Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magijos istorija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Armando van Stavenger Rugpjūčio 03, 2022, 07:00:53 pm
-
[Pamokos tema: legendos ir mitai]
Pavasariui genant lauk žiemos šalčius ir saulei kasdien vis labiau šildant žemę, taisėsi ir Armando nuotaika. Žiemai praėjus vaikinas gerokai atsipalaidavo ir vis dažniau galėjai jo veide išvysti šypseną. Rudaplaukis dar nebuvo tikras, ar sugrįš į Hogvartsą kitąmet. Tiesą pasakius, jį labiau viliojo galimybė susidėti daiktus į lagaminą ir iškeliauti... kažkur. Vaikinas galėtų mesti strėlytę į žemėlapį ir tiesiog iškeliauti. Tačiau tai turės palaukti. Dabar magijos istorijos profesorius turėjo susitelkti į savo darbą.
Suskambėjus varpui ir mokiniams susirinkus į klasę, Armando atsistojo savo įprasta poza - atsirėmęs į stalą, veidu į mokinius - ir pradėjo pamoką.
- Sveiki susirinkę į dar vieną magijos istorijos pamoką. Tiksliau, į paskutinę "normalią" pamoką šiemet. Likusios bus skirtos kartojimui ir pasirengimui egzaminams. Tačiau tikiuosi, kad visi kartojatės ir savarankiškai, nes viską pakartoti per pamokas galime ir nespėti. - vaikinas stabtelėjo, tačiau greitai tęsė: - Šiandien, kaip minėjau, turime išnagrinėti dar vieną temą. Ir tai yra mitai ir legendos. Dauguma žmonių brėžia lygybės ženklą tarp legendų ir pasakų, taip pat kaip tarp istorijos ir faktų. Tiesa ta, kad istorijos mokslas yra apsigaubęs spėlionių šydu ir mes, istorikai, bandome pro jį prasiskverbti, tačiau niekada negali būti visiškai tikras. Be to, kaip sakoma, nebūna dūmų be ugnies - kiekvienoje legendoje yra bent kruopelytė tiesos. Pavyzdžiui, kiekvieną bent kiek žymesnį burtininką sklinda daug gandų, ir kai kurie iš jų yra tiesa, o kai kurie - melas. Legendos taip pat supa miestus, pavyzdžiui, pasakojama, kad Vilniaus, miesto Lietuvoje, įkūrimas prasidėjo nuo sapno. Arba sklinda legendos, kad Kiauliasodį įkūrė žiobaras, tačiau burtininkai tą miestelį užkariavo ir padarė jį vien burtininkų. Taip pat legendos pina ir konkrečius pastatus ar vietas, pavyzdžiui, pasakojama, kad Šprėvaldo miške, Vokietijoje, yra trobelė, kurioje vaidenasi Aklasis Senis, grasinantis Anapilin pasiimti bet ką, kas išdrįs prisiartinti. Neaišku, kiek šiose legendose yra tiesos, tačiau tai paskatina daugiau domėtis, lyginti faktus ir atkapstyti paslėptą tiesą, sudėlioti dėlionę iš mažų detalių.
Armando išsitraukė lazdelę ir mostelėjo už savęs atidarydamas duris, kurias mokiniai, lankę bent kelias jo pamokas, jau žinojo. Tai buvo durys, kurias vaikinas naudojo kitoms realybėms, kitaip tariant, simuliacijoms sukurti.
- Jūsų šiandien užduotis nebus labai paprasta. Nuo to stalo, - mostelėjo į papildomą stalą prie lango, ant kurio gulėjo visokiausi daiktai, pradedant plunksnomis ir pakabukais, baigiant puodeliais ir storomis knygomis, - paimsite daiktą, kuris patrauks jūsų dėmesį. Tada išeisite pro duris ir pateksite į gyvą legendą. Joje dalyvaudami arba stebėdami iš šono turėsite suprasti, kaip jūsų pasirinktas daiktas susijęs su ta legenda. Kai suprasite, grįšite į klasę. Arba, kaip visada, jei mirsite, nors tokia tikimybė yra nedidelė. Vėlgi, jei kas nepavyks, kvieskite mane. Sėkmės darbe.
Armando plačiau atvėrė duris ir įsitaisė ant kėdės, stebėdamas mokinius.
[Sveiki. Užduotis parašyta post'te, tačiau, kadangi jis pakankamai ilgas, dar kartą paaiškinsiu trumpai: jūsų veikėjas pasiima kurį nors daiktą (kokį, sugalvokite patys, tačiau proto ribose, ten negali būti, pavyzdžiui, kėdė) ir išeina pro duris. Ten patenka į kažkokią legendą (ją vėlgi galite sugalvoti patys, tačiau jei niekad nešaus į galvą, rašykit man (greičiau atsakysiu DC) ir tikrai padėsiu.) Atsidūręs simuliacijoje jūsų veikėjas turi suprasti, kaip legenda susijusi su daiktu ir tada grįš atgal. Žinoma, nebūtina viską daryti tiksliai, galite leisti veikėjui "prisidirbti" ar krėsti išdaigas, nuo to pamokos įvertinimas nenukentės. Kaip visada, prašau trijų praktikos post'ų ir, kaip visada, galite rašyti, jei kas neaišku, reikia Armando post'o ar pan. Pamoka iki 08-12. Sėkmės:)]
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Nelabai toli nuo jo stovėjo ir kitas teleskopas, kas gerokai trikdė. Jis visai nebuvo panašus į tą, kurį čia atsinešė Klastūnyno mokinė, vardu Elliw. Tačiau tai tikrai buvo astronomijos prietaisas. Iš kur jis galėjo čia atsirasti? Viskas buvo labai sudėtinga, ir velsietė susimąstė. Netrukus pamiršo, apie ką galvoja, tad tiesiog čiupo abu teleskopus ir apsisuko. Kadangi nežinojo esanti pamokoje, negalėjo apsispręsti, kur jai eiti. Ko gero, geriausia būtų eiti ten, kur nėra bjaurių mergiūkščių. Nė vienos iš jų nepastebėjo, tad nuotaika kiek pasitaisė. Tik kur jai vis dėlto eiti?
