Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Tobias Liam Walters Rugsėjo 01, 2022, 01:16:28 pm
-
[Tema: Juodieji įrankiai (pirma pamoka)]
Žingsniuodamas iki skausmo pažįstamais koridoriais Tobias klausė savęs, kokio velnio… Ne, velnias netinka. Tobias klausė savęs, kokio šėtono jis sutiko dėstyti Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Juk ir arkliui (net ir ne pačiam protingiausiam) aišku, kad Tobias patirties su vaikais turi panašiai tiek, kiek beždžionė su archeologija.
Vis dėlto šiam labai nestandartiniam ėjimui buvo priežasčių. Pavyzdžiui, Tobias paliko savo senąjį darbą po labai nuostabios misijos, per kurią vaikinas vos nepalydėjo galvos. O kadangi kol kas Britta rūpinosi tuo demonų vaiku Lilith ir negalėjo rasti darbo, tą padaryti teko juodaplaukiui. Aišku, jis nedaug telaimėjo – bėgdamas nuo vieno demonų vaiko pataikė ant tūkstančio kitų. Ir koks gi gyvenimas be lašelio (ar viso kibiro) nuotykių?
Juodaplaukis pasiekė apsigynimo nuo juodosios magijos – dabar ir savo – kabinetą. Kodėl apsigynimo nuo juodosios magijos? Visų pirma todėl, kad Tobias nė už ką nebūtų dėstęs herbologijos ar ateities būrimo. Mieliau prisiimtų dar vieną prakeiksmą, nei dėstytų tokius bereikšmius dalykus. Antra, todėl, kad pusę savo gyvenimo pats vaikinas tvarkėsi su juodąja magija ir šioje srityje buvo, jei ne profesionalas, tai tikrai patyręs vilkas. Trečia, Hogvartsui niekada nesisekė surasti apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo, nes sklido gandai, kad toji vieta prakeikta. O Tobias buvo tiek kartų prakeiktas, kad vienu daugiau ar mažiau nebuvo reikšmės.
Nuskambėjo varpas ir į kabinetą ėmė rinktis mokiniai. Tobias prisiminė, kad kai jis mokėsi Hogvartse, profesoriai savo klases išdekoruodavo pagal savo skonį ar bent pagal dėstomą dalyką. Tačiau juodaplaukiui tai atrodė laiko švaistymas. Vienintelis dalykas, kurį pridėjo, buvo juodos užuolaidos, kad patalpoje tvyrotų prieblanda.
Savo senuoju, vizitine kortele patapusiu, lediniu veidu vaikinas nužvelgė klasę.
- Neapgaudinėsiu nei jūsų, nei savęs – nenoriu čia būti. – prabilo tyliu, šaltu ir aiškiu balsu. - Tačiau, kaip ir jūs, neturiu pasirinkimo, tad geriau jau sėdėkit ir klausykitės. Neketinu taikstytis su mažvaikiais ir verkšlenimais. Jei nesate pasiruošę mano pamokoms, galite jose išvis nesirodyti.
Tai nebuvo įžanginė kalba, kuri turėtų nuskambėti pamokos pradžioje. Tačiau Tobijui tai rūpėjo ne daugiau, nei dabartinės nuolaidos moteriškai kosmetikai. Vaikinas nenorėjo kalbėtis ar kalbėti, nenorėjo nieko sakyti, tuo labiau aiškinti. Tačiau pakabukas, saugiai tūnantis po marškiniais, savo svoriu priminė, ko Tobias čia atėjo. Kitaip sakant, jo pažadą sau, padarytą prieš daugelį metų. O ir karti patirtis Magijos Ministerijoje išmokė, kad kartais turi tiesiog sukandęs dantis vykdyti pareigas.
- Šiandien mokysitės apie Juoduosius įrankius. Jei nors kartą buvote atsivertę savo vadovėlius, turėtumėte žinoti, kad juodaisiais įrankiais mes vadiname tris juodajai magijai priklausančius daiktus – Juodąjį veidrodį, Juodąją knygą ir Juodąją žvakę.
Vaikinas mostelėjo lazdele į lentą ir joje atsirado trumpa informacija apie kiekvieną iš daiktų. Tobias labai nemėgo aušinti burnos.
Juodasis veidrodis – IXa. išrastas juodosios magijos įrankis. Žmogus, turintis jį, gali paleisti tamsą, kurioje išbuvęs ilgiau nei penkiolika minučių žmogus apalpsta ir nebeatsigauna. Veidrodžio savininkas gali kontroliuoti tamsą ir kokiu spinduliu jis sklinda. Taip pat šis veidrodis atpažįsta savo šeimininką ir, jei kažkas bando jį paimti prieš tai nepanaudojęs burtažodžio Esspehottum, gali tą žmogų nužudyti.
Juodoji knyga – vienintelė pasaulyje knyga, kurioje surašyti visi juodosios magijos ritualai. Į rankas ją gali paimti tik aukščiausi juodosios magijos žinovai. Pati knyga pulsuoja juodąja magija, tad, jei ją paims, pavyzdžiui, mokinys, mirs.
Juodoji žvakė – naudojama iškviečiant stipriausius demonus. Be šios žvakės gali pavykti tik silpnesni iškvietimo ritualai. Tačiau jei žmogus ją uždega be intensijos panaudoti ją rituale, žvakė sukelia gaisrą, pražudo žmogų, tačiau pati lieka tokia, kokia buvusi.
Davęs pakankamai laiko mokiniams perskaityti ir užsirašyti informaciją paspoksoti į lentą, Tobias vėl prabilo.
- Kol jūs nepradėjote kalbėti nesąmonių, ne, tai ne tas pats, kaip Mirties relikvijos. Šeivamedžio lazdelė buvo tiesiog galinga, tačiau savaime neskleidė juodosios magijos. Prisikėlimo akmuo... jei mokysitės apsigynimo nuo juodosios magijos, pirmasis dalykas, kurį turite įsiminti – pasaulyje nėra burtų, kurie prikelia iš numirusių. Tad Prisikėlimo akmenį galima laikyti pavojingiausiu daiktu. O Neregimasis apsiaustas yra visiškai nepavojingas daiktas. Pavojingas tampa tik naudotojo rankose. O štai Juodieji įrankiai savaime skleidžia juodąją magiją ir žudo žmones.
Tobias nutilo ir sekundėlę pailsėjo. Jis labai nekentė kalbėjimo ir dėstymo.
- Jūsų šiandienos užduotis bus susijusi tik su vienu daiktu. Juoduoju veidrodžiu. – vaikinas nutylėjo, kad pats yra su juo susidūręs ir kad su tuo tvarkytis ne taip lengva. – Su kitais dviem dirbsite pavasarį, nes juos suvaldyti dar sunkiau, nei veidrodį. Kairiame klasės kampe yra kelios durys į atskirus nedidelius kambarėlius. Kiekviename iš jų yra padėta silpnesnė Juodojo veidrodžio versija. Vos įeisite į kambarį, veidrodis pradės veikti. Tamsoje turite jį susirasti, pasakyti burtažodį ir paimti. O tada, pasinaudoję savo proto, jei tokį turite, galia, suvaldyti veidrodį ir sustabdyti tamsą. Tuomet grįšite į klasę. Keliaukite dirbti.
Vaikinas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ėmė stebėti mokinius. Nuoširdžiai vylėsi, kad jam neprireiks kam nors padėti, nors, greičiausiai, taip viltis buvo kvaila.
[Sveiki. Užduotis parašyta post‘e. Tobias to nepasakė, tačiau į kambarį galite eiti ir po vieną, poromis, ir keliese – kaip norite. Jei reikės Tobijo post‘o ar šiaip kils klausimų, parašykit až. Prašau trijų praktikos post‘ų. Pamoka iki 09-12. Sėkmės;)]
-
Dori kartu su Erka sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Ir vėl naujas profesorius, tad reikės išbandyti jo kantrybę. Pirmas įspūdis, kad tas vaikinas - ne iš kelmo spirtas. Atrodė šalto veido. Nei pasisveikino, nei prisistatė.
- Koks jūs nemandagus, profesoriau. Jei nenorit čia būti, galit eiti ir palikti mus vienus. Mes tikrai kaip nors išgyvensime, - klastuoliškai sukrizeno ir primerkė akis.
Netrukus ant lentos atsirado kažkokie užrašai, bet Mendel net neketino jų skaityti. Po to naujasis profesorius pristatė užduotį. Tačiau tamsiaplaukė, žinoma, ir užduoties imtis nesiruošė.
- Tau neatrodo, kad jis čia jaučiasi pernelyg gerai? - tyliai paklausė Erkos. - Man jau norisi nuleisti jį ant žemės, - žaibavo akimis.
Bet vis dėlto Dori jau buvo šeštakursė ir į galvą, norom ar nenorom, lindo įkyrios mintys. Jeigu ji tikrai nuspręs tapti užmaršintoja, apsigynimas nuo juodosios magijos jai bus reikalingas dalykas. Nežinia, į kokias vietas Dori tektų keliauti, su kokiais dalykais reikėtų susidurti. Todėl mergina vis žvilgčiojo į klasės kampe esančias duris. Ėmė dvejoti.
- Ar eisi? - paklausė Erkos.
-
Delfė šypsodamasi nužvelgė apsiginimo nuo juodosios magijos kabinetą. Nors tai nebuvo švilpės mėgstamiausia pamoka, tai buvo viena pirmųjų pamokų šiais metais ir Delfė tikrai neketino leisti kažkam sugadinti jai nuotaiką. Net ir nedraugiškam profesoriui, kuris šaltu veidu aiškino pamokos temą.
Profesoriui pradėjus savo kalbą apie tai, kaip jis neturi pasirinkimo, mergina prunkštelėjo. Greitai užsidengė ranka burną ir tikėjosi, kad niekas nieko neišgirdo. Būtų blogai pačią pirmą pamoką gauti nemalonumų.
Delfė šypsodamasi perskaitė tekstą ant lentos. Per vasarą ji tikrai nebuvo atsivertusi apsiginimo nuo juodosios magijos vadovėlio, tad visi trys juodieji įrankiai jai kėlė didelį susidomėjimą.
