Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Loras Lanisteris Liepos 29, 2011, 08:39:46 am

Antraštė: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 29, 2011, 08:39:46 am
Pirmajame aukšte, netoli nuo pagrindinio įėjimo į mokyklą, yra kelionmilčių kambarys. Jame stovi keturi dideli židiniai, iš kurių vienas visuomet yra kūrenamas. Kambaryje visuomet smirda kelionmilčių milteliais bei yra tvanku, nes langai nėra dažnai atidaromi. Sienos kažkada buvo išdažytos žaliai, bet dabar sienos yra atsilupinėjusios ir išblukusios. Pats kambarys nėra dažnai naudojamas, tad pakampėje yra pilna dulkių. Ant sienų kabo apmusiję paveikslai, kurie jau seniai prašėsi restauratorio rankos. Prie kiekvieno židinio šono stovėjo po pilną indą su kelionmilčių miltelių. kambaryje kažkada kabojo trys šviestuvai, bet du jau buvo nutrūkę, dabar tik dešinysys laikėsi ant vis labiau plonėjančio lyno. Pats kambarys atrodė taip lyg jis būtų amžius užmirštas. Tiesą sakant į jį kojos niekas nekėlė nuo tada kai Doloresa Ambridž jį užrakino.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Loras Lanisteris Liepos 29, 2011, 09:45:52 am
Kerėjimo profesorius nudaužė kažkada uždėta spyną, ant kelionmilčių kambario durų ir suleido visus mokinius. Kambarys pirmą kartą per keliasdešimt metų buvo toks pilnas. Vienas nežymus mokytojo lazdelės judesys ir visi židiniai liepsnojo. Antras lazdelės krustelėjimas ir visi kambario langai atsidarė. Į vidų pliūptelėjo gaivus oras. Senukas palaukė kol visi vaikai susirinks ir tarė:
- Tikiuosi visi moka naudotis kelionmilčių tinklu. Jei ne aiškinu. Pasiimate šių stebuklingų miltelių ir metate į ugnį. Kai ugnis nusidažo žaliai įlipate į židinio vidų ir aiškiai tarete: Magijos ministerijos registratūra (aštuntas aukštas). Prieš imdami miltelius. Pas poną Filčą - Christian mostelėjo ranka į paniurusį ūkvedį - užsiregistruokite. Jis jums duos magijos ministerijos ženkliuką, kuris rodys jog esate svečias. Kai būsite magijos ministerijoje negalima - eiti negalima eiti į paslapčių departamentą, teismo sales, mistro pirmininko kabinetą, Magiškojo transporto departamentą, Magiškų žaidimų ir sporto departamentą. Ar viskas aišku/ Puiku - linktelėjo senis - išvykoje turėtų dalyvauti ir mokytojas Dante Arcadi, bet nežinau kaip jam seksis prie mūsų prisidėti. Dabar devynios valandos. Taigi ministerijoje turite šiek tiek laiso laiko. Kai laikrodis išmuš dvyliktą. O laikrodžių ministerijoje daug. Susirenkame į antrame aukšte esantį aurorų štabo viršininkės kabinetą Ten jums bus pravesta trumputė paskaita. Ir pateikta tolimesnė informacija. Patariu magijos ministerijoje nevaikščioti po vieną. Taip pat įspėju, kad nors jie ir yra įspėti, kad bus Hogvartso išvyka, kai kurie gali nustebti. Taip pat iš pono Filčo pasiimkite po ministerijos žemėlapį. Jame bus pavaizduota kur jūs esate bei kur esu aš. Tad nepasiklysite. Galime pradėti. - mokytojas pasitraukė nuo židinio ir leido vaikams keliauti.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Mere For Smit Liepos 29, 2011, 10:05:41 am
Merė išklausė mokytojo pastabas ir informacija. Ji pajudėjo link Filčo.
- Sveiki, esu Merė For Smit I kurso iš Švilpynės. Norėčiau užsiregistruoti,- ištarė mergaitė.
Filčas linktelėjo galva ir tarė:
- Gerai,tu jau užrašyta. Pasiimk porininką ir eikite  kartu. Juk girdėjai,jog vieniems po magijos ministeriją keliauti nepatartina. Beto, štai. Paiimk žemėlapį.
- Dėkoju,- švelniai sušnibždėjo Merė ir pasuko netoli židinio.
Dabar teks palaukti kokio draugo,kad galėtume kartu eiti. Na ką,laukiu.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Alfas Saneris Liepos 29, 2011, 10:14:13 am
-Galime pradėti,-tarė mokytojas ir Alfas priėjo prie Filčo ir pasakė:
-Alfas Saneris I kursas,Grifų Gūžta.
Filčo akys nukrypo į kišenę kurioje liko "Visokio skonio pupelių"
-Kas ten? Negi smarvinės bombelės? Atiduok!-Filčas užriko ant viso kambario.
-Čia ne bombelės,čia pupelės,kvaily.
Filčas bumbėdamas užsirašė į pergamentą Alfo vardą ir pavardę.
-Gerai,gerai tu užrašytas.
Na ir kvailys.Tiesiog asilas.
Pamatęs,kad Merė jau užsirašius jis priėjo prie jos:
-Labas,einam kartu,-šypsodamasis paklausė Alfas.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Mere For Smit Liepos 29, 2011, 10:19:14 am
Prie Merės priėjo Alfas. Jis šypsodamasis pasiūlė:
- Labas,einam kartu?
Smit nė trupučio nedvejojus tarė:
- O labas. Puiku,einam kartu. Aš kaip tik tavęs laukiau.
Ir jie patraukė link židinio.
Keliauti su Alfu po Magijos Ministerija..? Cha,bus daug nuotykių.  Švilpiukė dar kartą šyptelėjo.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 29, 2011, 02:00:54 pm
Rafaelai įžengus į kambarį pirmiausia prisistatė Filčas.
- Na ką, išdaigininke, jau paleido iš ligoninės? Kitą kartą neišsisuksi taip lengvai...- bambėdamas jis užregistravo.
Langvai, kurgi ne. Norėčiau kad tu būtum buvčs vietoj manęs
Praunkštelėjo ir pažvelgė į jo rašliavą.
Rafaela Delakur, klastūnynas, antras kursas... Keista, kad jis moka rašyti.
Rafaela nustebusi pagriebė nuo jo stalo magijos ministerijos žemėlapį su ženkleliu ir nuėjo prie židinio.
Kelionmilčiai? Aš tikėjausi ko nors kito, na, bent nešyklės... Niekada nesu keliavusi su nešykle.
Ji griabė sują miltelių, ir, įlipusi į židinį juos mesdama sušuko "Magijos ministerija"
Tada viskas aptemo.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: David Lockwood Liepos 24, 2012, 07:35:09 pm
Dovydas White pravėrė baltai nudažytas, apsilupusias duris. Į jo veidą plūstelėjo prašvinkęs oras. Dovydas nuėjo prie lango ir pasuko rankenėlę. Ji nepajudėjo. Tada Dovydas iš visų jėgų patraukė už jos. Trakšt trakšt... Bum!. Langas išvirto.  Į šonus pasipylė dulkės. Na bent ne bus karšta,- pagalvojo ir patraukė prie pirmo židinio.
- FU!!! Kaip čia dvokia. Galėtų pravėdinti kartas nuo karto.
Staiga durų rankena sujudėjo. Dovydas pasislėpė už židinio karšto. Galiausiai durys prasivėrė ir pro jas įėjo Varno Nago mokinė. Koledžą buvo galima spręsti iš jos aprangos. Ji nepastebėjus Dovydo nėjo prie židinio.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 24, 2012, 08:28:57 pm
Emilė pasišokinėdama per kelias pakopas kopė laiptais. Iš vienos bendrakursės išgirdusi pasakojimą apie kambarį iš kurio gali patekti kur tik nori, varnė iškart iškurnėjo iš bendrojo kambario norėdama nuvykti pasižvalgyti po kokį miestelį, visad svajojo aplankyti Godriko Daubą ar Aukštutinį Flegį. Priėjusi reikiamą koridorių truputį sulėtino tempą, mat bijojo, jog nepastebės reikiamų durų. Pagaliau pamačiusi baltas aptrupėjusias duris tiesiu taikymu patraukė ten. Vieną akimirką Emilei pasivaideno, kad kambaryje girdi kažkieno žingsnius. Viską apsvarčiusi nuvijo šią mintį tolyn, mat logiškai mąstant visi buvo arba puotoje, arba krovėsi daiktus kelionei namo. Atsargiai pastumusi vos ant vyrių besilaikančias duris mergina įžengė į patalpą. Nustebino tik vienas dalykas, jog langas buvo visiškai atsilupęs nuo rėmo, tarsi išlaužtas. Emilė priėjo palangės nejučia dar žvilgtelėjo pro jį, mat vieną akimirką pamanė, kad kažkas sugalvojo iššokti pro langą. Išsitraukusi lazdelę vienu mostu sutaisė langą ir pasisuko link židinių. Jų čia buvo penketas. Emilė net nenutuokė, ar visi veikia ir nėra aklini, bet ilgai negalvodama pasirinko židinį žalia atbraila.
- Incendio.
Židinyje suliepsnojo ugnis, varnė apsidairė ieškodama kelionmilčių, tačiau pamatė kampe, už židinio, stovintį kažkokį berniuką.
- Ką čia darai?- Nustebo.- Šnipinėji visus, paskui tikėdamasis paskųsti ūkvedžiui?- Kandžiai paklausė.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: David Lockwood Liepos 24, 2012, 08:42:02 pm
Vis dėlto Varna Nagė pastebėjo berniuką:
- Ką čia darai?- Nustebo.- Šnipinėji visus, paskui tikėdamasis paskųsti ūkvedžiui?- Kandžiai paklausė.
Dovydas White buvo sutrikęs ir nežinojo ką atsakyti.
- Ką aššš... darau?- mikčiodamas ištarė žodžius,- Na tikiuosi manęs pačio nepaskusi. Aš norėjau nuvykti į Aukštutinį Flegį pasibastyt... Na o ką tu čia veiki?
Tik dabar atsistojo ir vėl nuėjo atidaryti langą, nes kambaryje buvo labai tvanku.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 25, 2012, 11:57:18 am
Emilė mindžikuodama vietoje įtariu žvilgsniu stebėjo berniuką.
- Jei tave paskųsčiau man būtų visai nenaudinga, nes ūkvedys ir manęs paklaustų ką ten veikiau ir po to greičiausiai čia sugrįžti nebepavyktų.
Varnė nusibraukė plaukus, užkritusius ant akių.
- Sakai į Aukštutinį Fleglį?- Lėtai pakartojo berniuko žodžius.- Na, aš irgi planavau ten persikelti. Ar tai reiškia, kad dabar tampysiesi iš paskos manęs kaip šuo?
Emilė daugiau nieko nesakė, tik stebėjo kaip tas berniukas nuėjo prie lango, norėdamas jį atidaryti. Ūmiai varnei šmėstelėjo įtarimas.
- Reik manyti tu prieš tai tą langą išlaužęs buvai?- Paklausė.
Nutarusi veltui nebegaišti čia pilyje Emilė susirado kelionmilčių dėžutę. Kreiva akim žvilgtelėjo į berniuką, su kuriuo nežinojo ką daryti. Jei neleis jam vykti kartu, jis garantuotai paskųst varnę ūkvedžiui, o jei persikels kartu ko gero paskui ir sekios iš paskos. Nusprendusi, kad naudingiau būtų jį pasiimti kartu Emilė vėl atsisuko jo pusėn.
- Keliauji ar ne?- Nekantriai paklausė.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: David Lockwood Liepos 27, 2012, 03:31:54 pm
- Keliauji ar ne?
Dovydas susimąstė ar vis dėl to verta keliauti. Juk dabar vyksta mokslo metų pabaigos puota. Achh... Kaip norėčiau skanios vištienos. Nors gal ir geriau keliausiu su ja. Gal vėliau nepasitaikys tokios progos?
- Keliauju. Į kuria vietą keliausim?- Dovydas nuėjo ir iš varnės rastos dėžutės pasisėmė kelionmilčių.- Oi. Vos nepamiršau. Accio galeonai! Gali prireikt kelionėje.
Po kelių sekundžių iš berniukų miegamojo atskriejo kapšelis su pinigais.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Emille Ann de Flores Liepos 29, 2012, 01:54:26 pm
- Keliauju. Į kurią vietą keliausim?- Paklausė tas berniukas.
- Na ir puiku.- Pasakė Emilė.- Į Aukštutinį Fliglį, girdėjau apie jį įvairiausių istorijų, reikia apsilankyti, o per atostogas tikrai neturėsiu laiko. Gerai, kad sužinojau apie šitą kambarį.
Varnė vėl nusisuko nuo švilpio į židinį. Ugnis jame jau buvo prigesusi. Emilė vėl išsitraukė lazdelę.
- Incendio.
Židinyje vėl linksmai supleškėjo ugnis. Emilė pasisėmė saujelę kelionmilčių, dėžutę vėl pastatė į vietą.
- Eik pirmas.- Pamojo Emilė berniukui. Mat norėjo įsitikinti, kad tas švilpis nepasimestų kur tarp židinių.- Aš seksiu iškart tau iš paskos, juk žinai, jei vos vieną raidę ne taip ištari gali atsirasti kažin kiek mylių nuo reikiamos vietos. Beje, išvis kuo tu vardu?- Pasižiūrėjo į jį, staiga susivokusi, kad net nežino kaip į jį kreiptis.
Užsisukusi nuo židinio Emilė vikriai nustipseno prie durų ir pravėrusi jas iškišo galvą koridoriun.
- Pasaugosiu, ar nieks neateina, jei mus pamatytų būtų riesta.- Paaiškino švilpiui ir nekantriai caktelėjo liežuviu.- O tu paskubėk.- Užvertė akis iškišusi lazdelę dairydamasi į abi koridoriaus puses. Kol kas abiejuose galuose buvo tuščia ir mergina lengviau atsikvėpė.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: David Lockwood Rugpjūčio 01, 2012, 07:39:48 pm
-Aš Dovydas, bet gali mane vadinti Doviu,- tarė ir nusišypsojo. Kol varnė saugojo duris Dovydas. Tiksliau Dovis patraukė prie židinio su saujele kelionmilčių rankoje.- Aš niekada nekeliavau židiniais. Tiksiuosi pirmas kartas pasiseks?
Dovydas įlipo į trečią šiek tiek aptrupėjusį židinį. Fe... Kaip čia dvokia suodžiais! Greičiau dingsiu iš čia.
-Aukštutinis Fligis!
Blykstelėjo žalsva ugnis ir Dovydas White pradingo.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 01, 2012, 08:18:07 pm
- Malonu susipažint, aš Emilė.- Šyptelėjusi tarė varnė.
Nusprendusi, kad aplink saugu Emilė pasitraukė nuo durų ir atsisuko į židinį. Stebėjo kaip Dovydas sušukęs miestelio pavadinimą dingsta ugnyje. Varnei jau ne kartą teko keliauti oru, taigi staigus švilpio dingimas jos nė kiek nenustebino. Tvirtai uždariusi duris mergina priėjo prie lango, dar žvilgtelėjo į besileidžiančią saulę ir uždarė langą, kad niekam nekiltų įtarimo patikrinti šios patalpos. Priėjusi prie židinio, kuriame prieš kelias akimirkas prapuolė Dovis, Emilė pasėmė saują kelionmilčių ir šliuptelėjo į ugnį. Liepsnos nusidažė skaisčia smaragdine spalva.
- Aukštutinis Fligis!
Emilė sušuko taip pat, kaip prieš kelias minutes švilpis, neatkreipdama dėmesio į tai, jog iš tikrųjų miestelio pavadinimas visai ne toks. Susivokė tai, tik jau įlipusi į šiltą židinį. Staiga viskas ėmė suktis, pro šalį greitai šmėžavo kitų židinių šešėliai. Emilė jautėsi taip, lyg tuoj susivemtų. Pagaliau sukimąsis lėtėjo ir galiausiai liovėsi. Mintyse keikdama šitą keliavimo būdą mergina išlipo iš židinio. Atsimerkė, galvodama, kur gi ją nunešė neteisingai ištartas miestelio pavadinimas ir iškart apsidairė ar Dovis taip pat yra šalia.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 07, 2014, 11:39:42 am
Keitė išlipo iš židinio, nusipurtė pelenus ir apsidairė. Taip, neprašovė. Čia tas kambarys.
Mergina niekad nebuvo šiame kambaryje. Apie jį žinojo tik iš tėčio pasakojimų-žinojo, kad jame yra keturi židiniai, bet tik vienas kūrenamas; žinojo, kad čia atsiduoda kelionmilčiais; žinojo, kad čia tvanku; žinojo, kad šitą kambarį kadais užrakino Doloresa Ambridž.
Keitė atsidudo ir įkvėpusi dulkių nusičiaudėjo. Kiek nedaug Hogvartso vietų ji aplankė! Praėjusius tris mokslo metus ji vaikščiojo tik į pamokas, bendrąjį kambarį ir biblioteką. Ir viskas! O juk galėjo pamatyti tiek daug!
Darsyk atsidususi (ir nusičiaudėjusi) Keitė pasuko link durų, nuspaudė rankeną ir nuėjo link Varnanagės bendrojo kambario.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 11, 2014, 12:55:00 pm
Keitė nulėkė į Kelionmilčių kambarį. Čia jos niekas neieškos. Ar bent jau neturėtų.
Mergina įlindo  į vieną nedegančių židinių, nusuktą nuo durų. Apsikabino save ir pravirko. Nekūkčiojo ir nešnirpščiojo. Tiesiog verkė.
Fasas buvo teisus. Ji savanaudė. Nesirūpina Heile ir savo šeima. Jiems tikrai būtų skaudu. Jie taip ilgai viską slėpė ir ją saugojo, o ji tik sužinojo ir iškart žudosi.
Galbūt ji dabar turėtų draugų. Bet ji pati visus atstūmė. Ji pati kalta.
Ir... kad ir koks prakeiktasis tas Fasas būtų, nereikėjo į jį leisti Dolohovo užkeikimo. Jis teisus ir dėl šito.
Keitė atsiduso. Jei ji teisingai supranta dėl pranašystės... tai štai kokia ji numirs-vieniša dėl savo kaltės ir žinoma kaip paskutinė kvaiša.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 11, 2014, 01:08:12 pm
Džeinė melavo kitiems. Ji nežinojo, kur Keitė. Jai tik norėjosi pabūti vienai. Mergina atsisėdo priešais vieną židinį ir atsirėmė į sieną. Staiga ji prisiminė kitą dainą, kurios ją išmokė mirusioji sesuo. Juodaplaukė nuleido galvą ir jautė, kaip ašaros rieda skruostais. Ji pradėjo dainuoti:

Akis pakelk, atgal pažvelk,
Blaškos dar vėjuje liepsna, palikta,
O kaip seniai, kiti veidai,
Spindi dar ta pati šviesa akyse,
Nuo pačios, nuo pačios pradžios, nuo žarijos pelenuos


Kas ir vėl uždegs tokią ugnį,
Kad suskiltų dangus pilnas žvaigždžių?
Kas be baimės gers ligi dugno?
Galbūt taurę šlovės, gal nuodų?

Džeinė nutilo ir pakėlė galvą. Staiga viename židinyje pamatė Keitę. Ji nieko neklausinėjo. Netarusi nė žodžio juodaplaukė atsisėdo šalia jos ir, įsikniaubusi į rankovę, verkė.
***
Džeinė atsimerkė. Sėdėjo čia jau porą valandų. Reikia eiti į kambarį iki pareikalavimo. Mergina atsisuko į Keitę ir liūdnai į ją pažvelgė.
