitės atsiųstus sukliudymo kerus.
-Anapneo.- susitelkęs Fasas ištarė ir išspjovė kraują, išpūtė kraujo burbulą. Tuoj pat buvo negailestingai supančiotas ir pargriautas. Bet tas nekliudė, ištiesus lazdelę, pasiųsti Keitės linkui dar poros kalėdinių dovanėlių.
-Densaugeo! Furnun...gh...- sušvokštė Fasas, ir išspjovęs kraują, pasakė iš naujo: - Furnunculus!
Vaikinas lazdele svilino virves, kol mažumėlę išsilaisvino. Skubiai pakėlė galvą aukštyn, plaukai krestelėjo, vaikinas žioptelėjo, kai raudono skysčio srovelė nutekėjo kaklu žemyn. Fasas pasirėmė į sieną.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Gruodžio 30, 2015, 01:53:34 pm
- O šūde šventas! - nusikeikė Keitė Faso kerams pataikius į ją. Ir ne šiaip kokie keriukai ten buvo - staigų dantų augimą numatantys. Kai gražieji moters dantys vos ėmė ilgėti, ji nieko nelaukdama iššveplavo:
- Finife incanfafem, - regis lazdelė suprato, ką Emilė norėjo pasakyti, mat dantys, vos pasiekę smakrą nustojo augti, o ir paskui primuosius lėkę kerai, mayt, paveikti to paties pabaigos užekikimo, išnyko. Itin dailiai atrodanti oksfordietė žvilgtelėjo į Fasą, besivaduojantį iš virvių. Regis, turiu minutėlę... Keitė lazdele greitai nustrumpino dantis iki beveik normalaus ilgio (pagražins vėliau) ir į labai gyvai atrodantį priešininką švėstelėjo trejus kerus iš karto:
- Aracus Mexaret!(panaikina kaulus, visus) Aresto momentum!(sulėtina arba panaikiną pasirinkto objekto judėjimą) Serpensortia! (žalia, ilga gyvatė. Įpykusi gyvatė)- Keitė pakimusiu balsu išrėkė paskutinį užkeikimą ir sekundės dalį atsikvėpė. Tada paukšt griebė nuo grindų keletą smulkesnių sprogusios sienos nuolaužų ir suspaudė delne. Pro pirštus nutekėjo kraujo srovelė, bet Keitė lyg nejautė. Jos galvoje brendo planas.
((Prašyčiau Fasai, kur Keitės kraujai? Tik tu vienas tuoj nukraujuosi, neįdomu taip... Ir aš noriu!))
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 30, 2015, 08:58:12 pm
((Atsiprašau, sprogimas turėjo sukelt žaizdų daugiau. O be to, nedejuok, moterim lengviau kraujuot, negu vyram))
Fasas Oldefortas atsiduso, keistai išpūtęs akis. Kvėpavimo takus atlaisvinantys kerai veikė tikrai ne super ilgai. Bet kaip tyčia, ministerijos darbuotojas neprisiminė kerų, kurie sunaikintų tokio stipraus, kaip ,,serpensortia" užkeikimo veikimą. Pasirėmęs į sieną, vaikinas atsistojo ir nusibraukė žemyn virves. Baltu žaibu sustabdė vieną užkeikimą, o nuo kito negrabiai išsisuko pats, tiesa, jis iš dalies pataikė į Fasą: tad šio kojos susipainiojo ir vargšas vėl suklupo. Tada pirmiesiems dviems įkandin atlėkė Faso praleista gyvatukė: kažkuo labai primenanti tą, su kuria vaikinas tvarkėsi kapinėse, su dar kažkieno pagalba. Fasas mintyse riebiai nusikeikė, kai ši bjaurastis jam skaudžiai įgėlė. ,,Šūdas, kad tik nebūtų nuodinga..." - dingtelėjo Oldefortui, bet visgi jis kažko pernelyg gero juodaplaukis nesitikėjo, kadangi iš šios mergiotės buvo galima tikėtis bet ko blogo.
- Furrrnunccculussss (votys),- sušnypštė Fasas neprasčiau už gyvatę, kadangi jį stačiai žavėjo kraujuojančios žaizdos ant priešininko kūno. Pamąstęs Fasas nukreipė į Keitės akis lazdelę ir sušvokštė:- Transcendentalaus (stiprina jutimus)! Lumos solem! (nepaprastai ryški, lyg saulės šviesa).
Tikėdamasis, kad mažumėlę apakino priešininkę, Fasas pažvelgė į sieną. Galvoje sukosi galybė sumanymų, kaip priversti priešininkę pajusti tikrą kančią.
- Diffindo! (praskelia bet kokį daiktą, pvz - kaukolę)- sušuko, nukreipęs lazdelę į merginos galvą. Panaudojęs skraidinimo kerus, jis privertė Keitę su trenksmu tėkštis į mūrinę sieną.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Gruodžio 30, 2015, 09:44:55 pm
((Turi omeny tai, kad kraujuojame ne savo noru vieną savaitę kiekvieną mėnesį? Tipo, pripratusios? :DDD))
Antrąjį kartą panaudoti kerai neprašvilpė pro šalį - pataikė tiesiai Keitės veidan. Ten iškart atsivėrė ne itin dailiai atrodančios votys, be to, su kvapeliu. Keikdamasi ir raukydama nosį, Keitė beprasmiškai makalavo lazdele priešais, tikėdamasi atmušti Faso kerus, tačiau jie, kad ir kaip bebūtų gaila, pasiekė savo tikslą ir pasaulis jai nušvito naujomis spalvomis. Rodėsi, kad pirmą kartą apskritai praregėjo, toks ryškus buvo vaizdas. O tada plykstelėjo toji šviesą, kurią Keitė vėliau dar ilgai atsiminė. Beprotiškai suskaudo akis, Darvin veriančiai suklykė ir dangstydamasi rankomis veidą žingtelėjo keletą žingsnių atgal. Pasijuto skrendanti, skausmas perrėžė petį, mat kerai pataikė kiek žemiau, nei buvo taikytasi, nes moteris jau kabėjo ore, o tada baisus trenksmas išmušė visą orą iš plaučių, ji tik žioptelėjo kaip į krantą išmesta žuvis. Nuslydusi žemyn siena, susmuko ant grindų.
- Grhaaaaahrhaaah, - įkvėpė. Iškėlusi lazdelę, kuri stebuklingu būdu nesulūžo, nusitaikė į maždauginę Faso pusę (mat nelabai gerai matė) ir šiaip ne taip pranšnabždėjo:
- Sectumsempra(Ir taip žinai)
Keitė paleido nuolaužas, laikytas dešinės rankos delne, ir ranka sugriebė perkirstą petį.
- Merlino kojinės... - ji atsistojo, spausdama žaizdą ir mėgindama sustabdyti plūstantį kraują, kitos rankos kumščiu pasitrynė skaudančias akis ir atsargiai pramerkė. Išvydusi priešininką, dar paleido į jį šokių tokių keriukų. ((susigalvok pats))
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gruodžio 30, 2015, 10:52:09 pm
((Negi nepriprast įmanoma? Ir ciucius kariamas pripranta))
Fasas nusikeikė, kai gyvatė vėl įgėlė. Dvi didžiulės jos iltys smigo į Faso ranką kaip storulio dantys į pyragą, tik šįkart, deja, pyrago vietoj gulėjo Fasas. Vaikinas suinkštė iš skausmo kaip šuva, ir daug negalvodamas nusmeigė gyvatę lazdele. Nuvalė šlykščiai šaltą roplės kraują į kelnes, o tada pasisuko į Keitę - ir opapa... į jį darsyk trenkėsi gilių žaizdų užkeikimas.
- Dėkui...- sušvokštė, kai į dešinę akį pribėgo kraujo, ir jis ėmė krešėti. Faso akys stačiai pajuodavo nuo įsiūčio ir noro keršyti, kankinti... Daugiau idėjų jo galvoje neliko, ypač, kai žavingai žiebiantys tai į kairę, tai į dešinę, Keitės keriukai jį nutėškė į salės kampą.
- CRUCIO!- užriko Fasas, nukreipęs lazdelę į Keitę. Jis pradėjo jausti jos skausmą, žinojo, kad kerai neprašovė. Įsismaginęs pakartojo užkeikimą, tik sustiprintą:- Crucio maximus! (sustiprintas užkeikimas, impro, ir tipo, tarp nedovanotinų neįtrauktas.)
Stebėdamas Keitę, vaikinas troško dar daugiau kraujo. Tad nusprendė nevargdamas pasiūsti link jos jos pačios, rodos, taip pamėgtą gilių žaizdų užkeikimą:
- Sectumsempra!
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Gruodžio 30, 2015, 11:15:48 pm
Keitė sukliegė laibu balseliu, eilinį kartą pakilo oran, tėškėsi į lubas, keletą kartų apsivertė, ją nemaloniai pakratė, o tada jos sudaužytas kūnas sunkiai žnektelėjo ant žemės. Ir viso šio proceso metu kūną ir, Keitė galėjo prisiekti, sielą varstė siaubingi skausmai. Paskui visa tai pasikartojo, tik smarkesniu režimu. Kai Žongliravimas žmonėmis baigėsi, leisgyvė moteris kelias sekundes gulėjo ant grindų sunkiai kvėpuodama. Buvo tikra, kad lūžo šonkaulis. Votys ant veido pratrūko ir jį klaikiai subjaurojo. Išspjovusi į burną nutekėjusį kraują, Darvin atsistojo. Deja, nespėjo nė žodžio sugargaliuoti, kūną it peiliais suraižė, iš atsivėrusių žaizdų plūstelėjo kraujas. Aha... Mano pačios kerais! Koks šūdmalys! Įsiutusi Keitė pragaištingai iškėlė lazdelę:
- Incancerous! Winggardium Leviosa! - sidabrinėms virvėms supančiojus Fasą, oksfordietė pakėlė jį nuo žemės ir mosuodama lazdele su įkarščiu patrankė į sienas. O tada, kai nusibodo nuo sienų atsimušinėjančio Faso kūno vaizdas, iš visų jėgų trenkė jį į grindis. Palikusi priešininką tysoti, keikdamasi nusibraukė nuo akių su dvokiančiu skysčiu susimaišiusį kraują. Siaubingai skaudėjo žaizdas ir lūžusį šonkaulį.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Fasiras von Sjuardas Gruodžio 31, 2015, 12:56:24 am
Fasas jautė krūtinėje tokį dievišką (arba veikiau šėtonišką) pakylėjimą, kokį jausdavo tik... hmm, galbūt klausydamasis Johano Sebastiano Bacho ,,Togatos ir fugos in d-moll", arba apskritai niekada nejausdavo. Juk beprotiškai malonu girdėti priešo riksmus, kone priešmirtinius, iškreiptus skausmo. ,,Palauk, Fasai..." - ir vaikinas staiga sukluso. ,,Dirbi Magijos ministerijoje ir leidi sau naudoti Nedovanotinus kerus?.. dėl ko? Ant žioplos moters dėti tokius kerus... tvardykis. Tvardykis, brolau..." - prabilo ramus, tvirtas balsas vaikino viduje. Fasas užsikosojo nuo kraujo, jau ketindamas balsu stabdyti dvikovą. Bet nespėjo nė žioptelti, kai ištyško į sienas... kartą... kitą... trečią... ketvirtą... Fasas pajuto, kaip jo rūbai iki siūlo galo visi permirko krauju, o sąmonė pradėjo temti.
- Baikim, po perkūnais...- sugargaliavo Fasas, lazdele iškeldamas ir iš visų jėgų ištėkšdamas Keitę į sieną. Akyse aptemo nuo to menkučio judesiuko.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabrielle Salliete Dévertes Sausio 01, 2016, 10:51:16 pm
Dar vienas paskraidinimas ir trinktelėjimas į sieną Keitės nesutrikdė. Paprasčiausiai lūžo dar vienas šonkaulis, ar bent jau jai taip pasirodė. Sukniubusi ant nuolaužomis nusėtų grindų, moteris sunkiai kvėpavo. Po minutėlės nustebusi pakėlė galvą. Aplinkui tvyrojo mirtina tyla. Pažvelgusi Faso pusėn, išvydo kraujo baloje gulintį kūną.
- Bloody hell, - nusikeikė. Pasiremdama alkūnėmis, paskui delnais, atsistojo ir ėmė eiti link Faso. Nelabai išėjo, po kelių žingsnių ji suklupo. Per dvikovą ne tiek jaustas skausmas pasireiškė visu gražumu. Keitė tyliai sudejavo ir keturiomis lėtai priropojo prie priešo. Kūnas atrodė taip sudarkytas, kaip nė turbūt nebuvo. Numetusi lazdelę šalin, moteris atsirėmė nugara į sieną ir nykštį prispaudė prie Faso kairiojo riešo. Pulsas buvo, silpnas. Emilė dar kartą nusikeikė. Susivokusi, kad gulintysis vis dar kraujuoja, pagrabaliojusi šalia savęs susirado lazdelę ir murmtelėdama šį bei tą kraujavimą pristabdė, išvalė kvėpavimo takus, mat prisiminė, kaip anas springo krauju. Visa tai, žinoma, atliko ne tobulai, abiems dvikovos dalyviams verkiant reikėjo į ligoninę.
Keitė vėl patikrino pulsą. Dar silpnesnis, nei prieš tai. Ji sunerimo. Velnias, juk nenužudžiau? Ką man daryt, ką daryt? Keitė sudejavusi, mat suskaudo šonkaulius, giliai įkvėpė.
- Ką reikia daryti, kai žmogus miršta? - paklausė oro. - Atgaivinti. Nemoku, nemoku aš gaivinti žmonių..!
Ji pažvelgė į lubas, tarsi tikėdamasi jose išvysti reikiamas instrukcijas. Pasukiojo lazdelę, rankos drebėjo.
- Gerai, padarykime taip...
Pakėlusi lazdelę, pamosikavo, sumurmėjo keletą burtažodžių ir iš oro ištraukė neštuvus.
- o dabar? Ką dabar? 
Minutėlę Emilė sėdėjo sutrikusi. Buvo akivaizdu, kad reikia užkelti Fasą ant neštuvų, tačiau ji kažkaip nesuvokė, kas turi vykti. Praėjo dar minutė, jai lyg ir pasirodė, kad Faso kūnas atvėso.
- Velnias! - moters smegenyse tarsi kas spragtelėjo, ji užkėlė kūną ant ore kybančių neštuvų, tada, prisilaikydama sienos, atsistojo pati ir sugriebusi balto audeklo kraštą, sverdėdama nuvairavo neštuvus koridoriumi link ligoninės. Eidama visą kelią keiksnojo ir jaudinosi, o jeigu Fasą ji nužudė? Nesinorėjo tuo tikėti, tačiau kas nors, koridoriuje pamatęs kraujo balas, išsprogdintą sieną, tikrai pamanytų, kad be mirčių čia neapsieita.
((nusprendžiau, kad toji mano pabaiga per daug morališkai gniuždanti ir baigiau paprastai))
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 07, 2016, 09:20:26 pm
Džeisonas, vis dar svajodamas apie mylimąją (nors praėjo nemažas laiko tarpas, kai jiedu buvo paskutinį kartą susitikę), žingsniavo priekin, visiškai nekreipdamas dėmesio į kelią, mat jo mintys buvo kitur.
Vis dar prisimindamas šviesiaplaukę, jos prisilietimus ir bučinius, Džeisonas atsiduso atsiremdamas į sieną ir vos neišmesdamas savo knygų iš rankų. Nusijuokęs jis apsižvalgė, pamojo keletui pažįstamų ir šyptelėdamas pasuko į pirmą pasitaikiusį koridorių.
Pirmas dalykas, kritęs vaikinui į akį, buvo tai, kad čia visiškai tuščia. Apsižvalgęs jis ėjo priekin, pamažu panašėdamas į 9GAG mėmę, kurioje vyras kažko ieško, kol galiausiai susivokė, kad matyt pasuko ne į tą koridorių. Džeisonas pliaukštelėjo sau per kaktą.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 07, 2016, 09:26:51 pm
Gabriella būtų ėjusi koridoriumi toliau, link savo kabineto, tačiau pažįstamas obuolių ir cinamono kvapas ore (žinoma, mergina užuodė labai gerai - juk buvo vampyrė), privertė ją pasukti į ilgą koridorių, kurį vargu ar kas benaudoja. Šviesiaplaukė prisiminė, kad šioje vietoje ji susitiko su itin keistu švilpiu, kybančiu lubose vietoj šviestuvo, paskui prisiminė ir sudegintą kilimą. Ji šyptelėjo, braukdama per sieną ranka, kur buvo kilimas. Dar vis matėsi žymės, neapaugusios kerpėmis ir taip neapveltos voratinkliais. Eidama toliau, ji lyg ir išgirdo kažkieno žingsnius ir įsiklausė.
- Kas nors čia yra? - paklausė ji, sumurmėdama "lumos". Jos lazdelės gale užsidegė mažas žiburėlis ir priešais save ji išvydo Džeisoną. - Ką čia veiki? - nustebusi, nors nelabai, paklausė žaliaakė.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 07, 2016, 09:38:57 pm
Džeisonas, kiek pasimetęs (juk šitiek metų Hogvartse nebuvęs), apsižvalgė akimis ieškodamas nors kokio šviesos šaltinio, mat kuo toliau jis ėjo, tuo tamsiau darėsi. Galiausiai išvydęs iki skausmo pažįstamą sidabriškai mėlyną žiburėlį, Džeisonas lėtai patraukė jo link, svarstydamas koks žmogus už jo slepiasi.
-Prof... Gabriella?-vos neatsitrenkęs į merginą, Džeisonas atpažino personą ir jo veide užsižiebė tokia šypsena, jog būtum galėjęs pamanyti, kad šis laimėjo automobilį loterijoje.-Aš... nieko. O tu čia ką darai?-kiek sunerimęs paklausė jis, mat jo apsauginė funkcija rėkte rėkė, jog tamsoje gali slėptis begalės mirties šmėklų,kurios tik ir taikytųsi nutverti šviesiaplaukę. Vis tik, nusprendęs kad čia Hogvartsas ir nieko blogo čia nepasidarys, jis nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 07, 2016, 09:53:37 pm
- Aš irgi tavęs pasiilgau, - nusijuokė ji, apkabindama Džeisoną per pečius. - Šiaip ėjau į savo kabinetą, bet tada užuodžiau obuolius ir cinamoną ir iškart prisiminiau tave, - sukuždėjo ji, įsikniaubdama į jo juodus marškinėlius ir įtraukdama jo svaigaus aromato tarsi narkotiko.
Jos veidas iš karto prašviesėjo, pamačius mylimąjį, bet kartu buvo ir skaudu, kad negali su juo pasirodyti viešumoje. Nors uždraustas vaisius saldesnis, ar ne? Gabriella laiminga atsiduso, galėdama visą pasaulį vėl apkabinti, tvirtai laikyti savo pasaulį ir nepaleisti. Jos nagai susmigo vaikinui į nugarą, ir ji pabučiavo į lūpas taip saldžiai, išliedama visą savo ilgesį ir sudėdama meilę į tą vieną, ilgą ir romantišką akimirką.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 07, 2016, 10:10:34 pm
Jasonas šypsojosi klausydamas jos pasakojimo, vis kintyse girdamas jos balsą (juk šitiek laiko jam neteko jo girdėti). Apkaninęs profesorę, grifas tvirtai ją suspaudė per liemenį, pabučiuodamas į jos viršugalvį.
-Negi aš toks užuodžiamas?-nusijuokė jis,  nenorom paleidęs profesorę iš savo glėbio.-Kaip ilgai tavęs nemačiau,-atsiduso jis, akimis glostydamas kiekvieną jos veido bruožą. -Kiek laiko mes nesimatėm? Savaitę, dvi?-Džeisonas paklausė, pasikasydamas kaklą. Čia dar buvo matyti kelios dėmės, kurias paliko Gabriella. -Atrodo kad nesimatėme visą amžinybę,-šyptelėjo jis, lenkdamasis link jos lūpų.
Bučinys, nors ir trumpesnis nei kiti, reiškė žymiai daugiau nei pats Džeisonas galėjo įsivaizduoti. Pakeldamas ranką, Jasonas priglaudė delną prie auksaplaukės skruosto.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 08, 2016, 12:08:06 am
- Mano uoslė gera, - nekaltai blakstienomis suklapsėjo profesorė ir pirštu palietė Džeisono nosį.
Gabriella per tą savaitę buvo labai išsiilgusi vaikino. Ji nematė jo savo pamokose, neregėjo koridoriuose ir jau pradėjo manyti, kad jų susitikimas buvo tik sapnas, tačiau dabar, vėl turėdama jį savo glėbyje, šviesiaplaukė vėl pasijuto laiminga.
- Ilgiau, nei savaitę, - atsidususi atsakė Gabriella. - Laikas bėgo lėčiau, nei sraigė šliaužia...
Žaliaakė pataisė Džeisono plaukus pasinaudodama tuo, kad galėtų jį paliesti. Gabriella prisiglaudė prie tamsiaplaukio skruosto ir nusišypsojo. Oda buvo švelni kaip šilkas, ir šilta kaip vasarinė saulė. Profesorė uždėjo savo delną Džeisonui ant delno.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 08, 2016, 07:06:20 am
Džeisonas nusijuokė, vėl norėdamas apkabinti Gabriellą, tačiau šįkart iš glėbio nebepaleisti. Atsidusęs jis tik tenkino tuo, ką dabar turėjo, nors kažkas viduje rėkte rėkė mest visas mandagybes ir pabučiuoti profesorę taip karštai, kas nuo to visa mokykla užsidegtų.
-Aš tavęs taip pasiilgau,-sumurmėjo jis,  vis dėlto neatsispyręs ir apkabinęs profesorę. Švelniai padėjęs smakrą jai ant galvos, jis džiaugėsi vėl galėdamas laikyti ją savo glėbyje. Švelniai šyptelėjęs, jis priglaudė savo delną prie jos rankos, rymančios ant Džeisono skruosto.
Vis dar tebesišypsodamas nuo ausies iki ausies, nors jų santykiai nebuvo labai tobuli (turint omenyje, kad jiedu abu negali išeiti į viešumą, kaip normali pora), Džeisonas vos tiek visa širdimi ir visa savo esybe džiaugėsi, kad turi bent tiek. Jis žiūrėjo žemyn į Gabriellą, su begaline meile jo akyse, netikėdamas savo laime.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 08, 2016, 11:54:24 am
- Aš irgi, - atsakė ji ir pakštelėjo jam į lūpas - visiškai nekaltai, paprastai, kaip pirmakursė mergaitė, bijodama ir nedrąsi. Ji pasiilgo Džeisono lūpų, rankų, kvapo, akių... Šviesiaplaukė atsiduso, delnu braukdama per jo skruostą, nuslysdama jo kaklu ir apsistodama ant jo krūtinės. Pirštais lengvai kutendama jo odą, žaliaakė nuslydo link marškinėlių apačios ir juos kilstelėjo. Dabar prigludo prie jo šiltos odos, mėgavosi buvimu šalia.
- Aš noriu tavęs, - sukuždėjo devyniolikmetė, pasistiebusi link jo ausies.
Žinoma, ji galėjo elgtis kaip tik panorėjusi, nes niekas neužklysdavo į koridorių, jame nebuvo nei klasių, nei profesorių kabinetų, nei nieko, kas galėtų patraukti mokinių akį. Gabriella jautėsi saugi ir užtikrinta dėl savo veiksmų.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 08, 2016, 02:05:08 pm
Džeisonas, vis dar uždėjęs rankas ant blondinės liemens, nusišypsojo,  jausdamas jos lūpas ir šaltą delną, besiilsintį ant jo skruosto. Pagavęs jos kitą ranką, grifas priglaudė ją prie lūpų, tarsi pora vėl būtų kokiam XX amžiuje ir rankos pabučiavimas būtų įprastas pasisveikinimas su dama (nors tiesą pasakius, Džeisonas labiau linkęs Gabriellą laikyti karaliene, o jeigu ne ja - tai bent jau princese).
Vis tik, išgirdus jos žodžius, tarsi jungiklis kažkas viduj pokštelėjo, o Džeisonas Darkas greitai prispaudė auksaplaukę prie savęs ir įsegė aistringą bučinį jai į lūpas, vis suvirpėdamas, kai jos šalta ranka glostė grifo pilvą. Kažką suniurnėjęs, jis dar arčiau ją prisispaudė, pagilindamas bučinį.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 08, 2016, 04:11:01 pm
Gabriella mielai šyptelėjo, kai Džeisonas pabučiavo jai į ranką. Jis visuomet buvo toks mielas, švelnus, ramus, galantiškas, džentelmeniškas ir tuo labai patiko devyniolikmetei. Ji pajautė nevaldomą norą turėti Džeisoną labai arti savęs.
- O, Džeisonai, - sukikeno ji, ranką panardindama į jo tamsius plaukus.
Jo charakteris buvo toks kontrastingas - vieną akimirką jis švelnus, romantiškas grifiūkštis, o kitą - jau pašėlęs ir be galo aistringas liūtas. Kaip ir pati Gabriella. Ji buvo elegantiška ir grakšti, o įsiaudrinusi ji buvo tokia bloga mergaitė, kad galėtų įgyvendinti net slapčiausius savo troškimus. Žaliaakė prigludo prie tamsiaplaukio, jusdama kiekvieną jo kūno raumenį ir nusišypsojo per bučinį.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 08, 2016, 04:51:13 pm
Džeisonas, šiaip ne taip palikęs Gabriellos lūpas ramybėje, nusileido jos kaklu, apdovanodamas ir šią kūno dalį mažais drėgnais bučinukais. Vėl grįžęs prie jos lūpų, grifas švelniai krimstelėjo jos apatinę, vieną ranką laikydamas ant auksaplaukė galvos, kitą ant liemens.
-Velnias,-nusikeikė jis, atsitraukdamas nuo jos ir nusišypsodamas.-Va ką daro ilgesys.
Net nepranešęs, vaikinas vėl įsisiurbė į jos lūpas, nuleisdamas rankas ant Gabriellos šlaunų ir pakėlęs merginą, užsikėlė ją ant savęs. Vis dar tebebučiuodamas profesorę, grifas vis kažką niurnėjo į "mus gali pagauti...", tačiau tuoj pat pats sau atsakydavo "bet man tas pats". Rankomis glostydamas jos šlaunis, vaikinas išleido gilią, tačiau tylią dejonę.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 08, 2016, 06:46:51 pm
Gabriella von Sjuard išrietė nugarą ir atlošė galvą, kai Džeisonas slinko jos kaklu žemyn. Lėtai jį pakreipusi ir primerkusi savo žalias akis ji kažką sukuždėjo panosėje.
- Ir tobulas partneris, - mirktelėjo ji, rankas panerdama po jo juodais marškinėliais. - Viskas bus gerai, niekas neužtiks.
Taip pasakiusi, ji išsitraukė lazdelę, kurią visuomet turėjo prie savęs ir mostelėjo lazdele, taip padarydama, kad niekas šito koridoriaus kurį laiką nematytų.
- Dabar bus ramu. Mums abiems, - šyptelėjo ji, nagais perbraukdama per jo krūtinę.
Šviesiaplaukė užšoko ant vaikino ir kojomis apsikabino jo liemenį ir pradėjo bučiuoti jo lūpas ir viską, ką tik rado pakeliui. Ji buvo labai užsivedusi, tačiau dar proto ribose.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 08, 2016, 07:03:09 pm
Sunkai nugara atsidaužęs į sieną, Džeisonas surado puikią atramą kiek pasisukęs, atrėmė Gabriellą į tą pačią sieną, į kurią prieš minutę jis pats buvo atsitrenkęs.
-O tu,-sušvokštė jis tarp bučinių, bandydamas įterpti normalų, iršlų sakinį tarp judviejų lūpų. -Ne ką prastesnė,-pabaigė jis, akimirkai atsitraukęs, tačiau per ilgai neužsibuvęs, jis vėl švelniai, bet aistringai pabučiavo profesorę, jausdamas kaip kraujas kunkuliuoja jo gyslose.
Atsitraukęs įkvėpti oro, mat tik vienas iš jų galėjo be jo išgyventi, Džeisonas šįkart nusprendė, kad Gabriellos kaklas vis dar buvo per daug vienspalvis, tad pripaišęs ten dar keletą vadinamųjų meilės žymų, arba žiobarų žargonu tariant  nasosų, Džeisonas vėl grįžo prie jos lūpų.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 08, 2016, 11:55:13 pm
Gabriellą išgąsdino garsas, kai Džeisonas atsitrenkė į sieną ir nutraukusi bučinį užklausė:
-Tau viskas gerai?
Tačiau tučtuojau, tarsi koks meno kūrinys, pati atremta į tą sieną, suprato, kad tamsiaplaukiui viskas gerai, tad vėl jų lūpos susijungė it kokie magnetai, du skirtingi poliai, ir dar ilgai neišsiskyrė. Na, bet jau mes visi žinome, kad kai kas (hehe, Džeisonas), negali išgyventi be oro, tad visas aistringas procesas buvo akimirkai nutrauktas. Regis, per tas kelias atokvėpio akimirkas Džeisonas buvo dar labiau išsiilgęs profesorės ir puolė jos lūpas ir kaklą dar aršiau. Suaimanavusi iš malonumo, šviesiaplaukė delną priglaudė prie šaltos, kaip ir pats delnas, sienos ir nagais perbraukė į viršų, palikdama kelias žymeles sienoje. Gabriella aršiau, nei visad įsisiurbė į grifo lūpas ir kojomis tvirčiau suspaudė liemenį. Retkarčiais giliau sualsuodama ji pamažu perėjo prie jo kaklo, kuriam taip pat trūko spalvų ir padarė širdelės formos mėlynę per patį kaklo vidurį. Šyptelėjusi ji įkvėpė vaikino kvapo ir apsvaigo tarsi nuo kokio narkotiko. Nors iš dalies tai buvo tiesa - žavusis žaliaakis ją veikė kaip narkotikas. 