Išgirdus, kad pavasarį reiks dirbti ir su juodąja knyga, Delfės akyse pasirodė baimės šešėlis. Ar čia neparašyta, kad mokiniui paėmus knygą jis mirs? Tačiau Švilpynės koledžo mokinė neleido sau išsigąsti per daug ir išgirdus profesoriaus užduotį, staigiu judesiu atsistojo ir nuėjo prie pirmų pasitaikiusių durų. Tik Delfė neturėjo daug proto galios ir neįsivaizdavo kaip jai pavyks susidoroti su užduotimi ir suvaldyti veidrodį. Kas bus, tas bus pagalvojo Delfė ir pastovėjusi prie durų kelias sekundes, įėjo į kambarį.
-
Sakura į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką atėjo kartu su Gruode. Profesorius jai nepasirodė malonus žmogus. Anksčiau baltapūkė tikriausiai būtų pasiūliusi jam kokio nors citrusinio eterinio aliejaus, bet dabar neketino to daryti. Po to karto miške su Meghan šviesiaplaukė pasimokė, kad vis dėlto ne visi žmonės yra geri.
Varnanagė įdėmiai klausėsi to, ką kalbėjo profesorius. Ant lentos atsiradus informacijai kuo skubiau ją susikonspektavo pergamente. Širdis ėmė šiek tiek tankiau plakti. Strazdanei nelabai patiko juodosios magijos prisotinti daiktai ir pavojingos būtybės. Jai visa tai atrodė baisu.
Atsistojusi šeštakursė apsidairė po klasę ir pamatė nemažai pažįstamų veidų.
- Manau, kad bus drąsiau, jeigu eisime ne dviese, - pasakė Gruodei. - Vega! Rensa! - pašaukė bendrakoledžes. - Ar norite eiti pro duris kartu su manimi ir Gruode? - pasiūlė. - Keturioms tikriausiai bus paprasčiau įveikti Juodąjį veidrodį. Tuomet mėlynakė pravėrė vienas iš durų ir buvo pasirengusi žengti į vidų.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo paršelis, o šalia šio žavaus gyvūnėlio - aukšta mergaitė trumpais rudais plaukais. Ji rankoje laikė du balandžius. Vienas iš jų labai garsiai burkavo - Elliw, kuri ir buvo ta mergaitė, nepastebėjo, kad netyčia išsuko jam koją. Taigi paukštis reiškė nepasitenkinimą, o velsietė džiaugėsi, kad nemato nė vienos iš bjaurių mergiūkščių. Tiesa, draugės taip pat buvo išnykusios, bet prie šito fakto Elliw jau buvo pripratusi (išskyrus tuos atvejus, kai apie tai pamiršdavo).
Kažkoks nepažįstamas berniūkštis šnekėjo, tačiau klastuolė neketino jo paisyti. Jis vis tiek nėra nei Liucija, nei Sabrina, nei Joana trečioji, nei Vėtratrūnė, nei Sarah. Tad kam jo klausytis? Tiesą sakant, velsietei jau nusibodo, kad jis neužsičiaupia - nepavyko to netgi pamiršti. Kiek pasvarsčiusi, ką reikėtų daryti dabar, nustebo, kad rankose laiko kažkokius du paukščius. Neprisiminė ir to, kad nusibodo kažkoks šnekantis berniūkštis, bet vis tiek paleido balandžius jo link. Visai netrukus iš paskos nuskrido ir paršelis.
-
Kažkur klasės gale sėdėjo mergaitė, apsikabinusi vienintelę nuo tėvų likusią dovaną pliušinį meškiuką, banaliai pavadintą Tedžiu. Ant stalo, priešais ją gulėjo vadovėlis, žiobariška užrašinė, juodai rašantis tušinukas ir burtų lazdelė. Astrida vis dar nežinojo kaip naudotis burtų lazdele ir nebuvo atsivertusi nei vieno vadovėlio. Rudos akys spoksojo į profesorių Walters'ą, šių akių savininkė klausė ne visko ką jis sakė, tačiau kažką vis tiek išgirdo. „Aš irgi čia nenoriu būti“ pilnai pritarė juodaplaukiui. Atrodė, kad su šiuo profesoriumi sutars. Pamokai kaip tyčia buvo pasiruošusi, tad išeiti negalėjo.
Pamokos tema skambėjo neįdomiai. Kažkokie įrankiai? Kam jai kažkokie papildomi įrankiai, jeigu yra burtų lazdelė? Pirma pamoka dar nepasibaigė, o Nilsen jau norėjo namo. Tikslas magijos pagalba prikelti tėvus buvo trumpam išgaravęs iš vaiko galvos. Ploni pirštai atsivertė vadovėlį pirmą kartą, atsiverstame puslapyje pamatė jau minėtus įrankius. Lentoje pastebėjo trumpą informaciją apie visus tris įrankius.
Tobijo žodžiai privertė švilpę sustingti. Ją šokiravo žodžiai apie tai, kad nėra burtų, kurie prikeltų jos numirusius tėvus. Skruostais pradėjo tekėti ašaros. Rankos stipriau sugniaužė meškiuką Tedį, o kūnas nevalingai susigūžė. Astrida pradėjo kukčioti. Ji negalėjo daugiau nieko padaryti, išgirdusi tokį žiaurų faktą. Dabar ji norėjo tik vieno, kad viskas aplink išnyktų.
-
Alanui ši pamoka buvo labai svarbi. Juk tai vienas svarbiausių dalykų norint tapti auroru. Todėl sėdėjo ir klausėsi. Senasis Alanas būtų pradėjęs šiauštis vos tik profesoriui pravėrus burną. Galimai jis būtų pradėjęs visai atmestinai žiūrėti į šį reikalą. Visai taip kaip ir seniau, kai pamokas dėstė profesorė Clarke. Jam dabar buvo labai gaila, kad savo galimybes mokytis iššvaistė visokioms niekam nenaudingoms mintims. Plakatams ar panašiems dalykams.
Taigi šis profesorius atrodė labai atšiaurus. Ir tai švelniai tariant. Bet koks skirtumas, juk jo dėstomi dalykai buvo svarbūs. Ir tas dabar Alanui atrodė reikšmingiausia. Jis viską nusirašė nuo lentos. Ir pasisuko į šalia sėdintį žmogų.
- Eini kartu Adri? Ar bandysi vienas? - Alanas suprato, kad visai netrokšta į tą kambarėlį su veidrodžiu keliauti vienas. Bet jei Adrijas bandys su tuo daiktu tvarkytis savarankiškai, nebus kito pasirinkimo.
-
Adrijas labai patenkintas sėdėjo klasėje. Kurioje šiaip jau buvo daug kartų, bet tik veidrodėlyje. O dabar jis tikrai egzistavo šioje patalpoje visiems matomas. Apie tai, kas buvo dėstoma tamsiaplaukis nebuvo girdėjęs. Ir visi tie trys daiktai kėlė susidomėjimą. Ne menkesnį susidomėjimą kėlė ir profesorius. Buvo matyti, kad turi įvairios patirties su juodosios magijos artefaktais. Tiesiog atrodė užtikrintas. Bus šiandien ką veikti. Pamanė Volkeris.
- Aišku einam kartu. Jei atėjom čia drauge, tai kam dabar skirstytis? - Pasakė.
Gyventi atskirai nuo šio žmogaus buvo keista. Juk penkerius metus praleido kartu. Kur nors netoliese veidrodėlyje. Žinojo apie Alaną daug ką. Apie jo baimes, mintis, svajones. Lygiai tiek pat ir tasai žinojo apie Adriją. Ir jam atrodė, kad kartu jie tikrai turėtų susitvarkyti su gauta užduotimi.
Jis atsikėlė nuo kėdės ir užtikrintai patraukė tų durelių link.
-
Gruodė nekentė šios pamokos. Nuo pat praeitų metų. Ne jai tiesiog buvo tokie dalykai ir viskas. O dar profesorius pasirodė toks, kad norėjosi pasislėpti po stalu ir tyliai praleisti ten visą pamoką.
- Gal geriau susirgti ir viskas? Apsimesti, kad bloga ir dingti iš klasės. - Tyliai pasakė Sakurai. Kažkoks siaubingas tamsos veidrodis nekėlė pasitikėjimo. Net jei tai tebuvo susilpninta jo versija.
- Labai gera idėja. - Tarė, kai draugė pašaukė artyn kitas merginas. Jau keturios tai jos tikrai turėjo šansų kažką padaryti. Bent jau Rimeikaitės nuomone.
Belaukiant kas gi bus toliau ji prisiminė vieną iš turėtų šio dalyko pamokų. Tada juk pavyko susitvarkyti su tais sniego elfais miške. Kodėl dabar vėl taip nuvertinu savo galimybes? Taip besidrąsinant išties paliko ramiau. Kažkaip tikrai susitvarkysim. Visos keturios dar ne tokius dalykus galėtume įveikti.
-
Sėdėdamas vaikinas vis svarstė, ar ta menka mokytojo algelė buvo verta šitokių kančių. Taip, čia buvo tik pirma Tobijo pamoka ir taip, ji truko dar tik dešimt minučių, tačiau tai nekeitė fakto, kad juodaplaukis čia būti labai nenorėjo. Vien dėl to, jog čia buvo vaikų. Kitaip žinomų kaip bjauriausi padarai visatoje. Tiesa, pats Tobias visiškai ignoravo faktą, kad ir pats kažkada buvo vaikas.
Kažkokia klastuolė mergina nusprendė, kad būtų gera idėja juodaplaukiui pasiūlyti nešdintis po velnių palikti klasę. Vaikinas būtų mielai tai padaręs, tačiau, skirtingai, nei manė ši mergina, duona ant medžių neaugo ir pinigų išgyvenimui reikėjo. Net jei tai reiškė tvarkymąsi su mažais demonais. Tad juodaplaukis paprasčiausiai ją ignoravo.
Mokiniai pradėjo kilti iš vietų ir eiti link durų. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus viduje ėmė formuotis viltis, kad gal viskas pasiseks ir kuris nors mažas demoniūkštis nesugalvos, pavyzdžiui, paimti veidrodį neištaręs burtažodžio. Aišku, tai jį "išjungtų" porai valandų, kas gal ir nebūtų blogai, tačiau Tobias netroško pačią pirmą dieną aiškintis direktorės kabinete, kodėl jo pamokos metu nukentėjo mokinys. O jei dar apie tai sužinos tėvai...