Dėmesį patraukė gyvenime nematytos durys. Jos visiškai nebuvo panašios į teleskopą, tačiau vis tiek buvo įdomu. Rudaplaukė skubiai patraukė jų link ir išvertusi bent keletą kėdžių pagaliau pasiekė tikslą. Vos išėjusi pro duris kažkur nukrito ir pajuto, kad yra siaubingai šalta.
-
Sakura sėdėjo magijos istorijos pamokoje jau pasiruošusi pergamentą, atsisukusi rašalo buteliuką, šalia pasidėjusi plunksną ir vadovėlį. Tačiau paaiškėjo, jog šiandien mokiniai vėl eis pro stebuklingas duris. Šviesiaplaukė negalėjo sakyti, kad tokio tipo pamokos jai nepatiko. Tačiau eiti vienai jai buvo labai nedrąsu ir baisu. Ji nežinojo, kokioje aplinkoje atsidurs. Kokius žmones sutiks.
Mėlynakė susipakavo visus daiktus į savo nertą kuprinę. Žvilgtelėjusi į profesorių pagalvojo, kad jis atrodo linksmesnis nei įprastai. O, galbūt jis panaudojo apelsinų eterinį aliejų, pamanė strazdanė.
Penktakursė nuėjo prie reikiamo stalo ir žvilgtelėjo į ant jo sudėtus daiktus. Norėjosi kuo natūralesnio, todėl tiesiog pagriebė plunksną. Jų čia buvo daug. Sakuros pasirinkta plunksna buvo balta. Mergina, laikydama ją rankoje, išėjo pro duris.
-
Aplinkui buvo pilna sniego, o vaikštantys žmonės apsirengę labai jau keistai. Kažkokie kailiai ir kepurės visai supainiojo šitame šaltyje kažkaip atsidūrusią Elliw. Nelabai toli degė laužas, o rankose tebebuvo du teleskopai. Tai, žinoma, kiek pataisė nuotaiką.
Prie laužo sėdėję žmonės žiūrėjo į dangų. Velsietė sutrikusi taip pat pakėlė akis, tačiau ten nepamatė nė vieno astronomijos prietaiso - tad kam spoksoti? Ji norėjo ko nors paklausti, bet netrukus pamiršo šį ketinimą. O štai keistieji žmonės pradėjo keistai šaukti. Danguje (šiaurinėje pusėje, tik Elliw to nesuprato) sušvito kažkokia šviesa. Tai gerokai gąsdino, tad mergaitė tvirčiau įsikibo į prietaisus ir apsimetė, kad jos čia nėra. Ji tiesiog stovėjo kažkokioje pusnyje ir nejudėjo. Netrukus pamiršo nejudanti, tad žengė žingsnį žmonių link. Pamatę Elliw - ir teleskopus - jie baisiausiai apsidžiaugė. Neaiškus senis pripuolė prie velsietės ir išplėšė prietaisus jai iš rankų. Elliw supyko.
- Tu esi ne ne ne ne ne ne ne neLiucija! - rėžė ji ir bandė pasiekti brangenybes. Deja, nesisekė.
-
Nelanna vėl buvo magijos istorijos pamokoje ir su nekantrumu laukė norėdama sužinoti, ką naujo apie magijos pasaulio įvykius sužinos šį kartą. Jai labiausiai patiko tie įvykiai, kurie kažkaip susiję su dabartimi - įvairūs sprendimai, pakreipę to meto įvykius kita linkme, įdomūs išradimai, naujų burtų sukūrimai ir panašiai. Jai patiko suprasti, kodėl vienas ar kitas dalykas vyksta dabar ir kas jį lėmė. Dėl to ji mielai vaikščiojo į magijos istorijos pamokas ir stengėsi jose nemiegoti. Kita priežastis, kodėl jai šios pamokos patiko, tai kad per jas nereikėjo burti. O kerėti jai nelabai sekėsi. Bent jau lyginant jos ir sesers Felissos įgūdžius. Palyginti savo įgūdžius su kitais to paties amžiaus mokiniais mergaitei nešovė į galvą.
-
Bjaurioji mergiūkštė dingo kažkokioje palapinėje. Netrukus per skylę stoge pradėjo rūkti dūmai, o iš vidaus atsklido keistas ūbavimas. Nežinia, ar tai buvo žmonės, ar ne, bet viena Elliw suprato puikiai: per tą bjaurybę ji prarado net du teleskopus. Ir ką dabar daryti?! Niekaip negalėjo apsispręsti, kaip jai pamokyti bjauriąją mergiūkštę. Ir kaip tą padarysi, kai neturi teleskopo, kuriuo galėtum trinktelėti į galvą?! ą.`
Nespėjus nei rasti atsakymo į šitą klausimą, nei to klausimo pamiršti, iš palapinės išlindo ta pati bjaurybė. Elliw žengė artyn, bet paslydusi nudribo į sniegą. Tuo metu mergiūkštė prašneko:
- Štai pagaliau atkeliavo šventasis teleskopas, atskleisiantis mums visas dangaus paslaptis. Jis yra pagamintas iš medžiagos, kuri pas mus atkeliavo iš kitos planetos. Tam, kad neprarastume žinių, reikėjo teleskopą paaukoti. Jį sudeginome šventojoje ugnyje. Atminkite, kad teleskopai yra paslapčių nešėjai, tad juos reikia gerbti ir mylėti.
- Mano teleskopas! - persigandusi suriko Elliw, tačiau žmonėms nespėjus į ją sureaguoti mergaitė suprato esanti kažkur, kur yra ne taip jau ir šalta. Rankose saugiai įsitaisęs tūnojo astronomijos prietaisas, ir velsietė lengviau atsiduso. Visai netrukus pamiršo viską, kas ką tik nutiko.
