Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Astronomija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Andrew Elijah Roux Birželio 27, 2022, 04:32:04 pm
-
Pamokos tema: Gyvybė juodosiose skylėse
Artėjo dar viena pamoka. Šį vakarą, Andrew baisiai tingėjo dirbti, bet jeigu neateis į pamoką, mokiniai su visu Hogvartstu pletkint pradės, kad Astronomijos profesorius užgėrė ir neišsipagyriojęs į pamoką neatėjo. Gėdos apturėti profesorius nenorėjo, todėl jau sėdėjo savo kabinete ir laukė į pamoką įpuolančių mokinių.
Štai ir nuskambėjo varpas ir klasėje jau sėdėjo mokinukai su įvairiaspalvėmis uniformomis, kurios kėlė labai daug prisiminių profesoriau. Prieš daugelį metų jis irgi čia sėdėjo, įlindęs į Varno Nago mėlyną uniformą. Ant stalo gulėjo vadovėlis ir teleskopas, ant lentos buvo nubraižyti įvairiausi planai, kuriuos perskaityti sugebėtų tik ateivis.
- Labas vakaras, džiugu jus matyti dar vienoje Astronomijos pamokoje. Nepykite labai, tačiau šiandien ir vėl būsite nukankinti su teorija, o vėliau galėsite mėgautis įdomia praktika. Taigi, klausimukas jums: Kokias žinote gyvybes formas visatoje ir ką apie jas žinote?- uždavęs teorinį klausimą, profesorius krito į krėslą ir labai norėjo tikėti, kad kokia kvaila paneliūkštė ar berniūkštis nepradės kabinėtis, nes Roux buvo baisiai silpnų nervų žmogelis...
Teorinį atsakymą turite sugalvoti patys, nebūtina remtis realiais dalykais. Galite prifantazuoti, kad kokiam neptūne gyvena nykštukai, ar panašiai. Logikos čia daug nereikia, svarbu kad būtų gyvybės formos pavadinimas ir keletas faktų. Iškilus klausimams galite į mane kreiptis per IH PM arba per Discord, mano slapyvardis IH DC serveryje: Vegard.
TEORIJA IKI: 2022-07-01
Sėkmės!
-
Alanas sėdėjo suole. Ir galvojo, kad reikėjo šį vakarą verčiau paskirti tapybai. Dabar galėjo sėdėti kur nors namelyje medyje ir ten piešti. Bet žinojo, kad jeigu išklys iš sau sudaryto pamokų lankymo rėžimo, tai tada nulėks į lankas ir visi norai mokytis pasibaigs. Profesoriui uždavus klausimą jis ėmė galvoti apie planetas ir padarus, kurie ten gyvena. O Bevardė, kuri pastaruoju metu ėmė lydėti jį kone visur dryksojo jam ant pečių ir ją puikiai pažinodamas Alanas suprato, kad ji norėtų būti lauke. Na, Alanas ir netempė jos į pamokas. Pati dievas žino kodėl užsikepė visur kartu bastytis.
- Merkurijuje gyvena karštuoliai. Jiems visiškai nekenkia merkurijaus karštis. Jie gyvena tos planetos krateriuose. Yra nedideli, apvalaini padarai, jų oda visada drėgna ir šalta. Ant nugaros turi sparnelius. Mėgsta susiburti į spiečius. Supykę gali baisiai įkaisti ir iš burnos paleisti kažką panašaus į lavos čiurkšlę. - Pasakė jis pakėlęs ranką. Baigęs kalbėti ėmė laukti praktikos, kažką paišinėdamas savo sąsiuvinyje.
-
Rožinių juodų plaukų savininkė šiandien susirūpinusi galvojo kur dėti Loreną, mat šiandien jis ypatingai nenorėjo išleisti Nikolės į vakarinę pamoką. Esą, vakarais jo laikas su sese ir ši negali niekur išeiti. Absurdas. Pasipiktinusi Parker po ilgų svarstymų tiesiog nusprendė temptis brolį su savimi kartu ir palikti kur nors, kur ras tinkamą vietą. Eidama link astronomijos bokšto, kuriame turėtų vykti pamoka, Nikolei savo duris atvėrė Kambarys iki pareikalavimo, kuriame šiuo metu buvo įsikūrusi puiki vaikų žaidimo aikštelė. Ramia širdimi ten palikusi Loreną, pati nuskubėjo į pamoką ir šiuo metu jau sėdėjo prie vieno iš astronomijos kabinete esančių suolų.
Pasirodžius profesoriui ir uždavus klausimą, į kurį Nikolė neturėjo nė menkiausio supratimo ką atsakys, dabar jau ne juodų, o tamsiai mėlynų, kaip per astronomijos langus matomas dangus, plaukų savininkė pasistvėrė šalimais gulintį astronomijos vadovėlį (mat savo pamiršo pasiimti kai ėmė Loreną) ir greitai atsivertusi turinį susirado kažkokį skyrių apie kosmoso gyventojus ir kol kiti atsakinėjo, Parker greitai akimis permetė tekstą ir tuomet jau ryžosi pakelti ranką.
- Reginčios jūržolės, - pasakė pavadinimą ir ėmė porinti, retkarčiais žvilgtelėdama į vadovėlį, ką ką tik perskaitė: - Jos randamos jų garbei ir pavadintoje Reginčių Jūržolių planetoje, kuri yra kitoje galaktikoje negu mes. Reginčių Jūržolių planetoje tėra vienas didžiulis vandenynas ir visos reginčios jūržolės gyvena po vandeniu. Reginčios jūržolės savo išvaizda primena augalus, tačiau taip pat yra gyvas organizmas, mūsų planetoje jos būtų priskiriamos gyvūnų kategorijai. Jos kalbasi mintimis ir labai dažnai mėgsta dainuoti.
Baigusi metamorfmagė užvertė vadovėlį, grąžino jį į vietą ir žvelgdama pro langą apsimetė, kad klausosi kitų mokinių atskaymų.