Deja, Tobijo viltys, kad pamoka praeis ramiai, greitai buvo sutriuškintos. Vaikino dėmesį jau anksčiau patraukė rudaplaukė mergaitė, kuri į kabinetą sugalvojo atsinešti teleskopą, paršelį ir du balandžius. Keistesnio derinio turbūt nepamatysi net įprastą dieną Hogvartso koridoriuose, ką jau kalbėti apie pamoką. Tobijui svarstant, kokio velnio kam nors tąsytis po mokyklą gyvūnus, toji rudaplaukė mergaitė paleido balandžius į jį. Laimei, su ilgamete gatvių muštynių patirtimi vaikinas išsiugdė neprastą reakciją, ir po sekundėlės sustingdyti balandžiai nukrito ant žemės. O jų pavyzdžiu pasekė ir iš paskos skridęs ir baisiai žviegęs paršelis.
"Dėstyk Hogvartse", jie sakė. "Bus ramu ir gera." Jei tai yra kaip žmonės supranta "ramu ir gera", metas jiems atsiversti žodyną. Nuoširdžiai abejoju, kad "ramumo" sinonimas yra "skraidantis paršelis".
Tobias pakilo nuo kėdės ir bedė pirštu į iš paršelių ir balandžių besimėtančią mergaitę.
- Tu! - bedė pirštu į ją. Nereikia nė sakyti, kad pavardžių mokytis jis neketino. - Dvidešimt taškų iš Klastūnyno! - kol buvo įmanoma, vaikinas nenorėjo skirti arešto. Jam buvo gana tų valandų per dieną, kurias turėjo privalomai praleisti demonų kompanijoje. Daugiau tikrai nereikėjo.
-
Prabėgo vasaros atostogos, o tai tiesą sakant buvo keista. Vasara buvo gera. Per ją Vegai buvo linksma. Vega kelis kartus su tėčiu stovyklavo. Jai buvo išties smagu, tačiau kitu metu buvo liūdna bei nuobodu. Mergaitei atostogos labai prailgo. Tikrai buvo labai smagu pabūti namuose, tačiau Vegai trūko pamokų, trūko draugių.
Laimei, atostogos pagaliau praėjo ir šiandien mergaitė sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Profesorius buvo naujas, o tai ir stebino, ir gąsdino. Jis nė kiek neatrodė draugiškas. Atrodė, kad jis tik ir nori kuo greičiau prastumti laiką ir nebebūti su mokiniais. Varniukė niekada nesuprato kodėl visi nemėgstantys vaikų burtininkai ateitdavo dirbti profesoriais. Tai mergaitei atrodė labai nelogiška. Kodėl visi vaikų nemėgstantys burtininkai ateina čia dirbti, o paskui pradeda visus keikti? Na, suprantu, kad kai kurie mokiniai daro nesąmones, tačiau kuo kalti mes? Tuo, kad atėjome į pamoką ir norime mokytis? Pagalvojo rudaakė, o paskui išgirdo savo vardą. Atsisukusi į garso šaltinį ji pamatė Sakurą ir Gruodę. Buvo aišku, kad ją kvietė Sakura, nes jos balsą varniukė jau įsiminė ir bet kur galėtų jį atpažinti. Mergaitė nuėjo prie draugių.
- Sveikos! - džiaugsmingai tarė, nes labai džiaugėsi pamačiusi drauges. - Kaip praėjo jūsų atostogos. Mes su tėčiu buvome stovyklauti. Buvo smagu, tačiau nepaisant to man jos labai prailgo. Na, bet džiaugiuosi jus matydama ir kad apskritai čia grįžau.
-
Ką tik baigėsi vasaros atostogos. Tai Rensai, kuri šiuo metu sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos klasėje paskutinėje eilėje sukėlė dvejopus jausmus. Mergaitė tikrai norėjo grįžti ir toliau lankyti pamokas, susitikti su draugais iš Varno Nago bei tiesiog būti Hogvartse. Pati Hogvartso pilies atmosfera labai traukė oranžinių plaukų savininkę. Visi tie koridoriai, naudojamos bei nenaudojamos klasės, laiptai, o kur dar didžioji salė su visomis savo puošmenomis. Jai patikdavo valgyti didžiojoje salėje. Maistas tikrai buvo skanus bei pilnavertiškas, bet joje valgyti patiko ne tik dėl maisto. Pati didžiosios salės aplinka jai labai patiko. Koledžų stalai, profesorių stalai, lubos, kabančios žvakės... Per vasarą ji to labai pasiilgo. Laimei, tai numalšino šiandien didžiojoje salėje pavalgiusi labai skanius pusryčius. Bet vis dėlto dėl vieno dalyko ji gailėjosi, kad praėjo atostogos. Tai dėl to, kad namie nebus iki kitos vasaros, nes Rensos tėvai mano, kad nėra verta skristi į Estiją per kalėdų atostogas, nes vis dėlto jos trumpos, o kelias tolimas. Cavallon pavardės nešiotoja dėl to labai liūdėjo, nes namai visgi buvo ta vieta, kurioje jai buvo gera. Kurioje praleido visą gyvenimą.
Vis dėlto Rensa sėdėjo pamokoje ir ne bet kokioje, o apsigynimo nuo juodosios magijos. Taigi reikėjo mokytis. Ši pamoka buvo viena iš tų, kuriose Cavallon pavardės nešiotojai kartais būdavo nuobodu. Bet tik kartais. Dažniausiai būdavo tikrai įdomu. Rensai patiko mokytis, todėl ji įdėmiai klausįsi pamokos temos, kuri buvo kiek keista, tačiau tuo pačiu ir įdomi, todėl oranžinių plaukų savininkė nesiskundė. Netikėtai ji išgirdo savo vardą, kurį šaukė Sakura. Prie jos dar buvo ir Gruodė, o greitai Rensa pamatė, kad prie jų priėjo ir Vega. Varniukė nuėjo prie draugių.
- Labas. Na, mano atostogos buvo visai neblogos. Buvau Danijoje, - pasakė varniukė.
-
Ko gero, nereikia ir sakyti, kad visai netrukus Elliw jau neprisiminė, kad kažkur metė balandžius ir paršelį. Ji paprasčiausiai pamiršo apie šių gyvūnų egzistavimą. Tuo labiau, kad pati augina tokius augintinius. Kitaip tariant, klastuolė buvo visiškai įsitikinusi, kad yra gera mergaitė, o jos draugės netrukus ateis, ir jos galės pasišnekučiuoti apie teleskopus. Lygiai tokius kaip tas, kuris ir toliau stovėjo ant stalo.
Ir išties kažkas priėjo. Elliw apsidžiaugė, bet laiku susiprato: tai visai ne draugė, o kažkoks nepažįstamas berniūkštis, kuris tikrai neturėjo ką protingo pasakyti.
- Kas tu? - nepatenkinta paklausė rudaplaukė ir vis dar stovėdama ant stalo žengė į priekį. Judesys buvo visai nežymus, bet to užteko, kad koja užkliudytų teleskopą, ir tas nusiverstų ant grindų.
- MANO TELESKOPAS! - baisiausiai persigandusi sušuko mergaitė. Kiek pasvarsčiusi apsižvalgė ir suprato, kad dėl visko kalta(s) tik šita(s) bjauri mergiūkštė bjaurus berniūkštis.
- Tai tu kalta! - pridūrė nepatenkinta Elliw. Reikėjo gelbėti astronomijos prietaisą, taigi ji žengė į priekį. Nepagalvojo, kad stalas kažkada baigsis, tad drėbėsi ant žemės. Tiksliau, tiesiai ant to bjauraus berniūkščio kojų.
- AUČ!
-
Sakura nudžiugo, kad Vega ir Rensa sutiko prisijungti prie jos ir Gruodės ir į kambarį eiti kartu.
- Mano atostogos... - susimąstė Sakura. - Na, tiesiog leidau laiką Londone, - pasakė. Nenorėjo plėstis.
Iš tikrųjų šviesiaplaukės atostogos nebuvo džiugios, nes jai teko girdėti tėvų konfliktus ir pačiai konfliktuoti. Labiausiai su mama, ko dar niekada nėra buvę. Ji pirmą kartą matė mamą piktą. Ši dėl visko kaltino tėtį, šaukė, kad jis sugadino jos gyvenimą jaunystėje ir gadina dabar. Sakė, kad negali patikėti, jog Sakura pasirenka Londoną, kad gali lengva ranka imti ir palikti mamą. Strazdanė bandė aiškinti, kad ji mamos nepalieka. Tačiau nenori būti įkalinta vienoje vietoje. Už šiuos žodžius ji gavo antausį per veidą. Negalėjo patikėti, nes mama niekada nebuvo pakėlusi prieš ją rankos. Tą akimirką Sakuros viduje kažkas dužo.
- O ką veikei Danijoje? - paklausė Rensos dziaugdamasi, kad jau žino apie daugiau šalių. - Beje, kaip tavo atostogos, Gruode?
Vos tik Sakura įžengė į kambarį, ją pasitiko tamsa ir tyla. Ir kažkokia nesuvokiama baimė. Tankiai kvėpuodama mergina bandė kur nors šitoje vietoje apčiuopti veidrodį.
-
Kai jos visos susispietė į būrį Gruodė tvirtai nutarė, kad jokie veidrodžiai neatsilaikys ir viskas pavyks gerai. Buvo be galo smagu stovėti merginų pulkelyje ir jaustis jo dalimi. Niekada nebūčiau pamaniusi, jog turėsiu tiek draugių. Nesijausiu vieniša ir už ribos.
- Sveikos Rensa, Vega. - Pasisveikino. Balse buvo justi džiaugsmas. Ji išties dabar išgyveno patį geriausią periodą savo gyvenime. Net saulė, kuri švietė per visą vasarą negalėjo gadinti ūpo. Gruodė išties mėgavosi praėjusiomis vasaros atostogomis. Ir net Alfredas Senkleris, kurį sutiko pavasarį negalėjo dabar jos mintyse pasėti abejonių daigų.
