Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magijos Ministerija => Londonas => Pasaulis => 8 lygis => Temą pradėjo: Adria Muir Gruodžio 18, 2010, 03:07:06 pm
-
Ministerijos užkandinė – vieta Magijos ministerijos aštuntojo lygio vestibiulyje, kur galima užsisakyti kavos arba ko nors lengvai užkąsti.
Viskas prasidėjo prieš kelis metus. Keli darbuotojai sumąstė, kad jiems kažin kodėl neužtenka nukėblinti pavalgyti į žiobarų kavines, esančias netoliese įėjimo į Magijos Ministeriją. Po to jie įtikino dar kelis, kad tiem nereikia žiobarų mitalo, subūrė grupę, kuri pusantrų metų atkakliai agitavo vadovybę, kad įkurtų kavinę Magijos Ministerijos darbuotojams. Kai vadovai pasidavė, žiobarų maisto nekentėjai labai apsidžiaugė. Ir po kelių savaičių, aštuntame lygyje, buvo atidaryta kavinė.
Tai buvo gana nedidelė patalpa. Medinės grindys ir baltos sienos, juodmedžio baras, patogios kėdės ir stalai, bei, žinoma, apgaulingos žmonių šypsenos, sukūrė jaukų įspūdį. Beveik visuomet čia užsukęs galėjai pamatyti gausų lankytojų būrį.
Prieš kelias dienas kavinėje atsirado didelė eglė. Ji atrodė išties prašmatniai - švietė įvairiaspalvių lempučių girlianda, ant šakų kybojo dideli, stikliniai bumbulai, eglutės viršuje dar buvo likę meduolinių papuošimų (apačioje esančius sunaikino darbuotojų vaikai). Ant eglutės viršūnės spindėjo auksinė žvaigždė. Tik kavinės darbuotojai žinojo, kad ta žvaigždė neteisėtai atkeliavo iš kažkurios iš tų pačių taip nekenčiamų žiobarų kavinių. Beje, visai nesenai buvo įrengtas židinys. Raudonos plytos derėjo prie kavinės interjero. Ant atbrailos kabėjo kalėdinės kojinės, o ant židinio (taipogi ir po eglute) gulėjo keletas dailiai supakuotų dovanų. Po kavinę skraidė angeliukai ir miniatiūrinis Kalėdų senelis rogėse, pakinkytose šiauriniais elniais, taipogi skambėjo neįkyrios kalėdinės melodijos.
Užknisa, tai buvo pirmoji Maritos mintis, vos tik ji peržengė slenkstį. Nekenčiu Kalėdų. Naujoji Aurorų štabo šefė, trumpam stabtelėjo ir ėmė žvalgytis laisvo staliuko. Ji visuomet persirenginėdavo, tiesiog manė, jog bus geriau, jei niekas neįsimins jos tikrosios išvaizdos. Šiandien jai ant pečių krito paleisti juodi plaukai, oda buvo ne tokia šviesi, kad jos ir plaukų derinys primintų Mirtišę, tačiau ir ne tokia tamsi, kad savininkė būtų išvadinta "juodašikne" arba "negre". Ilgos blakstienos, raudonos lūpos, aukštakulniai ir baltas apsiaustas sudarė paprastos, nors ir nešviečiančios išmintimi damos įspūdį.
Galiausiai atsilaisvino stalelis prie lango. Marita klestelėjo ant minkštos kėdės ir pasipuošė dirbtine šypsena, vienu iš seniausių Speck papuošalų. Po dirbtine šypsena slėpėsi paslaptys, kurias moteris ketino nusinešti į kapus.
Ji užsisakė stiklą vyno. Ir ėmė laukti, slapčia vildamasi, kad kas nors atsisės prie jos staliuko.
-
Visą vakarą Marita prasėdėjo be draugijos. Šiek tiek nuliūdusi ji gėrė kavą. Užsigalvojusi nė nepastebėjo, kad vestibiulyje nėra nė gyvos dvasios. Tik kūnai. Dešimtys lavonų, išmirę nuo pavojingų dujų, kurios vis dar tvyrojo ore.
Kavinės durys buvo truputį praviros. Marita, išgėrusi kavą, pateliuškavo puodelį ir apvertė jį ant lėkštutės. Pakėlė. Nieko? O kur tirščiai? Mergina žvilgtelėjo į puodelį. Tirščių nebuvo. Atsimenu, kaip piktinausi, kad nuo tokios stiprios kavos nemiegosiu visą naktį. Tai sužinojau iš tirščių kiekio. Keista, kur gi jie dingo?
Tyla.. tai ir pasirodė įtartina. Aurorė apsidairė. Ir išbalo, nors grimo dėka ir taip atrodė išbalusi. Negyvi.. Tik aš viena. Bet kodėl? Koks tyliausias žudymo ginklas? Ne kerai, nes būčiau pajutus.. Dujos.. O Dieve... Marita prisidengė nosį servetėle. Jei mirsiu, tai mane su ja palaidos. Nėriniuoti krašteliai labai skoninga.
Pirmiausiai ji pribėgo prie baro. Barmenas gulėjo ant žemės, nemiręs, bet, akivaizdu, pajudėti negalėjo. Jo akyse švietė neviltis, lūpos bandė kažką pasakyti, bet galiausiai pasidavė, galva nusviro žemyn ir jis mirė. Speck ne pirmą kartą matė mirtį, todėl jos tai labai nesujaudino. Išsitraukusi lazdelę ji išbėgo iš kavinės, stengdamasi nežiūrėti žemyn ir neužlipti ant kūnų.
-
Juodas apsiaustas, juodos kelnės, juodi marškiniai ir juodi zomšiniai suvarstomi sportbačiai. Vienintelis ne juodas aksesuaras Firielės Lučienos aprangoje buvo prie marškinių prisegtas nedidelis sidabro spalvos stačiakampis ženkliukas, ant kurio puikavosi juodas užrašas: ,,F. Lučiena, Paslapčių Departamentas". Šitaip išsidabinusi ir mintyse keikdama privalomą juodą aprangą, Firielė pėdino vestibiuliu link kavinės. Šiaip ar taip, jai, kaip ir daugeliui Magijos Ministerijos darbuotojų, buvo pietų pertrauka, tad užuot kulniavusi link artimiausios žiobarų kavinės, nusprendė papietauti Ministerijoje esančioje kavinėje.
Įėjusi į jaukią patalpą, Firielė prisėdo prie staliuko šalia vieno iš tik šiame aukšte esančių nemagiškų langų. Pavarčiusi meniu ir neradusi nieko įdomaus, užsisakė paprasčiausios raudonos arbatos.
-
Džeinė Meko buvo tik ką grįžusi iš aurorų būstinės ir dabar ėjo magijos ministerijos kavinės link. Juodaplaukė nenorėjo eiti į paprastą žiobarų kavinę, o burtininkų kavinės ant kiekvieno kampo nesimėto, todėl ir atėjo čia. Aurorė vilkėjo raudonus džinsus, juodus berankovius marškinėlius ir juodą odinį švarką. Ilgi, juodi devyniolikmetės plaukai laisvai krito jai ant pečių kaip visuomet. Džeinė šypsojosi, net jos pantera Naktis, einanti šalia, buvo geresnės nuotaikos. Juodaplaukė įžengė į kavinę ir nuėjusi užsisakė juodos kavos, tuomet apsidairė ieškodama laisvo staliuko. Netoliese jos laukė staigmena-prie staliuko sėdėjo ne kas kitas, o Firielė Lučiena. Džeinė prie jos priėjo ir pasisveikino:
-Sveika, seniai nesimatėme! Kaip tau sekasi?
Juodaplaukė prisėdo ant kitos kėdės prie staliuko.
-Ar neprieštarauji, jei čia prisėsiu?-paklausė mergina.
-
Per trumpą pietų pertraukėlę ištrūkęs iš visai neseniai pradėto dirbti darbo magiškųjų katastrofų ir nelaimių skyriuje, departamento viršininkas Fasas Oldefortas kaip visuomet skubiu, bet užtikrintu žingsniu keliavo į, ko gero, mėgstamiausią magijos ministerijos darbuotojų vietą – kavinę. Vyriškis atsisėdo prie pirmo pasitaikiusio staliuko nė nepažiūrėjęs, kas sėdi kaiminystėje – jeigu nuojauta sako, kad nieko blogo, vadinasi, ir tiesų ten nesėdi niekas blogas, ko Fasas turėtų bijoti arba kas galėtų pagrįstai nutraukti jo ne itin nuoseklią minčių giją.
Rokeriškos išvaizdos, giliu žydru ir skvarbiu žvilgsniu vyras užsisakė picos, o po minutėlės išgirdo balsus, kurie jam kažką priminė. Išniręs iš apmąstymų apie dabar tiriamą bylą, Fasas nužvelgė... sakykim, koleges, sėdinčias prie staliuko.
- Laba diena.- pasisveikino, bandydamas atkurti jaunesnių merginų veidus mintyse, kurie sutaptų su dabartinėmis.- Hmm, beje, neprieštarausit, jeigu aš čia sėdėsiu?
-
Firielė susimąsčiusi gurkšnojo savo raudonąją arbatą, kai išgirdo atstumiamos kėdės garsą ir priešais ją prisėdo Džeinė - seniai matyta moksladraugė, kuri buvo išvykusi bene visus metus. Nusišypsojusi Firielė atsakė:
- Žinoma, sėdėk. Ai, gyvenu kaip visada. O tu ką Ministerijoj? - pasmalsavo Lučiena. Staiga ,,dvidešimt vienerių metų'' elfės veidas nušvito iš nuostabos, lūpas iškreipė kreiva, tačiau nuoširdi šypsena. Rodos, atėjūnas buvo be galo užimtas nieku ir nė nepastebėjo dviejų moterų, sėdinčiu šalimais, o kai teikėsi jas pastebėti, atrodė, lyg nukritęs iš debesų.
- Kas čia per oficialumas, Fasai? - paklausė Paslapčių Skylės direktorės pavaduotoja ir sukikeno. - Beje, sėdėk čia kiek tinkamas. Ir... O, nejaugi tu čia dirbi?
-
Džeinė Meko nusišypsojo Firielei.
-Aš aurorė,-trumpai tarstelėjo.-o sekasi man visai neblogai.
Džeinė dėbtelėjo į ką tik atėjusį Fasą Oldefortą.
-Fasai, šikniau tu! "Laba diena"?! Negi tu mūsų neprisimeni?-nusijuokė mergina.-kovoju su pagunda tau trinktelėt.
Na, po šių žodžių ponaitis Oldefortas tikrai turėtų prisiminti, kas ta juodaplaukė įžūli devyniolikmetė. Nes tikriausiai tik vienas žmogus taip kalbėtų su savo viršininku nebijodamas išlėkti iš darbo.
-Taigi, ponaičiai ir panelės, ką čia veikiate? Nusprendėte atsipūsti po darbo ar padaryti pertraukėlę?-šypsodamasi paklausė Firielės ir Faso Džeinė.
Priėjęs padavėjas atnešė Džeinės juodą kavą, Firielės raudonąją arbatą ir Faso picą. Padavėjui priėjus mergina jam nusišypsojo ir mirktelėjo.
-Man mokėti nereikės, tiesa?..-vis dar šypsodamasi paklausė juodaplaukė.
Jaunuolis paraudo ir kvailai išsišiepęs tarstelėjo:
-Na, manau, jums galiu padaryti išimtį.
Džeinė jam šyptelėjo ir tarė:
-Dėkoju. O dabar čiuožk iš čia.
Padavėjui nuėjus, aurorė sukikeno.
-Kvailys,-tarstelėjo Džeinė.
Juodaplaukė vėl atsisuko į draugus ir paklausė:
-Taigi, kokios naujienos? Kas nors naujo?
-
Fasas krūptelėjo, kai vienas merginos veidas jam susisiejo su bjauria kova ir gyvačių žvynais. Ko jau ko, bet Fasas nebuvo didelis roplių gerbėjas ir mylėtojas.
- Šimtas metų, nė nepažinau,- daug gyviau ir visiškai ,,neviršininkiškai" ir ,,neauroriškai" prabilo jis, džiugiai išsišiepdamas. Pasisukęs į Firielę, Oldwefortas linktelėjo,- Taip, viršininkauju katastrofų skyriuj.
Pažvelgęs į juodaplaukės Džeinės veidą, vyras kilstelėjo antakį, o tada džiugiai išsišiepė.
- Džeine, tikrai nepažinau. Paskutinius kelerius metus buvau užsiknisęs studijomis ir... tikrai apytiksliai tūkstantis metų prabėgo. - Fasas šypsojosi, visiškai nepykdamas už perdaug narsų toną.
- O ar matyti čia senų pažįstamų? Per šį laiką, kol pradėjau dirbti ministerijoj, nė vieno pažįstamo snukio neregėjau,- Oldefortas gūžtelėjo pečiais ir pradėjo pjaustyti picą. Stebėdamas naglą Džeinės elgesį, Fasas pakraipė galvą šelmiškai šypsodamas.
- Nė velnio nepasikeitei,- linksmai pastebėjo vyras,- Kuo šiuo metu užsiimi? Aš pats, kaip matai, per darbą nebeatpažįstu žmonių, iš esmės dabar tik dirbu ir nieko daugiau neveikiu...
-
Firielė prunkštelėjo.
- Toks jau ir šimtas, viso labo keturi.. - atkirto moteris ir gurkštelėjusi arbatos dar pridūrė:
- Aš irgi nemačiau nei vienos pažystamos marmūzės, išskyrus tavo kvailą didybės manijos iškreiptą snukutį. Bet čia turbūt dėl to, kad dirbu šešiais aukštais už tave žemiau ir retai pakylu aukščiau šitos visai jaukios skylės, - garsiai pasamprotavo Lučiena ir įsispoksojo į Džeinę balažinką malančią su padavėju. Paskui staiga prisiminė, kaip paskutiniais mokslo metais iškrėtė panašų dalyką. Neverta skęsti prisiminimuose. mintyse murmtelėjo Firielė ir prisiminusi Džeinės klausimą, bakstelėjo į ženkliuką, prisegtą prie marškinių. Nieko daugiau neaiškinus nugėrė didelį gurkšnį raudonosios arbatos ir tarstelėjo:
- Toj paslapčių skylėj nieko nevyksta. Absoliučiai nieko įdomaus, o jei ir vyktų, neturiu teisės išduot, - vyptelėjusi moteris pasisuko į Fasą. - Greičiau jau pas tave kažkas įdomaus. Palauk... Argi tu ne Laisvo Elgesio Panelės bosas? - psklausė Firielė akimis vedžiodama nuo Faso prie Džeinės ir atgal.
-
Džeinė Meko nusijuokė ir papurtė galvą.
-O kodėl turėčiau pasikeisti?-nusišypsojo juodaplaukė.-nemokama kava visada gerai. Firiele, aš nesielgiu laisvai. Tiesiog toks mano charakteris.
Mergina gūžtelėjo pečiais.
-Dirbu aurore. Beje, tu juk mano bosas. Kasiopėja Evers, Sorenas von Sjuardas ir Gabriella Morris tapo mokytojais Hogvartse,-pasakė žaliaakė.- Kesė dėsto ateities būrimą, durmštrangietis moko magiškųjų gyvūnų priežiūrą ir dar kažką, Gabriella moko magiškųjų gyvūnų priežiūrą kartu su Sorenu ir dar apsigynimą nuo juodosios magijos. Gabrielė Devertes, kiek girdėjau, tapo Prancūzijos ambasadore. O dėl kitų žmonių nežinau.
Aurorė pasikvietė padavėją.
-Gal dar būtų galima vanilinių ledų?-paprašė vaikino ir suklapsėjo blakstienomis.
Po kelių minučių jis atnešė Džeinei ledus. Ir ji, paėmusi šaukštelį, paragavo. Nors tai ir buvo žiobarų maistas, tačiau tas maistas buvo tobulas.
-
Fasas Oldefortas šyptelėjo. Kiek prisiminė, jo bene vienintelė pažįstama elfė į viską žvelhė tiesiai, priešingai, nei literatūriniuose kūriniuose aprašomi svajokliai ir poetai jos giminaičiai.
- Cha,- niūriai atkirto vaikinas, įsmeigdamas žvilgsnį į Firielės akis,- Tau aišku, kad tik keturi metai. Bet tai žmogui inetrumpas laiko tarpas,- bejausmiu, dalykišku tonu užbaigė jis. Regėdamas elfės nepasitenkinimą, Fasas trumpai kilstelėjo antakį, bet nutylėjo - rado čia padarėlis vietą ginčui. Vyras atsiduso - visad, jau nuo mažumos, mėgo nuomonių mūšius. Dabar tik galimybės į tokį patekti nebegaudavo. Nejučia vaikinas prisiminė senus laikus, kai pusę nakties parke prasiginčydavo su Keite Moris.
- Dar neseniai dirbu katastrofoj...- gūžtelėjo Fasas ir pažvelgė į Džeinę.- Tu priklausai Aurorų štabui, ar Magiškųjų nelaimių ir katastrofų specialiajam tyrimų būriui?
Ką tik paminėto būrio vadas pasiklausė, ką išvardijo buvusi bendraklasė.
- Aha, tai daugelis pašaukimą rado klasės bukagalvių dėmesio centre...- Fasas nusipurtė.
