Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magiškų gyvūnų priežiūra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Sigurd Eddi Hallgrimsson Rugsėjo 03, 2022, 10:27:25 pm
-
Tema: Ciberijo vikšrai
Popietinė magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka nevyks, ji persikelia į kitos dienos rytą, penktą valandą. Renkamės kieme, prie pagrindinių vartų.
Tokį raštelį rado mokiniai bendruosiuose kambariuose ankstyvą rytą eidami pusryčiauti. Kai kurie gal ir pyko, bet profesorius tai išskaitys iš veidų tik kitą rytą.
Rudeninė saulė turėjo pakilti tik po kokių dviejų valandų, kai žiovaudamas Sigurdas jau laukė kieme, šalia savęs pasidėjęs maišą, iš kurio kyšojo kažkas žalio. Atėjus sutartam laikui priešais jį jau stovėjo nemaža minia juodaapsiausčių, tad nemanė laukti vėluojančių, tiksliau saldžiai parpiančių:
-Sveiki susirinkę į pirmąją šių metų pamoką. Jums pasilikau dėstyti, tad tikiuosi, kad džiaugiatės mane matydami. - akys greitai apkeliavo veidus, užtiko ir kelius itin nepatenkintus, bet šiuos nusprendė patikrinti vėliau. Bus įdomu, kaip pastarieji pasikeis išgirdus pamokos temą. - Kaip matote, ir vėl nesame klasėje, bet taip bus tik smagiau. Eisime į pievą, o ten vyks praktika. Norėčiau iš karto pradėti dirbti, todėl dabar papasakosiu, su kuo susidursite. Ženkite paskui mane. Už klaidžiojančius neatsakau. Lumos.
Dangus buvo apsitraukęs niauriais debesimis, tad vyravo nemaloni prieblanda. Tuo tarpu profesorius pasuko link pelėdyno, už kurio žėlė visai nebloga pieva. Vis dėlto mintyse kažkur šmėščiojo Deoiridh, širdyje palikdama neaiškų jausmą. Žinoma, galėjo savo šūdiną nuotaiką parodyti iš paskos sekantiems mokiniams: staiga palikti kažkur tamsoje, aprėkti ar grasinti, bet jis nebuvo iš tokių. Islandas tik giliai atsiduso ir pradėjo pasakoti:
-Šiandien jūs susitiksite su Ciberijo drugeliais, kurie šiuo metu yra vikšro stadijoje. Vikšrai yra ryškiai raudoni ir pūkuoti, o drugeliai… Na, jūs patys pamatysite, nes pavasarį vėl bus pamoka apie juos. Vikšrai yra naktiniai gyvūnai, dienomis jie miega urveliuose žemėje, kuriuos patys ir išsikasa. Nors atrodo gana mielai, vis dėlto jie yra nuodingi - seilės gali sukelti įvairius vaizdinius, sutrinka aplinkos suvokimas, o po pusvalandžio ištinka mirtis. Tačiau anksčiau jos buvo plačiai naudojamos magiškųjų haliucinogenų gamyboje, kurios metu buvo nukenksminamos pavojingos savybės bei… Na, gal šito jums nepasakosiu, - atsikrenkštė šviesiaplaukis, ūmai susipratęs, kokiai auditorijai pradėjo dėstyti apie ne itin legalius dalykus. - Grįžtant prie vikšrų, jie virsta drugeliais žiemos miego metu. Su tuo bus ir susijusi praktika: paprastai vikšrai yra šiek tiek ilgesni nei pirštas, tačiau pastaraisiais metais jie tampa vis trumpesni dėl taršos, negali išgyventi žiemos ir dėl to sparčiai nyksta. Manau, kad esate susipažinę su šia žiobarų problema. - Sigurdas nutilo, leisdamas sau pailsėti. Kurį laiką jie žingsniavo apgaubti ypatingos atmosferos: vyravo tyla, tik kartkartėmis pasigirsdavo ankstyvo paukščio giesmė, praskrisdavo vienišas šikšnosparnis, kol tolumoje nuo miško atsklido kraują stingdantis klyksmas. Ši pertraukėlė puikiai leido suprasti, kad su profesoriumi mokiniai yra saugūs ir niekur neturėtų nuklysti.
-Todėl šiandien mes ieškosime trumpų vikšrų ir padėsime pasiruošti žiemos miegui įvyniodami juos į šeivamedžio lapus, kurių turiu pilną maišą ir kurio ypatingas savybes yra atradę ir žiobarai. Ilguosius vikšrus paliksime ramybėje, kadangi jie patys gali savimi pasirūpinti. - lyg niekur nieko tęsė pamoką islandas, apsimesdamas, kad nieko negirdėjo. Tuo tarpu jie atsidūrė vešlioje pievoje, besitęsiančioje bent keliasdešimt metrų.
