Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Transfigūracija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Auris Senkleris Birželio 19, 2022, 04:33:01 pm
-
Pamokos tema: Magiškieji žaislai
Ruduo jau ritosi į pabaigą, kuri kaip visuomet pasitiko Aurį baisiai netikėtai. Tas laikas mokykloje regis užsiaugino sparnus ir skraidino jį tolyn. Tuojau ir tretieji darbo čia metai persiris į pusiaukelę.
Mokykloje viskas klostėsi lyg ir normaliai. Bet jo asmeniniuose reikaluose kaip visada vyravo chaosas. Gal ir buvo ramu, gal kažkas vėl dengė jį apsaugos kerais, bet mintys kamavusios praeitais metais niekur nedingo.
Šiandien už lango smarkavo labai jau rudeniškas oras. Pūtė žvarbus vėjas, o langus skalbė lietus. Būti lauke Senkleris dabar visai nenorėjo. Kabinete buvo šilta ir ramu. Ant palangės miegojo jo katė Kipšė ir tai teikė dar didesnę idilę. Ant mokinių stalų šį kartą buvo padėti paprasti pliušiniai žaislai. Visokie gyvūnėliai. Kai pagaliau nuaidėjo varpas ir visi sėdėjo savo suoluose vaikinas atsistojo nuo savo kėdės ir pradėjo pamoką.
- Sveikučiai. Tikiuosi šiandien esat nusiteikę padirbėti kaip reikiant. Ketinu greitu metu pradėti su jumis itin sunkią temą. Apie išvaizdos kaitaliojimą. Taigi šiandien galima sakyti turėsite įvadą į tai. Kaip matote ant jūsų stalų guli paprasti žiobariški žaisliukai. Jūsų darbas bus juos paversti magiškaisiais. Priversti judėti, jų kailis ar oda turėtų pasidaryti šilti, na kaip tikrų gyvūnų. Gerai paruošti tokie žaislai pradėjus su jais žaisti gali šypsotis ar rodyti kitokias veido išraiškas. Jei jau priversite juos judėti ir jie pasidarys panašūs į tikrus gyvūnus, na glostant atrodys, kad liečiat tikrą gyvo padaro kailį, o ne pliušinį žaislą. Jau bus labai gerai. Jeigu sugebėsite padaryti taip, kad žaisliukas parodys kokią emociją. Gal nusišypsos, tai turėsit išties kuo didžiuotis. Viskas aišku? Lentoje surašyta kerų formulė. Jais turite vadovautis darydami pamokos užduotį.
Jam tai ištarus lentoje pasirodė užrašas.
Transfero sensityvicus: Padaro žaislą panašų į tikrą gyvą gyvūną. Kailis pasidaro šiltas, gyvūnui atsiranda nagai, dantys, šlapia nosytė ir viskas, ką turėtų tikras gyvūnas.
Transfero Erdverento: Jei kerai pavyksta, žaislas pradeda judėti.
Transfero Morivelis, Transfero Morvitelis, Transfero Moriatelis: Kerai skirti veido išraiškoms. Pirmuosius kerus reikia naudoti galvojant apie tas veido išraiškas, kurias norite, kad jūsų žaislas galėtų parodyti. Jei norėsite, kad žaislas galėtų parodyti ne vieną išraišką, o kelias, tai kerus reikia kartoti tiek kartų kiek norite išraiškų. Antrieji jas užtvirtina, padaro, kad tai nebūtų laikina. Po kurio laiko jie vis tiek išsivadės. Kaip greitai taip nutiks priklauso nuo to ar esate patyręs kerėtojas ar nelabai. Šiuos kerus reikia naudoti tada, kai baigsite viską su pirmais. Tretieji, Padaro taip, kad snukučio ar veido išraiškos, kurias gali parodyti žaislas keistųsi, ir neliktų tik ta pati. Šiuos kerus reikia naudoti pačius paskutinius.
Lentoje atsiradus užrašui Vaikinas atsisėdo prie stalo ir pasakė.
- Na, sėkmės. Galite pradėti.
Jūsų užduotis naudojantis kerais, kurie užrašyti lentoje pliušinį žaislą paversti į magiškąjį. Pakeisti jo išvaizdą ir suteikti magiškų savybių.
Kadangi tai sudėtingi kerai nebūtinai visi jie turi gerai pasisekti. Jei norite, galite rašyti, kad išbandėte ne visus, gal tik pirmuosius.
Jei kas neaišku ar reikia Aurio įsikišimo rašykite.
Bent trys pamokos postai
Pamoką uždarysiu liepos pirmą dieną.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo paršelis, o šalia - antras paršelis, kuris, tiesa, buvo žaislinis. Elliw, sėdinti šalia paršų (ant stalo) žvalgėsi aplinkui ir bandė suprasti, kur esanti ir ką veikianti. Tai buvo labai sunku, nes nė viena iš draugių nesiteikė pasirodyti ir to paaiškinti. Dėl to buvo liūdna.
Netrukus velsietė pamiršo, kad liūdi, tad daugiau to ir nedarė. Ir vis dėlto vis tiek kaltos buvo tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija ir ne ne ne ne neLiucija. Taip, ši išvada buvo visiškai teisinga.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko klastuolė ir pačiupo paršelį. Nežinia, kurį bandė paimti, tačiau pagriebė tikrąjį. Tik dabar pastebėjo ne ne ne ne neLiuciją ir supyko. Netrukus gyvas paršelis jau skriejo bjauriosios mergiūkštės, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, link.
-
Coraline atėjo į transfigūracijos pamoką. Kad ir kaip jai nepatiko šis dalykas teko prisiversti save kažko išmokti. Viena ausim išklausiusi pamokos temą supyko.
- Nesąmonė. Čia ne kvaila žiobarotyra, na žinoma vis tiek kvaila pamoka, bet tai turėtų būti transfigūracija!!!
