Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Markas Moore Liepos 25, 2022, 03:36:01 pm
-
Tema: Europos regionuose gyvenančios būtybės
Kabineto aprašymas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2332.msg159131#msg159131)
Pavasaris. Sniegas tirpo ir murzinas vanduo kriokliais lėkė nuo kalvų žemyn. Gamta, pajutusi vis anksčiau kylančią saulę, irgi budinosi, medžiai keldami savo šakas aukštyn, prisisprogę sulos. Paukščiai, pabaigę savo kasmetinį migracijos ratą, vėl pripildė orą savo giesmėmis, trokšdami susirasti porą, su kuria vėl išsiskirtų rudens raudoniui palietus lapus.
Markas vaikščiojo kabinete ratais, valydamas paskutines nuo žiemos užsilikusias dulkes. Pačiam, kaip kokiam paukščiui, irgi norėjosi ištrūkti iš pilies. Pakeliauti. Kad ir trumpam apsilankyti Romoje.
Turbūt tas pasąmoninis noras netyčiomis prasiskverbė ir į jo pamokas. Norėdamas padėti mokiniams pakratyti smegenines, prieš neriantis į kartojimą egzaminams, jis sukurpė kažką.
Ant profesoriaus stalo stovėjo trys pintinėlės. Jose - sidabrinės lazdelės. Vienoje pintinėlėje jos turėjo tik vieną įdubimą, kitoje du ir paskutinėje trys.
Varpui nuskambėjus ir kabineto durims užsidarius, Markas kreipėsi į mokinius:
-Laba diena. Tikiuosi, kad šių mokslo metų žinios iš jūsų galvų dar neišbyrėjo. Šiandien bus labiau apibendrinimo pamoka, skirta priminti jums tai, ką pamiršote, arba išmokyti tai, ką praleidote. Ant mano stalo yra sidabrinės lazdelės. Perlaužę jas per pusę, būsite nukelti į tam tikrą Europos regioną. Jūsų užduotis - surasti ten esančią būtybę ir ja atsikratyti. Galite naudotis aplinka, kerais, kuriuos žinote, ar bet kuo, ką turite kišenėse. Jaunesni mokiniai ima lazdeles su vienu įdubimu, nuo ketvirto iki šešto kurso - su dviem ir septintakursiai su trim. Įdubimų skaičius rodo jūsų būtybės pavojingumą bei, galbūt, retumą. Į klasę grįšite, jeigu jus būtybė pagaus, jūs ją nugalėsite arba paprasčiausiai baigsis pamokos laikas. Jei nesate tikri, kad viską prisimenate, galite pasiimti vieną iš vadovėlių su savimi.
Baigęs kalbėti, Markas mostelėjo dėžučių link ir pasitraukė į šoną, jeigu koks nors mokinys sugalvotų dar paklausti klausimo.
I - III kursai - vienas įdubimas
IV - VI kursai - du įdubimai
VII kursas - trys įdubimai
Regioną, į kurį papulsite, parašysiu raudonai po jūsų įrašu, kur jūsų veikėjas perlaužia lazdelę. Tada patys pasirenkate metų laiką, paros metą ir būtybę. Rinkitės būtybę, su kuria jūsų veikėjas galėtų susidoroti. Tai gali būti lankučiai, baubas ar net vilkolakis. Būtybę galite ir išgalvoti, tačiau tada norėtųsi logikos.
Jei kyla klausimų ar norite iškrėsti nesąmonę, rašykite až čia arba Discord.
Pamoka iki 08-06 vakaro.
Pamiršau pridėti: 3 postai 600 simbolių arba 2 postai 1200+ simbolių
-
Pagaliau atėjo pavasaris. Nelanna mėgo stebėti po žiemos bundančią gamtą. Saulė vis dažniau pasirodydavo ir džiugino varniukę. Džiaugsmingai nusiteikusi, Nelanna atėjo į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą ir pasiruošė įgyti naujų žinių ar patirties. Laukdama pamokos pradžios ji stebėjo profesorių. Šis atrodė atsipalaidavęs, tarsi mintimis nukeliavęs kažkur toli, galbūt į vietą, kurioje jis dabar mieliau būtų. Nelanna svarstė, ką galėtų profesorius galvoti ir į kur jis iškeliavo mintimis. Tačiau jos fantazija būtent šią akimirką buvo skurdi, tarsi nesugrįžusi po žiemos miego. Bet Nelanna negalėjo nieko dėl to kaltinti nes gerai žinojo, kaip būna sunku po žiemos.
Profesoriui papasakojus, ką reikės daryti praktikos metu, Nelanna nuėjo prie jo stalo ir paėmė sidabrinę lazdelę, ant kurios buvo vienas įdubimas. Grįžusi į savo suolą, ji perlaužė lazdelę.
