Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Oliver-Mažulis Yellow Liepos 06, 2011, 11:55:32 pm

Antraštė: Tuneliai
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Liepos 06, 2011, 11:55:32 pm
Tuneliai - gyvybiškai svarbios arterijos Hogvartso pokštininkams ir neklaužadoms. Septyni iš jų vedė į Kiauliasodį (iš jų Filčas žinojo tik keturis). Kiekvienas turėjo slaptą praėjimą. Pavyzdžiui, į vieną buvo galima patekti užlindus už senos vienaakės raganos statulos, esančios šalia tuščios klasės. Tuomet reikėdavo lazdele paliesti statulos kuprą, sušnibždėti Dissendium ir kupra atverdavo angą į tunelį. Nuslydus tarsi akmeniniu loviu, galėdavai bumbtelėti užpakaliu ant šlapios žemės, o tai jau - siauro ir žemo tunelio pradžia. Tuneliai sukinėjosi ir raitėsi nelyginant triušio urvai, o priartėję prie kelionės tikslo imdavo kilti ir pasirodydavo aptrupėję laiptai. Taip vienaakės raganos perėja keliauninkus atvesdavo į užeigą „Devyni Medūs“. Kitas tunelis taip pat vedė iš mokyklos, bet kur - nežinia. Jį buvo galima rasti už Gregorio Saldžiaburnio statulos.
Aišku, ne visi tuneliai yra prieinami. Štai penktame aukšte esantis už veidrodžio yra jau daugelį metų įgriuvęs ir visai nenaudojamas. Tiesa, į Kiauliasodį galima patekti ir per kitą tunelį, bet šio angą grėsmingai saugo senasis Gluosnis Galiūnas.

Oliveriui svaigo galva. Pastarieji įvykiai praūžė akimirksniu. Jis vos spėjo atsigauti. Štai požemiai. Didelis ir baisus Vilkas Pilkas. Užsidaręs praėjimas. Nežinia iš kur atsiradęs švilpis ir kelis metus jokios gyvos būtybės nesulaukę požemiai pilni jaunų mokinių. Šviesa. Vėl Vilkas. Stiprus Willow nustūmimas į akmeninę sieną. Užpulta Rae. Temstantis protas. Tyla...
Oliui skaudėjo sėdmenis - abu su Willow krito iš gana aukštai. Vos pramerkęs akis, jis žvilgtelėjo į viršų. Aklina tamsa. Kaip ir patalpoje, kurioje buvo abu mokiniai. Berniukas sunkiai mintyse dėliojo įvykių seką. Maždaug įvertinęs situaciją bandė suprasti, kur esąs. Apsičiupinėjęs, suprato, jog niekur neranda savosios lazdelės. Ir naminei pelėdai būtų aišku, jog burtininkas be lazdelės - ne burtininkas. Tai burtininkas pačioje pažeidžiamiausioje situacijoje. Bet įveikęs nedidelį panikos priepuolį, Oliveris atsitokėjo ir prisiminė Will:
- Ar tau viskas gerai? - Kreipėsi, kažkodėl į kairę pusę, nors aimanos taip aidėjo, lyg skambėtų iš visų pusių.
Oliveris bandė bejėgiškai stotis. Atrėmęs rankas į grindis, pajuto šlapią ir tirštą purvą. Slystelėjęs, balansuodamas ir po truputį tiesdamas kelius, stengėsi atsistoti. Deja, galva stuktelėjo į tariamas lubas. Girdėjo nukrentant kelis akmenukus, kurie atsitrenkė žemę.
- Aukštis - pusantro metro. - Tarsi sau, o tarsi ir Will tarstelėjo varnius.
Tada stengėsi išmatuoti sienų plotį. Išskėtus kaip įmanoma plačiau rankas, dešinės rankos pirštai netikėtai užčiuopė šaltą, drėgną ir slidžią sieną. Stengdamasis kuo statmeniau sienai pasisukti, ėjo kitos sienos link. Paėjus lygiai 4 žingsnius, Oliverio kairė ranka pajuto kairiąją sieną.
- Du trys metrai... Taigi, čia labai... - nebaigė kalbėti, nes jį pertraukė.
Berniukas vylėsi, jog klastuolė jam kaip nors pagelbės ir, tikėkimės, po ranka turės lazdelę. Nes padėtis, į kurią vaikai apteko, buvo išties nepavydėtina...
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Willow Thunder Liepos 07, 2011, 03:11:56 pm
- Oi, velnias kaip skauda, - Willow pažvelgė į savo kruviną ranką.Kraujas vis dar smarkiai bėgo iš tos vietos, kur perdrėskė pasiutęs vilkas.Žaizda atrodė gan gili.Kad tave kur...dar gerai,kad nebijau kraujo...reikia kažką daryti, nes nukraujuosiu negyvai...Oliveris pasiteiravo Will ar jai viskas gerai.
- Na, manau,kad gyvensiu, nors įdrėksta gan giliai, - mergina vis dar apžiūrinėjo savo sužeistąją ranką, - bet butinai reikia aprišti... - mergina apsižvalgė aplinkui, tarsi ten kažkur ant žemės bus numestas sterilus tvarstis su skausmą nuimančiais vaistais, deja teko nusivilti, nes aklinoje tamsoje visiškai nieko nesimatė.Klastuolė bandė įžiūrėti berniuką, bet nieko nesigavo.Kur mano lazdelė? Rae greit apžiūrėjo savo kišenes ir...vienoje jų rado savo lazdelę.
- Lumos- sušnabždėjo mergaitė ir tunelį apšvietė lazdelės šviesa.Will pastebėjo susilenkusį Oliverį, lubos čia išties buvo labai žemos.Olis neturėjo lazdelės,tagi Willow spėjo,kad jis ją pametė.
- Še, imk mano lazdelę, - klastuolė padavė savo lazdelę varnanagiui, - man dar reikia ranką apsirišti.Willow pažvelgė į savo apsiaustą.Dievaži, mama manęs tikrai nepagirs už tokį elgesį,bet reikia... Will suėmė apačią savo apsiausto ir nuplėšė gerą gabalą.Tada atraitojo savo sužeistą ranką ir tvirtai užsirišo.Kol pasieksiu seselę turėtų laikyti...Susitvarkiusi Will atsistojo, jai irgi čia buvo šiek tiek ankšta ir turėjo pasilenkti, bet nebuvo taip blogai,kaip Oliveriui.
- Taip,taip, čia begalo ankšta, bet ką padarysi, - pabaigė Olio sakiny Willow, - bet manau mum reikia eit, jei nesiruošiam mirti šiam gličiam,pelėsiais atsiduodančiam daikte... - mergina ryžtingai priėjo prie Oliverio ir paėmė savo lazdelę.Tada apšvietė angą iš kurios jie abu iškrito.
- Ką gi, regis užlipti ten jokių šansų, o aš ir labai nenoriu, taigi teks eiti šiuo tuneliu... - merginos akis užkliuvo už pagaliuko kuris buvo nukritęs prie sienos.Arčiau priėjusi pamatė,jog tai burtų lazdelė.
- O, Oliveri,radau lazdelę, čia tavo? - Willow ją paėmė ir padave savo draugui.Nelaukdama jo atsakymo paėmė Olį už rankos(dėl atsargos...) ir nusitempė tuneliu tolyn.Ėjau jau geras dvidešimt minučių, kai jiems pastojo kelią durys.Jos buvo padarytos iš raudonmedžio ir pagražintos auksinėmis gėlėmis ir vijokliais.O vidury durų puikavosi kažkokio moters siluetas nusagstytas deimantais ir rubias.
- Oho... - išsprūdo iš Willow lūpų, mergaitė atsisuko į Oliveri, - nežiau kas už šių durų, bet manau,kad turėtu atrodyti brangiai...bandom? - ir nelaukusi atsakymo Will bandė atidaryti duris.Tačiau jos buvo užrakitos.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Liepos 08, 2011, 01:46:04 am
Oliveris vis dar jautė nedidelį šoką. Džiaugėsi, jog Willow dar gyva,  tikėjosi, jog toji, pasak jos, „gili žaizda“ nebus labai rimta ir madam Pomfri ją labai lengvai išgydys. Staiga, klastuolei ištarus burtažodį, patalpa, kurioje jie buvo, tapo apšviesta. Dabar galėjai aiškiai matyti sienas, lubas, grindis. Varnius nusišypsojo gavęs burtų lazdelę. Nors ji ir negalėjo prideramai veikti, nes ši jam nepriklauso, tačiau buvo gera nesijausti bejėgiu. Pamosikavęs su viltimi bandė pamatyti kur abu tunelio galai veda, tačiau teko nusivilti. Will atsiėmus lazdelę, berniuką ir vėl apniko liūdesys. Jau buvo bene atsisveikinęs su savąja ir tik mykė po nosimi, beveik negirdėdamas ką sako Will. Tačiau, kai ji rado lazdelė, Oliverį apėmė didžiausia palaima. Atrodė, lyg visas pasaulis nusidažė vaivorykštės spalvomis, Olis galėjo nuversti ištisus kalnus, o situacija, kurioje buvo abu vaikai nebe atrodė tokia beviltiška. Willow įsikabinimas Oliveriui į ranką, privertė jį sugrįžti į realybę. Reikia kaip nors ištrūkti iš šitos nedėkingos vietos. Nors ir tunelis turėjo du galus, tačiau kažkodėl abu mokiniai tarsi susitarę pasuko į vieną pusę. Apšviesdami kelią jie ėjo ir ėjo. Atrodė, kad kelias nesibaigs. Lubos tai aukštėjo, tai žemėjo. Atitinkamai ir sienos - platėjo arba siaurėjo. Oliui, nors ir gana stipriam vyrukui, paskaudo kojas nuo klampojimo purvu ir nugarą nuo susikūprinimo. Prisigėręs drėgmės apsiaustas vilko berniuką žemyn. Nors gal ir Žemės trauka buvo čia stipresnė... Užsigalvojęs Olis net nepajuto, kaip Will sustojo. Tada pamatė ir jis - priešais buvo didžiulės, raudonmedžio durys, su auksine gėlių ir vijoklių imitacija. Berniuką ypač pribloškė nuostabus portretas. Žinoma, pritrenkiančiai atrodė visi lazdelės šviesoje spindintys briliantai ir rubinai, tačiau dar didesnį įspūdį Oliui darė paslaptingas moters siluetas.
- Oho... - kone vienu metu su Willow ištarė Oliveris. - Bandom. - Sunkiai iškvėpė atsisukęs į mergaitę.
Will patyrus nesėkmę su durimis, jėgas išbandė ir Olis - bandė spirti, bėgti ir trenktis visa jėga iš pečio, tačiau pastangos buvo bevaisės. Žinau!
- Alohomora. - ištarė nukreipęs burtų lazdelę į gana minkšto aukso spyną.
Netikėtai neįveikiamas užraktas spragtelėjo ir durys pačios atsivėrė į vaikų pusę. Šie atsitraukė. Oliveris kaip ir aną kartą pasiuntė šviesos kamuolį. Šiuo metu švytėjo daugybės įvairių monetų, auksinių papuošalų, neįkainojamų paveikslų, karūnų - visoms brangenybėms neužtektų net ir metų išvardinti. Berniukas, netikėdamas savo akimis, įžnybė sau į ranką. Tai nebuvo sapnas. Tada jis  pažvelgė į Will. Susitikus jų žvilgsniams, jiems nereikėjo net ir šnekėti - viską ir taip suprato. Vaikai lyg pasiutę įbėgo į brangenybių pilną patalpą. Tada nutiko keletas dalykų: įspūdingos durys jiems už nugarų smarkiai užsitrenkė, patalpa pradėjo nevaldomai liepsnoti, brangenybės, lyg vaškas pradėjo tirpti ir viskas pavirto tikru košmaru. Tai jau buvo antrieji spąstai šį vakarą.
Jeigu vaikams kaip nors ir pavyktų išsigelbėti nuo ugnies, šie vis tiek uždustų. Bet Oliveriui visa tai buvo nė motais. Pribėgęs prie lobio jis užsidėjo karūną, rankoje laikydamas skeptrą vaidino karalių ir maudėsi auksinėse monetose. Jis buvo tarsi užvaldytas visų tų blizgančių ir linksmai ugnyje atsispindinčių daiktų.

Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Willow Thunder Liepos 08, 2011, 11:39:37 pm
Vos tik durys atsidarė ir Oliverio lazdelės šviesa užpildė patalpą, Willow žandikaulis atvėpo, jos akyse pasirodė godumo kibirkštėlė.Kambarys buvo pilnas visokiausių brangenybių.Prie sienų gulėjo krūvos auksinių,sidabrinių ir platininių monetų, ant prabangių gotiškais raštais išraižytų stalų gulėjo visokiausi papuošalai su rubinais,deimantai ir kitais brangiaisiais akmenimis.Ant žemės mėtėsi karūnos ir diademos,gražesnių Will niekur nėra mačiusi.TAip pat visur mėtėsi prabangios suknelės išsiuvinėtos aukso siūlais.Klastuolė įlėkė į kambarį, nežinojo nuo ko pradėti, viską norėjo griebti, matuotis sukneles, užsidėti karūna ir pasijusti tikra princese, norėjo saujomis girebti monetas ir kištis jas į kišenes.Will pažvelgė į Oliverį, jo akyse atsispindėjo tokie patys troškimai.Abu jaunuolius užvaldė pats baisiausias troškimas, troškimas praturtėti.Tačiau jų svajonės greitai sudužo, nes didelės raudonmedžio durys užsiverė,Rae girdėjo ,kaip spragteli užraktas.O visos brangenybės užsiiepsnojo.Will ir Olis pakliuvo į tikrų tikriausią pragarą.
- Oli, lekiaa... - Willow nepabaigė sakinio,nes pasibaisėjo savo bendražygio veiksmais.Jis ,kaip paklaikęs nulėkė prie karūnos ir skeptro.O,ne...kažkas čia ne taip... Will pribėgo prie varnanagio.
- Oliveri!Liaukis,tu beproti tuoj ir tu užsiliepsnosi!- iš visų jėgų surėkė Willow, tačiau jokio atsako nebuvo, Oliveri buvo tarsi užvaldytas.Ant jo galvos pradėjo degti ir karūna.Klastuolė greit ją nutrenkė nuo varnio galvos.
- Atsiprašau iškarto Oli,bet turiu tai padaryti, - ir klastuolė trenkė varnanagiui gerą antausį, - greičiau mum reikia iš čia išsineždinti, - kosėdama suriko Willow,dūmai ją jau dusino.A,žinau ką reikia daryti...
-Aguamenti,- suriko Willow ir iš jos lazdelės ištryško didžiulė vandens srovė.Ugnis,regis,jau apstojo liepsnoti.Willow jau atsiduso, bet bereikalo, nes liepsnos vėl įsiplieskė, jos buvo nesunaikinamos.Tikriausiai čia nesunaikinama ugnis... Will pradėjo panikuoti ji prilėkė prie durų.
- Alohamora,- suriko, tačiau durys buvo užrakintos ir jokie burtai neatidarė jų.Mergina nebežinojo ką daryt, tačiau nenorėjo pasiduoti.Viskas bus gerai,bus gerai...Mergaitė apsidairė kambaryje, buvo sunku ką nors įžiūrėti, nes jos regimąjame lauke buvo vien tik dūmai.Tačiau ji sugebėjo pastebėti mažą angą tolimąjame kampe.Tikiuosi,kad tai išsigelbėjimas...Willow prilėlkė prie Oliverio,kuris sunkiai gaudėsi.Ir pagriebė už rankos.
-Lekiam iš čia, - ji nusitempė varnių prie angos , - greičiau lendam, - ir mergina įšoko ten.Vėl kritimas.1,2...20minučių - vien kritimas.Bum...mergina nugriuvo ant kažko minkšto ir greit pasitraukė nuo angos,kad Oliveris ant jos neužgriūtų.Mergina sunkiai šnopavo,tada apsidairė.Ji gulėjo ant baltutėlio smėliuko, o prieš ją atsivėlė milžiniška ola,kurios viduryje pūpsojo didžiulis ežeras, skaisčiai mėlynos spalvos,jie,regis,pakliuvo į rojų...
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Liepos 09, 2011, 01:43:02 am
Oliveris vis dar negalėjo atsigauti. Šitiek turtų! Šitiek brangenybių! Ir visos buvo jo! Vienintelio! Gyvenime berniukui daugiau nieko nereikėjo. Galėjo čia praleisti visą amžinybę. Staiga Olio žvilgsnis nukrypo į šalimais stovinčią, straksinčią, kažką rėkiančią ir be paliovos kosėjančią mergaitę. Kalė... Ji nori mano turtų... Oliverio akyse tarsi užsižiebė ugnis, jis jautė neapsakomą pagiežą. Slidinėdamas monetomis, berniukas po truputį stojosi. Tvirtai suėmęs lazdelę, šią nukreipė Willow pusėn. Jau buvo betariąs burtažodį, tačiau jo veidas pajuto švelnius mergaitės pirštus. Stipri jėga nubloškė varnių žemyn. Šis suklupo. Berniukas niekaip negalėjo suprasti nei kur jis atsidūrė, nei kas jis yra... Tiktai jo krūtinė stipriai kilnojosi, bandydama sugauti nors truputėlį gaivaus oro, tačiau jei ką jis ir teįkvėpdavo - tai būdavo smalkės. Protas pradėjo aiškėti. Vaizdas pradėjo ryškėti - aplink siautė įvairiaformė liepsna, apėmusi visą patalpą. Netikros brangenybės tirpo ir tirpo. Will greito mąstymo dėka, dar iš šoko neatsigavęs Oliveris buvo nuvestas prie iš nežinia kaip atsiradusios, turbūt, dėl ištirpusių iki lubų prikrautų turtų atsilaisvinusios, angos. Aš... Ir aš turiu į ją tilpti??? Klastuolė nedvejodama įšoko.
- Ir iš kur pas ją tiek drąsos??? - Kone apsiverkęs, tyliai ir tebekosėdamas balsu tarė berniukas.
Olis dar lūkuriavo. Atsisukęs per petį pamatė link jo nenumaldomai artėjančią ugnį. Iki jo buvo likę trys metrai. Du. Vienas. Tada Varnius įlindęs į angą, tik laikydamasis už jos kraštų, įšoko, pajusdamas, kaip didžiulis karštis užriečia ir svilina jo antakius bei plaukus ir kaip ugnies liežuviai  stengiasi pasiekti Olio apsiaustą. Tada jis krito. Ilgai ir nuobodžiai. Anga pasirodė, kaip dar vienas neįtikėtinai platus tunelis. Kadangi Olis buvo sunkesnis už Will, mergaitė, kuri prieš tai buvo visai dingusi iš akiračio, netikėtai, po kelių minčių (Oliveris gana gerai orientavosi laike ir erdvėje) atsirado. Netruko laukti, kai abu susitiko. Truputį pasiaiškinę, Olis išskėtė rankas, o Rae kaip tik suglaudė, kad pastaroji greičiau kristų, o jis - lėčiau. Abu suvienodinę savo aukščius, pradėjo kalbėti  - buvo taip nuobodu. Apie pastaruosius įvykius, juos pačius, jų šeimas. Viduryje kritimo, Oliveris baisiai ištroško - nusitaikęs lazdele į burną burbtelėjo: „Aguameti“. Stipri srovė aptaškė visą veidą ir sušlapino drabužius. Godžiai rydamas vandenį, nutraukė srovę ir visai nesijaudino dėl šlapumos - vėjas rūbus išdžiovino akimirksniu. Oliveriui atrodė, kad jie ėmė kristi lėčiau. Nors gal tik vaidenosi.
Maždaug po dvidešimties minučių, Olis žemai savęs pamatė neaiškius mėlynus ir baltus lopinėlius. Nusprendęs, jog skaisti mėlyna spalva - tai vanduo, berniukas ore įrėsi, tarsi būtų po vandeniu, norėdamas įkristi minkštai. Jam pasisekė. Kiek mažiau - Willow, kuri turėjo pliumptelėti į baltą smėlį. Olis išniro iš didžiulio ežero, bandydamas gaudyti orą, lyg ką tik sužvejota žuvis. Dėkodamas tėvams, kad šie vedė berniuką į baseiną, jis priplaukė prie kranto, taip vandenyje sudrumsdamas, turbūt, šimtmečiais nejudintą smėlį, ir klampodamas išlipo. Staigiai nusiėmė vandens prisisėmusius batus, nusivilko mantiją ir marškinius, išgręžė kelnes.  Tarp kojų juto švelnų ir minkštą smėlį. Tikra palaima... berniukas pradėjo tekinas lėkti Will link. Jis neklydo - čia iš tiesų žemės trauka buvo kur kas žemesnė. Keista... Juk kuo arčiau centro, tuo labiau traukia, ar ne?Bet Oliveris to nesureikšmino. Tiktai atsigulė smėlyje ir pradėjo daryti smėlio angelus.
Kelias valandas vaikai žaidė, kvailiojo, burtų pagalba statė įspūdingo dydžio skulptūras, plaukiojo - darė viską, ką tik leido jų fantazija. Tačiau netruko susidurti su sunkumais.
- Prisiekiu Merlino barzda, dabar suvalgyčiau Trolį! - Gurgiančiu pilvu pasiguodė Olis Will. - Kaip gaila, kad negalima išburti maisto.... - Burbtelėjo nusivylusiu balsu.
Tada Oliveris suėmė save į rankas ir, užlipęs į aukščiausią kopų tašką, apsižvalgė. Smėlis, nežinia kaip čia atsidūręs, šimtus metų dūlėjęs, baltas it kaulas ir stambus it žvyras. Ir visą horizontą apimantis, skaidrus lyg oras, tačiau tam tikru kampu pasižiūrėjus ir skaisčiai mėlynas, vanduo - galėjai pagalvoti, jog ten, kur gylis siekia 4 metrus ar daugiau, yra tik koks pusmetris. Ir viskas. Nei kokio augalo nei ko. Ir nors vaikai visai nesišvietė lazdelėmis, čia buvo šviesu, kaip dieną (Oliui vienu metu atrodė, jog po tiek laiko praleisto požemiuose ir tuneliuose jis pradėjo bijoti tamsos). Na, tik mokiniai buvo oloje. Taip pat, apmąsčius erdvės dydį, negalėjai suprasti, kodėl neatsimuša aidas.  Ir dar ta Žemės trauka...
- Kažkas čia ne taip. - Garsiai tarė Oliveris ir klausiamai pažvelgė į Willow. Tačiau jos ten nebebuvo.
Tada jis pajuto skausmą kakle ir šonkauliuose. Akyse ėmė temti. Oliveris bejėgiškai kovojo, bet jautėsi lyg paralyžiuotas. Jis matė tik tam tikrus fragmentus. Su siaubu stebėjo kraupų vaizdą, kaip abu vaikai buvo įmesti į tinklą. Kaip juos, negalinčius pasipriešinti, tempė smėliu. Girdėjo neaiškius garsus. Matė grobikus. Matė ir kaip skaidriame ežere pradingsta Willow kūnas, o tada ir gražus, nekaltų bruožų veidas, užmerktomis akimis.
Tada užsimerkė ir jo akys.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Venera Moon Gegužės 22, 2012, 10:17:52 pm
Buvo tamsu ir šiurpu. O dieve, ką jie apie mane pamanys.. Na, ką padarysi. Stefanas.. Jis toks gražus, toks mielas.. Venera, 3 metais už jį vyresnė ėjo tamsiu tuneliu ir svajojo. Staiga už savęs išgirdo balsą:
-Venera, Venera, nesusidėk su gryfu, nesusidėk su gryfu..
-Nevadink jo taip,-ramiu balsu atsakė Venera.
-Tai ką, jau įsimylėjai?
-Gal.
Staiga ją už peties į savo pusę atsuko Styvas. Rudos akys, plaukai.. Jis griebė Venerą ir pabučiavo.