-
Fasui įsistebeilijus į Firielės akis, ši savo ruožtu įsispoksojo į jo. Ledinis žydras žvilgsnis susitiko su giliu pilku. Moteris sužaibavo akimis ir užvėrė mintis. Velniai žino, ką jis ten norėjo pamatyti ir ar išvis norėjo... Nesvarbu. dingtelėjo Firielei. Apsukusi aplink pirštą plaukų sruogą, garsiai sumurmėjo Fasui:
- Ir pats kažkada manei, kad užsiiminėju legilimantija, - elfė bedė pirštu į juodaplaukę gražuolę aurorę. - Džeine, jei nežinočiau kas ir kokia esi pinigine prasme, rimtai pagalvočiau, kad esi laisvo elgesio ir taip elgiesi vien todėl, kad neturi kuom užsimokėti už tą suknistą kavą, - šyptelėjusi Lučiena barkštelėjo nagu į savąjį arbatos puodelį. Išgirdusi balažin kokio būrio vado klausimą, skirtą absoliučiai ne jai, atsakė:
- Fasai, o kuom tai skiriasi? Vieni gaudo juoduosius magus už tokį ir tokį nusikaltimą, o kiti daro praktiškai tą patį, tik kartu dar ir tiria patį nusikaltimą. Argi labai skiriasi? - elfė papurtė galvą. Visiškai netrokšdama ginčytis dėl vykdomų pareigų skirtumo (tai nereiškia, kad ji nemėgo ginčytis - priešingai, tik įdomesnėmis temomis), pavaduotoja to ir ano, paklausė:
- Apskritai, ar vyksta kažkas įdomaus? Matot, kiauras dienas sėdėdama kažkur giliai po žeme praktiškai nieko nežinau.
-
Džeinė šyptelėjo Fasui.
-Dirbu pagrindiniame aurorų būryje,-Firielei paklausus, kuo skiriasi aurorų štabas nuo specialiojo tyrimų būrio, juodaplaukė jai paaiškino.- specialusis tyrimų būris dirba... Daugiau galvodami. Jų darbas yra išnarplioti mįsles ir paslaptis. Trumpai tariant, jie yra smegenys, o mes raumenys ir ginklai. Žinoma, prireikus jie irgi kaunasi, bet jų darbas ne toks pavojingas ir smagus.
Su paskutiniais žodžiais aurorė sukikeno, tada vėl atsisuko į Firielę.
-Hey, aš nesu kokia benamė, už kavą tikrai galiu susimokėti!-nusijuokė Džeinė.-darau tai dėl smagumo.
Firielei paklausus, kokios naujienos, juodaplaukė pasisuko į Fasą.
-Raportuok, ponaiti Oldefortai,-ir juokais atidavė pagarbą.
-
Fasas Oldefortas atsiduso, subaigdamas nedidelę neseniai užsisakytą picą ir klausiamai pažvelgė į elfę. ,,Ne, legilimantijos menas man kolei kas neįkandamas." - norėjo pasakyti vyras, bet nutylėjo. Gal bent tas kolei kas apramins labai nwdraugiškai jo atžvilgiu nusiteikusią tūkstančių metų senumo padarėlį.
- Aurorai dirba pagal misijas ieškodami galingų nusikaltėlių. Mes iš esmės irgi visi esam baigę aurorų apmokymus ir turim jų pažymas, bet kiauras dienas nesivaikom nusikaltėlių, o tiriame, nustatome ir kartais padedame kolegoms iš Aurorų štabo.- Fasas šyptelėjo, linkteldamas Džeinei.
- Neseniai pabėgo iš Azkabano vienas nusiksltėlis, šiuo metu aiškinuosi šią bylą. Greitu metu misija bus perduota aurorams.- Trumpai ir nesigilindamas tarė Fasas.
-
Džeinė Meko pažvelgė į Fasą Oldefortą ir Firielę Lučieną, nesuprasdama, kodėl jie čia taip nervinasi ir erzinasi. Juodaplaukė suvalgė ledus, išgėrė juodą kavą ir nė nežvilgtelėjusi į padavėją palaukė, kol jis nurinks nuo stalelio lėkštes, indelius ir puodelius. Tada apžvelgė kavinę, tačiau daugiau pažystamų čia nesimatė. Tiesą pasakius, Fasas, Firielė ir Džeinė buvo vieninteliai šioje kavinėje. Stojo nejaukoka tyla. Aurorė nekentė tylos. Ji buvo visiška ekstravertė ir visada stengėsi užpildyti tylą, tad dabar nuėjo prie baro ir priėjusi prie barmeno paprašė:
-Hey, gal būtų galima paleisti muziką? Būtų gerai dainą "See you again".
Barmenas, kaip Džeinė ir tikėjosi, maloniai nusišypsojo ir linktelėjo. Po akimirkos pasigirdo muzika, šiuo metu viena iš mėgstamiausių juodaplaukės dainų. Žaliaakė gryžo prie staliuko ir sumurmėjo:
-Taip jau geriau.
Tada šyptelėjo draugams ir vėl prabilo.
-Gal girdėjot kokių naujienų?-paklausė Firielės ir Faso mergina.
-
Firielė nedraugiškai pašnairavo į Fasą. Išvydusi klausiamą jo žvilgsnį, nusivaipė ir nusisuko. Pats kaltas, jeigu neprisimena. Prie staliuko įsivyravo nelabai jauki, tačiau vis dėl to visai reikalinga tyla. Tačiau ji truko neilgai, mat Tylos Negalinti Pakęsti Panelė užsakė žiobarikšos muzikos gabalą. Džeinei grįžus prie stalelio, Firielė nelabai draugiškai ją nužvelgė. Elfei labiau patiko tyla, ypač, kai nieko nebuvo aplinkui. Išgirdusi Džeinės klausimą, per visą jų jaukų pasisėdėjimą bent keletą kartų, pavartė akis ir atsiduso.
- Mieloji, - perdėtai saldžiai pradėjo Firielė. - Regis, jau minėjau, kad nieko nenutuokiu apie išorinį pasaulį, ar ne? Deja, Paslapčių Departamento paslaptys yra priverstos išlikti paslaptimis.
Firielė reikšmingai nužvelgė tuodu ir pabarbeno gana ilgais nagais į blizgantį staliuko paviršių. Palaukusi kelias sekundes žvilgančiame lake nagu įbrėžė kažin kokias dvi runas: naudr, suvaržymo ir negandų, bei hagall, naikintoją. Trumpas brūkštelėjimas ir runos suliepsnojo švelnia melsva šviesa. Nieko nepaaiškinusi Firielė atsistojo ir dalykiškai paklausė:
- Skirstomės?
Nesulaukusi atsakymo, elfė išžygiavo iš kavinės palikusi Fasą su Džeine. Jeigu viskas pavyks, jie liks sėdėti tarsi prilipę prie savo kėdžių, kol galiausiai mano kerai išsivadės..
-
Džeinė kilstelėjo antakius ir prunkštelėjo.
-O turėtum pasidomėti. Juk negalima čia sėdėti ir nesidomėti, kas vyksta pasaulyje,-gūžtelėjusi pečiais pasakė aurorė.
Netrukus Firielė Lučiena išėjo, palikusi Džeinę ir Fasą sėdėti prie stalo. Tik mažytė smulkmena: išeidama moteris nubraižė ant stalo dvi runas. Juodaplaukė lėtai papurtė galvą ir cvaktelėjo liežuviu.
-Na, na... Juk negražu užkeikti kolegas,-primerkusi akis tarstelėjo Džeinė.
O tada Džeinė pavirto į baltąją tigrę-matyt, kolega pamiršo, kad Džeinė animagė, o runos gyvūnų taip stipriai nevaržo. Plėšrūnė pakėlė vieną leteną ir nagu perbrėžė runas-ir tada jau ir Fasas, ir Džeinė galėjo normaliai judėti. Tigrė pavirto į merginą ir ji nusišypsojo Fasui.
-Ką gi, buvo linksma pamatyti seną draugą po tiek metų. Užeik kada nori pas mane į kabinetą,-pasakė Oldefortui juodaplaukė.-o aš jau eisiu. Iki!
Sulyg tais žodžiais žaliaakė pakilo ir išėjo iš kavinės.
-
Fasas Oldefortas nusuko žvilgsnį nuo elfės. Matyt, čia buvo keistos jo ir elfų raisų ilgaamžio karo pasekmės - turdanogas su elfu niekad nebus bičiuliai, nebent tokiuose ypatingai retuose atvejuose, kaip kad kokiuose nors namuose draugiškai susigyvena žiurkės, katinai bei šunys. ,,Elfai būtų žiurkės." - užtikrintas mintyse pasišaipė Fasas, nenuleisdamas apsauginių užtvarų, neleidžiančių elfei prasibrati į jo mintis - magiškųjų katastrofų ir nelaimių specialiųjų tyrimų būrio vadas vis dar nebuvo tikras dėl Firielės kokių nors slaptų gebėjimų.
- Lyg ir negirdėjau.- sumurmėjo Fasas, nebežinodamas, ko čia pridurti. Nenustebo ir nepasuko žvilgsnio į elfę, jai uždavus skubų klausimą ,,skirstomės?", ir nors atkreipė dėmesį į išraižytus ženklus, jų reikšmės nesuprato. Ir tik panorėjęs ranka perbraukti keistuosius rašmenis vyras pajuto, kad negali judėti.
- Lyg nebūtų elfė,- gūžtelėjo pečiais atgijęs vyras. Padavėjas tuo metu buvo nusisukęs ir tigrės nematė.- Pripažink, Džeine, turbūt vis dar nesi registruota,- nusivaipė dvidešimt vienerių vaikinas ir atsisveikino.- Tau mano kabineto durys irgi atviros. Iki.
Nieko nelūkuriavęs, tik dar užsisakęs arbatos išsinešimui, vyras atsistojo ir išpėdino atgal į trečią Magijos ministerijos aukštą ir savo darbo vietą.
-
Radusi laisvą minutėlę, blondinukė pagaliau išlindo iš savojo kabinetuko ir išvis iš departamento. Leisdamasi liftu į 8 lygį, jautė kitų ministerijos darbuotojų nepatenkintus žvilgsnius. Taip ir norėjosi atsisukti ir ištarti "Ko spoksot?", tačiau susilaikydavo - Neptūnė buvo rami ir kantri mergina, tad stengėsi nepaisyti užgauliojimų dėl savo išvaizdos. Lengviau atsiduso, kai pasiekė vestibiulį. Išėjusi iš lifto patraukė tiesiai kavinukės link - šiandien vestibiulis kaip keista buvo tuštokas, tačiau Nikai tai tik į naudą, mažiau nepatenkintų žvilgsnių. Pamatysit, greit neatrodysiu kai vaikas, tereikia laiko...Tereikia laiko mąstė ji ir pakeliui šiek tiek pasitaisė sijoną. Pasiekusi savo tikslą - nedidelę(bent jos manymu) kavinukę, įžengė ir pastebėjo jog ji papuošta kalėdiniais atributais negi jau kalėdos? nustebo Nikusia matyt visai praradau laiko nuovoką kartodama tą pačią rutiną kasdien atsiduso ir apžvelgė kavinę - daugelis žmonių buvo nepažįstami, tačiau tai savaime aišku - Eimešvilė čia dar visai naujokė ir pažįsta tik ministrą von Sjuardą, vadovę Miss Peloquin ir savo kolegą Claudie. Hm? Kažką sakei Mera? pastebėjo šalia einančią katę - matyt išlipo iš kuprinukės nepastebėta Apie ką aš galvoju? Aš galvoju apie tai kokia esu apgailėtina. Paskutinį syk kažkur išėjusi buvau beveik prieš 2 mėnesius ir tai į Kiauliasodį atsiduso "paauglė". Taip, pritariu. Man reikia prasiblaškyti ir taip viršvalandžius dirbu, pati nežinau kodėl. Atsisėdusi prie laisvo staliuko, užsisakė kavos ir pyragaičių - pasidarys sau pietų pertrauką. Hm? Ir tau pyragėlį?Eh, užsakysiu 2, jei Regalas dar pabus.
- Erm!, - šūktelėjo nežinia kam, net neįsivaizdavo kas čia dirba, bet tikėjosi, kad išgirs ir tai, - Man dar du pyragaičius ir hm, 2 dubenėlius su pienu - mano augintiniams. Ačiū. - Pabaigusi sakinį kiek su palengvėjimu atsiduso, kai pastebėjo jog niekas nekreipė į ją dėmesio - matyt šioje kavinukėje panašus dalykai įprasti. Kol laukė savojo užsakymo, pastebėjo jog į kavinę atklydo dvi pažįstamos personos.
- Panelė Peloquin, Claudie, - pašaukė Persefonę ir Claudie ji ir nusišypsojusi joms, ametisto spalvos akių savininkė žvilgsniu pakvietė jas prie jos staliuko. Įdomu ar dažnai jos čia apsilanko? Jei taip, kodėl gi nepakviečia? toptelėjo. Taip, Mera, aš jas pakviečiau čia ir ne - tikrai neversiu tavęs su jomis bendrauti atsakė katei ex-švilpė ir pažiūrėjo ar neskrenda pas ją jos užsakymas.
-
Persefonė skubiai užvertė knygą, taip, tą pačią, kuri visad gulėdavo ant jos darbo stalo. Atsiduso, kiek nervina dirbti. Galiausiai pagalvojo, kodėl rinkosi transporto skyrių? Juk be galo smagu "išdavinėti" skraidančius automobilius ir panašiai. Bet ji dar ir vadovė, na tik savo skyriaus, bet vis kažkas. Viena bėda, kad Persefonė nėra organizuotas žmogus ir kaip visad nesuplanavo kada eit pavalgyti. Šiandien naujieji, gal darbą galima ir apleisti? Ji patyliukais išėjo iš kabineto, priėjo liftą ir ten susitiko savo darbuotoją - Claudie. Persefonė nebuvo kalbus žmogus, tad užteko kuklaus "labas" jai. Pasirodo, abi leidosi ten pat. Nors, geriau pagalvojus, viskas logiška - dabar tikrai pietūs. O ir pačioje kavinėje sutiko pažįstamu, bet nei su vienu nepasisveikino. Dar ko? Kam reik sveikintis su kiekvienu pasitaikiusiu kvailiu?
-Labas ir tau,- bandė atsakyti kuo švelniau, bet, jai nelabai išėjo. Nors, Persefonė visiškai neturėjo noro bendrauti su savo darbuotojomis, pakęsti jas teks.- O tai kaip čia užsakomas maistas? Abejoju ar čia dar esu buvusi... - tylokai nusijuokė. Bet...nusijuokė? Kada paskutinį sykį ji išvis šypsojosi? Atmetant ir tąkart, kai buvo su Aronu, šypsena nebuvo jos, tai buvo jų šypsena. Dabar ji šypsosi viena, bet nesijaučia nė kiek geriau. Mergina patogiau įsitaisė kėdėje ir atsipūtė, vis dar skraidžiodama tarp savų minčių.
-
Lauke snaigės puošė žemę. Ministerijoje kol kas buvo ramu, tad užburti langai rodydavo gražius vaizdus. Nors čia dirbo neilgai, bet ir ne per trumpai tam, kad mažadug susigaudytų šiame pastate, klausimas kas užburia langus dar neišnagrinėtas. Turbūt ir dauguma darbuotojų apie tai nežinojo, nes jiems tai paprasčiausiai nerūpėjo. O daugumai nerūpintys dalykai Amnetą atvirkščiai - traukė. Dėl to ne kartą užsisvajojus mergina jau buvo ką nors praradusi, nesusikoncentravusi į darbą. Mintis apie langus ją išblaškė, kad vos pastebėjo taip pat į liftą įlipusią jos viršininkę, gerąją (viduje budeliu esančią) panelę Peloquin, kuri turbūt dar nepriprato prie šeštojo departamento darbuotojos išsiblaškymo. Suauk, Claudut. Ji ne budelis, o tiesiog tu neesi tobula darbuotoja. Na, bet maloninis kreipinys į save (lyg manytų, kad yra miela) ir kalbėjimas apie tobulumą... Na, buvo nelabai vykęs dalykas. Tobulų žmonių nėra, įsimink.
-Sveiki,- pasisveikino su MM6 šefe ir kaip ir planavo, nuėjo į kavinukę. Turbūt keista būtų valgyti stebimai šefės, ypač tokiu, kaip Clau atveju. Mergina labai labai labai nemėgo valgyti, kai kas nors į ją žiūri. Kokioj kavinėj, jei koks netyčia užklystantis žvilgsnis gal ir nieko, bet spoksojimas... Na, tikėkimės, kad Persofonė pamirš ir nežiūrės į tą pusę, kad Amneta nepradėtų springti. Nors tam nereikalingas nei kito žvilgnis, kalbėjimas ar maistas - iš patirties žinojo, kad galima pradėt skaudžiai kosėt vien nuo vandens.
Kavinėje buvo šviesu. Na, bet taip atrodė dėl sienų. Baltut baltutėlės sienos buvusiai grifei neįtiko. Šiuo nelabai malonių laikotarpiu jai nesinorėjo daugybės spalvų, bet ta net spiginanti į akis balta... Kiek priminė ligoninę. Kitiems tai nekristų į akis, bet balta ligoninės palata, kuri sapnavosi kiekvieną naktį, neleisdama tamsiaplaukei nė kiek atsipūsti.
