Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kvidičo aikštė => Temą pradėjo: Liucija Andersson Rugsėjo 23, 2022, 09:07:49 pm
-
Nors ruduo jau buvo kaip reikiant įsišėlęs, orai vis dar buvo šilti. Didžioji dalis mokinių, plūstančių į kvidičo aikštės tribūnas, nusimetė storus apsiaustus bei megztinius, pasiruošę palaikyti savo pasirinktą komandą. Pilkas dangus taip pat nieko nenustebino - tokie buvo tipiški Škotijos orai. Tik ponia Sėkmė lėmė, kad tie pilki debesėliai šiaip sau švelniai ir ridenosi pilka dangaus paklode ir daugiau nieko nė daryt negalvojo. O gal kas nors tiesiog užsakė tobulą orą rungtynėms?
Klastūnynas
Kapitonė: Alrisa Fuentes
Gaudytoja: Elliw Gwawr Dwynwen Goff
Gynėja: Coraline Williams
Atmušėja: Dori Mendel
Puolėjos: Kaede Siobhán O'Connor, Alrisa Fuentes
Švilpynė
Kapitonė: Astrida Nilsen
Gaudytoja: Astrida Nilsen
Gynėja: Luna Evanns
Atmušėja: Delfė Digori
Puolėjai: Sophie Garcia, Džeimsas Peledinis
Šluotos, aprangos ir amžiaus koeficientai
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: ŠK [3.0] + AK [1.5] + ŽKK [1.5] = NK [6.0]
Coraline Williams: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.0] = NK [5.0]
Dori Mendel: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.5] = NK [5.5]
Kaede Siobhán OConnor: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [0.5] = NK [4.5]
Alrisa Fuentes: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [2.0] = NK [6.0]
Astrida Nilsen: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [0.5] = NK [4.5]
Luna Evanns: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [0.5] = NK [4.5]
Delfė Digori: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.5] = NK [5.5]
Sophie Garcia: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [1.0] = NK [5.0]
Džeimsas Peledinis: ŠK [2.5] + AK [1.5] + ŽKK [0.5] = NK [4.5]
Apsaugų koeficientas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Coraline Williams: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Dori Mendel: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kaede Siobhán OConnor: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Alrisa Fuentes: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Astrida Nilsen: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Luna Evanns: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Delfė Digori: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sophie Garcia: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Džeimsas Peledinis: APK [2.0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 3 (apniukę, šilta)
Kritlis atitenka Klastūnynui teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, o Švilpynei – 4-6 akis.
Kauliuko rezultatas: 6.
Rungtynės prasideda.
Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Tik iš to buvo mažai naudos, mat ten, kur buvo Elliw, stalų nesimatė. Ne, velsietė stovėjo kažkokioje pievoje ir rankose laikė šluotą. Neįsivaizdavo, kodėl tai daro, o netoliese esanti neLiucija situaciją tik dar labiau komplikavo. Tik ji kalta, kad šiuo metu teleskopas yra beviltiškai išnykęs! Elliw buvo baisiausiai nepatenkinta. Kodėl jai turi taip nesisekti? Kodėl gyvenimą turi nuolat gadinti visos įmanomos bjaurybės? Galėtų čia atsirasti visos penkios draugės su teleskopais rankose! Bet ne, netoliese kažkokių trijų stulpų buvo tik neLiucija.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko ir žengė bjauriosios mergiūkštės link. Pamiršusi, kad rankoje laiko ne teleskopą, o šluotą, užsimojo ir trenkė bjaurybei į galvą. Nelaukusi, kol neLiucija ir vėl sugriaus jai gyvenimą, Elliw užlipo ant teleskopo šluotos ir nutolo. Nė nepastebėjo, kaip pakilo į orą.
Kai pagaliau tą suvokė, siaubingai persigando. Ko vėl pridarė ta bjauri mergiūkštė?! Velsietė norėjo gerai ją pamokyti, mat, žinoma, neprisiminė visai neseniai tą padariusi. Ir vis dėlto ji kažkur kilo. Neįsivaizdavo, kas čia vyksta, tačiau niekaip nesustojo.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi, tačiau geriausia ir protingiausia mergaitė neatsirado. Elliw nejučia susimąstė, ar ji geba skraidyti (juk pati velsietė kažkokiu būdu yra ore!), tačiau dabar reikėjo susikaupti ir galiausiai… Na, ji jau buvo pamiršusi, ką čia daro, kaip ir tai, kad kaltino neLiuciją. Dabar rūpėjo tik susirasi teleskopą ir penkias drauges.
Deja, kaip žinia, astronomijos prietaisai neskraido, taigi rasti jį čia tikimybė buvo itin menka. Elliw apsižvalgė, bet pamatė tik kažkokias žalias ir geltonas dėmes. Kas čia vis dėlto vyksta? Ir ar ten praskrido ne ne ne neDori? Klastuolė susimąstė, bet netrukus pamiršo, apie ką galvojo. Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Be to, ji dar ir pradėjo keistai kratytis. Tai buvo taip netikėta, kad Elliw pamiršo netgi apkaltinti tas septynias bjaurybes.
Šluotomis daužyti bjaurioms mergiūkštėms per galvas nėra gera idėja. Jeigu Elliw prisimintų, kad tai padarė, ko gero, suprastų, kad keistas purtymasis gali būti susijęs su tuo. O štai dabar ji tiesiog pradėjo dar labiau panikuoti ir vos nenukrito nuo šluotos.
- Tai tu kalta! - dar kartą suriko, nors nebežinojo, kurią iš septynių bjaurybių kaltina. Visos jos buvo vienodai kaltos, ir velsietė buvo siaubingai nepatenkinta. Kodėl ji iš viso turi čia kažkur skraidyti? Kita vertus, iš aukštai neblogai matosi teleskopai, tad buvo galima tikėtis vieną iš jų surasti. Tai šiek tiek pradžiugino Elliw, tad ji nusišypsojo. Netrukus pamiršo, kodėl tai šypsosi ir, maža to, pamatė neLiuciją, tad nuotaika iš karto subjuro. Norėjo trenkti jai į galvą iš teleskopo, bet tas buvo beviltiškai išnykęs. Dėl to, suprantama, kalta buvo tik bjaurioji mergiūkštė, bet Elliw vos nenusivertė nuo šluotos (iš kur čia atsirado šluota?!) ir dar labiau išsigando. Jai tiesiog siaubingai nesisekė. Reikėjo galiausiai išsiaiškinti, kur ji yra ir ką čia veikia. O jau tada pamokyti neLiuciją!
Apačioje kažkas sublizgėjo, dėl šito velsietė buvo daugiau nei tikra.
- MANO TELESKOPAS! - baisiausiai apsidžiaugusi suriko ji ir pradėjo (netyčia) leistis žemyn. Netrukus pamiršo, kur matė tą blizgesį, dar po akimirkos neprisiminė ir fakto, kad jį matė. O gal net nematė? Vis dėlto taip tikėjosi rasti savo brangenybę, kad atkakliai žvalgėsi vildamasi, kad kur nors sušvis nuostabus teleskopo vamzdis.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Astrida iki šiol negalėjo suprasti iš kur jai nukrito tokia „laimė“. Rankose laikė penkto lygio Tūkstantmečio skraiduolę, o apsaugomis apmūrytas kūnas buvo pasiruošęs šauti aukštyn, į beribį dangų. Ramaus charakterio mergaitei šiandien norėjosi žaisti ir skraidyti. Kodėl toks noras netikėtai atsirado buvo žinoma tik dievams. Neabejotina, kažkiek prie to prisidėjo ir vyresnių bendrakoledžių pastangos, mat ryte atsikėlusi pirmakursė šalia savo lovos rado uniformą, priderintą dydžiu jai. Burtų kelių išrinktai kapitonei atrodo buvo pasiruošęs pagelbėti visas koledžas (ar bent didžioji jo dalis). Kažkas bendrajame kambaryje šūktelėjo padrąsinamą frazę, adresuotą greičiausiai visai komandai „svarbus ne ūgis, o smūgis“.
Rudos akys atidžiai nužvelgė kiekvieną komandos narį - tris mergaites ir vieną berniuką. Jeigu ne berniukas, Švilpynės komandą galima būtų tituluoti Hogvartso Harpijomis. Tačiau be Džeimso (jeigu neklydo dėl vardo) nebūtų pilnos komandos, o ir aukščiausio lygio šluotas gavo tik Delfės tėvų dėka. Bendrakoledžių teigimų praėjusį kartą net komandos surinkti nepavyko, tad profesorė Lindsey neblogai pasistengė suburdama grupę. Nilsen svarstė pasakyti keletą žodžių savo komandos nariams prieš pakilant į orą, tačiau iš perdžiuvusios gerklės nesugebėjo išleisti nei vieno garso. Beveik prasidėjus žaidimui švilpė pradėjo jaudintis. Visiškai nelaiku priminė sau mintyse.
Suteikė sau laiko pasižiūrėti į kitos komandos narius. Gaudytoja buvo šiek tiek aukštesnė už šeštakursę Digori. Ar bent taip atrodė lyginant jų ūgius iš tolo. Rungtynės nusimatė linksmomis, kadangi Elliw buvo Elliw – įžymybe visoje mokykloje ir akivaizdu pati to neprisiminė. Teisėjo paliepimu Astrida paspaudė Alrisai ranką ir atsisėdusi ant šluotos pakilo į orą. Vos susilyginus su lankais, į mergaitę atskrido laisvasis muštukas. Sugebėjusi nuo jo išsisukti atsiduso su palengvėjimu ir pradėjo žvalgytis aukso šmaukšto. Auksasparnis greičiausiai buvo kitame kvidičo aikštės gale, tačiau rudaplaukė nesijudino iš vietos. Knygoje apie kvidičą (kas galėtų pagalvoti, kad tokios egzistuoja) perskaitė, kad šmaukštas juda po visą aikštę, tad anksčiau ar vėliau atsidurs ir prie šios gaudytojos. O tada, žinant jo tikslią vietą, galima bus jį gaudyti.
Sunkus žaidimas laukia Švilpynės komandos, kadangi buvo tikimybė, kad teleskopo ieškanti mergina atras šmaukštą greičiau ir jį sugaus. Nilsen jau norėjo pasiduoti, tačiau ji buvo ore, kiti švilpiai jau vykdė savo pareigą, o jai beliko vykdyti saviškę. Pastebėjusi netoliese kažką blizgančio, pirmakursė nusprendė patikrinti ir nuskrido link tribūnų, kuriose sėdėjo Klastūnyno mokiniai. Širdyje prašė Dievo, kad tai būtų šmaukštas. Beskrendant Astra šiek tiek susvyravo ant šluotos, tačiau prisiminusi kokiame aukštyje šiuo metu randasi sudrebėjo ir tvirčiau įsikibo šluotos, nukreipdama žvilgsnį priešais. Ne, jai jokiu būdu negalima žiūrėti į apačią, kitaip gali blogai baigtis. Šluota atrodo juto rudaplaukės kapitonės vidinę būseną ir visų (o gal tik švilpių laimei) skrido vidutiniu greičiu ir tiesiai. Deja, tai akimirkai jau buvo pametusi blizgantį lopinėlį iš savo akiračio. Aš tokia nevykėlė negalėjo nepagalvoti apie tokius dalykus. Leido sau bent porai sekundžių nukreipti žvilgsnį ir še tau visai šalia buvo tribūnų bokštai, geltonuosius marškinius dėvinti paauglė suprato esanti per arti jų. Nukreipusi šluota į kitą pusę pradėjo skristi link aikštės vidurio, vis dar žvilgsniu ieškodama auksinio rutuliuko.
[Bandymas pastebėti šmaukštą: 3]
-
Dori skrido ant šluotos. Galvojo apie tai, kad oras kvidičo rungtynėms pasitaikė idealus - šilta, jokio lietaus ir jokios saulės, kuri apsunkintų matymą. Pats tas geram žaidimui, nėra trukdžių. Tačiau nepaisaint tokio nuostabaus oro, klastuolė gerai nesijautė. Ji buvo pikta. Po velnių, kaip Fuentes tapo kvidičo komandos kapitone?! Ši vieta turėjo priklausyti ne kam kitam, o Dori. Juk ji nuo pat antro kurso žaidė kvidičą. Juk Dori per pačias pirmąsias savo rungtynes sulupo Varno Nagą. Ir ji tikrai tikėjosi, kad bent jau šiais metais taps Klastūnyno kvidičo komandos kapitone. Deja, jų būryje pasirodė ta karvė ir šią vietą iš Mendel atėmė. Ir tai buvo priežastis dar labiau nekęsti Alrisos.
- Aš nekenčiu tavęs! - suriko praskrisdama pro Alrisą ir trumpam sustojo ore. - Pamatysi, aš muštuką bandysiu nublokšti ne į tuos apsiseilėjusius švilpius, o į tave! - ir parodė kapitonei vidurinįjį pirštą, o tada nuskrido toliau.
Nuskrido, nors norėjosi su tuo blokštu trenkti tai parazitei per galvą. Tačiau tai padaryti Mendel troško ne tik jai. Šiuo metu ji jautė pyktį ir Elliw, kuri nuolat susižerdavo visas pergales, nors buvo ne viso proto, o ir profesorių dėmesys visada atitekdavo tai ožkai teleskopininkei. Šią akimirką ji leidosi žemyn, na ir kvaiša, ir Dori, skrisdama pro ją jau nežinia kelintą kartą, nutarė kai ką jai pasakyti, nors ir buvo tikra, jog bendrakoledžė to net neatsimins:
- Jeigu tu nesugausi šmaukšto, aš tave nudėsiu! - pagrasino tamsiaplaukė gaudytojai ir nuskrido toliau.
Tuomet ji sustojo ore, viduryje aikštės, ir apsidairė. Beveik visa Švilpynės komanda buvo vieni darželinukai. Kurių Mendel nepažinojo. Viena iš puolėjų - ji gal ir mokėsi kokiame trečiame, gal ketvirtame kurse. Ir Delfė, kuri buvo pačios Dori amžiaus, ir kurią vienintelę iš šiandien ant šluotos skraidančių švilpių ji pažinojo. Delfė taip pat žaidė atmušėjo pozicijoje. Na su tavim mes šiandien ir pakovosim, mintyse pamanė šešiolikmetė ir klastuoliškai primerkė akis. Bet kiti priešininkų komandos nariai, Dori atrodė, visi mokėsi kokiame antrame kurse. Tad neturėtų būti sunku šituos vaikiūkščius įveikti, ėmė svarstyti Mendel. Nors, kai pagalvoji, gal koks nors antrakursis ir protingesnis už Elliw. Tačiau Elliw dažniausiai lanko didelė sekmė. Tikiuosi, kad lankys ir šiandien.
Dairydamasi muštuko ir tuo pačiu apžvelgdama priešininkus Mendel pamatė, kad nuo tribūnų taip pat aikštės vidurio link artinosi Švilpynės komandos kapitonė ir gaudytoja, tačiau jos vardo Dori nežinojo. Nieko nelaukdama klastuolė ėmė skristi jos link - juk reikėjo tai mažvaikei sukelti spaudimą. Mendel buvo sunku suprasti, kodėl Švilpynės kapitonė yra ta mergaitė, o ne Delfė arba ta kita, kuri atrodo bent kiek vyresnė nei antrakursė. Galbūt šita mažė labai gera žaidėja? Gal išvaizda ir amžius - apgaulingas dalykas? O gal turi labai turtingus tėvelius, kurie jai parūpino šią šiltą vietą? Apie tai pagalvojusi juodaplaukė pajuto pavydą ir, priskridusi prie švilpių gaudytojos, suriko:
- Tu, mažvaike, net nebandyk gaudyti šmaukšto, kitaip po rungtynių bus tau riesta! Ir nemanyk, kad tau su savo darželinukų komanda pavyks įveikti Klastūnyną!
Tačiau tada Dori netikėtai pamatė į ją skriejantį muštuką. Tuomet greitai akimis susirado Delfę ir iš visų jėgų bloškė juodą kamuolį į ją. Buvo jau pamiršusi tą mažę, kurią ką tik gąsdino. Dabar į kraują plūstelėjo adrenalinas ir žaidėjai rūpėjo tik viena - pataikyti į varžovę.
[Atmušimas į Delfę Digori: 2, 3]
-
Nebūtų įmanoma suskaičiuoti, kiek kartų Sophie keikė save už tai, kad pasisiūlė sudalyvauti šiame žaidime. Nors merginai labai patiko sportas, ji tikrai nebijojo aukščio, dievino andrenaliną ir nuo pat pirmų metų Hogvartse svajojo skraidyti ant šluotos bei žaisti kvidičą savo Koledžo komandoje, vos prasidėjus rungtynėms ji be menkiausios minties nusprendė, kokia bloga tai buvo mintis. Vien dėl to, kad reikėjo skirti savo laiką padėti komandai laimėti, o ne ramiai snausti, arba sėdint tarp žiūrovų rėkti įžeidžiančius šūksnius priešininkų (arba savo) komandos žaidėjams.
Tačiau giliai širdyje Švilpynės Koledžo ketvirtakursė džiaugėsi, kad gali išbandyti savo jėgas. Sophie jautė, kad kvidičas duoda labai daug adrenalino, o jai būtent to ir reikėjo. Ir nors Sophie nelabai patiko tas faktas, kad jų komandos kapitonė yra pirmakursė, ji nieko nesakė ir pasveikino Astridą tapus kapitone su vos matoma šypsenėle. Iš tikrųjų Sophie nerūpėjo, kas kapitonas, tačiau Švilpynės koledžo mokinė nenorėjo, kad klastuoliai priekabiautų, kad jų kapitonė yra žymiai jaunesnė.
Oras buvo šiltas, nors ir šiek tiek apniukęs. Nors tikriausiai visi džiaugėsi ypatingai geru oru, ketvirtakursė šiek tiek tikėjosi, kad oras būtų bjauresnis, nes tada visos rungtynės būtų šimtu procentu įdomesnės. Merginai labai patiko išbandyti save, tad šaltas, siaubingas oras jai būtų labai patikęs. Bet oras nebuvo bjaurus, oras buvo geras ir švilpinukei teko susitaikyti, kad rungtynės gali būti žymiai lengvesnės, negu būtų buvusios, jeigu būtų šalta. Ir kadangi Sophie tikrai neketino to parodyti kitiems, kad šiek tiek nori čia būti, jos veide nesimatė nei menkiausios emocijos.
Prasidėjus rungtynėms visos anksčiau lindusios į galvą mintys merginai neberūpėjo, viskas apie ką ji galvojo buvo kvidičas. Sophie nekentė citatos, kad svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti, ir dar labiau nekentė žmonių, kurie tai mėgdavo pabrėžti, nes Sophie mintyse skambėjo vienas žodis: Laimėjimas.
Greitai peržvelgusi akimis Klastūnyno žaidėjus, Švilpynės koledžo mokinė nurijo susikaupusias seiles. Sophie nežinojo nei vieno iš jų, bet širdyje jautė, kad jie visi labai geri žaidėjai, ir kas svarbiausia - daugelis atrodė vyresni, nors mergina ir nežinojo jų tikslaus amžiaus. Greitai išmetus nervuojančias mintis iš galvos, Švilpynės koledžo mokinė susiraukė. Švilpynės koledžas ir taip buvo nuvertinamas, tad Sophie pati sau prisiekė, kad Švilpynės komanda nušluostys klastuolims nosį ir jie nustos girtis.
Stipriai sukandusi dantis mergina pagavo kritlį ir kelioms sekundėms pamiršo, kad turi žaisti. Pasijuto labai laiminga, kad pavyko, kad būtent ji pagavo kritlį, o ne vienintelis berniukas komandoje. Greitai atsipeikėjusi supyko ant savęs už išsiblaškymą ir stipriai suspaudusi šluotą nusprendė pabandyti perduoti kamuolį Džeimsui. Niekas neberūpėjo, tik tai, ar pavyks perduoti kamuolį. Jeigu nepavyks, beliks kažkaip išeiti iš mokyklos.