-Paleisk mane!,-surėkė ji.
Styvas nusišypsojo ir tada Venera pajautė savo rankoje adatą. Jai užsivertė akys ir ji nugriuvo ant žemės.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Adam Monte Gegužės 22, 2012, 10:43:07 pm
Stefanas grįžinėjo iš bibliotekos. Žinoma, kaip gi galima apsieiti be kokios nors tamsesnės vietos. Pavyzdžiui, įvairūs tuneliai. Ganėtinai ilgai Stefanas nevaikštinėjo mokyklos tuneliais. Buvo netgi pasižadėjęs nusipiešti visą tunelių žemėlapį tam, kad galėtų ateityje gaudyti žmones, juos gal kartas nuo karto pagąsdinti. Juk smagu būtų.
Įdomu, kaip Venera laikosi. Tikiuosi, jai nieko nenutiko... lyg tyčia pagalvojo grifiukas. Staiga, ant žemės jis pamatė kažkokį tamsų šešėlį, kuris raibuliavo ganėtinai toli. Stefanas pasijuto kiek nepatogiai, nes iš pradžių pamanė, jog tai gali būti kokio nors penktakursio juokelis. Visgi, berniukas ėjo link juodo objekto.
Pamažu ryškėjo keliai, sijonas. Kas labiausiai jį išgąsdino – vis labiau ryškėjantys šviesios spalvos plaukai. Nejaugi? Stefanui kiek sukirbėjo širdis ir jis pasileido bėgti link vis labiau ryškėjančios figūros.
Pagaliau blanki šviesa atidengė Klastūnyno uniformą, šviesius plaukus ir pažįstamą veidą. Tai buvo Venera, kuri gulėjo be sąmonės ar kitokių gyvybės ženklų. Berniukas ne juokais išsigando. Nejaugi tai nedovanotieji kerai? Pirma mintis dingtelėjusi berniukui.
Pirmas dalykas, ką jis padarė, švelniai suspaudė Veneros gležną riešą vis bandydamas apčiuopti pulsą. Deja, nieko. Stefanui tik suspurdo širdis, žalios akys neramiai  pasižiūrėjo į klastuolės veidą. Bet ji dar šilta... Grifiukas ties kaklo sritimi pradėjo ieškoti pulso. Kažką užčiuopė...
Rankos pradėjo drebėti iš laimės, žalios akys suspindėjo iš laimės (o to senokai jau nebuvo matyti Stefano akyse). Grifiukas švelniai prilietė Veneros petį ir truputėlį jį pajudino.
- Venera... Venera.. Kelkis. Ar tau viskas gerai? – Kiek sunerimęs paklausė Stefanas.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Venera Moon Gegužės 22, 2012, 11:01:37 pm
Venera pakėlė galvą. Aplinkui buvo šlykštu. Purvina, šlapia. Prie jos  buvo kažkoks vaikinas. Raudona uniforma. Grifų Gūžta?
-Pasitrauk nuo manęs,  kvaily!
Keistai jaučiuosi.. Kas jis toks?
Venera atsistojo. Ji pasitvarkė sijoną, plaukus ir pažvelgė į vaikiną.
-Ko žiūri? Kur Styvas?..
Mergina pasimetė, ėmė dairytis ir draskytis.
-Aš jį taip myliu.. Jaučiuosi keistai. Neliesk manęs tik, gryfūkšti!

Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Adam Monte Gegužės 22, 2012, 11:22:22 pm
 Grifiukas neatpažino Veneros. Jis nesitikėjo, kad klastuolė jį gali taip pavadinti. Pripažinkim, tai buvo smūgis žemiau juostos, kuris Stefanui buvo iš ties skaudus. Dar iki šiol buvo neįtikėtina, kad žmogus gali per tokį trumpą laiką pasikeisti.
Deja, bet berniukas neįtarė, kad tai buvo kažkokio eliksyro poveikis. Nors ir kiek jis yra išbandęs eliksyrų, bet iki tol jo akys niekada nebuvo užkliuvę už kažko panašaus.
Stefano viduje kunkuliavo priešiški jausmai. Jis tiesiog nebeišmanė, ką reikia daryti: ar likti bandyti kalbėti su Venera, ar palikti ją ramybėje.
Grifiuko žalios akys su tokia didele nostalgija susmigo į merginą. Kas po velnių nutiko. Negi ji tik apsimetinėjo? Bet argi įmanoma taip gerai vaidinti, kaip ji galbūt vaidino prieš tai? Po velnių, ką daryti?
Prie kaklo berniukas pajuto spaudžiančią virvelę. Jis išsitraukė juodą apsivijusią viją aplink jo kaklą. Ant jos buvo pakabintas juodas mediatorius su užrašu „Trust“.
- Ar prisimeni šitą? – parodydamas paklausė Stefanas.
Jo baltas veidas atrodė šaltas, bet žalios akys dar spindėjo viltį, kad visa tai tik blogas sapnas. Jis dar vis vylėsi, kad atsibus ir rytoj vėl kur nors atsitiktinai (o gal ir ne) sutiks Venerą.
- Venera, kas nutiko? Ar tau viskas gerai? – ramiai paklausė vaikinas.
Jo akys vis žiūrėjo tiesiai į Venerą. Keista buvo matyti visiškai pasikeitusį merginos žvilgsį. Tarsi kažkokia neapykanta sklido iš jos. Būtent tai ir gąsdino berniuką. Neapykanta jam iš žmogaus, kuris jam šiek tiek yra svarbus.
Tai štai kaip klastuoliai žaidžia... O tai yra skaudu... Stefanas nurijo kažkokį kartų gumulą gerklėje. Vaikinas plytą po plytos pradėjo statytis sieną, nuo Veneros tarsi norėdamas atsiriboti nuo šios dienos patirto šoko. Kaip ir per magijos istorijos pamoką, berniukas sustingo, atsitraukė kiek atokiau ir įdėmiai žiūrėjo į klastuolę.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Venera Moon Gegužės 22, 2012, 11:36:38 pm
Venera papurtė galvą.
-Nesuprantu, ką ten jūs, grifai, geriat.
Ji pasitaršė plaukus. Au! Kas čia dabar? Venera palietė ranką. Ten buvo gili žaizda. Venera perbraukė pirštu ir vėliau iškėlė pirštą pažiūrėti kraujo spalvos. Jis nebuvo raudonas. Buvo permatomas. Nuodai?.. Eleksyras? O jeigu nuodai, aš turėčiau būti mirus.
-Tu!-parodė pirštu Stefaną,-mane nunuodijai.
Staiga Venera nusipurtė. Oho! Kaip nuostabu! Kas šis nuostabus berniukas?
-Labas, zuikuti,-linksmai pasakė Venera.-O, kraujas, o, nuodai. Aš miiiiirsiu,-juokdamasi pasakė Venera.
Ji atrodė keista. Staiga jos nuotaika pasikeitė, ji tapo linksma ir lengvabūdiška. Ji atsistojo ir priėjusi prie Stefano pargriuvo.
---
Nepraėjo nei minutė. Venera atsimerkė. Viskas normalu. Viskas išskyrus.. Stefanai? Kas jam yra? Mano ranka! Man bėga kraujas.. Kas čia permatomo? Klaikiai skauda galvą..
-Stefanai?!-Venera puolė jam į glėbį ir iškraujavo jo uniformą. Žaizda po truputį plėtėsi.-Neik niekur. Nepalik manęs niekada. Buvo Styvas, jis paėmė mano kraujo.. Žiūrės,-svaigo galva,-ar tinka kraujas.. Eleksyru..i.. Stefanai.. Maldauju, nep..nepal..
Venera nesugebėjo pakelti lazdelės. Ji tik pažvelgė gulėdama ant Stefano į ranką, o tada į Stefano akis.
-Gra..Gražios.
Ji palietė mediatorių, jį iškraujavo ir užsimerkė. Ji neprarado sąmonės, tiesiog mėgavosi akimirka.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Adam Monte Gegužės 23, 2012, 12:06:44 am
 Stefanas šaltai stebėjo visus Veneros pasikeitimus. Iš pradžių jis nesuprato, kodėl visa tai vyksta, bet galiausiai buvo per daug akivaizdu, jog mergina buvo paveikta kažkokių nuodų. Kažkas dar daugiau mokykloje domisi eliksyrais? Keista...
Grifiukas visas net suglebo kai mergina puolė jam į glėbį. Jis niekada nemėgo glebesčiuotis ar kitaip rodyti per daug didelių emocijų. Kai tik mergina atitrūko nuo jo, pirmas dalykas, kuris buvo – apžiūrėjo merginos ranką.
- Mums būtina nueiti į ligoninę. Deja, čia niekuo negaliu padėti. – ramiai kaip niekad ištarė vaikinas.
Tenka pripažinti, kad gera buvo žiūrėti į tokią Venerą, kokia ji buvo anksčiau. Stefanas kiek nurimo, kad nebereikės statytis barikados nuo merginos, kuri kažkodėl sugeba skaudžiai bakstelėti dūšion.
Kraujas puikiai derėjo prie grifiuko uniformos. Matyt, tai lyg kažkoks ženklas – ten kur pasirodo grifai, nes dažnai būna kraujo. Manote, jog tai yra sutapimas?
Tai, visgi, to vaikino vardas Styvas. Įdomu... Man reikia daugiau apie jį surinkti informacijos... mintyse galvojo berniukas.
Visgi, ne vien Styvas kėlė nerimą grifiukui. Šitie nuodai buvo kita problema. Kad ir kiek nuodų būtų pakliuvę į kraują, bet nebuvo galima jiems plisti toliau. Stefanas nuplėšė savo uniformos rankovę ir užrišo Venerai ties žastu.
- Nepyk, bet dabar truputį paskaudės. – vaikinas pasižiūrėjo į žaizdą rankoje.
Stefanas švelniai paėmė sužalotą Veneros ranką, kiek pasižiūrėjo ir įsisiurbė į žaizdą. Berniukas bandė ištraukti nuodus, kurie tikrai nebuvo patys skaniausi. Vis traukdamas nuodus, vaikinas kartas nuo karto spjaudavo Veneros kraują, sumaišytą su nuodais, ant žemės.
Tenka pripažinti, dabar Stefanas nesuprato Veneros žodžių. Jam buvo keista, ar ji vis dar apsėsta tų pačių nuodų, ar ji pati taip kalba. Bet dabar ne laikas buvo aiškintis, kas ką pasakė. Dabar svarbiausia buvo Veneros saugumas.
- Ar sugebėsi atsistoti? Nuodai turėtų veikti truputėlį mažiau. Dabar keliausim į ligoninę – griežtai ir ramiai pasakė Stefanas žiūrėdamas į Venerą.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Elena Cholmondeley Sausio 20, 2013, 06:22:03 pm
Elena klydinėjo po tamsius mokyklos tunelius, kuriuose nosį graužė baisus ir dusinantis kvapas. Tolumoje ji pamatė blyksčiojant švieseles, kurios patraukė merginos dėmesį. Mielai būtų ten nuėjusi, tačiau prisibijojo keistojo žmogaus, kuris vakar naktį ją sustabdė koridoriuje ir iš jos pasišaipė. Sužalota ranka vis dar keistai tvinkčiojo ir, o velnias, perštėjo. Mergina sustojo ir atsirėmė į sieną. Dulkės privertė ją nusičiaudėt. Ji visiškai to nesibaimino daryti slaptose vietose, mat jose nebūdavo žmonių. Už jos pasigirdo murmesys ir grifė žaibiškai atsisuko.  Vyzdžiai net susitraukė, kai ji pamatė šitą žmogystą. Ji buvo ilgomis kojomis, kaip kokia manikenė iš madų žurnalo, ant rankų nešiojo  senoviškus žiedus, antkaklo klastūnyno pakabuką, buvo apsigobusi juodu apsiaustu, lazdelė nušvietė jos veidą ir kyšančias  raudonas plaukų sruogas.
- Kas tu? - jos balsas skambėjo lėtai ir aiškiai, tad Elena įsitikino, kad ji yra septintskursė ir kaip rodė pakabukas, iš klastūnyno.
- Elena, - prisistatė, stengdamasi numalšinti drebulį ir baimę. Tunelyje nuskambėjo skardus juokas.
- Aš Margarita, malonu susipažinti.
- Ką tu čia veiki?
- Ieškau tokių kvailų nevykėlių kaip tu!
- Išsiaiškinsim, kas čia nevykėlė, - tyliai tarstelėjo Elena ir sugriežė dantimis, ranką pridėdama prie lazdelės. Margaritos žalios akys žybtelėjo ir ji, it supratusi ženklą,  skubiai išsitraukė ir savąją. Pasiruošimas vyko kaip visur - numetami visi daiktai ir nereikalingos priemonės, uždegamos šviesos. Merginos nusilenkė viena kitai, atsistojo saugiu atstumu ir lazdeles iškėlė kaip špagas. Kaip kokiam dvikovų klube, tik tai buvo kiek rimčiau. Abi užsimojo lazdelėmis, bet ta klastuolė buvo pirmesnė ir suriko:
Helatio!
Aquamenti! -
Vos tik pūstelėjo stiprus vėjas, kuris būtų nunešęs ir storiausią pasaulyje burtininką, Elena paleido vandenį iš lazdelės. Susidarė ilgas laidas, kurio vienoje pusėje stūgavo vėjas ir švietė pilka spalva, o kitoje - šniokštė vandenynas ir spindėjo mėlyna spalva. Abi priešininkės buvo lygios ir abi pasiruošusios laimėti. Bet Margarita smuko pirma. Ji atleido lazdelę ir didelis susikaupęs vėjo gūsis nubloškė grifę į tunelio tamsą.   Vos tik ji nukrito, keli bidonai it koks vandenynas pasipylė ir užliejo tunelį, tuo tarpu ir Margaritą. Abi merginos negalais atsikėlė. Akyse matėsi pyktis ir keršto troškimas. Klastuolė buvo išsipaišiusi anglimi veidą. Suraukė nosį, kilstelėjo ranką ir nesoėjo nei lazdelės pajudint, o jau Elena užgiedojo:
Stupefy!
Alandre ascendare!
Kova buvo tikrai įtempta ir rimta, kokios būna tik tarp suaugusių ir septintakursių. Vėl priešininkės burtažodžius ištarė vienu metu. Grifė šove į orą, gan aukštai. Sumosikavo rankomis ir krito žemyn. Vargšelės užkeikimas nebuvo labai stiprus, tad Margarita sustingo kuriam laikui. Ji jau laukė priešės ir pašaipiai šypsojosi.
- Na ką. Baikim šią menkutė dvikovą, nevykele. - ji sulenkė lazdelė, kuri pašoko ir zvimbtelėjo į orą. Klastuolė sgavusi ištarė, bet nusitaikė į savo kuprinę:
- Draconifors!
Ji  išžiojo burną, o kuprinė užsiliepsnojo. Vaizdas buvo gan keistokas - is žiežirbų išlindo milžiniška galva, po kiek laiko ir kūnas. Stojo trumpa pauzė ir drakonas sukrykė išpūsdamas ilgą ugnies liežuvį. Vėl nejauki pauzė. Elena stabtelėjo. Ji spsisuko ir tamsiu tuneliu nubėgo tolyn. Girdėjosi siaubūno riaumojimas, o tuomet grifė vis dar bėgo per balas. Galuausiai pribėgo tunelio galą. Ji ėmė bejėgiškai trankyt duris, tik mol atsiminė burtą:
- Defodio! - laukimas merginą vargino. Sienos akmenys ėmė kristi ir ji galėjo pabėgti, jei tik to norėjo. - Depulso! - žinojo, kad šis burtas buvo rizikingas ir dažnai neveikė. Bet hai dabar... Pavyko! Drakonas sustojo, pašnairavo ir susmuko, prieš tai dar išgirdo sprogimą. Jis sklido kažkur toli. Elena nubėgo atgal. Margarita jis jau laukė degdama neapykanta.
- Kvaiša! - sušnypštė. - Impedimenta!
Elena ėmė pašėlusi trypti kojomis. Net suprunkštė. O dabar panaudos tą burtą, kurį geriausiai mokėjo elų. Mintimis. "Sectumsempra!" Margarita susirietė iš skausmo ir suinkštė, akimis klausdama: "Kaip!?"  Po kelių minučių abi buvo pasiruošusios. Abi viena kitos nekentė ir pyko. Ypač klastuolė ji nusitaikė pirma:
Tarantallegra!
Titillando!
Serpensortia!
Incarcerous! Inflamarae!
Elena ėmė nesuvaldomai šokti, bet tai jos nesustabdė. Merginai vos ištarus burtažodį, Margarita ėmė net leipti iš tokio smarkaus kutulio. Apsiraminusi arba apsipratusi, ji iš lazdelės galės išleido gyvatę, tokią baisią, kad net  grifė užsimiršo, jog turi gebėjimą kalbėti šnipšteliškai. Roplį surišo virvėmis ir sudegino, tarsi  tai būtų pats velnias.
- Expelliarmus! Imperio! Obliviate... - viskas nutilo. Grifė kilstelėjo savo lazdelę ir ištarė pirmąjį burtažodį, o iš Margaritos lazdelės iškrito lazdelė. Pasigirdo nukrentančios medienos garsas. Vėl įsisvyravo tyla ir Elena prisimerkė. Ji ištarė nedovanotinų kerų užkeikimą. Privertė priešininkę daužytis į sieną, kol klastuolė vos prakvėpavo. Atleido kerus. Elena priėjo ir pamankštino žandikaulį. Susikrimto. Pasipurtė ir ištrynė atmintį. Nesigraužė. Vis dar bailiai žvelgė į tolį. Pasipurtė ir slapčia išsliūkino atgal.







Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 14, 2014, 07:26:27 pm
Fasas padusęs po lipimo laiptais atsirėmė į pilką plytų sieną. Staiga ji krustelėjo. Pirmakursis atšoko, ir pačiu laiku: siena atsivėrė! ,,Kas per velnią..." pamanė susiraukęs berniukas. Jis atsargiai žengtelėjo į priekį, bet matė tik tamsą. Apsižvalgęs, ar niekas nemato, tarė:
- Lumos Maximus!
Ir įžengė į vidų. Tai buvo nepaprastai neatsargus žingsnis, bet Fasui ne tas buvo galvoje. Jis kraipė lazdelę, apžiūrinėdamas, kas dedasi aplinkui. Sienos buvo senos, apipelijusios. Jauniausi voratinkliai, kurių čia buvo galybės, greičiausiai jau skaičiavo dešimtmečius, o jų audėjai negyvi iš visiško bado krovomis gulėjo kampuose. Fasas žengė dar kelis žingsnius į priekį. Staiga išgirdo kažką girgždant už nugaros. Vartai į čia lėtai užsivėrinėjo. Berniukas pakraupęs bėgo ir vos vos spėjo prasmukti nepalikęs kojos. Siena per plauką jos visiškai neprivėrė, nors koja jau buvo beprispaudžianti. ,,Aš čia sugrįšiu su žemėlapiu.." mintyse suniurzgė sienai be jokių žymių, kad būta atsivėrusios. Fasas lėtai nušlubavo į priekį. Bet po slaptu įėjimu buvo matyti mažytė skiautelė iš grifiuko apsiausto.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 24, 2015, 08:35:05 pm
Svelė įėjo į tunelį.
-Lumos,-ramiai ištarė. Kaip or įtarė, nieko tunelyje nesimatė.
-Ei!-suriko.-Ar čia kas nors yra?
Jokio atsako. Svelė patenkinta pasileido tolyn. Neilgai trukus ji pasiekė išsišakojimą: kryžkelės atsivėrė net į aštuonias puses. Svelė būtų labiau patenkinta aklaviete, bet ką padarysi.
Mergina apžiūrėjo grindis. Vienas akmuo. Gerai.
Svelė iškratė iš kuprinės krūvą pagalių, lapų ir kitokio bieso. Tada suformavo juos į tvarkingą krūvą ir nuspyrė kuprinę toliau.
-Incarcerous,- sumurmėjo. Medagaliai užsidegė ir Svelei nebereikėjo lazdelės skleidžiamos šviesos. Mergina nusisuko nuo jos ir nukreipė lazdelę į tunelį.
-Expecto patronum,- sumurmėjo. Nieko neįvyko. Svelė pakartojo kelis kartus, bet nieko neįvyko. Nė menkiausio šviesos spindulėlio.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 24, 2015, 08:41:06 pm
Fasas Oldefortas ramiu žingsniu, ištiesęs lazdelę švytinčiu galiuku, žingsniavo Hogvartso tuneliais. Šypsojosi - kaip jis buvo išsigandęs tais pirmaisiais metais, kai visai netyčia įgriuvo į šią paslaptingą Hogvartso dalį! Dabar, septynis metus čia pasimokęs ir jau bebaigiąs mokyklą, jaunuolis tunelius pažinojo neblogai, tiesa, ne būtent šią jų atkarpą. Staiga vaikinas išgirdo tariamus angliškus žodžius ir gynėjo iškvietimo žodį. Nėręs už kampo, grifiukas pasižvalgė, kas gi čia dar drumsčia tunelių ramybę.
- Labas,- pasisveikino septintakursis su varniuke ir atsistojo labiau prie Svelės įžiebtos ugnies.- Tu Svelė Džastin, ar neklystu? Bandai iššaukti Gynėją?- uždavė porą klausimų Fasas draugišku tonu.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 24, 2015, 09:27:16 pm
Staiga iš už kampo išlindus nepažįstamam vaikinui, Svelė vos lazdelės neišmetė. Negana to, kad jis buvo gyvas, kalbantis žmogus, šitas šmikis dar ir išlindo netikėtai. Ir dar atrodė keistai pažįstamas. Kiek ilgiau pažiūrėjusi Svelė atpažino tą patį vaikiną, stovėjusį prie to namelio ežero pakrantėje. Jekaterina buvo teisi- nors praėjo, regis, tik dveji metai, tame piešinyje Drąsaus Žinojimo kambaryje jis atrodė gerokai jaunesnis.
-Aaa... taip..-. numykė Svelė, atsakydama į abu klausimus.- O  tu... Fasas? Fasas Oldefortas?
Kada nors,-pasižadėjo sau Svelė,-aš išmoksiu normaliai kalbėtis su naujais nepažįstamais žmonėmis. Būtinai.
-Žunai, juk reikėjo... išmokti,- tarstelėjo.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 24, 2015, 09:43:43 pm
Fasas Oldefortas šyptelėjo ir linktelėjo.
- Taip, Fasas.- atsakė vaikinas teigiamai.- Turbūt Apsigynimo nuo Juodosios magijos profesorė liepė mokytis? Aš jau seniai nebeinu į šio tipo pamokas, nes atsibodo...- vyptelėjo linksmai Fasas plačiau nesigirdamas.- Hmm, visgi kodėl pasirinkai treniruotis tokią keistą vietą?
Fasas paklausė tokio klausimo, nors pats puikiai prisiminė, kaip ir kur prieš kelis metus pats treniravosi, net nebeprisiminė, kokius kerus. Šlykščiuose, šlapiuose, šaltuose ir žiurkių kupinuose Hogvartso požemiuose. Fasas gana smalsiai žvilgtelėjo į Svelę, pastebėjęs lyg ir virpėjimą jos balse. ,,Rodos, visi varnai nėra sutverti bendravimui..." - pagalvojo Oldefortas, susigėdęs, kad rodos, plepa daugiau už galimai jaunesnę moksleivę.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 24, 2015, 09:59:35 pm
-Taip,-sumurmėjo Svelė.-Pasirinkau šią vietą... na, nes nemaniau, kad čia staiga iššoks žmogus,- tarstelėjo. Ji tikrai nemanė. Kita vertus, nors Fasas dėl to nekaltas, ji dar labiau nesitikėjo, kad iššoks būtent jis. Na, jis tikrai negalėjo nieko žinoti.
Išsiblaškiusi jį paleido kerus dar kartą. Tačiau ir vėl nesėkmingai.
