Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magijos Ministerija => Londonas => Pasaulis => 1 lygis => Temą pradėjo: Lurida Revendž Rugpjūčio 01, 2011, 09:02:26 pm
-
Magijos ministras – Jungtinės Karalystės ir Airijos politinis burtininkų bendruomenės lyderis ir aukščiausio rango Magijos ministerijos kontroliuojamas narys. Ši pozicija iš dalies atitinka britų žiobarų ministro pirmininko poziciją.
Ministrui burtininkų politiniais klausimais pataria jo štabas ir Magijos ministerijos departamentų vadovai. Ministras taip pat pirmininkauja Vizengamotui vykstant įstatymų svarstymų bei leidybos posėdžiams arba svarbiems teismo posėdžiams (pavyzdžiui, Hario Poterio byloje), kur verdiktas nusprendžiamas daugumos balsu, įskaitant ir ministrą. Daugelis ir kitų šalių, kuriose yra burtininkų bendruomenės, turi Magijos ministrus ir panašias valstybės valdymo sistemas.
Šalia buvimo Didžiosios Britanijos ir Airijos burtininkų bendruomenės galva, ministrui taip pat įprasta palaikyti taikos ir saugumo jausmą dėl visuomenės kontrolės ir tvarkos, net jei tai reiškia akivaizdų melą piliečiams ir riziką jų gyvybėmis bei žiniasklaidos privertimą tarnauti ministerijos tikslams. Tai buvo ypač ženklu Antrojo Burtininkų karo metu.
Magijos ministerija buvo įkurta 1707 metais, kaip Ulikas Gampas išrinktas pirmuoju Magijos ministru. Ministras demokratiškai išrenkamas viešu balsavimu ir nėra įteisintas joks laiko limitas, kiek tas pats žmogus gali vadovauti ministerijai. Nepaisant to, bent kas septynerius metus turi įvykti reguliarūs ministro rinkimai.
Pirmojo Ministerijos lygio koridoriaus gale yra medinės, skandinaviškais raižiniais ir runomis kiek papuoštos durys, kurių viršuje pritvirtinta auksinė lentelė su užrašais „Magijos Ministras.“, o po šiuo užrašu pasviromis raidėmis, akivaizdžiai šiek tiek naujesnėmis, negu aukščiau išraižytas užrašas, buvo parašytas naujojo kabineto savininko vardas ir pavardė (šiuo metu - „Fasiras von Sjuardas“). Jei būtum iš anksto susitaręs su ministru dėl susitikimo arba būtumei buvęs koksai departamento vadovas, būtumei galėjęs pasibelsti į duris ir, sulaukęs balso, kurio nuotaikos kol kas nesuprastum, atsakymo „Prašau užeiti“.
Magijos Ministro kabinetas buvo erdvus, patogus bei jaukus, tačiau ne milžiniškas ir prabangus. Grindys buvo medinės, paprastų lentų, sienos - akivaizdžiai išlikusios nuo senesnių laikų, nes jau buvo mažumėlę pablukusios. Jos kažkada išdažytos įvairiais ornamentais (fonas buvo įvairiaspalvis - aukso, raudonos, mėlynos, geltonos, žalios spalvų, o ornamentai iš įvairiausių spiralių, rodyklių, runas primenančių ženklų - juoda spalva).
Peržengęs kabineto slenkstį kairėje galėjai išvysti didžiulę spintą, kuri tęsėsi nuo sienos iki sienos, pilnutėlę įvairių knygų ir bylų. Trejos jos durys buvo stiklinės, per išblizgintą stiklą be jokio ,,rūko" buvo galima puikiai įskaityti bylų pavadinimų trumpinius ant bylų viršelių ar knygų pavadinimus, na, o kitos dvejos durys buvo tamsiai rudos, medinės - ir užrakintos. Buvo galima spėti, kad jos taip pat buvo pilnos prikaišiotos seno ir naujo popierizmo. Beje, ten pat kairėje stovėjo ir juodas, panašiais ženklais, kaip ir tie, kuriuos anksčiau matei ant kabineto durų, dekoruotas stovas paltui pasikabinti - greičiausiai ten ir dabar kabėtų juodas Ministro apsiaustas.
Dešinėje buvo tuščiau - ant šios sienos kabėjo 38 nedideli portretai. Paskutiniųjų veidus atpažinti sunku nebuvo, iš kairės į dešinę Kornelijus Karamelė, Rufas Skrimdžeras, Kingslis Šeklbotas, Hermiona Įkyrėlė, Lurida Revendž, Gabriella von Sjuard. Paskutiniame iš jų, trisdešimt devintajame, buvo nutapytas kiek jaunesnis dabartinis magijos ministras. Kalbant apie sienas - jos buvo gana niūriai tamsiai mėlynos, keistai švytėjo. Lubos irgi skleidė tarsi bekryptę šviesą, kuri leido puikiai viską matyti kambaryje.
O štai priekyje ant seno, nors nenusidėvėjusio kilimo stovėjo ministro rašomasis stalas - naujas, bet senoviškai išdekoruotas (panašiu stiliumi, kaip ir bene viskas kabinete), ant kurio tvarkingai į krūveles išdėlioti įvairūs skubota rašysena prikreivoti lapai, ant stalo krašto padėtos ir kelios bylos, rašymo ir koregavimo priemonės. Taip pat nuo stalo galėjo vėpsoti mažas, bet labai spygliuotas žalias kaktusas - ech, turbūt tai buvo vienintelė gyva būtybė, kuriai išgyvenimui užteko užsiėmusio šio kabineto šeimininko dėmesio ir rūpinimosi. Be abejo, ir pati ši gėlė atliko svarbias funkcijas - valė kabineto orą bei galėso pasitarnauti kaip bjaurus daiktas, pamėtėtas kažkam į veidą kritiniu atveju, jei nebūtų kaip apsiginti. Nepaisant šios grėmingos minties, ministro kabinetas buvo jaukus ir laukte laukė naujų lankytojų, ateinančių čia dėl darbo ar problemų.
-
Po darbo dienos Lurida jautėsi išsekus. Kai visi normalūs žmonės jau ėjo namo, ji vis dar sėdėjo prie rašomojo stalo, kuris buvo apkrautas įvairiais pergamento ritiniais. Daugelio tema buvo viena ir ta pati – burtų trikovės turnyras. Ministrė iš dalies net gailėjosi, kad tenka organizuoti tokį renginį. Juk jis reikalauja daug darbo, jėgų, laiko… Ir bet kokiu atveju žmonės ras prie ko prikibti – per prastos saugumo priemonės, bloga organizacija, neįdomios užduotys, negražus ministrės apsiaustas per atidarymą ir panašiai.
Pažiūrėjusi į neatsakytų laiškų krūvą Lu sudejavo ir atsitiesė krėsle. Norėjo viską užbaigti, nes ryt vėl tikėjosi sulaukti laiškų lavinos.
Greičiau viskas baigtųsi… pagalvojo Lurida ir ėmėsi laiško Durmštrango direktoriui. Laimei, jo laiškas pasirodė esantis itin panašus į Biobetonso direktorės laišką, tad ir atsakymas buvo panašus – didelę dalį ministrė tiesiog nukopijavo. Baigusi ėmė ieškoti Hogvartso direktorės laiško, kai prisiminė jo turinį. Laiške Evenstar rašė, kad pati atkeliaus pakalbėti.
Dar kartą atsidususi Lurida atsistojo ir priėjo prie lango. Žvilgtelėjo į laikrodį – Arwen buvo punktuali ir turėjo pasirodyti bet kurią akimirką.
-
Arwen neskubėdama pasiekė Kiauliasodį ir iš ten iškeliavo oru į Londoną. Buvo pažadėjusi Magijos ministrei atvykti ir asmeniškai pakalbėti apie organizuojamą Burtų trikovės turnyrą. Į Magijos ministeriją burtininkė įėjo per lankytojų įėjimą, kuriame turėjo pasakyti apsilankymo priežastį - paskirtas susitikimas su Ministre. Ministerijoje Arwen niekur neužtruko. Praeidama pasisveikino su keliais pažįstamais Ministerijos darbuotojais ir patraukė tiesiai pas Revendž.
Arwen pasibeldė į Ministrės kabineto duris ir, sulaukusi pakvietimo, įėjo į kabinetą.
- Sveika, Lurida. Malonu tave matyti. Dėkoju, kad skyrei man laiko pokalbiui apie turnyrą. Manau, jog taip daug paprasčiau, negu bendrauti laiškais. Ypač, kai turnyras vyksta mano vadovaujamoje mokykloje, - nusišypsojo Arwen ir atsisėdo prie Luridos stalo lankytojams skirtoje kėdėje. Tada abiems išbūrė po puodelį vaisinės arbatos ir nekantriai laukė, ką pasakys Lurida.
-
Loras sėdėjo magijos ministerijoje prie auksinio fonatano ir žiūrėjo į gobliną. Šis buvo sustingęs tačiau atrodė lyg kažkas tikrą gobliną būtų pavertęs auksiniu. Lanisteris buvo pakeitęs savo išvaizdą ir niekas jo nebūtų atpažinęs. Jis atrodė kaip susenęs ministerijos darbuotojas, turintis niekingą darbą ir mažas pajamas. Loras ramiai sėdėjo ir laukė, kaip jis mėgo tai vadinti, audros.
Keista, bet vyrui ilgai nereikėjo laukti, lygiai trisdešimt šešios sekundės po dvyliktos valandos iš visų liftų pasipylė ministerijos darbuotojai, kurie išsitrauką lazdeles bėgo link židinių. Aiškiai matėsi, kad jie buvo ištreniruoti ir žino, ką daryti tokiu atveju. Keista, ar jie nujaučia, kad bėga tiesiai į spąstus... Juk ten jų laukia mirtis ir kova, kol tuo tarpu jie savo akis nusuka ne ten kur reikia... Lygiai dvi minutės po dvylikos ministerijos vestibiulis buvo tuščias. Lanisteris atsistojo ir greitu, jo amžiui nebūdingu žingsniu, atsiradęs prie židinių, juos vieną po kito sugriovė. Taip buvo panaikinti keliai į magijos ministeriją. Loras žinojo, kad jo partnerė tą patį daro magiškojo transporto departamente ir greitai liks tik vienas kelias patekti į ministeriją - kelias, kurį žino tik Lanisteriai.
Nužudęs budėtoją, Loras tyliai kilo liftu iki pirmojo lygio.
- Magijso ministars ir jo padėjėjai. - tarė švelnus balsas ir Lanisteris šyptelėjo. Vyras pajudėjo tiesiai link magijos ministrės kabineto. Išsprogdinęs kabineto duris vyras atsidūrė ganėtinai tvarkingame kambaryje, kurį puošė daug apdovanojimų ir medalių. Vienas iš jų buvo Romos popiežiaus apdovanojimas - tai buvo mėlynas kardas uždėtas ant gražaus laikiklio. Tai turėjo simbolizuoti Anglijos drąsą konflikte prieš Osmanų imperiją. Lanisteris nusiėmė apdovanojimą ir išėmė kardą. Šis pradėjo švytėti tarsi pajutęs savo šeimininką.
- Kvaila, kad niekas nežino tavo tikrosios galios. - Vyras užsimojo iš pažiūros buku kardu ir lengvu rankos judesiu perkirto sunkų ąžuolinį stalą. Ties kirtimo žymėmis buvo šiek tiek apšalę.
- Taip tai tikrai yra eskaliburas.
Loras įsikišo kardą į užantį tam specialei paruoštą kišenę ir prieš užverdamas duris išsprogdino visus daiktus kabinete. Vyras nenorėjo, kad būtų suprasta kas buvo paimta. Na o dabar tai atrodys lyg piktas anarchistų pokštas. Specialei, tik tam, kad sustiprintų įtarimą Lanisteris nupaišė anarchijos A raidę ant ministrės durų.
Na o dabar... Į greičiau iš ministerijos į Gringotsą... turiu penkias minutes...
-
Gabriella von Sjuard, buvusi Hogvartso profesorė, naujoji Magijos ministerijos ministrė atėjo į naująją darbo vietą. Šviesiai rudu paltuku apsirengusi jauna mergina atidarė sunkias ąžuolines savo naujojo kabineto duris ir apsižvalgė. Jau seniai nebuvo mačiusi tokio gražaus žalio interjero. Priėjusi prie darbo stalo, šviesiaplaukė pasidėjo ant kėdės rankinę, ant stalo padėjo kelis pieštukus bei plunksną. Atsidariusi stalčių peržvelgė, ar buvusi ministrė nepalikusi kokių nors daiktų. Von Sjuard mostelėjo lazdele ir visos dulkės, susikaupusios per kelias savaites, dingo ir kabinetas kone spindėjo ir atsidavė švara. Aukštakulniai nukaukšėjo į kitą, tikriausiai svečių priėmimui skirtą kambarį ir delnu perbraukė stalo paviršių.
Gabriella išties džiaugėsi, kad gavo šią darbo vietą. Mergina šyptelėjo. Buvusią profesorę sudomino gyvatės ant židinio (buvusi klastuolė jautė savotišką simpatiją gyvatėms). O man čia patiks... pagalvojo Gabriella ir nuėjo prie savo darbo stalo.
-
Egzistuojanti magija buvo ne tik Hogvartse, burtų ir kerėjimo mokykloje, bet ir magijos ministerijoje. Tą pastebėjo tamsiaplaukis neseniai įsidarbinęs magijos ministerijoje. Tyliai, leisdamasis liftu iš dešimto aukšto į pirmą aukštą, tvirtai laikėsi už rankenos. Kita ranka prilaikė juodą, odinį portfelį. Kuris buvo kimšte prikimštas visokių dokumentų su bylomis, teismų nuosprendžiais. Išties, per trumpą laiką kiek padirbęs jau greitaibsusikaupė šūsnis dokumentų. Galiausiai, moteriškam balsui paskelbus, jog jau nusileido į pirmą aukštą, jis ramiai išėjo iš jo. Įprasta jo darbinė uniforma buvo nepriekaištinga. Mantija juodos spalvos su prisiūtu magijos ministerijos ženklu. Po mantija glūdėjo balti trumparankoviai marškiniai. Juodos, kiek laisvokos kelnės ir vyriški, odiniai batai. Pamažu artėdamas prie ministrės durų jis giliai įkvėpė ir pastukseno į duris. Širdis šiek tiek pašėlusiai daužėsi, stengdamasis elgtis kuo neįprasčiau, jis pravėrė didžiules, ąžuolines duris. Įėjęs, jo nuostabai užsidarė durys ir jis pastebėjo ministrę šiam kabinete. Ir jis stengdamasis kuo mandagiau paklausė:
- Laba diena. Jūs, mane kvietėte užeiti?
-
Tyliems lietaus lašams barbenant į Magijos Minsiterijos langus, naujoji magijos ministrė Gabriella von Sjuard sėdėjo jaukiame savo kabinete, su arbatos puodeliu ant stalo ir krūva popierių po ranka. Mergina skaitė pranešimus, prašymus, laiškus bei kitus popiergalius ir dėliojosi į krūvas, pagal laiką atsakymui. Išgirdusi beldimą, buvusi profesorė kilstelėjo galvą ir pamatė pro duris įžengiantį vaikiną.
- Laba diena, - pasisveikino jo nusišypsodama ir pakildama nuo stalo. - Kviečiau, prisėskit, - pakvietė ji ir mostelėjo burtų lazdele. Po akimirkos vaikino rankose taip pat garavo šiltas skanios arbatos puodelis (būtinybė tokiu bjauriu oru). - Jūs Cody Tallbot, naujas Magijos Ministerijos darbuotojas, taip?
-
Po ištarto magijos ministerijos darbuotojo klausimo aplinka nejučiomis pasiketė; visas kambarys kuris buvo įprastai triukšmingas tapo tylus. Net augalai išsižioję nuščuvo. Popieriai taip pat ramiai tysojo kur papuola. Jaunasis darbuotojas stovėjo apsuptas skleidžiamo kabineto auros. Dėmesingai pažvelgęs pro langą pastebėjo, jog pradėjo lyti. Kapt. Kapt. Šaunu, lietaus lašai sužadina susikaupimą. Trumpam taip pagalvojęs, jis greitai sulaukė pačios ministrės atsakymo. Gavęs leidimą (o gal įsakymą?), Cody ramiai atsisėdo ir pasidėjo šalia savęs ir kėdės ant žemės savąjį darbo portfelį. Greitai jis jau rankose laikė garuojantį puodelį sklidiną šiltos arbatos:
- Taip, aš Cody Tallbot. Kuo galiu padėti? - jo ypatingai žemas balsas vėl nutylo. Sakinį užbaigė mažu gurkšneliu iš karštojo gėrimo.
-
Gabriella von Sjuard taip pat pasuko galvą į lango pusę ir atsiduso - lietus niekada nebuvo jos mėgstamiausias oras. Tiksliau, lietus ją liūdino ir kėlė blogą nuotaiką. Mikliai, nerūpestingu judesiu mergina perbraukė per šįkart natūraliai tiesius plaukus ir šyptelėjo naujajam Magijos Ministerijos darbuotojui.
- Papasakok man apie save, - paprašė šviesiaplaukė ir užsikėlė koją ant kojos. - Ir kokie tavo planai, užėmus tokią vietą Magijos Ministerijoje?
Magijos ministrė mėgavosi nuostabiu karštos kavos skoniu, jai kava buvo tarsi priešnuodis nuo blogos nuotaikos. Dar vienas gurkšnis ir Gabriellos veide švietė jau gyva šypsena, o akys maloniai spindėjo. Gal kava ir nėra stebuklingas dalykas, tačiau merginą jis veikia magiškai.
-
Užsikėlęs koją ant kitos kojos jis ramiai mąstydamas ėmė supuoti palei skambančios muzikos takto ritmą. Gal ir visai nebloga yra arbata. Pakėlęs galvą tariamai nusišypsojo ir pagyrė:
- Kaip matau, neblogai išverdate arbatas. Bent jau tokiu mano manymu, - kiek pagyręs jis atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį į vieną tašką. Netrukus pasijuto užkluptas dėl netikėtų magijos ministrės klausimų. Po velnių, turėjau tai numanyt. Bet nieko tokio, sugalvosiu ką nors įtikinamo. Greitai sumetęs jis ėmė kurpti atsakymus mintyse ir po valandėlės, kuri atrodė lyg amžinybė, prabilo:
- Na, aš domiuosi kriminalistika. Skaitau netgi tokio tipo romanus, - nutaisęs ganėtinai rimtą veidą jis vėl toliau tęsė. - Taip pat man patinka niūrūs orai. Šiaip daugiau neturiu nieko papasakot apie save? - kiek kukliai jis pridūrė ir ėmė vėl gurkšnoti arbatą neatsakydamas į kitą klausimą.
-
Gabriella kilstelėjo antakį ir skvarbiai pažvelgė vaikinui į akis. Ar jis su manimi bando flirtuoti? pagalvojo šviesiaplaukė, bet nieko nesakė ir užsimetė koją ant kojos. Maniau, kad mes čia tik darbo reikalais...
- Hmm, dėkui, - šyptelėjo puse lūpų von Sjuard ir pastatė puodelį ant tamsaus medinio stalo. - Manai, kad kriminalinių romanų skaitymas tau padeda pasiruošti darbui Magijos Ministerijoje, ar aš ne taip supratau? - ministrės antakis vėl pakilo. - Supratau...
Gabriella pažvelgė į tyliai langu žemyn tekančius lašelius. Jie sudarė savotišką užuolaidą ir visai ramino. Gabriella atsiduso ir patrynė smilkinius - jos dieną bandė sugadinti galvos skausmas.
- Na, o ką tikiesi palikti po savęs Magijos Ministerijoje? - dar kartą paklausė von Sjuard ir švelniai nusišypsojo Cody.
-
Kiek tylus ir susimąstęs vis žvelgė į langą. Į aprasojusį stiklą, juo leidoai vandens lašai, kurie vis nugarmėdavo link žemės.
Pakėlęs smakrą jis pažiūrėjo link rankinio laikrodžio žvelgdamas ar niekas neatėjo link jo kabineto. Laikrodis ir nebuvo jau toks paprastas, tačiau neįsigilino į tai kuom skiriasi žiobarų ir burtininkų laikrodžiai. Gi, vis dėl to sėdi priešais ministrę. Pajutęs įsmeigusį į jį žvilgsnį jis stengėsi nieko negalvoti. Paskui dar man mintis išgirs. O kam to reik.
- Įtvirtintą saugumą ar teisingumą, - kiek sumirksėjo jaunolis ir sunėrė pirštus. - Gal galėčiau jau eiti? Manęs ir kiti darbai laukia, - mandagiai paklausęs paaiškino jis. Laisvąja ranka siekė juodojo portfelio rankenos ir greitai dingti iš čia.
-
Fasiras von Sjuardas, naujasis Anglijos magijos ministras, nekantriai atrakino savo kabineto duris. Tiesą sakant, tik Hogvartsą pabaigusiam vaikiui dar buvo sunku patikėti savo netikėta sėkme rinkimuose, nuo to net galva galėjo apsvaigti - o gal dar per anksti į tokią balą įšoko, o gal dar reikėjo įstoti, studijuoti, kažką daugiau baigti, kažko daugiau išmokti, įgyti patirties, ir jau tada tik bristi į liūną... Bet gyvenimo vingiai sumėtė kitaip ir štai - septyneriems metams buvo paskirtas sėdėti čia.
Juodaplaukis, balto veido vaikinas išsyk persitvarkė ankstesnės ministro pareigas užėmusios politikės kabinetą ir atsisėdo už rašomojo stalo, perbraukė per jį ranka. Vis dar buvo klaikiai sunku patikėti.
Gaila, kad jo nemato Ravenas. Gaila, kad juo nebegali didžiuotis mama. Gaila, kad Solveiga niekada neatvers šito kabineto durų, ignoruodama, jog jos vyresnysis brolis yra vienas įtakingiausių asmenų Anglijoje.
-
Žmonės sako, kad gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Sunku būtų tai įsivaizduoti tiesiogiai, ne perkeltine prasme. Tai sako norėdami pabrėžti, kad gyvenime daug kas keičiasi. Palyginus su tuo, kad kitiems tas aukštyn kojom skaitosi pasikeitęs dienos rėžimas, Amnetos gyvenimas vertėsi ir vertėsi, sukosi, bėgo ir nė nekėtino sustoti. Hogvartsas dabar atrodė višta perekšlė, susigūžusi ir priimanti visus norinčius po savo sparneliu. Kudakuodavo sau tyliai, bardavo savo vaikus, bet visi sau gyveno linksmi ir patenkinti. O dabar viskas keitėsi. Ką reiškia išlipti iš to rožėmis kloto muilo burbulo (ar vištos gūžtos, čia jau kaip jums labiau patinka) sužinojo ir Claudie. Darbas Magijos Ministerijoj, stresas dėl sesers ir tokie panašūs dalykai darė savo. Todėl galėjai pamatyti Claudie Amnetą, MM6 lygio darbuotoją pėdinančią Ministerijos koridoriais. Linksma ji atrodė pirmuosiuose kursuose. Vėliau vaikščiodavo kiek susimąsčiusi, galvodama apie svarbius ir nesvarbius dalykus. Tad tuo ji ir nelabai skyrėsi nuo dabartinės Clau.
Taip jau nutiko, kad buvusiai grifei teko eiti netoli nuo Magijos Ministro kabineto. Šiaip gan keista, kad ją išvis priėmė dirbti čia. Greičiausiai tai buvo dėl to, kad naujinosi Ministerija, labai trūko darbuotojų. Kaip kitaip būtų priėmę patirties neturinčią ir dar visai neseniai baigusią Hogvartsą mergiotę? Turbūt pasiūstų mokytis metus ar daugiau ir tik tada leistų laimę čia pakliūti. Magiškasis transportas... Na, nepasakytum, kad rudaplaukė labai ką nors jautė transportui, daugiausiai buvo susidūrusi su šluota, kai žaidė kvidičą ir pripažinkim, tada visiškai nesisekė. Kodėl šį departamentą pasirinko? Nežinia. Kas pirmasis šovė į galvą, to ir paprašė. Tad dabar domėjosi įvairiomis transporto priemonėmis ir stengėsi ką nors daryti.Stengėsi. Tik klausimas ar jai tai pavyko.
Artėjant prie Ministro kabineto, ji įsitempė. Tikiuosi, kad jis nesužinojo apie tą įvykį su miego eliksyru. Mintyse Amneta meldėsi. Vakar atsikimšo buteliuką su skysčiu ir susipylė visą turinį į arbatą. Dar prieš apankant Džesė jai buvo išvirus šio skysčio ir pasakė, kad jis nuo galvos skausmo. Clau nelabai ja pasitikėjo, bet nusprendė viską keisti ir kaip nors susibendrauti su sese. Patikėjo naiviai. Užmigus buvo geram trejetui valandų - ne taip jau ir lengvai įveiksi eliksyrą. Et, sesutė... Mergina neįsiklausė gerai į Jasminos žodžius ir va - ana prarado regėjimo dovaną. Nors Diana nekaltino sesers, bet ką vyresnėlei žinoti? Mažė nemato ir taškas. Nebesuvedžios jos dabar - nebe mokinė yra.
Kabinetas vis artėjo. Tu tik praeisi ir viskas. Nieko juk nenutiks. Liūdnos akys buvo įsmeigtos į grindis. Bet ar jos buvo medinės, ar dengtos plytelėmis, iki Amnetos smegenų informacija nenuėjo. Visos mintys sukosi apie Jasminą, kaip jai būtų galima padėti ir net sekundėlei miego eliksyras išgaravo iš galvos.
-
Fasiras von Sjuardas buvo gana naujas žmogus Magijos Ministerijoje. Tiek pareigose, tiek šiame skyriuje, tiek apskritai Ministerijoje kaip institucijoje. Ir keistai jaunas žmogus, atrodo, vos spėjęs apsiprasti pačiame gyvenime, o jau įsigrūdęs į tokią erdvę. Neseniai baigęs Hogvartsą. Na, bet, sako, kad jauni žmonės esti kaip žiurkės ar gripo virusas - prisitaiko greitai ir be didelių problemų, prasiveržia bet kur, kur tik atsiranda reikalas. Ko gero, ir šis juodaplaukis jaunuolis gana protingomis, gilaus žvilgsnio auksinėmis akimis nebuvo išimtis. Praėjo - pagalvoji? - į pačius Ministrus. Ir, tiesą sakant, čia buvo sudėtinga gyventi ir dirbti. Ne tik darbo kiekio, atsakomybės bei įkyrių žurnalistų aspektu. Pasirodo, ankstesnė Anglijos Magijos Ministrė buvo ta pačia pavarde kaip ir Fasiras - ir tai, be abejo, niekam nepraslydo pro akis. Tokiu būdu Fasiras vėl gavo per prievartą būti žmonių susiejamas su žinomu Hogvartso profesoriumi, eliksyrininku von Sjuardu - savo tėvu, kurio nebenorėjo pripažinti. Dėl asmeninių priežasčių. Todėl į pašaipius klausimus ta tematika atsakydavo arba tyla, arba temos nukreipimu, arba kažkuo, kas priverstų patį begėdį pletkų nešiotoją paklausėją nutilti. Nors ir nesusidorodavo - ech, tat būtų nesąžininga ir negražu, kalbant atvirai.
Gerai, kad yra toks šaunus žmonių išradimas kaip pietų pertraukėlės. Tokiu metu Ministras išnirdavo iš savo kabineto ir išeidavo pasižmonėti, pasidalinti su kolegomis, kurių šiuo metu pirmajame Ministerijos lygyje ir skyriuje buvo mažokai ((cha cha)), sumuštiniais, arbata ar sausainiais. Šiuo metu Fasiro pietų pertraukėlė jau buvo beslenkanti į pabaigą, todėl jis stovėjo savo kabineto tarpduryje ir vaišinosi vienos aurorės iš antrojo skyriaus sausainiais bei klausėsi trumpai atpasakojamo paskutinės aurorų misijos pranešimo, kadangi pats buvo prašęs informacijos apie nusikaltimus - juk Magijos Ministras dažnai turėdavo dalyvauti ir svarbiuose Vizengamoto posėdžiuose. Nors šių irgi per tokį trumpą ministravimo laikotarpį tiek ir tebuvo.
Aurorei baigiant pasakojimą Fasiro akį patraukė mergina, lekianti koridoriumi pro šalį.
- Supratau, ačiū tau, - tarė Ministras aurorei ir šiai pasišalinus riktelėjo ir pamojavo merginai. ,,Kaži, ar nepasivaideno? Čia Claudie?" - paklausė savęs Fasiras. - Ei, ar čia...? Claudie, čia tu? - paklausė jis ir skubiai žengtelėjo kelis žingsnius į priekį, kad tą merginą matytu veidu pasivytų. Jai atsigręžus Fasas šyptelėjo.
- Labas... - pasisveikino Fasiras ir sutriko, suabejojęs, kuo pradėti pokalbį. - Ką tu čia veiki?
Tiesą sakant, turbūt jau neatsiminė, kada paskutinįsyk matė Claudie. Atsiminė, kad anuomet ji buvo Grifų Gūžtos koledžo - na, ir jo koledžo - prefektė. Dirbo su Edgar. ,,Ar kartu baigėm, ar ne kartu?" - suabejojo Fasas.
-
Kartais atrodo, kad viskas vyksta atvirkščiai. Kad ir kaip stengiesi, postas antrodo neįdomus ir pilnas beprasmių žodžių. Mintys sunkiai išsidėsto, nežinai gerų palyginimų. Tai va. Nori kaip geriau, išeina kaip visada. Clau irgi norėjo, kad būtų geriau, bet va. Nepastebėta neliko. Mintyse jau beveik buvo narvelyje - Ministro kabinete ar Teismo salėje teisiama dėl savo pačios klaidų. Lyg nenorėdama pamatyti (greičiausiai pikto) Ministro veido, atsisuko gan lėtai. LABAI lėtai. Net kiek sulaikė kvapą, tikėjos būt iš karto prigauta.
-Taip, čia aš,- pabandė įžiūrėti magų vadovo veido išraišką. Ir ši pasirodė per daug maloni bausmei. Tai gal nežino? O švenčiausieji voriukai, kad taip būtų!.- Sveiki.
Magijos Ministrą Amneta visada įsivaizdavo kaip labai oficialų pagyvenusį (cha! O dar gal ir paaiškės, kad Ministras už ją ir jaunesnis) žmogų, kuris mintinai iškalęs visus įstatymus ir vien jais kalba. Fasiras von Sjuardas atrodė visiškai kitaip. Visiška priešingybė nusistatymams. Visgi ir vadovai yra žmonės. Rodės, kad turint tokį ministrą visas valdymas gali labai pasikeisti. Tik dar nežinia į kurią pusę. Gal ministras yra žudikas maniakas ir priims įstatymą, kad reikia nukirsti kuo daugiau žmonių galvų? Clau tikrai nemanė, kad von Sjuardas yra koks sadistas, bet šiais laikais iš žmonių gali tikėtis bet ko. Va žiūrėk ir žmogus, kurį kadaise palaikei vienaragiu (nu Claudut, užmiršk tą kartą, kai prisilakei eliksyrų) laikys peilį po gerkle. Arba prisimins viduramžių kankinimo įrankius ir įsitaisys kokį savo kabinete. Na ir nieks nepastebėtų kaip dingtų vienas ar kitas žmogus, kuris buvo įkištas į kažką panašaus į sarkofagą, kurio viduje daugybė aštrių smaigalių...
-Na... Dirbu..?- atsakymas nuskambėjo beveik kaip klausimas, kuris baigėsi merginos mintyse - ir jau spėjau prisidirbti.
Amneta sekundėlę suabejojo, ar pietų pertrauka nepasibaigė ir Fasiras jos dėl to ir klausia. Bet ne. Akys užfiksavo dar kelis laisvai einančius žmones, tad pertrauka tikrai nesibaigė. O jeigu jis nežino, kad aš dirbu? O visi švenčiausieji vorai, voriukai ir voreliai, kad tik taip būtų!
-
Fasiras kilstelėjo antakį, išvydęs tokį keistą Claudie elgesį ir prajuko. Tas sulėtintas atsigręžimas pasižiūrėti, kas tave pašaukė, priminė tik prastas komedijas ir neblogus siaubo filmus, todėl Fasiras nežinojo, kaip tai vertinti, nors bet kokiu atveju pasijuto nejaukiai - tiek dėl savo rasės, kad ją kur galas, tiek dėl nelabai vykusio savo humoro jausmo. Na, kaip jau neatsimenu, koks įžymus žmogus ar padaras pasakė - sarkazmas yra žemiausia humoro rūšis. Na, bet vienintelė, kuria Fasiras mokėjo juokauti. Beje, feisbuke kažkada rašė, kad intelektualai dažnai esti siaubūnai sarkastai, tai galbūt tai yra geras dalykas, kalbant apie Fasirą.
- Ar tu manęs nebepažįsti? - nustebo ministras, išgirdęs tokį pagarbų kreipinį. Iš paskos šiai frazei per gerklę perėjo ir keistas kartėlis - taip, kai užimi tokias pareigas ir po rinkimų tavo besišypsantis ar rimtas ir daug žadantis veidas (ko žadantis - jau kitas klausimas) atsiduria visos šalies padorių laikraščių viršeliuose, jau gali nebesitikėti, kad žmonės tave traktuos kaip kitą paprastą žmogų. Kita vertus, von Sjuardas juk niekada ir nebuvo žmogus, na, paprastas, normalus žmogus. Bet sprendimas ateiti dirbti į tokį postą visgi reikalus dar labiau pablogino, kaip ir akivaizdžiai matome šiame RPG.
- O, nežinojau... Kur dirbi? - paklausė Fasiras. Susigriebė, kad šis klausimas turbūt nuskambėjo nelabai taktiškai. - Na, turiu minty, tu čia, Ministerijoje? - perklausė ir suprato, kad tai situacijos visiškai nepataisė, nei kiek. Vyras pastebėjo dalį darbuotojų, pamažėle traukiančių atgal į savo darbo urvus - į kabinetus ir į skyrius. Prie netoli esančių durų į liftą susitelkė nedidelis būrelis žmonių - vieni juokėsi, kalbėdamiesi su kitais, kiti aptarinėjo kažką rimtesnio. Fasirui pasirodė, kad kelissyk iš tos minios žmonės mostelėjo ranka į jį - ech, buvo aišku, apie ką ėjo kalba bent viename iš ten vykstančių pokalbių.
- Gal nori užeiti? Ar skubi? - paklausė ministras, mostelėdamas ranka į savo kabinetą pro pravertas duris. Užsimiršęs nuleido kairėje rankoje laikytą tuščią padėklą, kuriame anksčiau buvo susidėti sumuštiniai, ant grindų pažiro trupinėliai. Jaunuolis norėjo nusikeikti, bet prisiminė, kad visgi yra ministras ir galimai kiekvieną sekundę stebimas, todėl tik atsiduso. ,,Tiek tos, tam čia ir dirba valytojai." - pamanė jis.
-
Na, rodės, kad tas miego eliksyras garavo iš galvos ir Fasiras von Sjuardas apie tai nieko nenutuokė.
-Kur čia nepažinsiu žmogaus, kurį trečiam kurse prisigėrus eliksyro pavadinau vienara...- tik dabar susiprotėjo ką sako, bet nebebūtų kaip nors šito ištaisius, tad liko tik pabaigti sakinį, paskutinį skiemenį lyg atskiriant nuo visų kitų.- Giu.
Dabar Amneta jau pati norėjo savavališkai įlipti į tą dygliuotą viduramžių sarkofagą ir būti nukankinta. Užmigti darbe - viena, o Magijos Ministrą pavadinti vienaragiu visai kas kita. Ilgas ir plepus liežuvis jau ne pirmą kartą įklampina Clau į bėdų pelkę. Nors nusikirsk tu tą liežuvį ir gyvenk sau ramiai, bet ne. Kada nors juk prireiks kalbėti, o be liežuvio tai nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma.
-Taip, Ministerijoj. Šeštam skyriuj,- vis dėl to vorai išklausė mano maldas. Dėl klausimo ar nori užeiti, sekundėlę padvejojo. Kvaila mintis, kad von Sjuardas kabinete turi viduramžių kankinimo įrangą vos neprajuokino buvusios liūto koledžo moksleivės, bet ši kažkaip susitvardė. Nelabai viliojo mintis eiti į ministro kabinetą, bet skaityti šluotų pradžiamokslius (atsiprašau, apie šluotas pažengusiems) nesinorėjo dar labiau. Na, panelė Peloquin užmušt neturėtų.- Ne, neskubu.
Amneta įžengė į von Sjuardo Nuodų ir Vaistų karalystę kabinetą. Pats pirmas pastebėtas objektas buvo mažutis kaktusas. Kodėl? Ne todėl, kad tai buvo augalas. Claudie kiek prisibijojo, na tiksliau vengė kaktusų nuo pirmojo kurso, kai per integruotą žiobarotyros ir herbologijos pamoką nukentėjo nuo vieno. Tokio didelio, spygliuoto, laidančio nuodingus spyglius it ietis į visas puses. Tada teko apsilankyti ir ligoninės sparne, kur jai pagalbą suteikė... Aha, pati Magijos Ministo motina. Ar ne per daug sutapimų, Clau? Darbuotoja kreivokai žvilgtelėjo į tą mažą pavojaus kopiją ir atsisuko į Fasirą. Vienaip ar kitaip, čia buvo kitokia atmosfera nei koridoriuje. Gal labiau rimtesnė, paslaptingesnė ir dvelkianti senove. Įvairūs ornamentai, dokumentai ir užrakintos spintos (gal ten laikoma ta dėžė su aštriais smaigaliais?) tikrai darė savo. Tamsiaplaukė pasijuto beprotiškai kvaila ir netinkančia čia būti. O ko gi norėti - čia ne profesorė Khanna, kurios kabinete viskas ryšku, o nosį kartais net riečia per stiprus smilkalų kvapas. Kitokios pareigos, kitoks žmogus, kitoks ir kabinetas.
-
Fasiras vis dar su šypsena pabandė atsiminti, apie ką kalba Claudie. Kada ji jį palaikė vienaragiu? Ar tai buvo jo pravardė? Ne, negali būti. Jis tikrai tai būtų atsiminęs. Plius, jeigu jis kada nors būtų turėjęs pravardę, turbūt žurnalistai ją būtų išknisę ir parašę laikraščiuose pačią pirmą jo atėjimo į Magijos Ministeriją dieną. Tada... Kas tai buvo?..
Prisiminimas bumbtelėjo į galvą kaip bokso kriaušės smūgis į veidą, kai trenkus į ją ji atšoka, o po kelių sekundžių, tau besididžiuojant savo jėga, grįžta ir vožia tau iš visų jėgų - ir ne tik į veidą, bet ir į savigarbą bei išdidumą. Tai buvo Grifų Gūžtos šventė. Ar mokslo metų pabaigos, ar pradžios, von Sjuardas nebeatsiminė. Bet kuo puikiausiai atsiminė savo per visą Uždraustąjį Mišką neštą pintą krepšį, pilną įvairiausių eliksyrų. Ko gero, visi buvo haliucinaciniai, bent jau jų veiklos pobūdis atitiko...
Fasiras pasipurtė, šypsena nuo jo veido buvo pasišalinusi - išdavikė, pabėga išsyk, vos tik kas negerai, niekada nelieka palaikyti. Na, praktiškai niekada. Pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, kai tavo broliui, draugui, sūnui ar dar kokiam svarbiam žmogui yra visiškos šakutės, bet tu vis tiek jai padrąsinančiai šypsaisi ir meluoji (arba ne), kad viskas bus gerai. Deja, šįkart niekam šakučių nebuvo, todėl ir šypsenai priežasčių užsibūti nebuvo. Ir net Ministras negebėjo jos prisišaukti iš ten, kur ji dabar buvo.
- Atsimenu, smagu tada buvo, - nejaukiai linktelėjo Fasiras. Ko gero, kaip ir Claudie, jaunuolis griebėsi kalbos apie darbą kaip skęstantis žiogelis šiaudo. - O, netikėta mažumėlę... Nemaniau, kad į ten pasuksi, - tarstelėjo Fasas, praleisdamas merginą į savo tvirtovę ir uždarydamas duris.
,,Kodėl aš ją išvis čia pasikviečiau? Ar Peloquin nepyks, ar kokia ten jos pavardė..." - pamintijo Fasas.
- Tai kaip tu begyveni, kas naujo po Hogvartso baigimo? - kreipėsi Fasas, pastebėjęs sumišusį Claudie žvilgsnį. - Patinka? - kažkodėl gana niūriai šyptelėjo jis, supratęs, kodėl ji taip nustebusi žvalgosi. Bent įtarė suprantąs, numanė. Ką gi, ir iš tikrųjų kabinetas buvo pasikeitęs nuo paskutiniosios jo savininkės - Gabriellos von Sjuard. Išnyko visos rožinės ir jaukios spalvos, išnyko kitos smulkmės...
-
Regis, akimirksniu pralėkė vasara ir atkeliavo ruduo, kuris Edgar'ui buvo kiek keistokas. Keistas buvo vien dėl to, jog jis buvo savo namuose, o ne Hogvartse, kurį baigė šiais metais. Vaikinas jau buvo pripratęs prie aplinkos, kur knibžda daugybė burtininkų ir raganaičių, susirinkusių tobulinti savo žinias. Dabar buvo per daug ramu. Bent jau buvusiam Grifų Gūžtos koledžo atstovui.
Šiuo momentu, nors ir buvo apsuptas kitų magijos atstovų, jie nebuvo Hogvartso moksleiviai ar jo personalas. Taip buvo todėl, nes juodaplaukis žingsniavo Magijos Ministerija, kurioje kas buvo susirinkę su savo problemomis, kas dirbo. Jeffter'is buvo vienas iš tų turinčių problemų. Keliavo į pirmąjį ministerijos lygį, pasišnekučiuoti su ministru, nes manė, kad jei kas šis nukreips jį tinkama linkme. Jautėsi gerai ir tuo pačiu metu kiek nejaukiai. Jį ramino, jog pagaliau galės nusimesti akmenį nuo nugaros neštą tiek ilgai, tačiau buvo kiek sutrikęs, kad apie tai greičiausiai sužinos pats ministras. Na, kad sužinos ministras, tai gal būtų dar ir ne itin svarbu aštuoniolikmečiui, bet tas faktas, kad ministras yra jo krikštasūnis glumino. Nenorėjo jo nuvilti, bet keliauti su tuo, kas slėgė kelis metus nebegalėjo. Be to, savos reputacijos sugadinimas Fasiro akyse, kaip pats Edgar'as manė, būtų savotiška tai, ko jis nusipelnė. Juolab nenorėjo apsimetinėti kažkuo kuo nėra, todėl nenorėjo, kad ir kiti manytų apie jį klaidingai.
Vos tik priėjęs prie kabineto durų suspaudė kumštį ir stipriai juo padaužė į duris. Nelaukė jokio atsakymo, leidžiančio užeiti. Iškart palenkė durų rankeną ir pravėręs duris, žengė per jas.
- Opapa..,- ištarė pusbalsiu vietoj pasisveikinimo, kai išvydo ne tik buvusio koledžo vadovo sūnų, bet ir buvusią kitą bendrakoledžę Claudie. Įdomu ką ji čia ji veikia? iškart kilo klausimas. Tas buvęs, prieš tai minėtas sutrikimas, būtų buvęs dar didesnis, jei jaunuolis būtų žinojęs, kad Claudie ir dar dalis jam pažįstamų veikėjų dirba būtent čia.
- Sveiki,- kiek atsitokėjęs pagaliau pasisveikino užverdamas duris.
-
Tai, kad von Sjuardo veido išraiška pasikeitė, vertė Clau susimąstyti. Kas dar nutiko tą dieną? Paklausė savęs to klausimo, kurio turbūt paklaustų dauguma. Atsakymas buvo visai netoli, vos už kelių kitų prisiminimų, kuriuos reikėjo nustumti. Silvija von Sjuard. Nežinia kaip viską regėjo Fasiras, bet tai, kad ieškojo savo mirusios sesers įstrigo gerai į atmintį. Viena smulkmena (ar esminis dalykas), o tiek reiškia... Melas, kad tą kart buvo smagu pasijuto labai. Dieve mano, kur man tą liežuvį dėt neužgaunant žmogaus? Tiesa, ji pati irgi pasijuto kalta ne tik dėl to. Pati sielojos dėl sesers taip, kad turbūt daugiau nebuvo įmanoma (juokauju, įmanoma. Pažiūrėkit į Clau mamą), kad ir pati užmiršo, jog būna ir baisesnių likimų. Kaip Magijos Ministro sesers likimas... Na, nežinojo tikslios priežasties, labai ir nesigilino, bet faktas yra - ana po žemėmis miega ir greičiausiai ne dėl natūralios mirties.
-Aš ir pati nesitikėjau ir tikrai nebūčiau pasakius, kad bandysiu ten dirbti,- pratęsė mintį.- Gyvenu kaip gyvenu.
Amneta šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais. Nenorėjo pradėt bėdų turgelio, kuris garantuotai prasidėtų, jei tik užsimintų apie kokią nors problemą. Prieš atsakydama į kitą klausimą dar sykį žvilgtelėjo į kabineto sienas. Taip, jai patiko pats kabinetas. Jei ne tas mažas, bet spygliuotas kaktusas, tikrai būtų viskas daug geriau. Gal net pati atmosfera būtų visiškai kitokia. Šis augalas lyg skleidė liūdesį... Kokia nors kita gėlytė būtų labiau tikusi, bet ne jos darbas Ministrui nurodinėti.
-Labai gražu,- norėjo dar kažką pridurti, bet jos dėmesį patraukė atsiveriančios durys. Sekundėlę sudvejojo ar akys jos neapgauna, ar ji nesapnuoja. Taip, pro duris įėjo žmogus, kurį mažiausiai tikėjosi čia pamatyti - Egar'as Jeffter'is. Tiesa, kiek išsiplėtė merginos akys, bet šioji visai nenorėjo atrodyti sutrikus. Na, iš įpročio beveik pagalvojo, kad vis dar yra Hogvartso mokinė ir kaip nors prasižengė ar neatliko prefektės pareigų. Clau visada jautė pagarbią baimę šiam žmogui. Ir labai nenorėjo iš jo išgirsti pikto žodžio.
-Sveikas, Edgar,- stabtelėjo, nes nelabai numanė ką dar reiktų pridurti.- Nenumatytas buvusių grifų susitikimas?
Claudie leptelėjo tai, kas buvo ant liežuvio galo ir nuoširdžiai pasimeldė Vorų Odinui, kad nebūtų prišnekėjus nesąmonių ar kitokių pievų. Ar nenusprendė grybauti ir pjauti kokio nors grybo. Ar grifo. Ar papjauti gripą, kuriuo tuoj visi pradės sirgt.
-
Fasiras von Sjuardas stovėjo šalia savo rašomojo stalo, priešais Claudie. Vengė ne darbo metu sėdėti savajame krėsle - tas labai jau oficialiai ir šiurpiai atrodydavo, paties jaunesniojo von Sjuardo manymu. Vengė ir atsiremti į stalą nugara, nes tai jam primindavo tėvą. Todėl veikiau kartais atsisėdavo ant stalo, nors kaip Ministras tai darydamas turbūt atrodydavo keistai. Nors kaip Ministras Fasiras ne itin rūpinosi savo įvaizdžiu. Nors gal ir rūpinosi - visuomet toji griežta šukuosena, švariai nuskustas veidas, šypsena, ech... Kaži, ar tai ministriškas įvaizdis.
- Nu matai, kartais gyvenimas sunešioja ne į ten, kur nori, - šyptelėjo Fasiras. - Aš irgi niekada nemaniau dirbsiąs čia, kalbant atvirai.
Tas sprendimas iš tiesų buvo mažumėlę netikėtas. Proga pasprukti, proga nuveikti kažką svarbaus, atsikratyti praeities šešėlių ir tėvo. Ir netgi gana žiaurus sprendimas, kaip dabar pamanė Fasiras. Jis atsisakė pripažinti tėvą tėvu ir nusprendė išvykti kuo toliau, kad daugiau jo nebesusitiktų, kad šis jam nesivaidentų ir Faso negraužtų keistai nubudusi jo sąžinė. Bet tėvui, kai pagalvoji... Juk Fasiro nuotrauka taip dažnai puikuodavosi ant laikraščių viršelių. Fasiro vardas ir pavardė buvo nuolat minimi. Sorenui irgi jį minėjo, garantuotai minėjo, ir gyrė. Tai turėjo būti klaiku. Bet Fasiras nesigailėjo ir negailėjo. Buvo tikras, kad jo sprendimas geras ir jis paspruko nuo savo praeities. Na, beveik tikras.
- Ačiū, - tarė jis.
Jaunuolis pažvelgė į duris keliomis sekundėlėmis anksčiau, negu į jas kažkas pabeldė - ir tie žingsniai, kurias pusvampyrio ausis užfiksavo, tos ausies savininkui pasirodė kažkur pažįstami. Štai, kas nutinka, kai pasidžiaugi kažką nuveikęs, pavyzdžiui, kaip dabar Ministras negiliai širdyje pasidžiaugė pabėgęs nuo savo praeities.
Fasas nustebo, kai jam net nespėjus įleisti besibeldžiančiojo, šis drąsiai pravėrė duris ir įžengė vidun. Fasiras jį pažino neišsyk. Ne dėl to, kad krikštatėvis būtų kažkuo labai jau pasikeitęs, bet turbūt todėl, kad visiškai nesitikėjo jo čia, Ministerijoje, dabar sutikti. O ko nesitiki - to nepripažįsti, kaip pastebėjo psichologai.
- Sveikas, Edgarai, - vis dar kilstelėjęs antakius pasisveikino Ministras, priėjo arčiau ir paspaudė ranką jam. - Netikėtai tu čia pasirodei... Kokios bangos atnešė tave čionai? - paklausė buvęs Hogvartso mokinys. Krūtinę užgulė bloga nuojauta, vėsumas, bet Fasiras to neišsidavė.
-
- Tai jau,- šyptelėjo tarsi pritardamas Claudie. Edgar'as mielai nebūtų atsisakęs savo koledžo susitikimo, kurio metu pasidalintų jau nebe mokinio įspūdžiais (nors šių dar ne tiek ir daug, juk praėjo vos tik vasara, kai jis baigė mokyklą), tačiau šiame, pagrindinio Magijos Ministerijos veikėjo, kabinete stoviniavo su visai kitais reikalais. Paspaudęs ministro ištiestą ranką, Jeffter'is neskubėjo atsakinėti į jo pateiktą klausimą ir patraukė arčiau stalo, kur buvo pora krėslų, skirtų prisėsti užklydusiems pas ministrą su reikalais.
- Nieko prieš?- klaustelėjo ir prisėdo. Žalios akys pažvelgė į Claudie. Akimirką sudvejojo ar aptarti rūpimus jam klausimus derėtų prie kitų žmonių. Bet dvejoti nebuvo ko. Jis nebenorėjo to slėpti ir iš tiesų jam buvo nė motais net, jei ir visas pasaulis sužinotų apie šį nutikimą.
- Taigi.. Per vasarą išugdžiau savo, kaip animago gebėjimą, todėl norėčiau jį užregistruoti,- pradėjo jam rūpimu klausimu, bet ne tuo kuris buvo pagrindinis, - Ir kadangi tai padaryti manau nebus itin sunku, todėl pereikim prie esminio dalyko, kodėl aš esu čia,- giliai įkvėpė ir šyptelėjo lyg turėdamas kuo didžiuotis, nors visiškai nebuvo, bet norėjo išlikti pozityvus, kad ir kaip jau susiklostys jo likimas. Šiaip ar taip dėl tos priežasties pravaikščiojo paniuręs porą metų.
- Prieš trejus metus atsitiko toks dalykas ir taip, žinau.. Turėjau pranešti apie jį iš anksto, tačiau nepadariau ir tam turėjau keletą priežasčių, bet aišku, jos manęs nepateisina,- šypsenėlę užgožė rimtesnė veido išraiška, - Apie tai nelabai norėčiau kalbėti, todėl būtų gerai, jei paimtumėte mano mintis, prisiminimus ir visa tai peržvelgtumėte per minčių koštuvą. Manau tai daug suprantamiau viską paaiškintų, nei mano žodžiai..,- nutilęs kilstelėjo primerktas akis į krikštasūnį vis dar tebestybsantį prie durų. Kiek nejauku buvo juodaplaukiui atskleidinėti tai būtent jam, tačiau jis nusipelno tai žinoti, iš tiesų kiekvienas nusipelno ir Edgar'as nebeketino slėpti, tai kas galėjo būti labai negeras nutikimas jo gyvenime. Jis pats ne veltui buvo nusistatęs prieš blogą darančius žmonės, todėl įtardamas, kad yra padaręs ir pats blogo, norėjo, jog tai būtų išaiškinta ir atitinkamai įvertinta.
-
Amneta žvilgtelėjo į Edgar'ą ir supratus, kad ne taip jau ir nusišnekėjo lengviau atsikvėpė. Nusišnekėti šiom dienom darės vis paprasčiau, nežinia kodėl. Turbūt vėl užplaukė kokia nors banga. Žinoma, netiesiogine prasme. Supratus, kad bus čia nelabai reikalinga, Clau keliais žingsneliais atbulomis nuėjo arčiau sienos. Ačiū vorams, nieko nesudaužė, neužkliudė ar panašiai. Keista, bet gražūs sienos raštai buvusiai grifei atrodė pažeidžiami, lyg juos prilietus sutrupėtų, tad stengės neprisiliesti. Pastebėjo veriantį Jeffter'io žvilgsnį. Lyg paraginimas išeiti, bet pats tuoj pradėjo kalbėti, tad šešto departamento darbuotoja tiesiog stovėjo ir stengėsi nekristi į akis. Dar sykį apgalvojo išėjimą iš kabineto, bet jei labai būtų norėję, būtų ir išprašę. O ir smalsumas nugalėjo - ne kiekvieną dieną atsidursi Ministro kabinete. Nelabai gražu klausytis kitų pokalbių, bet turbūt jis nebuvo jau toks slaptas, jei balsu nieks neliepė išeit iš patalpos.
Edgar'as animagas? Amneta nebūtų įsivaizdavus, kad šis žmogus galėtų pavirsti kokiu nors gyvūnu. Na, nebent kokiu nors liūtu, smulkesnio ji nelabai įsivaizdavo. Iš nuostabos išplėstos Clau akys - daugų daugiausiai taptų paukščiuku. Silpnu, sugebančiu tik cypseti. Kokia zylute ar liepsnele. Na, greičiausiai magišku paukštuku, nes vis dėl to animagija yra magų galia. O jokios galios (be ypatingo nusišnekėjimo) Claudie Amneta neturėjo. Tad tik klausėsi kitų prefekto žodžių.
