Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Markas Moore Birželio 17, 2022, 11:35:29 pm
-
Tema: Apsauginiai religiniai amuletai
Kabineto aprašymas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2332.msg159131#msg159131)
Diena pasitaikė šilta, bet debesuota. Stora pilka paklodė slėpė įkyrią saulę, o vėjas, vis dar prisimenantis vasaros rekordinius karščius, glostė pageltusius lapus. Mokiniai, vis dar pilni jaunatviškos energijos kėlė triukšmą lauke, o Moore stovėjo prie lango kaip koks vaiduoklis ir juos stebėjo. Buvo keista po seminarijos ir beveik dviejų metų praleistų bažnyčioje grįžti į Hogvartsą. Vyskupas Breningtonas jam kaltų į galvą, kad kunigui mokykla - ne vieta. Jam reikia eiti į pasaulį, skleisti gerąją naujieną, o ne kimšti žinias į vatos pilnas galvas.
Be to - burtininkai visada buvo mažiau religingi nei žiobarai.
Rudaplaukis persibraukė ranka per veidą stebėdamas, kaip tamsūs pavidalai srūva į pilies vidų kaip koks nemalonus užkratas į kūną.
Tirpstant paskutinėms sekundėms iki varpo dūžio, triukšmas kabinete eksponentialiai didėjo. Markas jau pradėjo svarstyti apie apkurtinančius kerus, kai varpo dūžis garsų laviną sumažino iki vos pastebimo upelio. Ant stalo padėjęs tuščią arbatos puodelį, Moore atsikrenkštė, pasitaisė koloratę ir kreipėsi į mokinius.
-Laba diena. Esu apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas, kunigas ir, žinoma, jūsų profesorius. Vyresni mokiniai turbūt mane prisimins, bet jeigu ne, priminsiu - lengva nebus. Norint tinkamai apsiginti nuo priešo, reikia jį pažinoti. Miegoti jo lovoje, valgyti jo maistą ir vadintis jo vardu. Taip tobulai suprastumėte bet kurią būtybę, kuri į jus kėsinasi. Bet nesijaudinkite, šiais metais laumių bei kaukų neimituosime.
Šiais metais gilinsimės į kovos bei priešiškų būtybių išvengimą. Ne veltui sakoma, kad tai geriausia apsauga. Pradėsime nuo smulkmių, su kurios galbūt esate pažįstami. Tai yra amuletai. Šiandienos tema - amuletai naudojami įvairiose pasaulio religijose. Apie tai jūsų vadovėliuose yra tik trumpa pastraipa, tad jeigu kam įdomu, Decyl knyga ,,Mus sauganti akis" apie tai kalba plačiau.
Mano netrumpam prisistatymui einant į pabaigą, įjunkime smegenis. Noriu, kad įvardintumėte po vieną religinį daiktą, kuris, pasak tikėjimo, apsaugo nuo tam tikrų būtybių.
Teorija bus iki 06-21 22:00.
Amuletas bei religija gali būti tiek tikri, tiek išgalvoti, bet realioms religijoms amuletų nekurkite.
Pakartoti atsakymai negaus taškų.
Jeigu kyla klausimų, galite rašyti man Discord (greitesnis būdas) arba IH (patikimesnis būdas).
P.S. Dėl aiškumo paminiu, kad Markas nedėvi sutanos - tik juodas kelnes ir juodus marškinius su kolarete (balta juostele prie kaklo).
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo paršelis. Dar toliau stovėjo ir ožka. Taip pat ant stalo, žinoma. Ožka spoksojo į berniūkštį ir atkakliai mąstė, kur jį galėjo matyti. Pagaliau prisiminė: tai buvo ne kas kitas, o profesorius Foore, kurio
ši ožka Elliw labai bijojo. Priežastis jau buvo išnykusi iš velsietės atminties, tačiau viena buvo aišku - šio žmogaus reikia saugotis.
Jam pagaliau užsičiaupus Elliw norėjo išeiti kur nors kitur. Gal bent ten nejaus grėsmės? Deja, vos žengė žingsnį į priekį, nusivertė nuo stalo ir iš karto atvirto į žmogiškąjį būvį. Tai leido garsiai surikti:
- AUČ!
Nežinia, ką Foore tikėjosi išgirsti, bet turbūt tai nebuvo šis žodis. Taigi Elliw, vis dar gulėdamas ant žemės, pridūrė:
- Teleskopų religija! Reikalinga medinė teleskopo figūrėlė!
Taip protingai Elliw seniai nešnekėjo, taigi dabar didžiavosi savimi. Bent jau iki tos akimirkos, kol pamiršo kažką sakiusi.
-
Vega atėjo į pirmąją šių metų apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Ši pamoka varniukei atrodė labai svarbi. Nors jai visos pamokos atrodė labai svarbios ir į visas norėjo eiti. Išgirdusi teorinį klausimą, Vega apsidžiaugė, kad buvo skaičiusi apie įvairias religijas.
