Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Aukštutinis Fleglis => Temą pradėjo: Matthew Turner Lapkričio 28, 2022, 07:23:35 pm

Antraštė: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Matthew Turner Lapkričio 28, 2022, 07:23:35 pm
Dailės galerija nuo seno priklauso žinomai burtininkų šeimai. Joje rengiamos žinomų ir mažiau žinomų dailininkų parodos, įvairūs renginiai, piešimo pamokos vaikams ir paaugliams. Pastatas dailiai išpuoštas ir jaukus, stovi netoli centrinės miesto gatvės.
Pagrindinis galerijos išskirtinis bruožas yra tas, kad iš išorės namas atrodo visai paprastas. Įėjęs į vidų matai didelę salę su durimis į kiek mažesnį kambarį - jame ir vyksta pamokos. Tik burtininkai salės gale mato užuolaidą, už kurios slepiasi dar vienos durys. Įėjus pro jas patenkama į gerokai didesnę ir įspūdingesnę salę. Čia vyksta magiškosios dailės parodos. Gana dažnai rengiami pradedančiųjų burtininkų ir raganų pristatymai ir pasirodymai, taip siekiant didinti susidomėjimą daile.
Iš šios salės pro dailiai išraižytas duris galima patekti į parduotuvę. Čia galima nusipirkti ir paprastą pieštuką, ir dažų, tačiau parduotuvė prieinama tik burtininkams, nes nemaža prekių dalis yra magiškos. Čia yra spalvą keičiančių pieštukų, reikmenų, skirtų nupiešti judantiems piešiniams, ir visko, ko tik gali prisireikti mėgstančiam piešti burtininkui ar raganai.
Kadangi savininkai veikla užsiima ne siekdami pelno, o iš idėjos, kainos nei parduotuvėje, nei už parodos nesikandžioja, kai kurios parodos yra nemokamos.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 04, 2022, 01:46:04 am
Ar Dafydd gali turėti draugą, kurį lyg niekur nieko pakviečia į parodą? Tai skambėjo kaip stebuklas, bet būtent taip ir buvo. Vaikinas įsidrąsino parašyti Auriui ir pasiūlė jam atvykti į Aukštutinį Fleglį, kuriame turėjo vykti įspūdinga paroda. Kadangi tasai jauniklis (berods vardu Alanas) taip pat mėgo piešti, Dafydd pasiūlė atvykti abiems.
Kad ir kaip ten būtų, velsietis su sūnumi stovėjo priešais galeriją ir kiek nekantriai laukė Aurio. Atrodė, kad jis nepasirodys, ir teks eiti dviese. Tai, žinoma, visiškai tiktų, bet kvietimas kiek trikdė. Ar jiems verta čia stypsoti? O gal tas vyrukas nė nepasirodys? Ar jie yra draugai, ar vis dėlto ne?
- Tau čia patiks, - pratarė Dafydd pažvelgęs į sūnų. Jautė keistą ir nelabai pažįstamą pasididžiavimą savimi. Jeigu tik Auris teiksis pasirodys, būtinai pamatys, kokį nuostabų sūnų turi jis, Dafydd. Vis dėlto kol kas to vyruko nesimatė, tad pamažu apėmė nerimas: gal jis nė nepasirodys? Ar tik nenutiks taip, kad jis pasirodys esantis visiškas idiotas?
Vis dėlto Oliveris tikrai domėjosi daile, tad buvo galima tikėtis, kad Auriui nepasirodžius jie vis tiek turės nuostabų laiką. Ne veltui jo sūnus buvo toks nuostabus berniukas, su kuriuo būti visada yra gera. Apie tai pagalvojęs Dafydd nusišypsojo ir pažvelgė į sūnų meilės kupinu žvilgsniu.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 05, 2022, 07:03:34 pm
Oliveris laikėsi įsikibęs tėčio rankos ir nė neketino jos paleisti. Buvo labai smagu, kad jiedu kažkur išvyko pasižiūrėti dailės kūrinių, bet buvo šiek tiek liūdna, kad Eliotas tokiais dalykais visai nesidomi. Tiesą sakant, ir pats Oliveris mielai žygiuotų tiesiai į parduotuvę, apie kurią užsiminė tėtis. Daug įdomiau nei kitų piešėjų kūriniai jam buvo įvairūs reikmenys piešti pačiam. Ypač jei tai buvo magiški reikmenys, kurių šioje parduotuvėje ir bus galima tikėtis.
- Tikrai patiks? - neužtikrintai paklausė berniukas ir susidrovėjęs apkabino tėtį. Žinojo, kad jie turi susitikti su kažkokiu tėčio draugu, ir tai gerokai gąsdino. Mielai būtų čia tik su savo dailės idealu, o ne su kažkokiais nepažįstamais žmonėmis, kurie tuoj pradės jį peikti. - Gal galime eiti dviese? - neryžtingai pasiteiravo berniukas dar tvirčiau apsivydamas tėtį rankomis. Drovumas pradėjo imti viršų, ir Oliveris beveik norėjo grįžti namo. Mielai leido laiką su tėčiu, bet ar jiems būtinai reikia tų nepažįstamų žmonių?..
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 05, 2022, 10:41:44 pm
Tai buvo baisiai netikėta. Kad Auris pats pradėtų temą apie parodas. Juk pusbrolis nekentė jo žodžiais sakant nuobodžių parodų. Kuriose pusės paveikslų net neįmanoma suprasti. Na, bet jie ėjo gatvėmis link vietos, kur turėjo susitikti su kažkokiu Aurio draugu ir jo sūnumi. Alanas pažinojo daug pusbrolio draugų. Labiausiai jam patikdavo visokie muzikantai. O čia prašom. Žmogus besidomintis daile. Puiku.
- Ir kaip gi tu ištempsi būvimą dailės galerijoje? Pamenu kai buvome ten paskutinį kartą stovėjai ir dūsavai ir man trukdei. - Juk jam ten po penkiolikos minučių pasidarys nuobodu. Alanas puikiai pažinojo Aurį. Tasai ten neišstovės net pusvalandžio. Tikrai prikrės kokių kvailysčių. Na, bet jo draugas tikriausiai žino ką daro. Matyt tiesiog atvedė sūnų į parodą. O pats pakvietė Aurį, kad turėtų ką ten veikti. Taip turbūt ir bus. Tiksliai. Auris pasiūlė man ten nueiti iš anksto. Žinojo, kad kada nors norėsiu su juo nueiti į kokią galeriją ir apsidraudė metams į priekį. Ir jei kada vėl pasiūlyčiau užsukti į kokią parodą primintų man šį apsilankymą. Dabar jau Alanui pasidarė viskas aišku.
Jie priėjo pastatą, prie kurio stovėjo berniukas ir suaugęs vyras. Berniukas buvo jį apkabinęs. Tikriausiai čia ir bus tie žmonės.
- Sveiki. - Pasisveikino Senkleris. Jam pasidarė labai įdomu kaip gi pasibaigs ši išvyka.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 05, 2022, 10:59:38 pm
Auris gavęs tą laiškelį iš Dafydd svarstė ar eiti į parodą ar ne. Svarstymai užtruko apie penkias minutes. Tame kvietime jis atrado labai daug pliusų ir labai mažai minusų. Minusas buvo vienas. Pati paroda. Bet tą žvalgimasi į paveikslus jis jau kaip nors ištvers. Pliusų buvo daugiau. Norėjo susitikti su Dafydd. Buvo išties įdomu kaip gi jam sekasi. Be to jei pakvies ten Alaną, tai tas nebegalės daugiau prašyti, kad jis eitų su juo į kokią galeriją. Tas irgi buvo neblogai.
Erka liko namie. Auris prisiminė kaip nervinosi pavasarį. O dabar... Jau taip prie jos įprato. Ir dar tas visas gyvūnijos kampelis, kuris atsidūrė jo bute kartu su Erka. Būtų taip keista, jei viso to neliktų.
- Nesijaudink. Viskas bus gerai. Ir kada jau aš dūsavau? - Juos abu raudonplaukis pastebėjo dar nepriėjęs prie galerijos. Pamatęs Dafydd ir tikriausiai Oliverį pamojavo jiems dar iš tolo. Kai pusbroliai priėjo prie jų Auris prabilo.
- Sveikučiai. Nepavėlavom? - O tada dar pridūrė.
- Susipažinkit. Čia Alanukas. Mano pusbrolis. - O tada šiltai ir plačiai nusišypsojo ir prisistatė Dafydd sūnui.
- O mano vardas Auris. - Prisiminęs ką apie berniuką pasakojo Dafydd, kad jis drovus vaikas nepuolė jo ko nors daugiau klausinėti. Norėjo jam duoti erdvės ir laiko prie jų įprasti.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 06, 2022, 03:04:45 pm
Oliverio įtampa švietė iš tolo, ir Dafydd sunerimo. Ar nebus padaręs klaidos versdamas mažylį pažindintis su naujais žmonėmis? Auris beveik jo bendraamžis, Alanas, ko gero, paauglys. Ką droviam septynerių metų berniukui čia veikti? Ar jis pats, bandydamas elgtis kaip normalus žmogus, nebus suklydęs.
- Viskas bus gerai. Auris - malonus žmogus, jis nepadarys tau nieko blogo, - raminančiu balsu murmėjo vaikinas ir paėmė sūnų ant rankų. Iš paskutiniųjų stengėsi jį nuraminti ir klausinėjo savęs, ką reikės daryti, jeigu Oliveris atvirai pasakys norintis namo.
Iš tolo pamatęs Aurį pastatė sūnų ant šaligatvio, tačiau vis tiek laikė apkabinęs.
- Nagi, esi didelis vyras, - sumurmėjo berniukui ir paglostė galvelę. Vis dar buvo neramu, kaip jis reaguos, tačiau jau buvo per vėlu kažką keisti. Tikriausiai ir vėl susimovė, tik ar būtina tą daryti sūnaus gerovės kaina?..
- Sveiki, - stengdamasis neparodyti įtampos pasisveikino vaikinas ir kiek padvejojęs ištiesė ranką paaugliui. - Dafydd.
Jausdamasis vis nejaukiau parodė į sūnų ir su neslepiamu pasididžiavimu pratarė:
- O čia Oliveris, mano mažasis dailininkas.
Ištiesęs ranką ir Auriui Dafydd šyptelėjo ir atidarė galerijos duris. Viskas privalėjo būti gerai. Jis pernelyg mylėjo savo sūnų ir pernelyg norėjo smagiai praleisti laiką su tuo, kurį galbūt galėjo vadinti draugu, kad dabar viską sugadintų.
- Bus smagu, - negarsiai pratarė. Ko gero, žodžiai labiausiai buvo skirti jam pačiam.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 06, 2022, 03:05:32 pm
Tėtis visada mokėjo nuraminti. Už tai Oliveris jį labai mylėjo ir netgi garbino. Pakeltas nuo žemės nudžiugo. Tėtis žinojo, ką daryti, kad viskas būtų gerai. Ne veltui jis buvo geriausias tėtis pasaulyje. Deja, vos spėjo apsivyti rankomis jo kaklą, vėl teko atsistoti ant šaligatvio. Į žodžius, kad yra didelis vyras, Oliveris išdidžiai palinksėjo, tačiau tvirtai įsikibo į rankovę ir užlindo už tėčio. Priartėję nepažįstami žmonės buvo dideli ir kažkodėl baisūs.
- Labas, - sumurmėjo berniukas, bet tuo metu jau buvo sulindęs į tėčio drabužius, tad kažin ar jį kas nors girdėjo. Norėjosi pasislėpti.
Pristatytas Oliveris dar labiau susigėdo ir susigūžė. Nenorėjo bendrauti su dideliais nepažįstamais žmonėmis. Mielai leistų laiką su tėčiu, tada ši galerija atrodytų visai kitaip.
- Tikrai bus smagu? - paklausė jis, nors žodžiai buvo skirti tik tėčiui. Buvo drovu prisipažinti tiem nepažįstamiems žmonėms, kad prie jų jaučiasi nejaukiai. Deja, Oliveris negalėjo pakeisti - jautėsi būtent taip.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 09, 2022, 10:39:15 am
Alanas padavė ranką Aurio draugui Dafydd.
- Alanas. - Prisistatė tvirčiau nei reikėjo ir nudelbė Aurį piktu žvilgsniu. Tas kaip visada darė savo. Alanukas. Man ne treji. O beveik septyniolika.
- Malonu su jumis susipažinti. - Pridūrė dar. Berniukas slėpėsi už tėvo. Gaila. Būtų įdomu su juo šnektelėti, jeigu jam patinka dailė. Įdomu ką mėgsta piešti ir šiaip gal rastų apie ką pasikalbėti.
- O kokia tai paroda? Auris man nieko taip ir nepaaiškino. Ar tai kokio dailininko paroda ar šiaip paveikslai kažkokia tematika ar tapybos būdu? - Paklausė eidamas pro duris į vidų. Auris jam tiesiog atsiuntė gynėją kuris pasakė, kad jei nori, gali atvykti pas jį į namus ir paskui jie vyks į kažkokį renginį. Alanas jau buvo pratęs prie šito. Todėl susidėjo daiktus, mat ketino pernakvoti pas Aurį ir pasakęs tėvams kur vyksta išvažiavo reaktyviniu autobusu.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 09, 2022, 10:55:56 am
Auris paspaudė ištiestą ranką. Mintyse kaupėsi paveikslams. Kažin ar jų ten bus daug? Svarstė. Ak, jeigu Alanas susibendrautų su Oliveriu... Gal jie kitais kartais galėtų eiti į šitą siaubą trise? Ot būtų puiku. Staiga jis suprato, kad planuoja jų bendrą ateitį. Ir ką aš čia dabar. Gali būti, kad kitą karta susitiksim po poros metų.
O ir šiaip buvo matyti, kad berniukui viskas nelabai prie širdies. Na, bet jie kartu leidžia tik kokią minutę. Gal paskui bus geriau.
- Ar bandėt žaisti monopolį? - Užklausė Auris. Jis suprato, kad jo ir Dafydd pokalbiai dažniausiai būdavo apie ką nors rimto. Ir labai keista buvo plepėti apie kažką kasdieniško.
Įžengęs į pastatą raudonplaukis iškart pastebėjo Anę Aštriąją Plunksną. JI taip save pristatinėdavo po rašomais straipsniais. O rašinėdavo ji į meno skiltis laikraštyje ar būtent menininkams skirtuose burtininkų žurnaluose. Šita buvo panaši į kažkada dirbusią Ritą Nepasėdą. Kartą ji ėmė interviu iš vieno Aurio pažįstamo pianisto. Pribūrė visokių nesąmonių. Ir tą kartą ji ir Auris neblogai susikirto. Iš pradžių ją pamatęs Senkleris nutarė, kad turės pramogą visai parodai. Bet tada pamanė, kad tikrai neis prie jos. Kažin Ar tai dabar būtų gera mintis.
- Matai tą moterį? - Paklausė jis Dafydd ir mostelėjo ranka į Anę.
- Ar žinai kas ji tokia?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 11, 2022, 03:10:00 pm
Alanas kažkuo iš karto patiko Dafydd. Nors aiškiai buvo paauglys, kažkodėl atrodė tarsi būtų ne eilinis vaikiščias, o jau beveik suaugęs žmogus. Tokia išvada gerokai stebino - vis dėlto šito vaikinuko visai nepažinojo. Žinoma, tokia mintis galėjo kilti dėl susidomėjimo daile - būdamas Alano metų pats Dafydd rūpinosi tik tuo, kaip sugriauti visas įmanomas pamokas.
Tai, kad Oliveris aiškiai buvo išsigandęs, vertė jaustis nejaukiai. Vylėsi, kad sūnus sugebės pasišnekėti su tais, kurie taip pat domisi daile. Tiesa, ar Auriui šis menas patinka, Dafydd nė nežinojo, tačiau vylėsi, kad bus smagu. Visiems keturiems.
- Kelių dailininkų, norinčių iškilti į tarptautinius vandenis, paroda, - paaiškino velsietis ir kiek tyliau pridūrė: - Bet magiškoje galerijos dalyje turėtų būti daug įdomiau.
Nespėjo daugiau nieko paaiškinti, kai Auris, regis, pamatė kažkokią pažįstamą. Nurijęs atodūsį pirmiau atsakė į paprastesnį klausimą:
- Monopolį žaidėme. Oliveriui sekėsi puikiai, ar ne?
Paglostė sūnaus galvelę ir vėl sunerimo, kad jam čia visai nepatinka. Pasilenkęs pabandė nuraminti berniuką:
- Esi su manimi. Viskas gerai. O Auris ir Alanas atėjo čia su mumis. Neturi ko bijoti. Alanas mėgsta piešti, jis gali tau duoti patarimų.
Dar kartą perbraukęs ranka per sūnaus plaukus pagaliau pažvelgė ten, kur rodė Auris.
- Tiesą sakant, nė neįsivaizduoju, kas ji. Ar reikėtų sunerimti?
Apglėbęs Oliverį atsargiai pažvelgė į Aurį. Pakvietė jį ir Alaną, nes norėjo pabendrauti ir supažindinti sūnų su tuo, kurį galbūt galėjo laikyti draugu. Ar tik nebus taip, kad įtraukė savo mažylį į pavojų?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 11, 2022, 03:17:24 pm
Oliveris visiškai nenorėjo išlįsti iš už tėčio ir rodytis šitiems žmonėms. Turbūt reikėjo iš anksto paklausti, kodėl jie su kažkuo susitinka, kai gali nueiti į parodą ir dviese.
Įsidrąsinęs įeiti į vidų berniukas pasijuto kiek ramiau. Tiesa, negali sakyti, kad jis labai domėjosi daile. Taip, labai mėgo piešti, tačiau niekada neteko lankytis vietoje, kurioje būtų prikabinta kitų žmonių piešinių. Vis dėlto jie buvo gražūs, tad bent jau nereikės bendrauti.
- Man patiko Monopolis, - įsidrąsino sumurmėti Oliveris ir netgi pakėlė akis į Aurį. Nežinojo, iš kur šitas nepažįstamas žmogus žino apie žaidimą, tačiau vylėsi, kad bandymas bendrauti tėčiui patiks. O tėtis, žinoma, nevengė nuraminti berniuko, ir jis pasijuto geriau. Puikiai žinojo, kad nelįs bendrauti ir kalbėtis, tačiau ryžosi paleisti tėčio kelnes. Žinoma, ir toliau liko šalia jo - tik čia jautėsi esąs visiškai saugus. Tiesa, tai, kad jie pradėjo kalbėti apie kažkokią moterį, kiek sutrikdė. Negi teks susipažinti su dar daugiau žmonių? Norėjosi pulti tėčiui į glėbį, tačiau Oliveris ryžosi likti šalia jo. Pažvelgė į artimiausią paveikslą, kuriame buvo pavaizduota kelių asmenų šeima. Paveikslas priminė tai, kad ir pats Oliveris mėgo piešti mamą ir tėtį, tad sukaupęs ryžtą berniukas žengė paveikslo link. Regis, visai pamiršo, kad netoliese yra du gerokai išgąsdinę žmonės - Auris ir Alanas.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 13, 2022, 04:10:47 pm
- O, tai įdomu. Domiuosi dailininkais. Kartais paskaitau apie senuosius tapytojus. Bus įdomu pažiūrėti į šiuolaikinių dailininkų piešinius. - Pasakė išties degdamas nekantrumu užmesti akį į tuos paveikslus. Gal gaus kokių idėjų. Įdomu ar patys dailininkai čia yra? bet gal jau buvo parodos pristatymas.
Bet jo norus nugesino šioks toks netikėtumas.
- Auri, nei nebandyk prie jos artintis. Aš rimtai tau sakau. - Tarė tokiu tonu, kokiu visada kalbėdavo su savo pusbroliu šiam sumanius įsivelti į kokią istoriją ar iškrėsti ką nors netinkamo. Jo prisiminimuose ši žurnalistė šmėžavo ne pačioj tolimiausioje vietoje. Kaip jis ten ją pavadino? Regis maitėdiška gandus medžiojančia hiena ar kažkaip panašiai.
O tada viskas pasibaigė tuo, kad Auris kartu su savo pažįstamu pianistu atsirado vieno žurnalo puslapiuose. Ten buvo paminėtas kaip neaiškus visur nosį kišantis tipelis. Ir Alanas visai netroško, kad Auris dabar įsiveltu su ja į kokį kvailą ginčą. Ką tas tikrai mielu noru padarytų.
- Jūs irgi žaidžiat monopolį? Mes irgi. Bet kai kas retkarčiais sukčiauja. - Tarė ir paliko Dafydd ir Aurį stovėti kartu. Pats patraukė arčiau prie paveikslų. Kur jau juos apžiūrinėjo berniukas.
Paveikslų serija vaizdavo įvairius žmones. Šeimą, baleto šokėją atliekančią kažkokį sudėtingai atrodantį judesį. Labai susikaupusį, o gal užsisvajojusį žveją. Nemažai ten jų kabojo.
- Kuris tau gražiausias? Man tai visai patinka šitas. - Parodė į paveikslą, kuris vaizdavo apsnigtą lauką. Prie laužo sėdintį žmogų. O šalia jo tupėjo šuo. Visiškai panašus į Alano Dingą.
- Turiu tokį pat šunį kaip šitam paveiksle. - Pridūrė vaikinukas.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 13, 2022, 04:23:12 pm
Ta nelemta Hiena jų nematė. Kalbėjosi su kažkokiu tipu. Na aišku ir gerai. Matyt atėjo iškasti ko nors apie tuos dailininkus. Nutarė Senkleris.
- Ne, jai mes dabar neįdomūs. Ji save vadina žurnaliste. O aš kitaip ją vadinu. Mudu skirtingai suprantam kas yra normali žiniasklaida. - Rėžė Auris.
- Tik jau nepradėk Alanai. - Atsirado mat mamytė. Kaip visada...
- Tai smagu, kad patiko žaidimas. Ar pavyko prisistatyti daug viešbučių? - Paklausė berniuko. Į pusbrolio mestą repliką nieko neatsakė.
- Dažnai užsukat į šitą galeriją? - Paklausė jis Dafydd.
- Mes tai niekada čia nebuvom. Nors Alanas ir visur mane tamposi. - Tarė žvalgydamasis. Alanas stovėjo netoli Oliverio. Įdomu kas iš to išeis? Auris žinoma žinojo, kad pusbrolis niekada tyčia neišgąsdintų berniuko ir tikėjosi, kad jie gal susibendraus.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 14, 2022, 11:08:41 am
- Matau, kad tikrai domiesi daile, - nusišypsojo Dafydd Alanui. - Gal kokį dailininką ir pažįsti?
Pasidarė kiek apmaudu, kad parodos atidarymas buvo jau prieš porą dienų, tad šiandien jie turbūt nesutiks nė vieno menininko.
Panašu, kad santykiai tarp šitų dviejų vyrukų buvo tikrai įdomūs. Dafydd seniai suprato, kad jie yra labai artimi, tačiau akivaizdžiai nevengė vienas kito paerzinti ar paprotinti. Dar kartą pasidarė apmaudu, kad niekada neturėjo nei tikro brolio, nei pusbrolio ar draugo. Vis dėlto vylėsi, kad jo paties vaikai patirs, ką reiškia turėti ką nors artimą.
- Aha, Auris pasiūlė nusipirkti, tai nusprendžiau pabandyti, - atsakė Alanui.
Netrukus gavo stebėti, kaip vaikinukas prieina prie jo sūnaus. Buvo šiek tiek neramu, kad Oliveris susikaustys ir išsigąs. Tai paaugliui tikrai nepasirodys įdomu, tad ar Alanas nepradės niekinti mažylio? Norėjosi eiti prie sūnaus ir taip jį išgelbėti, bet tai buvo vaiko šansas pabendrauti. Mokykloje jam buvo sunku, tad čia buvo proga išmokti kažko naujo, kai tėtis bet kada gali padėti. Be to, ir Auris uždavė naują klausimą.
- Tiesą sakant, mes čia irgi pirmą kartą. Nelabai žinojau, ką siūlau, - pratarė ir pasijuto kiek nejaukiai. Tiesą sakant, vis dar buvo keista, kad Auris sutiko čia atvykti, ypač kai daile domisi ne pats, o jo pusbrolis. Labai norėjosi daugiau sužinoti apie šitų dviejų vyrukų santykius, tad atsargiai pratęsė:
- Smagu, kai yra kas kur nors išsitempia, ar ne? Matosi, kad esate artimi. Kaip manai, kaip viskas bus, kai Alanas baigs Hogvartsą?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 14, 2022, 11:26:07 am
Visai netrukus Oliveris nenorėjo būti pasakęs, kad jam patiko Monopolis. Sekėsi visai neblogai, bet kalbėti su suaugusiu žmogumi nebuvo paprasta. Taigi jis tik linktelėjo ir spruko prie paveikslų. Iš karto pasidarė geriau. Tiesa, piešti pačiam buvo žymiai įdomiau nei žiūrėti, ką nupiešė kiti. Vis dėlto berniukas spoksojo į šeimą ir galvojo, ar kada nors mokės taip nupiešti. Vos tik nutarė, kad ne, prie jo priėjo vienas iš tų dviejų žmonių, kuriuos čia pakvietė tėtis. O jeigu jau pakvietė tėtis, jie negali būti blogi. Taigi reikėjo likti vietoje ir nesižvalgyti į tą, kuris visada suteikia saugumo jausmą.
- Šitas, - nedrąsiai atsakė į klausimą Oliveris ir parodė į paveikslą, kuriame buvo pavaizduota jauna mergina pievoje. Ji buvo tamsiaplaukė priminė mamą, dėl to iš karto pasirodė esanti labai graži. Pažvelgė į Alano išsirinktą paveikslą. Labai norėjo kažką pasakyti, pasirodyti, kad mėgsta piešinius. Bet kartu buvo labai baisu.
- Jis atrodo labai vienišas, - galiausiai sumurmėjo Oliveris žiūrėdamas į prie laužo sėdintį žmogų. Kažkodėl atrodė, kad tai gali būti jis pats, bet to pasakyti neišdrįso. Norėjo ko nors paklausti apie šunį, bet tai buvo baisu. Taigi berniukas taip ir liko stovėti nejudėdamas ir be galo nusivylęs savimi.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 18, 2022, 10:57:12 pm
Vaikinukas irgi nusišypsojo Dafydd ir pasakė.
- Ne. Bet būtų įdomu susipažinti. - Jis neturėjo daug draugų ar pažįstamų. Visus, kuriuos pažinojo sutiko klajodamas su pusbroliu. O tada dar buvo mažas. Lizde gal ir buvo kokių dailininkų. Bet Alanas to neprisiminė.
Stovėdamas prie paveikslų pažvelgė į tą, kurį parodė Oliveris.
- Atrodo ji visai žaismingai toje pievoje. - Alanas susimąstė apie Berniuko komentarą dėl jo paties išsirinkto piešinio.