-Paklausyk,man tu rūpi,-tyliai tarė.-Aš tave visada palaikysiu.
Ji pasisuko eiti, tačiau tarpduryje sustojo.
-Maldauju, pagalvok prieš rinkdamasi,-sušnibždėjo ir nusibraukė ašaras.-siempre juntos. Visada kartu.
Ir nuėjo į kambarį iki pareikalavimo.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Klerė Hikari Rugpjūčio 11, 2014, 08:01:33 pm
Keitė atsiduso. Gerai. Reikia keltis. Negalima čia sėdėti amžinai.
Mergina šiaip taip atsistojo ir nusipurtė pelenus.
Vos atsistojus ji, regis pradėjo reaguoti į įvykius.
Vargšė Džeinė,-pamanė ji.-Kokiam Biobetonse vilos ją užjuoktų dėl tokio balso. Ir po velnių, kas jai negerai- vieną akimirką ji manęs nekenčia, kitą jau kalba kažkokios ispaniškus pasakymus apie vienybę. "Visada tave palaikysiu"... Kas ji pati manosi esanti, ta veidmainė?
Ramybės nedavė dar vienas dalykas. Ją surado Gūžtoj, surado Drąsaus Žinojimo kambaryje, surado ir čia. Ar kur nors Hogvartse yra vieta, kur ji gali slapčia pabūti viena?
Keitė darsyk atsiduso ir išėjo.
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 07, 2015, 08:53:23 pm
Kelionmilčių kambaryje buvo visiškai tylu, tamsu ir ramu. Staiga židinyje kažkas žybtelėjo. Dar kartelį žybtelėjo. Tada pradėjo ryškėti. O tada iš didelio židinio iššoko raudonapsiaustis siluetas su dideliu lagaminu juodomis odinėmis pirštinėmis apmautose rankose. Na, tas apsiaustas vargu ar bebuvo raudonas nuo suodžių, bet tikroji spalva vis dėl to šiek tiek dar matėsi.
- Fu.- sušvokštė vaikinas, atsistojęs ant žemės ir labai riebiai nusikeikė. - Negalvojau, kad kelionė bus tokia ilga ir tiek suodžių. Ką jie ten kūrena, žalčiai...
Apsidairęs Fasas Oldefortas pagaliau nusišypsojo. ,,Uch, senoji mokykla. Pagaliau aš grįžau." - atsiduso grifiukas ir žvilgtelėjo į duris. ,,Niekas nesutinka, kaip liūdna. Nei laiško parašė man, nei su stebuklingais veidrodėliais susisiekėm, nieko. Kaži, ar jos mano laiškus gavo?" - karčiai mąstydamas pagalvojo Fasas ir išsitraukęs iš kišenės lazdelę, nukreipė į savo apsiaustą.
- Valyk.- tarstelėjo. Kai apsiaustas tapo švarus, Fasas užsidegė židinį ir atsisėdo į netoli buvusį fotelį. Žydros akys buvo kažkuo itin keistos. Tarsi kažkas būtų labai negerai...
Antraštė: Re: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Igor Orlov Vasario 01, 2015, 09:16:20 pm
Viduje pasigirido bildesys ir garsas, skleidžiamas klibančios spynos. Po gerų keliolikos sekundžių, durys pagaliau su trenksmu atsivėrė, atverdamos vaizdą į Igorį, rankoje laikantį tik ką panaudotą lazdelę, ir Evą. Lyg niekur nieko įsikišęs lazdelę atgal į kišenę, Igoris įžengė į kambarį ir tuoj pat prapliupo kosėti - nuo durų trenksmo sujudintos dešimtmečių senumo dulkės puolė į ataką. Po kelių sekundžių dulkėms nurimus, Igoris dar pamosavo ranka sau prieš nosį ir žengė gilyn į kambarį, įžiebdamas savo lazdelę.
- Esi keliavusi su kelionmiltėmis? - pasidomėjo, žvalgydamasis po kambarį. Galiausiai užmatęs tai ko reikėjo, nužingsniavo prie židinio ir, taipogi lazdelės pagalba, palaikęs savo įrankį prie metų metus nekurentų anglių, tuoj pat įžiebė nedidelę ugnį. Apsižvalgęs, vaikinas pagriebė kelias netoliese buvusias malkas ir įmetė jas į židinį.
- Tikriausiai kokį šimtmetį nieks nesinaudojo čia niekuo, - subambėjo, lazdelės pagalba bandydamas uždegti senas malkas. Po kelių akimirkų, burtažodžiui pagaliau pavykus, vaikinas pagriebė kelionmilčių stiklainiuką ir pabėrė gerą saują tiesiai į ugnį.
- Pasiruošusi? - šyptelėjo ir, paėmės merginą už rankos, vienu metu įlipo su ja į židinį, tardamas galutinio tikslo pavadinimą.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vintė Adamson Lapkričio 03, 2016, 02:27:03 pm
Vos prieš kelias dienas atvykusi į Hogvartsą, Margareta Ganė norėjo kuo geriau ištyrinėti pilies aplinką - juk čia, jei niekas nepakis, gyvens artimiausius septynerius metus. Klaidžiodama ilgais koridoriais, netoli pagrindinio įėjimo į mokyklą ji užtiko duris, kurių anksčiau pastebėjusi nebuvo. "Hm, keista", - pamanė mergaitė bei jau norėjo jas praeiti, tačiau smalsumo jausmas sukirbėjo krūtinėje. "Tik trumpam užmesiu akį", - nusprendė.
Atidaromos durys sunkiai ir, atrodo, skausmingai girgždėjo, lyg primindamos apie savo, tikriausiai, nemenką amžių. Vos šiek tiek jas pravėrusi, Margareta sustojo, mat riesta nosis užuodė kažkokį itin keistą kvapą. Vedama noro išsiaiškinti, iš kur jis sklinda, Mar staigiu judesiu atvėrė sunkias duris. Jos akis pasiekė itin keistas vaizdas. Kambaryje stūksojo keturi dideli židiniai, tačiau ugnis ruseno tik viename iš jų. Sienos, kadais buvusios žalios, dabar tokios spalvos mažyčių lopinėlių turėjo nebent kampučiuose. Keistoje vietoje ant lupų kabėjo šviestuvas, grasinantis bet kurią akimirką nutrūkti, o kambarys buvo puoštas paveikslais, kuriuose vargiai ką begalėjai įžiūrėti. Lyg šių neįprastų akcentų neužtektų, visur buvo pilna dulkių.
Švelniai tariant, kambarys nežavėjo savo tvarka, tačiau Margaretą jis kažkuo traukė. Kažkuo, ko net pati mergaitė nesugebėjo paaiškinti. Tai buvo puiki vieta pabėgti nuo viso išorinio pasaulio bei tiesiog pabūti su savimi. Pakerėta neįprasto radinio ir visiškai išmetusi iš galvos keistą kvapą, Mar, pamiršusi net užverti duris, atsitūpė prie sienos, į ją atsirėmė bei romiai, naudodamasi susikaupusiu dulkių sluoksniu, ant grindinio pradėjo piešti įvarius ornamentus.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kota Lunalight Lapkričio 03, 2016, 02:37:48 pm
Šią žavią ketvirtadienio popietę, kai Hogvartsas dar gyveno Helovinu, o vėjas negailestingai šuorais talžė pilies sienas, pasibaigus pamokos ir kitiems užsiėmimams, Kota pagaliau turėjo laiko pabūti su savimi. Dažniausiai mergaitė ir taip skraidžiojo padebesiais, tačiau pamokose, fone pliauškiant profesoriams, labai neprisisvajosi.
Mažoji balerina tyliai tipeno koridoriumi, jau galvodama apie žvaigždes, debesis, planetas, vaivorykštes ir šiaip viską, ką tik jos smegenėlės sugeba išgimdyti. Pastelinis rausvas suknelės sijonėlis krestelėdavo nuo kiekvieno dvylikametės judesio, va koks pūstas ir lengvas buvo jis. Galiausiai vos neatsitrenkusi į duris, mažoji Kota tik pasitaisė sidabrines garbanas, tvirtai surištas į arklio uodegą ant pakaušio, ir šiaip ne taip pravėrė sunkias duris.
- Oi, - teištarė ji, išvydusi dar vieną mergaičiukę. Sugniaužusi rankas, apmautas mažomis širdelėmis dabintomis rausvomis pirštinaitėmis, Kota šyptelėjo. - Atsiprašau, nežinojau, kad čia kažkas yra.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vintė Adamson Lapkričio 03, 2016, 03:14:06 pm
Išgirdus švelnų balsą, kuris, tikriausiai, kreipėsi į ją, Margaretai teko pakelti galvą. Prieš ją stovėjo mielai atrodanti, iš pažiūros panašaus amžiaus mergaitė, kurios garbanoti sidabriniai plaukai atrodė itin įspūdingai bei derėjo prie rožinės balerinos aprangos. Ji atrodė kiek sumišusi, mat galvojo, jog šiame kambaryje nieko nėra.
- Nieko tokio, jei nori, užeik. Manau, nesikandžioju, - nuoširdžiai šyptelėjo Mar. - Gali prisėsti bei prisidėti prie itin keistos veiklos, susijusios su piešimu ir dulkėmis, - sukrizeno bei lėtai paplekšnojo į grindis šalia savęs. - Aš esu Margareta Ganė, o kuo vardu tu?
Mergaitė vylėsi, jog nebus atstumta, o dailioji balerina pritūps šalia. Pirmakursė labai norėjo susirasti draugų, kurie galėtų praskaidrinti gyvenimą tarp pamokų.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Margo Diuken Lapkričio 03, 2016, 04:35:55 pm
 Okei, Margo galutinai atsikratė savo protu. Tikrai. Na, gal ne visam laikui ir gal tai nebuvo taip blogai kaip galėjo atrodyti iš šalies, bet iš šalies atrodė tikrai labai keistai. Jeigu kam įdomi mano nuomonė, tai trečiakursę puikiai apibūdina žodis weird. Dar galėčiau paminėti, kad ji įdomi kvadratu (kitaip niekas neskaitytų ir nesektų jos gyvenimo, o aš būčiau bedarbė), tikra ragana kraupiomis akimis ir dabar po nosimi niūniuodama rožinės panteros melodiją seka paskui gražią mergaitę, lyg koks hormonų užvaldytas berniukas, nors pati visiškai nėra toks.
 Kas paskatino šį beprotišką impulsą? Staigiai atšalęs Didžiosios salės klimatas. O kaip žinome raudonakė nemėgsta šalčio. Reikėtų pranešti tai mergaitei, kad kitą kartą įspėtų prieš imdamasi savo ledo... Dalykų...
 Snieguolei dingus iš koridoriaus, miss slaptoji agentė iš varno nago akimirkai sustingo užkliudyta minties kokio velnio ji čia stalkina žmogų, bet neradusi jokio logiško atsakymo truktelėjo pečiais, kitus vis išgąsdinančiu tyliu tipenimu nepastebėta praslinko pro voratinklius ir visokius keistus rakandus, įsitaisė ant palangės, patraukė užuolaidą ir išsitraukė knygą. Kad kam nors nekiltų įtarimas. O gal iš vis ji čia ėjo paskaityti, o baltaplaukė tiesiog ėjo priešais. Taip. Turbūt taip ir bus. O ant palangės šviesiausia. Taip, taip. O užuolaidos šiaip gražios. Ir visai nekeista, kad anos dvi jos nepastebėjo. Juk vaikšto, it sklandydama.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Lapkričio 03, 2016, 05:27:44 pm
Kajus žingsniavo koridoriumi. Jam buvo taip nuobodu, kad manė, jog ims ir "smigs" čia pat. Eidamas pro kažkokias duris išgirdo pokalbio nuotrupas, o gal tik pokalbio pradžia ten. Nesvarbu. Vienaip ar kitaip, tas pokalbis trečiakursį sudomino. O kodėl neįsiveržus į svetimą vakarėlį? Jis atidarė duris ir įėjo. Čia gal koks varnanagių susitikimas? Viena buvo Margareta Ganė, su kuria neperseniausiai susipažino. Kita - Margo Diuken. Jų pažintis įvyko, kai rudaplaukis skaitė laišką, kuris pranešė, jog tėtis mirė ir jį perkelia gyventi į vaikų namus. O trečioji mergina buvo... Kota?! Varnanagis išplėtė akis. Nežinojo ar įeiti ar išeiti (kas įrodytų, kad jis pasidavė). Todėl jis padarė kvailiausią dalyką kokį galėjo padaryti - nuėjęs apsikabino Margo ir šnypštelėjo jai į ausį:
- Vaidink. - O tada garsiau ištempdamas pirmą „a“. - Laaaabas.
- Labas ir tau, Margareta. - šyptelėjo jis.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Margo Diuken Lapkričio 03, 2016, 06:18:20 pm
 Ir Margo iš tikrųjų skaitė. Tyliai tupėjo už sunkių smaragdinių užuolaidų ir skaitė puslapį po puslapio. Gal ir nugirdo kokį žodį iš skurdaus mergaičių pokalbio, bet kadangi jis buvo toks skurdus, kad net nebuvo ko klausytis, knyga domino labiau.
 Bet, kai varna jau baigė save įtikinti, kad čia ėjo skaityti, o ne sekė šerkšnotąją baleriną, į šį Dievo pamirštą kampelį atsibeldė dar viena siela. Ir seklės Margo smalsumas nugalėjo. Nemanykit, kad ji pastoviai lenda ne į savo reikalus (nors netyčia taip nutinka gana dažnai), bet galbūt čia užsuko gigantiškas ir pasimetęs koks nors kokio nors pažįstamo gyvūnėlis, tarkim, kad ir naujas Melisos meino meškėnas kurį ji kaip tyčia šiandien gavo ir visai netyčia nenugalėjo milžiniško katino, ir šis pabėgo ištyrinėti visos pilies. Juk, jei tokį pastebėtų varnė būtinai pagelbėtų gaudant. Taip, taip.
 Vos truktelėjus užuolaidas, kad būtų nors kiek geriau matyti, senas surūdijęs karnizas sugirgždėjo, o išsigandusi, kad tuoj ką nors nugriaus ar bent jau sulaužys, Mar suspurdėjo numesdama nuo kelių knygą ir taip sunaikindama savo priedangą. Khrm, tai yra skaitymo vietą.
 Aišku toks žiaurus sunaikinimas neliko nepastebėtas ir mergaitei nė nemirktelėjus viskas pasidarė žiauriai neaišku, nes prilėkęs berniukas parodė tokį gestą, lyg ta užuolaida būtų gadinusi jam gyvenimą, o karnizo išleistas garsas reikštų, kad ji merdi. Suvokusi ko iš jos norima, neatsispyrė pagundai ir viena iki šiol bejėgiškai prie šonų karojusių rankų paplekšnojo per nugarą, atrodo pelėdyne sutiktam taip pat varniui.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kota Lunalight Lapkričio 03, 2016, 06:29:57 pm
- Kota Lunalait, - trumpai prisistatė šioji ir nutūpė šalia mergaičiukės. Šyptelėjusi pirmakursei, ji ant grindų nupaišė mažą rožytę, žiūrėdama, kaip dulkės gumuliukais apipūkuoja jos pirštines, kurių ji tikrai nenorėjo nusiimti, net jei delnai viduje prakaitavo lyg kokioje pirtyje. - Tu iš Varno Nago, tiesa? Mačiau tave per paskirstymo ceremoniją.
Vis tik, kai durys vėl girgždėdamos atsivėrė (o trečiakursės ausys paslapčia vėmė girdint tą garsą) mažoji balerina net nepasuko galvos į duris, mat toji rožyčių paišymas ant storo dulkių sluoksnio atrodė kur kas įdomesnis užsiėmimas. Tik išgirdus ir sėkmingai atpažinus balsą, sidabraplaukė stryktelėjo, apsižvalgė kaip išgąsdintas triušiukas, greitai nusivalė dulkėtą sijoną ir tamsiomis akimis ėmė ieškoti išėjimo, be paliovos vis labiau ir labiau suverždama rausvą kaspiną ant kaklo. Įprastai rausvi trečiakursės žandai buvo paraudonavę lyg kokie du prinokę obuoliukai (sakyčiau pomidorai, bet nemėgstų jų), o pagaliau supratusi kad vienintelės durys kol kas užtvertos, ji mažais žingsneliais keliavo atbulomis, kol atsitrenkė į vos rusenantį židinį.
- Nekreipk dėmesio, šiek tiek šalta, - prisuokė ji Margaretai, nusisukdama į žalių liepsnų pusę ir apsimesdama, kad stiklinė ašarų uždanga ant jos akių obuolių tik dėl dulkės patekimo į akį. Tai yra, į abi akis.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vintė Adamson Lapkričio 03, 2016, 07:16:19 pm
Kotai prisistačius, taip padarė ir pirmakursė:
- Aš Margareta Ganė Riestanosė arba tiesiog Mar, - žodžius kaip žirnius bėrė ji. - Ir taip, puikiai žinau, jog mano antrasis vardas ypač keistas, tačiau laiko atgal neatsuksi ir nepaprotinsi mamos, kad jo neišrinktų. Na, net jei tai pavyktų, esu tikra, jog jos neperkalbėtum, - garsiai svarstė mergaitė. Supratusi, ką pasakė, pakėlė lūpų kampučius, parodydama savo itin dailią šypseną, ir kiek nuraudo. - Taip, esu varnanagė, - į klausimą atsakė ji.
Kurį laiką mergytės tylėdamos piešė ant dulkėto grindinio paviršiaus. Panašu, ši veikla abiems patiko. Margareta kūrė paukščius - vienus tikrus, kitus įsivaizduojamus. Dailininkės gyslelę turėjusi mergaitė žavėjosi šiais oru sklęsti gebančiais padarais, už dieną vieno jų kailyje būtų galėjusi atiduoti viską, ką turi. Deja, tikriausiai, to nepakaktų. Slapčia užmetusi akį į naujos pažįstamos užsiėmimą, Mar nenustebo - Kotos kuriamos mielos rožytės visiškai atspindėjo mergaitės išvaizdą, tikriausiai, ir vidų.
Varnanagės ramiai piešė, kai staiga į kambarį įsiveržė naujasis Margaretos pažįstamas - Kajus. Mergytė nustebo, įdomu, ką jis čia veikė? Na, šiuo metu dėmesį traukė ne vien pasisveikinęs vaikinukas. Kota pradėjo blaškytis it spirgas ant karštos keptuvės. Čia tupėjo, čia vaikščiojo ratais, čia jau prie židinio stovėjo. Mergaitė viską suvertė šalčiui, o galų gale jos akyse pasirodė net ašaros. "Nieko nesuprantu. Kas čia vyksta?", - spėliojo Margareta.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Lapkričio 03, 2016, 10:03:51 pm
Kajus prunkštelėjo.
- Man įdomu, kuris kurio turėtų bijoti? Aš tavęs ar tu manęs? - Jis įkvėpė oro ir tęsė. - Dvi dienas. Aš dvi dienas laukiau kol tu ar kas nors kitas mane iš ten išleis! Ir žinai ką? Galiausiai kažkokia mokytoja, kurios gyvenime nemačiau mane išleido. O po visko nė nepaklausei ar man viskas gerai. Pavyzdžiui aš klaustrofobikas tai man viskas nėra gerai. - išrėkė varnanagis.
O vis dėl labiau už šituos pykčio kupinus žodžius, jis norėjo pasakyti paprastą „Nu pasiilgau aš tavęs“. Bet Andersonas buvo užsispyręs kaip jo tėvas, o šis - tikriausiai labiausiai užsispyręs žmogus visoje planetoje.
