Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Auris Senkleris Lapkričio 12, 2022, 05:12:13 pm
-
Butas, kuriame apsistojęs Auris yra septintame daugiabučio aukšte. Namas stūkso nuošalioje, prastai apšviestoje Londono gatvėje.
Pro buto langus galima girdėti, kaip retkarčiais atvyksta policijos automobilis. Ypač naktimis. Rajonas išties neramus. Aurio kaimynai ganėtinai neramūs asmenys. Dažnai triukšmauja. Ką nors švęsdami arba pykdamiesi. Todėl prie namo naktimis pasirodo policijos patruliai. Kuriuos iškviečia kiti kaimynai.
Pats butas nėra labai didelis. Prieškambaris mažutis. Ant vienos jo sienos, šalia įėjimo durų nutapyta žalia keista pabaisiūkštė. Jai virš galvos parašyta. Sveiki atvykę. Susipažinkite su Rodne.
Tą pabaisą nutapė Aurio pusbrolis vieną vasaros dieną. Rodnė gebėjo vaipytis ir visaip kaitalioti savo veido išraiškas. Auris norėjo nušveisti paveikslėlį, bet deja pasirodė, kad tie dažai neįveikiami. Ir dabar įeinančius žmones ji taip ir liko stebėti savo didelėmis geltonomis akimis. Priešais Rodnės portretą ant kitos sienos pakabinta lentyna. Ją Auris įtaisė pats, mat nusibodo visokie jo bičiulių menininkų sunešti daiktai, kurie neturėjo sau vietos. Dabar jie buvo sustatyti toje lentynoje. Visokie maži paveiksliukai, molinės ar keramikinės statulėlės, mediniai drožiniai. Ir nuotraukos. Kai kurios iš paties Aurio pašėlusios paauglystės. O kitos tai prisiminimai iš jo paties ir globojamų vaikų išvykų kur nors. Virš lentynos jis užrašė. Suneštinė paroda akims paganyti. Būtų gerai, kad eksponatai nebesipildytų.
Iš prieškambario pasukus koridoriumi kairėn patektum į nedidelę virtuvę. Virtuvė irgi neapsiėjo be Alano tapybos. Tik čia ant sienos bangavo upė. O po ją plaukiojo keli maži laiveliai. Ar srovės nešami rastai. Dėl kerų būdavo matyti kaip jie keičia savo kryptį.
Pro Virtuvės langus matyti mašinų stovėjimo aikštelė. O šiaip virtuvė, kaip virtuvė. Joje stovi stalas ir kelios kėdės. Ir visi kiti buitiniai prietaisai.
Iš prieškambario pasukus dešiniau koridorius veda pro duris į vonios ir tualeto kambarį. Koridoriaus gale yra Aurio kambario durys. Jame stovi lova, vaikiška lovelė, drabužių spinta. Lentynos su daugybe knygų. Tai dalis vaikino turimos kolekcijos. Bet nelabai didelė. Ir tai nėra knygos apie juodąją magiją. Daugiausia ten sudėti žiobariškos literatūros leidiniai. Seni knygų leidimai. Auriui esant namie kambaryje prie sienos stovi gitara. Be to jis sugebėjo čia įtalpinti ir pianiną. Ant jo viršaus guli natų sąsiuviniai ir kiti Aurio popieriai. Ir dar jis sugebėjo įterpti spintelę su vaikiškais žaislais ir daiktais.
Vėl grįžus į prieškambarį ir paėjus koridoriumi tiesiai galima užeiti į antrą bute esantį kambarį. Seniau jame buvo prikrauta visokių dėžių su kerėjimo įrankiais, knygomis ar kitokiu Aurio turtu. Dabar kambarys iškraustytas. Lyg lauktų naujo gyventojo.
Ir žinoma kambarys sulaukė naujos gyventojos. Ir dabar tikrai nėra panašus į sandėlį daiktams kaupti.
Kambario sienos dažytos tamsiai violetine spalva. Prie lango pastatyta lova. Prie vienos sienos pastatyta drabužių spinta. O prie kitos rašomasis stalas ir kėdė. Be to yra durys vedančios į balkoną. Toks jis yra tada, kai Erkos nėra namie, kai ji ilgam išvyksta į mokyklą. Bet merginai sugrįžus namo kambarys pasikeičia. Ant lovos atsiranda sena žaislinė, pliušinė pelėda. Kurią Erka turėjo jau labai seniai. Ir šiaip aiškiai matyti, kad jame gyvena dėl gyvūnų kiek pakvaišęs žmogus. Visų pirma todėl, kad virš durų ant sienos yra įrengta laktelė feniksui. Be to stovi didelis terariumas, kuriame gyvena pitonas. Ir dar kambaryje stovi nedidelis namelis knisiukui. Kas gi dar? Kambarys kartais būna kiek netvarkingas. Bet gal ir nekeista, kai jame gyvena tiek gyvūnų. O dar reikia nepamiršti ir mokyklinių daiktų, rūbų, knygų ir visokių kitokių daiktų. Yra visiškai aišku, kad kambarys kaip ir visa kita buto dalis yra užkerėtas nesusekamaisiais išplėtimo kerais. Nes yra nedidelis. Ir viskas čia puikiai telpa. Ir dar yra vietos apsisukti.
Bėgant laikui butukas plėtėsi. Priešais Erkos kambario duris atsirado kitos. Vedančios į magiškai sukurtą trečią kambarį. Žiobarų akims durų nėra. Matyti tik siena. Mat Auris visai nenorėtų, kad kada nors užklydęs buto nuomotojas išvystų iš kažkur atsiradusį niekad nebuvusį trečią kambarį. Magiškasis Kambarys nedidelis, tačiau atrodo gana erdvus, nes jame beveik nėra baldų - tik lova ir paprastas rašomasis stalas. Taip pat kambario kampe pastatytas nemažas narvas Eion augintiniui knisiui. Nėra jokios spintos, o keli rūbai ir kitokie daiktai netvarkingai sumesti į tolimiausią nuo narvo kambario kampą. Kambarys šviesus, nes yra didelis langas, be to, sienos padengtos šviesių spalvų tapetais.
Auris ir Erka įžengė pro duris į jo laikiną butą. Raudonplaukis nervinosi. Taip jaudinosi jau porą mėnesių. Jo galvoje siautėjo tokios siaubingos mintys. Jau prisigalvojo visą kalną baisių scenarijų kas bus iš viso šito. Kaip? Kaip man į galvą galėjo šauti, kad galiu pasiimti vaiką į namus? Paauglę. Aš? O dieve... Ką aš sau maniau, tai darydamas?
Jie atsibeldė čia su kalnu daiktų. Erkos daiktų. O dar jos gyvūnų kampelis. Kaip mes čia tilpsim? Svarstė. Noriu viską pakeisti. Noriu atšaukti šį sprendimą. Aš negaliu. Nesusitvarkysiu. O jei mes taip susiriesim, kad ji pabėgs kur nors?
- Taigi, mes ir atvykom. - Tarstelėjo. Norėjo pasakyti kitaip. Tarkim, štai mes jau ir namie. Bet pasakė visai ką kitą. Išoriškai nesimatė Senklerio jaudulio. Buvo ramus, kaip visuomet. Bet šiaip... Galvoje degė tikras pragaras.
Už langų jau tvyrojo vakaras. Mat Auris pasiėmė erką iš geležinkelio stoties. Jai atvykus Hogvartso ekspresu. Galėjo tiesiog kartu vykti su ja namo ir gana. Būtų kur kas greičiau. Bet pasakė, kad turi sutvarkyti kelis reikalus. Ir sutarė, kad paims merginą iš stoties. Išties kažin kokių svarbių reikalų neturėjo. Suprato, kad vilkina laiką. Bet tiesiog reikėjo susitvarkyti su jauduliu.
- Einam į tavo kambarį. Galėsi išsikrauti daiktus. - Pasakė ir patraukė koridoriumi pirmyn. Pažadėjo Erkai, kad vėliau galės įsirengti sau kambarį tokį, koks patiks. To pažado ir ketino laikytis.
Taigi jos kambarys dabar atrodė tuštokas. Tik su būtinais baldais. Bet ir juos ketino pakeisti, jei ji to norėtų. O šiaip jam nerųpėjo ką ji norės daryti su savu kambariu. Kaip norės ar nenorės dekoruoti sienas, ar norės kokių plakatų ar dar kažko. Čia tai jau ketino suteikti jai visišką laisvę.
- Kai išsikrausi daiktus ateik į virtuvę. Pasidarysim kažką vakarienei. Ko norėtum? - Besidarant valgyti galėsim aptarti šiokias tokias namų taisykles. Manė. Va čia ir prasidės bėdos. Dar pagalvojo. Trumpam paliko Erką vieną, kad išsikraustytų daiktus, apsižiūrėtų, pailsėtų po ilgos kelionės traukiniu. Pats nuėjo į savo kambarį. Stovėjo, žvelgė pro langą. Gal meldėsi, kad viskas būtų gerai. Labai norėjo, kad jie galėtų normaliai gyventi kartu. Labai norėjo pastatyti Erkai gražų gyvenimą. Parodyti kas yra šeima. Bent jau kažkiek. Jei viskas bus gerai vasarą galėsime nuvykti į dvarą. Svarstė. Norėjo supažindinti ją su Alano tėvais. Po truputį įvesti į jų šeimą. Kaip Keista. Taip neseniai dar keikė tuos žmones. Alano tėvus. Manė, kad jie priešai. Bet pasirodė, kad ne. Kad jie padėjo jam sutvarkyti problemas, kilusias dėl Dolohovų persekiojimo.
-
Erka kartu su Auriu įžengė į jo išsinuomotą butą. Jis buvo gražus, sutvarkytas. Žinoma, klastuolė nieko daugiau ir nesitikėjo. Ji žinojo, kad pas Aurį retai kada būna betvarkės. Na, arba ji tiesiog nematydavo tos betvarkės net jei ji būdavo dažnai. Dažniausiai kai ji užeidavo į jo kabinetą pamatydavo tik tvarką. Tai Erkai nebuvo labai artima, nes dažniausiai vaikų namuose nesitvarkydavo. Na, kaip nesitvarkydavo. Sugrūsdavo visus daiktus į spintą ir tiek. Tiesa, ji pastaruoju metu stengėsi bent kiek išmokti normaliai tvarkytis. Erka taip elgtis ir pas Aurį nenorėjo. Ir negalėjo. Ji jam buvo per daug dėkinga, kad galėtų taip elgtis.
- Gerai, - atsakė į jo žodžius apie kambarį ir patraukė jo nurodyta kryptimi. Kambaryje buvo keli baldai. Lova, spinta bei rašomasis stalas, tačiau Erkai tai buvo labai daug. Daug buvo vien tai, kad turėjo atskirą kamabarį.
- Oho! Visada svajojau apie savo kamabarį. Ačiū, - tarė ji. Kaip čia nuostabu! Ir čia net baldai nesustumti visiškai, kad užimtų kuo mažiau vietos kaip buvo daroma vaikų namuose. Kaip seniai apie tai svajojau! Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Išties ji niekada nežinojo ką reiškia turėti savo kambarį ar bent kelis normalius baldus, nes žinojo, kad tuose vaikų namuose jie buvo tikrai ne pirmos jaunystės. Visa tai jai atrodė labai nuostabu. Negali būti! Ar aš vis dar sapnuoju? Dar pridėjo klastuolė mintyse.
- Nežinau. Man tiks bet kas, - tarė. Tikrai negalėjo pasakyti ko norėtų valgyti. Nebuvo taip, kad ji nebūtų alkana, tačiau jai visiškai nebuvo svarbu koks tas maistas. Svarbiausia, kad jo buvo. Daugiau nieko nereikėjo. Taip, traukinyje buvo nusipirkusi kelias šokoladines varles bei jas suvalgiusi, tačiau to nepakako. Tiksliai! Aš gi vieną ir jam parvežiau! Va mano atmintis. Pagalvojo ji.
Išsikrovusi daiktus bei kiek pailsėjusi ji nuslinko virtuvėn, kurią, laimei, rado iškart. Ten Aurio nepamatė, tačiau nežinojo kur reikėtų eiti jo ieškoti.
- Auri? Aš jau, - tarė kiek garsiau. Ne, nešaukė. Tik pasakė kiek garsiau nei įprastai. Tikrai neturėjo noro dabar kalbėti dar garsiau. Buvo tikrai pavargusi, o tos dešimt minučių pagulėjimo, kurias ką tik sau suteikė mažai tepadėjo.
-
Auris dar vis žvelgė pro langą. Apačioje lakstė mašinos. O jis svarstė apie šį bei tą. Čia toks nekoks rajonas. Gal man reikės kur kitur su Erka persikelti. Ak, juk gyvenime neplanavau to, ką padariau. Prisiminęs kaip ji nudžiugo dėl kambario pirmą kartą šiandien nusišypsojo nuoširdžiai. Ir pagalvojo, kad gal viskas bus ne taip ir blogai. Gal visgi jis neiškrėtė didžiulės klaidos.
Išgirdęs Erkos balsą nuėjo virtuvėn.
- O tu greita. Bet aš ir išsiblaškęs. Nieko tau neparodžiau. - Auris išsivedė Erką iš virtuvės. Tiesą sakant nebuvo ko labai rodyti. Bet vis tiek.
- Ten vonios kambarys. O ten mano kambarys. - Apvedė trumputę ekskursiją po namus. O tada vėl sugrįžo virtuvėn.
- Mėgsti lietinius? - Paklausė.
- Kaip kelionė traukiniu? Ramiai parvažiavai? - Staiga mintis aptarti rimtus dalykus pasidarė ne tokia svarbi. Juk ji ką tik grįžo iš mokyklos. Važiavo visą dieną. Kam dabar kalbėti apie rimtus gyvenimiškus dalykus? Nusprendė, kad tikriausiai geriausia būtų šiandien tiesiog pavakarieniauti ir paplepėti apie šį bei tą. O tada gal Erka norės eiti miegoti. Viską, apie ką ketino pasikalbėti su ja šiandien, nutarė atidėti rytojui.
-
Sulaukusi Aurio Erka išgirdo, kad jis nori jai aprodyti butą. Ji neprieštaravo, todėl tiesiog nusekė paskui jį.
Ekskursijai pasibaigus jie vėl sugrįžo į virtuvę. Erkai šis butukas patiko. Mažas, jaukus. Bei tiesiog nuostabus. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Žinoma, ji džiaugėsi apsikritai dėl to, kad per atostogas nesėdi vaikų namuose. Tai jai jau buvo labai nuostabu. O dabar net dvigubai! Ne, trigubai! Pagalvojo violetiniplaukė. Tas trečiasis nuostabus dalykas buvo Auris. Klastuolė džiaugėsi, kad galės būti su puikiai pažįstamu žmogumi. Ji apskritai nemėgo pažindintis su naujais žmonėmis. Na, kaip čia puikiai pažįstamu. Žinau, kad jis su Dori bandė mesti rūkyti labai juokingu būdu. Žinau, kad jis kolekcionuoja senovines knygas. Žinau, kad jis mėgsta lėkti motociklu. Na, ir dar daugelį dalykų. Ar to užtenka? Pagalvojo ji. Taip! Dar patvirtino mintyse.
Iš tų minčių ją pažadino Aurio balsas apie lietinius.
- Taip, taip, - tarė atsisukusi. Tiksliai neišgirdo ką jis sakė, tačiau manė, kad jis klausė ar ji mėgsta lietinius.
- Čia tau. Nupirkau traukinyje, - tarė ir padavė jam šokoladinę varlę, kuri visą tą laiką kol ji išsikrovė daiktus ramiai gulėjo kišenėje. Rodos, laukė progos sužibėti.
-
Auris jau ketino imtis gaminimo, kai Erka padavė jam šokoladinę varlę. Dar niekada nemanė, kad jį taip nudžiugins šokoladinė varlytė. Net valgyti jos nenorėjo. Norėjo pasilikti. Šis Erkos gestas pasirodė jam kažkaip labai mielas. Ir Senkleris kuriam laikui išties pamiršo visas baimes dėl jų ateities.
Gavęs tą šokoladuką atrodė nustebęs, bet šypsojosi.
- Ačiū. - Padėkojo ir įsidėjo ją į kišenę. Ir pats nežinojo kodėl taip sureagavo į tokį paprastą dalyką. Na, jis vis dar abejojo dėl savo sprendimo. Dažnai pagalvodavo, kad nereikėjo pildyti tų dokumentų dėl Erkos globos. Kad reikėjo palikti viską kaip yra. Bet dabar pagalvojo, kad jis galbūt yra reikalingas šitai vienišai mergaitei. Išties reikalingas.
Pagaliau paėmė lazdelę į rankas ir mostelėjo ja. Atsidarė spintelė. Iš jos išlėkė indas tešlai. O iš šaldytuvo. Virtuvėje stovėjo žiobariški prietaisai, nes rajonas toks buvo. Išskriejo pienas, kiaušiniai. Iš kitos spintelės miltai, cukrus. Jis ėmė maišyti tešlą.
- Ką norėtum nuveikti per atostogas? - Užvedė kalbą.
- Dar reikėtų šį bei tą nupirkti tavo kambariui. Gal mėgsti kokią muzikos grupę ar ką? Galėtume nusipirkti plakatų. - Paskui dar paklausė.
- Ar jau turėjai profesinį konsultavimą dėl dalykų, kuruos rinksiesi po VML egzaminų?
-
Padavusi šokoladinę varlę Erka pradėjo stebėti Aurį, kuris kerų pagalba išskvietė produktus, o paskui pradėjo maišyti tešlą. Ak, kaip noriu valgyti. Pagalvojo ji. Paprastai Erka nenorėdavo valgyti, nes buvo įpratusi valgyti mažai ir daug ar dažnai tiesiog nenorėdavo, tačiau vis dėlto kelionė traukiniu išvargino tiek, kad ji net užsinorėjo valgyti. O ypač tokio nuostabaus maisto - lietinių. Ji ir šiaip mėgo lietinius ir panašius patiekalus, tačiau tai, kad jai neteks valgyti košės su keliom nesąmonėm kaip vaikų namuose padarydavo tą maistą tiesiog nuostabų.
- Ką žinau, - pasakė violetinplaukė paklausta apie atostogas bei nusijuokė. Ji išties neįsivaizdavo ką norėtų nuveikti per atosotgas, tačiau jai milžiniško skirtumo vis dėlto nebuvo.
- Na, ne itin mėgstu klausytis muzikos, - pasakė.
Paskui klastuolė išgirdo išgirdo klausimą profesinį konsultavimą, tačiau į jį jai atsakyti nebuvo taip lengva, nes ši neįsivaizdavo kas tai.
- Ne, o kas tai yra? - paklausė ji. Žinojo, kad tą gali sužinoti tik iš Aurio, o iš jo tai sužinoti ir buvo lengviausias variantas, todėl ir nusprendė to paklausti. Apaskritai ji žinojo, kad jei tik Auris atsakymą žinos tai tikrai atsakys, o būtent to violetinių plaukų savininkė dabar ir norėjo.
-
Į virtuvę atbėgo Kipšė. Užsirangė ant palangės ir ten drįbsojo užsimerkusi. Matyt užmigo. Auris maišė tešlą.
- Na matysim. Sugalvosim ką nors. Nėra kur skubėti. - Tikrai. Kur skubėti? Jei Erka greičiausiai pasiliks pas jį iki pat mokyklos baigimo. O ir vėliau galbūt kuriam laikui, kol įsigys savo namus. Kaip ir būna šeimose.
Buvo keista, kad ji nieko negirdėjo apie profesinį konsultavimą. Bet gal tik po atostogų pasikalbės apie tai su savo koledžo vadovu.
- Juk žinai, kad po penkto kurso galėsi rinktis pamokas į kurias eisi. Geriausia aišku rinktis tokias, kurios atitiktų tavo norimą profesiją. manau po atostogų gausit lankstinukus, kuriuose bus aprašytos magiškosios profesijos ir kokie reikalavimai joms taikomi. Tai galėsi aptarti su koledžo vadovu. Tai ir yra profesinis konsultavimas. - Pasakė. Užkaitė keptuvę ir laukė kol įkais.
- Ar įsivaizduoji ką norėtum veikti po mokyklos? - Paklausė.
-
Erka pamatė, kad Aurio katė įbėgo į virtuvę. Ši įsitaisė ant palangės ir giliai įmigo.
- Oho. Tikra namų karalienė, - tarė ir nusijuokė. Kipšė Erkai patiko. Žinoma, savo augintinius ji mylėjo labiau, tačiau ir Kipšė jai labai labai patiko.
- Na, tu galėsi ir galvot, - tarė.
Erka klausėsi Aurio. Išties profesinis konsultavimas atrodė toks paprastas dalykas, kad ji neįsivaizdavo kokiu būdu jo nebuvo girdėjusi. Išties kodėl niekas man apie jį nepapasakojo? Ar todėl, kad šiais metais Klastūnyno vadovas buvo Sigurd? Bet juk abu tokie pat šmikiai! Na, Matthew bent, kad ir įkyrėdamas, bet apie ką nors papasakoti sugebėdavo. Ne taip kaip naujasis vadoviūkštis. Na, prieš jį dar buvo ir Moore, tačiau ir jis nepasižymėjo didesniu protavimu už Sigurd ar Turner. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.
- Na, norėčiau kiek ilgiau pamiegoti, - atsakė į klausimą apie veiklą po mokyklos ir nusižiovavo. Klastuolė tik dabar pajuto kaip stipriai pavargo per kelionę. Išties tas ilgas važiavimas vargino. Ir taip, tai atsiskleidė tik dabar, tačiau šiuo metu Erka jautėsi taip lyg pavargo prieš kokias tris valandas, tačiau vis nepavykdavo pailsėti.
-
Auris žvilgtelėjo į tą padarą, miegantį ant palangės. Prisidūksta, o paskui miega. Piktai pamanė. Jau seniai norėjo ją ištrenkti lauk. Nes ta katė tiesiog nedavė jam ramybės. Ypač ankstyvais rytais šokinėdavo ir viską versdavo. Ir šiaip pastovei išdykaudavo. Bet žinoma bėgo metai, ir Kipšė toliau gyveno pas jį.
- O taip. Visiškai teisingai pasakyta. Gerai, kad Kipšė ir Pola pažįstamos. Nepradės peštis. - Pasakė. Keptuvė pagaliau įkaito ir jis ėmė kepti blynus. Po namus pasklido maisto kvapas. Ir Auris pasijuto alkanas.
- Ir dabar jau atrodai išvargusi. Pavalgyk ir eik miegoti. - Na, o klausimas kokio darbo ji norėtų po mokyklos liko nukeltas kažkur į ateitį.
Jis mostelėjo lazdele į stalčių. Iš jo išlėkė įrankiai. Iš spintelės lėkštės ir stiklinės. Viskas nuskriejo stalo link Ir dailiai pasiserviravo ant stalo.
Kai blynai pagaliau iškepė Jis iš šaldytuvo ištraukė stiklainį uogienės. Įpylė sulčių.
- Skanaus. - Tarė ir atsisėdo ant kėdės. Ir pradėjo valgyti.
-
Aurio katė Erkai atrodė labai miela. O ypač jai patiko tai, kad Kipšė jautėsi tuo kuo turėtų - karaliene.
Greitai lietiniai pradėjo kepti. Kvapas pasklido po visus namus niekam neleisdamas jų pamiršti. Žinoma, ir Erkai. Tiesa, jų niekas nepamirš iki tada kol pripras prie kvapo, nes po to jis beveik nebesijaučia. Tiesa, viskas taip skaniai kvepėjo, kad atrodė, jog kvapas niekada nedings iš klastuolės smegenų.
- Aš turėjau omeny, kad po mokyklos norėsiu kiek ilgiau pamiegoti. Dabar dar nepavargau. Na, beveik, - tarė be nusijuokė. Taip, buvo šiek tiek išvargusi po kelionės, tačiau ne tiek, kad labai norėtų miego. Žinoma, gali būti, kad po maisto viskas pasikeis.
Greitai lietiniai buvo iškepti. Dabar Erka jau labai norėjo valgyti, todėl džiaugėsi, kad ilgiau laukti nebereikės. Lėkštės bei įrankiai jau seniai gulėjo ant stalo, tačiau iškepus blynams lėkštės nebebuvo tuščios - jose įsitaisė lietiniai, kurie dabar dar nuostabiau kvepėjo. Na, bent jau Erkai taip pasirodė.
- Ačiū, - tarė, nusišypsojo bei pradėjo valgyti. - Išties labai skanu, - dar pridėjo. Jai buvo taip skanu, kad poros blynų neliko akimirksnius. Tiesa, po to Erka jautėsi kiek per daug suvalgiusi, tačiau į tai nusprendė nekreipti dėmesio, nes buvo pernelyg skanu, o be to jau suvalgė.
- Ačiū, - dar kartą padėkojo. - Gal jau tikrai eisiu miegoti, - dar pridėjo ir išėjo iš virtuvės. Erka greitai pasiruošė miegui nulėkė į savo kambarį, o paskui jau greitai ir užmigo.
-
Ta pirmoji diena prabėgo labai greitai. Jiems pavalgius Erka nuėjo miegoti. O Auris išplovė indus. Paskui nuėjo į savo kambarį ir ėmė taisyti mokinių namų darbus. Kurių buvo kažkiek prisikaupę. Norėjo viską užbaigti, kad paskui liktų laisvesnis.
Atėjo kitas rytas. Jiems pusryčiaujant Auris pasakė.
- Erka, jei norėsi tai tikrai gali lėkti pasivaikščioti ar susitikti su draugais. Bet prašau namo visada sugrįžti iki vienuoliktos vakaro. Nenoriu, kad bastytumeisi iki vėlumos. Be to imk. - Jis padavė jai telefoną.
- Manau, kad moki juo naudotis ar ne? Juk gyvenai žiobariškame pasaulyje. Kadangi per atostogas mes daugiausia laiko leidžiame kaip tik žiobarų pasaulyje noriu, kad jį turėtum. Kad galėčiau tau paskambint jei kur nors išeisi. Ir šiaip jei ko nors tau prireiktų pati galėtum man paskambinti. Ten jau įvedžiau savo numerį.
O toliau bėgo laikas. Auris tą laikotarpį prisiminė kaip tikrai smagų. Namie jie nesėdėjo. Išeidavo tai šen, tai ten. Vieną dieną buvo nuvykę į zoologijos sodą. Auris gyvūnais nesidomėjo labai smarkiai. Bet manė, kad Erkai bus įdomu. Kitą dieną praleido atrakcionų parke. Kuris buvo didelis. Ir tą dieną jie užtruko parke iki pat vakaro. Atrakcionų pasirinkimas buvo itin didelis. Nuo paprastų sūpynių mažiesiems iki įvairių atrakcionų ekstremalių pojūčių mėgėjams. Daug ką jie ten nuveikė. Važinėjosi nuo aukštų kalnelių, sukosi kažkokioje klaikioje karuselėje, kuri Auriui visai nepatiko. Plaukiojosi laiveliais ir taip toliau. Tų dienų prisiminimai Auriui priminė laiką leistą su Alanu.
Laikas lėkė lyg ant sparnų. Ir štai atėjo Erkos gimtadienis. Apie kurį Auris sužinojo dar tada, kai tvarkė dokumentus dėl jos globos.
Prašvito ankstyvas rytas. Kai Auris įžengė į Erkos kambarį. Rankoje laikė kelioninį krepšį tinkamą gyvūnams kur nors gabentis. Krepšyje kažkas spurdėjo.
- Erka, labas rytas. - Pasakė. Manė, kad ji dar miegos. Arba bus tik ką nubudusi. Ir norėjo ją nustebinti.
- Su gimtadieniu. - Tarė ir pakedeno jai plaukus. Krepšyje esantis gyventojas suspurdėjo dar kartą. Išsilaisvino iš jo ir stryktelėjo ant jos antklodės.
- Čia tau. Matai, koks nekantrus. - Tarė Auris ir nusišypsojo. Ant Erkos antklodės stryktelėjo mažutis knisius. Dar jauniklis. Ilgai Senkleris galvojo ką jai padovanoti. Žinojo, kad su knisiais būna sudėtinga. Kad juos reikia mokyti iš anksto. Nes kitaip visi namai bus suversti. Bet visgi nutarė Erkai jį nupirkti. Tikriausiai todėl, kad knisius daug reiškė jų abiejų bendravime. Juk kaip tik tą vėlią naktį jie ėmė ramiai ir gražiai kalbėtis kaip tik tada, kai iš už krūmų pasirodė kažkieno knisius. Tada Auris sužinojo apie Erkos meilę gyvūnams. Ir nuo tada daug kas pasikeitė. Todėl ir nupirko jai kaip tik mažą knisiuką.
-
Kitą rytą prie pusryčių stalo Erka išgirdo žodžius, kurie, tiesą sakant, ją stipriai nustebino. Ne, ne tie apie lekimą. Na, gal ji kartais kur nors ir išlėks, tačiau neturėjo draugų žiobarų su kuriais galėtų susitikti, todėl nebent pasivaikščioti viena. Ją nustebino telefonas. Taip, tokį daiktą vaikų namų direktorė turėjo, bet Erka niekada jo nebuvo nė lietusi, tačiau net išsikeitusi galeonus į žiobarų pinigus nebūtų pirkusi, nes nematė tam prasmės. Tai jai reiškė burtininkų pasaulio išdavimą. tuo labiau ji neturėjo kam skambinti.
- Čia telefonas, ar ne? Mačiau kaip juo naudojosi vaikų namų direktorė, tačiau pati niekada nebandžiau, - tarė, o paskui išgirdo, kad Auris kalbėjo apie skambinimą, todėl abejonių nebeliko. Nebuvo visai tikra, kad tikrai nori tokio žiobariško daikto, tačiau nenorėjo dėl to susipykti su Auriu jau antrąją dieną, todėl nieko nesakė, o tik paėmė telefoną.
Kitomis atostogų dienomis jie namuose nesėdėjo. Jie buvo nulėkę į zoologijos sodą, kuriame Erkai nepatiko, nes atrodė, kad tie gyvūnai visiškai įkalinti kankinosi. Juk kokiam liūtui tikrai reikėjo didesnio voljero nei keli metrai. Dar buvo nulėkę į atrakcionų parką, kuriame teko užtrukti visą dieną. Va ten klastuolei patiko labiau. Ypač jai patiko kalneliai, kuriais traukinukas lėkė milžinišku greičiu, darė kilpas ir panašius dalykus. Tos dienos buvo labai smagios.
Greitai atėjo Erkos gimtadienis. Vos ji nubudo išgirdo atidaromas duris bei Aurio balsą.
- Ačiū, - tarė, o paskui krepšys pradėjo spurdėti. Tik tada klastuolė pamatė, kad Auris jį laikė, o jame tikrai kažkas gyva. Greitai iš jo išlindo knisius.
- Koks jis mielas! Ačiū tau labai! - tarė bei padarė pauzę mąstydama. - Jau žinau kaip jį pavadinsiu. Auriu antruoju, - nusišypsojo. Negalėjo patikėti, kad gavo dovaną, o ji dar ir tiek daug reiškė. Violetinių plaukų savininkė puikiai prisiminė jų nakties nuotykį kai ją ne juokais išgąsdino knisiukas.
- Prisimeni kaip tą naktį mane žiauriai išgąsdino knisius. Labai panašus į šį, beje. Ar nupirkai jį, kad toliau mane gąsdintų? - tarė bei dar kartą nusijuokė.
-
- Taip. Telefonas. Tu juk kol kas negali naudoti magijos. Na per atostogas. Juk esi nepilnametė. Todėl žiobarų pasaulyje taip bus lengviau susisiekti.
Erkos gimtadienio rytą Auris stovėjo ir žiūrėjo į knisiuką ant merginos lovos.
- Ką? Ne. Tai jau ne. Jo vardas tikrai toks nebus. Pamiršk šitą idėją. - Aikštijosi Senkleris. Jei kokie mokiniai sužinos tokį knisiaus vardą. Tokie kaip Dori... Tai jau ne... Jau ir taip buvo daugybė istorijų, dėl kurių Auris ir Dori mėgo paerzinti vienas kitą. Jei ji sužinos šito padaro vardą, tų istorijų tik padaugės. Ir šiaip Auris nenorėjo, kad mokykloje gyventu knisius vardu Auris antrasis.
- Net nebandyk. Duok jam kokį tik nori vardą, tik ne šitą. - Kalbėjo raukydamasis.
Erka irgi prisiminė tą naktį, kai pasirodė kitas knisiukas.
- Taip, prisimenu. Baik jau, argi toks padarėlis galėtų ką nors išgąsdinti? Tik pasistenk jį pamokyti, kad nesuverstų visko. Ir nepultų ant kitų žmonių, jei pamatys ką blizgančio. Kitaip ir tave ir mane išmes iš Hogvartso.
-
- Na, gerai, - tarė bei atsiduso. Tikrai nebuvo visiškai tikra, kad nori tokio daikto kaip žiobariškasis telefonas, tačiau vien dėl to, kad nebūtų barnio Erka jį paėmė. Nemokėjo juo naudotis, bet žinojo, kad greitai išmoks. Spėjo, kad tai neturėtų būti be galo sunku.
Auriui tas knisiaus vardas nepatiko. Erka jį puikiai suprato. Pati nebūtų labai laiminga jei knisių kas pavadintų Erka antrąja. Nors, tiesą sakant, būtų juokinga. Pagalvojo violetinplaukė.
- Sakai kokį noriu, bet ne šitą... Hm... Na, žinoma galėčiau jį pavadinti Auriu trečiuoju ar Auriu ketvirtuoju, bet būtų kažkaip nelogiška. Manau, kad Auris antrasis geriausias vardas iš visų galimų variantų, - pasakė. Tikrai nenorėjo, kad knisiaus vardas būtų kitoks. Ne, vos į jį pažvelgus aišku, kad čia Auris antrasis.
- Oi, tada aš vos nemiriau iš baimės, tačiau veide to nerodžiau. Jau sugebėjau priprast kuo mažiau emocijų rodyti. Taip lengviau gyventi, - pasakė ir padarė pauzę. - O kas blogo jei mus abu išstums iš Hogvartso? Juk tada turėsime dar daugiau bendro. Dabar vienas bendras dalykas - abu daug laiko praleidžiame Hogvartse. Tik tu dirbi, o aš mokausi. O tada abu mus sies toks pat dalykas. Abu būsime išstumti iš Hogvartso. Negi tai jau taip blogai? - tarė bei nusijuokė. Taip, ji žinojo, kad reikės užsiiminėti su šituo knisiuku, nes nenorėjo, kad jis būtų iš jos atimtas. Jai apie tai mąstant knisius pamatė aukso spalvos apyrankę, kuri gulėjo ant Erkos stalo ir nepaliaujamai blizgėjo. Mažasis neklaužada jau taikėsi į ją.
- Oi, tik ne į šitą. Šitą daiktą dar palik man, gerai? - garsiai jam tarė ir paėmė jį, kad negalėtų jos pačiupti. Tą apyrankę ji turėjo nuo kūdikystės. Ji jai buvo pernelyg brangi.
-
Jis visgi nesulaikė šypsenos jiems diskutuojant apie tą kvailą knisiaus vardą.
- Klausyk Erka, gali jį vadinti kad ir Liudviku keturioliktuoju man tas pats. Bet mano vardą palik ramybėj. - Ir vis tiek jam jau buvo visiškai aišku, kad knisius bus pavadintas Auriu antruoju. O tas padaras negaišo laiko veltui. Vos nepastvėrė kažkokios apyrankės.
- O tada tikrai neatrodei išsigandusi. Taip, kartais visai praverčia mokėti slėpti emocijas. - Ypač kai sunku. Pamanė.
- Na jau ne. Baigsi mokyklą kaip didelė. Ir šiaip kaip tau atrodo iš ko mes gyvensim, jei aš irgi išlėksiu iš darbo? Geriau tu išdresuok tą padarą. - Pasakė piktai dėbtelėdamas į knisių jos rankose.
- Oi bet mudu turime daugiau bendro, nei tau atrodo. - Pasakė jau kur kas rimčiau. Auris galima sakyti nebuvo patyręs tėvų meilės, kaip ir ji. Na, o paauglystėje buvo sunkus mokinys. Visai kaip ir pati Erka dabar.
- Jei dabar būčiau mokinys tikriausiai mes labai gerai sutartume ir rastume ką veikti. - Tarė ir vėl nusišypsojo.
-
Erką nė už ką neketino nesilaikyti savos nuomonės. Knisius bus Auriu antruoju ir taškas. Pagalvojo violetinplaukė. Ji tikrai nesiruošė tam padarėliui galvoti naujo vardo. Ypač tada kai vos pasižiūrėjus aišku, kad jis Auris antrasis. Ne, tai būtų pernelyg kvaila.
- Bet šis vardas nepriklauso tik tau, ar ne? Na, bet kuriuo atveju knisius bus Auris antrasis ir taškas, - pasakė ji. - Daugiau jokių ne, - dar pridėjo dėl visa ko. Tikrai nenorėjo toliau ginčytis dėl vardo. Jei Auris ir toliau aiškintų, kad vardas netinkamas jie čia užtruktų dar porą valandų, o tai tikrai nebuvo Erkos nei noras, nei tikslas. Išgirdusi kitus Aurio žodžius Erka greitai susigraibaliojo lazdelę. Interpreto Animale. Pasakė mintyse bei mostelėjo lazdele įsivaizduodama mažą vabalėlį. Taip, ji puikiai prisiminė paskutinės Aurio pamokos kerus ir tikrai neketino jų pamiršti. Laimei, kerai pavyko iškart ir Erka sumažėjo daugybę kartų.
- Didelė? Man atrodo aš visai nedidelė, - tarė ji, o tada atsibūrė bei nusijuokė. - Na, tada tau teks dirbti žiobarų pasaulyje, - gūžtelėjo pečiais.
- Pasistengsiu, - tarė. Išties ji nebuvo tikra, kad yra įmanoma išdresuoti tokį padarėlį, tačiau dėl vieno buvo tikra - tam ji išnaudos visas savo jėgas. Jei tik tuo metu jų turės, žinoma.
-
Auriui beliko tik atsidusti ir nusileisti. Na o Erka nesnaudė. Iškrėtė vieną iš savo eilinių pokštų ir jis nusikvatojo. O jai atsikerėjus švystelėjo pagalvę į merginą.
- Kad man daugiau niekada nenaudotum kerų per atostogas. Taigi tu ne Hogvartse. Nori, kad tave ištrenktų lauk ir sulaužytų burtų lazdelę? - Įsivaizdavo save dirbant žiobariškus darbus. Na ne pirmas kartelis būtų. Pamanė. Dažnai padirbėdavo padavėju seniau. Arba su aparatūra koncertams. Nors to negalėjai vadinti darbu, kadangi tai darė savanoriškai ir nemokamai.
- Ne Erkuže. Aš dar ketinu kurį laiką padirbėti mokykloje, kol visai išprotėsiu. O tu jau geriau ją pabaik. - Atostogos išties bėgo taip greitai. Auriui atrodė, kad viskas klojasi tiesiog per gerai. Buvo truputį baisoka džiūgauti, nes kartais per didelis džiaugmas atneša problemą. Bet negalėjo susilaikyti ir širdyje išties džiaugėsi dėl šių dienų. Tas nerimas kurį jautė su Erka įžengęs pro namų duris ištirpo.
- Na tai susiruošk. Eisim pasidarysim ką prašmatnaus tavo gimtadienio proga. Galim pasigaminti tortą. Tik paieškosiu receptų. Kažkur turėjau knygą. - Pasakė. Dar kartą piktai dėbtelėjo į tą Liudviką keturioliktąjį ir išėjo iš Erkos kambario. Patraukė virtuvėn. Kažkur spintelėje tikrai turėjo seną receptų knygą.
-
Nusikvatojusi Erka išgirdo, kad daugiau nenaudotų lazdelės. Ji tik prunkštelėjo.
- Tiek laiko naudojau ir niekas nesureagavo. Ne prie žiobarų, žinoma, bet akivaizu, kad ministerijai tai nerūpi, - pasakė ir nemelavo. Išties kartais vasarą pasinaudodavo lazdele, tačiau niekas į tai nereaguodavo. Taip jau buvo visada.
- Ar tikrai? Negi tau ten taip patinka? - paklausė lyg nustebusi.
Paskui ji išgirdo, kad Auris pasiūlė pasigaminti ką nors prašmatnaus. Ji, žinoma, neprieštaravo.
- Tai varom! - sušuko Erka bei greitai atsikėlė iš lovos bei susiruošė.
Erka atėjo į virtuvę ir rado Aurį kažko besiknisantį po spinteles.
- Ko ieškai? - pasmalsavo klastuolė, o po to tik stebėjo Aurį. - Gal galiu kuo padėti? - paklausė, nes nenorėjo tik stovėti kaip pabučiuota. Ne, ji norėjo kuo nors pagelbėti.
-
- Bet nuo šiol to nedarysi. Taškas. Aš rimtai tau sakau. - Jai reikėjo įprasti prie normalaus elgesio normų. Bent jau kažkiek. Ir Auris ketino tikrai neleisti, bent jau kiek galės naudotis magija per atostogas.
- Aha. Patinka. Iš visų darbų, kuriuos dirbau šitas man patiko labiausiai.
Jam beieškant knygos į virtuvę įžengė Erka.
- Ieškojau savo receptų knygos. Kažkada pirkau. - Galiausiai aptiko ją.
- Va. Aišku galėsi padėt. Ar tau patinka gaminti? - Plepėjo versdamas puslapius, kol priėjo desertus.
- O kokie tortai tau patinka labiau? Su šokoladu, o gal vaisiniai arba grietininiai? Čia visokių yra. Reikės kai surasim norimą užsisakyti produktų jam. Tada galėsim pasigaminti. Imk išsirink ką nors. - Tarė paduodamas merginai knygą. Pats tuo tarpu pasiėmė telefoną ir įėjo į internetinę parduotuvę. Žiobarų išmonės jam nebuvo svetimos.
-
- O aš tau rimtai sakau, kad jei reiks tai darysiu. Dar vienas taškas, - tarė bei nusijuokė. Ne, nenorėjo su juo pyktis, tačiau nenorėjo ir visiškai paklusti. Norėjo rasti tą balansą, tačiau paaiškėjo, kad tai nėra tokia lengva uždutis.
Virtuvėje ji išgirdo, kad Auris ieško tos knygos. Tada klastuolė prisiminė, kad jis minėjo, kad ją susiras.
- Ai, tiksliai. Minėjai, kad ją susirasi. Mano atmintis jau lyginasi su Elliw, - pasakė Erka, o po to nusijuokė.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Man beveik niekadavo nereikėdavo gaminti. Nei Hogvartse, nei vaikų namuose. Praktiškai nieko normalaus gaminti nemoku. Bet norėčiau išmokti, - tarė ji. Taip, ji norėjo išmokti gaminti, tačiau dažniausiai tingėdavo tą padaryti. Na, taip pat neturėdavo galimybės.