Vakarų Europa
-
Gruodė čia atėjo kartu su Alanu. Nemėgo šios pamokos. Nes čia visada reikėjo naudotis burtų lazdele. Na ar bent jau beveik visada. Be to vien išgirdus ką teks daryti nusiminė. Tikėjosi, kad galės dirbti kartu su vyresniu draugu. Bet kur tau.
- Gal aš visgi išeisiu anksčiau... - Pasakė jam tyliai. Bijojo susidurti su kažkokia pabaisa. Bandė dabar staigiai viską atgaminti ką tik buvo paskaičiusi apie visokius padarus. Nelaikė savęs drąsia. Nors ir buvo įdomu skaityti apie visokius padarus, sutikti juos norėjo mažiausiai.
Kai pagaliau atsikėlė iš savo vietos ir ėjo prie stalo paimti lazdelės galvojo apie visokius savo mėgstamus herojus. Ji bandė įsivaizduoti, kad yra Ronija. Iš knygos Ronija plėšiko duktė. Ji tai buvo tokia drąsi ir jai nebūtų baisūs jokie padarai. Bet aš tik Gruodė. Galvojo antrakursė imdama lazdelę su vienu įdubimu.
Šiaurės Europa
-
Klausydamas ką turės veikti bandė viską įsivaizduoti. Deja, greit jo mintys sugriuvo, nes prisiminė didžiulę juodųjų padarų įvairovę. O su kuo reikės susitikti buvo visiškai neaišku.
- Baik. Nieko ten tau neatsitiks. Atsimink, kad tai pamoka ir juk sulauksi pagalbos iš profesoriaus jei kas. - Ramino ją. Alanas žinojo kaip Gruodė nemėgo kerėti ir negalėjo to suprasti. Juk vienai sekėsi gerai. Jis tai matė. Bet pamokose ji prisigalvodavo visokių ją slegenčių dalykų. Ar bent jam taip atrodė. Pats net laukė to susidūrimo. Manė, kad tai bus puiki proga pažiūrėti kaip sugeba kovoti prieš tamsos būtybes.
Jie kartu nuėjo paimti lazdelių. Ketvirtakursis paėmė saviškę, su dviem įdubimais. Tuomet sugrįžo atgal.
- Tu puikiai moki kerėti, tik nepamesk galvos. - Pasakė jai.
- Paskui papasakosi kur buvai ir kaip tau sekėsi. - Tarė ir perlaužė lazdelę per pusę.
Vidurio Europa
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo paršelis ir ožka. Pastaroji žvalgėsi su viltimi pamatyti kurią nors draugę. Labai jau seniai nematė Liucijos, Sabrinos ir Joanos trečiosios. Vėtratrūnę ir Sarah ne taip jau ir seniai buvo sutikusi, tačiau mielai pasišnekėtų dar kartą. Tik su jomis galima turėti tokias šaunias diskusijas apie teleskopus!
Gerai buvo bent tai, kad nepastebėjo ir septynių bjaurių mergiūkščių. Jos pernelyg greitai dauginosi, o tai buvo labai jau negerai. Vis dėlto netrukus Elliw, kuri ir buvo ta ožka, susidūrė su kita problema: ji pastebėjo profesorių Foore. Ar jis žinos, kur yra geros mergaitės? Norėjo paklausti, bet kažkodėl negalėjo kalbėti. Tai gerokai išgąsdino, ir ožka supanikavo. Pradėjusi mataruoti kojomis netyčia įspyrė paršeliui. Šis garsiai sužviegė, ir Elliw dar labiau supyko: juk pirštus kanopą skauda jai! Tai buvo tiesiog siaubingai kvaila, bet netrukus Elliw tai pamiršo. Norėjo eiti paskui kažkokią mergaitę, bet nukrito nuo stalo.
- AUČ! - garsiai suriko. Nė nepastebėjo, kada atvirto į mergaitę. Vis dėlto dabar galėjo atsistoti ir atsisukusi į Foore išrėžti:
- Kur mano teleskopas?!
Jau neprisiminė, ką ketino daryti, tačiau nužygiavo Foore link. Pagriebusi kažkokią lazdą nepastebėjo, kad bent kelios kitos nukrito ant žemės ir apsisuko. Laimei, ant teleskopas tebestovėjo ant stalo, tad buvo aišku, kur reikia eiti.
Priėjusi prie stalo pamiršo sustoti, tad į jį atsitrenkė. Rankose buvusi lazdelė iškrito iš rankos ir perlūžusi per pusę nuriedėjo kažkur.
