Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Matthew Turner Birželio 01, 2022, 12:06:11 am
-
Šį kartą Matthew Turner nebemąstė apie savo ar Hogvartso direktorės girtumo laipsnį. Ko gero, taip jau buvo lemta. Kiekvieną pavasarį be galo džiaugėsi, kad pagaliau galės daugiau čia niekada negrįžti, tačiau rudenį vis tiek atsidurdavo tame pačiame šiltnamyje. O gal čia kokia magija, kurios profesorius taip ir neperprato? Tiesa, reikia pripažinti, kad per vasarą praktikavosi ir keletą kartų visai sėkmingai iššaukė pirmakursio lygio kerus. Tai buvo visai nebloga pažanga, tad Matthew pažadėjo sau, kad šie metai nebus tokie tragiški, o jis nebeleis tiems vaikiščiams iš savęs šaipytis.
Tiesa, šį kartą Matthew Turner stovėjo šalia šiltnamio ir būtent čia (ne)laukė pasirodant mokinių.
- Sveiki, - pasisveikino, bet nė neketino prisistatinėti. Pernelyg ilgai čia dirbo, kad jo kas nors nepažinotų. O kažkokie pirmakursiai nelabai rūpėjo. Netrukus vis tiek susipažins, nori to ar ne. Nužvelgęs visus iš eilės vaikigalius nesislapstydamas atsiduso ir prabilo vėl:
- Kaip žinote, augalai mėgsta ir moka gintis. Vieni švaistosi šakomis, kiti tik ir ieško progos jus nunuodyti, treti rėkia… Na, būdų pakenkti žmogui yra gyva galybė. Ir šiandien su ja susidursite. Šiltnamis yra paverstas labirintu. - Ačiū, Rafael mintyse padėkojo kolegai, kuris padėjo įgyvendinti šitą idėją. - Jo centre yra prisodinta paprasčiausių tulpių. Jūsų užduotis - įveikti labirintą ir atnešti po vieną tulpės žiedą. Kad nebūtų taip paprasta, labirinto sienos yra užsodintos įvairiais pavojingais augalais. Nebijokite - nieko mirtino ten nerasite. Jeigu atsitiktų nelaimė, paleiskite raudonas žiežirbas, padėsiu. Galite pradėti, - pridūrė ir atidaręs šiltnamio duris nusišypsojo. Ar tik nebus pirmas kartas nuo pat tada, kai pradėjo dirbti Hogvartso profesoriumi?..
[Su kokiais augalais susidursite - spręsti jums. Galite paimti juos iš HP, galite iš ankstesnių mano pamokų, galite sugalvoti. Nieko mirtino nėra, tačiau augalai gali sustingdyti, apalpinti, paleisti kraują, sukelti haliucinacijas ir t.t. Bent trys praktikos postai, pamoką uždarysiu birželio 10 d. Jeigu kas neaišku, klauskit.]
-
Herbologija – tai mėgstamiausia Matildos pamoka. Kas gali būti geriau nei šiltai sėdėti šiltnamyje ir mokytis apie tuos neįtikėtinus gyvius – augalus. Matilda viena iš pirmųjų greitu žingsniu ir rankose pilnu glėbiu knygų atėjo į pamoką. Ji tikrai nesistebėjo, kad niekas čia neskuba, juk dar tik pati mokslo metų pradžia, visi greičiausiai dar gyvena atostogų nuotaikomis. Tačiau Matilda – nebe, šiais metais ji pasiryžus būti pavyzdinga mokinė ir siekti geriausių rezultatų. Taip naiviai besvajodama mergaitė vos nepražiopsojo pirmosios pamokos užduoties. Supratusi, jog reikia susikaupti pasidėjo knygas ir žengė į didžiulį šiltnamį - labirintą. Apsidairiusi nusprendė sukti į dešinę, poto į kairę, tiesiai...
-
Ir vėl šiltnamyje. Ir vėl magiškų augalų apsuptyje. Nelanna negalėjo to paaiškinti, tačiau kaskart atsidūrusi šioje vietoje ji jausdavo palaimą, ją apimdavo kažkoks geras jausmas, tarsi viskas bus gerai. Kad ir kas atsitiktų. Net profesorius Turner jos nebegąsdino. Nors, tiesą pasakius, buvo momentų, kai ji nerimavo, kad tik nesusižeistų, nes iš profesoriaus pagalbos buvo naivu tikėtis. Ji netgi kartą buvo pagalvojusi, kad herbologijos profesorius - nevertėlis. Kaip gi kitaip galima paaiškinti jo nesugebėjimą burti? Jei būtų nevertėlis, į šias pareigas tikriausiai jo direktorė nepriimtų, pagalvojo varniukė, prisiminusi savo ankstesnius pasvarstymus.
Šį kartą šiltnamis buvo kitoks, negu Nelanna jį matė paskutinį kartą. Jame buvo išdygusios gyvatvorės, o jei tiksliau - labirintas, kaip ką tik jiems paaiškino profesorius. Varniukė apsižvalgė - galgi pamatys kokį pažįstamą iš savo koledžo, su kuriuo galėtų kartu žengti į šią šakų raizgalynę. Jei labirintu ir kliūtimis jame pasirūpino profesorius Turner, galima laukti staigmenų.
-
Alanas stovėjo prie šiltnamio kartu su visais. Na taip taip, buvo pažadėjęs ir kojos čia nekelti. Bet... Bet mokytis turėjo, net šį dalyką. O per vasarą ir visi nepasitenkinimai ataušo. Kišenėje turėjo maišelį su magiškųjų svogūnų sėklomis. Kurias pažadėjo atpirkti ir atpirko. Juk ne veltui plušo su tais vaikais per visas atostogas. Ant maišelio dar nupiešė didelį išsišiepusį svogūną, ant jo vietoj plaukų pripiešė daugybę susivijusių laiškų. Taip maišelis atrodė gyvesnis. Bet dabar įduoti tų sėklų juk negalėjo, nes viskas vyko ne taip, kaip įprasta. Na gal kada vėliau. Pagalvojo. Kaip Matthew išbūrė tą labirintą? Suko jis galvą. O vargeli, jis ten visai nenorėjo eiti. Ar tai jo kerštas mokiniams? Už visas nesąmones? Dievai žino kas ten galėjo tykoti. Labai giliai atsidusęs raudonplaukis įžengė vidun. Ir atsargiai pradėjo žingsniuoti tolyn. Kurį laiką slinko ramiai. Rankoje spausdamas burtų lazdelę. Bet paskui prasidėjo pirmosios problemos.