-
Gruodei patikdavo vakarinės astronomijos pamokos. Po visos dienos patikdavo užsilipti į astronomijos bokštą ir mokytis apie įvairias planetas. Nors nebuvo geriausia žvaigždėlapių sudarinėtoja, tas darbas vis tiek patiko.
Šiandien klasėje sėdėjo kartu su Sakura. Buvo užsisvajojusi. Ir nesirašė užrašų, ką beveik visada darydavo. Ji svajojo apie stadioną. Per šiuos metus pagaliau pavyko išmokti keletą triukų ant šluotos.
- Ar norėtum kada nors kartu paskraidyti? - Paklausė Sakuros. Tada susivokė, kad reikėtų atsakyti į mokytojo klausimą.
- Skaičiau, kad Marse gyvena tokie smagūs padarėliai Servinai. Jie sklando, yra panašūs į purius debesėlius. Nėra žinoma kaip jie komunikuoja, maitinasi ir panašiai. Bet žinoma tai, kad jų neįmanoma sužeisti, net jei perdurtum peiliu ar panašiai. Tarp kai kurių magų tyrinėtojų yra teorijų, kad Servinų kraują būtų galima panaudoti eliksyrui, kurio išgėrus negalėtų atsirasti rimti sužalojimai. Tai padėtų tarkim aurorams, kurie vykdo kokią užduotį. Tik dar niekam nepavyko sugauti servino. - Tiek kalbėti jai nebuvo įprasta. Bet ji pamažu perlipinėjo per save, atsakyti į teorinį klausimą girdint visiems mokiniams jai reiškė daug.
-
Ežys stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo paršelis ir ožka. Ji, žinoma, nesuprato esanti ožka, tačiau apie tai ir negalvojo. O kas stovėdamas ant stalo svarstytų, ar kartais nėra ožka? Na, bent jau ne Elliw, kuri šiuo metu ir stovėjo ant stalo.
Kažkuriuo metu ji atvirto į mergaitę, bet pavyko neišsitėkšti ant žemės. Tai buvo didelis pasiekimas, ir Elliw norėjo juo pasidžiaugti, bet tuo metu pamatė ne neLiuciją ir supyko. Reikia ją gerai pamokyti!
- Skraidantys paršai! Gyvena Mėnulyje. Juos galima įžiūrėti pro teleskopą!
Tik paminėjusi brangenybę suprato, kad čia jos neturi. Tai labai išgąsdino, ir Elliw skubiai nukrito ant grindų.
- AUČ!
Atsistojusi griebė ežį (paršas taip ir liko stovėti ant stalo) ir nužygiavo prie ne neLiucijos.
- Tai tu kalta! - pranešė naujieną velsietė ir nusisuko. Laimei, pastebėjo vieną iš draugių, tad patenkinta nuskubėjo prie jos.
- Vėtratrūne! - laiminga sušuko ji ir prisiartinusi bei atsitrenkusi į draugės stalą stipriai ją apkabino.
-
Vis tik astronomija nebuvo tas mokslas, kuriuo Sakura norėtų kliautis. Taip, ji galėjo matyti žvaigždes ir planetas viršuje, ypač, jei žiūrėdavo pro teleskopą. Galbūt profesorius ir gebėjo perkelti ją į kokią nors kitą planetą, bet kas sakė, kad tai tikrai tikra? Kad ne iliuzija? Pievoje žmonės kliovėsi tuo, dėl ko buvo tikri, o astronomija atrodė paslaptinga pamoka.
- Paskraidyti? - šiek tiek pasimetė Sakura, kai išgirdo Gruodės pasiūlymą.
Iš šviesiaplaukės skraidytoja buvo prasta. Namuose ir pievoje ji to nedarydavo, o čia, Hogvartse, ant šluotos buvo atsisėdusi vos kelis kartus ir pakilti pavyko tik porą centimetrų į viršų. Strazdanė žinojo, kad Gruodė mėgsta skraidyti. Galbūt ji galėtų pamokyti Sakurą?
- Gerai, - nedrąsiai sutiko. - Bet aš skraidyti nemoku. Ar padėsi man?
Po to Gruodė atsakė į profesoriaus klausimą ir tą patį nusprendė padaryti Sakura. Buvo nedrąsu kalbėti prieš visus, tačiau jeigu jau profesorius klausė, penktakursė, žinodama atsakymą, negalėjo jo nepasakyti.
- Zambergo planetoje, kurioje buvau atsidūrusi per pirmąją astronomijos pamoką, gyvena skeltukai. Aš apie juos pasidomėjau kitą dieną po pamokos bibliotekoje. Tai žali į varles panašūs padarėliai, tik jie turi daug kojų kaip vorai. Kiekvienas skeltukas kojų turi skirtingai. Gali turėti šešias, o gali ir dvidešimt. Jie minta augalais, todėl Zamberge jie visi buvo mirę, mat kai skeltukas suėda netoliese esantį augalą, jokia žaluma aplink nebeklesti. Tiesa, skeltukai baigia išnykti, nes šiuo metu planetoje yra per daug pieno. Mažas jo kiekis padeda skeltukams augti, bet didelis tik kenkia, - baigė pasakoti varnanagė.
-
Teorija artėjo į galą, ir prasidėjo Andrew noras pasireikšti. Asmeniškai profesorius labiau mėgo teoriją, tačiau praktika lenkė ją per visus galus. Atsikrenkštęs, profesorius atsistojo ir prabilo:
- Na štai, teorija baigta. Ponaiti Senkleri, Grifų Gūžta pelno du taškus. Panelyte Parker, Varno Nagas pelno du taškus. Panelė Rimeikaitė savo koledžui uždirba taip pat du taškus. Goff, du taškai keliauja Klastūnynui. Levins, Varno Nagas pelno du taškus, - susakęs rezultatus, profesorius ant lentos užrašė vadovėlio puslapį, kuris buvo 475 ir garsiai pasakė temą:
- Gyvybė juodosiose skylėse, - atrodo, nelogišką pamokos temą pasakė, tačiau anaiptol, viskas buvo labai realu. - Parchmanto juodoji skylė, tai vienintelė, kurioje egzistuoja gyvybė ir ši juodoji skylė yra kitokios, nei visos, ji - nedaro jokios žalos, nepraryja, nekenkia planetoms ir panašiai, o svarbiausia tai, kad ji visai netoli mūsų! Ją šiandien ir tyrinėsime, būtinai atėję prie mano stalo, pasiimkite kostiumą ir tik jį užsivilkę per keletą minučių atsidursite toje juodojoje skylėje. Svarbu paminėti, kad atmosfera bus tokia, kokia jūsų nuotaika, todėl geriau vykite ten laimingi iki ausų! Pradėkite ieškoti mažų padarėlių ir jeigu pavyks, pargabenkite man į klasę, - šiek tiek padusęs, profesorius nutilo ir vėl tesė: - Sėkmės.