Greitai nupurčiusi negatyvias mintis, Claudie Amneta išgirdo savo vardą. Per visą kavinę ją ir panelę Peloquin kvietė viena negausaus em em šeši kolektyvo narė - Neptunica. Pamačiusi blondinukę šyptelėjo. Daug kur jautėsi labai maža, ypač didesnėse erdvėse. Iš dalies dėl to buvo kaltas gan žemas ūgis - kalbant su kuo nors vis tekdavo kiek kilstelėti galvą į viršų, ypač, jei tenka kalbėti su gerokai aukštesniais žmonėmis. Vis dėl to, Ameshvillė buvo žemesnė, tad prie jos niekad nesijausdavo maža ar per daug vaikiška. Kartu su vadove nuėjo prie jos staliuko.
-Sveika, Neptūne,- pasisveikino ir kiek patraukus kėdę, kurios atlošas iki šio veiksmo beveik siekė stalą, atsisėdo.
-
Pavargusios akys vis žvilgtelėdavo aukštyn, žemyn. Garbanė mąstė ar šiai vėl ištuštinti visas kišenes prabangioje žiobarų kavinukėje, ar paprasčiausiai pavargti ir nusileisti žemyn ir papietauti ministerijos kavinėje. Ši pasirinko antrąjį variantą. Norėdama pramankštinti kojas nusprendė lipti laiptais. Tai tikriausiai buvo jos blogiausias sprendimas. Lipti apačion, atrodė, nebus taip sunku, tačiau pavargusiai raudonplaukei pasirodė, jog ši kyla aukštyn. Ne, Melisa to nenorėjo, bet troško prastumti laiką iki pietų. Užsiknisau.
Atsidūrusi aštuntame lygyje, pasitvarkė savo lininę šviesią suknelę, apnuogintus pečius paslėpė po melsva skraiste. Eidama kavinės link iš suknelės kišenės išsitraukė pinigus ir kiek nulenkusi galvą ir viską ignoruodama skaičiavo savo šiandienos santaupas. Pažvelgusi į juodmedžio barą iškart nuskubėjo link jo. Užsisakiusi kavos palaukė kol ją padarys ir vos tik ją gavusi apsisuko ir buvo pasiruošusi žingsniuoti link staliuko, prie kurio sėdint jau žadėjo užsisakyti kažko rimtesnio. Tačiau savo staigiais judesiais neapsidairė aplinkui ir atsitrenkė į kietą krūtinę, kava išsipylė tiek ant Melisos, tiek ant priešais ją esančio žmogystos, o dar ir būdama nelabai rangi sugebėjo numesti puodelį ant žemės.
- Velnias, atsiprašau, labai atsiprašau, ne ta diena,- pylė viską nusibaigusi Keyes.- Aš išvalysiu,- pagriebusi nuo baro servetėlę pažvelgė į vaikiną, kurį atsitrenkė.
Strazdanė kiek krūptelėjo. Prieš ją stovėjo Nojus Erikas Amneta. Paraudusi Melisa žvilgtelėjo jam į akis, tačiau greit tą žvilgsnį ir nusuko. Koks karštas vyras, siaubas.
-
Tik tok, tik tok. Žiobariškas, senovinis laikrodis stovėjo tiksėdamas visai priešais Amnetos stalą. Ant stalo gulėjo krūvos popierių - nebaigtų bylų, ką tik pradėtų bylų, įvairių laiškų ir panašaus mėšlo, aktualaus teisėjo kabinetui. Ir magijos ir žiobarų pasaulyje ši profesija buvo panaši. Akys, nuo ilgo ir varginančio darbo jau merkėsi pačios. Arbata dar labiau migdė. Pasitrynęs akis, rudaplaukis atsistojo nuo stalo, užsidėjo apsiaustą ir išėjo iš kabineto. Greit bus pietūs, tad nepamaišys pora puodelių kavos ir lėkštė normalaus maisto. Užrakinęs kabinetą, jaunuolis laiptais pakilo į aštuntą aukštą - seniai reikėjo pramankštint kojas.
Įėjęs į kavinukę, patraukė tiesiai link baro. Žmonių čia buvo nedaug - kaip ir įprasta ministerijai. Apsiniaukusios akys net nekreipė dėmėsio į tai kas buvo priešais. Žingsnių tikslumu Nojus žinojo kada prieis prie baro, tad galėjo jį pasiekt net ir užsimerkęs. Juk čia jis lankėsi dažniau nei savo namuose (net nereikia kalbėti apie tai, kad jis beveik gyvena kabinete dėl darbo gausos). Tačiau šilto skysčio srovė, patekusi ant aukštaūgio juosmens kaip mat prabudino jį iš apmąstymų. Nors gėrimas ir buvo karštas, tačiau didžiąją dalį sugėrus apsiaustui, oda beveik nenukentėjo - viso labo sušlapo. Eriko akys kaip mat pažvelgė į priešais esančią raudonų plaukų savininkę. Keista, tačiau šia akimirka lyg visas pasaulis iš po kojų išslydo. Tos strazdanėlės, smaragdinės akys ir raudonos garbanos taip derėjo tarpusavy ir kaustė Nojaus dėmesį, jog šis beveik negirdėjo ką sakė ši gražuolė. Gal pasamonei, o gal kokiam kitam velniui atsigavus, Amneta pažvelgė į merginą, jos rūbus ir tada į savo rūbus. - Nieko tokio, su visais pasitaiko. - Žaviai nusišypsojo. Daugiau vargu ar ką sąmoningo galėtų pasakyti, tačiau turbūt ir nereikėjo. Greit nusiėmęs apsiaustą, pastebėjo jog bent pusė dėvimų marškinėlių yra išteplioti. Tačiau dėmesį traukė ne jie. Dėmesį traukė ji. Ar ji deivė?
-
Smaragdinėms akims dar kartą susitikus su vaikino mėlynosiomis, strazdanė pajuto šią išmušantį karštį. Tikrai nesitikėjo išpilti kavą ant karštojo teisėjo. Nedrąsiai perbraukė servetėlę per marškinėlius, tačiau kaip ir tikėjosi, nebuvo jokio efekto, šie liko sutepti kavos.
- Pirmą kartą man,- pakraipė galvą.- Manau, jums, tau,- sumikčiojo garbanė.- Reikėtų pasikeisti šiuos marškinėlius ar bent burtais panaikinti dėmę,- strazdanė lėtai nuleido žvilgsnį į savąją suknelę, kuri neskendėjo kavoje, tačiau šios mėgstamiausia skraistė tikrai buvo permirkusi.
Kilstelėjusi galvą į vaikiną, kuris buvo visa galva aukštesnis Melisa persibraukė sau per plaukus ir taip pat žaviai nusišypsojo mėlynakiui, kuris atrodė ne ką mažiau pavargęs, už žemaūgę. Strazdanė vis dar stovėjo lengvoje šoko būsenoje, tačiau nesusivaldžiusi vis dėl to nužiūrėjo rudaplaukį, kuris nusiėmė apsiaustą, palikdamas save vien su ištepliotais marškinėliais.
- Aš Melisa,- žavioji škotė linktelėjo teisėjui.- Nemanau, kad esam susitikę anksčiau,- nes tikrai tai atsiminčiau.- Tačiau visad pristatau tau nusižengusius,- mielai šyptelėjo.
Sekundėlei atsisukusi į barą užsisakė dar puodelį kavos. Rodos, šiandien nepavyks apsieiti be papildomų išlaidų. Nusimetusi nuo pečių melsvą skraistę, garbanė ją gražiai sulankstė ir paliko kairėje rankoje. Susiradusi mėlynąsias akis vėl nesusivaldė nenusišypsojusi. Kažkur viduje smaragdinių akių savininkė jau lydėsi ir svaigo dėl šio vaikino, na, gal jau ir viso rimto vyro.
-
Keista buvo matyti kaip mergina bando nuvalyti jo marškinėlius. Iš šalies tai net atrodė juokinga.
- Vargu ar servetėlės padės. - Pabandė pasirodyt bent kiek rimčiau, tačiau viduje jau buvo kaip sviestas pastovėjęs pora valandų šiltoje vietoje. Ar tai ir vadinama įsimylėjimu, kai eini iš proto dėl žmogaus? Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio, kai negali net sakinio normalaus suregzti? Panašu, kad taip.
- Tavo, jūsų, skraistė irgi šlapia. - Pastebėjo teisėjas ir pastebėjo žaliaakės žvilgsnį. Šios akys, sutiktos vos prieš pora minučių, pakerėjo Nojų. Akimirkai mintyse šmėktelėjo kvailos fantazijos - kaip jis guli lovoje šalia jos ir stebi ją miegančią. O ji pabunda ir sukikenusi išrašo jam velnių, sakydama kažką panašaus į „miegančius žmones negražu stebėti“. Ne, ne ir dar kart ne. Negi tokia mergina bus vieniša? Ji neabejotinai turi vaikiną arba sužadėtinį. Nors, mėlynakiui atkreipus dėmesį į šios rankas greičiausiai turi vaikiną. Supratęs, kad nužiūrinėja raudonplaukę, kaip mat pasistengė dėmesį nukreipt kitur, tačiau tai vangiai gavosi.
- Aš Nojus, - atsakė lietuvis. - Jeigu būčiau sutikęs jūs anksčiau, manau tokiu atveju mes jau būtume pažįstami. - Balsu pamintijo. Kas ne taip su mano kalba? - Įstatymų departamento vadovė? Malonu susipažinti. - Šyptelėjo atgal.
Net ir buvo pamiršęs, kad per tą susitrenkimą Melisa neteko savos kavos. Čia jie gal ir abu kalti, tačiau Erikas negalėjo taip palikti visko. - Leiskit sumokėt už jūsų kavą. - Padėjo reikiamą pinigų skaičių ant stalviršio ir pažiūrėjo šypsodamasis į Melisą. - Jūs nesušalsit? - Pastebėjęs, kad ji nusiėmė skarą, neverbaliniais kerais išdžiovino apsiaustą ir užmetė jį jai ant pečių. Ir kodėl, kodėl vos prieš keletą momentų sutikta moteris jam staiga parūpo taip, lyg jie jau pora?
-
Pilve besivartantis šlapias skuduras vertė Melisos kojas šiek tiek sulinkti. Rankos kaip tyčia buvo šlapios nuo prakaito, o širdis nenumaldomai kalatojosi krūtinėje, rodės, tuoj iššoks.
- Manau, gali kreiptis į mane ‘tu’, nemėgstu formalumų,- lengvai ranka prispaudė savo liemens sritį lyg norėdama sustabdyti tą malonų, tačiau ir nelabai ‘drugelių plasnojimą’
Keistos mintys šmėstelėjo šiosios galvoje. Tikrai keistos. Vos prieš savaitę ji dar pasakojo Keitei kaip nesugebėtų sukurti šeimos, mat nėra pastovi, o dabar jau kreipia širdį link šio gražuolio.
- Žinau,- nusišypsojo Melisa. Kaipgi nežinosi.- Ta pati,- linktelėjo.- Man taip pat, žinoma,- strazdanas užliejo vėl menkas raudonis, ji tikrai neplanuotai pridūrė paskutinį žodį.
Suraukusi antakius Keyes pažvelgė į vyrą, kuris ruošėsi mokėti už ją. Na, jau ne. Tačiau blyškios odos savininkė taip ir nesugebėjo išspausti nė žodžio. Lyg koks gumulas gerklėje trukdė. Trumpam užsimerkusi pati sau nusišypsojo, širdį užliejo šilumą ir, atrodo, taip ilgai laukta pastovumo užuomazga. Strazdanė prasimerkusi nuskendo vandenyno mėlynumo akyse, tyrose lyg kalnų upelis.
- Ne, nesušalsiu,- tačiau prieštarauti buvo per vėlu.
Apsiaustas ant antrą dešimtmetį peržengusios moters skleidė šilumą, nors, iš tiesų tai tikrai nebuvo apsiausto dėka, svarbiausia, kad šis buvo žaviojo Nojaus. Įkvėpusi vyriškų kvepalų škotės galva apsisuko, ši atsirėmė į baro paviršių ir žaviai, nuoširdžiai nusišypsojo vyrui.
- Tu gražus, žinojai tai?- leptelėjo raudonplaukė, tačiau šįkart nepasimetė, grįžo į tikrąją save, kai drąsiai gali sakyti kitiems ką nori.
-
Sunku buvo atitraukti akis nuo Melisos, tačiau panašu jog tai jos visai netrikdė. Ne iš šio ne iš to rudaplaukis pasijuto lyg jokio nuovargio net ir nebuvę. Jis galėtų visą dieną apie viską kalbėtis su ja.
- Gerai, manau taip bus paprasčiau. - Tarė žiūrėdamas į ją. Vadinamų drugelių pilve nebuvo, tačiau šurpuliukai be perstojo bėgiojo po visą rudaplaukio kūną ir kojos buvo lyg sustingusios. Rankos pačios norėjo tiestis apkabinti raudonplaukę ir niekad jos iš glėbio nepaleist. Veidą išmušęs buvo prakaitas, o mintys nesusidėliojo į vieną visumą.
Negi ji? Negi tai ši „Mis Pasaulis“ titulo verta gražuolė bus jo partnere likusį gyvenimą? Didesnės laimės ir įsivaizduoti neįmanoma būtų. Tačiau svajoti apie tai, deja, anksti. Tačiau... Gal ji vis dėlto vieniša ir Nojus patinka jai? Vargu.
Išgirdęs Melisos žodžius nuoširdžiai vyptelėjo. - Šaunu žinoti, kad bent kažkas domisi kuo vardu kolegos. - Nepastebėti raudonio blyškiaveidės veide buvo sunku, ir tas raudonis.. Tas paprastas susidrovėjimo ženklas taip žavėjo Nojų. Kiekviena smulkmena šioje personoje jį žavėjo.
Negalėdamas atitraukti akių nuo smaragdo jos akyse, Amneta paėmė grąžos ir įsidėjo pinigus į kišenę. Tiesa pasakius jai tiko jo apsiaustas. - Tu atrodai mielai su šiuo apiaustu, Meli. - Negi ką tik ją pavadinau Meli? Norėjosi išgaruot iš gėdos taip pavadinus mažai pažįstamą žmogų. Dabar Erikas tikėjosi vieno, kad ši nebus nugirdusi to arba nebus to sureikšminusi. Tačiau toliau sekantis žodžiai psichologiškai išmušė vyriškį iš vėžių.
- Aš gražus? - Nesitikėjo tokių žodžių.
-
Melisa meiliai žvelgė į mėlynakį, kuris ją pakerėjo. Ranka papureno savas garbanas ir pasitaisė ant pečių esantį jaunuolio apsiaustą. Raudonis ant veido jau buvo pranykęs, o strazdanos tik dar labiau išryškėjo. Mergina įkvėpė savo ir jo kvepalų mišinio, svajingai atsiduso.
- Tai miela,- šyptelėjo ir lengvai sukikeno garbanė, kuomet tamsiaplaukis pavadino šią Meli.- Dar niekas nėra manęs taip vadinęs. Manau, mielai su juo atrodau vien dėl to, jog tai tavo nuosavybė,- mirktelėjo žavioji ministerijos darbuotoja.
Kavos puodelis prieš smaragdines akis praslydo nepastebėtas. Mergina buvo tokia susižavėjusi Nojumi, jog visai užmiršo apie savo gėrimą, tačiau kvapas, kutenantis nosį, privertė ją trumpam atsitraukti savo akis nuo jo. Įsidėjusi cukraus pamaišė šaukšteliu ir gurkštelėjo. Vos susilaikė neišspjovusi visko laukan.
- Negerk šitos kavos,- kosėdama pratarė garbanė.- Siaubinga, gal ir gerai, kad atsitrenkiau į tave ir išpyliau ją,- Melisa akimis nužvelgė vaikiną.
Minėdama, kad šiai visai džiugu, jog atsitrenkė į Eriką, mergina išties džiaugėsi, jos širdies dalelė, rodos, jau buvo priėmusi teisėją kažkur giliau. Juk niekada netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio... Rodos, jis sulaužė mano įsitikinimus.
- Žinoma, tu gražus,- pakartojo smaragdinių akių savininkė žaviai nusišypsodama.
Smulkiais pirštais pabarbeno į baro paviršių. Įsistebeilijo į dangaus mėlynės akis, tas gyvas ir viliojančias. Trūko tik menko stumtelėjimo, kažkokios nematomos jėgos, kuri netyčia lyg ir stumtelėjo garbanę link Nojaus.
-
Laikas bėgo ir bėgo. Tik Nojus ir Melisa niekur nebėgo. Jiems laikas matyt jau ir neberūpėjo. Nežinia, jie taip prastovėjo trisdešimt sekundžių, valandą ar gal net tris. Tačiau dabar nei laikas, nei aplinkiniai, net visas pasaulis nerūpėjo jiems.
Nojus vis dar žvelgė į smaragdines akis, primenančias norvegų jūrą apsiniaukusiomis dienomis - toji buvo tokios pat spalvos kaip Melisos akys. Gal ir buvo ne pats geriausias palyginimas, bet Nojus mėgo žiūrėti į jūrą ir klausytis kaip bangos atsimuša į uolingą krantą.
Jos juokas, šypsena ir mielos garbanos. Susidarė toks jausmas, lyg Nojus pažįsta Melisą visą gyvenimą.