- Armenas. Tai toks amuletas naudojamas invoro religijoje. Jį nešiojantys tiki, kad jis apsaugo nuo demono, kuris turi dvidešimt vieną galvą, dvi kojas ir šešias uodegas. Tikima, kad jis be jokios priežasties žudo žmones, - viską ką apie tai žinojo papasakojo varniukė. Rudaakei tai buvo įdomu, todėl ji nusprendė, kad reikės apie tai pasidomėti plačiau. Reikės perskaityti tą knygą, kurią minėjo profesorius. Pagalvojo varniukė ir nusišypsojo. Ji džiaugėsi, kad galėjo atsakyti į teorinį klausimą ir tikėjosi, kad viską gerai atsimena ir atsakymas bus teisingas. Daug apie religijas Vega nesidomėjo, bet jai tai buvo tikrai įdomu.
-
Vilkolakė stebėjo susirinkusius jaunesnėlius su pašaipia šypsena. O taip, penktakursė puikiai prisiminė Moore pamokas, jos turbūt visad išliks jos atmintyje. Arisą kiek nustebino tas faktas, kad profesorius pasidavė į kunigus. Kai ji buvo pirmakurse, šis žmogus jos manymu buvo paskutinis kandidatas į kunigus. Bet pažiūrėkit kaip apverčia viską aukštyn kojom laikas, negailestingas .... (įsivaizduokime čia negražų žodį).
Be Markito šios pamokos buvo, bet ne tokios.. verčiančios širdį plakti dažniau, baimės prakaitą tekėti kūnu ir panašiai. Nors po įvykio prieš du metus Arisa bijojo tik pačios baimės. Skausmas visas baimes it kalvis sukalė į vieną ir gražiai panardino į pilnaties buvį. Tad dabar ryžaplaukei net įdomu buvo sudalyvauti buvusio klierikėlio pamokose.
Tema nebuvo nei nuobodi, nei įdomi. Šiek tiek prisimenant buvusias pamokas, Moore neabejotinai turi paslėpęs tuzą savo marškinių rankovėje. Varno Nago laimei, Arisa šį bei tą žinojo apie religijas. - Vienas iš amuletų judėjų religijoje - chai pakabukas. Tikima, kad jis apsaugo nuo mirties, įkvėpdamas savo nešiotoją gyventi. - Kiek tiesos buvo iš to ką pasakė, Arisa nebuvo tikra. Tačiau pakabuką matė ne kartą dėvint kaimynus - žydų porelę su vaiku, atvykusius iš Izraelio kai merginai buvo ketveri.
-
Henrieta sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos klasėje ir klausėsi naujo apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus. Grifė kiek susidomėjusi žvelgė į kolaretę prie profesoriaus kaklo, kuri kartu su juoda apranga aiškiai sakė, kad šiais metais apsigynimo nuo juodosios magijos mokys kunigas. Penkiolikmetė niekaip negalėjo suprasti kaip religija gali derintis su pamoka, kurios metu mokiniai turėtų būti mokomi kaip apsiginti nuo tamsos jėgų. Vis dėlto, Poter klausėsi atidžiai, nes metų pabaigoje egzaminus teks laikyti nepriklausomai nuo tokių kriterijų kaip profesoriaus specialybė.
Išklausiusi profesoriaus prisistatymo ir teorijos klausimo Henrieta pakėlė ranką. Ilgai galvoti atsakymo neteko, nes kol grifės tėvai buvo gyvi, ji su tėvais, gal ir ne taip dažnai kaip reikėdavo, lankydavosi bažnyčioje ir buvo krikščionė, tad šį bei tą nusimanė.
- Krikščionių religijoje labai svarbus amuletas yra kryžius. Dauguma tikinčiųjų nešioja pakabukus su kryželiais, nes manoma, kad kryžius atbaido tamsos jėgas, velnius. - tarė grifė gavusi leidimą kalbėti.
Atsakiusi į teorinį klausimą Henrieta nutilo ir ėmė tylėdama laukti praktikos pradžios.
-
Tori nebuvo didelė pamokų mylėtoja, tačiau neapsilankyti Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje būtų nuodėmė. Klastuolė sėdėjo pačiame gale, kaip įprastai. Labai jau nemėgo, kai į ją kažkas žiūrėdavo. Profesorius pasirodė labai rimtas ir piktas, labiausiai mergaitę išgąsdino kunigo drabužiai. Saeterhaug nebuvo didelė dvasininkų mėgėja, turėjo fobiją. Pamokos teorija atrodė įdomi, net pačiai Tori, kurią dažnai ji tiesiog praleisdavo. Atsistojusi, labai nedrąsiu balsu tarė:
- Budizme, vienuoliai pasauliečiams dovanoja Budos amuletus, tikėdami, kad šie apsaugos ir suteiks džiaugsmo. Tačiau tokį amuletą gauna tik tie pasauliečiai, kurie paaukoja šventyklai, - apie savo religiją, Tori daug nežinojo, todėl labai kažko papasakoti ir negalėjo... Atsakiusi į klausimą, mergaitė atsisėdo į suolą ir laukė pamokos praktikos, kuri, bent jau turėtų būti įdomi.