-
Tai buvo viena pirmųjų pamokų po vasaros atostogų. Sakura į herbologiją atėjo geros nuotaikos, mat augalai jai patiko. Žinoma, varnanagė buvo basa.
Ar starzdanė nuo praeitų metų kiek nors pasikeitė? Taip. Šiandien Sakura kur kas daugiau žinojo apie dabartinį pasaulį. Ją jau nebe taip gąsdino įvairios dangos, daiktai ir žmonių elgesys. Tačiau ji vis tiek galvojo, kad šitas pasaulis nėra normalus, kad jis per daug atitolęs nuo gamtos.
Nepaisant visko, Sakurai trūko draugų. Dažnai šviesiaplaukė jautėsi vieniša. Dabar jau suprato, kad daugeliui atrodo keistuolė. Bet gal ne visiems?
Išklausiusi, ką sakė herbologijos profesorius, penktakursė ėmė dairytis kitų Varno Nago mokinių. Ji taip norėjo su kuo nors susidraugauti.
- Nelanna! - sušuko mėlynakė ir pribėgo prie bendrakoledžės. - Labas! Kaip gi tu praleidai vasarą? - paklausė. - Gal eime šiuo labirintu kartu? Tikriausiai bus drąsiau ir saugiau, - šyptelėjo.
Nelanna už Sakurą buvo kiek jaunesnė, tačiau atrodė draugiška ir protinga. Jau seniai baltapūkė svarstė ją užkalbinti, tačiau išdrįso tik šiandien.
-
Ketvirtakursė atėjo į herbologiją. Žiūrint į tai, kad praeitais metais atėjo tik į paskutiniąją herbologijos pamoką dabar tai, kad atėjo į pirmą buvo gerai. Pamačiusi, kad Matthew stovi prie šiltnamio kiek sunerimo. Prasideda. Pagalvojo ji ir prisiminė praeitų metų pasibuvimą šiltnamyje. Ir kas buvo apie ją pasakyta. Išgirdusi ką reikės daryti violetinplaukė įsitikino, kad Matthew būtent toks.
- O. Parodei, kad tau reikia pas hilerį. Oi, suklydau. Pas žiobarų psichiatrą, - garsiai jam tą pasakė violetinplaukė.
Ji žinojo, kad labirintą išbūrė ne jis. Ta žinia kaip ir paskatino eiti. O be to ketvirtakursei buvo labai įdomu. Kokių gi augalų čia knibžda? Tuoj sužinosiu. Su plačia šypsena pagalvojo violetinplaukė ir su nemažu noru įžengė į labirintą.
-
…ir Matildos žvilgsnis atsimušė į akliną labirinto sieną. Merginos veidą tuoj pat apniaukė susirūpinimo grimasa. Nieko nebelaukdama ji lengvu judesiu apsisuko ant kulno ir pasuko atgal. Ėjo tiesiai labirinto taku. Toli eiti neteko, prieš save už mažiau nei kelių metrų ji pamatė viduryje kelio mažą, rudą vazonėlį, pilną juodų žemių apglėbusių mažą, jauną daigelį su dviem lapukais viršūnėje. Mokinė iškart sustojo. Ji žinojo, jog čia pamoka, o ne iškyla parke, todėl ji turi būti atsargi ir budri. Vienintelis kelias išvengti įtartino vazonėlio buvo burtažodžiu jį patraukti iš kelio. Vos jos galvoje pradėjus suktis mintims apie tai staigiai iš daigelio išniro du ilgi, žali, ploni raizgai ir žaibiškai pradėjo skrieti link merginos. Tokiu dideliu greičiu buvo sunku suvokti kur link siekia klastingasis augalėlis, tačiau buvo aišku, jog daigai siekia Matildos galvos.
-
Besižvalgant Nelanna išgirdo savo vardą ir atsisuko į tą pusę, iš kurios buvo pašaukta. Ilgai ieškoti “kaltininko” neteko, nes netrukus prie jos atsidūrė ir šio balso savininkė - Sakura.
- O, labas, Sakura! - pasisveikino Nelanna su ją pašaukusia varniuke. - Mano vasara buvo nuostabi! Tėtis pagaliau nusivežė mane į vieną iš savo ekspedicijų. Mačiau senųjų burtininkų užkeiktą urvą, kurį tėčio komanda bandė atkerėti ir atrasti paslėptus artefaktus. Seniai norėjau į tokią išvyką! O ką tu nuveikei?
Nelanna mintimis nuklydo į vasaros atostogas, į patirtus nepakartojamus nuotykius. Prisiminusi, kad Sakura minėjo labirintą, varniukė pasakė:
- Žinoma, eime kartu į labirintą. Tikrai bus drąsiau abiems! Kaži kokių augalų mums paruošė profesorius?
-
Sakura džiaugėsi, jog Nelanna su ja buvo tokia draugiška. Įdėmiai klausėsi, ką ji pasakojo apie savo vasarą.
- Kaip įdomu! - pasakė. - Ar nebuvo baisu? Ar jiems pavyko atkeikti artefaktus? - domėjosi. - Aš šią vasarą irgi praleidau su tėčiu, tik kad nieko įdomaus neveikiau, tiesiog buvau Londone. Mano mama serga ir jai reikia hilerių pagalbos, todėl mes negalime grįžti namo, ten, kur anksčiau gyvenome... - nejučiom strazdanės akys nukrypo į basas kojas, kurių pirštus penkiolikmetė dabar tai sugniauždavo, tai atleisdavo.