Roux atsisėdo į krėslą ir žiūrėjo, kaip mokiniai pradeda vykdyti savo darbą.
Jūsų darbas: Pasiimti nuo profesoriaus stalo kostiumą, jį apsivilkti ir palaukus kelias minutes atsidurti juodojoje skylėje, ten rasti padarėlius ir pargabenti į klasę arba ne. Sėkmės.
Pamoką uždarysiu: 2022-07-11, orientuokitės apie 12-13 val.
Informaciją kaip su manim susiekti rasite pirmam mano poste.
-
Dabar jau Gruodė laukė nesulaukė, kada galės vestis draugę į stadioną.
- Žinoma pamokysiu. - Džiugiai pasakė. Jos atsakymas irgi buvo teisingas, žodžiu ši diena klostėsi puikiai.
- Skamba įdomiai ar ne? Nors esu čia jau antri metai vis tiek dar stebina tai, kad galima taip lengvai keliauti į planetas, o dabar į juodąją skylę. Smagumėlis. - Plepėjo ji laiminga.
Klasėje kiek toliau sėdėjo ir Alanas. Ir Gruodė pamanė, kad ten vykti jie galės ir visi trys.
- Jam tikriausiai liūdna be Dori. - Tyliai pasakė Gruodė Sakurai. Ir nusijuokė. Stengėsi elgtis kuo tyliau.
- Gal nori eiti ten trise? Einu paimsiu mums tuos kostiumus ir galiu jį pašaukti.
Greičiau ta pamoka pasibaigtų. Galvojo Gruodė. Ji troško pamokyti Sakurą skristi. Norėjo, kad ji pajustų tą nuostabų laisvės pojūtį lekiant ant šluotos. Tik tada jau teko prisiminti, kad po pamokos bus tikrai per tamsu kažkur eiti. Todėl viską teks nukelti vėlesniam laikui.
-
Olivia vėl sėdėjo pamokoje šį kart astronomijoje. Bei tądien buvo ypač prastos nuotaikos. Įdomu ką mes dabar veiksim. Gal skaičiuosim žvaigždes ? Sarkastiškai paklausė savęs mergaitė ir tyliai sukikeno. Jos atžvilgiu tokia pamoka kaip astronomija yra mažų mažiausiai reikalinga (nors iš tikrųjų ji taip manė apie beveik visas pamokas ). Dvylikametė aišku praleido teoriją.Ar jie toje juodojoje skylėje gyvena, kad tai žino ? Savęs paklausė Cate kai kiti mokiniai atsakinėjo į teorinį klausimą. Kai pagaliau atėjo praktikos eilė grifiukė atrodo atsikėlė iš miego ir pradėjo iš tikrųjų klausytis profesoriaus. Čia praktiką ? Pasiimti kostiumą ir nukeliauti į juodąją skylę ? Ir surasti kažkokios gyvybės ? Ar jums čia gyvybės trūksta ? Pasibaisėjusi pagalvojo antrakursė, bet staiga jos bloga nuotaika kažkur išgaravo, nes į galvą šovė vieną išdaigą. Ji greitai pasiėmė savo lazdelę į rankas ir atsistojo norėdama padaryti įvaizdį, kad žada tik pasiimti kostiumą. Olive priėjo prie stalo pasiėmė vieną kostiumą ir greitai jį apsivilko. Po to truputį toliau paėjusi nukreipė lazdelę į vieną klasės kampą ir kiek galėdama tyliau ištarė:
- Avis.
Iš lazdelės išskrido paukščiai ir mergaitė beveik tą pačią akimirką dingo iš klasės.
-
Atsakęs į klausimą jis užsipiešė ir daug ką praleido pro ausis. Išgirdęs savo pavardę pakėlė akis į mokytoją, nes pamanė, kad jis pastebėjo jo visišką nesusikaupimą. Bet pasirodė, kad į Grifą kreipėsi tik dėl pasakyto atsakymo. Buvo galima grįžti prie sąsiuvinio terliojimo. Nors nevisai. Reikėjo paklausyti ką daryti toliau. Ir pasirodė, kad prie terliojimo grįžti nebus galima.
Alanas atsistojo nuo kėdės ir nuėjo kostiumo. Prie to stalo, ant kurio jie gulėjo sutiko Gruodę, kuri turėjo du kostiumus.
- Labas. - Pasisveikino.
- Duok, panešiu. Kam tau du? - Paklausė ir paėmė iš jos tuos daiktus. Tada patraukė paskui mergaitę prie jos stalo.
- Labas Sakura. Pasakė padėdamas ant jų suolo drabužius. Dabar jau buvo žinoma visiškai aišku kam jai reikėjo dviejų kostiumų.