-Taigi, imkite iš maišo po lapą, suraskite duobutę, į kurią po naktinio užkandžiavimo grįžta vikšras, atsargiai paimkite ir įvyniokite jį. Po to įdėkite į tą pačią duobutę, kurios link slinko gyvūnas ir užberkite žemėmis. Jei jums įkąs, išleiskite raudonas žiežirbas iš lazdelės ir aš priėjęs duosiu priešnuodį, kadangi pats poveikis pasireikš tik po kokios minutės.
Nutilęs profesorius mintyse keikė save, jog raštelyje pamiršo paminėti, kad mokiniai šiam darbui pasiimtų pirštines. Kita vertus, drakono odos pirštinės buvo labiau skirtos kur kas didesniems gyvūnams, o ne trapiems vikšreliams.
Pamoka iki 2022-09-13. Praktika aprašyta priešpaskutinėje pastraipoje. Reikalauju bent trijų postų.
Pievoje nėra itin tamsu, tvyro prieblanda, galima įžiūrėti daiktų kontūrus.
P.S. Galite krėsti išdaigas.
-
Gran žiovaudama stovėjo pievoje. Ji nemėgdavo anksti keltis ir tuo labiau nemėgo ryte kažkur klaidžioti, tačiau ši pamoka jai patiko, todėl nusprendė šioje sudalyvauti, galbūt pavyks uždirbti kelis taškus koledžui. Žinoma, mieliau būtų pasilikusi šiltoje lovoje, kaip kai kurie jos klasės draugai, tačiau šį kartą nusprendė, jog šį semestrą ji stengsis mokytis ir paliks nuostabą savo koledžo vadovui. Klausydamasi profesoriaus ji žiūrėjo kažkur už jo. Nors buvo ir prieblanda, ji matė profesoriui virš galvos besipešančius šikšnosparnius. Šiek tiek prabudusi ji išgirdo paskutinius profesoriaus žodžius ir patraukė link jo pasiimti savo lapo. Nors praėjo tik kelios minutės, tačiau merginos pirštai jau buvo sušalę, todėl ji greit įkišo savo rankas į apsiausto kišenę, prieš tai ant galvos užsimesdama gobtuvą. Priėjusi prie profesoriaus ši greit išsitraukė lapą ir tyliai sukuždėjo:
-Ačiū.
Nors šią akimirką ji ir nekentė profesoriaus už tokią ankstyvą staigmeną, tačiau šį kartą susigundė lovą iškeisti į šaltą lauką. Tačiau iškart to pasigailėjo. Atsidususi ji apsisuko ant kulno ir nupėdino kažkur į kitą pusę ieškoti kažkokių neaiškių vikšrų. Vikšrai jai baimės niekada nekėlė, tačiau niekada ir nežavėjo. Todėl dabar, kai ji pusiau miegodama, pusiau atsikėlusi brido per rasos nuklotą pievą, grifė jau žinojo, kad nieko gero šitoje pamokoje nebus.
-
Ankstų rytą profesoriaus aiškinama pamoka grifuką migdė. Nors jis ir buvo pasiruošęs dirbti, tačiau profesoriaus balsas tokioje tamsoje ir tyloje skambėjo kaip lopšinė. Tačiau staiga tolumoje iš kažkur atsklido klyksmas ir kaip mat pažadino Terį. Tačiau profesorius nė nemirktelėjo ir dėstė pamokos temą toliau. Teris pasisuko į seserį, kuri taip pat net nesujudėjo. Greičiausiai dėl to, nes atrodė, jog ji tuoj užmigs. Stengdamasis nuvyti nereikalingas mintis į šalį jis greit nuskubėjo pas profesorių ir stvėrė jam priklausantį lapą, kuris bus vikšro lovelė visai žiemai. Nieko nelaukęs jis akimis susirado seserį, kuri brido per didelę pievą tolyn. Greitu žingsniu pasivijo Gran.
-Nemanai, kad jau per toli nuėjai?!- pašaipiai šūktelėjo Teris jai iš paskos,- pamoka vyksta lyg ir šioje pievoje, o ne Uždraustajame miške. Manau, kad reiktų dirbti kartu, nenoriu, kad privirtum košės, kaip praeitais metais per nuodų ir vaistų pamoką.
Teris nelaukęs seseris atsakymo nupėdino į priešingą pusę ir tikėjosi, jog sesuo seks jam įkandin.
-
Keista, kai net nuovargio jausmas yra toks pasiilgtas dalykas. Ne visai nuovargio, o mieguistumo. Adrijui lipte lipo akys, bet jis stovėjo su kitais mokiniais ir klausėsi apie vikšrus. Jam neatrodė, kad savo ateitį sies su gyvūnais. Bet kol kas domino visiškai viskas, todėl čia ir stovėjo tokią ankstybę.