- Kaip tau sekasi? Nelabai mačiau, po susitikimo miške. - atsisukęs į Margaretą maloniai pasiteiravo rudaplaukis. Keista kaip jis gali šitaip imt ir persimainyti.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vintė Adamson Lapkričio 04, 2016, 12:03:46 am
Margareta nežinojo nė ką manyti. Kajus kalbėjo apie kažką, ko mergaitė nesuprato. Ji jautėsi it pakliuvusi į žemės drebėjimo epicentrą. Matėsi, jog vaikinui skaudu, šnekėjo jis su nusivylimu, liūdesiu ir pykčiu balse. Tuo tarpu Kota tirtėjo prieš židinį.
Vaikinukui pasiteiravus, žalsvaplaukė atsakė klasikiniu variantu:
- Man sekasi puikiai, ypač patinka naujos pamokos, o ir pažįstamų jau spėjau susirasti, - šiaip ne taip išspaudė šypseną. Nežinojo, reikia Kajaus to paties paklausti ar ne. Įprastu atveju ji jau būtų išsižiojusi kalbėti, tačiau dabar... na, neatrodė pats geriausias metas varnanagio teirautis, kaip jam sekasi. Visgi to nepadaryti būtų taip pat negražu. - O tau kaip einas? - greitai leptelėjo, kol dar nepasigailėjo sprendimu. Nenumanė, laukti atsakymo ar ne.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kota Lunalight Lapkričio 04, 2016, 12:23:09 pm
Kota tiesiog tyliai klūpėjo prie dar rusenančio židinio, šiek tiek siūbuodama pirmyn atgal. Ji nieko neatsakė į Kajaus žodžius, tačiau jie visi smigo giliai į širdį, kaip Sniego Karalienės veidrodžio šukė įsmigo į kito Kajaus širdelę. Tačiau Kotos širdis į ledą nešalo, nors šiuo metu ji visai norėtų, kad ji taip ir būtų padariusi.
Galvoje nesirezgė nė vienas atsikirtimas, mergaitė sugebėjo tik tyliai sušnibždėti ,,atsiprašau", kristalinėms ašaroms riedant jos baltais skruostais. Laimei, jos pirštinės, tos pačios, su širdelėmis ir kažkokiu pūkučiu ties kraštais, buvo iki alkūnų, nors šerkšnas jau po truputį kišo nosį iš po medvilninės pirštinės. Vis stipriau ir stipriau ji veržė tą kaspiną, tačiau skausmo nejuto.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Margo Diuken Lapkričio 04, 2016, 01:08:48 pm
 Knyga gulėjo kažkur prie uždelsto kritimo užuolaidų, o trečiakursė nė nenorėjo apie ją pagalvoti. Dabar mieliau būtų turėjusi dėžę spragėsių, ar porą litrų pieniško kokteilio, negu tą knygiūkštę. O tai gana didelė anomalija, nes varnos niekada nepaleidžia knygų iš rankų, ar bent jau iš akių. Margo ne išimtis, bet stovėdama palyginus nedidelės patalpos pakraštyje, kurios viduryje vyko tikrų tikriausia drama (o joje dar dalyvauja žmogus kurį stalkini), tiesiog negalėjai galvoti apie knygas, kuriose papasakotos istorijos iš vis nežinia, ar tikros.
 O čia dėjosi kažkas tikro ir tikrai įsimintino, ir pagalvojus, kad visai atsitiktinai tapo maža šio spektaklio dalimi (juk tas apsikabinimas buvo provokacija, tiesa?) mergaitė nenorėjo taip lengvai imti ir palikti telemundo presenta sukurio, tad tiesiog spoksojo bandydama susigaudyti kas čia, po perkūnais, vyksta.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Lapkričio 04, 2016, 06:28:41 pm
- Visai neblogai. Sugebėjau nenueiti į nei vieną pamoką. Jaučiu vėl norės antrais metais palikti, bet kaip nors vėl išsisuksiu. Juk aš Andersonas.
Kajus abejinga veido išraiška stebėjo Kotos ašaras. O išgirdęs žodį „atsiprašau“, jis tik sugalvojo kaip bendrakursei atkeršyti. Varnanagis įkišo ranką į apsiausto kišenę ir užčiuopęs akmenuką spustelėjo jį. netrukus pradėjo snigti, visos sienos apledijo. Rudaplaukis atsisukęs į Kotą, nutaisė piktą balsą ir pradėjo priekaištauti:
- Ką tu darai? Ar nori ką nors nužudyti? Pavyzdžiui mane. Taip kaip nužudei savo motiną.
Trečiakursis žinojo, jog taip tikrai sudaužys tos mažos jautrios mergaitės širdį. Po velnių, jam pačiam buvo skaudu. Po šito ne ji atsiprašinės, o atsiprašinėti teks Ksanderiui.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kota Lunalight Lapkričio 04, 2016, 07:21:40 pm
Kota pakėlė galvą. Ji trumpam atsisuko, pažvelgė jau bedvasėmis akimis į Kajų ir vėl nusisuko. Ji žinojo, kad šaltis ne dėl jos.
Vienas.
Pirštai taip stipriai spaudė kaspiną, kad net veidas paraudonavo, po to šiek tiek pamėlsta. Ledas buvo apgaubęs jos pečius.
Du.
Kota ėmė dusti. Oras negalėjo prasiskverbti, o kaspinas skaudžiai raižė jos kaklą. Tačiau ji nesiliovė, rišo kaspiną dar tvirčiau. Juk niekas sidabraplaukės labiau neįskaudins, nei Kajaus žodžiai.
Trys.
Mažas kūnelis susmuko ant žemės. Rankos bejėgiškai nukaro, kaspinas buvo taip stipriai užveržtas, kad net kilpos išsinėrė ir susidarė neatnarpliojamas Gordijaus mazgas. Galiu prisiekti, net kraujas per nubrozdinimą pasiekė dienos šviesą ir dabar lėtai varvėjo mergaitės kaklu.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Margo Diuken Lapkričio 04, 2016, 07:58:55 pm
 Brrr... - nusipurtė vos pasirodžius pirmosioms snaigėms. Sniegas gal ir labai gražus, idiliškas, trapus ir įmantrus dalykas, bet labai jau reikalaujantis šalčio. O šaltį jau galime vadinti Margo priešu numeris vienas. Juk turėjote pastebėti, kad vos užsimenama apie šaltį ir Margo tame pačiame sakinyje, jis būtinai baigsis nepatenkintai.
 -Auč. - sumurmėjo panosėje, kai tuo tarpu per mergaitės nugarą lakstė įkyrūs šiurpuliukai.
 Bet Kotos spalvai tiesiog akyse persimainant varnė ėmė rimtai nerimauti. Bet koks fanas imtų nerimauti, kai jo stalkinimo objektas staiga... Krenta ant žemės?!
 -Neeeee! Nemirk. Nemirk, tik nemirk! - šoko prie snieguolės šaukdama. -Ir man bėdos ir šiaip. Aš gi didžiausia tavo gerbėja! - kaip tikrų tikriausia profesionali beprotė fanė išrėkė, negailestingai draskydama kaspiną. -Atsibusk! Nemirk! - atrodo vienintelė susijaudinusi dėl tokios staigios Kotos pusmirties baksnojo mergaitę pirštu.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Lapkričio 04, 2016, 09:51:36 pm
Kajaus širdį tarsi ledas sukaustė pamačius Kotą susmukusią ant žemės. Pradėjo trūkti oro. Atrodė, jog jis pats tuoj susmuks šalia. Jį vienu metu ir pyktis, ir juokas ėmė žiūrint ką Margo išdarinėja. Ko ta pavartojusi? Kaip morka kokia. Galiausiai Andersonas neiškentęs nuėjo link Kotos ir lazdelės mostu atlaisvino kaspiną. Jis pyko. Labai. Ir ant Kotos ir ant savęs.
- Tai gal nuėjus šok nuo stogo. Ant tokio daikto išvis turėtų būti užrašas „Saugoti nuo vaikų“.
Trečiakursis pajuto šilumą. Bet šioji nebuvo gera. Ji buvo tarsi tamsi, tarsi bloga. Tamsa užpildė kiekvieną jo ląstelę, kiekvieną kampelį. Gėriui vietos nebeliko. Kajus pravirko. Bet po akimirkos ašaros tarsi išgaravo. Akys nušvito raudonai. Ir gyvatė prarijo jo širdį.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kota Lunalight Lapkričio 05, 2016, 11:10:56 am
Ranka sutrūkčiojo ir Kota pagaliau vėl įkvėpė to brangaus deguonies, kurio jau spėjo pasiilgti. Pagaliau, šiaip ne taip atsikėlusi, ji pažvelgė į lubas, iš kurių vis dar leidosi kažkokios snaigės. Bet ne josios.
- Pašyčiau, - prunkštelėjo ji ir snaigės ištirpo net nepasiekusios žemės. Kiek sumišusiu žvilgsniu pažvelgusi į Margo, Kota sunkiai atsistojo. - Tu mano... kas?
Bet vis tik, Kajui, ar tam, kas jo viduje, vėl prabilus, Kota trūkčiodama į jį atsisuko. Jai jau buvo per daug, jis stovėjo ant ribos.
- Gal tu gali nors kartą UŽČIAUPT SAVO SUŠIKTĄ SRĖBTUVĘ?! - ūmiai pykčiai pratrūko ji, treptelėdama koja ir prirakindama jį prie žemės. Lengvu judesiu stumtelėjusi jį prie sienos, ji pritvirtino ir jo rankas prie sienos. - Kas tau darosi? - tyliai sušnabždėjo ji, uždėjusi delną ant jo burnos. Laikinai atėmusi jo galimybę prasižioti, Kota atsiduso, pažvelgusi į jo raudonas akis ir net nedvejodama, sugriebė jį už apykaklės ir perplėśė marškinėlius pusiau.
Suraukusi antakius ji žengtelėjo atgal, drebančiomis akimis žvelgdama į jo raudonąsias.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Margo Diuken Lapkričio 05, 2016, 12:05:59 pm
 -Uh, tas vyšnių kompotas tikai nebuvo pats geriausias pasirinkimas pusryčiams... Turint omeny, kad jis buvo prie Helauvyno likučių kampo. Bet juk koks elfas galėjo jį iš manęs atimti. - garsiai mąstė, suvokusi, kur paliko savo lazdelę, savo būtiniausią ir svarbiausią daiktą, tarsi pačią sielą. Nors pagalvojus, nieko čia stebėtinai keisto. Juk protą jau ne pirmą kartą pameta.
 -Nesvarbu kas aš, svarbiausia tu nenumirei. Galiu autografą? - greitakalbe išbėrė, bet net nespėjus prisiminti, jog neturi nė lapelio, nė plunksnos, baltaplaukė vėl ėmė, ar galbūt pradėjo veikti, lyg ką tik nebūtų dususi.
 Karas tęsėsi, o įtartino skonio vyšnių kompoto prisirijusi Margo nė nežinojo ką palaiko. Turbūt, kaip pats Sneipas, stovi vidury kelio, kad niekas nežinotų kurioje ji pusėje.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vintė Adamson Lapkričio 29, 2016, 10:50:34 pm
  Margareta išpūstomis akimis stebėjo kambaryje vykstančią dramą. Antrakursė nespėjo susigaudyti įvykiuose - štai Kota smarkiai veržia sau kaklą, čia ji, praradusi sąmonę, guli ant žemės, žiūrėk, jau ir kažkokia nepažįstama tamsiaplaukė varniukė atlekia jos gelbėti bei apsiskelbia didžiausia merginos fane, o ir Kajus greit prabyla pykčio persmelktu balsu. Aišku buvo tik... Et, niekas nebuvo aišku!
  Vėliausiai pasirodžiusiai nepažįstamajai paprašius autografo, Margareta pagaliau pabandė įsiterpti:
  - Eee, gal kas gali paaiškinti, kas čia vyksta? - numykė ir nudelbė akis. - Ar tai kažkokia praeities istorija? Kas... Kas turėjo nutikti, kad kitiems leistumėte stebėti tokį reginį, kurį drįsčiau net spektakliu vadinti?
  Vildamasi, jog nepasirodė pernelyg smalsi, Margareta užsičiaupė. Na ir keisti kai kurie mokiniai.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Lapkričio 30, 2016, 06:59:30 pm
Kajus išsivadavo iš ledo. Labai abejotina ar tą padarą tūnantį keturiolikamečio berniuko, kuris tik norėjo būti laimingas, kūne galima vadinti Kajumi. Tai nebebuvo Kajus.
- Aš užčiaupti? Vaikeli, tu norėsi, kad kuo ilgiau kalbėčiau ir tavęs nenužudyčiau.
Vos mostelėjęs ranka, jis prie sienos prirakino sidabraplaukę ir tą priekvaišą. Kambaryje kol kas nepajudinta liko tik šviesiaplaukė 11-12 metų mergaitė. Bet nereikia bijoti, ji irgi bus pajudinta. Tamsiaplaukiui ranka mostelėjus aukštyn šioji pakilo į orą tarsi būtų smaugiama ar kariama. Jos šviesi oda, jau  buvo pamėlynavusi, kai jis sviedė ją žemėn.
- Papasakokit man ką nors iš Hogvartso gyvenimo. Kajukas kurį laiką nuo manęs buvo atsitvėręs, todėl galima sakyti buvau aklas ir kurčias.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kota Lunalight Lapkričio 30, 2016, 07:09:46 pm
Kota susiraukė, skausmui persmelkiant jos nugarą. Tačiau šitai jai nelabai ir rūpėjo. Matot, mažoji baleriną skausmą galėjo pakęsti - tačiau ji nepajėgė stebėti, kaip kenčia kiti. Šitaip prieš akis vartaliojantį jos naująją draugę buvo išties skaudu stebėti, tad vietoj įprastinės baimės, Kotos kūną sustingdė pyktis. Visas jos kūnelis pamėlo, sušąlo ir suledėjo, akys degė mėlyna liepsna, o pati mergaitė tingiai nuslydo siena žemyn.
- Ne, ačiū, geriau jau mirsiu, nei klausysiu tavo balso, - nusižiovavo mėlynoji mergaitė, apžiūrinėdama savo nagus. - Matai, priešingai nei kai kurie mūsų tarpe, sugebu žmonių pasigailėti, - kandžiai šyptelėjo ji, spragtelėdama pirštais. Ledas nušliaužė iki Margaretos ir Margo, paėmė abi varnes ir abi uždarė savotiškame iglu. Juk svarbiausia apsaugoti. - Na, žinai, šventėm, kai tavęs nebuvo, niekas tavęs nemėgsta. Supranti? Netgi tas pats Klastūnynas pradėjo draugiškai su mumis sugyventi, - atsainiai kalbėjo ji, kambaryje pamažu bepradedant snigti.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Margo Diuken Gruodžio 17, 2016, 05:01:47 pm
 Kai neišsimiegi dalykai ima rodytis ne tais, kuo esą. Kartais, kai manai, kad melas yra tiesa, jis ja ir virsta, nors taip ir nėra.
 Margo palietė savo smilkinį, amžinai užšalusiais pirštais. Besijuokianti mėnulio pilnatis. Garsi muzika. Prakąstas moliūginis pyragaitis, kuris nepasirodė toks pat skanus, kaip gražiai atrodė. Ir po jo išgertas kažkokio keisto skonio vyšnių kompotas. Kas buvo šalia? Septintakursiai... Raudonakė užvertė keistai sunkią galvą į lubų slepiamą dangų. Visi žinojo, kad dalis abiturientų tikrai nepraleis progos pasidaryti šventės sau dar linksmesnės. O kai visi jau šėlo, niekam neberūpėjo, kad galbūt kažkas kažkur paliko savo "linksmąją" stiklinę.
 Dalis praeitos nakties buvo išgaravę. Nuotrupos lyg viską būtų stebėjusi iš šalies, tačiau per miglą. Turbūt nusnūdo Didžiojoje salėje. O kur atsibudo? Mergina suraukė antakius. Atsibudo ten pat, o gal net nemiegojo, tačiau elfams renkant sutrintus plastikinius puodelius ir stambius konfeti, o vienam kampe valant vėmalus, salėje vis dar grojant muzikai, o praretėjusioms gretoms toliau šokant varnė atsistojo ir išėjo. Turbūt traukė į miegamąjį, bet nuvargusios (o gal septinto kurso gyvenimo pagrindų ragavusios) smegenys greitai nunešė ją kita linkme.
 Kaip ten bebuvo jaunoji ragana aiškiai prisidirbo, prisidarė gėdos ir kažkur įsivėlė.
 Kadangi kraujas jos sritis (galbūt šį kartą neprisiminkime visų talento smulkmenų) trečiakursė greitosiomis susitvarkė ir grįžo į savo vėžes. Bet štai ji ir vėl įkalinta, tik jau nebe taip metaforiškai.
 -Prašyčiau?! - drįso spiegtelėti, nors nujautė, kad aiškiai čia kažko pridirbo. -Norėčiau būti išleista, nes ko jau ko, bet ledo nemėgstu ir deja, kirvio neturiu. - mergaitė suskato tikrinti, gal vis dėl to lazdelė čia pat. -Ir iš vis, kiek dabar valandų? - kas čia žino, po tokios naktelės galėjai ir visą savaitę praleisti.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vintė Adamson Kovo 21, 2017, 06:34:20 pm
  Margareta bijojo. Jai skaudėjo. Mergaitė nesuprato, kas vyksta. Skausmas. Šaltis. Išgąstis. Panika. Ledas. Baimė. Žaizdos. Ašara.
  Pirmakursė tarsi atsiribojo nuo šios vietos, šių piktų žmonių. Ji plaukiojo neaiškių pavidalų jūroje. Lengvai plasnojo vandens paviršiumi. Buvo gera. Jokių blogų dalykų. Saulė, maloniai kaitinanti odą, gaivus vėjelis, skriejantis šviesių plaukų galiukais...
  Bet išties Margareta buvo čia, šioje žiaurumo prisotintoje patalpoje, kur nebesuprato, kokių įvykių liudininke yra. Nebesuprato, kaip ir kodėl čia atsidūrė. Nebesuprato, ar tai gali būti tikrovė. Galbūt viskas melas, ir ji ne čia, kelionmilčių kambaryje, gal ji ten - jūroje. Ak, kaip to norėjo.
  Nebegalėjo. N e b e g a l ė j o.
  Putlios lūpos švelniai prasivėrė, ir Margareta pradėjo klykti.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Stefanas Andersonas Birželio 05, 2017, 10:05:38 pm
Jis karčiai nusijuokė.
- Pasigailėti? Kam man kažko pasigailėti, kai galiu nužudyti. Tu nesupranti, ledine mergyte. Aš grįžau keršto. Jūs manimi atsikratėte, tai dabar aš atsikratysiu Hogvartso. Jei negrįšiu šiandien, grįšiu vėliau. Kajus tam gimė. Kad būtų indas. O jūs gimėte tik tam, kad mirtumėt. Jūsų nuostabus trejetas mirs šiandien, kiti kitą dieną. Nejau yra skirtumas. Kaip ten sakoma? Ak. Mirk šiandien, nes rytoj brangs laidotuvės. Darau jums paslaugą.
Tamsos Valdovas ištraukė burtų lazdelę, ketindamas ištarti lemtingus žodžius. Bet pažvelgęs į Kotą pajuto kažkokį keistą jausmą, kuris trukdė jam ją nužudyti. Kajus.
- Kajau, ramink savo hormonus. Ji tavęs nekenčia. Įsivaizduoji, jis, vargšelis, taip tave myli, kad net aš jaučiu kutenimą.
Kažkur toli, netoli pasigirdo klyksmas. 