-
Netrukus Sakura atsidūrė vietoje, kurioje jai buvo malonu. Basos kojos lietė saulės spindulių sušildytą žolę, aplink čirškėjo paukščiai, skraidė drugeliai. Pūtė malonus vasariškas vėjelis. Prieš save šviesiaplaukė matė vandens telkinį. Ir būrelį žmonių, kurie tarsi buvo kažką apstoję prie pat kranto.
Šiek suraukusi antakius mergina ėmė eiti to sambrūzdžio link. Švelniai pralindusi pro žmones ji atsidūrė pirmoje reginio eilėje. Kadangi strazdanė rankoje laikė baltą plunksną, ji tikėjosi pamatyti kokius nors laimingus paukščius, bet čia laimės nebuvo.
Ant žolės, ant paties kranto, gulėjo negyva gulbė. Aplink ją vaikščiojo galvą nuleidęs gulbinas. Pamačiusi tokį vaizdą Sakura patyrė šoką. Ji to nesitikėjo. Balta plunksna iškrito iš rankų.
-
Sukaupusi drąsą, Nelanna priėjo prie stalo, ant kurio buvo sudėti įvairūs daiktai, nukelsiantys mokinius į simuliaciją. Jos akis užkliuvo už dailaus akmenėlio, tad jį ir pasiėmė. Laikydama rankoje pasirinktą daiktą, varniukė nuėjo link magiškųjų durų ir jas perėjo.
Ją pasitiko ryški šviesa, bet tai tebuvo pro medžių viršūnes prasiskverbęs saulės spindulys. Šiam netrukus dingus, Nelanna pastebėjo esanti miške. Kaip šaunu! Dievinu mišką!, galvojo varniukė. Miške ji jautėsi tarsi namuose, ir nenuostabu, kai didžiąją dalį savo laisvalaikio ji leisdavo gamtoje. Drąsiai eidama, kur vedė nuojauta, ji netrukus priėjo kryžkelę. Jos viename krašte buvo akmenų krūva. Atidžiau ją pažiūrėjusi, Nelanna suprato, kad krūva supilta iš akmenų, visai panašių į jos turimą. Panašu, kad atėjau kur reikia. Tik ką man čia daryti?
-
Kurį laiką Sakura žiūrėjo į tą skaudų vaizdą. Jai, kaip ir, regis, kitiems susirinkusiems, buvo gaila tiek šiame pasaulyje jau nebeegzistuojančios gulbės, tiek kenčiančio gulbino. Tačiau mergina nesuprato, kuo toks vaizdas gali būti susijęs su legenda. Kokia tai galėtų būti legenda? Norėjosi pašaukti profesorių ir eiti iš šitos vietos, kuri dar vos prieš kelias minutes atrodė miela širdžiai.
- Taip, žinote, legenda bylojo... Taip, ji tikriausiai buvo kitame krante, - išgirdo kalbantis dvi moteris.
- Atsiprašau, - priėjo prie moterų Sakura. - Kokia legenda?
- Kokia legenda? - pakėlė antakius viena iš juodaplaukių. - Vaikeli, tu nežinai? Juk jeigu perplauki į kitą krantą, grįžęs čia iš karto žūsi, - tyliai sušnabždėjo. - Taip buvo įvykę jau prieš dešimt metų, dabar atsitiko vėl.
Besikalbėdama su tomis moterimis Sakura išsiaiškino, kad prieš dešimt metų gulbių pora persikėlė iš šio kranto į kitą ir leido ten laiką. O grįžę atgal nei iš šio, nei iš to numirė. Niekas tiksliai nežinojo, kiek šiame pasakojime yra tiesos, bet kaime jau buvo pasklidusi legenda apie dvi gulbes ir kaimo žmonės nuolat vieni kitiems primindavo, kad nieku gyvu nieks neplauktų į kitą upės krantą. O dabar, radus dar vieną negyvą gulbę, legenda įgavo dar didesnę prasmę. Ar tai gali būti tiesa?
Po kelių minučių Sakura jau sėdėjo magijos istorijos kabineto suole ir mąstė apie legendą.
-
Magijos istorijos pamoka būdavo ta, per kurią Mendel neretai mėgdavo prisnūsti. Artėjo egzaminai, tad kol kiti kartosis, mergina ramiai marins laiką paskutiniame suole. Taip, šiais metais klastuolė gerokai pasitempė moksluose, bet vis dėlto reikėjo ir pailsinti smegenis, ar ne?
Šiandien ji suole sėdėjo su Gruode, kurią susitiko koridoriuje. Jos kalbėjosi apie tai, kad vasarą galės susimatyti su Dori pažįstamu, kuris moka virti eliksyrus. Na, Juzefu, žinoma. Šiaip jau plikiu paauglė besąlygiškai tikrai nepasitikėjo, bet jeigu jis susimaus, tai bent jau turėtų visi kartu smagiai praleisti laiką, o jis gal dar kuo nors hogvartsietes pavaišins ar kažką nupirks. Tad iš to tikrai galima išpešti naudos, be to, to vyruko tamsiaplaukė jau visai buvo pasiilgusi. Jie seniai matėsi.
Penktakursės lūpas paliko gilus atodūsis, kai ji išgirdo, kad šiandien bus viena tų pamokų, kai reikia eiti pro duris. Šito dalyko Klastūnyno mokinė tiesiog nekentė.
- Gal einam kartu? - pasiulė Gruodei. - Nežinau aš nieko apie tas legendas ir man jos neįdomios, - susiraukė.
Dori atsistojo ir priėjo prie stalo, ant kurio buvo pridėta įvairiausių daiktų. Į jos akį iš karto krito daili, blizganti tiara. Penkiolikmetė ją paėmė į rankas ir pradėjo vartyti. Tada klausiamai pažiūrėjo į Gruodę, nes dar nežinojo, ar mergaitė norės eiti atskirai, ar kartu, ir jeigu kartu, ar jai tiks bandyti pėdinti pro duris būtent su šituo daiktu.
