Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kvidičo aikštė => Temą pradėjo: Vėtrūnė Kristė de Leighi Spalio 28, 2022, 09:09:12 pm
-
Kadangi Walgunas Levinsas pakeitė savo kursą po registracijos turnyrui, jo kursas žaidynių metu yra 1.
Baigėsi visos šventės, kartu su Kalėdomis ir Naujaisiais metais taip pat greitai pralėkė ir laikas, skirtas atostogoms, poilsiui nuo mokslų. Pasibaigus šiems žiemos malonumams ir visiems aptingusiems mokiniams bei profesoriams sugūžėjus atgal į pilį, jaunieji kvidičininkai laiko netempė ir iškart šoko ant šluotų treniruotis - jugi visai netrukus įvyks paskutinės Kvidičo čempionato rungtynės! Laikas tiksi, vietoj savaitės liko tik pora dienų, o tos dvi dienos staiga transfigūravosi į dvi valandas, šios į dvidešimt minučių, ir štai - jau visa minia nuo Hogvartso pilies plūsta link Kvidičo aikštės, mat oras tiesiog tobulas stebėti rungtynes - debesys kiek aptraukę dangų, tačiau ne taip kaip per antrąsias šių metų rungtynes, kuomet burtininkai ir raganos turėjo šlapti krentančiame ir ant mantijų tirpstančiame sniege ir šalti lediniame vėjyje, šiandien visai šilta. Matyt oras susipyko su sausiu, mat paprastai tokiu pavidalu jo mėnesiu nesirodo...
Švilpynė
Kapitonė: Astrida Nilsen
Gaudytoja: Astrida Nilsen
Gynėja: Luna Evanns
Atmušėja: Delfė Digori
Puolėjos: Sophie Garcia, Džeimsas Peledinis
Grifų Gūžta
Kapitonas: Walgunas Levinsas
Gaudytoja: Patricija Simoneti
Gynėjas: Alanas Senkleris
Atmušėjas: Walgunas Levinsas
Puolėjai: Olive Cate Rechens, Henrieta Poter
Šluotos, aprangos ir amžiaus koeficientai
Astrida Nilsen: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [0.5] = NK [4.5]
Luna Evanns: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [0.5] = NK [4.5]
Delfė Digori: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.5] = NK [5.5]
Sophie Garcia: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.0] = NK [5.0]
Džeimsas Peledinis: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [0.5] = NK [4.5]
Patricija Simoneti: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.5] = NK [5.5]
Alanas Senkleris: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.5] = NK [5.5]
Walgunas Levinsas: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [0.5] = NK [4.5]
Olive Cate Rechens: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.0] = NK [5.0]
Henrieta Poter: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.5] = NK [5.5]
Apsaugų koeficientas
Astrida Nilsen: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Luna Evanns: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Delfė Digori: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sophie Garcia: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Džeimsas Peledinis: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Patricija Simoneti: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Alanas Senkleris: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Walgunas Levinsas: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Olive Cate Rechens: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Henrieta Poter: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 3 (apniukę, šilta)
Kritlis atitenka Švilpynei teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, o Grifų Gūžtai – 4-6 akis.
Kauliuko rezultatas: 5.
Rungtynės prasideda.
Su kritliu rungtynes pradeda Grifų Gūžta.
-
Ir vėl varžybos. Tik šį kartą Patricija atėjo į aikštę su kitokiu nusiteikimu, nei praeitą sykį.
Oras šią dieną pasitaikė neprastas. Todėl ji dėl nieko nesiaikštydama stovėjo aikštėje ir apžiūrinėjo naujuosius varžovus. Ypač ją domino priešininkų gaudytoją. Na, jei ta mažė pirma pagaus šmaukštą bus aišku, kad gaudytojos pozicija visai man netinka. Tikrai. Reikėjo būti atmušėja. Tai kur kas smagesnis užsiėmimas.
Jei oras būtų buvęs prastas, kaip tą siaubingą dieną žaidžiant su Klastuoliais, tai Simoneti dar būtų gerai pagalvojusi kėblinti į aikštę ar ne. Na, bet dabar ji buvo čia. Nusiteikusi kur kas ramiau nei seniau. Ant žemės Grifę šiek tiek nuleido tai, jog šmaukštą sugavo toji keistuolė Elliw.
Patricija šovė dangun. Nutarė nesivaikyti Švilpių gaudytojos. Nusprendė niekur nesikišti, jei bus įmanoma. Nutarė tiesiog skrajoti ir žvalgytis to nenuoramos kamuoliuko. Taigi taip ir pradėjo. Skrajojo po aikštę ir dairėsi. Bet neilgai tęsėsi toks susikaupimas. Lėkdama pro Grifų Gūžtos lankus, kuriuos gynė Senkleris trumpam sustojo.
- Mums reiktų pasikalbėti. Po varžybų. - Pasakė. Tik ne priešišku tonu, kokiu su juo seniau kalbėdavosi. Dabar kalbėjo ramiai. Senkleris kažkur dingo iš Grifų Gūžtos bendrojo kambario. Ir užtikti jį pasidarė sudėtingas reikalas. Tikriausiai Patricija greičiau būtų sugavusi šmaukštą, o ne jį. Todėl dabar radusi progą ir pasakė ką norėjo. O tada vėl nuskriejo ieškoti kamuoliuko, kuris kaip visada skraidžiojo kažin kur.
Patricija suko ir suko ratus po aikštę. Kartais stabteldavo ir apsidairydavo atidžiau. Ir pagaliau, kai šitas užsiėmimas pradėjo gerokai įgrįsti pasirodė, kad pastebėjo jį blizgantį visai netoliese. Tikėdamasi, kad neapsigavo nulėkė ten, kur manė esant šmaukštą.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Mergaitei buvo neįtikėtinai neįprasta būti šiame stadione vėl. Juk po nesėkmės, pralaimėjimo Klastūnynui, Astrida buvo 99.9% tikra, kad jos šios komandos sudėtyje nebus. Sugebėti juk dar reikia taip - leisti (turbūt) psichinės sveikatos problemų turinčiai klastuolei nugriebti šmaukštą iš panosės. Ji po tų rungtynių verkė visą vakarą ir net nepasirodė kaip stebėtoja/sirgalė sekančiose rungtynėse, Grifų Gūžtos prieš Klastūnyną. Nugirdo iš bendrakoledžių, kad vėl laimėjo Klastūnynas. Dabar du pralaimėtojai rungėsi dėl ko? Žinoma, kad dėl antros ir trečios vietų.
Štai dar sykį kapitonė ir gaudytoja stovėjo kitos komandos priešaky. Nors įprastai pasižymėjo nekantrumu, dabar iš nekantrumo drebėjo kojos ir rankos. Baimė pralaimėti, baimė nukristi bei dar keletas baimių, kurių rudaplaukė nesugebėjo apsakyti po truputį užvaldė mergaitės kūną, kilo adrenalino kiekis ir rankoms vis dar šiek tiek drebant viena ranka suspaudė šluotos kotą, o kita paspaudė bendraamžiui Grifų Gūžtos kapitonui ranką. Jis atrodė labiau pasitikintis savimi nei švilpė.
Teko pastebėti, kad oras šiandien tyčiojosi iš Švilpynės kvidičo komandos, mat buvo tokiu pat nuostabiu kaip ir praėjusių rungtynių metu. Beliko tikėtis, kad tai nėra vienas iš ženklų, tyliai šnabždančių į ausį "jūs trečioje vietoje, lūzeriai". Žaidimo eiga parodys, kokia bus žaidimo pabaiga. Atsisėdusi ant šluotos, pirmakursė pakilo į tą patį aukštį, kuriame buvo lankai. Kabėdama ore pradėjo giliai kvėpuoti, siekdama susikaupti ir kiek sumažinti adrenalino kiekį kraujyje. Sakoma, kad koncentracija padeda pasiekti norimų tikslų. Ar tai tiesa, jaunoji burtininkė nežinojo. Rungtynės buvo lygiagrečios adatos ieškojimui šieno kupetoje, taigi reikėjo griebtis kiekvieno šiaudo.
Gaudytojos akių obuoliai judėjo gan greitai, Astrida jau buvo pradėjusi žvalgytis šmaukšto. Negalima buvo nei sekunde delsti, kitaip nespės kaip tai įvyko praėjusį kartą. Kalta liktų tik ji pati, jeigu pasikartotų ta situacija, nors bendrakoledžiai tikrai nebaksnotų į pirmakursę pirštu (negražu juk), bet užnugary šnabždėtųsi apie jos nesėkmingą karjerą burtininkų sporto šakoje. Nežinia ar apgaudinėjo akys ar ne, bet tolumoje pastebėjusi judant mažą objektą vienuolikmetė pajudėjo jo link, maldaudama sėkmės.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 6]
-
Mažiausia ko Delfė norėjo, buvo pasirodyti kvidičo aikštėje po žiauraus Švilpynės koledžo pralaimėjimo kvidičo rungtynėse su Klastūnynu. Švilpinukė labiausiai pyko ant savęs dėl daugelio dalykų. Kad nesugebėjo žaisti kokybiškiau, kad nesutrankė Klastūnyno koledžo kvidičo žaidėjų muštukų pagalba ir pats svarbiausias dalykas - kad pati pasitiko skaudų muštuką iš Dori ir nesugebėjo atkeršyti. Negana visų blogų minčių, oras buvo toks pat kaip ir per ankstesnes rungtynes. Tačiau atsisėdusi ant savo šluotos, vyriausia komandos žaidėja vėl pajuto nedidelį kvidičo jaudulį, palaimą atsikračius prikaustančios prie žemės gravitacijos sunkumo ir blogos emocijos palengva išgaravo. Dabar pagrindinis tikslas buvo antroji vieta, o laimėti prieš tokį patį kiekį taškų turintį koledžą neturėjo būti taip sunku. Prieš rungtynes švilpinukė pabandė šiltai nusišypsoti Švilpynės gaudytojai, kad šioji žinotų, jog nei vienas iš komandos jos nekaltina dėl pralaimėjimo (dėl ketvirtakursės puolėjos buvo įmanoma abejoti, ypač pastebint jos nesugebėjimą susivaldyti tiek aikštėje tiek pilies sienose).
Švilpė pakilo aukščiau dairydamasi žmogaus, į kurį būtų galima nusviesti šį skausmą sukeliantį kamuolį. Buvo net penki pasirinkimai, tačiau svarbiausia buvo suprasti, kurio Grifų Gūžtos žaidėjo nutrenkimas padėtų Švilpynės komandai geriausiai.
Minutėlei sustojusi, švilpinukė dar kartą apžvelgė visą priešininkų komandą. Grifų Gūžtos žaidėjų Delfė nepažinojo, dėl to šešiolikmetė šiek tiek nuliūdo. Nors per praeitas rungtynes žaidžiant su Dori nepasisekė, Delfė negalėjo meluoti, kad buvo neįdomu žaisti su pažįstamu žmogumi. Tačiau susitaikiusi su žaidimo aplinkybėmis ir pakėlusi akis švilpinukė greitai susirado Grifų Gūžtos gaudytoją. Į ją nutaikyti muštuką apsimokėjo labiausiai, nes į ją nenutaikius muštuką, Švilpynė vėl pralaimėtų ir užimtų gėdingą trečią vietą. Kaip tik netoliese plazdėjo nematomais sparnais muštukas, tad negalvodama švilpinukė greitai priskrido prie jo ir iš visų jėgų sviedė tamsios spalvos sferą į Grifų Gūžtos žaidėją. Britė tikėjosi, kad jeigu muštukas nutrenks priešininkų komandos gaudytoją, tai sutaupys Astridai daugiau laiko, ir ji galės greičiau pastebėti aukso šmaukštą ir laimėti šitas rungtynes.
[Atmušimas į Patriciją Simoneti: 1, 3]
-
Walgunas puikiai prisiminė praeitas rungtynes, kuriose ne itin pasisekė. Na, tiksliau visai nepasisekė. Bet labiau jis liūdėjo ne dėl Klastūnyno pergalės, o dėl to, kad į nieką normaliai nepataikė muštuko. Arba jis visiškai nepataikydavo, arba priešininkų komandos žaidėją, kuriam grėsė tokia lemtis puikiai uždengdavo kiti komandos nariai. Pasirodo, Klastūnynas išties labai vieningas koledžas. Nors Walgunui kartais pasirodydavo, kad ne visi norėdavo ginti vieni kitus.
Na, vis dėlto dabar turėjo prasidėti jų rungtynės su Švilpyne, todėl mąstyti apie jau praėjusias jas su Klastūnynu nebuvo nei vieta, nei laikas. Laimė, laiko buvo apžvelgti priešininkus. Švilpynės komandos sudėtis berniukui patiko vien todėl, nes joje nebuvo atminties neturinčios Hogvartso kvidičo legendos, todėl šansai laimėti gerokai padidėjo. Tiesa, jis nežinojo ar Švilpynė žaidė gerai, nes per barsukų rungtynes su Klastūnynu jis tikrai atidžiai nežiūrėjo. Jam nebuvo įdomu kvidičas tarp nepilnamečių burtininkų. Walguną labiau domino tikrų komandų rungtynės. Jis tik dabar pagalvojo, kad būtų nieko nepraradęs jai stebėti Švilpynės ir Klastūnyno žaidimo nebūti atėjęs. Bet jau kas padaryta, tas padaryta.