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 02, 2017, 10:28:17 pm
Tai buvo spontaniškas, jokios prasmės ir logikos neturintis planas. Po motinos žūties, jaunėlės sesutės dingimo, Ravenas von Sjuardas ne itin pasikliovė savo vampyriškomis smegenimis. Apskritai, nelabai mąstė, tiesiog atlikinėjo veiksmus ir tiek. Tokia pati situacija ir dabar vyravo- keturiolikmetis įžengė į pamirštąjį (Ambridž dėka) Kelionmilčių kambarį, nė nesusimąstęs ką čia veiks.
Durys trinktelėjo ir pakilo dulkių guotai mikliai naikindami švaraus, bet pridususio deguonies gurkšnius. Dvynys nusičiaudėjo dešine ranka perskirdamas orą, lyg tikėdamasis, kad šitai panaikins nešvarumus. Apsidairė, tačiau pati aplinka nepakėlė ūpo, greičiau it kotas kirvio geležtei pritiko. Dulkinas su apsilupinėjusiomis, nublukusiomis sienomis, tvankus ir smirdantis milteliais, kuriais ir buvo pavadinta patalpa. Palubėse, atidarytų durų sukelto gūsio lingavo tik vienas iš trijų besilaikantis šviestuvas, tačiau neįjungtas. Rodos ir jis tuoj nutrūks. Nutrūks ir mirs savo daiktiška mirtimi. Berniukas užvertęs galvą, įbedęs akis į tąjį besilaikantįjį palubėse, trokško, kad ir jo pačio gyvenimas taip pasibaigtų kaip ir buvusiųjų šviesos nešėjų. Tiesiai ir greitai. "Tiesiai ir greitai"- visai panašiai kaip Aliaska Jang pabaigė savo gyvenimą. Tik čia nebuvo nemago sugalvota realistinė istorija, o magijos kupinas pasaulis, kur vargu ar taip ramiai mirsi.
- Norėčiau kartu su jumis būti. [i[Mama. Sese. Kodėl jūs mus palikot?...[/i]- nedrąsūs, tylūs žodžiai patapo mintimis, uždarytomis būsimo ketvirtakursio makaulėje. Liūdesys ir sielvartas sukaustė kūną, tačiau didelių pastangų dėka, niekas neįsiveržė laukan. Vampyro jauniklis patempė lūpą, bet nepravirko- tiesiog apsisuko ir bato galu uždarė duris sau už nugaros. Negarsus trinktelėjimas nusirito tvankiu kambariu. Akimirka ir įsivyravo tyla, tik girdėjosi Raveno kvėpavimas.
Kodėl jūs mus palikot?- minčių klausimas nepaliko ramybėje,- Kodėl mane, Fasirą ir tėtį? Juodaplaukis begarsiais žingsniais nužingsniavo link langų ir mikliai šiuos atidarė. Vakaro vėsa pasiekė patalpą, o berniukas atsiduso. Žvilgtelėjo į visus tris nesikūrianančius židinius, bet pilnus pelenų. Negyvomis akimis. Bejausmėmis. Neturėjo jokio noro apsimetinėti, kad viskas gerai. Arba beveik. O po to Ravenas sudribo ant artimiausio krėslo, ranka pasirėmė veidą ir žvilgsnis dar labiau apsiblausė.
- Aš taip jūsų pasiilgau...
Minutės ėjo, praėjo penkiolika, pusvalandis, jaunasis von Sjuardas taip ir nepakilo. Sėdėjo ir spoksojo į vidurinįjį židinį. Kartais žvilgsnis nuklysdavo ir prie pilno indelio su kelionmilčių milteliais. Aš niekur nenukeliausiu- ir akys nukrypdavo vėl į židinį. Pajudėjo tik tada, kai pajuto, kad tirpsta sėdimoji. Pasimuistė penkias sekundes ir vėl liko drybsoti kaip anksčiau. Pakeitė tik rankų padėtį- šias susinėrė ant grifiška uniforma papuoštos krūtinės. Ir viskas pasikeitė. Berniukas iš pykčio suspaudė kumščius, sukando dantis ir veidas persikreipė. Nepajuto kaip pradėjo urgzti. Urzgti ant to, ko net nebuvo čia. Ant to, kas nužudė Ravenui brangius žmones. Rodos, akimirka ir būsimas ketvirtakursis auksaakis pasius pagautas pykčio priepuolio, bet puikiai vampyro ausiai girdimas kranktelėjimas sustabdė pašėlsiantįjį.
"Vyruti, nervus į konservus suvarei?"
Huginai...
Varnas mintyse išgirdęs savo vardą pakreipė juodaplunksnę galvytę,- "Ko?"
Tu nesupranti! Ir užknisi. Jie nužudė mano mamą. Dabar jos vietą užėmęs kažkoks lotynpalaikis idiotas! Jų dėka dingo mano sesutė Solveiga. Aš turių teisę nekęsti ir pykti!- Raveno mintys susijaukė, o varnas, mintimis susietas su Soreno sūnumi, susigūžė nuo to neapykantos perkreipto minčių tono. Paukštis lyg sutikdamas kaukštelėjo snapu ir suplansojęs sparnais nulėkė link šeimininko. Atsitūpė ant dulkino krėslo ranktūrio, norėjo jau kažką sakyti, bet vampyrėlis alkūne nubaidė draugą. Šiandien tikrai jam buvo prasta nuotaika. Huginas supratęs, kad nieko nepeš nusplasnojo ant artimiausio krėslo. "Aš tik norėjau, kad nustotum ne laiku pykti. Paraką pasilaikyk mūšiui.- tačiau Ravenas nesiklausė. Surūgęs kiurksojo spoksodamas į grindis.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 02, 2017, 10:29:16 pm
Garsūs ir skubūs žingsniai aidėjo koridoriumi, vedančiu link kelionmilčių kambario.
Tikiuosi ten nieko nebus.
Iš šešėlių, šturmuojančių neapšviestas koridoriaus atkarpas išdygo aukštas juodaplaukis siluetas, ant peties pasikabinęs suglebusį, aptrintą odinį krepšį. Džeimsas primerktomis akimis nardė po kiekvieno ant sienos pakabinto paveikslo turinį, po kievieno koridoriaus kampą, lyg bijodamas, kad visa aplinka neatitaisomai užminuota. Jautėsi kaip pelė, sekama milžiniško, aršaus katino. Septyniolikmetis irzdamas sugriežė dantimis ir paspartino ir taip jau greitą žingsnį. Tikslas išoko prieš akis, taip gerokai apramindamas vaikiną. Ūmiai atidarė duris, plačiais žingsniais įskridamas į patalpą. Šios vėl griausmingai užsidarė. Vos neužduso nuo nelaukto dulkių ir tvankaus oro mišinio. Net ir atidaryti langai nieko negelbėjo. Dar labiau susiraukė nepatenkintas, dygiu melsvų akių žvilgsniu skenuodamas seniai naudotą patalpą. Apsilupusios, kažkada buvusios žalios sienos, nutrūkę šviestuvai, apgailėtinos kokybės paveikslai nekėlė jokio geresnio ūpo reitingų. Kambaryje buvo ne itin šviesu, bet ir ne tamsu - pasėkmės besileidžiančią saulę užgulusių storų ir basiai irzlių debesų, nepraleidžiančių nė trupinėlio saulės šviesos. Tačiau, visgi, patalpoje susidarę šešėliai neleido geriau ištyrinėti kambario, kaip ir pastebėti krėsle sukritusios žmogystos, o šalia ir varno. Juodaplaukis nieko nelaukęs, akimirksniu atsidūrė prie viduriniojo židinio per kelis metrus. Iškart iš kelioninio apsiausto kišenės susižvejojo ištikimąją juodalksnio lazdelę. Ją nukreipė į židinio ertmę.
Incendio,- mintyse ištartas burtažodis privertė burtų lazdelės galiuke suformuoti mažą kibiršknį, kuri staigiai peraugo į galingą žaižaruojančią liepsną, nulėkusią židinin. Raudonai gelsva su mėlynais apvadais ugnis įžiebė prietemose šviesą, suteikė šešėlius. Ant grindų atsirado nutįsę, bet susikertantys tarpusavyje. Du žmonių. Vienas varnos. Džeimsas lėtai pakėlė galvą ir nuostabos pilnu veidu atsigrežė į surūgusį auksaakį vaikinuką. Sutrikęs pakėlė antakius. Nei kvapo, nei kitų egzistenciją pranešančių rodiklių, taip gerai jaučiamų antgamtikams, nepajuto. Jautėsi kaip žmogus. Klausa kažin kodėl užgulusi, uoslė taip pat. Supratęs, kad priešais sėdi tiksli Soreno von Sjuardo (kas reiškia- prieš jį vampyro jauniklis) tik jaunesnė kopija, širdį suspaudė kažkas panašaus į užuojautą. Kuris čia? - sudvejojo tyliai. Iškart suprato, kad tai vienas iš profesoriaus dvynių sūnų. Vienas iš tų, kuris kenčia dėl septyniolikmečio problemų. Visi žinojo, kad buvo nužudyta eliksyrininko žmona, kad dingo jaunelė, kurią visi laikė negyva. Tik vienetai žinojo, kad Džeimsas susijęs su nelaimėlių žudikais.
Už ką man tokia lemtis?...
- Ką čia veiki? - nedrąsiai, abejodamas savo poelgiu paklausė Grifų Gūžtos, bendrakoledžio bernioko,- turėtai tupėti bendrąjame kambaryje,- tvirčiau užbaigė sukąsdamas dantis. Velnias, jis neturėtų čia būti,- net ir su Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus apsauga jautėsi netvirtai. Dvejojo. Sunėrė rankas ant krūtinės įbesdamas nieko gero nežadantį žvilgsnį į keturiolikmetį.
- Beje, nemanau, kad gera idėja trainiotis vieniems, tokiems mažiams kaip tu,- visiškai ignoravo faktą, kad visai neseniai su to "mažiaus" tėvu žaidė žodžių karą. Tiesiog jam reikėjo tuo vampyrėliu atsikratyti. Nieks neturi žinoti kur jis keliauja. Meluoti, o po to peršokinėti į kitus židinius neturėjo laiko,- sklando gandai, kad vėl atidarytas Paslapčių kambarys. Nebijai, kad tave pričiups koks Voldemortas ar basiliskas?
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 02, 2017, 10:29:53 pm
Jo apgailėtiną, beprasmį savęs graužimą pertraukė antros būtybės atsiradimas kelionmilčių kambaryje. Ravenas nerodymas nė kruopelytės dėmesio, toliau spoksojo į nevalytas grindis. Tik gailiai atsiduso, vos žingsniai priartėjo prie jo. Na va, atėjo manęs išsivesti. Turbūt tėvas pasirūpino, kad neslampinėčiau it vaiduoklis. Bus koks šeimos pokalbis ar koks velnias... Huginas, tupėdamas ant kito šalia esančio krėslo ranktūrio, pašiaušė juodas plunksnas ir kimiai, perspėdamas sukrankė. "Ugnis! Nepažįstamasis!"- tarsi sakė jis. O paukštis abiejų baisiai nemėgo. Dar labiau, nei jo kenofobikas šeimininkas tuštumos. Vampyro jauniklis darsyk atsiduso, kone demostratyviai, dirbtinai. Į židinį plūstelėjo bežodžiais kerais iškviesta ugnis, šios kvapas sudirgino antgamtiko uoslę. BAM ir atsirado šviesa, šešėliai. Dar labiau išryškėjo atėjusiojo siluetas, nors pastarąjį ir taip gerai matė akies krašteliu von Sjuardas. Atsiradęs abejojantis balsas privertė trumpam pamiršti savo bėdas. "Tai jau šis tas" - palengvėjo Huginui, mintimis susietam su Ravenu, visai kaip Sorenas su Spaiku, voru paukštėda.
- Sėdžiu. Galvoju. O ką gi turėčiau veikti daugiau? Melstis? - pakėlė akis ir sutiko atėjūno melsvąsias. Susiraukė pastebėjęs šmėstėlint užuojautą. Tačiau kažkas nepažįstamąjame vertė jaustis grifui nejaukiai,- ne, neturėčiau. Dar ne komendato valanda,- ir tik dabar suprato, įžvelgė tame griežtame veide, kad jo egzistencijos čia niekas nesitikėjo ir niekas netroško,- o tu? Ką tu čia veiki? - naiviai paklausė, nors sąžinė, o gal ir Huginas pasivadines sąžine, sakė, kad tvirtos išvaizdos, kelioniniu apsiaustu apsirengusi būtybė, kurios rasės negalėjo identifikuoti (kvepėjo nei kaip žmogus, nei kaip antgamtikas, greičiau kaip beveik pradėjęs sirgti ligonis), nesileis į savo žingsnių smulkmenas pirmam pasitaikiusiam. Vaikinukas susidomėjęs stebėjo vyresnį juodaplaukį, berods abiturientą. O tuo tarpu varnas nepatenkintas kito buvimu, šį varstė tokiu pačiu žvilgsniu kaip ir atklydėlis. Iš tai, kaip pastarasis apsirengęs, varno vardu pavadintas berniukas negalėjo spręsti iš kurio koledžo anas ęsąs. O tuo tarpu šiam, jis- aišku kaip dieną. Velniškas panašumas į Nuodų ir Vaistų profesorių, Grifų Gūžtos uniforma... ko norėt.
- Beje, nemanau, kad gera idėja būsimus ketvirtakursius vadinti mažiais,- pasivogęs keliauninko stilių, kuriam tikrai priklijavo Klastūnyno koledžą, ir ryškiai įsižeidęs auksaakis ėmė varyti,- be to, aš Ravenas von Sjuardas,- tikėjosi, kad jo pavardė padarys įspūdį vyresnėliui, o ir žinia, kad gali apskųsti tėvui, Nuodų ir Vaistų ekspertui, apie neleistiną veiklą, turėtų atbaidyti juodaplaukį šaipytis, bei elgtis storžieviškai. O jo atsiradimas čia, su kelioninu apsiaustu, leido tokią veiklą priskirti. "Dabar panašus į Smirdžių. Tik kad juodaplaukis. Tikėkimės, kad Mirties valgytojų neatves. Kas gi ketina keliauti vakare? O ypač tokie kaip jie?..."- varnas pakreipė galvą ir vis dar šiaušė plunksnas. Taip norėjo iškapoti tam vaikinui akis, bet suprato- pats dar labiau nukentės.
Kokie jie?- nesuprato grifiukas.
"Panašūs į nusikaltėlius, Ravenai. Po netekčių rimtai tu atsisveikinai su protu. Ir savim. Nebesi į save panašus, berniuk. Kur tavo įžvalgumas?"
Aš ne Solveiga - ir nutraukė minčių pokalbį.
Ravenas sukluso išgirdęs mėlynakio lūpas minant "Paslapčių kambarį"- pats tokius gandus irgi girdėjo, bet tolesnės šnekos apie Voldemortą ir basiliską, gandus pavertė pasakėle, idant aukštesnio kurso mokinys atsikratytų kliūtimi,- nesąmonė. Voldemortas sunaikintas, o basiliskų daugiau nėra,- kažkaip įsitikinęs šnekėjo. Ir dabar suprato, kad atėjūnas, ne jo tėčio siųstas žmogus, visgi, jeigu norėtų pasikalbėti, pats atneštų savo sėdimąją. O kažkas pavojingo, net jei ir to aiškiai neparodė.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 05, 2017, 07:40:33 pm
Mažylis buvo užsispyręs ir įžeidus vampyriukas, neužsikabinęs pusies tiesos turinčia pasakėle.
Jei ik žinotum, kad Voldis iš tikrųjų gyvas.
Dėl basiliskų nieko nežinau.

Pašaipiai šyptelėjo.
- von Sjuardas? Žinau. Vien iš snukio matosi. Nesiparink, nieko tu man blogo nepadarysi, savo tėveliu nepagrasinsi, - grifioko tonas lengvai davėsi skaitomas giliau. Žingsnį žengė nuo židinio. Bent jau sėdynės neketina nudegti,- Ooo.... Taip jau yra, kad mūsų pasaulis pastatytas ant gandų. Nežinai, kas pramanas, o kas tiesa,- nusimetė krepšį nuo pečio ir per kelis uolekčius tolėliau nusviedė nuo židinio. Nuorūkų irgi nenori. Sulenkė kelius pritūpdamas. Dabar vaikinų akys buvo viename lygmenyje.
- Taigi. Ravenas,- nemaloni žodžių pauzė. Kelias akimirkas tiesiog vąrstė vienas kitą piktokomis akimis,- O aš Džeimsas Greywindas. Užuojauta dėl šeimos,- sausai, bet sunkiai išspaudė. O ir viskas nuskambėjo pernelyg dirbtinai. Nebuvo pratęs reiškti užuojautos, bei panašių jausmų. Geriausiu atveju ta užuojauta buvo pakeltas tonas ar smūgis į veidą. Sunkiai pakilo, išgirdo kaip kelių sąnariai aimanuodami sutraškėjo ir nusprendė.
Dabar tinkamiausias metas,- suvokė. Lazdelės galiuką nežymiai pajudino, kelionmilčių kambarį užburdamas garso nepraleidžiančiais kerais. Nors ir kaip nenorėjo taip elgtis, nenorėjo kristi dar žemiau, o iš vis labiausiau paniškai bijojo mirti. Trūksmingai įkvėpė švaraus deguonies it dusdamas. Tačiau privalėjo,-Atleisk man, Sorenai. Niekada tau nelinkiu blogo.
- Du. Dabar dar vienas,- iškošė pykdamas ant savęs,- miegok ramiai, Venai!- paskutinius žodžius tiesiog išrėkė.
Ir puolė. Manė, jei puls atvirai, berniukas spės pasprukti, o kai kuriems pašaliniams neatrodys, kad pats juodaplaukis savanoriškai atsisakė ne tik Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus skirtos užduoties, taip protestuodamas.
Kokio velnio papuoliau į Grifų Gūžtą, jei net bijau mirti? Man net Klastūnynas tiktų labiau...
Palinkęs nespėjusį atsitokėti Raveną griebė už uniformos atlapų, sukosi dešinėn ir stumdamas pargriovė keturiolikmetį adarų langų pusėn. Staigiu judesiu pakėlė juodalksnio lazdelę, žyminčią jo būdą dar prieš girto tėvo smurtą, kurį patyrė maždaug būdamas dvylikos, ir įgudusiais riešo judesiais paleido bežodžių kerų pliūpsnį. Pirmieji nuskrido paralyžiavimo, o antruosius nulenkė pasirodžiusio varno pusėn. Sugriežė dantis pastebėjęs atidarytus langus- šiuos greitai, bet triukšmingai uždarė. Liko tik vienas išėjimas- durys. Ir tik per taramąjį Džeimso lavoną. Mintys ir abejonės sukosi kaip pašėlusi karusėlė: galvojo paleisti, galvojo sučiupti ir pristatyti gyvą. Vaiko krauju tikrai nesiteps. Net ir jis, jei ir kitų akyse atrodo kaip būsimas ar esamas nusikaltėlis.
Dar vienas mostas ir ugnis židinyje užgeso. Atslinko prietema, saulės jau beveik nesimatė. Jos jau nebuvo.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 05, 2017, 08:23:30 pm
Vampyro jauniklis sėdėjo ir sprogo iš pykčio tam abiturientui, taip įžūliai kalbančiam. Neapkentė tų, kurie jautėsi už kitus viršesni, nerodė nė suknistos pagarbos. O pastarasis vos ne taip elgėsi. Kad tik Ravenas žinotų, kad pats Džeimsas, būdamas ketvirtakursiu, tokias auksaakio Soreno ir Natalie (amžiną atilsį jai) sūnaus mintis išsakė garsiai Junko Enoshimai, arba kitaip- Karasunai Mei(amžiną atilsį abiejoms), per tąją Kerėjimo pamoką, kur ir susipažino su Veno netikrąja seserimi Beatriče Georgiana Riddle. Gyvenimo ironija.