[Perdavimas Džeimsui Pelediniui: 1, 2, 4, 6]
-
Sunkus kūnas apsivertė ant kito šono ir užsitraukė ant savęs nuslinkusį apklotą, tačiau netrukus skruostais ir užmerktomis akimis pajuto blankių saulės spindulių glostymą. Sulipusios nuo miego akys šiaip ne taip prasimerkė ir įsižiūrėjo į pro langą sklindančios šviesos šaltinį - saulę, o tiksliau tik į jos dalelę, kuri spėjo išlysti iš už horizonto. Galbūt didžioji dalis ir liktų mielai gulėti šiltoje lovoje dar bent pusvalanduką, tačiau Kaedė - ryto žmogus, pabundantis su aušra. Nuspyrusi antklodę nuo savęs, ji nė nepastebėjo, jog ši kartu su trumpaplauke iškrito iš lovos. Kur aš? Klastūnyno miegamuose nėra langų, na, yra, bet tik į ežerą, ne į saulę! Sutrikusi ir nesusiorientuojanti vietovėje, Siobhána nukurnėjo prie artimiausio išėjimo ir taip eidama nuo vieno link kito (šio proceso metu sugebėjo atkapstyti mintį, jog šiandien Kaedės laukia Kvidičo čempionatas, tad žingsnį teko paspartinti), galiausiai atsidūrė pilies kieme. Su pižama. Tiesiog tobula. Ironiškai pagalvojo ir pakėlė akis į rytmečio saulę, kurią stebėjo pro kažkokį rytinėje pilies pusėje esantį langą. Saulė jau nebesirodė akinančiai ryškia geltona spalva, o slėpėsi tarp pilkų, apsiniaukusių debesų. Ryžtingu žvilgsniu - jos neatbaidys net uraganas nuo šiandienos varžybų - Kaedė pažvelgė į tolumoje esančią Kvidičo aikštę, kurioje po gerų poros valandų žais pirmąsias savo Kvidičo rungtynes. Ir ne bet kokias, o čempionatą. Kvidičas ir Kaedė - kas galėjo pamanyti? Na, kadangi Kvidičas yra sportas, tai dėl šito galėjai nė neabejoti, kad O'Connor atstovaus savo koledžą šioje sporto rungtyje, tačiau jugi tai magiškas sportas, o Kaedė tik ne per seniausiai suprato (ir labai nenoriai), kad magijos iš viso esama, bet ir iki šiol nelabai apkentė visko, kas iš jai paprastų dalykų būdavo perdaroma į magiškąją pusę. Pavyzdžiui sportas. Kas galėjo pamanyti, kad Kaedė teiksis žaisti magišką sporto žaidimą?
Jei klastuolės smegeninė dirbo gerai, tuomet prisiminimas, kad po vakarykštės treniruotės šluotą ir visus kitus reikmenis paliko klastuolių persirengimo kambaryje, tikrai neturėjo apgauti. Pasileidusi per visą kiemą link Kvidičo aikštės, kurioje netrukus žais jai, kaip naujai žaidėjai, labai svarbias - pirmąsias! - Kvidičo rungtynes. Pasiekusi tikslą, žaliaakė nėrė į persirengimo kabiną, kurioje jau buvo keli komandos nariai (arba kolegos, kaip ji mėgo juos vadinti). Mestelėjusi nelabai vykusį pasisveikinimą, O'Connor nubildėjo rengtis. Kai po keleto minučių kolegos jau buvo apsitaisę Kvidičo aprangomis, visi kartu žengė iš tos prakaitu dvokiančios persirengimo irštvos. Tačiau šį kartą jau tiesiai į aikštę. Tribūnuose sėdintys žiūrovai, susirinkę per tą laiką kol kolegos rengėsi, priešininkų ir sava komanda, didžiuliai lankai abiejuose aikštės galuose, šiandien atrodantys dar didesni nei įprastai bei komandų kapitonai, teisėjo paliepimu spaudžiantys vienas kitam ranką. Visa tai kėlė azartą ir žadino adrenaliną. Ar Kaedė laukė Kvidičo? Taip! Ar ji jaudinosi? Nė kiek! Nes žinojo, kad yra geriausia. Geriausia sporte. Ar šitame irgi - laikas parodys. Tačiau tai nebuvo taip svarbu, jog Kaedė leistų jauduliui ir nerimui užvaldyti jos mintis. Šiandien ji privalo sužaisti geriausiai kaip tik gali. Nuaidėjus švilpukui, Siobhána nieko nelaukdama šovė su savąja šluota į dangaus platybes. Jos tikslas - kritlis. Jau tiesė ranką jo link, tačiau staiga jis buvo iš po nosies nukniauktas kažkokio prakeikto Švilpynės puolėjo.
- Kad tave kur muštukas numuštų! - sukliko Kaedė ir pasileido visu greičiu jo link.
[Perėmimas Sophie Garcia perdavimo metu: 3, 5]
-
Luna vis dar negalėjo patikėti tuo, kad jai teko tokia didžiulė garbė dalyvauti kvidiče!
Bet vis tik vienas dalykas ją neramino... Visi jaunosios Evanns priešininkai klastuoliai buvo vyresni, o tai mažino švilpynės koledžo šansus laimėti.
Ir vis tik be galo bijodama šią gražią diena švilpiukė jau buvo pilnai pasiruošusi rungtynėms ir laukė kol viskas prasidės, ji devėjo vos vos per didelę jai kvidičo uniformą, ypač skirtumas jautėsi per ilgose rankovėse ir per plačiose kelnėse, tačiau dėl pastarosios problemos netikėtai padėjo žiobarų pasaulyje gyvenančių komandos narių išradingumas, kažkas pas save rado virvutę ir šioji dabar atstojo diržą sportinėse kelnėse.
Jie manęs nesustabdys. Aš parodysiu savo komandai, kad jie ne veltui pasirinko mane. Mano komanda tikrai nepasigailės. Tvirtai it medį plaktuku sau kalė šią informaciją mergaičiukė.
Nors kiek įmanoma drąsino save mintyse, mergaitė puikiai suprato, kad iš to jokios naudos, kadangi ji turėjo žaisti… tiesiog žaisti ir nuo jos priklausė tik dalis viso žaidimo. Tačiau tiek komandos narių tiek koledžo vadovės žvilgsniai atrodė rimtais ir antrakursė patikino save, kad viskas bus gerai ir jie tikrai laimės, kad ir kokią komandą turi gyvatėlės.
Po visos tradicinės įžangos, šviesplaukė pasekė kitų šluotas turinčių pavyzdžiu ir pakilo į reikiamą aukštį. Kaip ir buvo išaiškinta jai gal du ar tris kartus prieš rungtynių pradžią ji užėmė savo poziciją prie lankų ir atidžiai dairėsi kas vyksta kvidičo stadione. Stipriai susikoncentravusi ties žvilgsniu beveik negirdėjo ką šūkauja tiek bendrakoledžiai tiek kitų koledžų sirgaliai, tačiau tas ir nerūpėjo, juk ne nuo tų paauglių priklauso žaidimo eiga ir baigtis. Kad ir jau buvo prasidėjęs žaidimas Lunai vis tiek buvo keista čia būti, tad mintys buvo užimtos padrąsinamais žodžiais ar frazėmis pagrinde nugirstomis iš kitų žmonių, pati šią akimirką kreativumu nepasižymėjo. Savo, o gal kito koledžo nelaimei geltonų marškinių devėtoja pastebėjo muštuką nukreiptą į vyriausią komandos narę, kuri (iš tolo sprendžiant) nematė to pačio muštuko. - Delfe, saugokis! - ryktelėjo kiek gerklė leidžia ir pasileido visu gebamu greičiu link jos. Žinojo, kad niekas dabar kritlio nemes, tad gali pabandyti bent tiek pasitarnauti koledžo gerovei!
[Bandymas užstoti Delfę Digori nuo muštuko: 2, 6]
-
Ši diena Džeimso nedžiugino nuo pat ryto, mat buvo svarbi ne tik jam, tačiau ir visam Hogvartsui. Juk šiandien vyksta pirmosios šių metų kvidičo rungtynės. Švilpynė prieš Klastūnyną. O ir poziciją vaikinukas svarbią turi. Ne gaudytojas, deja, bet puolėjas. - Mes privalom laimėti! - Kažkodėl šūktelėjo šiuos žodžius, bet niekas nekreipė į tai dėmesio kai šūkavimai iš tribūnų buvo dar garsesni už tai. Vaikinas šiek tiek susigūžė supratęs kiek daug žmonių stebės jo veiksmus. Tai baugino ir labai stipriai. Kita komandos puolėja Sophie atrodė labiau pasitikinti savimi. Na žinoma, ji gy vyresnė! parodė liežuvį turbūt pats sau. Kažkas iš tribūnų jau turbūt į jį žvelgė kaip į durnių, o jam neberūpėjo jau ką mąsto kiti.
Atsisėdęs ant vienintelės komandoje esančios Atgimusi ugnis šluotos jis skrido šalia ketvirtakursės. Kamuolys buvo jų. - Valio kamuolys mūsų! - Džiaugėsi antrakursis. Žaidimas prasidėjo labai net puikiai. Girdėjo kažkur toli rėkiant kito koledžo atmušėją jin gal durne? pamintijo, nors pats ką tik elgėsi lygiai taip pat. Sophie pradėjo perdavinėti jam kamuolį ir kaip tik bandant sugauti tamsios, gal raudonos spalvos kritlį smegeninę užliejo daug minčių, pagrinde blogų. Kad jiems nepasiseks, kad jis nevykėlis, na ir panašiai. Visada tai įvyksta atsakingiausiu momentu. Kad jas kur tas mintis! Jis vistiek turi sugauti tą nelemtą kamuolį, net jei tai nelemia žaidimo pabaigos rezultato. O gal lemia? Rudų plaukų turėtojas mažai žinojo apie taisykles, labiau pasikliovė tuo ką darys kita puolėja. Gal ir be reikalo taip elgėsi, bet juk nebesimokysi taisyklių būdamas bent dešimties metrų nuo žemės aukštyje. Prisiminė, jog turi gaudyti kamuolį. Gal šiek tiek per vėlai tą prisiminė, nes nebežinojo ar sugaus kritlį. Jeigu nesugaus jis gali patekti į žalių marškinių devėtojos rankas. Bus blogai jeigu tai įvyks. Jis privalo sugauti kamuolį ir pasirodžius galimybei jį mesti į lankus! Girdėjo nemažai taškų duoda už įmestą kritlį. Gal taptų metų puolėju jei tą padarytų? Ateitis nenuspėjamas dalykas, kaip ir kritlio kritimo kryptis.
[Perduodamo kritlio gaudymas: 1, 2, 3, 6]
-
Vos įžengus į kvidičo aikštę Delfė pastebėjo koks nuostabus oras kvidičo rungtynėms. Šiltas, nors šiek tiek apniukęs. Visiškai ne toks, koks buvo per pirmąsias šeštakursės kvidičo rungtynes. Prisiminus kaip ji pasirodė per kvidičą prieš kelerius metus, Delfė susiraukė. Svarbiausia pasirodyti geriau nei per pirmąsias mano rungtynes, ir viskas bus nuostabu. Ar ne? Tačiau vien tas faktas, kad Delfė buvo pati vyriausia iš visų Švilpynės komandos žaidėjų, gąsdino net dėl dviejų dalykų. Visų pirma, klastuolių komanda buvo sudaryta iš žymiai vyresnių mokinių, o švilpynės komanda buvo sudaryta iš dviejų antrakursių, vienos pirmakursės, ketvirtakursės ir pačios Delfės, šeštakursės. Visų antra, giliai širdyje mergina troško pasirodyti pati geriausia, kad neapsikvailintų prieš jaunesnius komandos narius.
Susigėdinusi dėl savo ne itin draugiškų minčių, švilpinukė dar kartą nužvelgė Klastūnyno komandos narius. Pažinojo tik Dori, kuri taip pat žaidė atmušėjo pozicijoje. Dar vieną mergaitę, Elliw, Delfė tik matydavo, tačiau niekada nekalbėjo. Kitų trijų žaidėjų, švilpinukė nebuvo regėjusi akyse. Akimis susiradus Dori švilpinukė draugiškai šyptelėjo.
Šiais metais Delfės tėvai padovanojo šluotas visai komandai, taigi švilpinukė turėjo liūdnų minčių, kad galbūt ji nusipirko šitą vietą komandoje. Tačiau kadangi labai sunkiai pavyko surinkti komandą, papildomas žmogus tikrai nesutrukdė, o ir pati Delfė prisiekė įrodyti, kad ji į komandą pateko pagal talentą, o ne pagal pinigus.
Prasidėjus rungtynėms viena iš švilpynės komandos narių pagavo kritlį, Delfė pabandė jai nusišypsoti ir apsidairė. Būtinai reikėjo į kažką nusviesti muštuką, tačiau švilpinukė nelabai žinojo į ką. Vieną akimirką galvojo sviesti į Dori, nes šioji priskrido prie Švilpynės komandos kapitonės, kuri ir buvo pati jauniausia komandoje, ir galbūt erzino, tačiau taip galėtų pataikyti ir į Astridą, kas būtų labai nemalonu. Nusprendė vėliau surėkti kažką įžeidžiančio klastuoliams kurie lys prie mažesnių komandos narių, tačiau dabar Delfė nenorėjo išsiblaškyti ir sugadinti visiems rungtynių. Stipriai suspaudusi šluotą, Švilpynės koledžo mokinė bandė ieškoti artėjančių muštukų ir žmonių, į kuriuos artėjančius muštukus reikia sviesti.
Geriau būčiau vėl buvus gynėja, pagalvojo švilpinukė. Nors būnant gynėja jai teko pasitikti skaudžių muštukų, ji jautėsi saugiau nei su šituo dideliu blokštu. Tačiau nebebuvo laiko nervuotis dėl užimtos pozicijos jei ji norėjo pasirodyti tobulai.
Staiga švilpės akys pamatė, kad viena klastuolė, ta pati Elliw, pradėjo leistis žemyn. Tuo pat metu švilpė pamatė atskriejantį muštuką ir sukandusi dantis, stipriai sviedė kamuolį į klastuolę. Tikiuosi, jog ta mergina, pakvaišusi dėl teleskopų, jo net nepamatys.
[Atmušimas į Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 4, 5]
-
Jei kas nors būtų galėjęs atverti Alrisos galvą ir pažvelgti į jos mintis, greičiausiai būtų pašiurpęs. Juk ne tokie būna kvidičo komandų kapitonai. Pastarieji puikiai supranta, kokia atsakomybė krenta ant jų pečių ir tampa komandos siela. Tačiau šiuo atveju buvo visiškai priešingai: mergina prisiėmė šias pareigas vien dėl to, kad pajustų daugiau galios ir ja galėtų užknisti tą karvę Dori bei bjaurybę vardu Elliw. Žinoma, tai buvo visatos paslaptis, kokiu mįslingu būdu jos, o ypač teleskopininkė, sugebėjo patekti į šią komandą. Vienintelis paaiškinimas, atsiradęs galvoje, buvo toks, kad daugiau niekas nenorėjo skraidyti ant šluotos be tų šlykščių mergiočių. Kitos dvi dar atrodė pusėtinos, bet laikas dar parodys. Vis dėlto ji beprotiškai džiaugėsi šia diena - net ir oras kol kas atrodė maloningas. Dėl to piktdžiugiška kapitonės šypsena greičiausiai jau pradėjo vaidentis kitiems komandos nariams. Ir tikriausiai naikino taip reikalingo bendrumo dvasią prieš pat pirmųjų rungtynių pradžią. Tokį elgesį demonstravo net likus minutei iki išėjimo į aikštę. Bet ar tai jai rūpėjo? Nė kiek. Viskas, kas buvo galvoje, tai begalinis troškimas sumalti tuos minkštaširdžius švilpius į miltus.
Todėl kai veiksmas pagaliau prasidėjo, Alrisa linksmai atsiduso. Deja, šiek tiek per anksti, mat iš niekur nieko stipriai suskaudo galvą. Greitai atsisukusi ji tepamatė tolyn nuskrendančią bjaurybę - tapo aišku, kad toji nusprendė pavaišinti kapitonę šluotos smūgiu. Kraujas venose akimirksniu užvirė, ėmė burbuliuoti, rodės, kad susikaupę garai ims ir išsiverš pro burną kaip kokiam drakonui. Gal dar ir liepsna išsiverš.
-Grįžk čia, tu… Tu… - pradėjo staugti klastuolė, bet veltui. Nieko nelaukdama pakilo ir nuskrido įžūlios mergiotės link, pakeliui suspėdama prakeikti visus Hogvartso darbuotojus - kur, po galais, jie buvo, kai į Klastūnyno komandos sudėtį buvo įrašoma Elliw? Mergina neabejojo, jog leidžiant tai kvaišai būti čia buvo pažeidžiamos taisyklės. Tačiau likus vos keliems metrams ji išgirdo kažką apačioje - garsas vis stiprėjo, tarsi tai būtų… atskriejantis muštukas! Tiesa, šis kėsinosi ne į juodaplaukę, o į tą bjaurybę. Sekundę padvejojusi vis dėlto pamėgino uždengti ją nuo muštuko ar nuo daikto, atrodančio panašiai į jį. Klastūnyno pergalė šįkart buvo aukščiau už savąją garbę, mat septintakursė neseniai net nebūtų drįsusi pagalvoti, kad jai bent kiek rūpės tos kvaišos subinės likimas.
[Bandymas uždengti Elliw stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2, 4]
-
Šilta rudens saulė maloniai šildė, bet apniukęs dangus neramino. Tiesiog tobulas oras rungtynėms. O kas jei pradės lyti? Coraline sunerimusi stovėjo ir žvalgėsi po kvidičo aikštę. O sunerimusi ji buvo ne be reikalo, juk tai pirmosios jos rungtynės! Todėl jaudulys buvo visiškai natūralus. Klastuolė sunerimusi nužvelgė priešininkų komandą, dauguma jų buvo jaunesni. Būtent tai, kad visa klastūnyno komanda yra vyresni iššaukė pergalingai pašaipią šypseną merginos veide.
Komandų kapitonams paspaudus rankas žaidimas prasidėjo. Coraline stipriai atsispyrė nuo žemės ir pakilo į orą. Ant šluotos Coraline jautėsi saugiai, ir visiškai nebijojo nukristi. Apskridusi keletą ratų nuskriejo prie lankų ir pradėjo dairytis po aikštę. Klastūnyno kvidičo komandos gynėja negalėjo patikėti, kad dabar ji priklauso komandai, yra jos dalis. Nerimą kėlė tik tai, kad ją stebi visa mokykla ir kad ji gali susimauti, nuvilti komandą. Nuvijusi liūdnas mintis į šoną toliau įnirtingai stebėjo žaidimą. Muštukai keliavo iš vieno aikštės kampo, į kitą. Vienas taikėsi į Elliw... Supratusi, kad ji priklauso tai pačiai komandai, kaip ir ji lbai susirūpino.
- Ei saugokis!- persigandęs šūksnis nuskambėjo per aikštę. Tik nežinia ar jį kas nors išgirdo. Susirūpinusi komandos narės saugumu Coraline pasileido jos link.
[Bandymas uždengti Elliw stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko: 2, 4]
-
RPG vertinimas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 9
Coraline Williams: 7
Dori Mendel: 10
Kaede Siobhán O'Connor: 9
Alrisa Fuentes: 9
Astrida Nilsen: 10
Luna Evanns: 9
Delfė Digori: 9
Sophie Garcia: 9
Džeimsas Peledinis: 6
Bendras dalyvio koeficientas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[6] + PĮK[4.5] = BDK[10.5]
Coraline Williams: NK[5] + PĮK[3.5] = BDK[8.5]
Dori Mendel: NK[5.5] + PĮK[5] = BDK[9.5]
Kaede Siobhán O'Connor: NK[4.5] + PĮK[4.5] = BDK[9]
Alrisa Fuentes: NK[6] + PĮK[4.5] = BDK[10.5]
Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[5] = BDK[9.5]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[4.5] = BDK[9]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[4.5] = BDK[10]
Sophie Garcia: NK[5] + PĮK[4.5] = BDK[9.5]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[3] = BDK[7.5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [10.5] - Astrida Nilsen [9.5] = KS[1] 1 papildomas kauliuko ridenimas.
Dori Mendel [9.5] - Delfė Digori [10] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Sophie Garcia [9.5] - Džeimsas Peledinis [7.5] = KS[2] 2 papildomi kauliukų ridenimai.
Kaede Siobhán O'Connor [9] - Sophie Garcia [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Luna Evanns [9] - Dori Mendel [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Džeimsas Peledinis [7.5] - Sophie Garcia [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Klastūnynas [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS[0] 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff 1, 2
Astrida Nilsen 4
Dori Mendel 2
Sophie Garcia 1, 6, 4
Kaede Siobhán O'Connor 6
Luna Evanns 1
Džeimsas Peledinis 2
Delfė Digori 5
Alrisa Fuentes 4
Coraline Williams 2
Elliw Gwawr Dwynwen Goff nepastebi aukso šmaukšto.
Astrida Nilsen nepastebi aukso šmaukšto.
Dori Mendel sėkmingai atmuša muštuką į Delfę Digori.
Sophie Garcia sėkmingai perduoda kritlį Džeimsui Pelėdiniui.
Kaede Siobhán O'Connor nesėkmingai bando perimti kritlį.