Kalbėjo jis lyg prasižengęs. Lyg bandantis pasiteisinti. Mergina nelabai suprato ką tokio galėjo padaryti Edgar'as, kad eitų pas patį Ministrą. Net nesapnavo, kad buvęs prefektas būtų galėjęs kažką padaryti netinkamai. Pripažinkim, Clau vis dar buvo vaikas, kuris ką tik pabaigė mokyklą ir visiškai nenutuokiantis apie gyvenimą. Dar žalias jame. Neįleidus šaknų į žemę ta mūsų Amneta, nepamačius sausrų ir liūčių, geriausiomis salygomis anksčiau gyvenus. O kiti du kabinete buvę žmonės kitokie. Buvo užgrūdinti gyvenimo, išmintingesi, tai buvusią grifę gąsdino. Prie jų jautės per kvaila ir gūžės kaip paukštukas sužeistu sparnu pamatęs plėšrų žvėrį.
Nežinia ko jau taip nenorėjo pasakoti Jeffter'is, bet apie minčių koštuvą buvo girdėjus nedaug. Tik tai, kad galima pamatyti prisiminimus. Nelabai teko su juo susidurti, nebent kartais per pamokas. Bet tada prisiminimai būdavo kruopščiai atrinkti, lyg su žiobarišku mikroskopu patikrinti. Sekundėlę net pyktelėjo, kad negaus sužinoti apie tą įvykį, bet priminė sau, kad ir taip daug reiškė būti čia. Tad akys tik bėgiojo nuo vieno iki kito grifo.
-
Fasiras uždarė savo kabineto duris. Netikėtai kilo pagunda jas ir užrakinti - ką gi, labai jau keistas šitas reikalas pasirodė. Bet rakinti duris būtų dar keisčiau, todėl jaunuolis atsiduso ir apsisuko į Edgarą ir Claudie.
- Be abejo, sėskis, - tarė Edgarui Fasiras, nors to turbūt net neprisireikė - kiekvienas šeimos ar šiaip artimesnis žmogus visada galėjo rasti vietą prisėsti kito šeimos nario ar artimojo kabinete netgi tada, jeigu šis yra kažkoksai labai jau svarbus ar įtakingas asmuo, pavyzdžiui, Magijos Ministras. Krikštatėvis turbūt tai ir žinojo - ir nesidrovėdamas klestelėjo.
- Šiek tiek netikėta, kad tapai animagu. - prisipažino von Sjuardas draugiškai šyptelėdamas, žengė prie Amnetos ir Jeffterio, atsitraukė ten pat stovėjusią dar vieną lankytojų kėdę - nenorėjo paversti šio susitikimo oficialiu, todėl į savąjį krėslą nesėdo.
- Kokiu žvėrim, jeigu ne paslaptis? - lyg norėdamas prablaškyti tylą, paklausė Ministras. -
Ir dėl šito jau reikės kreiptis į Magijos Ministerijos 4 lygyje esantį departamentą. Čia keliais aukštais žemiau, - paaiškino, nors paskui pagalvojo, kad tai vėlgi nebuvo reikalinga.
Mažumėlę nustebo, kad Claudie visą šį laiką tylėjo - atrodo, anksčiau ji mėgo daug šnekėti? O gal ir ne?.. Von Sjuardas prisimerkė, žiūrėdamas į stalą - čia tiek nedaug laiko praėjo po to, kai jis baigė Hogvartsą, bet šit - tokios smulkmenėlės jau ir išsikraustė iš atminties arba nuslydo į labiau apsiblaususį jos kampelį. O Edgaras, kiek proto galios leido atsiminti, visada buvo rimtas. Na, nebent tie reti atvejai - kai prisigėrė haliucinatų per tą patį vakarą, kai... Na, bet tai nesvarbu. Esmė buvo ta, kad Fasiras puikiai suprato, kad šįkart kažkas krikštatėviui ne taip. Jautė, kad ir Claudie, matyt, įkliuvusią į šitą reikalą visai atsitiktinai, tokie buvusio Grifų Gūžtos prefekto (kaip ir jinai) pareiškimai glumino.
Von Sjuardų vyriausiojo sūnaus kaktoje susimetė kelios raukšlės. Jis sulaukė, kol Claudie Amneta nusisuks, o Edgaro žvilgsnis smigs į jį ir tyliai, iškalbingai kryptelėjo galvą į ją, kilstelėdamas antakį bei žvilgsniu klausdamas, ar tikrai jos reikia šitame pokalbyje. Buvusiai prefektei pasisukus į Fasirą šiam sekundėlę kilo baimė, kad ši pastebėjo. Bet gal ne.
- Na... - sutrikęs sumurmėjo Fasiras, mąstydamas, kaip reaguoti į tokį Edgar'o pareiškimą. - Turiu Koštuvą, - trumpai tarė jis stodamasis. - Tau jo reikės dabar? - pasitikslino. Smelktelėjo kaltės jausmas - atrodo, su senais prisiminimais grįžinėjo ir senas įprotis kalbėti ne daugiau, negu yra būtina.
-
- Menka čia paslaptis manau, jei šiaip ar taip tai turi įregistruoti, tiesa? Vilku,- atsakė Edgar'as į kokį gyvūną jis yra galintis pavirsti ir tik linktelėjo galva jaunajam von Sjurdui taip patikindamas, jog suprato, kur turėtų kreiptis norėdamas įregistruoti save kaip animagą. Sekanti priežastis, dėl kurios čia buvo užklydęs, rodos, spėjo sukelti tam tikrą sumišimą tiek Claudie, tiek Fasirui. Keista įtampėlė tvyrojo kabinete, kurią vis labiau ir labiau didino visų rimti, gal kiek pasimetę ir nesupratimo prisikaupę čia esančiųjų veidai. Pačiam Edgar'ui keista buvo matyti tokius šių dviejų draugų veidus. Jie jam atrodė per jauni tam, jog būtų slegiami kažkokių rūpesčių ar problemų. Bent kiek jau teko susidurti su šiomis asmenybėmis Hogvartse, tai jas prisimena kitokias. Būtent dėl to pats juto keistą jausmą apgobiant jį. Dabar jautėsi tarsi pats krautų savas problemas kitiems ant pečių, o to jis niekada nebuvo linkęs daryti.
- Mini grifų susirinkimas, kaip minėjot, o nei torto neturit?- nužvelgė šypteldamas abu draugus. Ir taip, klausimas ne labai buvo į temą, tačiau bandė panaikinti tą kilusį susirūpinimą juo. Nors ir niekas neminėjo, kad jis kelia kažkam rūpestį, tačiau tą jautė.
- Manyčiau, jog tau reikės jo, o gal tavo darbuotojams. Nežinia kas ims tirti tų mano minčių,- gūžtelėjo pečiais, - Bet kuo greičiau viskas bus išaiškinta, tuo geriau bus,- pasitrynęs akis, žvilgtelėjo į Amnetą.
- O ko buvus prefektė tokia išsigandus? Sėskis,- su galva parodė į laisvą kėdę, - Tai kas gi dabar naujieji prefektai mūsų koledžo? Ar žinote?- Jeffter'is nusprendė pasinaudoti proga ir pasidomėti grifų reikalais, nepaisant to, kad prabėgo tik vos keli mėnesiai, kai jis baigė mokyklą. Dar sunkiai sekėsi suvokti aštuoniolikmečiui, kad jis jau baigė Hogvartsą. Bet ir suvokus tai, kažin ar neapsilankys mintys klausiančios, kaip sekasi Grifų Gūžtai, ar ji ir toliau skina titulas, nepalikdama nė menkiausio šanso kitiems. Aišku, tie klausimai apsiriboja ne vien atstovautu koledžu, bet kylą klausimų ir apie patį Hogvartsą, kaip jame šią minutę vyksta visas gyvenimas.
-
Amneta atidžiai it drugelius gaudykle gaudė visus žodžius. Dėl to, kad Edgar'as gali pavirsti vilku nelabai stebėjosi. Ne auksakailis liūtas, Grifų Gūžtos ženklas, bet plėšrūnas. Ne ne ne... Grifas nėra agresyvus, tiesiog labiau vertas tokio gyvūno, o ne kokio nors smulkaus vabzdžiūkščio, kaip Hario Poterio laikų žurnalistė Nepasėda. Radai su kuo lyginti. Mergina pasišaipė pati iš savęs. Ko jau ko, bet su ta žiurke palygintų nebent didžiausią priešą. O Jeffter'is tokiu nebuvo.
Tirti mintis? Ko jau taip prisidirbo, kad reiktų į jas gilintis? Viskas atrodė per daug keista. Trys buvę grifai Ministro kabinete bando lyg paslaptingą miglos šydą nuvyti ar bent jau atitolinti svarbų pokalbį, apie kurį nutuokė tik vienas iš jų.
Išgirdusi apie tortą Claudie jau norėjo eiti ir jo ieškoti (na, tortas ne lobis, surast būtų kiek lengviau), bet gavo kitą liepimą. Klestelėjo ant kėdės, greičiausiai naujut naujutėlaitės kaip ir kabineto interjeras.
-Prefektauja Klarė su mano sese. Jasmine pirma...- suprato, kad vos neišsidavė kas nutiko seseriai, tad greitai mėgino taisyti padėtį.- Pirma spėjus jau tiek daug prisidirbti. Daugiau nelabai ką žinau - niekada nemėgo daug pasakoti ar siųsti laiškų.
Tai buvo iš dalies tiesa. Taip, Džesė nesidalino viskuo su kitais, bet šį kartą laiškų nesiuntimo priežastis buvo visiškai kita. Reiks jai nupirkti automatinę plunksną. Gal tada bent kažką parašys. Meluoti grifams jai visai nepatiko, bet šį kartą mąstė, kad geriau neužsiminti apie visą tą košę, į kurią jaunėlė įklimpo. Žinoma, gaila sesers, bet iš dalies Diana ir pati prisidirbo. Ir jai, kaip ir Clau reikėjo pasimokyti palaikyt liežuvį už dantų. Vyresnėlės žodžiai kitus įžeidžia, o Jasminos palieka pačiai mergaitei nepataisomą žalą. Nepataisomą prakeiksmą. Nepataisomą negalią.
Tamsiaplaukė susimąstė. Nebebūnant Hogvartse daug mažiau žinojo ir net neįsivaizdavo ar Grifų Gūžtai sekasi, ar ji prie išnykimo ribos. Klare visiškai pasitikėjo ir žinojo, kad penktakursė niekur neprapuls, bet Džesė... Klausimas ar žmonės taip neturėjo ką į prefektus dėt ar ką, kad ją išrinko. Turbūt jiems sušvietė tai, kad jeigu Clau buvo prefekte, jos sesuo sugebėtų. Bet ką ten norėt iš aklosios? Susinervinusi Amneta stengėsi išlaikyti ramų ir nieko neišduodantį žvilgsnį, bet didžiulis klausimas ar jai tai pavyko.
-
Fasiras kilstelėjo antakius, išgirdęs, kokį gyvūną pasirinko Edgaras. Viena vertus, buvo mažumėlę keista, kad grifams atsidavęs ir jais besirūpinantis netgi tada, kai net kvailesniam jį pažįstančiam žmogui aišku, kad jis smarkokai kažko prislėgtas - aišku kaip matant ant žmogaus užkritusį dramblį - grifas juk, ko gero, rinktųsi kokį hipogrifą, jei tik tuo būtų įmanoma pasiversti, netgi grifą ar kokį plėšrų, drąsų gyvūną... Kita vertus, krikštatėvis, ko gero, nepriklausė tiems žmonėms - Fasirui vėl dilgtelėjo krūtinėje - kurie būtų mėgavęsi demonstravimusi prieš kitus purtant liūtiškus karčius, skraidant padebesiais, mojuojant galingomis priekinėmis letenomis ir galinėmis kanopomis ar panašiai. O vilkas ir praktiška, ir paprasta.
- Aišku, - pasakė jis ir pamąstęs dar pridūrė: - Geras pasirinkimas.
Fasiras žvilgtelėjo į abu jo tėvo vadovaujamo koledžo buvusius prefektus. ,,Ech", - atsiduso mintyse. Bėgo tik nuo vieno žmogaus, bet jo atminimas jį vijosi ir per kitus žmones. Nebuvo įmanoma pabėgti, ko gero. Pabėgti nuo žmogaus, tai yra, net ne žmogaus, o grynakraujo vampyro, kuris per kelis šimtus metų tai ten, tai šen paliko savo pėdsaką ar kvapą. Ir būdamas tik toks pasirinko tik profesoriavimą mokykloje... Magijos Ministras tebestovėjo, žvelgdamas į draugus, nors akiračiu gebėjo apimti pusę jam, negrynakraujam burtininkui ir negrynakraujam vampyrui priklausančio kabineto. Žvelgdamas į draugus? Ar galima būtų juos pavadinti draugais? Vieną išsigandusiu žvilgsniu, o kitą - nusivylusiu, kurie tik šiaip, laikinai pas jį užsuko?
- Jeigu būtumėt pranešę, kad ateisit, bent sausainių būčiau išsaugojęs, - nejaukiai šyptelėjo jaunasis von Sjuardas. - Dažnokai atsinešu, kad pavaišinčiau kolegas. Bet štai atėjot tik po pietų pertraukos... - tarė jis, apmaudžiai skėsteldamas rankomis.
- Na, kad jau atėjai pas mane, tai pirmiausia patikrinsiu pats. Jeigu turi paruošęs mėginį, - tarė Fasas. Kažkodėl pasijuto nejaukiai - į kažkieno mintis ar prisiminimus lįsti visgi nėra pats gražiausias dalykas, visgi tai yra ganėtinai asmeniškas dalykas, o ypač, jeigu dėl tų prisiminimų jų turėtojas taip keistai jaučiasi. Ir juolab, tai ne koksai nepažįstamas nusikaltėlis, kurį būtų lengva iškart nubausti ir pasmerkti. Nusikaltėlis, jeigu tai buvo nusikaltėlis, buvo gerai pažįstamas.
Ministras pasijuto kvailai, kad nustebęs dėl krikštatėvio apsilankymo pats nepasiūlė jau ankstesnei savo viešniai prisėsti - o pats tai prisėdo. Bet tyliai atsiduso ir ėmė klausytis, ką šneka Claudie ir Edgar. Bejausmiu veidu pratylėjo visą laiką, kol šis kalbėjo apie naujus prefektus ir Grifų Gūžtos reikalus. Užgniaužti niūrumą gebėjo, bet išspausti bent menkiausią šypseną - ne.
- Šaunu, tai Jasmine seka tavo pėdomis... - liūdnai šyptelėjo Fasas. - Tai jau susitup... Ar... Atrodo, kažkada buvai minėjusi, ar šiaip kažkur išgirdau, kad ji nebuvo labai ramus ir pareigingas žmogus... Suaugo? - Fasiras kalbėdamas sumikčiojo, supratęs, kad būtų pasakęs atvirai, bet ne itin taktiškai. Ministrui neprasprūdo ir sutrikęs Claudie žvilgsnis. ,,Ahaa... Tai šiandien visi turi paslapčių... - niūriai pamintijo von Sjuardas.
-
Edgar'as tik dar labiau šyptelėjo, kai dabartinis ministras gana rimtai priėmė jo pasisakymą apie torto nebūvimą.
- Nepavalgyti gi susirinkom, o ir šiaip gi nežinojome, jog čia susidursime. Na, bent jau aš tai nežinojau,- nebuvo tikras ar kiti nenutuokė apie šį galimą grifų susitikimą ministerijoje, nes kas žino, gal jo buvę bendrakoledžiai naudojosi įgytais ateities būrimo įgūdžiais. Netrukus šypsena vaikino veide apmažėjo, kai buvo vėl gi grįžta prie jo minčių. Pakėlė antakį žvelgdamas į krikštasūnį tarsi klausdamas ar jam reikėjo atsinešti mėginį.
- O tai tu ar negali ištraukti dalies mano minčių, kad ir dabar?- kiek sutriko, nes kiek žinojo, jog šią procedūrą turėtų būti nesunku atlikti. Bent jau Fasirui. Gal jis ir nebuvo geriausias mokinys bent jau pačio Jeffter'io laikais, tačiau nevengė mokytis. Anaiptol, juk sėdi ministerijoje aukščiau už visus kitus joje dirbančius, o be žinių kažin ar būtų taip lengvai čia prasibrovęs.
- Taig, pirmyn,- tarstelėjo kilsteldamas pirštine aptrauktą smilių ties savo smilkiniu ir kelis kartus pabaksnojo į jį. Laukdamas kol Soreno sūnus pagaliau imsis darbo klausėsi ką kalba Claudie. Na, ji atsakinėjo į prieš tai pačio užduotą klausimą apie naujus prefektus.
- Jasmine?- pūstelėjo akimis. Tikrai nesitikėjo, kad ši mokinė užims šią vietą. Mat vaikinas mažai su ja susidurdavo ir ji retai reikšdavosi grifų veikloje. Tikrai nebūtų pamanęs, jog ji dabar yra viena iš prefektaujančių grifų. Žinoma, nieko prieš ją ir jai suteiktas pareigas neturėjo, aštuoniolikmečiui buvo svarbiausia, jog būtų kas vestų Grifų Gūžta ir tinkamai jai padėtų. Bet žinant grifus, tokių žmogeliukų ten tikrai netrūko.
Giliai įkvėpęs vėl pažvelgė į jaunąjį von Sjuardą, kad grupelė pernelyg neužsikalbėtų, bent jau šiandieną, kai yra nemažai ko nuveikti. Bent jau pačio tamsiaplaukio galva. Nebuvo taip, jog nenorėtų pasidalinti įspūdžiais ir pasikalbėti su savo buvusiais kolegomis Hogvartse, tačiau tam būtų tikrai jau parinkęs kitą aplinką. Vis gi tai ne kokia kavinukė, kurioje susitiko. Be jų tikriausiai dar daugybė burtininkų laukia, kol galės žengti į ministro kabinetą su jiems rūpimais klausimais.
-
Claudie niekada nebuvo paslapčių mėgėja. Bet ir nenorėjo sužinoti ko nors per daug. Dar būdama dešimties žiobariškose knygose skaitė apie tai, kas nutinka per daug sužinojusiems žmonėms. Mirtis, pavojai, įvairios negandos... Tokių dalykų ji visai netroško, bet šiame kabinete jautė, kad sužinos kažką, ko žinoti turbūt būtų nelabai galima. Bet ką jau padarysi, suvokė pavėlavus - neišėjo laiku, o dabar jau būtų nebemandagu. Lyg tau kada etiketas rūpėjo. Nebesuprasi koks oras tvyravo Magijos Ministro karalystėj, įtampa tai sklaidėsi, tai stiprėjo. Kada šita nesąmonė pagaliau baigsis? Na, tai nebuvo nesąmonė, bet turbūt tai jau supratot. Amnetai įgrįso čia bandyt kažką suprast iš užuominų ir jomis bandyt patenkint smalsumą. Tuoj pasidarys nesmalsu ir tamsiaplaukė tiesiog užmigs sėdėdama. Nors šiaip įdomu, ką tokiu atveju jie darytų. Bet to nelemta buvo sužinoti, nes miego eliksyras suveikė jau prieš kelias valandas, o tiesiog imti ir miegoti vyturiui buvo nelengva. Ne pelėda juk - neužsnūs popiečio miegelio ką tik pamiegojus.
-Taip, taip, ji...- vos neprunkštelėjo pamačius turbūt nelabai patenkintą Edgar'ą. Rodos, ne tik aš nelabai ja pasitikėjau. Mintyse šyptelėjo, išgirdus ir Fasiro klausimą.- Buvo įvykis, privertęs ją gerokai apsiraminti. Keičiasi, bet vis vien manau, kad pareigos buvo suteiktos kiek per anksti.- Amneta sąmoningai kalbant apie įvykį nepridūrė ,,to nenoriu komentuoti", nes tokie žodžiai visada žmones priverčia būti tik smalsesniais. O pasakoti visos trumpos istorijos dabar ji mažiausiai troško.
Liūdnas Fasiro veidas niekaip neišgaravo Amnetai iš galvos. Per daug liūdnas kaip paprastam žmogui. Taip, gaila, bet jį matė tik kaip mokinį, LABAI sparčiai kopiantį karjeros laiptais. Kad būtų žinojus, kad čia sėdi ne visai žmogus...
Kodėl pasauly žmonės nelaimingi?
Kodėl jie skęsta užmaršty,
Kai praeitais gyvenimais per jūras
Šuoliavo it balas...
Paskutinės eilutės pabaiga niekaip nenorėjo pasibaigti. Keturios eilutės. Į keturias eilutes sutilpo visi dabartiniai apmąstymai. Tiesą sakant, mintys buvo nelabai sąmoningos, kaip ir pačios keturios eilutės. Sunku buvo dabar ką nors sugalvoti negalint net tyliai sumurmėti, sėdint Ministro kabinete, dar stebint buvusiam prefektui, iš kurio imdavo pavyzdį. Dar pasišnekėk su savim ir į beprotnamį uždarys. O ten jau tau bus nesaldu...
-
Krikštatėviui kalbant Fasiras šyptelėjo ir linktelėjo.
- Taigis, gaila, kad nepranešėt, - pasakė jis, bet pamanė, kad su tokia nuotaika ir tokiais reikalais tortas tik blogintų visą situaciją. Arba geriausiu atveju - nelįstų. O sukišt reikėtų. Iš mandagumo. Kad ir kaip vampyrams nepatinka. Na, ne mandagumas, o saldus žmonių maistas. Mandagumas, be abejo, Fasirui patiko - tai buvo ta nenuginčijama Soreno genų dalis, kurios Ministras nevaliojo nuslėpti nuo kitų ar pats nuo savęs. - Bet kaip jau išėjo, taip.
Fasas į Edgar'ą žvelgė kiek susiraukęs, sutrikęs. Gūžtelėjo pečiais, kaip kad neturėtų ko daugiau pasakyti. Po teisybe, Ministras puikiai mokėjo ištraukti prisiminimus, tačiau ši procedūra, ypač, jeigu ją reikėtų atlikti su artimesniu žmogumi (o atrodo, būtent dabar artėjo pirmasis kartas, kada taip įvyks), jam atrodė šiurpiai. Prisiminimai bei mintys visgi yra žmogaus dalis, kuri jam suteikia unikalumą, originalumą, žmoniškumą, ir brautis į ją von Sjuardui neatrodė labai etiška. O juolab su tokiu žmogumi, kurį jis gerbė. Jaunuolis netgi šiek tiek bijojo. Ne pačios procedūros ar jos sėkmingumo, bet kad netyčia užmatys kažką, ko nederėtų. Kita vertus, nieko blogo nenutiks, bet... Nesmagu buvo dirbti kad ir šiaip, jeigu prisireikdavo lazdele ištraukti nusikaltėlio, nepažįstamo žmogaus mintis. Tačiau tai buvo visai kas kita.
- Aš galiu... - sumurmėjo Fasiras. - Jeigu nori ir esi pasiruošęs bei nusiteikęs - galim pradėti, - tarė jis. Linktelėjo, krikštatėviui davus sutikimą ir patvirtinimą. - Ką gi. Atsiremk, patogiai atsisėsk, atsipalaiduok. Galvok apie tą prisiminimą. Gali užsimerkti, kai kuriems taip smagiau, - pasakė ir pamanė, kad tai galėjo nuskambėti gana kvailai - krikštatėvis turbūt buvo per daug drąsus, kad imtųsi tokių kvailų nusiraminimo priemonių. Ir išvis jam net nebuvo dabar ko jaudintis. ,,Nors kita vertus, gal ir yra..." - pamanė von Sjuardas, iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukdamas lazdelę. Ministras lėtai pakėlė lazdelę krikštatėviui prie smilkinio, palaikė, luktelėjo, kol Edgar nurims, tuomet lėtai atitraukė lazdelę, paskui kurią tįso melsva Edgaro minčių gija. Fasiras luktelėjo, kol ji nutrūks ir susikaups ant lazdelės galiuko, o tada priėjo prie savo spintos ir ją atidarė bei išsistūmė iš jos didžiulį runomis išdabintą dubenį ant stovo - Minčių Koštuvą. Į raibuliuojantį dubenyje esantį skystį Fasiras ir sudėjo Edgaro prisiminimus. Tai padaręs, atsiduso.
- Viskas, Edgar, - pasakė jis. Kol kas leistis į prisiminimus nedrįso - norėjo tai peržiūrėti vienas arba su prisiminimų savininku. Fasiras pasisuko į Claudie, jau kalbinamą Edgaro.
-
- Viskas gerai, nepergyvenk,- švelniai šypteldamas tarė Fasirui, kuris kalbėjo tarsi bijodamas sužinoti tai, ką parodyti nori Edgar'as, tarsi norėdamas į viską numoti ranka. Jeffter'iui viskas buvo atvirkščiai, jis norėjo kuo greičiau sužinoti viską ir dėl to rezultatų nė nesuko galvos. Nebijojo nei blogiausio. Pasisukus viskam į gerą tik dar labiau nudžiugtų. Bet kokiu atveju, galėtų šį liūdną prisiminimą be didesnės graužaties nustumti kažkur toli ir žinoti, kad viską padarė teisingai bei sąžiningai nebėgdamas nuo atsakomybės. Aišku, po įvykio praėjo keli metai, tačiau vis tiek manė, jog veikiausiai bus svarbiausiai tai, kad vis gi nenutylėjo visko visam laikui ir per tuos kelis metus sugebėjo išspausti ir naudingų dalykų, o ne tiesiog prašvaistė juos veltui. Žinoma, tai buvo tik jo pačio mintys, gal kitiems atrodytų kitaip. Bet juk juodaplaukis būtent dėl to dabar ir sėdi pas magijos ministrą kabinete.
- Tai jau..,- vėl nusišypsodamas atsirėmė ir tarsi pritarė jaunojo von Sjuardo žodžiams, jog užsimerkimas, kai kuriems padeda pasijusti smagiau. Jaunuolis užsimerkė. Prisiminė tą naktį ežero pakrantėje, kai dar buvo penktakursis. Buvo mokslo metų pabaiga. Tą naktį jo draugė paslaptingai nurodė kada ir kur jie turėtų susitikti. Prisiminimai pralėkė vasaros atostogos ir pasiekė šešto kurso pradžią ir tą dieną, kai nuėjo į sutartą vietą su minėtąja drauge, tik joje susitikimas ne į vyko ir persikėlė į Uždraustojo miško pakampę, kur visas veiksmas vyko ir užsibaigė. Ties šio prisiminimu jaunas magas rauktelėjo akį. Atrodė, kad prisiminimu skriejo gerą dešimtį minučių, tačiau tai truko vos kelias sekundes. Ministerijos galva jau pasiimtas mintis nusinešė ir paleido į minčių koštuvą.
- Šaunu,- vėl padabinęs žaliaakis savo veida nediduke, bet jaukia šypsena atsakė į pareiškimą, kad viskas. Suprato, kad tirti jo minčių nežada krikštatėvis dabar. Tai kiek kėlė apmaudą, nes norėjo viską išsiaiškinti kuo greičiau. Vis gi tikėjo, kad tai nenusitemps, dėl to neketino itin skubinti Fasiro. Pakilęs iš kėdės pažvelgė į vieną paskui į kitą buvusį bendrakoledžį.
- Atleiskit, kad jums sutrukdžiau su savo nelemtais reikalais,- prieš apsisukdamas link durų ir išsišiepdamas, vos nesusijukdamas, dar mirktelėjo akimi Fasirui. Hogvartse matydavo ne retai šiuos du žmogeliukus kartu, todėl neatmetė galimybės, jog jie kažką tarpusavyje suka, po to, kai juos sutiko ir čia, ministerijoje. Jau būdamas nugara į krikštasūnį ir buvusią grifų prefektę, kilstelėjo lengva ranką, ištiesdamas kelis pirštus taip pamodamas jiems ir užvėręs kabineto duris iš kitos pusės nuskubėjo į ketvirtąjį ministerijos lygį, kur turėjo užregistruoti savo gebėjimą.
-
Claudie tikrai nesitikėjo, kad viskas šiame burtininkų pasaulyje vyks taip greitai. Prie šio tempo ji negalėjo priprasti. Panašus į žiobarų, bet kartu ir visiškai kitoks skubėjimas, nei skuba tėvukas ar jo kolegos grifę (atsiprašau, buvusią grifę) kartais kiek sutrikdydavo. Žiūrėk - čia dar pasakoja kaip pasikeitė Grifų Gūžta, čia jau stebi, kaip iš žmogaus, kurį laikė tikru grifu traukiamas prisiminimas. Gija jai priminė... Viską? Taip, keista jai tai būtų sakyti, bet pro akis prabėgo beveik visas pačios Amnetos gyvenimas. Nuo kai kurių vaizdų vos nepravirkdavo, bet susilaikė - viskas buvo praeity. Per kelias sekundes pamatė viską su mažiausiomis smulkmenomis. Žinoma, vaizduotėje. Sako, kad kai žmogus numiršta, jam parodomas visas gyvenimas. Bet šį kartą neteko atsiskirti nuo kūno. Kiek daug praranda žmonės, kuriems ištrina prisiminimus... Kad ir kokia ta praeitis būtų, ji yra tokia, su visais sunkumais. Kad ir kokia ji būtų, ji yra praeitis, kaip perrūgę rauginti agurkai. Nevalgai iš tų stiklainiukų, pasidedi ant lentynos, (žinoma, jei tik turi vietos) bet pasimokai iš klaidos ir kitą kartą žinai, kad ko nors įdėjai per daug, ar per mažai. Arba vėl lipi ant to pačio grėblio, kaip daro dauguma žmonių.
Von Sjuardas pabaigė darbą ir nunešė indą su Prisiminimu. Nežinia koks buvo Edgar'o Prisiminimas, bet šiuo metu net nesidarė smalsu. Viskas vyko kaip filmas, buvęs prefektas padėkojo, išėjo. Tiesą sakant, Amneta jau užsimiršo, kad čia ne filmas, o tikras gyvenimas, tad vos atsigavo trinktelėjus durims. Taip su Jeffter'iu ir neatsisveikino.
Jis išėjo dėl manęs. Pirma mintis buvo labai nemaloni. Nei vienas šiame kabinete buvęs grifas neišprašė jos iš kabineto, o ir pati išeiti nespėjo - per greitai viskas vyko. Susinepatoginus greitai atsistojo, kiek per staigiai - net galva pradėjo šiek tiek svaigti. Nustūmusi visas mintis Nuo gridų pakėlė kėdę.
-Deja, bet teks ir man eiti,- perkėlus kėdę ten, kur anksčiau buvo baldo vieta, atsisuko į Magijos Ministrą.- Reikia pasitarti su panelėmis Peloquin ir Ameshville dėl rekomenduojamo keliavimo greičio žiemą. Dėl šalčio ir ne visada gerų sąlygų keli automobiliai jau atsidūrė pusny.
Tai jau ir terminais kalbėti pradėjai, a? Pasišnekėjimas su savimi pastarosiomis dienomis nebuvo labai gražus. Ir Neptūnė jau pasidarė panele Ameshville? Viena pusė dar bandė prieštarauti, bet buvo užtildyta. Kaip tokiu atveju atsisveikinti, nelabai išmanė. Vieniems tai būdavo natūralu, įgimta. Bet tokio gebėjimo mergina neturėjo, tad teko sekundėlę stabtelėti.
-Tikiuosi, dar teks susitikti,- šyptelėjo Magijos Ministrui. Pravėrė duris, išėjo ir tyliai, kad ir kaip būtų keista, duris uždarė tyliai.
Sekundėlę stabtelėjo. Išėjus iš runomis dabinto kabineto, akys automatiškai nuklydo prie lentelės ant durų. Taip, Ministru buvo pats von Sjuardo sūnus. Kryptelėjo galva, lyg nuo to kas nors būtų pasikeitę, lengviau atsikvėpė - nebeapsikvailins.Kadangi koridorius buvo tuščias, tai, kaip em em šeši darbuotoja eina link savo ir Neptūnės kabineto, girdėjosi gan gerai.
-
Fasiras žvilgtelėjo į Edgarą, linktelėjo galva. Trumpam akį užmetęs į Claudie, kuri sėdėjo ir tiesiog tylėjo, Ministras žvilgtelėjo į laikrodį. ,,Gal nenubaus jos už vėlavimą iš pietų petraukos? Per mane čia užsisėdėjo..." - pamintijo von Sjuardas. Nors, tiesą kalbant, ko gero, toks tarnybinių pareigų naudojimas norint išgelbėti artimą žmogų iš nemalonumų turbūt nieko gero neatneštų nei jam, jaunam įtakingam politikui, nei Claudie, irgi kopiančiai karjeros laiptais. Taip Fasui bemąstant jo antrasis svečias netikėtai atsistojo ir pasuko link durų.
- Nieko tu nesutrukdei, gali užsukti ir dažniau, - garsiai tarė Fasas ir pats stodamasis, dar norėdamas spustelėti ranką. Replika apie sutrukdymą atrodė kažkaip keistai, kažkaip ne taip. Sugavęs šelmišką krikštatėvio mirktelėjimą eliksyrininko sūnus kilstelėjo antakį. ,,A, šit kaip tu galvoji..." - suprato von Sjuardas. Jeffteriui dar pasisukus ir pamaiviškai pamojavus, Fasiras žvilgtelėjo į Claudie ir atsiduso, nežymiai pakraipydamas galvą. Bet viešnia, atrodo, buvo apie kažin ką užsisvajojusi ir apie pašnekovų rato sumažėjimą pastebėjo tik trinktelėjus durims. Atrodo, prieš tai jos žvilgsnis krypo į Fasiro minčių koštuvą, kuriame šiuo metu gyveno Edgaro prisiminimai. Ministras pasijuto nejaukiai - ko gero, taip neklausinėdamas Jeffterio ir gal net matomai svaidydamas akimis užuominas, kad ši nesuprastų, ją ir privertė pasijusti nejaukiai, ar dar blogiau? ,,Bet..." - pabandė paieškoti pasiteisinimų sau pačiam. Ir nerado. O dar labiau sąžinė ėmė graužti, kai Claudie atsistojo ir pati pranešė sukanti savais keliais.
- Ką gi, suprantu, - palinksėjo galva Fasiras - pareigos ir darbai jam buvo puikiai suprantami. - Sėkmės darbuojantis, gelbėkit Anglijos eismą, - pajuokavo jis. - Jei kada turi ūpo ar neturi ko veikti, gali pasukti pas mane. Aišku, čia būnu ne visada, bet... - nutęsė jis ir nusprendė, kad iki galo minties nebaigs - tai, ką jis norėjo pasakyti, buvo ir taip aišku.
Kai durys užsivėrė, išleisdamos ir antrąjį kabineto savininko svečią, Fasiras atsiduso ir pažvelgė pro langą. Taip ir būna, tai ateina svečiai, tai išeina, o popierių kalnas ant stalo neišeina niekada. Prie jo von Sjuardas ir prisėdo tęsti darbo.
Iš ryto atpėdinęs į darbą, Fasiras von Sjuardas pasikabino paltą, pastoviniavo prie durų, įsirėmęs į šonus rankomis. Ramybės ir visą naktį (kiek jos ten ir bebuvo likę...), ir dabar nedavė mintys apie Elridę, dabar turbūt tebesiilsinčią Faso krikštatėvio namuose. Jeigu tik vėl jai kas nešovė į galvą ir ji nesumanė sprukti. Von Sjuardas susvyravo, giliai įkvėpė oro. Kiek jis numiegojo šią savaitę? Keturias valandas? Tris? Turbūt tiek, dvigubai su trupučiu mažiau, negu pusvampyriui derėtų. Magijos ministras pavargusiu žvilgsniu nužvelgė rašomąjį stalą, lėtai praslydo aplytu langu, pakeliavo siena ir sustojo ties spinta. Čia auksaakis krūptelėjo - prisiminė duotą pažadą, kurį žadėjo ištesėti šiandien. ,,Ką gi," - jaunuolis žengė arčiau spintos, atvėrė ją ir išsitraukė Minčių Koštuvą. Pažvelgė į savo laikrodį, tada pro langą. O tada murktelėjo galvą į tamsią, nuolat sūkuriuojančią masę.
Fasiras krito besvorėje erdvėje. Kad ir kiek kartų tai darė, niekaip negebėdavo išlikti ramus ir suvokti, kad nesusitrenks - rankos pačios išsiskėsdavo į šonus, saugodamos galvą ir nugarą nuo didesnių traumų. ,,Gal praeitam gyvenime buvau koks katinas?" - nejučia į galvą šovė pašaipi mintis. Iš pradžių aplinkui buvo visiškai tamsu - Fasiras pamanė, kad tai gana prastos kokybės, senas prisiminimas. Tada apsižvalgė, jaunuolio akys priprato prie tamsos. Žengtelėjo atgal ir nesmagiai nustebo, kai apie ją ėmė vytis juodi šešėliai - taip visuomet nutikdavo, jeigu įžengdavai į kažką prisiminime. Von Sjuardas pažvelgė į priekį ir išvydo mėnulio apšviestą ežerą. Dar sekundėlė kita ir vampyras jau suvokė, kur stovįs. Tuomet ėmė dairytis pagrindinio prisiminimo veikėjo. Atsigręžė, kai išgirdo brazdėjimą - taip, ten krikštatėvis ir ėjo. Pro brūzgynus. Ministras pabėgėjo į priekį, kad jį pasivytų. Tuomet krūptelėjo, kai išgirdo Edgarą su kažkuo sveikinantis ir nuskubėjo į vietą, iš kurios sklido garsas. Pasiklausė merginos kalbos, iš arti priėjęs ilgai nagrinėjo jos veido išraišką. Atvirai sakant, ji jam nepatiko.
Fasiras nulydėjo akimis į namelį lipantį Jeffterį, suabejojo, kur dabar turėtų atsidurti. Nusprendė palypėti ant kopėčių pats, kad matytų ir tai, ką veikia Edgar, ir tai, ką Junko. Bet kopėčios subangavo po vaikio kojomis kaip ir kiekvienas prisiminimas, į kurį būna įlipama. Fasas keiktelėjo. Bet kai klastuolės veidą dar geriau apšvietė pilnatis, buvusiam grifui pasirodė, kad jis tikrai buvo ją kažkur matęs... Bet tada ji taip nesivaipė, nesišaipė, buvo pagarbesnė. Supratęs, kad turbūt būtent ją ir reikėtų geriau stebėti, o ne vyresnįjį grifą, von Sjuardas priėjo arčiau, apėjo ją iš visų pusių. Pamatė kiek drebančius riešus, keistą šypseną. Apskritai ji jam atrodė keista. ,,O čia dabar kas?" - Fasiras pasilenkė ir išvydo ant merginos kaklo mėlynas smaugimo žymes. ,,Šūdas... Kaip tai suprasti?" - susiraukė vampyras. Žaizdos atrodė nenormaliai. Labai nenormaliai. Bet Fasirui prisilenkus arčiau prie žaizdų dėmesį patraukė kita kas.
- Poryt, mokyklos ketvirto aukšto koridoriai. Penktą ryto. Lauksiu, - taip skambėjo merginos balsas. Fasas dar spėjo išvysti suglumusį krikštatėvio veidą, o tada prisiminimas pasikeitė iš tamsaus į akinamai šviesų.
Vos Fasiro akys priprato prie šio pasikeitimo, ausys užfiksavo žingsnius. Apsimiegojęs krikštatėvis. Klastingo veido klastuolė - ech, logiška. Ir rytinis maratonas. ,,Ką ji jam žada daryti?" - bėgdamas iš paskos ir stebėdamas abu mokinius pamintijo Fasas.
Kovą stebėjo tylėdamas. ,,Junko... Šit, koks jos vardas...". Ir ji kalbėjo užuominomis, kurios, atrodo, buvo mįslė ne tik prisiminimo stebėtojui, bet ir dalyviui. Bet iš pokalbio viskas pamažu ir aiškėjo.
Fasiras atsidūrė priešais Minčių Koštuvą, vis dar delnais atsirėmęs ir pasilenkęs prie sidabriškai melsvai blizgančio prisiminimų paviršiaus. Mintys raizgėsi taip, kad pačiam kilo pagunda jas išleisti į Minčių Koštuvą - tik tiek, kad iš to nebūtų buvę jokios naudos, tik dviguba raizgalynė. Fasas tylėdamas lėtai nužingsniavo prie savo stalo, atsidaręs stalčių išsitraukė butelaitį, į kurį ir sudėjo prisiminimą. Atsidarė kitą, kuris buvo pilnas visokiausių kitų - tai šviesesnių, tai tamsesnių spalvų prisiminimų. Jau buvo bededąs šį šalia visų, bet tada persigalvojo ir nužygiavo prie paltų kabyklos - ir įsidėjo įrodymus į kišenę.
,,Tai jis mano nužudęs merginą... Įdomumas tas, kad ji greičiausiai jau buvo nužudyta..." - mąstė juodaplaukis. Nusprendė dėl kai kurių dalykų dar ir pasitikslinti, paklausiant paties Edgaro. Taip bemąstydamas prisėdo prie stalo.
O tada prisiminė ir tai, ką buvo pamiršęs. Pamiršo iš Edgaro namų pasiimti Elridę.
-
Edgar'as ėjo Londono gatve nešinas savo šluotos. Su savo skraidymo įrankių vieniems žiobarams gal jis atrodė tartum koks keistuolis, kiti, veikiausiai į tai nė nekreipė dėmesio, nes arba tai nerūpėjo, kas ką nešinas eina, arba buvo pernelyg buvo užguiti savo rūpesčių, jog ne į kitus dairytis rūpėjo. Burtininkas priėjęs prie magijos ministerijos, stabtelėjo šalimais kažkokio neaiškaus užkandžių kiosko ir pasičiupo mėsainį. Jautė alkį, kurį jau reikėjo nemalšinti. Bet ko norėti, vakar iš vis visą dieną prabuvo nevalgęs. Tas pats buvo ir su jo jaunąja viešnia, Elride, kuri prabuvo be nei vieno kąsnio burnoje. Na, bus proga apsipirkti prieš grįžtant į namus Jeffter'iui ir papildyti savo šaldytuvo atsargas, kurios buvo galutinai sudorotos. Jaunuolis prieš žengdamas pro pagrindinių ministerijos durų slenkstį, pirštinuota ranka pasitvarkė švarką, kurio nė nereikėjo tvarkyti, bet jam kažkodėl rodėsi, kad to reikia. Nieko nelaukdamas nužingsniavo prie kabineto durų ir vėl nesibeldęs nulenkė durų rankeną. Durys neatsidarė. Jos buvo užrakintos. Tuomet buvęs grifas suprato, kad jo krikštasūnis dar neatvyko, kuris dar prieš tai turėjo pargabenti antrakursę Hogvartso moksleivę namo. Juodaplaukis parėmė savo šluotą į sieną ir pats atsirėmė į ją bei išsipakavo nusipirktą sumuštinį, kurį ėmė doroti. Vienas kitas praeidamas burtininkas pro šalį nužvelgdavo jį, bet neaišku dėl ko. Ar šiaip, ar keista jiems buvo, kad ministerijos lankytojas užuot pusryčiavęs namuose, kirto greitai pagaminamą maistą šalia ministro kabineto. Kaip bebūtų, dėl to Edgar'o priežastis nebuvo tingėjimas gamintis pusryčius namuose. Pats nejaukiai jautėsi negalėjęs pavaišinti savo svečių pusryčiais. Suvalgęs ką atsinešė žvilgtelėjo į laikrodį kybantį ant sienos. Nors nelabai, iš tiesų, rūpėjo tas laikas. Ypatingų darbų neturėjo, reikalų taip pat. Tiesiog vaikinui tas stoviniavimas erzino. Galėjo pasinaudoti alohomora burtažodžiu ir įsitaisyti patogioje, ministro kabineto lankytojams skirtoje, kėdėje. Tačiau žaliaakis nebuvo iš tokių, kuris galėtų brautis į svetimo valdas be kokio pagrindo. Nors dar klausimas ar ir šie kerai būtų atrakinę duris. Galbūt spyna yra užkerėta anti atrakinimo kerais, o gal duris saugo burtai duodantys signalą apsaugai. Nežinia, kai čia buvo su tomis užrakintomis durimis. Animagas liko stovėti prie jų su savo skraiduole šluota.
-
Fasiras kuo greičiausiai atvažiavo motociklu prie Magijos Ministerijos - juk buvo bevėluojąs į darbą, ko nenorėjo daryti netgi ir būdamas praktiškai pats sau bosas. Tvarka turi būti tvarka. Todėl pasistatė motociklą stovėjimo aikštelėje, per stebuklą dar radęs laisvą tarpelį, pasikišo šalmą po kairiu užančiu, į dešinę pasičiupo darbinį lagaminą ir pusiau bėgte nudūmė į Ministeriją.
Ilgai neužtruko - į savąjį aukštą pateko praktiškai iškart, dar žygiuodamas koridoriumi perėmė lagaminą į kairiąją ranką, o dešiniąja ėmė naršyti kišenes - ech, kur gi tie raktai? Ot tai būtų juoko, jeigu tektų važiuoti namo jų ieškoti... Ministras su palengvėjimu atsiduso, radęs raktus palto kišenėje - a, teisingai, juk jis net nebuvo grįžęs namo ir negalėjo jų ten palikti.
Išnėręs prie savojo kabineto durų, Fasiras netikėtai susidūrė su jau laukiančiu lankytoju - susigėdo, kad neišsyk atpažino, kas čia toks laukia, atsirėmęs į sieną.
- Sveikas darsyk, pagaliau atradom, kur kas, - šyptelėjo von Sjuardas ir kyštelėjo raktą į durų spyną, porąsyk pasuko ir luktelėjo, kol visi užburti užraktai suklaksės ir praneš, kad įeiti galima. Tuomet jaunuolis atvėrė duris ir praleido į kabinetą svečią, vėliau užsidarė jas iš paskos ir žengė vidun pats. Pasikabino paltą ant pakabos, šalmą nugrūdo į spintą, lagaminą atsinešė ir pasidėjo prie rašomojo stalo.
- Sėskis, šluotą gali palikt prie pakabos, - pasiūlė von Sjuardas svečiui, o tuomet atsisėdo už stalo. Įsmeigė turbūt net nemaloniai tiriantį žvilgsnį į krikštatėvio akis. - Vakar ryte peržiūrėjau tavo prisiminimus. Turiu kelis klausimus apie tai, nes, kaip supratau, pamačiau tik mažytį gabalėlį istorijos, tik pačią kuliminaciją. Nebūsi prieš? - pasiteiravo labiau dėl mandagumo. Be abejo, kad Jeffteris sutiks į juos atsakyti - juk nuo to priklauso jo likimas, taip pat ir jam pačiam juk rūpėjo sužinoti, kas kaip. Galų gale, šie įvykiai buvo jau seniai, vadinasi, Edgaras ganėtinai ilgą laiką ir kankinosi su sąžinės graužatimi. Fasiras jį suprato, todėl luktelėjęs jo pasisakymo, tęsė:
- Visų pirma, kas ji buvo tokia ir kodėl taip keistai elgėsi? Neatrodė žmogiškai, - tarė ir pats pasijuto nejaukiai - ir pats juk kartkartėmis galėdavo pasielgti nelabai normaliai, turint omeny jo rasę. Bet šitas atvejis greičiausiai buvo visiškai kitoks.
-
Edgar'ui dar palaukus keliasdešimt sekundžių, jis pamatė parskubantį Fasirą.
- Sveikas, sveikas. Kas kur kas?- pasisveikinęs juodaplaukis iškart paklausė, nes nelabai suprato ką tuo "kur kas" turėjo omenyje magijos ministras. Kai ministerijos galva, rodos, jau atrakino duris, teko dar luktelti, nes reikėjo palaukti, kol atsikabins visi magiškieji saugumo užraktai, leidžiantys įeiti pro duris į kabinetą. Visgi buvęs grifas neklydo manydamas, kad šios durys yra dar papildomai apsaugotos nei vien spyna.
Vaikinas nieko nelaukdamas įėjo į kabinetą, kai jam pravėrė duris jo krikštasūnis. Šluota nunešė ir padėjo ten, kur pasiūlė bei įsitaisė kėdėje. Šiuo momentu Jeffter'is buvo ganėtinai surimtėjęs ir atsakydamas savo žvilgsniu į von Sjuardo, klausėsi ką pasakoja apie jo prisiminimą, kurį paliko čia, kai buvo užsukęs pirmąjį kartą. Žaliaakis papurtė galvą į šonus, parodydamas, kad ne prieš yra atsakyti į klausimus. Juk jis dėl to čia ir atvyko ir jau prieš tai žinojo, kad eliksyrininko sūnus jam turi klausimų. Atsakyti buvo pasiruošęs į visus reikiamus klausimus, nes norėjo, kad greičiau viskas būtų išsiaiškinta ir pagaliau, jo misija bent šiuo klausimu būtų baigta.
- Kas ji buvo?- bandė suprasti ko konkrečiai yra klausiamas, - Ji buvo Hogvartso mokinė, Junko Enoshima. Mano draugė,- pradėjo greičiausiai jau ir nuo taip aiškaus jaunajam von Sjuardui dalyko. Tuomet kiek pritilo ir leido sau pagalvoti apie tą jo buvusios draugės žmogiškumą.
- Gal kartais ne visi elgiasi žmogiškai,- truktelėjo animagas pečiais. Jis nemanė, jog ji buvo ne žmogus. Kaip pats galiausiai buvo išsiaiškinęs, tai tarsi buvo kita klastuolės dalis. Bet jei jos vidus užvaldomas blogų emocijų, ar tai reiškia, kad jis tampa nebe žmogus. Trumpaplaukis sau papurtęs šįsyk galvą nenorėjo su tuo sutikti, todėl nedrįso teigti, kad ji buvo kažkoks padaras.
- Ir ką turi omenyje keistai?- ši vieta irgi kėlė klausimų jaunuoliui. Nesuprato, kas konkrečiai atrodė asmeniui, nagrinėjančiam jo byla. Pačiam burtininkui atrodė, kad daug kas galėjo keistai atrodyti, bet kartu negalėjo pasakyti kas. Keistai pasijuto perklausinėdamas jam užduodamus klausimus, tačiau turėjo pasitikslinti tam, kad galėtų atsakyti kuo tiksliau į Fasui rūpimus klausimus.
-
Fasiras susiprato, kad skubiniuodamas ėmė mėtyti kiek neaiškias frazes. Pasistengė nušviesti situaciją aiškiau. Elridės namai buvo Londone, o Londonas juk didelis miestas... Kol atrandi, kol kaip... Aštuoniolikametis sukryžiavo pirštus, rankas pasidėjo ant stalo, nuo dabar susitelkdamas į reikalą, kurį reikėjo išspręsti. Antra panašaus tipo byla - ar tai rodo, kokios dažnos yra žmogžudystės?
- Daug klaidžiojome su Elride, žinai juk, kaip sunku Londone kažką atrasti. Žemėlapio neturėjau, tai bandėme atrasti jos namus vien su lazdelių pagalba, - nusišypsojo pats iš savęs ministras. Be abejo, jie rizikavo tokiu orientavimosi būdu, tačiau visgi surado kelionės tikslą ir niekam neįkliuvo.
Fasiras išgirdo, kaip Edgaras padėjo šluotą ten, kur nurodytas, ir atsisėdo. Linktelėjo į krikštatėvio sutikimą būti apklaustam - be abejo, jis sutiko, o kas gi jam beliko? Na, tik buvo galima pasidžiaugti, kad apklausa neturėjo būti tokia, kaip būna Vizengamote ar dar kur nors. Savas žmogus niekada taip nedarytų savam žmogui, kaip ir krikštasūnis krikštatėviui.
- Junko Enoshima, - von Sjuardas susiraukė ir linktelėjo, pažvelgė į lubas. Atrodo, tik dabar ėmė kažką prisiminti - tasai vardas jam buvo kažkur girdėtas. Galbūt ir veidas matytas, nors nelabai. - Draugė, sakai, - Fasiras nervingai šyptelėjo. Kaip čia nutinka, kad artimi žmonės pakliūva į tokias situacijas ir būna arba kitų palaikomi žudikais, arba patys save tokiais palaiko?
- Bet jinai niekada taip nesielgdavo, ne? - Fasiras paklausė, kai prisiminė, kad Edgaro veidas buvo nustebęs, vejantis merginą, ypač tada, kai jie jau kovojo miške. Juolab, buvo logiška, kad jeigu Edgaras ją laikė savo drauge, ji nedarė tokių nesąmonių, o elgėsi racionaliai, kaip žmogus. Nebent Jeffterio ir jos ryšiai nebuvo vien tik draugiški. Bet negi krikštatėvis įsižiūrėtų... hm... Iš psichiatrinės pabėgusią klastuolę, linkusią į agresiją?
- Be abejo, kartais taip nutinka, bet ne be reikalo, - sutiko jaunuolis. - Kas, tavo nuomone, ją privertė taip elgtis? Bėgti į mišką, leisti ant draugo tokią magiją, šitaip kalbėtis? Ir be to, ar pastebėjai žaizdas ant jos kaklo? - pasiteiravo von Sjuardas, akylai stebėdamas krikštatėvio veidą. Įprotis? - Ir perklausei, kas man atrodė keista. Kas keista atrodė tau pačiam?
-
Juodu kostiumu apsirengęs vaikinas tik ramiai linktelėjo galva ministrui, patvirtindamas tą faktą, kad Junko buvo jo draugė. Tačiau tas Fasiro pasakymas "draugė, sakai", Jeffter'iui nuskambėjo taip keistai. Taip tarsi krikštasūnis jo žodžiais norėtų suabejoti. Gal taip būto todėl, nes jis matė tik tuos prisiminimus, kuriuose jau buvo pernelyg sunku įžvelgti kažkokių tais draugiškumo kibirkščių. Na, o ką iš tiesų viskas reiškia ir ką galvoja jaunasis von Sjuardas paaiškės po šio pakalbio. Bent jau taip galvojo juodaplaukis.
- Hm..,- ėmė buvęs grifas mąstyti ar klastuolė taip nesielgdavo anksčiau. Ir kažkodėl mintimis nukeliavo į pirmąjį kursą, kur pirmą karta su ją apsipyko. Būtent dėl tos antrosios merginos pusės ir kilo tas konfliktas, kai ji bandė įrodyti, kad nėra ta kuo devyniolikmetis ją laiko.
- Kad verstų kautis? Ne,- atsakė jaunuolis tik tai, kad ta įvykusi dvikova tarp Klastūnyno ir Grifų Gūžtos atstovų buvo pirmoji. Taip, nukrypo nuo savo pirmesnių minčių, nes galvoje vėl buvo kiek sumišęs dėl to, ko tiksliai nori paklausti Fasas, o dar kartą tikslintis nebenorėjo.