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 07:13:46 am
Sudejavęs į profesorės lūpas, Džeisonas bučiavo ją tarsi pirmąjį kartą, nors nelabai. Vaikinas tiesiog neprisivertė palikti Gabriellos lūpų - jos viliojo labiau nei karamelizuotas obuolys per Helovyną, arba imbieriniai sausainiai per Kalėdas. Galiausiai šiaip ne taip atsitraukęs nuo jos, grifas juto jos lūpas savotiškai tapant ant jo kaklo, ant kurio dar prieš pusvalandį buvo tik kelios žymės. Ką gi, dabar bus daugiau
Netyčia sudejavęs jos vardą, Džeisonas vėl puolė jos lūpas, viena ranka prilaikydamas ją pačią ir glostydamas jos šlaunį, kita keliaudamas jos liemeniu aukštyn ir žemyn, kol galiausiai jo delnas rado savo vietą pavojingai arti šviesiaplaukės krūtinės. Vėl atsitraukęs orui, jis pažvelgė į jos žalias akis taip, lyg nieko kito daugiau nebenorėtų matyti.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 07:49:33 am
Blemba, Gabriella... netikėtai vidinis balselis pradėjo jai priekaištauti. Pirma Sorenas, paskui ir Džeisonas? Kiek dar nekaltų vyrų išvesi iš proto ir paversi juos tokiais, kokia esi pati? Profesorė trumpam atsitraukė nuo vaikino ir pažiūrėjo į jį tokiu žvilgsniu, tarsi atsiprašytų ir paskui puolė jo lūpas kaip liūtas puola grobį arba vaikas čiumpa saldainį. Su šelmiška šypsenėle veide ji mėgavosi kiekvienu grifo prisilietimu, sumurkė, kai jo ranka atsirado labai arti jos krūtinės.
((Žinau tą tavo "netyčia" ; ) )) Žinoma, ji jaudinosi dėl to, kad išves vaikiną iš doros kelio, bet jai per tą visą įkarštį nesinorėjo jo paleisti ir sugadinti akimirką.
-Mm, Džeis... - sumurmėjo šviesiaplaukė ir viena ranka nagais subraižė jo nugarą. Kitos rankos nagai susmigo į sieną.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 08:07:55 am
Džeisonas sunerimusiu žvilgsniu pažiūrėjo į Gabriellą šiai atsitraukus.
-Gabriella?-prabilo jis, gaudydamas kvapą. -Tau viskas gerai?-jis švelniai paklausė, tačiau, regis, ir pati profesorė šįkart buvo nusiteikusi nuotykiams, tad neilgai trukus porelė vėl bučiavosi ir glamonėjosi turbūt dar aršiau nei pirma.
((Nu ir koks tas mano ,,netyčia"? ; )  )) Džeisonas, tvirčiau suspaudęs jos liemenį po krūtine, švelniai krimstelėjo jos lūpą. Ką tu darai,- nuskambėjo jo mintyse, tačiau grifas buvo per daug užsiėmės Gabriellos lūpomis. Ji juk ištekėjusi.
Mintyse save keikdamas, septintakursis vis tiek negalėjo atsiplėšti nuo Gabriellos ir, regis, jis net nebekreipė dėmesio, kad ji turi vyrą, pats Džeisonas buvo dar mokinys, o Gabriella profesorė (nors vaikinas galėjo prisiekti matęs kažkokią profesorę susidėjusią su mokiniu ((hehe))) ir juolabiau, kad jis šviesiaplaukei ne vaikinas, o meilužis.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 09:50:14 am
Gabriella atsiduso.
-Ach, viskas gerai, Džeisonai, tik pagalvojau... Na, tu buvai geras, kol nesutikai manęs, tada aš išvedžiau tave iš to, aš darau blogą įtaką tau, - murmėjo ji, bučiuodama į skruostą, lūpas, kaklą, krūtinę. - Gal vis dėl to nereikėtų, - ji nutenginėjo jo marškinėlius ir išvydusi jo apnuogintą kūną, tiesiog apsvaigo ir pradėjo jo geisti dar labiau. Iš tiesų jai buvo nelabai svarbu, kol ji turėjo tamsiaplaukį šalia. Galbūt tiesiog jos buvo toks charakteris - blogas, tarsi kokios sirenos, išvedantis jureivius iš proto, o paskui juos pražudantis. Žaliaakė prisispaudė dar arčiau jo, galėdama garantuoti, kad žemiau pilvo kažkas buvo. Lengvai šyptelėjusi ji pasilenkė prie jo kaklo, švelniai įkando ir grįžo prie lūpų. Pirštais suėmusi jo smakrą ji pažvelgė į jo gilias, žalsvas, mylinčias akis.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 10:39:06 am
Džeisonas garsiai nusijuokė, akimirkai nitildamas. Jo juokas, žemas ir sodrus, aidu atsimušė į koridoriaus sienas, keliaudamas tolyn. Atsidusęs ir visgi nusprendęs, kad Gabriella pakankamai tvirtai laikosi ant jo juosmens, pakėlė ranką nuo šviesiaplaukės šlaunies ir švelniai paglostė jos skruostą, ten palikdamas ten rymoti delną.
-Brangioji,-atsuduso jis, meiliai kreipdamasis į blondinę.-Dėl tavęs aš kad ir pragaran nueičiau,-pasakė jis, priglausdamas savo kaktą prie josios.
Ilgai jaukumu vaikinas nespėjo pasidžiaugti, mat gerokai įsiaudrinusi Gabriella pradėjo atseginėti jo marškinius. Jaučiant, kaip su kiekviena saga viduje vis auga jo žvėris (lol), Džeisonas tyliai giliai gerklėje suurzgė, vėl puldamas jos lūpas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 11:29:04 am
Džeisono balsas skambėjo tarsi melodija, o jo juokas... Jo juokas buvo tartum ištisa simfonija.
-Bet... Džeisonai, - švelniai tarė ji, dar švelniau pabučiuodama į jo jau ir taip nubučiuotas lūpas. - Tiesa, kad pragaran aš smegsiu, bet tikrai ne tu... Nebent aš tave išvesiu iš kelio. Aš tave myliu, bet aš... mano charakteris... Jie blogi, o tu, tavo siela - šviesūs. Tu apšvieti mano tamsiausias sielos kerteles vien jau buvimu šalia.
Ji atsiduso, ranka numesdama jo juodus marškinėlius į dar tamsesnį kampą. Šviesiaplaukė troško Džeisono kūno, norėjo jį justi šalia. Gabriella švelniai pabučiavo jo lūpas, o paskui pagilino ir pailgino bučinį. Jos kairė šlaunis nučiuožė jo liemeniu ir koja žemyn, o pati mergina išsirietė, atsiremdama į sieną.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 12:04:57 pm
Švelniai paglostęs jos auksines garbanas, Džeisonas šyptelėjo papurtydamas galvą iš nevilties.
-Man tas pats, Gabriella. Man nesvarbu kokia bloga tu gali būti. Man tas pats, koks geras aš galiu būti. Viskas, ko man reikia, esi tu. Aš noriu būti su tavim. Visada,-bekalbėdamas monologą, jis vis glostė jos plaukus, skruostą ir veido bruožus, švelniai perbraukdamas per lūpas ar smakrą.
Padėjęs jai išvaduoti save patį iś juodų marškinėlių, Džeisonas vėl pabučiavo Gabriellą, jausdamas kaip koridoriaus šaltis nemaloniai gnaibo jo odą, o Gabriellos nagai drasko jo nugarą. Dar kartą, kiek stipriau per bučinį įkandęs į jos lūpą, Džeisonas vėl suaimanavo, jausdamas jos kojos kelionę žemyn. Pakišęs rankas po jos išriesta nugara, vaikinas bučiavo merginą.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 04:22:10 pm
Sumurmėjusi kažką panašaus į "tu net neįsivaizduoji, su kuo santykius turi...", šviesiaplaukė atsiduso ir, pažvelgusi į jo spindinčias žalias akis, papurtė galvą. Bet visgi, nusprendė palikti šią temą kitam kartui (ji nelabai buvo tinkama prie jų užvestų, karštų kūnų ir aistringų bučinių bei dejonių). Devyniolikmetė vėl užkėlė abi kojas tamsiaplaukiui ant liemens, kadangi jo rankos buvo užsiėmusios kuo kitu, o ne jos apsauga, ir tvirčiau jį suspaudė. Tyliai ištarusi aš tave myliu, ji kibo prie jo raktikaulio ir nudažė jį švelniai rausva spalva.
Gabriella aiktelėjo ir nusijuokė, labai jau netikėtas buvo tas lūpos krimstelėjimas. Tačiau tik saldžiai pabučiavusi vaikiną, profesorė nusišypsojo, rankomis braukdama per jo tamsius plaukus. Galvoje nei iš šio, nei iš to pradėjo skambėti daina "Don't be so shy", kuri visai atitiko jų situaciją.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 04:40:31 pm
Nieko neatsakęs į jos burbėjimą, o gal tik dorai nesupratęs ką ji pasakė, mat tiek jis, tiek Gabriella buvo užsiemę viens kito lūpomis, Džeisonas toliau bučiavo šviesiaplaukę, nepaliaujamai glostydamas jos liemenį po krūtine ir skruostą. Vis tik, ranka sugavęs Gabriellos riešą, jis prispaudė jį prie sienos, bučiuodamas jos kaklą ir pečius.
-Tu nuostabi,-tepratarė jis tarp bučinių, jausdamas kaip Gabriellos kojos tvirčiau suspaudžia jo juosmenį. Trumpam atsitraukęs, jis atsimerkė gaudydamas kvapą.-Net padusau,-nusijuokė jis, giliai įkvėpdamas ir vėl pasinerdamas pavasarinių žiedų ir obuolių su cinamonu aromatų mišinyje, bučiuodamas kiek paraudusias, bet viliojančias, Gabriellos lūpas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 05:58:03 pm
Vos tik spėjo mergina ištraukti ranką iš jaunuolio plaukų, riešas greitai buvo sugautas ir prispaustas prie sienos, kaip ir ji pati buvo prie jos prispausta. Šviesiaplaukė išsirietė ant sienos, kiek atlošdama galvą ir atmesdama šviesias garbanas ant nugaros. Ji vėl grįžo prie Džeisono lūpų ir bučiavo jas taip karštai ir aistringai, kad vien dėl to visos Anglijoje esančios mokyklos galėtų nemokėti už šildymą. Kadangi ji vis dar turėjo savo vieną laisvą ranką, kuri, nujautė, irgi bus netrukus prispausta prie sienos, žaliaakė uždėjo septyniolikmečio ranką ant pirmos savo marškinių sagutės.
Gabriella jautėsi kaip koks savotiškas knygų skirtukas - iš vienos pusės ją spaudė Džeisonas, iš kitos buvo siena, o ji, būdama itin liesa, tiesiog buvo patogiai tarp tų dviejų minėtųjų objektų patogiai įsitaisiusi.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 07:07:43 pm
Džeisonas, kaip ir Gabriella tikėjosi, pagriebė ir antrą jos riešą ir suspaudęs abu viena ranka, prispaudė prie sienos kažkur blondinei virš galvos, atimdamas galimybę liesti jo kūną, džiaugtis plaukais ar grabalioti jo tikrai pagirtinus pilvo preso raumenis. Šyptelėjęs jis toliau bučiavo Gabriellą, likusia ranka glostydamas jos liemenį iškart po krūtine, tačiau pats nežinodamas ar jis čia nedrįsta, ar tiesiog erzina.
Trumpam atsitraukęs pažiūrėti į vampyrę, Džeisonas negalėjo pro akis praleisti ir prasegtos sagutės, kuri, grifas galėjo ir galvą dėti, prieš tai buvo užsegta. Nesusivaldęs jis vėl užpuolė jos lūpas, vis stipriau ją bučiuodamas ir laisvąja ranka pats pradėdamas vieną po kitos, lėtai ir neskubėdamas, kartais ,,netyčia" ranka brūkštelėdamas per jos krūtinę (haha) atseginėti likusias sagutes.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 08:40:29 pm
Šviesiaplaukė leido daryti Džeisonui, ką tik jis nori, su jos kūnu. Mergina lengvai pasidavė, kai šis sugavo ir jos antrą riešą ir prispaudė prie sienos jai virš galvos. Ją tiesiog žudė septyniolikmečio prisilietimai, po kurių kūną lyg kokia elektra perbėgdavo. Prikandusi lūpą, ji stebėjo, kaip vaikinas darbuojasi su jos marškiniais, lėtai ir "visiškai nekankindamas" savęs bei profesorės, juos atseginėja, o paskui ppradeda klaidžioti jos apnuogintu pilvu.
- Oo, mažuti, - sumurmėjo ji, kai jo rankos vis netyčia apsistodavo ant jos vienintelės kūną dengiančios juodos, nėriniuotos aprangos detalės.
Gabriella jautėsi visiškai negalinti nieko padaryti, nors realiai fiziškai buvo stipresnė už vaikiną. Bet devyniolikmetei patiko valdingi ir siekiantys savo tikslo vyrai.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 09:10:06 pm
Nusprendęs, kad viena ranka pažinti jos kūną buvo per daug didelė kankynė jam pačiam, Džeisonas paleido jos riešus, dabar jau abiem delnais glamonėdamas Gabriellos viršutinę kūno dalį. Kažkaip sugebėjęs nuimti ir numesti kažkur jos marškinius, vaikinas pasileido visom rankų pajėgom, glostydamas ne tik jos pilvą, bet ir kai ką aukščiau.
Švelniai suspaudęs jos, tarkime, širdį (haha), Džeisonas vėlei sudejavo į jos lūpas jos pačios vardą ir kiek stipriau suspaudęs, švelniai tariant, kūno dalį ir nusileidęs lūpomis žemyn, jis pradėjo bučiuoti jos pečius, kaklą, raktikaulius ir krūtinę, palikdamas šlapius bučinukus ar raudonas meilės žymes. Žinoma, grifas begalėjo nepastebėti, kad visos tos praeitos buvo dingusios, tačiau jis nežinojo, ar čia tik vampyro galios, ar kosmetika.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 10:37:52 pm
Gabriellos rankos, ne taip jau ir ilgai Džeisono laikytos prie sienos, lėtai nuslydo žemyn, palikdamos ant jų miniatiūrinius įbrėžimus, kurie po kelių akimirkų pranyko. Profesorė kaip kokia gyvatė apsivijo tamsiaplaukiui aplink koją ir prisitraukė jį arčiau. Žaliaakė stebėjosi vaikino drąsa ir aistringumu - juk dažniausiai jis būdavo švelnus, romantiškas ir visiškai nekaltas vaikis, ko nepasakytum apie dabartinę situaciją. Ji murmėjo įvairius meilius ir velniškai karštus žodelius, kol galiausiai iš burnos išsprūdo ne tas vardas, nors, regis, mergina to net nepajuto.
-Ak, Sorenai... - atsiduso šviesiaplaukė ir prisitraukė tariamą Soreną dar arčiau ir jau galėjo justi jo kaip visad sodrius kvepalus... Pala pala, Džeisonas tai kvepia cinamonu ir obuoliais - Fak, Džeisonai, - nusikeikė ji ir atsiduso, nuleisdama rankas žemyn ir atsišliedama į sieną.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 10:53:41 pm
Džeisonas vis dar bučiavo Gabriellą, retkarčiais trumpam atsitraukdamas įkvėpimui ar pasigrožėjimui blondine. Palenkęs galvą, jis pabučiavo jai į kaklą, kiek švelniau nei pirma.
Keista, kaip vienas žodelis gali užgesinti tarsi žydais pakurentą ugnį, kaip koks ledo gabalas tiesiai ant širdies.
Akimirksniu plaćiai pramerkęs akis, lėtai pakėlė galvą nuo jos kaklo, atsargiai nuleisdamas ją ant žemės (mat vis tiek rūpinosi jos saugumu).
-Sorenai?-kilstelėjo antakí jis, sudrebėdamas, kai pajuto koridoriaus vėsą. Matyt, per daug įsiaudrinęs buvo, kad būtų pajutęs anksčiau. Nesivargindamas ilgai ieškoti savo marškinėlių (juk tam yra šaukiamieji kerai), jis kiek pasitrynė randuotąjį petį, manydamas, kad jo randai kaip nors atbaido merginas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 11:00:17 pm
- Ne... Taip, aš taip pasakiau, bet, suprask, kartu kiekvieną dieną praleidžiu su juo, jo vardas man jau įstrigęs tarp lūpų, - pasiėmusi savo marškinius ir dabar užsiseginėdama jų sagas, bandė apsiginti Gabriella. - Negaliu išmesti jo iš galvos, mane jis persekioja it kokia šmėkla ar vaiduoklis, ir atrodo, kad net dabar mus stebi...
Profesorė atsiduso, keikdama save, kam ji išvis pravėrė burną - juk nieko gero nepasakė. Žaliaakė pakėlė akis į vaikino smaragdines, samanines ar dar kokio nors atspalvio, žalias akis ir apgailestaudama pažiūrėjo į jį, tarsi atsiprašinėdama, tarsi jį užjausdama ar kartu su juo liūdėdama. Tačiau mergina suprato viena - vaikinad su ja negalės jaustis visiškai laimingas, juk Gabriella turi vyrą. Ji susikišo marškinius į kelnes ir bailiu žvilgsniu sekė vaikiną.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 11:19:36 pm
Džeisonas, šaukiamųjų kerų pagalba prisišaukęs savo maršikėlius (prašyčiau, negi tamsoje juodo daikto ieškosi?), pažvelgė į Gabriellą, jos klausydamas ir kasydamasis kaklą. Žiūrėdamas į ją ramiu, o gal net kiek per ramiu žvilgsniu, grifas linkčiojo klausydamas, retkarčiais numesdamas kokį ,,mhm", ''taip taip", ar ,,matai, kaip būna". Nejaukiai kostelėjęs, jis vėl pasikasė kaklą, tik šįkart nežinia ar iš nejaukumo, ar iš niežulio.
-Na,-nutęsė jis, jau nebesugalvodamas ką ir besakyti.-Ką gi,-kostelėjo jis, bandydamas sugalvoti tinkamą sakinį, žiūrėdamas į jos smaragdines akis. Vaikinas kiek nustebęs žengtelėjo atgal, išvydęs jos akyse... baimę? Iš kart prsdėjęs graužtis (,,Kas aš per žmogus, kad ji manęs bijo?") Džeisonas (Džei Džei) priėjęs prie merginos nedrąsiai ją apkabino. -Viskas gerai.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 11:26:35 pm
Kiekvienas Džeisono sarkastiškas ir įžeidus žodelis smigo į Gabriellos širdį kaip smenga strėlytės į taikinį dartuose. Po kiekvienos tokios frazelės, profesorės kūnas vis labiau susigūždavo, ji nučiuožė siena žemyn ir rankas panardino į savo šviesias garbanas. Jos akyse susikaupė ašaros, tačiau ji stengės nepravirkti prie Džeisono. Vėl. Priimtinesnis būdas jai išsiverkti būdavo namie, kai niekas negirdi, užsirakinti duris ir ten springti, lieti audras, daryti potvynius ir upelius, kiek tik nori.
- Ne, negerai, Džeisonai. Niekas negerai, - prieštaravo ji, kai buvo pakelta nuo žemės vėl. Ji, suspaudusi pirštus į kumštį, atsirėmė į Džeisono krūtinę rankomis. - Aš beviltiška... Bloga žmona, net ir meilužė iš manęs prasta...
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Marina Sfinks Vasario 09, 2016, 11:39:26 pm
Vis dar tebelaikydamas auksaplaukę glėbyje, Džeisonas pradėjo švelniai linguoti pirmyn ir atgal, stengdamasis nuraminti profesorę, o gal ir save. Tiesą pasakius, jis ir pars nežinojo, tiesiog jo džentelmeniška prigimtis rėkte rėkė rūpintis ja, ir saugoti Gabriellą nuo skaudinimo, tačiau kažkodėl jam vargiai sekėsi, nors ir pats Džeisonas anksčiau mėgdavo skelbtis džentelmeno vardu, mat damų (šiuo stveju - damos) saugumas jam ėjo pirmoje vietoje.
-Viskas gerai, ššš,-švelniai kalbėjo Džeisonas į jos pakaušį, ramindamas tiek ją, tiek save. -Visai ne... geresnės meilužės net nebūćiau įsivaizdavęs,-jis šyptelėjo, pabučiuodamas  į jos pakaušį ir tvirčiau suspausdamas glėbyje, visiškai neketindamas jos paleisti.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gabriella von Sjuard Vasario 09, 2016, 11:46:21 pm
- Negerai, - atsake ji, glausdamasi tamsiaplaukio glėbyje. Staiga ir netikėtai jos galvoje užgimė fantastiška idėja. Gabriella visada galvodavo, kad geriausias problemų sprendimo būdas - bėgimas nuo jų. Įdėmiai jam žiūrėdama į akis, ji prabilo. - Dabar pamiršk šią popietę, pamiršk, kas įvyko, pamiršk, koks tu buvai. Pamiršk viską, kas susiję su šia diena. Šiandien po pamokų tu grįžai į Grifų gūžtos bendrąjį kambarį, tada buvai išėjęs į lauką ir grįžęs nuėjai miegot.
Pagalvojusi, kad tai - geriausia išeitis iš situacijos, ji švelniai delnu perbraukė vaikinui per skruostą, pabučiavo į lūpas, jas patempdama, ir pasišalino iš koridoriaus. Vienintelis dalykas, kuris galėjo kelti abejonių apie jo tokį vakarą, buvo paliktos bučinių dėmelės, nusėdusios visą jo kaklą ir raktikaulius.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Margo Diuken Kovo 20, 2016, 08:51:11 pm
 Jaunoji Varnanagė žingsniavo prieblandoje skęstančiu koridoriumi. Ji grakščiai užsimetė ant galvos, apsiausto gobtuvą, kuris būdamas kiek per didelis užkrito ir uždengė bene pusė mergaitės veido. Viens. Du. Trys... - mintyse skaičiavo duris. Atkakusi iki reikiamų, pasuko rankeną ir atsidūrė dar tamsiasniame, dulkėmis aplipusiame koridoriuje.
 Nebuvo vėlyvas vakaras, bet jau sutemę. Pro voratinkliais apaugusius, dulkėmis, lyg kailiniais, pasidabinusius, apleisto koridoriaus langus krito sidabrinė mėnulio šviesa. Raudonakė pažvelgė į ant riešo tiksintį laikroduką. Ir kodėl aš vis ateinu per anksti? - nebyliai pati savęs paklausė.
 Nužingsniavusi iki mėnulio apšviestų sidabriškesnių ir labiau blizgančių negu turėtų, palyginti su visu kitu koridoriaus turtu, šarvų, Margo delnu nubraukė storą dulkių sluoksnį ir klestelėjusi ant senokai nenaudoto suoliuko, savo kraujo raudonumo akimis įsistebeilijo į nuostabią pilnatį. Teks truputį palaukti...
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Meibelė Casarano Kovo 20, 2016, 09:15:32 pm
Amelia, kaip ir visada, vėlavo. Ir kur nevėluosi - juk susitikti su Margo jos susitarė nakties viduryje, kada paprastai varniukė miegodavo. Taip, miegas jai buvo ypač svarbus, tačiau dieną vis neužteko laiko, be to, tamsos užlietame koridoriuje, apšviestame tik blankios mėnesienos, viskas atrodė žymiai paslaptingiau ir gražiau. Vaizdelis irgi buvo toks, kurį ir nupiešti būtų galima - žmogysta balta suknele ir ryškiais raudonais, išsitaršiusiais plaukais bėga link kitos, ramios lyg tyla mergaitės. Taip, viskas būtų buvę tiesiog idiliška, jei ne nelaimingoji Amelia. Šįkart ji kažkokiu būdu sugebėjo atsitrenkti į sieną - galbūt tiesiog pamiršusi sulėtinti greitį, o gal ir dėl to, kad buvo naktis ir nieko nesimatė. Žodžiu, tiek ir tos idilės, kai romantiškas bėgimas baigiasi prisiplojimu prie sienos kaip kokiai musei.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Margo Diuken Kovo 21, 2016, 01:25:57 pm
 Atrodo, kad mėnulis su kiekviena minute darėsi vis sidabriškesnis, vis paslaptingesnis, vis mielesnis, ir vis labiau traukė merginą. Bet tai nebuvo labai keista. Keisčiau būtų jeigu mėnulis Margo nežavėtų. Juk vis dėl to jos šeima - mistikai, o tai mėnulio burtininkai. Ji būtų taip sustingusi prasėdėjusi kone visą naktį, bet iš mėnesienos hipnozės ją ištraukė skubūs, lengvi žingsniai.
 Vienuolikmetė nusimetė gobtuvą, atsisegė apsiausto sagą ir nušveitė pastarąjį šalin. Šis tarsi pats valdytųsi kur reikia kristi pakibo ant sulenktos, ietį laikančios šarvų rankos.
 Varna kiek laiko klausėsi kaip žingsniai artėja. Bet kažkas tyliai, tyliai dunkstelėjo, o šie nutilo.
 Margo atsistojo, taip išlįsdama iš už ją kiek slėpusių šarvų. Nubraukė kelias, ant gėlėtos suknelės sijono užkritusias dulkeles ir patraukė ten kur dunkstelėjimas nužudė taip lauktus žingsnius. Ne per toliausiai, ten kur koridoriaus kampą žyminti kolona metė savo niūrų šešėlį, keistai rymojo, o gal kėlėsi prieš tai suklupęs, kiek vyresnės merginos siluetas.
 -Lumos. - tyliai tarė ir susiraukė apakinta lazdelės šviesos. Gal geriau nereikia...
 -Nox. - išjungė pernelyg šviesų žiburėlį vėl leisdama koridoriuje karaliauti žavingai mėnulio šviesos upei.
 -Amelia? - pati nesuprasdama kodėl, paklausė. -Labas. - pratarė susilaikydama ir nevožtelėdama sau. Šis klausimas galėtų pretenduoti į kvailiausių klausimų rinkimus ir faktas, kaip blynas dar užimtų prizinę vietą... - sustingusi vaipėsi mintyse. Eh, visa laimė, kad tokių konkursų ar nominacijų nebūna.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Meibelė Casarano Kovo 21, 2016, 08:00:11 pm
-Ne, šventas Juozapas,-sušnypštė mergaitė, bandydama atsikelti. Deja, galva taip sukosi, kad varniukė tuoj pat vėl pardribo, dar spėdama tyliai suinkšti. Pagaliau šiaip ne taip atsistojusi ant kojų, Amelia atsirėmė į sieną, stengdamasi išsilaikyti. Aplink sienos bangavo tarsi išgėrus buteliuką persenusios kokakolos, maišytos su šviežutėliais varlių kakučiais tiesiai iš varlyčių fermų. Ir tekila, kaip be tekilos. Nors ketvirtakursė jos ir nebuvo ragavusi, abejojo, ar įmanoma neapsvaigti išgėrus tokio mišinio.
-Sveika!-pagaliau atgavusi suvokimą džiaugsmingai ištarė raudonplaukė, tuoj pat susiimdama galvą. Ją skaudėjo siaubingai. Na, ji tikrai tikėjosi, kad nebus skilusi kokia kaukolė ar panašiai.-Gerai, gerai. Ko mes čia atėjom? Tu šiandien gražiai atrodai. Tikrai.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Margo Diuken Kovo 21, 2016, 09:59:59 pm
 -Oh, švento Juozapo man nereikia, bet malonu susipažinti. - nusijuokė ištiesdama ranką ir bandydama padgelbėti draugei atsikelti. -Atsargiau. Mums nereikia mirčių ar komų. - tarė kiek sunerimusi dėl dar vieno gravitacijos traukos padidėjimo ir dar vieno Ameliojos nudribimo.
 Šiai pagaliau atsistojus, mergaitė atbulomis žengtelėjo šiokį tokį žingsnelį, kad nestovėtų prilipusi prie vyresniosios Varnos.
 -Hm, ačiū. - tikriausiai kiek nuraudo, bet mėnesienos išbalinta pirmakursės oda to neparodė. -Tu tikrai ne prasčiau. Tikrai. - šyptelėjo.
 Margo pasisuko vienu ketvirčiu ir iš lėto ėmė žingsniuoti link vienišo suoliuko.
 -Mums reikia gauti tą gumulą iš Transfigūracijos pamokos. Net nežinau kaip jis vadinasi. Niekas tiksliai nežino. Na, bet bet kokiu atveju jį galima rasti pas Tamsųjį, o jis garsėja sandoriais. Ir šiaip nepatartina jo kviesti vienai. - kiek pažingsniavusi ir vėl atsigręžusi, kad būtų aiškiau kiek pagestikuliuodama rankomis išbėrė. -Taigi, pirma teks jį išsikviesti... Nors tiksliau Ją.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Meibelė Casarano Kovo 26, 2016, 03:45:55 pm
-Visi visad taip sako. jums nereikia mirčių, nereikia komų, nereikia lavonų, nes vėliau jų nėra kur dėti... Tai ko žmonėms išvis reikia?-atsiduso Amelia, besipiktindama tokiu aplaidumu. Ach, tie žmonės. Kartais patys savęs net nesupranta. Nėra ko stebėtis, kad negimiau kokiu vienaragiu.
-Ją? Taigi jis - Tamsusis. Niekas niekad nevadino jo "Tamsiąja",-įtariai šnibžtelėjo mergaitė, lyg sakydama didžiausia paslaptį. O ką gali žinoti - gal taip ir yra? Be to, buvo neapsakomai smalsu, iš kur Margo tai ištraukė.-Ak, tiesa, turiu kreidos.
Išsitraukusi minėtą objektą varniukė ištiesė jį draugei. Kreidos iškvietimui būtinai reikėjo. Ne, ne pentagramai, kaip kai kurie žiobarai galėjo pamanyti - pentagrama burtininkų pasaulyje buvo naudojama tik ateities spėjimui.
-Kur pradėsime? Čia ar kažkokiame kambaryje?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Margo Diuken Kovo 26, 2016, 04:28:20 pm
 -Dar kol kas pagyvenk. Kai būsi bent devyniasdešimties galėsi mirti ir tada mums tek sukti galvas kokioje garbingoje vietoje padėti Amelijos Smith lavoną. - sukrizeno lėtai žingsniuodama koridoriumi. -Dabar Tamsusis - Ji. Ji - Tamsioji. Tame miestelyje kuriame dar neilgai gyvenu yra Pono Goldo senienų krautuvėlė. Ne šiaip žiobariškų antikvarų, o Magiškų senienų. Na, ir pasirodo jis buvo Tamsusis. - atsiduso ir giliai įkvėpė. -Bet paskui jo širdis neišlaikė tamsos ir jam buvo infarktas, o po to kiek laiko koma. Seselės fėjos išvalė iš jo juodąją magiją, bet nevisą. Be jos jis būtų miręs. Tada jis prisikėlė ir toliau užsiima savo reikalais. Žodžiu pasirodo jis mano mamos tėtis, tai yra mano senelis. Painoka, bet taip yra. - pavartė savo vyno raudonio akis. -Taigi, išklausinėjau jo apie Tamsiuosius ir pasirodo, kad dabar tai - Ji.
 Margo apsižvalgė po koridorių.