- Galbūt. Bet jis turi šunį. Tai visai geras draugas kelionėse. Galima įsivaizduoti, kad jie grįš pas jų laukiančius draugus ar šeimą. Gal dabar išvyko kur nors medžioti ar kažko ieškoti. Bet kada nors grįš namo ir nebeatrodys toks vienas. - Alanas dar kartą peržvelgė portretus. Pastebėjo vieną ir nusistebėjo, kad iš anksto jo nepamatė. Jis vaizdavo žaliaplaukę merginą. Ji stovėjo iškėlusi rankas į viršų. Gal norėjo pradėti šokti. Atrodė taip, lyg ketintų šturmuoti pasaulį. Nejučiom jis ėmė šypsotis. Žvilgsnis pasidarė svajingas. Alanas prisiminė Dori. Ji irgi kažkada panašiai atrodė. Kai dar eksperimentavo su savo išvaizda.
- Kažkada ir aš visai norėjau rimtai užsiimti daile. Įsivaizdavau, kad galėčiau turėti studiją. - Pradėjo pasakoti.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 18, 2022, 11:13:30 pm
Kol kas buvo visai nieko. Net jei ir imtų dairytis po paveikslus jie neatrodytų tokie nesąmoningi, kadangi regis vaizdavo normalius žmones.
- O, tikrai? Tai smagu. Nerti stačia galva į nežinomybę smagu. Reikės mums vėl kada nors sėsti ant motociklo ir nurūkti kažkur. - Akyse sužibo šelmiški žiburiukai. Vėl planuoji kažką į ateitį. Priminė sau, bet į tą mintį dėmesio labai nekreipė.
- Aišku smagu. Būtų keista be jo. Aš jau nuo mažens jį visur tampausi su savimi. Kur tai įmanoma. Na išskyrus parodas. Dėl jų tai jau Alanas rodo daugiau iniciatyvos nei aš. - Auris susimąstė apie tolimesnę ateitį. Ji truputį gąsdino. Erka jau irgi baigs mokyklą. O kas tada? Dėl Alano taip nesijaudino.
- Nežinau. Aš planuoju likti mokykloje. Nebent mane kada nors iš ten išgrūs. - Taip... Mano biografija tobula. Netyčia išgertas meilės eliksyras, užvaldymo kerai naudoti prieš mokinius. Įsiveržimas į Mandragoros pamoką... Puikus mokytojo portretas.
- Alanas baigęs mokyklą nori tapti auroru. Jau trejus metus beveik apie tai svarsto. Taigi matyt to ir imsis. Nebent kas nors pasikeis.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 19, 2022, 12:55:15 am
Žvelgdamas į Alanas Dafydd tarsi matė save. Tokį, koks galėjo būti paauglystėje. Normalus vaikinukas, besidomintis daile. Turintis žmogų, kuris prireikus visada apgins. Tiesa, tokios mintys gerokai stebino, mat save vaikinas paprastai įžvelgdavo Oliveryje. Ar tai reiškė, kad Alanas ir jo mažylis yra kažkuo panašūs? O galbūt Dafydd pernelyg norėjo turėti normalią vaikystę ir paauglystę, tad dabar tik svajojo apie tai, kas galėjo būti.
- Gali nusipirkti kitų metų bukletą, ten surašyti visi renginiai. Kiek žinau, kartais vyksta susitikimai su dailininkais, - pasiūlė Alanui stengdamasis atrodyti draugiškas. Gal toks ir buvo, tačiau jautėsi pernelyg susikaustęs. Nenorėjo apsikvailinti prieš Aurį, su kuriuo bendrauti sekėsi ne taip jau ir blogai.
- Nežinau, ar smagu, bet... - bandė paaiškinti Dafydd, bet prisipažinti, kad tiesiog norėjo draugiškai kažkur pakviesti, buvo pernelyg nejauku. - Na, manau, kad smagu per atostogas ištrūkti ir pabendrauti, - gana nekonkrečiai užbaigė. Stebėjo sūnų ir Alaną ir džiaugėsi: Oliveriui, ko gero, buvo labai baisu, bet paauglys atrodė esąs draugiškas ir malonus vaikinukas.
- Kodėl turėtų išgrūsti? - nuoširdžiai pasidomėjo. Tema nebuvo jauki, mat ir pats buvo iš Hogvartso išspirtas, nors ir nebūdamas profesoriaus rolėje. Į ją tokio niekas nė nepriimtų.
Dar viena nemaloni tema buvo aurorai. Dar viena vieta, kur Dafydd buvo nereikalingas. Nejučia nuleido galvą. Ir vėl susimąstė apie tai, kad namai tebėra vienintelė vieta, kur jis gali jaustis esąs savo vietoje. Reikalingas ir mylimas. Keista, kad iš banko jau kelerius metus jo niekas neišspyrė.
- Vadinasi, Alanas tikrai protingas, - pratarė, nes kažką atsakyti reikėjo. Savęs "tikrai protingu" niekaip nepavadintų, o toje pozicijoje dirbo. Vis dėlto Magijos ministerijos mūšis baigėsi jau senokai, tad dabar taip lengvai tokių nevykėlių kaip Dafydd Carwyn Llewellyn niekas nepriimtų.
Žmonės pradėjo įtariai žvilgčioti į du raudonplaukius, tad Dafydd patraukė paveikslų link. Atsistojo netoli sūnaus ir Alano - norėjo juos stebėti, tačiau kartu ir palikti šiek tiek laisvės - reikėjo suteikti progą susibendrauti. Pažvelgė į paveikslą, kuriame buvo pavaizduota laukinė gamta ir nejučia užsisvajojo apie tai, kaip atsiduria ten dviese su Mayra. Lūpose atsirado svajinga šypsena, skirta vienintelei merginai pasaulyje.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 19, 2022, 02:28:49 am
Gerokai vyresnis berniukas šnekėjosi su juo kaip su sau lygiu. Tai buvo labai keista, tad norėjosi atsisukti į tėtį ir paklausti, ar taip ir turi būti. Galbūt jam visai neblogai sekasi? Tik kodėl vis tiek taip nejauku ir baisu kažką pasakyti? Ar tėtis jį gali išgelbėti?
Alanas, regis, sugalvojo, kaip pakomentuoti Oliverio išsirinktą paveikslą. Tai berniukui patiko, ir jis pasijuto šiek tiek drąsiau.
- Ji panaši į mamą, - įsidrąsino pratarti. Netrukus vyresnysis vaikinukas pradėjo šnekėti apie tą paveikslą, kuris patiko jam. Ko gero, Alanas buvo teisus - išties galima įsivaizduoti, kad žmogus visai nėra vienišas. Galbūt jis, kaip ir Oliveris, mėgsta pabūti atskirai nuo kitų. Tokia mintis privertė suprasti, kad jam čia patinka. Visi piešiniai buvo gražūs ir skatino norėti dar labiau tobulėti.
Tėtis per tą laiką dingo iš užnugario, tad gerokai išsigandęs Oliveris apsidairė. Geras kelias sekundes nepamatė to, kurio ieškojo, tad pradėjo justi šiokią tokią paniką. Išsigandusiu žvilgsniu dairėsi po galeriją ir pagaliau pamatė tėtį prie kitų paveikslų. Laimei, nepuolė jam į glėbį, o liko prie Alano, kuris ir vėl prakalbo. Norėjosi pasiklausti, ar jis tikrai kalba su septynmečiu mažiumi, bet tas mažius nedrįso to padaryti. Ir dabar labai atkakliai galvojo, ką pasakyti, kad nenusibostų šitam dideliam žmogui.
- Man patinka piešti, - gana tvirtu balsu ištarė Oliveris vėl įsmeigęs akis į paveikslus. Šį kartą išsirinko žaliaplaukę merginą, į kurią, atrodo, žiūrėjo ir Alanas. - O ką tu nori veikti užaugęs? - sukaupęs visą drąsą pasiteiravo. Buvo galima pamanyti, kad klausimas skirtas merginai paveiksle, tačiau iš tiesų atsakymo berniukas laukė iš Alano.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 21, 2022, 12:41:02 pm
- Aha, turbūt taip reikės ir padaryti. - Atsakė jis Aurio draugui. Kodėl gi nenusipirkus to bukleto. Ši vieta buvo nauja ir be to čia dar buvo meno reikmenų parduotuvė. Tą spėjo perskaityti ant pastato durų. Taigi užeiti čia yra dėl ko.
- Ar tavo mamai patinka būti gamtoje? - Užklausė vėl žvilgtelėdamas į tą paveikslą. - Visai smagu pasidairyti į čia pavaizduotus žmones. Jie labai skirtingi. Ir galima jiems prikurti visokių istorijų.
Raudonplaukis vėl pažvelgė į Dori panašią merginą ir dar kartą šyptelėjo jai. Kažin ar Dori čia patiktų? Įdomu ką ji dabar veikia.
- O kodėl tau patinka piešti? Užaugęs noriu tapti auroru. Dar noriu tapti gyvūnų dresuotoju. O kai pasensiu išeisiu atostogų, tapysiu ir gal pardavinėsiu paveikslus. - Berniukas tikrai atrodė labai drovus. Alanas pradėjo svarstyti, kad gal Oliveriui labiau patiktų, jei paliktų jį ramybėje. Pačiam Alanui patikdavo plepėti su mažais vaikais. Gal todėl, kad priminė laiką su mažyle sesute. O gal todėl, kad iš savo patirties žinojo kaip smagu, kai su tavimi kalbasi vyresnis. Auris juk niekada nenustumdavo jo į šoną dėl to, kad buvo daug jaunesnis.
- O ką dar mėgsti veikti be piešimo?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 21, 2022, 01:16:10 pm
- Smagu. Kartais neplanuojant nutinka kas nors itin įdomaus.
Apie savo ir Juzefo darbą pirmais mokymo metais nepasakojo. Apie užvaldymo kerus, kuriuos panaudojo prieš dvi mokines irgi.
- Tai kad nesugebu ramiai dirbti. Įsiveliu į visokias istorijas. Va kad ir praeitą pavasarį netyčia gavau meilės eliksyro. Elgiausi siaubingai kvailai. Arba su viena tokia mokine, kurią užklupau rūkant susitarėm, kad kartu metam rūkyt. Kas užrūko gauna užduotį. Abiem teko kažką padaryti, nes neatsilaikėm. Aš turėjau įeiti į vienos tokios profesorės klasę per pamoką ir pasakyti, kad ji gražiausia moteris pasaulyje. Ar kažką panašaus. Galėjau atsisakyti, bet aišku to nepadariau. Ji taip pasiuto... Kad net šveitė į mane katilą su karštu eliksyru. Bet nepataikė. Ir tai dar tikrai ne visos mano istorijos. Žodžiu tariant Niekada nesurimtėsiu, bet ir nesistengiu dėl to labai.
Auris sugebėjo pats sau susigadinti nuotaiką. Ištaręs garsiai, kad Alanas nori tapti auroru. Jam šita mintis nepatiko. Alanui ta profesija netiko. Bent jau jo nuomone. Be to Senkleris žinojo kodėl pusbrolis staiga šito užsigeidė. Ir prisiminęs tuos parko įvykius nutikusius prieš porą metų suprato, kad dėl Alano dar ir kaip nerimauja. Bet nenorėjo dabar visko sugadinti ir elgėsi kaip niekur nieko.
- Mokslai jam neblogai sekasi. Ypač tai, kas susiję su kerais. Eliksyrai kiša koją. Taigi nežinau ar pasiseks jam su šiuo darbu. - Jis norėjo papasakoti Dafydd viską, ką apie tai galvojo. Bet nusprendė, kad šiandien diena nelabai tinkama tokiems pokalbiams.
Jam patraukus prie paveikslų Auris kiek padelsė. Užsigalvojo apie tą siaubingą vasaros dieną. Bet paskui nusekė paskui Dafydd.
Akį patraukė nutapytas krioklys. Atrodė taip tikroviškai. Vanduo garmėjo smarkus ir nesuvaldomas ir regis pamažu nusinešė jo slogias mintis.
- Taip ir nepaklausiau. Juk kalbėjom parduotuvėj, kad rudenį sulauksit mažylio. Ar viskas gerai?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 22, 2022, 12:55:53 am
Oliveris niekaip negalėjo suprasti, kaip toks didelis vaikinas, koks buvo Alanas, gali kalbėtis su juo. Kaip lygus su lygiu. Juk vyresni vaikai mažesniuosius tik niekina. Kiek kartų jam teko ginti sesutę mokykloje? Būtent tada septynmetis parodydavo visą drąsą. O štai kalbėtis su mandagiu ir draugišku beveik suaugusiu vaikinu buvo sunku.
Vis dėlto jis paklausė apie mamą, kurią Oliveris labai mylėjo. Mielai kalbėtų apie ją labai daug. Gaila, kad ji dabar dažniausiai būna namuose.
- Dažnai visi kartu nueiname į paplūdimį ar nuplaukiame į salą prie namų, - nelabai drąsiai, tačiau gana išdidžiai pratarė berniukas ir atsargiai pažvelgė į Alaną. - Bet dabar ji rūpinasi mano broliuku ir sesute.
Tuos du mažylius jis taip pat mylėjo, tad balsas tiesiog prisipildė pasididžiavimo. Norėjo, kad vyresnis vaikinas suprastų, kokią jis turi šaunią šeimą, net jeigu tėra mažvaikis.
- O tau ar patinka būti gamtoje? - paklausė. Toks smalsavimas pareikalavo nemažai drąsos, tačiau Oliveris labai norėjo parodyti, kad bendrauti nori. Trukdė tik jo drovumas ir nedrąsa, tačiau noro buvo labai daug. Vadinasi, reikėjo ir pačiam parodyti iniciatyvą.
- Man patinka žaisti su broliais ir seserimis, - rimtai atsakė į klausimą. Buvo apmaudu, kad nei Eliotas, nei Miriam nesidomėjo piešiniais, tad neatėjo kartu. Tada Alanas ir Auris pamatytų, kokie šaunūs jo šeimos nariai! Norėjosi ko nors paklausti, pratęsti pokalbį, bet niekas neatėjo į galvą. Dėl to buvo kiek liūdna, tačiau berniukas stengėsi neleisti susigadinti nuotaikos. Tėtis norėjo, kad jis būtų laimingas, ar ne? Atsargiai pažvelgęs į jį žengė prie dar vieno paveikslo - trijų vaikų kažkokioje nežemiškoje planetoje. Jo Oliveris anksčiau nebuvo pastebėjęs, tad dabar tiesiog ištarė:
- Oho...
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 22, 2022, 01:12:50 am
Auris buvo nuotykių ieškotojas. Toks jaunas, o patyręs visokiausių dalykų. Be to, tai, kaip jie abu atsidūrė Lizde, irgi parodo, kad šitas vyrukas yra visai kitoks nei jis, Dafydd. Tiesa, tai kažkodėl netrukdė bendrauti. Atrodė, kad Auris gerbia jo ramumą ir norą būti su šeima. Tas savybes velsietis labai vertino - nemaža dalis kolegų jam atsisakius kažkur su jais nueiti, tik išjuokdavo. Nejučia prisiminė Tobią ir susimąstė, kaip jis laikosi. Neketino rašyti - vien jau Aurį kažkur pakviesti buvo sunku, tad ką pagalvotų buvęs kolega?
- Meilės eliksyro? Ir kaip sekėsi? Kaip jauteisi, kai supratai, kad tai buvo eliksyro poveikis? - nejučia susidomėjo Dafydd. Jeigu kada būtų norėjęs eiti profesoriauti (ko niekada nenorėjo), dabar suprato, kad gyvenime to nedarytų. Ką pasakytų Mayra, jeigu jis pradėtų kitai aiškinti, kaip ją myli? Užteko to karto, kai palydėjo nėščią merginą į Aberdiną. Ne, to geriau neprisiminti.
Kad Alanui neblogai sekasi mokytis, nenustebino. Tas vaikinas atrodė esąs rimtas. Tikėtinai mokykloje mokėsi, o ne užsiėmė tokiais dalykais, kokiems pamokų laiką leisdavo Dafydd.
- Vis dėlto nemanau, kad turėtum kištis į jo gyvenimą. Tai jam tikrai nepatiktų, - pratarė. Nustebo supratęs, kad pradėjo pamokslauti, bet jau buvo per vėlu. Vylėsi, kad Auris neįsižeis.
Atrodė, kad kiek jaunesnis vyrukas čia nuobodžiauja. Kažką reikėjo daryti - Dafydd niekada nebuvo įdomus pašnekovas, tad reikėjo sudominti bent jau paveikslais. Jau žiojosi norėdamas siūlyti į magiškąją galerijos dalį, kai išgirdo klausimą.
- Ačiū, viskas gerai. Pavadinome penktąjį mažylį David. Mayra norėjo pavadinti kurį nors sūnų mano vardu, - ištaręs tuos žodžius vaikinas išraudo. Ne taip užtikrintai pratęsė: - Tuo vardu ketinome pavadinti... Na, supranti.
Apie mirusį sūnelį kalbėti vis dar buvo sunku. Vis dėlto David buvo tiesiog nuostabus mažylis, tad jo tėvas prisivertė nusišypsoti.
- Bet dabar esame laimingi.
Kelias akimirkas svarstė, ką sakyti ar daryti toliau, kol galiausiai ištarė:
- Klausyk, Oliveriui turbūt sunku kalbėti su gerokai vyresniu paaugliu. Gal einame į magiškąją dalį? Kiek žinau, ten turi būti interaktyvi programa...
Nusprendė nesakyti, kad šį pasiūlymą pateikė labiau pačiam Auriui. Vis dėlto tiesos tame, kad sūnui gali būti nejauku, tikrai buvo, tad tikėjosi, kad vyrukas nieko neįtars.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 29, 2022, 02:31:56 pm
- O, tai gyvenat prie jūros? - Alanui atrodė, kad tai turėtų būti puiku. Galėtų bet kada ateiti prie vandens, pasivaikščioti. Ir gal aptiktų kokių įdomių vandens padarų.
- Ar tau patinka plaukioti vandenyje? Turbūt vasarą labai smagu iškylauti prie jūros kada nori. - O dar ir sala, į kurią galima nuplaukti. Ten tikrai rasčiau ką nors nuostabaus.
- O kiek turi brolių ir seserų? - Akimirką pajuto liūdesį dėl sesers. Jai patiktų čia. Jai patiktų visur, kartu su manimi. Fredė mėgo Kalėdas. Prisiminė jis. Mama per šias kalėdas vėl atrodė nusiminusi. Stengėsi tai užmaskuoti, bet Alanas vis tiek pastebėjo. Ir sesers kambarys vis liko nepaliestas. O juk praėjo jau ne vieneri metai.
- Mėgstu gamtą. Man patinka stebėti kaip gyvena gyvūnai. Netoli Hogvartso yra miškas. Šiaip ten eiti negalima. Gal tėtis tau pasakojo? Bet aš einu. Dabar jau pramokau transfigūruotis, tai galiu užsimaskuoti. Pavyzdžiui supanašėti su medžiu ir stebėti kaip gyvena gyvūnai jų netrukdydamas. - Atrodė, kad broliai ir seserys jam daug reiškia. Alanas nelabai norėjo kalbėtis apie tai. Nes prisimindavo Fredę. Galbūt tą ypatingą meilę ir rūpestį sesutei įskiepyjo jo ir Aurio ryšys.
- Tai gerai, kad sutariat ir leidžiat laiką kartu. - Tepasakė. O tada žvilgtelėjo į paveikslą taip patraukusį Oliverio dėmesį.
- Kai mokysies Hogvartse gal patirsi ką panašaus. Kartais per astronomijos pamokas mokytojai sudaro iliuziją, kad esi kokioje nors planetoje. Būna tikrai įdomu ir įspūdinga.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 29, 2022, 02:59:36 pm
Prisiminęs tą nelemtą eliksyrą net susiraukė.
- Oi Dafydd, buvo siaubinga. Visų pirma, aš nesitikėjau, kad toji mokinė galėtų man jo duoti. Net nemaniau, kad turėčiau saugotis. Bėgiojau, paskui ją sutikau. Buvo karšta. Todėl kai pasiūlė vandens sutikau. O tada... Negalėjau susikaupti. Aš ir taip nenusėdžiu ramiai vienoj vietoj, o čia dar blogiau. Mintys lakstė po galvą kaip pasiutusios. - Siaubinga būsena. Pamanė.
- Elgiausi kaip ne aš. Troškau prisiekti jai amžiną meilę, iškelti ją į padanges. Aš ne toks. Aš taip net nekalbėčiau. Planavau, kad galėtume pabėgti kur nors. Žodžiu siaubinga. Atsimenu pasiūlliau jai eiti pasivaikščioti. Paieškoti augalų į mišką. Ir ji jau tikrai žinodama kas man yra sutiko. Bet atėjo kita mokinė. - Ne, kaip užkerėjo Dori valdymo kerais pasakoti neketino. - Sunkiai bet nuėjau su jomis į pilį. Ir kai gavau priešnuodžio. Na tu įsivaizduok. Nuotaika mano buvo šimtabalė. O tada staiga kritau į nulinę poziciją. Dar visi prisiminimai ką galvojau ir ką sakiau. Ir neaiškumas kodėl ji norėjo eiti pasivaikščioti davusi man to eliksyro. Perpykau. Norėjau išeiti iš darbo. Bet likau. Tiesiog aš niekada nemaniau, kad ta mokinė galėtų iškrėsti ką panašaus. Mes kaip ir išsiaiškinom, kad netyčia ji davė man to eliksyro. Bet aš kartais galvoju, kad gal ne. Nežinau. - Dafydd žodžiams dėl Alano pasirinkimų pritarė. Nors pats ir nenorėjo, kad pusbrolis taptų auroru.
- O taip. Aš neketinu jam kažko sakyti. Tai jo gyvenimas. Bet Alanas toks išsiblaškęs. Nežinau ar jam tai tinka. - Svarbesnė buvo dar viena priežastis. Jo praeitis. Ir žmonės, kurie sužinoję ką veikia Alanas imtų jį medžioti dėl to, kad yra Aurio pusbrolis.
Senkleris tik linktelėjo, suprato apie kurį vaiką ėjo kalba.
- Na ir puiku, kad jam viskas gerai. Ir kad jūs laimingi. - Nusišypsojo ir pagalvojo ar reikėtų dabar Dafydd atiduoti tai ką atsinešė kuprinėje. Bet nutarė, kad tada, kai jie išeis iš čia.
- Ir koks jis vaikas? Ar gerai miega naktimis? Va Alanas dažnai verkė. Tikriausiai dėl to kartą ir užsukau į jo kambarį. Jis man trukdė miegoti.  - Prisiminti senus laikus jam kažkodėl patiko. Būdamas vaikas pyko, kad kūdikis jam trukdo. Bet kai užėjo į jo kambarį ir paglostytas vaikas aprimo. O paskui ėmė jam šypsotis pasijuto kažkaip keistai. Nuo to laiko ir ėmė prie jo prisirišti. Stebėti kaip auga mažas vaikas buvo taip įdomu. Be to buvo jam toks reikalingas.
- Gerai. Einam pažiūrėsim kas ten įdomaus.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 30, 2022, 09:45:55 am
Buvo įdomu, ką Auris pasakoja apie nuotykius su meilės eliksyru, tačiau viduje kirbėjo nelabai maloni mintis: gerai, kad toks dalykas nenutiko jam pačiam. Neįsivaizdavo, ar Mayra patikėtų, kad viskas atsitiko netyčia. O gal kiltų bereikalinga abejonė? Kitaip sakant, tikrai gerai, kad pačiam Dafydd tokių nuotykių patirti neteko. Bet pasiklausyti Aurio buvo visai smagu. Tuo labiau, kad pasirodė esą jam net ir toks nuotykis tarsi visai smagus.
- Kaip po to sekėsi su ja bendrauti pamokose? - paklausė. Labai stengėsi vystyti normalų ir paprastą pokalbį. Tikėjosi, kad sekasi pusėtinai - vaikinas labai nuoširdžiai norėjo išmokti tiesiog bendrauti. Be dramų ir sudėtingų temų.
Auris, žinoma, pusbrolį geriau pažinojo nei Dafydd, kuris jį matė pirmą kartą, bet apibūdinimas, kad jis išsiblaškęs, kažkodėl neatrodė tinkamas. Vis tik prieštarauti nebuvo prasmės, tad velsietis tiesiog gūžtelėjo pečiais. Kai pagalvoji, kad pats metus dirbo auroru, Alanas tam darbui puikiai tiktų. Vis dėlto apie tai šnekėti tikrai neketino.
Kažkodėl Aurio žodžiai apie jauniausią Dafydd mažylį pasirodė tarsi sarkastiški, bet kartais geriau patylėti. Dafydd tai ir padarė - ir pasielgė teisingai. Netrukus pašnekovas pasidomėjo David ir netgi papasakojo apie Alaną. Buvo smagu, kad jie iš tiesų gali tiesiog šnekėtis.
- Jam dar tik pusantro mėnesio, tad tenka keltis po kelis kartus per naktį, - nusišypsojo Dafydd. - Stengiuosi leisti žmonai bent kiek pamiegoti. Ne pirmas kartas, jau turime patirties, - šiuose žodžiuose buvo galima išgirsti nelabai įprastą pasididžiavimo savimi ir savo šeima gaidelę. - Vis dėlto po Naujų metų teks grįžti į darbą.
Ta mintis liūdino. Nesinorėjo vėl palikti Mayros vienos su vaikais. Deja, pasirinkimo nebuvo.
Kai Auris sutiko eiti į magiškąją parodos dalį, Dafydd atsisuko į jaunimą ir pratarė:
- Oliveri? E... - iš įpročio norėjo pridurti "Eliotai", tarsi kreiptųsi į kitą sūnų. Laiku susipratęs ir dargi prisiminęs, kad apie kitą parodos dalį šūkauti nereikėtų, priėjo prie sūnaus ir negarsiai pratarė: - Paklausk draugo, ar jis nenorėtų eiti į magiškąją parodos dalį. Mudu su Auriu einame ten.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Gruodžio 30, 2022, 10:22:40 am
Į klausimą, ar gyvena prie jūros, Oliveris atsakė linktelėjimu. Nežinojo, ar reikėtų sakyti, kokiame mieste gyvena, tad žvilgtelėjo į tėtį. Vis dėlto pamiršo to miesto pavadinimą, tad problema kaip ir buvo išspręsta. Bet tėčio pagalbos vis tiek reikėjo - berniukas jautėsi nedrąsiai ir neužtikrintai.
Tiesa, Alanas atrodė esąs malonus, tad reikėjo bandyti bendrauti pačiam. Anksčiau ar vėliau vis tiek teks išmokti.
- Aš nemoku plaukti, - prisipažino. Eliotas plaukiojo puikiai, bet Oliveriui tai buvo sunki užduotis. Nenorėjo apie tai kalbėti, tad pridūrė: - Bet smagu su mama, tėčiui ir broliais bei seserimis nueiti prie jūros.
Paklaustas apie brolius ir seseris berniukas padrąsėjo. Giliai įkvėpė ir kaip kokį sąrašą sudiktavo:
- Eliotas, mes dvyniai. Miriam. Hannah ir David, bet šitie labai maži. David ką tik atsirado.