-
Olive dingusi iš klasės atsirado kažkokioje juodoje erdvėje kurioje atmosferą buvo linksma ir truputį klastinga. Kadangi prieš išvykstant iš klasės dvylikametė būtent taip ir jautėsi iškrėtusi išdaigą. Tada ji dar pastebėjo, kad rankose laiko iškėlusią lazdelę. Spėjau pamatyti paukščius. Nors žinojau, kad pavyks vis tiek keista. Juk bandžiau tik porą kartų... Kalbėjosi su savimi mintyse mergaitė ir nuleido lazdelę, bet tada jos mintis nutraukė kažkoks judantis ir šviečiantis dalykas.Kuris mirguliavo toliau juodoje erdvėje. Gal čia viena iš tų gyvybių kurią reikia nunešti į klasę ? Pamanė jaunoji Rechens ir bėgte nubėgo prie to "švyturėlio". Kai nuo mergaitės ir padarėlio tebuvo keli metrai padarėlis greitai nušoko trisdešimt metrų toliau. Dar tada grifė to per daug nesureikšmino, bet po kelių nesėkmingų bandymų ji tikrai labai supyko. Kas tai per padaras, man jis jau labai atsibodo, aš jo visiškai nekenčiu. Mintyse pradėjo keikti "švyturėlį" kuodo savininkė. Tuomet ji jo jau nebegaudė, o pradėjo svajoti apie pamokos pabaigą. Po kelių minučių kai jau pyktis truputį atlėgo ir svajos nebebuvo tokios svarbios Cate, šalia savęs pamatė tą padarėlį kuris su savo didelėmis juodomis akis žiūrėjo į antrakursę. Tada mergaitė greitai beveik šokdama ant padarėlio jį sugavo. Pagaliau sėkmė aplankė mane. Jau būdama linksmesnę pagalvojo Olive, bet tada jos akys pagavo pastebėjo ant savo kojų violetinius mini žmogeliukus kurie labiau priminė į kokios vabalus ar vabzdžius. Jie Rechens pavardės savininkei davė sveiko proto ir ji šį tą suprato. Bet pala jeigu aš atnešiu šitą švytintį padarėlį profesoriui, tada jam būsiu padariusi paslaugą. Manau geriau nieko jam neatnešti ir jį tai pamokyti. Juk pats sakė, kad nebūtina. Su tą mintimi šviesiai tamsių plaukų savininkė paleido "švyturėlį" ir nuo savo kojos nukrapštė vabalus. Tada po kelių minučių ji grįžo į klasę, nusirengė kostiumą. Ir atsisėdo į savo vietą bei apžiūrėjo klasę ieškodama savo paleistų paukščių.
-
Sakura apsidžiaugė, kad pelnė Varno Nagui du taškus. Gruodė, regis, buvo puikios nuotaikos, tad ir šviesiaplaukė jautėsi laiminga.
- Taip, iš tikrųjų turėtų būti įdomu, - pritarė. - O, girdėjau, kad Dori apsirgo. Ji man sakė, kad šiais metais labai stengiasi lankyti visas pamokas. Aš jai siūliau įvairiausių eterinių aliejų. Mirtų, eukaliptų, arbatmedžio, čiobrelio, pušų, bet ji atsisakė, - atsiduso. - Jų pagalba tikrai greičiau pasveiktų. Žinoma, keliaukime trise. Bus drąsiau, - sutiko.
Netrukus prie varnanagių stalo buvo atnešti kostiumai ir šalia stovėjo Alanas.
- Labas, - pasakė ji grifui.
Strazdanė ėmė vilktis kostiumą.
- Nagi, apsivilkite ir jūs ir keliamės, - nusišypsojo.
Apsivilkusi kostiumą ji ėmė laukti, kol atsidurs juodojoje skylėje.
-
Elliw be galo džiaugėsi matydama vieną iš penkių gerų mergaičių. Buvo taip smagu, kad ji visai pamiršo netoliese esančią ne neLiuciją. Kam rūpi bjaurios mergiūkštės, kai pagaliau pamatei draugę? Taigi dabar velsietė buvo laiminga, nors netrukus pamiršo to priežastį.
Tiesa, viską gerokai apsunkino tai, kad visi kažkur ėjo. Kadangi ji buvo gera mergaitė, gal taip pat turi kur nors nukeliauti? Nuėjusi kažkur, nors ir pati nežinojo, kur eina, apsivilko keistą daiktą. Jis visiškai nebuvo panašus į teleskopą, tačiau buvo visai įdomu. Bent jau kelias akimirkas, kol Elliw dar prisiminė tą daiktą apsivilkusi. Netrukus ji tai pamiršo ir gerokai išsigando.
- Liucija? - neryžtingai kreipėsi mergaitė žvalgydamasi draugės. Deja, niekur jos nepastebėjo, o tai jau buvo labai negerai. Ką jai daryti dabar?
Jusdama kylančią paniką, kurios nepavyko netgi pamiršti, Elliw stovėjo vietoje, o netrukus kažkur išnyko.
-
Prie stalo jau paėmusi porą drabužių susitiko Alaną, kurį ketino pakviesti.
- O labas. - Pasakė perduodama jam kostiumus ir nueidama prie Sakuros.
- Dori serga? Kaip gaila. Ar seniai? - Paklausė vilkdamasi tą kostiumą. O kai apsirengė jį reikėjo luktelti porą minučių iki išvykimo laiko.
- Kaip manot, Kaip ten viskas atrodys, toje skylėje? - Paklausė nekantraudama. Šiaip jaudintųsi vykdama į tokią vietą. Bet kadangi buvo ne viena, tai jokio jaudulio nejautė.
- Kaip manot, gal reiktų susikibti už rankų? Kad ten nukeliautume tikrai visi. Kad neišsibarstytume? - Tarė ir paėmė juos abu už rankų. Negalėjai žinoti kokio didumo bus tą skylė ir kur kiekvieną iš jų nugabens kostiumas.
Pagaliau klasė dingo jai iš akių. Pasijuto lyg kažkur tempiama. Tvirtai laikydama draugus už rankų pagaliau pajuto po kojomis žemę. Tik ji pasirodė Gruodei labai minkšta.
- O čia tai smagumėlis. - Pasakė ir kelis kartus pašokinėjusi pradėjo kilti ir leistis, kilti ir leistis, kaip ant kokio batuto, tik atrodė, kad taip skrajoje kur kas aukščiau, nei šokinėjant ant batuto.
- Čia būtų smagu žaisti gaudynių. - Džiugiai pasakė ji. Ir negalėdama susilaikyti jau paleidusi jų rankas šoktelėjo dar kelis kartus. Atrodė, kad kyla vis aukščiau.