- Neke,- ir nutrūko. Džeimsas Greywindas - pagaliau sužinojo mėlynakio atėjūno tapatybę - pareiškė užuojautą, kad ir kaip ji dirbtinai, skurdžiai nuskambėjo iš ano lūpų,- nereikia man t-
"Būsimas abiturientas. Iš Grifų Gūžtos".
HUGINAI! NEPERTRAUK-
"Girdėjau, kad nėra itin maloni asmenybė".
Matau, blin,- nusikeikė kaip Grifų Gūžtos vadovas. Suvokęs, kad jo nepertraukė, mintyse tarė:
Ačiū, kad neper-.
"Turėtum jo saugotis"- varnas sukaukšėjo snapu, vis nenuleisdamas varniškų akių nuo kito grifo.
O, Odinai švenčiausias! Kaip tu taip sugebi?!- kiek neįtikinimai pasibjaurėjo atsisukdamas į augintinį. Bet šis apsimetė nepastebėjęs draugo perkreiptos fizionomijos. Rodos, draugai visai pamiršo juos supančią aplinką- tik šūknsis tuodu pabudino- berniukas sutrikęs nespėjo pašokti, persiversti kūliais, pasinaudoti vampyriškais gebėjimais, o jau septyniolikmetis jį tvirtai laikė už atlapų ir sviedė. Sugebėjo alkūne užkabinti židinio atbrailą, ranką persmelkė maudimas, o skaudus dribimas ant nugaros iš vis sumušė topus. Spėjo tik išsiimti lazdelę, o jau teko virsti ant šono, kerai pralėkė vos per plaštakos atstumą nuo veido. Ravenas krūptelėjo, baimė ir panika užvaldė kūną. Širdies ritmas pagreitėjo ir tokia šūdina situacija iškvietė kraujo troškimą. Nerimas virto maloniu, maloniai nervs kuteninančiu jausmu- nebe reikalo mėgo ekstramalią, pavojingą veiklą. Burnoje prisikaupė sielių ir išiepęs dantis suurzgė. Na ir kas, kad keturiolikmetis, bet jauniklis, normaliai nevaldantis prigimties.  Tai jau šis tas. Pašoko, akies krašteliu pamatė kaip Huginas, jo ištikimasis varnas, atlėkė prie Džeimso baisiausiai klykdamas, nagais ir snapu bandydamas iškabinti akis. Antrieji kerai irgi prašovė pro skraiduolį. Ravenui, pavyko vampyrišku greičiu išvengti dar kelių burtažodžių. Protas aptemo, išmetė nereikalingą medienos pagalaitį iš rankų, net nebandė viso to stabdyti. Vien dėl to, Huginas pradingo. Jis pyko. Troško kraujo, troško kažkaip atkeršyti už motinos ir sesutės mirtis. O didžiausį džiaugsmą teikė tai, kad užuodė priešininko baimę. Palaimingai įkvėpė to nuostabaus kvapo, suurzgė ir šoktelėjo priekin, nagais kabindamas dabartinio šeštakursio dilbį. Aštrūs, antgamtiški nagai be vargo perdrėskė rankos odą, pasipylė kraujas, o džiaugsmas užpildė krūtinę. Net nepastebėjo užgesusio židinio ir atslinkusios tamsos.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Džeimsas Greywindas Rugsėjo 11, 2017, 07:10:52 pm
Taigi. Padarė. Tačiau tik dabar, dar realiau suvokė su kuo susidūrė- išsikasė duobę, o dabar tereikia tik užsikasti. Jis kovoja su vampyro jaunikliu. Vaikis pašėlo, o tai tik dar labiau privertė įslinkti baimę- tokią stingdančią, kad teko prisiminti kaip kvėpuoti.
Vampyru aš tikrai nenoriu tapti. Jų ir taip dabar prišikta visuos kampuos. O nieks nenori dar vieno su pačiuožusiu stogu, -skubiai sudėstė "paskutinį" išisireiškimą mintyse. Su spėjusiais iš baimės suledėjusiais pirštais tvirčiau suspaudė lazdelę, kiekvieną tinkamą minutę laidydamas užkeikimus ir kitus kerus. Tamsoje buvo sunku orientuotis, nebe reikalo pirmieji dveji kerai pralėkė pro šalį, kad ir kokią patirtį turėjo. Bent gerai, kad puolęs varnas, kažkur prašapo- nebegirdėjo krankimo ir sparnų plasnojimo. Vieną akimirką tiesiog stovėjo alsuodamas, o kitą, iš šešėlių išniro Ravenas. Dešinį dilbį perskrodė skausmas, žudantis visus nervus. Tik atšokęs suprato, kad vampyras jį kabino. Rodos, širdis nusirito į kulnus. Kraujas ėmė kapsėti ant grindų, gertis į drabužius. Su skaudančia ranka pakėlė lazdelę, sušvokštė kerų pavadinimą. Kas vyko toliau, atmintyje liko žioėti nemaloni skylė. Skausmas su baime susiplakė į vieną, rūkas aptraukė akis, o smegenys vargiai ką beprisiminė užfiksuodamos įvykius. Prisiminė, kaip savosiomis rankomis nusuko Raveno varno sprandą, kaip spurdantis, kranksintis kūnelis suglebo ir užbaigė savas dienas gindamas savo šeimininką. Patį šeimininką sugebėjo supančioti kerais, atiimti klausą, regą ir gebėjimą judėti. Kaip vėl įžiebęs ugnį židinyje, metė kelionmilčių miltelius ir pasigriebęs Raveną, bei pasičiupęs savo numetą krepšį, pasileido į ugnį, teištaręs vieną vienintelį žodį- "Londonas". Suvokė kur esąs tik tada, kai kelionė židinių tinklu pasibaigė ir atsirado atokiame Londono taške. Lietus permerkė iškart, o vaikinas sugriežė dantimis dėl visų priežasčių.
Hogvartsas liko toli už nugarų.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vintė Adamson Kovo 05, 2018, 01:32:13 am
  Palengva geso šviesos; ore sklaidėsi vakaro vėsa. Dauguma Hogvartso gyventojų jau klajojo sapnų karalystėje. Tik ne Hubertas. Savo rankose tvirtai suspaudęs pergamento lapą bei parkerį, jis tykiai sėlino koridoriais, ieškodamas kokio atokaus kampelio, kuriame galėtų parašyti laišką mamai. Pastarąją vos pavyko įkalbėti leisti sūnui keliauti į burtų ir kerėjimo mokyklą, tad tą trapų sutikimą lydėjo daugybė sąlygų. Tarp jų - kassavaitiniai rašteliai. Jei vienas toks moters nepasiektų per parą nuo sutarto laiko, ši pati atvyktų į pilį įsitikinti, jog berniukui viskas gerai. Situacija buvo rimta. Tai suprasdamas, neretai laiškus garbanius siųsdavo net dažniau nei būtina.
  Tamsoje išvydęs medines duris, pernelyg ilgai nesvarstė bei įsmuko vidun. Apsidairęs bei išvydęs keturis židinius, iš kurių, beje, vienas buvo degantis, trylikametis suprato, kad atsidūrė kelionmilčių kambaryje. Tebūnie. Nelabai jam aplinka ir terūpėjo. Patalpos kampe pastebėjęs kiek išklerusią, tačiau liekną varniaus kūną gebėsiančią išlaikyti kėdę, nutempė baldą arčiau ugnies. Vis jaukiau. Patogiai įsitaisęs, Hubertas ėmėsi darbo. Norėjo kuo greičiau pabaigti, mat ryte laukė koledžo susirinkimas.

Citata
Brangioji Madlina,

man viskas gerai. Esu sotus, sveikas bei

  Suglamžydas lapas nuskriejo į kitą kambario kampą. Berniukas negalėjo tęsti rašymo, nes nė vienas išraitytas žodis nebuvo tikras. Į moterį buvo įspėtas nesikreipti „mama“ dėl galimo susekimo pavojaus, o ir gerai jis toli gražu nesijautė. Pilvas gurgė, mat vengdamas komunikavimo su žmonėmis Hubertas praleido vakarienę, taip pat perštėjo sumušti šonkauliai ir... ką jau kalbėti apie faktą, kad jis kone išraižė „laimingas“. Kaip absudriška. Nors puikia suprato, kad rytoj visgi privalės prisėsti bei sukurpti melagingu pozityvumu grįstą laišką, šiandien nusprendė pasistengti visa tai pamiršti. Betiksliai spoksoti į sieną ar dar ką. Žodžiu, užsiimti tikra keistuoliui priderama veikla.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Kovo 14, 2018, 08:21:22 pm
Elė vaikščiojo vienišais Hogvartso koridoriais. Ji buvo apsivilkusi paprastą juodą tiulinę suknelę, o plaukus buvo užsikišusi už ausų. Varniukė tikėjosi rasti nelankomą vietelę ir sau į valias prasidainuoti.
Užlipo laipteliais ir tyliai ėjo šešėliuose, kol sustojo priėjusi duris, kurios šaukte šaukė užeiti. Pati nesuprato, kodėl jos taip ją traukė, tad tiesiog jas pravėrė ir šmurkštelėjo vidun.
Pasitaisė ir jau ruošėsi susirasti patogią vietelę ir dainuoti, kai netikėtai sustingo. Pamatė žmogaus siluetą, kažką bandantį rašyti. Po akimirkos žmogus suglamžė lapą ir nusviedė jį į patalpos kampą.
Varniukė pasimuistė ir žengė žingsnį iš šešėlių. Atidžiai nužvelgė žmogų ir silpnai šyptelėjo, nes atpažino tą mielą veidą.
-Hubertas? Hubertas, Hubhub? Nesitikėjau jūsų čia sutikti, ponaiti. Ką tokiu laiku čia veikiate? - teištarė ji, nes norėjo, kad varnius susivoktų, esantis ne vienas.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Vintė Adamson Kovo 19, 2018, 10:07:30 pm
  Išgirdęs pažįstamą balsą, Hubertas sustingo. Lėtai atsigręžęs, išvydo Elę - mergaitę, su kuria vasarą susipažino parke. Tąkart varniukų susitikimas baigėsi neįtikėtinai nejaukiai; garbanius išsigando, jau pats nebežino ko, ir pabėgo. Todėl dabar, čia apsireiškus trumpaplaukei, jo skruostai tuojau užsiplieskė raudoniu.
  - Aa, taip, Hubhub, o jūs, jei neklystu, būsit Elė, - pasimuistęs tarė. Viduje jautė nepakeliamą nemalonumą. - Ta pati Elė, - greitai pridūrė, pats nežinodamas tokio bereikšmio patikslinimo priežasties.
  - Na, aš čia, na, e, tik, ee, rašinėju ir tiek, - žodžius kaip žirnius bėrė trečiakursis. - Ir jau turėčiau turbūt eiti, - lėtai pradėjo slinkti durų link, nesulaukęs merginos atsakymo. - Tai buvo labai malonu pasimatyti, ate, - negalėdamas pažvelgti į ketvirtakursės, kaip jau buvo išsiaiškinęs, akis, sumurmėjo.
  O tuomet padarė tai, ką mokėjo geriausiai, ką darė visą gyvenimą ir ką mama liepė rinktis pirmiausia bet kokioje situacijoje. Pabėgo. Kalbėjo moteris gal ir apie tėvo keliamą pavojų, tačiau tamsiaakiui velniškai reikėjo valties, todėl į šiuos žodžius įsikibo it į ją skenduolis.
  Lekiant tamsiais Hogvartso koridoriais, jo širdis kėsinosi iššokti iš krūtinės.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gruodžio 30, 2018, 03:04:05 pm
Girgžtelėjo durys ir nykštukai, siaubo apimti tučtuojau metė darbus šalin ir puolė slėptis. Kitaip nei namų elfai, nykštukai baimės sukaustyti žvelgė kaip stora knyga dungsteli ant krėslo, o rudaplaukis berniukas su Švilpynės uniforma pasiražė, tarsi būtų keliavęs šešias valandas be pertraukos žiobarų atobusu.
Kajus pramankštinęs pečius susiraukė.
-Ei, nykštukai, man buvo pasakyta, kad turiu jums padėti,- tarė, nesuprasdamas kur pastarieji pasidėjo.
Apsidairė į šonus, apsižvalgė po krėslais, po įvairias nišas, užvertė galvą, pasidairydamas ar ant lubų kažkas kažkaip neprisilipino.
Ne, niekur tų nykštukų nebuvo.
Kajus sunerimo. Nykštukų nėra, dovanos yra... Kas čia vyksta? Pala...
Kajus dar sykį užvertė galvą ir nustėro iš nuostabos.
Keturi nykštukai, kiek ir buvo galima tikėtis šiame kambaryje, sėdėjo ant šviestuvų. Vienas jų nekaltai nusišypsojo.
-Labas.
Ir šviestuvai nutrūko.

Kajus apsvaigęs papurtė galvą. Akyse kambarys dvejinosi, skaudėjo sėdimąją.
Ketvirtakursis nieko nesuprato. Kas nutiko jam?
-Mmm....pone švilpi?- kažkas jį baksnojo.
Kajus dar sykį papurtė galvą ir pabandė susikoncentruoti į vaizdą.
Gėda ir baimė pradėjo jį smaugti.
Kambario centre gulėjo šviestuvų duženos, o dovanėlės... jo visos buvo prasmegusios tose duženose.
Kajus nė kiek nenorėjo pagalvoti, kad jos gali būti negrįžtamai sugadintos.
Tuo tarpu keturi nykštukai buvo apsipitę prie jo ir vienas per kitą spygavo, kad tau ne problema, dovanėlės apkerėtos, taip, kad būtų neįmanoma jų sugadinti ir ponaičiui nereikia sielotis dėl to kas nutiko- tai jų kaltė. Per greitai sureagavo į atidaromas duris ir išsigando jo, mat manė, kad tai gali būti ūkvedys ant kurio jau vakar ryte buvo "užsirovę".
Kajus pamojo ranka jiems visiems nutilti.
-Tiek to. Reik sutvarkyti tuos šviestuvus.
Deja, lengva pasakyti.
Kajui skaudėjo sėdimąją, matyt iš išgąsčio šleptelėjo ant sėdimosios, tačiau prisivertė nemalonų skausmą ignoruoti. Praeis, bent jau nesusipjausčiau rankų su duženomis-pasakė sau mintyse, pasigriebdamas burtų lazdelę ir burbtelėjo burtažodį - šviestuvai vėl buvo kaip nauji, o  vėliau jau kabojo palubėje.
Tačiau nespėjus nykštukams pasidžiaugti, Kajus nuėjo pakuoti nė kiek nesugadintų dovanų.
Štai, šio ryto nuostabi nuotaika buvo sugadinta. Kajus pyko ant savęs, kad išsigando. Aš negaliu būti bailiu!- burbėjo piktai mintyse šis, pasiimdamas dėžutę ir dovanų popierių ir varinės spalvos kaspiną.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Claude de Lomenie-Chambord Gruodžio 30, 2018, 08:49:42 pm
Jo mažąjam broliukui, kankinamam slibinraupių, toks ramus snygis patiktų. Jis sakytų:
- Broli, ar pameni praeitas Kalėdas?
- Žinoma,- atsakytų sušiaušdamas glotnius broliuko plaukus, tokios pačios spalvos kaip ir jo pačio.
  - Tada... CHA! - ir tuomet sviestų gniūžtę tiesiai į nosį. Tas mažas kiūtalas mėgdavo tradicijas, o ypač, jei tekdavo galimybė priminti savo egzistencinį būvį. Ir šitaip, smūgis po smūgio ir iki kol Arkadijus neiškeldavo rankų aukštyn, net ir žaisliniai sodo papuošimai - raudonkepuriai nykštukai su varlės - likdavo beveik plikut plikutėliai nuo sniego dingimo žaibo greičiu, kuris virsdavo, kaip netikėta, tomis pačiomis gniūžtėmis laidomomis tai ten, tai šten, lengvai sniguriuojant.
Kokie nostalgiški prisiminimai.
Tingiai snigo ir čia, Hogvartse. Vaikinas nusuko žvilgsnį, pasitaisė geltonai juodą šaliką ir žingsnių aidas atsimušė nuo sienų. Penktadienis. Tylu, dar rytas. Visgi, kažkas žaidė už sienų lauke, kažkas, kaip Arkadijus, slampinėjo su tikslu ar be tikslo. Ideali galimybė tiesiog atsijungti nuo pasaulio ir mėgautis vienatve iki kol prasidės pamokos, suskambės stalo indai Didžiojoje salėje, o pelėdos sušiurens plunksnomis nešdamos rytinį paštą. Jei tik tau nusišypsojo tokia Laimė.
Kajaus makaulę pastebėjo iškart. Užteko minutės.
- Ė, Kajau? - bandė šūktelėti; balsas ištirpo erdvėje nepasiekęs ketvirtakursio. Durų vyriai suskambo ir prefektas dingo už jų,- gražiai gražu,- visai nemurmtelėjimas - suskambo visas aukštas, paveikslas, kybojęs netoli, su klausimu pakėlė antakį. Vaikinas papurtė galvą, kibiais pirštais nukišdamas draugo kvietimą praleisti savaitgalį kartu Kiauliasodyje. Palauks. Dabar kitas reikalas - svarbesnis. Kajau, tiesa? Turiu omeny dovanas ir nykštukus... - vienas ir kitas, trečias ir dar penktas žodis rinkosi galvoje kurpdamas suplanuotus sakinius ką sakys, deja, neliko progos. Nulenkus rankeną, sugirgždėjus medienai, pakvipus kelionmilčiais nepasakė nieko. Vaizdas, jo užteko - Lorijanų vaikis, nykštukai, duženos, dovanos.
- Vajezau, žmogau. Dar gyvs? - paklausė šviestuvams prisilitavus atgal, o jaunesniąjam nukrypavus prie dovanų. Viskas kaip ir aišku, rytas patys žinot kam paaukotas. Jo lūpos švelniai susiraitė į šypseną, kad jei atsisakysi pagalbos, aš tave draugiškai užmušiu, net jei ir neišgirdai pamėkliškai tylaus mano balso. Kaip malonu iš jo pusės.
- Padėsiu, nes šiti židiniai pagal tave tuoj virs drambliais, - su juoku balse tarė paskui save užverdamas duris,- nepyksit? - kepurietieji papurtė galvomis.
Rankose netrukus atsirado mažytė dovanėlė, o apkūnus nykštukas ištiesė vyniojamąjį popierių.
- Dėkui,- linktelėjo pagalbininkui, šiam momentui pavogdamas jo darbą. Magiškasis išsišiepė ir užniūniavo.
Ir visgi, kas tikėjosi tokio ryto?
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gruodžio 30, 2018, 09:30:41 pm
Kajus pakėlė akis nuo pakuojamos dovanos.
-O, labas, Arkadijau,- kiek sutrikęs pasisveikino su septintakursiu. Prefektas kietai suspaudė lūpas,- Gyvs, kaip negyvs,- vyptelėjo šis,- Dar nenoriu dabar mirti. Ką be manęs darytų Švilpynė? - nusijuokė savo skardžiu juoku rudaplaukis ir, užrišęs kaspiną ant supakuotis dovanos, atsisuko į vyresnėlį švilpį.
-Kaip tau rytas? - akies krašteliu pastebėjo, kaip vienas kepurėtasis pakiša jam po rankomis dar vieną nesupakuotą dovanėlę.