- Oho Danijoje? O kokiame mieste? - Paklausė Gruodė Rensos. Sakuros atsakymas buvo labai jau trumpas. Ar jai patiko atostogos? Gruodė norėjo daugiau paklausti. Nes jai pasirodė, kad draugei tos atostogos tikrai nebuvo labai smagios.
- Ai aš tai Buvau pas senelius Klaipėdoje. Daug laiko leidau prie jūros. Beveik visą vasarą su seserimi pragyvenome Klaipėdoje. - Varnė galvojo ar pasakoti apie tą Juzefą ar ne.
- Dar buvome susitikusios su Dori. - Užsiminė trumpai.
Galop jos nuėjo į kambarėlį. Tokį visai tamsų ir ankštoką. Gruodei čia nelabai patiko. Bet ko daugiau galėjai tikėtis iš apsigynimo nuo juodosios magijos. Jei ne šiurpo ir nepatogumų.
- Reiktų atsargiai. Svarbiausia jo nepaliesti nepanaudojus burtažodžio. - Pratarė.
Trečiakursė stovėjo ramiai ir svarstė kaip rasti tą veidrodį jo nepalietus. Ir laiku prisiminė, kad moka kerėti.
- Lumos. - Tarė ir lazdelei sužibus pasidarė šviesiau. Bet atrodė, kad tas veidrodis tiesiog sugeria jos šviesą. Ir vis tiek ką nors įžvelgti buvo sunku.
- Man atrodo jis yra pačiam kambarėlio gale. Prie pat sienos. Labiau dešinėje pusėje.
-
Jeigu Tobias būtų gavęs po galeoną kas kartą, kuomet jis pagalvodavo "ir kokio velnio aš sutikau čia dirbti?", dabar jau turėtų visai padorią pinigų sumą ir galėtų nešdintis iš
šios šėtono skylės Hogvartso neatsigręždamas. Deja, už tokias mintis pinigų, bent kol kas, niekas nedalino, tad vaikinui neliko nieko kitą, kaip tik mėginti išgyventi šią dieną.
Toji mergaitė su teleskopu, kuri į apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių sugalvojo paleisti paršelį ir balandžius, dabar visa gerkle kažką plyšojo apie kaltę ir teleskopus. Regis, ji visiškai nesureagavo į tai, kad iš jos koledžo Tobias atėmė taškus. Kiek pasirausęs atmintyje juodaplaukis ištraukė, regis, pačios Brittos įspėjimą, apie Hogvartsę besimokančią Elliw, kuri garsėjo teleskopais ir prasta atmintimi. Vaikinas suprato, kad su ja švaistyti laiko neverta ir geriau tiesiog ignoruoti viską, ką ji daro ar sako. Vaikinas buvo šventai pasiryžęs tai daryti, tačiau tuomet klastuolė užkliuvo už balažin ko ir išsidrėbė tiesiai juodaplaukiui ant kojų. Šitas perpildė jo kantrybės taurę.
- Goff! Nešdinkis iš pamokos ir kad daugiau tavęs čia nematyčiau! - Tobijui buvo visiškai nusispjaut į tai, kad Elliw šitą jo paliepimą pamirš dar nepasibaigus pamokai. - Atimu dar dvidešimt taškų iš Klastūnyno!
Baigęs savo tiradą vaikinas apsigręžė ir grįžo prie stalo. Išsitraukęs termosą kavos, juodaplaukis meldėsi, kad ši pamoka greičiau pasibaigtų. Ir, pageidautina, be jokių kitų nesusipratimų.
-
Skaudėjo viską, taip pat ir teleskopą. Ir kodėl tos bjaurios mergiūkštės negali susirasti geresnės veiklos nei Elliw gyvenimo griovimas?! Galėtų jos, pavyzdžiui, taisyti teleskopus. Bet kur ten! Tos septynios bjaurybės buvo visiškai nenaudingos, tad dabar Elliw buvo baisiai nepatenkinta. Jos gyvenimas iš viso buvo pernelyg sudėtingas. Teleskopai nyksta arba dūžta, draugės vis pamiršta, kad ji egzistuoja, o štai bjauriosios mergiūkštės nuolat trinasi ten, kur joms ne vieta! Taigi nenuostabu, kad velsietė supyko. Tik kurią bjaurybę jai dabar apkaltinti?
- Tai tu kalta! - taip ir nepriėmusi sprendimo rėžė ji ir pasijuto šiek tiek geriau. Apkaltinus bjaurybes gyvenimas iš karto pasidaro gražesnis. Ir visai nesvarbu, kad Elliw neprisiminė viso šito priežasties. Tiesa, ji nė nebūtų galėjusi pasakyti, kas yra “visas šitas.”
Kad ir kodėl ji gulėjo ant grindų, dabar pabandė atsistoti. Kažkuriuo momentu dėl niekam nežinomų priežasčių pavirto į ožką. Niekas nežinojo ne tik priežasties, bet ir būdo, kaip mergaitė tai padarė. Vis dėlto dabar ji stovėjo ant keturių kojų ir panikavo. Neįsivaizdavo, kas atsitiko, bet nesugebėjo to netgi pamiršti. Pradėjo kaip išprotėjusi lakstyti aplinkui ir galiausiai užšoko ant kažkokio stalo, ant kurio, deja, nebuvo nė vieno teleskopo. Vis dar nesuprasdama, kas atsitiko, velsietė pradėjo mosikuotis kojomis (kad ir kaip keistai tai atrodė) ir netyčia kažkam įspyrė į galvą. Ar tai buvo bjauri mergiūkštė, ar draugė, ar šiaip koks nepažįstamas asmuo, Elliw nė neįsivaizdavo.
-
Prabėgo vasara. Kaip visada vaikų namuose. Ir kaip visada nuobodžiai. Kartais Erka pagalvodavo kodėl iš jų nepabėga, tačiau tingėjo ir nematė prasmės, nes ją vis tiek surastų. O kęsti visą tą nesąmonę ji tingėjo, todėl nusprendė tiesiog ištverti vasarą vaikų namuose. Buvo keista, kad ji pagaliau praėjo. Dažniausiai klastuolei vasaros labai prailgdavo. Taip, ji nekentė pamokų ir apskritai viso Hogvartso, bet dar labiau nekentė to vaiknamio.
Kaip bebūtų Erka sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Ir sėdėjo su Dori, o tai kiek džiugino, nes buvo bent kiek lengviau iškęsti pamoką. Erka jau buvo penktakursė, o Dori - šeštakursė. Tai kiek liūdino, nes penkiolikmetė neįsivaizdavo kaip iškęs pamokas septintame kursei kai Dori jau nebesimokys. Dori buvo vienintelė jos pažįstama su kuria ji galėjo ramiai krėsti išdaigas ar apie bet ką pasikalbėti. Su ja pamokose visada būdavo linksmiau. Na, žinoma ji galėjo neiti į pamoką ir tikrai būtų ramu, bet vis dėlto norėjo pereiti į kitą kursą, todėl tekdavo jose apsilankyti.
Profesorius buvo naujas, o tai tiesą sakant nustebino. Erka jau buvo įpratusi matyti tuos pačius profesorius. Na, bet apsigynimas nuo juodosios magijos visgi buvo ta pamoka, kurios profesoriai nuolat keitėsi. Violetinplaukė nežinojo kodėl būtent šios pamokos profesoriai nuolat keičiasi, tačiau tai jai ir nelabai rūpėjo. Jai rūpėjo išbandyti profesorių.
- Taip, tu teisi. Reikia jį nuleisti ant žemės, - tarė violetinių plaukų savininkė, o tada Dori uždavė klausimą į kurį atsakymas buvo akivaizdus. - Aišku, kad neisiu. Norėtum. Niekada gyvenime, - dar pridėjo Klastūnyno atstovė.
-
Dori susierzino. Nesuprato, dėl kokios priežasties profesorius ją visiškai ignoravo. Žinoma, o kvaišelė Elliw tik ir sukosi įvykių sūkuryje.
Netrukus Erka pasakė, kad tikrai neis atlikti užduoties. Nors širdyje Mendel visai norėjo tą užduotį atlikti, nes galvojo, kad ji galėtų būti jai naudinga, tikrai pasirodė rimta, bet ji negalėjo to pasakyti Erkai. Šį kartą teks praleisti, pagalvojo mintyse. Ką Erka pagalvos, jeigu aš nueisiu?
Aišku, kad dabar reikėjo iškrėsti ką nors tam naujajam profesoriui, tačiau ir šito klastuolė daryti nelabai galėjo, nes truputėlį bijojo. Nebuvo tikra, kaip jis reaguos. Dėl Merlino, kas dabar tau darosi?! Atrodo, kuo aukštesnis kursas, tuo tampi skystesnė, vis dar kalbėjosi su savimi galvoje. Nuo kada tau rūpi, ką pamanys ar kokių kokių priemonių imsis profesoriai?
- Žinai, Goff susirenka visą profesorių dėmesį, - tylutėliai pasakė nusprendusi į teleskopininkę nukreipti savo pyktį. - Aš pamokysiu ją, o tu, jeigu nori, gali profesorių, - pasiūlė ir metė žvilgsnį į jo termosą, kurį norėjo kerais nuversti, bet nedrįso. - Levicorpus, - taip pat tyliai tarė ir mostelėjo burtų lazdele į Elliw pusę.
-
Erka nesuprato kaip profesorius galėjo sugalvoti tokią kvailą užduotį. Kas tiems profesoriams darosi? Negi dabar visi lygiuojasi į Matthew, o tai yra žemiausią lygį? Pagalvojo violetinplaukė, o tada atsisuko į Dori.
- Taip, Elliw kaip visada susirenka visą profesorių dėmesį, nors jis ir turėtų priklausyti mums. Gerai, aš pasirūpinsiu profesoriumi, - sutiko penkiolikmetė ir pažvelgė į jį. Juodaplaukis atrodė pakankamai jaunas. Nedaugiau trisdešimties, tačiau tai nieko nekeitė. Jis vis tiek turėjo nusileisti ant žemės. Buvo aišku, kad jis pats to padaryti nesugebės, todėl teks pasidarbuoti Erkai. Na, ko gi nepadarysi, kad žmogus paprotėtų. Žinoma, su Elliw tai nepavyktų, todėl dėl jos nieko ir nedaryčiau, bet su profesoriumi gal įmanoma. Pagalvojo penktakursė ir išsitraukė lazdelę.