Taip jam bemąstant apie viską, bet ne kvidičą jis išgirdo švilpuką, skelbiantį rungtynių pradžią, todėl kartu su visais pakilo į padangę. Na, iki padangės pakilti negalėjo, nes aikštė buvo kur kas žemiau. Pakilęs jis pamatė tą pačią nemėgstamą personą. Patricija. Pagalvojo Walgunas. Jis buvo visiškai pamiršęs, kad ir ji yra komandos dalis, o dar tokia svarbi. Tiesa, atmušėjas netroško būti arti jos, nes žinojo ką ji gali padaryti. Vien iš to saugumo jausmo berniukas nuskrido kiek toliau nuo jos. Jis puikai matė kaip ji elgėsi su priešininkais praeitų rungtynių metu. Tiesa, ir su savo komandos nariais nesielgė nuostabiai. Kaip ji per praeitas rungtynes sugebėjo visiems sugadinti nuotaiką net nespėjus pakilti? Liūdnai pagalvojo Walgunas. Jis to visiškai nesuprato. Jam atrodė, kad ji kaip tik turėtų drąsinti komandos narius. O jei ne drąsinti ar gražius žodžius sakyti tai bent jau nelaikyti mūsų priešininkais galėtų. Juk atrodo, kad jai nėra skirtumo priešininkai mes ar ne. Pagalvojo Grifų Gūžtos komandos kapitonas, o tada priskrido prie Patricijos. Jau žiojosi jai sakyti ne pačius gražiausius žodelius, tačiau apsigalvojo. Jis nenorėjo dar labiau pykdyti komandos narių, nes nesantaikos jau buvo, todėl tada nuskrido tvarkyti savų reikalų, kurių tikrai turėjo. Tačiau apsidairęs nepastebėjo muštuko, todėl leido sau kiek pailsėti bei atidžiau apsižvalgyti. Kodėl visada problemos vien tik su gaudytojomis? Ir kodėl bent jau šiuose trijuose koledžuose yra gaudytoja, o ne gaudytojas? Vėl prie gaudytojų sugrįžo berniuko mintys, kurios, tiesą sakant, visiškai nenorėjo palikti jų ramybėje. Net priešinosi tam. O tuo Walgunas tikrai nesidžiaugė. Jam jau kelintą kartą kliudė ne kas kitas, o jo paties mintys, kurios tik ir stengėsi kuo greičiau jam pakenkti bei sugadinti visus planus, kurių šiuo metu tikrai buvo nemažai.
O tada atsitiko dalykas, kurio jis labiausiai bijojo. Jis pamatė muštuką, tačiau jis jau buvo atmuštas priešininkų atmušėjos ir skrido ne į ką kitą, o į jų gaudytoją, todėl berniukas pasileido jos link tikėdamasis nublokšti į ką nors muštuką. Žinoma, į priešininkų komandos narį. Walgunas visu greičiu priskrido prie Patricijos ir iš visų jėgų blokštu trenkė į muštuką stengdamasis nublokšti jį priešininkų atmušėjos link.
[Muštuko atmušimas nuo Patricijos į Delfę Digori: 2, 6]
-
Henrieta stovėjo kvidičo aikštėje pasiruošusi dar vienoms šių mokslo metų varžyboms. Galvoje nuolat skriejo mintys apie praėjusias rungtynes prieš klastūnyną ir grifų pralaimėjimą. Dėl to Poter šiek tiek kaltino save, nes per rungtynes nuolat blaškėsi ir nepadarė nieko vertingo, kas būtų galėję padėti pasiekti pergalę. Tad nuo pat ryto grifų gūžtos puolėja buvo nusiteikusi per šias rungtynes pasistengti pasirodyti geriau.
Užsėdusi ant šluotos, Henrieta pakilo į orą ir pasiruošė rungtynių pradžiai. Netrukus pasigirdo švilpukas ir grifė nieko nelaukdama šovė teisėjos išmesto kritlio link. Neužilgo kamuolys jau puikavosi Poter rankose ir ši, negaišdama laiko, patraukė priešininkų lankų link. Šeštakursė buvo nusiteikusi padaryti viską, kad tik pavyktų užimti antrąją vietą ir nepasirodyti visiškais nevykėliais.
Turėdama kritlį rankose, Henrieta pasiryžo padaryti viską ką gali, kad šis neatitektų švilpiams, todėl lėkdama priešininkų lankų link vis stengėsi aplenkti švilpynės puolėjus. Poter pastebėjo, kad priešininkų atmušėja jau spėjo nusitaikyti į grifų gaudytoją, tačiau pastebėjusi į pagalbą atskubėjusį grifų komandos kapitoną, nusprendė nekeisti savo tikslo ir toliau susikaupusi skriejo švilpių lankų link pamažu mažindama atstumą.
[-]
-
Pasirodyti kvidičo aikštėje po pralaimėjimo buvo žymiai labiau nejauku nei Sophie atrodė. Tuo labiau, kai pati švilpinukė beveik visas praeitas rungtynes šaipėsi iš klastuolių ir prieš rungtynes visiems skelbė, kad Švilpynės komanda šimtu procentu laimės pirmą vietą. Mergina nekentė fakto, kad klastuoliai laimėjo vien dėl to, nes jie per visas rungtynes šaipėsi iš švilpių ir nors nejautė tokios neapykantos Grifų Gūžtos komandai, negalėjo leisti komandai užimti paskutinės vietos, nes nors iš niekada nebuvo žaidusi kvidiče, jautė, kad pralaimėtojai visą laiką pasitinka daugybę piktų žvilgsnių. Bent jau aš taip daryčiau, jeigu mano koledžo komanda pralaimėtų. Be viso to, švilpinukei vėl teko nusivilti šiltu, o ne iššūkius keliančiu oru, kurio ji tikėjosi. Nors pagalvojus, gal taip ir geriau, nes tie mažvaikiai nesugebėtų žaisti net pasirodžius mažam lietučiui. Tačiau rožinių plaukų savininkė niekam neparodė savo pykčio ir nejaukumo, tiesiog kažkam prašnekus apie varžybas, pavartydavo savo tamsiai rudas akis. O galiausiai užlipus ant savo "Padangių Valdovės", švilpinukė pabandė nusiraminti ir susitelkė į naują tikslą, antrąją vietą. Jeigu nelaimėsim, bent jau būsiu geriausiai žaidžiančia komandoje pabandė paguosti save švilpė ir greitai akimis susirado kritlį.
Tačiau keturiolikmetė pavėlavo keliomis sekundėmis ir kritlis jau buvo pas Grifų Gūžtos puolėją. Sophie garsiai nusikeikė ir lyg kulka šovė prie priešininkų komandos puolėjos, kurios ketvirtakursė nepažinojo. Kadangi grifė atrodė vyresnė už Sophie, o ir vos prasidėjus rungtynėms švilpinukė nenorėjo pradėjo rėkauti įžeidimus, Sophie stipriai sukando dantis ir susitelkė ties kritliu. Akies krašteliu mergina peržvelgė kitus Švilpynės komandos narius ir ką jie darė. Švilpių atmušėja nusviedė muštuką į Grifų Gūžtos gaudytoją, tačiau Grifų kapitonas turėjo galimybę ją apginti. Tikiuosi ji nors šį vienintelį kartą sugebės nusviesti muštuką ten kur reikia ir pataikyti... Jauniausia komandos žaidėja dairėsi šmaukšto, o kito Švilpinės komandos puolėjo švilpinukė niekur nematė. Palengva Sophie pradėjo jausti pykčio priepuolį, tad pasistengė susikaupti, paguodė save, kad vėliau galės aprėkti antrakursį berniuką ir pabandė perimti kamuolį. Ko jau ko, bet negaliu padaryti nei menkiausios klaidos šiame žaidime. Kitaip negalėsiu šaipytis iš kitų, kad jie blogai žaidžia.
[Perėmimas iš rankų: 5]
-
Nuo praeitų varžybų pralėkė dar nelabai daug laiko. Alanas tikėjosi, kad šios rungtynės bus kitokios. Ne tokios grobuoniškos. Nors, kai jų gaudytoja Yra tokia kaip Simoneti... Visokių kvailysčių galima tikėtis.
Alanas stovėjo greta Walguno. Ir prieš kylant į dangų pasakė jam.
- Sėkmės. Nesijaudink labai. Viskas bus gerai. O jei toji. - Mostelėjo ranka į Patricija. - Vėl pasakys tau kokią nors nesąmonę tiesiog nekreipk dėmesio.
O tuomet atėjo laikas kilti ir vaikinas nuskrido prie lankų. Neilgai ten kybojo vienas. Nes priartėjo Grifų gaudytoja. Alanas jai taip ir nespėjo atsakyti, nes šeštakursė nuskriejo savais keliais. Pasikalbėti? Įdomu apie ką gi. Tai jau ne. Nei nemanau. Raudonplaukis neabejojo, kad ji bus išvien su tais vaikigaliais, su kuriais jis nesutarė po praeitų kvidičo varžybų. Liūdniausia buvo tai, jog su tais vaikinukais gyveno viename kambaryje visą mokymosi laiką. Bet po to karto, kai ryte rado suplėšytą be galo branginamą ir ilgą laiką pildytą eskizų sąsiuvinį pradėjo nakvoti kambaryje iki pareikalavimo. Ir dėl tų kivirčų su jais nelabai dabar degė noru žaisti už Grifų Gūžtos koledžą. Bet ką gi... Jei jau užsirašė į komandą negalėjo tiesiog neateiti į varžybas. Kažkaip labai neatsakinga tai būtų.
Neilgai Senkleris kybojo prie Grifų lankų. Pastebėjęs, kad muštukas lekia tiesiai į Simoneti eilinį kartą puolė jos gelbėti. Negalėjo gi leisti muštukui pataikyti į komandos gaudytoją. Lėkdamas matė, kad kamuolį turi Henrieta ir mintyse palinkėjo merginai sėkmės.
Atskriejęs prie Patricijos pasakė.
- Neturim apie ką kalbėtis. - Muštukas vis artėjo. Čia pat skraidė ir Walgunas. Pamatęs, kaip berniukas paleido į darbą savo blokštą Alanas tikėjosi, kad tas nelemtas kamuolys pakeis kryptį. Bet dėl visa ko pamėgino užstoti Patriciją nuo muštuko.
[Bandymas uždengti Patriciją Simoneti stojant tarp jos ir muštuko: 1, 6.]
-
Save kaltinti viskame buvo lengviausia. Netyčia užminei sraigę ir ji mirė, tu kaltas. Nespėjai apginti komandos narių, tu kaltas. Todėl Luna šiandien atėjo į kvidičo aikštę šypsodamasi, buvo akivaizdu ją esant geros nuotaikos. Ji gavo dar vieną galimybę parodyti, kad kažką gali padaryti komandos labui ir tas kažkas yra tinkamai atliekamas paskirtas darbas. Šią nuostabią dieną ji apgins lankus, priskirtus Švilpynės komandai ir kiek išgalės apsaugos kitus komandos narius nuo muštukų. Jaunoji Evanns džiaugėsi ir tuo, kad šį kartą ji žaidė prieš Grifų gūžtą, o šį koledžą švilpė mėgo daug labiau nei gudrius ir nedraugiškus klastuolius. Grifai antrakursės akyse buvo draugiškesnis ir sąžiningesnis koledžas. Galbūt turėdama tokius priešininkus, jos komanda bent kartą laimės rungtynes šiemet. Luna buvo pasiruošusi pridėti visas galimas pastangas prie atstovaujamo koledžo pergalės ir tikėjosi, kad kiti švilpiai - Delfė, Astrida, Džeimsas ir Sophie padarys tą patį. Jie juk negalėjo likti trečioje vietoje, to nenorėjo pati Luna, gal ir kiti komandos nariai buvo tokios pat nuomonės. Būdama viena iš gynėjų, ji turėjo atidžiai išnagrinėti kitos komandos narių išvaizdas ir suprasti kokie galėtų būti atmušėjo Walguno veiksmai. Pasisekė, kad šis buvo pirmakursis, kadangi neturėtų svaidytis muštukais tokia pat jėga kaip tą darė klastuolė Mendel. Tai reiškė tik vieną, barsukėliai turi galimybė laimėti prieš liūtus. Švilpynės komandos gynėja apsidairė ką daro kiti komandos nariai. Delfė paleido muštuką į Grifų gūžtos gaudytoją, Astrida ieškojo šmaukšto, o Sophie bandė perimti kamuolį. Visi turėjo savo užduotis, kurias turėjo įvykdyti, tačiau Luna kol kas neturėjo ką veikti. Dvylikametė atsiminė, kaip nesugebėjo apginti Delfės nuo muštuko per ankstesnes varžybas ir mergaitė pajuto baimę, kad ir vėl padarys klaidų ir nesugebės apginti komandos žaidėjų. Švilpė pabandė išlaikyti šypseną, tačiau tai buvo sunku. Ir nors visi barsukai buvo draugiški (išskyrus vieną), Evanns jautė pareigą jų nenuvilti ir jeigu pavyks, žaisti geriausiai.
Kadangi Astrida buvo ganėtinai toli nuo muštuko, Walguno ir Delfės, Luna darė pretekstą, kad muštukas bandys nutrenkti Delfę. Artėdama trijulės link tikėjosi, kad muštukas nenutrenks svarbios komandoje žaidėjos.
[Bandymas uždengti Delfę Digori nuo muštuko: 1, 3]
-
RPG vertinimas
Astrida Nilsen: 10
Luna Evanns: 10
Delfė Digori: 8
Sophie Garcia: 10
Džeimsas Peledinis: -
Patricija Simoneti: 9
Alanas Senkleris: 9
Walgunas Levinsas: 9
Olive Cate Rechens: -
Henrieta Poter: 8
Bendras dalyvio koeficientas
Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[5.0] = BDK[9.5]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[5.0] = BDK[9.5]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[4.0] = BDK[9.5]
Sophie Garcia: NK[5.0] + PĮK[5.0] = BDK[10.0]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[0.0] = BDK[4.5]
Patricija Simoneti: NK[5.5] + PĮK[4.5] = BDK[10.0]
Alanas Senkleris: NK[5.5] + PĮK[4.5] = BDK[10.0]
Walgunas Levinsas: NK[4.5] + PĮK[4.5] = BDK[9.0]
Olive Cate Rechens: NK[5.0] + PĮK[0.0] = BDK[5.0]
Henrieta Poter: NK[5.5] + PĮK[4.0] = BDK[9.5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Patricija Simoneti [10.0] - Astrida Nilsen [9.5] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Delfė Digori [9.5] - Patricija Simoneti [10.0] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Walgunas Levinsas [9.0] - Delfė Digori [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Sophie Garcia [10.0] - Henrieta Poter [9.5] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Alanas Senkleris [10.0] - Delfė Digori [9.5] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Luna Evanns [9.5] - Walgunas Levinsas [9.0] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Švilpynė[2.0] - Grifų Gūžta [2.0] = KKS[0] 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Astrida Nilsen: 2
Luna Evanns: 5
Delfė Digori: 4
Sophie Garcia: 6
Patricija Simoneti: 4
Alanas Senkleris: 3
Walgunas Levinsas: 5
Patricija Simoneti nepastebi aukso šmaukšto.