Juodaplaukė viską išrėkė su didžiule nepasitenkinimo ir žinoma pykčio banga. Kvailystė. Coraline nuėjo ieškoti vietos kur atsisėsti, nes prieš tai svarbiau buvo aprėkti Aurį. Juodaplaukė kaip ir dažniausiai įprasta nuėjo į klasės galą, ten ant suolo rado pliušinį triušiuką. Pamačiusi jį Coraline nusivaipė, bet paėmusį jį pasukiojo, kad įsitikintų ar jis tikrai toks niekuo neįpatingas. Numetusi triušiuką ant stalo ėmė žiūrėti ką veikia kiti.
-
Arisa sėdėjo transfigūracijos kabineto paskutniame suole ir kikeno iš Elliw. Iš pradžių jai buvo gaila klastuolės, tačiau objektas iš gailimo greitai tampa pajuokiamu. Ant medinio dirbinio, šalia kurio sėdėjo Crawford, gulėjo žiobariškas žaislas, pliušinis šuo. Visai panašus į tą, kurį kažkada turėjo pati penkiolikmetė.
Kerėjimas merginai sekėsi puikiai, transfigūracija buvo arti to taip pat, tad varnanagė išsitraukė lazdelę ir mostelėjo. - Transfero sensityvicus, - žaislas atgijo, kaip ir sakė profesorius. Rausvų plaukų savininkė apžiūrėjo paverstą žaislą. Iš tiesų jis atrodė kaip tikras gyvūnas. Keista, kad suaugusių tokie kerai nebaugina ir nebuvo uždrausti. - Transfero Erdverento. - Antrieji kerai iš pirmo karto nepavyko. Mergina nepatenkintai burbtelėjo panosėje keiksmažodį.
-
Tik prasidėjus pamokai bangas pradėjo kelti Coraline. Ir kuo tai susiję su žiobarotyra? Nusistebėjo Senkleris. Tuo, kad žaislai paprasti? Bet iš tokių magai gamina žaislus savo vaikams. Na, bus dar matyti kaip jai seksis dirbti. Jeigu ji tai darys. Garsiai nieko nesakė nutaręs, kad geriausia ją ignoruoti.
Tik jis labai greitai pamiršo tą mergaitę. Pasigirdo be galo pažįstami žodžiai. Vėl pradės lyti teleskopais man ant galvos... Pamanė. Ir tikrai pamatė, kad kai kas į jį atskrieja. Tik visai ne teleskopas. Elliw švystelėjo į Aurį gyvūtėlį paršelį. Gal atmintimi ji ir nepasižymi, užtai taiklumu tai jau tikrai gali pasigirti. Tiek teleskopai, tiek paršelis puikiai siekė savo taikinio. Tai yra jo žinoma.
Vargšas padaras nulėkė per klasę, mataruodamas kojomis ir žinoma nerasdamas kietos žemės... Visai nenorėčiau būti jo vietoje. Pamanė Auris, dar norėjo paleisti kokius kerus, kad sušvelnintų paršelio krytį, tik nieko nesumąstė. Todėl tik ištiesė rankas ir po akimirkos paršelis pataikė tiesiai jam į glėbį. Ėmė muistytis ir spardytis. Auris atsargiai nuleido jį ant žemės. Smūgis buvo išties smarkokas, taigi ir jis ganėtinai prisitrenkė.
Galvojo ar pykti ar juoktis. Visgi situacija atrodė tokia graudžiai komiška... Gaila buvo to padaro, bet kai mintyse ištarė: Mano klasėje skraido paršelis ir teleskopai. Pasidarė juokinga. Jei kam papasakotų. Kam nors, kas čia nedirba, tai žmogus matyt pamanytų, kad jam truputį ne visi namie. Kas dėjosi tuo metu Elliw galvoje, kai ji ėmė ir paleido paršelį per klasę? Iš vis iš kur ji jį ištraukė?
- O tu kaip visada sugebi man pridaryti staigmenėlių Elliw. - Ar vertėjo jai aiškinti, kad tai gyvas padaras, kad galėjo jį sužaloti? Tikriausiai ne. Bet ką daryti? Labai jau Auris nenorėjo jai atiduoti to paršelio. Paršelis ne teleskopas. Jei kas jo nepavyktų pataisyti. Pamanė.
- Iš kur tu jį gavai? Ar šis paršelis tavo? - Visgi paklausė.
-
Kodėl ta bjauri mergiūkštė būtinai turi kažką nusišnekėti?! Ko ji iš viso lenda prie Elliw? Galėtų tiesiog išnykti ir duoti geroms mergaitėms ramybę! Pasaulis būtų tikrai gražesnis.
Velsietė būtų mielai ignoravusi bjauriąją mergiūkštę, bet tai nebuvo paprasta - ji pamiršo apie bjaurybės egzistavimą, taigi jei ją ir ignoravo, tai darė netyčia.
Paėmusi iš kažkur atsiradusį žaislinį paršelį Elliw gerai jį apžiūrėjo. Neįsivaizdavo, kam toks daiktas reikalingas, bet suriko kažkieno paminėtus žodžius:
- Transfero sensityvicus!
Skubiai pamiršo kažką sakiusi, tad kai paršelis pasikeitė, persigando.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko jo ir apsižvalgė. Viskas aišku - dėl visko kalta tik ne ne ne ne neLiucija! Reikėjo ją gerai pamokyti. Kol nepamiršo, ką daro, Elliw skubiai nulipo nuo stalo ir priėjusi prie bjauriosios mergiūkštės, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, ir taukštelėjo žaislu jai per galvą.