- Scourgify, - tarė ji nutaikiusi lazdelę į profesorių bei mostelėjo ja. Skanaus. Pagalvojo Erka.
-
Išgirdusi Sakuros žodžius Vega suprato, kad jos atostogos nebuvo geros, tačiau daugiau klausinėti draugės neketino. Nenorėjo taip jos liūdinti. Vega žinojo, kad jos tėvai gyvena atskirai visiškai skirtingus gyvenimus. Ir žinojo, kad Sakura tik dėl Hogvratso pasirinko likti Londone, o ne grįžti į pievą. Mergaitei buvo gaila draugės. Buvo gaila, kad Sakura turėjo pasirinkti tarp Hogvartso ir gimtųjų namų. Varniukė žinojo, kad tas pasirinkimas išties sunkus. Ji džiaugėsi, kad Sakura nusprendė čia likti ir jos galės bendrauti, tačiau ji jautė sau pykti, kad dėl jos Sakura turėjo palikti pievą. Vega norėjo kada nors nukeliauti į tą pievą. Iš Sakuros pasakojimų tai buvo išties įdomi vieta. Joje žmonės nesinaudojo įvairiais plastikiniais daiktais ir apskritai mažiau teršė, o tai džiugino varniukę. Antrakursė žinojo, kad žemėje yra be galo daug šiukšlių, o žmonės tik toliau teršia. Vega visada stengdavosi teršti kuo mažiau, tačiau gyvenant mieste tai buvo išties sunki užduotis.
Tada mergaitė išgirdo, kad Rensa buvo Danijoje, o tai tikrai nustebino antrakursę. Apie Daniją rudaakė buvo skaičiusi knygoje.
- Oho. Kas joje labiausiai patiko? - paklausė. Vega labai džiaugėsi, kad draugė buvo kitoje šalyje.
- O Klaipėda tai šalis? Niekada apie tokią negirdėjau, - tarė varniukė truputį susigėdusi. Jai buvo išties gėda, kad nieko nežinojo apie Klaipėdą.
Vega kartu su draugėmis įžengė į vieną iš kambariukų. Jame buvo labai tamsu. Nebuvo įmanoma nieko matyti. Varniukė ėjo kambariu į priekį bandydama ką nors įmatyti, tačiau jai nesisekė. Vietoje to ji atsitrenkė į kažkurią iš draugių.
- Oi, labai atsiprašau, - tarė ji, o tuo metu Gruodė pašvietė kamabrį. Tą patį nusprendė padaryti ir Vega.
- Lumos, - tarė ji ir jos nuostabai lazdelės galas pradėjo šviesti, bet tai tikrai labai ją nustebino, nes paprastai iš pirmo karto jai nepavykdavo. - Ačiū už idėją, Gruode, - dar pridėjo ji. O tada išgirdo, kad Gruodė mano, jog veidrodis yra kambarėlio gale, dešinėje pusėje. Vega priėjo prie kambarėlio galo ir visą jį išnaršė pasišviesdama lazdele, tačiau jame veidrodžio nerado. Tada apėjo visą kambarį ir veidrodį pamatė prie vienos iš sienų.
- Jis štai čia. Gal kuri galėtumėte panaudoti kerus? - paklausė šviesiaplaukė.
-
Rensa išgirdo visų trijų draugių klausimus apie Daniją. Kadangi jų buvo tiek daug ji neturėjo teisės į juos neatsakyti.
- Buvau Kopenhagoje. Daug ką. Buvau atrakcionų parke, daugybėje muziejų bei tiesiog daug laiko praleidau tyrinėdama ją. Išties labai gražus miestas. Labiausiai patiko pats miestas. Jo architektūra, - tarė Cavallon pavardės nešiotoja, o tada kartu su draugėmis patraukė į kambarėlį. Jame buvo pakankamai tamsu, tačiau Rensa buvo pripratusi prie tamsos, nes dažnai užmiesčiuose stebėdavo bei tyrinėdavo naktinį dangų. Oranžinių plaukų savininkė stebėjo drauges, kurios pasišviesdamos lazdelėmis lazdelėmis ieškojo veidrodžio, o jį radusios paprašė kurios nors panaudoti kerus. Tą padaryti nusprendė Rensa.
- Aš galiu. Tuoj, - tarė antrakursė ir išsitraukė lazdelę. - Esspehottum, - tarė ir mostelėjo lazdele. - Man jį paiimti ar norite kuri nors iš jūsų?
-
Elliw nuoširdžiai panikavo, tik niekaip nesisekė prisiminti to priežasties. Ji nenorėjo čia būti, teleskopas dingęs, iš kažkur atsirado dvi papildomos kojos... Ar gali kuri nors gera mergaitė atsirasti ir paaiškinti, kas čia dedasi?!
Deja, visos draugės ir toliau buvo dingusios, tad su gyvenimo negandomis teko tvarkytis pačiai. O jos, regis, šios geros mergaitės nė neketino palikti. Vis dar besišvaistanti keturiomis kojomis Elliw staiga pakilo į orą ir pakibo žemyn galva. Tiesa, kažkuriuo metu atvirto į mergaitę, tad gyvenimas šiek tiek pagražėjo, bet kodėl ji ore?! Ar čia yra teleskopų?
- Tai tu kalta! - garsiai suriko. Nuoširdžiai nekentė visų septynių bjaurių mergiūkščių ir žinojo, kad viskas yra tik jų kaltė. Laimei, nė vienos iš jų nepastebėjo.
-
Apsyginimo nuo juodosios magijos kabinetas dvelkė tamsa ir šalčiu - dvejais dalykais, kurių Alisa tiesiog negalėjo pakęsti. Negana to, panašiai atrodė ir mokytojo veidas - prieblandoje keistai papilkęs ir visiškai plieninis, tarsi išskaptuotas iš ledo.
Apimta sunkiai sutramdomos panikos mergaitė nuslinko šešėlyje skendinčiu pasieniu ir klestelėjo ant kėdės pačiame nuošaliausiame klasės kampe. Smegenis tarsi kokia grandinė surakino, o širdis, tartum įkalintas paukštis narve, daužėsi į liesus šonkaulius. Ji priminė bokšto laikrodį, mušantį paskutines minutes iki vidurnakčio - velnių, dvasių ir vaiduoklių valandos. Ji priminė nelaimę nešantį varno krankimą ir aštrų giltinės dalgį. Ji priminė vėsą, pašiaušiančią plaukus ir priverčiančią sustingti - laukti aštrių nagų, klyksmo ir viską apgaubiančios tamsos.
Stengdamasi nepasiduoti juodoms mintims, tempiančioms ją į baltą tuštumą, švilpynukė susigūžė suole, tikėdamasi, kad mokytojo balsas ją bent kiek apramins. Deja, jis buvo tos pat ledinis ir paslaptingas, kokios buvo antrakursės mintys. O paslaptys... Paslaptys dangsto demonus ir tamsą. Paslaptys - pavojingos, bet atvirumas dar pavojingesnis.
-
Dešimt minučių kabinete buvo visai ramu. Keletas mokinių nuėjo į kambarį daryti praktikos, ir tai buvo visai neblogai, jei jie nesugalvos paimti veidrodžio neištarę burtažodžio arba išbūti ten ilgiau, nei galima. Tačiau Tobijui buvo nusispjaut, ką tie mažieji demonai ketina daryti, kol tai jo neveikė asmeniškai.
Deja, jo ramybei nebuvo lemta tęstis iki pamokos galo. Juodaplaukė klastuolė, prieš tai labai maloniai pasiūliusi Tobijui nešdintis po velnių, dabar kerais užpuolė teleskopininkę. Juodaplaukiui visai nepatiko triukšmas, tačiau jis neketino nieko daryti. Elliw vis tiek tai tuoj pamirš, o vaidinti mokytoją, kuriam svarbu mokinių gerovė ir lygybė, vaikinas neturėjo nuotaikos. Tie vaikigaliai galėjo nors ir galvą nusisukt - jam nuo to nei šilta, nei šalta.
Tačiau tada atsitiko dalykas, kurio Tobias net norėdamas negalėjo ignoruoti. Į jį kažkokia mergaitė paleido kerus. Vaikeli, ar tavo likusios smegenys visiškai suskystėjo? Suprasčiau, paleisti kerus į, pavyzdžiui, astronomijos ar herbologijos profesorių. Tačiau į apsigynimo nuo juodosios magijos, kuris iš kerų duoną valgo?
Juodaplaukiui nebeliko laiko pakelti lazdelę, kad apsigintų nuo kerų, tad jam neliko nieko kito, kaip tik pasikliauti savo per ilgus metus ištreniruota reakcija ir šokti į šalį. Tobias persivertė kūlio ir vėl pašoko ant kojų. Jo akys kaip mat įsimigo į violetinplaukę klastuolę, paleidusią į jį kerus.
- Tu. - bedė pirštu į ją, nes net neįsivaizdavo, koks galėtų būti jos vardas. - Keliauk iš čia ir daugiau gali nesirodyti. Penkiasdešimt taškų iš Klastūnyno.
Aišku, gal būtų naudingiau pranešti apie tai direktorei ar palikti po pamokų, tačiau tai reikštų papildomą darbą ir papildomus rūpesčius, o to Tobias tikrai netroško. Geriau jau tos mažosios pabaisos gyvenime nebematytų. Eilinį kartą svarstydamas, kodėl jis sutiko čia mokyti, juodaplaukis grįžo prie savo stalo. Dirstelėjęs į laikrodį sunkiai atsiduso. Buvo likęs dar visas pusvalandis.
[Pamoka pratęsta iki 09-17]
-
Dirbti komandoje buvo šaunu. Varnanagės įdomiai šnekėjosi apie praėjusias vasaros atostogas. Nors šviesiaplaukė buvo girdėjusi apie tokią šalį kaip Danija, bet apie Klaipėdos šalį jai girdėti, kaip ir Vegai, neteko.
- Aš irgi negirdėjau apie Klaipėdą, - tarė Sakura. - Koks joje oras? - paklausė.