 -Na čia nėra kilimo, ant akmeninių plytelių kreida piešia gerai, o ir pats koridorius retai ko aplankomas. Čia tik mes tokios nevisprotės. - nusijuokė pasisukdama į ketvirtakursę. -Manau galime pernelyg neužsitęsti ir kviestis Ją čia.
 Varna atsitūpė ir nubrėžė, kaip keistai nuskambėtų net jai pačiai, tobulą apskritimą. Jame nupiešė dar devynis mažesnius, o kiekviename iš jų po neaiškų simbolį.
 -Baigta. - pranešė grįždama prie draugės. -Kartu? - paklausė giliai įkvėpdama. -Tamsioji. Tamsioji. Tamsioji...
 Iš oro virš kreida nubrėžto apskritimo ėmė sunktis juoda tiršta masė, kurią lengvai galėjai palaikyti nafta.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Meibelė Casarano Kovo 26, 2016, 04:39:16 pm
-Palauk, ką?-mergaitė įsispoksojo į draugę, niekaip negalėdama suvokti, kaip čia kas iš tiesų yra.-Tai tu nori apsakyti, kad jis per tas savo sienienas buvo prisigaudęs blogio, paskui tą blogį išvalė (kaip galima išvalyti blogį?), jis mirė, prisikėlė, vėl mirė, tai buvo tavo senelis, bet iš tiesų senelė?
Visiškai susimaišiusi Amelia nutilo. Nebuvo tai vienas iš paprasčiausių dalykų, todėl varniukė ir nebesuko galvos.
-Lumos,-sušnibždėjo mergaitė ir koridoriaus gabalėlis apsišvietė nuo jos lazdelės. tamsoje visgi buvo pakankamai sunku viską matyti, tuo labiau piešti. Margo pagaliau baigus darbą, mergaitė savo lazdelę užgesino ir giliai įkvėpė. Tai buvo šiek tiek (labai) panašu į dvasių kvietimą.
-Tamsioji. Tamsioji. Tamsioji... O, šūdas! Čia tu, tamsioji?-Amelios balsas suvirpėjo.-klausyk, kol dar nepradingai, turiu tau du klausimus. Kada nusprendei tapti moterimi?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Margo Diuken Kovo 26, 2016, 05:05:06 pm
 -Ne. - nusikvatojo kol nafta sunkėsi. -Jis susirišo, perkeltine prasme aišku, su Tamsiojo durklu. Darė niekšybes, o tai juodino jo širdį. Kai fėjos išvalė iš jo juodąją magiją ji grįžo į durklą. Dabartinė durklo savininkė yra moteris todėl ir yra Tamsioji, o ne Tamsusis. Ir ji nėra mano senelė. Mano senelis yra Rumplis Goldas, o šitos vardo kol kas geriau neminėti. - išdėstė, o kol tai įvyko nafta įgavo moters kūną, bei Amelia jau spėjo jos kai ko paklausti. Bet būtybė tylėjo.
 -Ei, gal truputį atsargiau, o tai virsi lavonu dar šiąnakt. - pasistiebusi sušnibždėjo vyresniajai Varnanagei.
((Tamsioji)) -Na, brangutės, kuo galiu padėti? - tarė, gan malonus ausiai balsas, o toji būtybė nusimetė siekiančio žemę, juodo, sidabru žėrinčio apsiausto gobtuvą, kuris iki šiol neleido įžiūrėti nė vieno Tamsiosios veido bruožo. Mėnulio spindesyje pasimatė tvirtai supinti, kaštoniniai, lyg apšerkšniję plaukai. Klastingos akys. Ir pilkšva, grublėta veido oda. Dabar suprantu kodėl Goldą vadino krokodilu...

((http://images-cdn.moviepilot.com/images/c_limit,h_560,w_820/t_mp_quality/vixdnnrslga27ewe9gz0/once-upon-a-time-which-dark-one-is-the-best-715395.jpg))
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Meibelė Casarano Kovo 26, 2016, 05:18:19 pm
-Vistiek mes visi mirsim,-atšnibždėjo draugei atgal Amelia, įsispoksodama į būtybę. Ši atrodė... Neblogai.
-Įspūdinga. Mes norime... Sudaryti sandėrį. Oj, Margo, o tik aps ją galima tų dalykų gauti? Juk klasėje jų buvo apsčiai, o dėl kiekvieno su šita gi nesitarsi,-jau garsėliau pratarė varnanagė.-Tu tikriausiai turi tokios pilkos masės gumulų? Na, žinai, tokių, iš kurių kitus dalykus galima padaryti. Bet rimtai, atrodai įspūdingai.
Raudonplaukė nutilo, nusprendusi, kad ir taip jau pernelyg susigadino savo ir taip prastoką reputaciją šios mielos damutės akyse. O šios akys, regis, kuo toliau, tuo klastingiau spindėjo, jei taip galima pasakyti.
-pilkas gumulas. Taip, manau, žinau, ko jūs norite,-pasigirdo Juodosios balsas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Margo Diuken Kovo 26, 2016, 05:51:30 pm
 -Profesorius liepė pabandyti jį gauti pačioms. Kadangi nei tu, nei aš nemokam keliauti oru, o niekas net nesiruošė paskolinti kelionsmilčių ir atidaryti židinio, Ji buvo parankiausias variantas. - pusbalsiu išdėstė ir patraukė pečiais. -Taigi pilkos masės gumulas. Tinka transfigūracijai... - prisidėjo prie draugės, bandydama Tamsiajai nupasakoti kokio velnio išsikvietė Ją.
 Tamsioji būtybė suprato ir ištiesė delną. Tuščią, pilkšvą delną. Gracingai pasuko riešą ir vėl atkišo ranką mergaitėms. Joje gulėjo du apvalūs, pilkšvos, į siūlus panašios masės kamuoliukai.
 -Taip, mums reikia šitų. - palinksėjo, o kelios Margo garbanos susimainė vietomis. -Bet juk viskas turi savo kainą... - nutęsė mergaitė įtariai prisimerkdama.
 Būtybė sukikeno. Ne taip kaip kikena mergaitės žiobarų filmuose, kai į vieną iš jų pažiūri berniukas. Tamsioji pažėrė paslaptimi ir klastingumu dvelkiantį juoką, kuris nuaidėjo visame koridoriuje.
 -Žinoma. Nieko nebūna už dyką. Net gyvenimo pabaigoje turi sumokėti už jį mirtimi.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Meibelė Casarano Kovo 26, 2016, 06:12:10 pm
-Betgi gyventi neribotai gana greit atsibostų,-gūžtelėjo pečiais Amelia. Na, ir kokia čia dar gali būti kaina? Širdies gi neišplėš už tuos du gumuliukus pilkos masės. Gi kokia kitaip būtų išvis to prasmė? Mirti už namų darbus. O taip, kiekvieno varnanagio svajonė. Sarkazmas, žinoma. galbūt varniai ir būdavo plačiai minimi kaip dėl mokslų pakvaišę moksliukai, bet jau vien pažvelgus į Amelią ar Margo galėjai tai paneigti.
-Na, nesvarbu. Žinai, man jau darosi šalta. Tai sakysi ar ne? Mes neturime visos nakties,-nekantriai paskubino Juodąją mergaitė ir tuoj pat prikando liežuvį. Visai pamiršo, kad ne su drauge kalba, bet nuovargis ir patirti įspūdžiai darė savo. Juodosios akys prisimerkė, o jos išvaizda kažkuo surūstėjo. Raudonplaukė turėjo keistą nuovoką, kad lengvai jos neatsipirks.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Margo Diuken Kovo 26, 2016, 06:42:08 pm
 Margo jau žiojosi kiek pritildyti draugės garsiakalbio, bet nespėjo.
Tamsioji kiek kilstelėjo smakrą ir pabaksnojo į jį liaunu savo pirštu.
 -Pagalvokim. - aiškiai vaidindama, kad dar nežino ko nori nutęsė. -Už šiuos menkniekius neprašysiu sandorio. O žinau! - suvaidino apsidžiaugusi. -Jums reikės pasakyti mano vardą. Mano vardas arba jūsų širdys, brangutės. - džiaugsmingai nusikvatojo ir suplojo, stebuklingai atsilaisvinusiomis rankomis.
 Goldas, tai yra senelis Goldas minėjo jos vardą...
 -Gal galėtume gauti... tris... Tris spėjimus? - nepatikliai paklausė, mat visi Tamsieji sukti ir net už menkiausią niekutį neprašo to ką gali žinoti kas antras mirtingasis.
 -Žinoma. Argi man gaila trijų nereikšmingų bandymų? - sukryžiavo rankas ant krūtinės ir klestelėjo į raudonu aksomu apmuštą krėslą kažin kaip atidaigotą čionai.
 -Sakyk savo variantą. Manau, kad išsiversiu su dviem bandymais. Kaip bebūtų juk mano senelis... - šnipštelėjo Ameliai dirstelėdama į savo vardo laukiančią Tamsiąją.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Melody Gegužės 18, 2016, 06:43:49 pm
  Sena, dar mamos sekta, pasaka teigė, kad visur aplinkui mus įsisupęs gyvena blogis ir gėris. Jie yra Žemės vaikai, kurie tarpusavyje nesutarė jau nuo senų laikų, tiesiog negali pakęsti vienas kito, tačiau nuolatos aptinkami kartu, mat tai buvo jų bausmė - susieti gyventi kartu amžinai. Galbūt tai buvo žiaurus sprendimas, bet tai sukūrė nuostabią harmoniją.
  Šią pasaką Melody prisiminė ne šiaip sau, šių metų pradžioje ji sudaužė vieną eliksyrų, kuris pasirodo buvo šmėklos kalėjimas. Po itin nevykusios kovos, mergina priešininkę uždarė Nereikalingame kambaryje, spintoje. Naivus balsas galvoje kuždėjo, kad tai baigsis gerai ir be jos pagalbos, galbūt ji tiesiog numirs ar pabėgs, o galbūt ją ras koks profesorius ir sunaikins. Tačiau gyvenimas ne saldainiukas...
  Eidama pietauti klastuolė pastebėjo kažką šmirinėjant aplinkui, keliant sumaištį ir nusprendusi patikrinti kas vyksta, nusekė triukšmą iki pat Ilgo nieko nenaudojamo, nereikalingo koridoriaus. Staiga išvydus jau anksčiau matytą šmėklą, instinktyviai sugriebė už apsiausto vietos, kurios vidinėje pusėje laikė burtų lazdelę. Šmėklos akys sužibo raudonai, matyt ir ji atpažino įkalintoją. Nieko nelaukdama pabaiga pradėjo plaukti oru link antrakursės, raudonplaukė apimta išgąsčio sustingo vietoje ir tuo tik pasinaudodama priešininkė smogė nė neprisiliesdama. Skausmingai atsitrenkusi į mūrinę sieną Melody ištiesė burtų lazdelę:
-   Aqua Eructo,- pasileidusi vandens srovė tiesiog perskriejo kiaurai šmėklos. Tai buvo baisi, tiesiog tragiška idėja. Smegenys galvokit!
  Kraupiai nusijuokusi pabaiga smogė dar sykį ką tik atsistojusiai merginai ir pastaroji susverdėjus įsikibo į siena. Skruostu nuriedėjo šviežio kraujo lašelis:
Reducto,- suriko klastuolė stebėdama kaip į daugybę dūmų šipulių išsisklaido baidyklė. Tačiau vos spėjo apsidžiaugti, visos mažos dalėlės vėl pradėjo jungtis atgal, nė nesiruošdama būti dar kartą nušveista į kampą, Melody paskutinį kartą ištiesė drebančią ranką į priešą:
-   Avifors,- burtažodis nuskambėjo vos girdimai, tačiau matyt tik to ir tereikėjo, galinga šmėkla susitraukė ir pavirto į mažą, mėlynąjį kėkštą. Nebeturėdama jėgų daugiau niekam kitam, raganė suklupo prie sienos ir pažvelgė į sparnais langus plakantį padarėlį.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Adira Floris Birželio 20, 2016, 08:37:46 pm
Mergaitė nei laiminga, nei nelaiminga žygiavo iš Didžiosios salės link miegamojo. Dabar buvo beveik aštunta valanda, ji suprato, kad miegoti teks vėliau. Juk dar jos laukė vonia ir visa kita.
Šį kartą antrakursė ėjo greitesniu keliu (o šį koridorių atrado prieš kelias dienas, beje, šia vieta ėjo tik keli mokiniai iš šimto neseniai sėdėjusių salėje). Dar ji rankoje laikė taip ilgai dirbtą minčių rodytuvą. Jis buvo mažas, gal degtukų dėžutės dydžio, bet galingas ir naudingas. Tik ne Adirai. Ši ir taip sugebėjo skaityti mintis, o kam jį pasigamino, nelabai suprato. Galbūt bijo per ateinančias dienas prarasti galią, o gal tiesiog atiduos kokiai artimesnei draugei.
Eidama tamsiaplaukė mėtė tą rodytuvą iš rankos į ranką, lyg neturėdama ką veikti. Už savęs girdėjo dar dviejų, ne daugiau, žmonių žingsnius. Staiga ji išgirdo kažkokį kvarksėjimą, tai buvo už lango lauke skrendanti varna. Koridoriuje tvyrojusi tyla netikėtai išsisklaidė, todėl tai Adirą privertė išsigąsti. Ši nenorėdama numėtė minčių rodytuvą kažkur netoli į šoną.
Kelias sekundes apgalvojusi kas įvyko, mergaitė nusisuko nuo mėnulio apšviesto lango ir įsistebeilijo į plytelių grindis. Koridoriuje esant tamsai ji negalėjo matyti numesto rodytuvo, bet buvo įsitikinusi, kad jo ant žemės nėra. Beje, negirdėjo ir kritimo garso.
Tada rudakė pažvelgė į viršų. Sienos buvo nudangstytos plytomis, kai kuriose vietose jų trūko. Plytų šonai buvo tokie stori, kad ant sienelės galėjo laisvai nukristi rodytuvas. Keista. Negi tikrai taip ir atsitiko? Jos mintys pasitvirtino. Ant vieno aukščiausiai esančio plyšelio (ten nebuvo vienos plytos) gulėjo minčių rodytuvas. Adira pasistiebė ant pirštų galiukų ir taip ištiesė ranką, kad net suskaudo. Vis dėlto pasiekti truko kelių centimetrų. Ir ką ji darys? Palikti savo sėkmingo darbo tikrai negali.
Pažvelgusi į dešinę ji iš karto surado atsakymą. Iš salės (taip, varnanagė ją matė sėdinčią toliau nuo jos prie stalo) grįžo Rosemarie - vienintelė mergina, su kuria buvo šiek tiek susipykusi. Adira gal ir būtų užkalbinusi nepažįstamą, bet tokių nebuvo. Koridoriumi žingsniavo tik Rosemarie. Ši paėjusi kelis žingsnius link jos prakalbo:
-Ach, sveika. Kaip vasara?-iš tikrųjų ji net nesidomėjo apie kitos varnos vasarą, tik norėjo pasirodyti mandagi.-Prisimeni minčių rodytuvą? Aš apie jį tau buvau užsiminusi. Ar gali jį paimti? Jis nukrito ten.-ir mergaitė parodė pirštu į vietą.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Rosemarie Mortimer Birželio 20, 2016, 09:32:21 pm
Dėl vaizdo paknebinėjusi savo vakarienę ir sukirtusi tik keletą smulkiu vaisių, varniukė užsigalvojusi žingsniavo bendrojo kambario link. Mintyse jau peržiūrinėjo būtiniausių darbų sąrašą, kurį reikėtų sutrumpinti bent per keletą punktų prieš einant miegoti, tad žinoma ganėtinai skubėjo ir nekreipė dėmesio į aplinkinius dykinėtojus. Galbūt ji buvo perdėm perfekcionistiška, tačiau negalėjo ramiai miegoti, kai galva kimšte perkimšta panašių sąrašiukų ir yra be reikalo spaudžiama galinių datų darbams atlikti. Nors i varna, bet tai nereiškia, jog nemėgsta visko pasilikti paskutiniam vakarui.
Jos vardas, sklindantis kažkokiai mergaitei iš lūpų, ją išblaškė bei išbarstė visas mintis, tad Rose atsisuko į tą žmogystą kiek suirzusi. Išdygusi priešais nosį Adira, nuotaikos tikrai nepataisė.
- Minčių ką?- nesivargino atsakyti į privalomą mandagumo klausimą.- Tiesą sakant, nesvarbu,- dar nesulaukusi atsakymo pertraukė.
Varniukė nuėjo prie tos sienos, kurią parodė antrakursė, ir pažvelgė į palubę, kur, nežinia kaip, buvo įstrigęs neaiškus daiktelis.
- Tu tai ir sugebi,- subambėjo panosėje ir, žinodama, kad jos ūgio jam pasiekti neužteks, apsidairė ieškodama ko nors, ant ko galėtų pasilypėti.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Adira Floris Birželio 22, 2016, 06:07:00 pm
Mergaitė nustebo. Nors ir Rosemarie neatsakė į jos visus klausimus (ką ir kalbėti apie jos veido išraiškas), bet vistiek nusprendė padėti. Neatrodė dėl to labai laiminga, bet ji iš tikrųjų nuėjo prie sienos ir į ją pažvelgė, tada dar sumurmėjo kelis žodžius, nuo kurių Adirai pasidarė nemalonu.
Rosemarie ir pati to rodytuvo nepasiektų, antrakursė tą suprato. Todėl taip pat pradėjo dairytis, į ką geriau įsikibus. Visai gerai, kad prie pat sienos (na, ne visai prie pat, gal pusę metro toliau nuo minčių rodytuvo) stovėjo didesnė už mergaites statula. Ji priminė graikišką meną (tamsiaplaukė taip galvojo), kadangi kūrinys buvo pats žmogus, tik kad jis dėvėjo šarvus, ar kažką tokio.
-Štai čia,-pirštu parodė į statulą, nors tikriausiai Rosemarie ir pati susiprato. Adira stovėjo kiek toliau nuo jos ir sienos, arčiau prie lango.
-Ir beje, kodėl vaikštai šiuo koridoriumi?-truputį patylėjo stebėdama, kaip draugė (ne visai draugė) stengiasi užlipti ant statulos.-Nesakau, kad negalima.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Rosemarie Mortimer Birželio 26, 2016, 08:03:40 pm
Rosemarie dėbtelėjo į Adiros parodytą statulą, lyg toji būtų kalta dėl visų karų ir bado pasaulyje, bei kreivai pašnairavusi į varniukę. Visgi jai teko pripažinti, jog nieko tinkamesnio šiam reikalui neras, tad nugrūdusi visus savo principus į apdulkėjusią sielos kertelę, prisiartino prie mūrinio (ar šiaip kokio nors (Rose to nežinojo)) kareivėlio. Apsidairė aplinkui stebėdama ar nepasitaikys kokių nors prašalaičių, mat mergaitė nė neabejojo, kad suaugusieji neapsidžiaugtų pamatę, ką nors ropščiantis nežinia kokio senumo istoriniu paminklu. Nepamačiusi nieko, dėl ko reiktų nerimauti, Rosemarie uždėjo kairė koją ant kiek sulenkto mūrinuko kelio, o dešine ranka sugriebė už peties. Per daug nelaukdama atsispyrė ir vargiais su laisva ranka įsikibo už kieto jo kaklo. Varniukiai spiriantis į nepatogų statulos paviršių ir bandant užsiropšti ant viršaus, šioji grėsmingai susvyravo ir Rose sustingo išplėtusi akis. Iš pat pradžių, nebuvo pagalvojusi apie riziką. Tačiau nuvijo pavojaus signalus šalin ir dar keletą kartų pasispyrusi, užsikeberiojo ant ne itin didelės galvos.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Adira Floris Liepos 03, 2016, 06:53:09 pm
Adira nė kiek nenustebo: kitoji varniukė ir vėl neatsakė į jos klausimą. Liko tylėti. Gerai, kad bent pabandė užsiropšti ant statulos.
Ji įdėmiai iš tolėliau stebėjo visą situaciją. Kaip Rosemarie uždėjo koją ant statulos kelio, pagriebė už kaklo ir labai daug pasistiebė. Pradžioje viskas atrodė gana saugu ir normalu, kol pažįstamoji susvyravo.
-Rosemarie, atsargiau,-taip tyliai sukomandavo, kad tikriausiai kita mergaitė neišgirdo. O jeigu ir išgirdo, tai tikrai neatsakė. Ir kodėl Adira taip rūpinasi tąja varna? Juk ši taip antrakursės nekenčia, kad vos kalba. Bet tikriausiai rudakė nenorėjo prisidirbti, tai būtų didžiulė jos kaltė.
Statula dar kartą nežymiai pajudėjo. Kaip? Maniau, kad ji labai sunki ir tvirtai stovi ant pagrindo. Adira net prisimerkė iš baimės.
Varnanagė išgirdo garsą. Garsą, kurio labiausiai nenorėjo išgirsti, tai privertė mergaitę atsimerkti (net pati nepastebėjo, jog seniau jau stovėjo užsimerkusi). Statula, kartu ir su mergaite, nukrito ant žemės. Rosemarie viskas buvo gerai, Adira buvo įsitikinusi, bet statula... Ji sudužo į tūkstančius dalių. Vienos didesnės, kitos mažesnės.
O garsas buvo toks garsus, jog tikriausiai visas Hogvartsas sudundėjo. Ir visi mokiniai išgirdo.
-Rosemarie!-išsigandusiu balsu šūktelėjo Adira, bet daugiau nieko pasakyti neįstengė. Išgirdo žingsnius.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Rosemarie Mortimer Liepos 03, 2016, 11:46:31 pm
- Velnias, velnias, velnias,- patyliukais panikavo balansuodama ant vienos kojos, mat antrajai nelabai buvo vietos.- Ir kodėl, po perkūnais, aš čia ropščiaus. Tokia gudra galėjo ir pati karstytis.
Rosemarie atsirėmė rankomis į šiurkščią sieną, mėgindama atgauti kvapą, ir pažvelgė viršun. Nors ir buvo užsikorusi ant šio griozdo, lubas, tikriausiai, pasiektų nebent pašokusi. Ką gi, savižudybei pasirengusi nebuvo, tad beliko tik stiebtis aukštyn, kiek galima labiau, ir tikėtis, jog pavyks tą daiktą užkabinti bent piršto galiuku.
Mergaitė, vos nenuslydusi, pastūmė dešinę pėdą į šoną, kad vietos atsirastų ir kairiajai, atsistūmė nuo sienos bei išsitempė, jog net stuburas subraškėjo. Viena ranka atsargiai prisilaikydama šalto akmens, kita siekė įstrigusio prietaiso. Ji matė, kad trūksta itin nedaug, tad surizikavo ir silpnai šoktelėjo aukštyn. Tačiau to pakako, jog ir taip nestabilus pagrindas visai išsimuštų iš pusiausvyros bei nubildėtų žemyn. O ant viso jovalo viršaus, kaip vyšnia ant grietininių ledų, žnektelėjo ir Rose. Tikriausiai vienintelė gera žinia, jog varniukė spėjo sugriebti tą neaiškios kilmės daiktą, tad šis vienintelis dviejų metrų spinduliu išliko sveikas. Na, beveik sveikas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 11, 2016, 01:16:38 pm
Rankose nešdamasi porą knygų, profesorė mikliai ėjo priekin. Šis koridorius buvo, ko gero, trumpiausias kelias norint nusigauti iki astronomijos bokšto, o kaip žinia, Kasiopėja šią pamoką ir vedė.
Vis tik, profesoriai turi madą atsirasti netinkamu laiku, netinkamoje vietoje, kaip nutiko ir šį kartą.
-Laba diena,-nors tonas buvo malonus, Kasiopėjos akys net pajuodavo iš pykčio išvydus savo dvi auklėtines gadinant mokyklos turtą.-Ir ką gi jūs čia darote?
Užsikišusi iš netvarkingo kuoduko išsprūdusią sruogą, Kasiopėja sunėrė rankas, vis dar glėbyje laikydama knygas. Kiauriai veriančiu žvilgsniu ji žiūrėjo tai Į Rosemarie, tai į Adirą, laukdama kol kuri nors iš jų sumekens kokį nors pasiteisinimą.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Adira Floris Liepos 17, 2016, 03:38:13 pm
-Po velnių, gal žinai kokį burtažodį?-Adira arčiau priėjusi slapta žvilgčiojo į artėjantį siluetą. Baimė dar padidėjo, kai iš šešėlio išlindo profesorė. Ne profesorė, pati Varno Nago vadovė. Kasiopėja maloniai pasisveikino, bet iš veido galėjai pasakyti, kad ji labai pyksta. Galbūt net gailisi, kad nusikaltusios yra varnanagės.
Išgirdusi iš lūpų klausimą, tamsiaplaukė nė nemąsčiusi klausiamai pažiūrėjo į Rosemarie ir stipriai susiraukė. Tikėjosi, kad kitoji prakalbės ir atsiprašys, bet ji tik tylėjo.
-Tai ji nukrito,-pati Adira tyliai prakalbo. Nenustebo išgirdusi drebantį ir nedrąsų balsą. Rosemarie drąsiai atsikirs, ji drąsi. Man šakės. Varniukė nesuprato, kaip taip galėjo abi susimauti. Pirmą kartą šioje pilyje padaro kažką nederamo, ir tada iš kažkur išdygsta koledžo vadovė. Tuo netinkamiausiu momentu! Dabar mūsų laukia ilgas areštas arba numušti taškai.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Rosemarie Mortimer Liepos 17, 2016, 04:34:58 pm
- Deja, nors vienas kitas, galintis pradanginti visus sumušimus, praverstų,- sunkiai atsirėmusi į rankas, sušnabždėjo.
Varniukė neturėjo nė mažiausio trupinėlio noro judėti, todėl, vis dar sėdėdama ant duženų krūvos, per sukilusių dulkių kamuolį, stebėjo artėjančią figūrą. Žinoma, žinant, kad mergaičių nelydėjo absoliučiai jokia sėkmė, buvo galima numatyti, kad ir dabar taip lengvai neprasisuks.
Prie jų atkaukšėjus Varno Nago vadovei, Rosemarie nerangiai atsistojo bei pabandė nusibraukti prie drabužių prilipusias dulkeles. Nieko nepešusi tiesiog sunėrė rankas už nugaros ir dėjosi baisiai susidomėjusi kairiau esančia siena. Stebėdama šaltą mūrą, nejučia susimąstė, kiek laiko prireikė visai šiai piliai pastatyti.
- Nieko aš nenukritau, tai toji statula vos ant manęs neužvirto!- sugriežė dantimis ir, profesorei nematant, skaudžiai įspyrė Adirai į koją.- Ar galit įsivaizduoti? Man regis, šiai piliai reiktų kapitalinio remonto.
Rose nejaukiai patrypčiojo kojomis, vis žvalgydamasi profesorei per petį, lyg ten slypėto kaži koks išsigelbėjimas.
- Kad jau išsiaiškinome, tai mes gal jau eisim?- mergaitė peikė save, jog šis teiginys nuskambėjo tarsi klausimas, tačiau nieko nelaukusi čiupo Adirą už rankos ir jau taikėsi dumti kuo toliau nuo šios vietos.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Kasiopėja Evers Liepos 18, 2016, 12:54:03 am
Kasiopėja kilstelėjo antakį, nužvelgdama abi mokines. Jos lūpose žaidė nepatikli šypsenėlė, o akys, atrodė, net blyksčiojo žaibais. O, ji nebuvo pikta. Ji buvo įsiutusi.
-Tikiuosi, suprantate, kad ką tik niokojote mokyklos turtą,-po kelių slogių minučių tylos, atsiliepė profesorė. Kasiopėja nešaukė, nesidalino visais žmonijai žinomais keiksmais ir nesispjaudė, bet kažkodėl tas tylus, gal netgi per daug ramus, garbanės tonas vertė nugarą nueiti pagaugais.-Kur ruošiatės eiti?-nusijuokė ji, nors linksma nebuvo nei jai, nei varnanagėms.-Pirma, sutvarkysit šitą visą jovalą,-ji mostelėjo pirštu į netvarką.-O antra, lauksiu jūsų rytoj, savo astronomijos kabinete,-ji pažvelgė į jas abi taip, lyg matytų visas praeities klaidas, jų tėvų klaidas ir dar senelių kartu sumetus.-Ateisit arešto.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Adira Floris Liepos 18, 2016, 08:45:40 pm
Taip ir atsitiko. Rosemarie visiškai nesusigėdo ir leptelėjo kažkokią nesąmonę, kuria nepatikėtų net mažas vaikas. Ai, dar Adirai spyrė į koją. Mergaitė iš skausmo perkreipė lūpas, bet šiaip ne taip be garso pasakė 'atsiprašau'.
Ir visi antrakursės spėliojimai pasiteisino. Gavo net du areštus. Abi.
Profesorei nusisukusi, Adira iš karto pasilenkė ir paėmė vieną didesnį gabalą duženos.
-Ir kur mes tai dėsime?-visai prie Rosemarie veido paklausė ji. Taip, bijojo paklausti vadovės. Bijojo labiau nei kokio griaustinio.-Ar yra koks burtažodis? Nenustebčiau.
Lėtai rinkdama gabalėlius į abi rankas, Adira laukė kokio profesorės (arba Rose) žodžio. Kažko, kas atsakytų į jos klausimą.
Paėmusi kiek tik rankose telpa duženų, varnanagė nusisuko į sieną ir šiek tiek pasilenkė, kad atrodytų, jog iki šiol atlieka darbą.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Rosemarie Mortimer Liepos 19, 2016, 06:54:09 pm
Areštas. Per visus tris savo mokymosi metus, Rose nebuvo gavusi anei vieno arešto, tad, žinoma, iškart nusprendė, jog dėl visko kalta Adira. Jei nebūtų įmetusi to savo neaiškaus prietaiso prietaiso į plyšį, ji nebūtų nuvirtusi nuo statulos. Tiesą sakant, jos nė nebūtų susitikusios, tad apie jokį nuvirtimą nebegali būti kalbos.
Netinkamom jos amžiaus mergaitėm mintims, sukantis varniukės galvoje, savo susierzinimą Rose išliejo ant šalia besivoliojančių nuoskilų. Žinoma jos nebuvo kaltos, kad sudužo, o ir ne iš pūkų pagamintas, tad po viso to Rosemarie liko netik kad tokia pat suirzusi, bet dar ir maudžiančiu kojos pirštu.
Mergaitė pasilenkusi paėmė vieną luitą, puikiai telpantį į saują, ir žvilgtelėjo į Adirą. Ji puikiai girdėjo jos klausimą ir manėsi žinanti vieną burtažodį, kuris galėtų joms padėti, tačiau nieko neatsakė. Prieš viską sutvarkant, jai reikėjo padaryti dar vieną dalyką.