-
Šis pavasaris visiškai skyrėsi nuo praeito. O gal reikėjo pasakyti, kad jos gyvenimas visiškai pasikeitė nuo visų prieš tai buvusių metų? Žinoma, ją labai dažnai apnikdavo visokios mintys. O svetimi žmonės kėlė baimę. Bet viskas atrodė dabar lengviau.
Šiandien pamokoje sėdėjo kartu su Dori. Galvoje vis dar ūžavo prisiminimai iš pavasarinių atostogų. Pavyzdžiui kaip lošdavo šachmatais su Alano tėvu ir kartą pagaliau jį aplošė. Arba kaip vakarais kalbėdavosi su Alano mama kur nors sode. Tos dienos taip greitai prabėgo. Žodžiu ji klajojo savo mintyse. Galvojo visai ne apie pamoką.
Kai jos kalbėjo apie tą išvyką per vasaros atostogas pas tą kažkokį Dori pažįstamą. Mergaitė užsimąstė Ką reikės pasakyti tėvams, kad ją ten išleistų. Nutarė pasakyti, kad susitiks su drauge ir tiek. Tik aišku reikės kažkaip iš savo namų atsirasti Londone, kad susitiktų su Dori. O atstumas tai tikrai buvo. Reikės paprašyti, kad tėtis pavežtų. Gal sutiks.
- O taip, einam kartu. - Pritarė mergaitė. Tokia užsigalvojusi net nenorėjo eiti viena. Ir kai Dori paėmė gražią tiarą tiesiog nusekė paskui ją ir įžengė pro duris.
- Apie legendas aš irgi nelabai ką žinau. - Tarė ji.
-
Gruodė panoro eiti kartu ir netrukus mokinės atsidūrė visai kitoje aplinkoje nei magijos istorijos kabinetas. Jos dabar stovėjo pilyje, tačiau atrodančioje ne taip, kaip Hogvartsas. Šita pilis tamsiaplaukei patiko labiau už mokyklą, mat čia viskas tviskėjo tikrų tikriausia prabanga. Buvo daug aukso ir sidabro, viskas žėrėjo.
- Šita legenda man pradeda patikti, - mirktelėjo Gruodei žiūrėdama į rankose laikomą tiarą. - Ar ji man tinka? - užsidėjo ją ant galvos ir pradėjo maivytis. - Kaip čia šviesu, - dairėsi. - Daug langų, net deglų nereikia, ar ne?
Mendel pradėjo lipti į viršų. Antras aukštas ją pasitiko su daug durų ir ji jau nekantravo apžiūrėti visus kambarius. Nors užduotį pradėjo be entuziazmo, tačiau dabar ši pamoka merginai ėmė patikti. Ji jau norėjo atidaryti vienas iš durų, bet iš kažkur aukščiau išgirdo pagalbos šauksmą.
- Kas čia? - susiraukusi žvilgtelėjo į šios pamokos bendražygę. - Lekiam! - ir pasileido kitais, greta esančiais laiptais, kurie buvo spyruokliniai, į viršų. Nes iš ten sklido balsas.
-
Gruodės mintys vis dar sukosi apie vasarinę išvyką. Bet ar galima taip atlėkti pas kažkokį nepažįstamą žmogų? Kas jis iš vis toks yra mergaitei vis dar liko neaišku. Gal nemandagu taip atsirasti. Galvojo. Bet visus mąstymus teko atidėti į šoną.
- Oho, kokia pilis. Gal čia vaidenasi? Klausyk, gal tu žinai kaip mokytojai sukuria tas visas iliuzijas pamokoms? - Negalėjo ko nors nepaklausti Gruodė.
Dori ėmė kvailioti užsidėjusi tą tiarą ant galvos.
- Aišku tinka. Jei dar surastume kokių senovinių drabužių visai šauniai atrodytum. - Pasakė.
- Aha. Pilis atrodo tokia atvira ir draugiška. Einam pažiūrėti kas dar čia yra. - Spirgėjo kažką veikti ji ir pagaliau pasileido paskui Dori laiptais viršun.
Kai pasiekė kažkokias duris labai norėjosi jas padarinėti. Bet tada kažkas paprašė pagalbos.
- Tikiuosi nereikės daug kerėti. - Tarė ir nubėgo laiptais viršun. Kojos pynėsi, nes laiptai buvo spiraliniai, vingiuoti. Mergaitei tokie nepatiko.
Kai jos užlipo į viršutinę laiptų aikštelę nebuvo kur eiti toliau. Buvo tik vienos durys, bet užrakintos. Gruodė atsiduso bet nutarė pabandyti.
- Alohomora. - Palietė lazdele spyną ir jos girgždėdamos atsidarė.
Kambarys į kurį merginos pateko buvo nedidelis. Ir toks skirtingas nuo visos pilies. Čia stūksojo tik plikos niūrios sienos. Ant grindų patiestas dryksojo kažkoks purvinas kilimas. Stovėjo siaura lova. Ant jos sėdėjo ir verkė kažkokia mergina. Ji buvo išblyškusi, matyt seniai nemačiusi saulės šviesos.
-
Gruodė, kaip jau buvo įprasta, ėmė klausinėti tokių dalykų, apie kuriuos tamsiaplaukė tiesiog nepagalvodavo.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais atsakydama į klausimą apie iliuzijas. - Tačiau ar mes iliuzijoje? Juk kažkur išėjome, o ne sėdime suole, - šiek tiek pati susimąstė. - Man panašiau, kad iš tikrųjų kažkur iškeliaujame. Ne, ne, senovinių drabužių aš nedėvėčiau, - baisėjosi. - Papuošalai, na, jie turi vertę. Žinoma, yra ir tokių, kurie skirti visiškoms senėms, - prunkštelėjo. - Tačiau ši tiara labai daili. O senoviniai drabužiai... Oi, ne, - nežinia kelintą kartą papurtė galvą.