- Ačiū, - tarė violetinplaukė ir paėmė knygą. Kiek pavarčiusi rado maskarponės tortą. Šis buvo jos mėgstamiausias. O perskaičiusi suprato, kad jo gamyba nėra be galo sudėtinga.
- Štai mano mėgstamiausias šitas, - tarė parodydama knygą, kurioje buvo atverstas puslapis su maskarponės tortu. - Ir gamyba atrodo visai nesudėtinga, - tarė. Taip, tai buvo vienas iš atspektų. Ji neabejojo, kad Auris ir sunkų sugebėtų pagaminti, tačiau taip pat neabejojo, kad gaminant sunkų ji niekuo negalėtų padėti. Tiesiog nesugebėtų padėti.
-
- Liko metai ir galėsi burti kiek tau patinka. Taškas. - Apie tai kalbėti Senkleris daugiau nebenorėjo.
Erka išsirinko tortą. O jis užsakė produktus telefono programėlėje.
- Kol atveš galim pavalgyt pusryčius. - Pasakė ir iš šaldytuvo išėmė indą su vakarykščiu varškės apkepu. Jį įdėjo šildyti.
- Padenk stalą gerai? - Paprašė. Juk Erka jau ne pirma diena čia ir jo nuomone žinojo kur kas yra padėta.
- Klausyk panele, beje, o ar daug namų darbų uždavė kiti profesoriai? Savus aš žinau. Bet jau nuo rytojaus būtų neblogai prisėsti prie darbo. Visgi VML egzaminai laukia. - Apkepas pašilo ir jie spėjo pavalgyti. Galop pristatė visus produktus. Ir Auris išėmė dubenį tešlai.
Labai gerai, kad dabar kartu jie galės gaminti. Erkai pravers išmokti šio bei to. O Auriui gaminti kartais patiko. Pirmą kartą tai ėmė daryti būdamas šešerių. Tėvas jau kelias dienas buvo dingęs. O jis alkanas. Namie rado tik miltų ir vandens. Pabandė kažką iš jų išsikepti. Įsivaizdavo, kad bus blynai. Bet tik miltų ir vandens tešla buvo pakankamai prasta kombinacija. Jis sudegino keptuvę. Virtuvė pasidarė pilna dūmų. Kaip tik grįžo ir tėvas. Ir to kas tada nutiko Auris nenorėjo nei prisiminti.
Žinoma dabar gaminti mokėjo. Tereikėjo tik gero recepto.
-
- Ir kodėl tau taip patinka tie taškai? - paklausė violetinplaukė. Taip, gal tas klausimas nebuvo visiškai į temą, tačiau neturėjo daugiau noro kalbėti apie tą kerėjimą. Juk jie abu puikiai suprato, kad jei reikės ji kerės ir dabar.
Erka stebėjo kaip jis lengvai naudojasi tuo prakeiktu žiobarų telefonu.
- Gerai, - tarė, o tada gražiai išdėliojo indus bei įrankius.
Paskui ji išgirdo apie namų darbus ir VML. Tą išgirdusi tik atsiduso.
- Sveikinu, kad žinai savus, - nusijuokė. - O koks vis dėlto skirtumas? Aš per gyvenimą jau per daug prisimokiau. Man to užtenka. Kaip nors gausiu minimalų balą, o jei ne tai koks skirtumas? - pasakė violetinių plaukų savininkė. Taip, ji neturėjo didelio noro kalbėti apie egzaminus. Tik ne šiandien. Pagalvojo klastuolė.
Paskui ji pradėjo užuosti šildomo apkepo kvapą.
- Kaip skaniai kvepia! - tarė Erka. - Beje, kokia prasmė valgyti pusryčius jei po kokių trijų ar keturių valandų bus pagamintas tortas? - paklausė, nes to prasmės tikrai nesuprato.
-
- Taškai? - Apie ką ji čia dabar? Galiausiai suprato.
- Ai, na tiesiog jie pabrėžia pabaigą. Tvirčiau skamba, kai užbaigi. Ir taškas. - Nusišypsojo.
- Labai Ačiū. - Tarė jiems kalbantis apie egzaminus.
- Erka, savo gabumų nereikėtų taip švaistyti vėjais. Juk tada, kai atėjai paklausti dėl transfigūracijos sakei, kad nori geriau išmokti kerėti. Bet gerai, apie egzaminus pasikalbėsim rytoj. - Apkepui pašilus jis įdėjo jo į lėkštes. Erka gražiai padengė stalą. O Auriui patiko, kad ji mėgaujasi maisto kvapais.
- Nežinau. - Nusišypsojo.
- Nes tortas desertas, o čia pagrindinis pusryčių patiekalas.
Galiausiai abu ėmėsi gaminti.
- Gerai. Imsimės tešlos reikalo. Sumušk penkis kiaušinius į dubenį ir išmaišyk su cukrumi. JO reikia įdėti penkis šaukštus. Tada įdėk šaukštą kakavos ir vėl pamaišyk. O tada įdėk penkis šaukštus miltų ir gerai išmaišyk. Tada kepsim tešlos pagrindą ir reikės pasidaryti kremą. - Ėmė aiškinti ką daryti.
-
- Aišku. Taškas, - taip pat nusišypsojo.
- Labai prašom, - atsakė ir nusijuokė, tačiau greitai vėl teko sugrįžti prie tos kažkodėl rimtos temos. - Kas sakė, kad aš turiu gabumų? Be to, tada atėjau, nes man buvo įdomu. Taip, kerėti išmokti noriu, tačiau prie ko čia kiti egzaminai? Ypač teoriniai. Tuose tai visai nėra prasmės. Gerai. Man tinka rytoj, - pasakė violetinplaukė.
Apkepas jau iškepė ir greitai atsirado lėkštėse. Kvapas tik dar aršiau atakavo Erkos nosį.
- A, tai tortas dar prie pusryčių. Supratau. Niekada nesigaudžiau pusryčiuose, pietuose ir vakarienėje. Gal dėl to pusryčių dažniausiai nevalgydavau. Na, iki apsigyvenant su tavimi. Net Hogvartse retai, - pasakė ir gūžtelėjo pečiais. Tiesą sakant, klastuolė ir šiuo metu ne itin norėjo valgyti, tačiau suprato, kad tą padaryti reikėtų. Gaminimas buvo pernelyg sunkus darbas, kad prieš jį nereikėtų pavalgyti.
Erka klausėsi visų Aurio nurodymų. Paskui visus juos įvykdė.
- Na, kas toliau? - paklausė violetinplaukė nekantraudama.
-
- Be teorinių žinių nebus praktikos. juk tai visi burtažodžiai, formulės eliksyrams ir taip toliau. O aš žinau, kad esi gabi. Mokau tave beveik visą laiką, kol mokaisi Hogvartse. Jei taip netyčia pamiršai. - Šyptelėjo.
- Na, tortas prie deserto. Jau link pietų tik bus padarytas. - Auris niekada nesilaikė valgymo tvarkaraščio. Darė tai kada norėjo. Bet apsigyvenus Erkai bandė palaikyti kažkokia minimalistinę dienotvarkę. Nors jam tas buvo sudėtinga.
- Dabar pilsim tešlą į formą ir kepsim apie keturiasdešimt minučių. Po to jai reikės pastovėti ir atvėsti. Per tą laiką pasidarysim kremą. Paskui reikės tešlą supjaustyti ir susloksniuoti su kremu. - Pasakė paskaitęs kas parašyta. Ir įjungė orkaitę. Magijos pagalba padarė taip, kad nereikėtų laukti kol ji įkais.
- Šiaip reikėtų palaukti, kol įkais orkaitė. Kad galėtume kepti. Bet aš tingiu laukti. - Nusišypsojo. Nukėlė formą nuo lentynos ir padėjo ant stalo.
- Supilk masę ir pašauk į orkaitę. Ir lauksim. Kol lauksim nori pažaist su PlayStation? Turiu žaidimų dviem. Tu gal nežinai kas tai yra? Jei nelabai žinojai apie telefoną, tai ir apie šitą gal nelabai žinai. Einam? Vis tiek keps beveik valandą.
-
- Dabar gal ir nepamiršau, bet jaučiu, kad gaminant taip nusikalsiu ir pamiršiu viską gyvenimą. Įskaitant ir tai, - pasakė ir nusijuokė. Taip, ruoštis egzaminams violetinplaukė neketino. Manė, kad vieną kartą pervertusi vadovėlį Hogvartsą baigs. Gal ir niekur neįstos, bet Hogvartsą tikrai baigs. O jai būtent to ir reikėjo.
- Supratau. Vadinasi pietų nereikės, ar ne? Idealu. Sutaupysim laiko. Tik nesvarbu, kad čia sugaišim,- nusijuokė violetinplaukė.
Paskui Erka klausėsi Aurio nurodimų ir išgirdo, kad jis tingi laukti. Todėl ir vėl nusijuokė.
- Mes labai panašiai galvojame, nes ir aš tingiu, - pasakė violetinių plaukų savininkė juokdamasi.
Erka supylė masę ir įdėjo kepti. Taip pat ji išgirdo klausimą apie PlayStation.
- Neįsivaizduoju kas tai yra. Manau, galime eiti žaisti. Žaisti aš mėgstu. Taip, paprastai žaidžiu profesorių nervais, tačiau manau, kad šįkart tiks ir PlayStation. Tik reikia nepamiršti vis pažiūrėti tortą. Nevalgysiu sudegusio.
-
- Na kaip... Matai tortas tai desertas, o pietūs yra pietūs. Jei kažko norėsi valgyti po torto tiesiog pasidarysim ir tiek.
Jie patraukė į Aurio kambarį. Šiaip ten vyraudavo visiška betvarkė. Bet čia apsigyvenus Erkai jis ėmė tvarkytis kaip reikiant.
- Sėsk, o aš tuojau įjungsiu kažką. - Pasakė. Įsijungė televizorių ir ėmė naršyti po turimus žaidimus.
- O ką nori pažaisti? Turiu kažkokį kur reikia boksuotis. Tada kelis lenktynių žaidimus. O, čia va dar kažkokios imtynės. - Pradėjo vardinti.
- Turėsi savo pultelį. Galėsi valdyti savo žmogeliuką ar mašiną. Priklauso ką mes žaisim. - Jis padavė Erkai antrą pultelį. Kaip buvo keista, kad Erka, kuri visą laiką gyveno žiobarų pasaulyje nežino nieko apie jų prietaisus. Na gal aišku žaidimų jie ten ir nežaidė. Bet vis tiek.
- Ar lankei žiobarišką mokyklą prieš Hogvaartsą? Juk turėjai lankyti. - Pasidomėjo.
-
- Gerai, - gūžtelėjo pečiais Erka.
Ji paskui Aurį nuėjo į jo kambarį. Paskui stebėjo kaip jis naršė po žaidimus.
- Visai norėčiau imtynių, bet turėsi išmokyti kaip naudotis šiuo keistu pulteliu, - pasakė klastuolė, o tada nusijuokė.
Paskui jis paklausė apie žiobarišką mokyklą. greičiausiai todėl, nes apie tokius žiobarų dalykus ji nežinojo. Violetinplaukė pasakė:
- Taip, lankiau, tačiau ten nebuvo tokių keistų daiktų. Žinoma, telefonai buvo, tačiau juo naudotis neteko. O apie tokį dalyką kaip PlayStation išvis nesu girdėjusi. Vos gavau laišką, kad esu priimta į Hogvarstą visiškai nebesidomėjau žiobarų pasauliu. Tiesiog kiek įmanoma nuo jo atsiribojau. Nors ir tada tokie dalykai kaip telefonas man nelabai rūpėjo.
Ji galvojo apie žaidimą, kurį jie žais. Neįsivaizdavo ką turės daryti, tačiau tikėjosi, kad nebus sunku nei žaisti, nei valdyti pultelį.
- O valdyti tą pultelį labai sunku? - paklausė violetinplaukė atsisukusi į jį.
-
Auriui buvo tikrai įdomu klausytis apie Erkos praeitį. Norėjo ją geriau pažinti.
- Supratau. Bet kodėl tu taip panorai atsiriboti nuo žiobariško pasaulio? Juk jame užaugai. - Toliau tęsė tą pokalbį.
- Nesunku. Spaudinėji mygtukus ir tiek. Tai va su tuo apvaliu, kur sukinėjasi gali vaikščioti arba sukiotis. Dar va su šitais irgi galima vaikščioti. - Jis pradėjo baksnoti pultelio mygtukus pirštais ir aiškinti ką jie daro. Kai baigė įjungė imtynes.
- Tai va. Dabar gali pasirinkti savo imtynininką. Su tais kur rodžiau. Tiesiog spaudinėk ir rinkis kurio žaidėjo nori. Kai išsirinksim pradėsim kautis. - Jis pradėjo eiti per žaidimo personažus. Kartais kai užeidavo noras pažaisdavo ką nors. Kai slapstėsi čia nuo Simono ir Grėtės tą ir beveikė. Skaitė, žaidė arba žiūrėjo serialus. Laiko leidimas tikrai nebuvo pats įdomiausias. Ir šito buto dėl to nejaukumo, dėl to, kad čia slėpėsi ir nieko nepuošė, o tik gyveno nemėgo. Bet dabar, kai čia atsikraustė Erka ir jam teko butą paversti gyvenamu, prieš jai atvykstant namai pagaliau tikrai pradėjo panėšėti į vietą, kur malonu sugrįžti.
-
- Juk tu puikiai supranti kaip stipriai tas žiobarų pasaulis yra kvailas, ar ne? Na, o aš nenoriu būti kvaila, - gūžtelėjo pečiais Erka.
Erka klausėsi mygtukų instrukcijų. Baigus Auriui pasakoti pasakė:
- Lengva? Vaikų namuose sakydavo, kad sunkūs dalykai - aukštoji matematika. Va čia tai tikrai aukštoji matematika.
Auriui įjungus imtynes ji pradėjo vaikščioti tarp personažų. Pamatė vieną moterį, kuri buvo apsirengusi leopardo dėmių nusėta suknele. Ji smūgiavo.
- Na, aš gal pasirinksiu šitą, - tarė ir paspaudė mygtuką, kuriuo galėjo pasirinkti personažą. - Išsirinkau patį blogiausią personažą, ar ne? - nusijuokė violetinių plaukų savininkė.
- Na, o tu išsirinkai? Galime pradėti žaisti? - paklausė Klastūnyno atstovė. Ji puikiai suprato, kad pralaimės. Ir ne todėl, kad išsirinko blogą personažą. Ne, tik todėl, nes ji jau buvo bepamirštanti ką reiškia tas ar anas mygtukas. Taip, gal Auriui ir atrodo, kad šis pultelis tikrai paprastas dalykas, tačiau taip tikrai nėra. Pagalvojo Erka.
-
Neįtikėtina, bet Erka buvo nusistačiusi prieš žiobarus kaip ir jo paties šeima. Tikra grynakraujų magų šeima, kuri jau kartų kartas palaikė vien gryną kraują. O jos taip juk niekas neauklėjo. Pati įgavo kažkokią keistą neapykantą jiems. Problemos su Erka dygsta kaip grybai po lietaus. Liūdnai pagalvojo. Gal tai kol kas nebuvo svarbiausias dalykas. Jei užaugusi neims smurtauti prieš žiobarus. Kaip tai darydavo kiti tokie burtininkai.
- Na... Visą gyvenimą man buvo kalama kokie žiobarai netikėliai. Bet atvirai tau pasakysiu. Savo vaikystėje daugiau pagalbos ir paguodos sulaukiau iš jų, nei iš tų puikiųjų burtininkų. Todėl ne. Nemanau, kad žiobarų pasaulis prastesnis. Sunku buvo to atsikratyti. Nes mano šeimoje regis įgimta nekęsti žiobarų. Bet aš manau, kad tai kvaila ir beprasmiška. - Jei jau pats klausinėjo Erkos apie jos požiūrį į gyvenimą ar šiaip nutikimų merginos praeityje. Turėjo ir pats būti atviras, turėjo su ja dalintis savo gyvenimu. Nors ir nenorėjo. Nes nemėgo niekam pasakoti apie savo vaikystę.
- Išsirinkau. - Pasakė išsirinkęs kažkokį smagiai išsišiepusį vyruką. Jo akyse regis degė peštynių siautulys. Ir Auriui jis patiko.
- Aukštoji matematika? Šitas pultelis. Oi, pamatysi, tikrai ne. - Nusijuokė ir pradėjo smūgiuoti.
- Ginkis Erkuže, kol nepargrioviau tavęs ringe.
-
- Ir jie buvo labai teisūs, - suburbėjo Erka. - Bet kodėl manai, kad tik iš žiobarų galima sulaukti paguodos? Taip, gal tavo tėvai ir nebuvo patys nuostabiausi žmonės. Kaip ir mano. Sugebėjo mirti ne laiku. Tačiau tai nereiškia, kad to galima sulaukti tik iš žiobarų. Juk yra ir labai gerų burtininkų, ir labai blogų žiobarų, - pasakė. Ne itin norėjo žiobarus vadinti gerais, tačiau turėjo tą pasakyti. Kitaip tai visai nebūtų įtikinima, o to violetinplaukė tikrai nenorėjo.
- Dieve! Tas vyrukas labai baisiai šypsosi! - sušuko pažvelgusi į jo personažą. - Tikrai galėjai pasirinkti kokį gražesnį. Na, bet jau žaiskim, - suburbėjo Klastūnyno atstovė.
- Bijau, kad pamatysiu, jog tikrai taip, - nsuijuokė ji.
Imtynės prasidėjo. Kol kas Erka lyg ir tinkamai spaudė mygtukus. Na, bent jau jai atrodė, kad ji tą daro tinkamai.
- Eik toli! Nespėsi net sujudėti ir būsi negyvas, o aš net nesusvirduliuosiu! - pasakė ir iškart jos personažė nugriuvo. - Tik pasakiau. Tik pasakiau, - vaidino įsižeidusią, tačiau paskui vis tiek nesusilaikė ir padėjo juoktis.
-
- Žmonių yra visokių ir žiobarų ir magų tarpe. Aš tiesiog sakau, kad daugiau gerumo sulaukiau iš žiobarų pusės. Na o kažkaip vertinti žmogų pagal tai, kas jis yra man atrodo kvailystė. O kodėl manai, kad tavo tėvai buvo ne patys nuostabiausi žmonės? Mano mama buvo puiki. Tik žuvo. O tėvas gyvas ir... Na štai jis tikrai nėra nuostabiausias žmogus žemėje. - Buvo baisiai neįprasta užsukti šitą temą. Bet jei jau pradėjo kalbėtis su ja, turėjo tęsti.
- Varyk, varyk. Kur tavo rankos? Gal pametei? Tai jau ne, niekur neisiu, kol negulėsi ant žemės. - Kvailiojo įnirtingai spaudinėdamas mygtukus. Jo personažas atliko kelis veiksmus ir vargšė Erkos pasirinkta imtynininkė plojosi ant žemės.
- Nieko, čia pirmas raundas. Žiūrėk, gal dar atsigriebsi. - Gal ir neblogai buvo kalbėtis apie rimtus dalykus ir įpinti žaidimą. Gal taip ir paprasčiau. Auris padarė pauzę.
- Tuojau, einu pažiūrėsiu kaip kepa mūsų biskvitas tortui. - Pasakė ir movė į virtuvę. Viskas atrodė normaliai ir jis sugrįžo atgal.
- Na ką? Pasiruošusi kovai? - Vyptelėjo ir vėl įjungė žaidimą.
-
- Galbūt, - mįslingai tarė, tačiau daugiau į tokias kalbas veltis nenorėjo. - Na, jie nebuvo nuostabūs vien todėl, nes mirė ne laiku, - gūžtelėjo pečiais Erka. Tiesą sakant, ilgai galvojo kas galėjo būti jos tėvai, tačiau tai jai pernelyg nerūpėjo. Nenorėjo knaisiotis po praeitį.
Erka išgirdo Aurį šūkaujant, todėl suburbėjo:
- Jei dar taip baisiai šūkausi daugiau nežaisim. Na, gal ir turiu. Iš kur man žinoti?
Vos Erkos imtynininkė plojosi ant žemės žaidimas baigėsi.
- Tai ką čia viskas? - paklausė ji nustebusi.
Auris nuėjo pažiūrėti torto. Jam grįžus Erka paklausė:
- Na, jau sudegė?
Auris paklausė ar ji pasiruoišusi ir įjungė žaidimą. Tiesą sakant, violetinplaukė pati nežinojo ar yra pasiruošusi. nesuprato ką reiškia pasiruošti žaidimui. ir dar tokiam.
- O ką reiškia pasiruošti tokiam žaidimui? - paklausė ir irgi vyptelėjo, o tada pradėjo spaudinėti mygtukus. - Nemanai, kad nuo mūsų žaidimo mygtukai sulįs į vidų? - dar paklausė ir nusijuokė.
-
- O, bet mirties negalima numatyti. Ji ateina ir nieko nepakeisi. Ji nesirenka kada laikas tinkamas ir kada ne. Gaila, bet taip jau yra. - Auriui buvo labai įdomu ar ji kažką žino apie tėvus. Kodėl jie žuvo abu kartu. Ar ji žino kur jie palaidoti. Ir ar kažkas liko iš merginos šeimos. Kaip ji atsirado žiobariškuose vaikų namuose. Bet klausinėti per daug nenorėjo. Nesinorėjo užversti tokiais klausimais.
Erkai pradėjus bambėti tarė.
- Aš tik keliu kovinę dvasią. Dar nebaigta. Tu tiesiog prakišai pirmą raundą. - Kažkodėl ji manė, kad pyragas sudegė.
- Ne. Jis kuo sveikiausias ir kepa. Pasiruošti žaidimui tiesiog čia toks klausimas ar esi pasiruošusi kautis. Kai išėjau paspaudžiau pauzę. O tai reiškia, kad žaidime viskas sustingo. Dabar ją išjungiau tai ir klausiu ar jau esi pasiruošusi tęsti imtynes. - Ir vėl ėmėsi spaudinėti mygtukus. Ekrane jų žaidėjai ir vėl pradėjo kovoti.
- Nieko mygtukams nebus. Tikriausiai. O jei kas ir nutiks pataisysiu.
-
- Na, jie vis tiek galėjo nemirti tokiu metu. Tuo labiau iš kur man žinoti dėl ko jie mirė? Gal dėl to, nes aš gimiau ir nusižudė, - gūžtelėjo pečiais Erka. Ji tikrai nežinojo kodėl mirės jos tėvai. Net kas jie tokie buvo. Tik žinojo, kad jie buvo buvp grynakraujai burtininkai. Tai buvo viskas.
- Apie juos žinau tik tiek, jog jie buvo grynakraujai buritninkai, - pasakė violetinplaukė.
Erka išgirdo, kad jis kelią kovinę dvasę, todėl tik subambėjo:
- Kurgi ne. Dar pasakyk, kad šūkaudamas kepi tortą.
Erka ir vėl pradėjo spaudinėti mygtukus. Tikėjosi, kad šį raundą nepralaimės. Na, ir stengėsi tą padaryti, žinoma. Tačiau šis mygtukų kratinys jai ivs dar buvo keistas dalykas, todėl Erka dažnai nuspausdavo ne tą mygtuką, o tai jos veikėją susilpnindavo.
- Oho. Tikrai? - nusistebėjo išgirdusi, kad Auris galėtų sutaisyti tokį dalyką. - Juo vien žaisti jau sunku, o tu nori dar ir taisyti, - pasakė išplėtusi akis. - Ne paprasčiau būtų nunešti į taisyklą?
-
- Galėjo nemirti. Bet mirties neperkalbėsi. Ir baik jau. Kas čia per mintys... Kam jiems nutraukti savo gyvenimus dėl tavo gimimo. Jei nenorėtų turėti vaikų būtų tiesiog tave kam nors palikę. Bet jau tikrai nenutrauktų savo pačių gyvenimų tyčia. - Ne. Tokia mintis pasirodė labai nelogiška.
- O kas tau pasakė, kad jie buvo grynakraujai burtininkai? Juk tu augai žiobariškuose vaikų namuose. Ten to tikrai negalėjo žinoti. - Viskas pasidarė dar įdomiau.
- Ne. Tortą kepą orkaitė, mano balsas to deja negali. - Nusišypsojo.
- Sutaisyti pultelį juk vienas juokas. Pamiršai reparo kerus? Jie puikiai taiso žiobariškus daiktus. - Jie toliau žaidė. Erkai dar kartais nelabai sekėsi. Vis painiojo mygtukus. Vienu momentu Auris pamanė, kad gal jam reikėtų truputį pasiduoti. Kad laimėtų ji. Bet tada pagalvojo, kad Erka galimai tai suprastų ir tai jai tikrai nepatiktų. Bent jau jam atrodė, kad žino, jog tai merginai visai nepatiktų. Todėl žaidė kaip žaidęs.
-
- Na, pasaulyje visokių žmonių yra, buvo ir bus. Girdėjau, kad kai kurie nusižudo dėl meilės. Spėju, kad ir dėl dar kvailesnių dalykų, - pasakė ji. Bet ne, baigti ji tikrai neketino. Kalbėti, kad ir nelogiškus dalykus ji tikrai mėgo.
Paskui ji išgirdo dar vieną klausimą apie tėvus. Šia tema ji daug pasakyti negalėjo ir manė, jog Auris tą supras, todėl neįsivaizdavo kaip jam gali kilti dar daugiau klausimų. Vis dėlto violetinplaukė atsakė:
- Na, kažkas man nuo jų liko. Tai buvo laiškas, kurį jie man žadėjo duoti prieš gaunant laišką į Hogvartsą. Ant voko net buvo parašyta: perskaityk kai tau bus vienuolika. Turbūt manė, kad visada jį laikysiu. Aš, žinoma, tiek ilgai neišlaukiau. Perskaičiau vos išmokusi tą daryti. Ten ir paminėjo, jog aš greičiausiai burtininkė, nes jie buvo grynakraujai ir dar tokių bla bla bla dalykų. Nuo tada ir ėmiau laukti laiško. Laimei, sulaukiau. Beje, tau neatrodo, kad per daug klausinėji? Tu juk profesorius, o ne koks pėdsekys, - papasakojo klastuolė.
- Kodėl tavo balsas tiek daug dalykų negali? Arba gali viską, arba negali nieko! - nusijuokė Klastūnyno atstovė bei taip pat nusišysojo.
Erka išgirdo, kad reparo kerai veikia ir ant žiobariškų daiktų. Tas buvo netikėta. Na, su paprastais daiktas viskas aišku, tačiau ji tikrai nemanė, jog jie galėtų sutaisyti elektroninius prietaisus.
- Negi jie veikia ir ant elektroninių prietaisų? - stebėjosi ji.
-
- Na taip. Aišku būna visokių keistenybių. Bet, kad tavo tėvai būtų taip keistai pasielgę. Nemanau, kad taip buvo.
Auris vis tiek nemanė, kad jos tėvai galėjo imti ir abu kartu nutraukti gyvenimą dėl dukters gimimo. Tai atrodytų mažų mažiausiai keista. Ir dar paliko jai laišką. Tai kas tada ją ir tą laišką atgabeno į vaikų namus? Gal Erka turi kokių giminaičių apie kuriuos nieko nežino. Galvojo.
- Tik noriu tave pažinti. Todėl ir klausiu. - Pasakė.
- Ne. Mano balsas gali kelti tik kovinę dvasią. Bet kitokių galių neturi. O tie kerai taiso daiktus. Nežinau ar pataisytų pačią elektroniką. Bet mygtukus tai tikrai sutvarkytų. - Kurį laiką jie dar pažaidė. Auris vis nueidavo žvilgtelėti kaip kepa biskvitas. Galiausiai jis iškepė ir Auris ištraukė jį. Paliko atvėsti.
- Einam. Pasidarysim kremą. - Pasakė.
- Dabar supilk į indą maskarponę, įdėk karamelės. ir žiupsnį druskos. Tada sumaišyk. Aš paruošiu sirupą.
Į puodą supylė stiklinę vandens. Jį užvirė. Ten idėjo šaukštą rudojo cukraus ir įpylė šlakelį romo. Paskui atskirame puodelyje ištirpino šokoladą.
- Dabar atsargiai ir pasistenk kuo lygiau supjaustyti biskvitą į tris lakštus. Tada ant jo dėk kremo. Pilk biškį sirupo. Uždėk ant jo lakštą. Tada vėl kremo ir sirupo ir vėl lakštas. Tada vėl tas pats ir dar supilk šitą ištirpusį šokoladą ir viršų pabarstyk lazdyno riešutais. Tada padėsim tortą į šaldytuvą, kad truputį pastingtų. - Jiems bgaminant virtuvė pamažu virto visiška betvarke.
-
- O tu manęs nepažįsti? Laba diena, nepažįstamasai, - nusijuokė klastuolė.
Erka ir toliau klausėsi to, jog jo balsas gali kelti tik kovinę dvasę. Per jo kalbą vis kažką suburbėdavo. Kažką panašau į "taip", "nejaugi" ir panašiai.
Po kiek laiko ji išgirdo Aurį sakant, jog jau reikia eiti daryti kremą, todėl ji greitai pasileido virtuvės link. Vis dėlto gaminimas Erkai buvo kiek labiau prie širdies nei žaidimas tuo Playstation.
Violetinplaukė klausėsi visų Aurio nurodymų. Ji supylė į indą maskarponę, karamelę ir šiek tiek druskos. Tada viską išmaišė. Kiek liūdėjo, jog yra prie Aurio, nes žinojo, kad maišyti kerų pagalba būtų daug lengviau.
- Žinojai, jog žodžio biški nėra? - pklausė violetinių plaukų savininkė, o tada toliau klausėsi nurodymų ir gamino. Viską padariusi įkišo jį į šaldytuvą - dar vieną niekam nereikalingą žiobarišką išradimą.
-
- Tiesiog domiuosi tavo gyvenimu. Kartais atrodo, kad ir pats savęs nepažįsti, o ką jau kalbėti apie kitą žmogų? - O tai filosofas...
Taigi tortas stingo. Auris šį kartą kerų pagalba ėmėsi tvarkyti virtuvę.
- Gerai žinosiu dabar gramatikos mokslų daktare. - Nusišypsojo. Baigęs tvarkytis susirado gražesnes lėkštes. O taip, dabar namie buvo net tokių dalykų. Be to buvo nusipirkęs žvakučių, kurias irgi ištraukė.
- Velniop tą šaldytuvą. - Nusišypsojo ir ištraukė tortą. Pasinaudojo tam tikrais kerais, kurie padėjo tortui sustingti. Tada susmeigė į jį vieneto ir šešeto formos žvakes ir uždegė.
- Ką gi... Tai dar kartą su gimtadieniu. Sugalvok norą ir užpūsk žvakes. Tada paragausim ką čia iškepei. - Ceremonijos praleisti negalėjo namų ponia. Kipšė atlindo į virtuvę ir užsiropštė ant stalo.
- Tai jau ne... - Tarė ir ją nubaidė.
-
- Na, kad tu savęs nepažįsti tai jau tikrai niekas neprieštaraus, - pasakė ji vaidindama rimtą, tačiau ilgai to padaryti nepavyko. Po kelių akimirkų Erka prapliupo juokais.
Išgirdusi kitus Aurio žodžius violetinplaukė tik atsiduso.
- Kad ir kiek tave mokysiu kertu lažybų, kad vis tiek kalbėsi netaisyklingai, - pasakė ji ir dar kartą atsiduso.
- Tai mes šaldėm, o tu tik dabar sugalvojai apie kerus?! Ką?! - sumišusi pasakė klastuolė. Jai tai tikrai pasirodė kvaila. Arba šaldom, arba ne. Nors antrasis variantas tikrai geresnis. Ką daryti, kad aš šitų kerų nežinojau? Pagalvojo ji.
- Auri, tu tampi vis labiau nesuprantamas. Bent palauk kol baigsiu Hogvartsą ir kitus tokius mokslus, jog suprasčiau tavo šitas nesąmones, - pasakė ir nusijuokė.
Erka noro negalvojo. Vietoje to iškart užpūtė žvakes. Tuo metu į virtuvę atėjo Kipšė. Erka susiraukė kai pamatė, kad Auris ją nubaidė.
- Auri! Ji čia tikrai tikresnė šeimininkė nei tu! Leisk namų šeimininkei pasimėgauti!
-
- Kalba yra jau giliai įsišaknyjęs įprotis. Kas sakė, kad bus lengva? Mokyti yra sudėtingas procesas. - Atrėžė.
- Ką tokio padariau? - Paklausė besišypsodamas.
- Dieve mano, mes dar tik pradėjom kartu gyventi. Dar visai nieko ypatingo neprikrėčiau. O ką norėtum laukti dvi valandas kol tortas sustings be kerų? - Guviai paklausė. Jai užpūtus žvakes atpjovė to torto ir įdėjo į lėkštutę.
- Prašom Erkuže. - Padavė. Kartais, ypač tokiomis akimirkomis atrodydavo, kad ji čia gyvena ne pusę savaitės o ištisai. Jau labai seniai. Tada būdavo visai paprasta bendrauti.
- Ką? Kas jai deda ėdalo? Aš. Šeimininkė mat atsirado. Jau kačių ant šitos virtuvės stalo nebus ir taškas. Tegu okupuoja palangę, bet ne daugiau. - Dabar katė murksojo ant palangės. Auris ėmė valgyti.
- Kaip pirmam kartui tai sakyčiau gerai gavosi. - Įvertino.
Kita savaitės pusė ėjosi taip pat greitai. Bent jam. Dabar kartu gamindavo valgyti. Eidavo pasibastyti kur nors. Auris tą savaitės dalį kalė merginai į galvą, kad pats laikas sėsti prie mokslų. Tuo tarpu tai buvo didžiausias jų kivirčas. O šiaip viskas buvo gerai.
Kilo sumaištis kai reikėjo krautis daiktus. Kaip visada. Juk mokyklon reikėjo išruošti ne vien Erką, bet ir visą krūvą gyvūnų. Namai virto šiokiu tokiu chaosu. Bet jam vis tiek patiko, buvo kažkaip smagu, neįprasta. Paskutinį vakarą namie pasakė jai.
- Tikiuosi, jog nesigaili savo sprendimo atvykti gyventi čia.
Taigi pralėkus pavasario atostogoms jie vėl išvyko į mokyklą.
-
- Gimei, - atsakė Erka vos tramdydama juoką, nors ir stengėsi kalbėti rimtai. Deja, jai nelabai pavyko, todėl ji greitai prapliupo juokais. - Man atrodo, kad tu iki šiol nepastebėjai, jog gimei. Iki šiol netikėjau, bet dabar suprantu, kad tai vis dėlto - tiesa, - pasakė violetinių plaukų savininkė ir dar kartą nusijuokė.
Išgirdusi Aurio klausimą tik susiraukė. Ne, laukti dvi valandas ji tikrai nenorėjo, tačiau nesuprato kodėl jis anksčiau nepanaudojo šių kerų.
- Ne, nenoriu laukti dviejų valandų, tačiau nesuprantu ir niekada gyvenime nesuprasiu kodėl tik dabar panaudojai kerus. Juk galėjai tą padaryti iškart. Tu visada visus verti laukti, - pasakė ji ir nusižiovavo.
Tada Erka sulaukė torto. Jis atrodė gražiai. Labai.
- Ačiū, Auruži, - išsiviepė ji.
Auriui neįtiko tai, kad Kipšė tikresnė namų šeimininkė nei jis, todėl klastuolė tik vyptelėjo.
- Na, ėdalo jai dedi gal ir tu, tačiau namams karaliauja vis tiek ji. O jei tau atrodo, kad jai ant palangės tinka tai pats prie jos ir valgyk.
Erka pradėjo valgyti. Tortas buvo labai skanus, todėl violetinplaukė įsidėjo dar vieną gabaliuką bei suvalgė ir jį. Tik dabar klastuolė suprato kaip visgi mėgsta įvairius saldumynus. Nesvarbu kokie jie bebūtų. Saldainiai, pyragaičiai, tortai ar dar kažkas. Vis dėlto tai buvo gryna Erkos meilė. Labai gryna.
- Tortas tiesiog nuostabus, bet manau, kad aš jau soti. Vis dėlto dviejų gabaliukų per akis, - nusišypsojo violetinių plaukų savininkė.
Likęs atostogų laikas taip pat buvo labai smagus. Bent jau Erkai tai tikrai. Tiesa, gal ne taip patiko, kad jis labai ją erzindavo su tais mokslais. Buvo net įsiplieskęs nemažas konfliktas, tačiau nepaissant to buvo visai neblogai. Erka per atostogas tikrai pailsėjo nuo Hogvartso ir nuo išdaigų profesoriams, todėl žinojo, kad vos nuvykusi į Hogvartsą galės kurti naujus planus kaip sugadinti vieno ar kito profesoriaus pamokas.
Atostogos greitai pralėkė ir atėjo laikas krautis daiktus į mokyklą. Tas irgi buvo smagus, nes kilo daug chaoso, o chaosas merginai patiko.
Išgirdusi Aurio žodžius Erka nusišypsojo.
- Žinoma, kad nesigailiu, - pasakė ji.
Erka liūdėjo, kad atostogos baigėsi. Buvo gera jas taip leisti. Paprastai laukdavo kol jos pasibaigs. Na, tai būdavo vaikų namuose. Čia buvo kitaip. Tačiau pagrindinė priežastis vėlgi nebuvo ta. Jai tiesiog taip leisti laiką su Auriu buvo be galo smagu. Ji labai norėjo, kad tos akimirkos būtų užsitęsusios amžinai. Deja, taip nebuvo. Jos vis dėlto labai greitai pasibaigė.
Pilnai pasibaigus atostogoms jie išvyko atgal į Hogvartsą. Į vienaip ar kitaip pragaro irštvą.
-
Buvo saulėtas birželio šeštadienis. Atostogos. Jog saulėtas ir jog šeštadienis, Kajai tai reikšmės neturėjo visai. Bet kad mama ją atplėšė nuo kompiuterio ir privertė kažkur vykti, na, tai tikrai suerzino būsimą dvylikmetę.
Mergaitė girdėjo kažką apie tai, jog vasarą ją papildomai mokys transfigūracijos profesorius. Tačiau net neketino gilintis, nes buvo svarbesnių reikalų instagrame ir tiktoke. Ir šiaip nenorėjo mokytis, todėl visas šias mintis atidėliojo kiek įmanoma tolimesniam laikui.
- Tu pažiūrėk, kaip čia baisu, - pasakė tėtis mamai. - Tas mokytojas gyvena šitokiame prastame rajone, gal reikėjo paieškoti kokio nors normalaus burtininko? - dabar jau ėmė kalbėti pašnibždomis.
- Nesinervuok, - atrėžė mama tėčiui. - Juk šitas mokytojas yra tas, na, ten tos jų kažkokios grupės vadovas. Kaja, kaip vadinasi ta grupė?
- Tai ne grupė, o koledžas, mama, - pataisė ją šviesiaplaukė. - Grifų Gūžta.
- Tai va, jis yra ten tos kažkokios gūžtos vadovas, - toliau kalbėjo mama. - Juk jis padarė taip, kad žaislinis triušis kakotų plastmase. Tai gal jis išmokys Kają visokių gudrybių ir tada mes kakosim pinigais, - nevykusiai papokštavo ir ėmė trinti delną į delną.
Kaja atsiduso. Visą tą laiką, kuomet ji jau buvo grįžusi iš Hogvartso, mama nesiliovė šnekėti apie tai, jog jų dukra privalo išmokti burti ir tokiais būdais padėti šeimai susikrauti dar daugiau turtų. Mama šnekėjo apie savo išvaizdos patobulinimus ir apie didesnę gamybą tėčio versle. O Kajai norėjosi skradžiai žemę prasmegti, nes ji dar ne visada sugeba gerai suvaldyti vandens srovę iš burtų lazdelės.
Tėtis buvo irgi už tai, jog mergaitė mokytųsi papildomai, tačiau būtent čia, kaip ji pastebėjo, tėčiui labai nepatiko. Septintame aukšte priešais duris jis stovėjo akivaizdžiai skeptiškai nusiteikęs. Tada į jas pabeldė. Tą akimirką vyro veidas iškart pasikeitė. Nei įtarti negalėtum, jog vos prieš akimirką šitas žmogus atrodė nepatenkintas. Veide atsirado plati šypsena. Visa šeimyna- Kaja, liekna kaip smilga, ganėtinai aukšta, smulkių ir dailių veido bruožų jos mama bei žemesnio ūgio bei stambesnio sudėjimo tėtis - laukė, kol Grifų Gūžtos vadovas atidarys duris.
-
Auris šiandien buvo pažadintas šeštą ryto. Nes jam paskambino Alanas. Mat išėjo šuns pavedžioti ir jam prisireikė pasikalbėti. Ir jie kalbėjosi ilgai. Kalbėjo Alanas, jis daugiau klausėsi ir stengėsi nenulūžti. Aišku, kad mažius nerimo. Ak, jau gal negalima jo vadinti mažiumi. Buvo mažius ir bus per amžius. Pagalvojo pagaliau baigęs tą pokalbį ir tada jau teko keltis.
Kai atsikėlė susitvarkė namus. Gi laukė baisiai didingų personų. Modelio ir dar kažkokio ten... Tai bus smagu. Auris tiesiog laukė nesulaukė to susitikimo su Kajos tėvais. Jau įsivaizdavo ką jie pamanys, kai į juos pažvelgs geltonos tos bjaurybės Rodnės akys. Kad ir kaip seniau bandė sunaikinti tą šedevrą nepavyko. O rado jį praeitą vasarą. Kai Grįžo iš susitikimo su Dafydd ir Eliotu. Tą dieną Juk Alanui buvo liepta sėdėti namie ir nekelti kojos iš ten. Nes Auriui nusibodo naktimis eiti traukti jo iš vakarėlių kuriuose šventė su Milanu. Dabar jau pasibaigė tos dienelės. Pamanė Senkleris.
- Kad man tupėtum ramiai. - Paliepė tam padarui. Rodnė jau turėjo sielą. Ir nenoromis Auris prie jos priprato.
Kai pagaliau sutvarkė namus prikepė blynų pusryčiams ir kadangi šiandien buvo labai gerai nusiteikęs dar krūvą šokoladinių keksiukų. Todėl namie dvelkė kepiniais.
- Erka, tikiuosi, kad uždarei Liudviką keturioliktąjį? Nenoriu, kad jis išgąsdintų tą šeiminėlę. Ir šiaip visus kitus padarus uždaryk savo kambaryje. Ir jei užsinorėsi sudalyvauti šiose pamokose prašau nesijuok iš Kajos, jei jai nesiseks. Noriu ją išmokyti normaliai kerėti. - Šūktelėjo Erkužei. Tikėjosi,kad toji apsitvarkė savo kambarį.
Galiausiai jie pasirodė. Auris atidarė duris. Iš jo kambario Sklido muzika. Šiandien tai buvo Grupės "Queen" dainos. O kai jie įėjo grojo daina pavadinimu "Don't stop me now".