Sakurai buvo labai keista, kad pasaulyje yra daug šalių ir kad jose būna skirtingas paros metas, skirtingas oras. Ypač jis labai domino varnanagę. Ji skaitė, kad yra šalių, kuriose visada šilta arba šalta. Pati strazdanė tokioje šalyje gyventi tikrai nenorėtų, nes juk kiekvienas metų laikas atneša savito džiaugsmo.
Netrukus mokinės rado reikiamą veidrodį. Viena baltapūkė tikrai nebūtų taip lengvai to padariusi.
- Galiu paimti, - tarė mokinė ir tai padarė.
Deja, Sakura nepagalvojo, kad burtažodį ištarė Rensa, o ne ji. Todėl Juodąjį veidrodį galėjo bandyti imti tik Rensa. Palietusi daiktą mėlynakė iškart nualpo.
-
Dori nuotaika iškart pasitaisė, kai jai pavyko pakabinti Elliw aukštyn kojomis. Ji pastebėjo, jog profesorius matė, kas atsitiko, tačiau jis, Mendel nustebimui, nesiėmė jokių priemonių. O dar juokingiau pasidarė po to, kai Erka išdrįso į jį paleisti kerus ir vyrukas atšoko į šalį. Klastuolė sukikeno. Sveikas atvykęs į Hogvartsą, naujasis profesorėli, pasveikino jį tamsiaplaukė mintyse.
Įkvėpta Erkos žygdarbio ir visiškai pamiršusi pamokos darbą, nebejausdama sąžinės graužaties, kad net neketina eiti atlikti pamokos užduoties, Dori prikando lūpą ir, gniauždama dabar jau kišenėje paslėptą burtų lazdelę, sugalvojo pasinaudoti bežodžiais kerais, kurių kažkada per pamokas vaikus išmokė Auris. Ak, kad būtum žinojęs, kam mes juos naudosim, tikriausiai nebūtum mokinęs. Densaugeo, paleido kerus profesoriaus link.
-
Gruodė žinojo, kad Kopenhagoje yra didelis atrakcionų parkas. Bent jau žiobariškas tai tikrai. Todėl paklausė Rensos.
- O tas atrakcionų parkas buvo žiobariškas? Ar į jį galėjo patekti tik burtininkai? - Tada atsakė į sau pačiai skirtus klausimus.
- Klaipėda yra miestas Lietuvoje. Ji plyti Europos žemyne. O oras visoje Lietuvoje permainingas. Vasaros šiltos. Kartais lietingos. Ruduo vėsus, dažnai lietingas. Žiemos snieguotos. Na o pavasarį viskas atgyja po žiemos. klaipėda yra prie jūros. - Nupasakojus šį tą apie savo gimtą šalį reikėjo grįžti prie pamokos. O čia popieriai buvo prasti. Gruodė ir pati nepagalvojo, kad veidrodį liesti gali tik tas, kas panaudojo burtažodį. Prisiminė tai tik tada, kai Sakura jau tysojo ant žemės. Profesorius sakė, kad tas daiktas gali nužudyti. Tai, kad veidrodis tėra tik tikrojo kopija išmetė iš galvos. Mergaitė taip susijaudino, kad išrūko iš to kambario ir nepaisydama to, kad bijo to profesoriaus kaip ugnies priėjusi prie jo paėmė už rankos ir pabandė nusitempti į tą kambarį.
- Sakura palietė veidrodį nepanaudojusi burtažodžio. - Išbėrė ji greitomis.
-
Pusvalandis - visai neilgas laiko tarpas, tiesa? Ne. Pusvalandis yra labai ilgas laiko tarpas, jei esi Tobias ir dėstai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Sunku net patikėti, kiek visokio plauko bėdų tie maži demonai gali pridaryti per pusvalandį.
Štai ir dabar - Tobias (beveik) ramiai stovėjo prie savo stalo žvelgdamas į pustuštę klasę (kai kurie mokiniai, regis, net negalvojo apie praktikos darymo galimybę, o juodaplaukis tikrai neketino jų versti - tai buvo papildomas darbas, jam už tai niekas nemokėjo), kai akies krašteliu pastebėjo tą pačią juodaplaukę klastuolę, kurios draugė ką tik paleido kerus į Tobią, o ji pati - į Elliw. Mažosios maištininkės... Vaizduojat kietas, o į kambarį įeiti, kad susidurtumėt su silpna veidrodžio versija, neišdrįstat? Va taip ir baigiasi drąsa. Už mokyklos ribų jus gyvas suvalgytų...
Toji mergina (Mendel?) kaip tik kėlė lazdelę į Tobią. Jo lūpas iškreipė įprastas muštynėms vypsnys. Vaikinas šoktelėjo į šalį ir burtų spindulys praskrido palei jį. Tuomet juodaplaukis atsisuko į Mendel.
- Levicorpus! - beveik tingiai tarė ir priėjo prie merginos. - Vaikeli, nusiramink. - kreipėsi į ją, niekinamai žvelgdamas. - Nepavys tau manęs pagauti iš pasalų. Aš jau dvidešimt metų gyvenu pats ant savęs, manęs taip lengvai nepribaigsi. Galvoji, veltui aš gavau šitą vietą? Panaudok savo smegenų likučius ir pagalvok - ar tas, kuris gauna dėstyti apsigynimą nuo juodosios magijos nėra susidūręs su pačia juodąja magija? Tavo keli menki burtažodžiai manęs nepaveiks. O tau siūlyčiau nustoti pulti priešininką iš pasalų ir išmokti kovoti garbingai. Visi drąsūs, kol turi nežinios persvarą. Jei tokia drąsi, kodėl neini į kambarį ir neišbandai savo magijos gebėjimų su Juoduoju veidrodžiu? Bijai?
Baigęs savo tiradą vaikinas nusisuko nuo jos. Tačiau ramybės sąvoka Hogvartsui, panašu, nebuvo pažįstama. Vos Tobias baigė tvarkytis su klastuole, prie jo pribėgo kažkokia varniukė paklaikusiomis akimis ir čiupo už rankos. Greitai ištraukęs delną iš jos gniaužtų, juodaplaukis spėjo nugirsti, kad kažkokia Sakura buvo pakankamai kvaila, kad paimtų veidrodį nepasakiusi burtažodžio.
- Tiesiog išneškit ją iš klasės. Vėliausiai vakare atsigaus. - pasakė ir grįžo prie savo stalo. Buvo likusios penkiolika minučių.
-
Dori, kaip ir Erka, deja, bet kerais nepataikė į profesorių. Tačiau profesoriaus atsakas į Mendel elgesį jau buvo kitoks, negu į draugės. Jis priėjo prie Dori ir pabandė ją pakabinti aukštyn kojomis. Taip, kaip ji pati visai neseniai buvo pakabinusi Elliw. Laimė, kad šešiolikmetė nuo pat antro kurso žaidžia kvidičą ir turi greitą reakciją. Jai pavyko išsisukti nuo kerų, bet tik per plauką.
Tolimesnis vyruko elgesys mokinę nustebino. O Merline, kad jau užsivedė, ėmė varyti akis. Kaip koks filosofas, o ne žmogus, susidūręs su juodaja magija. Tačiau vienas sakinys klastuolę privertė suklusti. Jis pasakė, kad jau dvidešimt metų gyvena pats ant savęs.
Dori nužvelgė profesorių ir pasidarė išties įdomu, kiek jam metų. Na, tikrai ne keturiasdešimt. Daugų daugiausiai - trisdešimt. Tai kaip jis gyveno? Ar irgi vaikų namuose? Bet jeigu ant savęs... Tai ne... Gal jis geria kokį jauninamąjį eliksyrą? Ar vis dėlto gali būti, kad jis nuo vaikystės pats už save atsakingas?
Klastuolei kilo labai daug klausimų, tačiau dabar, kai profesorius pats paleido kerus į Dori ir pakalbėjo apie jos smegenų likučius, šeštakursė tikrai negalėjo pradėti jo klausinėti. Bet šito ji nepamirš. Ji privalės išsiaiškinti, kiek profesoriui metų ir bent jau ką nors sužinoti apie jo gyvenimą.
O dabar... Na, o dabar reikia atsikirsti. Tai buvo sudėtinga, mat iš tikrųjų juk klastuolė pamokos pradžioje norėjo išbandyti savo jėgas su Juoduoju veidrodžiu. Tačiau negalėjo dėl Erkos. Tačiau šitai turėjo likti paslaptyje.
- Nes čia nesąmonė! - suriko. - Aš nebijau, bet man nereikia, nes... nes čia per lengva! O aš. O aš dabar pasiskųsiu. Aš nueisiu tiesiai pas direktorę ir pasakysiu, kad jūs paleidote į mane kerus. Į mokinius kerų leisti negalima! - iškėlusi galvą aiškino Dori.
Tada pasiėmė kuprinę ir demosntratyviai išėjo iš klasės garsiai užtrenkdama duris.
-
Alanas stovėjo mažame tamsiame kambarėlyje ir žvalgėsi.
- Kažką matai? - Pasiteiravo šalia stypsančio draugo. Dėl įdomumo bandė įsivaizduoti, kad yra visai ne pamokoje, o vykdo paskirtą užduotį, lyg dirbtų aurorų štabe. Svarbiausia buvo nesusimauti ir viską padaryti teisingai. Ir kažin ar buvo kur suklysti bent pradžioje.
Vaikinas padėjo sau šviesdamas lazdele, kol aptiko tą veidrody prie pat galinės sienos. Priėjo prie jo ir pasakė.
- Bandysiu pirmas gerai? Esspehottum. - Ištarus burtažodį pasidarė dar tamsiau, jei tas išvis buvo įmanoma. Nepadėjo net lazdelės šviesa. Ji tarytum išnyko toje begalinėje tamsybėje. Alanas jautė, kad tai jį kažkaip keistai veikia. Lyg jautėsi silpnesnis, kažkoks tarytum užgožtas.
Raudonplaukis pabandė susikaupti. Jei teisingai suprato užduotį, tai suvaldžius veidrodį tamsa turėjo pranykti. Galvon pradėjo lįsti visokios mintys. Gal todėl, kad čia pat stovėjo Adrijas jis prisiminė tą pirmą susitikimą su juo. Kai vos nepražuvo. Į protą atsėlino siaubas. Atrodė, kad šiurpas sukaustė smegenis. Ir Grifas pajuto, kad visai nekontroliuoja situacijos.