Rytų Europa
-
Pamokų lankomumas ir Coraline du nesuderinami dalykai. Vienas nori vieno, kitas kito. O jų suderint beveik neįmanoma, išeitis tik- prievartas. Prievartas kuris verčia atsikelt iš lovos ir daryti, net tai ko tu visai nenori. Būtent tai ir padėjo smaragdinių akių savininkei atsidurti apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Prievartas privertė Williams ateiti, bet ar privers susidomėti? Galbūt. Žodis kuris nieko nereiškia. Laimei pamokos darbas tikriausiai lengvas, tad klastuolei nereikės kankintis. Tikriausiai. Profesoriui išaiškinus pamokos temą Coraline liko nesupratusi ar (labiau tikėtina versija) paprasčiausiai neišgirdusi.
- Profesoriau, o jei būtybė bus labai miela (faktas, kad Coraline visos jos šlykščios) ar vis tiek reikia ją skriausti?- norėdama sugaišti kuo daugiau laiko ir iššvaistyti jį prieš ją stovinčiam profesoriui, paklausė.
Laukdama atsakymo nuėjo prie ant stalo stovinčios dėžutės ir pasiėmė lazdelę. Laužti neketino.Kol kas.
-
Pamokos pradžia, regis, ėjosi gerai. Tiksliau, niekas dar nesugalvojo išsidurti akie su lazdele, prilupti kitą mokinį ar netikėtai dramatiškai pranešti apie savo sidabro alergiją. Mokiniai, smalsiai apžiūrėję rankose laikomas lazdeles bei vienas kitas dar ir pavartęs ir vadovėlius, pamažu pripildė kabinetą trakšėjimo bei sproginėjimo garsais, vienas po kito dingdami kažkur.
Artėjo laikas, kai kabinetas ištuštės ir Markas galės ramiai pasidaryti arbatos bei pabaigti vertinti namu darbus. Gal ir kokią egzamininę užduotį sukurps.
Profesoriaus svajas apie šiltą puodelį juodos arbatos su šlakeliu pieno išbaidė klausimas. Kiek netikėtas klausimas. Rudaplaukis atsikrenkštė ir nusišypsojo:
-Jei būtybė labai miela, ji greičiausiai ir labai mielai tave suvalgytų pusryčiams. Pavartyk trečiąjį vadovėlio skyrių. Tiesiog meilumo įsikūnijimai iki kol neiššiepia savo dantų. Jei jau nekyla ranka ją užmušti, tiesiog neutralizuok. Tai irgi turėtų užsiskaityti.
Sulaukti klausimo apie mielas pabaisas iš auklėtinės nebuvo keista. Visiems juk žinoma, kad klastuoliai... Na, jų skonis ypatingas. Vieni nuprotėję dėl ant sienų kabančių skeletų, o kiti yra linkę išsipuošti mielais, nuodingais kačiukais bei kitomis įtarimo nekeliančiomis būtybėmis.
Akimis permetęs kabinetą, Markas susimąstę, kuriam iš šių ekstremumų priklauso jis.
-
Rankoje Coraline tebelaikė sidabrinę lazdelę su vienu įdubimu. Perlaužti jos nenorėjo. Ne, nebijojo, o baisiai nenorėjo atsidurti kokiame užkampy. Per didelė tikimybė buvo atsidurti mažame miestelyje, arba dar blogiau kaime. Profesoriaus atsakymas buvo keistas. Mielų būtybių nebūna. Ar jis visai trenktas, ar nesupranta, kad specialiai jį gaišinu?
- Profesoriau, nemanau, kad ta būtybė mane taip mielai suvalgytų.
Nuėjusi į vietą kurioje sėdėjo prieš tai atsivertė vadovėlį. Ne iš baisaus įdomumo, o dėl norėjimo įrodyti savo "tiesą"
- Jūs, klystate nėra čia jokio mielumo įsikūnijimo. Čia tik niekuo neypatingi vilkolakiai ir bjaurūs troliai. Profesoriau, Jūs manęs nesupratote, aš kalbėjo apie lankučius . O jie yra mieli,- pradėjo nepatenkinta burbėti.
Kad ir kaip Coraline nenorėjo atlikti užduoties perlaužė lazdelę, melsdamasi neatsidurti kokiame Europos užkampyje.
