Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Loras Lanisteris Birželio 15, 2011, 04:14:20 pm
-
Jeigu nusileisi į pirmą aukštą ir pasuksi ne į požemius, o į keistą koridorių, nukabinėtą paveikslais maisto tema, jo gale rasi natiurmortą vaisduojantį vaisius. Ne visi Hogvartso mokiniai žino, kad pakasius kriaušę, ši nusijuoks ir paveikslas atsivers. Už jo rasi virtuvę, kurioje triūse per šimtas elfų. Mažieji tarnai visi ligi vieno, išskyrus Dobį, pasipuošusį pačiu margiausiu apdaru, yra apsirengę vienodai - kaip toga surištais virtuviniais rankšluoščiais su Hogvartso herbu. Virtuvėje stovi keturi dideli stalai, ant kurių ruošiamas maistas. Jeigu į virtuvę užklysi prieš puotą, stalai lūš nuo maisto. Erdvus kambarys yra labai švarus, jame nerastum nė dulkelės, tuo pasirūpins elfai - tvarkytojai. Virtuvėje taip pat stovi penki židiniai, po du iš šonų ir vienas gale. Juose ruošiamas maistas, jį gamina elfai - gamintojai. Paruošti patiekalai per lubas yra siunčiami į didžiają salę. Už virtuvės kairėje yra kambariukas, kuriami laikomi sidabriniai bei auksiniai indai. Gale, to mažo kambariuko stovi kriauklės indams plauti. Elfai, tai elfai - šveitėjai, be pertraukos pluša, kad sidabras būtų tinkamai nušveistas, kad ant auksinės lėkštės nerastum dėmės. Virtuvės dešinėje esančios durys veda į elfų miegamuosius, jame stovi per šešiasdešimt dviaukščių lovų. Deja, ten miegantį elfą rasi nedažnai. Tik visiškai nuvargęs elfas, prisivers kelias valandas numigti. Virtuvėje nėra langų, todėl čia visada karšta. Virtuvės viduryje, po antru stalu nuo dešinės, yra liukas, apie jį žino vos keli žmonės Hogvartse. Po liuku rasi kopėčias, kuriomis nusileisi į gilią drėgną patalpą, kurioje yra laidojami visi "garbingai tarnybą baigę elfai".
Jeigu koks prakeleivis, nesvarbu kuriuo paros metu, užklys į virtuvę, elfai jį sutiks su nuolankia pagarba. Užklydėlis bus ne tik maloniai sutiktas, bet ir pavaišintas, Hogvartso elfai įgyvendins kiekvieną jo norą, su nuolanku. Jo akys apraibs, nuo siūlomų pyragaičių, tortukų, sausainių gausos. Virtuvės kampe, ateivis galės atsisėsti į patogų fotelį ir mėgautis maistu arba greitai, kol Filčas nepagavo, grįšti atgal į bendrąjį kambarį.
-
Merė įžengė į virtuvę.
Čia viskas ne taip kaip aš įsivaizdavau... Juk dar neprasidėjo puota,tad čia stalai nukrauti įvairiausio maisto... Mmm... Kaip bus skanu...
Mergaitė net apsilaižė...
Tokių skanumynų net namuose negamina... Apčy! Kas čia dabar? Kodėl aš čiaudau?
Smit apsidairė aplink ir pamatė...
O ne... Čia yra brokolių... O man nuo jų alergija.
Švilpiukė dar kartą apsidairė ar niekas nemato ir slapčia pasiėmusi brokolius išmetė juos pro langą.
- Na,va. Bus tvarka dabar,- klastingai nusišypsojusi ištarė Merė.
-
Paskui Merę į virtuvę įžengė Albertas. Priėjas mergaitei iš nugarus jis linksmai pasakė:
- A kas čia brokolių nemėgsta, a?
Berniukas nespėjo sulaukti atsakymo, kai prie jų prišoko keli namų elfai.
- Ko norėsite ponaiti, - mandagiai, nuleidęs galvą sucypsėjo elfas.
- Hmm.. - galvojo vaikinas - ko gi aš norėčiau? Pradžiai kinškos arbatos su pienu bei šokoladinių saldainių. O ko tu nori Mere?
Merei dar neatsakius, jau prie jų bėgo šeši elfai nešini padėklu su arbata ir saldainiais.
- O greitas aptarnavimas,- nusitebėjo Albertas - man patinka.
- Ačiū ponaiti, jūs mums toks geras - atsakydami tarė elfai.
Albertas nusišypsojo Merei ir tarė :
- Man čia patiks.
-
Mergaitė dar kartą linktelėjo ir tarė:
- Taip ir man čia patiks...
Prie Merės taip pat priėjo elfas ir nedrąsiai prasitarė:
- Jūsų vaikinas, ar draugas,yra labai malonus... Tikiuosi jūs ir tokia būsite... oi... Atsiprašau panele,nederėjo man to sakyti...
- Nieko tokio. Jis mano vaikinas,- saldžiai pasigyrė mergina,- gal galėčiau pas jus kažko užsisakyti?
- Taip,žinoma,- surimtėjęs ištarė elfas,- ko norėsite?
- Norėsiu sriubos su žolelėm,paskui vegetariško maisto,jei pas jus toks yra ir ledų. Tiesiog karamelinių ledų,- švelniai paprašė Merė,- beto kai kitą kartą čia apsilankysiu,tai atsiminkite,kad esu truputį vegetarė.
-Tuojau viską atnešiu,- pažadėjo mažasis padavėjas.
- Albertai,gal kažkur prisėskime?- pasiūlė Smit.
Netrukus jai virėjai atnešė visko ko ji norėjo.
-
- Štai galim ten pavalgyti, - tarė Albertas rodydamas į kampe esančius fotelius bei staliuką.
- Padėkite maistą ten, prašyčiau, - mandagiai sukomandavo berniukas.
Prisėdęs vaikinas įsipylė arbatos, tada pieno. Pragavo. Jam tikriausiai patiko, nes nieko nekeitė. Albertas žiūrėjo kaip Merė įsitaiso šalia.
- Mums trūksta stalo įrankių, - šūktelėjo vaikinas. Tai išgirdęs, arčiausiai jų esantis elfas svėrė keptuvę ir pradėjo vanoti sau galvą šaukdamas "Blogas elfas".
-
- O ne... Baik. Nežalok savęs,elfe. Baik,- sušuko Merė,- gana.
Jei čia taip ir toliau bus aš tikrai įšeisiu. Nepakelsiu to,kad elfai sau daužys į galvą su keptuve.
Ji dar kartą pabandė sustabdyti elfą,deja jai nepavyko,tad ji paprašė berniuko.
- Albertai gal galėtum jį sustabdyti,nes jei taip toliau,jis tikrai mirs,- sudejavo mergina.
Ji vis dar bandė vargšą elfą sustabdyti... bet... Nieko jai nepavyko padaryti.
-
- Jis tiesiog save baudžia , - ramiai tarė Alberats - gerai, viska, mes nepykstam - sušuko berniukas elfui, šis dar kelis kartus trinktelėjęs sau per galvą nurimo - žinai, Mere, mano elfas ir kartais taip daro, tokie jau tie elfai - kalbėjo vaikinas- aišku negalvok, kad aš beširdis, tiesiog taip jau yra.
Albertas pažiūrėjo į namų elfą šis jam kalbant linksėjo galva:
- Taip, taip pone - sucypcėjo elfas - štai jūsų stalo įrankiai. Tikiuosiu nieko jums netrūksta?
-
- Albertas,negalvok,kad aš durna. Aš suprantu,kad jie taip save baudžia. Tiesiog,man tai labai nepatinka ir vis bandau juos sustabdyti... Dieve, aš tokia durna,kad nesuprantu,jog taip jie save baudžia už neatliktą kažkokį darbą,taip? Tu taip galvoji?- susiraukusi nusuko žvilgsnį Merė nuo vaikino.
Aš tikrai,kartais nesuprantu tų vaikinų. Kartais jie būna nuostabūs,supratingi draugai,bet kartais galvoja,kad jų merginos visiškai kvailos vištos... Na,tikrai tikras siaubas...
- Ah... Albertai,negi negali manimi pasikliauti,negalvoti,jog esu durna ir nieko nesuprantanti. Man tikrai nepatinka,kad vis man primeni,jog man 13m. o tau 16m ir tai,jog tu viską žinai,o aš ne... Žinau,tu taip tiesiogiai nesakai,bet aplinkybėmis kalbėdamas tu tą nori pasakyti... Beto,būk geras neneik nieko,- atsidususi paprašė Merė.
-
[[ 16 tai cia tikram gyvenime veikejui tai tiek pat kiek ir priklauso pirmakursiui ]]
Albertas atsiduso:
- Gerai... Kaip nori.. - berniukas pažiūrėjo į mergaitę.
Hmmm.. kažin kodėl ji čia taip supyko.. - mąstė berniukas - man šešiolika? Hmm... gal ji ko užvalgė ne taip?
- Kaip jautiesi, Mere. - Švelniai pasidomėjo vaikinas.
-
[ [ Na ir vėl tu. Žinau,kad žaidime čia ir tau ir man 11m. gerai,vėl galvok,kad nieko nežinau. Nebekreipsiu į šitą dėmėsio. ] ]
-Kaip jaučiuosi,kai mane laiko kvaila? Taip? Žinok,labai pamaloninta,- sarkastiškai ištarė Merė,- na,gerai... Nebekreipsiu į tai dėmėsio,jog tu manai,kad aš išviso nieko nežinau... O taip tai,jaučiuosiu visai gerai... Lyg ir buvo viskas gerai,kol nepalaikei manęs... Ah... Atleisk man... Tiesiog negaliu pakęsti,kai manęs nesupranta... Gal,gali atleisti ir viską pamiršti?
Smit maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į savo vaikiną.
Aš vis dar neišsiaiškinau ar jis man skirtas... Vaikiną turėti labai gerai,bet kai nežinau ar jis mane supranta... Tai nieko čia gero... Ah...
-
Aaa... tai štai dėl ko ji čia pyksta.. pagaliau dašuta Albetui.
- Gerai, aš atsiprašau, nepyk Mere ,- atsiprašė berniukas - nu, bet ko mes čia pykstamės, geriau valgom. - Pasiūlė vaikinas.
Nesulaukęs atsakymo jis pradėjo kirsti šokoladinius saldainius.
- Atsiprašau, kas nors, - mostelėjęs ranka sušuko Albertas, pribėgusiam elfui tarė - norėčiau morengų pyrago.
- Tuoj pat - sucypcėjo tas ir nubėgo.
Berniukas atsisuko į Merę ir tarė:
- Skanaus.
-
Mergaitė atsiduso ir tarė:
- Tai čia aš turėčiau tavęs atsiprašyti. Aš čia tave užsipuoliau...
Man nepatinka atsiprašinėti,bet kai pati esu kalta,tai padaryti būtina...
Švilpiukė paklausė Alberto patarimo ir pradėjo valgyti savo sriubą su žolelėmis.
- Mmm... Skanu,ar ne?- pasidomėjo mergaitė vaikino.
Ji valgė ir valgė. Kol priėjo prie savo karamelinių ledų... O šitų skonis buvo toks skanus,jog Smit tarė Leleveliui:
- Šie ledai tokie skanūs... Gal tu nori jų paragauti?- ir padavė savo šaukštuką jam į rankas.
-
Merė ištiesė Albertui paragauti savo ledų. Tuo metu berniuko galvoja virė arši kova, kas yra nemandagiau:
valgyti su panaudotu įrankiu ar atsisakyti parasauti. Galiausiai pasirinkęs pastarąjį variantą, nusišypsojo Merei ir pakabino ledų:
- Mmmm... Jie tikrai skanū, Mere, kitą kartą reikės ir man tokių pasiimti.- tarstelėjo vaikinas.
Vos tik jis ištarė šiuos žodžius prišoko elfas ir pasiūlė:
- Gal norite karamelinių ledų, pone.
Albertui teko mandagiai atsisakyti.
-
Pagalvojau,kad jam patiks jei ledus kabinsim iš to pačio šaukštelio... Deja,nusivyliau... Iš jo išraiškos supratau,kad nei jis mėgsta tuos karamelinius ledus,nei jam patiko valgyti iš to pačio šauktelio... Nemanau,kad mes toliau galime būti draugais... O ką kalbėti apie šiltesnius santykius...
- Albertai... Ar tu nemanai,kad mums reikėtų nutraukti draugystę?- nuliūdusi pasiteiravo Merė,- Jei manai,kad reikėtų tai padaryti,tai sakyk tiesiai šviesiai...
Mergaitė nusuko akis į šalį. Kodėl? Nes jai ištryško ašaros... Jai buvo gaila,jei reikės nutraukti jų šiltą draugystę... Bet jei tai buvo būtina,tai ji tam neprieštaravo... Likimui nepaprieštarausi... Galvojo ji.
-
- Mere, jai galvoji, kad kiekvieną kartą iškilus sunkumui reikia nutraukti draugystę, tai reiškia, kad draugystė jau senai pasibaigus.
Albertas pažiūrėjo merginai į akis:
- Tad atsakyk į klausimą Merę, ar nori spręsti iškilusias problemas ir nesutarimus ar slėptis po pernykščiais lapais? Gerai pagalvok.
Vaikinas atsiduso ir laukė Merės atsakymo.
-
Slėptis po pernykščiais lapais... Toks būtų mano atsakymas... Tik deja,ne šiuo atveju...
- Galbūt mano atsakymas turėtų būti : ,,Slėptis po pernykščiais lapais? Bet dabar turiu pasakyti, ,jog turiu,tiesiog privalau spręsti iškilusias problemas tarp mūsų... Tad variantas būtų pats pirmasis. Beto,dar man iškilo vienas klausimas : ką tu nuoširdžiaim apie mane galvoji..? Pasakyk viską nuoširdžiai.. Pasistengsiu nesupykti,- liūdnai pasižadėjo Smit.
-
- Nu... Tu esi miela mergaitė, nenuspėjama, kartais per daug ūmi, bet užtat maloni ir geraširdė. - Albertas tarė Merei - tik nesupyk... Gerai.
Vaikinas nusijuokė ir pasakė:
- Šaunu, kad išsiaiškinome, be to Mere turiu tau vieną patarimą, būk šiek tiek drąsesnė. Nebijok pasakyti, nebijok išreikšti savo minčių.
-
- Tu manai,kad aš nedrąsi?- nusijuokusi švelniu balsu ištarė mergaitė.
Merė kai ką sugalvojo... Tik nežinojo ar jis tam pritars?
Gerai,aš jo paklausiu ir palauksiu jo atsakymo ir jei jis sutiks aš tai padarysiu.
Deja išėjo ne taip kaip Merė planavo.
-Albertai ar galiu tave apkabinti,- nuraudusi paklausė Smit.
Bet gaila,nesulaukusi atsakymo ji ėmėsi veiksmų. Atsistojo,apkabino jį per pečius ir dar... ...dar pabučiavo. Bet tik į skruostą.
- Albertai,tu esi pats nuostabiausias draugas kokį aš pažįstu... Ačiū tau už viską,- švilpiukė jį vis dar laikė savo glėby.
Ir tik po kurio laiko suvokė,jog jau laikas berniuką paleisti.
-UPS,atsiprašau,- tik tai galėjo ištarti mergina.
-
- Nieko tokio, - nusijuokė Albertas - man visai patiko.
Berniukas nusišypsojo Merei.
- Hmm... buvo visai jauku. - Pasakė vaikinas.
Tuomet Albertas prisėdo prie Merės ir apkabino ją per pečius.
-
- Gal tiesiog taip ir pasedėkime?- Smit pasiūlė savo sumanymą Albertui.
Jai buvo jauku sedėti ir būti apkabintai,tokio vaikino kaip jis... Mielo,gražaus,draugiško...
Tai man primena senus laikus... Ah... Kaip aš jų pasiilgau...
Merė sedėjo ir tylėjo. Ji negalvojo ką pasakyti,nes pirmą kartą jai patiko tyla. Jauki tyla. Kurioje nereikia jaustis nedrąsiai, nesuprantamai,arba tiesiog nedraugiškai. Čia buvo toks laikas,kai tyla buvo pats geriausias laikas viską išsiaiškinti,visus jų santykius...
***
Taip ir nesulaukdama,ką Albertas atsakys,ji įšėjo. Įšėjo į Kiauliasodį. Galbūt todėl,kad berniukas,jai nesiteikė atsakyti. O galbūt todėl,kad nusibodo ilgai sedėti tyloje... Bet,turbūt todėl,jog ji norėjo nutolti nuo Alberto. Kuris jai pasirodė,jau ne toks koks buvo pradžioje jiems susipažįstant.
Galbūt man reikia laiko..? Suprasti,ar jis yra tas... ... tas kuriuo galiu pasitikėti,ar tas kuris truputį pabendravęs iš karto,kai jam kažkas nepatinka meta draugystę. Kol kas aš galvoju,apie jį antruoju variantu.
Ir taip, bemąstydama,Merė įšėjo į Kiauliasodį.
-
Albertas buvo paskendęs savo mintyse. Jis virtuvėje gal būtų prasėdėjęs visą naktį, jei mažiukas elfas nebūtų trūktelėjęs berniuko apsiausto ir pasakęs:
- Ponaiti, atsiprašau, ponaiti, jau vakaras, tuoj bus negalima vaikščioti koridoriais.
Vaikinas apsiblausiusiomis akimis peržiūrėjo virtuvę ir paklausė, labiau sau nei elfui:
- Negi Merė išėjo?
Tikriausiai užsnūdau - pagalvojo Albertas.
Jis ne iš karto suvokė, kad vėl grimzdo į minčių sūkurį. Berniukas papurtė galvą, atsistojo ir netvirtu žingsniu nuėjo prie virtuvės durų.
-
Ryte Rafaela išalkusi skubėjo ne į didžiąją salę, o į virtuvę, kur virė valgio gaminimas ir laisvų namų elfų gyvenimas.
Patekus ten, Rafaelai net akyse susiliejo - virtuvėje zujo daugybė mažų elfų.
Argi jiems nesisuka galva?... Kaip jie neatsitrenkia vienas į kitą?
Sustojusi įsikabino į stalą ir kad neapsvaigtų galva užsimerkė. Tada paklausė:
- Sveiki, elfai, ar čia dar dirba Nomas?
Pasigirdo bruzdesys, krebždesys. Rafaela atsimerkusi pamatė kaip vienas elfas iš rankų paleido puodą su bulvių koše. Tas pats elfas nedrąsiai priėjo prie Rafaelos, o kiti jau tęsė darbą.
- Ko norėjote, panele Rafaela? Atėjote aplankyti Nomo?
Elfas turėjo didžiules ausis ir buvo apsitaisęs melsva prijuoste.
- Taip Nomai,- nusišypsojo Rafaela. Ji visada mėgo šitą elfą.- Kaip gyveni?
- Puikiai, tiesiog puikiai, panele,- stryktelėjo elfas.
- Argi jums nesusisuka galva nuo tokio lakstymo?
- Kartais susisuka, tikrai,- rimtai linktelėjo elfas.- vakar Flepsė netgi parvertė tris elfus su keptu viščiuku.
- Klausyk, Nomai,- Dabar pats laikas paklausti .- ar ne tu man atsiuntei rožę Mari snape?
Elfas išpūtė veizolus ir pakratė galvą.
- Ak,- linktelėjo Rafaela.- gal galėčiau gauti bandelę?
Bandelė greitai buvo suveikta, ir Rafaela atsisėdusi ant suolo ėmė mąstyti.
Kas tada atsiuntė tą rožę?... Nagi, kas?
-
Alfas į virtuvę dažnai užeidavo.Jam patiko kai namų elfai prišokdavo prie jo ir siūlydavo visokiausio maisto.
Šiandien jam tokia pati nuotaika.Alfas užėjo vaisių dubenį.Pakuteno kriaušę ir durys atsivėrė.
Patalpa tokia pat kaip ir jis prisiminė,daug elfų plušančių aplink.Ir maisto kvapas tiesiog pats save siūlo.Bet pažvelgęs tiesiai jis pamatė kažką ko čia Alfas nemanė būsianti.
Tai buvo Rafaela Delakur.Mergaitė su kuria naktį jis sėdėjo prie laužo.
Nusprendęs su ja pasisveikinti,sušuko:
-Ei,Rafaela!
Nusprendęs,kad ji jo neatsimena tarė:
-Čia,aš Alfas grifiukas su kuriuo sėdėjai prie laužo.Tas,kuris tau nepatiko,-Ir jis nusišypsojęs laukė jos atsakymo.
-
Rafela net pašoko išgirdusi tą berniuką.
Atsisukusi į jį tarė:
- Sveikas, sveikas. Prisimenu tave. Dažnai užsuki į virtuvę?- Rafaela nutaisė draugišką miną nes norėjo turėti nors vieną draugą.
Nesvarbu kas. Grifas, varnanagis, klastuolis ar galų gale švilpis - svarbu draugas.
Tada nusišypsojo berniukui ir peržvelgė jį nuo galvos ligi kojų.
Na, jis neatrodo TAIP beviltiškai kaip tą vakarą prie laužo...
-
-Į virtuvę? Na..Užsuku gan dažnokai...Ypač kai išalkstu,-Jis nusikvatojo.
Pamatęs,kad ji kalbėjo su elfu pasakė:
-Ooo...Atsiprašau,kad pertraukiau jūsų pašnekesį su šiuo...Hmmm...Maloniu elfu.
Pagalvojęs ką dar pasakyti pridūrė:
-Malonu turėti pažįstamą.Ypač iš kito koledžo.
-
Pro duris vedančias į virtuvę iš pradžių įėjo mažuliukas elfas, po jo įžygiavo berniukas. Elfas su vaiku buvo, vienas kito priešingybės. Berniukas aukštas ir tiesus lyg styga, tuo tarpu elfas žemas ir susikūprinęs. Vaikinas buvo žvitrus, žaliomis akimis bei balta oda, o elfas buvo pavargęs ir nusikamavęs, pageltusia oda bei pajuodusiais panagiais. Įėjęs Albertas, toks buvo vaikino vardas, sutriko, kambaryje jau buvo du vaikai: Rafaela ir Alfas.
- Sveiki, - tarė berniukas. - keista, kad čia vėl, - jis pabrėžė pastarąjį žodį - susitikome.
Negi jie mane sekioja - nusistebėjo Albertas. - O gal jie čia jų pasimatymas ?
- Tikiuosi jums netrukdau , -tarė vaikinas - jeigu kas galiu išeiti.
-
- Man irgi,- pasakė Rafaela Alfui ir pamatė Albertą, įeinantį į virtuvę.
- Sveiki, - tarė berniukas. - keista, kad čia vėl, - jis pabrėžė pastarąjį žodį - susitikome.
- Tikiuosi jums netrukdau , -tarė vaikinas - jeigu kas galiu išeiti.
- Sveikas. Gali ir neišeiti,- jam pasakė Rafaela ir nusistebėjo.
Sutinku jį keisčiausiose vietose. Netgi virtuvėje.
-
- Šaunu, - tarė Albertas Rafaelai ir pasisuko į mažajį elfą, kuris kuo nuolankiausiai žiūrėjo į savo šeimininką, kurį laiką vaikinas mąstė, bet galiausiai nusprendęs, kad tai ką galvoja yra nesvarbu tarė:
- Taigi tu paimk visus produktus, kuriuos tau nurodžiau, o jeigu nerasi vyk į Nicą ir paprašyk Remo, kad iškviestų mūsų gastronomą. Supratai?
Elfas tiesiog palinksėjo galva ir spragtelėjęs pirštais pranyko.
- Žinai, ketinu renkti savo draugei atvykstančiai iš Šveicarijos priėmimo vakarėlį. Priruošiu, tiksliau mano elfas priruoš prancūziškų patiekalų ir surengsim mažą vakarėlį. Gal norėtumėt ateiti? - pasiteiravo Albertas Rafaelos ir Alfo.
-
Prancūziški patiekalai... Šveicarė...
Argi Rafaela atsisakytų to?
- Žinoma,- nusišypsojo ji Albertui.- kada gi jis bus? Ir kur?
Jis būna visai draugiškas. Kai nebūna pasipūtęs ar pompastiškas
- Tavo elfas atrodo labai nukankintas. Negi jis viską ruoš vienas?
-
Albertas tarė:
- Šitas elfas tai yra pasiuntinukas, jis jau seniai nedirba prie viryklės, nes labai senas, bet ką padarysi, į pensiją tai nesiųsi, - berniukas nusijuokė - maistą ruoš kiti du elfai Nicoj, bei dar keli elfai čia. Kur vyks vakarėlis ir kada, paslaptis. Kai bus laikas pranešiu laiškeliu.
Vaikinas pasižiūrėjo į mergaitę ir tarė:
- O tu turi elfą?
-
- O tu turi elfą?- paklausė Rafaelos berniukas.
- Turėjau. Bet mes išleidom jį. Aišku Nomas manęs vis dar klauso.
rafaela atsisuko į elfą ir pašnibždom tarė:
- Jei gali, pabandyk išsiaiškinti kas atsiuntė rožę, gerai?
Nomas linktelėjo ir nuėjo.
Tikėdamasi, jog berniukai neišgirdo ką ji pasakė elfui, nusišypsojo jiems ir tarė Albertui:
- Na, lauksiu to tavo "slaptojo" laiškelio. O jei nesupyksit turiu eiti. Tiesa, Albertai,- tarė berniukui.- aš buvau toj puotoj. Su senele.
Vis dar laikydama rankoje bandelę Rafaela išėjo iš virtuvės ir patraukė į klastūnyno mergaičių kambarį.
-
Lija lija lietus, per karaliaus pietus, karalienė verkia, o karalius knarkia...
Su pakilia nuotaika Rafaeala pasišokinėdama nubėgo koridoriumi į požemius, prie vaisius vaizduojančio natiurmorto. Paskui ją, kaip visada, skubėjo Laiza, šiandieną su žalsvu atlasiniu kaspinėliu.
Sustojusi prie natiurmorto, Rafaela pakuteno kriaušę ir atvėrė virtuvės duris.
Vos pro jas įžengus, prisistatė trys maži elfukai klausinėdami:
- Ko norėsite, panele?
- Gal norite šviežių sulčių, panele?
- Gal jūsų katytė išalkusi?
Mes abi išalkusios kaip niekada gyvenime. Oj, elfam bus lakstymo...
Rafaela skambiai nusijuokė ir tarė:
- Aš mielai paimsiu šviežių sulčių. Dar norėčiau kelių kepsnių, esu labai išalkusi. O Laiza... Ji paės su manimi iš vienos lėkštės.
Elfai nusilenkę nubėgo atnešti Rafaelos užsakymo, o Laiza, net nemaniusi ką nors ėsti, nuėjo pašmirinėti tarp gultų.
Rafaelai vos atsisėdus ant sofos, atlėkė elfai su užsakymu.
- Ačiū, ačiū,- padėkojo jiems Rafaela ir ėmė kirsti kesnį, užsgerdama apelsinų sultimis.
Na ir kas, kad lauke trečia diena lija? Pilije šilta, saugu ir jauku...
-
- Pa... Pakutenk kriaušę,- sušvokštė Alfas.
K...kriaušę? Iš paveikslo? Ar jis pasiuto? Nors nustebusi, Liliana paklausė Alfo. O tada atšoko - kriaušė sukikeno ir atvėrė duris į... Maisto karaliją... Maži namų elfai siuvo iš vienos vietos į kitą.... Bet Lili neturėjo laiko jus stebėti.
- Alfai, dėk ją ant sofos, pavargai...- atsiduso Lili ir uždususi atsiremė į sieną.
- Ojė, tikiuosi jis nesugalvos čia atsibelsti...- ji taip pat susmuko ant sofos.
Atsiujungiu. Ryt atrašysiu. :) :)
-
((Ryt nebusiu :) ))
-Aš išvargau,-tik tiek pasakė Alfas.
Ji apipuolė dešimtys namų elfų.Berniukas pašaukė vieną elfą vardu:
-Entai!
Prie Alfo prisistatė mažulytis namų elfas.
-Sveikas Entai,kaip gyvuoji? Ar galėtum atnešti moliūgų sunkos ir pasukų punšo?
Elfas taip greit nuėjo ir Alfas pagalvojo,kad jis dingo oru.
Po kelių sekundžių elfas pristatė su pasukų punšu ir moliūgų sunka.
-Ačiū,Entai,-pasakė berniukas ir elfas nusilenkęs nuėjo toliau dirbti.
Atsisukęs į mergaites jis tarė:
-Kaip jums patinka aptarnavimas?
-
[[Sonny: Oi judu ir faini, manęs nepaliekat ;)*]]
Sonora pramerkė akis ir buvo atsidūrusi Virtuvėje. Pirmasis klausimas jos buvo toks:
- Eii, ką aš čia veikiu, - pasakė trindama akis.
Sonora sėdėjo ant gražios sofutės, dailiame, tačiau milžiniškame kambaryje.
- Ar mes požemiuose? - Vis dar tokiu pat padujusiu balsu tarė Sonora.
- Man negera, - tarė ji ir pasivėdino ranka galvą. - Gal čia būtų galima gauti kokio vandenuko?
Aplink zujo namų elfai. Alfas su Liliana sėdėjo abu išsidrėbė, lyg būtų nuo kažko bėgę.
- Kodėl judu tokie nuvargę?
-
- Kodėl judu tokie nuvargę? - tarė atsibudusi Sonora.
- Nagi, spėk, kodėl... Pasakysiu viena - FilČas,- atsiduso Liliana
Negi ji nieko neprisimena? Keista...
- Tai kas dabar? Pabėgom, o dabar tupėsim virtuvėj?- Lili atsisuko Sonoros pusėn.
Oj... Vos vos...
- Kaip manai, kiek valandu? Rodos, jau vėlu.- Lili atsiduso.
-
- O vargeli, - nusiminė Sonora, kai pažiūrėjo į rankinį laikrodėlį, kurio trumpoji rodyklė nenumaldomai artėjo ties 23 valanda.
- Tikriausiai nieko nebus, tik kaip eiti į Bendruosius kambarius, ar ne? Juk vargu ar šiandien dar ką benuveiksim įdomaus. O Filčui į nagus nenorėčiau pakliūti, ir tai, nežinau nė kaip atsidėkoti, kad ištraukėt mane iš jo nagų, - Sonora nusišypsojo draugiškai ir atsistojo nuo sofutės.
Elfai žiūrėjo į moksleivius savo didelėmis akutėmis ir šnibždėjosi tarpusavy. Kai Sonora pakilo viena maža elfė atnešė ant padėkliuko Sonoros prašytą stiklinę vandens. Sonora vienu mauku ją ištuštino.
- Na, kaip jūs manote, - Sonora paklausė draugų pritarimo. Abu gulėjo ant sofų išsidrėbę ir, rodos, vis dar gaudė kvapą.
- Manau, šiam vakarui įspūdžių per akis. Aš tai gal jau ir trauksiu, man iki bendrojo kambario ilgiausias kelias. - Ji pasitaisė mantijos klostes, jas išlygindama su ranka.
- Labai buvo malonu ir vėl pasimatyti, Alfai, o su tavim, - tarė ji atsisukusi į Lilianą, - ir susipažinti. O kur dar tiek nuotykių ir visokiausių nesklandumų! - Sonora nusijuokė ir patraukė durų link.
Pamojusi vaikams, ji dar kartelį mandagiai atsisakė elfų siūlomų pyragaičių išsinešti, pravėrė dideles ir apvalainas duris, išėjo.
-
Helena išklausiusi visą profesoriaus Arcani moralą nudelbė galvą. Kai profesorius leido išeiti ji apsisuko ir kartu su varnanagiu Bellus ir klastuoliu pusbroliu Gilbertu išėjo į koridorių. Čia jų jau laukė Filčas su savo kate misis Noris.
-Visų pirmą einame palydėsiu iki virtuvės, - pradėjo sargas. - Nagi, judinkitės!
Filčas leidosi į kelią. Trijulė tylėdama tipeno jiems iš paskos. Nusileidę į pirmą aukštą jie pasuko į keistą koridorių, nukabinėtą didžiausiais ir keisčiausiais maisto temos paveikslais. Helenos akį patraukė ant margos drobės nutapyti įvairiausiu spalvų ananasai, kurie jai priminė susenusią ragana su kumpa nosimi. Mergaitė nežinojo ar jai pasirodė ar tas įvyko iš tikrųjų, bet rodės, kad ragana jai mirktelėjo akimi ir padrąsinančiai šyptelėjo. Helena pasitrynė akis.
-Gana žioplinėti, greičiau einam. – Suurzgė Filčas.
Netrukus jie buvo prie vaisių natiurmorto. Filčas sustojo. Jis pakėlė žibintą ir suskaičiavo ar nepabėgo nė vienas prasikaltėlis.
-Kriaušė. – Ištarė Firčas ir paveikslas atsidarė. – Eikite, panele Flowerfield, jūsų ten lauks elfas vardu Tobas, o judu paskui mane.
Helena padrąsinančiai šyptelėjo berniukams ir nėrė į vidų. Vos jai įėjus paveikslas užsidarė.
-Ką gi, ką gi, ką gi jūs turbūt panelė Flowerfield? – Paklausė nedidukas, kuprotas, gana guvus elfas. – Aš esu Tobas ir šiandien esu atsakingas už jūsų darbą. Profesorius Arcari mane dėl visko informavo. Visų pirmą jums reikia pakeisti visas patalines miegamuosiuose, tada prieš gaminant maistą nuvalyti visus stalus, steriliai, vėliau po pietų išplauti indus ir nuvalyti stalus. Ak, tiesa, profesorius Arcari dar prašė jums priminti, kad jūs negalite naudoti jokios magijos. Tad prie darbo. - Helena visą tą laiką tik klausėsi elfo ir linkčiojo. – Paskui mane. Palydėsiu jus į miegamąjį.
Praėję visą virtuvę, kuri Helenai pasirodė didesnė už didžiąją salę, jie pasuko į dešinę pusę. Prieš ją atsivėrė elfų miegamasis.
-„Jis didesnis negu mano namas.“ – pagalvojo Helena.
Ten buvo virš šešiasdešimt lovų. Vien nuo tos minties jai pasidarė bloga.
-Kur man dėti nešvarią patalinę? – Paklausė Helena.
-Į šitą krepšį. – Tobas parodė nediduką krepšį prie durų. – Į jį trigubai tiek telpa. – Pridūrė jis pamatęs išpūstas Helenos akis. – Švari patalinė šioje spintoje. – Parodė jis kitoje pusėje stovinčią nedidukę spintą. – Sėkmės. Kai baigsite – ateikite į virtuvę.
Helena linktelėjo ir net nepastebėjo, kaip elfas dingo jai iš akių. Ji pradėjo nuo to, kad nurengė visus patalus ir sulanksčiusi po kelis nešė į krepšį. Jai prieinant prie krepšio tas pats susiurbdavo patalinę ir vėl likdavo tuščias.
-„Oho! Kaip nerealu!“ – išsižiojo Helena.
Jos džiaugsmas baigėsi ties trisdešimta lova. Ji jau nebesistebėjo ir dirbo mechaniškai. Ties puse jai pabodo ir ji jau nebenorėjo nieko daryti. Sunešiojusi visą patalinę ji priėjo prie spintelės ir ją atidariusi ištraukė švarią patalinę.
„Na ką gi, prasideda „linksmiausioji“ dalis.“ – atsiduso mažoji ragana ir ėmėsi darbo.
Po kelių valandų pabaigusi pirmą bausmės dalį Helena jautėsi švelniai tariant nuvaryta nuo kojų. Ji nusliūkino į virtuvę ir sustojo ties vienu iš stalu. Po virtuvę lyg užsukti bėgiojo elfai, tai kažką nešiodami, tai valydami ar plaudami indus. Helena net nepastebėjo, kai šalia jos atsirado Tobas.
-Panele Flowerfield, prašom paskui mane. – Tarė elfas ir nukurnėjo į kitą virtuvės pusę.
Helena pasileido paskui Tobą. Eidama ji vos kelis kartus nenutrenkė ant padėklų nešančių maistą elfų. Tie supykę kažką neaiškaus sumurmėdavo panosėje ir vėl grįždavo į savo darbo ritmą. Netrukus Helena jau buvo kitoje virtuvės pusėje.
-Imkite, - padavė skudurą Tobas. – Čia vanduo. Jums reikia nuvalyti šią stalų eilę. – Jis mostelėjo parodydamas apie keturiasdešimties stalų. – Pageidautina kuo greičiau ir netrukdant mūsų darbo.
Tobas vėl kažkur dingo. Helena ėmėsi darbo. Ji stengėsi kuo kruopščiau išvalyti stalus. Kai kuriuos reikėjo taip šveisti, kad jai nutirpo rankos. Kojos vos laikė, raumenys velniškai skaudėjo.
-„Šaunu! Ir net nėra kam pasiskųsti. Reikėjo man stotis iš to prakeikto suolo. Va dabar ir tenka juodai lenkti nugarą, kai dabar galėčiau su knyga rankoje gulėti kur nors po tuopa ir skaityti.“ – Svajodama ir mintyse zizdama dirbo Helena.
Po pusvalandžio stalai buvo nuvalyti ir elfai ėmėsi darbo. Jie pjaustė, kapojo, maišė, kepė, nešiojo. Tobas pasodino Heleną ten kur ji netrukdytų ir davė jai šokoladinio sviesto, arbatos bei pyrago. Kiek užkandusi ir pailsėjusi ji toliau ėmėsi darbų.
-Pietūs jau pasibaigė, - pranešė Tobas. – Reikia plauti indus.
Elfas paskyrė grifiukę į indų plovėjų grupę ir toji ėmėsi darbo. Po gerokų kelių valandų darbas buvo baigtas. Nuo vandens mergaitės pirštai buvo susitraukę ir labai negražus. Ant kai kurių pirštų ji prisitrynė pūslių. Nuo skausmo ji vos neverkė. Sukandusi dantis ji pasiryžo paskutiniai užduočiai.
-O dabar tie patys keturiasdešimt stalų ir galite eiti. Vanduo ir skuduras ten pat. – Guviai tarė elfas ir nuėjo daryti savo darbų.
Helena vos vilkdama kojas nuėjo atlikti duotos užduoties. Šį kartą nuvalyti stalus buvo sunkiau nei pirmą kartą. Nuovargis, skausmas ir nuobodulys darė savo. Be to ant stalų buvo kažkokia lipni masė, kuri niekaip nenorėjo atsiplauti. Kai Helena baigė plauti stalus lauke jau buvo beveik sutemę.
-Imkite, - prieš Helenai išeinat Tobas davė jai saują irisinių saldainių. – Saldžių sapnų, panelė Flowerfield, aš pranešiu profesoriui Arcani, kad bausmę jus atlikote.
Helena palinkėjo elfui labos nakties ir išlipo pro angą į koridorių. Niekur neklaidžiodama ir jau įsivaizduodama savo lovą ji nuėjo tiesiai grifų gūžtos link.
-
Buvo trečia valanda. Dovydui White jau buvo pasibaigusios pamokos. Jis ėjo pirmo aukšto koridoriumi. Užsigalvojęs pasuko ne į tą pusę ir žiuri paveikslai su maistu? Keista. Koridoriaus gale buvo lėkštė su vaisiais. Jis priėjo ir paėmė kriaušę staiga prasivėrė paveikslas. O! Čia virtuvė! Kaip čia gražu ir skaniai kvepia! Prie Dovydo pribėgo elfas ir pasiūlė jam sėstis. Dovydas atsisėdo. Elfas jam piuslė ko nors užkasti. Dovydas sutiko. Pasakė kad nori riebios vištytės su moliūgu sultimis. Elfas akimirksniu atnešė maistą. Buvo labai skanu. Dovydas taip skaniai nėra gyvenime valgęs. Jis viską suvalgė ir pagalvoja, kad čia jis užsuks ir rytoj. Dovydas norėjo jau eiti bet elfas jam atnešė desertą.
-
Iš už kampo tyliai tyliai išniro mergaitė. Koridoriuje buvo tamsu, nors į akį durk, ir deglų šviesoje žibėjo žalios it smaragdai mergaitės akys. Ji atsargiai dairėsi aplinkui - ar nepasimatys kokio mokytojo ar mokinio ateinant, kadangi tokiu paros metu šie mėgdavo čia užklysti. Įsitikinusi jog koridoriuje nieko nėra, mergaitė prislinko prie vaisius vaizduojančio natiurmorto ir atsargiai pakuteno kriaušę. Ši tyliai sukikeno, ir paveikslas pasitraukė į šoną, atverdamas mergaitei praėjimą į skonių ir kvapų pasaulį, kitaip dar vadinamą Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos virtuve.
Mergaitei vos įžengus į šį "pasaulį" paveikslas iškart užsivėrė, o prie jos prisistatė du išsišiepę ir laimingi elfai
- Sveika atvykusi, panele Delakur, seniai pas mus nesilankėte...
- Gal ko norėtumėte, panele?...
- Norėtumėte vyšnių pyrago? Katik iškepė...- kalbėjo jie viens per kitą, stengdamiesi įsiteikti Rafaelai.
- Ačiū už rūpėstį, bet šiandien... Šįvakar,- veikiai pasitaisė Rafaela.- norėčiau kad man atneštumėte sulčių, ir būčiau baisiai dėkinga, jei daugiau manęs netrukdytumėte. Sutariam?
- Žinoma, panele...
- Kaip pageidausite, panele...
Nusilenkę iki žemės elfai dingo virtuvės bruzdesyje, o Rafaela nusišypsojusi apsisuko ir klestelėjo ant nusedėtos sofos prie sienos, kur dažnai prisėsdavo tie, kurie bėga nuo ūkvėdžio, arba ieško vietelės pabūti vieniems. Kaip dabar ir darė Rafaela.
Vos prisėdusi, ji iš krepšio išsitraukė knygą, kurios viršelis buvo nusitrynęs ir išblukęs, tik kitados ryškūs apvadai vis dar spindėjo. Knyga aiškiai buvo iš uždraustojo skyriaus, tik neaišku kaip ir kur Rafaela ją gavo, nes nei leidimo, nei mokytojo sutikimo pasiimti knygai ji negavo.
Elfui atnešus sultis Rafaela mandagiai padėkojo ir pastatė jas ant grindų, nes ne sultys ją dabar domino.
Ji atsargiai atvertė knygą. Viršelis sunkiai sudėjavo - juk ši knyga nevartyta turbūt gerus dešimt, o gal net daugiau, metų. Keli elfai pasišnabždėjo kažką tarpusavyj apie "didžiulį klastuolių įžulumą", bet Rafaela į tai neatkreipė dėmėsio ir virpančiais pirštais perbraukė knygos puslapį, kažką tyliai murmėdama panosėje. Jei dabar mane čia kas nors užtiktų... pagalvojo ji, o tada tyliai sukikeno. Juk tikimybė, jog tave kas nors užklups virtuvėje su knyga, kurią stebuklingai gavai iš uždraustojo skyriaus - didžiulė, bet tai Rafaelos neišgąsdino. O jei čia užklystų koks grifas... Arba švilpis... Oj aš jį pačirškinčiau...
-
Vienoje rankoje nešdamasi nėriniuotą staltiesę, kitoje laikydama lazdelę ir ant pečių užsimetusi kuprinę Emilė atsargiai slinko laiptais iš Varno Nago bokšto į virtuvę. Tyliai sliūkindama mergina vis dairėsi aplinkui, mat buvo jau po devynių, taigi penktakursiams vaikščioti koridoriais juk negalima, o Emilė tikrai nenorėjo būti sučiupta dar nepasiekusi tikslo. Beto, kaip pasirodytų prieš savo priešininką, jei pralaimėtų dar net nepasirodžiusi numatytoje vietoje. Įsmukusi į pažįstamą koridorių varnė įsidrasino įsižiebti lazdelę. Iškėlusi ją virš galvos dairėsi aplink, kad nepražiopsotų reikiamo paveikslo, mat per penkis metus Hogvartse taip ir nesugebėjo įsidėmėti, kuriame koridoriaus gale jis yra. Praėjusi pro kepto kalakuto paveikslą, pagaliau atpažino reikiamą - dubuo, pilnas įvairiausių vaisių. Emilė užsisvėrė staltiesę ant pečių ir laisvąja ranka pakuteno vieną kriaušę. Ši susijuokė ir ūmai, tarsi iš niekur išlindo durų rankena. Mergina tyliai, stengdamasi nesukelti girgždėjimo pravėrė duris ir įžengė į virtuvę. Po savęs užvėrusi duris apsidairė. Po vakarienės viskas buvo kruopščiai sutvarkyta, namų elfų nebebuvo, matyt šie jau ėmėsi pilies valymo. Man tik geriau. Pagalvojo Emilė. Niekas nesimals tarp kojų ir nekiš maisto per prievartą. Mostelėjusi lazdele varniukė uždegė deglus ir apsidairė po patalpą, ieškodama geros vietos slėptuvei. Tokios, kur būtų matyti durys, bet kartu ir tokios, jog priešininkas jos iškart nepastebėtų. Pamačiusi, jos manymu, visai neblogą kampą Emilė patraukė tiesiai ten. Numetusi daiktus pristūmė vieną nedidelį medinį stalelį prie sienos užmetė ant viršaus savo atsineštąją staltiesę. Tuomet iš kuprinės išsitraukė žirkles ir medžiagoje prakirpo dvi skyles akims. Kad neatrodytų taip įtartina ant stalviršio dar pastatė vaisių dubenį ir taurę. Atsitraukė tolėliau norėdama pasigrožėti savo darbu. Nuostabu. Mergina žvilgtelėjo į laikrodį. Nors šiaip paprastai nebūna labai patenkinta, jei kas vėluoja ir neateina susitartu laiku, tačiau šįkart net labai džiaugėsi varžovo punktualumo nevertinimu. Baigusi slėptuvę pravėrė vieną iš spintelių ir kaip ir tikėjosi rado krepšį pomidorų. Visą tą krepšį gravitacinių kerų pagalba prikabino virš durų. Kai tik josios priešininkas įžengs, Emilei beliks mostelėti lazdelę ir visi pomidorai užkris ant jo. Tyliai krizendama Emilė nutipeno link viryklių ir susiradusi butelį aliejaus papylė jį ant grindų, tiesiai prie durų. Tuščią butelį išmetusi šiukšlinėn pasiėmė savo kuprinę ir iš ten išsitraukusi baisią užgavėnių kaukę užsidėjo ją. Manė, jog tai turėtų priešininką suklaidinti. Pasiėmusi veidrodėlį žvilgtelėjo į savo atvaizdą. Nusprendė, jog atrodo tiesiog nepriekaištingai. Belaukdama varžovo apsidairė aplink ir pamačiusi padėklą, pilną irisinių eklerų, nusprendė prieš kovą šiek tiek pasistiprinti. Pasiėmusi keletą pyragaičių jau norėjo grįžti į slėptuvę, bet pamiršo, kur buvo pripylusi aliejaus ir pati pargriuvo. Keikdama save ir trindamasi užgautą šoną Emilė šiaip ne taip atsistojo ir sušlamštė truputį pritrėkštus eklerus. Palindusi po staltiese pro tas dvi skyles iškirptas akims stebėjo kas vyksta. Mintyse kartojosi visus burtažodžius, kuriuos mokėjo.
-
Nors kova buvo sutarta, kai laikrodis jau muš dvidešimt pirmą valandą, tačiau Neal į virtuvę atėjo anksčiau. Tiesą sakant, gerokai per anksti, nes pirmiausia norėjo apsižiūrėti kaip čia kas, kadangi tai buvo pirmasis kartas kad jis lankosi Hogvartso virtuvėje. Buvo atėjęs ir anksčiau čia, tačiau į pačia virtuvę įėjimo nerado. Vakar Neal užkalbino iš aukštesnio kurso grifą, kai abu bendrąjame kambaryje ruošėsi dvikovų turnyrui, jis Neal'ui ir pasakė, kad patekti į virtuvę reikią per paveiklą, kuria dubuo su vaisias, patekimas paprastas sakė - pakutenk kriaušę.
Neal slinko koridoriumi ir ieškojo to paveikslo. Pagaliau, koridoriaus gale, jis pastebėjo : milžiniškas, kelių suaugusių vyrų aukščio paveikslas su vaisių dubeniu. Prieš paveikslą berniukas stabtelėjo, nusimetė kuprinę, kurią buvo prikimšęs įvairiais iš herbologijos kabineto nušvilptais augalais ir kitais, jo manymu kovoje galėsiančiais praversti dalykais, ir užsigalvojo O gal priešininkė taipogi sugalvojo pasiruošti iš anksto ir apsižvalgyti, ar tik neteks su ja susidurti dabar? O gal net susikausime anksčiau laiko?Berniukas tokių minčiu pagautas išsitraukė burtų lazdelę, kita ranka užsimetė kuprinę ant vieno peties ir laisvąją ranka pakuteno paveiksle esančią kriaušę. Kriaušė nusijuokė ir paveiksle nespėjus nė mirktelėti atsirado rankena. Taigi durys... Nuspaudė rankena ir po poros sekundžių berniukas buvo tiksliai žemiau didžiosios salės - Hogvarso virtuvėje. Buvo tamsu, todėl Neal išsitraukė žiebtuvėlį ir jo menka šviesele bandė pasišviesti sau kelią. Neal dar pagalvojo, kad verta būtų grįžus į grifų bendrąjį kambarį paprašyti, jog kas nors išmokintų burtažodį, kuris priverčia lazdelės galą šviesti - toks burtas dabar tikrai praverstų... Ną, bet berniukui lėtai slenkant virtuvė, jam pavyko įsidėmeti vis daugiau virtuvės detalių. Apsukęs jau kelintą ratą ir pakankamai gerai ištyrinėjęs mokyklos virtuvę, berniukas pastebėjo tuščia dubenį ant nedidelio stalelio visai netoli įėjimo. O, štai kur galiu panaudoti sava įrisinius pyragaičius ir savo menkas herbologijos žinias. Iš kuprinės sukratė pyragaičius, kurių buvo geras tuzinas ir išsitraukė vartojimui paruoštą mandragorą. Paprastai šis augalas vartojamas medicinoje, gydyti negalavimams, tačiau jis turi ir šalutinį poveikį - gali priversi jį suvalgusį žmogų vemti. To Neal ir reikėjo. jis kruopščiai kiekvieną pyragaitį sutrynė su iš kuprinės ištrauktų augalu Niekada negali žinoti, kurį pyragaitį pasirinks priešininkas. Atlikęs darbą, berniukas užsitraukė kuprinę, ištiesė ranką, delne laikydamas žiebtuvėlį ir dar kartą nužvelgė būsimos kovos areną. Šiek tiek dar pastoviniavęs vietoje ir apžvelgęs staliuką kur kątik buvo sustojęs ar nepaliko kokių daiktų pasaku link vietos, pro kurią ir buvo patekęs į virtuvę. Lysdamas lauk užgesinio žiebtuvėlį ir pagalvojo - Turiu šiek tiek pavėluoti, gal atėjusi priešininkė bus kažkiek alkana ir sugalvos pasistiprinti...
Kai antrą kartą berniukas ėjo koridoriumi link virtuvės jau buvo gerokai po devynių ir pakankamai tamsu. Žiebtuvėlį jau buvo palikęs lagamine po lovo, o kelią švietėsi lazdele. Grifų bendrajame kambaryje kaip tik kažkokie pirmakursiai iš vadovėlio mokėsi burtažodį lumos, todėl Neal niekieno nereikėjo prašyti pagalbos, o tik stebėti tuos pirmakursius. Lazdelė pasišviesdamas kelią berniukas ėjo ramiu žingsniu, susikaupęs laukiančiai kovai. Nerimas dingo, kai įsuko į šitą koridoriu, iki jo buvo nemažai jaudulio, netgi teko slėptis už kažkokios statulos, kai išgirdo kažkieno žingsnius. Priklaupęs už statulos,berniukas užgesino šviesą kurią skleidė lazdelė ir laukė kol pavojus praeis. Iš už kampo pasirodė pavojaus kaltininkas - tai buvo ūkvedys. Berniukas sulaikė kvėpavimą ir tikėjosi likti nepastebėtas, mokiniams draudžiama slampinėti mokykloje taip vėlai. Tačiau atrodo ūkvedys kažkur labai skubėjo, tai nosies tiesumo nukulniavo koridoriumi, bet nežvilgtelėjęs ton pusėn kur tupėjo antrakursis grifiukas.
Berniukas lengviau atsikvėpė, ir įsukęs į koridorių vedanti į burtininko mokyklos virtuvę nusiramino - čia jau jo niekas nesustabdys. Valgykloje dirbantys elfai jau buvo baigę darbą, o jai ir jie būtų sulaikę berniuką, nieko nebūtų jam padarę. Mokytojai čia nevaikšto, tad kelias - atviras. Berniukas paspartino žingsnį, nes ir taip vėlavo, o dar šiek tiek laiko atėmė nenumatytas sustojimas už statulos dėl ūkvedžio kaltės. Kad tik nebūčiau nubaustas ar pašalintas už tą vėlavimą... Pasiekęs paveikslą su vaisias, grifiukas užgesino lazdelę, pakuteno kriaušę ir po sekundės jau žengė į kovos vietą - Hogvartso virtuvę, iškart jo laukė nemaloni staigmena. Pasirodo, priešininkė taip pat buvo pasiruošusi iš anksto, vos berniukas pradarė duris ir įžengė į virtuvę, ant jo galvos nukrito krepšys su pomidorais, berniukas netik, kad aplipo ištižusiais pomidorais, bet nuo nedidelio smūgio visgi prarado pusiausvyrą, o ant žemės buvo kažkas slidaus ir glitaus... Dar po sekundės jis jautė kaip stipriai paslido ant šios masės ir nusileido ant dešiniojo šono. Nusileidimas buvo stiprenis nei tikėjosi - gana stipriai sumušė petį, kurį trynė kairiąją ranka, su kuria laikė ir lazdelę. Visa laimė, kad aš kairiarankis, o tai kova galėjo baigtis dar ir neprasidėjusi....
Virtuvėje buvo uždegti žibintai ir dabar Neal galėjo apžvelgti visą virtuvę iš vienos vietos. Viskas buvo visiškai taip pat išskyrus du dalykus - stalelis kurį jis matė anksčiau buvo apdengtas staltiese ir joje buvo nedidelės skylutės. Kitas pakitimas buvo jau prie kito staliuko kor berniukas buvo padėjęs pyragaičius - jų buvo mažiau nei paliko pirmojo apsilankymo metu. Ha, tikriausiai jau priešininkė bus sudorojusi juos.
Nužvelgęs virtuvę, jis pirmiausia apgalvojo kur galėtų būti jo priešininkė. Ji tikrai turėjo čia būti - kas būtų uždegusi deglus ir padėjusi šią staltiesę, bei nemalonią staigmeną tarpduryje jeigu ne ji ? Berniukas nusprende, kad tikriausiai priešininkė ir slepiasi už to staliuko arba po juo, kuris buvo naujai apdengtas nėriniuota staltiese. Berniukas įtempė raumenis, kas dar labiau sugėlė petį ir laukė kol pasirodys priešininkė. Nagi, pasirodyk kas tokia esi, pagalvojo berniukas...
-
Belaukdama varžovo Emilė jau visai susinervino, mat kojos buvo nutirpusios nuo klūpojimo, o pilve kažkas taip bjauriai rangėsi lyg norėtų išlįsti pro gerklę. Mergina įtarė, ar tik tie pyragaičiai, kurių neseniai užkando nebus pasibaigusio galiojimo. Vieną akimirką jau baudėsi tiesiog atsistoti, dingti iš čia, galbūt nueit į ligoninę, priešnuodžio nuo pykinimo o po to atsigulti į minkštutėlę savo lovą šiauriniame bokšte. Tačiau varnės orumas iškart nustelbė šias mintis, ką gi apie ją pamanytų priešininkas, jei ji pasiduotų dar nė nepradėjusi kovoti. Norėdama patogiau įsitaisyti po stalu Emilė šiek tiek pasikėlė, tačiau prisimiršusi skaudžiai žiebė viršugalvį į stalviršį. Iš skausmo ištryško kelios ašaros, o pati mergina ėmė staugti nesavu balsu. Greitai susitvardžiusi pasibaisėjusi pati savimi užsiėmė burną ir pažiūrėjo pro dvi iškirptas skylutes. O kas jeigu ūkvedys kažkur netoliese išgirdo šį staugimą ir užsimanys patikrinti kas čia vyksta? Arba kas, jei jos priešininkas šiuo metu stovi už paveikslo, o Emilė šitaip rėkauja visiškai išduodama savo buvimo vietą. Atsargiai atsisėdusi ant šalto grindinio varnė nusišluostė ištryškusias ašaras ir nejučia pasitrynė užgautą viršugalvį. Net neabejojo, jog ryt ryte pabus su kiaušinio didumo gumbu. Pasislinkusi arčiau stalo krašto neišlaikė ir staiga apsivėmė. Gerai, kad niekas to nematė. Nejučiom apsidairė aplink.
- Valyk.
Vėmalai pranyko, tačiau jų vietą po kelių akimirkų užėmė kiti, mat mergina negalėjo nustoti vemti. Ko gero tie pyragėliai buvo ne vienerių metų senumo. Ir ką sau mano tie elfai juos čia laikydami? Piktai pamanė ir nukreipė lazdelę į save stengdamasi sustabdyti vėmimą. Pavyko, tačiau Emilei vis dar buvo silpna ir bloga.
- Valyk.- Dar kartą sušnibždėjo nukreipusi lazdelę į vėmalų balą.
Emilė bijojo rizikuoti, tačiau nebuvo kito pasirinkimo, taigi teko išlįsti iš slėptuvės susirasti ąsotį vandens, mat burnoje vis tiek tvyrojo nelabai malonus skonis. Pamačiusi ant vienos spintelės stovintį ąsotį šaukiamųjų kerų pagalba pasišaukė jį ir vienu mauku išgėrė kone pusę. Gal ir nereikėjo to daryti. Pagalvojo apsidairiusi aplinkui ir supratusi, jog čia nėra tualeto. Vos spėjo pastatyti ąsotį atgal į lentyną kai iš koridoriaus išgirdo žingsnius. Emilė skubiai nėrė į slėptuvę ir Pasiruošė iškėlusi lazdelę. Girgžtelėjo durys, tuomet pasigirdo duslokas trenksmas ir iš to varnė suprato, jog varžovas įžengė vidun ir uždarė duris. Dabar. Iškėlusi lazdelę pamakalavo ja ir iškart prisikišo akis prie iškirptų skylučių, kad matytų kas vyksta. Kiek įžiūrėjo tai buvo berniukas, atrodė tikrai nevyresnis už ją, turbūt trečio ar antro kurso. Emilė vos laikėsi nesusijuokusi, kai pomidorų pintinė su trenksmu užgriuvo ant jo, o berniukas neišlaikęs paslydo ant aliejaus. Ir staiga varnei kilo įtarimas, jog galbūt tie pyragėliai buvo palikti čia ne šiaip sau, o specialiai jai. Nespėjus Emilei galvoje išplėtoti šios minties ji užėmusi kvėpavimą, kad neišsiduotų stebėjo ką daro atsistojęs berniukas. Emilė pamanė nesuklydusi, jog vaikis viską apsižiūrėjo dar prieš kovą, mat jo dėmesį patraukė būtent tas stalas, po kuriuo lindėjo Emilė - vienintelis baldas, kuris buvo pakeitęs savo poziciją. Mergina suprato, kad išsidavė ir nutarė veikti. Iškišusi lazdelę pro vieną iš skylučių murmtelėjo pirmą burtažodį, šovusį į galvą.
- Tarantallegra.
Staiga susivokusi kaip niekinga pulti priešininką, ir dar jaunesnį priešininką, iš pasalų ir net nežinant jo vardo, pasiuntė jo pusėn protego kerus. Jos pačios paleisti kerai atsimušė nuo jos sukurto skydo, dar nespėjus pasiekti berniuko ir sukūlė tą ąsotį, iš kurio prieš keletą minučių Emilė maukė vandenį.
- Atsiprašau.- Tarė išlindusi iš už staltiesės.- Negražu šitaip pradėti.
Pažvelgė į visą pomidoruotą berniuką ir vos neprunkštelėjo.
- Net nežinau kuo tu vardu, aš Emilė.- Prisistatė.- Manau nelabai vykusi slėptuvė, ar ne?- Paklausė ranka mostelėjusi į stalą su staltiese.- Visų pirmą, todėl, jog virtuvėj joks kitas stalas nėra užtiestas staltiese ir paprastai jokioje staltiesėje niekas neprakerpa dviejų skylučių.
Emilė vėl nejučia pasitrynė galvą, jautė kaip po truputį iššoka gumbas.
- Ar eidamas nepastebėjai ūkvedžio?- Jos manymu nerūpestingu tonu paklausė.- Matai, čia rėkaudama gal truputį išsidaviau, bijau, kad jis neateitų čia ir nesugalvotų patikrinti. Tada manau būtų riesta abiems.
Emilė saugiu atstumu apėjo berniuką ir aliejaus bei pomidorų balą ir priėjo prie išėjimo.
- Pamėginsiu užrakinti, tokiu atveju būtumėm saugūs, juk žinai, tas ūkvedys visiškas nevertėlis net plaukų segtuko nepaverstų pagalvėle.- Nusijuokė ir nukreipusi lazdelę į duris sušnibždėjo colloportus. Tikėdamasi, jog pavyko atsargiai patraukė už rankenos, tačiau durys neatsidarė. Emilė vėl atsisuko į berniuką.
- Beje, atsiprašau dėl šito.- Ranka mostelėjo į pomidoruotus jo drabužius, sulūžusį krepšį ir aliejaus balą.- Pamaniau taip bus įdomesnė pradžia. Daryti spąstus man patinka, tik gaila neturėjau laiko pagalvoti ko nors originalesnio, nes labai skubėjau čia. Galvojau, net nespėsiu paruošti šios staigmenos, bet gerai, kad ir tu vėlavai. O šiaip, jei paguosiu, tai man pradžia irgi nekokia. Suvalgiau kelis pyragaičius.- Mostelėjo ranka dubens pusėn.- Tačiau turbūt kokie pasenę buvo, kelis kartus apsivėmiau, o dar ir dabar bloga. Be to trenkiau galvą į stalo kampą.- Niūriai užbaigė piktai drėbtelėdama į tą stalą. Fakto, jog paslydo ant savo pačios papilto aliejaus nepaminėjo, mat manė, jog tai netiktų prie jos orumo.
- Ir manau jis savo darbą padarė.- Nukreipė lazdelę į aliejaus balą.- Sulaužytų kaulų nebereikia. Skurge.
Aliejaus bala išnyko, tuomet Emilė nutaikė lazdelę į sulaužytą krepšį.
- Reparo
Sulūžusios pintinės dalys akimirksniu sulipo ir atrodė taip, jog prieš geras dešimt minučių čia nieko nebuvo įvykę. Emilė lėtai nutipeno prie krepšio, viena akimi stebėdama berniuką ir jo veiksmus. Paėmusi pintinę padėjo ją į vietą, iš kurios ir ištraukė, kai ruošėsi šiai plano daliai.
- Gerai, manau užteks čia viską tvarkyti. Šiaip neesu kažkokia kvaila pedantė, kaip galbūt tau pasirodė, tiesiog esu pripratinta ir išauklėta, kad viską reikia sudėlioti į vietas. Levicorpus.- Niekaip nepranešusi Emilė staiga paleido kerų strėlę į berniuką.
Tuo tarpu pati pasislėpė už vienos iš kėdžių ir išsitraukusi šokolado luitą ėmė godžiai kramsnoti, mat po suvalgyto pasenusio ar užnuodyto pyragaičio ir po kelių vėmimų vis dar jautėsi gana silpnai. Suvalgiusi kone pusę susigrūdo šokoladą į kišenę ir išlindo iš naujosios slėptuvės, pažiūrėti ar naujasis priešininkas jau kabo žemyn galva, o gal jis toks vikrus, jog spėjo pasislėpti, arba galbūt moka apsiginti. Nieko nelaukdama Emilė pasiuntė jam dar vienus kerus Avis , tačiau nepastebėjo jog lazdelę laiko ne ta puse. Iš lazdelės šovęs paukščių spiečius pasileido skristi į varnę.
- Fu! Šaliiiiin!- Spiegė ši mojuodama rankomis ir bėgdama tolyn į virtuvės gilumą.- Atstokit! Sakau ATSTOKIIIIIT! Protego!
Paukšteliai atsimušė tarsi į kokį nematomą skydą ir nebegalėjo daugiau pulti Emilės. Stingdomaisiais kerais šiaip ne taip visus sugaudžiusi varnė lengviau atsikvėpė. Nuo bėgiojimo jautėsi gerokai pridususi, taigi atsikando dar šokolado. Nusibraukusi plaukus nuo veido žvilgtelėjo ką veikia jos priešininkas.
-
Nors Neal ir žinojo, kad priešininkė slepiasi už staliuko, dengto staltiese, tačiau gerokai kruptelėjo ir jautė kaip suvirpėjo jo širdis, kai mergina mikliai liuoktelėjo iš už stalo. Neal merginą buvo anksčiau matęs prie varno nago stalo, taigi ji varnanagė. Iš išvaizdos – tikriausiai penkto ar šešto kurso mokinė. Ną, burtažodžių ir užkeikimų turėtų žinoti daugiau, nei aš. Apmastymams daugiau laiko neturėjo, nes tik atsistojusi, varnanagė pasiuntė užkeikimą berniuko pusėn. Vėliau susisgribusi, kad tai gali būti negarbinga, o gal nustebusi, kad teks kovoti prieš keliais kursais mažesnį priešininką,burtus atšaukė. Vėliau, artėdama prie berniuko tarė :
- Net nežinau kuo tu vardu, aš Emilė.- Prisistatė.- Manau nelabai vykusi slėptuvė, ar ne?- Paklausė ranka mostelėjusi į stalą su staltiese.- Visų pirmą, todėl, jog virtuvėj joks kitas stalas nėra užtiestas staltiese ir paprastai jokioje staltiesėje niekas neprakerpa dviejų skylučių.
Kol berniukas ruošė kalbą, mergina vis artėjo ir keistai trynė galvą – ar tik nebus vėl kokį triuką sugalvojusi, pamanė berniukas. Nespėjus daugiau merginai priartėti prabilo Neal :
- Ną, sveika. Aš Neal, kaip matai iš simbolikos ant megstuko, atstovauju grifų gūžtą.Gaila, kad susitikom tokiomis aplinkybėmis
Atsakymas buvo grynai šabloniškas, nes berniuko mintys buvo visai kitur. Jis dėliojo, kaip tinkmai panaudoti žinomus kerus, kurie šiaip jau, kovose net ir nenaudojami.
Emile prisistačiusi jo priešininkė, dar pasiteiravo ar berniukas nematė ūkvedžio.
- Ne, viskas gerai, nesutikau nieko, - Pamelavo Neal. Niekas čia nevaikšto, o ir ūkvedys pakankamai toli jau bus nuėjęs.
Kalbėdama mergina, gana plačiu ratu suko aplink berniuką ir judėjo link durų, pro kurias patenkama čia.Nejaugi jau ir nebekovos? O gal blogai pasijuto nuo mano „siurprizo“, kurį palikau pirmojo apsilankymo metu? Nealo spėliojimus nutraukė Emilė, kuri ištarė kerus, kurie užrakino duris. Mergina dar patikrino ar kerai tikrai suveikė, gana stipriai nuspausdama durų rankeną, kai durys nepasidavė atidaromos, mergina atsisuko į berniuką.
-Beje, atsiprašau dėl šito.- Ranka mostelėjo į pomidoruotus jo drabužius, sulūžusį krepšį ir aliejaus balą.- Pamaniau taip bus įdomesnė pradžia. Kurgi ne. Šituo savo darbu siekiai neįdomesnios pradžios, o paprasčiausiai sutrikdyti mane. Jeigu šitaip, tai tau tikrai pavyko. Neal dešiniajame pety dar jautė ankstesnio griuvimo pasekmes – nors ir mažiau nei iškart po pargriuvo, tačiau petys vis dar šiek tiek maudė.
Varnanagė vėliau užsiminė suvalgiusi kelis pyraigaičius ir apsivėmusi, be to prisipažino susitrenkusi galvą į savo slėptuvę-stalą. Ha, nebereikalo ruošiau savo „delikatesus“. Nors vėmalų požymių jis nematė, bet kvapą užuodė. Pačius vėmalus bus išvaliusi pati mergina. Neal suprato ir kodėl mergina artėdama link jo trynė galvą – tai buvo pasekmė, po to kai ji įsidaužė į stalą. Gražiausiai, gal net kautis nereikės jeigu ji pati save susižaloja.
Berniukas buvo visas įsitempęs ir laukė kol prasidės kova. Merginai atrodė kova netiek rūpi, ji ėmė svaidyti burtažodžius į kairę ir dešinę tvarkydama aplink buvusį jovalą : paleidusi kerus į pomidorų krepšį, jį sutaisė, kitu burtažodžiu išvalė aliejaus ir pomidorų tyrės balą. Vėliau ramiu balsu vėl ėmė kalbėti, kas labai neramino berniuką : negi ji niekiek nebijo laukiančios kovos? Gal ji tiek mane nuvertina? Neal dar labiau įsitempė. Emilė baigusi ramiu balsu šnekėti staigiai sušuko Levicorpus, o pati pasislėpi už netoliese stovėjusių kėdžių. Berniukas buvo pasiruošęs atakai ir liuktelėjęs kairėn, išvengė į jį siųstų strėlių. Klastinga mergiotė, visą kovą turėsiu būti pasiruošęs, - galvojo berniukas.
Mergina gerą laiko tarpą nesiteikė išlisti iš už kėdžių, Neal net pradėjo galvoti, kad ji bijo susikauti, tačiau berniukas budrumo neprarado nė sekundei. Ir gerai padarė. Neal neužilgo pamatė jo pusėn nukreiptą lazdelę. Berniukas labai nustebo, lazdelė buvo laikoma kita puse. Mergina to nepastebėjo, todėl link savęs paleido paukščių spiečių. Ne nu tikrai, kautis su ja man kažin ar reikės, ji pati save puola.
Mergina bėgo į virtuvės gilumą, kol susiprotėjo sušukti apsaugančių kerų burtažodį. Kai ji atsisuko į grifiuką šis jau buvo pasiruošęs pradėti kovą.