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Šiandien Šnabždesiai pasirodė ypatingai neramūs. Vėtrūnė manė, kad su jais jau iš dalies susigyveno, nes šie pastarąsias pora (o gal mažiau?) savaičių savo šnabždėjimais nebeblaškė merginos ir ji galėjo susikaupti ties savo veiksmais ir netrukdomai klausytis pašnekovų. Tačiau šiandien jie tarsi pabudo iš dviejų savaičių miego ir vėl su didžiule jėga puolė baltaplaukę. Kristė vidury nakties prabudo nuo Šnabždesių ne šnabždėjimo, o vos ne rėkimo jos galvoje ir iki pat paryčių prasivartė lovoje negalėdama nieko daugiau be jų girdėti, o jų pačių nesugebėdama užgniaužti, užtildyti ir pati užmigti. Praleidusi pusę bemiegės nakties, dabar ji išvargusi sėdėjo apsigynimo nuo Juodosios Magijos kabinete ir labiau klausėsi Šnabždesių negu naujojo, jai dar nepažįstamo profesoriaus. Per Šnabždesius buvo labai sunku išgirsti ką šneka profesorius, o ypatingai sunku pro juos prasilaužti buvo dar ir taip blogai išsimiegojus. Tačiau kažkaip per stebuklą keletas žodžių pasiekė Vėtrūnės smegenis net ir per Šnabždesių „skydą“. Su savo prastoka anglų kalba, kaip visad, de Leighi ne viską suprato, tačiau spėjo, kad profesorius Hogvartse dėsto jau ne pirmą kartą ir čia grįžo po pertraukėlės. Tačiau Vėtrūnė stengėsi tvirtai nepasitikėti savo žiniomis, nes vertimas galėjo būti ir klaidingas. Kitas dalykas, kurį nugirdo ir išsivertė į ispanų kalbą, buvo teorinis klausimas, tad čia jau beliko smarkiai viltis, kad jį išsivertė teisingai, mat atsakyti visai ne į temą būtų blogai... Šiaip ne taip privertusi įsijungti savo smegenis (ką sėkmingai ir greitai padaryti trukdė Šnabždesiai ir sunki naktis), baltaplaukė puolė atminty ieškoti informacijos apie religijas ir jų amuletus. Netrukus aptiko kartą per Magijos istorijos pamoką Ilvermono mokykloje paliestą temą - Šintoizmą, senąją japonų religiją. Deja, angliško pavadinimo vertimo ji nežinojo, tad teko mėginti kalbėti pusiau ispaniškai (pavadinimus), pusiau angliškai (ši dalis labai nesisekė).
- Šintoizmas būti senas japonų religija... Kaip yra garbinamas? Gar...pinamas?.. Objektas būti gamta. O... Amuetas?.. Būti... Ofuda, - pasakė pavadinimą ispaniškai, nes tik taip žinojo. - Tai būti padarytas iš... mmmetalas, popierius ar akmuo. Pagrindas naudoti kaip namų... sauga simbolis, - šiaip ne taip išspaudė anglišką sakinį. O tuomet prisiminė dar vieną faktą apie Ofudą ir jo gavimo vietą - šventyklą. - Ofudą galėti gauti... sventy...kose?
Tuomet garsiai atsiduso. Atsiduso ne tik dėl sunkaus angliško kalbėjimo, bet ir dėl Šnabždesių, kurie tiesiog vedė iš proto šiuo metu. Tuomet klestelėjo atgal į suolą ir tikėjosi, kad profesorius ką nors suprato.
-
Erka sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Buvo labai keista profesoriaus vietoje matyti ne Aurį, bet ketvirtakursė neturėjo iš ko rinktis, todėl tiesiog klausėsi, ką sakė profesorius. Šioje pamokoje ji klausėsi tik todėl, nes ji Erkai kėlė asociacija su Auriu. Išgirdusi teorinį klausimą violetinplaukė visgi nusprendė atsakyti.
- Mažoras. Tai amuletas naudojamas toje pačioje invoro religijoje. Tikima, kad jis apsaugo nuo apiplėšimų, - atsakė į teorijos klausimą ketvirtakursė. Kodėl atsakė tiksliai nežinojo. Taškai jai nebuvo svarbūs. Tai kuriems galams aš atsakiau? Mintyse savęs paklausė keturiolikmetė, bet atsakymo nesugalvojo. Jai pamokoje pasidarė nuobodu, bet nusprendė atkentėti šią pamoką.
-
Šią naktį išsimiegoti pavyko ir tai buvo tiesiog nuostabu. Alanas kupinas energijos sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete. Kuris jau atrodė kaip savas, mat tol, kol čia dėstė pusbrolis dažnai sėdėdavo su juo kartu vakarais ir kalbėdavosi, mokydavosi ar darydavo ką kitą. Alanui ant peties tupėjo voveraitė Gringo.
Vėl amuletai. Pamanė. Praeitais metais pirma pamoka irgi buvo apie amuletus. Tiesa Alanas ją praleido, bet paskui Auris jam atskaitė ilgą moralą ir teko vis tiek viską išmokti ir tam paaukoti laisvą šeštadienio vakarą.
Buvo pats metas sugrįžti iš savo klajonių po prisiminimus ir atsakyti į teorinį klausimą. Taigi pakėlė ranką ir prabilo.
- Vikingų religijoje gyvavo tikėjimas dievu Toru. Kuris turėjo stebuklingą ginklą kūjį knežintuvą. Jo simboliais vikingai puošdavo kardų rankenas, taip pat nešiodavo amuletus su kūjo simboliu. Buvo tikima, kad jis pridės jėgų. Ir padės pereiti visas laukiančias kliūtis. - Baigęs kalbėti vos spėjo sučiupti Gringo, kuri tuo metu taikėsi pabėgti. O jam atrodė, kad prie šio profesoriaus voverei geriau nelakstyti. Gal ir reikėjo ją palikti. Bet jau ir taip seniai ją kažkur buvo paėmęs, negalėjo laikyti uždarytos narve per amžius.