Profesorius jam pasirodė toks jaunas. Bet kalbėjo daug ir įdomiai. Todėl Adrijas manė, kad profesoriui patinka dėstomas dalykas. Ir kad apie gyvūnus jis išmano tikrai nemažai.
Nesinorėjo dirbti vienam. Dar ir miegas pjaute pjovė. Reikėjo kažkaip prabusti. Todėl tamsiaplaukis ėmė ieškoti Alano. Kuriam juk patiko magiškieji gyvūnai. Tą Adrijas gerai žinojo. Tik raudonplaukio nerado. Matyt neatsikėlė ir pramiegojo. Pamanė. Reikės jam papasakot ką mes čia veikėm. Pridūrė mintyse. Vos susilaikė nuo to, kad mintys išsprūstų garsiai. Juk tiek laiko pragyveno vienumoje. Ir būdavo etapų, kai tik jo balsas tebuvo vienintelis garsas nutraukdavęs tylą.
Taigi Adrijas nenorėjo dirbti vienas. Jis pastebėjo merginą, kurią matė prie koledžo stalo. Reikėjo juk pagaliau susipažinti su kokiu nors žmogumi. Be to ji buvo iš to paties koledžo. Tai Adrijas ir priėjo prie merginos šviesiais plaukais. Tik kad jo gebėjimai pažindintis seniai buvo pamiršti. Kaip pasisveikintų trylikmetis berniukas? O be to gal ji su kuo nors susitarusi dirbti. O dar ji iš vyresnio kurso. Tai gal išvis nenorės kalbėtis. Nors ne... Atidžiau pažvelgęs į jos veidą nutarė, kad tai yra draugiška asmenybė.
- Labai jau ankstyvas rytas ar ne? Tikriausiai labai mėgsti gyvūnus, kad į pamoką atėjai taip anksti. - Tada prisiminė, kad reikėtų pasisveikinti ir pridūrė. - Beje Labas rytas. - Ir šyptelėjo vos pastebimai.
-
Dalyko pavadinime esanti dalis „gyvūnų priežiūra“ šiek tiek praskaidrino coliukės nuotaiką. Ji mėgo gyvūnus, jie vieninteliai nemokėjo meluoti ir nesiekė nuskriausti žmonių be priežasties. Visi gyvūnai tą daro gindamiesi, jausdami pavojų. Rudų plaukų savininkė kaip ir liepta dėstytojo atėjo į pamoką penktą ryto. Buvo pripratusi keltis anksti ir rytmetis patiko net labiau už vakarą. Gaivus oras, besikelianti saulė ir rasos lašeliai ant žolės. Kai tėvai dar buvo gyvi, tai buvo tokios nuostabios dienos.
Pirmakursė šiek tiek sudrebėjo, įsisupdama į nelemtą apsiaustą. Buvo šalta, be reikalo neužsidėjo antro megztinio, būtų šilčiau. Rankose kaip visada spaudė Tedį, vienintelį savo žaislą. Mintyse vis dar buvo įstrigęs vienintelis laiškas, kurį mergaitė gavo iš vaikų namų. Ji, kartu su kitais pora vaikų yra perkeliama į Londono vaikų namus. Draugų Ekseteryje neturėjo, bet žinojo pasiilgsianti pasivaikščiojimus prie upės, tekančios visai prie pat laikinos gyvenamos vietos.
Pastebėjusi kitus Hogvartso mokinius išeinant, Astrida pradėjo juos vytis ir netrukus išgirdo pamokos temą. Kartą ji buvo pasigavusi drugelį, kai dar tėvai buvo gyvi. Jis buvo pasakiškai gražus, gal ir Ciberijo drugeliai bus tokie patys. Kol kas Nilsen to nežinojo. Išklausiusi iki galo profesoriaus kalbas, Astrida pradėjo mąstyti kaip jai elgtis.
-
Buvo gražus, vėsus rytas. Daugelis mokinių, regis, nesijautė patenkinti, bet tik ne Sakura. Jos širdis tiesiog džiūgavo, nes ankstus rytas - nuostabiausias laikas paroje! Mergina jautėsi tokia žvali ir energinga, o nuo jos sklido malonus apelsinų eterinio aliejaus kvapas, kuris turėjo savybę budinti ir kelti nuotaiką.
Pati veikla varnanagei pasirodė labai naudinga. Ji galės prisidėti prie Ciberijo drugelių gerovės! Tačiau priežastis, dėl kurios mokiniai tai turės daryti, kėlė baltapūkei neigiamus jausmus. Sakiau, kad šis pasaulis kenkia gamtai. Labai daug dalykų jame yra nereikalingi ir kenksmingi, mintyse galvojo ji.