-
Erka sėdėjo antrojoje transfigūracijos pamokoje. Tema jai pasirodė įdomi. Ji prisiminė praeitų metų rudens dieną, kai Auris išgelbėjo jai gyvybę. Ant jos stalo buvo padėtas pliušinis katinas. Erka iš karto pagalvojo apie Polą. Ketvirtakursė nusprendė imtis darbo, todėl išsitraukė lazdelę. Ją išsitraukusi išgirdo Caroline žodžius. Pati tu žiobarotyra. Mintyse Caroline pasakė violetinplaukė.
- Transfero sensityvicus, - tarė violetinplaukė bei palietė žaislą. Jis buvo kaip buvęs. Visiškai nepasikeitė, bet Erka neketino pasiduoti.
- Transfero sensityvicus, - tarė ir vėl palietė žaislą. Šįkart katino kailis buvo šiltas, o nosis šlapia. Ketvirtakursė nusišypsojo ir nusprendė pabandyti ir kitus kerus.
- Transfero Erdverento, - tarė violetinplaukė ir mostelėjo lazdele.
-
Žinoma, kad varno nago studentė nebuvo patenkinta tuo, kad burtas nesuveikė. Tai buvo pasityčiojimas iš jos galimybių - anksčiau visi kerai jai suveikdavo iš pirmo karto, ne visada tobulai, tačiau tikrai geriau nei dabar. Akimirkai pasijuto pasaulio patyčių objektu, tačiau sekančią minutę tą pamiršo ir nusprendė pakartoti burtažodį dar kartą. Juk pamokos ir buvo skirtos mokymuisi, jeigu kažkokia kaliausė nr. 2 (kaliause nr. 1 visad išlis Dori), išdrįs pasireikšti esanti geresnė už Arisa, mergina jai snukį išdaužys. Tačiau visa klasė žinojo, geresnių čia nėra - visi mokosi to paties ir tuo pat metu. Lazdelės mostelėjimas ir dar kartą pakartotas burtažodis suveikė:
- Transfero Erdverento.
Žaislinis šuo pradėjo vaikščioti, mirkčioti ir judinti galvą. Teko pripažinti - labai priminė tikrą gyvūną. Netikėtai Arisai atėjusi mintis atrodė itin gera tam, kad pasityčiotų iš Elliw. Vis tiek ji nieko neprisimins. Su judančiu žaislu mergina atsistojo ir priėjo visai šalia Elliw. - Ei, gaudyk! - Mestelėjo žaislą į klastuolę. Deja šis pataikė į teleskopą. Teleskopas nukrito nuo stalo bei sudužo. - Oi, ups. - Sukikeno.
-
Visai netrukus Elliw jau neprisiminė, kad tvojo žaislu ne ne ne ne neLiucijai per galvą. Ne, ji tik stovėjo ir nesuprato, kodėl yra taip arti bjaurios mergiūkštės. Geriau jau gelbėti teleskopą, kuriam vienam ant stalo buvo tikrai pavojinga.
Elliw neklydo: netrukus kažkas pataikė į prietaisą, ir jis nukrito ant žemės. Velsietė persigandusi puolė prie teleskopo ir suriko:
- Tai tu kalta!
Kuri iš penkių bjaurybių tą padarė?! Apsižvalgiusi pamatė dar nepažįstamą, bet labai bjaurią mergiūkštę. Taip supyko, kad nerado žodžių.
- Tu esi... - pradėjo klastuolė. Gana ilgam laikui nutilusi galiausiai pridūrė: - Ne ne ne ne ne neLiucija!
Taip, šita neeilinio bjaurumo mergiūkštė sudaužė teleskopą! Ak, kaip nuoširdžiai Elliw jos nekentė! Griebusi didžiausią gabalą priėjo prie ne ne ne ne ne neLiucijos ir trenkė tuo gabalu jai į galvą.
-
Elliw it mažylė vėl paleido dūdas, o Arisa pradėjo juoktis. Teleskopas tekainavo vieną galeoną ir neatrodo, kad šių metų astronomijos pamokose norės šį naudoti, tad teleskopas buvo beveik bevertis. Nors Arisa ir neplanavo numesti šios Elliw brangenybės nuo stalo, o taikėsi į pačią merginą, norimas efektas buvo padarytas. Neplanuotai varnanagė buvo pakrikštyta ne ne ne ne ne neLiucija. Mergina greit mintyse perskaičiavo kiek kartų Goff bus pasakiusi "ne". Šeštasis žmogus su šia pravarde, reikia kokį klubą jau steigti, ką? pamąstė pati sau. Žinoma, nežinojo kas yra tos kitos ne... neLiucijos ir turbūt niekad nesužinos. O gaila, kadangi Arisai buvo itin įdomu pabendrauti su kitomis prasikaltusiomis Hogvartso studentėmis. Tiesa, buvo keista, kad tai buvo tik merginos. Matyt vaikinams tiesiog buvo gaila trumpaplaukės. Gavus per galvą šiek tiek skaudėjo, bet ne daugiau nei virstant vilkolake. - Žiūrėk pati nesusižeisk, ne ne ne ne ne neElliw, - pašaipiai tarė.
-
Elliw matyt yra bausmė man už viską, ko esu pridaręs per savo gyvenimėlį. Galvojo Senkleris. Jai neužteko vien to, kad paleido savo paršelį į jį, o ne. Bet apie viską nuo pradžių.
Taigi, Goff regis tai net pamiršo. Na gal tas ir nestebino. Ji užsiėmė tuo, ką turėjo daryti per pamoką. Tikriausiai netyčia. Nutarė Auris. Ir kerai merginai pavyko. Tai Auris išsiaiškino labai nesmagiu būdu. Dievai žino dėl kokios priežasties ji atsikėlė, priėjo prie jo ir šveitė žaisliuku jam per galvą. Auris labai gerai pajuto, kad tai jau ne paprastas pliušinukas. Žaislas pasidarė kietas.