Nors skambėjo nuobodžiai, tačiau vasara šviesiaplaukei buvo įdomi. Ji daug vaikščiojo po miestą, domėjosi šiuo keistu pasauliu. Aišku, miške ar kur kitur Sakura išties pasijusdavo kaip namuose, tačiau turėjo sau pripažinti, kad Londone jai buvo įdomu. Tik draugų trūko, todėl grįžusi į Hogvartsą varnanagė sau pažadėjo, kad stengsis šiais metais jų susirasti.
Ar Sakura norėjo namo? Taip, gamtos ji norėjo. Tačiau Hogvartse nebuvo blogai, nes penktakursei patiko tarp žmonių. O ir gamtos šitos pilies apsuptyje buvo daug. Levins pasijusdavo savanaude, nes šiek tiek džiaugėsi, kad šiuo metu niekas nesikeičia, kad mama reabilituojasi ir jos dar negrįžta namo...
- Pamatysim, - nusišypsojo Sakura Nelannai ir žengė į labirintą.
Regis, kad visi mokiniai staigiai dingo, o aplink liko tik žaluma, vėsa, malonus augalijos kvapas ir dvi Varno Nago mokinės - Sakura ir Nelanna. Baltapūkei šiek tiek paėjėjus į priekį prieš nosį išdygo violetinės besiraizgančios šakos su žiedais, panašiais į baklažanus. Tie žiedai pulsavo ir šnypštė. Kad ir kaip Sakurai patiko herbologija, šito augalo ji nežinojo.
- Diffindo, - varnė pabandė perkirsti jį.
Deja, augalas neatsiskyrė, tik dar labiau pradėjo šnypšti ir kažkuo spjaudytis iš žiedų.
- Atsargiai! - įspėjo Sakura, vos spėjusi pasitraukti nuo skysčio pliūpsnio. - Tokia gynyba dažnai būna labai pavojinga... Ar žinai, kas tai per augalas? Kaip mums pro jį praeiti?
Ilgaplaukės mintyse jau sušmėžavo idėja, kad galima būtų rinktis kitą kelią, tačiau atsigręžus ji pamatė, jog šiuo metu labirinte kelio atgal nebuvo. Mes turėsime įveikti šitą užduotį.
-
Iš pradžių įėjusi į labirintą ketvirtakursė jokio pavojingo augalo nepamatė. Kas iš dalies nudžiugino, nes galėjo ramiai eiti toliau, bet tuo pačiu metu tai buvo blogai, nes violetinplaukei vis dėlto buvo įdomu, ką ten įkišo Matthew. Greičiausiai tuo metu buvo prisigėręs. Pagalvojo ketvirtakursė ir suprato, kad galbūt tai tiesa, nes jokio pavojingo augalo ji dar nepamatė.
Staiga Erka pamatė kažkokį keistą augalą. Kas tai buvo ji nežinojo, nes net nespėjo dorai jo apžiūrėti - Erka netyčia prie jo prisilietė. Tada toje vietoje atsirado kraujo. Tai kiek nustebino, nes palietė patį lapo vidurį. Violetinplaukė kerais pradangino žaizdą. Nenorėdama, kad kitiems būtų lengviau Erka tiesiog nuo jo nubėgo. Tada ir toliau bėgo vis apibėgdama visus augalus. Beveik visus matė pirmą kartą gyvenime.
-
Atrodė, kad Sakurai išties paliko įspūdį Nelannos atostogos. Ji ir pati dar sunkiai patikėjo, kad ją, vos trylikos metų mergaitę, tėtis sutiko pasiimti kartu. Galbūt pasiims ir dažniau, juk nekėliau jokių rūpesčių, pagalvojo varniukė.
- Manimi visi labai rūpinosi ir stengėsi, kad nesusižeisčiau ir nieko man neatsitiktų. Tai tikrai nebuvo baisu. Apie tas vietas buvau tiek daug girdėjusi ir pagaliau jas pamačiau savo akimis, - netvėrė džiaugsmu Nelanna, prisimindama savo atostogas. - Tėčio ir jo komandos darbas yra rasti ir atkeikti artifaktus, tai taip - pavyko tą padaryti ir šį kartą. Vėliau artefaktus tėtis parduoda kitiems burtininkams, kurie domisi senove ir mėgsta turėti įdomius daikčiukus.
Nelanna dar norėjo pasiteirauti Sakuros apie jos pačios vasarą, kas nutiko jos mamai ir kur jos namai, į kuriuos ji negali grįžti. Tačiau jos naujoji draugė jau žengė į labirintą, tad ir jai teko paskubėti, kad būtų kartu su drauge. Negali žinoti, kas laukia labirinte - gal visi patenka į skirtingas vietas, o gal jis užkeiktas taip, kad nebūtų galima matyti kitų, kurie yra tuo pat metu labirinte. Įžengusi į labirintą, Nelanna suprato, kad tikriausiai jos spėjimas teisingas. Tik kuris - dar nežinojo. Bet kuriuo atveju, ji matė tik šalia stovinčią Sakurą, su kuria įėjo tą pačią akimirką. Atrodė, kad kitų mokinių nėra ir visame labirinte tik jos dvi.
Sakurai žengus į priekį, Nelanna dar kurį laiką liko stovėti prie įėjimo. Mergaitė išgirdo, kaip jis draugė šūkteli pasisaugoti ir Nelanna instinktyviai pasitraukė į šoną. Šalia jos ant žemės drėbtelėjo kažkoks bjaurus marmalas ir pradėjo šnypšti. Priėjusi arčiau Nelanna pamatė į baklažanus panašius žiedus.
- Man atrodo, kad čia aikštingasis melongenas, - žinovės balsu pasakė Nelanna. - Jie nemėgsta ugnies, tad turėtų susitraukti juos padegus. Palauk, pabandysiu padegti.