Luna Evanns nesėkmingai bando užstoti Delfę Digori.
Džeimsas Peledinis sėkmingai perima kritlį iš Sophia Garcia.
Delfės Digori veiksmas anuliuojamas, nes yra atliekamas veiksmas, kurį galima atlikti likus ne mažiau kaip 3 valandoms iki RPG rato vertinimo.
Alrisos Fuentes veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Coraline Williams veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kirtlis Džeimso Pelėdinio rankose. Dėl sėkmingai perimto kritlio, galima iš karto mesti į lankus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Švilpynė.
-
Teleskop… Pala, ką ten Elliw galvojo apie teleskopus? Šito ji, deja, visiškai neprisiminė. Tarsi šitos nelaimės būtų maža, ji ir toliau kažkodėl judėjo ore. Tai buvo ganėtinai įdomus reiškinys, tad velsietė susidomėjo. Apsižiūrėjusi suprato sėdinti ant šluotos. Anksčiau gyvenime nebuvo tekę to daryti (ko gero, neverta net minėti, kad praėjusio čempionato ji neprisiminė), tad pasidarė šiek tiek baisu. Ar ji gali tikėtis, kad septynios bjaurios mergiūkštės vėl kažko nepridirbo? Susimąsčiusi apie septynetą Elliw supyko ir slystelėjusi pakibo ant vienos rankos.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko ir kažkokiu būdu apsivertusi vėl atsidūrė ant šluotos. Ak, ir kodėl jai taip siaubingai nesisekė? Reikėjo gerai pamokyti tą bjaurią mergiūkštę, kuri ir vėl trukdė jai gyventi. Netoliese pamatė ne ką kitą, o neLiuciją, tad nuskubėjo jos link. Deja, ir čia nepasisekė - Elliw įsirėžė į stulpą ir netrukus galėjo stebėti, kaip keletas žabų sėkmingai krenta ant žemės. Šluota atrodė gerokai apspurusi, bet, laimei, velsietė šį faktą pamiršo. Taigi dabar ji norėjo tiesiog… Ko ji ten norėjo? Šito, deja, prisiminti taip ir nepavyko.
Reikėjo ir toliau ieškoti teleskopų, taigi Elliw pakilo aukštyn, nors ir neįsivaizdavo, kaip tai padarė. Ne ne ne neDori kažką suriko, bet ji daugiau nieko nemoka. Tai buvo itin keista mergaitė, taigi apie ją nebuvo verta galvoti. Geriau jau skristi (ir iš kur ji išmoko skraidyti?!) aukštyn ir ieškoti astronomijos prietaiso. O gal ji ieškojo visai ko kito? Velsietė susimąstė ir pažvelgė į dangų. Jis buvo niūriai pilkas. O kaip nebus niūru, kai nesimato nieko blizgančio? Ne tik teleskopo, bet ir jokio kito blizgaus daikto. Elliw nusiminė. Ak, kaip ji norėjo susitikti penkias drauges ir…
Nespėjusi užbaigti šitos minties rudaplaukė pamatė neLiuciją ir supyko. Ji tik ir gadina kitų žmonių gyvenimus! Tik ta bjaurybė kalta, kad dabar tenka skraidyti nežinia kur ir niekaip nepavyksta rasti teleskopo!
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Klastūnyno komandos gaudytoja, nė neįsivaizduojanti, kad užima šias svarbias pareigas. Ak, jeigu tik ji žinotų! Elliw, ko gero, nė nežinojo, ką tas žodis reiškia, tad priskridusi prie neLiucijos griebė jai už plaukų ir pabandė nutraukti nuo šluotos. Netrukus pamiršo, ką daro, tad tik nusisuko ir degdama kuo nuoširdžiausia neapykanta nuskrido tolyn.
Ar gali būti, kad ant nosies nukrito lašas? Elliw susiraukė ir pradėjo svarstyti, kuri bjaurybė galėtų taip pasielgti, bet taip ir nesugalvojo. Nusprendusi, kad šiuo metu tikrai nelyja, ji apskrido vieną didelį ratą aplink kažkokią vietą, kurioje vis dar buvo pilna geltonų ir žalių dėmių. Buvo visai smalsu, ką jos gali reikšti, tačiau kol kas velsietė atsakymo į šį klausimą neieškojo. Visai netrukus klausimą ir pamiršo, tad nebeliko priežasties sukti sau galvą. Ne, geriau būtų prisiminti, ką ji čia veikia ir kokia prasmė kaboti ore, kai teleskopai paprastai stovi ant stalo. Galbūt ne ne ne neDori galėtų atsakyti į šitą klausimą? Velsietė pamatė keistąją mergaitę ir susirūpinusi paklausė:
- Ką aš čia darau?
Deja, nespėjo laiku sustabdyti, tad kol klausimas buvo užbaigtas, ji jau buvo nutolusi nuo ne ne ne neDori, tad negalima atmesti tikimybės, kad ji klausimo nė neišgirdo. O jis, žinoma, visai netrukus buvo ir pamirštas.
Dar kiek pasvarsčiusi ir vos neįsirėžusi į tribūnas (ar gali būti, kad Elliw jose pamatė ne ne ne ne ne neLiuciją?!) akies krašteliu velsietė pamatė kažką blizgaus. Ar bent jau pasirodė, kad pamatė. Staigiai apsisukusi bandė prisiminti, kur buvo tai, kas patraukė jos žvilgsnį ir pamatyti dar kartą.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]
-
Netrukus Dori Mendel vidų užliejo saldus pergalės skonis. Širdis vis dar tankiai daužėsi dėl ką tik jausto adrenalino, bet po truputį rimo, o pačiai norėjosi šokinėti iš laimės, tačiau juk nebuvo kaip - kojos kabėjo ore, nes šešiolikmetė sėdėjo ant šluotos. Tad ji linksmai kelis kartus apsivertė su šia burtininkų transporto priemone, o lūpas paliko pora džiaugsmingų šūksnių.
Nors tamsiaplaukė dar ką tik buvo pakankamai pikta, šią akimirką ji jautėsi laiminga. Niekas negali paneigti, kad Dori - gera kvidičininkė. Štai, pati rungtynių pradžia, o klastuolė sėkmingai pataikė muštuku į kitos komandos varžovę, kuri buvo jai lygi - taip pat atmušėja, taip pat šeštakursė. Jeigu Mendel pataikys į kokį snarglį, anokia čia bus asmeninė pergalė - prikulti darželinuką. Žinoma, to reikės, nes Klastūnynas privalo laimėti. Tačiau tai nereikš nieko ypatingo. O dabar - reiškia, nes abiejų koledžų atmušėjos yra bendraamžės. Tokia rungtynių pradžia kaip reikiant pakėlė ne tik Dori nuotaiką, bet ir savivertę.
Tačiau per ilgai džiūgauti nebuvo kada. Kvidičas jau toks dalykas - tik užsižiopsosi, štai į tave gali imti ir atlėkti tas pats muštukas. Kad ir kaip pasiseka ar nepasiseka, žaidėjas visuomet turi išlikti budrus. Tad dabar Dori ėmė dairytis, kas vyko aikštėje. Jos akys vis krypo į Švilpynės žaidėją, kuri prieš tai bandė užstoti Delfę nuo muštuko. Kad ir kokia laiminga dabar jautėsi klastuolė, tačiau ji juk turėjo ką nors pasakyti tai mažvaikei, ar ne? Kaip ji drįso trukdyti!
- Tu tik dar kartą pabandyk ką nors užstoti ir muštukas tave numuš daug skaudžiau nei Delfę! - praskirsdama pro šviesiaplaukę suriko jai Dori.
Klastūnyno komandos veiksmais atmušėja patenkinta nebuvo. Kaede pabandė perimti kritlį, kuris buvo pas vieną iš švilpių, tačiau jai nepavyko ir kamuolys atsidūrė pas vienintelį berniuką, kuris žaidė priešininkų komandoje.
- Alrisa, kvaiša tu! - subliuvo klastuolė. - Kurių galų žaidi kvidičą, jeigu kritlis pas tuos idiotus? Nevykėlė! - Dori piktai sužaibavo akimis, o neseniai atsiradusi pakili nuotaika ėmė sklaidytis. - Kokia iš tavęs kapitonė!
Merginai nepatiko tai, jog kritlis buvo priešininkų rankose. Ji norėjo, kad tie geltonsnapiai išvis kamuolio praktiškai neliestų, o štai, ėmė ir sugebėjo perduoti jį.
- Caroline, būk budri! - sušuko Dori.
Jos grynakraujiškame kraujyje ir vėl karaliavo adrenalinas. Norėjosi kuo greičiau pasijusti saugiau, norėjosi, kad kritlis atitektų kam nors iš Klastūnyno žaidėjų ir visai nebesvarbu, net jeigu tai būtų ir karvė Alrisa. Pasidarė baisu: o kas, jeigu Švilpynei seksis išlaikyti kamuolį pas save? Dar baisiau - kas, jeigu kuris nors įmes pro lankus? Po velnių, kokia būtų gėda! Jeigu praloštume prieš tuos mažius! Visą mėnesį negalėčiau išlįsti iš miegamojo, galvojo mintyse Dori ir nervinosi.
Bet jos užduotis buvo ne tokia. Ne stebėtoja Mendel buvo, jai reikėjo kažkaip atsiriboti. Visuomet per rungtynes pavykdo tai padaryti. Tamsiaplaukė susikoncentruodavo į muštuką ir aplink nelabai daugiau ką matydavo, tačiau dabar ji savyje ypatingai pergyveno.
- Privalai susiimti, - sumurmėjo sau.
Nusukusi žvilgsnį nuo kritlio Dori ėmė dairytis kito kamuolio, savo kamuolio. Muštuko. Pamačiusi jį ne taip jau ir toli atmušėja tiesiu taikymu ėmė skristi jo link ir stipriai stipriai bloškė muštuką į Švilpynės komandos gaudytoją.
- Aš tau sakiau, kad net nebandytum gaudyti šmaukšto! Nebandyk jo ir ieškoti! - suriko jai klastuolė. - Kitaip tuoj atsidursi ant žemės!
[Atmušimas į Astridą Nilsen: 4, 5]
-
Ir kaip Kaedė galėjo taip apsikvailinti?! Pati rungtynių pradžia, laisvas kelias link kritlio, tereikėjo tik greičio, kurį O'Connor (ne ant šluotos ir ne ore) gebėdavo išvystyti kuo puikiausiai, o vienas svarbiausių Kvidičo kamuolių buvo nukniauktas jai tiesiai iš po nosies! Tragedija! Gėda! Kaedėje užsiliepsnojo didžiulė pykčio audra, nukreipta tiesiai į švilpių puolėją ir ji jau sunkiai bevaldė save. Buvo likęs tik noras prilupti tą kvaišą, geltoną Švilpynės aprangą dėvintį puolėją, kuris drįso nukniaukti kamuolį iš Kaedės. Vejama to nekokio noro, Siobhána visu greičiu nusivijo minėtąjį puolėją. Įvairios mintys draskė trumpaplaukės makaulę, tačiau jas visas O'Connor nuvijo į šoną. Jos akiratyje liko tik tas nelemtas puolėjas, kuriam Kaedė turėjo atkeršyti. Priskridusi pakankamai arti, Siobhána pastebėjo, kad tai ne puolėjas, o puolėja. Tačiau jai ant to buvo nusispjaut, dabar jos mintis degino tik noras gerai tvoti tai žmogystai. Ir kodėl ji ne atmušėja? Ot galėtų svaidytis į visus kas tik ją sunervina muštukais! Jei dabar nebūtų užsiėmusi kitais reikalais, gal būtų pasiutusi ant Dori, kokio velnio užėmė tą poziciją, tačiau jos mintys buvo nukreiptos tik į tą puolėją, kuri rankose laikė kritlį.
Kritlis! Jis išblaškė Kaedę nuo neapsakomo pykčio ir gražino į tikrovę, priminė jai jos dabartinį tikslą. Jos tikslas - kritlis. Vienas, vienintelis. Sutelkusi dėmesį į varžovės rankose laikomą jai labai svarbų kamuolį, Kaedė ėmė tykoti akimirkos, kuomet galės mėginti tą daiktą perimti. Netrukus pajuto prie šono priskrendant kitą Švilpynės puolėją. Ten jis ar ji, Siobhána nematė reikalo gilintis, jai dabar buvo svarbu atspėti Švilpynės taktiką ir ją palaužti. Kriltis pas ją. Ji skrenda link lankų. Tačiau ką čia veikia kitas puolėjas? Jis pakankamai arti. Perdavimas? Ši mintis buvo pakankamai tiksli, tad buvo galima laikytis jos. Kaedė priskrido dar arčiau puolėjos ir pamatė metamą žvilgsnį kito varžovo pusėn. Perdavimas! O'Connor įsitempė ir kritliui išsprūdus iš puolėjos rankų, pasileido jo link. Tačiau kas čia dabar?! Kriltis ne pas ją! O pas kitą Švilpynės puolėją! Žaliaakė visai pasiuto. Antrą kartą iš eilės! Kas jai darosi?! Dar tik žaidimo pradžia, o jau antra žiauri klaida! Jai reikia žūtbūt susikaupti! Dabar pykčio proveržis nusivijo minėtąjį puolėją. Kaedė iškeikė jį visais žinomais bjauriais žodžiais ir nieko nelaukdama pasivijo jį. Siobhána troško abiejų - ir kritlio, esančio švilpio rankose, ir nusviesti minėtąjį nuo šluotos. Ją tiesiog varė iš proto tai, jog jau antrą kartą šiame žaidime Kaedė leido sau susimauti. Sakoma, gera pradžia - pusė darbo, o kas būna jei bloga pradžia? Jokio darbo? Mergaitės akyse virė vien neapykanta abiem puolėjams, šiandien vilkintiems geltonai. Jai reikia to kritlio, o jie jį vis atima! Taip daugiau negalima! Susikaupusi (kiek tai įmanoma būnant apsemtai pykčio bangos) O'Connor nusitaikė į švilpį ir pasileido jo link. Jos tikslas išliko tas pats - kritlis, tvirtai laikomas vieno iš varžovų puolėjų rankose.
[Perėmimas iš Džeimso Pelėdinio rankų: 2]
-
Mergaitė nelabai suprato ką sakė klastuolių atmušėja, išgirdo tik savo adresu ne itin gražų kreipinį. Deja, Dori nebuvo tas žmogus, kurio nuomonės Astrida turėjo klausyti, tad nelabai ir atkreipė dėmesio į tai kas buvo sakoma. Vienintelis žmogus šioje mokykloje, galėjęs jai diktuoti gyvenimo tiesą buvo gerbiama direktore Evenstar, daugiau nei vienas mokinys ar profesorius nepasižymėjo pakankama patirtimi, kad aiškintų mergaitei ką ji turi veikt, kad ir dabar - kvidičo stadione įsibėgėjant žaidimui. Tokiu buvo pirmakursės įsitikinimas, niekaip nepadedantis pasukti eigos savo koledžui palankia linkme.
Šiek tiek žemiau nei aukštis, kuriame buvo Nilsen, virė skirtingos, bet viena kitą paveiksiančios kovos. Jeigu kapitonė nebūtų besielgusi taip kaip nusprendė žaidimo pradžioje, t.y. nežiūrėti į apačią, o tik tiesiai ir galbūt šiek tiek į šonus, tada matytų tą reginį savo akimis. Didelė tikimybė, kad pasibaigus žaidimui gailėsis nestebėjusi to, kas vyksta panosėje. Nors turėjo pakankamai trumpus plaukus, galvelė po dėvimu kvidičo šalmu buvo suprakaitavusi pakankamai, kad prakaitas upeliais tekėtų kaklu ir veidu.
Sėkmė, kurios dėka jaunoji (gal net jauniausioji istorijoje) kapitonė pradėjo šiandien šias rungtynes pati atsisėdo ant šluotos, matyt pačios „Kalėdų dvasios 2019“ ir išskrido toli toli. Kodėl pirmakursė taip nusprendė? Akiratyje nesimatė auksasparnio, ta pati klastuolė kažką vėl jai surėkė. - Neaiškink! - Pyktelėjo ir sušuko atgal. Netrukus kamuolys, pavadintas skambiu muštuko vardu jau skriejo į pačią gaudytoją. Astrida žinojo, kad turėtų visomis išgalėmis jo vengti, tačiau žinojo bent du komandos nariai tikrai puls jos ginti. Tokia buvo iš anksto sutarta taktika.
Kur gi tu, šmaukšte? verkė mintyse. Jai reikėjo kuo įmanoma greičiau rasti jį ir pabaigti šį siaubingą žaidimą. Niekada daugiau jo nebežais, gyvenime neleis sau paliesti nei vieno kamuolio, kažkaip susijusio su tokiais pavojingais žaidimais kaip kvidičas. Juokinga, bet dar šiemet supras žiaurią tiesą „Niekada nesakyk niekada“. Ne tik Klastūnynas buvo jų priešininkais šiame net itin kaltame žaidime. Mergaitė vis tiek žvalgėsi savo tikslo, nujausdama blogiausią - smūgį į nugarą. Smūgių nebijojo, buvo pakankamai pritrankyta vaikų namuose. Labiausiai bijojo nukristi nuo šluotos ir neatitikti vadovės lūkesčių. Nežinojo tiksliai kokia galėjo būti blogiausia baigtis, tačiau nujautė, kad tai galėtų pasibaigti mirtimi arba išvarymu iš Hogvartso. Ne, aš to nenoriu! suprato. Ji privalo padėti Švilpynei nugalėti.
Nekreipdama, bent stengdamasi nekreipti dėmesio į muštuką, kurio taikiniu buvo ji pati, pirmakursė toliau vykdė savo pareigą. Gaudytojos pareigą. Ateityje šią poziciją turėtų būti pervadinta į ieškotojo ar bent sėklio, gaudymo čia buvo ne tiek ir daug. Vėl gi klaidingą nuomonę padėjo susidaryti tai, kad tai buvo pirmos (o galbūt ir paskutinės) žaidynės. Pasirodė, kad matė blizgantį daiktą kiek toliau priekyje. Ar tai buvo šmaukštas? Tai turėjo būti šmaukštas.
[Bandymas pastebėti šmaukštą: 6]
-
Peledinis kabėjo ore nesuprasdamas kodėl sutiko žaisti kvidičą vos profesorė Lindsey pasiūlė. Berniokas nebuvo pasiruošęs tam nei fiziškai, nei emociškai. Atrodė, kad tai tėra kažkoks keistai realistiškas košmaras, iš kurio jis turėtų bet kurią akimirką prasibudinti. Gaila, tai buvo realybė, tikrų tikriausia. Rankos tvirtai spaudė atgimusios ugnies kotą, turbūt liks pūslės nuo tokio veiksmo, tačiau jis negalėjo nuraminti savo jaudulio. Kvidičo aikštėje buvo susipynę daugelis garsų - palaikymo šūkavimai iš bendrakoledžių, teleskopininkės gaudytojos kalbos su savimi, klastūnyno mokinių palaikomieji šūksniai saviems ir klastuolių ginčai. Atrodė, kad kapitonė ir atmušėja kažko nepasidalino tarpusavyje. Ir durniui buvo aišku, kad kapitono pozicijos. Ačiū dievui bendrajame kambaryje prieš porą dienų buvo pravestas žiobariškas burtų traukimas, lėmęs Astridos buvimą kapitone. Keista buvo turėti pirmakursę kapitonę, bet ką padarysi dėl kvidičo, haha. Komandos darbas buvo beveik sklandus. Buvo gaila Delfės, į kurią pataikė muštukas, tačiau vienas iš aikštėje esančių kamuolių buvo Džeimso rankose! Taip, pagaliau aš jį turiu. Negaliu nuvilti komandos žinojo švilpis. Jis nesijuto saugiai turėdamas rankose kamuolį, dėl kurio jį gali užsipulti dvi žaliamarškinės. Kažkokia mergiukštė, primenanti berniuką jau bandė nugvelbti tą patį kamuolį dabar, visai kaip perdavimo metu. - Negausi, - paerzino pirmakursę ir nusitaikė į lankus. Žinojo šiuo momentu rizikuojantis daugeliu dalyku. Galėjo būti atimtas kritlis, galėjo pats Džeimsas nukristi nuo šluotos ar dar blogiau, populiarioji Elliw galėjo pastebėti šmaukštą ir jį gaudyti galvodama, kad ten jos teleskopas. Dabar tik likimas lėmė ar jam bandant mesti kamuolį sugaus klastuolė ar jis pataikys į lankus. Nežinia praėjo kelios sekundės ar keliasdešimt minučių. - Kodėl dabar viskas turėtų priklausyti nuo manęs, po velniais? - Gan tyliai suniurnėjo panosėje jaunasis puolėjas.