- O aš manau, kad tu su visais apsiaustais atrodytum mielai. - Ištarė Amneta ir nusišypsojo. Netrukus Melisos staigūs veiksmai pasiimant kavą šiek tiek prabudino užsisvajojusį Nojų ir šis pažiūrėjo į kavos puodelį. Bent šiek tiek atpirks jai išpurvintą skraistę.
- Gal tada papietaukime kur nors, kur gaminama skanesnė kava? Žinau vieną tokią vietą. - Pasiūlė Nojus ir vos žvilgtelėjęs į žalias akis vėl "išskriejo" kažkur kitur.
- Ačiū už komplimentą. - Šiaip ne taip pasakė ir pajuto kaip raudonplaukė priartėja prie jo. Erikas ne nepamąstęs apkabino Melisą. Prie krūtinės prisilietė šaltas žiedas, kurį rudaplaukis jau 6 metus nešiojo užsikabinęs ant grandinėlės - seneliai, išleisdami savo anūką į didijį pasaulį liepė padovanoti šį žiedą - šeimos relikviją - tai, kurią jis pamils. Viena ranka ruošdamasis ištraukt grandinėlę su žiedu, jį pagriebė ir netikėtai plyšus grandinėlei ištraukė tik patį žiedą ir pažiūrėjo į Melisą. Matyt tas grandinėlės plyšimas ir buvo likimo siųstas ženklas.
- Žinau, kad ką tik susitikome, bet tu man labai patinki ir noriu būti kartu visados. - Lūpos pačios ištarė žodžius.
-
Raudonplaukė jautė kaip pašiurpsta jos oda Nojui žvelgiant į šiosios akis. Tačiau nenutraukė to kontakto, nenusuko smaragdo į šalį. Mergina mielai sukikeno ir užsidengė delnais veidą, persibraukė per skruostus, o tada užsikišo už ausies netvarkingą garbaną, kuri greit ir vėl krito šiai ant akių.
- Aš visada atrodau mielai,- šyptelėjo, viena akim mirktelėjo.- Ir taip, žinoma, kodėl gi ne?
Tada vėl stojo tyla, tačiau Melisa tyliai suprunkštė ir norėjo vėl kažką pasakyti, tačiau net nespėjus prasižioti atsidūrė mėlynakio glėbyje. Širdis šoktelėjo iš netikėtumo, pradėjo stipriau kalatotis, rodės, tuoj iššoks iš krūtinės. Ir be abejonės, žinojo, kad Nojus pajaus tai. Bet raudonplaukė nieko nebesakė, tik savo rankomis apglėbė vaikino liemenį, deja, kaklą buvo sunkoka pasiekti, kai esi įkalinta tarp dviejų rankų. Prisiglaudė arčiau. Užsimerkė ir pajautė tą saugumo jausmą. Jausmą, kurio laukė visą amžinybę, akys sudrėko, tačiau nepaleido upeliuko į dienos šviesą. Stipriau spustelėjo Amnetos liemenį, švelniai nusišypsojo pakėlusi galvą.
- Ko tu ten ieš,- ją nutraukė žiedas, pasirodęs Eriko rankoje.
Mergina staigiai atsitraukė nuo vaikino, išpūtė akis ir išsižiojo. Išsižiojo ne tas žodis, šios žandikaulis pasiekė žemę.
- Tu juokauji, taip?- nervingai sukrizeno. Patrynė rankas, šlapias nuo prakaito, į suknelę.- Aš nemanau, kad tai gera idėja.
Sutrikusi greitai nusimetė nuo pečių Nojaus apsiaustą ir apsisukusi norėjo išbėgt iš kavinės. Kur bėgi, kvaiša?
- Ak, velniop,- sumurmėjo ir vėl atsisukusi į aukštaūgį pasistiebė kiek tik galėjo.- Bet vestuvės bus Ramiojo vandenyno viduryje,- prie pat vaikino lūpų ištarė ir panaikino tarpą, buvusį tarp jų.
-
O šiandien pasauliui kažkas ėmė ir pasidarė. Paniuręs jis pėdino, paniuręs nešė savo sunkią dalią, sakytum, dar sunkiau, nei magijos ministerijos darbuotojas, sistemos priverstas savo poste sėdėti lygiai aštuntą ryto.
Vis dėlto Melisa Arin šitam prieštaravo. Baisiai. Kuo gi tokiu dedasi esąs tasai pasaulis? Jam blogiau nei jai? Viskas kažkaip ne taip, kaip turėtų būti? Įžeidimas! Tai ji buvo auka. Labiausiai nukentėjusi iš jų visų. Ar kasdien jums tenka stypsoti už prekystalio vien tam, kad tėčiui galėtumėte pasigirti darbu magijos ministerijoje? Ne. O Melisai teko.
Pasirėmusi vis sunkėjančią galvą, šviesiaplaukė rymojo ant prekystalio ir tamsiai mėlynai nulakuotais nagais barbeno į stalą. Ne, tai tikrai nebuvo toji vieta, kur ji sutiks savo gyvenimo meilę. O galbūt ją jau paleido tą vakarą, kai citavo Dantę ir liežuviu gaudė krintančias žvaigždes bei...
Šmėstelėjo stambi violetinė figūra. Nematyta persona stypsojo tiesiai prieš Melisą, ir pastaroji, pamaniusi, kad kažkam velniškai nepasisekė su burtais, vos sulaikė juoką. Vis dėlto šyptelėjusi išbėrė jau iki gyvo kaulo įgrisusią tradicinę užsakymo priėmimo frazę.
-
Marką vėl pagavo popieriai, neišsiunčiami paštu. Visą dieną kaip benamis šuo siuntinėjamas iš vieno Ministerijos galo į kitą, rudaplaukis pralakstė taip pusę dienos. O formų ir kitų popierių krūvelė vis dar dailiai gulėjo krepšy. O reikiamas leidimas ne. Švietimo departamente irgi amžina apgultis. Dailiu raštu parašytas piktas laiškas liepė profesoriui vėl atsivilkti pas tą senmergę į skyrių ir pusę valandos lįsti jai į sėdimąją, kad tik ranka numotų į iš oro atsiradusius nusiskundimus. Markas jau ėmė abejoti kaltinimų tikrumu - ta moterėlė labai jau įkyriai siūlė jam arbatą ir sausainius. Oi ne, nerizikuos, dar kokios amortencijos kaip priedo bus šliūkštelėjus. Vaikiną jau ėmė siutas dėl švaistomo laiko - nebuvo koks pasiuntinys, nieko neveikiantis, tik kabinetų slenksčius mindantis.
Laikrodžiui išmušus trečią, alkaniems ministerijos darbuotojams prasiskirsčius ir Marko skrandžiui pradėjus urgzti, vyrukas atsivilko į kavinukę. Mėgaudamasis akimirka, kai nereikėjo stovėti ant savų kojų, Markas gurkšnojo kavą. Kofeinas turės jį nuvaryt atgal iki Švietimo departamento ir iki išsinuomoto kambario.
Vyruko dėmesį patraukė violetinė figūra, drąsiu žingsniu priėjusi prie pardavėjos, kuri, regis, tuoj užmigs ir nukris. Gal iš Eksperimentinių kerų skyriaus? Pro puodelio kraštą stebėdamas personas, Markas visai nepaslapčia nužiūrinėjo atvykėlio figūrą. Gal užkalbins. O gal ne. Nors, jeigu jau nepažįstamasis užkalbins pardavėją, Marko šansai taps beveik lygūs nuliui.
-
Baltos sienos. Nedaug erdvės. Visas tas maistas, kurio jai visai nedera valgyti. Sakytum, tikras asmeninis kalėjimas, o ką jau bekalbėsi apie dangų.
Bet tokia jau ta eilinė diena ofise. Tebūnie palaimintas kiekvienas, kuris teikiasi ją paįvairinti. Ir už tai šiandien Melisa dėkojo tam keistam vyrukui.
Ne, velnias, rimtai reikėtų prasiblaškyti, kol toje sukistoje skylėje visai neužduso. Nors ir darbo pabaiga, regis, visai ne už kalnų. Apdovanojusi kiek lipšnesniu nei įprastai mirktelėjimu, šviesiaplaukė žvilgsniu palydėjo prie staliuko nueinančią personą. O jau tie raumenys..!
Tiesa, regis, ne ji viena susidomėjo žaviu keistuoliu. Tik ar tikrai tasai vyriškis, kuris, atrodo, jau ir taip buvo pakankamai pavargęs, gali tapti rimtu varžovu?
Laikrodis tiksėjo. Iki kitos pamainos – vos kelios minutės. Šviesiaplaukė pirštais persibraukė surištus plaukus ir siūbuodama klubais nuvinguriavo link violetinio nepažįstamojo.
– Nieko netrūksta? – kiek pasilenkusi sučiulbėjo.
-
Markas akimis rydamas nepažįstamojo figūrą stebėjo, kaip link jo, klubais kaip švytuoklė siūbuodama prieina padavėja. Ne, ne. Tai - galbūt jo vienintelis šansas šį mėnesį... Na, violetinis atvykėlis tikrai užvirė audrą vaikino smegenyse ir jos dabar kaip koks katilas per Nuodų ir Vaistų pamoką kunkuliavo, grasindamos išsilieti į realybę ir sukelti labai daug problemų. Rudaplaukis tikėjosi, kad šalia jo nesėdi koks legilimantas, nes tada to vargšo žmogelio būtų gaila. Tokios mintys...
Nenorėdamas prarasti savo šanso Markas pakilo iš savo vietos, palikdamas tuščią puodelį. Prisėdęs priešais violetinę personą, flirtuodamas šyptelėjo ir tarė:
-Kavos? Kažko kito? Vaišinu.
Violetinė persona Markui nieko neatsakė. Viskas atrodė per daug keistai.
-
Buvo praėjusios kokios trys savaitės nuo tada, kai Dafydd kažkaip atsidūrė Magijos ministerijoje. Jis vis dar nesuvokė, kaip čia įsidarbino, ką tiksliai čia daro ir kam jam to reikia. Tiesa, pastarasis klausimas, ko gero, buvo paprasčiausias: nuo tada, kai pradėjo dirbti aurorų štabe, dar nė karto nereikėjo medžioti žiurkės. Tai jau buvo neblogai.
Penktadienio popietę buvęs klastuolis nutarė pasidaryti pertraukėlę ir pagaliau nueiti į kavinę. Kol kas dar neturėjo pinigų čia lankytis dažniau, tačiau šį kartą nutarė save palepinti. Žinoma, alaus nepirks (darbo vieta, matote...), tačiau kavos ar arbatos išgerti gal ir galima. Tiesa, Dafydd nežinojo, kada paskutinį kartą gėrė karštą gėrimą (tikriausiai dar Hogvartse), tad beveik nežinojo, ko ir tikėtis.
Kavinėje žmonių buvo mažai. Ne taip seniai baigėsi pietų pertrauka, tad geri darbuotojai tikriausiai sėdėjo savo kabinetuose. Dafydd, tiesa, prie gerų darbuotojų kažin ar būtų galima priskirti, tad jis ramiai stoviniavo kavinėje. Nužvelgęs gėrimų meniu galiausiai užsisakė juodos arbatos. Ją gavęs atsargiai nusinešė ant staliuko. Pirštai degė taip, kad kilo pagunda pasinaudoti burtų lazdele, bet pabijojo ištaškyti gėrimą. Ką gi, tikriausiai teks vėl imtis burtų praktikos. Deja, šį kartą vienam...
Pastaruoju metu vaikinas stengdavosi kasdien nueiti į dušą - į darbą negalėjo eiti prasmirdęs kanalizacija. Tiesa, kvapo iki galo išvaikyti nepavyko, tačiau pažangą buvo galima justi. O ir netvarkingą barzdą raudonplaukis teikėsi nusiskusti. Beveik atrodė kaip rimtas auroras. Tetrūko ne tokių apspurusių drabužių, tvarkingiau apkirptų plaukų ir ne tokio surūgusio veido.
Buvęs klastuolis sėdėjo prie staliuko ir nepatenkintas laukė, kada jo arbata bent kiek pravės, kad būtų galima gerti.
-
Dar viena diena Magijos Ministerijoje. Morisas net pats negalėjo patikėti, kad šitame skyriuje išbuvo daugiau nei metus ir dar nebuvo atleistas iš darbo ar beveik atleistas. Kadangi žmonių antplūdis jau buvo praėjęs ir dabar buvo likęs tik vakarinis vaikinas nusprendė sau pasidaryti pertraukėlę ir nueiti į kavinę išgerti kokios arbatos.
Kadangi liftas buvo pilnai užkištas, o kito nelabai apsimokėjo laukti tamsiaplaukis ėmė lipti laiptais džiaugsmasis, kad reikia leistis žemyn, o ne lipti aukštyn. Po neilgos kelionės šeštojo lygio darbuotojas jau stovėjo priešais kavinės darbuotoją ir užsisakinėjo vaisinės arbatos, kurią gavo vos ne iš karto. Laikydamas puodelį karšto gėralo rankoje buvęs klastuolis dairėsi aplink ieškodamas vietos kur atsisėsti, bet visi staliukai buvo užimti vienišų darbuotojų, tad buvo likę du pasirinkimai: sėstis prie normaliausiai atrodančio darbuotojo arba arbatą neštis į kabinetą, o po to išeinant namo puodelį grąžinti. Per daug negalvojęs Morisas pasirinko pirmą variantą ir ėmė dairytis prie ko būtų galima prisėsti. Vaikino žvilgsnį patraukė, tam puikiai tinkantis, lygio žemiau negu ministras naujasis vadovas, kurio vardas buvo kiek neįprastas, tad stengdamasis neišlieti arbatos priėjo arčiau jo ir atsistojęs priešais jį užkalbino:
-Sveikas, čia neužimta? -parodė į kėdę priešais jį.
-
Pirštų barbenimas į stalą. Akivaizdus nekantrumas ir ne pati geriausia nuotaika. Būtent toks vaizdas priviliojo kažkokį kiek vyresnį burtininką atšliaužti ir paklausti, ar čia laisva? Dafydd dar kurį laiką pabarbeno pirštais. Pabandė atsigerti arbatos, bet ta vis dar buvo per karšta. Porą kartų demonstratyviai atsidusęs raudonplaukis pagaliau teikėsi pakelti akis į atėjusįjį.
- Žiūrint, ko reikia, - suburbėjo velsietis. Buvo pagalvojęs, kad reikėtų palaikyti draugiškesnius santykius su kolegomis - juk bus paprasčiausiai lengviau dirbti. O vaikinas nebuvo pratęs dirbti normalaus darbo. Tokio, kuriame reikia klausti pagalbos ir pačiam ją teikti.
Dar kartą pabandęs arbatą Dafydd suprato, kad ją pagaliau įmanoma gerti. Tad nugėrė du didelius gurkšnius ir vėl atkreipė dėmesį į tą, kuris sugebėjo priskresti.
- Na, sėskis, ką jau, - tarstelėjo buvęs klastuolis. Staiga sugalvojo, kad nori ką nors užkąsti. Įtarė, kad atrodo idiotiškai, tačiau vis tiek atsistojo ir neskubėdamas nuslinko užsisakyti kokios bandelės. Patikrinęs, kiek turi pinigų, negirdimai atsiduso, tačiau nutarė šiandien sau tai leisti.
Galiausiai grįžęs prie staliuko atsisėdo į tą pačią kėdę ir atsikando bandelės. Ji, laimei, buvo skani. Vaikinas pasimėgaudamas kramtė ir bandė apsimesti, kad šalia niekas nesėdi. Kaip ten su tais draugiškesniais santykiais? staiga prisiminė Dafydd. Kodėl nepradėjus dabar? Problema buvo ta, kad raudonplaukis nežinojo, kaip draugiškai bendrauti. Neįsivaizdavo, ką sakyti ar ko paklausti.
- Tai kaip darbas? - galiausiai mestelėjo jis. Tonas tikrai nebūtų tilpęs į "draugiški santykiai su kolegomis" kategoriją.
-
Atrodė, kad Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas nėra nusiteikęs naujoms pažintims arba kokio nors bendradarbio draugijai. Gavęs leidimą sėstis priešais jį Morisas juo pasinaudojo, bet vos ne iš kart po to jaunesnis žmogus pakilo, iš lėto nuėjo dar kažko užsisakyti ir grįžo su bandele rankoje. Vaikinui buvo labai keista sėdėti tyloje ir jį tai kiek trikdė, bet nelabai norėjo pradėti pokalbio ir to tikėjosi iš jaunesnės kartos atstovo. Pridėjęs ranką prie puodelio šono tamsiaplaukis patikrino arbatos karštumą ir įvertino, kad jis yra pakankamai mažas, kad būtų galima gurkštelėti ketvirtadalį puodelio turinio į savo kūną.
Atrodė, kad praėjo visa amžinybė nuo tada kada buvęs klastuolis atsisėdo, bet pagaliau anas sugebėjo praverti savo burną ir nors ne pačiu maloniausiu balsu paklausti kaip darbas.
-Darbas visai nieko, aišku galėtų įvykti kokių nors įdomesnių dalykų, bet negaliu pernelyg skųstis. O tau kaip pačiam? Kaip vadovo pareigos?
Morisas trumpam nutilo ir ėmė galvoti ko ar būtų galima paklausti kol kažkuris iš jų nesumanė eiti toliau dirbti.