Netrukus šalia Sakuros priėjo vaikinukas. Jis kardinaliai skyrėsi nuo merginos. Ši buvo šviesi šviesi, o jis - tamsaus gymio. Šeštakursė jį prisiminė iš šventės didžiojoje salėje. Nes jis, kaip ir Sakura, lankyti Hogvartsą pradėjo ne pirmame kurse. Apie tokius mokinius kalbos pasklisdavo greitai, juolab, kad abu jie buvo varnanagiai. Tik merginai nepavyko prisiminti nei kelintakursis jis, nei koks jo vardas.
- Labas! - džiugiai tarė mėlynakė. - Tokiu metu aš jau visada būnu atsikėlusi, - nusišypsojo. - Tačiau gyvūnai, taip, jie man rūpi. Noriu, kad jie būtų sveiki, laisvi ir laimingi. O kaip tu, mėgsti gyvūnus? - paklausė. - Beje, mano vardas Sakura. Aš mokausi Varno Nage, kaip ir tu. Mačiau, kaip buvai paskirtas į koledžą. Aš taip pat atvykau į Hogvartsą ne pirmame kurse. Tik ketvirtame. O kelintame kurse mokaisi tu?
Sakura atsinešė keturis šeivamedžio lapus. Porą padavė vaikinui, porą pasiliko sau.
-
Neprašoviau prie jos prieidamas. Pamanė Volkeris. Vos tik Sakura prabilo ir pradėjo šypsotis pasijuto jaukiai. Kaip niekados. Ir net nepajuto, kaip atsakė jai tokia pat draugiška šypsena. Taip šypsojosi retokai. Jau buvo pamiršęs koks tai jausmas.
- Malonu susipažinti. Mano vardas Adrijas. O tau labai tinka Sakuros vardas. Nes atrodai tokia pat miela ir žavinga kaip tas augalas. - Jo galvoje radosi žydinčiu sakurų vaizdas. Jas buvo matęs tik nuotraukose, bet vis tiek atrodė gražios. Ir dabar jos pradėjo sietis su šia mergina.
- Aš mokausi trečiame kurse. - Atsakė į dar vieną jos klausimą. Ir jam net nespėjus paklausti ar gali prie merginos prisidėti gavo porą šeivamedžio lapų. Tai dar labiau kilstelėjo ūpą.
- Ar man patinka gyvūnai? Na, nesu gyvūnų mylėtojas. Net pelėdos neturiu. Gal ir smagu būtų ką nors auginti. Jausti už augintinį atsakomybę. Bet man patinka laisvi gyvūnai. Kurie gyvena savo gyvenimą ir tiek. Zoologijos sodai ar žvėrynai labai netinka gyvūnams. Ypač tokie, kai jie turi gyventi narvuose ir aptvaruose. Jie ten atrodo liūdni. - Ar dabar būna žvėrynų? Adrijas kalbėdamas prisiminė tai, ką matė labai labai seniai. Gyvendamas su mama. Kažkur prisiminimų užkampiuose šmėžavo cirko gyvūnai. Kurie atrodė visai liūdni ir ne savo vietoje. Bet ar taip yra ir dabar jis nežinojo.
- Einam ieškoti vikšriukų. - Pasakė. Ir manydamas, kad ji seks paskui patraukė vykdyti pamokos darbo.
-
Buvo ankstyvas rudens rytas. Niūrus dangus nerodė jokių džiaugsmingos ir šiltos dienos požymių - jį buvo nukloję tamsūs ir sunkūs, tartum švininiai, debesys. Pasaulis atrodė blyškus ir, kaip keista, turintis pabaigą. Turintis savo garvežį ir paskutinį vagoną. O tame paskutiniame vagone sėdėjo smulki mergaitė baltais lyg sniegas plaukais.
Alisa jautėsi klaikiai. Ji niekad nemanė, kad Hogvartsas gali atnešti tiek skausmo. Pastarosios naktys antrakursei buvo lyg botago kirčiai - kiekviena vis skausmingesnė, vis artinanti tave prie tos akimirkos, kai susmuksi ir daugiau nebepakilsi. Jos kūnas gulėdavo lovoje, blaškydavosi tarp antkoldžių ir mėgindavo išsivaduoti iš nematomų spąstų, tačiau siela klaidžiodavo toli, pilkuose prisiminimų tyruose. Švilpynukė kamuodavosi iki vidurnakčio, kol ją pasiimdavo juodasis angelas. Jis vienu savo sparno brūkštelėjimu atsiųsdavo pačius kraupiausius vaizdus. Vaizdus ir jausmus. Sidabrines adatas, juodas plunksnas grėsmingą baltą blyksnį ir skausmą, priverčiantį nebyliai klykti ir praplėšti švininius vokus. Atrakinti surūdijusią spyną, skiriančią esybę ir pasaulį. Ašaras ir pagalvę.