[Metimas po perdavimo: 2, 4, 6].
-
Džeimsui sėkmingai perėmus kamuolį, Sophie veide buvo galima įžiūrėti vos matomą šypsenėlę. Vieną akimirką švilpė galvojo surėkti sveikinimą, tačiau greitai išmėtė šlykščias bei vaikiškas mintis iš galvos. Dabar vienintelis dalykas apie kurį švilpė galvojo, buvo tai, ar kitas Švilpynės koledžo puolėjas įmes kamuolį ar tie pasipūtę klastuoliai kamuolį atims, o gal dar baisiau - įmes patys. Nors Švilpynės komandos kišenėje buvo kritlis, viena iš Klastūnyno atmušėjų nusviedė muštuką į Delfę ir pataikė, tad Sophie visiškai pamiršusi Džeimsą ir kritlio likimą, priskrido prie vienos iš mažesniųjų komandos žaidėjų, gynėjos antrakursės, kurios vardo rožinių plaukų savininkė neatsiminė ir nelabai stengėsi atsiminti. Priskridusi norėjo sušukti kažką bjauraus, kad gynėja išsigąstų ir ateityje labiau pasistengtų, tačiau juodaplaukė Klastūnyno atmušėja jau kažką spėjo išrėkti tai antrakursei mergaitei. Ir nors Sophie ketino padaryti lygiai tą patį, gal net pasakyti kažką žymiai labiau įžeidžiančio, negalėjo leisti klastuolei rėkti ant savo koledžo, Švilpynės gynėjos. Tik ji ir patys švilpiai turėjo teisę aprėkti saviškius, tokia buvo keturiolikmetės nuomonė.
- Tu tik dar kartą pabandyk lįsti prie šitų mažių, tavo muštukas pats trenks į tavo mažą gyvatės galvą ir nesvarbu, kad neturiu blokšto! - suriko jai švilpė ir greitai atsisuko į antrakursę gynėją, buvo pasiruošusi pagriebti blokštą iš Delfės, jeigu teks aptrankyti klastuolius. - Žinai, tu galėjai labiau pasistengti! Jeigu nori, kad Švilpynė laimėtų prieš tas šlykščias gyvates, malonėk įdėti daugiau pastangų! - surėkė Sophie ir nuskrido sava trajektorija. Šiek tiek nejaukiai pasijuto, vis tik gynėja buvo tik antrakursė, žaidžianti pirmą kartą, be to visiems gali nepasisekti, nežiūrint į amžių. Tačiau ketvirtakursė neturėjo daug laiko galvoti apie geras manieras, nes ta pati bjaurybė, kuri nusviedė muštuką į Delfę ir rėkė visiems įžeidimus, dabar nusitaikė į komandos kapitonę, tuo pačiu rėkdama kažką apie šmaukšto gaudymą. Garcia negirdėjo tiksliai ką rėkė Mendel, tačiau net jei švilpinukė nejautė nei vieno šilto jausmo vaikams, pamačiusi nukrentantį vaiką kartais netgi suprunkšdavo, negalėjo leisti klastuolei pataikyti ir į dar vieną Švilpynės kvidičo komandos žaidėją. Tad sukaupusi visas jėgas priskrido prie Astridos, kad galėtų ją apginti nuo muštuko. Kito pasirinkimo tiesiog nematė, gaudytoja buvo svarbiausias jų žaidėjas. Tinginiavusi prieš tai gynėja irgi turėtų jau skristi arčiau, tačiau apsižvalgiusi sekundėlę prancūzaitė nepastebėjo jos. Jeigu dabar man nepavyks, siaubingai apsikvailinisiu prieš gynėją ir išvis komandą. Tiesiog gulėsiu lovoje ir nebesirodysiu nei didžiojoje salėje, nei pamokose, nes būsiu ne ką geresnė už ją pagalvojo.
[Bandymas užstoti Astridą Nilsen nuo muštuko: 4, 6]
-
Rungtynės nė neįpusėjo, o visi jau buvo prastos nuotaikos. O gal Coraline taip tik atrodė? Na, kad ir kaip buvo klastuolės nuotaika buvo puiki. Juk ji priklauso savo koledžo kvidičo komandai. Kas tokioje vietoje būtų blogos nuotaikos? Tokių žmonių atsirastų, bet tik vienas, kitas ir tikrai ne daugiau.
Plati, pergalinga šypsena atsirasdavo merginos veide, kai kažkuriam komandos draugui pasisekdavo. Širdis ir protas troško sutriuškinti švilpius. Kokia negarbė būtų pralaimėti jaunesniems. Mes privalome laimėti, bet kokia kaina. Klastuoliškos mintys užvaldė protą. Iš tokių minčių Coraline pažadino garsus Dori šūksnis. Į jį mergina paprasčiausiai atsakė keletą kartų linktelėdama. Budrumas šiame žaidime buvo būtinas, nusisuksi į tave, bet kada atlėks muštukas, arba priešininkai įmes kritlį pro lanką. O tada situacijos nepakeisi. Susiimk. Mintys šiandien visai neleido juodaplaukei susikaupti.
- Nagi,kvaiša tu, susiimk ir pagaliau nusiramink! - burbėjo pati su savimi.
Pikti žodžiai nelabai padėjo susitelkti ties žaidimu, bet nenorėdama nuvilti komandos mergina privalėjo susiimti. Stebėti skraidančius žaidėjus, jų grumtynes dėl kritlio, piktus rėkavimus darėsi nuobodu. Veiksmo įdomumas prasidėjo tik tada kai Coraline pamatė švilpynės puolėją, kuris ruošėsi mesti kritlį į vieną iš trijų lankų. Klastuolės nuotaika nuo to pašlijo. Kas bus jei jam pavyks įmesti?
- Tik pabandyk pataikyti ir tau blogai baigsis!- piktų žodžių lavina skriejo į švilpynės puolėją.
[ Metimo blokavimas atmušant kritlį:1, 3, 4]
-
Alrisa jautėsi taip, lyg pusryčiams vietoje moliūgų sulčių būtų išgėrusi anti-sėkmės eliksyro. Neabejotinai tie keksiukus valgantys besmegeniai pasirūpino, kad jų priešams nesisektų. Grieždama dantimis pagalvojo ji, matydama, jog jos veiksmai buvo absoliučiai nenaudingi. Bet septintakursė vis dėlto labiau kaltino ne švilpius, o savo komandos narę Elliw, kurios bukumas leido pasireikšti merginos nesėkmei. Tegu ji prasmenga, tegu ji nukrinta nuo šluotos, tegu į ją trenkia žaibas, tegu… Siunčiant tokius ir kur kas siaubingesnius prakeiksmus tos kvaišos pusėn, natūralu, kad jie anksčiau ar vėliau suveiks. Neteko ilgai laukti: bjaurybė visu gražumu taip įsirėžė į stulpą, kad net keletas žabų nubyrėjo žemyn.
- CHA! Taip tau ir reikia, nevykėle! - plačiai išsišiepė klastuolė ir jau norėjo skristi tolyn, kai pro šalį sugalvojo pasipainioti karvė, kurios vardo Alrisa nė nenorėjo minėti. Ši ne tik drįso svaidytis įprastais įžeidimais, bet net ir užsiminė apie pirmąją nesėkmę bei kapitonės poziciją. Kumščiai stipriai sugniaužė šluotos kotą, kad rodėsi, jog pagalys tuoj sutrupės nuo spaudimo. Laimei, taip neatsitiko ir juodaplaukė nepasitiko gyvenimo galo kažkur apačioje.
-Žiūrėk, ką baubi, karve! Jei dar nors kartą pademonstruosi savo įžūlumą, pasirūpinsiu, kad Elliw į tave atsitrenktų! - nutilusi ji suprato, jog šio grasinimo toli gražu nepakaks, bet taupydama ir taip įtemptus nervus skristelėjo šiek tiek toliau. Prisimerkusi bandė atskirti žaidėją su kritliu - ketino šį atimti iš jo ir pagaliau įrodyti, jog kvidičo lauke ji šį tą gali. Ir, be abejo, taip užsitikrinti, kad toji šlykšti atmušėja daugiau neburnotų. Deja, visi planai tuojau paskendo skausme, kuris sklido iš… viršaus! Tas kažkas lygtais bandė merginą nutraukti nuo šluotos, bet ne itin sėkmingai - nuo susidūrimo su karve pirštai dar nebuvo atsipalaidavę. Tačiau rodėsi, kad paleidus pagalį aštrus skausmas kaipmat pranyks. Kelios sekundės ir septintakursė iš tiesų ruošėsi taip padaryti.
-Paleisk! - klyktelėjo ji, įgarsindama vienintelį troškimą. Žodis netikėtai atnešė supratimą, kad čia greičiausiai yra įsipainiojusi pati didžiausia bjaurybė visame pasaulyje. Staiga, kaip visa tai ir prasidėjo, tempimas dingo. Atsigręžusi Alrisa pamatė Elliw - tarsi stiprus vėjo gūsis užvaldė troškimas gauti blokštą bei įvaryti muštuką tiesiai tai bjaurybei į snukį. - Grįžti čia! - iš pykčio drebančiu balsu įsakė ji, bet jau buvo per vėlu, mat incidento inicijuotoja patepė slides šluotą ir visu greičiu spruko iš įvykio vietos. - Eik tu švilpiams keksiukų kepti!
Apsižvalgiusi bei pasiruošusi grįžti į rungtynių veiksmą ji suprato, kad yra per toli nuo to geltonai apsitaisiusio bernioko, tad šūktelėjo:
-Kaede, griebk tą kritlį!
Nesvarbu, ar buvo išgirsta, ar ne, klastuolė nekabojo vietoje ir žaibo greičiu pasileido ton pusėn, vildamasi, kad komandos draugės nesėkmės atveju bent jau galės sugauti kritlį metimo metu. Tam ji sutelkė visas jėgas, kurios jau buvo pradėjusios sekti.
[Kritlio perėmimas iš Džeimso Pelėdinio metimo metu, 1]
-
Praėjo vos kelios žaidimo minutės, o į Delfę jau buvo pataikytas muštukas. Švilpynės koledžo mokinė stipriai, iš visų jėgų, įsikibo į savo "Padangių Valdovę" ir vos neišmetė savo blokšto. Skausmas buvo siaubingas, bet švilpė sukaupė visas savo jėgas, kad akyse nepasirodytų nei menkiausios ašarėlės. Panašiai kaip ir per pirmąsias rungtynes. Apsikvailinau vėl, nors prisiekiau, kad šiais metais to nebus. Kraują užvirė pyktis ant Lunos, kadangi ji nesugebėjo apginti Delfės, švilpinukė jau norėjo surėkti kažką įžeidžiančio, tačiau Dori ir Sophie jau spėjo aprėkti Luną. Šešiolikmetė nusprendė neiškelti per didelės problemos, juolab, kad pati seniau žaidė gynėjo pozicijoje ir žinojo, kaip gali būti sunku apginti komandos draugą ir kokią gėdą jauti, kai tau nepavyksta, tad per didelį skausmą išspaudė šypseną.
- Nieko tokio, Luna, viskas gerai.
Mintyse Delfė šimtą tūkstančių kartų prakeikė Dori. Bjaurybė, per pirmą minutę nusprendė muštuką siųsti į mane! Pamatysi, kitas muštukas lėks į tave!
Švilpynės koledžo šeštakursė pakilo aukščiau ir apsidairė. Vienas iš Švilpynės puolėjų, Džeimsas, turėjo kritlį, bet viena iš klastuolių lipo jam ant kulnų, Dori nusiuntė antrą muštuką į Astridą, bet švilpė buvo tikra, kad kitos komandos narės ją tikrai apgins. Pati Delfė bandė surasti pernelyg nervuojantį klastuolį, į kurį būtų galima blokšti muštuką. Galvoje iš kart pasirodė Dori, bet švilpinukė suprato, kad klastuolė gali tikėtis, kad Delfė norės atsikeršyti, tad nusprendė palaukti geresnės akimirkos. Tad pakilo dar šiek tiek aukščiau ir ėmė dar stipriau galvoti į ką nusviesti muštuką.
[-]
-
Luna tiesiog keikė tą kvailą nevykusią klastuolę Dori ! Tie klastuoliai žaidžia nesąžiningai tiesiog nesąžiningai.
Jeigu tik būtų galėjusi Evanns tuojau pat būtų pasiutus tą kvaišą kuo toliau. Aš tau galvą nurausiu Dori prisiekiu! - Šūktelėjo Luna nors greičiausiai ta kvailė vis vien nieko negirdėjo per kitų balsus. Taigi švilpiukė greit susigriebė, kad tai jau buvo ir ji turėjo žaisti toliau ir negalvoti apie tai kas buvo. Luna žinojo, kad privalo susikaupti ir stengtis labiau, bet ką ji galėjo? Ji buvo vos antrakursė be to ji žaidė tik pirmą kartą ir neturėjo tiek daug patirties kiek kiti.
Negalima leisti toms gyvatėms laimėti nesvarbu ką tai kainuos!
Mintyse tai pasakiusi mergaitė kurį laiką tiesiog tinginiaudama stebėjo kitus ir piktai nužiūrinėjo klastuolius. Ir aišku dar vis be galo bijojo.. Bijojo pralaimėjimo ar net dar blogiau traumos.
Jeigu ta klastuolė svaidysis į visus iš eilės tuo kvailu daiktu aš pažadu kas nors iš mūsų tikrai gaus traumą.
Evanns vylėsi, kad bent jau kam nors iš komandose sekėsi geriau nei jai.
Po kiek laiko ji pastebėjo skrendantį muštuką į Astridą ir žaibišku greičiu bandė sutvarkyti situacija ir ją apginti kaip ir prieš tai.
[Bandymas užstoti Astridą Nilsen nuo muštuko: 6, 2]
-
RPG vertinimas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Coraline Williams: 9
Dori Mendel: 10
Kaede Siobhán O'Connor: 10
Alrisa Fuentes: 10
Astrida Nilsen: 7
Luna Evanns: 10
Delfė Digori: 8
Sophie Garcia: 10
Džeimsas Peledinis: 6
Bendras dalyvio koeficientas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[6] + PĮK[5] = BDK[11]
Coraline Williams: NK[5] + PĮK[5] = BDK[10]
Dori Mendel: NK[5.5] + PĮK[5] = BDK[10.5]
Kaede Siobhán O'Connor: NK[5] + PĮK[4.5] = BDK[9.5]
Alrisa Fuentes: NK[6] + PĮK[5] = BDK[11]
Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[3.5] = BDK[8]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[5] = BDK[9.5]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[4] = BDK[9.5]
Sophie Garcia: NK[5] + PĮK[5] = BDK[10]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[3] = BDK[7.5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [11] - Astrida Nilsen [8] = KS[3] 3 papildomi kauliuko ridenimai.
Dori Mendel [9.5] - Astrida Nilsen [8] = KS[1.5] 1 papildomas kauliukų ridenimas.
Kaede Siobhán O'Connor [9.5] - Džeimsas Peledinis [7.5] = KS[2] 2 papildomi kauliukų ridenimai.
Džeimsas Peledinis [7.5] - Coraline Williams [10] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Sophie Garcia [10] - Dori Mendel [10.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Coraline Williams [10] - Džeimsas Peledinis [7.5] = KS[2.5] 2 papildomi kauliukų ridenimai.
Alrisa Fuentes[11] - Džeimsas Peledinis [7.5] = KS[3.5] 3 papildomi kauliukų ridenimai.
Luna Evanns [9.5] - Dori Mendel [10.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Klastūnynas [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS[0] 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff 5, 1, 3, 5
Dori Mendel 1, 6
Kaede Siobhán O'Connor 2, 6, 2
Astrida Nilsen 6
Džeimsas Peledinis 4
Sophie Garcia 6
Coraline Williams 4, 3, 4
Alrisa Fuentes 4, 2, 5, 5
Delfė Digori -
Luna Evanns 4
Elliw Gwawr Dwynwen Goff pastebi aukso šmaukšą.
Dori Mendel neatmuša muštuko į Astridą Nilsen.
Kaede Siobhán O'Connor perima kritlį iš Džeimso Pelėdinio rankų.
Astrida Nilsen pastebi aukso šmaukštą.
Džeimso Pelėdinio veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo perimtas prieš metimą.
Sophie Garcia veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Astridą Nilsen.
Coraline Williams veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nėra metamas į lanką.
Alrisos Fuentes veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nėra metamas į lanką.
Lunos Evanns veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Astridą Nilsen.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kritlis Kaede Siobhán O'Connor rankose. Dėl sėkmingai perimto kritlio, galima iš karto mesti į lankus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Švilpynė.
-
Kad ir ką Elliw bandė prisiminti, jai nesisekė. Velsietė gerokai susinervino ir kelis kartus apsisuko ore. Kodėl ji vis dar kažkur kaba?! Dėl to kalta, suprantama, buvo tik neLiucija, kuri ir toliau labai sėkmingai griovė kitų žmonių gyvenimus.
Kažkur toli toli sublizgo… na, kažkas. Elliw nebuvo tikra, kad tai teleskopas, tačiau vis tiek apsidžiaugė ir kiek galėdama greičiau nuskubėjo į tą pusę. Nė nepastebėjo, kaip įsirėžė į kažkokią žalią dėmę. Nutarusi, kad tai yra bjaurioji mergiūkštė, garsiai suriko:
- Pasitrauk!
Norėjo ją pastumti, tačiau nespėjo - kelis kartus apsivertusi atsidūrė gerokai per toli, bet, laimei, blizgusis daiktas, regis, niekur neskubėjo. Jis dabar buvo pakankamai arti, kad Elliw suprastų: tai ne teleskopas. Vis dėlto kažkodėl vis tiek norėjo jį paimti, tad ir toliau skriejo jo pusėn. Netrukus pamiršo, kodėl tai daro, tačiau blizgutis pradėjo skrieti į viršų, tad tą patį teko padaryti ir Klastūnyno gaudytojai. Viskas atrodė labai sudėtinga, tačiau Elliw nepasidavė. Neįsivaizdavo, kodėl užsiima tokiais keistais dalykais, kai galėtų padiskutuoti su teleskopais, tačiau vis tiek atkakliai vijosi blizgų daiktą. Ar gali būti, kad jis turi sparnus? Tai buvo keistoka mintis, bet ji visai sudomino, tad dabar rudaplaukė dar atkakliau stengėsi padaryti kažką. Ar ji vijosi tą blizgų daiktą? Jeigu atmintis neapgauna (o argi Elliw atmintis kada nors ją apgauna?), būtent taip ir buvo.
Problema ta, kad susidūrusi su dėme velsietė prarado dar kelis šluotos žabus. Ir visai nesvarbu, kad susidūrimo jau seniai neprisiminė - judėjo keistai lėtai. Anksčiau gyvenime nebuvo tekę skristi, bet atrodė, kad turėtų būti įmanoma daryti tą greičiau. Elliw jau norėjo apkaltinti bjauriąją mergiūkštę, tačiau nespėjo: blizgusis daiktas staigiai nėrė žemyn. Velsietė padarė tą patį, bet netyčia apsivertė ore ir kelias akimirkas skrido žemyn galva. Tai labai išgąsdino, o sparnuotasis daiktas per tą laiką sėkmingai galėjo dingti.
Netrukus Elliw galva kaukštelėjo į kažką nedidelį ir metalinį. Persigandusi staigiai apsivertė ir suprato tikriausiai pataikiusi būtent į tą daiktą, kurį taip atkakliai norėjo sugauti. Noras buvo toks stiprus, kad jį prisiminė netgi Klastūnyno komandos gaudytoja. Deja, sėkmė, nuolat besišypsanti Elliw, šį kartą nusisuko: po smūgio daikčiukas padidino greitį ir vėl nutolo. Teko ir vėl jį vytis ir šį kartą sugauti jį ne pakaušiu, o galva.