Astrida Nilsen nepastebi aukso šmaukšto.
Delfė Digori nesėkmingai muša muštuką į Patriciją Simoneti.
Walguno Levinso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Patriciją Simoneti.
Sophie Garcia neperima kritlio iš Henrietos Poter rankų.
Alano Senklerio veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Patriciją Simoneti.
Lunos Evanns veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Delfę Digori.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kritlis Henrietos Poter rankose. Dėl sėkmingai išlaikyto kritlio vieną RPG ratą, galima iškart mesti į lankus.
Rezultatas: Švilpynė 0 - 0 Grifų Gūžta.
-
Belekiant ant šluotos, grifė tik dabar atkreipė dėmesį į orą. Per praeitas jos rungtynes oras buvo tiesiog siaubingas, snaigės trukdė matyti, o su jomis atkeliavęs šaltis taip pat nepadėjo. Tačiau dabar oras buvo visai gražus. Saulė buvo uždengta debesų ir nespigino į akis. Taip pat buvo visai šilta. Toks oras buvo daug palankesnis rungtynėms.
Bemąstant apie orus, prie grifės prisiartino viena švilpynės puolėja. Pastebėjusi, kad ši stengiasi pagriebti kritlį, Henrieta staigiai pakreipė šluotą ir padarė staigų lankstą aplink priešininkę. Vos nepraradusi kritlio, Poter vėl susikaupė į žaidimą. Tolumoje šeštakursė pastebėjo kaip švilpių atmušėjos paleistas muštukas pralėkė pro grifų gaudytoją. Vadinasi dabar jai reikėjo susikaupti ties švilpynės koledžo lankais.
Atstumas iki šių nuolat mažėjo, o kartu su juom didėjo jaudulys ir ryžtas. Pasilenkusi arčiau šluotos Henrieta šiek tiek padidino greitį. Ji nebuvo tikra ar švilpė, bandžiusi atimti kritlį, bandys savo laimę dar kartą. Vis dėlto, reikėjo būti pasiruošus bet kam. Galiausiai švilpynės lankai priartėjo kaip tik tiek, kad pro juos būtų galima mesti kritlį. Nelėtindama šluotos, šeštakursė giliai įkvėpė ir sviedė kritlį vieno iš lankų link. Širdyje sukirbėjo viltis, kad kritlis pasieks savo tikslą ir pelnys grifams taškų.
[Metimas išlaikius kritlį pas save vieną RPG ratą: 2]
-
Walgunas kiek apsidžiaugė, kad priešininkų atmušėjai nepavyko atmušti muštuko į Patriciją, tačiau jis tuo pačiu ir nuliūdo. Priešininkės nesėkmė reiškė, kad ir jis visiškai neturėjo šansų muštuko numušti į ją. Muštukas. Muštukas. Ak, tas muštukas. Tas apgaulingas, nieko neklausantis kamuolys. Juk kiek besistengtum jį kur nors numušti jis gali ramiai nuskristi visai į kitą pusę ar kaip bumerangas grįžti ir tave nutrenkti. Pagalvojo berniukas. Jis sužinoti apie tokius žiobariškus dalykus kaip bumerangai laiko turėjo, nes net tris metus gyveno vien su žiobare mama. Laimei, tada įsikišo tėtis. Walgunas vis dar mėgdavo prisiminti tą jų susitikimą skersiniame skersgatvyje. Jo mintys į tuos laikus galėdavo nulysti net tokiomis svarbiomis akimirkomis kaip ši. Juk jis turėtų dairytis muštuko bei stengtis jį numušti į priešininkus, o pats prisimena prieš daugiau nei pusę metų vykusį įvykį. Apgailėtina. Pakuždėjo mintys jam. Išties jo mintys nenorėjo galvoti apie kvidičą. Rodos, jos vienu metu galėdavo apmąstyti tūkstančius ar net milijonus skirtingų, nesusijusių minčių, tačiau galvoti apie kvidičą niekada nesutikdavo.
Walgunas buvo spėjęs pastebėti, kad čia malonių nebuvo. Visi tesugebėdavo vienas kitą pravardžuoti ar panaudoti prieš priešininkus kerus. Rodos, niekam kitam nerūpėjo kvidičo taisyklės. Na, taisyklės gal kažkam kitam ir rūpėjo, tačiau pražangos - tikrai ne. Juk jis puikiai matė, kaip per praeitas rungtynes Patricija su priešininkų atmušėja svaidė viena į kitą kerus, nors žaidimo metu naudoti lazdeles buvo griežtai draudžiama. Tą jis puikiai žinojo, nes prieš rungtynes gal dešimt kartų perskaitė kvidičo taisykles. Taip pat perskaitė įvairių knygų apie kvidičą. Tiesa, viso to neprireikė, nes jis buvo matęs daugybę rungtynių, o taisykles puikiai mokėjo mintinai. Mokėjo net daugumą pražangų, tačiau įkalti į galvą visų 700 pražangų jis dar nebuvo pasiruošęs. Na, bet to jam užteko. Ak, ir kodėl visi čia nori taisykles sulaužyti? Juk negali būti, kad neskaitė jų. Tikrai skaitė, o dar žinant tai, kad kai kurie žaidžia jau ne pirmus metus. Pagalvojo Walgunas kiek nusiminęs. Jam nebuvo smagu matyti, kad visi čia žaidžia norėdami laimėti bei pasityčioti vieni iš kitų. Na, arba jam tik taip atrodė, bet jis buvo vos ne šimtu procentų tikras.
Walgunas puikiai prisiminė daugelį rungtynių tarp tikrų, garsių komandų. Ten žaidimas atrodydavo kiek kitaip nei jų su Klastūnynu. Tiesa, berniukas tikėjosi, kad švilpiai nėra tokie kaip klastuoliai ir tikrai nesielgs taip pat. Taip, kelis nelabai gražius žodžius jis girdėjo ir Švilpynei žaidžiant su Klastūnynu, bet atrodė, kad šiandien viskas bus kitaip. Ir Walgunas nuoširdžiai tuo tikėjo.
Jis ilgą laiką nepastebėjo muštuko, kurį taip mylėjo. Išties, atmušėjo pozicija buvo viena jo mėgstamiausių. Jis neįsivaizdavo savęs puolėjo pozicijoje tikrai. Ir gynėjo jam nebuvo prie širdies. Išties labiausiai jam patiko blokštu valdyti muštuką. Tą jis dabar ir norėjo daryti, todėl staigiai pasileido į vieną pusę, nes tikėjosi, kad taip skrisdamas pastebės muštuką. Deja, vietoje to tik atsitrenkė į Patriciją.
- Oi, aš labai atsiprašau. Nepastebėjau tavęs, - tarė jis. Viskas. Man galas. Pagalvojo atmušėjas, o tada visai šalia savęs pamatė dar niekeno nepaliestą muštuką. Po susidūrimo skaudėjo dešinę ranką, o Walgunas buvo dešiniarankis, todėl stipriai užsimoti blokštu buvo sunku. Na, bet berniukas vis tiek pabandė jį numušti priešininkų gaugytojos link.
[Muštuko atmušimas į Astridą Nilsen: 3, 4]
-
Deja, tai buvo ne jis. Ir tas faktas, kad tai buvo ne aukso šmaukštas šiek tiek skandino į nebūtį Astridos pamąstymus apie sėkmingą žaidimo pradžią. Tai jau nebebuvo sėkminga žaidimo pradžia. Atrodė, pati visatos esybė buvo fokusininkė, kuri tyčiojosi iš vargšės mergaitės. Beliko tikėtis, kad kitiems komandos nariams sekasi geriau, o grifų gaudytoja yra tokia pat nevykusi višta kaip Nilsen. Nors neatidumas buvo viena iš priežasčių kodėl ne Švilpynė laimėjo praėjusias rungtynes, mergaitė šiandien siekė būti kuo atidesniu žmogumi ir greičiau pabaigti šią kankynę.
Negalima buvo sau leisti vaikytis kiekvieno objekto, panašaus į auksasparnį. Bet kuriuo metu kitame aikštės krašte gali būti tikrasis šmaukštas ir šalia jo ant šluotos sėdės ne pirmakursė, o šeštakursė. Dar vienas pralaimėjimas Švilpynės kišenėje reikštų, kad šis koledžas gali nebedalyvauti rungtynėse ateinančiais metais ir dar porą metų į priekį kol neatsiras talentingi studentai, galintys pakeisti komandoje tokius kaip Astrida. Visiškai praradusi koncentraciją, jaunoji burtininkė nepastebėjo šalimais praskridusio dideliu greičiu šmaukšto. Kaip atsirado taip ir dingo lyg į vandenį.
Pagaliau susikaupusi ir vėl susikoncentravusi ties rungtynių eiga rudaakė apsižvalgė. Kritlis vis dar buvo raudonmarškinių rankose, o muštukas taip ir nepalietė nei vieno komandos nario. Nuotaika šiek tiek pasitaisė supratus, kad tarp koledžų vis dar lygiosios. Sophie dar gali atimti kritlį iš merginos, kurios vardo Astrida nežinojo. Delfė vis dar turėjo galimybę vožti muštuku kitai gaudytojai arba atmušėjui per sprandą. Pirštines dėvinčios rankos šiek tiek atsipalaidavo ir pirmakursė pradėjo skraidyti po aikštę dairydamasi šmaukšto. Stengėsi nežiūrėti į kitą gaudytoją, šventai tikėdama tuo, kad ji šmaukšto neturi ir tik išblaškys tokį patį tikslą turinčią priešininkę. Gal be reikalo tą darė, o gal ir ne. Šį kart dalykas kurį pastebėjo tolumoje Nilsen tikrai turėjo būti šmaukštu. Prašau, būk šmaukštu, būk šmaukštu kartojo mintyse skrisdama arčiau ir arčiau.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
-
Šis muštukas, beveik kaip ir visi prieš tai buvę muštukai, nepataikė į priešininkų komandos gaudytoją. Delfė stipriai paraudonavo iš gėdos, tikėdamasi išgirsti piktus, įžeidimų kupinus šūksnius iš savo komandos ir iš Švilpynės mokinių sėdinčių tribūnose. Tačiau arba barsukai buvo supratingi, arba Delfė tiesiog neišgirdo, bet įžeidimų pilnų šūksnių nebuvo. Tačiau švilpinukė vis tiek labai pyko ant savęs, tad stipriai sugniaužė savo blokštą bei šluotą, kad sulaikytų palengva besikaupiančias pykčio ašaras. Kaip nusviesti muštuką priešininko link gali būti taip sunku? Kodėl kitiems atmušėjams tai taip gerai sekasi? Akimis grynakraujė švilpinukė susirado laisvą muštuką ir jau ketino skristi prie jo, tačiau galvoje vėl pasirodė blogos, optimizmą naikinančios mintys. Kokia prasmė nusviesti į kažką muštuką, jeigu žinau, kad jis vėl nuskries į visai kitą pusę? Turbūt ir visi grifai, ir kai kurie barsukai juokiasi iš mano siaubingai nesėkmingų pastangų į ką nors pataikyti... Paskendusi savo mintyse, mėlynakė britė pametė iš akių muštuką. Tyliai prakeikusi save mažiausiai septynis kartus, švilpė iš visų jėgų pabandė susikaupti ir susirasti naują laisvą muštuką.
Kelias minutes ieškojusi muštuko, šešiolikmetė vėl užsigalvojo. Šviesių plaukų savininkės mintys nuklydo į praeitas rungtynes su Klastūnynu. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip ir per šias rungtynes - lygiai toks pat oras, šiltas ir apniukęs, Delfei lygiai taip pat nesisekė su muštukais. Tačiau švilpinukė jautėsi saugiau, nes pralaimėtojų žaidimas su pralaimėtojais negalėjo būti toks blogas. Ir nors šeštakursė liūdėjo, kad Švilpynės kvidičo komanda taip ir neužims pirmos vietos, ji dar labiau liūdėjo, dėl savo nesugebėjimo žaisti. Galima sakyti, kad čia mano paskutiniai metai žaidžiant kvidičą Hogvartse, ir aš vėl sugebėjau suklysti... Galėjau vėl būti gynėja, kaip ir seniau... Bet gynėja man irgi nesisekė būti... Švilpynės koledžo kvidičo komandos atmušėja, vėl pajutusi, kad užsimąstė, vėl supyko ant savęs ir vėl ėmė ieškoti skausmą keliančio kamuolio, muštuko pavadinimu.
Muštuką švilpė greit susirado, taip pat greitai pamatė kažkurį Grifų Gūžtos žaidėją, tačiau net neįsidėmėjo kokią poziciją šis žaidžia ir jau užsimojo, tačiau tuo pačiu metu šešiolikmetė pastebėjo kaip Grifų Gūžtos atmušėjas nusiuntė muštuką į Švilpynės koledžo kvidičo komandos gaudytoją. Nors Luna, Sophie ir Džeimsas galėjo apginti Astridą, tačiau greitai apsidairiusi Delfė nusprendė, kad jie visi turi savo svarbesnių užduočių, o ir pati Delfė, būdama vyriausia komandoje, jautėsi šiek tiek atsakinga už jauniausią komandos žaidėją ir kapitonę, tad pamiršusi savo susirastą muštuką, švilpinukė stipriai suspaudusi savo "Padangių Valdovę" ir atmušėjos blokštą, visu įmanomu greičiu nulėkė prie komandos kapitonės. Švilpinukės šluota, tarsi pati pajutusi savo savininkės nerimą, regis spaudė visą savo galimą greitį. Priskridusi prie Astridos, šeštakursė atmušėja kartodama visas įmanomas maldas, stipriai suspaudė savo blokštą ir pabandė uždengti Švilpynės kvidičo komandos gaudytoją, numušdama skausmą keliantį kamuolį į tą patį Grifų Gūžtos atmušėją, kuris ir nusiuntė muštuką į Astridą.