Kalbėdamas apie brolius ir seseris Oliveris būtų galėjęs pamiršti, kad yra dailės galerijoje. Mylėjo juos visa savo vaikiška širdele ir labai norėjo tuo pasidalinti. Bėda ta, kad tai padaryti buvo labai jau drovu.
- Tėtis daug nepasakoja apie Hogvartsą, - kiek liūdnai pratarė Oliveris ir nejučia susimąstė, kokia galėtų būti to priežastis. Reikės būtinai paklausti. Dabar geriau klausysis apie tą mokyklą ir jos pamokas. Žvelgė į paveikslą ir įsivaizdavo, kaip pats atsiduria tokioje planetoje. Būtų įdomu!
Netrukus priėjęs tėtis visai sutrikdė berniuką. Argi Alanas yra jo draugas? Kažkas čia buvo ne taip. Nedrąsiai pažvelgė į tą vaikiną.
- Ar nori eiti į magišką parodos dalį? - kiek per garsiai tokį klausimą uždavė Oliveris ir skubiai pažvelgė į tėtį. Taip ir reikėjo paklausti, ar ne?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 03, 2023, 11:41:43 am
Gyvenimas prie jūros atvertų daugybę galimybių. Gal po mokyklos reikėtų pakeliauti, o tada stoti? Susimąstė.
- O ar norėtum išmokti? - Užklausė apie plaukiojimą.
- Jūra graži ir paslaptinga ar ne? Po vandeniu vyksta daug įdomių dalykų. Ten gyvena visokie gyvūnai. - Oliveris pasakė savo brolių ir sesučių vardus. Buvo matyti kaip jais džiaugiasi.
- Tai smagu turėti su kuo nuolat pažaisti. - Nusišypsojo.
- O ar kada nors įsivaizdavai į kurį koledžą norėtum patekti? - Paklausė, kai jie pradėjo kalbėtis apie Hogvartsą.Priėjęs Aurio draugas ėmė kalbėti apie kitą galerijos dalį. Alanui aišku buvo įdomu ką ten ras.
- Einam. - Pasakė Oliveriui. Įdomu Ar Aurio kantrybės skalė paveikslams jau galutinai užsipildė? Pradėjo galvoti.
Nuėjus į vietą suprato, kad čia viskas labai skiriasi nuo jau matytos dalies. Žinoma judantys paveikslai. Be to pastebėjo staliukus su įvairių dažų pavyzdžiais.
- Šiandien galite išbandyti įvairius tapybos būdus. - Pasakė darbuotoja.
- O, Oliveri, nori kartu nupiešti jūrą? - Paklausė prieidamas prie stalo. Ant jo buvo popieriaus, teptukų. Ir įvairių dažų su visokiais užrašais. Aptiko sprogstamuosius, besimainančius, spalvą keičiančius ir visokius kitokius.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 03, 2023, 12:02:52 pm
- Viskas nutiko pavasarį. Taigi tiesą sakant iki mokslo metų galo su ja nebendravome. Atsitiktinai susitikome vasaros atostogų metu koncerte. Ten ir pasikalbėjome. - Na taip žinoma, toks mažylis aišku dar neišmiega visos nakties. Auris paniro į prisiminimus apie laiką, kai Alanas irgi buvo toks kūdikis. Kai turėjo auklę, kuri niekada neatstojo mamos. Ir jį, mažvaikį.
- Gerai, kad kartu pasidalinat nakties rūpesčius. Tada gal pavyksta kiek išsimiegoti? - Jie patraukė į magišką galerijos dalį. Aurį iškart patraukė pažiūrėti kas gero yra ant stalo. Į portretus jau prisižiopsojo. Alanas pasiūlė Oliveriui papiešti. Auris irgi norėjo kažką paveikti.
- Ir ką turėtų reikšti sprogstamieji? - Pasiteiravo jis Dafydd.
- Reikia pažiūrėti. - Jis paėmė teptuką. Paėmė buteliuką su tais dažais. Jie buvo žali. Įsipylė vandens, pamirkė teptuką ir ištėškė dažų ant popiriaus. Nieko nenutiko.
- Nesąmonė. Tai paprasti dažai. - Pasakė. Pamaišė juoas stipriau ir tada Iš buteliuko jie kliūstelėjo jam ant veido. Ir Auris Senkleris dabar stovėjo su žalia kauke.
- Po šimts... - Sumurmėjo. Žvilgtelėjęs į savo popieriaus lapą pamatė, kad jo ištėkšta dėmė išsiliejo per pusę lapo.
- Ir kam to reikia? - Jis ėmė bandyti nusivalyti dažus nuo veido. Išmėgino kelis burtažodžius, bet neveikė.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 03, 2023, 08:18:32 pm
Klausimai kiek trikdė ir gąsdino. Oliveris nelabai suprato, kodėl daug vyresnis žmogus elgiasi taip draugiškai. Buvo labai drovu ir norėjosi pasislėpti už tėčio. Bet tai būtų labai nemandagu, ir mama sužinojusi labai nusiviltų. Teko sukaupti visą drąsą ir likti čia.
- Paprašysiu tėčio, kad išmokytų, - droviai atsakė į klausimą. - Bet baisu...
Taip, dabar jis pasirodys kaip visiškas bailys. Tai privertė nusiminti ir nuleisti galvą. Nenorėjo atrodyti kaip mažvaikis - šitas žmogus bendravo draugiškai ir maloniai. Jeigu jis ir toliau bus toks nuoboda, viskas gali labai greitai pasikeisti. Tuo labiau, kad ir apie mokyklą nedaug težinojo. Turbūt kažkada teks priremti mamą ir tėtį prie sienos.
- Aš nežinau koledžų, - liūdnai pratarė.
Laimei, netrukus visi nuėjo į magiškąją galerijos dalį, kur tikrai turėjo būti įdomiau.
- Noriu! - apsidžiaugė, kai Alanas pateikė pasiūlymą. Panašu, kad kol kas dar nenusibodo šitam žmogui. Tai labai džiugino, tad Oliveris nuskubėjo prie stalo ir paėmė pirmą dažų buteliuką. - O kaip jie gali keisti spalvą? - atsargiai paklausė įsidrąsinęs pažvelgti į Alaną.
Kaip tik tuo metu Aurį ištiko nelaimė. Ji, tiesa, prajuokino, tad Oliveris pradėjo kikenti. Prie nepažįstamų žmonių juoktis buvo sunku, bet tėčio draugas atrodė labai jau juokingai.
- Tau tinka, - sukaupęs visą drąsą sumurmėjo berniukas ir vėl atsisukęs į popierių atsargiai atidarė buteliuką, pilną lyg ir paprasčiausio mėlyno guašo.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 03, 2023, 08:36:24 pm
- Kaip turėtų būti nemalonu, - net nusipurtė Dafydd. Mintis apie tokią nesėkmę dirbant profesoriumi nuoširdžiai gąsdino. Gerai, kad jam niekada neteks su tuo susidurti, tačiau nesinorėjo galvoti apie tai, kad ir jo mažyliai gali iškrėsti tokių nesąmonių. Kita vertus, jo vaikai yra patys geriausi, jie jokio mokytojo nestatytų į tokią padėtį. Na, nebent Matthew Turner, bet jis nėra daugiau vertas.
Kažkodėl kalbėti apie mažojo David priežiūrą naktimis staiga pasidarė drovu. Tarsi tai būtų pernelyg intymi tema, visai netinkama aptarinėti dailės galerijoje. Ir dar su žmogumi, dėl kurio buvimo draugu Dafydd vis dar nebuvo tikras. Taigi tik trumpai tarstelėjo:
- Aha...
Mintimis ir vėl nuklydo namo, kur galėjo mėgautis mažylio priežiūra ir laiku su mylimąja. Vis dėlto dabar buvo čia, galerijoje, kur buvo ir jo sūnus bei galbūt draugas su savo artimu žmogumi. Šis laikas taip pat buvo naudingas.
- Sprogstamieji? Pavadinimas leidžia spėti, kad nieko gero, - atsargiai pratarė paklaustas apie dažus. Pažvelgė, kuo užsiima jaunimas, bet jie, regis, jau buvo nusiteikę piešti. Alanas Dafydd patiko vis labiau ir labiau. Ir bent iš pirmo žvilgsnio atrodė ne toks save smerkiantis ar galvojantis, kad turėjo sudėtingą praeitį kaip Auris. Žinoma, Dafydd ir pats šiomis savybėmis pasižymėjo. Gali būti, kad būtent dėl to išdrįso pakviesti Aurį į dailės galeriją.
- Klausyk, atsar... - norėjo perspėti, kai Auris pradėjo ryžtingai maišyti dažus. Nutiko tai, ko ir reikėjo tikėtis. Net Oliveris nusijuokė, o tai privertė širdį suspurdėti stipriau. Kiekviena sūnaus normali reakcija, juokas ir džiaugsmas Dafydd patiko. Leisdavo patikėti, kad jis yra normalus vaikas.
- Padėti? - paklausė stengdamasis nekikenti. Išsitraukė lazdelę, tačiau neįsivaizdavo, ką galėtų su ja paveikti. - Valyk, - vis dėlto surizikavo. Tik vylėsi, kad dažai neišsilakstys po visą kambarį.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 08, 2023, 06:21:20 pm
- Aha, įsivaizduoju, kad baisu. Jūra ošia ir vanduo kai nemoki plaukti atrodo toks šaltas ir pavojingas. Bet kai išmoksti plaukti pasidaro smagu. Vandenyje galima labai smagiai padūkti. - Regis su ta mokykla užjudino neliečiama temą. Net ėmė galvoti, kad nereikėjo kalbėti apie Hogvartsą. Bet iš kur jis galėjo žinoti.
- Išvis yra keturi koledžai. Pavadinti mokyklos įkūrėjų garbei. Godrikas Grifas, Rovena Varnanagė, Helga Švilpynė ir Salazaras Klastuolis. Taigi yra Grifų Gūžta, Varno Nagas, Švilpynė ir Klastunynas. Kiekvienas koledžas atsirenka pagal įkūrėjui svarbias savybes. Bet žinai. Man atrodo, kad smagiau mokytis būtų tada jei visi nebūtų suskirstyti pagal kažkokią būdo savybę. - Ne, jau šiomis temomis reikėjo patylėti. Kažin ar Oliveriui tai turėtų būti labai įdomu.
Jie nuėjo piešti. Berniukas paėmė vienus dažus. Kurie turėjo keisti spalvą.
- Reikia juos paliesti lazdele man atrodo ir... - Bet sakyti nepabaigė. Nes Auris kaip visada sugebėjo prisidirbti. Alanas ėmė juoktis. Tokius dažus kažkada buvo matęs ir žinojo, kad juos nuplauti yra sudėtinga.
- Tikrai, tau tinka Auri. Kaip bus gražu, kai važiuosim namo. Nekantrauju sutikti Erką. Kaip jai patiks toks tavo veidelis. - Tada nusisuko į Oliverį.
- Ar keisim šito mėlyno spalvą ar kol kas tiks tokia? - Paklausė.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 08, 2023, 06:32:00 pm
- Taip. Labai nemaloni ir nejauki situacija. - Pasakė.
Auris stovėjo ir niršo ant tų kvailų dažų. Bet greitai ir pačiam pasidarė juokinga.
- Sakai tinka Oliveri? Dabar jau žinosiu kaip turėčiau atrodyti per Heloviną. - Nusišypsojo. Alanas aišku nei nemanė nuvalyti tų dažų.
- Ne, to nebus. Erka visą gyvenimą prisimintų, jei namo grįžčiau žalias. Nuvalyk. Kaip juos nuvalyti? Dafydd, daryk ką nors. Jūs gi dailininkai ekspertai. Aš nenoriu visą savaitę vaikščioti toks. - Dafydd pabandė. Dažai pradėjo tekėti veidu, kilti ir pasiekė net plaukus. Pasidengė kaip antra oda. Bet Auris nematė kas jam nutiko.
- Ar padėjo? Ar jau gerai atrodau? Daugiau į rankas šitos nesąmonės neimsiu. - Kokias penkias minutes nieko išvis neimsiu. Pagalvojo.
- Ir kur tokie dažai naudojami jūs man paaiškinkit. - Klausinėjo Alano ir Dafydd.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 08, 2023, 10:44:46 pm
Oliveris labai norėjo pasigirti tėčiui, kad Alanas jam patinka. Jis buvo draugiškas, nors ir daug vyresnis. Ir, atrodo, visai nesididžiavo šnekėdamas su vos septynerių berniūkščiu. Negi jam iš tiesų įdomu? Tiesa, šito klausti buvo pernelyg baisu. Geriau jau kalbėti apie jūrą ar Hogvartsą.
- Aš pabandysiu, - ryžtingai pratarė ir suprato, kad tikrai reikės paprašyti tėčio išmokyti plaukti. Bus smagu su Eliotu dūkti vandenyje. Jeigu tik išdrįs tai padaryti, žinoma.
- Aš noriu į tą koledžą, kuriame buvo tėtis, - ryžtingai ir netgi gana garsiai pridūrė berniukas, nors nė nežinojo, kuriame koledže tėtis ar mama mokėsi. Jis tiesiog labai norėjo būti toks kaip tėtis. O jeigu į koledžus skirsto pagal savybes, turėtų į tą patį ir patekti, ar ne?
Alanas buvo protingas. Ne toks kaip tėtis, žinoma, bet vis tiek žinojo, kaip pakeisti spalvą. Savos lazdelės dar neturintis berniukas labai nekantravo pamatyti, kaip vyresnis žmogus panaudos magiją, tad išplėtė akis. Tiesa, tam sukliudė tėčio draugas, kaip tik tuo metu išsiterliojęs veidą.
- Man patinka magija, - sumurmėjo, kai tėtis kažką padarė, kad dažai dingų nuo to žmogaus veido. O gal ir nedingtų. Dabar jis atrodė labai gražiai.
- Kas yra Erka? - nedrąsiai pasidomėjo, kai Alanas ir Auris paminėjo tą vardą. Toks smalsumas jam nebuvo labai būdingas, tačiau prie šių žmonių berniukas jautėsi šiek tiek laisviau nei paprastai.
Išgirdęs Alano pasiūlymą pakeisti spalvą susimąstė. Jeigu gerai suprato, pakeitimas įvykdomas pasitelkiant magiją. Jos norėjosi kuo daugiau, tad stengėsi kuo užtikrinčiau atsakyti į klausimą:
- Gal padarom žalią? Kaip jo veidas...
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 08, 2023, 10:56:49 pm
Išgirdęs, kaip Oliveris garsiai prakalbo apie koledžus, Dafydd krūptelėjo. Auris žinojo, kuo baigėsi jo gyvenimas Hogvartse, bet kaip Alanas? Gal pusbrolis jam nesakė? Tada geriau ir nekalbėti apie tai. O štai sūnui reikėtų kada daugiau papasakoti apie tą mokyklą. Atrodytų keistai, jeigu į Hogvartsą atvykę iš grynakraujų šeimos žinotų tiek nedaug. Bet čia, ko gero, reikės Mayros pagalbos - mokyklą prisiminti kartais būdavo skaudu. Jeigu pagalvodavo apie Matthew Turner, pasidarydavo netgi pikta.
Išsitraukęs lazdelę nuoširdžiai norėjo padėti Auriui, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis - dabar situacija buvo dar blogesnė. Dafydd pasijuto prastai - net ir tokioje situacijoje nesugebėjo visko atlikti tinkamai. Ką dabar sakyti Auriui? Išgirdęs klausimą pažvelgė į Alaną - kiek spėjo suprasti, jų santykiai yra tokie, kur nudažyti veidą žaliai galėtų būti visai smagus pokštas. Tad gal nereikia nervintis, o galima viską nuleisti juokais? Gal pasakyti, kad atrodo normaliai, o vėliau jie su Alanu iš to tik pasijuoks? Ar vis tik pasakyti tiesą?
- Na... - galiausiai nutęsė taip ir neapsisprendęs. Nutarė palikti atsakymą į tą klausimą Alanui. Jis, Dafydd, norėjo padėti, o išėjo kaip visada. Tai gerokai liūdino.
- Manau, kad jie skirti tam atvejui, jeigu nori nuspalvinti didelį plotą. Arba jeigu pieši trimatį darbą, - į lengvesnį klausimą atsakė, nors irgi nebuvo visai tikras. - O kam reikalingi nusitrinantys dažai? - pridūrė pamatęs būtent tokį užrašą. Paėmė indelį raudonų dažų ir atsargiai užtepė ant popieriaus. Po poros sekundžių jie dingo. Vaikinas neįsivaizdavo, ar tai, kas nupiešta, dar būtų galima sugrąžinti. Tokiam savikritiškam dailininkui kaip Oliveris gal tokie dažai ir praverstų - darbas dingtų, tad jis negalėtų savęs peikti.
- Nori išbandyti? - pasiūlė sūnui, nors vis dar nebuvo tikras, kokia šitokio tapybos būdo prasmė.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 11, 2023, 07:08:12 pm
- Jei pabandysi pasimokyti plaukti gali parašyti man laišką. Jei norėsi. Man tikrai įdomu kaip tau seksis. Ar turit namie pelėdą? Ar siunčiat laiškus kaip nors kitaip? - Buvo be galo keista, kad Oliveris nelabai ką žino apie mokyklą. Įdomu kokia to priežastis? Juk jie burtininkai.
- Tai gal ir pateksi. Dažnai nutinka taip, kad visa šeima mokos tame pačiame koledže. Bet aš sulaužiau šitą tradiciją. - Nusišypsojo. Neklausė kokiame gi koledže mokėsi jo tėvas, nes tikriausiai Oliveris nežinojo. Juk nežinojo kokie yra mokyklos koledžai.
Dafydd nesakė Auriui kas nutiko su jo veidu. Ir pusbroliui kažkur trumpam nusisukus Senkleris mirktelėjo jam ir šyptelėjo.
- Viskas gerai. Atrodai šauniai. Gaila, bet dažai nusivalė. - Tada jau dėmesį sutelkė į Oliverį.
- Man irgi patinka. Įdomu išmokti kažko naujo. Mėgstu kerėti. - Tada berniukas pasidomėjo kas gi yra Erka.
- Erka. Na... - Alanas nežinojo kaip įvardinti.
- Ji gyvena pas Aurį. Ji dar mokosi mokykloje. Ji gyveno vaikų namuose, o dabar pas Aurį. - Vaikinas pasiėmė dėžutę, kurioje buvo dažai. Joje gulėjo lapelis ir raudonplaukis jį paskaitė.
- Žalią. Gerai. Piešim žaliąją jūrą. Kad pakeisčiau dažus turiu maišyti juos burtų lazdele palei laikrodžio rodyklę. Kiekvienas pasukimas pakeičia spalvą. Va. - Jis atsuko indelį. Pamaišė vieną kartą. Dažai pasidarė geltoni. Po antro karto oranžiniai. O po trečio žali.
- Jei toliau maišyčiau gautume kitas spalvas kol grįžtume prie mėlynos. - Dafydd parodė kažkokius keistus dažus. Kiek Alanas suprato jie turėjo ištrinti viską ką nupieši. Bet kodėl tada vadinasi dažai? Galėtų būti tiesiog tryniklis ar panašiai.
- Gal yra koks burtažodis kuris išryškina piešinį apipiltą šiais dažais. Gal jie paslepia jį, o paskui išryškina. - Garsiai galvojo garbanius.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 11, 2023, 07:24:44 pm
Dabar ta trijulė užsiėmė meno reikalais. Auris mąstė apie piešinius nutapytus su tais velnio dažais. Bet kaip juos suvaldyti? Kad neišsitaškytų bet kur?
Nei Alanas, Nei Dafydd neįtikino, kad atrodo normaliai. O dar Oliveris pasakė žalią kaip jo veidas. Tai ką, jis vis dar žalias? Reikėjo imtis priemonių ir tai išsiaiškinti. Galėjo išsiburti veidrodėlį ir žvilgtelėti į save. Bet taip buvo neįdomu. Ir Dafydd pats kaltas, kad įsivėlė į Alano nesąmones. Na o jaunėlis dar atsiims kaip nors. Jei Auris sužinos, kad dažai niekur nedingo. Senkleris nei nemanė išeiti iš šios galerijos neišsibūręs veidrodėlio. Bet dabar norėjosi truputį padūkti.
- Ką reiškia toks neužtikrintas na? - Paklausė. Į rankas vėl paėmė buteliuką su tais beprotiškais dažais. Tik jo neatidarė.
- Žinai Dafydd, kaip kartais būųna. Ims ir tavo veidas pasidarys žalias. Visko gali nutikti. - O taip. paversti gražią galerija dažasvydžio arena būtų kaip tik Aurio Senklerio stilius.
Kalbėdamas šypsojosi. Ir dar papurtė tą dažų indelį.
Išgirdo, kad Oliveris klausia kas yra Erka. Bet Alanas jam paaiškino. O Auris neturėjo ką pridėti. Nevadino tos mergaitės dukterimi. Abu gerai žinojo, kad Auris ne jos tėvas, o ji ne jo duktė. Juk Erkai jau tuojau septyniolika. Ji puikiai žino kaip viskas yra. O gal čia tik man taip atrodo.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 13, 2023, 08:08:54 pm
Tai buvo vis labiau keista. Šis daug vyresnis vaikinas buvo išties draugiškas. Netgi pasiūlė parašyti laišką! Tiesa, pelėdos namuose nebuvo - prireikus kam nors parašyti, tėtis išsiųsdavo laišką iš darbo. Vis dėlto neabejojo, kad paprašytas sutiktų parašyti Alanui. Tai džiugino, nors ir buvo baisu - Oliveris drovėjosi prieš šitą žmogų, kuris tarsi norėjo būti draugu. Tai buvo nepažįstama situacija, ir berniukas nelabai žinojo, kaip reikėtų su ja tvarkytis.
- Tėtis siunčia laiškus iš darbo, - atsakė į klausimą. Labai norėjo priimti pasiūlymą parašyti laišką, bet tai paaiškinti buvo sunku ir drovu. - Bet jis man leis parašyti tau, - gerokai tyliau pridūrė.
Labai norėjosi pasislėpti nuo to nejaukumo jausmo. Tai, kad kažkas elgėsi draugiškai, buvo neįprasta: žiobariškoje mokykloje Oliveris draugų neturėjo - priešingai nei jo brolis dvynys. Su broliu ir seserimi sutarė puikiai, bet jie vis tiek nebuvo draugai. Reikėjo suprasti, kas čia vyksta.
- Atrodai šauniai, - pakartojo Alano žodžius Auriui. Tiesą sakant, tai buvo visiška tiesa - berniukui patiko suaugusiojo išvaizda.
Nelabai suprato, kas ta Erka, bet nutarė vėliau paklausti tėčio. Jis turėjo talentą suprantamai atsakyti į visiškai bet kokį klausimą. Alaną Oliveris matė pirmą kartą, tad nereikia ir iš jo tikėtis to paties. Dabar geriau ką nors nupiešti. Žiūrėjo, kaip dažai keičia spalvą, ir nesugebėjo paslėpti nuostabos. Tai buvo tiesiog įspūdinga.
- Ar jie keičia spalvą po to, kai nupieši? Jeigu uždažai ant popieriaus, bet nebepatinka spalva, vis tiek gali pakeisti? Kaip tai veikia? Ar galima gauti bet kokią spalvą? Tamsesnę žalią? - apipylė klausimais vaikinuką Oliveris. Atrodė, kad pamiršo bendraujantis ne su visa žinančiu tėčiu, o su kažkuo, kas negali atsakyti į visus vaikiškus klausimus.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 13, 2023, 09:26:25 pm
Aišku, neužtikrintas atsakymas sukėlė įtarimą, bet Dafydd nuoširdžiai nežinojo, kaip elgtis. Toks laisvas ir draugiškai pasišaipantis bendravimas jam buvo visiškai svetimas. Jeigu kas nors panašaus būtų padaryta jam, įskaudintų. Jeigu atsirastų koks nors kvailys, taip bendraujantis su Mayra, jis parodytų, kad su ta nuostabia mergaite reikia elgtis mandagiai. Tad dabar jautėsi nepatogiai, it patekęs į kažkokią sudėtingą situaciją.
Laimei, Alanas ištiesė pagalbos ranką, ir viskas tarsi baigėsi laimingai. Ar Auris patikėjo, ar ne, neaišku, tačiau atrodė, kad visiems yra smagu. Bent jau jaunimui tai tikrai.
- Jeigu mano veidas pasidarys žalias, Oliveris gali ir išsigąsti, - kuo natūraliau pasistengė atsakyti vaikinas, tačiau tai buvo visiška tiesa - neatpažįstamai pasikeitęs jis labai išgąsdintų savo mažylį. Tikėjosi, kad Auris supras, kad taip geriau nejuokauti. Oliveris ir taip turėjo nuolat elgtis labai ryžtingai, mat bendrauti su svetimais žmonėmis tikrai nebuvo jo stiprybė. Dėl to į purtomą indelį žvelgė kiek įtariai. Girdėjo, kaip Alanas ir Oliveris bendrauja, bet juto šiokį tokį nerimą, kad galėjo be reikalo įsivelti į tą lengvą bendravimą. Jis tiesiog nemoka to daryti.
- Gal ir gerai sakai, - pritarė Alanui ir pradėjo apžiūrinėti indelį ieškodamas burtažodžio. Nieko panašaus nerado. Pasidarė tikrai įdomu, tačiau eiti prie darbuotojos ir klausti būtų buvę šiek tiek keista. Bendrauti ir taip nebuvo paprasta, tad painioti dar daugiau žmonių reikėjo mažiausiai.
- Auri, kaip tu manai - kam reikalingi tokie dažai? - paklausė atkišdamas indelį vyresniajam Senkleriui. Taip tikėjosi nukreipti jo mintis nuo to pavojingo indelio ir neleisti jam nuobodžiauti, jeigu kartais dailės galerijoje pasidarytų nuobodu.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 16, 2023, 05:18:10 pm
- A, supratau. Tai gerai, jei norėsi parašyk man. Ir tėtis išsiųs tavo laišką. - Prie to stalo su dažais berniukas regis visai atgijo. Alanui patiko ši permaina. Buvo smagu stebėti kaip Oliveris žavisi magišku spalvų pasikeitimu. Ir ant raudonplaukio pasipylė net keli klausimai iškart.
- Tuoj paskaitysiu kaip čia yra. Aš turėjau spalvą keičiančius dažus, bet ne šito gamintojo. - Šypsojosi ir skaitė kas dar parašyta tame lapelyje.
- Aha. Jei nupiešim kažką bus galima pakeisti spalvą ant popieriaus. Tik reikia užpilti šito. Jis vadinasi atspalviklis. - Vaikinukas paėmė dar vieną indelį nuo stalo. Skystis jame buvo visai bespalvis.