-
Išmokti apsiginti nuo juodosios magijos Nelanna labai norėjo. Įvairiais kerais gali būti užkeiktos saugyklos, į kurias keliauja jos tėčio ekspedicija, ir į kurias ji dar tikėjosi pakliūti. Pakeliui į urvą gali iššokti koks gabikis, kurį ji turėtų mokėti nukenksminti. Situacijų gali pasitaikyti įvairių, kur jai gali prireikti apsigynimo nuo juodosios magijos įgūdžių. Tad ji buvo pasiruošusi stropiai mokytis ir ignoruoti faktą, kad ji nelabai draugauja su burtų lazdele ir ta magijos rūšimi, kuriai reikia lazdelės. Jeigu žymusis Haris Poteris sugebėjo būdamas mano amžiaus susidoroti su įvairiais keistais padarais ir atremti užkeikimus, tai ir man pavyks, galvojo mergaitė.
Religija ir juodoji magija Nelannai visiškai nesisiejo. Ji nesuprato, kaip kažkokios religijos ir amuletų žinojimas gali jai padėti apsisaugoti nuo užkeikimų ar piktybinių magiškų būtybių. Bet kad jau profesorius paklausė, tai varniukei teko pasidalinti tuo, ką buvo skaičiusi:
- Pagonybę išpažįstantys žmonės apsaugai naudojo įvairius medinius ir metalinius amuletus, kuriuose pavaizduotos jų dievybės ar pagoniški ženklai.
Pasakiusi savo atsakymo variantą, ji atsisuko į suolo draugę. Šios mergaitės iš Klastūnyno koledžo ji dar nebuvo sutikusi, bet kadangi į klasę atėjo viena paskutinių, jai kitos vietos nebeliko.
- Labas, aš esu Nelanna, o tu kuo vardu? - pasisveikino varniukė. - Kur sužinojai apie šintoizmą? Dar nebuvau girdėjusi tokio pavadinimo.
-
Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas atrodė kitaip. Kaip kitaip Coraline negalėjo įvardinti. Kitas profesorius, kita aura. Nors tie keisti profesoriaus drabužiai kėlė nerimą juodaplaukei buvo ganėtinai aišku, kad šių metų apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos bus šiek tiek nuobodokos. Klausydamasi kitų atsakymų į teorijos klausimą Coraline galvojo kaip jai reikėtų į jį atsakyti. Laimei prisiminė, kad vasarą motina liepė perskaityti knygą apie amuletus.
- Maždaug prieš 1600 metų pietų Irake gyveno mandėjai. Jie gamindavo švininius amuletus skirtus apsisaugoti nuo piktų dvasių.
Coraline ne itin mėgstanti pasireikšti žiniomis buvo nustebusi iš kur tiek noro atsakyti. Turbūt veikia pilnatis. mintyse padarė išvadą juodaplaukė.
-
Markas nužvelgė rankas iškelti išdrįsusius mokinius, kiekvienam linktelėdamas. Žinoma, pro akis neprasprūdo ir akimirką pasirodžiusi ožka... Bei Elliw.
Ta keistoji mutantė mergaitė - dabar jau visa mergina - vis dar buvo profesoriui paslaptis. Praeitą kartą jai pasprukus iš jo kabineto, noras šią būtybę išdarinėti dalelėmis vėl sugrįžo. Tačiau Markas abejojo, kad šį kartą jo planas vėl pavyktų - ne, reikėjo kažko gudriau. Kažko, kas leistų stebėti Elliw per atstumą. Neturėdamas daug laiko tai apmąstyti, Markas nustūmė mintį į šoną.
-Puiku. Malonu girdėti, kad žinote kažką ir apie kitas religijas, ne tik krikščionybę. Šiandienos praktika susidės iš dviejų dalių,- Markas iš po stalo ištraukė milžinišką plastikinę dėžę, kurioje buvo pilna karoliukų, siūlų bei visokių figūrėlių bei statulėlių.
-Pirmojoje dalyje, kuriai turėsite penkiolika minučių, turėsite sukurti arba atkurti apsauginį amuletą. Jeigu kam prireiks, religinių knygų krūva yra ant mano stalo. Siūlyčiau pasirinkti amuletą, kuriuo tikrai tikite. Antrojoje dalyje jums padės skampai - maži, bjaurūs demoniūkščiai, atbaidomi daugumos apsaugų. Ši dalis truks likusią pamoką - tai yra, iki varpo skambesio. Mokiniams, kurie nebus aplipę šiomis būtybėmis, ši pamoka bus užskaityta. Likusieji turės man pristatyti rožančiaus kaip simbolio ir apsauginio amuleto analizę.
Markas atidarė plastikinę dėžę, užtraukė užuolaidas bei apvertė smėlio laikrodį, rodantį greitai tirpstančias minutes.
-Jeigu kam reikės pagalbos, kelkite ranką. Išluptas akis, nukąstus pirštus bei kitas pažeistas galūnes jums atstatys ligoninės sparne,-paskutinius žodžius tarė Moore, mokiniams besiveržiant prie dėžės.