Alisa kiūtino pačiame būrelio gale, tikėdamasi, kad jos niekas nepastebės. Ji vilkėjo šilčiausią ir tamsiausią savo apsiaustą, paslėpusi ašarotą ir kone peršviečiamą, pilkšvą tartum pilnatis veidą po jo gobtuvu. Kiekvienas žingsnis buvo kruvinas. Kiekvienas žvilgsnis buvo aštrus, tartum durklas. Kiekviena akimirka galėjo nutraukti tą menką siūlelį, kur siejo dvylikmetę su pasauliu. Tačiau ji, kad ir kokia bejėgė, maža ir išsekusi, laikėsi jo taip tvirtai, kad net gauja alkanų vilkų, kaukiančių tolumoje, nebūtų galėjusi jos atplėšti.
-
Nenuostabu, kad mokiniai vangiai ėmėsi darbo. Ankstyvas rytas juk darė savo - pats profesorius, prieš kelias minutes jutęs kažką panašaus į energijos antplūdį, dabar vos laikėsi nepradėjęs žiovauti. Nenorėjo užkrėsti kitų dar didesniu troškimu miegoti. Vienintelis sprendimas buvo išsitraukti gėrimo su kofeinu buteliuką - kavos pakaitalą, mat pastarosios negalėjo pakęsti, bet reikėjo bent pusėtinai funkcionuoti iki pamokos galo. Vikšrai buvo ganėtinai pavojingi, todėl Sigurdas privalėjo išlikti budrus. Privalėjo. Vis dėlto likimas nusprendė iš jo pasišaipyti - ranka slystelėjo ne į tą kišenę ir prie lūpų priglaudė buteliuką su priešnuodžiu. Skonio skirtumų beveik nepajuto, mat visą dėmesį buvo sutelkęs į aplinką, o turinį iškliukino per kelias sekundes. Savaime suprantama, norimo poveikio islandas negavo: vietoje to ėmė baisiai perštėti akys, pykinti ir traukti prie žemės. Apdujęs jis pasidavė šiam norui ir atsisėdo (o vėliau ir atsigulė) viduryje pievos, svarstydamas apie keistą kofeino poveikį. Su tokiomis mintimis profesorius nejučia paniro į palaimingą miegą, kurio visai neseniai taip troško atsikratyti. Mokiniai buvo palikti likimo valiai: ar pabėgs, ar išdarinės nesąmones, o gal dar ką nors sugalvos. Tačiau pareigos šią akimirką jam visai nerūpėjo.
Pamoką pratęsiu iki penktadienio.
-
- Ačiū, - šypsojosi Sakura gavusi pagyrimą.
Adrijas jai pasirodė labai malonus ir mandagus vaikinas. Toks žmogus, kokių šiame pasaulyje reta. Jis net šiek tiek priminė šviesiaplaukei žmones iš pievos. Na, o tai, ką bendrakoledžis pasakė vėliau... Tamsiaplaukis užsiminė, kad gal ir būtų smagu auginti kokį nors gyvūną ir tai baltapūkės nenustebino. Bet po to prabilo apie gyvūnų laisvę ir apie tai, kad jam patinka būtent laisvi gyvūnai. Per visus šiuos beveik dvejus metus, kai mokosi Hogvartse, Sakura iš niekieno nebuvo to girdėjusi.
- Man irgi! - sušuko ji. - Man irgi patinka laisvi gyvūnai! Hogvartse beveik visi ką nors augina. Ar tai namuose, ar pačioje mokykloje. O aš manau, kad gyvūnai turi gyventi laisvėje, miške! - užsidegusi entuziazmu kalbėjo.
Netrukus Varno Nago mokiniai ėmė ieškoti vikšrelių. Pamačiusi trumpą vikšriuką prie duobutės šeštakursė švelniai jį paėmė, įvyniojo į šeivamedžio lapą ir padėjo į duobutę bei užkasė žemėmis. Tada susirado antrą vikšrą ir norėjo padaryti tą patį, tačiau tuo pat metu jos akį patraukė neįprastas vaizdas.
- Ar profesorius ten miega? - susidomėjusi paklausė Adrijo.
Ir tada vikšrelis įkando Sakurai į pirštą.
- Au! - sušuko mergina ir netyčia išmetė vikšrą bei šeivamedžio lapą ant žemės.
-
Gamta dar tik budo. Nakties metu viską apėmusi tyla pamažu traukėsi. Kur ne kur jau buvo galima išgirsti pralekiančio paukščio klyksmą, ežero pakrantėje kurkiančias varles, o labai įsiklausius - pievoje šnarančias smilgas. Vasara jau traukėsi ir ruduo ėmė viršų, atnešdamas vis šaltesnį orą ankstyvais rytais. Virš Hogvartso pilies karaliavo debesys, iki saulės patekėjimo dar buvo nemažai laiko. Niūri migla pasitiko visus, išdrįsusius tokį ankstų rytą iškišti nosį į lauką.