Delfė norėjo nusišypsoti pašaipą keliančia šypsena, surėkti kažką Grifų Gūžtos atmušėjui, kaip tikriausiai būtų padariusi Klastūnyno atmušėja, tačiau žinodama savo sugebėjimus žaisti, švilpinukė tik meldėsi, kad muštukas bent jau nepataikytų į Astridą ir pati švilpė vėl neapsikvailintų.
[Bandymas uždengti Astridą Nilsen atmušant muštuką į Walguną Levinsą: 4, 6]
-
Patricija lėkė įsijautusi. Juk manė pastebėjusi šmaukštą. Bet deja šį kartą tik pasivaideno. Matyt iš nuobodulio. Pamanė.
Grifė pastebėjo, kad prie jos buvo priskriejęs tas Varliūkštis Walgunas. Bet nei nemanė klausytis ką tas jai norėjo pasakyti. Greičiausiai norėjo dėl ko nors atskaityti pamokslą. Bet tikrai jau ne mažvaikiui jai aiškinti kaip gyventi.
Dabar ji vėl stabtelėjo. Tuo tarpu prie merginos priskrido Senkleris ir pareiškė, kad nėra apie ką kalbėtis. Tikrai turim apie ką kalbėtis. Pagalvojo Simoneti. Bet taip nieko ir neatsakė, nes pamatė, kaip pro juos pralėkė muštukas. Ji palydėjo tą kvailą kamuoliūkštį nirčiu žvilgsniu. Praeitą sykį jau paragavo nelemto muštuko smūgio. Ir daugiau nenorėjo pakartoti. Matyt Švilpynės atmušėjos bandymas. Pamanė. Gerai, kad taiklumu matyt nepasižymi. Kažin, gal ir iš jos atimti blokštą? Tai smagiai pasivaikėm praeitą kartą su Dori. Bet gal visgi nereikia... Ji prisiminė tą siaubingą skrydį žemyn galvą. Tada buvo baisu. Tikrai baisu. Šeštakursė tą kartą vos nenusirito nuo šluotos. O galvos svaigulys persekiojo pusę dienos.
Alanas žinoma sugrįžo į savo vietą. O Patricija vėl ėmė naršyti aikštę ieškodama to kamuoliuko.
Jei žaisdavau slėpynių vaikystėje mėgau slėptis. O ne ieškoti. Čia tas pats. Kažkoks slėpynių žaidimas. Ir kiek aš čia dar turėsiu sukiotis? Bent jau nesninga. Vis šis tas. Vedė kažkokį padriką monologą savo mintyse. Bet buvo labai šiurkščiai nutraukta. Beje ir vėl to jau skersai gerklę stojusio Varliūkščio. Mažius rėžėsi į ją Ir pasipiktinusi Patricija vos nenudardėjo nuo šluotos. Bet kažkaip susilaikė. Smūgis nunešė merginą truputį į kairę pusę. Reikėjo išsilyginti.
- Oi Walgunėli, ar nesusižeidei? - Paklausė nutaisiusi susirūpinusį toną. Kaip vardan dievo meilės galima nepastebėti žmogaus ant šluotos? Netyčia? Štai tyčia tikrai galima nepastebėti. Ir Grifei tikrai atrodė, kad kaip tik taip ir nutiko. Kad jis tyčia sumanė iškrėsti jai šitą pokštą. Reikėjo tą mažių pamokyti, kad daugiau gyvenime nekiltų tokių idėjų. Tik kažkaip dabar Patricija neturėjo tam reikalui ūpo.
- Aš gerai žinau, kad šitas susidūrimas tyčinis. Verčiau tu neprasidėk su manim Walgunėli. - Pasakė tokiu pat draugišku ir rūpestingu tonu, kokiu klausė ar jis nesusižeidė. O tai ištarusi nulėkė savo keliu. Prieš tai dar užkabindama jį truputį. Nesmarkiai. Bet jam turėjo pasidaryti aišku, kad jei dar kartą pasikartos tokie susidūrimai bus blogiau.
Ji toliau nardė padangėje. Ir pagaliau vėl kažką pastebėjo. Gal šį kartą tai ne miražas. Viltingai pamanė ir pasileido priekin norėdama įsitikinti ar tikrai pastebėjo aukso šmaukštą.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]
-
Alanas sugrįžo į savo vietą. Kol kas jo teritorijoje pavojus negrėsė. Kritlis buvo saviškių rankose. Ir vaikinas tiesiog stebėjo žaidimą. Kamuolį skraidino Henrieta. Nuostabu. Jei dar įmes, bus visiškai puiku. Galvojo. Prisiminęs Alrisos nesėkmes praitose rungtynėse, kai jai nei karto nepavyko įmesti kritlio į Grifų lankus net tada, kai jis jų negynė pagalvojo, kad gal tie lankai kažkaip užkerėti. Gal koks pokštininkas iš kokio nors koledžo pasistengė. Aišku, taip tikrai negalėjo būti. Bet prisiminus praeitų varžybų akimirkas kilo tokia mintis.
- Nagi Henrieta, Tau pavyks! - Šūktelėjo įsijautęs į žaidimą. Girdėjo, kaip apačioje ūžia Grifų sirgaliai. Tai irgi pridėjo jaudulio ir penktakursis pabandė įsivaizduoti save puolėjo vietoje. Kažkada juk ir norėjo žaisti kaip tik toje pozicijoje. Tikriausiai jaunesniame kurse būtų labai jaudinęsis. Kažkada, senais laikais kvidičas užėmė labai svarbią raudonplaukio gyvenimo dalį. Varge, mąstai kaip koks senolis. Nutraukė tuos niūrokus apmąstymus. Ir kas su manimi darosi? Po to susidūrimo parke, nors praėjo jau metai ir įpusėjo antri niekaip negalėjo iki galo susigražinti tos savo padūkėliškosios pusės. Šitai Alaną vargino. Taip. Kai būdavo užsisvajojęs ir išsiblaškęs dažnai įkliūdavo į visokias painiavas. O dabar, kai dažniausiai viską apgalvodavo. Nors kartais pasitaikydavo išimčių gyvenimas ėjosi paprasčiau. Be visokių nesusipratimų. Bet jis prarado spalvingumą. Tarytum nubluko. Viskas. Gana šitų filosofijų. Pamanė ir vėl įsijautė stebėti žaidimą. Ir pamatė kažkokį Walguno ir Patricijos susirėmimą. O paskui tai, kad į bendrakoledžį lekia muštukas.
Nebuvo jokio pavojaus, kad kas nors dabar ims ir įmes į jo ginamus lankus. Juk Kritlį turėjo Henrieta. Todėl be dvejonių paliko savo vietą. Ir kiek aš turėsiu lakstyti pirmyn atgal? Šyptelėjo ir nuzvimbė tikslo link.
- Kas čia buvo? - Paklausė Walguno. Turėdamas omeny tą barnį su jų gaudytoja. Vaikinas vėl užstojo komandos narį. Tik šį kartą kitą.
[Bandymas uždengti Walguną Levinsą stojant tarp jo ir muštuko: 3, 4.]
-
Kai švilpinukei nepavyko perimti kritlio iš Grifų Gūžtos gaudytojos, Sophie narcisizmas šiek tiek išblėso. Nedraugiškoji švilpinukė greitai apsidairė ar niekas iš Švilpynės kvidičo komandos žaidėjų nepastebėjo tokios jos nesėkmės, tačiau beveik visi buvo užsiėmę su savo pareigomis ir niekam nerūpėjo rožinių plaukų savininkė su pykčio tvardymo problemomis. Delfei vėl nepavyko pataikyti su muštuku į priešininkų komandą, dėl ko keturiolikmetė puolėja aprėkė ją savo mintyse, pirmakursė gaudytoja nesugebėjo pamatyti aukso šmaukšto, o vienintelio komandos berniuko puolėjo iš viso nesimatė. Tokioje situacijoje Švilpynės koledžo komandos puolėja tikrai būtų norėjusi surėkti kelis įžeidimus savo komandai, tačiau jos pačios nesugebėjimas perimti kamuolio nutildė švilpinukę kelioms minutėms. Pati Sophie negalėjo patikėti, kad kažkokia Grifų Gūžtos puolėja sugebėjo taip puikiai išsisukti nuo ketvirtakursės švilpės. Juk Sophie iš ties gerai žaidė! Šiek tiek užsimąsčiusi, Sophie šiek tiek atsiliko nuo Grifų Gūžtos puolėjos, o pagaliau atsibudusi iš savo minčių, pastebėjo, kad priešininkų komandos žaidėja jau yra prie pat Švilpynės komandos lankų. Tamsiai rudos prancūzės akys išsiplėtė iš jaudulio. Aš negaliu padaryti dar vienos klaidos! Žinoma, tokioje situacijoje Sophie privalėjo kažką surėkti savo priešininkei.
- Tu net negalvok, kad tau pavyks įmesti šitą kamuolį į tą lanką!
Nestiprūs žodžiai, tačiau Sophie tiek užteko, kad šiek tiek nusiramintų. Be to, švilpinukei vis dar buvo gėda dėl nepavykusio kritlio atėmimo, tad baisesniais žodžiais mėtytis kol kas nenorėjo.
Žinoma, net jeigu nepavyks atimti kritlio iš jos, Švilpynė dar turi šansą, jeigu ta antrakursė gynėja apgins lankus. Bet ar galima tikėtis, kad ji apgins lankus, jeigu praeitą žaidimą ji padarė tiek daug klaidų? Ir dar antrakursė... pamąstė Sophie (jau pamiršusi apie savo klaidas). Taigi stengdamasi negalvoti apie visus blogiausius scenarijus, keturiolikmetė nusprendė vėl pabandyti perimti kritlį iš Grifų Gūžtos puolėjos, kuri kaip tik pabandė mesti kamuolį į lankus ir turėjo puikią galimybę įmesti.
- Manęs taip lengvai neatsikratysi, - ištarė Sophie su pašaipia šypsenėle ir puolė prie kritlio.
[Perėmimas metimo metu: 6]
-
Jau antros rungtynės. Antras kartas Džeimso gyvenime kai jis atsisėdo ant šluotos ne pamokos metu. Šiuo metu rungtynės buvo tarp Švilpynės ir Grifų Gūžtos. Gerklėje nuo praeitų rungtynių buvo kažkoks tarytum gumulas kuris vaikiną iš vidaus vis graužė ir graužė, džiovino gerklę ir vertė kosėti. Tačiau kosulys trukdytų žaisti, tad berniukas gniaužė viską savyje. Galbūt būtent jis buvo kaltas už tai, kad jie pralaimėjo? Šį kartą visa komanda privalėjo pasistengti iš visų jėgų, nes viskas nepriklauso nuo vieno burtininko, o nuo visos komandos ir komandiškai atliekamo darbo. Kadangi Švilpynės puolėjas neturėjo užduoties, jis atkreipė dėmesį ką daro kiti Švilpynės komandos žaidėjai. Visi atrodo puikiai žinojo savo užduotis, dėl to antrakursis pasijuto šiek tiek nejaukiai, mat pats neturėjo užduoties. Vieną akimirką dvylikametis galvojo nuskristi prie kitos Švilpynės puolėjos, tačiau jis pamatė muštuką, skriejantį į jauniausią Švilpynės koledžo komandos žaidėją. Prie pirmakursės mergaitės jau skrido atmušėja Delfė, tačiau Džeimsas abejojo Delfės sugebėjimu gerai atmušinėti muštukus, tad stipriai suspaudęs savo šluotą, visu greičiu priskrido prie Astridos ir užsimerkęs jau įsivaizdavo muštuko skausmą, kuris, jeigu viskas bus gerai, pataikys į antrakursį. Astrida buvo svarbiausia komandos dalis, jeigu ji dėl muštuko nesugebės žaisti toliau ir laiku pamatyti bei sugauti šmaukšto, pergalė bus Grifų Gūžtos rankose. O taip negalima, reikia pasistengti laimėti. O ji buvo dar ir mergaite, tad Džeimsas būtinai turėjo pasielgti džentelmeniškai ir neleisti jog jai kažkas benutiktų, ypač kito berniuko dėka. Ir nors Džeimsas neprieštarautų, jeigu skausmingas kamuolys nutrenktų kažką kaip Sophie, Astrida iš tiesų buvo pati svarbiausia komandoje, tad jos neapginti būtų tiesiog gėdinga.
[Bandymas užstoti Astridą Nilsen nuo muštuko: 2, 6]
-
RPG vertinimas
Astrida Nilsen: 10
Luna Evanns: -
Delfė Digori: 10
Sophie Garcia: 10
Džeimsas Peledinis: 9
Patricija Simoneti: 8
Alanas Senkleris: 7
Walgunas Levinsas: 9
Olive Cate Rechens: -
Henrieta Poter: 8
Bendras dalyvio koeficientas
Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[5.0] = BDK[9.5]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[0.0] = BDK[4.5]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[5.0] = BDK[10.5]
Sophie Garcia: NK[5.0] + PĮK[5.0] = BDK[10.0]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[4.5] = BDK[9.0]
Patricija Simoneti: NK[5.5] + PĮK[4.0] = BDK[9.5]
Alanas Senkleris: NK[5.5] + PĮK[3.5] = BDK[9.0]
Walgunas Levinsas: NK[4.5] + PĮK[4.5] = BDK[9.0]
Olive Cate Rechens: NK[5.0] + PĮK[0.0] = BDK[5.0]
Henrieta Poter: NK[5.5] + PĮK[4.0] = BDK[9.5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Henrieta Poter [9.5] - Luna Evanns [4.5] = KS[5.0] 5 papildomi kauliukų ridenimai.