-Kas geresnio pas tave? Gal žinai kuo būsi baigęs Hogvartsą? Pasiilgai kvidičo čempionato? Kaip manai, kada baigsim pakuoti dovanėles? Kaip manai, kaip sekasi mūsiškiams pakuojant kitose vietose dovanas? - tamsiaakis giliai įkvėpė,- Gal gali papasakoti apie savo pirmuosius kursus? Man įdomu kuo Hogvartsas gyveno seniau,- ketvirtakursis susiraukė,- Jei mano skaičiavimai neklysta, kai tu buvai pirmame kurse, mano globėjas buvo šeštame kurse.
Jaunasis burtininkas prikando apatinę lūpą. Ne per daug pirmam kartui klausimų? Kita vertus, Wintersas buvo smalsus vaikis, o globėjas, nei jo sesuo, ar globėjo sužadėtinė nepasakodavo apie savo pirmuosius metus Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje.
Kajaus pasičiupo dar vieną popieriaus ritinį, atsipjovęs jo su kerais, pradėjo pakuoti dovanėlę. Šį kartą jam teko megztinį pakuoti.
-Atleisk, kad daug klausinėju,- sumurmėjo, vyniodamas popieriumi žalsvą megztinį,- Tiesiog...- atsiduso,- Labai sunku paaiškinti.
Megztinis jau supakuotas.
Kajus atsitiesė.
-Prieš devynerius metus vyko Antrasis Hogvartso mūšis,- lėtai prabilo švilpis,- Apie šį mūšį ką nors žinai?
Vienas nykštukas piktai cyptelėjo, kad Kajus pernelyg lėtas pakuotojas, tačiau Kajus piktai dėbtelėjo į jį.
Dėl Merlino laimės, užsičiaupk! Man reik žinoti apie tai! - jau norėjo drėbtelti nykštukui, bet pykčio piliulę nurijo ir vėl griebėsi kitą dovanėlę pakuoti.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Claude de Lomenie-Chambord Gruodžio 30, 2018, 11:53:23 pm
Garbanius priminė mažylį - vienas prie vieno kaip du vandens lašai. Abu padūkę, abu geraširdžiai berniokai, kiekvienam kampe randantys ką gero nuveikt - pradedant tikru gėriu ir baigiant kitu gėriu turinčiu šunybių vardą. Galbūt dėl to pasekė iš paskos, galbūt dėl to pasiliko padėti, ne vien iš užkoduotos Švilpynės moralės ten giliai.
Vaikinas nesustojo šypsotis. Žalios rainelės irgi.
- Vaikine, negi taip nuvertini Švilpynę, jog manai šiai sugriūsiant be tavęs? - miklūs pirštai užrišo kaspiną ir pastūmė toliau nuo savęs. Viena dovana baigta,- Nepeikiu, bet prisimink, kad yra kitų nuostabių žmonių, čia pamąstymui, - ranka kepštelėjo per bernioko garbanas. Jis juokėsi, žinojo, tai - šiaip sau, juokais pasakyti žodžiai, bet kodėl gi nepagalvojus giliau?
- Ramiauu, ramiau, Kajau, stabdyk hipogrifus! - prefektas, rodos, nė negirdėjęs raminimo ir toliau pylė nestabdymas,- alio, kvėpuok,- tikėjosi, jo žodžius išgirs.
- Dar vienas smalsuolis...- nostalgiškai sumurmėjo į delną atgulant drakono šerdies lazdelei.
Devyneri metai... tik tiek? - švelniai kilstelėjęs lazdelę ore susuko spiralę šios galiuku, šalimais gulėjusi dovana smagiai susipakavo. Akies krašteliu matė besitvardantį broliuką, ne, Wintersą. Kitas mėgdavo papūst lūpas dėl vaizdo, o šis - ne. Tuoj visai susipainiosi.
- Daugiau darbo, mažiau šnekos, žiūrėk, tuoj jis tave negyvai užbaksnos,- kryptelėjęs smilių nykštuko pusėn pranešė.
Ir tada nutilo.
Dovanų - daugybė. Mažos, didelės, įvariausios. Arkadijus jas pakavo greitai, pasitelkęs magiją, vis akį užmesdamas ant plušančio bendrakoledžio. Saldumynų rinkiniui tiesiog prilipdė kaspiną, šluotos priežiūros reikmenį įvilko į margaspalvį geltonai žalią dovanų popierių, o kojinių poras suvyniojo į rožinį, viską pakeliui stumdamas prie alkūnės dirbančiam nykštukui ir klijuojančiam etiketes su vardais ir pavardėmis, kursais ir koledžais. - Gerai... - tylą nutraukė,- neįsivaizduoju kuo norėčiau būti, bet ofiso darbui sakau ne. O tu?
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gruodžio 31, 2018, 12:15:31 am
-Ne, nenuvertinu,- šypteldamas atsakė,- Taip, yra... Olivia, Roana, Wrena, Beatrice, Keitas...- užsisvajojo apie bendrakoledžius Kajus. Įdomu, kas iš jų miega? O kas dirba prie dovanėlių pakavimo? Kajui pajutus Arkadijaus "leteną" ant savo plaukų kupetos, niurgztėjo, tarsi sakydamas: "nerušink mano plaukų, Arka!" Ir it vydamas musę, pusiau juokais, pusiau rimtai nustūmė jo ranką. Tačiau netrukus, išgirdus septintakursio stabdymus, prapliupo juoktis, net pakuojamo dovanėlė vos nenusirito iš jo rankų.
-Niekad nebuvai girdėjęs klausimų lavainos apart egzaminų?- jau bandydamas tramdyti juoką pratarė Kajus, tvirčiau suimdamas dovanėlę ir ją aprišdamas dailia balta juostele. Šį kartą jis nesigriebė kerų- jam patiko dovanėles pakuoti rankų pagalba, ne kerų. Juk taip smagiau. Ir įdomiau.
-Greičiau tave užbaksnos,- atitarė Kajus švilpiui,-  Kad neatsakai į klausimus!
Ant grindų nugulė dar viena supakuota dovanėlė. Kajus jau nebeskaičiavo kiek supakavo, o kiek dar liko. Čiupęs stebuklingą fleitą ją greitai supakavo ir vėl ėmėsi kitos dovanos.
Tačiau bėgant laikui it vingriai upei, prefekto rankos pavargo, pradėjo mausti raumenis, pirštai nebesilankstė ne taip kaip anksčiau, ir Kajui, nelabai patenkintam teko griebtis savo lazdelės su fenikso plunksna. Nors ir po kelių mostelėjimų supakuotų dovanėlių krūva padidėjo, darbo našumas pagerėjo, Kajus karčiai mąstė apie rankų darbo malonumą.
-Lygiai tą patį sakau apie ofiso darbą,- vos septyniolikmečiui prašnekus, atsakė rudaplaukis,- Gal norėčiau tapti kvidičininku...man patinka greitis, tas azartas ore, tos taktikos, strategijos... Žargonižkai kalbant kvidičas mane veža.
Nenorėčiau Magijos Ministerijoje dirbti, nes numirčiau tarp popierių, eiti į krautuvėlę dirbti, kaip globėjo sesuo padarė, nenoriu. Nes nelabai mėgstu gaminti.... Profesoriumi? Ne, net neįsivaizduoju, kai kažkam taisau namų darbus....- supakuota dovanėlė nuskriejo "pabaigtų" dovanų krūvon.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Claude de Lomenie-Chambord Gruodžio 31, 2018, 11:04:13 am
  - Tai va... - berniukui nusikračius jo ranką, jis murmtmelėjo, kvidičo akinių ryšulėliui priklijuodamas žalią kaspino burbulą. Lenkdamasis kitos dovanos tarė:
  - Ne, ne, ne. Girdėjau ir daugiau ir tikrai ne per egzaminus,- žalsvos akys nukrypo į kitą, o ši, po lazdelės kryptelėjimo nuskrido šalia supakuotųjų,- neleisiu,- papurtė galvą,- pasiskubink, man rodos, tuoj reikės eiti.
O norėjosi čia dar pasilikti. Keturi židiniai, pablukusios žalios sienos su atsilupinėjančiais tapetais, šiek tiek erzinantis kelionmilčių kvapas, bet užtat už lango sninga ir tylu.
Kiek dabar valandų? Penkta ryto? Pusę septynių?
 - mmh,- tai linktelėdavo, tai numykdavo įsiterpdamas Kaujaus pasakojimam tik įrodydamas jog klausosi, nors visą dėmesį prikaustė dviejų nykštukų peštynės dėl auksinio kaspinėlio.
  - Ramiau vyručiai,- žodžiai atkreipė jųjų dėmesį ir kaspinėlis pakibo ore. Arkadijus kryptelėjo link savęs, o auksuolis atgulė šalia. Viens du trys ir nustūmė dar vieną dovaną tolyn.
  - Tau dar daug liko? - švilpis atsisuko į Arno,- pabaik likusias, nedaug čia, o aš einu su jomis į Paveikslų galeriją, gerai? Ten visi kiti renkasi... - mostelėjęs lazdele pabaigė ir daugybei dovanų pakilus aukščiau nei buvo, išvairavo pro duris.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gruodžio 31, 2018, 11:15:49 am
Kajus vyptelėjo ir baigė pakuoti ir dar vieną dovanėlę. Šį kartą jam teko supakuoti dar vieną megztinį.
-Na, jei girdėjai daugiau, tai ko neatsakai? - vis neatsitraukė nuo Arkadijaus kamantinėjimo prefektas,- Įdomu, kaip neleisi,- nusijuokė ir pasičiupo kitą nesupakuotą dovanėlę.
-Žinau...- suniurnėjo rudaplaukis ketvirtakursis, -Žinau, kad reikia paskubėti, bet čia taip gera,- Būtų dar geriau, jei nedirbčiau su savo burtų lazdele,- užbaigė mintį dvivardis berniukas.
Vėl krūvon nugulė dar viena supakuota dovana, po to vėl ir vėl.
Kajus griebdamas paskutinę nesuvyniotą į popierių dovaną, atsisuko į septintakursį.
-Ne, nelabai. Liko tik ši viena,- iškėlė kritlį,- Gerai, eik,- ir įniko į darbą.
Viens.
Trakšt.
Du.
Trakš.
Ir supakuotas kritlis nugulė prie kitų dovanų. Kajaus apimtas lengvo džiaugsmo pakėlė likusias dovanas su burtų lazdelės pagalba nuo žemės, čiupo laisvąją ranka "Karo meno" veikalą ir išskuodė iš kambario, tačiau nesuspėjęs surikti, kad vyresnysis švilpis jo sulauktų, Kajus jau nebepamatė Arkadijaus.
-Eh,- atsiduso šis,- Tebunie, nueisiu vienas.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugpjūčio 30, 2020, 01:33:48 am
   Viens, du. Viens, du, trys.
   Ne europročiui suprasti, koks šokis turi tokį neįprastą ritmą.
   Lubos nevertos dėmesio, Hayato akys slydo sienomis, ant kurių kabėjo paveikslai. Pasipiktinę, paniurę bei nuobodžiaujantys veidai. Ir jų daugelis baltieji, gal tik retas koksai kitoks. Ar juodaodis, ar azijietis... Tik ten, teptuko atspindėtam pasauly, visi beviltiškai supanašėję ir kaži, ar beverti inteligento dėmesio. Ko vertas menko ir sistematiško pasaulio atspindys?
   - Miesto venom... sruvena dažai... - šiek tiek padusęs nuo lipimo laiptais japonas savo panosėj burbėjo eilėraštį.
   Baltame ilgame delne spaudė puokštę baltų gėlių. Chrizantemų, jei tiksliau. Norėjosi užsirūkyti, tačiau japonai nevaikšto rūkydami - nevaikščiojo, savaime aišku, ir Hayato Shinohara.
   Pasukęs koridorium šen bei ten, atsidūrė prieš norimas duris. Atvėrė jas, o neketindamas ilgai užsibūti bei siekdamas, kad Kelionmilčiais paprastai smirdanti patalpa kiek prasivėdintų, jau ir nebeuždarė. Gėles pagarbiai patiesė priešais vieną iš nedegančių židinių. Tuomet atsitiesęs atvėrė langą bei atsirėmė į žalią atsilupinėjusią kambario sieną ir atsikvėpė.
   Šiek tiek drebantys pirštai kuitėsi po kišenę, ieškodami degtukų geriausiam dūmo kvapui ir meniškam debesėliui, kuris galėtų pagerbti mirusius.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 30, 2020, 09:33:18 am
Elliw klaidžiojo koridoriais. Norėjo grįžti į savo bendrąjį kambarį, tačiau kadangi neprisiminė, kaip vadinasi jos koledžas, negalėjo pasiklausti kelio. Deja, Liucijos aplinkui niekur nesimatė, tad vargšė velsietė liko visiškai be pagalbos. Kol kas dar pernelyg neliūdėjo, tikėjosi, kad pavyks prisiminti, kur jai eiti.
Eidama niekuo neypatingu koridoriumi mergaitė pradėjo svarstyti, ar jai verta klaidžioti. Juk ji galimai atsidurs tik toliau nuo vietos, kurios ieško. O kol dar nepamiršo, kokia ta vieta yra, galbūt reikėtų sustoti ir gerai pagalvoti?
Sulig šita mintimi švilpė (!) kažkodėl paspartino žingsnį ir nepastebėjusi atsitrenkė į praviras duris. Kadangi ėjo greitai, jos su dideliu trenksmu užsidarė. Nustebusi ir atsitokėjusi Elliw apsižvalgė. Susivokė esanti prie durų, tačiau kol kas dar nesusiprato, kad jos buvo atidarytos. Ar kas nors yra viduje? paklausė savęs Elliw ir šiek tiek susirūpino - o jeigu viduje esantis žmogus išsigąs? Galiausiai kiek padvejojusi atidarė duris. Nebuvo tikra, ar verta eiti vidun. Gal palikti viską kaip buvę, ir tiek? Vis dėlto smalsumas nugalėjo. Mergaitė atsargiai įkišo galvą į kambarį, kabinetą ar kad ir kas ten buvo. Pajuto nemalonų kvapą, tačiau iš pradžių nepastebėjo ką nors ten esant. Galiausiai akis užkliuvo už žmogaus prie lango. Elliw siaubui, jis buvo bene dvigubai aukštesnis už ją. Trenksmą, kurį net ir ši mergaitė vis dar prisiminė, tikrai turėjo girdėti.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugpjūčio 30, 2020, 10:39:06 pm
   Kažką sumąstęs Hayato priėjo prie vieno iš indų su kelionmilčiais. Pirštais pažarstė smilteles pirmyn ir atgal, saujelę jų tiesiog smagumo dėlei tykštelėjo į vienintelį degantį židinį. Šiek tiek jų tyčia užbarstė ant chrizantemų, gulinčių ant žemės. Juodaplaukis buvo toks susikaupęs, kad neišgirdo ir nekrūptelėjo nuo šiaip jau kraupiai garsiai trinktelėjus.
   - Išmokinsiu kurti poeziją... - patylom murmėjo jis, išplaukusiom akimis stebeilydamas į ugnį. - Ar vilkolakiai rašo eilėraščius apie bulvių salas?..
   Išlygino kelionmilčius, tuomet juose nupiešė paprastą karūną. Jos vidury įmerkęs cigaretę, japonas ją prisidegė ir šokančiu žingsniu kaip visada nusigavo prie lango. Kai kambarys pagaliau prasivėdino, buvo visai laikas pagarbiai prileisti jį šaunaus ir gerai kvepiančio debesies.
   Shinoharos akys nukrypo į duris, pro kurias kyštelėjo bukas europietės švilpės veidas. Niekinančiai purkštelėjęs jis užvertė akis aukštyn, nerūpestingai traukdamas dūmą į plaučius. Kodėl švilpės nuolat trukdo jam ramiai rūkyti ir mąstyti? Negi jos neturi anei žalio supratimo apie japonų protą ir filosofiškumą?
   - Ar taip sunku suprasti, kas yra pagarba? - grasinančiu balsu jaunuolis kreipėsi į mergaitę, jausdamas, kad ji vis dar neišnešė plunksnų savais keliais. - Ko tau, Dzeuso krantų išpera? - beveik visai paleidęs gerklę užstūgo Hayato, vis dar užvertęs galvą taip, kad matė apverstą vaizdą už lango.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 31, 2020, 11:57:15 pm
Aišku, tas milžinas išgirdo Elliw, tad jo akys staigiai nukrypo į ją. Švilpė net išsigando. Vaikinas buvo... Keistas ir visiškai nematytas. Žinoma, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji tiesiog neprisiminė, tačiau mergaitė buvo tikra, kad šito žmogaus tikrai nebuvo mačiusi.
Jis pūtė kažkokius dūmus. Tai buvo taip keista, kad Elliw visai sutriko. Ką jis čia daro? Ar taip galima? pagalvojo švilpė. Neatkreipusi į kvapą dėmesio ji sugalvojo, kad nori pabandyti. Jau ketino eiti arčiau jo ir paprašyti, tačiau kaip tik tada milžinas prakalbo. Tonas, deja, nebuvo draugiškas. Elliw suirzo.
- Nesunku, - pratarė ji, nors tiksliai nesuprato, ką sakė vaikinas. O klausimas, sekęs po to, buvo iš viso nesuprantamas? - Dzeuso - ką?
Ar jis negalėtų kalbėti šiek tiek tyliau? jausdama kylantį nerimą paklausė savęs Elliw. Apsižvalgė: gal netyčia kur nors čia yra Liucija? Deja, geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje niekur nesimatė. Buvo galima paprasčiausiai apsisukti ir išeiti. Švilpė nusprendė kaip tik taip ir padaryti. Buvo be galo baisu. Atrodė, kad šitas milžinas gali pradėti ją skriausti. Nutarusi daugiau nieko nesakyti velsietė apsisuko ir norėjo mauti lauk. Deja, besisukant jai susipynė kojos, tad ji neišsilaikė stačiomis ir plojosi ant grindų. Tarsi to būtų maža, galva į kažką skaudžiai atsitrenkė.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 01, 2020, 12:22:50 am
   Hayato nerūpestingai išpūtė dūmą, ignoruodamas naujos kambarį smardinančios laukinės egzistenciją. Apversti debesys, plaukiantys apversto dangaus horizontu, buvo kur kas įdomesni. Ech, kad visi švilpiai turėtų japoniško kraujo, kokį turėjo Liucija... Liūdnas Hogvartso anticivilizacijos ir intelekto įžeminimo institutas sužibėtų visai kitomis spalvomis.
   Tamsios azijiečio akys sužibėjo kaip obsidianas, šiam staiga įgavus vilties, kad šioji atėjūnė gali būti ne beviltiška. Shinohara neskubriai išleido dūmą iš plaučių į laisvę ir jau ketino paklausti vieno savo mėgstamiausių ir tradiciškiausių jam pačiam to nežinant klausimų, tačiau tuomet išgirdo visas mintis išblaškantį trinktelėjimą.
   Išstypėlis smarkiai palinko į priekį, išmesdamas galvą pirmyn ir ją pakreipdamas beveik šimto laipsnių kampu. Kairiąją ranką kyštelėjo į kišenę, kur buvo pasidėjęs degtukus.
   - Dievai, koks nevykėliškumas, - su pasišlykštėjimu burbtelėjo japonas.
   Ilgos kojos visada pasitarnauja - jaunuolis nesunkiai, bet perdėtai atsargiai perlipo ant grindų besivoliojančią mergyčką it gigantišką šūdo gabalą, priėjęs prie durų pasitikrino, ar jos gerai uždarytos. Cigaretės nuorūką nuspriegė į liepsnojančio židinio vidų.