- Sveikučiai. Kaip atostogos Kaja? - Paklausė. Rodnė jiems įėjus iškišo bjaurų liežuvį ir apsilaižė.
- A, nekreipkit į ją dėmesio. Ir šiaip jei kartais pasigirstų kokių keistų garsų irgi nekreipkit dėmesio. Matot, čia gyvena nemažai gyvūnų. - Paaiškino lyg niekur nieko.
- Manau, kad geriausia bus traukti į virtuvę. Prieš pradedant mokytis norėčiau pasikalbėti. - Pasakė. Tada išsitraukė lazdelę ir muzika nutilo. O tada Auris vėl įsikišo ją į kišenę.
- Gal kavos ar arbatos? - Paklausė.
-
Netrukus profesorius Senkleris įsileido Adamsų šeimyną į namus.
- Laba diena, - išsišiepusi iki ausų pasisveikino Kaja. - Atostogos liūdnai, nes tėvai šneka apie mokslus, - burbtelėjo.
Jos dėmesį patraukė kažkoks keistas nežinomo gyvūno paveikslėlis. Jis buvo magiškas.
- Man patinka Rodnė! - džiugiai pasakė mergaitė, kai perskaitė gyvūno vardą.
Bute grojo muzika, tačiau koledžo vadovas ją lazdelės mostu nutildė ir pakvietė visus į virtuvę. Mergaitei buvo labai keista, jog profesoriaus namai tokie maži ir paprasti. Juk šiaip jis gyvena pilyje. Na, bet ta pilis - senoviška. Tad ar reikia stebėtis tuo, jog ir namai nėra modernūs?
Kajos tėvai pasisveikino su profesoriumi, prisistatė vardais. Tėtis paspaudė Senkleriui ranką.
- Gyvūnų? - nusistebėjo šviesiaplaukės tėtis.
Kaja galėjo galvą guldyti, jog tėvams čia nepatiko. Tačiau jie to neparodė. Elgėsi labai mandagiai.
- Kavos, - šyptelėjo mama atsakydama už abu. - O Kajai tikriausiai arbatos? - žvilgtelėjo į dukrą.
- O neturite kolos? - paklausė vienuolikmetė. - Na, arba nors jau kakavos, - gūžtelėjo pečiais pamačiusi, jog mama sužaibavo akimis.
- Koks įdomus paveikslas, - tarė mama. - Ir kaip jūs tai padarote? - paklausė žvelgdama į upę.
Kajos paveikslas nedomino. Jai labiau rūpėjo, ar čia yra bevielis internetas. Juk ji kišenėje turėjo telefoną. Bet paklausti nedrįso. Žinojo, ko jie čia susirinko.
- Kaja minėjo, jog dėstote pamoką, susijusią su vienų daiktų pavertimu kitais, - klestelėdamas ant kėdės pasakė tėtis. - Galbūt galėtumėte papasakoti plačiau?
-
Kol kas jie regis laikėsi neblogai. Auris manė, kad kažin ar jiems čia labai patinka. Įsivaizdavo Kajos tėvus kiek panašius į kai kuriuos asmenis iš savo paties šeimynos. Bet gal visgi klydo?
- O man ji nepatinka. Bet negaliu jos nuvalyti, nes dažai taip užkerėti. Net nežinau ką pasakysiu tam tipui iš kurio nuomoju šitą butą. - Pasakė Kajai. Kol kas tas žmogus čia neatėjo. Auris jam tiesiog pervesdavo nuompinigius ir viskas.
- Nieko nepadarysi. Reikia mokytis. - Tarstelėjo.
- O taip gyvūnų. Jie ne mano, o Erkos. Gal išlįs iš savo kambario. Nežinau. - Taip ir nesiteikė paaiškinti kas ta Erka yra.
Nuėjus virtuvėn Auris klestelėjo ant kėdės. Vėl išsitraukė lazdelę ir arbatinukas prisipylęs vandens grįžo į savo vietą ir užvirė. Mažoje virtuvėlėje stebuklingai tilpo tiek žmonių ir vietos nesumažėjo. Vietoj šiaip įprastai nedidelio stalo dabar stovėjo didesnis. Ir kėdžių atsirado daugiau.
- O ko labiau nori? Turiu ir kolos ir kakavos. - Šyptelėjo Kajai.
- Tai kad aš ir pats nežinau. Paveikslą piešiau ne aš, o mano pusbrolis. Matyt dažai užkerėti. Kiek kartų sakiau, kad paliktų sienas ramybėje. Bet ne... - Arbatinis užvirė ir į puodelius supilstė vandenį. Kitas lazdelės mostas pastatė juos ant stalo prieš Kajos tėvus. Tada atsidarė spintelės durys ir ant stalo nusileido cukrinė. Šaukštelius jau išėmė pats. Nes stalčius buvo čia pat.
- Įsidėkit cukraus jei reikia. Ar reikia pieno? - Vėl magija ir šį kartą iš spintelės išlėkė lėkštė. Į kurią sugulė dar vis šilti keksiukai. Lėkštė irgi trinktelėjo ant stalo.
- Na štai ir viskas. Dabar galim pasikalbėti. Taip. Dėstau transfigūracija. Tai apima daug dalykų. Kai daiktus gali paversti kitais. Pakeisti savo išvaizdą. Ar dar ką nors. Pavyzdžiui. - Jis prisišaukė dar vieną puodelį. Pasidėjo jį šalia. Ir tada staiga jis virto gražiu triušiuku. Triušis nustraksėjo per stalą, o paskui stryktelėjo Kajai ant kelių.
- Bet mes mokytumėmės net ne transfigūracijos. Kajai reikia išmokti paprastų kerų pagrindų. Juk suprantate, kad tai toks pokytis jos gyvenime. Tai tikrai nepadėjo mokantis šiais metais. O ir šiaip bus sunkiau, kadangi jai per vasarą teks kerėti naudojantis mano lazdele. O ji gali ir nepaklusti. Nes yra mano. - Šnekėjo jau rimtai.
- Kaja, Ar tu pati nori mokytis? Bus sunku. Užsiėmimai truks visą vasarą. O paskui vėl lauks metai mokykloje. Ar tu to nori? Juk prisimeni ką kalbėjom. Hogvartsas ne kalėjimas. Ir tik tu gali nuspręsti ar nori ten grįžti.
-
Kai profesorius pasakė, jog jam neišeina nuvalyti Rodnės, Kajos tėvai susižvalgė.
- Ar yra tokių kerų, kurių negalima panaikinti? - paklausė vyras. - Kodėl?
- O kokie tie gyvūnai? - smalsavo grifė. - Aš noriu pamatyti, profesoriau, prašau!
- Kaja... - sudraudė ją mama.
- Aš noriu!
- Baik.
- Bet mama...
- Telefoną!
- Gerai jau gerai, - galiausiai nusileido mergaitė nenorėdama, jog mama iš jos paimtų išmanųjį.
- Kolos, - atsakė profesoriui. - Klastūnyne irgi mokosi mergina, vardu Erka, - pranešė ji tėvams.
- Tai ta mergina iš nuotraukų? - pamojo tėtis prieškambario pusėn tikriausiai nei nepagalvodamas, jog Erka iš mokyklos ir Erka iš Senklerio namų galėtų būti tas pats asmuo. - Mes jums atnešėme mažą dovanėlę. Matote, galvojome, kad būsite vyresnis. Vaikai kitaip suvokia amžių, - nusišypsojo.
- Aš nesakiau, kad jis labai senas! - paprieštaravo Kaja. - Sakiau, kad tik senokas, - teisinosi.
Vienuolikmetės mama, regis, bandė užglaistyti situaciją.
- Nežinojome, kad esate jaunuolis, - pasakė ji ir nusijuokė.
- Todėl išrinkome šiek tiek sodresnius kvapus, - toliau kalbėjo tėtis. - Jaunesniems žmonėms jie tiks dalyvaujant vakaro šventėse, lankantis teatre ar romantiškose vakarienėse. Ir tikro belgiško šokolado saldainiai. Nežinojome, ar turite vaikų, todėl nutarėme parūpinti tai, kas tiktų ir vaikams, ir jums. Kvepalai jums ir jūsų merginai bei saldainių dėžutė, - Kajos tėtis padėjo ant stalo gražų dovanų maišelį, kuriame puikavosi prabangios lauktuvės.
Kajos tėvai nesugebėjo nuslėpti nuostabos, kai profesorius darbavosi burtų lazdele.
- Niekada neįsivaizdavau nieko panašaus, - galiausiai tarė mergaitės mama.
- Pusbrolis tai turbūt Alanas! - sušuko Kaja. - Jis irgi mokosi Grifų Gūžtoje ir kažkas sakė, kad jis turės vaikelių!
- Kaja, prašau nepertraukinėti, - griežtai pasakė tėtis.
Abu šviesiaplaukės tėvai atsisakė cukraus ir pieno. Mama dar kažką leptelėjo apie tai, jog turi saugoti savo figūrą, o Kaja jau šlamštė keksiuką.
Tėvai kartu aiktelėjo, kai puodelis virto triušiuku. O Kaja ėmė juoktis ir glostyti gyvūnėlį.
- Tačiau kaip tai įmanoma? - paklausė tėtis. - Kur dingo puodelis? Ir iš kur atsirado gyvūnas? Juk jis negalėjo atsirasti iš niekur nieko, ar ne? - domėjosi. - Taip, viską suprantame. Kaja mums pasakojo, kad šiuo metu mokosi valdyti vandens srovę ir šviesą iš burtų lazdelės.
Mergaitė net negirdėjo, ką kalbėjosi tėvai su profesoriumi. Ji žaidė su triušiuku.
- Žinoma, kad ji nori, - atsakė už Kają mama. - Mokslai yra labai svarbu.
Ir grifė net nebuvo pastebėjusi, kad kai Senkleris užsiminė apie išvaizdos pakeitimą, jos mamos akys sužibo.
-
- Taip. Yra daug kerų, kurių negalima panaikinti. Arba prakeikimų. Taip jau yra. Jie būna labai stiprūs, galiojantys visam laikui. Kai kurie bėgant metams gali išsibaigti patys. Tai priklauso nuo raganos ar burtininko stiprumo kerėti. Kiti niekada išvis nenustoja veikti. - Pasakojo raudonplaukis.
- Jei Erka norės, tai galėsit nueiti pas ją į kambarį ir pamatysi kas ten gyvena. Bet gal dabar ji užsiėmusi. Jei norės ateis ir parodys tau savo zoologijos sodą. - Šyptelėjo. Teko dar sykį trauktis lazdelę. Kerais atvėręs šaldytuvo dureles atskraidino stiklinį buteliuką kolos ir stiklinę, kad ji galėtų įsipilti.
- Tai čia ta pati Erka iš Klastūnyno. Ji yra... - Vis dar buvo sudėtinga įvardinti. Todėl pasakė, kad būtų paprasčiau. - Ji mano įdukra. Ir taip, tai ta pati mergina iš nuotraukų. - Tai kas, kad jos neįsivaikino. Žodis globotinė jam nepatiko.
- Ei Kaja, aš visai ne senokas. Man visai neseniai suėjo dvidešimt aštuoneri. - Nusijuokė.
- Čia pats jėgų žydėjimas jeigu ką. - Šypsojosi jis. Saldainiai Erkai turėtų patikti. Pamanė. Romantiški pasimatymai... Mintyse susijuokė. Neprisiminė kada paskutinį kartą teko tokiame lankytis. Gal dar tada, kai draugavo su Linėja. Buvo klaikiai nejauku. Ne. Jam patiko greiti ir žaibiški pasymatymai. Ir paskui greiti išsiskyrimai.
- Labai miela. Ačiū. - Padėkojo jos tėvams.
- Manau... Juk visai neseniai sužinojote, kad magija išvis egzistuoja. Man visada įdomu kaip turėtų pasijausti žmonės, kurie sužino tai. Magija nukrenta kaip iš giedro dangaus. - Pliurpė jis.
- Taip. Tas pats. - Kas galėjo pasakyti?
- O kas tau sakė? Nejau Alanas?
Auris laukė tų vaikų. Gal net labiau nei jų tėvas. Bet jį neramino tiek Alanas tiek Dori. Jis labai norėjo, kad jiems viskas gerai susiklostytų.
Nereikalingą cukrų pastatė atgal ant lentynos.
- Tai gryna transfigūracija. Kai puodelis ar koks kitas daiktas įgauna norimą pavidalą. Kerai po kažkiek laiko išblunka ir puodelis vėl virsta puodeliu. Bet kol jie veikia šis triušis elgsis visai kaip tikras. Transfigūruoti negalima tik kelių dalykų. Neįmanoma išgauti maisto, pinigų, aukso. Be to sunkiai veiktų su žiobariškais prietaisais. Bet manau, kad kas nors kada nors gal sukurs ir jiems tinkamus kerus. - Mėgino išaiškinti.
- Jei tikrai įdomu galiu duoti pasiskaityti apie tai detaliau. - Kaja užsižaidė su gyvūnėliu ir atrodo viską pamiršo.
- Visai neblogai jai sekasi. Ji susiėmė tik pavasario viduryje. Taigi visai neblogai. Jei būtų pasimokiusi per metus pasiektų aukštą lygį. - Senkleriui nepraslydo pro akis Kajos motinos žvilgsnis. Tik Senkleris negalėjo suprasti ką jis reiškė. Bet jam nepatiko. Todėl griežčiau nei norėjo pasakė.
- Man įdomi joss nuomonė. Taip, mokslai svarbu. Bet ji gali mokytis ir įprastų mokslų ar ne? Hogvartse jai nepatiko. Kaja, Ar tu mane girdi? Ar tu tikrai nori grįžti į mokyklą kitais metais?
-
Erka atsikėlė anksti. Na, aštuntą. O tai kaip vasaros atostogoms buvo tiesiog baisiai neteisinga. Ji turėjo susitvarkyti, nes Auružis mat sugalvojo kažkokią šeimynėlę pasikviesti. Galėtų tokią gražią dieną su manim ką nors nuveikt, o čia terliojasi su mažamečiais grifais. Pagalvojo tvarkydamasi. Taip, kad ir kaip vis dėlto nenorėjo ji tvarkėsi.
- Gerai, gerai. Uždarysiu, - šūktelėjo Auriui. - Gyvūnų kankinimas, - dar sumurmėjo. Tikrai nenorėjo uždaryti guvūnų. Visų, tačiau labiausiai Aurio antrojo. Jis labai mėgo lakstyti per visus namus, tačiau nedarė nieko blogo ir dėl to Erka nesuprato kodėl turi jį uždaryti.
Erka sėdėjo savo kambaryje kai išgirdo naujų balsų. Tai matyt ta šeimynėlė. Kertu lažybų, kad keistesnę rasti būtų tikrai sunku. Pagalvojo mergina. Ji tik klausėsi muzikos ir piešė. Tiesa, su ausinėmis. Neturėjo ką daugiau veikti. Galvojo tą piešinėlį paskui nusiųsti vienam kvailiui iš Klastūnyno. vis dėlto ji piešė jį pakartą žiobariškuoju būdu.
Po kiek laiko ji sugalvojo nueiti į virtuvę atsigerti kolos. Nusprendė nedelsti, nes žinojo, kad jos greitai gali ir nelikti. Ta šeimynėlė su Auriu jau sėdėjo prie stalo, todėl Erka tyliai įtipeno, atsidarė šaldytuvą ir iš viso butelio nugėrė nemažą gurkšnį. Ji girdėjo kaip Kajos mama aiktelėjo.
- Juk vis tiek ji iš stiklinės gertų. Ak, keistieji žiobarai, - sumurmėjo sau po nosimi. - Beje, Auruži, nenoriu trukdyti, tačiau pagalvok ar tau nereikia pelėdos. Štai aš per dažnai siuntinėju laiškus, todėl savoji apsimokėtų, - dar tarstelėjo jau šiek tiek garsiau, kad bent Auris girdėtų.
-
- Aš sakiau, kad jis senas! - sušuko Kaja nuostabos kupinu balsu. - Nes jo įdukra labai didelė!
Kajos tėvų veiduose pasirodė nustebimas, bet jie ir vėl sudrausmino dukrą.
- Kalbėti apie amžių yra nemandagu, Kaja, - pasakė jai mama.
- Bet manęs tai visi klausia!
- Tu vaikas. Tai visai kas kita.
- Aš ne vaikas! - susiraukė. - Aš paauglė. Man jau tuoj dvylika, o dvylikos prasideda paauglystė ir jau reikia naudoti tušą, - visus informavo.
O tada profesorius pasakė, kad jam dvidešimt aštuoneri. Tikrai senas, pagalvojo. Kai man bus tiek, teks naudoti kremą nuo raukšlių. Tą, kur mama naudoja, kalbėjosi su savimi mintyse.
- Sunku suprasti, kad tai yra tikra, - šyptelėjo tėtis, šnekėdamasis su profesoriumi. - O dar sunkiau suvokti, kaip visa tai veikia.
- Ne, ne Alanas, - Kaja toliau tauškė. - Vyresni grifai bendrajame kambaryje šnekėjo.
Vėliau Senkleris papasakojo tėvams apie tai, kaip veikia transfigūracija. Kaja nematė, tačiau jos tėčio akyse pasirodė didelis nusivylimas, kai profesorius užsiminė, ko negalima išgauti.
- Taip, būtų įdomu sužinoti daugiau, - sutiko mama dėl detalesnio pasidomėjimo.
- Noriu, noriu, - atsakė Kaja.
Atsakymas buvo nuoširdus, nes grįžti ji išties norėjo. Buvo smagu užžiebti lazdelę ir paleisti iš jos vandenį. Norėjosi padaryti ir ką nors daugiau.Tik kad labai jau tingėjosi dėti pastangas į tai.
Netrukus virtuvėje pasirodė Erka. Kajai niekada neteko su ja kalbėtis, tad dabar tarė:
- Tavo labai gražūs plaukai!
Kai Erka atsigėrė iš viso butelio, mama aiktelėjo. Jai nepatikdavo net tai, jeigu kava būdavo geriama iš arbatos puodelio ir panašiai.
- Nieko, aš galiu ir iš viso! - drąsiai pasakė mergaitė ir taip pat atsigėrė kolos iš butelio.
- Kaja! Baik! - suspigo mama. - Kas dabar tau darosi? Aš labai atsiprašau, - ji pažiūrėjo į profesorių. - Stengiamės auklėti, bet ne visada supranta, kaip elgtis.
Vienuolikmetė pavartė akis.
- Parodyk gyvūnų! - paprašė ji Erkos visai pamiršusi, jog atvyko čia mokytis.
-
- Pensija dar toli, taigi dar jaunas. - Vaipėsi Senkleris. Paskui klausėsi to ginčo ir šypsojosi sau tyliai. Dvylika mat... Ir kam jai tas tušas? Erką sutikau irgi, kai jai buvo dvylika. O dabar jau ji pilnametė. Kaip greit bėga laikas. Mintyse iškilo pikta mergaitė violetiniais plaukais tempianti didelį kontrabosą. Taip buvo per tą baisią pamoką su muzikos instrumentais. Tą dieną Erka pirmą kartą pabandė jį užkerėti. O dabar gyvena čia.
- Suprantu. Bet jūs visai gerai tvarkotės. Kiti išsigąsta magijos ir net savo vaikų, kurie turi tokį gebėjimą. - Dori ir jos įtėviai. Apie tai pagalvojus pasidarė liūdnoka.
- Tai neklausyk visokių plepalų. - Jį siutino, kad kažkokie vaikėzai skleidžia kalbas per visą mokyklą. Alanas man nieko nesakė. Gal jam nesvarbu? Jei jem nerūpi, tada ir man ne.
Auris negalėjo suprasti Kajos tėvų veidų išraiškų. Tai jį domino, bet kol kas nesakė nieko. Tiesiog juos stebėjo.
- Gerai. Duosiu jums vieną knygą. - Vėl mostas lazdele ir jis ištiesė Kajos mamai knygą spalvingais viršeliais. Ant jų judėjo ir keitėsi gyvūnai. Net keli. Auriui tiesiant knygą gražus rainas katinas staiga virto arbatinuku iš kurio pradėjo rūkti garai. O mažutė voverė pavirto kritliu, o po sekundės vėl atvirto į save. knyga vadinosi "Atsakymų lobynas visiems transfigūracijos žinių trokštantiems smalsučiams"
- Paskaitykit namie. Čia rasit viską apie įvairiausias transfigūracijos formas. - Į virtuvę pagaliau atėjo Erka.
- Ką? Man užtenka tavo fenikso. Tu gi žinai, kad beveik nerašau per pelėdas. Jei man reikia mokykloje pasiimu ją iš pelėdyno. O namie užtenka tavo fenikso nešančio laiškus. Ir išvis kur tavo manieros? bent pasisveikintum su svečiais. Ir pasiimk puodelį. Kas čia dabar? - Reikėjo gi bent jau pabandyti apsimesti, kad pyksta.
- Aš atsiprašau. Taipogi auklėju, auklėju ir jokio rezultato. Kaja, dabar mokysimės. O gyvūnai palauks. Jei nori į mokyklą teks paplušėti. Jei neturite daugiau klausimų galėtumėm pradėti. - Pasakė Kajos tėvams.
-
Erka klausėsi jų visų pokalbio. Vis dar nesuprato kodėl profesorius sugalvojo pasikviesti ne tik Kają, o ir jos keistąją šeimynėlę, tačiau neklausinėjo. Paklaus jiems jau išėjus.
Erkai atsigėrus Kaja irgi padarė tą patį, todėl violetinplaukei liko tik pasijuokti. Aš geras pavyzdys. Pagalvojo Erka.
- Ką?! Daugiau tikrai neleisiu versti Mirties dirbti, - pasakė Erka, tačiau vėlgi negarsiai, kad Kaja ir jos tėvai negirdėtų. Arba bent jau stengėsi tai pasakyti negarsiai.
O išgirdusi Kajos prašymą tik pavartė akis. Įsivaizdavo kaip šioji šeimynėlė nueina pažiūrėti gyvūnų ir juos pasitinka Auris antrasis. Uoj būtų juokinga. Pagalvojo Erka. Jau norėjo kviesti visus į savo kambarį, tačiau paaiškėjo, kad Auris šią šeimynėlę pasikvietė ne tik paplepėti. Nors ir tas jam apsimokėtų. Gauna čia prabangių kvepalų. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.
-
Profesorius tėvams davė kažkokią knygą. Kaja matė, kaip joje katinas virto arbatinuku, o voverė kažkuriuo kamuoliu, kuriuo žaidžiama per kvidičą. Iš tiesų mergaitė visai susidomėjo ir nutarė, jog pati pavartys namuose šitą knygą.
- Šita atrodo daug įdomiau nei tos mokykloje, - pasakė apie ją.
Profesoriui sudrausminus Erką ir pasakius apie auklėjimą abu tėvai supratingai pažvelgė į Aurį ir nusijuokė.
- O taip, - tarė Kajos mama. - Tokie jau tie vaikai.
Bet aš juk geras vaikas, mintyse pagalvojo šviesiaplaukė. Na, ne vaikas. Paauglė, pasitaisė.
- Gerai, gerai. Bet paskui tada bus galima pamatyti gyvūnus?
- Kaja, - ir vėl prakalbo jos mama. - Dabar bus metas mokytis.
- Tuomet mes netrukdysime, - į pokalbį įsiterpė ir tėtis bei atsistojo, ruošėsi eiti. - Kada mums sugrįžti pasiimti Kajos?
-
- Jau tik nereikia. Mirčiai pravartu paskraidyti. O be to aš retai siunčiu laiškus. - Ir kodėl dabar Erkai tai pasidarė taip svarbu? Va dabar būtent, kai čia yra Kajos šeima. Kas čia kažkoks spektaklėlis?
- Tai ten rimti vadovėliai. O čia šiaip transfigūraciją iliustruojanti knyga. - Erka daugiau nepažėrė jokių perliukų. Bet Auriui vis tiek buvo įdomu kas dedasi jos galvoje.
- Ką padarysi. Tokie jau tie vaikai ir paaugliai. - Kažkodėl į jo mintis vėl ėmė eiti ne patys žaviausi prisiminimai. Ketino juk išvykti ir palikti Erką. Dar šią žiemą tai planavo. To jai nesakė. Bet ketino. Kaip man tai galėjo šauti į galvą? Gal ir keistas klausimas, jam dažnai tokie dalykai ateidavo į galvą. Ir Auris visada laikydavosi savo sumanymų. Mokėjo gerai viską pamesti ir palikti. Bet ne šį kartą. Šį sykį sulaikė save nuo tokių žingsnių. Žinojo, kad grįš tiek į mokyklą tiek tikrai neišvyks ir nepames Erkos, kaip ketino padaryti savo juodomis dienomis.
- Jei pasistengsi manau galėsi juos pamatyti. Atvykite po poros valandų turbūt. - Pasakė jis. Atrodė kiek užsigalvojęs.
- O tu ką darysi? Liksi čia ar eisi į savo kambarį? - Paklausė Erkos.
Raudonplaukis išsitraukė savo lazdelę. Kuria Kaja turėjo mokytis kerėti. Būk gera ir klausyk jos. Pagalvojo. Juk lazdelė pati renkasi burtininką. Jo lazdelė galėjo būti tokia pat aikštinga kaip ir pats Auris. Senkleris ištiesė ją Kajai.
- Jei kartais ji kaitins pirštus ar dar ką pasakyk gerai. Tada galvosim ką daryti. Nežinau ar mano lazdelė paklus tau. Pabandyk kerus, kuriuos moki. Noriu pažiūrėti ar viskas gerai.
-
Taip, gyvenimas tikrai buvo įdomus... Auris prisikvietė įdomią šeimynėlę. Dabar Erka nieko nesakė, žinoma. Tačiau jiems išėjus tikrai žinojo, kad turės ką pasakyti.
- Gyvūnų kankinimas, - tyliai sušmabždėjo. - Tai ji ir skraido, tačiau tik tada kai nori.
Paskui Erka išgirdo jai skirtą klausimą. Kas ją pažadino lyg iš transo. Mat violetinplaukei daug smagiau buvo stovėti ir stebėti, o ne klausytis ką jai sako.
- A, taip taip, - vos susiprato ką jai sako ir pasistūmė dar vieną kėdę prie stalo. Ir toliau klausėsi ką jie kalba. Taip, tai tikrai buvo paknakamos nesąmonės, tačiau tai vis tiek buvo smagiau nei neko neveikti.
Paskui Auris pradėjo pliurpti apie lazdelę. Lygioj vietoj problemų randa. Atisdususi pagalvojo Erka.
- Jei kas bus galės imti manąją. O tu savo jei blogai elgsis galėsi sulaužyti, - nusišypsojo.
-
Netrukus tėvai išėjo. O Kajai ši kompanija - profesorius Auris ir violetinplaukė Erka - atrodė visai šauni. Jai reikia pasistengti, kad pamatytų gyvūnus.
Kai Kaja paėmė profesoriaus burtų lazdelę, pajuto pasididžiavimą. Žinoma, tai ne tas pats, kas būtų burti, pavyzdžiui, su Hogvartso direktorės lazdele, bet vis tiek.
- Gerai, - numykė Kaja, kai išklausė instruktažo. - Bet aš... Na, žinote. Aš kaip ir jokių kerų gerai nemoku. Pavyksta įžiebti lazdelę, kažkas su vandeniu pavyksta... Pabandysiu.
Kaja atsistojo. Stengėsi susikaupti. Rankoje laikoma profesoriaus lazdelė atrodė patogi. Kažkodėl ji jautėsi geriau laikydama ne savo, o profesoriaus lazdelę.
- Aguamenti! - garsiai ir ryžtingai sušuko.
Viduje vylėsi, kad bent lašelis vandens iš lazdelės ištekėtų. Bet buvo kitaip. Nepaprastai stipri srovė tiesiog šovė į priekį. Ir ji buvo tikrai nepaprastai stipri. Iškūlė virtuvės langą. Šukės pažiro. Kaja norėjo išmesti iš rankų burtų lazdelę, bet ji buvo tokia pasimetusi, kad tiesiog atsuko ją į raudonplaukį. Vandens srovė jau buvo susilpnėjusi, dabar tikriausiai priminė šaltą dušą.
-
- Tik nepradedam šitos temos Erkuže. - Ne rimtai, kodėl dabar?
Panelė teikėsi pasilikti. Auriui beliko tikėtis, kad jeigu Kajai kas nepavyks toji akiplėša nepažers savo kandžių išvadų.
- Nei už ką nelaužysiu savo lazdelės. - Kažin kurio iš mūsų lazdelė labiau užsispyrusi? Susimąstė.
- Tai gerai. Ir noriu pažiūrėti ką sugebi. - Ir ji tikrai sugebėjo. Auris tylomis žvelgė į iškultą langą ir paplūdusi vandenį. Ar tai jo lazdelė krėtė pokštus ar Kaja nesuvaldė gebėjimų taip ir liko paslaptimi.
- Cunamio užleisti neprašiau. - Nusikvatojo ir pats nusipurtė užliejus šaltam vandeniui.
- Duok lazdelę, arba tu Erka pataisyk langą. Greičiau. - Reikėjo sunerimti, juk šitai galėjo kas nors pamatyti. Bet jis nesuko galvos. Labiau nepatiko tai, kad sušlapo.
- Antru bandymu tu pabandyk uždegti švieselę. Su vandeniu dar palūkėsim arba to mokysimės kažkur laukuose. - Ne pati geriausia mintis mokytis žiobarų rajone. Aš kada nors prisidirbsiu. Bet dėl to kažkodėl gyvenimėlis atrodė tik žavesnis. Tu mažvaikis Senkleri. Štai kaip. Ir ką?
-
Kaja išsigando. Pamanė, jog profesorius Auris stipriai supyks ir atsisakys ją mokyti. Kai mergaitė ką nors sulaužydavo namuose, tėvai susinervindavo. Tiesa, ne dėl to, jog neteko kažkokio daikto. Nupirkdavo naują. Jie pykdavo, nes tokiu elgesiu Kaja netaupydavo jų laiko. Taip sakydavo tėvai.
Tačiau profesorius ėmė juoktis. Jis nepyko.
- Atsiprašau, kad sudaužiau jūsų langą ir kad apliejau jus vandeniu, - susigėdusi tarė. - Mano tėvai jums nupirks naują.
Tą akimirką vienuolikmetė nepagalvojo, jog langą galima sutvarkyti magijos pagalba. Ir praleido pro ausis, jog jį sutvarkyti galėtų net Erka.
Dabar mergaitė gavo kitą užduotį. Užžiebti lazdelę. Tačiau šią akimirką jautėsi nusigandusi. O jeigu vėl persistengs ir, pavyzdžiui, padegs profesorių?
- Lumos, - tarė jau nebe taip drąsiai.
Kažkas sužybsėjo, bet buvo tikrai ne taip, kaip turėtų būti.
- Sakiau, kad man nieko neišeis! - susinervinusi sušuko ir atidavė profesoriui lazdelę. - Aš netikusi!
-
- Mokantis visko pasitaiko. Nesijaudink. O pirkti, tai tikrai nieko nereikia. - Ramiausiai pasakė. Norėjo kuo greičiau atsikratyti vandens ir sutaisyti tą langą. Bet gal Kaja susijaudino ar ką ir neatidavė jam lazdelės. Ji pabandė ją uždegti. Šį kartą kataklizmų buvo išvengta. O Auris atgavęs lazdelę sutvarkė langą ir viską išdžiovino. Tikiuosi neatsirasime žiobarų laikraštyje? Kokioje nors anomalijų skiltyje. Juokėsi sau mintyse. Pabandė bent kažkiek dėl to susinervinti. Bet nepavyko.
- Tu mokaisi, tik pradedi. Niekas negimsta mokėdamas. - Bandė nuraminti mergaitę.
- Pailsėk ir kai būsi pasiruošusi pabandyk uždegti švieselę. - Jis pavartė lazdelę rankoje. Būk gerutė ir nedaryk nesąmonių. Pasakė jai mintyse ir padėjo ant stalo, kad Kaja vėl galėtų paimti.
-
Kaja žiūrėjo kaip į kokį stebuklą, kai profesorius Auris viską sutvarkė burtų lazdele. Aš taip niekada nemokėsiu, mintyse pagalvojo.
Vienuolikmetė giliai įkvėpė ir atsisėdo. Atsigėrė kelis didelius gurkšnius kolos. Susikaupti - sudėtingas reikalas. Galvoje sukosi gyvūnų vaizdiniai. Buvo smalsu, kokius gyvūnus Erka augina. Taip pat norėjosi telefono.
Šviesiaplaukė stengėsi galvoti apie kerus. Žinojo, kad kuo greičiau jai kas nors pavyks, tuo greičiau galės veikti tai, kas įdomiau. Ji ir vėl paėmė burtų lazdelę.
- Lumos, - gana neutraliai pasakė.
Deja, bet šį kartą neįvyko nieko. Tada ji pabandė dar kelis kartus. Ir vėl - nieko.
- Nesąmonė! - sušuko ji ir susinervinusi metė profesoriaus lazdelę ant grindų. - Kodėl negalima tiesiog pasakyti burtažodžio ir gauti rezultato? Kodėl reikia stengtis? Taip nesąžininga! Žiobarų technologijos yra geriau nei magija. Telefonas veikia visiems taip pat. Ne taip, kaip kerai.
Kaja sukryžiavo rankas ir neregėtai susiraukė.
-
Ką gi triukšmas dėl iškulto lango nepasklido gatvėje. Galbūt daugelis buvo kur nors vasarai išvykę ir nematė kas ką tik čia nutiko. Auris stebėjo kaip mergaitė bando prišaukti šviesą. Bet šį kartą nesėkmingai. Jam visai nepatiko, kaip ji švystelėjo burtų lazdelę ant žemės. Toji kaukštelėjusi į žemę paleido raudonų žiežirbų spiečių.
- Prašyčiau pakelti panelyte. Kas šitaip svaido svetimus daiktus? - Ne, jis nepyko. Bet su šituo neketino taikstytis.
- Kad žiobariški daiktai veiktų juos reikėjo sukurti ar ne? Tam reikėjo galybės laiko, mokslų. Jie veikia tik todėl, kad kažkas įdėjo į tai daug pastangų. Į magiją irgi reikia dėti pastangų. O be to tai ne tavo lazdelė ir su ja mokytis sunkiau. - Kalbėjo mergaitei ėmus raukytis.
- Kaja, į viską reikia dėti pastangų. Toks yra gyvenimas. Ne visada išeina kaip norėtum. - Atrodė, kad bus nelengva. Ne dėl to, kad Kaja neturėjo gabumų. O dėl jos charakterio. O gal auklėjimo. Bet Auris vis tiek turės kažką sugalvoti. Įdomu kas iš viso šito išeis per vasarą. Gal mokyti ją su svetima lazdele nėra geras sumanymas. Svarstė.
-
Erka stebėjo kaip Auris moko Kają. Jai buvo įdomu pažiūrėti ką jis daro savo namuose. Mokykloje jo mokymas buvo kažkuo kitoks, nors Erka ir negalėjo pasakyti kuo.
Erka išgirdo, kad jai siūlė pataisyti langą, tačiau šiuos žodžius nuleido negirdomis. Ne, dabar tikrai netaisys lango. Atėjo čia ne dirbti. Tuo labiau po kiek laiko Auris pats sutvarkė langą. Matyt suprato, kad ji tikrai to nedarys. Dar ko? Pagalvojo violetinplaukė.
Mokymas toliau vyko. Kajai ne itin sekėsi, todėl Erka tik tylėjo. Norėjo kuo nors padėti, ką nors patarti, tačiau nieko negalėjo pasakyti, nes tiesiog neįsivaizdavo ką.
- Būtų neprošal jei ją ir pamėtytų, - sumurmėjo išgirdusi, kad Auriui nepatinka, jog jo lazdelė mėtoma. O tai buvo visai juokinga.
- Išburk man šviesą ir nusivesiu parodyti gyvūnų, - tyliai į ausį sušnabždėjo Kajai, kad Auris negirdėtų. Čia jai buvo nuobodu, tačiau ir kambaryje nieko geresnio nebuvo, o violetinplaukė norėjo bent minutei nuveikti ką nors linksmo.
-
Žinoma, profesorius Aurius ją subarė. O Kaja susigėdo. Žinojo, jog pasielgė negražiai.
- Atsiprašau, - pasakė ir pakėlė burtų lazdelę. - Na, bet mano tėvai gali nupirkti man žiobariškus daiktus ir į tai, jog veiktų telefonas, neturiu dėti pastangų. Jeigu burtininkai jau tokie kieti, kad gali iš oro išburti sėdmaišį, - prisiminė susitikimą saloje su mokyklos direktore, - tai kodėl negali padaryti taip, jog žinant burtažodį viskas puikiai pavyktų kiekvienam? - Kaja jautė didelę neteisybę. - Taip nesąžininga.
Ji ėmė dūsauti. Suvokė, jog privalo susikaupti ir stengtis. Bet nejautė jokios motyvacijos tam. Tačiau visai netikėtai šviesiaplaukė išgirdo tylų Erkos balsą. Gyvūnus pamatyti Kaja tikrai norėjo. Ji vis dar laikė profesoriaus burtų lazdelę. Gerai, tik šviesą. Išbursiu Erkai šviesą ir ji man parodys gyvūnus. Nagi... Susikaupk. Susikaupk, kalbėjo su savimi mintyse.
- Lumos!
Ir dabar burtų lazdelė kuo gražiausiai užsižiebė.
- Išbūriau! - džiugiai pasakė žiūrėdama į Erką. Taip, lyg profesoriaus Aurio čia nei nebūtų. - Man pavyko!
-
Panelytė Erkužė kol kas nieko nesakė, nors Kajai ir nelabai ėjosi. Na aišku kaip pažiūrėjus. Juk vandenį tai ji išbūrė. Net per daug jo buvo. Tyla aišku ilgai nesitęsė. Mat ji nutarė prasižioti Kajai šveitus jo vargšę lazdelę ant žemės.
- Nereikia užkrėsti Kajos savo siaubingu pavyzdžiu. - Nusišypsojo jis.
- Kaja, o ar besimokydama žiobarų pasaulyje viską gaudavai akimirksniu? Jei reikėjo spręsti sunkius matematikos uždavinius ar dar ką išmokti? - Tiesą pasakius burtininkai turėjo kai ką, kas jai padėtų akimirksniu išgauti kokį tik nori burtažodį. Tai buvo sėkmės eliksyras. Bet Auris to nesakė.
- Ką gi mergužėle, gyvenimas kartais yra nesąžiningas ir nieko nepadarysi. - Paskui Erka kažką pasakė Kajai, bet jis nežinojo ką. Ar dėl to, ką Erkužė pasakė ar šiaip šviesa dabar jau plykstelėjo kaip reikiant. O jos atrodė aiškiai susitarusios dėl kažko.
- Ir kas dabar bus? - Pasiteiravo jis.
- Matai, kai nori gali ar ne Kaja.
-
Auris ir vėl nusišnekėjo. O tai nebuvo gerai. Tokie jo "pamokymai" smarkiai erzino. Jau geriau tikri pamokymai.
- Gal tau pas hilerį reikia, kad jau taip nusišneki? Kokiu dar siaubingu pavyzdžiu? - suburbėjo. Nieko blogo savo žodžiuose nematė.
Kajai iškart pavyko užžiebti šviesą. O tai tikrai nustebino.
- Prisidirbau, - sumurmėjo panosėje, tačiau ne taip tyliai kaip norėjo. - Ką padarysi... Einam, - Erka atsistojo ir patraukė koridoriumi. Turėjo tęsėti pažadą. Aišku galėjo netęsėti, tačiau tada Kaja būtų pasiskundusi Auriui ir šis supykęs. Tuo labiau neturėjo nieko blogo prieš gyvūnų rodymą. Ši mergaitė neatrodė tokia jau kvaila. Priėjusi kambarį palaukė Kajos. Nusprendė leisti jai ramiai apžiūrėti gyvūnus, tačiau vis dėlto pasakė:
- Tik neišleisk knisiaus. Dėl manęs nieko, bet Auris gali tapti piktas, - nusijuokė. Kol kas gyvūnų vardų nesakė. Nusprendė pasakyti tik jei Kaja klaus, nes manė, kad Auris net ir praėjus tiek laiko vis dar gali būti nepatenkintas, kad violetinplaukė knisių pavadino Auriu antruoju. Palaukusi porą minučių paklausė:
- Ir kaip?
-
Kaja atsiduso, nes profesorius Auris statė ją į nepatogią padėtį.
- Na... - numykė dėl žiobarų mokyklos. - Kaip čia pasakius...
Juk iš tiesų mergaitė mokėsi prastai. O pereiti iš klasės į klasę jai padėjo taip pat ir tėvų pinigai.
- Iš tikrųjų tai man nereikėjo labai stipriai mokytis, - vėl prabilo. - Mano tėvai turi daug pinigų, todėl jų turėsiu ir aš. Tai mokytis man nelabai reikia, - gūžtelėjo pečiais.
Nenorėjo girtis, tačiau nežinojo, kaip pasiteisinti. Jautėsi nesmagiai.
Profesorius ir Erka šiek tiek ginčijosi, tačiau tai Kajos netrikdė. O galiausiai atėjo ta nuostabi akimirka ir dabar šviesiaplaukė pėdino paskui vyresnę merginą į jos kambarį. Ji pasakė, kad Kaja neišleistų knisiaus, bet Kaja nežinojo, kas yra tas knisius. Gal kurmis?
Kai vienuolikmetė įžengė į kambarį, aiktelėjo iš nuostabos.
- Nuostabu! - atsakė Erkai. - Oho! - spoksojo į gyvūnus. - O kuris yra tas knisius, šitas? - parodė į jį. - O šitas paukštis, ar čia feniksas? O kur dingo katės plaukai? Ar tu ją nuskutai? - klausinėjo toliau. - O gyvatės tai man nepatinka. Ar ir tu susišneki su gyvatėmis? - pagalvojo apie bendrakoledžį Alaną. - Man šitas labiausiai patinka, koks jo vardas? - rodė į knisių.
-
Kartais Auriui atrodydavo, kad nenustatė tam tikrų savo ir Erkos bendravimo ribų. Jie mėgdavo vienas kitą patraukti per dantį. Bet kartais tai jau viršydavo ribas.
- Svaidyti svetimus daiktus nėra gerai. Nei juos svaidyti, nei raginti tai daryti. - Auriui norėjosi paplepėti su Kajos tėvais. Apie tai, kokį pavyzdį jie rodo mergaitei. Jam visai nepatiko tai, ką išgirdo.
- Pinigus reikia mokėti ir išlaikyti. Be to reikia juos ir uždirbti. Pinigai lengvai senka Kaja. Turi visada turėti planą b. Tavo tėvai turbūt dėjo pastangas, kad užsidirbtų pinigų. Į viską reikia dėti pastangas. Šiandien tu jas turi dėti į mokslus.