Netoliese praskrido ne ne ne neDori. Tai visai sudomino, tačiau velsietė nekreipė į keistąją mergaitę dėmesio: ji nebuvo bjauri mergiūkštė, kuri griautų kitiems gyvenimus, bet kartu nebuvo ir gera mergaitė, kuri paaiškintų teleskopų paslaptis. Ar bent jau priežastį, kodėl ji, Elliw, kažkur skraido ir bando pagauti kažkokį keistą paukštį. O gal tai ne paukštis? Susimąsčiusi mergaitė dar labiau panoro pagauti tą daiktą, tad ištiesė ranką jo link. Netrukus eilinį kartą pamiršo, kodėl tai daro, tačiau atkakliai skrido paskui aukso gabalėlį. Ir vėl prie jo priartėjo - tereikėjo ištiesti ranką ir jį sučiupti. Tik kaip žinoti, kad kokia nors bjauri mergiūkštė visko nesugadins? Norėdama įsitikinti, kad toks pavojus negresia, Elliw apsižvalgė. Laimei, nė vienos iš septynių bjaurybių nepamatė, taigi buvo galima ramiai paimti tą daiktą. Pamiršusi, kad jau anksčiau ištiesė ranką, bandė tai padaryti ir nesuprato, kodėl nesiseka. Laimei, pagaliau susiprato ir pakreipusi pirštus skrendančio nenuoramos link pabandė jį sugriebti.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
-
Nežinia kodėl, bet po truputį geso Astridos noras gyventi. Mergaitė jautė, kad kažkas iš koledžo jai tikrai išrašys velnių ir ji daugiau negalės net šluotos paliesti. Teko pripažinti, kad truputį spėjo priprasti prie aukščio ir pradėjo patikti skraidymas. Nesinorėjo net įsivaizduoti, kaip po šių rungtynių šluota bus išplėšta iš kapitonės nevykėlės rankų ir ši bus išsiųsta sekančias rungtynes stebėti iš tribūnų. Sparčiausias šio žaidimo veikėjas nesiteikė pasirodyti skandinavės akiratyje, tačiau besitęsiantis žaidimas reiškė, kad kita gaudytoja kol kas žengia žingsnis į žingsnį arba yra žingsniu priekyje ir jau gaudo šmaukštą. Nilsen priešakyje Elliw nesimatė, todėl tiksliai pasakyti ką daro teleskopų dievintoja buvo neįmanoma, tik nuspėti.
Kvidičo rungtynių eiga šioje aikštėje keitėsi greičiau nei kokių krepšinio ar tinklinio rungtynių. Tam turėjo kiek keistą, bet pačiai mergaitei patenkinamą atsakymą „magija“. Nors ta pati magija negrąžins jos brangiausiųjų tėvų į gyvųjų tarpą, tačiau turint lazdelę buvo galima padaryti tikrai daug ką, kad ir skraidančią šluotą!
Eilinį kartą beieškant kito skraidančio objekto, geltonmarškinė leido sau trumpam sulėtinti greitį ir nusivalyti prakaitą nuo veido. Esant geram orui Astra nedėvėjo akinių, tačiau nebūtų atsisakiusi dabar nusausinti veidą ir užsimaukšlinti šiuos. Nuo kiek sūroko prakaito graužė akis, skruostus ir kaklą. Buvo nepatogu ir nemalonu. Tačiau nusileidimas bent į tribūnų pradžios aukštį rudaakei kažkodėl reiškė pralaimėjimą prieš Klastūnyną. Rizikuoti ji nemėgo. Pasitrynusi akis Švilpynės kapitonė griebėsi koto ir nuskrido arčiau Švilpynės lankų. Čia kol kas buvo ramiau, kol kritlis buvo Džeimso rankose, tad galima buvo iš čia pasižvalgyti ir jeigu šluota nuspręs gyventi savo gyvenimu, griebtis už vieno iš lankų ir nenukristi.
Žinojo ilgai čia būti negalinti, mat Klastūnyno atmušėja bet kuriuo momentu gali atsidurti pirmakursės užnugaryje ir paleisti iš visų jėgų bjaurųjį muštuką. Šiandienos kvidičo rungtynes galima buvo palyginti su viena žiobariška knyga apie tai, kaip Ikaro sparnai išsilydo priartėjus per arti prie saulės. Ikaru šiandien buvo Astrida, o saule ta pati nenuorama atmušėja. Geresnį apibūdinimą vargu ar sugalvotų kažkas iš dabar sėdinčių ant šluotų, niekas čia pat ore iš našlaitės nesugalvos atimti šluotos.
Vis dar skrisdama link tos vietos, kur tariamai pastebėjo šmaukštą, garbanotų plaukų savininkė užsimerkė ir pradėjo skaičiuoti iki dešimt. Anksčiau šis veiksmas padėdavo susikaupti, susikoncentruoti po išsiblaškimo. Dažniausiai tėvų dėka suveikdavo ir kaip raminamieji vaistai. Suskaičiavusi iki dešimt, pirmakursė atsimerkė ir negalėjo patikėti savo akimis. Priešais pastebėjo aukso šmaukštą. Na, o tas kvailas šmaukštas pastebėjo prisiartinusią gaudytoją ir pradėjo tolti nuo šios kaip ir dera jam pagal visas taisykles. Pasirodė, kad šalia girdėjo suzvimbiant klastuolės gaudytojos šluotą, bet kaip ir anksčiau nedrįso per daug pasukti galvos į kažkurią pusę, tad nežinojo ar tik vaidenasi ar gerokai vyresnė mergina išties yra šalimais. Pastarasis variantas džiugino kiek mažiau nei priešpaskutinis.
Jeigu ji dabar sugaus šmaukštą, žaidimas baigtas ir ji galės ramiai atsidusti, grįžti į bendrąjį kambarį be gėdos jausmo ir kartu su kitais koledžo nariais išgerti kažko saldaus. Ji dabar tiesiog privalėjo sugauti auksuolį, kad galėtų su komanda vakare tai atšvęsti ir negulėti pasislėpus po tūkstančiais pledų.
[Bandymas sugauti šmaukštą: 3]
-
Šešiolikmetės kūnas vis dar buvo stipriai įsitempęs nuo skausmo po to muštuko smūgio. Skruostu nutekėjo išdavikė ašara, parodanti visiems aplinkiniams, kad Delfė irgi buvo paprastu žmogumi. Dori šimtu procentu pasigailės paleidusi tokį stiprų muštuką į ją. Digori šio žaidimo metu atsakys jai tuo pačiu. Britės akys gana greitai susirado laisvą muštuką. Rankos stipriau suspaudė šluotą ir blokštą. Padangių valdovė lyg pajutusi savininkės valią šovė į priekį, muštuko link. Sveiką protą užtemdė noras atsilyginti tuo pačiu, kraujas užvirė ir Delfei neberūpėjo žaidimas, neberūpėjo ar Astrida sugaus šmaukštą, ar Džeimsas arba Sophie įmes kritlį, ar Luna apgins Švilpynės lankus bei kitus žaidėjus, į kurį bus nutaikytas muštukas. Vienintelis svarbus dalykas tuo momentu buvo tai, ar muštukas pataikys į Mendel, o jis privalėjo pataikyti, kitaip būsima kvidičininkė bus pikta iki pat žaidimo pabaigos ir sutrankys visus žaidėjus, dėvinčius žaliuosius marškinėlius, nebekreipdama dėmesio kokioje pozicijoje tas žmogelis žaidžia.
Grynakraujei burtininkei dabar katastrofiškai trūko sėkmės, trūko šios ir beveik visiems kitiems jos komandos nariams. Kažkur giliai pasamonėje švieaiai mėlynų akių savininkė suvokė, kad kapitonės pozicijos būtų atsisakiusi iškart, nežinia kiek atsakomybės dabar gulėjo ant gaudytojos pečių, tačiau neabejotinai ta pirmakursė mergaitė privalėjo galvoti apie visos komandos gerovę. Ar bent logiškai pamąsčius tokia turėjo būti eiga, tačiau atmušėja šią akimirką tikrai mąstė ne apie tai.
Priartėjusi prie artimiausio muštuko, užsimojo dešinėje rankoje rankomu apdirbtu medienos gabalu ir kiek leido kūnas iš visos jėgos trenkė per kamuolį paleisdama jį Klastūnyno mokinės link. Akies krašteliu pastebėjo savo komandos kapitonę skrendančią paskui šmaukštą. Kerštas kuriam laikui užtemdęs protą šiek tiek atslūgo ir šviesiaplaukė suprato, kad jos komanda yra beveik prie pat pergalės, Astridai tereikėjo pagriebti tą prakeiktą šmaukštą ir užbaigti žaidimą Švilpynės pergale. Na ir žinoma, pakartoti sekančiose artėjančiose rungtynėse tą patį su Grifų Gūžtos komanda.
Pagaliau paleidus muštuką į Dori, kūną užpludo laisvę primenantis jausmas, nes kerštas buvo įvykdytas ir dabar beliko stebėti kaip tamsiai melsvas kamuolys nutrenkia klastuolių atmušėją, o geriausia visai numeta nuo šluotos. Tai būtų savotiškas triumfas prieš kitą bendraamžę žaidėją, matant šią besivoliojančią ant žemės. Žaidimo pradžioje besidžiaugusi geru oru paauglė dabar meldė, kad prapliuptų stiprus lietus ir pačioje apačioje būtų gera balutė iš vandens ir purvo. Jau buvo spėjusi sugalvoti pravardę juodaplaukei - purvinė princesė. Veide pasirodė nežymi šypsenėlė, belaukiant geriausios ir reikalingiausios komandai ir pačiai merginai baigties.
[Atmušimas į Dori Mendel: 3, 5]
-
Žinoma, kad Švilpynės žaidėjos ėmė atsikalbinėti. Jų komandos gaudytoja paliepė Mendel neaiškinti, o kur dar tai, jog tamsiaplaukė šį kartą susimovė - nepataikė į ją muštuko. Po velnių! Kaip sugėbėjai nepataikyti į tą mažvaikę?! O toji kita žaidėja, galbūt trečiakursė, o gal ketvirtakursė, pradėjo stipriai atsikirtinėti žodžiais. Šią akimirką klastuolei norėjosi rankose laikyti ne tik blokštą, bet ir burtų lazdelę. Norėjosi imti svaidyti į tą bjaurybę baisiausius kerus, bet klastuolė negalėjo to padaryti. Ji žinojo, kad jeigu pradės karą, tai blogai baigsis ne kam kitam, bet jos pačios koledžo komandai. Todėl mergina privalėjo valdytis.
- Žinai! Galime susikauti po rungtynių! Ir pamatysim, katra stipresnė, jeigu tau kažkas neaišku! - sušuko šešiolikmetė.
Šitos rungtynės, jos buvo tragiškos. Priešininkų komanda - įžūlūs vaikiūkščiai, o komanda, kurioje žaidžia pati Dori... Na, ar gali būti nuostabiau? Kapitonė - karvė Alrisa, o gaudytoja - teleskopininkė Elliw. Kažkoks košmaras... Jeigu taip ir kitais metais... Dėl Merlino, komandos sudėtį tikrai reikės keisti. Aš protestuosiu.
- Kaede! Šaunuolė! - sušuko Dori pamačiusi, jog jai pavyko perimti kritlį iš varžovų bernioko.
Nors kažkas gero įvyko šitoje kvailoje aikštėje, mintyse pagalvojo atmušėja. Tačiau, regis, įvyko dar kai kas. Ar ten tik ne aukso šmaukštas?! Tiek teleskopininkė, tiek švilpių gaudytoja siekė auksinio rutuliuko. Nagi, Elliw... Tu gali... Tau pasiseks.
- Tu! Švilpynės gaudytoja! - garsiai suriko Dori. - Tu niekada nepagausi šmaukšto! Niekada! Elliw jau ne pirmą kartą žaidžia kvidičą, žinai, ji buvo ir sugavusi šmaukštą, nes ji turi talentą. O tu... ką tu čia išvis veiki? - stengėsi žodžiais trukdyti priešininkei sugauti kamuoliuką. - Kažkokia mažė, kapitonė ir dar gaudytoja! Turi turtingus tėvelius, ar ne? Tai jie tau parūpino šitą vietelę, taip? Bet čia tai nieko nereiškia! Net nesitikėk laimėti! Tik pabandyk sugauti! Tada į miegamąjį nepareisi ir nei tavo įtakingieji tėveliai tau nepadės! - šūkavo.
Dori buvo tiek įsijautusi, kad pamiršo viską aplink. Šią akimirką nebeliko nieko, tik ji, aukso šmaukštas ir dvi gaudytojos, kurios jo siekė. Tačiau juodaplaukei nederėjo visko pamiršti. Nes netrukus ji pastebėjo lekiantį muštuką. Ir jis lėkė ne į ką kita, o į pačią Mendel. Ir buvo siunčiamas Delfės. Sumanėme pakerštauti, ką? Laiko nuo muštuko išsisukti šeštakursė turėjo nežmoniškai mažai. Ji tik pasiruošė savo blokštą. Privalėjo bandyti ne tik išsisukti nuo sunkiojo kamuolio, bet ir apginti savo garbę. Kadangi bandai blokšti į mane, pasiruošk dar vienam smūgiui, pamanė mintyse ir primerkė akis laukdama muštuko.
[Atmušimas nuo savęs į Delfę Digori: 3, 5]
-
Jeigu Kaedė turi tikslą ir yra tvirtai užsibrėžusi jo siekti, jos nesustabdys niekas. Nesvarbu kiek vargų trumpaplaukei teks patirti, kiek išbandymų teks įveikti, kiek daug visko reikės paaukoti, tikslas yra tikslas ir Kaedė Siobhána O'Connor niekada nepasiduos jo nepasiekusi. Nesvarbu kiek kartų teks klupti, arba šiuo atveju - kristi nuo šluotos. Šiandien Kaedė turėjo du tikslus. Vienas iš jų - pagrindinis - buvo, žinoma, laimėti šias rungtynes, taip vienu žingsniu (ar net keliais) artėjant link Kvidičo čempionato taurės, kuri, būtų gerai, jog iškilmingai ir garbingai (?) atitektų Klastūnynui ir visas penketukas šio koledžo atstovų Kvidičo čempionate, galėtų išdidžiai vaikščioti nosis užrietę po Hogvartso pilį ir Klastūnyno bendrąjį kambarį visą mėnesį, o gal net ir pusmetį. Na, bet šis tikslas nebus noriu ir padariau, tai labai jau nekonkretu. Jis vis dėlto turi susidėti iš mažesnių tikslų. Tas mažesnis tikslas buvo kritlis. Kritlis, kurį Kaedė žūtbūt turi gauti į savo rankas, o tuomet jau nulydėti tikslinga kryptimi - link Švilpynės gynėjo ginamų lankų. Na, tiksliau ne link, o tiesiai per vieną iš trijų ant aukštųjų stulpų įsitaisiusių lankų.
Tikslas aiškus, aiškesnio nebūna. Siobhána, nuo užsispyrimo, atkaklumo, ryžto bei pykčio ant abiejų, geltonais marškinėliais vilkinčių Švilpynės puolėjų degančiomis akimis, nieko aplinkui nematė tik prakeiktą puolėjo pozicijoje žaidžiantį Švilpynės koledžo atstovą, (kurį pati ir prakeikė) rankose tvirtai laikantį svarbiausią klastuolių penketuko Kvidiče dalyvės tikslą - daug kartų minėtąjį kritlį. Lėkdama šviesos greičiu link minėtojo prakeiksmo, Kaedė nesustabdė šluotos laiku, tad su didžiule jėga ploškėsi tiesiai į priešininkų komandos puolėją, kurio (ar kurios) vardo ir, kaip jau akivaizdu, net lyties nesistengė įsiminti. Viena ranka tvirtai laikydamasi už šluotos koto, jog smūgio metu (kartu su varžovu (?)) nenučiuožtų nuo savosios magiškos transporto ir žaidimo priemonės, kita, laisva, ranka, O'Connor sugraibė kritlį priešininko glėbyje ir tvirtai jį suėmusi, nelėtindama greičio, nušvilpė tolyn. Rankoje laikydama savo tikslą. Jėga išplėštą iš Švilpynės rankų. Pergalės šypsena sužibo Siobhános veide, tačiau tik tokią trumpą akimirką, jog reikėjo neatitraukiant akių žiūronų stebėti Kaedės veidą, kad ją būtų galima buvę pastebėti. Klastuolė neketino iškart džiūgauti vos gavusi kamuolį. Jos tikslas čia nesibaigė, nors ir laikė jį rankose. Dar negalima leisti sau džiūgauti, mat nuklydusios mintys pridarys dar daugiau žalos, dabar reikėjo viską atsakingai pabaigti iki galo, kad tada jau būtų galima ne tik džiūgauti, bet ir švęsti. Kaedė ignoravo ir visus tribūnuose šiltai sėdinčių bendrakoledžių vaikigalių bei ant šluotų kartu su ja pačia aikštėje skraidančių komandos draugų pasveikinimo šūksnius, nors jie ir glostė savimeilę. Tvirtai suėmusi kritlį ir jį pasikišusi po pažastimi, Kaedė Siobhána O'Connor su didžiule jėga apgręžė šluotą ir staigiai nukūrė į priešingą aikštės galą, kuriame didingai stovėjo trys didžiuliai stulpai su lankais, iš kurių į vieną Siobhána privalėjo paleisti po pažastimi laikomą jai svarbiausią kamuolį - kritlį. Taip ji galės pelnyti taškų savo koledžo komandai. Ji. Ne kas nors kitas.
[Metimas perėmus kritlį: 1, 6.]
-
Po galais, ir vėl jos veiksmas - bandymas perimti kritlį metimo, kurio visai net nebuvo, metu - buvo visai nenaudingas. Alrisa jau baigė įsitikinti, kad prie nesėkmių virtinės savo šokoladuotus pirštus buvo prikišę švilpiai. Vos pagalvojus apie maistą pilvas beregint priminė apie savo egzistavimą ir pareikalavo duoklės, todėl klastuolė ne iš karto pastebėjo, jog kritlis atsidūrė jų komandos rankose.
-Puiku! Taip ir toliau! - džiugiai riktelėjo komandos draugei bei skubiai apsižvalgė. Geltonas kanarėles primenantys priešininkai jau pradėjo mirguliuoti akyse - ji jautėsi ganėtinai pavargusi. Ūmai suvokė norinti pasikeisti vietomis su Elliw, kuri skraidžioja kažkur viršuje ir nesikiša į žaidimą, jei neminėtume plaukų rovimo. Būdama, pavyzdžiui, puolėja toji bjaurybė neabejotinai sugadintų rungtynių eigą - tarkim, blokštą įmestų į savo komandos lankus. Tokios nesąmonės mergina negalėjo leisti, tad mintyse paprašiusi gyvačių dievų jėgų vėl susitelkė. Stipriau suspaudusi šluotą ketino nerti link švilpių lankų ir pamatyti, kaip Kaedė įmeta kritlį, bet.... Staiga pajuto nepaprastai stiprų smūgį, tarsi visas pasaulis būtų sudrebintas iki pačios apačios. Stebuklas, kaip ji nenukrito ir per siautulingą pojūčių uraganą sugebėjo išgirsti patį nekenčiamiausią balsą Žemėje. Akyse sutavaravo žalia uniforma, įrodanti gaudytojos abejotinus skridimo šluota įgūdžius. Tiesa, Alrisai nė nerūpėjo, kokios sąsajos šią akimirką jungėsi gerokai apdaužytose bei sukrėstose smegenyse - svarbiausia buvo gerai aprėkti incidento kaltininkę:
-Dink iš čia, purvinas padare! Jei dar kartą drįsi pasirodyti mano akiratyje, prisiekiu, tave patieksiu kaip kugelio įdarą švilpių vakarienei! - mergina dar planavo gerai atsivedėti kumščiu ir išakėti juo tą buką marmūzę, bet šiuo atveju kvėša ir vėl buvo pakankamai greita, kad išvengtų fizinio smurto. Kairė ranka dar kurį laiką bejėgiškai karojo pašonėje, it parodydama susitaikymą su esama padėtimi. Tačiau toks manymas buvo apgaulingas, mat po kelių sekundžių septintakursė kumščiu pagrasino tolstančiai žaliai dėmelei:
-O tavo teleskopą patieksiu desertui!
Kai dėmesio nereikalavo ta astronomijos prietaisų maniakė, kapitonė pagaliau galėjo apsižvalgyti po aikštę. Ir savo siaubui pamatė, kad vienas įžūlus muštukas pradėjo skristi karvės link. Įprastai juodaplaukė į tai net nebūtų reagavusi, nes tos mergiotės likimas jai absoliučiai nerūpėjo: nukris, pasidegs, paskęs - koks skirtumas? Vienu bjauriu žmogumi, gadinančiu jai gyvenimą, bus mažiau. Bet ji vis dėlto buvo Klastūnyno atmušėja, todėl Alrisa nieko nelaukdama pasileido ten, įtikinėdama save, kad trokšta gerai pasityčioti iš komandos narės. Ko gero, taip ir buvo, mat nuo pat pradžių toji šlykšti karvė nepraleido progos adresuoti jai visos puokštės pikantiškų žodelių.