Centrinė Europa
-
Olive kaip beveik visada atsisėdo į klasės galą kaip ji ir mėgdavo daryti pamokose . Mergaitė tądien buvo labai geros nuotaikos ir galėjo tuomet pasirodyti, kad ji maudėsi pozityvumo jūroje. Ypač prie to prisidėjo, kad tada dar buvo pavasaris su atsigaunančia gyvybę ir išsiskleidusiomis gamtos grožybėmis. Bet tai antrakursei buvo niekas palyginus šilta saulę bei ilgesniomis dienomis. Labai norėčiau dviejų dalykų, pirma per šia ir kitas laukiančias pamokos nesusigadinti nuotaikos bei antra po pamokų išbėgti į lauką pasidžiaugti saulę. Pagalvojo šviesiaplaukė. Tuo tarpu kol profesorius aiškino pamokos praktinį galvą Cate svajojo apie išėjimą į lauką iš šaltų pilies klasių. Bei tada dvylikametė norėjo savo kūnu pajausti lauke tvyrančia gyvybę, šilumą ir malonią gaivą. Ech deja dar turiu atsėdėti keliose pamokose. Niūrią žinią suprato dvylikametė ir nutraukė savo svajas. Tuomet ji pastebėjo, kad daugelis mokinių ima sidabrines lazdeles, o vėliau jas laužo. Manau ir man reikia pasiimti vieną . Kadangi jaunoji Rechens nelabai klausėsi profesoriaus tai jai tik tai ir teliko daryti. Ji nuėjo prie stalo pasiėmė pirmą pasitaikiusią lazdelę kuri turėjo vieną įdubumą ir grįžo atgal į klasės galą. Tada ji apžvelgė kitų mokinių veiksmus ir trumpai pamąstė. Kiti jas laužo, tai spėju ir man tai reiktų daryti. Skirtingų akių savininkė iš pradžių stengėsi įsižiūrėti į lazdelę lyg tikėdamasi rasti kažkokių užuominų. Kadangi nieko nesurado Olive ją instinktyviai sulaužė.
Šiaurės Europa
-
Elliw neprisiminė, kas čia atsitiko, tačiau ji buvo kažkur, kur buvo tiesiog siaubingai šalta. Ir kodėl taip sunku kvėpuoti?! Deja, mergaitė neprisiminė, kad šiuo metu vyksta pamoka, tad nesuprato, kad yra kalnuose. Net jeigu ir būtų supratusi, tai, ko gero, nelabai būtų padėję.
Šalia tekėjo upė. Tai gerokai sutrikdė, mat velsietė neprisiminė, kad būtų kažkur ėjusi. Ir kur jos teleskopas?! Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Pasigirdo kriokimas. Tai gerokai išgąsdino, ir Elliw norėjo pasiimti teleskopą. Deja, jis buvo dingęs, o tai buvo labai rimta problema. Kodėl bjaurios mergiūkštės nuolat gadina jai gyvenimą?!
Velsietė pamiršo, kad astronomijos prietaisas dingęs, tad įkišo ranką į kišenę tikėdamasi jį ten rasti. Deja, rado tik kažkokią neaiškią lazdą. Nukreipusi ją į garso šaltinį Elliw neprisiminė, kodėl tai daro. Tai visai nepadėjo: padaras išlipo iš vandens ir pradėjo artintis.
- Liucija? Sabrina? Joana trečioji? Vėtratrūne? Sarah? - liūdnai kreipėsi klastuolė, bet nė viena iš draugių nepasirodė. Padaras išsitiesė ir pasirodė esantis bent trijų metrų aukščio. Švilpdamas įkvėpė oro, kuriame labai trūko deguonies, ir žengė Elliw link. Mergaitė buvo tokia išsigandusi, kad nesugebėjo šito netgi pamiršti.
-
Gruodė labai nenoromis perlaužė savo lazdelę. Ir tuojau pat pajuto visai kitokią aplinką. Nežinojo kokioje yra šalyje. Žinojo tik vieną. Buvo šalta, be to aplinkui kūpsojo krūva sniego. O ji stovėjo miške. Rūbai jos nepasikeitė, taigi greitai pradėjo drebėti nuo šalčio. Čia dargi buvo tamsu. Nors į akį durk.
- Lumos. - Sušnabždėjo ji ir lazdelė patikimai sušvito rankoje. Aplink ją tvyrojo tamsi naktis. Mergaitė stovėjo miške. Kol kas tematė spygliuočius medžius.
Kiek apsižvalgiusi pradėjo eiti. Gruodę priekin gynė baisus ledinis šaltis. Todėl per sniegą klampojo greitai, bandė bent taip sušilti.
Antrakursė bijojo. Visko. Keistų iš tamsos išnyrančių medžių šešėlių. Miško traškesių. Be to jautė, kad pasiklydo. Nors aišku kažin ar buvo įmanoma pasiklysti tada, kai ir taip nežinai kur esi. Žodžiu skuodė per sniegą įsitempusi ir suklususi.
Jai belekiant pradėjo kilti vėjas. Lyg iš niekur nieko. Jis ėmė nešioti sniegą, kuris biro jai ant drabužių ir veido. O dar iš tamsos pasigirdo kikenimas. Gruodė sustojo ir susigūžė už medžio. Vėjas vis kilo. Ir dar kažkas kvatojo plonu balseliu.
-
Alanas perlaužė lazdelę ir akimoju klasė pranyko.