- Atspalviklis  susigers į popierių per kelias sekundes. O tada reikės nukreipti lazdelę į piešinį ir sakyti burtažodį invortus ir pridėti spalvą ar atspalvį kokiio nori. Tarkim invortus tamsiai žalia. Ir turėtų pasikeisti. - Paaiškino viską ką rado tame lapelyje.
Pusbrolis ir toliau nerimo. O Dafydd regis neleido jam įsisiautėti. Ir gerai. Pagalvojo.Dar to betrūktų, kad tie dažai pasklistų po visą šį kambarį. Alanui pasidarė įdomu kaip ir kur jie susipažino. Mat šis žmogus skyrėsi nuo visų Aurio pažįstamų, kuriuos Alanas buvo sutikęs.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 16, 2023, 05:35:08 pm
- Ačiū. - Pasakė Oliveriui. Dabar jau buvo devyniasdešimt devyniais procentais tikras, kad yra žalias.
Dafydd atsakymas atvėsino norą paleisti čiurkšlę dažų į jį. Ne, gąsdinti berniuko Auris jau tikrai nenorėjo. Todėl padėjo indą atgal ant stalo. Ir tada Dafydd jam parodė kažkokius dažus, apie kuriuos neturėjo supratimo.
- Nežinau. Aš tai tikrai nežinau. Bet juk parašyta nutrinamieji. Tai turi kažką nutrinti. Gal mano veidą nuvalytų? Gal jie reikalingi ištrinti tam kas nepatinka. - Išsakė savo nuomonę. Dabar knietėjo mintis išmėginti juos ant savo veido. Bet delsė, nes nei neįsivaizdavo ar ta idėja yra gera.
Tolumoje, ten, kur kabojo eksponuojami magiški paveikslai pasigirdo riaumojimas. Ten buvo pavaizduoti įvairūs gyvūnai. Ir matyt kas nors priėjo prie kokio plėšrūno paveiksle.
- Dafydd, gal tu žinai kaip portretui suteikiamos tokios gyvos savybės? Tarkim ten yra pavaizduoti gyvūnai. Kaip dailininkai padaro, kad jie elgtųsi kaip tikri? Juk tai tik paveikslai. Arba kai yra piešiami žmonės. Jei kas nors pieštų mane, tai portrete pavaizduotas Auris elgtųsi kaip ir tikrasis aš. Kaip įkvėpti paveikslui tokio tikrumo?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 17, 2023, 09:21:26 pm
Oliveris galės parašyti šitam suaugusiam žmogui. Kaip koks didelis vyras galės parašyti tikrą laišką, ir tėtis jį išsiųs. Tai buvo taip netikėta, kad berniukas tiesiog nieko nesakė. Atrodė, kad prasižiojęs sugriaus akimirkos magiją, kurią tarėsi jautįs. Ar gali būti, kad Alanas iš tiesų nori būti jo draugas? Mokykloje nė vieno tokio nesusiradęs nelabai žinojo, kaip tampama draugais, tačiau atrodė, kad yra būtent taip. Ko gero, reikės pasitarti su Eliotu, kuris draugų turėjo visą galybę.
- Turėjai tokių dažų? - išpūtė akis berniukas. Jam tai buvo tikras stebuklas, tad paėmė indelį ir gerai jį apžiūrėjo. Šį kartą pataikė ant raudono guašo. Atsargiai paėmė teptuką ir užbraukė paprasčiausią brūkšnį. Prie vyresnio vaikino drovėjosi piešti kažką rimčiau - neabejojo nemokantis atvaizduoti to, ką nori, tad geriau nė nebandyti. O spalvą pakeisti galima ir užbraukus brūkšnį. Tik reikėjo išdrįsti paprašyti Alano, kad jis panaudotų magiją.
Vyresnysis žmogus kažką pasakė, tačiau Oliveris buvo taip įsijautęs į piešimą, kad nė negirdėjo. Buvo labai smagu, tik nedrąsu paprašyti Alano pakeisti spalvą. Bendrauti sekėsi visai neblogai, o štai pateikti prašymą kažkodėl buvo žymiai sunkiau.
- Ar... - viso ryžto kaip nebuvę, o berniukas nuleido akis. Labai tyliai pridūrė: - Ar galėtum parodyti, kaip tai veikia?
Veidas nukaito, ir Oliveris dar labiau susigėdo. Norėjo pulti tėčiui ant kaklo, bet ir tai padaryti buvo drovu. Kaip žinoti, ar dabar Alanas nepradės šaipytis, kad jis tėra mažvaikis, neturintis savo lazdelės?..
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 17, 2023, 10:20:57 pm
Jaunimėlis, regis, pasinėrė į dailės džiaugsmus. Buvo be galo smagu matyti, kaip sūnus beveik laisvai bendrauja su gerokai vyresniu paaugliu. Žinoma, prie to turėjo prisidėti ir tai, kad Alanas buvo mandagus ir draugiškas vaikinukas, tačiau bet kuriuo atveju mažylis šiandien buvo tiesiog fantastiškas. O juk visai neseniai atrodė, kad bijos ir žodį pratarti.
O štai pačiam teko užimti Aurį. Mielai būtų stebėjęs sūnų ir mėgavęsis tuo, kaip jis bendrauja, bet draugo (nors vis dar nebuvo aišku, ar jį galima taip pavadinti) palikti vieno irgi nesinorėjo. Žinoma, jis nežinojo, kam reikia keistieji dažai, tačiau, laimei, buvo gerokai plepesnis. Taigi buvo galima kurį laiką klausytis.
- Manau, tavo veidas ir taip puikiai atrodo, - ramiai pratarė stengdamasis nenusijuokti. Tiesą sakant, nė už ką nebūtų ryžęsis bandyti dažų žaliems dažams nuvalyti. Tokios prekės paprastai veikdavo atvirkščiai, tad kilo įtarimas, kad viskas būtų dar blogiau. Vis dėlto buvo smalsu tuos dažus išbandyti, tad Dafydd paėmė dar vieną indelį ir žengė prie laisvo popieriaus lapo. Nupiešė paprastą žmogeliuką, bet jis netrukus išnyko. Tai buvo tikrai keista ir tarsi beprasmiška. Laimei, Oliveris bent kol kas šiais dažais nesusidomėjo - jau tada visa žinantis tėvas tokį įvaizdį tikrai sugadintų.
O ir Auris norėjo įrodyti, kiek daug Dafydd nežino. Jis buvo paprastas mėgėjas kartais papiešti, teorinių dailės subtilybių tikrai neišmanė. Nenuostabu, kad vyruko klausimai pasirodė esantys sudėtingi. Tiesa, atsakymas sudomino ir Dafydd, tačiau pateikti jo, deja, negalėjo.
- Tiesą sakant, neįsivaizduoju, - tiesą pasakė. - Jeigu nori, galime nueiti prie paveikslų, gal ten bus kokios informacijos, - pridūrė ir atsargiai pažvelgė į sūnų. Nežinojo, ar gali taip ramiai palikti savo mažylį vieną, bet riaumojantys gyvūnai sukėlė nuoširdų susidomėjimą.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 18, 2023, 03:12:37 pm
- Turėjau kažkada. - Nesinorėjo girtis turimais daiktais. Alanas galėjo turėti ką tik norėjo ir kas buvo perkama už pinigus.
- Tik jiems nereikėjo lazdelės. Užtekdavo papiešus ant lapo užlašinti tokio eliksyro ir spalva pasikeisdavo. Bet tie dažai neturėjo tokios spalvų gausybės kaip šie. Tas spalvą pakeičiantis eliksyras būdavo supilstytas į skirtingus buteliukus. Pavyzdžiui, jei nupiešdavau kažką žalią ir užsinorėdavau, kad virstų į geltoną turėjau imti buteliuką su būtent tuo eliksyru, kuris padaro dažus geltonus. Bet paskui, kai išmokau kerėti man jų nebereikėjo. - Oliveris paėmė teptuką į rankas. Alanui buvo įdomu pažiūrėti ką jis nori nutapyti. Ant popieriaus atsirado brūkšnys. O berniukas kažkodėl vėl pradėjo labai drovėtis.
- Aišku galiu. - Jis pasiėmė kitą teptuką. Prie Oliverio brūkšnio pripiešė kažką raityto. Ta figūrėlė irgi nieko nereiškė. Piešė ją tuo pačiu jau seniau jų apžiūrėtu žaliu guašu. Tada pasiėmė atspalviklį. Atsargiai užtepė ant Oliverio palikto brūkšnio.
- Invortus oranžinė. - Tada užtepė atspalviklio ant savo dalies.
- Invortus ruda. - Figūrėlė pakito.
- Truputį nesiderina. - Šypsojosi.
- Gerokai nesiderina. Bet smagu. Galim taip spalvomis nutaškyti visą lapą. Ir turėsim spalvingąją jūrą. Tik sakyk kokių spalvų dar nori.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 18, 2023, 03:26:02 pm
Dabar tvyrojo lyg ir idilė. Auris pagalvojo, kaip džiaugiasi dėl to kokį pavyko Alaną išauklėti. Kad jis nesirauko todėl, jog bendrauja su kur kas jaunesniu berniuku. Nebando jo paerzinti ar nustumti į šoną.
- Dar tiek komplimentų regis per gyvenimą nebuvau gavęs. - Vaipėsi. Ir pagaliau išsibūrė veidrodėlį. Nužvelgė veidą jame. Kaip ir manė dažai niekur nedingo. Tik atvirkščiai jų buvo kur kas daugiau. Bet Auris numojo į tai ranka. Ir pradėjo žiūrėti į Dafydd eksperimentą su tais keistais dažais. Piešinėlis dingo.
- Gal čia pokštas? Duodi kažkam su jais papiešti ir piešinėlis dingsta? Keistas pokštas, bet aš nežinau kam daugiau to gali reikėti.
Į klausimą kaip portretai tampa tokie tikroviški Dafydd nežinojo ką atsakyti. Galėjo būti ir taip, kad tą atsakymą žinojo tik burtininkai tapantys tokius gyvus portretus.
- Galim eiti ir žvilgtelėti į tuos paveikslus. - Sutiko. Atrodė, kad užsipiešę berniukai gali net nepastebėti trumpo jų dingimo. Bet aišku ką galėjai žinoti. Gal Oliveriui būtų baugu, jeigu Dafydd trumpam dingtų iš akių.
- Žinai, magija turi tiek paslapčių. Man viskas įdomu. Kuo daugiau skaitau ar domiuosi, tuo daugiau kyla klausimų.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 20, 2023, 09:26:14 am
Ką gi, Oliveris jau žinojo, ko paprašys gimtadieniui. Spalvą keičiantys dažai atrodė kaip tikras stebuklas. Tėtis būtinai jų nupirks, ar ne? Žinoma. Jeigu ką, Oliveris pažvelgs į jį maldaujančiomis akimis, ir tėtis neatsilaikys. Bet iki gimtadienio dar buvo labai toli. Oliveris ir pasenti spės iki to laiko... Gal pavyks tokių dažų išsiprašyti anksčiau? Kartais taip norėdavo, kad tėtis sutiktų palepinti.
Bet kol kas reikėjo žiūrėti, kaip Alanas piešia, o vėliau ir keičia spalvas. Magijos niekaip nepasisotinančiam mažyliui buvo labai įdomu. Jis atvirai žavėjosi tuo, kaip vyresnis žmogus dirba.
- Gražu, - laimingas pratarė. Žvilgtelėjo į tėtį, tačiau bent jau šią akimirką jautėsi patenkintas ir bendraudamas su Alanu. Šis žmogus Oliveriui nuoširdžiai patiko.
Paėmė dažus į ranką ir pradėjo taškyti vieną lapo pusę. Antrąją norėjo palikti Alanui, tad sąžiningai dirbo tik su puse lapo. Žinoma, šis žmogus buvo daug vyresnis, bet dabar Oliveris jautėsi taip, tarsi būtų su draugu. O tai buvo be galo smagu. Jis netgi pradėjo šypsotis.
Deja, pernelyg atsipalaidavo ir netyčia išvertė guašo indelį tiesiai Alanui ant rankos. Geros nuotaikos kaip nebūta, ir berniukas išsigandęs sumurmėjo:
- Aš netyčia... Atsiprašau...
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 20, 2023, 09:41:11 am
Regis, Auris sugebėjo į viską žvelgti su humoru, o tai Dafydd patiko. Ko gero, tai ir buvo priežastis, kodėl su šituo žmogumi buvo pakankamai lengva bendrauti. Pamatęs, kad Auris išsibūrė veidrodėlį, kiek sunerimo - nenorėjo griauti šios ramios ir atsipalaidavusios atmosferos. Laimei, Auris nieko nesakė, taigi viskas buvo gerai.
- Na, tokie pokštai man nesuprantami, - pratarė Dafydd turėdamas omenyje nusitrinantį rašalą. Tiesą sakant, jis iš viso nebuvo pokštininkas - į viską žiūrėjo pernelyg rimtai. Bet duoti kažkam piešti, kad tas piešinys tiesiog išnyktų, tiesiog... keista. Ar gal kvaila. Ne, jis pats tokių nesąmonių nedarytų. Tik jau ne tada, kai piešia sūnus. O draugų, kuriems toks pokštas tiktų, jis neturėjo. Iš viso neturėjo draugų, taigi nebuvo čia ką ir svarstyti.
- Man atrodo, jie taip įsigilinę į piešimą, kad nė nepastebės mūsų dingimo, - žvilgtelėjęs į Oliverį ir Alaną pratarė. Jau ir pats norėjo nueiti iki tų gyvūnų, tad jau ruošėsi tai ir padaryti, bet išgirdo tylų sūnaus atsiprašymą ir nustebęs atsisuko. Pasirodo, Oliveris sugebėjo apipilti Alaną dažais ir dabar, aišku, labai išsigando. Bet kokie gyvūnai išdulkėjo iš galvos - reikėjo pasirūpinti savo mažyliu.
- Nagi, viskas gerai. Juk nepadarei to tyčia, ar ne? - priėjęs prie berniuko ir atsitūpęs šalia kalbėjo Dafydd. - Alanas geras, jis nepyks ant tavęs.
Atrodė, kad Auris iš situacijos tik pasijuoks - ką gali žinoti, gal tai tam tikras atsilyginimas jaunesniam pusbroliui už žalią veidą. Bėda ta, kad jam nusiminęs septynmetis yra tiesiog siaubingai neįdomu.
- Jeigu nori, eik prie gyvūnų, aš tuoj ateisiu, - pasiūlė Auriui. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kaip Alanas reaguos. Ir, žinoma, kaip Oliveris jausis. Norėjosi leisti berniukams pabūti dviese - nori nenori savo mažylį reikėjo pratinti prie to, kad negali visada būti prisiklijavęs prie tėčio. Bet jeigu Oliveris norės eiti prie gyvūnų, Dafydd tam tikrai neprieštaraus.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 21, 2023, 10:21:59 pm
Alanas neatsilikdamas pradėjo taškyti popieriaus lapą. Pasijuto kaip kažkada labai seniai, kol Frederika buvo gyva. Ir kai jie žaisdavo kartu. Oliveris pagaliau pradėjo tikrai šypsotis. Bet tada nutiko nedidelė avarija ir raudonplaukio ranka pasidengė spalvingu dažų sluoksniu.
- Nesijaudink Oliveri. Nieko čia tokio neatsitiko. Piešiant dar ne taip galima išsiterlioti. - Pradėjo raminti sunerimusį berniuką. Dažais pasidengė delnas ir dalis rankovės. Jis pakėlė ranką ir uždėjo delno antspaudą ant popieriaus.
- Nori ir tu palikti savo delno antspaudą? Tik gal ant kito lapo. Tada galėsi užrašyti savo vardą. Turėsi kaip mažą prisiminimą iš šios vietos. Galėsim jį kaip nors nuspalvoti. Ir nesijaudink dėl tų dažų gerai? - Nusišypsojo. Šalia tuojau pat atsidūrė ir Oliverio tėtis. Pradėjo jį raminti. Na o Alanas tikrai nesirengė pykti dėl išpiltų dažų.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 21, 2023, 10:35:16 pm
- Na tikrai keistas pokštas būtų. - Pasakė. Kažkoks pinigų išmetimas. Bet jeigu tie dažai panaikintų tuos sprogstamuosius tai gal ir nusipirkčiau. Ai, kažką sugalvosiu namie.
- Taip, tikriausiai. Tai galim eiti. - Pasakė ir tada nutiko tas įvykėlis su dažais.
- Karma Alanuk. Ji visada prigriebia žinai? - Vyptelėjo pusbroliui. Norėjo pridurti, kad Oliveris galėjo padaryti ir didesnį potvynį. Bet matydamas koks berniukas sunerimęs nutarė tiesiog patylėti. Eiti tai niekur neėjo. Norėjo sužinoti kaip čia viskas pasibaigs. Nors manė, kad Alanas tikrai nekels vėjų dėl tokio menkniekio. Ir neklydo. Šiandien tiesiog negailestingai švaistomi vargšai dažai. Pamanė. Keista, kad dar niekas nepamatė nei žalio Aurio veido. Nei dabar išpiltų dažų.
- Šitie gal ir pranyks lengviau. Valyk. - Paliepė lazdelei nutaikydamas į išpurvintą Alano rankovę. Dažai nuo rūbų pranyko.
- Na va ir viskas gerai. - Tarė.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 23, 2023, 12:06:39 pm
Oliveris labai nuoširdžiai išsigando. Atrodė, kad visai neblogai sekasi su šituo daug vyresniu žmogumi, bet paėmė ir viską sugadino. Kaip visada. Jis visada viską sugadina. Kodėl negali kažkada pasisekti? O buvo visai smagu...
Tėtis, žinoma, pradėjo raminti, tačiau jam nelabai sekėsi - vis tiek atrodė, kad Alanas supyks ir užkerės jį patį. Magija septynmetį domino, bet nenorėjo, kad lazdelė būtų nukreipta į jį. Bet ir Alanas sakė, kad viskas gerai. Kam jam meluoti? Neatrodė, kad jis būtų iš tų žmonių, kurie sako viena, o nusisukus elgiasi kitaip.
- Gerai, - sumurmėjo vyresniam vaikinukui. O prisiminimo tikrai norėjo, tad paėmęs arčiausiai buvusį mėlyną guašą atsargiai užpylė ant savo paties rankos. Tai buvo labai įdomu, tad berniukas nusišypsojo. Neryžtingai priglaudė delną prie švaraus lapo. Ant jo iš karto atsirado delno antspaudas.
- Tavo daug didesnis, - pasiskundė pažiūrėjęs į Alano lapą. Nepagalvojo apie tai, kad Alanas yra vyresnis, aukštesnis, tad ir jo delnas turi būti didesnis. Nuotaika vėl subjuro. Reikėjo ieškoti tėčio ir jo paguodos. Priėjęs prie jo pamiršo, kad išsitepė ranką dažais ir ta pačia ranka sugriebė jį už skverno.
- Kodėl mano delno antspaudas toks mažas? - liūdnai paklausė žvelgdamas tėčiui į akis.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 23, 2023, 12:21:53 pm
Auris norėjo eiti prie gyvūnų, tačiau tuo metu nutiko incidentas su dažais, kas sutrukdė tai padaryti. Tas vyrukas tikriausiai mintyse keikė save, kad sutiko čia ateiti, ir jį, Dafydd, kad pakvietė. Vis dėlto jaunimėliui buvo smagu, o tai jam pačiam buvo svarbiausia.
Laimei, dažų situacija išsisprendė. Alanas iš tiesų buvo mandagus ir išauklėtas vaikinukas. Galėtų būti Oliveriui pavyzdžiu. Geresniu pavyzdžiu nei yra berniuko tėvas...
- Na va, viskas gerai, - nusišypsojo Dafydd, bet netrukus ir pats buvo išterliotas. Žinoma, neketino dėl to pykti. Kol kas iš viso nieko nesakė. - Oliveri, tau yra septyneri. Alanui, - čia Dafydd sutriko, nes nebuvo tikras, kiek tam vaikinukui metų. - Maždaug dešimčia metų daugiau nei tau. Žinoma, kad jo delnas yra didesnis. Pažiūrėk - jis ir ūgiu už tave gerokai aukštesnis. Nagi, eikš.
Apkabino savo berniuką. Mielai būtų taip ir pasilikęs, bet Auris nusipelnė bent šiek tiek pramogų, tad teko paleisti mažylį ir atsisukti į draugą.
- Eime prie tų gyvūnų, - pratarė ir kreivai šyptelėjo. Jautėsi labai keistai. Jis buvo tas šeimos tėvas, kuris turėjo rūpintis savo vaikais. O kas bus, kai tie vaikai užaugs? Štai Alanas nė nepastebėtų, jeigu jie dingų. Ar Oliveris ir kiti mažyliai taip pat tokie bus? Norėjosi, kad jie liktų tokie maži amžinai.
- Alanai, mes einame su Auriu iki tų riaumojančių paveikslų. Pažiūrėk Oliverį, gerai? Bet jeigu jis labai nerimaus, nepriimk to asmeniškai, o tiesiog palydėk iki manęs. Ar gerai?
Gal ir per daug prašė iš šito paauglio, bet iš tiesų reikėjo mokyti sūnų bent šiokio tokio savarankiškumo. Padrąsinamai nusišypsojęs savo mažyliui čiupo Aurį už parankės ir nusitempė link minėtų paveikslų.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 25, 2023, 10:56:47 pm
- Ša karmos eksperte. Mes dar pažiūrėsim kas vakare ateis klausinėti manęs kaip nuvalomi sprogstamieji dažai. O tada pažiūrėsim ar karma bus tau palanki ar nelabai.
Atrodė, kad išpilti dažai pasimirš. Oliveris ėmėsi daryti tai, ką pasiūlė Alanas.
- Nieko, kai tau bus šešiolika gal būsi ir už mane aukštesnis. Tada ir antspaudo dydis pasikeis. Kai buvau panašaus amžiaus buvau gal žemesnis už tave. Bet laikas viską pakeičia.- Pasakė. O berniukas nuėjo pas tėti. Koks mielas vaikas. Pamanė. Mielas ir drovus. Pabandė jį įsivaizduoti Hogvartse, kur nebus tėvų. Ar aš irgi taip elgdavausi? Ar visko ir visų taip drovėjausi? Gal ne taip. Tikrai ne taip smarkiai. Bet gal kai jau jam bus vienuolika pasidarys lengviau.
- Gerai. Jei Oliveris norės ateisim prie paveikslų. - Aišku, kad jam baisu. Aš juk daug vyresnis. Nepažįstamas. Ir tai dar visai gerai einasi. Pagalvojo.
Jiems nuėjus šyptelėjo berniukui ir paklausė.
- Ar dar nori piešti? Ar einam ten kur nuėjo jie?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Sausio 25, 2023, 11:15:31 pm
Auris tik prunkštelėjo ir atrėžė.
- Jau pas tave tai tikrai neisiu ir neklausiu. Jau geriau mėnesį vaikštinėsiu žalias. Ir tu būsi kaltas, kai aš toks turėsiu vesti pamokas. Tu tik pagalvok kas dėtųsi klasėje, jei aš toks pasirodyčiau. - Tas vaizdas jį prajuokino. Ne tikrai, viskas klostėsi smagiau nei įsivaizdavo prieš čia ateinant. Nebuvo jokių siaubingų nesuprantamų paveikslų. Į kuriuos tik vėpsai ir nesuvoki kodėl čia esi. Alanas ir Oliveris bandė atrasti bendrą kalbą ir ėjosi turbūt neblogai. ir jis pats regis su savo kvailystėmis neišvedė Dafydd iš kantrybės. Šitas irgi buvo neblogai.
- Dabar mes visi sužymėti. - Nusišypsojo, kai ir Dafydd buvo išteptas dažais. Tik rūbai, bet vis tiek. Na o paskui gana netikėtai buvo nuvestas prie paveikslų.
- Ar tikrai nori ten eiti? Galim pasilikti ir čia. - Dvejojo, nes nežinojo ar dėl Dafydd išėjimo Oliveris pasijus labai laimingas. Bet jie išėjo. Alanu Auris pasitikėjo ir manė, kad kažko siaubingo nutikti neturėtų.
Priėjus tą gyvūnų kampelį pasijuto kaip tikrame zoologijos sode. Nes tie padarai skleidė garsus ir atrodė labai gyvi. Dėmesį iškart patraukė beždžionė. Kuri zujo po savo teritoriją. Jai dar buvo nutapytas medis ir ji kvailiojo ant šakų. Ir kai jie priėjo ėmė spygauti. Visai panašiai kaip Mandragora. Pamanė prisiminęs buvusią kolegę. Į dūkstančią beždžionę alkanomis akimis žiopsojo liūtas.
- Čia tikras gyvasis kampelis. - Pasakė ir priėjo prie padūkėlės.
- Jai galas. Man atrodo bus sumedžiota. Tikriausiai spruks iš savo rėmų, kai liūtas puls. O jis tikrai tą padarys aš manau.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 28, 2023, 11:40:42 pm
Nepaisant to, kad tiek Alanas, tiek tėtis bandė paguosti, vis tiek buvo liūdna. Atrodo, Oliveris tik dabar suprato ar įsitikino, kad yra daug mažesnis nei kiti čia esantys. Vadinasi, su juo niekam neįdomu. Jis čia nereikalingas... Tai skaudino, ir berniukas niekaip negalėjo suprasti, kodėl tėtis jį iš viso čia atsivedė. Jeigu norėjo susitikti su dideliais draugais, kam jam daug jaunesnis sūnus? Turbūt to ir reikės paklausti, bet tą darys tik tada, kai Alanas ir Auris nieko negirdės.
- Nebūsiu už tave aukštesnis, - išdrįso paprieštarauti Alanui. Jis dabar atrodė kaip didžiausias žmogus pasaulyje. Žmogus, kuris kažkodėl vis dar elgėsi draugiškai, tik ar jis galėjo tai daryti nuoširdžiai?
Oliveris liūdnai žiūrėjo, kaip tėtis nueina su Auriu. Norėjosi pulti jam iš paskos - buvo kiek neramu, kad liks čia vienas. Tačiau Alanas vis dar buvo šalia, tad, ko gero, viskas dar gali būti gerai. Tik tiek, kad jis uždavė labai jau sunkų klausimą. Berniukas mielai pieštų, bet būtų gerai, jeigu tėtis liktų šalia. O ką daryti dabar? Atsargiai pažvelgė į Alaną ir neryžtingai pratarė:
- Mielai dar papieščiau...
Bet nebežinojo, ką toliau piešti, tad teko laukti vyresnio žmogaus patarimo. Jis neatrodė kvailas, tad būtinai ką nors sugalvos, ar ne? Bemąstydamas apie tai prisiminė, kad Auris minėjo pamokas, o tai sudomino. Ilgokai kaupęs drąsą vėl pakėlė akis į Alaną ir paklausė:
- Ar Auris moko Hogvartse?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 29, 2023, 12:00:31 am
Neatrodė, kad pavyko paguosti savo mažylį, o tai slėgė. Tiesa, Oliverio nuotaikos kaitos gąsdino jau kurį laiką, tačiau vis tiek norėjosi padėti. Deja, šį kartą turbūt nepavyko. Gal išties laikas duoti jam šiek tiek daugiau laisvės? Ką gali žinoti, galbūt Alanas sugebės padaryti kažką, kad tas nuostabus berniukas pasijustų bent kiek geriau.