Nukreipęs lazdelę į netoliese stovinčia vazą, sušuko Accio ir vaza po sekundės dalies jau buvo šalia jos. Berniukas persimetė lazdelė į dar vis šiek tiek skaudančią ranką, sveikąja griebė vazą ir sviedė ją lanku aukštyn, kad ji skristų toliau už priešininkės. Tada mikliai lazdelę persimetė į kitą ranką ir sušuko burtažodį Duro. Vaza buvo tiesiai virš Emilės galvos ir kaip mat sustojo, nes stipriai pasunkėjo dėl ištarto burtažodžio. Jei skauda galvą, tuoj skaudės dar labiau,- galvojo berniukas.Neal nelaukė ar pasiseks šis triukas, pataikys ar nepataikys sunkioji vaza priešininkei – jis staigiai nutaikė lazdelė į Emilę ir sušuko Furnunculus, ir mergina greitai buvo apgaubta vandens garų.Tada, turėdamas kelias laisvas sekundes kol išsisklaidys kątik paleisti garai, berniukas mintyse kartojosi jau kitą burtažodį. Vos garams išsisklaidžius, berniukas iškėlė lazdelę, ištarė Incarcerous. Tuo pačiu metu, visiškai išsisklaidžius garams, jis pastebėjo šalia merginos kojų gulinčią į kelias dalis sudaužytą vazą Tikiuosi pataikiau jai į makaulę. Berniukas nebelaukė kol merginą pasieks arba ar išvis pasieks surišantys kerai, jis tik pasuko link artimiausių stalų viena paguldė taip, kad dengtų nuo priešininkės, kitą užkėlė ant jo, ir pro šoną iškišęs galvą laukė, kaip pavyks kerai. Giliai atsiduso, atsiputė ir laukė, kol jo priešininkė, atsigavusi po tokio puolimo, parodys savo sugebėjimus ir tęs kovą. Berniukas dar pagalvojo Jei vaza stipriai sutrenkiau galvą, gal ji pasiduos ir reiks ją nešti iki ligoninės flango? Kaip teks pasiaiškinti?
-
- Ną, sveika. Aš Neal, kaip matai iš simbolikos ant megstuko, atstovauju grifų gūžtą. Gaila, kad susitikom tokiomis aplinkybėmis.- Prisistatė tas berniukas.
- Taip taip, žinau, kad esi iš grifų gūžtos.- Palinksėjo galva Emilė.- Dažnai prasilekdavom mokykloje.- Dar pasakė varnė, nors pagalvojo, kad ko gero nėra reikalo šitaip veltui aušinti burnos.
Išgirdusi, jog Neal eidamas nieko nesutiko mergina lengviau atsipūtė, ko jau ko, bet ūkvedžio ji bijojo kaip ugnies po vieno nutikimo trečiame kurse, kuomet turėjo išvalyti visą trečio aukšto koridorių, nuo šliužų paliktų nuošliaužų.
Kai ir Emilė tikėjosi grifas išvengė jos paleistos pirmos kerų strėlės staigiai užlindęs už netoliese esančių kėdžių. Būtent dėl to varnei ir nepatiko mintis, jog reikės kovoti virtuvėje. Pataikyti kerais praktiškai neįmanoma, nes aplink vienos slėptuvės - stalai, kėdės, spintos ir mažesnės spintelės. Truputį užsisvajojusi Emilė neiškart pastebėjo, jog jei virš galvos grąsinančiai kabo vaza. Pastebėjusi virš savęs kažkokį šešėlį pakėlė akis į viršų ir vos spėjo sušukti:
- Vingardium leviosa!
Vaza nusklendė ir trenkėsi į vieną iš spintelių. Ant grindų pažiro porceliano šukės.
- Ar visai pablūdai?- Pakraupusi pažiūrėjo į tą grifį.- Užmušti mane nori?
Tačiau nespėjo daugiau nieko pasakyti, mat į varnę jau lėkė dar vieni iš Neal lazdelės pasiųsti kerai. Emilė vos spėjo atmušti kerus ir palįsti po stalu. Berniuko paleistos virvės apsivijo vaisių dubenį. Kurį laiką mergina dar tūnojo po stalu. Jautėsi tikrai prastai ir kažkodėl neabejojo, jog turi temperatūros. Tie pyragaičiai buvo tikrai ne vitaminų užkandis. Išsitraukusi iš vidinės apsiausto kišenės likusį šokolado luitą suvalgė visą vienu kasniu. Bent kol kas pasidarė geriau. Emilė atsargiai išlindo iš užu stalo, norėdama smogti kerais varžovus, tačiau šis pasirodo taip pat buvo įsirengęs neblogą slėptuvę - pavertęs vieną stalą ir pasislėpęs už jo. Gal namų elfai labai neužpyks. Pagalvojo varnė ir nutaikė lazdelę į stalą.
- Alandre Ascendare! Vingardium leviosa!
Stalas už kurio slėpėsi grifas staigiai pakilo į orą ir nusileido keliais metrais dešiniau. Kadangi Neal liko be savo apsaugos buvo puiki proga puolimui, galvodama kokiais kerais smogti Emilė atkišo lazdelę.
- Densaugeo!
Nelaukdama to vaizdo, kai grifui išaugs kelių metrų ilgumo dantys Emilė šiaip ne taip nuvingiavo link kriauklės ir vos spėjo, nes vėl apsivėmė. Galva taip sukosi, jog ji turėjo įsitverti spintelės, kad nepargriūtų. Prisipylusi stiklinę išmaukė visą vienu ypu. Tuomet vėl nutaikė lazdelę, kur jos manymu turėjo būti Neal.
- Everte Statum.
Pasigirdo kažkoks dukstelėjimas, bet mergina neturėjo jėgų atsisukti ir pažiūrėti ar čia kaip stabas nugriuvo Neal ar koks daiktas. Emilė susmuko pasienyje, kerų pagalba priešais save užstatė stalą. Tikėjosi taip bent trumpam galės atsipūsti. Ar įmanoma dar bjauriau jaustis nei dabar? Mintyse paklausė savęs, nes tarsi to bebūtų trūkę dar ėmė įsiskaudėti galvą.
- Prisiekiu daugiau nie-ka-da nevalgysiu Hogvartso maisto.- Sumurmėjo sau po nosim ir neišlaikiusi vėl apsivėmė.- Skurge.
Vėmalai vėl išnyko ir Emilė apsidairė tikėdamasi, jog grifis šio niekingo epizodo nematė, šiaip ar taip kaip galėjo matyti, juk ją slėpė nemažas stalas. Ėmė vėl rimtai svarstyti ar nevertėtų tiesiog sukelti tokio triukšmo, kad ateitų ūkvedys ir paskirtų jiems areštą. Tačiau Emilė galėtų pasiteisinti, jog jai bloga ir dar, kad atrodytų įtikinamiau apsivemti (turint omeny jos dabartinę būseną, tai neatrodė labai sunku, mat skrandžio turinys tiesiog pats veržėsi lauk). Tuomet Neal turėtų atlikti dvigubą areštą, o Emilę nugabentų į ligoninę, kur ji kasdien gautų siuntinį iš konditerijos, visą dieną galėtų šiltai gulėti lovytėje ir visi draugai tupinėtų apie ją. Tame kampe už stalo Emilė prasėdėjo kokias geras dešimt minučių, neturėjo nuovokos, ką tuo metu išdarinėjo jos priešininkas, bet jai tai ir nebuvo įdomu. Turbūt rengia dar kokią pasalą, kuria tikisi mane galutinai užmušti. Visgi po šitiek laiko varnei šiek tiek pagerėjo ir ji nusprendė, jog nelabai garbinga šitaip tūnoti pasislėpus. Dar pamanys, kad esu visiška bailė. O juk neesu...ar esu? Suglumusi vėl nejučiomis pasitrynė galvą, bet visgi neatsispyrė norui paleisti dar keletą klasiškų burtažodžių, kuriuos mokėjo.
- Impedimenta! Locomotor Mortis!
Emilė neatkreipė dėmesio į tai, jog panaudojo du visiškai priešingus kerus. Kokia esmė užkeikti žmogų Impedimenta kerais, jei kiti kerai vistiek numuš jų veikimą, nes priešininkas tiesiog sustings. Tuo tarpu mergina vėl palindo po stalu, galvodama kaip šioje situacijoje būtų galima pasinaudoti savo, kaip metamorfmagės sugebėjimais. Visgi nutarė, jog pasikeisti verta, nesvarbu ar tas grifis supras, ar ne, bet bent trumpam jį suklaidins tai tikrai. Emilė užsimerkė ir įtemptai susimąstė. Veidrodėlis buvo likęs kuprinėje, taigi varnė negalėjo pamatyti savo naujosios išvaizdos, tačiau galvojo apie kiaulės šnipą ir ryškiai žydrus garbanotus afro plaukus. Pamačiusi šalia sidabrinę lėkštę mergina pačiupo ją ir pasižiūrėjo į iškreiptą savo veidą joje. Jei nebūtų žinojusi, kad ten ji tuomet būtų pameniusi, jog čia kažkoks paršelis su nemadinga disco šukuoseną. Tyliai sukrizenusi Emilė išlindo iš slėptuvės, per plaukus nelabai ką matė tačiau paleido dar vieną kerų strėlę.
- Expeliarmus!
Jei pavyktų jį nuginkluoti viskas būtų daug paprasčiau. Piktai supriunkštė mergina, tačiau turėjo pripažinti, kad berniukas ne iš kelmo spirtas, neveltui iš grifų gūžtos. Staiga Emilei net užgniaužė kvapą kai išgirdo žingsnius koridoriuje. Laimei žingsniai darėsi vis duslesni ir galiausiai jų visai nebesigirdėjo. Varnė atsistojo ir nutipeno į kitą virtuvės galą. Viena koja užkliuvo už apelsinų dubens ir vos spėjo įsigriebti stalo krašto, jog nepargriūtų. Pasitaisiusi plaukus pabandė apsimesti jog čia nieko nebuvo. Akims vėl užkliuvus už apelsinų Emilė šyptelėjo savo nedoro žmogaus šypsena, paprastai nežadančia nieko gero, ir atsitūpė link apelsinų. Kiekvieną atskirai užkerėjo, kad sekiotų paskui grifą.
- Skriskit mielieji.- Ironiškai špytelėjo ir paleido visus apelsinus į orą.
Tuo tarpu Emilė vėl apsivėmė. Gerai, klausykit, užtenka jau darosi nuobodu ir man tai įgriso. Mintyse piktai pagalvojo ir vėl išvaliusi vėmalus ėmė ieškoti vandens. Turėjo pripažinti, jog daugiau ąsočių, išskyrus tą kurį sukūlė, nebėra taigi teko patraukti tiesiai prie krano. Emilė nelabai tikėjo, jog šis vanduo tinkamas gerti, jos manymu, nežinia iš kokio prūdo jis pompuojamas. Visgi kito pasirinkimo nebuvo, mat žinojo jei kažko neatsigers ar neužvalgys nuo to šlykštaus jausmo burnoj vėl apsivems. Kadangi Hogvartso maisto nebepasitikėjo visiškai, atsargiai įsipylė vieną stiklinę ir gurkštelėjo. Atrodė normalus. Emilė užsivertė ir išmaukė visą stiklinę iki galo. Šlykštus pojūtis burnoj dingo, tačiau Emilei vėl pasidarė silpna.
- Klausyk, ar galim susitarti?- Atsisuko į Neal.- Tu manęs nepuoli penkias minutes aš tavęs taip pat. Man rimtai bloga, o tie pyragėliai sveikatai nelabai padeda. Žinau, kad elfai kažkurioje spintelėje turi vaistų, jei palauktum kol susirasiu. Žinok, ne pats maloniausias jausmas slankioti čia ir vemt ant kiekvieno kampo.
Emilė, laikydamasi už stalo, nuvinguriavo prie spintelių. Visiškai išvertusi kelias spinteles pagaliau rado reikiamą rudą buteliuką, ant kurio buvo ranka paskrebenta "priešnuodis nuo apsinuodijimo". Varnė įsilašino kelis į burną. Viduje ėmė tarsi kažkas rūkti, sproginėti, burbuliuoti, galiausiai viskas nurimo. Emilė atsargiai atsistojo. Rodos padėjo, galvos nebeskaudėjo, o ir vaizdas akyse nebemirguliavo.
- Steleus.
Emilė vėl paleido kerus į Neal. Nelabai naudingas burtas tokiu atveju, bet pirmasis šovęs merginai į galvą. Po dvidešimties minučių varnė turėjo pripažinti jog jos maskuotė nuėjo perniek, vistiek išsidavė šnekėdama. Vėl užsimerkusi susigrąžino savo įprastą išvaizdą, tik gal kiek trumpesniais plaukais.
-
Neal jautėsi pakankamai ramus pasislėpęs už savo barikadų. Šis ramumo jausmas dingo taip pat greitai, kaip ir pačios barikados. Emilė kerų pagalbą stalus patraukė ir berniukas liko be jokios gynybos tarsi ant lėkštutės. Neal dar kelias sekundes patrypčiojo vietojo, mąstydamas kur galėtų pasislėpti, be to buvo per daug. Dar po sekundės į jį pataikę priešininkės paleistas burtažodis. Pradžioje dar Neal pagalvojo, kad kerai neturi veikimo, tačiau po poros sekundžių turėjo persigalvoti. Kaip mat berniukai išaugo dantys nelygu bebro. Dantys vis augo ir augo ir berniukas išsigando kaip reikiant Ar tai kada nors baigsis? Ar aš ir liksiu tokiu pabaisa, milžiniškais dantimis?
Nuo dantų svorio Neal nebeišlaiko pusiausviros ir pargriuvo. Vargais negalais nuslinko iki saugesnės vietos - poros kėdžių pasienyje. Tuo metu, kol berniukas galvojo planą ir bandė prisiminti bent kokį burtažodį, kuris galėtų palengvinti jo dalią ar net sugražinti senuosius, normalius dantis, varnanagė toliau tęsė savo puolimą. Jos nelaimei, Neal laimei pasiųsti kerai nepasiekė tikslo, o pataikė į keistą modernistinį paveikslą, kurių tikrai vienetai tebuvo mokykloje. Dabar bus vienu mažiau, nes dėl kerų poveikio paveikslas krito žemėn, pati drobė suplyšo, o raštuotas rėmas sulūžo į tūkstančius detalių.
Neal nežinojo kur dėtis. Tokios būsenas esant, kovoti neįmanoma. Berniukas pabandė atsistoti, tačiau nepajėgė. Pakelti tokius didelius ir tiek sveriančius dantis jam buvo misija neįmanoma. Tačiau pasiduoti berniukas nesiruošė, jautė, kad jo priešininkė jaučiasi ne ką geriau, gal net prasčiau. Pirmiausia, pyraigaičiai jos savijautos tikrai nepagerino, taip pat Neal ataka tikrai neturėjo nueiti šuniui ant uodegos.
Neal spėliones patvirtino dar labiau sustiprėjęs vėmalų kvapas. Ha, tikriausiai apsivėmė dar kart.
Berniukas neprisiminė jokio burtažodžio, kuris galėtų išgelbėti nuo ką tik išaugusių dantų. Nors per kelias minutes jie jau buvo šiek tiek sumažėję, tačiau tai nelabai gelbėjo, nes pačiam judėti buvo labai sunku. Berniukas mintyse dėliojo planą :
- Turiu laimėti kuo daugiau laiko. Taip gal ir dantys šiek tiek susitvarkys, gal ir ranką praeis mausti. Nors su ranka reikalai jau buvo gerokai pasitaisę, tačiau sunkesnio nei poros kilogramų daiktų berniukas dar negalėjo pakelti.
Sunkiai stenėdamas berniukas nužvelgė kovos lauką ir nustebo pamatęs keista kataklizmą. Virš gretimo stalelio visai priešais jį ore stovėjo keli apelsinai. Su jais tikrai nežadu kovoti, jie nebus pavojingi, pamanė berniukas. Tačiau jis susikaupė ir nenorėjo, kad kažkokie apelsinai jam gali sutrukdyti nugalėti. Reikia juos išsprogdinti
- Expulso,- sušuko berniukas nutaikęs savo lazdelę į apelsinus. Sprogimo banga buvo stipresnė nei jis tikėjosi, ji net sugebėjo parblokšti berniuką atgal.
Tada Neal išgirdo kaip prabilo jo priešininkė :
Klausyk, ar galim susitarti?- Atsisuko į Neal.- Tu manęs nepuoli penkias minutes aš tavęs taip pat. Man rimtai bloga, o tie pyragėliai sveikatai nelabai padeda. Žinau, kad elfai kažkurioje spintelėje turi vaistų, jei palauktum kol susirasiu. Žinok, ne pats maloniausias jausmas slankioti čia ir vemt ant kiekvieno kampo.
Neal neatsekė nieko. Bet kokia ilgesnė kalba jam būtų buvusi didžiulis iššūkis. Eik eik, susirask tų vaistų, pyraigaičiai ir taip atliko savo darbą su kaupu. Vėmimą vaistai gal ir sustabdys, vistiek savijauta tavo bus sumauta. Man taip pat reikalingas laiko tarpas, gal dantys dar labiau sumažės. Berniukas vargais negalais pakėlė kelis kartus pasunkėjusią galvą ir žvilgtelėjo akies krašteliu kur buvo jo priešininkė. Ji buvo pakeitusi savo išvaizdą. na ir keistuolė, aš juk puikaii žinau, kad šioje patalpoje esame vos dvi gyvos būtybės, pakeitusi išvaizdos manęs neapgausi
Viskas,- pagalvojo berniukas,- dantys taip greit neišnyks, reiks kovoti taip, o ir kaip ir mano eilė pradėti puolimą. Berniukas galvoje rezgė planą. Turiu ją suklaidinti, burtais jos nugalėti tikriausiai nepavyks, ji jų žino kur kas daugiau iš vyresnių kursų. Berniukas pasilaižė suskirdusias lūpas ir palengva atsistojo, pasiruošdamas netikėtam puolimui arba pats ruošėsi pulti. Pamatęs, kad varžovė pulti nebesiruošia, Neal šūktelėjo
Fumos,- ir po kovos vietą pasklido debesys, pilko ir tamsaus rūko. Tai tikrai turi suklaidinti Emilę .
Tiksliai net nematydamas kur, berniukas į visas puses ėmė siųsti užkeikimus Geminio. Vienodi daiktai, rūkas, ną merginą tikrai pavyks suklaidinti.
Berniukas jautė kur yra jo priešininkė, į tą pusę jis paleido dar vienus kerus
- incendio incendio, - pakartojo kelis kartus berniukas. Nagi, karščio ir ugnies bijo visi
Dėl viso ko berniukas ir šalia savęs paleido vieną užkeikimą Impervius Bus geriau dabar, saugesnis jausiuosi, ugnis manęs nepasieks.
Neal jau sunkiai sekėsi įžiūrėti net šalia esančius objektus, viską emė gaubti tirštas it nafta rūkas. Kova tikriausiai tęsime tokioje aptemdytoje patalpoje, nes netikiu, kad greitai tas rūkas išsisklaidys
Pamažu berniukas ėmė jausti ir kovos padarinius : nors ir mažiau maudė patį, tačiau dabar žandikaulis dūzgė lyg koks pjūklas. Tikriausiai tai dėl šitų velniškų dantų.... Grifiukas juto ,kad jau perilgai laukia Jei ugnis būtų ją stipriai pažeidusi, mergina imtų cypti, dabar tyla, taigi jau pagalbos nereikia Berniukas labai norėjo laimėti, tačiau stipriai skriausti ar sukelti skausmą priešininkui jis nenorėjo, ypač kai priešininkas buvo silpnosios lyties.
Berniukas karštligiškai ėmė dairytis po virtuvę. Kažką ižiūrėti buvo sunku dėl susikaupusio tiršto rūko. Na, čia slėptis beprasmiška, savo kerais ji patraukia visas kliūtis ir aš - tarsi jos aky. Tada berniukui dingtelėjo - Aš visgi magas, tikrai galiu prisiminti burtažodį kuris neleistų taip lengvai manęs surasti. Berniukas apgraibomis nusėlino iki sienos, susirado kovos dar nesugadintą stalą, kai dauguma jų virtuvėje - jau buvo gerokai aplaužyti. palindęs postalu sumurmėjo Protego.
-Viskas dabar teks laukti,- net balsu prabilo berniukas. Balsas tikrai buvo juokingas, to priežastis paprastą vis dar milžiniški, žvėriški dantys. Gal tai galėčiau panaudoti prieš pačia priešininkę?
-
Eleksyras, rastas spintelėje visgi padarė savo - Emilei praėjo tiek pykinimas, tiek silpnumas ar galvos skausmas. Norėdama dar atsigerti vandens iš čiaupo pasisuko tiesiai link jo, bet staiga visą patalpą užliejo tiršti dūmai. Kurį laiką nesusigaudė kas čia vyksta, kol išgirdo Neal'o balsą, laidantį geminio užkeikimą į visas puses. Varnė neturėjo nuovokos, ką jis tuo sumąstęs, bet įtarė, jog iš priešininko nieko gero laukti nereikėtų. Eidama Emilė nieko nematė, taigi savaime suprantama, jog po keletos žingsnių jau gulėjo paslika ant žemės, mat tėškėsi užkliuvusi už kėdės.
- Lumos.
Sušnibždėjo, tikėdamasi, jog šviesa išsklaidys rūką, tačiau kur tau. Nosį pasiekė kažkoks degėsių kvapas. Emilė grįžtelėjo atgalios, nors nieko konkretaus nepamatė, tačiau iš raibuliuojančios oranžinės švieselės bei degančios medienos aromato užsidegė kuris nors iš stalų. Kadangi varnė neišgirdo kaip grifiukas išbūrė liepsnas, tai nesuprato, kodėl čia kažkas užsidegė. Juk fumos ar geminio neuždega ugnies. Mergina pakraipė galvą, tačiau per daug gilintis nebuvo kada, mat liepsnos vis artėjo link Emilės ir patalpa tiek prirūko, jog pasidarė nežmoniškai karšta bei nebuvo kuo kvėpuoti.
- Aquamenti.
Emilė nukreipė lazdelę į ugnies židinį bei pylė vandenį tol, kol užgeso paskutinė liepsnelė. Baigusi šiaip ne taip atsistojo ir slidinėdama bei klupinėdama pasieniu nusėlino tolyn, karts nuo karto skaudžiai bumbtelėdama galvą į kokį varinį puodą ar pakabintą lentyną. Pagaliau apsidžiaugė užčiuopusi, kaip pati suprato rankeną. Vildamasi kad tai išėjima į koridorių tvirtai patraukė, tačiau durys nepasidavė. Žinoma, tuomet Emilė prisiminė, jog prieš gerą pusvalandį pati jas ir užrakino. Sušnibždėjusi colloportus burtažodį varniukė atvėrė duris, tikėdamasi, jog dūmai bent kiek išsivadės, o pati patalpa prasivėdins.
- Kaip tu? Neuždusai?- Paklausė Emilė po ilgokos tylos, mat paskutinių ženklų, rodančių, kad Neal dar vis yra šiame kambaryje, buvo sulaukusi tik prieš geras dešimt minučių.
Aišku, veltui mergina ėmė dairytis, nes per tą prakeiktą rūką bei dūmus nieko nematė. Neliko kito pasirinkimo, kaip tik laukti, vildamaisi, jog viskas greit prasisklaidys. Žengusi į priekį Emilė netyčia koja paspyrė puodelį. Kaip nustebo, pamačiusi šalimais prie kojų dar bent penkis tokius pačius. Po to prisiminė, jog Neal'as į visas puses švaistėsi geminio burtais. Turbūt tikėjosi mane suklaidinti. Varnė prunkštelėjo, tačiau tuoj pat delnu užsiėmė burną, mat nenorėjo išduoti savo buvimo vietos priešininkui, kuris, mergina tuo net neabejojo, tik ir tykojo už kokio kampo, tikėdamasis išgirsti bent menkiausią signalą, nusakantį varniukės vietą. Tyliai grįžtelėjusi atgal ji atsisėdo ant durų slenkščio ir stebėjo kaip po truputį sklaidosi dūmai. Po kokių dvidešimties minučių jau galėjai įžiūrėti stambiausių daiktų siluetus, na o dar po dešimties apžvelgusi patalpą Emilė suprato, kaip ši sujaukta. Visi baldai, kitados stovėję tvarkingai surikiuoti, dabar mėtėsi kaip papuola, kai kurie sulūžę nuo virtimo bei įvairiausių kerų smūgių, ant grindų telkšojo balos vandens, susprogusių apelsinų bei pomidorų liekanų, iš vienos spintelės, kurią eidama koja užkliudė Emilė, buvo pabiręs nelabai malonus turinys - kepenėlės ir rupužių akys. Tarpas tarp keturių koledžo stalų ir viryklės buvo visas pajuodęs, varnė be vargo suprato, jog tuomet jis ir degė. Mergina tik sumirksėjo už vieno iš stalų pamačiusi kažkokią figūrą. Neabejojo, jog ten Neal'as, taigi inkstinktyviai paleido į jį kerų spiečių.
- Expeliarmus! Sustink!
Tačiau abu burtažodžiai tarsi atšoko nuo jo. Emilė vos spėjo šmurkštelėti už vienos spintelės, kad išvengtų savo pačios paleistų kerų. O jis protingesnis nei maniau, žinoma logiška, apsisaugoti iš anksto, ne tik tada kai tave pradeda pulti, kaip darau aš. Pagalvojo ir sukdama galvą, kaip panaikinti protego kerų veikimą, pastebėjo, jog Neal'o veidui ne viskas gerai. Tik po kurio laiko suprato, jog dvi baltos lazdelės, kyšančios jam iš burnos tai jo dantys. Išpūtusi akis Emilė atsargiai prisėlino prie priešininko.
- Tai va dėl ko tu nešnekėjai su manim.- Susiprotėjo pagaliau, kodėl jis taip ir neatsakė į nei vienus merginos žodžius.
Mąstydama, ką čia dabar su juo daryti, gi nelygiavertė kova, jei vienas priešininkas turi bebro dantis ir negali normaliai kalbėti ir tuo labiau stovėti. Tačiau, kad ir kiek purtė smegenis, Emilė tiesiog neprisiminė atkeikimo šiam burtažodžiui.
- Atsiprašau, nemaniau, jog šitie kerai tokie stiprūs. Supranti, galvojau jog užaugs daugiausia kelių centimetrų, o ne šitiek.- Nustebusiu žvilgsniu vėl pažiūrėjo į jo dantis. Nors ją truputį ėmė juokas iš šio vaizdo, tačiau numanė, kad grifui dabar turėtų būti nė kiek nejuokinga, taigi ir ji stengėsi išlikti rimta.
- Tau reikia į ligoninę.- Pasakė galiausiai.- Žinau, kad jau vėlu ir gal gausim arešto, tačiau per naktį šitie dantys gali dar kokia pėda išaugti ir tau perrėžti gerklę.- Nusipurto pagalvojusi apie tai.- Supranti, nenoriu būti kalta dėl tavo mirties.
Emilė mostelėjo burtų lazdelę, patraukdama iš kelio stalą, po kuriuo slėpėsi Neal.
- Ar galėsi paeiti?- Atsisuko po to vėl į jį.- Spėju, kad ne. Kabinkis į mane, galiu padėt.
Ištiesusi ranką mostelėjo, kad jis pamėgintų įsikibti ir kažkaip pasikelti nuo grindų. Per kelias minutes jo dantys pailgėjo dar keliais centimetrais. Emilė jau rimtai sunerimo, kad jei jie nepaskubės, jam gali nulūžti kaklas nuo tokio svorio.
-
Čia jaunąją burtininkę atvedė svaiginantis ir net kiek paslaptingas kvapas. Sausainiai, kepsniai, kotletai ir dar tieeeek skanumynų.
Mmmm... Moldaviškos salotos! - tįso seilė burtininkei.
Staiga Lexi išgirdo žingsnius. Ji akies kampelį iškišo pro duris. Tai buvo šefas pagaminęs visą tą maistą. Mergaitė neturėjo kur dėtis.
OMG!!! Ką daryt??? - ji pradėjo panikuoti.
Ir besinervuojant jaunoji burtininkė pamatė apleistą, tačiau erdvią spintelę. Ten ji ir puolė. Deja spintelės durelės girgždėjo ir tai pasunkino viską, bet galiausiai Lexi užsidarė savo laikinoje slėptuvėje.
Šefas atėjo į virtuvę ir numykė.
- Tikrai girdėjau čia kažką... - pats sau tarė. Dar pašniukštinėjo ir išėjo.
Mergaitė palaukusi kol visai negirdės žingsnių išlipo iš spintelės. Dar kartą žvilgtelėjo į salotas ir dingo.
-
Elena nukibildavo prie paveikslo, prikišo ausį. Už ''durų'' spengė mirtina tyla. Mergina sulaikė kvapą. Pirštų galiukais pakuteno kriaušę. Paveikslas cypdamas atsivėrė, palikdamas plyšį įlįsti. Elena įžengė vidun. Ji ėmė lipti laiptais aukštyn - ko gero į pilies bokštą. Laiptų aikštelėje pasuko kairėn pusėn ir iškart pamatė, kur dirbo elfai: durys buvo praviros, pro plyšį sklido šviesa, mesdama ant dulkėmis nusėtų grindų ilgą auksinį ruožą. Tvirtai sukandusi dantis, Elena sėlino artyn. Prisiartinusi galėjo matyti siaurą virtuvės plotelį. Sustojusi įsiklausė: kambaryje skambėjo šaižus vyriškas balsas.
-Keptas viščiukas! Salotos! Nepamirškit gėrimų ir bandelių pusryčiams! Braškių džemo!..
Be paliovos cypsėjo ir kitas balsas:
Labai saldu... mh... iki rytdienos atšals! Trūksta druskos! Įdėkite daugiau prieskonių! Iš patalpos staigiai išlėkė elfas. Jis nešė du padėklus. Labai skubinosi, tad ir iš paskos sekančios Elenos nepastebėjo. Jis nulėkė į koridorių, įėjo pro ąžuolines duris, prie kurių buvo parašyta ''ŠVENTĖS''. Šalia buvo ir daugiau durų su lentelėm ''PIETŪS'', ''VAKARIENĖ'', ''PUSRYČIAI'' ir ''PRIEMONĖS''. Mergina įėjo pro paskutines duris. Ten buvo daug servetėlių, stalo įrankių, lėkščių, staltiesių... Elena pastvėrė penkiolika sidabrinių peilių ir aštuonias šakutes. Nubėgo į kitą kambariuką ir pasiėmė česnako. Dėl visa ko. Greitai iškurnėjo iš kambariuko. Pakeliui ji atsitrenkė į nedidutį, nevalyvą elfą su šluota. Jis šlavė koridorių.
-Įsibrovėlis!!!!!!!!! - sukliko. - Įsi...
-Štiš, - mergina panaudojo tildymo kerus ir galima sakyti, kad gana sėkmingai. Greitai išbėgo iš virtuvės... bent jau rankoje spaudė savo grobį - sidabrą.
-
Vakarėjo. Drovi saulė, dar visai neseniai pradėjusi šildyti lietingąją Angliją, dabar stengėsi pasislėpti už Uždraustojo miško, tarsi gėdytųsi savo tingumo žiemos metu. Dėkui dievui, nebuvo karšta - toks oras netiko George. Už langų pralekiantis vėjas tik retsykiai įsigaudavo į Hogvartso pilį dėl nesandarių langų, o šiaip jau, tenkinosi kratydamas medžių šakas ir juose sukurtus paukčių lizdelius.
Hogvartsas... Dabar, pavasarį, tarsi savotišką atgimimą po žiemos, šį šviesų, saulėtą vakarą visi jau tūnojo savo bendruosiuose kambariuose ir džiūgavo savaitės pabaiga. Vienintelis George išsliūkino iš bendrojo kambario, ir nežinodamas kur eiti, patraukė paveikslų galerijos link. Priėjęs vieną iš portretų jis nė nemąstydamas įžengė pro jį žemiškiems protams nesuvokiamu būdu. Buvo susimąstęs, tačiau kelią žinojo. Vaikino apmąstymus nutraukė cyplus balselis:
- Ponaiti, ponaiti! Džiugu jus čia matyti! - pamatęs, kad atsidūrė ilgoje ir plačioje salėje, plptu prilygstančioje kartu su Hogvartso valgomuoju. Pirmą kartą pažvelgęs apačion, jis pamatė triūsiančius namų elfus su tokiu užsidegimu, kokio niekada nebuvo matęs.
Po kiek laiko septintakursį jau buvo apspitęs būrelis namų elfų, kiekvienas iš jų siūlė kavos, pyrago, torto. George kukliai, o gal ir ne visai - juk pripažinkime, ateiti pas namų elfus reikalauti maisto nėra labai mandagu, - paprašė arbatos ir pyrago. Ir vėl, čia elfų persistengta: be abejo, vaikinui būtų užtekę ir vieno puodelio, tačiau iš mandagumo neatsisakė trijų, kartu su 5 pyragų rūšimis.
Grifo elfai nenorėjo išleisti(Hogvartso elfai turi vieną silpnybę: stengtis prikimšti it kiaulę kiekvieną, užklydusį jų salėn), bet jis maloniai padėkojo ir išėjo iš virtuvės pasivaikščioti kieme.
-
Jekaterina vaikštinėjo priplėkusiu koridoriumi tol, kol užuodė svaiginančiai skanius kvapus. Pasukusi nuo kurso (nors šiaip jo ir nebuvo) pateko į koridorių, kuris visas buvo nukabinėtas paveikslais maisto tema. Mergaitė puikiai suprato, kur pateko, bet toliau ramiai vaikštinėjo ir apžiūrinėjo visus paveikslus, kol galiausiai priėjo natiurmortą su vaisiais. Pakutenusi kriaušę vos nesusijuokė, kai ši ėmė kikenti ir paveikslas pasislinko šalin. Įžengusi į virtuvę Klastuolė kone išsižiojo, nes visur buvo pilna elfų, kurie lakstė pirmyn ir atgal gamindami, tvarkydami ir plaudami. Prie jos pribėgo keli elfai ir nusilenkė.
- Laba diena, panele, ko norėsite?
- Aš gal vandens su citrina, - nusišypsojo mergaitė ir prisėdo ant kėdutės. Prie jos tuojau prisistatė elfas su padėklu, kuriame tvarkingoje lėkštutėje buvo išdėlioti vaisiai, o šalia buvo padėta įmantri krištolo taurė su keisčiausiu ir išsiraičiusiu šiaudeliu. Ant krašto buvo pridėta citrina. Gurkštelėjusi juodaplaukė su nuostaba suprato, kad citrinos elfai įdėjo pagal jos skonį. Paprašiusi karšto sumuštinio Klastuolė atsisveikino su virtuvės elfais ir jiems prižadėjusi sugrįžti išėjo laukan svarstydama apie tai, kad teks apeiti visą Hogvartsą, jei ji nori jį gerai pažinti.
-
Iš koridoriaus mergaitę atviliojo kažkoks pažystamas gardus kvapas. Užsisvajojusi ji vos kaktomuša neatsitrenkė į merginą einančią iš virtuvės.
- Atsiprašau, - tarstelėjo išsiblaškiusi Ema.
Beveik nepakėlusi akių ir užsigalvojusi apie savo reikalus ji žengė vidun. Maži namų elfai bėgiojo aplink kaip užsukti ir mergaitė nutarusi, kad gal ir jiems neverta trukdyti išėjo atgal į koridorių. Ema stovėjo ir mąstė, ar jos namų elfei patiktų čia? Hana buvo linksma, beveik mylinti draugė ir jos vienintelės mergaitė paiilgs būdama čia.
- Ko čia stovi man prie pat nosies? Pasitrauk! - burbtelėjo senas burtininkas iš paveikslo mat mergaitė stovėjo beveik prisispaudus prie sienos.
- Atsiprašau, - vėl atsainiai tarstelėjo ji, beveik pyktelėjus dėl išblaškytų minčių.
-
Jekaterina slystelėjo išsigandusi, kai į ją vos nesivožė kažkokia pirmakursėlė mergaitė su mėlyna ir bronzine spalvomis margintais drabužiais. Klastuolė parkrito ant grindų, tai Varnei įėjus į virtuvę ir greitai atsistojo, burtais nusiurbdama dulkes bei nešvarumus. Tamsiaplaukė vos nenusikvatojo, kai iš virtuvvės išplevėsavo ta pati mūza.
- Sveika. Tu pirmakursė, tiesa? Kuo tu vardu? - pabandė užmegzti pokalbį mergina, vis dar tramdydama linksmą juoką dėl nepažįstamosios išsiblaškymo ir savo minkšto griuvimo. Mergaitė įdėmiai nužvelgė atėjūnę. Ji buvo tamsiai rudų ir aiškiai rudų plaukų, o tuo tarpu Jekaterinos plaukai buvo nesuprasi, ar tamsiai rudi, ar juodi. Toji Varniukė buvo lieknutė, bet turėjo gerą ūgį. Klastuolė taip pat buvo gana aukšta ir plačių pečių. Teigiamai įvertinusi mergytės išvaizdą Jekaterina laukė, ką toji atsakys.
-
- O, labas. - karštai užraudo mergaitė nuo tokio savo negrubumo. - Aš Ema, o tu kuo vardu?
Mergaitė iš to mandagumo vos netūptelėjo prisistatydama.
- T.. Taip aš pirmakursė, - vos išlemeno susiraukdama. Negi man ant kaktos parašyta, kad žiopla naujokė? Pagalvojo. Kažkokia nesamonė. Pirma pažintis su normaliu žmogumi, galbūt gera proga susirasti draugę, o aš mat užgriūnu ant jos, kaip koks trolis. Mergaitė nusisuko, kad niekas nematytų jos degančių skruostų ir savigraužos išraiškos. Net tas senas burtininkas iš paveikslo regis žiūrėjo į ją smerkiamu žvilksniu. Tačiau koridoriuje tvyrojusi prieblanda šiek tiek slėpė mergaitės raudonus skruostus ir po akimirkos ji nutarė, kad nusuktas žvilksnis ir vengimas žiūrėti kitam į akis tikrai nepadės susirasti naujų draugų.
-
Jekaterina nusišypsojo. Ema labai priminė ją pačią pirmame kurse.
- Aš Jekaterina Liusė Dominique de Lorme Houly, bet gali vadinti Jekaterina arba Dominique, - ir vos nevožė sau kakton. Susipažinau su nauju žmogumi ir pirmą kartą jį matydama išpliurpei visus savo vardus! Ot proto bokštas. Jeigu esi be proto panaši į žymiausią žiobarų aktorę, tai gal nesiskelbk, kad turi prancūzės kraujo, moterie tu? plūdo mintyse save Jekaterina.
- Aš antrakursė, malonu susipažinti. Tu tikriausiai iš Varno Nago? - Na, taip, Jeka. Tu gali atspėti koledžą dėl Emos drabužių, bet tu su juodomis tamprėmis, bordiniu megztiniu ir bordiniais kedais, taigi velniai žino ką apie tave ta Varnė pamamys... Tu juk nė trupinio į Klastuolę nepanaši! Klastuolei užėjo kažkoks durnizmas ir ji mintyse puolė nusišnekėti. Tada pastebėjo senuko portretą tarp natiurmortų.
- O tu ką čia veiki? Marš greitai į savo vietą! Priešinsies de Lorme šeimai? - riktelėjo ji ant senuko. Jis tik negrabiai nusilenkė ir išėjo iš paveikslo palikęs mėsos kukulių paveikslą.
-
- Oho kiek vardų, - nesusilaikius prunkštelėjo. - Taip aš varnanagė. Mano mama buvo varnanagiė, taip pat, močiutė ir prosenelė. Visos tokios protingos, išmintingos, o aš kaži, - šyptelėjo. Ji visus savo vardus, o tu visą savo geneologinį medį. Šaunuolė... pabarė Ema save mintyse.
- O tu turbūt iš klastūnyno? - paklausė pamačiusi klastuolio amblemą išsiuvinėtą ant jos uniformos. - Pažinojau tokią klastuolę Londone, buvo mano kaimynė. Idomi moteriškė. - nusijuokė prisiminusi, kaip ta įsiutusi ant savo vargšės katės, kam ta nuolat trinasi tarp kojų, nusviedė ją per tvorą kažkokiais kerais, o paskui ėjo eškot nes katė įsižeidus nuo jos pabėgo. - regis Ufelje pavarde. Nuolat pasakodavo apie savo anūkę ar anūką. Nelabai suprasdavau, mat ne visus dantis turėjo.
Ir kam įdomi ta tavo sena kaimynė? Nerandi geresnių temų papriekaištavo mintyse apti sau.
-
- Žinau, - vyptelėjo Jekaterina. Ją nervino krūva jos vardų. Norėtų būti tiesiog Dominyka, Lara arba Jekaterina Houly, be jokių užknisančių nesąmonių. - Mano sesuo ir mama mokėsi Biobetonse, vienas brolis ir tėvas - Durmštrange, o kitas brolis anksčiau Hogvartse sėdėjo. Kas be ko, buvo Grifas, - Klastuolė pamanė, kad labai jau keostai prasidėjo merginų pokalbis.
- Rimtai? Gyvenime taip nepasielgčiau su savo kate, - atsakė apie Emos kaimynės poelgį antrakursė ir permetė žvilgsniu paveikslus, tarsi tikėdamasi, kad ten ras dar kelis, kurie bus atklydę iš kokio kito paveikslo į galeriją prie virtuvės. Staiga tamsiaplaukė pajuto, kad vis dar laiko karštą sumuštinį rankoje. Greitai pamosavusi virš jo lazdele pradangino ir išsišaukusi vandens srovę nusiplovė rankas. Tuomet vandenį susiurbė ir pagaliau nusišypsojo Varnei.
-
- Manau mums derėtų eiti, - apsižvalgė sunerimus mergaitė. - mums nederėtų slampinėti po pilį tokiu metu. Gali pamatyti koks profesorius.
Ema pradėjo neramiai minti po koridorių, vis žvilkčiodama į Jekateriną. Ji atrodė graži toje prietemoje, kai ant veido švelniai žaidė šešėliai nuo degančių deglų. Dar niekada neturėjau gražios draugės raganaitės. Pamanė. O gal išvis dar neturėjau draugės?
Mindama po koridorių vis spartesniu žingsniu, Ema vėl pamažu grimzdo į savo problemas ir apmąstymus. Juk taip sunku būti vienišai visą laiką. Motinos nemylima, o gal ji norėjo ne tokios dukters? Tėvo niekad nėra, regis nemačiau jo metus, o gal du? Kažin ar jam tikrai atrodo, kad labiau verta rašyt neregėtų augalų rūšių žinyną, nei gyventi su savo dukra ir matyti kaip ji auga? Vis labiau niršo mergaitė.
-
Jekaterina šyptelėjo. Tikra Varnė pamanė. Tik protingas žmogus nusprestu pasišalinti iš pavojingų vietų naktį.
- Nesijaudink. Čia niekas neužsuka, - gūžtelėjo pečiais tamsiaplaukė. Ji stebėjo susinervinusią Emą.
- Live a life you will remember, - pacitavo Avicii dainininką Klastuolė. Pati ji gyvendavo kaip norėdavo. Realiai tariant "Duok į snukį, vošiu atgal". Bet Jekaterina nebuvo nedraugiška. Priešingai - draugiškumo įsikūnijimas, bet tik su tokiais pačiais. Su kvailiais ji nedraugavo.
- Tegul pasaulis eina po velnių... Kai tau sunku, kai tau graudu... - tyliai niūniavo vieną dainą mergina. Kažin kokios problemos ją slegia? Jeigu paklausiu, greičiausiai neatsakys. Eiliniam žmogui apie savo gyvenimo problemas netaukši taigi... Ar ji galvoja, kad vienintelė turi problemų? Aš juk nors gyvenau kaip perlas aukse, bet vis tiek mano gyvenimas ne rožėmis klotas... Siaubingiausi mano gyvenimo metai buvo net du. O gal ji kenčia visą laiką? Kada nors... Kada nors... Tikrai paklausiu Jekaterina atsistojo ant kulnų ir ramiai apsisuko. Be galo ilga pinta kasa apsisuko su ja.
-
- Vistiek einam, nenoriu gauti arešto, - tarstelėjo. Tik kur eiti toliau, meraitė neišmanė. Pilį pažįsta dar labai menkai. Hogvartsas jai atrodė didžiulė ir paini vieta pilna jaudinančios magijos. Mergaitė apsidairė. Iš tos vietos kur jos stovėjo pilis atrodė visiškai tuščia.
Ji nežinojo kada prasidės pamokos ir tai tikriausiai ją neramino labiau už viską. O jeigu nepateisinsiu šeimos vardo? Jei pasirodysiu mažiau protinga nei motina? Ji į mane ir taip vos pažiūri. Nuo tos minties jai susuko pilvą. Ema suprato ,kad jos veide dabar bet kas gali įžvelgti jos nerimą ir jo priežastį. Nutarusi, kad nevalia ilgiau čia stoviniuoti ji nusišypsojo savo pašnekovei ir nudrožė koridoriumi tolyn, palikdama virtuvės duris ir tuos nuostabiai viliojančius kvapus toli už savęs.
-
Katastrofa. Na, nesijaudink, Jeka, po metų ar kelių nebebus tokia nuobodyla... gal. Jekaterina kiek pyktelėjo, bet, kaip ir visada, to neparodė.
- Na, galim, eiti, jeigu labai nori, - ir ramiai nuėjo šalia jos. - Tai kur traukiam? Į balkoną gal? Nešalta dabar.
Pati Klastuolė anaiptol nenorėjo eiti į kambarius ir sėdėti surūgusi, arba miegoti. Blogiausiu atveju būtų sutikusi nueiti kur nors Didžiąją salę ankstyviausių pusryčių savo gyvenime, o geriausiu atveju būtų lėkusi pastriuokomis, lyg jai kas akis būtų išdeginę, į Uždraustąjį mišką. Koridoriai čia buvo labai painūs ir ilgi, tad išeiti iš virtuvės ne taip paprasta, kaip atrodė. Keliskart Jekaterina nuvairavo jas abi slaptesniais keliukais, apie kuriuos nutuokė tik tie, kurie naktimis plavinėdavo Hogvartse taip, kaip Klastūnė. Ji buvo išnaršiusi visą mokyklą iki pamatų ir labai mėgo tą daryti. Nuolatos.
- Esi buvusi Uždraustajame Miške? - paklausė mergina, norėdama palaikyti pokalbį, nes nejauki tyla tarp Emos ir Jekaterinos erzino. Bent jau antrakursę. Kairėn, kairėn, dešinėn, po to tiesiai, per sąnkryžą į antrą keliuką iš kairės... pala, susipainiojau. Kairėn, dešinėn... Ne, turėjo prasidėti kairėn, kairėn... Apie ką aš čia galvoju? Velnias! Negi kartoju kelią prie Lukrecijaus Geranorio, to seno gero dieduko, paveikslo? Ir ką aš čia veikiu šiuo metu, tai neįsivaizduoju. Kažin, ką mano apie mane toji Ema? Kokia jos šeima ir praeitis? Aišku, man tai absoliučiai neturėtų būti įdomu, bet juk neveltui esu Klastuolė... jeigu mes žiauriai susikivirčytume, tai labai man praverstų. Na, aš nežadu ir nenoriu pyktis, bet dėl viso pikto. Wait wait, Jeka, tu juk nesi tokia žiauri, kad vargšės mergytės praeitį panaudotum prieš ją pačią! Kažin kodėl man dabar tokios mintys į galvą lenda... Pala, kur mes esam? Tiesa, jau netoli balkono. Tai eisim ar ne, tu atsakysi, Ema? Et, ką aš čia nusišneku. Čystai nusišneku ir dar su savim... nu ką padarysi. Ok, I'm out. Gana pliurpt. Klastuolė nemažą dialogą su savimi susukusi luktelėjo, ar Ema norės eiti į balkoną, ar ne. O šis buvo visai netoli. Tik už kelių posūkių. Jeigu ji mažai vaikšto po Hogvartsą, kelio be manęs neras...
-
- Ne, - nusišypsojo mergaitė. - Uždraustajam miške buvus nesu. Eičiau ten nebent tada jei gaučiau arešto ir jį atlikti reiktų ten. Velniai žino kokių ten baisybių gali rat. Aš gal per daug jaudinuosi dėl taisyklių, bet kitaip negaliu. Varnanagė esu giliai kraujyje. Hmm... Kraujas, - burbtelėjo sau po nosimi. - Reikėtų išsiųsti laiškus tėvams. Verčiau eime į pelėdyną. - švelniai tarė Ema ir sustojo mastydama kurioje pusėje dabar pelėdynas. Rytas sparčiai aušo. Pro langą galėjai aiškiai matyti brėkstančią saulę kai ji dangų nudažo skaiščiai rožine, mėlyna ir geltona spalvomis. Ji kilo virš kalnų ir ilgai besidrėkiančiais spinduliais tarsi pirštai bandė apkabinti viską aplinkui. Kelios pelėdos suūkė po naktinės medžioklės sklęsdamos dangumi ir mergaitė jau žinojo kurioje pusėje pelėdynas, kur reikės atlikti taip ilgai atidėliotą dalyką.
-
Jekaterina linktelėjo. Ji pati miške buvo buvusi nežinia kiek kartų ir išnaršė ten beveik visas vietas, o jei ne - ruošėsi vaikščioti, kol išbus visur. Tiksliau, Uždraustajame miške ir Hogvartse norėjo išvaikščioti visas vietas.
- Gerai, tuomet eime į pelėdyną. Aš tikriausiai turėčiau išsiųsti laišką, - suabejojo ji ir pakeitė ėjimo kursą. Dabar teko eiti ilgiau, nes visą laiką ji vingiavo link balkono iš požemių, o dabar teko vėl plavinėti visur ir niekur, leidžiantis ir kylant žemyn bei aukštyn.
- Vieta, kur gali nukristi aukštyn ir pakilti žemyn, - burbtelėjo ji. Nežinia kodėl, bet dažnai kartodavo šią frazę. Gal dėlto, kad tuo metu jautė įkvėpimą ir džiaugsmą. Ir keistumą. Pats nepasakytum, kad Klastuolė buvo viena lengvai perprantamų asmenybių. Tuomet ji ėmė tyliai niūniuoti kažkokią dainą nesuprantama kalba. Ją žinojo tik vienetai ir tie negalėjo būti žmonės.
-
Buvo jau pusė penkių vakaro.
Į virtuvę nedrąsiai įėjo tamsiaplaukis, iš pažiūros pirmakursis berniukas, nosį pasibalnojęs akiniais. Jis buvo apsirengęs gana elegantiškai - balti marškiniai, mėlynas dryžuotas švarkas ir kelnės, nutrinti (bet įvaizdžio negadinantys) Converse ir ilgas, žemę siekiantis apsiaustas. Tiesa, ši persona taip rengdavosi bemaž kasdien - kodėl, jis ir pats nežinojo.
Berniuką pasitiko nedidelis, niekuo iš kitų neišskiskiriantis elfas - jis nusilenkė ir laibu, juokingu balseliu suspiegė:
-Sveiki atvykę, ko ponaitis pageidaus?
Pirmakursis nusišypsojo ir taip pat nusilenkė.
-Na, ruošiu staigmeną mergaitei, japonei, galbūt galite patarti?
Elfas, akivaizdžiai sutrikęs, sumurmėjo, kad tuoj pakvies Ditę - ši esą geriau nusimano apie tokius dalykus. Pasišalinus elfui, į jo vietą atkurnėjo smulkaus sudėjimo kita namų elfė.
-Jei ji japonė, tai viską palengvina,-iš karto pareiškė ji.-Jai šie patiekalai nebus atsibodę, o ir keletas azijietiškų nepakenks. Pirmajam patiekalui - trinta sriuba su lašiša - juk jai patinka lašiša?-berniukui patvirtinus, elfė į jį įtariai pasižiūrėjo.-O iš kur tu taip gerai žinai? Na, nesvarbu. Antram - angliškas mėsos pyragas. Desertui bus žuvų piršteliai su vaniliniu padažu, pyragėliai su aviečių įdaru, morenginis pyragas, moliūginiai pyragėliai ir ledai. Beje, kelintą valandą Jūs norite, kad visa tai būtų patiekta ir kur?
-Dešimt minučių po penkių tokiame violetiniame kambaryje, kuriame yra židinys, antrame aukšte, jeigu galima,-vis dar suglumęs dėl tokios žodžių tirados ir greito planavimo kiek galima mandagiau paprašė berniukas.
-Žinoma, galima. Jei tai bus apie penktą valandą, tada gėrimas privalo būti arbata. Padavinėti patiekalus vieną po kito ar visus iš karto?-tamsiaplaukis palinksėjo galva, kad vienas po kito.-Puiku. Arbatą patieksime iš karto. Jums reikės atskiro namų elfo patarnavimui?
-Ne, žinoma, ne,-beveik pasibaisėjęs pasipriešino berniukas. Bet ir smarkūs tie elfai - aš atėjau tik pasiimti keleto pyragaičių ir arbatos, o jie man suorganizavo visą vakarienę... Bet gal taip ir dar geriau. Chinatsu tikriausiai patiks.-Tik... Dar turiu vieną prašymą - gal galėsite tame kambaryje ant pakylos nunešti nedidelį staliuką, kad prie jo galėtų sėdėti du žmonės ir dvi kėdes?
-Žinoma,-su šypsena atsakė elfė.-Sėkmės.
-Dėkui Jums,-dar kartą nusilenkė pirmakursis ir išėjo iš virtuvės tiesiai į susitikimo vietą laukti draugės. Pavymui dar išgirdo:
-Viskas, ko ponaitis pageidaus! Viso gero!
((Kadangi nemanau, kad kažkas įsivaizduojat, kaip atrodo jo apsirengimas, tai šekit ;D http://www.thevoiceofsarahmiles.com/wp-content/uploads/2012/05/david-tennant-doctor-who-shoes-92626.jpg ))
-
Liusle skubejo i astronomijos .Ji smarkai velavo . Tai buvo megstamiausia mergaites pamoka todel veluoti buvo dar nesmagiau . Tarsi ir taip nepakaktu nelaimiu siandien , ji nespejo pavalgti pusryciu..... Todel Liusles pilvas grojo marsus , o mergaite buvo pikta ir suirzusi . Beskubedama ji net nepastebejo kaip atsidure visiskai jai nepazistamoje pilies dalyje. Liusle pasiklydo . Koneveikdama save ir savo ziopluma bei neapdairuma . Ji i kazka atsitrenke . Tai buvo elfas Tobis. Mergaite jam piktai rktelejo : traukis neveksla ! . Elfas atsake : meldziu atleisti mano ponia. Liusles piktumas kaip mat isgaravo. -Kur as esu ?- paklause ji. Tu esi virtuveje.Ar nori valgyti?- tare elfas Zinoma ,kad noriu ! - suktelejo Liusle .
Elfas nuvede ja i virtuve dave pavalgyti ir palydejo i astronomijos pamoka .
-
Virtuvėje, kaip visada, nepakartojamai kvepėjo - aromato įspūdį dar labiau sustiprino alkis ir nuovargis, apėmęs abu trečiakursius. Benedict kaip įmanydamas stengėsi neužmigti. Mergaitei tikriausiai buvo kiek lengviau - ji naktį bent jau buvo savo lovoje, kai tuo tarpu varniukas šias valandas praleido šaltuose ir drėgnuose požemiuose.
-Sveiki, ponaičiai,-pagarbiai porelei nusilenkė iš kažin kur išdygęs elfas.-Ko pageidausite?
-Kas pas jus skaniausia?-šyptelėjo tamsiaplaukis, atitraukdamas kėdę prie staliuko japonei. Staliuko anksčiau jis nebuvo pastebėjęs, tačiau buvo įsitikinęs, kad tai - tik jo žioplumas. Čia nuolat užeidinėjo tiek daug hogvartsiečių, kad koks vienas, gerai įvaldęs transfigūracijos kerus arba šiaip iš kažkur ištraukęs, matyt, sumanė pastatyti čia staliuką ne tik savo, bet ir kitų patogumui. Kažkada virtuvėje svečiai nebuvo taip draugiškai priimami. Norint papildomo pyragaičio, tekdavo pačiam jį ir pasivogti, bet kadangi tokių vagysčių pasitaikydavo vis dažniau ir dažniau, elfai nusprendė, kad jiems žymiai paprasčiau atiduoti likučius, nei nuolat skaičiuoti, kiek ant padėklo skanėstų arba tikrinti, ar koks keksas dar nenukentėjo. Ypač mielai, kaip varniukas jau spėjo įsitikinti, jie padėdavo norint suruošti romantišką vakarienę - tiesa, bent jau elfai tuomet buvo įsitikinę, kad vakarienė bus romantiška.
-Viskas, ko tik jūs pageidausite, bus aukščiausios kokybės, o visa kita priklauso tik nuo jūsų skonio,-iškilmingai paskelbė elfas.
-Tuomet tikriausiai sušių,-varniukas klausiamai dirstelėjo į Chinatsu,-ir kokio karšto patiekalo. Ir tradicinės angliškos arbatos, jei galima. Chinatsu, norėsi dar ko nors?
-
Chinatsu vėl buvo energijos ir pozityvo užtaisas, kurį kartais sudrumsdavo platus nusižiovojimas ar kažkas panašaus. Ji su mielu noru dabar būtų nuvirtusi kur į lovą ir užmigusi, bet kam tai rūpi - dabar buvo laikas pabūti kartu su Benedict, o jos pilvas grojo visus Saint-Saens kūrinius iš eilės ir dar Bethoveno ,,Likimo simfoniją" pridėjo. Visa tai nebūtų pranykę net tokiu atveju, jeigu ji pamiegotų, tad paprasčiausiai šiuo metu pravertė pusryčiai.
Įžengusi į virtuvę Chinatsu atsikvėpė ir nusišypsojusi sveikinosi su namų elfais. Girdėdama, ką vardija Varnis, mergaitė dar pridūrė, kad jai sušių būtinai su lašiša - žuvį mergaitė tiesiog dievino kaip dievybę.
- Ir ledų po visko, prašyčiau, - šyptelėjo, prisėsdama ant kėdės prie staliuko. Elfai taip greitai sukinėjosi aplink, kad net buvo malonu žiūrėti į tuos laimingus veidelius.
-
Jau po kelių minučių buvo pristatyti sušiai - su lašiša, kaip mergaitė ir norėjo.
-Mažute, tu šiandien atrodai geriau nei visada. Nori bučinuko?-šiek tiek pakeitęs balsą pasiūlė sušiui berniukas.
-Gražoli, dėl tavęs padaryčiau bet ką,-"suspiegė" sušis. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Trečiakursis atsiprašomai papurtė galvą.
-Buvo garbė su tavimi susitikti, tačiau tokiomis aplinkybėmis negaliu pasielgti kitaip. Mes visada tave prisiminsime,-varniuko balsas drebėjo, jis net sugebėjo išspausti ašarą, tačiau jau po kelių minučių, pamiršęs netektį, toliau naikino jo gimines ir artimuosius. Reikia pasakyti, jie buvo gardūs.
-Ką veiksime vėliau?-pasiteiravo Benedict. Nors jo akys buvo nukreiptos į užkandį, klausė jis vis dėlto draugės.
-
Chinatsu sukikeno klausydama Benedict ir netyčia nusižiovavo, kai prie jos prinešė sušius. Japonė šyptelėjo ir paprašė lazdelių. Jai buvo keista, kad anglai nemoka valgyti lazdelėmis, kai tuo tarpu ji labai vikriai sugebėdavo valgyti ir smulkius ryžius, ir stambesnius sušius, net makaronai jai neišslysdavo iš lazdelių. Ji ramiai valgė tuos sušius ir mintyse džiūgavo, kad pagaliau gali pavalgyti. Jau naktį ji baisiausiai norėjo valgyti ir buvo beveik susidunžiusi eiti į virtuvę, bet išsigando - jei pričiups profesorius, ūkvedys, ar dar kažkas? O jei pričiups koks juodasis padaras, kurių ir pačiame Hogvartse tikrai yra.
- Na nežinau, bet yra venas didelis pliusas - šiandien limpa sniegas, - nusišypsojo Chinatsu. Ji dabar buvo visai nieko prieš pamiegoti, bet laukė linksmybės lauke, negalima tokiu metu būti pilyje ir miegoti.
-
-Sniego karas?-šyptelėjo berniukas japonei.-Oi, palauk, o gal geriau sniego buveinė? Esi tokią stačiusi?
Trečiakursiui tebesvajojant apie sniegą ir svarstant, ar neužmigs bežaidžiant su sniegu, elfas pateikė dvi lėkštes karštos, trintos sriubos su skrebučiais. Paragavęs Bendict nusprendė, kad sriuba - su daržovėmis, visiškai tokia, kokią virdavo jo tėtis. Trečiakursis mėgo trintą sriubą. Tai buvo maistas, kurį varniukas mėgdavo matyti ant pietų stalo bet kada. Žinoma, dabar buvo pusryčiai, tačiau kam rūpi?
-Skanu, ar ne?-pasiteiravo berniukas draugės, ragaudamas pirmąjį šaukštą. Na, ne šaukštą, o tai, kas buvo šaukšte. Jau vos pagalvojus apie būsimą šaltį pasidarydavo gera, kad šiuo metu esi čia, šiltoje virtuvėje, valgai šiltą maistą ir šiltai bendrauji su drauge. Hm, nuo šitiek šilumos ir karšta gali pasidaryti, o tuomet lauke būtų ne taip jau ir gerai, tačiau kol kas viskas buvo tiesiog šilta ir jauku.
-
- Esu, bet ir nesu, bet turėjau... žodžiu, buvo vieną žiemą taip, kad Japonijoje prisnigo labai daug. Na, bent ten, kur aš gyvenau ir apylinkėse. Buvo net dviejų metrų aukščio sniego sienos, tai tėtis iškasė tokį tunelį ir sakė, kad dabar galiu tvarkytis viena. Sakė, ką daryti, jeigu užvirstų sniegas ir panašiai. Tada aš įlindau į tą tunelį. Buvo labai baisu, nes nežinojau, kada sniegas gali užkristi ant manęs, bet žinojau, ką reikia daryti. Taigi atsargiai įlindau į tą tunelį ir nusikasiau iki galo. Ten sugebėjau įsikurti, buvo gana tamsu, bet taip neblogai. Prakasiau dar vieną tunelį kaip išėjimą ir dar kiek toliau nedidelę eskimų aikštelę. Tikriausiai tai buvo smagiausias mano žiemas užsiėmimas, nes viską dariau kokią savaitę ir dar kažkiek laiko džiaugiausi. Bet atėjo laikas ir sniegas kažkada užgriuvo, kai aš buvau. Visi tie metrai. Žiauriai išsigandau, bet kasiausi kelią laukan per užverstą tunelį, o ne per viršų. Prisimenu, kai spyriau su koja į sniegą, pramušau didesnį kelią, bet sniegas dar labiau užgriuvo... bet tau tikriausiai neįdomu klausytis, - staiga susizgribo Chinatsu, mat jau buvo užsiplepėjusi pernelyg apie tai, kas nutiko lauke. O ir prisiminus namų nuotykius visi miegai išsilakstė ir Klastuolė ėmėsi tiesiog tobulai pagamintos sriubos.
- Labai! Elfai, kaip ir visada, pranoko patys save, - sukikeno trečiakursė, užkąsdama skrebučiu. Aišku, tuomet nutilo, mat kalbėti pilna burna jai neatrodė itin mandagu.
-
Greta Lupin klaidžiojo koridoriais. Kai staiga prieš save išvydo labai gražų paveikslą su vaisiais. Paveikslas buvo didelis auksiniais rėmais jame vaizduojami vaisiai iš tiesų atrodė kaip tikri, o keisčiausia buvo tai jog paveikslas visiškai nejudėjo... Mergaitė bežiurėdama į paveikslą staiga pagalvojo - O KAIP NORĖČIAU VALGYT..., tik mintyse ištarus šiuos žodžius paveikslas atsivėrė, o viduje dūzgė šimtai namų elfų. Visi virė, kepė, pjaustė žodžiu gamino maistą. Greta įėjo į patalpą ir jos pilvas garsiai sugurgė... Visi namų elfai atsisuko, pripuolė prie mergaitės ir pradėjo siūlyti įvairiausius valgius. Šokoladinius sausainius, vištienos kulšeles, vaisius, limonadus ir net vandenį? Mergaitė pradėjo godžiai valgyti užmiršusi viską netgi kad po kelių minučių prasidės vakarienė. Sočiai prisivalgiusi paklausė vieno namų elfo stovinčio šalia - O KOKIA ČIA VIETA? - namų elfas nieko neatsakė tik pasitraukė parodydamas parodydamas didelį užrašą ant sienos ten buvo parašyta " VIRTUVĖ''. Tik tada mergaitė prisiminė jog prasidėjo vakarienė išlėkė iš virtuvės, net nepadėkojusi elfams ir skuodė tol kol pasiekė didžiąją salę, gaila, bet virtuvės mergaitė daugiau niekad nerado...
-
Klusniai tipendama paskui Džesį, Kasiopėja dar grįžtelėjo, norėdama pažiūrėti į knygas. Ateities būrimas dar voliojosi ant žemės, tačiau astronomijos knygai taip nepasisekė - bent jau pusė ištrūkusių puslapių buvo pavirtę popieriniais lėktuvėliais, gervėm, arba šiaip gniutulais, kuriais mokiniais pradėjo pulti vienas kitą. Suraukusi antakius, garbanė norėjo sudrausminti kažkokį mokinį, sviedusį popieriaus gniutulą į mergaitę, tačiau nespėjo, mat Džesis vis tempė ją tolyn.
Pora nusileido laiptais žemyn, kur buvo paveikslas su vaisių pilna lėkšte.
-Virtuvė?-nusijuokė ji ir ištiesusi ranką pakuteno kriaušę. Šiai besikvatojant ji pavirto durų rankena, o Kasiopėja nedrąsiai pažvelgė į vaikiną, tarsi abejodama ar galima užeiti.
-
Džesis užtikrintai ėjo link Hogvartso pilies virtuvės, kurioje darbavosi namų elfai, gamino mokiniams skanius, sveikus ir nelabai, tačiau maistingus patiekalus, gėrimus, užkandžius, sriubas, troškinius, kepsnius ir viską, ko dar neišvardinau. Neabejoju, ši vieta taptų viena mėgstamiausių buveinių, kur galima skaniai pavalgyti, jei tik žiobarai galėtų ją rasti. Deja, jiems tokių šedevrų neteks ragauti.
-Tu gi profesorė, - nusijuokė rudaplaukis. - Tau viskas leidžiama.
Jis pastūmėjo ją vidun už jos sėdimosios ir uždarė duris už savęs.
-Taigi, ką nori pagamint? - paklausė jis, apsižvalgydamas po virtuvę. Ko tik ten nebuvo: ir vaisiai, ir daržovės, kilogramai miltų, šafranas, kiti brangūs prieskoniai. Galėtum pagalvoti, kad tai ypatingai prašmatnaus restorano, o ne mokyklos virtuvė.
-
Kasiopėja, pastumta Džesio už ne kurios vietos, nedrąsiai užėjo į virtuvę, stebėdama pirmyn ir atgal zujančius elfus, nešančius patiekalus ar samčius. Nusišypsojusi ji apsižvalgė ir akimis suradusi laisvą orkaitę, atsisuko į Džesį, paimdama jo ranką.
-Einam,-ji šyptelėjo, tempdamasi jį laisvos orkaitės link. Nors jokio leidimo ji namų elfų neprašė, Kasiopėja puikiai žinojo, kad geraširdės būtybės tikrai nepyks, o juolab neprieštaraus, jei pora pasinaudos virtuvės įranga.
Nors ir pati Kasiopėja gerai nežinojo, ką jie darys, garbanė apsižvalgė aplinkui, šmirinėdama po stalčius ir lentynas, žiūrėdama kokie produktai tai sukrauti. Klubu uždariusi stalčių, ji atsisuko į vaikiną, šyptelėdama puse lūpų.
-Ką darysim?
-
Dabar atėjo profesorės eilė tempti vaikiną tolyn. Jiedu nuėjo link laisvos orkaitės, prie kurios buvo padėti birūs produktai. Nors buvo labai daug maisto produktų, virtuvė vistiek buvo nepriekaištingai švari ir labai skaniai kvepėjo (dėkui elfams, kurie sutvarkys visą betvarkę, kurią paliks ši velniška porelė...)
Tave, Kese, tave... norėjo pasakyti vaikinas ir prispausti ją prie stalo, karštai išbučiuodamas dar karštesnį jos kūną, tačiau vietoj to jis tiesiog gūžtelėjo pečiais.
- Keksiukus? Pyragą? Sausainius?
Jis kyštelėjo galvą ten, kir buvo sukrauti miltai, paėmė jų tiek, kiek tilpo ant piršto galiuko ir ant Kasiopėjos skruostų nupiešė dvi linijas, kaip piešiasi aktoriai filmuose ar youtuber'iai savo vidėjo blokuose, vaizduodami kareivius. Tą patį padarė ir sau, tik ne iš miltų, o iš cukraus pudros.
-
Nusičiaudėdama Kasiopėja pasitrynė nosį, tada akis, užkliudydama pusmėnulio formos žymę po kairiąją akimi, pirštais pralėkdama pro garbanas. Šiaip ji jas būtų susirišusi, tačiau ji niekur aplinkui neturėjo nei gumytės, nei šepečio, nei dar ko nors, tad teko plaukus kažkaip numesti ant nugaros ir tikėtis, kad jie ten visą laiką ir išliks.
-Keksiukai?-ji pažvelgė į Džesį, įtemptai galvodama.-Gerai,- nutęsė nusijuokdama, kai šis miltais ir cukraus pudra pradėjo paišyti ant judviejų skruostų.
Priėjusi prie spintelės virš orkaitės, kur turėtų būti sukrautos skardos, garbanė pasistiebė norėdama pasiekti rankeną. Būdama žema (,,Oi, tas mano ūgis, negaliu..."), ji tik pirštų galiukais sugebėjo paliesti rankeną.
-
-Į sveikatą, - nusijuokė Džesis ir pats nusičiaudėjo. Keli namų elfai atsisuko į porelę, mat ši taip labai greitu būdu platina bakterijas. - Nu, keksiukai, - nusišypsojo vaikinas ir nykščiu paglostė jos skruostą.
Iš tiesų, tamsiaplaukis nei karto nekepė nei keksiukų, nei nieko kito. Jo didžiausias šedevras jau buvo gražiai užteptas sviestas ant duonos, o jei dar ir mažais gabaliukais supjaustyta dešra ar koks kitas mėsos produktas, tai iš viso ten būdavo stebuklas, o ne sumuštinis.
Tamsiaplaukis iš nugaros priėjo prie profesorės, uždėjęs rankas jai ant klubų, patraukė ją į šoną ir pats atidarė spintelę.
-Ko iš čia reikia? Skardos? Kas čia per?.. - jis ištraukė kepimo popieriaus ritinėlį ir nusijuokė. - Ką ant tokio popieriaus tapyt? - neusprasdamas paklausė jis ir nusijuokė, koks jis buvo žalias virtuvėje.
-
-Mhm, tau irgi,-sukikeno garbanė.-Keksiukai tai keksiukai,-nusijuokė ji, vis dar bandydama pasiekti tą nelemtą skardą. Laimei, už klubų patraukta, ji užvertė galvą, bent akimis ieškodama keksiukams skirtos skardos. -Čia ne tapymui skirta,-nusijuokė ji, paimdama popieriaus ritinėlį ir padėdama jį ant stalo. -Čia kad prie skardos neprikeptų, kai kažką kepi. Sausainiai, sumuštiniai, dar kas nors,-Kasiopėja stumtelėjo popierių tolėliau, kad šis nenusiridentų nuo stalo krašto.-Ko mums reikia, tai tos skardos su dvylika duobučių,-profesorė parodė į minėtąją skardą, pati iš stalčiaus ištraukdama popierines formeles.
Ištraukusi dubenį, kelis šaukštus ir matavimo stiklines, ji atsisuko į Džesį, žiūrėdama kaip jis ieško skardos.
Haris ir Džinė šokoladinius Velykinius kiaušinius valgė Didžiojoje Salėje.