-Sakei, tau atsibodo?- perklausė ji. Ji niekada nemėgo, kai jai padėdadavo, tačiau išeities nebuvo. Jai reikėjo išmokti tų sumautų kerų, o Fasas metė apsigynimą nuo juodosios magijos, taigi, logiška, kad juos moka. Juk jei atsibodo, vadinasi, nebeliko ko išmokti, tiesa?
Na, taip. Svelei niekad nesisekė mąstyti labai logiškai. Tai tiesiog nebuvo jos stiprioji pusė. Niekada nebuvo.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 24, 2015, 10:33:51 pm
Fasas Oldefortas nemačiom ištraukė svylančią koją su batu iš merginos uždegto laužo ir tyliai užleido kerus, kurie neleistų plisti ugniai. Fasas nebuvo ugnies mėgėjas.
- Neišgąsdinau?- lyg ir susirūpino Fasas. Išgirdęs Svelės klausimą, vaikinas gūžtelėjo pečiais.- Tas pats per tą patį. Visa tai jau moku.
Grifiukas iš septinto kurso suspaudė lazdelę rankoje ir kita ranka parodė į Svelės lazdelę.
- Pavyzdžiui, gynėjo iškvietimo kerai yra tarsi spiralė. Spiralinis judesys,- pademonstrravo Fasas ir pasakė burtažodį:- Expecto patronum.
Iš lazdelės galiuko pasipylė sidabrinė dulksna. Greitai ji įgavo snieginio leopardo pavidalą, kuris atsisėdo ant žemės prie Faso. Už dar minutėlės vaikino gynėjas išnyko, taip ir negavęs jokio darbo.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 24, 2015, 10:51:49 pm
-Žinau, kaip tai daryti,-sumurmėjo Svelė.-Bet,-ji pakėlė lazdelę ir pamėgino dar kartą. Rezultatas vaisių nedavė,-niekaip neišeina. Gaunu tokį pat rezultatą, kokį gautų žiobaras arba visiškas nevertėlis,-Svelė nejučia krūptelėjo tarsi pavėluotai supratusi, ką pasakė. Žodžiai buvo baisūs.-Nesuprantu, kas, po velniais, ne taip. Man tiesiog neišeina. Burtažodis, susikaupimas, judesys- viskas lyg ir yra, ir vistiek šnipštas gaunasi.
Svelė žvilgtelėjo į Fasą. Nežinojo, kokie ryšiai siejo jį ir Keitę, bet matyr nebuvo taip, kad jie vienas kito nekęstų, jei jo portretas atsidūrė ant sienos, o ne nusigrūdo į spintą šalia kitų. Kita vertis, nepanašu, kad jie būtų buvę kokie nors ypatingi, nes Fasas neatrodė taip, lyg jam "trūktų dalelės širdies" ar panašios nesąmonės.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 24, 2015, 11:07:38 pm
Fasas Oldefortas šyptelėjo, nors šįkart toji šypsenėlė nebuvo lengvabūdiška. Veikiau susikaupusi, kažkuo primenanti mokytojo veido išraišką. Nors Fasas niekada ir nė už ką nebūtų rinkęsis mokytojo specialybės.
- O tu prisimeni kažką linksmo? Reikia kažko labai linksmo arba labai gero, to, kas iš tirkųjų... sakykim, pakyli sielą,- ironiškai šyptelėjo septintakursis. - Nenuvertink savęs, pabandyk dar kartą. Tarkim, aš prisimenu skrydį ant hipogrifo, nes man patinka vėjas ir aukštis.
Fasas, nesunkiai susitelkęs darkart pasakė burtažodį:
- Expecto patronum,- ir iš lazdelės išlėkė snieginis leopardas.- Na, pabandyk dar sykį. Nemanau, kad esi nevertėlė.
Fasas sugavo itin keistą tiriantį Svelės Džastin žvilgsnį. Kartais vaikinui būdavo apmaudu, kad jis negalėjo skaityti žmonių minčių.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 24, 2015, 11:28:56 pm
Išgirdusi, ko galimai trūksta, Svelė vos stačia neišvirto.
-Linksmo?- pakartojo kimiu balsu.
Linksmo. Linksmo, linksmo, linksmo. Nagi. Paprasta. Tiesiog prisiminti ką nors linksmo.
Kvailiausia, kad nugyvenusi tokį nuotykingą ir pilną gyvenimą Svelė negalęjo prisiminti nyčnieko linksmo. Paslapčių aiškinimasis varnei buvo kaip oras, kaip išsigelbėjimas, bet ne linksmybės. Mergina galėjo prisiminti jaudinančių momentų. Šokiruojančių momentų. Pasididžiavimo kupinų momentų. Bet linksmų akimirkų?
Na, taip. Buvo kartų, kai Svelė lūžo iš juoko. Tačiau tuos prisiminimus greit nustelbdavo kiti. Garsūs, neaiškūs žodžiai keistu akcentu, ultragarsas ausyse, baimė, kad priešais stovinti mama supras, jog dukra negirdi jos melo žodžių, kad jos galva sprogsta, kad viskas, ko ji nori- tai susiriesti suspausti kaukolę, užspausti ausis ir melstis, kad tik tai baigtųsi...
Svelė staigiai įkvėpė. Negalima pasiduoti blogiems prisiminimams.
-Sakei, ką nors linksmo?-pasitikslino ji.-Na,-mergina įkvėpė,-Expecto patronum.
Draugė grojo. Gitara. Ji buvo gera. Labai gera. Ko gera, būtų buvusi puiki muzikantė. Ji grodavo daug, bet net geriaisi jos groti garsai neprilygo tam kartui, kai Svelė įžengė į kambarį ir išvydo ją skaitant ir išgirdo niūniuojant. Pačią nuostabiausią melodiją pasaulyje.
Ją mergina įsiminė. Dar dabar ją mokėjo.
Iš lazdelės išsiveržė šviesos pluoštelis. Mažytis, bet jai pavyko.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 25, 2015, 10:48:29 am
Fasas Oldefortas nustebęs lėtai kilstelėjo antakius. ,,Nejaugi nori pasakyti, kad taip tuščiomis mintimis ir kerėjai, po velnių? Ką tada toje Apsigynimo nuo Juodosios Magijos pamokoje veikei?..." - pagalvojo septintakursis, kai Svelė pakartojo žodį ,,linksmo" lyg bala žino koks nematytas ir velniai žino kiek laiko negėręs gyvūnas. Varniai juk visada pasižymėdavo ypatinga kantrybe netgi teorijos klausyme. Ir atidumu detalėms, nors pastarąja savybe pasižymėjo ir pats Fasas.
- Mhm,- Fasas linktelėjo galvą ir pritariamai numykė, įtariai stebeilydamas į panelę Džastin. Ši dar sykį pabandė išsikviesti Gynėją, rodos, jau labiau savim pasitikėdamas. Fasas atidžiai stebėjo Svelės lazdelę,- ir urra!- iš jos galiuko išniro sidabrinė juostelė.
- Bravo!- Fasas teatrališkai paplojo,- Tegul tas jausmas tave užvaldo ir bandyk dar kartą!
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 25, 2015, 02:43:43 pm
Svelė žvelgė į tai, ką išleido lazdelė. Tas debesis nė iš tolo nepriminė tikro gynėjo, jokio kada nors matyto gyvūno, be, buvosiaubingai mažas- Svelė tikėjosi, kad taip yra vien dėlto, kad jos finalinis gynėjas bus nedidelis, o ne todėl, kad ji silpna. Mažas gyvūnas gal net geriau. Na, jei jis bus stiprus. Užslėpta stiprybė visad geriau nei akivaizdi.
-Expecto patronum,-darsyk pamėgino varnė, šįsyk ramiau. Debesėlis kiek sumažėjo. Svelė prikando lūpą ir pamėgino paniūniuoti tą pačią melodiją. Debesėlis vėl išaugo iki buvusio dydžio, normaliu gynėju netapo. Prisiminimo nepako. Turbūt todėl, kad Svelė tada juto viltį, kad viskas susivarkė, kad jos gyvenimas normalus.
-Hm...  ar visada prisimeni tik hipogrifą?- paklausė ji Faso.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 25, 2015, 03:50:20 pm
Fasas stebėjo Svelės lazdelę - deja, bandymai nėjo geryn. Priešingai - suprastėjo. ,,Gal žmogus geriau žinojo, ko esąs vertas, kai lygino save su žiobarais ir nevertėliais?" - pasišaipė Fasas mintyse. Ir visgi šitoje varniūkštėje vaikinas matė kažką keista ir nebūdinga daugeliui jo pažįstamų. Kažkas liepė jos privengti, nors grifas savo minčių niekaip neišdavė.
- Ne,- prisipažino Fasas Oldefortas. - Kartais dar prisimenu... močiutės pyragus,- pasakė septintakursis ironišku balsu, kad niekas nė norėdamas nebūtų supratęs - juokauja jis, ar ne. Nors iš tikrųjų tai daugiau juokavo, negu sakė rimtą teisybę - juk tikrąja teisybe niekas ir patikėjęs nebūtų.
- Bandyk dar.- paragino Fasas Svelę. Tada pasmalsavo:- Ką tu prisimeni?
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 25, 2015, 04:13:53 pm
Svelė suraukė antakius.
-Ne, aš rimtai. Man reikia už ko nors užsikabinti. Mano prisiminimas... ilga istorija, bet akivaizdu, kad jo bepakanka. Bėda ta, kad nieko linksmo, tikrai linksmo, prisiminti negaliu. Tai kvaila. Supranti, tada, tą akimirką jaučiau ne tiek džiaugsmą, kiek viltį. Tada atrodė... kad viskas normalu. Tačiau po to...
Svelė žengė žingsnį. Grindlentės sugirgždėjo. Draugė nenustojo niūniuoti. Iliuzija akimirksniu subyrėjo. Svelė tuoj pat suvokė, kad niekas nepasikeitė. Niekas netapo normalu.
-Gal esmė tame, kad tą laiką viskas nesibaigė labai gerai,-sumurmėjo Svelė ir staigiai užsičiaupė. Ji ir taip jau per daug pasakė, o Lukrecijui net padavė nuotrauką. Jei močiutė sužinotų, ji ją užmuštų.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 27, 2015, 11:36:18 am
Fasas Oldefortas kiek susidomėjęs pakreipė galvą. ,,Kas ir kokiu gi tikslu taip kalbėtų apie savo prisiminimus? Kvepia tikrai ne snieguolių baltumo siela..." - tyliai pamintijo vaikinas.
- Na, dar prisimink, kaip veiki kažką, kas tau teikia malonumą,- gūžtelėjęs pečiais pasiūlė septintakursis. - Bet šiaip ir viltis turėtų padėti. Pasak apsigynimo nuo juodosios magijos teorijos, gynėjas įkūnija geriausias žmogaus, na, burtininko mintis. Išvada - kad gynėjas ir gimsta iš tokių minčių.- Fasas stebeilijo į Svelę ir jos lazdelę. Nebeprisiminė kur, bet tokia scenelė su į jį iš dalies pakreipta lazdele jam jau buvo regėta.
- Man atrodo, Svele, kad tu tiesiog per daug mąstai.- išsklaidė savo mintis Fasas.- Geriau pajausk kažkokią viltį, džiaugsmą ar dar ką gero ir bandyk, nemąstyama apie jokias esmes ar blogį.
Vaikinas kiek pasisuko prieš ugnį, tikrindamas, kiek valandų.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 27, 2015, 04:16:17 pm
Svelė įsižiūrėjo į tunelio gilumą. Nemąstyk. Tiesiog pajausk. Nemąstyk. Pajausk. Nemąstyk.
Velniai rautų. Ne taip jau ir paprasta, ypač kai apie tai galvoji.
-Expecto patronum,-pamėgino ji. Pavyko išburti tą patį debesėlį, ne itin lengviau. Svelė atsiduso ir piktai keiksnodama ėmė laidyti tą burtažodį taip, kad kažkas, nusileidęs į tunelį, galėjo pamanyti, kad čia vyksta tikras mini Hogvartso mūšis. Na gerai, gal negalėjo. Nesvarbu.
Staiga trūksmingai kvėpuodama Svelė sustojo. Ji kai ką sugalvojo. Mergina atsistojo tiesiau ir kilstelėjo laxdelę. Varnė giliai įkvėpė ir ištarė:
-Expecto patronum.
Debesėlis, iškilęs iš lazdelės dar truputėlį sumažėjo ir įgavo formą. Tai buvo mažas, nedidelis paukštelis. Vieversys.
Svelė nepajuto, kaip prunkštelėjo.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 27, 2015, 04:25:40 pm
Fasas Oldefortas stebėjo Svelę Džastin. Rodos, pagaliau prisikasė prie jos suvokimo - ji susitelkusi bandė dar daugybę kartų. Vaikinas staiga atpažio tą legendinę žmogaus veido išraišką. Ji pasirodydavo ant kiekvieno būsimo arba esamo laimėtojo veido - Cezario, Aleksandro Didžiojo, hmm, gal net ant Putino.  Taip žmonės atrodo, kai yra pasiryžę laimėti ir žino, jog įveiks bet kokį sunkumą.
- Na, štai, po perkūnais!- pasakė Fasas, išvydęs mažą paukštelį. Tiesą sakant, jis irgi nustebo - kaip akivaizdžiai nustebo Svelė. Tačiau jos Gynėjas jam nepasirodė juokingas, ypač pirmąsyk iškviestas. - Įdomus gynėjas, pirmąsyk tokį matau.- pasakė Fasas su šypsenėle, greičiausiai tik norėdamas pamaloninti Svelę.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Klerė Hikari Kovo 27, 2015, 04:46:58 pm
Svelė girdėjo Faso žodžius rik iš dalies. Mergina kvatojo purtydama galvą. Ji net pilnai nesuprato, kas jai taip juokinga, bet kai po penkių minučių varnė pagaliau atsitiesė braukdama juoko ašaras, jos pečiai vis dar krūpčiojo.
-Atleisk.. nežinau, kas man... pasidarė,- išlemeno ji Fasui. Likimo ironija- jos Svelės Džastin, gynėjas yra mažasis paukštelis vieversys, simbolizuojantis laisvę ir nuoširdžią giesmę, kai merginos lūpos amžinai būdavo surakintos dėl ïvairių priežasčių. Galbūt dėl visko kaltas tas močiutės ištreniruotas ultragarsas, nors pati Svelė neretai pati sumeluodavo. Bet nepasakysi, kad viskas būtų praėję be pasėkmių. Nors tada vertėjo. Močiutė ją tik saugojo.
-Ačiū,- galip tarė ji Fasui.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 28, 2015, 08:12:37 pm
   Jekaterina tyliai tipeno kažkokiu keliu nežinodama, kur yra. Tiesiog suprato, kad čia kažkokie tuneliai. Visur buvo tamsu ir kraupu, tad Klastuolė tyliai sumurmėjusi burtažodį išsikvietė savo gynėją. Jis netik apšvietė visą tunelį, bet suteikė vilties ir ramumos. Tyliai žengdama per akmens grindis juodaplaukė išgirdo balsus. Greitai pradanginusi žirgą perėjo ant indėniško ėjimo - eidama pirma dėjo pirštus, o vėliau kulną. Tai leido jai neišleisti nė menkiausio garso einant, o juoda apranga bei juodi plaukai ir žemas ūgis maskavo. Kiek pasilenkusi prigludo prie sienos ir žengė už kampo. Pamatė du vyresnius mokinius. Tamsoje jų neatpažino. Vis dar be garso ji dingo už kampo ir lengviau atsikvėpė, nes sėlindama buvo sulaikiusi kvapą. Prisiglaudusi prie sienos susiliejo su tamsa. Tik akys lyg katės žibėjo tamsoje.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabi Meyl Kovo 28, 2015, 09:01:21 pm
   Gabi pasiklydo. Ir vėl, ot, susikrimto. Tik šis paklydimas buvo kraupesnis nei visi kiti. Gabi atsidūrė tuneliuose! Visur buvo aklina tamsa, tik kažkur tolyje girdėjosi keletas balsų. Gabi nelabai norėjo eiti jų link, tad ieškojo, kaip vėl patekti į Hogvartso koridorius, bet nelabai sekėsi. Matyt, šitie tuneliai - viena kraupiausių Hogvartsų vietų. Bent jau taip manė Gabi. Staiga mergaitė kažką pamatė. Toje aklinoje tamsoje lyg ir žibėjo akys. Gabi jau manė paleisti kokius nors kerus, bet prieš tai suriko:
- Lumos!
   Jau galvojo leisti sustingdymo kerus, bet apšviestoje dalyje ji pamatė... Jekateriną!
- Na ir išgąsdinai! - Gabi nuleido lazdelę. - Ką tu čia veiki? - paklausė draugės ir ėjo jos link.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 28, 2015, 09:45:12 pm
Fasas Oldefortas apsimestinai supratingai šyptelėjo Svelei Džastin. Vaikinas atsitraukė į tamsą, rodos, kažką išgirdęs atsėlinant iš tunelių. Žingsnis priminė medžiojantį šerną - visgi skambėjo labai keistai.
- Nieko, prašom, nėr už ką.- kreivai vyptelėjo grifas.- Sėkmės.
Fasas tyliai praėjo pro dvi mergaites iš Klastūnyno - iš kažkur žinojo, kad viena iš jų mokosi antrame kurse. O kitą jau iš nuojautos nuspėjo, kad pirmakursė.
- Lumos. Lumos.- paleido vaikinas kelis šviesos kamuoliukus link lubų, kad mergaitės netyčia nepaklystų. Paskui nejučia pagalvojo, kad visgi to rūpesčio joms nė velnio nereikėjo.
,,Taip ramu tame Hogvartse... reikėtų pažymėti savo paskutinius mokslo metus..." - niūriai mąstė septintakursis Hogvartso moksleivis, išeidamas iš tunelių.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 29, 2015, 05:02:00 pm
   Jekaterina pasiutusiai nustebo, kai išvydo ateinančią Gabi. Klastuolė tamsoje matė puikiai. Galbūt dėl to, kad kai buvo mažytė, norėjo būti katinu ir maždaug metus elgėsi katiniškai. Kai ją apšvietė juodaplaukė pašoko iš vietos ir išleido keistą garsą, panašų į katės šnypštimą, bet veikiai akys priprato prie šviesos ir stipriai pasimarksčiusi mergaitė pridėjo pirštą prie lūpų ir sušnabždėjo:
 - Aš ką veikiu? Tyrinėju Hogvartsą ir jeigu ką, tai noriu išeiti iš čia.
Juodaplaukė išvydo dingstant sienoje Fasą. Greitai pribėgusi prie tos vietos pabandė surasti atidarymo ženklą. Nė velnio neišėjo.
 - Patera, - sumurmėjo ir pamojusi Gabi, kad eitų paskui, smuko pro atsiradusį išėjimą sienoje. Jekaterina greitai smuko iš tunelių laukdama, kol išlys Gabi, nes nenorėjo jos vienos palikti tuneliuose. O jei ji pasiklys?
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabi Meyl Kovo 29, 2015, 09:30:21 pm
   Gabi šoktelėjo, kai pamatė vaikiną iš Grifų Gūžtos. Išsigando. Ir ką čia tuose tuneliuose veikia tiek žmonių, pagalvojo ji. Ji jau buvo apsidžiaugusi, kad Jekaterina čia, manė, jog jos kartu patyrinės tunelius ir gal ras ką nors įdomaus. Bet, deja, Jekaterina norėjo iš tunelių išeiti. Ji prasmuko pro išėjimą sienoje ir laukė Gabi. Pirmakursė dar svarstė, gal apsisukti ir eiti tyrinėti tunelių. Jau du mokiniai ją matė, tad jeigu Gabi ir paklystų, kas nors iš profesorių tikrai ateitų jos parsivestim Jekaterina jiems praneštų, kur paskutinį kartą matė Gabi. Bet vis dėlto baugino mintis, kad tuneliuosi ji galbūt liks viena, todėl, nors ir nelabai norėdama, bet Gabi pasuko Jekaterinos link ir netrukus išėjo iš tunelių.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 22, 2015, 05:54:04 pm
   Jekaterina išgirdo, kad paskui ją žingsniuoja ir Bilis, taigi nieko nelaukusi nuėjo pirmyn ir atsidūrusi aklavietėje vėl ėmė spaudinėti akmenis. Tris kartus pabelsti į trečią iš kairės, pusantro į penktą viršuje nuo pilkos... Klastuolė subilsnojusi pašoko iš vietos ir kuo greičiau prasispraudė jau pro vėl užsiveriantį tarpą, nes šis tik atsivėręs imdavo užsiverti ir buvo siauras. Jeigu tau sutraiškė pirštą - pats kaltas, kad nespėjai. Išsikviesti gynėją ar paprasčiausiai užsižiebti lazdelės galą, o galbūt paleisti sklandyti kelis šviesos kamuoliukus palubėje? Nors čia tuneliai, lubų beveik nėra. Et, palauksiu Bilio, nors vistik reikia šviesos.
 - Lumos, - aiškiai ištarė ir lazdelės galas užsižiebė, nemaža šviesa apšviesdamas trūnyjančius ir magiškai besiplečiančius vis gilyn ir paslaptingyn einančius tunelius.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Billie Joe Armstrong Balandžio 22, 2015, 09:44:49 pm
Aklina tamsa privertė stabtelti Bilį ir plačiai išskėst rankas, kad galėtų susiorientuoti. Užčiuopęs grublėtą, šaltą ir kiek drėgną sieną, priglaudė prie jos delną ir įsiklausė. Išgirdęs lūkuriuojančios Jekaterinos šnopavimą nuskubėjo pas ją. Prisilaikydamas sienos jis laisvai žingsniavo link jos, o išgirdęs ne vien tik savo žingsnių aidą, suvokė, kad antrakursė nueina. Pasiekęs mergaitę suprato, kad ji vėl bilsnoja į sieną, tad greitai prišoko prie jos, kad galėtų suspėti. Matė, kaip greit užsivėrė siena Klastuolei tik įėjus į tunelius, tad nujautė, kad čia taip pat turi būti vikrus kaip žaltys. Užuosdamas Jekaterinos kvapą atsiduso, o kai ji pasitraukė, berniukas taip pat vikriai.pralindo pro tarpą, tačiau staiga jį kažkas truktelėjo atgal. Tunelyje nuaidintį "Lumos" palydėjo užsižiebusi ryški švieselė mergaitės lazdelės gale. Pasukęs galvą Bilis dabar galėjo pamatyti, kas jį sulaikė ir neleido eiti atgal. Pasirodė, kad apsiausto skvernas buvo įstrigęs užsivėrusioje sienoje. Klastuolis bandė ištraukti savo drabužį, tačiau nieko nepešė. Grįžtelėjęs į jaunąją burtininkę timptelėjo lūpa.
- Ei, spingsuole, gal galėtum čia kažką suspaudyt, kad atgaučiau apsiaustą? - šūktelėjo jai, tačiau to daryti nereikėjo, nes aidas smarkiai atsimušė į tunelių sienas, tarsi nerimstantis žvėris pakilo aukštyn.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 22, 2015, 09:49:52 pm
   Jekaterinai nereikėjo eiti ant pirštų galiukų, tad be garso kiek paėjėjo toliau, bet išgirdo Bilio šūksnį. Aidas kraupiai šnabždėdamas atsimušė nuo sienų ir privertė pasišiaušti Klastuolę. Nagi, Jeka, tu gi nebijai tamsos ir neturi ko jos bijoti! Mergaitė priėjo prie draugelio ir nuėjusi prie sienos pabilsnojo kelis kartus į pilką plytą ir tunelis atsivėrė, bet ėmė atsiverti, taigi turėjai suktis kuo greičiau, jei norėjai išsilaisvinti.