Alano ir Aurio bendravimas privertė nusišypsoti. Dafydd neabejojo, kad jie pasiginčija draugiškai. Ko gero, vienas kitam yra be galo svarbūs. Pats, tiesa, tikrai neišdrįstų kažko panašaus pasakyti Mayrai. Ji turbūt nesupyktų, tačiau pats pasijustų be galo prastai. Bet štai šie du pusbroliai, regis, kuo puikiausiai sugeba sutarti bendraudami būtent taip.
- Manau, mokiniams patiktų, jeigu profesorius ateitų į klasę žalias, - nusišypsojo Dafydd stengdamasis sumažinti viduje besikaupiančią įtampą. Kaip ir visada, atsitiko kažkas, kas sugadino laisvą ir atsipalaidavusią atmosferą. Ir, žinoma, daugiausia kaltas buvo jis pats - ir vėl pradėjo per daug galvoti.
Laimei, Alanas sutiko pabūti su Oliveriu, tad buvo galima keliauti ten, kur Auriui galbūt bus įdomiau.
Auriui į akis iš karto kritusi beždžionė atkreipė ir Dafydd dėmesį. Ji iš tiesų atrodė įspūdingai. Labai jau tikroviškai.
- O jeigu liūtas ją suės, ar paveiksle atsiras nauja beždžionė? - nejučia pasidomėjo, nors darbuotojų arti nebuvo, o Auris kažin ar žinos atsakymą į tokį klausimą. - Kažkaip apmaudu, jeigu nutapai beždžionę, o ją kažkas suryja, ar ne?
Žinoma, su Dafydd sėkme būtent taip jo nupieštam gyvūnui ir atsitiktų, bet čia buvo normalių dailininkų paroda. Argi gali taip nutikti? Liūtas vis nenuleido akių nuo aiškiai išsigandusios beždžionės, tačiau kol kas nepuolė. Dafydd pasirodė, kad jis tarsi laukia, kol niekas nematys, tad pasinaudojo proga ir pažvelgė, kaip sekasi Oliveriui. Tai padarė ne tik dėl to, kad rūpėjo, kaip jaučiasi jo mažylis, nors, žinoma, tai rūpėjo labiau už viską. Bet kartu paprasčiausiai norėjosi, kad toji beždžionė būtų suryta. Buvo tikrai įdomu, kas tokiu atveju nutiks.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Vasario 05, 2023, 12:34:11 pm
- Vis kokia permaina būtų klasėje. Tu kai užsikalbi vesdamas pamokas... Tai žinai. O čia toks smagus pokytis. Pritariu, kad jei taip vestum pamokas mokiniams patiktų. - Oliveris vis dar atrodė susirūpinęs. Alanas pradėjo galvoti kaip galėtų jį prablaškyti.
- Bet kodėl? Dar pamatysi kaip užaugsi. Ir išvis nereikia skubėti užaugti. Dabar gali sau smagiai žaisti ir niekam tai nekeista. O va kai jau esi mano amžiaus visi stebisi jei patinka padūkti, nes tai mat vaikiška. - Dabar jie pasiliko dviese. Alanas svarstė kaip vėl grįžti į tą akimirką, kai berniukas atrodė linksmesnis.
- Aha. Auris dirba Hogvartse. Dabar moko apsigynimo nuo juodosios magijos. Prieš tai mokė transfigūracijos. Tai toks dalykas, kai vieną daiktą paverti kitu. - Paaiškino. Tuo tarpu skaitinėjo ant stalo sudėliotų dažų etiketes.
- Oho. - Staiga tarė su susižavėjimu. Indelis kurį aptiko buvo mažytis. Dažų ten buvo įpilta ne daug, nes šitie buvo tikrai brangūs.
- Tai liečiamieji dažai. Tai yra jei tapai su šitais gali paliesti tai, ką nupiešei. Tik pažiūrėk. - Alanas pasiėmė dar vieną švarų popieriaus lapą. Atsuko indelį. Pamirkė teptuką į vandenį ir ėmė piešti. Šį kartą užtruko ilgokai, nes tapė konkretų daiktą. Ant popieriaus atsirado medis. Pripiešė dar ant jo šakų augančias uogas, kad būtų daugiau ką paliesti. Dažai buvo kažkokie blankūs, piešinys neatrodė labai gražiai. Todėl pasinaudojo spalvą keičiančiais dažais ir dabar ant medžio šakų kabojo raudonos uogos. Lapus padarė žaliais. Kamienas buvo rudas. Tada ištarė naują tiems dažams skirtą burtažodį.
- Valorete. - Ir tada pačiupinėjo savo piešinį, kad įsitikintų ar pavyko. Nes šiaip paveikslėlis niekuo nepakito. Dabar po pirštais užčiuopė šiurkščią medžio žievę. Šiukždančius lapus. Ir sultingas uogas.
- Paliesk jį. - Pasakė, balse buvo justi jaudulys, nes tokiais dažais piešti niekada neteko.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 05, 2023, 12:53:47 pm
- Nu viskas gražuoli. Šiandien tu man ir Erkai ruoši vakarienę ir plausi indus. Ir tik pabandyk ką nors prisvilinti. - Jie su Dafydd stovėjo prie paveikslų. Auris vėpsojo į beždžionę, kuriai numatė greitą mirtį.
- Tikrai įdomu kaip tada būtų. Man būtų jos gaila. Nenoriu jos netekti. Ji primena man vieną buvusią kolegę. - Nusišypsojo. Sekdamas tą padarą akimis. Buvo tiesiog smagu žiūrėti kaip ji žaidžia ant šakų ir nekreipia dėmesio į seilę varvinantį liūtą. Juk ji tikriausiai žino, kad plėšrūnas tyko. Pamanė. Ką aš čia. Gi tai tik dažai. Ji nėra tikra. Galiausiai ėmė apžiūrinėti kitus gyvūnus. Ir tada kai niekas nekreipė į tuos du dėmesio pasigirdo baisus spiegimas.
- Pažiūrėk Dafydd! - Pasakė Auris tuojau pat sugrįžęs atgal. Liūtas dabar jau perėjo į beždžionės rėmus. Matyt nutaikė progą, kai ji buvo ant žemės ir ją pagavo. Nusitempė į savo rėmus. Medis be tos padūkėlės atrodė liūdnai.
- Štai ir baigta. Kažkaip keista. - Tarė. Ir tada toje tuščioje drobėje atsirado maža dažų dėmelė. Ji augo, plėtėsi ir formavosi. Tai stebėti jam pasidarė tikrai įdomu. Iš dažų štai susiformavo kojos, kūnas, galva. Galiausiai ten vėl atsirado tokia pati beždžionė. Kuri dar jiems parodė liežuvį.
- Čia tai bent. - Tarė. Įdomu kiek laiko tas žmogus viską piešė. Turbūt yra nuostabus kerėtojas. - Auriui kaip kerų žinovui iškart pasidarė labai įdomu kaip šitas paveikslas užburtas.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 10, 2023, 10:18:45 am
- Mane gąsdintų žalias mokytojas, - sumurmėjo Oliveris, nors atrodė, kad tai niekam neįdomu. Dėl to Oliveris ir nemėgo bendrauti su vyresniais žmonėmis. Jausdavosi pernelyg mažas ir nereikšmingas. Prie tėčio būdavo kitaip, bet kartais atrodė, kad net ir jis susidūręs su didesniais mieliau dėmesį skirdavo jiems. O tai liūdino.
Bet Alanas buvo malonus, ir berniukas labai pasistengė šiek tiek atsipalaiduoti. Tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl visi sako neskubėti užaugti. Jam nepatiko būti tokiu mažu.
- Bet aš noriu užaugti, - liūdnai pratarė ir atsargiai pažvelgė į daug didesnį už save Alaną.
- Ar jis dar mokys Hogvartse, kai aš pradėsiu ten mokytis? - pridūrė. Atrodė, kad būtų smagu pažinoti bent vieną profesorių. Tokį, kuris buvo malonus, o ne kaip Matthew, kurį jie anksčiau susitiko saloje. Bet dabar tėtis ir Auris kažkur nuėjo. Pasidarė kiek neramu, kad tėtis jį taip paliko, bet jis turėjo žinoti, ką daro, ar ne? Žinojo, kad Alanas jo nenuskriaus. - Transfigūracija įdomu, - dar pridūrė. Nesijautė jaukiai, bet nenorėjo būti tas tylenis, kuris iš viso nieko nepasako. Nors būtent taip labiausiai ir norėjo elgtis.
Septynmetis net neįsivaizdavo, kas yra liečiamieji dažai, tad nedegė entuziazmu, kuriuo Alanas, regis, tiesiog tryško. Bet žiūrėti, kaip vyresnis žmogus piešia, buvo tikrai smagu, tad Oliveris susižavėjęs stebėjo, kaip popieriaus lape išryškėjo medis su uogomis. Alanui panaudojus magiją kiek nusivylė - niekas nepatiko. O liesti piešinį buvo labai nejauku, bet sukaupęs drąsą berniukas žengė arčiau. Atsargiai priglaudė pirštus prie medžio ir nustebo - iš tiesų atrodė, kad liečia tikrą kamieną.
- Kaip... - norėjo paklausti, bet tiesiog žavėjosi tokia magija. - Ar galiu ir aš pabandyti ką nors nupiešti?
Žinoma, jam taip gerai nepavyks, bet vis tiek buvo smalsu ir norėjosi pamėginti. Tik tiek, kad jis būtinai susimaus ir parodys, kad visai nemoka piešti...
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 10, 2023, 02:58:59 pm
Išgirdęs, kaip Auris šneka su jaunesniu pusbroliu, Dafydd nejučia nusišnekėjo. Suprato slapčia jiems pavydintis. Norėjo to laisvumo, kai nesijaudini dėl kiekvieno ištarto žodžio. Bėda ta, kad jis pats ir sukeldavo visus nepatogumus - labai jau lengvai įsiskaudindavo ar ne taip suprasdavo net tuos, kuriuos tiesiog beprotiškai mylėjo. Arba savo nesugebėjimu bendrauti įskaudindavo juos pats. O štai Alanas ir Auris sugebėjo laisvai bendrauti ir, regis, nė kiek negalvojo, ar kitas nesureaguos kaip nors ne taip. Dafydd suprato esąs pernelyg jautrus, bet nė už ką nebūtų pasakęs, kad toks pat yra ir, pavyzdžiui., Oliveris.
- Beždžionė primena kolegę? - pasitikslino Dafydd svarstydamas, ar čia komplimentas, ar ne. Pats to nebūtų drįsęs garsiai pasakyti apie nė vieną kolegą, bet jau seniai suprato - Auris yra daug drąsesnis.
Netrukus kilo tikra drama. Tokiam jų karaliui kaip Dafydd tai tarsi turėjo tikti, ar ne? Ko gero, ir tiko - buvo nuoširdžiai gaila beždžionės. Žinoma, buvo smalsu, kas bus vėliau, bet gyvūnėlis atrodė tikrai mielas. Išsigandęs ir sutrikęs žiūrėjo, kaip pieštas liūtas mėgaujasi puota. Netrukus bedžionė tiesiog išnyko.
- Aha, - tespėjo pritarti Auriui, bet tada beždžionės paveikslas pradėjo keistis - jame augo naujas gyvūnėlis. Tai sužavėjo. Nors mėgo piešti, apie tokią magiją Dafydd visai neišmanė. Įsivaizdavo, kaip tai turėtų būti įdomu Oliveriui. Jis galimybę tobulinti savo talentą turi nuo pat ankstyvos vaikystės. Pats teptuką į ranką paėmė tada, kai persikrausčius į naujus namus Mayra paprašė ar pasiūlė pagražinti sieną. Tada jau buvo suaugęs. Iš kur jam žinoti tokius dalykus?
- Aha, man irgi įdomu, - pritarė Dafydd ir priėjęs pradėjo sklaidyti informacinį žurnalą. Vylėsi, kad ras kokios nors naudingos informacijos. Deja, vos tik rado abiejų darbų autoriaus pavardę, gretimame paveiksle buvęs dramblys taip užstaugė, kad vaikinas persigandęs pašoko ir įsirėžė į Aurį.
- Oi, atsiprašau, - sumurmėjo ir skubiai susirado akimis Oliverį - jo baimė triukšmui tokių garsų tikrai nenorės toleruoti.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Vasario 18, 2023, 12:14:48 pm
- Gerai. Sutepsiu sumuštinį ir užteks. - Na ne. gaminti tikrai tingėjo. Kartais gamindavo su Auriu. Vaikystėje per atostogas. Vasaromis, kai pusbrolis turėdavo laiko. Tada jie kepdavo pyragėlius, sausainius. Būdavo baisiai smagu. Alanas nežinojo iš kur Auris mokėjo gaminti. Juk pats tada buvo paauglys. Kartais jų desertai gaudavosi siaubingi. Tada jie viską darydavo iš naujo. Bet Auriui augant katastrofų virtuvėje mažėjo. Pats vienas Alanas negamindavo.
- O kaip tau atrodo kas pasikeis užaugus? - Paklausė.
- Nežinau. Auris jau senokai dirba mokykloje. Bet kiek ten pasiliks nežinau. - Atsakė. - O taip. Transfigūracija labai įdomi. Bet sunki. Pirmieji mano bandymai buvo ne per geriausi. Daiktai virsdavo visai ne tais, kuriais turėdavo. - Taip. Prisiminti savo pirmuosius bandymus dabar pasirodė net smagu. Nors būdamas jaunesnis krimtosi, kad nesigauna kaip norėtų.
- Nežinau kaip šie dažai veikia. Gal užburti kaitos kerais. Bet nesu tikras. Aišku pabandyk jei tik nori. Jei norėsi piešinį nuspalvoti spalvą keičiančiais dažais, žodžiu kai reikės burti pasakyk ir aš padėsiu. - Vaikinukas pasitraukė užleisdamas vietą Oliveriui. Buvo labai įdomu ką berniukas norės nupiešti.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 18, 2023, 12:30:26 pm
- Nesijaudink. Hogvartse žalio mokytojo nesutiksi. Būtų netikėta ar ne? - Pasakė Oliveriui.
- Alanai, šiandien su sumuštiniais neišsisuksi. Teks gaminti ką prašmatnesnio. - Grynai spygauja visai kaip Mandragora. Galvojo stovėdamas ir žiūrėdamas į kvailiojančią beždžionę.
- O taip. Visai kaip ta kolegė, kuri šliūkštelėjo ant manęs karšto viralo. Kur jau tau pasakojau. - Taigi paveikslas atsinaujino. Dafydd skaitė informacinį lankstinuką. Auris laukė ar jis ten ką nors ras ar ne.
- Dar nesu matęs tokių įdomių paveikslų. - Pasakė. Ir tada ant visos galerijos užstaugė dramblys. Auris krūptelėjo dėl tokio netikėto vokalinio prasiveržimo. Ir dar į jį atsitrenkė Dafydd. To visai nesitikėjęs Senkleris išsitiesė ant galerijos grindų.
- Po šimts, tokios paveikslų apžiūros dar gyvenime nesu patyręs. - Atsisėdęs ant grindų pasakė ir pradėjo juoktis.
- Dafydd, man reikia šitų paveikslų. Jeigu jie bus parduodami aš nusipirksiu. Jie taip pagyvins mano aplinką. - Auris atsistojo. Truputį prisitrenkė, bet tikrai yra buvę ir blogiau.
- Ar spėjai kažką surasti tuose lankstinukuose? - Paklausė.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 20, 2023, 11:50:15 am
Nors galerija buvo tikrai įdomi, o Alanas - malonus ir netgi nelabai baisus žmogus, nuotaika vis tiek buvo prasta. Atrodė, kad jis anksčiau ar vėliau visiškai susimaus, ir šitas daug vyresnis žmogus pradės jo nemėgti ar niekinti.
- Būsiu kaip tėtis. Didelis ir viską žinosiu, - ryžtingai atsakė į klausimą. Puikiai žinojo, kodėl nori užaugti. - Ir galėsiu dirbti. Kaip tėtis.
Visai nebuvo baisu prisipažinti, kad tėtis yra geriausias pasaulyje, tad dabar berniukas įgavo šiek tiek drąsos. Pakankamai, kad jis paimtų teptuką į ranką ir atsistotų prie lapo. Bėda ta, kad niekaip negalėjo apsispręsti, ką nupiešti. Galiausiai nutarė pabandyti pavaizduoti namuose esančią katę. Kurį laiką susikaupęs tapė. Netgi sekėsi visai neblogai. Bene pirmą kartą Oliveris buvo patenkintas savo darbu. Deja, viskas tiesiog negalėjo baigtis gerai. Už nugaros kažkas suriko, ir berniukas persigandęs pašoko ir neilaikęs pusiausvyros uždribo ant stalo - ir savo piešinio. Tas iš karto tapo tikra keverzone, o rūbai - spalvoti nuo dažų.
- Aš nevykėlis, - sumurmėjo Oliveris nulipęs nuo stalo. Darbas buvo sugadintas nepataisomai - dėl šito berniukas buvo visiškai tikras. Akyse susikaupė ašaros, ir jis pradėjo ieškoti tėčio. Laimei, pamatė jį ir pamiršęs Alaną nulėkė prie jo. Puolė į glėbį ir pradėjo kūkčioti. Toks niekam tikęs nesijautė niekada gyvenime.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 20, 2023, 04:49:04 pm
Į galvą nebūtų atėję, kad Hogvartso profesoriai gali peštis ne blogiau nei jų mokiniai. Taigi Auriui užsiminus apie profesorę, kuri jį apliejo viralu (nuoširdžiai neprisiminė, kad tai jau būtų girdėjęs), nusišypsojo. Atrodė, kad Hogvartse smagiau dirbti nei banke, kur kolegos bendrauja labai jau oficialiai. O gal tik su juo taip bendrauja? Taip, turbūt taip ir yra. Kas norėtų bandyti tapti draugais su Dafydd Carwyn Llewellyn?
Tai, kad Auris teigiamai atsiliepė apie paveikslus, pradžiugino. Jeigu tik jis nemelavo, žinoma. Nesinorėjo draugo (juk jie draugai, ar ne?) kankinti dailės kūriniais, kurie jam net neįdomūs. Laimei, magiškoje galerijos dalyje iš tiesų buvo įdomu.
- Viskas gerai? - paklausė, bet Auris juokėsi, tad ir Dafydd nusišypsojo. Nesugebėjo taip paprastai atsipalaiduoti, tačiau, regis, viskas ne taip ir blogai. - Gal nusineši tokią beždžionę į pamoką?
Deja, gera nuotaika netrukus dingo. Kaip Dafydd ir galvojo, dramblio sukeltas triukšmas išgąsdino Oliverį, ir jis jau lėkė artyn. Gal Auris ir Alanas ir pagalvos, kad septynmetis yra pernelyg jautrus, bet nė vienas iš jų nežinojo, kad šis berniukas pasižymi kažkuo nemaloniai panašiu į triukšmo fobiją. Oliveris ne pernelyg jautrus, jis tiesiog toks yra.
- Aš čia, sūnau, - stipriai apkabinęs savo mažylį pratarė Dafydd ir atsiprašomai pažvelgė į Aurį. Spėjo, kad jam mažiausiai įdomu stebėti verkiantį vaiką, bet negalėjo nieko padaryti Šito berniuko gerovė dabar buvo svarbiau už bet kokius draugus. - Esu su tavimi, bet gal eikime pas Alaną? Jis turbūt nesupras, kodėl tu taip staiga pabėgai...
Taip, turbūt reikėjo bent jau Aurį perspėti, kad Oliveris paniškai bijo triukšmo. Bet kas būtų pagalvojęs, kad dailės galerijoje gali kilti toks pavojus?
- Atsiprašau, neperspėjau... - vėl pažvelgęs į vyruką sumurmėjo Dafydd. Nežinojo, kaip viską paaiškinti, kad sūnus neįsižeistų ir nepasijustų įskaudintas. - Jam... nepatinka triukšmas.
Ir toliau laikė Oliverį glėbyje ir vylėsi, kad jis pamažu aprims.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Vasario 27, 2023, 06:14:00 pm
- O kuo norėtum dirbti užaugęs? - Paklausė ir nusišypsojo.
Alanui atrodė, kad jau viskas bus gerai ir jie ramiai sau galės piešti. Bet kažkas garsiai sustaugė ir viskas akimirksniu pasikeitė.
- Oi, ar tu nesusižeidei? - Sunerimo. Bet berniukas nubėgo pas tėvą. O Alanas nežinodamas kas čia atsitiko nuėjo ir atsistojo šalia pusbrolio.
- Mes tik piešėm. Aš nieko nepadariau. - Pasakė Auriui. Oliverio rūbai atrodė taip, lyg kas būtų jį įstūmęs į dažus.
Pakėlęs akis į paveikslus išvydo gyvūnus. Būtų visai norėjęs pasižvalgyti, bet dabar kažkaip nežinojo kaip geriau elgtis. Prisiminė, kad viskas pasikeitė tada, kai sustaugė vienas iš gyvūnų paveiksle. Dar prisiminė, ką tada pasakė Oliveris. Koks tokio amžiaus berniukas sako, kad yra nevykėlis? Kažkodėl susimąstė. Daug vaikų tikrai nepažinojo. Bet kažkodėl tai labai įstrigo galvoje.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Vasario 27, 2023, 06:27:15 pm
- Aha, viskas gerai. - Atsakė. Nusinešti beždžionę į pamoką. Auris pabandė tai įsivaizduoti ir vėl nusijuokė.
- Ne. Mano ausys to neatlaikys. Mokykloje yra lygevertis šitos gražuolės konkurentas. toks vaiduoklis. Kartais užklysta į pamokas. Pasižymi labai garsiu balsu. Labai. Tai jei jie ten būtų abu aš neatlaikyčiau. - Ir tada kaip pas juos buvo įprasta viskas vėl pasikeitė. Tikrai jau ne pirmą kartą pamanė, kad visi susitikimai tarytum amerikietiškieji kalneliai.
- Gerai. - Tarė Alanui. Turėjo dabar svarbesnį reikalą. Negalėjo Oliveriui padėti, bet kai ką tai galėjo padaryti.
- O, supratau. - Ramiai tarė, kai Dafydd paaiškino kas yra. Raudonplaukis priėjo prie paveikslų ir ėmėsi nutildymo kerų. Užčiaupė snapą ką tik išsižiojusiai papūgai, kuri greičiausiai galėjo pamėgdžioti dramblio balsą. Tada užtildė beždžionę, dramblį ir kitus padarus, kurie galėjo skleisti smarkų garsą. Norėjo daugiau paklausinėti Dafydd, bet tikrai ne dabar. Todėl baigęs kerėti ramiai atsistojo šalia Alano.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Kovo 08, 2023, 12:16:37 pm
Alanas dar kažką sakė, bet dabar viską buvo užvaldžiusi baimė. Oliveris nė nesuprato, iš kur atsirado tas triukšmas, ir tai, ko gero, gąsdino dar labiau. Kad ir koks jautėsi nevykęs, dabar tiesiog reikėjo tėčio. Glaudėsi prie jo ir norėjo, kad galėtų jį susirasti visada. Net kai užaugs ir bus didesnis už Alaną, vis tiek norės tėčio. Dabar dėl to visai neabejojo.
- Žinau, kad tu čia, - tyliai sumurmėjo galiausiai šiek tiek aprimęs.
Atėjo ir Alanas, o triukšmas galiausiai aprimo, taigi dabar Oliveris jautėsi geriau. Bėda ta, kad nuslūgus baimei atslinko kitas nepatogus jausmas - gėda. Jam jau septyneri, tad ką pagalvos Alanas ir Auris? Nors šie žmonės buvo dideli, jie septynmečiui patiko. O dabar tikrai galvos, kad jis tėra mažvaikis. Ir Alanas nebenorės daugiau kartu piešti... Tai privertė vėl susigraudinti. Berniukas mielai būtų pasimokęs iš šito daug vyresnio, bet malonaus žmogaus. O dabar viskas žlugo.
- Noriu namo... - tyliai sumurmėjo žvelgdamas į tėtį. Jam čia patiko, bet jautėsi pernelyg nevykęs. Norėjo apkabinti mamą ir jai pasiguosti. O tada nueis į kambarį, kur jo niekas nematys, ir ką nors nupieš.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 08, 2023, 12:44:40 pm
- Vaiduoklis vaikšto į pamokas? - nuoširdžiai susidomėjo Dafydd. - Ir dar kelia jose triukšmą?
Tai buvo įdomu, bet kartu ir vertė nerimauti. Kiek žinojo, vaiduokliai Hogvartse gyvavo ilgai. Galbūt netgi amžinai. Vadinasi, tas triukšmadarys tikriausiai bus mokykloje, kai dvyniai pradės ten mokytis. Oliveriui ir taip bus sunku be tėvų. Jis tikrai sunkiai tą pakels, nebent per tuos ketverius metus stipriai pasikeis, nors tuo berniuko tėvas labai abejojo. Ką reikės daryti, jeigu jam stresą kels dar ir vaiduoklis?
- O jis... Piktybiškas? Rėkauja šiaip sau? - nuoširdžiai sunerimęs dėl sūnaus paklausė Dafydd.
Tiesa, netrukus visas dėmesys atiteko Oliveriui. Netrukus atėjo ir Alanas. Dafydd neabejojo, kad jis nieko nepadarė, bet pasiteisinimas buvo suprantamas. Tik nenorėjo vėl kartoti, kad mažyliui nepatinka triukšmas. Norėjo tiesiog jį nuraminti, o tada jau galvoti, kas toliau. Norėjosi apžiūrėti likusią parodą, bet netrukus išgirdo tai, ko, tiesą sakant, ir laukė. Oliveris norėjo namo. Laimei, Auris daugiau neklausinėjo. Netgi užtildė gyvūnus. Už tai Dafydd pasijuto labai dėkingas. Atsistojęs paėmė sūnų ant rankų ir pažvelgė į draugą.
- Mielai dar pabūtume ir pabaigtume apžiūrėti parodą, - pratarė parodydamas į kampą, į kurį jie nespėjo nueiti. Vylėsi, kad tiek Auris, tiek Alanas supras. Ir kad pastarasis nepradės niekinti mažojo dailininko, nors atrodė, kad tas vaikinukas labai gerai išauklėtas. - Bet jam reikia nurimti. Atsiprašau, bet turime keliauti namo...
Jautėsi tikrai nejaukiai, bet ne šiaip sau turėjo taip staiga išeiti. Tai buvo dėl Oliverio - vieno iš penkių nuostabiausių mažylių pasaulyje.
- Man tikrai buvo smagu, - dar pratarė ir pažvelgė į Alaną. - Ir malonu susipažinti.