Walgunas Levinsas [9.0] - Astrida Nilsen [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Astrida Nilsen [9.5] - Patricija Simoneti [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Delfė Digori [10.5] - Walgunas Levinsas [9.0] = KS[1.5] 1 papildomas kauliukų ridenimas.
Alanas Senkleris [9.0] - Delfė Digori [10.5] = KS[0.0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Sophie Garcia [10.0] - Henrieta Poter [9.5] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Džeimsas Peledinis [9.0] - Walgunas Levinsas [9.0] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Švilpynė[2.0] - Grifų Gūžta [2.0] = KKS[0] 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Astrida Nilsen: 2
Delfė Digori: 3, 6
Sophie Garcia: 2
Džeimsas Peledinis: 1
Patricija Simoneti: 4
Alanas Senkleris: 2
Walgunas Levinsas: 2
Henrieta Poter: 2, 3, 4, 4, 2, 5
Henrieta Poter sėkmingai įmeta kritlį pro lankus.
Walgunas Levinsas nesėkmingai muša muštuką į Astridą Nilsen.
Astrida Nilsen pastebi aukso šmaukštą.
Delfės Digori veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Astridą Nilsen.
Patricija Simoneti nepastebi aukso šmaukšto.
Alano Senklerio veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Walguną Levinsą.
Sophie Garcia neperima krilio Henrietos Poter metimo metu.
Džeimso Peledinio veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Astridą Nilsen.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kritlis yra neutralioje zonoje, iš kurios jį gali pasiimti Švilpynės puolėjai.
Rezultatas: Švilpynė 0 - 60 Grifų Gūžta.
-
Jau buvo beveik pradėjusi galvoti visokias nesąmones apie tai, kad jos čia neturėtų būti ir ji niekada nebežais kvidičo (niekada nesakyk niekada). Žaidimas prasidėjo tikrai mažiau nei prieš valandą, tačiau jau krito pergalės siekianti asmenybė ir vėl viršų ėmė ta, kurią taip lengvai buvo užgaulioti blogoms mergaitėms vaikų namuose. Silpna ir nieko nenorinti Astrida, kurios visiškai neturėjo būti šiandien nei kvidičo aikštėje nei Hogvartso pilies teritorijoje. Ar buvo pats laikas pasiduoti? Galbūt, tačiau pasiduoti tada turėtų visa komanda. Neatrodė, kad kažkas iš komandos norėtų pasiduoti. Negaliu imti ir palikti aikštės atsiduso pirmakursė. Ji išties šiuo metu neturėjo kito pasirinkimo kaip tęsti šmaukšto ieškojimą ir svarstyti ar jai pasiseks jį rasti.
Pirštinės prilipo prie suprakaitavusių rankų, buvo nemalonus jausmas, bet nusiimti pirštinių nebuvo galima. Kodėl ne, Astridai buvo neaišku. Nežinojo ar išties negalima šių nusiimti, tačiau taisyklių laužyti nenorėjo jei tokios buvo. Visai šalia praskridus muštukui gaudytoja susvyravo ant šluotos ir išsiblaškė. Išsigandusi net apsikabino šluotos kotą ir giliai kvėpuodama stengėsi nusiraminti. - Aš nekrentu, aš nekrentu, - kartojo sau. Atmerkusi akis, gaudytoja suprato grifų atmušėją padarius jai labai didele paslaugą. Kiek žemiau buvo šmaukštas! Mergaitė tiesiog ieškojo jo ne tame aukštyje, kuriame auksasparnis skraidė. Ištiesusi nugarą ir iškvėpusi jaudulio pilną oro gūsį rudaplaukė pasileido link šmaukšto.
Visa tai atrodė kaip sapnas, kuris bet kurią akimirką galėjo pavirsti didžiausiu našlaitės košmaru. Tačiau jei tai ir buvo sapnas, viskas buvo per daug realu. Ar ji skraidė per miegus? Tikrai ne, ji ir būdama žvali nepasižymėjo gerais skraidymo sugebėjimais, ką jau kalbėti apie lunatišką jos versiją. Beliko tikėti tuo ką daro ir prašyti visų esančių dievų, kad tai būtų ne sapnas, o realybė. Galvoje esant minčių chaosui, jaunosios burtininkės žvilgsnis buvo susikoncentravęs tik ties šmaukštu, o kūnas negaudamas iš smegenų pavojaus signalo sėdėjo ant šluotos taip tvirtai lyg mergaitė kvidičą žaistų ne pirmus, o dešimtus metus.
Priartėjusi įsitikino, kad tai tikrai tas pats neklaužada kurio nepavyko rasti prieš tai. Kitos komandos gaudytojos šalia nesimatė, todėl reikėjo paskubėti. Švilpynė dar turėjo galimybę laimėti šias rungtynes, rudaakės veide kaip mat atsirado šypsena ir ranka pradėjo siekti auksasparnio. - Nagi! - ranka buvo visai šalia šmaukšto, kai šis pradėjo tolti nuo komandos kapitonės nespėjusios jo sugauti. Nustojusi mąstyti apie visas baimes paauglė pradėjo vytis auksasparnį viena ranka jo siekdama.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 3]
-
Visa įsitempusi Delfė šiek tiek atsipalaidavo. Grifų Gūžtos atmušėjas nepataikė į Astridą, tad švilpinukei net nereikėjo skausmą keliančio kamuolio atmušti. Švilpinukei tas buvo tik į gerą, nes baimė, kad nepavyks apsaugoti Astridos vis dar kaustė kūną. Šeštakursė šiltai nusišypsojo vieninteliam komandos berniukui, kuris taip pat buvo pasiruošęs apginti svarbiausią komandos narę Astridą nuo muštuko. Švilpinukė juto nuovargį, veriantį kūną it tūkstantis adatų, tačiau ilsėtis nebuvo kada. Pačios rungtynės palengva ritosi Grifų Gūžtai sėkminga linkme, nes grifai jau pirmavo. Už mėlynų britės akių užkliuvo pikčiausia komandos narė, Sophie, kuriai nepavyko perimti kamuolio iš raudonųjų komandos puolėjos. Delfė neketino šaipytis iš ketvirtakursės, ji nebuvo toks žmogus, tačiau švilpinukė tikėjosi, kad rožinių plaukų savininkė pagaliau nuleis savo pasipūtimą ant žemės ar net užkąs po žeme. Šešiolikmetė švelniai nusišypsojo ketvirtakursei, nes ji žinojo, kad Sophie to tikrai nepakęs ir vėl nuskendo į savo rūpesčius dėl žaidimo su Grifų Gūžta. Žinoma, jeigu Astrida sugaus šmaukštą, viskas bus gerai. Tačiau ar ji sugaus šmaukštą greičiau už priešininkų komandos gaudytoją? O gal jeigu Sophie su Džeimsu įmes kritlį kelis kartus pro grifų lankus, nebebus svarbu ar Astrida sugaus tą greitą auksinį kamuoliuką?
Mintyse perkartojusi visus blogiausius ir geriausius rungtynių scenarijus, švilpinukė pagalvojo, kad reikia atmušėjos pozicijai suteikti antrą šansą. Kol kas Grifų Gūžtos atmušėjo nesimatė, tad buvo puiki galimybė nusviesti muštuką į nors vieną priešininkų komandos žaidėją. Švilpinukė atkreipė dėmesį į tai, kad Švilpynės gaudytoja pastebėjo šmaukštą. Kraujyje švilpė pajuto atsiradus adrenalino pliūpsnį. Dabar jų komanda turėjo puikią galimybę laimėti šias rungtynes ir nebūti patiems paskutiniams! Delfė atkreipė dėmesį į tai, kad priešininkų komandos gaudytoja kol kas nepastebėjo aukso šmaukšto, o gal taip tik atrodė, tačiau Švilpynės koledžo kvidičo komandos gaudytojai tai pasirodė puiki galimybė į ją nusviesti muštuką. Jeigu man pavyks į ją pataikyti, ji nepamatys šmaukšto! Astrida turės puikią galimybę jį pagauti! Britė susikaupė, greitai savo šviesiai mėlynomis akimis susirado arčiausiai esantį muštuką ir iš visų jėgų sviedė jį į Grifų Gūžtos gaudytoją. Akimirką švilpinukė tikėjosi, kad muštukas numestų priešininkų komandos gaudytoją nuo šluotos, taip tik dar padidinant Švilpynės kvidičo komandos šansus laimėti, tačiau prisiminus savo jėgas atmušėjos pozicijoje, Delfė tikėjosi, kad muštukas bent jau nepasuktų visai kita puse.
- Prašau, prašau, prašau, - sušnibždėjo sau švilpė ir jaudulio pilnomis akimis stebėjo, kaip muštukas skrieja Grifų Gūžtos kvidičo komandos gaudytojos link. Jeigu dabar gaudytoja pastebės šmaukštą, prieš tai buvęs šansas laimėti sumažės mažiausiai penkiasdešimčia procentų. Negalima buvo leisti tokio staigaus pokyčio turint visas galimybes jo išvengimui.
[Mušimas į Patriciją Simoneti: 4, 6]
-
Akimirką, kai Sophie suprato, kad jai nepavyko perimti kamuolio iš savo priešininkės ir šioji įmetė pro lankus, mergaitė pradėjo nekęsti savęs labiau negu įmanoma savęs nekęsti. Kaip ji galėjo taip susimauti? Juk pati mėgdavo pasišaipyti iš kitų komandos narių, kai šie padarydavo bent vieną klaidą rungtynėse, o dabar švilpinukė keletą sekundžių nekentė, o tada jos pyktis persijungė ant kitų ir ji pradėjo nekęsti kitų savo komandos žaidėjų. Pyktį sustiprino ir tai, kad Švilpynės koledžo kvidičo komandos antrakursės gynėjos niekur nesimatė. Pagalvojus, jeigu ji būtų apgynusi lankus, Grifų Gūžta nebūtų įmetusi pro lankus ir Švilpynė dabar nebūtų pralaiminti pusė šiose rungtynėse! Dėl to šviesiai rožinių plaukų savininkė ramiai įkvėpė oro, tada iškvėpė, pabandė suskaičiuoti iki penkių ir galiausiai iš visų plaučių išrėkė:
- Luna, pasibaigus šioms rungtynėms aš tave prakeiksiu žiauriausiu užkeikimu kurį moku! - Išrėkusi savo emocijas, keturiolikmetė pasijuto šiek tiek geriau. Žinoma, faktas, kad Grifų Gūžta pirmauja, vis dar graužė mergaitės gerklę, tačiau švilpė bent jau nebesijautė taip blogai, kaip jautėsi iš pradžių. "Manęs taip lengvai neatsikratysi". Tačiau vis dėl to atsikratė pajutusi dar vieną gėdos priepuolį per pastarąjį laikotarpį Švilpynės koledžo kvidičo komandos puolėja pasiruošė pulti prie kitos savo pareigos žaidimo metu, tada tamsiai rudos prancūzaitės akys susidūrė su Švilpynės atmušėjos pašaipiu žvilgsniu, jei šis tokiu išvis buvo. Ketvirtakursė užvertė akis, tačiau tylėjo, nors mintyse jau kaupėsi įžeidimai nuo švelniausių iki žiauriausių iš kitų komandos narių lūpų. Ne itin draugiška Garcia anksčiau nekreipė dėmesio į tai kaip bendrauja koledžo nariai, užtat ir nežinojo kokie išsireiškimai įprastai palikdavo tiek dviem metais vyresnės atmušėjos tiek tų vaikigalių lūpas.
Šiek tiek labiau apsiraminusi, Sophie vėl susikaupė į žaidimą. Jeigu nenoriu padaryti dar vienos klaidos, privalau susikaupti. Grifų Gūžtos puolėjų nesimatė, tad kamuolį turintį skambų kritlio pavadinimą buvo puiki galimybė sugauti ir tamsiai rudų akių savininkė nelaukdama pripuolė prie kamuolio bei jį sugavo. Dabar buvo puiki galimybė išlyginti rezultatą. Kad ir kaip švilpinukė norėjo iš karto skristi prie Grifų Gūžtos lankų ir įmetusi kritlį pro lankus išlyginti rezultatą, perduoti kitam puolėjui atrodė kur kas protingesnis sprendimas, tuomet greitai susiradusi antrakursį berniuką, mergaitė pabandė perduoti šiam kamuolį, duok Dieve, kad Džeimsas nebūtų neatidus ir pastebėtų perduodamą kritlį. Jeigu jis nepagaus, aš tikrai iš Delfės pasiimsiu blokštą ir tada... pamąstė švilpinukė, bet prisiminusi, kad turi svarbesnių dalykų, pavyzdžiui nepadaryti dar vienos klaidos, susikaupė. Akyse sužibėjo viltis, kad greitai rezultatas bus lygus ir Sophie padaryta klaida nebebus tokia svarbi lyginant su žaidimų rezultatu.
[Perdavimas: 1, 3, 4, 5]
-
Deja, Patricija parodė savo būdą. Šįkart sugebėjo ir pasimaivyti. Žinoma, nebuvo ko kito ir tikėtis.
- Bet aš tikrai netyčia, - tarė, tačiau matė, kad Patricijai tai nerūpi, todėl nusprendė nekreipti į ją dėmesio, o tiesiog skristi užsiiminėti savais reikalais.