-
- Ačiū, brangioji Kess, - atsakė jis ir pakštelėjo garbanei į skruostą. Žinoma, jis norėjo ją apkabinti dar stipriau ir išbučiuoti ne tik juos skruostus. Vogtai žvilgtelėjęs į jos kaklą jis šyptelėjo. - Pirmą kartą girdžiu, kad sumuštinius galima kepti, - stebėjosi Džesis, rankose vartydamas popieriaus ritinį ir tarp pirštų liesdamas rudą popieriaus paviršių. - Primena senovines drobes, - nusijuokė jis ir padėjo ritinį ant stalviršiaus.
Rudaplaukis lengvai pasiekė skardą ir ištraukė lygią skardą be įdubimų. Supratęs, kad tai ne tokia skarda, padėjo ją atgal, sumurmėjęs kažką panašaus į "nesuprantu, kuo jos skiriasi..." Ir šįkart ištraukė tą skardą su dvylika įdubimų.
- Žinai receptą? - paklausė jis.
-
Kasiopėja pradėjo traukti miltus, cukrų ir kitus birius produktus, po to ištraukdama ir likusius. Mostelėjusi lazdele į orkaitę, garbanė paliko ją kaisti, ir atsidususi atsisuko į Džesį.
-Taigi vat, kad galima,-šyptelėjo Kasiopėja, paimdama iš jo skardą ir atsidėkodama pabučiavo į skruostą. -Gerai. Dabar pasakyk tu man, ką moki daryt valgyt?-ji paklausė, nusisukdama į dubenį ir pildama ten miltus. Staiga nusijuokusi, ji vėl atsisuko į vaikiną.- Branguti, aš gimiau su receptu rankose, aišku, kad žinau, -profesorė mirktelėjo.
Tyliai pradėjusi niūniuoti kažkokią Disnėjaus dainą, matyt iš kokios ,,Mažosios undinėlės", garbanė švelniai pastūmė vaikiną į šoną.
-Atsiprašau,-ji nusišypsojo, pasiekdama porą kiaušinių.
-
-Sumuštinius moku, - sumurmėjo jis nejaukiai. - Ir kokteilius maišyt moku, pameni, dirbau bare, kai pinigų reikėjo. Ten ir panelių neblogų... Ką ten neblogų, tokių ohoho buvo. Bet, žinoma, niekas man neatstos tavęs. Tu visas ohoho sprogimas, - spėjo pasitaisyti vaikinas, kol Kasiopėja nepradegino jame skylės žvilgsniu ar nesusmeigė kokio virtuvinio peilio jam į krūtinę.
Džesis pritarė nuostabiam profesorės balsui, dainuodamas "m" ir "u" garsus. Vaikinas greitai pasitraukė, kai moterėlei prireikė kažko. Tyliai nusekęs ją žvilgsniu, jis atsirėmė į stalviršį. Nesumąstydamas, ką jam reikia daryti, septyniolikmetis dar kartą peržvelgė virtuvės patalpas ir jose betriūsiančius namų elfus. Šyptelėjęs jis stebėjo, ką dirba Kasiopėja.
-
Kasiopėja pasirėmė delnu kaktą, prieš vėl pakeldama akis į Džesį.
-Ir tu nori pasakyti, kad gyvenime nesi merginai ruošęs pusryčių?-kilstelėjo antakius rudakė, regis, pati netikėdama savo žodžiais. Juk toks merginų magnetas kaip Džesis turėtų žinot, kad moteriškaites labai žavi vaikinai, mokantys gaminti.-Tuoj kai tau duosiu ohoho,-sumurmėjo ji, bandydama atsispirti pagundai vožtelėti per jo rudą galvelę.-Tai savaitę neatsistosi,-nusijuokė ji, nors gal ir nelabai linksmai.
Įmušusi porą kiaušinių (ir kelis kartus praėjusi pro peilius tik tam, kad į juos pažiūrėtų), Kasiopėja pažvelgė į Džesį, mąstydama ką jis galėtų padaryti. Galiausiai sugalvojusi ji įteikė jam skardą ir popierines formeles.
-Žinosi, ką daryt?-abejodama paklausė ji, maišydama jau pilnai paruoštą tešlą. Nuo mišinio atsidavė šokoladu ir mėtomis.
-
- Labiau merginos man ruošia pusryčius, nenorėdamos, kad pasinaudojęs jomis jas palikčiau, - atsainiai pasakė Džesis, lyg Kasiopėja būtų ne jo mergina, o koks nors draugas, su kuriuo tiesiog apkalba savo santykius. - Nagi, Kess, neliūdėk, kol kas tu man vienintelė, - pasakė jis ir delną priglaudė prie jos skruosto.
Vaikinas apsisuko virtuvėje, padarydamas kažkokį čia čia čia judesiuką, tartum virtuvė būtų buvusi skirta lotynų Amerikos šokiams. Niūniuodamas sau panosėje kažkokią greito tempo melodiją, jis pakraipė klubus (vaikinai juos irgi turi hehe) ir stebėjo, kaip jo mergina ruošia keksiukus. Pats pasiėmė skardą ir į ją sudėjo keksiukų formeles.
- Ai, tiksliai, aš apsimetinėdavau, kad moku gamint, neįsivaizduoji, kokį įspūdį joms palikau, - pasigyrė Džesis ir nusijuokė, prisiminęs savo buvusią Samantą.
-
Kasiopėja kilstelėjo antakius, kiek sučiaupė lūpas (negi didysis merginų užkariautojas nežinojo, kad kam jau kam, bet merginom nepatinka kai pradedama kalbėti apie kitas), tačiau nenorėdama sukelti bereikalingų vėjų, greitai užsimetė šypseną, kuri, tiesą pasakius, beveik nesiskyrė nuo jos tikrosios šypsenos. Keista, bet toji dirbtinė visada buvo šiek tiek pasvirusi į vieną pusę.
-Tai gerai,-nusijuokė profesorė paimdama iš jo formelėmis išdėliotą skardą ir iš paskutiniųjų stengėsi nekreipti dėmesio į Džesį krutinantį klubus. Kiek raustelėjusi garbanė pradėjo pilstyti tešlą į formeles. Įdėjusi skardą į jau įkaitusią orkaitę, Kasiopėja atsitraukė, laižydama savo lipnius nuo tešlos pirštus.
-
Džesis šyptelėjo, matydamas ir Kasiopėjos šypseną veide. Ji kaip visuomet buvo graži, tad vaikinas net nesusikrimto pasvarstyti ar šypsnis buvo tikras, ar ne. Vaikinas apkabino profesorę per liemenį ir, paėmęs ją už delnų, pradėjo šokti čia čia čia kartu su ja. Jam nebuvo svarbu ar ji moka, ar ne, bet linksmybės, kol kepa maistas, yra būtinos. Apsukęs ją, jis prisitraukė merginą arčiau ir pabučiavo į lūpas. Visiškai nekaltai, kaip jam nebūdinga, lyg jis būtų visiškai nepatyręs santykiuose. Nors visada būdavo alfa liūtas, dabar buvo tik menkas beta kačiukas.
- Žinaau, Kess, - atsiliepė jis, kaip kokia pamaiva blondinė, sučepsėdamas iš pasitenkinimo. - Kiek laiko jie keps? - paklausė, kiek surimtėjęs ir paleido merginą iš glėbio, prieš tai dar kartą apsukęs.
-
Kasiopėja nusijuokė, atmesdama garbanas nuo peties ir Džesis tempiasi ją šokiui. Tiesą sakant, kažkada, kai dar buvo maža, ji ėjo į šokių stovyklą, bet abejojo ar po devynerių metų ji kažką bus prisiminusi. Vis tik, prisiminusi pati pagrindinį čia čia čia žingsnelį, ji dar kartą nusijuokė, pergalingai nusišypsojusi. Ilgai nespėjus pasidžiaugti savo prisiminimo atradimu, Kasiopėja sukikeo, kai jos garbanos švystelėjo pro šalį, o jos pačios kūnas apsisuko. Švelniai pagauta Džesio, ji atrėmė delnus į jo krūtinę, pasistiebdama bučiniui.
-Tiesą sakant,-garbanė kilstelėjo galvą į laikrodį, skaičiuodama kiek laiko turėtų būt praėję nuo keksiukų pašovimo į orkaitę ir tuo pačiu žiūrėdama kiek tas jų mažas šokis tęsėsi (nors jis nebuvo toks ir mažas, apie dvidešimt minučių).-Dabar jie ir turėtų būti iškepę.
Įkišusi galvą į orkaitę ir patikrinusi, garbanė lėtai ištraukė skardą, padėjo ją ant stalo ir išjungė orkaitę.
-
Džesis nuo kokių šešių - septynių metų lankė šokių mokyklą, ją sėkmingai baigė su diplomu,
pagraibė pašokdino daug šokių partnerių, tačiau su niekuo taip nebuvo smagu ir jauku šokti, kaip su mylimu žmogumi. Vaikinas mokėjo ne tik greitus šokius, bet ir lėtą valsą, temperamentingąjį tango, netgi modernius šokius ir baleto pradmenis.
- Oho, taip greitai? - nusistebėjo septyniolikmetis. - Galvojau, kad keps kaip kokie normalūs kepsniai, ten gi ir po kelias valandas kepa.
Džesis žvilgsniu degino skylę orkaitėje, kai pamatė tuos tobulai iškilusius šokoladinius keksiukus. Žinoma, jiems dar reikėjo išpuošti glajumi ir uždėti mėtų lapelių, tad jis susirado juos, gerai juos nuplovė ir susmulkino (ką ką, bet jau peilį tai jis buvo gerai įvaldęs) ir padėjo ant pjaustymo lentelės.
-
-Nebent tu nori sudegusių,-gūžtelėjo pečiais Kasiopėja, rankomis vėduodama keksiukus, tarsi nuo to jie sugebėtų atvėsti.-Tada galim kišt atgal,-ji nusišypsojo, žiūrėdama į jį ir tuo pačiu darydama glajų. Po penkiasdešimties metų plakimo (gerai, trumpiau, bet mano, kaip pasakotojos darbas viską dramatizuoti), garbanė jau buvo pagaminusi baltą kaip ji pati (haha), glajų. Nusišypsojusi ji atsargiai ištraukė keksiukus ir atsidususi atsisuko į Džesį.-Puošt mokėsi?-ji paklausė, tepdama glajų ant vieno keksiuko ir padėdama virtuvės meną šalin.
Vis tik, neatsilaikiusi pagundai, Kasiopėja pakabino pirštu glajų ir susikišo į burną, išsitepdama lūpų kraštą, tačiau to net nepastebėjusi, Gabranė toliau puošė keksiukus.
-
- Ne, aš tiesiog paklausiau... - atsakė jis, pabandydamas išimti vieną keksiuką, tačiau tik nusidegino pirštų pagalvėles ir nusikeikė. - Jo, gimiau mokėdamas, - su aiškiai juntama pašaipa balse, atsakė Džesis ir kaip kokį teniso kamuoliuką tarp rankų mušinėjo vargšą keksiuką. Jis iš tiesų buvo vargšas, nes visas apsitrankė ir pritrupėjo ant grindų ir apkinkui, kur tik skraidė.
Septyniolikmetis pasiėmė maišelį su antgaliu, jame buvo glajus, skirtas keksiukams puošti. Rudaplaukis jį suėmė abiem rankom ir pasibandė, kaip šią nesąmonę padaryti, ant popieriaus, skirto kepimui. Kai jam pagaliau pavyko normaliai išspausti glajų, jis keksiukų paviršių užliejo kalneliu balto saldaus ir puraus dalyko ir patenkintas savo darbu šyptelėjo.
Grifas paėmė servetėlę ir padavė ją Kasiopėjai.
- Tu išsitepei lūpą, - pasakė jis.
-
Kasiopėja smalsiai žiūrėjo Džesio pastangas, stengdamasi nesijuokti ar nors kiek padėti. Tiesą sakant, kol jis puošė vieną, garbanė spėjo dar tris papuošti, ir dar po mėtą uždėti. Šitaip krūva keksiukų sparčiai tirpo, o papuoštųjų keksiukų pusė vis didėjo. Sudėjusi paskutinius lapelius, Kasiopėja atsisuko veidu į Džesį, žiūrėdama į tiesiamą servetėlę.
-Tikrai?-sužvairavo Kesė, bandydama užmatyti balto glajaus lopinėlį ant lūpos. Vis dar laikydama rankas kiek atokiau nuo savęs, mat šios buvo lipnios nuo visų tešlų ir glajų, Kasiopėja atsisuko į Dżesį. -Būk gerutis, nuvalyk ką?-paprašė ji, spigindama savo vadinamosiomis ,,šuniuko" akutėmis ir klapsėdama blakstienomis. -Mano rankos velniškai lipnios,-pridūrė garbanė.
-
- Shush, svarbiausia ne kiekybė, kokybė, - ant vieno keksiuko viršaus dėdamas mėtos lapelį ir apibarstydamas karčiojo šokolado drožlėmis, pasakė Džesis. - Svarbeuse kaška dariti...
Kadangi buvo pasižadėjęs ir tuo pčiu dar ir garbanei pažadėjęs, kad prie jos nelįs bent jau savaitę, jis apsimetinėjo visiškai nekaltučiu, tyru ir doru mokinuku. Jam patiko visas merginas vežti iš proto, jo begeidžiant, ir žaisti bei manipuliuoti jų jausmais, ką nors vaidinant. Rudaplaukis tikrai buvo neblogas aktorius.
- Tai nusilaižyk, - pasiūlė jis ir mirktelėjo jai. Vaikinui patiko žaisti su ja ir apsimetinėti nekaltučiu ir nesugadintu berniuku. Juk taip jis apsmetinėjo prieš visus kitus profesorius ir profesores, tad kodėl jo numylėtinė mokytoja Kasiopėja turėtų būti išimtis?
-
-Ech,-atsiduso ji, slinkdama link kriauklės ir plaudamasi rankas. Galiausiai nusivaliusi tą klecką nuo lūpų, garbanė surinko nešvarius indus ir taukštelėjusi lazdele per juos, stebėjo kaip šie ima savaime plautis. Atsirėmusi minkštąja į spintelę, profesorė pradėjo pirštais šukuoti garbanas, ieškodama, ar kartais nebus palilusi kokio tai glajaus lašo plaukuose. -Kokie mes nedrąsūs,-kreivai šyptelėjo ji, pasirąžydama ir prabudindama kiek pastingusius raumenis. Priėjusi Kasiopėja švelniai pirštais perbraukė per jo pečių juostą, netyčia klubais atsitrenkdama į Džesį. -O aš dar maniau, kad Grifų Gūžta drąsiųjų koledžas,-darkart nusjuokė ji, atsiremdama į stalą ir žvelgdama į judviejų darbą.
-
Kasiopėjai nusiplovus rankas, prie kriauklės stojo ir Džesis. Jis kruopščiai jas nusiplovė ir nusivalė, lyg ruoštųsi jau kur kišt, kur reikia ypatingai švarių rankų, kad neperneštum bakterijų ir virusų. Vaikino veide žaidė šelmiškas šypsnis, jis matė, kad dabar jau Kasiopėja jo trokšta, tačiau pažadas yra pažadas ir niekas jo nesulaužys, tik ne Džesio. Galų gale, garbanę jis pradėjo erzint dėl smagumo. Jis žaidė su ja kaip koks Skaras su pele filme "liūtas karalius". Džesis atsistojo šalia Kasiopėjos ir jų klubai susiglaudė. Jis maloniai pasitraukė per deramą atstumą ir pažvelgė į jų sukurtus nedidelius meno šedevrus. Džesis vogtom žvligtelėjo į profesorę ir šyptelėjo, matydamas, kad ji jau tuoj pradės gailėtis dėl neseniai sukeltos per didelės dramos.
-
Kasiopėja, vis žvilgčiodama į Džesį, prikando lūpą, mąstydama kas gi bus toliau. Tiesą sakant ji nieko neplanavo, bet, matyt, jos pašėlusios mintys skriejo kur kas greičiau nei ji pati būtų sugebėjusi kažką padaryti, o kūnas tiesiog aklai pasidavė mintims.
Kažkokio instinkto vedama, ji padėjo rankšluostį ant spintelės, tvirtai pagriebė už Džesio džinsinio švarko apykaklės ir veikiau prisitraukusi save, nei palenkdama jį savęs link, įsegė didelį, karštą ir aistringą bučinį jam į lūpas, nekreipdama dėmesio nei į elfus, nei į jo pažadą, nei į jo principus.
-Tu buvai truputį išsitepęs,-priskiedė skiedrų Kasiopėja, akimirksniu sugalvojusi pasiteisinimą. -Tai aš nuvaliau,-šyptelėjo ji, paimdama keksiuką.
-
Džesis švelniai ir nekaltai pabučiavo profesorę ir nepailginęs bučinio pasakė:
- A, tai ačiū, kad nuvalei, - jis nusišypsojo, mintyse nusivaipydamas iš pačios prasčiausios priežasties bučiniui.
Jis paėmė keksiuką, jo atsikando, pajautė visą tą nuostabų šokolado bei mėtų skonį, kuris buvo pasakiškai skanus. Kasiopėja tikrai mokėjo gaminti. Jis irgi šiek tiek buvo pramokęs ten, kur plakė kokteilius, bet daugiausia ten darė gėrimus arba nedideles užkandėles, kurių vistiek niekas nepirkdavo. Bet bent jau atlyginimas buvo geras, todėl Džesis ir neišėjo iš jam labai nepatinkančio, monotoniško ir nuobodaus darbo.
- Keksiukai pasakiški, - pagyrė jis, kumštyje suglamžė keksiuko popieriuką ir išmetė į šiukšliadėžę.
-
-Be problemų,-mirktelėjo Kasiopėja, nuimdama glajų nuo keksiuko ir susikišdama į burną. Ji dirstelėjo į Džesį, bet kai ką pastebėjusi, įsižiūrėjo geriau.
Šįkart Džesio lūpos tikrai buvo išteptos, tik pati Kasiopėja nežinojo nuo ko: ar jis tik išsitepė šokoladu, ar čia tik jos šokoladinės spalvos lūpų dažai. Nerūpestingai nulupusi popierėlį, garbanė pasitrynė savo odą aplink lūpas, išvysdama tą patį rudumą. Taip, ten tikrai lūpų dažai.
-Tu vėl išsitepei,- garbanė šyptelėjo, pasitrynė lūpų kamputį, rodydama vietą, kurią Džesis išsitepė, o gal tiksliau, vietą kurią Kasiopėja pati ištepė.
Atsilaužusi keksiuko kraštą, ji susigrūdo jį burnon, mažais gabaliukais valgydama visą keksiuką.
-Mhm,-numykė ji, išmesdama popierėlį šiukšliadėžėn.
-
Džesis pažvelgė į Kasiopėją nepatikliu žvilgsniu, žinodamas, kad ji jį bando suvilioti, o jam reikia atsilaikyti jos apžavams. Nors ji pati norėjo, kad pažadas būtų sulaužytas, vaikinas iš principo nenorėjo jai nusileisti. Jo per daug principingas charakteris dažnai suerzindavo kitus žmones. Nusivalęs lūpą pirštu ir nesupratęs, kas ant jos buvo, Džesis tik gūžtelėjo pečiais, padėkodamas merginai.
- Tai ką veiksim vėliau? - paklausė jis šelmiškai, nors žinojo, kad iš principo nedarys nieko blogo ir bus geras berniukas. Atstumas nuo merginos - bent metras. Viskas šventai buvo sugalvota, kad nepažeistų garbanės asmeninės erdvės. Buvo galimi tik nekalti prisilietimai arba bučinukai į skruostą. Visa kita - uždrausta. Bent jau šiai savaitei.
-
Kasiopėja šyptelėjo, maloniai linktelėjusi Džesiui šiam padėkojus. Tiesą sakant, jai buvo kiek nuobodu, tačiau to nuobodulio neparodė. Kelis kartus perbraukusi per savo baltą, juodais barokiniais raštais puoštą palaidinę, kiek pūstomis rankovėmis iki alkūnių, atsidusdama ir numesdama garbanas nuo peties.
-O ką nori?-ji mirktelėjo akimis, tada nusuko galvą į kitą pusę, žiūrėdama į triukšmaujančius elfus.-Tai bent pažadas,-tylutėliai, sau po nosimi suburbėjo Kasiopėja, tiesą pasakius, net nesitikėdama kad Džesis ją tyliai murmančią per visą tą elfų sukeltą triukšmą išgirs. Atsisukusi, ji vėl nusišypsojo, gūžtelėdama pečiais ir tankiai suklapsėdama blakstienomis, vis taisydamasi garbanas.
-
Vaikinas gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau, nuvargęs aš esu, gal reiktų eit miegot. Priimsi pas save ant sofos? - paklausė jis su šelmišku šypsniu veide. - Nesijaudink, Raven nieko neatsitiks. Pažadas.
Jis mirktelėjo, žinodamas, kad Kasiopėjai taip pat nuobodu, kaip ir jam. Bet tebūnie - juk šią savaitę jis vykdys visus merginos norus. Rudaplaukis sukrovė visus keksiukus į krepšelį, kurį rado netoliese, džentelmeniškai atkišo parankę garbanei ir išsivedė ją pro duris. Beeidamas jis kartkartėmis žiovavo ir nuobodžiavo, bet bent jau savo merginą turėjo šalia. Buvo išties sunku susilaikyti ir susitvardyti, tačiau principingas charakteris palengvino jo darbą. Dabar Džesis atrodė kaip tikras vyras - džentelmeniškas, rimtas ir švelnus.
-
-Galima pamanyti, kad neturiu svečių kambarių,-nusijuokė ji, dar kartą papurtydama gausias garbanas. -O tai ką, su manim miegot nebenori?-patempė lūpą ji, apsimesdama liūdna ir nukniaukdama vieną keksiuką iš pintinės. Nusišypsojusi, ji dantimis atlupo popierėlio kraštą, atsikasdama šokoladinio su mėtomis keksiuko.
-Vaje, koks džentelmenas,-sukikeno ji, įsikibdama į parankę ir mažais žingsniais eidama kartu.-Nori?-ji ištiesė prie pat jo veido prakąstą keksiuką, netyčia ištepdama jo nosį puriu glajumi.-Oi,-nusijuokė ji, žiūrėdama į Džesį.-Aš labai atsiprašau, Džesi, visiškai netyčia,-nekaltai šyptelėjo Kasiopėja, stengdamasi užglaistyti visą susidariusią situaciją nesijuokdama iš jos.
-
- Ai nu, tiksliai, - sumurmėjo Džesis, prisimindamas svečių kambarį, kai Kasiopėja aprodė savo namus. - Tai jei priimsi pas save, gal ir miegotumėm kartu, - šyptelėjo jis, jau įsivaizduodamas, kaip saldžiai ir ramiai jie miegotų.
Vaikinas tik nusijuokė iš jos sakinio. Jis niekada nebuvo ir nebus džentelmenas. Na, nebent apsimetinėdamas. O apsimetinėjo jis jau visą dieną. Tiesą pasakius, jo nuobodumas, tyrumas ir nekaltumas spėjo įkyrėti ir jį patį. Sunkiai atsidusęs jis į veidą gavo keksiuko glajaus dozę ir nusijuokė.
- Man atrodo, tuoj kažkas irgi išsiteps, - taip pasakęs, rudaplaukis priglaudė savo nosį prie Kasiopėjos ir ją išterliojo.
Kartu su mergina parankėje jis nuėjo į Grifų gūžtos kambarius pasiimti savo daiktų ir tuomet porelė nuėjo į Varno nago koledžo vadovės namus.
-
Benedict susidomėjęs klausėsi mergaitės, tikėdamasis, kad ji niekad nenuspręs nutilti. Chinatsu čiauškėjimas jam patiko, o jos klausymasis berniukui buvo vienas iš mėgiamiausių užsiėmimų.
-Taigi, elfai visad pasistengia. Jų kiekvienas valgis - tarsi šedevras... Na gerai, ne kiekvienas. Jų moliūginių keksiukų su varlių kurkulais manęs nė už pinigus nepriverstų valgyti,-šyptelėjo varniukas. Pro šalį ėjęs elfas smerkiamai į jį dėbtelėjo, net nesustodamas pasisveikinti, kaip kad darydavo kiti elfai. Tamsiaplaukis visas išraudo - elfas nešėsi didelę lėkštę keksiukų. Deja, trečiakursis net nespėjo atsiprašyti - taip greit pro šalį bėgiojo padarėliai.
-Beje, kaip manai, Hogvartse įmanoma pasikeisti koledžą?-pasiteiravo varniukas, palaikydamas pokalbį.
-
- O taip, tie keksiukai... tikras gamtos nesusipratimas, manyčiau, juso dievina nebent prancūzai... o jie užgriuvo Hogvartsą, kelis Klastūnyne mačiau, - mąsliai linktelėjo Chinatsu ir suvalgė dar kelis šaukštus sriubos su skrebučiais. Jie buvo taip skaniai paskrudinti, kad norėjosi jos tiesiog... kaip tie anglai sako... eh, tiek to. Japonė sukikeno iš incidento, ką tik įvykusio prieš jos akis ir mergaitei teko kelis kartus pasisveikinti su elfais ir pagirti jų sriubą, kad tas mažas piktas elfiukas tenai šone atsileistų. Ji vėl sukikeno.
- O taip, galima. Mano viena pažįstama buvo išvykusi porai metų, tad negalėjo mokytis, o kai grįžo, ją paskirstė iš naujo į kitą koledžą, bet kurse paliko tame pačiame... buvo grifė, o dabar varnanagė... septintakursė, arba jau baigusi, nebeprisimenu, - gūžtelėjo pečiais Chinatsu.
-
-Dėkui,-šnibžtelėjo berniukas, dėkingai pažvelgęs į Chinatsu. Atrodė, kad elfas šiek tiek atsileido, nors ir tebeskersakiavo į trečiakursį. Benedict jam nusišypsojo, tuo sukeldamas tik pasipiktinimą ir pasišalinimą. Tamsiaplaukis gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į mergaitę. Jis turėjo idėją, šiek tiek beprotišką, šiek tiek neapgalvotą, tačiau bent jau smagią.
-O pereiti į kitą koledžą tiesiog norint galima? Tarkime, jei norėčiau pereiti į kokią nors Grifų Gūžtą, leistų ar turėčiau specialiai kur nors išvažiuot?-pasiteiravo Benedict, po truputį gerdamas savo arbatą. Arbata jam buvo kažkas švento, nuostabaus, todėl jis tikrai neskubėjo.-Supranti... Gal ir visai neblogai būtų.
Trečiakursis pakilnojo antakius, kone leisdamas suprasti, ką sumanęs, tačiau tuojau pat viską pavertė juokais nusijuokdamas pats. Juk ir pats nesitikėjo, kad kažkas išvis pavyktų, tuo labiau, kad vargu ar pati klastuolė tam pritartų.
-
Chinatsu tik mirktelėjo, atseit, nieko tokio, visiems pasitaiko, o ši mergaičiukė kaip įsiveldavo į visokias nesąmones, taip mokėdavo iš jų ir išlįsti. Žinoma, kaip kada, ne visada juk pasiseka... kartais tenka nukentėti ir labiau.
- Man atrodo, kad, gavus direktorės leidimą galima... manau. Na, juk visgi mano draugė paprašė direktorės, kad jai leistų, galbūt kelionė buvo tik pretekstas, arba ji išvis ne prie ko, tik pasakojimas toks... painiojantis, - šyptelėjo japonė, žvelgdama Benedict į akis. Visgi jis buvo mielas, be galo, jai patiko jo charakterio bruožai, mąstymas, juokeliai ir pats bendravimas. Tiesą sakant, ji būtų visai nieko prieš pakeisti koledžą ir būti kartu su juo, nes... hm, ji apie tai dar negalvojo, kodėl ji nori keisti koledžą.
-
Benedict dar kartą nusišypsojo mergaitei. Taip, tiesa - jis dažnai jai šypsodavosi, bet to nepaminėti būtų tarytum nutylėti faktą, kad kažkas kažko nepasakė. Žodžiu, suprasti reikia, kada bandai, o kai nereikia, tai kam to reikia?
-Žinai... Aš visad maniau, kad tinku dviems koledžams: Varno Nagui ir Švilpynei. Tiesa, mane vis dėlto paskyrė į Varno Nagą, nes pats to siaubingai norėjau, bet kartais pagalvoju, kad ir Švilpynėje būtų buvę nepakartojama. Bet jei galima pakeisti koledžą, ko gero, niekada ne per vėlu, tiesa? Kaip manai, būtų verta atsisakyti Varno Nago? Dėl...-berniukas šiek tiek patylėjo.-Dėl įdomumo. Ar šiaip prasiblaškymo. Visai įdomu būtų, manau.
Trečiakursis dar kartą siurbtelėjo arbatos, kai pastebėjo, kad jos ten jau seniai nebėra. Benedict atsiduso, bet daugiau nebeprašė. Kažkaip jau ir gėda buvo.
-
Chinatsu gurkštelėjo arbatos - buvo pamiršusi, kad ją turi, tad pilnas puodelis tebebuvo šiltas, gal netgi kiek karštas kaip jai. Japonijoje visi į arbatą žiūrėjo kiek kitaip, nei Anglijoje. Japonijoje arbatos gėrimas prilygo kasmetiniam karnavalui ar kokiai šventei, kažkkokiam itin svarbiam ritualui, o štai Anglijoje arbata įgavo kitokią nei ritualas ar šventė prasmę. Tai buvo keista, Chinatsu namiškiai nuolat stebėdavosi, kad grįžusi iš Hogvartso jų dukra nebe taip ypatingai žvelgia į arbatos svarbą ir jos naudą. Kita vertus, visų akiratis tapo platesnis.
- Aš galvojau, kad tinku tik Švilpynei, pernelyg neprotinga, nedrąsi ir nepadūkusi esu, - šyptelėjo Chinatsu. Na, ji turėjo visų tų savybių, bet pas ją dominavo linksmumas ir nuoširdumas, o ne tokie dalykai, kaip pas Klastuolius. Ji netgi buvo altruistiška, nors šiais laikais Klastūnyne altruistų buvo galima sutikti.
-
Benedict nutaisė keistokai neapsakomą veidą. Na, užteks ir to, kad jis buvo keistokas.
-Sakai, Švilpynei... O aš irgi Švilpynei... Hmm... Kas tarp jų bendro?-šiek tiek pamąstęs, varniukas (nebūtų varniukas!) ir pats atrado atsakymą.-Švilpynė! Man tas koledžas visad patiko. Na, o jei rimtai... Norėtum kartu pereiti į Švilpynę?
Trečiakursis viltingai pažvelgė į dabartinę klastuolę, tikėdamasis, kad ji priims pasiūlymą. Juk tai būtų taip nuostabu! Visas tas laukimas ir net šiokia tokia įtampa panašėjo į pišimąsi. Tiesa, iki to kol kas varniukas dar nenorėjo nueiti (juk ne Viduramžiai, kai merginos sulaukusios dvylikos ištekėdavo), bet šis sutikimas arba nesutikimas jam turėjo labai didelę prasmę.
-
Chinatsu nutaisė susimąsčiusį veidą ir ėmė mąstyti. Ar ji galėtų atsisakyti Klastūnyno? Na, pagalvokim. Ji nėra tokia, kaip daugelis Klastuolių, ji netgi ne creepy. Taip, pokštauti mėgsta, Klastuoliai dalinasi paslaptimis, kaip neįkliūti, bet viso to galima atsisakyti, nagi, juk galima ir nepokštauti su keliais draugais, kurių net normaliais draugais negalima pavadinti. Toliau tas požemis, šiek tiek žavintis mergaitę... palyginus su jaukiais Švilpynės kambariukais jai nušvisdavo akys. Na, žinoma, ji tikrai gali atsisakyti Klastūnyno ir keliauti į Švilpynę.
- Išties norėčiau! Būtų smagu kartu būti Švilpynėje, - entuziastingai linktelėjo japonė ir gurkštelėjo arbatos vos neusžspringdama ja, bet visgi taip nenutiko.
-
Benedict net užsikosėjo arbata. Tiesa, tuojau pat ir pabaigė, mat prisiminė, kad savąją arbatą jau senokai išgėrė, todėl užspringti tiesiog nebuvo kuo. Taip sakant - dramos karalienė buvo varniukas, ir nieko čia jau nepadarysi.
-Tikrai? Tikrai tikrai tikrai? Tai ko mes laukiame?-nuo ausies iki ausies šypsodamasis sukrykštė berniukas, vis dar netikėdamas savo ausimis. Jis jautėsi tikrai kaip pasipiršęs ir gavęs teigiamą atsakymą ir tiesiog negalėjo numaldyti savo jausmų.-Ne, palauk, negalima šitaip staigiai. Gerai, iš pradžių viską apmąstykime. Ar mums leis keisti koledžą abiems kartu? Galbūt geriau būtų, jei aš ateičiau į Klastūnyną arba tu į Varno Nagą? Nors nežinau, ar Klatūnyne man būtų vieta... Ne, visgi Švilpynė - geriausias pasirinkimas.
-
Chinatsu sukikeno iš berniuko reakcijos ir gana elegantiškai gurkštelėjo arbatos. Gaila, beliko tik pusė puodelio, bet visada galima virtuvėje papildyti atsargas ir atsigerti daugiau arbatos - dar karštos, su pienu, arba su citrina ir medumi.
- Ei, prilaikom hipogrifus, reikia ramiai, - nusijuokė mergaitė ir šaukšteliu pamaišė arbatą, kad tolygiai pasiskirstytų medus. Ką gali žinoti, gal ant dugno neišsinaišė jis. - Žinai, atrodys gana keista, bet galima argumentuoti, kodėl norime keisti koledžą. Esame labai geri draugai, mums netinka koledžas... žinai, aš nesu protinga, prieš įeidama į Varno Nago kambarius turėčiau stypsoti gerą pusvalandį, taigi taip, geriausias variantas būtų Švilpynė, manau.
-
Berniukas, rodos, visiškai nebetramdė savo jausmų net ir po Chinatsu pastabos - lyg šokdamas pavasarinį šokį jis sukosi po virtuvę, pakeliui pagriebdamas piktąjį elfą ir jį pabučiuodamas tiesiai į nosį. Šis savo ruožtu trenkė berniukui lyg kokia įsižeidusi jauna dama savo kumštuku tiesiai į akinius taip, kad šie kelis metrus nuskrido, tačiau net ir tai nesudrumstė varniuko laimės. Galų gale paleidęs elfą (šis šlumštelėjo tiesiai ant taip negražiai apkalbėto moliūginio keksiuko), trečiakursis užsidėjo akinius ir šįkart ėmėsi draugės, pakeldamas ją į orą ir apkabindamas.
-O tu lengva lyg plunksnelė,-konstatavo faktą berniukas, kelis kartus apsukdamas Chinatsu aplink save ir nė neketindamas jos nuleisti. Su šelmiška šypsena veide tamsiaplaukis nusinešė japonę link durų.
-Adios amigos, mano meilės, neverkite dėl manęs, dar sugrįšiu!-nusiuntė oro bučinį piktajam elfui Benedict ir užtrenkė duris. Tiesa, vos po kelių minučių jis grįžo su visa mergaite. Arbatos gėrimą gi reikėjo gerbti.
-
Chinatsu juokėsi visą tą laiką, kai Benedict, hm, kaip čia liaudiškai išsireiškus, ,,blūdijo". Prasijuokusi visą tą laiką ji sugebėjo dar ir arbatą gurkšnoti, bet staiga buvo pakelta į orą ir nuskraidinta kaip kokia žąsies plunksna pavasarį. Ji linksmai nusijuokė ir apsikabino Benedict kaklą, kad kartais nenudribtų nuo rankų, nors visgi teko suabejoti tokia galimybe.
- O, tikrai, - tai buvo retorinis klausimas, net nenuskambėjęs kaip klausimas, veikiau kaip koks... nepritarimai pritariantis dalykas. Ji leidosi nešiojama kaip kokia princesė - žinoma, ji ir pasijuto kaip tikra princesė, skraidinama princo ant balto žirgo (hm, kažin kur princas dingo, vien žirgas liko... mieliausias žirgas pasaulyje). Ji, parnešta į virtuvę ir kurį laiką dar nenuleista ant žemės linksmai pakštelėjo Benedict į lūpas ir užsiliepsnojo kaip raudonas šviesoforas, bet visgi buvo smagu. Be galo. Chinatsu suprato, kad norėtų būti taip nešiojama visą gyvenimą.
-
O Benedict visai nežadėjo paleisti Chinatsu. Ji buvo tokia lengvutė ir tokia miela, kad ir norėdamas jis to nė nebūtų galėjęs padaryti, todėl tik prispaudė ją arčiau prie širdies ir pabučiavo. Tiesa, bučiavimasis buvo tik pretekstas arbatos puodelio atėmimui, kas buvo ne itin garbinga, bet itin smagu. Taip, tai buvo taip lengva, lyg atimti saldainį iš vaiko, o gal net ir lengviau. Berniukas šyptelėjo ir išgėrė visą likusią arbatą.
-Atsiprašau, mano Džiulieta, bet negaliu leisti, kad šį anglišką gyvybės eliksyrą išpiltumėte ant mano nuostabaus kostiumo, kas tikrai nusimato artimiausiu laiku, jei nesiteiksite kojomis paliesti žemės. O tai - taip pat galiu garantuoti - artimiausiu laiku nenusimato.
-
Chinatsu dar labiau paraudo ir pabandė apsimesti supykusi dėl arbatos atėmimo, bet visgi negalėjo - pernelyg mielas buvo Benedict, kad ji dabar imtų ir supyktų ant jo, ji net vaidinti nesugebėjo, tad tik nusijuokė ir leido puodeliui nuskristi į elfų pusę. Na, koks gi skirtumas, dabar buvo pernelyg smagu.
- Argi aš galėčiau sutepti Romeo kostiumą, - nekaltai, labai nekaltu žvilgsniu pamirksėjo japonė ir pamerkė akį Benedict. O ji visai ir nenorėjo atsidurti ant žemės, su mielu noru dar paskraidytų ir jaustųsi kaip viso ko karalienė. - Pernelyg daug kalbi.
Pastebėjo ji ir nevalingai palenkusi galvą arčiau dar kartą pabučiavo Benedict. Jei anas bučinys buvo mielas ir skubus, tai šis buvo pripildytas drugelių ir fejerverkų sproginėjimo.
-
-Oi, o argi negalėtum?-Benedict akyse sužibo linksmos liepsnelės. Pagaliau berniukas nustojo kvailioti ir atsakė į bučinį, viskas atrodė taip miela ir nekalta, tik...
Į porelę atskrido tas pats puodelis. Tiksliau, tiesiai į varniuko galvą - atsisukęs trečiakursis suprato, kad elfas rimtai įniršę - raudonu veidu ir plonomis suspaustomis lūpomis jis neatrodė taip, lyg labai džiaugtųsi. Toks jausmas, kad jis pats ją įsimylėjęs, dingtelėjo mintis Benedict.
-Susiraskit kambarį!-suklykė šis, pats su trenksmu išbildėdamas iš virtuvės. Regis, kuo toliau, tuo elfai elgdavosi laisviau - šiam, atrodo, nė nerūpėjo jokie elfų elgsenos papročiai. Apstulbęs tamsiaplaukis tik tvirčiau suspaudė mergaitę ir išėjo pro duris.
Susirasti kambario. Iš principo.
-
Chinatsu cyptelėjo ir nusijuokusi tvirčiau apsikabino Benedict kaklą, visgi nesijautė saugiai, kai tas psichopatas elfas čia laksto lyg kažkas būtų po strėnjuoste gerą laužą pakūręs. Ji suprunkštė elfui išėjus ir priglaudė galvą prie berniuko krūtinės bei leidosi nešama iš virtuvės. Taigi, jie eina susirasti kambario... mergaitės galvoje dingtelėjo tokia mintis. Ji tyliai sukikeno ir pakėlė galvą.
- Tai, sakai, einam susirast kambarį, - pakilnojo antakius japonė ir šelmiškai jam mirktelėjo, lyg kokia sąmokslininkė ar dar kažkas panašaus. Jai kažkodėl užplaukė tokia nuotaika. Gal dėl bučinio, o gal dėl kažko kito, kas šiuo metu neapleido jaunosios trečiakursės galvos. O gaaal ir dėl to pastovaus skraidymo - prie lubų gi slėgis didesnis.
-
Benedict į klausimą nieko neatsakė, tik mirktelėjo atgal. Nešdamasis per ilgus koridorius mergaitę tolyn, link Varno Nago koledžo bokšto, jam dingtelėjo mintis. O kodėl gi jie turėtų eiti ten, kur bus nežinia kiek kartų apšnekėti ir apkalbėti, jei gali būti kokioje nors tylioje ir ramioje vietoje?
-Manoji Džiulieta, nejaugi tau svarbu, kur mes einame? Esmė slypi ne klausime "kur?", o "su kuo?",-teprasitarė trečiakursis, vidury laiptų apsisukdamas ir kartu apsukdamas Chinatsu.-Mieloji, o mieloji Džiulieta... Rimtai, nenorėk, kad pradėčiau cituoti Šekspyrą. Patikėk, studijavau jo kūrybą nemažai laiko. Man patinka tas žiobaras. Vienas geriausių, sakyčiau.
Galų gale tamsiaplaukis atsistojo prieš duris. Atvėrus jas, pasirodė violetinis kambarys - jų pirmojo pasimatymo vieta.
-
Jiems įėjus į virtuvę mergaitės nosį pradėjo kutentį visokio plauki kvapai. Ooo vaikyyti, kaaaaip kvepia!
-Kaaip aš noriu valgyti!! Bet ne, pirma - ledai!
Mergaitė įsiminė įėjimo į virtuvę gudrybę - čia užsuks dažniau. Idomu, kokių ledų noriu.. Citrininių? Šokoladinių? Vanilinių su šokolado gabalėliais? O gal tokių čia nė nėra?
Lunos galvoje kirbėjo milijonas klausimų, tačiau du pagrindiniai buvo - kokių ledų ji nori ir kaip patikti Benedict. Nors susipažino tik šiandien, ji suprato, kad greit iš šios makalynės nebeišsikapstys.
-Ehem, tai kokių ledų nori? Nes aš norėčiau citrininių? Juk čia tokių yra? Man jie primena kelionę su šeima ir šiaip... Namus. Vasarą kasdien sušlamščiu bent po vieną porciją citrininių ledų. Juk čia yra citrininių ledų?
Dramatiškai sušukusi "ach, be jų mano širdis sustos!" pagalvojo be tavęs, Benedict, taip pat.
-Klausyk, vėl grįžtu prie meilės klausimų. Tu tiki meile iš pirmo žvilgsnio? Nes aš tai taip. Esu pajutusi šį jausmą. Tiesa, nieko neišėjo. Jis išsikraustė tolyn, į Ameriką, o aš po poros mėnesių gavau laišką, kviečiantį į Hogvartsą.-trumpai ir aiškiai, be didesnių išvedžiojimų pasakė mergaitė.
Pastebėjusi vieną elfą priėjo ir davė jam penkis, ir pagalvojo: ech, Benedict, kad tu žinotum kaip dabar plaka mano širdelė...
-
-Mes galime pasiimti šiek tiek maisto išsinešimui,-pareiškė berniukas, pats nesuprasdamas, kaip anksčiau apie tai nepagalvojo. Gi valgyti vaikštant - žymiai linksmiau ir įdomiau, nei tiesiog sėdėti ir kimšti į save energiją. Ech, toji energija...
-Aš norėčiau... Ledų su pistacijomis. Tikriausiai. Man jie patinka. Ko gero, vieni iš žiobariškiausių,-ištarė Benedict, akimis ieškodamas laisvo elfo. Jo akys užkliuvo už piktojo elfo, tad trečiakursis skubiai nusisuko ir paraudęs kreipėsi į šalia esantį.
-Mums sumuštinių, citrininių ledų ir pistacijų skonio ledų. Ir atsigerti ko nors, jei galima,-viską išdėstė varniukas, atsisukdamas į draugę.-Dar ko nors norėsi? Čia yra labai skanių sušių ir pyragėlių, ir sriubos, ir batono... Taip, batonas čia nepakartojamas. Žinot, įdėkit dar batono kelias riekes, jei nesunku. Jis skanus.
Atsigręžęs į mažąją draugę, tamsiaplaukis nusišypsojo.
-Visad maniau, kad tam, kad pamiltum žmogų, reikia jį gerai pažinoti. Tik žinodamas jo didžiausius trūkumus ir pranašumus gali tikrai jį suprasti ir pamilti. O kai myli, myli net trūkumus. Bent jau aš taip visad maniau, ir tėtis taip kartodavo. Visad norėjau užaugęs turėti tokią šeimą, kaip mano tėvai. keistoką, bet mylinčią ir palaikančią bet kokiu atveju.
-
-Ummm... Batonas? Na, tikiuosi jis bus laabai skanus. O aš - ekspertė šioje srityje.-pasakė Luna ir mirktelėjo Benedict. Išgirdusi ko jis paėmė valgyti, ji tepamanė geerai, kokia aš išalkusi....
-Klausyk, bro, esi bandęs važinėti riedučiais? Ar žaisti video žaidimus? Na, jeigu ne, būtinai žiobarų pasaulyje turėsi pabandyti. Nepabandysi - užmušiu!-pasakė ji su didele didele šypsena veide. Pirmą kartą gyvenime pajuto ką reiškia turėti draugą - ir visai nesvarbu, kad jie susipažino tik šiandien. Nesvarbu, kad jis už ją porą metelių vyresnis. Ir visai nesvarbu, kad Lunai jis patiko. Juk draugystė visteik gali tęstis.
-Bro, turėsime susitikt per vasaros atostogas, kuomet gyvensim žiobarų pasauly. Kur tavo tėvai gyvena? Na, net jeigu ir labai toli nuo manęs, vistiek susitiksim.
Ach, Benedict, kad tu žinotum kiek dabar galėčiau tau pasakyt... Bet negaliu.. Nes.. negaliu.
-Ech, aš kaip ir visos mergaitės esu kūrusi savo ateitį. Norėjau trijų vaikų ir keistuolio vyro, kuris būtu pats linksmiausias žmogus mano aplinkoje. Gyventume užmiesty ir turėtume savo ūkį su karvute, pora vištų ir dar kuo nors. Bet visa tai baigėsi sulaukus laiško, nes supratau, kad gyvenimas pasikeitė. Ir žinai, man tai patinka. Būti raganaite - jėga.
Po šių žodžių jie tieisog išėj iš virtuvės. Ir visas maistas liko Benedict rankose.
-
Bethany tyliai lyg pelytė tipeno tamsiu koridoriumi pirmame aukšte. Jis buvo išpuoštas įvairiais paveikslais, vaizduojančiais vaisius, daržoves, mėsą, žuvį, sultis, vandenį... Na, vienu žodžiu - maistą. Bet tai neesmė. Grifė trumpam sustojo ir apsižvalgė, ar nieks jos neseka. Juk nežinia, kokia bausmė laukia už slankiojimą koridoriais naktį. Turbūt nelabai maloni. Pajutusi kirbždelėjimą pilve, Betė giliai įkvėpė ir iškvėpė. Juk negalima leisti, kad baimė sugadintų nuotykius. Įsitikinusi saugumu mergaitė vėl pradėjo tyliai eiti koridoriumi. Tuo metu jos nosį pasiekė skanus keptos vištos kvapas. ,,Mmm...Aš jau čia pat. Laukt manęs, skanėstai'. Antrakursė žaismingai nusišypsojus vėl staigiai sustojo ir bailai sukuždėjo:
- Ar...čia...čia yra kas nors?
kiek palaukusi, tačiau nesulaukusi atsakymo mergaitė ėjo toliau, nors buvo įsitikinusi, kad kažką girdėjo. Ir neužilgo ji pasiekė koridoriaus galą, kurį puošė bene pats didžiausias paveikslas čia. Jame puikavosi gardžiai atrodantys vaisiai: mandarinai, obuoliai, vynuogės, bananai, apelsinai, kiviai, braškės, mėlynės, gervuogės, agrastai, serbentai, abrikosai ir... viena vienintelė kriaušė. Be to, ji buvo daug ryškesnė už kitas, kas sudomino Bethany. Ji, priėjusi arčiau, išsitraukė sav lazdelę ir su ja palietė paveikslą. Nieko. Ji dar kart palietė paveikslą. Tačiau ir vėl nieko neįvyko. ,,Jūs rimtai? Nejaugi šiąnakt man neteks paskanauti pyragų ir moliūgų sulčių?? Tas prakeiktas klastuolis nepasakė, kaip man tą paveikslą atidaryti''. Rudaplaukė pyktelėjus geriau įsižiūrėjo į paveikslą. Kaip bebūtų keista, jis nejudėjo. Išskyrus... tą pačią kriaušę. ,,Kas su ja yra? Kuo ji ypatinga?''. Betė lėtai prikišo ranką prie kriaušės ir palietė. Jos ranka truputėlį nuslydo žemyn ir kriaušė sukikeno. ,,Pala, kąą?''. Antrakursė dar kartelį perbraukė su pirštu kriaušę. Ji vėl sukikeno, tik stipriau. Šį kart gifiukė neperbraukė pirštu per kriaušę, o pradėjo glostyti. O ta vargšelė, neišlaikius, pradėjo spiegti ir juoktis vienu metu. Bethany išsigandusi greit atitraukė ranką ir pasislinko tolyn. Paveikslas lėtai prasivėrė. Vienas koridoriaus lopinėlis tapo apšviestas, o tai galėjo pranešti kam nors apie nemiegančius mokinius. Apsižvalgiusi Betė įsidrąsino ir, įlipus vidun, išsižiojo.
-
Mergaitė atsargiai sekė tamsią figūrą. Buvo naktis. Kuo tyliau, kad tas pavidalas neišgirstų jos, Andromeda tvirčiau surišo savo šilkinį raudoną chalatėlį, apdengusį melsvas pižamas.
Mergaitę iš saugios ir šiltos lovos išvijo siaubingas galvos skausmas. Į ligoninę nenorėjo eiti, manė, kad pasivaikščiojusi pasijus geriau. Niekas geriau nepagydo, kaip pasivalkiojimas po šaltus Hogvartso koridorius. Šis išbandytas būdas pasitvirtino - skausmo - nė lašelio. Kai ji jau norėjo eiti atgal į lovą, pamatė kažkokį žmogų, tyliai kažkur tipenantį. Kadangi Andromeda buvo iš prigimties drąsi (greičiausiai todėl, kad neperdozavo žiobariškų siaubo filmų), spjovusi į atsargumą ėmė smalsiai jį sekti. Laimei, būtybė nė neįtarė, kad ji sekama.
Štai, pavidalas įsuko į dar mergaitei nematytą koridorių nukabinėtą daugybe paveikslų vaizduojančių maistą. Ši vietelė buvo gana jauki. Vis dar besekant figūrą, mergaitę ėmė pulti miegas. Po kiek laiko pradėjo savaime merktis akys. Andromeda ėjo visai užsimiegojusi, kai staiga būtybė atsisuko. Grifiukė instinktyviai puolė už surūdijusių šarvų dar spėjusi pamatyti žmogaus veidą - tai bendrakursė , tik iš matymo pažįstama grifė.
Vis dar susigūžusi po sunkiais šarvais pajuto, kaip smarkiai daužosi jos širdis ir kaip visi miegai akimirksniu išnyko. Regis, ji manęs nepastebėjo..., - meldė Andromeda ir vėl kiek išsigandusi tęsė savąją kelionę sekdama bendrakoledžę. Jai buvo nepaprastai įdomu, kur naktinėtoja eina.
Staiga jos sekamas objektas vėl sustojo, Thompson ir šį kartą iš baimės gaudydama kvapą puolė už sekančių šarvų.
- Ar...čia...čia yra kas nors? - išgirdo bailų jos balselį. Andromeda nieko neatsakė, nenorėjo išsiduoti.
Neužilgo šviesiaplaukė su sekamąja grifiuke pasiekė koridoriaus galą. Ant sienos didingai kabėjo nuostabus paveikslas vaizduojantis dubenį su vaisiais. Bethany, ar kaip ji ten, sustojo priešais jį ir kažką darė su lazdele, bet Andromeda neįmatė ką.
Staiga pasigirdo kikenimas, paskui garsesnis. Sekiotoja krūptelėjo ir nustebusi pamatė, kaip kažkokiu būdu paveikslas atsivėrė. Nusidriekė ilgas iš ten sklindantis gelsvos šviesos ruožas. Thompson stebėjo, kaip Bethany ten įėjo. Paveikslas jau beveik užsivėrė, bet Andromeda koja sulaikė jo ąžuolinį rėmą ir pati ten įsiropštė. Atsivėrė žadą atimantis vaizdas...
-
Lisette vaikštinėjo koridoriais ieškodama virtuvės, kad galėtų ko nors užkąsti (juk visą dieną nieko burnoje neturėjo). Staiga antrakursė išgirdo žingsnius, kurie, deja, vis garsėjo. Mergaitė, nežinodama ką daryti, tiesiog palindo po vienu iš stalelių, gerokai taukštelėdama į pakaušį. Lis dabar nerūpėjo skausmas, veriantis jos galvą, jai svarbiausia buvo, kad nieks iš vyresniųjų jos nepamatytų. Laimei, koridoriuje buvo tamsu, o jos tamsiai mėlyna pižama gan gerai prisitaikė. Netrukus pro staliuką praėjo pora kojų. Mąstydama apie alibi, Lisette koridoriaus gale išgirdo kikenimą. Kas čia tokio juokingo?- piktai pagalvojo Lisette dar kartą patrindama skaudantį pakaušį. Kikenimas pagarsėjo, o galiausiai tas žmogus (turbūt) pratrūko juoku. Po keletos minučių pro mergaitę praėjo dar viena kojų pora. Pagaliau nutilus žingsniams, Lisette išlindo iš po stalo. Apsidairiusi ji koridoriaus gale pamatė atidarytą paveikslą. Vedina smalsumo, rausvaplaukė taip pat ten nuėjo. Prieš mergaitę atsivėrė gražus vaizdas, o ir kiti du žmonės, praėję pro rausvaplaukę, ten buvo.
-
Pažvelgusi į kambarį, paslėptą po paveikslu, Bethany pamatė tai, ko visiškai nesitikėjo: namų elfus. Pagal ją ten turėjo būti žmonės, arba nieko. Ta prasme, užburti indai, kad gamintų maistą. Bet kad ten bus elfai - jai net netoptelėjo. ,,Tai va, kas čia triūsia kiaurą parą, kad mes galėtumėm pavalgyti...''.
Mergaitė išsprogusiomis akims apžiūrinėjo šiuos keistus padarus. Tačiau išgirdusi grindų girgždesį, greit atsisuko atgal. Dabar ji buvo nustebusi ne ką mažiau, nei pamačiusi namų elfus. Už grifiukės nugaros stovėjo dvi mergaitės: viena - iš matymo pažįstama grifiukė, o kita - taip pat iš matymo pažįstama klastuolė.
- Eee... Labas. Abiem...
Betė šyptelėjo ir bailiai paklausė:
- Juk neišduosit manęs? Aš čia... - trumpam nutilusi antrakursė tęsė toliau. - Tik pasižiūrėt. Nieko daugiau. Bet... Gal... Sakau... Reiktų ką nors...na... žinot. Pasiimt suvalgyt. Ką manot?
Rudaplaukė lėtai nusisuko nuo bendraamžių ir vėl žvilgtelėjo į elfus. Atrodo, šie net nepastebėjo mergaičių.
-
Įėjusi į kambarį mergaitė iškart pamatė tai, apie ką niekad nepagalvodavo - virtuvę. Na žinoma, kažkur turėjo būti gaminamas maistas, juk maisto iš oro neištrauksi.
Aplink šlepsėjo tik kažkokioje knygoje matyti kiek juokingi padarai - namų elfai. Jie buvo su milžiniškomis ausimis ir neproporcingai didelėmis akimis. Jie, regis, jos nematė. Tiksliau - jų - juk virtuvę surado atsekusi kitą mergaitę, kuri tikriausiai irgi jos dar nepastebėjo.
Čia šviesu, sekamąjai užtektų tik atsukti galvą ir ji iškart pamatytų Andromedą. Bet antrakursei dėl to galvos nesopėjo - buvo tai visai užmiršusi. Dabar ji išsižiojusi bandė aprėpti savo žaliomis iš nuostabos išsiplėtusiomis akimis visą erdvę. Staiga netyčia gal kiek per daug įsidrąsinusi žengė tvirtą žingsnį ir tuo pat metu garsiai sugirgždėjo grindys. Šis garsas Thompson sugrąžino į tikrovę ir ji su siaubu pajautė, kad priekyje esanti grifiukė atsisuko ir garantuotai ją pamatė. Pajuto baimę: gal ji ją išduos?.. Jei taip, Andromedai šis vakaras Hogvartse paskutinis. "Kam reikėjo man ją sekti?! Kam?!" Galiausiai išgirdo tylų ir nedrąsų balselį - atrodo, ji taip pat išsigandusi.
Išgirdusi žodį "abiem", antrakursė sutriko, juk jos buvo tik dvi! Bet pasekusi kalbėtojos žvilgsnį pamatė, kad jis spigina ne tik į ją, bet ir į kažką jai užnugaryje. Greitai apsisukusi, pastebėjo dar vieną mergaitę, kurios koledžo ir kurso nežinojo, tik kažkada matė koridoriuje ir įsiminė dėl josios rožinių plaukų. Keistoka naktis...
- Labas, - žiūrėdama čia į vieną, čia į kitą kiek sutrikusi pasisveikino Andromeda. Vėl prabilus grifiukei, antrakursė tikrai neturėjo noro jos ar rausvaplaukės išduoti. Viena iš priežasčių yra tokia, kad jas išdavus tektų ilgai ir nuobodžiai aiškintis, kodėl ji pati slankioja naktimis po mokyklą. Antra priežastis – tiesiog neturėjo noro įsigyti skundikės pravardę. Jos sektos mergaitės pasiteisinimas buvo suprantamas – pati tik įžengusi į virtuvę to norėjo – pilvas net gurgė iš alkio, todėl pritarė rudaplaukei:
- Nebijok, tikrai nieko neišduosiu, o dėl valgio... aš pritariu. Pati labai noriu valgyti. Beje, tavo vardas Bethany, taip? O koks tavo? – stengdamasi kuo maloniau paklausė rausvaplaukę ir susidomėjusi pažvelgė į tamsiai mėlynas jos pižamas.
-
Įžengus pro duris (o gal verčiau reikėtų sakyti "pro paveiklsą") priešais Lisette atsivėrė didžiulė virtuvė, kurioje sukosi namų elfai. Nejau jie dirba ir naktį?!- pagalvojo rausvaplaukė, apžiūrėjusi smailiausius padarus. Priešais buvusios mergaitės, sprendžiat iš uniformos - grifės, nematė klastūnyno atstovės. Nelaimei, antroji grifiukė žengė į priekį, o grindys dėl to sugirgždėjo. Pirmoji grifė atsisuko ir pažvelgė į girgždesį sukėlusią mergaitę, o tada ir į Lis.
-La-a-bas,- kiek užtesė pasisveikinimą rausvaplaukė,- ne, aš tikrai niekam nesakysiu, kad tokiu metu čia slampinėjam,- rūpestingai linktelėjo galvą išmesdama šypsnį. Lis nosį kuteno įvairių patiekalų kvapai, kurie vertė mergaitės skrandį susisukti, sukeliant šiokį tokį skausmą.
-Aš Lisette,- nusišypsojo rausvaplaukė, kai viena iš grifių atsisukusi paklausė mergaitės vardo,- tačiau per antrus metus Hogvartse, ne retas mane vadina Lis, tad galite ir jūs,- dar kartą nusišypsojo ir nuėjo link stalų, ant kurių jau buvo nukrauta maisto,- o kuo jūs vardu?- paklausė grifių (nors ir girdėjo vienos vardą), nė neatsukdama žvilgsnio į mergaites. Rausvaplaukė jau įsivaizdavo kaip suleis savo dantis į sultingą kulšelę (arba kelias) ir užkišusi rausvas garbanas už ausų ir atsisuko į ką tik sutiktas grifų gūžtos atstoves.
-
Betė vis dar apžiūrinėjo virtuvę ir ten dirbančius keistuosius padarėlius. Jie atrodė kiek šlykštokai su ta suglebusia oda, tačiau kaip galima jų nemėgti, kai jie kiekvieną dieną tau gamina gardžiausius valgius? ,,Vargšai, net nepasiilsi turbūt... Juk tiek maisto reikia pagaminti... Vis dėl to, mieli padarėliai. Keista, kodėl mes neturim jų savo namuose? Kiek skaičiau, tai jie tarnauja grynakraujų šeimoms... O mes tokie ir esam. Bet gal senelis dar turėjo vieną elfą? Tik jis mirė?..''.
Grifės mintis nutraukė užnugaryje prabilusi mergaitė. Bethany lengviau atsiduso:
- Oh, tai gerai, kad neišduosi. Iš tikro, atėjau čia tik dėl maisto. Praleidau vakarienę, mokiausi. Ir taip, mano vardas Bethany, o tavo?
Netrukus pasigirdo ir rusvaplaukės balsas.
- Malonu susipažinti, Lisette. Gražus vardas, tau tinka. - šyptelėjo antrakursė ir vėl nusisuko į elfus.
Tačiau šį kart Bethany į juos nebekreipė per daug dėmesio, nes pajautė, kokia išalkusi ji yra. O dar tas skanus maisto kvapas... Nesusilaikiusi mergaitė pripuolė prie netoliese esančio dubėnėlio su vaisiais ir pasičiupo pirmą pasitaikiusį mandariną.
-
- Aš Andromeda. Na, vadinkite mane Andi, - pasisakė šviesiaplaukė ir linktelėjo Lisettei.
- Beje, atsiprašau tavęs, Bethany, kad tave sekiau... Buvo labai smalsu, kur tu eini, - šyptelėjo Andi ir, rodos, tik dabar pajuto kaip nuostabiai aplinkui kvepia. Automatiškai mergaitės akys užfiksavo mažytį staliuką, ant kurio buvo padėtas sidabrinis padėklas, o ant jo - sumuštiniai su žemės riešutų sviestu. "O taip... O taip...". Andi šiuos sumuštinius labai mėgo. Ne, ne mėgo, bet tiesiog dievino! Kai Bethany iš vaisių dubens pasičiupo mandariną, tada pasekusi jos pavyzdžiu pradėjo veikti ir Andi. Pritipenusi prie staliuko, visai nieko nelaukusi stvėrė vieną patį mažiausią sumuštinį, nes nenorėjo pasirodyti labai išalkusi, bet to nuslėpti nepajėgė: sučiaumojusi vieną, tuoj pat griebė ir antrą, paskui trečią sumuštinį. Kai pakankamai prisikimšo, pamatė dar vieną tokį pat staliuką su daugybe pasukų alaus butelių. Apsilaižiusi pasičiupo tris - vieną sau, kitus du - draugėms. Atkišusi butelius pasiteiravo:
- Esate ragavusios? Jei ne, būtinai paragaukite. Nearelus skonis,- pasakė vis dar atkišusi storo stiklo butelius Lisettei ir Bethany.
-
-Aš taip pat čia dėl maisto,- atsakė Lisette, dar kartelį apžiūrėdama didžiulę virtuvę,- nuo ryto nieko burnoje neturėjau,- sukrizeno. Pažiūrėjus į virtuvėje triusiančius elfus, rausvaplaukei kiek subjuro nuotaika: ji vis mąstė apie tai, kaip šie vargšeliai, nususę elfai dirbą visą parą vien tam, kad patenkintų mokinių skrandžius. Juk mokiniai patys galėtų kokią pamoką iškeisti į maisto darymą,- pamanė Lis.
-Labai ačiū,- šyptelėjus padėkojo už komplimetą,- man taip pat patinka tavo vardas, Bethany, na o jei nepyksi, norėčiau vadinti tave Bete,- nusijuokė Lis, priėjusi kiek arčiau grifiukų (juk ji vis dar stovėjo jų užnugaryje),- Andi, tavo vardas taip pat labaai gražus, man dar niekada neteko tokio girdėti,- nusišypsojo Lis, apžiūrėdama stalus, kuriuose jau po truputį kaupėsi lėkštės su įvairiais valgiais. Rausvaplaukė pamačiusi, kad naujosios draugės čia tikrai atėjo nepasišnekučiuoti, taip pat nupuolė ko nors užkąsti. Antrakursės žydrų akių žvilgsnį patraukė padėklas, pripildytas įvairių vištos dalių, apie kurias mergaitė taip svajojo. Paėmusi vieną kulšelę, Lis nieko nelaukusi suleido į ją savo dantis.
-Elfų maistas tiesiog dieviška-a-as!- atrodė, kad vien nuo maisto rausvaplaukė patyrė orgazmą. Suvalgiusi ko gero dar tris vištos kulšeles, Lis atsipūtė ir tiesiog atsisėdo ant stalo, sukryžiuodama kojas.
-Labai ačiū, Andi,- padėkojo Lisette grifiukei, kai ši ištiesė ranką ir įdavė rausvaplaukei storo stiklo butelį su nežinomu gėrimu,- man dar niekada neteko tokio ragauti,- pasakė ir pažiūrėjo į gėrimą.
-Ką darytumėte, jei dabar ateitų koks profesorius ir pamatytų mus čia?- paklausė klastuolė, gurkšnodama naujajį gėrimą.
-
Žinoma, kurgi kitur patraukti reiktų tiesiai po magiškos ekskursijos į magišką vietą, kurios, atvirai prisipažįstant, nė neapžiūrėjai? Nė neiškišai nosies iš vadinamojo "poilsio kambario" - ten, kur buvo ir (ne)patogios vietos pasnausti, ir maisto, ir dar visokių velnių; kurgi geriau traukti buvo negu dar į vieną vietą, kur maisto pilna tiesiog buvo? Net jei ir profesorė von Peach visko gale išdalino saldainių ir diplomą, kurį, nemeluojant ir užtikrintai sakant, buvo tikras, jog arba prakuroms naudos, arba tiesiog numes kur į kampą - tačiau Hogvarto virtuvė, perpildyta (dažniausiai) iki prakaito besidarbuojančių elfų, kurie it vergai savotiški buvo, vistiek buvo ta vieta, kur reikėjo traukti. Ypač tais atvejais nežinant, kur geriausia buvo patraukti.
Vis dėlto, jis nebuvo vienas. Dar keisčiau buvo pats faktas, kad šalimais jo ėjo bendrakursė - apskritai, atrodo, pirmą kartą su bendraamžiu žmogumi Hogvartso ribose kalbėjo. Gal problema slypėjo tame, kad nėjo į pamokas, galbūt ryšys su bendrakursiais būtų buvęs geresnis, jeigu abi pusės būtų dėjusios pastangas viena kitą pažinti. Ak, deja, tokie dalykai retai vyksta, ypač abiejų pusių skatinami. Niekada su tokiu aštuntuoju pasaulio stebuklu jis, deja, susidūręs nebuvo.
Tikriausiai dėl tos priežasties buvo kažkaip keista, kažkaip nejauku - tas galimai ir kėlė ilgesnius tylos periodus, vis įsiterpiančius į jų žingsnių aidą.
-Taip ir neatsakei, kodėl nusprendei keliauti į tokio tipo ekskursiją,- prabilo prisiminęs, jog atsakas taip ir nebuvo gautas, tikriausiai dėl to, jog ekskursija kaip tik baigėsi, o von Peach sutraukė visų dėmesį prie savęs, kaip ir derėjo mokytojai. Atvėrė duris į virtuvę, kur tyliau šurmuliavo visokerių tipų elfai, iškart sužiūrę į abu septintkursius.
Kelis kartus tingiai ir pavargusiai sumirksėjo, darydamas ilgus laiko internavus tarp atidengimo ir uždengimo akis jų vokais. Ar kažkas buvo jau kilusi mintis, jog akių vokai yra siaubingai panašūs į skėčius? Pridengia ir apsaugo, tačiau ne nuo visų dalelių, lašelių ar spindulėlių, o bet kada gali būti atitraukti, kartu pritaikyti prie visokiausių.. Buvo? Nebuvo? Gerai. Tai vis vien nebuvo nei svarbu, nei reikalinga informacija jo dabartiniam minčių sriautui.
Karma tiesiog tikėjosi, kad virtuvėje gautas juodos kavos puodas - net ne puodelis, o visas puodas - bus savotiškas žadintuvas, arba teks atsisakyti estetiškai atrodančios merginos - ne ne, jis tikrai negalvojo ko netinkamo, vis jau turėjo antrąją pusę, tačiau sakymas, jog mergina nėra graži ar kad nepritrauktų dėmesio buvo grynas melas - kompanijos ir grįžti į lovą, kad gautų reikiamą dozę miego, ir vėlei susigadinant niekada tobulu nebuvusiu miego rėžimą.
-
Nebuvo itin susidomėjusi naujų pažinčių ieškojimu ar tai dar kokiu bedravimu--pirma norėjo iki galo atlikti vieną darbą--, tačiau niekaip negalėjo paneigti ir sustabdyti savo prigimties, kuri troško vis daugiau ir daugiau žmogaus artumo. Žinoma, yra daugybė artumo variacijų ir Lilith dar kol kas nebuvo nusprendusi, kurią iš jų verčiau pasirinkti. Juk buvo ir yra laisvų laisviausias paukštis, nesurakintas nei grandinėmis, nei kitokiais pažadais. O ir šiaip, pažadai yra lengvai sulaužomi; tą mergina ir dabar norėjo išbandyti vos tik pamačius gyvatėlės formos žiedą ant vaikino rankos. Hm, kai kurie žmonės taip skuba mylėti ir gyventi.
-Na, net nežinome, tiesą sakant, - vangiai ir neaiškiai atsakė į klausimą ir kelis kartus papešiojo laisvokai surištas kasas, kurias spėjo susipinti per gana ilgoką kelionę iš kabineto į virtuvę. Galbūt norėjo šiek tiek sutramdyti amazoniškus plaukus, kurie sulyg kiekvienu žingsniu bangavo ir skleidė silpną, bet ilgai išliekantį lelijų kvapą-- aštrų, bet kartu ir saldų, tačiau pernelyg svaiginantį ir troškų jeigu per ilgai mėgaujiesi juo. Galbūt tiesiog norėjo kiek paįvairinti savo išvaizdą, atidengti širdelišką, angeliškai porcelianinį veidą-- juk vyrams jų genomuose glūdi toks dalykėlis, kuris verčia moteris su pilnai atidengtu veidu laikyti daug vaikiškenėmis. O to Lilith šiuo metu ir siekė-- troško užliūliuoti ir nuraminti kitą.
-Mes tikėjomės, kad profesorę von Peach lydės dar kokia nors mokytoja, bet suklydome, - kukliai, vienuoliškai šyptelėjo ir tarsi susigėdusi savo paties minčių ėmė ir nervingai užkišo plaukų sruogą už ausies. Įdomu, ar šis vaikinas ims ir susinepatogins? Švilpiukė troško pamatyti kuo daugiau skirtingų nuotaikų ir veido išraiškų, norėjo jas paragauti; kiekvieno žmogaus emocijos juk turėjo tik jam būdingą prieskonį. Kelias akimirkas patylėjo-- per tą tylą Lilith spėjo gracingai atsisėsti prie vieno iš stalelio, ant kurio kaip tik garavo karštos kavos galonas-- matyt bendrakursiui. Šis tikrai iš veido neatrodė kaip toks, kuris labai rūpintusi savo sveikata ar kokiu nors dar režimu.