Užduotis: jūsų personažas sukuria/atkuria amuletą pagal savo religiją. Jeigu tokios nežinote, imkite tą, kuri populiariausia regione, iš kurio jūsų personažas kilęs (krikščionybė Didžiosios Britanijos atveju). Prasidėjus antrai fazei, jūsų personažus puls skampai - maži, dvokiantys demoniūkščiai. Jeigu amuletas veikia - jis juos atbaidys. Jeigu ne, gali tekti pasipešti ar netgi tobulinti savo amuletą prieblandoje.
Antra fazė prasidės 06-25 vakarą.
Jeigu kyla klausimų, reikia pagalbos ar posto, rašykite a.ž.
-
Argi Elliw ne protinga? Ir visai nesvarbu, kad neprisiminė, kodėl taip yra. Ji išmanė daug dalykų, ir bet kuris teleskopas šitai minčiai pritartų.
Nepaisant to, kad netrukus tą mintį pamiršo, velsietė vis tiek jautėsi patenkinta savimi. Šią akimirką jos negąsdino netgi Foore. Žinoma, gali būti, kad ji tiesiog pamiršo to žmogaus bijoti.
Visiems pripuolus prie kažkokios dėžės klastuolė susimąstė. Ji buvo gera mergaitė, kas tarsi bylojo, kad reikėtų eiti kartu su visais. Bet kas, jeigu ji ne pamokoje? Tai buvo siaubingai sudėtinga.
- Tai mano teleskopas! - garsiai suriko nutarusi, kad baisusis Foore grasina prietaisui. Ar verta gerai trinktelėti jam per galvą? Kažin - nuo to prietaisas tik nukentės.
Galiausiai Elliw priėjo prie stalo, ant kurio nestovėjo teleskopas. Visiškai nenaudingas stalas, ar ne? Visai netyčia velsietė užkliudė ant jo gulėjusias knygas. Nemaža dalis jų nukrito, kai kurios - tiesiai ant mergaitės kojų.
- AUČ! - garsiai suriko Elliw.
-
Alanui iškilo labai daug keblumų. Gerai jau, gal kokie du, bet pakankamai rimti. Pirmas. Voverė. Kam reikėjo imti ją į šitą pamoką? Kaip buvo galima nepagalvoti, kad per apsigynimą nuo juodosios magijos bus kas nors pavojingo, kur toks judrus padaras kaip Gringo jam tik trukdys. O antra. jis netikėjo jokia religija, todėl nebuvo tikras ar amuletas suveiks. Reikėjo žinoma pamėginti. Gerai buvo bent jau tas, kad šią naktį pavyko gerai išsimiegoti, todėl bent jau mintys bus aiškios.
Voverė nušoko ant jo stalo ir ėmė dūkti. O laikas smėlio laikrodyje tirpo. Alanas pradėjo raustis kuprinėje, bet ten nieko gero nerado. Gal įkišti ją ten? Kaip kažkada Judį? Svarstė. Regis tie demonai pribaigs ir mane ir Gringo. Jam dabar atrodė, kad auroro karjera nutolo dar toliau. Kažin ar esu tai profesijai tinkamas. Tam reikia daugiau susikaupimo.
- Petrificus totalus. - Pratarė nukreipdamas lazdelę į voveraitę ir ji sustingo. Jis atsargiai paguldė ją į ištuštintą kuprinę. Dabar stalas buvo apverstas visokiais daiktais, kurie ten buvo. Paliko kuprinę pradarytą, kad Gringo netrūktų oro. Dabar jau ji niekur nepabėgs ir tie demonai negalės jos sužeisti. Galvojo jis. O tada nusiskubino prisirinkti dalių savo amuletui. Nors neturėjo supratimo ką tiksliai rengėsi daryti.
-
Pagaliau atėjo Rugsėjis. Penktakursis klastuolis Maiklas sėdėjo didžiojoje salėje ir kaip visi laukė naujų pamokų tvarkaraščio. Gavęs tvarkaraštį Maiklas greitai jį perskaitė ir susiraukė pamatęs jog pirma pamoka apsiginimas nuo juodosios magijos su nauju mokytoju kuris neatrodė labai malonus, netgi atvirkščiai gąsdinantis. Neilgai trukus jis jau stovėjo prie kabineto durų su kitais kalstuoliais ir laukė mokytojo kuris vėlavo. Praėjus jau 30 min. Pamokos atbėgo pavargęs mokytojas ir atrakino duris liepdamas visiems sėsti į savo vietas ir atsiversti vadovėlio 10 puslapį. Kai visi jau buvo padarę kas buvo liepta profesorius atsistojo ir pranėšė jog per šią pamoką jie turės perskaityti ilgeliausią nesąmonę apie amuletus, jų atsiradimą, ir sunaikinimą, o namų darbams parašyti 5 pėdų rašinį apie tai. Atėjo vakaras Maiklas laimingas ėjo iš didžiosios salės į klastunyno bendrąjį kambarį. Atėjas susirado atšiauresnį kampelį ir pradėjo darbus. Tačiau nieko neprisiminė ką skaitė, o vadovėlyje pasiskaityti negalėjo, nes jį paskolino draugui. Kiek galvojo prisiminė tik tai jog amuletus seniai išrado indėnai ir naudodavo juos įvairiuose rituoluose arba tiesiog nešiodavosi kaip sėkmės simbolį.
-
Coraline buvo nepatenkinta, kad reikia sukurti amuletą pagal savo religiją.