 - Taip, aš mėgstu spanguoles, o tu? - tramdydama juoką rimtu balsu paklausė. Nujautė, kad gali pradėti vietoje žvengti, bet laukė, ką atsakys Klastūnyno pirmakursis ir šviežiai iškeptas bei nuotykių ištroškęs berniukas. Antrakursė pamosavo lazdele ir iššaukė kelis šviesos kamuoliukus, kurie skraidžiojo palubėje, kuri buvo labai "aukštai".
((Užuodęs Jekaterinos kvapą? :DD))
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Billie Joe Armstrong Balandžio 22, 2015, 11:53:26 pm
Bilis vis kramsnojo lūpą, kol bendražygė prisiartino ir atidarė tunelio duris. Greitai patraukęs savo juodą apsiaustą lengviau atsiduso ir apsidairė iš Jekaterinos lazdelės galo skleidžiamoje šviesoje. Senos, juodos plytos saugojo daug Hogvartso paslapčių, mokinių bei mokytojų intrigų ir meilės istorijų. Ši vieta skleidė kažkokį šiurpiai džiugišką jausmą, nuo kurio Biliui šiaušėsi rankų oda. Kažkas intrigavo mokinį, tačiau jis nesuprato, kuo ši vieta tokia ypatinga, juk viso labo tai tik tamsus koridorius. Pakėlęs susitaršiusių juodų plaukų slepiamą galvą įsižiūrėjo į mažus, palubėje pakibusius šviesius taškelius, kurie, tarsi žvaigždės tamsiame danguje, beveik nieko nenušvietė, bet pridėjo šiai vietai paslaptingumo ir kraupaus mistiškumo. Nenugirdęs, ką sakė jaunoji burtininkė, Bilis Džo išsitraukė iš apsiausto kišenės savo paprastą burtų lazdelę ir pakraipė ją.
- Koks ten burtažodis? Lumos? - ištarė ir sulig paskutine priebalse Klastuolio lazdelės gale įsižiebė pakankamai ryški švieselė. Nustebęs pakreipė galvą ir nužvelgė Jekateriną. - Kas čia per tuneliai? Gal žinai kokią istoriją ar paaiškinimą?
Iškėlęs savo spingsulę kiek aukščiau nosies Bilis lėtai patraukė gilyn tuneliu apžiūrinėdamas juodą, tamsų grindinį, klaikias sienas, gruoblėtą jų paviršių.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 23, 2015, 10:43:01 pm
   Jekaterina atsirėmė į sieną, tarsi saugodamasi tų švieselių. Panirusi į šešėlius nebesiklausė Bilio, o ėmė mąstyti. Apie gyvenimą, bet kažkodėl vis mąstė apie tai, kas būtų, jeigu būtų ir susiję su ja. O kas nutiktų, jei ji daugiau negalėtų grįžti į Hogvartsą, arba vietoje to, kad paprasčiausiai vėl ten mokysis, grįš kitu pavidalu? Klastuolei ėmė kirbėti kažkur paširdžiuose. Tai nutikdavo nuolat, kai grėsdavo kažkas ne itin džiugaus. Antrakursė plaukiojo apmąstymuose, kol pasijuto stovinti viena ir tamsoje, net švieselių nesimatė.
 - Kvaiša. Pasiklys dar, - burbtelėjo ir demonišk greičiu atsidūrė prieš pirmakursį, kad šis jos negalėjo pastebėti. Mergina atsirado priekyje.
 - Sakoma, kad šiuos tunelius Salazaras Klastuolis įkūrė būtnet Klastuoliams. Kad jie galėtų krėsti pokštus arba pasprukti iš nusikaltimo vietos, - trumpai atsakė. Beje, buvo ir kitų priežasčių. Tereikėjo paklausti.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Billie Joe Armstrong Balandžio 24, 2015, 08:36:35 pm
Tunelių atmosfera tarsi apžavėjo berniuką, todėl jis nepastebėjo, kaip užnugary palikta antrakursė atsidūrė priekyje. Išgirdęs jos skardų balsą, nuaidintį tolyn, jis sukluso. Burtų lazdelės skleidžiamoje šviesoje Bilis Džo žvelgė į Jekaterinos nugarą ir bandė įsivaizduoti Salazarą, kuriantį tunelius Hogvartso Klastuoliams. Staiga nutilusi mergaitė nustebino Bilį, nes jis manė , kad išgirs gerokai ilgesnį pasakojimą. Tie keli sakiniai, kuriuos pasakė jo gidė, sukėlė tik įtarimą, kad čia glūdi kažkokia paslaptis.
- Šitiek vargo vien dėl išdaigų? - nepatikliai suraukė antakius Klastuolis. Tai tikrai buvo neįtikima pažvelgus į šias aukštas, tamsias sienas ir klaidžius koridorius.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 24, 2015, 09:40:54 pm
   Jekaterina atsiduso. Ji ne itin mėgo skelbti Klastūnyno istoriją ir Salazaro Klastuolio gyvenimą bei sumanymus, bet juk Bilis - Klastuolis.
 - Salazaras Klastuolis norėjo įrengti šiuos tunelius ne vien tam, kad kiti krėstų išdaigas. Ir beje, tuneliai kurti magija. Reikėjo pažaboti pilies burtus, bet Klastūnyno įkūrėjas buvo vienas galingiausių pasaulio magų, taigi jam tai nebuvo itin sunku. Jis numatė, kad gali kilti nesantaika ir kartų ją gal net šiek tiek kurstė, taigi kraštutiniam atvejui įrengė šiuos tunelius. Tokius painius, pilnus akligatvių ir pavojingų padarų, kad pats galėtų pasprukti. Kažkur iš čia veda slaptas tunelis, bet pasakojimas byloja, kad jis užverstas akmenimis ir saugomas magija ir tik vienas vaikas per ištisus tūkstantmečius radęs slaptą knygą ir išmokęs joje sukauptą Juodąją išmintį gali tą magiją panaikinti ir atidaryti slaptą tunelį, per kurį patekus į pilį sutriuškinimas garantuotas. Kadangi Salazaras pabėgo, o gal buvo išvytas, iš dalies troško keršto ir planavo tą įvykį, bet tuo metu knygą atradęs Klastuolis buvo kvailas kaip bato aulas ir netyčia pametė knygą, kuri pateko į Grifo rankas ir jis ją atidavė Godrikui Grifui, kuris tunelį užvėrė. Nuo šiol šie tuneliai ne paslaptis, bet ir ne visiems draugas. Nuo tada Klastuolis nebandė įsiveržti į pilį, bet visuomet griežė dantį. Knyga ilgą laiką bvo saugoma, bet per ilgą ir kruviną kelią įsitaisė Klastūnyno teritorijoje. Daug mirčių jos kelionę palydėjo, pradedant tuo Grifu, kuris ją atidavė Godrikui ir baigiant paskutiniais turėtojais ne Klastuoliais. Iki šiol niekas nežino, kur ji yra, bet aišku tas, kad Klastūnyno kambariuose, - taip, tiksliai po mano lova ir mano kuprinėje. Velnias, Jeka, galėtum bent nemeluoti apie tai, kad niekas nežino, kur ji yra.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Billie Joe Armstrong Balandžio 24, 2015, 10:15:17 pm
Šitoks ėjimas niekur įgriso Biliui. Slegianti juoda tamsa kiek erzino, o to nė kiek negerino blausi švieselė. Be to, pastoviai laikyti ranką ištiesus ir šviestis kelią vargino. Šie tuneliai tikrai buvo puiki priemonė pasprukti, tačiau visų pirma reikėjo išmanyti, kaip čia patekti ir kaip iš čia išeiti. Žinoma, jeigu pasiklysi, abu sugebėjimai tikrai neišgelbės. Sustojęs ir apsigręžęs vietoje Bilis Džo pabandė kažką įžvelgti aklinoje tamsoje, tačiau nieko nesimatė, tik girdėjosi lėtų Jekaterinos žingsnių aidas. Nuleidęs ranką berniukas pažvelgė žemyn. Įprastas, juodas plytomis išklotas grindinys niekuo nebuvo ypatingas, tačiau Klastuolis ilgai įsispoksojo į jį. Nužvelgė savo batus, susiraukė ir vėl grįžtelėjo atgal. Pasilenkęs iš arčiau apžiūrėjo grindinį. Jokių pėdsakų nebuvo, nors Bilis buvo tikras, kad prie batų padų buvo prilipę kiek purvo. Truktelėjęs pečiais prisivijo savo bendražygę, nuėjusią tikrai nemažą kelią. Matyt,  jai tiek ir terūpėjo pirmakursis mokinukas.
- Gerai, o dabar žinai, kaip iš čia išeit? - nusižiovavo ir kryptelėjęs galva pažvelgė į mergaitę.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Balandžio 24, 2015, 10:19:42 pm
   Klastuolė vaikštinėjo ramiai, kiek netgi tingiai ir kaip ir visuomet begarsiu žingsniu. Na, tokioje aplinkoje galėjai pagalvoti, kad paprasčiausiai tamsa sugeria jos žingsnių aidą.
 - Išeiti iš čia visiškai paprasta. Žinoma, reikia žinoti, pro kur, - Ji tarsi sakyte sakė "dabar įsimink, ką darysiu, arba vėl čia patekęs neišeisi gyvas, o trumpiau tariant, išvis neišeisi". Antrakursė priėjo prie vienos iš sienų ir ėmė žiūrėti į ją kaip ir išėjus iš Klastūnyno bendrojo kambario. Po to ėmė taukšėti lazdele per plytas ir priglaudė delną vienoje vietoje. Tunelio sienoje atsivėrė skylė ir nežadėjo užsiverti. Tamsiaplaukė įėjo į ją ir palaukė, kol atseks Bilis. Užvėrusi angą, kuri žiojėjo sienoje kaip siaubingi gniaužtai, nuėjo tolyn. Jiedu išlindo visia netoli įžymiojo Mirtos tualeto. Na, ką, tavo svajonė išsipildė.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 12, 2015, 07:35:12 pm
Leila Sunshine tyrinėjo naujas Hogvartso teritorijas, tik šiandien nusprendė neiti į lauką, bet vaikščioti po pilį. Taigi, taip, koja už kojos, lėtai, nieko negalvodama, mergaitė vaikščiojo Hogvartso koridoriais ir pasuko į kažkokią įdomesnę vietą. Šiandien Leilai buvo kažkokia keistai gera nuotaika ir mergaitė tikriausiai pirmą kartą gyvenime džiaugėsi savo egzistavimu. Būti atskirtai nuo tėvų - tikriausiai pati geriausia dovana, kokią man galėjo padovanoti gyvenimas. Nereikės grįžti į tą skylę dar kelis mėnesius. Varniukė delnu braukė per šaltą tunelio sieną. Būti požemiuose, tuneliuose ar siauruose koridoriuose mergaitei labai patiko, nes juose buvo šalta, kiek baugu ir niekas nematydavo, jei darydavai ką nors nedorą.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 13, 2015, 12:09:38 am
Emily vaikštinėjo Hogvartso koridoriais ir kažką įtemptai mąstė. Staiga ji pamatė praeinant kažkur jau matytą mergaitę. Antrakursė stengėsi prisiminti kur praėjusioji jai matyta ir dėl ko taip įstrigo jos atmintyje, bet kai jos atmintis galiausiai davė tinkamą rezultatą klastuolė jau buvo dingusi už koridoriaus sienos. Emily nusekė paskui ją vildamasi, kad atras kur tiksliai nuėjo mokinė - būtinai norėjo ją rasti. Šita mergaitė žinojo tai, ką Emily dar tik bandė išsiaiškinti - kaip valdyti juodąją magiją (šviesiaplaukė savo akimis buvo mačiusi nepažystamąją tai darant, ar bent jau ji galėjo prisiekti, kad matė). Po kelių minučių ėjimo ten kur ją vedė nuojauta mergaitė pagaliau atrado varnę (nors Emily buvo įsitikinusi, kad toji yra klasuolė) kažkokiame Hogvartso tunelyje, kuriame, kad ir kaip bebūtų keista, ji dar nebuvo buvusi. Turbūt čia retai kada užklysta mokiniai - pagalvojo mergaitė. Bet nuo to jai buvo tik geriau - šiam pokalbiui tiko pati nuošaliausia vieta, kokią tik galėjai rasti. Dabar, suradus nepažįstamąją liko vienintelis klausimas - kaip ją užkalbinti.
- Hm... Labas... Ką čia veiki viena? Tokioje nuošalioje vietoje... Bet gi tu iš klastūnyno, tiesa? Esu tave mačiusi... Kažkur... Bet kokiu atveju, norėjau susipažinti... Tu pasirodei... Hm... Draugiška... Mano vardas Emily, o tavo? - Kažkaip nelabai aiškiai ir rišliai pradėjo mergaitė.
Pažintis su ne itin draugiškai atrodančia klastuole (kaip manė Emily) ją truputį gasdino, bet kas jai beliko daryti - juk negalėjo ateiti ir tiesiog paprašyti, kad išmokytų ją tokio dalyko....
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 13, 2015, 12:26:43 am
Lyg pažadinta iš miegų, Leila išniro iš savo minčių ir priešais savo akis pamatė kiek už ją vyresnę mergaitę.
- Labas, - pasisveikino ji net nesivargindama nusišypsoti. - Vaikščioju po pilį, jei nematai, o tu? Ne, kažką painioji. Aš ne iš Klastūnyno ir visai aš ne draugiška.
Mergaitės balsas skambėjo šaltai, bejausmiai, nors viduje mergaitė jautėsi gana gerai ir gal netgi džiaugėsi, kad turi su kuo pakalbėti.
- Leila, - menkai šyptelėjo mergaičiukė atmesdama į nugarą plaukus - ilgus, tiesius ir juodus lyg varno plunksnos, užkritusius jai ant pečių.
Varniukė nugara atsirėmė į sieną ir vieną koją sulenkė per kelį ir ja taip pat atsirėmė į sieną.
- Kodėl čia atėjai ir kreipeisi į mane? - nevyniodama nieko į vatą paklausė Snieguolė.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 13, 2015, 12:53:13 am
Kodėl čia atėjau? Vargu ar gera mintis būtų iš karto atversti visas kortas... O gal būtų? Vis gi nepanašu, kad jai patiktų į vatą vynioti mėgstantys žmonės... Dar kiek padvejojusi mergaitė atsargiai prabijo. Ji atidžiai sekė kokią reakciją išauks klasuolės žodžiai ir dėl visa pikta buvo pasiruošusi sprukti atgal, mat apsiginti antrakursė nesijautė turinti šansų.
- Matai, draugiškumas priklauso nuo to, ar tu pats nori būti draugiškas ir ar tau patinka žmogus, su kuriuo bendrauji, - pasakė mergaitė. - O dėl ko aš čia atėjau, tai... Na man atrodo mačiau tave anksčiau naudojant kažkokius burtus prieš voverę uždraustąjame miške. Nežinau, kas tai buvo ir įdomu pasidarė... Gal galėtum pasakyti kaip tą padarei? Klausiu tik šiaip - iš smalsumo...
Tiesa buvo ta, kad ji iš tikro nežinojo kokius konkrečiai burtus pirmakursė naudojo, tačiau viena buvo aišku kaip dieną - tai buvo juodoji magija. Juk kas daugiau jei ne ji galėjo priversti varkšą gyvūnėlį taip kankintis iš skausmo ir galiausiai palikti savo nelaimingą kūną, varnei jo nė nepalietus, jei ne ši magijos rūšis? Norėčiau ir aš taip mokėti. Panaudočiau kur nors... Pavyzdžiui prieš motiną... - tyliai mąstė mergaitė. Tačiau pagavusi savo mintis staiga jų pati išsigando. Kažkas su manimi ne taip. O gal kaip tik viskas darosi taip, kai ir turėtų būti?
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 13, 2015, 01:04:11 am
Sakyk gi pagaliau, kas čia tave atvedė, nestoviniavusi. pagalvojo varniukė.
- Aha, draugiškumas me, draugiškumas be. Visiems neįtiksiu ir aš to net nesistengiu padaryti. Tu matei, kaip aš treniruojuosi Uždraustajame miške?! - atsistojusi į gynybinę pozą, paklausė, arba sušuko Leila Sunshine. Rodos, neįvertinau jos gerai. Teks pakeisti nuomonę. Arba vaidinti, kad ten buvau ne aš, arba pasitikėti ir pasakyti jai savo paslaptį. Ir. Prisaikdinti. Ją. Tylėti. Nes jei prasitars kam nors, jai atsitiks tas pats, kas atsitiko ir tai voverytei. Ate ate. Vis dėlto mergaitė nusprendė neišsisukinėti.
- Ten buvo juodoji, Šėtono magija. Ne visi ją moka. Tai buvo "dovana" mano giminei. Mano visa šeimynėlė turi šias nuostabias galias, kurių net tinkamai naudoti nemoka. Todėl vakarais einu į Uždraustąjį mišką ir mokausi suvaldyti savo galias. Kodėl tau rūpi?
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 13, 2015, 01:30:58 am
-Mokaisi suvaldyti? Bet tu jas puikiai sulaikai mokykloje - niekada nemačiau jų iš tavęs prasiveržiant. Jei mokaisi jas suvaldyti, manau tau sekasi tikrai puikiai, - atsakė mergaitė.
Jeigu tai dovana ar prakeiksmas, tai ji tikrai nepamokys manęs tokių dalykų, nes aš paprasčiausiai neturiu tam reikalingų galių. Juo labiau, kad iš to, kaip atsiliepė apie savo šeimą panašu, kad savo "dovana" mergaitė nesidžiaugia ir tikriauiai smerkia tuos, kurie savavališkai ją naudoja.
- Manau tik labai geras žmogus gali norėti suvaldyti šitas galias, - kiek pamąsčiusi dar pridėjo klastuolė. - Nes visi kiti joms pasiduotų ir be saiko jomis naudotųsi visur ir visada, kol galiauiai juodoji magija juos visiškai užvaldytų. Tu esi kitokia, nes jai nepaklūsti - tu ypatinga.
Ir Emily iš tikro ėmė žavėtis varniuke. Taip, galbūt toji ir nebuvo labai draugiška, bet ne tai juk svarbiausia. Svarbu tai, kad ji buvo išskirtinai gerietė. Turbūt būsiu susidariusi visiškai klaidingą nuomonę tame miške - suprato ji. Ateidama į tunelį antrakursė tikėjosi atrasti juodosios magijos mokytoją, bet rado šį tą žymiai geriau - priežastį kodėl jos nesimokyti ir pavyzdį, kuriuo galėtų sekti.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 13, 2015, 10:12:56 am
- Mokausi.  Nematei, nes tavęs niekada nebuvo šalia manęs, - tyliai, paslaptingai, o gal ir šiek tiek liūdnai tarė mergaitė. - Buvau ir langą išdaužusi profesorės Evers kabinete.
Kodėl jai taip parūpo mano galios? Ar jai ko nors reikia iš manęs? Ar ji klausinės, klausinės ir paskui išduos kitiems? Jei jos toks tikslas, tada jos nebebus gyvųjų tarpe, mąstė kaip nugalabyti žmogų Sunshine.
- Kodėl tu manęs klausinėji? Juk tikrai ne dėl smalsumo.
O gal tas susižavėjimas tik suvaidintas? Gal jai kažkas liepė kažką sužinoti? Nors, ji neatrodo, lyg būtų kokia super super slapta agentė šnipė.
- Bet ne vien blogus dalykus galima su ja daryti. Su šia magija išgydžiau mergaitę iš savo koledžo. Tiesiog ši magija dažnai turi pasekmių ir jos toli gražu nėra geros.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 13, 2015, 11:31:06 am
- Nemanau, kad profesorė būtų labai supykusi dėl to - ji labai gera ir supratinga, - atsakė mergaitė. - Be to, išdaužti langą yra menkniekis, palyginti su tuo, ką būtum galėjusi padaryti, jei visiškai savęs nekontroliuotum...
Vėliau klastuolė akimirkai grįžo į tą naktį miške. Tada ji sužinojo kokią nuostabią turi mokytoją. Tą naktį ji suprato kiek daug aplink ją yra gerų žmonių, kurie visada pasirengę suprasi ir padėti. Dabar, tai prisiminus, antrakursei pasidarė labai gėda dėl pastarųjų savo veiksmų, kada ėjo į klastūnyno biblioteką, kambarį iki pareikalavimo ir galiausiai atsekė šitą mergaitę tikrai ne kokiais tikslais. Juk aš visiškai ne tokia. Niekada nebuvau blogiete ir nenoriu ja tapti... Jau nebe... Tik ne tada, kai aplinkui tiek daug nuostabių pavyzdžių. Kad ir šita mergaitė... Mokinė jau rimtai žavėjosi varniuke bei jos gebėjimu kontroliuoti save. Staiga atsibudusi iš apmąstymų mergaitė išgirdo Leilą klausiant, kodėl yra tiek klausinėjama.
- Kodėl aš tavęs klausinėju? Atleisk, jei tai pasirodė panašu į tardymą ar dar ką. Tiesiog negaliu atsistebėti kokios stiprios valios esi, jei gali šitas galias sutvardyti. - jau visiškai nuoširdžiai atsakė mergaitė. - Bet juk žinai, kad jei nenori gali neatsakyti į nei vieną mano klausimą. Gali išvis su manimi nebendrauti.
Arba galėtum mane nužudyti, jei panorėtum  - dingtelėjo antrakursei. Tačiau klastuolė mirties, nei skausmo nebijojo. Galbūt dėl to taip drąsiai ir jautėsi prie mergaitės, kuri galėjo jai padaryti turbūt bet ką.
- Tu išgydei mergaitę?! Bet juk tai nuostabu! - negalėjo atsistebėti klastuolė.
Galbūt ji būtų nustebusi mažiau, jei būtų žinojusi Jakateriną, mergaitę kurią laikė vienu geriausių žmonių visame pasaulyje, esant demonę. Galbūt tada ji jau būtų žinojusi, kad net ir tie, kurie labai artimai susiję su tamsos pasauliu gali būti net labai geri. Tačiau šiandien tai jai buvo naujiena, kuri privertė dar labiau gerbti šalia stovinčią Leilą.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 13, 2015, 11:38:33 am
- Ne, profesorė nesupyko, ji labai gera ir atlaidi. Bet ne tame esmė. Supranti, išdužusio stiklo gabaliukai sudarė pentagramą. Tai yra keista, -  nors kas čia keisto, visada kur nors lieka ta suknista velnio pentagrama... užbaigė savo mintis Leila Sunshine. - Tu neturėtum su manimi bendrauti, nes jei supykdysi, galiu tau padaryti bet ką. Viską. Galiu iš tavęs atimti gyvybę ir tai manęs net neišvargintų. Man reikia kažką naikinti, tai mano prigimtis, kurią bandau nugalėti, - kalbėjo varniukė atverdama savo vidaus dalelę visiškai nepažįstamam žmogui. Tikriausiai jautė, kad ja galima pasitikėti. - Pažiūrėk.
Mergaitė iškėlė delną virš grindų ir ant jos, regis, iš niekur atsirado akmenukai.
- Matai? Jie išsidėstė ne bet kaip, iš jų susidėliojo ta pati žvaigždė...
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 13, 2015, 02:04:21 pm
Emily matė, kad Leila nusiminusi. Ji tikrai nesidžiaugė šita "dovana" ir akivaizdžiai pati bijojo savęs ir to, ką gali padaryti.
- Aš pasitikiu tavimi, - atsakė mergaitė.
Bijoti jai nebuvo ko.  Juk kas blogiausia gali atsitikti? Aš numirsiu? - tai jai būtų daugiau palaima nei bėda.. Vėliau varniukė parodė klastuolei iš akmenukų atsiradantį ženklą - atvirkščią pentagramą. Mergaitė buvo tvirtai įsitikinusi, kad tai tamsos jėgų ženklas. Bet juk tai netiesa. Antrakursė buvo daug skaičiusi apie šio ženklo reikšmes Hogvartso bibliotekoje, todėl žinojo apie tai labai daug.   