Vaikinas stovėjo be galo įdomioje vietoje. Tai buvo pastatas. Dabar raudonplaukis stypsojo puikioje ir prašmatnioje svetainėje. Kurioje stovėjo žavingi senoviniai baldai. Bet atrodė jie apleisti, dulkėti. Buvo ir židinys. Tik rodėsi, kad jo seniai niekas nekūrė. Jautėsi vėsuma. Ir slogus apleisto kambario kvapas.
Alanas išėjo iš tos svetainės ir patraukė koridoriumi tolyn. Nutarė, kad yra dvare, o gal pilyje. Ėjo ir ėjo. Praėjo virtinę durų. Jas padarinėjęs išvysdavo kambarius. Tokius pat apleistus.
Galop priėjo laiptus. Tie buvo siauri, akmeniniai. Laipteliai leidosi smulkiomis pakopomis žemyn.
Alanas pradėjo jais lipti. Kuo labiau leidosi, tuo darėsi tamsiau. Todėl jis užsižiebė lazdelę.
O tai sukėlė tikriausią sprogimą. Kažkas tik sucypė ir šovė į jį iš nežinia kur. Alanas pamatė tik plėvėtus sparnus ir aštrias iltis. Padarai atrodė panašūs į šikšnosparnius. Tik didesni už juos. Kur kas didesni. Su aštriais nagais ir iltimis. Jis atpažino padarus. Drakulitai. Taip pavadinti dėl to, kad gyveno tamsoje, maitinosi krauju. Be to turėjo magiškų galių. Bet dabar Alanas pamiršo kokių tiksliai. Tie padarai turėjo panašumo į vampyrus. Bet buvo vienas skirtumas. Jie nebuvo žmonės. Jie panėšėjo į šikšnosparnius.
Vaikinas apsisuko ir nėrė laiptais į viršų. Atgal į šviesą. Už jo girdėjosi sparnų plasnojimas ir cypimas.
-
Vega atėjo jau į trečiąją apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Atėjusi į kai kurias pamokas varniukė tikėdavosi, kad nebus taip pavojinga kaip praeitą kartą. Deja, bet apsigynimas nuo juodosios magijos buvo viena iš tų pamokų. Vegai buvo įdomu pabūti ir pavojingose situacijose, tačiau jai jose dažniausiai nesisekdavo ir ji susižeisdavo, o tai tą norą sumažindavo. Nors paaiškėjo, kad bus pavojinga, bet šįkart tai varniukės noro nesumažino, nes užduotis jai atrodė labai įdomi.
Pirmakursė nuėjo prie profesoriaus stalo ir paėmė pagaliuką, kuriame buvo tik vienas įdubimas. Grįžusi į savo vietą Vega jį perlaužė ir laukė kol kažkur atsidurs. Tiesa, jos lazdelė buvo su dviem įdubimais, tačiau antrasis buvo visai prie galo ir toks nežymus, kad pastebėti jį buvo labai sunku, o palaikyti jį įdubimu - tiesiog neįmanoma, todėl varniukė jo visiškai nepastebėjo ir ramiai laukė kol atsidurs kažkokioje vietovėje ir susidurs su butybe, kurią nugalėti bus įmanoma.
Rytų Europa
-
Rensa atėjo jau į trečąją apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Išgirdusi temą ji apsidžiaugė, nes jai buvo įdomu pabuvoti sudėtingose situacijose. Nors dabar ji nebus tokia sudėtinga, nes Rensa buvo pirmakursė, o tai reiškė, kad turės perlaužti lazdelę tik su vienu įdubimu. Bet Cavallon pavardės nešiotoja vis tiek labai norėjo atlikti užduotį. Nors gyvūnų ar butybių skriausti ji nenorėjo. Su šiomis mintimis mergaitė nuėjo prie profesoriaus stalo ir pasiėmė lazdelę, kurioje buvo tik vienas įdubimas. Kaip norėčiau susikauti su kokiu pavojingesniu padaru. Ir tikiuosi, kad man nereiks susikauti su kokiu lankučiu, nes jo skriausti aš nenoriu. Tikrai nenoriu. Na, bet kas bus, tas bus. Pagalvojo oranžinių plaukų savininkė ir perlaužė lazdelę, o paskui laukė kol kur nors papuls.