Matyt už gerai pavykusį burtažodį Erka pažadėjo Kajai ekskursiją į savo zoologijos sodą. Tegul sau eina. Auris joms netrukdė. Ši diena vis tiek labiau skirta susipažinimui, planavimui. Pats suprato, kad reikia kažkokių paskatinimų už pavykusius kerus. Už jos pastangas. Taip artimiausiu metu ir ketino ją mokyti. Pavyzdžiui už gerą pamoką kartu pažaisti kompiuteriu kokį mėgstamą Kajos žaidimą. Ar daryti dar kažką, kas įdomu jai.
-
- Svetimus daiktus gal ir negerai, tačiau nematau prasmės pykti už tai, kad svaido tavo daiktus, - vyptelėjo. Norėjo šiek tiek paerzinti Aurį. Nepiktai, žinoma. Draugiškai taip. Tegul nemano, kad gali gyventi gražų gyvenimą. Pagalvojo violetinplaukė. Ne, ji negalėjo leisti Auriui gyventi gražaus ir mielo gyvenimo. Ji turėjo jo gyvenimą padaryti įdomiu ar bent jau nenuobodžiu.
Kajai gyvūnai patiko. Atrodė, kad net daugiau nei patiko.
- Taip, knisius tas. O jo vardas Auris antrasis. Gavau jį gimtadienio proga iš Aurio, - papasakojo apie knisių. - Ir feniksas tas. Katės vardas Pola. Oi ne, čia tik tokia veislė. Aš negalėčiau nuskusti gyvūnų. Ir ne, su gyvatėmis nesusišneku, - pratęsė. Buvo smagu sutikti kažką kam patiko jos gyvūnai. Bent jau Erkai jie buvo nuostabumo įsikūnijimai.
- O tu ką nors augini? - paklausė šviesiaplaukės. Žinojo, kad magiškų gyvūnų pas Kają neras, tačiau buvo tikra, kad kokį šunį ar katę ji tikrai galėtų laikyti.
-
Kaja norėjo pasakyti profesoriui Auriui, jog jos tėvai pinigus jau uždirbo ir dirba toliau, tad mergaitei apie tai tikrai sukti galvos nereikia. Bet nusprendė nesiginčyti, nes vis dėlto ji čia tikrai atvyko mokytis, be to, nenorėjo atrodyti pagyrūniškai. Per šiuos metus Hogvartse suprato, kad ne visi žavisi Kajos materialinėmis gėrybėmis. Kiti mano, jog ji nori pasipuikuoti. Aišku, ne visada grifiukei pavyksta susilaikyti. Nes jeigu kalba pasisuka apie nagų lakus, lūpų blizgius ar papuošalus... Na, kaip galima nepasidžiaugti ir neparodyti, ką Kaja turi?
- Auris antrasis? - nejučiom išsišiepė žiūrėdama į gyvūnėlį ir stengėsi nepradėti juoktis. - O ką daro knisius ir feniksas? - domėjosi. - O kodėl Auris antrasis uždarytas? O koks vardas yra fenikso ir gyvatės? O tu nebijai gyvatės? Ar ji tavęs klauso? Neturiu, - pati atsakė apie gyvūnus. - Esu turėjusi katę ir šunį, bet juos atidavėm. Ir dar esu turėjusi žiurkėną, bet aš jį pamiršau ir jis numirė, - liūdnai gūžtelėjo pečiais.
-
- Aš tuoj nueisiu į tavo kambarį ir pasvaidysiu tavo daiktus. - Vyptelėjo Senkleris. Ne. Jie turbūt niekada negalės bendrauti kaip pridera. Taip jau susiklostė ir viskas.
Jos dingo Erkos kambaryje ir ėmė pliurpti. Aurį pasiekdavo nuotrupos. Aiškiai buvo apžiūrimas Erkos gyvūnų kampelis. Senkleris kurį laiką nekvietė Kajos atgal. Leido joms pasikalbėti. Bet paskui nutarė, kad reiktų dar truputį pasimokyti. Tad nuėjo į Erkos kambarį.
- Aš suprantu, kad įdomu. Bet dar norėčiau šį tą pabandyti. Kaja, grįžkim atgal į virtuvę ir dar kokį pusvalanduką padirbėsime. - Galėjo leisti ir šiame kambaryje tai padaryti. Bet jam atrodė, kad gyvūnai blaškys mergaitės dėmesį. Taigi jie dar apie pusvalandį pasimokė virtuvėje, kol Kają paėmė jos tėvai.
-
Auris nežinojo ar gerai apsisprendė. Apie tai galvojo visą naktį, kurią praleido praktiškai be miego. Vis vartėsi ligoninės lovoje galvodamas kur nuves šitas sprendimas.
Buvo popietė, kai jis atsirakino duris ir kartu su mažyliu įžengė į namus. Juose tvyrojo tyla. Auris galvojo kaip reikės Erkai ir Eion pristatyti atklydėlį broliuką. Bet kol kas nutarė nieko neaiškinti. Vaikui jau ir taip baisu. Supažindins jį su kitais kiek vėliau. Ryt juk Eion gimtadienis. Staiga prisiminė. Galvojo kaip reikės sulakstyti iki pažįstamo ir pasiimti Eion skirtą knisiuką. Kaip aš išvis jam nusileidau? Bet apie tai pagalvos kiek vėliau.
Dabar laikydamas vaikutį už rankutės perėjo koridoriumi į savo kambarį. Ten planavo jį ir apgyvendinti. Reikės parūpinti lovytę ir kitką. Bet tai irgi galėjo palūkėti.
Įžengęs į kambarį uždarė duris. Paleido vaiko rankytę. Įsitaisė ant žemės. norėjo atrodyti mažesnis ir ne toks baisus.
- Timi, mums reikia pasikalbėti. Nors tu toks mažutis ir tau baisu, bet mums reikia pakalbėti. - Apie šitą akimirką galvojo besivartydamas lovoje šiąnakt.
- Aš esu tavo brolis. Ir tėtis nori, kad pasiliktum pas mane. Žinau, kad tu nori namo. Bet... - Kaip pasakyti vaikui, kad tėtis jo atsisakė? - Tėčiui atrodo, kad tau bus geriau pas mane. Jis nori, kad tau būtų geriau. Kad galėtum smagiai augti. - Melas. Jam tai tas pats. Niūriai pagalvojo. - Dabar čia bus tavo namai. Gyvensime kartu. Aš pasistengsiu būti tau tėčiu. Žinau, kad tau labai liūdna ir baisu. Bet tikiuosi, kad po truputį pasijusi geriau. - Tiesą pasakius neįsivaizdavo kaip turėtų išties kalbėti su tokio amžiaus vaiku. Troško, kad visa tai tebūtų sapnas.
- Ar norėtum manęs ko nors paklausti? Jei kalbėtumėmės, viskas pasidarytų aiškiau. Mudu greičiau susipažintume. - Pabandė nusišypsoti vaikui.
- Aš noriu su tavimi kalbėtis. Manęs bijoti tikrai nereikia.
-
Tėtis neatėjo. Tėtis neatėjo į ligoninę pasiimti Timočio, bet berniukas taip pat tenais ir neliko. Žinojo, kad privalo klausyti dėdės Aurio, būti geras ir tada tėtis jį pasiims. Niekas ligoninėje Timočio nemušė. Nors jis tikrai blogai elgėsi. Nežinojo, kiek jam metų. Nežinojo, kaip vadinasi medžio šakos spalva. Graudinosi ir išsipurvino drabužius. Vaikas negalėjo suprasti, kodėl dėdė Auris jo nenubaudė. Piršosi tik viena mintis: kad ir kur jie dabar keliauja, tenais Timotis atsiims trigubai.
Jie atsidūrė kitame kambaryje. Kuriame buvo daug daiktų. Lova, lentynos su knygomis. Timotis nemokėjo skaityti, jis nepažinojo nei vienos raidės, bet radęs namuose seną nutrintą knygą ją pasislėpė po savo čiužinuku ir žaisdamas vaidindavo, kad skaito. Ir dar čia buvo kitokių daiktų, kurių pavadinimų berniukas nežinojo. Tačiau dabar jam ir nerūpėjo, mat kai dėdė Auris uždarė duris ir paleido Timočio ranką, vaikas ėmė ruoštis smūgiams. Pasidarė negera, jis pradėjo drebėti. Galvojo apie tai, kad jau geriau gauti silpniau, bet dažniau, negu stipriau, tačiau rečiau. Kai tėvai jo ilgai nemušdavo, vėliau pyktis liedavosi skaudžiau nei įprastai.
Keturmetis buvo užsimerkęs, bet nespėjus pajusti smūgių jis išgirdo, kad dėdė Auris šneka. Nedrąsiai atsimerkęs jis pažiūrėjo į dėdę. Šis dabar sėdėjo ant žemės. Timotis nustebo. Širdutė plakė labai stipriai, bet vaikutis stengėsi išgirsi, ką dėdė kalbėjo.
Tai, ką pasakė Auris, privertė tą širdutę plakti dar smarkiau. Timotis nieko negalėjo padaryti. Ašaros kaupėsi ir tyliai ėmė tekėti skruostais. Bet šį kartą vaikas jų nesivalė ir nesigūžė. Nes išgirsti žodžiai buvo skaudesni už smūgius. Ar dėdė Auris sako, kad jis dabar bus jo tėtis? Kad šis kambarys bus jo namai? Timočio akys nukrypo į langą. Tempdamas lūpą jis vos girdimai paklausė:
- Kada ateis tėtis?
Vaikutis galvojo apie tai, jog nėra pakankamai geras. Juk jis verkia.
- Aš neverksiu, - dabar jau ėmė šluostytis ašaras. - Aš būsiu geras.
-
Ašarų Auris negalėjo pakęsti. Suaugusiųjų ašarų. Bet tokių mažylių verksmas tiesiog draskydavo jį į gabalus. Vaikai keldavo visiškai kitokias emocijas, nei vyresni žmonės. Pasidarė taip vaiko gaila. Tokio mažučio ir taip įskaudinto.
Jis atsargiai ištiesė rankas, kilstelėjo vaiką. Pasisodino sau ant kelių. Apkabino. Bet taip, kad norėdamas jis būtų galėjęs pasitraukti. Viena ranka laikė, kita glostė galvą. Ėmė lėtai supti jį.
- Tu esi labai geras vaikas. O tai, kad verki nėra blogai. Tau juk dabar labai skauda. - Tyliai kalbėjo jis.
- Nenoriu tau meluoti Timoti. Tėtis. Jis gali niekada nesugrįžti. - Aš jam net neleisčiau to padaryti. Pagalvojo. Bet šį kartą pyktis nesusikaupė jame. Dabar jautė per didelį liūdesį. Neišmanė kaip paguosti mažylį. Kaip numaldyti jo skausmą.
Auris toliau jį supo. Tada prisiminė lopšinę. Kurią jam pačiam dainuodavo kartais mama, kartais tėtis. Auris labai abejojo, kad vaikas galėtų ją žinoti. Bet gal. Gal kada girtas Amyras buvo ir geriau nusiteikęs. Neišmanydamas ką galėtų pasakyti visai tyliai ėmė ją dainuoti.
- Saulė jau žemai, žemai
Miškas ošia taip ramiai
Migti metas jau visiems
Ir mažiems ir dideliems
Kam lizde, o kam drevėj
Vandeny ar oloje
Ar minkščiausiam patale.
Geras sapnas ras visur tave.
-
Dėdė Auris pasisodino Timotį ant kelių. Žinoma, kad Timotis galvojo, jog dabar dėdė jį muš. Tačiau nemušė. Jis ėmė vaikutį sūpuoti ir glostyti jam galvą. Šitie pojūčiai berniukui buvo be galo keisti. Jis neprisimena, kad kas nors kada nors jį būtų priglaudęs.
Tada didelis dėdė pasakė, jog Timotis yra geras vaikas. Ir kad verkti nėra blogai. Keturmetis žinojo, kad kartais suaugę gali pykti dėl skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, mama labai nervuodavosi dėl to, jog Timočiui auga plaukai ir jį vis reikia apkirpti, o tėtis dėl plaukų nepyko. Bet tėtis visada pykdavo, jeigu Timotis į jį žiūrėdavo. O mamai tai nerūpėjo. Tikriausiai dėdė Auris nepyksta dėl to, jog Timotis verkia, bet jis pyksta, jeigu Timotis apsidrėbia drabužius.
- Aš daugiau nesusipurvinsiu drabužių, - tyliai tyliai pasakė norėdamas būti geru.
O tada ir stipriau pravirko, kai Auris pasakė, jog tėtis gali niekada nebegrįžti. Negi Timotis buvo toks blogas? Toks blogas, kad tėtis jį atidavė. Bet verkė Timotis tyliai.
Dėdė pradėjo dainuoti. Dainuodavo kartais ir tėvai, kai namuose būdavo svečių. Tačiau jų dainos skambėjo visai kitaip ir tuo metu jie būdavo padarę daug fu fu. Neatrodė, jog Auris būtų padaręs fu fu.
Vis dar riedant ašarėlėms vaikutis žiūrėjo į Aurį. Jam buvo taip keista, taip keista matyti didelį, suaugusį žmogų, kuris visai nebuvo piktas su Timočiu, kuris laikė jį ant kelių ir dainavo.
-
- Jei tu išsipurvinsi drabužėlius aš juos išvalysiu. Nieko tokio, jeigu taip nutiks. - Auris galvojo ar nereiktų jo paleisti. Gal dabar Timočiui viskas dar baugiau atrodo. Jis nesiveržė pasitraukti. Bet gal tiesiog bijojo tai padaryti.
Baigęs posmelį nutilo. Ar dainuoti yra geras sprendimas tokią akimirką? Bet ar su tokiu mažyliu galėjo kalbėtis kažkaip rimtai? Ir apie ką? Kaip jam viską paaiškinti?
- Nori, paseksiu tau pasaką. Jos kartais padeda užsimiršti. Bent jau trumpam. - Šiuo metu galvoje nebuvo pasakų. Gaila, kad neturėjo kokios knygelės. Bet iš kur jo namuose galėjo rastis vaikiškų knygučių.
Kaip išvis elgtis tokiu atveju? Kai staiga sužinai, kad turi brolį. Kai tau palieka jį auginti. Tokį mažutį. Kaip jam paaiškinti kodėl tėtis taip nusprendė.
-
Nors Timotis buvo visai mažiukas, bet jam vidun piršosi viena mintis. Kad dėdė Auris jį tikrina. Tikrina, ar berniukas bus tikrai geras. Ir jeigu bus, tuomet atvyks tėtis ir jį pasiims. Timočiui buvo sunku suvokti, kodėl dėdė Auris visai nepyksta ir nemuša. Sunku svarstyti apie ateitį, kas lauks toliau. Jis tam per mažas. Bet jis žinojo faktą: būnant geram tikrai ateis tėtis. Taip tikrai bus. Auris žiūri, ar berniukas vertas grįžti pas tėtį.
Šiuo metu viduje keturmetis tikrai rišliai nedėliojo minčių. Bet kažkas giliai giliai jam pasufleravo, jog jis vis dėlto negali nei verkti, nei apsidrėbti drabužėlių ir kad jeigu nori grįžti namo, turi iš tikrųjų elgtis tinkamai. Kad dėdė Auris leidžia daryti viską, nes reikia pažiūrėti, kiek Timotis sau leis. To sąmoningai vaikas nesuvokė, tiesiog žinojo, jog turi būti geras.
Susikaupęs ir nusivalęs ašaras Timotis tvardėsi. Deja, jis nežinojo, kas yra pasaka. Nenorėjo to klausti, nes kuo daugiau jis klaus, tuo tai labiau nepatiks mamai ir tėčiui. Jis turėjo žinoti, kas yra pasaka, bet nežinojo. Jeigu didelis dėdė klausia, tikriausiai jis nori pasekti jam pasaką, kad ir ką tai reikštų. Todėl geriausia bus pritarti. Tad vaikas nedrąsiai linktelėjo, bet akutės buvo išpūstos iš baimės ir suaugęs žmogus berniuko veide tikrai galėjo matyti didelį pasimetimą išgirdus tą klausimą.
-
Timotis ir toliau atrodė labai išsigandęs. Nors neverkė. Ar kas nors kada jam išvis yra sekęs pasaką? Susimąstė Auris. Ką jis išvis veikdavo per dienų dienas?
- Ar galėtum papasakoti ką veikdavai namuose? Gal ir mes galėtume nuveikti ką nors panašaus? - Auris prisiminė, kad kažkada užmatė knygelių vaikams ir nupirko Arielei bei Amelijai. Ketino atiduoti, kai jos bus kiek didesnės. Ten buvo kažkas apie fėjas. Bet visgi su paveikslėliais. Gal jie galėtų paskaityti tai su Timočiu? Tik kur jas nugrūdo nežinojo. Savo daiktų krūvoje sudėtinga buvo kažką rasti. Vienintelis tvarkingai atrodantis dalykas buvo Aurio knygų kolekcija dailiai išrikiuota lentynose.
Jis vis galvojo kaip galėtų užimti vaiką. Pasistengti jį prablaškyti. Prisiminė, kad psichologai dažnai duoda piešti tokiems mažyliams. Gal ir jam tai pasiųlyti? Kažkur tikrai turėjo būti Alano pieštukų ir popieriaus. O gal išvis jį palikt ramybėje? Gal taip geriau jam būtų apsiprasti? Ir kieno paklaust patarimo? Prisiminė, kad reikės parašyti Arwen. Taigi gal jos užklaus šio dalyko.
-
Pasakos sekimas yra klausimai, pamanė Timotis. Dėdė Auris man užduos klausimus.
Timotis pasijuto šiek tiek ramiau sužinojęs, kas yra pasakos sekimas. Tačiau vaikui iškilo dilema. Mama ir tėtis nenorėdavo, jog Timotis kalbėtų. O Auris nori. Kada Timotis bus geras? Ar tada, jeigu vis tiek nekalbės ir mama su tėčiu žinos, kad jis neerzina suaugusiųjų savo šnekomis, ar tada, jeigu darys tai, ką dėdė liepia?
Timotis prisiminė, kaip mama klausinėdavo jo skaičių ir spalvų. Labai supykdavo, jeigu Timotis neatsakydavo arba pasakydavo neteisingai, kaip dažniausiai ir būdavo. Tad vaikas padarė išvadą, jog jeigu klausia, tai būtina atsakyti. Tiesiog tėvai jo beveik nieko neklausdavo. Tad Timotis privalo kalbėti, jeigu Auris liepia. Tik bijojo ką nors pasakyti negerai.
- Ieškodavau makaroniukų, - tyliai pasakė, - nes jų rasdavau pasislėpusių. Žiūrėdavau į gėles ir medžius, į vabalus ir paukščius, kai lauke šilta, skindavau valgomus rutuliukus tokius kaip kraujas, fu fu buteliai būdavo žmonės. Maži būdavo vaikai, o dideli tėvai.
Vaikas papasakojo, ką veikė gyvenime. Kalbėjo labai nedrąsiai, taip pat ir nerišliai, šveplavo. Nors iš tikrųjų tai didžiąją dalį laiko jis tūnodavo ant savo čiužinukos stengdamasis nekristi į akis žemyn puolusiems tėvams.
-
Maisto paieškos, žaidimas su turbūt alkoholio buteliais. Pasaka, o ne gyvenimas. Auris staiga susimąstė. Gal tėvas jį man atidavė nes žinojo, kad aš niekada taip nesielgsiu su vaiku. Gal norėjo jį apsaugoti nuo savęs. Gal visgi linkėjo jam gražesnės ateities. Kažkur giliai širdyje. Nesąmonė. Taip negalėtų būti. Amis nusikratė juo ir tiek. Bet gi galėjo palikti bare. Kam jam reikėjo mane kviesti. Ne. Jis tiesiog norėjo mane užnervinti. Kaip visada. Jis manęs nekenčia. Nekenčia nuo pat vaikystės. Jis galvoja, kad užkraus man vaiką ir pagadins gyvenimą, bent jau supainios jį. Gali eiti skradžiai. Aš vis tiek išsisuksiu.
- Ką reiškia kaip kraujas? Ar tai spalva? - Pasitikslino. Tada staiga pagalvojo, kad gal jis alkanas. Ligoninėje bandė pavalgyti pusryčius. Bet jau popietė. Gydytojas liepė duoti valgyti mažai, bet dažnai.
- Ar norėtum pavalgyti? Galėtume pasigaminti ko nors. - Gal po to nuvestų vaiką pamiegoti pietų miego. Ar tokio amžiaus vaikai miega pietų miego? O koks jo amžius? Jis tikėjosi, kad nuėjus virtuvėn ten neateis kiti įnamiai. Eion tai tikrai turbūt niekur neis nekviestas. O Erka galėtų. Bet gal irgi nebūtinai. Ar aš čia neskubinu visko. Kažkaip jau susipainiojau. Siaubinga...
-
Dėdė Auris paklausė apie spalvą. Timotis pasigailėjo, jog užsiminė apie augančius valgomus rutuliukus. Arba bent jau galėjo neįvardinti, kad jie kaip kraujas. Jis žinojo, kad tai spalva. Tačiau nežinojo tos spalvos pavadinimo. Ir tai buvo blogai. Labai blogai.
Keturmetis šiek tiek sudrebėjo. Bet stengėsi būti tvirtas. Jeigu jis pataikys, viskas bus gerai. Kelis kartus jis atspėjo spalvas ir tada mama nepyko.
- Taip, - ryžtingai tarė. - Tai mėlyna. Mėlyna kaip kraujas.
Vaikutis labai vylėsi, jog pataikė. Labai tikėjosi, kad tiek kraujas, tiek valgomi rutuliukai yra mėlynos spalvos. O gal geltonos? Berniukui stipriai sudunksėjo širdutė. Kas bus, jeigu jis suklydo?
Auris prabilo apie maistą. Timotis valgyti norėjo. Maistas, kurį valgė tame kitame kambarėlyje, buvo pats skaniausias, kokio teko ragauti. Žinoma, Timotis džiaugtųsi bet kuo. Ir makaroniukais, ir valgomais rutuliukais.
-
Auris pajuto kaip ant kelių sėdintis vaikas sudrebėjo pokalbiui pasisukus apie spalvą. Jau įsivaizdavo kaip Timotis buvo mokomas, kol gyveno pas tėvą.
- Viskas gerai. Nieko tokio, kai suklysti. Išmoksi. - Ramino. - Gal ne mėlyna? Gal raudona kaip kraujas. - Kada nors su tuo reiks padirbėti. Bet ne dabar. Dabar galbūt išvirs jam košės ir pabandys paguldyti pamiegoti.
- Einam į virtuvę. Pasigaminsim pavalgyti. - Kalbėjo. Tada atsargiai pastatė jį ant žemės ir atsikėlė. Atidarė duris ir patraukė virtuvėn. Timotį vedėsi dėl visa ko.
- Čia virtuvė. Čia gaminamas maistas. - Pasakojo.
- Gal atsisėsk ant kėdutės gerai? - Jis pasiėmė pieno. Susirado manų kruopų. Nusprendė išvirti manų košės. Taigi ėmėsi darbo. Gamindamas pasakojo jam ką daro.
Viskam užvirus stovėjo ir maišė, kad neprisviltų.
Kai pabaigė virti įdėjo į dubenėlį. Pabarstė cukrumi ir įdėjo truputį cinamono. Tada kerais kiek atvėsino maistą, kad kaip aną kartą vaikas neimtų valgyti jo labai karšto. Dubenėlį pastatė priešais jį ant stalo.
- Imk šaukštą. Ir paragauk. Bet lėtai gerai? Niekas iš tavęs neatims maisto. Jo aš turiu.
-
- Taip, - balsas ir vėl nuskambėjo gana ryžtingai. - Taip, tai raudona.
Juk jis suklydo. Timotis suklydo, bet dėdė Auris neketino jo mušti. Vaikas nesuprato, kaip taip gali būti. Žinoma, džiaugėsi tuo, kad negavo į kailį.
Vietoj to, kad muštų, vyras nusivedė keturmetį į virtuvę. Ir čia Timotis tiesiog apstulbo, mat virtuvė atrodė visiškai kitaip nei jo namuose. Čia skaniai kvepėjo (kaip ir visur kitur, kur tik Timotis lankėsi per šias porą dienų), nebėgiojo vabaliukai kaip medžio šakos ir nesimėtė fu fu buteliai.
Dėdei liepus atsisėsti Timotis taip ir padarė. Stebėjo, kaip jis gamina, nes to niekada nebuvo matęs. Padaręs maistelį Auris padavė jį Timočiui. Ir pasakė, kad šis valgytų lėtai. Tad berniukas, stengdamasis neskubėti, paėmė šaukštą ir paragavo maistelio. Jis buvo šiltas ir toks skanus, saldus! Atrodė, kad nieko skanesnio Timotis niekada nėra valgęs. Aišku, vaikas nemokėjo naudotis indais. Todėl pusė košės keliavo į burną, o kita pusė ant stalo, drabužių, grindų. Vaiko rankos ir veidas taip pat buvo išterlioti. Tačiau šį kartą jis to nepastebėjo. Ir dabar net negalvojo apie tėvus ir namus ar apie mušimą ir mėgavosi.
-
Keista, bet žiūrint į tą išsiterliojusį maistu besimėgaujantį vaiką užplūdo toks šiltas jausmas. Taip jausdavosi tada, kai Alanas buvo kūdikis ir šypsodavosi jam. Arba tada, kai grįždavo iš mokyklos ir Alanas atbėgdavo jo pasitikti. Retai kada jausdavo tokį jausmą.
Auris netrukdė broliui valgyti. Tik mintyse pasižymėjo, kad reikės padirbėti ir su valgymu. Kaip į tokį laukinuką reaguos Erka ir Eion? Ar nepradės jo erzinti? Gal supras. Man reikės su jais pakalbėti.
Kai jau atrodė, jog jis pavalgė kerais nuo grindų ir nuo stalo pradangino košę. Kaip visada reikėjo apvalyti Timočio drabužėlius. Tai nutarė padaryti vonioje. Reikėjo juk nuplauti vaikui veidą ir rankas.
- Einam į vonią gerai? Nusiplausim rankytes ir veiduką. - Tikėdamasis, kad jis seks paskui nuėjo į vonią. Reikėjo ir šiaip Timotį išmaudyti. Ligoninėjo to nepadarė. Bet nusprendė, kad išmaudys vaiką vakare prieš naktį.
-
Pavalgęs Timotis ėmė žiūrėti į virtuvės sienas. Čia matėsi vanduo ir kažkas plaukiojo. Berniukas buvo labai susidomėjęs. O tada staigiai krūptelėjo, kai dėdė Auris kažkur padėjo indą.
Krūptelėjo dėl to, kad išsigando. Pamatė, kaip apsiterliojo. Kad ir ką dėdė sakytų, Timotis suprato, jog tai yra labai blogai. Bet tuo pačiu krūptelėjo ir todėl, jog nesuvokė, kur tas indas taip pradingo. Tačiau klausti bijojo.
Ir tada dėdė pasakė, jog reikia nusiplauti. Mama jį prausdavo labai labai retai, bet prisiminimai buvo klaikūs. Ji tiesiog įmesdavo vaiką į ledinį vandenį, nes karštas vanduo tuose namuose buvo atjungtas. Timotis žinojo, kad reikia tylėti, tačiau nei karto jam nepavyko to padaryti. Visada leisdavo garsus, žiopčiodavo, priešindavosi prausimuisi. Jam kitaip neišeidavo. O tada ateidavo tėtis ir Timotį mušdavo.
Keturmetis stovėjo prie vonios durų, bet į vidų nėjo. Labai stengėsi susilaikyti, tačiau lūpa tempėsi ir matėsi, jog berniukas yra netoli ašarų. Jis žinojo, kad laukia bausmė už tai, jog viską purvina.
-
Vaikiukas atrodė išsigandęs. Auris nežinojo kodėl. Ar jį gąsdina tai, kad nori jį apiprausti. Ar tai, kad vėl prisiminė tėvą.
- Kas yra? Viskas gerai Timoti. Aš tik noriu truputį tave nuprausti. Va taip. - Auris atsuko vandenį ir ėmė plautis rankas, veidą.
- Vanduo šiltas. Malonu nusiprausti. Košė dabar limpa ar ne? - Kalbėjo.
- O kai nusiprausi eisim pažiūrėti ką tau ten atnešė dėdė Fapydd. Pažaisim su žaisliukais. - Tėvas visai nusirito. Vaikas net pavalgyti nemoka normaliai. Jis nemaudytas kažin kiek laiko. Tiesiog jau perspjovė pats save tas Amyras...
- Aš tau sakiau ar ne. Kad tavęs neskriausiu ir nieko nedarysiu, kad skaudėtų. Tikrai, tikrai. Tik nusiprausim ir viskas. - O jo mama. Ar jai tas pats kur dingo šitas vaikas. Ar ji išvis yra? O jei Motina net nežino kas vyksta su jos vaiku? Bet jeigu ji tokia pat, tai ir gerai, kad jis čia o ne su jais.
-
Timotis, stengdamasis sulaikyti ašaras, žiūrėjo į dėdę Aurį. Jis nusiplovė rankas ir veidą. Ar tikrai dėdė nekels Timočio į ledinę vonią? Rankas ir veiduką jis tikrai gali nusiplauti ir šaltu vandeniu. Sunkiausia būdavo iškęsti ledinį vandenį pečių srityje.
Auris pasakė, jog vanduo yra šiltas, tačiau Timotis to neužfiksavo. Užtat jis užfiksavo pastabą apie limpančią košę. Aš negeras, pasakė vaikas sau mintyse. Negalima išsiterlioti. Keturmetis instinktyviai pagniaužė delnus, pajuto lipnumą. Tada ėmė slėpti rankytes, bet žinojo, kad niekur nedings. Buvo baisu, jog dėdė Auris nepradėtų jo mušti. Jis vis kartojo, jog vaiko neskriaus. Bet Timočiui tai buvo nesuprantama.
Timotis sutvardė ašaras. Sučiaupęs lūpas, ryžtingu veidu įėjo į vonią ir atkišo rankas. Nebuvo tikras, kas dabar bus daroma.
-
- Tu labai drąsus berniukas. - Šnekėjo broliui pagaliau žengus į vonios kambarį. Buvo matyti kaip jam baisu. Auris vėl atsuko čiaupą iš kurio bėgo šiltas vanduo. Paėmė jį už vienos rankytės ir pakišo po vandens srove. Nežinojo ar namie dar buvo kriauklė ir ar Timotis žinos ką daryti.
Auris nuplovė jam rankas. Tada atsargiai nuprausė veidą.
- Užsimerk, kad vanduo nepatektų į akytes. - Perspėjo. Kai pabaigė nušluostė Timočio rankas ir veidą rankšluosčiu.
- Ir viskas. Nieko tokio ar ne? Dabar jau tuoj eisim. - Jis išsiėmė lazdelę iš kišenės ir vėl panaikino košės dėmes nuo jo drabužėlių, kur buvo užkritę.
- Dabar jau eisim pažiūrėsim į žaisliukus. - Šyptelėjo ir nusivedė jį į kambarį. Atsisėdo ant žemės. Pasiėmė čia pat padėtą maišą.
- Ar nori pats panaršyti ar man viską ištraukti? - Paklausė.
-
Vieną kartą mama buvo labai pikta ir su diržu plakė Timočiui rankytes. Vaikas visas virpėjo, nes tikėjosi panašaus jausmo tai prisiminęs. Buvo užsimerkęs. Tačiau dabar skausmo nepajuto, tik karštį. Jis nebuvo labai stiprus, net nereikėjo kentėti. Vanduo iš tikrųjų nebuvo karštas, tačiau Timočiui, kuris išvis neprisimena jokio šilto vandens, jis toks atrodė.
Tada keturmetis atsimerkė. Dėdė Auris nuplovė jam rankytes ir veiduką. O tuomet su tuo pagaliuku išvalė drabužėlius. Buvo labai įdomu, kas tai per pagaliukas. Bet suaugusieji nemėgsta klausimų.
Jie ir vėl nuėjo į kambarį. Auris atsisėdo ant žemės, tad tą patį padarė ir Timotis. Ir tada vaikas vėl išgirdo jam adresuotą klausimą. Pasimetė. Kurį laiką žiūrėjo į maišą ir galiausiai tarė:
- Gerai.
-
Vaikui atrodo sunku buvo pasirinkti. Matyt niekada negalėjo rinktis.
- Ištraukim abu po vieną daiktą gerai? Gal taip bus įdomiau. - Jis padėjo maišą ant žemės tarp jų ir atrišo. Ištraukė pirmą žaislą. Tai buvo maža mašinėlė. Raudona. Tokia, kurią galėjai prisukti ir ji važiuodavo pati.
- O, mašinytė. Raudona. Nori pažiūrėti? Imk. - Ištiesė žaislą berniukui.
- Ji turi keturis ratukus, tu gali juos pasukioti. Ji važiuoja. Galėsim pabandyti ją užvesti. - Kalbėdamas jis galvojo apie tai koks kelias jo laukia iki tol, kol galbūt atgaivins šį vaikutį. O jei nepavyks? Kas, jei jis ir toliau norės grįžti namo. Reiktų psichologo. Aurio laukė daugybė darbų. Pasijuto kažkodėl kiek vienišas. Užsisvajojo, kad čia būtų Linėja ir jam padėtų su viskuo tvarkytis. Įdomu ar jo muzikantė kelionių ir potyrių troškusi Linėja būtų čia su visais. Su Erka, Eion ir dabar jau Timočiu. Įdomu buvo kur ji išvis gyvena. Auris žinojo tik vieną. Niekada jos neieškos. Nors dabar išties svajojo, kad ji čia būtų.
-
Timotis nelabai suprato, kuo jis ir maišas yra susiję. Jis niekada neturėjo daiktų, skirtų jam pačiam. Juolab - viso maišo. Tiesa, kartais tėtis parnešdavo maišą. Iš ten jis ištraukdavo daug daug fu fu butelių. Timotis, jei tik turėdavo galimybę, tyliai tai stebėdavo. Nes kai kuriais atvejais maiše slėpdavosi ne tik fu fu, bet ir kas nors valgomo.
Tačiau dėdė Auris iš maišo ištraukė ne fu fu ir ne maistą. O kažkokį įdomų, ryškų daiktą. Mašinytė. Raudona, pakartojo sau mintyse berniukas. Jis tokias dideles matė gatvėje, kai tėtis jį vedėsi... palikti.
Tačiau smalsumas ir susidomėjimas šį kartą pasirodė esąs stipresnis už skaudžius prisiminimus ir keturmetis ėmė važinėti ant grindų su mašinyte taip, kaip matė dideles mašinytes važiuojant. Vaikas atrodė nepaprastai susikoncentravęs.
Nors Auris iš pradžių sakė, kad jie abu trauks po vieną daiktą, kito daikto Timotis netraukė. Jau buvo pamiršęs tai. Dabar pasaulyje egzistavo tik du dalykai: Timotis ir mašinytė.
-
Pirmą kartą kiek atsipalaidavo. Stebėdamas brolį. Paprastai žaidžiantį berniuką, kuris nesiskyrė nuo kitų vaikų. Tik gal kitų vaikų taip nedžiugintų mažytė paprasčiausia mašinytė. Tai įkvėpė vilties, kad galbūt jiems pavyks žengti tolyn.
Auris nutarė, kad kol kas pakaks įspūdžių. Netrikdė jo žaidimo. Paliko tą maišą su žaisliukais, kad norėdamas vaikas galėtų pažiūrėti. Pats atsisėdo ant lovos ir skaitė vis užmesdamas akį į berniuką.
Išties tai nelabai skaitė. Galvojo apie tai kaip viską paaiškins Erkai ir Eion.
Bėgo laikas. Jie dar kartą pavalgė, paskui Auris jam paliko pieštukų ir popieriaus ir vėl netrukdė žaisti. Keista tai buvo diena. Labai tyli ir atsargi. Kol atėjus vakarui teko išsimaudyti. Iš pirmos patirties Auris jau žinojo, kad tai gąsdina vaiką, prisiminė, kaip jie plovėsi rankas ir veidą. Bet turėjo jį išmaudyti, išplauti galvą. Turėjo pratinti prie tokių dalykų.
Pirmai nakčiai paguldė jį į savo lovą. Ir tik tada, kai atrodė, kad berniukas primigo pasikvietė Erką ir Eion į virtuvę. Tada pradėjo pasakoti.
- Buvau ilgam dingęs. Neturėjo taip būti, bet aš ir pats nežinojau kas laukia. Mano tėvas gyvena kitaip nei aš ar kas kitas. Jis geria. Labai smarkiai girtuokliauja. Ir vakar jis man pasakė, kad turiu broliuką. Visai dar mažą. Ir paliko jį man. Dabar jis miega mano kambaryje ir liks čia. Jis labai baikštus vaikas, gali keistai elgtis. Prašau, jei matysite, kad jis ko nors nemoka nesijuokite iš jo, neerzinkit jo. Jis sunkiai gyveno. Manau, kad mums visiems tai suprantama ar ne? - Auris vėl pagalvojo apie laukiančias dienas ir susijaudino. - Rytoj jus visus supažindinsiu. Jo vardas Timotis. Ir dar kartą prašau su juo elgtis atsargiai ir švelniai.
Po to pokalbio praėjus kuriam laikui vis dar negalėjo užmigti. Sėdėjo ant kėdės savo kambaryje ir naršė telefone. Internetu užsisakė vaikišką lovą, kurią turėjo pristatyti kaip ten buvo rašoma labai skubiai.
Naktis buvo ilga. Auris suko galvą dėl visko kol pavargo ir pagaliau primigo. Miegojo ant savo lovos krašto, vaiką jis paguldė prie sienos.
Atėjo rytas ir Senkleris pabudo. Norėjo, kad kas nors jam išvirtų didelį puodą kavos ir paruoštų už jį pusryčius. Ėmė svajoti, kad gal Erka, su kuria gamindavo sugalvos padaryti valgyti ir jis turės laiko kitiems darbams.
Raudonplaukis atsikėlė. Atrodė neišsimiegojęs kaip ir jautėsi. Jis nuėjo į vonią. Ten susitvarkė, persirengė. Tada išėjo lauk. Kaip gerai, kad draugelis iš kurio pirkau knisių turėtų jį užvežti pats ir man nereikės niekur varyti. Pagalvojo. Tada grįžo į kambarį. Timis nebemiegojo.
- Metas keltis ir eisim pusryčiauti. - Pasakė jam. Aprengė berniuką. Kaip nuostabu, kad Dafydd atvežė drabužių. Pagalvojo.
- Timoti, noriu tau papasakoti, kad namuose gyvename ne vien aš ir tu. Čia gyvena dar vienas berniukas ir mergina. Jie už tave vyresni ir šiandien susipažinsite. Tu jų nebijok. Viskas bus gerai. Jeigu tau pasidarys labai baisu, tada galėsi ateiti čia ir pažaisti su savo mašinyte ir kitais žaisliukais. Gali jei nori juos pasiimti į virtuvę.
Paskui nuėjo į Eion kambarį.
- Ko norėtum pusryčiams? Šiandien tavo diena, taigi rinkis. - šyptelėjo.
Kai jie visi susirinko į virtuvę pasakė.
- Tai Timis, apie kurį jums pasakojau. Timoti, Čia Erka. O čia Eion. - Pristatė rodydamas į juos, kad vaikui būtų aišku.
-
Vakarykštė diena buvo tokia, kokios Timočiui niekada neteko turėti. Jis žaidė su mašinytėmis (vaikas galvoja, jog taip vadinasi visi žaislai), kelis kartus valgė ir net žaidė su tokiom mašinytėm, kurios yra įvairių spalvų ir palieka žymes ant balto kieto pakloto. Tai jam labai patiko. Tiesa, teko ir išsimaudyti. Šis veiksmas Timočiui kainavo nepaprastai daug streso, tačiau vanduo, jis nebuvo ledinis. Jeigu keturmetis nebūtų taip stipriai bijojęs, tuomet maudynės būtų jam irgi visai patikusios.
Ir Timotis beveik negalvojo apie tėvus, tačiau dabar, kuomet dėdė Auris pažadino berniuką, jo akyse iškart susitvenkė ašarų ežeras, nes jis norėjo, kad ateitų tėtis. Ašaras jis suvaldė, tik kelios kaip pupos nuriedėjo skruostais. Vaikui taip magėjo pasakyti, jog pasiilgo mamos ir tėčio, bet jis, žinoma, nedrįso to padaryti.
Galiausiai Timotis ir Auris atsidūrė virtuvėje, tačiau jie čia buvo ne vieni. Didelis dėdė prieš ten einant pasakė, jog bus dar kažkas ir dar pasakė, kad berniukas nebijotų. Aišku, Timotis labai stipriai bijojo. Jeigu dėdė nemuša, muš kažkas kitas.
Kai Auris pristatinėjo žmones, Timotis stovėjo nuleidęs galvą ir susigūžęs. Išgirdo, kad vienas iš žmonių yra Erka, o kitas Eion. Kai išdrįso šiek tiek pakelti galvą ir pažiūrėti į juos, nežinojo, kuris yra kuris. Pamatęs, jog vienas iš žmonių turi panašius kaip makaroniukų spalvos plaukus, šiek tiek apsidžiaugė, nes vieną kartą žmogus su tokia plaukų spalva, atėjęs kažko į namus, davė Timočiui kramtomosios gumos. Tiesa, vaikas ją prarijo, nors buvo lieptas to nedaryti, bet tiesiog niekam niekam nesakė. O kitas žmogus buvo tokios plaukų spalvos, kokios Timotis niekada nebuvo matęs. Žvilgtelėjęs berniukas vėl nudelbė galvą ir akis.
-
Prakeiktas pažadas! Kodėl jis pasakė profesoriui Senkleriui, kad jeigu sugalvos išeiti, apie tai praneš? Daug paprasčiau būtų tiesiog dingti. O dabar tą padaryti norėjosi labiausiai. Vis dėlto palikti raštelį ant stalo, kai namuose yra ne tik Erka, bet ir kažkoks vaikas, buvo pernelyg sudėtinga. Pasakyti akis į akį gyvenime neišdrįstų.
Tiesa, reikia pripažinti, kad buvo ir kita priežastis. Eion klausinėjo savęs, ar profesorius tikrai padovanos jam knisių. Vylėsi, kad taip ir bus, tad liko namie. Vis dėlto visą naktį praverkė. Labai norėjo jaustis svarbus ir ypatingas, o profesorius sugriovė visą gimtadienį. Geriau jau liks kambaryje ir nieko nematys. Buvo labai liūdna ir skaudu.
Nežinia, kada Eion užmigo, tačiau atrodė, kad visai netrukus atėjo profesorius Senkleris. Persigandęs klastuolis nusisuko į sieną ir susigūžęs į kamuoliuką palindo po antklode. Nenorėjo, kad profesorius suprastų jį verkus. Be to, toks artumas vis dar gąsdino.