Nelanna buvo viena iš tų drąsuolių. Ir visai nesvarbu, kad sunkias pilies duris šitokią valandą atvėrė ne savo noru. Mergaitė kartu su magiškų gyvūnų priežiūros profesoriumi ir kitais bendramoksliais išėjo pro pagrindinius vartus ir patraukė pelėdyno link. Po vasaros atostogų vaikai buvo vienas kito išsiilgę, tad nepaisydami ankstyvo ryto patyliukais dalinosi atostogų įspūdžiais. Nelanna pastebėjo minios priekyje einančius draugus, tačiau jų pasivyti nedrįso. O ir nenorėjo spartinti žingsnio - tai būtų tarsi harmonijos suardymas, o būtent paskendusi harmonijoje ji tą akimirką ir jautėsi. Jei kas norės, pats prieis ir užkalbins, svarstė varniukė ir toliau ėjo paskui kitus, stengdamasi neatsilikti, kol galiausiai priėjo profesoriaus numatytą pamokos vietą.
-
Jie dirbo ir tiesiog maloniai bei ramiai kalbėjosi. Visai taip jam patiko. Patiko taip ramiai leisti ankstyvą rytą. Po truputį ir miegai išlakstė. Pažadino vėsokas rytmečio oras ir pokalbis su Sakura.
- Yra gyvūnų, kurie gali prisitaikyti prie žmonių gyvenimo. Kuriems gal net neblogai, kai jais rūpinamasi. Bet aš kalbėjau apie laukinius gyvūnus. Kuriems ir teskirta lakstyti miške, džiunglėse ar... Na bet kur, tik jau ne gyventi su žmonėmis. Tada man nepatinka, kai jie nelaisvėje. Jie tada atrodo lyg netekę savo gyvenimo džiaugsmo. - Ir vėl Volkeris pagalvojo apie seniai matytus cirkus. Žvėrynus. Ypač tuos klajojančius žvėrynus. Kai gyvūnai būdavo rodomi žmonėms už pinigus. Bet ar dabar taip yra? Gal jau ne. Gal dabar viskas jau kitaip.
Jis surado vikšrą. Bet tas buvo išties gerai atrodantis. Todėl Adrijas jį paleido. Surado ir antrą, bet tas irgi neatrodė blogai. Galiausiai po dar kažkiek laiko rado visai mažutį. Kurį ir suvyniojo į lapą. O tada Sakura kažką pradėjo kalbėti apie profesorių. Adrijas vos spėjo į jį užmesti akį. Bet tada išgirdo ją aiktelint ir pamatė, kaip mergina išmetė vikšrą ir lapą.
- Kas? Tau įgėlė? - Jis išties susirūpino dėl jos. Pamiršo ir profesorių ir tai, kad jis lyg ir turėtų turėti priešnuodžio. Visada juk buvo įpratęs spręsti viską vienas pats.
- Viskas bus gerai. Aš tavim pasirūpinsiu. - Tarė. Paėmė jai už rankos ir išskubėjo į mokyklą. Į ligoninę.
Nuodai kiek Adrijas prisiminė turėjo suveikti po kelių minučių. Jis dar labiau pradėjo skubintis. Kur ta ligoninė? Staiga trenkė siaubinga mintis. Aš neturiu kada jos ieškoti. Bet pakeliui sutiko kažkokį mokinį. Gal vėluojantį į pamoką. Ir paprašė parodyti kur ta ligoninė. Ir tas sutiko. Taigi, jie paliko pamoką ir išskubėjo į ligoninės sparną.
-
Išklausiusi, ką profesorius pavedė atlikti pamokos metu, Nelanna pasiėmė iš maišo šeivamedžio lapą ir patraukė ieškoti trumpų vikšriukų. Iš pradžių jai nesisekė jų rasti, bet atidžiau apžiūrėjusi pievą ji už poros žingsnių pamatė kažką raudonuojant. Įsitikinusi, kad tai tikrai vikšras ir nusprendusi, kad jis atitinka profesoriaus įvardintus kriterijus, atsargiai jį pakėlė. Stengėsi neimti arčiau galvos, kad vikšras jai neįkąstų ir nereikėtų kviestis profesoriaus. Nors jis ir teigė, kad nuodai pradeda veikti tik po minutės, mergaitė nebuvo tikra, ar jis spėtų prie jos prieiti, jei nutiktų nelaimė. Juolab, kad ji tik ką pastebėjo, kaip profesorius išsitiesė pievelėje. Et, na ir neatsakingas požiūris į darbą, liūdnai pagalvojo Nelanna bandydama rasti duobutę, į kurią turėtų įdėti vikšrelį.