Vis dar laikydamas Oliverį ant rankų vaikinas linktelėjo abiems Senkleriams ir netrukus palikęs galeriją patraukė traukinių stoties link.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Alanas Senkleris Kovo 21, 2023, 04:42:53 pm
Alanas stovėjo ir stebėjo aplink jį verdantį veiksmą. Nesikišo. Nežinojo ar galėtų kuo pagelbėti. Todėl pasiliko nuošalyje.
- Man taip pat buvo smagu susipažinti. - Pasakė. Buvo gaila, kad viskas išėjo taip, kaip išėjo.
- Nepamiršk man parašyti Oliveri. - Pabandė nusišypsoti. Nežinojo ar berniukas dabar išvis jo klausėsi. Bet norėjo, kad jis žinotų, kad viskas pasiliko taip kaip prieš šį keistą įvykį.
Tada jie abu liko dviese.
- Kas čia atsitiko? Mes tapėme. Tada jis išsigando. Turbūt. Ir atėjo pas jus. - Bandė aiškintis. Abu su Auriu patraukė išėjimo link. Pusbrolio veidas tebebuvo žalias. Dabar jau Alanas norėjo pasakyti kaip reikėtų nuvalyti dažus.
- yra tokie kerai clearito. Turėtų padėti. Jie daug ką nuvalo ar panaikina. - Pasakė pagaliau.
Greit abu išėjo į šaltą žiemos orą ir patraukė gatve tolyn nuo galerijos.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Auris Senkleris Kovo 21, 2023, 04:59:40 pm
- O taip. Ateina kartais. Nemanau, kad piktybiškas. Bet balsą tai tikrai turi. - Paaiškino.
- Aš suprantu. Viskas gerai. - Ramiai pasakė. Berniukui turbūt tikrai reikėjo pabūti kur nors, kur jam ramu ir saugu.
- Iki. - Pasakė ir pamojo jiems. Žinojo, kad turbūt kada nors paklaus Dafydd apie jo sūnų. Vieną dieną, kai jie kada nors vėl susitiks ir įsisuks į tuos keistus gana atvirus pokalbius.
- Tiesiog Oliveriui nepatinka staigūs triukšmingi garsai. - Pasakė taip, kaip jam pačiam neseniai paaiškino Dafydd. - Yra tokia triukšmo baimė. O dabar kaip tyčia užstaugė tas dramblys. - Kalbėdamas gražino paveikslams jų balsą.
Jau prie išėjimo Alanas teikėsi pasakyti kaip nusikratyti tų kvailų dažų. Auris pabandė. Pažvelgė į seniau išsiburtą veidrodėlį. Veidas pasiliko švarus.
- Labai dėkingas. - Mestelėjo mažiui.
- Ir vis tiek tu šiandien gamini vakarienę. - Nuo šitos priedermės vaikis neišsisuks. Reikėjo anksčiau galvoti.
Auris dar vis buvo užsimąstęs apie tai, kas visai neseniai nutiko. Tada dar prisiminė tą maišelį saldumynų, kurį atsinešė į šitą galeriją ir kurį planavo atiduoti išeinant. Juk neseniai pralėkė Kalėdos.
Saldainiai aišku tiko tik vyresniesiems Dafydd vaikams. O mažiesiems nupirko kur kas jiems jo nuomone tinkamesnių žaisliukų. Juk prieš Kalėdas galėjai rasti visokių smagių dalykėlių. Bet nespėjo viso to  atiduoti. Gal reikės nusiųsti. O gal ir ne. Pamanė toldamas nuo pastato.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:28:15 pm
Ar nauja tradicija įsigalės? Labai norėjosi vaikams dovanoti ne tik žaislus ar kitas daiktines dovanas, bet ir laiką kartu. Kur nusives Eliotą, dar nesugalvojo, bet Oliveriui puikiai tiks galerija. Nesvarbu, kad čia jau lankėsi - užsiminus apie išvyką mažylis atrodė patenkintas.
Į reikiamą vietą keliavo traukiniu. Nors teises išsilaikė dar prieš persikeldamas į Sautendą, prie automobilio taip ir nepriprato. Be to, Oliveriui traukiniai patiko, tad bus tik smagiau. Šiandien jie bus dviese, tad tuoj devynerių sulauksiančiam berniukui nebus ko nerimauti. Auris sugebėjo sutarti su abiem dvyniais, bet tylusis Oliveris vis tiek jautėsi laisviau, kai šalia nebuvo svetimų žmonių.
- Šiandien pamatysime daug naujų dalykų, - eidamas galerijos link paaiškino sūnui Dafydd. - Nežinau tikslios programos, bet paprastai galerija pavasarį atsinaujina. Ar prisimeni, kas labiausiai patiko praėjusį kartą? Kadangi esame tik mudu, galėsime daugiau dėmesio skirti žiobariškiems darbams. Kol nesimokai Hogvartse, tokius tenka piešti ir tau. Ką gali žinoti, gal ir tavo darbai kada nors čia kabės.
Sušiaušęs berniuko plaukus Dafydd priėjo reikiamą pastatą. Jis buvo išpuoštas pavasariškai, kas privertė nusišypsoti. Neabejojo, kad čia bus įdomu, ir Oliveris bus patenkintas. Tai ir buvo šios kelionės tikslas.
Sumokėjęs už bilietus nusivedė sūnų į pirmąją salę. Joje buvo jaunųjų dailininkų darbai. Kai kurie buvo vos vyresni už Oliverį. Piešiniai buvo neblogi, bet atrodė, kad kartu atėjęs mažylis piešia geriau. Žinoma, tėvas kitaip ir negali galvoti, ar ne?
- Kaip manai, gal ir Alano piešinių čia yra? - paklausė Dafydd Oliverio ir patraukė parodos “Pavasaris” link. Parodė į saulėgrąžų lauką ir pridūrė: - Žiūrėk, ta mergaitė tik šiek tiek vyresnė už tave. Manau, po metų kitų ir tu galėsi bandyti.
Atsisuko į sūnų vildamasis, kad toks pasiūlymas neišgąsdins. Nenorėjo spausti mažylio. Tiesiog puikiai suprato: jeigu Oliverio darbai atsidurtų čia, jis tiesiog nežinotų kur dėtis iš laimės ir pasididžiavimo.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:29:10 pm
Leisti laiką su tėčiu visada smagu. Ypač tada, kai tas laikas susijęs su piešimu. Todėl Oliveris, išgirdęs pasiūlymą nuvykti į galeriją, tiesiog nušvito iš džiaugsmo. Nesvarbu, kad čia jau lankėsi, vis tiek bus smagu. Be to jie bus dviese - nebus nei vis labiau gąsdinančio Elioto, nei tų didelių žmonių. Jie buvo malonūs, bet su tėčiu yra visų geriausia.
Oliveris taip nekantravo pasiekti galeriją, kad net traukinys nedomino. Spoksojo pro langą ir muistėsi - kelionė atrodė esanti begalinė.
- Man viskas patiko, - atsiliepė nutaręs neužsiminti apie siaubingai išgąsdinusius gyvūnus. Pradėjo tempti tėtį, kad eitų greičiau. Aną kartą viskas tikrai buvo arčiau. - Nagi, einam!
Jo darbai niekada čia nekabės - jis piešia tiesiog baisiai. Tiesa, neketino apie tai užsiminti tėčiui, tad tiesiog ėjo - tiksliau, beveik bėgo - tikslo link.
Pagaliau jie atsidūrė viduje. Oliveriui iš karto patiko. Piešiniai buvo paprasti, bet gražūs. Tokie, kokių jis niekada nemokės nupiešti. Bet pažiūrėti įdomu, tad netrukus aštuonmetis jau tyrinėjo sudominusias gėles. Atsisukęs norėjo kažko klausti, bet buvo pralenktas.
- Alano? - iš pradžių kiek sutriko Oliveris, bet netrukus suprato, kas jis toks. - O taip gali būti? Tai labai įdomu!
Skaityti pavardes nebuvo itin smagu, tad Oliveris neieškojo Alano piešinių. Jis tyrinėjo kiekvieną darbą ir ieškojo klaidų. Norėjo įsitikinti esąs ne vienintelis klystantis nevykėlis. Deja, nesisekė - piešiniai buvo tiesiog tobuli.
- Aš nemoku piešti, - šį kartą atvirai pasakė, kai tėtis vėl pasiūlė rodyti čia savo piešinius. Jau ruošėsi atslinkti liūdesys, bet Oliveris nepasidavė - priėjo prie pumpuruoto medžio ir įsispoksojo į jį.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:30:06 pm
Kadangi Oliveris buvo ne pagal amžių rimtas ir tylus vaikas, matyti jį entuziastingą buvo be proto gera. Vadinasi, ateiti į dailės galeriją nebuvo klaida. Čia tuoj devynerių sulauksiančiam berniukui tikrai patiko. Jis tą patvirtino ir žodžiais, nors “viskas”, žinoma, galėjo reikšti ir tai, kad Oliveris nieko neprisimena. Bet ne - jis pernelyg šaunus mažylis, tad tikrai gali būti, kad patiko viskas.
Vos tik atsidūrė salėje, sūnus pradėjo tyrinėti paveikslus. Tai jo tėvui patiko. Dar vasarą kilusi dailės mokytojo idėja pasiteisino - jis Oliverį mokė teorijos ir praktikos, ir berniukas per tuos metus gerokai patobulėjo. Tik, ko gero, neįgijo pasitikėjimo savimi.
- Alanas taip pat mėgsta piešti, tad galbūt, - atsakė į klausimą Dafydd. - Tikrai nežinau, bet kodėl nepaieškojus?
Tikrindamas pavardes, bet kartu, žinoma, apžiūrėdamas ir paveikslus velsietis kiek nutolo nuo sūnaus. Priėjo kiek vyresnių vaikų ir paauglių parodą, tad vardus skaitė dar įdėmiau. Deja, netrukus ausis pasiekė frazė, kuri jį prikeltų ir mirusį. Teko grįžti prie Oliverio.
- Ir vėl sakai, kad nemoki piešti, - griežtokai pratarė. - Žinai, kad tai netiesa. Tave gyrė dailės mokytoja mokykloje, be to, jau pusę metų turi asmeninį mokytoją. Ar manai, kad jis pas tave vaikščiotų, jei nemokėtum piešti? Laikas išmokti pripažinti, kad turi talentą. Jeigu jo neapleisi, galėsi būti puikus dailininkas.
Taip griežtai su sūnumi Dafydd nebuvo kalbėjęs. Pasijuto blogai. Nepasitikėjimas savimi ir perfekcionizmas aiškiai buvo perimti iš tėvų - tiek jo, tiek Mayros. Berniukas dėl to nekaltas. Kita vertus, reikia dirbti su savimi - to jie ilgą laiką ir važinėjo į Londoną.
Bet dabar reikėjo sušvelninti situaciją. Ši išvyka buvo gimtadienio dovanos dalis, negalima jos sugadinti.
- Reikia, kad suprastum, Oliveri, - po kurį laiką trukusios tylos prabilo Dafydd. - Aš tave pažįstu, dėl to žinau, kad taip nėra. Bet kiti gali pagalvoti, kad savęs menkinimu ieškai dėmesio. Kad lauki pasakymo esą tavo piešiniai puikūs. Aš žinau, kad esi kuklus ir sąžiningas, bet ar tą žino kiti? Nenuvertink savęs, sūnau.
Dafydd atsitūpė šalia berniuko ir tarsi tik dabar pastebėjo, kaip greitai jis auga. O ir pačiam tuoj trisdešimt. Kur dingo tas laikas?
- Ar einam toliau? - paklausė stengdamasis nuvyti nejaukias mintis į šalį.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:30:53 pm
Gal Alano piešinį ir būtų įdomu pamatyti, bet nepakankamai, kad Oliveris daug apie tai galvotų. Ne, geriau tyrinėti paveikslus ir nužvelgti juos išmanančiomis akimis. Kai į namus pradėjo ateiti dailės mokytojas, Oliveris priešinosi teorijos pamokoms. Mokytojas nepasidavė, ir dabar berniukas buvo patenkintas. Tyrinėdamas darbus matė įvairius su tuo protingu žmogumi (bet ne tėčiu!) aptartus dalykus ir jautėsi daug išmanantis. Netgi norėjo pasigirti tėčiui, bet jis buvo kažkur nuėjęs. Paveikslai taip domino, kad Oliveris nė neišsigando likęs vienas. O gal tai reiškia, kad jis jau didelis? Gal Eliotas nustos niekinti?
Bet viskas labai greitai pasikeitė. Tėtis išgirdo be reikalo pasakytą frazę ir, panašu, šį kartą supyko. Ne, jis nerėkė ir nesimušė, bet Oliveris pajuto keistą kartėlį, ir tai jį sukrėtė. Aštuonmetis nuleido akis ir nieko nesakė. Kiek kartų tėtis sakė nesupykęs, jis tikėdavo. Šį kartą viskas buvo kitaip - jis tikrai piktas.
- Aš… - pradėjo Oliveris, bet turbūt nebuvo išgirstas - tėtis vėl prakalbo. Iš to, ką jis sakė dabar, berniukas mažai suprato. Nebent tai, kad jis, būdamas toks nevykęs, nepatiks kitiems.
- Ar Eliotas dėl to manęs nekenčia? - liūdnai paklausė. Aišku, tėtis neigs, bet tai buvo tiesa - Oliveris brolį prarado visiems laikams.
Tėčiui atsitūpus šalia aštuonmetis į jį nežiūrėjo, bet netrukus neryžtingai pakabino. Nebuvo tikras, ką tiksliai padarė, bet prisiglaudus visada geriau. Norėjo paprašyti grįžti prie dailės, bet tėtis jį aplenkė. Taigi tik linktelėjo ir atsitraukęs paėmė už rankos bei pradėjo tempti jį kitų piešinių link.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:31:39 pm
Akivaizdu, kad šį kartą persistengė. Oliverį griežtas tonas išgąsdino. O gal nuliūdino ar sutrikdė. Bet kuriuo atveju normalus tėvas neturi taip elgtis. Gimtadienio proga kažkur nusiveža sūnų ir ten sugadina jam nuotaiką. Tokią nesąmonę gali padaryti tik Dafydd Carwyn Llewellyn.
Ir dar tas Oliverio užsispyrimas Elioto klausimu… Kad ir kiek kartojo, kad brolis jį myli, berniukas vis tiek buvo įsitikinęs, kad yra priešingai. Ar tai kad anors susitvarkys? Negu naudos neduoda net vizitai pas psichologą? Gal nereikės nusivesti ten juos abu vienu metu? Visų pirma, reikės paklausti Mayros nuomonės. Ji daug sumanesnė už savo vyrą, tad būtinai ką nors sugalvos.
Oliveriui apsikabinus apsalo širdis. Jam reikia buvimo kartu. Tėvas yra mylimas ir reikalingas. Dafydd šypsodamasis apsivijo berniuką rankomis.
- Eliotas nejaučia tau neapykantos, - kiek paveluotai reagavo į sūnaus žodžius apie brolį. - Bet nekalbėkime apie jį. Šiandien yra mudviejų laikas. Galim jį skirti dailei ir kitiems mums įdomiems dalykams. Apie Eliotą pasišnekėsime rytoj. Ar gerai?
Netrukus teko paleisit sūnų ir leistis vedamam kažkur. Prie tų piešinių, kurie netrukus devynerių sulauksiančiam berniukui atrodo patys įdomiausi. Vis dėlto akys kažką užkliudė,  ir Dafydd sustojo.
- Oliveri, žiūrėk! Alano piešinys, - parodęs į gamtos vaizdą pratarė. Bandė įžiūrėti ką nors, kas leistų suprasti, kaip Aurio pusbrolis laikosi. Vis ketino paklausti draugo, ar Alanui jau geriau, bet kol kas to nepadarė. Atrodė, kad tai ne jo reikalas. Alanas tebuvo porą kartų gyvenime matytas jauniklis. Talentingas, taip, tačiau beveik nepažįstamas.
- Matai, jis irgi piešia gamtą, - dar pridūrė Dafydd ir apkabino sūnų. Giliai viduje troško, kad Oliverio piešiniai taip pat čia kabėtų. Tik kaip įtikinti sūnų, kad yra puikus piešėjas? Gal jis tuo patikės po to, kai savo gabumus nustos menkinti jo tėvas? suskambo balselis galvoje, ir Dafydd krūptelėjo.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:32:10 pm
Tėtis daugiau nieko nesakė. Kaip ir visada, jis puikiai žinojo, ko Oliveriui reikia. Net jei ir supyko (o berniukas neabejojo, kad taip ir yra), vis tiek buvo geras. Geriausias tėtis pasaulyje. Dėl to jį apkabinti buvo labai smagu. Ir visai nesvarbu, ką pasakytų Eliotas. Jis, žinoma, priekaištautų, kad Oliveris elgiasi kaip mažius, bet tai dabar berniukui nerūpėjo. Jam reikėjo, kad tėtis būtų šalia. Ir jis buvo.
Blogiau tai, kad jis gynė Eliotą. Būdamas toks geras privalėjo mylėti abu brolius, bet negi nemato Elioto elgesio?
- Bet… - norėjo prieštarauti Oliveris. Vis dėlto nieko nebesakė. Tėtis teisus - šiandiena yra skirta smgiai praleisti laiką. Elioto jausmai per tą laiką vis tiek nepasikeis.
Netrukus du Llewellyn vyrai grįžo prie piešinių. Oliverio akys užkliudė kažką ryškiai geltono, tad jis drąsiai žygiavo ten. Deja, netrukus tėtis sustojo taip sustabdydamas ir jį tempusį berniuką. Dabar Alano piešinys visai nedomino, bet Oliveris šiandien jau parodė, koks blogas sūnus yra. Geriau nesipriešinti.
- Kaip gražu! - nuoširdžiai sušuko Oliveris spoksodamas į piešinį. Jis taip puikiai niekada nepieš. Tai liūdino, bet nieko nepadarysi - jis pernelyg nevykęs.
- Ar kur nors galiu pamėginti ir aš? - kurį laiką spoksojęs į Alano darbą paklausė aštuonmetis. Apie geltonąjį piešinį nebegalvojo. Ne, dabar tiesiog norėjo piešti pats.
- Eiman tapyti! - dar pridūrė ir timptelėjo tėtį už rankovės. Tokiai veiklai mylimas žmogus tikrai neprieštaraus. Ar ne?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:32:43 pm
Lyg ir pavyko tam kartui užbaigti Elioto temą, ir tai jau buvo neblogai. Gal jis kada nors išmoks tinkamai bendrauti su savo vaikais? Nors ne, to tikėtis būtų naivu. Oliveris tiesiog labai mėgo dailę, ir jo tėvas rado būdą pakreipti mintis tinkama linkme.
Akivaizdu, kad Alano piešinys mažyliui patiko. TIkrai buvo smalsu, kaip tas jaunuolis laikosi. Gal išties parašyti Auriui ir paklausti? Ar bent pasakė apie susitikimą žiemą? Žinoma, visai netrukus po to gimė Ezra - sūnelis, užimantis didžiąją minčių dalį.
- Taip, jis iš tiesų talentingas vaikis, - atsakė sūnui Dafydd ir nepraleido progos pridurti: - Kaip ir tu. Todė ir matau, kad ateityje matysime čia ir tavo piešinius.
Vis dar laikydamas apkabinęs Oliverį per pečius jo tėvas susimąstė. Apie dailės gabumus ir draugo pusbrolį. Ak, koks jis buvo pasikeitęs Kiauliasodyje! Kaip laikosi dabar, kai artėja egzaminai? Jei atmintis neapgauna, Alanas šiemet baigs Hogvartsą. O kas toliau? Ko gero, iš tiesų reikės parašyti Auriui.
Oliverio klausimas atitraukė nuo minčių. Pažvelgęs sūnui į veidą Dafydd nusišypsojo. Džiaugtėsi noru piešti. Tai tarsi parodė, kad mažylis nori lygiuotis į galerijoje esančių darbų autorius. Gal patikėjo, kad gali jiems prilygti?
- Mačiau, kad tam yra skirta erdvę, - atsakė į klausimą, bet neskubėjo ten eiti. Leido Oliveriui veikti pačiam. Tik atvirai paragintas linktelėjo ir paėmęs sūnų už rankos nusivedę į minėtą vietą. Pasodinęs prie stalo paklausė:
- Ką šiandien norėtum nupiešti?
Vylėsi, kad tai nebus Mayros ar jo paties portretas. Juos gabus mažylis piešdavo dažniausiai. Šiandien ypatinga diena, tad ir piešinio norėjosi kitokio. Bet spaudimo nedarys - tai Oliverio sprendimas.
Atsisėdęs šalia paėmė paprasčiausia akvarelę. Bėda ta, kad pats nesugalvojo nieko ypatingo: labai jau norėjosi nupiešti gražiausią merginą pasaulyje - savo žmoną.
- Myliu tave, - paėmęs teptuką į ranką vos girdimai sumurmėjo Dafydd.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:33:24 pm
Tėtis ir vėl pernelyg gerai galvojo apie Oliverį, bet berniukas nieko nesakė. Atrodė, kad niekada gyvenime neišpirks kaltės už tai, kad buvo blogas sūnus. Vadinasi, dabar turi labai pasistengti ir būtų bent kiek geresnis. Labai to troško, bet, deja, neįsivaizdavo, kaip reikėtų tai pasiekti. Et, kodėl jis taip nieko nesugeba?
Mylimas tėtis, žinoma, neprieštaravo nueiti piešti, tad nuotaika kiek pasitaisė. Ji, aišku, tik įrodys, kad nieko nemoka, bet ką nors nutapyti bus smagu. Ypač kartu su tėčiu. Įsitaisęs prie stalo Oliveris pradėjo svarstyti, ką čia nupiešus. Netrukus išgirdo tokį patį klausimą ir iš tėčio. Jau norėjo sušukti, kad šluotą, bet prisiminė - jie vis dar nemagiškoje galerijos dalyje. Tai būtų labai jau keistas piešinys.
- Nupiešiu katę, - ryžtingai atsiliepė Oliveris, kai šauni idėja pagaliau atėjo į galvą. Paėmė teptuką ir įmerkė jį į juodus dažus. Pirmiausia nupieš kontūrą. Jau ruošėsi pradėti tai daryti, kai pasigirdo, kad tėtis kažką pasakė. Pakėlė akis, bet atrodė, kad jis yra kažkur toli.
- Kažką sakei? - paklausė Oliveris tyrinėdamas mylimo žmogaus veidą. Gal vis tik nupiešti jį? Bet ne, šiandien norėjosi kažko kito. - Tėti?
Dar kiek paspoksojęs aštuonmetis galiausiai nuleido akis į popieriaus lapą. Pradėjo tapyti, ir pamažu popieriuje išryškėjo itin tikslūs katės kontūrai.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:33:54 pm
Atrodė, kad klausimas ką nori nupiešti sukėlė sunkumų. Ar tai gerai, nse Oliveris nori kažko įdomesnio, ar kaip tik blogai, nes nesugeba priimti sprendimo? Dafydd nuoširdžiai vylėsi, kad tai nėra dar viena blogiausia jo savybė, kuri persidavė Oliveriui. Jis jau ir taip apsunkino savo mažylio gyvenimą.
Laimei, šį kartą per daug mąstyti nereikėjo - Oliveris pateikė atsakymą. Jis visiškai tenkino, tad Dafydd nusišypsojęs linktelėjo. Jau nekantravo pamatyti, kaip atrodys sūnaus pavaizduotas gyvūnas.
Mintys apie mylimąją ir jos portretą nuplukdė kažkur toli. Atrodė, kad aplinkui nebėra nieko, tik jis, dažai ir mergina, kurios veidą norėjosi pavaizduoti. Bet ar tai ją pradžiugintų? Gal Mayrai visai nesvarbu, kad jos vyras nuolat apie ją galvoja? Kas jam būtų, jeigu kas nors nutiktų? Mažylio netektis ir po jos atsiradusi praraja beveik nužudė. Dabar lyg ir viskas gerai, bet kaip yra iš tiesų? Gal jis pernelyg prisirišęs prie mylimos moters? Gal atiduoda per daug savęs? Bet ar gali būti kitaip, kai ji padovanojo gyvenimą ir galimybę mylėti?
Išgąsdintas savo minčių Dafydd krūptelėjo ir apsidairė. Oliveris piešė, o jo sūnų užgulė kaltė. Negi jis suabejojo Mayra? Žmogumi, kuris į savo nelengvą gyvenimą priėmė tokį problemų maišą? Mergina, kuri jam padovanojo šešis nuostabius mažylius? Kaip jis taip gali?
Nutaręs, kad dabar tapydamas žmoną viską tik dar labiau sugadins, nutarė pavaizduoti namą. Jeigu pavyks, tai bus Llewellyn šeimos namas Sautende. Jeigu ne, tai bus tiesiog namas, kuriame galima gyventi. Bet Mayros dabar tikrai geriau nepiešti - Dafydd jautėsi be galo jai nusikaltęs.
Kurį laiką susikaupęs dirbo, bet galiausiai pakėlė galvą. Stebėjo sūnų. Atsikėlęs nuo kėdės priėjo prie jo ir žvilgtelėjo į tai, kas po kiek laiko bus nuostabi katė. Oliverio piešinys privertė nusišypsoti. Tas vaikas tikrai turi talentą. Nesinorėjo jam trukdyti, tad Dafydd tiesiog stebėjo mažylio pastangas. Buvo be proto gera.
- Manau, tai puikiai sekasi, - po kiek laiko vis dėlto pratarė jis.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:35:06 pm
Piešti katę buvo netikėtai įdomu. Dažniausiai portretus piešiantis Olivers dabar stengėsi kuo tiksliau pavaizduoti kiekvieną katės kailio plauką. Negalvojo apie kokią nors konkrečią katę, bet norėjo, kad piešinys būtų kuo tikroviškesnis. Jis, žinoma, toks nebus, bet pabandyti norėjosi.
Po kiek laiko pradėjo piešinį spalvinti. Nustebino tai, kad sunkiausia dalis buvo akys. Su piešimo mokytoju daugybę valandų skyręs žmonių akims jas dabar piešė kone tobulai (tik, aišku, pats nebūtų to pripažinęs). O štai katės akys buvo visai kas kita. Ir netgi erzino. Oliveris jau norėjo šveisti teptuką tolyn, bet pamatė, kad tėtis stovi šalia jo. Taip nustebo, kad vos nenusivertė nuo kėdės.
- Aš nemoku piešti akių, - pasiskundė. Netgi bijojo pradėjo jas spalvinti, tad akis vis dar turėjo tik kontūrą. - Gal ir sektųsi neblogai, bet toks akys…
Pasidarė liūdna. Tėtis pasakys, kad akys gražios, bet tuo patikėti sunku. Bet jis nemeluotų, ar ne? Tik ar tikrai? Negi viskas, ką sako apie Eliotą, yra tiesa? Bet tėtis tikrai nėra melagis. Kaip ir mama. Jie patys geriausi pasaulyje, nors nuotaika nuo to nepasitaisė.