- Jūsų,- su visa galima panieka žodį ištarė juodaplaukė.- Užduotis itin nesąmoninga. Ne visi tiki tomis kvailomis religijomis.
Kad ir kaip nesinorėjo daryti praktikos užduoties Coraline kartu su visais nepatenkinta bei burbėdama nuėjo prie profesoriaus stalo išsirinkti medžiagų. Iš dėžutės juodaplaukė pasirinko kryžiaus figūrėlę tinkančią krikščionybei, mat Italijoje iš kur ji kilusi visi labai pamaldūs šiai religijai. Pasigaminti amuletą nebuvo sunku. Gamindama jį prie kryžiaus vielos gabalėliu pritvirtino metalo gabalėlį, nes kažkur buvo skaičiusi, kad kai kurie padarai jo neapkenčia. Visiška nesąmonė. Ką aš iš vis čia veikiu? Mintys galvoje Coraline kankino per jas ji norėjo čia ir dabar pabėgti. Kur tiksliai nežinojo, bet vis dėl to norėjo.
-
Mokiniams atsakius į teorinį klausimą Henrieta susikaupė ir ėmė laukti pamokos praktikos. Profesoriui pradėjus aiškinti, ką reikės atlikti Poter atidžiai klausėsi. Neatrodė, kad šis profesorius būtų nusiteikęs atsakinėti į klausimus, jei grifė pamirštų ką reikia daryti. Kai galiausiai atrodė, kad profesorius pasakė ką norėjęs, mergina su dauguma kitų mokinių patraukė prie profesoriaus stalo pasiimti amuletams reikalingų priemonių.
Tačiau paskutiniai profesoriaus žodžiai privertė per nugarą nubėgti šiurpuliukams. Koks profesorius galėtų leisti demonams žaloti vaikus?! Grifė negalėjo patikėti, kad apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius iš tiesų leistų tam įvykti, tačiau neatrodė, kad profesorius juokavo. Pripuolusi prie stalo Henrieta pasičiupo siūlą ir saują kamuoliukų.
Laiko po truputį mažėjo. Pripuolusi prie stalo Poter iš karto ėmė verti rožančių. Kadangi pati buvo krikščionė, grifė žinojo kaip turėtų atrodyti šis amuletas, nors dažnai juo nesinaudodavo. Vis dėlto, penkiolikmetė tikėjo, kad kažkoks ryšys tarp rožančiaus ir Dievo tikrai yra, tad manė, jog jis padės apsisaugoti nuo demoniūkščių. Trečiame kurse Poter turėjo nemažai problemų, kai ją persekiojo demonas Vendigo, tad dabar būti užpultai demono, nesvarbu, kad jis nėra labai pavojingas, nesinorėjo.
Iš ant profesoriaus stalo stovinčio smėlo laikrodžio byrant paskutinėms smiltelėms, rožančius buvo baigtas ir Henrieta su nerimu ėmė laukti antrosios praktikos dalies.
-
Akivaizdu, kad naujoji ateizmo banga palietė ir Hogvartso mokinius, mat Markas pastebėjo ne vieną surūgusį bei nepatenkinta veidą, o ir tokia pačia energija pagardintos replikos skriejo jo pusėn. Tačiau kunigas tik nusišypsojo ir pasitaisė kolaretę. Dalį informacijos jis specialiai nutylėjo - amuletas tėra tik apsaugos simbolis. Jei tiki, kad užsimaukšlinęs sietuvą ant galvos įgysi skraidančio spagečių monstro apsaugą, sietuvas suveiks kaip amuletas. Žinoma, su trupučiu magijos.
Paskutinėms smėlio skiltelėmis byrant žemyn, profesorius vėl prabilo:
-Pasiruošę ar ne, traukiat lazdeles, nukreipiat į savo amuletą ir tariate vera fidem.
Su tais žodžais, rudaplaukis vienu mostu užtraukė užuolaidas ir paspyrė po stalu buvusią dėžę. Iš jos išsiritę keli skampai sutrikę kelias sekundes dairėsi, tačiau jų jautrioms akims pripratus prie prieblandos, pasitrynė savo puvėsiai ir mėšlu dvokiančias rankutes ir puolė prie mokinių.
Markas nusišypsojo, pasiėmė arbatos puodelį ir atsirėmė į sieną. Šiems mokiniams su tokiu pasiruošimu tikrai padės tik pats ponas Dievas.
Ir galbūt kartu tai bus ir loginio mąstymo pamoka.
Kabinete prieblanda ir dvokia mėšlu bei puvėsiais. Kerai suveiks, jeigu jūsų personažo sukurtas amuletas siejasi jam/jai su apsauga (nuo tamsos jėgų/būtybių). Tačiau tai negali būti loginis išvedžiojimas (katalikam rožančius = apsauga, todėl ir mane apsaugos), o tikėjimas, kad būtent tas kryželis ir suteikia apsaugą.
Skampai pakankamai maži, bet šoklūs, jų oda nemaloni liesti. Akys itin jautrios šviesai, bet prisiminkite, kad jūsų veikėjai to nežino. Jei jau amuletas nesuveiks, jie kibs į plaukus, akis, veidą.
Jeigu kyla klausimų, rašykite IH arba Discord.
Jeigu kas praleidote pirmą fazę, galite vis tiek rašyti, tik paminėkite, kokį amuletą darėte.