-
- Dori serga? Kas jai yra? Peršalo? - Paklausė. Balse skambėjo susirūpinimas. O paranojiškas protas prikūrė minčių apie kažkokius prakeikimus užleistus jos mamos priešų. Pats net pyktelėjo ant savęs. Kada aš galėsiu to atsikratyti? Galvojo. Pats varau save į kapus.
Gruodė atrodė laiminga, visiška priešingybė tai mergaitei, su kuria teko terliotis pavasario metu. Jis tikėjosi, kad šitas energijos antplūdis išliks iki pat pavasario. Nesinorėjo vėl jos visur ieškoti ir tempti pavalgyti į salę. Ir taip toliau.
Kai jie kartu atsirado toje skylėje Alanas išvydo daugybę vijoklinių augalų. Jie rangėsi ir augo ant kažko panašaus į sienas. Toks jausmas, kad jie visi atsirado duobėje, o gal šulinyje be vandens. Nes Stovėjo keistoje, nedidelėje, apvalioje patalpėlėje. Jei kas uždengtų liuką, tai tikrai pasijustum lyg įkritęs į šulinį. Bet paskui jis pamatė takelį, kuris regis vedė iš tos duobės, kurioje dabar šokinėjo Gruodė.
- Liaukis. Dar kur nors prasmegsi. Tu juk ne savo planetoje. Gana. Galvok ką darai. - Pasakė paimdamas ją už rankos ir sulaikydamas nuo šito paikiojimo. Dar visai neseniai pats būtų pakvailiojęs, bet taip būtų buvę praeitais metais.
- Matai, yra siauras takelis iš čia. Tikriausiai išves ten, kur yra tų gyvūnėlių.
- Kreipėsi jau į Sakurą.
-
Elliw neįsivaizdavo, kur esanti, bet viena buvo aišku: čia nebuvo nė vieno teleskopo. Tai gerokai gąsdino ir trikdė. Ką jai daryti? Kur visos geros mergaitės, kai jų reikia? Apsižvalgiusi velsietė suprato, kad aplinkui yra labai tamsu. Turbūt būtų skubiai tą pamiršusi, tačiau nepavyko to padaryti: kur pažvelgsi, buvo visiškai juoda.
- Liucija? - liūdnai sumurmėjo ji, tačiau geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje buvo beviltiškai dingusi. Tiesa, netoliese buvo kažkokie padarėliai, tačiau jie tolo nuo klastuolės, ir ji nežinojo, ar reikia juos vytis. Ką gali žinoti, gal jie padės surasti Liuciją? O gal priešingai - pridaugins bjaurių mergiūkščių, kurios tik ir trukdo gyventi? Taigi reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau, tačiau netrukus ši dilema išnyko iš Elliw atminties. Kurį laiką nieko neveikusi ji pradėjo artintis prie vieno keisto padarėlio, kuris, tiesa, nebuvo panašus į teleskopą. Padarėlis traukėsi tolyn, tačiau Elliw nepasidavė.
-
Richter pavardės savininkė sėdėjo astronomijos pamokoje. Ji bandė pasislėpti nuo visų ir būti viena sau. Norėjo dingti iš čia ir nušokti nuo pilies stogo, tačiau to padaryti negalėjo. Jos jausmai ją stabdė ir jos galvoje vyko minčių kova. Velnias tepagalvojo ji bandydama kautis su savo mintimis.
Vos išgirdusi pamokos praktiką, mėlynplaukė išleido garsų atodūsį. Zoey norėjo dingti iš čia, tačiau suprato, jog dabar neturi galimybės to padaryti. Švilpė užsimaukšlino gobtuvą ant savo plaukų ir greitais žingsniais nuėjo link profesoriaus stalo. Pradėjo laikytis taktikos: jei eisiu greitai liksiu nepastebėta.
Po kelių akimirkų švilpė jau buvo kostiume. Jis buvo gana patogus, nevaržė jos judesių, tad būtent dėl šių priežasčių mergina buvo patenkinta. Praėjus keletui minučių ji atsidūrė juodojoje skylėje. Vos čia atsidūrus jai nuo galvos nuslinko gobtuvas, o ji pati atsitrenkė į kažkokią merginą.
- Labai atsiprašau, - nedrąsiu ir kiek drebančiu balsu ištarė septintakursė. Ji labai labai labai prisidirbo.
-
- Na, nelabai seniai, - atsakė Gruodei. - Kiek supratau, apsirgo tik vakar. Taip, peršalo, - pažiūrėjo į Alaną. - Nesijaudink. Po poros dienų bus sveika kaip ridikas, aš jai šiandien duosiu eterinių aliejų mišinio, kuris tikrai padės.
Gruodė paėmė Sakurą už rankos ir netrukus jie visi atsidūrė toje juodojoje skylėje. Gruodė linksminosi ir šnekėjo apie gaudynes. Tada šviesiaplaukė prisiminė dieną miške su Auriu, kuomet jis jai papasakojo apie šį žaidimą. Tačiau žaisti Sakura neturėjo jokio noro. Tai - tikrai ne man, mintyse pagalvojo. Bet bendrakoledžės linksmumas netrukdė. Sakura džiaugėsi, jog Gruodė jaučiasi laiminga.
- Alanai, nieko neatsitiks, - pasakė. - Tegul džiaugiasi, - nusišypsojo.
Sakura nuėjo tuo takeliu, kurį parodė Alanas. Ir tada atsidūrė didžiulėje didžiulėje tamsioje erdvėje. Kažkas dešinėje sukrebždėjo. Tai tikriausiai tie gyvūnėliai, pagalvojo varnanagė.
- Lumos! - pašvietė ten, iš kur sklido garsas.
-
Vega į Astronomijos pamoką atėjo kartu su Nelanna. Šiandien jai pamokose nesisekė, todėl ji nebuvo labai laiminga, tačiau išgirdusi praktiką suprato, kad reikės stengtis būti laimingai, nes kitaip gali labai blogai baigtis.