- Žaizdas? Kokias žaizdas?- čia jau jokio supratimo apie tas žaizdas trumpaplaukis neturėjo, todėl pačiam dabar būtų buvę įdomu sužinoti apie ką čia šnekas eliksyrininko sūnus.
- Kažkokia jos kita pusė?- kiek abejojo, bet buvo įsitikinęs, kad kai buvo puolamas ar užgauliojamas Enoshimos, tai tikrai ji nebuvo tas kas buvo. Kaip jam pati Karasuna kartodavo ji būdavo visai kita asmenybė, kurią dar ir dabar sunkiai buvo galima paaiškinti Edgar'ui.
- Bet esu įsitikinęs, kad tikrai kažkas blogo,- ranka perbraukęs sau per akis vėl pažvelgė į tardytoją, jei taip galima pavadinti, ir klausėsi dar vieno klausimo. Pastarasi papildomų galvosūkių nekėlė, čia greičiausiai animagui ir buvo keisčiausia merginos elgsenos pokyčiai.
- Keista buvo, kaip galėjo ji vieną akimirka būti vienu, o kitą visiškai kitu žmogumi?- taip jam ir nepavyko sunaikinti to blogio pusės, kaip planavo. Nepavyko išgelbėti draugės. Tikriausiai, tik prisidėjo prie jos netekties. Šnekant apie keistenybes, tik kiek apie kitokias, buvusiam grifų kvidičo komandos gaudytojui buvo keista, kaip magijos ministerija nesugebėjo užfiksuoti nedovanotinų kerų naudojimo. Aišku, tuomet dabartinė ministerijos galva nebuvo priešais sėdintis Soreno sūnus.
-
Fasiras matė, kaip jo krikštatėvis linktelėjo galvą, patvirtindamas savo žodžius. Nežinojo, ką ir manyti. Ko gero, per šį trumpą darbo laiką - kiek čia tebus? Metai? Metai su trupučiu? - jam neteko dalyvauti jokios panašios bylos nagrinėjime. Aišku, didelėje šalyje ir nemažoje jos bendruomenėje kartais pasitaiko visokiausių psichopatų, bet tokių situacijų... Ir juolab - merginų? Mergaičių? Dar nė nebaigusių Hogvartso? Retas atvejis, matyt, labai retas. Ir keistas, kas be ko.
- Tai visgi ji elgėsi ne taip kaip visada, - konstatavo faktą von Sjuardas. Bet kas ją privertė taip elgtis, vis tiek buvo neaišku. ,,Galgi meilės kančios?" - pasišaipė jis. Jeigu situacija nebūtų tokia rizikinga nekaltam žmogui antrąsyk dėl Faso kaltės sėsti į Azkabaną, ministras būtų netgi nusišypsojęs iš šios minties.
- Žaizdos ant kaklo, - patylėjęs atsakė jaunuolis. - Tokios mėlynės, lyg ir užveržimai... Negalėjau gerai įsižiūrėti, bet buvo panašu į smaugimą... Ar kažką tokio, nežinau. Ir atrodė gana šiurpiai.
Kur tokių žaizdų teko matyti Fasirui? Būtų galima spėti, kad, priklausydamas vampyrų klasei, jaunuolis tokių ne tik, kad prisižiūrėjo en plius kartų, bet ir pats pridarė... Tačiau vampyrai niekada nesmaugdavo. Na, ne niekada, bet beveik niekada. Esti kur kad mažiau skausmingų būdų užmušti auką. Humaniškesnių. O kas nutiko čia, ministrui nebuvo aišku. Na, tik buvo beveik visai tikras, kad prie tų žaizdų atsiradimo jo krikštatėvis prisidėti negalėjo. Bet iš kur jos atsirado, reikėjo išsiaiškinti. Galbūt reikėtų apsilankyti morge ar ligoninėje? Bet tas būtų labai jau... Įtartina...
- Kažkokia kita jos pusė? - pakartojo Fasiras, kilstelėdamas antakį ir jau nebesulaikydamas liūdnos šypsenos. - Ką tu turi mintyje? Papasakok plačiau.
Kalbant atvirai, tai skambėjo mažumėlę absurdiškai. Kaip fantastinis filmas ar knyga - na, bet ir šis pasaulis, kur gyveno von Sjuardas, buvo fantastinis, nerealistiškas, tačiau blogio pusė, atrodo, jau buvo kažkas netgi virš šio fantastinio pasaulio logikos. Visgi juodaplaukis vylėsi, kad Edgar'as išmano tai, ką kalba, o ne juokauja ar neturi ko pasakyti. Argi krikštatėvis kada nors tauškė nesąmones? Hogvartso eliksyrininko sūnus tokio atvejo neprisiminė.
-
- Sunku paaiškinti tą "kaip visada",- atsiduso juodaplaukis. Jis Junko nuo pat pirmojo kurso pažinojo. Ir jau tame pirmajame kurse, ji elgėsi dvejopai. Tai tęsėsi iki pat grifo ir klastuolės dvikovos. Jei imti tą faktą, kad draugės elgesys būdavo, kaip diena ir naktis tam tikrais momentais, tai šioji nebūdavo visuomet tokia pati. Tačiau, jei reiktų žvelgti tik į tas dvi skirtingas nuotaikos, tai jos einant metams nekito.
- Ji visada buvo tokia pat.. Tik, tai pasireikšdavo skirtingai..,- bandė kaip įmanoma aiškiau paaiškinti savo buvusio vadovo Hogvartse sūnui. Vis gi pats jautė, kad suprasti Fasirui nebus lengva, nes pačiam aiškinimas nebuvo lengvas.
- Kaklas? Mėlynės?- persiklausė devyniolikmetis ir prisimerkė. Įdomu darėsi ir jam kas galėjo sužaloti jo draugę. Kita vertus puikiai suvokė, kad buvusi Hogvartso moksleivė, jei galėjo mesti iššūki Jeffter'iui, tą patį galėjo padaryti ir kam kitam, kas galėjo ją sužaloti. Tada žvilgtelėjo į savo dešinės rankos dilbį. Taip, kaip visuomet jį slėpė pirštinė, tik tą pirštinę šį kart slėpė ir švarko rankovė. Jaunuolis prisiminė, kad ėmė puoštis pirštine, po Hogvartso antrojo mūšio. Net teko girdėti jam kitus besišnabždant, jog dėvi jis pirštinę dėl to, kad paslėptų randus patirtus per tą mūšį. Dalinai jie klydo. Vaikinas nors ir turėjo kovoti iš vien su kitais, jis tuo metu buvo kitur ir negalėjo dalyvauti kovoje. Kovoje, kurioje galėjo dalyvauti jo buvusi bendrakursė, kuri ne tik galėjo, bet ir dalyvavo. Tai taip pat juk galėjo palikti jai randų.
- Galimas daiktas, jog ji kovėsi dar su kažkuo kitu, prieš susikaudama su manimi. Neatmetu fakto, kad tos jūsų regėtos mėlynės, gerbiamas ministre, galėjo būti ir antrojo Hogvartso mūšio palikti padariniai,- kalbėjo rimtai. Nė neatrodė vaikinui keista kreiptis į savo krikštasūnį, tai tartum kalbėtų su ministru, kurio asmeniškai nepažįsta. Nieko keista, toks jau buvo jaunojo von Sjuardo krikštatėvis. Jam rimti dalykai turėjo išlikti rimtais. Ypač tokie, kurie kėlė nežinią. Tokie, kuriuos be galo norėjo išsiaiškinti. Ir tai norėjo padaryti ne bet kaip, o sąžiningai, todėl čia negalėjo įsikišti jokie asmeniškumai, jausmai ar draugystės.
- Vieną akimirką ji būdavo draugiška. Tarsi visko bijanti ir trapi mergaičiukė,- nurijo seiles, - O kitą jau teigdavo, kad nėra ta, kuo ją laikai. Vadindavo tave apgailėtinu ir nieko vertu,- čia nejučia trumpaplaukis sugniaužė kumštį iš pykčio. Pyko, nes prisiminė, jog viena tų pusių teigė, kad sunaikins tą trapiąją ir jis niekada jos neišgelbės. Jis to ir nepadarė. Jis tik prisidėjo prie sunaikinimo. Bent jau taip pats manė.
-
- Sunku tai sunku, bet pamėgink, - šyptelėjo Fasiras padrąsindamas. Jaunuolis kantriai patylėjo, kol krikštatėvio žvilgsnis buvo apsiblausęs, jam pačiam rausiantis po savo prisiminimus. Kilo pagunda pabarbenti į stalą pirštais, bet ministras jai atsispyrė - tokie dalykai dažnai visai be reikalo išblaško žmones ar trukdo jiems susikaupti bei mąstyti. Kartais netgi padeda prisigalvoti to, ko visai nereikia. Įdomu, kodėl? Juk stalas turbūt itin retai kada tebūna perkucijos dalis, o barbenti į jį galima nebūtinai supykus. O dėmesį tai atkreipia ir išblaško.
- Tokia pati, bet skirtinga? - Fasiras kryptelėjo galva. - Paaiškink plačiau, jeigu gali.
Edgarui prabilus apie mėlynes, jo krikštasūnis linktelėjo ir gūžtelėjo pečiais, patvirtindamas savo pastabą bei išduodamas, kad nieko daug nežino.
- Nenumanai, iš kur jos ten atsirado? Nes jos buvo jau pačiame pirmame jūsų susitikime, nors tada labai neryškiai mačiau, gal netgi ir pasivaideno, nes buvo tamsoka, - tarė von Sjuardas. Edgaro reakcija leido padaryti akivaizdžią išvadą, kad jis greičiausiai su tomis žaizdomis nėra susijęs. Fasiras ir pats norėjo tuo tikėti - nejaugi prieš jį sėdintis žmogus galėtų užsiimti tokiais dalykais? Jis taip nemanė, nors niekaip negalėjo atmesti ir tokio spėjimo. Turėjo būti sąžiningas.
Von Sjuardas nuleido akis į stalą mąstydamas, kol jiedu tylėjo. Pamanė, kad tai galbūt buvo blogas dalykas - juk apklausiant žmogų tokioje situacijoje nuleisti akis yra itin neprofesionalu - galima praganyti svarbių judesių, žvilgsnių ar dar kokio bieso, bylojančio melą ar tiesą. Išgirdęs tokį keistą kreipinį į save, ministras kilstelėjo antakį ir žvilgtelėjo į apklausiamąjį. Toks kreipinys, tiesą sakant, skambėjo bemaž pašaipiai, o tokio dalyko juodaplaukis devyniolikametis niekaip negalėjo tikėtis iš Jeffterio, na, ypač šioje situacijoje. Visgi žaliose pašnekovo akyse pašaipos matyti nebuvo, todėl Fasas nusprendė net neatkreipti į tai dėmesio.
- Ne, nemanau, kad tos mėlynės galėjo būti mūšio padariniai, atrodė nau... - Fasiras nutraukė mintį. - Palauk, o kada tiksliai? Tu su ja susitikai iškart po Hogvartso Antrojo mūšio? Galbūt daugiau kažkas su ja bendravo ir galėtų duoti parodymų?
,,Jeigu tai buvo tas mūšis, tai galėtų ir pasunkinti, ir palengvinti bylą," - pamintijo juodaplaukis, sėdintis odiniame krėsle. Viena vertus, merginą mūšio vaizdai galėjo išvaryti iš proto, kita vertus...
- Tai ji buvo nepastovios nuotaikos? - pasitikslino ministras. - Nesirgo kokiomis psichinėmis ligomis, ar nežinai? Ir kaip paskutiniu laiku, ji jau visąlaik elgėsi... Taip?
-
Kaip buvo galima paaiškinti tai, ką pats bandai suprasti. Viskas suprantama buvo, kodėl Fasiras bando sužinoti viską kuo detaliau. Kiekviena smulkmena svarbesnėje byloje juk gali daug ką nulemti bei daug ką pasakyti. Tai kuo puikiausiai suvokė ir Jeffter'is. Tik bėda buvo ta, kad pats niekaip negalėjo rasti tinkamo paaiškinimo.
- Ji buvo tarsi du žmonės. Tik tame pačiame kūne,- kiek nusivaipė pasukinėdamas lūpas, kol apgalvojo ką dar galėtų pridurti, - Vieną dieną vienokia, kitą dieną kitokia,- nejaukiai nuleido žvilgsnį į ministro stalą, manydamas, kad vis gi ir vėl negebėjo normaliai paaiškinti. Savo galvoje bandė dar vis ieškoti kažko, kas suteiktų logišką paaiškinimą, tačiau šiam momentui negalėjo to kažko rasti. Iš vis čia didelis klausimas ar kada nors tai ras.
- Atrodė kas?!- aukštesniu tonu paklausė von Sjuardo, pakeldamas vėlei akis į jį, kai šis gana įtartinai nutraukė sakinį. Devyniolikmetis ėmė intensyviau kvėpuoti. Jis kiek ėmė nervintis. Ne, ne dėl to, kad kažkas gali būti jo nenaudai, o dėl to, jog dabar ėmė suktis galvoje mintys apie tai, kad galėjo kažką praleisti. Kažką kas galbūt būtų išgelbėję jo draugę. Toliau sklindantys klausimai iš krikštasūnio lūpų tiesiog prašvilpė pro ausis. Taip nutiko dėl tų staigiai kilusių apgalvojimų Edgar'o galvoje. Ir dabar jam terūpėjo išgirsti tai, kas buvo neužbaigta sakyti buvusio bendrakoledžio.
- Ne!- pakeltu balsu paneigė faktą, kad jo draugė galėjo turėti psichinių sutrikimų. Jis nebuvo daktaras ir apie klastuolės ligas nieko nežinojo, tačiau buvo įsitikinęs, kad ji buvo sveika. Žinoma, tas jos dvipusiškumas buvo mįslė, bet jis nesiryžo priskirti ligai.
- Ji buvo normalus žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų,- tai pasakė švelniau. Net animago rimtas žvilgsnis persimainė į liūdnesnį.
- Ir ką duotų tai, jei ji ir sirgo?- teiravosi to, nes devyniolikmečio nuomone, juk niekam gi nėra suteikta teisė skriausti sergančių nepaisant to, jei jie ir užsipultų vedami ligos.
- Ar būtų galima gauti vandens?- vaikinas pajutęs troškulį paprašė atsigerti. Būtų tvėręs ir be vandens, kuris išties ir nebuvo didelė būtinybė, tačiau norėjo ir keletos akimirkų, per kurias galėtų savo galvoje sudėlioti naujai atsiradusias mintis į joms skirtas vietas.
-
Fasiras klausėsi Edgaro susikaupęs, pro akis mintyse bėgo vaizdai. Po to, kai peržiūrėjo tuos prisiminimus, ministrui buvo sunku įsivaizduoti tą aršią, agresyvią, bjauraus charakterio merginos priešingybę tame pačiame kūne. O dar... dvi asmenybės? Keista, keista. Po Magijos Ministeriją kasdien skraido daugybė dokumentų krūvų, daugybė bylų - skraido ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis - tačiau bylos ar pokalbiai apie žmones tokiais permainingais charakteriais tikrai nebuvo kasdienybė, anaiptol. Po teisybe, von Sjuardas kol kas netgi neatsiminė nė vieno tokio atvejo.
- Du žmonės viename kūne? - perklausė Fasas, ignoruodamas Edgaro nusivaipymą. Be abejo, krikštatėviui buvo keista ir sudėtinga kalbėti apie tai. Tokie dalykai nedažni netgi fantastiniame burtininkų pasaulyje, kaip minėjau ir anksčiau.
Bet ignoruoti tokio Edgaro išgąsčio juodaplaukiui jaunuoliui nesisekė. Netgi krūptelėjęs dėl tokio netikėto balso pakėlimo Fasiras kilstelėjo antakį, ne išsyk suprasdamas, kas gi privertė Jeffterį taip sunerimti. Girdėjosi ir padažnėjęs jo kvėpavimas, jautėsi ir pagreitėjęs pulsas. Von Sjuardas nurijo seilę, nukreipė akis į šoną ir iškvėpė orą.
- Atrodė, kad žaizda yra ganėtinai nauja, nurimk, - tarė jis. Niauriai šyptelėjo buvusiam Grifų Gūžtos prefektui, ta šypsena irgi mėgindamas nuraminti ir suprasti - panašu, kad ne vien jam šios dienos buvo įtemptos - kodėl gi daugiau krikštatėvis taip staigiai susinervintų? Tai jam nebuvo būdinga. - Ji negalėjo būti padaryta seniau kaip prieš savaitę, bent mano manymu.
- Nurimk, Edgar'ai, - tyliai tarstelėjo Fasiras, kai krikštatėvis vėl bemaž riktelėjo. - Aš tik bandau spėlioti, kas galėjo nutikti, - pasakė ir tyliau pridūrė: - Nemanau, kad tu esi kaltas. Kodėl manai, kad ji buvo visai sveika?
- Jeigu ji sirgo, tai paaiškina, kodėl tave užsipuolė, galbūt paaiškintų tas žaizdas ir gana keistą jos elgesį. Galbūt ta kova su tavim ją tik pribaigė, - liūdnai šyptelėjo ministras, bandydamas šį spėjimą pasakyti ne tokiu griežtu tonu. - Bet iš tikrųjų reikėtų čia pasikapstyti giliau. Gal netgi aplankyti jos kapą ir ištyrinėti. Tik, spėju, kad manęs vieno ir mano žinių tam neužtektų. Reikėtų kviesti ekspertus iš įstatymų priežiūros skyriaus.
Išgirdęs prašymą, Fasiras mažumėlę pasimetė. Kabinete retai kada laikė vandens, turint omenyje, kad neturėjo didelio šio skysčio poreikio. Išburiamas vanduo retai kada būdavo skanus, todėl ministras išsyk atsistojo, mat prisiminė, kad koridoriuje buvo automatas su vandeniu.
- Tuoj atnešiu, - tarė jis ir, pasiėmęs iš spintos puodelį, išėjo į koridorių. Grįžo po kelių minučių, uždarė duris ir įteikė vandenį krikštatėviui. Kilo pagunda ir pačiam gurkštelėti iš gertuvės, bet atsispyrė jai. Atrodytų keista, kad pats geria iš savo gertuvės, o svečiui neša iš bala žino kur.
-
- Tarsi du žmonės,- pabrėžė Edgar'as, nes jam pasirodė, kad Fasiras buvo labiau linkęs pasirinkti tą interpretaciją, kuri tiesiogiai atspindėtų jo žodžius. Aišku, gal magiškame pasaulyje ir įmanoma sutalpinti du žmones ar daugiau į vieną kūną, tačiau šis atvejis buvo kitoks.
- Aš ramus,- garsiai atsidusęs stabilizavo juodaplaukis savo toną, suvokdamas, kad gal kiek ir per daug įsijautė, - Naujau sakai?- prisimerkė ir įtariai nužvelgė ministrą, - Gal tau tik taip pasirodė?- žaliaakis visgi abejojo krikštasūnio tikrumu dėl to. Sudvejoti privertė pats jaunasis von Sjuardas, kuris prieš keletą akimirkų minėjo, jog nelabai ryškiai matė būtent tas mėlynes.
- Nes ji nesirgo?- dabar jau Jeffter'is spėliojo. Nors ir nežinojo, kokia buvo jo draugės ligos istorija, vis tiek buvo įsitikinęs, kad ji buvo sveika ir ypač psichiškai. Negalėjo prilyginti ligai piktų pasisvaičiojimų. Juk atsiranda ne vienas toks, kuris bus linkęs įkasti ir skaudžiai, bet jie juk dėl to netampa bepročiais.
Vaikino smakras atvėpo ir akys sustingo. Tai nutiko akimirksniu, po tolimesnių Fasiro pamąstymų. - Tik pri-bai-gė,- iš lėto ir nė nemirktelėdamas pakartojo paskutiniuosius buvusio bendrakoledžio žodžius. Tai nuskambėjo lyg pateisinimas. Tik Edgar'as jį suvokė, kaip labai prastą pateisinimą. Be to, žodis "pribaigė" sakė ir kai ką daugiau.
- Tai dabar lauks teismas?- pagaliau buvęs Grifų Gūžtos atstovas vėl mirktelėjęs, dėmesingai sukaustė žvilgsnį į prieš jį sėdintį juodaplaukį.
- Dėkui,- linktelėjo galva Jeffter'is gavęs tai ko prašė. Truputėlį sriubtelėjęs vandens, suvilgdė lūpas ir gomurį bei pasidėjo puodelį priešais save ant stalo. Galvoje lakstė mintys, kas galėjo nutikti klastuolei, jei vis gi dėl jos sužalojimų neklydo buvusio mokyklos koledžo vadovo sūnus. Taip pat kirbėjo klausimas kas laukia pačio. Gero nesitikėjo. Bet ar galėjo to tikėtis, kai išgirdo žodžius, kurie tarsi pasakė tai ką padarė, o tai ką padarė nėra pateisinama. Nors ir manė, kad ministerijos vadas turėjo tai sakydamas kiek kitokį savo žodžių supratimą, vis tik sutikti pats su tokiu požiūriu negalėjo.
-
Fasiras kilstelėjo antakį, krikštatėviui pakartojus savo mintį. Sunkiai atsiduso. Na, šia prasme atvejis buvo jau ne pirmas - juk nemažai liudininkų ar net aukų apie sau artimesnius žmones atsiliepia geriau, negu šie yra verti.
- Ar daug žinai žmonių, kurių kūne gyventų daugiau negu vienas žmogus? - paklausė von Sjuardas ganėtinai kandžiai. Be abejo, Magijos ministras žinojo vieną asmenį, kurio viduje tam tikra prasme gyveno dvi asmenybės, tačiau pirma - tai buvo ne žmogus, o antra - antroji asmenybė visgi turėjo ir savą kūną. Ir negalėjo prabilti kito kūno lūpomis. Priešingai, negu mergina iš Edgaro prisiminimų, apie kuriuos dabar ministro kabinete ir buvo kalbama.
Išgirdęs patikinimą apie ramumą, Fasiras linktelėjo nebesigilindamas.
- Nežinau aiškiai, - tarė Fasas, gūžtelėdamas pečiais. - Prisiminimai nebuvo labai ryškūs, todėl norėčiau kreiptis į ekspertus pagalbos. Jeigu manai, kad reikia eiti iki galo, - rimtai pažvelgė krikštatėviui į akis. Žinant kad ir pastarąjį kartą, kai teismo sprendimu į kalėjimą buvo įkištas nekaltas žmogus, Jeffteriui irgi galėjo iškilti grėsmė. Tik ministras smarkiai abejojo, ar verta apie tai krikštatėviui užsiminti. Po teisybe, reikėjo tvarkyti reikalą, bet juodaplaukė Anglijos burtininkų galva kol kas neišmanė, kaip tai padaryti.
- Na, tu negali būti tikras, kad nesirgo, - Fasas nejaukiai vyptelėjo. - Greičiausiai lauks, bet reikės gerokai palakstyti su tavo prisiminimais ir išaiškinti situaciją. Retas burtininkas, manantis ar suvokiantis, kad užmušė žmogų, pats ateina ir prisistato visuomenės saugotojams. Tave gali ir suimti kuriam laikui, - niauriai šyptelėjo vėl. Davė nebylų pasirinkimą krikštatėviui, ar bylą vesti į priekį, ar numoti ranka, kad neprisidarytų daugiau problemų. Fasiro veidas momentui persikreipė suvokus, kad kai kuriems konkurentams tai būtų visai nebloga proga įkąsti ministrui. Kaip būtų galima to išvengti?
Fasas linktelėjo, kai Edgar'as padėkojo už atneštą vandenį. Paniro į svarstymus, ką galėtų pasikviesti į pagalbą tiriant šį keistą atvejį. Pats vargu, ar ištemps su pora prisiminimų ar, tarkim, kelione aplankyti ir ištirti kapo. Nebuvo specialistas, kitaip sakant.
- Sudėtinga situacija, - atsiduso ministras tiek į savo apmąstymus, tiek - kaip repliką, nutraukiančią tylą, pakibusią kabinete it strategiją kiek išmanantis psichas.
-
Juodaplaukis lengvai šyptelėjo ir nežymiai susijuokė taip pašalindamas iš veido tą rimtumą, kuris buvo stojęs vos tik sėdo prie ministro stalo pokalbiui. Juoką kėlė dabar pačiam tie pora žmonių viename kūne. Tačiau, kad ir kaip keistai ar kvailai skambėtų, vis gi jam taip atrodė ir šį dalyką išties buvo sunku paaiškinti.
- Tiesą pasakius - ne,- papurtė galvą į šonus, - Gal taip tik atrodė man,- dabar kiek ir sudvejojo savimi susimąstydamas apie variantą, jog buvusi bendrakursė galėjo specialiai vieną dieną elgtis vienaip, kitą - kitaip, nors tuo nelabai tikėjo ir netryško dideliu noru patikėti.
- Ką turi omenyje sakydamas "jei manau, kad reikia eiti iki galo"?- irgi pažvelgė į akis krikštasūniui, tarsi klausdamas ar šis juokauja. Edgar'as suprato, kad ministrui tai sunki bylą. Ją ypač sunkinti turėjo tas faktas, kad ji susijusi su svarbiu asmeniškai svarbiu asmeniu. Buvusiam grifui tokia padėtis irgi keltų nemenkai keblumų. Aišku, norėtų rasti teisybę, bet jei šioji eitų bloga linkme svarbiam žmogui, jį bausti būtų itin sunku. Taip pat suprato ir tai, kad įstatymų apeidinėjimas gali pakenkti ne tik jam, bet ir Fasirui, o pastarajam kenkti nė už ką negalėtų. Iš vis negalėtų kenkti saviems. Išties net ir Junko nenorėjo ir neturėjo minties pakenkti. Kenkimas kitiems iš viso kirtosi su devyniolikmečio principais. Su tais pačiais principais kirstųsi ir būvimas nesąžiningu.
- Reikia,- tvirtai tarė,- Ir pasitelk tą, ką reikia, jog tai būtų išspręsta,- lyg parodė, jog neprieštarauja, kad byla pasieks ir kitus asmenis. Tikėjo, kad taip bus lengviau ir jaunajam von Sjuardui.
- Aš ir nesu tikras,- patikino, kad primygtinai neteigia to fakto, kad jo draugė nesirgo. Atsidusęs šiltai pažvelgė į ministerijos vadovo sutrikusį veidą ir šyptelėjo.
- Tai ir išsiaiškink ar išsiaiškinkit. O, jei reikės ir suimkit. Jei pasirodys, jog iš tikrųjų nusikaltau, vadinasi nesu geras žmogus ir už savo blogus darbus turiu atsakyti- tebekalbėjo su šypsena. Nenorėjo, jog liūdesys imtų viršų. Nenorėjo ir kažko nuvilti. Kitų nuvylimas butų skaudus dalykas pačiam Jeffter'iui. Vis gi tiesos nuslėpimas jo manymu būtų buvęs dar gėdingesnis ir labiau nuviliantis kitus.
- Susitvarkysi,- neabejojo eliksyrininko sūnumi, kad jis išspręs šį reikalą, kad ir koks jis sudėtingas jam atrodė.
-
Krikštatėviui prajukus Fasas pats nejučia šyptelėjo supratęs, kaip juokingai turėjo nuskambėti jo tokiu rimtu tonu pasakyta kandžioji replika apie kelias asmenybes viename kūne. Bet bent pasiekė tai, ko norėjo - Jeffterio juokas greičiausiai įrodė, kad jis susiprato, kokį absurdišką teiginį jis gynė.
- Reikėtų apklausti daugiau žmonių, - gūžtelėjo pečiais ministras. - Ar ji turėjo daugiau draugų ar draugių? Ar giminų? - paklausė lyg tarp kitko. Jeigu Edgar'o atsakymas bus neigiamas, Fasiras būtų pažymėjęs pliusiuką į antrą galvoje įsivaizduojamą stulpelį - tą, kurio viršuje buvo parašyta ,,Ji turėjo problemų su psichika". Aišku, taip bemąstydamas von Sjuardas suprato šios minties kvailumą - argi, jeigu esi vienišesnis žmogus, tai jau byloja, kad esi nesveikas? Gal šiaip nepasižymi įspūdingais bendravimo įgūdžiais, esi atsiskyręs arba sulindęs į knygas, arba tiesiog šiaip nespinduliuoji charizma. Ko gi tik nebūna pasaulyje.
- Byla bus sudėtinga ir gali gerokai išvarginti, na, bet ką gi, - juodaplaukis jaunuolis vėl atsiduso net nemėgindamas krikštatėvio perkalbėti nuo šios bėdos. Puikiai žinojo, koks jis užsispyręs, o tokiu mėginimu atkalbinti Fasas jį tik sunervintų ir priverstų galvoti, kad jis tikrai nusipelno būti pirmu patiekalu artimiausio ryto psichų lėkštėje. Ir net nesusimąstytų, kad tikrasis bylos sunkumas slypi visai ne čia.
- Tai ir pamėginsime ištirti, - linktelėjo von Sjuardas lyg jau norėdamas pokalbį užbaigti. - Manau, daugiau nebeturiu ko paklausti, jeigu reikės - gali būti pakviestas į Vizengamotą. Bet dar neaišku, - gūžtelėjo pečiais. Nuo pamąstymų apie Vizengamoto tardytojus pusvampyriui užgniauždavo kvapą - kaip gi jie ten tardo, jeigu nekalti į kalėjimus pakliūna. Pasižadėjo sau stebėti jų veiklą.
- Reikia tikėtis, - nejaukiai šyptelėjo į Edgar'o paskutinę frazę. Kad slėpė problemą, jautėsi mažumėlę kaltas, nors manė, kad tokie dalykai visgi labiau turėtų išlikti paslaptyje. Visgi neištvėręs nusprendė keisti temą - galgi ramiau jausis ir apgalvos, kaip čia dabar sutvarkius reikalą. - Kažin, kur Elridė, ar nusigaus iki Ministerijos pati... Norėjo savarankiškai, - šyptelėjo Edgarui.
-
Elridei atliko Fasiro lieptus veiksmus, tiksliau pusę jų, mat ji pateko į pastatą, bet nelabai norėjo keliauti į palieptą kabinetą. Mergaičiukės mintyse plaukiojo namo vaizdas ir krūvos laiškų. Jos veidą puošė tuštuma, nebuvo nei šypsenos, nei kažkokio didžiulio liūdesio. Sugalvojusi šiek tiek pratempti laiką ji panoro apžiūrėti pastatą. Mergaitė pakilo į trečią aukštą, bet persigalvojusi nuspaudė mygtuką į devintąjį aukštą. Kai lifto durys atsidarė Elridė vėl persigalvojo ir nuspaudė mygtuką, kad liftas kiltų į aštuntąjį aukštą. Taip mažametė žaidė penkiolika minučių, kol pagaliau jai atsibodo. Elridei tos penkiolika minučių praėjo labai greitai, bet per jas ji trumpam atsipalaidavo. Pagaliau atsiradusi reikiamame aukšte grifiukė nutipeno link Magijos Ministro kabineto. Žvilgtelėjusi į duris baltaplaukė suraukė antakius. Tylenis, gi... Iš tikrųjų vien apie tai pagalvojus jai pasidarydavo labai labai keista. Jai buvo keista, kad Fasiras niekados nesigirdavo, kad nebuvo nė užsiminęs apie tai, nors visgi, ji puikiai nežinojo, kokios tai pareigos. Priėjusi prie durų Elridė giliai atsikvėpė. Jos galva buvo prigrūsta visokiausių minčių ir vienintelis džiaugsmas buvo tai, kad ji pagaliau normaliai pavalgė ir nepatingėjusi įsidėjo dar maisto į susirastą krepšį savo senajame name. Mergaitė nežinojo kaip pasakyti, kad ji sugriovė savo planus, bet susikūrė naujus, kurie buvo šiek tiek kvaili. Ji dar kartą atsikvėpė ir pabandė atsipalaiduoti, nors nežinojo, ko taip bijo. Išspaudusi šypsena grifiukė tyliai pabildeno į duris ir jas šiek tiek pravėrė. Įkišusi savo mažą nosytę žvilgtelėjo, ar tikrai ten papuolė ir pamačiusi du pažįstamus žmones, na, jos manymu, žmones, tyliai šmurkštelėjo vidun. Apsidairiusi aplink kabinetą šyptelėjo sėdintiesiems.
-Em... Ai, sveiki, tai, kas toliau?-šyptelėjusi nejausdama žaliaakė patrynė vieną akį ir pajuto, kaip norisi miego. Nu jau ne... Užteks to miego, von tu... Su savimi bekalbėdama ji vėl pakėlė galvą ir šyptelėjo vyresnėliams.
-Eee... Na, ir, tikiuosi, nevėluoju, šiek tiek pasiklydau tarp gatvių... ir lifte... Pasiklydau,-pasakiusi apie liftą mergaitė susiprato, kaip juokingai tai turėjo nuskambėti.
-
- Nemanau, jog ji buvo vienišė,- prisimerkė Edgar'as iškart pateikęs atsakymą į krikštasūnio klausimą. Prisimerkė dėl to, nes bandė prisiminti su kuo ji leisdavo laiką Hogvartse. Tai buvo kiek sunkoka užduotis, kadangi dažniausiai grifas ir klastuolė, jei ir susitikdavo, tai be kitų savo draugų.
- Margo,- tarstelėjo vienos merginos vardą, su kuria yra kartu matęs Junko, - Nero..,- dar vienas vardas atsirado tame galimų buvusios draugės draugų sąraše, tik kažin ar iš jo bus kokios, nors naudos, - Tačiau jo taip pat nebėra,- pridūręs gurkštelėjo dar trumputėlį vandens, - Daugiau nebelabai ką pridursiu, nors veikiausiai tikrai būtų galima rasti ir daugiau,- buvo įsitikinęs devyniolikmetis, jog mergina nebuvo apsiribojusi ties keliais draugais.
- Kvieskite. Svarbiausia nesidrovėkite,- šmaikščiai pasakęs nusišypsojo. Taip pasakydamas bandė pabrėžti, kad jaunasis von Sjuardas darytų tai, kas jam ir priklauso. Nenorėjo Jeffter'is, kad Fasą valdytų kažkokios dvejonės vien dėl to, kad gerai pažįstą jį, kad gerai sutaria su juo ar yra jo krikštasūnis. Jeffter'is tenorėjo, kad šioje byloje jis būtų tarsi visiškai nepažįstamas ir eilinis žmogus ministerijos galvai.
- Turėtų. Atrodo protina mergaitė. Nebent sugal..,- nė nebaigė minties apie tai, kad Elridė galėjo sugalvoti vedama savo užsispyrimo nupėdinti kažkur savo keliais, kai būtent šioji antrakursė ir įėjo į kabinetą.
- Na.. Vilką mini ir vilkas čia,- nusijuokė kostiumuotas vaikinas ir pasisveikino su Hogvartso mokinuke.
- Kas "kas toliau?"- paklausė Edgar'as ir klausiamai pažvelgė į Endlercat, vėliau į von Sjuardą. Jaunuolis manė, kad dvylikametė turėtų pasakyti, kas gi bus toliau, nes pasak, jos ji ir ėjo namo, jog susirastų kažkokias tai užuominas, leisiančias jai rasti savo tėvą.
- Radai, ko ieškojai namuose? Ar gal tau leis juose pasilikti?- ėmė spėlioti animagas, akyse matydamas lyg ir besišypsančią mergaitę. Aišku, galėjo būti ir tas atvejis, kai šypsena slėpė emocijas. O gal vis dėl to jau numanė, kas gali nutikti ir iš anksto buvo su tuo susitaikiusi.
-
Fasiras linktelėjo Edgarui ir pasilenkė prie stalčiaus, išsitraukdamas lapelį. Plunksna ir rašalo indelis buvo ant stalo, todėl ministras jais ir užrašė krikštatėvio pasakytus vardus. Junko - žuvusioji. Margo. Nero. Kai užrašė tai, kiek nustebęs kilstelėjo akis į Jeffterį.
- Sakyčiau, panašūs vardai? Visi dviskiemeniai ir baigiasi o raide... - nutęsė ministras, atradęs keistą sąsają. Išgirdęs repliką apie paskutinį vardą, von Sjuardas kilstelėjo antakį. - Nero irgi miręs? Ar atsimeni, iš kokių koledžų jie buvo? Ir pavardes?
To klausdamas Anglijos magijos ministras išgirdo žingsnius koridoriuje. Kurį laiką pamanė, kad čia koks nors vėluojantis darbuotojas, o tada nusprendė, kad jie priklauso ne suaugusiajam žmogui. Edgarui nutraukus sakinį, Fasiras įsmeigė žvilgsnį į duris.
- Prašom, - tarė jis ir į kabinetą užėjo mergaitė. - Sėskis, - mostelėjo ranka į kėdę, o pats nužingsniavo uždaryti durų - jos tyliai girgždėdamos vėrėsi į koridorių. Matė, kad mergaitė buvo pavargusi, o reikalo jos vaikyti uždarinėti durų visai nejautė. O Von Sjuardas nemėgo atvirų durų. O juolab, Magijos Ministerijoje uždarytos kabineto durys įėjo į nerašytą įstaigos tvarkos sąrašą.
- Nevėluoji, juk laiko susitarę nebuvom, - šyptelėjo Fasiras, vėl atsisėsdamas į juodą savo krėslą. - Sakei, kad grįši, kada galėsi. Neišsigandai? Galėjai man pasiųsti... - ministras nutraukė mintį, susivokęs, kad baltaplaukė greičiausiai tikrai nemoka pasiųsti gynėjo, o juo labiau kalbančio. Šį suvokimą nutraukė kita mintis - kaip Muninas galėjo jai leisti pasiklysti? Juk pažadėjo saugoti... Kita vertus, juk paukščiui galėjo būti per sunku sekti ją, sklandant virš miesto.
Na, bet dabar tai jau nebuvo svarbu. Svarbiausia, kad ji saugiai nusigavo link Ministerijos ir dabar yra (bent Fasiras to tikėjosi) saugi. Su varnu tikėjosi išsiaiškinti vėliau, taip pat tikėjosi ir sužinoti, ką Elridė nešasi tame krepšyje. O dabar von Sjuardas tik lūkuriavo, kol mergaitė atsakys į jo krikštatėvio klausimus.
-
Šyptelėjusi ji linktelėjo Fasirui ir patraukė link kėdės. Pamačiusi, kad durys neuždarytos, jau norėjo grįžti ir jas uždaryti, tačiau sustojo, pasižvalgė ir vėl patraukė link kėdės. Trumpam pasimetusi nusprendė negalvoti apie tai ir nekreipti dėmesio, nors toks, rodos, smulkmena ją labai sutrikdė. Patogiai įsitaisiusi kėdėje ji apsidairė kambaryje, jos žvilgsnis sustojo ties vyresnėliais. Mergaitė trumpam paniro į mintis. Ji dar kartą pamatė tuos laiškus ir subjuro. Jos poelgiai dažnai būna kvaili ir nesuprantami, bet šį kartą mergaitė nesigailėjo. Jai tik buvo baisu, nors nežinojo, kodėl, kaip pasakyti tai žmonėms, kurie norėjo jai padėti. Išgirdusi kažkieno balsą Elridė krūptelėjo ir atsisuko į šnekantįjį.
-Na, nesvarbu...-patraukusi pečiais atsakė ji ir šiek tiek susigėdo susivokusi, kad ji turėjo pasakyti, kas vyks toliau. Na, visaip būna... gal...
-Ko aš turėjau išsigąsti?- nusijuokusi mergaitė paklausė Fasiro. Ji buvo tvirtai įtikėjusi ir tuo įsitikino, kad vaikščioti vienai jai patinka ir niekad nebuvo ir vargu ar bus baisu, ji mėgavosi tuo. Juk einant vienai nei kažkas trukdo savo paistalais, nei prašo palaukti ar pasiskubinti. Grifiukė ramutėlė atkeliavo į paskirtą vietą neskubėdama ir viską apmąstydama, nors sėdėdama suvokė, kiek dar daug apsvarstyti liko.
Pakrapščiusi galvą mergaitė suraukė antakius. Ji tikėjosi, kad jie kažką jai pasakys ir nuveš į Hogvartsą. Susipratusi, kad vaikinai nieko nežino, atsiduso.
-Radau... Ir taip, man turėtų leisti juose pasilikti,-trumpai atsakiusi ji nusuko žvilgsnį ir vėl įnyko į mintis. Sverdama jas nejučia atsiduso ir atsuko savo išblyškusį veidą į Fasirą su Edgar. Dar kurį laiką paspoksojusi į vieną tašką ji plačiai išsišiepė.
-Aš sudeginau netikusius laiškus ir dokumentus. Mano tėtis neegzistuoja,- taip pasakiusi ji nenustojo žiūrėti į vieną tašką, bet šypsojosi. Jai palengvėjo, nes ji sakė tiesą. Mergaitė sunkiai, bet perskaitė kelis laiškus ir pamatė, kad jos tėčiui ji nereikalinga. Nusprendusi neieškoti jo Elridė sudegino laužus sakydama, kad jai tiesiog šalta, o tėvas turi suteikti šilumą.
-
- Kaip matai,- tarstelėjo gūžteldamas pečiais juodaplaukis tik sutikdamas su faktu dėl vardų panašumo, nors pats niekada nebuvo to pastebėjęs. Tai buvo bent jam visiškai nereikšmingas dalykas.
- Nero irgi,- linktelėjo, - Jis buvo švilpis, o pavardė Lacruma. Margo Diuken varnė. Na, o apie Junko tikriausiai žinai visą šią reikalingą tau informaciją,- ir čia staiga prisimerkė, - Tik ar koledžai tau gali kuo padėti,- vis gi drįso suabejoti tokios informacijos reikalingumu ir naudingumu nagrinėjant bylą.
Vėliau Jeffter'iui išklausius mergaitę, kuri atsakinėjo į jo būtent pateiktus klausimus, jis vėl ėmė svarstyti, tai ką ji pasakė. Ji pareiškė, kad galės likti savose namuose. Taip pat pasakė, jog jos tėvas neegzistuoja. Tai su kuo ji ruošiasi gyventi? Netikėjo, kad nepilnametei bus leista pasilikti gyventi savo senelės namuose, kai neturi jokio globėjo. O gal čia Edgar'as kažką praleidžia?
- Su kuo tu ruošėsi gyventi?- įsmeigė miško žalumos akis į antrakursę, - Ir tavo tėtis irgi miręs?- pustyliu tonu klaustelėjo, jo manymu nemalonaus klausimo.
- Bet tikriausiai tai nemano reikalas,- po to, kai leido įsiterpti kelioms akimirkoms tylai, vėl prabilo ir giliai atsidusęs išpūtė akis ir atsistojo. Ranka pasitaisė ir taip tvarkingą švarko apykaklę, vedamas kažkokio kvailo įpročio.
- Tai tada bėdų, bent jau kol kas, kaip ir nebėra. Tiesa?- klausiamai nužiūrėjo jaunąją grifę. Paskui pažvelgė ir į krikštasūnį, tikėdamasis išgirsti ir jo nuomonę šiuo klausimu.
- Tikiuosi viskas greitai pasibaigs,- kiek luktelėjęs ištiesė ranką Fasirui tam, kad atsisveikintų.
- O tu, kai būsi pasiruošusi treniruotėms užsuk tuomet pas mane. Tikiuosi, kad būsi paskaičiusi, nors šiek tiek tos knygos, kurią tau daviau,- klastingai šyptelėjo, nes žinojo, kaip gali tingėtis Hogvartso moksleivei skaityti kažkokią knygą. Pats, nors ir nevengdavo mokytis, tačiau dažnai nuo jų atitraukdavo Hogvartso slepiamos įdomybės ir nuotykiai.
- Tai.. Tam kartui.. Iki,- kilstelėjo iš lėto pirštinuotą savo ranką ir patraukė išėjimo iš ministro kabineto link.
-
Besiklausydamas krikštatėvio Fasiras prisirašė prie vardų pavardes bei koledžų trumpinius. Tikėjosi, jog tai padės jam atrasti teisybę.
- Maža kas, - gūžtelėjo von Sjuardas, Edgarui suabejojus informacijos apie koledžus nauda. - Gal rasiu kokį artimesnį draugą ar bendraklasį, jeigu pagrindiniai liudininkai bus mirę. Detalė po detalės, atsiminimas po atsiminimo, - vyptelėjo ministras. Žiūrint iš kitos pusės, koledžai kartais galėdavo šį tą nusakyti ir apie pačias asmenybes. Visgi kepurė turbūt nebuvo suklydusi. Nebent jau koks vaikis labai nenorėdavo eiti į jam skiriamą koledžą - dėl šeimos, ar dėl dar kažko. ,,O ar aš neturėjau papulti į Klastūnyną?" - netikėtai dilgtelėjo Fasirui. Kartais taip pagalvodavo, kai protą užtemdydavo skausmas dėl brolio. Bet tas pats jį ir numalšindavo - ne, brolis nebūtų leidęs jam į ten papulti. Brolis buvo drąsus. Išdaigininkas, bet ne klastuolis. Et.
Rodos, panašiai jautėsi ir Elridė. Fasiras tylėdamas sėdėjo savajame krėsle ir žvelgė į ją. Kažin, ar jai taip pat skauda, kaip jam tada skaudėj... ,,Ne, stop," - stabdė save vyriausiasis ir vienintelis išlikęs von Sjuardų vaikas. Edgaras Elridės klausinėjo, Fasirui atrodė, kad ji pati dar nežino, ką darys. Greičiausiai taip ir buvo.
Auksinės juodaplaukio akys išsiplėtė lyg kažko išsigandus. ,,Aš sudeginau netikusius laiškus ir dokumentus. Mano tėtis neegzistuoja." - ši frazė dar ilgai aidėjo von Sjuardo ausyse. Kalbant atvirai, jis jautėsi itin keistai, suvokdamas, kad galėtų pasakyti tą patį. Tik nevartotų to žodžio, kuris antrame sakinyje užrašytas antras. Juk tėtis - žodis, kuris byloja meilę, prisirišimą? Ne... Sorenas nebuvo tėtis, Sorenas buvo tėvas. Tolimas, biologinis tėvas. Tas, kuris davė Fasui juodus plaukus, na, auksines akis ir dar šį tą. Ir skausmo. Juk nepasirūpino. ,,Ei..." - nutraukė įsibėgėjančių minčių giją jaunuolis. Pamanė, kad galbūt šis pyktis jau tapo įpročiu.
- Pasilikti tuose namuose vienai? Ar nereikia globėjo? - balsu nusistebėjo ministras, bandydamas nutraukti savo mintis prie dabar svarbesnio dalyko. Atsisveikindamas spustelėjo krikštatėviui ranką, akimis svečio nepalydėjo - per daug buvo susimąstęs. Tik Jeffteriui jau spaudžiant durų rankeną von Sjuardas tarsi nubudo - krikštatėvis išėjo, o jam pasivaideno, kad atsakomybė už Elridę prislėgė jį. Netgi šiek tiek išgąsdino. Paradoksalu - nešioji atsakomybę už šalį, o išsigąsti mergaitės...
- Tai... - tyliai nutęsė Fasas, mintydamas, ką čia ir besakyti. Ir pažvelgė į Elridę. - Kaip tu? Ką dabar darysi?
-
Mergaitė išvydo dar kelis laiškuose perskaitytus žodžius. Pajautusi spaudimą širdyje tyliai atsiduso. Dink tu nuo manęs... Papurčiusi galvą ji pažvelgė į Edgar ir šyptelėjo.
-Viena,-ramiausiai atsakiusi ji ėmė tabaluoti savo mažytėmis kojomis. Elridė ėmė savimi pasitikėti. Ji manė, kad pagaliau jos gyvenimas priklauso nuo būtent jos pačios ir nebebus žmonių, kurie viską nurodinės. Bet protarpiais atsirandantys vaizdai jos galvoje grifiukę išmuša iš vėžių ir verčia jaustis nesavai. Tačiau, mergaitė stengėsi vaidinti stipriu žmogumi ir ignoruoti tuos vaizdus, ignoruoti tai, kad ji nuliūsta. Mergaitė negalėjo pripažinti, kad jai trūksta tų žmonių, nors jų ir nematė.
-Aš nusprendžiau, kad niekam nerūpės... Vis tiek, lankau Hogvartsą, ne paprastą mokyklą... O namas teisėtai mano,-patraukusi pečiais ji nusuko žvilgsnį į žemę. Jos galvoje ėmė ryškėti dar vienas vaizdas. Ji spoksojo į savo mamos paveikslą, kuris buvo užkištas už močiutės lovos. Už lovos buvo ir dar kelios gerybės, kaip, kad laiškai, kurie iš tikrųjų buvo skirti jai. Gaila, kad viskas buvo taip slepiama nuo jos.
-Viskas gerai, jis gyvas, kažkur šlaistosi... Ir tegu,- dar kartą šyptelėjo buvusiam grifui.-Turbūt nėra,- mergaitė nejaukiai dar kartą apsidairė aplink kambarį, nes nebežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Viskas atrodė taip aišku ir paprasta. Jai tereikėjo grįžti į Hogvartsą, tęsti ten mokslus ir nebesukti galvos, na, ir dar kažkaip nukeliauti papildomų mokslų.
-E... Viso gero,-nebežinodama ką atsakyti pasakė mergaitė. Jai atrodė, kad visgi ne jai vienai yra kažkoks... Nejaukumas. Išlydėjusi akimis Edgar, Elridė atsistojo ir šiek tiek pasitaisė savo rūbus. Stoviniuodama vietoje ji vėl ėmė dairytis, lyg kažko ieškodama. Ir jos jau nebenustebino, šalia Fasiro atsirado dviejų žmonių siluetai. Šį kartą jie žvelgė į ją liūdnomis akimis. Fasirui ėmus kalbėti grifiukė atsitraukė žingsniu atgal, siluetai nedingo.
-Manau, reiktų man atgal į Hogvartsą... Bet, tu jas matai?-parodžiusi pirštu į šalia Fasiro stovinčius vaiduoklius.
-
Fasiras susimąstęs akimis tyrinėjo pasitikėjimą savimi it radioaktyvumą spinduliuote spinduliuojantį Elridės veidą. Lyg ir nieko naujo, visai nieko. Ji žadėjo gyventi viena... O dar tokia maža, atrodo, Hogvartsą tik pradėjusi lankyti... Von Sjuardas nukreipė žvilgsnį į tuščią sienos plotą - ne, tokios tuštumos aplink šią drąsią grifę nebus. Jis pasistengs, kad ji būtų saugi. Garantuotai ja pasirūpins ir Edgar'as. Aišku, ir grifų vadovas... Nors ne, jis ne. Aišku, baltapūkė nesileis kažkieno globojama - principai, principai, principai. Bet niekis.
Kodėl valdyti šalį yra paprasčiau, negu žmonėms padėti susitvarkyti su gyvenimais? Kodėl valdyti šalį lengviau, negu priešintis likimui? Argi šalis neturėtų būti lyg koksai didžiulis nepakeliamas likimų ryšulys? O gal ir yra, tik Fasiras blogai atlieka savo pareigą, nes jį pakelia, sakykim, ganėtinai lengvai?
- Rūpės, - tyliu balsu paprieštaravo von Sjuardas. Mergaitės žvilgsnį pasitiko nedrąsiu šyptelėjimu - matyt, jau spėjo pamėgti šią principingą rupūžėlę. - Rūpės man, spėju, rūpės ir jam, - mostelėjo ranka į išėjusio krikštatėvio pusę. - Rūpės, be abejo, ir valdžiai. Tau reikėtų bent oficialaus globėjo, - Fasiras blausiai vyptelėjo, numanydamas, kad Elridei turėtų būti visiškai aišku, kas ir kur ją gali išvežti. Ne, ne į psichiatrinę, jeigu kas, jeigu ir skambėtų taip. A, ir be šito, kalbant atvirai, jam buvo keista vartoti žodį ,,valdžia". Atrodė, kad dar nėra visiškai apsipratęs su savo užimama vieta.
- Taip, iš tiesų, - linktelėjo ministras. - Aš galėsiu tave nuvežti iki Kings Kroso, nes pėsčiomis toloka. Ką? - sutrikęs paklausė, kai mergaitė pirštu bakstelėjo jam bemaž į pašonę. Buvo tikras, kad ten nieko nėra, tačiau dėl visa ko pasisuko ir patikrino. Visgi jis neklydo.
- Ne, o kas, tavo nuomone, čia yra? - kilstelėjo antakį ir įsmeigė žvilgsnį į mergaitę.
-
Elridės akys vėl žiūrėjo į vieną tašką, bet ji nebemąstė. Ji lyg miegojo atmerktomis akimis, nes galva buvo tuščia, o akis vis tiek atmerktos. Pabudusi iš keistosios būsenos ji žvilgtelėjo į Fasirą, bet patraukusi pečiais vėl į tą patį taškelį - grindis.
-Rūpės? Nemanau... Juk aš magiškam pasauly!- kiek sutrikusi mergaitė šiek tiek susimąstė. Ji visai neapgalvojo, ką daryti, jei visgi tektų daryti kažką kitą. Pas svetimus žmones Elridė neitų nė už ką, o jos tėvas jai ir buvo - svetimas žmogus. Išgirdusi kitus Fasiro žodžius trumpam šyptelėjo, o tada vėl susiraukė.
-Valdžiai neturėtų rūpėti, jie turi savo reikalų... Jie nesuvoks, kad aš taip gyvenu,-rimčiau atsakiusi mergaitė pajautė, kaip įsitempė jos kūnas. Gražu... Ne! Mano planai negali taip lengvai imt ir sudužt... Aš svarsčiau juk begalybę laiko apie tai...
-Nuveši?- šiek tiek labiau pradžiugo Elridė. -Ačiū,- šyptelėjus trumpam žvilgtelėjo į Fasirą. Mintis, kad nereikės kažkur eiti pėstute buvo gan gera, juolab, kad ji neatsiminė, kur reikės eiti. Bet mergaitė vis dar negalėjo nuleisti akių į tuos siluetus. Jie jai atrodė... Keisti, mergaitė bijojo jų, jai atrodė, kad jie blogi, bet tuo pačiu ji norėjo juos paliesti, suprasti, ar tai ką mato yra tikra, ar jai tiesiog haliucinacijos kažkokios.
-Eee...- atsikrenkštusi mergaitė trumpam nusiminė, vienai matyti tokius kvailokus dalykus atrodė dar kvailiau.-Nieko...
-
Fasiras susirūpinęs žvilgtelėjo į gan keistai besielgiančią Elridę. Kalbant atvirai, ši atrodė ne kaip ir von Sjuardas nežinojo, ką reikėtų daryti - palaukti, kad viskas praeitų savaime, ar bandyti prašnekinti. Nors ką ten bepašnekinsi? Mergaitė buvo papuolusi į bėdą ir šokiruota, jautėsi vieniša. Tas ją ir gniaužė.