Pamoką pasistengsiu uždaryti 07-01, bet nepažadu, nes nežinia, kaip išpuls laisvadieniai.
-
Kuo tikėjo Alrisa? Tikriausiai tuo, kad geras vožtelėjimas per galvą gali pataisyti smegenų veiklą. Kaip ir keletas skanių dalykėlių galėjo panaikinti subjurusią nuotaiką. Todėl nenuostabu, jog klastuolė pirmoje pamokos dalyje nieko nedarė. Vis dėlto tai buvo ne visiškai teisybė: kartą pasinaudojo galimybe pasikuisti dėžėje, bet ten nerado amuleto nei su maistu, nei su teleskopu. Buvo užmačiusi vieną su gyvūnu - šunimi, bet kažkas pagriebė šį tiesiai iš panosės. Ji net nespėjo susigaudyti, kas ten toks bjaurybė buvo. Būtent šis atsitikimas privertė didžiai pasipiktinti profesoriumi, todėl juodaplaukė nusprendė nepakrutinti nė pirštelio gaminant apsauginį amuletą.
-Tegu Elliw duoda jam per galvą! Tegu.. - piktai murmėjo ji, iš padilbų spoksodama į vyrą. Visas šitas religinis fanatizmas, kaip ir kai kuriems mokiniams, nepatiko, tad ne veltui pamokon atsinešė vieną labai ypatingą dėžutę.
Vos tik profesorius išleido kažkokius šlykščius padarėlius, Alrisa nuėmė dangtelį, švelniai šyptelėjo bei kartu su lazdelės mostu sukuždėjo kerus. Akimirksniu dėžutės turinys išaugo į nuostabų šiknašaudį pliurzį. Greičiausiai šio nepakartojamo vaizdo paakinti, keli skampai pasuko link šeštakursės ir beregint įsikibo į kojas. Dar sekundė, jie šoktelėję ėmė tampyti plaukus. Nuo padarų sklindanti smarvė vimdė, bet, visų svarbiausia, klastuolė įsibaimino, kad tų šlykštukų nepavyks nuimti net su kerais. O pamokos medžiagos beveik nesiklausė - anuomet ta informaciją laikė paskutiniu šlamštu.
-Yuno, gelbėk! - suspigo ji.
Labai greitai mokinė pasigailėjo šių žodžių, nes augintinis ugnies kamuolį paslaugiai paleido... tiesiai Alrisai į galvą.
-
Laikrodis jau žėrė paskutines smilteles, o Alanas Kuris buvo pasičiupęs saują karoliukų, kažkokią medinę plokštelę ir virvelę vis dar neturėjo nieko gero, kas galėtų apsaugoti. Auris juk pasakojo apie religijas, mitologijas ir apsaugas. Ir net ne mokykloje, o tada, kai jis tebuvo mažas vaikas visur sekiojantis paskui savo vyresnį pusbrolį.
Toro kūjo per penkiolika minučių nepadarysi. Be to tas daiktas Alanui nieko nereiškė.
Paskutinėmis minutėmis jis prisiminė Adriją, veidrodėlyje įkalintą sielą, kurią jam atidavė Henrieta. Bet čia nebuvo jo paėmęs. Tada suprato, kad tikės apsauga, jeigu amuletas bus indėniškas. Juk Visi Adrijo patarimai, kovojant prieš Vendigo padėjo. Tik ką jam padaryti? Ar Auris pasakojo kada nors apie indėnų mitologiją? Tikriausiai. Jis prisiminė labai svarbius kai kurių genčių religijoje esančius personažus. Tai Žemės kūrėjas ir Kojotas, dvyniai. Bet kaip jie atrodo ir ar turi kokių amuletų?
Alanas nupaišė kažkokį padarėlį, panašų į vilką ar šunį, tas turėjo vaizduoti Kojotą. O kaip kūrėją šalia Kojoto pavaizdavo žmogeliuką. Juos paišė savo markeriais ant medinės plokštelės. Piešinėliai gavosi smulkūs ir nevisai aiškūs. Plokštelė turėjo skylutę, tai kartu su karoliukais užvėrė ją ant virvelės. Ar tai amuletas? Tai šlamštas. Galvojo. Bet indėniški simboliai jam daug reiškė. Juk matė Vendigo.
- Vera fidem. - Sumurmėjo be jokio entuziazmo.
Klasė pasmirdo kažkuo klaikiu, o jo pusėn šovė būrelis mažų demoniukų. Tie tuojau pat kibo į plaukus, veidą. Alanas net paklaiko iš pasibjaurėjimo, atrodė, kad nuo kvapo tuojau apsivems. Ir iš skausmo, kai vienas jų pirštu pataikė jam į akį. Aš būsimas auroras. Aš galiu atsikratyti jų. Kalbėjo sau mintyse.
- Dinkit. - Pabandė beviltiškai iškeldamas tą niekam tikusį amuletą sau virš galvos.
-
Kodėl čia taip tamsu ir smirda visokiomis bjauriomis mergiūkštėmis? Ko gero, reikėjo gerai trinktelėti teleskopu, tačiau Elliw buvo gaila savo brangenybės. Dar to betrūko, kad prietaisas lygiai taip pat prasmirstų! Ne, reikėjo sugalvoti geresnį būdą bjaurybėms pamokyti, tik kol kas, deja, niekas neatėjo į galvą.