Ji nesugeba atskirti tikro teleskopo nuo pieštinio, bet sudėtingi transfigūracijos kerai jai vieni niekai... Stebėjosi jis.
- Atiduok man tą daiktą Goff. Dabar tai jau tu man rimtai nusibodai. - Kiek galima su ja taikstytis vardan dievo meilės... Aš ne šventasis. Reikėjo paimti tą kvailą žaislą iš jos ir padaryti tai, ką planavo padaryti praeitais metais su jos nelemtais teleskopais. Viskas keliaus pro langą. Man gana. Auris buvo piktas. Bet kai pamatė, kaip kažkokia mergiotė iš Varno Nago sukūlė tą prakeiktą teleskopą, pyktis pakeitė kryptį. Dabar Elliw visai išeis iš proto. Piktinosi. Taip ir buvo, toji mergiotė gavo per galvą. Ir gerai po galais... Žinos kitą kartą. Bet vis tiek visą tą reikalą reikėjo numalšinti. Tik kaip? Buvo tik viena išeitis.
- Reparo. - Pasakė nukreipdamas lazdelę į duženas. Tiesa vieną jų laikė Elliw, bet ir ji turėjo sulipti su kitomis.
- Paimk tą teleskopą ir sėsk į savo vietą, kol aš jo neatsikračiau. - Tai Varnei nieko nesakė. Tik nudelbė ją piktu žvilgsniu. Tegu tik pabando iškrėsti kokią nesąmonę... Pagalvojo atsisėsdamas ant kėdės. Galvą dar vis skaudėjo. Kitą kartą vesiu pamoką su savo motociklininko šalmu velniai griebtų. Pagalvojo Auris.
-
Coraline, kad ir kaip kaip nenorėjo atlikti jos manymu kvailos užduoties prisivertė ją padaryti.
- Nesąmonė,- gan garsiai pasakė juodaplaukė, nors žodžiai buvo skirti jai pačiai.
Užduoties atlikimas buvo ganėtinai painus. Coraline ne itin suprato ką tiksliai reikia daryti. Klausti Aurio žinoma neketino. Nežinodama kokius kerus pirmiausia leisti pradėjo juos laidyti iš eilės pagal lentoje sudarytą sąrašą.
- Transfero sensityvicus.
Nieko. Visiškai nieko neįvyko. Coraline pasidavė ganėtinai greitai, bet bent jau pabandė.
- Viskas. Man nepavyko. Kvaila užduotis.
Juodaplaukei buvo pikta ant savęs, kad nesugebėjo atlikti kerų ir žinoma ant visų esančių čia aplinkui, kam jie čia atsirado. Aš nieko nesugebu. save engiančios mintys lindo į Coraline galvą. Nenorėdama kažką toliau daryti juodaplaukė padėjo galvą ant suolo ir užsimerkė.
-
Kodėl čia tiek daug bjaurių mergiūkščių?! Jos tik ir gadina Elliw gyvenimą. Trenkusi vienai iš jų velsietė pasijuto kiek geriau (nors ir neprisiminė, kodėl tai padarė), tačiau tada iš rankos išnyko teleskopo dalis!
- Tai tu kalta! - skubiai pranešė klastuolė. Nežinojo, kuriai bjaurybei tai sako, bet koks vis dėlto skirtumas?! Jos visos yra kaltos! Elliw nuoširdžiai nekentė visų šešių bjaurybių. Šešių? Tai šiek tiek sutrikdė. Jeigu atmintis neapgavo, bjaurių mergiūkščių buvo penkios, tad iš kur čia atsirado ne ne ne ne ne neLiucija?!
Ak, tai buvo pernelyg sudėtinga. Elliw susiraukė ir rėžė:
- Tu ne ne ne ne ne neLiucija!
Kad neseniai tą sakė, žinoma, jau buvo pamiršusi. Vis dėlto šitai nepakenčiamai mergiūkštei laikas įsisąmoninti visiems žinomą tiesą.
-
Vega sėdėjo jau antrojoje transfigūracijos pamokoje. Prisiminusi praeitą pamoką ji tikėjosi, kad šįkart joks klastuolis prie jos neprieis. Tema varniukę labai sudomino. Negi įmanoma panaudojus kerus padaryti, kad žaislo kailis būtų šiltas ir jis judėtų? Mintyse savęs paklausė varniukė, nes jai tai atrodė pernelyg neįmanoma. Ant jos stalo stovėjo žaislinis lapiukas. Ji prisiminė, kad kai buvo maža tikrą lapę buvo mačiusi zoologijos sode. Tikiuosi šią vasarą su tėčiu vėl galėsime nueiti į tą žiobarišką dalyką kur yra gyvūnų. Įdomu kokioje vietoje tėtis dabar yra? Juk vis dar ekspedicijoje, ar ne? Dar pagalvojo varniukė. Žaislas jai atrodė toks mielas, kad ji dabar nenorėjo bandyti kerų, nes nenorėjo jo sugadinti. Bet tuo pačiu ji labai norėjo kerus išbandyti, nes jie jai skambėjo labai įdomiai.
Varniukę vėl aplankė tos mintys, kurios jai neleido paprastai kerėti. Ji apsidairė ir pamatė, kad čia yra labai daug vaikų ir tai rudaakę dar labiau išgąsdino ir ji dar labiau bijojo kerėti. Net ir paprastus kerus. Bet varniukė susiėmė ir išsitraukė lazdelę.
- Transfero sensityvicus, - negarsiai ištarė Vega bei mostelėjo lazdele. Kaip varniukė ir tikėjosi nieko nenutiko. Prašau. Labai prašau. Pagalvojo ji. Ji neketino pasiduoti, todėl dar aukščiau iškėlė lazdelę.