-Kokiame koledže mokeisi? Ar tu ne iš Hogvarsto?
Klausimas buvo kiek keistokas, bet vaikino manymu jis puikiai tiko bent kažkiek palaikyti pokalbį tarp šių dviejų kiek skirtingų veikėjų.
-
Tu čia prie manęs priskretai, o dabar tyli kaip žuvis? suirzo Dafydd, apdovanodamas šiek tiek vyresnį vaikiną ne pačiu maloniausiu žvilgsniu. Tuo labiau, kad ir jo tonas atsakant į klausimą buvo malonesnis nei tas, kurį pasiūlė velsietis. Oi, kokie mes geručiai skųstis nenorintys darbuotojai. Tai eik ir dirbk! nežinia kodėl baisiausiai supyko Dafydd. Ir pačiam buvo keista - juk, atrodo, vyresnis darbuotojas nieko nepadarė. O štai ką atsakyti į užduotus klausimus, velsietis nežinojo. Išties - kaip jam darbas? Pinigai čia geresni - ir užtikrinti. Deja, pernelyg retai - tokiu dažnumu gaudamas algą bet kas galėtų nusigaluoti iš bado...
- Puikiai! - apsimetė esąs entuziastingas Dafydd. - Darbas nuostabus, komanda dirba puikiai, o ko daugiau norėti?
Jis visiškai nenorėjo kalbėti apie tai, kaip išties jaučiasi. Tikėjosi, kad toks linksmas balsas apgaus kolegą. Atsikandęs bandelės tikėjosi, kad tyla užsitęs, tačiau netrukus išgirdo naują klausimą. Klausimą, kuris sukėlė nemažai nemalonių jausmų. Vis dėlto pusmetis gyvenimo kanalizacijoje... Tu vis dar gyveni kanalizacijoje priminė sau raudonplaukis. Net ir turėdamas oficialų darbą vis dar negalėjo išsikraustyti į tinkamesnius namus.
- Na, Hogvartso, o ką? - bet koks linksmumas buvo išgaravęs. - O pats kas? Švilpis?
Dafydd vėl pajuto pyktį, nors šįkart įtarė, kad tai tėra apmaudas. Paminėjęs Švilpynę jis prisiminė ir baltapūkę mergiotę, nuolat apsikrasčiusią keksiukais. Prisiminimas buvo toks nemalonus, kad Aurorų štabo vadovas net nusipurtė.
-
Arbatos pamažu mažėjo, bet kaip bebūtų gaila Moriso sveikatos didėjo laikas praleistas su šituo keistu antrojo lygio vadovu. Vieninteliu vadovu kuriuo jis galėjo būti, tai nebent šio lygio. Vaikinui vis dar buvo keista suprasti kaip šitas daiktas sugebėjo patekti į tokio svarbaus departamento vadovo vietą. Tikriausiai vis dar pavaldūs Fasirui buvo išmesti iš darbo ir tokie kaip jis buvo tiesiog surinkti iš gatvės ir pastatyti prie darbo, kad neatrodytų jog Magijos Ministerija yra bent kažkiek nusilpusi.
Atrodė, tiksliau net neatrodė, bet iš tiesų buvo, kad malonus vaikino tonas jam nepatinka ir jis kiek nervinasi, kas leido jo tiesiogiai neerzinant jį varyti iš kantrybės. Gavęs "malonius atsakymus į klausimus tamsiaplaukis kaip ir visada kai jo kažko paklausdavo atsakė į kiek retorinius klausimus.
-Aš pats tai iš Klastūnyno.
Toks atsakymas tikriausiai privertė bandelės žmogų nusipurtyti, dėl ko buvusiam klastuoliui kilo klausimas kodėl jis purtosi klastūnyno lyg arklys musių.
-Tau viskas gerai, -kiek susirūpinęs paklausė Morisas ir tuomet dar pridūrė nekaltą klausimą tikėdamasis, kad pavyks sužinoti bent kažką apie stalelio žmogų ir taip tikėdamasis praplėsti savo žinių pagažą. -Kuo užsiėmei prieš patekdamas čia?
Jeigu taip ir toliau jam tikriausiai galiausiai truks bandymo būti geru nervas, kas pavers jį nebe tokiu geru jeigu tai būtų galima pavadinti gerumu.
-
- Ak, klastuolis? - burbtelėjo Dafydd. Neprašytas atėjo ir kitas prisiminimas - nusiaubtas koledžo bendrasis kambarys. Prakeikta isterikė. Vis dėlto faktas, kad ir šitas kiek vyresnis kolega yra iš to paties koledžo, šiek tiek sužadino smalsumą. Raudonplaukis pažvelgė į jį atidžiau. Vis dėlto šito snukelio neprisiminė. Ar jis buvo gerokai vyresnis, ar tiesiog tyli pelytė, velsietis nežinojo. Bet jam tai ir nerūpėjo. - Tai tu esi prakeiktas klastuolis?
Dafydd pajuto kylantį pyktį. Apie Hogvartso laikus nesinorėjo nė galvoti, o čia būtinai turi priskresti kažkoks, klausinėjantis apie koledžus!
- Taip, man viskas gerai, bet būtų dar geriau, jeigu atsiknistum nuo manęs! - supykęs išrėžė vaikinas. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl anas toks bukas ir nesusipranta, kad jam jau laikas nešdintis. Giliai kvėpuodamas stengėsi bent kiek nurimti, bet tada tas kvailys sugebėjo dar labiau nepataikyti: paklausė apie velsiečio praeitį...
- Gyvenau kanalizacijoje, mitau žiurkėmis ir pardavinėjau nelegalias lazdeles! - per visą kavinę užstaugė Dafydd. Žmonės prie kitų staliukų atsisuko, tačiau tai vaikinui nerūpėjo. Buvo toks įsiutęs, kad, atrodė, tuoj trenks vyresniajam kolegai. Vis dėlto sugebėjo tiesiog susigrūsti visą bandelę į burną. Tai padėjo daugiau nieko nepasakyti, o tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo. Po kelių akimirkų Dafydd paklausė savęs, ar realu, kad anas patikės tuo, ką išgirdo. Prakeiktas kvailys nepatenkintas pasakė sau vaikinas ir nugėrė dar gurkšnį arbatos. Pyktis pamažu slopo, jo vietą pradėjo užimti apmaudas.
-
Morisas stebėjo kitą vaikiną, kuris su panieka tarė į klastūnyną papuolusių vaikinų pavadinimą. Kad ir kas ten bebūtų buvę tarp jo (Dafydd) ir klastūnyno vaikinui nelabai rūpėjo, tad nieko nesakė iki tol kol nepažįstamasis neėmė kalbėti garsiau, o kiek vėliau klykti, kai ėmė atsakinėti į tamsiaplaukio pateiktą klausimą. Magijos Ministerijos darbuotojas į tai per daug nekreipė dėmesio, na gal tik šiek tiek krūptelėjo, kai po trumpos pauzės ryželis ėmė klykti. Veiksmas vyko kaip kokiame prastame filme, kiek paklykęs vaikinas susikišo bandelę sau į burną ir prisėdęs ėmė ramintis.
Nors atsakymas ir skambėjo tikroviškai, ypač tada kada jautėsi šioks toks kvapas po to, kai kitoje stalo pusėje esantis žmogysta atsistojo, bet Morisas tuo nelabai tikėjo ir buvo linkęs manyti, kad kai kurias detales nepažįstamasis pagražina pabaisina. Juk negalėjo jis visą savo gyvenimą pragyventi kanalizacijoje ir misti tik žiurkėmis ar galėjo? Tokio klausimo atsakymas buvo visai įdomus vaikinui, bet nenorėdamas trikdyti ramybės tamsiaplaukis tik sėdėjo ir žiūrėjo kažkur į tolį už jaunesniojo nugaros po truputį gurkšnodamas kiek atvėsusį gėrimą.
-
Praėjus gal dviems savaitėms po to, kai Dafydd paskutinį kartą apsilankė Londono kanalizacijoje, Magiškųjų įstatymų priežiūros departamento vadovas pirmą kartą po ilgos pertraukos įžengė į Magijos ministerijos kavinę. Tiesą sakant, valgyti nenorėjo visai - Mayra rytais tiek primaitindavo, kad vaikinas būtų mielai nieko nekišęs į skrandį bent keletą dienų. Tačiau raudonplaukiui pernelyg nusibodo sėdėti kabinete ir dirbti. Paskutinis kartas, kai jis galėjo pabučiuoti merginą ir sušnibždėti keletą švelnių žodelių stypsant šeštajame lygyje, atrodė kaip tragiškai tolima praeitis. Tad su viltimi, kad pietų pertrauka pasinaudos ir Mayra, velsietis atsidūrė kavinėje. Šiaip sau sėdėti prie staliuko nebuvo jauku, tad vaikinas pasirausęs kišenėje atkapstė du knutus ir ilgokai svarstęs galiausiai nusipirko pačią mažiausią bandelę.
Atsisėdo prie staliuko salės viduryje raudonplaukis pasidėjo maistą ir eilinį kartą pradėjo mąstyti. Nepaisant to, kad po įsiūčio priepuolio viskas atrodė gerai, baimės šešėlis vis tiek niekaip nesutiko palikti vaikino ramybėje. Nors kiekvienas vakaras po darbo tapdavo begalinės laimės laiku (ypač kai pavykdavo įtikinti Mayrą, kad nenori valgyti), Dafydd niekaip negalėjo iš savęs išstumti to laikinumo jausmo. Nelemtos frazės, atkakliai ėdusios jo mintis, taip dažnai nebekartojo, tačiau vis tiek atrodė, kad viskas bet kada gali sugriūti. Menkiausia jo klaida, bet koks netinkamas poelgis, ir viskas bus baigta.
Vis dėlto kol kas buvo galima tikėtis, kad laimė šiandien ar rytoj niekur nedings, tad vaikinas pasistengė atsipalaiduoti. Jis žiūrėjo į bandelę ir svajojo, kad Mayra būtent dabar ateitų į kavinukę. Atrodė, kad bandelė varsto žvilgsniu Magijos ministerijos darbuotoją laukdama, kada bus suvalgyta, tačiau Dafydd atkakliai laikėsi savo ir tiesiog spoksojo į ją.
-
Ramiai padirbusi kelias valandas, Mayra buvo iškviesta į pirmąjį lygį. Na, tai galėjo reikšti tik vieną - ji taip prisidirbo, kad iš jos vadovo net buvo atimta galimybė ją aprėkti. Beje, tą patį vadovą ji sutiko pakeliui jai reikiamo kabineto link, tik jis net nepastebėjo jos - buvo per daug susimąstęs. Tyliai sukalbėjusi maldelę savo demonams sargams, mergina pasibeldė ir įžengė į kabinetą.
Ir grįžo į naująjį kabinetą, kuriame jau sėdėjo visi jos daiktai. Lentelė, kabanti ant durų, irgi buvo pakeista ir dabar ant šeštojo lygio vadovo kabineto durų puikavosi jos vardas. Netikėdama savo akimis, mergina žiūrėjo į jai įteiktus popierius melsdama, kad tai nebūtų sapnas. Bet viskas buvo labai tikra, kaip ir židinių tinklo žemėlapis ant sienos ar naujausi saugumo reikalavimai šluotoms. Vis dar sutrikusi, juodaplaukė atsivertė tą nelabai ploną knygelę ir jai beskaitant pamažu nutilęs aukštas galėjo reikšti tik vieną - pietų pertrauką.
Vis dar jausdamasi keistai, Mayra įžengė į kavinę. Iškarto pastebėjo kreivus kolegų pavaldinių (?) žvilgsnius. Žinoma, jie galvoja, kad tai jos santykių su Dafydd rezultatas, o gal ir tikslas - ne paslaptis, kad antras lygis iš dalies juos prižiūri. Sustojusi prie kasos, mergina išsirinko tris kruasanus su karamele, o pastebėjusi specialiai iš ,,Cukrinio Kiškučio" atvežtus firminius keksiukus, dar pasigriebė ir jų porą. Tik ji nežinojo kur eiti. Įprastai prisėsdavo prie kitų židinių tinklo reguliuotojų, kur kalba visuomet nejučiomis pakrypdavo link kokių naujų kvailų reikalavimų bei dar kvailesnių žmonių, bet dabar... Ji jau ruošėsi eiti atgal į kabinetą, kai pastebėjo Dafydd, kuris labai intensyviai spoksojo į kažkokią nusususią bandelę. Lyg bijodama, kad kas užims jos vietą, Mayra beveik atsiteleportavo prie staleliu ir klestelėjo priešais raudonplaukį.
-Labas, Dafydd. Mane paaukštino,-išbėrė geras naujienas ir atsikando keksiuko su morkomis mergina, vieną pastumdama vaikinui.
-
Dafydd svajonės taip retai išsipildydavo, kad dabar, kai atsitiko būtent taip, ir Mayra pasirodė kavinėje, vaikinas pakėlė į ją akis ir spoksojo nieko nesuprasdamas. Pajuto, kad iš už nugaros į juos kažkas spokso, tad žvilgtelėjo - tai buvo merginos kolegos, tačiau jų žvilgsniai šį kartą buvo kažkokie netokie. Priešiški? Raudonplaukis nelabai suprato, kodėl turėtų būti taip vertinamas - argi jų prakeiktas reikalas, ką jiedu daro ar nedaro?
Laimei, smegenys spėjo užfiksuoti Mayros žodžius. Tai buvo netikėta, mat Dafydd neprisiminė, kad juodaplaukė būtų bent užsiminusi apie tokią galimybę. Stengdamasis galvoti, kad ji tik norėjo pradžiuginti jį, kai viskas bus nuspręsta, Dafydd nusišypsojo.
- Sveikinu, - tepasakė jis suprasdamas, kad tikrasis pasveikinimas bus namuose po darbo. Nenoromis prisiminė, kaip kvailiui broliui ką nors pasiekus sporto varžybose motina pripirkdavo daugybę maisto ir tada jį sveikindavo. Na jau ne, jo pasveikinimas bus tikrai ne toks. - Galbūt ta proga šiandien pavyktų iš čia ištrūkti anksčiau?
Jis atsistojo ir apėjęs stalelį atsistojo Mayrai už nugaros ir ją abiem rankom apglėbė. Pasilenkė ir tiesiai į ausį sušnibždėjo:
- Žinai, kad po darbo pasveikinsiu tave tinkamai, ar ne?
Pasukęs jos galvą apdovanojo ilgu bučiniu, o tada lyg niekur nieko grįžo į savo vietą. Žvilgsniai, gręžiantys jo pakaušį, darėsi nemalonūs, tačiau vaikinas stengėsi to nepaisyti.
- O dabar valgyk, - ramiai pratarė jis stumtelėdamas atgal pasiūlytą keksiuką - taip pat ir vargšę savo bandelę.
-
Nežinia kodėl, bet Dafydd pasveikinimas įžiebė Mayros viduje pasididžiavimo kibirkštėlę. Nors iki šiol ji manė, kad ankstesnis vadovas, kas rytą ją plūstantis, prirašydavo visokiausių nesąmonių apie jos darbą, bet paaukštinimas turbūt tik įrodė, kad jos atsėdėtos valandos su bukapročiais kažką reiškė. O reiškė didesnį atlyginimą (gerai) ir daugiau darbo su bukapročiais, kurie dirba su kitais bukapročiais ir kitais kvailais žmonėmis virš ir šalia (nelabai gerai).
Mayra toliau kramsnojo pasakišką keksiuką ir papurtė galvą:
-Niekaip. Turiu peržiūrėti senus popierius, reikalavimus ir susipažinti su kitų skyrių veikla. Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju, ką veikia šiukšlininkai su savo nešyklėmis.
Pajutusi Dafydd rankas ant jos kūno, mergina sukikeno. Nelabai norėjo viešai rodytis, bet ką jau padarysi - jos skyriuje dirbusių žmonių nuomonė jai nelabai rūpėjo, o ir to artumo kažkodėl norėjosi. Saldus bučinys, plati šypsena, lengvas prisilietimas prie Dafydd ir praktiškai galėjai girdėti šešto lygio darbuotojų vartomas akis ir purtomas galvas.
-Tikiuosi,-mirktelėjo Mayra, atsikando kruasano ir pastūmė bandelę su keksiuku raudonplaukio link.-Bet ir tu ką nors suvalgyk. Turi pratintis. Nebūsi gyvas tik pusryčiais. Ir rytoj eisiu pas gydytoja, taigi šiandien reiktų pilnai atidirbti, o tada galėtum būt šalia, kai darys ultragarsą. Pamatytum tuos mažus avokadus. Minėjo, kad ir tokiu metu gali bandyti nustatyti lytį. Tau irgi reiktų pas gydytoją nueiti, kiek laiko gyvenai kanalizacijoje? Metus? Dar pasigavai kokią nesąmonę.
-
Deja, iš Mayros žodžių buvo akivaizdu, kad anksčiau išeiti į "laisvę" juodu negalės. Buvo be galo apmaudu - ir taip penkios dienos per savaitę, kada jis didžiąją laiko dalį praleidžia savo kabinete, atrodė visiškas laiko švaistymas, nes negalėjo to laiko leisti su mergina. O dabar net ir pasitaikius tokiai progai...