- Ženklai, kuriuos mums rodo aplinka visada kažką mums bando pasakyti - būtent dėl tos priežasties jie ir atsiranda. Tačiau kodėl manai, kad šitas ženklas būtent šetono simbolis? Juk penragrama turi žymiai daugiau reikšmių... Skaičiau, kad senais laikais tiek teisinga, tiek apversta pentagrama buvo naudojama kriksčionybėje (tik atsiradus satanistams jie pasiėmė apverstą pentagramą kaip savo simbolį). Bet iš tikrųjų pentagrama yra žymiai senesnis simbolis, nei kažkokia žiobariška religija. Ji buvo, kai dar pasaulyje nebuvo nei žiobarų,  nei burtininkų (pavyzdžiui Venera Žemės atžvilgiu per tam tikrą laiką nubrėžia idealią penkiakampę žvaigždę). Kalbant apie šito ženklo reikšmes - penkiakampis yra žmogaus proto, progreso, pažinimo simbolis. Dar daugiau - tai keturių stichijų sudarančių materiją ir penktosios – Dvasios – įkvepiančios gyvybę simbolis - teisingoje pentagramoje vienas smaigalis yra aukščiau kitų keturių – dvasingumas aukščiau materijos. Kai pentagrama apversta gaunasi jog materija yra aukščiau už dvasią. Na o apskritimas iš esmės yra tobula figūra, absoliuto, Dievo simbolis, todėl apie penkiakampį apibrėžtas apskritimas simbolizuoją žmogų kaip gerųjų aukštesniųjų jėgų dalelę, tai apsaugos simbolis. Taip, kad pentagrama simbolizuoja ne tik šėtoną (ir aš asmeniškai labai abejoju
ji išvis jį simbolizuoja), bet ir žmogiškumą, jo dvasingąją ir materialiąją pusę. Kadangi pentaklis visuomet apskritime, kokia puse jis bebūtų, pentagrama mums rodo, kad nepaisant mūsų vertybių ir sąmonės lygio esame Dieviškosios visumos dalelė.
Baigusi savo ilgą monologą mergaitė atsiduso - pasireiškiau čia kaip vaikštanti enciklopedija. Tikiuosi Leila dėl to nepalaikys manęs keistuole. Emily iš tikro labai norėjo, kad varniukė pasijustų geriau. Dėl to ji būtų viską padariusi.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 13, 2015, 09:30:33 pm
Leila Sunshine išklausė Emily monologą apie pentagramą. Tai pentagrama gali būti ne tik velnio ženklas? Vadinasi, ši magija gali būti ne blogoji, juodoji, bet geroji? Vadinasi, šias galias galiu naudoti ne tik blogiems darbams daryti? Varniukė įgavo šiek tiek pasitikėjimo savo galiomis.
- Jėga, jei aš galiu naudoti savo galias ne tik blogiems veiksmams. Jėga, jėga, jėga! - džiūgavo juodaplaukė. - Bet kodėl tada visos pasekmės būna neigiamos? Kodėl kai aš išgydau ką nors, tam žmogui dar sunkiau būna? Žaizdos užsitraukia, bet pats žmogus nusilpsta. Įdomu, gal būtų tie burtai aprašyti kurioje nors iš bibliotekos knygų? Ką manai?
Leila pažvelgė į savo delną ir jame pradėjo liepsnoti... žalia liepsnelė.
- Stebuklinga, gražu... - nutęsė mergaitė, susižavėjusi žiūrėdama į delną. Žinoma, jį kiek perštėjo, bet grožis buvo pasakiškas.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 16, 2015, 09:10:55 pm
Mergaitė, pamačiusi kad juodaplaukei šita informacija padėjo pasijusti geriau, išsišiepė iki ausų. Buvo gera matyti, kad naujajai draugei bent kiek lengviau. Vėliau, išgirdusi Leilos klausimą, mergaitė susimąstė. Ji buvo skaičiusi apie energijos valdymą - vieną galingiausių magijos rūšių. Tai, ką pasakojo varnė, buvo be galo į šią magijos rūšį panašu - energija, paimama iš bet kokios gyvybės ir perkeliama kitur arba sukonsentruojama ties kažkokiu konkrečiu veiksmu, kurį norima padaryti (šiuo atveju - išgydyti žaizdą). Tai paaiškintų, kodėl gydomoji nusilpo kai žaizda užsitraukė, bet, kiek Emily žinojo, tuo užsiimė tik labai galingi burtininkai, mat valdyti energiją - tai ne šiaip vingardium leviosa - šito magai mokosi kelis dešimtmečius, o neretai ir visą gyvenimą. Todėl klastuolė, įvertinusi, kad mažai tikėtina, jog jos teorija teisinga, nusprendė apie tai draugei nieko nesakyti.
- Taip, labai galimas daiktas, kad bibliotekoje yra apie tai rašanti knyga, - po kiek per ilgai užsitęsusios pauzės atsakė mergaitė. -  Tačiau tam reiks jų perversti begales, nes manau nesi linkusi apie tai paklausti bibliotekininkės?
Paskui mergaitė užsižūrėjo į pirmakursės delną, kuriame liepsnojo nepaprasto grožio ugnelė.
- Pulchritudo est in periculo, - tepasakė ji.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 17, 2015, 12:07:42 am
- Nemanai, kad bibliotekininkė gali slėpti tokią informaciją? Geriau susirasti burtais, ar dar kaip nors. Jei kas nors sužinos apie mano tokias galias (o apie jas jau žino vienas, du... keturi žmonės), tai man gali baigtis nelabai gerai. Supranti, kitokios galios nėra labai pageidaujamos Hogvartse, kur nenaudojama (beveik) juodoji magija, kur tik šviesūs ir geri burtai. Tiesiog pasaka, - baigė susarkazmindama.
Paskui vėl pažvelgė į liepsnelę delne.
- Šis magijos tipas, mano nuomone, yra jausmų magija.
Leila Sunshine pagalvojo apie meilę, įsimylėjelių poreles ir liepsnelė delne nusidažė skaisčiai raudona, kitaip sakant, meilės spalva.
- Matai? Jos spalva priklauso nuo jausmo, kurį aš įsivaizduoju ar patiriu. Ši magija turi daug rušių, o tu kol kas matei tik dvi. Norėsi pamatyt ir kitas? - užklausė varniukė. - Tik turėsi laikyti liežuvį už dantų.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 17, 2015, 08:43:16 am
- Juodoji magija panaudota geriems tikslams virsta baltąja magija. O tu ir neturi sakyti, kad ieškai informacijos apie savo galias. Gali pasakyti, kad tiesiog esi apie tai girdėjusi arba, kad reikia kokiai nors pamokai. Kad ir Apsigynimui nuo juodosios magijos, - pasiūlė mergaitė. - Arba, jei nori aš galiu paklausti, sakydama, kad reikia man. Nebent žinai kokie burtai šiuo atveju galėtų padėti?
Paskui mergaitės žvilgsnis vėl nukrypo į degančią švieselę, kuri netrukus pakeitė spalvą ir tapo visai tokia, kaip tradicinė žiobariška ugnis - raudona. Išklausiusi Leilos pasiūlymą klastuolė vėl prabilo:
- Su liežuvio laikymu už dantų problemų niekada neturėjau - man žymiai sunkiau jį iš ten iškrapštyti, - nusijuokė mergaitė. - Jei nori ir gali - parodyk man. Tačiau tik tuo atveju, jei tai darydama pati nenukentėsi, - pridėjo, mat įtarė, kad pirmakursės delne švytinti ugnelė jį degino.
Mažoji trumpam vėl nuklydo į apmąstymus. Iš kur vienuolikmetė tiek žino apie burtus, taip puikiai juos valdo. Ji sakė, kad jai tai įgimta, tačiau juk vistiek juos reikia išmokti valdyti...
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 17, 2015, 05:31:49 pm
- Ne, aš susitvarkysiu pati, viskas gerai. - atsakė varniukė. Ji niekada nemėgo savo darbų ar problemų užversti kitiems. Kad ir kas bebūtų, ji tikėjo, kad susitvarkys pati. - Bet jei nori, gali palydėt į biblioteką. Jei nori, - pakartojo mergaitė.
Leila uždėjo delną ant kito delno su ugnimi, norėdama užgesinti ugnį. Tačiau ši tik dar labiau išplito ir pradėjo deginti riešus.
- O Dieve, ką... - sulig žodžiu Dieve, ugnis magiškai užgeso, lyg nebeturėdama deguonies, kad galėtų degti. - Nu va, nieko vėl nebesuprantu. Dievas, ugnis, mano nevaldomos galios... Aš toks blogas žmogus, reikia atsikratyti galių. Juk aš tok norėjau pasigrožėti ugnimi, o galios vėl sujaukė reginį. Tačiau kaip atsikratyti savo galių, jei jos įgimtos? Kaip jomis nebesinaudoti, jei aš jau net nebepajusdama jas pradedu naudoti... O dėl daugiau galių... Susitinkam kur nors, kur mažai žmonių. Gal žinai kokią gerą vietą, kad niekas mūsų nematytų? Visgi nemanau, kad čia tinkama vieta mano galioms "demonstruoti".
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 17, 2015, 10:15:08 pm
- Noriu, - net nesuabejojusi atsakė mergaitė. - Mielai palydėsiu tave, o jei kartais vis dėlto reiks pagalbos ir padėsiu.
Emily šypsojosi. Buvo gera, kad bent kažką galėjo padaryti.
- O dėl vietos... Žinau vieną, bet ten sunku nusigauti. Yra tokia ola ežero dugne. Galbūt jau esi ten buvusi?
Paskui kiek patylėjusi mergaitė dar pasakė:
- Atsimink, kad neprivalai man to rodyti, daryk tai tik tada,  jei tikrai pati to nori. O jei ne - aš tavęs ir neversiu. O dėl galių - nenorėk jų atsikratyti. Su laiku išmoksi jas geriau valdyti ir viskas bus gerai. Galbūt ateityje jų dėka darysi nuostabius darbus... Tikrai, tikėk manimi - viskas bus gerai. Juk nieko stebėtino, jei dabar kartais viskas pakrypsta ne taip, kaip norėtum - tu dar labai jauna. Bet viskas yra išmokstama ir aš esu tikra, kad tau pavyks.
Klastuolė padrąsinančiai nusišypsojo draugei. Ji jautė, kad šalia jos stovi gražios sielos žmogutis, todėl buvo įsitikinusi, kad galiausiai toji išmoks savo galias nukreipti geriems ir tik geriems darbams, o tos nuo tada savavališkai daugiau nebepasireikš.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugsėjo 19, 2015, 08:50:00 am
Leilai net keista pasirodė, kaip tokia, rodos, paprasta, dvylikos metų mergaitė kalbėjo tokiomis brandžiomis mintimis. Mergaitė buvo pratusi, kad jos bendraamžiai į ją nekreipė dėmesio, šaipėsi ir užgauliojo. Varniukei naujosios draugės mintys gal netgi savotiškai patiko, kas buvo iš tiesų keista. Leila niekada nebuvo draugiškumo ir mielumo įsikūnijimas.
- Tai gerai, susitinkam rytoj toje oloje ežero dugne. Nesu užtikrinta, ar rasiu vietą, bet pasistengsiu, - kreivai šyptelėjo juodaplaukė. - O į biblioteką nueisim kada nors kitą kartą.
Leila Sunshine patylėjo, išklausė Emily ir jos viduje kažkodėl užvirė pyktis. Tiesiog nevaldomas, "spontaniškai apsilankęs" pyktis kr varniukė nieko negalėjo padaryti. Ji mintimis pakėlė akmenukus nuo žemės, juos įsuko į viesulo formos sukūrį. Akmenukai kurį laiką gražiai sukosi ore, o paskui pradėjo kristi į visas puses.
Mergaitė bėgo. Jos veidas nesmarkiai kraujavo dėl akmenukų. Ji išsigando, apsisuko ir pabėgo. Kodėl ji padarė miniatiūrinį sukūrį? Kodėl ją užvaldė pyktis? Ji niekaip negalėjo surasti atsakymų į šiuos klausimus. Tik nubėgusi netoli Varno nago koledžo, mergaitė pradėjo mąstyti apie Emily. Jai buvo įdomu, ar naujos draugės žaizdos sunkios, ar ji tik vos vos sužeista. Buvo įdomu ir tai, ar ji iš viso gyva. Leila gailėjosi, kad buvo tokia bailė ir pabėgo iš tunelių.
Nusipraususi veidą šaltu vandeniu, varniukė krito ant lovos ir paskendo savo mintyse.
Antraštė: Re: Tuneliai
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 19, 2015, 10:18:31 pm
Emily pastebėjo, kad jos naujosios draugės veidas staiga pasikeitė. Buvo panašu, kad Leila buvo ypatingai pikta. Tačiau kodėl? Ką aš tokio padariau? Antrakursė perbėgo mintimis ką tik pasakytus savo žodžius, bet nerado juose nieko, kas galėtų varniukei sukelti tokias emocijas. O tuo tarpu pirmakursės pyktis rodos tapo nekontroliuojamas, mat nuo žemės pakilo dar neseniai pentagrama išsidėstę akmenukai ir ėmė besisukdami viesulu kilti aukštyn. Klastuolė norėjo prieiti arčiau mergaitės, mat manė, jai galbūt pavyktų draugę nuraminti arba bent apsaugoti, kad ji pati nesusižeistų, bet ore skraidantys akmenukai jos neprileido artyn. Staiga tie pradėjo kristi į visas puses ir Emily užsidegė rankomis veidą, kad jo nesužeistų. Kai galiausiai viskas baigėsi ir mergaitė atsidengė akis suprato, kad Leilos šalia nebėra. Ji vylėsi, kad dingusiai draugei viskas gerai. Tik po poros minučių, slopstant sukilusiam adrenalinui klastuolė pajautė, kad yra sužeista. Iš pradžių atrodė, kad tai tik menkas nubrozdinimas ir mergaitė pasuko atgal link savo koledžo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau skausmas stiprėjo. Mergaitei staiga ėmė suktis galva, ausyse ėmė spengti, kol galiausiai aptemo akyse ir klastuolė nualpo.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Melody Lapkričio 27, 2015, 04:07:26 pm
 Melody apsigaubusi uniformos apsiaustu nubildėjo į požemius. Vienoje rankoje laikydama du skaidrius buteliukus su eliksyrais. Apsidairiusi aplink, įsitikindama, kad yra viena, sau prieš akis pakėlė vieną iš jų. Jis buvo tamsiai raudonas, kaip vynas ir tirštas lyg kraujas, atkimšus ir lengvai įkvėpus pajustum aitrų, lyg virtų pomidorų kvapą. Antrasis buvo malachito spalvos, perregimas ir lengvas, nuo jo iš tolo sklido mėtų aromatas. Pirmakursė nė nenutuokė kas juos atsiuntė, ar kam jie skirti. Nueiti pas profesorių nieko rimtai neapgalvojus, būtų kvaila ir pernelyg išpūsta. Tad nusprendė, kad pasislėpusi juos išbandys vienokiu ar kitokiu būtu. Aišku ji nebuvo kvaila ir nesiruošė jų išgerti, gal kiek pasiskaitinėti vadovėliuose, paekspermentuoti ant daiktų. Svarbiausia išsiaiškinti, ar tai nėra baisiai kenksminga, nes priešingu atveju, trečiasis, prarastasis buteliukas pridarys daaaaaug žalos. Dar sykį apsidairiusi klastuolė užlindo už dviejų kolonų tamsiame kampe ir apsišviesdama tik burtų lazdelės skleidžiama menka šviesa, atkimšo raudonąjį eliksyrą. 
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Noel Nathan Takemi Lapkričio 27, 2015, 04:18:12 pm
Christina su Švilpynės koledžo apsiaustu nukurnėjo pilies tuneliais kuriais kadaise eidavo į Klastūnyno koledžą. Neabejojo jog ten grįš. Bet ir Švilpynėj visai nieko. Tuneliuose buvo šalta ir vėsu. Ji ir lipo ir lipo. Tai žemyn arba aukštyn. Blaškėsi, davėsi po klaidžius tunelius. Ji tebegalvojo apie Jakscon. Kaip jis skaniai kvepia, koks jo šiltas glėbys. Jo nuoširdi šypsena. Be galo supratingas, draugiškas, paslaugus. Mergina iš tikrųjų seniai kada besutiko vaikiną. Šiaip abu susimatydavo. Tai per pertraukas ir taip toliau. Bet akis į akį jau seniai buvo. Rudaplaukė sau pasižadėjo jog kurią dieną susiras draugą ir eis abu kartu pasibūti. Per daug užsigalvojusi Christina švelniai atsitrenkė į pirmakursę. Su kuria per ANJM pamoką kovėsi. Švilpė atsiprašė:
- Atsiprašau, tikiuosi jog nepridariau žalos.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Melody Lapkričio 27, 2015, 05:25:11 pm
 Klastuolė kaip niekad susikoncentravusi į mažą chemikams skirtą šaukštelį bandė įpilti raudonąjį eliksyrą, bet tuomet staigiai, lyg iš niekur į ją kažkas atsitrenkė, sujudindamas buteliuką, kuris vieną trečdalį savo turinio išpylė Melodį ant rankos. Pirmakursė, vis dar neatsisukdama į žmogų, viena ausimi išgirdo jį atsiprašant, bet jos išsiplėtusios, baimės pilnos akys, vis dar buvo įbestos į dabar jau drebančią ranką. Smegenyse dar kartą atkračiusi merginos pasakytus žodžius, atsisuko nė nebandydama slėpti eliksyro į jau matytą moksleivę:
 - Tikiuosi, kad ne,- ranka pradėjo po truputį rausti ir mausti tose vietose kur buvo apipilta. Su išgąsčio pilnomis akimis Melody dar karta žvilgtelėjo į Christina, kurios vardą ką tik atsiminė iš ANJM pamokos.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Noel Nathan Takemi Lapkričio 28, 2015, 04:30:54 pm
Christina nervingai patampė lūpą. Ją graužė sąžinė. Mergina atsitūpusi prie pirmakursės kuriai ant rankos išsipylė eliksyras. Dėl jos kaltės. Christina išsitraukė burtų lazdelę:
- Turėtų išsivalyt. Scourgify, - ji akimis greitai pažiūrėjo ar dingo dėmė. Bet nelaimei nedingio. Christina tebesusirūpinusi pasakė:
- Geriau eikim pas madam Pomfri, -pasiūlė. Ji atsargiai pastatė buteliuką su kažkokiu skysčiu. Kas per velniava ji nežinojo, nes nelabai lankė vaistų ir nuodų pamokas. Švilpė užkišo plaukų sruogą už ausies. Ir padėjo atsistot mergaitei. Christina abejojo ar Melody kreipsis į seselę. Tad norėdama sužinoti ji paklausė:
- Eini pas seselę? Ir beje ką darai su šitu skysčiu? - ji nerimavo. Mat tai galėjo būti pavojinga. Galėjo kažkas blogai baigtis per Christinos kaltę.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Melody Lapkričio 28, 2015, 07:01:35 pm
Nuo burtažodžio lengvas maudimas staigiai virto stipriu skausmu, Melody tyliai aiktelėjo. Pastarasis vos ne kas sekundę ėmė stiprėti ir stiprėti, kaip sugedęs dantis. Mergina pakėlė galvą į Christiną ir su maža ažarėle kairiojoje akyje papurtė galvą:
 - Ne, turi būti kita išeitis,- klastuolė suklupo ir užsiėmusi už rankos susigūžė,- Tu esi iš trečio kurso, negi nežinai jokių burtažodžių? Kurie padėtų?- pirmakursė apėmė isterija. Žinoma, ji jokiu būdų neis pas seselę, tad reikėjo surasti alternatyvą tam. Deginantis skausmas atrodo pradėjo plisti per visą ranką, raudona dėmė kilo vis aukštyn ir aukštyn, tartum norėdama suvalgyti visą Melody.
 - Prašau, padėk man,- mergina maldaudama iš paskutiniųjų pakėlė galvą,- Aš nežinau kas tai per eliksyras, bet jis mane žudo,- lyg įrodymą klastuolė pakėlė ranką, kuri priminė rūgšties, ar ugnies nuniokota odą. Staiga nesuvaldomai skausmo bangai užliejus, tuneliuose nuskambėjo klyktelėjimas, bet silpnas, mat mergina stengėsi valdytis iš visų jėgų, kad tai liktų paslaptimi. 
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gruodžio 30, 2015, 10:22:09 am
Tunelyje nesigirdėjo nei žingsnių, nei kvėpavimo, bet kartais nuo sienų atsimušdavo šviesos spindulėlis. Neužilgo iš už kampo išlėkė ir tamsoje beveik nematoma, aukšto ūgio persona juodu gobtuvu, rankose spausdama lazdelę šviečiančiu galu. Mergina tyliai smuko už kampo ir išgirdo krebždesius. Jie ateina, šnibžtelėjo balselis galvoje. Išsigimėliai, šlykštūnai, godumo suėstieji - kaip tik jų nevadino, tų šlykščių padarų. Klastuolė patraukė bėgti tolyn. Nei garselis neišsiveržė jai bėgant tuneliais, bet apsiausto kraštas brūkštelėjo kažkur sieną ir krebždėjimas, šiurpūs šnabždesiai, negirdimi įprastiems žmonėms, akimirkai nutilo. Deja, neilgam - jie pasisuko tiesiai į bėgantį žmogų ir ėmė artėti. Klastuolė pasitelkė savo jėgas ir nuskuodė be garso tolyn, kol šnabždesiai kiek nutolo. Tik nepajuto, kaip kažką parbloškė. Greitai tam kažkam užčiaupusi burną mergina sustingo. Išėjimas iš tunelių dar buvo arti, o ir šnabždesiai neleis jo taip greitai pasiekti.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Tavaret d'Erero Gruodžio 30, 2015, 01:15:30 pm
Juoda persona tykino požemiais, o jos juodas gyvačių odos apsiaustas (jo tikriausiai neįmanoma nepaminėti nei vienam rpg'e) plaikstėsi, už nugaros vilkdamas ilgą apsiausto šleifą. Staiga kažkokia mergina parvirto ant jos ir uždengė būtybės burną. Sachara numušo tą ranką. Visuose tuneliuose skilo keistas šnabždesys. Ypač kraupus buvo švelnus mergaičių balsas, kažką lyg ir kalbantis, lyg ir šnypščiantis, tad Sachara gailėjosi, kad pasirodė čia. Ant nepažįstamosios lazdelės žibėjo žiburėlis, kas tikriausiai reiškė pasišvietimo burtažodį, nes juk daugiau tokių burtažodžių nėra. Arba tiesiog rengiasi kažką sprogdinti,-šyptelėjo persona.-Vis dėl to kaip gerai, kad mano atėjimas nesukėlė jokio garso.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Aliza Mayer Gruodžio 30, 2015, 02:02:10 pm
Per kelias pirmąsias dienas, praleistas Hogvartse, Aliza įprato vaikščioti ir tyrinėti pilį viena. Ja žavėjo tai, jog su kiekvienu pasivaikščiojimu atrasdavo ką nors naujo, nepažįstamo ir magiško. Šįkart, sukaupusi visą drąsą, Aliza nusileido į požemius. Galbūt tai ir buvo pavojinga, bet mergaitė tikėjo, jog jai nieko neatsitiks. Tačiau vos įžengusi į tunelius, pajutusi šaltą vėjo dvelktelėjimą ir išgirdusi keistus šnabždesius, jos oda nuėjo pagaugais. Buvo baisu, baisu ir kvaila šitaip vienai atslinkti čia. Tačiau ji pasiryžo ir žengė tuneliais, kuriuos blankiai apšvietė deglai, įstatyti sienose. Tarp jų pernelyg didelis tarpas Ji vis ėjo, jos žingsniai aidėjo, o paslaptingas šnabždesys sekė įkandin. Staiga Aliza sustojo ir įsispoksojo į keistą, neįprastą vaizdą: kažkokia mergina buvo parvirtusi ant juodos būtybės, kuri vilkėjo juodą apsiaustą, siaubingai panašų į gyvatės odą. Aliza prisiglaudė nugara prie sienos ir sulaikiusi kvapą stebėjo, ką jos darys toliau.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gruodžio 30, 2015, 09:09:34 pm
   Jekaterina piktai dėbtelėjo į personą, nei akimirkai neleisdama jos išmušti iš vėžių. Juk šnabždesiai jas girdėjo ir jautė, o tai buvo itin pavojinga. Na, ne taip pavojinga, kaip sėdėti Buveinėje, bet čia nebuvo esmė. Šnabždesiai mėgdavo beveik tiesiogine prasme suėsti žmones. Klastuolė atsistojo ir nurijusi seiles (dėkui dievui, visiškai be garso) čiupo už rankos tą mergaitę ir pasileido be garso lėkti tuneliais. Šnabždesiai jas vijosi net per kai kurias plonesnes sienas ir jeigu nepaskubėtum tokioje situacijoje, greičiausiai būtum užpultas šnabždesių ir visą gyvenimą draskytumeisi galvą nuo balsų tol, kol mirtum. Juodaplaukė su gobtuvu ir apsiaustu nutempė nepažįstamąją už kampo, lyg ir girdėdama dar kažką, bet mergina paprasčiausiai neturėjo nei laiko, nei noro gelbėti dar kažką ir aukoti tam reikalui šią egzistensiją.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Noel Nathan Takemi Vasario 15, 2016, 10:14:39 am
Klastuolė tyliai keliavo po pilį. Ji pagal savo amžių buvo gana žemoka. Buvo apsiavusi juodus konversus, mantiją, kojines siekiančias iki kelių. Galima sakyt atrodė gana stilinga. Palaidi rudi plaukai, tyros, tamsiai kaštoninės spalvos akys. Putlios lūpos ir visa kita. Klastuolės kišenėse gulėjo burtų lazdelė su laišku. Taip teisingai pastebėjot su laišku nuo Jakscon. Mergina buvo labai laiminga gavusi nuo Jakscon laišką. Ji praplėšė laišką adresuotą jai ir išskleidė pergamentą. Jame vyravo glaustai ir dailiai parašytos raidės:

Citata
Sveika Luna,

Atleisk man, kad ilgai tau neatrašiau. Aš negalėjau. Ir tikrai tavęs nepamiršau, galvoju apie tave dieną ir naktį, kaip tu laikaisi, ar tau viskas gerai, kokia tavo savijauta. Gaila, kad negaliu dažnai išsiųsti tau laiškų - mokymasis spaudžia dvigubai labiau, nei Hogvartse. O dabar apie tai, kur dingau.