- Galvoji, nemagiškam pasauly rūpi labiau, negu čia? - šyptelėjo magijos ministras. - Tu galėtum paprašyti Edgar'o, kad šis taptų tavo globėju, jeigu jau mokysies pas jį. Nemanau, kad pas jį jausiesi labai suvaržyta, jeigu bijai, kad atsiras kažkas, kas nuolat nurodinės, kada eiti miegoti ar kada eiti plauti indų, - pastukseno parkerio galu į stalą. - Bet gali tai palikti ir ateičiai. Bet manau, nepraslysi.
Juodaplaukis jaunuolis atsistojo ir linktelėjo galva. Švarko vidinėje kišenėje užčiuopė motociklo raktelius, nesusilaikė nešyptelėjęs, kai prisiminė, kad Elridei ne itin patinka tokios kelionės.
- Jeigu nori, galime išvažiuoti kad ir dabar pat. Man rodos, traukinys vyksta tik sykį per dieną. Ar turi daugiau kokių nors daiktų, ar važiuosi taip? - pasiteiravo buvęs grifiukas. Išgirdęs mergaitės numykimą, pasisuko į ją.
- Ar viskas gerai? - paklausė bene kvailiausio pasaulyje klausimo. Aišku, tikroji šio klausimo reikšmė buvo visai ne tokia - ji klausė, kas negerai, bet visgi skambėjo taktiškiau ir nebyliai leido pasilikti ,,negerumus" sau, jeigu tik paklaustasis to nori.
-
Mergaitė atsisuko į Fasirą, bet nebežinojo ką sakyti. Vienas negatyvas ir ji jau nustojo klausytis, ką jai sakė.
-Aš pasimečiau...-vis dar nesugalvodama, ką pasakyti, Elridė ėmė jaustis labai keistai. Mergaitė nieko kito negirdėjo, kaip, kad "planai žlugs". Grifiukė jautėsi kvailai, ji jautėsi nugalėta, nors tik išeidama iš namų sakė sau, kad bus stipri ir laikysis savo planų. Deja, dabar galvoje ėmė suktis mintys, kaip reiks išsisukti.
Mergaitė pakėlė savo lobį ir vos matomai šyptelėjo.
-Turiu maisto. Hogvartse tokių skanėstų nėra ir galime kad ir dabar... Jei tau galima,-šį kartą akivaizdžiau šyptelėjus Elridė suprato, kaip jai toks paprastas veiksmas sunkėjo. Ji nenorėjo šypsotis, ar kažką taukšti, mergaitė norėjo pabūti tyloje. Galvoje klaidžiojo pavienės mintys sudarydamos chaosą. Siluetai ją dar stipriau baugino, jai atrodė, kad iš jos tuoj ims juoktis. Grifiukė pati norėtų iš savęs pasijuokti, kad yra tokioj situacijoj, bet negalėjo. Ji atsisuko durų pusėn link ir vos vos girdimai atsiduso. Galim jau...
-Taip,- ramiausiai atsakiusi Elridė nė nežvilgtelėjo į Fasirą ir patraukė link durų. Greičiau išvyksim, greičiau grįšiu, ramiau bus...
-
Fasiras padrąsinančiai šyptelėjo Elridei, kai ši atsigręžė į jį suglumusi.
- Kaip nors neprapulsi. Aš padėsiu, Edgar'as padės. Nesijaudink, - pabandė nuraminti. Tas turėjo nuskambėti bent kiek geriau už tą stereotipinį ir visų nekenčiamą ,,Viskas bus gerai". Jau nuo tada, kai ši grifiukė nualpo jam po kojomis vidury Londono, jis apsiėmė už ją atsakomybę - na, ir, rodos, dar neteko to gailėtis. Pasirūpins, kad viskas būtų tvarkoje, ne šiaip, o iš tikro. Nors ir kažin, ar reikėjo taip pasitikėti savo jėgomis.
Jaunuolis pasilenkė, pasiknaisiojo stalčiuje ir rado kažkokį aplamdytą lapeliūkštį. Kurį laiką pavėpsojo į jį, o tada numojo ranka ir užrašė: ,,Fasiras von Sjuardas, Godriko Daubos miestelis, Godriko gtv., nr. 9". Perlenkė ir padavė mergaitei.
- Šitą pasidėk. Užrašiau, jeigu kada nors norėsi pasiųsti man pelėdą, - tarė jis. ,,Dar pora metų ir mano adresą turės pusė Anglijos." - pasišaipė juodaplaukis pats iš savęs. Tuomet pasiėmė motociklo raktelius, atvėrė duris į koridorių, praleido Elridę pirmą.
- Tuomet iškart ir nuvešiu, kad nepavėluotum, - tarė Fasiras, rakindamas savo kabineto duris. Aišku, nepatikėjo jos atsakymu į klausimą, bet daugiau klausinėti nebeišdrįso. Susitvarkys jinai. Ji stipri.
-
Saulėtą rudens rytą Jeffter'is keliavo už Godriko Daubos ribų. Tai darė gana retai. Tuomet, kai atsirasdavo reikalų, kuriuos reikdavo tvarkyti už miestelio, kuriame gyvena, ribų. Tik visi tie reikalai būdavo vienoje ir toje pačioje vietoje, Londone, Magijos Ministerijoje. Ir šis kartas buvo ne išimtis, nes jaunuolis būtent ir keliavo į pastarąją vietą.
Edgar'ui atsidūrus ministerijos pirmajame lygyje, jis nieko nelaukdamas nužingsniavo ministro kabineto link. Žinojo, kad ministro gali ir nebūti dėl jam iškilusių, su ministerija nesusijusių, problemų. Bet maža kas, krikštasūnis galėjo savo problemas spręsti ir čia, o tokiu atveju būtų neprošal pasiteirauti, kaip jam sekasi jas spręsti ir ar nereikia kokios pagalbos.
Kai juodaplaukis atsidūrė priešais ministro kabineto duris, kilstelėjo savo pirštinuotą ranką ir sulenkęs smilių, juo kelis kartus trinktelėjo į duris. Po to nieko nelaukdamas linktelėjo durų rankeną ir durys atsivėrė. Visgi neprašoviau eidamas tiesiai pas jį tikėjosi išvysti patį Fasirą kabinete. Deja, pilnai pravėrus duris ir žengtelėjus į kabinetą, burtininkas išvydo ką kitą. Jame buvo mergina. Veikiausiai, ministro padėjėja, į kurią kreiptis buvo nurodęs pats jaunasis von Sjuardas, jei jo nebūtų.
- Laba diena,- pasisveikino su Rosemarie. Taip, su savo drauge ir buvusia profesore paskutiniaisiais jo metais Hogvartse. Tik tiek, kad dabar nė neįtarė, kad ten toji jo draugė, kuri kadaise darkė jo plaukus pasinaudodama burtais. O neįtarė todėl, nes ji įnirtingai į kažką buvo įkniubusi. Net nesuprato Edgar'as ar šioji girdėjo jo pasibildenimą, užėjimą ir pasisveikinimą.
- Ar Fasiras yra?- pasiteiravo ministerijos galvos, neatmesdamas galimybės, jog šioji yra ministerijoje, tik kitoje jos vietoje.
Laukdamas atsakymo į savo klausimą žaliaakis žvilgtelėjo į atvertas kabineto duris. Pagalvojo, kad galbūt vertėtų jas uždaryti, bet kol kas susilaikė nuo tokios minties, kad netektų darinėtų durų be reikalo, jei kartais būtų išprašytas iš kabineto.
-
Naujos dienos pradžioje, ministerijos darbams dar neįsibėgėjus, aplinkui tvyrojo tyla, drumsčiama tik įnirtingo pergamento lapų šnarėjimo. Na, tyla ir betvarkė. Jaunajam ministrui tikrai derėjo apsitvarkyti. Nors galbūt čia ne jo vieno kaltės būta, bet taip pat ir prie stalo palinkusios merginos. Ji negalėtų paneigti, kad įvairūs popieriai aplinkui pasklido ne dėl jos rankų kaltės, bet jei viskas būtų buvę tvarkingai sudėta, nebūtų buvę jokio poreikio taip knistis.
Pakėlusi delną, Rosemarie pasitrynė sukilusių dulkių kutenamą nosį, tačiau tam ne itin padėjus loštelėjo ir nusičiaudėjo kartu nupūsdama žemyn vieną iš popiergalių. Šio rytmečio saulė jos, esančios po žeme tarp šių sienų, tikrai nedžiugino. Vangiai žengusi aplinkui stalą, kilstelėjo nuskriejusį lapą ir apvertusi greitai permetė akimis. Likimas tikriausiai mėgsta ironiją, nes štai ir jis, paskutinysis, dėl kurio teko iškuisti pusę kabineto. Atsidususi grįžo atgal ir paguldė jį ant šalimais sudėtos mažesnės krūvelės, o tuomet graudžiai nužvelgė tarsi kokio uragano nusiaubtą stalą. Bent jau rado, ko reikėjo.
Paskubomis ėmusi rankioti popierius ir kuo sistemingiau dėlioti juos į krūveles bei kaišioti į stalčius, išgirdo besisukančią durų rankeną. Nesitikėjo jo grįžtančio taip greitai, bet galgi, priešingai nei Rose, jaunajam von Sjuardui pasisekė viską mikliai sutvarkyti. Ir vis dėlto, pasigirdęs balsas skambėjo kitaip. Nepakeldama galvos mergina sugraibė paskutinius dokumentus, išlyginusi padėjo juos ant stalo krašto, o tuomet susirado pranešimams skirtą alyvinį lapelį bei plunksną su rašalu.
– Labas rytas, – pasisveikino, paskubomis skrebendama žodžius ant švaraus lapo. Keletas sakinių, taškas ir viskas. – Deja, ministras išvykęs darbo reikalais. Kuo galėčiau pagelbėti?
Padėjusi plunksną į vietą ir užsukusi rašalą, Rosemarie nubraukė atgal užkritusius plaukus ir galiausiai atsilenkė nuo stalo. Užtruko keletą sekundžių, kol suprato, ką reginti, – prie atvirų durų it įkaltas stovėjo pažįstamas, juodų (kad ir kai bebūtų gaila) plaukų kupetą nešiojantis buvęs bendramokslis. Rose veidą papuošė nustebimas, sustingdęs ją keletui sekundžių ir iššlavęs iš galvos visus žodžius. Na ir netikėtumai.
-
- Man reiktų..,- kai vaikinas išgirdo, jog jo krikštasūnio nėra Magijos Ministerijoje, netempdamas gumos ėmė sakyti kokiu reikalu jis čia užklydo, tačiau to padaryti pilnai iki galo nepavyko. Vos tik ministro padėjėja kilstelėjo galvą nuo savo tvarkomų popieriūkščių, Edgar`as momentui pritilo. Ir taip buvo todėl, nes išvydo pažįstamą veidą, kuris jam buvo bent Magijos Ministerijoje ganėtinai netikėtas. Trumpaplaukis nebūtų pamanęs, kad Rosemarie kada nors ateis dirbti į tokią vietą.
- Oo.. Labas,- kiek atsikvošėjęs iš nuostabos dar kartą pasisveikino. Magas nė nepajuto, kaip jo veidą papuošė šypsena. Buvo smagu sutikti kažką, su kuo kartu mokėsi Hogvartse. Kalbant apie Hogvartso draugus, Jeffter`is beveik taip su nieko ir nebuvo susitikęs po mokyklos baigimo. Stebėtis tuo ir nereikėtų, nes per kelis metus vos tik keletą kartų tebuvo išvykęs iš Godriko Daubos.
- Nebeprofesoriauji?- kažin ar šis klausimas buvo kabai jau į temą, bet vis gi jis nuskambėjo iš tamsiaplaukio lūpų. Gal vis dar ta netikėta situacija darė savo, nes ir atsakymas į jo klausimą turėjo būti aiškus. Nebent jo draugė dirba dvejuose darbuose, tokia galimybė egzistavo, tačiau retas ir profesoriaudavo, ir dar užsiimdavo veikla ministerijoje.
- Am, atsiprašau,- pagaliau susiprotėjęs, kad galbūt su savo ne visiškai vietoje užduodamais klausimais tik trukdo kitų darbus, vis dėl to tai buvo nepasišnekučiavimo ministerija, nusprendė grįžti prie to, ko čia ir atvyko.
- Iš tiesų man reiktų pasiimti keletą dokumentų dėl globos. Fasiras sakė, jei jo kartais nebūtų, tai juos perduoti turėtų jo asistentė. O tu ji ir būsi, tiesa?- dar vis tebestypsodamas, galima sakyti tarpdury, negalėjo iš savęs išmušti tos sukilusios nuostabos. Galvoje sukosi daugybė klausimų, kurių norėjo paklausti, bet dabar juos teko ignoruoti su viltimi, kad išpuls galimybė ir išeis juos užduoti. Edgarui atrodė, jog keistai būtų dabar pasiimti dokumentus ir vėl išeiti lyg niekur nieko, kai sutiko draugę, kurią paskutinį kartą matė prieš ketverius metus. Aišku, neketino užimti jos darbo laiko ar kitų laiko, kurie planavo šiandieną čia užsukti su savo klausimais, tačiau mėgino sumąstyti kažką, kas būtų suderinamo ir nesikirstų su Rose darbu.
-
Dar kartą ausis pasiekęs balsas pažadino ją iš sąstingio ir Rosemarie galiausiai krustelėjo. Nežinodama, kaip derėtų elgtis, pabarbeno pirštais į stalo paviršių. Jis atrodė nepasikeitęs. Na, gal nežymiai vyresnis, be abejo, bet iš esmės lygiai taip pat, kaip ir prieš kelerius metus, kai jiedu matėsi paskutinį kartą, dar mokykloje. Keista, kad iš karto neatpažino balso. O gal ir ne – visgi praėjo ketveri metai, o ne keturios savaitės.
– Ee, sveikas, – atsakė, taip pat šyptelėdama puse lūpų. – Kaip matai, nebe.
Jis greičiausiai nežinojo, kad ji dar buvo grįžusi profesoriauti porai metų ir ministerijoj atsidūrė palyginti neseniai, bet jo vietoje Rose nebūtų stebėjusis – kaip galėjo kitus ko nors išmokyti, jei pati ne ką daugiau pasaulio buvo mačiusi. Kiekvienas suprastų, kad tai buvo gerokai keisčiau nei dabartinis merginos buvimas šiame kabinete ir šioje įstaigoje. Ir vis dėlto, ji tik gūžtelėjo pečiu bei pavartė ant stalo gulinčius dokumentus. Jai buvo kiek keista, nes po išėjimo laikas ir atstumas nutraukė visus ryšius, tad per prabėgusius metus nebuvo sutikusi nieko iš mokyklos. Tačiau galėtų pripažinti; išgirdus, kokių dokumentų jam reikia, sukirbėjo ir jos amžinas smalsumas.
– Ak, taip, štai šie, – įkišo į bendrą aplanką anksčiau ieškotą lapą, dėl kurio aukštyn kojomis apvertė pusę kabineto, ir stumtelėjo viską į priešingą stalo pusę, Edgaro link. – Dar kas nors?
Be abejo, būtų mielai išklausinėjusi visko apie tuos dokumentus, nes jų paskirtis tikrai kėlė smalsumą, bet net ir ji suprato, kad čia jau ne jos reikalas, tad tik nukreipė žvilgsnį prie anksčiau rašyto pranešimo. Pakėlusi ir suspaudusi nedidelį lapą tarp pirštų, nežymiai bagstelėjo jį lazdele. Šis, tuojau pat pat išsprūdęs, mikliai susilankstė į dailų lėktuvėlį ir šovė pro vis dar atidaras duris tolyn, adresato link.
-
Edgar'as priėjo prie stalo, kai šio link buvo stumteltas aplankas su popieriais, kurių jam ir reikėjo.
- Ačiū,- pasiėmęs į pirštinuotą ranką, kuri daugeliui, bent jau seniau, keldavo nemažai klausimų, padėkojo ministro padėjėjai. Į tai, kas aplanke nė nežiūrėjo, kadangi ir taip žinojo, kas turėjo jame būti. Nebent per klaidą būtų paduota kažkas kito, bet nemanė, jog galėtų būti ar bus įvelta klaidų.
- Jei tai viskas, ką turiu pasiimti, tuomet tiek man ir tereikėjo,- nusišypsodamas nužvelgė Rose. Atrodo gavo tai, ko čia ir atėjo ir beliko apsisukti bei keliaut atgal, tačiau vaikinukui buvo sunku tai padaryti. Jis nenorėjo taip imti ir išeiti, kai sutiko seniai matytą žmogų. Kaip žinia, jis nenorėjo ir trukdyti.
- Nebent..,- pratylėjęs keliasdešimtis sekundžių užhipnotizuotas savo minčių, ką gi reiktų daryti, tamsiaplaukis nusprendė, kad nederėtų išeiti iš ministerijos kaip niekur nieko, ko vėliau gali gailėtis, - Jei nebūtum užsiėmus po darbo. Aišku, jei nedirbsi iki išnaktų. Tuomet galėtume kur nors susitikti. Ten kur galėčiau grąžinti senas skolas,- galiausiai šyptelėjęs pridūrė, - Žinoma, jei nori?- nebuvo tikras ar Rose dar tebedomina tos skolas, kaip ir tie patys saldumynai. Per tiek metų galėjo daug kas pasikeisti. Pats Edgar`as sunkiai beprisiminė ar ta skola buvo lyg sudvigubėjusi, ar ne. Na, bet tą faktą, kad buvo skolingas prisiminė puikiai. Nepamiršo, jog taip niekad ir negrąžino buvusiai bendramokslei jos pirštinės, kuri kažkur dabar turėtų būti jo namuose. Kažin ar ji jai dar būtų naudinga. Žaliaakis taipogi jos niekur nenaudojo, tačiau išmesti ne savo daikto negalėjo. Kaip ten bebūtų, būtent šiuo momentu jos neturėjo galimybės atiduoti tai, ką pasiėmė būdamas dar pirmame kurse.
- Tai kaip?- dar pasitikslino po staigaus galvos pakreipimo į šoną, kai į jį vos nesirėžė, burtų pagalba sulankstytas ir švystelėtas popierinis lėktuvėlis.
-
Žvelgiant, kaip buvęs bendramokslis ištiesęs ranką pasiima aplanką su dokumentais, Rosemarie negalėjo nepastebėti, kad viena jo rankų vis dar aptempta juoda pirštine. O kaip ten nepastebėsi, jei nė nemėgino laikyti jos toliau nuo aplinkinių akių. Šiaip ar taip, mergina prisiminė tą pirštinę ir iš mokyklos laikų, taip pat beslepiančią vieną ranką, nors atsakymo niekada taip ir negavo. Nei anuomet, nei kiek vėliau. Dar keisčiau buvo, kad jis ją vis dar nešiojo po tiek metų – kokie sužalojimai nesugytų per tiek laiko?
Stengdamasi neįkristi į nesibaigiančių apmąstymų liūną, Rose nukreipė akis šalin į stalą ir padėjo laiškui naudotas priemones į vietą. Sukišus anksčiau vartytus popierius į jiems skirtus skyrius, stalas ir vėl atrodė pakankamai tvarkingas, ko tikriausiai nebūtų galimą pasakyti apie stalčius. Visgi grūdo bet kaip, per daug nežiūrėdama į jokius kriterijus, pagal kuriuos būtų buvę galima surūšiuoti dokumentus, tad be abejo, kad stalčiuose vyravo ne mažesnė betvarkė nei prieš tai ant stalo. Na, bet galbūt bent ne didesnė, nei buvo palikta ministro.
– Žinoma, – supratusi, kad jai buvo adresuotas klausimas, per daug negalvodama atsakė. – Kodėl gi ne. Darbą baigiu penktą, tad nuo tada – laisva kaip paukštis.
Paėmusi į ranką ant stalo likusį pluoštą dokumentų, kuriuos turėjo perduoti aurorų štabo vadovei, Rosemarie apėjo stalą ir patraukė išėjimo link. Staiga, lyg ką prisiminusi, stabtelėjo ir pakreipė galvą į Edgaro pusėn.
– Be abejo, jei tik tau tinka toks metas? Nenorėčiau, kad tiek ilgai manęs lauktum.
Rausvaplaukė lyg ir prisiminė, kad bent anksčiau jis gyveno ne Londone, tad tikrai nebūtų malonu, jei dėl jos kiltų nepatogumų, o diena būtų tarsi išmesta į balą.
-
- Šaunu!- džiaugsmingai tarė Edgar'as išgirdęs, jog jo buvusi Hogvartso draugė turės laiko susitikti su juo po darbo. Tik iki jos darbo pabaigos buvo likęs geras pusdienis, per kurį jaunuolis turės susigalvoti ką nuveikti. Apart apsilankymo magijos ministerijoje, Londone jis daugiau neturėjo ką veikti. Grįžti į Godriko Daubą taip pat nelabai apsimokėjo.
- Tinka,- sulinksėjęs galva, Jeffter'is išėjo iš ministro kabineto paskui Rose.
- Beje.. Tuomet po penktos valandos susitinkam kavinukėje, esančioje už parko. Gerai?- tamsiaplaukis vos tik spėjęs susigaudyti, jog nebuvo susitarę dėl susitikimo vietos, išsyk pasiūlė variantą, kuris šovė pirmas į galvą.
Tuomet magas patraukė iš Magijos ministerijos į Londoną, kur ketino praleisti savo pusdienį iki vakaro. Galėjo nuvykti ir aplankyti savo tėvus, bet to daryti nenorėjo. Labiau norėjosi aplankyti tam tikras vietas ir pasižiūrėti ar jos vis dar išlikusios tokios pat, kaip ir seniau, ar vis dėl to pasikeitusios. Juolab Jeffter'io tėvai tokiu metu turėjo būti savo darbovietėse, kuriose jų tikrai nenorėjo trukdyti.
Edgar'ui geriausia vieta pradėti savo pasivaikštinėjimą Londone atrodė vienas iš parkų, esančių netoli Magijos ministerijos. Be to, eidamas parku turės užtektinai laiko apgalvoti, kur galėtų tęsti savo šiandieninę mini ekskursiją.
-
Fasiras sėdėjo savo kabinete kaip tik prasidėjus pietų pertraukai. Paleido savo pelėdą su laišku, kai tik pririšo prie jos kojelės laišką Mionai, ir išsyk nupėdino pietauti.
Kadangi šiandien nemažai Magijos ministerijos pirmojo departamento darbuotojų buvo išvykę, ministras pietavo vienas, savo kabinete. Kiek atsikraustęs savo stalą ir prastumdęs į šalis stirtas ataskaitų, straipsnių, laiškų, pranešimų ir kitokio popierinio bieso, juodaplaukis jaunuolis jo viduryje padėjo dvi dėžutes - vieną su sumuštiniais, kitą - su sausainiais. Kadangi niekas šiandien pas von Sjuardą užsukti neturėjo, jis net nepasivargino maisto iškrauti į kokias nors patogesnes talpas - lėkštes ar dubenėlius.
- Aguamenti, - sumurmėjo Fasas, nukreipęs lazdelę į arbatinuką. Gaila, kad neseniai prarado padėjėją, būtų paprašęs, kad arbatą padarytų ji. Bet niekis, šitai sugeba ir jis.
Vandeniui pradėjus virti, ministras nuėjo prie sekcijos, kurioje laikė savo puodelį.
-
Kas per pietų pertrauka pietavo, o kas puškavo ministro kabineto link ir nešė ataskaitą. Spartūs žingsniai priartėjo prie medinių durų, o smaragdinės akys nužvelgė šias. Kaip prabangiai. Galėjo dar deimantais išsikabinti. Pagalvojo Melisa pastebėjusi auksinę lentelę. Dar kartą žvilgtelėjo į lapų šūsnį. Ranka pasiekė rankeną ir durys prasivėrė. Mergina jau buvo bežengianti viduj, kai susiprato, jog turėjo pasibelsti.
- Uoj, pala,- sumurmėjo, uždarė duris, kelis kartus pastukseno ir šįkart užėjo.- Kuku, atnešiau ataskaitą.
Spalvinga. Erdvu. Hmm, pas mane? Netvarkinga.
- Skanaus,- mirktelėjo strazdanė ir tvarkingai padėjo lapus ant stalo krašto.
Melisa jau norėjo apsisukti ir dingti iš čia, tačiau kažkaip ranka nuslydo ties sausainiais, kurie viliojančiai buvo padėti viduryje stalo. Visai netyčia vienas iš tų sausainiukų atsirado merginos burnoje.
-
Kaip tik užpylinėjant juodosios arbatos pakelį Fasiro durys šiek tiek prasivėrė. Jaunuolis kiek nustebęs pažvelgė į jas, bet tuomet jos užsidarė. ,,Et, turbūt sumaišė", - pamintijo Fasas, sėsdamasis už stalo ir nusprendęs neišeiti laukan, mat, turbūt, tas, kuris taip baisiai sumaišė duris, ir taip be galo išsigando ir susinervino. Bet išsyk po kilniaširdiškos minties į duris kažkas pasibeldė - galbūt tas pats žmogus, kitaip ministras būtų išgirdęs tolstančius ir artėjančius žvilgsnius. Juk, rodos, klausa kol kas nesiskundė...
- Sveiki, panele Keyes, - kiek nustebusiu balsu pasisveikino ministras ir atsistojo. Dėl keistų jos žodžių susilaikė nekilstelėjęs antakio - tiesą sakant, jau buvo girdėjęs, kad įstatymų priežiūros departamento vadovė buvo lengvai priplaukusi, bet geras žmogus.
- Ačiū, galit pasivaišinti ir jūs, - padėkojęs pridūrė von Sjuardas, bet jau po laiko - balti raudonplaukės pirštai jau buvo vieną iš jo kepinių pasigriebę ir net spėję įmesti į burną.
Visgi kai ką atsiminęs Fasiras net praleido progą pasigirti, jog šie kepiniai yra jo rankų darbas.
- Prisėskite, gal arbatos? - pasiūlė jis, mostelėdamas į vietą priešais savo stalą. - Planavau su jumis susitikti dėl vienos bylos, liečiančios konkrečiai mane. Bet per pietų pertrauką jūsų šiuo reikalu netrukdysiu - galbūt galėsite užsukti pas mane po jos, - pats pasiimdamas sumuštinį tarstelėjo jis.
-
- Skanumėlis,- pagriebė dar vieną sausainį.
Tiesą pasakius, Melisa dar niekada nebuvo pas ministrą, mat ataskaitas dažniausiai perduodavo šio padėjėjai. Buvo mačius gal tik porą kartų, tad kiek nustebo, kai išgirdo savo pavardę iš jo lūpų, netgi lengvai prasižiojo, bet ne tiek daug, kad kramsnojamas sausainis pultų lauk. Turėjo mintį, jog šis auksinių akių (neužteko auksinių akių toks jausmas, tai dar ir lentelę ant durų auksinę prisitaisė) savininkas ją pažino dėl šios kiek neįprasto elgesio.
- Prisėsiu ir neatsisakysiu,- raudonplaukė linktelėjo.
Jau norėjo sėst, kai suprato, jog tikrai neatsisės ant kokio minkšto krėsliuko, geriausiu atveju - ant grindų, tad lyg niekur nieko žvilgtelėjo į vietą, kurią parodė Fasiras ir padėjo savo sėdimąją ant foteliuko.
- Tai man išeiti, pastovėti už durų ir pasibaigus pietų pertraukai ateiti? Ar pagert arbatos ir tuomet tapt rimtuole?- garbanė pakedeno savo plaukus, kurių niekaip neįmanoma iššukuoti.- Aš ar taip, ar anaip išeikvojau pakankamai laiko šitos pertraukos beeidama čia,- gūžtelėjo pečiais.- Taigi, sakyk, klok, vaizduok, kokia ten byla, kuri tave... Liečia?- išrietė antakį primesdama idiotę, tiesa, ji net pamiršo kreiptis į ministrą kaip pridera, deja, tai Melisa ir nieko nepakeisi.
-
- Dėkui, pats kepiau, - kiek šyptelėjo Fasiras, išgirdęs pagyrimą. Visgi jo veidas greitai grįžo į pradinę būseną - budrų žvilgsnį iš kiek niūraus veido. Išgirdęs viešnios pageidavimą, jis kaipmat vėl pripildė arbatinuką vandens. Tuomet susivokė, kad antro puodelio tai neturi, nebent atneštų jį iš bendro magijos ministro pirmo lygio poilsio kambario.
- Deja, turiu tik juodos arbatos, - atsiprašomai tarstelėjo jis ir lazdele bežodžiais Accio kerais prisišaukė puodelį. Durys vėl prasivėrė, tik šįsyk ne dėl aurorų štabo vadovės etiketo klaidos, o dėl magijos, ir puodelis paklusniai nutūpė į ministro delną, tuomet jis jį padėjo ant stalo priešais Melisą.
- Ne, pamaniau, kad galbūt buvote susitarusi pietauti kitur, - gūžtelėjo pečiais Fasiras, žingsniuodamas atgal prie sekcijos, kurioje buvo palikęs cukrų. Išsiėmęs jį taip pat padėjo ant stalo - galgi viešnia arbatos be jo negeria, kas žino tuos mirtingųjų įpročius.
Von Sjuardas kiek sutriko, kai antro departamento vadovė ėmė jį tujinti, bet nebuvo savo tėvo mados ir to per daug neėmė į galvą.
- Prieš kelis metus persikėliau gyventi į Godriko Daubą, - sumurmėjo juodaplaukis. - Taip atsitiko, kad nusipirkau namą, prieš tai priklausiusį Oldefortui, buvusiam nelaimių ir katastrofų departamento specbūrio vadovui. Name buvo likęs jo elfas, prisaikdintas tarnauti kitam šeimininkui. Maniau, kad su tuo viskas gerai, - niauriai šyptelėjo jis. - Bet visgi nusprendžiau patikrinti, kad elfo tikrai nevaldo jokie kerai ar jam nėra uždėta kokia nepageidaujama magija, - atsiduso jis. - Ir patikrinti elfą paprašiau Edgaro Jeffter, savo krikštatėvio ir puikaus apsigynimo nuo Juodosios magijos išmanovo... - tarė jis ir stumtelėjo arbatinuką į pašnekovės pusę. - Jei reikia, įsidėkite cukraus, - neryžtingai pasiūlė.
-
Mergina šiek tiek užsilenkė megztinio rankoves. Jau nieko nebesakė, tik paprastai linktelėjo. Ji mėgo juodą arbatą bei melisų. Melisų arbatą garbanė privalėjo mėgti, nebuvo kitos išeities.
- Nelabai turiu su kuo,- sumurmėjo.
Trumpam mintyse pasivaideno teisėjas, tačiau labai greitai ir dingo. Tuo pačiu metu į šios galvelę atbildėjo ir Kate. Melisa papurtė galvą. Ne, nelabai.
Smaragdinių akių savininkė klausydama ministro įsipylė iš arbatinuko arbatos. Puodelio kraštu pasklido maloni šiluma, kuri sušildė jos suledėjusius Melisos pirštus.
- Nesirūpink, be cukraus,- papurtė galvą.- Ir kas nutiko tada? Jaučiu, jog istorijos dar nebaigei,- neišauklėta strazdanė grasiai šliurptelėjo juodos arbatos ir įsipatogino.
-
Fasiras tik linktelėjo į galbūt kiek liūdną savo darbuotojos prisipažinimą - daugžodžiauti jis nebuvo mėgėjas.
- Galite užeiti į šį skyrių dažniau, aurorai čia taip pat neretai pasirodo, - visgi pridūrė jis, nelabai kreipdamas dėmesį į keistą Melisos galvos papurtymą. Von Sjuardas kantriai luktelėjo, kol mergina įsipils arbatos, o jai atsisakius cukraus, mostelėjo lazdele ir nuskraidino cukrinę atgal. Kažkodėl dabar tingėjo darsyk stotis, nors iš pradžių tai jam pasirodė mandagiau.
- Be abejo, nebaigiau, - linktelėjo juodaplaukis, pats pasiimdamas į rankas puodelį. Gurštelėjęs arbatos ministras atsiminė, kur baigė pasakoti.
- Ir būtent tas patikrinimas suaktyvino prakeiksmą, kuris buvo uždėtas ant elfo, - tarė Fasiras. - Gavome įspėjimą, kad elfas mirs arba elfo šeimininkas turi surinkti keturis jam brangiausius žmones ir tokiu būdu prakeiksmą nuo elfo galvos nuimti, ant savęs užsitraukdamas problemą ant savo galvos - proto užtemimą, apsėdimą ar kažką panašaus, - paaiškino jis. - Kas vyko toliau, kol kas nėra svarbu, bet irgi papasakosiu, - po mažytės pauzės pasakė jis, pasilenkęs atidarė vieną iš savo rašomojo stalo stalčių ir išsitraukė nestorą bylą.
- Dabar man rūpi, kas ir kodėl galėjo elfui užleisti prakeiksmą. Neatmetu, kad tai galėjo būti skirta ne man, o Fasui Oldefortui, ankstesniam to namo savininkui, - tarė juodaplaukis, atversdamas bylą. - Magijos ministerijos archyve radau, jog Fasas dirbo trečiojo lygio specbūryje, buvo glaudžiai susijęs su aurorais. Auroras buvo ir jo tėvas. Oldeforto mirtį, rodos, vis dar gaubia paslaptis, tačiau jis žuvo misijoje, rodos, gaudant pabėgusius Azkabano kalinius, - trumpai išdėstė Fasiras, ištraukdamas iš bylos ir prieš Melisą padėdamas pirmą susegtą lapų šūsnį, kurio viršuje iš nuotraukos dėbsojo Fasas Oldefortas - kiek išdidžiai atgal atkreigta galva jaunuolis niūriomis akimis ir susivėlusiais plaukais.
-
Smulkūs pirštai, ilgais, ryškiai žalia spalva nulakuotais nagais, pešiojo vilnonio megztinio rankoves. Dėl nežinomų priežasčių merginos nuotaika išblėso. Viena ranka pasirėmė galvą, atsiduso. Vėl iš puodelio gurkštelėjo arbatos. Per stipri. Tačiau nieko nesakė. Patylėjo.
- Hm,- numykė.
Lėtai paėmė bylą nuo stalo, įsižiūrėjo į to Oldeforto fotografiją. Gaudant Azkabano kalinius? Melisa suraukė antakius ir įdėmiai peržvelgė lapus. Viena ausimi klausė von Sjuardo, kita išvis nieko. Sekundėlei ištirpo savo pasaulyje, taip jau būdavo, kai tekdavo susikaupti.
- Ar misija buvo tęsiama ir po jo mirties?- nepakėlusi akių paklausė garbanė ir pervertė puslapį.- Kas jo tėvas? Turiu omenyje, koks vardas? Turi kažkokios informacijos apie jį? Išvis jis gyvas?- keli klausimai pasipylė iš strazdanės.
Garbanė nebuvo pratusi prie tokių dalykų. Visi jos rimti darbai, tai tik pagauti lengvą nusikaltėlį ir paruošti ataskaitas. Tikiuosi, jis neprašys manęs į tai veltis. Kad ir kokia ryžtinga ir drąsi buvo Melisa, ji nebuvo susidūrusi su prakeiksmais ir apsėdimais. Giliai atsidususi padėjo bylą ant stalo. Smaragdinės akys susitiko su auksinėmis, lyg klausdamos, ko gi Fasiras nori iš jos.
-
Fasiras įsmeigė budrų, susikaupusį ir kiek niūrų žvilgsnį į Melisą. Jį kiek trikdė tai, jog sunku buvo įskaityti įstatymų sergėjimo departamento vadovės veidą. Kurį laiką jam atrodė, jog ji tesvajoja, nors ir varto tą nedidelę Fasiro surinktų dokumentų ir ataskaitų krūvą, užuot klausiusis jo, bet kitas jam jos užduotas klausimas šią teoriją paneigė.
- Taip, buvo, - linktelėdamas patvirtino ministras. - Albertas Oldefortas. Tiesą sakant, nežinau, bet spėju, kad negyvas. Žinote, kaip sako, - niauriai vyptelėjo von Sjuardas, - Visi staliai be pirštų, visi aurorai be gyvybių. Visgi negaliu dėl šito garantuoti. Jo bylos netikrinau, - prisipažino juodaplaukis.
Jaunuolis jautė merginos nepalankumą šiai užduočiai, bet tikėjosi, jog ji sutiks jam padėti. Galų gale, tai juk iš dalies susiję su visos valstybės saugumu. Kita vertus, juk jis pats tuo saugumu pernelyg ir nesirūpina - atsisakė ir asmeninės apsaugos, ir gyvenimo saugiame rajone netoli ministerijos. Galbūt kartais tokie sprendimai nebūna labai protinga mintis.
- Ar jūs galėtumėte padėti išsiaiškinti, kas ir kokiu tikslu galėjo palikti šį prakeiksmą Faso Oldeforto namuose? - jau aiškiau suformulavęs prašymą kreipėsi auksaakis.
-
Raudonplaukės širdis suspurdėjo. Nėra malonu išgirsti, jog visi aurorai be gyvybių. Ko jau ko, bet Melisa pagyvent dar norėjo. Atsidususi nuleido žvilgsnį į pirštus ir pradėjo su jais žaisti. Neturėjo atsakymo. Valstybės saugumas? Suraukė antakius. Vėl papurtė galvą. Tiesa, nors ši prieplauka ir prižiūrėjo įstatymus, nebuvo į saugumą įsitraukusi visu šimtu penkiasdešimt procentų, jai rūpėjo artimieji, žmonės, kurie priverčia ją verkti, pykti dėl perdėto rūpestingumo, tie, kuriais ji pasitiki. Nagais perbraukė per sukietėjusias pirštų pagalvėles. Nenoriu. Keletai akimirkų žvilgsnis sustingo ties ta byla. Ir kam šiai žaviai panelei reikėjo čia grįžti? Buvo išėjusi, viską palikusi ir... Tikrai gyveno ne rožytėmis klotą gyvenimą. Tikriausiai dėl to ir sugrįžo. Bet kodėl būtent čia? Patylėjusi vėl pažvelgė į ministrą. O gal pasakyt, kad nebenoriu čia dirbti? Nee, nesąmonė. Atsisakyti to tiesiog troško, tačiau tuo pačiu ir dalelė jos to norėjo. O gal?
- Gerai, padėsiu.
Tai buvo vieninteliai garbanės žodžiai, daugiau nieko. Tyla.
-
Fairas tik po laiko suprato, kad galgi pakalbėjo nelabai taktiškai. Vis dėl to reakcija į žiauriai skambantį priežodį turėjo šį tą pasakyti apie Melisą. O ji patylėjo, nuleido akis žemyn ir... ,,Vaikiška", - pamintijo ministras, žvelgdamas į pirštus su šaliai lakuotais nagais. Ir vis dėl to toje tyloje slypėjo kažkas daugiau.
Jaunasis von Sjuardas gurkštelėjo dar arbatos ir tyliai padėjo puodelį ant stalo - kuo tyliau, tarsi tam, kad nesutrukdytų aurorei svarstyti. Galbūt ji ir atsisakys jam padėti - gal užuos didelį pavojų, gal iš principo, gal - iš keršto dėl akibrokšto apie aurorus.
Išgirdęs atsakymą, Fasiras linktelėjo neiškart.
- Ačiū jums, - negarsiai, bet gerai girdimai sumurmėjo jis. Skolingas jis pasistengs nelikti, nors dabar mąstyti apie atlygį galbūt būtų dar ankstoka.
Fasiras išsitraukė iš stalčiaus nedidelį baltą lapelį - tokių turėjo pasidėjęs, mat karts nuo karto vis prisireikdavo. Tai kam nors žinutę nusiųsti, tai ką nors pasižymėti, tai iš nuobodulio kamuoliukus daryti ir mėtyti į šiukšliadėžę...
- Čia mano adresas, - pakraigaliojęs su plunksna ant lapelio tarė juodaplaukis. - Jeigu kada nors atrasite laiko apsilankyti - galbūt tai padėtų tyrimui.
Godriko Daubos miestelis, Godriko gtv. nr. 9
-
Raudonplaukė šyptelėjo. Vis tiek neturėjo kažkokių konkrečių tikslų ateičiai. Negalvojo apie būsimą šeimą, kaip kažkada sakė Keitei, tikriausiai net užmirštų, jog turi vyrą, nors šiuo metu širdį pasivogęs teisėjas. Priplaukusi garbanė stebėjo kaip Fasiras kažką rašo ant lapelio, sekantys jo žodžiai po tylos privertė mestelėti smaragdinių akių žvilgsnį į to lapelio turinį.
- Nėra už ką,- paėmė lapelį ir įsidėjo į kišenę, gal nepamirš.- Aš pasiimsiu šią bylą su savimi.
Rankose jau laikė Faso Oldeforto dokumentus, akys nukrypo į ministro maistą. Liežuviu suvilgė lūpas. Pirštais greitai pagriebė tą sumuštinuką, dar vieną sausainį ir nuskubėjo prie durų. Akimirkai atsisuko į auksaakį vyrą.
- Dėkoju už pietus,- mirktelėjo ir pasišalino iš kabineto tyliai sukikendama.
-
Prieš akis ant stalo gulėjo visa krūvelė pranešimų ir dokumentų, bet susitelkti į juos buvo (beveik) neįmanomai sunku. Fasiras atsivertė ant viršaus gulėjusį lapą, pabandė jį perskaityti sykį, pabandė antrą, trečią, suprato tik kelis žodžius, tuomet atsistojo ir ėmė kaip vanagas sukti ratus aplink stalą kabinete. Nužvelgė smalsiai jį stebinčius buvusių ministrų portretus, atsiduso.
„Dievaži, Vladai, taip galima ir paranoją gauti“, - pamintijo jis, jusdamas visos tos krūvos snukių akių judesius, tiesiogiai susijusius su jo paties judėjimo trajektorija. Tarp krūvos minčių, aptemdžiusių jo regėjimą ir sukėlusių galvoje neabejotiną piko valandą, sumirgėjo ir nekaltas klausimas, kelintas Anglijos Magijos ministras yra jis. Visgi daugiausia minčių sukosi aplink krikštatėvio žinią bei dingimą.
Kažin, kaip aurorai, ar jiems jau pavyko ką nors išsiaiškinti. Kodėl miške galėtų gulėti negyvo žmogaus ir vampyro lavonai? Kas čia per fokusai? Ar tai galėtų būti kaip nors susiję su juo pačiu, įsikūrusiu būtent Godriko Daub... Stop.
Fasiras vėl atsisėdo prie stalo. Nevalingai pažvelgė į spintą, už kurios durelių buvo padėtas Minčių Koštuvas. „O gal tai kaip nors galėtų būti susiję su tuo prisiminimu?“, - dar vieną teoriją iškėlė savo paties minčių kalinys ir padėjo rankas ant stalo, lyg tas stabilumas, kurį jam suteikė atsisėdimas ir atsirėmimas į stalą, padėtų stabilizuoti ir mintis.
Bet dabar jis tiesiog laukė ir vaikė labai blogą nuojautą šalin.
-
Gabrielė niekad nemėgo keltis į pirmą lygį. Nežinojo net, kelintame aukšte įsikūręs ministras su visais savo padėjėjais. Nemėgo paties ministro. Jis nieko jai nebuvo padaręs, vargiai su ja kalbėjo, bet Gabrielė jautė kažkokį netinkamą virbalą ((ačiū Edui)) nuo jo sklindantį. O gal viską tiesiog įsvaizdavo.Taip pat ją trikdė jo amžius. Jis buvo per jaunas būti ministru. Jos akimis, per mažai gyvenimo matęs, nors iš kur ji galėjo žinoti, kiek to gyvenimo jis iš tiesų matė?
Gabrielė magišku liftu pakilo iki ministro apartamento, perėjo ilgą koridorių ir sustojo priešais ministro kabineto duris. Nesibeldė. Mintyse pasimeldė, kad tik jis būtų išėjęs. Ar vykdantis kokį nors svarbų susitikimą. Tada ji galėtų atidėti savo vizitą. Pakišti raštelį po durimis. Akimirką pasvarstė, kodėl išvis vykdo Jeffterio prašymą. Juk nebuvo įsipareigojusi. Nuvijo mintis šalin ir suglostė nudėvėto ir dėmėto apsiausto klostes. Kišenėj pirštais užčiuopė neseną popierėlį, užkerėtą josios ir Edgaro sutartį. Kelis sidabrinius siklius ir smeigtuką. Smeigtuką ištraukė ir paslėpė įprastiniame plaukų mazgelyje ant pakaušio. Galiausiai giliai įkvėpė ir pasibeldė į boso duris.
-
Tas lifto sugirgždėjimas - dievaži, reikės pasišnekėti su Magiškojo ūkio skyriumi, kad sutvarkytų šitą reikalą. Net jei į Pirmąjį lygį liftas važinėja rečiau nei retai, jis veikti turėtų taip tyliai, kaip ir visur.
Dar tas kaukšėjimas, kad ir duslus, kad ir į kilimą. Von Sjuardas jau nežinojo, kas jį dabar labiau trikdo - tokie garsai ar jo paties mintys. Ką gi, kai būdavo susikaupęs, to negirdėdavo.
Įdomu, kas vėluoja į darbą. O gal čia Amneta?.. Bet kaži, ar tyrimas buvo padarytas taip greitai, o be aiškios informacijos aurorai paprastai nesirodo.
- Prašau, - nepasakytum, kad Fasiras šūktelėjo, labiau tiesiog ramiu, pakankamai garsiu balsu ištarė. Tiesą sakant, išvydęs čia ne Antrojo lygio darbuotoją, mažumėlę nusivylė, tačiau niekaip neišsidavė.
- Sveiki, madam Dévertes, - pasisveikino jis. Visai neseniai buvo ją priėmęs, matyt, atsirado naujai politikos veikėjai klausimų. Auksaakis klausiamai pažvelgė į moters veidą.
-
Durys atsivėrė ir Gabrielę pasitiko senamadiškas kreipinys. Nepatiko jai lygiai taip pat, kaip ir "ponia", tačiau kaip ir tuomet, nusprendė nekomentuoti. Gal patys kada nors susipras, tie jauni vyrai, neišmanantys, kad šiais laikais net žiobarų pasaulyje dingęs visas formalumas, visi vieni kitus ofisuose vadina vardais, žiobarų ofisuose yra sėdmaišių ir stalo futbolas. Galbūt reiktų pasiūlyti vestibiulyje pastatyti stalo futbolą. Šalia kavinės. Gabrielė mintyse pažadėjo sau apie tai pasvarstyti.
Įžengė į kabinetą, akimis peržvelgė patalpą. Nieko ypatingo. Už akies užkliuvo kažin kokie popieriai, išmėtyti ant stalo. Juos įsidėjo į netolimą mintį, jeigu tik pasitaikys proga. Galiausiai žvilgsnis sustojo ties pačiu ministru, pas kurį ir ėjo.
- Sveiki, bose, - tarė. Su mažutyte, veikiai neužkabinama ir negirdima panieka balse. Vis dėl to, reikėjo išlaikyti vaidmenį jo nesugadinus, neatskleidus visų savo kortų. - Tikiuos, jums einasi šauniai, - pridūrė ir žengtelėjo dar kelis žingsnius į kabineto vidų, vis dar tarytum smalsiai apžiūrinėdama interjero subtilybes.
- Turiu jums žinutę nuo Edgaro Jeffterio, jeigu teiksitės priimti, - galiausiai pranešė savo apsilankymo tikslą ir įsistebeilijo tiesiai į auksines, pažįstamas jaunesniojo von Sjuardo akis.
-
Ką gi, jam Kate Hall buvo ramesnis ir paprastesnis žmogus. Ezoterikai veblena, kad paprastai vardai turi įtaką žmogaus likimui, tad galbūt trumpi ir paprasti vardai suformuoja paprastas, žemiškas asmenybes, o jau ilgi, skambūs ir dar prancūziški, charakteris gali pasidaryti velniškai sudėtingas ir vietom net dygus. Gal kaip erškėčiai ant Kristaus galvos, gal kaip kalėjimų vielos, dabojančios mafijos šulus.
Fasiras kantriai lūkuriavo, kol ši tiriančiai peržvelgė jo kabinetą. Lėtai, su pasimėgavimu. Kaip žmonės prieš keliones, kai nori išgerti visą aplinkinį vaizdą taip, kad jis liktų atminty iki paskutinio atodūsio. Galbūt grabe peržiūrinėjant priešmirtinį filmuką tie vaizdai pamatomi ryškiau. Et, kam tai dabar svarbu.
- Tikiuosi, kad jums irgi, - linktelėjo juodaplaukis. Vis dar kantriai lūkuriavo, o viešnios akys jau lėkė aplink jo kabinetą antrą maratoną.
Nu kam?..
Jei tai būtų buvusi Elridė ar Amika, jis būtų pasišaipęs iš kvailo sustingimo ir smalsumo. Čia nebuvo nieko ypatingo, o jei ir buvo, tai plika akim nepamatytum. Ką gi, šįsyk reikėjo išlikti rimtam.
Edgar Jeffter. Ministras pakreipė galvą. Toks spinduliuojantis pasitikėjimas savimi neabejotinai kėlė įtarimų. ,,Ar tik ji pati nebus susijus su tais lavonais Godriko Dauboje?" - pamanė, automatiškai apgalvodamas, ką darytų tokiu momentu.
- Klausau jūsų, beje, galite prisėsti, - pasiūlė von Sjuardas, delnu mostelėdamas į priešais savo stalą stovinčią kėdę.
-
Nežinojo (kol kas), kokie ryšiai sieja jos bosą su klientu, tačiau vien faktas, kad klientas reikalavo beveik paties ministro įslaptintos informacijos, o dar ir siuntė tokias keistas žinutes per trečius asmenis, liudijo kažkokį santykį neabejotinai esant. Deja, ministras ryškiai buvo pasikaustęs nerodyme perteklinių emocijų, tad iš jo veido negebėjo išskaityti, ar paminėtas vardas reiškia jam ką nors daugiau, nei profesinius ryšius. Šiek tiek nusivylė.
Pasiūlyta kėdę, atsisėdo. Truputį atsainiai. Žinojo, kuo puikiausiai suvokė, kad būti geruosiuose jaunojo von Sjuardo sąrašuose, galbūt net įgyti jį kaip patikimą draugelį būtų kur kas protingiau ir parankiau, nei atvirai reikšti savo nepasitenkinimą. Tačiau kitaip negalėjo. Bent jau ne šiuo metu. Gabrielė vis dėlto buvo principinga moteris, ir nieko čia nepadarysi. Arba labai retais atvejais.
- Manęs prašė perduoti, kad jeigu jus domina susitikimas su Edgaru, geriausia būtų atvykti į šalia kavinės esantį mišką jūsų miestelyje kitą šeštadienį, - išbėrė vienu sakiniu. Šyptelėjo. Akimirką pasvarstė, kam apskritai atsisėdo, jeigu jau tuoj pat ketina išeiti. Galbūt tikėjosi momento, tinkamo momento. Nušvitimo.
-
Atsainus elgesys jau nebeprasprūdinėjo ministrui pro akis - kuo toliau, tuo daugiau ši moteris rodė nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo ženklų, tarsi norėtų būti užtikrinta, kad jis supras, kaip jinai jo nemėgsta. Įdomu, už ką? Juk tai jis priėmė ją į darbą.
Fasas tarėsi atpažinęs elgesio modelį. Pažino daugiau priešingos lyties atstovių, kurios elgėsi panašiai arba būtent taip. Veidą išlaikė ramų, nesutrikdytą. Išbandymas, hm?
Ką gi, ne laikas nagrinėti tokius dalykus.
Išgirdęs žinią, Fasiras pakreipė galvą. Buvo sunku nustatyti, ar ji nemeluoja. Tiesą sakant, priežasčių ja nepasitikėti buvo vis daugiau.
,,Ne Edgar'o madoje naudotis pasiuntinukais, norint perduoti žinią, užuot pasirinkus kerus. Ne jo madoje kviesti susitikinėti miškuose," - mintijo jaunuolis, visai pagrįstai manydamas, jog savo krikštatėvį pažįsta.
- Kaip tai suprasti? - sekundėlę patylėjęs, griežtesniu tonu paklausė von Sjuardas. Suraukti antakiai leido pamanyti, jog jis neturi supratimo, apie kokius Edgar'us ji kalba. Regis, Fasiras pažinojo tik vieną.
Ar ši moteriškė pati suvokia, kokias nesąmones kliedi?
Juk Aurorų Štabas vos aukštu žemiau. Kaip ji gali taip pasitikėti savimi?
-
Gabrielė įdėmiai stebeilijo į ministrą. Jis ryškiai buvo įsisąmoninęs, kaip turi atrodyti nustebęs ar suirzęs žmogus, toks, kuris neturi nė menkiausio, nė žaliausio nuotuokio, apie ką kalbama. O, bet jo balso tonas, staiga sugriežtėjęs, Gabrielės manymu, nelabai tiko prie veido išraiškos. Moteris tyliai sau pasvarstė, gal kur nors yra rengiami žmonių veidų skaitymo kursai, mat su tokiomis slidžimis gyvatėmis, kaip jos vienintelis ir nepakartojamas bosas, tokie įgūdžiai visai praverstų.
Moters vis pasirodančią pašaipią šypsnėlę lyg vėjas būtų nupūtęs. Jai nepatiko griežtas ministro balsas. Ji palink į priekį ir įrėmė delną į kadaise buvusį blizgų, tačiau dabar jau pazulintą prabangaus stalo paviršių. Įsmeigė savo mėlyną žvilgsnį į jaunesniojo von Sjuardo akis ir paaiškino:
- Buvau paprašyta tik perduoti žinutę, nieko daugiau, - tarė. - Ir drįsčiau teigti, kad ponaičio Edgaro žinau tik veidą ir vardą, - pridūrė. Mirktelėjo. Atšlijo, atsirėmė į kėdės atlošą ir tarytum nekantriai pabarbeno ilgais pirštais į stalą. Nušvitimas, regis, neskubėjo, bet moteris turėjo vilčių, kad kas nors, koks nors žodis galiausiai praskleis sunkias ministro asmenybės užuolaidas ir bent pro mažytį plyšelį praeis šviesos spindulys, nuo kurio bus galima atsispirti ir eiti toliau.
- Kas jis toks? - paklausė tarytum paprasčiausiai smalsaudama iš nuobodulio. Tiesą sakant, neturėjo didelės vilties, kad sulauks ją tenkinančio atsakymo, tačiau pabandyti juk galima.
-
Tas neramus jo veido nagrinėjimas... Fasiras buvo nustebintas, jog tokių metų moteris vis dar turi drąsos taip vėpsoti į jaunus vyrus. Juk įdėmus žvilgsnis reiškia dažniausiai tik tris dalykus. Be galo stebino, tiesą sakant, ir jos drąsa, ir įžūlumas. Tai dažniausiai irgi tereiškia du dalykus, tik jau visiškai kitokius.
- Kas paprašė? - paklausė von Sjuardas, toliau tebekankinamas prastos nuojautos.