- Aš nieko nenoriu, - ištarė neišlįsdamas. Laukė, kol profesorius išeis iš kambario, o pats galės pasijusti geriau. Viskas buvo sudėtinga. Pagaliau atsirado proga atsikelti. Neskubėdamas persirengė ir atėjo į virtuvę. Pamatęs tą vaiką vėl nusiminė. Pasirodo, visą šį laiką galvojo, kad tai kažkoks pokštas. O galbūt paaiškės, kad vaikas yra knisius, kurį profesorius Senkleris nupirko jam dovanų. Gyvūno nepastebėjo, o štai tikras gyvas berniukas buvo virtuvėje. Vadinasi, jam vietos čia nebebus. Ir vėl teks gyventi gatvėje.
- Labas, - nykiai pasisveikino ir atsistojo virtuvės kampe. Gal bent taip jis niekam nesipainios po kojų?
-
Šiandien turėjo būti labai žiauri diena - Eion gimtadienis. Violetinplaukė labai svajojo dabar tiesiog išeiti, tačiau žinojo kaip į tai sureaguotų Auris, todėl nusprendė pakentėti. Gal viskas baigsis greitai? Tai buvo netgi žiauriau nei žinia, kad pas juos gyvens kažkoks tai Aurio brolis. Iš jo pasakojimų buvo aišku, kad pakankamai kvailas pyplys.
Nuėjus į virtuvę Erka klausėsi Aurio. Šiandien ir taip buvo tiesiog tragiška diena, todėl jokių staigmenų ji jau nebenorėjo. Nors staigmenos ir nebuvo - labai mažas ir turbūt kvailas vaikas. Argi gali būti geriau? Pagalvojo violetinplaukė. Aurio klausėsi susiraukusi. Tikrai nejautė noro gyventi su dar vienu pypliu. Jai užteko ir Eion, kuris nebuvo ja petenkintas. O dar vienas mažius? Kas jei jis visą dieną tinsis po kojomis? Erkai tiesiog reikės jį kentėti? Ne, tam ji nepasirašė. Buvo tikra, kad jei taip bus teks išsikraustyti.
Tačiau dabar turėjo viską iškentėti, o paskui pusdieniui dingti iš čia.
-
Nusimatė labai, labai sunki diena. Stovėdamas virtuvėje panoro prasmegti po žeme ir dingti. Arba tiesiog prasukti šiandieną ir daug kitų artimiausių dienų. Eion atrodė bandė sulysti į sieną. Erka raukėsi. Auris piktai į ją pažiūrėjo. Juk ji jau turėtų būti pakankamai subrendusi ir nekelti jam šitų scenų. Bet ne. O jis dar tikėjosi iš jos kažkokios pagalbos. Matyt per daug vylėsi.
- Na, manau susipažinsit laikui einant. - Galop pradėjo stengtis atrodyti linksmas.
- Prisėsk ant kėdutės gerai Timoti? Eion, gal ir tu prisėsk? O aš tuoj ateisiu. - Auris nuėjo į savo kambarį. Trumpam prisėdo ant lovos. Jautėsi siaubingai prislėgtas ir pavargęs. Ir nežinojo kaip reikės pratraukti šiandieną. Atsiduso. Nuleido galvą. Kažin ką būtų dabar atidavęs už tai, kad kas nors ateitų, paskambintų į duris ir padėtų jam su viskuo susidoroti. Pavyzdžiui, galėtų ateiti mama, tėtis, žmona. Kas nors. Bet taip nenutiko. Leido sau pabūti dar minutėlę. Tada atsistojo. Nuo lentynos nukėlė dovanų maišelį. Jame buvo knisių priežiūros vadovas, skanėstų jo dresūrai. Ir dar visokių smulkmenų, kurių Eion prireiks mokykloje.
Auris sugrįžo virtuvėn ir priėjo prie Eion.
- Na, tai su gimtadieniu. Čia pirmoji tavo dovanos dalis. - Nusišypsojo Senkleris ir ištiesė jam maišelį. Tiksliai nežinojo kada jam priveš knisiuką. Išvis buvo keista, kad tai turėjo nutikti. Auris niekad nei nemanė dovanoti Eion to gyvūno. Pirma, tai su knisiumi galima iškrėsti visokių išdaigų. O antra. Niekad nematė Eion besidominčio gyvūnais, o knisiui juk reikės priežiūros. Bet po šiokių tokių ginčų nusileido.
- Žinot, manau galėtume smagiai praleisti šiandieną. Jei tik visi pasistengtume. Žinau, viskas pasisuko ne visai taip, kaip planuota. Bet kartais taip nutinka.
-
Timotis girdėjo, kaip berniukas gerais plaukais pasisveikino. Ar tai Timočiui jis pasakė gražų žodį? Su keturmečiu niekas niekada nesisveikindavo. Vaikas norėjo atsakyti, bet vis dėlto nedrįso to padaryti. Toliau stovėjo nuleidęs galvą.
Iš tiesų nesijautė labai gerai. Virtuvėje tvyrojo įtempta nuotaika. Nors įtampos apibrėžimo Timotis ir nežinojo, tačiau ją jautė.
Netrukus dėdė Auris kažkur išėjo. Jis liepė berniukui atsisėsti, todėl Timotis taip ir padarė. Buvo labai baisu. Vaikutis norėjo, jog Auris greičiau sugrįžtų. Tą laiką praleido nuleidęs galvą žemyn, o akyse kaupėsi ašaros. Bet Timotis susivaldė. Ir tikėjosi, kad niekas nepamatė ašaryčių.
Kai didelis dėdė grįžo, jis pasveikino gerų plaukų berniuką su gimtadieniu. Timotis žinojo, kas yra gimtadienis. Tai metų šventė. Kai būdavo mamos ir tėčio gimtadieniai, jie švęsdavo gerdami daug fu fu. Į namus prieidavo žmonių. Tada Timotis stengdavosi nekristi niekam į akis. O pats savo gimtadienio ir neturėjo. Suprato, jog gimtadienius turi tik suaugę, nes vaikai negali gerti fu fu.
Tačiau gerų plaukų berniukas neatrodė suaugęs, bet buvo tikrai didesnis už Timotį. Tikriausiai jis jau gali gerti fu fu. Dėdė Auris davė jam kažkokį maišelį. Timotis žinojo, jog ten yra fu fu buteliai. Pažiūrėjęs į maišelį jis ir vėl nudelbė galvą. Širdis daužėsi stipriai. Kur reikės slėptis, kai jie visi aštuoni - dėdė Auris, gerų plaukų berniukas ir nematytų plaukų moteris darys fu fu?
-
Iš kampo trauktis nesinorėjo visai. Čia buvo šiek tiek saugiau, o gal ir Erka nesakys, kad jis painiojasi po kojomis. Kai sužinojo, kad teks gyventi su ja, nusivylė. Norėjo jaustis ypatingas. Norėjo rūpėti. Kitas panašaus likimo žmogus šį įsitikinimą griovė. Bet einant vasarai paaiškėjo, kad sunku yra visai dėl ko kito. Klastuolis tos merginos bijojo. Ir pats nebūtų pasakęs, kodėl, bet prie jos jautėsi siaubingai nejaukiai.
Į Aurio pasiūlymą atsisėsti tik papurtė galvą. Čia tvyrojo kažkokia nejauki tyla. Tas mažas vaikas viską gadino. Neatsakė į pasisveikinimą, o tai dar labiau sugadino nuotaiką. Eion nuleido galvą ir beveik nepastebėjo, kaip profesorius Senkleris priėjo prie jo.
- Aš... - sutrikęs prabilo ir nežinojo, ar turi paimti tą maišelį. Jame knisius kažin ar būtų tilpęs, tad apėmė dar didesnis nusivylimas. Ilgai kaupė drąsą, kol paprašė to gyvūno, bet profesorius Senkleris aiškiai nutarė, kad tokia dovana nebus tinkama. Vis dėlto Eion paėmė maišelį ir sumurmėjo: - Ačiū.
Nežiūrėjo nei į tą vaiką, nei į Erką. Bet ir dovaną tikrinti bijojo. Taigi taip ir liko stovėti savo kampe su maišeliu rankose. Norėjo grįžti į savo kambarį ir ten išsiverkti. Vaikiškose svajonėse šis gimtadienis atrodė visiškai kitaip.
-
Auris į Erką piktai dėbtelėjo. Dar ko?! Negi jis mano, kad labai džiaugiuosi šituo mažium ir Eion gimtadieniu? Ne jam vienam sunku. Pagalvojo. Taip, puikiai žinojo, kad ir Auriui dabar nelengva, tačiau nenorėjo, kad būtų užmiršta ir ji. Nors atrodė, kad dabar visas dėmesys bus skiriamas šiam mažam raudonplaukiui. Erka norėjo padėti Auriui, kad jam būtų lengviau su viskuo susitvarkyti, tačiau ką ji galėjo padaryti? Pasiūlyti pinigų ar nupirkti šitam pypliui lovelę?
Auris Timotį ir Eion pasodino. O aš jau pastovėsiu, ar ne? Piktai galvojo. Nesuprato kodėl gyvenimas jos taip nemėgsta, kad ir Eion gimtadienis, ir Timočio pasirodymas sutapo.
Eion iš Aurio gavo maišelį, todėl Erka nesusivaldė ir žvilgtelėjo, kas jo viduje, žinoma. Ji buvo smalsi. Tačiau tai, ką ten pamatė privertė išsižioti. Paaiškėjo, kad ten guli knisių priežiūros vadovas. Buvo aišku, kad netrukus klastuolis gaus ir knisių. Tačiau išsižiojo ji tik trumpam - greitai užvaldė pyktis. A, tai jis man padovanojo knisių, nes pigu ir lengva gauti, ar ne? Ir kaip aš galėjau pamanyti, kad jis man specialiai rinko dovaną?! Ak, kokia aš kvaila!
Erka priėjo prie Auriui ir tyliai į ausį sušnabždėjo:
- Ko nori, kad galėčiau iš čia dingti?
-
Viskas ėjosi labai blogai. Auris ėmė galvoti, kad jam praverstų koks prasidanginimo gėralas ar kas panašaus. Visi buvo labai nelaimingi. O jis šį kartą nežinojo kaip elgtis. Nors imk ir susiplėšyk į tris dalis.
Dabar atrodė, kad pirmą kartą per daug metų jie su Erka susiries taip, kaip kadaise. Eion toliau lindo į kampą. Timotis gūžėsi ant kėdės.
Auris nutarė, kad iš pradžių bandys spręsti problemą su Erka. Kuri sugebėjo pažiūrėti kas yra Eion dovanų maišelyje. Po to persimainė. Ji aiškiai norėjo išeiti. O jis nenorėjo, kad taip būtų.
- Mes tuoj grįšim. - Pabandė pasakyti kasdienišku tonu. Paėmė Erką už rankos ir išėjo iš virtuvės. Vedėsi ją todėl, kad beveik tikėjo, kad ji užsispirs ir neis su juo. O šnektelėti reikėjo prie keturių akių.
Nuėjęs į savo kambarį uždarė duris ir užkerėjo taip, kad nieko pro jas nesigirdėtų.
- Pyksti? - Keista. Pyktis ant Erkos praėjo. Na ir kas, kad ji vyriausia. Juk ji, kaip ir visi čia esantys vaikai turėjo bėdų gyvenime. Tai ar keista, kad elgiasi šitaip...
- Pasakyk ką galvoji gerai? Išsiaiškinkim viską kaip visada.
-
Moteris nematytais plaukais kažką tyliai pasakė dėdei Auriui ir jie išėjo. Timotis ir berniukas gerais plaukais liko dviese.
Minutėlę vaikas ir toliau sėdėjo nuleidęs galvą, bet jam labai norėjosi pažiūrėti į gerų plaukų berniuką. Norėjosi atsakyti į pasisveikinimą, taip pat pasveikinti jį su gimtadieniu ir informuoti, jog Timotis yra per mažas gerti fu fu, todėl šventėje dalyvauti negalės.
Žinoma, tiek kalbėti keturmetis nebūtų išdrįsęs. Tačiau šiaip taip sugebėjo pakelti galvą ir sekundėlei pažvelgti į vyresnį berniuką.
- Labas, - vos girdimai tarė, o tada vėl greit nuleido galvą.
Šiek tiek tempė lūpą, bet nepravirko. Labai troško paklausti berniuko, galbūt jis žinotų, kada Timočio ateis tėtis.
-
Erka aiškiai buvo nepatenkinta. Kuo, Eion tikrai nežinojo, bet įtarė, kad kliūna ne kas kitas, o jis pats. Ta mergina niekada jo nemėgo, tad sužinojusi, kad jis čia gyvens, turbūt nebuvo itin laiminga. Kaip ir pats Eion, žinoma, nors jis atkakliai tą slėpė. Tiesą sakant, Erka ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis dažniausiai lindėdavo savo kambaryje. Bendrauti su profesoriumi Senkleriu buvo visai įdomu, tačiau vyresnė mergina viską gadino.
Profesorius su ta pačia Erka staiga išėjo, ir viskas pasidarė dar labiau komplikuota. Ar jis nori pasikalbėti, ar tai kažkoks testas jam? Negi galvoja, kad aš skriausiu šitą vaiką? mintyse paklausė savęs, ir nuotaika dar subjuro. Nėra jis toks blogas. Jeigu profesorius taip galvoja, kodėl pasiūlė pagyventi su juo? Ir dar paminėjo gimtadienį, nors atrodė, kad geriau jau būtų nieko nesakęs.
Išgirdęs pasisveikinimą Eion pažvelgė į tą vaiką ir galiausiai atėjo prie stalo. Atsisėdo šalia, bet ką daryti toliau, nė neįsivaizdavo. Ir ar profesorius Senkleris kažko iš jo tikisi.
- Ar mėgsti saldainius? - galų gale paklausė vien tam, kad nereikėtų klausytis šitos kurtinančios tylos. Žinoma, tokių neturėjo, bet geresnio klausimo nesugalvojo.
-
Auris Erką išsivedė. Negi mano, kad tas pyplys viską supranta ir nuo jo reikia viską slėpti? Šimtas procentų, kad jis moka vos kelis šimtus žodžių. Tad galima kalbėtis ir prie jo. O Eion vis tiek bijos ką nors leptelėt. Pagalvojo. Buvo keista matyti Aurį besijaudinantį ir viską slepiantį. Na, gal šiais metais jis tikrai jaudinosi, tačiau anksčiau Erka to tikrai nepastebėdavo. Žinoma, per šiuos metus jam visko nutiko.
- Taip, pykstu, - pasakė, tačiau nepiktai. Ne, puikiai žinojo, kad su Auriu nesipyks. - Žinok pyktis nenoriu ir nesipyksiu. Pasakyk kiek man kainuos išėjimas ir galėsi grįžti, - pabaigė. Nusprendė negaišti laiko ir eiti tiesiai prie reikalo. Apie Eion nekalbėjo. Nors Erka ir nesidžiaugė, kad dabar Aurio namuose nebėra vienintelė, tas vaikis galėjo būti visai neblogas. Tiesa, Hogvartse. Ir tiesa, jau galėjo. Rodos, tą šansą prarado.
- Beje, klausimas: kodėl parsivedei tiek vyrų į namus? Iš tavęs tikėjausi, kad parsivesi moterų, bet kad vyrų?.. Aš, žinoma, visokiems tavo... Žodžiu, aš dėl tavęs ne prieš, - nusprendė eiti lengviausių keliu.
-
- Kodėl pyksti? Ar tikrai nori išeiti? Jei nori, tai aš tikrai nelaikysiu tavęs virtuvėje per prievartą. Bet norėčiau, kad pasiliktum. Juk visi galėtume smagiai pabūti. Kaip šeima. Juk ir esame šeima. Aš ir tu esame šeima jau seniai. - Pasijuto nusiminęs. Labai nusiminęs. Pyko ant savęs, kad nežino ką daryti. Buvo liūdna, kad Eion yra nusivylęs. Kad Erka irgi nelaiminga. O apie Timotį tai baisu buvo ir pagalvoti.
- Eion ir Timotis irgi galėtų būti mūsų šeimos dalis. Žinau, kad tau viskas labai netikėta. Dėl jų abiejų. Bet mes visi keturi galėtume vieni kitų laikytis. Ar taip nemanai? - Erka su kitais savo klausimais išmušė jį iš vėžių. Nei nesumąstė ką atsakyti.
- Tiesiog. Eion man primena koks pats buvau jo amžiaus. Prisimenu kaip tada norėjau pagalbos. Koks buvau vienišas. O Timotis yra mano brolis. Patikėk aš nežinojau, kad turiu tokį. Bet mano tėvas jo negali auginti, o ir neleisčiau jam to daryti. O kita mano giminės dalis tikrai neaugintų Timočio. Aš jo nepaliksiu. - Kažin ką dabar atiduotų, kad pavyktų visą šią dieną praskaidrinti.
-
Kai Timotis pasisveikino su gerų plaukų berniuku, tas berniukas atsisėdo šalia. Keturmetis net krūptelėjo. Tikrai labai išsigando, nes pamanė, kad pasakė kažką ne taip. Pagalvojo, kad gerų plaukų berniukas supyko ir dabar muš Timotį. Tačiau nemušė. Užtat paklausė, ar vaikutis mėgsta saldainius.
Timotis ir vėl prisiminė kaip mama jį mušė dėl šokolado. Ir nežinojo, ką geriau atsakyti - ar kad jis mėgsta saldainius. Ar kad ne. Raudonplaukis buvo išmokęs sakyti ne tai, ką nori ar galvoja, o tai, ką reikia. Ką kiti nori išgirsti. Tačiau šio berniuko jis nepažinojo ir net nenumanė, koks atsakymas jam patiktų.
Galiausiai Timotis tiesiog linktelėjo, tačiau linktelėjimas buvo labai atsargus, tarsi vaikas stipriai dvejotų. Nes jis ir dvejojo.
Dėdė Auris su nežinomų plaukų moterimi dar negrįžo. Galbūt jie išėjo ir niekada nepareis? Ar šitas berniukas nuvestų Timotį namo?
- Kada ateis tėtis? - labai labai tyliai paklausė.
-
Nepaisant to, kad prie profesoriaus Senklerio jautėsi nejaukiai ir negalėjo juo iki galo pasitikėti, dabar Eion visa širdimi troško, kad jis kuo greičiau pareitų. Geriau jau būtų kalbėjęs su Erka čia - būti vienam su tuo keistu vaiku buvo labai jau nejauku. Tuo labiau, kad jis krūptelėjo, kas leido spėti, kad yra išsigandęs. Na, kai pagalvoji, Eion daug įvairių dalykėlių yra pridaręs per pamokas. Bet profesorius Senkleris prašė su šituo vaiku elgtis gražiai. Kad ir kaip nusivylė šia diena, Eion neketino nepaklusti.
Galiausiai patikrino maišelio turinį. Susiraukęs pamatė, kad ten yra kažkokia knyga, o ją ištraukus nuotaika dar labiau subjuro. Tai buvo ne kas kitas, o knisių priežiūros vadovas. Šviežias keturiolikmetis nutarė, kad profesorius Senkleris iš jo tyčiojasi. Vis dėlto ten buvo ir saldainių, tad vieną jų paėmė ir padėjęs ant stalo pastūmė Timočio pusėn. Dabar niekas negalės sakyti, kad jis elgiasi nedraugiškai.
- Valgyk, - tarstelėjo, bet netrukus pasigirdo itin keistas klausimas. Koks tėtis? mintyse paklausė savęs Eion. Ar jis turi omeny profesorių?
- Kalbi apie profesorių Senklerį? Aurį? - vardą Eion ištarė labai jau neryžtingai. - Nežinau. Tikiuosi, kad pasikalbės ir grįš.
Vėl įkišo nosį į maišelį. Knisių skanėstai. Ir ta knyga. O gal vis dėlto...
-
- Ar tu pats tuo tiki? - paklausė ir nutilo. Neturėjo ką daugiau pasakyti. Į kitus klausimus neatsakė. Nemanė, kad Auris gali tikėti, jog ši diena gali būti tokia dieviška. Jis niekada neatrodė pernelyg optimistiškas. Nors, Auruži Auruži... Tau tai išeitų į naudą. Pagalvojo, tačiau garsiai to nesakė, kad ir kaip norėjo. Šiandien Auris ir be šio klausimo atrodė kaip iškritęs iš aukštos senos sekvojos.
- Tu iš sekvojos ar iš ko iškritai? - vis dėlto paklausė. Negalėjo kalbėti rimtai. Tai buvo ne jos būdui. Erka mieliau kalbėjo nesąmones. Taip galėjo išsisukti nuo sunkių atsakymų, kurių ir taip per gyvenimą buvo per daug.
Išgirdusi, kad Auris nežinojo apie brolį, Erka išpūtė akis. Manė, kad toks jo jaudinimasis dėl brolio likimo, apie kurį jau seniai žinojo.
- Tai tu tikrai apie jį nežinojai? - dar kartą perklausė. - Aš, pavyzdžiui, vos gatvėje pamatau kokį raudonplaukį, iškart žinau, kad tai Senkleris.
-
- Kuo tikiu? - Paklausė. Ką ji turėjo omeny? Ar kad tiki, kad jie šeima? O gal dar kuo kitu.
Laikas bėgo. Jam visai nepatiko, kad virtuvėje paliko kitus du vienus.
Vėl pašoko pyktis. Kodėl dabar Erka kalba tokius vėjus? Negi nesupranta, kaip viskas dabar sudėtinga? Bet paskui pamanė, kad tokius siaubingus dalykus padeda ištverti tik juokas. Einant per gyvenimą besijuokiant yra kur kas paprasčiau. Viskas tada pasirodo lengviau.
Iš pradžių nusišypsojo. Tada nusijuokė ir prabilo.
- Žinai, atrodo, kad išdribau iš pačios aukščiausios sekvojos. Tikrai jausmas panašus. - Juokas pasidarė kiek linksmesnis. Tie Erkos perliukai išblaškydavo jo niūra. Kuri pastaruoju metu itin dažnokai slėgė.
- Tikrai sužinojau vakar, kad turiu brolį. Tėvas jį paliko. Tiesiog paliko. Tėvas jį skriaudė. O dabar išmetė. Kaip daiktą Erka. Tai siaubinga. - Visi šiuose namuose buvo kažkieno atsisakyti. Palikti ar skriaudžiami. Kažkoks siaubas.
- Ne visi Senkleriai raudonplaukiai. - Nusišypsojo. - Ar einam atgal? Erka, juk Eion gimtadienis. Jam ten manau nesmagu. O Timočiui turbūt baisu. Mes su tavimi galėtume juos prablaškyti. Ir patiems tada būtų smagiau. Nesipykim. O jei dėl kažko pyksti, tai geriau pasakyk man ir mes viską išsiaiškinsim.
-
Gerų plaukų berniukas pažiūrėjo į maišelį, kurį gavo iš dėdės Aurio. Timotis manė, jog jis ištrauks fu fu butelius ir pradės gerti fu fu. Tačiau berniukas iš ten išėmė saldainį. Pastūmė jį Timočio link.
Ar čia man? Klausimas nuskambėjo tik mintyse, tačiau po akimirkos keturmetis suprato, kad saldainis - tikrai jam. Nes gerų plaukų berniukas pasakė valgyti.
Timočio akys sužibo iš nuostabos. Taip, visi tokių plaukų žmonės yra labai geri. Aš irgi noriu tokių plaukų. Aš noriu būti geras, galvojo vaikas.
Jis išvyniojo saldainį iš blizgančio popierėlio. Spalva nebuvo pažinta, tokios vaikas neprisiminė, kad būtų matęs. Timotis greit suvalgė saldainį šiek tiek išsiterliodamas rankas ir veiduką palei lūpas.
- O tu? - paklausė berniuko ir pažiūrėjo į maišelį. Galvojo, kodėl jis nevalgo saldainio. - Ne. Auris dėdė, - tyliai pasakė. - Aš noriu namo, - raudonplaukis ėmė tempti lūpą.
-
Dabar tas vaikas saldainio neims, išsigąs, ir viskas pasidarys dar blogiau. Eion pirmą gimtadienį, kurį švenčia tarsi namuose, įsivaizdavo tikrai ne taip. Bet jau ant nieko nepyko. Šitas mažius nekaltas, kad čia atsidūrė. Na, o profesorius Senkleris... Taip, su dovana galėjo ir nesityčioti, bet yra kaip yra. Kada nors Eion pats nusipirks knisių. Arba pavogs iš nevertėlės.
Vis dėlto vaikas saldainį paėmė ir netgi suvalgė. Aišku, išsiterliojo, bet Eion į tai dėmesio nekreipė. Svarstė, ką daryti toliau. Gal jau gali eiti į savo kambarį? Taip, tai puiki mintis. Būtų taip ir padaręs, bet mažius prakalbo. Dėbtelėjęs į jį susirado dar vieną saldainį ir išvyniojo. Gal šitas galvoja, kad Eion jį nuodija?
- Argi tu nesi namie? - sutrikęs atsiliepė į nustebinusį pareiškimą. Dabar jau visai susipainiojo. Bet tai ne jo reikalas. Eion atsistojo ir priėjo prie virtuvės durų. Tikrai eis į savo kambarį. Duos profesoriui Senkleriui minutę. Jeigu jis per tą laiką negrįš ir nepradės rūpintis šituo vaiku, Eion pasislėps ir daugiau kitiems nesirodys.
-
- Na, turi laiko susiprast, - gūžtelėjo pečiais. Ir nuo kada Auris jokių juokų nesupranta? Pagalvojo, tačiau esmės garsiai neaiškino. Nusprendė leisti jo protui truputį padirbti.
Išgirdusi Aurio atsakymą tyliai nusijuokė.
- Ir koks jausmas? Gali papasakoti? Greitai gali prireikti! - leipo juokais. Nusprendė į jokius klausimus neatsakinėti. Ne, jai užteks pasijuokti. Juoktis dviese, o ne keturiese buvo kur kas smagiau.
O išgirdusi, kad jis tikrai sužinojo tik vakar, Erka susiraukė. Žinojo, kad jo šeimynėlė tikrai įvairiaspalvė, tačiau kad tiek... Ne, to nesitikėjo ir iš Senklerių šeimos. Tačiau dabar nieko nesakė. Nusprendė nebejaudinti Aurio. Jis jau daug prisikentėjo, o dar kiek prisikentės...
Išgirdusi, kad ne visi Senkleriai raudonplaukiai Erka išpūtė akis. Taip, vaidino, tačiau ir vaidinti ji mėgo, nors žinojo, kad tai tikrai neatrodė realistiškai.
- Gerai, einam, tačiau prižadi man kada parodyti kitos plaukų spalvos Senklerį. Prisiekiu, jei tokių tikrai yra, nusiskusiu plaukus, - pasakė ir vieną išsirovė, kad parodytų, jog ji rimtai. Ne, tai privalėjo būti nesąmonė. Ne raudonplaukis Senkleris? Erka tuo gyvenime nepatikėtų.
Ji vis dėlto išėjo iš virtuvės. Patikėjo Auriu. Gal ne visi šimtu procentu, bet kokiais trim tikrai. Nesakė kodėl pyksta, nors ir pyko. Dabar pyktis jau buvo atslūgęs.
-
- Šiandien nesu pasiruošęs spręsti visokių rebusų. - Tokie dalykai šiandien jam visai nepatiko.
- Na. Jausmas toks... Jaučiuosi išsibalansavęs ir nelabai tvirtai. Va toks jausmas. Nelabai smagus. - Nusišypsojo. - Jau tik nereikia šito spektaklio. - Nusijuokė. Ji galėtų eiti dirbti kur nors į pramogų sektorių. Galėtų vesti renginius ar panašiai. Staiga pagalvojo. - Aš tau parodysiu ne raudonplaukį Senklerį. Bet savo plaukų tu dėl to nežalok. - Jie išėjo iš kambario. Ir ką jie įdomu išsiaiškino? Auris tai nieko. Bet gal Erka nustos raukytis.
Grįžęs virtuvėn apžvelgė padėtį. Eion iš kampo pasitraukė. Greičiausiai ketino sprukti į savo kambarį. Timotis atrodė nusiminnęs kaip visada, bet vaizdelį kiek gyvino šokoladu išteptos lūpos. Kaip miela, kad Eion su juo pasidalino saldainiais. Iš kur daugiau galėjo jų gauti Auris neįsivaizdavo. Todėl ir nusprendė, kad saldainį vaikui davė Eion.
- Gerai. Pradėjom mes nelabai smagiai. Bet galėtume viską pakeisti. Erka, surask mano receptų knygą gerai? Reikia bent pusryčius pasiruošti. Eion, atsiprašau, kad šiandien viskas taip komplikuota. Šiandien turėtų būti tavo diena. Pasakyk ką norėtum nuveikti? - Jis priėjo prie broliuko. - Ar norėtum papiešti? Kaip vakar?
-
Gerų plaukų berniukas irgi pasiėmė saldainį. Tada Timotis pasijuto ramiau, nes jis norėjo, kad ir berniukas gautų šito skanėsto. Ir tada jis paklausė keturmečio, ar jis nėra namie. Raudonplaukis tik papurtė galvą. Čia nėra jo namai. Jis nori pas mamą ir tėtį.
Regis, gerų plaukų berniukas jau ruošėsi išeiti, tačiau tam sutrukdė grįžęs didelis dėdė ir nematytų plaukų teta. Tetą dėdė Auris pavadino Erka, tad dabar jau vaikas suprato, kuris žmogus kurį vardą turi. Eion vardą buvo pamiršęs, tačiau dėdė ir jį pakartojo. Erka ir Eion, pasakė sau mintyse, kad įsimintų.
Timotis atsargiai stebėjo situaciją. Dėdė Auris pasakė, jog dabar jie ruošis pusryčius. Timotis žinojo, kas yra pusryčiai, tačiau jų namuose nevalgydavo. O šiandien valgė. Saldainį. Nejau čia bus antri pusryčiai? Ir jeigu gimtadienis, kodėl jie dar negeria fu fu?
Auris pakalbino keturmetį. Paklausė, ar šis norėtų papiešti. Timotis gal ir norėjo, bet taip išsigando, kai buvo paklaustas. Todėl išpūtęs akytes tik papurtė galvą.
-
Pasirodo, čia ne to vaiko namai. Bet ar Eion namai? Gal taip ir atrodė, bet šis mažius gerokai viską sujaukė. Eion gūžtelėjo pečiais. Laukė profesoriaus Senklerio. O gal nelaukė, nes norėjo pasislėpti. Vis dėlto tiek jis, tiek Erka grįžo, tad sprukti buvo per vėlu.
O ką jis norėtų nuveikti? Aš noriu knisiaus mintyse ištarė gimtuvininkas vėl praradęs viltį. Pasidarė liūdna, ir Eion grįžo į savo kampą. Čia jautėsi kiek smagiau.
- Galim visi kartu iškepti pyragą, - neryžtingai pasiūlė. Prisiminė nevertėlę ir tai, kaip ji jam nepatiko. Bet smalsumas kažką iškepti vis dar egzistavo. Keturiese gal net būtų smagu, nors dviese su profesoriumi, žinoma, geriau. Bet to tikrai nebus, tad neverta nė svajoti. Kaip ir apie knisių.
- Manau, galėtume visiems sugalvoti užduočių, - dar pridūrė. Turėjo omenyje ir Timotį. Stengėsi elgtis draugiškai. Nors šis mažius dar labiau sugadino lauktą dieną, vis dėlto nebuvo dėl to kaltas. O jeigu Erka ir toliau rodys nepasitenkinimą, Eion tiesiog išeis į savo kambarį ir ten užsidarys. Taip jis jautėsi saugiausiai.
-
- Pats laikas užsinorėt, - mirktelėjo jam ir nusižiovavo. - Man, pavyzdžiui, patinka sudoku. Dar ir išbraukymas visai nieko, tačiau paprasti kryžiažodžiai yra kažkokia tragedija. Žiobarai nori, kad mes, grynakraujai burtininkai, žinotume kažkokius tik jiems vieniems žinomus žodžius, - pradėjo pasakoti ir juoktis. Rebusų tema dabar buvo visai smagi.
Išgirdusi, kad nereikia šito spektaklio, Erka dar labiau išpūtė akis ir tyliai tyliai, sučiaupusi lūpas sumurmėjo:
- Ar tikrai?
Virtuvė dar buvo vietoje, o tai buvo gerai. Erka prisiminė, kaip buvo smagu gaminti su Auriu, tačiau dabar viskas buvo kitaip. Violetinplaukė nenorėjo, kad jos šedevrus krimstų Eion ir tas pyplius, kurio vardą Erka jau buvo psėjusi pamiršti. O kokia prasmė prisiminti?
- Kepkim, kepkim, - nusišypsojo. Vis dėlto gaminti buvo smagu. Nesvarbu su kuo. Ji mostelėjo lazdele ir visi indai išlėkė iš lentynų. Kitų namiškių žodžių klausėsi, bet pati nieko nebesakė.
-
- Nuostabu. Kada nors pasidarysim sudoku vakarą jei tau taip patinka. O kryžiažodžius spręsti smagu. Kai nėra ką veikti. Aš tau šimtą kartų sakiau, kad reikia domėtis pasauliu kuriame gyveni. - Erka vėl kreipė temą kitur. Gal ir gerai. Kartais jam imdavo atrodyti, kad ji tikrai jo vaikas. Matė panašumų tarp jų charakterių. Dabar ji pasiekė tokią stadiją, kurią ir jis tikrai turėjo. To demonstruojamo atsainumo. Gal ne visai atsainumo. Auris nežinojo kaip tiksliai įvardinti. Bet ji nesivėlė į sunkias temas ir visada turėjo kaip atsikirsti. Visai kaip jis tokio amžiaus. Tai buvo keista. Bet ir pažįstama. Tokia taktika kartais visai tiko. Va kaip dabar. Kai jautėsi lyg skęstančiame Titanike.
- Na, gal ir smagu kartais. - Pasakė Erkai uždavus tą klausimėlį.
Jie Grįžo į virtuvę ir kol kas panelė nustojo demonstruoti pasipiktinimą. Ir gerai. Nes Auriui atrodė, kad jie kartu tikrai galėtų išjudinti šiandieną.
- Gerai Eion. Išsikepkim pyragą ir galėsim susigalvoti užduočių. O kokį pyragą mėgsti?
Erka pradėjo šeimininkauti virtuvėje. Ir dėl to jam dar labiau palengvėjo. Kaip tik to ir norėjo iš jos.
- Gerai. Bet paliksiu tau čia pieštukų ir popieriaus. Jei kartais užsinorėsi. - Pasakė broliui ir kerais prisišaukė paminėtus daiktus ir paliko šalia.
Erka neieškojo knygos. Bet nesvarbu. Senkleris pats pradėjo jos dairytis. Ją Auris aptiko Spintelėje su visokiais rakandais. Kuris iš mūsų čia toks netvarkingas? Turbūt abu. Nusivaipė mintyse ir ėmė vartyti puslapius. Kol rado visokių desertų skyrių. Kada man priveš knisių? Dar pagalvojo skaitydamas receptus. Tada priėjo prie Eion ir padavė jam knygą.
- Išsirink pats ko norėtum. Gal kas patiks.
-
Gerų plaukų berniukas Eion pasakė, kad jie visi gali iškepti pyragą. Timotis nežinojo, kas yra pyragas. Tačiau žinojo, ką reiškia kepti. Tėvai yra kepę ant keptuvės bulves, bet tai buvo jau seniai. Pastaruoju metu maisto Timočiui jie visai neduodavo.
Be to, namuose nebuvo elektros. Timotis žinojo ir tai, kas yra elektra. Ir kad ji reikalinga tam prietaisui, ant kurio reikia kepti. Ir tam prietaisui, kuris šaldo. Jis girdėjo, kaip mama ir tėtis pykosi, kai atjungė elektrą. O tada supykęs tėtis daužė ir laužė visus daiktus, kuriems veikti reikalinga elektra. Ir mušė tada jis abu: tiek Timotį, tiek mamą.
Nežinomų plaukų moteris Erka atrodė geros nuotaikos. Ji sutiko kepti pyragą, kad ir kas jis toks bebūtų.
Netrukus pradėjo dėtis įdomūs dalykai. Erka irgi turėjo lazdelę, kurios pagalba, suprato Timotis, galima judinti daiktus ir daryti kitus dalykus. Ir šiaip šiuose namuose buvo visokių neįprastų daiktų. Keturmečiui viskas buvo labai įdomu, bet jis bijojo ne tik klausti, o ir žiūrėti. Tad sėdėdamas virtuvėje vaikas šiek tiek pasidairydavo, o paskui vėl nunarindavo galvą.
Dėdė Auris ta lazdele parūpino mašinytes, kurios palieka žymes ir paklotą. Bet dabar Timotis neketino žaisti, nes buvo labai baisu.
-
Pyragas tebuvo bandymas nustumti dėmesį nuo savęs. Tiesą sakant, Erkai pritarus kepti visai nesinorėjo. Pasirodė, kad jos žodžiai buvo kupini sarkazmo, kuris ir gąsdino, ir skaudino. Eion visai nenorėjo su vyresne mergina pyktis, bet ji, ko gero, nebuvo patenkinta, kad jis čia yra. Jai turbūt lygiai taip pat norėjosi viso profesoriaus Senklerio dėmesio. Ar negaliu grįžti į tą butą, kuriame buvau pernai? mintyse paklausė savęs Eion.
- Nežinau, - atsakė profesoriui Senkleriui. Vaikų namuose toks maistas pasitaikydavo labai retai, o Hogvartse jis niekada pernelyg nesigilindavo į tai, ką valgo. Vis dar (vėl) stovėjo įsispraudęs į savo kampą ir svarstė, ar profesorius iš viso ką nors pasakys apie knisių. Negi viskas taip ir liks? Padovanojo knygą apie juos, kažkokių skanėstų, o apie patį gyvūną nieko? Kažkokia nesąmonė...
Eion paėmė iš profesoriaus knygą ir pradėjo ją vartyti. Visi kepiniai atrodė skanūs, bet galiausiai sustojo prie varškės pyrago su vyšniomis. Nepakeldamas akių nuo puslapio ištarė:
- Gal šitą? Jam reikia varškės, cukraus, miltų, kiaušinių ir vyšnių uogienės.
Pasirodė, kad visko labai daug. Profesorius Senkleris turbūt tokių dalykų namuose net nelaiko. Užraudęs berniukas užvertė knygą ir nuleido akis. Jis ir vėl visiems trukdo...
-
- Kas tau sakė, kad aš išvis kažkur gyvenu? - pakėlė antakį. - Gal pats laikas pradėti domėtis globotinės gyvenimu, ne? - pasimaivė. Tokie dalykai jų namuose vykdavo kasdien. Ne, Erka tylėti negalėjo. Ir šiaip, ir tuo labiau kai Auris ką nors pasakydavo. Jik juk Erka!
Erkai kerais atskraidinus visus indus ir gaminimo įrankius, Eion, rodos, išsirinko pyragą. Tad Erka vėl mostelėjo lazdele ir ant stalo jau puikavosi varškė, miltai, kiaušiniai ir uogienė. Tačiau atskraidinus cukrų Erka pasilenkė virš cukrinės. Ir atsisukusi į Aurį paklausė:
- Žiūrėk, Auruži, ar mums cukraus užteks? Rodos, kažkas pabaigė! Ar nebūsi tu šeimos smaližius, ką?
Gaminimas buvo visai smagus dalykas. Gal ir ne su tokia kompanija, bet labai reikiant violetinplaukė gi galėjo užsimerkti ir įsivaizduoti, kad jie tik dviese. O bent kol kas viskas nebuvo dar tiek tragiška, kaip Erka tikėjosi. Tik klausimas ar ilgam...
-
- O, tai būtų labai įdomu sužinoti ką tada darai? Juk gyveni. Bet jeigu tas procesas kaip kitaip vadinasi prašom papasakot. - Kodėl jų kalbos visada pasibaigdavo va šitaip?
- Gal pats laikas būtų jau kiek apsiraminti, ne? - Tokiu pat tonu atrėžė Senkleris.
Jiems esant virtuvėje Auris nusprendė Timotį palikti ramybėje. Nes galvojo, kad jeigu berniuko niekas nevers kalbėti ir nebejudins, tai jis kiek aprims. Ir nustos tiek stresuoti.
- Puiku. Tai kepsim šitą. - Tik Auris galvojo apie tai ar jie turi vyšnių uogienės. Erka greitai parodė, kad jie jos turi. Įdomu iš kur? Susimąstė.
- Ką? Taigi pati neseniai kepei tuos sausainius su visokiais įdarais. Prisimeni kiek tada cukraus buvo išnaudota? - Gynėsi. Tada atidarė spintelę ir atrado joje naują pakelį cukraus.
- Džiaukis, kad kartais papildau mūsų maisto podelį. Supilk į cukrinę ir pradedam. - Padavė Erkai cukrų.
- Būk geras Eion, paskaityk ką ten toliau reikia daryti. - Paprašė. Pasiėmė didesnį indą tešlai maišyti.
-
Timočiui visa tai nepatiko. Jis nesuprato, ką tie žmonės daro. Jie daug kalbėjosi. Regis, kad nesipyko. Niekas ant nieko nerėkė ir negėrė fu fu. Vaikas buvo įpratęs, jog žmonės arba pykstasi, arba geria fu fu. Kai tėvai pykdavosi, Timotis dažnai būdavo šalia.
Jeigu pykdavosi dėl jo, keturmetis žinodavo, kad turės atkentėti mušimą, o paskui galės eiti ant savo čiužinuko. Kai jie gerdavo fu fu, Timotis jau iškart slėpdavosi ant čiužinuko, o tada laukdavo, kol prasidės triukšmas. Rėkavimai, juokais, kartais ir vėl - pykčiai. Jeigu tai vėl būdavo pykčiai, raudonplaukis bijodavo, kad tik pas jį niekas neateitų. Būdavo, kad neateidavo. O būdavo, kad Timotis stipriai gaudavo. Ir tik tada, kai visi sumigdavo, jis jau galėdavo jaustis ramiau, bet ir pats dažniausiai tada užmigdavo.
Timotis nesuvokė pokalbių ir dalykų, kuriuos dabar darė šitie žmonės, esmės. Ir jam buvo baisu, nes jis nežinojo, kas jo laukia. Bei apskritai norėjo pas mamą ir tėtį.
Nežinomų plaukų teta pasakė, kad baigėsi cukrus. Ir paminėjo, kad dėl to gali būti kaltas didelis dėdė. O didelis dėdė sakė, kad tai ji išnaudojo daug cukraus. Kas yra cukrus, Timotis žinojo. Taip pat jis žinojo, kad nuo cukraus nelabai pavalgysi, tačiau yra tekę kelis kartus slapčia bandyti juo pasisotinti. Tik reikėdavo imti labai labai mažai, kad niekas nepastebėtų.