Mano tėvai pamanė, kad Hogvartse man netinka mokytis ir kad galiu pradėti imti pavyzdį iš savo brolio ar kažkas panašaus, taigi nusprendė išsiųsti į Durmštrangą ir dabar aš ten. Visą laiką mokomės daugiausia juodosios magijos ir kaip nuo jos apsiginti, kaip atlaikyti šviesiąją magiją. Tai itin pavojinga, man čia gana patinka, bet man labai trūksta tavęs. Norėčiau, kad būtum kartu su manimi, čia, bet abejoju, ar tau čia patiktų.
Džiaugiuosi, kad Džeinė pasirodė Hogvartse, jei dedasi tokie dalykai, čia tikrai nėra gerai. Manau, kad jums savigynos būrelis labai praverstų. Aš tikrai bijau dėl tavęs, tikiuosi, kad viskas bus gerai, nes Durmštrange dabar veikia sustiprinto mokymosi ir gynybos bei kovų magija, manau, kad visame pasaulyje prasidės ne itin geri dalykai. Patarimą turiu tik vieną - išvyk, jei nenori nukentėti, nujaučiu, kad tikrai nebus gerai. Yra magijos mokykla Australijoje, jeigu labai reiktų. Saugokis, nežinau, ką padarysiu, jei nukentėsi. Greitu laiku susitiksime, pažadu.

Tavo Jackson.

Klastuolės širdis virpėjo iš džiaugsmo. Jos vaikinas nepamiršo! Staiga skruostu nuriedėjo didelė išdavikė ašara. Luna greitai nusivalė ją. Ir priglaudė laišką ant krūtinės.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Amabel Ray Vasario 15, 2016, 10:32:45 am
Varna kaip visada tipeno tyliai it paslaptingai, atsargiai dėdama mažas pėdas. Vienuolikmetė ėjo elegantiškai, atrodo, net plaukė. Pastebėjusi mergaitę vidury tunelio, Garnet truputį nustebusi patraukė merginos link. Pakankamai priartėjusi, kad pamatytų laišką, Gar suprato, kad taip nemandagu, tad sugniaužė, baltos, juodai taškuotos ir nėriniuotos suknelės nėrinius ir susikaupusi pasistengė prabilti.
-Tout va bien? -mergaitė nervingai pakramtė lūpą ir nusprendė išversti, bet užsikirto ir nieko nepasakė. Na štai, dabar teks kalbėti prancūziškai.
Džiaugdamasi, kad bent jau moka, nes visą vaikystę girdėjo prancūzų kalbą, Gar priklaupė ant šaltų akmeninių grindų ir tuščiomis akimis apsižvalgė aplink.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Noel Nathan Takemi Vasario 16, 2016, 09:24:05 am
Klastuolė buvo priglaudusi lapą prie savęs. Tačiau greitai išgirdo kas ateina. Tai tyliai ir žaibiškai sulankstė laišką ir įdėjo į voką. Bei paslėpė kišenėje. Paskui pakėlė akis į ateinantį žmogų ar būtybę. Pamatė mergaitę su baltai juoda taškuota suknele. Hmm, dar viena varnė? Ir ko gero pirmakursė. Wow niekas nėra bailus. Tai kodėl neskyria į Grifo Gūžtą?Sarkastiškai pasvarstė Luna. Greitai išgirdo klausimą. Ir ne anglišką o prancūzišką. Allison šiek tiek mokėjo prancūziškai. Bet ištardavo po vieną ar kelis žodelius. - Si, - tyliai sukrizeno ketvirtakursė. Nejaugi nebemoku normaliai kalbėti? Juk čia viso labo prancūzų kalba. Reikės kažko paprašyti, kad išmokytų prancūzų kalbą ir kitas kalbas.Mąsliai galvojo klastuolė.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Dakota Jackson Vasario 16, 2016, 11:24:39 am
-Bien,-tyliai šniurkštelėjo varnė ir dar ilgai mintyse minkė bei perdirbinėjo paruoštą klausimą.-Comment vous appelez-vous? Je m'appelle Garnet Ana Allen.
Pasiteiravusi kelių malonių klausimų apie merginą, Gar atsistojo, nes liesos kojelės po truputėlį pradėjo šalti.
-Comment allez-vous?-norėdama įsitikinti paklausė mergytė.
Tyliai sukikenusi, nes, atrodo, kad mergina nelabai mokėjo šnekėti prancūziškai, pirmakursė švelniai nusišypsojo. Vienuolikmetė suprato, kad tiek daug klausinėti nesulaukus atsakymo yra nemandagu, tad drausmingai laukė.
Iki tol dar spėjo apžiūrėti ir šiurpią aplinką, ir merginos aprangą, tačiau galiausiai jos akys sustojo prie apsamanojusių akmenų.
Aš pasiklydau.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Noel Nathan Takemi Vasario 17, 2016, 04:21:18 pm
Klastuolė šiek tiek susigėdo supratusi jog gerai nemokanti prancūzų. Bet narsiai pabandė susikalbėti su pirmakurse. Kuri sutauškė prancūziškai. - Bounjour. Je m'appelle Allison. Très agréable de vous rencontrer. Pouvez-vous parler anglais? - vargais negalais pasakė Luna. Ketvirtakursė tingiai atsirėmė į sieną. Taipogi sukryžiavo rankas. Ji ėmė nuobodžiauti. Netoliese buvo įėjimas į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Mergina sprendė jog Garnet pasiklydo. Bet neskubėjo jai siūlyti pagalbos. Kažkaip keista visiems atrodė, jog dabar žudynės aprimo. Gal bandys juos užklupti netikėtai iš pasalų. Tačiau žmonės ir dabar tebebuvo įsibailinę, budrūs. Klastuolė dairėsi po tunelį. Jame nebuvo nė gyvos dvasios. Išskyrus jas pačias ir deglus.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 12, 2017, 11:13:22 am
Ah, tasmūs tuneliai, prilygstantys požemiams, kuriose glūdi Nuodų ir Vaistų kabinetas, kuriam kažkada lankėsi padaras, kuris kaip tik dabar tyliais žingsniais žergliojo pro slaptuosius, numylėtus legendinių dvynių Vizlių tunelius. Būtybė kartais pasilenkdavo, mat kai kur tunelio lubos tapdavo per daug žemos, o tai buvo neitin gerai žinia aukštajam svečiui.
Igoris įsikando į lūpą, kad nesusičiaudėtų nuo  tunelio dulkių, kurios lyg tyčia kuteno ir visaip nervino jaunuolio atgamtišką uoslę. Rudaplaukis garbanius susiraukė ir dar labiau įrėmė dantis į apatinę lūpą. Kurio velnio aš ėjau...-suniurzgėjo šis, apsidairydamas sau už nugaros, nes kas jau kas, atsarga gėdos nedaro. Visgi, penktakursiui švilpiui tokio apsidairymo neužteko ir pasitelkęs visą savo atgamtiškąją pusę, išanilizavo  tunelį, kuriam jisai dabar stoviniavo. Nieko. Saugu. Jis vienas. Ir Igis lengviau atsiduso, nužingsniuodamas tolyn. Bet, visgi, yra tasai vienintelis bet.  Lorijanas-Greywindas žaibišku greičiu atsisuko. Tyla, ramybė... viskas identiška. Juk viskas taip pat buvo kaip ir mano, Elnos ir Sam susitikime prie milžiniško labirinto.-susiprotėjo Igoris, mėlynai pilkų akių savininkas. Ah...ar būs viena diena, kurioje aš su nieku nesusitiksiu?-suburbėjo šis, nusisukdamas, bei įkišdamas ranką į kišenę, iš įpročio patikrindamas ar yra toji ąžuolinė burtų lazdelė. Dėl visa ko. Ir šyptelėjo, prisimindamas visus įvykius, kurie vyko netik Ilvermonyje, bet ir čia, Hogvarse, su šia burtų lazdele. Pektakursis Igis  ištraukęs ranką iš uniformos kišenės, atsirėmė į Hogvartso tunelio sieną- juk kaip gi kitaip- reikia kažkaip pasitinkti atvyklėlį, o jei jo nesulauks, tad supras, kad atgamtiškoji pusė iškrėtė nebalandžio pirmajai skirtą pokštą.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Džeinė Meko Balandžio 12, 2017, 12:10:13 pm
Tyla. Požemių prieblandoje girdėti tik pieštuko krebždėjimas. Jei koks mokinys ir nuklystų į giliai po Hogvartsu esančius požemius, pamatytų vienui vieną žiburėlį- žibintą, prie kurio sėdi rami merginos figūra. Tai buvo septintakursė klastuolė, atsirėmusi į sieną ir ant kojų pasidėjusi pergamento tyliai piešianti. Net ir blausioje atsinešto žibinto skleidžiamoje šviesioje buvo matyti, kad mergina daili. Juodi ilgi plaukai buvo pasklidę nuo jos pečių iki žemiau pilvo, putlios lūpos dėl susikaupimo piešiant stipriai sučiauptos. Džeinės didelės žalios akys, tarytum du maži žibintai, jai piešiant lakstė po pergamento lapą. Galbūt čia sėdint buvo didelė galimybė išsitepti savo juodus džinsus, raudonus marškinėlius ar juodą odinį švarką- uniformos mergina nepripažino, bent jau ne pamokų metu- tačiau šią akimirką ji tik norėjo pabėgti nuo viso triukšmo ir mokinių, šurmuliuojančių pilyje. Džeinė jau ketino atsistoti ir eiti, kai išgirdo kažkieno žingsnius. Netrukus iš už kampo pasirodė ir į sieną atsirėmė rudaplaukis garbanius. Juodaplaukė nesivargino išsitraukti savosios burtų lazdelės- buvo aišku, jog tai mokinys.
-Kas tu?-ramiai paklausė.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 12, 2017, 12:57:55 pm
Na, klausa, uoslė neapgavo Igorio, ir dabar, daug aiškiau girdėdamas apie dar vieną egzistuojančią būtybę, kuri krebždėjo it kokia pilka pelytė, penktakursis atsiplėšė nuo dulkėtos tunelio sienos. Plačiais žingsniais, neskubėdamas švilpis prisiartino prie svečio- žmogaus, kurio figūrą apšvietė žibinto šviesa. Garbanius mintyse suurzgė, mat ši gelsva šviesa trikdė jo akis. Kur gi neurgsi, kai tavo akys pripranta prie prieblandos ir šast! Netikėtai pasirodo žibinto akinama šviesa. Igoris  nusuko akis nuo nervinančios šviesos į žmogų. Tai buvo mergina, septintakursė, kuri nors nedėvėjo uniformos, buvo aišku, kad ji yra iš Klastūnyno. Garbanius pakėlęs antakius, sveikinančiai šyptelėjo klastuolei, mintyse save perspėdamas, kad su šio koledžo mokiniais reikia atsargiai elgtis, mat jau buvo su jais du kartus susidūręs- vieną sykį, kai vyko Hogvartso Antrasis mūšis, o antra kartą- Uždraustajame miške- ir šiuos abu kartus Igoris matė kokių vaizdų paduoda klastuoliai.
-Žmogus, -nei juokaudamas, nei rimtai kalbėdamas, pasakė švilpis, nė nepajusdamas kaip meluoja,- Švilpis. Negi neprimatai, kad klausi to?- truputį įgėlė mėlynai pilkų akių savininkas,-Piešei, tiesa?- paklausė, nelabai domėdamasis, ir tuo pat metu parodė į septintakursės rankas, kurios buvo nežymiai išsipurvinusios nuo pieštuko grafičio.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Džeinė Meko Balandžio 12, 2017, 03:19:55 pm
Džeinė prunkštelėjo.
-Neklausiau, koks tavo koledžas. Norėjau sužinoti tavo vardą. Ir taip aišku, kokiam koledže esi. Nemoki meluoti,-šyptelėjo mergina.
Vienu spragtelėjimu klastuolė išjungė magiškąjį žibintą ir porą kartų sumirksėjo, kol vyzdžiai išsiplėtė ir akys priprato prie tamsos.
-Taip, piešiau. Norėjau bent trumpam pabėgti nuo žmonių šurmulio pilyje,-susiraukė juodaplaukė.
Mergina nuleido akis į pergamentą, ant kurio buvo nupiešta jos augintinė. Juodoji pantera, vardu Naktis, kurią teko palikti namie, nes, kai Džeinė buvo šeštakursė, plėšrūnė porai savaičių patupdė į ligoninę vieną įkyrų grifiuką. Piešinys buvo nepaprastai detalus, beveik kaip nuotrauka. Mergina dirbo prie jo jau kelias dienas, tačiau dabar tik atsiduso ir perlenkusi popierių perpus padėjo šalia savęs. Greta kitų žmonių Džeinė negalėjo susikaupti, tad suprato, kad šiandien piešinio pabaigti nepavyks. Klastuolė vėl pakėlė savo žalias akis į švilpį. Įdėmiai jį nužvelgė. Kaip ir spėjo, jis tikrai nebuvo žmogus. Jo judesiai buvo kiek kitokie, ir akyse atsispindėjo kažkoks... žvėriškumas, budrumas. Tarytum pasiruošusio pulti žvėries. Nejučia Džeinė sukikeno.
-Na, iš tavo žvilgsnio spėju, kad klastuoliai tau ne prie širdies, ar ne?-šyptelėjo.-aš Džeinė. Džeinė Meko. O tavo vardas?..
Ji klausiamai žvilgtelėjo į vaikiną.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 12, 2017, 06:19:11 pm
Igoris vos neatkirto, kad moka meluot, bet apsitvardė, bandydamas pamiršti klastuolės žodžius. Šiai spragtelėjus, kuo lengviausiai žibintas pasidavė merginos viršenybei ir palengva užgeso. Igoris paniro į tamsą, kuri vis traukte traukė, kaip koks medus masino lokius, kaip koks silpnas ėriukas vilkus, kaip koks žmogus- vendigą..Vendigas.- švilpis viduje nusipurtė, mat šio padaro "nepernešė", mat jam kraujas sustingdavo vien pamačius šias žmogėdras. Ir taip jau užteko mišrūno. Igoris tarsi netam pasaulyje klajodamas, linktelėjo, priimdamas klastuolės atsakymą apie piešimą, ir nusuko žvilgsnį į dulkėtas grindis. Mat pajuto žalias merginos akis, kurios gan įdėmiai nužvelgė jį. Galbūt juodaplaukė ir suprato koks per biesas yra Igoris, bet dėl to, jaunuolis nekvaršino sau galvos. Pagalvos ir pamirš. - paminitijo šis.
-Būtent,- blausiai šyptelėjo,- Igoris Lorijanas-Greywindas, Džeine,- prisitatė jaunuolis, jau pakeldamas akis į klastuolę vardu Džeine Meko, kartu įremdamas į josios žvilgsnį savasias- mėlynai pilkas akis.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Džeinė Meko Balandžio 12, 2017, 07:50:22 pm
Džeinė žvilgtelėjusi suprato, kad ne visi žodžiai švilpiniukui patiko. Šyptelėjo. Juk tikrai- grifiukai turėtų būti labai drąsūs ir šaunūs, klastuoliai- melagiai, bet kokia kaina siekiantys savo tikslo, varniukai- nuobodos protinguoliai ir gudručiai, o švilpiniukai- draugiški ir mieli kaip kačiukai. Tačiau pastaruoju metu Džeinė daugiau matydavo išimčių, o ne stereotipus atitinkančių asmenybių. Ir pati ji, ko gero, ne visiškai buvo ta stereotipinė klastuolė. Nuojauta jai sakė, kad ir šis garbanius buvo tikrai ne stereotipinis švilpiniukas. Juodaplaukė mintyse svarstė, kas jis galėtų būti- tikrai aišku, kad ne grynakraujis žmogus.
-Na... turbūt malonu susipažinti, Igori. Greiwindas? Ar tu nesi Soreno Von Sjuardo giminė?-kilstelėjo antakį klastuolė.
Džeinė nusižiovavo.
-Beje, tu jau žinai, ką aš čia veikiau. O kodėl tu čia?-pasmalsavo.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 28, 2017, 01:38:06 pm
Vis dar vėpsodamas į žmogiškas žalias akis, Igoris nejučia suprato, kad klastuolė galvoja apie nestereotipias Hogvartso asmenybes. Vyptelėjo ir per Meko petį dirstelėjo į tunelio gilumą, lyg nuobodžiaudamas. Taip, švilpis nuobodžiavo ir tai jį nervino. Pramankštino pečius.... ir Lorijano- Greywindo smegenėlės pradėjo suktis kaip karuselės, mintydamos ką gi čia nuveikus.
-Nei Greywindai, nei Lorijanai nebuvo Von Sjuardo giminės,-iškošė pro dantis švilpis, apžiūrinėdamas tunelio tamsias lubas,- Galbūt kada nors bus, bet nemanau...-pasakė šis, leisdamas aiškiai suprasti, Džeinei kad šie jo žodžiai tebuvo garsūs pamąstymai,- Karts nuo karto aplankau kokią nors Hogvartso vietelę, nes noriu šią pilį geriau pažinti, mat čia esu tik antrus metus,-porino rudaplaukis sau pačiam jau nusibodusią "pasakiūkštę".- Seniau mokinausi Ilvermonyje,-penktakursis pridūrė ir liktelėjo atsisveikindamas.
Mat jaunuolis neitin ketino ilgiau čia trintis, o ypač kalbėtis su septintakurse Džeine Meko.
Galiausiai Igoris pradingo tunelio tamsoje, palikdamas piešėją vienu vieną šiam tunelyje.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Elke Arlette Nieuwhof Rugsėjo 11, 2018, 02:23:13 pm
  Popietės Hogvartse, ypač pirmakursiams, kartais būdavo neįtikėtinai nuobodžios. Visi tik ir kalbino, susipažinti norėdami, o kiek gi tu, žmogau, gali kartoti tuos pačius neįdomiausius dalykus: vardą, gyvenamąją vietą, koledžą... Kai kurie kvailiukai dar zodiako ženklo klausinėjo, o tai žiobarų kilmės Elkę visuomet neįtikėtinai erzino, mat mergaitė dienos, kai išlindo iš mamytės, įtaka asmenybei netikėjo. Juk, tuo remiantis, Hogvartso moksleivė turėjo būti kantri bei lėto būdo. Trumpai tariant, bet kas, su ja susipažinęs, zodiakais tikėti būtų nustojęs. Žemaūgė vis svarstė, kodėl niekas iš nepažįstamųjų neklausė apie mėgstamiausius stalo žaidimus, naminius gyvūnėlius, muilo burbulų pūtimą (šioje srityje galėtų būti pasigyrusi!) arba pačius skaniausius ledus; vienuolikmetės nuomone, šios temos visus pokalbius būtų pagerinusios penkiais šimtais kartų. Prieš atvykdama į pilį tikėjosi burtininkus būsiant įdomesniais už žiobarus, tačiau dabar nebebuvo tuo tikra.
  Būtent todėl šią dieną Arletė leido ne maldama liežuvį, o nagrinėdama požemius. Strazdanė nežinojo, ar moksleiviams čia laisvu laiku galima būti, bet nenorėjo rizikuoti klausdama, tad tik nusprendė apsimesti besmegene, jei koks personalo darbuotojas paklaustų, ką ji veikia.
  Kaskart užsukus į po Hogvartu slypinčius tunelius, išsipūsdavo jau ir taip siaurumu nepasižyminčios Alės akys; tiek daug gražių, senovinių objektų čia buvo! Štai ir dabar tamsiaplaukė sėdėjo ant dailaus metalinio suolelio bei žavėjosi prieš jį kabančiu paveikslu, vaizduojančiu tris žavias moteris turguje. Atitrūkusi nuo bereikalingo šurmulio, pagaliau galėjo kvėpuoti.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Leonas Hollandas Rugsėjo 11, 2018, 09:01:46 pm
  Berniukas, kuris bijo mažų patalpų ir turi problemų su pykčiu, stovėjo prie tunelių įėjimo. Šiandien jis nusprendė įveikti savo baimę, tačiau kinkos išties drebėjo lyg želė tortas.
  - Ar aš tai sugebėsiu? O kas jei pasiklysiu? Dar nevėlu persigalvot, Leonai.
  Pirštus sugniaužė į kumščius ir nurijo burnoje susikaupusias seiles.
  - Tu tai gali padaryti. Jie ne dabar, tai kada?
  Su tais žodžiais varnius sugriebė už šaltų metalinių grotų ir jas lengvai stumtelėjo. Žengė pirmąjį žingsnį pirmyn. Kol kas nieko nepajuto. Tada žengė dar vieną. Irgi nieko. Žengus penktąjį, pajuto, kad plaučiai pradėjo trauktis, rankos virpėti. Greitai atsigręžė atgalios ir net išsprogdino akis. Leonui atrodė, kad išėjimas stūkso už kokių šimto žingsnių. Iškart pradėjo dusti ir prigludo prie šaltos sienos.
  - Viskas kontroliuojama. Viskas...
  Nespėjo pabaigti sakinio, nes stipriai sukando dantis. Net gal šiek tiek per stipriai. Iš lėto atsistojo  bei suleido nagus į delno odą. Tau viskas bus gerai. Niekas tavęs čia neuždarys.