Tačiau po smarkaus susidūrimo su tikriausiai grybą tebepjaunančia kvaiša (jos dabartinės veiklos kapitonė nė nenorėjo žinoti), smegenys nebeveikė taip puikiai ir nepriekaištingai kaip anksčiau. Kažkas jose sutriko, ląstelės pradėjo keistai trūkčioti, tarsi po jas būtų pradėjęs keliauti paslaptingas teleskop-virusas. Ir išties - klastuolė sustojo kaip tik muštuko ir karvės Dori kelyje, nors pati mielai būtų pažiūrėjusi, kaip kamuolys nutrenkia tą mergiotę. Bet dabar jau buvo gerokai per vėlu ką nors keisti.
[Bandymas uždengti Dori stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją, 2, 6]
-
Coraline džiaugėsi, kad klastūnyno komanda pagaliau atgavo kritlį. O tai reiškė, kad klastuoliai šiuo metu turi pranašumą. Pergalinga šypsena puošė garbanės veidą.
- Valio! Kaede, tu tikra šaunuolė perėmei kritlį!- džiūgavo klastuolė.
Perdėtas buvo jos džiugumas, mat keletą kartų su šluota apsivertusi ore ir vos nenukrito nuo jos. Tai tik dar labiau praskaidrino jos ir taip džiugią nuotaiką. Tik žaidimas Coraline buvo per greitas, jos akys lakstė iš vieno aikštės galo į kitą, o akyse mirguliavo žali ir geltoni taškeliai- kvidičo žaidėjai. Lankų saugumas šiuo metu juodaplaukei visai neberūpėjo, juk kritlis šiuo metu priklauso klastūnyno komandai. Tvirčiau rankomis spausdama šluotos kotą ji patraukė paskraidyti po aikštę, kiurksoti prie lankų darėsi pernelyg nuobodu. Juk vietoj to galima paerzinti švilpius (ne)draugiškai, kaip sugeba tik arogantiški pasipūtėliai. Skrisdama ant šluotos po aikštę mergina ieškojo aukos kurią galėtų sunervinti. Akys užtiko švilpį, būtent tą kuris ruošėsi mesti kritlį. Šypsena padidėjo Coraline prisiminus savo grasinimą jam. Priskridusi prie jo mergina stengėsi nutaisyti kuo piktesnį ir pašaipesnį balsą.
- Kaip tu galėjai pagalvoti, kad įmesi kritlį pro lankus. Tu net nebūtum pataikęs, nes esi tik kvailas antrakursis, kuris nieko nesugeba!- rėkė ji vaikinui. - Tavo komanda niekada nelaimės žaidimo. Girdi? Niekada.
Išrėžusi piktoką kalbą ir nepasitenkinimą juodaplaukė apsisuko ir grįžo prie lankų.
[-]
-
Muštukas, nuo kurio Sophie taip sekėsi apginti Astridą, ką tik skridęs į Švilpynės koledžo gaudytoją praskrido pro šalį, tad nei rožinių plaukų savininkei, nei Švilpynės koledžo ginėjai neteko garbės apginti Astridos. Sophie pajuto lengvą palengvėjimą, nors niekam to neparodė. Nes kažkur giliai širdyje keturiolikmetė bijojo, jog gali nepavykti apginti Švilpynės koledžo gaudytojos, o tada jau būtų tekę numirti iš gėdos. Vien dėl to, kad būtų nuvylusi visą savo komandą ir apsikvailinusi prieš Švilpynės koledžo ginėją, kurią neseniai aprėkė už nesistengimą. Nereikia pamiršti, kad tikriausiai apsikvailintų ir prieš juodaplaukę Klastūnyno atmušėją, ant kurios keturiolikmetė irgi pradėjo svaidytis ne itin gražiais žodžiais. Garcia suspaudė savo "Padangių valdovę" ir visų įmanomu greičiu pakilo aukštyn, kad apsidarytų. Viena iš bjauriųjų Klastūnyno komandos žaidėjų perėmė kritlį iš Džeimso, tad Sophie viduje užvirė pyktis.
- Džeimsai, kaip galėjai atiduoti tai bjaurybei kamuolį?! Dabar susigrąžini tą kritlį arba kitu atveju aš tave užkeiksiu ir sulaužysiu tą tavo šluotą!
Baigusi savo rėkavimus, prancūzaitė atsiduso. Nors iš visų jėgų bandė sulaikyti savo pykčio problemas, jai tai siaubingai nesisekė. Švilpinukei šiek tiek pagailo berniuko, kuris tikriausiai vis tiek kamuolį atidavė ne savo noru. Galbūt pasibaigus rungtynėms atsiprašysiu. Bet galbūt ir ne, nenoriu per daug nusižeminti vaikui. Be to, gal mano rėkimas jį kažkaip motyvuos, ne?
Palikusi Džeimsą ramybėje, Sophie greitai apžvelgė kitus komandos narius. Astrida pastebėjo šmaukštą, tačiau tuo pačiu metu šmaukštą pastebėjo ir Klastūnyno gaudytoja. Nervuojanti juodaplaukė vėl laidė įžeidimus Astridai ir nors kai kurie iš jų švilpinukei labai patiko, ji negalėjo leisti Klastūnyno koledžo atmušėjai išblaškyti Švilpynės koledžo gaudytojos. Dabar Astridos tikslas turėjo būti aukso šmaukštas ir tik aukso šmaukštas, o bjaurioji klastuolė tikriausiai trukdė pirmakursei mergaitei susikaupti. Sophie priskrido prie Dori, tačiau saugiu atstumu, kad šioji supykusi netrenktų su blokštu švilpei į galvą.
- Ignoruok ją, Astrida, tau tikrai pavyks! Parodyk, kad žaidi geriau už visus būdama pirmakurse!
Baigusi savo skanduotę, švilpė atsisuko į Dori.
- Ar tu taip siaubingai nepasitiki nei savo komanda, nei savimi, kad tau reikia lįsti prie šitų apsisnarglėjusių mažių? Nelabai svarbu, ar Astridos tėvai turtingi, tačiau ar tu taip jai pavydi, kad ji pateko į komandą žymiai jaunesnė nei tu? Kad ji tikriausiai žaidžia geriau nei tu? Apgailėtina, ne? - ramiu balsu, tačiau garsiai išrėžė savo nuomonę švilpė ir greitai pasitraukė dar toliau. Veidą nušvietė pergalės šypsenėlė, kuri truko neilgai, nes ta pati Klastuolių gaudytoja pabandė atmušti muštuką nuo savęs į Delfę. Sophie stipriai suspaudė šluotą ir lėkė prie Delfės. Nebegirdėjo, ar ta klastuolė gyvatė jai šaukė kažką atgal ir ką šaukė, tiesiog negalėjo leisti Delfei pasitikti dar vieno siaubingai skaudaus muštuko. Kadangi Švilpynės koledžo gynėjos Sophie niekur nematė, viskas priklausė tik nuo jos. Ar apsikvailins prieš Švilpynės gynėją, prieš Delfę, prieš Dori, prieš visą savo komandą ir prieš visus klastuolius. Dabar svarbiausias dalykas buvo apginti Delfę, o vėliau, jeigu dar bus šansų, dar kartą pabandys apsirėkti su Dori.
[Bandymas užstoti Delfę Digori nuo muštuko: 3, 6]
-
Luna dabar ne tik turėjo, bet ir privalėjo susikaupti. Švilpinukė maža to, kad padarė šiek tiek per daug klaidų, tai dar ir kritlis buvo Klastūnyno rankose, mergaitė negalėjo leisti toms šlykščioms ir pasipūtusioms gyvatėms laimėti. Džiugino tik tai kad klastuoliai bent jau nesiveržė į priekį taškų atžvilgiu ir kol kas buvo lygiosios. Jaunoji panelė Evanns suprato, kad turi tiesiog spjauti į tų gyvačių komentarus ir susikaupti ties savo darbo dalimi. Jeigu aš ir toliau taip žaisiu šiemet, kitų metų atrankai į kvidičo komandą teks pasakyti sudie. Kad ir kaip švilpė bandė susikaupti jos mintys kaip ir pati ji skraidė kažkur debesyse.
Šiek tiek atsibudusi nuo savo minčių, švilpė apsidairė. Ta pati švilpė, rodos Sophie, kuri ankščiau užrėkė ant Evanns, dabar rėkė ant vienos iš Klastūnyno komandos žaidėjų, tos pačios, kuri taip pat nuolat švaistėsi įžeidinėjimais. Vieną akimirką dvylikametė pagalvojo, kad jos abi būtų puikiausiomis draugėmis, nes ir viena ir kita mėgdavo visus įžeidinėti ir tikriausiai tiek Garcia, tiek Mendel turėjo didelių pykčio valdymo problemų. Palikusi ketvirtakursę švilpę ir šeštakursę klastuolę rietis, jaunoji Evanns pamatė, kad jų gaudytoja, Astrida lekia paskui šmaukštą, o šalia ir teleskopų mergaitė Elliw. Mergaitė šiek tiek nuliūdo, nes jeigu kažkuri iš gaudytojų sugaus šmaukštą, švilpinukė nebespės pasireikšti ir įrodyti, kad ne tik gali būti, tačiau ir yra puiki žaidėja. Visgi išmetusi savanaudiškas mintis iš galvos, švilpė pradėjo melstis mintyse, kad tik Astrida sugautų šmaukštą ir Švilpynė laimėtų. Už Lunos akių taip pat užkliuvo ir tai, kad kamuolys buvo jau nebe švilpių rankose, o pasipūtėlių klastuolių. Kritlį perėmė viena iš jaunesnių klastuolių, kurios Luna nepažinojo, ir jau kėsinosi mesti jį į gynėjos pusę, tiksliau į lankus. Lunos veide pasirodė išgąsčio šešėlis. Jeigu dabar klastuolių puolėja įmes kamuolį, Klastūnynas pirmaus, o Švilpynė bus atsilikusi. Antrakursė bandė save nuraminti, kad Džeimsas sugebės atsiimti kritlį ir viskas bus gerai, tačiau antrakursė nebegalėjo laukti. Negaišdama nei menkiausios akimirkos, Luna, stipriai suspaudusi savo šluotą, visu įmanomu greičiu lėkė prie lankų ir buvo pasiruošusi apginti lankus. Luna taip pat pamatė, kad muštukas gali vėl nutrenkti vyriausią komandos žaidėją, tačiau šiuo metu lankai švilpinukei atrodė žymiai svarbiau. Be to, Delfę jau buvo pasiruošusi apginti ketvirtakursė mergaitė rožiniais plaukais. Tad susikaupusi iš visų jėgų, Luna pasiryžo apginti lankus ir sutrukdyti Klastūnyno puolėjai pelnyti gyvačių koledžo kvidičo komandai taškų.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 2, 3, 4]
-
Šiuo metu žaisti švilpiams nesisekė, viena iš nesisekimo priežaščių buvo atimtas Kritlis iš Džeimso. Pradėjas labiau niršti ant Klastunyno vaikinas nusivyjo iš paskos mergina kuri sugebėjo atimti iš jo kamuolį. Priskridęs prie merginos švilpis suriaumojo:
-Tu ryža višta gražink Kritlį arba sveika iš aikštės neišeisi.
Šiek tiek norėjąs įbauginti klastuolę vaikis piktu žvilgsniu ją nužiurinėjo. Žinoma jis negalėjo taip laisva ranka atiduoti kamuolio, kad ir kokie draugiški buvo švilpiai jie tokios klaidos jam nebūtų atleidę. Aikštėja buvo tikras sąmyšis. Klastuoliai nebūtų Klastuoliai jeigu nesipyktu ir tarpusavyje. Viens ant kito rėkė šnypštė. Džeimso rankos kuo tuoliau tuo labiau spaudė šluotos galą,o pyktis ant gyvatės puolėjos niekaip neblėso. Juk tai vaikino kaltė jog ji dabar su kamuoliu rankose. Jeigu jis nebūtų paleides to kamuolio viskas būtų buvę gerai. O dabar jis turi susigražinti kamuolį bei garbę. Juk visiems būtų gėda jeigu taip nutiktu, o Džeimso orumas nukristu taip žemai jog jam būtų gėdą net praeiti per koridoriu. Ką kalbėt apie pamokas kurias tektu praleidinėti bei taip prisidirbti labai daug problemu, aišku to neivienas nenorėtu tad buvo tik viena vienintelę galimybė. Pasiimti kamuoli iš to gyvatės,įmesti jį pro kažkurį iš tryjų lankų ir uždirbti vieną tašką švilpynės naudai. Kad ir kaip keista be būtų oras šiandien buvo nuostabus. Nei lyjo, nei snigo. Berniukas ant rankų po truputį pradėjo jausti pūsles nuo šluotos spaudimo. ah, po rungtyniu tikrai teks nueiti į ligoninės sparną jog healeris išgyditu tai kas šiuo metu ant mano ranku vyksta. Dabar buvo vaikino akimirka vaikinas priskrido prie merginos su kritliu kuo arčiau stipriai isikibes skersai sėdintis bandė traukti ir prešinnkės rankų kamuoli. Tikiuosi man pavyks mintyse suniurnęjo vaikis
[Kritlio perėmimas metimo metu: 2]
-
RPG vertinimas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Coraline Williams: 5
Dori Mendel: 10
Kaede Siobhán O'Connor: 10
Alrisa Fuentes: 10
Astrida Nilsen: 10
Luna Evanns: 9
Delfė Digori: 10
Sophie Garcia: 10
Džeimsas Peledinis: 0
Bendras dalyvio koeficientas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[6] + PĮK[5] = BDK[11]
Coraline Williams: NK[5] + PĮK[2.5] = BDK[7.5]
Dori Mendel: NK[5.5] + PĮK[5] = BDK[10.5]
Kaede Siobhán O'Connor: NK[5] + PĮK[4.5] = BDK[9.5]
Alrisa Fuentes: NK[6] + PĮK[5] = BDK[11]
Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[5] = BDK[9.5]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[4.5] = BDK[9]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[5] = BDK[10.5]
Sophie Garcia: NK[5] + PĮK[5] = BDK[10]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[0] = BDK[4.5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [11] - Astrida Nilsen [9.5] = KS[1.5] 1 papildomas kauliuko ridenimas.
Delfė Digori [10.5] - Dori Mendel [10.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Dori Mendel [9.5] - Delfė Digori [10.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Kaede Siobhán O'Connor [9.5] - Luna Evanns [9] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Alrisa Fuentes[11] - Delfė Digori [10.5] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Sophie Garcia [10] - Dori Mendel [10.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Luna Evanns [9.5] - Kaede Siobhán O'Connor [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Džeimsas Peledinis [4.5] - Kaede Siobhán O'Connor [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Klastūnynas [2.5] - Švilpynė [2.5] = KKS[0] 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff 1, 5
Astrida Nilsen 2
Delfė Digori 6
Dori Mendel 2
Kaede Siobhán O'Connor 1
Alrisa Fuentes 5
Sophie Garcia 4
Luna Evanns 1
Džeimsas Pelėdinis 3
Elliw Gwawr Dwynwen Goff nepagauna aukso šmaukšto.
Astrida Nilsen nepagauna aukso šmaukšto.
Delfė Digori neatmuša muštuko į Dori Mendel.
Dori Mendel veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į ją.
Kaede Siobhán O'Connor sėkmingai įmeta kritlį pro lankus.
Alrisos Fuentes veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Dori Mendel.
Sophie Garcia veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Delfę Digori.
Luna Evanns neblokuoja kritlio metimo metu.
Džeimsas Pelėdinis neperima kritlio metimo metu.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kritlis sėkmingai įmestas pro lankus. Jį gali pasiimti bet kuris iš Švilpynės puolėjų.
Rezultatas: Klastūnynas 50 - 0 Švilpynė.
-
Blizgus daiktas, kuris nebuvo teleskopas, paspruko. Dėl to kalta, žinoma, buvo tik neLiucija, kuri tik ir trukdė daryti tai, ką Elliw darė. Ir visai nesvarbu, kad ji neprisiminė savo veiklos. Ne, reikėjo gerai pamokyti bjauriąją mergiūkštę - gal bent tada pavyks pamiršti jos egzistavimą?
Vis dėlto dabar norėjosi pagriebti tą daiktą. Jis tikriausiai labai tinkamas tvoti neLiucijai į galvą. Nors ir buvo mažesnis už teleskopą, atrodė labai šauniai. Elliw nusišypsojo, nors ir pamiršo, kodėl tai daro. Šią akimirką jautėsi patenkinta - neprisiminė, kad kažkoks blizgantis daiktas išsprūdo praktiškai iš delno. Kaip ir neprisiminė to, kad iš viso jį gaudo. Ir vis tiek kažkodėl skrido paskui jį.
Netoliese sušmėžavo neLiucija, tad Elliw vėl supyko. Norėjo surikti, kad ji dėl visko kalta, tačiau tuo metu pamatė kažkokį juodą kamuolį, grėsmingai artėjantį jos link. Norėjo pasprukti, tad (netyčia) padidino greitį ir netrukus pametė bjauriąją mergiūkštę iš akių. Susimąstė apie tai, kad ji akivaizdžiai gyvenimus griauna net ir ore. Kur Elliw reikėtų pasislėpti, kad neLiucija pagaliau nuo jos atstotų? Tai buvo sudėtingas klausimas, kurį velsietė nuoširdžiai pasistengė pamiršti. Laimei, jai pavyko.
Priešingai nei to blizgaus daikto. Jis vis dar buvo netoliese, taigi reikėjo sugauti. Kodėl? Tai Klastūnyno gaudytojai visai nerūpėjo - ji tiesiog norėjo paimti tą daiktą. O jeigu vėliau ras, kur jį panaudoti, tik geriau.
Taigi Elliw ir toliau kažkur skraidė. Na, ne visai kažkur - ji sekiojo tą neteleskopą, mat jis, bjaurybė, ir vėl stengėsi pasprukti. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis negali bent akimirkai apsiraminti - taip pagriebti būtų žymiai paprasčiau. Nereikėtų galvoti apie visokias bjaurias mergiūkštes ir tai, kad draugės kažkur beviltiškai išnyko. Ne, kur ten. Jai teko skraidyti paskui tą daiktą ir atkakliai bandyti jį sugauti. Elliw nežinojo, ar yra atkakli - paprastai jos atmintis tiek neištempdavo, kad galėtų atsakyti į šį klausimą. Vis dėlto dabar jautė tiesiog privalanti sugauti tą daiktą. Kad ir kodėl tai daro.
- Nusibodo, - burbtelėjo ir suprato, kad tai yra kuo puikiausia priežastis pagaliau sučiupti sparnuotą daiktą ir nusileisti žemyn. Netrukus tą priežastį pamiršo, bet tai visai nereiškė, kad pasijuto nors kiek laimingesnė. Norėjosi veikti bet ką, kad ir trankyti bjaurių mergiūkščių galvas. Kad tik nereikėtų ir toliau čia skraidžioti.
O bjaurybė blizgutis vėl padidino greitį ir bandė išsprūsti iš akiračio. Vis dėlto Elliw nė neketino taip paprastai pasiduoti, taigi ir toliau skrido paskui jį. Vos neatsitrenkė į kažkokią dėmę, šį kartą nė nepastebėjo jos spalvos. Kaip nepastebėjo ir to, kad atsidūrė visai arti žemės - kojomis net brūkštelėjo žolę. Tai gerokai išgąsdino, tad velsietė beveik pašoko ant šluotos ir vos nepametė daikčiuko iš akių. Vis dėlto pavyko susigaudyti, kas čia vyksta, tad velsietė vėl padidino greitį. Sparnuotasis ir toliau skrido palei žemę, bet dabar klastuolė buvo tam pasiruošusi. Kad ir kaip norėjo tiesiog nulipti nuo kvailos šluotos ir pasileisti bėgte. Vis dėlto bijojo pamesti prakeiktą užsispyrėlį iš akių, tad taip ir liko skristi. Tai jai visiškai nepatiko, bet nebuvo pasirinkimo - kažkodėl reikėjo paimti tą daiktą, ir Elliw buvo pasiryžusi daryti viską, kad taip ir atsitiktų. Šį kartą jai nesutrukdys nei bjaurios mergiūkštės, nei jokie kiti trikdžiai. Vėl priartėjusi prie blizgančio taško, lakstančio ore, ištiesė ranką ir dar kartą pabandė jį sučiupti.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 6]
-
Šmaukštas atrodė šiek tiek kitaip nei mergaitė nusipaveikslavo savo mintyse. Visgi, tai buvo jos pirmas susidūrimas su magijos pagalba užkerėtu objektu. Negalėjo patikėti, kad pagaliau pastebėjo jį. Nežinia kiek laiko šluota it buku peiliu karpė dangaus mėlynę, mat čia - aukštai virš visų tribūnų - niekas neskaičiavo laiko. Vargu, kad kas tą darė ir apačioje, visi susijaudinę stebėjo dešimties Hogvartso mokinių, apžergusių šluotas, veiksmus. Kartais pasigirsdavo ne itin aiškus komentatoriaus balsas, pagrinde apibūdinantis tai, ką sėdintys tribūnose puikiausiai mato patys. Ir kam tada tas komentatorius buvo reikalingas? Nebent kažkas iš sėdinčių buvo toks aklas, kad nematė kas vyksta. Ar Hogvartse išvis buvo aklų mokinių?