-
Lazdelei perlūžus pusiau, Nelanna pajuto kaip iškeliauja. Viskas aptemo, kabinetas dingo, o po akimirkos ji atsidūrė kažkur kitur. Ji buvo Prancūzijoje, didelėje Vakarų Europos šalyje. Tačiau mergaitė to nežinojo. Ji tik matė aplink save daugybę medžių, žolių ir kitokių augalų. Lazdelėje buvę kerai ją nugabeno į tankų mišką. Mergaitė bandė prasibrauti pro šakas į tą pusę, kurioje pamatė šviesos ruoželį. Užduotis buvo aiški, bet nelengva. Šakos draskė jai rankas, kuriomis bandė pasidaryti sau kelią. Atrodė, kad eiti teko ilgai. Mergaitė pavargo ir jau buvo beprarandanti viltį kažką rasti ir įvykdyti profesoriaus pavestą užduotį, kai išėjo į platesnę vietą, kurioje buvo tik neaukšta žolė. Nelanna lengviau atsikvėpė, tačiau, visa laimė, laiku pastebėjo kažką, kas atkreipė jos dėmesį. Žolėje ji pastebėjo įvairiaspalves būtybes. Varniukė pritūpė, kad galėtų iš arčiau jas apžiūrėti. Aplink ją šliaužiojo nuodingosios sraigės.
-
Varniukė ir toliau neįsivaizdavo, kad perlaužė lazdelę ne su vienu, o su dviem įdubimais. Ji atsidūrė kažkokiame lapuočių miške. Buvo daug prikritusių lapų, o medžiai buvo apsirengę vos keliais lapais. Iš to Vega nusprendė, kad šioje vietoje dabar yra ruduo. Jai akis nušvietė kaitri, bet dar neaukštai pakilusi saulė. Tai liudijo, kad dabar yra ankstus rytas. Apsidairiusi ji nepamatė jokio padaro, todėl nusprendė pasivaikščioti ir gal tada atras kokią nors būtybę. Ji pradėjo eiti ir kiekvienas garselis priversdavo ją krūptelėti. Nors ji ir žinojo, kad jokio pavojingo padaro neturėtų sutikti. Bet įsivaizdavo siaubingus, žudančius padarus. Taip eidama pamatė už medžių švystelėjusį šešėlį. Priėjusi arčiau ji pamatė vilkolakį. Ką? Juk aš perlaužiau lazdelę su vienu įdubimu! Kaip tai išvis įmanoma? Maniau, kad bus koks lankutis ar mėnulio karvytė. Tikrai nesitikėjau išvysti vilkolakio! Ką man dabar daryti? Su panika galvojo Vega. Greitai dėl to ji pargriuvo. Rudaakė visiškai neįsvazdavo ką daryti. Ji slinkosi atgal nuo vilkolakio, tačiau jis vis artėjo varniukės link.
-
Olive atsidūrė nemažuose prisnigtuose kalnuose. Nors ir pagal viską buvo galima spręsti ką tada buvo vidurdienis bei giedra diena saulė tikrai nepasižymėjo dideliu šildymu. Kur aš atsidūriau ? Ar iš šilto pavasario Hogvartse nusikėliau į Arktį ? Kadangi mergaitė nelabai girdėjo pamokos praktikos ir temos dėl to neįsivaizdavo kur ji galėjo atsirasti. Užtat žinojo vieną, kad dabar ji atsirado žiemos metu. Manau kitos lazdelės būtų mane nunešusios į kitas gal šiltesnes vietas. Pamanė grifė ir pradėjo dairytis aplinkui tikėdamasi kažką pamatyti. Deja nieko kitokio negu didelių kalnų, neapsakomo dydžio miškų ir daug sniego nepamatė. Gaila, kad tada nelabai klausiausi profesoriaus ir nežinau ką daryti. Nuliūdusi ir nuobodžiaujanti grifė atsisėdo ant netoli esančio kelmo ir pradėjo justi tikrą visiškai stiprų šaltį. Staiga už nugaros Rechens pavardės savininkė išgirdo žingsnius. Mergaitė atsisuko ir pamatė nedidelį katės dydžio kailiuota padarėlį su ilgomis iltimis ir lapės ausimis. Jis buvo rudai auksinės spalvos ir jeigu ne didelės juodos akys ir iltys jis atrodytų gana mielai. Kas tai per padaras ? Ir ką man su juo dabar daryti ? Nustebusi ir truputį išsigandusi savęs paklausė Cate ir priėjo prie jo arčiau. Tada neaiškus padarėlis pradėjo piktos meškos balsu klykauti ir puolė mergaitę. Tiksliau aštriais savo dantimis pradėjo ją kandžioti. Kas čia darosi ? Išsigandusi jaunoji Recens išsitraukė lazdelę ir nieko nepagalvojusi pasakė :
- Incendo, - iš lazdelės ištekėjo ugnis ir aštriailtis padaras nubėgo kuo toliau į netoli esantį mišką.
Tuomet Olive buvo atgal nugabenta į klasę. O, buvo šiurpu, bet viskas gerai baigėsi. Pamanė dvylikametė ir nuėjo prie savo suolo.