  Nežinodamas kur dėtis, jis pradėjo lėtai tipenti į tamsą, akių nenuleisdamas nuo to išėjimo. Ėjo geras aštuonias minutes, kai netikėtai atsirėmė į šiltą ir skaniai kvepiančią sieną? Lėtai atsisuko ir nustebo. Žinoma, tai nebuvo kvepianti siena. Tik vieniša mergaitė. Leonas iškart nudelbė akis ir susigniaužė.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Elke Arlette Nieuwhof Rugsėjo 12, 2018, 03:28:06 pm
  Kai turgaus moterys ėmė ginčytis dėl artišokų kainos, Elkei prireikė daug pastangų, jog nepratrūktų juoktis. Jų keistai skambantys akcentai nebuvo girdėti jaunai moksleivei, o ir argumentacija pykčio metu šypsenos nebūtų išspaudusi tik iš monstro veido.
  Gaila, jog dėmesį pačiame diskusijos įkarštyje nukreipė žingsnių garsas. Nors gal ir visai negaila, gal ir visai gerai, mat atsigręžusi į ją išblaškiusį subjektą, pirmakursė pamatė panašaus amžiaus mielai atrodantį berniuką, pasižymintį itin dailia ševeliūra. Vaikinukas buvo susigūžęs; apskritai atrodė ganėtinai prastoje emocinėje būklėje. Arletė nežinojo, kas tiksliai spaudžia bendramokslio širdelę, tačiau apie ją užvertusių akmenėlių egzistenciją buvo tikra. Kol dar neturėjo mažyčio broliuko, su mama kartais eidavo savanoriauti į psichologinių problemų turinčių žmonių grupę, turėjo ji ir tikslų, žymiai įmantresnį pavadinimą, bet garbanė jo, savaime suprantama, neprisiminė. Nors padėti tuo metu maža mergaitė nelabai kuo galėjo, per kelerius metus burtininkė išmoko atpažinti tuos, kuriems ko nors reikia, ir, kadangi nuolat stebėjo žmones, tą ką nors jo reikiantiesiems teikiančius, įgijo daug žinių bei išsilavino bendrąjį supratimą apie žmogaus emocinę būklę.
  - Ar tau viskas gerai? - švelniai paklausė įprastai itin energinga mergaitė. - Galbūt galėčiau kuo padėti?
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Leonas Hollandas Rugsėjo 15, 2018, 05:39:32 pm
  Jautė, kaip nagai skaudžiai raižo delno odą. Jis taip darydavo kai susijaudindavo. Žinoma, tai nepadėdavo. Šis kartas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Tiesiog... Leonui šovė tokia kvaila mintis. Išsivaduoti iš mažų patalpų baimės nagų? Ir kvailiui aišku, kad tai tikrai nesibaigs laimingai. Ypač tada, kai klaustrofobas turi problemų su pykčiu. Tiesiog idealus metas tapti psichopatu.
  Išgirdęs mergaitės balsą, šiek tiek atsileido. Jis tikėjosi išgirsti kažką panašaus į "Nematai kur eini?" ar "Išsigimėli, ką darai?", tačiau sulaukė visiškai priešingos reakcijos. Ji pasiteiravo ar viskas varniui gerai ir ar galėtų kažkaip pagelbėti. Tai privertė Leoną pakelti akis ir apžiūrėti šį retą eksponatą - žmogų, kuris pasiūlė savo pagalbą. Tiesiog norėjo įsitikinti ar tai ne jo mama atskubėjo į Hogvartsą gelbėti sūnaus. Deja, tai nebuvo mama. Priešais Hollandą stovėjo iš išvaizdos graži mergaitė. Dar kelias akimirkas paspoksojo į ją ir tada juokingi žodžiai išsprūdo iš jo lūpų:
  - Man patinka tavo strazdanos.
  Po tokio poelgio vėl sekė tas tradicinis vaikino susigūžimas. Šįkart rankomis apsivijo savo vaikišką kūną bei pradėjo giliau kvėpuoti. Jautė, kaip širdis krūtinėje daužėsi lyg pašėlusi. Rodęs, kad žada sprogti iš baimės bei ištikšti į daugybę kruvinų gabaliukų. Pastaroji mintis labai vilioja Leoną, tačiau jis suprato, kad tai fiziškai neįmanoma.
  - Ga-aaal gal-gali-iime susi-rasti pl-atesnę vvvvvie-vietą? - virpančiu balsu teištarė jis, drėgnomis akimis stebėdamas mergiotę.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Elke Arlette Nieuwhof Rugsėjo 19, 2018, 01:22:14 am
  Rudos Elkės akys atidžiai stebėjo berniuką, kurio draugijos smarkuolė čia, šiuose tuščiuose tuneliuose, tikrai nesitikėjo. Galų gale, juk į požemius ir lindo su tikslu pabėgti nuo įkyrių žmogystų. Tačiau žvelgdama į priešingos lyties atstovą pirmakursė pamatė kažką, kas tiesiog prašėsi užkalbinamas. Burtinikas dvelkė panika bei liūdesiu. Šis derinys nebuvo geras, tad mergaitė nusprendė pasistengti jam padėti.
  Kiestam komplimentui (?) išsprūdus iš nepažįstamojo lūpų, strazdanė šyptelėjo ir, panosėje tarstelėjusi kažką panašaus į „man taip pat“, šiek tiek pasislinko, palikdama pusę metalinio suoliuko laisvo, leisdama suprasti, kad laukia, kol burtininkas prisės.
  - Galėčiau į jas spoksoti visą dieną, - pratarė, pirštuku pamojusi į turgaus moteris paveiksle. - Tiesą sakant, tai ir darau. Labai įdomu. Papildau botanikos žinias, mat jos nuolat diskutuoja apie daržoves, pasimokau derybos taktikų, nes jos amžinai pešasi dėl teisingų kainų, ir pakrizenu, kadangi, sakykime, tai daro labai... komišku būdu.
  Užsižiūrėjusi į meno kūrinį, klastūnė kuriam laikui pamiršo, jog nebebuvo viena, tačiau apie tai priminė virpantis, baime persmelktas balsas.
  - O... - išsigandusi pratarė žemaūgė. - Klaustrofobija, tiesa? Atsiprašau, anksčiau nesusiprotėjau. Nagi, - pakilusi rankomis pamojo į viršų, - greičiau ruoškis, tik nepamiršk patikrint, ar batai užrišti, nes mane besivydamas kitaip susižalosi, - pabandė praskaidrinti moksleivio nuotaiką.
  Įvertinusi jo būklę, putliaskruostė ištiesė savo mažą delniuką, laukdama, kol Hogvartso gyventojas į ją įsikibs, nors berniuko visai nepažinojo ir nebūtų įsižeidusi, sulaukusi neigiamo atsako.
  Neilgai trukus du vaikiūkščiai nuskubėjo išėjimo iš tunelių link.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Lapkričio 15, 2020, 08:04:35 pm
Tunelių Vanesa daug pažinojo, kartais atrodo net daugiau už Vizlių dvynius, bet tik kartais. Kai kuriais  tuneliais Elizabet naudojosi, kad nukirsti kelią, kitais kad patekti į "slaptas" vietas, o dar kitais dėl smagumo, arba kad pokštą kam nors iškrėsti. Ką jau ką, bet klastuolė dažnai naudodavosi tuneliais. Tarkim pareitą savaitę iš viso aplankė net 68 (skaičiuojant pakartotinai) tunelius, o šiandien, nors tik dienos pradžia jau šmurkštelėjo net į 3 tunelius. Pirmasis: Elizabet nuėjusi į penktame  aukšte esantį pietinį holą, aiškiaregio raganiaus portretui pasakė "Požemiai" ir šis atsivėrė palikdamas praėjimą į tunelį, kuris priminė čiuožyklą vandens parke. Juo nučiuožusi iki pat požemių Elizabet greitai ir patogiai nubėgo iki nuodų ir vaistų klasės. Antrasis: po poros pamokų klastulė nuskuodė į 4 aukšto vestibiulį, kuriame buvo 8 šarvai. Norint atverti tunelį jai reikėjo pakutenti kaklą tretiems iš kairės šarvams ir šie akimirksniu pasitraukė iš savo vietos prieš tai atsitrekdami į siena, taip atverdami tunelį kuriuo Vanesa nuėjusi iki pat galo rado daugybę tuo metu jai patinkančių ir reikalingų daiktų, bet pasiimti su savimi ji galėjo tik du, tai buvo jos namų darbai ir vadovėlis. Trečiasis: Vanesa prieš pamokas, susitarusi su Akilanda susitiko trečio aukšto pietinio koridoriaus tunelyje ir pabandė iškrėsti pokštą astronomijos profesoriui. Poltergeistas Akilanda laukė už kampo, kol tuo tarpu Elizabet buvo tunelyje kuris yra sienoje. Kai astronomijos profesorius praėjo pro Akilandą, šis davė ženklą klastuolei ir mergina į profesorių (pro kerus praleidžiančią sieną) paleido Locomotor mortis kerus ir pabėgo iš tunelio, kad profesorius jos neaptiktu (Mažą ką, jis žino šį tunelį).
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Magdė Vasario 27, 2021, 09:27:49 pm
Atėjo paskutinė mokslo metų diena. Alisa stovėjo koridoriuje su lagaminu rankose ir mylinčiomis, bet liūdnomis akimis apžiūrinėjo Hogvartso sienas. Ji vėl turės palikti pilį. Laukė trys sunkūs, nelaimingi ir nuobodūs mėnesiai ,,Gyvybės upelyje“. Be magijos. Merginai tai buvo tragedija.
 Dar keletą sekundėlių pastovėjusi, mergina pasileido bėgte. Ji nusprendė tą valandą, likusią pilyje praleisti neįprastoje vietoje - tuneliuose. Jie išsiraizgę po Hogvartso žeme. Akmeninės tunelių sienos buvo apkerpėjusios ir apkiautusios, čia tvyrojo specifinis kvapas, bet Alisai tai galėjo būti ir šulinio dugnas, kad tik Hogvartsas.
 Tyla, visur tyla. Tik begalinis kapt, cakt ir žliugt. Kitus tai varytų iš proto, bet tik ne šią velą.
 Staiga pasigirdo žingsniai. Atsisukusi mergina paėmė į rankas savo peilį ir burtų lazdelę ir įtariai primerkė akis.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Veronica Spellman Vasario 28, 2021, 06:34:29 pm
Dailiausia mergaite laikiusi save Veronica, vaikštinėjo po tunelius kuriuose planavo šokti, pasileidusi šiokį tokį aparačiuką kuriame pasileisdavo visai melodingos muzikos. Šokti kur tamsu ir įdomu, būdavo geriausiai, bent jau Veronicai. Aparačiukas buvo senoviškas, bet užtat užkerėtas, tad veikdavo puikiai. Eidama link tunelių, klastuolė strikinėjo kaip kokia maža mergaitė ir mintyse dainavo dainą pagal kurią šoks. Na ir žinoma kaip gi be varlytės Pėpos, šios niekur negalėjo palikti toliau nuo savęs. Atšuoliavusi iki tunelių, pastatė muzikos aparačiuką ant žemės, ir paspaudė miktuką, kad įsijungtų muzikėlė. Tačiau, paspaudė miktuką ne tą, o ir prieš savo akis pamatė kažkokią keistą mergaitę, kuri laikė rankose peilį.
- Tu esi žudikė! - Išsigandusi sušuko ji.
Klastuolė ir pati išsitraukė lazdelę ir ėjo atgal rodydama ženklus jai, kad viskas būtų ramiai. Ramiai, reik eit atgal... Bet kelis žingsnius nuėjusi atgal, sustojo ir dar kartą prakalbo.
- Aš, aš jeigu nori, galiu pašokti.
Iš žalio rankinuko, iššoko Pėpa.
- Pėpa! Nors ne, a.. aš gal vėliau pašoksiu, dabar turiu gaudyti savo mažylę.
Pėpa, šokinėji vis ir šokinėji.. laukiu nesulaukiu kol galėsiu turėti ir rupūžę ir gyvates ir kitokius šaltakraujus gyvūnėlius..
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Magdė Vasario 28, 2021, 09:48:33 pm
 Pamačiusi, kaip išsigando ta klastuolė, Alisa ją nuramino:
 -Sveika, mano vardas Alisa. O kuo tu vardu? Ir aš tikrai ne žudikė, tik taip pat išsigandau, šis peilis, na, jis trasi mano ginklas.
 Toji gan keista panelė ėmė šokti. ŠOKTI tamsiuose, gleivėtuose, ir, švelniai tariant, pridvisusiuose tuneliuose. Kiek labai nustebusi, mergina kilstelėjo antakį ir pašaipiai apsisuko piruetu. Ji nenorėjo, įskaudinti šios būtybės, tik parodyti, kad žemelė Hogvartso tuneliuose nėra skirta šokti. Švilpės vos nepgavo juoko priepuolis.
 Staiga Alisa pakilo į orą, apsivertė žemyn galva ir liko taip kaboti.
 Matyt čia kokie kerai  mėgindama nusitverti už vienos įsikišusios plytos, pamanė mergina.
 - Gal padėsi? - pusiau juokdamasi, pusiau verkdama paklausė vela.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Veronica Spellman Kovo 01, 2021, 04:47:54 pm
- P... p... padėsiu? - Sumikčiodama paklausė kerėjimo profesorės pusseserė.
Veronica tyliai, tyliai pradėjo eiti atgal kol galų galiausiai išsitraukė lazdelę.
- Šaker maker!
Pasileido iš aparačiuko muzika, ir dar iš kažkur ir atsirado Pėpa. Šaunuolė Pėpa. Pagal šią labai greitą muziką, klastuolė net nebebijodama pradėjo drąsiai šokti. Judesiai buvo pasakiški, šuoliukai aukštyn ir stovėjimas ant galvos. Paskutinį šokį Hogvartse buvo smagu šokti, nes vis dėl to ji planavo išvykti ir šokti kitur. Praėjo dešimt minučių, Veronica nustojo šokti.
- Tai va, matai kaip aš moku.
Klastuolė atsisėdo ant nešvarios žemės ir glostė savo varlytę.
- Kiek laiko jau esi mokykloje? Ar turi draugų? Kaip sekasi? Čia mano varlė Pėpa, labai draugiška, man rodos tu jai jau patinki. - Nusikvatojusi tarė Spellman.
Varlytė buvo užšokusi ant švilpės veido. Oi, kokia fainuolė.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Magdė Kovo 01, 2021, 09:08:06 pm
 Panašu, kad šitai nuprotėjusiai panai padėti reiškia šokti  ir juokdamasi, ir pykdama vienu metu pamanė Alisa.
 Taigi Veronica šoko. O grakščioji vela visiškai negrakščiai kabojo žemyn galva. Mergina nusičiupo už atbrailos ir  atsivertė. Deja, ji tebekabojo, bet jau normalioje pozoje. Ir, kažkodėl, labai susižavėjusi Veros judesiukais, pradėjo ir pati šokti.
 Ką dar galima veikti, kai dešimt minučių kabai žemyn galva?   kažkodėl būtent tokia mintis atėjo švilpės galvon.
 Kai šokti pavargo, mergina išsitraukė knygą ir skaitė.
  Lapas po lapo ir akmenį prataš...Ne, lakas po lako ir akmen...Ne, lašas po lapo ir lakuotą akmenį pratašo visai petenkinta sumąstė švilpė.
 Staiga Alisai atėjo į galvą, kad ji šneka nesąmones.
 Ai, koks skirtumas, gal čia kažkokie žemyngalviniai nusišnekėjimo kerai?
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Veronica Spellman Kovo 15, 2021, 08:56:23 am
- Tau visai gerai išeina!- Sušuko klastuolė.
Mergaitė pamačiusi, kad Alisa skaito knygą, tuneliuose? Šiek tiek nustebo, bet ir pati buvo kažkiek trenkta, kad šoktų šioje bauginančioje vietoje. Kadangi, Veronicai buvo jau dvylika, tad ji nešiojosi su savimi butelį šampano, šį šampaną norėjo vežtis į kelionę, tačiau mielai būtų pakėlusi vieną taurelę. Spellman išsitraukė šampano ir dvi gražias taures. Į jas pripylė savo mėgstamiausio, prabangaus šampano.
- Nu kiek tau? Nebijok, nemirsim.- Nusikvatojo Veronica.
Mokinė gurkštelėjo šampano ir prikišo arčiau taurę Alisos.
- Gerk tik tai, išvalo organizmą ir dar koks skanus, mano rekordas buvo išgerti du butelius, nes kažkada kai gyvenau pas Sabriną, kerėjimo profesorę, beje, pasiėmiau iš jos didelės spintos vyną ir išgėriau, nuo tos dienos pradėjau mėgti visus šiuos nepilnametiškus gėrimus, bet nebijok, išgeriu tik kokius penkis kartus per metus.
Ech, jei ji negers tai nežinau kokia moksliukė ji yra..
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Alrisa Fuentes Spalio 06, 2021, 11:17:18 pm
-Kur ritasi šis pasaulis... - sumurmėjo Alrisa, priekaištingai žiūrėdama į ant rankos tupintį Saliamoną. Šis savo ruožtu irgi spoksojo į šeimininkę ir nė neketino vykdyti paliepimo. Pastaruoju metu jis itin tinginiavo, tik kartais, greičiausiai savo malonumui, pakartodavo kelias frazes. Dažniausiai iš mokinės lūpų išsprūdusius keiksmažodžius.
-Negausi sausainio, - dar pagrasino, bet tai paukščiui nepadarė jokio įspūdžio. Augintinis nuskrido tunelio gilumon, tačiau klastuolė per daug nesijaudino: jis, kiek žinojo, už kelių dešimčių metrų buvo užverstas milžiniškais akmenimis. Gal kerais ji būtų sugebėjusi atlaisvinti tunelį… Vis dėlto tam nebuvo nuotaikos.
Sunkiai atsidususi nužvelgė iš kažkur nudžiautą žibintą, tyliai besiilsintį ant šaltos žemės. Rodės, vien jis tepalaikė kompaniją. Lazdelė kai kuriais atvejais buvo nepraktiškas dalykas, o lankymasis tuneliuose kartu su Saliamonu kaip tik ir priklausė tokioms situacijoms. Niekada negali žinoti, kada tas magiškas pagaliukas iškris iš rankų, suluš ar tiesiog neveiks. Be to, užkerėta lempa kūrė atitinkamą atmosferą, kuri labai patiko Alrisai. Deja, tas žibintas nesugebėjo priversti papūgos paklusti, todėl kartais dažnai norėdavosi su trenksmu sviesti daiktą žemėn. Štai ir dabar. Susierzinusi klastuolė jau pakėlė jį, kai staiga išgirdo keistą garsą. Negalėjai suprasti, ar tai buvo džiaugsmingas ar išgąstingas riksmas, tačiau viena buvo aišku - balsas priklausė Saliamonui. Beveik pamiršusi visus nesutarimus nuskubėjo priekin, kol galiausiai išvydo tupintį augintinį.
-Kas atsitiko? - kiek piktokai paklausė, nematydama jokios priežasties, dėl kurios reikėjo kviesti šeimininkę. Tik priėjusi arčiau pastebėjo kažką judant po jo kojomis. Kažkokį gyvį irgi su kojomis, jei taip buvo galima pavadinti nepaliaujamai kirbančius plonyčius juodus pagaliukus.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Dori Mendel Spalio 07, 2021, 03:23:49 pm
Dori reikėjo pailsėti. Tiesiog. Nuo visko. Į galvą lindo keistos, ramybės neduodančios abejonės. Regis, juodaplaukė pati negalėjo suprasti savęs. Būdavo, kad ją aplankydavo tokios negeros mintys ir atrodydavo, kad ji tikrai galėtų nužudyti vieną kitą žiobarą, bet kartais jos poelgiai primindavo grifus. Kodėl Dori puolė gelbėti Elliw ir Indio, kai šie skendo, nors jie net nėra jos draugai? Kodėl prie ežero klastuolei iš tikrųjų rūpėjo, kad tai teleskopininkei nieko neatsitiktų? Ar dėl to, kad ji pagavo aukso šmaukštą per kvidičo rungtynes? Vargu... Mendel negalėjo atsakyti sau į šitą klausimą. Ir kodėl jai buvo nusispjaut ant Sofi? Toji trečiakursė gulėjo be sąmonės, bet dvylikmetei tai buvo visiškai neįdomu. Galbūt ji pasiryžusi ginti savo draugus ir yra nejautri priešų nelaimėms? Bet, dėl Merlino barzdos, Indio ir Elliw nėra mano draugai!
Ne, Dori tikrai reikėjo vietelės pabūti vienai. Kokios nuošalios, tamsios ir tylios vietos, kur būtų tik ji ir Svogūnas. Pirmame kurse ji atrodo baugius tunelius, kuriuose išsigandusi klajojo. Mendel tie tuneliai buvo baugūs tuo, jog kad ir kur beėjo, mergaitė atsidurdavo prie užverstos sienos. Tačiau vis dėlto jai pavyko rasti kelią atgal ir dabar tas kelias it žemėlapis šmėžavo klastuolės galvoje. Ji žinojo, kad toje vietoje tikrai nieko nesutiks ir galės pabūti viena su savo mintimis.
Štai, ji jau žengė per šaltą žemę, o visa, kas girdėjosi, tai buvo tik jos žingsnių aidas. Svogūnas lakstė sau kur: Mendel žinojo, kad pakvietus voras grįš į kišenę.
Netikėtai Dori išgirdo kažkokį garsą. Tai buvo tartum riksmas. Ne žmogaus. Mendel kūną nukretė šiurpas ir suvokimas: čia dar kažkas yra. Ar jai palikti Svogūną ir bėgti? Ne, Dori negalėtų taip pasielgti, tą vorą ji augina nuo pat pirmo kurso pradžios. Besidaužančia širdimi Mendel ėjo garso šaltinio link. Ar ten bus kažkoks pavojingas gyvūnas, kurį reikės nužudyti?
- Lumos, - ištarė antrakursė.
Pasišviesdama ir pasiruošusi kovai klastuolė sparčiu žingsniu ėjo į priekį. Netrukus ji pamatė aštuonis pažįstamus pagaliukus, tačiau priekyje buvo dar kažkas: mergaitė ir paukštis. Nepažvelgusi į pastaruosius Mendel, šviesdama į vorą, suriko:
- Džo!
Voras savo kojytėmis atbėgo iki šeimininkės ir užlipęs jos mantija pradingo kažkur kišenėje. Džo? Taip, Džo. Jeigu tunelyje yra dar kažkokia mergaitė, Dori tiesiog negalėjo pavadinti voro tikruoju vardu - Svogūnu. Juk tai vaikiška, pamanė Dori. Būtų gėda. Regis, artėja akimirka, kai Svogūną teks perkrikštyti kitu vardu. O gal tai jau įvyko?
Mendel pažvelgė į paukštį. Ar tai jis rėkė? Taip, tikriausiai. Ir tikriausiai norėjo suvalgyti Svogūną. Tai yra Džo. Nejučiom klastuolė prisiminė vėlų vakarą miške su Arlete. Ar ir ši mergaitė bus tokia naivi ir vaikiška kaip toji varniukė? Juk ir ji turi paukštį. Bet Arletė juk neitų į tunelius, ar ne?
Ir pagaliau Dori pažvelgė į ją. Mergaitę. Sekundėlę žvilgsnis buvo prikaustytas. Mergaitė turėjo juodus trumpus plaukus su kirpčiukais, panašiai kaip Dori, ir toje prietemoje tai dvylikmetei pasirodė baugu. Susizgribusi Mendel nusuko žvilgsnį. Ji turėtų kažką pasakyti, ar ne? Tikrai turėtų. Tačiau ką galima pasakyti žmogui, kurį susitinki tamsiuose tuneliuose? Dori buvo labai pasimetusi.
- Ee... ar aš tau... sutrukdžiau? - pagaliau prakalbo klastuolė.