,,Edgar'as taip nesielgia, ne Edgar'o mada, ne Jeffter'io braižas, negali būti, neišeina, nelogiška, nesusiveda galai, kažkas negerai." Deja, šįkart nebuvo šansų su krikštatėviu susisiekti. O gal ir išeitų? Fasiras nusprendė pasiųsti Edgar'ui pelėdą iškart po to, kai išeis iš ministerijos, mat dėl taršos į vidų jos nebūdavo įleidžiamos. Siųsti lėktuvėlio į nežinią pusvampyris tikrai nenorėjo.
Na, o pavakary dar nusileis aukštu žemiau, pasišnekėti su aurorais. Gal dar prieš siunčiant laišką. Taip, tikrai, geriau pasikalbėti prieš siunčiant.
Ta veidmainiška Gabrielės šypsena... Toji šypsena taip priminė vaikystę. Fasiras pažino veidmainiškas šypsenas, oi, kaip pažino.
Ypač tada, kai užuojautos kupini snukiai padėdavo ranką jam ant peties...
Jis iki šiol tebevilkėjo juodai. Gedulą.
Kitą šypseną jis kartais sapnuodavo, kai nepasisekdavo susapnuoti to, ko troško.
- Kol kas nesu tikras, - burbtelėjo ministras.
Jai visai nereikėjo daug žinoti, juolab, kad nežinia, ar čia kalbama apie ne kokį nors kitą Edgar'ą Jeffter'į, mat galimybė, jog Fasiro krikštatėvis turėjo bendravardį iš Godriko Daubos, kuris bandytų su juo susisiekti, atrodė kur kas realesnė už galimybę, kad taip beprotiškai keistai elgtųsi jis pats.
Juolab, kad neaišku, ar čia išvis kalbama apie kokį nors Edgar'ą Jeffter'į.
-
Gūžtelėjo pečiais. Jeigu jau taip, pamanė, tai susižinos kitais būdais. Per kitus kanalus. Nebematė prasmės ilgiau čia užtrukti, nebent tuo atveju, jeigu dar kartą pakartotas vardas pažadins kokį tai prisiminimą jaunojo ministro galvoje, neabejotinai prigrūstoje įvairaus plauko susirūpinimų. Ir ne tik, spėjo ji, susijusių su kėdės išlaikymu savam užpakaliui pritaikyta. Gabrielė tyliai atsiduso. Norėjo eiti namo. Ir išsiųsti pelėdą tam mistiškajam Edgarui. Ir stengtis nebeturėti reikalų su von Sjuardais. Jie - keista giminė. Baisiai privatūs, ir todėl pokalbiai su jais tėra oro ir visuotinių reikalų aptarimas, nieko daugiau.
Gal aš senstu, pagalvojo prancūzė, visiškai pamynusi ir užmiršusi savo prancūziškas šaknis. Buvo tikra, kad akcento nebeturėjo. Gal tik tada, kai susijaudindavo. Laikė save londoniete iki kaulų smegenų, nors šio miesto negalėjo pakęsti ir svajojo išsikraustyti gyventi kur nors į Karibų salas. Nesvarbu, kad jos netrukus atsidurs po vandeniu. Tačiau čia, Anglijoje, turėjo pernelyg daug reikalų, kurių negalėjo tiesiog apleisti. Gal, jeigu kada ras tinkamą įpėdinį, ištrins savo egzistavimo pėdsakus, pasikeis vardą ir išsinešdins lauk.
Nusibraukė nuo peties nematomą dulkelę, nubraukė nematomą dulkelę ir nuo stalo paviršiaus.
- Edgaras Jeffteris paprašė, - tarė. Dievaži, jaunasis turėtų susikaupti. Buvo tikra, kad vardą sako jau ne pirmą kartą, ir buvo visai paslapčia įsitikinusi, kad jos keistasis klientas yra puikiai Fasui žinomas. Galų gale, jei nerūpėtų, vargu ar šitaip kankintųsi. Ar ne?
-
Fasiro veide atsispindėjo šioks toks susirūpinimas. Nejaugi jis per ilgai gyveno neliečiamas rūpesčių, kad būtent šiomis dienomis subyrėjo viskas, kas tik begalėjo? Jis gi stengėsi. Geras buvo žmogus, geras buvo pusvampyris, geras, regis, ir ministras - kitaip nebūtų buvęs perrinktas. Už ką jį prisivijo anie praeities šešėliai? Betrūktų tik vieno - ir Fasiras patikėtų teorija, jog šis pasaulis yra kito pasaulio pragaras.
Įdomu, ar galima palypėti laipteliu aukščiau? Į geresnes sąlygas?
Gūčiojimas pečiais, regis, dar labiau nepatenkinta veido išraiška, maivymasis. O gal žmogus turi keistą maniją dulkių valymui? Sako, perfekcionistai esti labai nervingi žmonės. Kai kada ir labai nemalonūs. Gal šis asmuo iš jų. Keista, kad Fasiras nepastebėjo to anksčiau.
Ką gi, žemiškojo pragaro ypatumai - budriam išlikti reikia visada, kitokiu atveju ant galvos bus užpilta verdančios metaforinės dervos, o į užantį užkištas nemalonus veikėjas.
- Ką gi, - sumurmėjo jaunasis von Sjuardas. - Ačiū jums už pranešimą, - nusprendė daugiau nieko neklausti ir nesigilinti. Neatrodė, kad iš to būtų naudos.
Težinojo, ką daryti pačiam. Jei tai būtų buvusi Elridė, galbūt būtų pasiūlęs kavos ar arbatos. Bet tai nebuvo Elridė, ir tas laikas nebuvo pietų pertrauka.
- Nors visgi turiu dar vieną klausimą, - persigalvojo juodaplaukis. - Kada buvote su juo susitikusi?
-
Atsistojo. Ketino pranešti, kad buvo malonu turėti reikalų, gal net ištiesti delną paspaudimui. Magijos ministras nebuvo Anglijos karalienė, tačiau Gabrielė buvo beveik įsitikinusi, kad ir jo ranka būtų nukreipta delnu žemyn, spaudžianti magiškų gyvūnų kontrolės departamento vadovės delną prie žemės. Beveik natūralus, aiškus pozicijos įtvirtinimas. Juk jis turėjo galią bet kada išmesti ją iš darbo. Pati nebūtų sugalvojusi, kodėl. Už keistą charakterį? Niekas neprivalo mylėti savo bosų. Be to, moteris turėjo ausų, akių ir veiklių rankų magiškoje teisingumo sistemoje. Cha, Gabrielė Saljetė kartais leisdavo sau pasvajoti apie tai, kaip patampiusi atitinkamas virveles greičiausiai sugebėtų išsodinti minsitrą iš jo numylėtos kėdės amžiams.
Ketino ištiesti delną paspaudimui, tačiau to nepadarė. Ir apie reikalų teikiamą malonumą nepratarė nei žodžio. Tik vos vos linktelėjo ir patraukė prie durų. Nespėjo nė antro žingsnio žengti, kai ausis pasiekė klausimas. Į Gabrielės lūpas veržėsi šypsenėlė, tačiau ji susivaldė, nepajudino nei vieno raumens veide. Atsisuko.
- Kodėl klausiate?
-
Fasiras žvelgė į moterį, su karališku išdidumu paliekančią jo kabinetą. Tai kėlė ir keistų prisiminimų, ir asociacijų - ech, kažkodėl jis vis atkakliau visur ieškojo kokios nors prasmės. Prasmės, sudėtingesnės už tą, kurią gali aptikti plika akim, už tą, kuri slidinėja paviršium kaip čiuožikėlis, stebimas įmitusios raudės. Raudė stebima lydekos, lydeka - žvejo, žvejys - gamtosaugininko su liniuote kaži kodėl truputį didesniais nei normalūs milimetrai. Ta plėšrūniška visa ko prigimtis... O prasmės ir tame ministras nematė. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo mažiau išvis jos kur nors regėjo.
- Tai svarbu, - sumurmėjo von Sjuardas, tebelaukdamas atsakymo.
Nagi, nejaugi net nesistengsi patraukti kaltinimų nuo savęs?
Išdidumas kartais veda į pražūtį, tik kaži, ar kada nors kas nors to išmoksta iki tol, kol nebūna per vėlu.
Daugybė primerktų akių stebėjo Fasirą ir Gabriellę. Ech, šitam kabinete galėjai pasigauti šizofreniją.
-
Susikišo delną į kišenę, joje tarp pirštų atsidūrė užkerėtas popierėlis su vardu. Nuo jo spinduliuojanti magija vos vos kaitino pirštų galiukus. Svarbu, pamąstė ji. Gal ir negalima vadinti to išsidavimu, tačiau aišku buvo, kad jei ministrui nuoširdžiai nebūtų rūpėję, nebūtų paklausęs. Gabrielė ėmė nujausti, kad šiuos du jaunuolius sieja kažin koks artimas ryšys. Kokio pobūdžio, nežinojo, galėjo būti ir mirtini priešai, ir artimiausi draugai, ar net kokie tai... įsimylėjėliai. Mintis pralinksmino, akyse sutviskėjo šelmiška kibirkštėlė, tačiau veidą išlaikė ramų ir tuščią. Jeigu jos spėjimas apie artimus ryšius teisingas, visai suprantama pasirodytų ir tai, kad jos neapleido jausmas, kad yra subtiliai tardoma. Šiais neramiais laikais įtarumas buvo visiems būdingas.
Galėjo pasakyti, kad susitikusi nebuvo, kad informaciją perduoti paprašyta buvo laiške. Tačiau pelėdos sekamos ir gaudomos, jie nebūtų galėję taip rizikuoti. Galėjo užsiminti apie kelionmilčių pagalba, tačiau jos asmeninis radiatorius irgi buvo prijungtas prie tinklo. Be to, negalėjo teigti, kad Edgaro ir jos bendravimas užsitesęs. Jeigu ministras ir jos klientas tikrai tokie artimi, von Sjuardas jaunesnysis būtų žinojęs apie susitikimą. Tačiau nežinojo ir nieko tikro.
- Vakar, - pasakė tiesą tonu, implikuojančiu, kad klausti daugiau detalių būtų beviltiška. - Ar tai kaip nors susiję su vis pasikartojančiais vilkolakių ir kitų būtybių išpuoliais? Kodėl tai svarbu? - paklausė. Jeigu nebūtų ėjusi plonu siūlu virš bedugnės, būtų pridūrusi, kad toks klausinėjimas greitai galėjo išsivystyti į nemandagius pasiteiravimus apie jos asmeninį gyvenimą. Galų gale, jos ir Edgaro santykiai galėjo išsitęsti ir už miegamojo durų, jeigu kas nors paklaustų.
-
Fasiras nujautė, kad tos užtęstos pauzės turėjo kažkokią reikšmę. Nemėgo tokių žmonių, galgi todėl, kad maždaug šitaip mėgo elgtis jo tėvas. Nevykusio, sudeginto dramos teatro direktorius, teatro, kurio net pajuodę pamatai kasdien apmėtomi pomidorais... Jaunuolis tokiuose dalykuose galėjo nesunkiai įžvelgti manipuliaciją. Kaip, tiesą sakant, ir bet kokią kitą nuodėmę ar juodulį tėvo vaizdinyje. Tiesą sakant, pusvampyrio sąmonėje jis visas buvo juodas.
Gabrielė, beje, kol kas dar ne. Juodaplaukis nebuvo tikras, ar pirminis jo susidarytas įspūdis buvo tikras, nors būtent jis ir diktavo šios kolegės nemėgti.
- Nes jis vakar dingo be žinios, - atsakė jaunasis von Sjuardas - galgi ji įvertins jo atvirumo žybtelėjimą. Turėtų. Ministras pabarbeno pirštais į stalą. - Tai dar nėra aišku. Jūs turėtumėte apsilankyti Aurorų Štabe, - paprašė jis.
Kaži, ar ji supras situacijos rimtumą, bet ką gi. Vis dar žvelgė į ją ir laukė reakcijos. Dar viena pauzė, hm?
-
Nepraėjo nė dvi dienos po dingimo be žinios. Vargeli, tas vyras turėtų ministrui labai daug reikšti, jei vieną dieną negavęs iš jo žinios, ima jaudintis. Gabrielė saugiai padėjo šią informaciją į stalčiuką savo galvoje. Taip pat mintį užkabino ir tai, kad jos vakarykštį susitikimą su Edgaru ministras neabejotinai siejo su jo dingimu. Ir ji negalėjo už tai jo kaltinti. Pati turbūt būtų padariusi panašias išvadas.
Ir vis dėl to, tokia ministro prielaida įžeidė. Ji buvo prancūzė, o prancūzai gina savo garbę. Galų gale, mintis, kad jaunasis ministras galėjo tikėtis rasti Edgarą prirakintą prie radiatoriaus Gabrielė Londono bute, pralinksmino. Išplėtė akis, parodė beveik nuoširdžią nuostabą, kokios turbūt ministras tikėjosi.
- Dingo be žinios? - perklausė retoriškai. Vėlesnis užsiminimas aurorų štabo truputį suerzino. - Tikiuos, ne tam, kad uždarytų kaip įtariamąją, - sumurmėjo. Visas šis dalykas skambėjo mažumėlę keistai. Tasai Edgaras virto vis didesne neaiškuma, paslaptimi. Kažkas buvo negerai, o ir keistas jo prašymas gauti sąrašą adresų (kurį turėjo nedelsdama pasiųsti), ir šis tariamas dingimas be žinios.. Burtininkų pasauly dėjosi keisti dalykai. Tiesa, Gabrielė negalėjo teigti visai prie jų neprisidėjusi.
-
Į Gabriellės perklausimą Fasiras nebesureagavo. Regis, šitaip darydavo tik mokytojai ir turintys problemų su klausa. Su pastaraisiais viskas aišku, o su mokytojais - na, perklausęs iš antro karto paprastai sužinai daugiau, negu iš pirmo. Moksleiviai retai kada esti tinkamai pasiruošę mokytojo psichologinei atakai. Štai todėl kartais net antrakursiai studenčiokai vis dar atsimena mokyklose patirtas traumas.
- Viliuosi, kad ne, madam, be jūsų darbas Ketvirtajame lygyje sutriktų, - nežymiai šyptelėjo von Sjuardas iš garsiai išreikštos kolegės minties. - Turėtų užtekti tik apklausimo. Galite pas Amnetą nusileisti kad ir dabar.
Ta nuostaba, o po jos sekęs įtartinas vilčių išreiškimas... Nors, kaip dažnai kartodavo aurorai, sunku atskirti žmogų, kuris bijo būti nubaustas už savo nusikaltimą, nuo žmogaus, kuris bijo būti apkaltintas nebūtais darbais. Aišku, magiškajame pasaulyje su nusikaltimais ir jų įrodymu būdavo žymiai lengviau, tik štai suėmimas galėjo būti sudėtingesnis.
Ką gi, po kiek laiko ministras tikrai pasidomės, ar ji buvo ten nuėjusi, ar visgi nusiplovė.
-
Liūdnokai šyptelėjo, toks netikėtas, tačiau vargu ar nuoširdus susirūpinimas Gabrielės svarba ketvirtajame ministerijos lygyje, užgavo kažin kokią stygą. O kad, jis nutuoktų, kokius šposus ji krečia, savo valioje ir pozesijoje turėdama krūvas dokumentų ir paslapčių, kurie saulės šviesoj nebuvo pasirodę šimtmečius, galvojo moteris. Nors galbūt geriau, jei nenutuoktų, jos sveikas protas kuždėjo, kad nelabai geri dalykai imtu dėtis, jei jos purvinos paslaptys išlįstų į viešumą.
Neketino eiti į aurorų štabą tuoj pat šią akimirką. Turėjo darbų. Nueis rytoj, vien tam, kad ministro širdis būtų ramesnė ir jaunuolis, kuriam ant pečių užkrauta tokia miližiniška atsakomybė, pasijustų bent kiek geriau. Tiek ir pasakė jaunajam von Sjuardui, žinoma, nutylėdama dalį apie jo širdies ramybę ir naštą ant sprando. Neetiška.
Atsisveikindama linktelėjo, sumurmėjo kažkokią tai mandagybę, kurios pati nelabai užregistravo, ir švysčiodama apsiaustu išžingsniavo pro duris. Liftas jai leidžiantis į savo valdas šiek tiek girgždėjo. Akimirką šmėstelėjo mintis, kad reikia pareikalauti sutepti girgždančias dalis alyva.
-
Fasiras linktelėjo Gabriellei, benešančiai plunksnai iš kabineto.
- Geros dienos, - palinkėjo jai pavymui, durys tyliai trinktelėjo.
Žingsniams nudundėjus tolyn pusvampyris atsiduso ir atsistojo. Nesitikėjo, jog kada nors pavyks taip susimauti išsirenkant darbuotojus. Kuo toliau, tuo mažiau ji jam kėlė pasitikėjimą. O, regis, žmonių veidus jis pažino.
„Ką gi“, - nusivylęs savimi pamintijo, niauriai žvelgdamas į duris. Pasisukęs į sieną sugavo kelis miegančiais neapsimetančių ministrų žvilgsnius - regis, būtų pats laikas jų visų atsikratyti - išgarbinti į koridorių, kur paranoją jie varytų vėluojantiems į darbą, o ne išvargusiam ministrui. Fasiras nervingai persibraukė ranka per plaukus. Chaosas.
Atsidariusio spintą juodaplaukio akys mirguliavo nuo atodūsio švelniai banguojančiame sidabriniame skaidriame skystyje. Išpylęs į Minčių Koštuvą vieną savo turėtų prisiminimų auksaakis niurktelėjo veidą į jį ir prasmego miglotame ir iliuzijų pilname atminties pasaulyje. Reikėjo rasti jame bent porą atsakymų.
-
Vidury pietų pertraukos Fasiras atvėrė duris į savo kabinetą. Kairėje rankoje nešėsi nedidelį šūsnį popiergalių - dalies įdomių dokumentų kopijų. Kaip tik prisiruošė nusigirgždinti į Aštuntą lygį, vėliau į Ketvirtą, tada daryk į Aštuntą, o dar vėliau ir į Antrą. Papilkėjęs veidas ir išsitaršę plaukai bylojo nuovargį, bet von Sjuardas vis tiek jautė pareigą išsiaiškinti tai, kas jam pasirodė esant itin keista. Ką gi, kad ir kas tai buvo - nuojauta ar ypatingas pastabumas, tai jo neapmovė.
Juodaplaukis pakabino apsiaustą ant kėdės atlošo ir prisėdo. Pirmiausia patikrino tai, ką gauti pavyko pirmiausia. Gauta žemėlapio kopija su mirguliuojančiu užrašu privertė auksines akis žybtelėti, o galvą palinksėti - aha, teisingai. Fasiras kyštelėjo ranką į dešiniąją kelnių kišenę, išsitraukė iš ten gerokai apglamžytą lapuką, patiesė ant stalo ir palygino pirštais. Kurį laiką akimis šokinėjo tai prie žemėlapio, tai prie popiergalio. Susimąstęs pirštu pasitrynė smakrą, iš stalčiaus išsitraukęs sąvaržėlę susegė šiuos du, jei galima pavadinti, dokumentus ir padėjo į šalį.
Tai, ką gavo vėliau, von Sjuardas pradžiai lengvai permetė akimis. Tik tuomet išsitraukė plunksną ir kelis užrašus keliuose gautuose lapuose apsibraukė. Atkreipė dėmesį, jog ten nebuvo vieno dalyko, kurio jis tikėjosi būsiant. Mąstydamas varnaplaukis plunksna baksnojo per stalviršį - dievaži, ten kada nors tikrai atsiras žavinga duobutė, kurią ateities gidai rodys ministerijos muziejuose, o lankytojai krizens.
O gal nekrizens, jei jau žinos, kas kaip?
Pabaigai šįsyk kantrus ministras pasiliko tai, kas jai buvo įdomiausia. Išlankstęs dokumento kopiją jaunuolis atidžiai jį perskaitė - sykį, antrą, penktą... Į kaktą įsimetė susirūpinimo raukšlė, tuomet vyras atsistūmė nuo stalo ir atsistojo.
- Norėtų, - sumurmėjo patylomis, priėjęs prie magiško lango, pro kurį į kabinetą krito karališka saulės šviesa. Ūkvedys šįkart pasirūpino.
Įdomu, ką į visa tai pasakytų Amneta? Gal ir tikrai vertėtų visu šiuo reikalu pasidalinti su Aurorų Štabo vadovu?
Fasiras iš stalčiaus išsitraukė dar vieną bylą, pilną prisegiotą laikraščių iškarpų. Į vieną - viršutinę - vengė ir pažvelgti. Prieš penkerius metus galvojo, kad po ilgamečio darbo jam jau nerūpės kvailų žurnalistų pramanai, tačiau dabar suvokė, jog šmeižtas yra ganėtinai skaudus reikalas. Ypač, kai tuo patiki daug žmonių.
Kitas iškarpas politikas rūpestingai peržvelgė. Po to grąžino bylą į stalčių, jai įkandin sekė ir dar pora - šiandien gautosios. Tiktai žemėlapis ir lapelis, susegti sąvaržėle, Fasirui mostelėjus lazdele, grakščiai sušoko į nemažą vokelį. Ten ministras dar įdėjo nedidelį raštelį su žinute ir apsaugojo sekimo ir apsaugos magija - tik tuomet vokas išskrido laukan.
„Viliuosi, jog dar nesu išprotėjęs“, - niauriai pamintijo von Sjuardas, užsikaisdamas arbatinį.
-
Neseniai Fasiras pradėjo kovoti su vakariniu papratimu užmigti. Naktys atrodė kaip kankynė, tamsa ir praradimai niokojo blaivų protą ir didino nuovargį, bet suvokimas, kad Muninas būtų dėl to džiaugęsis, šiek tiek įkvėpė. Tas paukštis tikrai išvažiavo į rojų, galbūt jo dvaselė kartkartėm dar aplanko ministeriją arba Godriko Daubą. Pusvampyris troško, kad kranklys būtų tapęs vaiduokliu, bet kartu ir suprato, koks kvailas sprendimas tai būtų buvęs ir kad plunksnotasis tikrai nebūtų pasirinkęs tokio neišmintingo kelio.
„Nejaugi toks įsitikinęs...“
Fasiras atsiduso, kai pasirašė po dar vienu dokumentu, atsitraukęs nuo stalo pasiėmė laikraštį. Akyse šiek tiek liejosi - ech, tai nebepraėjo, tai darė jo darbą beveik neįmanomą. Jaunuolis užsimerkė, sukryžiavo pirštus už skaudančios galvos. Mintys apie migdomuosius nebedavė ramybės nei minutei. Niekam nebesirado jėgų - nei išsilyginti marškinius, nei nusiskusti, kad neatrodytų kaip bomžas, nei išsivirti arbatos per pietų pertraukėlę. Kažko prašinėti asistento jau buvo gėda - ministras dažniausiai net nebeišlįsdavo iš kabineto. Nebendravo su žurnalistais, nerado sau vietos ir nežinojo, ką dėl to daryti. Jautėsi bjauriai silpnas ir bejėgis.
Fasiras atsistojo ir atsirėmė į palangę. Apsiblaususiomis akimis stebėjo dirbtinį vaizdą už stiklo, dabar nelabai ką galėjai įmatyti, mat Ūkio skyrius paleido baisų lietų su karts nuo karto plykstelinčiais žaibais. Sunkiai alsavo, rankos vis dar šiek tiek drebėjo. Dabar laukė viešnios - nusiuntė lėktuvėlį pas vieną iš naujesnių savo priimtų darbuotojų, kuri rodėsi esanti patikimesnė. Sunkiai nužingsniavo paimti arbatinio, lazdele jį papildė vandens kiekiu maždaug dviems puodeliams.
-
Pastaruoju metu į merginos gyvenimą beldėsi vis daugiau naujų veidų ir vardų. Jau rodėsi gyvenimo saulė artėja, bet tuomet ir vėl įsikišo nepagirtinų ketinimų žmogus su savo duobe ir priminimais apie nerimstančias gentis ir mintis apie karą. Nuo to įvykio Elzė valerijoną sau girdosi kaip kokia sena močiutė prisižiūrėjusi žinių šiomis dienomis. Sunku ir pagalvoti kaip vaikai tame Hogvartse dar mokosi, jeigu grobikai šlaistosi ant kiekvieno kampo. Negana šių gyvenimo įvykių, darbe buitiškai atsipūst neleido Tarptautinių magijos standartų komitetas su įtaisytu labai mandru pirmininku, kuris turėjo polinkį birbinti Elzės ir kitų darbuotojų galvas kada tik užsinorėjęs. Esą dabar ekonominė krizė, šalis eina į minusą, darbuotojai užsidaro, o be žiobarų mes nė žingsnio. Galėtų šviesiaplaukė aplankyt ir pažiūrėt ar tas žmogelis daro kažką daugiau, negu kalba su žurnalistais ir skundžiasi, bet, deja, žino, kad ten betvarkė didesnė negu Elzės galvoje, kurioje be darbų ir likimo nuotykių plaukiojo ir pirmasis gyvenimo susižavėjimas bei nesupratimas kaip čia būti ta suaugusia moterimi, o ne paaugle.
Į kabinetą įskridus dar vienam popieriniam lėktuvėliui devyniolikmetė atsiduso. Be jokio džiaugsmo ar susidomėjimo išlankstė ką tik atskridusį daiktą, tačiau akys išsiplėtė ir dvivardė matomai susidomėjo, pamačiusi, kad kažkas siunčia laiškus pirmam sakiny neužsimindamas apie krizes. Pergamentas tučtuojau buvo įkištas į archyvų aplankalą, o, dabar jau, baltų sienų kabinetas užrakintas. Jo šeimininkė aplenkusi tą koridorių jau kilo liftu. Buvusi švilpė stengėsi negalvoti per daug ir nesibaiminti tokio kvietimo, tačiau delnai suprakaituoja kiekvienam kylančiam susitikti ar jau susitikusiam su pačiu ministru. Visgi mergina labai smarkiai vylėsi, jog ji nebus atleista ar kalba tiesmukiškai nenukryps prie ekonominės situacijos, tačiau prasiblaškymo ir naujienų gana laukė, mat suprato, kad savo vadovo nematė jau kurį laiką. O ką žinai, gal atiteks garbė būti paskutiniam veidui, kurį mirštantis žmogus pamatys.
Galvoje kurdama pasiteisinimus apie esamą situaciją Elzė pasibeldė į medines duris. Net ir po tiek laiko ministerijoje nedrįso veržtis į kažkieno kabinetą ir trukdyti paskutinės meditacinės minutės ilsintis nuo žmonių.
-
Fasiras paliko arbatinį kaisti, pats vėl apėjo stalą ir apsuko kėdę į langą. Sėsdamasis nužvelgė ant dešiniau esančios sienos kabančius portretus. Taip jų ir neišgujo laukan, nors kaži, ar nebuvo jie priklijuoti amžinais klijais. Erzinantis dalykas. Von Sjuardas pagalvojo, kad, kai portretu virs pats, mėgausis stebeilijimu į ateities ministrus, nors, tiesą sakant, tų veidų portretuose charakteriai visai supanašėja. Klausimas, ar taip nutinka dėl nelabai vykusios magijos, ar todėl, kad nuolatinis buvusių kolegų spoksojimas galiausiai išveda iš proto ir priverčia siekti keršto kitiems...
Mintis prasklaidė pradėjęs burbuliuoti vanduo. Besiklausydamas įsivaizduojamo vandens kalakuto jaunuolis atsistojo ir paėmė iš spintelės porą puodelių. Kaip tik tada jis išgirdo beldimą į duris.
- Prašom, - tarė, pasisukdamas į lankytoją. - Sveiki, misis Smirtherson.
Su šiuo žmogum susitikdavo pakankamai retai, nors jųdviejų darbo sferos buvo gana panašios. Visgi pats priimdavo departamentų vadovus į darbą bei su jais bendravo, tad nieko keista, kad gerai atsiminė jų veidus ir tarėsi numanąs, ko iš jų tikėtis.
- Prisėskite, - paprašė jis. - Arbatos ar kavos? - paklausė, ištraukdamas iš spintelės porą puodelių.
Nuojauta ar pasąmoningas pastabumas bylojo apie Penktojo lygio vadovės neramumą - be abejo, jis ją pasikvietė nieko daugiau nepranešęs. Apskritai atvirai kalbant, tik vėliau jis suprato, kad galėjo ir nebesitvarkyti reikalų, o palikti visa tai viceministrui bei asistentui. Visgi sąžinė taip padaryti neleido.
O vakar buvo užėjusi aurorė Reinhart, pati jau pilnai atsigavusi, perdavė linkėjimų nuo kolegų ir išreiškė susirūpinimą jo sveikata. Po kelių valandų Fasiras sulaukė ir kito svečio - kaip susitarę - viceministras atėjo, nužvelgė spygliuotą jo snukį, taktiškai susilaikė nepavadinęs Erinaceus roumanicus (von Sjuardas girdėjo apie jo pomėgį pademonstruoti fantastiškas zoologijos žinias) ir netaktiškai davė 24 valandas dingti iš darbo vietos. Netgi pranešė pasiūlymą, kur ministras laikinam galėtų apsigyventi. Su tuo pasiūlymu juodaplaukis sutiko pernelyg negalvojęs.
- Kaip sekasi darbai? - paklausė kažkaip keistai paprastai jis. Norėjo paklausti kitaip, konkrečiau, bet nebesugalvojo, kaip tat padaryti.
-
Nevertęs laukti balsas už durų nupurtė Elzės pečius ir ministerijos darbuotoja atidarė duris. Nesvarbu, kad ji šiame kabinete lankėsi jau nebe pirmą kartą, tačiau dėl ilgo užsisėdėjimo savo akis gadinančio baltumo sienų darbo aplinkoje, šita patalpa neskleidė labai didelės darbo kabineto nuotaikos, labiau jau ministras dirbtų močiutės, ar žmogaus, nuomojančio močiutės būstą kambaryje. Juo labiau pats gerbiamasis, priešai stovintis ministras nebuvo naujai ir šviežiai atrodantis. Regis ne tik penktas lygis lūžta. Nors į akis von Sjuardo išvaizda krito pirma visko, tačiau Elzė neparodė ne vieno pašaipaus ar klausiamo akies kryptelėjimo, tarki tikėjosi čia pamatyti pastipusią žiurkę ir tris sliekus. Veikiausiai devyniolikmetė vis dar slapta bijojo prisikeliančio iš kapų Abato, tad bent jau savo mėlynes rūpestingai dengė po nežymiai pakeltu smakru ir švarko klostėmis, bet žinojo, kad visi turėjo blogesnių ar geresnių dienų.
-Sveiki, pone, - sėsdama pagaliau prakalbo užkimusiu balsu, - norėčiau arbatos, dėkui.
Kiti sako, kad arbata ar šiltas gėrimas niekuomet nepamaišys, bet šiuo metu Elzė labiau norėtų sumuštinio nei arbatos, nes ir vėl pusryčius pražiopsojusiam skrandžiui toks dalykas tik uždiriguotų visą pučiamųjų orkestrą. Buvusi švilpė galėjo tik tikėtis, kad arbatėlė bus nestipri ir ponas nepamirš ištraukti maišelio su arbatžolėmis iš vandens per greitai, bet gėrimo atsisakyti visgi būtų per daug darbo liežuviui. Ir šiaip, puodelis geras daiktas turėti rankose. Iki jo neapverti aukštyn kojomis.
O aukštyn kojomis vertėsi viskas. Ministerijos galva kviečianti arbatos ir tada tiesiog paprastai klausinėjanti apie darbus buvo apvirtusi daug daugiau negu aukštyn kojomis. Darbuotojos pilkos akys mirksėjo pasimetusios ir nesuprasdamos kodėl ministras sugalvojo paturėti simbolišką ir nuostabią kelių bendradarbių arbatos pertraukėlę. Bei ar tik pokalbis nesibaigs kažkurios iš dviejų galvų kambaryje sriūbavimu ant kito peties. Ji sekundėlę palaukė ir tylėjo. Elzė norėjo būti tikrai tikra, kad neįsiterps viduryje darbų plano ar pastabų.
-Dar susitvarkau, - balsas kiek kryktelėjo, pagalvojus, tokių metų mielasis viršininkėlis diktavo visai Jungtinei Karalystei, kai šviesiaplaukė nesugeba susikalbėti su tame pačiame lygyje esančiais darbuotojais, - bet galiu pripažinti, šiuo metu nelengva, - jautė, kad jos šefas turi mintį ir kalbėti ten, kur nereikia būtų beprasmiška, tad pabaigdama savo pilką atsakymą leido pasidžiaugti tyla.
-
Arbatiniui pradėjus tyliai švilpti, nors kažkodėl ministras neatsiminė, kad jis taip kada nors būtų daręs, Fasiras mažumėlę atsipalaidavo. Jaunuolis padėjo abu nedidelius baltus puodelius ant stalo - nuguldami ten jie tyliai barkštelėjo, regis, net ne kartą, mat, ko gero, juodaplaukio rankos šiek tiek drebėjo. Čia pat ant stalo atsidūrė ir cukrus, ir arbatos dėžutė. Deja, tik juodos. Juodos kaip ir beveik viskas šiame kabinete. Ir du šaukšteliai. Ko gero, ne sidabriniai.
Von Sjuardas tylėdamas klausėsi trumpos Elzės ataskaitos, jai baigus linktelėjo. Palaukęs, kol ši arbatos pasidarys, pripylė puodelius vandens ir padėjo arbatinį į vietą. Tyla jam darant visa tai buvo mažumėlę nejauki. Sėsdamasis atgal už savo stalo jis netyčia koja užkliudė savo lagaminą. Atgal jo nepastatė - koja pastūmė į šoną ir atsisėdo.
- Suprantu, dabar sunkus laikas, - atsidusęs tarė jis.
Į galvą per mažytę pauzę po šio sakinio bumbtelėjo visai nemažas atsiminimas apie neramumus Godriko Dauboje, iš kurios veikiai bus kuriam laikui išgrūstas. Jautėsi kaltas, žiauriai kaltas dėl šito, tik tiek, kad jo galioje praktiškai nieko nebuvo, kas galėtų tai sustabdyti.
- Jus pasikviečiau ne be reikalo, - prabilo Fasiras, šiek tiek pasilenkdamas per stalą į priekį ir sudėdamas delnus ant stalo. - Dėl iškilusių sveikatos problemų esu priverstas, - ...ir šį žodį vartoju kaip niekada tiesiogine prasme, - kuriam laikui palikti ministeriją.
Niekas negarantuoja, kad tu į ją grįši, na, bent jau gyvas.
Von Sjuardas truputėlį jautėsi, tarsi laukan iš čia jį stumtų ne visai draugiška jėga. Kita vertus, Reinhart pažadėjo, kad jis bus nuolat saugomas aurorų, o šis štabas buvo, ko gero, sunkiausiai paperkama ministerijos jėga.
Prieš akis trumpam žybtelėjo madam Devertes portretas. Per tą trumpą laiką nebespėjo rasti nieko naujo, kas padėtų išgrūsti laukan šią moterį. Nuojauta kassyk visa nusidažydavo juodai, kai tik jis pagalvodavo apie Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovę.
- Artimiausią mėnesį ar netgi du turėsite bendrauti ne su manim, o su viceministru bei mano asistentu. Jums taip pat teks dalyvauti artimiausiame Tarptautinės Burtininkų Sąjungos posėdyje kartu su jais, nors galbūt jau apie tai žinote, - pavargusiame veide atsirado kažkas panašaus į klausiamą veido išraišką.
Žvilgsnis nejučia nuslydo į dėžutę, padėtą spintelėje už stiklinių durelių. Ji buvo labai matyta, nors dabar ministras niekaip negalėjo atsiminti, iš kur ir kodėl ją gavo.
-
Buitis. Arbatinuko švilpimas ir tyloje ruošiama arbata priminė namus. Tik sėdint prie pusryčių stalo namie reikėjo stengtis nenukristi nuo oru pripūstos naftalininės kėdės neskleidžiant garsų, o čia - neprasmegti savo mintyse bei neišprotėti nuo kelių minučių vieno puodelio maišymo. Ir tas pats makalvimas šaukšteliu leido apsimesti Elzei nepamačiusiai iš po stalo išriedėjusio lagamino, kuris sukėlė daugiau klausimų, nei turėtų. Tebūnie, gal kam staigiai reikėjo bagažo saugojimo paslaugų. Arba kažkas tuoj bus atleistas iš darbo ir iš čia išpėdins elegantiškai, dėkui jums, ministre.
Darbuotoją pradėjo krėsti drebulys. Pasiėmusi į rankas karštą arbatos puodelį linktelėjo ministro atodūsiams. Sunku tai sunku. Nepakeisi nieko. Itališkas žydras dangus nenušvies vos tik įėjus į ministeriją. Vyro delnams atsiradus ant stalo, šviesiaplaukė padėjo arbatos puodelį. Nieko neatsigėrusi. Ar galima pasitikėti žmogumi, kuris nesugeba net arbatos atsigerti? O galbūt ministerijoje psichopatiškumas yra geras ženklas? Visi daugiau mažiau čia sėdintys yra pardavę sielas. Grįžtant prie arbatos, jeigu ji ir būtų Elzės rankose, skystis dabar varvėtų kriokliais nuo ministro plaukų. Kas pažįsta šią mergaitę, žino, kad jaunuolė gali būti rimto veido kalbant netgi apie košių receptus ar trečio laipsnio nudegimus, tačiau po sekundės susinervins kalbant apie visus pastaruoju metu vykstančius užpuolimus ir vilkolakius. Ši pilka, tyli persona buvo beveik aprėkusi jau du žmones, o po pabuvimo duobėje Elzės ausys pradeda trūkinėti vos nuo kelių žodelių. Mintyse kilo tik idėjos apie šantažą, papirkimą, grasinimus ir dalykus, kurie buvo rimtesni už politiką.
-Atleiskit, jūs n-ne... - taip, jis gali, - ar-kuo galėčiau jums padėti? ar jums bus viskas gerai? - šeštakursės švilpės ir paranoikės gyslelės vėl lindo laukan. Dabar mažiausiai posėdžiai ar darbas rūpėjo, tačiau taip, ji apie tai žinojo.
-Taip, taip, žinau, - nors neįsivaizdavo kaip jai tektų bendrauti ir dėlioti planus su viceministru ir ministro pavaduotoju. Su burtininkais, kuriuos Elzė buvo tik mačiusi.
Ir netgi jeigu ministras turėtų vėžį, mergina buvo tikra, kad jeigu kažkokiais būdais ją pasiektų gandai, jog von Sjuardas guli purvo vonioje sanatorijoje, Smitherson specialiai nuvarytų visą šalį į bankrotą. Bet kol kas ji beveik nepyko.
-
Nelabai budriam Fasirui pro akis šįkart nesunkiai praslydo Elzės sutrikimas ir netgi drebulys. Kad ir kaip stengėsi susitelkti į paskutiniuosius savo žingsnius ir žodžius ministerijoje, na, reikia tikėtis, jog paskutiniuosius tik kuriam laikui, mintys jau lakiojo kitomis padangėmis, ministerijai nepriklausančiomis. Mąstė jis apie poilsį, apie netikėtą poilsio ir gydymosi vietą, karts nuo karto tolyn stumdamas mintis apie vaistus, kurie galėtų padėti lengviau pakelti visą šitą tamsą ir absurdą, dar stipriau užgulusį jo pečius po Munino žūties. Niekada nemanė, jog paukštis ant sparnų perimdavo tokią didelę naštą. O gal tame buvo daugiau priežasčių, nepatenkančių nei į psichologijos, nei į biologijos kategorijas. Tiesą sakant, visai į mokslines kategorijas nepatenkančių - ir kokį velnią gebėjo taip profesionaliai malti močiutė?
Fasiras gurkštelėjo arbatos, stengdamasis pajusti fantastišką jos skonį, juk taip ją mėgo. Tik, tiesą sakant, atrodė, jog ir skonio jutimas dabar buvo priblėsęs. Kažkada skaitė, jog psichologinės problemos paveikia net ir receptorius, tad gal dabar tai tebuvo įsitikinimas.
Sulaukęs netikėtos Elzės reakcijos, ministras nustebęs pažvelgė į merginos akis. Ar jis irgi buvo toks vaikiškai nuoširdus, kai atėjo į ministeriją? Gal tomis nuoširdžiomis devyniolikametiškomis akutėmis ir papirko rinkėjus? Būtų itin nemalonu sužinoti, kad taip ir buvo.
- Ačiū už rūpestį, vertinu tai, - blausiai vyptelėjęs burbtelėjo juodaplaukis. - Jūsų pareiga - rūpintis savo departamentu ir padėti Anglijai užtikrinti sklandų bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis.
Von Sjuardas atsitiesė, atsiremdamas į krėslo atlošą, kiek labiau atsipalaiduodamas. Jautėsi lyg grandinės pamažu tirptų ar kristų jam nuo rankų. Sudvejojo, kodėl gi jis vis dar čia, jei jau taip klaikiai jaučiasi savo darbe. Tada pamanė, jog be darbo ir gigantiškos atsakomybės jis visai prapultų. Dabar jau netgi neįsivaizdavo savęs kitur, nors abejojo, kad bus perrinktas dar vienai kadencijai. Jei baigtų darbą ministerijoje, galbūt pakeistų išvaizdą ir įkurtų...
- Galbūt turite dar kokių nors klausimų, misis Smitherson? - paklausė Fasas. - Arba dar ką nors, ką turėčiau žinoti?
-
Mintys šiuo metu neskraidžiojo apylinkėse ar debesyse. Gal taip darė koks sąmoningas mąstymas ar šaltas protas, šie draugeliai tai tikrai maudėsi kalnų ežeruose, bet ne mintys. Šiosios sėdėjo uždarytos vienoje Elzės galvoje ir sukosi apie vieną ir tą patį it nuobodžiai sukurtas ir Dievo paleistas viesulas. Ko ji išvis taip susinervino? Įvykių chronologinėje juostoje ministro atostogos ir pagrobimas stovėjo per daug arti, o pamąstymai apie ateitį nešviesėjo, netgi kilo mintis, kad tai, kur ji sėdi, ir yra merginos ateitis, o vėliau reikalai pasisuks tik prie tamsos ir karstų. Konspiracijų teorijų kūrėjai būtų nustebinti, kad galbūt visai greitai vienintelė pramoga bus slėpimasis po stalu.
Devyniolikmetė stebėjo ministro geriamą arbatą. Žinoma, kai viena koja esi ant masažinio stalo, nesunku atsipaladuoti. Elzė pastebėjo, kad von Sjuardo veidas kiek kitoks negu matant įprastai. Bet negalėtum pasakyti, kad po sekundės ar dviejų priešais sėdintis žmogu prapliups juokais ar šypsenomis laiminti pasaulio. Ir nuostaba vyro akyse. Ak, ji susimovė. Atsakingos ir abejingos darbuotojos penktame skyriuje nebėra. Na, bent jau tiek laiko šviesiaplaukė išlaikė savo brandų įvaizdį, galėtų jau ir knygą parašyti. Šios kartos vaikai suaugo ryškiai per anksti, tačiau parodyk bent vieną, tarp keturių sienų nesėdintį žmogų, kuris sužinojęs apie artimo ir rūpimo žmogaus sveikatos sutrikimus nesumaišo savęs tešloje. Situacija ne visai tokia, bet panašumų yra.
-Taip, pone, - savo pareigas Elzė žinojo gerai ir jų nepamiršo, nors klausė visiškai ne to. Dabar ir suprato kuo ministras nebuvo žurnalistų išmylėta asmenybė - paslaptingumas žiniasklaidai reitingų neduoda.
Mergina gurkštelėjo pravėsusios arbatos. Gėrimas nuslydo gomuriu nepalikdamas susižavėjimo ar malonumo. Arbata yra arbata, o Elzė niekad nesuprato kaip žmonės atranda savo gyvenimo aistrą gėrimo puodelyje. Įdomiausia tai, kad tie kavos ar arbatos gurmanai savo laimės taškelį pasiekia daug anksčiau, arba išvis jį pasiekia lyginant su tais, kurie badziojasi vykdydami tautos norus. Ir visgi problemų buvo daug, jaunuolė nebuvo įsitikinusi ką ministras žino, o ko ne.
-Ne, pone, - rankos padėjo tuščią puodelį ant stalo, - ar tai jau viskas? - paklausė norėdama jau grįžti į savo patalpėlę ir apmąstyti savo planus. Gal net suderinti reikalus su tais rėksniais - vistiek nieko šiandien blogiau jau nebebus, o sausas darbas puikiai užgožia visą žmogaus esybę ir jausmus.
-
Atsiminė, kad vis dar nepasiėmė paukščio lavono iš tyrimų laboratorijų, nors informaciją, kad jis veikiausiai nudėtas Nedovanotinais Nužudymo kerais, buvo gavęs jau seniai. Na, kad yra kitaip, jis nė neabejojo - su kuo gi sumaišysi tą šiurpą varančią šviesą? O jis ją matė - netgi tam tikra prasme joje skendėjo, mat magija išsikviesti dūmai padarė gero lazerių festivalio įspūdį, trūko tik kokios nors dramatiškos muzikos.
Tik tiek, kad patikėti šituo buvo velniškai sunku.
Bet ar pakasti patvory, ar pasidaryti iškamšą, ar sudeginti ir pelenus laikyti kokioje kvailoje vazelėje, kurią kokia Amika, atėjusi į svečius ir atsinešusi savo iš gerbėjų gautas gėles, išpurtys pro langą ir pripils vandens... Viskas atrodė per daug žeminančiai. Godriko Daubos kapinės - jau geriau, tik tas senas žiobaras stebi jas dieną naktį, šviežio kapo tikrai nepražiūrės. „Muninas von Sjuardas“, - galbūt skelbtų užrašas ant antkapio, dešiniau būtų išraižytas varnas pilnu stotu, o visi galvotų, jog tai tėra mirties simbolis.
Lakoniški Penktojo lygio vadovės atsakymai jį šiek tiek erzino. Taip, paprastai jis mėgo, kai viskas trumpa ir aišku, bet dabar jam taip velniškai trūko nebūtinai gilesnio, bet ilgesnio pokalbio su kuo nors, kad beveik norėjosi staugti.
Kažin, ar pasivaideno Elzės nusivylimas, neišgirdus normalaus atsakymo į normalų klausimą? O gal čia tik jis jau palinko į paranojiškas sąmokslo teorijas. Jis išvyks, o ministerija toliau dirbs savo darbą. Jis išvyks, o ministerija bus pilnai sutelkta asistento ir viceministro rankose. Jis išvyks ir grįžęs ras ministeriją dar geresnę.
Naivu, bet padeda.
- Ar tikrai? - perklausė Fasiras, nustebintas, kad ji nepasinaudojo proga gauti pagalbos ar informacijos - na, reikalingos informacijos, o ne tokios, kuria tebūtų patenkintas galimai vaikiškas smalsumas.
O gal turėjo būti supratingesnis jos atžvilgiu? Nors, ko gero, ne. Kuo mažiau žmonių žinos, kaip toli jis atostogaus, tuo, kaip kalbėjo išlavinta politiko intuicija, visiems bus geriau ir saugiau. Ji jam ne sesuo, ne draugė ir ne krikštamotė fėja.
- Taip, tuomet viskas, - linktelėjo jis.
Padėjo pusiau pilną puodelį ant stalo ir atsistojo, kad atsisveikintų, spustelėdamas ranką ir palinkėdamas sėkmės darbuose. O kaipgi kitaip?
-
Paliktos įjungtos šviesos, išsiliejusi arbata ant grindų. Tokioje netvarkingoje situacijoje, tik kitu formatu šiuo metu merdėjo devyniolikmetė. Ar ministras žinojo apie Elzę kažką, ką dabar bando išgauti? Mintyse nieko slapto ar šantažuojančio nerado. Ką ji turėtų žinoti?
-Taip, tikrai nieko, - visiškai viskas aišku. Jūs išvykstate ir niekas nesikeičia, dirbame įprastai.
Ar čia veikė pagarbos asmeniškumui, ar keršto: ''tu man nieko nesakai, nesakysiu ir aš'' impulsas, bet tai darė savo be trukdžių ir surudijusių vyrių. Neskaitant to, kad šiandieną galima skelbti klausimų popiete, apie darbo tvarkaraščius ar popierius jų nebuvo. Kaip ir gurkšnių arbatos puodelyje, kuris tyliai nusileido ant stalo.
Už lango lietaus lašai nebuvo visiškai tikri, bet atrodė kitaip. O, kad ir tai būtų netikra, o sapnas. Jau kelintas kartas, kai didžiausias Elzės košmaras išsipildo. Nors jau kelis metus mergina nieko nebesapnuoja. Galėtų gamtos jėgos bent naktim savo vaiką nudžiugint, visai nuostabu būtų atsipalaiduoti bent jau miegant, mat tuštuma ir neegzistavimo jausmas sielos negaivina.
Atsisveikinimas. Sunkiausia dalis, sunkesnė netgi už pradžią. Iš kalbos, Elzė suprato, kad netgi ministras nebuvo įsitikinęs, jog vėžys (pasakykit kitą ligą, kuri šauna į mintis pirma vėžio tokiame kontekste. Jeigu von Sjuardas tyli - mergina pati nustatys jam sveikatos sutrikimą.) leis vyrui sugrįžti į darbo poziciją, kas jaunuolei atrodė išvis mirtina ir vienintelis kelias yra tik užsikasti po žeme.
Atsistojusi padavė drebančią ranką Fasirui ir maloniai nusišypsojo. Gal iš šono kai kam tai ir rėkė ''ligonių negalima nervuoti'' energija, bet buvo kitaip. Šypsotis į akis tikrai sunku, žinant, ką žmogus gali kęsti.
-Jums taip pat, pone, - pro atodusį tarstelėjo, - lauksime sugrįžtant. Dėkui už arbatą.
Ir patraukusi kėdę nužingsniavo link medinių durų. Kaip įėjo, taip išeis. O gal dar šiandien koridoriuje netyčia sutiks ministrą su lagaminu už nugaros. Bet kartu, žinant faktą, kad šiame pastate yra tokių parazitų iš politikos skilties, kurie visada gaudo įvairius darbuotojus ir yra kone pasistatę palapines, ponas gal ir išvyks slapta. Elzė mažumėlę susiraukė.
-Tiesa, - jau padėjusi delną ant durų rankenos atsisuko vėl veidu į ministrą, - ar žmonės tai žino?
-
Fasiras dar kartą linktelėjo, jau neibi burnos nebeaušindamas, neibi galvos. Gal ji ir iš tiesų pilnai pasitikėjo savo jėgomis, galbūt nebenorėjo jam apkrauti galvos prieš išvykstant, gal... Svarbu, kad čia liks jį pavaduojančių asmenų, kurie, reikia tikėtis, suvaldys situaciją. Nors von Sjuardas niekada nebuvo įsitikinęs, kad ir pats valdo. Politika buvo ta krūva, į kurią įbrendi ir kapanojies - tik niekada nežinai, kieno tai krūva, nes kartais smirda, o kartais metališkai blizga.
Per daug filosofijos. Va, į ką atveda per daug neigiamų emocijų. Filosofija veda į kančias bei kančia veda į filosofiją.
Fasiras pajautė, kaip kratosi ne tik jo, bet ir Elzės ranka. Reikia pastebėti, velniškai kvaila situacija. Įdomu, ko čia jai nervintis?
- Dėkui, - išspaudė šypseną jis. Anot prietarų, dabar pasmerkė save ilgam laimės praradimui.
Reikės einant į stotį nusipirkti kelias dėžutes angliškos arbatos. Teko girdėti, kad kitur jos arba kokybė suprastėja, arba gauti velniškai sunku. Juolab, kad pietiečiai, kiek girdisi, arbatos nelabai ir geria, tik tą sumaltą ir užplikytą š spalvos brūdą.
Kadangi oficialiai jau buvo atsisveikinta, Fasiras atsistojo ir priėjo prie savo spintos, ant kurios viršutinės lentynos buvo kiek apdulkėjusi dėželė su kaspinu. Padėkos dovana, kurią pasidėjo ir kažkaip užmiršo. Pačiam buvo keista, kaip jis ten laikė tą daiktą ištisus šešerius metus. Gal kiek ir mažiau, bet...
Išgirdęs netikėtą klausimą ministras dar pasisuko į Penkto lygio vadovę, trumpai patylėjo, svarstydamas, kas čia per dar vienas keistokas klausimas.
- Jau rašė, kad atrodau ne kaip, - nežymiai gūžtelėjo pečiais jis, atsimindamas ganėtinai nemalonų straipsnį ir šiokį tokį nusivylimą žiniasklaida. - Sužinos ir šitai.
Aišku, viešai skelbtis jam nesinorėjo, bet taip pat von Sjuardas suprato, kad jau ir nuslėpimas, kur jisai ilsėsis, gali likti laikinas ir yra mažumėlę nesąžiningas. Nors ir iš jo pusės privatumo nebuvimas buvo nesąžininga - darbas ministerijoje buvo velniava.
Ko gero, išeina ne laiku?
-
Gal su paskutiniu atsisveikinimu Anglijos galva ir tikėjosi pagaliau baigti visus ryšius su čia esančiais šlykštynėmis, tačiau Elzė, it įkyriausia iš visų mergaitė, teikėsi nepatylėti. O ir į gautą atsakymą darbuotoja tik liūdnai ir supratingai nusišypsojo. Žvilgsniams susitikus paskutinį kartą devyniolikmetė pravėrė duris ir tyliai pasišalino iš kabineto. Tai buvo kas kito, negu palikti namus kone metams ir vienuolikos metų išvykti mokytis. Gal šiuo atveju Smitherson galvojo labiau apie save negu apie kitus. Tiesa ta, kad ministras buvusiai švilpei buvo toje pačioje vietoje kaip ir koks kasmet pasikeičiantis Hogvartso personalas. Bet su kiekviena savaite vis labiau juodėjanti kelio katė miauksėjo, kad bus blogai, jeigu kažkas pasikeis.
Ne. Ji neturėtų taip mąstyti apie tai taip keistai. Lifte užplaukė galvos skausmas ir mąstymo sistema sustojo. Problemos darbe.
-
Elzei vis nepasišalinant, Fasiras vis labiau niršo. Bevertis pokalbis, per greitai išlakta arbata, keisti klausimai. Durims užsivėrus, o žingsniams koridoriumi tolstant, ministras sunkiai atsiduso ir kelioms sekundėms užsimerkė, mėgindamas susitvardyti nuo nežinia iš kur kylančio pykčio. Atsidaręs stiklines dureles, nuo viršutinės lentynos nuėmė dovanėlę, netyčia delnu užkliudė ir dar kažką - tas kažkas, plonas ir lengvas, nusileido pro jaunuolį žemyn ir lengvai stuktelėjo į kambario kampą.