Varniukė priėjo arčiau prie keistojo augalo, išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į melongeno žiedą:
- Incendio!, - sušuko Nelanna ir iš jos lazdelės pliūpstelėjo ugnies šuoras. Ugnis apsvilino žiedą ir perėjo į augalo lapus. Sunaikinus šakas ir stiebą, ugnis nusileido prie žemės ir užgeso. - Atrodo vieną kliūtį panaikinom. Bandom eiti toliau?
-
- Tau tikrai pasisekė, kad galėjai dalyvauti nuotykiuose, - nusišypsojo. - Oi, aš bijočiau turėti tokius daiktus, nors ir atkeiktus, - nusijuokė.
Sakura apsidžiaugė, jog bendrakoledžė žinojo, kas tai per augalas. Aikštingasis melongenas, pakartojo mintyse bandydama prisiminti. Būtinai reikės apie jį daugiau pasiskaityti bibliotekoje. Jeigu profesorius jį čia atnešė, vadinasi, yra svarbus. Ar gyvenime, ar egazminuose, bet žinoti reikia.
Kai Nelanna nepriekaištingai susitvarkė su augalu, baltapūkė tarė:
- Tu esi protinga.
Tai nuskambėjo labiau kaip faktas, o ne pagyrimas, tačiau jis buvo nuoširdus. Sakura jautėsi laiminga sutikusi Hogvartse žmogų, kuris, regis, stengėsi mokytis. Galbūt jos su Nelanna kada galėtų kartu nueiti į biblioteką pasisemti žinių? O kaži, ar Nelannai patinka gamta?
- Žinoma, - atsakė į klausimą apie ėjimą toliau ir vėl pradėjo pėdinti. - O kokia mėgstamiausia tavo pamoka? - paklausė.
Regis, Sakura spėjo paėjėti vos kelis metrus, kai tiesiog iš viršaus pradėjo lyti didžiuliais arbūzais. Penktarkusė šoktelėjo ir prie jos kojų išsitėškė raudona daržovė. Bet juk tai maisto gadinimas! Dabar jau Levins veide atsispindėjo nepasitenkinimas, tačiau varnanagės privalėjo sustabdyti arbūzų lietų, kitaip jis galėjo stipriai užgauti galvą.
- Immobulus! - pabandė užsaldyti arbūzus penktakursė.
Nenuostabu, kad kerai nesuveikė. Nors jie buvo labai mėgstami Sakuros, bet veikė jie su gyvais padarėliais, o ne su arbūzais.
- Winggardium leviosa!
Šį kartą pavyko. Arbūzai kerų pagalba laikėsi ore. Sakura sustabdė ir naujus arbūzus. Tačiau jų buvo per daug, kad šviesiaplaukė juos saugiai nutupdytų.
- Nelanna, ar tau pavyktų juos gražiai nuleisti ant žemės? Man rodos, tuoj nebeišlaikysiu.
-
Varniukė atėjo į herbologiją. Nežinojo ko tikėtis, bet tai ką išgirdo sakant profesorių ją labai nustebino. Jai tai pasirodė įdomu, bet kiek baugino, nes tai buvo pirmieji jos metai hogvartse. Ir pirmoji pamoka, todėl nežinojo, kaip tvarkytis su augalais. Bet Vega vis vien norėjo užeiti. Tad nepaisydama baimės vis tiek įėjo į šiltnamį.
Paėjusi vos kelis žingsnius, varniukė pamatė keistą augalą. Suprato, kad jis galėtų būti pavojingas, bet šiuo metu nieko jai nedarė. Aišku ji neatmetė galimybės, kad augalas skleidžia kažkokią pavojingą smarvę. Netrukus ji ją užuodė. O tada pamatė mamą.
- Mama, tu juk mirusi, - tarė rudaakė ir suprato, kad tai haliucinacija, skleidžama šio augalo. Iš pradžių Vega nežinojo ką daryti, o mama artėjo prie jos.
- Evanesco, - tarė rudaakė nukreipusi lazdelę į augalą bei ja mostelėdama ir augalas dingo, o su juo ir visos haliucinacijos.
-
Vienas augalas nukenksmintas. Įdomu, kiek dar jų sutiksim?, pagalvojo Nelanna. Sakura ją pavadino protinga, kas nudžiugino varniukę, nes ji pati tokia nesijautė.
- Ačiū už komplimentą, bet manau, kad tu perdedi, - nusijuokė mergaitė.
Nelanna buvo antrasis vaikas šeimoje ir visos viltys buvo dedamos į vyresniąją seserį - Felissą, gabiąją kerėtoją, įvairių renginių dalyvę ir aktyvistę. Tuo tarpu Nelanna dažniausiai buvo užsisklendusi savo pasaulėlyje - skaitė knygas, vaikščiojo po gamtą.
- Tu tikriausiai pasakysi, kad juokauju, bet bent jau kol kas mano mėgstamiausia pamoka yra herbologija, - atsakė Nelanna į Sakuros klausimą. - Man tikrai patinka žaluma ir įvairūs augalai, o dar tai, kad augalus galima panaudoti geriems dalykams, pavyzdžiui išvirti kokį naudingą eliksyrą, dar labiau prisideda prie to, kad mėgstu šį dalyką. Man labai patinka leisti laiką gamtoje - miške aš atsipalaiduoju, o išsitiesusi pievoje ir žiūrėdama į dangų jaučiu palaimą. O šiltnamis tai tarsi sumažinta miško versija su savo atskiru gyvenimu. - Įsijautusi pasakojo mergaitė.
Varniukė turėjo nutraukti savo pasakojimą, kadangi netikėtai virš jų galvos tarsi iš niekur atsirado didžiuliai arbūzai. Sakurai pavyko sustabdyti arbūzų lietų ir dabar šie kabėjo virš jų galvų. Nelannai teko greitai sugalvoti, kaip nutupdyti juos ant žemės. Nukreipusi lazdelę į arčiausiai sklandantį arbūzą, mergaitė pasakė:
- Descendo! - arbūzas nusileido ant žemės ir Nelanna tą patį padarė su likusiais.