Netrukus mokinės užlipo laiptais ir Gruodė kerais atidarė duris.
- Matai, viskas tau sekasi, - šyptelėjo varnei.
Dabar jos stovėjo prieš verkiančią merginą.
- Ko ašaroji? - paklausė Dori. - Kažkas tave užrakino?
- Taip, - valydamasi ašaras atsakė mergina. - Mano tiara! - užsidengė burną pažiūrėjusi į tai, kas puikavosi ant Dori galvos.
- Kodėl tavo? - suraukė antakius Mendel. - Dabar ji mano!
Regis, kad toji mergina šiek tiek sutriko. Bet paskui pašoko nuo lovos ir vėl prabilo:
- Tai nesvarbu! Svarbiausia, kad jūs mane radote! Gali pasilikti tiarą, man jos nebereikia, nes pagaliau aš būsiu laisva!
- O kaip tu čia atsidūrei? - paklausė Dori.
Mergina ėmė kalbėti apie tai, kad yra princesė ir norėjo ištekėti už neturtingo vaikino. O tada naktį miške ji viena liūdėjo, mąstė, nes tėvai buvo prieš princesės ir jos mylimojo santuoką. Ir staiga, visiškai netikėtai, kažkas iššoko iš už medžio, nuėmė jai nuo galvos tiarą, pagrobė ir įkalino šios pilies bokšte.
Tai išgirdusi Dori nusiėmė tiarą ir švystelėjo ją princesei.
- Na, jeigu jau pavogė, tai gali pasiimt atgal, - sumurmėjo penkiolikmetė.
-
Nelanna išsitraukė iš kišenės atsineštą akmenuką ir pasidėjo į atverstą delną. Šitaip jį laikydama, mergaitė bandė atrasti, galbūt krūvoje yra skylė, iš kurios galbūt iškrito josios akmenėlis. Ji nepastebėjo, kaip jai iš už nugaros atėjo juodu gobtuvu apsigobusi žmogysta.
- Oi! - išsigandusi sukliko mergaitė. - Labai mane išgąsdinote.
Žmogysta nusiėmė gobtuvą ir varniukė pamatė, kad po juo slepiasi senučiukė. Ši stebėjo Nelannos laikomą akmenėlį ir irgi atrodė išsigandusi.
- Iš kur jį gavai?! - piktai paklausė moteris. - Ir kaip drįsai jį paimti? Negi visai nejauti pagarbos savo protėviams ir tiems, kurie paaukojo save dėl mūsų kaimo?
Nelanną sukrėtė jos žodžiai. Ji nieko nesuprato, apie kokią auką kalbama, kodėl reikia jausti kažkokią papildomą pagarbą.
- Akmenėlį aš.... radau. Tikrai neėmiau jo iš čia. Labai nustebau pamačiusi panašius akmenis šioje vietoje į tą, kurį atsinešiau, - bandė teisintis mergaitė. - Ir aš ne iš šio kaimo, tad atsiprašau, bet nesuprantu, ką jūs turite omenyje.
Senoji moteris atsiduso. Pasivedė Nelanną į šoną ir papasakojo:
- Kiekvienų metų trumpiausią naktį vienas iš kaimo žmonių pasiaukoja dievams, kad kitiems kaimo žmonėms nieko netrūktų, kad nebūtų sausros, gaisrų ir kitų nelaimių. Vienas žmogus virsta akmeniu, o dievai už tai mus saugo. Jau kelias dešimtis metų mūsų kaimas apsaugotas vien dėl šios aukos. Nelaimės mus aplenkia, tad už tai būsime dėkingi iki pat mirties. Akmenėliai iš šios krūvos vis dingsta, tad kaimo žmonėms neramu, kad dievai neužsirūstintų. Tavo akmenėlis irgi gali būti vienas iš dingusių.
Nelannai visas šis pasakojimas pasirodė keistas. Žmonės į akmenis savo noru nepasiverčia, o sausra ir kitos nelaimės nutinka dėl įvairių priežasčių, bet tikrai ne dėl dievų malonės. Bet ji nenorėjo ginčytis su senole, tad tiesiog patylėjo.
- Paliksiu čia šį akmenėlį. Kad ir kokia jo kilmė, lai jis čia lieka, - pasakė varniukė ir atsisveikinusi nuėjo.
Kai tik akmenų krūvos nebebuvo matyti, Nelanna grįžo į klasę. Apstulbusi dėl tokios patirties ji nepratarė nė žodžio ir tiesiog laukė, kada baigsis pamoka.
-
- Na taip. Išeiname. Bet kažkur mes vis tiek esame. Tai reikia sukurti. Juk iš Hogvartso neišeisi nei oru, nei dar kažkaip. Tai vadinasi viskas, kur mes keliaujame per pamokas yra kažkur mokykloje. Panašu į kambarį iki pareikalavimo ar ne? Juk šiaip tokių patalpų, kokias padaro tas kambarys mokykloje nėra taip? Jos atsiranda mums panorėjus. - Užsikalbėjo Gruodė. Jai tokie dalykai atrodė labai įdomūs. Ir labai norėjosi išsiaiškinti kokie kerai laiko šią pilį ar bet ką kitą, kur pasitaikė pabuvoti per pamokas.
- Bet gi yra tokių žavingų senovinių drabužių. - Bandė ginčytis, bet nelabai smarkiai.
Kambaryje, kuriame abi dabar stovėjo buvo įkalinta vargšė princesė. Gruodei jos istorija kažką priminė. Ir ta tiara, ne veltui jos ją turėjo.
Iš pradžių mergaitė manė, kad Dori neatiduos princesei tiaros. Bet visgi sugražino.