Laikas išvis buvo keistai išsikraipęs šioje Hogvartso dalyje. Ką tik Astridai atrodė, kad ji sėdi ant šluotos visą amžinybę ir nesugeba nieko, o dabar ji jau nebegaišta nei vieno žmogaus laiko (nors išties švaistė be reikalo visų čia esančių laiką nepastebėdama ir nepagaudama šmaukšto) ir galbūt ganėtinai greitai nuo žaidimo pradžios pastebėjo auksasparnį. Saugumo jausmą praradusios mergaitės smulki ranka galų gale siekė šmaukšto, nors ką tik lyg super klijais buvo prisiklijavusi prie Tūkstantmečio skraiduolės koto, kuris lyginant su kitos gaudytojos šluotos kotu buvo dešimties (būkim realistais, devynių su puse) iš dešimt kokybės. Iškart matėsi, kas saugojo svetimą turtą, o kas tyčiojosi iš saviškio. Nilsen žinojo, kad pasibaigus varžyboms reikės grąžinti visas komandoje esančias šluotas Delfės šeimai, nes kiek pinigų jie beturėtų, tokios šluotos tikrai neblogai patuštino jų Gringotso saugyklą.
Auksasparnis vis išsivaduodamas iš pagavimo teritorijos skrido visai šalia abiejų gaudytojų. Tribūnose aptilo šūkavimai, esant geram matomumui žmonės užgniaužę kvapą stebėjo kuri iš Hogvartso mokinių pirma pagriebs šmaukštą. Puolėjų ir atmušėjų veiksmai jau nebebuvo svarbūs dideliai auditorijai tribūnose neramiai sėdinčių žmonių. Kažkas, žinoma, vis dar stebėjo kitų pozicijų žaidėjus, komentatoriaus žodžiai sklaidėsi ore, tačiau tai buvo įtampos pilnas balsas. Jeigu dabar mergaitė bandytų kažką ištarti pati, jos balsas neabejotinai būtų turėjęs tiek pat daug įtampos savo skambesyje, gal net išvis nesugebėtų išleisti nei vieno garso, o tik tylų atodūsį, bet nežinia ar ir tas būtų ar tik praverta be reikalo burna.
Mergaitė vėl buvo atsidūrusi situacijoje, kai norėjo dingti iš čia. Šmaukštas, tas velnio išpera lengvai išsisukdavo nuo kiekvieno bandymo sugriebti. Ir kodėl gi jai taip nesisekė? Atsakymo, deja neturėjo. Maža to, kad nesėkmės lydėjo pačiame žaidime, tai dar ir priešininkų komanda stengėsi visomis išgalėmis sugadinti žaidimą, viena iš tos komandos išvis privertė našlaitę verkti. Kalbos apie tėvus buvo skaudžiausia tema jai jau dvejus metus. Iškilo prisiminimas apie jų mirtį, tačiau verkianti Astrida vis tiek iš akių nepaleido šmaukšto.
Kad ir kokia žiauri buvo jos gyvenimo eiga, žaidimas dabar buvo svarbesnis. - Tu, prakeikta Pepe Ilgakojine, nedrįsk taip kalbėti apie mano tėvus! - Surėkė parodydama, kad dar gali kažką pasakyt bei suprasdama, kad nieko daugiau negali padaryti išskyrus atsikirtimą žodžiais. Neturėjo nei atmušėjos blokšto, kad nutrenktų ją muštuku, nei puolėjų kritlio, kad bent kiek sužeistų mesdama kamuolį į merginą. Turėjo tik šmaukštą, skrendantį priešaky ir niekaip nepasiduodantį, tačiau tas beveik nepadarytų žalos tai neužsičiaupiančiai klastuolei.
[Bandymas sugauti šmaukštą: 3]
-
Dori laukė muštuko, atskriejančio į ją. Buvo pasirengusi blokšti jį į Delfę dar stipriau nei pirmąjį kartą. Jeigu kažkada Dori ir Delfė neblogai sutarė, tai kvidičas tikriausiai tą sutarimą išskirs amžiams. Per kiekvienas kvidičo rungtynes Mendel įgija priešų. Ne išimtis tikriausiai bus ir šį kartą. Ypač dėl tos trečio ar ketvirto kurso švilpės. Ji ėmė klastuolę gerokai užknisti.
Taigi, tvirtai laikydama blokštą mergina... nepasitiko muštuko! Delfė nepataikė!
- Nepaėjo, ar ne? - nusivaipė Mendel.
Tačiau mergina atkreipė dėmesį į tai, jog Fuentes būtų ją uždengusi. Šeštakursė tiesiog neteko žado: ji tikrai nesitikėjo jokio panašaus veiksmo iš tos karvės. Paauglė jau kaip ir žiojosi padėkoti, tačiau paskutinę akimirką susilaikė: o jeigu Alrisa ką nors sugalvojo? Gal ji norėjo ne apginti bendrakoledžę, o, Dori nieko nesitikint, ką nors iškrėsti? To dar betrūko, kad tu dėkotum Alrisai. Visai jau...
Tačiau net toks veiksmas iš Alrisos pusės pasidarė mažai svarbus, kai klastuolė suprato, jog Klastūnynas pelnė taškų!
- Valio, valio, valio, valio! Valio, valio! - džiaugsmingai šaukė tamsiaplaukė.
Kaede tikrai puiki žaidėja! Gal reikės su ja pabendrauti?
O aukso šmaukšto kol kas nepagavo nei teleskopininkė, nei švilpė. Tad Dori privalėjo pabandyti dar kartą mušti juodąjį kamuolį į tą darželinukę, į priešininkų komandos gaudytoją.
Muštukas kaip tik artėjo Dori link ir jam lekiant pro šoną kvidičininkė bloškė jį į mergaitę.
[Atmušimas į Astridą Nilsen: 3, 4]
-
Delfė niekaip negalėjo nustoti pykti ant savęs, kažkuriuo momentu galima buvo tą pyktį prilyginti savęs nekentimui. Kaip, po velnių, ji nesugebėjo nutrenkti kamuolį reikiama linkme? Pykčio nei kiek nenuramino Dori išsidirbinėjimas. Pykčio taipogi nenuramino ir faktas, kad Klastūnas jau pirmavo penkiasdešimt taškų, jų puolėjai įmetus kritlį į geltonųjų lankus. Metusi į klastuolę neapykantos pilną žvilgsnį, Švilpynės koledžo komandos atmušėja pakilo aukščiau, ieškodama svarbiausios priešininkų komandos žaidėjos - gaudytojos. Tuo pat metu šešiolikmetės kūnas drebėjo iš pykčio, o smegeninė kūrė įvairiausius keršto planus, nuo vėl metamo į Dori muštuko iki atmušėjos užburimo per pertrauką ar net nutrenkimo pačia šluota. Mėlynos Delfės akys iškart susirado laisvą muštuką, tačiau nespėjus net pradėti veikti (nukreipti muštuko į teleskopų merginą), Klastūnyno komandos atmušėja paleido muštuką į Astridą Nilsen (gaila, ne Lindgren). Nedvejojusi nei menkiausios akimirkos, švilpė kiek leido šluota, didesniu nei įprastai skraidė greičiu, nulėkė prie Švilpynės gaudytojos. Astrida tiesiog negalėjo būti nutrenkta muštuko! Tik ne tada, kai ji jau gaudė šmaukštą ir buvo pati svarbiausia šios komandos žaidėja, nuo jos labai daug kas priklausė. Be to, Delfė nenorėjo, kad jauniausioji komandos žaidėja, vienintelė pirmakursė dėvinti geltonus marškinius, nukristų nuo šluotos dėl muštuko nuo kurio paauglė nesugebėjo jos apginti. Greitai lėkdama šešiolikmetė turėjo vis mažiau laiko susikaupti muštuko atmušimui į Elliw. Tai klastuolei tikrai nepakenktų geras smūgis, gal net padėtų išgydyti užmaršumą. Mintyse iš kart pasirodė Dori veidas, tačiau švilpė suprato, kad dabar ne laikas keršyti tai, kuri turi blokštą, svarbiau buvo padėti savo komandai apginant Astridą ir paleidžiant muštuką į Klastūnyno gaudytojos nugarą ar pakaušį. Kai priskrido prie pirmakursės, bandydama ją apginti tvirtai suėmė rankomis blokštą ir pilnai atsimerkusi tiek, kad net akis paskaudo, ruošėsi atmušti tamsiai melsvą kamuolį į žaliamarškinę penktakursę. Prieš pat susitikimą su muštuku, Digori neišlaikė ir užsimerkė. Dabar ji nežinojo kas būtent bus įvykę, tačiau suprato vieną: Šiaip ar taip, geriausias kerštas bus matyti Dori veidą, kai Klastūnynas pralaimės šias varžybas. Ji vis dar buvo tikra, kad jos komandai pavyks nusiskinti pergalės laurus, net jei Klastūnynas pirmauja nemažu kiekiu taškų. Visada širdy reikia tikėtis geriausio, kad ir kokią pabaigą žada protas.
[Bandymas uždengti Astridą atmušant muštuką į Elliw: 3, 6]
-
Ir toliau atkakliai ignoruodama visus savųjų kolegų tokius pašūkavimus kaip „Šaunuolė, Kaede, perėmei kritlį! Taip ir toliau!“, nors ir kaip norėjosi atsisukti į tą pusę, iš kurios jie sklido ir bent kiek nusišypsoti, Siobhána žinojo savo tikslą ir jo nepaleido. Akys buvo įsmeigtos tik į vieną, - tiksliau ne į vieną, o į tris - didžiuosius lankus, tarp kurių skraidžiojo mažytė geltona dėmelė. Toji iš toli atrodanti labai maža dėmelė, geriau žinoma kaip Švilpynės koledžo gynėjo poziciją užimantis švilpis Kvidiče, skraidžiojanti aplink su jos dydžiu nederančius (tai yra gerokai didesnius už ją pačią) lankus, tikrai nesustabdys Kaedės ir tai jau tikrai, kad nesutrukdys jai pasiekti savo svarbiausio tikslo. Lėkdama link trijų gigantų milžinų - tikslo - ir vienos mažylės nykštukės - kliūties, kurią tikrai įveiks, - Klastūnyno Kvidičo komandos viena iš dviejų puolėjų akių krašteliu stebėjo kas vyksta aikštėje. Persimetusi žvilgsniu su kita mergina, žaidžiančia toje pačioje pozicijoje kaip ir O'Connor, žaliaakė prisiartino kiek arčiau šios link, mėgindama, jeigu jai tik pasiseks, apgauti Švilpių puolėjus tariamu perdavimu (kaip kažkokį kartą per treniruotes prieš šias Kvidičo rungtynes kažin kas iš penkių klastuolių buvo pasiūlęs naudoti tokią taktiką), tačiau tam neskirdama daug dėmesio ir pastangų, ir toliau nenukrypo nuo tikslo, prie kurio artėjo didžiuliu greičiu. Lankai. Kuo arčiau Kaedė link jų skrido, tuo didesni jie darėsi.
Padarydama staigų posūkį, taip įrodydama, kad jokio perdavimo tikrai nebus, Siobhána priskriejusi prie lankų didžiuliu greičiu, staigiai stabdė, kad pati nesirėžtų į minėtuosius objektus bei iš jos neliktų tik blynas, ir, užsimojusi savo stipriąja - dešiniąja - ranka, sviedė kritlį tiesiai pro vidurinį lanką. Geltonoji dėmelė, - dabar, priskriejus gerokai arčiau, jau ne jokia dėmelė, o visa dėmė - Kaedės akimis, nespėjo reikiamu momentu sureaguoti - taip greitai ir netikėtai O'Connor priskrido. Ir nors reakcija pavėlavo vos tik sekundę ar dvi, bet jos buvo labai svarbios - kaip tik tos sekundės ir lėmė, kad Kaedės paleistas kritlis praskriejo pusmetriu pro Švilpynės gynėją, pro lankus, taip pelnydamas penkiasdešimt taškų Klastūnynui, o ne ploškėsi į geltonąją dėmelę.
- Va taip tau ir reikia, švilpių nevėkšla tu! - Kaedė šį kartą išsišiepė plačia pergalės šypsena ir to nė neslėpė. Išgirdusi Dori ir kitų kolegų džiaugsmingus šūksnius, Kaedė šį kartą atsigręžė į juos ir laiminga sušuko: - Va taip, kolegos! Na, dabar susikaupiam ir iki galo!
Po pastarojo sakinio Siobhános veide šypsena užgeso taip staigiai, tarsi jos nė nebūtų buvę ir Kaedė, užmiršusi ką tik laimėtus taškus, vėl pasiruošė naujam tikslui, kurį turi įgyvendinti. Vien akimis suradusi neseniai paleistą kritlį, trumpaplaukė pastebėjo, kad jis nė nėra šiltai įsitaisęs nei viename geltonųjų puolėjų glėbyje, o smenga žemyn niekino negaudomas. Pasukusi šluotą stačiu kampu tiesiai į kritlį, žaliaakė visu greičiu šovė žemyn gaudyti kamuolio, kurį jau ėmė šiose rungtynėse laikyti savu. Rankoms tvirtai sugrebus kritlį, Kaedė žinojo savo tikslą. Jis išliko toks pat.
[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos: 4, 2.]
-
Keista, bet šįkart dėl nesėkmės Alrisa nebekaltino švilpių. Kokia ten nesėkmė - tikras apsikvailinimas, mat muštukas net neskriejo karvės pusėn. Tiesa, kol ji tai suvokė, jau buvo per vėlu tikėtis, kad šlykšti atmušėja apie tai kandžiai neužsimins. Kur ten. Pasipils įžeidinėjimai lyg iš gausybės rago, vienas už kitą skambesni bei kraupesni. Nors klastuolė nemanė, kad Dori neapykanta jai bent kažkiek prilygsta jausmui, kurį juto septintakursė, vos akies krašteliu kiekvieną sykį pastebėdama Elliw. Tiesa, net su gerokai apdaužytomis smegenimis juodaplaukė gavo nemenkai nustebti, kad lauktos bjaurių žodžių papliūpos net nebuvo. Viskas, kas ištrūko iš tos mergiotės lūpų, tebuvo džiaugsmingas šūkčiojimas, greičiausiai nusiritęs per visą aikštę. Iš pradžių Alrisa nesuprato, ką toji karvė čia išdarinėja ir dėl ko taip kvailai šypsosi, bet tik po kelių sekundžių susivokė, pasekusi žvilgsnį. Pasirodo, vienintelė mergina, kuri buvo bent kiek naudinga ir turinti pakankamai proto visoje Klastūnyno komandoje, nesnaudė bei sėkmingai įmetė kritlį į lankus.
-Nestauk, man į ausį, karve! - piktai subaubė ji ir visiškai pasikeitusiu balsu riktelėjo Kaedei. - Nuostabu, sumalk tuos geltonus besmegenius į miltus!
Buvimas šalia nemėgstamo žmogaus darė savo, tad juodaplaukė netruko pasišalinti. Dar kiek, ir atrodė, jog išvems savo pusryčių turinį tiesiai Dori ant galvos. Tokios atomazgos ji netroško, mat nė iš tolo negeidė būti gaudoma po visą aikštę smardžiai kvepiančios karvės. Kas žino, kuo tai galėtų pasibaigti, nes Alrisa pernelyg gerai juto sulig kiekviena akimirka senkančią energiją.
Pagaliau buvo galima susikaupti ir tylomis ramiai pasidžiaugti ta maža pergale - stebėdama, ko gero, naudingiausią komandos žaidėją, suvokė, kad ši ketina dar kartą įmesti kritlį į lankus. Širdį nejučia užplūdo pasididžiavimo jausmas, o veidą - giedra šypsena. Taip, tai buvo retas reginys, bet, laimei, ji lakiojo atokiau nuo visų, kurie galėtų į tai atkreipti dėmesį. Deja, poilsio valandėlė netrukus baigėsi, mat švilpių atmušėja nusprendė pakankinti Elliw, kuri malėsi kažkur apačioje. Muštuką buvo gana sunkoka įžiūrėti, tačiau niekada negali žinoti, kas ten vyksta iš tiesų.
-Jei ten ne muštukas, tai aš - kvėšos teleskopas.
Giliai atsidususi klastuolė visu greičiu smuko žemyn, kad net ašaros iš akių ištryško. Kirpimo reikalaujantys plaukai plakėsi aplink veidą, trukdydami įžiūrėti esamą situaciją. Galbūt todėl iš pradžių pamatė ne gerai pažįstamą bjaurybę, o… kritlį.
-O ką jis čia daro? - sutriko Alrisa ir atsitokėjusi tuojau griebė jį. Šis pasirodė keistai plaukuotas, tačiau spalva buvo ta pati, kaip ir dydis, todėl septintakursė beregint pradėjo skristi link švilpių lankų. Bet lengviau pasakyti nei padaryti. Kamuolys kažkodėl rodėsi labai sunkus, netgi nelabai davėsi patogiai suimamas, tad mergina vis dėlto turėjo pažvelgti į paimtąjį daiktą. Ji net žagtelėjo, išvydusi, jog vietoje kritlio ji lyg niekur nieko buvo sugavusi komandos draugės galvą. Šią mokinė tuoj pat paleido:
-Ar tu bent galvoji, ką darai? Akivaizdu, kad ne! Jei jau naudojiesi savo galva kaip antru kritliu, į kitas rungtynes ateik be šluotos - bus labai smagu matyti, kaip grifai tamposi tave po visą aikštę! - išrėžusi visą tiradą Alrisa nė neketino sustoti, nes adrenalinas jau pradėjo plūsti venomis, - O dabar man padėk apginti tą šlykštynę nuo muštuko. - tarstelėjo ir šiurkščiai timptelėjo Antrą Kritlį Elliw link.
[Bandymas užstoti Elliw nuo muštuko, 1, 4]
-
Tamsiai rudos Sophie akys išsiplėtė pamačius kaip Džeimsui nepavyksta perimti kamuolio ir Klastūnyno puolėja puikiai įmeta kamuolį ir pelno Klastūnyno kvidičo komandai taškų. Išgirdus nervuojančios Klastūnyno atmušėjos džiaugsmo šūksnius, Sophie viduje sukilo pyktis ant visų, klastuolių ir švilpių, ant Džeimso, kuris nesugebėjo atimti paprasto kamuolio, ant Dori, kad nesugebėjo užsičiaupti nei vienai milisekundei ir net ant Astridos, kad nesugebėjo pagauti šmaukšto ir nepabaigė šitų pragariškų rungtynių rezultatu Švilpynės naudai. Bandydama sulaikyti savo pyktį, keturiolikmetė bandė lėtai kvėpuoti, bet tokie darželinukų pykčio raminimo būdai jai nesuveikė. Taip pat pabandė stipriau suspausti šluotą ir net įsikąsti, tačiau nei vienam iš tų dalykų nepavykus, Sophie visu įmanomu garsu išrėkė:
- Džeimsai Peledini, aš tave užkeiksiu vos šitoms rungtynėms pasibaigus!
Išrėkus savo mintis rudų akių savininkė pasijuto geriau. Dabar švilpinukė galėjo nusiraminti ir blaivia galva žiūrėti į žaidimą. Nors ir su blaivia galva buvo sunku tvardytis žinant, kad tie pasipūtėliai klastuoliai pirmauja, o dar sunkiau buvo girdint klastuolių džiaugsmingus šūksnius ir įžeidinėjimus. Ta pati klastuolė, iš kurios Džeimsas nesugebėjo atimti kritlio dabar šaipėsi iš gynėjos, kuriai taipogi nepavyko apginti lankų.
- Man gėda sutikti su tais klastuoliais, bet tu tikrai nevėkšla! - suriko Sophie antrakursei mergaitei. Ketvirtakursė niekaip negalėjo suprasti kaip kai kurie žmonės sugeba išlikti ramūs tokiose situacijose. Nekenčiu vaikų, kas jiems leido čia žaisti? Vienintelė gaudytoja matosi, kad įdeda pastangų, o kur visi likusieji? Ar gali būti taip sunku atimti kamuolį bei apginti lankus?
Paskendusi tarp savo piktų minčių švilpinukė net nepastebėjo, kad ta pati Klastūnyno puolėja pagriebė kritlį ir vėl ketino mesti. Sophie stipriai suspaudė savo šluotą ir negaišdama nei akimirkos nėrė prie Klastūnyno puolėjos. Kad išblaškytų, pabandė kažką surėkti, tačiau galvoje buvo tuščia ir pati Sophie nežinojo ar tai suveiks.