- Transfero sensityvicus. Transfero sensityvicus. Transfero sensityvicus, - net tris kartus iš eilės tarė varniukė ir vis mostelėdavo lazdele, tačiau nė vienas kartas nebuvo sėkmingas. Varniukė jau ėmė abejoti savo galimybėmis ir norėjo tiesiog pabėgti ir paverkti, nes kai jos niekas nematydama jai kerėti pavykdavo beveik visada. Sunkumai prasidėjo tik mokykloje, nes ji bijojo, kad iš jos juoksis. O tuo pačiu ir bijojo, kad tiesiog kas nors matys.
- Transfero sensityvicus, - tarė ir žaislo kailiukas pasidarė šiltas, nosis šlapia, atsirado dantys, nagai. Kai Vega suprato, kad pavyko ji labai apsidžiaugė. Lapiukas jai atrodė toks mielas. Varniukė nusprendė pabandyti ir antruosius bei trečiuosius kerus. Todėl aukščiau iškėlė lazdelę.
- Transfero Erdverento, - pratarė varniukė ir mostelėjo lazdele.
-
Erkai panaudojus kerus katinas pradėjo judėti. Erka paglostė žaislą, nes jis iš tikrųjų buvo labai panašus į tikrą katiną. Jis atrodė toks mielas.
- Transfero Morivelis, - ištarė violetinių plaukų savininkė ir galvojo apie ramumo veido išraišką. Bent jau jos katė rodydavo tokią išraišką, kai būdavo rami. Ir katinas pradėjo ją rodyti. - Transfero Morivelis, - pratarė galvodama apie tokią išraišką, kokią jos katė rodydavo, kai būdavo pikta. - Transfero Morvitelis. Transfero Moriatelis, - tarė bei mostelėjo lazdele ir katino išraiškos toliau tęsėsi vis pasikeisdamos. Erka džiaugėsi, kad visi kerai, išskyrus pirmuosius, pavyko puikiai iš pirmo karto. Tai ją džiugino.
Katinas iš pradžių pats priėjo prie violetinplaukė rankų, todėl ši jį tik paglostė, bet netikėtai ant stalo užšoko jau pabudusi Aurio katė Kipšė ir pradėjo stumdyti žaislinį katiną. Greitai pradėjo jį ir laižyti.
- Auri, Kipšė tapo Kipše padauža. Jį laižo žaislą. Turbūt mano, kad jis dar jauniklis ir suveikė motiniški instinktai, - pratarė violetinių plaukų savininkė. Žaislas tikrai buvo kelis kartus mažesnis už Kipšę ir katei tikrai galėjo suveikti motiniški instinktai. Keturiolikmetė pabandė nustumti katę nuo žaislo, tačiau ji tik piktai pamiaukė ir grįžo jį laižyti. Purvinas matyt. Prausia. Mintyse nusijuokė keturiolikmetė, kuriai visa tai atrodė šiek tiek juokinga. Nors galėjo kipšė toliau sau miegoti. Dar pridėjo mintyse violetinių plaukų savininkė žvelgdama į katę, kuri toliau ramiai laižė žaislą. Erka nelabai įsivaizdavo ką daryti, nes jos katė niekada nelaižydavo daiktų. Juos tik draskydavo ir todėl, kad draskydavo keturiolikmetė nežinojo ką daryti. Per šią pamoką aš tikrai daug ko išmoksiu. Vis dėlto tai tikrai daugiau nei tiesiog normali pamoka. Pagalvojo klastūnyno atstovė.
-
Nors sezoninė depresija turėjo pasibaigti kartu su rudens pabaiga, švilpiui ji nepasibaigė. Adamas jautėsi prislėgtas, lengvai suerzinamas, pasidavęs visomis prasmėmis. Transfigūracijos pamoka ir profesoriaus balsas jo nedomino. Švilpis gulėjo ant stalo, savo galvą parėmęs dešinės rankos delnu. Mąstė apie gyvenimo prasmę, bet niekaip tos prasmės neišmąstė. Net Elliw ir kitų klasiokų nesąmonės vaikino nuotaikos nepraskaidrino. Paprastai būtų bent nusišypsojęs, tačiau dabar verstelėjo akis ir sunkiai atsiduso. Užduoties daryti neketino. Tam neturėjo nei jėgų nei nuotaikos. Nusprendė likusį pamokas laiką "pramiegoti." Manė, kad profesoriui neklius į akį. Visgi jis niekam netrukdė. Tik egzistavo, susigūžęs klasės kamputyje. Apgailėtina, bet nieko nepadarysi.
-
Po truputį galvos skausmas atslūgo. Šį kartą neliko net padoraus gumbo ir tas buvo gan gerai. Auris sėdėjo ant savo kėdės ir laukė naujų katastrofų. Žinojo labai gerai, kad nuo Elliw negalima nuleisti akių. Na taip, dabar ji neįkris į laužą, neturės kuo užspringti ar dar kas. Bet dievaži jau ji tai tikrai gali rasti dar kokį būdą susižeisti ar šiaip sukelti chaoso klasėje. Bet kol kas viskas slinko ramiai. Bent įsitikinau pagaliau, kad naminuko kerai jos nebeveikia. Pamanė. Ne, toji būsena, kai ji verkė ir gūžėsi ant grindų jam visiškai nepatiko. Jau geriau normali jos būsena. Nors žinoma tada tekdavo kentėti Aurio galvai. Žodžiu tariant atrodė, kad galima jau atsikvėpti ir kad šiandien nieko neturėtų nutikti.
Bet ar tikrai? Auriui pradėjus vaikštinėti po klasę ir stebėti kaip sekasi mokiniams pabudo Kipšė. Pasirąžė ir nušokusi nuo palangės nurūko prie Erkos stalo. Užšoko ant jo ir pradėjo laižyti jos žaisliuką. Vaikinas sustojo prie jos stalo ir nusišypsojo. Atrodė, kad katė išties palaikė žaislą gyvu mažu kačiuku.