- Aš šiandien be nuotaikos. Tikiuosi nieko nenutiks dėl to. Eime, - pasakė varniukė ir patraukė prie profesoriaus stalo. Paėmė vieną kostiumą sau ir vieną Nelannai. Grįžusi padavė jį draugei.
- Štai imk. Apsivilkime, atsidurkime toje juodojoje skylėje paimkime vieną padarėlį ir viskas. Jei ir tiek sugebėsiu, - pratarė liūdnu, pavargusiu balsu. Šiandien ji buvo labai pavargusi, o iš šiaip neišsimiegojo, todėl tai, kad atmosfera bus tokia, kokia bus varniukės nuotaika nebuvo labai gerai. Tai pirmakursę kiek gąsdino, tačiau praktiką atlikti ji vis tiek norėjo, todėl apsivilko kostiumą ir ėmė laukti kol atsidurs juodojoje skylėje.
-
Dar iki pradedant mokytis Hogvartse Nelanna pamėgo stebėti dangų. Laisvu metu ji tą darė ir dieną, ir naktį. Dieną išsitiesusi pievoje ji stebėdavo praplaukiančius debesis, mėgo ieškoti įvairių formų debesų, ieškoti panašių į šuniuką, širdelę, drakoną ar dar kokį nors keistą būtybę. Sutemus ji ieškodavo žvaigždynų, bandydavo prisiminti, kurios žvaigždės sudaro Sirijaus žvaigždyną, o kurios - Didžiųjų Grįžulo ratų. Sužinojusi, kad Žemės planeta nėra vienintelė, ji mėgo įsivaizduoti, kad kažkur toli egzistuoja gyvybė ir kas nors iš kitos planetos tuo pat metu žvelgia į dangų ir galbūt mato Žemę. Tad profesoriui pasakius, kad pamokos metu mokiniai turės galimybę iš kažkur pargabenti padarėlį, gyvenantį kosmose, o ne Žemėje, Nelanna labai nudžiugo.
- Galbūt pateksime į džiugesio kupiną juodąją skylę ir tave apnikęs liūdesys kaip mat pranyks! - bandė pralinksminti draugę Nelanna. - Ačiū, kad atnešei ir man kostiumą.
Varniukė apsivilko Vegos atneštą kostiumą ir taip pat laukė, kada atsidurs neaiškioje juodoje skylėje.
-
Ak, buvo tiesiog pasakiškai nuostabu skrajoti lyg ant batuto. Taip kvailioti ji galėjo ilgai, pamiršusi viską pasaulyje. Beveik kaip ant šluotos. Manė, kol Alanas suėmė už rankos ir pastatė ją ramiai.
- Kodėl tu toks susikaustęs? Ar tau atrodo, kad profesorius mus siųstų kur nors, kur pavojinga? - Paklausė. Pastaruoju metu, susiradusi draugų norėjo gerti visas gyvenimo teikiamas linksmybes. Norėjo atsigriebti už tuos ligoninėje išvaistytus metus.
- Alanai, tu taip retai pastaruoju metu šypsaisi, tau reikėtų dažniau tai daryti. Nagi ateik paskui mane. - Pasakė ir laikydama jį už rankos ėmė šuoliuoti paskui Sakurą tuo keliuku. Buvo smagu.
- Dabar galėtume žaisti aklą vištą. - Tarė jiems atsiradus tamsoje. Kažkas sušnarėjo ir ji truputį nusigando. Tada užsidegė savo lazdelę ir pamatė, kad aplink juos knibžda kažkokie maži padarėliai.
- Jie visai mieli ar ne? - Paklausė.
-
Na va, ir kam reikėjo kažko prisigalvoti? Klausė savęs vaikinas, kai Sakura pasakė, kad Dori tiesiog peršalo.
- Puiku, kad turi tų aliejų ir apie juos gerai nusimanai. - Pasakė Sakurai.
Gruodė regis ir toliau norėjo paikioti. Ak, dar taip neseniai jis net nebūtų pamąstęs apie tai, kad jie gali prasmegti. Būtų pats pirmas pradėjęs šokinėti ant tos keistos žemės. Retai šypsausi? Nejaugi? Galvojo, kai mergaitė nusitempė jį paskui save. Po šimts, buvo tikrai smagu. Kojos pačios pradėjo šokčioti paskui ją. Lūpose pasirodė šioks toks šypsnys.
Atsiradus tamsoje jis kaip ir visi užsižiebė savo burtų lazdelę.
- Na, pririnkim jų ir keliaukim atgal. - Tarė. Pasilenkė, sustingo, kad neišgąsdintų tų gyvūnėlių.
- Įdomu ką profesorius su jais darys? - Staiga pasakė.
- Įdomu ar jie gali gyventi žemėje, o ne čia, iš kur yra paimti? - Vienas tų padarų pradėjo lipti jam ant rankos. Jo letenėlės priminė Judžio Riešuto.
-
Po kelių minučių vaizdas visai pasikeitė. Vega suprato, kad atsidūrė juodojoje skylėje. Varniukė bandė džiaugtis, tačiau nesisekė. Greitai dėl to jai pasidarė labai sunku kvėpuoti. Stenkis džiaugtis. Stenkis džiaugtis. Džiaugtis. Galvojo ji, tačiau vis tiek nesisekė, o kvėpuoti buvo tik sunkiau. Jai pasidarė bloga.
- Nelanna, matai kokį padarėlį? Reikia kuo greičiau jį rasti ir dingti iš čia! Man sunku kvėpuoti ir bloga, - tarė rudaakė. Ji stengėsi rasti nors vieną padarėlį, tačiau nei vieno nepamatė. Varniukė pasišvietė lazdele, tačiau ir vėl nieko nesimatė. Po netrumpų ieškojimų pastebėjo vieną.
- Vieną matau, - tarė ir pabandė jį pagauti, tačiau jis greitai stryktelėjo ir varniukė jo nebematė. - Oi. Jis pabėgo, - nusiminusi tarė ji.