-
Vega atėjo į pirmąją šių metų magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Pati pamoka jai labai patiko, nes visgi jai labai patiko gyvūnai. Visi. Nuo nuostabiausio fenikso iki mažiausio vabalėlio. Profesorius buvo tas pats, o tai nudžiugino Vegą. Jos nuotaika nebuvo nuostabi, tačiau vos pamačius tą patį profesorių ji iškart pasitaisė. Jis Vegai tikrai patiko. Tuo labiau jau metus jį pažinojo, o tas dar labiau džiugino, nes antrakursė jau turėjo patirties su naujais profesoriais. Ypač per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Varniukė žinojo, kad niekada nepamirš kaip profesorius tiesiog numojo ranka į Sakurą, kuri apalpusi gulėjo. Na, bet bent jau praeitais metais šis profesorius tikrai buvo geras. Na, taip. Jis aiškino, kad gėgės ne mielos, nors Vegai jos atrodė mielos jai vis tiek patiko šis profesorius. Visi juk skirtingi. Pagalvojo mergaitė.
-
Rensa atėjo į pirmąją šių metų magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Ši pamoka jai visai patiko. Na, mergaitei apskritai patiko gyvūnai, o ypač magiškieji. Nors ji pati augino kuo paprasčiausią norvegų miškinę katę, kurios vardas - Arnija. Ji ją labai mylėjo, todėl šiandien į pamoką atsivedė ir ją. Rodos, Arnijai visai patiko voliotis žolėje, nes atėjusi tik tą ir darė. Na, ir gerai. Pagalvojo antrakursė visiškai nesijaudindama. Ji žinojo, kad Arnija be jos niekur nepabėgs, todėl galėjo ramia galva eiti atlikti praktikos užduoties, kuri, tiesą sakant, varniukei nebuvo pernelyg įdomi, tačiau ji labai norėjo pamatyti tuos vikšrus.. Netikėtai ji pamatė Vegą. Rensa labai norėjo šiandien atlikti praktiką ne viena, todėl greitai nuėjo prie draugės. Iškart ją atsekė ir Arnija.
- Labas, Vega! - džiaugsmingai, bet ne per garsiai tarė Rensa. - Gal norėtum praktiką atlikti kartu? - paklausė, o tuo metu Arnija pradėjo trintis varniukei į koją, todėl Cavallon pavardės nešiotoja ją paglostė, o paskui vėl atsisuko į draugę laukdama atsakymo.
-
Vega tikrai norėjo atlikti šios pamokos praktiką, todėl nuėjo bei pasiėmė lapą, kad galėtų paimti tą vikršrą. Mergaitė jau norėjo eiti jų ieškoti, tačiau tuo matu prie jos priėjo Rensa. Mergaitės veide iškart atsirado milžiniška šypsena. Ji labai džiaugėsi, kad praktiką galės atlikti ne viena.
- Labas. Taip, žinoma, - tarė ji ir nusišypsojo, o tuo metu pamatė, kad Rensa atėjo ne viena. - O, čia atvo augitinė? Labai miela. Koks jos vardas? - paklausė antrakursė bei paglostė katę. Ši tik meiliai sumurkė.
Bet vis dėlto mergaitė negalėjo visą pamoką kalbėtis su Rensa bei glostyti jos katę. Reikėjo dirbti.
- Na, ką eime? - paklausė, nes norėjo spėti per pamoką atlikti ptaktiką. Ji rankoje jau turėjo lapą, todėl iškart ėmė ieškoti duobučių. Ji tikėjosi, kad tai nebus labai sunki užduotis, tačiau klydo. Ilgą laiką ji nerado nė vienos duobutės.
-
Suradusi duobutę, link kurios šliaužė vikšrelis, Nelanna jau norėjo jį ten padėti, bet prisiminė, kad kitoje rankoje laiko šeivamedžio lapą. Tikriausiai ankstyvas rytas ir miego trūkumas paveikė jos sugebėjimą prisiminti dalykus. Laiku supratusi, kad reikia įvynioti vikšrą į atsineštą lapą, tą ir padarė. Tuomet padėjo gautą kūrinį į duobutę ir apdėjo viską žemėmis.
Nelanna džiaugėsi galėdama padėti savimi negalinčiais pasirūpinti gyvūnais, kurie be burtininkų pagalbos galbūt negalėtų išlikti. Tačiau jai buvo liūdna, kad pasaulis taip sutvarkytas, jog išlieka tik stipriausieji. Silpnesni individai, tiek žmonės, tiek gyvūnai ar augalai, irgi turi teisę gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka. Su tokia liūdna gaida varniukė susirado žalesnį žolės lopinėlį, atsisėdo ir laukė pamokos pabaigos.
-
Rensa labai apsidžiaugė sužinojusi, kad Vega asutiko kartu su ja atlikti praktiką. Ir su jos kate, žinoma. Mergaitė nenorėjo praktikos atlikti viena. Pati užduotis jai tikrai neatrodė įdomi, tačiau patys gyvūnai labai įdomūs. Ji norėjo juos pamatyti iš arčiau. Žinoma, ji žinojo, kad su jais elgtis reikia atsargiai ir tikrai taip ir elgsis, tačiau pamatyti tuos vikšrus iš arčiau ji labai norėjo, todėl nusprendė kuo greičiau tą padaryti. Rensa pradėjo ieškoti duobučių bei vikšrų, tačiau jai nesisekė.