Atrodo, kad viskas, pavyko, atsidususi pagalvojo varniukė.
- Ką gi, galime keliauti toliau, - pasakė Nelanna ir pridūrė, - O kokią pamoką tu labiausiai mėgsti?
Eidama toliau, Nelanna priėjo pirmąjį posūkį į dešinę. Ji atsargiai pažvelgė, kas jų laukia už kampo. Nieko pragaištingo nepastebėjo, tad drąsiai žengė toliau. Paėjėjusi keletą metrų (kartais reikėjo rankomis prasibrauti pro šakas, išlindusias iš gyvatvorės), jų laukė dar vienas posūkis, tik šį kartą į kairę. Vėl atsargiai pažiūrėjusi, ar nesimato nieko negero, Nelanna pasuko iš už kampo ir aiktelėjo. Priešais ją atsivėrė didžiulis magiškų arbūzų laukas. Didžiulės daržovės atrodė tarsi gyvos ir visai panašios į tas, kurios tik ką puolė mergaitės - jos kilo į viršų ir krito žemyn. Kai kurios, pakilusios į viršų, išnykdavo ir atsirasdavo už keletos metrų nuo ankstesnės savo buvimo vietos. Kažkas nenormalaus…Tokie didžiuliai kamuoliai gali bet ką užmušti, pasibaisėjo Nelanna ir bijojo pajudėti iš vietos..
-
Taigi jis atsargiai ėjo žvalgydamasis į visas puses. Gal tai tebuvo tik augalai, Bet Alanas jau labai gerai spėjo įsitikinti, kad su jais kartais daugiau vargo, nei su pasiučiausiais gyvūnais. Bet vis tiek nesugebėjo išvengti bėdos.
Pastebėti tą pasiutusią vyšnią, kuri praeitais metais spėjo jam be galo gerai įsiminti tai jis pastebėjo. Jos vazonas stovėjo ten, kur jam reikėjo eiti. O išsikerojusios spygliuotos medelio šakos dengė praėjimą. Todėl raudonplaukis nutarė tiesiog grįžti atgal ir sukti į kitą posūkį. Gal ir galėjo ją perkelti kitur, bet jau nuo praėjusių mokslo metų buvo prisiekęs tų vyšnių nebeliesti. Taip ir padarė. Ir paėjėjęs atgal pastebėjo siaurutį takelį, kurį kažkaip buvo praleidęs.
Vos tik įsukęs į jį suprato, kad padarė klaidą. Gyvatvorės čia augo labai tankiai iš abiejų pusių ir prasibrauti buvo sudėtinga. O kai apsiaustas užsikabino už šakelės jis pagalvojo, kad nereikia net magiškų augalų, mat sugeba prisidirbti ir su paprastais. Kol vadavosi iš gyvatvorės spąstų pajuto, kaip kažkas vynioja kojas. Iš kart pradėjo smarkiai priešintis, bet augalas vijosi tik smarkiau. Alaną apėmė siaubinga panika. Nes tai priminė vasarą, kai Simonas užmetė ant jo tą prakeiktą tinklą. Ir jis nieko negalvodamas plėšėsi ir spardėsi vis labiau. Bet pešė tik tiek, kad kojas visai suvijo. Visi augalų pavadinimai išdulkėjo iš galvos. Noriu dingti iš čia! Šaukė mintyse. Visiškai pametė galvą. Pasijuto visai kaip tame tinkle, tik šį kartą neskaudėjo. Susiimk, nagi. Bandė save apraminti. Čia Hogvartsas. Man raizgo kojas. Raizgo. Raizgai. Vijokliai. Ne... Ne vijokliai. Tai velnio raizgai. Bijantys šviesos. Todėl yra pasislėpę apačioje, gyvatvorės raizgyne.
- Lumos Solem. - Ištarė nukreipęs lazdelę apačion į kojas. Ir pasijuto laisvas. Tada movė iš ten kaip galėdamas greičiau. Vos nenudribo, bet išsikapstė iš to siauro keliuko. Ir paėjėjęs tiesiai įsuko į dar vieną atsišakojimą. Eidamas pamažu rimo.