Kažkokioje visai mažutėje proto kertelėje dar vis lindėjo mintis, kad reikia priešintis tam veidrodžiui. Ta proto dalelė jam priminė, kad dabar viskas išties gana neblogai. Vaikinas pagalvojo apie Dori ir širdyje pasidarė šilčiau. Prisiminė jų kartu leidžiamus vakarus ar dienas. Prisiminė kaip gera ją apkabinti. Ir tie jausmai kažkaip prasklaidė siaubo šaltį. Alanas sugebėjo išmesti tą tamsą sau iš galvos. To nebus, aš galiu tave suvaldyti. Pasakė tvirtai mintyse. Ir pagaliau pasijuto išties laisvas. O tamsa pranyko. Tiesa, jautėsi jis nuvargęs. Bet labai patenkintas savimi.
- Pasiruošęs? Nusiteik, kad tikrai bus ką veikti. - Džiugiai pasakė Adrijui.
-
Kai draugas pradėjo karą su tuo veidrodžiu Adrijas stovėjo prie durų ir stebėjo. Tiksliau bandė stebėti kas vyksta. Net jis dabar jautėsi kažkaip prastai. Nors tik laukė kol reikės pačiam pradėti dirbti. Jei jau šitas veidrodis tiek sugeba, tai ką gali tikras? Adrijui pasidarė įdomu kas per žmogus sukūrė tokį daiktą. Turėjo būti geras burtininkas. Stiprus. Toliau galvojo. Bet kuo toliau, tuo labiau jautė, jog toji tamsa smelkiasi ir į jo mintis.
Po labai prailgusio laiko Alanas pagaliau susitvarkė su tuo daiktu. Ir jie pasikeitė vietomis. Adrijas tylėjo, nieko nesakė į draugo raginimus. Tyloje jam geriau sekėsi susikaupti.
- Esspehottum. - Pratarė ramiai ir užtikrintai. Ir štai dabar jau jam teko tramdyti tą daiktą.
Tik deja sekėsi prastai. Nemėgstu veidrodžių. Staiga pamanė. Nei tokių kaip šitas, nei įprastų. Veidrodžiai priminė Vendigo. Ir dabar atrodė, jog tirštoje tamsoje tas demonas gali atsirasti ir įtraukti Volkerį į šį veidrodį. Toji mintis visai užvaldė jį. Nepadėjo jokie nusiraminimo žodžiai, kuriuos bandė sau įkalti į galvą. Dabar jam atrodė, kad laikas slenka dar lėčiau. Regis jis jau čia kokias kelias savaites ar dienas. O visur tvyro toji neperžvelgiama tamsuma. Adrijas ir nepajuto, kaip suklupo ant kelių.
-
Alanas vis dar džiūgavo dėl sėkmingos pamokos pabaigos. Neveikė net vėl pradėjusi sklisti tamsa.
Bėgo minutės. Viena, kita. Jau tikrai atrodė, kad kokios dešimt pralėkė.
- Adri, - pašaukė. Bet atsako negavo. Ir dar išgirdo kažkokį triukšmą. Todėl atsargiai pradėjo slinkti jo link. Kol užčiuopė draugą tamsoje. Tikrai jam gana. Pagalvojo ir padėjo jam atsikelti. Tada išvedė iš to kambariuko ir užtrenkė duris. Nežinojo ar veidrodis nustos veikti ar ne. Bet tikrai neketino laukti iki tol, kol Adrijas praras sąmonę ar dar kas jam nutiks.
- Tau reiktų prisėsti. - Pasakė ir nuvairavo jį prie stalo. Pats irgi įsitaisė ant kėdės. Buvo labai gera išsprukti iš to niūraus kambarėlio.
- Ar viskas gerai? - Paklausė. Labai stebėjosi, kad jam nepavyko pabaigti užduoties. Bet išėjo kaip išėjo. Bus dar kitų pamokų. Pagalvojo.
-
Nenoriu čia būti. Galvoje teliko tik ši mintis. Norėjosi pabėgti. Bet kojos kažkur pradingo. O gal jis pamiršo kaip jomis pasinaudoti. Tamsu. Tamsa užlipdė jam akis. Apakau. Šaukė savo galvoje. Visai neprisiminė, kad kažkur yra Alanas ir pajutęs jo prisilietimą krūptelėjo. Bet tai padėjo prablaivėti ir Adrijas kažkaip pagaliau išsikrapštė iš to kambario. O tada jie priėjo stalą ir Adrijas klestelėjo ant kėdės.
- Man viskas gerai. - Patvirtino. Ir dabar, kai pagaliau vėl sėdėjo šviesoje ėmė siusti. Kas čia per nesąmonė? Tai tik kvaila kopija. Turiu grįžti ir pabaigti su tuo kvailu daiktu. Tik jis nežinojo ar vėl reikės iš naujo naudoti tą burtažodį ar ne. Todėl visgi pasiliko klasėje.
Daugiau jau to tikrai nebus. Piktai galvojo. Ši pamoka jam pasidarė iššūkiu. Bet tai Adrijui visai patiko. Ir Volkeris nekantraudamas pradėjo laukti kitos apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos.
-
Vos įžengus į tamsų kambarį, Delfė pradėjo keikti save visais įmanomais žodžiais, kad net nepabandė susirasti žmogaus, su kuriuo atlikti užduotį. Viena pati šviesiaplaukė sustingo iš baimės. Nuo kada aš bijau tamsos? Juk tai tik veidrodis tamsoje, ar ne?
- Lumos, - dirbtinai drąsiu balsu pasakė Švilpynės koledžo mokinė. Lazdelė nušvito, Delfė pradėjo garsiau kvėpuoti.
Veidrodis stovėjo pačiame sienos gale, kairėje pusėje. Delfė lėtai, atsargiai priėjo prie paslaptingojo veidrodžio, palaukė kelias sekundes, kad susikauptų ir garsiai ištarė burtažodį.
- Esspehottum! - mergina ištarė užtikrintai, tačiau neatrodė, kad kažkas įvyko.
Švilpynės koledžo mokinė pasijuto silpnai, tačiau pabandė išmesti visas blogas mintis iš galvos ir labai stipriai susikaupusi pabandė dar kartą.
-
Rensa panaudojo burtažodį. Tai leido Vegai kiek atsikvėpti, nes ji abejojo savo kerėjimo sugebėjimais ir nusprendė nerizikuoti. Mergaitė jau norėjo pasisiūlyti paimti veidrodį, tačiau tą jau pasisiūlė padaryti Sakura. Varniukė tam neprieštaravo. Netikėtai paėmusi veidrodį Sakura krito apalpusi. Na, bent jau Vega tikėjosi, kad Sakura tik apalpo. Ji visiškai nepagalvojo, kad veidrodį gali paimti tik tas, kuris jį užkerėjo. Kodėl profesorius to nepasakė? Pagalvojo šviesiaplaukė panikuodama. Gruodė nuėjo paprašyti profesoriaus pagalbos, o tai leido mergaitei kiek atsikvėpti. Ji manė, kad profesorius žinos ką daryti, todėl išėjo iš kambario palikusi Sakurą su Rensa. Išėjusi sustojo ir atsigręžė.
- Rensa, gal galėtum pabūti su Sakura? Paklausysiu ką profesorius ten pasakys, - tarė ir nuėjo.
Mergaitė tikėjosi, kad tą išgirdęs profesorius ateis padėti, tačiau jo reakcija buvo visiškai kitokia. Jis tiesiog liepė ją išnešti. Ką? Kaip jis tą gali? Galvojo varniukė visiškai nesuprasdama kaip jam tai gali nerūpėti. Ji nebesivaldė.
- Ar jums nerūpi vaikai? Kaip jūs galite šitaip kalbėti?! Be to, ji nekalta, kad jai taip atsitiko! Jūs neminėjote, kad veidrodį gali paimti tik žmogus, kuris panaudojo kerus! Jei jūs būtumėte mus įspėjęs to nebūtų atsitikę! O dabar tiesiog liepiate ją išnešti?! Ar jūs širdies visai neturite? Tai ko tada čia dirbate? - garsiai bei piktai visas mintis išsakė Vega visiškai pamiršusi žmogiškumą. Ji buvo kaip reikiant įpykusi.
-
Mendel pradėjo aiškinti, kad užduotis su veidrodžiu jai, esą, per lengva, Tobias pajuto, kaip jo lūpas iškreipia žiaurus šypsnys.
- Per lengva, sakai? - vaikinui prieš akis iškilo prisiminimai, kaip, rodos, prieš šimtą metų drauge su Dafydd bandė gauti Juodąjį veidrodį ir vos nepalydėjo galvos. - Tai gal nori keliauti susidurti su tikrąja Juodojo veidrodžio versija? Ta, kuri tamsą skleidžia dešimčių kilometrų spinduliu? Ta, kurios tamsoje po penkių minučių pasidaro sunku kvėpuoti ir eiti, po dešimties pamiršti kas esi ir kas tau brangu, o po penkiolikos - miršti? Ta, kurią paliesti gali tik geriausi iš geriausių juodosios magijos žinovai? Ta, kuri pasiglemžė tūkstančius gyvybių? Tada tau būtų ne per lengva?
Tačiau toji užsispyrėlė mergina pareiškė, kad pasiskųs direktorei, nes "į mokinius kerų laidyti negalima". Tobias nurijo pastabą apie tai, kad pati Mendel prieš pusvalandį paleido kerus į mokinę, o paskui ir į jį patį. Tegul eina sau. Jei mane išmes iš darbo - dar geriau. Bent jau nereikės būtų šitam beprotnamy.
Tarsi patvirtindama juodaplaukio mintį, kad Hogvartsas yra beprotnamis, prie vaikino prilėkė kažkokia varniukė, visa gerkle rėkaudama, kad Tobias - beširdis niekšas. Mergaite, net neįsivaizduoji, kiek žmonių ir sutvėrimų tau pritartų.
- Man nerūpi, - paprasčiausiai pasakė, žvelgdamas į mergaitę. - Galvoji, gyvenime tau kas nors pateiks instrukcijų lapelį, kaip reikia elgtis? Ne. Kartais tiesiog turi pasitelkti savo likusias smegenų ląsteles ir pamąstyti. O jei tokių neturi - mirsi. Viskas paprasta. Be to, toji tavo draugė nemirs. Anksčiau ar vėliau vis tiek pabus. Turbūt.