-
Pirmakursei visalaiką patiko stebėti dangų. Ją tai hipnotizuodavo. Ir vesdamas įdomias pamokas profesorius dar labiau Morgan įtraukė į "žvaigždžių pasaulį". Išgirdusi praktinio darbo temą Švilpė atėjo paskutinė užsidėti kostiumo. Nepraėjus 5 minutėm mergina jau buvo skylėje. BUMP..... Ir raudonplaukė jau guli. Pirmakursė iškart neatsimerkė, kadangi ji bijojo. Po poros sekundžių išgirdusi atsiprašymą nuo kažkokios vyresnės merginos Švilpė atsistojo. Pasirodo ta kita mergina buvo iš to pačio koledžo kaip ir Morgan-Švilpynės.
-Nieko tokio, neatsiprašynėk-pratarė Morgan.
-aš vardu Morgan, o tu?
Tai pasakiusi mergaitė šiek tiek susigėdo nes suprato kad švilpė stovinti priešais ją buvo žymiai vyresnė.
-ŽIURĖK BĖGA PADARĖLIS KURĮ MINĖJO PROFESORIUS!.
-
Mėlynų plaukų savininkė buvo kaip reikiant susinervinusi. Jai nepatiko tokios situacijos, kadangi jos būdavo labai nejaukios. Jai nepatikdavo turėti bet kokį kontaktą su žmonėmis. Apskritai žmonės jai dažnai nepatikdavo.
Išgirdusi klausimą Zoey pasitvarkė plaukus ir trumpai šyptelėjo.
- Mano vardas Zoey. Malonu susipažinti, - atsakė. Kai pasigirdo rėkimas Richter kiek krūptelėjo. Jai nepatiko kai kas nors rėkdavo, kadangi tai per daug primindavo tetą, kadangi ji rėkaudavo. Garsiai.
- Aha. Aš manau, kad reikėtų prie jo prisėlinti tyliai, - ištarė švilpynės koledžo atstovė lėtai judėdama link padarėlio. Nenorėjo, jog jis išsigąstų ir pabėgtų, kadangi tai būtų tikras praradimas. Juk jei nepagaus padarėlio dabar gali vėliau ir jo nepagauti.
-
Kai Gruodė pasakė, kad profesorius tikriausiai nesiųstų mokinių ten, kur pavojinga, Sakura prisiminė herbologijos pamoką, kai Matthew Turner nekreipė dėmesio į tai, kad puola piktmusės. Bet čia ne herbologija, pamanė mergina ir susigėdo, jog negražiai pagalvojo apie vieną iš profesorių.
Gruodė ėmė kalbėti apie kažkokį žaidimą, tačiau žaidimai varnanagės nedomino. Jeigu jiedu norės - lai žaidžia, bet pati mėlynakė atsisakys.
- Jeigu Alanas mažai šypsosi, vadinasi, jam reikėtų citrusinių eterinių aliejų. Aš esu davusi Dori greipfrutų eterinį aliejų. Kadangi jūs vis tiek pora, na, jeigu dar ne, tai tikrai būsite, - nusišypsojo, - tai tu paprašyk jos to aliejuko ir juo pakvėpavęs pralinksmėsi, - pasakė Alanui. - Immobulus! - sušuko šviesiaplaukė, bet pavyko pataikyti tik į du padarėlius. Kiti pabėgo. Ji juos paėmė į rankas. - Kažkaip galvoju, kad mūsų planeta jiems netinka, - toliau kalbėjo su Alanui. - Bet profesorius, tikiuosi, suteiks jiems tinkamas sąlygas.
O ką su padarėliais darys profesorius, dabar parūpo ir pačiai Sakurai. Strazdanė norėjo ieškoti padarėlių toliau, bet pajuto, kad ir vėl atsidūrė klasėje. Ji padėjo padarėlius ant profesoriaus stalo ir nusirengė kostiumą, o tada ėmė pergamente aprašinėti pojūčius, kuriuos patyrė juodojoje skylėje, nors to ir nereikėjo daryti.
-
Juodoji skylė atrodė ne taip, kaip Nelanna įsivaizdavo. Vien žodis "juodoji" turėjo reikšti, kad toje vietoje viskas turi būti juoda ir tamsu, tačiau patekusi į tą keistą vietą mergaitė suprato, kad tai tik pavadinimas. Ji galėjo matyti klasės draugus bei aplinką, jei rastų padarėlių, tuomet turėtų matyti ir juos.
Atmosfera šioje vietoje tikriausiai buvo kažkokia keista, nes Vega pasijuto blogai, pradėjo dusti nuo oro trūkumo. Nelanna suprato, kad jos turi pasistengti kuo greičiau atlikti užduotį, kad galėtų grįžti į klasę.
- Vega, gal tu prisėsk ir pasistenk nusiraminti, neeikvok oro ir bandyk iš lėto kvėpuoti, - patarė varniukė. - Aš tuo tarpu paieškosiu padarėlių. Galbūt rasiu ką nors, kad jau vienas paspruko.
-
Žaisti Alanas tikrai neketino. Tikrai ne keistoje vietoje, kur nežinia kas gali atsitikti. Jis Tupėjo, o jam ant rankų laipiojo tas padarėlis.
- Apie ką jūs čia kalbat? Šypsaus kiek man reikia, ir man nereikia jokių aliejų. - Rėžė toms dviemes. Atsirado santykių visažinė. Tos varnės tikrai kartais tokios keistos. Galvojo, kai pagaliau jo laikomas padaras užsiropštė jam ant peties ir vaikinas atsistojo.
- Negaudysiu jų daugiau. Baigėt jau? - Paklausė ir tada jie atsirado kabinete. O jis persikėlė į artimesnį suolą, kad būtų netoli tų dviejų.
Nusirengė kostiumą ir nunešęs padėjo į vietą. Tada klestelėjo ant kėdės.