- Manau, kad ne veltui radome jūsų tiarą. - Pasakė Gruodė.
- Gal ją paėmė iš jūsų tyčia. Ar galit man ją truputi duoti palaikyti? - Princesė atrodė nustebusi, bet padavė jai tą daiktą.
- Pabandykit dabar išeiti pro kambario duris. - Ji vėl paklausė, bet priėjusi prie durų negalėjo išeiti už kambario ribų. Tada Gruodė uždėjo jai tiarą ant galvos ir pasakė vėl pabandyti išeiti. Ir šį kartą pavyko.
- Jūs esate princesė Alisija? Iš senųjų Šeiliu giminės?
- O taip. Iš kur tai žinai?
- Skaičiau apie jus. - Tarė ir pajuto, kad nyksta iš pilies.
Kai vėl atsirado klasėje pasakė Dori.
- Alisija Šeili buvo įkalinta pilyje, kad neištekėtų už savo mylimo vaikino. Net jei kas nors būtų atrakinęs bokšto duris, ji negalėtų išeiti tol, kol neatgautų tiaros. Skaičiau apie ją knygoje apie kilmingų burtininkų giminę. Kai ji papasakojo savo istoriją prisiminiau tai.
-
Varniukė atėjo jau į trečiąją magijos istorijos pamoką. Į ją atėjo kartu su Rensa. Su Rensa neseniai artimiau susipažino Varno Nago bendrajame kambaryje, tadėl nusprendė būtent su ja ateiti į šią pmoką. Ši pamokai kartais, bet labai retai Vegai būdavo šiek tiek nuobodi, bet išgirdusi užduotį varniukė suprato, kad šįkart taip nebus. Užduotis jai pasirodė labai įdomi. Ji norėjo kuo greičiau nusikelti į tą legendą. Tėtis anksčiau jai pasakodavo daug legendų. Varniukei ir šiaip patiko įvairios legendos, o nusikelti į jas jai atrodė tiesiog nuostabu, todėl pirmakursė priėjo prie stalo ant kurio buvo įvairiausių daiktų. Jos dėmėsį patraukė moneta. Tai nebuvo galeonas, siklis ar knutas. Tai buvo kažkokia žiobarų moneta, tačiau atrodė labai sena. Tuo ji rudaakę ir sužavėjo.
- Tiks ši moneta? - paklausė Vega Rensos. Rudaakei būtų tikęs ir Rensos pasiūlytas daiktas, tačiau ši moneta varniukę labai sužavėjo.
-
Rensa į trečiąją magijos istorijos pamoką atėjo kartu su Vega. Su ja artimiau susipažino visai neseniai. Prieš kelias dienas Varno Nago bendrajame kambaryje. Iki tol tik žinojo jos vardą iš pamokų. Na, dar su ja, Nalanna ir Sakura buvo transfigūracijos pamokoje, tačiau tik po jos ji su Vega normaliai susipažino. Naujos pažintys niekada nebus per vėlai. Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja. Tada ji pamatė, kad Vega jau nuėjo prie stalo apžiūrėti daiktų, todėl ji greitai nusekė paskui ją. Oranžinių plaukų savininkė kelis kartus akimis perėjo daiktus, tačiau jos dėmesio nepatraukė nei vienas daiktas. O tuo tarpu Rensa pastebėjo, kad Vega apžiūrinėja kažkokią monetą. Moneta atrodė sena, tačiau Cavallon pavardės nešiotojai ji didelio įspūdžio vis tiek nepaliko.
- Taip, žinoma tiks, - tarė draugei paklausus ar tiks moneta. Rensai ši užduotis neatrodė pernelyg įdomi. Ji apskritai nemėgo legendų. Jos tik išgalvotos pasakos, kurios meluoja, o jomis visi tiki. Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Vėtrūnė neabejojo, jog turi aplankyti kiekvieną pamoką be išimties, nes viso to galės jai prireikti po Hogvartso pabaigimo, kuris neišvengiamai artėja. Išimtis nebuvo ir Magijos istorija, kuri klastuolei tikrai buvo prie širdies. Šiandien sėdėdama suole ir klausydama profesoriaus de Leighi pasidžiaugė savimi, kad dabar beveik puikai supranta profesoriaus kalbą, o kai pirmą kartą sėdėjo šiame suole, jos nė kiek nesuvokė, mat anglų kalba tada jai dar nebuvo draugė. Profesoriui van Stavenger paliepus pasiimti nuo stalo daiktą, kuris patrauks dėmesį, Kristina kiek sutriko - jos dėmesio dar nebuvo patraukęs joks daiktas, nebent jis skleidė garsus. Tik vargu ar ant to stalo bus kažkas, kas skleis garsą. Su būriu kitų mokinių priėjusi prie stalo, de Leighi griebė primą pasitaikiusį daiktą ir eidama kažkur, kur turėtų būti durys, jį čiupinėjo. Ilgai galvojo kas tai galėtų būti, kol nusprendė, kad tai turėtų būti žaislinis laivelis, deja, nebuvo tikra. Po kiek užtrukusio klaidžiojimo po klasę, Kristė pasiekė duris ir jas pravėrusi žengė žingsnį į, pasak profesoriaus, legendą. Deja, legendos ji ten nematė. Nieko nematė. Kaip visada.
-
Vega toliau apžiūrinėjo monetą. Ji varniukei atrodė tikrai įspūdingai. Pirmakursei labai patiko ta moneta, todėl ji labai apsidžiaugė kai draugė sutiko nusikelti į legendą, kurioje turėjo būti moneta.
- Na, tada eime pro duris, - pasakė šviesiaplaukė ir patraukė durų link. - Manau, mes turime kartu laikyti monetą, kad abi patektumėme į tą pačią legendą. - tarė varniukė būdama prie pat durų ir atkišo pusę monetos Rensai. Tada praėjo pro duris. Ji pamatė kažkokią vietovę. Joje buvo maždaug keliasdešimt žmonių. Visi labai susiglaudę kažką tarėsi. Mergaitei buvo sunku ką nors išgirsti, nes jie kalbėjo labai tyliai, o tuo labiau visai be pauzių, todėl tikrai reikėjo daug pastangų, kad išgirdtum ką jie sako, o dar daugiau, kad suprastum.