Kaip ir priežastis, kodėl kažkas pradėjo lįsti į plaukus ir prie akių.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw ir pajuto, kad kažkas nemalonaus atsidūrė ant veido. - Pasitrauk!
Norėjo gerai vožtelėti tai bjaurybei į galvą (kad nutarė to nedaryti, jau seniai buvo pamiršusi), tačiau nė vienos iš jų nepamatė. Bent iki to laiko, kol kažkas nepradėjo degti. Elliw siaubui džiaugsmui, tai buvo ne kas kitas, o neLiucija.
Prisiartinusi prie jos pamiršo, kodėl tai padarė, bet vis tiek patenkinta nusišypsojo. Laimei, buvo pasičiupusi teleskopą, tad galėjo trenkti bjaurybei į galvą. Deja, nepagalvojo, kad ta galva dega, tad teleskopas išslydęs jai iš rankos visiškai išsilydė ir sutekėjo ant grindų.
- TAI TU KALTA! - daug garsiau suriko velsietė ir pradėjo rankomis tvatyti bjauriąją mergiūkštę. Nė nesusimąstė, kad ir pati gali užsidegti. Ne, svarbiau buvo pamokyti šitą bjaurybę.
-
Amuletas kurį padarė Coraline nebuvo itin gražus ar kuo nors ypatingas. Ant profesoriaus stalo padėto smėlio laikrodyje byrėjo paskutinės smėlio smiltelės. Juodaplaukė laukė pasirodant tų demoniškų padarų. Bet šie tikriausiai buvo baisiai tingūs ar net nepunktualūs, nes vėlavo pasirodyti visomis keturiomis minutėmis. Nejaugi. Nejau mano amuletas veikia? Negali būti mintyse mąstė Coraline. Deja. Klastuolė klydo greitai prie jos suolo atskubėjo tie baisiai dvokiantys padarai.
- Baisus tų skampų punktualumas. Visiškai nepunktualūs,- tyliai ištarti žodžiai buvo skirti tiems demonams ir žinoma Coraline.
Amuletas buvo neveiksmingas. Tie padarai ganėtinai greitai atsirado ant juodaplaukės stalo, drąsiausias iš jų ropštėsi ant galvos.
- Ai mano plaukai!. Nulipkite, kvaili padarai,- per sukąstus dantis iškošė Coraline bandydama juos nuimti.
-
Taigi jis iškėlė amuletą virš galvos. Prašau, dinkit. Galvojo. Gal reikėjo sakyti, kad labiau meldėsi.
Skauda. Kažkokia nesąmonė. Ta smarvė visai ėmė dusinti vaikiną. Jis net atsikėlė nuo kėdės. Tada pamatė, kad kažkuris iš tų kvailų padarų lenda prie jo kuprinės, kurioje gulėjo Gringo.
- Ne! - Sušuko ir dar pasakė.
- Protego. - Skydas atmušė padarą šalin. Alanas sviedė tą kvailą amuletą ant stalo, vis tiek naudos iš to daikto nebuvo. Matyt todėl, kad tokio amuleto indėniškoje religijoje nebuvo. Na tai kas, kad pripiešė ant jo indėniškos simbolikos. O gal jam pritrūko tikėjimo. Juk nebuvo įtikėjęs į tuos dievus.
Tą pamoką leido vaikydamas demonus skydiniais kerais. Ir laukė pamokos pabaigos. Nors paskui dar pagalvojo, kad bent jau pasitreniravo čia savo miklumą. Taigi vis tiek viskas išėjo neblogai. Jei tik neskaudėtų akies ir apdraskyto veido.
-
Retam mokiniui tikrai pavyko pasitelkti savo tikėjimą apsaugai. To Markas ir tikėjosi. Siurbčiodamas arbatėlę, jis tingiai stebėjo mokinius, besigrumiančius su skampais. Jis pats buvo saugus nuo šių bjaurių padariūkščių - ne veltui po marškiniais slėpėsi sidabrinis kryželis.
Taip. Pirma, siaubinga pamoka, po kurios niekas nenorės net kelti kojos į jo kabinetą. Gandai apie mokytojo fanatiškumą ir nekompetenciją. Žinoma, tolimesnės pamokos teoriškai turėjo būti šiek tiek įdomesnės.
Teoriškai.
Žinoma, jei Elliw - šiuo metu besisvaidanti teleskopais kaip įprasta - nesugriaus to, ką jis buvo paruošęs. Nors nereligingų mokinių riksmai bei bandymai kėlė šypseną, tikrasis lobis buvo ta keistoji klastuolė. Galbūt kitą pamoką ji pagaliau ją pričiups, o gal tereiktų išbandyti jos mistinių sugebėjimų ribas pirma?
Tik vienas ponas Dievas težino, ką reikia daryti toliau.
Varpui paskelbus pamokos pabaigą, Markas tiesiog atitraukė užuolaidą. Skampai, apakinti šviesos, nėrė į artimiausius šešėlius, palikdami mokinius ramybėje.
-Šiandien tiek. Vietoj namu darbų tiesiog apmąstykite religijos svarbą. Kam reikia, į Ligoninės sparną kelią rasite.
Atsiprašau už chaotišką ir prastą pamoką. Ateityje labiau pasiderinsiu su laisvadieniais ir turėtų viskas būti geriau.