Walgunas neatmušė muštuko priešininkės link. Tai buvo pernelyg stiprus smūgis. Berniukas šįkart, kad ir su skaudančia ranka, tačiau be galo stengėsi. Tačiau pasirodė, kad tų pastangų nepakako, nes muštukas pusiaukelėje pasisuko į visiškai kitą pusę. Dabar berniukas tikrai abejojo savo sugebėjimais ir dėl to labai ant savęs pyko. Jis tikrai nenorėjo nuvilti komandos. Žinoma, norėjo ir laimėti, tačiau jis manė, kad jei jam ir toliau taip nesiseks pergalė jies ne pakeliui. Jis tikėjosi, kad po kiek laiko jam pagaliau pasiseks. Žinoma, to linkėjo ir kitiems komandos nariams. Net ir Patricijai.
Šiltas oras priminė pavasarį. Šis sausio mėnuo nė kiek savęs nepriminė, tačiau tuo berniukas tik džiaugėsi, nes šaltis jam tikrai nebuvo prie širdies. Nors ir sniegas jam visai būtų patikęs. Taip, visą gyvenimą iki praeitų savo kvidičo rungtynių jis sniego nekentė, tačiau po jų viskas pasikeitė. Sniegas Walgunui pradėjo patikti. Tiesa, šaltis visą gyvenimą jam nepatiko ir šį titulą išlaikė iki šiol. Net dabar jam buvo vos vos vėsoka. Taip, bet kuris kitas mokinys pasakytų, kad šiandien tikrai šilta, tačiau taip Walgunui neatrodė. Kad ir kiek jis prisirengdavo jam visada būdavo šalta. Na, bet berniukas pasistengė apie šaltį negalvoti, nes vis dėlto dabar buvo šilta. Nors ir buvo apniukę, bet šilta.
Walguno mintys greitai nusisuko nuo gerų orų. Pradėjo siekti nelabai malonių minčių. Jis prisiminė vakarą, kuris buvo vienas baisiausių jo gyvenime. Juk tada pamatė kažkokias antgamtiškas būtybes. Bet tai nebuvo nei vaiduokliai, nei kokie gyvūnai. Jie lyg ir maitinosi krauju. Na, gal nesimaitindavo, o į jį paleisdavo, nes tada pamatė ištisus litrus kraujo. Nuo tada Walgunas bijodavo visų tokių dalykų. Bijodavo netgi įžengti į uždraustąjį mišką. Taip, anskčiau jis ten lankydavosi dažnai. Jis tikrai žinojo, kad tai draudžiama, tačiau jam ten patikdavo.
Laimei, galvoti apie tokius baisius dalykus neprireikė, nes jis pamatė muštuką. Tiesa, jis buvo labai toli ir Walgunas jau nebūtų spėjęs iki jo nuskristi. Tačiau ir neprireikė, nes matė, kad visai šalia buvo šeštakursė priešininkų atmušėja. Be to, kad ji šeštakursė grifas daugiau nieko apie ją nežinojo. Na, žinojo, kad ji iš Švilpynės, žinoma. Tačiau tai buvo viskas. Neįsivaizdavo koks jos vardas ar kraujo grynumas. Išties Walgunas truputį kompleksavo, kad gimė ne grynaukraujų šeimoje. Jis tėtį labai mylėjo, tačiau su mama santykiai ir taip nebuvo patys geriausi, o tai, kad ji žiobarė dar labiau viską pablogino. Pastaruoju metu Walgunas jai nerašė, o paskutinėmis dienomis iki išvažiavimo į Hogvartsą net nesikalbėjo. Bet tai - jau praeitis. Todėl atmušėjas nusprendė po rungtynių jai parašyti.
Bet laiko apie šeimą galvoti irgi nebuvo, nes Walgunas pamatė, kad muštukas jau paleistas. Deja, ir vėl į Patriciją. Taip, po to susidūrimo jis ne itin norėjo ją ginti, tačiau žinojo, kad ji vis dėlto yra jų komandos narė, todėl nusprendė pabandyti padėti. Jis suspaudė šluotos galą taip, kad atrodė, jog jis nulūš. Išties iki to buvo likę nedaug, tačiau šiuo metu tai Walgunui nerūpėjo. Jis tenorėjo pagelbėti Patricijai. Priskridęs užsimojo blokštu, kuris po pusantrų rungytnių jau atrodė pagyvenęs ir atmušė jį vienos priešininkų personos link.
[Muštuko atmušimas nuo Patricijos Simoneti į Sophie Garcia: 3, 5]
-
Buvo matyti, kad nei vienas komandos narys nebuvo sugavęs muštuko. Tačiau kritlis dar buvo Grifų gūžtos rankose ir Luna turėjo grįžti prie lankų, kad puolėjai nebūtų taip lengva į šiuos įmesti kritlio. Veide buvo šypsena nuo ausies iki ausies kaip mėgsta palyginti kiti žmonės, ir ne be reikalo. Juk jai kol kas neblogai sekėsi šiose rungtynėse. Mergaitė stipriau suspaudė Padangių valdovės kotą ir stengėsi grįžti į savo vietą kuo greičiau. Deja, kritlis buvęs varžovų rankose jau pasiekė lankus ir Grifų gūžta uždirbo šešiasdešimt taškų. Evanns pakibo ore sustingusi iš netikėtumo. Ji nespėjo apginti savų lankų, kas per gynėja iš jos tada? Norėjosi susisukti į liūdesio kamuoliuką, bet dar buvo galimybė apginti kitus komandos narius. Antrojo muštuko nesimatė, tačiau jis turėjo būti aikštėje. Ar Delfė arba tas berniukas išsiuntė jo paskraidyti kitur? Deja, antrakursė to nežinojo. Vieną tikrai žinojo, kad dabar raudonus marškinėlius dėvintis rudaplaukis turėtų į kažką taikytis ir tai turbūt bus vėl Digori, kadangi Astridai labai sekėsi būti toli nuo ugnikalnio vardu Muštukas. Paauglei nuo to buvo ramiau. Šypsena neilgam dingusi iš veido vėl pasirodė šiame ir šypsenos savininkė nuskrido arčiau atmušėjos, tikėdamasi neišgirsti iš savo komandos puolėjos negražių replikų. Vis tik negalima buvo prarasti koncentracijos - išsiblaškymas yra mažiausiai reikalingas dalykas sporto šakose. Reikėjo kiek pavyks padėti komandai pasiekti pergalę, jeigu tokia išvis bus. - Kaip tu, Delfe? - nusprendė pasiteirauti turbūt draugiškiausios švilpės iš tų ką pažinojo. Kol muštukas pasieks jas, galima ir pabendrauti. Antrakursė jautėsi puikiai būdama šalia atmušėjos, manydama, kad tuoj apgins komandos narę ir draugę. Pasisukus į Grifų gūžtos atmušėją šviesiaplaukei vos neatvipo žandikaulis. Muštukas (galbūt praskridęs visai šalia pirminio taikinio) skrido link Sophie. Ar tai buvo Walguno darbas ar tai buvo laisvasis kamuolėlis, Evanns neturėjo laiko galvoti. Pasileidusi kiek leido šluota greičiau nuskrido arčiau Sophie. Ji turi užstoti ją nuo muštuko, kitaip rungtynes tikrai laimės Grifų gūžta! - Ne, negalima, taip negalima, - kartojo panosėje Luna, nenorėdama, kad pergalė atitektų kitai komandai ir jos komanda liktų paskutinėje vietoje, - Sophie, aš skrendu, - orui dalino pažadus, mat niekas daugiau jos girdėti ir negalėjo tyliai kalbančios. Priartėjusi prie ketvirtakursės, pasistengė ją uždengti nuo muštuko, kuris neaišku ar buvo tikras ar tik vaizduotės vaisius.
[Bandymas užstoti Sophie Garcia nuo muštuko, skrendančio į ją: 2, 5]
-
Henrieta lyg sulėtintai stebėjo kaip kritlis praskriejo pro vieną iš lankų. Neužilgo pasigirdo grifų gūžtos sirgalių džiaugsmo šūksniai iš tribūnų. Poter veidą nušvietė šypsena. Ji iš tiesų pataikė! Mintyse grifė padėkojo, kažkur pradingusiai švilpių gynėjai, kurios dėka šeštakursė nieko netrugdoma pelnė grifų gūžtai taškų.
Tačiau ilgai didžiuotis savo metimu Henrieta negalėjo, nes rungtynės vis dar tęsėsi, o kritlis buvo atitekęs švilpynės koledžo puolėjai. Poter atpažino, kad tai buvo ta pati puolėja, kuri anksčiau bandė atimti kamuolį iš jos. Šeštakursė apsuko šluotą ir nusekė priešininkei iš paskos. Reikėjo atgauti kritlį ir pasistengti laimėti varžybas.
Pamažu šeštakursė pradėjo vytis priešininkę, kuri vis mažino atstumą grifų gūžtos lankų link. Henrieta nerimavo, kad gali nespėti pasivyti laiku, o dar reikės bandyti atimti kamuolį... Šeštakursė buvo besusitaikanti su mintimi, kad švilpė mes ir galbūt pataikys pro lanką, anksčiau nei Poter turės progą bandyti pavogti kritlį.
Staiga, pastebėjus, kad švilpė ruošiasi perduoti kamuolį kitam švilpynės puolėjui, grifei vėl sužibo vilties kibirkštėlė. Vos tik kritlis atsirado, niekieno nelaikomas, ore, Henrieta visu greičiu šovė jo link melsdamasi sugauti jį anksčiau už švilpynės koledžo puolėją.
Perėmimas perdavimo metu: 6, 4]
-
O viešpatie, kas man yra? Kodėl amžinai įsivaizduoju, kad kažkur netoli nardo aukso šmaukštas? Patricija jau rimtai pradėjo rūpintis savo savijauta. Mergina sulėtino greitį ir ėmė sklęsti lėtai. Užmiršo tą nedidelį kivirčą su komandos atmušėju. Dabar turėjo vienintelį tikslą. Rasti Aukso šmaukštą.
Patricija dairėsi tikrai atidžiai. Ne, šiuo metu jau net staiga išsiveržęs ugnikalnis nebūtų privertęs mesti šio užsiėmimo. Surasiu tave, kad ir kur besislėptum. Iš susikaupimo trumpam išblaškė už Grifų Gūžtą sergančių žiūrovų šūksniai. Bet net girdėdama juos sicilietė nesivargino aiškintis dėl kokios priežasties kilo tas sujudimas.
ji suko jau kokį penkiasdešimtą ratą. Bet nieko nesimatė. Nepasiduosiu ir vis tiek tave aptiksiu.
Taip sukant ratą po rato į galvą ėmė lįsti praeitos varžybos. Simoneti prisiminė kaip siaubinga, kai iš po nosies nudžiauna pergalę. Patricija buvo pratusi prie pergalių. Šeštakursei labai nepatiko tas kartus pralaimėjimo skonis. Ne. Jau antrą kartą to nebus.
Iš pradžių ji mąstė viltingai. Paskui pradėjo nekantrauti ir nervintis. Po to galvon ėmė lįsti pesimizmas. Tikriausiai visgi prakišim. Šmėkštelėjo mintis.Paskui pasidarė pikta. Gal jie išvis pamiršo paleisti tą šmaukštą? Trumpam stojusią ramybę vėl išblaškė ugningas Grifės charakteris. Jai vėl pradėjo viskas atsibosti. Beliko tik liūdnai atsidusti ir toliau tęsti tas paieškas. Kažin kiek laiko jau vyksta varžybos? Gaila neturiu laikrodžio. Nuo to betikslio sukiojimosi po aikštę net galva įsiskaudėjo.
Grifė sustojo trumpam. Reikėjo planuoti ką daryti toliau. Bet ką čia suplanuosi, juk neįmanoma nuspėti kur bus kamuoliukas. Todėl vėl pradėjo skraidyti. Betrūktų dar to prakeikto muštuko. Pamanė. Ir dėl visa ko atsigręžė pažiūrėti kas dedasi užnugary. Ir o siaube, pamatė atlekiantį muštuką. Ne, tai jau tiesiog bedieviška. Ar tas daiktas manimi apsėstas? Ji pradėjo didinti greitį. Stengėsi atsiplėšti nuo besivejančio kamuolio. Dabar jau nebeieškojo šmaukšto, o tiesiog bandė atitolti nuo muštuko ir išlikti nenumušta. Lėkdama netyčia atsirado netoli Švilpynės gaudytojos. Ir tada vėl susirodė, kad regi tą sparnuotą bjaurybę Šmaukštą. Trečias kartas nemeluoja ar ne? Uždavė retorinį klausimą mintyse ir dar labiau padidino greitį.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja Astrida Nilsen: 4, 6.]
-
Alanas vėl stebėjo varžybų veiksmą. Jau tuojau Henrieta mes ir ji metė. Vaikinas pajuto, kaip prisipildo džiaugsmo.
- Valio! - Šūktelėjo. Nes puolėja įmetė kritlį.
Ėjo laikas. Pradėjo darytis truputį nuobodu. Norėjosi ir jam pagaliau kažką nuveikti aikštėje. Praeitą sykį taip ir neteko pažiūrėti kas iš jo išeitų per gynėjas. Jei kvidičą žaisdavo namie per atostogas, su pusseserėmis ar pusbroliais būdavo puolėju. Tiesa jau senokai jie bežaidė kartu. Bet Alanas visada rinkdavosi būtent puolėjo vietą. O štai gynėju niekad neteko pabūti.
Atrodė, kad galimai teks pamėginti apginti lankus. Kritlį dabar turėjo Švilpynės puolėja. Veiksmas aplink tą kamuoliuką virte virė. Garbanius stebėjo, kaip nepažįstama Švilpinukė bando perduoti kamuolį. Taip pat pamatė, kad ir jų puolėja Henrieta dalyvauja veiksme. Nagi, tikiuosi tau pasiseks. Laikė kumščius už savo seną draugę.