Iš tikrųjų tai tą pačią akimirką ta mergaitė Dori sužavėjo. Juk ne bet kas slampinėtų po šiuos šaltus tunelius. Tačiau po Sofi atsako į Mendel draugiškumą Dori nebebuvo tokia patikli. Pirma ji tikrai nepuls. Tačiau atsargai laikė sugniaužusi lazdelę.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Alrisa Fuentes Spalio 17, 2021, 07:04:54 pm
Vyko didelė nesąmonė, kuri Alrisai visiškai nepatiko. Iš pradžių iš tamsos išniro blanki švieselė su mergaite, kuri kažką riktelėjo. Tai netikėtai išgąsdino Saliamoną ir jis pakilęs į orą atsitūpė šeimininkei ant peties. Negana to, tos juodos kojelės priklausė vorui, kuris bematant pasislėpė mantijos klostėse. Po to teko kęsti tiriantį nepažįstamosios žvilgsnį, kuris pirmiausiai nukrypo į augintinį. Ką, ji nemačius paukščio? Ko taip spokso? Visai gėdos neturi. Tokios mintys skraidžiojo galvoje, bet nė viena nebuvo įgarsinta - tegul dar pasikankina toje tyloje. Savo ruožtu Alrisa irgi nenuleido žvilgsnio, nors nekentė to, ką matė - panašumai tarp mokinių buvo lengvai pastebimi. Priešiškumas savaime išaugo. Akys prisipildė paniekos, ypač po to, kai mergiotė pagaliau pažvelgė į ją ir netrukus nusisuko. Tokia kaip visi kiti. Vienintelė lengvinanti aplinkybė buvo voras, itin klastuoliškas pasirinkimas, bet kažkodėl labai bailus. Kitaip nei Saliamonas, nei bijantis klajoti po tamsius tunelius, nei linkęs slėptis nuo nepažįstamųjų. Juodaplaukė jau norėjo aštuoniakojį negailestingai ,,nurašyti'' taip pat kaip ir jo šeimininkę, bet šioji pagaliau prabilo.
-Sutrukdei? Tai aišku, kad sutrukdei! Kaip manai, ko aš čia atėjau? - purkštelėjo ji, perimdama žibintą į kitą ranką. - Labai ačiū, dabar man reikės ieškoti kito tunelio. - sarkastiškai pridūrė bei pabandė prasibrauti pro atėjūnę, kadangi vieta nebuvo labai plati.
Susidarė šioks toks erzelis. Tiesą sakant, sparnuotis dėl to greičiausiai be reikalo susijaudino ir pabandė pakilti. Tačiau tik įsipainiojo tai nuobodžiai mergiotei į plaukus.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Dori Mendel Spalio 20, 2021, 07:52:36 am
Toji mergaitė iš pradžių Dori nieko neatsakė. Tačiau pažvelgė į dvylikmetę, bet žvilgsnis buvo pilnas kažkokių neigiamų emocijų. Tai privertė Mendel suraukti antakius. Aš jai juk nieko nepadariau. Galiausiai mergaitė su paukščiu piktai atšovė, jog taip, Dori jai sutrukdė, kad dabar šiai teks ieškotis naujos vietos. Tada antrakursė savo antakius suraukė dar labiau. Dėl Merlino barzdos, Dori, tu pernelyg mandagi. Tikrai per daug mandagi.
- Ak, šit kaip? - jau kitokiu tonu atsakė Mendel. - Tai gal... tai gal tu čia man sutrukdei!
Nespėjus daugiau nieko pasakyti, toji mergaitė pabandė prasibrauti pro Dori. Dvylikmetė susinervino, tačiau nieko pasakyti daugiau nespėjo: tas kvailas paukštis, kuris buvo su kita juodaplauke, įsivėlė klastuolei į plaukus.
Regis, paukščio nagai susipynė tarp Dori plaukų. Ši klykdama griebė užpuolikui už sparnų ir pabandė jį nuo savęs patraukti, tačiau nepavyko. Nagai buvo įsipynę tarp plaukų.
- Su... susirink šitą paukštį! - šaukė Dori.
Mergaitė ir taip, ir anaip bandė išsilaisvinti, tačiau jai nesisekė. Plaukai buvo pešami, galvos odą ėmė skaudėti. Bandant ištrūkti klastuolei iš kišenės pabiro sauja visokio skonio pupelių. O ne, mintyse sudejavo dvylikmetė. Nebūtų gana to, kad mano plaukuose smaginasi sparnuotis, dar ir gėdą apturėsiu prieš kitą klastuolę, kad kišenėje nešiojuosi krūvą saldumynų...
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Alrisa Fuentes Lapkričio 03, 2021, 05:37:46 pm
Vyko kažkas naujo. Mergiotė nusprendė pasipriešinti, tik, deja, visiškai netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje.
-Tik jau neprisigalvok, ko nebuvo! Aš čia atėjau pirmesnė! Tik štai atėjo tavo voriūkštis ir viską sugadino. - Alrisa iš pradžių piktai, kone staugdama ant mokinės aiškino tiesą, o su paskutiniu sakiniu kiek atsikvėpdama. Tačiau ir jis buvo ištartas tikrai ne su mažesne panieka nei anie du.
Sprendimas iš čia dingti atrodė geras, bet netrukus paaiškėjo plano trūkumai. Klastuolei pavyko be problemų prasibrauti, vis dėlto Saliamonui sėkmė tą dieną nesišypsojo. Atėjūnės egzistencija greičiausiai sumaišė vargšui paukščiui protą ir jis įsipainiojo į jos plaukus. Blogiausia dar laukė priešakyje - trečiakursė net šoktelėjo iš išgąsčio, pamačiusi, kaip augintinis buvo pradėtas šiurkščiai tampyti.
-NUSTOK, kvaiša! Iš jo nieko neliks!
Deja, maldavimai nebuvo išklausyti. Mergiotei rūpėjo tik jos pačios gerovė, todėl nenuostabu, kad plaukų ir nagų mūšis vis dar tęsėsi. O dėl jo nuožmumo Alrisa negalėjo net bandyti prisiartinti, mat būtų irgi įtraukta į tą makalynę. Kai jau atrodė, kad reikės laukti ištisą amžinybę, netikėtai iš kišenės pabiro įžymiosios pupelės. Ji maloniai nustebo, nors dėl žodžio ,,maloniai’’ dar buvo galima ginčytis. Vienaip ar kitaip, nuomonė apie tą juodaplaukę šiek tiek pasikeitė - ir į gerąją pusę. Taip spoksant į saldumynus gimė geniali idėja, o tiksliau tariant, mainai.
-Jei brangini savo plaukus, dėl teleskopo meilės, nejudėk! - klastuolė dar kartą pabandė prisikviesti smaližės protą, greičiausiai iš panikos nukeliavusį į kitą galaktiką. - Aš nukirpsiu p… ehem… išlaisvinsiu papūgą iš plaukų bei vietoj atlyginimo pasiimsiu visas tas pupeles, kurias turi. - Šią akimirką buvo svarbiausia, kad planas pavyktų ir mergiūkštė sutiktų su jo sąlygomis.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 03, 2021, 09:12:48 pm
Ji mane pavadino kvaiša?! Tačiau atsikirsti antrakursei nebuvo kada, nes vyko kova su paukščiu, kurio nagai jau buvo persipynę per tamsiaplaukės plaukų galiukus. Mendel mintyse nuskambėjo ne vienas ir ne du burtažodžiai, kurie galėtų paukštį nuvyti, bet jie visi buvo žiaurūs ir nelaimėliui pakentų. Aš juk nenoriu jo nužudyti, ar ne? Nors kai šis su nagu įbrėžė jai į ranką ir dar tos merginos pasipūtimas... Sekundę tikrai norėjosi padariūkštį tiesiog nudėti, tačiau kitą akimirką jis, tartum išgirdęs klastuolės mintis, šiek tiek aprimo, o galbūt jau buvo įsipynęs į plaukus tiek, jog jo judesiai tapo suvaržyti.
Dėl teleskopo meilės? Vardan Merlino barzdos, ar ši mergina yra Elliw draugė?
- Ką?! - suriko išgirdusi pasiūlymą. - Tavo paukštis įsipynė į mano plaukus, o aš tau turiu kažką duoti už tai, kad tu jį pasiimsi?! Ir tu nukirpsi... ką?! - Dori buvo lengvam šoke. - O, žinai, kadangi jis neatsiplėšia nuo manęs, tai aš jį galiu ir pasilikti, - antrakursė demonstratyviai ėmė eiti tos pusės link, iš kurios atėjo.
Tačiau tada paukštis vėl pašėlo, dėl to Mendel sustojo. Sparnuotajam aprimus, aprimo ir pati Dori. Ji ėmė intensyviai galvoti, ką galėtų padaryti, jog šis pagaliau paliktų mergaitės plaukus ramybėje.
- Klausyk, tavo paukštį tereikia sustingdyti ir galėsime ramiai jį išlaisvinti iš mano plaukų, - šovė mintis mergaitei. - O dėl tų pupelių, dėl Merlino barzdos, gali vaišintis.
Vis tiek dažniausiai visi jų atsisako ir tenka valgyti vienai.
- Sustink, - ramiai pasakė burtų lazdelę nutaikiusi į paukštį.
Paukštis sustingo ir Dori švelniai jį prilaikydama greitai atliko visą darbą. Netrukus laisvi buvo ir mergaitės plaukai, ir sparnuotasis, tačiau klastuolės delne liko nemažas kuokštas plaukų, kas privertė dvylikmetę susiraukti. Be to, ji visa buvo susivėlusi.
- Enervate, - Dori atgaivino paukštį.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Alrisa Fuentes Lapkričio 28, 2021, 12:24:29 am
Deja, mergiotei neužteko smegenų suprasti, koks naudingas būtų šis sandoris. Kol ši karščiavosi, Alrisa stovėjo kietai suspaudusi lūpas ir nieko nesakė. Greičiau bandė pamatyti, ar augintiniui viskas gerai ir ar toji kvėša galutinai jo nenukankino. Laimei, atrodė ganėtinai sveikas. Tačiau mokinė ir vėl pradėjo vaikščioti, kas suerzino Saliamoną - viskas prasidėjo iš naujo.
-Stok, pasakiau! Toliau bus tik blogiau! - niūriu balsu ištarė klastuolė, jau žengdama paskui. Gal ir būtų bandžiusi sustabdyti nepažįstamąją, bet šioji netikėtai pati priėmė tokį sprendimą. Pastarasis tikriausiai buvo Alrisos įtakos pasekmė, nes netrukus pasiūlyta nauja idėja galėjo kilti tik iš sąvartynu vadintinų mergiūkštės smegenų. Ji trečiakursei pasirodė tokia pribloškianti, kad kelias sekundes tiesiog stovėjo be žado. Rudos akys išpūstos spoksojo į niekur. Vis dėlto ji gana greitai atsigavo:
-AR TU PABLŪDAI?! - suriaumojo, nors greičiau jau sukliko paukščio šeimininkė. Ne abejo, buvo įsitikinusi, kad taip su mylimiausiais gyvūnais elgtis nedera, tad įsiutusi žengė priekin.
Tačiau po kojomis lyg tyčia pasipainiojo spėtos užmiršti pupelės ir Alrisa skaudžiai dribo ant nosies, tą pat akimirką augintiniui sustingstant. Aštrus skausmas keliose vietose pervėrė kūną - pasklido prislopinta aimana. Jai tai tikrai atsirūgs! Pamažu, labai pamažu, juodaplaukė ėmė keltis, kaupdama visą neapykantą, spėjusią susidaryti nuo susitikimo pradžios. O tuo tarpu kvaiša narpliojo iš savo plaukų vargšą Saliamoną. Sustingdytas sparnuočio vaizdas įsirėžė atmintin ir sustiprino priešiškus jausmus. Atsistojus paukštis pagaliau buvo išlaisvintas. Šiek tiek apdujęs, bet, galima sakyti, sveikas, jis nusileido tiesiai Alrisai ant peties. Malonus svoris ramino.
-O dabar tavo eilė. - nereikėjo daugžodžiauti - menka tikimybė, kad mergiotė kažką supras. - Neprašiau, kad darytum moralinę žalą mano papūgai, tad ruoškis. - klastuolė greitai išsitraukė lazdelę ir nusitaikiusi į veidą tarė:
-Densaugeo.
Burtas neabejotinai pavyko - dantys išaugo ilgesni net už bebro. Hm, gal ją pradėti vadinti bebre? Pamąstė mokinė, paskutinį kartą pažvelgdama į priešę.
-Viso gero, buvo malonu susitikti. - sarkastiškai vyptelėjo ji ir nusisukusi pradingo tunelio tamsoje, net pamiršusi pasiimti paliktą žibintą.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 28, 2021, 10:50:04 pm
Kai sutiktoji mergaitė plojosi ant grindų, Dori lūpas netyčia papuošė kažkoks pergalingas šypsnis. Bus jai čia mandravoti, pamanė tamsiaplaukė. Tačiau pergalė ilgai netruko, mat mergaitę, regis, labai įžeidė toks antrakursės poelgis - laikinai sustingdyti paukštį. Mendel ir taip galvojo, ir anaip. Kuo poelgis buvo blogas? Juk tai tos mergaitės paukštis įsipynė Dori į plaukus. Ką daugiau reikėjo daryti? Tas padaras net nenukentėjo. Tačiau tos merginos veide kaupėsi vis didesnis pyktis.
- Moralinę žalą tavo paukščiui? - stebėjosi klastuolė. - O kad tavo suknistas paukštis man padarė fizinę žalą, tai čia jau niekai?! - piktinosi.
Tačiau ilgai piktintis neužteko laiko, mat mergina paleido į Dori dantų augimo kerus, nuo kurių trumpaplaukė nespėjo nei pasitraukti, nei juos atmušti. Velnias, pamanė Mendel ir pajuto, kaip iš burnos ėmė lįsti ilgi dantys. Kadangi dvylikmetė buvo gera kerėtoja, ji greitai susitvarkė. Kerais sustabdė dantų augimą ir netrukus niekas nebūtų pasakęs, jog neseniai jos dantys buvo baisulinio ilgio.
Pamačiusi merginą tuneliuose ir ja susižavėjusi Dori tikrai nebūtų pamaniusi, kad jeigu ji leis kerus, tai būtent šituos. Jos galvoje kirbėjo kelios mintys, kad galbūt su ta mergaite ji net galėtų pakalbėti apie juodąją magiją ar panašiai. Kažkuri smegenų dalelė galvojo, kad ji čia buvo atėjusi įgyvendinti kokius nors blogus darbelius. Dabar Mendel suprato, kad klydo. Tai tik paprasta mergaitė, norėjusi pasisavinti Mendel skanumynus, galbūt linkusi pasityčioti iš kitų ir paleisti į juos nežalojančius kerus. Bet ne tokia, į kurią galėtum kreiptis juodosios magijos klausimais.
Laikant rankoje savo plaukų kuokštą Dori nusivylimą pakeitė pyktis. Kol ji tvarkėsi dantis, nebuvo kada tai mergaitei kirsti atgal. Ką Dori galėjo pabandyti jai padaryti? Galbūt paleisti nedovanotinus kerus? Kankinimo kerus? Ne, už tai antrakursei tikrai grėstų didelė bausmė. Tuomet ką? Kerais surakinti virvėmis ir pakabinti ore? Mendel nemažai buvo apsiskaičiusi išties negerų kerų. Bet apie tai svarstyti jau nebuvo verta. Tos panelės čia nebebuvo. Tad Dori tik suriko:
- Žiūrėk, neparkrisk eidama, kerėpla!
Dori kelias minutes pastovėjo atsirėmusi į sieną. Paskui sudaužė žibintą, kurį paliko toji pikčiurna. Galiausiai Mendel nutarė eiti į bendrąjį kambarį. Slampinėti nebebuvo nuotaikos.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Erick Thompson Collins Gruodžio 20, 2021, 05:08:15 pm
  Buvo jau beveik dešimta valanda ryto. Erikas ir jo partnerė slampinėjo koridoriais. Na, tiksliau, slampinėjo tik Erikas, mat klastuolė nematė toliau savo nosies galiuko. Berniukas iš vis nesuprato, kaip partnerė susiranda kelią ir sugeba eiti. Tiesa, teko kelis kartus įspėti šviesiaplaukę, kad ji netrenktų galvos į koloną ar, užkliuvusi už išsikišusio plytgalio, neišsitiestų ant žemės visu ūgiu. Tačiau šiaip, pirmakursiui padarė įspūdį tikslingas mergaitės judėjimas. Iš šono net negalėjai pasakyti, kad ji akla, o tai buvo gana didelis privalumas.
 Sukdamas už kampo, Erikas žvilgtelėjo į lapelį, kurį davė Matthew. Ant jo buvo prašyta užuomina:
 
Citata
Giliai giliai po žeme,
Ten, kur tamsu ir baugu.
Gal ten slypi kokia nors dvasia,
Išnaikinanti milijonus šviesų.
Berniukas suraukė antakius. Tamsi ir šiurpi vieta, esanti giliai po žeme. Veikiausiai tai koks urvas ar ola. Bet ką reiškia paskutinės užuominos eilutės?
 "Gal ten slypi kokia nors dvasia, išnaikinanti milijonus šviesų", - mintyse pacitavo klastuolis. Galva buvo tuštut tuštutėlė, tačiau žodis "dvasia" kažką priminė.
 Staiga Eriko galvoje tarsi sprogo prisiminimas: lietus, barbenantis į langą, pilkšvo akmens siena, gobelenas, vaizduojantis didžiulį deglą ir keistas girgždesys, sklindantis iš po jo.
 Veikiausiai už to gobeleno kas nors slypi! Kokios nors durys, kopėčios ar liukas... - pagalvojo berniukas. Pagautas entuziazmo ir pergalės džiaugsmo, jau ruošėsi lėkti į mintyse raibuliuojantį koridorių, tačiau staiga pasigirdo garsus trinktelėjimas ir tylios dejonės.
 Erikas atsigręžė.
 -Dieve tu mano, bevarduke! - sušuko jis. Mintyse jau buvo įpratęs taip vadinti savo partnerę.
 Matyt, ji trinktelėjo galvą į koloną, - pagalvojo pirmakursis. Jis prisiartino prie šviesiaplaukės ir atsargiai, nenorėdamas jos išgąsdinti, patapšnojo per skruostą.
 - Nebijok, čia tik aš, Erikas. Ar nesusižeidei? - paklausė berniukas ir paslėpė veidą po juodo palto apykakle, kad nesimatytų raudonio. Jis bijojo ištarti bent žodį. Paprastai, jei namuose prabildavo, nusipelnydavo sužvėrėjusio tėvų žvilgsnio, todėl pasimokė, kad niekas nieko gero iš jo nelaukia.
 Vis dėlto, klastuoliui nesinorėjo palikti mergaitės tokioje padėtyje. Jis sukaupė visą drąsą ir atsargiai paėmė šaltą, smulkią šviesiaplaukės ranką.
 Na štai... Tuoj sulauksiu smūgio į skruostą ir ji nuo manęs pabėgs... - pagalvojo Erikas. Jis instiktyviai užsidengė veidą rankomis, bet nepajuto nei smūgio, nei diegiančio skausmo.
 Baisiai nustebęs, berniukas padėjo partnerei atsistoti ir nedrąsiai tarė:
 -Rodos, žinau, kur veda mūsų užuomina. Į tunelius. Nesijaudink, ten nėra taip jau šiurpu, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo, - šyptelėjo pirmakursis, džiaugdamasis, kad vienišumo akimirkomis tyrinėjo pilį. Klastuolis žinojo, kad jo surinkta anksčiau ar vėliau pravers.
 - Na, tai gal tu turi vardą? Ar taip ir vadinti tave bevarduke... Na, žinoma, galiu, jeigu tau...Tai... Patinka, - staiga sutrikęs murmtelėjo Erikas ir nervingai pasikasė pakaušį.
 Norėdamas išsklaidyti įtampą, berniukas tvirčiau suspaudė klastuolės ranką ir, laukdamas atsakymo, lėtai, žingsnis po žingsnio, vedė ją pirmyn, tunelių link.
 Atsargiai, atsargiai... Jeigu ji per mane nukris, tikrai man neatleis... - įsitempęs galvojo pirmakursis.
Antraštė: Ats: Tuneliai
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Gruodžio 20, 2021, 09:13:47 pm
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]     

     Vėtrūnei koledžo vadovo sugalvotas žaidimas atrodė tikrai įdomus ir nuteikiantis linksmai, bei vienijantis koledžą. Vienintelį trūkumą, kurį matė žinojo Kristė, tai buvo tai, kad vadovas nepasistengė pasirūpinti, jog žaidime galėtų dalyvauti kiekvienas pilnavertiškai. Pavyzdžiui tokie kaip Vėtrūnė tikrai negalėjo dalyvauti pilnavertiškai šiame žaidime dėl to, nes, pirma, ji buvo akla ir, jeigu ne jos žaidimo kolega, niekaip nebūtų sužinojusi kokios gi užuominos slypi tuose lapeliuose. Antra, dėl to, kad baltaplaukė čia naujokė, ji nepažinojo taip gerai Hogvartso, kaip kiti jos bendraamžiai ar šiaip čia besimokantys mokslieviai, todėl, vėlgi, tos užuominos jai nieko nesakė. Trečia, vėl dėl aklumo, mergina negalėjo rasti naujų užuominų, net jei ir galėtų jas perskaityti. Ir, ketvirta, vaikai iš užsienio šalių (ar iš kito žemyno, iš via), nemokantys gerai anglų kalbos, negalėjo gerai suprasti mįslėse pateiktų mandrių angliškų žodžių. Šis koledžo vadovo atsainumas tikrai nepadėjo Kristei jausti pritampančiai ir visai nepatiko - argi koledžo vadovas neturėtų pažinoti savo mo, ką turi, ir Kristina tikrai vertino šią galimybę susipažinti su pilimi ir bendrakoledžiais. Juo labiau džiaugėsi, kad ją pasirinko ne kas kitas, o akivaizdžiai jaunesnis vaikinas už pačią Kristę, kuris buvo toks paslaugus ir su mielu noru padėjo klastuolei nusigauti iki ten, kur vedė jų pirmoji užuomina. Tai buvo labai paslaugu iš jo pusės. Tiesa, daugelio žodžių, kuriuos aiškino tas klastuolis, Vėtrūnė nesuprato, nes jos anglų kalbos žinios buvo vis dar menkos, tačiau, kaip ir visada, stengėsi neįžeisti žmogaus ir neparodyti, kad nesupranta. Per visą laiką, kurį praleido drauge, Kristė tesuprato vos kelis žodžius, paskutinieji buvo „Aš Erikas“, „Vardą?“ (sakinio konteksto mergina nesuprato, tačiau iš klausiamos intonacijos buvo galima manyti, kad klausima jos vardo), „Tau patinka“.
     - Mano vardas ilgas. Vadink mane tiesiog Vėtra, arba Trūne. Arba Kriste, - šyptelėjo mergina ir toliau sekė Eriką. Tačiau tuomet jis paėmė ją už rankos ir tai buvo... Kažkas kitokio, niekas jos neimdavo už rankos, kad padėtų nueiti kur nors. Tai buvo... keista, tuo pačiu ir malonu. Iš tokio netikėtumo ji kiek raustelėjo, instinktyviai truktelėjo ranką, mėgindama ją ištraukti, tačiau tada sąmoningai tik stipriau suspaudė jam ranką ir nemokėdama angliškai, pratarė ispaniškai, gimtąja kalba:
     - Atsiprašau... Tai kur toliau? Geriau aš tik seksiu tave, nes pati nieko neišmanau, - kreivai šyptelėjo. Kristė turėjo omeny, kad nieko neperskaito, nesupranta ką jis šneka angliškai (būtų laimė, jei Erikas prabiltų ispaniškai), yra naujokė šioje mokykloje ir nieko neregi.