- Nebenoriu piešti, - staiga pasakė Oliveris. - Gal eikime į magiškąją dalį?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:35:45 pm
Stebėdamas piešiantį sūnų Dafydd nejučia susimąstė apie save vaikystėje. Jam, žinoma, niekas nesuteikė galimybės tobulinti talento, netgi nežinojo tokį turįs. Bet kantrybės nutapyti kiekvieną katės kailio plaukelį jis nė už ką nebūtų turėjęs. Po penkių minučių supyktų ir nušveistų piešinį šalin. Teliko džiaugtis, kad Oliveris panašesnis į dabartinę savo tėvo versiją. Žinoma, versija ne itin vykusi, bet vis geriau nei vaikystėje. Tai tik dar kartą įrodė, kad Oliveris yra neeilinis vaikas. Jeigu tik pavyktų išspręsti santykių su Eliotu klausimą, viskas būtų tobula.
- Kol akių nenuspalvinai, sunku vertinti, - atsiliepė į sūnaus žodžius Dafydd. - Kontūras šaunus, bet norėčiau pamatyti, kai baigsi.
Vylėsi, kad Oliveris tęs darbą, bet jis, regis, tam nebuvo nusiteikęs. Ar tik ne dėl to, kad tėvas jį stebi? Norėjosi atsitraukti ir taip sumažinti įtampą, bet berniukas pats pasakė nenorintis piešti.
- Gerai, - neketino prieštarauti Dafydd. - Bet siūlau piešinį pasiimti. Galėsi pabaigti. O per kitą pamoką paprašysi mokytojo, kad padėtų su akimis.
Pats įsidėjo savo darbą į specialų dėklą, paruoštą pasiimti piešinius namo. Nors buvo smagu, kad Mayra įkvėps patobulinti nekaip pradėtą piešinį, viršų ėmė apmaudas. Dafydd pats mielai mokytų Oliverį. Deja, teorinių žinių visai neturintis ir vidutinius sugebėjimus teturintis berniuko tėvas tik stabdytų talentą. Šitam mažyliui reikia profesionalo, koks ir buvo surastas mokytojas.
- Ar tikrai nebenori apsižvalgyti čia? - dar paklausė su tam tikru nusivylimu. Atrodė, kad esant čia be dailės nesuprantančio Aurio galės pasimėgauti ne tim magijos triukais, bet ir gražiais piešiniais. Vis dėlto įdavęs Oliveriui jo darbą ir pasiėmęs savąjį nusivedė sūnų link gerokai gyvybiškesnės galerijos dalies. Nežinojo, kas ten bus, bet vylėsi nesusidursiantis su triukšmu. Tai buvo dar viena kol kas neišsprendžiama problema.
Vos atidarius duris jų link pasileido milžiniškas triušis. Artėdamas jis mažėjo ir netrukus buvo delno dydžio. Tai buvo labai įdomi magija, tad Dafydd nusišypsojo. Oliveriui tikrai turėtų patikti.
- Nori pamatyti, kaip piešiamas toks gyvūnas? - paklausė. Triušis nurūko tolyn ir toldamas vėl pradėjo augti.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:36:35 pm
Ta akis tikrai baisi, jos neverta net baigti. Aišku, tėtis to nepasakė, bet Oliveris žinojo esąs teisus. Jis tiesiog nemoka piešti. Žinoma, tai liūdino, mat laikyti teptuką rankoje buvo labai smagu.
- Aš nenoriu šito piešinio rodyti mokytojui, - kiek išsigandęs pratarė berniukas. Tiesa, šiuose žodžiuose buvo kruopelytė melo - kažkur giliai viduje aštuonmetis norėjo parodyti, kad išbandė šį tą naujo. Mokytojui turėtų patikti, ar ne?
Akies krašteliu žvilgtelėjo, ką nupiešė tėtis, bet daugiausiai galvojo apie savo katę. Beveik pripažino, kad ji visai pusėtina. O net jei ir baisi, piešti buvo smagu. Būtinai pasigirs mamai.
- Reikia parsinešti piešinį namo, - užtikrintai pratarė Oliveris. Tik taip galės parodyti jį mamai, ar ne? - Einam.
Nors dailę nuoširdžiai mylėjo, magija buvo dar įdomiau. Būtent dėl to dabar norėjosi eiti ten, kur pamatys visokių triukų. Ak, kad taip greičiau užaugtų ir pats galėtų imtis magijos! Alanas parodė daug įdomių dalykų, o kur dar jo dovanoti dažai… Taip, reikia greičiau užaugti.
- Tėti, ar paskolinsi man lazdelę? - kiek per garsiai paklausė Oliveris, kai jiedu žingsiavo slaptų durų link. Netrukus pamatė artėjantį triušį. Tai buvo kiek baisu, bet gyvūnas mė mažėti, tad viskas buvo gerai.
- Labai noriu! - į tėčio klausimą atsakė Oliveris ir nieko nelaukdamas nužygiavo paskui vėl augti pradėjusį gyvūną. Jis taip piešti niekada nemokės, bet paspoksoti smagu.
- Tėti, žiūrėk! Čia varlė! - pranešė rodydamas į tolumoje judantį gyvūną. Varlė artėjo prie Llewellyn’ų. Artėdama mažėjo - visai kaip tas triušis.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:37:46 pm
Oliverio savikritiškumas, aišku, niekur nedingo, bet jo tėvas nieko apie tai nesakė. Dabar tam buvo nei laikas, nei vieta, be to, berniukas tikrai norės parodyti savo katę. O mokytojas mielai padės su jos akimis.
- Žinoma. Mamai bus įdomu pamatyti, ką nupiešei, - nusišypsojo Dafydd. Matyti tokį laimingą sūnų buvo tiesiog nuostabu. Žinoma, viduje kerantis liūdesys iki galo neatsitraukdavo, bet Oliveris dailę išties mylėjo. Tai buvo sritis, kuriai berniukas ne tik gabus, bet kuri gali ir pradžiuginti.
Nenorėdamas griauti laimingos akimirkos neprieštaravo eiti ten, kur Hogvartso dar nelankančiam mažyliui bus dar įdomiau. Jį masino magija, ir tai yra visiškai normalu.
- Garsiai apie lazdeles nereikėtų kalbėti, - vis dėlto teko sudrausminti sūnų. Žinojo, kad tai nuvils, bet pridūrė: - O ja naudotis tau dar negalima. Neskubėk užaugti, sūnau.
Tai Oliveriui tikrai nepatiks, bet kažkokia drausmė turi būti. Dafydd juto esąs per minkštas iš švelnus. Kad ir kaip mylėtų savo vaikus, jie ribas turi jausti.
Laimei, triušis neišleido nė garso, tad buvo galima mėgautis reginiu. Nereikėjo galvoti apie tai, kad Oliveris gali persigąsti. Ne, viskas sekėsi ne taip jau ir blogai.
- Tada eime, - vos spėjo ištarti Dafydd, kai teko skubėti paskui sūnų. Jis atrodė atsipalaidavęs ir ramus, o tai maloniai šildė širdį. Galbūt netgi pasigirs Mayrai.
- Tik nepasimesk, gerai? - perspėjo Oliverį, bet netrukus mažylio dėmesį patraukė dar vienas gyvūnas. Varlės asocijavosi tik su šiuo gyvūnu galinčia pasiversti Hogvartso mokine, bet pavyko tą mintį nuvyti šalin. Jis čia su savo mažyliu, nėra ko kapstytis po praeitį. Atsistojęs šalia Oliverio apkabino jį per pečius ir stebėjo mažėjančią varlę.
- Kurkt, - pratarė su tam tikru smalsumu - nė neįsivaizdavo, ar gyvūnas atsilieps.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:38:26 pm
Oliveris nuoširdžiai troško pats pabandyti imtis magijos. Žinoma, nesiseks, bet pabandyti tikrai įdomu. Tuo labiau, kad nemato Eliotas - jausis drasiau ir gal net sugebės atlikti kokį nors triuką. Apie brolį taip galvoti negalima, bet aštuonmetis negalėjo pakeisti savo jausmų.
Deja, netrukus teko susidurti su visiškai neplanuotu nusivylimu. Tėtis neleido išbandyti lazdelės. Bet ką daryti, kad taip norisi kuo greičiau užaugti?
- Bet, tėti… - neslėpdamas nusivylimo sumurmėjo Oliveris. Nebenorėjo būti mažas. Svajojo būti toks kaip tėtis - didelis ir stiprus. Ir visa žinantis bei labai protingas. Ak, kada jis pagaliau užaugs?
Varlė sudomino, tad jis spoksojo į ją tarsi užkerėtas. Kažkodėl ją stebėti buvo įdomiau nei triušį. Bet štai - į tėčio pasisveikinimą ji nieko neatsakė.
- Kokia nemandagi, - pratarė Oliveris ir paėmęs tėtį už rankos pradėjo jį tempti link tos vietos, kur nubėgo triušis. Varlė pradėjo sekti iš paskos ir didėti. Neturkus berniukas pamatė stalą, aplink kurį sukiojosi daugybė gyvūnų. Labiausiai patiko krokodilas.
- Sveiki, - maloniai pasisveikino maždaug tėčio senumo vyras. - Atėjote pažiūrėti, kaip piešiami dydį keičiantys piešiniai?
Nors jis kalbėjo draugiškai, Oliveris pasijuto nejaukiai. Narsiai laikėsi nepasislėpęs už tėčio ir netgi atsakydamas sulinksėjo. Vis dėlto vyrui pažvelgus tiesiai į jį, berniukas neištvėrė - užlindo už mylimo žmogaus ir stipriai įsitvėrė į jo marškinėlius. Dabar tie gyvūnai visai nebedomino.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:38:55 pm
Nuvilti savo mažylius buvo vienas iš tų dalykų, kurių Dafydd bijojo labiausiai. Atrodė, kad tai padaręs tik įrodys nesąs jų vertas. Be proto mylėjo savo šeimą, bet vis dar neįtikino savęs, kad nusipelnė ją turėti. Dėl to dabar, kai Oliveris neslėpė nusivylimo, jo tėvas pasijuto blogai. Viena vertus, jis nieko blogo nepadarė - vaikai nuo pat mažens turi suprasti, kad gyvenime ne viskas galima. Kita vertus, norėjosi leisti jiems išbandyti kiek galima daugiau. Dafydd ir vėl buvo plėšomas į skirtingas puses. Kaip tokiam silpnam žmogui tai ištverti?
- Ne, Oliveri, - prisivertė ištarti kiek griežčiau. - Net ir mokydamasis Hogvartse iki pilnametystės burti galėsi tik mokykloje. O dabar dar nė nesi pradėjęs mokytis. Mosuodamas burtų lazdele gali sukelti pavojų - sau, man ir kitiems.
Varlė į kurktelėjimą neatsakė. Dafydd tik gūžtelėjo pečiais, o į sūnaus žodžius nusišypsojo. Atrodė, kad dailė padėjo pamiršti nusivylimą.
Velsietis neprieštaraudamas nusekė paskui sūnų ir netrukus pamatė gyvūnų autorių. Norėjosi visko išklausinėti, bet vyrukas juos taip pat pastebėjo ir užkalbino. Oliverio nedrąsumas kiek sutrikdė. Kam jau tuoj devyneri, jokio triukšmo nėra, o jis vis tiek slepiasi.
- Nagi, sūnau, esi jau dideli svyras, - paragino berniuką išlįsti. Pakėlė akis į dailininką ir atsakė: - Iš tiesų taip. Kokia tai magija?
- Piešiame naudodami Koncentracijos dažus, - paaiškino vyras. Kai piešinys nutolsta nuo sukūrimo vietos, dažų neužtenka, todėl jis sumažėja. Šiuo metu kuriame kitokią versiją - kad piešinys ne mažėtų, o pasidarytų neryškus, tarsi išblukęs. Gal norite pabandyti? Be to, kad yra ypatingai tiršti, tie dažai iš pažiūros nesiskiria nuo paprasto guašo.
Tai sudomino. Atrodė, kad gal būtų galima panaudoti šiuos dažus Oliverio katei, bet nesinorėjo gadinti piešinio. Mažylis ir taip atrodė nusiminęs ar įsitempęs.
- Nagi, Oliveri, ar nori išbandyti? - pasiūlė Dafydd ir apsisukęs pažvelgė į sūnų. - Nesidrovėk. Matai, čia yra gyvūnų formos, tereikia jas užpildyti. Akių galėsi nepiešti.
Vaikinas stebėjo sūnų ir mintyse meldėsi, kad mažylis nepasidrovėtų išbandyti kažko naujo. To reikėjo tiek aštuonmečiui berniukui, tiek jo tėvui.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:39:26 pm
Ką gi, magijos teks palaukti, bet dabar tai nebuvo taip jau svarbu. Užkalbinęs vyras privertė susidrovėti, o tai pastebėjo ir tėtis. Jam, ko gero, nelabai patiko, o nuvilti šį žmogų Oliveris visai nemėgo. Dėl to nuotaika kiek sugedo, bet aštuonmetis berniukas negalėjo savęs įveikti. Ir toliau laimėsi įsitvėręs tėčio marškinėlių ir slėpėsi už jo. Tiesa, kas buvo pasakojama, klausėsi. Tai tikrai įdomu.
Išgirdęs pasiūlymą suprato norintis paklausti. Bėda ta, kad tam teks išlįsti ir pasirodyti tam žmogui. Ilgokai drovėjęsis Oliveris galų gale žengė į šoną, bet paėmė tėčio ranką. Daryk ką nori, bet buvo nedrąsu.
- O jeigu… - pabandė paklausti, bet akys buvo nuleistos į žemę. - Jeigu gyvūnas nupieštas blogai? Jei jis nepanašus į tikrą gyvūną? Magija vis tiek veiks?
Žandai užkaito, ir berniukas beveik vėl puolė slėptis už tėčio. Bet neketino vėl nuvilti mylimo žmogaus, be to, labai norėjosi pabandyti ką nors nupiešti.
- Visai nebūtina piešti gyvūną, - draugiškai atsakė tas žmogus. - Net jei padėsi tašką, magija suveiks. Kol kas piešiniai juda tik vienodu greičiu ir vienodą atstumą. Tikimės ateityje juos išmokyti judėti savarankiškai.
Oliveris tiesiog sustingo iš susižavėjimo. Magija ir dailė buvo du įdomiausi dalykai visame pasaulyje.
- Tikrai galiu pabandyti? - paklausė pakėlęs žibančias akis į tėtį, bet tas įdomus žmogus jau tiesė teptuką berniuko link. Šis jį paėmė ir priėjo prie stalo. Nežinojo, ką nori piešti, tad tiesiog pavaizdavo paprastą žmogeliuką. Tai buvo nesudėtinga - net ir tokiam nevykusiam dailininkui kaip jis.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:40:28 pm
Laimei, dailės tema lyg ir nustūmė nusivylimą į šoną. Vaikams privalu suprasti, kad pasaulyje yra dalykų, kurie yra negalimi ar kurių reikia palaukti. Kuo anksčiau, tuo geriau. O tų vaikų tėvui pagaliau laikas išmokti atsispirti maldaujančiam žvilgsniui.
Atrodė, kad Oliveris taip ir liks slėptis už nugaros, ir tai kėlė nerimą. Lyg ir turėtų būti išaugęs iš to amžiaus, kai bet kas, kas nėra mama ar tėtis, gąsdina. Gal jie su Mayra ką nors daro ne taip? Kodėl šis nuostabus mažylis taip bijo?
Laimei, jis pagaliau įsidrąsino išlįsti iš už tėvo. Pastarasis švelniai suėmė mažus pirščiukus. Oliveris tylus - jam kiekvienas klausimas yra iššūkis. Būtent todėl vieną tokį išgirdęs Dafydd kone sprogo iš pasididžiavimo sūnumi. Argi Oliveris ne šaunus mažylis?
- Bet nupiešus tašką jis nutolęs taps dar mažesnis, ar ne? - įsiterpė į pokalbį ir Dafydd. Nors ir pats nebuvo plepys, suprato, kad sūnui reikės palaikymo. - Ar nekyla pavojus, kad jį pas kors sutryps?
- O jūs filosofai, - draugiškai nusijuokė dailininkas. - Bet čia esate teisus. Jeigu piešinys visai mažas, jį nesunku sutrypti ar kitaip sunaikinti. Dėl to siūlyčiau piešti ką nors didesnio nei taškas.
Dafydd paėmė teptuką. Nejučia susimąstė. Kodėl jis negali dirbti tokio darbo? Kodėl kiti kuria tokius įdomius dalykus, o jis pats švaisto gyvenimą banke? Ar tai dėl to, kad jis gavo laimės porciją iš šeimos? Tai turbūt reiškė, kad darbe džiaugsmo nėra ko tikėtis. Kita vertus, ne to jis banke ir ieškojo. Svarbiausia uždirbti pinigų, kad galėtų išmaitinti šeimą. Kad galėtų palepinti Mayrą ir mažylius ir nereikėtų savęs graužti.
Greitai nupiešęs ežį pažvelgė į Oliverio piešinį. Nenustebo. Kadangi Llewellyn šeimos vyrus stebėjo profesionalus dailininkas, nereikėjo tikėtis, kad aštuonmetis pieš kažką sudėtingo.
- Mano sūnus dar nesimoko Hogvartse, tad jo piešinį išlaisvinti teks jums, - žvilgtelėjęs į savo piešinį pratarė Dafydd. Nebaisiai gražus, bet ežys. Turės tikti.
- Žinoma, - maloniai pratarė vyriškis. Lazdele tarsi nuėmė piešinį nuo lapo ir paklausė Oliverio: - Na, ar nori pamatyti, kaip jis nutolsta ir sugrįžta?
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:41:01 pm
Vos tik Oliveris paėmė teptuką, tėtis taip pat uždavė klausimą. Tai aštuonmečiui patiko - jautėsi ir suprato esąs ne vienas. Mylimas žmogus šalia ir jį palaiko. Tą žinoti buvo labai svarbu. Turbūt dėl to ir žmogeliukas išėjo beveik nebaisus. Bet ar jis sugebės nutolti ir grįžti? Pamatyti norėjosi, bet kartu buvo baisu.
- Noriu, - droviai sumurmėjo berniukas ir vėl susirado tėčio ranką. Atrodė, kad tai padės žmogeliukui sugrįžti.
- Sunkiausia piešinį tinkamai nuimti nuo lapo, - praėjo aiškinti dailininkas. - Tada švelniai kresteli lazdelę, ir piešinys “nukrenta”. - Padarė tai, ką paaiškino. Žmogeliukas atkibo nuo lazdelės ir pakibo ore. Oliveris iš susižavėjimo išpūtė akis ir nė nemirksėdamas spoksojo į savo piešinį.
- Piešinys nepavargsta, tad nebūtina skubėti. Kai norite, kad jis nutoltų, mostelėkite lazdele į reikiamą pusę, - toliau aiškino vyras ir pamojo tolyn. Žmogeliukas pradėjo tolti ir mažėti.
- Oho, - sumurmėjo Oliveris. Žmogeliuko nebesimatė, tad berniukas pakėlė akis į tėtį. - Man patinka.
Netrukus vėl piešinys vėl pasimatė. Kadangi buvo sumažėjęs tiek, kad buvo neįžiūrimas, atsirado tarsi iš niekur. Tai aštuonmetį dar labiau sužavėjo.
- Ar galėsiu jį pasiimti? - paklausė tėčio, bet atsakė dailininkas:
- Žinoma, jei tik tėtis leis. Kol kas dažų neparduodame, tačiau piešinius pasiimti leidžiame.
Žmogeliukui grįžus pakišo lapą po juo ir švelniai priglaudė. Žmogeliukas “atsigulė” ant lapo ir tapo tarsi niekuo neypatingu piešiniu.
- Noriu pasiimti! - labai patenkintas pratarė Oliveris. Drovumo neliko nė kvapo.
- Bandysite? - dailininkas kreipėsi į tėtį.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:41:41 pm
Matyti nuoširdžiai susidomėjusį drovų sūnų buvo tiesiog nuostabu. Tai, kad jam įdomu, plius talentas gali atnešti didelę sėkmę. Tuo labiau, kad Oliveris toli gražu ne tinginys. Svarbu, kad sulaukęs paauglystės per daug nepasikeistų.
Vėl paėmęs sūnaus ranką Dafydd atidžiai stebėjo, ką daro dailininkas. Žinojo, kad vėliau teks leisti sumažėti ežiui. Apsikvailinti prieš sūnų norėjosi mažiausiai.
- Atrodo sudėtingai, - kiek sunerimęs pratarė, kai Oliverio piešinys pakibo ore. Ar jam tikrai pavyks?
Žiūrėdamas, kaip mažylio piešinys tolsta, paleido jo ranką ir apkabino per pečius. Tai buvo tarsi visai paprasta akimirka burtininkų šeimoje. Bet Dafydd ji buvo ypatinga. Oliveriui ir Eliotui gimus jis buvo tragiškas tėvas. Ir dabar neką geresnis, bet kai kuriuos dalykus išmoko. Tas tėvas jų bijojo ir pavydėjo jų motinos dėmesio ir meilės. Ilgą laiką su dvynukais nė nešnekėjo. Nepaisant viso to, Oliveris buvo čia, su juo. Ir buvo laimingas. Tai pripildė širdį vis dar sunkiai pažįstamo džiaugsmo. Jis gali būti vyras ir tėvas. Šeima jį myli.
- Įspūdinga, ar ne? - tyliai sumurmėjo sūnui Dafydd. Tai, kad Oliveris norėjo piešinį pasiimti, visai nenustebino. Jei pasiseks, Eliotas net nepavydės. Jis su tėčiu gaus kitokį laiką. Ką nors, kas patiks būtent jam.
- Žinoma, galėsi, - nė neketino prieštarauti. Mažylis būtinai norėjos mamai parodyti, ką veikė. O tam reikia, kad jis išmoktų “paleisti” piešinį.
- Reikia bandyti. Bet man gali ir nepasisekti, - su šiokia tokia įtampa atsakė į klausimą. Paėmė piešinį į ranką, bet vis dėlto padėjo ant stalo. Buvo susikaupęs. Išsitraukė lazdelę ir pabandė nuimti ežį nuo lapo. Lyg ir pavyko, tad švelniai papurtė ranką. Ežys pakibo ore. Sunku patikėti, bet kol kas viskas buvo gerai. Žvilgtelėjęs į dailininką mostelėjo ranka į tuščią plotą. Ežys mažėdamas nutolo.
- Sunku, - lengviau atsidusęs pratarė Dafydd. Tik dabar suprato, kaip nuoširdžiai bijojo susimauti.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:42:17 pm
Panašu, kad tėtis nerimavo, jog jam nepasiseks. Tai labai stebino - juk jo tėtis pats protingiausias pasaulyje. Jam negali nepasisekti.
- Bet tu moki burti! - susižavėjęs drąsino mylimą žmogų Oliveris. Tėčiui jį apkabinus prisiglaudė. Čia žiobarų bendraklasių tikrai nesutiks, tad galima nebijoti parodyti tėčiui, koks jis brangus. Tai tuoj devynerių sulauksiančiam berniukui vis dar buvo labai svarbu.
Atsakė palinksėdamas galva. Čia jam išties patiko. Kai dailininkas suvyniojęs padavė piešinį, Oliveris laimingas jį paėmė.
- Ačiū, - sumurmėjo. Vėl grįžo drovus berniukas, bijantis bendrauti su suaugusiaisiais. O dabar buvo tėčio eilė paleisti piešinį. Kiek apmaudu, kad saviškio nepaleido pats, bet Oliveris nuoširdžiai vylėsi, kad tėčiui pasiseks. Ir, žinoma, pasisekė. Puikiai nupieštas ežys netrukus nutolo. Kadangi buvo didesnis už berniuko pieštą žmogeliuką, iš akių nedingo, tačiau nuo to nepasidarė mažiau įdomu.
Bet viena buvo aišku: kai tėčio ežys grįš, Oliveris norės daugiau nuotykių. Reikia iš karto pradėti galvoti, ką veiks.
- Kur eisime paskui? - paklausė, kai ežys vėl pradėjo didėti. Žvelgė į tėtį žibančiomis akimis ir tikėjosi, kad jis supras: klausia ne dėl to, kad nuobodžiauja. Jis tik nori pamatyti ir patirti dar daugiau. Bet tėtis visada supranta, tad Oliveris per daug nesijaudino.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:42:51 pm
Atrodo, tėvas turėtų drąsintį aštuonmetį sūnų, o ne atvirkščiai. Vis dėlto Oliverio tikėjimas ir pasitikėjimas glostė širdį. Šis mažylis tiesiog nuostabus. Norėjosi, kad jis niekada neužaugtų. Kad liktų tėčio mažylis. Deja, Oliveris ir, žinoma, jo broliai bei seserys ne tik augo, bet ir darė tą pernelyg greitai. Gal egzistuoja magija, sustabdanti laiką?..
Bet kol kas berniuko tėvas galėjo žiūrėti į sėkmingai tolstantį ežį. Buvo sunku patikėti, kad pavyko kažką padaryti ir nesusimauti. Juk jis yra didžiausias šio pasaulio nevykėlis.
- Grįžta, - pranešė ežiui vėl pradėjus didėti. Sūnus į tai atsakė savo klausimu. Natūralu, kad jam norėjosi patirti kuo daugiau. Šis nuotykis jau beveik baigtas. Svarbiausia, kad Oliveriui smagu.
- Dar nežiūrėjau, ko yra, - atsakė sūnui Dafydd. Per tą laiką ežys grįžo, ir vaikinas pakišo po juo popieriaus lapą. Tiesa, pasiimti piešinį namo atsisakė - nenorėjo atimti iš Oliverio dėmesio, kurį namuose gaus. - Ačiū. Buvo labai smagu, - pratarė maloniam dailininkui. Jis nusišypsojo ir padėjo ežio piešinį prie kitų.
Dafydd nužvelgė salę. Akys užkliudė iškabą, reklamuojančią sproginėjančius piešinius. Tai galėjo būti triukšminga, bet skambėjo labai įdomiai. Nutarė surizikuoti.
- Jeigu bus daug triukšmo, eisime kitur, - nuramino sūnų, kol jis nespėjo išsigąsti. Priėjęs arčiau ten dirbančios merginos paklausė: - Ar čia nebus daug triukšmo?
- Ne, piešiniai sproginėja be garso. Prašom, - pakvietė ji ir parodė laisvą vietą piešti. - Čia kerais susprogdiname piešinius. Jeigu jie panaudoti tinkamai, po dešimties sekundžių piešinys vėl sulimpa. Padarius klaidą taip pat sulimpa, tačiau dalys patenka ne į savo vietas - piešinys būna iškraipytas.
- Ar kerai tinka bet kuriam piešiniui? - paklausė Dafydd, bet mergina papurtė galvą. - Reikia specialaus pergamento. Jį sukūrė Italijos dailininkai. Toks pergamentas labai brangus, todėl pabandyti duodame tik nedidelį ritinėlį. Vieną jums abiems.