-Žinote, jūs mums primenate kokį nors tai mažą vampyriuką, - nusijuokė ir tarsi nejučia prisislinko prie vaikino; aplink zujo elfai, kurie, pamatę jau matytą ir žinomą viešnią, pradėjo ant staliuko tempti galybę konditerijos gaminių ir arbatinį, pilną saldžios arbatos. -Galbūt nesupyksite, jeigu mes jus taip ir vadinsime?- pridėjo ir išraiškingai sukryžiavo kojas, tarsi norėdama labiau įsipatoginti. Vienu piršteliu sugriebė už ąselės puodelį, kuris labai patogiai buvo sklidinas cukrumi pripildyto skysčio, ir prisitraukė jį arčiau.
-O gal galbūt suteiksite mums leidimą vadinti jus vardu, - kilstelėjo antakį; kiekvieną pagarbų krepinį pripildydavo inuendų ir paslėptų reikšmių.
-
Galbūt ir nebuvo keista, kad motinai jis buvo savotiška mergaitė - kad ir kaip netinkamai, šlykščiai ir pasibjaurėtinai skambėtų tai - vis vaikinas, regis, vis dažniau ir pats susimąstydavo, ar netyčiomis nebus kitame kūne įsitaisiusi Miegančioji Gražuolė. Tokios minties pagrindas, kaip spėjo, buvo tas kiekvieną dieną puošiantis faktas, kad vis dar neatsibudo, kad niekada taip neima ir nesugeba atsibusti, kad gebėtų funkcionuoti kaip įprastas žmogelis - net ir po tokios, savotiškai sakant, neminimaliai minimalios mankštos.
O galbūt jo veikėjas nebuvo, ar tai net nėra dar, po metų ilgų tokių, nustatytas ir įsitaisęs į vienų emocijų, spalvų, jausmų ir veiksmų spektrą, į kurį buvo pakliuvę kiti žmonės? Nežinia. Arba paprasčiausiai tai tebuvo dar vienas savotiškas klegesys, gautas iš per trumpo kiekio miego. O gal poilsio?
Kokie netikėtumai - Karma, pasirodo, nė nesigaudo savy, tas tikrai nebuvo kažkieno tai numatyta ar lengvai nuspėta. Nebuvo savotiškai clique , ką jūs ten.
Norėjo tyliai atsidusti - norėjo, tačiau kirbtelėjo galvoje mintis, kad tai jau kitų veikėjų nusigrobtas asmenybės bruožas, dūsavimas taip dažnai, kad atrodytų, jog turi nesuskaičiuojamą kiekį ką tik mirusių giminaičių. Siaubas.
Lėtai, it tingus katinas ar ką tik prasibudinęs žmogelis sumirksėjo, vos regimai linktelėdamas į elfą, maloniai pasirūpinusiu siaubingai karštu, karčiu ir nė kiek širdies darbui nepadedančiu gėralu, dabar it savotiška nuodų taurė - stiklinė, ne, pala, katiliukas? - rymančiu priešais. Žinoma, yra didelė tikimybė, jog tai padės viena ar kita prasme atsibusti, tačiau kažkas, jo viduje tūnantis, laikė tą savotiška šlykštuma - tas pats padariūkštis vidinis dėl tos pačios priežasties ir apsidžiaugė, kai mergina, įsitaisiusi priešais, nusprendė tolimiau palaikyti pokalbį, o ne dviskiemenius žodžius kartais ištarti, į kuriuos atsakymą sunku surasti. Bent jau nebus nusidegintas liežuvis su gėrimu, kurį būtų pradėjęs gerti dėl nemalonios tylos.
-Mokytoja?- žvilgtelėjo į jos romias akis, tarsi laukdamas platesnio paaiškinimo - o galbūt patvirtinimo, kad nebuvo sumaišytos galūnės ar kas kita, vis mokykloje jau naujiena nebuvo laikoma mokinių ir mokytojų santykiai - ypač tuomet, kai visos tokios kalbos buvo laikomos pajuokingais gandais be jokių svarių įrodymų; nebūtų labai didelė nuostaba, jeigu koks personažas gyvenime persekiotų mokyklos personalą dėl menkučio susižavėjimo,- Turėjai kokių reikalų, ar tiesiog šiaip pažįstama pasiplepėjimui?
Gi nebuvo gražu turėti išankstinių nuostatų.
-Vampyriuką,- atantrino ją, tyliai nusijuokdamas iš savotiško tikslumo. Ak, vampyrai, von Sjuardai, giminės ryšiai ir panašūs punktai gyvenime jo nedomino, tačiau tikslumas to nė nežinant buvo savotiškai komiškas reikalas,- Ar tai reiškia, kad pradėsime ne nuo vardų, o draugiškų pravardžių, Undinėlė?
Sirena, buvo užtikrintas, merginą būtų atitikusi labiau - ji atrodė tokia savotiškai pažeidžiama, net dangiškai tyra, tačiau buvo tikras, kad norinti gebėtų užkurti tikrą pragarą žmonėms, kad gebėtų juos gražiu balseliu ir maloniu žvilgsniu apkvailinti, kad šie nė nepastebėtų grimzdą į kančių amžinybę ir nesaldžią mirtį. Tačiau - tačiau, kaip jau pastaroji minėjus buvo, patirties su žodžiais neturėjo įstabios jis, ypač moterims skirtais, tačiau net dabar suprato, kad gražios merginos palyginimas su mirtina ir aštriadante būtybe galbūt ir nėra pats geriausias variantas.
-Karma. Atitinkamas vardas mažam vampyriukui, nešančiam poveiksminį atlygį, nemanai?
Jos vardo užklausimą paliko kyboti ore - dauguma žmonių tokiais atvejais patys automatiškai prisistato, ne veltui tai buvo it visų kraujuje įrašytas bendravimo ypatumas.
Elfų zujojimas aplink prislopo, veik visi nelauktai tikėtiems svečiams sunešę norų gabalėlius, būna tai juodu kartumu ar gaiviu saldumu atsiduodantis, sugrįžo prie savų darbų - tokia pat minčių gaida klastuolis ėmė tiesti ranką prie šalti pradėjusio gėralo, įtaisyto tarp merginos norėtų saldėsių - ar verčiau gėrybių, ypač tinkančių prašmatniam piknikui - tik piršto galu netyčiomis jos šlaunį užkliudęs suprato, kaip arti ji iš tikrųjų buvo. Trumpa sumišimo akimirka, vos vos pasirodžiusi veide - tačiau ir šioji greitai buvo uždengta puodelio, iš kurio vaikinas nurijo kelis karčius gurkšnius; šį atitraukus veidas vėl buvo sugrįžęs į normalią būseną. Net nepastebėjo, kada ji taip spėjo prisislinkti; tai, koks natūralus veiksmas tai buvo kėlė savotišką nuostabą.
Kaip gerai, kad klastuolis, miego apimtas ar ne, buvo bukas kaip tapkė.
-
Keitas vos įlėkęs į pilį nutarė pasišildyti, o kas geriau nei desertas ir karšta kakava? Jis priėjo prie paveikslo įleidžiančio į virtuvę ir pakuteno kriaušę. Paveikslas atsivėrė ir jis įėjo į virtuvę. Visi elfai atrodo jau miegojo, tačiau indai ir toliau patys virė, kepė ir kitaip gamino maistą ir gėrimus. Juodaplaukis nuėjo prie virdulio ir jau ruošėsi žiobariškai užsikaisti kakavos, kai lyg perskaitęs jo mintis virdulys uždegė po savimi ugnį ir ėmė virti. Iš lentynėlės atskrido puodelis vos nepraskeldamas vaikinukui galvos. Paskui puodelį ir kakavą, kurios milteliai priešingai nei rudi žiobariški blizgėjo sidabriška spalva. Du šaukšteliai cukraus,kaip Keitas ir mėgsta atkeliavo kartu su šaukšteliu, kuris smagiai taukštelėjęs nusileido į puodelį. Virdulys užkaito ir ėmė švilpti. Keitas išsigando, kad garsas kažką pažadins, bet virdulys pats nušoko nuo ugnies, užpylė vaikinukui kakavą ir ugnis automatiškai išsijungė. Tada atkeliavo pienas, o paskui jį ir grietinėlė su zefyrais. Berniukas čiupo į rankas dar šiltą puodelį ir siurbtelėjo kakavos. Jam patiko. Nuleidęs puodelį liko su baltais grietinėlės paliktais ūsais. Staiga skambtelėjo orkaitės varpelis ir iš jos išskrido dar šilti sausainiai su šokolado gabaliukais. Vaikino mėgstamiausi. Jie patys susipakavo į maišelį ir iskrido Keitui į rankas. Jis nešinas kakava ir sausainiais dar norėjo kažkam padėkoti, bet susivokęs, kad dėkodamas virduliui ir orkaitei atrodys, kaip beprotis, tiesiog tyliai išsliūkino ir pakilo laiptais į bendrąjį mokinių kambarį.
-
Torė žingsniavo koridoriumi, nukabinėtu paveikslais. Ne bet kokiais. Mergaitė stebėjosi, nes visi paveikslai vaizdavo maistą. Vis dėl to ji prisiminė, kad vienas paveikslas turėtų vaizduoti kriaušę. Tėtis buvo pasakojęs, kad paveikslas, kuris vaizduoja šį vaisių, nuveda tiesiai į milžinišką virtuvę. Nuėjus dar kelioliką žingsnių, Torė pagaliau pastebėjo kriaušę, bet tai buvo ne viena kriaušė, o šūsnis tapytų vaisių. Bet ką gi daryti su ta kriauše? mintyse uždavė sau klausimą pirmakursė. Ji ištiesė lazdelę, pamojavo ja ir bakstelėjo į vaisių. Nieko. Pabandė dar kartą, bet jokio rezultato vis tiek nesulaukė.
- Aš Torė, prašau įleisti mane į virtuvę,- ištarė, bet viskas liko kaip buvę. Jeigu ją kas nors dabar mato ir žino kaip papirkti kriaušę galėtų tučtuojau čia ateiti. Galiausiai, beveik nebeturėdama vilties, Torė dūrė pirštu į kriaušę. Ar jai tik pasivaideno ar kriaušė iš tiesų krustelėjo? Mergaitė pradėjo braukyti ją ir kriaušė žviegdama iš juoko atvėrė paveikslą.
Torė laiminga įžengė pro paveikslą ir net amo neteko kai pamatė kas vyksta patalpoje. Daugybė namų elfų sukosi tarp puodų. Iš to mergaitė suprato, kad tikrai pateko į virtuvę. Staiga, vienas nerangokas elfas pribėgo prie jos.
- Ko pageidausite, panele?- nusilenkdamas beveik iki žemės, išlemeno jis.
- Aš norėčiau šilto obuolių pyrago ir pieno, bet prašau, nereikia lankstytis,- draugiškai nusišypsojo Torė. Nors elfas ir linktelėjęs, greitai nuskubėjo vykdyti užsakymo, pirmakursei pasidarė jo gaila, bet prisiminusi šiltą obuolių Torė greitai pralinksmėjo ir įsitaisė minkštame krėsle.
-
Nežinia kiek buvo valandų - Bethany tuo visiškai nesidomėjo. Burnoje atsiradęs ir ramybės nedavęs moliūgų pyrago skonis, privertė išlįsti mergaičiukę iš bendrojo kambario bei lėtai slinkti virtuvės link. Koridorius su maistu vaizduojančiais paveikslais dar žadino apetitą, o to sutvardyti net nesistengė. Natiurmortas su kriaušės atvaizdu jau nebuvo pirmą kartą matomas - Bethany prieš savaitę čia buvo užsukusi karšto šokolado su zefyrų plutele viršuje. Tik šįkart mergaičiukei teko kelis sykius pakrapštyti pakaušį ir įvairiai prileisti kriaušę, kol galiausiai rado tinkamą vietą pakutenimui, o kriaušė ėmė kikenti bei galiausiai kvatoti lyg išprotėjusi. ,,Kad tik niekas neišgirstų šios kiauliškai žviegiančios kriaušės" , - sakinukas šmėstelėjo galvoje, kuomet jaunoji varno nago mokinė įžengė į virtuvę, tik menkai krūptelėjo išgirdusi ploną elfo balselį bei pridėtą atsiprašymą, visišką nenorą išgąsdinti.
- Viskas gerai, - džiugiai nusišypsojo, - norėčiau sausainių su šokoladu, - pastebėjo kaip elfas greitomis nusilenkė ir pasileido bėgte link vieno iš daugelio stalų. Laukdama lėkštutės su nosį kutenančiu sausainių kvapu, Bethany ėmė dairytis kur prisėsti. Grįžti į bendrąjį kambarį ar į miegamąjį nebuvo puiki mintis, o gal šiek tiek tingėjosi. Akelės sustojo ties mergaite, puikiai įsitaisiusia fotelyje bei krimtančią pyragą. Sulaukusi lėkštutės su garuojančiais bei šiltais, paskrudusiais sausainiais, kurių viršuje šokoladas dar buvo minkštas, viena ranka prilaikydama šiltu dugnu lėkštutę, patraukė link valgančiosios.
-
Tas pats elfas pribėgo su pyragu ir stikline pieno vos spėjus atsisėsti. Padaras padėjo viską ant nedidelio staliuko ir vėl nusilenkęs taip, kad nosis beveik pasiekė žemę, pradėjo bėgti atgal atlikti savo darbo.
- Ačiū. Juk sakiau, kad nereikia lankstytis!- šūktelėjo Torė, tikėdamasi, kad elfas jos paklausys. Ji atkando mažą kąsnelį pyrago. Jis tirpo burnoje tiesiogine prasme ir buvo visiškai tobulos temperatūros. Ne šaltas, bet ir ne toks, kad nudegintų liežuvį. Kai mergaitė nurijo dar vieną kąsnį tobulojo patiekalo išgirdo už nugaros žingsnius. Galvojo, kad vėl grįžta elfas, tad neskubėdama gurkštelėjo pieno ir atsisuko. Net paspringo kai pamatė, kad ateina visai ne elfas, o žmogus. Persigando, kad atėjo jos dienų Hogvartse galas. Dar kartą pažvelgusi suprato, kad tai tik jos bendrakursė. Torė nežinojo jos vardo, tik vieną ar du sykius matė mergaitę bendrajame kambaryje.
- Labas, išgąsdinai. Jau galvojau mane užtiko kažkas iš suaugusiųjų. Tada būtų buvę riesta,- šyptelėjo Torė. Jos širdis po truputį grįžo į normalų plakimo greitį.- O beje, kuo tu vardu ir kokie vėjai atpūtė tave čia?- nusišypsojusi paklausė Varniukė.
-
Atrodė, kad iki mergaitės nueiti bus žymiai lengviau, tačiau aplink plušantys, lakstantys bei besilankstantys iki žemės elfai vis kur nors skubėjo. Vienu metu sausainiai jau troško kristi žemyn, vos spėjo juos sulaikyti lėkštėje. Bethany sustojo šalia valgančios, tačiau visiškai nenorėjo išgąsdinti.
- Oi, atleisk, - rusvomis akelėmis nužvelgė mergaitę ir prisimenė, jog ją matė bendrajame kambaryje, keletą sykių. - Nenorėjau išgąsdinti. Tikrai. Mano galvoje buvo vien tik močiutės moliūgų pyragas su vaniliniu padažu, tad užsimaniau kažko skanaus, numalšinti seiles.
Vis dar stovėdama vietoje, Bethany atsikando vieno šilto sausainio iš visų esančių lėkštėje.
- Aš Bethany, - nurijo pirmąjį kasnelį, - jei čia būtų kažkas iš suaugusiųjų, mažai tikrai nepasirodytų, - o kuo tu vardu?
Jaunoji varno nago mokinukė numanė kaip kvailai ir beprotiškai atrodė stovėdama šalia mergaitės krėsle su lėkštute bei stikline, valgydama paskrudusius sausainius iš nedidelės lėkštutės.
-
Aš vardu Torė. Torė Finitsis,- atsakė į Bethany klausimą mergaitė.- Esu kilusi iš Norvegijos, bet jau keletą metų gyvenu Anglijoj. Na, dabar Hogvartse. O kur gyveni tu?- paklausė Torė.- Dar labai mėgstu skaityti ir...- nespėjus pabaigti sakinio netoliese pirmakursių vienas iš namų elfų pradėjo vanoti savo galvą kočėlu.
- Blogas elfas, labai labai blogas elfas!- klykė jis, o svarbiausia, kad nė vienas elfas nekreipė į ji dėmesio.
- Ką tu darai? Sustok, sustok!- atsistojusi Torė bandė sulaikyti elfą gaudydama jo ranką. Elfas į ją pažvelgė:
- Šis blogas elfas pamiršo jums paduoti šakutę pyragui,- išlemeno jis.
- Juk visai nebūtina, pyragas nebe toks skanus valgant jį su įrankiais. Juk nebūtina savęs žaloti,- paaiškino Torė jam. Elfui nubėgus Varniukė atsisuko į netoliese sėdinčią mergaitę.
- O ką papasakosi apie save?
-
- Mano gyvenimo vieta nėra tokia jau įdomi, - pradėjo pasakoti, - Šiaurės Anglija. Norvegija? Ką galėtum papasakoti apie ją?
Bethany nežinojo, ar Torė išgirdo paskutinįjį klausimą, mat ši ėmė drausminti elfą. Rusvaakė nebuvo tikra, kad išgirdo paskutinius mergaitės žodžius, bet juos nuspėjo. Viską stebėdama, mergaičiukė atsisėdo į tuščią krėslą bei pirštukais sugriebė dar vieną šiltą sausainiuką. Bekramtydama dar vieną sausainį ir sulaukusi klausimo, iškart nusiteikė į jį atsakyti, bet pirmiau nurijo paskutinį kasnelį, likusį burnoje.
- Labai dažnai būnu nedrąsi, - trumpai nutilo, - taip pat mėgstu skaityti, bet labiau stebėti gamtą. Nuostabu žinoti, kiek spalvų ir atspalvių yra aplink! Na, taip pat pagal savo niūniuojamas melodijas kuriu įvairius šokių žingsnelius, nors išties tai labiau vaipymasis, - prisiminė, kai sugalvojo daryti šokių žingsnelius priešais veidrodį bei stebėjo kaip viskas atrodo. - Na, o tu? Ką mėgsti veikti?
,,O dabar, gali toliau sau valgyti", - suskambo spygus vienos minties balselis. ,,Užsikišk, Beth", - sumurmėjo žymiai irzlesnis bei tingesnis, be jokio entuziazmo. Toliau valgydama ir laukdama, ką naujo išgirs iš Torės, Bethany stebėjo darbą virtuvėje bei vylėsi, kad joks elfas daugiau netrankys savęs. Bent jau kol ji sėdi čia.
-
Torė užkišo plaukų sruogą už ausies. Kova su elfu po ilgos dienos visai nuvarė ją nuo kojų, tad vėl atsisėdusi ant minkšto fotelio mergaitė klausėsi Betės pasakojimo apie save. Sulaukusi klausimo apie savo gimtąją šalį ji nudžiugo.
- Na, Norvegija turbūt bet ką galėtų užburti savo kraštovaizdžiu. Nors klimatas ir vėsus ištisus metus, bet vaizdas pro langą atperka viską. Kalnai, kriokliai ir visiškai žydro vandens telkiniai. Žinai, jei tau patinka gamta turėtum būtinai ją aplankyti.
Torė nutilo vėl nuklysdama į savo mintis. Po keleto tylos minučių, mergaitė vėl pažvelgė į šviesiaplaukę sėdinčią priešais.
- O aš pati labai mėgstu skaityti taip pat myliu muziką ir dainavimą. Iš tiesų niekur nesimokiau groti ar dainuoti, bet mano mintyse visada skamba melodijos. Ir prisiminimuose taip pat. Prisiminimuose taip pat skamba muzika, todėl ją ir dievinu. Kaip ir tu aš labai mėgstu stebėti gamtą. Manau, kad geriausias dalykas joje yra kvapas. Juk ir tu pažįsti šalčio ir oro po lietaus kvapą, ar ne? Po lietaus gamtoje smagiausia,- šyptelėjo Torė ir nutilo. Tikriausiai per daug prišnekėjo. Dabar Bethany turbūt pamanys, kad ji trenkta.- Tai tiek apie mane,- dar pridūrė mergaitė.
-
Mergaičiukė net nepastebėjo kaip sukramsnojo paskutinį sausainį iš lėkštės, tik pajuto kai rankose pasidarė neįtikėtinai lengva, nors ištiesų elfas paėmė lėkštę ir nusilenkęs dingo. Bethany smalsiai kaskart žiūrėjo į elfus, plušančius, besilankstančius ar daužančius save per galvą, padarius kažką netinkamai. Išgirdusi apie nuostabų Norvegijos kraštovaizdį, Bethany ėmė kurti vis besiplėčiantį sąrašą valstybių bei miestų, kuriuose norėtų apsilankyti.
- Dievinu gamtą, - įsiterpė. - Viskas, kas vyksta joje yra taip pasakiška ir nuostabu!
Rusvaakė nustebo, kai elfas grįžo nešinas stikline šiltu pienu.
- Aš neprašiau, nereikėjo, - visgi paėmė iš elfo stiklinę, - tikrai.
Gurkštelėjusi šilto pieno, su lašeliu medaus bei leidusi gomuriui pasimėgauti, galiausiai prabilo.
- Na, šalčio kvapą atpažįstu ne visada, - pripažino. - Lietaus kvapas yra kažkas nuostabaus, o kur tau vaikštant miške po audros!
Nenorėjo itin įsismaginti, tad gurkštelėjo dar pieno iš stiklinės.
- Man taip nepatinka matyti kaip elfai lankstosi, tačiau prašomi to nedaryti net nepabando paklausyti...
-
Mergaitei Bethany labai patiko, juk ne kiekvienas supranta kokia nuostabi yra viską valdanti gamta. Pro abi pirmakurses vėl pralėkė elfas, kuris prikrovė pilnas lėkšteles pyrago ir davė kaupinas stiklines pieno. Ji apsidžiaugė, kad ir jos bendrakursei nepatinka elfų vergavimas. Staiga, rudaplaukei į galvą šovė kiek kvailoka iš išprotėjusi mintis. Bet juk tokios mintys ir dažniausiai ir yra geriausios. Mergaitė nusišypsojo Varniukei, atsistojo ir priėjo prie vieno iš elfų.
- Kokios pagalbos jums reikia?- paklausė Torė.
- Nieko panelės, mums malonu jus pavaišinti,- išlemeno elfas išpūstom akimis, tikriausiai ji pirma tokia keistuolė, kuri bando padėti elfams.
- Ne, aš...aš... įsakau jums duoti man ir mano draugei, jei ji tik to panorės, darbo,- nusišypsojo mergaičiukė ir pažvelgė į savo bendrakursę.- Tai kokį darbą patikėsite mums?- tada vėl grįžo pas Bethany ir tarė:
- Na, tai eime prisijungti prie Hogvartso personalo?- ir nusijuokė iš savo žodžių.
-
Bethany būtų galima vadinti laukinuke - būdama maža, ji pernelyg daug laiko praleisdavo lauke, net lietui lijant, o siaučiant pūgai ar audrai, išlėkti į aplinkines pievas visuomet sutrukdydavo senelė. Pabaigusi šiltą pieną iš stiklinės, Bethany stebėjo Torę bei bandė kuo geriau išgirsti, ką ši sako elfui - netoliese triukšmą sukėlė lekiantys puodai, o juos nuvertęs elfas ėmė spygauti, kol galų gale nurimo. Mergaičiukė kuo puikiausiai išgirdo, kokius klausimus elfo uždavė mergaitė bei pagavusi jos žvilgsnį, šyptelėjo. Tuo pat metu atsliūkino elfas ir nespėjus Bethany prasižioti, paėmė tuščią stiklinę bei nusilenkė.
- Visuomet smagu išbandyti kažką naujo, - nusišypsojo išgirdusi Torės klausimą bei atsistojo.
-
Sulaukusi Bethany pritarimo, mergaitė nieko nelaukdama griebė kitą varniukę už rankos ir beveik nutempė ją iki stalo ant kurio vienas iš elfų minkė šokoladinę sausainių tešlą. Elfas šiek tiek pasislinko nuo savo įprastos vietos, kad atsirastų erdvės pirmakursėms. Ir tada... Tada jis vėl nusilenkė. Šį kart bent jau ne iki žemės, bet vis tiek, galvą nuleido tiek, kiek tik leido liesas kaklas. Torė jį nužvelgė ir taip pat nusilenkė. Elfas vėl neteko žado.
- Juk prašėme nesilankstyti,- nusišypsojo mergaitė. Ji dar kartą apžvelgė patalpą. Jos akis užkliuvo už vieno elfo, kuris pargriuvęs išliejo kibirėlį vandens. Atsistojęs, jis pradėjo iš visų jėgų trankyti indą kumščiu. Taip, kad sukeltų jam skausmą. Torė papurtė galvą ir pažvelgė į savo bendrakursę. Padavė jai keletą sausainių formelių ir didžiulę skardą jiems sudėti, pati pasiėmė kočėlą, o elfui paliko tešlą. Sulysus ir išvargus būtybė jai šyptelėjo ir pradėjo minkyti tešlą, o Torė gan lipnią masę kurią jai davė elfas išvoliojo į ploną blyną. Miltuotą ir išvoliotą tešlą mergaitė pastūmė link draugės, o pati kol elfas dar neišminkė tešlos paėmė jos gabalėlį ir bent trupinėliu palengvino elfui darbą.
-
Bethany net nespėjo susivokti, kai už rankos ją atitempė iki vieno iš stalų. Jaunoji varno nago mokinukė stebėjo kaip Torė nusilenkė šalia dirbančiui elfui bei papurtė galvą pastebėjusi elfą, kumščiu trankantį į kibirą. Galvoje minčių šmėžavo ne per daugiausiai, atrodė, kad mergaičiukė yra kažkur toli nukeliavusi ar paskendusi apmąstymuose. Bethany vos spėjo sugriebti link jos pastūmėtas sausainių formeles bei milžinišką skardą. Net nebuvo pagalvojusi apie tokio didumo skardą ar daiktą, bet visgi akys nemelavo. Ši spėjo tik dar vieną kartą apsidairyti bei nužvelgti vos keletą elfų, darančių skirtingus darbus, kai šalia išgirdo pastūmėtą tešlos gabalą. Grįžusi į realybę, o gal pabandžiusi dingti iš keistos būsenos, mergaičiukė pirštais patraukė artyn tešlą. Skarda liko nuošaliau, joje pats atsirado kepimo popierius, nors jį išties įdėjo kitas elfas, o spėjusi jį pamatyti, Bethany šyptelėjo. Atsukusi akeles atgal prie tešlos, pagriebė pirmąją formelę bei ėmė spausti sausainius tešloje. Vienas po kito, sausainiai buvo dedami į skardą, o keistas pasididžiavimas savimi pasiekė mergaitės krūtinę.
-
Darbas virė taip, kad Torė net pametė laiko nuovoką, bet iš tiesų kiek valandų jai vis tiek nerūpėjo. Ar taip ar taip jai lankytis čia draudžiama, o ką jau kalbėti, kad abi mergaitės štai dabar išsijuosę padeda namų elfams. Jos padeda vergams! Bet iš tiesų Varniukė piktinosi tokiu požiūriu į elfus juk kiekviena būtybė šiame pasaulyje turi turėti bent jau kokias teises.
Tarp dviejų mergaičių vyravo tyla, gal dėl to, kad buvo mažai pažįstamos arba tikriausiai dėl to, kad abi plušo be sustojimo. Kai Bethany skardą užpildė sausainiais, o ir didžiojo tešlos gabalo nebeliko dar vienas, iš niekur nieko išdygęs elfas nunešė visus sausainius į krosnį. Juk neiškepę jie tikrai nieko verti.
- Kaip manai, ar būtų nieko tokio jei sausainiais pasivaišintų ir elfai?- sušnabždėjo žaliaakę šalia jos stovinčiai mergaitei į ausį.- Tik žinoma, tada reikėtų juos ilgai įkalbinėti,- nusišypsojo mergaitė. Tada vėl atsisuko į vieną iš elfų ir paklausė kokios pagalbos jiems reikėtų, bet šį kartą elfas nenusileido jokiems įkalbinėjimams. Bet žinote ką? Mergaitės pagaliau šio to pasiekė, nes elfas nei karto bekalbant nenusilenkė ir nepradėjo savęs žaloti. Taigi, nepavykus į kalbėti elfo dar kartą, mergaitė nuslinko į tą patį minkštą krėslą, kuriame sėdėjo kai valgė pyragą. Mergaitė šyptelėjo Betei ir pakvietė ją prisėsti šalia, taip pat palaukti kol iškeps sausainių. Tik dar neaišku ar sausainius valgys mergaitės ar elfai. Torė vis galvojo ko dar galėtų paklausti ar aptarti su Bethany. Jai į galvą šovė viena mintis, bet mergaitė pagalvojo, kad ją aptars kai sausainiai jau bus iškepę.
-
Bespausdama tešlą formelėmis, Bethany mintimis buvo visai kitur nukeliavusi. Tik pasibaigus tešlos gabalui bei elfui pagriebus skardą, pilną sausainių, mergaičiukė lyg atsibudo bei nusimetė visų minčių naštą. Galvoje atsirado šventinė nuotaika, ar kažkas panašaus į ją.
- Mielai norėčiau pasidalinti sausainiais su elfais, - šyptelėjo kalbėdama kiek tylesniu balsu, - įkalbinėti tikrai ilgai tektų, - sukikeno. Bethany akimis nulydėjo daugelį plušančių elfų, o galvoje jau džiaugėsi, kad kai kurie jau ima nebesilankstyti. Dar šiek pastovėjusi vietoje ir trumpai stebėjusi elfus, varniukė nusekė paskui Torę, minkšto krėslo link. Galvoje jau vaizdavosi iškepusių sausainių vaizdiniai, o skanus kvapas kuteno nosį. Supratusi, jog tyla nėra labai jauki, Bethany ėmė mąstyti ko dar paklausus ar gal dar ką galėtų pridurti.
-
Mergaitės kartu laukė kol iškeps sausainiai. Jiems iškepus, elfai visus sausainius perdėjo iš skardos į milžinišką padėklą ir padėjo ant staliuko prie Varniukių. Torė paėmė nedidelę lėkštelę ir įdėjo keletą sausainių, kuriuos valgys kartu su Bethany. Tada paėmė visus likusius ir nunešė link elfo, kuris kartu minkė tešlą.
- Paimk,- nusišypsojo jam.
- Panele, aš negaliu šis maistas nėra skirtas mums,- drebančiu balsu atsakė jis.
- Na, paimk bent vieną. Juk nieko neatsitiks. Juk žinom, kad mielai sukrimstum vieną ar du,- įtikinėjo Varniukė. Elfo lūpų kampučiai truputį pakilo ir jis nedrąsiai paėmė vieną sausainėlį su šokolado gabaliukais.
- Labai jums dėkoju,- išlemeno.
- Nėra už ką,- tada mergaitė atsisuko į draugę.- O galvojau bus sunkiau,- šyptelėjo. Tada pirmakursė apžvelgė visą virtuvę ir pastebėjo tą elfą, kuris vos mergaitėms įėjus į virtuvę jas aptarnavo. Nužingsniavo link jo ir antrą kart ištiesė padėklą.
- Imk ir jokių bet.
Elfas giliu žvilgsniu pažvelgė tiesiai mergaitei į akis ir taip pat nedrąsiai kaip ir pirmasis elfas ištiesęs rankelę pasirinko gerokai apkepusį kepinėlį. Mergaitė vėl atsisuko į draugę ir padavė sausainius jai.
- Dabar tavo eilė rinktis ką pavaišinsim,- nusišypsojo Torė.
-
Mergaičiukė iš lentynos ištraukė vieną iš didesnių lėkščių ir dalį sausainių perkėlė į ją, nors didžioji dalis liko padėkle. Bethany laikė didelę lėkštę rankoje, pilną karštų, garuojančių sausainių, virš lėkštės kilo garai, kurių kvapas maloniai kuteno nosį. Žinoma, mergaičiukė mielai būtų sukrimtusi keletą, ar bent dalį sausainių iš lėkštės, tačiau dabar ji norėjo su jais pasidalinti. Nežinia kodėl, bet visi sausainiai, o ypač kai Torė ėmė dalinti juos elfams, priminė švenčių laukimą bei Kalėdas. Šyptelėjusi varnei, Bethany nužvelgė visą virtuvę. Akys užkliuvo ties vienu, mažučiu bei labai pažeidžiamu, atrodančiu elfu. Šis stovėjo beveik pačiame kampe ir vis žvilgčiojo į kitus bandydamas kažką pasakyti, tačiau nespėdavo, tad jis likdavo su šluota bei kibiru rankose. Neslėpdama šypsenos veide, Bethany beveik per visą virtuvę su lėkšte, kurią iškėlė virš galvos, nupėdino iki elfo.
-
Mergaitės taip ir dalino tuos sausainius, kol lėkštėje liko tik trys. Elfai jau noriai priimdavo skanėstus ir nebesiginčijo. Torė paėmusi iš Bethany padėklą su likusiais sausainiais nunešė dar vieną kepinėlį elfui ir lėkštėje beliko tik du. Torė paėmė vieną ir krimstelėjo.
- Puikus skonis, vaišinkis ir tu,- tiesė likusį Betanei. Kai nebeliko nei vieno, mergaitė išplovė ir nuvalė padėklą ir padėjo jį į savo vietą. Tada grįžo pas draugę ir vėl prisėdo ant minkšto krėslo. Dar kartą apžvelgė virtuvę ir šyptelėjo:
- Žinai, man atrodo, kad šiandien tikrai bent kiek nors pralinksminome elfus. Pagalvojus, jie juk visą laiką dirba ir tik visai nuvargę šiek tiek pailsi,- liūdnai ištarė ir nusižiovavo. Nesuprato kodėl ją taip ima miegas, tada pasižiūrėjo į laikroduką ant rankos ir kilstelėjo antakius,- manau, jau turėčiau traukti link lovos,- nusišypsojo ir atsistojo.- Galim eit kartu jei nori,- žaliaakė dar kart apžvelgė virtuvę ir atsisveikino su elfais. Nuėjo link paveikslo angos ir judėjo link miegamojo.
-
Sausainiai sužadino apetitą ir Bethany galėjo jų valgyti ir valgyti. Elfų įtikinėti ilgai nereikėjo, jie mielai priimdavo skanėstus. Varniukė buvo stabtelėjusi ir trumpai pamąstė ar jie išvis valgė savo kurtus maisto šedevrus.
- Elfai tikrai patenkinti, - nužvelgė kiekvieną namų elfą, kurio veidelis švyte švytėjo, - net ir tas, labiausiai paniuręs paslapčia šypsosi.
Mergaičiukė labai džiaugėsi savo darbu, nors retsykiais švilpiams ji pavydėjo. Juk jie gyveno čia pat virtuvės, o varniukei tekdavo paplušėti, kol iš bokšto atsirasdavo čia.
- Einu kartu, - paskutinį kartą šyptelėjo pro šalį praėjus atsitiktiniam elfui su sausainiu rankose bei pati patraukė link išėjimo angos. Nors kvapai dar kvietė likti ir kažko paskanauti, pilvas jau buvo prikimštas iki soties, o miego pamažu ėmė norėtis. Varniukė išlindo pro angą ir nusekė Torę miegamojo link.
-
Einant įvairiais požemių takais su Mirabete vaikinukui buvo gana ramu ir jis negalėjo pasižymėti baimę (bent tą kartą). Dominykas net nenumanė, kur link pažįstami eina ir ar mergaitė jo nepaklaidins, o vėliau pati išeis, palikusi berniuką už nugaros. Sebastijano laimei, Mirabetė jo nepaklaidino, o nuvedė į virtuvę, kurioje plušo elfai. Antrakursis pirmąkart juos pamatė, nors ir žinojo, kad jie egzistuoja, ką kai kurie daro ir net kur gyvena. Nors dauguma žinių jau dingo iš jo galvos, dar spėjusios palikti pėdsaką apie savo egzistavimą.
Įėjus į virtuvę, Mirabetę ir Dominyką pasitiko malonus kvapas (bent jau taip atrodė berniukui), kuris atrodė tvyrojo visur.
-Ką mes čia veikiame?-Nedrąsiai paklausė, lyg bijodamas, ką mergaitė pasakys. Gal supyks, kad ja nepasitiki, o gal praleis klausimą negirdomis, ką gi, tokių reakcijų berniukas labiausiai ir bijojo.
-
Pilkaakė apsižvalgė. Čia zujo gan gerai apsirengę elfai ir, matyt, gamino vakarienę. Kvepėjo tikrai skaniai. Roana akimirkai net pamiršo ką čia veikia. Tačiau Dominyko klausimas priminė. Uždariusi liuką nuo požemių, Mira pažvelgė į bendraamžį. - Prašei išvesti tave iš požemių. Štai. Išvedžiau, mes mokyklos pirmame aukšte. Šis paveikslas - išėjimas. - Tarė Eimešvilė. - Jei reikia galiu palydėti ir iki pačio Varno Nago bokšto. - Šyptelėjo ir nuėjo prie vieno elfo. Padėjo šiam nuo gan aukštos lentynos pasiimti daug puodų. - Gal kam iš jūsų dar reikia pagalbos? - Pasiteiravo elfų. Šias būtybes ji mėgo. Padėjusi dar kokiai dešimčiai elfų su puodais, grįžo prie Dominyko, šis kiek matė Miročka, nepajudėjo iš savos vietos, tad paėmusi jo ranką, išsitempė tamsiaplaukį ir jie paliko virtuvę.
-
Atsidususi, Mayra atidavė savo lazdelę mokytojai ir nuėjo į virtuvę paskui ją. Čia aplink zujo namų elfai, kurie pamatę pirmakursę su mokytoja, mėtė į jas piktus žvilgsnius, nes buvo pats darbymetis - popietė. Pristatyta prie puodų šveitimo klastuolė pasišlykštėjo. Fe, maisto likučiai ir fe, maistas. Mergaitė niekada nešveitė puodų savo gyvenime, tad net neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Paėmusi kažką panašaus į metalinę kempinę, pirmakursė pasiėmė pajuodusį puodą ir pradėjo jį šveisti. Suodžiai po truputėlį, bet sunkiai plaukė žemyn vandeniu. Nuo šalto vandens ir metalinės kempinės Mayros rankos buvo nubrozdintos, o nuo muilo jas perštėjo. Mergaitė trumpam sustojo šveitus puodą, kai namų elfas padėjo šalia jos rietuvę lėkščių. Panardinusi puodą mirkti, mergaitė ėmėsi lėkščių plovimo, nors nemanė, kad tai įeina į jos pareigas, bet ką gi, jau prisirbai, reikia atidirbti.
Išplovusi lėkštes, klastuolė grįžo prie puodų. Šįkart atmirkę puodai šveitėsi greičiau, bet vistiek sunkiai. Nuo ledinio vandens Mayra nebejautė savo rankų ir kaleno dantimis, bet vistiek šveitė puodus neparodydama savo silpnumo. Kvailas kūnas. Iškęsk dar kelias minutes.
Baigusi šveisti puodus ir visa sušalusi kaip stirnos kaka žiemą, mergaitė skaudančiom kojom priėjo prie mokytojos ir nusišypsojusi, nenorėdama parodyti, kaip jai blogai, tarė:
-Tai gall jau galėčiau atgauti savo lazdelę ir eiti į bendrąjį kambarį?
Kaip tik tada suurzgė išdavikas pilvas, nes pirmakursė praleido pietus. Tačiau, Mayra ir toliau žiūrėjo mokytojai į akis.
-
Šeštakursis labai norėjo sužinoti kas darosi jo gyvenime ir kas per amerikietiški kalneliai lydi jį nuolatos. Atrodė, gyvenimas tekėjo įprasta, ramia upės tėkmės vaga. Ir tik vieną akimirką, kuomet visiškai nesitikėjo, tėkmė pasisuko priešinga kryptimi ir gyvenimo upė it šnypščianti gyvatė daužėsi į viską, kas tik pasimaišė jos kely.
Dylan'as atsiduso. Klastūnyno mokinys jau buvo įpratęs bastytis po pilį ar apylinkes vienas. Tokiu būdu vaikinukas galėjo pasiklysti savo pamąstymuose, svajonėse ir netolimos ateities perspektyvose. Deja, pastaruoju metu jis to nebedarė.
Po koledžo pakeitimo šešiolikmetis stengėsi nesusitikti koridoriuose jokio Švilpynės mokinio, tuo labiau, būdamas vienas. Jam buvo pernelyg baisu net pagalvoti, jei reiktų įvardinti pabėgimo iš skirstymo kepurės paskirto koledžo, priežastis, ką jis sakytų.
Dylan'as tylomis slankiojo koridoriais. Net pats stebėjosi savo daugybe laisvo laiko, tačiau niekaip nesumojo ką daryti, ypač kaip apsaugoti itin mylimą, it seserį, pusseserę Auksę. Su tikrosios sesers netektimi jis jau buvo susitaikęs. Giminės karas vedė link keistos nevilties, norinčios jį apkabinti iš visų įmanomų pusių.
Nors dar buvo tik popietė, keletas valandų po sočių pietų, kuomet prisikirto pakankamai, šešiolikmetis troško kažko užkąsti. Hm, geriau į sandėliukus nesibrauti. Tai kur eiti? Aha, žinau! Su menkai pakeltais lūpų kampučiais Dylan'as nusileido laiptais, pasuko kelis kartus į šonus, o tuomet stovėjo prie slaptojo virtuvės įėjimo. Truputuką pasistengęs, įsmuko vidun.
Nosį iškart ėmė kutenti kvapai, skanūs, saldūs ir nesaldūs, tačiau svarbiausia - priverčiantys kauptis seiles burnos ertmėje.
Klastuolis taip užsižiūrėjo, kad nepamatė elfo, laikančio jam lėkštę su sausainiais. Šis lengvai stuktelėjo lėkštę į jo šoną.
- Taip? - pasisuko į elfą, veidą išmušė lengvas raudonis, - ačiū.
Paėmęs visą lėkštę (vieno sausainio jam nebūtų gana) ėmė dairytis vietelės prisėsti, o tas pats elfas atitempė fotelį. Šyptelėjęs griuvo į minkštą krėslą ir ėmė skanauti sausainius su miško uogomis.
-
Ši diena buvo Elenai kiek keistoka. Na šiandien ji nėjo į mišką, kuriame ją būdavo galima pamatyti kiekvieną dieną. Bet šį kart ji slankiojo po koridorius bandydama surasti kažkokią patalpą, kurioje dar nėra buvusi. Eidama tuščiu ir ilgu koridoriumi LoveGood jautė kaip ant jos peties jau snūduriuoja jos Vengrijos Ragauodegė. Atsikvėpusi Grifė pasuko į dešinę pusę ir pradėjo vėl eiti. Užvertusi galvą metamorfmagė pradėjo galvoti apie savo gyvenimą. Išties ji net iki dabar nesupranta ką veikia šiame pasaulyje. Visa ta kasdienybė Elenai jau atsibodo. Penktakursei jau pabodo būti silpnai, negalinčiai už save pastovėti ir tuo labiau bijančiai išreikšti savo nuomonę.
,,Atleisk kad kišuosi į tavo mintis, bet nejaugi tu pamiršai kad esi metamorfmagė? Nagi, pakeisk save. Gal pasikeitus įgausi daugiau drąsos ir galėsi už save pastovėti.”
Staiga pasigirdęs Lulu balsas Grifės galvoje, išmušė Eleną iš vėžių. Gal tikrai jai reikia pasikeisti? Staigiai sustojusi ir apsidairiusi, penkialiolikmetė pagaliau surado didžiulį veidrodį. Nubėgusi prie jo, raudonakė įsižiūrėjo į savo atvaizdą. Anoreksija tikrai nepasigailėjo šios merginos ir padarė iš jos tiesiog vaikščiojantį skeletą be jokio riebalinio sluoksnio. Pilki plaukai ir raudonos akys jau Elenai atsibodo. Nusimetusi savo apsiaustą, Grifė save veidrodyje dabar matė tik su juodais džinsais ir baltais, laisvais marškinėliais. Giliai įkvėpusi, LoveGood užsimerkė. Pradėjusi galvoti apie savo naują įvaizdį, Elena taip stovėjo kokias geras penkias minutes.
Pagaliau atsimerkusi, Grifė nustebo, tačiau ir apsidžiaugė. Jos plaukai jau nebuvo pilki. Dabar jie buvo mėlyni pereinantys į mėtinę spalvą. Akys šviesiai žalios, o figūra pasikeitusi ant tiek, kad net pati savęs neatpažino. Ji dabar buvo kaip normalaus žmogaus kuris daug sportuoja ir maitinasi sveikai. Vien tik nuo pasikeitusio kūno, plaukų ir akių Elenos jau beveik niekas neatpažintų. Nusišypsojusi sau į veidrodį, mėlynplaukė pasičiupo savo apsiaustą ir vėl jį apsirengė. Pradėjusi eiti toliau, merginai už akių užkliuvo durys ant kurių didelėmis raidėmis buvo užrašyta ,,VIRTUVĖ”. Pagūgščiojusi pečiais žaliaakė priėjo prie jų ir jas atidarė. Vos jas pravėrusi, Grifės akys išsiplėtė. Prieš ją buvo tiek visko daug! O elfai kurie gamino maistą net nepastebėjo jos.
-Sveiki!- garsiai pasisveikinusi, Elena atkreipė jų visų dėmesį. Staiga jai už akių užkliuvo viena, kažkur laba matyta elfė. Priėjusi prie jos, LoveGood jai nusišypsojo ir atsisėdo ant žemės prie jos.
-Regis aš tave kažkur esu mačiusi,- leptelėjo mėlynplaukė ir dar geriau į ją įsižiūrėjo. Pažvelgusi į elfės didelias, pilkas akis ji iškarto ją prisiminė. Atsargiai apsikabinusi elfę, Grifė giliai įkvėpė.
-Sveika, Kora. Kaip seniai aš tave mačiau,- tyliai prakalbo mergina. Netrukus ir ji pati sulaukė apkabinimo iš elfės, su kuria praleido visą laiką, kol Elena buvo pas savo senelius. Bet prieš mirtį, elfė gavo drabužį ir buvo priversta tarnauti kažkam kitam. Bet pagaliau, po trylikos metų Eleną ir vėl ją sutiko. Paleidusi Korą, žaliaakė susiradusi kėdę ant jos atsisėdo ir pradėjo kalbėti su elfe.
Praėjus kokiam pusvalandžiui, Grifė jau kalbėjo su gana daug elfų. Sužinojo iš jų tikrai labai daug. Staiga išgirdusi durų atidarymo garsą, mergina išsigando. Juk čia negalima vaikščioti mokiniams! Greitai atsistojusi LoveGood pagriebė pirmą pasitaikiusį daiktą ir pradėjo eiti link durų. Priėjusi prie jų, penkialiolikmetė tik dabar pamatė kad jos rankose yra keptuvė. Pradėjusi apžiūrinėti tą vietą, kur buvo durys, LoveGood nieko nepamatė. Apsižvalgiusi ji pamatė kėdę, ant kurios kažkas sėdėjo. Tyliai pradėjusi eiti link tos kėdės, mėlynplaukė užsimojo keptuve. Priėjusi prie pat jos, Elena iš visos jėgos trenkė tam žmogui į galvą iš keptuvės. Žmogus greitai nukrito nuo kėdės ir veidu gulėjo ant žemės.
-O čia tai ginklas! Ištaškė kažką kaip blyną!- linksmai tai surėkusi, Grifė metė keptuve į viršų ir ją pagavo.
,,Gal tu geriau pažiūrėk ką atjungei, proto bokšte tu.”
Mintyse pasigirdęs Lulu balsas privertė Eleną atsitūpti ir pažiūrėti kam ji taip užvožė su keptuve. Vos ne vos apvertusi tą žmogų, merginos ranka atsidūrė ant burnos, o akys išsiplėtė. Ant žemės gulėjo jos draugas Dylan’as!
-O ne ne ne ne. Oj kaip blogai, ojojoj kaip blogai. Šitaip blogai dar niekada nebuvo!- vos ne vos ištarė Grifė ir pradėjo visais įmanomais būdais gaivinti savo draugą.
-
Krėsle Dylan'as vienu po kitu mėgavosi sausainiais, jo veide atsirado šypsena, nuspalvinusi aplink zujusius, jį stebėjusius elfus. Suvalgęs pilną lėkštę, dairėsi kur padėti, tačiau mažos rankutės išplėšė indą, atgal įbruko stiklinę su vyšniniu ledų kokteiliu, papuoštą grietinėlės sluoksniu ir pačia vyšnios uoga. Iš to netikėtumo jis vos neišmetė indo, o akyse trumpai atsispindėjo netikėtumas, susipynęs su lašeliu baimės.
Kaip skanu, aaaaa! Gaivu, ne per saldu! Vaikinas pamažu mėgavosi savo gėrimu, gerdamss jį iš apelsininės spalvos šiaudelio, kuris pradžioje beveik skendo grietinėlės sluoksnyje.
Klastuolis apsidairė. Kažkas jo sieloje troško užkalbinti kokį nors elfą, susipažinti su juo. Jam reikėjo naujovės, galinčios pakeisti gana niūrią gyvenimo rutiną.
Dylan'as nespėjo nugerti net pusės kokteilio, paragavo tik lašelį grietinėlės, o vyšnios sukramtyti taipogi nespėjo. Jam į pakaušį trenkėsi kažkas kieto, vaikinas bandė atsisukti atgal ir pažvelgti į nenaudėlio akis, tačiau vaizdas aptemo. Jis, tarsi toldamas, girdėjo kaip krenta stiklinė, pajautė, kaip susvyravo pats ir tuomet atsijungė.
-
Šiandien pirmakursė dėvėjo lengvą, pastelinę melsvai žalsvą suknelę, o plaukus buvo susirišusi į nelabai aukštą kuoduką (aišku, kelios sruogos vis dar raitėsi aplink ausis, kadangi tvarkingai visko nepavyko padaryti), nes varnanagė buvo susitariusi su pora draugių, ką nuveiks virtuvėje. Buvo jau gera valanda po pusryčių, tad šios turėjo laiko iki kol elfai pradės ruošti pietus.
Persefonė, žvaliai šypsodamasi, pasiekė nutapytą matiurmortą, lyg ir. Piešinys vaizdavo vaisius, tačiau mergaičiukei rūpėjo tik graži kriaušė. Greitai praslinkusi pro paveikslą į karštą patalpą, nuvedė paskutiniuosius namų elfus į miegamąjį, jog pailsėtų, pažadėjusi, jog viską sutvarkys ji pati.
Dabar beliko tik sulaukti merginų, kurios netrukus ir pasirodė.
– Labutis! – šyptelėjo, traukdama receptų knygą – tai ką gi gaminsime šįkart?
-
Clemencija niekaip negalėjo apsidžiaugti, juk pagaliau ji turi šioką bei tokią veiklą kai ji yra laisva. Tos nuobodžios dienos kur buvo tokia rutina, kai ji kiekvieną dieną aplanko pamokas, po to biblioteką, o po to eina miegoti, atsibodo. Visada norėjosi kažko įvairaus, o čia ji netgi nesitikėjo, kad ją pakvies kai kurios mergaitės pagamint valgyti kartu!
Tokiam dalykui puoštis nelabai reikėjo, todėl mergaitė aprengė paprastus drabužius. Nieko ypatingo, balti marškinėliai kur yra parodytas vienas iš Van Gogh'o piešinys, mėlyni mom jeans ir ant galo aprengė 'kerzus'. Šukuosenos nedarė, juk ką galima padaryti su trumpais plaukais kurie dar prie to yra labai nepaklusnūs?
Susiruošus, klastuolė skubiai išbėgo iš mergaičių kambario ir visai greitai atsirado virtuvėje. Mergaitė dar kartą patikrino ar ji nepavėlavo. Rodos esu laiku. Apsižiūrėjo ir pamatė tik Persefonę. O kur kita mergaitė? Pavartė akeles ir suprato, kad čia virtuvėje liko tik Clemencija ir Persefonė. Kita turbūt dar neatėjo. Bet Ameli taip nekantravo kažką pradėti gaminti, kad nesiruošė laukti kol visi čia ateis.
- Siūlyčiau pagaminti veganiškus patiekalus. O ką tu pati manai? - Pažiūrėjo į Persefonę.
-
Bethany nebuvo tikra, dėl ko sutiko su kitomis mergaitėmis praleisti šiek tiek laiko virtuvėje. Turbūt jai prireikė naujų užsiėmimų, mat užsiplieskė gyvenimo džiaugsmas, ilgai buvęs ledu širdyje ar smegenyse. Puoštis Bethany nesiruošė, vilkėjo lengvą baltą suknelę su melsvų gėlių piešiniais ir pilkus, laivelio tipo batukus. Plaukus susirišo į kuodą, o kaklą papuošė nedideliu, juodu akmenuku, kuris buvo itin populiarus tuo metu tarp žiobarų, ypač gimtajame miestelyje. Mergaitei jo nereikėjo, bet senelė jį atsiuntė kaip dovaną it naujo gyvenimo etapo simbolį.
Varnė greitai sulakstė koridoriais, vos nepradūmė pro paveikslą, strikinėjo tarsi laimingas kiškis. Paveikslas, žinoma, privalėjo ją įleisti, vos tik įžengė vidun, pastebėjo abi mergaites, kurios turbūt jau laukė jos.
- Sveikos! - greitai atitrepsėjo šalia jų, o nuo savo staigių ir greitų žingsnių, pajuto gaivų kūno purškiklį su citrusais, kurį taipogi buvo gavusi dovanų.
- Galbūt galėtume pagaminti ką nors... Vegetariško, - Bethany tai būtų nauja patirtis, mat vegetariško maisto jai nieks negamino, - o tuomet gal kokį desertą? Ką galvotumėt?
-
Už lango buvo tamsu, bet tai netrukdė Roanai pasiėmus savąją lazdelę pasinaudoti Lumos burtažodžiu ir ant pižamos(melsvos spalvos, su daugybe rožiniai baltų vienaragių) užsimetus apsiaustą bei įsispyrus į šlepetes su zuikučiais išeiti iš mergaičių kambario. Nors buvo dar šiltas ruduo, tačiau šios rudens naktis net nepriminė rudens, atrodė lyg vasara iškart peršoko prie žiemos, palikdama už nugaros mėgstamiausią Roanos metų laiką - rudenį. Sekėsi vienas dalykas - bendrajame kambaryje esantis židinys šildė visą koledžo teritoriją.
Amneta, patekusi į nešildomą Hogvartso koridorių sudrebėjo. Nors dar praeitais metais dievino žiemą, tačiau prasidėjus vasarai suprato, kad nėra šalčio mėgėja. Jai maloniau būti šiltoje vietoje. Be Švilpynės bendrojo kambario, spalvotų plaukų savininkė žinojo dar viena vieta, kur visada šilta - virtuvė. Būtent ten ir patraukė švilpė. Pasiekusi paveikslą, kuriame pavaizduoti vaisiai inde, spustelėjo kriaušę ir priešais merginą atsivėrė durys į virtuvę. Įėjusi į virtuvę užgesino lazdelę Nox ir apsižvalgė. Nukreipusi lazdelę į židinį tarė Incendio, stalai buvo nukrauti įvairiais valgiais, paruoštais visai sekančiai dienai. Nors virtuvėje ir be židinio buvo šilta, tačiau šilumos per daug nebūna.
Apžiūrėjus visus patiekalus, Anai pakilo apetitas ir paėmusi keksiukų padėklą, nuėjo su juo prie židinio. Atsisėdusi ant grindų ir atsirėmusi į lentyną, atsikando keksiuko ir pažiūrėjo į ugnį. Prisiminusi, kad apsiausto kišenėje turi nedidelę knygelę, atsivežtą iš Londono, ją išsitraukė. Prieš išvykstant iš namų, paauglė pasiėmę kūrinį iš vienos žiobariškos bibliotekos pasiryžusi tą knygą perskaityti.
Nežinojo kiek laiko praėjo, tačiau Roanai po truputį įmetant malkas į židinį, ugnis degė kaip degusi; ant padėklo buvę keksiukai pasibaigė ir žaliaakė jau buvo pasiėmusi antrą ar trečią padėklą, tačiau vis dar skaitė nors ir vaikišką, tačiau įdomią knygelę. Jai buvo visai nesvarbu, kad bet kas ją čia gali užklupti - juk ji nieko blogo nepadarė, o keksiukų gali padėti elfams pagaminti dienos metu.
Atrodo, praėjo dar valanda, kai ištuštėjo jau ketvirtas keksiukų padėklas. Tuo ypatingos buvo Roana ir Gaja - kiek maisto neprisikimštų, vis vien tilptų dar ir jos nepririnktų daugiau nei kelių kilogramų svorio. Įdėmiai ir lėtai skaityta knyga pasibaigė, tačiau Ro nenorėjo palikti virtuvės, tad rado sau naują veiklą - paėmusi padėklus, ant kurių neseniai buvo keksiukai, švilpė priėjo prie kriauklės ir pradėjo plauti indus. "Juodo" darbo ketvirtakursė visai nebijojo - jos manymu to visai nereikia bijoti, juk tai geras ir naudingas darbas. Niūniuodama iš kažkur nugirstą lopšinės ištrauką, Amneta zujo prie kriauklės plaudama padėklus, nusausindama ir dėdama juos į vietas.
-
Elridė traukė koridoriumi nenutuokdama, ar eina būtent ten, kur nori. Ji visą kelią vinguriavo lyg būtų kažko išgėrusi ir apsinešusi. Mergaitė buvo apsimiegojusi, nors po pilį vaikščiojo tik todėl, kad miegoti nesisekė. Jos vokai buvo apsunkę, nuovargis pasireiškė galvos skausmu, bet grifiukei tai buvo įprasta.
Toliau eidama mergaitė atsitrenkė į sieną. Šiek tiek susinervavusi kažką paniurzgėjo, prisijungė ir pilvas. Pavarčiusi akis grifė atsiduso, ji nenorėjo trauktis burtų lazdelės, nes tingėjo, tad vis tiek toliau traukė koridoriumi nieko nematydama. Dar keli žingsniai, o ji jau atsitrenkė į kitoje pusėje esančią sieną.
-Po velnių... Kiek čia šitų sienų?-dar stipriau susinervavusi Elridė atsiduso ir ėmė ieškoti kažkur kišenėje esančios burtų lazdelės. Kol ją surado, praėjo dešimt minučių, mat baltapūkė tikrino visai kitą kišenę. Dar vienas atodūsis, o nervai jau valdė paauglę.
-Lumos,-tyliai ištarusi burtažodį žaliaakė stebėjo, kaip lazdelės gale sužiba šviesytė. Pagaliau bent truputį matydama, nesvarbu, kad buvo be akinių, mergaitė nužvelgė savo aplinką. Norimo paveikslo ji vis dar nematė, tačiau, jos laimei, buvo pakankamai protinga, kad pažiūrėtų, ką praėjo. Sėkmingai... Būčiau praėjus... Niurai nužvelgusi savo rankoje laikomą burtų lazdelę Elridė priėjo prie paveikslo ir pakasiusi kriaušę įžengė į vidų.
Išgyrusi kažkokį garsą grifiukė neapsidžiaugė. Ji ir taip neturėjo nuotaikos ir buvo pavargusi, o mintis, kad reikės pamatyti dar kažkokį žmogų ją per plauką neprivertė išeiti lauk, bet alkis privertė pasilikt. Pasitrynusi pilvą baltapūkė lėtai žengė žingsnį apžvelgdama, kas buvo aplink. Židinys degė, tačiau jokio žmogaus nesimatė. Mergaitė ėmė manyti, kad virtuvėje vis dar dirba elfai. Nejau jie pluša ir naktim? Gal ir juos galėsiu pakalbinti? Susidomėjusi ji žengė dar vieną žingsnį, o tada pamatė stalą su visokiausiais valgiais. Pats pirmutinis ir vienintelis dalykas, kuris užkliuvo už jos akių ir atitraukė nuo viso kito buvo gražiai iškepęs kepsniukas. Paauglė čiupo jį ir atsisėdusi ant žemės laiminga ėmė valgyti. Ji per vieną sekundę užmiršo, kad virtuvėje galėjo būti kažkas kitas ir nė nepagalvojo, kad ją gali kažkas prigauti. O jei ir prigaus, koks skirtumas, juk nevers vaiko miegoti nepavalgius.
-
- Žvaigždžių pilni dangaus skliautai, tai pasakų lanka. Lovytę kloja man baltai gera mamos ranka. - Sau panosėje dainavo ketvirtakursė. Niūniavo pakankamai tyliai - nenorėjo, jog net ir kažkas užėjęs girdėtų šį muzikos kūrinį.
Virtuvėje buvo beveik tylu, kartkartėmis išgirsdavai lėkščių dunksėjimo garsą, tačiau jis atrodė toks nepastebimas ir tolimas, kad nekreipei į jį dėmėsio. Nusausinusi rankas, mergaitė atsisėdo prie stalo, buvo pavargusi, tačiau patenkinta.
Nejučia netrukus spalvotaplaukė užmigo, pasidėjusi rankas ant stalo vietoj pagalvės. Ketvirtakursę pažadino neįprastas garsas virtuvėje - kažkas įėjo. Pamaniusi, jog tai bus Hogvartso elfas, tingiai atsistojo ir nutipeno garso šaltinio link. Turėtų atsiprašyti už suvalgytus keksiukus.
-
Pagaliau pasisotinusi mergaitė įkvėpė didesnį kiekį deguonies ir padėjo lėkštę ant žemės. Noras miegoti buvo visiškai išnykęs, nors nuovargį ji vis dar jautė. Kiek pasirąžiusi ji atsigulė ant žemės ir suėmė burtų lazdelę. Šviesos man nebereiks.
-Nox,-tyliai sušnabždėjus burtų lazdelės gale išnyko šviesos šaltinis, tačiau Elridei pakako ir židinio. Tačiau neapsidžiaugė, kad tai padarė. Mergaitė pamatė artėjantį siluetą, bet šis nė trupučio nepriminė namų elfo. Šiek tiek persigandusi grifiukė atsitraukė ir prisiminusi stalą jau planavo, kad gali lįsti po juo. Bet tada susivokė, kad šansų, jog jos nepastebėjo buvo tiek pat mažai, kaip šią naktį jai užmigti. Giliai atsidususi žaliaakė meldėsi, kad virtuvėje būtų buvęs koks nors profesorius. Kiek keista, kad ji to norėjo, bet su kažkuo bendrauti jai atrodė visiškai neįdomu, nematė esmės. Jau geriau būtų prigauta kokio nors profesoriaus, nei smalsaus ir plepaus mokinuko. Bet geriau įsižiūrėjusi Elridė įsitikino, kad siluetas nebuvo panašus į jokio žinomo profesorio. Gilus atodūsis, paauglė norėjo tiesiog išeiti ignoruodama viską, bet labai aptingo. Nuovargis liepė likti vietoje, tad ji tiesiog sėdėjo, stebėjo ir laukė, kol nepažįstamas žmogus prašneks.
-
Atsikėlusi nuėjo garso šaltinio link, tačiau pamatė visai ne elfą, o tokią pat mėgstančią pavalgyti paauglę, kaip ir pati Roana. - Labas. - Tarė, tikėjosi jog nebus išgasdinus jos, tačiau iš išvaizdos prisiminė mačiusi ją su grifų uniforma - reiškia tikrai neturėtų išsigąsti. Nežinodama, ką daugiau bepridūrti kiek tyliau pasakė "Skanaus" ir tylėdama laukė atsakymo.
Tiesa pasakius, ketvirtakursė visai nesitikėjo pamatyti čia ne elfą, o kitą mokinį, tačiau savo nuostabą nuslėpė - juk virtuvėje pagal viską gali lankytis visi norintys - tai nėra uždarytas ar uždraustas kambarys. Belaukdama atsakymo, jaunoji burtininkė atsisėdo ant to pačio suolo, ant kurio sėdėjo grifė, bendraus ar nebendraus su manim pagalvojo Amneta. Vis tik, Ana tikėjosi, kad šioji grifė bus draugiška - iš daugiau nei šimto mokinių turėti tik du žmones, su kuriais bendrauji nebuvo geru dalyku prefektaujančiam hogiečiui.
-
Nužvelgusi atėjusią mergiotę grifiukė giliai atsiduso. Ji taip tingėjo sveikintis, o čia dar, rodos, matyta švilpė, o juk aišku, kad tie turėtų būti draugiški. Ką aš darau su savo gyvenimu? Apsižvalgiusi ji išspraudė šypsnį, nors nežinia, ar jį mergiotė matė.
-Labas,-kiek tylesniu balsu pagaliau pasisveikino. Žaliaakė nelabai norėjo kažką daugiau sakyti, bet eiti miegoti taip pat neturėjo noro. Ji mintyse meldėsi, kad į virtuvę įeitų koks nors profesorius ir lieptų nešdintis į lovas, kad baltapūkė galėtų be jokio pasiteisinimo išeiti. Kam tie pokalbiai po velnių... Bet dabar čia taip nuobodu... Atsigulusi ant žemės, nors tai ir nebuvo labai patogu nusižiovavo, kas buvo kiek keista, mat miego nenorėjo, pasitrynė akis, kurios buvo išvargusios po dienos ir dar kartą atsiduso.
-Na, tai ką čia veiki?-kiek niūriai paklaususi trumpam užmerkė akis ir vėl jas atmerkė. Paauglė buvo labai pavargusi, o miegas neėmė, tad ir savijauta nebuvo pati geriausia. Turbūt dėl to nepatartina sutiktam žmogui pradėti erzinti mergaičiukė, nors iš kur jis gali žinoti, kad ši lengvai gali užtvoti įpykus?
-
Pastebėjusi šypsnį naujosios bičiulės veide Roana suprato, jog šioji ją išgirdo bent tas gerai šmestelėjo mintis merginos galvoje.
- Aš Roana. Roana Amneta. Ketvirtas kursas. Švilpynė - Prisistatė keturiolikmetė. Rausvaplaukė smalsiai nužiūrinėjo grifę - ir ne veltui, bendraamžė(iš pažiūros) buvo gan panaši į švilpę, jei Amneta nebūtų pasidažiusi plaukų galima būtų teigti jog jos dvynės, juk ir Roana natūraliai yra baltaplaukė ir turi žalias akis. Tačiau Anai tuoj pat reikėjo atmesti visus tuos palyginimus - juk ji tikrai negali turėti sesers, tėvai nebūtų to nuslėpę kiek sumišusi dėl savo minčių, paauglė tyliai atsiduso ir prisiminė, kad vis dar spokso į gulinčią ant žemės nepažįstamąją.
- Ė, ėm. Irgi buvau atėjusi pavalgyti, tada išploviau indus ir išgirdau tave įeinant. - Pasikasė pakaušį bandydama prisiminti ką gi veikė prieš tai. - Atleisk jei nesitikėjai mane sutikt, gal palydėti tave iki Grifų Gūžtos bokšto, atrodai pavargusi. - Nuoširdžiai rūpindamasi baltaplauke tarė.
-
Linktelėjusi, kai švilpė prisistatė Elridė vos vos šyptelėjo. Jai nuskambėjo kiek juokingai tas prisistatymas, mat grifiukei visiškai nerūpėjo jos koledžas, ar kursas. Nematė reikalo tokios informacijos prisirinkti, pasakei vardą ir užteks, bet ką jau padarysi su tokiais žmonėmis, neimsi aiškinti, kad pakanka tik vardo.
-Aš Elridė,- be jokio entuziazmo ir trumpiau prisistatė ši. Paauglė dar pagalvojo, kad tos švilpės prisistatymas priminė kažkokį žiobarišką filmą, bet neprisiminė to filmo pavadinimo.
Kam toks rūpestis? Įtariai nužvelgusi Roaną žaliaakė stengėsi suvokti, kodėl ji taip elgiasi. Mergaičiukė nebuvo pratusi prie tokių rūpestingų žmonių, bet jai tokių ir nereikėjo, nes buvo įpratusi susitvarkyti pati.
-Ką?.. Nereikia,-su pauzelėmis atsakiusi baltapūkė išsidrėbė patogiau ant žemės ir susidėjusi rankas už galvos giliai įkvėpė. Miego norėjos, bet ji žinojo, kad neužmigs, tad visgi nusprendė pasėdėti su ta keistuole. Gal tuo pačiu jai reikės pasiimti kokį pyragėlį, jei dar liko...
-Ė, palikai man pyragėliu?-paklaususi Elridė pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į Roanos veidą. Tingėjo daryti kažką daugiau, bet pyragėlių vis tiek norėjo. Ir nujautė, kad ta mergyčka paprašyta jai gan greit atneš. Jaučiuosi senė, kodėl aš tokios energijos neturiu? Pavargusi nuo galvos laikymo žaliaakė vėl padėjo galvą ant rankų ir įsižiūrėjo į tamsą.
-
Tik įžengusį į gan jaukią patalpą, Natanielį pasitiko įvairiausių kvapų mišiniai. Visokiausi įrankiai ir prietaisai žavėjo bei kaustė smalsų berniūkščio žvilgsnį ir šis kelias akimirkas praleido vien dairydamasis po virtuvėlę. Tiesą sakant, vaikinukas niekada nebuvo įžengęs čionai, bet pats kažkiek gaminti mokėjo. Nelabai gerai ir puikiai, bet konditerijoj strazdaniui sekėsi tikrai neblogai. Na, kaip neblogai, keliskart buvo sudeginęs gaminius, khrm tenka pripažinti, jog ne vien gaminius, bet bent jau išsivertė nieko nesusprogdinęs ir tai yra jau šis tas.
- Na, paukšteli, esi kada nors ką nors gaminusi? - Klaustelėjo iš paskos sėkmingai atsekusios rudaplaukės Lizertas ir susiradęs porą prijuosčių vieną užsidėjo sau, kitą, kiek kėblokai bandydamas padaryti dailų bantuką, užpančiojo ilgakasei kompanionei.
- Va, dar kepuraitė tau, kad sausainiai netaptų plaukuotais, katės atrytais gniutulais, - mestelėjo mažylei glėbin aukštą, bene tikro šefo kepurę ir pasirėmęs rankomis šonus, laukdamas, kol šioji ją užsimaukšlins, žaismingai suraukė antakius.
- Gerai, bus taip: kadangi darysim labai daug atsakingų procedūrų, visas jas skirstysim į užduotis, - susakė ir supratęs, kad tai visai gali būti neįdomu, krenkštelėjo pasitaisydamas, - įsivaizduok, kad mes esam slapti agentai, nu kaip po nematomu apsiaustu esantys geriečiai kariai, ir vykdom misiją prieš blogiukus, kurie nori užvaldyti visą pasaulį. - Ėmė gestais mosikuoti mažajai prieš nosį, - Tačiau dingo mūsų ginklai ir burtų lazdelės, todėl vienintelė išeitis yra pasigaminti super, duper, mega, ultra, nerealius sausainius, kurie išgelbėtų visą pasaulį nuo blogiečių invazijos, ee turėjau omeny užkariavimo. Tai bus LABAI, - ėmė rodyti juokingas minas, pabrėždamas pastarąjį žodį, - sunki misija, paukšteli, ar tu pasiruošus? Jei taip, tuomet prašau prisistatyk, naujasis agente! - Nežymiai šuktelėjo vaikinukas, tikėdamasis, kad toks žaidyminis vaidinimas nors kiek prablaškys Stevie ir ši bus daug linksmesnė bei, žinoma, sotesnė po viso šito.