   Smalsumas ėmė viršų. Hayato įdėmiai vėpsojo į mergaitę, o tuomet išsitraukė iš kišenės degtukų dėžutę.
   - Mažos mergaitės bučiuoja grindis,/ Jų organizmus roto virusas ris, - griausmingai piktai nusikvatojo Hayato ir pritūpęs draugiškai palinko prie mergaitės veido. - Pabandyk uždegti degtuką, - ištiesė jis savo cigarečių ugnies įrankį jai.
   „Labai įdomu, ar ji gebės neužsidegti pati?
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 01, 2020, 04:26:17 pm
Elliw gulėjo ant grindų ir dejavo. Galvą skaudėjo vis labiau ir labiau. O dar šitas čia neaišku ką šneka! Švilpė negirdėjo, ką tiksliai pasakė milžinas, tačiau pasišlykštėjimo kupintą intonaciją pajuto.
- Aš tau nieko nepadariau! - suklykė Elliw ir norėjo atsistoti, tačiau nutarė, kad šiuo momentu dar geriau pagulėti. Akies krašteliu pamačiusi, kaip azijietis artinasi, rudaplaukė gerokai išsigando. Norėjosi slėptis. Vis dėlto nespėjus ko nors padaryti paaiškėjo, kad jis prie jos nelįs. Lyg ir. Galbūt netgi iš viso ignoruos.
Deja, tokia laime ilgai džiaugtis neteko. Kilometro ūgio vaikinas įsispoksojo į smulkutę mergaitę ir vėl pradėjo kažką sapalioti. Elliw jautėsi visiškai pasimetusi ir sutrikusi. Ar jis nori, kad aš kažką bučiuočiau? visai nusiminusi pagalvojo velsietė. Ir tada išgirdo dar keistesnį prašymą.
- Kodėl? - išdrįso paklausti ji, neimdama atkišto daikto. Net ir Elliw susivokė, kad degtukai gali būti pavojingas ginklas - ypač jai. Ne, ji tikrai nerizikuos. Pabandė atsisėsti, tačiau sekėsi itin sunkiai: trukdė tiek skausmas galvoje, tiek nemažėjanti baimė šalia esančiam žmogui.
- Ar gali pasitraukti? - nepatenkinta paklausė švilpė. Dabar labiausiai norėjosi kuo greičiau sprukti iš šito prakeikto kambario ir nematyti vaikino daugiau niekada gyvenime.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 01, 2020, 04:41:36 pm
   Kurtinantis Ešiu klyksmas privertė Hayato visą nusipurtyti lyg ištiktą kokių kraupiai skausmingų traukulių. Gerai išlavinta ir meniška japono vaizduotė nesunkiai pripaišė mergaitei plius šimtą kilogramą lašinių, smailėjančias ausis ir purviną šnipą. Taip, ant žemės negulėjo niekas kitas, kaip tik bjauri europietiška kiaulė.  Net nesupratęs, ką tokio ši visgi subliovė, septyniolikmetis pradėjo svarstyti, ar kartais kada nesimokino ausų kištukų ar vatos transfigūravimo kerų. Pasirodo, kartkartėm šitokie visai praverčia, kai gyveni tokiam baisiam ir neišsilavinusiam pasaulio krašte.
   - Kol kas - ne, - baltais dantim blizgino Hayato, per savo petį nukreipdamas lazdelę su Bežodžiais Užrakinimo kerais į duris, likusias jam už nugaros. - Prisėskim, - susidomėjęs pasiūlė jis, palikdamas degtukus ant žemės, kad, jei mergaitė visgi persigalvotų, ji netyčia prie jo neprisiliestų, paimdama degtukus.
   Japonas lotoso poza įsitaisė ant grindų, nugara atsiremdamas į duris taip, kad durų rankena netyčia nekliudytų jam galvos. Piktdžiuga iš jo veido jau buvo dingusi, beliko tik poetiškas užsisvajojimas.
   - Ar teko plėšyti žąsies plunksnas ir kimšti į pagalvę? - susidomėjęs paklausė jis švilpiukės ir išsyk užvertė galvą aukštyn, kad bent galėtų žiūrėti į lubas.
   Iš kišenės automatiškai išsitraukė dar vieną cigaretę ir įsigrūdo į dantis, ilga ranka siektelėjo degtukų ir prisidegė. Tuomet vėl numetė dėžutę ant žemės prieš Ešiu. Traukdamas debesį į plaučius sudvejojo, ar cigaretė nebuvo paniekinta, uždegus ją degtukais, gulėjusiais ant grindų, bet čia jo mintys perskrido prie kopūstinių baltukų tematikos.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 01, 2020, 05:38:53 pm
Elliw nusprendė tiesiog nebekreipti į šitą keistuolį dėmesio. Kad ir ką jis daro ar šneka, tai ne jos reikalas. Vis dėlto į duris nukreipta lazdelė privertė mergaitę sunerimti. Nors jis ir neištarė jokio burtažodžio, tai buvo labai įtartina. Kas čia vyksta?
Galų gale pavyko atsisėsti. Į šalia gulinčius degtukus ji nė nepažvelgė. O štai į milžiną ir vėl atsisuko. Ir dar išsproginusi akis. Tokio nei į tvorą, nei į mietą klausimo dar gyvenime neteko girdėti - arba Elliw to neprisiminė. Ar vertėjo į jį atsakyti? Švilpė nežinojo, bet galiausiai nutarė, kad ne. Buvo akivaizdu, kad šitam keistuoliui negerai su galva. O tokių tikriausiai reikia vengti. Elliw tokį tikrai žinojo vieną - savo brolį. O prie jo tikrai geriau nesiartinti.
Atrodo, vaikinas įsitaisė čia ilgam. Kai jis prisidegė dar vieną cigaretę, Elliw prisiminė ir pati norėjusi pabandyti. Vis dėlto dabar suprato, kad tai klaikiai smirda, tad šios idėjos atsisakė. Tad ji tik atsistojo. Susverdėjusi apsižvalgė. Tarsi situacija ir taip nebūtų tragiška, milžinas dar ir užrėmė duris! Švilpė visai suirzo.
- Ar galėčiau iš čia išeiti? - piktai paklausė ji. Neprisiminė, kodėl iš viso lindo į šitą kvailą kabinetą. Pamatė ant grindų prie jos gulinčius degtukus ir pasilenkusi paėmė. Atidarė dėžutę, tačiau buvo tikra, kad pabandyti jų uždegti neišdrįs. Kadangi nieko protingesnio nesugalvojo, paleido dėžutę azijiečiui į galvą.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 02, 2020, 12:48:51 am
   Pamiršęs, kad uždavė klausimą ir dūmydamas beveik visiškoje tyloje, kartkartėm pasvarstydamas, ar nepasivaideno, kad kambaryje dar kažkas be jo šnopuoja, Hayato patylom pradėjo niūniuoti kažkokią seniai klausytą melodiją, metro ilgio pirštu nemokšiškai diriguodamas pats sau. Muzikinio išsilavinimo, deja, kol kas neturėjo, bent jau kalbant apie profesionalų.
   Krūptelėjo, išgirdęs keistą klausimą, nuleido galvą ir išdidžiu, nerūpestingu žvilgsniu nužvelgė mergaitę it pirmąsyk ją matydamas bei girdėdamas. Kažkur ji jam jau buvo regėta, kažkodėl asociavosi su pilnais gardais spiegiančių paršigalių...
   - Išeik, galimybes riboja tik vaizduotė. Ar daug knygų skaitai? - pasiteiravo Hayato be jokio susidomėjimo.
   Buvo vėl beužverčiąs galvą aukštyn, kai netikėtai gavo iš degtukų dėžutės į galvą. Veidas paraudo iš pykčio, Hayato pamanė, kad šlykštu sėdėti ant tų pačių grindų, ant kurių sėdi ir europietė, todėl nedelsdamas atsistojo. Su pasimėgavimu ir giliai įkvėpė dūmo, tyčia pasilenkė ir išpūtė visą gniutulą tiesiai mergaitei į veidą.
   - Ne europiečiams suprasti, kas tas etiketas. Įkvėpk dangaus, priartėsi prie Autoriaus, galbūt nepateksi į vilkolakių salą, ar girdėjai, kur ištremia nepagarbius vaikučius iš Hogvartso? - susitvardęs perklausę Hayato, grėsmingai palinkęs prie perpus mažesnės geltonosios skruzdėlės.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 04, 2020, 12:49:15 am
Elliw pamažu pradėjo bijoti. Šitas žmogus buvo be galo keistas. Mergaitė niekaip nesuprato, kas su juo negerai. Jis leido kažkokius įtartinus garsus. Ir galiausiai vėl pradėjo sapalioti kažkokias nesąmones.
- Tai išleisk! - užriko švilpė nė nebegirdėdama, ką toliau šneka milžinas. Labiausiai norėjosi pulti prie durų ir jas kažkokiu būdu atidaryti, tačiau bijojo artintis prie to vaikino. Bet likti čia ir sėdėti su juo?..
Jam staigiai atsistojus velsietė pasijuto dar nejaukiau. Ar tai reikėjo suprasti kaip grasinimą? Jam pasilenkus ir išpūtus dūmus tiesiai į veidą rudaplaukė vos neapsiverkė iš pasišlykštėjimo. Vis dėlto pavyko sutramdyti ašaras. Vis dėlto kažkokios išeities reikėjo. Elliw pabandė pašliaužti kiek toliau, bet sekėsi itin sunkiai. Galiausiai, supratusi, kad yra pakankamai toli nuo baisiojo vaikino bandė stotis. Deja, pasirodo, ji buvo vis dar arti jo, nes pakaušiu trenkėsi tiesiai jam į veidą. Tai be galo išgąsdino mergaitę, tad ji pašoko ir pagaliau sugebėjo išsitiesti.
- Kas su tavimi negerai?! - garsiai išrėkė ji. Tikėjosi šitaip nuraminti kylančią baimę. Nepaisant to, kad dabar jis durų nebesaugojo, Elliw bijojo tiesiog išeiti. Įtarė, kad anas jos neišleis. Reikėjo surasti būdą, kaip nukreipti jo dėmesį pakankamai ilgam, kad spėtų ištrūkti. Prisiartinusi prie degančio židinio Elliw pradėjo žvalgytis: gal ras kokį sunkų daiktą, kurį galėtų paleisti į tą vaikiną? Vis dėlto baimė tebekaustė mergaitę, tad jai teko nuolat žvalgytis per petį. Baigėsi tuo, kad pernelyg prisiartinusi prie židinio pajuto kažką svylant, tad tik dar labiau persigando. Pašoko, tačiau tada susipainiojo kojos, ir ji vėl plojosi ant grindų.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 04, 2020, 06:25:12 pm
   Pirmakursės niekinamas ir koliojamas japonas supratingai linksėjo į savo minčių sūpynėse besisupančias užuojautos ir neapykantos Europai apraiškas. Nesuprasdamas, ko šita galimai be galo pavojinga europiečio jauniklė ant jo rėkia, Hayato mostelėjo į langą. Neatsiminė, o gal ir nežinojo, kuriam aukšte buvo įtaisytas šitas pravartus ir gražus kambarys, tačiau langas juk visuomet yra išėjimas.
   - Skrisk, - poetiškai ranką į tolį ištiesė filosofas. - Skrisk lyg idėja, lyg laisvė.
   Akys nukrypo į chrizantemas, paties paliktas prie židinio. Veidas aptemo, taikų svajingumą pakeisdamas niūriu abejingumu. Jau plačiai išsižiojo, ketindamas šaukti kažką japoniškai, tačiau smūgis iš apačios buvo stiprus ir taiklus. Vaikinas pajuto kraujo skonį savo burnoje, sudvejojo, ar nebus nusikandęs liežuvio galo. Atsiminė, ką Europos istorijos skyriuj buvo radęs apie kankinimus - europiečiai gi išraudavo liežuvį, o kankinamasis mirdavo. Loterija, ar dėl paspringimo krauju, ar dėl nukraujavimo, mat iš burnos švirkšdavo fontanai.
   - Banginukas, - sukrizeno Hayato. - Banginukas, - pakartojo ir pradėjo kvatotis, susiėmęs už pilvo.
   Visgi jam iš burnos fontanai nesitaškė, kas buvo geras ženklas. Blogas ženklas - tik jau turbūt ne jam, o nelaimingajai mergaitei - buvo tai, jog čia pat, po poros minučių kvatojimosi, jaunuolis užsičiaupė ir suraukė antakius.
   Juodaplaukis išvydo, kaip ugnis kopia mergaitės drabužiais aukštyn. Pradėjo nuo dešiniojo apsiausto skvernelio, pamaže sliūkino aukštyn lyg medžiojanti katė. Kurį laiką azijietiškos akys su neslepiamu susižavėjimu stebėjo ugnies ir dūmų deivę, bet tuomet Hayato susigūžė lyg apysmarkiai gavęs į snukį ir staigiai išsitraukęs lazdelę sumaurojo:
   - AGUAMENTI!
   Srovė tvojosi į mergaitę pernelyg smarkiai, tad tai pajutęs septintakursis tuoj pat ją primažino. Pripuolęs pačiupo ją už pakarpos ir patraukė toliau nuo židinio, nors to vandens greičiausiai užteko ir tenykštei ugniai užgesinti - į šią japonas dėmesio neatkreipė.
   Čia pat išsibūręs lazdele stiklinę ir prisipylęs vandens, Shinohara išsitraukė iš kišenės nedidelį buteliuką, išsipurtė iš jo ant delno kelias tabletes ir nugurkė jas, lyg jau visai pamiršęs, kad Hogvartse galėjo kilti gaisras bei žūti žmogus.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 04, 2020, 11:35:27 pm
Ne, šitam žmogui tikrai kažkas negerai. Dėl to švilpė buvo visiškai tikra. Argi normalus žmogus galėtų paimti ir pasiūlyti išskristi pro langą? Jis nori mano mirties! susiprato Elliw. Tai, žinoma, nepadėjo nusiraminti. Bet tada milžinas pradėjo kartoti "banginukas" (jeigu velsietė gerai išgirdo). Mergaitė nebežinojo, ką daryti. Tamsiaplaukis buvo gana įdomus žmogus, tad buvo šiek tiek smalsu, kuo gi viskas čia baigsis. Vis dėlto akivaizdus jo nenormalumas vertė mąstyti ir apie pabėgimą. Garsus kvatojimas buvo dar viena priežastis bijoti, tačiau netrukus švilpei atsirado daug rimtesnių problemų. Tiksliau viena - ugnis. Nespėjus daugiau nieko pagalvoti ar padaryti, kažkas į ją trenkėsi. Neilgai trukus Elliw susivokė, kad tai vanduo. Lyg ir derėjo padėkoti vaikinui, tačiau srovė buvo tokia stipri, kad vietoj padėkos norėjosi rėkti iš skausmo.
Netrukus Elliw atsidūrė toliau nuo židinio. Išgąstis ir skausmas neleido visko aiškiai suprasti, tačiau viena mergaitė suvokė: dėl to, kas čia atsitiko milžinas nėra kaltas. O tikriausiai jis dar ir patraukė ją nuo nelemtos ugnies.
- Ač... - pradėjo Elliw, tačiau tada pamatė, kaip tamsiaplaukis kažką ryja. Tai ją sudomino. Apie rūkymą mergaitė jau buvo pamiršusi, tačiau tai, ką stebėjo dabar, buvo tikrai įdomu.
- Gal galiu ir aš pabandyti? - lyg niekur nieko paklausė rudaplaukė. Prisiartinusi visai prie vaikino (teko sukaupti visą drąsą) ištiesė ranką.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 05, 2020, 01:03:57 am
   Hayato nekreipė dėmesio į šiokį tokį dėkingumą už išgelbėtą gyvybę bandžiusią parodyti švilpę. Jokio skirtumo - jis jau buvo tai pamiršęs, tai nebuvo reikšminga. Trumpas žingsnis į šalį nuo savo gyvenimo kelio, kad nepasibaigtų svetimas takelis, žymiai mažiau reikšmingas, sėkmingas ar panašiai.
   Tabletės. Jis turėjo jas gerti, kad tėvai juo didžiuotųsi. Kartais Hogvartse jis užuosdavo neįprastą nuo jų paduodantį mėtų kvapą, bet iš esmės nelabai kreipė į tai dėmesio. Sachiko ir Haito irgi kartais vartodavo tabletes, tik jų tabletės mėtomis kvepėdavo visada. Bent jau visada, jei Hayato prikišdavo prie jų smalsią nosį, kol tik gyveno Tokijuje.
   - Pabandyti? - Hayato vaikiškai išpūtė akis, su neslepiama nuostaba žvelgdamas į Ešiu.
   Regis, niekas niekada Hogvartse jo to neklausė ir neprašė. Japonas palinksėjo galva, sunkiai nurydamas seilę. Gestu parodė ištiesti delną, atidaręs dėžutę, kuri visa paskendo ilgame ir siaurame azijietiškam delne, įpurtė mergaitei porą tablečių. Viena buvo visiškai apvali ir kvepianti mėtom, kita - plokštėlesnė, bet irgi apvali.
   Luktelėjo, su viltim, kad mergaitė išgers tai, ką jis davė, o tuomet apsisuko ir nupėdino į tolimiausią kambario kampą, į kurį ir klestelėjo. Barškantis tablečių buteliukas dingo vidinėje apsiausto kišenėje, o albinosiškas Hayato veidas - slendermeniškuose delnuose.
   Sūri drėgmė. Kas galėtų tai mėgti?
   - Suzu... - trūkčiojančiu balsu sumurmėjo Hayato. - Junshi... Sane var, agie vlo seilatan... - japoniškai švepliojo, mat tokioj būsenoj sunku bebuvo tinkamai suvaldyt liežuvį. - Jie neleis man grįžti, o jų nebėra... - sunkiai iškvėpė, nugara atsiremdamas į sieną.
   Raudonom akim stebeilijo į lubas, kol pirštai atsilaisvino kvailą kaklaraštį. Nusirišo jį ir nuskraidino ant žemės. Nesusuktas į kukulį kaklaraištis tenuskrido netoli - nusileido ant dešinės kojos.
   - Galima sudeginti, - burbtelėjo patylomis, lyg sau, lyg švilpei.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 05, 2020, 11:03:11 pm
Kai milžinas ilgai nesvarstęs įteikė Elliw dvi tabletes, ji baisiausiai nustebo. Buvo įsitikinusi, kad jis pradės inkšti ką nors apie tai, kad ji per maža, kad jis neturi daugiau ar dar kokias nors nesąmones. Dėl to kai jos delne atsirado dvi tabletės, mergaitė nebežinojo, ką daryti. Įdėmiai jas apžiūrėjo. Nedrąsiai pauostė. Vienos kvapas, matyt, buvo per stiprus, nes ji smarkiai nusičiaudėjo. Taip smarkiai, kad abi tabletės kažkur nuskrido. Pasidarė be galo apmaudu. Vis dėlto tamsiaplaukis tuo metu spūdino šalin, tad velsietė sugebėjo sugalvoti, kad jai reikėtų apsimesti, kad ji dvi gautąsias prarijo. Ji skubiai nusekė vaikinui iš paskos ir norėjo paprašyti dar, kai jis pradėjo kažką vapėti. Tai išgąsdino rudaplaukę, tad ji žengtelėjo atgal. Ar tai tabletės jį taip paveikė? pasimetė mergaitė. Gal vis dėlto gerai, kad ji gautųjų neprarijo. Bet jis visą laiką buvo kažkoks nenormalus nutarė švilpė ir vis tik nutarė paprašyti dar bent vienos tabletės.