Besiklausant šio pokalbio Timočio širdis daužėsi pašėlusiu greičiu. Jis žinojo, kad jeigu kas nors ką nors suvalgydavo arba jeigu kažkas dingdavo, geriausia yra prisipažinti iškart pačiam. Nesvarbu, padarei tai ar ne. Nes jeigu prisipažinsi, mušimas bus ne toks stiprus, negu tada, kai būsi apkaltintas po tėvų pykčių aiškinantis, kas tai padarė.
Didelis Auris turėjo naujo cukraus. Tačiau tai Timočiui nebuvo svarbu. Jis tiesiog žinojo, kad privalo kuo greičiau prisipažinti.
- Tai aš suvalgiau cukrų, - išsigandęs pasakė jis.
Tada tiesiog susisuko į kamuoliuką. Labiausiai stengėsi saugoti galvą. Nemėgo jaustis apdujęs, o taip po to jausdavosi, jei smūgiai į galvą būdavo stipresni.
-
Profesorius Senkleris ir Erka bendravo visai laisvai. Vienas iš kito netgi šaipėsi, ypač Erka. Eion puikiai žinojo niekada nedrįsiantis taip kalbėti su profesoriumi. Tai šiek tiek liūdino. Jis pradėjo jausti esąs pašalinis. Jeigu jo nebūtų, niekas nepasikeistų - Erka ir profesorius Senkleris vis tiek smagiai leistų laiką, o tas mažas vaikas visko bijotų. Norėjosi eiti į savo kambarį ir gerai pagalvoti, ką daryti toliau. Likti čia jis daugiau nenorėjo.
Kalba apie cukrų ir netikėtas Timočio prisipažinimas viską dar labiau supainiojo. Bet vaikas atrodė toks išsigandęs, kad Eion jo pagailo. Įsivaizdavo pats esąs jo vietoje. Airijoje taip nutikdavo dažnai, ir vyriausi berniukai tokį mažylį prilupdavo. Kilo noras apginti šį mažiuką, tad Eion įsidrąsino ištarti:
- Jis negalėjo suvalgyti cukraus. Jis čia atsirado tik vakar. Tai... mano darbas.
Profesorius žadėjo jo neliesti. Vadinasi, negali ir mušti. O štai iš Erkos visko galima laukti. Bet jis apsigins. Jam šiandien sueina jau keturiolika, jau ne mažvaikis. Vis dėlto ilgiau čia stypsoti ir laukti vyresnės merginos buvo mažų mažiausiai kvaila. Taigi Eion giliai įkvėpęs paliko savo kampą ir priėjo prie profesoriaus Senklerio. Ištiesė jam receptų knygą ir negarsiai paklausė:
- Ar galiu eiti į kambarį?
-
- Aš egzistuoju. Labai sveikinu jei tu gyveni, - išsiviepė. Taip, Erka kartais gyveno, tačiau kartais jausdavosi tik egzistuojanti. Net kai jau gyveno pas Aurį.
Į apsiraminimus Erka nekreipė dėmesio. Ar ji klausimą išgirdo? Žinoma. Ar žadėjo paklausyti? Žinoma, ne
Auris atnešė cukraus. Erka nusišypsojo.
- O... Pradėjai pirkti trūkstamų produktų, - vaidino nustebusią, nors, tiesą sakant, Auris visada greitai papildydavo maisto atsargas. - O ką? Nelaimingas, kad gavai keksiukų? Kai kitą kartą aiškinsi, kad nevartoji daug cukraus, neimk ir keksiukų! - pasakė beveik piktai. Kodėl beveik? Todėl, nes vos pabaigusi paskutinį žodį prapliupo juokais.
Tačiau paskui nutiko dalykas, kuris provertė sutrikti. Vaikai vienas paskui kitą ėmė aiškinti, kad tai jie suvartojo cukrų. Erka atsisuko į Aurį ir išplėstomis akimis paklausė:
- Ką jie čia paisto?
Paskui Eion dar panorėjo eiti į savo kambarį. Merline, jau sutikau patylėti, o tam toliau blogai!
-
- Taip? O kas galėtų tavo gyvenimą papildyti? - Kartais būdavo sunku, nes nežinodavo kada gi ji rimtai, o kada ne. Bet tas sakinys atrodė pasakytas iš rimtųjų.
- O gi taip. Pradėjau įsivaizduoji? - Nusišypsojo. - Gerai jau gerai. skanūs buvo tie keksiukai. Nieko nesakau, laimingas.
Atrodė, kad gal gi dabar jie išsikeps pyragą. Galbūt, jei viskas vyks kasdieniškai apsiramins ir Eion ir Timotis. Bet...
- Timoti, mes tik juokaujame. Aš žinau, kad tu neėmei cukraus. Eion. Tu juk irgi to nedarei. Mes tik šiaip kvailiojam ir tiek. Aišku, kad Timotis negalėjo to padaryti. - O toliau dar gražiau. Ir ką dabar jam pasakyti? Tai kaip po galais elgtis? Kaip elgtis? Gal persiversti per galvą. Visi mat buvo tokie nepatenkinti. Erka, Eion. Visi. Timotis Aurį gąsdino. Buvo visai sutraumuotas vaikas. Nesąmonė. Negalėsiu aš juo rūpintis. Aš niekuo negalėsiu rūpintis. Net savimi.
Bet gi jie nieko iš manęs neprašė. Kaip galiu ant jų pykti? Bet aš išvis nieko nebenoriu. Kodėl aš tai darau? Kodėl aš pats įstūmiau save į šitai? Aš nieko nemoku.
Norėjo pasakyti Eion, kad neverčia jo čia būti. Kaip ir Erkos ne. Ir tada suskambo durų skambutis. Ir Auris automatiškai nuėjo jų atidaryti.
- Nepyk, kad vėluoju.
- Gerai. Koks skirtumas.
- Atrodai išėjęs iš rėmų.
- Duok knisių ir dink.
- Koks tu mandagus.
- Varyk. - Atsiskaitęs už gyvūnėlį jau buvo kiek seniau. Dabar tik paėmė kelionkrepšį su mažu miegančiu knisiuku ir užtrenkė duris.
- Jei tu nepakeisi padėties, tada aš nežinau ką daryt. - Sumurmėjo žiūrėdamas į padarėlį. Tada apsisuko ir sugrįžo virtuvėn.
- Na va. Truputį pavėlavo, bet vis tiek pagaliau atkeliavo. Su gimtadieniu Eion. - Padavė jam krepšelį.
-
Gerų plaukų berniukas Eion pasakė, kad tai jis suvalgė cukrų. Timotis nenutuokė, ar tai buvo tiesa. Ar vis dėlto ir pats Eion žinojo, kad geriausia prisipažinti, net jei to nepadarei. Tačiau kodėl berniukas tai pasakė, jeigu jau Timotis buvo prisipažinęs? Juk keturmetis būtų atkentėjęs už abu. O gal gerų plaukų berniukas yra pasiryžęs atkentėti už Timotį? Vaikas su meile pažiūrėjo į vaikinuką.
Timotis nežinojo, ką dabar muš Auris. Timotį ar Eion. Tačiau kažkas suskambėjo ir berniukas suprato, jog čia - svečiai. Bet vis dėlto niekas į namus neatėjo, tik dėdė grįžo su kažkuo rankose. Na, ne su kažkuo. O su fu fu. Jeigu aname maišelyje yra saldainiai, tai čia tikrai bus fu fu ir jie visi fu fu gers. Timotis ėmė galvoti, ar tame kambaryje, kuriame jis miegojo, bus pakankamai saugu pasislėpti.
-
Erkos geriausia iš viso nepaisyti. Atrodė, kad viskas nėra taip jau labai tragiškai, bet Eion nuoširdžiai pavydėjo jos ir profesoriaus Senklerio bendravimo. Žinojo pats taip niekada negalėsiantis, ir tai visai nepadėjo tos merginos pamėgti. Ir iš viso, kodėl ji čia? Jau suaugusi, galėtų gyventi savarankiškai. Tik, žinoma, niekam to nepasakė.
Profesorius Senkleris, žinoma, pradėjo aiškinti esą niekas ir nemano, kad cukrų paėmė jie. Jis gal ir nemano, bet Erka? Ja klastuolis tikrai nepasitikėjo.
- Nemušk jo, - sumurmėjo berniukas. - Jis nieko nepadarė.
Žinoma, žodžius skyrė profesoriui, nes į merginą iš viso vengė žiūrėti. Bėda ta, kad profesorius neleido jam eiti į kambarį. Eion taip ir liko stovėti su knyga rankose ir nebežinojo ko griebtis. Kodėl profesorius Senkleris verčia jį būti čia? Gal jis padarė ką blogo? Turėtų suprasti, kad Eion nelabai mėgsta bendrauti ir būti tarp žmonių. Ir vėl pasidarė liūdna, tad berniukas padėjo knygą ant stalo ir patraukė link durų. Jeigu neleidžia išeiti, nereiškia, kad jis čia liks. Tiesa, jau beveik pasiekęs duris vos neįsirėžė į grįžusį profesorių Senklerį. Jis kažką turėjo ir netgi dar kartą pasveikino su gimtadieniu. Tai gerokai sutrikdė ir Eion paraudęs paėmė kelionkrepšį. Jame kažkas sujudėjo, ir vėl sužibo viltis. Atsargiai žvilgtelėjęs vidun pamatė, kad viduje yra tai, ko jis labiausiai ir norėjo. Nustebęs pakėlė akis į profesorių ir nedrąsiai ištarė:
- Ačiū.
Viduje kirbėjo baimė, kad tai tik pasityčiojimas, kad gyvūnėlis tuoj pavirs į akmenį ar ką blogesnio. Bet kol kas jis atrodė labai realus ir turbūt pirmą kartą šiandien Eion nebesvajojo greičiau atsidurti savo kambaryje.
-
Paaiškėjo, kad čia gyvenantys vaikai tikrai yra kažkokie kvaili. Bent jau keisti tai tikrai. Žinoma, Erka garsiai to nesakė, bet manė, kad ir jie patys tai suprato. Jie dar mano, kad kas nors juos muš... Aš, žinoma, mielai tą padaryčiau, tačiau nesu tokia nenormali. Bent jau tikrai ne čia.
Erka į juos nekreipė dėmesio, tačiau Aurio išėjimas ją sudomino. Jis grįžo su maišiuku. Erka galėjo galvoti tik apie vieną. O pamačius Eion reakciją tai tik pasitvirtino. Tai privertė nuliūsti. Ir kodėl aš maniau, kad Auris tokią dovaną išrinko būtent man? Dabar jau galvojo ar tikrai verta jį auginti, ar geriau tiesiog grąžinti Auriui ir apsieiti su savais gyvūnais. Paaiškėjo, kad visi čia gyvenantys žmonės Auriui buvo vienodi. Jos akyse pradėjo kauptis ašaros, tačiau ji tikrai negalėjo leisti, kad kas nors tai matytų. Todėl greit pasuko galvą šalin ir nusivalė akis. Tikrai buvo skaudu, tačiau ką ji turėjo daryti?
- Ką pirmiausia reikia daryti? - paklausė. Tikėjosi, kad sugebės paklausti tvirtesniu balsu, tačiau ji šiek tiek virpėjo. Dar tikėjosi, kad mintys apie pyragą leis viską pamiršti. Vos tik viskas pasibaigs, violetinplaukė lįs į lovą arba dings kokiom dviem parom.
-
- Niekas. Nieko. Nesiruošia. Mušti. - Pabrėžtinai ištarė. Tiesiog tragedija kažkokia... Ar Eion įsivaizduoja, kad jis dabar ims ir prikuls Timotį? O gal įsivaizduoja, kad šį kartą muš patį Eion? Už tokį menkniekį kaip nesuvalgytas cukrus? Kas sukasi Eion galvoje? Per pamokas praeitais metais krėtė kvailystes. Bent pačioje pradžioje. Kai užmetė knygą vienai Klastuolei ant galvos ir vos jos nepražudė. Galbūt jis prisidėjo prie šventyklos sugriovimo. O čia cukrus... Mokykloje jis kur kas drąsesnis atrodo. Ar galvoja, kad ten mušti negaliu, o čia galėčiau? Na gerai Senkleri. Tu pats žinai, kad tik laikas gali tai pakeisti. Tik laikas ir įvykiai, kurie rodys, kad to nedarysiu.
Savo mintis pertraukė, nuėjo paimti knisiaus. Tada grįžo. Gal Eion tai ir pakėlė nuotaiką. Bet pasirodė, kad Erka skubiai slėpė ašaras. Verkiant ją matė seniai. Paskutinį kartą tai buvo tada, kai ji susižeidė per jo areštą. Kai jis atėmė iš jos burtų lazdelę. Kas čia dabar? Bet gi kodėl ji negalli man tiesiog pasakyti kas yra? Kaip aš galiu tai sužinoti? Jų Titanikas vis labiau skendo.
Auris paėmė knygą ir perskaitė.
- Reikia išplakti kiaušinius su cukrumi. - Perskaitė Erkai pakklausus. Bet šiaip galvojo ko imtis. Ar apsimesti, kad nieko nemato, nors mato? O kas iš to? Tada padėjo knygą atgal ant stalo.
- Erka, ar gali gaminti tu? Gal Eion galėtų tau padėti? Man reikia kai ką padaryti. - Jis atsisėdo prie stalo. Iš kambario prisišaukė dar daugiau popieriaus ir pieštukų ir pradėjo darbuotis. Klijavo ir karpė. Gamino anonimiškąją knygelę. Vėliau, baigęs planavo paaiškinti ką čia daro.
-
Gerų plaukų berniukas pasakė dideliam Auriui, jog jis nemuštų Timočio. O Timotis kvėpavo labai tankiai, nors stengėsi tai suvaldyti. Tokie žodžiai turėjo supykdyti Aurį. Tėvai visada labai supykdavo, jeigu Timotis prašydavo nemušti.
Didelis dėdė išties pasirodė supykęs. Jis pasakė, kad niekas nieko nemuš, tačiau tonas nebuvo švelnus. Po šių žodžių Timotis krūptelėjo.
Tada dėdė ėmė daryti kažką nesuprantamo. Bet Timotis matė aštrų daiktą, kuris jį baugino. Kurį laiką atsargiai stebėjęs Aurį Timotis instinktyviai šoktelėjo nuo kėdės ir nulėkė į virtuvės kampą.
Žinojo, kad negalima bėgti ir priešintis, nes bus tik blogiau. Tačiau taip jau vaikui išėjo. Ta nežinia, kaip muša didelis Auris, dar labiau gąsdino. Timotis bijojo priemonių, kurias dėdė turėjo. Jau geriau jis greičiau pradėtų mušti. Tada Timotis bent nutuoktų, ko tikėtis. Galiausiai keturmetis nusisuko ir stipriai užsimerkė.
-
Ir ką daryti dabar? Kol buvo įsitikinęs, kad knisiaus negaus, Eion ramiai galėjo planuoti pabėgimą į kambarį. Ten užsidarytų ir daugiau niekada nesirodytų nei profesoriui Senkleriui, nei Erkai akyse. Viskas būtų puiku. O štai dabar atėjo norėta dovana, ir berniukas pasimetė. Vis dar atrodė, kad gyvūnėlis tuoj išnyks, bet profesorius elgėsi gerai. Laikėsi pažado jo niekada neliesti ir iš viso buvo malonus. Ar jis galėtų taip pasielgti. Taip. Nes visi taip daro mintyse atsakė į savo paties klausimą Eion.
Žvilgtelėjęs į Erką pamatė, kad ji... verkia? Beveik verkia? Tai gerokai nustebino, bet Eion neketino nieko sakyti. Iš viso buvo įsitikinęs, kad šiandien nebeištars nė žodžio. Gailėjosi užsiminęs apie knisių. Būtų buvę geriausia, jeigu profesorius Senkleris gimtadienį būtų ignoravęs.
O štai su ja gaminti visai nesinorėjo. Gal ir būtų smagu, nors pritrūktų kantrybės. Bet būti šalia Erkos niekada nebuvo malonu. Todėl Eion vis dar laikydamas naująjį augintinį rankose priėjo ne prie jos, o prie profesoriaus. Kurį laiką žiūrėjo, ką jis daro, ir galiausiai ryžosi paklausti:
- Kas čia?
-
- Turbūt galiu, - atsiduso jau nusivaliusi ašaras. Neketino niekam rodyti, kaip jaučiasi, o gaminimas lyg ir turėjo nukreipti mintis šalin. Lyg ir turėjo.
Pažvelgusi į Eion pamatė, kad jis eina ne prie jos, o prie Aurio. Neprieštaravo. Žinojo, kad Auris bus liūdnas, kad jis negamina, tačiau tai buvo jo pasirinkimas ir Erka tai gerbė. Ką ką, o vieną tortą tikrai sugebės iškepti.
Bet pažvelgusi į Aurį nusijuokė.
- Suvaikėjai, Auruži, - pasakė ir nusikosėjo. - Gal mažam Auriukui reikia į darželį? - pasakė švelniu švelniu balseliu. Net neįsivaizdavo, kad taip kalbėti gali.
Erka sumaišė tešlą ir supylė ją į jau paruoštą kepimo formą. Beliko iškepti, o tas turėjo užtrukti ilgai. Pašovusi skardą į orkaitę, mergina atsisuko į sėdinčiuosius ir stovinčiuosis ir pasakė:
- Na ką, mergaitės ir berniukai, pašauta. Tik nepamirškit pažiūrėt kaip kepa, o tai patys padegusį valgysit! Viskas, namų tarnaitei laikas į pensiją!
-
Auris sau ramiai dirbo. Bet tada Timotis staigiai nulėkė į kampą.
- Timoti, Aš tikrai nieko nedarysiu. Ar tau baisu, kad sėdžiu prie stalo? Netoli tavęs? Čia esu todėl, kad patogiau susidėti daiktus. Bet tau ar kažkam kitam nieko nedarysiu. Tu gali sugrįžti atgal nebijok. - Auris susirinko savo daiktus ir įsitaisė ant žemės. Ne taip patogu, bet nesvarbu. Eion stovėjo šalia. O po kiek laiko užklausė ką gi jis čia dirba. Pats tiesą pasakius nežinojo ar vertingas tai reikalas. Kuo toliau, tuo labiau nežinojo ką daryti su visa trijule esančia šioje virtuvėje.
- Na. Mums labai nelengva pasikalbėti visiems. Todėl pagalvojau, kad reikia tokios knygelės į kurią bus galima surašyti kas nepatinka ar patinka. Ar ką norisi pasakyti, bet nesinori to daryti garsiai. Paliksiu ją ant lentynėlės prieškambaryje. Tai bet kada bus ją galima pasiimti ir parašyti ką nors. O kitas galės atrašyti į tuos žodžius kažkokį atsakymą. Suprantat, Erka, Eion. Aš tikrai kartais nebežinau ko imtis. - Atsakė ir Eion į klausimą ir taip, kad Erkai būtų aišku kuo čia užsiima.
- Nereikia man į darželį Erkužę. - Gal nebent į pamišėlių namus prireiks. Pamanė.
- Kaip jums atrodo ar tai reikalinga? Ar padės mums visiems susikalbėti? - Paklausė vyresniųjų apie knygelę.
Erka labai greitai susisuko su pyragu. Jai puikiai sekėsi gaminti.
- bus skanu. Tu moki gerai gaminti. - Atsakė Erkai. Dabar visai nebuvo ūpo kažkaip kitaip atsakyti į jos žodžius.
-
Netrukus didelis dėdė persikraustė ant grindų ir kažką darė, tačiau Timotis vis tiek nebedrįso grįžti ten, kur buvo. Jis tik tyliai stebėjo visus čia esančius asmenis ir bijojo, kad tik jo paties kas nors nepakalbintų, nelieptų kažko daryti. Nes dėdė prakalbo apie tai, kad reikės rašyti. Berniukas nesuprato, jog tie žodžiai nėra skirti jam. Prikando lūpą. Bijojo pasakyti, kad nemoka nei skaityti, nei rašyti. Ir dėl to tėvai labai pyko.
Ta nežinomų plaukų moteris, Erka ar Erkužė, regis, paruoš kažką valgomo. Bet Timotis negalėjo suprasti, kur yra fu fu, jeigu gimtadienis. Jis norėjo namo. Pas mamą ir tėtį. Kur viskas buvo aišku, kas ir kaip bus.
Staiga iš to krepšio, kurį gavo gerų plaukų berniukas, pasigirdo kažkoks keistas garsas. Tai priminė garsą, kuomet tėtis, išgėręs daug fu fu, knarkdavo. Tik šis garsas buvo gražesnis, tylesnis. Bet Timotis vis tiek krūptelėjo, nes nesitikėjo išgirsti tokio garso. Jis susidomėjo. Ar ten kažkas gyvas? Atsargiai stebėjo krepšį.
-
Turbūt niekada nesupras, kaip Erka gali taip kalbėti su profesoriumi Senkleriu. O gal ir pats kada nors galės? Bet turbūt ne - jeigu jis pasakytų ką nors panašaus, iš karto būtų išsiųstas atgal į Airiją. Bet kaip profesorius įsitikintų, kad jis ten? Toje vietoje Eion neketino praleisti daugiau nė sekundės.
Profesorius Senkleris tikrai stengėsi dėl jų. Štai ir dabar. Ruošė kažkokią knygelę, tačiau Eion žinojo jos neliesiantis. Geriau nerizikuoti. Erka profesoriui tikrai svarbesnė, tad jeigu jie susipyktų, kaltas liktų jis. Taip visada buvo ir bus.
- Aš nenoriu kalbėtis, - sumurmėjo profesoriui ir žvilgtelėjo į Erkos pusę. Taip ir nesuprato, ar tas pyragas skirtas jo gimtadieniui. Bet turbūt ne - toji mergina tikrai nesistengtų. Viskas čia buvo sudėtinga ir nejauku. Ir dar knisius suknarkė. Tai buvo tarsi įrodymas, kad jis gyvas. Tikras. Galbūt profesorius neketino iš jo tyčiotis? Bet tuo patikėti sunku. Vis dėlto pažiūrėjo į krepšelio vidų, kur gyvūnėlis sujudėjo.
- Labas, - tyliai sumurmėjo Eion. Nežinojo, kaip reikia bendrauti su augintiniais. Tie, kurie liko Hogvartse, jam nelabai terūpėjo. O štai su knisiumi viskas bus kitaip. Be to, jam reikėjo vardo. Kiek dvejodamas žengė arčiau Timočio ir parodė jam gyvūnėlį. Neįsivaizdavo, ar tai mažiaus neišgąsdins, bet kad labai jau nežinojo, kur dėtis ir ką daryti toliau.
-
- Bet, Auri, kokia prasmė rašyti, jei pagal raštą vis tiek bus galima nuspręsti, kas tai parašys ir pradėti rietis? - paklausė susirūpinusi. Taip, rietis nebijojo, labiau bijojo tą daryti pas Aurį. Nežinojo, kada jam bus jos gana ir ar pats visą tai išgyvens, net ir būdamas jaunu.
Auriui paklausus, ar tai padės jiems susikalbėti, Erka tik gūžtelėjo pečiais. Abejojo, kad tai tiesa, tačiau nenorėjo garsiai taip pasakyti. Nenorėjo nei gauti pamokslo, kad niekuo netiki, nors kokį nors pamokslą jau turėjo seniai, bet vis dar bijojo, nei varyti Aurio į neviltį, ką kartais darydavo to nenorėdama.
- Ar galim kol keps ką nors pažiūrėti? - paklausė atsisukusi į Eion. Labiau norėjo klausti Auružio, tačiau žinojo, kad jis atsakys, jog šiandien Eion gimtadienis ir jis turi nuspręsti, ką jie veiks. O tai velniškai erzino.
-
Timotis negrįžo į vietą. Bet atrodė, kad jį sudomino knisius. O Eion mėgino jį parodyti. Auris šyptelėjo vaikinukui. Keista. O galvojo, kad su jais abiem bus daugiausia bėdų. Bet Eion su vaiku elgėsi labai gražiai.
- Taip manai Erkuže? Nejau žinai koks Eion raštas? - Kažkaip abejojo, kad jie skaitė vienas kito namų darbus ar panašiai.
- Žinau, kad bus labai paprasta suprasti kas ką rašė. Bet jeigu rašytume, o ne kalbėtume akis į akį būtų lengviau nesusipykti? Rašydami pagalvotume ką rašome? - Vedė su vyresnėliais pokalbį toliau.
- Taip Eion, kalbėtis sunku. Žinau, kad nenori. Bet mes gyvename visi kartu. O jei nesikalbėsime bus labai sunku ir kuo toliau, tuo darysis sunkiau ir nejaukiau. Aš nesakau, kad knygelė yra geriausias sprendimas. Bet gal jūs man irgi galėtumėt pasiūlyti būdą, kaip visiems susikalbėti tarpusavyje? Kaip išmokti bendrauti vieni su kitais? - Gal geriau jam paaiškinti, kad tikrai nebežino kaip vienam viską išspręsti. Taip. Galbūt kažkaip visi galėtų padiskutuoti kartu kaip gyventi tarpusavyje. Kaip išmokti visiems gražiai reikšti nuomonę.
- Galėtume gal pažiūrėti kokį filmą? Atnešiu kompiuterį. - Gal taip bus paprasčiau. Ir kalbėtis nereikės. Gal atsiras bent kiek jaukumo. Tada dar kai ką prisiminė.
- Oi ir pusryčių dar nevalgėm. Galim prisidaryti kalną karštų sumuštinių, kakavos ar dar kažko ir pažiūrėti filmą. Ir pyragas iškeps per tą laiką.
-
Timotis išgirdo, kaip gerų plaukų berniukas tyliai pasisveikino su tuo, kas buvo krepšyje. Ir netrukus berniukas parodė keturmečiui, kas tame krepšyje slepiasi. Ten buvo gyvūnas!
Nors Timotis ir labai bijojo čia būti, tačiau jo akys sublizgo iš nuostabos ir smalsumo. Jam išties labai patiko gyvūnai. Kartais pamatydavo vieną kitą namų kieme, nors ir retai. Tačiau tokio matęs nebuvo. Norėjosi sužinoti, kaip jis vadinasi. Aišku, paklausti raudonplaukis nedrįso. Tik tyliai tyliai pasakė gyvūnui tą patį, ką ir gerų plaukų berniukas:
- Labas.
Žinoma, įtampa vis tiek neatslūgo, kad ir koks geras buvo gerų plaukų berniukas bei kad ir koks įdomus buvo gyvūnas. Dėdė Auris kalbėjo apie rašymą ir apie bendravimą.
- Aš būsiu geras, - nedrąsiai pasakė. - Bet aš nemoku rašyti, - nusprendė prisipažinti iškart. Kai šalia stovėjo gerų plaukų berniukas, buvo šiek tiek lengviau tai padaryti.
Timotis nežinojo, kas yra kompiuteris. Bet žinojo, kas yra filmas ir televizorius. Miglotai prisiminė, kad kažkada tėvai yra turėję televizorių, kad kažkada jie gerdami fu fu žiūrėjo filmą, bet Timočiui liepė dingti iš akių. Tačiau televizoriaus Amyro Senklerio namuose jau seniai nebuvo. Vaikas apsidairė, nebuvo jo ir čia.
-
Kažkodėl profesorius Senkleris daug kalbėjo apie kalbėjimąsi. Bet kodėl? Eion visai nenorėjo kalbėti su Erka. Nei raštu, nei žodžiu. Žinoma, nė už ką nebūtų išdrįsęs to pasakyti garsiai, bet mieliau sutiktų, kad jos čia visai nebūtų. Visa laimė, Timotis susidomėjo knisiumi, tad buvo galima negalvoti apie tą knygelę ir kitus sudėtingus dalykus. Eion vis tiek nieko ten nerašytų.
- Jis vadinasi knisius, - pasakė mažiui klastuolis. Gal reikėjo paklausti Timočio, ar jis žino kokių įdomių vardų? Bet nespėjo to padaryti, nes vaikas ir vėl pradėjo teisintis. Ar daryti kažką, kas labai trikdė. Kuo tyliau jam pasakė: - Jeigu nori, aš galiu parašyti už tave. O tu paprašyk, gerai?
Pasirodo, visas šitas rašymas ir kalbėjimasis buvo paprastesnis nei netrukus prasidėjęs pokalbis. Erka tarsi klausė jo, ką jie visi galėtų nuveikti. Negi jai tikrai rūpi? Laimei, profesorius atsakė į tą klausimą, tad teliko sutikti. Nelabai tenorėjo kažką žiūrėti, bet kadangi vienintelis noras iš viso buvo tik pasislėpti ir susipažinti su naujuoju augintiniu, teko tylėti.
- Aš nealkanas, - prisivertė pasakyti, kai profesorius užsiminė apie pusryčius. Ir vėl įkišo nosį į krepšį. Vis dar negalėjo patikėti, ka gyvūnėlis tikras ir niekur nedings, bet kol kas atrodė būtent taip.
-
- Auri, juk supranti, kad tavo raštą tikrai atsikiriu! Taigi tikrai nebus sunku suprasti, ką rašei tu, ką Eion, - pasakė. Nenorėjo taip rašyti. Tiesą sakant, Erka ne itin norėjo ir kalbėtis, tačiau tai jau buvo geriau. - Tai žiauru, bet geriau kalbėkim, - visgi pridėjo sakinį, kuris ilgą laiką sukosi galvoje.
Erka stebėjo Eion ir Timotį. Rodos, jie nuo pat pirmos sekundės gerai sutarė. Tai privertė pavydėti. Ar aš kada nors iškart sutarsiu su vaiku? Ak, kaip norėčiau Eion vietoje būti aš... Mintyse atsiduso violetinplaukė. Negalėjo sakyti, kad mylėjo vaikus, bet... Ji Eion taip užpavydėjo, buvo taip gera žiūrėti į jų santykį! Kodėl sekasi jam, o ne man? Dar praplaukė mintis galvoje, tačiau į diskusijas su savimi Erka nusprendė nesileisti.
- Aš irgi, geriau tiesiog palaukime, kol iškeps pyragas, - irgi pritarė dėl pusryčių.
-
- Nieko, kad nemoki rašyti Timoti. - Ramiai pasakė ir kuriam laikui atidėjo knygelę į šoną. Deja, bet nei vienas, nei antras jam visai nepadėjo. Problema nesiruošė spręstis.
- Taip. Aišku, kad mes išsiaiškinsim kas ką rašė. Bet kaip jau minėjau gal taip bus lengviau nesusipykti. Gal tiesiog galit apie tai pagalvoti? Pagalvokit apie tai, kaip mums visiems normaliai bendrauti gerai? Kaip jums patiktų. Taip. Taip. Jums patiktų išvis nebendrauti. Bet tai neįmanoma gyvenant po vienu stogu. - Auris nuėjo prie šaldytuvo. Gal vyresnėliai ir nenorėjo valgyti. Tegul. Bet Timotis privalėjo valgyti labai grafikuotai. O jis jau ir taip praleido pusryčių laiką. Norėjo sudaryti normalų jo maitinimo grafiką. Kad organizmas atsistatytų greičiau. Šaldytuve turėjo iš anksto pasiruoštų varškės virtinukų. Taigi kažkiek jų ėmė šildyti ant viryklės.
- Erka, ar galėtum atnešti kompiuterį ir surasti kokį filmuką, kad ir Timočiui patiktų? Eion, norėčiau tavęs kai ko paprašyti. Jeigu gali. Ar galėtumėt su Timočiu kartu pavalgyti? Tiesiog pažiūrėk, kad jis suvalgytų tai, ką įdėsiu. Jam labai svarbu normaliai valgyti. - Auris pašildė virtinukus. Įdėjo į dubenėlį, uždėjo uogienės ir pastatė jį ant stalo.
-Ateik Timoti, reikia pavalgyti gerai? - Kodėl paprašė Eion pažiūrėti. Na, jie tiesiog stulbinamai gerai sutarė ir galbūt Timotis dabar dėl streso gali nenorėti valgyti. bet jeigu Eion bus kartu, tai gal paklausys. O Auris tuo tarpu aptvarkys virtuvę.
-
Knisius, mintyse pasakė Timotis. Labai labai norėjo įsiminti šį pavadinimą. Tuomet linktelėjo gerų plaukų berniukui, nes šis pasakė, kad galės parašyti už Timotį. Nors Timotis nežinojo, ką ten reikėtų rašyti. Ir nežinojo, ar sugebės pasakyti. Didelis dėdė tikino, kad nieko tokio, jog Timotis nemoka rašyti. Bet toks išsireiškimas jam atrodė tarsi tyla prieš audrą.
Gerų plaukų berniukas ir nežinomų plaukų moteris pasakė, kad nenori valgyti. Timotis, žinoma, valgyti norėjo. Bet jis irgi sakys, kad nenori. Juk taip sako kiti. Ir štai, dėdė pagamino kažkokį labai gardžiai atrodantį maistą. Kalbėjo apie tai, kad Timotis turi suvalgyti. Vaikas išpūtęs akis žiūrėjo į dubenėlį. Atrodė išsigandęs. Ir dar mintyse sukosi klausimas, kas yra kompiuteris. Ar su juo muš?
-
Kodėl jiems taip būtinai reikia kalbėtis? Eion visai neturėjo noro turėti reikalų su Erka. Profesorius Senkleris taip netikėtai pasakė šią menką naujienėlę, kad jis visai nespėjo tam pasiruošti. Kasdien vis pamatęs nemėgstamą merginą sutrikdavo ir klausdavo savęs, ką ji čia veikia. Tada prisimindavo, ir iš karto pasidarydavo liūdna. Dabar viskas dar sudėtingiau. Profesorius Senkleris sugalvojo, kad jie privalo bendrauti.
Įmanoma nebendrauti gyvenant po vienu stogu. Jeigu manai kitaip, aš tau įrodysiu mintyse kalbėjo su profesoriumi Eion, bet garsiai iš viso nieko nesakė. Erka gadino viską. Tarsi nieko blogo nedarė, bet vis tiek gadino. Kodėl čia negali gyventi koks nors normalesnis Hogvartso mokinys?
- Gerai, - abejingai tarstelėjo, kai profesorius paprašė pavalgyti su Timočiu. O gal pažiūrėti, kaip jis valgo. Eion iki galo to taip ir nesuprato, nors ir kitas dalykas buvo neaiškus - jeigu jis nenori valgyti, kodėl vis tiek privalo tai daryti? Ar tai vienas iš būdų atsiimti skolą?
- Čia tau, - atsisukęs į Timotį pasakė. Paėmė du šaukštus. Vieną ištiesė vaikui, o kitu paėmė virtinuką ir įsidėjo į burną. Nebuvo tikras, kad profesorius tą ir turėjo omenyje, bet lėtai suvalgė ir pratarė: - Skanu. Valgyk.
-
- Žinoma, lekiu, - nusišypsojo Erka. Labiau norėjo pažiūrėti kokį normalų filmą, tačiau jos norai dabar jau buvo praeity, niekam jie neberūpėjo... Mergina suprato, jog vasaromis daug ką turės daryti Timočio lygiu. Deja, bet tai buvo realybė. Dabar violetinplaukė suprato, kad pasiūlyti filmą nebuvo tokiau jau gera mintis.
Bet visgi ji atnešė kompiuterį ir pradėjo ieškoti animacinių filmukų. Tai erzino, tačiau... O ką daryti? Ji kiek paieškojo, paskaitė kelis aprašymus, mat nedaugelį animacinių filmų buvo mačiusi, o tad atsisuko į namiškius ir paklausė:
- Simpsonų filmas tiks?
Erka įsitaisė ant kėdės. Nebuvo tikra ar visą filmą žiūrės, todėl dar nubėgo iki kambario ir pasiėmė pieštuką bei bloknotą. Nebaisiai mėgo piešti, bet kai būdavo nuobodu, šita veikla visai patikdavo.
-
Diena ne taip ir seniai prasidėjo, o atrodė, kad ji jau kokį šimtą metų tęsiasi. Auris norėjo vieno. Eiti miegoti ir nepabusti daugmaž iki kito amžiaus. O kai pagalvodavo, kad artimiausiu metu viskas taip ir bus šiurpas krėsdavo. Kodėl čia įsipainiojai Senkleri? Kaip taip išvis sugebėjai? Apsistatei save šitokiais vaikais, o pats net nežinai ką su jais daryti. Na taip. Norėjo jiems padėti, kažką suteikti. Bet dabar atrodė, kad verčiau jau būtų reikėję juos palikti ramybėje. Kaip jie tokie skirtingi galėtų susilieti į tikrą šeimą? Kaip jam to pasiekti? Nušvitimas plaunant indus neaplankė. Tiesą pasakius tą patį dubenėlį brūžino kempinėle jau kokią minutę visiškai be tikslo.
Atsisuko pažiūrėti kaip ten sekasi Eion. Tada trumpam paliko dubenį, nusišluostė rankas, Pasiėmė lapelį ir užrašė.
Neprivalai valgyti jei nenori, gali tik pakalbinti Timotį, kad pats valgytų. Tiesiog pažiūrėk ar vaikas valgo, nes timotis badavo ir dėl to jis privalo normaliai valgyti. Po mažai, kad organizmas įpprastų ir jam nebūtų bloga. Bet valgyti jis vis tiek turi. Bet šiaip elkis kaip nori. Ačiū Eion. Tiesiog Matau, kad jis tavęs nebijo, kad gerai su tavimi jaučiasi ir todėl pagalvojau, kad paklausys tavęs ir pavalgys.
Raštelį padavė Eion. Garsiai to nedėstė, nenorėjo, kad Timotis girdėtų.
Tada jau greitai suplovė tuos kelis indus. Ir prisėdo prie Erkos.
- Gal Simpsonai kiek per sudėtingi. - Pasilenkė prie ekrano. Bet ten tų filmukų buvo baisiai daug.
- Nežinau. Gal paleisk kempiniuko filmą. Jis labai optimistiškas, linksmas. Ten gal nebus ko išsigąsti.
-
Gerų plaukų berniukas tarsi ramino Timotį. Jis suvalgė vieną maistelį, o kitą davė keturmečiui. Jeigu viskas nebūtų taip baisu ir nežinoma, Timotis tikriausiai būtų nusišypsojęs gerų plaukų berniukui.
Vaikas suvalgė maistą iš šaukšto. Šis buvo nepaprastai skanus. Raudonplaukis leidosi maitinamas. Valgydamas stebėjo didelį Aurį ir nežinomų plaukų moterį. Didelis Auris padavė Eion kažkokį raštelį. Ar šis raštelis apie Timotį? Ar Timotis padarė kažką ne taip? Vaikas baimingai pažiūrėjo į tą lapuką. Žiūrėjo ir į daiktą, kuris tikriausiai yra kompiuteris. Jis priminė televizorių. Viskas ėmė aiškėti. Nejaugi jie tikrai žiūrės filmą?
Čia tikrai buvo labai labai keista. Kodėl čia niekas nieko nemuša? Kodėl negeria fu fu? Iš kur yra tiek daug maisto? Tai atrodė nesuprantama.
-
Visa laimė, Timotis suvalgė paduotą maistą. Jeigu dar reikėtų su juo ginčytis, Eion tikrai nusišautų. Ačiū už nuostabų gimtadienį. Geriau jau būčiau gatvėje mintyse širdo klastuolis ir kiek nustebęs paėmė profesoriaus Senklerio paduotą lapuką. Jo turinys išgąsdino - tai buvo ne pirmas kartas, kada pasirodė, kad profesorius skaito jo mintis. Na ir gerai. Tegul žino, kad aš nenoriu čia būti vėl mintyse pasakė. Erka kažką kalbėjo apie filmą, bet tai rūpėjo mažiausiai. Nežinojo, ką reikėtų dabar daryti. Dar duoti Timočiui maisto? Kiek yra tas nedaug? Argi jis turi žinoti tokius dalykus? Dar vienas piktas žvilgsnis įsmigo į prie kompiuterio palinkusio profesoriaus pakaušį. Ir kas būtų patikėjęs, kad Eion per savo keturioliktą gimtadienį turės rūpintis kažkokiu mažvaikiu?
- Suvalgyk dar, - paėmęs iš Timočio šaukštą ir pakabinęs dar vieną virtinuką kalbėjo vaikui. Jeigu jis nevalgys, tai jau ne jo problemos. Nors gal ir jo - tokiu atveju būtinai liks kaltas. Bet nenorėjo rodyti pykčio tam mažiui, taigi stengėsi į jį žiūrėti maloniu žvilgsniu.
-
Auriui nesutikus žiūrėti Simpsonų, Erka kiek susiraukė. Taip, ne visos jo dalys buvo labai jau gražios, tačiau tai buvo normaliausias jos žinomas animacinis filmas, kurį dar bent kiek galėjo žiūrėti. Bet ką gi, buvo aišku, kad jei norės čia gyventi, visą tą laiką reikės taikytis tik prie Timočio, todėl nieko ir neliko. Erka tyliai atsiduso ir paleido Kempiniuko filmą.
Ji stebėjo, kaip Timotis valgė ir paskui kaip Eion liepė jam valgyti toliau. Atrodė, kad jis nesidžiaugė šiuo darbu. Erka sutiko, ji irgi nesidžiaugtų, tačiau toks liepimas valgyti dar... Taip, violetinplaukė irgi tikrai nebuvo auksinė, tačiau tai jau tikrai buvo per žiauru.
- Gražiai gal tu su juo? - paklausė neiškentusi. Norėjo patylėti, norėjo negadinti jam gimtadienio, tačiau nesugebėjo ištylėti.
-
Auris kerais padidino kompiuterį, kad jo ekranas pasidarytų visiems matomas. Erkai nepatiko filmo pasirinkimas, matė kad ji susiraukė. Bet nieko nesakė. Bet gi negalėjo Timočiui rodyti Simpsonų.
Auriui irgi nepatiko viskas, kas čia dėjosi. Norėjo visai kitaip atšvęsti Eion gimtadienį. Bet gi negalėjo žinoti, kad tėvas pristatys jam broliuką. Visko bijantį mažą vaiką. Iš kur galėjo žinoti, kad viskas taip pasisuks.
- Viskas gerai. Tik prašau nesipykit. - Šį sykį kažkaip nesugebėjo nuslėpti emocijų. Tiek balse, tiek veide atsispindėjo beviltiškumas ir susirūpinimas. Pyko ant savęs, kad nesugeba visko kažkaip kitaip pakreipti.
- Juk šiandien Eion gimtadienis. Žinau, kad viskas ne visai taip, kaip norėjosi. Gal tiesiog pabandykim kartu pažiūrėti filmą. Tuojau iškeps ir pyragas. Bet jeigu norite eiti į savo kambarius, aš jums nedraudžiu to daryti. - Reikės viską permąstyti. Jau tvyrojo tikra įtampa tarp Eion ir Erkos. O dabar atsirado ir trečiasis vaikas. Dar visai neseniai Auris apie jį net nieko nežinojo. Net neplanavo, kad jis apsigyvens čia.
-
Timotis ir toliau valgė. Po kokių penkių maistelių jis pajuto, kad yra sotus. Šis jausmas buvo toks keistas, visiškai nepažįstamas. Tačiau negalėjo to pasakyti. Turės valgyti tiek, kiek didelis dėdė arba gerų plaukų berniukas lieps.