-
Tik įžengusi pro virtuvės duris, Stevie smalsiai apsidairė. Namuose ji į virtuvę ir snapo nekišdavo
- tai štai kodėl tave paukšeliu nuolat vadina pasišaipė iš savo pačios minties grifiukė - tad buvo visai smalsu, kaipgi čia viskas vyksta. Mergaitė iš karto pajuto daug įvairių, tačiau skanių, kvapų, tad jai čia patiko. Grifiukė nutarė, kad būtų mandagu ką nors atsakyti klastuoliui, tad pasakė:
- Ne, man nepatinka gaminti, todėl paprastai virtuvėje nesirodau.
Natanielio pasiūlytą kepurę Stevie mielai užsidėjo - vien jau dėl to, kad ji niekada tokios nebuvo mačiusi, o išbandyti ką nors naujo ji niekada nebuvo prieš.
Iš kur jam kyla tokių minčių? nustebusi paklausė savęs Stevie, kai klastuolis pradėjo aiškinti apie slaptą misiją. Mergaitės antakiai kilo vis aukštyn ir aukštyn, tačiau pažaisti ji sutiko.
- Na, gerai, pabūkime... Eee... Slaptais agentais. Tačiau turėsi man parodyti, ką turėsiu padaryti. Šitame darbe aš naujokė.
Stevie jautėsi taip, tarsi būtų baisi nuoboda, kuri nesugeba įsijausti į pramogą. Tačiau ji niekaip negalėjo to pakeisti, tad tikėjosi, kad bent berniokas pasilinksmins. Vis dėlto grifiukė nusiteikė darbui ir pradėjo laukti nurodymų.
-
Kiek labiau išsišiepęs dėl pasireiškusio bent šiokio tokio mažosios entuziazmo, Natanielis gudriai primerkė žaliais smaragdais švytinčias akutes ir teatrališkai apsidairęs ar niekas jų nestebi, mažumėlę labiau pasilenkė prie mokinukės.
- Pirma, mums reikės surinkti hmm, - minutėlę susimąstė, - penkis galingojo drakono Fui rutulius. - Nužvelgė mergaičiukės miną, ieškodamas kokio nors šypsenos pėdsako, - Žinau, žinau, skamba labai baisiai ir sunkiai, bet tai dar ne viskas. Matai, tie rutuliai buvo užmaskuoti taip, kad niekas neįtartų, kas jie ištikrųjų yra. Nu ir dėl tos maskuotės jie atrodo kaip paprasti kiaušiniai. Supranti? - Vis dar kalbėjo kiek pašnibždom vaikinukas lyg koks labai rimtas šnipas, aiškindamas slaptą misiją kompanionei.
- Žinoma, mūsų laimei, aš žinau, kur jie paslėpti, - patenkintai kilstelėjo nosį aukštėliau strazdanius, delniuku mostelėjęs į save ir jau garsiau ėmė tęsti tolimesnį pasakojimą, - planas toks: mes tyliai prisėlinsim prie to seifo, kuriame laikomi stebuklingieji rutuliai ir tuomet man jį atidarius, tu turėsi greitai paimti juos visus. Gali būti, kad jie net bus įdėti į tokią apsauginę dėžutę, tuomet paimsi kartu su ja. Tik aišku itin atsargiai, nes jie užburti ir dėl to labai, labai, labai trapūs, supratai? Gerai, paukšteli, varom, - sudėjęs pirštus taip, jog jie įgautų pistoleto formą, Natanielis patraukė šaldytuvo, tariamo seifo, link, galva linktelėdamas mažylei sekti paskui. Lėtai prisėlinęs prie stačiakampio formos aparato, berniūkštis nugara atsigręžė į šį ir prikando lūpą it stovėtų prie kokios nors pavojingos užtaisytos bombos.
- Pasiruošk, paukšteli, dabar bus tavo eilė, - perspėjo grifiukę ir minutėlę patykojęs, staigiai atvėrė baltas šaldytuvo dureles, kartu tučtuojau vėlei pasisukęs į mergytę.
- Nagi, greitai čiupk juos, - primindamas šiai jos užduoties dalį ir kartu paskubindamas rudaplaukę, sudiktavo klastuolis.
-
Įdomu, kodėl jis tai daro? pagalvojo Stevie, kai Natanielis pradėjo kalbėti apie drakono Fui rutulius. Kodėl jis iš viso mane čia pakvietė?
Grifiukė niekaip to negalėjo suprasti, tačiau nutarė, kad verčiau bandyti įsijausti į žaidimą, nes tai gali būti visai smagu. O ir tas klastuolis gal ne toks pašaipūnas, koks atrodo...
Tad Stevie susikaupusi klausėsi, ką jai šnabžda Natanielis ir pritariamai linkčiojo.
- Kiaušiniai, - tylutėliai pasakė. - Aha, gerai, supratau.
Mergaitė visai džiaugėsi, kad klastuolis taip aktyviai žaidžia paties sugalvotą žaidimą, nors jai pačiai tai atrodė šiek tiek juokinga. Tačiau ji stengėsi nesijuokti. Ir iš viso neišleisti jokio garso. Tik tyliai nusėlino klastuoliui iš paskos. Natanieliui atidarius dureles, Stevie ne iš karto pamatė paslaptinguosius rutulius. Tačiau galiausiai ji pastebėjo dėžutę, panašią į jiems reikiamą, tad skubiai ją paėmė. Žinoma, dėžutė vos neišslydo Stevei iš rankos, tačiau ji spėjo tvirčiau ją paimti ir tikėjosi, kad Natanielis jos negrabumo nepastebėjo.
Grifiukė atsargiai laikydama dėžutę priėjo prie stalo, ant kurio, jos nuomone, reikės gaminti. Tiksliau sakant, vykdyti slaptąją misiją.
- Na štai, rutuliai paruošti, - tyliai sumurmėjo Stevie, laukdama, ką gi dabar reikės daryti. Ji norėjo prakeikti save, kad negalėjo labiau prisidėti prie žaidimo, tačiau nuoširdžiai nežinojo, ką dabar reikėtų daryti.
-
Natanielis šypsojosi, paslapčia džiūgaudamas, kad ir mažoji grifiukė noriai prisideda prie netikėtai sugalvoto žaidimo. Visgi ir pačiam, beveik subrendusiam, (na kaip subrendusiam, vėjavaikiškumas tikriausiai niekada taip ir nedings iš jaunuolio rusvaplaukės, įvairiausių minčių pilnos makaulės) tuojau aštuonioliktus metus bepradedančiam klastuoliui patiko taip smagiai naktinėti pilies virtuvėje.
Stevie'i sėkmingai atlikus pirmąją misiją ir padėjus kiaušinių indelį ant darbinio stalviršio, žaliaakis uždarė seifo pareigas atlikusio šaldytuvo dureles bei prižingsniavęs prie Grifų Gūžtos auklėtinės, kiek prisimerkė, mintyse jau dėliodamas antrosios užduoties planą.
- Šaunuolė, - dar sutaršė mergytės šokolado spalvos kupetą ant pakaušio ir vėl tarsi sąmokslininkas pasilenkė arčiau mažosios - Paukšteli, ar žinai pasaką apie Piterį Peną? - laukdamas galvos linktelėjimo kaip kokio nors ženklo, kiek pritilo vaikinukas, - Piteris Penas - tai nepaprastas berniukas, gyvenantis Niekados šalyje, nu realiai žvaigždėje, aišku ne toje pirmoje, kuri ryškiausiai spindi, nes tai būtų keista, o antroje, šalia tos pirmosios. Jis - niekada neužauga ir gyvena su Pamestinukais. - Panašiai kaip tąkart, kai pasakojo apie Kalėdų Senelį, mosikavosi rankomis Natukas ir, tiesą sakant, gerai nežinančiam apie ką jis kalba, nelabai ir buvo galima ką suprasti iš vaikinuko tokių ne itin rišlių istorijų.
- Pamestinukai - tai ten irgi tokia berniukų gauja, kurių vadas buvo tas Piteris. Nu, bet tau šito žinot nelabai renikia. Ai! Tai va, kol nepamiršau, Penas turėjo geriausią draugę Tinkl, - rudaplaukis pasilenkė prie mažosios klausytojos lyg tolimesni jo žodžiai, būtų didžiausia paslaptis, - Tinkl Vinkl buvo fėja. Ir, jei tik Piteris su Pamestinukais norėdavo skraidyti kaip ir Tinkl, jiems reikdavo jos fėjos dulkių. Supranti, kur lenkiu? - Įsistebeilijo į Stevie Klastūnyno senbūvis, laukdamas reakcijos, - mūsų super duper mega extra turbo nova sausainiams reikia fėjų dulkių, na, kad jie galėtų būti tikrai super duper mega extra turbo nova. Tačiau yra problema, - reikšmingai padarė pauzę ir rauktelėjo antakius, - Tinkl fėjų dulkes pavogė baisusis Piterio Peno priešas - niūriaveidis kapitonas Kablys. - Apsidairė ar niekas nemato, - jo dešiniąją plaštaką nukando Krakenas ir vietoj jos, kapitonas dabar turi kablį, todėl taip ir pasivadino. Kraupu senukas, tiesa? Tačiau, yra ir gera žinia, - atsitiesęs garsiau prakalbo Lizertas, - žinau, kad fėjų dulkės atrodo lyg rudasis cukrus ar cinamono milteliai, - įtikinamai išplėtė smaragdinėm rainelėm papuoštas akis septyniolikmetis, - todėl mums bus lengviau jų ieškoti. Atsimink, norint surasti Tinkl Vinkl fėjų dulkes ir atsiimti jas iš baisiojo kapitono, reikia gerų minčių. O dabar, paukšteli, tyliai išsiskirstom, - sukomandavo savo paties spektaklio aktorius ir it nindzė besimosuojantis rankomis, ėmė lėtai sėlinti prie kiekvienos iš virtuvėje esančių spintelių, ieškodamas rudojo cukraus ir cinamono miltelių pakuočių.
-
Nors žaidimas pradėjo visai "kabinti" mergaitę ir darėsi visai smagu, Natanielis nepaliovė jos trikdyti. Stevie labai nemėgo, kai kas nors lindo prie jos plaukų, tad labai sunkiai pakėlė tai, kad klastuolis jautė didelį malonumą juos taršyti. Tačiau sakyti nieko nedrįso, tad tik stengėsi nuslėpti, kad tai jau pradeda gerokai erzinti.
Stevie jau norėjo pasakyti, kad yra girdėjusi apie Piterį Peną, tačiau nespėjo, nes klastuolis pradėjo pasakoti. Žinoma, grifiukė nieko panašaus nebuvo girdėjusi, tačiau galvojo, kad toks mažas melas labai nepakenktų, nes ir taip ji atrodo, kaip visiška kvailelė...
Klausydama apie Piterį Peną Stevie giliai susimąstė: ar visa tai yra tikra istorija, ar tik Natanielio išmonė? Vis dėlto klausti ji, žinoma, nesiryžo. Galiausiai klastuolis paaiškino antrąją užduotį. Stevie su džiaugsmu nusiteikė ieškoti reikiamų ingredientų. Vis dėlto Natanielis, ko gero, yra neblogas pasakotojas. Grifiukė visai pamiršo, kad jie visai ne slaptieji agentai, o paprasti Hogvartso mokiniai. Ji tyliai sėlino prie kitos spintelės. Tačiau nutiko, tai, ko buvo galima laukti: Stevie už kažko užkliuvo ir su garsiu trenksmu kažkas nukrito ant žemės. Mergaitė keiktelėjo, tačiau vis tiek nuskubėjo prie spintelės.
Jau atrodė, kad ten nieko net panašaus nėra, tačiau kamputyje rado apšiurusį mažą pakelį, ant kurio puikavosi užrašas
Cinamonas
- Ar tiek užteks? - pašnibždomis paklausė Stevie, rodydama maišiuką Natanieliui.
-
Ismė, nors ir nealkana vistiek sėdo prie vakarienės stalo, tikėdamasi nugvelbti nuo šio kelis mandarinus, net prieš eidama "valgyti" išsituštino visas kišenes, kad tik sutalpintu kiek įmanoma daugiau mandarinų! Dievas mato, mergaičiukė buvo tikra mandarinų maniakė ir jai reikėjo dozės. Mandarinų dozės, ypač kai šiuo kalėdiniu laikotarpiu iš kone kiekvienos kertės sklido lupamų, orandžinių stebuklėlių kvapas sukeldamas mergaičiukės nosyje malonų tvinksėjimą.
Dėja, ant stalo kaip nesimatė mandarinų, taip nesimatė, o vakarienei einant į pabaigą mergaičiukę ėmę erzinti aplinkinių čepsėjimas ir klegesiai. Rodos, nieks net nepasigedo kalėdinio vaisiaus, kas klastuolei kėlė dar didesnį pasipiktinimą.
Vakarienei pasibaigus, o mandarinams taip ir nepasirodžius, vienuolikmetė nusivylusi ir kiek pasipiktinusi patraukė virtuvėn kuri jau buvo spėjusi visiškai ištuštėti. Virtuvėje tamsiaplaukė, tikrino kiekvieną užmatytą krežį, dėžę, ar šiaip potencialią mandarinų buvimo vietą, mergaitė net nepabūgo didžiulio voro užkliūdyto ranka, narstant seną, neplonu dulkiu sluoksniu galinčią pasigirti spintelę, pasilenkusi, toliau susikaupusi bandė apčiuopti kažką apvalaus, kažką bent formą primenantį, deja jau deficitiniu mokykloje tapusį vaisių, pirmakursė net neišgirdo jog vietuvėje esanti neviena.
-
Maja įėjo į virtuvę. Ji buvo susitarus ten susitikti su drauge. Bet Majai įžengus draugės dar nebuvo. Mergaitė atsisėdo ir pradėjo laukti. Tada pri jos pribėgo namų elfas su raudonu švarkeliu.
- Ko norėtumėte?- Paklausė jis.Maja paprašė sulčių. Užsakymas buvo tuoj pat įvykdytas.
- Labai ačiū.- Padėkojo Maja.
- Prašom.- Atsakė elfas kreivai šypteldamas. Maja sėdėjo, gėrė sultis ir galvojo koks geras čia aptarnavimas. Jai pagailo elfų, jie juk taip sunkiai dirba.
Draugė dar vis nesirodė. Maja jau pradėjo nerimauti, kur jinai dingo. Tada mokinė pajuto alkį ir paprašė arčiausiai esančio elfo vegetariškų salotų. Šiaip Maja nebuvo vegetarė, bet dabar jai norėjosi kažko ( lengvo). Maja pavalgė. Salotos buvo nuostabios. Grifukė pasižiūrėjo į laikrodį, draugė vėlavo visa valanda. Maja pamanė, kad ji nebeateis. Mergaitė pakilo ir išėjo.
-
Mergina patenkinta pėdino iš Apsigynimo nuo Juodosios Magijos pamokos į jai linksmą vietą. O koks skirtumas tie puolantys elfai, jei pamokos metu gali apsilankyti virtuvėje ir pavalgyti? Juo labiau savo žiniomis apie protego, kurį turbūt labiausiai mėgo, Elridė pasitikėjo. O kodėl turėtų nepasitikėti, jei praktikavosi jį kur kas ilgiau, nei buvo prasidėjusios šių metų pamokos? Juk to burtažodžio, kurį bandė mokytis praeitą pamoką naudoti negalėjo, nors, aišku, buvo ir kitų skydinių kerų, kurie buvo galbūt šiek tiek praktiškesni, bet ką gi, pamokos laiko daug, galbūt teks panaudoti visus?
Septintakursė įžengė į virtuvę ir patenkinta patraukė maisto link, bet labai greit stabtelėjo susivokusi, kad būtent virtuvėje dirba daugelis elfų. Oi, velnias... Suvokusi, kad labai kvailai pasielgė mergaičiukė giliai įkvėpė ir ėmė sėlinti, kadangi apsisukti ir dingti negalėjo, labai skaniai atrodantys keksiukai buvo visai prieš jos akis. Prisėlinusi prie padėklo su keksiukais, bent jai taip atrodė, Elridė čiupo kelis ir jau norėjo padėti burtų lazdelę, kai suveikė nuojauta ir panelytė apsisuko. Visai laiku, prieš ją stovėjo du elfai, kurie, rodos, gumos tempti nenorėjo. Velnias... -Protego,-greit brūkštelėjusi per orą, kadangi išvydo pirmą švieselę artėjant jos, ir panaudojusi burtažodį Elridė giliai įkvėpė, kuris kitas skydinis burtažodis galėjo jai pagelbėti prieš du elfus? Jokia mintis į galvą nešovė, tad reikėjo kuo greičiau suktis ir keliauti lauk iš virtuvės, kol tų mažų padarėlių nepadaugėjo.
-Protego,-dar kartą panaudojusi skydinius kerus, mergina išmetė iš rankų savo keksiuką ir puolė išėjimo link. Geras pasirinkimas? Vargu, bet, aišku, mergiotė apie tai pamąstė, nugara buvo atsukta vos kelias sekundes, grifė atsisuko į elfus ir dar kelis kartus panaudojo tą patį burtažodį, o tada išbėgo lauk užtrenkdama duris.
-Velnias, o galvojau nieko neveiksiu...
-
Kadangi Marcus'as pasijuto išalkęs, o profesorius, rodos, niekur eiti uždraudęs nebuvo, grifas patraukė į virtuvę. Juolab, galbūt visi elfai bus išsilakstę po pilį ir maisto visai nesaugos. Green'as pakuteno kriaušę natiurmorte ir įlipo per prasivėrusią angą į virtuvę. Ant žemės jis išvydo sumintą ir sutrupintą keksiuką ir suprato, kad čia jo saldžios vaišės nelaukia. Bent jau ne tiesiogine prasme. Tvirtai atsistojęs ant žemės raudonojo koledžo atstovas apsidairė ir žengtelėjo artyn tolėliau buvusio stalo. Ant jo puikavosi didelė lėkštė su sausainiais.
Tik paskui berniukas suprato, kad du elfai tūnojo po stalu. Staiga akies krašteliu išvydęs geltoną švieselę, grifas atšoko ir mostelėjo lazdele:
- Protego! - ir pačiu laiku atmušė kerus. - Aš nedaug pasiimsiu ir išei... Protego! - sumurmėjo vaikis vėl, mat elfai neleido jam prieiti prie skanėstų taip paprastai. Dabar jie stovėjo abipus stalo.
Green'as paskubomis susimetė saują sausainių į kišenes ir atmušė dar du elfų bandymus užpulti. Dėl paskutinio bandymo apsidžiaugė, mat pavyko susisukti labai greitai. Deja, tuomet elfai pradėjo sustiprintą puolimą ir grifas pasigailėjo, kad neišmoko normalesnių apsigynimo kerų. ,,O gal reikėtų pabandyti..." - pamintijo jis, atmušdamas paskutinius elfų kerus ir iššokdamas pro paveikslą į koridorių.
-
Stevie išalko. Nors buvo praėję visai nedaug laiko po pusryčių, grifė jautėsi alkana. Tad nutarė nukeliauti į virtuvę, kur elfai maloniai kuo nors ją pamaitins. Galvojo pasikviesti ir brolius. Tačiau tada nutarė, kad dvyniai būtinai ką nors ten sugriautų, tad nutarė eiti viena. Beeidama mąstė apie tai, kodėl nenorėjo kviesti brolių. Ir tai rudaplaukę pralinksmino. Eidama koridoriais mergaitė negalėjo liautis prunkštusi. Įtarė, kad atrodo be galo keistai, tačiau negalėjo nieko padaryti.
Galiausiai Stevie pasiekė virtuvės duris. Kurį laiką mąstė, ką turi padaryti, kad jos atsidarytų. Tada prisiminė: reikia kažką pakasyti. Kažką. Stevie ilgokai bandė, kol galiausiai pavyko. Ir ją iš karto pasitiko nuostabus maisto kvapas.
- Nuostabu! - nesusilaikiusi sušuko mergaitė. Ir tą pačią akimirką pamatė prie jos atskubantį namų elfą. Ir tada grifė sutriko: nežinojo, ar bus gražu prašyti maisto, kai ji visiškai neseniai pusryčiavo...
-
Pusryčiauti Miona taip ir nenuėjo. Namų darbų buvo kalnai, todėl jau nuo pat ryto mergina informacijos ieškojo knygose. Net nepajutusi, kaip atėjo laikas pusryčiauti, ji ir toliau užrašinėje žymėjosi įvairiausius faktus apie astronomiją. Ne, ne todėl, kad būtų to reikėję pamokai, o todėl, kad sąžinę graužė kirminas. Apie astronomiją bene nieko nežinojo, todėl tikrai norėjo pasitempti ir išmokti tai, ką privalo mokėti josios amžiaus mokinys. Ar net daugiau.
Kai pilvas jau nesigėdydamas sugurgė taip, kad, rodės, galėjo išgirsti net ir kitame bibliotekos gale sėdintis mokinys, šviesiaplaukė nutarė pavalgyti. Tik bėda ta, kad pusryčiai buvo pasibaigę. Keturiolikmetė akimirką pamąstė ir prisiminė virtuvę. Nieko nelaukusi patraukė tenais ir jau po penkių minučių buvo prie vaisių natiurmorto. Netruko prisiminti, kad reikia pakasyti kriaušę, todėl nuaidėjus vaisiaus juokučiui, anga atsivėrė ir ji pamatė priešais save stovinčią personą. Pasirodo, tai buvo grifiukė. Iš inercijos rudų akių savininkė vos į ją neatsitrenkė.
- Eee, šita, labas, - sutrikusi išlemeno.
-
Akies krašteliu Stevie lyg ir pamatė, kad kažkas įėjo į virtuvę. Ji nespėjo nė išsigąsti, kai tas kažkas į ją vos neatsitrenkė.
- Labas, - kiek nustebusi pratarė Stevie. Ir tik tada geriau įsižiūrėjo, kas gi čia atėjo. Rudaplaukė pradėjo mąstyti. Ji žinojo, kad atėjusi mergina taip pat yra iš Grifų Gūžtos. Ir kad joms yra tekę bendrauti. Tačiau mergaitė niekaip negalėjo prisiminti, koks gi šios šviesiaplaukės vardas. Tačiau buvo nejauku klausti, tad Stevie nutarė apsieiti be to.
- Nori valgyti? - paklausė ji. Aplinkui stovintys elfai, atrodo, tik ir laukė, kol mokinės ko nors paprašys. Tad rudaplaukė atsisuko į juos ir pratarė: - Aš labai norėčiau ko nors saldaus. Kokio kekso ar ko nors panašaus.
Staiga Stevie prisiminė, kaip prieš porą metų lankėsi čia su Natanieliu, mokiniu iš Klastūnyno. Nepaisant to, kad jis tuometinę mažą mergaitę gerokai gąsdino, buvo visai smagu. Tad ji atsisuko į šviesiaplaukę ir paklausė:
- O gal nori ką nors pagaminti savomis rankomis?
-
Pasirodo, tai buvo Stevie Green. Dviejų padaužų dvynių sesuo. Mergina puikiai prisiminė praėjusias Kalėdas ir nusišypsojo. Akimirką sutiktoji grifė atrodė susimąsčiusi, lyg mėgintų kažką prisiminti.
- Aha, būtų gerai ko nors užkrimsti. Dar net nevalgiau... - nutęsė Miona, kai Stevie paklausė, ar ji nenori valgyti, ir įsispitrijo į kaži ko laukiančius elfus. Stevie pirma jos suprato jųjų žvilgsnį ir iškart pareikalavo lyg ir deserto. Tačiau Miona abejojo, ar galima taip paprastai gauti čia maisto. Pilvas darsyk sugurgė ir mergina įkvėpė gardžiai kvepiančio oro. Kepė lyg ir pyragas ar keksiukai.
- O, puiki mintis! - atkuto šviesiaplaukė, kai koledžo draugė pasiūlė pasigaminti maisto pačioms. Bent jau tai atrodė sąžiningiau, nei kažko reikalauti iš namų elfų. - Ko tu norėtum? Aš tai dabar suvalgyčiau bet ką... Ką manai apie lietinius blynus? Kažin, čia galima pasigaminti kavos?
Ji apsižvalgė ieškodama kokio nors arbatinuko. Beveik nieko nematė, todėl žengtelėjo žingsnį, kad atsivertų platesnis vaizdas. Virtuvė buvo ne itin tvarkinga, bet tuo pačiu joje vyravo tvarka. Tie elfiukai, kurie nežiūrėjo į jasdvi, sukosi it vėjas.
-
- Nevalgei? - nustebo Stevie, kuri niekada be ypatingo reikalo nepraleisdavo pusryčių, pietų ar vakarienės. - Tik nesakyk, kad mokeisi!
Nors neprisiminė šviesiaplaukės vardo, Stevie kažkodėl buvo tikra, kad ji yra iš tų, kurie nepadoriai daug laiko praleidžia prie knygų. Prefektė vis dėlto...
Kvapas buvo pasakiškas. Dėl to pasiūlymas pasigaminti blynus ne itin sužavėjo Stievę. Daug labiau norėjosi kažko skanesnio. Tačiau mergaitė suprato, kad koledžo draugė yra rimtai alkana, tad jai norisi kažko stipresnio. Taigi rudaplaukė neprieštaravo.
- Kavos? - vis dėlto nesusilaikė ji, išgirdusi tokią mintį. - Fu.
Tačiau ji pamatė tolėliau esantį virdulį. Tarp mergaičių ir jo buvo daugybė elfų, tad atrodė paprasčiau jį pasikviesti burtais. Stevie išsitraukė burtų lazdelę ir tarstelėjo:
- Accio!
Virdulys klusniai atskrido mergaitei į rankas. Ji padavė jį šviesiaplaukei ir pratarė.
- Na štai, prašom. O blynų, deja, gaminti nelabai moku. Tačiau, ko gero, reikės miltų, ar ne?
Stevie pradėjo žvalgytis, kur gi jie galėtų būti. Tačiau keista virtuvės tvarka ne itin tepadėjo. Tad galiausiai ji pažvelgė į koledžo draugę ir gūžtelėjo pečiais.
-
- Aha, nevalgiau... - droviai tarstelėjo, o kai Stevie kaip pirštu į akį bedė to priežastį, mergitė tik droviai šyptelėjo. Neatrodė, kad vyresnė grifė yra iš tų, kurios daug mokosi. Kita vertus, tai nedaro didžiausios įtakos pačiam mokymuisi. Pati Miona dažniausiai mokydavosi to, ko tuo metu neprireikdavo.
- Kava nėra fu, jei įsipili pieno ir įsidedi pakankamai cukraus, - susikryžiavo rankas ant krūtinės ir įdėmiai žvelgė į pašnekovę, kuriai, regis, nepatiko nei vienas iš šviesiaplaukės pasiūlytų dalykų.
Kai Stevie surado virduliuką - kas labai nustebino keturiolikmetę rudaplaukę -, mergina ėmė savo galvoje ieškoti paprastučio blynų recepto. Žinojo, tereikia kiaušiniu, cukraus, žiupsnelio druskos, miltų ir pieno, tačiau ko ir kiek dėti mergina niekada gerai nežinojo. Visada ragaudavo ir nustatydavo iš tešlos konsistencijos ir spalvos.
- Taip, miltų reikės, bet dažniausiai reikia pradėti nuo kiaušinių. Turiu pabrėžti, kad mano kulinariniai sugebėjimai nėra geri, - dėdama virdulį ant viryklės lėtai kalbėjo grifiukė. - Kliaujuosi skonio receptoriais ir akimis.
Hera paėmė molinį puodelį ir iš krano prisileido vandens. Vėliau jį perpylė į blizgų ir vyšniniai raudoną virduliuką, kuris ant snapelio turėjo pritvirtintą dangtuką su skylute. Rudų akių savininkė mėgo tokius arbatinukus, nes jie labai garsiai pranešdavo, jog užvirė.
- Tu ko nors norėsi? - pasisuko į Stevie. Laukdama atsakymo pripylė antrą puoduką ir padėjo šalia viryklės. - Jei norėsi, perpilk vandenį į virdulį, o aš einu ieškoti dubenėlio ir keptuvės. Kažkur ji turėtų būti... A, va! - iš orkaitės ištraukė švara tviskančią keptuvę.
-
Stevie nemanė, kad net ir tokiu atveju kava yra skanu. Be to, kokia čia tada kava? Kažkoks sirupas... galvojo mergaitė. Tačiau ji nenorėjo įžeisti koledžo draugės. Jau ir to "fu" nereikėjo sakyti... Tačiau žodis - ne žvirblis, tad Stevei teko kažkaip suktis iš padėties.
- Sakai, kad tavo kulinariniai sugebėjimai nėra geri? - nustebo rudaplaukė. - Ką gi, jie bent jau daug geresni negu mano. Taip kad jeigu nori, aš tau padėti. Ir tikėtis, kad ko nors nesugadinsiu.
Stevie atsargiai patraukė link kažkokių lentynų. Netrukus ji pamatė, kad ten yra pilna pomidorų, ridikėlių ir kitokių daržovių. Tad nutarė, kad tiek miltai, tiek kiaušiniai bus kur nors kitur. Visus kitus ingredientus mergaitė jau pamiršo. Lėtai patraukusi toliau rudaplaukė netrukus išgirdo cypimą. Nustebusi apsižvalgė. Pasižiūrėjusi žemyn pamatė, kad netyčia paspyrė namų elfą, ėjusį pro šalį. Green'ų šeima niekada nebuvo iš tų, kurie be galo niekina namų elfus. Tad mergaitė visiškai nenorėjo taip pasielgti. Ji atsitūpė prie elfo ir apmaudžiai pasakė:
- Atsiprašau, aš tikrai nenorėjau!
Tačiau namų elfas tik paspruko - matyt, nebuvo pripratęs prie tokio malonaus elgesio. Deja, jam būti spardomam, ko gero, buvo normalu... Stevie liūdna stovėjo vietoje, kai jos ausis pasiekė Mionos klausimas.
- Išgerčiau arbatos. Tuoj ateisiu.
Atidariusi kažkokias dureles grifė nušvito: ten buvo sudėti įvairiausi prieskoniai. Nors ant jų nebuvo parašyta, kas ten yra, mergaitė nutarė, kad viename iš maišelių turėtų būti arba druska, arba cukrus. Manau, pravers bet kuriuo atveju patenkinta pagalvojo rudaplaukė ir atsargiai paėmė maišelį.
Pažvelgusi, ką veikia koledžo draugė, pamatė, kad ji kaip tik rado keptuvę. Tai buvo puikus žingsnis. Tad Stevie kiek galėdama greičiau grįžo prie jos.
- Štai. Radau... - mergaitė užsikirto. Ji nebuvo tikra, ką ji rado. Tad ir nežinojo, ką pasakyti.
Užraudusi iki ausų rudaplaukė padėjo maišelį ant stalo ir patraukė darytis arbatos.
-
Išgirdusi cypimą pasižiūrėjo, kas įvyko. Pamatė kiek susijaudinusią ir pritūpusią Stevie, nuo kurios spruko elfas. Suprato, kas nutiko, tačiau prikando lūpą ir pati sau gūžtelėjo pečiais. Nutarė, kad vėiau pasidalins blynais su elfais.
- Ei, abejoju, ar taip blogai, - padrąsinamai šyptelėjo, kai išgirdo, jog kompanijonės sugebėjimai gaminti yra tragiški, ir padėjo keptuvę ant viryklės. Nužvelgė, kaip turėtų viskas įsijungti. Viryklė buvo dujinė, todėl keblumų kilti neturėjo.
- O, ačiū labai, - paėmė iš grifės įvairiausius prieskonius ir ėmė ieškoti ko nors, ko gali prireikti. Pagrinde vyravo įvairūs žuvies, mėsos ir sriubų prieskoniai. - Čia labiau paprastiems patiekalams, - dėdama dėžutę ant stalviršio sumurmėjo ir šyptelėjo, bet akys užkliuvo už geltono pakelio ir jį ištraukė. - A va! Vanilinis cukrus. Pravers.
Ir toliau ieškojo dubens. Išieškojo bene visur. Tik užklydusi į tamsiausią virtuvės kampą rado vieną ant kito sukrautus dubenėlius. Buvo sudėlioti pagal dydį ir sudėti į vienas kitą. Jų buvo tiek daug. Vienas net puodelio dydžio! Pamėginusi nukelti dalį šių indų, ant kažko slystelėjo ir piramidė susverdėjo, o tuojau pat viskas nudardėjo žemėn. Vienas - tas pats puodelio dydžio - kaukštelėjo mergaitei į galvą.
- Velnias, - nusikeikė ji ir ėmė tvarkyti netvarką.
-
Stevei laukiant, kol prisitrauks arbata, pasigirdo kažkoks trinktelėjimas. Tiksliau, ištisas trinksėjimas. Nustebusi grifė apsižvalgė. Ir pamatė, kad koledžo draugė, ko gero, išvertė visą dubenų krūvą. Tuo momentu, kai Stevie atsisuko, vienas iš dubenėlių pataikė merginai į galvą.
- Ar tau viskas gerai? - kiek susirūpinusi, tačiau vos tramdydama juoką paklausė Stevie. Ji suprato, kad šviesiaplaukė, ko gero, ne itin nori juoktis, tad stengėsi būti rimta.
Penkiolikmetė kiek padvejojusi prisiartino prie dubenėlių. Miona jau buvo pradėjusi juos tvarkyti, tačiau Stevie nutarė, kad čia visai verta išsitraukti burtų lazdelę. Ji tą ir padarė ir garsiai ištarė:
- Wingardium leviosa!
Burtas pavyko puikiai. Dubenėliai pakilo nuo žemės ir nusklendė link savo lentynos. Deja, Stevie nežinojo, kaip tvarkingai juos ten sudėti.
- Jo... Ką gi, - pratarė ji, vis dar susikaupusiu žvilgsniu stebėdama dubenėlius. Reikėjo, kad jie vėl nenukristų ant žemės. - Panašu, kad tiek ir tegaliu padėti. Palaikyti juos aukščiau, kad tau nereikėtų lankstytis, - apmaudžiai pabaigė Stevie. - Ir visgi ne taip paprasta pagaminti blynus, ar ne?
Ji ir pati nesuprato, kodėl, tačiau jai čia buvo tikrai smagu.
-
Miona prunkštelėjo, kai pamatė, kaip Stevie tramdo juoką. Nujautė, kad bendraoksl gerai nežinojo, kaip bendrauti su Hera.
- Aha, viskas gerai, - kuo plačiausiai nusišypsojo ir pasitrynė pakaušį. Guzas neturėjo iššokti.
Jei ne dubenėlių spalvų margumynas, Miona būtų lengvai juos surūšiavus. Tačiau spalvos mirguliavo ir susigaudyti, kas ir kur turi būti, buvo gan sudėtinga.
- O, ačiū! - kažkodėl nusistebėjo mergina, kai Stevie padėjo panaudodama burtus. - Jei neklystu, jie pagal dydį turėtų būti vienas į kitą sukišti. Kažkaip...
Akimirką pagalvojusi ir nusprendusi daugiau nerizikuoti, atsinešė prie nedidelio staliuko stovinčią taburetę ir ant jos atsistojusi be vargo sutvarkė dubenėlius. Vieną jų - žalią ir vidutinio dydžio - pasiėmė ir nusileido žemėn.
- Ačiū už pagalbą, - pasisukusi į vyresnėlę dar sykį padėkojo ir staiga pro josios petį išvydo druskos ir cukraus indelius, kurie stovėjo gal už dviejų metrų, ant nedidekuės lentynėlės. - O, žiūrėk, radau! - ir susidėjo pakelius į dubenėlį.
Kur tie kiaušiniai... - mąstė mergaitė, akimis ieškodama kokio nors šaldytuvo. Pro nediduką virtuvėlės langelį krito ryški rytmečio saulės šviesa. Pasekusi, kur krenta spinduliai, netrukus aptiko nedidelę sidabrinė dėžę. Štai kur jūs! Padėjusi at stalviršio tai, ką laikė rankose, nardydama tarp elfų (tikrai nenorėjo, kad paspirtų kurį nors, kaip kad nutiko Stevie) šiaip ne taip nukako į kitą patalpėlės galą ir pravėrė šaldytuvo duris.
Nors iš išorės neatrodė, kad jame gali daug kas tilpti, šaldytuve buvo visko. Pieno ir kiaušinių ilgai ieškoti nereikėjo ir jau po poros minučių stovėjo prie dubens.
- Kad užtruktume trumpiau, įkulk gal kokius keturis kiaušinius ir išplak, o aš einu ieškoti miltų, - mirktelėjo ir nutrepsėjo prie spintelių.
-
Panašu, kad ši mergina yra linksmų plaučių pagalvojo Stevie, kai bendramokslė visiškai ramiai ir netgi linksmai reagavo į nuotykį su dubenėliais. Netrukus viskas buvo sutvarkyta ir buvo galima dirbti toliau. Laimei, Mionai ieškoti reikiamų dalykų sekėsi geriau, tad netrukus buvo galima pradėti darbuotis. Ir tada Stevie išgirdo nelabai suprantamus žodžius. Na... Įkulti kiaušinius dar lyg ir moku. Bet kaip, po galais, juos išplakti?
- Keturis? - paklausė ji. - Manai, užteks?
Stevie nė neįsivaizdavo, kiek reikia kiaušinių, tačiau nutarė apsimesti bent kažką žinanti. Tikėjosi, kad gal vis tik jų reikės daugiau - ilgiau užtruktų, kol įmuštų, ir tada gal pavyktų išsisukti nuo to plakimo...
Tačiau panašu, kad šiandien buvo ne ta diena, kai penktakursė galės išsisukti nuo darbo. Ji ramiausiai supylė kiaušinius į dubenėlį. Ir neatrodė, kad jos kompanjonė būtų pasiruošusi perimti tą nesuprantamą darbą. Stevie labai nenorėjo prisipažinti, kad ji nežino, kaip reikia plakti kiaušinius: turbūt keista, kad ji yra jau penkiolikos, o vis dar nemoka tokio paprasto dalyko... Todėl kurį laiką rudaplaukė stovėjo tylėdama, tačiau nieko nedarė. Ji bandė prisiminti, ką daro mama, kai kepa blynus. Ir prisiminė, kad ji viską daro naudodama burtų lazdelę.
- Klausyk... - galiausiai atsisuko į jaunesnę mergaitę Stevie. - Aš... Nežinau, kaip juos išplakti. Mama visada tą daro su burtais. O aš, deja, neprisimenu burtažodžio.
Rudaplaukė jautėsi labai bjauriai, nes suprato, kad neką tegalės padėti. Tačiau kaip tik tuo metu elfai pagaliau atnešė prašytą keksą. Stevie nušvito.
- O, ačiū! - sušuko ji. Godžiai atsikandusi skanėsto mergaitė palaimingai atsiduso. - Tobula! Gal ir tu nori paragauti? Nereikės kepti tų blynų...
-
Kaip nujausdama atvėrė pirmą pasitaikiusią spintelę ir rado daugybės rūšių miltų. Jie turbūt kvaištelėjo, kad šitiek visko turi, - pamanė sau. Nors, kita vertus, juk čia pilis. Išrankių žmonių irgi yra.
- Gal tu ir teisi, - šūktelėjo kuisdamasi tarp pakuočių ir vis keldama miltų debesis. Žutbūt turėjo rasti tuos, kuriuos naudodavo mama. - Įmušk dar porą. Kas čia tokio, jei dar daugiau jų pridėsim. Geltonesni tik bus!
Kai pagaliau iškrappštė nediduką gelsvą pakelį, rankos ir šiek tiek plaukai buvo nusėti miltais. Jausdama elfų žvilgsnį nejaukiai pasimuistė. Turėjo atrodyti kvailai. Vienas jų net pripuolė ir su dulkių šluotele ėmė ją valinėti. Net atsineė kėdutę ir ėmė įrankiu kutenti veidą. Miltai ir užsilikusių šluotelėje dulkės ėmė kutenti nosį ir mergina nusičiaudėjo taip stipriai, kad net miltai iškrito iš rankų. Padarėlis nusigandęs šmurštelėjo į kampą ir nebesirodė.
- Atsiprašau! - dar šūktelėjo pavymui, tačiau veltui.
Paėmė miltų maišelį ir nuėjo prie Stevie. Nežinojo, ką sakyti, nes šiandien šviesiaplaukei tikrai nesisekė. Net suabejojo, ar verta begaminti blynus. Dar virtuvę padegs.
- Na tai nesunku, - tarstelėjo paimdama plaktuvą. - Tiesiog paimi ir plaki, - ir parodė kaip tai daryti.
Staiga prie Stevie pristraksėjo tas pats elfas, kuris ką tik bėgo nuo Mionos. Atrodė viską pamiršęs ir nesibaidė moksleivės. Keturiolikmetė grifiukė lengviau atsiduso ir sutiko su Stevie pasiūlymu nieko negaminti. Vos jai tai ištarus kitas padarėlis spragtelėjo pirštais ir viskas dingo.
- Žinai, gal ir gerai, kad nekepam nieko. Nors tų kiaušinių irgi gaila. Pala, einu pavalyti išbarstytus miltus.
Padėjusi kekso gabaliuką paėmė šlapią šluostęir nupėdino pavalyti grindų. Nenorėjo vargintis ieškodama šluotos.
-
Stevie neskubėdama pridėjo dar du kiaušinius, tačiau vis tiek jai būtų reikėję stovėti ir laukti. O tai nebuvo smagu. Laimei, netrukus koledžo draugė grįžo su miltais. Ir atrodė taip juokingai, kad Stevie nesusilaikė.
- Gerai atrodai, - kikendama pratarė ji. - Atrodo, kad sninga...
Rudaplaukė beveik norėjo ir pati nueiti pasikuisti tarp miltų, tačiau nutarė, kad vis dėlto tai yra maistas ir žaisti su juo nereikia.
Panašu, kad ir jaunesnioji mergaitė nuskriaudė elfą. Ir, panašu, taip pat to visai nenorėdama.
- Na ir nesėkminga diena tiems mažyliams, - apmaudžiai pratarė Stevie.
Diena pradėjo atrodyti ir pačiai nesėkminga, kai Miona parodė, kaip reikia plakti kiaušinius. Rudaplaukė vis dar tikėjosi išsisukti nuo šio darbo, tačiau darbas akivaizdžiai nenorėjo išsisukti nuo Stevies. Mergaitė pabandė daryti taip, kaip ką tik parodė geriau tai mokanti draugė. Deja, visiškai nieko neišėjo ir kiaušiniai pradėjo tikšti į visas puses. Laimei, Miona sutiko nieko negaminti, tad Stevie neslėpdama palengvėjimo padėjo plaktuvą į šalį.
Namų elfui pradanginus viską, ką merginos spėjo atsinešti, Stevie skubiai pasakė:
- Klausyk, negalime leisti, kad šitie mažyliai tvarkytų visą mūsų betvarkę. Būtinai turime viską sutvarkyti pačios!
Pasiūlyti Stevie buvo gudri. Tačiau jos atmintis kaip visada paslėpė bet kokį tinkamą burtažodį, o viską daryti rankomis mergaitė šiek tiek tingėjo. Tačiau kai jos porininkė nieko nelaukdama paėmė šluostę ir nuėjo valyti miltų, Stevie taip pat susigriebė. Ji paėmė kitą šluostę ir pradėjo valyti spintelę. Nežinojo, kodėl, tačiau darė tai labai lėtai.
- O keksas vis dėlto tikrai skanus, - po kurio laiko pratarė ji ir susigrūdo visą likutį į burną.
-
Mionai patiko, kad Stevie gana linskmas žmogus. Seniai mergina tiek bekrizeno. Susitikimai su kitais buvo gana niūrūs, nes, arba kitų nepažinojo, arba mokslai per daug spaudė. Todėl astipalaiduoti su kažkuo tikrai jau seniai norėjo. O su Stevie tai ėjosi, palyginti, lengvai. Taip pat džiugino ir tai, jog bendramokslė pasiūlė kažkiek padirbėti. O to virtuvei reikėjo. Nors ir indai spindėjo švara, kai kurie pakampiai buvo apėję vorantinkliais ir dulkėmis. Spintelė, kurioje pirmai rausėsi grifiukė, buvo visa miltuota ir, rodės, ilgai netvarkyta. Todėl nuvaliusi grndis ir išplovusi šluostę iškart ten ir pasuko.
- Aha, įdomu, kokį receptą jie naudojo... - nutęsė ir susimąstė. Pagalvojusi, jog Stevie gali atrodyti, kad Miona užsimanė gaminti, tuojau pat suskubo pridurti: - šiandien tikrai nieko negaminsiu. - Ir šyptelėjo rudaplaukei.
Šįsyk stengėsi dirbti atsargiau, todėl miltuotos liko tik rankos.
Kai sutvarkė spintelę, grįžo prie kompanijonės. Ši dirbo gana lėtai ir ketvirtakursė rudakė pasiteiravo:
- Ar viskas gerai? Gal alkana esi? Šaldytuve mačiau pyrago, - mostelėjo ranka į šaldytuvą.
Elfai buvo kaži kur dingę. Turbūt nusigando, kas ėmėme čia šeimininkauti, - susimąstė medaus spalvos plaukų savininkė.
Stalas viduryje patalpos buvo tuštut tuštutėlis, todėl Grifų Gūžtos prefektė nutarė, kad būtų šaunu kažkaip jį papuošti. Mostelėjo lazdele ir išbūrė nedidukę, apvalainą, baltą su gėlyčių ratais palei kraštus staltiesėlę. Pasigirdo pirštų spragtelėjimas ir ant jos atsirado vazonėlis su laukinėmis gėlytėmis.
- O, ačiū! - pasisuko į nedidukę elfiuką. Jos skruostukai nuraudo ir ji dingo. - Na, kaip atrodo? - kreipėsi į Stevie ir švelnaii nusišypsojo.
-
Panašu, kad Miona yra daug darbštesnis žmogus už Stevie. Tai pastarąją kiek trikdė, tačiau ji nieko negalėjo padaryti: nebuvo mėgėja tvarkytis, o virtuvėje tokio darbo buvo tikrai nemažai. Kitą kartą patylėk subarė save grifė, nes panašu, kad jaunesnė mergaitė jos žodžius priėmė be galo rimtai.
Stevie jau norėjo paprašyti Mionos, kad ji nebesugalvotų ko nors gaminti, kai šviesiaplaukė pati nuramino draugę, kad nieko nedarys. Stevei atlėgo širdis. Nepaisant to, kad jos vos pradėjo gaminti blynus, kai apsigalvojo, Stevie jautėsi taip, tarsi šiandien būtų persidirbusi.
- Žinoma, viskas gerai, tiesiog paprastai tą padaro mama. Ir ji tai padaro su burtų lazdele, - šyptelėjo Stevie. - Gal nuskambės taip, tarsi esu išlepinta mergiūkštė, bet nesu pripratusi prie šitokio darbo.
Jos pačios žodžiai kiek nuliūdino mergaitę. Ji suprato, kad, ko gero, iš tiesų atrodo kaip lepūnėlė, prie darbo nepratusi panelė. Ji darbo nebijojo, tačiau labiau mėgo tai daryti lauke. O visokie valymai ir plovimai... Na, tikrai ne jai.
- Aš ką tik suvalgiau keksą. Bet mielai paragaučiau ir pyrago, - nusijuokė Stevie ir palikusi šluostę patraukė link šaldytuvo. Vos jį atidariusi pamatė nuostabiai atrodantį šokoladinį vaškės pyragą. Mergaitei net seilė nutįso.
- Oho!
Rudaplaukė išsitraukė pyragą ir padėjo ant artimiausio stalo. Ji labai norėjo atsipjauti gabaliuką, tad pradėjo žvalgytis peilio. Tuo metu jos ausis pasiekė Mionos klausimas.
- Am... - sutriko ji. Stevie pati niekada tokiais papuošimais neužsiimdavo. Nematė prasmės. Tad ji svarstė, ką atsakyti, kad pernelyg neapsimeluotų, tačiau ir neįžeistų draugės. - Na... Aš to niekad nedarau. Bet atrodo visai neblogai.
Rudaplaukė kiek paniuro, nes įtarė, kad, ko gero, vis tik įžeidę bendrakoledžę. Tad Stevie pabandė praskaidrinti nuotaiką:
- Ateik, paragausim pyrago. Vis dar neradau peilio, bet atrodo tikrai nuostabiai.
-
- Na... - dvejojo, ar sakyti, nes esti burtininkų, kurie nekenčia žiobarų, tačiau numojo ranka į tai, kaip gali kas nors reaguoti. Kuo nors kitu apsimesti medaus spalvos plaukų savininkė visiškai nenorėjo. Atrodė negarbinga, - aš kilusi iš žiobarų. Esu pratusi dirbti rankomis. Ir tikrai nieko baisaus, kad viską atliekat burtų lazdelėmis. Juk taip praktiškiau ir laiko sutupoma, - gūžtelėjo pečiai ir šyptelėjo. - Žinai, reiktų pasimokyti tokių kerų. Kaip galėjau nepagalvoti! - šūktelėjo. - Gal žinai kokių nors? Man visai praverstų.
Mergina tikėjosi, kad taip išsklaidys šiokią tokią įtampą. Taip pat, rudaplaukė visada norėjo sužinoti ko nors naujo. Ypač išmokti naujų burtų, nors jų ir taip žinojo pakankamai daug. Daugiau nei trėtų žinoti jos metų moksleivis.
Keturiolikmetė grifiukė susijuokė, kai Stevie šiek teik pasišaipė iš pačios savęs. Buvo smagu sutikti tokį gan atvirą žmogų. Be to, mokinukė labai norėjo ko nors užvalgyti, kadangi kekso suvalgė vos gabaliuką. Ji nesiskundė, tačiau pilvas nuo pat ryto grojo maršus, ir gurgesys jau buvo spėjęs įkyrėti. Stebėjosi, kaip niekas dar negirdi.
Išgirdusi nuostabos kupiną Stevie balsą Miona pasisuko ir išvydo tikrai pasakišką pyragą. Abejojo, ar matė šį, kai ieškojo kiaušinių. Kita vertus, čia galėjo pasidarbuoti ir elfai.
- Žinai, gal tu ir teisi. Nieko čia ypatingo. Bet ir abejoju, ar virtuvei reikia ko nors labai prabangaus, - uosdama gardų kvapą, kuris nė kiek nenugaravo, nors pyragas ir tūnojo šaldytuve balažin kiek laiko. - Ak, kaip jis gardžiai atrodo! O peilis... Hm... Neturiu idėjų. Turėtų būti lyg ir stalčiuj.
Šiaip taip atplėšusi akis nuo gardaus deserto nužvelgė virtuvę. Nieko, kas praverstų nepamatė, bet darsyk nužvelgusi pastebėjo didžiulį mėsinį peilį. Kaip aš jo pirmai nemačiau?
- Šita... - nukabindama nuo vinutės paėmė ir iškėlė, - nieko kito neradau, tik šitai... Bent pjauna. Ką manai?
-
- Tada suprantu, kodėl puoli tvarkytis, - nusijuokė Stevie. Ir iš karto suprato, kad tai gali skambėti itin nedraugiškai, tad skubiai pridūrė: - Bet tu nemanyk, kad aš šaipausi ar prikaišioju. Aš gerbiu visus žmones, tiek žiobarus, tiek burtininkus. O žmonės, nevengiantys darbo, yra iš viso patys geriausi.
Darbas skambi kaip padlaižė papriekaištavo sau Stevie. Pagalvojusi, kaip jai sunku įtikti pačiai sau, kuriam laikui susimąstė. Mintis pertraukė koledžo draugės pateiktas klausimas. Rudaplaukė susimąstė.
- Deja, niekas neateina į galvą. Manau, reikės pasižiūrėti kokioje nors protingoje knygoje. Nes tokie kerai yra tikrai pravartūs.
Mergaitė buvo be galo patenkinta, kad Miona susižavėjo pyragu. Jis atrodė taip puikiai, kad Stevie sunkiai valdėsi - labai knietėjo tiesiog įkišti ranką, atsiplėšti gabalą ir suvalgyti. Tačiau pačiu laiku jaunesnioji grifiukė pamatė peilį. Milžinišką peilį. Tačiau kai pyragas atrodo taip puikiai, joks peilis negali jo sugadinti.
- Puiku! - entuziastingai sušuko Stevie. Ji paėmė peilį ir atsisuko į pyragą. - Na, drauguži, ir kur man čia tave pjauti?
Penkiolikmetė kurį laiką žiūrėjo į pyragą ir mąstė. Galiausiai ji nutarė nedaryti nesąmonių ir paprasčiausiai atpjauti kraštelį. Ji nelabai drąsiai tą ir padarė. Pajudinus pyrago vidinius sluoksnius nuostabus kvapas dar labiau pasklido. Stevie net pamanė, kad apalps. Tačiau jai pavyko atpjauti kelis nedidelius gabaliukus. Mergaitė atsargiai padėjo peilį ir paėmė vieną į ranką.
- Skanaus, - palinkėjo ji, laukdama, kol gabaliuką paims ir Miona.
-
Miona nusišypsojo, kai Stevie vėlgi nusijuokė. O kai pastaroji ėmė teisintis, Miona pamėgino ją nuraminti:
- Viskas gerai. Matai, aš gimiau darščiųjų šeimoj. Kitokia būti nė negaliu, - gūžtėljo pečiais. I iš tiesų - tingine būti tikrai negalėjo. Brolis būtų būtinai tai prikišinėjęs ir pravardžiavęsis. To mergina nė už ką nenorėjo.
Rudaplaukė garsiai prunkštelėjo, kai grifė kreipėsi į pyragą. Viskas gal ir neatrodytų taip juokinga, jeigu ji nebūtų žiūrėjusi alkaunužvilgsniu ir dar peilį laikiusi.
Kai Stevie galop atpjovę tuos kelis gabaliukus, jie Mionai pasirodė tokie mažučiai, kad, rodės, jokio skonio nepajus. Pasklidęs tiesiog dieviškas kvapas šitaip šsiutino skrandį, kad jis net susitraukė. Nuo kriaukklės krašto pasiėmė puodelį arbatos ir grįžusi prisėdo prie stalo. Stengdamasi kuo normaliau paimti tą gabalėlį jį susikišo į burną.
- Vajetau, kaip skanu, - pilna burna sumurmėjo Miona. Nieko skanesnio nebuvo valgiusi. Nė nepajuto, kaip pyragas burnoje ištirpo, o ji jau tiesė rankas prie kito gabaliuko. - Jis dieviškas. Šito receptą tikrai gausiu.
Tačiau neatsispyrė pagundai dar atsipjauti. Šokoladas, nos ir sušalęs, greit atsilaidino ir jau tįso nuo varškės. Pyrago atpjovė tiek, kad padalinus į keturias dalis vienas gabalėlis tilpo į delną. Nenorėjo pasirodyti gobšuolė, todėl gurkštelėjo jau kiek pravėsusiuos arbatos.
- Ei, - kreipėsi į prie šaldytuvo stoviniuojančią elfiukę, - gal žinai, koks šio pyrago receptas? Jo skonis nuostabus.
Namų elfė tiesiog nušvito. Rudakė nujautė, kad pagyrė būtent jos darbą. Tuoj pat jį atrūko ir įteikė Mionai nediduką lapelį.
- Ačiū!
Perskaičiusi receptą suprato, jog pagaminti jį bus tikrai lengva.
Kai pagaliau pasisotino, nutarė grįžti prie darbo.
- Kaip manai, gal jau reiktų eiti? Tikrai nenoriu tavęs pavaryti ar ką panašaus padaryti, bet, manau, mes čia jau kiek užtrukom. Astronomija mane šaukte šaukia grįžti prie darbo, - šyptelėjo ir gurkštelėjo arbatos. Vylėsi, kad Stevie nesuprato kaip nors ne taip.
-
Stevie mintyse pagalvojo, kad, ko gero, yra visai įdomu viską padaryti savomis rankomis. Kadangi ji buvo nepilnametė, namie burti negalėjo, tad ir tėvams namų ruošoje negalėjo padėti. Taigi rudaplaukė nutarė, kad per artimiausias atostogas reikės daugiau prisidėti. Tik jau ne dulkes šluostyti pagalvojo grifė.
Vos tik koledžo draugė paėmė gabaliuką, Stevie nieko nebelaukė ir čiupo savąjį ir susikišo į burną. Buvo pasakiškai, tiesiog neapsakomai skanu. Mergaitė skubiai paėmė dar vieną. Mionai atpjovus dar, ji ilgai nesivaržė ir paėmė dar. Netrukus po to pajuto, kad, ko gero, persivalgė. Ne taip seniai suvalgyti pusryčiai, keksas ir dar pyragas... Ką gi, ko gero, vis dėlto per daug. Tad Stevie žiūrėjo į pyragą ir liūdėjo. Akys labai norėjo dar gabaliuko, tačiau skrandis atkakliai tam priešinosi. Galiausiai grifiukė nusisuko nuo pyrago. Kaip tik tuo metu Miona gavo receptą.
- Puiku, - pratarė Stevie. Ir suprato, kad ji tiek prisivalgė, kad net ir kalbėti dabar sunku. - Kai iškepsi, norėsiu paragauti.
Mergaitė nusijuokė. Žinojo, kad žodžiai gali skambėti ne itin draugiškai. Tu pagamink, aš suvartosiu pagalvojo Stevie. Tad ji nusijuokė tam, kad draugė suprastų tai kaip pokštą. Nors nebuvo virtuvės entuziastė, rudaplaukė nebūtų sutikusi tik žiūrėti, kaip kitas dirba, o po to su malonumu valgyti.
Mionai paminėjus astronomiją, Stevie susiraukė. Nors jai vis dar patiko ši pamoka, mergaitė nė nenorėjo galvoti apie mokslus. Nepaisant to, kad skrandis vis dar bambėjo apie per didelius maisto kiekius, grifė negalėjo galvoti apie namų darbus ar artėjančius egzaminus, kai šalia gulėjo toks nuostabus pyragas. Tačiau vienu aspektu Miona buvo teisi: jos tikrai ilgokai užtruko virtuvėje.
- Gal ir gerai sakai, - galiausiai pratarė penkiolikmetė. - Tikrai nesinori mokytis. Na, bent man. Bet esame čia jau ilgokai. Reikėtų pagaliau duoti namų elfams ramybę.
Stevie žvilgtelėjo į pyragą. Kiek pasvarsčiusi ji atsipjovė dar porą gabaliukų ir suvyniojo į čia pat gulinčias servetėles - mergaitė įtarė, kad tai vėl pasidarbavo namų elfai.
- Negaliu tokio kiekio čia palikti, - pasiteisino Green, vis dėlto nesiryždama susirinkti viso pyrago. - Ką gi, tikrai laikas eiti.
Stevie šiek tiek aptingusiomis kojomis patraukė durų pusėn. Jai pasirodė, kad Miona tarsi ko laukia prie pyrago, tad atsisuko ir pratarė:
- Tarp kitko, ačiū už smagiai praleistą laiką.
Stevie išėjo į koridorių, uždarė virtuvės duris ir tada jai į galvą atėjo mintis: o juk jos vardas Miona!
-
Miona džiaugėsi, kad ne tik ji iena buvo šitaip išalkusi ir valgė gabaliuką po gabaliuko. Iš tiesų, jautėsi sutikusi gan panašų į ją žmogų. Bent jau keliais dalykais, pavyzdžiui, sugebėjimu pasijuokti iš savęs ir bet ko. Bent jau taip jai pasirodė. Nutarė kada nors pakviesti Stevie paveikti ką nors smagaus. Tačiau dabar, dar net nesibaigus šiam susitikimui, nedrįso apie tai užsiminti.
- Tokio pasakiško niekaip nepagaminčiau. Jei išvis iš mano pagaminto patiekalo liktų kas nors, neskaitant degėsių, - šyptelėjo. Atrodė, kad priešais ją sėdinti grifiukė visomis išgalėmis stengiasi jo neįžeisti. Nežinojo, kaip pradėti šneką apie tai, jog Miona visiškai neįžeidi. Pamanė palaukti tinkamo laiko.
Mergaitė nujautė, apie ką galvoja Stevie, kai ši susiraukė. Egzaminai artėja, namų darbai tikrai jau smaugia... Gal ir nederėjo apie tai užsiminti... - ėmė svarstyti grifiukė. Pasijautė kaip didžiausia knygų graužikė, nepakenčiama moksliukė ir didžiausia visažinė. Visai tokia, kokių nemėgsta kiti. Mintys apie įžeidinėjimus jai pačiai įkyriai lindo ir Miona net ranka pamėgino jas numoti. Iš šalies turėjo atrodyti kaip bandymas nuvyti musę. Tikėjosi kad taip ir atrodė. Nenorėjo pasirodyti dar ir beprotė ar paranojikė.
- Aš irgi pasiimsiu tuos likusius gabaliukus. Juk vis dėlto, maistas. Abejoju, ar namų elfai juos valgys, kai šitiek ir taip sušveitėm, - atlaidžiai šyptelėjo. Stengėsi atrodyti kuo mandagesnė ir draugiškesnė. Vylėsi, kad neperspaudė.
Kai Stevie nuėjo prie durų, grifiukė igi atsistojo ir nusibraukė nuo mantijos varškės trupinėlius. Nujautė, kad reiks skalbti. Viena elfiukė - ta pati, kurią netyčiom pagyrė, - jau tiriamai nužvelgė ir buvo galima nusėti, kad būtent ji sutvarkys josios apdarą.
Mioną taip pribloškė vyresnės merginos padėka, kad vos išlemeno ,,Ačiū ir tau." Kai atitoko, Stevie jau vėrė duris, ir keturiolikmetė dar pavymui sušuko:
- Aš nesu įžeidi!
-
Tai buvo kelionė atgal į jaunystę. Iki vidurnakčio dirbant Magijos Ministerijoje ir keliant savo karjerą, Krisas pamiršo ką reiškia linksmybės. Vieną dieną atėjo tas taškas, kai jis viską metė ir pradėjo skirti savo laiką būtent sau. Savo norams, jausmams. O ne dėl kitų žmonių - šeima, pažįstamieji, ministro darbuotojai kurie tiek daug vilčių turėjo. Žmonėms, kurie jam netgi nerūpi. Ar dvidešimtmečiui būtina daryti tai, ko jisai nenori, kad tik galėtų pasirodyti prie viso to elito?Ne, jeigu šokoladinių akių atstovas dar kartą kažką girdės nuo Magijos Ministerijos, jisai perpjaus visiems gerkles, o po to ir sau.
Štai dabar - Kristoferis pasiruošęs linksmybėms. Pro langą tamsu tamsuma, jis eina su Klastūnyno uniforma apsimetęs esąs mokiniu. O šalia jo, jo kompanionė Amaltėja, suaugusi žiobarė kuri eina irgi su Klastūnyno uniformą, kur vaikinas galėtų pridurti, kad ji atrodo labai mielai su ją. Jeigu tai būtų diena, brunetui dar reikėtų pakovoti už rudakę, kad nuvytų visas akis nuo jos. Į ją pažiūrint, vaikinui į mintis tik ateidavo du klausimai - kiek šiandien taisyklių jis pažeidžia? Ar čia visos žiobarės tokios gražios?
Bernužėlis susikibęs kartu su rankomis šalimais esančia šviesiaplaukę, eina per keistą koridorių pilną paveikslų susiję su maistu. Buvo ganėtinai tamsu, jo burto lazdelė negalėjo skleisti per daug šviesos, kas ir gerai, nes Nereidę gąsdinti su visais judančiais paveikslais dar yra per anksti. Bet vis tiek, reikėjo vieną parodyti.
- Šitas paveikslas yra durys į virtuvę. Pagalvojau, gal tu nori atidaryti šitas duris? - Pasiteiravo buvęs Klastūnyno mokinys. - Tik pakasyk šitą kriaušę, ji turės nusijuokti ir tada atidarys duris.
Rudakis stebėjo jos reakciją, tai tik toks magiškas menkniekis, bet vis tiek malonu kai leidi kažką padaryti. O paveikslui atsidarius, Kristoferis aptiko labai daug elfų dirbančių iki prakaito šiems mokyklos studentams. Vaikinas pažiūrėjo į Amaltėją, jai nusišypsojo, paleido ranką ir tada jo žingsniai nukrypo link elfų.
- Palikit šiai nakčiai šitą virtuvę tuščią. - Vaikinas norėjo būti kuo mandagesnis elfams, kad nepasirodytų prieš panelę kaip kokiu moliu. Bet tai taip sunku, kai jie nesinori klausyti. - Prašau. - Pridūrė vaikinas atsisukdamas į jaunuolę ir jai pamojuodamas kol visi elfai kraustosi. O vienas už kito, elfams paliekant šitą virtuvę tik šiai porelei, Krisas prakalbo:
- Aš tikiuosi šitie elfai tau streso per daug nesukėlė. Suprantu, kad viskas nauja. Bet dabar mes galime pabūti ramybėje tik dviese. Ir prie to kartu kažką pagaminti, aš ganėtinai praalkau jau. - Droviai nusišypsojo berniūkštis pakasydamas pakaušį. - Čia produktų yra viskam. Galim pradėti nuo, bet ko. Tik ar madam turi idėjų nuo ko norėtų ji pradėti?
-
Užbaigusi savo nedidelius moksliškus universiteto darbelius bei sulaukusi, kol Krisas parpėdins namo, Amaltėja tyliai šmirinėjo legendomis ir mylimojo pasakojomais apipintoje pilyje. Pastaroji skendėjo tamsoje. Žinoma, blondinė norėtų kada pamatyti, kaip visas šis grožis atrodo tada, kai šviečia saulė, tačiau, pasak Kristoferio, tai pernelyg pavojinga - jis netektų darbo, galbūt patektų į Azkabaną, o apie visą tai žinančiai žiobarei būtų praplautos smegenys.
Įprastai prancūzaitė nebuvo linkusi rizikuoti ar daryti neleistinus dalykus, ypač galinčius privesti prie tragiškos pabaigos, tačiau dabar, sėlinant pilyje apsirėdus ilga mantija, rodės, vietoje kraujo jos venomis tekėjo adrenalinas. Amaltėja, tiesa, dėvėjo ne šiaip sau uniformą. Ties širdele ant mantijos buvo pavaizduotas Klastūnyno - Kristoferio koledžo - herbas. Jaunoji fizikė iš šalia einančio gražuolio girdėjo, kad šią uniformą dėvi tik patys fainiausi žmonės, na, o ji juk faina, tad pats tas!
Įsikibusi į aukšto rudaplaukio ranką, Amaltėja bandė viską aprėpti savo akimis, bet pilyje buvo visko tiek daug, o dar ir vienintelis šviesos šaltinis buvo mažytė lemputė Kriso burtų lazdelės gale.
-Sunku patikėti, kad nesapnuoju,- tyliai sušnabždėjo bernužėliui ir toliau dairėsi. Galėjo prisiekti, kad moteris viename tų paveikslų knarkė!
Dar kiek paėėjusi, porelė sustojo prie vieno vaisių paveikslo. Kristoferis liepė paglostyti kriaušę. Blodinukė, tiesą sakant, pasimetė. Nesuprato, ar mylimas vaikinas juokauja ar visgi jai derėtų paglostyti kriaušę. Kurį laiką dar pastovyniavusi, kaire ranka tvirtai laikydama Kristoferio dieną, dešiniąja velniai paglostė žalią kriaušę. Pastaroji pradėjo juoktis! Kur tai matyta? Rudos Amaltėjos akys kiek išsipūtė, tačiau nė nespėjus mirktelėti, paveikslas atsivėrė lyg durys. Už jų - virtuvė.
Hogvartso virtuvėje net ir naktį dirbo gal tuzinas mažų ir nelabai išvaizdžių padarų, kuriuos Krisas draugiškai išvijo.
-Ak, tai atsitempei mane į virtuvę, kad padėčiau tau užpildyti skrandį?- sukikeno dvidedšimt antrus metus skaičiuojanti mergina.- Tiek to.. sakyk, ko, saulele, norėtum,- šyptelėjo rudaakiui ir rankomis apjuosė jo liemenį.
-
Romantika, pagalvojo vaikinas kai porelė pasiliko vieni virtuvėje. Kadangi tai buvo nakties metas, virtuvė buvo pilna degančių žvakių kurie darė jaukią ir romantinę atmosferą. Viskas kaip ir Kristoferis tikėjosi.
- Ne ne ne, - bandė ginti save jaunuolis ir tuo pačiu metu nusijuokė, - bet.. Gal būtų neblogai pagaminti kokius desertus? Ten pyragas ar keksiukai? - Padavė "ant lėkštės" patarimus. - Be to, mieloji, negalvok, kad viena viską gaminsi. Padėsiu viskuo kuo galėsiu. - Mirktelėjo buvęs Klastūnyno mokinys panelei ir nenorėdamas tempti laiką, jisai ruošėsi prieiti prie darbo.
Visu pirma, Kristoferis nusiėmė savo rudeniui skirtą paltą ir pakabino ji ant durų taip dabar parodydamas kas buvo po paltu - balti marškinėliai kurie buvo čiut čiut per maži kur matėsi visi jo raumenys, kai visgi Klastūnyno uniforma rudakiui buvo per maža. Na, virtuvės temperatūra buvo ir taip didelė, tikrai didesnė nei Hogvortso aplinkybėse kur pūtė tik šaltas vėjas ir karts nuo karto lijo ledinis lietus. Dabar buvo tikrai gera.
Vaikinas atidarė šaldytuvą iš kur jisai ištraukė pieno pakuotę ir kiaušinius, susimąstęs ko dar reikia gaminti desertams.
- Amm, ar esi paruošus jau kitus ingridientus pasiemus iš to stalčio? Ir beje ar aš viską esu pasiėmęs ko reikia? - Pasiteiravo jaunuolis jaunosios fizikės ir uždarė šaldytuvą.
Dabar buvęs magijos ministerijos darbuotojas išėmė iš stalčiaus didelį puodą, net nežinodamas ar jo reikia ar ne ir neįsivaizduodamas ką toliau jam reikia daryti, jis laukė toliau savo mylimosios nurodymų.
-
Amaltėja, išpūtusi savo šokolado spalvos akis, įdėmiai apžiūrinėjo kiekvieną virtuvės kampelį. Patalpa buvo senovinė, aplink daug akmens, prieblanda, viską apšvietė tik gal dvidešimt ar trisdešimt palubėse skraidančių žvakių. O lubos juk buvo aukštos, laisvai tilptų kokių penkių ar net šešių Amaltėjų bokštas. Bet blondinukė nesiskundė, mat prieblanda suteikė virtuvei jaukumo ir kūrė romantišką atmosferą.
-Keksiukai skamba puikiai!- šyptelėjo jau dvidešimt trečius metus skaičiuojanti panelytė.- Na, aš ir nesiruošiau visko daryti viena,- viena akute mirktelėjo trumpaplaukė.