- Bent jau jie nekalba knisių kalba, - labai tyliai tarė atsisukusi į Rensą, o paskui labai tyliai nusijuokė. Ši legenda bent jau kol kas šviesiaplaukei neatrodė labai įdomi, tačiau jai buvo smagu, o šiuo metu Vegai daugiau nieko nereikėjo.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Tokios pamokos, švelniai tariant, erzino. Kas čia per mokykla, kad beveik kiekviena pamoka nebūna pritaikyta negalią turintiems mokiniams? Tai buvo dalykas, kuris per keturi metus taip ir liko Vėtrūnei nesuprastas. Kaip ji dabar galės atlikti praktiką, kurioje reikia atpažinti legendą, kurią reikia pamatyti? Nesąmonė. Kažkur mintyse Klyksmai tam pritarė, tačiau Kristina dabar stengėsi nekreipti į juos dėmesio. Per daug dabar pati buvo paskendusi problemose, jog reikėtų dar vienos.
Pamėginusi žengti žingsnį tiesiai, kas buvo klaida, baltaplaukė pajuto kaip neišlaiko pusiausvyros, nes po koja nebebuvo pagrindo ant kurio būtų galima ją pastatyti. Ir krenta. Ji nekrito ilgai, tačiau spėjo baisiausiai išsigąsti. Žaislinis laivelis, jeigu tai tikrai buvo jis, išsprūdo merginai iš rankų ir tėškėsi kartų į... vandenį. De Leighi ir Klyksmai baisiausiai sumišo. Vėtrūnė dėl to, jog atsidūrė vandeny ir ją užplūdo didžiulė baimė, ji juto, jog skęsta. O Klyksmai dėl to, nes pas juos vyko... perversmas? Gal tai ir nebuvo tinkamas žodis, tačiau ten kažkas vyko. Kažkas labai stipraus. Tai labai trukdė iš vandens mėginančiai besikapstyti merginai, jausmas buvo toks, jog vieną akimirką ji yra net ne ji, o kitą ji ir skęsta. Tikrai skęsta. Vanduo ėmė tekėti į plaučius, o de Leighi vis mažiau mosikavo rankomis ir kojomis, kol galiausiai jos kūnas nugrimzdo į dugną.
-
Gerai apžiūrėjusi astronomijos prietaisą Elliw suprato, kad jis yra sveikas. Tai, žinoma, buvo labai gerai. Ar jam buvo kas nors nutikę? Šito mergaitė, deja, neprisiminė. O dėl to kaltos, suprantama, tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija, ne ne ne ne neLiucija, ne ne ne ne ne neLiucija ir ne ne ne ne ne ne neLiucija. Velsietė jau seniai buvo pamiršusi, kad visai neseniai sutiko aštuntą bjaurią mergiūkštę, kuri, tiesa, buvo berniūkštis. Jeigu prisimintų, žinoma, būtų apkaltinusi ir ją, tačiau kam varginti savo atmintį tokiais dalykais?
Sulig ta mintimi mergaitė netyčia pavirto į ožką. Nebegalėjo išlaikyti teleskopo, tad jis nukrito ant grindų ir sudužo. Labai norėjosi surikti, kad dėl visko kaltos tik bjaurios mergiūkštės, tačiau kažkodėl negalėjo kalbėti. Tai gerokai išgąsdino, bet problemos visiškai neišsprendė. Taigi ožka stovėjo ir bandė susigaudyti, kas čia vyksta.
-
[Aquamarines Hansley asmenybė]
Aquamarine pajuto sėdinti... kėdėje? Ji nesuprato kas vyksta. Pabandė prisiminti ką veikė anksčiau, bet... nieko. Tuštuma. Jokių prisiminimų. Ji pabandė suvokti kas iš vis esanti. Iš pradžių sekėsi sunkiai, tačiau netrukus mintyse išryškėjo vardas. Aquamarine. Kaip vanduo. Buvo pirma mintis, kuri sukėlė baimę. Nežinia kodėl, tačiau mergina pajuto baimės šešėlį. Kartu su juo atėjo ir suvokimas, jog tai ne šiaip vardas, tai jos vardas. Mergina nusipurtė. Jai nepatiko vadintis vardu, kurio ji bijo. Bet kodėl? Kodėl jos toks vardas? Gal vardas Aquamarine skambėtų gražiai, tačiau ne tada, kai jo reikšmė sukelia baimę. O koks vardas būtų gražus ir nekeltų baimės? Susimąstė mergina. Marina? Tai beveik tas pats, tik be Aqua. Tačiau šis neskambėjo jai gražiai. Galvoje ėmė suktis įvairiausi vardai, mergina net nustebo iš kur jų tiek daug žino. Liliana, Astrida, Tenley, Agnetha, Katherine, Damira, Eleonora, Sarah, Otilia... Odette. Odetė. O-de-tė. Man patinka. Aš - Odetė... Smegenys ėmė ieškoti merginos pavardės. Hansley. Aš Odetė Hansley. Man... Smegenys ėmė ieškoti merginos amžiaus. Penkiolika, septyniolika, dvidešimt, dvidešimt vieneri... Aš Odetė Hansley, man dvidešimt vieneri, aš bijau vandens. Tai jau buvo šiokia tokia pradžia. Tačiau ką reiškia visa kita? Kodėl ji nieko nepamena Odettei, nusprendusiai taip vadintis, vis dar buvo mistika.
-
Vega pasiūlė jau eiti pro duris ir pati pradėjo eiti durų link, todėl Rensai neliko nieko kito kaip tik sekti paskui, todėl pirmakursė tą ir padarė. Vega pasakė, kad mano, kad reikėtų kartu laikyti monetą.