- Tikrai, taip ir atrodo. - Pasakė. Kol kas Erkai puikiai sekėsi kerėti. O ir šiaip jie sutarė gerai. Žinoma, jam buvo įdomu kaip ji elgiasi per kitų mokytojų pamokas. Norėjo, kad ir ten elgtųsi mandagiai ir nedraskytų kolegoms akių. Gal kada nors ir taip bus. Kol kas jis nesiruošė jos moralizuoti nes manė, kad taip tik sugriaus viską, ko pasiekė su ja dabar.
- O tau puikiai pasisekė užkerėti žaislą. Net katę apgavai. - Vėl nusišypsojo Auris.
- Ar tu nori jį pasilikti? - Katė regis neketino palikti žaisliuko ramybėje. Dar pradėjo murkti.
-
Vieni dirbo, o kiti šūdą malė. Adamas save priskyrė prie antros kategorijos. Vaikinas vis dar neatrado ūpo mokytis, tiesą sakant svarstė, kad turėtų atsistoti ir išeiti nei žodžio neprataręs. Taip ir būtų padaręs, tačiau tingėjo pasijudinti iš vietos. Įsipatogindamas kėdėje, švilpis pažvelgė į pliušinį žaislą. Tylus urzgimas paliko raudonplaukio lūpas. Žaislas vaikiną erzino. Jis buvo tarytum dar vienas priminimas dėl ko čia švilpis atėjo ir ką turėtų daryti. Nebeapsikentęs delnu nustūmė žaislą nuo stalo, o tada koja dar ir paspyrė. Atsikratęs pašalinio trukdžio, vėl atsigulė ant stalo. Jautė keistą palengvėjimą. Mintyse ėmė skaičiuoti minutes iki pamokos galo. Geresnės veiklos nesugalvojo.
-
Kerai suveikė ir lapiukas pradėjo judėti. Tai varniukę labai pradžiugo, nes ji vis tiek bijojo kerėti, kai kiti ją mato. Dažniausiai į Vegą niekas nežiūrėdavo, bet jai visada atrodydavo, kad visi ją stebi ir tuoj kas nors pasišaipys. Lapiukas pradėjo artėti prie jos. Pirmakursė manė, kad nieko nenutiks ir pradėjo jį glostyti, tačiau greitai lapiukas pradėjo ją pulti bei kandžiotis. Vega kelis kartus bandė jį nustumti nuo savęs, tačiau tai nepadėjo. Jis vis grįždavo ir toliau ją puldavo. Ne, ne, ne! Mintyse rėkė varniukė, bet jai bemąstant apie blogiausia lapiukas visgi pasiekė savo ir jai įkando. Ir ganėtinai stipriai. Bet tai žaislo nesustabdė ir jis toliau bandė pakenkti rudaakei.
- Pro... Pro... Pro... Profesoriau, žaislas mane puola, - išsigandusi tarė varniukė bandydama atsikratyti žaislo, tačiau ir tai nepadėjo. Žaislas vis tiek grįždavo ir neleido varniukei atsikvėpti. Aš tikrai bloga kerėtoja. Liūdnai pagalvojo varniukė ir pamatė lapiuko dantis. Stengėsi išvengti žaislo įkandimo, tačiau nepasisekė. Žaislas ir vėl jai įkando tik šįkart gerokai stipriau.
-
Erka stebėjo kaip Kipšė laižo žaislą ir murkia. Ji atrodė labai mielai.
- Manau, kad ne ji žaislą pasiliks, o žaislas ją, - pratarė keturiolikmetė, kai Auris paklausė katės ar ji pasiliks žaislą ir nusijuokė. Iš tikrųjų buvo panašu, kad Kipšė kačiuką laiko gyvu ir toliau jį laižė bei murkė. Ji pradėjo jį stumdyti iki kol šis nukrito nuo stalo. Žaisliukui nukritus Kipšė nušoko nuo stalo paskui jį ir greitai atsidūrė ant žemės. Tuoj perkąs žaislą. Tuoj perkąs. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė žiūrėdama į katę su žaislu.
- O tavo katė visai patikli, - ištarė ketvirtakursę ir dar kartą nusijuokė. Jai buvo juokinga žiūrėti į katę, kuri su žaislu elgiasi kaip su tikru jaunikliu. Reikės kada pabandyti ir išsiaiškinti kaip į tokį žaislą reaguos Pola. Pagalvojo krturiolikmetė.
-
- Tikrai patikli. Man ir pačiam keista, kad ji taip elgiasi. - Buvo visai smagu žiūrėti, kaip Kipšė laksto paskui žaislą. Tam nukritus ant žemės ji nušoko paskui žaisliuką. Auris pamanė, kad jau ims draskyti jį ir šėlioti, bet ne. Ji tik atsigulė prie žaislo ir tiek.
- Na gana jau. Pažaidei ir užteks. - Pasakė, atsitūpė ir pasiėmė žaisliuką nuo žemės. Kipšė iškart pašoko ant kojų ir sušnypštė ant jo.
- Raminkis. Imk Erka. Puikiai padirbėjai. - Tada jis išgirdo, kad yra šaukiamas kitur.
- Jeigu katė kels problemų nuvyk ją ir tiek. - Pasakė ir nuėjo prie tos jį šaukusios mergaitės.
Jos žaisliukas pasiuto. Puldinėjo tą vargšę mergaitę. Auris pastvėrė jį nuo stalo. Bet lapiukas vis tiek muistėsi jo rankose ir taikėsi įkąsti.
- Taip kartais nutinka, kai trūksta pasitikėjimo savimi. - Pasakė jis mergaitei.