Nusisukęs Tobias grįžo prie savo stalo. Kaip gali penkiolika minučių tęstis, rodos, visą valandą?
-
Tyla. Kiek daug ji gali slėpti.
Kiekviena tylos akimirka lyg sidabrinė adata rėžėsi į Alisos širdį, palikdama gilų randą ir garsų aidą ausyse. Ji lyg sukaustyta grandinių žiūrėjo į porcelianinį mokytojo veidą. Ji atpažino akis. Tas akis, kurios savyje slėpė pagiežą ir gilų skausmą. Akis, kurios lyg tamsūs ežerai tyvuliavo kažkur priešais, kelio gale. Mamos akis.
Vargais negalais, jausdama, kaip jos siela apšerkšnija ir pasipuošia džergšinčiais lyg peiliai varvekliais, mergaitė sugrįžo į šį pasaulį. Mokytojas kalbėjo apie pamokos temą, keli mokiniai piktai šūkavo, o pro langą įspindo ironiškai šviesus saulės spindulys.
Saulė? Argi pasaulyje dar esama tokio paprasto, jaukaus ir auksinio kūrinio? Argi pasaulyje dar galima atrasti meilės nuotrupų, išbyrėjusių pro širdies įtrūkimus? Pasaulyje. Rūko ir melo apgaubtoje iliuzijoje. Kiek žmonių šypsosi ir juokiasi, užsidėję aktoriaus kaukę, slėpdami ašaras ir nusvirusius lūpų kampučius? Kiek aklųjų turi nešioti deglus ir nušviesti kitiems kelią? Kiek vilkų tyko pakelėje, kiek melagingų tvyksnių ir atspindžių blyksteli tarp medžių?
Atspindžių. Žodis vis aidėjo ir aidėjo švilpynukės galvoje. Kaip keista, kad jis vis garsėja. Net ir mokytojo lūpos, kurios atrodė lyg surakintos, pakartojo šią frazę. Jo balsas keistai panašėjo į aimaną, sklindančią juodoje antrakursės pasamonėje.
Alisa giliai įkvėpė ir pripildė plaučius šilto ir gaivinančio oro. Tada jos protas klaktelėjo tarsi užraktas ir nugrūdo visas mintis į tolimiausią kertę. Bet neilgam, tik iki kitos nakties.
Mergaitė pasistengė išgirsti bent kelis mokytojo žodžius. Juodasis veidrodis. Veidrodis ir atspindžiai... Ne, veidrodis ir pamoka. Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, jos Hogvartsas, jos klasės draugai, jos lazdelė. Jos mintys... Ne, jos knygos. Taip taip, jos knygos, jokių minčių, tik raidės ir sakiniai, pergamentas ir plunksna, rašalo dėmės ant grindų ir atviros durys, vedančios į tamsą... Į kitus kambarius. O kambariuose grėsmingai spindėjo dar viena įrėminta melo šukė.
Staiga visi mokiniai ėmė stotis ir po vieną ar grupelėmis slinkti į kambarius. Nenorėdama atsilikti, švilpynukė nusekė iš paskos vatinėmis kojomis ir tuščia lyg šluotų sandėliukas galva.
Nagi, galvok apie gėles. Ne, gėlės trapios, jos vysta, kaip ir laimė. Galvok apie žvaigždes. Ne ne, jos gęsta ir palieka danguje tik blyksnius. Galvok apie paukščių balsus, grėsmingą varnų krankimą lakštingalų čiulbėjimą, mėtų arbatą ir keksiukus, galvok apie draugus. Apie draugus. Draugus, draugus, draugus.
Bet kas tie draugai? Argi jie nėra gėlių žiedai, dar kelios žvaigždės, žvaigždynai, galaktikos ir planetos, sukančios tave aplinkui ir galų gale vistančios Juodosiomis skylėmis?
Draugai - tik trapus ledas. Jie ateina, išeina, lūžta ir įmeta tave į į ledinį glėbį, o tada išsitraukia žodžius ir išeina. Bet ar jie grįžta? Tai juk dar viena paslaptis.
-
Sakura pasisiūlė paimti veidrodį. Rensai visiškai nerūpėjo kuri draugė tą darys, tačiau norėjo, kad veiksme sudalyvautų visos. Deja, Sakura paėmusi veidrodį apalpo. Ir kaip aš galėjau nepagalvoti, kad veidrodį gali paimti tik tas, kuris jį užkerėjo? Kaip? Pagalvojo mergaitė žvelgdama į Sakurą. Ji labai ant savęs pyko. Manė, kad kalta tik ji ir niekas kitas. Bei tuo save įtikinėjo. Paskui Vega sumanė nueiti pažiūrėti ką pasakys profesorius. Rensa tik linktelėjo. Tai buvo mažiausia ką ji galėjo padaryti. Galvoje tik sukosi mintys apie savo kvailumą. Rensa jautėsi išties kvaila. Ji labai ant savęs pyko. Net iš to kambariuko ji išgirdo profesoriaus atsakymą, kuris tikrai šokiravo mergaitę. Cavallon pavardės nešiotoja nebeįsivaizdavo ką daryti. Ji nenorėjo Sakuros tiesiog išnešti. Ji jau ir taip ant savęs pyko, kad per ją Sakura apalpo, todėl dabar tikrai nepaliks jos likimo valiai.
-
Erka kerų nepataikė. Na, ne nepataikė. Jis išsisuko. Net nesinaudodamas lazdele. Jis tesugebėjo pasitraukti. O paskui... Na... Vertėsi kūliais. Tai priverti klastūnyno atstovę nusijuokti.
- O, profesoriau. Gražiai užsiiminėjate žiobarų sportu. Tik kodėl tada mokate kerėti. Juk tai išduoda, kad esate grynas žiobaras. Nors dar klausimas ar tikrai mokate kerėti. Juk lazdelės neišsitraukiate. Jūs tesugebėjote pasitraukti. Apmaudu, - pašaipiai tarė klastūnyno atstovė. Paskui paleisti kerus į profesorių pabandė ir Dori, tačiau jai taip pat nepavyko. Tačiau profesorius daug pikčiau reagavo į Dori nei į Erką. Tai supykdė violetinių plaukų savininkę.
- Profesoriau, kodėl į Dori reaguojate pikčiau nei į mane? Nejau nežinote, kad šiais laikais turi būti lygybė? - paklausė Erka.
Erka nusprendė šioje pamokoje daugiau laiko negaišti, todėl pasekė Dori pavyzdžiu ir išėjo.
-
Vos tik Alisa įžengė į mažąjį kambariuką, ją pasitiko šiurpioji tamsa. Ji buvo lipni ir klastinga, tarsi gyvatė, pasiruošusi susirangyti užantyje ir giliai įkirsti. Tamsa ėmė lįsti pro ausis, plekšnoti veidą šaltais delnais ir dangstyti akis. Mergaitė užsimerkė. Po vokais taip pat karaliavo bežvaigždė naktis, tačiau ji buvo visai kitokia - šilta, aksominė, tarsi juoda mantija, apsiaučianti pečius ir sauganti tave nuo gerai išgaląstų žiemos peilių.
Atkišusi rankas, lyg neregė, švilpynukė ėmė tyrinėti kambarį savo smulkiomis rankomis. Nieko ypatingo - akmeninės sienos, išraižytos savo gyvenimo istoriją nebyliai pasakojančių randų ir tokios pačios grindys, savo akmenimi sugeriančios tylius žingsnius. Tik vienas daiktas ypatingas - slidus, šaltas, tarsi vanduo. Tas šaltis buvo ne toks, kokį antrakursė jausdavo naktimis - šiurpus, galandantis savo iltis ir pasiruošęs pulti, užsiundyti ant visų nekaltųjų savo demonus. Šis ramus, tyliai ošiantis ir jaukiai šnabždantis šaltis tarsi kvietė dvylikmetę ateiti, apsikabinti nematomą angelą ir skristi su juo link debesų. Jis buvo patikimas ir žemaūgė, nė kiek nesuabejojusi priėmė kvietimą. Ji pamiršo, kad net pati gražiausia šypsena gali slėpti smailius lyg adatos žodžius.
Nespėjusi to suvokti, Alisa nuskriejo užmarštin ir juodumon. Jai buvo taip gera... Gera, gera, gera... Gera visą amžinybę...
Tol, kol į mergaitės sąmonę įsibrovė dar vienas šėtonas.
-
Likusios dešimt minučių praėjo palyginti ramiai. Bent jau niekas nenualpo, neužpuolė Tobijo kerais ar žodžiais. Na, neskaitant tos klastuolės Forrm, kuri dar kažką nusprendė Tobijui pareikšti, tačiau šis ją labai pavyzdingai ignoravo. Mergaitei išsinešdinus iš kabineto, prasidėjo sąlygina ramybė (tai yra, niekas Tobijui nekniso proto, tačiau jis vis dar turėjo vaidinti profesorių).
Laimei, nuskambėjo varpas. Tobijas net nesivargino atsistoti, paskelbti, kad pamoka baigėsi, pagirti (lyg būtų už ką) ar užduoti namų darbų (velniop namų darbus, paskui dar taisyti juos reikės. Jei norės, patys išmoks, nenorės - ne mano bėdos. Gali mane nors ir iš darbo išmest - ilgiau nei būtina čia nepasiliksiu.). Vaikinas tiesiog mostelėjo ranka parodydamas, kad mokiniai gali keliauti savais keliais ir vėl nuleido akis į knygą. Kadangi norėjo susirasti padoresnį darbą, jam reikėjo kiek prisiminti juodosios magijos teoriją. Juodaplaukis mintyse sau pažadėjo per laisvą pamoką praeiti kambarius ir deaktyvuoti Juoduosius veidrodžius (tuo pačiu pažiūrėti, ar koks liurbis, nesugebėjęs įvaldyti kerų, nepasiliko kambarėlyje), o iki to laiko prisiminti prakeiksmų pagrindus.
Sunkiai atsidusęs Tobias eilinį kartą pagalvojo, kad mieliau būtų namuose, su Britta, ir palinko prie knygos.