- Aš irgi manau, kad netinka. Juk tikriausiai šios planetos ir juodosios skylės atmosfera ir sąlygos visiškai skirtingos. - Pasakė Sakurai, kuri kažką rašėsi. Pats nerašė nieko. Pajuto, kad kišenėje gulintis veidrodėlis kaista. Vadinosi, kad Adrijas kažko nori. Bet Alanas nebuvo dabar nusiteikęs prie visų su juo plepėti. O jei veidrodis įskilo toje vietoje? Gal jam ten negerai buvo? Alanas ištraukė jį iš kišenės ir pamatė, kad nieko neatsitiko. Paskui pakalbėsim. Pagalvojo ir įkišo jį atgal.
-
Gaila, bet negalėjo kvailioti visą laiką. Ji ėmė dairytis tų mažylių.
- Kartais su juo neįmanoma susikalbėti. - Pasakė Sakurai turėdama galvoje Alaną žinoma.
- Kažkas jam atsitiko po vasaros atostogų. - Pasakė. Tada pastebėjo porą gyvūnėlių. Galvojo apie tai kaip juos pagauti. Kerėti tai tikrai nenorėjo, dar juos sužeistų ar ką.
- Įdomu ką jie valgo? Gal vijoklius. - Svarstė garsiai.
- Tuoj ateisiu. - Ir nelaukdama, kol Alanas ją sulaikys nubėgo, tiksliau nušokinėjo atgal į duobę. Ten prisiskynė lapelių nuo vijoklinių augalų ir sugrįžusi atgal pabandė jais privilioti gyvūnėlius. Ir pavyko. Jie pradėjo kurnėti artyn ir porą ji sugavo.
Grįžus į klasę jie dar mėgavosi lapeliais.
Gruodė patenkinta savo darbu sėdėjo šalia Sakuros.
- Buvo smagu ar ne? - Pasakė ji.
-
Vegai buvo taip sunku kvėpuoti, kad ji negalėjo galvoti apie jokius padarėlius. Ji tik norėjo kuo greičiau dingti iš šios juodosios skylės, kuri tiesiog žudė mergaitę.
- Gerai, prisėsiu. Galbūt koks vienas atbėgs šalia, - tarė pirmakursė ir atsisėdusi stengėsi kvėpuoti lėtai ir tolygiai. Ilgą laiką nieko šalia nebuvo, tačiau kai varniukė pasistengė kvėpuoti labai švelniai ir ramiai vienas padarėlis tiesiog užlipo ant jos kelių. Mergaitė greitai jį sugavo ir apsidairė.
- Nelanna, vieną sugavau. Dingtam iš čia! - sušuko rudaakė tikėdamasi, kad bendrakoledžė išgirs. Vega negalėjo čia būtų nė minute ilgiau, nes jos ne itin gera nuotaika jai trukdė kvėpuoti. Kodėl ši pamoka būtent šiandien? Mintyse kažko paklausė varniukė, tačiau atsakymo nesulaukė.
-
Vildamasi, kad Vegai pavyks ištverti dar šiek tiek, kol ji ras bent vieną padarėlį, Nelanna patraukė jų ieškoti. Vis atsisukdavo pažiūrėti į draugę, ar šiai viskas gerai. Aplinka buvo keistoka ir mergaitei čia nepatiko būti. Labiausiai dėl to, kad jos draugė jautėsi prastai. Nelannai buvo liūdna, kad ji pati jaučiasi gerai, o draugei buvo sunku. Tad sparčiais žingsniais ėjo vis dairydamasi, ar nepamatys ieškomo padarėlio. Ir staiga išvydo vieną. Nelanna labai atsargiai, kiek įmanoma tyliau priėjo prie jo ir švelniai paėmė jį į glėbį. Laikydama stipriai, kad šis nepabėgtų, grįžo pas Vegą.
- Turiu ir aš vieną! - sušuko varniukė. Apsidžiaugė pamačiusi, kad ir draugei pavyko užduotis. - Keliaujam, kol jie nuo mūsų nepaspruko.
Nelanna dar būtų norėjusi čia pabūti, bet draugės savijauta jai buvo svarbiau. Tad nuvijusi savo norus į šalį, ji paėmė Vegą už rankos ir abi grįžo į klasę.
-
Elliw niekaip negalėjo suprasti, kas čia darosi. Kodėl buvo taip tamsu ir nesimatė nė vieno teleskopo. O kur išnyko visos draugės?..
Velsietė jau seniai buvo pamiršusi, kad vejasi kažkokį daiktą, tad kai neaiškus dalykas brūkštelėjo per veidą, gerokai išsigando. Nuoširdžiai vylėsi, kad tai nėra kuri nors bjauri mergiūkštė - čia buvo tamsu, tad maža ką tos bjaurybės sugalvos.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi klastuolė, nors nedėjo didelių vilčių, kad geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje staiga atsiras ir paaiškins, kas čia vyksta. O kažkas tikrai vyko, mat kažkoks neaiškus daiktas užkliudė ranką. Kad prieš tai kliuvo veidui, Elliw jau seniai buvo pamiršusi, bet dabar pavyko tą daiktą pagriebti. Velsietė netyčia jį sutraiškė, tačiau to nepastebėjo.
Nespėjo suvokti, kas čia atsitiko, bet staiga pajuto esanti kažkur kitur. Deja, ten taip pat nepastebėjo nė vieno teleskopo.
-
Andrew stėbėjo po vieną į klasę grįžtančius mokinius. Roux buvo laimingas, nuoširdžiai. Gyvenimas tėkėjo kuo greičiau, nei reikėjo, todėl džiaugtis reikia kiekviena akimirka.
- Ačiū, visiems atvykusiems į pamoką, viso gero, - greitai išpylęs viską, profesorius pradėjo lydėti mokinius akimis, o pats pradėjo vertinti pamokos darbą. Pažymiai buvo aukšti, mokiniai Hogvartse tikri proto bokštai, tai liūdino Andrew, nes pats mokėsi nelabai puikiai. Astronomija buvo stipriausia jo pusė, galbūt Transfigūracija todėl jam dėstyti ir nenusisekė. Roux tikėjosi, kad gaus dar vieną progą, kitais metais dėstyti naują dalyką. Argi ne per anksti apie tai galvoti? Paklausė savęs profesorius, liko dar keletas pamokų. Sjovęs į savo mintis, profesorius nuėjo miegoti.