- Ei, maže? Pasisekė paimti kamuoliuką? Ar tikrai tiki, kad tau pavyks įmesti?
Ketvirtakursė neturėjo daug laiko galvoti. Luna tikriausiai vėl nesugebėtų apginti lankų, tad svarbiausia buvo perimti iš klastuolės kamuolį. Švilpė negalėjo apsispręsti ar perėmus kamuolį perduotį jį antrakursiui berniukui, ar leisti jam pačiam perimti kamuolį, ar pamiršus Džeimsą tiesiog perimti kamuolį ir žiūrėti kas bus toliau. Nepasitikiu aš tuo Džeimsu. Jeigu jam taip sunku buvo perimti kritlį? Keturiolikmetė nebežiūrėjo kas bus po to, dabar vienintelis svarbus dalykas buvo perimti kamuolį, o tai negalėjo būti taip sunku. Šitame žaidime dar nepadariau nei vienos klaidos. Ir tikrai neleisiu šitam faktui pasikeisti. Be to, jeigu suklysiu, nebegalėsiu rėkauti nei ant Džeimso, nei ant Lunos, o tai prilygs pralaimėjimui.
[Kritlio perėmimas metimo metu: 6]
-
Luna dabar ne tik turėjo, bet ir privalėjo susikaupti. Švilpinukė maža to, kad padarė šiek tiek per daug klaidų, tai dar ir kritlis buvo Klastūnyno rankose, mergaitė negalėjo leisti toms šlykščioms ir pasipūtusioms gyvatėms laimėti. Džiugino tik tai kad klastuoliai bent jau nesiveržė į priekį taškų atžvilgiu ir kol kas buvo lygiosios. Jaunoji panelė Evanns suprato, kad turi tiesiog spjauti į tų gyvačių komentarus ir susikaupti ties savo darbo dalimi. Jeigu aš ir toliau taip žaisiu šiemet, kitų metų atrankai į kvidičo komandą teks pasakyti sudie. Kad ir kaip švilpė bandė susikaupti jos mintys kaip ir pati ji skraidė kažkur debesyse.
Šiek tiek atsibudusi nuo savo minčių, švilpė apsidairė. Ta pati švilpė, rodos Sophie, kuri ankščiau užrėkė ant Evanns, dabar rėkė ant vienos iš Klastūnyno komandos žaidėjų, tos pačios, kuri taip pat nuolat švaistėsi įžeidinėjimais. Vieną akimirką dvylikametė pagalvojo, kad jos abi būtų puikiausiomis draugėmis, nes ir viena ir kita mėgdavo visus įžeidinėti ir tikriausiai tiek Garcia, tiek Mendel turėjo didelių pykčio valdymo problemų. Palikusi ketvirtakursę švilpę ir šeštakursę klastuolę rietis, jaunoji Evanns pamatė, kad jų gaudytoja, Astrida lekia paskui šmaukštą, o šalia ir teleskopų mergaitė Elliw. Mergaitė šiek tiek nuliūdo, nes jeigu kažkuri iš gaudytojų sugaus šmaukštą, švilpinukė nebespės pasireikšti ir įrodyti, kad ne tik gali būti, tačiau ir yra puiki žaidėja. Visgi išmetusi savanaudiškas mintis iš galvos, švilpė pradėjo melstis mintyse, kad tik Astrida sugautų šmaukštą ir Švilpynė laimėtų. Už Lunos akių taip pat užkliuvo ir tai, kad kamuolys buvo jau nebe švilpių rankose, o pasipūtėlių klastuolių. Kritlį perėmė viena iš jaunesnių klastuolių, kurios Luna nepažinojo, ir jau kėsinosi mesti jį į gynėjos pusę, tiksliau į lankus. Lunos veide pasirodė išgąsčio šešėlis. Jeigu dabar klastuolių puolėja įmes kamuolį, Klastūnynas pirmaus, o Švilpynė bus atsilikusi. Antrakursė bandė save nuraminti, kad Džeimsas sugebės atsiimti kritlį ir viskas bus gerai, tačiau antrakursė nebegalėjo laukti. Negaišdama nei menkiausios akimirkos, Luna, stipriai suspaudusi savo šluotą, visu įmanomu greičiu lėkė prie lankų ir buvo pasiruošusi apginti lankus. Luna taip pat pamatė, kad muštukas gali vėl nutrenkti vyriausią komandos žaidėją, tačiau šiuo metu lankai švilpinukei atrodė žymiai svarbiau. Be to, Delfę jau buvo pasiruošusi apginti ketvirtakursė mergaitė rožiniais plaukais. Tad susikaupusi iš visų jėgų, Luna pasiryžo apginti lankus ir sutrukdyti Klastūnyno puolėjai pelnyti gyvačių koledžo kvidičo komandai taškų.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 2, 3, 4]
-
Coraline nepatiko, kad varžovai atrodo per daug pasitikintys savimi. Tik ar tas jų pasitikėjimas jiems bus į naudą ar ne? Nežinia. Žaidimas vyko ypatingai sparčiai. Jo pabaigą nulems gaudytojas kuris sugaus aukso šmaukštą, o rezultatą tik taškai. Vos spėjus mirktelėti klastuolių komanda pirmavo penkiasdešimt taškų.
-Valio! Valio! Valio! Valio!- laimingi šūkiai išsiveržė iš Coraline lūpų.
Žaliais ir geltonais marškinėliais vilkintys žaidėjai skraidė po aikštę, barėsi, atmušinėjo muštukus, rėkavo vieni ant kitų ir dar bala žino kokias veiklas veikė bežaisdami.
- Coraline, susikaupk. Tai viskas ką tu turi padaryti. Kitaip pražiopsosi į lankus skriejantį kritlį, ar muštuką kuris taikosi į kažką,- kalbėjo pati su savimi.
Nuo lankų prie kurių juodaplaukė tiesiog buvo ore kitas aikštės galas nelabai matėsi, todėl ji užsimanė paskraidyti. Šiaip., tik tam, kad pamatytų kas ten įdomaus vyksta. Rankos gniaužė šluotą, kojos tabalavo ore, akys lakstė iš vieno aikštės kampo, į kitą, o visas kūnas buvo įsitempęs ir sustingęs. Juodaplaukė žiūrėjo tik kur skrenda muštukas ar kur yra kritlis, žaidėjai ir jų kalbos jai šiuo metu nebuvo įdomūs. Netikėtai jos galvą kažkas pradėjo laužti. Tai buvo Arlisa.
-Kvaiša, ar tu jau visai akimis nebematai? Mano galva per daug graži, kad būtų kritlis. Skrisk kuo toliau nuo manęs nes gausi į galvą!
Nuskridusi, visa nepatenkinta Coraline ėmė dairytis po aikštę.Taip bežiūrint akys užtiko... Kažką. O tas kažkas buvo muštukas, kurį į didžiają teleskopų gerbėją Elliw paleido ne kas kitas, o Delfė- švilpių atmušėja.
- Elliw! Skrisk kitur, ten bus daug teleskopų!- išgąsčio perpildytas šauksmas ir melas vardan komandos narės gerovės pasklido po kvidičo aikštę.
Šluotos kotas buvo spaudžiamas klastuolės rankų iš visų jėgų. Aš turiu ten atsidurti pirmiau už muštuką. Merginos veidas buvo piktas iš neapykantos švilpių atmušėjai, kam ji negalvoja kur paleisti muštuką.
[Bandymas užstoti Elliw stojant tarp jos ir muštuko:1,4]
-
RPG vertinimas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Coraline Williams: 9
Dori Mendel: 7
Kaede Siobhán O'Connor: 10
Alrisa Fuentes: 10
Astrida Nilsen: 10
Luna Evanns: 9
Delfė Digori: 9
Sophie Garcia: 9
Džeimsas Peledinis: -
Bendras dalyvio koeficientas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[6] + PĮK[5] = BDK[11]
Coraline Williams: NK[5] + PĮK[4.5] = BDK[9.5]
Dori Mendel: NK[5.5] + PĮK[3.5] = BDK[9]
Kaede Siobhán O'Connor: NK[5] + PĮK[4.5] = BDK[9.5]
Alrisa Fuentes: NK[6] + PĮK[5] = BDK[11]
Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[5] = BDK[9.5]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[4.5] = BDK[9]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[4.5] = BDK[10]
Sophie Garcia: NK[5] + PĮK[4.5] = BDK[9.5]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[0] = BDK[4.5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [11] - Astrida Nilsen [9.5] = KS[1.5] 1 papildomas kauliuko ridenimas.
Dori Mendel [9] - Delfė Digori [10] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Delfė Digori [10] - Dori Mendel [9] = KS[1] 1 papildomas kauliukų ridenimas.
Kaede Siobhán O'Connor [9.5] - Luna Evanns [9] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Alrisa Fuentes[11] - Delfė Digori [10] = KS[0.5] 1 papildomas kauliukų ridenimas.
Sophie Garcia [9.5] - Kaede Siobhán O'Connor [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Luna Evanns [9] - Kaede Siobhán O'Connor [9.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Coraline Williams [9.5] - Delfė Digori [10] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Klastūnynas [2.5] - Švilpynė [2] = KKS[0.5] 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff 5, 6
Astrida Nilsen 3
Dori Mendel 3
Delfė Digori 5, 2
Kaede Siobhán O'Connor 1
Alrisa Fuentes 5
Sophie Garcia 3
Luna Evanns 4
Coraline Williams 5
Džeimsas Pelėdinis -
Elliw Gwawr Dwynwen Goff pagauna aukso šmaukštą.
Astrida Nilsen veiksmas anuliuojamas, nes aukso šmaukštas jau yra pagautas.
Dori Mendel atmuša muštuką į Astridą Nilsen.
Delfė Digori neatmuša muštuko į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Kaede Siobhán O'Connor nesėkmingai meta kritlį pro lankus.
Alrisos Fuentes veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Sophie Garcia veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nesėkmingai mestas pro lankus.
Luna Evanns veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nesėkmingai mestas pro lankus.
Coraline Williams veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Kvidičo rungtynės baigtos.
Rezultatas: Klastūnynas 200 - 0 Švilpynė.
Pergalę švenčia Klastūnynas.
Prašau parašyti paskutinius įrašus ir taip užbaigti RPG.
-
Astrida iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad neapsikvailins kitų akivaizdoje. Deja, likimas buvo iš anksto pasiruošęs jai šią nemalonią dovaną. Tiesiai iš panosės šmaukštas dingo kitos gaudytojos delne, suteikdamas Klastūnynui pergalę. Pirmakursė užgniaužė kvapą stengdamasi nepravirkti. Akys vis dar buvo paraudusios po verkimo dėl nemalonių klastuolių atmušėjos komentarų apie jos mirusius tėvus. Išgirdusi patvirtinimą, kad žaliamarškinė sugavo šmaukštą, Nilsen norėjo išgaruoti ore ar bent jau išskristi kaip įmanoma toliau nuo čia. Gaila nei vieno iš tų dalykų ji padaryti negalėjo. Liūdna švilpė nusileido ant žemės ir niekam nieko nesakydama paliko stadioną. Artimiausias porą valandų praleis lovoje ignoruodama visą pasaulį.
-
Elliw neprisiminė, kodėl laiko ranką ištiestą, taigi nuleido ją ir įsikibo į šluotą. Kodėl ji kažkur skraido, irgi neprisiminė, bet nežinojo, kaip reikėtų nusileisti ant žemės. Tai gerokai trikdė, o kadangi netoliese Liucijos, Sabrinos, Joanos trečiosios, Vėtratrūnės ir Sarah nesimatė, teko iš situacijos suktis pačiai. Gerai buvo bent tai, kad aplinkui nesimaišė tos bjaurios mergiūkštės - kad netoliese trinasi neLiucija, Elliw jau seniai buvo pamiršusi.
Kažkokiai pirmą kartą gyvenime matomai mergiūkštei sušukus, kad kažkur yra teleskopų, velsietė vos nenusirito nuo šluotos. Kur ji gali rasti astronomijos prietaisų?! Norėjo to paklausti, tad atsisuko į tą mergaitę. Deja, kaip tik tuo metu galva kaukštelėjo į kažką metalinį ir šaltą. Nė nespėjusi pagalvoti, kad tai galėtų būti teleskopas, Elliw pradėjo piktai braukyti per plaukus ir netyčia paėmė tą daiktą. Tai buvo nedidelis auksinis kamuoliukas su sparnais. Klastūnyno komandos gaudytoja šiek tiek nustebo ir spoksojo į daikčiuką. Netrukus pamiršo, kodėl tai daro, tačiau prisiminė, kad ketino tuo daiktu trenkti bjauriajai mergiūkštei per galvą. Nebuvo tikra, kuri iš septynių bjaurybių tai buvo, tačiau ilgai netruko, kol pamatė. Tai buvo ne kas kitas, o neLiucija. Skubiai prie jos priskridusi tvojo kamuoliuką į galvą ir nutolo. Nepastebėjo, kad buvo visai žemai, tad šluotos galu rėžėsi į žemę ir nukrito.
- AUČ!
-
Luna be galo ant savęs pyko, nes jie pralaimėjo, o ji iki paskutiniųjų tikėjo, kad švilpynės koledžas galėjo laimėti.
Gerai kvaili klastuoliai šį kartą viršus jūsų, bet aš pažadu tai tikrai ne paskutinis kartas kvidiče kitą kartą pralaimėsit jūs gyvatės. Nekenčiu jūsų tiesiog nekenčiu.
Panašu viskas kas beliko Švilpiukėi tai susitaikyti su pralaimėjimu, kad ir kaip tai bebuvo liūdna, bet ji daugiau nieko nebegalėjo padaryti tiesiog visiškai absoliučiai nieko…
Jaunoji Evanns dabar labiausiai norėjo nuo visų pasislėpti ir kur nors sau ramiai išsiverkti kelias valandas ar net dienas.
Būdama labai prastos nuotaikos Luna Evanns greitai nusileido ant žemės ir net negalvodama išbėgo iš stadiono. Dabar ji klastuolių nekentė dar labiau.
-
Alrisa dar kažką žodžiavosi, tačiau Dori jau buvo nebesvarbu: pagaliau ji pataikė į tą mažvaikę, į Švilpynės komandos gaudytoją, o Elliw - ji sugavo aukso šmaukštą! Sunku buvo patikėti teleskopininkės sėkme, kuri ją nuolatos lydėdavo. O gal ji tik apsimeta kvaila? Ir džiugu buvo dėl šiandieninės savo sėkmės. Į ką norėjo, į tą Mendel muštuku pataikė, o pačios smūgis nepasiekė. Beliko tikėtis, kad ir rungtynės su Grifų Gūžta praeis taip pat puikiai, kaip ir šios. Šiandien šeštakursė žinojo, kad daug davė švilpių jaunas amžius. Bent jau taip mergina galvojo.
- Mes laimėjom! Mes laimėjom! - šaukė Dori dar garsiau nei prieš tai, bet žiūrėjo tik į Coraline ir Kaedę, mat kitų dviejų žaidėjų tiesiog negalėjo pakęsti, nors, turėjo pripažinti, kad Elliw buvo aštuntasis pasaulio stebuklas.
Padžiūgavusi, pasivarčiusi su šluota ore tamsiaplaukė nusileido ant žemės ir nubėgo į būrį linksmų klastuolių tribūnose. Liaupsės jai patiko.
-
Žaidimas baigėsi. Coraline vis dar negalėjo patikėti, kad Elliw sugavo šmaukštą ir klastuolių komanda laimėjo rungtynes. Pagaliau ši komanda įrodė švilpiams, kad su jais neverta prasidėti. Juodaplaukė girdėjo kaip minia klastuolių tribūnose klykavo, rėkavo, švilpavo, trypė, plojo ar dar kažką darė, bet visa tai buvo tik iš džiaugsmo. Klastuolė buvo pamaloninta tokiu jų poelgiu ir nejučia nusišypsojo. Tik šypsena buvo ne tokia šalta ir pašaipi kaip visad, o pergalinga ar net džiugi. Kad ir kaip bebuvo gaila teko leistis žemyn. Nusileidusi ir po kojomis pajutusi tvirtą žemę vos nesuklupo.
- Čia tau už tai, kad palaikei mono galvą kritliu!- sušnypštė eidama pro Arlisą ir iš visų jėgų užsimojusi jai trenkė.- Kad ir kaip bebūtų puikiai sužaidei.
Nenorėdama laukti atsakymo Coraline apsisuko ir nužingsniavo į persirengimo kambarį.
-
Smigdama žemyn paskui kritlį, Siobhána teamtė tik jį ir su kiekviena akimrika vis labiau artėjantį kietą žemės paviršių, į kurį tikrai neleis sau plotis. Likus porai dešimčių metrų iki žemės, tvirtos Kaedės rankos sugriebė kamuolį ir viena ranka prisitraukusi jį prie savęs, kita ranka, laikydama savosios šluotos kotą, staigiai pakreipė jį aukštyn ir, išvengusi aistringo bučinio su Kvidičo aikštės smelėta danga, O'Connor šovė atgal aukštyn. Pasiekusi reikiamą aukštį, Klastūnyno komandos puolėja akimis susirado lankus, kuriuos gynė priešininkų komandos gynėja. Nuo jų nebuvo toli nutolusi, tad ir grįžti atgal prie jų neužtruko ilgai. Pasiekusi minėtuosius objekus, Kaedė ryžtingu ir paniekinamu žvilgsniu nužvelgė geltonųjų puolėją ir užsimojo vėl sviesti kamuolį tiesiai per lankus, tačiau tą pačią akimriką tribūnos suūžė aimanojančiais ir pergalingais balsais, o teisėjas ir komentatorius paskelbė rungtynių pabaigą šmaukštą pagavus... Elliw! Kaedė kiek nusivylė, kad negavo antrą kartą mesti per lankus, tačiau visą tą jausmą užgožė didžiulis džiaugsmas nugalėjus Švilpynę. Dabar Kaedė galės ne tik didžiuotis atliktu veiksmu, bet ir švęsti. Su kolegomis. Su visu Klastūnyno koledžu. O'Connor lūpas paliko pergalingas šūksnis ir smegama žemyn Kaedė nušoko nuo šluotos, kai jau buvo prie pat žemės ir palikusi šluotą smėlyje, tačiau su kriltiu rankose, mergaitė nuskubėjo link komandos, kuri švenčia pergalę.
-
Alrisa niekaip negalėjo suprasti, kaip muštukas staiga dingo. O gal jo iš viso nebuvo? Kad ir kaip ten buvo, visas rūpestis nuėjo šuniui ant uodegos - supykusi mergina paleido Coraline ranką ir tą akimirką pastebėjo, jog Elliw pagavo aukso šmaukštą. Tiesą sakant, mergiotė elgėsi labai idiotiškai, kad išplėštų Klastūnynui pergalę. Vos septintakursė spėjo susivokti, kad rungtynės jau baigėsi, prie jos priskrido kvaiša ir... Apdovanojo ją staigiu smūgiu į galvą. Suskaudo taip, lyg būtų trenkęs visas tuzinas teleskopų vienu metu - net keista, kiek mažas kamuoliukas gali turėti jėgos. Bet juodaplaukė neužkrovė minčių tokiomis nesąmonėmis - ji garsiai riktelėjo:
-Ai! - vos tik akių nebetemdė skausmas, su didžiuliu apmaudu teko pastebėti, kad šlykštynė pasuko savo keliais, laimei, labai nesėkmingais. Nieko gera nelemianti šypsena papuošė veidą, kai Alrisa sklandžiai nusileido bei palengva prisiartino, vienoje rankoje gniauždama šluotą. Būdama taip susitelkusi į savo tikslą nė nepastebėjo, jog kita komandos narė įžūliai vožtelėjo galvon. Nors nenuostabu - dar rungtynių metu smegenys smarkiai nukentėjo, tad funkcionavo kiek keistokai.
-Pasiruošk tapti kugeliu. - tiek teištarė, rankomis paleidžiant į darbą šluotą. Tvoti pagaliu žmogų, kuris išplėšė Klastūnynui pergalę iš šalies atrodė visai nelogiška, bet mergina puikiai žinojo, kad gaudytoja nusipelnė būti kaip reikiant pamokyta. - Še tau! Še tau! - kartkartėmis sušnypšdavo ji, kartu dar ir apspardydama bjaurybę. Laiko tėkmė ilgainiui prarado reikšmę, mat juodaplaukė buvo pamiršusi apie išorinio pasaulio buvimą. Jai egzistavo tik kūnas, gulintis priešais.