-
Matilda be garso krito ant žemės...Kaip greitai nukritusi ji taip pat greitai ir atsigavo. Mergina buvo visa apdujusi nuo netikėtumo, akyse viskas liejosi, o ausyse beprotiškai spengė, ji nebegirdėjo nieko, net savo minčių. Vos pagerėjus nepavydėtinai savijautai mokinė pabandė atsistoti, kojos virpėjo, bet ji jau stovėjo ant žemės. Na ir pamokėlė.. - pagalvojo mergina ir vis dar susiėmusi rankomis galvą pradėjo lėtai žingsniuoti labirintu toliau. Apdujimas ir spengimas galvoje po truputį nyko, lyg rytinis rūkas pakilus saulei, o Matilda mintimis vis grįždavo atgal į tą siaubingai ją išgasdinusį įvykį išgyvendama jį dar kartą ir dar kartą... Ji bandė save raminti mintimis: Na, juk čia tik nedidelis nutikimas, kas gi čia tokio?.. - pati kreipėsi į save ir liepė susiimti, nes taip pasiduoti baimei negalima - Matilda, po galais, susiimk, tavęs laukia dar daug išbandymų, nepasiduok. - po tokių savęs drąsinimu ji pasijautė ne tik drąsiau, bet ir geriau, tačiau tik iki to laiko kol iš labirinto sienos nepamatė išnyrančių ir vėl pasislepiančių žiedų. Jie buvo aukso spalvos su žiedo centre esančiu tamsiai oranžiniu, blizgančiu viduriuku. Žiedai ryškiai spindėjo tamsioje žalumoje ir nebyliai kvietė prieiti arčiau. Jų kvapas buvo neapsakomai malonus, Matilda negalėjo suvokti, kas tai per augalai galintys šitaip skaniai kvepėti, apie šitus grožius ji dar nieko nebuvo girdėjusi. Tačiau kvapais mėgautis ilgai neteko, vos įkvėpus saldaus, lyg medus dangiškųjų žiedų kvapo mergina atsidūė visiškoje tamsoje, o prieš ją išniro blogiausias jos košmaras - mažasis vazonėlis. Net nesuvokusi kas vyksta ji puolė bėgti nuo jo į aklina tamsą. Ji matė kaip viskas vyksta vėl taip pat kaip ir labirinte - mažieji raizgai išsitempia ir vėl siekia jos. Matilda bėgo neatsigreždama, tačiau tik dabar ji suvokė, kad bėga į niekur, čia nėra tako, nėra sienų ar lubų, čia aklina tamsa. Ji tuštumoje. Tai haliucinacija- mano košmaro haliucinacija, tikriausiai auksinių žiedų kvapas sukėlė haliucinaciją paremta mano tuo metu buvusia didžiausią baimę. – suprato Matilda. Ji staigiai sustojo ir rimtu veidu atsisuko į ją artėjančius raizgus. Pastarieji vis dar siekė jos, Matildos rankos virpėjo – ji bijojo, tačiau ryžtingu veidu buvo pasiryžusi pasitikti savo lemtį. Raizgai greitai ir tuo pačiu lėtai siekė jos, skriedami jie pradėjo storėti ir šakotis į dar didesnes ir baisesnes raizgalynes. Akimirka mokinės akyse pasirodė baimė, tačiau nei vienas kūno raumenėlis šiai baimei atstumti nesujudėjo. Ji stovėjo, lyg įbesta ir laukė jos siekiančių raizgų...
-
Sakura nusišypsojo, kai Nelanna pasakė, jog šviesiaplaukė perdeda. Levins nemanė, jog ji perdėjo. Bendrakoledžė tikrai atrodė protinga, o prie viso to dar ir draugiška. O kai Nelanna pradėjo pasakoti apie savo mėgstamiausią pamoką - herbologiją - ir apie savo santykį su gamta...
Strazdanė klausėsi Nelannos žodžių ir turėjo valdytis, kad neapsiverktų. Laimės ašaros norėjo veržtis, nes dabar trečiakursė atrodė tokia panaši į pačią Sakurą! Tačiau penkiolikmetė valdėsi, nes per tą laiką, kol mokėsi Hogvartse ir gyveno daugeliui įprastame pasaulyje, spėjo suprasti, kad jos teigiamų emocijų pliūpsniai dažnai atbaido kitus žmones. Galbūt kitiems nebuvo nepaprasta atrasti bendraminčių, tačiau Sakurai, kuri visą gyvenimą praleido mažoje bendruomenėje, kurioje nebuvo jos amžiaus vaikų ir paauglių, bet kokia atitiktis su kitais teikė daug vilčių. Mergina norėjo pritapti ir susirasti draugų, tačiau vis dėlto neketino būti kenkėja gamtai ir natūralumui, kaip dažnai elgėsi kiti mokiniai. Todėl jai buvo taip gera kalbėtis su kažkuo, kas mėgo mokytis, buvo protingas, draugiškas ir jautė ryšį su gamta...
Nelannai pavyko nuleisti arbūzus ant žemės ir Sakura apsidžiaugė, kad varniukės įveikė dar vieną užduotį.
- Nepatikėsi, bet mano mėgstamiausia pamoka taip pat yra herbologija, - jau suvaldžiusi emocijas, bet su plačia šypsena, į klausimą atsakė ilgaplaukė. - Ir gamtą, kaip ir tu, aš be galo myliu. Aš anksčiau gyvenau miške, tad gamta yra mano namai. Man šiek tiek sudėtinga priprasti prie... ee... asfalto, muzikos ir panašių dalykų, - prisipažino. - Nemažą dalį augalų pažįstu nuo mažens, ypač tuos, kurie susiję su uogomis, vaisiais ir daržovėmis, nes viską auginome patys, - šiek tiek papasakojo.
Tačiau pašnekesys ir vėl turėjo būti pristabdytas, mat netrukus merginos pasiekė arbūzų lauką. Sakura aiktelėjo iš nuostabos ir viską suprato: arbūzais ne šiaip sau iš dangaus krito. Aišku, kad šviesiaplaukė nudžiugo, jog profesorius nepaleido užkerėtų arbūzų, nuo kurių mokiniai turėtų apsiginti. Juk čia herbologija. Kadangi Sakura gerai pažinojo magiškas daržoves, vos pamačiusi arbūzų lauką ji suprato, jog dabar arbūzai yra gynybos rėžime. Kiekvienas magiškas arbūzų laukas savo viduryje turi didįjį arbūzą, paprastai vadinamą arbūzų tėvu. Viskas, ką reikia padaryti, tai paglostyti arbūzų tėvą ir kiti arbūzai nurims. Deja, jeigu tie kiti arbūzai per daug įsisiautėję, pasiekti didįjį arbūzą gali būti sunku. Einant jo link jį ginantys arbūzai tada pradeda ne tik kristi, bet ir skaudžiai muštis.
Tokio didžiulio arbūzų lauko varnanagė dar mačiusi nebuvo. Ir jos su mama bei kitais bendruomenės nariais niekada neleisdavo arbūzams įsišėlti, mat saugojo kiekvieną daržovę. Todėl dabar užduotis gali būti sunki.
- Nelanna, matai tą didelį didelį arbūzą? Jį reikia paglostyti ir tada kiti arbūzai nurims! Bet jie labai skriaus mus, todėl būk atsargi! Nagi, bėgam!
Ir Sakura pasileido arbūzų tėvo link, tačiau jau nuo pirmų žingsnių arbūzų lauke penkiolikmetė buvo skaudžiai talžoma: gavo ir į koją, ir į nugarą, o galiausiai į galvą. Kokie dideli arbūzai! Kodėl negalėjo naudoti jauniklių, piktinosi mintyse.