Bet atrodė, kad parodyti savo gebėjimų taip ir nepasiseks. Besižvalgydamas raudonplaukis pastebėjo tai, kas privertė trumpam susimąstyti. Alanas galvojo apie tai ar likti prie lankų ir žiūrėti kas bus su kritliu. Ar vėl pabandyti užstoti Patriciją Simoneti. Į kurią vėl lėkė muštukas. Senkleris mate, kad Walgunas kaip visada skuba jai į pagalbą. Gal man pasilikti čia? Bet o jeigu muštukas pataikys į ją. Jei tarkim neginsiu lankų, švilpynė tikriausiai pelnys taškus. Tada bus lygiosios. Bent jau kuriam laikui. Jeigu neužstosiu Patricijos nuo muštuko ji gal susižeis ir praras progą greičiau surasti ir pagauti aukso šmaukštą.
Tiesą pasakius panaši situacija jau pasitaikė varžybose su Klastūnynu. Ir Alanas vėl pasielgė kaip ir aną sykį. Nulėkė prie Patricijos. Gal Švilpynės puolėjas pataikys. O gal ir ne. Visaip gali nutikti. Kaip ten benutiktų vaikinas manė, jog svarbiau pamėginti apsaugoti komandos gaudytoja. Žinoma, galėjo pasitaikyti ir taip, kad muštukas tiesiog pralėks pro ją. Ir galbūt jis veltui davė progą Švilpynei įmesti. Bet savo sprendimo nekeitė ir vėl pamėgino ją pridengti. Gynėjas. Labai dviprasmiška pozicija. Gini arba lankus, arba savo komandos žaidėjus. Pamanė Alanas.
[Bandymas užstoti Patriciją Simoneti stojant tarp jos ir atlekiančio muštuko: 2, 3.]
-
Nepatikėsite, tačiau berniukas nepajuto nieko, panašaus į skausmą. Išsigandęs jis atsimerkė ir atsargiai pasuko galvą į gaudytojos pusę, tačiau ir ši liko nepaliesta muštuko. Ačiū dievui! antrakursis kiek apsidžiaugė. Pasisekė, kad tas atmušėjas buvo toks netaiklus!
- Skrisk, gaudyk šmaukštą! - paragino vaikinukas gaudytoją bei šyptelėjo jai. Daugiau niekuo padėti šiuo momentu jai negalėjo, už ją šmaukšto nesugaus. Taigi Peledinis vėl buvo be veiklos ir pradėjo mąstyti kam kvidiče išvis reikalingi du puolėjai. Štai grifų antros puolėjos savo akiratyje berniukėlis išvis nematė. Galbūt ji išskrido iš aikštės vos prasidėjus žaidimui? Arba yra kokia nevykėlė, nemokanti tinkamai ant šluotos atsisėsti. Nestebėjo praėjusių Grifų Gūžtos rungtynių, tad nuomonės susidaryti galimybės neturėjo. Suprato be reikalo neapsilankęs tose rungtynėse. Bent suprastų kokia strategija yra kitoje komandoje. Porą akimirkų pasvarstęs ką turėtų daryti, Džeimsas nusprendė skristi link savo komandos lankų ir pasižiūrėti kokia situacija yra ten. Girdėjo iš komentatoriaus, kad varžovų puolėja uždirbo savo koledžui taškų įmesdama kritlį. Kaip dabar jaučiasi Luna? pagalvojo apie komandos gynėjos jausmus. Gaila, buvo per mažai bendrų dalykų tarp jų, kad turėtų apie ką pabendrauti laisvu nuo užsiėmimų metu todėl jis negalėjo ir įsivaizduoti kaip galėtų jaustis šviesiaplaukė bendraamžė, galėtų tik vos vos nuspėti apie ką ji mąsto ir tai turbūt pro šalį. Pastebėjęs, kad Sophie rankose yra kritlis, jam pasirodė, kad ta mergina dairosi būtent jo, rizikuoti išgirsti pašiepų nenorėjo, todėl pradėjo veikti: - Aš čia, mesk man kritlį, Sophie! - šūktelėjo ketvirtakursei ir ištiesė rankas, norėdamas sugauti kritlį, bei bandydamas priartėti labiau prie kitos puolėjos. Antrakursis turėjo šį kartą nesusikirsti atlikdamas savo pareigas, Švilpynė negali būti paskutinėjė vietoje dėl jo kaltės. Kritlis jau skrido Džeimso pusėn, ar atrodė skrendantis link jo.
[Gaudymas: 1, 2, 4, 6]
-
RPG vertinimas
Astrida Nilsen: 9
Luna Evanns: 8
Delfė Digori: 10
Sophie Garcia: 8
Džeimsas Peledinis: 8
Patricija Simoneti: 8
Alanas Senkleris: 8
Walgunas Levinsas: 8
Olive Cate Rechens: -
Henrieta Poter: 8
Bendras dalyvio koeficientas
Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[4.5] = BDK[9.0]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[4.0] = BDK[8.5]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[5.0] = BDK[10.5]
Sophie Garcia: NK[5.0] + PĮK[4.0] = BDK[9.0]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[4.0] = BDK[8.5]
Patricija Simoneti: NK[5.5] + PĮK[4.0] = BDK[9.5]
Alanas Senkleris: NK[5.5] + PĮK[4.0] = BDK[9.5]
Walgunas Levinsas: NK[4.5] + PĮK[4.0] = BDK[8.5]
Olive Cate Rechens: NK[5.0] + PĮK[0.0] = BDK[5.0]
Henrieta Poter: NK[5.5] + PĮK[4.0] = BDK[9.5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Patricija Simoneti [9.5] - Astrida Nilsen [9.0] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Delfė Digori [10.5] - Patricija Simoneti [9.5] = KS[1.0] 1 papildomas kauliukų ridenimas.
Sophie Garcia [9.0] - Džeimsas Peledinis [8.5] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Walgunas Levinsas [8.5] - Delfė Digori [10.5] = KS[0.0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Luna Evanns [8.5] - Walgunas Levinsas [8.5] = KS[0.0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Henrieta Poter [9.5] - Sophie Garcia [9.0] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Alanas Senkleris [9.5] - Delfė Digori [10.5] = KS[0.0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Džeimsas Peledinis [8.5] - Sophie Garcia [9.0] = KS[0.0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Švilpynė[2.5] - Grifų Gūžta [2.0] = KKS[0.5] 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Astrida Nilsen: 5
Luna Evanns 4
Delfė Digori: 2, 5
Sophie Garcia: 5
Džeimsas Peledinis: 6
Patricija Simoneti: 3
Alanas Senkleris: 6
Walgunas Levinsas: 1
Henrieta Poter: 2
Astrida Nilsen nepagauna aukso šmaukšto.
Delfė Digori nesėkmingai muša muštuką į Patriciją Simoneti.
Sophie Garcia sėkmingai perduoda kritlį Džeimsui Pelediniui.
Walguno Levinso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Patriciją Simoneti.
Lunos Evanns veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Sophie Garcią.
Henrieta Poter neperima kritlio Sophies Garcia perdavimo metu.
Patricija Simoneti nepastebi aukso šmaukšto.
Alano Senklerio veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Patriciją Simoneti.
Džeimsas Peledinis sėkmingai sugauna Sophies Garcia perduodamą kritlį.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kirtlis Džeimso Pelėdinio rankose. Dėl sėkmingai perimto kritlio, galima iš karto mesti į lankus.
Rezultatas: Švilpynė 0 - 60 Grifų Gūžta.
-
Gerai, kad jam sekėsi. Kitaip jaustų pagiežą iš Sophie, o to nesinorėjo. Jo rankose buvo kritlis! Ir jokiai Honoratai ar Henrietai, Dievas težinojo jos vardą, nepavyko pavogti iš Švilpynės kritlio. Antrakursis džiaugėsi laikydamasi kamuolį rankose ir jau norėjo iškelti kaip Simbą iškėlė Rafiki viename žiobariškame animaciniame filmuke, laiku apsigalvojo supratęs, kad taip kritlį lengvai atimtų kitos komandos puolėjai. Nusišypsojęs Sophie, apsisuko ir pajuto stebimas daugelio akių iš tribūnų. Pusė ten sėdinčių sirgalių stebėjo Astridos veiksmus, pusė - patį Džeimsą, kuris turėjo kritlį. Hell ye, aš dėmesio centre nudžiugo jis. Prieš tai neturėjęs ką veikti šioje kvidičo aikštėje, dabar jis rankose turėjo antrą pagal svarbumą daiktą žaidime (pirmu buvo šmaukštas, kaip gi kitaip) ir neabejotina, kad tudėjo kuo greičiau jį įmesti į lankus rezultato sulyginimui. Suspaudęs kamuolį tarp kairės rankos ir šonkaulių, puolėjas pajudėjo į kitą aikštės pusę. Dėl jaudulio viduje beveik nežiūrėjo kur skrenda, tad vos neatsitrenkė į savo komandos atmušėją Delfę. Laiku pasukęs šluotos kotą į viršų berniukas išvengė susidūrimo, dėka kurio galėtų būti praradęs kritlį. Išlyginęs šluotą lengviau atsiduso. Po truputį artėdamas prie kito aikštės galo, pažiūrėjo kaip sekasi Astridai. Šmaukštas dar nebuvo sugautas, kitaip žaidimas būtų pasibaigęs. - Prašau, sugauk šmaukštą, Astrida, - paragino gaudytoją tyliai, visai nenorėdamas išblaškyti šios mergaitės. Viskas atrodo rutuliojosi į geresnę pusę Džeimsas rankose laikė kritlį ir buvo pasiruošęs mesti į lankus, Astrida vaikėsi tą mažą ir labai miklų kamuoliuką. Grifų Gūžta atrodė, kad nelabai stengėsi, galbūt ši pergalė jiems buvo nesvarbi? Staiga akys tribūnose pastebėjo profesorę Lindsey, Švilpynės vadovę. Nusišypsojęs jai berniukas norėjo ir pamojuoti, tačiau sutrukdė laikomas kritlis. Pamesti kamuolio nesinorėjo, tad rankos liko toje pačioje pozicijoje, o galva pasisuko į lankų pusę. Priskridęs arčiau Grifų Gūžtos lankų, Džeimsas sustojo ir abejomis rankomis suėmęs kamuolį jį metė lankų link. - Pataikyk, pataikyk, - murmėjo panosėje lyg užkeikdamas ką tik paleistą kritlį. Akys atidžiai stebėjo paleistą kamuolį, o širdis daužėsi krūtinėje lyg pašėlusi.
[Metimas po perdavimo: 1, 3, 6]
-
Laimei, priešininkų atmušėja ir vėl nepataikė. Tiesa, tai ir vėl sukliudė ką nors padaryti Walgunui, tačiau jis vis tiek džiaugėsi, kad Patricija išliko nepaliesta muštuko. Walgunas tikėjosi, kad kada nors pavyks pirmam pastebėti ir sėkmingai atmušti muštuką. Taip, beveik visada pirmiausia muštuką pastebėdavo priešininkų atmušėja, tačiau berniukas dar turėjo vilties, kad toks likimas nusišypsos ir jam.
Walgunas pradėjo nerimauti daug labiau nei per pirmas rungtynes. Net labiau nei prieš šių pradžią. Juk jis dar nepadarė nieko naudingo. Deja, buvo panašu, kad ir kitiems komandos nariams taip pat ne itin sekėsi. Pasisekė vien tik Henrietai. Tiesa, labiausiai jis pyko ant savęs, nes žinojo, kad jei būtų į ką nors pataikęs muštuką jiems šansai laimėti būtų padidėję. O jei į priešininkų atmušėją tai bent kelias minutes būtų išties ramu. To per šias rungtynes dar nebuvo, nes, rodos, muštukas mieliau rinkdavosi būti prie Švilpynės atmušėjos, o ne Walguno. O tai berniukai tikrai trukdė atlikti savo pareigas, kurios, tiesą sakant, pasirodė, kad yra sunkesnės nei iš pradžių atrodė. Na, bet jau nebuvo kur dėtis.
Būti atmušėju jam vis tiek patiko. Jam patiko blokštu pasiųsti muštuką pragaro takais, kad jais nukeliautų iki priešininkų. Patiko ir tuo pačiu būdu gelbėti savo komandos narius, tačiau nepatiko tai, kad komandoje tvyrojo nesantaika. Suprasčiau dar jei nesantaika būtų su priešininkais, tačiau ji tiesiog verda ir tarp mūsų! Kur tai matyta? Na, čia matyta, žinoma. Pagalvojo Walgunas. Taip, būnant prie kai kurių komandos narių jis nejautė saugumo jausmo. Juo galėdavo pasitenkinti tik nuskridęs nuo jų kiek toliau. Pagrinde tai buvo Patricija. Kiti komandos nariai, o ypač Alanas savyje dar turėjo grifiškumo, tačiau ji... Walgunas net nežinojo kaip tą apbūdinti. Jis manė, kad Patricija geriau jaustųsi ir būtų geriau pritapusi Klastūnyne, o ne čia. Berniukas neįsivaizdavo kodėl kepurė ją paskyrė būtent į Grifų Gūžtą, o ne Klastūnyną, tačiau žinojo, kad ji geriausiai žino kur ką paskirti. Paskirstymo kepurė jam visada atrodė pats magiškiausias daiktas pasaulyje. Net lazdelė jai neprilygo. Tiesa, Walgunas kiek bijojo, kad ji gali skaityti žmonių mintis, tačiau tik neseniai jis sužinojo, kad egzistuoja legilimantai, kurie taip pat gali skaityti mintis. Skirtumas tik tas, kad paskirstymo kepurė tą visada panaudoja geram tikslui, o legilimantai - ne.
Tiesa, Walgunas neturėjo per daug laiko galvoti apie paskristymo kepurę ar legilimantus, nes turėjo dairytis muštuko. Deja, jo nepastebėjo. Jis buvo lyg skradžiai žemę prapuolęs. Na, šiuo metu Walgunas ne itin norėjo pastebėti muštuką, nes tokiu atveju jis beveik garantuotai jau būtų buvęs atmuštas priešininkų atmušėjos ir laisvai sau keliautų jų link. Muštukas išties buvo pats pavojingiausias iš visų kvidičo kamuolių ir atmušėjas jau buvo spėjęs tuo įsitikinti. Nepastebėjęs to stipriai prakeikto kamuolio Walgunas nuskrido kiek tolėliau tikėdamasis, kad ten jis atsiras greičiau už muštuką.