- Sustink. - Užkerėjo žaisliuką ir tada jau padėjo atgal ant stalo.
- Ar labai įkando? Parodyk.
-
Sakurai buvo nedrąsu lankytis transfigūracijos pamokose, nes jai šis dalykas nesisekė. Tačiau buvo ir kita šios pamokos pusė - jai patiko čia eiti dėl profesoriaus, nes jis merginai pasirodė geras žmogus. Kartais, regis, stengdavosi atrodyti kietesnės širdies ar griežtesnis ir būdavo, jog ne visada pasakydavo tai, ką norisi išgirsti, bet jis šviesiaplaukei atrodė labai atsakingas ir nuoširdus. Kad ir kaip keista bebūtų, su šiuo profesoriumi po to karto miške Sakura jausdavosi labai jaukiai, nors tądien ir buvo šiokių tokių nesklandumų. Ta diena padėjo jai bent kiek pasistūmėti transfigūracijoje. Nors tai varnanagei buvo pati sudėtingiausia pamoka, tačiau kamštelio, kurį miške davė profesorius, spalvą penkiolikmetė jau galėjo pakeisti be vargo.
Sakura paėmė į rankas pliušinį katinėlį ir tada jos akys nukrypo į tikrą katę. Tas kačių auginimas baltapūkę gerokai erzino, mat ji jau nebegalėjo suskaičiuoti, kiek Hogvartse sutiko žmonių, auginančių katinus. Jai gyvūnų laikymas šitoje nelaisvėje atrodė tikras kankinimas, nors pati gyvūnus ir labai mylėjo. Tačiau ji stengėsi ignoruoti kitų augintinius, nes žinojo, kad savo priekaištavimais kitiems nieko nepakeis.
Aišku, kad ir šis žaisliukas Sakurai kėlė ne itin teigiamas emocijas, mat nebuvo natūralaus audinio. Bet ir tai Levins stengėsi ignoruoti. Privalo priprasti prie šio dirbtino pasaulio.
Užsirašiusi ant pergamento visus kerus mėlynakė, nutaikiusi burtų lazdelę į pliušinį katinėlį, tarė:
- Transfero erdverento.
Ji pasirinko pradėti dirbti būtent su šiais kerais, nes jie jai pasirodė paprasčiausi. Nieko neįvyko. Na, bent jau taip atrodė Sakurai. Iš tikrųjų tai žaisliuko akytė sujudėjo, bet mergina to nepastebėjo. Ji tik džiaugėsi, kad tas žaislas neįsikibo jai į ranką.
-
Lapiukas ir toliau puolė Vegą. Varniukė stengėsi jo išvengti, tačiau nesėkmingai. Ji nusprendė jį numesti nuo stalo. Pirmakursė taip ir padarė, tačiau tai negelbėjo. Žaisliukas atsistojo ir visu greičiu bėgdamas atsidūrė prie Vegos. Ne, ne, ne! Mintyse šaukė varniukė. Žaisliukas tiesiog bandė nuvaryti ją į kapus. Varniukė suprato, kad jis greitai tą ir padarys, o tai nebuvo gerai, nes mergaitė norėjo dar kiek pagyventi. Jei šis lapiukas manęs nepaliks ramybėje tikrai neištversiu. Nuliūdusi galvojo varniukė, bet laiko graudiems apmąstymams nebuvo, nes žaisliukas ir toliau stengėsi kuo labiau pakenkti mergaitei. Varniukė suprato, kad tuoj nebeištvers. Jai išvenginėti žaisliuko nesisekė ir žaislas vis labiau žalojo mergaitę. Laimei, prie mergaitės greitai priėjo profesorius. Varniukė išgirdusi jo žodžius to neneigė. Jai tikrai trūko pasitikėjimo savimi. Man nesiseka ne tik su tikrais gyvūnais magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje, bet ir su žaislais, kuriuos tiesiog reikia užkerėti keliais kerais. Pagalvojo mergaitė vos laikydama ašaras.
- Ačiū, - padėkojo, kai profesorius sustingdė žaisliuką. O tada ištiesė ranką, kurią ir sukando žaisliukas. Iš žaizdų bėgo kraujas, bet ne taip stipriai kaip tada, kai sužeidė kelpė. Man negalima nei į pamokas su tikrais gyvūnais, nei su dirbtiniais. Pagalvojo mergaitė stengdamasi iškęsti skausmą, kuris dabar labai trukdė. Ji pabandė mintis nukreipti kur nors kitur, bet tai nepadėjo.
-
Sakura iš tiesų džiaugėsi, kad nesusižeidė, bet juk iš kitos pusės pažiūrėjus tai reiškė, jog kerai jai visiškai neveikė. Ir tai buvo blogai. Atsidususi mergina kelias minutes pasėdėjo ramiai bandydama susikaupti, o tada krankštelėjo ir vėl mostelėjo lazdele į žaislą sakydama burtažodį:
- Transfero erdverento.
Ir vėl atrodė, kad nieko neatsitiko, tačiau dabar šviesiaplaukė žiūrėjo į katinėlio akis ir jų žvilgsniai tarsi susitiko. Tas žvilgsnis nebuvo tuščias ar negyvas, o paskui žaisliukas nukreipė jį į kitą pusę.
- Profesoriau! - per daug garsiai sušuko Sakura, taip, tarsi galėtum pagalvoti, kad kažkas atsitiko. - Profesoriau! Pažiūrėkite! Jis judina akis!
Strazdanės lūpose atsirado šypsena, mat tai buvo pirmas kartas per transfigūraciją, kai jai kažkas tikrai pavyko ir dar be jokio skausmo.
- Tik jūsų dėka! - ir vėl pasakė profesoriui. - Ačiū!