-
Erka pagaliau pasiekė tulpes. Violetinplaukė paėmė geltoną ir pasuko atgal. Nusprendė šįkart jau ne augalus apibėgti, o su jais kovoti, nes norėjo sau viską apsunkinti ir taip pat to norėjo, nes jau buvo kiek pavargusi. Todėl klastūnyno atstovė ne itin greitai slinko labirintu. O kam skubėti? Paklausė savęs mintyse, bet atsakymo nesugalvojo.
Vos žengusi pirmąjį žingsnį pamatė Matthew, kuris artėjo prie jos su peiliu ir mažą, niekuo neišsiskiriantį augaliuką. Tai kiek išgąsdino ketvirtakursę, nes tokio jo pamatyti nesitikėjo niekad gyvenime. Staiga jai toptelėjo, kad jis dabar turėtų būti prie šiltnamio. Ir tada violetinplaukė susiprato, kad tai haliucinacija. Nieko nelaukusi ji išsitraukė lazdelę.
- Bombarda, - tarė ir mostelėjo lazdele. Matthew dingo, o augalas susprogo. Tada violetinplaukė gana greitai grįžo ir gėlę numetė prie pat Matthew kojų.
-
Vega po tos haliucinacijos bijojo eiti toliau, bet žinojo, kad praktiką atlikti reikia, todėl vis tiek ėjo toliau. Staiga ji vėl pamatė tokį patį augalą. Tik ne vėl! Pagalvojo varniukė, bet buvo jau per vėlu. Šįkart ji pamatė tėtį. Jis ėjo link jos, bet staiga krito negyvas. Ši haliucinacija kartojosi vėl ir vėl. Greitai neištvėrusi rudaakė pradėjo verkti. Tada staigiai pasisuko atgal ir pradėjo bėgti. Greitai kvapas išsisklaidė ir rudaakė nebematė jokių haliucinacijų. Jos atmintis buvo puiki, todėl lengvai atsiminė kelią, kuriuo atėjo iki šios vietos, todėl visu greičiu bėgo. Greitai pasiekė išėjimą, bet dar nebuvo išėjusi, kai jai toptelėjo, kad tada nebus atlikusi užduoties ir negaus taškų. Bet varniukė nebegalėjo žvelgti į tas baisias haliucinacijas, sukeltas tų keistų augalų, todėl išėjo iš šiltnamio.
- Aš negaliu. Bijau, - visą tiesą pripažino profesoriui į akis vis dar verkdama.
-
Matthew jau nedėjo vilčių, kad kas nors kada nors pasikeis. Mokiniai pernelyg jo nemėgo, kad bent apsimestų besistengiantys mokytis. Tiesą sakant, profesorius jų taip pat nemėgo, tad galima buvo pasidžiaugti bent tuo, kad jausmas abipusis.
Taigi kai po kurio laiko šiltnamis dar stovėjo vietoje, o nė vienas mokinys neišlėkė klykdamas ir prašydamas Matthew panaudoti magiją, profesorius gerokai nustebo. Tai kėlė netgi tam tikrą nerimą. Na, jeigu visi mokiniai ten išdvėstų, menkas nuostolis. Vienintelė bėda būtų ta, kad niekaip nebūtų galima pažvelgti direktorei į akis. Bet ar Matthew gali būti tikras, kad jie ten nesusirinko tam, kad paruoštų itin nemalonią staigmeną ne kam kitam, o herbologijos profesoriui?
Ar tikrai taip buvo? Ar išties Erka išėjo iš šiltnamio ir padavė jam tulpę? Na, ne padavė - numetė prie kojų, tačiau tai vis tiek buvo keistai maloni, o kartu ir įtartina permaina. Kažkas čia buvo negerai.
Ir tada viskas, regis, turėjo susitvarkyti. Dar nepažįstama pirmakursė verkė. Tai suerzino profesorių - bijoti ten tikrai nebuvo ko. Vis tik ji atrodė išsigandusi nuoširdžiai, tad iš dėžutės išsitraukė raminantįjį baltašaknį dobilą ir ištiesė mergaitei.
- Neskubėdama sukramtyk, tai padės nusiraminti. Jeigu nori uždirbti koledžui taškų, darbą teks baigti, bet jeigu sukramčiusi augalą vis tiek bijosi, gali keliauti į pilį, - pratarė Turner.
-
Iš to, kaip Sakura atpažino arbūzus mušeikas ir tiksliai įvardino tokio jų pasiutimo priežastį, Nelanna suprato, kad jos naujoji draugė jau buvo mačiusi kažką panašaus. Kaip man pasisekė, kad Sakura pasikvietė eiti kartu, pagalvojo Nelanna.
- Tau jau yra tekę matyti tokį arbūzų lauką? Ten, kur gyvenai anksčiau? - pasiteiravo Nelanna. - Turėsi man kada nors papasakoti apie savo gyvenimą iki Hogvartso, tai taip įdomu!
Išklausiusi Sakuros nurodymų, varniukė pasileido bėgti kartu į arbūzų lauką. Koteliai ir lapai braižė jos kojas, smūgių iš besimušančių daržovių jai taip pat nepavyko išvengti. Bandydama išvengti krintančio arbūzo, ji šastelėjo į šoną ir paslydo. Slysdama ji skaudžiai prasidrėskė koją, į odą sulindo smulkūs spygliukai nuo arbūzų kotelių. O kad būtų “linksmiau”, bandant atsistoti per šoną jai tvojo nemažo dydžio arbūzas.
- Ojojoj! - suvaitojo Nelanna. - Tikriausiai didelė mėlynė bus. - Nusiminė mergaitė ir pabandė dar kartą atsistoti, kadangi arbūzas vėl ją buvo nubloškęs žemyn.