Nė neuždaręs sekcijos durelių jaunuolis pasitraukė pažiūrėti, ką ten tokio išmetė. Juodi batai, juodos kelnės, kiek pajuodusi ir drebanti ranka ir baltas ant medinių grindų gulintis vokas. „Fasirui von Sjuardui“, skelbė užrašas ant voko. Kurį laiką ministras neatsiminė, iš ko gavo šitą daiktą, nors ir matė jį esant praplėštą. Ir apvertęs kitą pusę jaunuolis nepamatė siuntėjo vardo. Pirštais užčiuopė kažką popieriuje iškilusio, tad voką pradarė.
Kapsulė ir raštelis. Kai tai gavo, sėdėjo namie, tik nenorėjo tokio daikto namie laikyti, todėl išsinešė čionai. Šlyštu pagalvoti, tačiau visgi kaip naudinga. Bent vieno dalyko tas padaras neužmiršo.
Fasiras pavartė tarp pirštų miniatiūrinę kapsulę. Įdomu, ar nesugedus. Įdomu, ar sugedę nuodai tampa dar nuodingesni?
„Aš sudeginau netikusius laiškus ir dokumentus. Mano tėtis neegzistuoja“, - atsiminė juodaplaukis Elridės žodžius. Nugara atsirėmė į sieną, akimis dar sykį permetė penkis žodžius, užrašytus lapelyje. Tą kartą net Muninas nebeturėjo ko pasakyti.
Auksaakis pamėgino įsidėti voką į vidinę kostiuminio švarko kišenėlę, bet atsiminė, kad čia jų nėra. Tad įkišo į vidinę ant pakabos palikto juodo apsiausto kišenę. Pravers, bet kokiu atveju. Dabar labiau rūpėjo dėžutė. Iš pradžių norėjo į lagaminą įsimesti visą, o tada pagailo per daug užimamos vietos. Nuėmęs kaspiną dėžutę atidarė - nė nenumanė, kaip galėjo padėkoti žmogus už teisingumo įvykdymą. Amikai Fasas buvo dėkingas už kita ką, tik, deja, jau niekaip nepadėkojo.
Knyga apie karuose dalyvavusias antgamtines būtybes ir rožinis skirtukas su širdute jo gale. Ministras nežymiai pakraipė galvą. „Oi tu“, - pamintijo, atidarydamas lagaminą ir įsimesdamas knygą ant sulankstyto megztinio. Dėžutę švystelėjo į šiukšlių dėžę. Dar sykį apžvelgęs savo kabinetą uždarinėjo bei užrakino visas dureles, prieš išeidamas dar prisėdo priešais stalą.
Jokio malonumo.
Užsimetęs apsiaustą ir su lagaminu rankose patraukė į Aurorų štabą - priešpaskutinę savo stotelę.
-
Tąsyk ministerijoje su Fasiru gyvai kalbėjo paskutinįsyk. Ne per laiškus, ne per liepsnas, o gyvai. Sėklių poilsio kamabrėlyje, į kurį atvykusi vėl užsuko, ant stalo nešvarių, pusiau pilnų arba tik su arbatžolėm ar kavos tirščiais likusių puodelių buvo daugiau nei praeitąsyk. Vieni priklausė išsigandusiems ir pasipusčiusiems padus, kiti - savo pareigą žinantiems ir ją uoliai vykdžiusiems. Miona vylėsi, kad tas suskaldytas puodukas, kurio šukės voliojosi po stalo kraštu - matyt, per skubėjimą darbuotojas nežiūrėjo, kur jį deda, - priklausė pastarajai seklių grupei.
Anąsyk sėdėjo ant to visai dabar nepasikeitusio odinio krėslo. Žiūrėjo į dvasiškai merdintį Fasirą ir pati juto, kaip nuo josios atitrūksta kažkokia dalis. Į jo „Parašysiu tau iš ten“ tik palinksėjo. Ką daugiau galėjo pasakyti? Neįstengė sumurmėti nė „Niekis“ į atsiprašymą. Atrodė, kad Fasiras per visą pokalbį primelavo už abu juos. Kaip ir anąsyk, dabar irgi atrodė, kad Mionos netiesos būtų buvę jau per daug.
Ir štai dabar stovėjo tuščiame koridoriuje priešais jo kabineto duris ir mąstė, kad galbūt reikėjo atsisveikinti ne šiaip pamojant ir išspaudžiant „Sėkmingos kelionės“. Derėjo pasistengti nusišypsoti, o gal geriau ir apkabinti - pirmą ir galbūt paskutinį kartą. Nežinia, kokia bus viso to baigtis. Tačiau vylėsi, kad jei kuris iš jų žus, tai bus ne Fasiras.
Nuleido rankeną, bet durys nepajudėjo. Užrakinta. Negalvodaa išsitraukė lazdelę, sušnibždėjo slaptažodį. Tyliai spragtelėjo užraktas. Nespėjo praverti durų, kai nmirtinoje tyloje kažkas garsiai trinktelėjo. Miona it vilkė staigiai kilstelėjo galvą ir įsiklausė. Koridoriuje nebuvo matyti nieko. Girdėti taip pat. Ar jai tik pasirodė? Ar čia stresas ir dar vienos netekties baimė žaidžia bjaurius žaidimus su jos smegenim?
Nieko. Vėl tylu, kad net spengė ausyse.
Fasiro kabinete nesilankė nėsyk. Nežinojo, nusistebdėti, kad patalpoje vyravo tiek medžio, ar ne, žinant, kaip atrodo Fasiro svetainė. Paskubom apžvelgė kabinetą, ieškodama ir įsimindama vietas daiktų, kuriuos kritiniu atveju galėtų panaudoti kaip ginklą. Fasiras buvo tvarkingas, bet ko bet kaip nepalikdavo. Net ant stalo nesimėtė nereikalingų popiergalių.
Miona šyptelėjo pastebėjusi nediduką kaktusą. Liūdnai pagalvojo, kad kažko daugiau nei kaktusas neturėjo tikėtis. Net sodas, rodos, dešimtmetį, o gal netgi ir ilgiau kauptuko nematęs.
Po ministro stalčius nelandžiojo. Gerai pagalvojus, vienintelis tikras ginklas ir buvo merginos lazdelė. Galbūt dar ir tas pats peilis, besislepianti po odnuke. Ir šiaip, negražu knistis po svetimus daiktus.
Prėjusi prie lango taip, kad iš apačios pernelyg nebaltuotų josios veidas, žvilgtelėjo žemyn. Žmonių čia nuolat daugėjo. Kiekvieną sekundę rodės, kad visa ta tamsi masė tuoj tuoj kaip upė užtvindys Magijos Ministeriją, nušluodama po savęs visut viską ir negailėdama savęs pačios. Net iš čia Miona juto nuo pykčio, apmaudo, pasišlykštėjimo, nekantros ir net nuo kraujo troškimo virpantį orą. Dauguma čia esančiųjų buvo pilnamečiai, tačiau įžvelgė ir jaunų veidų. Padėkojo visiems dievams, merlinams ir dar balažin kam, kad nematė pažįstamų veidų.
Eidama į Magijos Ministeriją Miona nesinešė minties kažką nužudyti. Dabar atrodė, kad kitos išeities ir nebus.
Norėjo jau trauktis nuo lango, tačiau tada iš minios kažkas išsiskyrė. Po sekundės griausmingai nuaidėjo sprogimas, net spintos stiklai barkštelėjo. Miona užsimerkė. Prasideda, - su keista ramybe pagalvojo šviesiaplaukė.
Dieve, kad tik Fasiras nesugalvotų grįžti.
Miona staigiai atsimerkė ir riebiai nusikeikė. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojo? Jei jis jau kely, tada galbūt dar sustabdytų.
- Expecto Patronum, - susikaupusi taip, kad net suraukė kaktą, ištarė. Vėl sukalbėjo trumpą maldą už tai, kad ruošdamasi egzaminams neseniai praktikavosi. Nors gynėjas ir nesigavo idealios formos, bet žirgą galėjai atpažinti. Tiesiog trumpai. Suvilgė apdžiūvusias lūpas ir išbėrė: - Fasirai, neturiu daug laiko, tad klausyk labai atidžiai. Nedrįsk grįžti. Nemėgink kelti kojos į Ministeriją ar išvis į Jungtinę Karalystę. Dink ir iš ten, kur esi. Ianas su savo kariauna čia. Niekam čia nesaugu. Gerai užsimaskuok. Man neberašyk. Nepranešk, kur būsi. Niekam. Saugokis, jie tave medžioja. Kartoju darsyk: nedrįsk grįžti.
Norėjo pridurti dar kažką, bet tik suprato, kad nebevalia delsti. Mostelėjo lazdele, gynėjas ir dingo. Vėl sudrebėjo sienos. Miona intuityviai jautė, kad kiekvieną sekundę artėja priešas. Galbūt buvo kvaila sėdėti čia, ministro kabinete, ir laukti, kol ateis kažkas, kas norės ją nudaigot. Galbūt Ianas. Didelė tikimybė, kad Ianas. Miona akimirką pasvarstė. Koridoriuje bent trumpam užlįsti nebuvo kur. Vadinasi, reikėjo būti čia. O kad kažkas ateis, aštuoniolikmetė tiesiog žinojo.
- Colloportus, - mostelėjo lazdele ir užrakino duris. Jei kažkas mėgins jas atrakinti, tai tikrai ne iš gynėjų tarpo. Tada grįžo prie stalo ir atsisėdo ant Fasiro kėdės. Nutaikiusi lazdelę laukė, kada pasirodys žudikas.
-
Koridoriuje buvo daugiau nei tuščia...Jame galėjai įsivaizduoti kaip tavo paties oda bėga virpulys iš nekantrumo ir troškimo viską kuo greičiau užbaigti.
Vi stypsojo už vienos nišos, savo tamsiu žvilgsniu skenuodama aplinkui besirenkančius pakalikus, kurie it šmėklos nusekė Ianą, kuris visu gražumu stovintis šalia durų, petim įrėmęs į sieną. Ramus kaip ėriukas, nieko kito nebepridursi. Nepasakysi, jog mažiau nei už valandos pilnatis nušvies nakties dangų ir dauguma puolėjų virs vilkolakiais. Vi akių žvilgsnis susitiko su Iano. Jis garantavo - ji saugi tarp vilkolakių pilnaties metu. Tikėjo tuo, net neabejojo, tačiau kita mintis kirbėjo jos galvoje. Tuoj. Tuoj.
Vienas pakalikas mostelėjo lazdele ir (nenuostabu) užkerėtos durys atsivižė su trenksmu, daliai durų šipulių nuskriejant į Magijos Ministro kabineto vidų. Kita akimirką - tuntas įsiveržė - Vi su Ianu iš paskos, tik iš galo. Žaibiškai pakilo lazdelių galiukai, ji nespėjo nė sureaguoti - tvankų orą perrėžė virvės, skriejančios prie savo aukų...Ar tik vienos aukos.
Vi nepastebėjo grifės, sėdinčios Fasiro von Sjuardo vietoje, tačiau jei būtų pastebėjusi - akimirkai nustebtų. Mergiotė neatrodė pavojingai, tik šiek tiek kvailai - bandanti atkartoti suaugusiųjų pozas, bandanti įvaryti baimę - bet pasikartosim - to Vi nepastebėjo. Tik stovėjo šalia Iano, nervingai gniaužianti savąją lazdelę. Prietema slėpė jos veidą, kaip ir dar vien multisulčių eliksyrų dozė.
-
Sekundės, rodos, mušė it varpas. Lėtai, tačiau garsiai, neleidžiant Mionai prarasti budrumo.MIntys krypo į tai, kas nutiks, jeigu netyčiom, pasibaigus multisulčių eliksyrui, bus atpažinta. Į ministeriją įžengė kaip žaliaakė strazdatona mergina, aštriais veido bruožais visai nepanaši į tikrąją Mioną. Tik šviesūs plaukai paliko tie patys. Tačiau dabar laiko gaišti tokiems niekams nederėjo. Laiką, kolei kažkas ateis, reikėjo išnaudoti tinkamai.
Kas pirmiausia nutiks, buvo ir taip aišku. Puolimas. Reikėjo sugalvoti, ką padaryti, kad kerai josios nepasiektų bent pirmąjį kartą, kai bus paleisti į ją. Kliūtys irgi būtų buvusios ne pro šalį. Dar iki išgirstant žingsnius tas kelias minutes panaudodama priešais stalą spėjo susikurti skydą, apsaugantį nuo kerų.
Turėjai būti puskurtis, kad negirdėtum į grindis koridoriuje atsimušančų ir ataidinčių batų. Daug. Nedarniai. Miona suprato, kad pasielgė kvailai, labai kvailai. Viena prieš balažin kiek.
Akimirką stojus tylai, jau kitą iš durų teliko tik šipuliai. Miona, vos spėdama, stodamasi sumojo lazdele, iššaukdama Protego kerus, ir taip atmušė kelias į ją lekiančias nuolaužas. Sekundė ir ministro kabinetas jau buvo pilnutėlis. Kiekgi jų čia buvo? Dešimt? Aštuoni?
Ir visi ją it žvėrys puolė vienu metu. Ore pliaukštelėjo burtų sukurtos virvės. Nebuvo tikra, kad skydas suveiks, tačiau laiko jau nebebuvo. Išgirdo kažką keistai sudžeržgiant, bet nepajuto jokių pančių.
Taikydama į artimiausius šūktelėjo „Expulso“. Pasigirdo stiklų dužimas. Mergina nežiūrėjo, kaip krito keli vyrai ir kaip žemės traukos veikiamos byrėjo didelės spintos šukės. Gal ir gerai. Neteko jai regėti, kaip viena krisdama atėmė Iano pakalikui gyvybę.
Viena prieš daugybę. Puikiai išlavinta ranka nutaikė į šukes ir, galvodama apie būrelį priešų, stovinčių priešais ją, sušnibždėjo „Oppugno“.
-
Virvės nesėkmingai atsimušė į milisekundės greičiu sukurtą kerų skydą, tą akimirką pažiro stiklo šukės. Grindys paplūdo krauju, Ianas vangiu mostu apkerėjo save ir ją skydiniu keru.
Mergiotė kovėsi kaip liūtė - ar bent gynėsi - Vi stovėjo ir nieko nedarė, tik jos tamsios akys įdėmiai sekė prietemoje judinčios mergiotės figūrą. Jei būtų kitokios aplinkybės, galbūt ją ir būtų užkalbinusi. Gal ir nebūtų užverbavusi į "Krikštamotės" gaują, tačiau į savo pusę vis vien bandytų palenkti.
Vienas iš šalininkų plačiu rankos mostu iššaukė skydinius kerus - priešininkės paleistos šukės atsimušė į skydą.
Ianas palinko prie Vi.
-Ji panaši į tave.
Vi nurijo seiles. Ne. Bet nieko nepasakė. Tylėjo.
Konfrontacija su viena gynėja toliau tęsėsi. Vi daugiau nebestebėjo kokie kerai, užkeikimai buvo paleidžiami į gynėją, Fasiro pakalikę.
Staiga Vi susiraukė.
-Ji viena. Kur Fasiras?
Ianas sugriežė dantimis. Suprato - jis tą anksčiausiai suvokė, bet kodėl dar jie čia stovi ir stebi šią kovą?
-Nereiktų trauktis?- sušnibždėjo, pasisuko į Ianą, staiga, šis tvirtai čiupo ją už riešo.
-Ne. Palauk. Pamatysi.
Vi žiojosi prieštarauti, bet nenuginčijamas vilkolakių vadeivos žvilgsnis ją sulaikė.
Link mergiotės susprogo vienas iš kabinto baldų, į orą pakilo šūsnis popierių. Stalas. Pagaliau buvo prasimušta per skydą, trys puolėjai paleido kelias kerų dozes į merginą, šoko artyn prie jos, su tikslu ją surišti.
-
Protas stengėsi blokuoti jausmus, veikti mechaniškai. Mergina matė, kaip vieni puolėjai nuo šukių apsigina, o kaip į kitus kelios jų susminga. Akies kraštu užfiksavo ir ant grindų kraujais paplūdusį ir į niekur tamsiom akim žvelgiantį jaunuolį.
Ar tai padarė ji?
Laikas išsitampė. Viskas vyko tarpais per greit, tarpais - per lėtai, kad vadintum tai normalia laiko tėkmė. Kas yra ta normali laiko tėkmė?
Tarp visų tų atakuojančiųjų išvydo - bet tik sekundės dalelę - ramiai stovinčią merginą ir vyriškį. Kitą sekundę, priešams juos užstojus, jau negalvojo, kaip jis, Ianas, atrodė. Vėliau ir blankiai beprisiminė, kokios spalvos buvo jo plaukai, koks buvo jo ūgis. Į smegenis įsėdo tik šaltakraujiškas žvilgsnis. Žalių, rudų ar mėlynų akių - aštuoniolikmetė konkrečiai pasakyti negalėjo.
Skydas ją saugojo, bet, jautė, nebeilgai. Kiek dar temps? Kiekgi jų dar ją puolė, o kiek iš jų jau nebepakilo? Burtažodžiai vienas po kito trynėsi iš atminties - nei vienas nebuvo pakankamai veiksmingas, nei vienas jų, kuriuos paleido, negynė jos pakankamai. Liko tik bėgti. Bet kur, kai ji buvo aklavietėje?
Vargu, ar galėjo iš čia teleportuotis, turint omeny, kad gerai to daryti dar ir nemokėjo. Kas tada liko? Sprogdinti? O gal vis tik rizikuoti išgerti to eliksyro?
Nors ir būtų buvusi puiki herbologijos amato meistrė, nuodų ir vaistų pamokose Miona buvo tikra nevykėlė. Galbūt todėl multisulčių eliksyras normaliai nesuveikė - plaukai virto ne kaštoniniais, o paliko tokie pat - ilgi ir šviesūs. Ruošdama porą kitų viralų buvo tikra savižudė. Ir dabar, jei panaudos, kažkas tikrai nepavyks.
Dar spėjo išsitraukti mažą butliuką ir atkimšusi nugerti pusę, kai išgirdo kažką su dideliu trenksmu priešais ją nukrentant ir lūžtant. Pajuto į kairę ranką susmengant medžio atplaišą. Nejučiom sukliko. Ignoruok skausmą, ignoruok… Per medžio dulkių debesis ir šūsnis į orą pakilusių popiergalių Iano pakalikai gerai josios nematė. Dauguma paleistų kerų šovė pro Mioną. Velniai žino, kokius jie ten laidė. Negalvodama apie galimus padarinius, nukreipė lazdelę į žemę tarp jų irį ją jau lekiančių vyriškių. Buvo jau bešokanti pro išmustą skylę, kurią gaubė dulkių debesys, žemyn, kai ta galimai vilkolakio ranka ją sulaikė. Tačiau šioji greitai atsileido, nes virš Mionos galvos, iš į viršų nukreiptos lazdelės pasileido liepsnos pliūpsnis.
Skaudžiai kritusi ant cemento ar ko ten luito ir susimušusi abi kojas ir nikstelėjusi dešinės rankos riešą akimirką manė, kad susilaužė abi kojas. Nežinojo, kas ten dėjos viršuje, tegirdėjo klyksmą. Prireikė visų valios pastangų, kad šiaip ne taip atsistotų ir šlubčiodama išsinešdintų pro nerakintas antro lygio kabineto duris.
-
Vi nervingai kramtė apatinę lūpą, matydama kaip Fasiro kabinetas tampa panašus į jovalą. Kažkas turės paklosti daug galeonų, jog viską sutvarkytų. Kitą akimirką visus apkurtino sprogimas grindyse - Vi sudrebėjo ir tyliai iš nuostabos aiktelėjo, stebėdama kaip gynėja šoka į skylę, o tuo tarpu agonijos pilnas Iano šalininkas atsilošė, griebdamasis už nudegintos veido pusės.
Ianas po nosimi keiktelėjo, supratęs, jog jo planas nepavyko - vilkolakių vadeiva troško tą gynėjų išperą ištardyti kur Fasiras - kur jis slepiasi, ką veikia, kas jį saugo...Dabar kai ši bondiškai pabėgo iš Magijos Ministro kabineto, vyras tik dar kartą piktai nusikeikė.
-Po velnių, suraskit ją!- užstaugė. Vi antrą kartą krūptelėjo - mintis jog viskas taip greitai juda ją pradėjo nerimti.
-O kur tu keliauji? - stiprus Iano delnas sugniaužė Vi riešą, šiai bepatraukiant link išėjo,- jie visi susitvarkys. Tu lieki su manimi.
Vi sumikčiojo:
-O-o k-kaip p-pasti-tiprini-nimas? A-aš v-v-viena,- bjauriai susiraukė ir susiėmė save į nagą,- Aš tavęs vienos neapsaugosiu.
-Aš esu vilkolakis. Tuoj bus pilnatis...Niekas man blogo nepadarys. Niekas neišdrįs,- piktžiuniškai įsišiepė.
Vi stipriai sukando dantis.
-Nebūk bukagalvis, Ianai. Paklausyk manęs,- suurzgė Vi.- Gal ir gynėjai yra vangūs, ir mums nebus jokių problemų užimti Magijos Ministeriją, patikėk manim, atsiras tokių kurie bandys tave nužudyti. Bent dėl Merlino proto, bent pastatyk sargybą šiame aukšte...
Ianas nusisuko. Vi nematė jo veido, tačiau suprato, kad išgirs vilkolakio sutikimą. Tiek metų, tiek manipuliacijos...Ianas priklausomas nuo jos. Vi kietai suspaudė lūpas.
-Tai?
Ianas atsiduso ir linktelėjo.
-Tebunie.
Kitas keliolika minučių pirmasis lygis sulaukė begalę puolėjų sargybinių, vieniems buvo pavesta išversti visus šio departmaneto kabinetos, perversti tūkstančius ar ne milijonus popierių...ir surasti Fasirą.
Pirmasis lygis buvo lengvai užgrobtas. Kiek Vi išgirdo, dalis lygių irgi buvo lengvai paiimti. Ji šyptelėjo.
O dar ji galvojo, jog puolėjai turės problemų užiimant Magijos Ministeriją, o pasirodo - čia tik vaikų žaidimas. Na ką gi, kas nepasirodys gynėjuose, tai iš saviškių sulauks priekaištų, gal kai kuriuos išvadins išdavikais....Vi dar plačiau įsišiepė.
Nesantaika tarp pačių gynėjų buvo jos rožinė svajonė ir su šia mintimi Fasiro von Sjuardo, bailio Magijos Ministro, kabinetą pakerėjo tuzinu kerų, kurių tarpe buvo ir Protego horibilis, Muffliato.
-
Pirmasis ministerijos lygis buvo ne ką mažiau paliestas sukilėlių. Tiesą sakant, Artemidė tikėjosi kažko įspūdingesnio nei į karo zoną patekusio lėlių namelio. Išsprogdintos durys, skylės sienose ir net grindyse, sudaužyti daiktai, kai kur besimėtantys popieriai ir keli paveikslai sudarė žemės drebėjimo nuniokotą vieno iš Japonijos ofisų vaizdą.
- Surinkom tik devynis, vade. Kiti vis dar šeštame - ketvirtame lygiuose. Mergiotę radome trečiame, labai norėjo eit kartu, - raportavo stambusis, rūsčiai dėbtelėdamas į skirtingaspalvių akių savininkę, tačiau Ianui nelabai rūpėjo ar bent jau taip atrodė Artemidei.
Paskirstęs pėstininkus į vietas ir kariškiams apsupus teritoriją, stambusis timptelėjo jaunuolę į save, pastatydamas ją greta. Keturi lazdelėmis ginkluoti vilkolakiai stovėjo už kadaise stūksančių durų, penki, tame tarpe ir Artemidė, supo kabineto viduryje stypsantį vyrą ir merginą. Baltaplaukė puikiai ją atpažino. Net kilstelėjo antakį iš netikėtumo, įdėmiau nužvelgdama ar akys jos neapgauna. Ko jau ko, bet Avery sutikti čia, o ypač šalimais sukilėlių vadeivos vokietukė nesitikėjo. Mažų mažiausiai tikėjosi pamatyti ministrą begeriantį arbatėlę su Ianu ar bent jau vieno iš jų laikančio kito nukirsdintą galvą.
- Nežiopsok, - sušnibždėjo netoliese stovintysis, tas pats, ne ką vyresnis už ją vaikinukas, paskatinęs Stambųjį leisti šiai eiti kartu. Skaisčiai melsvos tamsiaplaukio akys priminė Hesendielį. Mergina vis dar negalėjo suvokti, kodėl buvusiam bendražygiui perėmus jos misiją, Molgoratas nusprendė ja atsikratyti.
- Sakiau nežiopsok, - dar sykį pakartojo ir šyptelėjo, tačiau Artemidei buvo ne iki juokų. Tą šypseną Midė tikrai buvo mačiusi anksčiau, tik negalėjo prisiminti būtent kur.
- Ščerbakovai, apsikeisk su... -
Artemidė nebesiklausė. Ausyse ėmė spengti ir svaigti galva, mergina vos tvardėsi nesuklupusi. Negali būti, - išplėtusi akis stebėjo nueinantį vaikinuką. Rodos, baltaplaukė tik dabar pastebėjo ant jaunuolio kaklo ištatuiruotą Hidros žymę. Jis čia, - mintys skriejo galvoje it pašėlusios, - Nikolajaus sūnus čia. Reikia nedelsiant apleisti patalpas, - dingtelėjo, tačiau netrukus susiėmė. Juk jis jos neatpažino. Artemidė nesakė jiems savo vardo. Neprisistatė. Vienintelė šiame kabinete ją pažįstanti persona buvo Avery. Midė instinktyviai kilstelėjo į šią akis. Dabar viskas priklausė nuo jos.
-
Vienaip ar kitaip viskas turėjo pasibaigti.
Vi tyliai atsiduso ir nusisuko nuo nematomo kerų skydo.
Ianas kuitėsi pro Fasiro stalčius, keldamas nemažą triukšmą - Vi akimis atrodė kaip įsišiepęs vaikas, gavęs saldainių dėžutę.
Popierių krūva ant grindų, ant baldų vis didėjo, dalis buvo permirkę nuo išneštų lavonų kraujo, purvo, sulamdyti, sutrypti batų žingsnių. Tačiau dalyje jų buvo svarbios informacijos. Kabinete buvo tik jie du - sargyba vaikščiojo koridoriuje.
Ianas kramtė lūpas, jis buvo taip įsigilinęs į vieną dokumentą, jog nepastebėjo nei burtų lazdelės Vi rankoje, nei didėjančio sargybinių skaičiaus koridoriuje.
-Ką dabar veiksime?- paklausė ši gan ramiu balsu.
Ianas pakėlė akis.
-Puikiai žinai...Užimsime Magijos Ministeriją ir jei von Sjuardo nerasime, užsiimsime jo paieška.
Ianas buvo ramus kaip belgas. Jis pasitikėjo Vi - ji nuo pat pradžios buvo jo dešinė ranka, nors ir kokių nesutarimų buvo tarpjudviejų.
Vi numykė. Atsiduso, nuleido galvą, pradėjo vartalioti savąją lazdelę tarp pirštų.
-Ką gi....Jei taip...
Tamsios nuožmios akys kaip kulkos įsmigo į Iano veidą.
Kerų pliūpsnis vožėsi į vilkolakių vadeivą. Nustebęs, apstulbęs Ianas dribo ant grindų, dar nugara trenkdamasis į sieną. Jam vos spėjus sureaguoti jo burtų lazdelė išsprūdo iš jo kišenės, o virvės kaip gyvatės surišo jo apspangusį nuo skausmo kūną.
Vi pagavo į ją pusę atlekiančią vilkolakio lazdelę ir mikliai šią sulaužė per pusę. Šipuliai krito į gynėjos padarytą skylę grindyse.
Ji grakščiai prisiartino prie surišto vado. Niekas neatėjo gelbėti, niekas nepažvelgė į dramą, vykstančią Fasiro kabinete.
Vi įsišiepė.
-Nustebai, ar ne?
Ianas jau rėkt ant šios, bet kerai surišo jo liežuvį.
-Palauk. Išgirsi mano istoriją - ir ramia širdimi galėsi mirti,- dar bjauriau įsišiepė, parodydama eilę lygių, baltų dantų,- Ach, kaip gaila man visų jūsų...Tokie kvailiai, ak, Ianai, tu - ypač. Vienintelis artimiausias žmogus, o taip ir apsimauna! Mhm, ko raukaisi? Ko nesupranti? Kvaily, tu nė nežinai kodėl aš iš tikrųjų esu su tavim šiame reikale! Manei, jog man reikia dalies valdžio, a? Pf, man nusispjauti ant to! - atsitiesė. Jo tamsios akys degė pragaro ugnimi,- Pagalvok. Kam man reikėjo grįžti į visuomenę, kai galėjau ramiai gyventi, kaitaliodama savo tapatybę, mhm? Kam verstis į mokinę ir grįžti į Hogvarsą, a? Tu ir niekas kitas nežinojot. Oi, nežinojot...
Ianas išsprogdino akis, jei tik galėtų - žiopteltų. Prieš jį Vi išvaizda keitėsi. Nuotuokė, kad ši naudojo multisulčių eliksyrą, bet nežinojo kodėl. Baimės šaltis sukaustė jį...Jis buvo apmautas...
Fasiro kabinete stovėjo dvidešimt devynerių metų moteris - išblyškusi kaip pati mirtis. Šaltos mėlynos akys, juodi, lygūs kaip juodvarnio plaukai, kaulėta kaip skeletas - tai buvo nei vienas iš Vi išvaizdų, matytų paties Iano. Ne, čia buvo kitokia išvaizda.
Moteris skardžiu balsu nusijuokė.
-Aaach, Ianai, nekvaršyk galvos. Čia aš esu tikroji aš. Čia - mano tikroji išvaizda. Gaila, kad tie, kurie mane pažinojo arba seniausiai mirę, arba seniausiai dingę iš visuomenės,- skėstelėjo rankomis,- Niekas manęs neatpažins, bet vis vien - slapsčiausi. Kodėl? Na, pyktis tau senai išseko, išgirdau tavo kėslus dėl Magijos Ministerijos....Užkniso slapstytis mokinio pavidalu ir profams kvaršyti galvų, todėl nusprendžiau prie tavęs jungtis - tą tu žinojai, bet nesupratai štai ko, mielasis - aš tavim naudojausi. Ar ne nuostabu?- sukikeno,- galingiausia alfa Jungtinėje Karalystėje, ir moters apkvailintas! Tai aš visą laiką buvau tikrasis šios istorijos blogiestis! Aaaach.....Tas Azkabanas, magiškų gyvūnų keistas elgiasys, vilkolakių sukilimas, dabar, štai - Magijos Ministerija - tai tik priedanga man, brangusis Ianai. Tik man! - lazdelė grėsmingai sušvytavo prie Iano gerklės,- Tik man...- suurzgė,- Tik man sužinoti ar aš žmogus ar utelė kaip visi kiti!- drėbė pyčio kupinu veidu,- Deja, čia Faso nebuvo, nes būtų kritęs vietoj tavęs! Bet tiek to! Jo čia nėra - pati jį surasiu... Bet vis vien, tave ateityje būčiau nudėjusi...už tavo lėpėdiškumą - jei aš viskam būčiau dirigavusi, maištas ir Magijos Ministerijos mūšis būtų įvykęs daug greičiau! Ach, Ianai...Nepriimk tai asmeniškai - iš dalies man tu patikai...Bet, ech, tavo šalininkus gali valdyti tik vienas asmuo.
Saldžiai įsišiepė.
-Iki kito susitikimo, vilkiūkšti,- lazdelė kaip botagas perrėžė orą, žalias žaibas šovė į Ianą, šį palikdamas bedvasį.
Besielis kūnas sudribo and grindų, Iano galva nuvirto ant peties. Viskas buvo baigta. Pranašystė išsipildė - atėjo nauja galia, kurios niekas nesitikėjo. O gal ir tikėjosi?
Moteris čiupo Magijos Ministerijos raktą. Dar prieš paslėpusi būrtų lazdelę savo kišenėje, ant sienos priešais buvusias duris, išbraižė vieną runą. Tada išėjo iš kabineto. Akimirką sustojo, įrėmė rankas į išėjimo puses.
Šalininkai sustojo ir pažvelgė į ją - jie žinojo apie sąmokslą.
Nutildymo kerai jau buvo senai išgaravę.
-Ką gi. Pradėkime iš jauno karą! Neškit savo subines ir suraskit bet kokį gynėją! Kas priešinisis - nudėkit, kas pasiduos - išveskite į lauką. Ten jie sulauks antro šanso. O dabar nešdinkitės! - su šiais žodžiais sargyba su trenksmais išskuodė į pirmojo lygio, o moteris džiaugsmingai nusišypsojo - su pilnaties pasirodymu Magijos Ministerija bus jos... Ramiai galės perduoti šį gėrį vienam žmogui.
Moteris dirstelėjo į Artemidę, šią apdovanojo meilia šypsena ir po to išėjo iš lygio. Patraukė lauko link. Niekas nepajuto įbesto geltonų akių žvilgsnio į jų nugaras.
-
Kardų geležtės permirko kiaurai klampiu ir šleikščiai raudonu skysčiu. Jų viduje neabejotinai klykle klykė šimtai sielų. Sielų, kurios be didelio vargo buvo ištrauktos iš kūnų.
Kiek tiksliai gyvybių nusinešė pasirodžiusi čia, Magijos Ministerijoje, nė nenumanė. Skaičių jau seniai buvo pametusi, nors galbūt teisingiau būtų teigti, kad jai nerūpėjo tas skaičius, ji darė tai, kas jai atrodė geriausia - žudė tuos, kurie turėjo būti nužudyti.
Išdavikė.
Giliai viduje sušnypštė balsas. Ji kovojo prieš savus, savo padermę ir rasę.
Įkvėpė. Ne, ji nebuvo išdavikė. Pasirinko pusę, kovojo už tai, už ką pažadėjo. Kišo koją Ianui ir jo šalininkais, kaip ir žadėjo, tik kiek per vėlai, tačiau geriau vėliau nei niekada.
Kobalto mėlynumo akys susidūrė su dviem porom. Žvilgsniai įtariai nuskenavo šią, akys susiaurėjo, tačiau veiksmų nė vienas nesiėmė. Prasilenkė. Atrodė, kad pavojaus jaunoji anglė jiems nekėlė. Kaip jie klydo...
Stabtelėjo, kai atsidūrė dviems nepažįstamiesiems už nugaros. Staigiu judesiu apsigręžė ir puolė. Juodojo metalo geležtės susmigo kiaurai per nugaras.
-Kvailiai...-trūktelėjo savo ginklus ir nė nežvilgtelėjusi į bedvasius kūnus nužingsniavo ten, kur jos manymu turėjo būti pats Ianas.
Staigia sustojo. Buvo pernelyg ramu. Koridoriuje tysojo kūnai, šukės ir durų skeveldros. Kiek įtariai prisimerkė. Rauktelėjo antakius, o tuomet įžengė į kabinetą.
Puikiai padirbėjo su interjieru...
Patalpa išties panašėjo į karo lauką. Kažkas puikiai pasidarbavo.
Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Akys išdavė akivaizdų sutrikimą. Papurtė galvą netikėdama savo akimis. Priešais ją, ant žemės, susmukęs ir... negyvas gulėjo Ianas. Vadeiva, kurį Luna taip troško nudėti. Žengė kelis žingsnius, pridėjo du pirštus prie kaklo. Pulso nebuvo. Žinoma, naivu ir kvaila tikėtis, kad jis čia taip sėdės gyvas, bet vis gi...
Tyliai keiktelėjo. Apsisuko, klausą pasiekė žingsniai. Nieko nelaukdama šovė pro vietą, kur anksčiau buvo durys. Laimei, kelyje pasimaišė vienas iš šalininkų. Puikus informatorius.
-Kas čia įvyko?-sušnypštė prikišdama kardą šiam prie gerklės. Sulaukė tik galvos papurtymo,-dar kartą klausiu... Kas čia įvyko?-balsas skambėjo piktai ir agresyviai, kardo geležtė švelniai įpjovė kaklo odą. To užteko. Regis, kažkam gyvybė vis gi buvo svarbesnė už kažkieno pavestą informaciją.
Viską gavo, kaip ant sidabrinės lėkštutės. Sugautasis papasakojo daugiau nei prašytas. Turbūt būtų pasakojęs ir toliau, tačiau Luna šį užtildė rankos mostu.
-Nešdinkis,-stumtelėjo šį, o tuomet apsigręžė. Savo tikslą jau žinojo.
-
Artemidė stovėjo it įbesta ir negalėjo patikėti savo ausimis, ką ką tik išgirdo. Akimirką smalsumas taip užgniaužė kvapą, jog mergina tvardėsi neatsigręžusi pasižiūrėti, kas vyksta kabinete. Sargyba, rodos, stypsojo it užkeikta ir net netoliese tupintis katinas neišleido nei miauktelėjimo. Artemidė turėjo pripažinti - Avery - Michel planas buvo tobulas, tiesiog genialus. Gal tik kiek per ilgai brandintas. Kiek kantrybės galima turėti planuojant tokį sąmokslą, - Nesuprato, - Įdomu, ar kas apie tai dar žino.
Tamsiaplaukei išėjus iš kambario ir žvilgtelėjus merginos pusėn, Midę perliejo šaltas prakaitas. Ji negali manęs žudyti, mes toje pačioje pusėje, - drąsinosi, tačiau pati tuo nelabai tikėjo. Juk vos prieš kelias akimirkas, tik dvejais - trejais žingsniais tolėliau nuo Artemidės nugaros, toji apsimetėlė drįso numarinti savo sąjungininką, ar bent tokiu jį laikė pieno baltumo odos savininkė. Iš tiesų Midei sunkoka buvo suvokti, jog Ianas nebegyvas. Net sargybai neklausinėjus ir greitai pasišalinus iš patalpos paskui žudikę, Artemidė dar porą sekundžių nepajudėjo iš vietos. Vėliau įdėmiai stebeilijosi į nebegyvastingą Iano kūną, tysantį kraujo klane, paslapčia dar mąstydama, jog tai tebuvo pokštas, lojalumo išbandymas, jog puolėjų vadas netrukus atsikels ir dosniai apdovanos nelaimėje jo nepalikusią vilkiukę. Deja.
Galiausiai, it grįžusi iš po transinės būsenos, balsvaplaukė papurtė galvą. Laventi suvokė - norint išsaugoti sveiką kailį, jai reikėjo kuo skubiau nešdintis iš karo lauku tapusios ministerijos. Mintis, kad Hidros nariai galėjo atsekti jos vietą ir dar susidėti su mafija, nedavė merginai ramybės. Negaliu niekuo pasitikėti, - žinojo. Artemidė privalėjo būti dar atsargesne nei anksčiau ir tučtuojau išsiaiškinti kiek su tuo susijusi pati „Krikštamotė”.
-
Kabinetą kažkas kažkiek sutvarkė. Gabrielei čia apsilankius prieš kelias dienas, nei kraujo, nei kūnų, nei skeveldrų nebebuvo, o sienos kerais užtinkuotos, it naujos. Baldų ir popierių niekas nelietė, o galiausiai ir jie magiškai pradingo velniai žino kur. Gal popieriai jautė esą niekam nebereikalingi, arba buvo prišaukti šeimininko. Gabrielei nerūpėjo.
Dabar moteris kreivai stoviniavo tarpdury ir šiek tiek susiraukusi spoksojo į kėdę. Į tą kėdę, kurią, pasikartosiu, jai pateikė ant sidabrinės lėkštutės ir dar su vyšnaite ant viršaus. Kad gražiau būtų. Ji, keletą savaičių nekišusi nosies nei pirštų į aukščiausius reikalus, galų gale pasijuto nuobodžiaujanti ir suvartojusi nebežavintį kiekį viskio. Galiausiai pasirodė kambary, į kurį taip ilgai delsė užeiti. Ji švelniai paėmė vadžias į savo rankas, patvarkė kai kuriuos reikalus (nesiimdama didžių tironiškų pakeitimų), davė artimiausiam pasauliui žinoti, kad dalykai jos, vidutiniškai galingos burtininkės rankose, ir nutilo.
Buvo susivilkusi it gedului (galbūt kažko ir gedėjo), o plaukus turbūt pirmą kartą gyvenime supynusi į kasą vietoj to bjauraus mazgelio ant viršugalvio. Tądien buvo ypatinga diena.
Moteris, pavargimo raukšlių nužymėtu veidu, veikiai mėnesį svarstė, kokiomis sąlygomis sutiktų atiduoti magiškosios bendruomenės širdį į rankas to, kuriam ji priklauso. Būtų neteisinga ir pernelyg įmantru sakyti, kad naktim nemiegojo ir kumščiais bilsnojo į kartonines savo kuklaus buto sienas kankindamasi. O ne, ji tamsoje siurbčiojo alkoholį ir ant seno, dėmėto pergamento ir kitų popieriaus skiaučių formulavo savo planą. Naktimis ir paryčiais. Dienomis dirbo lyg niekur nieko. Galiausiai atėjo laikas.
Tądien buvo ypatinga laiškų rašymo diena. Gabrielė būtų galėjusi nusiųsti gynėją ar ką nors panašaus. Išdėstyti sąlygas savu balsu, per atstumą, nė nebūtų reikalingas susitikimas neutralioje zonoje, kur nors dykumoj ar kalnuose. Tačiau prancūzė galbūt norėjo išvysti reakciją ir tas keistos spalvos akis, kai šis suprasiąs, kiek mažai jai vis dėl to reikia. Na, nebent atsakomybės dėl daugybės mirčių pakėlimą nuo jos pečių laikysime labai dideliu dalyku. Kita vertus, ji pažadės nesipainioti politiniuose reikaluose. Gabrielė norėjo naujo gyvenimo.
Laikas stoviniavimui baigėsi. Moteris atsisėdo į Kėdę ir susiradusi tamsaus rašalo ir gražaus pergamento išdėstė savo norą susitikti aptarti Ministerijos perdavimo sąlygų. Vien šio laiško neužteks, ji žinojo, tačiau ir pradžia turi kada nors prasidėti. Tai netruko ilgai, tiek ilgai, kad būtum spėjęs užsiplikyti arbatos ir, jai praaušus, nugerti du neskubrius gurkšnius.
Tuomet nudžiovinusi ir susukusi pergamentą, Gabrielė išėjo ir uždarė duris.
-
Turbūt ne kiekvieną dieną skyriaus vadovo rankose atsiduria
meilės raštelis nuo ministro. To pačio ministro, kuris, pagal į kitą dimensiją ant oranžinių piliulių iškeliavusią Mayrą, buvo miręs ir pakeistas kažkuo kitu. Na, bet mergina jau buvo kaip ir atgavusi sveiką protą, tad maždaug gaudėsi realybėje ir nerimavo tik dėl to, kad į postą buvo paskirta ministro padėjėjo, o ne pačio von Sjuardo, tad nežinia, kaip jis į tokius pasikeitimus reaguos. Žinoma, negelbėjo ir laisvai sklandantys gandai apie jos ir Dafydd nė kiek neslepiamus santykius, o dar, ak, tas prašymas dėl motinystės atostogų... Nuo naujų metų jos čia neliks, galbūt tik kuriam laikui, o gal ir su visam. Nors šeštojo lygio vadovė negalėjo nuspręsti, kuris variantas jai labiau tiktų.
Todėl buvo keista kilti liftu aukštyn. Prašokti jau taip gerai pažįstamą antrąjį lygį ir sustoti ten, kur retas išlipa. Nejauku, o kur nejauku, ten ir nerimas bei besikaupiančios ašaros. O ir durys į ministro kabinetą, stovinčios pačiame koridoriaus gale lyg kokia patyčia. Einant Mayrai mintyse, o gal ir realybėje, girdėjosi darbuotojų šnabždesiai, o ir kiekvienas šešėlis atrodė kaip dar vienas ją piktai stebintis padaras, o galbūt tik žmogus. Tvirčiau prie krūtinės prispaudusi tuos kelis popieriūkščius, kuriuos dar ryte tikėjosi nieko nesakiusi pristatyti ministro padėjėjui, mergina pasiruošė belsti, bet paskutinę akimirką sustojo. Ji bijojo, o durys mirguliavo beveik kaip miražas. Ar ji sapnuoja? Gal tai tik košmaras prieš eilinę darbo dieną? Blogiau negali būti, tiesa?
Nuskambėjo neužtikrintas beldimas ir, regis, net nematomi padarai įsitempė, laukdami ministro atsakymo.
-
Kostiumas, kad ir nebe juodas, buvo simboliška sugrįžimo detalė, nors rišdamasis kaklaraištį apie tai von Sjuardas jau nebegalvojo. Į ministeriją atvyko motociklu, nors pamanė, kad dabar šitą transporto priemonę rinksis rečiau - jei pavyks, galbūt suderins su reikiamu skyrium, kad į Kelionmilčių tinklą su ribota prieiga būtų prijungti jo namai, juolab kad tas nepamaišytų ir Davinai - kadangi ir ji nemokėjo keliauti oru, jie turėjo ieškoti kitų išeičių.
Kabinetas buvo pasikeitęs - dalis dokumentų tiesiog dingo, stale tamsavo nelygumai ir rašalo dėmės, bylojantys apie baldo sulaužymą, nemokšiškus sutaisymo kerus bei tai, kad krikštamotė fėja visgi bent kelissyk čia sėdėjo. Fasiras vyptelėjo sau, pamintijęs, kad moteriai bus beviltiškai sunku pasislėpti net ir visai pakeitus savo išvaizdą, jei ji nesugebės iš savo sielos iškrapštyti pomėgio vaikščioti rašale išmirkytais pirštais. Dalmantinarankė, cha.
Bet dėmelės ant stalo tebuvo smulkmena. Fasirui didesnį nerimą kėlė faktas, jog ministerijos sudėtis irgi beviltiškai pasikeitė. Peržvelgęs vadovų sąrašą, jis buvo nudžiugintas tik vienos pavardės, mat ši priminė jam buvusią bendrakursę, nors turbūt buvo naivu manyti, kad atsitiktinai sutampančios pavardės byloja apie giminystę. Tad jaunuolis nusprendė susitikti su visais vadovais, pašnekinti juos ir sužinoti, ko šie verti.
Vidinėje kišenėje tiksėjo laikrodis ant grandinėlės. Pusvampyris stovėjo, atsirėmęs į palangę, ir skaitinėjo vieną iš bylų, gautų iš Antrojo lygio. Pasirodo, netgi mafijos užvaldyta ministerija daug šūdo nemalė, bent jau šitaip atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Auksinės akys nukrypo į duris, kai tik pasigirdo beldimas. Fasiras atsiminė, ką apie tai sakydavo ir galvodavo jo tėvas - ir, pasekdamas jo pavyzdžiu, pamanė, jog, kaip pirmai pradžiai, tai padarė visai neblogą įspūdį. Kairiąją ranką paslėpė kostiuminių kelnių kišenėje.
- Prašau užeiti, - prabilo jis, žengtelėdamas arčiau savo kėdės ir padėdamas bylą į stalčių. Visgi nesisėdo - jau buvo atpratęs tiek laiko leisti vienoj padėty, todėl skaitinėdamas neretai marširuodavo pasieniais aplinkui savo kabinetą.
-
Mayra net neįsivaizdavo von Sjuardo balso, o dar ir suprato, kad vargiai atsimena, kaip ministras atrodo. Visgi kvietimas užeiti buvo aiškus. Reikėjo tik prisiliesti prie tos daugybės rankų išblizgintos rankenos.
Prasivėrė durys ir į kabinetą atsargiai įžengė juodaplaukė. Kad ir kaip ji stengėsi paslėpti nuovargį, apie šiokį tokį chaosą gyvenime vis tiek išdavė lengvai pašiaušti plaukai, tamsesni nei įprastai paakiai bei suglamžyta uniforma, o apie nerimą, kurį mergina spinduliavo ne prasčiau nei branduolinis reaktorius radiaciją, pasakojo apglamžytas prašymas rankoje. Greitai akimis permetusi šiek tiek neįprastą erdvę, Mayra nedrąsiai žengė žingsnį į priekį. Von Sjuardas, von Sjuardas... Pavardė atrodė pažįstama ne tik iš pirmųjų laikraščio puslapių. Regis, jos gyvenime buvo dar vienas žmogus, bet koks, atmintis lyg tyčia tylėjo. O gal ne ji buvo jį sutikusi?
Kažkuris paveiksle įkalintas ministras piktai nusikosėjo ir Mayra krūptelėjo. Greitai persibraukusi pirštais per plaukus, mergina tyliau nei norėjo ištarė:
-Jūs... Mane kvietėte?
Nuskambėjo nei teiginys, nei klausimas. Užuot bandžiusi atspėti šio nelabai malonaus (bent jau jai) susitikimo priežastį, juodaplaukė įsispoksojo į ministrą, vis dar ieškodama to mistiško kažko atminties gelmėse. Tada į galvą atėjo mintis, kad spoksoti į von Sjuardą - nemandagu, tad skvarbus žvilgsnis nukrypo į daug gyvenimo mačiusį stalą.
-Jūsų kaktusas perlaistytas,-vos pamačiusi pagalbos besišaukiantį augalą, neištvėrusi garsiai nustatė jo kančios priežastį Mayra.
-
Mergina - moterim dar, ko gero, nepavadinsi - Fasirą mažumėlę nustebino. Išsyk apžvelgęs jos išvaizdą jis pamanė, kad, jei tik visą savo potencialų gyvybingumą ji paaukoja darbui, laikui bėgant užbaigs pelkėje - lygiai tokioj pačioj, kokioj prieš vos porą metų murkdėsi pats. Von Sjuardas nesunkiai užčiuopė galimus panašumus tarp savęs ir Transporto departamento vadovės, tačiau susidaryti išankstinės nuomonės neskubėjo.
Ministras nekantriai, nė nežvilgtelėjęs į paveikslus, mostelėjo link jų lazdele, tokiu būdu visus iškart užtildydamas. Keista - iki šiol visi jie ir visada jo kabinete sėdėjo „mute“ arba baimės režime, kadangi juodaplaukis jau nesyk netgi garsiai buvo užsiminęs apie galimybę sunaikinti visų jų portretus arba išgrūsti į valytojų kambarėlį Aštuntajame lygyje. Panašu, kad, kol čia sukinėjosi Gabrielle, jie išdrąsėjo.
- Jūs - Mayra, teisingai? - dėl visa ko paklausė Fasiras - ir šitaip turėdamas išsiaiškinti, su kuo kalbasi, jautėsi itin keistai, mat iki šiol visus darbuotojus ir sprendimus priiminėdavo pats.
- Taip, kviečiau. Prisėskit, - mostelėjo ranka į kėdę priešais savo stalą. - Arbatos? - pasiūlė, šitaip išduodamas, kad pokalbis gali ir užtrukti.
Arbatinukas ant spintelės kambario kampe it keliaujantis bardas pradėjo tylią ir malonią baladę apie arbatžolių laukus ir tradicijas. Mažumėlę sutrikęs jaunuolis perbraukė pirštu per žemę. Ne, anaiptol jis nebuvo herbologas, kad iš prisilietimo prie žemės įvertintų, ar čia drėgmės užtenka, ar visgi trūksta, bet šįkart viešnia, jei tik ją taip galima būtų pavadinti, buvo teisi. Net jo rankoms tai buvo aišku.
Jaunuolis patrynė pirštus vieną į kitą ir liko kiek nustebęs, juose pamatęs rašalo dėmių. Kaip užkratas. Kaip korona.
- Jūs pastabi, iš tikrųjų, - nutęsė Fasiras, blausiai šypteldamas. - Ir panašu, kad jį laistė rašalu, - konstatavo gan keistą faktą. Sekundėlę patylėjo. - Reikės pasirūpinti juo vėliau. Norėčiau, kad papasakotumėte apie save ir tai, kuo dabar užsiimate Transporto departamente.
Norėjo iškart dar pridurti, kad ketvirtadienį planuojamas dar ir vadovų susirinkimas, tačiau nusprendė šitai pasilikti vėlesniam laikui. Dabar jam įdomiau buvo, ar šito žmogaus nereikės atleisti bei performuoti skyriaus, bei kas išvis ten dedasi, bent jau vadovės teigimu.
-
Viskas šiek tiek priminė apklausą. Ta oficiali aplinka, vardo pasitikslinimas ir nežinia, tik tardomasis turbūt bent jau žinotų, kuo jį kaltina. O ji, kaip nekaltoji mergelė Marija, ruošė save prikalimui prie svetimo kryžiaus, bijodama žengti žingsnį į šalį ir taip nukristi nuo ešafoto, ant kurio stovint į ją smigo kelių lygių darbuotojų akys, tik ir laukiančios, kol jas sudrėkins šviežias kraujas, nes jie jau seniai pamiršo, kaip verkti.
-Taip, Mayra Wallflower, šeštojo lygio vadovė,-kiek atpratusi nuo visų kas tu toks-ką veiki-ko reikia prisistatymų, patikslindama juodaplaukė vos savęs nepavadino darbuotoja. Nors, teoriškai, vadovas irgi yra savo skyriaus darbuotojas. Ech, kaip nors išsisuktų, menka čia bėda.
Atsargiai priėjusi prie kėdės, tarsi ši bet kurią akimirką sugalvotų sprukti šalin, Mayra pagaliau prisėdo ir atsiduso iš palengvėjimo. Nugaros skausmas darėsi vis stipresnis, o jai ranka net paprastų nuskausminamųjų išgerti nekilo, jau netgi norėjosi, kad tie parazitai greičiau išropotų į pasaulį ir prasidėtų kitokie vargai. Besitaisydama tuniką, kad ši ne taip apibrėžtų naujas jos kūno formas, mergina palinksėjo galva, iš įpročio pridėdama:
-Silpnos juodos. Vengiu kofeino.
Tik štai, toks sadistiškumas augalo atžvilgiu sutrikdė Mayrą, o ir iš ministro reakcijos ji nusprendė, kad tai - ne jo darbas. Na, tiesa, pastaruoju metu pirmajame lygyje dėjosi paprastiems mirtingiesiems nesuprantamos permainos, tad toks nekalto kaktuso kankinimas lyg ir neturėtų stebinti, kaip ir viskuo nepatenkinti buvę ministrai, kurie, net ir nutildyti, toliau paniekinančiu žvilgsniu stebėjo merginą.