-
Kaip ir įprasta nuodingosioms sraigėms, jos buvo įvairių spalvų. Vienos raudonos, kitos žalios, trečios oranžinės. Buvo ir mėlynų bei violetinių. Visas spalvų margumynas. Nelanna buvo skaičiusi, kad šios sraigės spalvą keičia kas valandą, o gal kas dvi. Būtent dėl to ji matė skirtingų spalvų sraiges, o ne visas vienodas. Taip pat ji prisiminė, kad jų nuodai, kuriuos sraigės paskleidžia šliauždamos, gali nudeginti. Todėl buvo itin svarbu neprisiliesti nei prie žemės, nei prie pačių sraigių. Varniukė įkišo ranką į apsiausto kišenę ir apsidžiaugė pamačiusi, kad joje vis dar guli apsauginės pirštinės, kurias patingėjo išsitraukti po herbologijos pamokos. Apsimovusi jas, labai atsargiai ėmė kelti vieną sraigę po kitos ir dėti toliau nuo kelio, kad galėtų praeiti. Liko nuspręsti, ką daryti su tuo ploteliu, kurį sraigės jau buvo spėjusios ištepti savo nuodais.
- Scourgify! - sušuko varniukė, nukreipusi lazdelę į žemę. Atrodė, kad bent jau dalinai nuodai nusivalė ir ji galėjo praeiti.
Ufff... Atrodo, pavyko, atsiduso mergaitė ir paėjėjo toliau, kad sraigės nesugrįžtų pas ją. Atlikusi užduotį ji laukė, kada bus sugrąžinta į klasę.
-
Miške. Gūdžią naktį tas tylus kvatojimas aidėjo. Atrodė, kad iš visų pusių mergaitę supa tas juokas. Ji stovėjo tylut tylutėliai. O vėjas taip smarkiai pūtė. Buvo keista, kad jo ūžimas neužgožia to kikenimo.
Staiga, kažkas palietė ją šaltą ranka ir ji neišlaikiusi suspiegė. Išdrįso tik nukreipti lazdelės šviesą į tą kažką. Pamatė mažytį žmogeliuką. Visą gauruotą. Jam tikrai nebuvo šalta. Pamatė ir kitus. Jie artėjo iš visų pusių ir tyliai juokėsi.
Ji atpažino tuos padarėlius. Sniegynų elfus. Jie pasirodo naktį. Gyvena ten, kur būna aršios žiemos. Pavyzdžiui Suomijoje. Jiems patinka kelti pūgas ir klaidinti žmones miškuose. Praėjus nakčiai pradingsta. Kartu pranyksta ir pūgos. Telieka gulėti tik sniegas. Supratus su kuo susidūrė pasidarė bent ne taip baisu. Tik siaubingai šalta. Staiga mergaitė prisiminė dar vieną dalyką apie juos. Šie elfai moka užmigdyti žmones. Jei jie užmiega, gali mirtinai sušalti. Ir tikrai jie pradėjo dainuoti. Kažkokia keista kalba. Gruodę tuojau pat apniko miegas. Labai norėjosi gulti į minkštą, baltą pusnį ir užmerkti akis.
- Sustink. Sustink. Petrificus totalus. - Pabandė kerėti kol neužmigo. Keli elfai nukrito ant sniego. Bet likę dainavo tik aršiau. Gruodė nusižiovavo ir pajuto, kad kojos linksta. Tuojau ji užmigs ir sušals čia į ledą.
- Prilipk. Sustink. - Vėl ėmėsi kerėti mergaitė. Dabar jau sėdėjo ant sniego patogiai remdamasi į storos pušies kamieną. Tik šį kartą jai pavyko nutildyti visus elfus. Ir mergaitė pajuto, kad grįžta į klasę.
Ji vėl atsirado savo suole. Buvo taip šilta. Gruodė plačiai nusižiovavo. Jautėsi dar vis mieguista. Bet labai patenkinta, kad pavyko pabėgti.
-
Neilgai jis bėgo, nes pajuto dantis, smingančius į petį. Skaudėjo tik akimirką, tada skausmas pranyko. O vaikinas sustingo. Padaras kabojo prie jo prisisiurbęs. Alanas girdėjo daugiau sparnų šnaresio. Ir cypimas buvo pasikeitęs. Dabar jau ne spigus ir piktas, o kažkoks džiaugsmingas. Dar vienas gyvis įsikibo į ranką. Jie dabar neskubėjo. Matyt suprato, kad auka nebepaspruks. Kokių jie turi galių ir ko bijo? Galvojo vaikinas. Gal ne galių. Gal tik įkandimas kažkoks. Aha. Kažkoks... Buvo sunku mąstyti. Atrodė, kad suakmenėjo ne vien jo kūnas, bet ir mintys. Kažkoks. Toks. Aha... Pala... Sąstingis... Įkandimas verčia sustingti. Jie maitinasi. Netenku kraujo. Tai gerai, nieko tokio. Ne... Neee! Jis sugebėjo susijaudinti. Susijaudinti dėl to, kad iš jo siurbiama gyvybė. Buvo sunku dėl to sunerimti. Regis atbuko ir jo jausmai. Bet aš nieko negaliu... Kraujas yra lipnus. Fui... Šlapia. Drėgmė. Vanduo.