Bet tada milžinas pradėjo atsirišinėti kaklaraištį. Kažkokiais būdais Elliw atmintyje iškilo prisiminimas apie areštą, kurį jai paskyrė profesorius Koore. Net šiurpas nukrėtė. Ar šitas žmogus pažįstamas su Koore? susimąstė mergaitė. Tai, žinoma, nebuvo labai maloni mintis. Kita vertus... Šitas nesišvaistė teleskopais. Kol kas. Aišku, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad taip yra tik dėl to, kad kambaryje nebuvo nė vieno teleskopo - bent jau kiek siekė Elliw atmintis. O kadangi ji šiuos prietaisus sugebėjo atsiminti, buvo galima tikėtis, kad taip ir yra. Rudaplaukė pasijuto saugi.
Vis dėlto galimybė bet kada gauti iš teleskopo į galvą (net ir tuo atveju, kai teleskopų nėra - kas žino, kad milžinas neištrauks vieno prietaiso iš oro?!) nebuvo labai maloni. Reikėjo pagaliau nešdintis iš šito kambario. Nebereikėjo nei tablečių, nei dar ko nors, tuo labiau, kad milžinas dar ir deginti kažką ruošėsi. Elliw labai tikėjosi, kad jo taikinys - ne ji. Ne, švilpė tiesiog išeis iš kambario, ir tiek.
Deja, šiam genialiam planui sutrukdė mažytė smulkmena - durys buvo uždarytos. Elliw nepagalvojo pabandyti jų atidaryti, tad paprasčiausiai į jas atsitrenkė. Tarsi to būtų maža, sugebėjo pataikyti į rankeną, tad smūgis buvo itin skausmingas.
- Išleisk! - vėl užriko ji, tarsi milžinas būtų kaltas, kad ji nesugeba atsidaryti durų. Kad jos gali būti užrakintos, jai ir į galvą neatėjo.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 06, 2020, 11:52:14 pm
   Hayato nieko nematančiom, kiek paraudusiom akim spoksojo į lubas bereikšmiu veidu. Ištiesęs ranką prieš save, pamėgino paliesti kažką greit judančio ir matomo tik jam. Europiečių ir jo regima aplinka neretai skirdavosi, bet japonui šitas faktas buvo absoliučiai suprantamas. Europiečiai neturėjo tokių šviesių akių kaip jis, europiečiai buvo europiečiai. Veltui jie tyčiojosi iš jo kiek siaurėlesnių akių, patys mažai ką įdomaus regėdami savo menkaprotiškame pasaulyje.
   Jaunuolis mostelėjo lazdele, šalia jo ant grindų nukrito peilis ir teptukas. Kai niekas nematydavo, jis treniruodavosi dirbti su abiem šiais įrankiais. Pastaruoju metu peiliu naudodavosi gal net daugiau.
   Kairiąja ranka nežiūrėdamas į grindis juodaplaukis pačiupo peilį, kelissyk pamosavo priešais save, o tada ir visai jau švystelėjo peilį į priekį. Prisidengė delnu veidą, vėliau atsidengė. Dabar atrodė ramesnis. Vargais negalais susirinkęs ištįsusias galūnes slendermen'as atsistojo, paėmė teptuką nuo grindų ir įsistatė į dantis.
   - O KODĖL NETAPAI? KĄ REIŠKIA MENAS? KĄ REIŠKIA SPALVA? AR ŽINAI, EUROPROTE? - staiga pripuolęs prie mergaitės, jis sukąstais dantim išmaurojo jai į veidą, abiem rankom suimdamas ją už atlapų ir smarkiai papurtydamas.
   Veide įsikūnijo pasišlykštėjimas visomis pasauly egzistuojančiomis bjaurastimis, filosofas atšoko atgal ir skubiai nusivalė delnus į kelnes. Suspaudė lazdelę delne, paleido stiprią vandens srovę iš jos, iškart nusiplaudamas purviną europietišką egzistenciją nuo savęs.
   - Kodėl esi šitoj irštvoj? Gal suvoktum daugiau, jei pabėgtum, - paniekinančiai nusivaipė Hayato. Atsiduso, staiga pajutęs užuojautą prastiems genams, ypač nervinių ląstelių. - Et, nepasisekė. Nepasisekė. Ne... - diminuendo stilium kartojo jis, žiūrėdamas į mergaitės kaktą, mat žvilgsnio kažkodėl prisibijojo.
   Jo apsiaustas nuo vandens buvo šiek tiek sušlapęs.
   - Jei vandeny pavirintum apsiaustą... - pradėjo jis mąsliu tonu. - Jis galimai pamėlynuotų. Priklauso... Koks vanduo, - nusikvatojo Shinohara širdingai, ignoruodamas bet kokį žodį ar žvilgsnį, atsklindantį iš mergaitės burnos.
   Priėjęs prie durų, jis nulenkė rankeną. Durys neatsidarė. Juodaplaukis pakraipė galvą, sunkiai susigaudydamas, kur ir kodėl yra, o tuomet nusisuko, nužingsniuodamas link židinio su prieš jas gulinčiomis chrizantemomis. Jei jis negali išeiti, vadinasi, jis čia likimo valia.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 07, 2020, 04:33:53 pm
Žiūrėdama į Hayato Elliw visai džiaugėsi, kad vis dėlto nepabandė tų tablečių. Vaikinas atrodė dar labiau nenormalus, jeigu tik tai buvo įmanoma. Švilpė buvo labai išsigandusi, tačiau nežinojo, ką jai dabar daryti. Buvo be galo nejauku, tačiau pradėjo kilti įtarimas, kad jeigu ji paprasčiausiai išeitų, milžinas neišleistų.
Tarsi to būtų maža, jis dar ir peiliu pradėjo švaistytis! Elliw sudrebėjo.
- Kas jam negerai? - tyliai sumurmėjo ji žvilgčiodama pro duris. Jau beveik pradėjo ruoštis tam, kad tamsiaplaukis ją čia pat nužudys, nenoromis prisiminė areštą pas profesorių Koore. Kažin kuris baisesnis? susimąstė ji. Tai, ko gero, buvo didžiausia klaida: per tą laiką, kol kažką galvojo, azijietis spėjo pripulti prie jos ir pradėti purtyti.
- Paleisk! - užklykė Elliw, bet jos balsas nuskambėjo tyliau nei vaikino maurojimas. - Nesuprantu, apie ką tu kalbi, - pridūrė ji, kai vaikinas pagaliau teikėsi pasitraukti. Elliw atkreipė dėmesį, kaip jis su pasišlykštėjimu nusivalė rankas. Tai mergaitę kiek įžeidė: juk ji vis dėlto prausdavosi nerečiau negu bet kuris kitas žmogus. Jis tiesiog nenormalus bandė paguosti save velsietė. Žiūrėdama, kaip jis leidžia vandenį į save, jautėsi visai sutrikusi. Ir tada vaikinas užsiminė apie galimybę iš čia pabėgti. Elliw jau apsidžiaugė, bet netrukus pagalvojo, kad tai gali būti tik gudrūs spąstai. Ji prieis prie durų, o jis...
Mąstydama, ką toliau daryti, ji negirdėjo naujų sapalionių. Gal ir gerai, mat ir taip situacija buvo visiškai neaiški. Vis dėlto pastebėjo, kaip milžinas nuėjo durų link. Pagaliau! apsidžiaugė ji supratusi, kad anas teikiasi nešdintis. Vis dėlto apsidžiaugė labai per anksti: švilpė matė, kaip vaikinas nulenkia durų rankeną. Durys neatsidarė. Vadinasi, kad ir kas čia atsitiko, ji irgi negalės išeiti!
- Ką tu padarei?! - vėl užriko ji. Palaukusi, kol vaikinas pasitrauks saugiu atstumu nuo durų, ji pripuolė prie rankenos ir pradėjo ją tąsyti. Žinoma, nieko nepešė. Tada pradėjo daužyti duris. Galiausiai teko pasiduoti - gerokai apsitrankė plaštakas. Atsisėdusi prie durų ir nebekreipdama dėmesio į nenormalųjį vaikiną Elliw paprasčiausiai pravirko.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 08, 2020, 11:19:38 pm
   - Ko čia klyki kaip skerdžiama varlė?! Europietė mat, - užbliuvo Hayato, nors jau kiek ir tyliau nei anksčiau.
   Kažkodėl pasirodė, jog velsietės esama grėsmingos asmenybės. Tas savim užtikrintas rėkimas ant jo - ir kažką daugiau suprantančios akys, į kurias japonui pažvelgti buvo baugu. Apskritai žmonių akys jam visada buvo baugios. Ilgėliau į jas pavėpsojęs pamiršdavo, ką šnekėjo (o nejaugi ir šiaip nepamiršdavo?), pasijusdavo nemaloniai ir pradėdavo dar ilgesnę nei įprastai spoksojimo aukštyn sesiją.
   Dabar jį truputį suėmė panika - į lubas vėpsoti jis nemėgo, o dangus šįsyk jo akims nebuvo pasiekiamas. Na, turiu minty, natūralus dangus, į kurį žvelgi taip užvertęs galvą, kad ši net ima suktis lyg žemės centras, o po kiek laiko imi siūbuoti, praradęs pusiausvyrą.
   Hayato dievino tą jausmą. Dievino jaustis žemės centru, apie kurį viskas ir sukosi. Niekas kitas to negalėjo suprasti.
   Bet tas sumautas panikos jausmas...
   Shinohara net nesuprato, kaip baimė atsispindėjo jo veide, tačiau lyg niekur nieko apsisuko ir nudūlino prie lango, visu veidu prie jo prisiglausdamas - kuo arčiau prie stiklo, kuo didesniu veido paviršiaus plotu, kuo vėsiau, kuo arčiau kad ir prastos, bet ryškios dangaus iliuzijos.
   Pala, o kodėl jis neišėjo pro duris? Po poros minučių paraudusiais nuo spaudimo skruostais ir įdubusiu nosies galiuku jau dūlino atgal pro duris, visiškai ignoruodamas mergaitės egzistenciją. Atitraukė ją tolyn, tylėdamas paklebino duris.
   - Hm, keista... - burbtelėjo jis. - Keista, labai keista, keisčiau už tą sumautą žemyną... Kodėl jis ant pusės susijungęs su Europa, kodėl ne atskirai... Ar taip tikėjosi, jie... Ar?.. - vis tildamas samprotavo jis.
   Apsisukdamas didingai mostelėjo apsiausto skvernu.
   - Damos ir džentelmenai! - šūktelėjo jis kuo tikriausiu cirko direktoriaus balsu. - Šiandien jūs pamatysite, kaip atidaryti pikčiausio civilizacijos priešo užrakintas duris efektyviai! Pasiruoškite! Mūsų magiškas šou jau čia pat! - iškilmingai blevyzgojo su aiškiu japonišku akcentu.
   Tarsi iš niekur jis išsitraukė burtų lazdelę, nukreipė į duris ir panaudojo Bežodį Bombarda. Durys su trenksmu iššoko į koridorių, nors medienos likučiai vis dar liūdnai karojo ant vyrių. Juodaplaukis nusilenkė plojantiems ir ošiantiems žiūrovams, lėtai apžvelgė juos visus, ieškodamas vilkolakiškų veidų, kuriuos galėtų nesunkiai nudėti.
   - O, laisvas kaklaraištis, - sumurmėjo jis, išvydęs ant grindų suvyniotą mėlynai sidabrinę medžiaginę gyvatėlę.
   Dar sekundė - ir ji jau užsidegė.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 11, 2020, 01:12:10 am
Nenormalusis padaras, kurio tikrai nebuvo galima vadinti žmogumi, ir vėl ją aprėkė. Elliw ir vėl nesuprato, už ką. Liūdnai šniurkščiojo, bet nieko nesakė. Seniai suprato, kad geriau jį iš viso ignoruoti. Vaikinas buvo pernelyg baisus, kad švilpė norėtų su juo turėti reikalų.
Kai tamsiaplaukis prisiartino prie lango Elliw su tam tikru smalsumu pažvelgė į jį. Nenorėjo, kad vaikinas tai pastebėtų, tačiau buvo be galo įdomu, ką gi jis darys dabar. Iššoks pro langą? su viltimi paklausė ji savęs. Deja, netrukus atėjo net dvi gąsdinančios mintys: visų pirma, tokiu atveju jis gali sugalvoti išsitempti ir ją. O jeigu ne... Kaip ji tada išsikrapštys iš šito kambario, kurio durys dėl vienam dievui težinomų priežasčių yra užrakintos?! Ne, geriau jau nereikia...
Kai ir vaikinas nesugebėjo atidaryti durų, Elliw šiek tiek sutriko. Vienintelis įmanomas variantas, kodėl jos buvo užrakintos, buvo tas, kad tai padarė šitas keistuolis. Bet jeigu tai jo darbas, ar jis neturėtų to žinoti? Nebent jo atmintis kaip mano... Eilinis riksmas, kurį netrukus pasiūlė keistuolis, dar kartą išgąsdino velsietę. Ką jis darys dabar? Ar jai čia pavojinga? Į šituos klausimus rudaplaukė atsakymo neturėjo. Deja. Vis dėlto nespėjus daugiau nieko padaryti durys staiga sprogo. Elliw net pašoko ir nulėkė į tolimiausią kampą. Tiesą sakant, gerokai nustebo, nes įtartinasis padaras pro duris, tiksliau, jų likučius, neišėjo. Elliw susiraukė. Atsargiai žvelgė į milžiną.
Tarsi būtų maža visų šitų baisybių, kurias ji patyrė šiame kambaryje, vaikinas staiga sugalvojo kažką uždegti. Elliw neįžiūrėjo, kas tai, tačiau aiškiai suprato viena: reikia pagaliau iš čia nešdintis. Atsargiai eidama palei sienas mergaitė traukė susprogdintų durų link. Labai tikėjosi neatkreipti į save dėmesio - maža ką anas vėl sugalvos! Galiausiai būdama visai prie pat išėjimo ji žvilgtelėjo į tamsiaplaukį ir galiausiai nėrė lauk. Už kažko užkliuvo, tačiau pavyko neišsitiesti ant žemės.
Tik atsidūrusi saugiame koridoriuje ji pasileido bėgte. Tiesa, neįsivaizdavo, kurlink bėga.
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Charlotte Wolfman Rugsėjo 11, 2021, 10:30:09 pm
   Šarlotė ramu mokslo metų rudens savaitgalį vaikštinėjo po pilį. Lauke oras buvo šlapias ir niūrus, o jos nuotaika ir taip bloga - ji nenorėjo, kad įkyrus lietus telkšnojantis jai į veidą įkyrėtų ir paverstu ją niūria visam savaitgaliui. Gal tai ir buvo romantiška - stovėti lietuje prie pilies sienų - bet Šarlotė tam nebuvo dabar pasirengusi.
   Turėjo praeiti dar daug laiko kol ji apsipras su koridoriais, tačiau dabar jai tai pasirodė visai lengva, kairėn, dešinėn. Poto tiesiai į didžiąją salę. Nebūtu sugebėjusi to pasakyti, atrodė, kad tai įmanoma suprasti tik savo pačios sumaišytose ir išminkytose mintyse (jau buvo padariusi visus namų darbus). Šalia jos kaip visada typeno viena iš jos mylimųjų kačių. Šį kartą nepatingėjo išeiti meino meškėnė Darly. Visi kiti liko ramiai miegoti ant lovos ar po lova, ar ant lagamino, ar ant palangės, kambaryje. Savo pačios nemalonumui Šarlotė sau labai priminė ūkvedį Filčą. Susirietusi iš šalčio, su kate šalimais ir niūriu veidu - išskirtiniu Filčo bruožu, kurio lygi retais kas pasiekdavo.
   taip bežingsniuodama pirmakursė žiobariukė ėmė dairytis į šalis. Iš lauko turėjo parplūsti šlapi mokinisi pietums. Daugelis jų buvo išėję pašokinėti per balas, ir Šarlotė sunkiai suvokė kodėl? Nenorėjo pasimaišyti jiems ant kelio ir pirma nueiti į didžiąją salę, kad netektu slidinėti kaip ant ledo jų pritelkšentose balose. Artėdama prie lauko durų (labiau vartų) ji išvydo iš ten ateinantį vaikį. Paties jo ji visai neišsigando, ketino kuo ramiausiai praeiti. Bet tuomet...
   - Gyvatė! - sucypė ji. Jo rankose šnybždama ir lėtai rangydamasi buvo gyvatė. Šarlotė neištvėrė.
   Wolfman nėrė prie arčiausiai pasitaikiusių durų, nieko negalvodama. Jos neatsidaro! Pati pirma pasitiaikiusi mintis:
   - ALOHOMORA! - suriko ji ir nėrė vidun.
   Ją pačia labai nustebino jos reakcija. Niekada taip stipriai nebijojo gyvačių.
   Bet per stipriai neįsitraukus į mintis ją atplėšė patalpos į kurią pateko vaizdas. Čia stovėjo keturi židiniai. Smirdėjo nežinomu kvapu, bet sklandžiojo magijos aromatas. Šarlotė susižavėjusi leidosi kambariu. Sienos buvo beveik bespalvės - spalva nusilupusi. Viskas atrodė taip neįtikėtinai. Neižgi Hogvartse yra tokia vieta apie kurią nerašo netgi jo istorijoje. Žinoma ne! Staiga Šarlotė prisiminė 52 skyrių. "Kelionmilčių kambarys". Čia ji negalėjo būti. Turėjo išeiti. Bet taip sunku buvo palikti vietą. Vietą kurią svajojo išvysti. Ne tiksliai Kelionmilčių kambarį, bet tikrą senovinę Hogvartso slaptavietę. Atrodo smulkmenėlė pagyvino dieną. Ne visai smulkmenėlė. Negaliu gi aš dabar išeiti! Niekas nepastebės. Tik kelias minutes...
Antraštė: Ats: Kelionmilčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 12, 2021, 05:38:12 pm
Dori prisivalgė skanių pietų vieną nykią savaitgalio popietę. Namų darbus buvo jau padariusi, o esant tokiam orui veikti nelabai buvo ką. Klastūnyno bendrasis kambarys stūksojo beveik tuščias. Visi buvo sulindę savo miegamuosiuose, veikiausiai rezgė kokius nors planus arba buvo kažkur dingę.
Mendel pamatė, kad iš lauko grįžta nemaža dalis mokinių, kurie lauke pliuškenosi balose. Paieškojusi akimis Meg, Esmeraldos arba Henrietos, bet nei vienos nepamačiusi, Dori ėmė tipenti koridoriumi svarstydama, ką jai toliau veikti, kai jos akys užkliuvo už kažkokių nematytų durų. Dori nebūtų Dori, jeigu nebūtų užėjusi vidun. Dar viena nematyta vieta Hogvartse, ar jos kada nors pasibaigs?
Įžengusi į kambarį klastuolė iškart pamatė mergaitę. Tačiau pirmiausia akys turėjo aplakstyti aplinką ir tik paskui grįžti prie jos. Antrakursė iš karto suprato, kad kambaryje stovi keturi židiniai, skirti keliauti kelionmilčiais. Žinoma, juodaplaukei niekada neteko keliauti kelionmilčiais ir šią akimirką atsirado dar viena priežastis nekęsti savo tėvų žiobarų, o gal žiobarų apskritai. Vienas židinys kambaryje kūrenosi, o ant staliuko stovėjo katiliukas su kelionmilčiais.
Šiandien mergaitė neturėjo jokio noro bičiuliautis, todėl tik piktai nužvelgė mergaitę ir nusprendė, kad šiame kambaryje apsilankys kitą kartą. Dori grįžo į koridorių.