Nereidė stebėjo mylimąjį, nusivelkantį paltą, po kuriuo slėpėsi raumenis aptempiantys marškiniai. Mergina akimis ryte rijo
Kristoferį, o josios širdelė net ir po dviejų metų spurdėjo taip pat kaip ir pirmo bučinio metu. Laimingesnė ji jau turbūt būti negalėjo.
-Aš tai nenusirengsiu, visai patogios jūsų uniformos,- delnais perbraukė per mantijos paviršių.- Nebent pats norėtum mane nurengti,- kiek tyliau pasakė ir akimis nužiūrėdama vaikiną nuo galvos iki kojų prikando lūpą.
-Dar, saulele, miltai, cukrus,- motiniškai susiraukė panelė Barnard,- daugiau nežinau. Juk pats žinai, kad man kur kas geriau sekasi gaminti mašinas ir prietaisus nei maistą,- vyptelėjo,- kažkas juk vis tiek turi gautis,- sukikeno Amaltėja ir atsiraitojusi rankoves pradėjo maišyti tešlą. Žinoma, nors ir, rodos, mergina jau metuose, be išdaigų neapsiėjo. Miltais aplipusia ranka ji paglostė Kristoferio plaukus, šie tapo pilki ir seno žmogaus.
-Vaje, koks tu senas, jau ir plaukai pražilę,- sukikeno blondinukė.
-
Gamyboje Kristoferio žinios buvo su limitu. Dažniausiai apsistodavo ties tuo, kad jis gali pasigamint arbatą ir sumuštinį arba pasišildyti užšaldytą maistą su mikrobanginę. O ko vyrui daugiau reikia, ar ne taip? Namie burtininkui visada gamino tarnai, todėl jokios patirties įgauti jis negalėjo, nors dabar ir norėtų kartais kažką pagaminti ir palepinti savo mylimąją.
Virtuvėje buvo tikrai šilta, ji dažniausiai yra kupina garų, kas sušildo šią patalpą. O Klastūnyno uniforma visada pasižymėjo savo šilta medžiaga, kuri šildė mokinius gyvenantiems požemiuose net ir per šalčiausią žiemos naktį.
- O taip, uniforma yra tikrai patogi. Ir ne tik patogi, ant tokios kaip tu tai jinai ir įspūdingai atrodo, lyg ji buvo sukurta specialiai tau. - Mirktelėjo vaikinukas prieinant prie Amaltėjos. Sulaukius sekančius žodžius iš jos lūpų, anglą privertė viduje susidrovėti ir mintyse pasimesti. - Na, aš neneigiu, kad to nenorėčiau, - nejaukiai, kažkiek droviai nusijuokė brunetas, - bet leisk man pasimėgauti tokiu puikiu vaizdu, - jis su ranka ir žvilgsniu parodė Klastūnyno uniformą kuri buvo ant jos mylimosios smulkaus kūno, o tada nusišypsojęs pabučiavo rudaakę.
Pradėjo kilti įtarimai, kad ir šita fizikė irgi neturi jokio supratimo kaip reikia gaminti keksiukus, jis stebėjo kaip jinai gamina ir net viduje skaudėjo matyti kaip ji viską daro su rankomis, kai vos ne visi burtininkai jau yra pripratę nepurvinti rankų ir daryti tiesiog viską su burtų lazdelėmis. Nors tas gailesčio jausmas greitai dingo, kai šita nusprendė pasityčioti ir pasijuokti iš vaikinuko kai ji pradėjo lysti prie jo plaukų su miltais aplipusia ranka. Vat kaip jinai taip sugeba?
- Žinai, greitai sensti kai tiek daug streso gauni. Kai ten žmonės tau sako daryti ką reikia, įveda nesąmoningas taisykles ar kai va žmonės purvina tavo plaukus. - vyptelėjo buvęs Klastūnyno mokinys ir slapčia ėmė su dešinę ranka saują miltų, kur po to juos apipylė ant Amaltėjos trumpus plaukus irgi.
- Oj, kažkaip ir tu staigiai pasenai. - Nusijuokė šokoladinių akių atstovas.
-
Neilgas Amaltėjos ir Kristoferio bučinukas privertė virptelėti kiekvieną merginos kūno lopinėlį. Kaip visada. Vis dar rankomis apsivijusi tamsiaplaukio kaklą, ji paklausė:
-Beje. Kieno šita uniforma?- kilstelėjo antakį.- Nė neabejoju, kad jaunystės laikais mokykloje prasinešdavai su klastuolėm,- mirktelėjo šokoladinę akį. Ne, ne pavydėjo, juk visi pridaro įvairiausių nesąmonių būdami jauni. Tiesa, dabar, žinoma, kas priklausė Amaltėjai, to su niekuo dvideštimt trečius metus skaičiuojanti mergina nesidalins.
Rudaakė žiūrėjo tai į tokios pačios spalvos mylinčias vaikino akis, tai į plaukus, pilnus miltų, kurie, vos galvai pajudėjus, krisdavo ant raumeningų Kristoferio pečių, o tada šaltų cementinių virtuvės grindų.
-Kaip nepražilsi, kai kasdien turi gyventi su manimi,- sukikeno prancūzaitė ir jau buvo besiruošianti pratęsti keksiukų tešlos minkymą, kai ir pačios žiobarės šviesiuose plaukuose atsidūrė sauja miltų.
-Ar tu žinai, ką tu ką tik pradėjai?- pasiėmusi poros litrų pieno butelį, pusę jo supylė ant buvusio Klastūnyno globotinio - kiek per maži marškiniai prilipo prie kūno, dar labiau išryškindami raumenis. Nereidė vos vos prikando lūpą. Kita butelio pusė išbėgo iškart ant šalto grindinio, padarydama jį kiek slidesniu nei įprastai. Bėgdama nuo mylymojo, Amaltėja lakstė tarp spintelių, bandė už jų slapstytis
-
Eilinė naktis Hogvartso koridoriuose. Eilinis nenoras miego ir tikėjimasis, kad nuovargis kada nors teiksis nuvaryti į lovą. Eilinis klaidžiojimas koridoriais be jokio tikslo.
Ir tada kažkas atsitiko. Tiksliau sakant, Deoiridh išalko. Iš karto klaidžiojimai įgijo tikslą. Mergaitė norėjo rasti virtuvę. Kurį laiką kirbėjo mintis pavirsti varle ir keliauti į kiemą ieškoti varliško maisto. Vis dėlto durys tikrai jau buvo užrakintos, o šokinėti pro langus škotė tingėjo. Ką gi, teko ieškoti virtuvės. Nepaisant to, kad ši nuostabi vieta buvo netoli bendrojo kambario, švilpė nebuvo ten lankiusis, tad teko ilgokai paklaidžioti. Pasirodo, ji vaikščiojo gerokai ilgiau nei galvojo. Šiaip ne taip radusi reikiamas duris ji buvo tokia alkana, kad, atrodė, tuoj nugrius. Šiaip ne taip patekusi į virtuvę Deoiridh iš tiesų vos neišsitiesė ant grindų. Šiaip ne taip įsikibusi į stalą šiaip ne taip sumurmėjo:
- Be galo noriu kokio nors keksiuko...
-
Paryčiais išvysti klastuolį slenkantį blausiai apšviestais pačių aukščiausių požemių koridoriais pilyje nebuvo jokia naujiena. Paryčiais išvysti taip pat slankiojančius švilpius - kiek retesnis atvejis, tačiau irgi nelabai naujas. Abu koledžai buvo įsitaisę požemiuos, o jeigu klastūnynas ir kiek tolėliau nuo virtuvės židinio šilumos ir panardintas žalioje ežero šviesoje vietoj geltonos, nieko tokio. Į virtuvę žygius rengdavo visi.
Aurora kartais su piktdžiuga pamąstydavo, kokie nelaimėliai turėtų būti varniai ir grifai, turintys nueiti kone mylią iki virtuvės, jeigu vidury nakties staiga išalksta.
Mergaitė sliūkino koridoriumi tyliai kaip tik galėjo, tipeno ant basų kojų pirštų per šaltas akmenines grindis ir stengėsi neužkliūti už pasieniais vis pasitaikančių šarvų. Buvo paryčiai, o ji, nemiegojusi visą naktį, pasijuto išalkusi. Trylika žiemų yra toks nevykęs metas, kai išsivertimas iš lovos visiems miegant ir už tai galimas gauti areštas tik pakaitina kraują. Aurorai patiko kaistančio kraujo jausmas.
Galiausiai klastuoliukė priėjo virtuvę. Sugniaužusi kumštukyje naktinių marškinių klostę, pakuteno paveikslo kriaušę, ir šiai virtus durų rankena, įsiveržė į patalpą. Elfai miegojo. Dar ne tokie baisūs paryčiai, kad jie jau suktųsi prie židinio ruošdami pusryčius. Akimirką apsižvalgė, o tada sustojo it įcementuota, akys apsitraukė geležiniu blizgesiu ir ji nepatenkintu balsu prabilo į dvilinkai susirietusią, stalo krašto begraibstančią mergaitę:
- Ką čia darai?
Aurora neįsimindavo žmonių veidų, išskyrus tų, kurie jai labai nepatikdavo, tad jeigu mergaitę ir buvo mačiusi, neprisiminė. Klastuolė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pakabinusi svorį ant vienos kojos, įsistebeilijo į mokinę.
-
Prakeikti namų elfai miegojo. Kam jie čia reikalingi, jeigu miega tada, kai atsiranda maisto poreikis? suirzusi galvojo mergaitė, taip ir nesulaukusi keksiuko. Ji jautėsi labai išsekusi. Gal nereikia stebėtis, kad neišgirdo, kaip į virtuvę kažkas atėjo. Kai virtuvėje pasigirdo klausimas, Deoiridh net pašoko. O kadangi buvo susirietusi, galva trenkėsi į kažkokį stalą. Akyse pradėjo, kaip sakoma, žvaigždutės suktis, o švilpė plojosi ant grindų. Kurį laiką gulėjo nejudėdama, kol įsitikino, kad tebėra gyva.
- Kad ir kas tu esi, tavęs niekas nekvietė, - šiaip ne taip išspaudė animagė. Jai atrodė, kad guli čia jau ištisą amžinybę. Jeigu tas padaras, kuris čia atsivilko, jai niekaip nepadeda, geriau tegul iš viso nešdinasi. Jeigu norėtų kaip nors padėti, jau seniausiai tokį norą būtų parodęs. Deoiridh gulėjo ant grindų ir stengėsi apie nieką daugiau negalvoti.
-
Aurora savo blyškiai žaliom akim spoksojo į ant grindų besivoliojančią mergiūkštę. Jos piktai mestelėtas, kone suinkštas atsakymas nė kiek netenkino ir gal net šiek tiek žeidė klastuolišką puikybę, kuri šiais Auroros gyvenimo metais ėmė šakotis į visas puses. Baltaplaukė papūtė lūpas ir žingtelėjo žingsnį į priekį, tada dar vieną ir sustojo vos per pėdą nuo parkritusios mergaitės.
Galbūt būtų ką nors bjauraus atsikirtusi ir nuėjusi užsiimti savo reikalais, tačiau jai kilo savanaudiška mintis parodyti kilnumą ir taip pakelti savo reputaciją kenčiančiosios akyse. Nesvarbu, kad ji tebuvo dar vienas iš daugybės žmonių pilyje ir tikriausiai jos daugiau niekada nebesusitiksią. Tad nurijusi piktą repliką, tūptelėjo šalimais ir vis dar šiek tiek susierzinusi paklausė:
- Kas tau yra? Ko čia voliojies?
-
Skausmas galvoje, atrodo, surengė tikrą vakarėlį. Galva buvo susiruošusi sprogti. Deja, tai visiškai neatitiko tos galvos savininkė visiškai nenorėjo to leisti. Ji gulėjo ant grindų ir bandė prisiminti, ar žino, kaip būtų galima skausmą sumažinti.
Deja, jokia išganinga mintis į galvą neatėjo. O čia dar painiojasi šita mergužėlė!
- O, nieko man nėra, jaučiuosi tiesiog puikiai! - bandė žvaliai ir piktai atsakyti Deoiridh, tačiau girdėjo, kad balsas skamba toli gražu ne taip. Kažin kaip ji atrodo? Mergaitė atsargiai pajudino ranką ir galiausiai palietė pakaušį. Kraujo nėra. Lyg ir.
- Matai, nusprendžiau, kad pagulėti ant virtuvės grindų gali būti labai smagu. Gal nori prisijungti? Smagiausia veikla Hogvartse!
Tiesą sakant, švilpė beveik nemelavo. Jeigu ne prakeiktas skausmas, būtų visai smagu.
-
Matyt, Auroros pastangos būti kilniai ir geraširdiškai nuėjo hipogrifui ant uodegos. Na ir gerai, nėr čia ko. Jeigu į jos kilnų susirūpinimą reaguojama sarkazmu ir bjauriu inkštimu, kuris, mergaitė nutuokė, turėtų skambėti piktai, tada ji daugiau nebesivargins būti kilni.
Klastuoliukė papurtė galvą, atsistojo ir mestelėjusi "ačiū, ne" į pasiūlymą kartu pasivolioti ant stebėtinai švarių virtuvės grindų, beveik demonstratyviai peržengė per išsipleikusią mergaitę link spintelės, kur ji žinojo iš ankstesnių apsilankymų, elfai laikė sausainius, jei kartais pas juos užklystų koks praalkęs mokinys ar profesorius, o jie būtų pernelyg užsiėmę ar miegotų.
Baltaplaukė trūktelėjo dėžutė su kaspinėliais iš spintelės gilumos ir pakratė. Išgirdusi ausiai mielą barškėjimą, dėžutę atsidarė ir išsitraukė didelį sausainį su šokolado gabaliukais, kokoso drožlėm ir džiovintais laumžirgių sparneliais. Atsikando, tada mestelėjo žvilgsnį į mergaotę ant grindų ir lyg niekur nieko paklausė:
- Nori sausainio?
-
Panašu, kad mergiūkštė neberado, ką atsakyti. Tai Deoiridh labai tiko. Nenorėjo bendrauti su niekuo, ypač su kažkokiais įkyriais paaugliais.
Kai atėjūnė nutarė ją peržengti, švilpei knietėjo pakišti koją, kad ana užkliūtų ir nusiverstų. Deja, galvos skausmas vis dar neturėjo planų išeiti atostogų, tad pirmiausia reikėjo susitelkti ties tuo.
Rudaplaukė gulėjo ant žemės ir stengėsi apie nieką negalvoti. Visų pirma, nesinorėjo galvoti apie kitą žmogų, šiuo metu esantį virtuvėje. Dar mažiau norėjosi galvoti apie skaudančią galvą. Mergaitė pabandė atsisėsti, tačiau galva tokių užsiėmimų nepripažino, tad teko vėl skubiai atsigulti.
Animagė girdėjo, kaip kita mergaitė kažką barškina. Tai tik didino skausmą galvoje, tad Deoiridh mintyse jau keikė baltaplaukę. Ir ta dar turėjo tiek įžūlumo atsisukti ir kišti kažkokius apipelijusius nežinia kokio senumo sausainius!
- O viešpatie šventas! - nesusilaikė škotė. - Ar tu atsikabinsi pagaliau nuo manęs?
-
Aurora susiraukė ir susigrūdo paskutinį sausainio kąsnelį į burną. Atsikabinti atsikabinti. Juk ji nė nelenda prie mergiūkštės, priešingai, maloningai siūlo jai maistą ir gerumą, dovanas, kurių iš bjaurių ir žiaurių vikingų provaikaitės retai kada kas tikisi. O jai štai kuo atsilygina, keiksmais ir pašūkavimais, kad tai ji didžiausia pasaulio problema.
Žinoma, Aurora galėjo nekreipti dėmesio, tačiau ji buvo maža, teturėjo trylika žiemų ir kaip tik išgyveno tą gyvenimo tarpsnį, kai valdo didus noras sakyti viską, ką galvoji, be jokio pravalymo ar atrūšiavimo prieš ištariant. Aurora neperdirbinėjo savo žodžių kaip plastiko ar ko nors panašaus. Tačiau ir greita mąstytoja ji nebuvo, tad greitai suveikti kokį bjaurų, Salazaro vertą įžeidimą jai neišėjo.
- Eik tu, tu... Merlino kelnių lope, nenori, tai ir negausi, - piktai sušnypštė. Vėliau, kai mėgins gaivaliotis nuo paryčių sapnų savo lovoje, nekoks įžeidimas vis pareis į jos smegenis ir privers tamsoje raudonuoti. Ir tik po kelerių metų, kai bus suaugusi ir garbinga visuomenės veikėja, nebejaus gėdos dėl tokio nekompetetingo ir mūsės šūdo teverto keiksmo.
Nežinia, ar tai paryčių dvasia, ar į Aurorą įsikūnijęs Hogvartso poltergeistas paskatino ją tokiems veiksmams, tačiau mergaitė, pernelyg daug negalvodama kyštelėjo ranką į dėžutę, ištraukė pusę apkramtyto sausainio ir kumštuku sutrupino jį tiesiai ant grindų tebesimuistančios mergiotės galvos.
-
Deoiridh gulėjo ant grindų ir laukė, ar kada nors atėjūnė teiksis pasišalinti. Iš viso, ar tokiai mažei nereikėtų šiuo metu gulėti lovytėje? Žinoma, kadangi švilpė atrodė gerokai jaunesnė nei buvo iš tiesų, šviesiaplaukė mergaitė atrodė esanti vyresnė. Vis dėlto ji dar pakankamai maža, kad turėtų miegoti kaip geras vaikas!
- Merlino kas? - pasitikslino animagė. Ji dar kartą pabandė atsisėsti, bet ir dar kartą nieko neišėjo. Galvą vis dar taip pat bjauriai skaudėjo. Ji sunkiai atsiduso. Bandė apsiversti ant šono, tikėdamasi, kad bent taip pajėgs pakilti nuo žemės - kiek vis dėlto galima voliotis prieš šitą? Deja, galva tokiam veiksmui irgi nepritarė, tad teko ir toliau drybsoti.
Deja, bent jau prakeiktai skaudančią galvą pasukti reikėjo. Tarsi būtų maža to, kad šita čia atšliaužė iš paskos, ji dar ir aptrupino Deoiridh galvą! Tuo metu, kai trupiniai pradėjo byrėti ant veido, rudaplaukė buvo užsimerkusi, tad nepastebėjo, kas vyksta. Nuo mažens buvo pripratusi, kad bet kokio prisilietimo, kuris nėra aiškus, reikia vengti. Šį kartą būtent taip ir buvo. Deoiridh nekreipdama dėmesio į skausmą pašoko ir staigiai atsitraukė per kelis žingsnius.
- Ką darai, kvaiša?! - riktelėjo mergaitė, skubiai pradėdama glostytis plaukus. Iš jų kažkas byrėjo.
-
Piktdžiugiškai nusikvatojo. Velniai žino, kodėl, panorėjęs rasti klastuolę paryčiais, ją išvystum trupinančią sausainio gabalą kažkam ant galvos virtuvėje. Tiesiog taip nutiko, ir nebėra ką daugiau prie to pridurti. O sutrikusi ir, rodėsi, įpykusi mergaitė, kuriai teko baisusis Auroros žiaurumas, baltaplaukę pralinksmino savo netikusiu įžeidimu. Aurora beveik jai šypsodama atšovė, kad linksminasi, tačiau galiausiai prikando liežuvį. Staiga ji prisiminė, kur esanti, ir kad jos užpultoji lengvai gali nueiti ir išpliurpti kam nors, kokias nesąmones klastuolė daro, o už tai lauktų koks nors baisus areštas, bausmė, ir dar velniai žino ko profesoriai prisigalvotų. Nušveisti visas taures trofėjų kambaryje. Su batų tepalu. Aurora mintyse sudrebėjo, o nugara išties persirito šiurpuliukas, it nubėgęs tūkstančiu mažyčių kojelių per stuburą.
Aurora liovėsi. Nuleido ranką ir nė nedėbtelėjusi į iš plaukų trupinius rankiojančią mergelę, nužingsniavo link spintelių ir stalčių ir ėmė traukti ingridientus blynams. Nieko geresnio kepti kol kas nemokėjo. Užteks blynų.
Radusi sunkią, blizgančią keptuvę ant kablio šalia sienos, šią nukabino ir it kažin ką mėgindama, užsimojo trenkti orui. Turėjo atrodyti komiškai ir šiek tiek grėsmingai.
-
Keistos mergiūkštės juokas paryčių tyloje nuskambėjo netgi kiek baisokai. Deoiridh kilo įtarimas, kad susidūrė su kokia vampyre ar dar kuo, kurių, kaip žinia, šitoje mokykloje netrūko. Vis dėlto po to ji kažkaip keistai nutilo. Viena vertus, tai dar įtartiniau, juk ji jau tikriausiai organizuoja dar kokią nors nesąmonę! Vis dėlto tyla reiškė, kad bent jau šiuo momentu niekas nebedrasko ir taip plyštančios galvos.
Stovėti nebuvo lengva. Deoiridh reikėjo įsikibti į stalo kraštą, kad išsilaikytų ant kojų. Laimei, nepažįstamoji teikėsi pasitraukti toliau. Ir, atrodo, ji čia susiruošė kepti. Švilpė visai sutriko. Kam vargintis kažką gaminti, kai vos po poros valandų gausi karšto namų elfų pagaminto maisto? Ar šita blondinė yra tokia tinginė, kad negali atsivilkti iki didžiosios salės? Animagė buvo visiškai sutrikusi. Kažkokia nesąmonė...
Klastuolei iškėlus keptuvę Deoiridh net žiauna atvipo. Ką ji dar čia sumanė? nustebusi paklausė savęs mergaitė, tačiau garsiai nesakė nieko - nenorėjo suteikti daugiau malonumo. Vis dėlto galiausiai neištvėrė. Sunkiai prisiartino prie mergaitės, mat judėti buvo bjauriai sunku, ir atsistojusi tiesiai jai už nugaros ištarė:
- Oras yra labai pavojingas priešininkas. Trenk greičiau.
-
((į kursą nekreipti dėmesio - čia jai vis dar trylika))
Aurora kelias akimirkas kontempliavo galimus veiksmus delnuose sugniaužus keptuvės rankeną. Basos pėdos visais keturiais kampais įremtos į plyteles, spiriasi taip, tarytum ji būtų pasiruošus šokti kur į priekį ir kam nors įspirti. Priešui. Giliai savose mintyse glūdėdama, mergaitė neišgirdo prie jos prišliaužiančios anos mergiotės, jos supratimu, ši vis dar niekingai ir apgailėtinai voliojosi ant grindų.
Aurora krūptelėjo išgirdusi mergiotės balsą tiesiai prie savo ausies, o nuo to krūptelėjimo pro lūpas prasiveržė ir kažin koks baimingas kiauktelėjimas ar tai spygtelėjimas. Ir ji, jau būdama užsimojusi, tepasisuko ant kulno, kilstelėjo vieną pėdą per kelis centimetrus nuo žemės ir suktelėjusi it kokį prastą piruetą, užvožė orui ir beveik, ak, tik beveik pataikė ją iškraupinusiai mergiotiai per galvą. Laiku sustojo, susivokė, o keptuvės svoris nunarino rankas. Klastuoliukė akimirką spoksojo išplėtusi vyzdžius, jų juoduma kone užpildė blyškiai žalios rainelės plotį. O tada atkišo klubą, delnais įsisprendė į šonus ir žudikišku žvilgsniu nutvilkė aną mergiotę.
- Kokį šūdą? Aš tau vos neužvožiau! - piktai sušnypštė, kone riktelėjo nepatenkinta, duodama suprasti, kad ana tik per plauką nebuvo nutvota lyg kokia įkyri musė. O jei Aurora ir būtų netyčimais nutvojusi, apkaltintų ją pačią, kam taip arti stovėjo, kam lindo prie klastuoliukės, rankose laikančios tokį ginklą.
Baltaplaukė susilaikė nepagrūmojusi pirštu, tik prunkštelėjo ir nusisukusi garisia tėškė virtuvę ant vyryklės ir nuėjo susirinkti puodų bei miltų. Jai benešant miltus link stalviršio, ant kurio turėjo įvykti blynų tešlos maišymo ceremonija, maišas pratrūko ir miltai pabiro ant žemės. Aurora išliejo keiksmų - angliškų ir norvegiškų - virtinę neprasčiau už jūreivį.
-
Plyštanti galva neleido visko suvokti tinkamai, tad ir krūptelėjimo Deoiridh nepastebėjo. O gaila - juk būtų buvę smagu pasijuokti iš šitos jau gerokai užknisusios mergiotės.
Vis dėlto atlekiančią keptuvę švilpė sugebėjo suvokti ir jau svarstė, kad tuoj viskas bus dar blogiau, kai keptuvė dėl kažkokių priežasčių iki jos galvos neatkeliavo. Tik mergiotė liko spoksoti į ją. Ir, atrodo, gana piktai. Deoiridh užvertė akis, kiek tai leido padaryti plyštanti galva.
- O, taip, aš tikrai bijau tavęs ir tavo keptuvės, - sarkastiškai burbtelėjo Deoiridh, nors, tiesą sakant, šiokios tokios baimės buvo. Ši mergužėlė, kad ir kokia užknisanti, neatrodė iš tų, kurie pultų daužytis keptuvėmis. Vis dėlto animagė turėjo pripažinti, kad netikėtai priėjusi tikriausiai išgąsdino vargšę blondinę. Vargšelė susiraukusi pagalvojo Deoiridh, tačiau garsiai nieko nebepasakė. Norėjo tiesiog keliauti į savo kambarį, tačiau prisiminė, kad taip ir nepavalgė. Be to, su tokia galva dar klausimas, ar ras kelią...
Panašu, kad blondinukė nenorėjo pernelyg ilgai peštis, jai tarsi labiau rūpėjo kažką pasigaminti. Ką gi, gal ir gerai, mat Deoiridh neturėjo kantrybės su ja aiškintis. Aišku, po to, kai ji taip "draugiškai" reagavo į atėjusią klastuolę, gali nesitikėti, kad bus pavaišinta. Ką gi, teks kažką susirasti pačiai.
Ji buvo pakeliui link lentynos, kurį buvo panaši į tokią, kur galima rasti sausainių, kai išgirdo keiksmų pliūpsnį. Staigiai atsisuko, nors tai ir kainavo dar vieną skausmo dūrį galvoje.
- Ko... - sunkiai pradėjo Deoiridh, mat galva, atrodė, tuoj nukris. - Tu keikies?!
-
Pabirę miltai baltai nuklojo ir taip baltus Auroros naktinius, basas pėdas, grindis, ak, viską. Ir keiksmai magiškai neatsuko laiko, nesubėrė miltų atgal į praplyšusį maišą, nieko panašaus. Pabirę miltai sužlugdė Auroros svajonę apie parytinius blynus, baisiai ankstyvus pusryčius. Ji, būdama maža ir neišmanėlė, norėjo suversti kaltę tai pačiai mergaitei, kuriai vos prieš akimirką vos nevožė per galvą sunkia, blizgančia keptuve. Būdama maža ir neišmanėlė, išpuikusi trečiakursė, nemokėjo tų šaunesnių valymo kerų, kurie galbūt išgelbėtų ant grindų pabirusius miltus.
- Ak, gi pažiūrėk! - šūktelėjo visa susierzinusi, pamostagavo rankomis rodydama į betvarkę prie jos kojų. Baisiu žvilgsniu nuliejo aną mergiotę, ji, regis, nė nesupranta, kokia tragedija čia ką tik, jos akivaizdoje ir dievų apvaizdoje įvyko. Aurora piktai sušnarpštė. Viskas, jos blynams galas. Ir ta keptuve mosavo be reikalo.
Dingtelėjo mintis, kad galbūt turėtų grįžti į klastūnyno miegamąjį ir įsirausti į patalus. Galbūt to suvalgyto sausainio jai buvo gana. Lyg atsakydamas į tokius pasvarstymus, mergaitės pilvas garsiai sugurgė, neva, nė nemėgink palikti virtuvės. Iki elfų kėlimosi, spėjo baltaplaukė, dar kokia valanda. Garsiai atsiduso.
Praėjo minutė, o gal tik kelios sekundės. Aurora bukai tebestovėjo miltų salelėje vidury milžiniškos virtuvės ir įtemptai mąstė. Staiga jos veidelis nušvito, ji tūptelėjo, delnais pasėmė miltų krūvelę nuo pat viršaus, kur jie nebuvo spėję paliesti žemės ir saują išbėrė į dubenį ant stalviršio. Galbūt jos blynams dar neatėjo paskutinioji.
Beeidama susirasti kiaušinių, paliko ant virtuvės grindų miltuotus pėdsakus.
-
Virtuvėje prisnigo. Bent jau taip iš pradžių pasirodė Deoiridh, kuri miltų gyvenime nebuvo mačiusi. Jeigu ir gaudavo kokį šiltą patiekalą iš jų, miltai jau seniai nebuvo tokie birūs ir... Balti? Švilpė nebuvo tikra, kad ji žino, koks tai daiktas, kurį taip brangina nepažįstamoji keikūnė.
- Na ir kas čia tokio? - sušvokštė animagė. Garsiau pasakyti nieko nesugebėjo, nes skausmas galvoje pamažu pradėjo žudyti. Ar bent jau tuo buvo įsitikinusi Deoiridh.
Ir ko čia tiek mąstyti? Atrodo, kad baltapūkė taip ir sustingo savo baltuose milteliuose. Negi tai buvo vienintelė pakuotė virtuvėje? Dabar visi mokiniai liks be pusryčių, nes kažkokia kvaiša juos ištaškė? Ne, negali taip būti, Deoiridh nenorėjo tuo patikėti. Tad kai keikūnė nušvitusi paėmė saują miltų ir sudėjo juos į dubenį, rudaplaukė nesusilaikiusi prunkštelėjo. Absurdų absurdas!
Žiūrėdama, kaip paskui baltapūkę lieka tokie patys balti pėdsakai, Deoiridh sukikeno. Juk dabar būtų visai paprasta ją sekti! Deja, ji jau žinojo, kad švilpė čia yra, tad išgąsdinti tikriausiai nepavyks. O gaila. Gautų pamoką už triukšmo viduryje nakties (paryčių!) kėlimą ir keiksmažodžių lavinas.
Sunkiai, tačiau rudaplaukei pavyko prisiartinti prie dubens, į kurį buvo suberti miltai. Jų neatrodė itin daug. Deoiridh pasilenkė norėdama pauostyti - pasidarė smalsu, ar iki galo supras, koks tai daiktas. Ji giliai įkvėpė. Kvapo neužuodė, tačiau kažkokios dulkės pateko jai į nosį. Deoiridh garsiai nusičiaudėjo. Nereikia ir sakyti, kad visi miltai, buvę dubenyje, atsidūrė jai ant veido. Staigiai išblyškusi mergaitė išsitiesė. Dabar atėjo eilė keiktis jai.
-
Aurora grįžo iš savo paieškos su glėbiu kiaušinių. Nešėsi jų net penkis - gal kiek per daug blynams, tačiau nenorėjo rizikuoti - o jeigu nepataikys įmušti ir ištėkš juos dailiai ir netvarkingai ant grindų vietoj dubenio?
Mergaitė nieko blogo nepamanė atsekusi savo paliktais miltuotais pėdsakais iki pat tos vietos, kur ant žemės išsipleikusi gulėjo balta miltų krūvelė. Ji nieko blogo nepamanė, ir vis dėlto jos tyras ir nesugadintas (kurgi ne) nesugadintas ausis pasiekė (ne)girdėti keiksmai. Išvydusi prie jos numylėto dubens stovinčią aną mergiūkštę baltu veidu, Aurora nejuokais įpyko.
Susivokusi bent jau neištėkšti kiaušinių, kaip neapdairiai nutiko su miltais, visų pirma atsargiai juos pasidėjo ant stalviršio, o tada pripuolė prie mergiotės ir piktai grybštelėjusi už peties atsuko į save. Žvilgsnis nuslinko josios veidu, nubaltintu labai pažįstama baltuma, o nuo veido prie tuščio dubens, į kurį ji taip neseniai, taip atsargiai buvo pribėrusi saują miltų. Velniai žino, kas nutiko, gal ji papūtė, ir viskas išlekiojo, gal užsivertė bliūdą sau ant veido, specialiai tam, kad suerzintų baltaplaukę klastuoliukę.
- Tu gal visai?! - klyktelėjo pasipiktinusi. Išplūdo virtine keiksmų iš limituotos, specialioms progoms pasitelkiamos kolekcijos. Viskas, Auroros blynams galas. Nuo žemės anų miltų jį nesems, toji sauja buvo nuo pat viršaus, pati švariausia.
Klastuolė susilaikė nepliaukštelėjusi delnu mergiotei per skruostą. Vietoj to nužingsniavo prie miltų krūvos ir paspyrė baltą debesį į jos pusę, kažką pikto burbėdama apie tai, kad jeigu jau ant veido, tai ir iki galo išsimaudyt miltuose turėtų.
-
Nespėjo nė gerai įsikeikti, kai prisistatė baltapūkė. Nereikia ir sakyti, kad ana nebuvo itin patenkinta baltosios medžiagos likimu. Vis dėlto saugojo ją taip, tarsi tai būtų aukso vertės dalykėlis. O Deoiridh, tegul ir visai to nenorėdama, panašu, kad viską labai sėkmingai sugadino.
- Aš gal ir visai, bet tu dar labiau, - suburbėjo rudaplaukė, nors ir pati nelabai suprato, ką tai galėtų reikšti. Koks, po galais, skirtumas, kas atsitiko šitam daiktui? Tai negali būti paskutiniai... Kaip ten jie? Miltai? virtuvėje. Deoiridh užvertė akis, tačiau tai tik privertė miltus skubiai subyrėti į jas. Mergaitė pradėjo tankiai mirksėti, tikėdamasi, kad pavyks bent kiek išsivalyti akis. Kur ten. Prie plyštančios galvos prisidėjo ir sopančios akys. Ką gi, kai nesiseka, tai nesiseka.
Deoiridh nelabai matė, kuo užsiima baltapūkė, akies krašteliu sugebėjo įžiūrėti tik dar labiau skrajojančią baltąją medžiagą. Gal ta kvaila mergiotė paslydo ir dabar maudosi? Ak, būtų gerai.
Šiaip ne taip nusibraukusi nuo veido bent dalį miltų, nors vis dar skaudančiomis akimis, Deoiridh žengė žingsnį į tą pusę, kur manė esant kitą mergaitę ir garsiai tarė:
- Ar tu visai neturi protelio? Negi tai yra vienintelis sniegas? Pasiimk kitą pakuotę, kvailele.
-
Visas ūpas ir noras kepti blynus pradingo. Trylikmetė baltaplaukė klastuolė visais išmanymais ir epitetais galvoje iškeikė aną mergiotę, pabirusius miltus, nuo šių baltas savo pėdas. Ir apetitas kažkur dingo. Nežinia, ar dėl suvalgytų sausainių su džiovintais laumžirgių sparneliais, ar dėl ko kito. Kad ir iš kurios pusės žiūrėtumei, Aurora neteko nei apetito, nei savo pakilios (kurgi ne) nuotaikos. Galiausiai sustojusi vidury miltų krūvos, suvokė tenorinti grįžti į klastūnyno mergaičių miegamąjį ir palindusi po antklode miegoti penkias dienas. Su miltuotomis kojomis, žinoma.
Aurora sugniaužė kumštelius, viename įsipainiojo ir naktinių klostė. Piktai atsiduso stebėdama miltuotaveidę mergiotę, kuri it apžlibusi svirdikuliavo į jos pusę. Viskas, miltų nebėra, blynų nebebus, o ši, baltaplaukės manymu, gali ir sau mielai nustipti vidury virtuvės.
Aurora nieko nebeatsakė. Surūgusi ir susinervinusi išlipo iš miltų krūvos ir nužingsniavo link durų į platųjį pasaulį. Pasiekusi jas, dar grįžtelėjo per petį, o tada spustelėjo rankeną, išslydo į vis dar tamsų koridorių ir per koridorių tinklą nužingsniavo atgal į Klastūnyno požemius.
-
Kažkokia idiotiška naktis. Ir ko ji lindo į tą virtuvę? Galėjo ramiausiai išsmukti į lauką ir pakurkti su ten esančiomis draugėmis. Ne, būtinai reikėjo atlįsti čia, kur turėjo prasidėti visokios nesąmonės! Kažkokia kvėša klastuolė viską čia apvertė aukštyn kojomis. O kaži kieno veidas dabar visas miltuotas?! Deja, ne tos baltaplaukės. Nukentėjo ji, Deoiridh.
Kurį laiką švilpė laukė atsakymo į klausimą. Na, neaišku, ar tikrai buvo galima tai laikyti klausimu, tačiau bent kažkokios reakcijos norėjosi. Deoiridh jautėsi kiek įsitempusi, tačiau laukė.
Ir nieko! Ta kvėša turėjo tiek įžūlumo tiesiog išeiti taip nieko ir nepasakiusi!
- O tai nebegamini nieko?! - pavymui riktelėjo animagė, tačiau jau buvo per vėlu, klastuolė buvo už durų. Deoiridh atsiduso. Patyliukais tikėjosi ir pati gauti paragauti. Ką gi, teks apsieiti. Argi pirmas kartas?
Deja, skaudanti galva neketino apsiraminti, tad jėgų nelabai kam ir tebuvo. Netgi nueiti į netoliese esantį Švilpynės bendrąjį kambarį. Ne, kuriam laikui dar teks likti čia. Tačiau stovėti jėgų irgi nebuvo. Apsižvalgiusi Deoiridh nepamatė nė vienos kėdės. Sprendimas buvo daugiau nei akivaizdus. Dar kartą peržvelgusi virtuvę rudaplaukė pamatė švaresnį grindų plotelį ir atsigulė ten. Nepaisant to, kad galvos skausmas nemažėjo, gulėjimas bent jau nereikalavo daug jėgų. Tobula.
-
Sigurdas plačiai nusižiovavo. Dešinė ranka vargiai benulaikė plunksną, su kuria vos prieš keletą minučių buvo suregztas menkutis rašinėlis. O mintys buvo aptrauktos saldžia cukraus vata. Netikėtai ta pati ranka krustelėjo ir nuvertė rašalo buteliuką. Duslus bumbtelėjimas iš snaudulio prižadino grifą ir šis piktai sumurmėjo:
-Atstok...
Deja, bendrajame kambaryje daugiau nieko nebuvo, kas galėtų sutvarkyti šį chaosą. Tad jam teko nusipurtyti paskutinius miego likučius. Pamatęs rašalo balą ant grindų, vaikinukas susierzino, bet nė neketino imti tvarkytis. Vietoj to jis tik pakraipė galvą ir išėjo, vildamasis, kad grįžus jovalas bus sutvarkytas.
Islandas jau nebuvo valgęs nuo vakar dienos, tad sąmoningai pasuko link virtuvės. O pilvas grojo vis didesnius maršus. Nuotaikos negerino ir kraupi ankstyvo ryto tyla, ir laukianti rašalo bala. Ir ką aš sau galvojau... Šviesiaplaukis svarstė grįžti, kol tas juodas skystis dar nesusigėrė. Mintyse jis pats sau gąsdinosi, kad teks tą dėmę šveisti visų grifiukų ir dar koledžo vadovės akivaizdoje.
Tačiau nespėjus tokios minties kaip reikiant apgalvoti, rūškaname veide pasirodė nuostaba. Nuo virtuvės durų driekėsi balti pėdsakai ir dingo priešaušrio tamsumoje. Kas čia vyko?! Iš karto galvoje pasipylė visokios baisybės, tačiau smalsumas nugalėjo.
Sigurdas lėtai pravėrė duris ir apstulbo. Virtuvėje tikriausiai vyko karas. Pamatęs ant grindų gulinčią personą, prunkštelėjo. Kam gi būtų nejuokingas žmogus su miltuotu veidu? Greičiausiai tai netrukus būtų virtę kvatojimu, bet pamačius kiaušinius, atėjo rimtis. Bus puiki kiaušinienė! Pilvas tam garsiai pritarė. Tačiau norint imtis šio darbo, visų pirma reikėjo peržengti tą neaiškią žmogystą. Šviesiaplaukis tikėjosi, kad ji buvo kažkieno nutrenkta žemėn ir trumpam atsijungė. Todėl islandas tyliai priartėjo prie jos, žengdamas per miltų nubaltintas grindis.
-
Pagaliau buvo galima mėgautis gyvenimu. Buvo visai tylu, namų elfai vis dar miega. Ta kvaila mergužėlė teikėsi išsinešdinti. Atrodo, gulėk sau ir mėgaukis gyvenimu.
Deja, panašu, kad dievai nebuvo nusiteikę pritarti tokiems švilpės planams. Ji beveik snūduriavo, kai išgirdo atsidarant virtuvės duris. Nors namų elfų prieš tai nematė, buvo tikra, kad jie miega čia, virtuvėje. Vadinasi, tai tikriausiai mokinys. Negi ta mergiotė grįžo?! Hrrr! Rudaplaukė gulėjo užsimerkusi ir nutarė tiesiog ignoruoti faktą, kad čia kažkas yra. Gal tas kažkas (vis tik Deoiridh vylėsi, kad tai nebus ta visą virtuvę apvertusi klastuolė) teiksis griebtis tokios pačios taktikos. Kur ten! Žmogus priėjo ne kur nors kitur, o būtent prie gulinčios škotės! Kelias akimirkas ji svarstė, ką daryti dabar. Viena labiausiai viliojančių minčių buvo laukti ir tikėtis, kad atėjusysis bandys žengti per ją. Tada tereikės pakelti koją (tikintis, kad galva nesprogs) ir atėjūnas gražiausiai užklius.
Vis dėlto nugalėjo smalsumas. Deoiridh neskubėdama atmerkė akis. Ne, ne ta baltapūkė. Kažkoks berniokas. Tiesa, jeigu ji neklysta, taip pat pasižymintis šlykščiai šviesia plaukų spalva. Animagė sunkiai atsiduso. Nežinojo, ar jis pastebėjo atmerktas akis, bet nutarė, kad spardytis nereikia.
- Ko čia stovi kaip mietą prarijęs? - galiausiai paklausė ji. - Gal nori atsigulti ir paspoksoti į lubas?
-
Taip ir turėjo nutikti. Visur ir visada galiojantis kiaulystės dėsnis. Ar durų virstelėjimas, ar grifo prunkštelėjimas iš tiesų pažadino gulinčiąją. Įsibrovėlis mintyse jau spėjo pasigailėti čia atėjęs.
Būtybei atmerkus akis, Sigurdas taip ir sustingo vidury žingsnio. Bet neišsigando. Na, gal kiek ir pasirodė baisu, tačiau to negalėjai matyti šviesiame veide. Jai atsidusus, tyliai pakilo mažas miltų debesėlis, o vaikinukas nė nesukrutėjo.
Vis dėlto, islandas nesitikėjo, kad ji teiksis prabilti. Ir dar taip nemandagiai. Nors iš mergiotės išvaizdos nieko kito ir negalėjai tikėtis. O paširdžiuose kirbenusi mikroskopinė baimė akimirksniu dingo. Pirmą repliką šviesiaplaukis nuleido negirdomis - persona pasirodė ne iš maloniųjų. Tačiau norėdamas atrodyti bent kiek geresniu negu tai mokinei galėjo atrodyti, jis kiek pasilenkė ir tarė:
-Ne, ačiū. Gal tam vėliau rasiu laiko. Rodos, čia visai patogu.
Vis dėlto, gerbdamas jos ramybę (kuri, rodos, vėl buvo sutrikdyta) grifas be garso peržengė kojas. Nepajutęs jokio pasipriešinimo, Sigurdas lengviau atsikvėpė ir patraukė link viryklės. Teko pripažinti, jis jautėsi beveik kaip virtuvės šeimininkas, o taip pasijusti trukdė gulinčioji žmogysta. Jis nemaloniai jautė mergiotės buvimą, neleidžiantį visiškai atsipalaiduoti. Be to, mokiniui nepatiko grindis nukloję miltai, bet nusprendė vėliau tuo pasirūpinsiąs.
Betikrindamas kiaušinius, ar nesudužę, mėlynakis mandagiai paklausė, kvailai tikėdamasis normalaus atsakymo:
-Norėsi valgyti?
-
Kai šviesiaplaukis pasilenkė prie jos, Deoiridh netgi kiek išsigando, net jeigu ir nenorėjo to pripažinti. Vis dėlto atrodė, kad šį kartą susidūrė su kiek ramesniu padaru. Negu ji pati ir, tikėtina, negu ta nelemta baltapūkė mergužėlė.
Tai, tiesa, nepaskatino animagės elgtis bent kiek draugiškiau. Ir pati nežinojo, kodėl nepakišo kojos, kai atėjūnas padarė tai, ko ji laukė - peržengė per ją. Vis dėlto rudaplaukė taip ir liko gulėti nejudėdama. Reikia pastebėti, kad labiausiai prie to tikriausiai prisidėjo niekaip nenurimstantis galvos skausmas, kurį labiausiai norėjosi tiesiog prakeikti.
Stengdamasi kiek įmanoma mažiau judinti galvą Deoiridh bandė pažiūrėti, ką veikia naujasis atėjūnas. Panašu, kad ruošėsi kažką gaminti. Nesakykit, kad jis čia ruošiasi viską dar labiau sugriauti! beviltiškai pagalvojo rudaplaukė. Netrukus jos ausis pasiekė klausimas.
- Perspėju, - niūriai burbtelėjo ji. - Ta kvėša, kuri čia neseniai buvo, išbarstė visą tą baltą mėšlą. Nemanau, kad dabar gali gauti daugiau.
Deoiridh dūsaudama atsisėdo. Galvą vis dar varstė nepakenčiamas skausmas, tačiau ji nutarė, kad reikia bent pabandyti atsistoti. Labai sunkiai, tačiau pagaliau tą padaryti pavyko. Mergaitė tarsi nustebusi apsižvalgė.
- Šiaip jau šita vieta yra skirta gulėti ant grindų, o ne valgyti. Jeigu esi alkanas, keliauk į didžiąją salę, - po kurio laiko pasakė šviesiaplaukiui Deoiridh.
-
Kaip ir reikėjo tikėtis, gulinčiosios tonas nepasikeitė. Bet šviesiaplaukiui nuotaikos tai nesugadino, nes jam jau vaidenosi ant stalo garuojanti kiaušinienė.
-Nesijaudink, aš jokių torčiukų ar blynukų nekepsiu. Man užteks ir kiaušinienės.- ramiai pridūrė Sigurdas, apžiūrinėdamas viryklę.
Kaip ji įsijungia? Čia reikia dujų, malkų ar tik Incendio?
Grifas atsisuko į mokinę, norėdamas to paklausti. O ji per tą laiką spėjo atsistoti ir dar pareikšti savo nuomonę kaip kokia perekšlė. Tad rudaplaukė pradėjo įgristi, tačiau jis neketino atsisakyti savo sumanymo - papusryčiauti. Šiame chaose vaikinukas dar norėjo susirasti druskos ir pipirų. Nes be jų - tai kaip blynai be miltų.
-Gulėti ant grindų?! - šviesiaplaukis šyptelėjo,- Na, išties tai būtų nuostabu,- tarė jis prisimindamas, kad šiandien nepakankamai pamiegojo dėl namų darbų kaltės,- bet... Neketinu laukti, kol po poros valandų bus patiekti pusryčiai.
Taip taręs, Sigurdas žengtelėjo į priekį, ketindamas paieškoti prieskonių. Tačiau kaip tyčia, koja pataikė tiesiai ant miltų kauburėlio ir jis paslydo. Brinkt! Grifas guli paslikas kaip kaladė vidury miltuotos virtuvės. Kitu atveju jam tai būtų buvę baisiai juokinga, bet kaukštelėjus galva į grindis visas linksmumas pradingo. Negana to, siaubingai suskaudo pakaušį. Trečiakursis pabandė keltis, bet vietoj to akyse pradėjo temti. Apsunkusioje sąmonėje jis jau šoko su kalbančiais blynais ir tortukais.
-
Torčiukai? Blynukai? Kokias nesąmones šneka tas bernužėlis? Kodėl visokiems kvėšoms būtinai dabar prisireikė ateiti į virtuvę? Juk Deoiridh atėjo čia pirmą kartą. Ir, žinoma, jiems būtinai čia prisireikė tuo pačiu metu. Nebent čia jie vaikščioja kiekvieną naktį toptelėjo mergaitei. Vis dėlto ji prie pat koledžo bendrojo kambario nemigos naktimis nuolat nesitrindavo, tad faktas, kad niekad mokinių nesutikdavo, nelabai ką reiškė.
Šviesiaplaukiui atsisukus Deoiridh laukė kokio idiotiško klausimo ar pasakymo, bet nespėjo. Laimei. Vis dėlto komentaras, sekęs po jos žodžių, buvo neką prasmingesnis. Animagė padarė išvadą, kad šitas berniukas tėra kažkoks kvailys, nežinia kokiais būdais sugebėjęs paryčiais atsitempti iki virtuvės.
- Tik nepadvėsk iš bado, - burbtelėjo Deoiridh, kai atėjūnas staiga nusivertė. Rudaplaukė prunkštelėjo, tačiau tai kainavo naują skausmo bangą galvoje, tad teko kuo skubiau nusiraminti. Ką gi, būsime du daužti pagalvojo rudaplaukė. Kelias akimirkas svarstė, ką daryti: ji gali ramiai vėl atsigulti ant grindų ir galvoti, kad berniukas tiesiog priėmė jos pasiūlymą kartu pagulėti. O gal tiesiog palikti jį čia ir bandyti traukti savais keliais? Ne, šis variantas nebuvo labai priimtinas - eiti vis dar buvo pakankamai sunku (prakeiktas galvos skausmas!). Galiausiai ji išgirdo galvoje kažką panašaus į sąžinės balsą, nors patvirtinti to negalėtų - niekad anksčiau tokio girdėti neteko. Mergaitė žengtelėjo žingsnį berniuko link ir tarstelėjo:
- Am... Tau viskas gerai? Hm... Gal reikia pagalbos?
-
Pro neįprastą šokį šviesiaplaukis išgirdo susirūpinusį mergaitės balsą. Tikriausiai tai lėmė, kad pamažu jis pradėjo gaiveliotis, nenorėdamas būti Miegančiąja Gražuole.
-Man viskas gerai...- tyliai, bet tvirtai (nors gal kiek neužtikrintai) tarė Sigurdas.
Jam atrodė keista, kad rudaplaukė išreiškė šiokį tokį susirūpinimą dėl jo savijautos. Iš jos ankstesnių žodžių rodėsi, kad ši mergužėlė nemoka kitaip elgtis. Bet pernelyg mėlynakis dėl to nesijaudino, nes ką tik atsiradęs įkyrus galvos skausmas niekur nedingo. Prie to prisidėjo ir irzlumas, dingęs nuo tada, kai rado mįslingus miltuotus pėdsakus.
Kiek stenėdamas jis atsistojo ir bergždžiai pabandė nusivalyti miltus nuo rūbų. Tačiau trečiakursis to nesureikšmino, nors buvo kiek pasipiktinęs. Atsitiesęs jis pagalvojo, kad neketina atsisakyti savo sumanymo. Tad po kelių sekundžių, palaukęs, kol skausmas truputį apmalš, šviesiaplaukis patraukė toliau ieškoti kiaušinienės sudedamųjų dalių.
-Matai? Man tikrai viskas gerai.- tarė jis, eidamas pro rudaplaukę.
Žingsniuodamas link spintelės, kurioje greičiausiai buvo prieskoniai, grifas vėl paslydo (o, kaip netikėta!). Tik šįkart jis spėjo nusitverti stalo kampo ir atsitiesti. Sigurdas piktai sumurmėjo bei paspyrė miltų likučius. Garsiau nieko nesakė, nes galvą vis dar varstė nemalonus skausmas. Staiga jis sumanė viską sutvarkyti, kad daugiau niekas nenusiverstų ir nesusitrenktų galvos. Tad vaikinukas nulindo į virtuvės kampą ieškoti šluotos, netaręs nė žodžio tai įžūliai keistuolei.
-
Viskas gerai, tai viskas gerai. Ar Deoiridh rūpintis, jeigu jis ką nors nusilaužė, tačiau to neprisipažįsta? Savo pareigą mergaitė atliko - paklausė, ar gyvas (na, maždaug). Daugiau jis nieko negali tikėtis. Jeigu kas nors atsitiko, tik jo kaltė. O kieno gi dar? Tai jau tikrai ne Deoiridh.
Žiūrėdama, kaip šviesiaplaukis pamažu keliasi, švilpė apie nieką negalvojo. Nebent apie tai, kad jis, šluostydamas miltus nuo rūbų, atrodo, itin juokingai.
- Aha, matau, - burbtelėjo Deoiridh, nors jau seniai nebesidomėjo, kaip jaučiasi ar nesijaučia atėjūnas.
Jam vėl paslydus rudaplaukė nesusilaikiusi pradėjo juoktis. Ak, bent kažką gero padarė ana prieš tai čia viską griuvėsiais pavertusi mergiūkštė! Juk šitas vaizdas tikrai vertas pamatyti. Galvoje net šmėstelėjo mintis, kad reikės anai kada nors viską papasakoti. Nors kažin ar Deoiridh tai darys, gal net nepažintų anos baltapūkės.
- Kaip matau, tau sekasi tiesiog puikiai, - garsiai pasakė animagė, kai berniukas kažkur nulindo. - Tad aš čia prigulsiu ir kurį laiką pagulėsiu, jeigu jūs nieko prieš, maloningasis.
Vis dar springdama juokais, kas neleido galvos skausmui sumažėti, Deoiridh apsižvalgė. Tada nužvelgė save. Žinoma, buvo visa miltuota. Tad koks skirtumas, kur gulėti: ar ten, kur dar kaip ir švaru, ar miltų krūvoje? Geriau jau atsigulti viduryje virtuvės, kad kuo labiau painiotųsi po kojų. Rudaplaukė ilgai nelaukusi taip ir padarė. Šviesiaplaukio nesimatė.
-
Vos nenusivertęs, islandas išgirdo miltuotosios panelės juoką. Sukando dantis, bet neatsikirto. Šviesiaplaukis net neatsisuko. Ji atsiims.
Patraukęs toliau, kur tikrai nesigirdėjo jos juoko, mokinys lengviau atsiduso. Tačiau vos po kelių akimirkų ausis pasiekė garsi mergiotės replika. Grifas susiraukė, bet nieko nesakė. Be to, atsikirsti trukdė kiek mažesnis, bet vis dar juntamas, galvoje tvinkčiojantis skausmas. Gal ji tik pajuokavo? Paklausė savęs. Vis dėlto tokios mintys buvo iškart apleistos, nes vaikinukas pastebėjo rakandų kampelį.
Kad ir kaip atsargiai jis stengėsi ištraukti tarp visų kitų daiktų įsipainiojusią šluotą, keletas įrankių nuvirto. Sigurdas krūptelėjo pagalvojęs, tokie garsai galėjo pažadinti ramiai miegančius namų elfus. Įdomu, ką jie darytų su ta rudaplauke? Gavęs varganą šluotkotį, kuris buvo iš žabų, o ne iš plastiko, kaip jis iš pradžių tikėjosi, pamažėle grįžo.
Islandas iš tiesų rado ją gulinčią vidury baltos virtuvės. Kiek apstulbo, nors keistas rudaplaukės elgesys jau neturėjo stebinti.
-Vėl nusprendei pagulėti? Gal pirmiau nusivalyk veidą, nes atrodai kaip nesveikai išblyškusi vampyrė,- įgėlė šviesiaplaukis.
Veide pasirodė šypsenėlė. Savijauta pagerėjo, nes skausmas buvo tiek sumažėjęs, kad buvo galima ignoruoti. Neskubėdamas jis visus miltus šluojo link gulinčiosios. Netrukus virtuvė atrodė pakenčiamai.
Žinoma, trečiakursį erzino tai, kad mergiotė specialiai atsigulė kaip tik ten, kad trukdytų. Tad paskutinis miltų kauburėlis atsidūrė ne prie kitų, bet ant mokinės veido.
-
Vos spėjo atsigulti, kai kažkas subildėjo. Būtų gal buvę smalsu, kas gi atsitiko (ar tik nebus blondinukas ko nors užsivertęs ant galvos?), tačiau tokie garsai tik didino galvos skausmą. Deoiridh sugriežė dantimis. Dar to betrūko, kad kažkoks žioplys dar labiau kankintų vargšę galvą!
- Juk ir tau siūliau, ar jau pamiršai? - kandžiai paklausė švilpė, išgirdusi vaikinuko žodžius. Tiesą sakant, visa situacija buvo kiek juokinga. O juk ji net nežinojo nei kas šitas berniukas, nei kas ana baltapūkė, kuri, laimei, teikėsi išsinešdinti!
- O aš ir esu vampyrė, - rimtu balsu pratarė Deoiridh. Kalbėjo nelabai garsiai, mat to neleido ta pati plyštanti galva.
Mergaitė nežiūrėjo, ką daro šviesiaplaukis, tik girdėjo jį vaikštant netoliese. Nelabai terūpėjo, kol jis nekėlė per daug triukšmo. Tegul daro ką tik nori. O jeigu netyčia išties iškeps kažkokį ten daiktą, gal ir ją pavaišins? Deoiridh suprato, kad tarsi nėra nusipelniusi. Bet kažkodėl manė, kad šviesiaplaukis nėra klastuolis. Gal netyčia "kilnusis" grifas, kuris vieną kartą išties pabus kilnus.
Kur jau ten! Vos spėjo apie tai pagalvoti, kai ant veido nukrito dar visa krūva miltų. Deoiridh pradėjo spjaudytis ir markstytis. Pakėlusi ranką bandė nusišluostyti akis, tačiau pirštai taip pat buvo miltuoti, tad viskas išėjo dar blogiau.
- Ar visai išprotėjai? - nepatenkinta suburbėjo mergaitė. Ji tais pačiais miltuotais pirštais išsitraukė lazdelę ir nukreipė sau į veidą. - Valyk.
Burtas pavyko šiaip sau. Matomumas šiek tiek pagerėjo, tačiau nebuvo galima sakyti, kad veidas nebebuvo miltuotas. Dūsaudama mergaitė atsisėdo.
- Kvailys, - burbtelėjo ir šiaip ne taip atsistojo. Viską matė kaip pro rūką - ar, tiksliau sakant, miltų uždangą. Vis dėlto sugebėjo pastebėti netoliese padėtus kiaušinius. Kiek tik leido jėgos nuskubėjo prie jų ir greitai vieną pačiupusi šveitė ant žemės. Apsieis jis be maisto! Pasiėmusi kitą atsisuko į baltaplaukį. Neįsivaizdavo, ką jis darys, tačiau dėl visa ko paleido kiaušinį tiesiai į jį.
-
Rudaplaukei patvirtinus, kad yra vampyrė, grifas nepatikliai nužvelgė ją. Nieko nesakė, nes žodžių karas nebuvo jo stiprioji pusė.
Pavaišinęs mergaitę miltais, islandas nepasitraukė toliau. Jis šluojo nepastebėtus miltų likučius. Nors turėjo numanyti, kad ji visko taip nepaliks. Mokinei puolus prie kiaušinių, šviesiaplaukis nutraukė savo veiklą. Suglumęs jis žiūrėjo, kaip pašėlusioji trenkia į žemę kiaušinį. Mėlynakis išsižiojo kažką sakyti, bet mergiotė buvo greitesnė. Tad dabar kiaušinis švilpė tiesiai į jį.
Sigurdas nestovėjo kaip koks stulpas - bandė gintis nuo skriejančio kiaušinio. Tik vietoj lazdelės rankose buvo šluota, tad ja ir teliko pasinaudoti. Tačiau nors grifas atmušė jį, lukštas suskilo ir glitus turinys neišvengiamai pateko ant veido bei plaukų. Kada jis spėjo tapti tokiu nevykėliu? Trečiakursis pradėjo spjaudytis ir valytis viską rankove. Apsitvarkęs jis primerkė akis ir pasižiūrėjo į rudaplaukę. Rodos, ta mergiotė pro miltų sluoksnį puikiai viską matė, nes kiaušinis pataikė tiesiai į dešimtuką.
Nors šviesiaplaukis kišenėje turėjo lazdelę, nelabai ketino ja naudotis, nes prieš apyžlibę (beveik) mokinę - kaip ir nemandagu. Vis dėlto ji savo žinioje turėjo kiaušinius, kuriuos Sigurdas vėl norėjo paversti kiaušiniene. O ne slidžia bala, kuriai išvalyti neužtektų šluotos.
-Palauk, ar tu tikrai nenori pusryčių?- šiaurietis pažvelgė į mergaitę,- Gal tai visgi geriau negu jų daužymas ir mėtymas?
Jis kalbėjo atsargiai, lyg nenorėtų užgauti, ir dar taip, tarsi ramintų išprotėjusį žmogų. Nuo šviesių plaukų žemėn tyliai kaptelėjo trynio lašelis. Akys akimirkai nukrypo ten, bet vėl pažvelgė į rudaplaukę.
-Tau spręsti.
-
Tiesą sakant, Deoiridh nesitikėjo, kad kiaušinis lėks taip tiksliai. Aišku, blondinukas nestovėjo laukdamas, kol gaus per snapą, bet, reikia pastebėti, nukentėjo gan bjauriai. Jam pradėjus spjaudytis švilpė nedraugiškai sukikeno. Hm, gal reikėtų pradėti žaisti kvidičą? paklausė savęs rudaplaukė, jau įsisvajojusi apie puolėjos poziciją.
- Pusryčių? - pasitikslino Deoiridh, nelabai paisanti, ką valgo: pietus, pusryčius, naktipiečius ar šiaip kokį šlamštą. Dėl to toks klausimas jos tikrai negalėjo jos įtikinti. Kaip tik dabar dar labiau norėjosi palikti šitą bernužėlį be pageidaujamo patiekalo.
Susidarė įspūdis, kad jis yra kiek išsigandęs. Neleido sau net ilgiau nusukti akių. Tokia situacija mergaitei puikiai tiko. Jeigu jau jis išsigandęs, kad ji apmėtys kiaušiniais, argi galima šitaip nuvilti žmogų?
- Jeigu spręsti man, puiku, - ramiausiai įtarė ji paimdama dar du kiaušinius. Kurį laiką nieko nedarė, mat buvo įdomu, kokio veiksmo sulauks iš šviesiaplaukio. Kelias akimirkas pagalvojo apie galimybę žongliruoti, bet puikiai suvokė: taip nukentės pati. Ne, geriau jau kiaušiniai tegul keliauja paskui savo pirmtaką. Šį kartą kiek ilgiau taikėsi, bet porelė netrukus skriejo vaikino link. Kiek padvejojusi Deoiridh paėmė iš dėžutės dar du ir klastingai išsišiepė.
-
Rodos, vaikinuko ištarti žodžiai nė kiek nenumaldė rudaplaukės būdo. Jai paėmus du kiaušinius, grifą apėmė negera nuojauta.
-Na, ir ką gi ketini daryti?
Tuoj po šių žodžių pas šviesiaplaukį skriejo du kiaušiniai. Ji tikrai trenkta! Nuo vieno jis išsisuko, o kitą atmušė. Tik šį kartą mokinys pasistengė, kad glitėsiai nepapultų ant veido. Vargani šluotos ražai apsaugojo jį nuo dar vieno pažeminimo.
Išlindęs iš savo menkutės priedangos, Sigurdas pastebėjo, kad mergaitė vėl ruošiasi pulti.
Bet jis neketino čia daugiau likti, šiauriečiui visko buvo per akis. Sukilo pasipiktinimas. O kur dar išmėtyti kiaušiniai - juk iš jų jau neišeis pusryčiai. Metęs tūžmingą žvilgsnį į rudaplaukę, jis žengė link durų.
Nebijodamas, kad į jį pataikys dar keletas kiaušinių, vaikinukas atsisuko ir piktai riktelėjo:
-Jeigu tiek gini tą savo virtuvę, prašom - ji tavo!
Taip taręs, grifas nusigręžė ir su trenksmu uždarė duris - taip, kad miegantys namų elfai tikrai turėjo atsibusti. Tačiau ne tai buvo jo galvoje. Mokinys suglumęs žiūrėjo į rankoje tebestirksančią šluotą. K-kaip? Šmėkštelėjo mintis, kad ją reikėtų grąžinti. Bet sugrįžti į tą karo lauku pavirtusią virtuvę nelabai norėjosi. O kur dar paklaikusi mergiotė, kuri svaidosi kiaušiniais? Kuri pamačiusi, dėl kokios priežasties jis sugrįžo, tikrai nepasigailės. Ne, dėl tokių priežasčių islandas, be jokios abejonės, negrįš. Taigi, neturėdamas kitos išeities, Sigurdas atrėmė šluotą prie sienos ir neskubėdamas nužingsniavo. Pyktis pamažu vėso, bet neužgeso, nes papusryčiauti nepavyko. Bet giliai širdyje jis turėjo pripažinti, kad jam toks nuotykis visai patiko.
-
Tiesą sakant, Deoiridh kuo toliau, tuo labiau linksminosi. Karas su baltaplauke klastuoliuke nebuvo itin smagus. Tikriausiai vien jau dėl to, kad tuo metu tragiškai skaudėjo galvą. Dabar skausmas buvo kiek mažesnis, be to, jį į šoną nustūmė dar vieno baltapūkio veiksmai. Žiūrėti, kaip vaikinukas gauna į nosį buvo be galo smagu.
Deja, antrasis bandymas nebuvo toks sėkmingas. Trečiosios porcijos animagė paleisti nespėjo: vaikinas spruko! Mergaitė ne iš karto suprato, kad jis nešasi ir šluotą.
- Ei, tu ten! - riktelėjo ji iš paskos, tikėdamasi, kad jis susipras grąžinti šluotą į vietą. Deja, bėglys jos tikriausiai nebeišgirdo, mat netrukus užsidarė virtuvės durys. Rudaplaukė stovėjo su kiaušiniais rankose ir mąstė, ką daryti. Žinoma, jų mėtyti neliko prasmės, mat taikinys paspruko. Tad ji galiausiai padėjo "ginklus" atgal. Dar kiek pastovėjo: o jeigu jis susipras esąs ne tik bailys, bet ir vagis? Galbūt grįš su ta nelemta šluota?
Vis dėlto po gerų kelių minučių Deoiridh nutarė, kad nepažįstamasis į virtuvę eiti neturi jokio noro. Mergaitė patenkinta suprunkštė: puikiai suprato, kad ji labai stipriai prisidėjo prie to nenoro. Galiausiai nutarė eiti iš čia ir pati. Jeigu čia kiekvieną naktį ir ankstų rytą trinasi tiek mokinių, jai čia būti nebesinori.
Vos atidariusi duris ji pastebėjo į sieną atremtą šluotą. Tai mergaitę taip prajuokino, kad link bendrojo kambario keliavo garsiai kvatodama - suirzusių paveikslų skundai jai nerūpėjo visiškai.
-
Hogvartso pilį apsupus prietemai Klarė vykdė planą. Šiltai apsimūturiavusi sliūkino į virtuvę. Jauduliukas darant kažką draudžiamo nedingdavo niekada, tačiau vien dėl šio jausmo septintakursė būtų nusižengusi bemaž kiekvienai pilyje aprašytai taisyklei.
Užlindusi už virtuvę slepiančio kampo strazdanė pirma įkišo nosį. Maža ką galėjo sutikt. O šiąnakt grifiukų baliui besiruošianti Karter neturėjo jokių planų būti sugauta. Ką žinai koks profesorius galėjo užsukti naktipiečių, pavyzdžiui pyragėlio su moliūgų sultimis?
Įsitikinusi, kad sudrausminančių žmonių čia nė kvapo, Klarė pamojo kvidičo komandos narei sekti paskui. Vienai nebūtų taip smagu, o be to kažkas juk turėjo saugoti užnugarį...
- Ką skanaus čiumpam? - Tarė pasisukusi į keliais metais jaunesnę grifiukę. Po to žvilgteldama į namų elfus. Mokiniai lankėsi čia taip dažnai, kad šiems jokios nuostabos nebesukėlė. Tarstelėjusi laba vakarą virtuvės šeimininkams nuo nugaros nusitraukė didžiulę kuprinę. Juk maisto prisikraut reiks penkiems žmonėms, kurie neseniai išgyveno turbūt sunkiausias varžybas savo gyvenimo istorijoje.
- Ar galėtume gauti kažko saldaus? Ir atsigerti? - Skubiai pridūrė, žiūrėdama žemyn į mažo ūgio elfą. - Mes penkiese mokėmės ir išalkom. - Septyniolikmetės skruostai nuraudo. Taip visada buvo kai ji melavo, elfai ne Karter mama, neturėtų pagauti. Neturėjo ir pagrindo. Nenorėjo sakyti tiesos, kur eisianti. Kitiems trims kvidičininkams Klarė paliko raštelius su nuorodomis, kur rasti vietą, kurioje ketino neoficialiai be svetimų paminėti pergalę.
-
Po nelemtų kvidičo rungtynių, kurias Grifų Gūžta laimėjo tikrai ne jos dėka, Deoiridh stengėsi nesusitikti komandos draugų. Atrodė, kad ant jos pyksta visi, o labiausiai - vyriausieji komandos nariai.
Tad, ko gero, nereikia stebėtis, kad visai netyčia susidūrusi su Klare rudaplaukė gerokai išsigando. Ir su jos pasiūlymu nueiti į virtuvę nudžiauti ko nors valgomo neketino sutikti. Vis dėlto būtent virtuvėje ji pirmą kartą susidūrė su Sigurdu. Tai privertė susimąstyti, ir štai - dabar ji jau slenka paskui Klarę Konę Karter tamsiu koridoriumi.
- Neįsivaizduoju, - gūžtelėjo pečiais Deoiridh išgirdusi klausimą. Juk daugelį skanių dalykų, kuriuos planavo "čiupti" Klarė, ji pirmą kartą paragavo vos prieš metus, kai susipažino su Matthew. Arba vis dar neparagavo.
Virtuvėje jai labiau norėjosi apsižvalgyti, ar teberas tą pačią šluotą, su kuria turėjo reikalų praėjusio vizito metu. Vis dėlto suprato, kad vyresnė komandos draugė nebūtų tuo itin patenkinta, tad atsisuko į vieną iš tolėliau buvusių namų elfų.
- Gal turite kokio pyrago? - paklausė ji ir metė atsargų žvilgsnį į Klarę - kas ten žino, koks maistas yra tinkamas tokiomis progomis.
Mokėmės, aha sarkastiškai pritarė mergaitė, tačiau garsiai, žinoma, nieko nepasakė. Tik dabar atkreipė dėmesį į komandos draugės kuprinės dydį ir išvertė akis.
- Ar mes ketiname suryti kokius tris namų elfus? - pasidomėjo ji.
-
Klarės bendrininkė vietoj to, kad padėtų apsispręsti ko prašyti elfų, tik gūžčiojo pečiais. Sunkus vakaras galėjo nusimatyti, jei visi grifiukai taip aikštysis ir nelinks sakyti ko nori.
- Nagi, nesidrovėk, - ragino Deoiridh, - grįžus atgal į miegamuosius nebus ko valgyti. O miegot tuščiu skrandžiu nesmagu.