Pavarčiusi rankose prieš tai pakeltą, jai nežinomos nežinomos medžiagos gabalą, metė į plyšyje įstrigusį prietaisą, sukėlusį joms tiek rūpesčių. Jis pasiekė tikslą bei išmušęs nedidelį įtaisą, nukrito vos per plauką nekliudęs Adiros.
- Prašom, gali nedėkoti, - išsišiepusi tarė ir išsitraukė lazdelę, ketindama išbandyti keletą burtažodžių.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Adira Floris Liepos 21, 2016, 08:04:28 pm
Adira, nesulaukusi atsakymo, visą turtą rankose padėjo į viena krūvelę.
Išėjus profesorei, mergaitė lengviau atsikvėpė. Tai žinoma, kad ji nebuvo kalta. Ir kas čia nukrito su statula? Rosemarie, tikrai ne Adira.
-Išgyvensime tą areštą,-maloniau sakė, rinkdama daleles nuo grindų, ir vėl dedama jas į viena krūvą.-Na ir kas, kad gavome jį? Niekas nesužinos. Tikriausiai visi tokius gauna.
Adiros žodžiai skambėjo labiau kaip padrąsinimas sau, ne kitai varnanagei.
Išgirdusi netoli savęs keistą garsą, antrakursė atsisuko į daiktą. Tai buvo tas pats jos minčių rodytuvas. Tik dabar jis neveiks, nes nukrito nuo kokių dviejų su puse metro. Nedėkojusi (kaip ir Rosemarie liepė), Floris pasilenkė ir pasiėmė daiktą nuo grindų, įsidėjo į kišenę. Tiek daug darbo veltui. Tik dabar susiprato, kad tas minčių rodytuvas vis nuveda mergaitę pas Rose. Pirmą kartą, kai darė eliksyrą rodytuvui, jį išpylė ant tos nelaimingos knygos. O dabar antras susitikimas - minčių rodytuvą užmetė ant sienos. Ir vėl nelaimingas.
-Beje, ir vėl susitiksime,-priminė tai kaip kokį gerą dalyką. Adirai buvo įdomu - ar galėtų ji susidraugauti su Rose? Ar galėtų jos tapti draugėmis, kurios kaskart susitikdamos juoktųsi, dalintųsi paslaptimis, kartu pusryčiautų. Tikriausiai ne. Net plačioje tamsiaplaukės vaizduotėje toks vaizdas neiškilo. Neįmanoma.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugpjūčio 07, 2016, 02:54:04 pm
Suraukusi nosį ir pavarčiusi akis, Rosemarie susikišo rankas į gilias kišenes ir apžvelgė visą jovalą ant grindų. Žiobarišku būdu viską sutvarkyti tiesiog beviltiškai neįmanoma. Na, gal ir įmanoma, tačiau tai užimtų kur kas daugiau laiko, nei varkiukė buvo pasiryžusi paaukoti šiam darbui. Ypač, kai dar šalia, lyg stebėdama kažin kokį įdomų eksperimentą, sukinėjosi toji juodbruva varna.
Besikuisdama mintyse vėl spėjusio gilyn nugrimzti burtažodžio, mergaitė įnirtingai perbraukė per savo apdaro šoną. Tik dabar pastebėjo, jog buvo visa išsivoliojusi pilkšvose dulkėse, tad atrodė kaip pamėklė. O ir braukymas pernelyg nepadėjo; tik dar labiau įtrynė į audinį nešvarumus. Giliai atsidususi ir nusprendusi nebevargt, Rose per stebuklą nesulūžusią lazdelę bei mostelėjo lazdele į priešais dunksantį sąvartyną.
- Deletrius,- nenoriai burbtelėjo puse ausies girdėtą burtažodį nė nežinodama ar jis suveiks.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Adira Floris Rugpjūčio 08, 2016, 05:35:32 pm
Mergaitė pasijuto nematoma. Kad ir kiek ji kalbėtų, dėmesio iš Rose gauti neįmanoma. O jei ir pradeda kalbėti, tai kažką nedraugiško ir pikto.
Greitesniu tempu imdama gabalėlius, antrakursė išsitiesė visu ūgiu ir pasukiojo galvą, nes labai skaudėjo sprandą. Susilenkusi stovėjo jau dešimt minučių.
Rosemarie tik švelniai trynė savo rūbus tikėdamasi, kad viskas išsivalys, bet vaizdas tik dar blogėjo. Adira net galėjo justi, kokia susinervinusi yra kita mergaitė. Tikriausiai ji ir kantrybės mažai turėjo, nes sumurmėjo kažkokį burtažodį. Ir jis suveikė, žinoma. Dauguma dulkelių atsirado vienoje krūvelėje prie pat sienos.
-Nemanau, kad mums leido naudoti burtažodžius,-išpūtusi akis žiūrėjo. Na ir kas? Profesorė nesupras. Čia nėra žiobariškų kamerų.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugpjūčio 08, 2016, 08:24:46 pm
Rose kraipė galvą stebėdamasi, jog neatsakingai panaudodama praktiškai nežinomą burtažodį, dar labiau visko neišsprogdino. Ar nepradangino ko nors daugiau nei tik krūvą akmenų. Mergaitės mintyse iškilo Adira, be pusės kūno gulinti ant grindinio, ir Rosemarie teko tramdytis, jog tepradėti purtytis iš siaubo. Regis dievai nusprendė, jog nelaimių šiandien joms pakaks.
Sutramdžius beįsiaudrinančią vaizduotę, varniukės veide pražydo silpnutė šypsena, o akyse suspindo pasididžiavimo kibirkštys, šioms žvelgiant į tuščias grindis buvusių griuvėsių vietoje. Na, visiškai viskas nedingo. Dėl kažkokios priežasties, dalis dulkių neišnyko, tad ant žemės, lyg kokiame apleistame name, susidarė storokas, pilkšvas nešvarumų sluoksnis. Tačiau tai vis geriau, nei nežinia kiek laiko, plikomis rankomis tąsyti sunkius luitus.
- O profesorė visai neminėjo, kokiu būdu reikia viską išvalyti. Be to, pati klausei ar yra koks nors burtažodis, negi jau spėjai pamiršti? - gūžtelėjo pečiu ir vėl atsisuko į Adirą. - Taaaigi, paliekam viską šitaip, ar dar trykšti noru pabūti sąžininga ir iššluoti grindis?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Adira Floris Rugpjūčio 17, 2016, 03:56:44 pm
Staiga dar visas šlamštas ir pradingo, Adira truputį nusistebėjo tokiu burtažodžiu. Bet to neparodė.
-Ir pačiam mokiniui turėtų būti aišku, kad burtų naudoti negalima,-piktokai išrėžė ir pasilenkė paliesti dulkių sluoksnio.-O klausiau dar nežinodama, kad gausime areštą.
Areštas. Negi tai jau taip blogai? Skamba baugiai, bet juk visko pasitaiko. Reikia ir žiaurių nuotykių.
-Ne, galime eiti,-atsitiesusi patrynė savo delnus vienas į kitą, kad bent didžioji dalis dulkių nukristų.-Tu eini į bendrąjį kambarį?
Kad ir kaip stengtųsi negalvoti apie areštą, mintis gąsdino. Galbūt ne tai, kad mokytoja muš ar lieps dirbti, bet tai, kad dar kartelį susitiks su Rosemarie. O galbūt tai tik dar vienas žingsnis prie jų draugystės?
Adira paskutinį kartą žvilgtelėjo į mėnulį už lango ir vėl klausiamai sužiuro į Rose tikėdamasi, kad ši eina kur kitur.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugpjūčio 19, 2016, 07:50:24 pm
Rosemarie truktelėjo pečiu, taip atsakydama į priekaištą ir dar kartelį pasigėrėjo savo darbu. Tikriausiai tai pirmas, kartais, kai mėgindama kažką sutvarkyti, tik dar labiau visko nesujaukia. Galbūt, nuo dabar, visuomet pradės sektis geriau?
- Tiesa, ar pameni kada profesorė paskyrė tąjį areštą? - jau pilnai susitvardžiusi ir ganėtinai ramiai paklausė. - Nes aš lyg ir nenugirdau.
Žinoma, jai nebuvo itin svarbu sužinoti kada joms reikia prisistatyti atlikti arešto, mat net neabejojo, jog tam laikui atėjus pati sąžiningoji Adira ją išsitemptų. Bet maža kas. Gal Rose tik įsivaizduoja bebaigianti perprasti vienus ar kitus varniukės būdo bruožus.
- Ne, man dar reikia užsukti į biblioteką, - apsimestinai abejingai tarstelėjo ir mestelėjusi atsisveikinimą, apsigręžė iš kur atėjusi. Buvo pernelyg akivaizdu, jog ji meluoja, mat kam tada būtų sukusį į šį koridorių ir ėjusi mažiausiai patogiu keliu. Bet dėl to per daug nesukdama galvos, paliko šį retai užeinamą koridorių su visais pastarosios valandos įvykiais.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Firielė Lučiena Pilkoji Rugsėjo 25, 2016, 09:45:40 pm
Pavadinimas kartais gali apgauti. Šiaip ne kartais, labai dažnai. Niekieno nenaudojamu koridoriumi vadinamas koridorius buvo labai intensyviai naudojamas. Šiuo metu taip pat.
Buvo gili naktis, puikiai tinkamas metas nereikalingo nenaudojamo koridoriaus naudojimui. Ypač tada, kai ketini naudoti jį ganėtinai neteisėtiems tikslams.
Firielė sukryžiavusi sėdėjo tolimiausiame niekur nevedančio koridoriaus gale ant žemės, veidu į sieną. Be galo kantriai ir susikaupusi ji kišeniu šveicarišku peiliuku krapštė tinką ir burtus iš tarpų tarp sienos akmenų, karts nuo karto atsargiai pajudindavo akmenį.
Tai, ką elfė veikė, galėjo turėti du tikslus: kažką paslėpti sienoje arba kažką iš jos pasiimti. Pavyzdžiui, užkerėtą papuošalą. Kokią nors apyrankę. Arba kapšelį su galeonais. Arba adatą.
Staiga baltaplaukė lyg ir kažką išgirdo. Sulaikė kvapą, nustojo darbuotis peiliuku ir įsiklausė.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Rugsėjo 26, 2016, 06:58:21 pm
Duslus sunkių batų žingsnių garsas tyliai aidėjo ganėtinai tuščiu koridoriumi. Elizabeth nė negalvojo, kad gali vaikščioti per garsiai - juk čia nebuvo koledžų miegamųjų ir tikriausiai niekas nelaikė sumigdytų pavojingų gyvūnų, kurie prižadinti neapsidžiaugtų. Nebijojo ir būti sučiupta - nebe tie laikai, kai ji, pirmakursė klastuolė, tamsiomis naktimis sliūkina nenaudojamais koridoriais, ieškodama draugų. Būdama profesore, ji galėjo leisti sau vėlyvus pasivaikščiojimus niekieno netrukdoma ir nenubausta. Ar bent taip manė.
Ilgo juodo apsiausto apačia vilkosi pažeme. Baltus, gobtuvo nedengiamus plaukus plaikstė skersvėjis, traukiantis pro nepilnai užvertus langus. Aplink, regis, nebuvo nei gyvos, nei nelabai gyvos dvasios. O dabar Elizabeth mielai būtų pasiklausiusi kokios pagyvenusios moteriškės mirties ar nelaimingos meilės istorijos. Nors visa tai mergina galėjo rasti bibliotekose visiems prieinamu būdu, jai buvo daug maloniau sėdėti ant palangės ar stalo, pritariamai linkčioti galva, o vietomis pasibaisėti nesupratingų žiobarų elgesiu.
Netikėtai Elizabeth netoliese  prie grindų išvydo tamsų šešėlį. Pernelyg ryškų ir apčiuopiamą, kad būtų jau mirusio žmogaus. Priėjusi arčiau ir, kiek buvo įmanoma tamsoje, įsižiūrėjusi atidžiau, jaunoji profesorė tyliai atsiduso nusprendusi, kad šiąnakt veikiausiai neišgirs naujos istorijos. Lėtai pakreipusi galvą į šoną, ji pastebėjo neaiškų tvykstelėjimą. Savižudžių mokykloje mergina visai netroško - o kas, jei kaltę prikabins jai?
- Labas, - tyliai, bet aiškiai tarstelėjo. - Ką čia darai?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Firielė Lučiena Pilkoji Rugsėjo 28, 2016, 07:14:47 pm
Tai, be abejo, buvo neišvengiama. Pirštai vėl prisiminė mistinius ženklus, tarp jų lyg kokia degtuko liepsnelė sužibėjo runa. Šįkart Isa, reikėjo gi išeiti iš komforto zonos ir nustoti naudoti tas pačias tris runas, nes buvo dar trylika retai kada naudojamų.
Tačiau ta baltaplaukė moteris neatrodė labai pavojinga, greičiau pasimetusi, pasiklydusi, kaip iš kito pasaulio0 per sieną nužengusi. Ką gali žinot, gal taip ir buvo.
Firielė paleido runą nuo pirštų, negarsiai sulankstė savo šveicarišką peiliuką, puikiai tinkantį krapštyti burtams (tarp kitko, kažkadą seniai nušvilptą iš Magijos Ministerijos Netinkamo Žiobarų Daiktų Naudojimo Inspekcijos Ar kaip Ten Skyriaus) ir atsisuko.
-Hm.. - numykė Lučiena. Svarstė, ar labai pavojinga bus, jei pasakys dalį tiesos. Nutarė, kad ne. - Krapštau tinką ir burtus iš tarpų tarp akmenų.
Piršteliu nusibraukė sruogą už ausies, mirktelėjo.
- O ką tu čia darai? Nejaugi švaistai laiką profesoriaudama?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Spalio 02, 2016, 04:19:05 pm
– Ak, matai, kaip, - tyliai atsiduso Elizabeth. - Tikrai smagiai skambantis užsiėmimas. Ar nesupyksi, jei galbūt prisijungsiu?
Baltaplaukės veide atsirado saldi šypsena, ir mergina klestelėjo šalia nepažįstamosios. Negalėdama suprasti, ką šioji iš tikrųjų daro, jaunoji profesorė, kiek sugebėjo tamsoje, apžiūrėjo neseniai krapštytą sieną. Nepastebėjusi nieko nei įdomaus, nei įtartino, Elizabeth nukreipė smalsų žvilgsnį į moterį.
- Na, negalėčiau pasakyti, kad profesoriavimas yra visiškas laiko švaistymas. Gal tik šiek tiek, - nusijuokė devyniolikmetė. - Vargšeliai vaikučiai, galiu užrašyti jiems ant lentos neegzistuojantį burtažodį ir stebėti, kaip jie vis kartoja jį, o jų nekaltuose veideliuose auga sumišimas ir baimė. Bet, kad jau klausi, tau tikriausiai nereikia pasakoti visų profesoriavimo privalumų, ar ne?
Dar kartą šyptelėjusi, Elizabeth nugara atsirėmė į vėsią sieną.

Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Firielė Lučiena Pilkoji Spalio 03, 2016, 07:12:45 pm
- Prašom prašom, nesupyksiu, - lyg ir draugiškai sutiko elfė. Nutarė neperspėti, kad jeigu patraukus iš kitos pusės kadaise, labai seniai runa pažymėtą akmenį baltaplaukę profesorę apniks kažkas keisto, bus pati kalta. Firielė neprašė pagalbos.
Atlenkusi savo mieląjį peiliuką, ji ėmė toliau darbuotis lyg nieko nebūtų nutikę. Juk beveuik nieko ir nenutiko, betn jau ne tokio, kad galėtum suteikti įvykio titulą, ką jau kalbėti apie svarbų įvykį.
- Aha, - burbtelėjo Lučiena. - Jeigu mano mielieji kada nors prisimins, tai tikriausiai kaip psichiškai sužalojusią mokytoją, kuri juos beveik nužudė, nors iš tiesų nepadarė net vargano įbrėžimo jų švelnioje odoje. Ak, gerai būtų, jei prisimintų, - iš tiesų šiuo metuelfei būtų buvę geriausia, jeigu buvę mokiniai užmirštų, kad ji egzistuoja, apskritai, kad visi buvę užmirštų - ar tai mokinys, ar priešas, ar mylimasis.
Tylomis krapštydama tinką, Firielė svarstė, ne, greičiau tikėjosi, kad mažyčiam daikteliui paslėptam tarp sienos akmenų, nebūtų nieko nutikę. Neturėjo. Mikroskopinės metale išražytos atbulos runos lyg ir turėjo apsaugoti. Turėjo. Nežinia, ar apsaugojo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Spalio 04, 2016, 09:00:31 pm
- Jei per pamokas mokėtės profesionaliai krapštyti sienas, tuomet esu tikra, kad tavosios pamokos tikrai nepamirštamos, - tyliai prajuko Elizabeth.
Vis dėlto ji jautė, kad nepažįstamoji kažką slepia, ir tas kažkas nebūtinai yra legalus. Tai, žinoma, visą šį sėdėjimą ant šaltų grindų kiek paįvairino, ir mergina smalsiai bei su žaisminga šypsena veide porą kartų baltai lakuotu nagu bakstelėjo į sieną.
- Žinai, ji senesnė, negu aš kada nors būsiu, - nusijuokė Elizabeth, žvilgtelėjusi į nepažįstamąją.
Tikėdamasi suprasti pastarosios veiklą, devyniolikmetė lėtai delnu perbraukė tinko paviršių. Kažkas toje sienoje merginai nepatiko, bet bent žinojo, kad toji moteris sienoje neieško kadaise užmūryto vaiko.
Nusprendusi, kad didelis tinko gabalas nevertas jos dėmesio, Elizabeth vėl į jį atsirėmė. Argi ne tokia buvo jo paskirtis - būti atrama pavargusiems, alkaniems ir grįžti į lovas trokštantiems moksleiviams? Nors baltaplaukė jau kurį laiką nebebuvo mokinė, sienos teikiamomis paslaugomis ji mėgo naudotis. Taip ir stebeilijo pro langą į akliną tamsą, nė nesiteikdama žvilgtelėti, ką veikia nepažįstamoji ir ar ji vis dar čia. Buvo akivaizdu.
- Ak, tikriausiai turėčiau prisistatyti, - galiausiai prabilo jaunoji profesorė, žvigltelėjusi į moterį. - Nors gal ir pati žinai.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Firielė Lučiena Pilkoji Spalio 31, 2016, 06:42:44 pm
Firielė kažką neaiškaus suniurnėjo, jeigu jums taip labiau patinka niurnėjimu atsakė į pašaipą dėl neužmirštamų pamokų, galbūt pritarė dėl sienos senumo. Bent jau vienos dalies. Siena sena, be galo. Net Nikolas Ugninis greičiausiai nebuvo gimęs, kai šią sieną pastatė keturi Hogvartso įkūrėjai. Ar, tiksliau, jų burtai. Tie patys, kuriuos gražuolė pilkaakė elfė turėjo iškrapštyti kartu su tinku ir akmenų skeveldromis.
- Žinoma, kad žinau. Nuo šiol man būsi Profesorė Baltai Nulakuotais Nagais, - baisiai nepatenkintu tonu išrėžė Lučiena. Tie balti į jos sieną besikėsinantys nagai pirmi pakliuvo į akiratį, o galvoti kitokio "vardo" ji neturėjo ūpo. Ir plyta jau beveik pajudėjo.
Dar keli krepštelėjimai ir atsargiai nagais įsikabinusi į akmenį elfė ištraukė plytą iš sienos. Pūstelėjo ledinis vėjo gūsis, net snaigės kelios išskrido iš sienos. Jos numylėtas įrankis gerai išsilaikė.
Iš skylės sienoje Firielė dviem pirštais suėmusi ištraukė tarsi kokiu rūku apsitraukusią pilko metalo adatą. Ji buvo beveik sprindžio dydžio, plonytė, o skylutėje, skirtoje siūlui, buvo įstrigęs ledo gabalėlis. Adata buvo šaltesnė ir už ledą, mirtinai pavojinga.
- Įdomu, ar kada nors kas nors susimąstydavo, kodėl ši siena tokia šalta...
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Elizabeth Luanna Maier Lapkričio 03, 2016, 08:58:13 pm
Išgirdusi savo naująjį vardą, Elizabeth sukikeno. Neturėjo priežasties įsižeisti. Ją domino kitas dalykas - ar pakeitusi nagų spalvą į, pavyzdžiui, juodą, vis dar liktų Profesore Baltai Nulakuotais Nagais? Jau žiojosi paklausti, bet kitos baltaplaukės veiksmai išblaškė. Išblaškė ir sudomino, juk ne kasdien matai, kaip kažkas rakinėja plytas iš sienos. Devyniolikmetė nusprendė, jog moteris veikiausiai ne mėgina išardyti Hogvartso mažais gabalėliais ir taip parvežti namo kaip lauktuvę, bet kažko ieško, ir tas kažkas turėtų būti įdomus. "Gal koks lobis", - susimąstė ir mintyse nusijuokė.
Tačiau ištrauktas daikčiukas, kiek tamsoje galėjo įmatyti, lobio nepriminė. Net menkiausios monetos, ir Elizabeth prisimerkė, kad galėtų įsižiūrėti atidžiau. Tokios keistos adatos dar nebuvo mačiusi. Neprisiminė ir kad močiutė būtų tokią turėjusi, nors dėl to tikra nebuvo - senolė turėjo paslapčių, ir galbūt kai kurios iš jų buvo tamsios bei mažai mergaitei visai nereikalingos.
Toji adata malonios energijos neskleidė, bet jaunoji profesorė smalsiai ją tebestebėjo, žvilgsnį trumpam nukreipusi į netikėtai prabilusią baltaplaukę.
 - Na, aš nesusimąstydavau. Apskritai nelabai esu mačiusi, jog šiuo koridoriumi kas nors būtų vaikščiojęs, nebent koks tamsus šešėlis ar netyčia paklydęs pirmakursis. O ar tai tu norėjai paversti šią vietą šaldytuvu? - nusijuokė mergina.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 09, 2017, 07:57:52 pm
Tylu, tik lietus barbena į langą. Vėlyva popietė, gal vakaras. Ką čia pasakysi, kai dangus apniukęs nuo pat labo ryto. Vieniši žingsniai kurtinamai aidi tuščioje pilyje. Nereikia apsigauti, pilis pilnutėlė žmonių, bes būtent šioje pastato dalyje retai kada kas apsilanko. Prieblandoje sušmėžavo gana aukšta figūra. Net ir tamsoje galėjai įžiūrėti juodus garbanotus plaukus ir nuožmumu dvelkiančias akis. Caroline ilgai ieškojo vietos, kur niekas jos neieškotų, niekas nesutiktų ir apskritai - paliktų ją ramybėje. Buvo taip tylu, kad mergina girdėjo savo pačios širdies plakimą. Nužingsniavusi iki lango su gana plačia palange atsisėsti ji šonu prisiglaudė prie stiklo ir apkabinusi liesas kojas nuleido galvą ant kelių. Pažvelgė į lietaus lašelių aptaškytą langą. Nieko negalėjai įžiūrėti per liūtį - viskas tarsi susiliejo į vieną pilką košę. Carol tai netgi tiko - kai lyja visi žmonės šiek tiek depresuoja, taigi mažiau kreipia dėmesį į ją. Ir šiaip - merginai patiko lietus. Tie lašai, krintantys ant odos, tas pojūtis, kuris tarsi išlaisvina įkalindamas savyje ((palyginimai suprantami tik depresuotai sielai)). Lietus gaivina - taip ne kartą girdėjo mergina. Netiesa. Lietus išlaisvina tavo juodžiausias, liūdniausias mintis. Iškelia jas į paviršių ir priverčia vėl permąstyti. Kaip savotiška terapija, kuri moko žmones nebėgti nuo savo liūdesio, o jį pasitikti.
Lauke temo, bet Carol neketino eiti į bendrabučius. Ten visi linksmi, atsipalaidavę ir džiaugiasi kiekviena minute. Ne pati tinkamiausia kompanija merginai. Tiksliau, jai labiausiai  reikėtų jokios kompanijos. Reikėjo pabūti vienai.
Darėsi šalta. Caroline apsikabino kelius, tarsi taip mėgindama sušilti. Bergždžios pastangos, ir ji tai žinojo. Gali prakaituoti Šiaurės ašigalyje, gali kalenti dantimis pirtyje. Jeigu viduje šalta, nesušildys jokia ugnis.
Vėl mintimis nuklydusi į kelionę mergina kažką išgirdo. Tai buvo... žingsniai. Lėti, ramūs, niekur neskubančio žmogaus žingsniai. Tamsi figūra artėjo prie Carol. Tai jis. Žinojau, kad ateis manęs. Žinojau, kad negalėsiu pabėgti. Net užsimerkusi mergina matė tas juodas akis, kurios užburia, svaigina, priverčia tave paklusti. Jautė rankas. Nežmogiškas. Kitokias. Pašoko ant kojų. Vos ne klykdama iš už diržo išsitraukė lazdelę. Cranfite. vos ne dusdama mintyse tarė ji. Čiupo už suknelės krašto, tarsi norėdama patikrinti, ar drabužis tebėra savo vietoje.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Kovo 10, 2017, 12:48:58 pm
Niūrią dieną penkiolikmetis plavinėjo po Hogvartsą tarsi nerasdamas sau vietos. Šį kartą kažko konkrečiai jis neieškojo ir nebuvo pasinėręs į mintis dėl kitų slegiančių ar rūpestį keliančių dalykų. Bent jau intensyviai nebuvo paniręs į tai, nes, kaip bebūtų, jis vis dėl to turėjo dėl ko nerimauti. Pagrindinė šlaistymosi po Hogvartsą priežastis buvo ta, kad vaikinas neturėjo ką veikti, visi buvo užsiėmę savo reikalais, o kiurksoti savo miegamojo lovoje, kad ir pilant lietui už lango, kuris itin turėtų traukti į miegus, jis tikrai neketino, todėl išėjo prasiblaškyti. Jaunuolis ėjo ten, kur akys matė. Jau nežinia kiek laiko pravaikščiojo laiptais, keičiančiais poziciją, ir įvairiais koridoriais, kol galiausiai priėjo ilgą, tiesiai besitiesiantį, tamsų koridorių. Tas koridorius atrodė nesibaigiantis, nes stovint viename jo gale, pamatyti jo galo tikrai negalėjai.
Ramiai dėdamas savo žingsnius vieną po kito, penktakursis išgąstingai krūptelėjo ir šoktelėjęs per žingsnį atgalios, greitai stvėrė savosios lazdelės. Jį išgąsdino nuo palangės stryktelėjęs siluetas. Matėsi, kad tai mergina, tačiau daugiau nieko įžiūrėti nebuvo įmanoma. Nepakako lauko šviesos, dar minimaliai sklindančios pro langą, kad būtų įmanoma įžiūrėti kažką daugiau.
- Kas čia?!- greitai paklausė nenorėdamas nieko sužeisti Edgar'as, bet savo ginklą laikė ištiesęs prieš save. Negi, tai bus padaras užvaldantis Junko? greit ėmė svarstyti, nes dažniausiai jo draugė klastuolė, užvaldyta neaiškios jėgos, visada sugeba atsirasti ten, kur ir būna pats jis. Tuomet ramus vakaras virsta problematišku ir galvos skausmą keliančiu.
Atsakymą juodaplaukis kone išsyk ir gavo. Tik tas atsakymas buvo burtažodžio formos.
- Stu..- užstrigo, kai pamatė, paleistų kerų sudarytoje šviesoje, lyg ir savo draugės veidą. Ją vieną kart buvo sustingdęs, todėl antrą kart negalėjo to padaryti. Greičiausiai, tai vėl koks nesusipratimas su šiomis mintimis grifas tik priėmė haliucinacijas sukeliančius kerus į save.
- Caroline?- pasimetęs balsas nuskambėjo tamsiojo objekto pusėn. Netruko ilgai laukti, kai įžvelgiami kontūrai ėmė nykti iš jo akių. Šviesos rodos nebeliko aplink buvo aklinai tamsu. Grifo kvėpavimas darėsi vis garsesniu ir dažesniu. Tai tik burtažodžio poveikis save ramino žaliaakis, bet kuo toliau, tuo labiau viskas darėsi realistiškiau.
- Lumos,- įsižiebė šviesa. Grifų Gūžtos atstovas matė stovintis koridoriuje. Koridoriuje sudarytų iš medžių, tankių medžių, tačiau pamatyti ką nors toliau negu aprėpia lazdelės sukelta šviesa, nebuvo galimybių. Moksleivio ausis pasiekia urzgimas, kuris artėjo tuo pačiu nutirpindamas visą Edgar'o kūną. Jis jau buvo kartą jį girdėjęs. Tai dar labiau kėlė sutrikimą ir vertė eiti vaikiną atgal, bet tai nepadėjo. Netrukus jis prieš savo akis išvydo raudonas, velniškas akis. Baimė, gal labiau sutrikimas ir pasimetimas, Edgar'ą vertė užsimiršti, jog tai netikra. Jis tiesė lazdelė, tačiau jokio burtažodžio negalėjo prisiminti, net negalėjo prisiminti, kokį nesėkmingai naudojo prieš tą padarą pirmąjį kartą. Raudonakis, nudriskęs šuo puolė trumpaplaukį, priversdamas jį užsimerkti ir užsidengti su savo pirštinuota ranka. Nieko? atrodė, kad grifo širdis tuoj iššoks lauk, nepaisant to, kad lyg ir nieko nenutiko. Apkerėtasis palengva bandė atsimerkti. Ir vos tai tik padarė, baisusis padaras vėl šoko jam ant rankos.