- Ar radai nors vieną? - paklausė Cavallon pavardės nešiotoja, o paskui atsiduso. Ji tikrai norėjo surasti bent vieną vikšrą. Rodos, Arnija suprato jos norą, nes pradėjo tempti ją už kelnių apačios. Oranžinių palukų savininkė nusekė katę ir toje vietoje pamatė vikšrą, o visai netoli tik už kokio metro ji pamatė ir duobutę.
-
Vega ir toliau ieškojo duobučių bei vikšrų, tačiau ir toliau nieko nerado. Tai beieškodama jų mergaitė išgirdo Rensos klausimą.
- Ne, dar neradau nei vieno. Ir neįsivaizduoju ar rasiu, - tarė ji, tačiau tuo metu ji pamatė, kad Rensą jos katė nuvedė prie vikšro ir duobutės. Kad man taip kas padėtų. Pagalvojo varniukė nusiminusi. Greičiausiai Rensos katė išgirdo mergaitės maldas ir atskubėjo į pagalbą. Ji nuvedė Vegą prie duobutės. Mergaitė tikėjosi, kad katė padės surasti ir vikšrą, tačiau to nepadariusi ji nubėgo pas šeimininkę. Mergaitė jau norėjo atsidusti kai netikėtai už poros metrų pamatė tokį vikšrą. O, ačiū, Arniją. Mintyse draugės katei pasakė Vega ir atsargiai paėmė vikšrą ir susuko į lapą. Laimei, šis kol kas neįkando, o tai labiausiai ir džiugino mergaitę, todėl ji vikšrą su visu lapu įdėjo į duobutę ir nuėjo prie Rensos.
-
Profesorius vedė juos vis gilyn ir gilyn į Uždraustąjį mišką. Alisa iš visų jėgų stengėsi nepasimesti. Ji vos spėjo paskui kitus, gerokai aukštesnius, mokinius. Kiūtindama grupelės gale, mergaitė susigūžė iš baimės ir tapo panaši į blyškią pilnatį, paskendusią žalsvame kūdros, telkšančios tako pakraštyje, vandenyje. Išvydusios mėnulį, gaubiamą ūko, švilpynukės akys suapvalėjo ir visiškai pajuodo. Atmintyje iškilo riksmai, nagai ir klyksmas. Kažkur tolumoje jos nebyliai aimanai atsiliepė stūksmas. Kas gi rėkė? Gal vėjas, gal vilkas, o gal... O gal kažkas, nesiekiantis žmogaus proto? Kažkas, ką pasaulis vadina fantazija ir dangsto scenos užuolaidomis, slėpdami gauruotas pabaisas ir nelaimingas pasakų pabaigas, nugrūsdami visą tai į pogrindį?
-
Sigurdą pažadino varnų kranksėjimas. Atmerkus akis, šios neskraidžiojo ratais viršuje, o smalsiai stebėjo jį visai čia pat. Juodi snapai žvilgėjo nuo žemę apklojusio rūko ir atrodė lyg grėsmingi ginklai, besitaikantys sukapoti bejėgį žmogų. Laimei, paukščiai tokių intencijų neturėjo, o galbūt jos kaipmat išnyko, pamačius, kad stebimas objektas vis dar kruta.
-Gyvas aš! - šūktelėjo, rankos mostu nuvydamas varnas. Sapno likučiai pranyko pasąmonėje, kol islandas bandė susivokti, ką darė. Ūmai kūną tarsi žaibu perkirto - jis vedė pamoką! Deja, karštligiškai apsidairęs pamatė ne kažin ką. Šalia voliojosi pustuštis krepšys su pavytusiais lapais, šen bei ten iš žolės nedrąsiai galvas kėlė švieži kauburėliai. Pamoka pasibaigė neaiškiu metu, greičiausiai tą pačią akimirką, kai neatidus profesorius atsigulė viduryje pievos ir užmigo. Ir niekas manęs neprižadino... Susierzinęs pagalvojo, neabejodamas, kad kitas susitikimas nebus toks malonus. Keista, bet apsnūdusiose smegenyse net nekilo mintis bandyti išsiaiškinti, ar visi mokiniai ankstyvą rytą sugebėjo rasti kelią atgal. Ten labiau kirbėjo sunki kaip akmuo gėda: jis supainiojo gėrimus ir išgėrė priešnuodį, kuris turėjo būti skirtas apsisaugoti nuo vikšrų nuodų. Sigurdas sunkiai atsiduso, susirinko daiktus ir nupėdino pilies link, kurios pro rūką matėsi tik patys aukščiausi bokštai.