O dabar, ką ji gali papasakoti vadovo kėdėje išsėdėjusi tokį trumpą laiką? Ir - papasakoti apie save? Kuo toliau, tuo labiau Mayra buvo įsitikinusi, kad von Sjuardas tiesiog svarsto ją atleisti. O kodėl gi ne? Paskirta į postą be jo žinios, jauna, neturinti patirties, o ir gandai - ohoho! Beveik kaip pigius romanas! Padėjusi prašymą dėl motinystės atostogų ant stalo, ji galės susirinkti daiktus ir nešdintis kuo toliau - ir kam pasiskųs? Ar burtininkai turi kokį Darbo kodeksą? Kažką, kas neleistų ministrui atleisti nieko neprisidirbusios nėščios moters? Cha! Naivu tikėtis. Vis dėlto, Mayra švelniai nusišypsojo ir pradėjo pasakoti viską, ką atsiminė:
-Vadove dirbu nuo gruodžio pradžios. Prieš tai kelionmilčių skrydžių tinklo vadyboje buvau atsakinga už naujų židinių prijungimą prie tinklo bei sistemos priežiūrą, kartais vykdavau patikrinti židinių būklės ir spręsti, ar saugu juos palikti tinkle. Per pastaruosius mėnesius bendradarbiaujant su Prancūzijos magijos ministerija bei tarptautinio bendradarbiavimo departamentu buvo prijungtas vienas židinys toje šalyje, taip pat įvykdyta bendra patikra, po kurios teko atjungti 11 židinių dėl saugumo reikalavimų neatitikimo. Buvo pateikta virš 120 prašymų, 58 procentai atmesti. Bendradarbiaujant su aurorų štabu taip pat toliau sėkmingai stebime tam tikras tinklo vietas dėl įtariamos nelegalios veiklos, padėjome sulaikyti vieną, pala, gal du, ieškomus burtininkus, šluotų kontrolės tarnyba rado pažeidimų vienoje ,,Kometa 300" šluotų partijoje, taip pat,-sunkus atodūsis,-testuojant naujų šluotų modelių saugumą buvo sužeisti tik penki darbuotojai, nešyklių agentūra toliau sėkmingai rausiasi šiukšlėse, nors pastaruoju metu tenka atmesti vis daugiau prašymų dėl to pačio saugumo, o keliavimo oru egzaminai toliau džiugina rezultatais - tik viena egzaminuojamojo pamesta ranka per visą šį laikotarpį. Taip pat atnešiau prašymą dėl motinystės atostogų.
Kalbėdama, Mayra lankstė pirštus ir kažką sau braižėsi ore, o akys lakstė, tarsi ji peržiūrinėtų kažkokius nematomus sąrašus ar ataskaitas. Po tokio pakankamai ilgo monologo, mergina tiesiog padėjo iš nerimo apglamžytą dokumentą ministrui ant stalo ir išspaudė šiek tiek nervingą šypseną.
-
Atkreipęs dėmesį į keistą Mayros eiseną ir elgesį, Fasiras kurį laiką svarstė, kas čia su ja ne taip. Tik po sekundėlės kiek susigėdo supratęs, kad į kabinetą pasikvietė ne vieną asmenį, o bent jau du, iš kurių tik vienas jau gali būt laikomas daugmaž žmogum. Nors ne, neteisingai. Nuo kada žmogų galima vadint žmogum?
Vienas iš mistiškiausių dalykų žmonių papročiuose, na, čia jau kalbant apie baltuosius, yra nėštumo etiketas. Ką daryti, kai pamatai tokį žmogų, jei jis tavo pažįstamas ar pavaldinys? Sveikinti? Už ką? Ko palinkėti? Padovanoti lašinių su medum, kadangi esi girdėjęs apie itin keistus vaikingų žmonių patelių įpročius? Pusvampyris nekantriai pastukseno tušinuko galu per stalą. Kažkaip net nepastebėjo, kaip ši rašymo priemonė atsidūrė jo rankose, o, regis, iš pradžių buvo jos pasigedęs. Žvilgsnis nukrypo į rašalo dėmeles ant pirštų, vėliau - į savo tapatybę patvirtinusią Mayrą (ir jos kol kas nebyliąją slėpiningąją palydą). Visa šitai atrodė, lyg ministerijos klampusis smėlis vėl glemžtųsi jį į save, o lėtai grimzdamas bei jusdamas siurbiantį vakuumą po savo kojom Fasiras nei lazdelės nerastų, nei protingų sprendimų.
Nereikia, kad šitas velnio smėlis apsemtų veidą - mirties tikimybė iškyla jam pasiekus jau krūtinę. Sunku kvėpuoti. Sunku kvėpuoti lyg po policininko bananu - ta proga ir papolitikuokime. Juodųjų gyvybės svarbios!
O Wallflower, švelniai šypsodamasi it tasai garsus snukis Luvre, dėstė ir dėstė apie tai, kas vyko jos departamente. Miona Liza? Miona?.. Von Sjuardo mintys akimirkėlei nukrypo nuo darbų. Gerai, kad šiandien jautėsi gerai pailsėjęs, nes numanė, jog priešingu atveju galgi ir knaptelėjęs būtų, Mayrai bepasakojant.
O vertinimo principas tokiuose reikaluose esti paprastas ir aiškus. Kuo nuobodžiau, tuo geriau.
Juokauju.
- O, - lyg nustebęs, lyg nelabai, sureagavo juodaplaukis, priešais savęs išvydęs kiek paglamžytą, bet šiaip jau tvarkingai užpildytą dokumentą. - Tik nuo kovo? - perklausė jis, nors pasijuto nebritiškai besikišąs į ne savo reikalus.
Fone arbatinukas plikė du puodelius juodos arbatos ir nerimo.
- Atlikti darbai įspūdingi, - pripažino Fasiras, nusprendęs dar kiek sugrįžti prie to. Neminėjo, kad kiek skaitinėjo ir ataskaitas - visgi tai, ką mergina pasakojo, ir kas buvo užrašyta, sutapo, kas turbūt turėjo byloti patikimumą. Ar bent jau rūpestingą ir kruopštų pasirengimą melui, kuo von Sjuardas logiškai dvejojo.
- Minutėlę, - sumurmėjo jis, atsiminęs, kad išleidimui tokio tipo atostogų, reikia pasirašyti dar šį bei tą, na, kaip ir išeinant į bet kurio tipo atostogas, tik šios, kaip žinia, esti mažiausiai atostogiškos. Antgamtas atsidarė stalčių, kurio nedarinėjo jau štukių štukes metų, ir, savaime aišku, ten atrado visai ne tai, ko norėjo.
- Dar reikės šį tą pasirašyti ir atnešti pasirašytą sutartį iš jūsų padėjėjo, kuris jus pavaduos. Visgi šiuo metu tų dokumentų kopijų neturiu, tad vėliau į jūsų skyrių juos nuneš mano padėjėjas, - tarstelėjo pasiaiškindamas. - O jūs? Baigėt Hogvartsą? Kas pastūmėjo jus ateiti į ministeriją? - von Sjuardas nepražiūrėjo ir tos dalies, kurią tyčia ar netyčia praklausė Mayra.
Aišku, tai skambėjo kaip priėmimas į darbą. Von Sjuardas numanė, kad tokiu būdu departamento vadovė galėtų ir susinervinti, ir priimti tai ne taip, kaip derėtų, tačiau visgi kol kas tik lūkuriavo, kas iš to gausis. Toks buvo pirminis jo tikslas - sužinoti, kokie žmonės dabar sėdi aukštuose postuose.
-
Gaila, kad atidavė tą prašymą - dabar Mayra nežinojo, kur dėti tuščias rankas. Liko tik sunerti jų pirštus į kažkokį raizginį ir pasidėti į sterblę tikintis, kad artimiausiu metu nereikės nieko paimti. Juk ne veltui tokios mazgų krūvos reklamuojamos kaip proto žaidimai, kai reikia viską po truputį per kelias valandas išnarplioti. Nors šitas pokalbis ir panašėjo į kokią tai nelabai vykusią šaškių ar šachmatų parodiją, kai reikėjo žinoti, kur eiti ir ką sakyti tikintis, kad žymiai stipresnis bei gudresnis priešininkas visko keliais ėjimais nesugriaus. Nors kam tikėtis - Likimas vis tiek tėra vienintelis žaidėjas ir teisėjas čia.
-Taip, nuo kovo pilnai išeisiu. Nuo vasario planuoju dirbti dalinai iš namų ir į ministeriją atvykti tik būtiniausiais reikalais, turėtų būti prisegtas ir antras dokumentas dėl to,-mintyse svarstydama, ar neprisegė obuolių pyrago recepto vietoj sudėtingų lentelių su jos naujuoju darbo grafiku, Mayra šį bei tą patikslino. Ji žinojo, kad kovas buvo tikrai vėlus laikas išeiti, bet ką ji namie veiks? Glostys Katiną, verks, ės braškinius ledus ir verks į Edgaro kailį? Ak, taip, dar turbūt žiūrės į mamyčių grupėse parduodamus vaikiškus rūbelius ir dar daugiau verks, nes o vargeli, kokie maži batukai, o jiems dar net nereikia batukų!
Na jau ne. Geriau apstaugt kokį darbuotoją ir piktai šlamšt pyragą kabinete. Vis prasmingesnė veikla. O taip besėdint prieš ministrą, Mayrai kilo geniali mintis - į tų šluotgraužių skyrių paskirti hilerį. Vis tiek jie ten daužosi kai kėgliai, nepakenks, jei vietoje jiems rankas, kojas, nosis ir smegenis sutaisys.
-Taip, darbai... Ministre, ką manote apie hilerio įdarbinimą skyriuje, kuriame kasdien patiriamos įvairios traumos? Žinoma, kalbu apie šluotų kontrolės tarnybą,-nukreipusi susimąsčiusį žvilgsnį į ministrų paveikslus, garsiai svarstė mergina. Žinoma, toks sprendimas jai atrodė visai logiškas - vis geriau nei kas valandą darbuotoją tempti kur nors ar leisti ten jiems patiems taisytis. Vien nuo skyriuje įsivaizduojamų skambančių gydomųjų burtažodžių šeštojo lygio vadovę nupurtė. Ne ne, geriau tai palikti profesionalams.
Apie padėjėją ir dar daugiau popierizmo viskas buvo aišku. Mayra jau net išsirinko žmogų - tokį pilką tiek asmenybe, tiek apranga vyriškį, kuris per daugiau nei dešimtį metų neužsitarnavo paaukštinimo, o be jos žinios nedrįstų net stalo stumtelėt kelis centimetrus į šoną. Žinoma, tai reiškė, kad ministerijos reikalais jai galvą kvaršins labiau, nei to reikėtų, bet jei ji sugebės parašyti išsamų elgesio abc, viskas turėtų būti ramu. Teoriškai.
Išgirdus klausimą apie mokyklą, Mayros žvilgsnis sugrįžo prie von Sjuardo. Nuostabos merginos veide- nė krislelio. Čia gi darbo pokalbis!
-Taip, baigiau Hogvartsą, mano egzaminų rezultatai turėtų būti byloje. O į ministeriją atėjau, nes mėgstu valgyti ir turėti nuosavus namus,-šyptelėjusi atsakė juodaplaukė, mintimis vėl nuklysdama į savo skyrių. Regis, ministras visiškai prarado merginos susidomėjimą, nes ši mintyse jau skaičiavo, kiek tas hileris kainuotų jos departamentui per metus, žinoma nepamirštant ir to, kad šiam išėjus atostogauti ar susirgus, reikėtų laikinai ką nors prisikviesti. O gal tada geriau du hilerius iškart..?
-
- Labas gerai, - linktelėjo Fasiras, peržvelgdamas ir kitą, Mayros nurodytą lapą.
Liko mažumėlę nudžiugintas, kad mergina pati išsiaiškino visas smulkmenas dėl šių dokumentų - nei jo laikas tirps, nei kažkieno smegenys, aiškinant visas biurokratijos subtilybes. Gerai, jei tereikia žmogui paaiškinti, ką reikia daryti, bet jis neklausia, kodėl. Kitu atveju...
Viskas su ja buvo gerai. Tipinė ar netgi šiek tiek persistengianti departamento vadovė, sugebanti sudaryti gerą pirmą įspūdį, mokanti oficialiai bendrauti ir...
Gal tik visgi reikės nusileisti į Aurorų štabą ir paieškoti senų pažįstamų - nors aurorai, pajutę ministerijos užėmimą, turėjo net nelaukti oficialių atleidimų, o užtrenkti durimis patys, galbūt dar bus tokių, kurie, skaičiuodami paskutines minutes iki pensijos, nusispjovė į darbo etikos reikalavimus ir šį tą žino apie dabartinės ministerijos veiklą bei pokyčius. Net jei ir nebūtų malonu su jais susitikti.
„Įdomu, ar Viljamas grįš“, - iškilo klausimas Fasirui, mat, kaip bebūtų keista, šito taip ir nepaklausė. Gal nebuvo laiko, gal nebuvo progos, o gal tiesiog nesinorėjo bendrauti su šeimos nariu kaip su pavaldiniu.
- O ten hilerių nėra? - kilstelėjo antakį von Sjuardas, mat būtų galėjęs prisiekti, jog bent anksčiau tai tikrai jų buvo. Ką gi, štai šitaip ir išlenda problemos ir nepatyrimas. - Arba bent jau specialiai apmokytų darbuotojų? - paklausė jis, mat galvoj netilpo, kaip tokiam skyriuj nėra pasirūpinta tokiu elementariu dalyku.
Sekundėlei ministras atsiminė savo sužadėtinę - aišku, nesunkiai galėtų išrūpinti jai darbą, gal ministerijoje jos alga netgi būtų didesnė nei hilerio. Bet pagalvojus apie šluotas ir artimus žmones, juodaplaukiui lengvai susisukdavo viduriai. Ne, ne. Buvęs jis tame velnio neštam ir pamestam skyriuj, matęs, kokių ten pasiutusių šluotų esama, ne, Davinai ten nei mažojo kojos pirštelio įkišt neduotų, kaip žinia, šitie nuo savo savininkų kerėpliškumo kenčia labiausiai. Štai todėl šlepetės yra gėris. Bet čia jau nukrypstam nuo temos.
- Mhm, dar nespėjau susirasti, kur visos bylos yra, - suniurnėjo von Sjuardas, neišsiduodamas, kad iš tiesų net nesitikėjo čia dar būsiant kažkokias bylas.
Kas buvo tas mūšis ministerijoje, jei viskas tebestovėjo savo vietose? Žaidimas įtaka? Mėginimas kažkam kažką įrodyti? Gabrielės siekis gauti naudos iš Fasiro? Von Sjuardui tai kėlė ir malonią nuostabą, ir gniaužantį įtarimą. Jei tik ne priesaika ir šalininkai, jis nesijaustų saugus čia. Įdomu, ar Mayra galėtų būti mafijos pakalikė.
„Tiesos eliksyro į arbatą, hm?“ - pamintijo ministras, kilstelėdamas puodelį prie lūpų. Niekada nesiėmė tokių priemonių ir nežinojo, ar būtų verta pradėti. Iš pradžių eliksyras tik reikalingais atvejais, vėliau - visokiais, dar vėliau - visais. Lėtas klimpimas į paranoją. Gal darbas ministerijoje tik į tai ir teveda?..
- Šiam kartui klausimų jums nebeturiu, - pranešė jaunuolis, jei tik taip jį dar buvo galima pavadinti, pastatydamas puodelį ant stalo. - Taip pat pranešu, kad penktadienį bus departamentų vadovų pasitarimas. Valandą ir reikalingus aptarti klausimus patikslinsiu. Daugiau klausimų bus? Nebūtinai dėl šito, - pridėjo jis, atsiremdamas į kėdės atlošą.
-
Ministro klausimas dėl hilerių privertė Mayrą pakratyti smegeninę. Ar ten buvo hileris? Turėjo būti, bet kažkas nutiko. Kažkas, susiję su praeitu vadovo. Ar jis atleido tokį svarbų skyriui žmogų? Kodėl? Deja, diazepamo ant prisiminimų užtrauktas rūkas neleido visko suprasti.
-Kiek pamenu, praeitas vadovas suorganizavo... Mokymus? Turbūt juos. Dabar ten jie tarpusavy nežinia ką daro, bet jiems net nubrozdinimo nepatikėčiau. Kartą... Sulydė visus plaštakos delnus į vieną. Kartu su visais sąnariais. Užtat turim vos ne tiesioginį susisiekimą su Skuteliu, o jie keikia mus dėl darbo krūvių. Todėl... Vėl reikia hilerio. Pigiau. Tikrai gausis pigiau,-garsiai mąstydama sau linktelėjo Mayra. Jai jau norėjosi visą šį reikalą sutvarkyti iki vasario, mat po to nežinia, ar tas pilkašvarkis sugebės atrinkti tinkamą žmogų ir sutvarkyti visus dokumentus.
Dėl bylų, kurių ne pirmus metus savo poste sėdintis ministras nerado, juodaplaukė šyptelėjo. Koks mandagus būdas pasakyti, kad tingiu eit ir ieškot informacijos apie tave. Nors kodėl tai turėtų ją stebinti? Von Sjuardas turbūt pripratęs, kad visi jam didžiąją dalį informacijos atneša ant sidabrinės lėkštutės ir dar nusilenkia prieš pateikdami. O kas ten galėtų būti apie ją parašyta? Adresas, egzaminų rezultatai, popieriai apie priėmimą į darbą ir kita... Jos paaukštinimas. Taip, turbūt tik tiek. Daugiau apie ją niekam nereikia žinoti.
Susikėlusi koją ant kojos, Mayra siūbavo grindų nesiekiančią pėda. Regis, ministras taip gerai įsipaišė į šio kabineto foną, kad mergina pamiršo, kad jis sėdi visai šalia. Tiesą pasakius, jau jautėsi beveik taip pat patogiai, kaip ir savo kabinete. Net pamiršo apie arbatą, tik linktelėjo, mintyse į savo dienotvarkę įsirašydama pasitarimą. Iškart pasižymėjo, kad dar reikės apie tai priminti Dafydd.
O dėl klausimų... Mayra atsistojo, pasirėmė rankomis į stalą ir šiek tiek pasilenkė, įsižiūrėdama į von Sjuardo akis. Ta spalva, tas žvilgsnis... Kur visa tai buvo matyta? Sorenas von Sjuardas? Ak, kodėl jo veidas toks išblukęs! Ar išvis tai prisiminė ji ar kita Mayra?
-Įdomu,-sumurmėjo mergina, nepatraukdama žvilgsnio.-Ministre, kodėl jūs dar gyvas?
Nors norėjo paklausti, kodėl jis sugrįžo (Magijos Ministerijos mūšio ,,priežastis" ir pasekmės buvo Mayrai žinomos), bet netyčiomis išsprūdo kitas, įdomesnis, klausimas. Išties, kodėl ministras sėdi čia priešais ją, kai aptemusi sąmonė buvo įsitikinusi, kad jis - viena iš mūšio aukų? O gal Fasiras von Sjuardas tėra haliucinacija, jos vaizduotės suprojektuota kabinete? Ak, kaip tada ji juokingai atrodo - sėdi tuščiame ministro kabinete ir kalbasi su savimi! Beprotė lėlių teatre!
-
Piršosi išvada, kad Mayra tebuvo kokio aukšto mafiozo dukrelė, siekianti nepriklausomybės ir per anksti įsitaisiusi vaiką. Galbūt šiuolaikinė mafija jau nutolo nuo itališkųjų Puzo suformuotų įvaizdžių ir moterys ten nebėra vien linksmybių objektas. O, tiesa, juk ir vadovė buvo Gabrielle...
- Tuomet taip ir padarykit, - griežtai, nebeketindamas cackintis ta tema klausimais, kurių jam spręsti nepriklauso, tarė Fasiras.
Pirštais nekantriai, bet tyliai pabilsnojęs per stalviršį, lūkuriavo, kol užsisvajojusi ir su kiekviena sekunde vis daugiau pasitikėjimo iššvaisčiusi mergiotė išspjaus dar kokią džiugią naujieną apie savo departamento problemas ar netgi nekompetetingumą. Pasižadėjo sau, kad kai tik šiandien atsilaisvins nuo pokalbių su vadovais, panelės (ar jau ponios) Wallflower bylą peržiūrės pačią pirmą, išsikas kad ir iš po žemių. O juk ji ir žymiai per jauna atrodė darbui ministerijoje - kad dvidešimtmečių negalima sodinti į aukštus postus, Fasiras labai gerai žinojo iš savo patirties. Deja, to nežinojo pusė Anglijos, prieš dešimtmetį patikėjusi jam, politikos geltonsnapiui, tokį monstriškai aukštą ir galingą postą. Kuo gi jis galėjo juos taip sužavėti, pasvarstydavo dar ir dabar. Dar keisčiau buvo žinoti, kad jis nenuvairavo šalies į kokią duobę.
Ir nejaugi jis, von Sjuardų vienintelis gyvas iš trijulės ir beveik jauniausiasis išpera, Hogvartsą baigė jau prieš daugiau kaip dešimtį metų? Pasijautė senas suvokęs, kaip seniai neregėjo niaurių, magija dvelkiančių mūrų. Įdomu, ar Davina irgi pasiilgo Hogvartso - kaip jie mažai kalbėjosi apie tuos laikus, kai abudu trynėsi tuose pačiuose koridoriuose, tačiau taip niekada ir nesusipažino. Cha, Fasirui pakliūdavo susipažinti tik su keistuoliais kaip, pavyzdžiui, Elridė...
Fasiras, regis, niekada nesistengė sukurti pavaldiniams įtemptos atmosferos, bet štai šitokia merginos laikysena erzinančiai klykė, kaip smarkiai ji nenusimano reikaluose, kuriuose sėdi. Puodelis liko stovėti ant stalo, galbūt taip ir nepradėtas gerti - gal išgers sekretorė, jei norės, kad geras daiktas nenusimėtytų, nes kažkodėl būtent prie šito puodelio, kurį galimai buvo palietusi įtartino elgesio mergina, Fasiras nenorėjo net prisiliesti.
Daugiau arbatos nesiūlys.
Von Sjuardas liko mažumėlę sutrikęs, kai ši šitaip keistai įsistebeilijo jam į veidą. Dar nemaloniau nuteikė toksai klausimas.
- Jūs juokaujat? - griežtai paklausė, nesivargindamas atsistoti, mat nejautė tokios didelės grėsmės, tačiau dėl visa ko perkratydamas atmintį ir pojūčiais įsitikindamas, jog lazdelė yra vidinėje švarko kišenėje.
Štai, koks buvo pagrindinis jo ir Davinos skirtumas - na, ir įprotis, kurio netgi šitokia šiluma, pasitikėjimu ir meile spinduliuojanti mergina išmušti taip ir negebėjo - kol ji pamiršdavo savo lazdelę miegamajame ar ant batinės, jis saviškę laikydavo arti savęs net tada, kai išeidavo į dušą.
-
Ne. Vis dėlto Fasiras von Sjuardas nebuvo jos smegenų sukurta iliuzija. Per daug tikras, kaip ir stalas, kurį lietė jos pirštai. Mayrai būtų buvę visai įdomu pasirausti tokio žmogaus smegenyse ir ne tik dėl paslapčių, kurių turėjo kiekvienas gyvas padaras, bet ir dėl to, kad norėjosi sužinoti, kas šiuo metu vyko už tų keistai hipnotizuojančių akių.
Bet vien ministro itin normali reakcija leido juodaplaukei spėti, kad jo galvoje dėjosi visiškai normalūs dalykai. Kitaip nei pas ją. Vis dar jausdama tą miglotą įsitikinimą, kuriam prieštaravo visi faktai, mergina atsitiesė. Fasiras von Sjuardas gyvas ir vėl sėdi ministerijoje.
-Kuo labiau bėgsit nuo mirties, tuo greičiau ji jus pasivys, ministre,-liūdnai žiūrėdama į priešais ją sėdintį vyriškį tarė Mayra. Nebuvo tai nei pranašystė, nei koks ypatingas pastebėjimas ar grasinimas. Paprasčiausias gyvenimo dėsnis, kurį dažnas ignoruodavo. Ar yra būdas tapti tikrai nemirtingu? Gal atsakymas būtų prisiminimai, kurie kaip milijonai mūsų netikslių vaiduokliškų kopijų keliauja per žmones. O galbūt tas ponas, kurio vardą turėjo kartoti samdiniai buvo teisus. Bet ar gali tokia jėga slypėti žodyje? Dievas taip atskyrė tamsą ir šviesą, tad kodėl ne?
Ech tas mažytis žiburėlis. Žmogus. Niekada tikras, visada nesuprastas, o gal dažnai ir tik įsivaizduojamas. Pasmerktas mirti ne savo valia. Kaip negražu ir tragiška. Kaip numarintas augalėlis, apnuodytas rašalo molekulių ar žemė, praradusi savo prasmę tamsioje jūroje.
Slogios mintys sukosi Mayros galvoje. Ne uraganas, ne mėsmalė. Verpetas vandenyje, traukiantis vis gilyn ir gilyn.
-Nešvaistysiu jūsų laiko. Geros dienos,-nukreipusi žvilgsnį į kažkur už ministro esančią erdvę tarė juodaplaukė ir apsisukusi keliais žingsniais pasiekė duris. Atidariusi jas, šeštojo lygio vadovė staptelėjo.
-Rekomenduočiau prieš darant išvadas pasiskaityti mano bylą,-greitai išberti žodžiai, trinktelėjimas durimis ir spektaklio pabaiga. Ne vienas gydytojas buvo patvirtinęs jos būklę ir prisiekęs savo licenzija, kad ji gydosi, bet problema buvo viena - nėščiosioms negalima gerti tų antipsichotikų.
-
Gyvenimiškas įžvalgas dėstyti sau leido tik dviejų tipų žmonės - seniai ir bepročiai. Fasiras niekaip nebeatsakė į keistus Mayros žodžius jam. Kaip taisyklė - ministerijoje visada maišydavosi bent vienas toks neaiškus ir ne vienoje dimensijoje gyvenantis padaras, su kuriuo jam, įstaigos vadovui, vienaip ar kitaip tekdavo susidurti. Tik tiek, jog šioji mergina, regis, nepasižymėjo tokia įspūdinga nuojauta, mat niekaip nepademonstravo žinanti faktą, jog jis, von Sjuardų palikuonis, kaip tik laikėsi kuo arčiau mirties, o jei ir nesilaikė, ši nuo jo niekaip neatstodavo, vis persekiodama ir mojuodama rankomis, užsilipusi ir atsisėdusi ant pečių kaip mažas vaikas per bukos lietuviškos muzikos koncertą.
Jis netgi tikėjosi, kad jau po tos Sėkmės eliksyro nakties, arba bent jau po to karto, kai paskutinįsyk vaidenosi praeities haliucinacijos, baigsis košmarai. Tiesa, jau niekada jie nebebuvo tokie tikroviški ir šiurpūs, bet jo proto taip ir neapleido. Net ir ji, Mayra, dabar regėjosi kaip iš tos tamsiosios praeities sugrįžęs siluetas, kviečiantis jį atgal.
Durys trinktelėjo, Fasiras niauriai dėbtelėjo į jas merginai pavymui, o tada atsistojo pasižvalgyti pro dirbtinį langą su dirbtiniais vaizdais.
Ir visa tai tebuvo sapnas, iš kurio jis vis dar negebėjo atsibusti. Netikroviškai keistų jėgų jam padovanota Davina, pasibaigę vargai ir priklausomybės, nelabai norimo, tačiau aukšto ir garbingo posto susigrąžinimas... Viskas vyko taip... Greitai, neplanuotai ir netikroviškai? Jis netgi nesijautė besąs šito žaidimo dalimi - veikiau tik koksai žirgas, einantis tokia keista žingsnių tvarka, kad kartais pats nesupranta, kur atsidurs; ne per daug svarbus, ne per daug smulkus, bet įdomus veikėjas, kuriuo galima užkišti reikalingą skylę. Kiek gi tai galės tęstis? Kiek tai tęsis, kol juos vėl prisivys von Sjuardų prakeiksmas?
Ar paliestų jis Daviną, jei ji dar nebūtų ištekėjusi už jo? Ar jis išvis sugebės jai suteikti tokį laimingą gyvenimą, kokį ji turėjo ir, tarkim, pas tėvus?
Mažumėlę nusivylęs, susimąstęs žvilgsnis smigo į grindis. Buvo girdėjęs keistą teoriją apie moterų smegenis - esą, galinčios jos pamilti vien iš gailesčio. Ar tik negalėjo taip nutikti ir Davinai? O jei paskui ji pabėgtų su, tarkim, tuo pačiu Matthew?.. Jis gi jos nestabdytų - jau seniai įsitikino, kad jos nuojautos kompasas rodo tikslesnes kryptis nei daugelio kitų žmonių. Jei ji nuspręstų iškeisti jį į Matthew, vadinasi, Matthew ir būtų labiau jos vertas.
Tuoj pasirodys ir Llewellyn, - dėbtelėjęs į rankinį laikrodį atsiminė auksaakis.
-
Dafydd Carwyn Llewellyn stovėjo prie Magijos ministro kabineto durų ir be galo jaudinosi. Puikiai žinojo, kad jo laukia darbo pokalbis, kuris, ko gero, bus daug rimtesnis ir sudėtingesnis nei tas, kuris padėjo jam patekti į šią vietą. Vaikinas neįsivaizdavo, kodėl buvo priimtas čia dirbti, nors prie to, ko gero, stipriai prisidėjo tuo metu ministerijoje vyravęs chaosas. O ar dabar čia yra reikalingas metus laiko kanalizacijoje gyvenęs vaikigalis, nesugebėjęs net pabaigti mokyklos? Dafydd nebuvo kvailas, tą turbūt būtų pripažinęs kiekvienas, bet ar tamsios dėmės jo praeityje neprivers ministro skubiai išspirti aurorų štabo viršininko iš darbo? Ką jau kalbėti, kad vos pradėjęs čia dirbti sugebėjo užtaisyti vaiką (tiksliau, netgi du!) kito departamento darbuotojai, kuri įtartinai greitai po to tapo to departamento vadove?..
Vos tik spėjo apie tai pagalvoti, iš kabineto, į kurį tuoj turės įžengti Dafydd, išlindo minčių objektas. Negaišdamas raudonplaukis apkabino mylimąją ir suprato, kaip apgailestauja, kad ji negalės būti šalia. Paramos vaikinui labai reikėjo. Deja, teko pro tas duris įeiti vienam, ką Dafydd, pabučiavęs merginą, ir padarė.
Nedrąsiai įžengęs vidun raudonplaukis apsidairė. Nužvelgė ministrą, kuris buvo jaunesnis nei tikėtasi. Pats kabinetas buvo nematytas, tačiau didelio įspūdžio nepadarė. Deja, tai nepadėjo numušti įtampos, tad Dafydd stovėjo prie durų pamiršęs net pasisveikinti. Žiūrėjo į vieną tašką nieko nematančiu žvilgsniu, kol galiausiai susivokė atėjęs pas įstaigos, kurioje dirba, galvą. Skubiai susikoncentravo ties laukiančiu pokalbiu ir galiausiai pratarė:
- Sveiki.
Neįsivaizdavo, kaip reikia elgtis: ar galima šnekėti bent kiek familiariau, ar reikia kreiptis "pone". Nežinojo, ar reikėtų paspausti ministrui ranką, ar gali atsisėsti. Bent jau šią akimirką Dafydd liko stovėti. Žvelgė į von Sjuardą ir tikėjosi, kad nedaro to įkyriai. Kelias akimirkas laukė kokios nors reakcijos. Galiausiai nutarė imtis iniciatyvos pats. Jeigu šis žmogus norės išmesti jį iš darbo, nebus jokio skirtumo. O jeigu nutars, kad Llewellyn darbui tinkamas, tokios smulkmenos irgi neturėtų turėti didelės reikšmės. Tad nelabai drąsiai ir vis dar dvejodamas jis žengė arčiau ministro ir ištiesė ranką.
-
Bemąstant apie Daviną, durys vėl trinktelėjo, išduodamos kažką užėjus. Jos tik vos spėjo užsidaryti, o čia jau pasirodė ir kitas ministro svetys, štai tokiu dažnumu šiandien politikas susitikinėjo ir kalbėjo su naujaisiais savo kolegomis. Von Sjuardas apsisuko, kad pasisveikintų su kitu pasikviestu departamento vadovu ir vėl liko mažumėlę nustebintas.
„Dar vienas vaikas?..“ - pagalvojo jis, veidmainiškai draugiškai linktelėdamas ugniaplaukiui, už jį jaunesniam apytiksliai dešimčia metų, žemesniam apytiksliai dešimčia centimetrų ir niekaip neįspūdingam fiziniu pasiruošimu. Regis, net ir akimis jaunuolis buvo vis dar vaikas.
„Kas yra šiai šaliai, kad į politiką negali ateiti patyrę ir suprantantys politiką veidai?..“ - pamintijo, tokiu būdu pašiepdamas ir save. Gal jis ir buvo pradžia šiam valdžios vaikų darželiui?.. Gal tik po jo veiksmų Anglija staiga prisisapnavo, kad paaugliai labiausiai tinka tokiems reikalams?.. Visgi veidu nusivylimo neišdavė - ir šiaip bei taip save įtikino, kad iš anksto nusivilti nederėtų.
- Sveiki, prisėskite, Dafydd, - spustelėjęs ranką ir jau nebesistebėdamas paprasčiausių etiketo dalykų neišmanymu, mostelėjo į kėdę ranka Fasiras.
Suprato, jog šis jaunuolis negali būti niekas kitas - jau ne tik todėl, kad pasirodė laiku (ką gi, pirmas pliusas į jo sąskaitą), bet ir todėl, kad jo vienintelio byloje nebuvo nuotraukos.
- Jūsų byloje neradau Hogvartso baigimo pažymos, būtų gerai, kad atneštumėt ją per ateinantį mėnesį, nebent esat Hogvartso nebaigęs, - pajuokavo juodaplaukis, bandydamas prasklaidyti įtampą vaikio veide. - Kuo dabar užsiimate Štabe? - pasiteiravo labiau rūpimo dalyko, mat neįsivaizdavo, kaip po mūšio ministerijoje pasikeitė nusikalstamumo reikalai Anglijoje.
Aišku, apskritai jam kilo klausimų, ar Štabe dar liko rimtų aurorų, ar jie visi buvo pakeisti mafijos pakalikais, mat dalis aurorų, įskaitant ir Viljamą Murrell'ą, pasitraukė iš užimtos ministerijos vien iš principo. Tik, deja, tokie klausimai atvirai nėra išsakomi, nebent turi keistą šieno kupetą ant galvos ir esi linkęs per debatus staugti ant Biden'o.
-
Dafydd galėjo pasidžiaugti, kai ministras paspaudė jo ranką. Deja, tokia maža "sėkmė" nebuvo pajėgi sumažinti įtampos, kurią jautė vaikinas. Jis pasijuto esantis tyrinėjamas ir, deja, reikėjo pripažinti, kad vadovas tikriausiai nieko ypatingo nepastebėjo. Gerai, kad neatėjo čia atrodydamas kaip perkarusi šmėkla.
Kiek nedrąsiai atsisėdo ant pasiūlytos kėdės ir, aišku, pirmiausia pagalvojo, kad čia ką tik sėdėjo Mayra. Nurijęs atodūsį Dafydd stengėsi susikaupti, nors labiau norėjosi galvoti apie tai, ką norėtų dabar nuveikti su mergina. Vėliau! griežtai pasakė sau raudonplaukis, tačiau netrukus visos mintys apie Mayrą, būsimą vakarą su ja ir bet ką kita buvo nustumtos į šoną: ministrui prisireikė kažkokio dokumento, įrodančio, kad jis baigė Hogvartsą! Tai, deja, buvo milžiniška problema, mat Dafydd jo paprasčiausiai neturėjo. Karštligiškai mąstydamas, ką reikės daryti, vaikinas sugebėjo išspausti:
- Taip, žinoma.
Tiesą sakant, Dafydd nebegalėjo pasakyti, ar Mayra žino, kad jis nebaigė mokyklos. Jeigu nežino, ar nepagalvos, kad jai toks idiotas nereikalingas? Vis dėlto tikriausiai teks pasakyti, mat šiuo metu vienintelė viltis išsisukti iš šios padėties buvo merginos pagalba. Kokia nors.
Laimei, po to išgirstas klausimas buvo kiek paprastesnis. Nors Dafydd praleisdavo maždaug trečdalį darbo laiko šeštajame lygyje, savo pavaldinius stebėjo pakankamai atidžiai, kad dabar turėtų ką pasakyti.
- Šiuo metu yra pakankamai ramu, - kuo užtikrintesniu balsu prabilo velsietis. - Neseniai Azkabane kilo riaušės, tačiau darbuotojai viską sutvarkė. Daugiau rimtesnių incidentų nėra. Pasinaudodami šiuo ramiu laikotarpiu apmokome naujus aurorus. Tiesa, mokymai dar tik prasidėjo, tad kol kas apie jų pasiruošimo lygį labai daug pasakyti negaliu, tačiau viskas atrodo neblogai.
Dafydd nutilo ir susimąstė. Prisiminė, kaip pats supyko ant Mayrano už jo abstraktų atsakymą į panašius klausimus, o ką dabar daro pats? Šneka lygiai taip pat neaiškiai... Teliko tikėtis, kad ministras smulkmenu nereikalaus, nors tokios viltys tikriausiai buvo bergždžios.
- Jūs buvote ministras prieš neramumus, ar ne? - išdrįso paklausti Dafydd. Nelabai sekė mūšio eigą, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kaip žmogus gali savo noru vėl veltis į šitą mėsmalę. Su tam tikru smalsumu vaikinas nužvelgė von Sjuardą ir, tiesą sakant, laukė momento, kada ministras praneš, kad Llewellyn gali susirinkti daiktus ir čiuožti namo.
-
Fasiras, nelaukdamas nedrąsaus jaunuolio, prisėdo prie stalo ir pats. Žvilgsnis nukrypo į tą vargšą rašale besimaudantį spygliuotą dykumos gabalėlį ant stalo kampo, kuriuo per pertraukėlę nuo pokalbių su vadovais nespėjo pasirūpinti. Gal apskritai reikėtų nebesicackinti ir jį išmesti? Tik tiek, kad į kabinetą kažkodėl atsineštas paties Faso (tik blyn, iš kur jis jį gavo?..) ir palaikęs kompaniją visais šiais sunkiais ir lengvais metais, o dar ir ministerijos mūšį išgyvenęs augaliokas visai nusipelnė rūpesčio ir pripažinimo. Galbūt pavyks atrasti kerų, kuriais rašalą pavyks išgręžti iš vazono žemės ir susipilti į rašalo buteliuką. O gal ir toliau būtent rašalu jį laistyti? Mėlynas kaktusas - neregėtai unikalus daiktas, jei tik nesilankai ,,Maximoj", kai prie durų prikrauna akcijinių augalų.
Tai, matyt, vadinama nuovargiu ir sunkumais sukaupti dėmesį.
- Ar pats dalyvaujate misijose? - pasidomėjo dabartiniu Štabo organizavimu ir vadovo požiūriu į bendravimą ir bendradarbiavimą su darbuotojais ministras, mat iki šiol vadovas dažniausiai laikydavo save tokiu pačiu, kaip ir visi jo kolegos. - Ir kiek laiko dabar užima aurorų mokymai? - kamantinėjo toliau.
Net Poteris, užėmęs Aurorų Štabo vadovo vietą dvidešimt šešerių ar septynerių, buvo laikomas šiek tiek per jaunu tokiam reikalui...
Klausimas iš Dafydd buvo šiek tiek netikėtas, nors Fasiras ir nesutriko.
- Taip, - patvirtino ministras. - Beje, ar jūs tame mūšyje dalyvavote, ar į ministeriją atvykote po jo? - paklausė įdomumo dėlei.
Tiesa - galėjo gi šito paklausti Mionos, ji juk anksčiau vadovavo būtent Antrajam ministerijos Lygiui, tad didelė tikimybė, jog išskirtinės išvaizdos jaunuolis išliko jos atmintyje. Šiaip ar taip, jos atmintis veidams buvo gera, apie ką von Sjuardas sprendė jau pačiame pirmame susitikime su mergina. Bet dabar, jei tik kada jiedviem pavyktų susitikti, Fasiras galėtų patikrinti Dafydd išsakytus teiginius apie save. Nors... Koks gi to tikslas? Ji galėtų neatsiminti, o jis galėjo darbuotis kažkur kitur. Arba išvis dar sėdėti Hogvartse - tam sykiui auksaakis pasiklydo skaičiuose ir nebesugebėjo atskaičiuoti, kada gi vyko ir baigėsi tasai velnio mūšis.
Regis, greitai bus ir nauji ministro rinkimai - natūrali proga von Sjuardui patepti slides iš šios irštvos, pilnos mirusių ir dar gyvų tapytų akių, kurių daugelis nuo sienos dabar vėpsojo tiesiai į jaunąjį aurorą.
-
Bent kelioms akimirkoms gavęs laisvę nuo tiriančio ministro žvilgsnio Dafydd šiek tiek atsipalaidavo. Deja, tik šiek tiek. Ir toliau atrodė, kad Fasiras von Sjuardas permato jį kiaurai, kuo puikiausiai žino kiekvieną smulkmenėlę apie jo praeitį ir, žinoma, apie Hogvartso baigimo pažymėjimo (ne)egzistavimą. Raudonplaukis pasekė von Sjuardo žvilgsnį ir pastebėjo kažkokį nusususį kaktusą ar kokį ten augalą. Nejučia šyptelėjo, mat tie dykumų gyventojai jam priminė Mayrą, nors ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl.
- Taip, dalyvauju, - kuo nuoširdžiausiai atsakė vaikinas, tačiau širdyje jau sukilo nerimas: ar ministras žino apie užduotį Velse? Ar žino ir tai, kad Dafydd tikrai pranešė ne viską, ką ten matė? Velsietis puikiai žinojo, kuo rizikavo slėpdamas didžiąją dalį informacijos, tačiau kitaip pasielgti tada negalėjo. Vis dėlto dabar buvo neramu: jeigu Fasiras viską sužinojo kokiais nors kitais kanalais, Dafydd dienos čia, ministerijoje, suskaičiuotos. Vis dėlto buvo šiokia tikimybė, kad vadovas nieko nežino, tad nutarė pateikti šiek tiek daugiau detalių. - Paskutinį kartą teko vykti į Velsą. Žmonių grupuotė, įtariama Magijos slaptumo įstatymo pažeidimu. Deja, jokių konkrečių įrodymų surinkti nepavyko, viskas yra ataskaitoje.
Žinoma, viskas yra ataskaitoje, tau tikrai nereikia daugiau nieko žinoti, ar ne?
Dafydd, žinoma, žinojo, ko eina į ministro kabinetą. Ir vis dėlto kamantinėjamas nesijautė jaukiai. Suprato savo darbo vietą užėmęs, sakykime taip, netyčia. Neturėjo nei patirties, nei reikiamų žinių. Tinkamai kautis dvikovose išmoko tik jau pradėjęs čia dirbti. Nenuostabu, kad išgirdęs dar vieną klausimą nejaukiai pasimuistė.
- Prieš pradedant mokymus kandidatams yra atliekamas pasiruošimo testas. Visiškai žali mokosi trejus metus, tie, kurie čia ateina pasirengę, užtrunka vienerius, - atsakė jis į užduotą klausimą. Tiesą sakant, tas pasiruošimo testas buvo dar tik paruošiamojoje stadijoje, tad teliko dar kartą tikėtis, kad ministras į smulkmenas pernelyg nesivels.
Laimei, bent apie mūšį nereikėjo nieko meluoti ar nuslėpti.
- Ne, mūšio metu čia dar nedirbau. Nemanau, kad velčiausi į tokius dalykus. Man svarbiausia darbo rezultatas, o ne peštynės.
Kad tuo metu dar mokėsi Hogvartse vaikinas nutarė patylėti: von Sjuardas ir taip tikriausiai jį laiko tik vaikeliu, tad nesinorėjo dar labiau pabrėžti šio fakto. Gal jau galiu eiti iš čia? Klausimas garsiai ištartas nebuvo, tačiau Dafydd viltingomis akimis nužvelgė viršininką.
-
- Aišku, - palinksėjo galva Fasiras. - Džiugu girdėti, kad tradicijos nesikeičia, - niūriai vyptelėjo, pamanęs, kad dar ilgai nedrįs vėl nusileisti aukštu žemiau ir pabendrauti su aurorus, kur anksčiau netgi leisdavo bene daugiausia laiko.
Kažkada jis netgi svajojo apie persikvalifikavimą ir tapimą auroru - šiek tiek mąstydamas apie tai, o šiek tiek ir iš bendro smalsumo jis domėjosi juodąja magija, nors ekspertas kovinėje magijoje anaiptol nebuvo. Vis girdėdavo trenksmus iš savo krikštatėvio, apsigynimo nuo Juodosios magijos profesionalo ir išmanovo, namų, ir pagalvodavo, kokius vėl trolius jis ten kapoja, bet pats tokiems dalykams, savo nelaimei, neturėjo nei laiko, nei jėgų, nei didelio noro. Kažin, ar ir dabar tam susitelktų - išgirdusi jo savižudiškus planus Davina visus tuos trolius sugriebtų viena ranka už ausies ir nutemptų į vieną didelį bendrą trolkapį. Ir dar sako, kad iš moterų aurorės - prastos! Ką kalbėti jau vien apie įsivaizdavimą, kas gautųsi iš Davinos, ką kalbėti jau vien apie prisiminimą, su kokiu ryžtu ir pasitikėjimu savim į sieną ministrą nutėškė Melisa Keyes! Tereikia suformuoti va tokios drąsos ir įžūlumo aurorių būrį, palūkėti savaitę dvi... Na, ir, galima sakyti, Anglija atgavo savo galią - imperiją nuo vieno vandenyno iki kito, nuo vieno pasaulio galo iki kito, o didžiulis tą plokščią ir nuobodų pasaulį ant kupros betįsiantis vėžlys vėl burbės, kad visi tam diske yra priversti kalbėti angliškai. Klaikynė.
- Taviškės peržiūrėti visos dar nespėjau, reikės susipažinti su tuo Velsu. Ar tik ne pats iš Velso kilęs, sprendžiant iš vardo pavardės? - pasiteiravo Fasiras, girdėjęs apie rašyt niekaip neišmokstančius tenykščius Didžiosios Britanijos gyventojus.
Gal ta proga net reikės peržiūrėt ataskaitą atidžiau ir pabandyt surast, kur vietoj ,,sh" parašytos dvi ,,L". Absurdiška smulkmena, bet kaip juokinga - gi nuolat sėdėdams ir kukuodams vis tarp tų pačių sienų, stebimas tų pačių akių, pradedi mėgautis net tokiais atradimais.
- Oho, tai pats auroro darbo išmokai per metus ir tapai vadovu? - paklausė juodaplaukis, mėgindamas kažkaip išpešti teisybę, kas čia vyko sąžiningai, o kas - ne, ir vis dar dvejodamas, ar nori žinoti atsakymą. - Turbūt logiškas požiūris, - atsiduso jaunuolis. Aišku, kad kitais atvejais greičiausiai būtų pablevyzgojęs apie nacionalizmą ir tautą, tik šituo atveju, kaip ten bebūtų, pats savo šalį ir išdavė.
- Ar turite dar kokių nors klausimų, Dafydd? - paklausė Anglijos burtininkų galva, jau ketindamas pavaldinį paleisti.
-
Neaiški šypsenėlė, linktelėjimas ir labai jau nekonkretūs žodžiai. Toks rinkinys, žinoma, negalėjo nuraminti Dafydd, tad jis jautėsi vis labiau ir labiau įsitempęs. Galvoje šmėžavo bent keli klausimai, kurių išgirsti labai nesinorėjo, tačiau atrodė, kad von Sjuardas bet kada gali paklausti būtent jų. Tad vaikinas sėdėjo kaip ant adatų ir gerokai nervinosi. Laimei, ministras, atrodo, apie kažką susimąstė, kas suteikė laiko ir Dafydd: reikėjo apgalvoti atsakymą į kiekvieną nemalonų klausimą, kurio viršininkas gali paklausti. Hogvartso baigimo pažymėjimas staiga prisiminė raudonplaukis, ir visos mintys užstrigo ties tuo. Laimei, von Sjuardas davė visą mėnesį sugalvoti, iš kur tokį dokumentą gauti.
- Aha, iš Velso, - šiek tiek susinervinęs atsakė į klausimą Dafydd. Labai nesinorėjo galvoti apie šeimą ar namus, kuriuose jis gyveno toje Britanijos dalyje, tad tikėjosi, kad ministras daugiau nieko neklaus. Tuo labiau, kad motina...
- Man susidarė įspūdis, kad nelabai buvo kam eiti į vadovo vietą, - teisybę pasakė Dafydd. Puikiai suprato, kad viskas ten įvyko nelabai gražiai. Vis dėlto Fasiras von Sjuardas nebuvo kvailiausias žmogus pasaulyje, tad ir pats turėjo susivokti, kad po mūšio ministerijoje niekas nevyko gražiai ir tvarkingai. Vaikinas atsiminė, kad į vadovo vietą pateko visiškai neturėdamas tokio darbo patirties - nebent gyvenimą kanalizacijoje gali prilyginti auroro darbui. Na, ginčytis sunku - kažkokio panašumo yra, tik kažin ar ministrui tai reikia žinoti.
Pasidarė smalsu, ar Fasiras nuoširdžiai pavadino Dafydd požiūrį į mūšį logišku, tačiau garsiai nieko nesakė: pernelyg norėjo, kad šitas nemalonus ir baisiai sudėtingas pokalbis greičiau baigtųsi. Tad tik "ramiai" sėdėjo ir laukė naujo klausimo arba, kas būtų daug mieliau širdžiai, leidimo iš čia nešdintis. Tai, ko sulaukė Dafydd, tiesą sakant, buvo ir tas, ir tas. Von Sjuardo sakinio gale aiškiai švietė klaustukas, tačiau šitas klausimas skambėjo beveik kaip leidimas palikti kabinetą. Dabar tereikėjo nepasielgti kaip visiškam kvailiui ir neužduoti savų.
- Ne, šiuo metu neturiu, - paprastu ir neutraliu tonu atsakė velsietis. Žvilgtelėjo į ministrą ir nekantriai laukė leidimo iš čia išsinešdinti. Jeigu jis dabar bus suteiktas, vaikinas galės manyti, kad pokalbis pasisekė tiesiog puikiai.
-
Jau gan patyrusiam politikui ir daug vyresniam už pašnekovą padarui buvo nesunku pajusti, kad atėjūnas rodėsi kaži ko keistai susinervinęs. Ypač dėl klausimo apie gimtinę - kas ministrui automatiškai kėlė sąsajas su ką tik paminėtu tyrimu. O gal auroras nebuvo pratęs kalbėti tokių asmeniškų dalykų apie save - nors gyvenamoji teritorija, apibrėžta pavadinimu, aprėpiančiu dvidešimt vieną tūkstantį kvadratinių kilometrų, kaži, ar atidengtų rimto valstybės tarnautojo slaptumą ir silpnąsias vietas.
- Mhm, - atsiliepė Fasiras į Dafyd paaiškinimą dėl gauto posto.
„Vadinasi, iš tiesų daug aurorų garbingai atsistatydino po mūšio, bet tai vis tik dar nepaaiškina, kodėl šitas tapo departamento vadovu“, - pamintijo ministras, į darbų sąrašą pasižadėjęs įtraukti išsamią jaunuolio darbų analizę ir, jei tik pavyks rasti senų pažįstamų, apklausti, ką šie galvojantys apie tokio mažiaus sėdėjimą tokiam svarbiam poste. Aurorų štabas nebuvo ta vieta, kurią būtumei galėjęs palikti neatsakingam ir nepatyrusiam asmeniui. Ko gero, mafija irgi labai gerai suprato tą faktą.
- Gerai, - linktelėjo juodaplaukis lakoniškam kaip ir jis pats aurorui. - O, teisingai, - dar šį tą atsiminęs pastukseno pirštais per stalviršį. - Ar jūs jau informuotas apie už poros mėnesių vyksiantį Eurafrikos vadovų pasitarimą ir susiradote, kas jus pavaduos tuo laiku, kol būsit išvykęs? - pasiteiravo pusvampyris.
Šitas poelgis veikiausiai buvo šiek tiek nesąžiningas - von Sjuardas žinojo, jog iki šiol Štabui nebuvo duotas reikalavimas, kad vienas iš dviejų ministro palydovų būtų būtent Llewellyn. Šitai bendrąja prasme netgi nebuvo nei taisyklė, nei reikalavimas - viso labo tam tikra tradicija ir ministerijos vadovo noras geriau suprasti, kokie tikrieji šio pavaldinio gebėjimai ir vertė, nors kaži, ar vos pieną nuo lūpų nusidžiovinęs vaikis galėjo tatai suprasti.
- Žodžiu, susikraukit lagaminą ir pasiruoškit. Kitais kelionės reikalais pasirūpins ministerija, - apibendrino auksaakis. - Tam kartui bus viskas. Jei turėsit klausimų, galit atsiųsti lėktuvėlį arba užeiti pas viceministrą, kuris dabar daugiausia ir tvarko tuos reikalus. Vagneris, žinot. Dėkui, kad atėjot, penktadienį vadovų pasitarimas, detalesnį laiką pranešiu po poros dienų, - atsistojo, dar norėdamas spustelėti pavaldinio ranką ir taip atsisveikinti.
-
Dafydd jautėsi taip, tarsi ministro žvilgsnis vertų jį kiauriai ir matytų viską: nuo pasibaisėtino elgesio mokykloje iki metų, praleistų kanalizacijoje. Dar kartą paklausęs savęs, ar teks susirinkti daiktus ir nešdintis, vaikinas išgirdo tik visiškai nieko nepasakantį "mhm". Ar tai buvo gerai, ar ministrui to užteko, ar reikėjo pasakyti daugiau? Ką gi, į šiuos klausimus atsakymus turėjo tik ponas dievas, o, kaip žinia, Dafydd iki to asmens trūko tikrai nemažai.
Išgirdęs palaimingą "gerai" raudonplaukis jau buvo beveik stryktelėjęs nuo kėdės, kai von Sjuardas turėjo tiek įžūlumo dar kažką prisiminti. Ir, Dafydd siaubui, tai buvo kažkokia kelionė, į kurią, atrodo, teks vykti būtent jam. Velsietis sustingo: dabar palikti Mayrą?!
- Kiek laiko tai truks? - tesugebėjo išspausti vaikinas. - Matote, mano...