Užpultasis gyvūno tarsi buvo nutėkštas į koridoriaus sieną, ties palange, ties kuria ir susmuko ant žemės. Gyvosios rankos ląstelės ėmė tarsi degti, sukeldamos nežmonišką skausmą. Jeffter'io lazdelė iš jo rankų nukrito tiesiai jam ant kojų ir pats atsiraitojęs megztinio rankovę iki alkūnės grėbėsi kita ranka už savo pirštinuoto dilbio. Veidas taip pat persikreipė iš skausmo, o griežiami dantys kėlė aidą koridoriuje.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 10, 2017, 06:57:02 pm
Paleidusi kerus ji atsitraukė. Baime degančiomis akimis Caroline prisispaudė prie sienos ir ėmė tyrinėti figūrą. Tai buvo ne jis. Kažkodėl mergina, mostelėdama lazdele buvo šimtu vienu procentu įsitikinusi, kad ten jis. Bet dabar vietoje juodų akių ji matė žalias. Apsiblaususias, tarsi matytų tai, ko nemato mergina. Tai buvo Edgar'as. Carol kažką pajuto - gal gailestį, gal kaltę ir kėlė lazdelę atkerėti draugą, kai šis išgąsčio ar kažko panašaus (ar jau minėjau, kad grifė buvo visiškai prasta emocijų skaitytoja..?) kupinu veidu trenkėsi į sieną. Kas per... mergina keiktelėjo ir ėmė sukti galvą kokius gi kerus paleido į Edgar'ą. Užmušk neprisiminė. Tai buvo tarsi transas - Carol tikrai matė , o ne bendrakoledžį. Tikrai matė juodas akis ir baltas, nežmogiškas, stiprias rankas. Nebent jau su protu susipyko. Ko norėti, žinojau, kad taip bus. Jis mane įspėjo, kad negrįšiu į gyvenimą. Grįžau, bet va ir pasekmės mergina su apgailestavimu žvelgė į draugą. kad ir kokia bejausme būtybe tapo ji, bet niekad savo noru nebūtų kėlusi skausmo. Nebent jam.
Tuo tarpu Edgar'ui, atrodo, darėsi blogiau, paprastai linksmą veidą iškreipė skausmas. Kokį velnią ant jo užleido Caroline, gali žinoti tik va tas langas. Nes pati mergina neprisiminė. Negalėjo ir atkerėti. Kelias minutes tiesiog sustingusi stovėjo nežinodama ką daryti. Tada priėjo arčiau prie grifo ir švelniai ranka palietė petį. Stengėsi nežiūrėti vaikinui į veidą - negalėjo patikėti, kad tokį skausmą sukėlė ji.
Palietė ranką, dengiamą pirštinės, už kurios laikėsi Edgar'as. Carol visiškai nežinojo ką daryti. Tiesą pasakius žinojo, bes negalėjo. Tiesiog kažkokia jėga jai neleido taip pasielgti. Tad mergina švelniai (kiek jai tai buvo įmanoma) papurtė grifą už pečių pašaukė vardu, stengdamasi nepaisyti iš skausmo griežiamų dantų garso. Žinojo - kad ir kokią bjaurastį ji užleido ant vaikino, ir net jei jis atsigaus - vis tiek niekada negalės sau to atleisti.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Kovo 13, 2017, 12:54:24 pm
Rankos skausmas žaliaakio akyse užtemdė viską. Nebebuvo svarbu ar jis atsimerkęs ar užsimerkęs, prieš jį stojo tamsa. Nemalonus jausmas rankoje tęsėsi dar keltą minučių, iki tol, kol grifo bendrakursė priėjusiu prie jo, nepadėjo savos rankos šiam ant peties. Stiprų ir nepakenčiamą skausmą pakeitė, kur kas malonesnis dilgčiojimas. Nė nebuvo aišku, ar vaikinas jautė skausmą iš tiesų, ar tai buvo tik kerų sukelta iliuzija, kuri pasinaudoja tuo, ką teko patirti praeityje. Kilstelėjęs galvą, Edgar'as pažvelgė kažkur. Nelabai svarbu buvo kur, kadangi prieš save nieko nematė. Ranką, kuria spaudė savo pirštinuotą dilbį, perkėlė ant peties, taip paliestadamas savo draugės petį, tačiau pats suvokė tik tiek, jog palietė tik savo petį ir daugiau nieko. Netruko, kai pajuto ir prisilietimą prie pirštinės dengiamos rankos.
- Ar aš sapnuoju?- ramiai paklausė nežinia ko, bet tikriausiai savęs. Pirštų galais, juodaplaukis, nejučia, vėl užčiuopė savo lazdelę. Ją vėl gi suspaudė savo kumštyje. Tik bėda ta, kad nežinojo ką reiktų daryti toliau.
Ką? penktakursio ausis pasiekė jo vardas. Vardas, kuris kartu gebėjo jį priversti linguotis. Linktelėjimas pirmyn, linktelėjimas atgal ir dar taip keli sykiai. Grifui trupiniais ėmė grįžti galvon nuotrupos, primenančios paskutinius realius įvykius.
- Caroline?- kažką sukuždėjo, po truputėlį suvokdamas, ką matė ar ką minėjo paskutinę.
- Cranfite- sukuždėjo ir burtažodį, kuris buvo panaudotas prieš jį ir pirmasis grįžo atmintin. Deja, gal kiek ne laiku jis pasirodė, o gal be reikalo ištartas jis buvo. Su šiuo sukuždėjimu, penkiolikmečio lazdelė aktyvavosi paleisdama tuos pačius kerus. Kerų šviesa ėmė sklaidyti ir Edgar'o akis užgožusią tamsą. Grifas, nors ir vis dar apdujęs nuo haliucinacijų, jau ėmė suprasti, koks greičiausiai nesusipratimas čia įvyko. Suprato ir tai, kas dabar vyksta. Kliedesių ištartas burtažodis, paleido kerus, kurie, kaip pasirodo, buvo nukreipti ne į ką kitą, o į šalimais tupinčią rudaakę.
- Caroline!- dabar jau riktelėjo grifas, prišokdamas prie jos. Momentu net susvirduliavo į šonus. Nepaisant to, kad trumpaplaukiui nebesivaideno, jis dar jautė ganėtinai stiprų galvos svaigimą ir keistą rankos dirginimą.
- Ei! Pasakyk, jog girdi mane!- išsigandęs bandė dar sukontaktuoti su drauge čiupdamas jai už delnų.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 13, 2017, 07:20:24 pm
Verkti ji negalėjo, tačiau jei tik būtų galėjusi - tikrai būtų pravirkusi. Ir net ne šiaip. Sužeidė žmogų. Gal ne tiesiogiai, gal tik sukėlė kažkokią iliuziją, bet Edgar'ui skaudėjo, ir negalėjo sau už tai atleisti.
Bendrakoledžiui atrodo, pagerėjo. Gal padėjo prisilietimas, gal išgirdo pažįstamą balsą, o gal šiaip kas.
 - Ne, nesapnuoji. Prašau, atsibusk,- Caroline balsas kiek prikimo nuo nesamų ašarų. Pats keisčiausias jausmas. Kai atrodo verksi, bet negali. Tiesiog negali.
Mergina išgirdo savo vardą. Į krūtinę plūstelėjo kažkoks jausmas, kurio mergina nejuto jau labai seniai. Gal tai buvo kruopelė džiaugsmo.
 - Taip, aš čia. Kaip tu? Ar viskas gerai?
Tą minutę Carol išgirdo tariamą burtažodį. Tuo metu persigandusios smegenys net nesusigaudė kokį.
Plūstelėjo tamsa, kartu nusinešė ir Caroline. Ji jautė šaltį. Nežmonišką, koks būna tik kalnuose. Nebejuto ir medžiagos ant kūno. Mergina atsimerkė, bijodama išvysti tai, ko labai nenorėjo matyti. Tiksliau, nuo ko bėgo. Atsimerkusi ji kiek atsipalaidavo - labai nedaug. Buvo viena. Kol kas viena. Išgirdo tariant savo vardą. Žemu, aksominiu ir kerinčiu balsu. Balsu, kurį ji sapnavo baisiausiuose košmaruose. Carol kietai užmerkė akis ir atatupsta ėmė trauktis tolyn. Bėda, kad nebuvo kur - po akimirkos už nugaros ji pajuto kažką kieto. Apspangusios smegenys nesuvokė, jog tai siena. Atsargiai atsimerkė. Pamatė artėjant - tamsiai rudus plaukus, baltas, stiprias, nežmogiškas ir kviečiančias rankas, kurios tiesėsi merginos link. Akis. Juodas kaip derva. Gilias, šaltas ir žiburiuojančias. Jis priėjo jau visai arti. Paėmė Carol už rankų. Mergina negalėjo pajudėti. Tos akys užbūrė - tarsi užhipnotizavo. Nebuvo įmanoma pajudėti. Nei bėgti, nei ištraukti rankas, nieko. Tiesiog stovėti. Carol staiga pradėjo klykti. Nesvarbu, kad kalnuose niekas jos negirdės.
 - Ne, ne, ne, ne, ne, ne! Paleisk mane!!! Paleisk! Kodėl tu taip darai?! Prašau...- mergina vėl prikimo nuo nesamų ašarų. Riksmas suteikė jėgų. Ištraukė rankas, atsitraukė per porą metrų. Tarsi gindamasi apglėbė save. Jis žiūrėjo savo tamsiomis akimis. Žengė artyn.
 - Ne, prašau, nedaryk to vėl! Nenoriu... kodėl paprasčiausiai negali leisti man gyventi?!
Jis nieko nesakė. Kaip visada tylėjo. Bet ėjo artyn. Tarsi ledlaužis, kurio jau niekas nesustabdys. Carol traukėsi, kol nebebuvo kur trauktis. Žinojo, kad tai įvyks. Net negalėjo tikėtis kitaip. Kad ir kur bebūtų, kad ir kur beeitų, jis seks. Košmarų, haliucinacijų ar depresijos pavidalu, jis visad bus šalia. Neleis gyventi.
Kalnų nebesimatė. Viską apgaubė tamsa ir rūkas. Aiškūs buvo tik jo kontūrai ir juodos akys. Kad ir kaip keista, tamsoje jos buvo netgi pernelyg aiškios ir ryškios. Carol užsimerkė. Nenorėjo to matyti, nors žinojo, kad jaus.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Kovo 13, 2017, 09:29:19 pm
Regis jau buvo per vėlu. Mergina buvo nusmelkta kažkur kitur, į kitą, kerų sukurtą, tikrovę. Edgar'o pirminiu supratimu ši tik jautė jį. Tik, deja, jis jai buvo visai kas kitas nei pažįstamas draugas. Rodėsi, kad Caroline prieš save mato kažkokį monstrą ar piktadarį, kurio ji labai bijosi. Grifas nedelsdamas ėmė sukti smegenis, bandydamas sugalvoti kažką daro, jog galėtų panaikinti tas haliucinacijas. Tikriausiai, tai buvo tik beprasmis galvojimas, nes šie kerai priešnuodžio neturėjo. Pačio vaikino galva taip pat dar tobulai neveikė iš po to, kai tie patys kerai buvo panaudoti prieš jį. Prisiminė juodaplaukis ką regėjo savoje haliucinacijoje. Tai buvo vienas baisiausių jo gyvenimo įvykių. Negi ji mato savo blogiausią ir kraupiausią prisiminimą? ėmė ieškoti tikslesnio paaiškinimo, kaip veikia kerai. Jei šis moksleivio spėjimas pasitvirtintų, tai reikštų, jog profesorius nutylėjo labai svarbų dalyką paminėdamas tik sukeliamas haliucinacijas. Kaip bebūtų, dabar greičiausiai buvo ne vieta ir ne laikas imti vėl kaltinti jaunąjį apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių.
Rudaakei pradėjus šaukti, jog kažkas ją paleistų, grifas atpalaidavo savo rankas nedarydamas staigių judesių. Jaunuolis dabar jautė ne ką mažesnę įtampą, kaip ir jo draugė, tik baimė, kurios buvo apimta ji, tartum neprilygo nieko niekam. Ir kas gi po galais tau nutiko? klausė savęs žaliaakis, klausydamas Caroline prašymų nieko nedaryti. Tai tik dar labiau glumino Edgar'ą. Nors ir šiuo metu jo bendrakursei jis buvo tartum kitas asmuo, jis negalėjo neiti link jos ir palikti ją likimo valiai, kol kerų poveikis pranyks. Galiausiai vėl atsirėmus, penkiolikmetei į sieną, penktakursis palengva pėdino jos link pradėdamas kalbėti.
- Caroline.. Caroline.. Čia aš.. Tavo draugas.. Edgar'as..,- stengėsi šnekėti kuo ramesniu ir švelnesniu balsu, jog neišmuštų savo kolegės iš vėžių, nors nežinia ar ji išvis jį girdėjo. Žingsnis po žingsnio ir Jeffter'is buvo visai šalia Carol. Penktuosius metus Hogvartse besimokanti raganaitė užsimerkė. Juodaplaukio galvoje buvo apstu minčių, bet pasakančios ko derėtų imtis ne. Kaip bus taip su didele baime, kaip sureaguos bendraklasė, pats Edgar'as užsimerkė. Išlėto tiesdamas rankas jis apkabino draugę.
- Nebijok, aš tave apginsiu,- pirštinuota ranka prisilenkęs merginos galvą taip, jog moksleivio lūpos būtų netoli ausies, jai sukuždėjo. Tiesa, jautėsi ir kaltas. Kaltas dėl melo, jog apgins. Juk jis buvo visiškai bejėgis panaikinti iššauktus kerus.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 14, 2017, 07:34:03 pm
Kartais nuo to kas lemta negali pabėgti. Negali prašokti nė vieno etapo. Dažnai pabandymas tik viską pablogina. Įsivaizduokime kraujuojančią žaizdą. Ją apdengiame audiniu (vietoje to, kad pakentėtume dabar) ir bandome gyventi savo gyvenimą toliau.  Bet žaizda neužsitraukia, audinys prilimpa ir tenka plėšti. Taigi už tai, kad pabijojome sunkumų tada, dabar atkentėsime dvigubai. Viską, kas lemta, reikia patirti iš eilės. Neužsikraunant "rytojui". Jei Caroline būtų tai žinojusi, gal dar nebūtų grįžusi į mokyklą. Ji praleido gijimo etapą. Nesusitvarkė žaizdų, nepamiršo, tad jo pavidalas merginą persekiojo visada. Kartais kaip haliucinacija, kartais kaip sapnas, o dažniausiai kaip depresija ar kažkas panašaus. Grifė išdrįso atmerkti akis, nors žinojo, ką išvys. Ir dabar - lėtai, bet nesustabdomai, kaip kraujas sunkiasi iš perpjautų venų (patikėkit, Carol tikrai žinojo kaip tai atrodo) jis artėjo merginos link. Niekur neskubėjo, nes žinojo, kad auka niekur nepaspruks. Maža smegenų dalele Carol jautė, jog tai iliuzija, bet kažkodėl jis atrodė pernelyg tikras. Labai. Juodos akys įsmigo į merginą. Lygiai kaip vilko, nusižiūrinčio auką. Balta ir stipri ranka pakilo Caroline veido link. Mergina vėl užsimerkė. Susigūžė ir apkabino save rankomis. Buvo baisu.
Staiga išgirdo balsą. Kitokį. Ne hipnotizuojantį ar svaiginantį, o žmogišką, paprastą. Jis, regis, sklido labai iš toli. Apspangusios penkiolikmetės smegenys nepajėgė šio garso sujungti su atmintyje plaukiojančiu žaliaakio grifo veidu, tik juto, jog balsas pažįstamas. Jis sklido iš taip toli, kad mergina negalėjo išskirti žodžių. Tiesiog klausėsi to švelnaus ir kažkuo raminančio tembro. Ant savo pašiurpusių rankų pajuto kitas. Bet tai lyg ir nebuvo jo rankos. Buvo šiltos, žemiškos. Apkabinimas taip pat. Caroline sustingo, įsitempė, bet netrukus atsipalaidavo. Kad ir kas ją laikė, tuo žmogumi ji pasitikėjo. Net neaišku kodėl.
Vėl išgirdo tariamus žodžius. Nieko nesuvokė, bet kiek nurimo. Caroline paprasčiausiai padėjo galvą tam kažkam ant peties ir atsipalaidavo. Buvo taip gera, kad iš atminties keletui akimirksnių išsitrynė visas pastarųjų mėnesių blogis. Mergina bijojo atsimerkti, kad vėl negrįžtų į tą tamsą ir košmarą. Tiesiog įsikniaubė vaikinui (iš balso tembro atrodė taip) į petį ir ramiai stovėjo. Bijojo pajudėti, jog visa tai nepasirodytų dar viena iliuzija ar kažkas panašaus.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Kovo 15, 2017, 07:36:47 pm
Apkabinęs draugę, vaikinas vis tebebuvo užsimerkęs. Nežinia, kaip ji sureaguos, privertė juodaplaukį stipriai sukasti dantis, taip išgaunant susiraukusią veido išraišką. Bet šioji puikavosi neilgai. Merginai padėjus savo galvą jam ant peties, Edgar'as kiek lengviau atsiduso, nes, atrodo, bendrakursė nebesiruošė pulti į dar vieną, iliuzijų sukeltą, panikos priepuolių. Moksleivis dar vis neatsimerkė. Taip jam buvo lengviau dėlioti savas mintis, kurias, vos prieš keletą akimirkų, buvo sujaukę haliucinaciniai kerai. Dabar svarstė jis ar Caroline jį girdėjo, ar tik sureagavo į jo prisilietimą, apkabinimą. O gal ji regi jau visai ką kitą, priešingą vaizdą buvusiam prieš tai. Penktakursis netrukus turėjo atmesti paskutinįjį variantą, po to, kai pajuto grifę įsikniaubiant jam į petį. Ji vis dėl to kažko bijo.. pamintijęs, Edgar'as truputėlį stipriau tarp savo rankų suspaudė bendrakoledžę ir šiek tiek prisiglaudė prie jos peties savuoju smakru.
Dabar galvojo ar jai sakyti dar ką nors, ar ne. Nors ir norėjo mėginti, bet susilaikė. Žaliaakio nuomone tyla šiuo momentu buvo geresnis pasirinkimas, kuris tikriausiai turėjo menkesnius šansus sužadinti užburtosios vaizduotę. Jau keletą minučių prastovėjęs grifas nesiruošė niekur trauktis. Jis buvo pasiruošęs stovėti tiek, kiek reikės. Jis lauks, kol draugė atsigaus nuo kerų poveikio.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 15, 2017, 09:26:29 pm
Jautė šiltą odą. Jautė nuoširdumą. Jautė rūpestį. To dar niekada nebuvo jutusi. Buvo... buvo gera jausti, kad tu kažkam rūpi. Jam Carol juk rūpėjo tik kaip žaisliukas. Buvo tiesiog įdomi patirtis, viena iš tūkstančio, niekuo neišskirtinė. Caroline Wilding jam tebuvo vardas, iškaltas ir užrašytas šalia tūkstančio kitų moteriškų vardų. Mergina bijojo pakelti galvą nuo kažkokio vaikino peties. Atrodė, jog tada ją vėl nusineš tamsa, paliks juoda suknelė ir pasitiks šaltis. Šaltis ir akys - blizgančios, žvėriškos, gundančios, negailestingos. Akimirką - tik akimirką viskas atitolo - nuslopo, tarsi užsimerkus. Caroline bijojo atsimerkti. Labai. Bet juk nestovės amžinai čia įsikniaubusi į kažkieno petį. Nors pati ir neprieštarautų - jausmas, kad esi kažkam reikalingas buvo pats geriausias iki šiol jos patirtas. Kuo toliau, tuo labiau tikresnis darėsi apkabinimas, o jo siluetas (vis dar besimaišantis apie akis) ėmė rodytis panašus į iliuziją. Praėjus dar keletui minučių Carol išdrįso atsimerkti. Pirmas dalykas, ką ji pamatė, tai buvo plaukai. Juodi, ne rudi. Jau kiek apsiraminusi mergina pakėlė galvą ir priešais save pamatė žalias akis. Edgar'as. Ką jis čia veikia? Klausimas iškilo vos sekundei, nes mergina vėl nuleido galvą žemyn ir užsimerkė. Išsigando. Kažką pajuto. Kažkokį jausmą, kurio nebuvo jutusi jau labai ilgai, tarsi niekada. Bet kartu ši jausena atrodė kažkuo pažįstama. Akys kažkodėl sudrėko. Neaišku kodėl. Caroline nejuto, kad verkia, kol ašaros nesusigėrė į penkiolikmečio draugo marškinius, palaidinę ar ką jis ten vilkėjo.
 - Atleisk,- tyliai sušnabždėjo Carol.- Man baisu,- kiek išgąstingai ištarė ji ir vėl įsikniaubė grifui į petį.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Kovo 16, 2017, 09:23:00 pm
Edgar'as dar truputėli ramiai pastovėjo, kol visą tą ramumą išblaškė merginos sujudėjimas. Pasakyk, jog viskas praėjo.. tikėjosi, kad kerų poveikis nuslopo. Merginos galvai pakilus, bendraamžių žvilgsniai susidūrė. Tai? abejojančiai paklausė galvoje juodaplaukis, stebėdamas rudas, išgąsčio kupinas akis. Abejonės greitai išsisklaidė. Grifei padėjus galvą atgal ant mokinio peties, jis suvokė, kad ji suprato jau puikiai, ką išvydo prieš save, tiesiog iš po haliucinacijų dar jautė tą nemalonų jausmą.
- Džiaugiuosi, jog tau viskas gerai ir tie nelabi kerai liovėsi veikę,- nežymiai šyptelėjęs, sukuždėjo tamsiaplaukis.
- Už ką atsiprašinėji?- ne ką garsiau už pačią Carol paklausė penktakursis, - Neturi dėl ko,- pasakius paskutinius žodžius jaunuolis atrodo pajuto, kad bendraklasė pradėjo verkti. O įsitikino tik tuomet, kai per ašaras išgirdo jos žodžius, kad bijo.
- Nebijok. Juk nėra ko. Nebent to, ką regėjai. Jei išties tas padaras ar situacija yra tokia bauginanti,- užbaigė savo galvoje grifas, nes nenorėjo, tiksliau norėjo, bet tikrai ne šiuo momentu, kalbėti apie tai, kas taip slėgė Caroline. Juk ji greičiausiai, ką tik matė kažką, kas jai kažkada kėlė šiurpą ir iškart pulti kamantinėti, tikriausiai būtų per žiauru. Todėl Edgar'as draugės plaukus ir sušneko toliau.
- Prašau neverk, tau ašaros netinka,- penkiolikmečiui pačiam spaudė širdį, jaučiant verkiančią merginą, -  Ir jei prireiks, visada gali kviesti mane, aš išvaikysiu tuos babaužius ar ką reikės,- kiek žaismingiau pasakęs, bet pats savo žodžiais neabejodamas, Jeffter'is pabučiavo rudaakei ties jos smilkiniu, taip mėgindamas suteikti jai didesnį saugumo jausmą. Bent jau Edgar'as nė nenumanė, kiek laiko yra koridoriuje, bet kažkaip jam tai ir nerūpėjo, tačiau buvo aišku viena, jau buvo vėlyvas vakaras. Koridoriuje, kuriame nebuvo nuo pat pradžių itin šviesu, dabar buvo dar tamsiau, o lietaus girdimi lašai dar vis krito, kaip ir prieš tai. Gal visa tai tūrėjo kelti nerimą ar nejaukumą, tačiau žaliaakis jautėsi visiškai ramus ir už lango barbenantis lietus, kaip bebūtų keista, jį ramino, nors nebuvo labai didelis gerbėjas. O gal visgi jį ramino draugės buvimas šalia.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 18, 2017, 12:35:55 pm
Kerų poveikis, regis, nuslopo. Carol vėl matė koridorių, tamsų ir tuščią kaip ir pirma. Bet dabar tiesiog žvelgė tarsi kitomis akimis. Netikėta akistata su juo merginai buvo kaip... kaip priminimas, kad visgi jai nevieta tarp paprastų žmonių, visuomenėje. Mergina matė kitokį gyvenimą. Grįžti prie įprasto mokyklos, burtų pasaulio jai buvo sunkoka. Aišku, įmanoma. Vienintelė kliūtis buvo jis, visais įmanomais būdais trukdantis ir neduodantis gyventi.
 - Tikiuosi, kad taip,- Caroline gana aptakiai atsakė į pastabą apie kerus. Teoriniu atžvilgiu šie burtai labai naudingi, bet... na, po teisybei, dėl vaizdinių buvo kalti ne kerai, o pati Carol. Juk kerai nieko nepadarė, tik priminė. O atmintis, prisiminimai yra vienas galingiausių ginklų. Staiga mergina pradėjo prisiminti, jog kerus į penkiolikmetį draugą paleido ji pati. Apsvaigęs jis užbūrė merginą tais pačiais. O dabar graužiasi, tarsi jis būtų kaltas. Na, pradėjo, šiaip ar taip, Carol.- Už tai,- tesė ji.- Kad aš pirma tave užbūriau. Taigi kalta kaip ir aš.- visgi kalbėti ji nelabai norėjo, tad paprasčiausiai grįžo į savo jau spėtą pamėgti pozą - padėjo galvą juodaplaukiui grifui ant peties. Kažkaip tas jausmas, jog esi reikalinga grifei buvo it balzamas - malonus. Daug geresnis už iki šiol patirtus.
 - Yra ko. Yra,- mergina buvo nepajėgi daugiau ką paaiškinti Edgar'ui. Ne dėlto, kad jis būtų nesupratęs, ne. Carol buvo tikra, kad vaikinas ją supras geriausiai, bet pati tiesiog ir bijojo prabilti, ir nežinojo kaip tai paaiškinti. Žodžiu, pristigo žodžių.
Ašaros netinka... Hm, nelabai man įdomu kas tinka ir kas ne... nors... galų gale, aš juk neverkiu. Ar verkiu? Caroline viduje vyravo visiška sumaištis. Kažkaip net nebesusigaudė savyje. Praleidusi pro ausis Edgar'o pažadus mergina tik linktelėjo. Norėjo pasakyti "nežadėk, ko negalėsi ištesėti", bet susilaikė. Carol vertino penkiolikmečio pasiryžimą, bet žinojo, jog nuo jos pačios niekas negalės jos apginti. Ir čia jau nieko nepadarysi.
Pajuto kažką šiltą netoli smilkinio. Įsitempė. Tokia buvo natūrali merginos reakcija į į bet kikį žmogiškesnį, šiltesnį gestą, jausmą ar žodį. Nereikia jos kaltinti - juk nieko nuostabaus, kad po visko penkiolikmetė ėmė bijoti pati savęs. Netrukus atsipalaidavo. Šią minutę lyg ir viskas buvo gerai. Net lietus, kapsintis už lango ėmė skambėti kitaip - truputėlytį linksmiau. 
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Kovo 19, 2017, 12:36:29 pm
Vaikinas manė, jog neteisingai daro Caroline kaltindama save dėl to, jog ji pirmoji paleido kerus į jį. Juk ji buvo viena tamsiame koridoriuje. Ir juolab, jei ją kažkas itin kankino, tai buvo preteksto instinktyviai gintis. Juk tai vieta, kur užklysta tik vienetai per visus mokslo metus. Dar ypač, kai kažkas tamsumoje išnyra netikėtai. Be to ir pats Edgar'as juk tikriausiai galėjo apsiginti, tik nebuvo pasiruošęs dėl savo nesusikoncentravimo. Iš tiesų jis nemanė, kad Hogvartse galėtų kažkas pulti. Nors gal visiškai taip ir nemanė, bet tam buvo menka tikimybė.
- Nesvarbu, jog puoliai pirma. Jei kažkas tave gąsdina, tai vadinasi normalu, kad taip sureagavai. Ir šiaip juk nieko man nenutiko,- šyptelėjo bandydamas nuraminti draugę, nes tai tikrai dabar veikiausiai buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių reiktų nerimauti mažiausiai, - O aš.. Juk galėjau sutramdyti haliucinacijas, kai jos jau buvo kone ir praėjusios? Bet nepavyko. Todėl tu man atleisk dėl to,- pats apgailestavo juodaplaukis dėl nesukontroliuotų veiksmų.
- Taip. Visi juk kažko bijome,- lyg ir pritarė dabar bendrakoledžei dėl to, kad visgi yra ko bijoti, bet iškart ėmė aiškinti, jog neverta to daryti, - Bet ar bijojimas atneš naudos? Mes vis tiek arba nesusidursime su baime, arba susidursime su ja. Ir jei nutiks taip, jog susidursime, mes būsime naikinami jos, jei nieko nedarysime. O mėgindami, jai priešintis atvertume ir vartus antrai galimybei, kuri ją padėtų įveikti,- tikėjosi, jog mergina supras ką tamsiaplaukis čia prišnabždėjo jai į ausį. Smalsumas jį skatino paklausti ko konkrečiai ji bijo, tačiau dabartinėmis aplinkybėmis penktakursis tikriausiai labiau nedrįso klausti nei tas smalsumas skatino.
- Dar nenori grįžti į savo kambarį?- kiek atitraukdamas galvą ir pažvelgdamas į bendrakursės veidą pasiteiravo Edgar'as. Jis teiravosi ne dėl to, jog pats jau nori grįžti. Atvirkščiai, jam buvo ypatingai gera ir smagu čia stoviniuoti su rudaake, tad būtų galėjęs čia prabūti iki pat paryčių, tačiau nebuvo tikras ar jo draugė nėra pavargusi ir ar nenori pailsėti. Visgi šiandieną, palyginus, nutiko tiek daug.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 20, 2017, 08:21:33 pm
Oda šiurpo. Ne nuo šalčio. Nuo prisiminimų. Nuo juodumos. Net ironiška, jog tokia mergina kaip Carol, kuriai juoda spalva kelia tiek daug neigiamų emocijų, galėtų taip ją mėgti. Na, juk didžiąją dalį jos garderobo sudarė juodi drabužiai. O gal jei tiesiog gražiai atrodė. O ir siluetas patiko. Nėra ko stebėtis, net ir visiškai nusiritusios Carol (kaip ir kiekvienos moteriškos lyties būtybės) galvoje sukosi mintys apie drabužius. Šito jau iš genų neišimsi, kad ir kaip stengtumeisi.
 - Nieko nenutiko,- tarsi aidas atkartojo mergina Edgar'o žodžius.- Nieko nenutiko,- pakartojo jau garsiau.- Ką čia šneki? Aš prisimenu! Tau skaudėjo,- Caroline nejučia nukreipė akis į draugo ranką, apmautą juoda pirštine. Ūmai mintyse iškilo pokalbis per Transfigūracijos pamoką, kai vaikinas sakėsi papasakosiąs kas nutiko su ranka, tik tinkamesniu metu. Galbūt tas metas ir atėjo.
Kelias minutes mergina klausėsi draugo pasakojimo apie baimę, kuri labiau priminė patyrusio psichologo paskaitą, bet mintys daugiau krypo ties juodąja pirštine ir prie merginos elgesio. Po pusės minutės apmąstymų Carol tyliai sau prisižadėjo apniukusią (o gal kartais ir saulėtą dieną) nekelti kojos iš kambario be medikamentų, kuriuos kažkada vartojo jos močiutė - ji nepripažino magiškų vaistų ir gydėsi tik piliulėmis nuo skausmo. Tad draugo tiradą daugiau ar mažiau praleidusi pro ausis Carol atsitokėjo išgirdusi jo klausimą.