Ant galvos nukrito kažkas šaltas. Gal lauke pradėjo lyti, o pilies stogas buvo kiauras. Bet jam ant galvos tikrai nukrito vandens lašas. Ir dar vienas. Ir dar lašelis. Jis pajuto norą pasitraukti. Suprato, kad taip jį verčia galvoti drakulitų nuodai. Vanduo juk jiems nepatiko. Jis prisiminė, kad jie bijo vandens. O iš kur man gauti vandens? Vėl šaltas lašas nukrito ant galvos. Lazdelė. Ji rankoje.
Alanas pradėjo priešintis norui pasitraukti nuo krentančių lašų. Jis pradėjo kelti ranką, kad galėtų užlieti tuos padarus. Jie vėl pradėjo cypti. Tas garsas tiesiog apkurtino jam ausis.
- Aqua Eructo. - Pradėjo kartoti burtažodį. Buvo sunku nulaikyti ranką pakeltą. Todėl iš pradžių apliejo save. Netyčia. Bet kartu ir tuos prisisiurbusius padarus. Jie nulėkė šalin. Tada jau pasidarė lengviau. Alanas ėmė lieti vandenį visur. Padarai cypti ir trauktis. O jis pats pagaliau pradingo iš pilies.
Visas šlapias ir nusikamavęs atsirado savo suole. Buvo gera grįžti. Nors ausyse vis aidėjo tų padarų balsai.
-
Buvo baisu. Taip, buvo tiesiog siaubingai baisu. Dėl to kaltos, suprantama, buvo tik septynios bjaurios mergiūkštės, tačiau velsietė buvo taip išsigandusi, kad netgi pamiršo jas apkalinti. Dabar reikėjo pabėgti.
Tik kaip tą padaryti, kai aplinkui vieni kalnai, o tave vejasi... Kas ją vijosi, Elliw buvo pamiršusi, tačiau vis tiek bandė pasprukti. Užkliuvusi už kažkokio akmens plojosi ant žemės.
- AUČ! - garsiai suriko, bet tai, ko gero, tik parodė padarui, kur ji yra, mat jis vėl grėsmingai priartėjo. - Evanesco! - suriko iš kažkur atmintyje išlikusį žodį. Nieko neatsitiko - ar bent jau padaras neprarado susidomėjimo. Elliw piktai nušveitė lazdą, tačiau tą akimirką trimetrinis milžinas mergaitę sučiupo. Visą kūną pradėjo deginti, o vaizduotėje piešėsi baisūs vaizdai.
Nenorėdama matyti, kaip iš pasaulio išnyksta visi pasaulio teleskopai, Elliw pradėjo muistytis ir spardyti viską aplinkui. Deja, tai visai negelbėjo. Bent jau iki to laiko, kai aplinkui pasidarė visiškai tamsu, o ji pati kažkur skaudžiai nukrito. Jautė esanti viduje (ar ji klasėje), tačiau ir toliau blaškėsi ir spardėsi. Ir visai nesvarbu, kad neprisiminė to priežasties.
-
Varniukė tiesiog drebėjo iš baimės. Ji visiškai nesuprato kodėl prieš ją atsirado vilkolakis jei ji perlaužė lazdelę su vienu įdubimu. Kaip taip galėjo atsitikti? Juk aš tikrai perlaužiau lazdelę tik su vienu įdubimu! Ir ką man dabar daryti? Galvojo pirmakursė, tačiau laiko apmąstymams nebuvo, nes vilkolakis jau buvo visai šalia jos. Ji labai greitai išsitraukė lazdelę.
- Depulso! - sušuko ji ir vilkolakis nuslinko kiek toliau nuo jos. Tai leido varniukei atsistoti, todėl ji tą ir padarė. Vega ir toliau laikė lazdelę nutaikiusi tiesiai į vilkolkį, tačiau nežinojo kokius kerus panaudoti, o jis buvo visai šalia.
- Alarte Ascendare, - tarė ji, tačiau nieko nenutiko. Ne! Ką dabar daryti? Su dar didesne panika galvojo varniukė. Ji nusprendė dar kartą pabandyti šiuos kerus.
- Alarte Ascendare, - tarė ji ir šįkart kerai pavyko. Vilkolakis šoktelėjo aukštai į orą, o paskui su trenksmu nusileido. Varniukė staigiai paėjo kelis žingsnius atgal. Varniukė nusprendė pabandyti pradanginti vilkolakį.
- Evanesco, - tarė varniukė ir jos nuostabai vilkolakis dingo. Tada pirmkaursė grįžo į klasę.