Vaikas nesuprato kaip, bet dėdė padidino tą kompiuterį. Jame pasirodė linksmas spalvotas veidelis. Timotį veidelis sužavėjo, tačiau vis dėlto keturmetis buvo per daug įsibaiminęs, kad nusišypsotų. O dar tai, kas įvyko paskui...
Nežinomų plaukų teta pasakė, kad reikia gražiai. Ar tai Timotis kažką daro negražiai? Širdutė suspurdėjo, akyse vėl pasimatė baimė. Ir didelis dėdė paprašė nesipykti. Vieną akimirką jis pasirodė toks panašus į tėtį. Kažkada tėtis buvo labai liūdnas. Kažką gražiai kalbėjo. O tada... Visai netikėtai... Tėtis labai supyko ir pradėjo mušti. Tai prisiminus vaikui tiesiog užgniaužė kvapą.
-
Kodėl viskas turėjo pasisukti šitaip? Auris paprašė pavalgydinti šitą vaiką, bet Erkai vis tiek kažkas netinka. Kodėl jis amžinai visiems neįtinka? Žinoma, ir pats neapsidžiaugė, kai sužinojo, kad teks gyventi su ta merga. Bet ji nekalta, kad profesorius Senkleris pasiūlė gyventi kartu. Lygiai taip pat ir jis pats nekaltas, kad gavo tokį patį pasiūlymą. Todėl mintyse pasiuntęs Erką į visas keturias puses bandė pamaitinti Timotį. Kai pagalvoji, ir šitas vaikas nekaltas dėl to, kad diena tokia sumauta. Kaip ir profesorius Senkleris.
Dabar Eion mažiausiai rūpėjo, kad šiandien jo gimtadienis. Taip, už knisių buvo dėkingas, bet daugiau nieko gero šiandien nenutiko. Jis bandė draugiškai elgtis su mažiumi, bet kažkas ir vėl negerai. O ir tas profesoriaus Senklerio bandymas juos sutaikyti... Na jau ne, jis su Erka gražiai tikrai nesielgs.
Pasirodė, kad Timotis nebenori valgyti. Matai? Jis nebenori, tai aš ir nebekišu piktai mintyse ištarė klastuolis Erkai, tačiau garsiai nieko nepasakė. Įsidėmėjo profesoriaus žodžius. Galima eiti į savo kambarį. Todėl Eion atsistojo, pasiėmė krepšį su naujuoju augintiniu ir paliko virtuvę. Užsidarė savo kambaryje ir susigūžęs lovoje pasislėpė po antklode. Gal bent dabar kiti paliks jį ramybėje?
-
Diena super nenusisekė. Jis supratęs, kad timočiui gana paėmė lėkštę. Suvalgydins paskui. Eion išėjo į savo kambarį. Auris išėmė pyragą ir nutarė jį palikti atvėsti. Na ne, negalėjo ir nenorėjo versti Eion grįžti. Timotį irgi paliko ramybėje prie kompiuterio. Tegul sau pabando žiūrėti filmuką. Nusprendė vaiko nejudinti. Tik labai lėtai pasilenkė prie jo ir servetėle nuvalė lūpas. Juk valgė tuos virtinius su uogiene.
Šiaip buvo nelabai smagu, net labai nesmagu, kad diena, tokia svarbi Eion diena nuėjo šuniui ant uodegos. Bet turėjo suprasti, kad jie turi susigyventi kažkaip. O dar namie atsirado naujas žmogus.
Eion jis nutarė nejudinti. Gal užsuks vakare ar po kelių valandų. Paliks jam pyrago ir kakavos ar pieno. O gal pabandys su juo pasikalbėti. Taigi šitaip ir praėjo pirmasis Eion gimtadienis jo namuose. Liūdnai. Auris suprato, kad turės pasiryžti kažkaip pergyventi daug tokių dienų. Kad turės dar daugiau pasiskaityti kaip knygose patariama elgtis tokiu sudėtingu metu.
-
Nors vakar Linėja ir nedaug vėlavo į susitikimą su Lukrecija ir viskas, kas lietė dekoracijas ir jų būklę, pasibaigė sėkmingai, vakaras rudaplaukei nebuvo džiaugsmingas. Visą jį mergina galvojo apie Aurį. Tiksliau daugiau - apie jo sūnų. Žinoma, ir taip aišku, kad jeigu Linėja būtų susitikusi vieną Aurį, be vaiko, ji vis tiek būtų apie jį galvojusi. Tačiau dabar jai labiau rūpėjo berniukas.
Lukrecija, pastebėjusi, kad draugei kažkas ne taip, ėmė jos klausinėti, kas atsitiko. Galiausiai moteris papasakojo apie netikėtą vakarykštį susitikimą. Nenorėjo per daug atvirauti apie paauglystės laikus, apie draugystę su Auriui ir, juolab, apie tai, kokia situacija susiklostė jo šeimoje. Tačiau šiek tiek užsiminė.
Linėja buvo geros širdies, jai iš tiesų rūpėjo tas vaikutis, tad ji, paskatinta Lukrecijos, priėmė sprendimą išsiaiškinti, ar Timočiui tikrai saugu gyventi šeimoje. Neprasta ragana ta Linėja, savais būdais šiandien, sekmadienio rytą, ji išsiaiškino Senklerio adresą nepalikdama jokių pėdsakų. Sužinojus adresą širdis suspurdėjo stipriau. Rajonas, kuriame jis gyveno, turi išties prastoką reputaciją.
Ir štai, apie pusę dešimtos ryto Linėja pabeldė į reikiamas duris. Kažkur giliai viduje pajuto jaudulį, nes ir vėl, kaip vakar, pamatys Aurį. Taip pat šmėstelėjo baimė. O jeigu jis vis tik bus apsvaigęs? Gal net agresyvus? Bet visas mintis moteris bandė nuvyti šalin. Neprotinga kurti būsimus scenarijus, daryti išankstines išvadas. Ji čia atėjo išsiaiškinti, kaip gyvena Timotis. Ar nieks jo neskriaudžia. O kokia yra situacija, pamatys netrukus.
-
Nereikėjo nei sakyti, kad Auris tą naktį neužmigo. Kai berniukas užmigo, jis laiką leido virtuvėje. Daug rūkė ir į natų sąsiuvinį kažką kraigliojo. Jau senokai ką bekūrė, kažkada jie su Nėja užrašinėdavo natas jų dainoms, bet tas buvo seniai. Bet jam būtinai reikėjo išsilieti. Todėl kažką kurpė. Prisiminė, kaip tą meną tobulino su Nėjos mama arba su knygomis, juk senkleriai meno žmonės. Ir bibliotekoje buvo ne vieno kadaise gyvenusio kompozitoriaus priklausiusio jų giminei parašytų knygų apie muziką. Taigi Auris turėjo iš ko mokytis.
Dar jis suko ratus po virtuvę, arba kai kiek aprimo sutvarkė ją iš pagrindų, prieš tai užkerėjęs, kad Timočio nepažadintų garsai, kol tvarkėsi. Dar per tą pragarišką naktį sužaidė telefonu kelis mačus kažkokio šaudynių žaidimo, bet tai visai nepadėjo išsilieti. Žodžiu nerado kur dėtis.
Ryte atidarė langą, kad prasivėdintų. Jautėsi šlykščiai. Kadangi jau buvo beveik metęs rūkyti, tą darydavo tik išimtiniais atvejais. Tai buvo nelabai gera po didelio kiekio cigarečių. Ir nuo minčių, kad tuojau reikės grįžti į mokyklą ir elgtis kaip visada.
Senkleris pasidarė puodelį kavos, kuo stipresnės ir tas visai nepataisė jam ūpo tiesą pasakius. Tada ėmė daryti valgyti.
Kadangi jie čia po Timio psichologės atvyko trumpam, pernakvoti, tai kažin kokių atsargų neturėjo. Bet tam, kad išsilietų reikėjo ko sudėtingo. Ketino, kai Timotis pabus iškepti jam omleto. Bet kol nepabudo susirado miltus, cukrų, šokolado. Tada išrūko iš namų į parduotuvę. Ją neseniai atidarė ir ten nusipirkęs pieno ir dar visokių dalykų raudonplaukis greit grįžo.
Buvo dar tikrai ankstyvas rytas, o jis ėmėsi gaminti. Ruošė tešlą tortui. Nutarė iškepti griliažinį tortą, kad tik turėtų ko nusitverti. Taigi dabar tą ir darė. Darbas padėjo. Jis atskirinėjo baltymus nuo trynių ir darė visokius kitokius kruopščius dalykus. O galop po namus pasklido ne cigarečių dūmų, o kepamo biskvito aromatas. O tada tylą ir gaminannt išsikviestą ramybę pertraukė beldimas į duris ir jis nustebęs nuėjo pažiūrėti.
Niekada neatidarinėdavo durų nežinia kam. Vyras pažvelgė pro akute ir už jų pamatė Linėją. Širdis gal ir sustojo akimirkai, tikrai taip atrodė. Kaip ji čia atsirado? Jis smarkiai suspaudė durų rankeną. Tada atsitraukė nuo jų ir dar kumščiu durims pagrūmojo. Nei nesiruošė jų atidaryti. Ne, jau išsikepurnėjo iš vakarykštės nevilties ir dabar iš naujo savęs nedraskys. Ne.
Dabar pat dings iš namų. Buvo pasiryžęs kad ir oru išnykti, bet durų neatidaryti.
Nuėjo į kambarį. Lovelėje ramiai miegojo vaikas ir Auris jau pasilenkė jo žadinti, bet sustojo.
Sustabdė ramiai miegančio broliuko vaizdas. Ar jis tikrai ketina jį žadinti ir kažkur tempti? Juk tai kvaila. Stovėjo ir žiūrėjo į vaiką tol, kol nusiramino. Nesąmonė. Juk sakė jam, kad daugiau keistai nesielgs. Bet... Bet ji už durų. Iš kur? Kaip rado šį butą, jo prieglobstį?
Auris vėl grįžo prie durų. Juk turi išsiaiškinti kodėl ji čia. Juk turi. Nieko neturi, jis nieko neprivalo, neatidaryti juk paprasta. Ginčijosi su savimi. Labai giliai atsidusęs visgi atidarė jai duris.
- Labas Linėja. - Pratarė. Duris laikė vos praviras. Bet po sekundėlės atsipeikėjo ir jas normaliai atvėrė leisdamas jai užeiti.
- Labai netikėtas apsilankymas. Bet užeik.
-
Ji girdėjo. Ji tikrai girdėjo ir jautė, kad kažkas priėjo prie durų. Tačiau jų neatidarė. Kaip dabar reikėtų pasielgti? Tiesiog nueiti savais keliais? Bet aš negaliu. Aš tiesiog negaliu. O jei prieš minutėlę berniukas buvo skriaudžiamas? Rudaplaukė ruošėsi dar kartą pabelsti. Dabar ketino tai padaryti kur kas reikliau ir grėsmingiau. Tačiau neprireikė. Auris pravėrė duris. Pasisveikino. Ir netrukus pakvietė užeiti.
Nosin plūstelėjo kvapai. Pirmiausia moteris pajuto kepamo pyrago kvapą, tačiau užuodė ir tai, jog neseniai čia būta rūkalų. Linėja nekentė rūkalų kvapo. Atpažindavo jį iš toli.
- Kepi cigarečių pyragą? - paklausė vyptelėdama.
Įžengė į vidų. Šiandien atrodė žymiai paprasčiau nei vakar. Į kuoduką susukti plaukai. Jokio makiažo. Paprasta palaidinė, džinsai ir sportbačiai.
Apsidairius akį patraukė paveikslas. Užrašas skelbė, kad jame pavaizduota Rodnė. Tačiau Rodnė Linėjos dėmesį prikaustė tik trumpam, nes netrukus ji pažvelgė į nuotraukas. Kai kuriose buvo ir Timotis. Tačiau nesimatė Timočio mamos. Nemažoje dalyje nuotraukų buvo mergina violetiniais plaukais. Per jauna, kad būtų Timočio mama. Ir taip pat per jauna, jog būtų Aurio mergina. Keliose nuotraukose, kur jie kartu, ji dar visai vaikas. Ir dar kai kur nufotografuotas berniukas, paaugliukas. Kas Auriui yra šie du jaunuoliai?
O tuomet Roberts pastebėjo ir kelias nuotraukas, kuriose užfiksuota ji pati. Jie ten buvo keturiese. Galvoje praūžė prisiminimai iš senų laikų, iš koncertų su pirmąja grupe.
- Ir tu drįsti čia laikyti nuotraukas, kuriose esu ir aš? - piktai paklausė ji.
Kai jie išsiskyrė, Linėja nutraukė visus ryšius su praeities pasauliu. Nenorėjo turėti nieko bendra su bet kuo, kas galėtų priminti Aurį. Nesvarbu, mintyse pasakė sau ji. Tu atėjai ne to. Tegul. Tu atėjai dėl berniuko.
- Kur Timotis? - uždavė dar vieną klausimą.
Rankose Roberts laikė nedidelį maišelį. Tai buvo dovanėlė Timočiui. Žalios spalvos žaislinis drakoniukas.
Tuomet įdėmiau pažvelgė į raudonplaukį. Jis atrodė pavargęs, tarsi nemiegojęs. Tačiau nebuvo panašu, jog būtų vartojęs alkoholio.
- Siaubingai atrodai, - pridūrė.
-
- Kas kaltas, kad kai sumanau užsirūkyti imi ir atsirandi šičia. - Kodėl? Kodėl turėjo su ja kalbėti tokiu mačo tonu? Kodėl negalėjo su ja gražiai šnekėtis? Nors labai to norėjo. Bet tiesiog negalėjo sau leisti nors imk ir nušok nuo Hogvartso astronomijos bokšto.
- Kodėl tu čia? Ir dar norėčiau žinoti kaip radai šį butą? Nenorėčiau, kad čia atsibelstų kas nors, ko nelaukiu. - Galvoje turėjo Dolohovus. Jei Linėja jį rado taip lengvai, jie irgi galėtų. Jei kada sugalvotų suvesti senas sąskaitas.
Šiandien ji neatrodė tokia elegantiška ir daug labiau priminė senus laikus. Dėl to buvo tik sunkiau.
- Palik ramybėje mano nuotraukas. - Norėjo pasakyti ką kitą. Norėjo atsiprašyti, kad jas čia laiko, nes kartais nori prisiminti tuos laikus. Nes juos dievino, nes viską atiduotų, jei galėtų viskas būti kaip tada, kai jie keturiese bendravo. Ir kai jie su Nėja buvo komanda.
- Miega o ką? Tiesiog šiokiadieniais jam reikia anksti keltis į darželį, nes man reikia anksti pradėti darbą. Taigi savaitgaliais ilgokai pamiega. - Auris nenorėjo, kad jie su Nėja susidurtų. Juk vakar tiek visko Timočiui prikalbėjo. O jeigu jis papasakotų tai, ką Auris jam sakė apie Nėją? Arba tai kaip vakar kvailiojo jai išėjus su tuo gražuoliuku kvaila šypsena.
Nejučia jai vėl prabilus persibraukė savo susitaršiusius jau paaugti spėjusius plaukus. Kažkada jie kaip ir visų senklerių garbanojosi ir šiaušėsi. Kirpti trumpai pradėjo nuo tada, kai susidėjo su Dolohovais, mat trumpais plaukais atrodė grėsmingiau. O dabar jau kurį laiką leido jiems augti.
Neabejojo, kad po akimis nuo miego stygiaus yra ratiliukai. O be to jam miego seniai jau stigo, mat juk turėjo kalną reikalų mokykloje.
- Nemanau, kad mano išvaizdos čia atvarei aptarinėti. Jeigu nori, galim eit į virtuvę. Dar vis tiek čia pabūsiu, kol vaikas pabus ir pavalgys. Paskui išvažiuosim. Mes čia tik po jo psichologės pernakvojam. Arba per atostogas.
-
Auris kalbėjo nemandagiai. Žinoma, ir ji pati nesielgė taktiškai. Vis dėlto atėjo į jo asmeninę erdvę. Nekviesta. Net nepranešusi. Kažkas viduje tiesiog šaukė, kad jis taip šneka dėl to, jog bando slėpti patį apėmusius jausmus. Bet praėjo vienuolika metų. Galbūt dabar viskas yra kitaip. Gal jis dėl kažkokios priežasties manęs nekenčia ir tiek, kalbėjosi su savimi mintyse stengdamasi nepasiduoti jausmams.
- Vaikams kenkia cigarečių dūmai, - šaltai pasakė. - Nesirūpink, atėjau tikrai ne dėl tavęs, - rėžė. - Tu manai, kad aš čia ką nors kviesiu? - nustebo rudaplaukė. - Niekas čia neatsibels. Ak, tavo nuotraukas? Tu neturi teisės lyg niekur nieko išsistatyti nuotraukų, kuriose esu aš! - sušuko.
Taip nebūna dažnai, tačiau dabar emocijos pirmavo. Linėja pajuto šiokį tokį šoką pamačiusi tas nuotraukas ant lentynos Aurio namuose. Tvardykis. Tu negali parodyti jam, jog tau skaudu, sudraudė save mintyse ir sugebėjo nepratrūkti.
- Man tai nepatinka, - dabar jau ramiai tarė.
Linėja išsitraukė burtų lazdelę. Žiūrėdama į nuotraukas, kuriose buvo pati, pašalino iš jų savo atvaizdus. Nuotraukos nebeatrodė gražiai. Jose akivaizdžiai kažko trūko.
- Parodyk, - tarė.
Ji turėjo omeny Timotį. Elgėsi stebėtinai įžūliai, bet tokia jau buvo Linėja. Vaiko gerovė šią akimirką pati svarbiausia. Tad ji nuėjo ne į virtuvę, tačiau į kambarį, kurio durys buvo vos vos praviros. Pataikė. Lovoje miegojo vakar matytas berniukas. Ji tyliai uždarė to kambario duris, tuomet nuėjo į virtuvę.
- Kada jis kelsis? - paklausė. - Jūs čia negyvenate? - kiek sutriko.
Virtuvė buvo stebėtinai švari. Apskritai, šie namai nebuvo panašūs į landynę, kaip kad bijojo Linėja. Tačiau jeigu jie čia negyvena, bus neįmanoma įvertinti sąlygų, kuriomis auga Timotis. O gal jis meluoja? Kurių galų imtis pyragų kepimo, jei vaikui atsikėlus jie išvažiuos?
- Įdomus pusryčių pasirinkimas, - leptelėjo. - Kiek laiko vaikas lankosi pas psichologę?
Pagalvojo, kad labai keistai atrodo čia atėjusi ir pradėjusi klausinėti apie Timotį. Juk namai tvarkingi, virtuvėje kvepia kepamas pyragas. O gal net tortas? Ant stalo stovėjo ingredientų, kurie, panašu, turėtų būti skirti kremui. Bet... Bet vakar aš mačiau. Berniukas buvo išsigandęs. Labai išsigandęs, šnekėjosi su savimi galvoje. Be to, rūkalų kvapas. Auris pavargęs, susitaršęs. Čia nėra gerai. Čia tikrai kažkas negerai.
-
- Aš nerūkau prie Timočio ar kitų. O jei rūkau, tai esu vienas. Iš virtuvės dėl kerų į visą butą dūmai nepatenka. Nereikia čia manęs mokyt. - Absurdas, bet tai, ką ji dar pasakė jį taip įskaudino ir nuliūdino. Ne dėl tavęs... Skambėjo ir skambėjo mintyse. Bet kartu ir niršo ant savęs, kad taip kvailai reaguoja. Gana, šalin prakeiktus sentimentus. Aš nenoriu. Ne.No.Riu.
- Ne tu kviesi. O patikėk čia tikrai galėtų atsigrūsti manimi nepatenkinti žmonės. Sugebėjau per pastaruosius dešimt metų... - Ir nutilo. Ir kam jis dabar pradėjo jai aiškinti? Juokinga. Tai, ką ji padarė su nuotraukomis labai nepatiko ir vėlgi nuliūdino. Nors jis aišku ir pats nirštų, jei rastų pas Nėją savo nuotraukų, jei būtų Linėjos vietoje. Nieko nesakydamas pasiėmė sugadintas fotografijas nuo lentynos.
- Ką čia dabar sau leidi? Atėjai patikrinti? Kas tu vaikų teisės velniai rautų? - Pašoko piktumas. Ko ji tikisi? Raudonplaukiui nepatiko kaip Linėja tikrina Timotį.
Tada nusekė paskui. Savo namuose vardan dievo meilės. Bet tikrai taip buvo. Nusekė paskui virtuvėn, mat ji čia tvarkėsi kaip namie. Taigi kai ten atsidūrė stvėrė nuo stalo natų sąsiuvinį ir su nieko vertomis nuotraukomis išmetė į šiukšlių dėžę.
- Nežinau. Aš jo nežadinsiu. - Svarstė ko dabar galėtų nusitverti.
Ir kaip niekur nieko atsuko tamsiaplaukei nugarą ir ėmė gaminti šokoladinį biskvitą, nes orkaitėje kepė vanilinis. Taip lengviau. Žiūrėti į merginą negalėjo. Jam jau vėl vėrėsi bedugnė.
- Negyvename, nes mano darbas neleidžia to. - Nesiteikė paaiškint koks darbas.
- Kas tu socialinė darbuotoja? Regis aš tokios neturėjau. Kodėl turėčiau tau kažką aiškinti? - Keikė save visais žinomais žodžiais. Bet kodėl turėtų jai atsakinėti? Bet ir žinojo, kad tokiu elgesiu dabar tiesiog kasė dar didesnę duobę tarp jų. Nors kažin ar ji galėjo labiau plėstis.
Kiek laiko patylėjo. Virtuvė buvo tokia mažytė, jautė tą merginą sau už nugaros visu kūnu ir tiesiog kraustėsi tą sykį iš proto, taip norėjo sprukti iš tos ankštos vietos.
- Tortas net ne pusryčiams. Iškepsiu jam omleto. O pyragą gal pasiimsiu su savim. - Taip. Galės jo duoti ir Eion ir Erkai ir dvynukams ir dar kam nors.
- Vasara bus metai, kaip jis lankosi pas psichologę. O pas mane mažylis jau gyvena antrus metus. Rugpjūtį bus du. Bet praeitais kažkaip taip išėjo, kad nenuvedžiau jo ten, nors reikėjo. Bet kad viskas netikėtai nutiko. - Vėl ėmė pasakoti ir vėl nutilo. Negalima taip su ja kalbėti, kodėl turėtų su ja nemandagiai elgtis? Ji rūpinasi kaip visada ir viskas. Deja negalėjo tvirtai pasakyti, kad kitą minutę vėl neims įžūlauti.
-
- Na, bet į koridorių tai pateko, - pasakė. - Iškart pajutau.
Vėliau Linėja kilstelėjo antakius. Vaikinas buvo bepradedąs pasakoti apie pastaruosius dešimt metų. Lyg niekur nieko. Laimei, susizgribo ir užsičiaupė. Raudonplaukio žodžius apie patikrą mergina ignoravo.
- Kam mėtai savo kūrybą? - ji ištraukė iš šiukšliadėžės sąsiuvinį ir įbruko jį vyrui į rankas. Neketino žiūrėti. - Eidama čia mačiau porą benamių, kurie kuitėsi konteineriuose. Ar tu nepagalvojai, kas bus, jeigu jie pamatys magiškas nuotraukas? Mąstyk, - ištraukė ir nuotraukas iš šiukšlių dėžės.
Vieno rėmelio stiklas įskilo. Linėja pradangino nuotraukas, įskilusį stiklą sutvarkė burtų pagalba, taip pat kerėdama nuvalė nešvarumus nuo rėmelių, mat jie išsiterliojo pabuvoję šiukšliadėžėje.
- Esi labai turtingas, kad mėtytum gerus daiktus? - paklausė. - Nereikia tų spektaklių. Gerai, aš palauksiu, kol Timotis atsikels, - tvirtai pasakė, padėjo maišelį su dovana ant kėdės.
Kol Auris gamino atsukęs rudaplaukei nugarą, ji žiūrėjo pro langą. Reikės išsiaiškinti, ką Auris dirba. Bet dabar Linėja neketino imti klausinėti. Nenorėjo pasirodyti smalsaujanti. Man tai rūpi tik dėl Timočio, pasakė ji sau mintyse. Nors jautė, kad rūpėjo ne tik dėl jo.
- Kodėl turėtum man kažką aiškinti? - vėl prabilo moteris. - Gal todėl, - dabar ji priėjo prie Aurio ir atgręžė jį į save, - kad aš matau, jog vaikas skriaustas.
Ji į Senklerį žiūrėjo griežtu žvilgsniu, bet jame matėsi ir rūpestis, ir skausmas. Akys klausė: kaip tu galėjai taip pasielgti? Kaip galėjai jį mušti? Ar tikrai jį mušei tu? Tačiau tą akimirką Roberts netarė nei žodžio. Stipriai laikė vyrui už riešo, paskui paleido ir grįžo prie lango.
- Kur vaikas gyveno iki tol? Kas jį skriaudė? Mama, patėvis, tu? O gal visi? Ar bendravai su sūnumi, kai jis gyveno ne su tavimi? Kur yra jo motina? Kiek Timočiui metų? - užbėrė Aurį klausimais apie vaiką.
-
Matyt magija nebeveikia. Nusprendė.
- Tai tu paaiškinsi kaip mane radai? Man svarbu žinoti. Nelabai kas iš mūsų bendrų pažįstamų žino mano adresą. O jei mano saugos magija nustojo galioti, turiu žinoti. - Turėjo ją jau seniau tiesą pasakius atnaujinti.
- Man tas pats. - Pareiškė, nors šiaip nei nebuvo pagalvojęs apie benamius ir konteinerius. Tada visą turtą vėl išmetė į šiukšlių dėžę.
- Aha, esu labai turtingas jei ką. Mano giminėlė pasiturinti. - Gal jam tiesiog prasidanginti save kerais?
Dieve mano kodėl? Kodėl? Jis išprotės rimtai tuojau taip ir nutiks. Ji traukinėja daiktus iš šiukšlinės, o jis svaido juos atgal. Kaip viskas siaubinga. Ne taip Senkleris įsivaizdavo jų susitikimus. O darė tai kokį tūkstantį kartų. Bet kai vakar susitiko pasirodė, jog yra visai nestabilus. O ji taip toli nuo visų senų laikų. Ir tai irgi jį slėgė, kaip ir žinojimas, kad viską pats prarado. O juk ji tiek daug su juo ištvėrė. Nuo pat mažens kai pagalvoji. Jo pykčio priepuolius, jo girtą tėvą, jo nuotaikų kaitas. O jis viską ėmė ir išbraukė. Kai dabar pagalvoji nei neįsivaizdavo kodėl ji išvis su juo bendravo. Juk tai buvo taip sudėtinga.
- Kokio velnio tau reikia laukti? Nereikia prisigalvoti nesąmonių, jau vakar tau sakiau.Bent jau nesąmonių apie mano ir jo bendravimą. Aš jo neskriaudžiu taigi eik sau. - Tai, kas dėjosi paskui įvyko tik todėl, kad per pastaruosius porą metų, nuo Eion pabėgimo tiesą pasakius jautėsi labai pavargęs, kartais išsigandęs, kartais vienišas. O kai atsirado Timotis viskas dar labiau pasidarė sudėtinga. Taip, Auris pasišnekėdavo su Dafydd. Bet buvo pakankamai uždaras ir daugybę įvairių minčių laikė sau. Ir ne dėl to, kad tarkim nepasitikėjo Dafydd ar galbūt Juzefu. O tiesiog taip buvo pratęs. Taigi kai ji ėmėsi veiksmų jis pabandė smarkiai ištraukti ranką, bet nepavyko. Gal taip baisiai ir nenorėjo to padaryti.
- Atsirado matai teisybės ieškotoja. Skriaustas. Aišku skriaustas, jis mano brolis Linėja. Aišku tau? Brolis. Tėvas man jį numetė prieš porą metų. Paliko aludėje įsibaiminusį vaiką, sumuštą, išbadėjusį, bijantį net nusiprausti ar nusišypsoti. Tikrina jinai matai. Tikrintoja atsirado negaliu... - Pats nei nežinojo ko šitaip niršta, pats jeigu būtų jos vietoje darytų tą patį. Bet dabar mirtinai ėmė niršti.
- Jo mama narkomanė, dabar centre, pasirūpinau, kad ten patektų, nes ji jau mirinėja. O tėvas kažkur Koukvorte bastosi. O Timotis nori namo ar žinai? Nori pas juos grįžti o aš net nežinau ką man daryti, kaip jam paaiškinti dar, kad tai neįmanoma. Nes jo namai pirma, tušti ir apgriuvę. Tėvai psichiniai. Negaliu jo ten sugražinti ir nenoriu. Aš kartais išvis nebežinau ką daryti. O tu dar čia atsigrūdi tikrinti. Eik velniop su savo tikrinimais! - Baigęs šaukti ir svaidyti į ją žaibus žvilgsniais dar labiau savimi pasibaisėjo. Nežinojo kodėl ją apšaukė, nes juk visiškai aišku kodėl Linėja sugalvojo čia atvykti. Bent jau galėjo džiaugtis, kad tos tirados Timotis negalėjo išgirsti, virtuvė vis dar buvo užkerėtą garsą slopinančiais kerais. Blogiausia, kad ne viską dar jai išsakė, galėjo dar kalbėti ir kalbėti apie Timotį ir savo mintis dėl jo. Bet užtilo. Prisivertė nustoti ant jos šaukti. Nes neturėjo dėl ko ant jos pykti.
-
- Nepaaiškinsiu, - tarė.
Nei neketino to daryti. Nenorėjo, jog Auris žinotų, kokių priemonių Linėja pasiryžo imtis norėdama jį surasti. Tiksliau ne jį, o jo sūnų.
Regis, Auris nebuvo labai patenkintas tuo, jog mergina ketina laukti, kol pabus vaikas. Tačiau apie išėjimą negalėjo būti nei kalbos. Ne, tikrai ne. Auris rūkė ir dar namuose, atrodė nemiegojęs. O berniukas - skriaustas. Iš kur jai žinoti, kad raudonplaukis sako tiesą?
- Brolis? - apstulbo Linėja.
Kažkas širdyje suspurdėjo. Bet Linėja vijo visas mintis šalin. Nesvarbu, sūnus, brolis. Svarbu tik tai, ar vaikas saugus.
Kai Auris pradėjo ant jos šaukti ir svaidytis piktais žvilgsniais, Linėja atsisėdo ant kėdės ir nusijuokė. Ne, kol ji neišsiaiškins, jog vaikas tikrai yra saugus, tol ji niekur iš čia neis, kad ir kaip vaikinas besielgtų.
- Negaliu būti tikra, kad sakai tiesą. Ar turi jo gimimo liudijimą? - paklausė. - Skriausti vaikai dažnai nori atgal pas tėvus, - ramiai pasakė. - Jie žino, kad kitais tėvai rūpinasi, juos myli. Ir jie nori tos šilumos. Būtent iš tėvų. Nepaisant to, kad niekada tos šilumos iš jų negaus. Jie jaučiasi atstumti, nepilnaverčiai. Jeigu mama priklausomybių centre, tuomet tau, burtininkui, bus nesunku pagauti akimirką, kuomet tėvas kažkur bastosi, o ne yra namuose. Gali nusivesti ten Timotį. Spėju, į vidų pateksi lengvai. Pasivaikščioti po namus. Leisti vaikui apsižiūrėti. Bei pajusti, kaip ten niūru iš šalta. Kartais padeda, o kartais ne. Jeigu nepadeda, o gal net pakenkia, prisiminimą galima ištrinti. Bet pabandyti verta. Dėl vaiko gerovės, - šnekėjo. - Tai kiek jam metų dabar? Iki kelių jis augo skriaudžiamas? Beje, ir pačiam būtų į naudą apsilankyti pas psichologą, jeigu nesilankai. Nes su nervais, matau, prastai. Jau seniai ant manęs nerėkė joks vyras, - vėl nusijuokė. - Bet prašom. Užsiauginau storą odą, - išdidžiai nusišypsojo ir sukryžiavo rankas.
Ji prisiminė, kaip paauglystės laikais suteikdavo Auriui palaikymą. Būdavo visokių situacijų. Kartais reikėdavo griežčiau jį pristabdyti, bet kartais paimti už rankos ir raminančiai kalbėti į ausį. Kol jo įsitempę pečiai atsipalaiduodavo, pasigirsdavo gilus atodūsis. Kol jis sušvelnėdavo ir prisiglausdavo prie Linėjos.
Šie prisiminimai buvo beprotiškai skaudūs. Dabar jis svetimas. Dabar Auris yra visiškai svetimas žmogus, užsidėjęs tą kaukę, kurią dėvėdavo prieš kitus, bet nusiimdavo prieš ją. Ar jai pavyktų tą kaukę nuimti? Galbūt. Bet ji tikrai to nedarys. Ji nesižemins. O ką gali žinoti, galbūt tai - jau nebe kaukė. Linėja pasikeitė. Galėjo pasikeisti ir Auris.
- Ar kita gyvenamoji vieta yra stabili? - paklausė. - Ar tenka keliauti?
-
- Gerai. - Ramiai sutiko. Tiesą pasakius jei gyventų vienas jam visai nerūpėtų ras jį Dolohovai ar ne. Jei rastų ir gerai. Staiga pagalvojo. Gal būtų ir geriau, kad jie mane rastų. Bet dabar čia gyveno ne vienas, todėl paprasčiausiai atnaujins saugos kerus.
Juokėsi, ji nusikvatojo ir tai jį dar labiau įdūkino. Jai nusijuokus labai niūriai dėbtelėjo į merginą, taip greičiausiai gyvenime į Linėją nebuvo žiūrėjęs. Tada nuėjo į savo kambarį, kur miegojo Timotis ir atsinešęs savo kuprinę ant stalo padėjo brolio dokumentus.
- Prašau, tikrink. - Šaltai pasakė. Ir dabar tai nebuvo tas apsimestinis tonas.
Bet paskui, kai jau baigė ant jos šaukti apsiramino ir tiesiog ėmė klausytis ką ji sako.
- Eik tu? Niekada nebūčiau pamanęs, kad skriausti vaikai nori iš tėvų šilumos, kurios niekada negaus. Ką dar naujo papasakosi? - Ne, tiesiog jis niekada nesugebės su ja normaliai bendrauti.
- Tėvas nebegyvena Žabanguose aš gi tau sakau, jo ten nėra. O aš ten į tuos namus kojos nekelsiu. - Neišdrįs ten nueiti. Nors gal vertėtų. Staiga susivokė ką jai ką tik pasakė. Na ir velniop. Tegul sau galvoja kas patinka.
- Šešeri, beveik septyneri. Ten augo beveik iki penkerių, nes tėvas man jį atidavė rugpjūtį, o jo gimtadienis rugsėjį. - Ne, viskas. Jis elgsis kaip suaugęs sveiko proto žmogus.
- Nereikia man niekur. Tik šitas susitikimas... - Na jau ne. Jis tikrai nepradės aiškinti dalykų, kurie šiuo metu nesvarbūs.
- Aš nenoriu ant tavęs šaukti. Visai to nenoriu. - Storą odą. Iš kur ji turėjo tiek kantrybės tais metais, kai jie bendravo? Ji visada buvo labai stipri. Ir tai, kad čia atėjo tikrinti jo brolio tą įrodė. Aišku Auris žinojo apie ką ji kalba. Apie jo išdavystę. Bet o jeigu dar ką turi galvoje? Kodėl jai tas turi būti svarbu, jeigu jam svarbu? Gal kai jie išsiskyrė Linėja suprato koks vargas bendrauti su tokiu žmogumi kaip jis.
- Dirbu Hogvartse. Tai ten gyvename mokslo metų laiku. - Ėmė visiškai ramiai atsakinėti į jos klausimus.
-
Auris apdovanojo Linėją dar nematytu žvilgsniu. Tas žvilgsnis buvo tolimas ir šaltas, kaip ir jo balsas.
Netrukus buvo pateikti berniuko dokumentai. Žinoma, mergina suprato, kad esant norui raudonplaukis galėjo juos užkerėti kambaryje. Pasigailėjo, kad nėjo iš paskos. Bet šį kartą bus linkusi patikėti. Be to, galės subtiliai paklausti Timočio, kai šis atsikels, kas jam toks yra Auris. Tėvas Amyras, o mama Laura, pasakė mintyse žvilgtelėjusi į dokumentą.
Tolimesnis Aurio bendravimas skaudino. Jis nebešaukė, tačiau jo žodžiai priminė patyčias. Linėja norėjo patarti, bet štai, kokį atsaką gavo. Viskas. Daugiau ji jam nieko nesakys. Nieko nepatars. Lai verčiasi taip, kaip nori. Ne Linėjos reikalas. Jai tik reikia išsiaiškinti, ar tikrai Senkleris neskriaudžia savo brolio. Ir viskas.
- Iš kur man žinoti, ką turi omeny sakydamas, jog jis bastosi Koukvorte? Neseku tavo tėvo, nežinau, grįžta jis į Žabangus ar ne, - šaltai tarė.
O netrukus ir vėl nusijuokė. Juokas nebuvo linksmas. Skambėjo taip, tarsi Linėja ką tik būtų papuolusi į absurdišką situaciją. Ką šitas susitikimas? Jis nenori ant manęs šaukti. Tikriausiai taip, kaip ir nenorėjo palikti surengdamas spektaklį, išduodamas, galvojo ji mintyse, tačiau garsiai nepasakė nei žodžio. Akimirką Roberts pajuto šiam žmogui neapykantą. Po žeidžiančių žodžių ji pagalvojo apie tą dieną. Mintyse pamatė tą vaizdą. Išdavystę. O blogiausia buvo tai, jog ir šiai dienai ji nesugebėjo Aurio iki galo paleisti. Gailiuosi, nepaprastai gailiuosi, jog su juo susidraugavau, tarė mintyse.
Hogvartse? Jis dirba Hogvartse? Aišku, jeigu jis dirba Hogvartse, mažesnė tikimybė, jog galėtų būti girtuoklis ir smurtautojas, vis dar šnekėjosi su savimi galvoje. Niekaip nesureagavo į Aurio žodžius. Labai nustebo, tačiau to neparodė. Neketino klausti, kaip jis ten atsidūrė. Kokio dalyko moko.
O gal jis grįžta čia savaitgaliais nusiimti kaukes? Knietėjo žvilgtelėti į spinteles. Pažiūrėti, ar nėra alkoholio butelių. Taip Linėja ir padarė. Atsistojo ir įžūliai ėmė varstyti dureles. Nieko įtartino nerado. Jeigu jis augina visapusiškai sužalotą brolį, jeigu profesoriauja Hogvartse, tai kodėl dabar šitaip elgiasi, kodėl taip atrodo? Yra nemandagus, dvelkia rūkalais, nėra pailsėjęs. Šmėstelėjo mintis, kad prie to gali būti prisidėjęs vakarykštis susitikimas. Bet negi jam dar taip rūpi? Ar galėtų rūpėti? Praėjo daugiau nei dešimtmetis. Ir dabar, kaip jis elgiasi dabar. Tarytum Linėja būtų kalta dėl visų pasaulio problemų.
Mergina vėl priėjo prie lango. Stovėjo ir žiūrėjo pro jį. Darėsi sudėtinga čia būti. Tiesą pasakius, norėjosi paprasčiausiai paverkti, bet dabar ji turėjo likti stipria. Greičiau Timotis atsikeltų, pamanė. Ir vos tik apie tai pagalvojo, išgirdo, kaip per koridorių kažkas prabėgo.
-
Timotis pabudo nuo beldimo į duris. Tai buvo labai neįprasta. Jis atsisėdo lovoje ir klausėsi. Balsą pažino. Šis buvo Nėjos, tos tetos, dėl kurios didelis Auris keistai elgėsi. Jie kalbėjosi ne itin draugiškai. Nėja net suriko. Kažką apie nuotraukas. Ir Timotis to išsigando. Jis greit atsigulė ant pilvuko ir gulėjo nekrutėdamas. O tada išgirdo žingsnius, artėjančius kambario link. Užsimerkė ir apsimetė miegąs.
Jautė, kad kažkas įkišo nosį į kambarį. Paskui uždarė duris. Berniukas ir vėl atsisėdo. Kodėl Nėja klausinėjo apie Timotį? Ar ji nori pasiimti jį pas save? Geriau jau Auris nei Nėja. Nebent Nėja atiduotų Timotį mamai ir tėčiui.
Šešiametis įtempė ausis, tačiau nieko nesigirdėjo. Išdrįso išlipti iš lovos ir atsargiai praverti duris. Ar Auris su Nėja išėjo? Vaikas tylutėliai išslinko iš kambario ir patraukė virtuvės link. Sekundėlei kyštelėjęs galvą pamatė nusisukusį didelį brolį, kuris kažką gamino. Kvepėjo skaniai. Ir nusisukusią Nėją. Ji žiūrėjo pro langą. Vaikas šiek tiek pastovėjo pasislėpęs, nes norėjo išgirsti, ką jie kalbasi. Tačiau jie nekalbėjo nieko.
Visa šita situacija Timočiui nepatiko. Jis grįžo į lovą. O paskui išgirdo žingsnius, tad vėl apsimetė miegančiu, stengėsi net nekvėpuoti. Nežinojo, kas buvo įėjęs į kambarį, ką darė. Tik girdėjo kažką krebždant. Kai suprato vėl esąs vienas, atsisėdo besidaužančia širdute.
Bet sėdėti darėsi sudėtinga. Kaip ir gulėti ar bet ką daryti, nes Timotis labai norėjo į tualetą. Bandė kentėti, tačiau suprato, jog arba reikia bėgti tualetan, arba pridarys į lovą. Jis nežinojo, kaip viskas dabar bus. Ar suaugę pyks. Buvo labai baisu. Kai mama ir tėtis pykdavosi, Timočiui geriau būdavo nesimaišyti po kojomis. Tačiau vaikas tiesiog nebegalėjo kentėti. Prabėgo koridorių, šmurkštelėjo į tualetą, atliko reikalus. Tačiau paskui bijojo išeiti, todėl tiesiog stovėjo už vonios kambario durų.
-
Auris nieko nebegamino. Stovėjo paskendęs niūriausiose savo mintyse.
- Taip, tu išties negali to žinoti. - Kadangi jau spėjo išsikvėpti, tai dabar jau kalbėjosi su ja ramiai.
Linėja ėmė rekvizuoti jo spinteles. Na, kažin ko ten neras. Nebent ilgai negendančių dalykų. Bet šiaip, kol gyveno mokykloje spintelėse liko indai.
- Linėja, - Kažkaip liūdnai pabandė prašnekti. Reikia, kol dar turi bent lašą sveiko proto jos atsiprašyti bent už šiandieną. Bet tada tikrai išgirdo žingsnelius koridoriuje. Jis nuėmė garsą slopinančius kerus. Ir išėjo iš virtuvės.