Iš tiesų, po to mokymosi su kamšteliu Sakura pradėjo mažiau bijoti, jog bus sužeista jos ranka ar kitos kūno vietos. Tas praktikavimasis suteikė jai ir patirties, ir drąsos. Nors būdavo, kad ji pagalvodavo apie tai, tačiau baimė buvo jau kur kas mažesnė. Žinoma, ji nesitikėjo, kad dabar galės atsipalaiduoti ar kad nereikės papildomų pamokų, tačiau tai jau buvo pasiekimas.
Bet po akimirkos, bežiūrint į žaislą, penktakursės viduje kažkas sukirbėjo.
- O iš kur šitie žaislai, profesoriau? - netyčia išsprūdo klausimas. - Gal jūs turite vaikų?
Šita mintis išgąsdino Levins, bet ji labiau išsigando ne to fakto, kad profesorius galbūt turi šeimą, o savo besidaužančios širdies, kai ji apie pagalvojo.
Galiausiai varnanagės skruostai tirštai nuraudo. Ji ir vėl paklausė profesoriaus to, kas nesusiję su pamokomis, ir dar tokio asmeniško. Šią akimirką norėjosi pasislėpti miške.
-
Vargšė mergaitė atrodė nusigandusi ir nusiminusi. Auris apžiūrėjo jos ranką. Visgi, tai tebuvo žaislas ir jo dantys nebuvo tikri lapės dantys. Kitaip būtų perkandęs jai ranką kur kas labiau.
- Viskas bus gerai. - Švelniai pasakė ir ėmė vedžioti lazdele jai palei ranką.
- Vulnera Sanentur. - Pakartojo kelis kartus, kad žaizdelės užsitrauktų. Mergaitė dar buvo pirmakursė ir jai vis tiek neblogai pasisekė. Nors aišku žaislas buvo pagadintas.
- Žinai, kaip tokiai jaunai visai neblogas pirmas kartas. - Prabilo padrąsinamai. - Tereikia tik labiau savimi pasitikėti ir bus viskas gerai.
Tada, staiga išgirdo garsų Sakkuros šūksnį. Kas dar? Na ir pamokėlė šiandien. Paršeliai skraido, teleskopai byra ir taip toliau. Galva lyg visa tai primindama bjauriai sutvinksėjo.
Ir pasirodė, kad nieko bloga nenutiko.
- Ak, na nuostabu. Tai tavo nuopelnas, dirbai ir patobūlėjai. Aš tik užvedu tave ant kelio ir tiek. - Jam išties buvo džiugu, kad jai sekėsi geriau.
- Neturiu vaikų. Žaislus paėmiau iš kambario iki pareikalavimo. - Atsakė Sakurai. - Dar to betrūko vaikų... Aš jų jau dabar turiu visą krūvą. Užteks iki gyvenimo galo. Pamanė.
-
Sakura linktelėjo ir šyptelėjo, kai profesorius pasakė, kad tai yra jos nuopelnas. Kad ji patobulėjo. Vis dėlto mergina jautėsi labai dėkinga būtent šiam profesoriui, nes abejojo, kad be jo pagalbos būtų kas nors pavykę. Dėl to dar kartelį sumurmėjo kažką panašaus į padėkojimą.
Kai profesorius pasakė, kad neturi vaikų, šviesiaplaukės lūpų kampučiai ėmė kilti dar aukščiau ir ji instinktyviai įkando sau į apatinės lūpos vidinę pusę, kad neprasiveržtų šypsena iki ausų. Deja, ta šypsena buvo tarsi nevaldoma ir galiausiai Sakura ėmė juoktis.
Vis dar būdama puikios nuotaikos varnanagė nusprendė pabandyti dar vienus kerus.
- Transfero sensityvicus! - sušuko ji.
Balsas skambėjo drąsiai, tvirtai ir netrukus prieš Sakurą atsirado gyvas kačiukas. Penktakursė aiktelėjo iš nuostabos ir vėl norėjo sušukti profesoriui, kad pavyko, tačiau nespėjus to padaryti baltapūkės žvilgsnis užkliuvo už aštrių katinėlio nagų.
Prieš akimirką atrodęs mielas katinėlis dabar draskė Sakuros ranką, tą, kuri jau buvo pratusi nukentėti transfigūruojant. Mėlynakė bandė nusiplėšti kačiuką nuo savęs, bet jis buvo taip stipriai įsikibęs nagais jai į ranką, kad bandant tai padaryti varstė tik dar didesnis skausmas. Iš Sakuros akių ėmė trykšti ašaros ir ji pradėjo galvoti, kad vis dėlto niekada neišmoks transfigūruoti.
-
Sakura ėmė keistai elgtis. Dėl ko juokiasi? Dėl savo sėkmės transfigūruoti? Et, tegu. Ir kai raudonplaukis pamatė, jog katinas pasidarė panašus į tikrą jau norėjo sakyti, kad ji tikrai daranti didžiulį šuolį viršun, tik kačiukas pakvaišo ir ėmė draskyti jai ranką. Auris jį sustingdė ir taip pat kaip Vegai užgydė žaizdeles.
- Nieko. Mokslo vaisiai saldūs, bet šaknys karčios. Ar kažkaip ten panašiai. Po kelių mėnesių to nebus. Tik nereikia nusiminti. - Tada sugrįžo prie stalo. Pamoka ėjo į pabaigą ir už minutėlės turėjo suskambėti varpas. Todėl jis pasakė.
- Gerai, šiandien pamoka baigta. Galite lėkti. Iki pasimatymo. - Klasei ištuštėjus surinko žaislus ir sudėjo į maišą. Jį užkėlė ant lentynos. Nepaisant Elliw nuopelnų pamokoje ji praėjo ganėtinai neblogai. Jei praeitų visiškai ramiai, tai jam jau kiltų minčių, kad kai kurie mokiniai susirgo ar dar ką.