Mergina ištraukė ritinėlį. Dafydd jį paėmė ir ištiesė ant stalo.
- Nori ką nors nupiešti? - paklausė sūnaus.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:43:18 pm
Netrukus ežys grįžo, ir Oliveris pasijuto ypač patenkintas. Jau nekantravo, kada galės parodyti savo stebuklingą žmogeliuką mamai. Kadangi tėtis puikiai privertė savo piešinį judėti, tą patį padarys ir namie. Mamai būtinai patiks.
Nieko nepasakęs dailininkui Oliveris paėmė tėtį už rankos ir nusekė iš paskos. Norėjo pamatyti viską, tad kad ir kur nueis, jam patiks.
- Sproginėjantys piešiniai? - išpūtė akis berniukas. Viena vertus, tai buvo labai įdomu. Bet ar galima taip elgtis su kūriniu? Apie triukšmą nė nepagalvojo, bet tėčiui apie jį užsiminus suprato besiviliantis, kad to čia nebus. Laimei, netrukus paaiškėjo, kad viskas turi būti gerai. O ir piešinys nesusigadina. Dabar pasidarė dar įdomiau, ir berniukas jau spirgėjo iš nekantrumo pabandyti. Tiesa, gavo kiek nusivilti - jie gavo tik vieną nedidelį lapelį. Vadinasi, pieš tėtis, nes jis pats viską tik sugadintų. O pabandyti be proto norėjosi.
Žinoma, tėtis piešti pasiūlė jam, tad teko gerai pagalvoti. Ranka pati tiesėsi pieštuko link, bet ar verta viską gadinti? Oliveris liūdnokai pažvelgė į mylimą žmogų.
- Noriu, bet… - graudžiai pradėjo svarstydamas, kaip geriau viską perteikti. - Tu geriau pieši. Gal bandyk tu?
Ilgesingas žvilgsnis įsmigo į pieštuką. Gal vis dėlto ryžtis.
- Noriu, - po kiek laiko pridūrė ir paėmęs piešimo įrankį atsisėdo prie stalo. Netrukus ant lapelio išryškėjo moters, kiek panašios į mamą, atvaizdas.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:43:48 pm
Oliverio susižavėjimas būsima pramoga įrodė, kad jo tėvas pasirinko teisingai. Čia visko buvo labai daug, kiekvieno stalo tikai neapeis. Reikia išsirinkti geriausias vietas.
- Įdomu, ar ne? - atsiliepė į sūnaus žodžius Dafydd. Netrukus jau matė berniuko dilemą. Neabejojo, kad noras kovoja su nepasitikėjimu savimi. Kaip tai įveikti? Kaip padėti tam šauniam mažyliui?
Netrukus pasigirdę žodžiai patvirtino prielaidą. Dafydd apglėbė sūnaus pečius. Ieškojo žodžių jam įtikinti. Žinoma, ir pats mielai ką nors nupieštų, bet tikrai neatims pramogos iš sūnaus. Ne to čia atvyko.
- Tu pieši puikiai, - tespėjo pasakyti, kai Oliveris galiausiai ryžosi. Tai privertė nusišypsoti. Gal mažylis pagaliau tinkamai įvertins savo gebėjimą?
Dafydd stebėjo, kaip berniukas dirba. Pavaizduota moteris buvo kiek panaši į Mayrą. Dafydd spėjo, kad mažylis stengiasi piešti ką nors, kas nėra mama, bet nutapė ir nupiešė jau tiek jos portretų, kad kitaip nė nepavyksta.
- Labai gražu, - nuoširdžiai pagyrė Dafydd, kai nutarė, kad sūnus piešinį baigė. - Sprogdinsime?
Vėl priėjo toji mergina. Pamačiusi piešinį nusišypsojo, ir Dafydd pajuto pasididžiavimą sūnumi. Panašu, kad jai irgi patiko.
- Burtažodis yra eksploditus, - pradėjo aiškinti ji išsitraukusi lazdelę. - Reikia bakstelėti piešinį kuo arčiau jo vidurio. Kerus galima naudoti neribotą kiekį kartų, tad pirmiausia parodysiu aš, vėliau galėsite bandyti patys. Eksploditus.
Piešinys be jokio garso išsitaškė į smulkiausias dalis. Jos skraidė aplinkui, o netrukus sulipo atgal. Piešinys buvo lygiai toks pat, koks buvo ir prieš sprogimą.
- Oho, - pratarė Dafydd ir neužtikrintai išsitraukė lazdelę. Jeigu būtų susimovęs anksčiau, būtų sugadinęs savo piešinį. Dabar pavojus kyla sūnaus darbui. Bet neabejojo, kad Oliveris norės pamatyti jį bandat, tad bakstelėjo į piešinio vidurį ir aiškiai ištarė:
- Eksploditus.
Piešinys išsitaškė. Iš pradžių atrodė, kad viskas bus gerai, tačiau piešiniui sulipus paaiškėjo, kad kerai nebuvo panaudoti tinkamai. Ką gi, jis tikrai nevykėlis.
- Ak, Oliveri, aš atsiprašau, - nykiai pratarė Dafydd. Ką tik nuvylė sūnų ir taip viską sugadino. Gerai bent tiek, kad piešinio negalima pasiimti su savimi. - Kaip sakai, gal apžiūrėkime paprastus piešinius ir keliaukime namo? - dar paklausė Dafydd.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:44:35 pm
Pagirtas Oliveris susidrovėjo. Žinoma, tai nenustebino - tėtis visada sakydavo, kad jo piešiniai gražūs. Vis dėlto viešoje vietoje pagirtam pasidarė nejauku. Bet neprieštaravo tėčio žodžiams. Tik sulinksėjo leisdamas piešinį susprogdinti. Dar baugiai pažvelgė, ar jo nupiešta moteris nėra pernelyg panaši į mamą. Sprogdinti jos piešinį būtų pernelyg baisu. Darbas mamą priminė, bet berniukas ryžosi. Labai norėjo pamatyti magiją. O kito pergamento jie negaus.
Burtažodis skambėjo sudėtingai, tad Oliveris tik pasidžiaugė, kad dar nesimoko Hogvartse. Tokių sunkių žodžių jis nė neištartų.
Netrukus piešinys susprogo. Aštuonmetis susižavėjęs stebėjo gabalėlius. Nė neįsivaizdavo, kaip tie gabaliukai gali sulipti atgal į piešinį. Tuo magija ir žavėjo. O netrukus tai ir nutiko. Akys suapvalėjo. O ir tėčiui patiko.
- Noriu dar! - skubiai paprašė berniukas, ir tėtis netrukus išpildė tą prašymą. Oliveris nė nekrustelėdamas stebėjo piešinį. Deja, netrukus gavo nusivilti - jis sulipo, bet nebuvo panašus į aštuonmečio pieštą moterį. Oliveris nuleido galvą, bet išgirdęs tėčio atsiprašymą skubiai pažvelgė į jį. Priėjęs apkabino ir tyliai sumurmėjo:
- Viskas gerai. Vis tiek negaliu jo pasiimti.
Buvo liūdna, bet berniukas tai slėpė. Nenorėjo skaudinti tėčio - jis ir taip yra blogas sūnus. Gal ir gerai, kad mylimas žmogus pasiūlė keliauti į žiobarišką galerijos dalį - dabar nusivylimas bus suprantamas. Gailiai pažvelgęs į tėti berniukas pajuto esąs gerokai pavargęs.
- Gerai, - sumurmėjo ir paėmė tėčiui jam už rankos. Daugiau nieko nesakęs nužingsniavo reikiamų durų link.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:46:05 pm
Jis nuvylė sūnų. Tai matė tiesiog puikiai. Mažylis bandė jausmą nuslėpti, bet pernelyg gerai jį pažįstantis tėvas nieko nepraleido pro akis. Širdį užgulė kaltė. Ši išvyka turėjo tapti švente, o tapo dideliu nusivylimu. Ir taip yra dėl to, kad Oliveris turi siaubingai nevykusį tėvą.
Atsakęs į apkabinimą stengėsi negalvoti. Kaltė graužė vis labiau. Tiek Oliveris, tiek jo broliai ir seserys, tiek, žinoma, jų mama nusipelnė geresnio tėvo ir vyro. Bet ką daryti, kad tas nevykėlis be proto myli savo šeimą? Būtinai liks su jais amžinai.
- Esi tikras šaunuolis! - tyliai pratarė sūnui Dafydd, kai berniukas bandė įtikinti, kad viskas gerai. Jis tikrai ypatingas vaikas. Koks kitas devynerių nesulaukęs berniukas gali būti toks rūpestingas? Nori nenori teko pripažinti, kad Eliotas į viską reaguotų visai kitaip. Negalvok apie tai! griežtai liepė sau Dafydd.
Netrukus du Llewellyn’ai patraukė žiobariškos galerijos dalies link. Vyresnysis buvo įsitikinęs, kad viską sugadino. Vaikščiodamas po parodas rodė sūnui įdomesnius piešinius, bet atrodė, kad įtampa išliko. O ji iš viso atsirado tik dėl to, kad jis nesugeba panaudoti paprasčiausio burtažodžio.
- Tikiuosi, kad tau patinka, - kažkuriuo metu pratarė Dafydd. Vylėsi, kad tai neskamba kaip bandymas pasiteisinti. - Ir turbūt galime kada nors čia grįžti, ar ne?
Kaltės slegiama širdimi nuvedė sūnų prie dar nematytų piešinių. Dabar jautėsi tempiąs laiką. Turbūt bijojo pažvelgti Mayrai į akis. Ir vėl susimovė.
- Eime namo, - galiausiai pratarė ir patraukė link išėjimo. Linktelėjo bilietus pardavinėjančiai merginai. Lauke negirdimai atsiduso, apkabino sūnų per pečius ir nužingsniavo traukinio link.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Oliveris Llewellyn Birželio 13, 2023, 08:46:43 pm
Jis tikrai blogas sūnus. Taip sugadino tėčiui nuotaiką parodydamas nusivylimą, kad viskas pasikeitė. Todėl dabar Oliveris kaltino save. Juk tėtis stengėsi panaudoti kerus. Visiems gali nepasisekti. Ko gero, tai tapo pirmu įrodymu, kad tėtis nėra tobulas. Šis supratimas gerokai slėgė. Nuoširdžiai tikėjo, kad mama ir tėtis viską žino ir gali.
Oliveris stengėsi atrodyti susidomėjęs. Nors buvo liūdna, entuziazmas nebuvo suvaidintas. Piešiniai buvo tiesiog nuostabūs.
- Labai patinka! - nuoširdžiai atsakė Oliveris ir pažvelgė tėčiui į akis. Tyliau pridūrė: - Norėčiau čia grįžti tada, kai galėsiu kerėti. - Tai nuskambėjo tarsi priekaištas už nepasisekusį burtą, tad berniukas skubiai pridūrė: - Bet galėsime grįžti dar ir iki tol.
Dar kiek pavaikščiojus pasigirdo pasiūlymas keliauti namo. Tai visai tiko. Nors čia buvo smagu, norėjo greičiau parodyti mamai savo žmogeliuką. Su juo tėčiui sekasi puikiai.
Galeriją aštuonmetis paliko jausdamasis laimingas. Laikas su tėčiui visada smagus.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Vega Dellal Lapkričio 18, 2023, 06:04:53 pm
  Šiandien Vega kartu su Kaja keliavo į dailės galeriją. Čia turėjo vykti kažkokia magiškojo piešimo pamoka. Vegai piešti visai patiko, nors žiobarišku būdu ir nesisekė, todėl norėjo išbandyti magiškąjį. O pasiūliusi Kajai, ji labai nudžiugo, kai draugė sutiko, mat taip buvo smagiau.
  Atidariusi ir palaikiusi duris Kajai, Vega įžengė į galeriją. Jau vieną kartą joje buvo, ši merginai atrodė didinga. Kažkaip pati Vega menu nesidomėjo, mėgo tik piešti.
- Sveiki, į magiškojo piešimo pamoką, - nusišypsojo šviesiaplaukė darbuotojai.
- Štai tos durys, - maloniai atsakė jauna moteris ir mostelėjo į duris visai prie vestibiulio, kurios buvo atidarytos.
  Vega patraukė jų link. Viduje kiek jaudinosi, kad neapsijuoktų, dėl ko pastaruoju metu kiek kompleksavo, tačiau labai labai norėjo išbandyti piešimą!
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Kaja Adams Lapkričio 22, 2023, 02:19:16 pm
Buvo vasaros atostogos. Šiaip jau Kaja visas jas leisdavo prie telefono, planšetės arba kompiuterio. Tačiau pastebėjo, kad ir kaip bebūtų keista, jog jai ėmė darytis šiek tiek nuobodoka. Būsima ketvirtakursė niekada nemanė, jog taip nutiks, tačiau nutiko.
Per tą laiką, kuomet ji gyvendavo Hogvartse, interneto platybėse įvykdavo tiek daug visokių dalykų, jog mergaitė nuo visų šitų reikalų labai atitolo. Be to, Hogvartsas jau nebeatrodė toks siaubingas dalykas kaip anksčiau. Tikriausiai dėl to, jog grifiukė susirado kelias drauges. Jau seniai ji bendravo su Lina, o šiais metais susidraugavo ir su Vega. Taip pat mokslo metų pabaigoje susibičiuliavo su Sevirina. Labai buvo gaila pagalvojus apie Adriją, kad jis rugsėjį į mokyklą negrįš.
Vega jai pasiūlė susitikti dailės galerijoje. Pakvietė į magiško piešimo pamoką. Šviesiaplaukė net nežinojo, kad tokios egzistuoja. Kaja nepiešė gražiai, tačiau buvo smalsu, koks tas magiškas piešimas. Kuo jisai skiriasi nuo paprasto.
Netrukus dvi draugės įžengė pro reikiamas duris. Jau buvo susimokėjusios. Atsidūrė kambaryje, pilname stalų ir kėdžių. Ant jų puikavosi įvairiausios piešimo, tapymo priemonės. Buvo ir molbertų. Viskas atrodė taip spalvinga, tik lapai švietė baltai.
Kambaryje sėdėjo ar vaikštinėjo nemažai kitų žmonių. Buvo ir vaikų, ir suaugusiųjų. Adams pasijuto šiek tiek nejaukiai, ji tiesiog atsisėdo ant vienos iš kėdžių.
- Ar esi kada piešusi magiškomis priemonėmis? - paklausė ji Vegos.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Vega Dellal Lapkričio 26, 2023, 11:11:29 am
  Įėjusi į kambarį, mergina pradėjo šiek tiek jaudintis. Ar nebus, kad piešti reikės lazdelės pagalba? Jei taip, bus labai didelė pažanga, jei nors vieną brūkšnį sugebėsiu! Pagalvojo Vega. Tikrai bijojo, mat kerėti jai sekėsi pakankamai blogai. Taip, kerai, kurių mokėsi pirmamame kurse pavykdavo iškart, tačiau sunkūs, negirdėti... Žodžiu, jei taip bus, greičiausiai visą laiką mergina tik prasėdės, bandydama ką nors padaryti, tačiau nesėkmingai.
  Išgirdus Kajos klausimą, baimė stipriau sugrįžo į galvą. Ar Kaja jau tą bandžiusi?
- Ne, nesu. Nežinau, kaip ten viskas vyks, tačiau bijau, kad gali reikėtų kerų, nes tada tikrai nieko nenupiešiu. O tu esi bandžiusi? - nusišypsojo mergaitė. Buvo kiek nejauku prisipažinti Kajai, kad bijo, net kai ji buvo gera draugė. Bet visiems bijodavo pasakyti ko bijo, kad ir koks geras būtų draugas.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Kaja Adams Lapkričio 28, 2023, 02:39:14 pm
Kaja papurtė galvą.
- Nesu. Bet burtų tikrai nereikės, nebent tai būtų pamoka tik suaugusiems. Juk nepilnamečiams negalima naudoti kerų ne mokykloje. Tačiau ir man šiek tiek baisoka, - nusijuokė. - Na, bet mums reikia susiimti. Negalima bijoti piešimo, ar ne?
Dar šiek tiek palūkėjus prasidėjo pamoka. Išsirinkę vietas žmonės susėdo, o jauna moteris prabilo:
- Laba diena, sveiki susirinkę į magiško piešimo pamoką, - balsas skambėjo entuziastingai. - Aš esu Keilė, šiandien būsiu jūsų piešimo mokytoja. Na, ar daug turime tokių, kurie nėra piešę magišku būdu? Pakelkite rankas.
Kaja pakėlė ranką. Apsidairė. Nemaža dalis vaikų taip pat buvo pakėlę rankas. Tačiau Adams pasijuto kvailokai, nes tie vaikai - kur kas mažesni ne tik už Vegą, bet ir už Kają.
- Šaunu, tuomet pradėsime nuo pat pradžių. Matote, štai čia yra magiškieji pieštukai...
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Vega Dellal Gruodžio 04, 2023, 08:46:24 pm
- Manau, jei reiktų, jie gautų kokį leidimą kerėti toje patalpoje, nemanai? - nusišypsojo šviesiaplaukė, bet visgi Kajos teorija buvo logiška, kas Vegai leido šiek tiek nusiraminti. - Galima! - nusijuokė.
  Vegai pakėlus ranką ir pamačius, kad beveik visi kėlę vaikai yra kokie pirmakursiai ir tik keli gal trečiakursiai, ji pasijuto nejaukiai. Nesitikėjo, kad į šią pamoką susirinks tik mažesni už ją vaikai. Žinoma, buvo jos amžiaus, tačiau tie, panašu, piešti jau mokėjo.
  Mokytojai kalbant, Vega įdėmiai klausėsi, mat tikrai norėjo perprasti šią meno subtilybę.
- Juos reikia padažyti į specialius dažus, paskui pradės veikti jų magiškosios savybės. Šios pamokos tikslas yra tik susipažinti su priemonėmis, todėl galite piešti ką norite. Įspėju, šie dažai džiūna ilgiau nei žiobariški, todėl piešinį bus galima atsiimti tik po trijų dienų! - pasakojo vedančioji.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Kaja Adams Gruodžio 06, 2023, 09:39:34 am
- Taip, išties gal galima gauti leidimą, - nusišypsojo Kaja.
Norėjo papasakoti Vegai, kaip profesorius Auris ją mokė kerėti savo burtų lazdele, tačiau vis tik nusprendė to nesakyti. O ką ten gali žinoti, gal iš tiesų taip net negalima?
Kaja pamatė, jog šios pamokos dalyviai kaip susitarę ėmė darbuotis vos tik buvo pasakyta, kad piešti galima ką nori. Pati Adams irgi pradėjo. Ji paėmė vieną bespalvį pieštuką ir pamirkė jį į rudus dažus. Tada piešė namą. Na, jis atrodė lyg paprasto vaiko. Niekuo neypatingas. Tiesiog kvadratas su trikampiu, pora langų, durimis ir kaminu.
Nupiešusi jį Kaja padažė pieštuką į pilką spalvą. Dažai nuo rudos nenusidažė, o ir pats pieštukas atrodė taip, lyg būtų padažytas tik į pilką spalvą. Rudos nei pėdsako neliko. Kaja nupiešė dūmus, rūkstančius iš kamino, o tuomet padažė pieštuką į kito atspalvio rudą ir ėmė spalvinti namą. Staiga sušuko:
- Žiūrėk! Tie dūmai juda! - išsižiojusi spoksojo į reginį.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Vega Dellal Gruodžio 16, 2023, 07:52:08 pm
  Vega paišaliojo sau. Buvo visai smagu, nors ji pati nesuprato, ką būtent norėtų nupiešti. Pradėjo piešti kaip paprasčiausią namą, tačiau paskui nusprendė, kad jam kažko trūksta. Tai pripiešė bokštelius. O vos sustojus kelioms akimirkos pailsėti, pradėjo lėkti dūmai, kurie tarsi skraidė savo spalvose, savo vėjyje ar dar kažkur, ko žmogus nesupranta.
- Vaaaaaau, - tiesiog išsižiojo. Tai atrodė taip gražiai! - noriu tokių priemonių, norių tokių gebėjimų! Noriu! - juokėsi mergina. Dabar lyg mažas vaikas užsimanė viską turėti pati ir piešti kada tik panorėjus.
  Ji kiek pasėdėjo, nes nežinojo, ar dar ko bereikia. O tada toliau kalbėjo mokytoja:
- Taigi, papiešus su pieštukais, galima paimti ir akvarelę. Ši yra pakankamai skysta, todėl būkite atsargūs, kad nenubėgtų per visą piešinį!
  Vega pamirkė teptuką vandenyje ir padažė į akvarelę, tačiau iškart suprato, kad tai blogas sprendimas, mat ši tiesiog bėgo. O tada... Spalvos pradėjo maišytis su blizgučiais, rodos, tai atsirandančiais, tai dingstančiais!
- Oho...
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Kaja Adams Gruodžio 21, 2023, 11:44:55 pm
Kaja šypsojosi. Regis, Vegą labai sužavėjo šios priemonės.
- Manau, kad po pamokos galima bus įsigyti, - pasakė draugei.
Nemaža dalis dalyvių ėmėsi akvarelės, tačiau Kaja nusprendė šį piešinį pabaigti tik su pieštukais. Piešdama vis žvilgtelėdavo į Vegos piešinį, šis blizgėjo. Be ne taip, kaip su žiobarų blizgučiais, ne. Blizgučiai tai atsirasdavo, tai dingdavo. Išties atrodė labai gražiai ir įdomiai. Po to būtinai pabandysiu, pamanė mintyse Adams.
O pati nupiešė upelį prie namo, nuspalvino jį šviesiai mėlyna spalva. Kai tai padarė, atrodė, jog upė išties teka. Tuomet lapo viršuje nupaišė saulę ir debesis. Saulės spinduliai apšvietė namą, bet debesys kartais tuos spindulius užstodavo. Šią akimirką šviesiaplaukė piešė obelį. Buvo labai susikaupusi ir susitelkusi. Kai kurie vaikai triukšmavo, bet Kaja nekreipė į tai dėmesio, užmiršo net pažiūrėti, ką veikia Vega.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Vega Dellal Gruodžio 27, 2023, 09:58:10 pm
- Tikiuosi, o tai paskui ir vaikščiosiu vėl ir vėl į šitą pamoką, - juokėsi. Taip piešti tikrai buvo daug smagiau. Nors Vega nujautė, kad piešiant tiktai taip jai greitai nusibostų ir ji grįžtų prie žiobariškų priemonių, kuriomis kartais piešdavo, paskui nusibostų tos, grįžtų prie šitų ir taip suktųsi ratas, dabar šios priemonės, sukurdamos magiškus meno kūrinius, labai labai žavėjo. Ji norėjo tik piešti ir piešti su jom, o galiausiai, sustojus, nes pavargus ar nusprendus, kad piešinys jau visiškai baigtas, pasikabinti jį kambaryje ir žiūrėti visą gyvenimą.
  Galiausiai Vega dar nupiešė dangų - kraštelius paspalvino mėlynai, tada tuo pačiu pieštuku nupiešė debesų formą ir apspalvino aplink. Ir debesys lėtai lėtai plaukė, kaip tikri!
- Kaja... Pažiūrėk! - išsižiojusi pralemeno.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Kaja Adams Sausio 06, 2024, 12:21:19 am
Kaja baigė piešinį. Magiškas piešimas išties buvo kitoks nei žiobariškas. Kad ir kaip bebūtų gaila pripažinti, tačiau šis - daug šaunesnis. Šviesiaplaukei piešimas niekada nebuvo pomėgis, bet su burtininkų priemonėmis tai išties atpalaiduojantis užsiėmimas.
Tačiau Adams lūpas vis tiek paliko atodūsis, mat piešinys, nors ir buvo tvarkingas, atrodė ganėtinai vaikiškas. Galėtum pasakyti, kad piešė tas, kuris dar net neina į Hogvartsą.
- Nuostabu, ar ne? - pažiūrėjo į draugės piešinį, jai nusišypsojo ir nudžiugo dėl jos, nes matėsi, kad Vega laiminga. - Mano piešinys atrodo gana vaikiškai, bet gal kitas pavyks geriau, - nuotaikingai tarė. Neketino šiandien leisti sau liūdėti.
Dabar Kaja išbandė magišką akvarelę. Pradėjo piešti gėlę. Galbūt norėjosi nupiešti rožę, tačiau paauglė žinojo savo galimybes. Rožės žiedo ji nepavaizduos. Tad nusprendė pabandyti nupiešti tulpę. Žiedelis išties ją priminė, tiesa, piešinys ir vėl atrodė vaikiškas. Bet šį kartą Kaja neatsiduso, tiesiog žavėjosi blizgučiais, mat blizgučiai jai patiko.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Vega Dellal Sausio 23, 2024, 09:35:53 pm
  Šios piešimo priemonės buvo tokios smagios, tokios įdomios, tokios atpalaiduojančios! Vegai jos taip patiko! Ji tenorėjo įsigyti visko po dešimt vienetų ir taip likusį laiką, kol pasibaigs, piešti, tada gal vieną kitą piešinį parduoti, o už pinigus vėl nusipirkti priemonių. Bent jau kol tėtis ją išmaitins, ji galėtų tik tą ir daryti.
  Tačiau turbūt turėjo atsibosti. Na, jau paišalioti vienomis priemonėmis atsibodo, vaizdas nesikeitė, susimaišė dūmai, buvo labai sunku suprasti, kas čia Vegos piešinyje pavaizduota.
- Kaja... - nusiminė. - Man pasidarė nuobodu ir... Ir čia net neįmanoma suprasti, ką aš nupiešiau! - pasakė įsikarščiavusi, deja, kiek garsiau nei norėjo, tačiau, nors šalia sėdintys vaikai atsisuko, toliau sėdintys buvo užsiėmę piešimu, todėl bent jau ne visą kambarį ji sudomino. Tai bent šiek tiek ramino, mat dėmesio Vega nemėgo.
Antraštė: Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
Parašė: Kaja Adams Vasario 21, 2024, 11:29:14 pm
Kaja ir toliau piešė bandydama vis kitas, skirtingas magiškas piešimo priemones. Buvo susikaupusi, todėl labai nustebo, kai draugė į ją kreipėsi sakydama, kad jai... nuobodu? Tarsi pažadinta iš sapno šviesiaplaukė apsidairė.
- Man tikrai nenuobodu, net nepastebėjau, kaip pralėkė laikas, - šyptelėjo. - O piešinys tau galbūt gavosi toks todėl, kad reikia įvaldyti piešimą būtent su magiškomis priemonėmis, - svarstė.
Ir Kajos kai kurie piešiniai atrodė kitaip nei iš pradžių. Juose keitėsi vaizdas. Tai atrodė labai įdomu.
Labai gaila, bet atėjo pamokos pabaiga. O mergaitė dar būtų noriai piešusi. Po pamokos jos nuėjo į parduotuvę, ten Adams prisipirko įvairiausių įdomybių. Galiausiai Kaja ir Vega paliko dailės galeriją.