- O, labas rytas. - Nusišypsojo jam. Dabar čia jau buvo scena, kurioje vaidino linksmąjį Aurį Senklerį.
- Kaip miegojai? - Paklausė berniuko. - Mes turim svečių. Atėjo Linėja, kur vakar matėmės. Ateisi pas mus į virtuvę? Padarysiu tau kakavos ir papusryčiausim. O paskui važiuosim į mokyklą.
-
Linėja išgirdo, kaip užsidarė durys. Tikriausiai berniukas nuėjo į tualetą. Todėl ji dar gali neatsigręžti. Atsisuks tada, kai Timotis ateidinės į virtuvę.
Šią akimirką vaikinas kalbėjo itin ramiai. Visa šita situacija tiesiog varė Linėją iš proto. Tos staigios jo nuotaikų kaitos. Kaip senais laikais. Tik kad šį kartą emocijos adresuotos į pačią Linėją, o ne į kokius nors kitus žmones.
Šiurpuliukai perbėgo per kūną, kai raudonplaukis dabar kreipėsi į ją vardu. Norėjosi atsisukti ir švelniai paklausti: ką, Auri? Bet tuo pačiu apėmė noras vietoj to skelti antausį, išrėkti visa, ką jai teko ištverti tą dieną ir po jos. Būk stipri. Vienuolika metų. Tai buvo prieš vienuolika metų. Tai praeitis, tvirtai pasakė sau mintyse.
Bet kai Auris prašneko su berniuku. Linėja turėjo įdėti daug pastangų, kad neištrykštų ašaros. Jis kalbėjo taip linksmai, taip nuotaikingai. Ar jis būtų taip kalbėjęs ir su jų vaikais? Jeigu jie nebūtų išsiskyrę, ar jie turėtų vaikų? Jausmams ne vieta. Ne čia, ne dabar. Tu privalai įsitikinti, kad berniukas neskriaudžiamas. Tai tavo užduotis, Linėja. Tu ne iš tų žmonių, kurie kuria scenarijus. Jūs išsiskyrėt. Ir viskas. Susiimk, kalbėjo su savimi galvoje.
Ir ji susiėmė. Vis tik nusprendė atsigręžti anksčiau nei Timotis išeis iš vonios kambario. Pavyko tai padaryti neutraliu veidu. Nenorėjo atrodyti baugi. Tad atsisėdo. Gal tada vaikui bus drąsiau ateiti. Dabar svarbiausias yra Aurio brolis, o ne Linėjos jausmai. Paėmė į rankas maišelį su dovanėle. Girdėjo, kad tualete buvo nuleistas vanduo. Bet Timotis nepasirodė. Įtarė, jog jis bijo išeiti iš patalpos. Todėl moteris nepaprastai žaismingai garsiai tarė:
- Labas, Timoti! Aš turiu tau dovanėlę! Ar nori pamatyti?
-
Didelis Auris kalbėjo su Timočiu. Jis pasakė, kad atėjo Linėja. Vaikučio antakiai susiraukė. Juk jie vakar matėsi su Nėja, o ne su Linėja.
Netrukus jis išgirdo ir Linėjos balsą. Ji sakė, kad turi dovanėlę. Tokiems dalykams Timotis nebuvo patiklus. Jau pasimokė gyvendamas su tėvais, kad staigmenėlė ir dovanėlė - tikrai ne visada geras dalykas. Aišku, tėvų balsai tuomet skambėdavo kitaip.
Dar kiek pastovėjęs už uždarų durų Timotis atsargiai išlindo iš vonios kambario. Jis lėtai nutipeno iki virtuvės. Linėja sėdėjo ant kėdės. Tad įžengti į vidų vaikas nedrįso. Nieko nesuprato. Tikrai atrodė, jog čia ta pati teta, kurią jie matė vakar. Be to, didelis brolis būtent tai ir sakė. Tačiau vardas kitoks.
- Ar čia Nėjos dvynė? - tyliai paklausė Aurio.
Žvilgsnis rodė, jog Timotis pasimetęs. Nežino, ką jam daryti, kur eiti. Ir visai nesvarbu, kad Auris prieš tai pasakė visą ryto planą.
-
Jie dabar abu vaidino teatre. O gal tik jis? Gal Nėjai visai tas pats. Taip tau ir reikia, pats to prisiprašei. Niūriai sau pasakė.
- Dvynė? Ne, Tai jos vardo trumpinys. Kaip tavo Timotis ir Timis. O ji Linėja, Nėja. - Nusišypsojo jam.
- Ten turbūt yra kas nors įdomaus. Jei nori užeik į virtuvę. Tau visai nereikia Linėjos bijoti. Ji nieko blogo tau nepadarys. - Šį sykį kalbėjo ramiai, įtaigiai, drąsinamai.
- Bet jei nenori, tada gali pabūti kambaryje ir pažaisti. O mes baigsime kalbėtis. Tada pavalgysi ir važiuosim į Hogvartsą. - Na ne, kad ir kaip panelė tikrintoja norėtų brolio nevers žigiuoti į virtuvę. O apie ką jie kalbėsis, jeigu jis nepanorės užeiti? Na, ji greičiausiai išeis savais keliais. Bet gal jie dar galėtų pasikalbėti? Juk tiek dar norėjo pasakyti Linėjai. Bet kam to reikia? Gal man tiesiog gauti laiko atsuktuvą ir ištaisyti tą praeities klaidą? Mintis buvo viliojanti. Jis galėtų. Nesvarbu, kad prasukdamas dešimtmetį galimai pagadintų kaip nors laiką ir įvykius. Bet gal tada nereiktų viso šito išgyventi?
-
Vaikutis nedrąsiai prisiartino prie virtuvės durų. Kilo klausimas, ar Auris kalbėjosi su Timočiu apie ją. Nėjos trumpinys skaudino, nes priminė senus laikus. Tačiau mergina negalėjo nieko apie tai sakyti. Nenorėjo gąsdinti ir taip sutrikusio berniuko.
Rudaplaukė tuo pačiu metu jautė ir glostomą, ir į šipulius daužomą savo širdį. Auris su vaiku šnekėjo taip teisingai, taip gražiai ir tai žadino emocijų sūkurį. Linėja nebežinojo, ar yra būtinybė bandyti iš vaiko išgauti kokios nors informacijos. Šią akimirką jis atrodė labiau nusigandęs ne Aurio, bet pačios Linėjos.
Tačiau vakar... Kodėl jis taip stipriai išsigando vakar? Po to, kai vyrui nepavyko kerai? Ar Auris yra bent kartą Timočiui sudavęs? Net jei būtų, pats to nepripažintų. O išsiaiškinti tai kalbantis su Timočiu - didelis ir ilgas darbas.
Dabar Timotis atrodė saugus. Aplinka buvo tinkama. Hogvartso aplinka taip pat puikia žinoma. Suaugę žmonės turi problemų. Auris prieš tai rūkė ir yra aiškiai neišsimiegojęs. Bet vaikas tikriausiai to net nepastebėjo. Arba jam įprasta jį tokį matyti, pagalvojo. Nors vakar Auris atrodė normaliai. Ir, bent jau kiek užuodė Linėja, nesmirdėjo rūkalais.
Vaikinas mokėjo vaidinti. Todėl buvo neramu, jog ir tai nebūtų vaidyba. Šitos gražios kalbos. Juk Linėjai Auris, oi, kaip gražiai šnekėjo. O tada netikėtai pasielgė taip, kaip mergina nebūtų galėjusi net įsivaizduoti. Tačiau Timotis neatrodė nustebęs dėl Aurio kalbų. Rodėsi, jog jį dabar labiausiai neramina atėjūnė.
Viskas buvo švaru, gražu. Vaiko veidas, rankos, pižamytė. Tik plaukai kiek susivėlę, bet jis juk ką tik atsikėlė. Linėja nusprendė šiek tiek pakalbinti vaiką. Nežinojo, šnekės jis ar ne. Kad ir kaip ten bebūtų, Roberts įteiks jam žaisliuką, pašnekins, o tada išeis. Ir, dėl šventos ramybės, nes moteriai vis tiek buvo siaubingai neramu dėl Timočio, ji pasidomės šio vaiko situacija kitais būdais. Jeigu Auris dirba burtų ir kerėjimo mokykloje, jeigu joje gyvena pats berniukas, gauti reikiamos informacijos - labai paprasta. Ne vieno kolegos vaikai lanko Hogvartsą. Dabar nebėra tikslo klausinėti, ar Timotis tikrai yra Aurio brolis. Šitie faktai bus pasiekiami rankomis.
Linėja atsitūpė virtuvėje, tačiau ne prie pat įėjimo, o kiek tolėliau, ir atkišo ranką su maišeliu. Kyštelėjo drakoniuko galvą.
- Drakoniukas tavęs laukia, - nusišypsojo moteris.
-
Anksčiau galimybės rinktis, kurias suteikdavo didelis brolis, Timotį labai trikdė. Jis jau nuo pat pradžių, nuo tada, kai vaikas su juo apsigyveno, leisdavo berniukui pasirinkti daug dalykų. Maistą, veiklą ir panašiai.
Timotis norėdavo, jog Auris tiesiog imtų ir pasakytų, ką berniukui daryti. Nes nežinodavo, kuris pasirinkimas patiks Auriui. Vaikas niekada nepagalvodavo apie tai, ko norėtų pats. Tai atrodė toks menkas, visiškai nesvarbus dalykas. Nes svarbiausia buvo nesunervuoti suaugusiųjų ir negauti į kailį.
Bet dabar viskas buvo truputėlį kitaip. Raudonplaukis pradėjo pagalvoti ir apie patį save. Apie tai, ko jis norėtų ir kas jam patinka. Aišku, jis nepriešgyniautų, jeigu gautų konkretų nurodymą. Tačiau dabar pasirinkimo laisvė taip nebegąsdino, kaip anksčiau. Tiesą pasakius, šią akimirką šešiametis jautėsi gerai žinodamas, jog, jeigu nori, jis gali eiti ne į virtuvę, o į kambarį. Tačiau Timotis iš tiesų norėjo ateiti į virtuvę. Nebuvo panašu, kad didelis Auris ir (Li)Nėja pyktųsi. Jų bendravimas nepriminė mamos ir tėčio.
Pamatytas gyvūnėlis maišelyje sudomino. Timotis lėtai ir kukliai, nuleidęs galvą, atsargiai neva slapčia žiūrėdamas tai į maišelį, tai į tetą, prie jos priėjo ir paėmė dovaną. Norėjo sušukti, šokinėti, džiūgauti, nes teta jam davė drakoniuką. Žalią drakoniuką! Bet negalėjo leisti sau rodyti daug emocijų, nes nežinojo, pyks už tai (Li)Nėja ar ne. Dabar ji atrodė gera, tačiau prieš tai koridoriuje kažko šaukė. O ir prie Aurio šiuo metu nesinorėjo šūkauti, ypač, kai vakar prie šitos tetos jis elgėsi labai keistai.
Darželyje Timotis įsižaisdavo su Melinda ir Dore. Ten pakrykštaudavo. Pradėjęs lankyti įstaigą jis ir prie Aurio atsipalaiduodavo daugiau. Labai nedūkdavo, bet dabar jau taip stipriai nebebijojo pasielgti žaismingiau, pasijuokti ar surikti, šiek tiek pabėgioti. Tai nenutikdavo dažnai, bet pasitaikydavo. Praeitą savaitę jie net lenktyniavo, tačiau tos lenktynės atrodė šiek tiek juokingai. Mat Timotis stengėsi nusileisti Auriui, o Auris - Timočiui.
- Man patinka žalia ir gyvūnėliai, - nedrąsiai pasakė vaikas (Li)Nėjai ir nusišypsojo. - Aš turiu triušį, - pridūrė.
-
Auris norėjo, kad vakarykštis susitikimas būtų kitaip praėjęs. O šiandieninis tuo labiau. Jis staiga pamanė, kad tai galimai paskutinis kartas, kai ją mato ir ėmė perkūniškai gailėtis savo elgesio šią dieną.
Timotis kažkodėl pasirodė toks mielas ir juokingas kai tykino į virtuvę. Jam ten nuėjus Auris praėjo pro Linėję ir sustojo virtuvės gale prie lango.
- O kas ačiū pasakys? - Nusišypsojo berniukui. - Žalia jo mėgstamiausia spalva.
Jie gi dabar negali rietis ar ne? Gal prie Timočio jiems pavyktų bent kiek žmoniškai kalbėtis? Auris ėmė sukti galvą kokiu būdu galėtų išlošti trečią susitikimą su Linėja. Tik šį kartą elgtųsi ne kaip iš beprotnamio pasprukęs. Ką čia sugalvojus?
Timotis šį tą pasakė Linėjai,Auris nesikišo į jų pokalbį.
- Gal nori arbatos? - Paklausė jos. Nors beveik žinojo,kad atsakymas bus neigiamas. Ką galėtų sumanyti, kad jie susitiktų dar kartą? Kodėl šį kartą, kuris buvo gal dar netikėtinesnis už vakarykštį jis taip kvailai iššvaistė?
- Žinai, manau reikės padaryti kaip sakei. Turiu omeny Žabangus. - Auris buvo tikras, kad to miestelio pavadinimo Timotis neturėtų žinoti. Juolab, kad jų namas stovėjo už miesto prie miško.
-
Linėja labai nudžiugo, nes Timotis atėjo į virtuvę ir paėmė dovanėlę. Atrodė toks kuklus, tačiau akivaizdžiai norėjo bendrauti. Užsiminė, kad turi triušį. Tai buvo labai geras ženklas, tokios kalbos iš vaiko lūpų. Jeigu šiuo metu rudaplaukė savanoriautų, tai su šiuo berniuku darbas, bent jau dabar taip atrodė, vyktų sklandžiai.
Pasidarė taip jauku. Šypsenos, kuriamas ryšys, žmogaus progresas - tai buvo dalykai, kurie glostė širdį Linėjai savanoriaujant. Dabar merginos veidą puošė nuoširdi šypsena. Kai ji žiūrėjo į Timotį.
- O man labai patinka mėlyna, - pasakė Linėja. - Triušį? Kokios jis spalvos? Koks jo vardas?
Moteris nustebo išgirdusi Aurio klausimą. Akimirką įsivaizdavo esanti pas kuriuos nors žmones, kuriems reikia pagalbos. Vidun skverbėsi prisiminimai. Vyro balsas sugrąžino į realybę.
- Ne, - atsakė dėl arbatos.
Linėja pagalvojo apie Kristoferį. Nuolatos jį tapatindavo su Auriu, nors jie buvo visiškai skirtingi. Ir kodėl ji nesugebėjo pasakyti „taip“?
Į tolimesnius vaikino žodžius nereagavo. Ar jis man meilinasi? Ar ponui emocijų bangos atslūgo, pasakė sau mintyse. Nutarė, kad tai Aurio reikalas. Ji davė patarimą. Norės - pasinaudos. Nenorės - ne.
-
- Ačiū, - susigėdęs tyliai padėkojo Timotis ir šiek tiek paraudo.
Drakoniukas buvo labai įdomus. Jį buvo smagu čiupinėti. Negalėjai suprasti, iš ko jis pagamintas. Ar medžiaginis, ar guminis, ar plastmasinis. Liečiant pojūtis vis būdavo skirtingas. Be to, drakoniukas šiek tiek blizgėjo. Ir ta žalia spalva, ji tai pašviesėdavo, tai patamsėdavo.
- Jisai yra baltas, - atsakė tetai dėl triušio. - Tau patiks, nes jo akys mėlynos. Mes jį pavadinome Baksiu.
Timotis retai ko nors prašydavo Aurio. Tačiau dabar labai norėjo parodyti Li(Nėjai) Baksį. Pažvelgė į didelį brolį tiesiog neregėtu žvilgsniu. Tokiu viltingu.
- Ar galiu jai parodyti Baksį? - paklausė neįprastai mielu tonu.
O paskui sukluso.
- Žabangai? Ūdrų Žabangai? Ten... - susičiaupė.
Jis negalėjo nieko sakyti apie tėvus. Tai Auriui nepatinka. Veidelyje pasirodė liūdesys.
- Ten gyvenau aš, - tarė jis tetai pabrėždamas paskutinį žodį taip, tarsi norėtų pasakyti, jog jis ten gyveno vienas. Ir kaltai žvilgtelėjo į didelį Aurį.
-
Ji šypsojosi Timočiui. Dabar kol kas Aurio įsivaizdavimais tikrai į jį nežiūrėjo, todėl jis galėjo į Nėją žiūrėti. Kokia ji pasirodė miela kai taip bendravo su broliu. Ji taip bendrautų su jų vaikais, jie galėtų keltis ryte, kažką veikti. Jie galėtų... Oi kaip pasidarė liūdna, jei išvis galėjo dar liūdniau pasidaryti. Tą sykį, kai į Linėją žvelgė jo akys daug galėjo pasakyti. Daug daugiau, nei visas šitas siaubingas susitikimas. Mylėjo ją, nesvarbu, net jei praeitų tūkstantis metų jaustų tą patį.
Jis prisiminė tą dieną, tą prakeiktą dieną, kai nusprendė viską sunaikinti. Prisiminė tą vakarą, tas lemtingas minutes. Prisiminė, kad kai Linėja juos pamatė beveik iškart paliko tą suglumusią merginą. Kuria juk irgi pasinaudojo savo kvailiems tikslams.
Nieko nesakė dėl arbatos, visai nenustebo dėl atsakymo. Bet pasistengė nuo jos nusisukti. Timotis pasakojo apie triušį. O tada paprašė jį parodyti ir taip į jį pažvelgė, kaip dar greičiausiai niekada nebuvo žvelgęs. Tai kažkodėl visai išmušė jam žemę iš po kojų. Pajuto kaip myli šitą mažą taip netikėtai atsiradusį berniuką.
- Jei nori gali atnešti tu. O jei ne, tai sakyk ir aš jį atnešiu. - Triušis buvo narvelyje jų kambaryje. Mat Auris vakar jį paėmė iš mokyklos. Prieš psichologę jie trumpam užeidavo namo pasidėti daiktų. Taigi Senkleris paliko ten ir Timočio augintinį.
O tada teko gerokai nustebti. Ir ką dabar turėtų sakyti? Nejučia kažkaip klausiamai pažvelgė į merginą. O tada visgi vėl nusisuko į vaiką.
- Aš irgi ten gyvenau. Kažkada sakiau, kad ten apsilankysime prisimeni? Galbūt galėtume tai padaryti. - Galėjo meluoti, sakyti, kad tai ne tie žabangai. Bet visada stengėsi jam nemeluoti.
-
- Baksis labai gražus vardas, - pasakė Linėja. - Norėčiau jį pamatyti.
Galbūt Auris galvojo, kad Timotis nežino, kas yra Ūdrų Žabangai. Tačiau berniukas žinojo. Akivaizdžiai stengėsi neužsiminti apie savo tėvus. Pasidarė smalsu, kaip reaguoja raudonplaukis, jei vaikas apie juos šneka.
Mergina pajuto, kad Auris į ją pažiūrėjo. Visai netyčia ji apdovanojo vyrą ne itin draugišku žvilgsniu, kuris bylojo, jog jis negalvoja, ką šneka. Juk dabar tikrai ne laikas kalbėtis apie Ūdrų Žabangus. Timotis ir taip pasimetęs dėl moters apsilankymo.
- O aš kurį laiką gyvenau Airijoje, - pasakė berniukui, norėjo, jog jo mintys nukryptų nuo Ūdrų Žabangų. - Tai kita šalis. Pasaulyje yra daug šalių, ar žinojai tai? - nusišypsojo.
Netrukus pagalvojo, jog visai nenori, kad šių namų šeimininkas žinotų apie tai, kur Linėja gyveno. Tačiau šaukštai jau buvo po pietų. Kita vertus, koks skirtumas? Tegul sau žino. Daugiau apie save ir savo gyvenimą Roberts nieko neketino pasakoti.
-
Didelis brolis pasakė, kad jie galėtų apsilankyti Ūdrų Žabanguose. Tai reiškė, jog jie keliaus namo. Pas tėvus. Berniuko veide pasirodė nuostaba. Jis tikrai nesitikėjo tokio dalyko. Na ir kas, kad Auris yra tai sakęs anksčiau. Bet dabar niekad apie tai nekalbėdavo.
(Li)Nėja - išties keista teta. Brolis prie jos tikrai elgėsi keistai. Berniukui atrodė, jog tai, kad jis ketina su Timočiu apsilankyti Ūdrų Žabanguose, susiję su (Li)Nėja. Galbūt vakar šita teta šešiamečiui ir nelabai patiko, galbūt jis nusigando šiandien girdėto šūkavimo, tačiau dabar ji atrodė labai gera. Davė drakoniuką, šypsojosi, norėjo pamatyti Baksį ir... ir padarė taip, kad didelis Auris užsinorėjo į Ūdrų Žabangus?
Timočio akyse pasirodė dėkingumo ašaros ir jis pažvelgė į tetą (Li)Nėją. Ji šiek tiek priminė Sakurą, buvo maloni. Sakura atrodė jaukesnė, nes jos plaukai šviesūs. Tačiau juk Timotis žinojo, kad iš tiesų plaukų spalva nieko nereiškia.
- Ačiū, - tyliai tyliai tarė (Li)Nėjai Timotis ir išdrįso ją trumpam apkabinti. - Žinojau, - atsakė į klausimą apie šalis. - Aš žinau Lododondą, dabar jame ir esame. Dar žinau Ūdrų Žabangus. Ir viskas. Nors ne. Dar yra Hogvartsas ir Kiaulės sodas, - kalbėjo.
O tada lėtai išėjo iš virtuvės, bet kai atsidūrė už kampo, kambarin nubėgo.
- Baksi! Baksi, eisime pas tetą (Li)Nėją, o paskui važiuosime pas mamą ir tėtį, - tarė augintiniui berniukas.
Baksis ne visada būdavo narvelyje. Hogvartse, jų miegamajame ir didelio brolio kabinete jis dažnai lakstydavo paleistas. O miegodavo šalia Timočio, bet savo minkštame guoliuke, kurį Timotis pasidėdavo į lovą. Tačiau vakar Baksis miegojo narvelyje tarp šieno, nes jie netyčia pamiršo jo guoliuką. Timotis bijojo su Baksiu miegoti be guoliuko, nenorėjo jo per miegus užgauti.
- Atsiprašau, kad tavęs neišėmiau anksčiau, - pasakė jis triušiukui. - Buvau išsigandęs, bet dabar nebebijau.
Raudonplaukis išbėgo iš kambario, tačiau toliau kelionę tęsė ramiais, lėtais žingsniais. Grįžo į virtuvę kartu su gyvūnėliu. Ištiesė Baksį tetai.
-
O tai įklimpo. Kaip visada. Bet nei nemanė, kad vaikas žino miestelio pavadinimą. Iš kur? Gal girtas Amyras kada paminėjo. Greičiausiai taip ir buvo. Senkleris buvo apdovanotas piktu Nėjos žvilgsniu, bet nieko nesakė. O kam? Ir taip juk jai turi būt aišku, kad jeigu būtų žinojęs, kad Timotis žino miesto pavadinimą nebūtų apie tai užsiminęs. Nes nežinojo nei kada, nei kokiu būdu ten prisivers vykti. Bet dabar jau viskas, įkliuvo į tinklą ir negalėjo tiesiog pasakyti, kad ne, jie niekur nebevyks.
Airijoje. Ką ji ten veikė? Tas buvo baisiai įdomu ir norėjosi paklausti. Bet jis neklausė. Airija priminė Eion. Kaip gaila, kad ji niekada ten Eion nesutiko. Pagalvojo. Labai norėjosi papasakoti Nėjai apie Eion ir Erką ir viską aplamai, kas nutiko per tuos metus. Norėjosi paklausti ir kaip jai sekėsi. Norėjo paklausti kaip gyvena Linėjos mama ir tėvas. Juk tiek laiko su jais Senkleris praleido.
Timotis apkabino linėją ir tai aišku jam priminė viską, ką būtų galėjęs su ja sukurti. O ir sakyti nei nereikėjo, kad jis baisiai nustebo dėl brolio elgesio.
Vaikas išėjo triušio. Ir įsivyravo tyla. Tik jis atsiduso nes galvojo apie tai ką žadėjo Timočiui dėl to miestelio. Dėl to seno namo.
Greitai Timotis pasirodė su triušiu. Tas padaras dažniausiai lakstė laisvas. Nei nereikėjo sakyti, kad ir priterždavo kartais ant žemės, bet juk kerais viso to Auris lengvai atsikratydavo. O jei jau Timotis laimingas, kad tas triušis laksto laisvas, tai Auris jo ir nekišo į narvą. Tik jam nepatiko, kad triušis miega ne narve, kai jie turi guolį. Mat Senkleris kartais bijodavo, kad tas padaras nepultų ko graužti. Namie tai galėjo būti laidai. Hogvartse irgi galėjo ko nusitverti.
-
Berniuko akyse pasirodė ašaros, tačiau jis neatrodė liūdnas. Ar tai džiaugsmo ašaros? Linėja sutriko, kai vaikutis ją apkabino, bet, žinoma, atsakė tuo pačiu ir šypsojosi.
- Už ką tu man dėkoji? - tyliai paklausė. - Londonas, Ūdrų Žabangai ir Kiauliasodis yra miestai, - pasakė. - Londonas, Žabangai yra Anglijoje, o Kiauliasodis - Škotitoje. Hogvartsas irgi yra Škotitoje, bet tai nei šalis, nei miestas. Tai burtininkų mokykla. O Kiauliasodis yra vienintelis miestelis, kuris tik burtininkų. Visuose kituose yra žiobarų, - ramiai pasakojo.
Apie Jungtinę Karalystę nusprendė neužsiminti, nes manė, kad vaikui ir taip bus sudėtinga suprasti šią informaciją.
Linėja vis dar tupėjo ant grindų. Kai Timotis išėjo triušio, mergina ant jų atsisėdo ir patogiau įsitaisė. Į Aurį nežvilgtelėjo, nieko jam nesakė. Berniukas neužtruko ilgai, netrukus grįžo su gyvūnėliu. Linėja paėmė į rankas triušiuką.
- Labas, Baksi, - pasisveikino su juo. - Tavo augintinis labai mielas, - šypsojosi vaikui.
Iš tiesų triušelis buvo mielas. Baltas, švelnus pūkų kamuoliukas. Ir neatrodė, jog norėtų pabėgti, triušiai juk įprastai būna baikštūs.
- Jo akys tikrai nuostabios spalvos, - dar tarė.
-
- Už Ūdrų Žabangus, - vos girdimai atsakė Timotis tetai apie tai, dėl ko dėkoja.
Šešiametis įdėmiai klausėsi to, ką (Li)Nėja pasakojo apie miestus. Tačiau vis dėlto berniukas nelabai suprato, kuo skiriasi miestas ir šalis ir kur čia kas randasi. Henrikas irgi yra pasakojęs apie tai, kad Kiauliasodyje nėra žiobarų. O visur kitur magai privalo saugotis, jie negali išsiduoti, kad geba burti.
Nurijęs repliką, kad Timočiui tai neaktualu, mat vaikas vis tiek neturi burtų lazdelės, jis stebėjo, kaip teta paėmė Baksį. Raudonplaukiui atrodė, jog ji su gyvūnėliu elgiasi atsargiai ir tai jam patiko. Pats Timotis su Baksiu taip pat visada atsargiai elgdavosi.
- Tu jam patinki, - pasakė. - Ar tu susituoksi su dideliu Auriu, kaip jis vakar ir sakė? - paklausė.
Iš tiesų brolis sakė šiek tiek kitaip, bet dabar Timočiui atrodė būtent taip.
-
Jie kalbėjosi, Linėja bandė paaiškinti vaikui apie miestus. Auris prie pasaulio dydžio dar niekada nebuvo priėjęs. Timotis atsinešė Triušį. O Auris vis dar galvojo apie nemalonų jį užklupusį reikalą. Kai staiga pagavo ką pasakė Timotis. Pats to negalėjo žinoti, bet išblyško. Kas dabar bus? Ką ji dabar pagalvos? Kad aš visai nesveikas? Nieko panašaus juk nesakė. Ar ji tikrai pagalvotų,kad vakar jis galėjo aiškinti ką panašaus?
- Nieko tokio nesakiau. - Tik pasakojau apie mus. Norėjo pridurti, bet kažkodėl neišdrįso to pasakyti, nes jau ir taip buvo blogai. Viskas tiesiog buvo siaubingai, siaubingai negerai.
O jeigu ji pamanys, kad man viskas taip juokinga, kad vakar prišnekėjau nežinia ko. Jei būtų galėjęs, išeitų ir niekada čia nebegrįžtų. Tik deja negalėjo. Negalėjo ir ant Timočio užsiusti.
-
Už Ūdrų Žabangus, galvoje pakartojo Linėja. Norėjosi paklausti berniuko, ar Auris pyksta, jei Timotis pradeda kalbėti apie namus arba tėvus. Tačiau nežinojo, kaip tai padaryti negriaunant šios gražios akimirkos. Apie tai mąstydama Linėja glostė triušiuką. Bet po akimirkos širdis nusirito į kulnus. Linėja neištarė klausimo garsiai, tačiau mintyse jis nuskambėjo: jis taip sakė? Auris tikrai taip sakė?
Žinoma, raudonplaukis iškart ėmė teisintis. Nors visas išblyško. Buvo akivaizdu, jog vaikas neprisigalvoja. Ko jis dar šiam mažyliui pripaistė? Ir kodėl? Susituokti? Rimtai, susituokti? Moteris nieko nesakė, tik kažkokiu nenusakomu žvilgsniu pažiūrėjo į Aurį, bet galbūt tame žvilgsnyje galėjai įžvelgti kažką panašaus į pasibaisėjimą.
- Ne, - švelniai atsakė berniukui Roberts ir padavė Baksį bei atsistojo. - Buvo labai smagu su tavimi pasikalbėti, - šypsodama tarė vaikui. - Tačiau man jau metas eiti. Iki, Timoti.
Ir ji paliko butą.
-
Situacija buvo išties gera, kol Timotis nepaklausė (Li)Nėjos, ar ji susituoks su dideliu Auriu. Juk brolis vakar apie tai šnekėjo. Nors Timočiui tebuvo šešeri, jis pastebėjo, kad po to klausimo teta sutriko ir išėjo. O Auris, kodėl jis ėmė teisintis, jog nieko tokio nesakė? Apie vestuves tikrai kalbėjo.
Raudonplaukis pasijuto blogas. Jis tikrai blogas, nes puikiai suprato, kad dabar pridirbo savo vyresniajam broliui. Timotis paleido triušiuką, šis ėmė lakstyti virtuvėje ant grindų. Tarsi pranešdamas apie atmosferos pasikeitimus, virtuvėje pasklido svilėsių kvapas, mat vanilinis biskvitas, jis kepamas užsibuvo gerokai per ilgai.
Vaikui ėmė stipriai daužytis širdis, jis nežinojo, kas dabar bus. Vakar didelis Auris mušė sieną. O jeigu šiandien muš Timotį? Tarsi įjungęs gynybos mechanizmą berniukas ėmė blogai elgtis pirmiau Aurio.
- Aaaaa! Aaaaa! Aaaaa! - pradėjo rėkti ir tuo pačiu puolė kumščiais daužyti virtuvės sieną.
Baksis išsigando, paspruko į kambarį.
-
Linėjos žvilgsnis jam viską pasakė. Bet kaip ji gali manyti, kad aš rimtai ką panašaus jam sakiau? Ji išėjo. Taip, kaip pasirodė, taip ir išėjo. Auris nepuolė paskui, kad ją sulaikytų. Nelėkė paskui. Nemanė, kad ką gero tuo galėtų pasiekti.
Kaip sapne išjungė orkaitę, gaisro jam tai mažiausiai reikėjo. Kol kas siaubas dėl visko, kas čia atsitiko dar nespėjo visai jo suimti.
- Dieve mano, ką tu darai Timoti? - Auris atitraukė vaiką nuo sienos, kurią atakavo pakėlė ir nuėjo su juo į kambarį. Atsisėdo ant lovos. Jį pasisodino ant kelių.
- Ką tu darai? Taigi skauda. Kam žaloji savo rankytes? Acio tepalą. - Nebuvo tikras, kad to reikia, bet prisišaukė indelį ir vėsiu tepalu ėmė tepti jo kumščius.
- Kas dabar atsitiko? Nedaryk taip. Taigi skauda. Taigi tau skauda. Niekada taip nedaryk prašau.
-
Kai didelis brolis atitraukė Timotį nuo sienos, vaikas nesipriešino. Nustojo šaukti, leidosi nešamas. Bet Auriui pradėjus tepti mažus kumštukus tepalu, berniukas išsilaisvino iš vyro glėbio, ėmė trinti tepalą nuo rankų į drabužius.
- Nenoriu, - prabilo. - Nereikia.
Kumščius skaudėjo, jie buvo paraudę, o dešinys ir nubrozdintas. Tačiau šešiametis tikrai nesakys, kad skauda.
- Neskauda, - pasakė. - Tu taip darei. Tu vakar taip darei, o aš šiandien.
Timotis pajuto kaltę dėl tokio savo elgesio, tačiau nieko nesakė. Galima buvo nebent iš veido įžvelgti savigraužą. Ar jis išgąsdino Baksį? Dabar vaikas juk darė taip, kaip mama ir tėtis. Tėvai bardavosi, tada Timotis pradėdavo bijoti. O galiausiai gaudavo į kailį.
Minutėlę raudonplaukis pastovėjo tylėdamas ir dairydamasis, o paskui švelniai prabilo:
- Baksi? Baksi, kur tu? Aš tavęs tikrai nemušiu, pažadu...
-
- Bet gi tau skauda. Pažiūrėk kaip susižeidei. - Ginčijosi. Nors kol kas aišku nepuolė vėl tepti iš naujo.
- Tai blogai, kad vakar taip dariau. Aš taip nedarysiu ir tu taip nedaryk. Man nereikėjo taip vakar elgtis. - Visgi vakarykštė dienelė paliko savo įnašą. Kažkoks siaubas.
Vaikui ėmus šaukti tą padarą išėjo virtuvėn. Pasiėmė maišelį skanėstų. Maldauju, nebūk kur prašapęs. Galvojo. Gal triušiukas išgirdo gerai pažįstamo maišelio garsą, bet galiausiai išlindo iš slėptuvės ir Auris jį pasiėmęs nusinešė pas Timotį.
- Va matai, viskas ja gerai. Jis valgo. - Ištiesė gyvūną vaikui.
Tada vėl atsisėdo ant lovos. Galvon kaip įkyrios musės lindo mintys apie Linėją. Bet kol kas bandė joms neužsileisti. Bet niekaip negalėjo išmesti iš galvos tų nesąmonių, kai ji ištraukė iš šiukšlinės nuotraukas, o jis vėl išmetė. Kokia beprasmybė, kokia nesąmonė buvo jam aikštytis dėl tokių dalykų. Ir ką parodė? Ką jai įrodė? Bet dabar stengėsi likti čia ir stebėjo vaiką.
-
Timotis norėjo dar kartą pasakyti, kad neskauda. Bet dabar jau nebedrįso. Tik papurtė galvą. O dėl to, kad daugiau taip nedarytų, linktelėjo.
Didelis brolis su skanėstų pagalba prisikvietė Baksį. Šešiametis labai atsargiai paėmė triušiuką. Ir taip su juo elgdavosi atsargiai, tačiau dabar ėmė jį glostyti taip švelniai, tarsi šis, jei vos vos stipriau jį paliesi, susilaužys visus kaulus.
- Baksi, aš tave labai myliu, - tyliai tyliai tarė gyvūnėliui vaikas.
Raudonplaukis norėjo kartu su augintiniu pažaisti su tuo žaliu drakonu, kurį davė (Li)Nėja. Bet dabar nesijautė taip, lyg turėtų teisę pats imtis kokios nors veiklos, kurią sugalvojo. Dabar jau berniukas nuolankiai laukė didelio Aurio nurodymų. Juk prisidirbo.
-
Kurį laiką sėdėjo ant lovos. Neįsivaizdavo kaip viskas klostysis su Timočiu. Bijojo jam duoto pažado, na ne pažado, bet visgi. Tuos žodžius, kad jie vyks į Žabangus juk ištarė. O dar Linėja ir šio susitikimo pabaiga. Kelkis. Eik padaryk pusryčius. Liepė sau. Bet nesijudino iš vietos. Kelkis. Vėl paliepė. Bet kam?
Skauda. Skaudėjo širdį. Buvo liūdna. Ir jis visai nenorėjo kažko veikti.
Turi keltis, tu turi dabar pat atsistoti ir normaliai elgtis. Negalima Timočio dar labiau bauginti. Ką galvojo Amyras po mamos mirties? Staiga ėmė mąstyti. Ką galvojo, kai jo kurtasis gyvenimas sugriuvo? Kodėl jis niekada nebandė atrasti jėgų toliau eiti? Ar aš buvau toks nesvarbus? Nesvarbi priežastis išsijudinti? Man reikia išsijudinti dėl brolio. Man reikia atsikelti ir eiti virtuvėn. Susiruošti ir išvykti į mokyklą.
- Pašerk Baksį gerai? Aš eisiu sutvarkysiu virtuvę ir tuoj padarysiu valgyti. Ir tada jau vyksim į mokyklą.
Bandė savo balsui gražinti kasdieniškumo, linksmumo. Bet gerokai iki to pritrūko.
Senkleris išties nuėjo pagaliau kur ir sakė. Pradangino viską iš ko darė tą beprotybės tortą. Tada iškepė omleto ir kai Timotis pavalgė jie išvyko.
-
Dar nė neatplėšęs gauto laiško, kuriame buvo egzaminų rezultatai, Eion žinojo: nieko gero geriau nesitikėti. Ir, tiesą sakant, pyko ant Aurio. Argi buvo būtina griauti pasitaisiusią nuotaiką? Ar būtinai reikėjo prišnekėti kažkokių nesąmonių ir taip viską sugadinti?
Turbūt taip - Eion neišlaikė nė vieno egzamino. Nė vieno. Net ir apsigynimo nuo juodosios magijos eilutėje juodavo šlykšti P raidė. Į klausimus, kaip pasisekė egzaminai, nieko neatsakė. Iš viso neištaręs nė žodžio smuko į kambarį ir lindėjo jame visą dieną. Nepasirodė net pavalgyti. Ne, visą dieną kurpė planą. Jeigu Auris specialiai jį sukirtinėja (o kad yra būtent taip, Eion nė kiek neabejojo), tikrai neleis užsidirbti. Aiškiai artėjo mokesčių surinkimo metas, tik penkiolikmetis nenorėjo žinoti, kokį būdą tam padaryti profesorius pasirinks. Protas kuždėjo, kad tai nesąmonė, kad jis gali pasitikėti tuo, kurį kartais pavadina tėčiu. Bet pyktis dėl sukirtimo per egzaminus ir nenoras prarasti bent šiokį tokį uždarbį neleido protui pasireikšti. Eion leido sau pykti ir raukytis, o vakare buvo pasiruošęs.
Jokių daiktų neėmė. Į kišenę įsimetė tik tuos kelis turimus svarus ir siklius. Viską paliko taip, kad kiltų kuo mažiau įtarimų. Kuo ilgiau Auris nesupras, kas čia atsitiko, tuo daugiau laiko jis turės. Dar reikėjo sugalvoti, kaip pasislėpti, kad profesorius jo nerastų. Visai nenorėjo turėti nieko bendro. Kad ir kaip gaila palikti namais tapusį butą, atėjo laikas tai padaryti.
Kai Eion tyliai atidarė kambario duris, buvo apie antrą valandą nakties. Įsiklausė. Regis, visi miegojo. Kuo tyliau nusliūkino į virtuvę ir pasiėmė kažką užkąsti. Pinigų ilgam neužteks. Paskutinį kartą apsidairė klausdamas savęs, ar tikrai reikia tai padaryti, tyliai atsiduso ir nespėjęs apsigalvoti nutykino prie buto durų ir stengdamasis nesukelti nė menkiausio garselio jas atrakino ir išsmuko į laiptinę.
Jau netrukus šviesiaplaukis penkiolikmetis jaunuolis užtikrintai žygiavo Londono gatvių labirintu.
-
Diena tikrai ėjosi klaikiai. Atėjo egzaminų rezultatai. Auris jau žinojo apie saviškį. Jis pats tikrino teorinę dalį. O apie praktinius gebėjimus pranešė egzaminatoriai, kurie atvykdavo į mokyklą tikrinti penktakursių ar septintakursių.
Iš Eion reakcijos suprato. Nepasisekė ir daugiau dalykų. Tai liūdino. Nes suprato kaip dėl to Eion susikrims. Kadangi jis nenorėjo kalbėtis, tai nelindo prie jo tą dieną. Nors kelis kart mėgino. Bet paskui suprato, kad per prievartą nepavyks su juo pasišnekėti.
Neramia širdimi Auris nuėjo miegoti. Sapnavo kažkokią nesąmonę. Tikrą klaikybę. Sapnavo, kad yra mažas, o tėvas, o gal net ir Timotis, nežinia kas tiksliai vaikosi jį po kažkokias gatves. O jis bėga ir bėga kol paklysta. O paskui pabudo. Išpiltas prakaito. Klaikybė. Blogai išsimiegojo.
Skubiai nuėjo į dušą. Norėjo nusiplauti šitą bjaurią naktį. Paskui paruošė pusryčius. O tada šūktelėjo Eion. Manė, kad metas lįsti iš to kambario. Ne pasaulio pabaiga juk tie egzaminai. Žinoma, kad vaikinukas labai stengėsi. Bet tos spragos pasidarytos per nesimokymo metus. Jos aiškiai darė savo. O dar tie prakeikti eliksyrai... Auriui visai nepatiko, kad eion ten įsivėlė. Ir jis uždraudė tai daryti.
- Eion. - Dar pašaukė. Bet jis neatėjo. Tada Auris nuėjo prie kambario durų. Pasibeldė į jas, visada taip darydavo. tada užėjo. Ir Eion nerado.
Suprato viską akimirksniu. Prislėgtas siaubo atsisėdo ant jo lovos. Apsižvalgė. Daiktai atrodė savo vietose. Akimirką jį pagavo tokia panika, kad norėjosi lėkti kaip akis išdegus nežinia kur. Bet tada prisivertė sustabdyti save. Jau geriau jį pažinojo. Ras jį. Nebus kaip aną sykį.
O gal Eion pats greitai persigalvos, sugrįš. Bet tą dieną jis negrįžo. O Auris nerimavo vis labiau. Kol kas paieškos kerais nedavė rezultatų.
Vakare. Jautėsi piktas ir pavargęs. Kodėl jis šitaip elgiasi? Niršo. Kodėl? Pyktį vėl pakeitė nerimas. Kur Eion yra. kur miegos. Ar yra saugus? Ką valgys. Kodėl negrįžta. Tą vakarą išėjo iš namų ir vėl kaip ir prieš kelerius metus prasidėjo paieškos.