Vis dėlto raudonplaukis neparodė savo nusivylimo, mat Mayra atrodė patenkinta - ir jam atrodė, kad ji taip jaučiasi ne tik dėl paaukštinimo, bet ir dėl to, kad jis nepabijojo viešumoje jos apsikabinti ir pabučiuoti.
Savitarpio supratimas, kurį jiedu šiuo metu jautė (bent jau tuo tikras buvo Dafydd), buvo kažkas, ką tikrai norėjosi išsaugoti. Įtarė, kad jie abu žino, ką veiks, vos tik nusiaus batus ir nusivilks paltus. Tas žinojimas buvo toks geras jausmas, kad velsietis jautėsi be galo laimingas.
- Būtinai eisiu, - iš karto pažadėjo Dafydd puikiai suprasdamas, kad tokio dalyko nė už ką nepraleis. Tiesa, kaip tik rytoj jo laukė kažkoks pasitarimas su ministro patarėju, tačiau šitai buvo daug svarbiau. Deja, užuomina apie tai, kad jam ir pačiam reikėtų pasitikrinti sveikatą, nebuvo tokia maloni. - Man viskas gerai, aš sveikas, - kaip užsispyręs vaikas pratarė jis. Nužvelgė maistą, kurį jam stumtelėjo Mayra, ir pridūrė: - Tik nesu alkanas.
Vis dėlto šį kartą nei bandelės, nei keksiuko nebejudino - pabijojo įžeisti merginą.
-
Mayra labai kruopščiai kramtė bandelę ir šiek tiek suraukusi antakius žiūrėjo į Dafydd. Galiausiai nurijo kąsnį ir, šiek tiek piktokai padėjusi ranką ant stalo, tarė:
-Taip taip, visi sveiki kaip arkliai, o tada bac ir numiršta. Pf, visi jūs, vyrai, tokie. Tik pasakyk, kad po metų badavimo kanalizacijoje pasitikrintų ar niekuo neužsikrėtė, o jis - aš sveikas! Tavo rūpestis vos ne įžeidimas, matai! Ir jei dar taip spyriosies, nebebūsi toks. Ir prie vaikų neprileisiu, galėsi stebėti laikydamasis dviejų metrų atstumo.
Pažiūrėjusi į pusiau suvalgytą kepinį, mergina atsiduso.
-Nebenoriu valgyti.
Vėliau tyliai pridūrė:
-Asiliauskas.
Likę kepiniai buvo kruopščiai suvynioti į servetėles ir paslėpti kišenėje, tik dar keksiuką laikė Mayros pirštai.
-Aš tik tavimi rūpinuosi, Dafydd. O dėl vaikų aš rimtai. Susižiūrėk skiepus ir pasitikrink sveikatą. Dėl tavęs nestumsiu jų į pavojų. Ir džiaukis, kad manęs niekuo neužkrėtei.
Padėjusi keksiuką ant stalo, Mayra atsistojo ir apsisukusi patraukė išėjimo link. Nenorėjo pyktis, nenorėjo kelti dramos kavinėje, kur visi galėtų žiūrėti į ją kaip į pramogą, o svarbiausia, nenorėjo supykdyti Dafydd, nors pačiai giliai viduje buvo labai labai pikta.
-
Mayros staigus pyktis buvo toks netikėtas, kad Dafydd nežinojo, ką sakyti. Į galvą neatėjo, kad ji taip jautriai reaguos į vaikino nenorą eiti pas daktarus. Raudonplaukis tik žiūrėjo į merginą, kol ji ištarė lemtingus žodžius. "Prie vaikų neprileisiu" aidėjo velsiečio galvoje, jis beveik nebegirdėjo, ką toliau kalba mergina. Išsigandęs žiūrėjo ir mąstė, ar tai buvo kažkas, ką normalūs žmonės vadina "šeimyniniu barniu". Dėl to nebuvo tikras, tačiau jautė, kad ši situacija jam visiškai nepatinka. Deja, nežinojo, ką sakyti.
Mayra tęsė savo kalbėjimą kiek ramiau, tad Dafydd šiek tiek nusiramino. Galvojo, kad tai buvo tik trumpas pykčio periodas, kuris netrukus ir baigėsi. Deja, netrukus juodaplaukė, atrodo, nutarė palikti vaikiną vieną. Ar tokia turėjo būti šito susitikimo, kurio metu ji pranešė gerą naujieną, baigtis? Ar tu gali bent kartą nesusimauti? griežtai paklausė savęs raudonplaukis. Sėdėjo ir žiūrėjo į pusę keksiuko. Suprato negalintis visko taip palikti. Paėmė kepinį ir prisivertė jį susikišti į burną. Tada atsistojęs nuskubėjo Mayrai iš paskos. Paėmęs jai už rankos skubiai pabaigė kramtyti ir, vos neužspringęs, ištarė:
- Gerai, nueisiu rytoj pat. Tu teisi, aš tik kvailys. Atsiprašau...
Nežinodamas, ar gali ką nors dabar daryti ar sakyti, velsietis stovėjo su Mayros pirštais savo delne ir mąstė. Galiausiai nutarė surizikuoti. Pasirodė, kad visi aplinkui tik ir domisi, ką saldžioji porelė veikia, tačiau vis tiek apkabino merginą ir tyliai, kad išgirstų tik ji viena, paklausė:
- Einam į mano kabinetą?
-
Ir nors Mayra ramiai ir išdidžiai žingsniavo išėjimo iš kavinės link, bendradarbių žvilgsniai, kurie tarsi bandė išgręžti skylę jos nugaroje, trikdė. Norėjo pasislėpti savo kabinete ir neišeiti iki kokių šešių, kai jau visi bus susirinkę daiktus ir išėję namo.
Kaip gerai, kad netrukus ją išgelbėjo Dafydd. Spoksoti į žmogų, nuo kurio priklausė valstybės saugumas, nebuvo pats mandagiausias ir maloniausias dalykas, tad tie gręžiantys žvilgsniai kuriam laikui dingo ir juos pakeitė šnabždesiai ir tylūs pašnekesiai.
-Gerai. Pasitikiu tavimi ir tikiuosi, kad nueisi pats ir man nereikės tavęs vesti už rankutės kaip vaiko,-perbraukdama per ranką su švelnia šypsenėle veide tarė Mayra ir prisiglaudė prie Dafydd. Išgirdusi jo pasiūlymą tik sukikeno ir pavartė akis:
-O kodėl gi ne?
Mintis, kad galėtų praleisti dalį dienos užsiimdama malonesne veikla nei gilinimasis į šluotų saugumo reikalavimus, atrodė patraukli, tad greitai priglaudusi lūpas prie raudonplaukio žando, mergina sunėrė judviejų pirštus ir nuskubėjo liftų link.
-
Vieną nuobodų pirmadienio rytą Dafydd nutarė pasidaryti kavos pertraukėlę. Tik, žinoma, be kavos. Nors jau beveik visada ką nors prarydavo vakarienei, kažką kišti taip nepadoriai greit po pusryčių buvo tiesiog nenormalu. Tad vaikinas nutarė nueiti į kavinę ir ten tiesiog pasėdėti. Spėjo, kad jį tuoj pat prie sienos prismeigs smalsių kolegų žvilgsniai, tačiau pamažu pradėjo prie to priprasti. O, be to, koks skirtumas, ar į tave kas spokso, kai pats esi be galo laimingas?
Raudonplaukis įsitaisė prie to paties staliuko, prie kurio sėdėdavo visada, dažniausiai su Mayra. Dabar ji tikriausiai dirbo, tad pamatyti merginą vilties buvo maža. Vis dėlto pačiam sėdėti kabinete labai nesinorėjo, tad net ir šitoks variantas buvo geresnis.
Dafydd sėdėjo prie staliuko ir mąstė. Daugiausia, žinoma, galvojo apie dabartinį savo gyvenimą, apie tai, kad vos prieš kelis mėnesius viskas atrodė tragiškai blogai. Dabar jis jautėsi toks laimingas kaip niekada anksčiau. Mintyse perkratė paskutines laimės akimirkas su Mayra, buvo apmaudu, kad šiuo momentu jos nėra šalia. Ko gero, dėl to ir žvilgsnių ir kavinėje esančių kolegų susilaukė mažiau. Pakėlęs akis vaikinas susidūrė su smalsiais savo paties darbuotojų žvilgsniais, tačiau pats nutaisė tokį, kad pavaldiniai skubiai nusuko akis. Dafydd piktai išsišiepė, bet netrukus ir vėl paskendo savo mintyse. Pradėjo svarstyti, ar gali jaustis visiškai saugus. Ilgą laiką atrodė, kad viskas bet kada gali sugriūti. Dabar "bet kada" buvo pasikeitęs į "kada nors". Vis dėlto tai taip pat gąsdino Dafydd, nes labai norėjosi, kad tas kada nors niekada neateitų. Bet ar jis, Dafydd Carwyn Llewellyn gali gyventi išties laimingą gyvenimą?..
-
Gyvenimas... Buvo ramus. Nieko įdomaus nevyko, tačiau palyginus su ankstesniais įvykiais, ta ramybė buvo tikra palaima, nors ir skandino į nuobodybės ežerą. Turbūt buvo net per daug ramu, tad tarp nuobodaus darbo ir miego likusios minutės praslinkdavo sukeliant sąmyšį galvoje. Ar Jasmine taip ir praleis likusį savo gyvenimą? Uždaryta tarp Ministerijos sienų ir retkarčiais praskaidrinanti vakarą Kiaurame Katile? Atrodytų, gyvenimas prieš akis, turi tikrai gerą darbą, užima svarbų postą ir nors atrodytų, kad gal jo nenusipelnė, sėdi kabinete ir kasdien peržiūri naujus ir senus dokumentus, darbuotojų pateiktas ataskaitas ir stengiasi, kad penktasis, susisiekimo departamentas veiktų sklandžiai kaip šveicariškas laikrodis.
O kas iš to jai? Kiti pasakytų, patirtis, pinigai. Amneta norėjo jaustis laiminga. Turėjo jaustis laiminga, nes po mūšio daugiau nieko blogo nenutiko, Gaja vis dar Prancūzijoje, Cukrinis Kiškutis nebankrutavo, Claudie, kaip po senovei vis dar namie, tačiau neranda sau vietos, niekaip nesusiranda vaikino ir atrodo, Amnetų name liks dar ilgai. Diana nežinojo ką manė vyresnioji sesuo, tačiau pati pradėjo jaustis, lyg šeima būtų stabdis. Nežinia kaip, nes nebuvo mažų vaikų, kuriuos reikėtų prižiūrėti, ar ko dar, bet jei nepabėgdavai iš namo, atrodė, jog jame ir praleisti visą likusį savo gyvenimą.
Baltame puodelyje bangavo tamsi kava. Ministerija jai buvo darbas. Kiti čia sugebėdavo susirasti draugų, tačiau merginai tai buvo tik darbas, nešantis šiek tiek galeonų į saugyklą. Ji turėjo vadovauti žmonėms, kurie darbui (ir Ministerijai) buvo atsidavę labiau ir tai buvo šiek tiek nejauku. Spręsti prie ko atsisėsti, jog kava dar labiau neapkarstų, buvo užduotis. Na bet kas iš to? Daugiausia pasėdės prie ko nors nejaukiai dešimtį minučių, jog nespėtų nusiplikyti gerklės ir galės niekuomet daugiau nebešnekėti.
- Sveikas, neužimta?- priėjo prie kito departamento vadovo, laikydama jūrą vaizduojančios kavos puodelį, kuris buvo reikalingas tik dėl to legalaus narkotiko, būtino sunkaus pirmadienio rytui.
-
Dafydd sėdėjo susimąstęs ir, atrodo, net neišgirdo, kai į jį kreipėsi. Tik po gerų kelių sekundžių jo smegenis pasiekė informacija, kad kažkas jam uždavė klausimą. Ir kad tai buvo mergina. Spėjo apsidžiaugti, kad tai galbūt Mayra, tačiau smegenys maloningai priminė, koks buvo tas klausimas. Jo mylimoji tokiems dalykams laiko negaišdavo: matyt, ir taip puikiai žinojo, kad jai prie jo staliuko vietos visada atsiras. Tad dabar teko pakelti akis ir pažiūrėti, kas nutarė prisiartinti prie Magiškųjų įstatymų priežiūros departamento vadovo. Pažvelgęs į moterį Dafydd apstulbo: juk tai girtuoklė Greywindpalaikio draugužė numeris du! Raudonplaukis suprato net nežinojęs, kad ji dirba Magijos ministerijoje.
- Na, sėskis, - burbtelėjo vaikinas. Nelabai tenorėjo bendrauti, tačiau apėmė kažkoks smalsumas. Negi ir ta kita girtuoklė Greywindpalaikio draugužė sugebėjo kur nors šiltai įsitaisyti? Deja, kol kas neįsivaizdavo, kaip tai sužinoti. Nebent pradėtų raustis archyvuose, prie kurių turi priėjimą. Kurį laiką net nežiūrėjo į šalimais esančią moterį. Tik mąstė apie tai, ką priminė jos netikėtas atsiradimas. Nemažai galvojo apie tą patį Greywindą, jo pamokas. Nepaisant to, kad Mayros dėka labai pasikeitė, Dafydd buvo tikras: jeigu tą žmogų susitiktų kur nors gatvėje, elgtųsi lygiai taip pat, kaip ir mokyklos laikais. Kažkodėl Džeimsas Greywindas kėlė ne pačius maloniausius jausmus. Kaip ir šita moteriškė - ir tik dėl to, kad labai nelaiku sugalvojo prisigerti.
- Nežinojau, kad dirbi ministerijoje, - abejingai ištarė Dafydd. Tik dabar suprato labai seniai su niekuo nekalbėjęs. Žinoma, kalbėdavo su Mayra, tačiau ji buvo išskirtinė. O kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis? Ko jų klausti ar ką sakyti? Vaikinas nė neįsivaizdavo. Žiūrėjo kažkur į šoną ir svarstė, ar verta bandyti apsimesti, kad jam būtų įdomu pašnekėti su šita moteriške.
Pasigailėjo neturintis kavos. Jau beveik stojosi eiti ir nusipirkti, bet suprato, kad tokiu atveju paprasčiausiai paspruktų. Mintis grįžti į kabinetą visiškai neviliojo, tad velsietis liko sėdėti. Ilgą laiką tylėjo, nes tiesiog neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti. Žvilgtelėjo į kolegę (?) ir nutarė pasitelkti lengviausią būdą - bjaurumą.
- Kaip Džeimsiukas gyvena? - kandžiai paklausė jis, nors puikiai prisiminė, kaip šita moteriškė atkakliai teigė jo nepažįstanti.
-
Apie kitą antrojo departamento vadovą buvo girdėjusi, bet per daug to nesureikšmindavo, nes pakako darbų ir jos vadovaujamame aukšte. Vis dėl to, penktas ir antras departamentai skyrėsi keletu aukštų, tad ne taip dažnai ir susitikdavo ką nors iš ten.
Kava susiūbavo, kai puodelis buvo padėtas ant stalo ir Amneta prisėdo. Šaukšteliu sukėlė nedidelį verpetą, skystyje tirpindama pusę šaukštelio cukraus. Vos girdimai šaukštelis atsitrenkdavo į vidines sieneles, kol galiausiai sustojo ir kelis kartus patapšnojus per puodelio kraštą, buvo padėtas ant lėkštutės.
- Jau senokai. Tu, kaip matau, irgi spėjai apsiprasti,- nusprendusi, kad jei jau spjauta į formalumus, nebandys jų iš naujo įdiegti.- Dafydd, tiesa?- Kadangi keletas jaunų darbuotojų porą dienų negalėjo nustoti jo aptarinėti, spėjo vardą. Jeigu viskas tvarkysis pagal planą ir Andoros slaptumo statusai nekis, greičiausiai jo niekuomet nebereikės sutikti. Arba... Tokiu atveju galėtų kreiptis tiesiai į Ministrą. Juk nebuvo kvaila ir puikiai prisiminė kas tą kartą įvyko Kiaurame Katile. Po to teko skalbti drabužius du kartus, nes net magija negalėjo panaikinti to kvapo. Tiesa, čia Ministerija ir ugninių plaukų savininkas turėtų elgtis gerokai blaiviau. Išgėręs būti irgi neturėtų. Tikėkimės.
- Tikiuosi, kad gerai, tačiau net neįsivaizduoju kas jis toks yra. Jei kada teks sutikti, pranešiu.
Priglaudė puodelį prie lūpų ir vos nenusiplikė liežuvio, tad pastatė atgal į lėkštutę. Jei jis nesugalvos kokių nesąmonių, gal būt ir bus galima ištverti iki tol, kol kava atauš.
-
Dafydd labai stengėsi nesuirzti, kai kažkurio ten lygio vadovė atsisėdo. Nepaisant to, kad čia dabar norėjo matyti ne ją, buvo galima pasinaudoti proga pradėti mokytis kalbėtis. Deja, kažkodėl nuotaika buvo subjurusi, tad raudonplaukis nesitikėjo, kad šis pašnekesys gali būti malonus. Tuo labiau, kad iš galvos niekaip nenorėjo dingti prisiminimai iš Kiauro Katilo.