 - Nebent tu nori, tai gali eiti. Aš čia dar pasiliksiu. Ir jeigu jau sėdim čia lyg ir vieni,- mergina stabtelėjo ir pritildė balsą. Nors ir koridorius buvo tuščias, atrodė, kad net sienos klausosi jų pokalbio.- ką pasidarei rankai? Žadėjai papasakoti, o tinkamesnės progos su žiburiu nerasi,- Caroline žybtelėjo akimis į Edgar'ą, suprask, neatstosiu. Papasakok, pačiam bus geriau. Rudos akys nuslydo juoda medžiaga, o pati mergina įdėmiai klausėsi atsakymo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Kovo 21, 2017, 11:24:31 pm
Edgar'as buvo priverstas kiek atsilošti atgal nuo merginos, kai ji piktokai ėmė kalėti dėl vaikino pasisakymo, jog nieko jam nenutiko, kai buvo panaudoti kerai. Giliam koridoriui tik pasiglemžus merginos garsiau ištartus žodžius, Edgar'as pasimetusiai šyptelėjo ir nukreipė, kaip ir mergina, savo akis į ranką paslėptą po pirštinę.
- Taip..,- sekundėlę mąstė ką atsakyti,- Skaudėjo, bet tai tik vaizduotė, man iš tiesų neskauda,- bandė patikinti draugę, nors tuomet tas skausmas buvo tapęs toks realus, nepaisant to, jog įvykio dieną jis nejautė skausmo. Nejautė skausmo ir po operacijos. Galbūt kerai sugebėjo atskleisti jį ir parodė, kas būtų buvę, jei nebūtų buvęs tamsiaplaukis šoko būsenoje tą dieną.
- Nenoriu,- grifas pareiškė, kad jis tikrai dar nenori grįžti į bendrą kambarį, nepaisant vėlumos, - O jei ir norėčiau, tikrai tavęs vienos čia nepalikčiau,- apimtas reto rimtumo, leido bendrakursei suprasti, kad ji viena šio koridoriaus nepaliks. Ir šiaip, jį neramino jos vidinė būsena. Maža kas, dar kas nors ims ir išgąsdins ją.
- Taip, taip.. Žadėjau..,- linktelėjo galva prisimindamas savo pažadą. Visiškai atsitraukęs nuo grifės, apžvelgė nebeįprastą sau ranką. Sugniaužęs kumštį ją pasukinėjo prieš savas akis ir ta pačia ranka paėmė penkiolikmetę už rankos.
- Eime..,- pasivedė ją prie palangės ir pats prisėdo ant jos. Prisitraukęs ranką prie savęs, vėl nudelbė žvilgsnį į ją ir ėmė pradėjo kalbėti.
- Nelaimingas atsitikimas..- papurtė galvą, - O gal mano žioplumas,- čia jau ir ironiškai susijuokė, - Bet buvau sudraskytas šuns. Tiksliau ranka buvo sudraskyta jo,- dabar mintimis grįžo į tą momentą, kai nespėjo laiku paleisti burtų ir jo kerų bliūpsnis nuskriejo kažkur į dausas.
- Dabar susitaikiau su tuo,- tikino draugę, nors gal dėl to pats ir be buvo visiškai įsitikinęs, nes dar kartais pasijusdavo lyg koks kiborgas, dėl dalinai metalinės rankos. Bent jau liovėsi kaltinęs magiją, kad ji jam nepadėjo. Gal ji ir neprivalo visais atvejais būti visagalė. Nors dar ir seselė jam kartais sukeldavo dvejonių apie tai, kad galbūt ji neviską padarė ką galėjo, galbūt net nemokėjo. Bet dabar juk nieko nebepakeisi, yra kaip yra.
- O tu? Nenori nieko papasakoti?- pažvelgė į juodaplaukę, pats prisimindamas, jog ji teigė, kad gal papasakos kas ją slegia, gal ne, tačiau nesistengė versti to daryti ypač po prieš kelias akimirkas įvykusių dalykų.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 23, 2017, 08:56:09 pm
Juoda ir balta. Tamsa ir šviesa. Abi vienodai gąsdino Caroline. Ji bijojo tamsos. Nes tamsa jai asociuodavosi su juo. Kita vertus, šviesa ir baltuma jai irgi buvo ne prie širdies. Žodžiu, visiškas viduriukas. Nors ir ne aukso. Ką padarysi, kad mergina tiesiog nepriklausė niekam. Negalėjo priklausyti. Nes jos asmenybė nekentė pančių. Nors... nors kartais jai tiesiog reikėjo kažko, kas apkabintų ir nepaleistų. Taigi, Carol būtų įmanoma apibūdinti kaip labai sudėtingą asmenybę. Nes kas puikiai tiko vakar, nebūtinai tiks šiandien. O laisvė... šio jausmo Caroline nebuvo patyrusi nuo tada, kai per helovyną kartu su Edgar'u ir Ginta bastėsi po mišką. Nors ne. Tikroji laisvė buvo patirta kalnuose, vėjui žnaibant nuogą odą. Ne kiekvienam tai patiks. Ne kiekvienas ir ryšis tai patirti. Bet tai buvo nuostabu. Aišku, turėjo ir pasekmes. Nes potyriai kainuoja.
Kažkodėl Edgar'as nutarė, kad jei jau jiedu kalbėsis ilgiau tai, verta patogiau atsisėsti. Nors palangė - ne krėslas, bet patogumo kriterijus atitiko gan neblogai, palyginus su kietom grindimis, ant kurių abiem teko pasivolioti. Aišku, ne savo valia. kerų.
Buvo gera išklausyti kito. Buvo gera pamiršti savo problemas, pagalvoti apie kitus. Nors trumpai. Nors merginai ir niežėjo nagai bėgti kambarin ir kuo greičiau pasiimti juodai dienai saugomas tabletes, ji nenorėjo iš čia trauktis. Gal suvokė, jog kitos tokios progos pabendrauti su žmogumi neturės. O gal nutarė, kad šį kartą vietoje medikamentų tiks ir Edgar'as. Palyginimas skamba baisokai, bet na... turint galvoje Carol būklę, beveik galėjai laikyti komplimentu.
 - Nemanau, kad labai norėtum klausytis ilgos ir nuobodžios istorijos apie trijų mėnesių herbologinę praktiką,- Carol nė nebandė slėpti sarkazmo balse; tai buvo vienintelis tonas, kuriame glūdėjo truputėlis jausmų. Nors... jeigu labai nori, galiu papasakoti, man gi nesunku. Tik abejoju, ar bus tau įdomu,- mergina palinko į priekį, perbraukė surištus į mazgą plaukus. Langas tebesipuošė lietaus lašais, o lauke temo. Mergina prisitraukė kojas arčiau savęs. Trumpa suknelė nelabai šildė, o atoki vieta buvo vėsoka. Visgi šaltis Carol - ne naujiena. Teko ir miegoti ant sniego, ir nemiegoti... Galėjo išsiversti ir be drabužių - nebuvo problema. Bet šiluma jai visgi patiko.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Kovo 26, 2017, 08:52:36 pm
Kodėl ji taip sako? svarstė juodaplaukis nesuprasdamas ar mergina bando išsisukti nuo kalbėjimo tema, kuri gal jai yra skaudi. Edgar'as tikrai nė kiek nenorėjo ir neketino jos spausti, tačiau viduje dengė smalsumas, kurį gniaužė, kaip įmanydamas. Jau vis dėl to vaikinas nebebuvo tas pirmakursis, kuris nė negalvodamas kamantinės kitą, kol gaus atsakymą arba visiškai supykdys, dėl ko vėliau gailėsis ilgą laiką. Jam įskaudinti kitą prilygo didžiausiam nusikaltimui, dėl to jis neapkentė matyti kitų skriaudžiamų, užgauliojamų ar liūdinčių. Jis privalėdavo imtis tokiose situacijose priemonių, kitaip negalėtų rasti sau ramybės.
- Jei tik nori tu pati..,- prisimerkusiu ir liūdnoku žvilgsniu pažvelgė į draugę, suprasdamas, kad kalbėjimas jai apie tai kas pažeidė ją, jai gali būti per skaudus, - Tuomet gali pasipasakoti. Bet, jei tik to nori tu pati,- į pabaigą kalbėjo tildydamas savo balso toną, kuris aiškiai girdėjosi tuštutėliame koridoriuje. Jame puikiai girdėjosi ir į langą besibeldžiantys lietaus lašai, sukeliantys jausmą, tarytum lytų pačiame koridoriuje.
Vėsuma buvo jau taip pat apgaubusi koridorių. Juk jis įprastai nenaudojamas, tai nebus ir šildomas, visa šiluma sukaupta tik iš kitų šildomų patalpų, kurios jautėsi labai nedaug. Matydamas, kaip susigūžia juodaplaukė suprato, kad jai čia nėra itin šilta. Žvelgdamas galvojo kuo galėtų padėti, nors pasirinkimo neturėjo labai daug. Svarstė apkabinti, tačiau kiek tai padės nežinia. O ir šiaip jau prisistovėjo apsikabinę, gal jau to ir pačiai merginai buvo gana, todėl šį sykį, šio varianto pasidrovėjo penktakursis. Liko tik vienas. Pasiūlyti savo megztinį. Šis tikriausiai ir nelabai gelbės, bet nors kiek. Nusimaukšlino savo juodą megztinį pasilikdamas save po tokios pat spalvos maikute ir iki alkūnės užtemta pirštine ant vienos iš rankų. Ištiesė megztinį priešais rudaakę.
- Štai.. Apsivilk. Gal bus kiek per didelis, bet tam kartui gal truputėlį padės,- pasakęs išspaudė nedidelę šypseną veide, nepaisant niūrių nuotaikų ir oro. Grifas visada sugebėdavo šyptelti ir nuoširdžiai šyptelti net ir sunkiausiais ir nemaloniausiais momentais.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Kovo 29, 2017, 06:36:15 pm
Visi sako, jog Grifų Gūžta - geriausias koledžas. Carol tam neprieštaravo, netgi pritarė, bet drąsa ją ir privedė iki dabartinės būsenos. Ji troško avantiūrų, troško iššūkių,  troško potyrių. Tad nieko nuostabaus, kad susidėjus su juo gyvenimas atrodė tobulas. Iki to nelemto vakaro, kai pasigėrė iki žemės graibymo ir netyčiomis pasirodė visiškai kita jo pusė. Atsisuko į Edgar'ą. Gal Caroline nemokėjo skaityti emocijų ar potyrių iš veido, bet mokėjo įžvelgti norus. Nors vaikinas kažką minėjo "jei tu nori, jei tu gali", bet Carol suvokė - pačiam niežti nagai sužinoti kas gi įvyko. Ir negalėjo jo kaltinti - pati būtų neatstojusi, jei panašus jausmas kankintų draugą ar draugę.
Minutėlę kitą Carol užsimerkė dėliodamasi mintis. Koridoriuje buvo tylu, bet kažkodėl merginos galvoje karaliavo visiška netvarka. Nežinojo nuo ko pradėti. Ją išblaškė Edgar'o balsas. Atsimerkė. Priešai save pamatė juodą megztinį.
 - Ačiū,- tarstelėjo.
Bet užuot apsivilkusi ji pasidėjo drabužį šalia ir atsistojo. Nusisuko nuo penkiolikmečio draugo. Nebegalvojo apie jo reakciją. Tiesiog parodys ir viskas. Carol dėvima juoda suknelė turėjo keistoką užtrauktuką - ji buvo ne tiesiai nugaroje, kaip įprasta, bet šiek tiek šone ir įstrižai. Kiek drebančiais pirštais mergina atsegė užtrauktuką gerą sprindį apnuogindama dalį nugaros. Blausioje koridoriaus šviesoje ant baltos odos dailiai kryžiavosi plonos linijos. Išdegintos linijos. Vietomis jos jungėsi į piešinius, ir tik jų autorius žinojo tikrąją reikšmę. Pavienių ženklų dėl kiekio įžiūrėti negalėjai. Šaltis žnaibė nuogą odą. Akimirkai Carol prisiminė kalnus, apsnigtas viršūnes ir rankas - baltas stiprias, vėsias ir nežmogiškas.
Netarusi nei žodžio užsimetė suknelę ant pečių, užsegė užtrauktuką ir prisėdo ant palangės. Žvilgtelėjusi į juodą megztinį paėmė jį ir apsivilko. Ilgokos rankovės maloniai šildė rankas, o paskendusi šilumoje ir minėtame drabužyje Carol tiesiog užsimerkė. Šiluma jai labai patiko. Bet laukė ir kitas, ne toks malonus dalykas. Reikėjo paaiškinti Edgar'ui, kas čia ir kaip. Carol lėtai atsisuko į draugą. Tamsios akys spinduliavo kažkuo... švelniu.
 - Nežinau nuo ko pradėti... Gal pasakosiu viską iš eilės. Taigi baigus ketvirtą kursą gavau pasiūlymą metams išvykti praktikai. Sakė, mokslo metai bus įskaityti, tereikės padirbėti ir mokytis iš garsių burtininkų herbologų. Taigi vos išlaikiusi egzaminus išlėkiau. Po kelių dinų pasiklydau. Lijo, šalta, buvau visiškai išsekusi. Tada kaip iš oro atsirado užeiga. Skamba kaip seno filmo scenarijus,- Carol mintyse pasitaisė visa istorija primena gerą siaubo filmą.- Ten susitikau . Paklausė, ar nepasiklydau, gal reikia pagalbos. Sutikau pernakvoti pas jį,- mergina kiek pritilo pasiruošusi pavėluotų pamokymų krušai. Kiek jau pati sau atskaitė moralų, sunkiai suskaičiuosi. Bet... sprendimai priimti, šaukštai po pietų, lieka tik pasėkmės. Kurios, beje, nedžiugina.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Balandžio 12, 2017, 09:47:37 pm
Sulaukus Edgar'ui padėkos žodžio iš draugės, kuriam laikui stojo tyla vėl palikdama tik lietaus lašų birbenimą į langą ir palangę. Trumpaplaukis pažvelgė į draugę tebelaikančią jo megztinį savo rankose. Kodėl ji jo nesivelka štai su lyg šiomis mintimis Caroline padėjo drabužį greta savęs ir pakilo. Kiek nesusiprato ką jo draugė čia sumaniusi, kai ši ėmė atsiseginėti savo suknelę. Jai apnuoginus dalį nugaros žaliaakis prieš save išvydo randus. Nudeginimo paliktus ir skaudžiai atrodančius randus. Edgar'as net nežinojo ką pasakyti, kažin ar šią minutę sugebėtų iš vis ką pasakyti, nes tarsi seilių gumulas ką tik jam strigo gerklėje. Jo akys taip pat nė nekrustelėjo iš vietos, o į galvą plūdo dabar dar daugiau klausimų. Iš pažiūros neatrodė, jog tai galėtų būti nelaimingas atsitikimas. Bet, jei tai būtų nelaimės pasekmė ar juodaplaukė taip kankintųsi dėl to? Juk ir sukeltos kerų vizijos jai asocijavosi su kažkokiu asmeniu ar bent jau būtybe. Dar keletą akimirkų Jeffter'is pražiūrėjo į vieną tašką, nepastebėdamas, kaip bendrakursė jau spėjo vėl atsisėsti ant palangės ir net apsivilkti jo paskolintą megztinį. O ji juk dar pati kelias minutes pratylėjo. Penktakursį vėl prablaškė tik merginos žodžiai. Jis staigiai pasisuko jos link. Ji bandė aiškinti, kaip viskas nutiko. Moksleivis jos veide nematė džiugesio, tačiau jai kalbant jautė kažkokią šilumą, pats jos šnekėjimas nė iš tolo nepriminė to šalto bendravimo, kuris gerokai dominavo transfigūracijos pamokoje. Taip jai kažkas tai padarė galvoje ėmė širsti ant kažko, ko nepažįsta, sugniauždamas pirštinuotą ranką į kumštį iškart po to, kai penkiolikmetė pritilo.
- Kas tas "jis"?- grifo žvelgiančios akys į bendrakoledžę tapo gilesnės,- Kur jis gyvena?,- intensyviai žėrė klausimus, - Ar jis laisvėje?- Edgar'ui dabar knietėjo išsiaiškinti ar jo draugės skriaudikas yra nubaustas. Nenorėjo susitaikyti su tuo, jog kažkas nuskriaudęs jam artimą žmogų bastytųsi lyg niekur nieko. Juolab egzistavo ir galimybė, jog šis gali pakenkti taip ir dar kam nors kitam. Penkiolikmetis buvo pasirengęs pats susirasti ir išsiaiškinti viską su "juo", jei tas "jis" tebesiblaško laisvėje.
- Kodėl jis taip darė?- dar vienas klausimas pasigirdo iš jaunuolio lūpų rudaakei dar nespėjus pradėti atsakinėti.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Balandžio 17, 2017, 04:14:08 pm
Ji sėdėjo rami. Tyli. Nes žinojo, jog nieko nepakeis. Gal ir galėjo. Bet nenorėjo. Pirma nenorėjo, o vėliau... vėliau buvo per vėlu. Kartais taip norisi atsukti laiką, ir perspėti pačiai save. Tą tokią jauną, naivią mergaitę, šlapiais nuo liūties juodais garbanotais plaukais žengiančią užeigon. Apkerėta nežemiško grožio. Nemokančią įžvelgti vidaus. Atrodo, kad nuo tos nakties praėjo dešimt metų ir mergina jau visiškai suaugo. Suaugo per naktį. Šlapi plaukai. Baltos rankos. Įdomumo dėlei - po to Carol nustojo plaukus džiovinti natūraliai. Visada išsausindavo lazdele ar panašiai. Negalėjo pakęsti to jausmo. Jausmo, kuris priminė . ir viską, kas atsitiko.
Baigusi kalbėti ji stebėjo draugo reakciją. Stebėjo jo veido išraišką, kaip ji keičiasi, tuos jausmus - neaiškumą, baimę, sutrikimą. Galbūt ir įžvelgė ne tai, kas buvo. Kaip jau daugumai žinoma, psichologė iš Carol buvo labai labai labai prasta. Ji nemokėjo permatyti žmonių. Gal todėl ir užkibo. Ką padarysi.
Netrukus sutrikimą (ar kažką panašaus) penkiolikmečio veide pakeitė įsiūtis. Ranka nevalingai išsitiesė prie penkiolikmečio draugo rankos, sugniaužtos į kumštį.
 - Kas?- paklausė ji. Nežinojo kodėl, bet jai buvo ne pas pats. Ilgai atsakymo laukti nereikėjo. Pykčiu persmelkti, kaltinantys klausimai pylėsi vienas po kito. Greitai.
 - Jis...- pradėjo Carol ir užsikirto. Negalėjo paaiškinti. Tiesiog. Negalėjo. Tarsi kas laikė užspaudęs burną. Neleido kalbėti. Toliau jau buvo lengviau.
 - Visur, kur tik galima. Kol ieško aukų, tai atokiose vietose. Kai susiranda, mėnesiui ar keliems dingsta į kalnus, taigas ar kitas nuošalias vietas, iš kur veik neįmanoma pabėgti ir žmonės neužklysta. Aišku, laisvėje. Teoriškai, nėra už ką jį nubausti. Jis puikiai išmano psichologiją. Kai kažką pasako, su viskuo sutinki. Tiesiog. Nepasipriešini, nes tai ir nėra įmanoma.
Akimirkai nutilo ir pažvelgė į Edgar'ą, suprask, kodėl klausi, kam tau tai?
 - Nežinau. Jis tiesiog taip gyvena. Tai jam teikia prasmę. Jis toks yra. Ir nieko nepakeisi. Bet tu dar nežinai baisiausio. Tai ką matei ir papasakojau, yra tik žiedeliai.
Mergina nutilo ir apsiblaususiomis akimis pažvelgė pro langą. Ją vėl užplūdo prisiminimai, daug gyvesni nei norėjo. Giliau įkvėpusi ji vėl prabilo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 18, 2017, 10:27:16 pm
Paprastai ramaus ir taikaus būdo vaikinas, šiuo metu viduje degė pykčiu. Nieko kito iš tikro ir negalėjai tikėtis, juk to priežastis - nukentėjęs jo draugas. Ko jau ko, tačiau susitaikyti su jam artimų žmonių skriaudikais tikrai negalėtų. Dar ypač, kai Carol nuskriaudusysis asmuo, Edgar'o akimis buvo pasidarbavęs pernelyg skaudžiai. Nenuostabu, kodėl būtent šiais metais ji atrodo kiek kitokia savo elgesiu.
Grifo bendrakursiai prisilietus prie jo, jis pažvelgė į ją, pilnomis įsiūčio akimis. Ne, jis visiškai nepyko ant jos nebuvo dėl ko. Nebent dėl kvailoko poelgio pasitikėti keistu asmeniu, tačiau tai juk ne jos kaltė, jog pasaulyje egzistuoja blogų būtybių. Penkiolikmetis atgniaužė kumštį, matydamas žvelgdamas į klausiančias draugės akis. Jis susivokė, kad gal pernelyg piktai pasirodė šią akimirką.
- Atleisk..,- giliai atsiduso ir ėmė sekti kiekvieną, iš juodaplaukės lupų, sklindantį žodį, vis atskleidžiantį informacijos apie tą keistąjį "jį".
Tai ką žaliaakis girdėjo, jo visiškai nedžiugino. Tas prieš kelioliką minučių sukilęs pyktis vis augo. Tik šį sykį to papildomo pasipiktinimo neaiškiu padaru neperteikė į išorę, viską pasiliko savyje. Na, beveik viską.
- Kas gali norėti žaloti kitus vien tik dėl to, kad galėtų savo smagumą patenkinti? Be jokio kito tikslo?- klausė Jeffter'is galbūt šių klausimų jau labiau pats sau, nes tikrai nemanė, kad jo bendrakoledžė turės atsakymą į šį klausimą.
- Kito skriaudimas nėra nebaustinas dalykas,- kuždėdamas pakomentavo penktakursis būtent tą Caroline vietą, kurioje ji užsiminė, kad nėra už ką bausti jos skriaudiko.
- Nežinau baisiausio? Ką tu turi omeny?- kiek aukštesniu, tačiau normaliu tonu teiravosi toliau Edgar'as. Šio vakaro pašnekovė dar labiau pribloškė juodaplaukį. Jam darėsi vis sunkiau įsivaizduoti tą padarą, su kuriuo akis į akį buvo susidūrusi bendraamžė.
Hogvartso moksleivis vis nenuleido savų akių nuo draugės. Ji pasisuko lango link. Jos giliame veide galėjai įžvelgti nemenką sutrikimą. Aš jį susirasiu ir nutrauksiu jo maniakišką veiklą..- Prižadu,- savo galvoje sumodeliuotą pažadą, užtvirtino pusbalsiu ištartu pasižadėjimo žodžiu, po kurio teko išsyk vėl teko suklusti, nes mergina ėmė klabėti toliau.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Caroline Elase Wilding Gegužės 26, 2017, 03:19:45 pm
Pasak Einšteino, tamsa - šviesos nebuvimas. Bet juk yra vietų, kur šviesa tiesiog neįmanoma. Pavyzdžiui, šešėlis. Kad ir mažas, pagal žiobariškos fizikos dėsnius jis vis tiek turi būti. Kuo daugiau šviesos, tuo mažiau tamsos. Bet jos yra. Tas pats ir su žmogumi. Kuo daugiau gėrio, tuo mažiau blogio, liūdesio. Bet jo yra, turi būti, kad gamtoje vyrautų pusiausvyra. Pagal Carol filosofiją, kažkas Žemėje turės būti nelaimingas. Kad atsirastų toji visagalė pusiausvyra. Juk be liūdesio negali egzistuoti laimė? Nes nesuprastume džiaugsmo nepajutę liūdesio. Tai tebūtų nuolatinis jausmas, net nusibostų. O va liūdesio akimirkos padeda vertinti džiaugsmą. Tai, ką turime. Bet grįžkime prie visagalės pusiausvyros - jeigu liūdesys, juoduma nugramzdina žmogų, jis ima bijoti džiaugsmo. Nes mano, kad vėliau ateis skausmas. Taigi čia galime išskirti dvi žmonių kategorijas - kurie liūdėdami mano, kad tai pasibaigs ir ateis džiaugsmas, ir tie, kurie patirdami džiaugsmą mano, jog galiausiai vis tiek ateis liūdesys. Kuriai kategorijai priklausė Carol, nežinojo pati. Tiesą pasakius, jai (kaip ir visada) nerūpėjo. Rūpėjo tik kaip gauti tablečių, kurios palaikytų ją nors kiek normalesnę, nors akimirkai išvaduotų iš košmarų. Po teisybei, Carol psichika ir taip nebuvo tobula (paveldėjo kelis "defektus" iš senelių), tad jo indėlis tik artino merginą prie visiškos duobės. Aišku, tabletės irgi negerino padėties.
Negirdomis ji nuleido Edgar'o kažkokius išvedžiojimus apie pyktį. Dzin jau buvo ant visų tų pykčių. Neįdomu. Apatiškumas atėjo negirdomis, nejučiomis, bet ryžtingai ir užvaldė Carol. Tylėdama ji sukiojo juodų garbanų sruogą aplink pirštą, tuo pat metu kandžiodama apatinę lūpą. Tiesą pasakius, taip ji visada darydavo jam pernelyg įsismaginus. Kažkaip padėdavo nuo visko atsiriboti.
 - Taip, nežinai. Nežinai koks jausmas vakare matyti pabaisą sadistą, o ryte vieną iš rūpestingiausių matytų žmonių. Tai taip supainioja. Galiausiai nebežinai kuo tikėti, viskas susipainioja,- Carol nutylėjo, kad pati taip pasiklydo tarp savęs, kad nebesugebėjo nieko atsekti. Ir abejojo, ar dar kada sugebės.
Mergina tarsi jau buvo pasiruošusi papasakoti viską, iki paskutinės detalės, bet kažkokia jėga vis neleido. Carol dar kartą įkvėpė, iškvėpė, pabandė prabilti, bet vėl užsikirto. Tiesiog negalėjo. Negalėjo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 05, 2017, 11:25:44 am
Edgar'o pyktis neapleido, gal jis net augo su kiekvienu Carol žodžiu, prie kurio prisidėjo ir šioks toks jos sutrikimas. Tik skirtumas tas, kad palaipsniui jį vaikinas dabar užgniaužė savyje, jog neskleistų neigiamų emocijų prie pasimetusios draugės, o ir šiaip išliejamas pyktis į nereikalingą aplinką neduotų jokios naudos. Dabar visa tai, ko reikėjo grifui, tai ramiai atsisėsti ir sudėlioti savas mintis į vietas ir susigalvoti nuo ko jam vertėtų pradėti veikti.
Vaikino bendrakoledžė kalbėjo sunkiai, nutilus momentais norėjo imti kalbėti vėl, bet tarsi ją kažkas stabdydavo. Kamantinėti ją juodaplaukis galėjo ir jam tai daryti knietėjo ir gal kažkiek reikėjo daugiau pačios tos informacijos norint surasti tą "jį", tačiau apsiribojo ties to ką pešė. Jis nebenorėjo daugiau gluminti juodaplaukės. Jam pačiam spaudė širdį matant, kad šioji labai išgyvena. Išgyvena dėl kažkieno padaryto tyčinio poelgio, kuris kam jau kam, bet Jeffter'iui buvo nepriimtinas.
Dar kiek paaugliams prabuvus tyloje, ir praspoksojus, kur kas sau, penkiolikmetis nusprendė, kad jau tikriausiai, kaip ir laikas būtų sukti iš čia. Juolab, kad nebesigaudė jis laike, tik viena aišku buvo, jog tai jau labai vėlyva naktis.
- Palyginus daug šiandien nutiko, tad tikriausiai būtų metas pailsėti?- paklausęs ilgai atsakymo tamsiaplaukis nelaukė ir atsigręžęs į bendraklasę ištiesė jos link savo ranką šyptelėdamas, taip bent trumpam bandydamas nuvyti tą niūrumą, kuris jau užplūdęs netrumpai, - Eime, Hogvartso princese,- juokaudamas graužiau paragino penktakursę stotis ir eiti drauge, nors aišku nesitikėjo, kad tokie jo pasisakymai ją pralinksmins, per daug skaudžių prisiminimų ką tik buvo apšnekėta, ir kokie jie skaudūs buvo galėjai suprasti ne tik iš žodžių, bet ir regėdamas randus ant rudaakės kūno.
- Ir viskas bus gerai, nesijaudink. Viską sutvarkysim,- padrąsino savo vakaro pašnekovę veide išlaikydamas tą nedidelį šypsnį, kur jau buvo pasirodęs prieš tai, liko laukti Wilding atsakymo, besiklausydamas dar vis nenustojusio, tačiau aprimusio ir ramiai barbenančio į lauko palanges lietaus.

Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Radagaskas fon Velnu Lapkričio 26, 2017, 12:42:51 am
Velnu tyrinėdamas koridorius nuklydo į jam dar nematytą patalpą. Nors mokinui klaidžioti per atostogas buvo nelabai leidžiama.Hmmm, įdomu, o kokia paskirtis šio koridoriaus. Žvalgydamasis aplinkui pastebėjo, kad čia daug vorantinklių ir dulkių bei mėtėsį kelios lentos, kas rodė, kad čia senai kas lankėsi. Paėjas giliau šūktelėjo:
- AAAAAAAAŪŪŪŪŪ!!!!!!!. - Aidas nesklido koridoriumi ir pats koridorius buvo aklavietė. Pasiekęs patalpos pabaigą, smalsiai apčiupinėjo sienos akmenis manydamas rasias kokį paslėptą tunelį:
- Puiku, ši vieta puikiai tiks. - Nusiėmė jis nuo savo nugaros skrynią, kuria visur tampėsį, ir ją atidarė. Iš jos ištraukė ilgą žvakydę su žvake ir pasistatė šalia bei su degtuku uždegė. Ir vėl pasilenkęs prie skrinutės išsitraukė ilgą, net neaštrų geležinį kleimor klasės kardą. Šis daiktas buvo nei puoštas kokias ornamentais, nei dailintas, tik suraižytas. Labai senais laikais šį kardą naudojo riteriai treniruotėse arba turnyruose. Radagaskui, tuo labiau tokių metų, jis buvo persunkus, bet vaikis įstengė jį pakelti.  Ir vaikas juoliai ėmėsi treniruotis. Ne tam, kad išmoktų kovoti, o tam, kad sustiprėtų.  Kartas nuo karto jaunuolis tokiu daiktu mosuodamas  prarasdavo pusiausvyrą ir beveik pargriudavo, bet tai nesutrukdė uoliai jam toliau dirbti. Juk jis čia vienas ir tikrai joks asmuo
čia neateis.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2017, 01:16:06 am
Prasidėjus atostogoms mergina nusprendė patyrinėti visas patalpas ir susirasti nuošalią vietą papiešti. Jai patiko atrasti vis naujus ir nematytus kambarius arba koridorius. Jie visi slėpė praeities paslaptis. Betyrinėjant koridorius Luna įžengė į seniai apleistą koridorių. Kilstelėjus galvą mergina išvydo daugybė voratinklių,o kai kuriuose iš jų kabojo nebegyvi vorai. Visos koridoriaus grindys buvo nuklotos dulkėmis,jos ypač matėsi ten kur krito saulės spinduliai. Šiame koridoriuje buvo vos keli langai,todėl didžioji dalis skendėjo prieblandoje. Mergina priėjo prie vieno iš lango ir pažvelgė pro jį. Iš čia atsivėrė nuostabus miško vaizdas. Puiki vieta pabūti vienai. Luna nuvalė visas dulkes nuo palangės ir įsitaisė ant jos. Mergina atsirėmė į sieną ir išsitraukė savo knygelę su piešiniais ir pieštuką. Luna pradėjo piešti ir vos po kelių minučių ji išgirdo žingsnius ir netrukus pro ją praėjo vaikinas,regis,jis jos nepastebėjo. Luna nulydėjo jį akimis ir sekė jo veiksmus. Pasijutusi nejaukiai mergina dirbtinai sukosėjo bandydama perspėti vaikiną,kad yra nevienas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Radagaskas fon Velnu Lapkričio 26, 2017, 10:42:46 pm
Berniukas išgirdo kažką sukosint koridoriuje ir labai nustebo.Negerai, negerai....negerai... Jis greitai užgesino žvakes ir viską sumetė į magišką dežutę. Jis kiek išsigando ir susigėdo. Susisuko į apsiaustą ir skrybelę užsivožė taip, kad tik matytusi šviesiai mėlynos akys. Iš lėto eidamas į priekį ieškojo sukosėjusio žmogaus. Ir tikrai po kiek laiko jis rado sėdinčią merginą ant palangės. Ji kažką piešė kažkokiojee knygelėje. Grifas nedrąsiai paklausė:     
- Labas, ką tu čia darai ir kas esi? - Teks būt atsargesniam, labiau atkreipti dėmėsį į palangias. Jei būtų priešiškai nusiteikęs padaras, jau būčiau negyvas... - Gal tu vaiduoklė? Kad čia sėdi. - Bandė kaip jau įprasta ir vėl nevykusiai pajuokauti. - Na, aš jau eisiu, netrukdysiu.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2017, 11:10:05 pm
Mergina akylai stebėjo berniuką,kuris išgirdęs ją sukosint užgesino žvakes ir užsidėjęs apsiaustą priėjo prie jos. Luna neįžvelgė jo veido bruožų,nes visą veidą slėpė skrybėlė. Kodėl jis taip slepiasi?. Vienintelis dalykas ką mergina matė,tai šviesiai mėlynos berniuko akys.
-Labas,-merginos balsas buvo draugiškas,-aš Luna Gardner. Mokausi Varno Nago koledže,o tu?-Luna šyptelėjo,kai berniukas paklausė ar ji vaiduoklė.-Ne,aš neesu vaiduoklė. Tu tik nepastebėjai manęs,turbūt apie kažką mastei.-Mergina užvertė savo knygelę,kurioje piešė ir atsisuko į berniuką.-Norėjau pabūti viena ir papiešti,bet su draugija visada smagiau,o tu ką čia veiki? Be to,tikrai netrukdai,turbūt aš sutrukdžiau tau.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Radagaskas fon Velnu Lapkričio 26, 2017, 11:49:47 pm
Velnu išgirdęs atsakymą prisistatė:                                                                                           
- Aš esu Radagaskas fon Velnu iš Grifų Gūžtos koledžo - Šiek tiek pagalvojęs. - Greičiausiai išsiblaškęs buvau ir dėl to nepastebėjau, kai blaškausi ir nervuojuos, visur imu skubėt ir į nieka nebežiūriu. Nors ir šiaip eidamas nežiūriu pro ką praeinu. O kas toje knygoje ir ką pieši? - Keista,
 ji atrodo gan rami ir iš jos sklinda rodos gerumas ir ramybė.
-O ką su draugyje galima čia veikti? Cha, cha, bent jau aš čia draugų nesivesčiau, nebent sutvarkyti visą šita koridoriu, jis gan perdaug apleistas.  Na aš čia buvau sugalvojęs pasitreniruoti ir pasipraktikuoti kardo valdyme. Na tikrai nesutrukdei, nors nepratęs aš prie nepažįstamų ir labiau mėgstu vienatvę, nes labiau taip galiu susikaupt. Kokiam kurse tu?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 27, 2017, 12:11:22 am
Mergina linksmai nusijuokė iš berniuko atsakymo.
-Na,turėtum būti atsargesnis. Bet kas ir bet kada gali tave užpulti,o pasekmės gali būti skaudžios. Šioje knygelėje dažniausiai piešiu tai ką įsivaizduoju,-Luna atvertė knygelę ir pravertė kelis lapus. Viename iš jų puikavosi piešinys per visą lapą. Ant kelių klūpėjo angelas su pilkšvais sparnais. Jo galva buvo žemai nulenkta,o sparnų plunksnos apdegintos ir sulūžinėjusios. Prieš jį stovėjo juodas siluetas su demoniškais sparnais,-Taip,tu teisus,šis koridorius apleistas,bet kaip tik dėl to tu čia ir atėjai.-Luna šyptelėjo,-Jei draugai tikri,jie žengs koja kojon su tavimi,net ir į tokį koridorių.-Mergina ir vėl nusijuokė parodydama baltus dantis,-aš pirmame kurse,neseniai čia atvykau,o tu Radagaskai?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Radagaskas fon Velnu Lapkričio 27, 2017, 11:25:31 pm
Radagaskas susimąstęs žiūrėjo į Luną:
- Taip, turėčiau būti atsargesnis, nežine, kiek paslapčių slepia ši tvirtovė, bet didžiausią, manau, pavojų kelia patys šios mokyklos mokiniai. Kas ten žino, kokios tamsiausios mintys glūdi jų protuos. Be to, ką pieši? Gal gali parodyti? - Grifui atrodė, kad mergina kalba ne palei amžiu. Rodėsi, kad yra žymiai vyresnė. - Na aš specialiai čia neatėjau, tesiog užklydau klaidžiodamas. Galėtų būti nubraižytas mokiniams koks nors žėmėlapis arba galėtų dalinti lankstinukus su žemėlapiu. O dėl draugų taip, tik mano draugai žiobarai. Jiems čia negalima ir neįmanoma patekti... nebent, bet ne, nesvarbu. -                                                                                 
Jaunuolis pasidėjo ant žemės savo magišką skrinią ir ant jos atsisėdo. - Na, aš irgi nesenai čia atvykau, bet, manau, galiu save vadinti antrakursiu. Tau patinka Hogvartse?                                               
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 28, 2017, 04:44:20 pm
Luna stebėjo Radagaską,kuris sėdėjo ant savo skrynios.
-Taip,niekada nežinai ką kitas galvoja,nebent moki skaityti mintis.-Mergina nuleido galvą į savo knygelę su piešiniais ir šiek padvejojo duodama ją jaunuoliui.-Taip,gali pasižiūrėti,-Luna ištiesė knygelę šypsodamasi,-aš mielai pasiimčiau tokį lankstinuką,nes bet kuriuo metu galiu kur nors ne ten nuklysti,nors galima tokį pasidaryti pačiam viską tyrinėjant,-Luna susimasčiusi pažvelgė pro langą ir vėl atsisuko į berniuką.-Iš tiesų dar nelabai pažįstu apylinkes ir čia besimokančius mokinius,bet čia mokytis norėjau visą gyvenimą ir manau,kad Hogvartsas greitai taps mano antrais namais. O tau ar patinka Hogvartse? Be to ar visą laiką taip slepi savo veidą?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Radagaskas fon Velnu Lapkričio 28, 2017, 11:04:35 pm
Velnu paėmęs Varnanagės  knygutę, atsargiai ją peržiūrėjo. Jam piešiniai atrodė be galo gražūs ir įdomus:                                                                                                                                                                                                               
- Lakią fantaziją turi ir gražiai pieši. Kaip visa tai sugalvojai nupiešti? - Baigęs vartyti atidavė atgal. - Na, tyrinėjant užima daug laiko, be to, nevisos patalpos ir koridoriai lengvai prieinami. Ir, be to, yra rizika pasiklysti taip, kad niekada nerasi išėjimo. - Palenkė galva ir pažvelgė į dulkėtas grindis ir savo odinius batus. Kiek pasitaisęs skrybelę vėl grįžo į normalią sėdimą padėtį. - Džiugu girdėti, kad čia tau patinka ir manau greitai viską pažinsi. Na, o aš nelabai pratęs prie aplinkos keitimo. Tai nelabai man čia patinka. Ką žadi veikti baigus čia piešti?  O dėl veido, taip, visą laiką slepiu, tai viena iš sąlygų kurių turiu laikytis.                                                                                                                     
                                                                                                                                               
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 28, 2017, 11:28:30 pm
Luna stebėjo,kaip Velnu varto knygelę,o jam baigus vartyti,ji ištiesė ranką siekdama jos.
-Dėkui,-nusišypsojusi paėmė knygelę ir padėjo ją šalia savęs,-ankščiau piešdavau su mama,ji mokė mane piešti,kol galiausiai pati pradėjau viską piešti ir kurtis vaizdą,kurį noriu nupiešti. Iš pradžių buvo sunkoka,bet laikui bėgant pramokau. Be to yra dar daug detalių kur piešinius reikėtų patobulinti.-Luna perbraukė pirštais knygelės viršelį su staugiančiu vilku. Per vilko akį vingiavo randas primenantis siaubingas jo kovas.-Pasiklysti čia iš ties lengva,bet tikiuosi greitai pažinsiu visas vietas ir nebereikės klaidžioti. Be to manau tu taip pat greitai čia priprasi ir jausiesi daug geriau.-mergaitė šyptelėjo,-negalvojau apie tai,bet manau eisiu kur nors pasivaikščioti,o tu ką žadi veikti? Ir kokių sąlygų turi laikytis?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Radagaskas fon Velnu Lapkričio 29, 2017, 09:53:03 pm
Grifas klausėsi toliau Lunos ir svarstė ką dar sakyti, o ko ne:                                                 
- Tai tu su mama meniškos sielos? Manau busi žinoma ir puiki dailininkė. O kartais trukumai, netobulumai  ir suteikia piešiniams prasmę, grožį. - Vaikiškai nusijuokė. - Na tikiuosi priprasiu ir, kaip jau minėjai jausiuos geriau. Na o aš grįšiu greičiausiai atgal į Grifų Gūžtos bokštą. Gal tave palydėt?  Na, o dėl sąlygų, tai turiu laikytis tam, kad įrodyčiau ir tapčiau skrynutės šeimininku. -Na, ką čia dar sugalvojus pakalbėti. Eh, gaila aš neturiu tokios fantazijos, galva nedirba. Pažvėlgė į langą, pro kurį matėsi gražus Uždraustasis miškas. Reiks, kada nors ir ten pasižvalgyti. Dar kiek apsidairė po koridoriu ir nusprendė, kad jau laikas grįžti į bokštą. - Na, jei tikrai sutinki, kad palydėčiau, tai galiu dabar, nes manau jau tikrai laikas grįžti į bokštus koledžų.                                 
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 29, 2017, 10:23:30 pm
Luna kelias akimirkas tylėjo galvodama.
-Turbūt,-linksmai nusijuokė,-mano mamai taip pat patinka piešti,tačiau be mano mokymų ji retai kada piešia. Taip,trūkumai ir netobulumai kiekvieną paverčia išskirtiniu ir nepakartojamu. Na,o dėl dailininkės...nemanau,kad kad kada nors tapsiu žinoma dailininke,labiau norėčiau būti gera burtininke.-Mergaitės vaizduotėje iškilo jos tėvų atvaizdai.-Būtų malonu,-Luna nusišypsojo ir nušoko nuo palangės. Ji paskutinį kartą apsižvalgė aplink ir patraukė kartu su grifu link koledžų bokštų. Reikės kada nors čia dar sugrįžti prieš išeinant iš koridoriaus pagalvojo varnanagė.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gvendolina Linder Sausio 02, 2018, 08:48:49 pm
Išgirdus tuos žodžius mergina liko nustebinta. Ta šlykštynė sklidusi iš bernioko burnos buvo tai, ko ji mažiausiai tikėjosi. Suvokus jų prasme Gvendolina apsiašarojo, pasijuto įskaudinta ir netikėtai įpykusi. Pyktis pamažu virto įniršiu ir Gvendolina žinojo, kad jei tuojau pat neišsinešdins iš bendrojo Klastūnyno kambario viskas baigsis blogai, labai blogai... Todėl dabar vedama adrenalino su lazdele rankoje ji lėlė mokyklos koridoriais. Nežinojo kur bėga, svarbiausia buvo atsidurti kuo toliau. Taip ir atsitiko. Ji atsirado ilgame koridoriuje, kuris buvo tamsus ir jungė pagrindinius pastatus. Jame buvo tylu ir ramu, nes dauguma mokinių tokiu laiku sėdi savo ar koledžų kambariuose. Gvendolina sustojo, koridoriuje girdėjosi duslus ir greitas jos kvėpavimas, tačiau už kelių sekunžių ji išgirdo žingsnius sau už nugaros. Išsigandusi ir pamaniusi, kad tam įžeidinėtojui negana ji atsisuko ir nieko nelaukusi sviedė jam Stupefy kerus.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 02, 2018, 10:01:23 pm
Klastuolis ilgą laiką blaškėsi po koridorius šnipinėdamas kelis žmones. Vienintelis dalykas, ko jam šiuo metu reikėjo, buvo informacija. Jaunuolis sekė du varnanagius vis persimaskuodamas vienu ar kitu jaunuoliu -  tam jis turėjo pasiruošęs šūsnį eliksyrų, kuriuos gamino ne vieną mėnesį slapčia nuo visų pažįstamų ir draugų. Zwei žinojo, kad raktas, atrakinantis visas duris yra informacija, todėl vokietukas mėgo laisvalaikiu šnipinėti vienos ar kitos įtakingensnės šeimynėlės palikuonis. Išauš ta valanda, kada mano informacijos tinklas taps beribis. Tik klausimas, ar aš ką nors, ar jis mane pražudys.
Šį kartą Zwei nebuvo panašus į save. Kas galėų pajuokauti, kad dabar jis tikras arijas - baltutėliai trumpi plauka iš tolo švietė, mėlynos akys šmaikčiai medžiojo reikiamus žmones. Dailus veidelis neleido suabejoti, kad tai buvo vienas iš ketvirtakursių varnanagių, tačiau temperamento nesavo. Tačiau kad ir kaip ten bebuvo, Zwei atrodė kaip vaikas. O blogiausia, kad Zwei dar nemokėjo tobulai įmituoti žmogaus manierų, nors ir buvo anksčiau stebėjęs šią personą, kurios išvaizdą pasisavino.
Šmirinėdamas po tūkstančius Hogvarsto kampų, Zwei (bet ne visai Zwei) aptiko, kas sukėlė jam intrigą. Mergina iš Klastūnyno bėga - rankoje lazdelė, lyg ir išsigandusi. Įdomumo tekinas Zwei pasileido paskui merginą. Nepamiršk, klastuolės agresyvios ir neprognozuojamos. Pasauly nieko negali būti baisiau už pykstančią klastuolę - iš po žemių išknis, išsukios visus kauliukus ir vėl sukiš į žemę.
Galiausiai jaunuolis prisivijo merginą, tačiau tik raudona šviesa blykstelėjo link jaunuolio. Vaikinas net nespėjo sureaguoti, tik pajautė, kaip šviesa praskrenda pro jo žandą. Kaip ten žiobarai sako?
 Mūsų greitis mirtinas... Mūsų priešai - žudikai, vagys ir prievartautojai... Šiandien Kobra 11 vyrai.... Velniai rautų, Zwei, tavęs vos neiškepė. Ar kažkas mane suuodė?
Jaunuolis niekaip negalėjo suprasti, ar ten šešėliuose slepiasi vaikinas, ar mergina. Bet buvo viena aišku, laikas imtis veiksmų ir teisėtai gintis, o po to nešti kudašių, kol niekas nepagavo jo šnipinėjant.
- Petrificus Totalus - sušuko Zwei vaikišku balsu. Jam buvo keista vėl grįžti į tą jauną amžių.
Paraližuojantys kerai negailestingai pasideido į tamsumą, kur kažkas tūnojo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gvendolina Linder Sausio 03, 2018, 12:53:57 pm
Stupefy kerus mergina gavo Petrificus totalus atgal. Supratusi, jog šis susirėmimas virsta į kovą ji išrėkė Protego. Kaip tas niekšas drįsta vaidinti, kad yra stipresnis?! - šaukė sau iš pykčio galvoje. Gvendolina pasiryžo rimtai kovai ir jai nebuvo svarbu kas dėl to nukentės. Ji, priešininkas ar mokyklos inventorius... Lyg viesulas artėdama prie tamsoje stovinčios žmogystos, klastuolė šaukė ir iš lazdelės leido burtažodžius vienas po kito. Expelliarmus,
 Reducto, Stupefy... Priartėjusi mergina sutriko ir skubiai nuleido burtažodžių mantrą. Balti plaukai, mažas vaiko sudėjimas - tikrai ne tikrasis jos priešas. Greitai prasitrynusi šlapias akis lazdelės gale ji išžiebė šviesą ir nukreipė ją tiesiai žmogui į veidą, kad įsitikintų tuo ką mato. Baltaplaukis irgi buvo ne iš bet kokio molio nudrėbtas. Pamanęs, kad tai dar viena Gvendolinos ataka jis paleido lazdelę prie darbo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 03, 2018, 08:56:33 pm
Kad mergina atrems šį vaikišką vokietuko pasižaidimą, buvo aišku kaip dieną. Tačiau jis nesitikėjo visos tirados burtažodžių, sekančių vienas po kito.
- Protego Maxima - sušnypštė vaikas, supratęs, kad vien tik protego kerai neatlaikys šios burtažodžių sekos. Zwei nenorėjo rizikuoti, bandydamas kiekvieną iš jų atremti atskirtu keru. Geriau jau apsisaugoti. Jis jautė, kad šis mažas vaikiškas kūnelis jau pradeda prakaituoti ir nuovargis po truputį įsisunkia į raumenis.
- Kažkuriuo metu eisim pakalbėti, nes aš jaučiuosi mažų mažiausiai užpultas už nieką, todėl nusipelnau dviejų puodelių karšto vyno ir viso indo sausainių? - Vos atgaudamas kvapą ištarė baltapūkis.- Bet dabar...Lacarnum Inflamarae Maxima.
Milžiniškas ugnies kamuolys pasileido merginos link. Tai nebuvo kerai, kuriuos galėtų naudoti keturiolikos metų vaikis. Tai nebuvo ir penktakursių kerai. Kažkas stipresnio glūdėjo už šio baltapūkio. Panašu, kad su ja žaisti negalima... Pasistengsiu atiduoti viską, ką galiu. Jaunuolis susimąstęs žiūrėjo, kaip ugnis plieskiasi link merginos, negailestini ugnies liežuviai spragsėjo lyg norėdami ją suvalgyti.
O tuo tarpu jaunuolio akių spalva pasikeitė iš mėlynos į žalią. Panašu, kad Zwei kūną vargino ne tik burtažodis, bet ir pamažu blėstantis eliksyro veikimas.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gvendolina Linder Sausio 05, 2018, 10:37:39 pm
Jei iš pradžių situacija atrodė kažkokia nenormali... Dabar jai apibūdinti trūksta žodžių. Tas baltaplaukis vaikiščias atrėmė visus Gvendolinos kerus. Tai gerokai nustebino gana gabią penktakursę, kuriai būtų prireikę nemažai pastangų apsiginti. Negana to, jis lyg koks išminčius, mandagiai pradėjo aiškinti savo poziciją tokiais žodžiais kaip „...aš jaučiuosi mažų mažiausiai užpultas už nieką...“. Iš tiesų taip ir buvo, bet klastuolė susipainiojo visiškai. Jai tereikėjo laiko susigaudyti, tačiau jo nebuvo. Į ją lėkė milžiniškas, galingas ugnies kamuolys, todėl tiesiogine šio žodžio prasme, ji lėkė tolyn lyg uždegta, atšoko nuo berniuko ir pasileido bėgti. Nuskuodusi nuo ugnies kamuolio taip, kad galėtų išsitraukti lazdelę, Gvendolina sušuko Aquamenti. Dar labiau padidėjęs adrenalinas skatino ją gintis iš visų jėgų. Tuo metu, kai ugnies kamuolys nevaldomai spraksėjo, pro jį penkiolikmetė pamatė kas beveik ją galėjo pribaigti. Baltaplaukis vaikas pradėjo keistis į paaugusį, solidų jaunuolį. Kas čia vyksta?! - manė mergina ir staiga garsiai, kiek tik leido plaučiai, sušaukė:
- Gana!!
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2018, 05:11:27 pm
Po perkūnais, šitas eliksyras yra nepatikimas... Na, bet aš juk gerą pusdienį  tik jį ir tegėriau, nėra ko stebėtis, kad nusilpo poveikis... Zwei pasižiūrėjo į savo ranką, ant kurios po truputį ryškėjo apgamai, kurie nuo gimimo ar gyvenimo priklausė vokietukui.
Jaunuolis žvilgetėjo į klastuolę, kuri spruko nuo ugnies kamuolio ir išpūtė akis, tai ši paleido vandens kerus. Tai visgi klastuoliško kepsnio šiandien nebus. Nieko sau mergina, ar nebus taip, kad burtų trikovėj kartas nuo karto apsireiškia. Klastuolis buvo rimtai nustebęs, nes giliai viduje jis norėjo pačirškinti nepažįstamosios plaukučius.
Žwei pajuto, kaip nejučiomis atgauna savo normalų, ištvermingesnį kūną, jo plaukai tapo vešlesni ir tamsesni, šiek tiek paaugliškai apžėlęs veidas išdavė, kad jaunuoliui greitai bus visi septyniolika metų.
- Ššššššš, nurimk. Po šito turėsim nueiti kokio karšto vyno ir keksiukų. Atrodai tiesa pasakius baisiai, o merginai iš mano koledžo taip nepridera atrodyti. - Maloniai šyptelėjo šeštakursis. - Iš vaikino tikriausiai tai girdėti nėra malonu, beeeeeet eisim kur jaukiau pakalbėti.
Jaunuolis šypsojosi ir galvojo, kur nusivesti merginą. Jaunuolis tiesiog žinojo, kad tikriausiai visur bus pilna žmonių, todėl nusprendė, kad šią vietą jaunuoliui reikia šiek tiek pakoreguoti. Pirmiausia jis lengvai mostelėjo lazdele ir tamsus koridorius prisipildė mažų ore kabančių žvakių. Toliau koridorius pasipuošė dviem sėdmaišiais ir mažučiu stalu. Zwei nesikuklindamas atsisėdo ir dar kartą švelniai mostelėjo lazdele. Ant stalo atsirado sausainių.
- Pirmas dalykas, džiaugiuosi, kad neužmušei. Per atsitiktinumą išvengiau pirmųjų tavo kerų - Zwei kiek prikando lūpą, nes jam iš tiesų buvo gėda, kad jo vos nenukėpė kaip kokios vištos - O antras dalykas, prisėsk šalia. Teks rimtai pakalbėti ir paauklėti šitą klastuolę.
Zwei šmaikščiai šyptelėjo, nes jam iš tiesų buvo smagu auklėti jaunesnius savo koledžo mokinius. Retai pasitaikydavo taip, bet kai pasitaikydavo, tai "pagerinti" atvejai.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gvendolina Linder Sausio 06, 2018, 06:26:59 pm
Gvendolinai surikus ugnies kamuolys dingo. Už ką tik liepsnojančios ugnies lygiagrečiai į merginą stovėjo nebe mažas vaikas, o jaunuolis. Galbūt vyresnis, galbūt merginos metų, be to, lygiai taip pat klastuolis, matytas tikriausiai tik bendrose pamokose arba šiaip kur. Buvo aišku, kad jų keliai nei karto nesusikirtę, nes Gvendolina nežinojo jo vardo, o jis nežinojo jos.
Vaikinas užtildęs merginą metė pašiepiantį komentarą apie dabartinę jos išvaizdą. Ačiū, bet tu ne kalbantis veidrodis, tai patylėk. -
pamanė ji viduje. Mergina pati suprato, kad atrodo klaikiai, todėl tik prunkštelėjo vaikinui atgal nieko neatsakydama. Klastuolis bekalbėdamas koridorių pavertė simpatiška pasisedėjimo vieta ir ten įsitaisęs pripažino, kad vos išvengė Gvendolinos kerų. Jos veidą palydėjo šypsena su kuria ji pasiekė sėdmaišį. Pakviesta prisėdo ir kerų pagalba susitvarkė drabužius, o kaire ranka persibraukė juodus trumpus plaukus. Dabar galbūt atrodau padoriau... Penktakursė pasiruošusi susipažinti su šia kiek erzinančiai šelmiška persona užsikišo lazdelę už sijono liemens ir susinėrė rankas.
- Na, manau atsidurei netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Be to, pats kaltas, kad maišaisi ten kur nereikia. - kiek piktokai prabilo ji ir norėdama aprodyti aplinką pakėlė ranką tam, kad pridurtų. - Tiesą sakant, iš to ką matau čia ir iš kovos galiu teigti, kad sugebi nemažai. Aha, dar ugnies kamuolys. Ir dar, po galais, kodėl buvai kitos išvaizdos?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2018, 08:04:50 pm
Klastuolis apsidžiaugė, kad mergina pagaliau prisėdo. Juk ji galėjo imti ir nueiti, nes tiesiog nenori su niekuo kalbėti. Juk žinote, kaip kartais moterims būna.
- Aha, visas mokslas prie kiekvieno burtažodžio pridėti Maxima - nusijuokė vaikinas pats iš savęs, nes iš tiesų jam kerėti sekėsi vidutiniškai, tačiau vienintelis dalykas, kas jam gyvenime padėdavo neblogai suktis - žinoti, kaip susitiprinti kiekvieną burtažodį, kurį jis iki kaulų čiulpų težinojo.
Zwei nusigriebė sausainį nuo stalo lyg rodydamas pavyzdį, kad sausainiai iš tikrųjų neužnuodyti ir jis merginai tikrai nieko blogo nelinki. Atsikando šiek tiek traškaus sausainio ir burnoje pasijautė švelnus imbiero skonis. Šie sausainiai buvo visos šaltos žiemos atributas.
- Na, čirškinti bet ką tikrai nepridera klastuolei, net jeigu žmogus atsiduria netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. - nusijuokė klastuolis.
Zwei akus sekė iš sijono išlindusias merginos kojas, ir vis šmaikčiai kilo aukštyn kol galiausiai klastuolis įsmeigį savo žalias akis tiesiai į merginą. Susitvarkiusi ši nepažįstamoji atrodė simpatiška mergina. Keista, kad dar nei karto gyvenime jos nebuvau sutikęs ar užkalbinęs.
- Ammmm... Dėl išvaizdos pasiliksime šitą desertui. Pirmiausia noriu sužinoti, kodėl tu laidei kerus į visas puses nežiūrėdama kur? - Klastuolis paklausė iš tiesų susirūpinęs, nes jam Klastūnyno reikalai iš tiesų rūpėjo.
Jaunuolis mostelėjo lazdele dar kartą ir jų pasidėjimo vieta lyg tapo apgaubta burbulu, iš kurios niekas negalėjo nei įeiti, nei išeiti. Galiausiai jaunuolis tiesiog paliko lazdalę ramybėje, įsimesdamas ją į vidinė švarko kišenę.
- Nebikok, viskas dėl saugumo, kad mūsų tiesiog niekas nesiklausytų.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gvendolina Linder Sausio 06, 2018, 09:38:15 pm
Aišku, kaip diena vaikinas bendravo labai draugiškai, bet kai kurie jo laidomi žodžiai Gvendoliną vertė jaustis naivia, maža mergaite. Jai tai nepatiko, bet vis dėl to, taip manydama, mergina kaip ir buvo auklėjama maloniai klausėsi pašnekovo. Dabar jis su pasimėgavimu valgė sausainį. Ji nusuko žvilgsnį į sausainių lėkštę ant nediduko arbatos stalelio.Geriau jau būtų šokoladiniai... Nors nesijaučiu alkana po šių įvykių.
- Na, aš nesistengiau tavęs čirškinti. - pakartodama vaikino žodį tarė ir taip pat juokėsi Gvendolina. - Tik stengiausi, kad man nenutiktų taip pat.
Ji pastebėjo, kad vaikino, kurio vardo šio pokalbio metu dar nešužinojo, žvilgsnis kyla jos kojomis. Gvendolina ir pati vertinamu žvilgsniu nužiūrėjo klastuolį. Gana subrendęs, aukštokas, žaliomis akimis kaip ir jos pačios tik šiek tiek tamsesnėmis. Pagrindinis klausimas penkiolikmetei buvo tos akys ir jų paslaptys. Vaikinas į Gvendolinos klausimą neatsakė, jam, rodos, rūpėjo išsiaiškinti iš kur šiame koridoriuje su kovingais tikslais atsirado ji.
- Maniau būsiu gerai užpulta. Tamsoje neatpažinau, kad tu tai ne tas kuo tave palaikiau.
Staiga šalia sėdintis klastuolis lazdele išbūrė vos matomą sidabrinį burbulą. Dėl šio veiksmo Gvendolina įsitempė, pamanė apie grėsmę, bet liko nuraminta, kad tai tik dėl saugumo. Iš dalies tai buvo gerai, tačiau keista, kad jų niekas nepastebėjo, nes čia jie nemažai triukšmavo.