Kūne jaučiant skausmą jai visgi kažkaip pavyko atsikelti. Sukaupusi jėgas Nelanna puolė prie didžiulio viduryje esančio arbūzo, kurį jai buvo nurodžiusi Sakura. Nors ir jautė šioms daržovėms neapykantą už tai, kaip jos aptalžė ją ir jos draugę, mergaitė švelniai paglostė arbūzų tėvu vadintą žalią kamuolį. Akimirksniu visi kiti arbūzai nurimo ir Nelanna atsikvėpė.
- Pagaliau! Galbūt čia paskutinis išbandymas ir daugiau nieko nebebus, - bandė drąsinti draugę Nelanna. - Eime! Už kito posūkio turėtų būti finišas.
Ir iš tiesų - vos tik pasuko už kampo, varniukė pamatė gražių tulpių lysvę. Priėjusi prie jos, nuskynė tą, kuri jai atrodė gražiausia. Tuomet palaukė, kada ir Sakura padarys tą patį ir patraukė link išėjimo. Rankoje stipriai gniaužė tulpės žiedą, dėl kurio čia atėjo ir dėl kurio teko patirti tiek daug išbandymų.
-
Vega toliau verkė. Jai buvo baisu. Tada išgirdo profesoriaus žodžiaus. Varniukė pasiėmė augalą ir jį sukramtė. Visiškai neįsivaizdavo, koks tai galėtų būti augalas, bet kažkodėl pasitikėjo šiuo profesoriumi. Gerai, kad jis ne toks kaip Clarke. Pagalvojo rudaakė, nes bijojo nuodų ir vaistų profesorės. Vega manė, kad jį sukramčiusi nusiramins, bet taip, deja nenutiko. Jis vis tiek bijojo. Jai akyse tik ir stovėjo tėčio, kuris eidamas numiršta vaizdas. O tai pirmakursę vis tiek labai gąsdino, todėl nesibaigiančios ašaros tiesiog ritosi per veidą.
Varniukė norėjo uždirbti Varno Nagui taškų, bet kojos ją tiesiog sulaikė, kai Vega norėjo grįžti į labirintą.
- Atsiprašau, bet užduoties atlikti negaliu, - pratarė varniukė verkdama ir nubėgo į pilį.
-
- Taip, - atsakė šviesiaplaukė. - Tik mūsų arbūzų laukai buvo kur kas mažesni, nes mūsų bendruomenė nėra didelė. Būtinai papasakosiu! - džiaugsmingai sutiko.
Sakurai buvo labai smagu, kad Nelanna susidomėjo strazdanės gyvenimu iki Hogvartso. Ji jautė, jog naujajai draugei iš tikrųjų tai buvo įdomu, mat kiti to klausdavo tik dėlto, kad stebėdavosi penkiolikmetės gyvenimu iki dabarties ir norėdavo sužinoti, kas tai per bendruomenė, o sužinoję galbūt net pasijuokti.
Arbūzai gerokai aptalžė mokines, atrodė, kad Nelannai kliuvo išties skaudžiai. Bet bendrakoledžė buvo stipri ir pasiekė arbūzų tėvą, kurį paglostė. Tada visi arbūzai nurimo.
- Šaunuolė! - pagyrė Nelanną. - Kai grįšime į Varno Nago bendrąjį kambarį, galėsiu tau duoti levandų eterinio aliejaus, kuriuo galima tepti žaizdeles, - pasiūlė.
Netrukus merginos pasiekė tulpių lysvę ir nusiskynusius po tulpę nuėjo. Užduotis buvo sunki, bet darbas komandoje atsipirko su kaupu. Nors ir sumušta arbūzų, Levins jautėsi laiminga.
-
…raizgai skriejo nesustodami, tačiau Matilda net nenuleido žvilgsnio, ji ryžtingai laukė kas bus. Jie jau lietė ją, bet staiga jie kaip greit skriejo taip greit ir pradingo, po akimirkos mokinė jau stovėjo vėl labirinte, tamsa supusi pradingo, lyg nebuvus. Aplink ją buvo tuščia, ją supo tik labirinto sienos. Ji negirdėjo nieko aplink : O, varge, gal jau baigėsi pamoka!..- pagalvojo Matilda, gal ji paskutinė. Kiek žinojo, haliucinacijų trukmė skiriasi su žemiškuoju laiku, vaizdinys gali vykti labai trumpai, tačiau žemės laiku tai gali trukti net iki paros laiko. Mergina nieko nelaukus pradėjo spračiai judėti į priekį, iš spartaus jos žingsnio kojos pradėjo judėti dar greičiau - Matilda bėgo. Ji dairėsi visur aplink galimų pavojų, bet dar svarbiau dairėsi tulpės kurią turėjo nunešti mokytojui. Besidairant jos dėmesį patraukė oranžinės spavos spindesys.
-
Tiesą sakant, Matthew neabejojo, kad per šią pamoką geriau nesitikėti, kad atsitiks kas nors gero. Buvo tikras, kad grius šiltnamis, viduje griaudės sprogimai, o nukentės, žinoma, vertingiausi augalai. Vis dėlto ilgą laiką vienintelis įdomesnis dalykas buvo apsiverkusi mergaitė. Tai kažkodėl sutrikdė, bet profesorius pasistengė tokį neįprastą atvejį pamiršti. Ji, ko gero, buvo pirmakursė. Arba bent jau ne iš tų pabaisų, kuriuos iš karto įsidėmi.
Pritz nesimatė, ar šiltnamyje buvo Mendel, Matthew taip pat nebūtų galėjęs pasakyti. Vadinasi, viskas buvo ne taip jau ir blogai. Galbūt. O gal netgi ir visai gerai, mat pamokos laikui slenkant į pabaigą mokiniai grįžo ir atidavė profesoriui tulpės žiedus. Keista, ar ne.
Taigi Matthew stebėjosi, bet neketino to pripažinti garsiai.
- Galite grįžti į pilį, - pratarė, kai suskambėjo pamokos pabaigą skelbiantis varpas. Paskutiniam mokiniui pasišalinus lengviau atsikvėpė.