- Na, gal ir spėjau, - tarstelėjo Dafydd. Tiesą sakant, jeigu prie ko nors ir priprato, tai nebent prie to, kad turi ką per dienas veikti. Kad nebereikia ištisai trintis po kanalizaciją. Reikia pastebėti, kad dabar jau priprato nesilankyti kanalizacijoje iš viso. - Taip, Dafydd Carwyn Llewellyn, - gana oficialiu tonu pridūrė raudonplaukis ir klausiamu žvilgsniu pažvelgė į kolegę. Neįsivaizdavo, kas ji tokia, nors jo kabinete tikriausiai mėtėsi byla su pačia svarbiausia informacija apie šitą moterį.
Atrodė, kad tyla užsitęs, tačiau galiausiai Dafydd sulaukė atsakymo. Nesusilaikęs suprunkštė. Ir pats suprato, kaip yra kvaila tvirtinti, kad šita moteriškė pažįsta Greywindą, negalėjo taip paprastai dabar to pripažinti.
- Sakai nepažįsti, bet susitikus kažką praneši? Moterie, čia tikrai nesiriša galai.
Vis dar kikendamas vis dėlto atsistojo ir nuėjo ko nors nusipirkti. Vis dėlto pasirinko arbatą. Grįžęs prie staliuko atsisėdo ir ramiai laukė, kol gėrimas bent kiek pravės. Tuo metu atsargiai stebėjo šalia sėdinčią kolegę. Kažkodėl pradėjo svarstyti, kiek jai galėtų būti metų, ar ji mokėsi Hogvarste. Galbūt netgi mokėsi ten vienu metu? Vis dėlto į šituos klausimus atsakymų raudonplaukis neturėjo. Galiausiai vėl nuleido akis į arbatą. Prakeikė save, kad visai nežino, ką pasakyti, nors, atrodo, norėjo paprasčiausiai su kažkuo pabendrauti. Deja, tokių įgūdžių niekada neturėjęs vaikinas neįsivaizdavo net nuo ko pradėti. Gurkštelėjo arbatos ir nusikeikė - ta buvo pragariškai karšta. Jau žiojosi atsiprašyti, tačiau paskutinę akimirką prikando liežuvį - nutarė, kad kolegė to neverta.
-
- Jasmine Diana Amneta,- visai kaip jis, prisistatė pilnu vardu. Kiek girdėjo, žmonėms tai atrodo rimčiau ir jie turėtų pradėti žiūrėti su didesne pagarba, tačiau... Čia buvo Dafydd. Iš jo galėjai nieko nesitikėti, bet sulaukti bet ko. Ne iš gerosios pusės, žinoma. Nebent tik esi tas kvailas, visur gėrį įžiūrintis optimistas, kuris apsidžiaugtų, jog namo grįžo išmaudytas aluje. Arba pasidžiaugtų, kad bent plaukai sveiki. Iki optimistės Dianai trūko pakankamai daug. Jei kas nors nutinka gero - atsiras bent jau tiek pat blogo. Savo nuodėmes gal jau atpirko tamsa, neregimomis ašaromis ir žliumbiančia seserim, tačiau dar nieko gero nepadarė, kad galėtų pradėti kurtis normalią ateitį.
Rudaplaukė jau nieko nebesakė, tik iškvėpė ir gurkštelėjo dar vieną gurkšnį karštos kavos. Ne jos problemos, jei Dafydd smegenys veikia kaip kvailo ir arešto prašyte prašančio trečiakursio. Tik čia nebe Hogvartsas. Niekas jam arešto nepaskirs, jis išlips sausas iš balos, kad ir ką bandytų padaryti, juk taip būna visados. Kai kurie tiesiog turi talentą.
Net nežinojo, kas būtų geriau - jog vaikinas nebegrįžtų ir jo bent kelias dienas nebematytų, ar grįžtų ir palaikytų kompaniją dešimčiai minučių. Grįžo, bet bandyti palaikyti pokalbį turbūt nebuvo verta. Aišku kuo pasibaigs kiekvienas mėginimas, kad ir kiek nuoširdus būtų. Galėjai rėkti, prašyti, maldauti, tyčiotis, nuavadakearinti (gerai, šitas nerekomenduojamas), bet niekaip nepalenksi Dafydd į sau palankesnę pusę. O gal to ir nereikėjo. Paradoksalu, kad bendradarbiavimo departamento vadovė pati nežinojo kaip susibendrauti su tuo užsispyrėliu besikeikiančiu ožiu. Kilo klausimas ar Ministerija taip nusivažiavusi, kad bet kokius priima būti departamentų vadovais, ar von Sjuardui taip susisuko smegenys, jog nusispjovė ir nusprendė pasielgti kaip koks senis Amerikos prezidentas - sistemiškai ir palaipsniui pridaryti tokių nesąmonių, jog prireiktų nemažai laiko viską sutvarkyti. Dievaži, juk taip neseniai matė jį, atrodantį visai nekaip. Kuo tampa Ministerija? Motina Terese?
Ryži ir padegti jo plaukai atrodytų fantastiškai,- visai ne teresiškai pagalvojo Amneta ir pati subarė save dėl šios minties, tačiau ji vis nepradingo iš galvos.
Pažiūrėjo į laikrodį. Ar tikrai nori eiti dirbti? Dešimt minučių tylos arba bandymas kalbėtis. Tik šyptelėjo jam nusideginus liežuvį. Žinoma, kad jis irgi čia sėdėti nebenorėjo.
- Žalia?- pamėgino spėti arbatos rūšį. Ne toks ir didelis pasirinkimas buvo kavinėje, kad galėtų labai toli prašauti.
-
Vardas neatrodė girdėtas. Nors... Ar kažkokia Amneta neprofesoriavo Hogvartse? Taip, tikrai kažkokia buvo, tik Dafydd būtų galėjęs prisiekti, kad ne šita. Sesuo? paklausė savęs vaikinas, ir jį staiga užplūdo tam tikras nerimas: Mayrai apie savo pavaldinį nieko nesakė, o paskui teko jaustis labai jau nepatogiai... Neįsivaizdavo, ar verta klausti, ar ne, tačiau galiausiai nutarė, kad tai gali būti būdas pasakyti daugiau nei penkis žodžius. Kalbos dovanos visai pamiršti nesinorėjo, tad galiausiai Dafydd ištarė:
- Hogvartse dirbo Amneta, tik vardo neprisimenu. Giminaitė?
Žodžiai buvo ištarti visiškai bespalviu tonu, tačiau gal tai nebuvo labai blogai: klausimas nenuskambėjo nei piktai, nei sarkastiškai. Dabar buvo labai apmaudu, kad praėjusio susitikimo metu elgėsi labai bjauriai - juk akivaizdu, kad šita Jasmine Diana Amneta ir toliau laiko jį tik chuliganėliu. Vaikinas eilinį kartą pagalvojo, koks yra dėkingas Mayrai, kad ji sugebėjo įžvelgti jame žmogų. Labai norėjosi dabar paklausti mylimosios, kodėl ji patikėjo, kad jis, Dafydd, gali būti ne tik žemėje be reikalo užimanti vietą šiukšlė, bet ir jausmus turintis ir mylėti galintis žmogus.
Stojusi tyla tarsi parodė, kad nė vienas iš jų netrokšta čia būti. Vaikinas neketino kur nors eiti - juk tai šita moteriškė atsisėdo šalia, nors akivaizdu, ką apie jį galvoja. Dafydd pradėjo svarstyti, kodėl ji tai padarė, jeigu dabar net nepriekaištauja dėl jo elgesio Kiaurame katile. Pasėdėti ir patylėti galima ir vienam. Velsietis tik gūžtelėjo, bet ir toliau nieko nesakė. Kol galiausiai išgirdo klausimą. Jis, tiesa, buvo banalumo viršūnė, tačiau jeigu Jasmine buvo nusiteikusi bandyti palaikyti pokalbį, Dafydd nutarė neprieštarauti.
- Aha, - vis dėlto sugebėjo pasakyti tik tiek. Atsargiai gurkštelėjęs arbatos pakėlė akis ir pačiam sau netikėtai pridūrė: - Nelabai suprantu, kodėl atsisėdai šalia. Žinau, ką apie mane galvoji.
Raudonplaukis nutilo. Staiga suprato, kad pasakyti reikėjo visai ne tai. Nuleidęs galvą susimąstė. Jam be proto reikėjo, kad Mayra būtų šalia. Deja, tai nebuvo įmanoma. Kažkokiu būdu reikėjo kapstytis iš situacijos pačiam, be moralinės merginos pagalbos.
- Klausyk, - vėl prabilo Dafydd. - Aš... Na, atsiprašau. Elgiausi bjauriai...
Raudonplaukis nutilo ir nežinojo, kur dėti akis. Nuleido žvilgsnį į arbatos puodelį ir meldėsi, kad Jasmine priimtų jo atsiprašymą. Dabar, kai sužinojo, kad galima gyventi kitaip, visai nebenorėjo grįžti į tuos laikus, kai buvo tik niekam nereikalinga šiukšlė.
-
Dafydd neatrodė vertinantis kitus žmones taip, kad jie būtų verti prisiminti pavardes, tad Jasmine truputėlį nustebo, kuomet išgirdo šią pastabą apie Hogvartsą. Keista buvo ir tai, kad balse nebuvo nei pykčio ar sarkazmo. Ar jam arbatos puodelis yra kaip raminamųjų dozė?
- Taip, Roana, sesuo. Dabar ten dirba dėdė,- tiesą sakant, Diana pasijautė nelabai jaukiai prisiminusi juos. Reikėtų dažniau pasidomėti, kaip sekasi seseriai treniruotis kvidičo rungtynėms, na o kartais ir parašyti laišką dėdei. Iš kitos pusės, jie jos sėkme ir darbu irgi per daug nesidomėjo, tad buvo visai taip, kaip kartais nutinka kvidiče - lygiosios.
Žvilgsnį buvo žymiai lengviau nuleisti į tamsios kavos su puse šaukštelio cukraus puodelį, nei nejaukiai žvelgti į departamento vadovą. Niekad nemanė, kad bus nejauku palaikyti žvilgsnį ar norėti nudelbti akis. Po to, kai vėl atgavo spalvas gyvenime, tik dar dažniau žiūrėdavo drąsiai į akis. Tai buvo pasiilgtas jausmas.
Ne, ji nebijojo Dafydd. Ar bent jau taip sau teigė. Nors sakoma, kad lojantis šuo, nutrūkęs nuo grandinės nepuola, o raudonplaukis buvo kitoks ir jei tik jam kas nepatiktų, turbūt ir nepagailėtų nedovanotinų kerų, Jasmine jo nebijojo. Verčiau buvo nejauku nežinoti ką pasakyti ir dar šią situaciją sukelti pačiai.
Ką pasakė vaikinas, buvo tiesa. Aiškiai leido suprasti, ką apie jį galvoja ir net nebuvo reikalo to slėpti ar to neigti. Žinoma, į arbatą žiūrėti atrodė paprasčiau, tačiau prisivertė pakelti galvą. Liūdnokai linktelėjo, vis dar stebėdamasi, kad per tiek laiko nieko neįvyko, stalelis stovėjo vietoje ir visa Ministerija į juos dar neatkreipė dėmesio.
Žiūrėjo į jį ir galvojo, kas galėjo jį tokiu paversti. Žmonės retai išlieka tokie, kokie gimsta. Ir ji, visiškai kitaip elgtųsi, jei nebūtų įvykę keli gyvenimo posūkiai. Dar keisčiau buvo tai, kad Llewellyn gyvenimas padarė tokį posūkį, privertusį atsiprašyti. Dianos akys nenukrypo į kiek atvėsusios kavos puodelį. Atidžiau įsižiūrėjo, bandydama atrasti ženklų, kurie galėtų ką nors paaiškinti. Darbas Ministerijoje? Prieš jį atrodė visiškai kitaip, daug prasčiau.
- Viskas gerai. Visiems būna... Sunkių laikų,- kiek padrąsindama šyptelėjo. Žinoma, jis net nebūtų numanęs, kad tai sakydama ji galvojo apie save. Tik tą kartą buvo kitoks variantas ir šitaip elgtis ji išmoko pati, net be atšiaurių sąlygų ir tiesą sakant, labai egoistiškai. O kas buvo vėliau tik įrodė, kad nelaimės ir stebuklai gali nukristi iš oro, tik reikia jų nusipelnyti.
-
Roana Amneta, taip... prisiminė Dafydd, nors atmintis nepateikė daugiau informacijos. Galbūt ji buvo viena iš tų profesorių, su kuriais jis sugebėjo nesusipykti? Jasminei pasakius, kad dabar ten dirba jos dėdė, vaikinas kiek sutriko. Niekad nemąstė apie tai, kad mokykla po to, kai jis buvo iš ten išgrūstas, niekur nedingo. Kada nors ten mokysis ir jo paties vaikai. Tai buvo labai keista mintis, kuri galbūt kiek ir gąsdino. Bet kas, žinantis, kad jie yra mano vaikai, tikėsis ir tokio paties elgesio... liūdnai pagalvojo raudonplaukis. Vis dėlto pasistengė nuvyti tokias nemalonias mintis į šalį ir prisivertė pakelti akis į priešais sėdinčią moterį.
- Profesoriauti - giminės bruožas? Galbūt ir pati norėtumėte pabandyti? - paklausė jis. Kažkodėl buvo labai sunku klausti tokių paprastų klausimų, tuo labiau, kad kolegė net nebandė slėpti, ką galvoja apie jį, Dafydd. Greitai nuleidęs akis į arbatos puodelį vaikinas tyliai atsiduso. Ne dėl to, kad šalia sėdėjo kitas žmogus. Netgi ne dėl to, kad teko su ja kažkiek pašnekėti. Tiesiog buvo apmaudu, kad net ir tokie paprasti dalykai kėlė labai daug problemų. Aš tik noriu mokėti šnekėtis. Nenoriu, kad visi į mane žiūrėtų kaip į paskutinį šlykštynę... apmaudžiai pagalvojo raudonplaukis, kai išgirdo Jasmines žodžius. Ji lyg ir priėmė atsiprašymą, tad Dafydd vėl pakėlė akis ir spėjo pamatyti šypseną. Būtų norėjęs atsakyti tuo pačiu, bet kažkodėl įtarė, kad jis šypseną gali skirti tik vienam žmogui, kurio čia, deja, nebuvo. Tad tik ilgokai žvelgė į kolegę ir galiausiai linktelėjo. Taip išreiškė padėką, tačiau nebuvo tikras, ar Jasmine jį supras.
Gurkštelėjęs arbatos suprato, kad ji visai baigiasi. Dirbti visiškai nesinorėjo, o ir bendrauti pamažu darėsi visai smagu - ar bent jau ne taip nepakeliamai sunku.
- Gal nori kokios bandelės ar keksiuko? - išgirdo savo balsą vaikinas. Kažkodėl įtarė, kad kolegė pasinaudos proga pabėgti ir grįžti prie darbo, tačiau vis dėlto tikėjosi, kad taip nebus. Nejučia susimąstė apie tai, ką pagalvotų Mayra: galbūt apsidžiaugtų, kad jis bando bendrauti ir, be to, planuoja nusipirkti maisto? O gal ją apimtų pavydas, nes jam kompaniją palaiko kita moteris? Atsakymo Dafydd nežinojo, bet puikiai suprato: viskas būtų daug paprasčiau, jeigu jo mylimoji būtų čia ir dabar.
-
- Gal būt. Darbas ministerijoje - irgi,- nejaukiai šyptelėjo.- Iki...- gurkštelėjo kavos ir mintyse pabaigė mūšio ministerijoje. Gal nenugirs naujo sakinio pradžios, taip ne laiku ir ne vietoj išsprūdusios?- Nemanau, kad man darbas Hogvarse patiktų. Neturėčiau kantrybės terliotis su pirmakursiais,- nesusitvarkyčiau ir su savimi, kuomet buvau pirmam kurse - įgėlė.
Kartais atrodydavo, jog norėtų sužinoti visas žmonių paslaptis ir suprasti, kokie jie yra, tačiau savąsias pasilikti tik sau. Ar šitaip jaučiasi legilimantai? Tiesa, šis kartas buvo išskirtinis ir, nors buvo smalsu, tačiau nesinorėjo bandyti išpešti kuo daugiau informacijos ir pasakojimų iš Dafydd. Jei šitaip pasikeitė, vadinasi, turėjo būti kažkas asmeniško. O to dažniausiai geriau neliesti. Tą pamoką buvo išmokusi negreitai, tačiau tikrai dar ilgai prisimins. Praktiškai pusė gyvenimo. Nemenka pamoka, huh?
Klausimas, kiek galėjo suprasti, kas vyko departamento vadovo gyvenime. Ne tik faktais, bet ir nuoširdžiu supratimu. Veno diagrama įdomi - visuomet suranda kažką panašaus, tačiau ne visuomet tiek, kiek tikiesi. Ar bent koks išgyvenimas ar emocija galėjo atsidurti skritulių bendroje dalyje?
- Nežinau, turbūt reikėtų grįžti prie darbo,- nenorom pratarė. Kartais geriau kur nors neįsitraukti. Neprisirišti. Darbo ministerijoje pakako, ir taip nelabai galėtų čia pat atsistatydinti, tačiau atrodė, kad jei pasiliks, Veno jos skritulys gali per daug priartėti prie centro. Gyvenimo istorijos įdomios, tačiau dažnai nebepalieka galvos. Gal kada vėliau, kuomet susitvarkys su savo galva.
