- Nebijok taip, aš taip paklausiau, - maloniu balsu tarė grifiukė ir jos malonus balsas kiek įdrąsino Rusnę.
Rusnė stebėjo merginą, kuri dairėsi po klasę. Iš jos akių ir veido išraiškos buvo matyti ką ji mąsto.
- Taigi, koks tavo vardas? Ateik, prisėsk, paplepėsim, - vėl tarė grifė ir su ranka braukė stalą tol, kol nebekilo didžiuliai dulkių debesys.
Tačiau Rusnė tylėjo toliau ir dėbsojo į merginą išsprogusiomis akimis. Ji net pati nejautė, kad žiūri į ją kaip į ateivę.
-Na, kažką čia padirbau. Kaip tau sekasi? Kaip tau mūsų naujoji mokykla? Patinka? - mergaitė toliau bėrė klausimus it žirnius į sieną.
Varniukė tylėjo ir stebėjo kiekvieną nerangų grifės judesį. Ir Rusnė pažvelgė mergaitei į akis... Jos taip kažką priminė... Senelė... Rusnė staigiai įkvėpė oro ir lyg šiek tiek išsigandusi, nuleido akis.
-Atleisk man, jei išgąsdinau... Matai, man jau taip būna, - grifiukė prakalbo trečią kartą nesulaukdama atsakymo. Ji lyg susigėdusi nuleido akis.
Rusnė pašoko lyg atgijusi ir žamais žingsneliais pritipeno prie merginos.
- Ne, o ne, - skambiai nusijuokė varniukė ir dar kartą perbraukdama ranka stalą prisėdo šalia grifiukės - aš tiesiog... Bijau, - Mergaitė nuleido akis ir nutilus pažiūrėjo į savo batelius vėlgi, - o mano vardas Rusnė. O man... Man... - Rusnė pradėjo mikčioti ir staigiai pakėlusi galvą pažvelgė į grifės akis, - sekasi... Nesiseka! Klaikiai nesiseka! Aš tiesiog noriu važiuoti ar skristi namo ir užsidariusi savo kambaryje groti fortepijonu. MAN ČIA NEPATINKA! Nepatinka... Nepatinka viskas... Sienos, grindys, lubos, tie klaidūs koridoriai verčia elgtis kaip pamišusia, - Rusnė pirmą kartą gyvenime po senelės mirties kažkam pasakė tiek daug žodžių vienu metu, - man trūksta namų. Trūksta Rodžio, kakavos, netgi tėčio kuris manęs nekenčia... MAN TRŪKSTA SENELĖS! NEKENČIU VISKO, NE - KEN - ČIU! - o tada Rusnės akyse pasirodė spindinčios ašaros. Jos krito viena po kitos ant jos apsiausto lyg pupos.
Tuomet stojo tyla.
- Atleisk... Aš nenorėjau... Tiesiog... Netyčia... Atleisk... - Rusnė nušoko nuo stalo ir priėjusi prie palangės su rankove nusivalė ašarotą veiduką ir įsmeigė savo milžiniškas juodas akis į langą.
Jeigu pilve drugeliai pridvėsę ir nuodingi plazda,
Jei kraujas baltą sniegą dažo raudonai,
Ar jei netinkamu kampu pasaulis pasisuko,
Ateiki čia ir gulk į baltą patalą.
((BTT))
- Accio rutulį! – nuskambėjo prancūzės balsas nenaudojamoje klasėje. Kažkur viduryje nuolaužų pasigirdo garsas ir po kelių sekundžių prasiskverbęs pro šiukšles į merginos ranką atskriejo raudonos miglos pilnas stiklinis rutulys, šiek tiek panašus į spėjimo kristalą. Gabrielė patenkinta šyptelėjo. Nuostabu, kai gali naudoti magiją... pagalvojo. Vėjas pro atvirą langą pūtė šešiolikmetei į nugarą. Ji nejučia sudrebėjo ir apsisukusi, delne laikydama rutulį, uždarė langą. Patalpoje atsirado šiek tiek oro. Gabrielė atsiduso. Įsispoksojo į rankoje laikomą daiktą. Raudona migla tykiai sūkuriavo už stiklo neįgaudama jokių aiškesnių pavidalų. Gabrielė dar kartą atsiduso.
- Ką gi... Atėjo laikas sudaužyti, - sumurmėjo. Ji buvo mažumėlę išsigandusi. O jeigu nieko neišgirs? O jeigu nesupras to, ką išgirdo? Juk antro šanso nebus... Pažvelgė į burbulą. Jis, regis, net nenutuokė, kad tuoj išduos savo paslaptį, atskleis prancūzei, kokia bus jos antroji užduotis. Gabrielė giliai įkvėpė ir iškėlė rutulį sau virš galvos ruošdamasi trenkti į žemę. Širdis ėmė smarkiau plakti. Pirštai atsipalaidavo, rutulys iškrito iš rankos ir tėškėsi į grindis. Pasigirdo dūžtančio daikto garsas, stiklo šukės pažiro į visas šalis. Gabrielė sulaikė kvapą. Raudonoji migla susitelkė į kamuolėlį ant grindų ir pamažu ėmė kilti įgaudama kažkokio lyg ir namo pavidalą. Staiga pasigirdo visai netylus, melodingas balsas:
Klyksmai ir riksmai girdėdavos ten,
Triukšmas ir bildesys.
Dabar jau nutilę viskas seniai,
Bet vos tik įžengs pro duris
Tavo siela jauna,
Visi prabus, beprotyste užklups,
Išprotėti privers
Ir klykiančią bei verkiančią
Paliks sėdėti kampe.
Gabrielė įdėmiai klausėsi ir stengėsi įsidėmėti. Ją šiek tiek nustebino, kad balsas buvo pakankamai garsus, o ne šnabždantis kaip sapne. Kai migla, galiausiai įgavusi aukšto, išklypusio namo su užkaltais langais pavidalą išnyko, nutilo ir balsas. Gabrielė atsiduso. Taigi... dabar turėčiau ieškoti tokio, kaip supratau, namo, kuriame girdėdavosi įvairus triukšmas, klyksmai ir riksmai, bet dabar ten tylu. Mąstė mergina. Ir vos tik įžengsiu pro to namo duris, išprotėsiu? Gabrielė papurtė galvą. Nė kiek netroško išprotėti, bet matyt, teks. Ei... O gal užduotis ir yra tokia? Apsisaugoti, nukenksminti nuo to... hm... padaro, kuris nori priversti mane išprotėti. Turbūt taip ir yra. Gabrielė kažkokiu liūdnu žvilgsniu pažvelgė į stiklo šukes, besimėtančias ant dulkėtų klasės grindų, Staiga jos žvilgsnį užkabino viena stiklo šukė, švytinti kažkaip keistai, taip, kaip nepriderėtų stiklo šukei. Melsvai. Gabrielė atsitūpė ir pirštu palietė tą šukę įtardama, kad čia kažkas ne taip. Staiga pirštas lyg prilipo prie melsvai švytinčios šukės, mergina pajuto trūktelėjimą pilve. Staiga viskas aplinkui ėmė suktis, prancūzės kojos atsiplėšė nuo žemės. Po kelių sekundžių nenaudojamoje klasėje liko tik ant grindų besimėtančios stiklo šukės. Sukdamasi spalvų sūkuryje Gabrielė dar spėjo pagalvoti: Velnias, ten juk nešyklė buvo...