- Gerai, - neprieštaravo varniukė ir įsitvėrė į pusę monetos. Praėjus pro duris jos atsirado kažkokioje legendoje. Rensa viską matė iš šono. Atrodė, kad ji tiesiog stovi aukštai ore. Šalia savęs tokioje pat padėtyje pamatė ir bendrakoledžę. Rensa stebėjo kas vyksta legendoje. Tai lyg ir buvo kažkokia keista vietovė, tačiau joje nebuvo jokių pastatų, tačiau žmonių buvo tikrai labai daug. Jie visi apie kažką kalbėjosi. Lyg kažką tarėsi, tačiau suprasti ką jie sako buvo sunku. Rensa stengėsi susikaupti. Susikaupus buvo galima suprasti ką jie sako, bet tą padaryti tikrai sunku. Tada Cavallon pavardės nešiotoja išgirdo Vegos komentarą apie jų kalbas.
- Tai jau tikrai, - tyliai tarė ir taip pat tyliai nusijuokė pirmakursė.
-
Vega stebėjo kas vyksta toliau. Tie žmonės toliau tarėsi, o paskui vienas jų ištiesė delną. Delne gulėjo ta pati moneta, kuri dabar buvo Vegos rankoje. Varniukė dar kartą į ją žvilgtėjo, o paskui mintyse jas sulygino. Taip, tai buvo ta pati moneta.
- Rensa, pažiūrėk. Ten ta pati moneta, kuria pasinaudojusios mes atsidūrėme čia, - tarė pirmakursė ir padavė ją bendrakoledžei, kad ir ji galėtų monetas sulyginti. Šioje legendoje jos viską matė labai aiškiai. Net kiekvieną monetos įbrėžimą. Net tuos, kuriuos šiaip pastebėti sunku. Reikia labai gerai įsižiūrėti, kad juos pamatytum. Tada iš už debesų išlindo kažkoks milžiniškas žmogus. Jis rankoje turėjo milžinišką trišakį, o pats plačiai šypsojosi. Paskui trišakį nukreipė į tą monetą. Iš trišakio išlindo žalia spalva ir nuskriejo monetos link. Vietoje tos monetos atsirado pilna krūva jų. Viskas nuo to žmogaus rankos nukrito nuo žemės, o tada tie žmonės pradėjo šoktis bei šypsotis, o milžinas su trišakiu dingo. Tada tie žmonės už monetas nusipirko reikiamų daiktų ir pradėjo statyti namus. Šviesiaplaukė stebėjo kaip jie stato namus.
- Tas milžinas iš tos monetos padarė krūvą jų. Nuo tos monetos visas kaimas ir prasidėjo. Mano tokia versija, o ką manai tu? - tarė, nes norėjo pasitarti su Rensa.
-
Truputį pasijuokusi iš Vegos juokelio apie knisių kalbą Rensa toliau stebėjo žmones, kurie vis dar tarėsi. Paskui vienas jų kažkodėl atkišo ištiestą delną. O paskui oranžinių plaukų savininkė jame pastebėjo monetą, kuri buvo gana panaši į tą, kurios pagalba jos ir atsidūrė šioje legendoje. Tą patį pastebėjo ir Vega, o paskui padavė tą monetą. Rensa tą monetą gerai apžiūrėjo, o paskui ją dar ir sulygino su ta, kurią vienas iš žmonių turėjo rankoje. Jos buvo visiškai identiškos. Praktiškai tai buvo ta pati moneta, o tai švelniai tariant nustebino Cavallon pavardės savininkę. Paskui milžinas su stebuklingu trišakiu iš tos monetos padarė jų krūvą, o žmonės pradėjo statyti namus. Rensa stebėjo juos, o tuo metu išgirdo bendrakoledžės balsą.
- Taip, tu teisi. Viskas prasidėjo nuo tos monetos, - tarė Rensa ir jos abi sugrįžo į klasę. Cavallon pavardės nešiotojai ši legenda nebuvo labai įdomi, tačiau pamokoje jai buvo smgau.
-
Regis, skirtingai nei visada, viskas vyko kaip suplanuota. Mokiniai vienas po kito išsirinko daiktus ir suėjo į savąsias legendas. Niekam neprireikė padėti, visi tvarkėsi su savo legendomis tiesiog puikiai. Tad Armando šį laiką nusprendė panaudoti savo mintims. Vaikinas svarstė galimybes, ką veiks kitąmet. Žinoma, galėjo sugrįžti į Hogvartsą dėstyti dar vieneriems metams, tačiau ar jis to norėjo? Rudaplaukis ėmė ilgėtis kalnų savo tėvynėje, ilgų kelionių, paieškų. Istorijos šydo, kurį reikia nukelti, norint ką nors suprasti. Aišku, jis dirbo su istorija ir dabar, tačiau tai buvo ne tas pats. Dabar jis turėjo konkrečią programą, ko turi išmokyti vaikus. Jokio jaudulio, jokių atradimų. Viskas tas pats - diena iš dienos. Pliki faktai, viskas žinoma. Armando kaip įmanydamas ieškojo sprangų programoje, stengdamasis įterpti kokią įdomesnę pamoką, kaip, pavyzdžiui, šiandien, tačiau vietos tokiems dalykams buvo nedaug. Ar pamokų vedimas tikrai yra toks dalykas, kurį vaikinas nori daryti visą likusį gyvenimą?
Rudaplaukį iš minčių pažadino varpas, skelbiantis pamokos pabaigą. Apsidairęs magijos istorijos profesorius suprato, kad mokiniai jau grįžo į klasę. Vaikinas skubiai atsistojo.
- Šauniai padirbėjote, pamoka baigta. Namų darbų nebus, galite eiti.
Mokiniams išsiskirsčius Armando užrakino klasę ir atsisėdęs vėl paskendo savo mintyse.