Dar galėjo persigalvoti, tačiau tik išgėrė paskutinį kavos gurkšnį. Greičiausiai prarado puikią galimybę, tačiau ministerija ir rytoj stovės savo vietoje, o Dafydd ir toliau sėdės savam kabinete (jei tik jo neatleis iš darbo arba neišeis pats, žinoma).
- Dėkui už pokalbį. Jei kada norėsi, gali užsukti,- šyptelėjo. Džiaugdamasi, kad šį sykį atsistoja neapipilta kokiu nors skysčiu, atsisveikindama linktelėjo ir nunešusi puodelį grįžo į savo kabinetą.
-
Iki - ko? liko nesupratęs Dafydd, tačiau suprato, kad Jasmine nutilo ne šiaip sau. Tam buvo kažkokia priežastis, ir Dafydd nenorėjo be reikalo judinti temos, kuri galimai yra skaudi ir nemaloni. Tuo labiau, kad jis puikiai žinojo: menkai pažįstama kolegė tikrai neturi priežasties pasitikėti tuo, kuris praėjusio susitikimo metu gyveno benamio gyvenimą ir dar paliko ją išmaudytą aluje. Liūdniausia buvo tai, kad tokius prisiminimus apie Dafydd galėjo turėti daugybė žmonių. Net ir Mayra... Kuo ji buvo tokia ypatinga, kad įžvelgė Dafydd viduje esantį žmogų? Klausimas, kurį vaikinas uždavė sau daugybę kartų, taip ir liko neatsakytas.
- Šitai puikiai suprantu, - tarstelėjo raudonplaukis. Pats kantrybės nebūtų turėjęs nei su pirmakursiais, nei su septintakursiais, tačiau pačiam trinantis po koridorius mažiausi mokiniai visada erzindavo labiausiai.
Stojusi tyla buvo keista ir šiek tiek nejauki. Dafydd karštligiškai galvojo, kaip būtų galima tęsti pokalbį. Ar jį reikia tęsti iš viso. Vis dėlto kitas variantas buvo eiti dirbti, tad labai norėjosi dar pasėdėti čia. Deja, Jasmine, atrodo, nebuvo nusiteikusi daugiau bendrauti. Tiesą sakant, velsietis buvo įsitikinęs, kad jai ne norisi dirbti, o tiesiog nebesinori leisti laiko su šlykštyne antrojo departamento vadovu.
Nepaisant paskutinių kolegės žodžių, Dafydd buvo tikras, kad ji nenorės daugiau jo matyti. Padėka už pokalbį ir kvietimas kada nors užeiti? Raudonplaukis buvo tikras, kad tai tebuvo mandagumo gestas. Tik buvo šiek tiek smalsu, kam reikia tą mandagumą rodyti tam, kurį laikai visiška šiukšle.
- Iki pasimatymo, - dar spėjo sumurmėti vaikinas, nors nebuvo tikra, ar Amneta jį išgirdo. Liūdnai išgėręs paskutinius arbatos lašus nužvelgė kavinę, kurioje sugebėjo turėti nemažai smagių akimirkų, ir galiausiai nunešė puodelį iki prekystalio. Liūdnai atsidusęs išėjo iš kavinės. Pats nesuprato, kodėl, tačiau šis pokalbis sukėlė labai daug minčių ir gerokai sugadino nuotaiką.
-
Vaikščiojo tamsių magijos ministerijos kolidoriumi du skirtingos lyties atstovai, kai vienas sekė paskos juodaplaukę iš nugaros, kad parodytų magijos ministerijos vadovė tinkamą kelią kur sukti, ir koks būtų trumpesnis kelias iki kavinės, kurioje pasivaišintu nuostabiais pietumis šia nuostabia popiete. Lawrenz jau tikriausiai žinojo magijos ministeriją, kaip savo penkis pirštus, todėl patikėjo kelią Selenai, kad besekdami De la Gardie nenuklystų iki magijos ministro kabineto.
Po kelių dešimtčių žingsnių pagalvojo dėl užduotų klausimų kabinete, kuriuos nusprendė atsakyti vėliau, kol jų dar bus nepamiršęs ir jau spėjo pasimesti tarp užkrautų merginos klausimų, kai mintyse bandė suformuluoti sakinį arba apmąstyti, ką reikėtų sakyti Vizengamoto teisėjai. Taigi, netgi ir dabar gurmanas prie jos turėjo drebėti iš baimės, galvojo, kad netgi už neteisingus žodžius į Azkabaną išsiųs Selena Isabella Lawrenz be trupinėlio gailesčio, kaip ir nepalikusi trupinių mėgaudamasi pyragų. Netgi mažoji pelė yra palikusi trupinių. Patikėkite, kad jaunasis šefas tą žino - augino laukine pelę savo butę, kuri stebuklingų būdų atsirado jo namuose. Tikriausiai buvo labai skanus pyragas, kad viską buvo susiurbusi, kaip siurblys - trupinių neliko, bet ne toks skanus obuolių pyragas, kad čepsėtų, parodydama, kad pyragas tikrai skanus Kleonui.
Mintis jau lėkiojo jo galvoje pirmajam klausimui ''Kokioje dar tolimoje ateityje?'' : Ką turėjo omeny artimoje ateityje? Man dar reikia pabaigti mokslus, būti finansiškai stabilus išsinuomoti patalpas arba nusipirkti pastatą kavinei, o dar pasiruošti bonkrotui (jei jis išvis įvyks), kaip nenusisekusi verslą. Surasti gerą vietą restoranui, kad pritrauktų kliento akį. Šaukianti originalų pavadinimą. Ir kas svarbiausia skanus maistas. Unikalus dizainas, kad svečiai jaustusi komfortiškai aplinkoje, ne tik aš, bet ir kiti. - iš sumišimo pasikasė pakaušį, prilėkė prie juodaplaukės, kad eitų lygiagrečiai jos ir geriau išgirstų jo sakomus žodžius :
- Geresnis teiginys yra tolimoje ateityje.
Dabar turėjo eiti kitas klausimas, kurį gerai prisiminė iš gintarinių akių savininkės lūpų ir jam nereikėjo, nei formuluoti sakinių, nei bandyti sudėti mintis, kad kaip eskizą jau turėtų pasiruošęs ką kalbėti, viską paliko savo improvizacijos įgūdžiams, kuriais geriausia nebuvo pasitikėti, bet nieko kito neliko, kai jau beveik artėjome prie kavinės ( bent jau taip manė Kleonas) .
- Kalbant dėl agento pareigų, tai tau patiktų, kad kažkas tave stebėtų, kaip maniakas? - nusijuokė nežinai dėl ko ir tęsė. - Ar čia buvo narcizo požymis? Bet dėl blakės gali nesijaudinti, dar neišgalių turėti tokių žmonių, kurie man parūpintų tokia įranga stebėjimui.
Jau matant, kaip priėjome prie vestibulio, kuris jau iš tolo gurmanas užuodė įvairiausius kvapus nuo kepinamų virtuvėje kepsnių iki bekonų su sumuštinių. Priėję prie kavinės durų, pravėrė duris Isabella'i ir pasisakė:
- Madmuazele, galite eiti į veisly - ... pilį.
Supratęs ką pasakė, netikrai kostelėjo ir praleido panelę, lyg nieko nebuvo atsitikę, kad ir vėl per savo žioplumą ir negalvojimą ką logiškai pasakyti sugebėjo susimauti. Priėję per minia prie ką tik atsilaisvinusio staliuko, mandagiai atitraukė kėdę ir su rankos mostu, parodė, kad ilgaplaukė gali atsisėsti.
-
Ministerijoje dirbančios merginos darbo diena, vien tik dėl vieno žmogaus pasirodymo, pasikeitė akimirksniu. Juodaplaukė šviesos greičiu, na, arba truputį lėčiau, bet esmė tikrai buvo tokia pati, pamiršo ryte nutikusią nesąmonę, visus rūpesčius darbovietėje ar namuose. Taip seniai neregėjus Kleono vien tik apie draugų susitikimą ir mąstė, galvoje kirbėjo tūkstančiai minčių, kaip atsakyti į studento klausimus, kokius užduoti jam pačiam. Žodžiu, Vizengamoto teisėja buvo susikaupusi, jos smegenys bandė suvokti tai, kas dedasi joje, mat tokios atgaivos, ramybės bei atsipalaidavimo nejautė ilgokai. Maždaug nuo tada, kai ir išsiskyrė su De la Gardie, pasukant burtų mokyklos keliais.
Išdidžiai ir labai teatrališkai iškulniavo iš kabineto ir apsidairė: minia žmonių, kaip visad, dairėsi į įvairias puses, šmirinėjo koridoriais ar šnekučiavosi. Kaip ir kiekvieną laiką tokiu metu, kada Isabella galėjo pasigirti pietų pertrauka, kurios dažniausiai nepamiršdavo, tačiau ar taip, ar taip, praleisdavo kabinete.
Tiesa, šiandiena buvo išimtis. Selena lengvu žingsniu vaikštinėjo ir bandė galvoje atrasti informacijos, kurioje gi Magijos ministerijos vietoje stūksojo kavinukė. Jai pasirodė, kad net nespėjo suvokti, kad ši puikavosi toje pusėje, kai atsirado tiesiai prie jos. Pergalingai šyptelėjo, nes Kleo ėjo iš paskos it koks šuniukas.
- Susipažink, - mostelėjo rankomis. - Nuostabiausia vieta visoje ministerijoje, tik čia, deja, blakių jau nepritvirtinsi, - liūdnai šyptelėjo ir papurtė galvą. - Na, dabar tik tikėkis, jog joks auroras neišgirdo, nes kitaip, hm, gal likusį gyvenimą praleisi Azkabano kameroje ir net nepabaigsi studijų? - kilstelėjo antakius ir grasinančiu žvilgsniu nužvelgė vaikiną. Tiesa, neiškentusi nei minutės nusijuokė įrodydama, kad tai tebuvo Selenos humoro jausmo padarinys. Visad toks pat sugadintas, tačiau ir išskirtinis. Devyniolikmetė nesistengė jo slėpti, ypač tada, kai Kleo su šiuo Lawrenz išskirtinumu buvo susipažinęs dar jaunesniame amžiuje. Vaikino draugijoje žemaūgė jautėsi laisvai ir vylėsi, kad De la Gardie jautėsi lygiai taip pat.
- Žinai, kad nusišneki, - piktokai tarstelėjo. - Ryt nubraižysiu mažą brėžinuką, kaip turėtų atrodyti restorano vidus, - gūžtelėjo pečiais ir sarkastiškai šyptelėjo. - Nebandai jo nepanaudot, - pridūrė žengdama dar porą žingsnių ir pažvelgdama į jūros mėlynumo akis.
Kavinukėje taip pat buvo daug burtininkų bei raganaičių, tačiau prie tokios žmonių gausybės įstatymų priežiūros vadovė spėjo ir įprasti. Žinoma, mieliau tokias valandas kaip ši praleisdavo tik su savimi tarp krūvos dokumentų, kabinete, tačiau prieš jos darbovietėje apsilankančius žmones neturėjo nieko blogo. Na, nebent tai būtų tas iš proto išsikraustęs japonas, ar šiaip iš skutelio pabėgęs ligonis... O gal tai iš tiesų ir yra tas pats?.. - pamintijo auksaakė ir susiraukė. Apie tokias temas galvoti būnant su šviesiaplaukiu neatrodė šaunu.
- Tikrai ne, - surimtėjo. - Jokių stebėjimų. Ne. Ne. Ne. Ne, - primerkė akis ir šyptelėjo. - Ir narcizai šiaip gražios gėlės, tai jeigu aš tokia pat graži kaip narcizas, tai visai neprieštaraučiau būti vadinama narcizu..- prabilo. - Tik aš visiškai nesusijus su narcisizmu. Tu irgi, - burbtelėjo užtikrindama, kad dar nebuvo tokia kvaila, jog nežinotų, ką De la Gardie turėjo omenyje.
Priėjus staliuką juodaplaukė demonstratyviai aiktelėjo pritraukdama kiekvieno burtininko, kuris pietavo žvilgsnį prie savęs. Retkarčiais perdėtas dėmesys jai visai patiko, o tai, kad vaikinukas atitraukė jai kėdę, taip pat. Jautėsi it kokia princesė, tik, žinoma, tikrai ne iš tos pasakos, kurioje karalaitė virto varle.
- Man reiktų poros pilių, su daugybe tarnų ir.... knygų, - šyptelėjo prisėdus ant kėdės ir susikėlusi koją ant kojos. - O tau užtektų ir mažos virtuvėlės, tiesa?
-
Patsai atsisėdo priešais Selena ir savo mėlynomis akimis pastebėjo, kaip stalas buvo papuoštas baltos, kaip snaigės spalvos staltiesė, kad nebuvo matyti nei vienos purvo dėmelės, tikriausiai darbuotojai su burtų pagalba išvalydavo viską per kelias sekundes ir nereikėdavo darbininkams vargti dėl švaros dieną naktį, o jei dar būtų oficiali diena, kai tėvai turi atsivesti savo vaikus į darbus, tai jau yra garantuota, kad net burtų pagalba nepadės išvalyti padarytos kiaulidės, oiobarai turėtų užsidaryti sanitarinei dienai.
Apsižvalgus gali pastebėti ant stalo stovėjo ar gulėjo įmantrus vazonas su violetinėmis gėlėmis. Kleonas su smalsumu žvilgtelėjo į keistą vazono dizainą, visgi šiuolaikiškų madų tendencijų nesekė ir šiuolaikinių žiobarų meno irgi nesuprasi, o tuo labiau ir burtininkų. Du skritingi pasauliai panašūs ir tuo pačiu turėjo gluminti visus nuo tokių modernių meno tendencijų, kai kasmet vis ateidavo vis naujesni, keistesni daiktai į šį pasaulį, žmonės tikrai pasižymėdavo lakia vaizduote, kad net ją perkeldavo į realybę.
Lawrenz pasakius pasirodė, kad jos poreikiai gal kiek išgąsdino kulinarą, visgi anksčiau prisimindavo viceminstrę kuklesne su savais poreikiais ir norais iš gyvenimo, gal dabar prieš akis matė kitokį žmogų, kuris jau drąsiai galėjo reikšti ir laikytis savo nuomuones. Kosteldamas pradėjo kalbėti:
- Tiesą sakant man nereikėtų mažos virtuvėlės, man reikia didelio šaldytuvo su seifu, kad kokia pelė ar mergina nepagrobtų viso maisto, o virtuvėje netilptų, net ir tas pats šaldytuvas su kodu.
Šmaikščiai nusijuokė ir apsižvalgė dar kartelį aplink kavinę. Matėsi įvairių veidų kiekviename kampe, o ant stalų apkrauti įvairiais gardumynais gniauždavo burtininkų kvapą, tik Selenos ir Kleono stalas buvo tuštutėlis, išskyrus įmantrų vazoną. Gal jau ir buvo patiems laikas užsisakyti maisto, kad nesėdėti tuščiais skrandžiais.
Na, bent jau vienas iš jų tikrai buvo tuščių skrandžių - Kleonas, kai Selena sėdėjo priešais jį pustuščių skrandžių, o gal netgi pilnų skrandžių nuo obuolių pyrago, dar niekas nežino išskyrus pačia Isabelle.
-Esi alkana? - pasiteiravo, kad ir patsai sužinotų atsakymą ar gi obuolių pyragas tikrai, gali pasotinti kartu gurkšnojant gėrimą.
Luktelėjus keletoms sekundėms, prie staliuko priėjo mergina su juodais plaukais it smala ir kaip pelytės rudomis akimis su burunduko žandais pribėgo prie senų draugų susitikimo stalelio ir sustojusi prie stalo su pasibjaurėjančių žvilgsnių nužvelgė Selena akimis ir greitai rudas akys įsmeigė į Kleoną, savo pakylių balsų paklausė:
- Kleo?
Išgirdęs Amandos balsą, pats studentas pradėjo springti pačiomis seilėmis, lyg jau būtų susiruošęs į pomirtinį pasaulį. Ir ko gi reikėjo tikėtis, kad su šia mergiūkšte Amanda su kuria yra prižadėta pabaigti visus ryšius dar susitiks šiame pasaulyje, net ir mirusiujų nebūtų norėjęs su ja susitikt, bet nuo jos niekur nepasislėpsi, net virtuvėje apsiginklavęs su užnuodytų maistų.
Atgavęs kvapą ir kiek apsišarojęs savo akyse nuo užspringimo, kaip koks kvailys atrodė prieš visą kavinę. Visgi galėjo visi žiūrėti dabar į jį, kaip žmogus jau netoli mirties slenksčio, bet pernelyg buvo užsieme savo tenkinimo poreikiais. Tikriausiai De la Gardie ką tik įsitikino, kad galima mirti, ne tik netyčiomis palindęs po mašiną, bet ir užspringdamas pamatęs savo gyvenimo košmarą.
Netikrai šyptelėjęs ir pasijutęs kiek nekomfortiškai, kai išblaškė iš komforto mergina, kuri jau lenkėsi prie gurmano norinti jį apkabinti. Žinoma, nenorėdamas pasirodyti nemandagus priglaudė kaire ranka ant nugaros ir kelias sekundes palaikęs staigiai atsitraukė krenkštelėdmas.
Amanda pažvelgė į Seleną ir tarė:
- O kas ji?