- Jei atvirai, tai nusipelniau to keršto kurį gavau, nes vieną kart gerai pažeminau ir net įžeidžiau vieną klastuolį. Todėl įskaudinta lėkiau kuo toliau iš požemių, kad nepadaryčiau ten ko beprotiško viešai. - neatskleisdama visų detalių paaiškino ji ir vėl paklausė. - Tai kaip yra su tavo situacija? Arba geriau galėčiau paklausti kiek mokyklos taisyklių sulaužei šį vakarą?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2018, 10:02:33 pm
Zwei jautė, kad meginos akys perbėga ties visu jo kūnu. Aš jaučiuosi nužiūrinėjimas! Įdomu, kuri kūno dalis jai labiausiai patiko? M? Jeigu ji manęs paklaus, tai galvoju, ar reikės būti nesąžiningu ir sakyti kad akys, ar taip ir pasakyti, kad jos kojytės atrodo grakščios kaip gazelės, o ir ausį mielai krimstelėčiau. Hehe, Zwei, ramiai. Galvok apie kitus dalykus, nes turėsi bėdų. Pensininkai... Aborigenų gentys... Akstantys vaikai Afrikoje... Abortas.... Jaunuolis nežymiai šyptelėjo, kai merginos žvilgnis bėgiojo.
- Man įdomu, kas man būtų nutikę, jeigu būtum pasistengus pačirškinti. Žinai, jeigu kitą kartą taip įbėgsiu ir mane iškepsi, tai ant mano kapo prašau atnešti krūva aguonų ir kanapių. - nusijuokė jaunuolis.
Klastuolis jautė, kad bet kuriuo metu gali pasidaryti itin nejauku. Jis užuodė, kad šioje situacijoje jam reikia įminti, kas yra tas X, kuris užsipuolė šią klastuolę ir svarbiausia, kodėl. Bet kokia informacija apie pačius įtakingiausius šios mokyklos klastuolius jam galėjo būti neapsakomai naudinga. Galbūt ši nepažįstamoji yra raktas.
- Na, man įdomu, kas tas jaunuolis. Ir kas tarp jūsų buvo nutikę. Nepagalvok, kad noriu kažką išpešti, tiesiog iš kai kurių detalių tiesiog pagalvojau, kad tau gali būti ne itin saugu, todėl geriau kartas nuo karto būtų būti su manimi. Kaip sakoma, du žmones bus sunkiau patiesti nei vieną - Zwei šį kartą atrodė persimainė iš flirtuojančio vaikino į visiškai rimtai kalbantį jaunuolį, kuriam rūpėjo įminti šią mįslę.
Klastuolis net pasidėjo ant stalo prakąstą imbierinio sausainio gabaliuką, kad pastarasis nemaišytų pokalbyje.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gvendolina Linder Sausio 06, 2018, 10:46:07 pm
Vaikinas pajuokavęs apie savo kapą, pasidėjo valgytą sausainį ir surimtėjo. Jis, pasirodo, tvirtai įsikibo Gvendolinos reikalo, o apie jį mergina dabar norėjo mažiausiai kalbėti. Ji pasimuistė vietoje ir nuleidusi akis pradėjo kalbėti:
- Klausyk... Aš tavęs nepažįstu, todėl nematau pagrindo per daug atvirauti. Papasakosiu viską trumpai ir be jokių aiškių detalių. - atsiduso mergina. - Mes, dabartinė Linder'ių šeima, neatsikratėme šios nelaimės lydinčios tėvo liniją. Mano dvinys brolis, deja, nevertėlis. Kuo tai susiję su mano priešu? Hhmm... - ieškodama tinkamų žodžių prisimerkė ji. - Kaip kiekviename koledže taip ir Klastūnyne yra žmogus  manantis, kad jis yra lyderis, tam tikra valdžia kuriai turime paklusti. Taip, jau greičiausiai numanai apie ką kalbu... Žodžiu, vieną kartą jis šlykščiai puikavosi ir aš jį visiškai sudirbau. Tikriausiai visiems prigrasino, kad niekam nesakytų ką girdėję, nes daug kas to nežino. Man prigrasino, kad atsilygins tuo pačiu. Ir atsilygino kalbėdamas apie brolį. Viskas... - liūdnai užbaigė ji, bet tuojau pat šyptelėjo ir atsakė į klastuolio rūpestį. - Nesijaudink, moku apsiginti. Tik man įdomu ar laikai mane silpna, ar siūlaisi į draugus?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2018, 11:13:23 pm
Zwei klausėsi kiekvieno pašnekovės žodžio, kuris giliai įsmigo jam iį atmintį. Klastuolis gal ir nesuprato, ką reiškia šeimoje turėti nevertėlį, tačiau jis žino, kokios pasėkmės gali būti, jeigu tarp klastuolių tokia informacija išlenda. Iš dalies tai buvo visos šeimos tragedija, kažkodėl Zwei galvojo, kad sunkiausia buvo Gvendolinai.
Klastuolis beveik nemirksėdamas žiūrėjo į klastuolę, bandydamas kaip įmanoma daugiau ištraukti informacijos. Jam reikėjo... vardo. Šiuo metu vos ne kiekviename kurse buvo lyderiai, kurie pešdavosi tarpusavyje ir galiausiai šie pasistumdymai nesubaigdavo gerai - mat dabar Klastūnynas paskutinėje vietoje tarp visų koledžų.
- Aš žinau, kad manęs nepažįsti, bet patikėk manimi, nelinkiu nieko blogo nelinkiu. - Zwei liūdnai nuleido akis ir pridando lūpą.
Jo mintys šokinėjo vis ieškant tinkamų žodžių kaip nors paguosti merginą. Tačiau niekas į galvą neatėjo. Gvendolinai užsiminus apie apsigynimą, šiek tiek šyptelėjo.
- Tačiau kas, jeigu tavo užpuolikas dėvės mano apdarą - pasvarstė Zwei. - Juk tada gali nutikti visko. Taip, su tavimi sunku, kai žinai, kas tavo priešas, bet nepamiršk, kad akys apgauna.
Juk dabar nėra sunku pasidaryti eliksyro, kuris pakeičia išvaizdą, gali pasiversti kuo tik nori, gali sužinoti kokią tik nori informaciją. Klastuolis jautė, kad ateina jo eilė prisipažinti, ką jis čia veikė ir kodėl jis buvo baltapūkis vaikis. Tačiau dar nors sekundei reikia pritempt svarbiausią akcentą.
- Na, kad ir kaip skambėtų įžūliai iš mano pusės, tačiau man reikia vardo. Žinau, kad šiuo metu Klastūnyne ne vienas besipuikuojantis 'lyderis' yra. - Zwei kalbėjo visiškai rimtai. - Pažadu, niekas nesužinos, jog kažką sužinojau ištavęs.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gvendolina Linder Sausio 07, 2018, 10:18:20 am
Vaikinas įdėmiai klausėsi kiekvieno Gvendolinos žodžio. Mergina stebėjo kaip paminėjus vieną ar kitą faktą keičiasi jo veidas. Klastuolė po glaustos istorijos, kurią papasakojo, stengėsi šiek tiek pakeisti nuotaiką, todėl pasigriebė sausainį (taip, kad ir ne šokoladinį) ir pradėjo linksmai kramsnoti.
- Man nesvarbu ar kas sužinos, kad kam pasakiau jo vardą. Jis taps laimingu, kad padedu jam išpopuliarėti... - suspaudusi lūpas pasakė mergina. - Tai Filas Ganderis. Tikras šlykštynė, su tavimi nepalyginsi. - netikėtai išsprūdo Gvendolinai. Oii...
Nereikėjo to sakyti garsiai.

Vaikino veide pasirodė šypsena, ar nuo gauto vardo, ar nuo paskutinių žodžių, Gvendolinai buvo ne taip ir svarbu. Svarbiau buvo jo veikla. Greičiausiai kaip ir kiekvienas klastuolis šiame pasaulyje darė kažką nešvaraus. Tad mergina atsargiai pradėjo:
- Jei sakai, kad užpuolikas gali devėti tavo apdarą ar panašiai - tiesa. Tik nevisi sugeba atlikti gerus transfigūracijos kerus arba išsivirti tinkamus eliksyrus. Daug tokių personų mokykloje nesutiksi, bet aš regis šiandien sutikau. - nusijuokė ji. - Tai ką veikei būdamas baltapūkiu vaiku?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 07, 2018, 08:20:15 pm
"Tikras šlykštynė, su tavimi nepalyginsi" ir Zwei ties šitais žodžiais kiek sustingo. Jis nežinojo, ar tai priimti kaip komplimentą, ar kaip faktą, bet visgi liko kiek nustebęs. Mat retas jam pasakytų kažką tokio.
- Filas... Hahahahhahahaha - pradėjo juoktis Zwei nenumaldomu balsu. - Jo valandos tikriausiai Hogvartse jau suskaičiuotos. Yra burtininkų, kurie nenumaldomai stengiasi jo atsikratyti ir ne dėl to, kad jis yra šlykštynė. Jo tėvas įkliuvo Magijos Ministerijoje už informacijos dalijimasi su rusų burtininkais, kurie kažką planuoja negero. Galimai jo sūnus rinko informaciją apie Hogvartsą, bet viskas dar tikriausiai tiriama. Čia palyginus dar ne vieša informacija, tačiau greitu metu straipsnis apie jo tėvą turėtų pasirodyti Magiškoje plunksnoje, o prieš jo sūnų pradėtas tyrimas.
Zwei jautė, kad pasakoja tikriausiai per daug informacijos, tačiau jis kažkodėl jautė, kad šiaip merginai gali pasakyti kiek daugiau, nors tai galėjo jam baigtis tragiškai. Jeigu kada nors kas nors sužinotų, kad jis pats renka informacija apie Hogvartso mokinius, jam tikriausiai geruoju nesibaigtų nuo daugelio iš jų šeimų.
- Na, komplimentai mano savimeilei - šyptelėjo Zwei. - Papasakosiu, bet turėsi man padaryti pasižadėjimą. Kai tik papasakosiu, panaudosiu užmiršimo kerus ir šio įvykio nt neprisiminsi. Kodėl taip reikia padaryti? Tam, kad nei tu, nei aš nenudegčiau.
Klastuolis kiek liūdnai nuleido akis į žemę ir giliai atsiduso.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Gvendolina Linder Sausio 13, 2018, 11:34:20 am
Gvendolinai tik pasakius niekšelio vardą vaikinas nusijuokė. Mergina puikiai suprato, kad Filas Ganderis neaiškus tipelis, bet tikrai nemanė, kad taip giliai įklimpęs. Kai kurie faktai Gvendolinai buvo nežinomi, o be to, ją domino kodėl eilinis klastuolis tai žino, todėl šis pokalbis merginą sudomino dar labiau. Juodaplaukė susiraukė kai pašnekovas prižadėjęs papasakoti apie save, Gvendolinai po istorijos norėjo užleisti užmaršties kerus.
- Na. Jau. Ne. - kapotai, ir tvirtai ištarė ji.
Net nemanau pamiršti kiekvienos šio vakaro smulkmės. Iš tikrųjų merginą valdė smalsumas apie šį paslaptingą jaunuolį ir ji suprato, jei nesutiks su tokiomis salygomis - nieko nepeš.
- Geriau pagalvojus... - nenoromis pasakė ji. - Sutinku. Galbūt taip bus geriau dėl saugumo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Liepos 22, 2018, 06:26:04 pm
 Pavasaris. Mergina nelabai mėgo šį metų laiką. Nors ir gražu, dygsta žolė, žydi gėlės, šilta ir beveik nėra vėjo, bet Hannah viskas atrodė ne taip ir šauniai. Galbūt dėl besivejančios praeities ar šiaip nuotaikų kaitos.
 Šiandien buvo gan karšta, atrodė, jog bus lietaus, tad galaktikos plaukų savininkė pasirinko likti pilyje ir šiaip pasivaikštinėti, kadangi veiklos visiškai neturėjo. Pasiėmė tik knygą, kurią reikėjo skaityti atbulai. Buvo visai įdomi.
 Eidama koridoriu, kiek purtydama savas garbanas it pirmakursė ir skaitydama juodas raides baltame fone, šypsojosi. Juk ne kasdien jausi, jog ši diena kažkuom ypatinga, net ir tada, kai neturi ką veikti. Nuostabu!
 Profesorė ėjo beveik nesidairydama, bet matė kelis praeinančius mokinius, tačiau nekreipė dėmesio ir ieškojo kažko įdomaus. Lyg būtų ne magijos istorijos, o ateities būrimo mokytoja. Taip, taip, beveik, sukrizeno iš savų minčių Hannah.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Melisa Keyes Liepos 22, 2018, 09:49:33 pm
  Lakinių batelių kulniukai kaukšėjo ilgu koridoriumi, o juoda, rankų darbo mantija plevėsiavo į šalis. Pro langus besiskverbianti saulė išryškino raudonus it ugnis garbanotus merginos plaukus, kurie kaip visada netvarkingai styrojo ant strazdanės galvos ir šiek tiek leido atkreipti dėmesį į beveik išnykstančius sumušimus ties skruostikauliu.
  Melisa nusprendė šią šiltą, netgi karštą pavasario dieną praleisti Hogvartse, aplankyti savo bendrąjį Varno Nago kambarį, mokytojus, iššniukštinėti taip pamėgtus koridorius. O dar ir prisiminti gerus laikus šioje mokykloje. Mergina nekantravo susipažinti su naujais mokytojais ir būtinai užsukti į biblioteką, kurioje beveik praleisdavo kiekvieną žiemos vakarą. Dėl šios priežasties nuo merginos veido šypsena nedingo nė akimirkai.
  Smaragdinės akys sutiko priešais einančią neįprastų, bet tikrai žavinčių plaukų savininkę. Varniukės ir taip pat buvusios Magijos Ministerijos darbuotojos šypsena atrodė tuoj iššoks iš veidelio. Garbanės ranka plačiai pamojo tų žavingų plaukų merginai.
- Profesore! - garsus, laimės ir džiaugsmo pripildytas balsas nuaidėjo per koridorių
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Liepos 24, 2018, 07:57:17 pm
 Hannah skaitė atbulai atbulą knygą, kurią reikia skaityti atbulai, nes raidės parašytos atbulai, tad beveik susidūrė su ką tik sutikta moksleive. Tačiau ji jau nebebuvo tokia, nebesimokė Hogvartse, nors veidas buvo matytas. Melodė, Melanė, Monika, Marta, Milija, Misė? Melisa!
 – Tu Melisa, taip? – skaisčiai nusišypsojo ji raudonplaukei, – kokie vėjai atpūtė šį pavasarį į Hogvartsą? Turi reikalų? – visatos akys nagrinėjo priešais esančią pažįstamąją. Buvo sunku suprasti viską, kai buvo itin išsiblaškiusi.
 Dabar Hannah ir mergina stovėjo koridoriaus viduje. Ji pasitraukė į šoną ir toliau galvojo ką pasakyti. Nors yra bendraujanti, bet tik tada, kai yra tema, o dabar, užvertusi knygą, nesugalvojo, kaip pratęsti pokalbį ir kiek nervingai sukibo rankas ties juosmeniu. Nagi, pamokoje kalbėti viena, laisvoje erdvėje – kita.
 – Kaip gyvenimas už šios pilies ribų? – užklausė, šypsena dengdama nedrąsumą.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Melisa Keyes Liepos 26, 2018, 06:31:52 pm
- Tiesa, Melisa,- nusišypsojo raudonplaukė. - Aj, šiaip, nusprendžiau aplankyti šią vietą,- nusijuokė mergina.
  Melisa prisiminė tą laikmetį, kai nedrąsiai dalyvavo pamokose, pirmame kurse negalėjo pakęsti Magijos istorijos ir žavėjosi astronomija. Smaragdinės akys nukrypo link koridoriaus langų. Mergina tylėjo ir džiaugėsi, jog nuo jos baigimo šioje mokykloje nelabai kas pasikeitė.
- Koks gyvenimas? - lyg iš transo pabudusi nusipurtė Melisa. - Net nežinau, ne daug jį ten ištyrinėjau. Visus šiuos metus, kiauras dienas praleidau Magijos Ministerijoje. Sunkiai dirbau, tačiau atsibodo ir nusprendžiau išeiti. Tiesiog labai pavargau, o kaip tik tada dar ir išsiskyriau su vaikinu ir vėliau gavau galimybę išsinuomoti nedidelį butuką Aukštutiniame Fleglyje,- užsiplepėjusi strazdanė nusijuokė ir užsičiaupė, tačiau ir vėl prabilo. - Išties ten gyvenimas neblogas. Na, tik gal jaučiuosi kiek vieniša,- gūžtelėjo pečiais.
  Mergina lėtai žengė žingsnelį į priekį, atsisuko į Hannah ir žvilgsniu pakvietė ją pasivaikščioti. Vis geriau nei stoviniuoti vietoje, ko Melisa ypač nemėgsta.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugpjūčio 02, 2018, 03:30:01 pm
 Hannah maloniai nusišypsojo. Kaip buvo gera pakalbėti su buvusia mokine visai paprastai, be oficialumo. Klausėsi Melisos monologo atidžiai ir vis akies krašteliu dirstelėdama į raudonplaukę.
 Merginos pajudėjo koridoriu. Stovėti išties buvo daug nejaukiau.
 – Vieniša? Tai ką, dar nesuradai širdies draugo? – linksmai sukikeno violetinių plaukų savininkė, tuo pačiu juos atmesdama atgal.
 Jos išties neturėjo apie ką kalbėti, tad Hannah von Peach savo minčių archyve bandė surasti tinkamą klausimą abiems.
 – Tai, mm, norėsi kada susitikti kavinėje ir šiaip išgerti arbatos? Žinau puikią vietą! Be to, – profesorė pradėjo, tačiau pamiršo, ką norėjo sakyti, – vasarą kraustausi į Ameriką, tad, mm, gal galėsiu parašyti laišką iš ten? – moteris nusišypsojo. Susitikti kažkur tikrai būtų ne pro šalį, net, jei ir tektų skristi iš tiek toli.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Melisa Keyes Rugpjūčio 08, 2018, 12:46:58 pm
  Raudonplaukė mielai nusišypsojo, papureno savo garbanas ir trumpam pasiklausė savo batelių kaukšėjimo. Vieniša? O kad ji žinotų...
- Susiradau, na, buvau susiradus. Bent jau taip maniau,- šįkart Melisa sunkiai išspaudė šypseną.- Draugavom šešerius metus, tačiau išsiskyrėm,- sunkiai atsiduso mergina, pajutusi, jog akys pradeda rasoti.- Bet viskas bus gerai, visada viskas būna gerai,- sumirksėjusi kelis kartus trumpam nusuko žvilgsnį langų pusėn.
  Kad ir kaip jis su manimi elgėsi... Aš pasiilgau jo. Melisos akys sužibėjo išgirdus pasiūlymą apie arbatą.
- Žinoma, kad norėsiu,- truktelėjo pečiais garbanė.- Oho, Amerika! Paliksi savo mokinius kažkam kitam globoti? - lengvas juokas paliko merginos lūpas.- O dėl laiškų, tai žinoma. Tik aš dažnai keičiu savo gyvenamąją vietą, tad nenustebk jeigu netyčia negausi atsakymo.
  Mergina žvilgtelėjo į Hannah ir susimąstė. Jai taip pat būtų neprošal išsikraustyti kažkur toli. Azija, ne, Afrika, oj ne ne. Tebūnie Australija!
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Rugpjūčio 25, 2018, 12:44:26 pm
 Mergina supratingai linktelėjo. Nuoširdžiai. Tada šyptelėjo.
 – Na, turbūt, – ji kalbėjo abejingai, – visiems bus gerai ir be manęs.
Hannah apžvelgė pustuštį koridorių, mokinius, Melisą.
 – Šaunu! – profesorė rankose už nugaros pavartė atbulai skaitomą knygą. Žvilgtelėjo į jau seną kišeninį laikroduką, – ak, vos nepamiršau, turiu eiti. Tai, manau, susitiksim. Jei ne tarp šitų akmens sienų, tai... kažkur kitur? – violetinių plaukų savininkė droviai šyptelėjo ir netikėtai, labai trumpai apkabino raudonplaukę, – iki.
 Hannah pasitraukė iš koridoriaus ir greitesniu žingsniu pradėjo artėti link didžiosios salės, vis galvodama apie tą trumpą pokalbį su buvusia mokine. Kartais nutinka tokių netikėtų dalykų, kad ir šis...
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Fiadh o Ceallachain Balandžio 07, 2019, 07:06:56 am
Grįžusi į pilį Fiadh skubėjo apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto link. Ji tikėjosi,  kad daugiau elfų nesutiks. Ir kad nebeteks su jais kautis, nes akivaizdžiai šitam užsiėmimui ji buvo netinkama. Arba tiesiog per mažai patyrusi.
Tačiau grifiukė, ko gero, buvo pernelyg susijaudinusi. Netrukus po to, kai įžengė į pilį, ji suprato, kad nežino, kur yra. Žinoma, viso Hogvartso ji nebuvo išvaikščiojusi. Tačiau kaip iš kiemo patekti į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą, žinojo puikiai. O dabar atsidūrė kažkokiame koridoriuje, kurio iki tol nebuvo mačiusi. Tai gerokai išgąsdino mergaitę. Ar tai kažkokia profesoriaus Jeffter magija?
Koridorius buvo keistai ilgas. Ir tai, žinoma, ne itin nuramino antrakursę. Jai atrodė, kad ji žygiuoja tuo koridoriumi jau geras kelias minutes, bet vis niekur neišeina. Galiausiai ji sustojo. Žinojo, kad tai yra pavojinga, nes taip galima privilioti namų elfus. Tačiau šviesiaplaukei reikėjo pamąstyti. Fiadh nespėjo nė pradėti mąstyti, kai pamatė raudonos spalvos spindulį, artėjantį prie jos. Mergaitė skubiai pasitraukė. Laimei, pavyko išvengti kerų, nes ji tikrai nenorėjo dar kartą gėdinga apsijuokti.
- Aš žinau, ką daryti, - garsiai ištarė grifiukė. Ji skubiai pakėlė ranką, laikančią lazdelę ir ištarė: - Protego!
Fiadh nuleido ranką, kaip tarsi reikalavo burtažodis. Tačiau nieko neįvyko. Šiaurės airė sutriko. Nežinojo, ką šį kartą padarė ne taip. Tad pakartojo veiksmą dar kartą. Mergaitė pajuto, kad kažkokią magiją jai pavyko sukurti, bet nebuvo tikra, ar tai yra tai, ko reikia. Dėl visa ko Fiadh garsiai, vos ne rėkdama, ištarė dar kartą:
- Protego!
Ji nebuvo visiškai įsitikinusi, tačiau atrodė, kad kerai pavyko. Ji nesuprato, kodėl, tačiau dabar jautėsi saugesnė. Ko gero, bent menką skydelį išburti pavyko nutarė Fiadh ir pasijuto esanti patenkinta savimi. Žinoma, namų elfai gali būti labai atkaklūs. Tačiau jeigu reikėjo, Fiadh taip pat mokėjo būti užsispyrusi. Tad dabar ji tiesiog stovėjo ir laukė. Laukė, ką gi darys užpuolikai. Mergaitė nenorėjo kartoti kerų, nes bijojo, kad gali sugriauti tai, ką sukūrė. Tad tiesiog stovėjo ir žvalgėsi aplink. Elfai kurį laiką nesirodė. Fiadh jau spėjo pamanyti, kad jie pasitraukė, tačiau tada pamatė bent kelis spindulius, skriejančius link jos. Grifiukė spėjo išsigąsti, tačiau visi jie atsitrenkė į sukurtą skydą iš atsimušė atgal. Fiadh pasijuto kaip niekada laiminga. Deja, paskutiniai kerai, ko gero, vis tik sudaužė skydą, nes spindulys pataikė į mergaitę. Lazdelė išsprūdo iš rankos ir nulėkė nežinia kur. Fiadh išsigando. Tačiau ji suprato, kad jos skydas negalėjo jos apsaugoti amžinai, dėl to ji gali būti patenkinta tuo, ką nuveikė. Netrukus lazdelė nukrito ant grindų šalia jos. Grifiukė nutarė, kad, ko gero, elfas tiesiog grąžino jai ginklą. Tad mergaitė skubiai čiupo lazdelę ir, pakartojusi judesį ranka, riktelėjo:
- Protego!
Panašu, kad skydą dar kartą pavyko išburti. Tačiau namų elfai dingo. Ko gero, suprato, kad ji moka apsiginti. Arba jiems tiesiog nusibodo. Arba pamoka jau eina į pabaigą ir jie tiesiog leido mergaitei grįžti į klasę. Fiadh kiek pamąsčiusi patraukė koridoriumi tolyn. Nors vis dar nežinojo, kur jis veda, eiti reikėjo. Likdama vietoje ji tikrai nepasieks reikiamos klasės.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 14, 2019, 10:51:02 am
Tamsa supo mergaitė. Kartkarčiais pasigirsdavo balsai.
Klastuolė pabudo ant Alekso rankų. Ir nusirito ant žemės. Jei buvo jau pilyje mergina pasijuto truputi kalta ir pažvelgė į draugus vėliau sėdėdama ant žemės ji pasakė:
- Atsiprašau. Man jau gerai,- nesulaukus atsakimo ji tarė,- geriau einam kur nors pasivaikščioti.
Pamačiusi šalia kažkokį koridorių. Klastuolė jautėsi pakankamai gerai. Vaistu poveikis praėjo? Tvirtais žingsniais ji nuėjo į tamsu koridorių. Iš lazdelės pasirodė maža švieselė. Po minutėlės ji garsiai tarė:
- Jūs einat, nes nieko veikti nėra, o į ligoninės sparne nesinori eiti!
Vėliau jei jau pasidarė įdomu ką jie ten veikia ir patraukė link išėjimo iš koridoriau. Milla dar neišėjusi iš koridoriaus tarė:
- Man tikrai viskas gerai,- nors net negirdėjo klausimo.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Emma Shade Rugpjūčio 14, 2019, 02:04:51 pm
Emma nusekė paskui Aleksą, kuris nešė Camillę. Uf...uf... Varnanagė vos spėjo paskui berniuką. Įėjus į Hogvartsą ir pasukus link ligoninės sparno klastuolė nusirito nuo varnanagio rankų, atsisėdo ir prakalbo. Jai viskas gerai?! Kaip ji gali taip kalbėti?Po to draugė atsistojo ir dingo kažkokiame šoniniame koridoriuje. Rudaplaukė pasižiūrėjo į Aleksą ir garsiai tarė, galvodama, kad tai turėtų išgirsti ir Milla:
-Jeigu ji vėl nualps ar kas nors panašaus atsitiks, tai bus jos kaltė. Kvailoka neeiti į ligoninę, žinant, kad kažkas negerai.
Po kelių akimirkų Emma išgirdo Camillę kažką atsakant is koridoriaus gilumos. Tikrai viskas gerai? Jeigu taip, einu paskui ją.
-Ateinu!-šūktelėjo varnanagė ir įžengė į koridorių, prieš tai sumurmėjusi,-Lumos.
Nesinorėjo palikti draugės vienos. Apsižvalgiusi ji pamatė netoliese spingsinčią dar vieną švieselę. Ir nužingsniavo prie jos.
Lazdelių šviesoje klastuolė atrodė išblyškusi. Emmos galvoje sukosi mintys apie Camillos nugabenimą į ligoninę, tačiau pasistengusi varnanagė jas nuvijo šalin ir vietoj to paklausė:
-Nori eit šiuo koridoriumi iki galo?
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Aleksas Gilbert Rugpjūčio 14, 2019, 02:24:49 pm
Aleksas tik atsiduso. Problemų po dvėjų areštų nesinorėjo. Mintys, kad Cami gali vėl nualpti ir problemos kris ant jų trijulės gasdino Aleksą. Ilgai dvėjojęs ar sekti paskui mergaites, Gilbert nusprendė dar šiek tiek pasivaikščioti ir grįšti į varno nago bendrajį miegamajį.
-Lumos , - ištarė varnius ir įžengė į tamsius koridorius. Galiausiai ir Gilbert galva pradėjo svaigti. Vaikinas sukrito ant šaltų ir dulkinų grindų. Šūdas Mintyse tarė jis ir sunkiai atsistojęs tikėjosi, kad klastuolė su Emma nieko nematė.
-Gal aš nebeisiu toliau,-sumurmėjo Aleksas,-man dar reikia sutvarkyti daug reikalų.
Tai taręs berniukas sparčiu žingsniu grįžo atgal ir nusuko į varnanagių kambario link. Problemų užteko ir dėl Camillos.
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 15, 2019, 02:02:16 pm
Klastuolė nuėjo su draugę toliau. Mergina suprato, kad Aleksas daugiau jas nebeseks. Camilla ėjo į priekį ir žiūrėjo į švieselę kuri švietė iš jos lazdelės. Staiga pirmakursė sustojo atsisukusi ji pasakė:
- Emma... Kaip galvoji ar kiti metai bus geresni?- Vėliau ji pakėlė galvą,-  na nenoriu pasakyti, kad šie metai blogi, bet ar galvoji, kad kiekvienas metais viskas bus įdomiau ar tiesiog atsibos.
Įdomu ar kažkas išėjo iš Hogvartso?. Mergina atsiduso. Galvoja sukosi mintys apie tai kaip baigsis mokslo metai. Gal aš iš vis egzaminus neišlaikysiu pagalvojo mokinė. Jos ėjo labai ilgai, bet niekaip nenuėjo iki galo. Pirmakursė pasidavė ir atsisuko į draugė:
- Klausyk aš einu atgal man dar reikia į ligoninės sparną ir greit bus vakarienė,- ji pradėjo eiti atgal ir dar tarė,- susitiksim dar.
Nusišypsojus draugei Milla pradingo tamsoje...
Antraštė: Ats: Ilgas nieko nenaudojamas nereikalingas koridorius
Parašė: Emma Shade Rugpjūčio 15, 2019, 03:28:39 pm
Emma su Camille vis tolyn ėjo koridoriumi, kuris, atrodė, niekad nesibaigs. Žingsniai tyliai aidėjo jo skliautais. Akimirką varnanagei pasirodė, kad girdėjo bumbtelėjimą. Tikriausiai pasivaideno.
- Negalvoju, kad kiti mokslo metai bus geresni, žiūrėsim kaip bus. O įdomesni jie tikrai bus, nes dar nebuvom Uždraustajame miške.
Atsakiusi mergaitė su drauge ilgai ėjo begaliniu koridoriumi, kol Milla pasidavė ir atsisveikino, pasiteisindama ligonine ir vakariene.
-Iki...-Emma palaukė, kol klastuolė išnyks tamsoje ir atsirėmė į sieną.
Rudaplaukė atsiduso ir pažvelgė į abi koridoriaus puses. Abiejose karaliavo neperžvelgiama tamsa. Eiti? Ar verta? Kurgi jis gali nuvesti? Apsisprendusi pirmakursė pasuko link išėjimo. Galiausiai pasiekusi koridoriaus galą varnanagė nuėjo Didžiosios salės link, į kurią jau ėjo moksleivių būriai.