Teko sustoti viduryje sakinio. Kaip paaiškinti, kad jis negali palikti mylimosios, kuri laukiasi jo vaikų? Tai buvo šiek tiek trikdanti situacija, tad Dafydd taip ir liko to sakinio neužbaigęs. Tik šiek tiek susinervinęs žiūrėjo į vadovą. Pavaduotojas? Žinoma, apie tai jis dar nepagalvojo, bet jeigu jau teks, tikriausiai rinksis Wallflowerį. Kad ir kaip jo nemėgo, negalėjo sakyti, kad dirba blogai. Be to, jis dar ir Mayros brolis. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad von Sjuardas tą klausimą pamiršo, mat jau aiškino kažką apie lagaminą, kas reiškė, kad pasirinkimo nėra. Dafydd išblyško, bet tylėjo. O ką čia sakyti? Deja, niekas protingas į galvą neatėjo. Stengdamasis neparodyti nusivylimo raudonplaukis klausėsi geriausių žodžių, kuriuos ištarė ministras: pagaliau galima iš čia nešdintis. Nelabai užtikrintai paspaudė von Sjuardo ranką, pabandė įsiminti, ką jis sakė apie vadovų susirinkimą (nepavyko) ir galiausiai neskubriu žingsniu paliko kabinetą. Tik po savęs uždaręs duris pajuto pamažu nuslūgstančią įtampą.
-
Saulės spinduliai pradžioje, kiek nedrąsiai žvilgtelėję į magijos ministro kabineto vidų, kiek vėliau šokinėjo it išdykę maži vaikai. Šie su didžiausiu smalsumu tyrinėjo lentynas, prikrautas daugybės įvairiausių dokumentų, portretus, kuriuose išdidžiai nutapyti sėdėjo visi 38 buvę magijos ministrai, bei blizgantį, dailiai išraižytą rašomąjį stalą ir šalia jo sėdinčią šviesiaplaukę.
Nors jau kelias savaites oras Londone nė iš tolo nebepriminė saulėtos ir šiltos vasaros, šiandien pro baltus debesis nosį kišo saulė, tarsi tikrindama, ar jos kas nors spėjo pasigesti per keletą dienų. Derėjo pripažinti, kad Davina tikrai spėjo pasiilgti. Saulė primindavo Ispaniją, kur jos ir Fasiro nuolat laukdavo išsiilgę jos tėvai, žirgai ir neaprėpiami, laisve alsuojantys laukai.
Von Sjuard kryptelėjo galvą į lango pusę. Saulės spinduliai švelniai paglostė skruostą, o tuomet nuslydo rausvomis lūpomis. Šyptelėjo. Tokia akimirka privertė trumpam užsimerkti. Pasimėgauti, regis, visiškai niekuo neišskirtiniais saulės spinduliais, bet Davinai daug ir nereikėjo, jog būtų laiminga. Užtekdavo Fasiro, Kiaros, Kovu ir saulės. Ji dievino leisti saulėtas popietes namo terasoje, stebėdama, kaip dar maži vokiečių aviganiai vartosi kūliais, o tuomet, pastebėję pasirodžiusį Fasirą, įsikabina nedidukais dantukais į kelnes ir iš visų jėgų bando išsikovoti šio audinį. Nuostabus vaizdas. Retkarčiais susimąstydavo, kaip juodaplaukis dar nevaikšto pusnuogis šunų dėka.
Dar kurį laiką pasimėgavusi saule, leisdama glostyti veido odą, nusisuko pasiraitodama juodo švarkelio, paslėpusio baltus marškinius, rankoves ir sukraudama kelis šūsnius popieriaus į vieną krūvelę. Daugybę kartų stebėjo, kaip tai daro Fasiras, kelis kartus buvo pamokyta ir pati, kai auksaakis stovėdamas šalia, su kreiva šypsenėle stebėjo, kaip nevykusiai jai sekasi rūšiuoti dokumentus. Galiausiai išmoko. Ir visai neblogai sekėsi.
Sėdėdama magijos ministro kabinete, atsukusi saulės spinduliams nugarą, kurie šviesius plaukus spėjo paversti auksiniais, ir laukdama, grįžtančio Fasiro iš Vagnerio kabineto, stumtelėjo vienu šūsnį dokumentų kiek toliau nuo savęs, o tuomet atsistojusi nuo patogios kėdės kitą nunešė į auksaakio nurodytą vietą.
-
Ministerijos koridoriai priminė painų labirintą, ypač, kai mergina vaikštinėjo (tiksliau, bandė nepasimesti) čia pirmą kartą. Buvo klaikiai nejauku, stebėti tiek daug burtininkų atrodo, visiškai be pastangų žinančius į, kurią pusę reiktų žvilgtelėti ir kulniuot norint pasiekti būtent norimą kelionės tikslą.
Selena pagaliau stoviniavo prie nurodyto kabineto į, kurį manė, įsiverš po kelių minučių. Atrodė, laikas sustojo, Isabella vis žvilgčiojo ant dešinės rankos riešo užsegtą dailų, sidabrinės spalvos laikrodį. Kas ten žino ar laikrodis iš tikro buvo sidabrinis ar tai buvo pigus šlamštas, kurį būtų ne taip ir gaila pamesti. Tiesa, merginai tai šiuo metu nelabai ir rūpėjo, svarbiausia buvo nesusimaut kalbant su von Sjuard ir patekti į norimą vadovo kėdę.
Lawrenz buvo per ne lyg įsitempusi, tačiau galvojo, kad viskam yra pateisinama priežastis. Ji juk būdama aštuoniolikos jau norėjo įsidarbinti kažkur, turės kalbėti ir stengtis išsisukti iš matyt, nepatogios jai, padėties. Jau pradėjo įsivaizduoti visą situaciją. Tas visko pergalvojimas iš tikro negerai. Deja, net nebuvo pamintijusi, kokius klausimus jai užduos, kaip užslėps tą keistą stresą ir paprasčiausiai nesusimaus per pirmas minutes kabinete. Ne. Ji negalėjo susimauti. Jai juk tai tiesiog nepavyktų. Ji per ne lyg stipri, kad leistų sau taip pasielgti. Tikrai.
Juodaplaukės galvoje ir skraidžiojo panašios mintys, besipykstančios viena su kita. Ne. Selena daugiau kęsti nežinomybės tiesiog negalėjo.
Giliai įkvėpė ir pabeldė į kabineto duris, lėtai patraukė rankeną ir prieš save išvydo mėlynakę.
- Laba diena, - pradėjo pokalbį, vis gi prisiminusi elementarias mandagumo taisyklės, kurių naudos dar neįmatė. - Jei neprieštaraujat - prisėsiu, - pridūrė ir nejučia šyptelėjo. Nežinojo ką pasakyti daugiau, vylėsi, kad pokalbį ir pradės šviesiaplaukė. Jau norėjo nusiimti smėlinės spalvos paltuką, tačiau prisiminė, šiandien jo net nereikėjo. Saulės šiluma užvaldė visą Londoną. Bent viena pasakiška naujiena šį rytą.
Susivokusi, kad dar nespėjo išpildyti savo pačios noro, Selena prisėdo ant vienos iš kėdžių, stovėjusių priešingoje stalo pusėje, nei pagal merginos logiką turėjo sėdėti ir mėgautis nieko ypatingo neveikimu, ministrė.
- Selena Isabella Lawrenz, - buvo visiškai pamiršusi prisistatyti. - Buvau susitarusi pakalbėti apie galimybę tapti magijos įstatymų priežiūros departamento vadove...- pagalvojusi apie tai, kad ministrė galėjo tiesiog nesuvokti, kodėl čia atsibeldė, tarė Isabella. Ji primerkė gintarines akis, kurios šviečiant saulutei išsiskyrė dar labiau. Lawrenz privalėjo ištyrinėti kiekvieną merginos veido bruožą.
-
Švelniai stumtelėjusi šūsnį dokumentų į jiems skirtą vietą, grįžtelėjo per petį. Pastebėjusi dar vieną likusį šūsnį, padėjo ir šį. Politika niekuomet per daug nesidomėjo, ne vien dėl to, jog Vijamas buvo linkęs laikyti ją toliau nuo to, tačiau ir pati šviesiaplaukė nejautė potraukio megzti diplomatinių santykių su kitų šalių vadovais ar spręsti iškilusias problemas, apimančias daugybę žmonių. Visgi suktis Fasiro kabinete jai patiko. Kartais toptelėdavo, jog taip yra tik todėl, kad kabinetas Fasiro - jaukus ir dvelkiantis ramybe. Be to, dizainas Davinai taip pat patiko. Galėdavo čia leisti valandų valandas paprasčiausiai stebėdama, kaip juodaplaukis barbena rašikliu į stalą, pildo dokumentus ar kiek susierzinęs nesusilaiko ir dėbteli į ją.
Patogiai susirangiusi patogioje kėdėje ir atlošusi galvą trumpam užsimerkė. Pasitelkusi vilkišką klausą įsiklausė į už durų girdimus garsus. Magijos ministro balso nesigirdėjo, tačiau nuolat aidėjo žingsniai, o netrukus vieni iš jų nutilo sustoję už durų. Pirmiausia toptelėjo, jog tai Fasiras, tačiau žingsniai buvo kitokie.
Atsimerkusi ir palaukusi, kol rankena nulinks, o durys pamažu prasivers, plačiai nusišypsojo apdovanodama nedrąsiu žvilgsniu po kabinetą klaidžiojančią merginą. Per tiek laiko jau spėjo pastebėti, kaip nauji, būsimi magijos ministerijos darbuotojai jaudinasi ateidami čia. Priešingai nei ji. Laimei, ji čia nedirbo.
- Sveika, - linktelėjo leisdama įsitaisyti priešais ją, kur įprastai visi sėsdavosi akistatai su Fasiru.
Regis, pusvampyris neminėjo, jog laukia susitikimo su nauja departamento vadove, o galbūt Davina tik praklausė. Be abejo, atmesti galimo varianto, kad vaikinas per darbo krūvį spėjo ir pamiršti apie tai, nebuvo galima, nors ispanė buvo linkusi manyti, kad visgi von Sjuardas prisiminė apie jo laukiantį pokalbį.
- Davina von Sjuard, - maloniai šyptelėjo priešais ją sėdinčiai merginai, įsitempusiai it stygai.
Netoptelėjus, jog tai ji gali būti palaikyta ministre, mat laikraščiai tik mirgėjo jos ir Fasiro nuotraukomis su skambiomis antraštėmis, neprisistatė, nepasakė savo statuso ir nepaneigė merginos minčių, tik nusprendė palaukti Fasiro, o per tą laiką pabandyti nuraminti Seleną. Pakilusi nuo kėdės nužingsniavo prie arbatinuko. Ilgi, šviesūs plaukai subangavo už nugaros.
- Ar galėčiau pasiūlyti arbatos? - grįžtelėjusi per petį kilstelėjo lūpų kampučius.
Puikiai suvokė, kaip mergina jaučiasi atėjusi į nepažįstamą vietą, pasiruošusi pokalbiui su nepažįstamu žmogumi dėl klausimo, nulemsiančio jos ateitį. Ką gi, Davina pasistengs padėti tamsiaplaukei ir nuraminti ją, kiek įmanoma labiau, jog sugrįžus Fasirui ji jaustųsi mažiau įsitempusi.
- Kodėl magijos ministerija? - kiek iš smalsumo, kiek numanydama, kad juodaplaukis klaus to paties, uždavė klausimą užpilkydama tris puodelius arbatos.
Vylėsi, kad Fasiras netrukus sugrįš, o arbata iki to laiko bus atvėsusi ir idealiai tinkanti gerti. Sugrįžusi prie stalo, tačiau šįkart neatsisėdusi, žvilgtelėjo į Seleną. Mergina buvo dailių veido bruožų, gintarinių, primenančio von Sjuardo akis, ir vos keleriais metais jaunesnė už žaviąją lankininkę. Įdomu, kuri atrodė jaunesnė - ji, gavusi ilgaamžiškumą iš vilkolakystės, ar mergina, ką tik turbūt sulaukusi pilnametystės.
-
Selena vis dar įsitempusi klausėsi Davinos žodžių. Vos Sjuard pasirodė tikrai per ne lyg maloni, o tai šiek tiek suglumino juodaplaukę. Deja, tai visiškai jos nenuramino, mintyse pradėjo gailėtis, kad išvis sugalvojo čia atsibelst. Būtų buvę daug paprasčiau likti nuomojamame bute su puodeliu kavos, skaityti kokį nors žiobarišką žurnalą ar stebėti danguje plaukiojančius debesėlius, sėdint susikėlus koją ant kojos ir gyventi iš tėvų pinigų. O ne, kaip dabar melsti, kad tiesiog nenualptų iš baimės. Nesuprato, kas dėjosi su ja pačia, ji juk...Buvo per ne lyg stipri jaustis taip? Jautė, kad atrodo, kaip absurdiškas vaikas ir galimybė, kad ją priims į šį darbą mažėjo, kas minutę ar sekundę.
Linktelėjo, kai ministrė pasiūlė arbatos. Tas per didelis nuoširdumas šioje situacijoje buvo keistas, tačiau nežinia ko buvo galima tikėtis iš ministrės. Burtininkai, o ypač politikoje, Isabellos nuomone iš tikro buvo neprognozuojami.
Pirmas klausimas. Selena negalėjo susimauti atsakant, bent jau į jį. Ar per kelias minutes įmanoma sugalvoti ką nors protingo ir suprantamo? Lawrenz šiek tiek tuo abejodama susimąstė. Juk tikrosios priežasties ji tikrai nežadėjo sakyt.
- Nugirdau, kad ieškojote magijos įstatymų priežiūros departamento vadovo, o aš nusimanau šioje veikloje, žinau visus pagrindus, kurių ir manau, kad reikia norint dirbti Magijos ministerijoje... - tarp kelių žodžių vis sustodama atsikvėpti, pagaliau suvėbleno kažką, ką tikėjosi supras ir ministrė.
Iš tiesų jeigu tik būtų galėjusi mielai garsiai nusikeiktų. Susimauti per pirmas minutes sugebėjo, tikrai ne kiekvienas. Gal Selenai dar reikėjo ką nors pridėti, o gal tiesiog patylėt ir toliau stengtis šiek tiek nuosekliau atsakinėti į jos užduodamus klausimus... Na, aišku, jeigu nesugalvos manęs išstumti pro kabineto duris, nepraėjus dešimčiai minučių, - pamintijo ir pažvelgė į kabineto grindinį.
- Ir norėčiau išbandyti viską, ką tik įmanoma, - pagalvojusi, kad tą pridurti būtų kažkiek protinga pasakė ir vis dar nepakėlė savo gintarinių akių, į nežymiai, tačiau tikriausiai, vyresnę šviesiaplaukę. Mielai būtų paklaususi kiek gi metų magijos ministrei, tačiau suprato, kad tą žinoti juk turėjo pati, tad nusprendė paprasčiausiai patylėti.
Ir kodėl man susišvietė vis gi atsibelsti į šį kabinetą? Negi taip troškau išgirsti žodžius, kurie skambės mano galvoje visą gyvenimą... - jau numanydama, kas jos laukė po keletos minučių mąstė ir laukė kažko panašaus į mirties nuosprendį.
-
Nedidelis, "paauksuotas" arbatinukas spragtelėjo, pranešdamas, jog vanduo užvirė. Atsargiai paėmusi šį pripildė tris puodelius verdančiu vandeniu. Toptelėjo, jog, jei Fasirui pavyks greitai pravesti darbo pokalbį su Selena, galės ramiai kelias akimirkas pasimėgauti gurkšnodamas pravėsti spėjusią arbatą.
Trumpam žvilgtelėjusi pro langą, kai saulės spinduliai švelniai paglostė veido odą, žvilgtelėjo į ją stebinčią merginą. Pastebėjusi, kaip įtariai tamsiaplaukė spokso į ją, žavioji lankininkė tik nežymiai, tačiau visiškai nuoširdžiai šyptelėjo. Buvo spėjusi priprasti prie tokių žvilgsnių. Atsiradus Fasiro von Sjuardo gyvenime ir noromis, nenoromis susitaikius su žiniasklaida, susilaukdavo ne tik palankių žvilgsnių, bet ir įtarių. Daugeliui atrodė pernelyg neįtikėtina, jog kiek naivoka, miela ir visiškai su politika nieko bendro neturinti mergina taip lengvai užkariavo ministro širdį. Ir atvirai kalbant, Davinai nė stengtis nereikėjo.
Padėjusi puodelį bei cukrainę priešais merginą, įsitaisė pusvampyrio kėdėje. Greitai brūkštelėjusi būsimos darbuotojos vardą ir atsakymą, jog grįžus juodaplaukiui netektų dar kartą to paties klausti, linktelėjo pakeldama melsvas akis.
- Man patinka jūsų požiūris, - maloniai šyptelėjo.
Vilkiška klausa sugavo žingsnius ir Davina buvo tikra, kad netrukus duris pravers aukštas, raumeningas, bei žavingas, tik rūstus magijos ministras. Nejučia šyptelėjusi žvilgtelėjo į likusius du puodelius, o tuomet į duris.
- Manau, kad ministrui taip pat patiks, - draugiškai šyptelėjo pakildama iš vietos.
Šviesūs, ilgi plaukai subangavo už nugaros, melsvos akys nukrypo į duris, vos tik pirštai apjuosė šiltą puodelį. Klubu atsirėmusi į nedidelį stalelį, padrąsinančiai žvilgtelėjo į Seleną. Nuoširdžiai vylėsi, kad mergina bus priimta į ministeriją. Nė pati Davina nesuvokė, kuo buvo sužavėta, kas tokio ypatingo slypėjo juodaplaukės viduje. O galbūt čia pasitarnavo von Sjuard gerumas ir naivumas.
-
Už kelių metrų nuo ministro kabineto trinktelėjo durys, į koridorių išžengė mažumėlę suirzęs Fasiras, ne itin patenkintas naujienomis apie sąmokslo teoretikų skleidžiamus gandus apie magišką koronaviruso atmainą. Apskritai nepatiko jam Europos politikos pokyčiai, kai tik jis pagalvodavo apie bendrą reikalą iš žmonių pusės. Kai pagalvodavo savanaudiškiau, pamintydavo, kad gal ir visai nieko, jei jo sekančioje kadencijoje nebeišrinks, įsimylėję kokį radikalesnį ir konservatyvesnį opozicionierių.
Nulenkė durų rankeną ir lengviau atsikvėpė, atsiminęs, kad kabinete pasiliko lūkuriuoti jo žmona, anksčiau pabaigusi darbą Skutelyje ir nusprendusi grįžti namo kartu su juo. Ministerijos taisyklės tokių cirkų kaip ir nedraudė, o kiek atsiminė, šiandien Fasas neturėjo jokių svarbesnių susitiki...
- Sveiki, - trumpam užstrigo tarpduryje, staiga atsiminęs, kad taip ir pamiršo pasižymėti kalendoriuje pokalbį su nauja pretendente į Įstatymų Priežiūros departamento vadovo kėdę. - Atsiprašau, kad užgaišau, bus galima pradėti pokalbį, - linktelėjo, tiesdamas ranką merginai, jau įsitaisiusiai kėdėje prieš jo stalą, o tuomet atsisėdo į savo krėslą. Pajuto šilumą ant ranktūrio ir suprato, kad čia visai ką tik sėdėjo Davina.
Tuomet pastebėjo ir arbatos puodelius abiejų kabineto viešnių delnuose - ir iš garuojančio arbatinuko suprato, kad užgaišo ilgiau nei tikėjosi, o šviesiaplaukė von Sjuard, taip sakant, uždangstė jo užmaršią degančią baltąją, maloniai priimdama galimai būsimą ministerijos darbuotoją.
- O, ir man vienas, ačiū, - linktelėjo Davinai jis, mažumėlę sutrikęs.
Prieš kelias sekundėles britas norėjo paprašyti svetimtautės žmonos palikti jį darbo pokalbyje vieną, tačiau dabar tai tapo kaip ir nepatogu.
- Jūs - Selena Lawrenz, tiesa? - paklausė, nors buvo pamiršęs pilną vardą. - Susipažinau su jūsų CV, atrodo, jog esate tinkama darbui čia... Tiesa, nepažymėjote, ar taikote į būtent departamento vadovės kėdę, ar Aurorų Štabo vadovės. Pastarajam postui trūktų patirties, be to, kliūtis - amžius, - tarstelėjo jis.
-
Selena stengėsi išlikti rami. Juk nieko nebūtų nutikę, jei jos - aštuoniolikmetės ką tik baigusios mokyklą į tokį svarbų darbą tiesiog nepriimtų... Bent jau stengėsi save taip nuteikinėti. Tiesa, jautėsi mažų mažiausiai nepatogiai, ir kodėl darbo pokalbiui negalėjo pasiruošti iš anksto? Gi klausimas užduotas prieš kelias minutes buvo paprasčiausiai nuspėjamas...
Nejučia šyptelėjo, išgirdusi Davinos nuomonę. Galbūt dar nespėjo visko sugadinti, per daug akivaizdžiai, kas irgi, pačios manymu tikrai nebuvo minusas. Na, arba kaip visada Isabella per anksti džiaugėsi, nežinojo ko galėjo tikėtis iš ministrės.
Vos tik išgirdo antrąjį šviesiaplaukės teiginį, o gal labiau padrąsinimą suprato, kad šis bus tikrai įstrigęs merginos galvoje ir neleis užmigti ir taip jau beveik bemiegėmis naktimis. Prikandusi apatinę lūpą sustingo, juk negalėjo parodyti, koks sąmyšis dėjosi aštuoniolikmetės galvoje. Ši stengėsi išbūti rami, bent jau neparodyti to. Giliai įkvėpusi, Isabella vylėsi, kad turėjo dar bent penketą minučių viską apsvarstyti, kodėl iš vis sugalvojo čia atsibelsti...
Nenorėdama pasirodyti nemandagi gurkštelėjo arbatos, padėtos ant stalo pačios ministro žmonos, na tikriausiai žmonos. Abejojo, kad ministrui ši mėlynakė būtų tikusi į dukras, o ir laiko apmąstymams liko vis mažiau ir mažiau.
Staigiai stryktelėjo iš kėdės ir ištiesė ranką ministrui. Šis žingsnis buvo visiškai spontaniškas, panelė nė nespėjo pagalvoti, ar taip elgtis, vertėjo.
- Laba diena - kiek įmanydama ramesniu tonu tarė, stengėsi labiau klausytis panašaus atspalvio akis turinčio asmens. Jau buvo spėjusi savo žvilgsniu apdovanoti ir jį. O ko dar buvo galima tikėtis? Kad ir taip nieko nebesuvokianti burtininkė paprasčiausiai nieko nedarys, kai galvoje vis dar viešpatavo sumaištis?
Ir neįsivaizdavo ką privalėjo pasakyti po to. Atsakyti į atsiprašymą, keliais žodžiais? Paprasčiausiai visą laiką patylėti ir atsakyti tik į klausimus? Tikėjo, kad tokią akimirką kažkas būtinai būtų pasakęs būti savimi, tiesa šio žingsnio Selena imtis tikrai nežadėjo, skambėjo per daug absurdiškai.
Visgi nusprendė neprasižioti.
Negalėjo neigti, tai kad sugebėjo susimauti kiek sunervino, tačiau maldė, kad ne tokios svarbios mintys nelįstų galvon. Šiuo metu, šioje vietoje turėjo tikslą. Tikslą, kurį vylėsi įgyvendinti.
- Taip, - užtikrintai tarė, vis gi savo vardą dar prisiminė. - Suprantu...- tuoj pat pridūrė, suvokdama kad palikti ministrą be jokio atsakymo buvo vargu ar mandagu. Nors pilnai ir nesuvokė viso to reikšmės savo klausimus, pasistengė pasilikti vėlesniam laikui. Tiesa, vos tik išgirdus teiginį apie amžių ir patirtį, jeigu nebūtų buvusi tokioje oficialioje aplinkoje, mielai būtų pasireiškusi. Negi iš tikro pati buvo kalta, kad gimė prieš aštuoniolika, o ne trisdešimt ar dvidešimt metų?
- Į departamento vadovės, - nekaltai šyptelėjo.
-
Švelniai melsvos akys susidūrė su auksinėmis. Palengvėjimas ir lengvas atsipalaidavimas, suspindęs Magijos ministro akyse šiam įžengus į savo kabinetą, akimirksniu virto sutrikimu. Stebėdama, kaip sekundei tarpduryje stabtelėjęs Fasiras suvokia esamą situaciją ir prisimena pamirštą susitikimą su galbūt būsima darbuotoja, Davina nežymiai šyptelėjo.
Regis, ji nuoširdžiai klydo manydama, kad von Sjuardas nebus pamiršęs susitikimo, tik kaltinti jo nedrįso, o ir negalėjo. Šis sunkiai dirbo bei nuoširdžiai stengėsi. Paslapčia ispanė didžiavosi juo, tik nė karto garsiai to neišreiškė. Tiesa sakant, išsakyti, ką nors žodžiais, nebuvo svarbu, tiek laiko praleidus kartu kartais užtekdavo tik žvilgsnio. Kaip ir dabar.
Trumpam žvilgtelėjusi į Seleną pastebėjo, kokia nervinga ir įsitempusi ši tapo į kabinetą įžengus tamsiaplaukiui. Tokios emocijos paaiškinamos - ne kiekvieną dieną tenka atsidurti Magijos ministro kabinete ir tartis dėl savo ateities. Visgi mėlynakė norėjo kaip nors padrąsinti merginą, tik žinodama, kad taip elgtis nevertėtų, o ir Fasiras savo darbą išmanė geriau nei ji, tik padrąsinamai šyptelėjo.
Netardama nė žodžio, tik klausydamasi dviejų asmenų pokalbio, Davina nudelbė žvilgsnį į žemę. Kurį laiką paprasčiausiai spoksojo į kabineto grindis sunkiai tramdydama šypseną. Iš atminties niekaip neišgaravo pro duris žengiančio jos vyro sutrikęs veidas. Nujautė, kad Selenai išėjus, ji galės draugiškai šį pašiepti, o tuomet abu linksmai pasijuoks.
Pagaliau nustojusi šypsotis ir kiek surimtėjusi kilstelėjo galvą pradžioj pažvelgdama į pusvampyrį, o tuomet į Selena. Tamsiaplaukė atrodė tokia sutrikusi ir išsigandusi, kad žaviajai lankininkei akimirksniu šios pagailo.
Magijos ministrą ji matė įvairiausių formų - tiek, kaip žmogaus, tiek, kaip vokiečių aviganio. Matė jį ir besijuokiantį, stebėjo, kaip šis iš visų jėgų stengiasi nesišypsoti bei pralinksminti ją. Visi kiti, ypač Magijos ministerijos darbuotojai pusvampyrį turbūt matė tik kaip rimtą, juokeliais nesilaidantį, atsakingą ministrą. Retkarčiais gailėdavosi, kad šie nepažįsto Fasiro tokio, kokį ji pažįsta.
-
Gurkšnodamas mylimos žmonos užplikytą arbatą, kurios techniškai, regis, net ir nenusipelnė, svarstė, kur pasidėjo lapelį su naujai kandidatei skirtais užsirašytais klausimais, kuriuos planavo užduoti darbo interviu metu. Karštligiškai gurkštelėjo dar, keistai vildamasis, kad dievų gėrimas atneš jam ne tik vidinę ramybę ir sielos gaivą, bet ir dievišką atmintį, kas nedvejotinai buvo naivoka (kaip ir tikėjimasis, kad autorius atrašys į RPG padoriai, o ne užgaišęs mėnesį su viršum).
Fasiras sekundėlei dėbtelėjo į žmoną, nors jos žvilgsnio nepagavo - faktiškai darbo interviu metu jo kabinete pašalinių būti neturėjo, nors išprašyti ją iš savo kabineto, ypač turint mintyje, kaip ji išgelbėjo jo svylančią skūrą, atrodė nelabai sąžininga ir mandagu. Todėl jau aprimęs jis pamintijo, kad gal protokolo smulkmes su Davina aptars, kai pokalbis su Lawrenz jau bus pasibaigęs.
Juodaplaukis žvelgė į naujos kandidatės veidą, mėgindamas įžvelgti, kiek ten išties to brandumo ir tinkamumo pareigoms esama. Jam regėjosi mažumėlę keista, kad pastaruoju metu į ministeriją jungtis norėjo vis jaunesni ir jaunesni žmonės. Nors ką tik Hogvartsą baigusių ir šiek tiek dar paauglių krioklys, šniokščiantis tiesiai į svarbiausią Anglijos burtininkų politinę organizaciją atrodė atgaivinantis ir teikiantis vilčių (kadangi jaunimas beveik visada įneša gero vėjo ir atsiriboja nuo senių nuodėmių; deja, pradėdamas savųjų nuodėmių kelią). Kita vertus, žinant užsienio grėsmes ir nedraugiškumą, jaunimas čia atrodė pavojingai.
- Gerai, - linktelėjo jis be šypsenos, darsyk peržvelgdamas Selenos Lawrenz (koks ten jos antras vardas?..) gyvenimo aprašymą ir iš naujo galvodamas bei iš atminties krapštydamas klausimus.
[[RPG baigtas.]]
-
Anglijos ministrės galvoje zvimbė tūkstančiai panašių klausimų, pasitikusių ją vos atvykus į Magijos ministeriją. Kas po velnių išvis įleido Magijos žinių darbuotojus į Selenos valdomą pastatą? Mergina, kad ir kokia tobula bei nuostabi būtų buvusi, nesugebėjo atsakyti į kiekvieną jai pateiktą klausimą. Viskas įvyko... Taip greitai? Skubiai? Netikėtai?
Šusnys žmonių. Žurnalistų. Darbuotojų. Burtininkų. Raganų.
Jai atrodė, kad jei taip bus kiekvieną dieną, nespės sulaukti dvidešimt vienerių ir paprasčiausiai išgaruos iš šios Visatos. Arba amžių amžius skraidžios sielos pavidalu ir liūdės. Niekas nepamatys jos grožio, gilių auksinių akių, tobulos figūros... Neišgirs tokios puikios mąstysenos ir niekuomet nepritars jos nuomonei.
„Kaip jaučiatės tapusi jauniausia Anglijos ministre per visą magijos istoriją?“
O kaip Lawrenz turėjo jaustis? Net nerado tam apibūdinti tinkamų žodžių... Viskas įvyko taip greitai, skubiai ir netikėtai. Dvidešimtmetė niekuomet nebuvo pagalvojusi, kad jos gyvenimas klostysis taip, kaip susiklostė dabar. Visai netyčia visą savo gyvenimėlį atiduos politikai, kuri ir per dvejus metus jai spėjo igristi iki gyvo kaulo... Tiesa, garbė ir reputacija turėjo būti tiesiog tobula, tačiau nuojauta, kad ji tikrai kiekvienam nepatiks, Anglijos ministrę žudė iš vidaus. Juk jos amžiaus suaugusieji studijavo universitetuose ar mėgavosi mokyklos pabaigimu... O ji? Kas - ji? Ji net nenutuokė, kas iš tikro yra.
„Kaip reagavote sužinojusi, kad jus išrinko būti Anglijos ministre?“
Galėjo Selena ir nepaklausyti to von Sjuardo, į kurį dažniau kreipėsi kaip į ministrą. Pasiūlymas, paraginimas... Kodėl būtinai Fasiro vietą turėjo užimti Isabella, jeigu pačioje ministerijoje tūnojo šimtai žmonių labiau norėjusių šio posto? Dvejopi jausmai aplankė auksinių akių savininkę. Per tuos dvejus metus politikoje suvokė, kad nuomonių ir ginčų čia daugiau nei buvo galima įsivaizduoti. Darbo taip pat. Ar panelė sugebės atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo šito... darbo? Ar po poros mėnesių ji išvis galės pasigirti kiekvieną rytą geriamos kavos puodeliu bei skaitomu romanu? Nebuvo užtikrinta, kad tokiam malonumui jai laiko užteks... Vylėsi, kad laiko užteks Kleonui, kurį šiandieną pasikvietė pas save į kabinetą. Na, tiksliau sakė, kad De la Gardie gali užsukti čia panorėjęs. Dvidešimtmetė mergina žinojo, kad šiandien jam paskaita tik ryte, tad jaunasis kulinaras privalėjo užsukti į Magijos ministeriją. Selenai kaip niekad reikėjo vaikino palaikymo. Ji nuoširdžiai nebesuprato ką daro su savo gyvenimu.
- Atleiskite, turiu labai daug darbo, - saldžiai ir ramiai pasakė mergina, net nemėgindama atsakyti į žurnalistų klausimus. Reputacijai tai tikrai nepakenkė. Kas nenorėtų matyti to, kad kažkoks politikas iš tikro atlieka savo pareigas, o ne mala liežuviu, bet ką, lyg norėdamas pasirodyti nuostabesnis nei įprastai?
Žengusi porą tvirtų žingsnių ji pastebėjo porą aurorų, kurie jai pravėrė duris į kabinetą ir uždraudė kitiems asmenims įeiti vidun. Žinoma, Kleonas tam buvo išimtis, tačiau Isabellos antrą pusę, jei jį galėjo taip vadinti, pažinojo kiekvienas ministerijos darbuotojas bent kiek susijęs su Selena Isabella Lawrenz.
-
Dar buvo ankstus rytas. Penkios ryto ir jau vaikinas klaidžiojo pritvinkusioje geltonų žibintų šviesoje. Nors kai kurie geltoni žibintai (tikriausiai sugedę) tyliai zvimbėdavo, kaip pavasario bitutės nutūpusios ant pavasario gėlių, bet greitai taip tik ir nubaidė tokias mintis, kai keli žibintai beperstojo išsijungdavo, o kitą minutę įsijungdavo. Bet tuo pačių gal ir priminė, kad jau geriau reikėtų paskubėti pas savo draugę, kuriai reikėjo šiuo momentu paramos iš tikro draugo. Kleo negalėjo įsivaizduoti kokia sumaištį ir krūvį patyrė Selena. Niekada to pats nebuvo patyręs. Ji dabar magijos ministerijos ministrė. Tai buvo kone aukščiausios pareigos ministerijoje, o darbų begalės.
Su jauduliu širdyje rudaplaukis įėjo į ministeriją. Rudi susivėlę plaukai, jau buvo visi apsnigę nuo mažyčių snaigių. Greitas perbraukimas per plaukus, turėjo sumažinti baltumo kiekį plaukuose. Perbraukęs ir per švarkus. Apsižvalgė. Ministerijos dar gerai nepažinojo, kad galėtų klaidžioti po kolidoriais, bet kaip penkis pirštus žinojo kur yra Lawrenz kabinetas. Bent jau vizangamoto teisėjos. Buvo girdėjęs, kad kažkas kitas jau užėmė šia poziciją. Kita Lawrenz.
Pasimetęs vaikinas paklausė praeinančio burtininko kur visgi randasi naujosios ministrės kabinetas. Burtininkas jau atrodė pažinojo šefą. Gal dėl to, kad dažnai lankydavosi, o gal dėl to, kad palaikydavo santykius su ministre. Raganius parodė gestais kelią, kaip geriau orientuotis ir jį rasti. Supratęs ''įsakymus'' kur eiti,paskubomis nulėkė.
Vos tik atidaręs duris jau išvydo, kiek daug įkyrių žurnalistų buvo tik vienam kambaryje. Greičiausiai ministrei dabar buvo dar didesnis nerimas ar stresas prieš tiek daug nepažįstamų žmonių. Vis dar girdėjosi, kaip keli žurnalistai klausė įvairius klausimas, kai net ministrės jau nebeuvo ant pakylos. Keli žurnalistai užsirašinėdavo dar vis surenkta informaciją. Keli ginčijosi su kitais žurnalistais dėl medžiagos ir, kad pirmieji paskelbs.
Gerai buvo, kad niekas neatkreipė dėmesio į naują svečią. Matyt niekam nerūpėjo, nes galvojo, kad vėl tik eilinis žurnalistas nori surinkti geriausia informaciją ir gauti paaukštinimą, o ir didesnį algynimą.
Prasi sprūdęs pro stumdančius burtininkus vieną kitą. Aurorai pažvelgę į buvusį švilpį. Padarė keistoką žvilgsnį ir įleido jaunąjį šefą į kabinetą. O už nugaros dar skambėjo keli žurnalistų klausimas ''kas šis jaunuolis, kad gali įeiti į kabinetą?!"
Užsitrenkus durims. Išvydęs Seleną iš nugaros, kokia ji buvo susikrimtusi arba jam taip tik atrodė. Vsigi dažniausiai stovėjimo poza ar vaikščiojimas parodo, koks ir esi žmogus. Nusiėmęs tyliai juodą kuprinę, nusivilko striukę ir priėjo prie Selenos. Atsargiai padėjo savo dešinia ranką ant kairiojo peties rudaplaukei. Ir apkabino merginą. Nenorėjo sugandinti šios akimirkos, bet ir tylėti negalėjo, tad pratarė tyliai:
- Viskas bus gerai. - tik pasakęs žodžius suprato, kokia kvailystė čia buvo pasakyta. Negali žmogui visados viskas gerai. Kažkur visada bus krizė. Finansai, šeimyninė padėtis ir dar daugiau. Bet negalėjęs jau ištaišyti pasakytu žodžių tęsė. - Gal nori papusryčiauti? Dabar ankstus rytas ir kaip matyt dar nesi pavalgiusi. Atnešiau tau pusryčių.
Pasitraukęs iš glėbio, pagriebė kuprinę ir išsitraukė maisto dėžutę. Maistas dar turėjo būtų šiltas. Padėjęs maisto dėžutę ant stalo, patsai nuėjo pritraukti kėdę tamsiaplaukei, kad atsisėstų. Pats atsisėdo į svečio vietą. Atsikrenkštęs tyliai paklausė:
- Kaip jautiesi? - nežinojo ar jai tikrai padės susirūpinimas iš De la Gardie pusės. Gal ji norėjo būti viena. Visgi nuomuonės dažnai gali keistis. Vakar - norėjo, kad šefas ateitų. Šiandienos ryte gali norėti būti viena. Net nežinojo, kaip paguosti draugę. Gal reikėjo duoti patarimų? Bet iš kur patarimai pas vaikiną, kuris tesugeba gaminti maistą. O gal reikėjo padovonoti stebuklingą žvakę, nuo kurios tampi ramesnis? Nežinojo, ką daryti. Buvo pasimetęs.
-
Vos įžengus į Magijos ministro kabinetą, Lawrenz užliejo visokeriopi jausmai. Atrodo, čia lankydavosi dažniau nei įprastas Magijos ministerijos darbuotojas ir šią patapą pažinojo tiesiog puikiai, nes dažniausiai su Fasiru aptardavo reikalus būtent šiame kabinete, tačiau buvo pasimetusi, Bellos viduje kirbėjo milijardai emocijų, kurios lipo viena per kitą.
Tiesa, šį kartą Magijos ministrė pirmą kartą pasijautė tokia pasimetusi ir neapsisprendusi. Pirmą kartą būtent darbo aplinkybėmis norėjo išgaruoti iš šios vietos, prie palengva ošiančios nors jūros, su Kleonu stebėti saulėlydį, o po to kartu pasitikti saulėtekį... O dabar privalėjo patogiau įsitaisyti kėdėje ir imtis darbo. Visgi buvęs Anglijos ministras nepasikuklino ir paskutiniųjų mėnesių planų įgyvendinti net nepamėgino. Visai netyčia (o gal ir tyčia, niekas nežinojo) kiekvienas darbelis krito ant gležnų burtininkės pečių. Sužinojusi tokią naujieną dvidešimtmetė net neįstengė šyptelėti.
Ji apsidairė ir įsistebeilijo į palengva krentančias ir tirpstančias snaigutes. Politikė suprato, kad tai buvo netikra, tačiau tą minutę tai jai nerūpėjo. Magės auksinės akys buvo prikaustytos, prie už lango vystančio veiksmo, o neprasta klausa iš karto neišgirdo, kaip pro duris įžengė kažkoks individas. Vos supratusi tai, ji mintyse nusikeikė ir nutaisė pačią saldžiausią šypseną, bet nespėjus atsisukti buvo apglėbta. Tokį prisilietimą pažinojo tiesiog puikiai, Selenos permainingas emocijas užgrobė džiaugsmas ir tylus entuziastingumas.
- Ar kada nors viskas buvo gerai? - nedrąsiai šyptelėjo išgirdusi vieną mylimiausių balsų pasaulyje. - Nors... Tavo glėbyje taip ir atrodo, - pakreipė galvą taip, kad pamatytų žaismingas vaikino akis ir porą minučių stebėjo jas. Tai buvo tarsi terapija, kurios metu pavykdavo pamiršti visas nuoskaudas, prastus prisiminimus ar artėjančius jaudinančius įvykius. Taip nutiko ir šį, dažnam žmogui visiškai niekuo neypatingą kartą, tačiau tas malonumas tęsėsi vos porą minučių. Tamsiaplaukės galvon pamažu sugrįžo svarstytinos mintys, erzinančios emocijos bei jausmai. Tačiau ji net nesistengė jų valdyti. Selena buvo žmogus, o čia jos išskirtinai reikalingai reputacijai nepakenks niekas. Juk De la Gardie žinojo, kokia mergina ji buvo iš tikro. Prie kulinaro nevertėjo dėvėti tobulybės kaukės, nes Isabella numanė, kad tobula jam buvo tokia, kokia ir yra.
- Norėčiau, kad pusryčiautumėme kitur. Ten, kur šilta ir ramu, kur galėčiau numesti politikos apmąstymus kuo toliau ir visą savo dėmesį skirti tik mums, - neįstengdama šyptelėti prabilo ir atsiduso. Jos nugara buvo atsukta į Kleoną, o pati dama stebėjo palengva krentančias snaiges pro langą. Vengė akių kontakto, galvojo, kad jei pažinojo žmogų, akių ryšys būtinas nebuvo. O ir snaigės vis ištirpstančios ore pritraukė dvidešimtmetės moters dėmesį. - Tačiau sueis ir taip, - burbtelėjo, neslėpdama nusivylimo gyvenimu. Dievo dovana pastaruoju metu vis sugrįždavo į košmarą, iš kurio nepabudo niekas, nors to pakeisti Selena ir negalėjo. O gal ir galėjo? Šito ji neįsivaizdavo, mat tokia mintis galvon dar nespėjo įskristi.
Priėjo prie kėdės ir atsisėdo į ją. Susikėlusi koją ant kojos jautėsi kaip tikrų tikriausia ponia (negi Selenos autorė norėjo taip pasendinti savo mylimiausią personažą?), na tiksliau, panelė ir atsiduso. Klausimas, palikęs vaikino lūpas buvo įdomus. Selena net nespėjo apgalvoti, ar šis klausiamasis sakinys buvo pateiktas tylai išsklaidyti, ar aristokratų sūnui tai iš tikro buvo svarbu. Visgi Selena jo taip gerai pažinti nespėjo...
- Net neįsivaizduoju, - pripažino. - O kaip jautiesi tu, Anglijos Magijos ministrės antroji puse? - pamėgino pajuokauti ir perbraukė per savo tamsius ir ilgus plaukus, užstojančius juodaplaukės kerinčias akis.
-
Kleonas akyse įžvelgė merginos pasimetimą, sumišimą. Kur ji norėjo valgyti. Kaip jaučiasi. Buvo visiškai nesuprantama, ko ji norėjo. Moterys buvo visados sunku suprasti, bet dabar Selenos atvejis buvo ypatingas. Gal netgi šiek tiek pagailo magijos ministrės. Turintį tokį aukštą statusą magijos pasaulyje ir atsokomybę, kas jei ji padarys menkiausia klaidą? Ar burtininkai nenusisuks nuo ilgaplaukės? Ar raganiai pripažins naująją magijos ministrę, kai ministerijai vadovavo garsusis Fasiras Von Sjuardas? Buvęs magijos ministras buvo išmintingas ir gerai vadovavo ministerijoje. Žmonėms sunku priimti pasikeitimus. Taip pat ir Lawrenz.
Dar vis atrodė, kad neperseniausiai lankėsi vizengamoto teisėjos kabinete, o dabar... ministrės kabinetes, lyg nusikaltęs šunytis lankosi kasdien, atrodęs kad padarė didžiausią nusižengimą, kad turi prisistatyti ministerijos aukščiausiai galvai.
Diskomforto nejautė burtininkas. Atvirkščiai. Dabar net negalvojo apie save. Šiuo metu sukosi jaunuolio galvoje, kaip padaryti, kad ir pati Selena jaustusi komfortiškai. O gal visgi buvo komforte, bet De la Gardie to tik nematė. Veide matėsi nepatogumas ir pavargusios gintaro spalvos akys, bent jau taip matė vaikinas. Baisu buvo pagalvoti buvusiam švilpiui, kas bus jei Selena pavargs nuo visko. Ar tai pastebės vaikinas ir sugebės laiku padėti? Atsikrenkštė.
- Žurnalistai dar nėra išėję, kad galėtum saugiai keliauti iš kabineto.
Išties, nors ir turėjo gerus bendravimo įgūdžius, šioje situacijoje buvo nekalbus ir praradęs amą, ką pasakyti. Ar reikėjo jai dar vieno apkabinimo? Nežinia. Neturėjo jokių minčių, kaip padėti jai. Juoda arbata? Sausainis? Visgi kuprinėje dar šiltai buvo iškepę sausainiai su šokolado gabaliukais. Cukrus turėjo pakelti entivitaminą ir pakelti tuo pačių nuotaiką. Tai buvo geras planas, rudaplaukio mintyse. Manydamas, kad panelė nepastebės slapto motyvo pagerinti nuotaikos.
Išsiėmė iš kuprinės gražiai supakuota maišiuką viduje su šokolado gabaliukais sausainiais. Atsistojo. Nuėjo prie Selenos. Pasilenkė ir pažvelgęs į gintarines nuostabias akis, ryškiai atsivėrė vaizdas, kaip šefas prisipažino meilėje: ošiantys medžiai, veidai apšviesti saulės spindulių, čiulenantis fontanas, švilpaujantys meilės paukščiai... dviejų metrų krūmai su raudonomis rožėmis padabintos. Du burtininkai. Ragana ir raganius žiūrėjo vieną kitą palaikydami akių kontaktą. Kad ir koks buvo beviltiškas Kleo meilėje bijodamas ištarti tik tris žodžius. Bijojo, kad Selena neatsakys tuo pačiu, kad bus sugriauta ilgų metų draugystė ir subirės į šipulius. Pravableno savo jausmus trijais žodžiais. Tą akimirka buvo neįtikėtina, kad Selena atsakė tą patį kulinarui. Tai buvo ko ne geriausias prisiminimas su Isabella. Bet ar meilė tikrai tai buvo? Užsimąstęs apie malonius prisiminimus.
Pabučiavo merginą, tačiau skubiai atitraukė lūpas nuo jos nesupratęs, kas ką tik įvyko. Ar tai buvo incidentas? Tikrai ne. Atsitraukė. Pasikasė pakaušį.
- Aš tau norėjau priminti, kad myliu tave.
Šį kart negalėjo sakyti ''aš'', dabar nebuvo vien tik apie jį. Jie buvo dabar abu įklimpe į šią situaciją. Turėjo Kleo ją palaikyti ir padėti.
Nežinojo ar tai pagerino situaciją. Padėjo sausainius ant stalo. Rankos mostu parodė, kad mėgautusi sausainiais ir užkrimstų.
- Panele, jaučiuos pavargęs nuo Londono... - pasilenkė ir paėmė ranką. džentelmeniškai pabučiavo ranką. - jeigu teiksies man skirti laiko savaitgali. kviečiu tave į mano gimtinę - Prancūziją. - išsitiesė ir kairiąja ranka atsirėmė į stalą. - Manau, kad mums reikėtų poilsio.
-
[Aquamarines Hansley asmenybė]
Sėdėdama prie medinio stalo savo kabinete ir skęsdama visame pluošte įvairiausių dokumentų dėl po pusantrų metų vyksiančio pasaulio Kvidičo čempionato, kuriuos visus reikėjo patvirtinti, pasirašyti ir išsiųsti kur reikia, Odettė tegalvojo apie tai, kaip nemėgsta tokio didžiulio masto renginių, sulaukiančio milžiniško populiarumo ir milijono žiūrovų. Per visus tuos renginius jos, kaip departamento vadovės, pečius nuguldavo sunki našta ir krūva darbo, kuris vesdavo iš proto. Kaip ir buvo planuota, rudenį visas Magijos Ministerijos magiškų žaidimų ir sporto departamentas kibo į darbus dėl planuojamo didžiojo renginio. Ir, nors darbai dar tik prasidėjo ir nespėjo nė įsivažiuoti, Odettė jau skendo juose.
Įveikusi pusę dokumentų, ataskaitų, prašymų ir visokių kitokių nesąmonių, Hansley nusprendė atsipūsti ir pasidaryti sau trumpą pertraukėlę. Nukrovusi jau sutvarkytus popierius nuo stalo ir atlaisvinusi ant jo nemažai vietos, moteris iš rankinės išsitraukė šiandien ryte „Cukriniame Kiškutyje“ pirktus keksiukus ir persidėjusi iš plastikinės dėžutės į lėkštutę, ėmė jais mėgautis. Trūko tik kavos ar arbatos, tačiau keksiukų skonis nuo to baisiai nesikeitė. Tačiau netrukus jos pasimėgaujimą nuostabiais konditeriniais gaminiais ir pertraukėlę nutraukė į kabinetą įskriejęs lėktuvėlio formos laiškas. Susierzinusi Odettė norėjo jį palikti perskaityti po savo pertraukėlės, tačiau nusprendė, kad tai gali būti ir svarbi žinutė, tad metusi visus keksiukus į šoną ir nusivaliusi rankas į servetėlę, garbanė stvėrė laišką ir perbraukusi pirštais per brailio raštu rašytą laišką, sutriko - Andersson liepė Vėtrūnei prisistatyti į savo kabinetą. Tuoj pat.
Sutrikusi Odettė paliko savo kabinetą ir nuskubėjo kaukšėdama aukštakulniais per ministerijos koridorius. Dieve, ar ko nors prisidirbau? Nejau kažką padariau ne taip? Kokiu tikslu ministrė kviečia dabar pat į savo kabinetą? Jugi viską atlikinėjau puikiai, negali būti, kad kažkas ne taip...
- Nutilk, Odette! Ji tave turbūt kviečia tik dėl kokio papildomo darbo ar pagyrimo. Šiaip ar taip, nueisi ir pamatysi, tad nėra reikalo dabar čia isterikuoti, ėmė peikti Nihala.
- Gal tu ir teisi... Bet abejoju. Dėl tokių dalykų ji nelieptų prisistatyti dabar pat, tarė Odettė ir pasiekusi liftus, lindo į vieną iš jų, nukakusi iki reikiamo aukšto dar akimirką paėjo ir atsidūrė tiesiai priešais Liucijos Andersson kabinetą. Giliai įkvėpė ir pasibeldė į duris.
- Kvietėte, ministre? - įlindo į vidų žemaūgė, smulki figūra ir kreipėsi į kabineto valdovą.
-
Gramofone lėtai sukosi renesanso laikotarpio muzikos plokštelė. Liucija atsipalaidavusi sėdėjo kabinete ir žiūrėjo į popierių krūvą. Jos atmintinė šaukė, kad po dviejų valandų - susitikimas su Prancūzijos magijos ministru. Lazdelės bakstelėjimu užtildžiusi nelemtą daiktą, baltaplaukė atsirėmė į savo karališką krėslą ir užsimerkė.
Ji liko Magijos Ministerijoje. Matyt kažkoks stebuklas ar protėviai pasidarbavo, tačiau taip stipriai jos sostą drebinę burtininkai dabar it tylios pelės sėdėjo savo vietose. Nuo savęs neslėpė - matyt keletas "netyčinių" mirčių keistomis aplinkybėmis bei šantažas padėjo - gerai buvo turėti savo žinioje dalį pogrindžio.
Kad ir koks antrasis darbas tai tebuvo. Ministrė aukštai ministerijoje ar pogrindžio karalienė - vis tiek popierizmas ir nevykusių darbuotojų muštravimas. Nors antrojo darbo muštravimo metodai labiau Liucijai patiko - daugiau fizinio įsitraukimo.
Žinoma, su kitų pagalba likusi valdyti Anglijos burtininkijos, ji dabar turėjo tai pagalbai atsilyginti. Tam pasikvietė akląją baltaplaukę vadovę. Vos raštelis spėjo išskristi pro duris, netrukus ši ir prisistatė.
-Sėskis,-nesivargindama mostelėti į priešais stovinčią kėdę prabilo Liucija. Žinojo, kad durys užsidarys pačios, o visokiems smalsuoliams didelėmis ausimis trukdantys kerai veikė gerai.
-Man reikia iš tavęs paslaugos. Tiksliau, dviejų. Pirma, man reikia penkių geriausių ložės bilietų į Vokietijos ir Anglijos kvidičo varžybas. Žinau, kad jos vyks po kelių savaičių. Be to, pasirūpink, kad Anglija laimėtų. Nesvarbu kokiais būdais. Jei reikės, pridengsiu.
Susimąsčiusi, baltaplaukė įsispoksojo į Fasiro portretą. Šis, kaip visada, užtildytas piktai atrėmė jos žvilgsnį. Gal ji vis dėlto per daug prašė? O gal vadovė nesutiks?
-
[Aquamarines Hansley asmenybė]
Įslinkusi į kabinetą Odettė uždarė paskui save duris ir sutelkė visą dėmesį į ministrę. Andersson paliepus prisėsti, baltaplaukė, pasidabinusi juodu darbo kostiumėliu, suirzo. Kur ta prakeikta kėdė?! Šiame kabinete, kuriame patogiai sau sėdi bene visą Anglijos burtininkų bendruomenę valdančios rankos, Hansley teko lankytis vos keletą kartų, tad nenuostabu, kad dar gerai mintinai neprisiminė kur pastatyta ta kėdė. Be to, kėdė toks baldas, kurį kada tik panorėjęs gali paimti ir perdėti į kitą vietą, o po kiek laiko dar ir dar į kitą ir taip pasaka be galo. Žodžiu, tokių migruojančių baldų vietą prisiminti pakankamai sunku. Nieko neregėdama žemaūgė moteris ištiesė rankas į priekį ir, tikėdamasi apčiuopti tą kėdę, iš lėto ėmė judėti pirmyn - ten link, iš kur sklido ministrės balsas. Netrukus Hansley pirštai užčiuopė medžio tekstūros kėdę ir minėtų pirštų savininkė patenkinta klestelėjo į ką tik atrastą objektą. Susikėlusi koją ant kojos, moteris pasistengė kuo maloniau nusišypsoti (turbūt) priešais sėdinčiai žmogystai.
- Tai kokiu reikalu, ponia Andersson, taip skubiai turėjau prisistatyti? - dalykiškai prabilo Odettė, tikėdamasi... tiesą sakant, pati nežinojo ko ji tikėjosi, bet tikrai ne to, ką išgirdo iš priešais sėdinčios moters. Baltaplaukei atvipo žandikaulis. Po kelių akimirkų tai supratusi greitai užsičiaupė ir nurijusi seilės netvirtu balsu prabilo.
- Jūs... Jūs juk juokaujate, taip? Nieku gyvu negali būti kad kalbate rimtai. Ministre, nežinojau, kad mėgstate pokštus. Prašau pasakykite, kad čia buvo nevykęs pokštas. Juk... Juk... Jūs nerimtai, ką?