Septyniolikmetės veidą iškreipė firminė šypsenėlė. Netrukus po jos vėl prabilo šalia esanti komandos draugė.
- Kokį pyragą mėgsti? - Bandydama patikslinti atsakymą kaulijo žodžius, stebėdama kaip rudaplaukė grifė kalbėjosi su vienu iš virtuvėje triūsiančių elfų.
Žaliaakės žvilgsnis klaidžiojo po virtuvę. Ši vieta buvo ne mažiau magiška už visą pilį ir kaštonplaukę keistai žavėjo. Kaip greit padedami magijos sukosi maži šmaikščiai atrodantys elfai. Taip nesisektų net jokiai močiutei, norinčiai atpenėti anūkus.
- Nebent morenginius, - susijuokė. Strazdanė mėgo morengus ir mintis apie juos burnoje sukėlė seilėtekį. Nors turėjo pripažinti, kad nuo tokio didžiulio morengo mažiausiai paskaustų skrandį.
Smulkios Karter rankos iš elfo perėmė kelis butelius moliūgų sulčių. Aukštaūgė padėkojusi atsargiai sudėjo butelius į kuprinės dugną.
- Mėgsti moliūgų sultis? - Stengėsi prakalbinti bendražygę, laukdama ką skanaus paruoš virtuvės meistrai, mat negalėjo nuslėpti, kad kvepėjo gardžiai.
-
Nueiti miegoti tuščiu skrandžiu nesmagu? Et, argi Deoiridh to nedarė daugybę kartų? Argi dar daugiau kartų ji paprasčiausiai nepraleido ėjimo miegoti? Vis dėlto išsišokti prieš vyresnę mokinę nesinorėjo, tad rudaplaukė tiesiog ištarė:
- Aš nesu išranki maistui.
Pastebėjusi, kad gaudytoja žvalgosi po virtuvę, Deoiridh nužvelgė patalpą ir pati. Užsigalvojo apie aną kartą čia, kai ausis pasiekė dar vienas klausimas.
- Nežinau, man jie visi vienodi, - visiškai abejingai atsakė grifiukė. Kažkokį su Matthew valgė, bet tikrai nebūtų galėjusi, koks jis buvo. Na, skanus, bet nieko daugiau.
- Ahaaa... - nutęsė Deoiridh išgirdusi dar vieną klausimą. Tiesą sakant, maisto tema jai jau pradėjo pabosti. Jeigu būtų žinojusi, kad komanda keliaus kažkur prisikimšti pilvų, nebūtų niekur ėjusi. Žiūrėjo, kaip buteliai dingsta kuprinėje, ir svarstė, ką čia reikėtų pasakyti. Tuo metu namų elfai atnešė milžinišką rudą pyragą. Geriau išmanantis būtų iš karto atspėjęs, kad jis yra šokoladinis, tačiau Deoiridh to nesuprato. Tik paėmė ir padėkojo namų elfams. Jau norėjo paduoti kepinį Klarei, kad ši jį įsidėtų į kuprinę, bet nutarė, kad vyresnė mergina negali visko nešti, tad tik patogiau paėmė į ranką. Gausit daug valgyti nutarė animagė. Atsisuko į komandos draugę, tačiau kažkaip pakrypo ranka, ir pyragas nukrito tiesiai keturiolikmetei ant kojų.
-
- Neišranki maistui? Geras bruožas. - Klarė nusišypsojo šalia esančiai grifiukei, mąstydama apie jaunesnius dvynius nevertėlius. Šie iki šiol nevalgė nieko, kame nebuvo bent paros cukraus normos, nors buvo ne ką jaunesni už vyriausią Karterių dukrą.
Elfai sukosi tarsi vijurkai ir septyniolikmetė suprato, kad ir ką paruoštų mažieji pagalbininkai, alkanas nė vienas kvidičininkas neliks.
- Na visuose juose daug cukraus. - Išsakė prieš kelias akimirkas galvon šovusias mintis. Kreiva šypsenėlė įspaudė duobutę viename iš strazdanės skruostų. Apart kvidičo ji su komandos puolėja visai nebendravo, tad norėjo išvengti nejaukios tylos.
Kaip tik tuo metu vienas iš virtuvės darbštuolių atnešė dar garuojantį šokoladinį pyragą. Galėjai jausti seiles renkantis burnoje. Įteikė pyragą Deoiridh, ir žaliaakei nespėjus pasiūlyti dar šiltą kepinį įdėti į kuprinę, kad bendražygė nenusisvilintų rankų, pyragas žnegtelėjo žemėn, ant Grifų Gūžtos auklėtinės batų, apdrabstydamas virtuvės teritoriją poros metrų spinduliu. Tarsi kažkas po kovos čia būtų paskerdęs didelį. Na Klarė virtuvėje to žodžio nevartos.
Ir septyniolikmetė tikrai norėjo susilaikyti nuo juoko. Tačiau vaizdelis buvo toks keistai linksmas, kad net nenorėdama įžeisti virtuvėje triūsiančių elfų, iš pradžių užsidengusi rankomis burną, kiek vėliau ir nebeištverdama susirietusi į kamuoliuką juokėsi taip, kaip jau seniai neteko.
- Aš labai atsiprašau už tokią reakciją, - ištarė artimiausiam elfui. - Leiskit padėti susitvarkyti.
-
Į Klarės komentarus Deoiridh paprasčiausiai nebeatsakė - paprasčiausiai neturėjo ką. Mergaitė pagalvojo, kad Grifų Gūžtos gaudytoja yra viena iš tų, kuriems maistas yra viskas, tačiau pati škotė tokia nebuvo, tad nusprendė, kad geriau yra tiesiog patylėti. Kaip visada.
Pyrago dribimas žemėn, regis, labai pralinksmino vyresnę grifiukę. Taip ir maniau! Ji tik nori iš manęs pasijuokti! iš karto suprato Deoiridh. Galvoje iš karto užsidegė apie pavojų perspėjanti lemputė: nepasitikėk ja! Mergaitė žengtelėjo kiek toliau nuo Klarės. Žinoma, dar labiau išsiterliojo batus, kurie ir taip jau buvo parudavę, bet dabar tai nebuvo svarbu - mergaitei daug labiau rūpėjo pabėgti.
Tiesa, komandos draugė netruko atsiprašyti. Bet ji atsiprašė namų elfo, o ne jos, Deoiridh. Aha, vadinasi, iš manęs tyčiotis galima susiraukusi suprato rudaplaukė. Įtariai dėbtelėjo į Klarę. Dabar kažkur su ja eiti ir kartu leisti laiką visai nebenorėjo. O atrodė, kad šį kartą viskas yra nuoširdu...
- Susirink pati tą savo maistą, - nepatenkinta suburbėjo Deoiridh. Kelias akimirkas pasvarsčiusi apsisprendė: ji tikrai su Klare niekur neis, vadinasi, jai pasilikti čia tiesiog nėra prasmės. Nieko nepasakiusi mergaitė patraukė durų link.
-
Nejauki tyla truko tik akimirką. Kai aukštaūgės kompanionė tiesiogiai užsuko kulnis į pyrago likučius ir bandė nešti kudašių iš virtuvės lauk.
- Ei, ar tau pyragas įkando ar ką? - Stengdamasi išvengti mažų šokoladinių bandučių, besimėtančių tarsi didelės karvių laukuose, vijosi sprunkančią Deoiridh. Žemesnė grifiukė gal ir pradėjo bėgti anksčiau. Tačiau Klarė ne veltui žaidė gaudytojos pozicijoje. Septyniolikmetė turėjo ilgesnes kojas. Tai turbūt buvo didžiausias pranašumas. Nors įprastai žaliaakė buvo nerangi, kažkaip išvengė pyrago spąstų ir pačiupo jau netoli virtuvės durų esančią komandos narę.
- Ei, rimtai, niekas be manęs nematė, o elfai tai pamirš po minutėlės. Jiems tokie dalykai nerūpi. O aš esu su mėgintuvėliais išsitiesus nuodų ir vaistų kabinete tiesiai prieš visą kursą. Visiem nutinka.
Akimirką pabandžiusi suprasti ketvirtakursės išraišką, Klarė prabilo toliau:
- Susirenkam maistą iš čia ir nešam kudašių pas kitus, greičiausiai mūsų jau laukia.
-
Ak, tai ji nenustos šaipytis! Deoiridh buvo baisiausiai nepatenkinta.
- Na, gal ir įkando, koks tavo reikalas? - suirzusi paklausė ji. Jau buvo visai prie durų, beveik griebė už rankenos, kai pajuto, kad ją kažkas laiko. Mergaitė persigandusi pašoko ir trenkėsi į duris, kurias ką tik norėjo atidaryti. Toks netikėtas pačiupimas iš nugaros, ko gero, buvo vienas baisiausių dalykų, kuriuos Deoiridh yra tekę išgyventi. Išsigandusiu žvilgsniu tyrinėdama aplinką grifiukė suprato, kad ją sugriebė na kas kitas, o Klarė. Deoiridh susiraukė. Ką aš jai padariau?! Negi ji vis dar keršija už nesėkmes rungtynių metu?..
Vyresnės merginos žodžiai visiškai nepaguodė rudaplaukės. Saldžiai pačiulbėti gali bet kas, o štai elgesiu Klarė jau parodė, kad yra nusiteikusi tik pasijuokti. Tai, žinoma, pasitikėjimo nekėlė, tad keturiolikmetė į komandos gaudytoją žiūrėjo itin įtariai.
- Negi tu išties manai, kad aš kažkur su tavimi eisiu?! - nesusilaikiusi užriko Deoiridh, kai Klarė paragino greičiau keliauti pas kitus komandos narius. Kaštonplaukė juk net nepasakė, kur jie renkasi. Ne, Deoiridh, matote, turi tiesiog eiti iš paskos! Bet, žinoma, taip neatsakingai ji nesielgs. Tereikėjo nuspręsti, kaip nusikratyti Klarės.
- Atstok! - suriko rudaplaukė ir išsilaisvino iš vyresnės grifiukės gniaužtų. Stipriai ją pastūmė. Nepaisant to, kad Klarė buvo daug aukštesnė, Deoiridh sugebėjo įstumti ją tiesiai į miltų maišus. Nesusilaikiusi škotė plačiai išsišiepė.
-
- Mažų mažiausiai toks, jei tave sučiups, bus problemų. Apie taškus atimtus iš koledžo net nekalbu. - Klarė atrėžė kiek pikčiau, nei iš tiesų galvojo. Septyniolikmetė išties norėjo suburti visą komandą šiokiam tokiam adrenalino pliūpsniui, po varžybų išsekinusių visas įmanomas jėgas. Reikėjo praskiest kraują, o net nemanė, jog gali užstrigti jau virtuvėje, ar juolab dėl kažkokio kvailo pyrago kilęs skandalas gali prišaukti mokyklos valdžią.
- Na ir neik. - Deoiridh žodžiai jau šiek tiek pradėjo erzinti kaštonpaukę. Štai ką gauni, kai bandai kažką sugalvot pats. Daugiau neapsiimsiu, tegu kapitonai cackinasi...
Strazdanė buvo bepaleidžianti už save gerokai smulkesnę grifiukę, kai ši nemenkai blokštelėjo aukštaūgę atgal. Karter žnektelėjo tiesiai į pradėtus miltų maišus, stovinčius prie įėjimo į virtuvę. Jei ne purūs, baltą debesį aplink sukėlę miltai, Grifų Gūžtos auklėtinė būtų gerokai apsilamdžiusi fasadą.
- Ar tau rimtai negera? - Nesusilaikiusi paklausė, kol burnoje vėlėsi sukilusių miltų dulkės. Mat ją ką tik stumtelėjusi mergiotė šypsojosi. - Taip gyvenime ne tik draugų nesusirasi, bet ir tie, kas bendrauja ryšių palaikyt nebenorės. Prie komandos atrodei kitokia.
Tuo metu gerokai įniršę elfai ėmė zuiti po virtuvę. Klarė išsirioglino iš sniegą priminusių maišų ir čiupo už kuprinės, į kurią, matyt, kuris nors iš elfų pasigailėjęs jau buvo prikimšęs įvairiausių saldėsių. Jei jau kas nors išgirdo ir atskubės, gal naktį pasislėpus miegamajame saldumynų prisišlamš.
-
Pasirodo, Klarei rūpėjo koledžo taškai. Na žinoma... Deoiridh netikėjo, kad bendrakoledžei rūpi jos gerovė, ne, ji ryškiai rūpinosi tik Grifų Gūžta ir, ko gero, savimi. Dėl to rudaplaukė paprasčiausiai tylėjo.
Stengdamasi nepradėti juoktis iš visos miltuotos Klarės animagė nusisuko. Buvo labai sunku nesuprunkšti. Deja, tik iki to laiko, kol vyresnė mergina vėl prakalbo. Draugų susirasti mergaitei nerūpėjo - niekada jų neturėjo, kodėl jai jų turėtų prireikti dabar? Vis dėlto prarasti tų ryšių, kuriuos šiaip ne taip susikūrė, nesinorėjo. Pirmiausia, žinoma, pagalvojo apie Matthew, tačiau netrukus mintys peršoko prie kito žmogaus iš to paties koledžo - Sigurdo.
- Ką tu žinai? - bandė išlaikyti sarkastišką toną Deoiridh, tačiau balsas kiek drebėjo. Niekada nebūtų to pripažinusi garsiai, bet Klarė sugebėjo pataikyti itin skaudžiai. Rudaplaukė tylėjo, nes nebežinojo, ką pasakyti.
Tiesa, netrukus komandos gaudytoja vėl sugebėjo suerzinti animagę. AŠ prie komandos buvau kitokia?
- O pati? - nepatenkinta paklausė mergaitė. - Pati per rungtynes buvai draugiška ir palaikanti! O dabar, kai likome dviese, tik tyčiojiesi!
Tuo metu namų elfas atnešė kiek mažesnį pyragą. Deoiridh paėmė jį ir žvilgtelėjo į Klarę.
- Tebūnie. Einam. Bet tikrai ne dėl to, kad noriu leisti laiką su tavimi.
Rudaplaukė galiausiai priėjo prie durų ir jas atidariusi movė lauk. Koridoriuje stabtelėjo, nes nežinojo, kur komandos draugė sukvietė likusius.
-
- Įdomu kas iš mūsų labiau nedraugiškas... - Kaštonplaukė pratarė gana tyliai, labiau sau, nei su ja virtuvėje buvusiai drąsiųjų koledžo paauglei. - Jei būtum iš Varno Nago, pasiūlyčiau patikrinti patyčių aprašymą bibliotekoje...
Nepaisant visko, kas įvyko virtuvėje, žaliaakė užsegusi gerokai pasunkėjusią kuprinę jau ketino mauti pro duris. Ir nesvarbu, kad užpakalis buvo baltas, tarsi poliarinės meškos. Galėsianti nusipurtyti lauke, nepridarydama elfams papildomo darbo.
Sumišusias mintis pertraukė Deoiridh žodžiai.
- Kad ir su vandenio dantim, pamestu dar prieš tau gimstant. - Dalinai išdavė, kad veiksmas vyks prie ežero. Nors jaunesnė grifiukė galėjo to ir nesuprasti. Klarė padėkojo elfams, atsiprašė už trukdžius ir tik tada išėjo pro duris, už kurių jau stovėjo gerokai už Karter žemesnė mergiotė. Kelias nusimato ilgas, nesusilaikiusi prunkštelėjo, kvailos mintys lindo galvon. Žaliaakė stabtelėjo pasivalyti nuo miltų pabalusių batų, šiek tiek erzindama komandos puolėją. Mat ši, taip greitai išbėgusi pro duris, nežinojo kur vyks susibūrimas.
- Eime, paskubėkim, kol kiti nespėjo išeiti.
-
Kartą Nikolė bendrajame kambaryje nugirdo, kaip kažkokie penktakursiai kalbėjosi kaip prasmukti į virtuvę, kad reikia nusileisi į pirmą aukštą ir pasuksi ne į požemius, o į keistą koridorių, nukabinėtą paveikslais maisto tema, jo gale rasti natiurmortą vaizduojantį vaisius, tada reikia pakasyti kriaušę, ši nusijuoks ir paveikslas atsivers. Už jo bus virtuvė ir ten bus šimtai namų elfų, kurie sutinka visus atėjusius labai maloniai ir duoda išsinešti maisto, be jo neišleidžia. Nikolė susidomėjo, jai pasidarė labai smalsu tad kitą dieną, per pertrauką ji laiptais nulipo į pirmą aukštą, tada praėjo galeriją su maisto temos paveikslais ir gale pakuteno kriaušę. Tada duris prasivėrė, pirmakursė labai nedrąsiai įžengė į virtuvę. Staiga namų elfai, pastebėję viešnią, puolė siūlyti gardžiausių skanumynų. Nikolė buvo susikausčiusi, bet kai vienas elfas netyčia aplaistė jos uniformą moliūgų sultimis ir išsigandęs puolė ant kelių atsiprašinėdamas, Nikolė pratrūko juokais ir atsipalaidavo, tada pradėjo karštai su elfais kalbėtis, imti iš jų maistą ir aišku valgyti. Kai mergaitė išgirdo pilies varpą, pagriebė iš arčiausiai esančio elfo porą pyragaičių (sau ir draugei, per pamoką užkrims), servetėlių ir išlėkė iš virtuvės padėkojusi elfams už nuostabią pertrauką.
-
- Aš Zoey, - ištarė mergaitė prieš dingdama iš kambario. Tada mažais ir tyliais žingsniukais nukeliavo į virtuvę. Kartas nuo karto vis patikrindavo ar Elliw seka paskui ją. Juk blondinukė nenorėjo, galimai naujos draugės, pamesti Hogvartso painiuose koridoriuose.
Galiausiai mergaitės pasiekė virtuvę. Atrodė, kad jų ateinančių čia niekas nepastebėjo. Taip pat panašu, kad virtuvėje nieko nebuvo, o tai buvo didelis pliusas mergaitėms.
Richter apsilaižė lūpas. Nosį kuteno malonūs šokoladinių ir vanilinių keksiukų kvapai. Deja, švilpė keksiukų nematė. Numanė, kad elfai turbūt juos paslėpė ar padėjo aukščiau, kad joks mokinukas neimtų smaguriauti ir nesuvalgytų visų visai neseniai iškeptų keksiukų. Juk karšti kepiniai, o dar ir saldūs nėra labai sveika. Juos reikia valgyti su saiku.
-
Elliw tvirtai laikė teleskopą rankose ir sekė šviesiaplaukei mergaitei, kuri, tiesa, nebuvo Liucija, iš paskos. Nežinojo, kur jos eina, tačiau galbūt tai galėjo būti nuotykis, tad velsietė pernelyg neprieštaravo. Tuo labiau, kad buvo ne viena: jeigu teleskopui kas nors atsitiks, galbūt šita mergaitė sugebės jai padėti.
Zoey, Zoey, Zoey kartojo mintyse švilpė tarsi tikėdamasi, kad taip pavyks įsidėmėti šį neilgą ir nesudėtingą vardą. Žinoma, po kelių akimirkų pamiršo, ką ir kodėl kartoja, tad nustojo, o dar po poros - vardas visiškai išgaravo iš atminties.
- Kodėl mes čia atėjome? - paklausė Elliw, kai mergaitės įžengė į virtuvę. Ji visai nesijautė alkana, tad nelabai suprato, kodėl reikėjo keliauti ten, kur viskas taip skaniai kvepėjo. Pasitikrinusi, ar tebeturi teleskopą ir abu batus rudaplaukė kiek aprimo, tačiau vis tiek gan įtariai žvelgė į koledžo draugę ir laukė kokio nors paaiškinimo. Nužvelgė paruoštu ir ruošiamu maistu nukrautą patalpą, tačiau alkio vis tiek nepajuto. Vėl atsisuko į koledžo draugę:
- Juk čia ne didžioji salė!
Elliw niekaip nesuprato, kas šviesiaplaukei negerai: ar ji tokia kvaila, kad neskiria didžiosios salės nuo šios visiškai kitaip atrodančios patalpos?..
-
Zoey pažvelgė į teleskopą esantį mergaitės rankose. Kodėl ji visada nešiojasi tą teleskopą su savimi? savęs paklausė šviesiaplaukė. Jai tas teleskopo nešiojimasis atrodė labai keistas dalykas. Na, bet dabar Zoey nenorėjo apie tai mąstyti. Ji buvo alkana.
- Nes čia yra maisto ir labai skanių keksiukų, kurių per vakarienę niekada nelieka, - paaiškino Richter ir ėmė ieškoti tų nuostabių keksiukų. Kiek pažiūrėjusi visus keksiukus mergaitė galiausiai surado tuos pačius skaniausius. Tada vieną padavė Elliw.
- Taip, žinau, kad čia nėra didžioji salė. Čia virtuvė ir čia yra daug skanaus maisto, kurio didžiojoje salėje negausi, nes jį suvalgo patį pirmą, - paaiškino atsidusdama. Galiausiai atsikando to nuostabaus keksiuko. Keksiuko kąsnis maloniai ištirpo burnoje. Geltonplaukė iš karto pajuto švelnų mėtų susimaišiusių su šokoladu skonį.
-
- Ko nelieka? - visai pasimetė Elliw, vis dar bandanti išsiaiškinti, kodėl jos čia atėjo. Kilo įtarimas, kad priežastis buvo Liucijos paieška. Vis dėlto teleskopas buvo sveikas, tad kodėl?.. Nes su draugais reikia bendrauti ne tik tada, kai tau sudūžta teleskopas! paaiškino pati sau mergaitė, o garsiai paklausė:
- O kur Liucija?
Sutrikusi paėmė ištiestą daiktą, tačiau kol kas nesuprato, kad tai yra maistas. Žiūrėjo į mergaitę, kurios vardo niekaip negalėjo prisiminti, ir svarstė, kodėl jos ieško Liucijos būtent čia.
- Kodėl suvalgo patį pirmą? - paklausė ji, jau pamiršusi šviesiaplaukės ištarto sakinio pradžią. Vis dar bandė suprasti, ar toji mergaitė rimtai serga, ar tiesiog neprisimena, kad jos čia atėjo ieškoti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje. Dar kartą pažvelgė į tą mažą daiktą, kurį jai įdavė mergaitė. Kadangi ji paragavo kažko, kas atrodė panašiai, Elliw taip pat nutarė pabandyti. Atsargiai atsikando - maistas! Apsidžiaugusi susigrūdo visą kepinį į burną ir tą pačią akimirką siaubingai užspringo. Pradėjo kosėti ir dusti. Netrukus pradėjo ir mosuoti rankomis tikėdama atkreipti kitos mergaitės dėmesį. Pamiršo netgi kad turi teleskopą rankoje, kuris skubiai pasinaudojęs proga nukrito ant grindų ir sudužo. Šį kartą Elliw sugebėjo to net nepastebėti.
-
- Pačių skaniausių pasaulio keksiukų, - vėl paaiškino Zoey. Jai buvo kiek keista dėl Elliw nesupratimo ką jos veikia čia. Juk matematika labai parasta. Virtuvė lygu keksiukai. Matyt Elliw tiesiog nežinojo, kad virtuvėje irgi būna keksiukų pagalvojo blondinukė ir pati sau linktelėjo galva.
- Aš nežinau kur Liucija. Vėliau galėsim pabandyti ją surasti, jei nori, - pasiūlė mėlynų akių savininkė. Ji ir pati visai norėjo pamatyti Liucija, kadangi matė ją senokai.
- Nes jis skaniausias, - atsidusdama ištarė. Richter pasirodė, kad tai ji sakė jau kokius penkis kartus tai tikrai. Gali būti, kad net daugiau. Jai ramiai valgant keksiukus, Elliw užspringo keksiuku. Blondinukė iš karto pribėgo prie jos ir pradėjo ją gelbėti apglėbdama ją iš nugaros ir švelniai spausdama kartas nuo karto. Trumpiau tai tiesiog atliko užspringusio žmogaus gaivinimo metodus. Kažkur šalia jų gulėjo nukritęs ir rimtai sudužęs teleskopas.
-
- Iš kur tu žinai, kad šitie keksiukai yra skaniausi pasaulyje? - nesuprato Elliw. Ji buvo tikra, kad šita mergaitė tikrai negalėjo paragauti visų keksiukų, kurie tik yra pasaulyje, tai buvo tiesiog neįmanoma - šitą suvokė net ir Elliw. Vis dėlto šviesiaplaukė mergaitė netruko daug labiau pradžiuginti velsietę: jai užteko pasakyti, kad galės (padėti) surasti Liuciją. Tai buvo viskas, ko šiuo momentu Elliw reikėjo.
Deja, visai netrukus jai prireikė daug rimtesnės koledžo draugės pagalbos: atrodė, kad tuoj uždus ir čia pat numirs. Spėjo supanikuoti, kai pajuto, kad ta gera mergaitė jau yra visai šalia. Laimei, ji pasirodė pakankamai protinga, kad sugebėtų padėti nelaimės ištiktai draugei.
Kelis kartus giliai įkvėpusi Elliw pagaliau sugebėjo išspausti:
- Ačiū...
Tik dabar rudaplaukė susivokė, kad rankoje nebeturi teleskopo. Piktai nužvelgė patalpą, kur jos buvo: visai nebuvo būtina čia eiti, o ji ne tik vos nemirė, bet dar ir pametė teleskopą! Pastarąjį, tiesa, netrukus pastebėjo prie kojų.
- Ar moki taisyti teleskopus? - skubiai paklausė Elliw nė nesusimąstydama, kad tikriausiai šito jau klausė kokius penkis kartus. Aplinkui lakstė namų elfai, tačiau tai velsietei nerūpėjo - jos dėmesys buvo skirtas tik teleskopui. Ji jau beveik pamiršo ir šalia esančią koledžo draugę.
-
- Na, bent manau, kad jie yra skaniausi pasaulyje keksiukai, kadangi visada tirpsta burnoje, o glajus jis tiesiog tobulas, - pasakė. Tada prisiminė savo mamos keksiukus, kurie buvo lygiai tokie patys kaip ir šie. Turbūt dėl to man ir atrodo, kad šie keksiukai yra skaniausi pasaulio keksiukai pagalvojo geltonplaukė tyliai atsidusdama. Nuotaika kažkur kaip ir dingo. Kai ji prisimindavo mamą visada ir džiaugdavosi, ir liūdėdavo.
Lengvesnis atodūsis paliko mergaitės lūpas, kai Elliw atspringo. Panašu, kad viskas baigėsi gerai ir niekas perdaugiausiai, be teleskopo, nenukentėjo.
- Nėra už ką. Aš privalėjau padėti, manau, būtum dariusi tą patį, - pasakė blondinukė su šiokia tokia draugiška šypsenėle. Juk buvo mirtina situacija, jei Richter būtų nepadėjus, turbūt būtų buvę labai blogai.
- Taip, moku. Šį sutaisyti bus gana sunku, bet aš pabandysiu, - ištarė rimtai ir ėmė grabinėti savo apsiaustą, ieškodama savo lazdelės, kadangi žinojo, jog be kerų neapsieis.
-
Elliw nelabai suprato, ką ta mergaitė šnekėjo apie keksiukus. Tiesą sakant, tokio maisto ji iš viso nelabai valgydavo, tad ir negalėjo nieko išmanyti. Ar prisiminti. Tad klausėsi, ką šneka šviesiaplaukė, ir jai pritarė. Nesvarbu, kad po kelių minučių jau nebežinojo, ką tiksliai ji kalbėjo.
- Ką būčiau padariusi? - sutriko Elliw, kai mergaitė užsiminė, kad ir ji būtų padariusi "tą patį". Rudaplaukė buvo tikra, kad ji tikrai nieko nedarys, tad ką šita mergaitė čia šneka? Ir kur, po galais, Liucija?!
Susirūpinusi tik teleskopu ir beveik pamiršusi apie tą mergaitę, Elliw beveik pašoko, kai ji prakalbo. Velsietė pakėlė akis ir pamatė, kaip ji atkakliai kažko ieško. Teliko tikėtis, kad paieškų objektas yra burtų... kas ten? Na, tas daiktas, kuris taiso teleskopus. Elliw viltingai žiūrėjo į mergaitę ir laukė, kada ji bus pagaliau pasiruošusi sutaisyti jos sudužusį teleskopą. Galiausiai ji atsitūpė prie didžiausios brangenybės ir bandė pakelti - gal tai kažkokiu būdu padės sutaisyti sulūžusį žvaigždžių stebėjimo prietaisą? Elliw beveik verkė: situacija atrodė visai be išeities, o Liucija ir toliau buvo dingusi.
-
Zoey išmetė keksiuko popierėlį į šiukšlių dėžę. Tada patrynė savo rankas ir nuo uniformos nusivalė keletą trupinių, nutrupėjusių nuo keksiuko.
- Mane gaivinusi jei būčiau paspringus, - pasakė kiek pagalvojus blondinukė. Tada apžvelgė visą maistą gulintį čia. Daugiau nieko valgyti nesinorėjo. Mergaitė nebesijautė alkana. Pasirodo, kad kartais pakanka vos vieno keksiuko, kad pasijustum sotus.
Galiausiai Zoey rankoje jau buvo lazdelė. Ją rasti buvo gana sunku, kadangi kažkodėl Zoey apsiauste atsirado daugiau kišenių nei turėtų būti. Įdomu kaip jos ten atsirado... pagalvojo blondinukė. Matyt, ten buvo prairimai uniformoje, apie kuriuos Zoey nežinojo. Nebemąstydama apie kišenių atsiradimą, mergaitė susikaupė ir pažvelgė į teleskopą.
- Reparo, - ištarė pamodama savo lazdele. Deja, kažkodėl nieko neįvyko.
- Reparo, - griežčiau ir garsiau ištarė. Teleskopas grįžo į pradinę savo forma. - Prašau, atrodo jis sutaisytas, - ištarė mėlynakė su šypsena.
-
Alisa atėjo į virtuvę pasišildyti. Pilyje kažkodėl jai buvo kraupiai šalta, košė skersvėjis, rodos, iš Didžiosios salės užburtų lubų tuoj ims kristi snaigės.
Kaip patekti į šią jaukią vietelę šalia Švilpynės bendrojo kambario mergina žinojo. Šiuo metu ji nenorėjo nieko matyti, tik gal vieną kitą švilpynuką. Todėl virtuvė buvo ideali.
Penktakursė drožė koridoriumi, kol pasiekė paveikslą su vaisiais. Baltutėliu smiliumi, užsibaigiančiu bordiniu laku, taip tinkančiu jai, Alisa pakuteno žalsvą, apetitą keliančią kriaušę. Ši raitydamasi virto žalvario rankena. Pasapudusi ją, mergina įėjo.
Virtuvė buvo jauki, šilta baldų ir kitokių rakandų prikrauta vietelė. Visur lakstė namų elfai su padėkliukais, nukrautais maistu. Prisėdusi ant krėsliuko, penktakursė tuoj pat sulaukė paslauigaus namų elfuko su žolelių arbata ir uogų pyragėliais.
Neblogas aptarnavimas šyptelėjo švilpė.
Pyragėliai ir arbata buvo nuostabūs ir Alisa atsipalaidavo. Virtuvėje visad sklandė malonūs kvapai. Elfų paslaugumas ir ramybė džiugino, šiluma ir jaukumas migdė.
Mergina nė nepajuto, kaip užsnūdo. Laimė, nubudo jau netrukus, kai vienas elfas netyčia stumtelėjo indų rietuvę ir šie subildėjo žemėn. Penktakursė šoko padėti. Ji surinko duženas ir sveikus metalinius indus, suplovė lėkštes ir padėjo sušluotui smulkias šukeles. Elfai nenorėjo priimti pagalbos, bet švilpė buvo užsispyrusi. Taigi, už darbą buvo apdovanota pyragėliais.
Alisa ėmėsi apžiūrinėti virtuvę. Ir staiga rado pirmakursę, kiek į ją panašią švilpynukę. Ištiesusi pyragėlį, paklausė:
- Labas, kuo tu vardu? Gal norėtum pyragėlių ir arbatos?
-
Švilpė turėjo jau grįžti į Švilpynės bendrąjį kambarį, bet Michellė nelabai norėjo grįžti. Vietoj to mergaitė sugalvojo pagaliau nukeliauti į virtuvę. Pirmakursė, įžengusi į didelę Hogvartso virtuvę, pajuto staigiai atplūdusią šilumą. Geltonplaukė giliai įkvėpė skanaus sausainių, keksiukų ir pyragų kvapo ir pradėjo eiti arčiau namų elfo, kuris labai greitai sukosi virtuvėje tarp puodų bei keptuvių.
- Labas. Gal tau padėti?- vienuolikmetė mandagiai paklausė namų elfo.
Virtuvėje besisukantis elfas kažką sumurmėjo ir greitai pasitraukė.
Švilpė, supratusi, kad nepadės elfams, paėjo giliau į virtuvę.
Neilgai trukus Michellė pamatė dar vieną mergaitė, kuri atrodė tikrai vyresnė už pirmakursę.
- Labas. Aš Michellė. Tu švilpė, taip? Ir aš labai norėčiau arbatos ir pyragėlio,- nusišypsojo geltonplaukė.
-
Draugiškas Michelle elgesys paskatino Alisą atsakyti tuo pačiu. Ji nusišypsojo pirmakursei ir nusivedė ją prie savo staliuko. Klestelėjusi ant minkšto krėslo Alisa palaimingai atsilošė, užsimerkė ir mechaniškai, negalvodama, ką daro, pastūmė lėkštę su pyragaičiais arčiau naujos pažįstamos.
Staiga ji prisiminė, kad net nepasakė savo vardo. Atsisukusi, rimtai prisistatė:
-Taigi, aš Alisa iš švilpynės koledžo, kaip ir tu.
Mergina visai laiminga atsirėmė į krėslo atlošą.
Nemaniau, kad šitos pagalvėlės tokios minkštos...
Po keleto sekundžių penktakursė jau snaudė, nosies galiuku tebejausdama švelnų pyragaičių ir arbatos kvapą.
-Chrrrrr...-atsiduso penkioliknžmetė ir pabudo.
Teko pasiimti pyragaitį. Gal kramtant miegas nepagaus...
-
Švilpė prisėdo ant kėdės, kuri buvo prie nedidelio staliuko virtuvėje. Pamačiusi, kad
mergaitė mergina pastūmė jai lėkštę pilną gardžiai atrodančių pyragaičių. Pirmakursė nieko nelaukusi pasiėmė vieną pyragaitį ir pradėjo jį valgyti.
- Kaip įmanoma iškepti tokio skonio pyragaičius?! - su šypsena veide ištarė italė.
Geltonplaukė pakėlė galvą ir pažvelgė į Alisą. Ji... Snaudė! Vienuolikmetė nejučiomis nusijuokė ir dar kartelį prašneko:
- Tas skanus kepinių kvapas tikrai migdo...
Michellė pasiėmė dar vieną pyragaitį, tačiau šį kartą nusprendė jį suvalgyti kartu su arbata. Pirmakursė atsistojo ir bandė vėl pakalbinti elfus. Deja, mergaitei nesisekė kalbinti mažųjų padarėlių, tačiau grįžus prie stalelio jos vietoje stovėjo didelis puodelis juodos arbatos.
Vauuu
-
Alisa paėmė dar vieną gardų, kvapnų ir viliojantį pyragaitį, kuriuo taip žavėjosi Michellė. Mergina šyptelėjo ir atsistojusi nužingsniavo prie vieno elfo. Tada iš kišenės išsitraukė keletą gražių megztų kojinaičių ir maloniai šypsodamasi įteikė elfui. Tas taip nustebo ir ėmė lankstytis iki žemės, svysčiodamas savo plačiomis ausimis. Švilpė nusijuokė ir grįžusi rado jos draugės vietoje arbatos puodelį. Luna ir pati klestelėjo ant savo krėslo ir, traukdama gaivų orą, sklindantį pro langą iš kiemo, sukramsnojo dar tuziną tį minkštų skanėstų.
Įdomu, koks ten vaizdas pro langą? pagalvojo penkiolikmetė švilpė ir prisiartino.
Vaizdas buvo neblogas, matėsi didelė dalis sodo, apsipylusio žiedais, ir, kadangi buvo antrame aukšte, penktakursė įžiūrėjo žemę.
Staiga, kažkas ją stumtelėjo ir Alisa iškrito pro langą. IŠ TRIJŲ METRŲ AUKŠČIO.
Čia jau ne juokais išsigandusi pamanė mergina ir užsimerkė.
-
Mergaitė linksma atsisėdo ant tos pačios kėdutės ir, pasiėmusi didelį puodelį, pradėjo gurkšnoti arbatą, kuri buvo labai skani. Reikės čia užsukti žymiai dažniauu!!!
Švilpė pasiėmė paskutinį pyragaitį, jį lėtai suvalgė, išgėrė visą arbatą ir atsirėmė į kėdės atlošą.
- Jaučiuosi kaip balionas į kurį prikimšo pyragų ir pripylė litrą arbatos, - nusijuokė Michellė.
Italė kaip ir būtų norėjusi grįžti į Švilpynės bendrąjį kambarį ir miegoti savo minkštoje lovoje, tačiau atsitiko kai kas labai blogo. Jos draugė Alisa iškrito pro langą.
- PO ŠIMTS RUDŲ PASIPŪTUSIŲ KALAKUTŲ!!! - pradėjo rėkti dvylikametė.
Michellė nubėgo prie lango ir supratusi, kad jai reikė bėgti į lauką nubėgo prie virtuvės didelių durų.
- TU, - bedė pirštą į vieną elfą, - BANDYK PASIŽIŪRĖTI AR ALISA NEUŽSIMUŠĖ!!!
Viską išrėkusi italė nubėgo į lauko vietą, kurioje gulėjo Alisa.
-
Hogvartse buvo liūtinga diena. Debesys gaubė tamsų dangų. Herbalogijos šilptnamiai aprasoje nuo lietaus lašų. Kiemas tuštut tuštutėlis. Paprastai kadangi buvo savaitgalis jis turėjo būti pilnas, bet dėl lietaus niekas nenorėjo išlysti lauk iš bendrūjų kambarių. Evelina kaip ir visomis blogomis (ir ne tik) dienomis. Ji įėjo į koridorių. Koridorius buvo kaip galerija. Buvo pilnas paveikslų. Tačiau ne tiesiog paveikslų. Visi buvo susije su maistu. Kabėjo vaisių dubens piešinys. Dar buvo daug įvairiausių. Tarkime stalas su judančia šeima, šuo su maisto dubeniu, stalas su didžiausiu maisto kiekiu, prabangus tortas. Evelina apsidairė. Niekad čia nebuvo buvusi. Grifiukė nors ir nežynojo ar jai čia galima, vis tiek įėjo. Koridoriaus grindis nuklotos plytelėmis, ant lubų kabėjo didelė lempa, o virš kiekvieno paveikslo irgi po lempute. Langų čia nebuvo, bet daugybę lempų čia puikiai apšvietė "galerija". Evelina susidomėjusi nuėjo toliau. Keista niekad nesu mačiusi šio koridoriaus. Įdomu kur jis nuves. Pala... Na, žinoma tai juk virtuvės koridorius. Mergaitė prisiminė kaip viena grifiukė sakė, kad tereikia pakutenti kriaušę vaisių dubens paveikslę ir atsidarys įėjimas į virtuvę, kur elfai mielai tave pavaišins, kuo tik panorėsi. Evelina (ne)norėdama grįžo prie vaisių paveisklo. Tačiau kodėl bųtent šis? Juk tas šuo su savo dubeniu žymiai didesnis. Gal ta mergaitė suklydo?.. Tačiau ką aš bandau apgauti man juk visad kyla abejonės, o pasirodo viskas būna gerai. Reikia išbandyti. Ir ji nuėjo link paveikslo. Paveisklo drobė buvo didelė. Ant jos galėjai nupiešti tikrą žmogų, tikrojo dydžio. Atrodo visai įmanoma jog namų elfai galėtu čia slėptis ir gaminti mokyniams maistą. Pasistiebusi ant pirštų galų ji pakuteno kriaušę. Iš šios išsiveržė kažkoks keistas garsas panašus į kriaušės juoką. Ir tada paveikslas atsivėrė, o iš jo vidaus išniro nustebę namų elfų veidai sakantis: kaip keista... Kas gi pas mus gali lankytis? Pamate koridorije Evelina jie ja labai maloniai pasveikino:
- Sveiki, gerbiamoji panele, kokie vėjai jus atputė pas mus?
- Aš atsiprašau jei sutrukdžiau. Bet ar galėčiau pamatyti jūsų virtuvės vidų? - paklausė Evelina.
Elfai iškart maloniai ja užleido. Viduje buvo šimtai rietuvių, indų ir stalčių. Čia buvo keturi stalai kaip ir didžiojoje salėje sustatyti tose pačiose vietose. Jie buvo vienas po Grifų Gūžtos stalu, o kiti po kitais.
- Gal norėtumėte ko nors užkasti, - paklausė vienas elfų Evelina ir ši sutiko.
Tai buvo jos pirmas kartas namų elfų virtuvėje. Negalėjo atsisakyti jų maisto.
-
Buvo niūrus, lietingas savaitgalis. Dori kol kas dar nelabai pavyko susirasti draugų. Su vienu kitu klastuoliu persimesdavo keliais žodžiais, dar įsiminė kelis varnanagius, kurie pasirodė mergaitei ne iš kelmo spirti. Tačiau bent kol kas mergaitei draugų netrūko, nes ji žinojo, kad Hogvartsas slepia daugybę paslapčių, todėl laisvu nuo pamokų metu pirmakursė vaikštinėjo Hogvartso koridoriais tyrinėdama jį.
Po vieno iš tokių pasivaikščiojimų po pilį mergaitė nutarė sukti Klastūnyno link. Eidama į požemius Dori suprato, kad ir vėl pasiklydo. O ne, susinervavo ji, visai tu kvaiša, net nerandi kelio i savo miegamąjį... Ir iš tiesų, Dori pasiklydusi Hogvartse buvo jau ne vieną kartą. Dažniausiai nerasdavo reikiamos klasės. Eidama koridoriumi mergaitė suprato, kad kažkas čia ne taip. Ji atsidūrė kur kas šiltesnėje ir jai jaukesnėje vietoje nei kelias į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Koridorius buvo jaukiai apšviestas ir ant sienų kabėjo daug įvairiausių paveikslų maisto tema.
Mergaitė ėmė juos apžiūrinėti tartum muziejuje. Ji turėjo įprotį viską paliesti. Ėjo koridoriumi žiūrinėdama ir liesdama paveikslus, jausdama tartum kiekvieną autoriaus potėpį.
Pirštais čiupinėjant ant vieno paveikslo kriaušę... Dori ėmė ir atsidūrė... Hogvartso virtuvėje!
- Aaa! - suklykė ji. - Aaa! Kas Jūs per padarai?
Dori pasidarė negera. Prieš save ji pamatė gausybė nuskurusių padarų, kurie žiūrėjo į ją savo didžiulėm akim.
- Laba diena, panele, - tarė vienas padaras ir jo balsas skambėjo kur kas maloniau, nei Dori tikėjosi. - Mes esame Hogvartso namų elfai ir ruošiame Jums maistą, - elfas nusilenkė ligi žemės. - Ko norėsite?
Elfai? Ruošia maistą? O nejaugi tu manei, kad maistas čia pats pasigamina? Sekundėlę mergaitei pasidarė namų elfų gaila. Bet jie jau vaikščiojo aplink ją su padėklas įvairiausių skanėstų ir Dori nebuvo kada jų gailėti. Reikia pasmaližiauti. Klastuolė pasiėmė nuo padėklo moliūgų sulčių ir šokoladinį keksiuką. Padėkoti elfams pamiršo, bet šiems, regis, tai buvo nei motais. Mergaitė gardžiuodamasi valgė.
-
Tomasz nemėgo savaitgalių. O kaip jam juos mėgti, kai nevykdavo pamokos, kurių pavertimas chaosu buvo pagrindinis vaiduoklio užsiėmimas? Taigi savaitgaliais jis paprasčiausiai neturėjo ką veikti. Skraidžiojo po pilį ieškodamas mokinių, kuriuos galėtų pastatyti į jų vietą, kuri, savaime aišku, pasaulio svarbiųjų sąraše buvo daug žemiau nei Tomasz’o.
Taigi buvęs grifas nuobodžiavo ir skraidžiojo po pilį be jokio tikslo. Pagalvojo, ar nereikėtų paerzinti Džeinės, bet paprasčiausiai tingėjo jos ieškoti. O ir kas ji tokia, kad Tomasz jos ieškotų? Niekuo neypatinga gyvoji, kuri turėtų visada būti pasiruošusi padėti ir patarnauti mirusiam broliui! Ji kaip visada buvo be galo įžūli, ir vaiduoklis net neįsivaizdavo, kur ji šlaistosi. Kam tokia sesuo reikalinga iš viso?!
Galų gale Tomasz’ui nusibodo skraidyti be tikslo, tad jis nusklendė virtuvės link. Ten visada būna elfų, kurie sugeba būti dar mažiau verti dėmesio ir pagarbos nei gyvi žmonės. Taigi, jis tikrai ras iš ko pasityčioti ir ką pažeminti. Tomasz įsklendė pro uždarytas duris ir iš karto pastebėjo, kad ten yra ir gyvas žmogus. Ta mergaitė nebuvo verta, kad vaiduoklis su ja kalbėtų pagarbiai, taigi Tomasz iš karto paruošė savo patyčiomis persmelktą toną.
- Laba diena, - saldžiu balseliu pasisveikino jis. - Ir ką ši nevykusi mergaitė veikia virtuvėje?
Tomasz priskrido visai prie pat mergaitės ir įdėmiai pažvelgė į ją. Jis nelaukė, kol ji ką nors pasakys, o pradėjo staiga šaukti:
- Ar nežinojai, kad reikia padėkoti namų elfams?! Koks nemandagumas! Tu ir taip nesi verta gyventi toje pačioje pilyje, kurioje gyvenu aš, o dar ir rodai nepagarbą namų elfams?! Kaip šitaip galima?! Dabar pat nusilenk elfams ir, savaime suprantama, man, nes mes esame be galo įžeisti tavo neįtikėtino įžūlumo!
Tomasz, žinoma, pagarbos namų elfams nejuto, jis be savęs negerbė iš viso nieko. Bet kaip kitaip jis gali parodyti šitai įžūliai mergaitei jos vietą pasaulyje? Taip, ją reikia gerai pamokyti!
-
Dori žiaumojo skanųji keksiuką ir jau žadėjo klausti namų elfų, ar šie turi ko nors su braškėmis ir grietinėle. Tačiau staiga, netikėtai ir šiurpiai, klastuolei prieš nosį išdygo vaiduoklis.
- Aaa! - netyčiom suspigo mergaitė.
Juk tai tas pats vaiduoklis, kuris siautė nuodų ir vaistų pamokoje, prisiminė ji.
Dori to vaiduoklio bijojo. Ji prisimena, kaip vaiduoklis apmėtė kažkuo grifę ir net pačią profesorę. Tada ji stengėsi nepakliūti šiai dvasiai į akis, o dabar, kaip tyčia, atsidūrė su ja ten, kur be jų yra tik kažkokie elfai ir jiems, regis, nei trupučio nerūpi nei vaiduokliai, nei moksleiviai. Mergaitė akimirką jau norėjo paklusti įsakymui ir nusilenkti, bet kažkas ją sustabdė. Palauk, tu klastuolė ar ne? Tai jis miręs ar tu? Dori, jis tik vaiduoklis!
Jis tik vaiduoklis... Burtininkų pasaulyje tai gal ir skamba įprastai, tačiau Dori, kuriai šis pasaulis dar yra neatrastas, vaiduokliai jokio įprastumo nepriminė.
Pirmakursė iki šiol kalbėjosi tik su Kruvinuoju Baronu, kuris buvo atėjęs pasveikinti naujų klastuolių pačią pirmąją dieną Hogvartse. Ji girdėjo kitus šnekant apie poltergeistą Akilandą, kuris siaučia visoje mokykloje, tačiau Dori su juo susidurti dar neteko. Sklinda kalbos, kad jis bijo Kruvinojo Barono, todėl arti Klastūnyno niekada nesirodo.
- Ar tu Akilanda? - sukaupusi drąsą ir pamiršusi maistą paklausė Dori.
-
Tas nuostabus spiegimas! Kaip tik tai, ko Tomasz ir laukė. Žinoma, tas garsas jo nuostabias ausis šiek tiek erzino, bet svarbiausia buvo tai, kad ši nieko verta mergaitė puikiai suprato savo vietą. Visi niekam tikę gyvieji privalo bijoti jo - nuostabiojo Hogvartso vaiduoklio Tomasz’o! Ši mergytė jo išsigando tą pačią akimirką, vos tik pamatė - ir tai buvo be galo gerai! Viskas, ką dabar tobulas ir nuostabus vaiduoklis turėjo padaryti, buvo išsirinkti, kaip geriausia pasilinksminti tos netikėlės sąskaita.
- Iš kur toks įžūlumas! - šaižiu balseliu spygtelėjo Tomasz. - Kaip tu, nevykusi gyva mergaitė, drįsti manęs kažko klausti?! Tai aš klausinėju, o tu privalai į visus klausimus atsakyti sąžiningai! Ir nebandai man meluoti, nes tokie kaip tu tikrai nesugebės apgauti manęs, reikšmingiausio vaiduoklio pasaulio istorijoje!
Tomasz kelis kartus apskrido mergaitę. Ji neatrodė vyresnė už jį, kai dar buvo gyvas. Vadinasi, ji Hogvartse dar visai naujokė! O tai reiškė, kad galima ją labai išgąsdinti. Šitam reikalui buvęs grifiukas turėjo sugalvojęs keletą planų. Tik kuriuo pasinaudoti dabar? Nemažai mokinių išsigąsdavo, kai vaiduoklis per juos pereidavo, bet argi jis gali liestis prie šitos purvinos mergaitės?! Žinoma, ne!
- Kodėl vagi maistą iš virtuvės? - be galo rimtu tonu paklausė Tomasz. Taip, puiki idėja! Tegul ji pamano, kad vaiduoklis yra atsakingas už taisyklių laikymąsi! - Tokiems kaip tu visiškai užtenka maisto, kurį gaunate didžiojoje salėje, tad čia tau tikrai nėra ką veikti!
Vaiduoklis apskrido dar kelis ratus ir galų gale sustojo tiesiai prieš mergaitę. Prisikišo savo permatomą veidą taip arti jos, kiek leido pasišlykštėjimas tokio žemo lygio padarais. Tomasz įdėmiai žvelgė mergaitei į akis ir laukė atsakymo. Nuoširdaus atsakymo.
-
Dori buvo baisu. Vaiduoklis į klausimą neatsakė, tad mergaitė taip ir nesuprato, Akilanda čia ar ne. Jis skraidė aplink klastuolę, o ši tik stovėjo išsprogdinusi akis ir, regis, bijojo kažką pasakyti. Netrukus atėjūnas vėl įsistebeilijo tiesiai į Dori. Atrodė, tartum permatytų ją kiaurai, tarsi skaitytų mintis.
Mergaitė pastebėjo, kad vaiduoklis yra labai jaunas. Vadinasi, jis mirė dar būdamas vaiku. Kaži, kiek jau laiko jis yra vaiduokliu? Nuo kada gyvena pilyje? Kaip jis mirė?
Pirmakursės pamąstymus pertraukė dvasios klausimas: kodėl Dori vagia maistą? Aš vogiau? Mergaitė nusigando. Nejaugi ji tikrai vogė? Kas dabar bus? Ar vaiduoklis pristatys ją pas kurį nors profesorių? Gal Dori teks sumokėti už maistą, o gal jos lauks areštas?
Vaiduoklis buvo taip arti, kad Dori žengė didelį žingsnį atgal. Tikriausiai tapo baltesnė ir už jį patį.
- Aš... - bandė ieškoti žodžių. - Aš nežinojau... Aš netyčia aptikau virtuvę ir... ir elfai man pradėjo siūlyti maistą, - bandė teisintis. - Jie klausė, ko aš norėčiau... Tai jie man davė keksiuką ir gėrimą, - bandė kaltę suversti namų elfams. - Aš nebūčiau prašiusi.
-
Niekam netikusi gyvoji jo bijo! Tai buvo puiku, to Tomasz ir siekė. Kai ji žengė žingsnį atgal, vaiduoklis pajudėjo tokį patį atstumą, tad tarpas tarp jų nė kiek nepadidėjo. Buvo šlykštu, bet buvęs grifiukas prisivertė prisiartinti dar labiau, tad jiedu beveik lietėsi. Savaime aišku, tai buvo didelė garbė nevykusiai gyvajai, tik kažin ar ji tai suprato! Šito būtinai reikės paklausti, bet pirmiau ji privalo atsakyti į klausimą, kurį Tomasz jau uždavė. Ir taip jis demonstruoja pernelyg didelį nuolaidžiavimą!
- Ak, tu nežinojai! Tai, vadinasi, nežinojai ir to, kad vogti teisę turiu tik aš?! Tokiems kaip tu vogti negalima, jūs to neverti! Dabar privalai manęs atsiprašyti už tai, ką padarei!
Šita gyvoji buvo visiškai neįtikėtina, blogesnė net už seserį! Tomasz niekaip negalėjo suvokti, kaip tie kvaili mokiniai nesupranta, kad būtent jis, Tomasz Mickiewicz, yra svarbiausias žmogus (arba vaiduoklis) pasaulyje! Jam turi lenktis, dėkoti ir ką nors padarę maldauti pasigailėjimo! O šita... Kažkokia nuojauta kuždėjo, kad ji to nepadarys.
- Ar žinai, kad tokiems kaip tu vien kalbėtis su manimi yra garbė? - nutaisė griežtą toną Tomasz ir dar įdėmiau pažvelgė į įžūlios mergaitės akis. Ne, jis nepasitrauks nė per centimetrą, kol šita nepradės rodyti jam tinkamos pagarbos! Jis pleveno visiškai arti mergaitės ir spoksojo į ją. Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, bet nepamatė nieko, į ką būtų verta žiūrėti, tad vėl įsispoksojo į akis - taip ji bent jau bijo!
- Tu net neverta mokytis šitoje mokykloje! - kadangi nepavyko sugalvoti jokio įdomesnio įžeidimo, šį kartą turėjo tikti ir toks. Bet netrukus Tomasz, protingiausias ir gražiausias pasaulio vaiduoklis, tikrai sugalvos ką nors geresnio!
-
Dori širdis stipriai stipriai dunksėjo. Ji nesuprato, ko šis vaiduoklis nori, kodėl lenda prie jos. Mergaitė tikrai vienu metu pamanė, kad jis už vagystę ves ją pas kurį nors iš profesorių, bet jeigu tai tikrai būtų vagystė, ar patys elfai siūlytų vaišes? Kad vogti teisę turiu tik aš, mintyse Dori citavo vaiduoklio žodžius. Vadinasi, jis tikrai ne pilį saugo, gal jam tiesiog patinka kabinėtis, ėmė svarstyti klastuolė. Ką gali padaryti vaiduoklis? Nagi, kuo žmogui jis gali pakenkti? Dori apie vaiduoklius nežinojo visiškai nieko, todėl jai buvo baisu. Ir dar tai, kad vaiduoklis stovi šitaip arti! Mergaitei žengus žingsnį atgal šis prisiartino ir vėl! Galiausiai jis dar skvarbiau įsistebeilijo pirmakursei į akis, buvo taip arti, kad mergaitė net nebedrįso pasitraukti. Užsimerkusi ir susiraukusi ji paniškai išrėkė:
- Na gerai, atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau! Ar dabar laimingas? - Dori atsimerkė, bet į vaiduoklį nežiūrėjo, suraukusi antakius pasuko galvą į šoną.
-
Ak, kokia nuostabi ta gyvųjų panika! Kaip jie bijo vaiduoklio, kuris net negali nuskriausti fiziškai! Žinoma, šita mergaitė bijojo ne bet kokio vaiduoklio, ji bijojo būtent Tomasz'o. Na, šio vaiduoklio buvo verta bijoti - juk jis yra iškiliausia asmenybė Žemėje!
- Ne, aš nesu laimingas! Tu atsiprašei tik dėl to, kad bijai! Tu privalai mane garbinti ir dėl to atsiprašyti, kai įžeidi, o ne iš kvailos baimės! Kaip tu nesupranti?! Ir kaip tu sugebi čia mokytis, kai esi tokia kvaila? Nors tikriausiai nesugebi!
Tiesiog neįtikėtina! Ir iš kur šita mergaitė čia atsirado? Ji tikriausiai paprasčiausia žiobarė! Tomasz tiesiog negalėjo atsistebėti. Jai nusukus žvilgsnį vaiduoklis visai pasiuto.
- Žiūrėk į mane, kai kalbi! Ir neatsakei į klausimą! Negi dar iki šiol nesupratai, kad esi daug žemesnės svarbos asmuo už mane?! Kur tavo pagarba aukštesniajai klasei?!
Tomasz atsiduso. Negalvojo, kad su gyvaisiais gali būti taip sunku. O gal čia tik šita mergaitė? Buvęs grifiukas giliai susimąstė. Jis, žinoma, buvo tobuliausia asmenybė Hogvartse, bet kaip šitai išaiškinti šitai visiškai kvailai mergaitei? Jis apskrido dar kelis ratus aplink ją ir sustojo už nugaros. Ar ji buvo verta, kad iškilusis vaiduoklis teptųsi rankas ir visą kūną? Ko gero, ne, bet Tomasz nesugalvojo daugiau jokių būdų ją pamokyti. Jis giliai įkvėpė ir perėjo kiaurai kvailąją mergaitę. Buvo be galo šlykštu, tačiau vaiduoklis žinojo, kad ji dabar turi jausti lygiai tokį patį šlykštų šaltį ir nemalonumą. Taip, tai vienas iš būdų ją pamokyti!
- Tu vis dar manęs neatsiprašei, - visiškai ramiu tonu pratarė Tomasz ir vėl atsisuko į mergaitę.
-
Vaiduoklis ant Dori šaukė, ant jos pyko, liepė žiūrėti jam į akis, tačiau mergaitė vis tiek buvo nusukusi žvilgsnį. Jis pasakė, kad Dori tikriausiai yra žiobarė ir čia, nepaisant baimės, atsirado ir šiek tiek pykčio: kadangi Dori nebuvo grynakraujė ir visai neseniai visiškai susimovė per kerėjimo pamoką, ši tema klastuolei buvo labai nemaloni. Mergaitė jau nebebuvo tokia išbalusi, skruostai net nusidažė vos vos įžiūrimu raudoniu. Galvoje ėmė pintis daugybė minčių ir jausmų. Kas tai per vaiduoklis, ar jis gali ją nuskriausti, ar ji tikrai tokia netikusi ragana ir dar daug kitų.
Vaiduoklis sustojo mergaitei už nugaros. Ji jau norėjo atsisukti, bet... netikėtai Dori pajuto per ją pereinant didžiulį, stingdantį šaltį. Tai truko vos kelias akimirkas, bet mergaitei sukėlė nenusakomai nemalonų ir keistą jausmą. Ji pradėjo klykti ir purtytis, sekundę jau pagalvojo, kad dvasia bandys ją apsėsti, tačiau ši ramiai pareikalavo atsiprašymo.
To Dori buvo per daug. Po tokių pojūčių baimė dar labiau ėmė augti į pyktį, ją apėmė adrenalinas.
Vis dar šiek tiek besikratydama, tartum bandytų kažką nusipurtyti nuo kūno, Dori paklaikusiom akim apsidairė po virtuvę. Elfai dirbo kaip niekur nieko, o netoliese ant stalo stūksojo kažkokie pyragaičiai. Mergaitė norėjo paimti pyragaitį ir sviesti į vaiduoklį, bet tiek apie vaiduoklius jau tikrai suprato: pyragaitis praskirs jį kiaurai. Nežinodama, ko griebtis, klastuolė išsitraukė iš apsiausto burtų lazdelę ir sušuko pirmą į mintis šovusį burtažodį iš savo dar kol kas labai menkos praktikos:
- Bombardo!
Dori nei neįsivaizdavo, kokį poveikį vaiduokliui gali sukelti kerai.
-
Panašu, kad šitą netikėlę reikia gerai pamokyti! Kaip galima šitaip nereaguoti į Tomasz'o prašymus! Kur ten prašymus - reikalavimus! Kodėl vaiduoklis turi kažko prašyti? Gyvieji jam turi paklusti sava valia! Ši kvailutė gyvenimo tiesų akivaizdžiai dar nebuvo išmokusi. Ar ji verta tokios garbės, kad ją mokytų pats didingasis Tomasz? Į šį klausimą atsakymą rasti buvo labai lengva: ne! Kaip galima taip elgtis?! Tomasz nusižemino ir perėjo per gyvąją, o ji tiesiog spiegė ir purtėsi! Ji turėtų dėkoti už tai, kad vaiduoklis suteikė tokią garbę! Negyvasis susitikimo dalyvis tiesiog negalėjo patikėti.
- Kaip tu taip gali?! Kas tave auklėjo?! Aš…
Nelaimei, Tomasz daugiau nespėjo nieko padaryti - gyvoji turėjo tiek įžūlumo paleisti į jį kerus! Sprogimo banga privertė vaiduoklį supleventi, bet skausmo jis, žinoma, nejuto. Bet jis juto įtūžį ir vėl priskreto prie mergaitės.
- Kaip tu drįsti?! Ar žinai, kas aš toks?! Ar dar iki šiol nesuvokei, kad esu daug vertingesnis asmuo nei tu? Esi tik padugnė, tad kaip drįsti užpulti mane, puikų ir nuostabų Hogvartso vaiduoklį?!
Buvęs grifiukas buvo labai piktas. Dabar reikėjo atkeršyti šitai kvailai mergaitei, vis dar nesuprantančiai, kur yra jos vieta šiame pasaulyje. Tomasz gerai apžiūrėjo į virtuvę, nes į galvą atėjo supratimas, kad reikia gerai trinktelėti mergaitei per galvą. Ranka to padaryti negalėjo, tad teko ieškoti ginklo. Jis nebuvo pripratęs visko daryti pats, tad dabar tiesiog čiupo arčiausiai dirbusį namų elfą ir paleido jį tai kvailai mergaitei į galvą.
-
Dori, kokia tu kvaila, kaip tu galėjai kerus paleisti į vaiduoklį, nejau nesusivokei, kad kerai nesuveiks??? Nieko vaiduokliui bloga nuo tų kerų nenutiko, jie tik dar labiau privertė jį įtūžti.
Nespėjus praeiti, regis, nei minutėlei, berniuko dvasia padarė šį tą netikėto: sviedė į klastuolę ne ką kita, o... namų elfą!
Nedidukas elfas skrido tiesiai į Dori. Ši net nespėjo susivokti, kad reikia pasitraukti. Čiuožtelėjo grindimis kartu su elfu. Dori beveik neužsigavo, tik šiek tiek nusibrozdino alkūnę, tačiau namų elfas prasikirto kaktą į stalo kampą.
- Vajei! - sušuko Dori. - Ar labai stipriai užsigavai?! - sunerimusi paklausė elfo.
- Ne ne, nieko tokio, panele, - stodamasis tarė namų elfas ir pasivalė su ranka kraują. - Susitvarkysiu ir grįšiu, - nusilenkė žemai žemai, o ant virtuvės grindų nukapsėjo keli kraujo lašeliai.
Elfui išeinant mergaitė pikta atsisuko į vaiduoklį.
- Tu man ką tik sakei, kad elfus reikia gerbti! - sušuko ji. - O ką pats padarei?! Kur tavo pagarba?
Netrukus prie jų priėjo kita namų elfė išvalyti purvinų grindų.
- Atsiprašau? - mandagiai kreipėsi Dori į ją.
- Taip, panele, - elfė taip pat nusilenkė.
- Ar šitas vaiduoklis gali man kažką padaryti? Ar jis gali mane nuskriausti?
- Ne, panele, - ramiai atsakė elfė. - Mirusieji negali skriausti žmonių, - ir, išvaliusi kraujo lašelius bei dar kartą nusilenkusi, elfė nuėjo.
Dori jautė, kad baimė dar labiau apmažėjo, o pyktį po truputį ėmė keisti pikdžiuga.
- Ak šit kaip, - vos vos šyptelėjo ji. - Ir ką tu man padarysi? - išpūtusi akis paklausė ji.
Dabar Dori pajuto šiokį tokį pranašumą, bet saugi vis tiek nesijautė: o jeigu elfė klysta? O jei vaiduoklis gali būti pavojingas? Jau vien tai, kad jis gali sviesti daiktus ir elfus.
-
Aišku, tokio lygio būtybėms kaip šita gyvutėlė mergaitė tik ir reikia rūpintis visokiais namų elfais! Tomasz iki tokio lygio neketino nusiristi, tad tik spoksojo, kaip gyvoji pripuola prie padarėlio. Kai ji pradėjo rūpintis juo kaip savo vaiku, vaiduoklis nesusilaikė ir garsiai prunkštelėjo.
- Matosi, kad esat vienodai niekam tikę! - garsiai sušuko jis linksmu balsu. Ar pagaliau pavyko įrodyti, kad mergaitė yra daug žemesnio lygio už jį? Jeigu taip, diena nebus praėjusi veltui!
Ir tada mergaitė pradėjo pliurpti su kita elfe! Tai buvo labai sunkiai ištveriama. Puikiosios Tomasz’o ausys privalėjo būti uždengtos, ką vaiduoklis skubiai ir padarė. Kol mergaitė švaistė savo gyvenimą šnekoms su tais žemais padarais, Tomasz kurpė atsakymą, kurį vos stojus tylai ir išrėžė:
- Tai tu turi juos gerbti! Man to daryti nereikia, jie turi garbinti mane! Tu dar iki šiol tu nesupratai?! Esi dar beviltiškesnė nei maniau! O jeigu tiki tuo, ką tau šitie padugnės šneka, esi dar ir visiškai kvaila! Jeigu manai, kad esi protinga, labai klysti! Tu neprilygsti ne tik man, tu neprilygsti net ir kvailiausiam mokyklos mokiniui, kuris proteliu man labai stipriai nusileidžia!
Tiesą sakant, Tomasz pavargo šitai neprotingai mergaitei aiškinti tokias paprastas gyvenimo tiesas. Jis vargina nuostabų save, o šita vis tiek nesupranta. Situacija tiesiog beviltiška! Jis garsiai atsiduso ir pasipūtusiu tonu išrėžė:
- Tu neįsivaizduoji, ką aš galiu tau padaryti.
Tai taręs jis pradėjo skraidyti po virtuvę ir ieškoti kito tinkamo daikto, kurį galėtų paleisti į tą nevykusią mokinę.
-
Dabar jau Dori ėmė nepasiduoti vaiduokliui. Ji nesuprato, kodėl jis sako, kad visi turi jį garbinti, tiek namų elfai, tiek pati Dori. O gal jis kažkuo labai nusipelnęs mokyklai? Tikrai ne! Tada jis būtų mandagus!
- O kas gi tu toks esi? Kada tu mokeisi Hogvartse? Kada gi tu numirei? Kuo tu nusipelnei mokyklai, kad tave reikėtų taip gerbti? - išbėrė kaip žirnius Dori.
Tačiau kai vaiduoklis pasakė, kad Dori neįsivaizduoja, ką jis jai gali padaryti, mergaitei vėl per pilvą suplazdėjo baimės drugeliai. Jis meluoja, jis meluoja! Jei galėtų, tai seniai kažką būtų padaręs, bandė logiškai galvoti klastuolė, bet niekada negali žinoti...
Vaiduoklis ėmė skraidžioti po virtuvę. Dairėsi. Dori jau įtarė, kad jis ieško, ką vėl galėtų mesti į mergaitę. Kerai, kerai, kerai, galvojo mergaitė, kokie kerai galėtų sustabdyti arba atmušti daiktą? Nežinau! Mintyse skambėjo tik jau panaudotas susprogdinimo, taip pat lazdelės įžiebimo ir nuginklavimo burtažodžiai. Kaži, jeigu aš paleisiu susprogdinimo kerus į atskriejantį daiktą, jis susprogs ore? Pirmakursė bandė įsivaizduoti vaizdą. Nedaryk nesąmonių! Nepavyks ir susižeisi, sakė blaivus protas.
Mintis pertraukė kažkokio suaugusiojo balsas, nudundėjęs per visas sienas:
- Už dviejų minučių visi namų elfai renkasi didžiojoje salėje aptarti ateinančio sezono židinių kurstymo grafiko.
Ir čia tik... POKŠT! Jų nebeliko. Nei vieno elfo. Virtuvėje. Dabar jie čia vienu du: Dori ir vaiduoklis.
O jau dabar Dori pasijuto lygiai taip pat, kaip ir šio įvykio pradžioje: ją visą sukaustė baimė ir panika. Bėk, vieninteliai žodžiai skambėjo mintyse. Bėk.
Nieko negalvojusi Dori pasisuko į duris ir šoko jų link didžiausiu šuoliu, kokiu tik galėjo. Ji buvo pasiryžusi kuo greičiau išnešti kudašių iš virtuvės. Bet čia... mergaitė paslydo ant dar nespėjusių išdžiūti virtuvės grindų.
- Aaaaai! Aaaai! - šaukė mergaitė.
Koją vėrė stiprus ir aštrus skausmas. Jis buvo toks intensyvus, kad jai jau buvo vienodai, ką į ją šį kartą svies vaiduoklis. Žodžiai tarytum patys iš burnos pasipylė:
- Padėk man, prašau, man reikia į ligoninę, man labai skauda, - tarė ji žiūrėdama į permatomą berniuką.
-
- Kas aš toks? - baisiausiai nustebo Tomasz. Jeigu turėtų fizinį kūną, tikrai būtų kur nors atsitrenkęs iš tos nuostabos. - Tu nežinai, kas aš toks?!
Negi šita nevykusi mergaitė tikrai nežino jo, paties svarbiausio (ne)gyvojo šioje pilyje ir visame pasaulyje?! Ne, tik tikrai neįtikėtina, kaip taip galima?! Tomasz tiesiog baisėjosi šita neišprususia gyvąja, bet daugiau nespėjo nieko padaryti, kai suskambo kažkoks balsas, ko gero, tą niekam tikusią mergaitę itin išgąsdinęs. Net ir Tomasz beveik krūptelėjo, bet, savaime suprantama, spėjo tai nuslėpti. Vaiduokliui buvo pernelyg žemas lygis klausytis, ką tas balsas sako, tad jis to nedarė. Laimei, visi elfai kažkur dingo, taigi dabar joks kvailys jam nesutrukdys dar labiau išgąsdinti tos žemiausio lygio mergaitės.
Panašu, kad ji sugebėjo suprasti tą ir pati. Ir kad dėjo į kojas! Akivaizdu, kad tikra bailė! Savaime suprantama, jos vytis Tomasz negalėjo - ji nebuvo to verta! Laimei, to daryti ir nereikėjo, nes ta nevykėlė sugebėjo nusiversti! Ji nebuvo verta girdėti Tomasz'o juoko, bet čia buvęs grifiukas nesusilaikė ir pradėjo garsiai kvatoti.