[-]
-
Ką gi. Muštukas eilinį kartą pasigailėjo Patricijos Simoneti ir pralėkė pro šalį. Alanas galėjo ramiausiai sugrįžti į savo vietą. Taip jis ir padarė. Ir labai laiku pasiskubino atsirasti kur ir turėjo būti.
Vaikinas atidžiai stebėjo žaidimą. Matė, kaip prie jo artėjo ir artėjo Švilpynės žaidėjas. Berniukas buvo jaunesnis už Senklerį. Grifą apėmė jaudulys. Pagaliau galbūt nuveiksiu kažką. Arba ne. Jau po kelių akimirkų bus aišku pataikys kritlis į lankus ar ne.
Vieną lemtingą sekundę Penkiolikmetis pagalvojo apie tai, kad reikėtų tyčia neginti lankų. Už tą suplėšytą eskizų sąsiuvinį, kuriame fiksavo savo gyvenimo įvykius. Arba šiaip kažką, kas patikdavo. Liejo ten savo jausmus ir išgyvenimus. Dabar, stebėdamas kaip link jo skrieja Švilpynės puolėjas prisiminė visas replikas, kurios buvo mestos pamokų ar laisvalaikio metu. Sulaukė jų iš žmonių, su kuriais pradėjo čia mokytis. Iš tų, su kuriais stovėjo eilėje prieš paskirstymą. Ir baimingai laukė ką pasakys kepurė. O po to jaudulingo laukimo jie kartu buvo paskirti į vieną koledžą. Tai kokio galo man dabar stengtis? Kodėl gi turėčiau kažką daryti? Bet Alanas visgi sugebėjo pamiršti visas tas nuoskaudas. Juk žaidė ne vien dėl koledžo. Žaiddė ir dėl savęs paties. Juk seniai mėgo kvidičą. Taigi, kai kamuolys pagaliau paliko nepažįstamo berniuko rankas Alanas Senkleris pabandė jį atmušti.
Užsidegęs žaidimo keliamu jauduliu tvirtai pasiryžo padaryti viską, kad kamuolys atsirastų kuo toliau nuo jo lankų. Iš pradžių vaikinas nėrė į vieną pusę, paskui į kitą. Kol galiausiai susikoncentravo ir pamėgino nušveisti kritlį kuo toliau nuo savo saugomos teritorijos.
Apačioje ūbavo mokiniai. Vieni tikriausiai meldėsi, kad kritlis nepasiektuų tikslo. Kiti priešingai nori, kad kamuolys perskrostų lankus. Na o Alanas šiuo metu tenorėjo tiesiog pažaisti.
[Metimo blokavimas bandant atmušti kritlį: 2, 3, 6]
-
Kad ir kaip meldėsi suspėti, kritlis vis dėlto praskriejo pro šalį ir atsidūrė švilpynės puolėjo rankose. Grifė tyliai atsiduso ir nusekė švilpiui iš paskos. Kol kas rungtynėse pirmavo grifų gūžta, tad, kol kas, pralaimėti rungtynes buvo galima tik švilpynės gaudytojai sugavus aukso šmaukštą ir užbaigus žaidimą. Tačiau reikėjo pasistengti, kad švilpynės puolėjai neišlygintų rezultato.
Henrieta tikėjosi, kad grifų gūžtai pavyks laimėti šias rungtynes. Nepaisant to, kad šį kvidičo rungtynių sezoną grifams nelabai sekėsi rungtyniauti, mergina tikėjo, kad pasistengus jie galėtų iškovoti antrą vietą. Pati šeštakursė buvo pasiryžusi pasistengti iš visų jėgų, kad padėtų savo koledžui. Reikėjo tikėtis, kad kiti taip pat pasistengs laimėti.
Besekdama paskui švilpį, kurio vardo Poter neprisiminė, Henrieta stebėjo vis artėjančius grifų gūžtos lankus ir puolėjo rankose besiilsintį kritlį. Buvo aišku, kad kritlio iš švilpynės puolėjo rankų nepavyks atimti. Beliko laukti, kol šis pasieks lankus ir tikėtis, kad pavyks pagriebti kritlį metimo metu arba, visai tikėtinos nesėkmės atveju, kad Alanas sugebės gerai apginti lankus.
Neužilgo grifų lankai jau buvo visai prie pat. Henrieta stebėjo kaip švilpis užsimojo ir sviedė kritlį lankų link. Vos tik kamuolys išsilaisvino iš puolėjo rankų, Poter užgulė šluotą ir visu greičiu pasileido kritlio link.
[Perėmimas metimo metu: 4]
-
Galėjo prisiekti savo gyvybe, kad šmaukštas buvo jau jos rankose kai tik tas prakeiktasis išsilaisvino ir pradėjo tolti nuo pirmakursės. Mergaitės galvoje skambėjo tik vienas žodis, pasikartodamas kas pusantros ar dvi sekundes. Tuščios rankos reiškė žaidimo prasitęsimą ir tai buvo tik pačios gaudytojos kaltė. Niekas kitas negalėjo pagreitinti žaidimo pabaigos tik ji arba jos priešininkė, kuri akivaizdu nematė šmaukšto, kadangi jos nebuvo šalia. Jautė piktus žvilgsnius, kurie greičiausiai buvo vaizduotės vaisiumi, tačiau įsitikinti tuo nedrįso. Taip ir buvo įbedusi akis į vieną tašką, tolstantį nuo jos auksasparnį.
Kokias trisdešimčia sekundžių negalėjo pajudėti iš vietos, stengdamasi suvokti kas ką tik įvyko. Ar neturėtų šmaukštas sustoti, kai tik delnas apgaubia jį? Argi ta septintakursė pasišaipė iš naujokės kvidičininkės papasakodama jai melagingą informaciją apie kamuoliuko elgesį? Tikrai taip, tiesa apie tai išaiškėjo tik rungtynių eigoje. Kodėl daug kas aplink yra linkę meluoti? Visai nebeliko pasaulyje gerų žmonių. Lūpas paliko dvasinio skausmo pilnas atodūsis, o įsitempęs kūnas suglebo kiek atsipalaiduodamas. Kol šalia nemato Patricijos, reikia stengtis pabaigti varžybas savo naudai.
Atsikračiusi pirštinėmis (koks jau skirtumas kokią bausmę gaus, blogiau už gėdos jausmą prieš koledžo narius tikrai nebus), Nilsen jas įstūmė tarp kojų apsaugų ir kelnių nesugalvodama geresnės vietos pasaugojimui. Šiek tiek niežėjo rankas ir norėjosi jas pasikasyt, tačiau buvo rizika apsiversti aukštyn kojomis nesilaikant, todėl gaudytoja nebandė rizikuoti savo sveikata ir gyvybe. Pradėjusi vytis šmaukštą, nebekreipė net į talžantį ausis vėją ar pradedančias skaudėti nuo įtampos akis. Ji privalėjo sugauti šmaukštą, kitokio pasirinkimo garbanotų plaukų savininkė neturėjo. Šmaukštas tyčiojosi tai priartėdamas tai nutoldamas nuo gaudytojos. Kai tik jis atsirado visai prie pat Astridos, mergaitė pabandė jį sučiupti.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
-
Šmaukštas ir toliau skraidžiojo savais keliais. Bent jau Patricijai vis dar neteko su juo susidurti. Dar taip nėra tikriausiai buvę. Pradėjo galvoti. Kažin ar buvo tragiškesnė gaudytoja už mane? Šitas staiga iškilęs klausimas visai nepatiko tamsiaplaukei. Nes savo pačios kritikavimas tiesiog nesiderino su jos charakteriu. Patricija turėjo būti geriausia, pastebimiausia ir taip toliau. Ji buvo pratusi prie apdovanojimų kitose srityse. Tarkim jojime ar kitokiame sporte. O čia prašom. Ką bedarytų gaunasi visiškas šnipštas.
Dabar ji nutarė nebeatsilikti nuo Švilpynės gaudytojos. Tada, kai beveik visą laiką stengėsi nepalikti Elliw ramybėje, šmaukštas bent jau pasirodė Grifės akiratyje. Per tas praeitas varžybas žinoma buvo nuo jos atstojusi. Bet tada dažniausiai ir nusisukdavo sėkmė. Taigi Simoneti pradėjo sekioti paskui mergaitę iš Švilpynės.
Bent pasitaikė vienas neblogas dalykas. Bjaurybė muštukas paliko ją ramybėje. Ir Simoneti tikėjosi, kad jie nesusitiks dar labai labai ilgą laiką.
Beskraidydama po aikštę ji baigė save įtikinti, kad geriau jau būtų tapusi atmušėja. Tai juk daug įdomiau. Juk kur kas daugiau veiksmo mušinėjant muštuką, nei ieškant šmaukšto. To amžino pražuvėlio. Patricija pradėjo klausinėti savęs kodėl išvis sugalvojo tapti gaudytoja. Beje, atsakymas labai greitai radosi jos galvoje. Štai koks jis buvo. Gaudytojai yra žaidimo centras. Jiems pagavus aukso šmaukštą rungtynės pabaigiamos. Ir uždirbama daug taškų. Tai tikriausiai ir paakino ją imtis kaip tik šio reikalo. Savo sprendimo šeštakursė jau gailėjosi. Nes nusibodo tos amžinos kamuoliuko paieškos.
Ir pagaliau jai vėl pasirodė, kad jį išvydo. Patricija jau buvo įsitikinusi, kad priešininkė turbūt seniai žino apie kamuoliuko egzistavimo vietą ir jį vaikosi. Simoneti nebuvo tuo visiškai tikra. Galėjo būti ir taip, kad jai tik pasirodė. Mergina jau be vilties nusklendė į priekį. Gal jau pagaliau nusiseks aptikti šmaukštą. Pamanė.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja Astrida Nilsen: 3, 5.]
-
RPG vertinimas
Džeimsas Peledinis: 10
Walgunas Levinsas: 10
Alanas Senkleris: 10
Henrieta Poter: 7
Astrida Nilsen: 10
Patricija Simoneti: 10
Delfė Digori: -
Luna Evanns: -
Sophie Garcia: -
Olive Cate Rechens: -
Bendras dalyvio koeficientas
Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[5.0] = BDK[9.5]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[0.0] = BDK[4.5]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[0.0] = BDK[5.5]
Sophie Garcia: NK[5.0] + PĮK[0.0] = BDK[5.0]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[5.0] = BDK[9.5]
Patricija Simoneti: NK[5.5] + PĮK[5.0] = BDK[11.5]
Alanas Senkleris: NK[5.5] + PĮK[5.0] = BDK[11.5]
Walgunas Levinsas: NK[4.5] + PĮK[5.0] = BDK[9.5]
Olive Cate Rechens: NK[5.0] + PĮK[0.0] = BDK[5.0]
Henrieta Poter: NK[5.5] + PĮK[3.5] = BDK[9.0]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Džeimsas Peledinis [9.5] - Alanas Senkleris [11.5]= KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Alanas Senkleris [11.5] - Džeimsas Peledinis [9.5] = KS[2.0] 2 papildomi kauliukų ridenimai.
Henrieta Poter [9.0] - Džeimsas Peledinis [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Patricija Simoneti [11.5] - Astrida Nilsen [9.5] = KS[2.0] 2 papildomi kauliukų ridenimai.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Grifų Gūžta [2.0] - Švilpynė[1.0] = KKS[1] 1 papildomas kauliuko ridenimas.
Kauliuko rezultatas
Džeimsas Peledinis: 3
Walgunas Levinsas: -
Alanas Senkleris: 5, 2, 2, 3
Henrieta Poter: 2, 4
Astrida Nilsen: 4
Patricija Simoneti: 6, 5, 4, 5
Džeimso Peledinis sėkmingai įmeta kritlį pro lankus.
Alanas Senkleris blokuoja metimą atmušdamas kritlį.
Henrietos Poter veiksmas anuliuojamas, nes kritlis atmuštas.
Astrida Nilsen sugauna aukso šmaukštą.
Patricijos Simoneti veiksmas anuliuojamas, nes aukso šmaukštas jau sugautas.
Kvidičo rungtynės baigėsi.
Pergalę švenčia Švilpynė.
Rezultatas: Švilpynė 150 - 60 Grifų Gūžta.
Prašau užbaigti RPG.
-
Muštukas, kaip ir visi prieš tai buvę muštukai, nuskrido į visai kitą pusę, tad Grifų Gūžtos atmušėjui neteko laimės apginti savo komandos gaudytojos. Delfė pajuto dar vieną nusivylimo bangą ir jau ketino trenkti sau su savo blokštu per galvą, tačiau išgirdusi triukšmą iš tribūnų švilpė atsisuko ir pamatė tai, ką svajojo pamatyti nuo pat rungtynių pradžios. Astrida, jauniausia iš Švilpynės koledžo kvidičo komandos, jų kapitonė, sugavo aukso šmaukštą! Prieš keletą sekundžių norėjusi verkti Delfė dabar vos neišmetė savo blokšto iš laimės. Lyg kulka priskrido prie Švilpynės gaudytojos norėjo pulti pirmakursei mergaitei į glėbį, tačiau prisiminusi, kad ji vis dar ant savo "Padangių Valdovės" ir laiko sunkų blokštą, tiesiog plačiai jai nusišypsojo.
- Žinojau, kad tau pavyks! Žinojau, kad nebūsim patys paskutiniai!
Pagaliau nusileidusi ant žemės mėlynakė numetė savo blokštą ant žemės ir pajuto palengvėjimą. Buvau siaubinga atmušėja, tačiau mes laimėjom. Daugiau niekas nebesvarbu.