- Dar bandysi nuo manęs bėgti? - be galo patenkintas paklausė jis. Vaiduoklis neklausė, ką ta netikėlė šneka - jo ausys jau ir taip pavargo nuo to kvailo balso. Tomasz priskrido prie mergaitės ir pakibo tiesiai virš jos. Savaime aišku, neketino jai padėti - dar to betrūko! Ji taip ir neatsiprašė už tai, kad elgėsi tiesiog neįtikėtinai nemandagiai ir įžūliai! O Tomasz ir šiaip nepadėtų kiekvienam pasitaikiusiam nevykėliui. Jis šypsodamasis pažvelgė žemyn į mergaitę, bet daugiau nieko nesakė - ji jau pakankamai prisiklausė jo nuostabaus balso. Kelias sekundes ramiai kabojo virš jos ir galiausiai nieko nebepasakęs išskrido iš virtuvės. Ar mergaitei viskas bus gerai, Tomasz'ui absoliučiai nerūpėjo - jo nuostabi galva buvo užimta svarbesnėmis mintimis.
-
Jessica šiandien buvo labai išsiblaškiusi ir darė tikras nesąmones su savo katėmis. Dabar ji vaikščiojo po pilį su Mango ant galvos ir bandė jo nenumesti, o kiti jos katinai sekė iš paskos vėdindami savo uodegomis ir murkdami. Prancūzė kelias sekundes nežiūrėjusi, jau atsidūrė kažkokioj nepažystamoj vietoj, o prieš ją kiurksojo didokas vaisių natiurmortas. Netikėtai ji išgirdo kažkokį baisiai skaudų riksmą iš už kažkurios sienos. Norėjo eiti padėti kam nors, kas klykė, bet aplink buvo tik tasai akligatvis su paveikslais. Prancūzė išlėto nukėlė savo katinuką Mango nuo galvos ir krūptelėjo. Mat kai nukėlinėjo katiną nuo rudų plaukų apipintos galvos su jo nugara užkliudė tą didįjį paveikslą ir jis stebuklingai atsivėlė lyg durys. O viduje to dalyko ant grindų voliojosi skausmo perpildyta mergaitė. Jessicai iš karto užsinorėjo padėti nepažįstamajai, kad ir kas ji bebūtų.
- Labas, aš Jessica. Jessica Moony. Iš... Grifo Gūžtos, - prisistatė mažoji prancūzė, o vėliau pridūrė. - Kas nutiko? Gaaal reikia pagalbos?
-
Dori raitėsi iš skausmo. Jautė bjauriojo vaiduoklio žvilgsnį, tačiau šis, regis, net nesiteikė padėti. Mergaitė pyko, kaip jis galėjo būti toks negeras! Vis tik jie yra tos pačios pilies gyventojai, o šis, negana to, kad išsityčiojo iš Dori, tai dar ir paliko ją kankintis vieną šioje virtuvėje.
Pirmakursės akys prisipildė skausmo ašarų. Ji bandė stotis, bet buvo dar baisiau. Vienas menkas prisilietimas prie skaudamos kojos siaubingus pojūčius dar labiau suaštrino.
- Suknistas kvailas vaiduoklis! - suriko Dori, nors šio jau nei pėdsakų nebuvo. - Tu dar atsiimsi! - labiau pažadėjo sau nei grasino šmėklai.
Klastuolė nei nepajuto, kad kažkas įėjo į virtuvę. Išgirdusi, kad jai siūloma pagalba, mergaitė pažvelgė atėjūnei į akis. Tai buvo grifė. Kažkokia Jessica iš Grifų gūžtos, keistu akcentu ir dar su trim katėm. Dori labai džiaugėsi, kad ši buvo su ja draugiška, tačiau bičiuliautis mergaitei dabar mažiausiai rūpėjo.
- Mano koja... - per skausmą išlemeno. - Man rodos, man reikia į ligoninę...
Nespėjus nieko daugiau ištarti į virtuvę grįžo elfai.
- Vajei, vajei, sužeista burtininkė! - suriko viena elfė. - Sužeista burtininkė!
Elfai sukluso ir, priėję prie Dori, išburtais neštuvais nugabeno mergaitę į ligoninę.
-
Dar visai neseniai tuomet baigėsi nuobodžios pamokos po kurių Alicia nuėjo ne prie namų darbų. O nuveikti kažko įdomaus. Iš pradžių mergaitė vaikštinėjo po biblioteką ir trukdė kitiems mokytis. Paskui surado trofėjų kambarį ir ten pradėjo apžiūrėti visokias taures. Bet greitai tai grifiukei pabodo ir ji nusprendė, kad nori aplankyti požėmius. Ji ten norėjo patirti šaltį ir baimę, kad bent jau šiek tiek būtų įdomiau. Bet ji kažkodėl pajuto šilumą ir jaukumą, o paskui netgi pamatė daugybę paveikslų maisto tematiką. Ne ten nuėjau, bet čia irgi įdomu. Pagalvojo pirmakursė ir ėjo toliau. Bet ji eidama lietė kiekvieną paveikslą norėdamą, kad jis jai atskleistų kokią paslaptį ar naują nuotykį. Bet deja nei vienas paveikslėlis nepasidavė. Ir jau Dana norėjo pasiduoti, bet ji pakuteno kriaušę ir tada ji atsirado virtuvėje. O pagaliau. Nudžiugo olandė, bet tada nustebo, nes pamatė daugybę apdriskusių padarų su šikšnosparnių ausimis ir didelėmis akimis. Šie keisti padarai gražiai pasisveikino:
- Sveika panelę mes esame Hogvartso namų elfai. Ir darome jums maistą. Jūs iš čia galite valgyti kiek tik širdis geidžia.
Oho rimtai, kaip tik dėl tų paveikslų išalkau. Pagalvojo žaliakė ir pasiemusį šokoladinio pyrago gabaliuka pradėjo jį valgyti.
-
Kaip deja dar vis bėgo Victorios Julios pirmosios dienos šioje mokykloje kurioje mergina visai nedegė noru mokytis. Ir kaip nebūtų kaista Varniukė ir vėl kažkur ėjo ir kartu su savimi ir vėl ant rankų nešėsi savo vienintelį ir mėgstamiausia katinuką Damiano kuris jai buvo viskas po to kai jai teko palikti savo namus ir mamą. Taigi šį nuostabų laiką po pamokų Jaunoji Saeterhaug nusprendė aplankyti požemius. Ten kur gyveno klastuoliai ir švilpiai nors tiesa pasakius mergaitei klastuoliai buvo daug labiau prie širdies negu švilpiai , juk Victoria Julia pati turėjo būti klastuolė arba , bent jau ji taip manė. Na ką gi manau pats metas aplankyti klastuolius. Saeterhaug pradėjo leistis žemyn ir apžiūrinėjo viską ką matė aplink , juk ji čia lankėsi patį pirmą kartą vienintelis faktas kurį jį žinojo tai kieno bendri koledžų kambariai čia buvo daugiau nieko...Po kurio laiko Victoria Julia nusuko visiškai kitur nei Švilpių ir klastuolių miegamieji ,o ji nuėjo tarp kažkokių neaiškių paveikslų kuriose buvo nutapytas tik maistas. Pagaliau be eidama Victoria Julia užkabino ranka kažkokį paveikslą ir jis atsivėrė. Oho tokio dalyko gyvenime nemačiau! Tačiau mergaitės nuostabai nebuvo galo , nes vos tik įžengusi Victoria Julia pamatė kažkokius mielus padarus kurų buvo tikrai daug ir jie atrodė gana keistai. Jaunoji varniukė nuleido savo katiną žemyn norėdama pažiūrėti kaip šis reaguos į šiuos padarus. Po kiek laiko Saeterhaug iš kažkur išgirdo tuos padariukus kalbant. Puiki galimybe ir man pavalgyti ir ką nors duoti Damiano. Su šia mintimi Victoria Julia įpylė savo katinukui pieno ,o pati pasiėmė keksiuką.
-
Šokoladinis pyragas buvo begalo skanus Alicia pati suprato, kad tokio pyrago ji beveik niekur niekada nebuvo valgius. O tai dar labiau mergaitę paskatino niekada negrįžti namo. Suvalgiusi pyrago gabalėlį grifiukė atsigėrė kažkur rasto saldaus limonado, o jį gerdama išgirdo kaip kažkas atėjo į virtuvę. Gal čia atėjo tie elfai ar dar kažkas. Nutarė žaliakė ir atsisukusi pamatė tamsiaplaukę mergaitę su mielu katinėliu rankose. Ji pasiėmė keksiuką ir pradėjo valgyti. Nepažįstamoji visai nepastebėjo vienuolikmetės, o tai ją pradėjo šiek tiek pykditi. Juk aš tik dėl to nusidažiau plaukus ir pradėjau kvepintis. To net neužtenka. Tikriausiai reikia ant veido ryškiai parašyti užrašą ,,Pastebėk mane ". Piktai pagalvojo Dana ir tyliai kaip visuomet priėjusi prie mergaitės pasisveikino norėdama,kad ji dabar jau ją pastebėtų:
- Labas aš Dana, o tu kuo vardu ? Ai be to tavo katinėlis labai mielas gal norėtum limonado ?- ištiesė ranką su limonado stiklinę.
-
Victoria Julia sau kuo ramiausiai valgė savo keksiuką kaip prie jos kai ji to visiškai nesitikėjo priėjo kažkokia mergaitė tokio pat kurso kaip ir pati Saeterhaug tiktai aiškiai iš kito koledžo. Ta mergaitė kaip suprato pati Varno nago mokinė buvo Grifė nors net tai mergaitė visiškai nerūpėjo. Ir vėl žmonės kiek jau galima? Kodėl aš paprasčiau negaliu tiesiog mokytis viena? Aš tiesiog nekenčiu šios vietos!! taip kaip nebuvo k1 daugiau daryti pati pirmakursė ištarė:
- Na ką gi sveika, O aš esu Victoria Julia kuriuo vardu kreipsiesi man nesvarbu. beje dėl katino čia Damiano arba gali sakyti tiesiog Dami. Jį aš nešuosi visur na arba beveik visur. Ir ačiū už limonadą.- Šiaip ne taip Varniukė prisivertė save nusišypsoti vien tik jau iš mandagumo ir atsigėrė ką tik jai paduoto gėrimo kurį kaip bebūtų keista Dana padavė labai laiku. Kiek apsižvalgiusi Vic vėl greičiausiai net pati to nenorėdama pasakė:
- Tikrai labai ačiū , beje tau neatrodo , kad tie namų elfai kažkokie jau labai keisti? Na taip aš grynakraujė apie juos daug žinau , bet vis tik....Nes nepanašu , kad Damiano jie jau labai patiktų.- Su šia mintimi Victoria Julia nusišypsojo nors kam to reikėjo tai nežinojo niekas.
-
Gerdama skanų braškinį limonadą Alicia klausėsi mergaitės ir jos nieko kačiuko prisistatymo. O kai
jie Victoria baigė kalbėti mergaitė pradėjo savo kalbas:
- Malonu tave sutikti Julia, bei tavo mielajį katinėlį Dami,- gurkštelėjo limonado grifiukė, - pritariu tau, jie ištikrųjų atrodo keistai. Gyvenime aš jūsų net mačiusi nesu,- tik tada pirmakursė suprato ką pasakė Julia ir ištos nuostabos garsiai sušuko,- pala ką ?! Tu esi grynakraujė burtininkė ?! Tavo abu tėvai yra grynakraujai burtininkai ?! Ir tai reiškia, kad tu viską žinai apie magijos pasaulį ?! NEGALI BŪTI !!!- Dana apsiramink tu, kad tik įžeidei grynakrauję burtininkę. Subarė save Dana ir tylesniu ir draugiškesniu balsu pasakė:
- Atleisk Victoria aš tiesiog labai nustebau, nes pati esu žiobarų kilmės. Ir man šis visas pasaulis yra labai naujas ir nepažįstamas. Gal tu gali papasakoti man apie šį pasaulį ? Paviždžiui apie šio pasaulio madas ? Labai prašau.
-
Victoria Julia visa šita situacija jau ėmė gerokai erzinti nors negalima pasakyti , kad ta prakeikta Grifė Varno nago mokinę erzino jau nuo pat pradžių. Reikia sugalvoti kažkokį planą , kad ta Dana per daug manimi nesusidomėtų ir eitų iš čia lauk tik kol kas visiškai neturiu plano kaip tai padaryti... Kurį laiką jaunoji Saeterhaug tiesiog stovėjo gėrė limonadą ir stebėjo Daną bei savo katinėlį Damiano. - Taip aš esu grynakraujė burtininkė ir man labai keista kalbėti su žiobarų kraujo gimusia mergaite nors prieš juos aš nieko neturiu. - Kuo paprasčiausiai pasakė Victoria Julia. Na ką gi šaunu aš stoviu ir šnekuosi akis į akį su purvakrauje ar gali būti dar kas nors blogiau nežiūrint į tai , kad aš ir taip nekenčiu žmonių? Manau , kad tikrai ne. Pamąstė sau Varniukė ,o paskui atsakė į Danos klausimą.- Na , o dėl madų taip, žinoma galiu tau apie jas papasakoti tiek kiek tik nori žinoti. Na mes burtininkai stengiamės pritapti prie žiobarų , bet jeigu jų šalia nėra ir tai yra tik burtininkams skirtas renginys arba vieta mes rengiamės apsiaustus , mantijas dažniausiai ryškių spalvų. Mes dėvime mantijas arba apsiaustus tam , kad paslėptume savo burtų lazdeles ar kitus magiškus daiktus. - Kuo paprasčiausiai viską išaiškino mergaitė.
-
Alicia išsižiojusi klausėsi Julios pasakojimo, bet buvo ganėtinai nusivylusi. Aš juk jau pastebėjau, kad jie nešioja tuos apsiaustus. Turi būti dar kažkas ką jie nešioja. Juk jie negali visada ir visur nešioti tik apsiaustus. Nusivylusi pagalvojo grifiukė ir visai neslėpdama nusivylimo pasakė:
- Tai tu nori pasakyti, kad jūs nešiojate tik mantijas ? ! Ar jums nepabosta visur matyti tik mantijas ir apsiaustus ? Na aš nieko prieš juos blogo neturiu, bet manau, kad visada juos dėvinti. Man jie pabostų. O tau ?
Kai Dana ištuštino stiklinę pajuto, kad labai nori į tualetą ir, kad jai ši virtuvė ir elfai labai pabodo. Dėl to ji nusprendė išeiti iš šios vietos ir paieškoti kažko įdomesnio.
- Iki Victoria, aš jau eisiu. Iki pasimatymo,- atsisveikino vienuolikmetė ir išėjo pro duris galvodama ar su Julia dar karta teks susitikti ?
-
Šią popietę Dori praleido kartu su Erka. Su šia bendrakoledže merginai patiko leisti laiką. Su ja viskas būdavo taip paprasta. Nors klastuolės viena su kita per daug ir neatviraudavo, o labiau tiesiog kvailiodavo, bet būtent su ja Dori jausdavosi normalų normaliausia paaugle.
Kai ji bendraudavo su Alanu, Meg ar Henrieta, na, beveik visada prieidavo prie kažkokių klausimų, susijusių su morale ir panašiai. O su Erka Dori galėjo tiesiog būti. Čia ir dabar. Tuo metu jų nevargindavo jokios problemos.
Mokinės įžengė į virutvę, o tuo pačiu metu prie jų prisistatė keli elfiūkščiai.
- Laba diena, panelės, - pasisveikino vienas jų. - Ko pageidausite?
- Mums reikia kiaušinių. Daug kiaušinių. Kokio šimto, - šaltai atsakė Mendel.
- Puiku. Benedikto? Ar virtų paprastai? O gal keptų? Paprastų ar su šonine? - ėmė klausinėti elfas.
- Žalių.
Netrukus elfai ėmė krauti žalius kiaušinius ant greta esančio stalo. Dori veide jau kilo šypsenėlė.
- Kaip darom? - paklausė ji Erkos. - Nešamės tiesiog kerais ar kažkur įsidedam? - ėmė dairytis kokios nors dėžės.
-
Erka kartu su Dori tipeno virtuvės link. Jos nusprendė ką nors apmėtyti kiaušiniais. Šis planas buvo tiesiog tobulas, nes diena buvo gana šilta.
- Kam nors padėsime. Juk nei kokį mažvaikį apmėtysime kiaušiniais jam pasidarys vėsiau. Paskui turės mums atsilyginti, - nusijuokė klastuolė, o tada jos pasiekė virtuvę. Toks elfų mandagumas tikrai nustebino violetinplaukę. Ką čia jiems daro, kad jie tokie malonūs? Pagalvojo Erka. Ji šiam klausimui apgalvojo keletą variantų, tačiau visi atrodė pernelyg nerealūs. Nors čia Hogvartsas. Dar pridėjo mintyse. Tuo metu Dori organizavo joms kiaušinius. Erka truputį susigėdo, kad už jas abi viską turėjo padaryti Dori.
- Šimto neužteks. Geriau šimtą dešimt, - tarė klastuolė.
- Šimtą dešimt? Gerai, - tarė elfas bei ant stalo padėjo dar dešimtį kiaušinių.
- Taip. Manau reikia dėžės, - atsakė į klausimą ir išsitraukė lazdelę, kuri iki šiol saugiai gulėjo tarp apsiausto klosčių. - Accio didelę dėžę, - dar pridėjo bei mostelėjo lazdele. Dėžė atskriejo ir Erka ėmėsi į ją krauti kiaušinius. Jie vos tilpo, bet tilpo ir tai džiugino violetinplaukę.
- Na, gerai? - paklausė draugės.
-
Elfai parūpino merginoms šimtą dešimt žalių kiaušinių. Netrukus Erka tuos kiaušinius sudėjo į dėžę. Dori akys klastuoliškai sužibo. Ji įsivaizdavo, kaip į kokį nors nevykėlį skrieja kiaušinių ataka. Žinoma, kad labiausiai Mendel norėjo pamokyti ką nors iš Varno Nago. Tačiau ne pirmo, ne antro kurso snarglį, o vyresnį mokinį. Na, gal dar ką nors iš grifų.
- Viskas puiku, - atsakė bendrakoledžei ir išsišiepė. - Man dar kokį sausainį prašyčiau, - prieš išeidama tarė elfams. - Su... su kokiu šokoladiniu įdaru, glaistu ir gal dar riešutais. Nežinau. Kokį nors skanų.
Po kelių sekundėlių Dori jau mėgavosi burnoje tirpstančiu sausainiu. Suvalgiusi jį tarė Erkai:
- Geras dalykas ta Hogvartso virtuvė, ar ne? Winggardium leviosa, - išsitraukusi burtų lazdelę iš kišenės mostelėjo dėžės su kiaušiniais pusėn ir ši pakibo ore. - Keliaujam, - mirktelėjo draugei ir, eidama paskui skriejančią dėžę, pasišalino iš virtuvės.
-
Erka džiaugėsi, kad elfai joms iškart parūpino 110 žalių kiaušinių. Įdomu, ką elfai pagalvojo išgirdę, kad mums reikia 110 žalių kiaušinių. Turbūt palaikė mus beprotėmis. Visiškomis beprotėmis. Pagalvojo violetinplaukė stebėdama dėžę, kurioje kol kas sau ramiai gulėjo 110 kiaušinių, bet tik kol kas. Jie jau netrukus puikiai skris į kokį grifą ar varną. Jiems tai bus puikus dušas. Dar pridėjo klastūnyno atstovė mintyse. Ši idėja jai buvo prie širdies. Taip, daugelis panašių išdaigų idėjų jai buvo prie širdies. Dauguma jų klastuolei tikrai labai patikdavo. Visos lįsdavo jai giliai į širdį, tačiau ši kažkaip kitaip... Kažkaip ypatingai. Ši idėja jai tiesiog stojo skersai širdies.
- Ačiū jums labai. Viso gero. Mes jau eisime, - atsisukusi į elfus maloniai tarė violetinių plaukų savininkė, o paskui pasileido ilgais Hogvartso koridoriais paskui Dori.
-
Rami šeštadienio popietė. Adventas. Už lango lėtai lėtai leidžiasi snaigės. Toks jausmas, kad visas pasaulis aptingo. Tačiau ne Meghan.
Šiandien ji jautėsi kaip detektyvė, turinti be galo svarbią misiją - išsiaiškinti, kas, po velniais, nusprendė iš jos pasityčioti. Mergina virte virė pykčiu ir prisiekinėjo, kad suradusi, kas tai padarė, to žmogaus ar tos būtybės nepasigailės. Bet apie viską nuo pradžių.
Šįryt Meghan prabudo, nes pajuto kažką kieto sau prie kojų (ji labai jautriai miegojo). Pramerkusi akis mergina išvydo stačiakampio formos paketą, įvyniotą į raudoną popierių su nedideliu rašteliu ant viršaus. Raštelis skelbė, kad tai dovana nuo "slapto gerbėjo". Paaiškinti, kodėl Meghan taip pasiuto, buvo gana paprasta, tačiau tuo pat metu - labai sudėtinga. Visų pirma, ji nesuprato tokio koncepto kaip "gerbėjas". Gerbėjas gali būti dainininkų, aktorių ir t.t., tačiau mokinės? Tada tai labiau simpatija. Antra, merginą nervino žodis "slaptas". Ji nuoširdžiai nekentė dviejų dalykų - paslapčių (arba melo) ir bailumo. O slaptumas aprėpė šias dvi sąvokas. Tad Meghan nuo pat ryto buvo pikta lyg pasaulyje nebebūtų likę kavos.
Žygiuodama koridoriumi tarp virtuvės ir Švilpynės bendrojo kambario, mergina pastebėjo šmėstelėjusius juodus plaukus. Meghan buvo beveik tikra, kad tai Dori. Nuostabu, švilpiukei dabar jos kaip tik ir reikėjo - kas galėjo geriau patarti už geriausią draugę, ypač jei ta draugė yra Dori? Merginos kalbėjosi vos prieš porą valandų (tiksliau - paskutinis kartas buvo ketvirtą ryto), tačiau per tokį trumpą laiko tarpą jau buvo naujienų, kurias būtinai reikėjo aptarti.
Meghan pasekė draugę, kuri, panašu, drožė į virtuves. Įlindusi pro paveikslą švilpiukė pridrožė prie draugės ir be ceremonijų pradėjo:
- Tu neįsivaizduoji! Šiandien ryte pabudau su šituo prie kojų, - pamojavo paketu. - Tik pamanyk, "slaptas gerbėjas"! Labiau tiktų "įsimylėjęs bailys". Aš jiems parodysiu, kaip iš manęs tyčiotis! - putojo rudaplaukė vis mojuodama paketu, kol jį išmetė ir popierius praplyšo.
Meghan pasilenkė ir pakėlė paketą. Iš jo iškrito knyga. "Raganos, pakeitusios pasaulį". Mergina prikando lūpą. Šitos knygos norėjo jau keletą savaičių, nors niekam nebuvo to sakiusi. Ar bent jau neprisiminė, kad sakė. Švilpiukė persibraukė plaukus ranka ir pažvelgė į draugę.
- Aš be žodžių. - tarė, ir tik tada susizgribo, kad su Dori net nepasisveikino. - Beje, sveika, - pasitaisė. Ką čia veiki?
Spausdama rankose knygą Meghan visiškai nebesuprato savo jausmų, tad nutarė tiesiog patylėti.
-
Šiandien Dori užmigo tik ryte, mat visą naktį plepsėjo su Meg. Gerai išsimiegojusi klastuolė patraukė tiesiai į virtuvę. Nes pusryčiai jau buvo pasibaigę, o užkąsti norėjosi. Vos tik mergina užėjo virtuvėn, ją pasitiko namų elfai, siūlydami įvairiausius skanėstus. Elfai tamsiaplaukę jau pažinojo, todėl vienas paklausė:
- Šokoladinių keksiukų, panele?
Panelė atsakė teigiamai ir netrukus ją pasiekė palaima - ak, koks tas keksiukas buvo skanus!
Dori bežiaumojant į virtuvę įsiveržė Meg. Ji buvo pikta. Rankoje laikė... dovaną? Tai ar neturėtų džiaugtis? Tačiau netrukus išaiškėjo, kodėl Meg nesidžiaugė. Mendel žinojo, kaip švilpė nemėgsta slapukavimų. Galiausiai dovanos popierius praplyšo ir iš jo iškrito knyga. Tuomet draugės reakcija pasikeitė.
- Tai vis tik džiaugiesi? - vis dar kramtydama paklausė. - Įdomu, kas tas slaptas gerbėjas! Labas, labas. Valgau, ką gi dar, - gūžtelėjusi pečiais apsidairė virtuvėje.
Ir tada... ir tada ji pamatė kalėdinę kepurę. Ant stalo.
- Ė. Iš kur jūs gavot šitą kepurę? - paklausė mokinė elfų.
- Mes nežinome, kaip ši kepurė čia atsirado, - atsakė elfė.
- Jo? Gerai, duok ją man, - paliepė Dori.
Namų elfė padavė kalėdinę kepurę septintakursei.
- Ir dabar... ir dabar aš tau ją užmausiu! - sušuko Mendel.
Ji užmovė tą gerokai per didelę kepurę elfiukei ant galvos. Su ja ši nieko nebematė. Tada Klastūnyno atstovė dar patrynė elfei galvą. Juokėsi.
- Jei jau buvo, gi reikėjo panaudoti, ar ne? - kvatodama pasakė ji. - Gerai, dingstam iš čia. Reikia nustatyti gerbėjo tapatybę, - Dori pagriebė dar vieną keksiuką, tik šį kartą jį įbruko Meg į rankas, ir išsitempė ją iš virtuvės.
Joje liko tik namų elfai. Ir ant vienos iš jų makaulės vis dar buvo užmaukšlinta kalėdinė kepurė.
-
Gruodė vis gręžiojosi pažiūrėti ar tikrai Eion seka paskui. Buvo taip keista, kad jie kažkur ėjo kartu. Ir ji manė, kad vieną akimirką berniukas tiesiog ims ir patrauks savo keliais. Mergaitė vis galvojo apie tai, ką jis pasakė per kerėjimo pamoką. Ir jo gyvenime vadinasi buvo patyčių. Tai kodėl jis pats taip elgiasi? Juk žino kaip tai skaudina. Klausti šito nemanė. Norėjo, kad po tos kerėjimo pamokos Eion apšiltų. Norėjo, kad jam pagerėtų nuotaika.
Virtuvę jai kažkada dar pirmame kurse užrodė Alanas. Tai vyko pavasarį, kai ji nusiminusi slėpėsi vienoje iš savo užuoglaudų. Alanas tada iš ten ją iškrapštė ir nusivedė į virtuvę. Kur Varniukė gavo lėkštę sausainių ir puodelį pieno.
- Reikia pakutenti kriaušę. Ji nusijuoks ir atsivers durys į virtuvę. - Galiausiai priėjus vietą paaiškino ji.
Gruodė taip ir padarė. Ir abu įžengė virtuvėn. Ten tuojau pat buvo šiltai sutikti elfų.
- Sveiki. - Nusišypsojo jiems Gruodė.
- Sveiki, sveiki. - Sveikinosi ir lankstėsi elfai.
- Kaip laikotės? - Užklausė mergaitė. Kažkaip buvo labai neįprasta matyti taip besielgiančius elfus.
- Susipažinkit, čia Eion. Eion, šie elfai mums teikia visą nuostabų maistą į didžiąją salę. - Elfai džiaugėsi jos pagirti.
- Ko panelė ir ponaitis pageidaus? - Paklausė vienas jų.
-
Tai, kad Gruodė vis tikrino, ar jis eina iš paskos, kiek erzino. Ko gero, tik ir laukė, kada berniukas dings. Kam tada iš viso reikėjo siūlyti kažkur eiti kartu? Vis dėlto Eion sekė iš paskos ir nieko nesakė. Atrodė, kad jie pasiekė kažkokį tarpusavio supratimą, tad nenorėjo ir vėl susipykti. Pažintis, žinoma, prasidėjo kaip ir visada - jis pats varnanagę užsipuolė ir įžeidinėjo, kažkas pasikeitė. Galimai tai buvo tai, kad ji buvo labai lengvas taikinys patyčioms - iš mergaitės randuotu veidu šaiposi visi, kas tik netingi. Bet ji vis dėlto vis dar buvo čia, atlaikė sunkų laikotarpį ir netgi susirado draugų. Atrodė, kad ji tapo savotišku pavyzdžiu, kad tereikia labiau pasistengti.
Įėjęs į pilį Eion iš karto pasijuto kiek geriau. Čia buvo šilta, tad nebuvo prasmės eiti į virtuvę. Labai norėjo kaip tik tai ir pasakyti, bet taip ir nepasiryžo. Su nuostaba pajuto nenorįs įžeisti bendramokslės. Nepažįstamas jausmas kuteno paširdžius, ir berniukas atkakliai bandė suprasti, kas jam darosi.
- Kriaušę, aha, - sumurmėjo, nors beveik negirdėjo ką Gruodė sako. Neabejojo čia daugiau neisiantis. Tuo labiau, kad iš karto apspitę elfai gerokai išgąsdino. Atrodė, kad jie tuoj puls šaipytis ar skirs areštą. Klastuolis nejaukiai apsižvalgė. Dabar labai norėjo pabūti vienas, bet išeiti tiesiog negalėjo. Nenorėjo griauti to, kas galėjo virsti draugyste.
- Ar mes gausime areštą? - tyliai paklausė Gruodės ir nudelbė žvilgsnį į grindis. Jautėsi labai nepatogiai, bet tikėjosi, kad varnanagė to nepastebės.
-
Elfai regis tik ir laukė kol galės atnešti ką nors valgyti. Eion Gruodei pasirodė labai neryžtingas ir jai tai visai nesiderino su mintyse susidėliotu šio žmogaus įvaizdžiu. Šiandien jis tikrai nebuvo panašus į tą rudenį priėjusį piktą berniūkštį.
- O ne. Už ką mes turėtume gauti areštą? Viskas gerai. - Pasakė ir žengė virtuvės gilumon, kur stovėjo patogūs krėslai.
- Verčiau atsisėsk, atsipalaiduok ir tiek. Ką tu mėgsti? Koks maistas ar gėrimas tau patinka? - Pati dabar labiau už viską troško puodelio karšto šokolado su riešutais.
- Jei galėtumėt, norėčiau karšto šokolado su riešutais. - Keli elfai tik linktelėjo ir nuėjo atnešti. Paskui dar pastatė lėkštę su šiltomis spurgomis. Kurią ji pastūmė Eion pusėn.
- Gal reikėtų kokios pagalbos? - Paklausė vieno elfo. Nes tai, kad kažkas šitaip šokinėja aplinkui buvo labai neįprasta.
- Oi ne. Tegul panelė Gruodė ir ponaitis Eion ilsisi po sunkių pamokų. Ar jos jums jau pasibaigė? - Na tiesą pasakius jie kaip ir paspruko iš pamokų. Bent jau Gruodė dar turėjo eiti į pamokas. Bet šiandien nutarė pasidaryti mažytę atostogų dieną.
- Pasibaigė. Ačiū. - Atsakė.
- Sakei, kad apie magiją sužinojai šiais metais. Kas tau labiausiai patiko atvykus į mokyklą? - Pabandė užvesti pokalbį. Nenorėjo daugiau klausinėti apie kerėjimo sunkumus ar kitus dalykus, kurie buvo aptarti per tą kerėjimo pamoką. Na žinoma jei jau jis norės, pats ir galės papasakoti. Bet dabar jai atrodė, kad geriausia būtų tiesiog pasikalbėti.
-
Nežinia, kiek kartų Gruodė čia lankėsi, bet akivaizdu, kad jautėsi jaukiau už jį. Už ką areštas? Argi profesoriams reikia priežasties? Jie vos tik pamatę Eion turbūt automatiškai pradėdavo rėkti "tau areštas!"
- Nežinau, šiaip sau, - stengėsi abejingai atsakyti. Nenorėjo per daug atsiverti šitai mergaitei, nors ir patikėjo, kad ji nėra bloga. Šioje mokykloje buvo vienas kitas geras žmogus, bet jie dažniausiai nenorėdavo patikėti, kad ir Eion toks gali būti.
- Aš nežinau, - kažkodėl klausimas apie maistą išgąsdino. Berniukas liko stovėti prie virtuvės durų. Čia jautėsi saugiausiai - jeigu ką, galės pasprukti ir pasistengti daugiau niekada nesusitikti.
Kol varnanagė kalbėjosi su elfais, Eion išdrįso pakelti akis ir apsižvalgyti. Patalpa buvo įspūdinga, tačiau nuo to nepasidarė jaukiau. Atrodė, kad daro kažką, ko nereikėtų daryti. O tai buvo daug sunkiau nei paleisti į kokį profesorių sunkų daiktą. Galbūt taip buvo dėl to, kad buvo čia ne vienas, tačiau jautėsi labai nepatogiai.
Negirdėjo, ką Gruodė šneka, tačiau kai vėl kreipėsi į jį, tą suprato ir nedrąsiai pažvelgė į jį. Nežinojo, ką reikėtų atsakyti į klausimą - ar tiesą, ar sugalvoti kokį nors neutralų atsakymą.
- Kas man labiausiai patiko? - pasitikslino norėdamas laimėti kelias sekundes. Nedrąsiai pakėlė akis į Gruodę ir netyčia ištarė: - Tai, kad galiu išvykti iš namų...
-
Eion taip ir liko prie durų. Kažin kodėl? Kas jį taip neramina? O gal jis tiesiog nenori sėdėti šalia manęs? Šmėkštelėjo niūri mintis. Juk tada rudenį parodė kaip manimi bjaurisi. Iš kur man žinoti ką dabar tas berniukas galvoja? Bet ne, tai kam čia ėjo su manimi? Ir viskas, kas vyko per kerėjimą. O jei jis tiesiog kažką vaidina? Juk tada dar žiobariškoje mokykloje mergaitė irgi užkibo ant netikros draugystės. Tada buvo devynerių. Kai sutiko pora metų vyresnę Merę. Buvo taip gera su ja kalbėtis. Ji nesišalino sužalotos mergaitės kaip kiti. Nesivaikė jos, nesityčiojo. Gruodė pamažu pradėjo jai pasakoti savo mintis, bames. Kalbėjo apie dienas, kai jausdavosi labai vieniša. Ir tada pavasarį Merė išplepėjo visiems viską ką Gruodė jai sakė.
Tada Gruodė to dar nežinojo. Bet tą vakarą gerai prisiminė. Paskui nustojo lankyti mokyklą ir užsidarė namie. Kai kartu su Mere atėjo į seną pastatą. Ten kartais rinkdavosi vietiniai paaugliai ar vaikai. Būdavo ten, kalbėdavosi. Kažkas sakė, kad ten vaidenasi. Gruodę įkalbėti eiti ten buvo nelengva. Bet ji nuėjo. Labai norėjo pabūti su drauge, o gal ir kiti suprastų, kad Gruodė yra normali. Vaikai ją apspito. Ėmė šūkauti, kad Randuotė neūžauga, nykštukė, išsigimėlė niekada nesusiras draugų. Kad niekas jos nepamils. O juk kaip tik apie tai jos kalbėjosi su Mere. Ji prisiminė kaip žvelgė į buvusią draugę išgąsčio ir skausmo kupinu žvilgsniu. O toji nusijuokė ir pasakė.
- Nejau tikėjaisi, kad esame draugės? Net prisiliesti prie tavęs bjauru.
O paskui vaikai ją ten paliko ir uždarė to pastato duris. Kažkuo prirėmę iš lauko. Gruodė lakstė po jį, buvo tamsu ir baisu. Pabuvo ten gal valandą neilgiau. Bet valanda prailgo kaip visa savaitė. Jos šūksnius išgirdo kažkoks žmogus, paprastas praeivis. Jis ir išleido Gruodę iš ten. Ir nuo tada ji nekėlė kojos į mokyklą. Ir jokie tėvų įkalbinėjimai neprivertė to padaryti.
Taigi iš kur jai žinoti ką galvoja šitas berniukas, kuris jau ir taip parodė priešiškumą.
- Viskas bus gerai. - Patikino dėl arešto. Šokolado puodelis atsiradęs šalia staiga nustojo dominti. Nes galvoje siautėjo baimingos mintys ir jų iškelti prisiminimai. Ir tada jis atsakė į regis tokį paprastą Mergaitės klausimą.
- Ar ten tave kas nors skriaudžia? - Paklausė nedrąsiai. Ar tai tikra? Kodėl turiu juo tikėti? Bet visgi į tokius žodžius negalėjo tiesiog numoti ranka.
-
Atvirauti neketino. Kita vertus, Gruodė tikriausiai pastebėjo jo ašaras pamokoje ir nepradėjo tyčiotis. Jau seniau suprato, kad ji nėra tokia jau bloga. Pats elgėsi bjauriai, kai susitiko ją kažkur kieme. Pats dėl visko kaltas. Už tai bet kuris profesorius skirtų areštą ir nė nesusimąstytų. Kodėl? Nes tiesiog taip klostėsi gyvenimas.
- Tikrai niekas nesupyks? - vis tiek negalėjo patikėti berniukas. Žvilgtelėjo į elfus - mielai būtų paragavęs ką nors skanaus, bet bijojo tai padaryti. Jį tuoj kas nors paskųs, tad teks kęsti dar vieną nemalonų susitikimą su kuriuo nors profesoriumi. Ir tai turbūt būtų arba koledžo vadovas, kuris yra labai bjaurus, arba profesorė Henderson, kurios Eion tiesiog negalėjo pakęsti. - Galima ir man kakavos?
Atrodė, kad po šio klausimo kas nors sprogs. Eion nuoširdžiai bijojo kam nors užkliūti ir pridaryti bėdų. Bet vienas iš elfų tą pačią akimirką atnešė puodelį kvepiančio gėrimo ir netgi nusilenkė. Tai labai sutrikdė.
Nespėjus paklausti, kas čia vyksta, pasigirdo Gruodės klausimas. Jis aiškiai parodė, kad Eion pernelyg atviravo. Tyliai atsiduso ir nuleido akis. Nebenorėjo tos kakavos. Norėjosi tiesiog pasislėpti ir daugiau niekada nesikalbėti su šita mergaite. Jai vis tiek nerūpi, tad kam klausti? Kad pasityčiotų? Ne, ji ne tokia mintyse bandė save įtikinti berniukas ir galiausiai pažvelgė į Gruodę.
- Man ten nepatinka, - pagaliau atsakė. Apie tai kalbėti nebuvo lengva, o Gruodė buvo jau antras žmogus, kuris kažko klausė. Bet ji, priešingai nei profesorė Keit, negali padėti. Tad turbūt nėra prasmės daugiau kalbėti.
Nežinodamas, ką daryti dabar, Eion padėjo puodelį ant artimiausio stalo. Kažkaip nebesinorėjo tos kakavos.
-
- Matai, nieko nenutiko. - Pasakė kai Elfai jam atnešė puodelį kakavos. Ji atidžiai stebėjo tą berniuką. Matė kaip jam turbūt nejauku dėl to, kad prakalbo apie savo namus. Juk taip suvaidinti neįmanoma. Galvojo svarstydamma kaip prasklaidyti šitą tarp jų nusidriekusį nejaukumą.
- O kodėl? - Paklausė. Jei namie jį kas nors skriaudžia, tai reikėtų pranešti kažkam iš mokyklos. Kažkam suaugusiam. O gal tai tik šiaip kas nors. Gal jam tiesiog nepatinka namie, nes tėvai moralizuoja dėl siaubingo jo elgesio. Gal Eion būtų vienas tų vaikų, kurie tyčiotųsi iš jos žiobariškoje mokykloje. Jei jie aišku būtų ten susitikę. Gal jis tiesiog baisiai išlepintas berniūkštis, kuriam patinka skriausti kitus ir tėvai jam dėl to neduoda ramybės. Ir visgi į tokį Gruodei Eion neatrodė panašus. Nes prisiminė jo ašaras per pamoką ir tai kaip bijojo suklysti. Ir tas dvejojimas dabar. Atrodė, kad jis laukia, kol kas nors jį apibars ar kaip kitaip nuskriaus.
- Žinai, jei nenori nekalbėkime apie tavo namus. Jei nori pakalbėkim apie ką kitą. Žinai ką sugalvojau? - Mintis atėjo spontaniškai ir mergaitei atrodė, kad tai gal turėtų prasklaidyti tą slogią atmosferą.
- Nori pasigaminti tokį pyragą kartu? Mano mama jį gamina. Ji paruošti labai lengva. Bus skanu.
-
Eion niekaip negalėjo nusikratyti nemalonios įtampos. Atrodė, kad bet kurią akimirką apsiverks (taip, vėl) arba pradės kalbėti labai per daug. Visai nereikėjo, kad Gruodė ką nors apie jį žinotų. Berniukui nereikėjo paguodos. Tiesą sakant, jis nė nežinojo, ko jam reikia. Turbūt pabūti vienam. Tik kaip iš čia mandagiai išeiti? Tuo labiau, kad ši mergina tikrai per daug klausinėjo.
- Nes... - pradėjo atsakymą, bet taip jo ir neužbaigė. Atsargiai pažvelgė į Gruodę, bet skubiai ir vėl nuleido akis. Ne, tikrai apie tai nešnekės. Geriau iš viso nieko nesakys, nes ši mokinė turėjo keistą savybę ištraukti iš jo per daug. Kad ir ašaras. Po galais, kas verkia dėl to, kad per pamoką kažkas nepasisekė? Niekaip nesuprato, kodėl dar visai neseniai taip praskydo.
Netrukus išgirstas pasiūlymas iškepti pyragą sutrikdė. Turbūt taip elgiasi draugai, tik Eion neturėjo tokios patirties. Jis norėjo tai padaryti. Iš tiesų norėjo. Bet kartu ir labai bijojo. Tik baimė apėmė ne dėl pyrago ar Gruodės. O dėl to, kad būdamas tokios nuotaikos iš tiesų galėjo pradėti pernelyg atvirauti.
- Aš... - pradėjo sakinį. Žinojo, kad dėl tokio poelgio jausis labai bjauriai. Kaltins save, kad ir vėl pasielgė kaip tikras šiknius. Bet jis atsiprašys Gruodės. Kada nors būtinai atsiprašys. Bet dabar privalo padaryti būtent taip. - Man reikia eiti. Galbūt kada nors kitą kartą. Ačiū už... Už pasiūlymą, - galiausiai pratarė. Nė nepažvelgęs į kakavą, kurios ne taip seniai norėjo, tiesiog išėjo iš virtuvės ir tyliai uždarė duris. Jautėsi bjauriai, bet šiek tiek palengvėjo.
-
Po to karto virtuvėje Eion ilgą laiką bijojo ir pagalvoti apie šitą vietą. Jautėsi įžeidęs Gruodę ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji vis tiek bendrauja. Po kurio laiko užėjo noras čia kada užeiti ir pasiplepėti su namų elfais. Atrodė, kad jie gali būti malonesni už žmones. Bet kažkodėl vis tiek buvo nejauku. Taigi pirmaisiais mokslo metais berniukas virtuvėje taip ir neapsilankė. Šiais metais vis pasižvalgydavo, ar kur nors pamatys Gruodę, bet kažkodėl darėsi vis liūdniau. Ir dienoms trumpėjant bei tamsėjant galiausiai nutarė patraukti į tą vietą, apie kurią kažkodėl galvojo labai daug. Išsikeps (tiksliau, sudegins) kokį pyragą ir, jeigu pasiseks, nesusprogdins pilies. Ne taip ir blogai, ar ne? Be to, turbūt ne visi mokiniai žinojo, kad čia galima ateiti. Galima tikėtis, kad bus vienas. Kaip tik to ir reikėjo labiausiai.
Galiausiai pasiekęs reikiamą vietą pakuteno kriaušę ir atsidūrė viduje. Namų elfai iš karto puolė sveikintis, bet Eion bijojo atsipalaiduoti. Taigi tik linktelėjo padarėliams ir apsižvalgė svarstydamas, kur galėtų rasti pyragams reikiamus ingredientus. Kad ir kokie jie būtų.
-
Kaja ir vėl kažkur nuklydo, bet jai atrodė, kad jau žino kaip pasiekti didžiąją salę. Jeigu ją pasieks, laisvai nueis į Grifų Gūžtą. Tačiau pėdindama koridoriumi mergaitė pamatė vieną žmogų - Eion. Berniuką, kuris sudaužė jos kompiuterį ir pamelavo, kas yra nevertėlis. Deja, bet viduje pirmakursė iš tiesų jautėsi kaip nevertėlė, nes jai vis dar nepavyko panaudoti jokių kerų. Tik šluota, štai ji lengvai tarsi stryktelėjo į grifės rankas, tačiau Kaja nedrįso pabandyti ja skristi. Kaip taip galima? Juk apsivožti su ta šluota tikriausiai vieni juokai.
Eion pralindo pro kažkokį paveikslą, o tuo pačiu pasiskubino ir Kaja. Ji išdidžiai tarė:
- Mano kompiuterį sutaisė vyresnė grifė. Kerais. O aš nesu nevertėlė, nes tu tikriausiai pats nežinai, ką reiškia nevertėlis, tavo atsakymas buvo neteisingais. Ai! - suspigo.
O suspigo todėl, nes tik dabar kai ką pamatė. Kažkokius keistus padarus, kurie sveikinosi su šviesiaplauke ir ėmė klausinėti, ko jinai norės.
- Kas čia? - dabar ji išpūtusi paklausė klastuolio, o pasididžiavimas iš balso dingo.
-
Brita klaidžiojo koridoriais. Jai tai labai patikdavo. Šį kartą ji pasuko į kairę nuo raganos statulos. Ir priėjo paveikslą, ant jo buvo nupiešti vaisiai. Iš kitų mokinių ji buvo girdėjusi kad pakutenti kriauše, ir ji pavirs rankena, už kurios yra durys į virtuvę. Kai Brita ivygdė visus nurodymus, atsidarė durys. Už jų buvo didelė erdvi patalpa. Ji pamatė daug mažų elfų, triūsenčių prie puodų ir keptuvių. Ji pamanė kad geriau spruks atgal, kol neužklupo ukvedys. Bet ją pamatė vienas elfas ir sucypė:
- Laba vakarą panele! Kuo galėtumėme pasitarnauti?
Mergaitė nustebusi tokio svetingumo tarė:
- Naa..... Man labai patiko tie pyragaičiai idaryti kremu. Ar jų dar turite?
- Aišku, panelyte! Ar atnešit pyrahaičių?- Kreipėsi į kitus elfus. Tie linktelėjo, ir nukurnėjo į kitą kambarėlį..
- Jums pasisekė. Mes jų katik iškepėme.- Sukvyksėjo elfas o tada atbėgo elfai su pyragaičiais, ir įteikė jai dėžute. Mergaitė padėkojo ir nubėgo į savo miegamajį.
-
Šiaip ne taip pavyko rasti sviestą ir kiaušinius. Deja, nespėjo daugiau nieko padaryti - Eion pajuto virtuvėje esąs ne vienas. Žinoma, namų elfų čia niekada netrūko (pasidarė smalsu, ar jie kada nors miega), tačiau tai aiškiai buvo žmogus. Atsisukęs pamatė ir labai nusivylė - paskui jį atsivilko ne kas kitas, o nevertėlė. Terliotis su ja buvo labai jau nuobodu.
- Labai jau man rūpi tavo kvailas kompiuteris. Nevertėle, - atrėžė Eion ir tyliai paklausęs artimiausio elfo, ko dar reikėtų pyragui, pradėjo ieškoti miltų. Jie buvo sudėti gana aukštai, tad dvylikamečiui pasiekti nebuvo paprasta, bet galiausiai pavyko nutempti maišelį žemyn. Šiek tiek išbiro, bet Eion to nepaisė. Kaip ir to, kad virtuvėje buvo ir dar vienas žmogus. Labai jau nemėgstamas žmogus.
- Nespiek tu čia! - vis dėlto nesusilaikė vos neišmetęs iš rankų pasiimto dubens. Į klausimą neatsakė, tik pasidėjo dubenį ant lentynos, įbėrė į jį kažkiek miltų ir paėmęs kiaušinius į rankas galvojo, kaip reikėtų padaryti, kad jie atsidurtų dubenyje. Negi dėti su visais lukštais?
-
- Mes Hogvartso namų elfai, panele, - atsakė vienas iš padarėlių. - Tvarkomės ir gaminame maistą.
A, tai kaip tarnai, pamanė Kaja. O negalėjo normalių pasamdyti?
Nieko keisto, Eion iškart pradėjo įžeidinėti. Kaja po jų susitikimo bibliotekoje ėmė galvoti, kodėl berniukas šitaip elgiasi? Juk grifė nieko jam nepadarė. Tad šį kartą nutarė jo to paklausti.
- Kodėl tu su manimi toks blogas? Ar tau tiesiog patinka šaipytis iš kitų ir juos skriausti?
Mergaitė neketino čia užsibūti. Kam leisti laiką su žmogumi, kuris yra toks nedraugiškas? Tačiau pamačiusi, kaip klastuolis vargo su miltais, vis dėlto jam rėžė:
- Tai gal ir tu nevertėlis? Kodėl negalėjai miltų pasiimti burtų pagalba? Nagi, mušk tuos kiaušinius. Ką gaminsi? - pirmakursei buvo įdomu, nors ji nesitikėjo, kad Eion atskleis jai šitą paslaptį. - O jūs galite kažką pagaminti? - paklausė namų elfų.
- Ko tik pageidausite, - pasigirdo mandagus atsakymas.
- Nesuprantu, kodėl gamini pats, jei tai gali padaryti tarnai, - pridūrė berniukui.
-
Buvo bjauru klausyti, kad namų elfai taip mandagiai kalba su ta nevertėle. Vis dėlto jie turbūt su visais bendravo gražiai. Priešingai nei Eion, ar ne? Ir su juo praėjusiais metais šnekėjo draugiškai, tik berniukas to gerokai išsigando. O šitai, regis, viskas čia patinka.
- O tu pripratusi, kad tau viskas ant lėkštutės paduodama, ar ne? - neatsakęs į klausimą uždavė savąjį. Nežinojo, iš kur toks spėjimas, bet jis neabejojo, kad būtent taip ir yra. O tai, kad neatsakė namų elfams, įrodė, kad ji per gerai galvoja apie save. Bet apie tai kalbėti beprasmiška - tie, kurie taip galvoja, nesutiks išklausyti, kad galbūt yra priešingai.
- Tavo žiniai, aš dar tik antrame kurse, o accio mokomi vėliau, - burbtelėjo. Aišku, ji rado priežasčių prisikabinti, bet Eion neketino atsiliepti. Atėjo čia pirmas ir tikrai nesitikėjo ką nors sutikti. Tuo labiau šitą nevertėlę.
- Pyragą, - dar piktesniu tonu atsakė į klausimą ir sudaužė kiaušinį. Kaip ir nuodų ir vaistų pamokose, taip ir čia pritrūko susikaupimo, tad pusė skysčio ištiško į visas puses. Keiktelėjęs berniukas supylė likučius į dubenį.
- Jie ne tarnai. Be to, pats galiu pasidaryti, ko man reikia, - dar pridūrė. Šiaip ne taip sumušė visus kiaušinius ir susiradęs akimis druską pradėjo ją berti. Neįsivaizdavo, kiek jos gali reikėti, tad netrukus dubenyje buvo gal pusė kilogramo to biraus daikto.
- Ar gali netrukdyti? - kuo ramiausiai paklausė, nutaręs, kad būtent nevertėlė trukdo jam tinkamai iškepti skanų pyragą.
-
- Ne, ne ant lėkštutės, - atsakė Kaja. - Mano tėtis turi savo verslą, o mama yra modelis. Reikia daug dirbti, jog turėtum pinigų. O kuo dirba tavo tėvai? - pašaipiai paklausė, mat įtarė, kad Eion tikrai nėra iš turtingos šeimos.
Šiaip Kaja nebuvo linkusi girtis šeimos turtais. Žinoma, ji visur ir visada naudodavosi prabangesniais daiktais, nes jie jai patiko. Tačiau mėgdavo duoti pasinaudoti jais ir kitiems bei nelaikė menkesniais tų, kurie tiek daug daiktų neturi. Ji rodydavo juos kitiems, bet ne dėl to, kad pasigirtų. Ji norėdavo pasidžiaugti. Tačiau šioje situacijoje šviesiaplaukė negalėjo pamiršti, kaip Eion paėmė ir be gailesčio sudaužė jos kompiuterį. Todėl turėjo norą klastuoliui įgelti net ir dabar, kai jis, regis, buvo daug ramesnis nei tą dieną. Jeigu mes negyventume burtininkų pasaulyje, kompiuteris būtų sudaužytas galutinai.
Kaja nežinojo, kas yra accio, tačiau neketino to pasakyti.
- Jeigu norėtum, galėtum papildomai pasimokyti kerų. Bet nenori.
O kai berniukas užsiminė apie pyragą, vienuolikmetė nuliūdo prisiminusi skanųjį šokoladinį, kurį kepdavo jų virėja. Būtų puiku suvalgyti bent jau jo. Nors labiau norėtųsi šokoladukų, picos ir kolos. Kaži, šitie tarnai sugebėtų ką nors panašaus pagaminti ar ne, pagalvojo žvilgtelėjusi į kelis namų elfus.
- Abejoju, kad gali. Juk tu kepi pyragą, o beri druską vietoj cukraus, - atsiduso.
Kaja niekada nebuvo kepusi pyrago, tačiau kelios jos sekamos influencerės yra tai dariusios ir mergaitė matė tuos vaizdo įrašus. Be to, pyragas saldus. Akivaizdu, kad į jį dedasi cukrus! Čia tau ne traškučiai, kad bertum druską.
-
Taip taip, šita pasipūtusi mergiotė tikrai negali apsieiti nepasigyrusi. Tarsi kam nors įdomu, ką dirba jos tėvai. Eion nutarė iš viso nebesišnekėti su šita pasipūtėle. Nuo to visiems bus geriau. Jam, nes niekas negadins nuotaikos, o jai pačiai - nes išmoks bent kiek mandagumo. Tuo labiau, kad paklausė apie berniuko tėvus, o apie tai su nemėgstama bendramoksle jis tikrai neketino kalbėtis.
- Ne. Nenoriu papildomai mokytis, - nesusilaikė. - Yra ir įdomesnių veiklų.
Nusisuko nuo nemalonios mergiotės ir tęsė darbą. Neklausė jos nesąmonių, tačiau druską padėjo. Buvo girdėjęs, kad jos taip pat reikia. Žinoma, gali būti, kad persistengė, tad dabar susiradęs cukrų grįžo į darbo vietą.
- Akivaizdu, kad tik pyragais ir maitiniesi, - po kiek laiko burbtelėjo. - Gal nori pabūti tokia maloninga ir prisidėti prie jo gamybos?
Nė kiek neabejojo, kad pasipūtėlė ir pirštelio nepakrutins. Bet gal tai paskatins ją pagaliau iš čia išsinešdinti? Eion atsisuko į nevertėlę ir labai jau draugiškai nusišypsojo.
-
Eion neatsakė, kuo dirba jo tėvai. Mergaitė susinervino.
- Pažiūrėjus į tave galima pamanyti, kad gal tavo tėvai išvis nedirba, - kandžiai tarė. - Tikriausiai taip ir yra, jei nesakai, - bandė manipuliuoti, pasidarė iš tikrųjų smalsu. - Įdomesnių veiklų? Ir kokios gi jos? Gadinti svetimus daiktus? - sučiaupė lūpas. - Man tėvai nuperka tokio maisto, kokio aš noriu, - vėl pasigyrė. - Labiausiai man patinka pica.
Kaja sudvejojo, kai klastuolis pasiūlė prisidėti prie pyrago gamybos. Ir ypač, kai jis nusišypsojo. Įtarė, kad gali kažką regzti. Tačiau pirmakursė norėjo parodyti, jog tikrai geriau gali pagaminti pyragą negu pats Eion.
- Reikia dar miltų, - priėjusi arčiau pasakė ir pridėjo jų miltais apiberdama tiek save, tiek berniuką.
Ėmė maišyti tešlą, tačiau ji tebuvo panaši į kažkokius gumulus.
- Viskas čia per tą tavo druską, - pasakė.
-
Ir vėl ji puikavosi, kad turi kažką geresnio nei kiti. Kad tėvelis ir mamytė nuperka bet ką, ko tik jai prireikia. Pasidarė šlykštu. Na taip, jis visai neturėjo tėvų, bet argi tai reiškia, kad yra kažkuo blogesnis? Bent jau moka save aprūpinti pats.
- Kuo reikia, tuo jie ir dirba, - suburbėjo nepatenkintas Eion. - O tu akivaizdžiai nieko nemoki pasidaryti pati. Jeigu ištiktų bėda, padvėstum iš alkio.
Supratęs, kad nekenčiama mergiotė neišsinešdins, norėjo ją aprėkti. Bet susilaikė. Geriau apsimesti, kad yra draugiškas. Gal tada kitą kartą susitikusi ji paliks jį ramybėje? Tik, aišku, šį kartą teks kentėti - netrukus Eion buvo visas miltuotas. Atrodė, kad paskęs miltuose. Ir ne, jis tikrai neperdėjo - buvo šventai įsitikinęs, kad kaip tik taip ir yra. Išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į save.
- Valyk, - burbtelėjo, bet situacija beveik nepasikeitė. Apsimesdamas, kad nieko čia nenutiko, susimąstė, ko dar galėtų reikėti. Aišku, nevertėlė jį apkaltino.
- Gerai, galime pradėti nuo pradžių, - pratarė ir staigiai pačiupęs dubenį viską išpylė lauk. Kadangi tingėjo plauti, paėmė kitą ir pastatė priešais mergiotę. - Tu geriau žinai, kiek miltų reikia, tad prašom, - pridūrė nenatūraliai maloniu balsu.
-
- O tu tai jau labai moki, - ironiškai pasakė.
Ir tada Kaja nustebo, mat Eion visą tešlą išmetė lauk. Bei paėmė kitą dubenį.
- O, puiku, - tarė mergaitė. - Dabar išeis skanus pyragas.
Tačiau vis dėlto vienuolikmetė juk nemokėjo kepti pyrago. Ji į dubenį gausiai pribėrė miltų, o tada saujomis ėmė semti cukrų. Pasaldinusi miltus kokiom šešiom saujom cukraus, mergaitė įmušė du kiaušinius į mišinį. Prisiminė, jog tame vaizdo įraše, kuriame matė kepamą pyragą, buvo naudojami būtent du kiaušiniai.
Kajai viską išmaišius tešla ir vėl atrodė ne kaip tešla, o kaip kažkokie gumulai. Be to, nuo cukraus, semto rankomis, lipo delnai ir pirštai. Apsidairiusi aplink mergaitė pamatė sviesto. Tuomet įmetė jo gabalą į tešlą ir vėl pradėjo maišyti, bet situacija tik blogėjo.
- Tu čia tikriausiai užbūrei, - kaltino Eion.
-
Atsakinėti šitai kvaišai buvo tiesiog beprasmiška. Akivaizdu, kad ji galvoja esanti geresnė nei kiti. Turbūt jos kepamas pyragas susprogs, nukentės visa mokykla, o ji vis tiek galvos viską kuo puikiausiai mokanti. Su tokiais žmonėmis Eion jau buvo susidūręs. Ir jų labai nemėgo. Nenuostabu, kad ši nevertėlė puikiai tilpo į tą kategoriją.
Pamatęs, kiek cukraus krauna nemėgstama mergiotė, Eion išvertė akis. Nebuvo pyragų ekspertas, bet neabejojo, kad tokio kiekio vis dėlto nereikia. Žinoma, prie to neabejojimo stipriai prisidėjo, kad kvaiša elgėsi būtent taip. O jai labai jau akivaizdžiai nesisekė. Klastuolio lūpose atsirado nieko gero nelinkinti šypsenėlė. Jis jau seniai suprato, kad šita tik norėjo pasigirti. Iš tiesų ji nieko nemoka. Turbūt dar mažiau nei jis. O ir ko stebėtis, kai viską padaro mamytė ir tėvelis? O gal iš viso tarnai.
- Taip, - nustojo apsimetinėti esąs draugiškas Eion. - Užbūriau tave taip, kad tau niekas nesisektų. Kad viskas būtų blogai. Jeigu net nesuvoki, kad šitiek cukraus į pyragą nereikia, daugiau nieko ir nesi verta.
Paėmęs dar vieą dubenį įpylė miltų ir įbėrė šiek tiek cukraus. Pradėjo maišyti. Negali sakyti, kad sekėsi puikiai, bet vis geriau nei tai nevykėlei, ar ne?
-
- Nieko tu neužbūrei, - dabar jau pakeitė savo nuomonę Kaja. - Aš bent jau neįbėriau į tešlą šimto kilogramų druskos. Jau geriau cukrus nei druska.
Iš tos tešlos ką nors daryti buvo beviltiška. O Eion pasiėmė dar vieną dubenį. Pirmakursei tapo kaip ir akivaizdu, jog nei vienam iš jų ar abiems kartu jiems neišeis iškepti jokio pyrago. Žinoma, kad norint iškepti pyragą reikia recepto. Būtų internetas, per minutę surasčiau. O dabar...
- Ei, elfai, - kreipėsi į padarėlius Kaja. - Man reikia, kad dabar iškeptumėte minkštutėlį pyragą.
- Žinoma, panele, - atsakė viena elfė. - Kokio norėsite?
- Ee... su aviečių įdaru?
- Gerai.
Pora elfų ėmėsi gaminti tešlą. Kaja matė, jog jie įmušė du kiaušinius. Sakiau, kad du! Tuomet pamatavo, kiek reikia cukraus, įbėrė kokią nepilną stiklinę. Viską maišė, o paskui išlydė virš ugnies sviestą, kurį supylė į masę. Reikėjo ištirpdyti. Kaip aš nepagalvojau, kalbėjosi su savimi mintyse šviesiaplaukė stebėdama elfų darbą.
-
Kai pasako viena, negerai. Kai patvirtina nevertėlės žodžius, ji staiga apsigalvoja. Tikrai bjauri išlepinta mergiščia.
- Nereikia stebėtis, kad neturi draugų, - burbtelėjo Eion, nors neįsivaizdavo, ar tai tiesa. Bet kas su tokia draugautų?
O ji, aišku, skubiai pradėjo išnaudoti elfus. Negali sakyti, kad jie klastuoliui kada nors būtų itin rūpėję, bet kodėl nepapriekaištavus?
- Akivaizdu, kad tesugebi išnaudoti kitus! Kodėl negali pati pasidaryti pyrago? Nes nieko nesugebi! Esi bjauri išnaudotoja. Turbūt ir tavo tėvams tenka apie tave šokinėti!
Pasidarė nemalonu būti taip arti šitos mokinės. Ji buvo dar bjauresnė nei Eion įsivaizdavo. Gal kažkur viduje ir buvo pavydo, kad ji turi viską, o jam tenka gyventi vaikų namuose. Bet nė už ką to nepripažins.
Dabar pažvelgė į dirbančius namų elfus. Aišku, smagu, kai viską už tave padaro. Bet berniukas norėjo įrodyti, kad kažką sugeba. Net jeigu jį mato tik nieko neverta bjaurybė.
Paėmė dar vieną indą (nė nepastebėjo, kad išpurvinti kažkur dingo - juos sutvarkė elfai) ir pradėjo iš naujo. Stengėsi daryti tai, ką darė ir tie maži padarėliai, bet jo tešla nė už ką neatrodė tokia šauni. Tai skaudino.
-
Kaja pakėlė antakius, kai Eion pasakė, jog mergaitė neturi draugų.
- O pats labai turi draugų? Kiek žinau, pas tave vien priešai. Niekas tavęs nemėgsta, o aš bent su kitais nesipykstu, - parodė liežuvį.
Kaja iš tiesų Hogvartse neturėjo daug draugų, bet labiau ne dėl to, kad jai nepavyko jų susirasti, o todėl, jog grifei nebuvo labai įdomu bendrauti su burtininkais. Deja, neišėjo susipažinti nei su vienu mokiniu, kuriam patiktų instagramas ir tiktokas. Tiesą pasakius, daug kas net nežinojo, kas tai yra. Tačiau vis tik ji palaike neblogus ryšius su kai kuriais grifais ir varnanagiais. Eion žodžiai neskaudino mergaitės. Labiau skaudino žinojimas, jog jis be gailesčio sudaužė jos kompiuterį ir jeigu ne magija, prietaisas būtų sugadintas galutinai.
- O kam daryti pačiai, jeigu yra elfai? Be to, aš neturiu recepto. Jeigu turėčiau bent jau telefoną, susirasčiau receptą ir iškepčiau. Bet tu nesi toks protingas, jog ateitum kepti pyrago su receptu, ar ne?
Kaja stebėjo, kaip elfai gamina vieną pyragą, o Eion - kitą. Elfų tešla atrodė puikiai, o klastuoliui, žinoma, nesisekė. Bet vienuolikmetė jau nebeketino jo pašiepti, mat ir jai pačiai nepavyko padaryti tešlos.
Netrukus elfai baigė gaminti tešlą (deja, mergaitė pražiopsojo, ką ir kiek jie tiksliai dėjo toliau) ir pusę jos sukrėtė į kepimo skardą. Tada gausiai pridėjo aviečių džemo, o ant viršaus - likusią dalį tešlos.
- Ar ilgai keps? - paklausė mergaitė.
- Kepa apie keturiasdešimt minučių, bet jeigu reikia, magijos pagalba procesą galime pagreitinti, - atsakė viena elfiukė.
- Gerai, pagreitinkit, - sutiko Kaja ir stebėjo, kaip pyragas keliauja į krosnį.
-
Ir vėl ji pūtėsi. Ir vėl buvo geresnė nei kiti. Tikrai bjauri mergiotė, ir Eion neketino daugiau su ja kalbėtis. Iš viso - ko ji čia atsivilko? Jeigu ne šita nevertėlė, jau būtų iškepęs tegul ir nelabai vykusį, bet pyragą. Dabar nesisekė niekas.
Paėmęs kažkokį po ranka pasimaišiusį džemą pripylė jo į tešlą. Ši nusidažė švelniai rausva spalva, tad iš karto atrodė skaniau. Turbūt jau galima kepti nutarė Eion, bet tada nevertėlė ir vėl prabilo. Berniukas buvo pamiršęs, kad kažką jai sakė, tad dabar giliai atsiduso.
- Tu šlykšti išnaudotoja! - garsiai suriko Eion, aplink triūsę elfai net išsigando. Toks elgesys priminė vaikų namų vyresniuosius, kurie mėgo naudotis kitais. Kai kas nors neįtikdavo, mušdavosi. Užtat dabar Eion vis dar ir buvo sužalotas. Laimei, tai nebebuvo taip akivaizdu kaip mokslo metų pradžioje. - Jie nėra kažkuo prastesni už tave, bet turi tau tarnauti! O tau patiktų, jeigu tave varinėtų iš kampo į kampą ir lieptų plauti grindis ir daryti kitas panašias nesąmones?!
Visai pamiršęs savo pyragą Eion nužingsniavo į virtuvės kampą ir susiraukęs atsirėmė į sieną. Nenorėjo turėti nieko bendro su šita bjauria merga. Ir daugiau tikrai jai nieko nesakys. O ji ir toliau prašinėjo, kad elfai padarytų tą ir aną.
- Bjauru, - tyliai sumurmėjo berniukas, tačiau į nevertėlę neatsisuko.
-
Eion grėsmingai surėkė. Kaja išsigando. Atsitraukė. Praėjo visas noras su juo kalbėtis. Ypač - bandyti įgelti. Nes akimirką atrodė, kad klastuolis gali net pradėti muštis. Tačiau vis dėlto berniukas nuėjo tolėliau. Tada šviesiaplaukė giliai įkvėpė ir šiek tiek nusiramino.
- Aš nesu išnaudotoja, - ramiai pasakė. - Tiesiog toks jų darbas. Vieni žmonės gimsta prastos arba vidutinės klasės, o kiti, kaip mano tėvai, yra protingi ir šaunūs ir jie būna turtingi, - stengėsi paaiškinti.
- Panele, pyragas jau iškepė, - pranešė vienas iš elfų.
Jis pyragą ištraukė iš krosnies. Iškart pasijautė nuostabaus kepinio kvapas. Pyragas atrodė labai gardžiai. Elfas ant jo užpylė balto šokolado ir primėtė aviečių. Pyragą supjaustė ir sudėjo į gražią krištolinę lėkštę.
- Ačiū! - džiaugsmingai sušuko Kaja tarsi pamiršusi visus konfliktus.
Veide sužibo plati šypsena ir mergaitė netrukus paragavo skanėsto.
- Jis nuostabus! - pagyrė pyragą žvilgtelėdama į Eion taip, lyg šis gardėsis būtų padėjęs užmegzti draugystę. - Nagi, paragauk!
-
Su kiekviena minute Eion vis labiau negalėjo pakęsti šitos nevertėlės. Niekaip nesuprato, kaip tokia pasipūtėlė galėjo atkakti į Hogvartsą. Ir kaip ji pati užlipa į koledžo bokštą? mintyse piktinosi.
- O kiek kartų pasakei "prašau"? - nesusilaikė nepaklausęs. - Elfai, man reikia to. Pagreitinkit kepimą. Padarykit dar dvidešimt darbų. Net jeigu tavo tėvai yra protingi ir šaunūs, kuo aš labai abejoju, tai nėra tavo nuopelnas! Tu nei protinga, nei šauni.
Buvo labai nemalonu, kad elfai taip mandagiai bendrauja su išnaudotoja. Jiems išėmus pyragą sugurgė pilvas. Bet Eion nė už ką to nepripažins. Daugiau su šita mergiote jis nebendraus. Mokykloje yra vienas kitas geras žmogus, o tokius kaip šita nevertėlė reikia ignoruoti.
- Nenoriu, - atkirto vis dar stovėdamas prie sienos. Buvo labai nemalonu čia būti, tad galiausiai suprato: teks pripažinti pralaimėjimą. Jis atėjo čia pirmas, bet ir išeis pirmas. Gal kada nors kitą kartą pavyks pabūti vienam. Kai šita nuo savo valgymo apsinuodys ir atsidurs ligoninėje. O kol kas geriau jos nematyti. Taigi Eion nieko nepasakęs dideliais žingsniais perėjo virtuvę ir atidaręs duris nėrė į koridorių. Buvo labai piktas, tad bendrojo kambario link patraukė tyliai keikdamasis.
-
- Bet aš jiems padėkojau! - piktinosi Kaja. - Kiekvienas turi savo darbą!
Grifiukė nesuprato, kodėl Eion nesimėgauja šios pilies teikiamais malonumais. Taip, malonumų čia buvo nedaug, nes kaip jie gali egzistuoti ten, kur nėra interneto? Tačiau skanus maistas - taip pat geras malonumas. Tad kodėl tuo nepasinaudojus, jeigu yra galimybė?
Šviesiaplaukė gardžiavosi pyragu, bet klastuolis pyrago atsisakė. Na ir gerai, man daugiau liks, pamanė mergaitė. Galiausiai berniukas išvis išėjo, o Kaja plačiai nusišypsojo. Jautėsi nugalėjusi. Juk tai Eion atėjo pirmas į virtuvę, bet išėjo nieko nevalgęs ir piktas. O štai Kaja - linksma ir pavalgiusi. Aišku, tai neprilygo kompiuterio sudaužymui, bet vis tiek.
Privalgiusi pyrago mergaitė išėjo iš virtuvės nešina dar pora jo gabalėlių.